BALTICA Volume 24 Special Issue 2011 : 89-98 - Geologijos ir ...

1 pav. Lietuvos devono ir apatinio karbono paleogeografinė kreivė (Dalinkevičius 1939).91

Viešvilės (Kemerių) etapo pradžios Šešuviessvitos konglomerato sudėtyje randame neišrūšiuotosnuotrupinės medžiagos samplaiką – perklostytųapzulintų kvarco ir kvarcito apvalainukų, gargždo irskalūno–argilitinio molio atplaišų, o cementuojančiosmiltainio įvairiagrūdėje sudėtyje gausu neišdūlėjusiųmineralų, lauko špato ir granato. Šešuvies svitos irPiarnų svitos heterogeniškos sudėties konglomerataisavo geneze gali būti susiję su povandeniniais žemėsdrebėjimais, kurių sukelta cunamio banga akvatorijųpakraščiuose galėjo sukloti tokius sumaišytus neišrūšiuotusklastitus. 3Piarnu svitos konglomerato viena pagrindinių sudedamųjųdalių (Svetlogorsko ir Gargždų gręžiniuose)yra siderito konkrecijos ištisai arba iš dalies pakeistoshidrogetitu–getitu su santykinai padidėjusiu – iki0,03 % – molibdeno kiekiu ir antrinės sideritizacijospėdsakais. Pasiremiant siderito ir cheminio elementomolibdeno migracijos ir kaupimosi Ph ir redukcijospotencialo sąlygomis ryškėja šio konglomerato genezė:ankstyvojo devono pabaigos (Saunorių svitos) etapasbaigiasi sedimentinio arealo susitraukimu, didėjant jąsupančiai denudacijos sričiai, sudarytai iš tos pačiosSaunorių ir žemiau slūgsančios Šešuvies svitos uolienų,praturtintų floros liekanomis. Gargždų serijossmiltainių tarpsluoksniuose ir taip pat ankstyvojodevono pabaigoje, Saunorių svitoje, dažnai aptinkamastarp molio mineralų nemažas procentas (iki 40%) mišriai sluoksniuoto ilito–montmorilonito, savostruktūra ir geneze artimo K-metabentonitams, kasgali paliudyti sedimentų sudėtyje buvus ir vulkaniniųpelenų. Gargždų-19 gręžinio Piarnu konglomerato šlifekatodoliuminescentiniu metodu nustatytas neapzulintaspiroklastinis kvarcas.Paleotektoniniu ir paleogeografiniu požiūriu vienasįdomiausių ankstyvojo devono ir viduriniojo devonopradžios etapas, jo uolienų įvairovė ir tų uolienų mineraloginėbei geocheminė informacija plačiai pristatytatam skirtose monografijose (Нарбутас 1984; Narbutas,Uginčius 2001).diskusija: Lietuvos devonas autoriųir kitų tyrinėtojų akimisBaltijos sineklizėje turime pilną devono pjūvį,kuris ypač įdomus paleotektoninės raidos irpaleogeografinių sąlygų, uolienas palikusių facijųir litogenetinių formacijų įvairove. Tai tiesiogbandymų laukas, leidžiantis pasireikšti įvairiemspaleontologinių, mineraloginių ir geocheminių tyrimųmetodams ir gautų rezultatų pagrindu atkurti šiosteritorijos istoriją per visą devono epochą, pateiktisavo tiesos variantus, hipotezes, leisti pasireikštifantazijai. Tai ir siekta pristatant devono tyrimųrezultatus monografijoje Lietuvos žemės gelmių raidair ištekliai (2004). Čia V. Narbuto aprašomos devono3Pastaruoju metu siūlomas terminas cunamitas (tsunamite, angl.).– Red. past.uolienos išskiriant litogenetinius uolienų tipus, facijųeiles ir litokompleksus. Pateikti šių litokompleksųidentifikavimo mineraloginiai ir geocheminiairodikliai. Litogenetiniai uolienų tipai įvertinti kaipsedimentacijos sąlygų indikatoriai, kaip pagrindasišskirti facijų eiles ir formacijas. Išskiriant terigeninesir karbonatines formacijas bei subformacijas, jųpaplitimo struktūrinius facijinius rajonus, parodomajų kaita skirtingais sedimentogenezės etapais. Tųpaleogeografinių–sedimentacijos 1:1000000 masteliožemėlapių sudarymui taikyta autorinė 1988 metų1:2 500 000 mastelio Pabaltijo vendo–karbonolitologinių paleogeografinių žemėlapių atlaso metodikair legenda sedimentų kaupimosi paleogeografinėmssąlygoms atkurti. Sedimentams ir jų šaltiniamsapibūdinti panaudoti mineraloginių, petrografiniųir geocheminių (spektrografinės mažųjų elementųanalizės) tyrimų duomenys. Be V. Narbuto ir J.Valiukevičiaus specialiųjų skyrių devono periodoproblemos čia gvildenamos ir kitų autorių (P.Suveizdžio, S. Šliaupos, K. Sakalausko, V. Kadūno irkt.). Keletas pastabų apie šias problemas.Baltijos regiono kaledoninio ir hercininio etapųpaleotektoninė raida, aprašyta P. Suveizdžio remiantisJ. Lazauskienės (2000) ir V. Vasiliausko (1965) darbais,bendrais bruožais prieštaravimų nekelia. Vienasesminis klausimas – tai autoriaus vadinamos Mozūrijos–Baltarusijosanteklizės formavimosi laikas. P.Suveizdis jos pradžią nukelia į tolimą podevoninį laiką,tuo tarpu yra akivaizdžių ir skelbtų įrodymų, jog apatiniodevono Gargždų serijos uolienos, dengusios šiosanteklizės plotus, buvo denuduojamos Narvos (Ledų)laiku, o taip pat Upninkų (Butkūnų) laiko pabaigoje.Kitas klausimas – kaledoninio ir hercininio etapųsandūroje vykę tektoniniai procesai, kurių paaiškinimoreikėtų ieškoti analizuojant priešhercininį denudacinįreljefą Baltijos sineklizės centre ir periferijoje. Ši analizėgalėtų konkrečia gręžinių medžiaga praturtinti S.Šliaupos ir kt. teorinę išvadą, jog ankstyvojo devonopirmoje pusėje prasidėjo intensyvi lūžinė tektonika,susijusi su horizontaliuoju spaudimu. Gręžinių analitinėmedžiaga galėtų paaiškinti ir menamą kolizijątarp devono nuogulų storio ir modeliavimu nustatytosneadekvačiai mažos tektoninio grimzdimo amplitudės.Kitaip ir negali būti, jeigu turime inversinį ir pulsacinįteigiamų lokalinių struktūrų formavimąsi bendro devoniniogrimzdimo fone. Minėtoje monografijoje tokiųlokalinių struktūrų susidarymas ir formavimosi laikasaptariami K. Sakalausko ir kt. straipsnyje.Spektrografinių tyrimų duomenis, naujai interpretuodamijų rezultatus, monografijoje pristato V. Kadūnas,Vl. Katinas, A. Radzevičius ir R. Taraškevičiusstraipsnyje „Nuosėdų mikroelementinės sudėties kaitasedimentacijos paleobaseinuose ir geocheminių anomalijųsusidarymas“ (2004). Keletas kritinių pastabųpateikta šio geocheminio skyriaus autoriams. Visdėlto reikia atkreipti ir skaitytojų dėmesį į kai kuriuosmomentus, svarbius šio straipsnio teiginiams suprasti.Beje, kiltų mažiau klausimų ir neaiškumų, jeiguautoriai, išsamiai pristatę duomenų interpretacijos95

metodiką, taip pat būtų aptarę ir išeities duomenis, jųsukaupimo metodiką.Kalbant apie devono uolienų spektrografinės analizėsduomenis reikėtų žinoti, jog pavyzdžius laboratoriniamstyrimams V. Narbutas ėmė taškiniu–atrankiniu,o ne grioveliniu metodu ir ne atsitiktinumo principu,todėl mažųjų elementų (mikroelementų) foniniamskiekiams ir jų kaitai įvertinti ne visada tinka. PačiamV. Narbutui teko padaryti panašią klaidą, paskelbiantapie padidėjusį (0,03 mg/kg) molibdeno kiekį Piarnusvitos konglomerate, nors Mo kiekis ten sukauptaslimonitizuotose siderito konkrecijose, o ne visojekonglomerato masėje (Нарбутас 1984). Kai įvairiųterigeninių uolienų mikroelementų asociacijos nesiremiaišeities duomenimis – konkrečių uolienų pjūviaisir litogenetiniais tipais bei formacijomis, tada tekstąskaitai vien kaip metodologinę paskaitą apie geocheminęduomenų interpretaciją. Daug įtikinamiau ir realiauskamba išvados, kai kalbama apie vienos formacijosarba jos dalies uolienų mikroelementų sudėtį. Todėlvisai įdomi išvada apie Šventosios svitos uolienomsbūdingus santykinai mažesnius visų mikroelementųmedianinius kiekius ir to priežastis. Tokia išvada derair su mineraloginių tyrimų duomenimis (Narbutas,Uginčius 2001).Išsamią devono sistemos Lietuvoje tyrimų istorijąrandame Juozo Paškevičiaus knygoje Baltijos respublikųgeologija (1994), tačiau nuorodos į gausius informacijosšaltinius nesusietos su cituojamos literatūrossąrašu, kuriame tų šaltinių nėra. Nesuprantama, kodėlliteratūros sąraše nenurodomas ir pagrindinis šaltinis,kuriuo remiasi Baltijos devono baseinų paleogeografijosaprašymas ir pateikiami facijas ir paleogeografijąatkuriantys žemėlapiai. Tai Lietuvos, Latvijos ir Estijosdevono tyrinėtojų darbas – Pabaltijo vendo-devonolitologiniai paleogeografiniai žemėlapiai 1:2500000masteliu (Нарбутас и др. 1988). Nežiūrint šio trūkumoJ. Paškevičiui reikia padėkoti, kad bent nespalvotastų žemėlapių variantas ir aiškinamasis tekstas buvoatspausdintas. Pristatydamas Baltijos respublikų geologijąJ. Paškevičius paliečia ir Baltijos sineklizėsapatinio devono––ditoniškosios Gargždų serijos dariniųfacijinės kaitos klausimą, susijusį su probleminioamžiaus terigeniniais sedimentais, paplitusiais pietiniamesineklizės pakraštyje pagal Mozūrijos–Baltarusijossineklizės šlaitą. Tai vadinamoji Perlojos svita– smiltainių storymė, aprašyta Klišių (Kutuzovo-1)gręžinyje A. Šliaupos ir P. Suveizdžio laikoma postdevoninioamžiaus, priskiriama ankstyvajam permui.J. Paškevičius suskirstęs šią storymę į keturis pluoštus,gretina juos su paleontologiškai identifikuotais Gargždųserijos pjūviais (Papilvio-1, Elektrėnų-1) ir tuopagrindu Perlojos svitą laiko esant šios serijos smėlingapriekrantine facija. Abejones kelia pjūvių litostratigrafinėskoreliacijos patikimumas ir jas galėtų išsklaidytigręžinio pjūvis, kuriame būtų Perlojos tipo smiltainiaiir ant jų slūgsančios Gargždų serijos uolienos. Tokiu„raktiniu“ pjūviu J. Paškevičius savo pateiktoje pjūviųkoreliacijos schemoje parodo Papilvio-1 gręžinio pjūvį.Čia Gargždų serija yra dvinarės sandaros: apačiojevyrauja smiltainis, smėlingas dolomitas ir aleurolitassu dviem Tilžės svitos ichtiofaunos kompleksais, oviršutinę dalį sudaro gniutuliškas molingas dolomitassu ditonio aukštą liudijančiomis šarvinės žuvies Belgicaspisef. cruochi liekanomis.Kol nėra patikimų kriterijų Papilvio-1 tipo pjūviųkoreliacijai su Perlojos svitos smiltainiais belieka tiksvarstyti hipotezę. Tai, kad tokia priekrantinė smėlingafacija galėjo būti net ir pačioje ditonio pradžiojenetiesiogiai liudija smiltainio tarpsluoksnis silūrinės(priešditoninės) Jūros svitos viršutinėje dalyje. Ditoniopjūvių palyginimus priešingose šiaurinėje irpietinėje Baltijos sineklizės dalyse pagal Lužni irPapilvio gręžinius pateikia V. Narbutas (Нарбутас1984). Lygindami šiuos šiaurinę ir pietinę dalis atstovaujančiusLužni ir Papilvio gręžinius, o taip patcentrinės sineklizės dalies – Kunkojų gręžinio pjūvius,darome išvadą, jog terigeninės medžiagos prietaka išBaltijos skydo sutampa su Tilžės svitos pirmąja puse,o iš Mozūrijos–Baltarusijos anteklizės – su Stoniškiųsvitos pradžia .Nešmenų šaltiniui nustatyti naujų duomenų pateikiaLenkijos devono specialistų mineraloginių–geocheminiųtyrimų duomenys, atlikti panaudojant ir mūsųpateiktus apatinio devono uolienų – smiltainių ir aleurolitųpavyzdžius. Pagal muskovito sudėties tyrimusnustatytas terigeninės medžiagos ordoviko amžiusrodo, kad jos šaltiniu galėjo būti tik denuduojamosskandinaviškų kaledonidų uolienos – metamorfiniaiskalūnai (Nawrocki, Żelaźniewicz 2005).Reziumuojant, reikia pasakyti, kad Mozūrijos–Baltarusijos anteklizės tektoninio aktyvumo ir denudacijossrities devono periode klausimas lieka beaiškaus atsakymo, kurį bandome rasti pasiremdaminetiesioginiais argumentais ir prielaidomis. Kaip minėta,vidurinio devono Ledų svitoje apie 50 m aukščiauapatinės ribos rasti perklostyti telodontai iš apatinėsTilžės svitos dalies, manytina iš anteklizės šlaito.Pagrindinė Mozūrijos anteklizės dalis, uždengta apie600 metrų storio silūro ir ordoviko karbonatinių uolienųir žemiau dar apie 200 metrų kambro chlidolitų,smiltainių ir konglomeratų (Atlas... 2010) galėjo būtidenuduojama jau ir Tilžės laikotarpiu, kai formavosidevoninė mulda, kurios pietiniu bortu tapo viršutiniosilūro (pržidolio) klinties ir molio sluoksniai. Tilžės irStoniškių svitoms būdingas rausvai rudas geležingasdolomitingas molis galėjo susidaryti iš dūlėjančių karbonatų,tačiau kyla du klausimai – į kokius duburiusir jūras buvo nuplukdyta pati karbonatinė medžiagair iš kur atnešti smiltainio tarpsluoksnių klastitai,jeigu ant kambro smiltainių dar buvo šimtai metrųklintingos dangos. Kambro gravelitų galėtume ieškotitik Šešuvies svitos konglomerate t.y. praėjus visamlochkovio amžiui. Jau minėti plataus masto Baltijosoldrede pasklidusio klastogeninio žėručio, muskovito,geocheminiai tyrimai parodė jį esant ordoviko amžiaus.96

Жейба, С., 2004. Стратиграфия и замковые брахиоподыверхнего девона Бальтийской синеклизы. Вильнюс,143 c.Жейба, С., 1971. Новые данные по фауне и стратиграфиинаровского горизонта Южной Прибалтики. Geografijair geologija 8, 195–198.Жейба, С., Марцинкевичюс, В., 1993. Некоторые данныеоб аномальном залегании верхнедевонских слоев вокресностях г. Шяуляй. Geologija, 14 (2), 141–145.Каратаюте –Талимаа, В. Н., 1964. Данные к стратиграфиинижнего девона Южной Прибалтики . Кн.Вопросы стратиграфии и палеогеографии девонаПрибалтики. Вильнюс, 21–39.Койре, А., 1985. Очерки истории философской мысли:о влиянии философских концепций на развитие научныхтеорий. Москва, 286с.Лиепиньш, П. П., 1959. Об остатках агнат и рыб нижнихслоев девона Прибалтики. Известия АН ЛатвССР5, 121–130.Мурчисон, Р., Вернейль, Э., Кейзерлинг, А., 1849.Геологическое описание России и хребта Уральского.С. Петербург, Ч. I, II, 649 с.Нарбутас, В.В., 1987. Условия образования красноцветныхформации в раннем девоне Прибалтики. Кн.Тектоника, фации и формации запада Восточно-Европейской платформы. Минск, Наука и техника,134–140.Нарбутас, В.В., 1960. Древний карст в девонских отложенияхСеверной Литвы. Сборник статей для XXIсессии международного геологического конгресса.Вильнюс, 335–340.Нарбутас, В. В., 1984. Красноцветная формациянижнего девона Прибалтики и Подолии. Вильнюс,Мокслас, 136 с.Нарбутас, В. В., 1964a. Стратиграфия и литология раннефранскихотложений Польско-Литовской синеклизыв свете фациальной зональности франскогобассейна на Северо-западе Русской платформы. Кн.Вопросы стратграфии и палеогеографии девонаПрибалтики. Вильнюс 89–103.Скуодис, В. С., 1973. Некоторые закономерности в развитиикарстовых форм на севере Литвы. Достиженияи перспективы геологичекого изучения Лит.ССР.Вильнюс, 220–221.Толль, Э., 1892. Предварительный отчет об исследованияхв Курляндской и Ковенской губерниях вобласти 13-ого листа. Известия ГеологическогоКомитета 11 (7).Ульман, И., 1827. Геогностическое описание губернииВиленской, Гроденской и проч. Горный журнал,Кн.4, 25–42.98