2011 m. balandžio 21 d. Nr. 8 - MOKSLAS plius

2011 m. balandžio 21 d. Nr. 8(452) Mokslo Lietuva 3diskutuojamekitų gaminių neturi, tai bus nekonkurencingi,ir ta pramonė buvo paliekamalikimo valiai. Antai Vilniuje(pašto „dėžutėje“ T. Ševčenkos gatvėje)buvo kuriami ir gaminami oscilografai,kurie buvo pripažinti kaip geriausi mokykliniaioscilografai pasaulyje, todėldidelėmis partijomis buvo eksportuojamiį Prancūziją ir Didžiąją Britaniją.ML. Prisimintieji oscilografai „dirbo“ne vien mokyklose, bet ir atsakingiau sio sekarinės pramonės srityse. Pasigirsiu, kad povidurinės mokyklos savo darbinę karjerąkaip šaltkalvio mokinys būtent ir pradėjauįmonėje, kuri tuos oscilografus gamino.J. V. Vaitkus. Kur tie oscilografaibuvo taikomi, tai atskira šneka, betfaktas, kad dalis jų turėjo didelę paklausąir didelėmis partijomis buvoeksportuojami į Vakarų Europą. TačiauNepriklausomybę atstačiusioje Lietuvoje,matyt, buvo priimtas politinissprendimas, kad tos pramonės nereikia.Man atrodo, kad tokį sprendimąpriėmusieji asmenys nelabai ir domėjosi,kur tie oscilografai eksportuojamiir kam reikalingi.Lygiai taip pat Lietuvoje „Ventos“susivienijime buvo gaminamos mikroschemos,kurias eksportuodavo įTaivaną. Dabar kalbame, kad Taivanasvienas iš didžiausių pasaulio elektronikoscentrų, bet ši šalis per Maskvos„Vnešeksportorg‘ą“ importuodavo Vilniujegaminamas mikroschemas.Todėl man ir atrodo, kad „Technikosenciklopedijos“ V tomas turėtųparodyti, kas Lietuvos pramonėje buvosukurta ir gaminama, taip pat ir kokiagamyba tęsiama. Ir antra: reikėtų primintiir parodyti tuos inžinierius iržmones, kurie visa tai kūrė ir gamino.Kaip buvęs šiaulietis labai didžiavausi,kad Ženevoje vykusią pasaulinę parodąišgelbėjo būtent Šiauliuose pagamintojikilnojamoji televizijos stotis. Kai tojeparodoje išgirtosios Vakarų technologijosužstrigo, būtent Lietuvoje drambliokaulo spalvos autobuse sumontuotosaparatūros inžinieriai pareiškė, kadjie gali išspręsti iškilusias problemas.Tai buvo praėjusio amžiaus aštuntajamedešimtmetyje, dar prieš 1980 m.Maskvoje vykusias Olimpines žaidynes,kurios juk taip pat iš sportiniųarenų, sugedus vakarietiškam sistemassujungiančiam blokui, situaciją išgelbėjoŠiauliuose sukurtas ir pagamintasblokas (GB) ir transliacija visampasauliui nesutriko. Visa tai jaunimuireiktų žinoti.E. K. Zavadskas. Galiu patvirtinti,kad amerikiečiai nupirko visą eksperimentiniųstaklių gamybos institutąVilniuje tik tam, kad jį sužlugdytų kaipkonkurentą. Laimei atsirado žmogus,kuris tą institutą perpirko, dabar šiįmonė sėkmingai dirba, nors gaminakitą produkciją.Dabar viena pažangiausių Lietuvosbiotechnologijos įmonių „Fermentas“tapo tarptautinės kompanijos „ThermoFisher Scientific“ padaliniu Lietuvoje.Kas pasakys, kiek tai naudinga buvusiamLietuvos pramonės pasididžiavimui?ML. Matyt, dabartinėje globaliojepasaulinėje ekonomikoje kitos išeitiesneturi net geriausios įmonės ir institutai:arba konkuruok ir išlik, arba būsi sužlugdytas.Sėkmingai konkurencijai reikiane vien gerų norų, bet ir kapitalo, gerosrinkodaros savo gaminiams, o juk niekaskonkurentų nenori. Kad ir kokie patriotiškibūtų mūsų gamybininkai ir mokslininkaijie vieni nieko nepadarys, o tarptautinėskompanijos „Thermo Fisher“ pavėsyje„Fermentas“ gali turėti perspektyvos,naujų konkurencinių galimybių. Jeigurinkodaros problemas apsiima spręsti didžiulętarptautinę patirtį turintys „ThermoFisher“ šios veiklos asai, disponuojantyslėšomis ir įtaka, tai kodėl mokslininkamsnesidžiaugti, kad jie gali ramiai užsiimtimoksline veikla, kurios labiausiai ir trokšta?Beje, nežinau kodėl nei samdytas, neiprašytas tarsi tampu buvusio „Fermento“advokatu.V tomas turėtų būtiskirtas kūrėjamsML. Grįžkime prie enciklopedijos.Man regis, V tomas turi būti skirtas technikospersonalijoms kaip kad visados ir buvoteigiama rengiant „Technikos enciklopediją“.Kaip žurnalistas labai pasigendušioje enciklopedijoje personalijų, per kuriasgalėčiau išeiti į platesnį informacijos lauką.Deja, keturiuose tomuose personalijų nėrair tai vienas iš keturtomės trūkumų.I. Valiulienė. Buvo apsistota tieskoncepcija, kad personalijos, jų biografijosir darbai bus pateikti atskirametome. Todėl siekėme pateikti konkretausML. Ar reikėtų suprasti, kad Lietuvospramonės laimėjimams reiktų kurtiatskirą tomą, o personalijoms – darvieną?J. V. Vaitkus. Bijau, kad ne visaiteisingai buvau suprastas. Papildymainereiškia, kad reiktų kartoti tai, kas jauparašyta keturiuose tomuose. Pakaktųnuorodų į ankstesnius tomus, o kaikurias temas tektų išplėsti, papildyti.Tikriausiai prireiktų ir kai kurių pataisymų.Tačiau esminė V tomo dalistūrėtų būti skirta kūrėjams. Ir ne tieksvarbu jų biografijos, kiek jų kūrybinisdarbas. Kitaip tariant, reiktų atskleisti,kas yra kas Lietuvoje.Ar nepamiršomemokslinių mokyklųML. Jei enciklopedijoje nėra personalijų,tai negali būti pristatytos ir mokslinės„Mokslo Lietuvos“ redakcijoje „Technikos enciklopedijai“ skirtoje diskusijoje VGTU prof. Pranas Baltrėnas,prof. Edmundas Kazimieras Zavadskas, prof. Algirdas Smilgevičius, Irena Valiulienė ir Rimantas Kareckasdalyko esmę kaip kad ir priklauso enciklopedijai.Iš enciklopedinės informacijosmokslo nepadarysi, tam reikia dauggilesnių papildomų žinių. Mes siekėmetik supažindinti su įvairiomis temomis.Dėl darbų, padarytų Lietuvoje.Juos stengėmės perteikti atskiromstemoms skirtuose straipsniuose, kuriepateikiami abėcėliniu principu.Bet kuriuo atveju Lietuvos kūrėjų irgamintojų stengėmės neapeiti, iš kiekvienoautoriaus reikalauta straipsniopabaigoje būtinai pateikti, kas iš aptariamossrities darbų buvo padarytaLietuvoje. Negalėčiau tiksliai pasakytidėl oscilografų kūrėjų, gal jie ir nėraišvardyti ar kaip kitaip išskirti, betLietuvos staklių kūrėjams mūsų autoriaibuvo labai dėmesingi, stengėsibent jau žymiausius kūrėjus pristatyti.Tarptautinėse parodose jų gautiejimedaliai ir kiti apdovanojimai šiojeenciklopedijoje neapeinami, kaip irtų gaminių autoriai, minimos robotusdiegusios įmonės. Tas pasakytina irapie dabartines įmones, jų svarbiausiusgaminius.ML. Išeitų, kad „Technikos enciklopedijai“būdingas ir nacionalinis aspektas,kur išryškinama būtent Lietuvos pramonėsspecifika, svarbiausi laimėjimai.I. Valiulienė. Būtent į savąją lietuviškąerdvę ši enciklopedija orientuota.ML. Privalumas, bet kartu ir trūkumas,nes vargu ar paprasta išlaikytiobjektyvų balansą. Jaunam skaitytojuitikriausiai labiausiai rūpi pasaulio technikosnaujovės, bet ar jis apie tas naujovessužinos, skaitydamas keturtomę?I. Valiulienė. Pasaulinė patirtis,Lietuvoje padaryti darbai enciklopedijojeparteikti gerokai išbarstytu pavidalu.Jeigu siektume apibendrinto vaizdo,reiktų pateikti atskirus tai temai skirtusstraipsnius, paįvairintus lentelėmis suLietuvoje sukurtais reikšmingiausiaisgaminiais ir jų kūrėjais.mokyklos, vadinasi, enciklopedija nėraišbaigta. Kalbant apie atskiras Lietuvostechnikos mokyklas atmintyje pirmiausiaiškyla Kazimiero Ragulskio išugdytoji„Vibro technikos“ mokslinė mokykla.Matyt, negalima apeiti Lietuvos stakliųkūrėjų. Ką dar į tą gretą galima pasiūlyti?Juk visuomenėje labai stinga tikrųmokslinių autoritetų, kuriuos išstūmėvadinamasis „elitas“, vienadienės televizijos„žvaigždės“ ir „žvaigždūnai“.Deja, mokslo visuomenė, universitetaišiam vadinamajam „elitui“ niekopriešpastatyti neįstengia ir net užimaarogantišką pozą, kad tai jiems nerūpi,ne jų problema. Politikai – priešingai,bando susitapatinti su visuomenei peršamais„elito“ atstovais, patys pradedamėgdžioti „žvaigždes“.P. Baltrėnas. Labai svarbu enciklopedijojebent jau paminėti vienoar kito technikos mokslo Lietuvojepradininką, didžiausius autoritetus.I. Valiulienė. Iš dalies buvo daroma,nors tos pastangos ir nebuvonuoseklios. Antai tekstilės technologijosmokslo Lietuvoje pradininkasJuozas Indriūnas tikrai minimas. Į tuosdalykus kreipėm dėmesį ir kiek pakakomedžiagos, tiek pavardžių pateko. Jeibūtų mūsų valia, tai V tome stengtumėmėspateikti personalijas, kaip irbuvo sumanyta. Per personalijas būtųgalima išryškinti ir atskiras technikosmokslų ir pramonės sritis.E. K. Zavadskas. Prieš keliolikametų, 1997 m. išleidau knygą „Intelektinėsdykumos pavojai“. Dabaržvelgiant į keturtomę enciklopedijąkyla štai kokia mintis: žinios yra,pateiktos, bet kur žmonės, kurie tasžinias kūrė? Tai nėra kaltinimas enciklopedijoskūrėjams, nes tokia buvojos koncepcija. Tačiau nuo 1997 m.mūsų intelektinė dykuma dar pagilėjoir išplito.Kad nekristume įlietuviškosiostechninės terminijosduobęA. Smilgevičius. Įdomu buvoklausytis protingų kalbų. Man atrodo,jeigu bus rengiamas V tomas, reikėtųjame parodyti buvusius ir ypač esamusmokslo ir pramonės centrus. Štai kad irVilniaus universiteto Lazerinių tyrimųcentras, per kurio veiklą būtų galimapateikti ir personalijas. Panašiai ir sukitais reikšmingais mokslo ir gamyboscentrais. Per juos gal pavyktų gauti irlėšų rūpimam enciklopedijos tomui.Asmenų daug metų dirbusių, savo profesinįgyvenimą atidavusių įvairiomsmokslo ir gamybos sritims, yra ne vienas.Jeigu enciklopedijoje pavyktų juospristatyti, būtų labai teisinga.Technikos enciklopedija nėra vienspecialiųjų žinių lobynas. En ciklopedijągali skaityti bet kas, nes ji orientuojamaį vidutinio išsilavinimo skaitytoją. Taigienciklopedija teikia ne tik ieškomą, betir daugeliui prieinamą informaciją.Kita sritis, kuri man rūpi, kurioje daugmetų dirbu – tai terminologija ir terminografija.Terminografija – tai terminųžodynų rengimas, o tie, kurie šia veiklamokslo šakų, kuriuos ne visada gali žinoti.Todėl technikos enciklopedija – taižinių šaltinis, iš kurio pasiimi medžiagą,be to, naujausią medžiagą, kuri parengtakvalifikuotų žmonių. Jie vartoja Kalboskomisijos aprobuotus terminus, atitinkančiuslietuvių kalbos taisyklių reikalavimus.Tai reiškia, kad tos srities terminųvisuma sunorminta, ir tai didelis indėlisį techniškąją terminiją.ML. Kiek lietuviškai techninei terminijai,jos tolesnei raidai atsilieps reikalavimaispausdinti straipsnius anglų kalba vadinamuoseISI žurnaluose? Ar „Technikosenciklopedija“ šiuo atveju neatlieka tamtikro kompensacinio mechanizmo vaidmens,nes neleidžia visiškai apleisti technikosterminų kūrimo ir tobulinimo baro?P. Baltrėnas. Iš tiesų šios enciklopedijosvienas svarbiausių privalumųyra net ne naujų ar jau spėjusiųsenstelėti technologijų aprašymas, betnaujos techninės terminijos kūrimasir tobulinimas. Kokią technikos sritįbepaimtume – mašinų gamybą ar statybostechnikos reikalus, transportą arnaujausias technologijas labai svarbu,kad kalbėtume tais pačiais ir vienodaisuprantamais terminais. Tai itin svarbuir tiems, kurie rašo naujus vadovėlius,rengia metodinę medžiagą.R. Ginevičius. Apie kalbos techninėsterminijos dalykus tikriausiaireikia kalbėti ne dabar, kai išėjo keturi„Technikos enciklopedijos“ tomai, betprieš imantis šio didelio darbo. Esameatsidūrę keblioje padėtyje. Iš tiesų, reikalavimasspausdinti straipsnius anglųkalba spausdinamuose žurnaluose yraneišvengiamas, jeigu norime žengtikoja kojon su mūsų gyvenamojo laikoreikalavimais. Jeigu norime įsirašyti įbendrą Europos Sąjungos reikalavimųerdvę, privalome ir savo žurnalus leistianglų kalba, antraip jie liks „kiemo“žurnalais. Bet ši objektyvi tendencijastabdo lietuviškosios mokslinės, taippat ir techninės terminijos kūrimo irtobulinimo darbą. Apie tai kol kas mažaidiskutuojama. Todėl privalome galvotiir rūpintis, kad šį prieštaravimą benttam tikru mastu pavyktų sušvelninti.Bet tam reikia veiksmų strategijos: kąturime daryti, kad lietuviškoji mokslinėir techninė terminija nenukentėtų.Į Vilniaus Gedimino technikos universitetą atkeliavo „Technikos enciklopedijos“IV tomasužsiima – terminografai. „Technikos enciklopediją“globojo kalbininkai ir ypač dr.Jonas Klimavičius, todėl turime pagrindomanyti, kad tai gero terminologinio lygioleidinys. Ypač svarbu, kad visi terminaikirčiuoti, įrašyti iš naujausių žodynų. Taigiį vartojamąją aplinką atėjo nauji mūsųkalbos dalykai, svarbūs tiek profesoriui,tiek mokyklos mokytojui ir abiturientui,jeigu tik jie tuo domisi. Manau, kad taiypač svarbu ir pabrėžtina vertinant.Mūsų dėstomuose dalykuose neišvengiamaivartojami terminai iš gretimųVisiems akivaizdu, kad terminiją reikiaišsaugoti, bet kaip? Vien „Technikos enciklopedijos“neužteks. VGTU mes viendėl terminijos dalykų vieną žurnalą –„Statybinės konstrukcijos“ – pradėjomeleisti lietuvių kalba. Matyt, privalėsimeatskiru klausimu šią labai svarbią problemąaptarti, vien pakeliui su kitomisproblemomis nepakaks paminėti.Bus daugiauKalbėjosi ir parengėGediminas Zemlickas

4 Mokslo Lietuva2011 m. balandžio 21 d. Nr. 8(452)patirtisLietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras:europos pamokosRemigijus OzolinčiusŽydrė KADŽIULIENĖLietuvos agrarinių ir miškųmokslų centrasVadovaujantis 2009 12 23 LRVnutarimu Nr. 1798, Lietuvosžemdirbystės, Lietuvos sodininkystėsir daržininkystės bei Lietuvosmiškų institutai praėjusiais metaisbuvo sujungti ir reorganizuoti į Valstybinįmokslinių tyrimų institutą – Lietuvosagrarinių ir miškų mokslų centrą(LAMMC). Atvirai pasakius, sunkmečioakivaizdoje tokiam Vyriausybėssprendimui šių institutų mokslininkailabai neprieštaravo, juolab, kad sujungtųinstitutų mokslininkai jau buvo šiektiek „pažįstami“ – 2008 metais buvosukurta Agrarinių ir miškų mokslų institutųasociacija, į kurią, be jau minėtųinstitutų, praėjusiais metais įsijungė irSveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystėsbei Kauno Technologijosuniversiteto Maisto institutai. 2009 m.Agrarinių ir miškų mokslų institutųasociacija buvo pateikusi ŠMM projektą„Agrarinių ir miškų mokslų institutųasocia cijos veiklos stiprinimas“(VP1-3.1-ŠMM-05-K-01-024), vykdomąpagal 2007–2013 m. Žmogiškųjųišteklių plėtros veiksmų programos3 prioriteto „Tyrėjų gebėjimų stiprinimas“įgyvendinimo VP1-3.1-ŠMM-05-K priemonę „MTTP tematiniųtinklų asociacijų veiklos stiprinimas“(projektą remia Europos Sąjungosstruktūriniai fondai). Viena iš įgyvendinamoprojekto veiklų buvo Asociacijosnarių profesiniai vizitai į Europosšalis, aplankant kolegas Čekijoje irBelgijoje ir susipažįstant su analogiškoprofilio institucijų bei mokslo centrųpatirtimi. Taip jau atsitiko, kad žinia,jog laimėjome projektą, atėjo kiek pavėluotai,t. y. po to, kai buvo sukurtastoks centras. Bet, kaip sakoma, geriauvėliau negu niekada.2010 m. gruodžio mėnesį išsirengėmesu profesiniu vizitu „Augalininkystėsnaujovės ir technologijų plėtra“ įČekiją ir Belgiją. Apsilankymo tikslas –pasidalinti patirtimi su kolegomis iš ESvalstybių, stiprinti bendradarbiavimoryšius, planuoti bendrus tyrimus, galųgale pažiūrėti, kuo jie kvėpuoja, kaip jiesprendžia mokslo reformos klausimus.Švietimo ir moksloreformos ypatumaiČekijojeKaimyninėse šalyse, taip pat ir Estijoje,Žemės ūkio universitetai keičiasavo pavadinimus į modernesnius,platesnės reikšmės. Čekai, nors ir turėdamivieną iš garsesnių savo profiliouniversitetų Europoje (jis priklausoGyvybės mokslų universitetų Eurolygai,kurią sudaro 7 vieni stipriausiųuniversitetų Europoje), taip pat neatsispyrėlaikmečio pagundai. Žemėsūkio universitetą (Czech Universityof Agriculture) jie pavadino Čekijosgyvybės mokslų universitetu (CzechUniversity of Life Sciences in Prague),tačiau pasiliko ir senąjį pavadinimąčekų kalba – Česka zemedelska univerzitav Praze. Kaip sakoma, ir vilkassotus, ir avis sveika.Universitete 5 fakultetai: Ekonomikos,Agrobiologijos, Maisto ir gamtosišteklių, Miškininkystės ir medienosmokslų, Ekologijos ir Mechanizacijos.Čekijos Miškininkystės ir medžioklėtvarkos institute (Forestry and Game Management Research Institute)in vitro dauginami ne tik medžiai, bet ir į Raudonąją knygą įrašyti miško augalai.Didžiausias iš jų – Ekonomikos fakultetas,kuriame mokosi daugiau kaip10 tūkstančių studentų, t. y. daugiaunei pusė visų universitete studijuojančiųjų.Šį reiškinį čekai vadina moksloreformos grimasomis. Teko girdėti,kad Gruzijoje po panašios reformos90 % studentų pasirinko penkias specialybes.Panašią situaciją turime irLietuvoje. Štai, pavyzdžiui, į Miškųir Ekologijos fakultetą pernai įstojo180 studentų, tuo tarpu į Agronomijos– tik 66.Paklausus apie bendradarbiavimątarp fakultetų, Agrobiologijos, maistoir gamtos išteklių fakulteto prodekanastarptautiniams ryšiams prof. JosefSouk tik moja ranka: „Koks tenbendradarbiavimas – greičiau konkurencija.Kovojame dėl studentų.“ Tokioteiginio patvirtinimas – mokymoprogramų specializacija. Pavyzdžiui,dekoratyvinio želdinimo ir kraštovaizdžioarchitektūros specialistai ruošiamine Miškininkystės fakultete, kuris savomokomojoje urėdijoje turi 12,38 haarboretumą, o Agrobiologijos, maistoir gamtos išteklių fakultete. Beje, šiamefakultete, kuriame mokosi daugiaukaip 4,5 tūkstančių studentų, yra 18 katedrų,kai kurios iš jų kiek neįprastosmūsų žemės ūkio specialistams (pavyzdžiui,Gyvulininkystės, Veterinarijos,Zoologijos ir žuvininkystės, Zootechnikosir gyvūnų etologijos). Nors fakultetasdidelį dėmesį skiria mokslui(45 proc. jo veiklos užima moksliniaityrimai ir 10 proc. konsultavimas),fakultetui sunku konkuruoti tiek dėlstudentų (fakultete mokosi tik 20 agronomijosmagistrų), tiek ir dėl projektų(vien žemės ūkio srityje yra 20 privačiųtyrimo institucijų). Todėl su viltimižiūrima į svarstymus Čekijos žemėsūkio ministerijoje, ar nevertėtų įkurtivieną stiprų mokslinių tyrimų centrą,kaip, pavyzdžiui, INRA Prancūzijoje.Čekų laisvėssupratimasLankomės Čekijos gyvybės mokslųuniversiteto Miškininkystės ir medienosmokslų fakultete. Prieš keletą metųfakultete mokėsi apie 4 tūkst. studentų,dabar fakultete dirba 90 darbuotojųir mokosi daugiau nei 1 800 studentų.Buvo atskirta ekologijos specializacija irįkurtas Ekologijos fakultetas (1,8 tūkst.studentų). Miškininkystės ir medienosmokslų fakultete miškininkystės specialistairengiami kartu su medienosperdirbėjais. Tokia specialistų rengimosistema yra ir kaimyninėse valstybėse,bet ne Lietuvoje. Pas mus gi vienameuniversitete mokoma, kaip mišką auginti(LŽŪU), kitame – kaip apdirbti medieną(KTU). Gal šių problemų sprendimaskiek pasistūmės į priekį „Nemuno“ slėnioJungtinių tyrimų centre įsteigus Medienosnaudojimo, kokybės ir apdirbimotechnologijų laboratoriją. Prodekanastarptautiniams ryšiams prof. Ludek Šišaktrumpai supažindino su fakulteto struktūra,studijų programomis, moksliniųtyrimų tematika, tarptautiniais ryšiais.Fakultete yra 7 katedros (Miškininkystės,Dendrologijos ir miško medžių selekcijos,Miškotvarkos, Miško apsaugos irmedžioklėtvarkos, Miško eksploatacijos,Miškų ūkio ekonomikos ir valdymo,Medienos apdirbimo). Mokslas trunka5 metus – 3 m. bakalauro studijos ir2 m. magistrantūros. Kasmet į fakultetąpriimama apie šimtu studentų daugiaunei skirta valstybės finansuojamų vietų(dėl „nubyrėjimo“). Šių „viršplaninių“studentų mokslą iš savo lėšų dengia patsuniversitetas. Fakultete galima mokytis iranglų kalba. Medžioklėtvarkos (Gamemanagement) bakalauro studijose kasmetmokosi 10–20 užsieniečių, o taippat studentai pagal ERASMUS programą(iš viso apie 50 studentų). Fakulteteužsieniečiai gali įgyti ir magistro laipsnį.Anot prof. L.Šišak, rengiami plataus profiliospecialistai, tarpsektorinio mastoekologai (Forestry, water and lanscapemanagement).Fakultetas didelį dėmesį skiriane tik pedagoginiam darbui, bet irmokslui. Tarp 4 prodekanų yra prodekanasmoksliniams tyrimams irdoktorantūrai. Prodekanas moksluidoc. Robert Marušak supažindino sumokslo tyrimų planavimu, finansavimu,mokslo produkcijos vertinimu.Pastebėjom tikrai daug panašumųsu pas mus diegiama mokslo vertinimosistema. Vertinimas atliekamaskasmet universitete, tarp fakultetų,katedrų, mokslininkų. Nuo to, kiekmokslininkas parašė straipsnių sukuo didesniu citavimo indeksu, priklausoir jo iš biudžeto gaunamo finansavimodalis. Tiesa, užsidirbti „iššalies“ yra žymiai didesnės galimybės.Doc. R. Marušak vardija galimusmokslo finansavimo šaltinius: Nacionalinėžemės ūkio mokslų agentūra(National agency of the agriculturalresearch), Universitetų vystymo fondas(Fund of development of universities),Čekijos mokslo fondas (CzechScience Foundation), Čekijos mokslųakademijos mokslo agentūra (GrantAgency of the Academy of Sciencesof the Czech Republic). Paskutinėmsdviem agentūroms pasiūlymai projektamsteikiami anglų kalba. Projektųtrukmė – 3–5 metai.Čekų miškininkai per visas pertvarkasir reformas sugebėjo išsaugotisavo eksperimentinę mokymo bazę.Universitetas (fakultetas) turi sau pavaldžiąmokomąją urėdiją Kostelec‘e.Joje yra 8,5 tūkst. ha miško, 75 ha tvenkinių,12,38 ha arboretumas, įkurtas1954 m., lentpjūvė. Urėdijoje dirba150 darbuotojų. Deja, nieko panašausneturime Lietuvoje. Mes šiek tiek kitaipsupratome laisvę. Paskelbus Lietuvosnepriklausomybę, Dubravos eksperimentinė-mokomojiurėdija, įkurta kaipMiškų instituto eksperimentinė bazė(Dubravos miškuose yra daugiau kaip500 įvairaus pobūdžio mokslinių-tiriamųjųobjektų – tyrimo barelių, sėkliniųplantacijų ir kt.), buvo atskirta nuo institutoir „pakinkyta“ į pelno vežėčias,kaip ir visos kitos urėdijos. Ilgainiuibuvo panaikintas ne tik urėdo pavaduotojomokslui etatas, bet ir mokslodiegimo inžinieriaus etatas. Dabar, kaiprabilome, kad valstybėje vis dar yraapie 12,5 % (267,5 tūkst. ha) niekienomiškų (daliai šių miškų yra pateikti prašymaigrąžinti, tačiau apie 110 tūkst. haneturi potencialių savininkų), ar nebūtųpats laikas pasinaudoti Miškų įstatymo4 str. 6 p. galimybe ir priskirti eksperimentinių-mokomųjųurėdijų miškusmokslo ir švietimo institucijoms –LŽŪU, Miškų institutui. Tokius miškusturi kaimyninių valstybių mokslo beimokymo įstaigos.Prof. Remigijaus Ozolinčiaus nuotraukosČekijos moksloinstitutuose nuotaikosnėra optimistinėsMažiau optimistinės nuotaikosmokslo institutuose. Miškininkystėsir medžioklėtvarkos institute (Forestryand Game Management ResearchInstitute), kuris yra pagrindinė Čekijosmiškų tyrimo įstaiga, dabar dirba 140darbuotojų, iš kurių 40 yra mokslodaktarai. Būtų lyg ir normalu. Tačiau,turint galvoje, kad prieš 15–20 metųčia dirbo apie 500 žmonių, institutoateitis kelia susirūpinimą. Kodėl tokiapadėtis? Direktoriaus pavaduotojasmokslui doc. Bohumir Lomsky aiškina,kad priežastys labai paprastos: pirma,perėjus į rinkos ekonomiką, niekasnebenori miškininkystės tyrimų (jieilgalaikiai, greitai neatsiperkantys; ypačkeblioje padėtyje atsiduria miško genetikosir selekcijos specialistai); antra,miškų privatizavimas (miško savininkui,kurio vidutinė valda vos keli hektarai,mokslinių tyrimų nebereikia, t.y. jisneturi pinigų už juos sumokėti); trečia,mes patekome į ES mokslo erdvę, kurioješiek tiek kitokie mokslo prioritetai;ketvirta, Čekijoje turime du Miškųfakultetus (Brno ir Prahoje), kurie aktyviaivykdo mokslinę veiklą. Prastapadėtis ir su jaunimu. Institute dirbavos keli mokslininkai, jaunesni nei 30metų. Instituto biudžetinis finansavimasvis mažėja ir vis daugiau lėšų reikiagauti per konkursinį finansavimą. Institutodirektorius doc. Petr Zahradnikkol kas neskuba mažinti darbuotojųskaičiaus. Institute iš atskaitymų užmokslinius projektus (1 %) sukurtasrezervinis fondas. 2007 m. institutastapo viešąja įstaiga. Tai leido pertvarkytiapmokėjimo už darbą sistemą.Institute įvesta 12 atlyginimų klasių(žemiausios, pirmos, klasės darbuotojaigauna 8-10 tūkst. Kčs , aukščiausios,dvyliktos, – 27–60 tūkst. Kčs). Atlyginimoklasė priklauso nuo išsilavinimo,darbo stažo, mokslinės produkcijos.Beje, Čekijoje vertinama visa mokslinėprodukcija – pradedant tarptautinėmismonografijomis, baigiant mokslo populiarinimostraipsniais. Tiesa, įverčiailabai skirtingi. Pavyzdžiui, už straipsnįrecenzuojamame užsienio žurnale galimagauti 70 balų, o už tokį pat straipsnįvietinėje mokslo spaudoje – tik 2 balus.Palyginti aukštai vertinamos atskiraisleidinukais spausdinamos metodikosir rekomendacijos (20 balų).Augalininkystės mokslinių tyrimųinstitutas (Crop Research Institute), kaipir Miškininkystės ir medžioklėtvarkosinstitutas, priklauso žemės ūkio ministerijai.Tai vienas didžiausių institutųžemės ūkio tyrimų srityje – jame dirbaapie 300 žmonių, iš kurių 140 yramokslininkai. Nors instituto moksliniųtyrimų kryptys labai plačios – augalųfiziologija ir mityba, augalų sveikata,agroekologija, augalų selekcija ir sėklininkystė,genetiniai ištekliai ir jų išsaugojimas,bioįvairovės, GMO tyrimaiir kt., darbuotojų skaičius sumažėjo –prieš kelis metus institute dirbo 400žmonių. Institucijos pusę finansavimogauna iš valstybės biudžeto (per moksloprogramas), o kitą pusę – iš konkursiniųprojektų. Direktoriaus pavaduotojadr. Jaroslava Ovesna tokią situacijąaiškina ne tik netikusia mokslo reforma(finansavimas institutui buvopaskaičiuotas pagal 2007 m. rezultatus,

2011 m. balandžio 21 d. Nr. 8(452) Mokslo Lietuva 5patirtiso skaičiuojant juos liko neįvertinti taikomojomokslo projektai), bet ir ekonominekrize. Ji netrykšta optimizmu:institutas 2011 m. gaus 20 proc. mažesnįfinansavimą nei 2010 m., todėldabar ypač plačiai diskutuojama, kokiussprendimus priimti dėl kitų metų finansųpaskirstymo. Susirūpinimą keliair doktorantūra. Doktorantų ruošimaspatikėtas universitetams. „Tai nėra normalu.Mūsų universitetuose dar mažamokslo“, – sako dr. J. Ovesna. Neraminair tai, kad Čekija importuoja daug maistoproduktų, šalyje mažėja dirbamosžemės plotai. Tai gali atsiliepti žemėsūkio mokslų vystymuisi. O čekų mokslininkaitikrai turi kuo pasigirti. Tuo įsitikinomeapsilankę moderniai įrengtosemolekulinės genetikos laboratorijose,kuriose dirba jauni ir motyvuoti mokslininkai.Beje, pagal transgeninių augalųauginimą žemės ūkyje Čekija užimaantrą vietą Europoje.raiškų moksliniams tyrimams rengti irkuriant ILVO strategiją iki 2020 metų.Administracija kartu su padalinių vadovaisir jų moksliniais direktoriaisrenkasi kiekvieną mėnesį aptarti moksliniųprojektų vykdymo eigos ir kitų, sumokslu susijusių, klausimų. Institutasturi Konsultacinį komitetą, kuriamediskutuojama dėl mokslinių programųir projektų bei kitų svarbių strateginiųklausimų.Mums patiko ne tik tai, kad 50 %iš ministerijos gautų pinigų ILVO galipanaudoti savo nuožiūra – vystytifundamentinį mokslą (beje, institucija25 proc. lėšų skiria fundamentiniamstyrimams), modernizuoti laboratorijas,statyti, priimti naujus darbuotojusir pan., bet ir tai, kad Belgijos įstatymaiskatina mokslo plėtrą – institutoreikalams, kurių nemažą dalį užimaaugalų selekcija. Orientuojamasi į mažiaupaplitusius žemės ūkio augalus,kaip jie patys sako – į „small crops“(retesni žemės ūkio augalai, kai kuriosžolės, gėlės, dekoratyviniai krūmai irmedeliai), nes su didelių šalių geraifinansuojamais moksliniais kolektyvaissunku konkuruoti tarptautinėjerinkoje. Žemės ūkio ministerija skatinaprivatų sektorių: ji lėšas selekcijaiskiria tik tuomet, jei institutas tyrimuigauna ne mažiau kaip 20 % reikalingųlėšų iš komercinių firmų ar asmenų. Išprivačių kompanijų selekcinių tyrimųvystymui institutas gauna apie 50 %lėšų (~ 5–10 m. sutartys). ILVO sukuria10–15 augalų veislių per metus.Kiekvienais metais darbuotojaivertinami, atestuojami. Metų pradžio­Ir dar vienas štrichas ILVO portretui.Augalų mokslų padalinio teritorijoje,prie laboratorijų komplekso (primename,kad tai yra keliolika kilometrųnuo Gento), sutarus su Gento universitetu,statomas bendras šiltnamių kompleksas.Jis tarnaus tiek mokslui, tiek irstudijoms. Štai jums ir „Nemuno“ slėnis.Kitokio tipo moksloįstaigosVizito metu lankėmės Dekoratyviniųaugalų tyrimų centre. Tai privatityrimo įstaiga, kurią remia Flandrijosžemės ūkio ministerija, provincijossavivaldybė ir Dekoratyviniųaugalų augintojų asociacija. Stotiestikslas – demonstruoti, propaguoti,išbandyti naujas dekoratyvinių augalųveisles, įvertinti jų atsparumągamtinėmis-geografinėmis sąlygomis.Prie tokių mokslų, visų pirma, priskiriamigamtos ir žemės ūkio mokslai.Šių mokslų pasiekimai dažniausiai negalibūti „importuojami“ iš kitų šalių.Apmaudu tai, kad šie mokslai Lietuvojeyra nepakankamai vertinami. Blogiausiatai, kad tą nevisiškai supranta ir tie,kurie atsakingi už mokslo vertinimąLietuvoje. Bandoma atrasti „auksoraktelį“, kuriuo atrakintume subalansuotovisų mokslų vertinimo skrynią.Vargu, ar toks raktelis iš viso yra. Gerai,kad jau pradedame suvokti, kadant vienų svarstyklių negalima dėti,pavyzdžiui, lituanistikos mokslų irfizikų, medikų ir miškininkų. Taip patyra ir žemės ūkyje. Kuo, pavyzdžiui,gyvulininkystės specialistai prastesni,jei jie turi mažesnes galimybes išvestiKodėl belgai ramūskaip... belgaiKito profesinio vizito tikslas buvosusipažinti su žemės ūkio mokslaisBelgijoje, Flandrijoje. Ši šalis buvopasirinkta neatsitiktinai. Ji – ES senbuvė,turi sukūrusi ILVO – Žemėsūkio ir žuvininkystės tyrimų institutą,savo struktūra labai panašų į mūsųLAMMC. Be to, pagal savo dydį Flandriją,kaip ir Lietuvą, galime priskirtiprie mažesnių ES šalių – jos plotasužima 13,5 tūkst. km 2 , o joje gyvenaapie 6 mln. žmonių.ILVO yra įsikūręs keliolika kilometrųnuo Gento. Pokalbyje su institutodirektoriumi prof. Erik Van Bockstaeleir jo pavaduotoju mokslui prof.Maurice Moens sužinome, kad pirmojižemės ūkio tyrimų stotis Flandrijojebuvo įkurta 1932 m. Iki 1990 m. veikėatskiros tyrimų stotys, kurios vėliaubuvo sujungtos į Augalininkystės institutą.2006 m. buvo įkurtas ILVO, apjungiantAugalininkystės, Gyvulininkystės,Maisto ir Žemės ūkio inžinerijos institutusbei Žuvininkystės tyrimų stotį. ILVOyra viešoji įstaiga ir priklauso Flandrijosžemės ūkio ministerijai (Belgijoje yra2 žemės ūkio ministerijos – Flandrijosir Valonijos). ILVO pusę finansavimogauna iš Flandrijos ministerijos, o kitąpusę – uždirba, vykdydama įvairiusprojektus. Instituto misija – vykdytiir koordinuoti Flandrijos žemės ūkioministerijos politiką remiančius moksliniustyrimus (tai kelis kartus pabrėžėtiek direktorius, tiek ir jo pavaduotojas;vėliau paaiškėjo, kad kiekvienąprojektinį pasiūlymą reikia suderintisu ministerija) ir kartu teikti viešąsiaspaslaugas, siekiant ekonomiškai, ekologiškaiir socialiai tvaraus žemės iržuvininkystės ūkio. ILVO lankstinukeišsiskiria paryškinta direktoriaus prof.E. Van Bockstaele citata: „Be mokslo žemėsūkis ir žuvininkystė neturi ateities“.Instituto administracija pažymėjo,kad susijungimo procesas buvolabai sunkus ir ilgas. „Tada, kai institutaibuvo apjungti į ILVO ir buvaupaskirtas jo direktoriumi, – pasakojaprof. E. Van Bockstaele, – visi susigūžė:kas dabar bus, ką atleis? Tačiaumes neskubėjome. Sukūrėme nedidelęcentro administraciją. Moksliniamspadaliniams palikome savarankiškumą.Jie veikia filialų principu, o vadovai galisavarankiškai pasirašyti sutartis. Tiesa,už ne didesnę kaip 60 tūkst. eurų sumą“.Dabar ILVO dirba 550 darbuotojų,iš kurių daugiau kaip trečdalis yramokslininkai. ILVO turi 4 moksliniuspadalinius: Gyvulininkystės, Augalųmokslų, Technologijų ir maisto mokslųbei Socia linių mokslų. Padaliniųintegracija vykdoma formuojant metodines-tematinesgrupes bendrų pa­Dekoratyvinių augalų tyrimų centre su jo direktoriumi dr. Bruno Gobin (pirmas iš dešinės).Centras – privati mokslinių tyrimų įstaiga, kurią remia Flandrijos žemės ūkio ministerijadarbuotojų 75 % valstybei mokamųmokesčių lieka instituto reikmėms.Instituto vadovybė mano, kad socialiniųmokslų tematikos vystymas iratitinkamo padalinio įkūrimas ILVObuvo vienas sėkmingiausių reorganizacijossprendimų. Tyrimus 2006 m.pradėjo 3 darbuotojų grupė. DabarSocialinių mokslų padalinyje jau dirbadaugiau nei 20 darbuotojų. Jie sėkmingaikonkuruoja nacionaliniuose irtarptautiniuose lygmenyse, turi dauggerai finansuojamų projektų.Ir dar. Belgai turi savo požiūrįį gyvenimą ir mokslo organizavimą.Jeigu mes piktinamės, prieštaraujame,tai belgai elgiasi kitaip, tarsi vadovaudamiesigerai mums žinomo rusiškoprincipo „Žiraf bolšoj, emu vidnej“...Besilankant Maisto institute, jo direktorėramiai išdėstė: „Yra dalykų, kurių tupakeisti negali. Pavyzdžiui, direktoriaussprendimai dėl ILVO struktūros. Dėlto jaudintis neverta. Bet yra dalykų,kuriuos gali pakeisti. Štai į juos ir turibūti nukreiptos visos tavo pastangos“.Augalų tyrimai ILVO irdarbuotojų atestacijaDidžiausias iš visų mokslinių ILVOpadalinių – Augalų mokslų skyrius(unit). Jame dirba 200 darbuotojų.Moksliniai tyrimai apima 5 sritis: taikomojigenetika ir selekcija, augalininkystėir aplinkosauga, augalų apsauga,augalų fiziologija ir vystymasis, komercinėveikla ir paslaugos.Kalbėjomės su dr. J. Van Huylenbroeck.Jis vadovauja padalinio moksloje kiek vienas darbuotojas sudaro savodarbo planą ateinantiems metams. Pasitaręssu savo tiesioginiu vadovu (grupės,skyriaus vedėju, direktoriumi ar pan.),surašo savo įsipareigojimus – kiek parašysstraipsnių, surengs seminarų ar konferencijų,užpatentuos veislų. Po metųvėl vyksta tikslinis pokalbis. Kalbama,ką pavyko įgyvendinti, o ką ne, ir kokiosto priežastys. Specialiai netaikoma jokiaskatinimo sistema (atlyginimai pakankamaigeri – darbuotojai uždirba panašiaitiek, kiek mes; skirtumas tik tas, kadjie – eurais, o mes – litais). Tačiau jeigumokslininkas turi daug projektų, galiturėti papildomų etatų, pinigų komandiruotėms,prietaisams ir reagentams.Apsigynus disertaciją (tam reikalingiir moksliniai straipsniai; belgai neturisavo šalyje leidžiamo mokslo žurnalo),mokslo darbuotojas patenka į „išrinktųjų“tarpą – gauna biudžetinį finansavimą,ir jam nebereikia rūpintis, kas finansuosnaują projektą. Taigi, sukurta tokia sistema,kad vieni dirba, norėdami patektitarp „išrinktųjų“, kiti – norėdami tarpjų išsilaikyti (kelis metus neįgyvendinusįsipareigojimų, mokslininkui gali būtisumažintas atlyginimas arba, blogiausiuatveju, jis gali būti atleistas iš darbo). Apietai, kad Lietuvoje galima dirbti pusantroetato, belgams sunku suprasti. Nežinia,kas lemia – didesnis atlyginimas argeresnis, tikslesnis mokslo supratimasar visuomenės požiūris į mokslą, betkonkursas į doktorantūrą – 6 į vienąvietą. Tokio konkurso galėtų pavydėtibet kuris Lietuvos mokslo institutas aruniversitetas.ligoms ir kenkėjams, patobulinti irsukurti naujas dekoratyvinių augalųauginimo technologijas. Įdomu tai,kad nors šis centras yra privatus, jįremia ir valstybė. Remia tokia suma,kurią centras gauna iš Dekoratyviniųaugalų augintojų asociacijos. Centrodirektorius dr. Bruno Gobin pasakoja,kad centras atlieka ne tik moksliniustyrimus, bet ir organizuoja seminarusbei lauko dienas, kurių metu dekoratyviniųaugalų augintojai mokomi,kaip pažinti ligas, kokias augalų apsaugospriemones naudoti, kaip tręšti.Centre dirba 35 žmonės, iš kuriųpusė yra tyrėjai. Jie rašo ir moksliniusstraipsnius. Tai suteikia centro mokslininkamsgalimybę dalyvauti Mokslofondo skelbiamuose konkursuose irgauti papildomą finansavimą.Kodėl mūsų valstybeireikalingas žemėsūkio mokslasJaunų žmonių paklausus, koksmokslas garsina Lietuvą, dažniausiaiišgirsime atsakymą: „Negi nežinote?Lazeriais!“ „O ar žinote, – klausiamejų, – kad Estijoje trečdalį žieminiųkviečių ploto užima Lietuvoje išvestaveislė, ir kad kas trečias batonas Estijojeyra „lietuviškas“?“ Jiems sunkupatikėti. Taigi, Lietuvoje populiarindamimokslą sukūrėme kiek iškreiptusstereotipus apie atskirų mokslosričių pasiekimus. Lietuvai svarbūs irreikalingi visi mokslai. Bet yra mokslų,kurie glaudžiai susiję su valstybėsnaują gyvulių veislę negu, sakykim,žemdirbiai ar sodininkai? Tas žaidimascitavimo indeksais ir balais būtų darvisai nieko, jeigu jis ir liktų žaidimu.Betgi nuo jo priklauso atskirų mokslošakų finansavimas, kitaip sakant, valstybėskompetencija atskirose srityse.Kartais susidaro įspūdis (gal klystame?),kad Lietuvai išvis nereikalingasžemės ūkio mokslas. Gal geriau lėšasskirti „proveržio“ mokslams, kuriepadovanos Lietuvai Nobelio premijoslaureatą? Ar mums, mažai valstybei sugana kukliomis mokslo finansavimogalimybėmis, nereikėtų nusileisti antžemės (tiesiogine ir perkeltine prasme)ir pasidomėti kai kuriais skaičiais?Žemės ūkio paskirties žemė (ariama,pievos, ganyklos, sodai) Lietuvojeužima daugiau nei 60 %, o miškai –apie trečdalį Lietuvos ploto. 2009 m.augalininkystės produkcija Lietuvojesudarė 3,2 mlrd. Lt. Pagal paskutiniusskaičiavimus, Lietuvos miškų metinėvertė, įskaitant ne tik medieną, betir kitas miško funkcijas (rekreacines,biologinės įvairovės saugojimo,anglies sekvestravimo ir kt.), siekia apie1,4 mlrd. Lt, o metinė medienos sektoriausapyvarta 2007–2008 m. jau buvopasiekusi 5 mlrd. Lt (tai sudarė 10,6 %visos šalies pramonės apyvartos). Armums svarbu, kad šis turtas, turintisdidžiulės įtakos ne tik mūsų kasdieniamgyvenimui, ekonomikai, bet irmus supančios aplinkos kokybei, būtųefektyviai naudojamas ir valdomas?Manome, kad taip. Tą rodo ir mūsųaplankytų šalių patirtis.

6 Mokslo Lietuva2011 m. balandžio 21 d. Nr. 8(452)baltistikaBabelio bokšte ieškant vietos baltų kalboms (3)Pabaiga, pradžia Nr. 3 ir 6Žymus italų kalbininkas baltistas,Pizos universiteto profesoriusdr. Pietras Umbertas Dinis(Pietro Umberto Dini), pasižymėjęsistorinės gramatikos, baltų kalbų ryšiųsu kitomis indoeuropiečių kalbomistyrinėjimais, gilinasi į prūsų kalbos,senųjų lietuvių ir latvių kalbų pamink lųproblematiką, baltų kalbotyros istoriografiją.2010 m. Italijoje pasirodėsolidi kalbininko knyga „Aliletoescur:Linguistica baltica delle origini“, turintididelę vertę visiems, kuriems rūpi lietuviųir baltų kalbotyros tyrinėjimai.Ar baltų kalbosprasiverš išmarginalijų laukoMokslo Lietuva. Jūs kruopščiaityrinėjote lietuvių ir kitų baltų kalbų kilmėsteorijas arba sampratas, kurios buvopaplitusios įvairiuose Europos kraštuoseRenesanso epochoje. Ar galėjo nutikti,kad kai kurios teorijos išnyko ir vėlesniųlaikų tyrinėtojų paprasčiausiai nepasiekė?Žodžiu, dingo be pėdsakų.Pietras Umbertas Dinis. Net ir labaigalėjo šitaip atsitikti, nes kai kuriasiš tų sampratų man juk pavyko aptikti.Gal ir kitiems tyrinėtojams pavyks atrastiligi šiol į kalbotyros istoriografijąnepatekusių sampratų.ML. Galima tikėtis, kad į tyrinėtojųakiratį pateks ir ligi šiol mokslui nežinominauji šaltiniai? Ar viskas jau išsiurbta?P. U. Dinis. Nemanau, kad viską,kas man įdomu, jau būčiau sugebėjęsbent pavartyti.ML. Pamėginkime apibūdinti, paskuigal ir apibendrinti, ką naujo ir svarbauskalbotyros istoriografijai davė Jūsųnaujoji knyga „Aliletoescur: Linguisticabaltica delle origini“. Taip, vertas pagarbospirmiausia savo dydžiu tomas, taipdar labiau sutvirtinote lietuvių ir latviųpagarbą kaip kruopštus ir nuoširdusšių ir kitų baltų tautų kalbų tyrinėtojas.Vaizdingai tariant, šia knyga ieškojotebaltų kalboms vietos bibliniame Babeliobokšte. Jei pavyktų tokią užduotį įgyvendinti,gal tektų Babelio bokšte vienąaukštą pristatyti ir jame įkurdinti kalbas,kurioms ligi šiol tokio garbingo prieglobsčioneteko turėti?P. U. Dinis. Dabar laukiu recenzijų,pažiūrėsiu, kaip knygą įvertins kalbininkai.Man atrodo, kad pakankamainusistovėjusi kalbotyros istoriografijosšaka su dviem leidžiamais žurnalais –„Historiographia Linguistica“ ir „Beiträgezur Geschichte der Sprachwissenschaft“,– bet ligi šiol žurnalai, tiekir visa kalbotyros istoriografija visądėmesį telkia romanų, germanų, slavųir kitoms labiausiai paplitusiomskalbomis, o baltų kalboms vietos lygir nelieka. Baltų kalboms skirtų darbųligi šiol tuose žurnaluose nepasirodė,2010 m. Mokslo Lietuva vykdo projektąMokslui, visuomenei ir kultūrai.Siekdama populiarinti laikraštyjepublikuojamą medžiagą redakcijaleidžia naudotis publikacijomis tol,kol Spaudos, radijo ir televizijos rėmimofondas rems minėtą projektą.Pizos universiteto profesorius dr. Pietras Umbertas Dinis su naujausiomis savo knygomistad ir kalbotyros istoriografijos specialistamsligi šiol baltų kalbos lieka tarsijų dėmesio užribyje.ML. Ne tik Babelio bokšte baltų kalbomsvietos neatsirado, bet ir kalbotyrosistoriografams mes neaktualūs, neįdomūs,ligi šiol ir nežinomi.P. U. Dinis. Tai štai tuos kalbotyrosistoriografus pirmiausia ir turėjaumintyje sudarinėdamas tą knygą. Siekiau,kad vienoje vietoje būtų sutelktašios problematikos medžiaga, ir kad jitaptų lengviau prieinama tos kalbotyrosšakos specialistams. Žinoma italica(beje, kaip ir lithuanica) non leguntur, irreikėtų man paruošti savo paties darbodidoką santrauką angliškai... Tam taippat reikės surasti laiko. Antra, mėginaumetodologiškai veikti ne pagal cezūrą –ne pagal kalbos istorijos ir kalbotyrosistoriografijos atskirtį, – bet telkti jėgasšiuose abiejuose tyrinėjimų laukuose.Mat tokiuose „marginaliniuose“ arealuosekartais kitaip ir negalima dirbti.Tokie buvo mano siekiai, bet ar tiekalbotyros istoriografijos tyrinėtojai šįmano darbą skaitys, o jeigu perskaitys,tai ar pritars mano dėstomoms mintims– šito negaliu žinoti.ML. Lauksite nuosprendžio?P. U. Dinis. Galima suprasti ir taip.ML. Baltų kalbų istoriografijos tyrinėjimuspavadinote „marginalijomis“. Tiesa,pabrėžėte, kad kabutėse.P. U. Dinis. „Marginalijomis“ pavadinauta prasme, kad ligi šiol nebuvoypatingai ištirta.Kiek kalbų buvoLivonijojeML. Esate didelis taip pat ir latvių kalbininkųdraugas – ir ne vien kalbininkų.Kiek Jūsų naujoji knyga gali sudomintilatvius?P. U. Dinis. Manau, kad latviamstaip pat bus įdomi, nes yra didelis skyrius,skirtas Livonijai. Gaila, kad šiosknygos čia neturiu, nes profesoriusZigmas Zinkevičius tiesiog iš manorankų tą knygą įsidėjo į savo portfelį,man nespėjus net užrašyti dedikacijos.Būčiau parodęs.ML. Profesorius Z. Zinkevičius labaitaupo laiką, todėl tiek daug padaro.P. U. Dinis. Tai štai atskiras skyrius,skirtas aptarti Livonijos kalbinę situaciją.Tai skyrius „Diversitas linguarumLivoniae“. Iš dalies šis skyrius turėtų sudomintiir estus, nes yra įvairių požiūrių,kiek aptariamais laikais kalbų buvo Livonijojeir kaip tos kalbos ir jų giminystėssantykiai buvo suvokiami. Tuo domėjosiįvairūs autoriai, bet kiekvienas iš jų prieidavoprie skirtingos nuomonės. Todėlmėginau sudaryti lenteles, kuriose pateikiauvieno ar kito tyrinėtojo išvadas.ML. Ir kiek tų Livonijoje gyvavusiųkalbų suskaičiuodavo skirtingi autoriai?P. U. Dinis. Kai kurie tvirtinogyvavus tris kalbas, kiti minėjo keturias,treti net penkias, o kai kampavyko suskaičiuoti net šešias Livonijojefunkcionavusias kalbas. Apskritaišioje knygoje gan daug schematizavauir tą dariau sąmoningai. Mat tokia šiodarbo tematika: skaitant kai kur galitekstą suvokti labiau kaip romaną, one mokslinį darbą. Jei yra lentelių,schemomis tokio pobūdžio medžiagągalima išdėstyti aiškiau.ML. Kokiose bibliotekose daugiausiarinkote medžiagą?P. U. Dinis. Knygą rašiau daugelyjevietų, bet daugiausia naudojausi Getingenobiblioteka Vokietijoje.ML. Pikolominį (Enea Silvio Piccolomini)gal nėra sudėtinga tyrinėti irItalijoje?P. U. Dinis. Pikolominį radau irItalijoje.ML. Ar Italijoje galima rasti naujųdalykų apie lietuvius ir apskritai baltus?P. U. Dinis. Italijos nepamirštu, betkad Italijoje mokslininkui dirbti daugsunkiau negu Vokietijoje.ML. Ar dėl to, kad vykti į kitameItalijos mieste esančią biblioteką Pizosuniversitete, kuriame dėstote, Jums neleisilgalaikės komandiruotės?P. U. Dinis. Tai pirma (juokiasi).Ir antra: Italijos bibliotekos nėra taippuikiai organizuotos kaip Vokietijoje.O minėtos tematikos darbus, skirtus lietuviųir kitų baltų kalbų tyrinėjimams,išties praverstų dirbti Vatikano bibliotekojeRomoje, neabejoju, kad ten būtųgalima surasti daug naujų dalykų.ML. Kodėl Jums nepriėmus į Pizosuniversitetą doktoranto iš Lietuvos, kurissugebėtų geriau adaptuotis darbuiItalijos archyvuose, taip pat ir Vatikanobibliotekoje?P. U. Dinis. Mielai priimčiau tokįtyrinėtoją, jeigu tik jis susirastų, kurgyventi Romoje, gautų stipendiją irišlaikymą. Beje, tai yra labai nedėkingasdarbas. Štai kad ir ši mūsų dabaraptariama knyga. Ją įstengiau parašytiper 15 metų, dabar esu patenkintas, betbuvo metų, per kuriuos sugebėdavausukurti tik kokį straipsnelį. Tačiau ir tamstraipsneliui parašyti reikėdavo perverstikalną literatūros – lotyniškos, parašytossenąja vokiečių kalba, senąja lenkųkalba, pagaliau ir senąja slavų kalbaparašytus metraščius. Teko pastudijuotisenąja prancūzų kalba ir senąja anglųkalba parašytus veikalus, dar patikrinti,kaip apie tuos pačius dalykus buvo tuopačiu metu rašoma ispanų literatūrojeir kitų tautų šaltiniuose.Man patikdavo toks naršymas poįvairius šaltinius, mielai savo darbuspadarydavau. Tačiau jei reiktų iš naujosėsti prie tokio darbo, tai prieš imdamasisdar labai gerai pagalvočiau.Kai dar bijomaatsiverti skaitytojui irpasauliuiML. Be Vatikano ir didžiųjų Italijosuniversitetų bibliotekų, kur dar galėtųbūti lituanistikai svarbių sankaupų?P. U Dinis. Apie tai buvo kalbėtaprieš gerus metus konferencijoje Rusijosmokslų akademijos Slavistikosir balkanistikos institute Maskvoje.Buvo atidaromas Baltų-slavų centras.Iš Lietuvos buvo atvykę prof. BonifacasStundžia, dr. Jolanta Zabarskaitė,prof. Grasilda Blažienė, iš Vokietijosdalyvavo prof. Raineris Ekertas (RainerEckert). Aš kalbėjau apie prūsų kalbą,kokia jos tyrimų padėtis. Manau, kadapie šią kalbą ir ne tik nemažai medžiagosdar būtų galima rasti ir Rusijosbibliotekose. Norėčiau atkreipti dėmesį,kad Sankt Peterburgo archyvuose irbibliotekose dar yra daug lituanistikaiir baltistikai ligi šiol neprikeltos, į užmarštįnugrimzdusios medžiagos.Kita vieta, kur, manau, būtų galimaatrasti įdomių dalykių, yra Praha, kaip,Gedimino Zemlicko nuotraukabeje, jau rodo sėkminga dar vieno kolegosir bičiulio Ilijos Lemeškino veikla.ML. Ar didžiausias senovės prūsųkalbos turtas nėra prof. Vladimiro Toporovo,jau amžiną atilsį, sukauptojetyrinėjimų medžiagoje? Po profesoriausmirties kurį laiką ta medžiaga skaitmeninimuibuvo paskolinta ir Lietuvių kalbosinstitutui Vilniuje.P. U. Dinis. Iš tikro apie tai minėtamerenginyje ir buvo kalbėta, sukurta irgrupė, kuri turėtų užsiimti V. Toporovoprūsistikos paveldu. Kai konferencijojetie dalykai buvo aptarti, V. Toporovokortelės su prūsiškais žodžiais ir buvoatvežtos į Vilnių. Paties V. Toporovonamuose nieko prūsistikai ir lituanistikaireikšmingo jau nebeliko, nesjam mirus, praėjus kiek daugiau kaipmetams, į Amžinybę iškeliavus taip patir jo žmonai indologei prof. Tat janaiJelizarenkovai, dalis V. Toporovo irvisos T. Jelizarenkovos knygos iškeliavoį Rusijos humanitarinį universitetą.Ten atidarytas memorialinis TatjanosJelizarenkovos ir Vladimiro Toporovokabinetas. Profesoriaus mokslinis archyvasatiduotas į Rusijos valstybinįliteratūros ir istorijos archyvą. Paveldėtojų,profesorių dukrų parduotasir šių mokslininkų butas. Nemažaireikšmingų lituanistikai V. Toporovodarbų veikiausiai išbarstyta įvairiosejo archyvo dalyse.ML. Paradoksas, bet šiuo metu benesunkiausia mūsų mokslininkams gautireikiamų knygų ir leidinių būtent Rusijosbibliotekose.P. U. Dinis. Tai problema. Vienumetu man teko tyrinėti SebastianoMiunsterio (Sebastian Münster, 1488–1552) veikalą „Cosmographia universalis...“.Šis veikalas 1644 m. pirmąkartą buvo išspausdintas Bazelyje, o išviso susilaukė 27 leidimų vokiečių ir 19kitomis kalbomis. Man rūpėjo, kokiasbaltų kalbų kilmės sampratas S. Miunsterisbuvo priėmęs. Tai štai tarp kitomiskalbomis išėjusių S. Miunsterio knygosvertimų buvo išspausdinta viena knygair čekų kalba. Kadangi to meto vertėjasdažnai kai ką ir nuo savęs prirašydavoį savo išverstos knygos leidimą, tailabai įdomu tuos vertimus palygintiir taip gauti papildomos įdomios informacijos.Pradėjau ieškoti S. Miunsterioknygos „Cosmographia universalis...“vertimų į čekų kalbą. Vokietijos bibliotekoseneradau. Aptikau vieną knygelę,tiksliau, Miunsterio veikalo kelių puslapiųfaksimilę ir studiją. Ją skaitydamassužinojau, kad Sankt Peterburgeyra tos knygos vertimas į čekų kalbą.Susisiekiau su kalbininku AleksejumiAndronovu, kad jis pažiūrėtų į tosknygos atitinkamus puslapius. Jis manmielai padėjo. Apskritai, rašant knygąNukelta į 15 p.

2011 m. balandžio 21 d. Nr. 8(452) Mokslo Lietuva 7mokslas ir verslasLietuvos žemės ūkį ir kaimą vesį geresnę gyvenimo kokybę„Mokslo Lietuvos“ pašnekovas –Asociacijos „Slėnis Nemunas“ direktorius,Lietuvos mokslų akademijosnarys korespondentas prof. habil. dr.Albinas KUSTA.Kokybė pasiekiamaper moksląMokslo Lietuva. Lietuvos mokslininkųlaikraštis jau spėjo pakalbintiAsociacijos „Slėnis Nemunas“ Tarybospirmininką habil. dr. prof. Henriką ŽI­LINSKĄ ir asociacijos Komunikavimo irtechnologijų perdavimo centro vadovęIreną VEDEIKIENĘ, taip pat ir su Jumis jaupadarėme gerą pradžią. Iš pokalbių aiškėja,kad šiam dar besikuriančiam agrariniųmokslų slėniui sunkumų pakanka,kitaip ir negali būti. Natūralūs tapsmoir augimo sunkumai, kuriuos teks įveikti.Svarbiausia, kad slėnio „Nemunas“ naudingumuir būtinybe tikriausiai mažaikas abejoja. Įsivaizduoju, kad slėnio veiklaLietuvos žemės ūkį ir kaimo gyvenimą turėtųvesti į visai naują gyvenimo kokybę.A. Kusta. Be abejonės, ir ta kokybėturės ateiti per mokslą. Pasakyčiau, kadir į patį mokslą. Pirmiausia ta naujakokybė dar turi ateiti, nes mokslininkai,ypač dirbantys žemės ūkio mokslų srityje,toli gražu ne visi turi pažangiausiosaparatūros, moderniausių laboratorijų.Be šito bent kiek didesnio proveržiomoksle sunku tikėtis – reikia darbopriemonių atnaujinimo. Tuo labiau,kad šiandieninis žemės ūkio mokslasprasideda nuo molekulės, genų tyrinėjimų.Bandomuosiuose laukuose taip patdirbama, bet vien to jau maža. Moksluivystyti reikia tokios pat aparatūros, kokiąnaudoja Vakarų šalių mokslininkai,antraip negalėsime su jais konkuruoti arnet susikalbėti. Juk dabar skelbiamostarptautinės mokslo programos, kuriasatlieka kelių šalių mokslininkai, tadnorint jose dalyvauti, konkuruoti, reikiabūti lygiaverčiais partneriais.ML. Tai privalumas, o gal neišvengiamybė,prie kurios esate priversti taikytis?Gal pasitelkiant mažiau turtingosšalies mokslininkus , už tą patį darbą irrezultatus jiems galima mažiau mokėtiir taip sutaupyti?A. Kusta. Kalbame apie bendradarbiavimąEuropos Sąjungos ribose,nors šios šalys taip pat skiriasi, turi toligražu nevienodas sąlygas. Mūsų mokslininkasapmokamas daug pigiau, negukad Vokietijos ar Prancūzijos tokios patkvalifikacijos asmuo. Taip jau yra, betprivalome siekti, kad mūsų laboratorijosbent per daug nenusileistų kitomsšalims savo įranga. Tada bus galimadirbti lygiaverčiai. Galėčiau išvardyti nevieną dešimtį mūsų srities mokslininkų,kurie ir šiandien dirba ne prasčiau neiužsienio kolegos, turime puikiai įrengtųir aprūpintų laboratorijų. Dar nebuvoslėnių, bet buvo europiniai projektai,kuriuose dalyvaudami mūsų mokslininkaisavo laboratorijas galėjo aprūpintinaujausia aparatūra. Tai Sodininkystėsir daržininkystės, Žemdirbystės, Miškųinstitutai, dabar sudarantys Lietuvosagrarinių ir miškų mokslų centrą, Kaunotechnologijos universiteto maistokrypties mokslininkai. KTU dabar atidarytasMaisto mokslo ir technologijųkompetencijų centras. Pats pavadinimasrodo, kad tai aukšto lygio darinys, priekurio buriasi katedros ir Maisto insti­Asociacijos „Slėnis Nemunas“ direktorius prof. Albinas Kusta derina projektines užduotis su asociacijos Komunikavimoir technologijų perdavimo centro vadybininke Indre Bručiene, centro vadove Irena Vedeikiene ir projekto vadoveGitana Vyčienetuto mokslininkai. Jie taip pat dalyvaujaSlėnio „Nemunas“ veikloje, galimapasakyti, kad tai pirmasis įgyvendintasslėnio projektas.Balanso svarbaML. Tikriausiai sutiksite, kad Lietuvosmoksle gan opi fundamentinių ir taikomųjųmokslų subalansavimo problema. Jeigukitose srityse kartais vyrauja fundamentiniaimokslai, tai žemės ūkio moksluoseveikiausiai pirmauja taikomoji sritis?A. Kusta. Išties taikomųjų mokslųmūsų srityje daugiau, negu fundamentinių,dėl ko kartais būdavome nepelnytaikritikuojami ir net finansiškaiskriaudžiami. Dabar mokslui skirtųlėšų skirstymo politika paremta pagalJAV ar kitų šalių vadinamuose prestižiniuosežurnaluose su citavimo indeksuišspausdintų straipsnių kiekį. Gerai,kad pradedama suvokti, jog mokslasneturi ignoruoti ir savo šalies poreikių.Gal jie net turėtų vyrauti. Reikia tikėti,kad pagaliau šalies mokslo vertinimopolitika taps išmintingesnė.Kalbama, kad japonai niekadanespausdina mokslinių straipsniųužsienyje, jeigu prieš tai jie nebuvoišspausdinti Japonijoje. Lietuvoje elgiamėspriešingai: kad tik greičiau apievos gimusias idėjas pranešti kitomsšalims, kartais net atiduoti. Mat mokslovertinimo sistemos esame verčiamiišsilaikyti tarptautiniame lygmenyje,antraip negausime finansavimo. Kitavertus, reikia ir gerų tarptautinio lygiostraipsnių, kad mūsų mokslininkaibūtų žinomi ir lengviau susirastųpart nerius, galėtų sėkmingai dalyvautikonkursuose dėl didelių projektų.ML. Kaip pasiekti protingą dermę?A. Kusta. Sunku pasiekti, tam turibūti ir atitinkama valstybės politika.Svarbu pripažinti ir vertinti taip pat irpraktinį taikomąjį mokslą. Antai tobulinantnaujas technologijas, kuriantnaujus kovos su piktžolėmis būdus, ypačreikalingus ekologiškuose ūkiuose, daugko galima pasiekti net ir taikant tinkamąžemės dirbimo techniką, tiksliaiprisilaikant reikalavimų, o be moksloto pasiekti neįmanoma. Mokslinės rekomendacijosturi būti labai tikslios, onorint jas sukurti, reikia ne vienų metų.Tai štai Slėnio „Nemunas“ laboratorijosedirbantys kvalifikuoti mokslininkai kaiptik tas užduotis ir vykdo. Jie dirba dviemkryptimis: su užsienio partneriais atliekateorinius fundamentinius tyrimus irpraktinius mūsų žmonėms reikalingustyrimus. Šį balansą svarbu išlaikyti Slėnioviduje, nes be fundamentinių tyrimųneįmanoma išlaikyti mokslo lygio, kuristuri atitikti pasaulinius mokslo kriterijus.ML. Veikiausiai maža atitikti šiandienoskriterijus, geras mokslas visadaturi būti orientuotas į ateitį.A. Kusta. Taip, mokslinė veiklavisada turi būti nukreipta į priekį, bettai nėra paprasta. Žmonės skirtingaimąsto, pavyzdžiui, vieni baiminasigenetiškai modifikuotų augalų, kitisupranta, kad vargu ar įmanoma busjų išvengti. Juk ir selekcininkai panašiųtikslų siekė, tačiau natūralios atrankosbūdu. Genų inžinerija sudaro galimybętuos tikslus pasiekti daug greičiau.Dirbant su protu gal ir nebūtų labai kobijoti, bet jei proto pritrūksta, galimapridaryti ir bėdų.ML. Antai JAV kai kuriose valstijoseišmirė bitės, spėjama, kad dėl genetiškaimodifikuotų augalų.A. Kusta. Tai tik spėjimas. Visa taituri būti moksliškai tiriama, nagrinėjama,daromos išvados. Genetiškai modifikuotiaugalai turi būti tyrinėjami ir Lietuvoje,kad turėtume mokančių su tais augalaissusijusias problemas nagrinėti ir vertinti.ML. O modifikuotų augalų platinimusuinteresuotos kompanijos taip patužsakinės „tyrimus“, kuriais patvirtins saureikiamus rezultatus?A. Kusta. Reikia ir tokių „scenarijų“galimybės nepamiršti, nes visamemūsų gyvenime panašių dalykų apstu.Krikščioniškosios vertybės vis vienturės sugrįžti į mūsų gyvenimą, nesvien pinigo vaikymasis paneigia betkokius mokslininko pašaukimo principus.Slėnio „Nemunas“ struktūrojenumatytas Socialinis skyrius, kuriampanašios problemos veikiausiai rūpės.ProjektaiML. Kokie svarbiausi projektai jaušiuo metu atliekami Slėnyje „Nemunas“?A. Kusta. 2010 m. vasarį pradėtiįgyvendinti Slėnio infrastruktūros sukūrimoprojektai. Infrastruktūros kūrimaspatikėtas trims aukštosioms mokykloms:Lietuvos žemės ūkio universitetui, Lietuvossveikatos mokslų universiteto Veterinarijosakademijai ir Kauno technologijosuniversitetui. Patvirtinti trys dideliprojektai, kuriuos vykdo kiekviena išminėtųjų aukštųjų mokyklų. Jų projektaifinansuojami iš Europos Sąjungos lėšų irLietuvos valstybės biudžeto.KTU Maisto technologijų katedrosir KTU Maisto institutas kartu supartneriu – Lietuvos agrarinių mokslųcentro filialu Sodininkystės ir daržininkystėsinstitutu vykdo projektą „Maistomokslo ir technologijų (MTEP) infrastruktūrosplėtra ir mokslinio potencialokonsolidacija“. Projekto vadovė prof.habil. dr. Daiva Leskauskaitė.ML. Čia jau neapsieisime be šio gangremėzdiško pavadinimo dešifravimo.A. Kusta. Projekto esmė – išplėstikuriamo Maisto mokslo ir technologijųcentro penkių laboratorijų tyrimųmaterialinę bazę. Naujai sukurtoje bazėjebus atliekami ir tie tyrimai, kurienumatyti 2011–2015 m. nacionalinėjemokslo programoje „Saugus ir sveikasmaistas“, iš šios programos lėšųbus ir finansuojami. Slėnyje „Nemunas“bus diegiamos inovacijos pagalMTEP kryptis atitinkamuose verslosektoriuose. Projektas įgyvendinamas2010–2011 metais.Apskritai, vykdant Slėnio projektus,dėmesys bus kreipiamas į tas inovacijas,kurios padės didinti našumą,produktų inovatyvumą ir pridėtinęvertę tradiciniuose ūkio sektoriuose –žemės, miškų ir maisto ūkyje, bioenergetikoje.Tai sritys, kuriose sukuriamadidelė dalis Lietuvos BVP. Todėl genųinžinerijai, naujų veislių tipų išvedimui,produktyvumo didinimui, gyvūnųreprodukcinių savybių tyrimui busskiriama ypač daug dėmesio.Gedimino Zemlicko nuotraukaLietuvos žemės ūkio universitetasvykdo projektą „Agrobiotechnologijų,miškininkystės, biomasės energetikos,vandens ir biosistemų inžinerijos MTEPcentrų, aukštojo mokslo studijų ir susijusiosinfrastruktūros plėtros bei moksloir studijų institucijų reorganizavimas“. Šįprojektą LŽŪU vykdo kartu su partneriu– Lietuvos agrarinių ir miškų mokslųcentru su filialais: Miškų institutu, Sodininkystėsir daržininkystės institutu,Žemdirbystės institutu. Projekto vadovasAlvydas Žibas. Projektas įgyvendinamas2009–2013 metais, jo vertė daugiau kaip80 mln. litų (be PVM).Šis projektas turi labai prisidėti priepagrindinio Slėnio „Nemunas“ plėtrosprogramos įgyvendinimo – plėtojantesamą bazę, sukurti specializuotą šakinį,integruotą mokslo, studijų ir verslocentrą (slėnį) „Nemunas“, turintį infrastruktūrą,tinkamą žemės, miškų ir maistoūkio sektorių viešiesiems ir privatiesiemstyrimams bei studijoms, taip pat ir sąlygaskurti žinioms imlias verslo įmones.Įgyvendinant projektą bus siekiamarekonstruoti ir suremontuoti LŽŪUpastatų patalpas, kurias reikės pritaikytiprie naujos įrangos ir studijų proceso.Trečiasis projektas – tai Lietuvossveikatos mokslų universiteto Lietuvosveterinarijos akademijos vykdomas projektas„Gyvūnų sveikatingumo, mitybosir gyvulinių žaliavų mokslo ir studijųinfrastruktūros plėtra, mokslinio potencialokonsolidacija“. Projektui vadovaujaprof. habil. dr. Antanas Sederevičius,projekto vertė daugiau kaip 30 mln. litų,įgyvendinamas 2009–2013 metais. Bussukurtos Virusologinių, Mikrobiologinių,Parazitologinių, Histopatologinių tyrimųlaboratorijos, Gyvūnų maisto žaliavų saugosir kokybės tyrimų ir daug kitų laboratorijų,Gyvūnų mitybos ir biotechnologijųcentras ir kiti tyrimų dariniai.Taip pat vykdomas projektas asociacijos„Slėnis Nemunas“ veiklai stiprinti.ML. Tad traukinys pajudėjo ir jaupradeda įsibėgėti?A. Kusta. Gali kilti šių programųvykdymui reikiamų specialistų parengimoproblemų. Ir štai dėl ko. Buvo labaiužkelti reikalavimai doktorantūros rengimui,tad jau trūksta tuos reikalavimusatitinkančių mokslininkų. Šiemet penkidisertacijas apsigynę jauni mokslininkaisiekė podoktorantūrinei stažuotei gautiparamą dalyvaudami Lietuvos mokslotarybos skelbtame konkurse – keturi išmaisto krypties, vienas – iš biomasėskrypties. Tačiau paaiškėjo, kad nė vienasneatitiko naujų reikalavimų. Pernai iružpernai, matyt, jų būtų pakakę, betdabartiniai reikalavimai tokie, kad tiemsmokslininkams nepakanka atitinkamolygio publikacijų. Ligi šiol tiko straipsniai,išspausdinti ISI žurnaluose, o dabaršito maža, reikia, kad tie straipsniai būtųcituojami, o žurnalai turėtų citavimoindeksą. Visi penki jauni mokslininkaiatsidūrė prie sudužusios geldos, jie negalėjolaimėti konkurso net stažuotei. Toksvertinimo nenuoseklumas smarkiai išderinapadėtį. Pasikeitus situacijai mokslininkamstenka iš naujo prisiderinti priesistemos, o tam reikia laiko. Nepadedatokie dalykai ir mūsų slėniui, ir visampraktiniam šalies mokslui.Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

8 Mokslo Lietuva2011 m. balandžio 21 d. Nr. 8(452)menininko asmenybėŽmonių veiduose ir kaukėseAtkelta iš 1 p.tikresnės, gyvesnės ir už žmonių veidus.Kaukės nieko nesivaržo, žmogiškaiskomplek sais neužsikrėtusios,yra kokios yra. Dar daugiau, kaukėsapdovanotos ir plačia žmogaus emocijųskale, sugeba ne tik gyventi savoslaptingą gyvenimą, bet ir keistis, mimikruoti,transformuotis netikėtaispavidalais ir net... virsti veidais. Tadkas yra kaukė ir kas yra veidas, ar tainėra to paties daugialypio pasaulioskirtingi būviai, tarsi erdvėje ir laikekintančios formos, kuriose užkoduotasatitinkamas turinys? Savotiškasėjimas Mobijaus juosta vis tolyn, neišvengiamaisugrįžtant į pradinį tašką.Gyvenimo pilnatvės žaismas, kartaiskomiškas, humoristiškas, aforistiškas,dramatiškas ar net tragiškas, kaip irpati mūsų tragikomiška gyvensena –priklauso nuo to, kas vertina.Daug kam Stasio Eidrigevičiauskūryba atrodo labai lietuviška, bet arnebus taip, kad lenkui ji nė kiek nemažiau yra lenkiška, britui – angliška,o Tekančios saulės šalies žmonėms –japoniška? Veikiausiai taip ir yra. Atrodytų,kad dailininkas sąmoningaisiekia išsivaduoti iš tautinę tapatybęprikišamai deklaruojančių ženklų irpakyla į aukštesnę bendražmogiškųįvaizdžių erdvę. Beje, neprarasdamassavasties ir tapatumo, kurios visai nesibodi– priešingai, visada pabrėžiaesąs lietuvis. O kad tuo didžiuojasi nevien žodžiais, bet ir darbais, rodo jopavardės rašyba, kuri visomis pasauliokalbomis rašoma išdidžiai lietuviškai –Eidrigevičius. Nei galūnę nubraukia,nei mūsų abėcėlės raidės č atsisako. Irniekas jam dėl to skalpo nelupa. Kamtikrai rūpi, perskaitys ir lietuviškai.Žodžiu, mūsų dailininkas iš savosavasties nesistengia atmesti, ką sumotinos pienu įsiurbė, bet pliusuoja,ką jam nuolat siūlo ir teikia greitaikintantis pasaulis. Ar ne tai ir norėjopasakyti vienas japonų menotyrininkas,kuris lietuvio parodos „Dvidešimtmetų su plakatu“ kataloge parašė:„Stasio kūryba – tai Lietuvos žemės irVaršuvos vėjo mišinys“. Ko gero, tai iryra modernumu prisotintas nacionalumas,sugebėjimas užsiauginti sparnus,neprarandant šaknų ir didžiuojantisturimu pošakniu, į kurį visados, netir beprotiškiausiuose ieškojimuose,visada galima atsiremti.Kaukės objektai iš ciklo „Liūdesiai“ (kartonas, pastelė, medis, 1989–1990)Paveikslo įtaigapadeda keistigyvenimąMokslo Lietuva. GerbiamasisStasy, kas Jūsų kūryboje yra ypatingo,svarbaus tarptautiniam vertintojui? PasaulisJus priima kaip didelį dailininką,menininką, kurio kūryba atliepia daugybėsskirtingų žmonių lūkesčius. Lietuvojeturime daug gerų ir labai gerųdailininkų, bet jokia paslaptis, kad jiemssunku prasiveržti į platesnę tarptautinęerdvę. Priežastys įvairios ir, tikriausiai, nevisada lemia talento dydis, pagaliau jukneišrastos svarstyklės talentui pasverti.Atrodo, Jums nė kiek netrukdo tai, kadesate mažos tautos atstovas, gimėteMediniškiuose, Pakruojo rajone, o augoteLepšių kaime prie Panevėžio. Neturėjote„stiprios rankos“, kuri Jus palaikytų irkilstelėtų sunkiais gyvenimo ir kūrybinėsveiklos momentais (kam iš kūrėjų jų nepasitaiko)ir daugybės kitų Jūsų kūrybosNacionalinėje dailės galerijoje atidaroma dailininko Stasio Eidrigevičiaus paroda „Veidas ant kaukės“.Sveikinimo žodį taria LR kultūros ministras Arūnas Gėlūnas, toliau iš dešinės – Nacionalinės dailės galerijos vadovė LolitaJablonskienė, dailininkas Stasys Eidrigevičius, Lenkijos instituto direktorė Malgožata Kasner, Vilniaus miesto savivaldybėsvicemeras Gintautas Babravičius, parodos kuratorė Milda Žvirblytė ir generalinio parodos rėmėjo draudimo bendrovėsBTA direktoriaus pavaduotojas Vaidas Labanauskaspopuliarumą paaiškinančių priežasčių,kurių visada taip ir knieti atrasti. Taigi kasJus išskiria iš daugelio kitų dailininkų, juktaip pat palytėtų Mūzos ranka, bet gal netaip maloningai?Stasys Eidrigevičius. Man pačiamatsakyti į šį klausimą gan keblu, juknegaliu pasakyti, kad viską lemia talentas.Kiekvienas dailininkas tiki turįstalentą, ir tai visai natūralu. Viskaspriklauso nuo to, ką dailininkas turipasakyti, kiek yra originalus ir kokiąžinią neša. Labai svarbu ir kaip pasaulispriima jam siūlomus dalykus. Žmonėsnėra akli, visų nepapirksi. Vieną, du arkelis gali papirkti, bet ne visus.Vyko knygos iliustracijai paskelbtitarptautiniai metai, paskui plakatui,ir jeigu gatvėje sutinku nepažįstamąžmogų, kuris didžiuojasi turįs namuoseknygą su mano iliustracijomis, jamtai atrodo labai svarbu, reikšminga,tada susimąstau: ar tai nėra svarbiauuž parodoje gautą premiją ar apdovanojimą?Juk tam žmogui mano iliustracijosnėra bežadės, bet prabyla, kalbaį kūrybą įdėtos mano mintys ir jausmai,ir jam visa taiyra labai svarbu, sutomis mintimis jisgula ir keliasi. Štaitada pasijuntu toman nepažįstamožmogaus gyvenimodalimi.Kartą sutikaudanų dailininkęLone Moss, nedidukękuklią merginą,kuri iš Kopenhagosatvažiavo į manoplakatų parodąAarhus mieste. Perkonsulatus ir ambasadassusiradomano adresą, parašėlabai ilgą laišką.Rašė, kad vienasmano kūrinys padėjojai susigrąžintisveikatą. Jisirgo psichine ligair pamatė manopaveikslą, kuriamekūnas ant pagaliukųlaiko savo galvą.Žiūrėdama į paveikslą mergina suprato,kad viskas priklauso nuo patiesžmogaus, o ne nuo ko nors kito. Galatrodo keista, kad paveikslas pakeitėvisą jos tolesnį gyvenimą. Vėliau šidailininkė parašė knygą, kurioje aprašė,kaip atgavo psichinę sveikatą, o jaididelį įspūdį padariusį mano darbą jiįtraukė į savo knygą kaip jos gyvenimonaują ir lemtingą atskaitos tašką.Arba štai kitas atvejis. Amerikietė,save pristatanti esanti iš „skenduoliųmiesto“, t. y. Naujojo Orleano, kuriopastatus 2005 m. nuplovė ir su žemesulygino pragaištingas uraganas „Katrina“,nusinešęs 1,5 tūkst. gyvybių, taištai ši moteris mano darbus pristatinėjotokiais žodžiais: „Tai dailininkas, kuriokūryba jaudina iki ašarų“. Klausiausi irpagalvojau: žiūrėk tu man, amerikietė,„Mėlyna istorija“ (popierius, pastelė, 239 x 152,1995)visai iš kito pasaulio žmogus, o manokūryba jos nepalieka ramybėje, jaudina.Ko gero, taip ir yra.Vienai lenkei iš Helsinkio, darančiaiplakatų parodas, nusiunčiau vieną savokūrinėlį. Ji man atsiuntė laiškelį: „Kaip irkiekvienas tavo darbas, taip ir šis pasiekiaširdį“. Nei aš tą ponią pažįstu, nei ką, betji taip man parašė. Beje, tai buvo vienamžymiam japonų plakatistui, dizaineriui irskulptoriui Shigeo Fukuda (1932–2009)skirtas mano darbas. Iš įvairių šalių pakviestidailininkai kūrė hommage japonųmenininkui atminti. Pavaizdavau žmogųbe galvos, rūkantį cigaretę, o iš jos rūkstadūmas su žmogaus profiliu. Žmogausnėra, o vis dėlto lyg ir yra.Gedimino Zemlicko nuotraukos

2011 m. balandžio 21 d. Nr. 8(452) Mokslo Lietuva 11Mylinti ir dvasinga šeima – stipri valstybė LietuvaUkrainos ambasados Lietuvos Respublikoje laikinasis patikėtinis dr. SergejusPopykas (dešinėje) ir Daugailių mokyklos bičiulių pirmininkas Antanas VilūnasVilniaus ukrainiečių draugijos patalpose (Tautinių bendrijų namai, Raugyklos g. 25)Druskininkuose. Iš šių kelionių ji papildėukrainiečių literatūrą tų kraštų gyvenimo,peizažo, kultūros motyvais. B. Masionienėrašė: „Ugnis, kylanti į viršūnes,į dangų (prasminė vertikalė), kūrybossparnai, polėkių, energijos sparnai, keliantysžmogų aukštyn, prie idealo – šieįvaizdžiai teikia L. Ukrainkos lyrikainepaprastos įtampos, dvasingumo“.Iš Lesios UkrainkoskūrybosLesios kūrybos esmė, kaip sakėNatalija Šertvytienė, poetės teiginys –keičiasi žmonės, laikas, problemos, ojausmai visad išlieka tie patys.Kaip jau minėta, pirmąjį eilėraštį„Nadija“ parašė, kai jai buvo devyneri –1880 m. Lesios Ukrainkos pseudonimu1884 m. eilėraščiai buvo išspausdintiLvovo žurnale „Zoria“. Pirmasis LesiosUkrainkos rinkinys „Dainų sparnais“išleistas 1893 m.Ji kūrė gilios minties socialinę, politinęir filosofinę lyriką. L. Ukrainkakūryboje prabilo apie kūrėją menininką,kuris, kaip ir Prometėjas, negailisavęs, kovoja ir nesitaiksto su padėtimi,nepaisant savo asmeninių kančių – jospoezija šviesi, viltinga.L. Ukrainka parašė poetines dramas„Apsėstoji“ (1905), „Kasandra“(1907), „Kruviname lauke“ (1909),„Akmeninis svečias“ (1912) ir kt., poemą„Izolda Baltarankė“ (1912). Kūrybosviršūne laikoma poetinė drama –fejerija „Girių giesmė“ (1911), kuriąrašydama autorė, pasak jos pačios,negalėjusi naktį miegoti, dieną – valgyti.Pjesėje veikia gamta ir žmogus, čiakeliami ir šiandien aktualūs žmogauspožiūrio į gamtą klausimai. Pjesės finalas– simboliška gėrio ir grožio pergalė,iškovota kančios ir gyvybės kaina.L. Ukrainka, kaip rašė B. Masionienė,prabilo apie didžiąsias vertybes,jų hierarchiją, apie sunkų žmogauskopimą viršūnių link, apie tiesos, gėrioir grožio nemirtingumą.Vilniaus ukrainiečiųdraugijos renginysVilniaus ukrainiečių draugija (pirmininkėgydytoja Natalija Šertvytienė),kaip jau minėta, 2011 m. vasario 25 d.Tautinių bendrijų namuose surengėpoetės 140-ąsias gimimo metines.Minėjime dalyvavo ir lietuvių poetaiVladas Braziūnas, Jonas Endriukaitis,Antanas Vilūnas, dr. Aldona Vasiliauskienė.Renginį vedė N. Šertvytienė,pristačiusi sudėtingą Lesios Ukrainkosgyvenimą, jos kūrybą. N. Šertvytienėspranešimas buvo iliustruojamasvaizdine medžiaga iš 2007 m. jos organizuotosliteratūrinės ekskursijosį Voluinės kraštą, Lesios Ukrainkosmuziejų, kitas su ja susijusias vietas.Be to, Vilniaus ukrainiečių draugijospirmininkė N. Šertvytienė 2006 m.organizavo literatūrinę kelionę į Druskininkus,skirtą Lesiai Ukrainkai. Šiosekelionėse dalyvavo nemažai lietuvių.L. Ukrainkos kūrybą skaitė AleksandrasMelnykas (Oleksandr Melnyk),Orestas Pankivas (Orest Pankiv),Olga Kasjanova, Vasilijus Kapkanas(Vasilij Kapkan), Jurijus Pankivas (JurijPankiv), Anatolijus Karpjakas (AnatolijKarpjak).Kaip Lesios Ukrainkos posmaiskamba lietuvių kalba, susirinkusieji galėjoišgirsti straipsnio autorės skaitomo1898 m. sukurto eilėraščio „Ukrainiečiųliteratūros šimto metų jubiliejui“.Poetas, ukrainiečių poezijos į lietuviųkalbą vertėjas Vladas Braziūnas,paveiktas kelionės į Druskininkus,perskaitė eilėraštį, skirtą L. Ukrainkai.Šį Jurijaus Bondario (Jurij Bondar)į ukrainiečių kalbą išverstą eilėraštįperskaitė N. Šertvytienė.Neseniai į ukrainiečių draugijąįsijungęs Lietuvos rašytojų sąjungosnarys Ivanas Gažymonas (Ivan Gažymon)paskaitė savo sukurtų posmų,gitara grojo ir dainavo Jurijus Čiornyj(Jurij Čiornyj).Ukrainos ambasados LietuvosRespublikoje laikinasis reikalų patikėtinisdr. Sergejus Popykas džiaugėsiprasmingu renginiu, dėkojo organizatorei,kalbėjo apie esantį ir nenykstantįtautos elitą, kurio dalimi esamekiekvienas. Renginio pabaigoje jisįteikė ambasados padėkos raštus irpasveikino su jubiliejais Ivaną Gažymoną(švenčiantį 80-metį), JurijųPankivą (70-metį) ir Halyną Frolovą(60-metį, raštą mamai perduosduktė).Po renginio bendravimas dar ilgaitęsėsi prie suneštinio vaišių stalo: buvoskaitomi eilėraščiai, skambėjo dainos.Mokslo LietuvaGerbiami skaitytojai, laikraštį Mokslo Lietuva galite prenumeruoti ne tik paštoskyriuose, bet ir internetu, tinklalapyje www.prenumerata.lt. Taip pat galimaprenumeruoti prekybos centrų MAXIMA XX ir MAXIMA XXX informacijos skyriuose.Kun. doc. dr. Kęstutis RalysŠeima kaip pirminis socialinis institutas,vykstant esminėms pastarųjųmetų Lietuvos visuomenėstransformacijoms, patiria ryškių pokyčių.Keičiantis visuomenės struktūrųfunkcionavimo principams irsantykiams, turintiems trumpalaikių irilgalaikių pasikeitimų dimensijos, kintair šeimos funkcijos. Keičiasi šeimosvaidmuo visuomenėje bei individogyvenime. Šeimos kitimo tendencijosglaudžiai siejasi su istorine ir kultūrinešalies, tiek emigracijos, o kartu integracijosį pasaulio bendruomenę raida.Pasiremdamas seru Edvardu BarnetuTeiloru (Edward Burnett Tylor)pateiksiu tokią kultūros sampratą, susijusiąsu istorine žmogaus patirtimi:„Kultūra, suprantama plačiąjaetnografine prasme, yra ta kompleksinėvisuma, kuri apima žinias, tikėjimą,meną, moralę, teisę, papročius ir visuskitus gebėjimus bei įpročius, įgytusžmogaus, kaip visuomenės nario. Kultūrospadėtis įvairiose žmonijos visuomenėse,kiek ją galima tyrinėti bendraisiaisprincipais, yra dalykas, kurįgalima tyrinėti kaip žmonių minties irveiklos dėsnius.“ (Prof. G. Kvies kienė,2003). Tačiau kaip su dvasia, kuri pripildožmogiškąjį vidinį pasaulį? Apiešiandieną gražiausiai atsako mūsų popiežiusBenediktas XVI: „Laiko ženklaiparodo, kaip viskas pasikeičia, tačiaulyg ratu sugrįžta į dvasinį pasaulį, kąžmogus turi ne tik išgyventi, bet irpatirti. Galima sakyti – pereiti pergyvenimo ugnį, būti nuskaistintas. “(„Pasaulio šviesa“, 2011).Kultūros sąvoka glaudžiai siejasi suvisuomenės sąvoka, kuri apibrėžiamakaip žmonių grupė, turinti bendrątėvynę, saistoma jos ekonominio irsocialinio išsivystymo. Taigi, siejamabendrosistorijos.XX amžiuje Lietuvos istorija paženklintadviem pasauliniais karais,okupacija, kovomis dėl nepriklausomybės.Visi šie procesai atsispindi šeimosgyvenime. Per palyginti trumpąlaikotarpį (dviejų kartų gyvenimą)Lietuvos šeima patyrė daug pokyčių.XX a. pradžioje Lietuvoje vyravoagrarinė kultūra, kuri darė didelę įtakąšeimos kūrimo taisyklėms, gyvenimojoje tvarkai, ryšių su bendruomenepalaikymui, priklausomybės laipsniui.A. J. Greimas pažymi, kad lietuviųbendruomenė savo gyvenimą organizavometų laikų sekos ritmu, tolygiaiatlikdama juos lydinčius darbus ir šventes(A. J. Greimas, 1993). Natūralu, kadžmogaus gyvenimas susietas su gamta,jos dėsniais, istorine etnografine praeitimi,formavo aiškias dvasines orientacijasir šeimos gyvenime. Šiuo perioduvyravo patriarchalinės šeimos modelis,su aiškiai paskirstytais moters ir vyrovaidmenimis. Vyras – tėvas – pirmiausiašeimos rūpintojas, materialių gėrybiųkūrėjas, šeimos saugotojas. Moteris šeimojepirmiausia – motina, prižiūrėtoja,auklėtoja, ugdytoja, tradicijų nešėja irpuoselėtoja. Stiprūs ryšiai tarp kartų,„kai kelios kartos „sėdi“ tame pačiamedaikte“ (Sauka D., 1982). Šeimos kūrimasir egzistavimas paremtas materialiniųvertybių ir turto kaupimu, jo išsaugojimuvaikams. Tėvai siekia užtikrinti vaikųmaterialinę gerovę ir nepriklausomybę.Tokios šeimos gyvenimo modelio pavyzdžiųgausu ir to meto lietuvių literatūroje(Žemaitės, Vaižganto, M. Valančiaus,A. Baranausko, Maironio, Lazdynų Pelėdosir kt.). Šiuo metu stipri Bažnyčioskaip moralės normų saugotojos įtakavisuomeniniame gyvenime. AnksčiauVidutiniškai per parą Lietuvojeapie skyrybas susituokę asmenys negalvojo,nes tai buvo nenormalu, nemoralu.Meilės vienas kitam klausimas dažnaivirsdavo santuokine pagarba, kuri buvolaimingo šeimyninio gyvenimo pagrindasar net idealas.Pirmoji nepriklausomybė suteikėgalimybes ne vienam bežemiui praekonominiupožiūriu,privertė jaunusžmones atidėti šeimoskūrimą vėlesniemslaikams. ĮLietuvą plūstelėjonaujos, nežinomosinformacijossrautas. Moterųnepriklausomybėsdeklaracijos radoatgarsį iki tol uždarojevisuomenėje.Per žiniasklaidospriemones skleidžiamainformacijapasirodė patraukliir priimtina jaunajaikartai. Jaunimaspasidavė viliojančiai perspektyvai pamatytipasaulį ir emigravo iš šalies. Lietuvąpasiekė „seksualinės revoliucijos“atgarsiai. Ypač sustiprėjo moterų finansinė–ekonominėnepriklausomybė.Šiuo laikotarpiu Lietuvoje įvykodidelės šeimos transformacijos. Vis2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009Gimė 82 84 83 84 86 89 96 100Mirė 113 112 113 120 123 125 120 115Susituokė porų 44 47 52 55 58 63 66 56Išsituokė porų 29 29 30 30 31 31 28 25Imigravo 14 13 15 19 21 24 25 18Emigravo 19 30 42 43 35 38 47 60dėti savo gyvenimą iš naujo. Prakutęvalstietijos atstovai stengėsi bent vienąvaiką iš gausios šeimynos išmokslinti,suteikti tvirtesnį pagrindą gyvenime.Sovietinės okupacijos pradžia pirmiausiasudavė smūgį privačiai nuosavybei.Nacionalizacija paveikė visąLietuvos visuomenę. Žmonės, netekęnuo amžių branginto turto – žemės,prarado pastovumo jausmą. Represijos,trėmimai, emigracija išardė ne vienąšeimą. Lietuvoje likę žmonės buvo priverstiprisitaikyti prie laikmečio tvarkos.Prasidėjo jaunimo migracija į miestus,nes ten galima buvo lengviau pasislėptinuo represijų, užsidirbti pragyvenimui.Nors visuomenėje dar liko stiprūsgiminystės, šeimos ryšiai, tačiau jievis menkėjo. Sovietinė sistema darbąvalstybei pavertė aukščiausia dorovinenorma. Visuotinis nepriteklius (užtenkaprisiminti „deficito“ laikus) dvasiniusžmonių poreikius pakeitė vienmaterialinių gėrybių siekiais. Pasikeitėtradicinės vyro ir moters funkcijos šeimoje.Moters, jai tapus „socialistiniodarbo“ įrankiu, kaip motinos vaidmuosusilpnėjo, miestuose praktiškai išnyko.Vaikai auklėjami ir ugdomi valstybinėseįstaigose, kur apie lietuviškų tradicijųpuoselėjimą ar perdavimą negalima netgalvoti. Svetimos kultūros „primetimas“vaikystėje turėjo didelės įtakos šeimosinstitutui. Šiuo laikotarpiu padaugėjomišrių santuokų.Bažnyčios vaidmuo tautos gyvenimepamažu silpnėjo. Sovietinės sistemosveikla buvo nukreipta prieš tikėjimą,prieš bažnyčią. Lietuvių visuomenėpriėmė taisyklę, kad „autoritetas –tai valdžia, kuri viską kontroliuoja,o norėdamas užsitikrinti sau gerovę,turiu ją, valdžią, kažkaip „apeiti““ – perateitininkų stovyklą pastebėjo Vysk.Gintaras Grušas. Kitaip tariant, valdžiatrukdo asmens gerovei, jos negalimapakeisti, bet ją galima „apeiti“.Antroji nepriklausomybė atvėrėduris į pasaulį. Pirmieji metai, sunkūsdaugiau moterų ryžtasi auginti vaikusvienos be vyro, populiarėja gyvenimasnesusituokus, šeimos ryšiai prarandasavo esmę. Šalis išgyvena laikmetį, kaiasmeniniai individualūs poreikiai iškeliamiį pirmą vietą. Šiandien populiaripartnerystės sutartis prioritetu laikofinansinius įsipareigojimus, o tai ne kaskita, kaip atskiro individo asmeniniųinteresų užtikrinimas. Žmonių gyvenimotrukmė padidėjo, o jų ekonominėpriklausomybė nuo kitų sumažėjo, todėlvedybos visam gyvenimui daliai individųpasidarė nebūtinos. Dėl to atsiradoįvairių šeimos formų: šeimų be vaikų,vienos motinos ar tėvo su vaikais šeimų,įvaikių ir įtėvių ar sugyventinių šeimų.Kartais šiandiena užtenka tik „pragyventi“kurį tai laiką. Galėtume rimčiaupanagrinėti ir labai rimtus išgyvenimus,emigraciją.Labai aiškūs skaičiai parodo šiųdienų esamą situaciją. Lietuvos visuomenėsbrandumas ir stabilumaspriklausys nuo tvirtos, dvasingos irišgyvenančios Dievo meilės, sukuriančiosgražią, bet tvirtą, dvasingąbendruomenę. Nuolat apie Dieviškągailestingumą ir tvirtumą bei pagalbąšeimai kalbama vyskupų paraginimuose,laiškuose šeimoms, tačiau manau,kad tai duos gerų vaisių ateičiai, jei širdyjebus atrasta atjauta ir meilė vienaskitam bei gailestingumas žmogui, kaipasmenybei. Manau, kad tik bendromispastangomis subsidiarumo principu,būtų galima viską, ypač emigraciją,pakeisti į dar gilesnį Valstybės ir Bažnyčiosbendradarbiavimą. Labai daugkalbama, tačiau virš visko turi pasijaustidvasiška bendrystė.Geriausias gyvenimo ir bendrystėsmodelis – tai kiekvieno žmogaus tikėjimasir meilė Dievui, patriotiškumas irmeilė Tėvynei Lietuvai, o ypač vienaskitam. Turime visi kartu stiprinti dvasingumąvisuomenėje, bendruomenėje,kaip popiežius Benediktas XVIpasakytų: „Pasaulis nušvis Dieviškapalaima ir Šviesa“.

12 Mokslo Lietuva2011 m. balandžio 21 d. Nr. 8(452)atmintisKaip paminėsime dviejų baltų tautųmilžinų 300-ąsias gimimo metines?Jono Ivanausko nuotraukosGothardo Fridricho Stenderiolitografinis atvaizdasJonas IVANAUSKASArtėja 2014-ieji – jubilieji niaimetai, kai sukanka 300 metųnuo grožinės latvių literatūrospradininko Gothardo Frydricho Stenderiogimimo. Tais pačiais metais sukanka300 metų, kai Lazdynėliuose(dabartinėje Rusijos Federacijos Kaliningradosrityje) gimė lietuvių grožinėsliteratūros pradininkas, poetas,liuteronų kunigas Kristijonas Donelaitis.Gal būtų tikslinga 2014 metais irLietuvoje, ir Latvijoje, taip pat ir Prūsijoje,Kristijono Donelaičio gimtinėje, irgyventose vietose surengti paminėjimorenginius dviems iškiliems baltų tautųmilžinams – Kristijonui Donelaičiui irGothardui Frydrichui Stenderiui?Kunigas ir mokytojasGothardas Frydrichas Stenderis– vokiečių tautybės liuteronųteologas ir švietėjas, latvių rašybosir pasaulietinės grožinės literatūroskūrėjas, pirmosios latvių kalbos gramatikosautorius. Gimė 1714 m. rugpjūčio27 d. Lašų kunigo dvare. Kilęs iš senosSėlijos (Latvija) kunigų šeimos.Pirmąjį išsilavinimą Gothardas Frydrichasgavo iš tėvo, Lašų parapijoskunigo, vėliau mokėsi Bauerio vokiečiųmokykloje, kur ypatingai domėjosilotynų kalba. 1736–1739 m. G. F. Stenderisstudijavo teologiją, senąsias kalbasir retoriką Jenos ir Halės universitetuoseVokietijoje. Grįžęs į Latvijądirbo namų mokytoju Lielbėrstėlėjeir pasinėrė į matematikos mokslųstudijas. 1742 m. jį paskyrė mokyklosvadovo padėjėju Jelgavos mieste.1744–1752 m. ėjo kunigo pareigasLindės–Birzgalės parapijoje ir ėmėdomėtis latvių kalba. 1752 m. sudegėjo gyvenamasis namas, o epidemijosmetu prarado visus savo naminiusgyvūnus. 1753–1759 m. kunigavoŽeimelio liuteronų parapijoje prieLietuvos Didžiosios kunigaikštystėsir Kuržemės hercogystės sienos. Čiajis sunkiai susirgo ir nutarė atsisakytiparapijos kunigo pareigų. 1759 m. sušeima išvyko į Vokietiją. Iki 1763 metųdirbo mokytoju Helmštete, realinėsmokyklos rektoriumi Kenigsluteryje,tačiau kilus konfliktui su įstaigosvaldyba, atsisakė pareigų ir persikėlėį Kopenhagą, kur buvo paskirtas geografijosprofesoriumi. Danijos karaliusFrederikas V (1723–1766) davėužduotį – pagaminti milžinišką 23pėdų skersmens gaublį. Šią užduotįPaminklinis biustas poetui Kristijonui Donelaičiui Gumbinėje pastatytas 2004 metais (skulptoriai Nikolaj Tiščenko ir Vitalij Chvalej)G. F. Stenderis įvykdė garbingai – dariki šių dienų Danijoje saugomi dujo pagaminti gaubliai. Danų geografailabai gerai vertina G. F. Stenderiogeografijos žinias. TuometinėmsG. F. Stenderio pažiūroms didžiulęįtaką darė masonų filosofija. Į masonųeiles jį įtraukė Kuržemės dvarininkas,baronas, diplomatas ir literatas (turėjęs36 tūkstančių knygų kolekciją) JohanasAlbrechtas fon Korfas (1697–1766).1765 m. G. F. Stenderis grįžo įKuržemę. Iki amžiaus pabaigos dirbokunigu Sunakstės ir Serpilio parapijose,užsiėmė mokslais, susirašinėjo suSt. Peterburgo mokslų akademija. Peršį 30-ties metų laikotarpį (1766–1796)parašė savo didžiąją dalį knygų.Kultūrinio gyvenimoautoritetasVisą gyvenimą G. F. Stenderisdomėjosi naujausiomis mokslo irliteratūros vystymosi kryptimis beipasiekimais, buvo XVIII a. kultūriniogyvenimo autoritetas. Jo literatūrinėveikla plati ir įvairiapusė – rašė lotynų,vokiečių ir latvių kalbomis. Iliustravosavo spausdinamų knygų tituliniuslapus vario ir medžio raižiniais. Tarpreliginio švietimo knygų ypač populiariostapo „Svēti stāsti“ („Šventi apsakymai“)– 1756 m., vėliau – „Mazābībele“ („Mažoji biblija“) – 1790 m.G. F. Stenderis laikomas ir latviškospasaulietiškos grožinės literatūrospradininku. Jo pirmoji pasaulietiškoturinio knyga „Jaukas pasakas un stāsti“(„Gražios pasakos ir pasakojimai“)buvo išspausdinta 1766 m.Šis kūrėjas taip pat prisidėjo prieliaudies švietimo vystymosi, sudarėprogresyvaus tipo latvių abėcėlę „JaunaABC un lasīšanas mācība“ („NaujojiABC ir skaitymo mokymas“) – 1782 m.,pirmąją iliustruotą abėcėlę „Bildu ābice“(„Paveikslų abėcėlė“) – 1787 m. Pradėjoplėtoti latviškąją mokslinę terminologiją,parašė pirmąją mokslo populiarinimoknygą latvių kalba – „Augstasgudrības grāmata no pasaules un dabas“(„Didelės gudrybės knyga apie pasaulį irgamtą“) – 1774, 1796 m. Knyga atspindito meto mokslų išsivystymo lygį. Atskirameskyriuje pateiktos odės.Pati reikšmingiausia G. F. Stenderioveikla – kaip kalbininko. Jis parašė naująpapildytą latvių kalbos gramatiką „Neuevollständigere lettische Grammatik“(„Naujoji papildyta latvių gramatika“) –1761, 1763 m. Po leidinio „LettischeGramatik“ („Latvių gramatika I–II“)1783 m. sekė „Lettisches Lexikon“(„Latvių Leksikonas I–II“) – 1789 m.,kuris ilgą laiką buvo išsamiausias latviųvokiečiųir vokiečių-latvių žodynas.Anapilin iškeliavo 1796 m. gegužės17 dieną. Ant jo antkapio Sunakstėskapinėse užrašyta: Sche apraktsG. F. Stenders Latwis, dzim. 1714, mir.1796, ar savu gaspazchu (Čia palaidotasG. F. Stenderis, Latvis, gim. 1714, mirė1796, ir jo žmona).Savo požiūrį į knygas, jų prasmę irreikšmę G. F. Stenderis atskleidė savoeilėraštyje „Knygos“:Gerbiamosios nuotakos,Knygos mano mielosios!Jūsų kalbos, jūsų žiniosPadeda man mokytis.Jos pamoko, ko nežinau,Tiesiai pasako, jei spėti bandau,Mano protą apšviečia,Mano širdį linksmina.Kiekvienas lapas, kurį skaitau,Tarsi saldus gurkšnelisO kas gi man – vienas mąstau –Skirs tiek gerų žodelių.Žemė, Dangus ir Dievo žodis,Garbė ir Laimė, Dora ir Protas,Tai jūsų gimta kalba,Tai ir išmintis tikra.Ach, jūs – mano mergužėlės,Knygos mano mieliausios,Jūs mano sielos kibirkštėlėsIr turtas pats brangiausias.Knygos liks didžiausias lobis,Man Dangaus Aukštybių duotasSemtis malonu ištiesJūsų giliosios išminties.Lietuvoje paliktipėdsakaiKadangi 1753–1759 m. Žeimelyjekunigavo Gothardas FrydrichasStenderis, pabandėme jo pėdsakųpaieškoti Lietuvoje šiomis dienomis.Saulėtą kovo 25-osios dieną pravėriauŽeimelio Žiemgalos muziejaus duris.Muziejaus direktorius Pranas Razgussu malonumu pabuvo gidu. Pirmiausiamuziejuje apžvelgėme stendą, skirtąįžymiajam kunigui, pirmosios latviųkalbos gramatikos autoriui. Tarp kitko,didžiąją dalį knygos G. F. Stenderisparašė kunigaudamas Žeimelyje. Aplankėmebuvusius kunigų (pastorato)namus, kurie užkaltais langais tarsislepia savo ilgametę įvairiabriaunę istoriją.Miestelio centre stovinti Liuteronųevangelikų bažnyčia, tebeveikianti kaipmaldos namai, skaičiuojanti savo trečiąšimtmetį, atrodo gana įspūdingai. Paklausinėjomevietinių gyventojų, ar jiežino, kas buvo G. F. Stenderis – beveikvisi žinojo, kad jis buvo liuteronų kunigasir gyvendamas Žeimelyje parašėpirmąją latvių kalbos gramatiką. Tikkada tai buvo, nelabai tiksliai žinojo.Nebėra to laikmečio reliktų, kadangidaugumą Žeimelio medinių namųsunaikino 1888 m. kilęs gaisras, o mūriniųnedaug tuo metu ir tebuvo.Būrų poetasLietuvių grožinės literatūrospradininkas, liuteronų evangelikų pastoriusKristijonas Donelaitis gimė laisvųjųvalstiečių šeimoje 1714 m. sausio 1 dienąLazdynėliuose, Gumbinės apskrityje,Mažojoje Lietuvoje.Apie 1731 m. įstojo į KaraliaučiausKnypavos katedros mokyklą, kuriąbaigė 1736 m. Tais pačiais metais įstojoį Karaliaučiaus universiteto Teologijosfakultetą. Studijuodamas taippat mokėsi kalbų – hebrajų, graikų,lotynų, prancūzų ir kitų. Jo profesoriaibuvo vyskupas Jonas Jokūbas Kvantas(Johann Jakob Kvandt, 1682–1772),rūpinęsis lietuvišku giesmynu, biblijosvertimu ir leidimu, istorikasDanielius Enrikas Arnoldtas (DanielHeinrich Arnoldt, 1727–1799)ir lietuvių kalbos seminaro vedėjasPranas Albertas Šulcas (Franz AlbertSchultz, 1692–1763). Baigęsuniversitetą, 1740 m. buvo paskirtasį Stalupėnus kantoriumi – mokytojoKristijonas Donelaitispadėjėju. 1740–1742 m. – Stalupėnųmokyklos muzikos mokytojas ir chorovedėjas, nuo 1742 m. – mokyklosvedėjas (rektorius). Nuo 1743 m. ikimirties – Tolminkiemio klebonas.Pastatė mokyklą, klebonų našlių namą,perstatė kleboniją, bažnyčią.Laisvalaikiu rašė eiles lietuvių irvokiečių kalba, komponavo muziką,meistravo barometrus, muzikos instrumentus,optinius prietaisus. Pirmiejidu poeto gyvenimo Tolminkiemyjedešimtmečiai buvo nepalankūs jokūrybiniam darbui. Daugiau laikoskirti kūrybai trukdė įtempti santykiai

2011 m. balandžio 21 d. Nr. 8(452) Mokslo Lietuva13atmintissu vietos valdžia. Jį jaudino tautiškaimišrios šeimos (tuo metu Tolminkiemyjegyveno tik ketvirtadalislietuvių, didžiąją dalį gyventojų sudarėvokiečiai, prancūzai ir kitų tautybiųžmonės), slėgė parapijos administravimas,klebonijos ūkio reikalai.Literatūrinį darbą K. Donelaitispradėjo apie 1740–1743 m. Išlikusiosšešios pasakėčios, spėjama, parašytosankstyvuoju kūrybos laikotarpiu: „Lapėsir gandro čėsnis“, „Rudikis jomarkininks“,„Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“,„Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“(apie 1750–1760 m.). PasakėčiasL. G. Rėza paskelbė rinkinyje „Aisopas,arba pasakos“ 1824 m. Tai pirmiejioriginalūs šio žanro kūriniai lietuviųliteratūroje. Be ezopinių, K. Donelaitisnaudojo tautosakinius ir originaliussiužetus. Pasakėčios emocingos, su ilgais,tam laikmečiui būdingais moralais.K. Donelaitis sukūrė eiliuotą pasakojimą„Pričkaus pasalai apie lietuvišką svodbą“,eilėraščių vokiečių kalba (žinomi trys).Išliko jo laiškai J. G. Jordanui (MII,1 lietuvių, 1 vokiečių kalba), įrašai gimimometrikų knygose (1743–1754 m.,1757–1770 m., 1774–1779 m., vokiečiųkalba), žemių separacijos (bendrų ganyklųlikvidavimo) bylos dokumentai(1775–1778 m.), mokyklų vizitacijos,bažnyčios statybos, parapijos administravimoraštai (1756–1767 m.), autobiografinioir dalykinio pobūdžio „Žinios“(1773–1779 m.), skirtos būsimamTolminkiemio klebonui, brošiūra apieseparacijos naudą (1769 m., vertimas išvokiečių kalbos). Daug betikslio laiko sugaišoir sveikatos bei nervų jam sugadinoteisminiai ginčai su vietos amtmonu TeofiliuRuigiu, kuris įvairiomis gudrybėmisnorėjo pasisavinti geriausius bažnyčiosjurisdikcijai priklausančius derlingosžemės plotus.Anapilin Kristijonas Donelaitisiškeliavo 1780 m. vasario 18 d., palaidotasTolminkiemio bažnyčioje.L. Rėza rašo, kad jis mirė „branginamassavo viršininkų, mylimas savoparapijiečių ir gailimas savo draugų“.Pažymėtina poeto draugystėsu Jonu Gotfridu Jordanu (JohannGottfried Jordan) – Įsruties, vėliauValtarkiemio kunigu, superintendantu.Jis buvo 39 metais jaunesnis užK. Donelaitį. Su juo poetas susipažinogyvenimo pabaigoje, susirašinėjovokiškai ir lietuviškai. K. Donelaičiuimirus, jo žmona Ana Regina perdavėkunigui Jordanui poeto rankraščius,kurie vėliau pateko į L. Rėzos rankas.Pagrindinį savo kūrinį, poemą„Metai“, K. Donelaitis rašė 1765–1775 m., tiksli data nėra žinoma. Autoriuspavadinimus davė tik atskiroms poemosdalims: „Pavasario linksmybės“,„Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ir „Žiemos rūpesčiai“. Išliko dviejųpirmųjų dalių autografai ir visų daliųJ. Hohlfeldto nuorašas, saugomasLietuvių literatūros ir tautosakos institute.Pats K. Donelaitis savo kūrybos nespausdino.Pavadinimą „Metai“ pirmąkartą pavartojo profesorius LiudvikasRėza (1776–1840) pirmajame parengtameK. Donelaičio poemos leidime1818 m. L. Rėza poemos dalis sutrumpino,suredagavo, sujungė į vieną kūrinį irišleido kartu su vertimu į vokiečių kalbą.Įžanginame žodyje Liudvikas Rėzarašė: „Mūsų poetas, kuris sugeba panaudotivisus lietuvių kalbos resursus,stebina kalbos žinovus išraiškos dailumu,jėga ir žodingumu. Šiuo atžvilgiukūrinys turi klasikinę vertę ir yratobulas pavyzdys lietuvių tautai. Jokalba kaip upė išsilieja galingu srautu,nesulaikomu nei šiurkščios elizijos,nei stamantraus žodžio, ir nejučiomispagauna skaitytoją. Kas užgimė dvasiosgelmėje, lengvai ir maloniai sklinda išlūpų. Viskas mąstyta ir pasakyta grynailietuviškai, ir žinovui belieka džiaugtis“.Poemoje vaizduojamas Rytų Prūsijoslietuvių valstiečių gyvenimas. Joje K. Donelaitissukūrė ryškius baudžiauninkų,kaimo buities, papročių vaizdų, lyriniųgamtovaizdžių paveiks lus, pirmuosiuslietuvių literatūroje groteskiškusdvarininkų šaržus, nevengė hiperbolizavimo,satyros, humoro. K. Donelaitiskėlė prigimtinės žmonių lygybėsidėją, aukštino darbą, dorą, žadinolietuvininkų (būrų) tautinę savimonę,tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemaibūdinga krikščioniška, liuteroniškospakraipos pasaulėjauta, pamokomojididaktika, sodri, vaizdinga ir žodingakalba. Ji parašyta toniniu ir metriniuhegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgąjįskiemenį. Poema „Metai“ išversta įvokiečių, anglų, švedų, čekų, vengrų,latvių, rusų, baltarusių, lenkų, gruzinų,ukrainiečių, armėnų kalbas.TalkadienisTolminkiemyjeKiekvienas lietuvis, gerbiantis savokrašto istoriją, kultūrą, kalbą nuo kūdikystėsneatskiriamai susijęs su lietuviųgrožinės literatūros pradininku, klasikuKristijonu Donelaičiu ir jo poema„Metai“, todėl, drįsčiau teigti, yra garbėsreikalas dalyvauti kasmetinėje pavasariotalkoje Tolminkiemyje – poeto KristijonoDonelaičio kunigavimo vietovėje.Tiesa, tos žemės istorija ganasudėtinga, išnyko mūsų brolių baltų prūsųtauta, kuri narsiai kovėsi už savo tikėjimą,nenorėdama prarasti gamtiškosiosir dvasinės savasties. Čia pat Lietuvospašonėje, atlaikę įvairiausias praėjusiųamžių katastrofas, išliko šios unikaliosbaltų tautos ženklai: pilių griuvėsiai, virškurių sienų gali suskaičiuoti ne vienądešimtį gandrų lizdų. Visoje šio kraštoatmosferoje tvyro jos prūsiškoji, vokiškojiir slaviškoji istorinė dvasia. Todėl šiandienšiame krašte visur neramu, jaučiamaįtampa ir, sakyčiau, kažkiek nesaugu.sus autobuso langus, stengdamasis suvokti,kuo alsuoja senoji prūsų žemė,per kurią 1973–1975 m. teko vaikščiotisovietų kareivio batais. Todėl sugrįžtiį tuos laikus buvo ypatingai smalsu.Neužilgo pasiekėme Tolminkiemį, kurTolminkiemio Liuteronų evengelikųbažnyčia 2010 metų gegužės 29 dienąprie 1979 m. restauruotos evangelikųliuteronų bažnytėlės vyko mūsų talka.Sovietmečio sąlygomis tai buvo unikalus,gal net vienintelis, atvejis, kai buvoatstatyta bažnyčia. Be abejo, jei ne mūsųįžymiojo poeto pasaulinį mastą pasiekusišlovė, to padaryti tuomet nebūtų pavykę.Vieni dalgiu mosuodami, kitirankomis žoles ravėdami, pasklidomepo šventorių ir senąsias kapinaites.Kadangi visi sutartinai ir noriai dirbome,po gerų dviejų valandų darbaibuvo baigti. Apžiūrėjome miestelį,kur gatvės išgrįstos akmenimis, o antsenosios geležinkelio stoties sienos –stūksantys tankūs miškai ir daugybėgandralizdžių – tai reiškia, kad orasK. Donelaičio kunigavimo vietovėjelabai švarus.Lazdynėliai – antrasis mūsų kelionėstikslas. Šalia paminklinioakmens,žyminčio, kur, kaipspėjama, yra gimęs poetasKristijonas Donelaitis, augabeveik trys šimtai ąžuolų,skirtų grožinės lietuvių literatūrosklasiko atminimui.Aplink vien lubinai, kaipbuvo ir beveik prieš keturiasdešimtmetų, kai Lietuvojetuo metu lubinai augotik Dzūkijos miškuose. Dabartiniaišeimininkai ne itindomisi žemdirbyste – važiuodamipakelėse matėme ganadaug dirvonuojančių laukų.Gumbinė. Miesto centre– paminklas KristijonuiDonelaičiui, toks pat pagarbosvertas ženklas, kaip ir paminklasGusevo – Gumbinėsišvaduotojui, Sovietų Sąjungosdidvyriui S. I. Gusevui, tik paminklaspoetui mieste tegyvenakelerius metus, o paminklasužkariautojui pastatytas prieškeliasdešimt metų.Ragainė. Aplankėmebažnytėlę, kur kunigavo pirmosioslietuviškosios knygos autoriusMartynas Mažvydas ir laisvalaikiu1547 m. parašė pačią pirmąją knygąlietuviškai.Važiuodami toliau jau matėme vingiuojantįNemuną. Pakeliui užsukę įTilžę, apžiūrėjome rašytojo, filosofoVydūno namus ir grįžome į Lietuvą.Gumbinė – antramano gimtinė1973–1975 m. tarnavau sovietinėjearmijoje Gumbinės mieste (dabartinėjeKaliningrado srityje), o pastaraisiaismetais su Šiaulių donelaitininkų klubuLiuteronų evangelikų kunigų (pastorato) namai, pastatyti 1860 metais, iki 1949 metų tarnavo dvasininkų reikmėms, vėliaujuose veikė vaikų darželis. XX amžiuje prie liuteronų evangelikų bažnyčios veiklos daug prisidėjo vyskupas Erikas Lejeris(1906–1951), išdirbęs Žeimelyje daugiau nei 20 metų. Jis buvo ne tik pastorius, bet ir aktyviai dalyvavo visuomeninėjeveikloje: latvių pradžios mokykloje dėstė tikybą, rengdavo įvairias išvykas, ekskursijas. Bažnyčios teritoriją aptvėrė tvora.Kai Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčia buvo paversta grūdų sandėliu, vėlesniais metais malūnu, vyskupas parašė laiškąStalinui, už tai buvo ištremtas į Sibirą, kur po dvejų metų ir iškeliavo į Anapilį. Jau Nepriklausomos Lietuvos laikais gatvelėprie bažnyčios iki buvusių kunigų (pastorato) namų pavadinta vyskupo Eriko Lejerio varduĮ Tolminkiemį 2010 metų gegužėspaskutinįjį šeštadienį keliavau suŠiaulių donelaitininkų draugija, kuriaivadovauja kultūros entuziastė IzolinaLingienė. Po visų ilgų pasienio ties Kybartaisprocedūrų mūsų virš 50 žmoniųgrupė žvalgėmės pro langus, stebėdami,kiek pasikeitė senoji Prūsija, vieniemsper metus, kitiems per ilgesnį laiką.Aš priklausiau antrajai grupei, todėlnesumerkdamas akių dairiausi pro viteberyškusužrašas „Tollmingen“, norspaskutinis traukinys pro Tolminkiemį,ar kaip vietiniai gyventojai dabar vadina„Čistyje Prudy“ (Чистые Пруды),pravažiavo 1973 metais. Grįžtame į bažnytėlę,kur ruošiasi koncertuoti mažiejiKaraliaučiaus lietuviukai. Skambėjoširdžiai mielos lietuviškos dainos.Buvo malonu pasižvalgyti po Tolminkiemįužkopus į apžvalgos aikštelębažnyčios bokšte, iš kur matosi aplinkvykstu į pavasarines talkas Tolminkiemyje.Ir šis mano eilėraštis, rašytas2009 m. gegužės mėnesį, yra skirtasPrūsijai, poetui Kristijonui, talkadieniamsir beveik prieš keturis dešimtmečiusįsirėžusiems į mano dvasią ir atmintįprisiminimams:Gumbinė – mano antra gimtinėBalandžio žibutėmis lyja rausvaimelsvu vaivorykštės taku.Prie vieno kelio ąžuolai sutūpę, priekito – beržai sidabryja,O kriaušė kardinolo mantijos spalvosžiedus saujomis dalijaGumbinėje artilerijos diviziono kario– seržanto žingsnio taktu.Ir žiedai kvepėdami nevysta gyvenimogenio margumo sūkuriuos,Ir į širdį ilgesio valandomis sugrįžtaalsiuos atminimų vakaruos.Gumbinė – tai žali Medžiai, rašiauužsikniaubęs prie stalo tada,Ir bėgo Mažvydo maldos Ragainėspievomis, Nemuno žemupiuos.Tiesa, jos manęs netrikdė, guodė irgaubė dievai, dievokšniai kiti,Tik suvirpindavo jausmus pavadinimailietuvio ausiai mieli.Lazdynėliai skambėjo deimantiniovarpelio garsu, o prie Tecnerio *Paminklavietės mėlynžiedžiai lubinaižydėjo vasaros metu.Tąsyk Tolminkiemio bažnytėlė kantriailaukė savo valandos,Apie jos esmę, reikšmę ir savimonękelios kartos giedos.O mielojo kunigo klavesinas vakarotisukvies ir iš mūsųĮkalbiausias „Metus“ nagrinės irtaikai T. Ruigį pakvies.O žvaigždės spindės, kaip ir Pričkausar K. Bradūno laikais,Ir jų švelniai jautrus mėlynumasmūsų baltiškas sielas sužeis,Ir iki kito talkadienio alkakalnioakmeniui veidą aidu nušveis,O senieji Prūsų kriviai Likimo Žirguikalavijo prasmę atskleis.Likimo Žirgas galvą aukštai iškels,ir jo išdidus krestelėjimasĮ mūsų orumą pasibels bei sumaištįmitinėje erdvėje sukels:Kaip vikriai ir apdairiai nusileisti išplačiojo Dangaus AukštybiųĮ šią protėvių žemę suteikiant sau iraplinkiniams meilę, ramybę.Vietoje pabaigosTų dviejų garbių kultūros milžinų– Kristijono Donelaičio ir GothardoFrydricho Stenderio – gyvenimo irveiklos brydė, gyvuojanti jau tris šimtmečius,nusitęsė per visas tris baltųšalis – Prūsiją, Lietuvą ir Latviją, kaipmūsų giminiškumo ir dvasinio artumoįrodymas. Per visą savo gyvenimąKristijonas Donelaitis nebuvo susitikęssu Gothardu Frydrichu Stenderiu, kaipnebuvo susitikęs ir su Senojo (taip darLatvijoje yra vadinamas GothardasFrydrichas) Stenderio sūnumi – vokiečiųtautybės latvių rašytoju AleksandruJohanu Stenderiu (1744–1819), kuris1770–1772 m. studijavo Karaliaučiausuniversiteto Teologijos fakultete.K. Donelaitis gyveno gan uždarąparapijos dvasininko gyvenimą. Grožiniųkūrinių jis nespausdino, todėlvisas bendravimas su bendraminčiaisvyko laiškais. Kadangi jų abiejų įnašasį savo tautų kultūrą išskirtinai vertingas,kodėl mums jų veiklos tinkamaineįvertinus ir nesuartinus jų dabar,XXI amžiuje?Apžvalgą apie G. F. Stenderį ir joeilėraštį „Knygos“ į lietuvių kalbą išvertėDzintra Elga Irbytė*Leipcigo universiteto profesoriusFransas Oskaras Tecneris (Tetzner,1863–1919) K. Donelaičio gimtinėje,Lazdynėliuose 1896 m. balandžio8 d. atidengė paminklinį akmenį beiperskaitė savo sukurtą eiliuotą tekstą,kuriame K. Donelaitį pavadino „Poetųkaraliumi“ – žvaigžde, nušvietusia lietuviųliteratūros padangę. Jo pastatytaspaminklas išliko iki II pasaulinio karo.

14 Mokslo Lietuva2011 m. balandžio 21 d. Nr. 8(452)tarptautiniai ryšiaiKristijonui Donelaičiui skirtas renginys TauragėjeEmilija Algaudė BukontienėKaliningrado srities Uljanovo(Kraupiško) vidurinėsmokyklos lietuvių kalbos mokytojaTauragės, nuo kurios į pietusprasideda skalvių žemėir Mažoji Lietuva, viešojojebibliotekoje organizuotas įdomusrenginys. Jame dalyvavo svečiai išKaliningrado: poetas Borisas Bartfeldas,rašytojas Olegas Gluškinas,okeanologas Jemeljanas Jemeljanovas,lietuvių kalbos mokytoja RūtaDaujotaitė-Leonova. Iš Vilniausatvyko architektas dr. Napalys Kitkauskas,istorikas, enciklopedininkasdr. Algirdas Matulevičius, iš Kauno– VšĮ Karaliaučiaus lietuviųbendruomenės pirmininkas SigitasŠamborskis.Bibliotekos darbuotoja VilijaUžmiškienė pristatė garbius svečius,sakydama, kad turbūt pirmą kartą Tauragėsskaitykloje susirinko tiek daugmokslo daktarų.Artėja lietuvių grožinės literatūrospradininko Kristijono Donelaičio300-osios gimimo metinės. Pirmą kartąTauragėje lankėsi Napalys Kitkauskas,daktaras, architektas restauratorius,inžinierius-statybininkas, kultūros irvisuomenės veikėjas, kurį su Karaliaučiauskraštu sieja K. Donelaitis. Jis visągyvenimą jaučia Tolminkiemio trauką.Svečias prisiminė mokyklinius metus,kai mokėsi Utenoje ir susipažino supoeto kūryba.N. Kitkauskas papasakojo apie Tolminkiemiomemorialo projektavimoir kūrimo eigą, kai bažnyčia buvo atstatytanuo pamatų, ekspozicijos įrengimą,poeto palaikų identifikavimą irpalaidojimą bažnyčios kriptoje. Visatai atsispindi knygoje „Kristijono Donelaičiomemorialas Tolminkiemyje“(2001), kurią parašė kartu su žmonaLaimute Kitkauskiene. Joje išspausdintiįvairūs dokumentai, raštai, laiškai,dienoraščių fragmentai, pasakojamaapie du K. Donelaičio giminės palikuonis,gyvenančius Vokietijoje.N. Kitkauskas yra K. Donelaičiodraugijos pirmininkas, laikraščio „Donelaičiožemė“ vienas steigėjų ir autorių.Svečias priminė, kad artėjant poetojubiliejui sudaryta programa, todėlbus ir renginių, ir leidinių. RenginysTauragėje – vienas pirmųjų artėjančiosšventės akcentų. N. Kitkauskas susirinkusiemspapasakojo apie Valdovųrūmų atstatymą. Architektas išleidoknygas „Vilniaus katedra“ (1976), „Vilniauspilys“ (1989), „Vilniaus arkikatedrospožemiai“ (1994), parašė apie 200mokslinių ir kitų straipsnių paminklosaugostema. Už didelius nuopelnusjam suteikta Lietuvos kultūros ir menonacionalinė premija, taip pat apdovanotasLietuvos Didžiojo kunigaikščioGedimino IV-ojo ir III-ojo laipsniųordinais, Žygimanto Augusto medaliu.Borisas Bartfeldas, Kaliningradorašytojų organizacijos pirmininkas,papasakojo, kaip Kaliningrado šviesuomenėprisidėjo prie Tolminkiemiomuziejaus išsaugojimo. Tai vienintelisliteratūrinis muziejus srityje, vienintelisobjektas, kurį pavyko išsaugoti, kadnebūtų perduotas Stačiatikių bažnyčiai.Dėl muziejaus išsaugojimo Kaliningradošviesuomenė rašė laiškus Rusijosprezidentui, premjerui, dėkojo OlgaiDubovajai, buvusiai Kaliningrado sritiesgubernatoriaus padėjėjai, įdėjusiaidaug pastangų, deja, dėl ligos negalėjusiaiatvykti į šį renginį, Rusijos rašy­Emilijos Algaudės Bukontienės nuotraukaRenginio svečiai Olegas Gluškinas, Rūta Leonova, Borisas Bartfeldas, Jemeljanas Jemeljanovastojams, visiems, kurie juos palaikė, nesK. Donelaitis lietuviams – kaip rusamsA. Puškinas – jis peržengia valstybėssienas. Borisas Bartfeldas apgailestavo,kad nesugebėta išsaugoti KaralienėsLuizės atminimo bažnyčios Karaliaučiuje.2014-ieji metai, pasak rašytojo,bus labai svarbūs ir Lietuvai, ir Kaliningradosričiai, bus daug įvairių renginių,todėl norėtųsi, kad jie būtų tarptautiniai,aukšto lygio. Žadama pakviesti kurįnors iš Nobelio premijos laureatų.B. Bartfeldas papasakojo apie save,savo šeimą. Jis tvirtai įaugęs į Karaliaučiausžemę. Gimė kaimo mokytojųšeimoje Karaliaučiaus krašte, Darkiemio(dabar Oziorsk) rajone, Trempuose(dabar Novostrojevo). Šiamebažnytkaimyje mokytojavo GotfridasOstermejeris (Gottfried Ostermeyer),lietuviškų giesmių autorius, pirmasislietuvių literatūros istorikas, MažosiosLietuvos kalbininkas, raštijos darbuotojas,evangelikų liuteronų kunigas,studijavęs teologiją kartu su K. Donelaičiu,lankęs Lietuvių kalbos seminarąKaraliaučiuje, paskelbęs kūrinių apielietuvių raštiją ir kultūrą.Plati ir įvairi poeto Boriso veikla.Su pagyrimu baigė mokslus Kaliningradouniversiteto teorinės fizikoskatedroje, tyrinėjo gamtos reiškinius,sudėtingų technikos sistemų matematiniųprocesų modeliavimą. Jis yrakultūrologijos projektų „Albertina“(Kenigsbergo-Karaliaučiaus universitetoistorija) ir „Pasakininko namai“(apie E. T. A. Hofmano gyvenimą irkūrybą) autorius, kūrybinių susitikimų,skirtų Hofmanui ir I. Kantui, tarptautiniųdailininkų plenerų, Hofmanokonkursų vaikams bei Kaliningradosrities istorijos konferencijų organizatorius.Taip pat yra draugijos „Pupųkaralius“ prezidentas.Poetas pristatė savo knygą „Prūsa.Rusiškai lietuviškas motyvas“. Taitrečioji autoriaus knyga, išleista rusųkalba, greta spausdinami vertimai į lietuviųkalbą (vertė klaipėdietis rašytojasRimantas Černiauskas), komentarai,joje gausu iliustracijų ir nuotraukų.Knygoje spausdinami eilėraščiai apieTilžę, Vilnių, jo Užupio respubliką,Klaipėdą, K. Donelaitį, paslaptingąmiestą Tauragę, Kenigsbergą, Nidą,apie tris šimtus lietuviškų žodžių.Jaunystėje Borisas su draugais triskartus keliavo pėsčiomis po Ignalinoskraštą. Autorius domisi Rusijos,Prūsijos ir dramatiška daugelio amžiųLietuvos istorija bei šiandiena. Keliaudamaspo Kaliningrado sritį, mato jojeir mitinę Prūsą, ir Mažąją Lietuvą, irKaraliaučių.Didelę reikšmę poetas teikia geraikaimynystei tarp Rusijos ir Lietuvos,draugiškam paprastų žmonių bendravimui.Ši knyga – tai didelio Lietuvosbičiulio dovana abiems tautoms. Autoriuslabai raiškiai deklamavo savoeilėraščius rusų kalba (lietuviškai juosskaitė kaliningradietė poetė R. Daujotaitė-Leonova),padovanojo savo knygąbibliotekai, renginio dalyviams, užrašėautografus.Olegas Gluškinas – rašytojas marinistas,Rusijos rašytojų sąjungos pirmininkopavaduotojas. Gimė Rusijoje,Pskovo srityje, Velikije Lukose, baigėSankt Peterburgo laivų statybos institutą.Kaliningrade gyvena nuo 1960metų. Pirmieji jo apsakymai spaudojepasirodė 1962 m., kūriniai spausdinamiMaskvos ir Sankt Peterburgožurnaluose ir almanachuose.O. Gluškinas kuria apybraižas apieįžymius Rusijos žmones, kurių veiklasusijusi su Rytų Prūsija, parašė daugiaukaip 30 apybraižų. Yra išleidęsdvylika apsakymų ir apysakų knygų,romanų. Romane „Gyvųjų ir mirusiųjųparkas“ tarsi sujungia praeitį ir dabartį.P. Gluškinas buvo išrinktas Kaliningradorašytojų organizacijos pirmininku, joiniciatyva ši organizacija įėjo į Rusijosrašytojų sąjungą. Jis įsteigė ir leido žurnalusir antologiją apie rašytojus, kuriegyveno Rytų Prūsijoje bei MažojojeLietuvoje (antologija išleista keturiomiskalbomis, O. Gluškinas parašė antogijosdalį rusų kalba). Už indėlį vystant Kaliningradosrities kultūrą, Rusijos ryšiussu Europa apdovanotas I. Kanto ir kitaisdiplomais, įvairiais medaliais.Rašytojas papasakojo, kaip važiuodavožiemą į Tolminkiemį ir paminėdavoK. Donelaičio gimtadienį (1714–1780).Poemą „Metai“ rašytojas pavadino enciklopedijapaprastiems žmonėms, oK. Donelaitį – lietuviškuoju Homeru.Karaliaučiuje Martynas Mažvydas parengėpirmąją lietuvišką knygą (1547).Dabar rašytojas vadovauja Baltijoslaivyno literatūriniam susivienijimui,yra tarptautinio žurnalo „Paralelės“redaktorius, jo pavardė įrašyta enciklopedijoje„Geriausieji Rusijos žmonės“.Jemeljanas Jemeljanovas, nusipelnęsRusijos mokslo veikėjas, geologijosir minerologijos mokslų daktaras, rašytojas,papasakojo apie savo gyvenimą irmokslinę veiklą. Gimė Palenkės vaivadijoje,Suvalkų apskrityje, daugiavaikėjevalstiečių šeimoje, kur augo dvylikavaikų – buvo devintas vaikas. Tėvasišsilavinęs žmogus, laikėsi senoviniųpapročių, mokėjo gražiai pasakoti,vaikams skaitė pasakas ir rusų klasikųkūrinius, giedojo cerkvės chore.Kai būsimajammokslininkui buvoseptyneri, šeima išLenkijos buvo perkeltaį Lietuvą irapsigyveno Šakiųrajono Bliuviškiųkaime. Nuo tadaprasidėjo šeimoskraustymasis išvienos vietos į kitą.Antrojo pasauliniokaro pradžioje vokiečiaijų šeimą ištrėmėį Jonavos rajonoRimkų kaimą,kur Jemeljanas pradėjolankyti pradinęmokyklą. Po keleriųmetų Jemeljanovaiapsigyveno Kaunopriemiestyje,po karo – prie patŠilutės esančiameTraksėdžių kaime. Jemeljanas mokėsiŠilutės pradinėje, vėliau vidurinėjemokykloje, dalyvavo Respublikinėjemoksleivių spartakiadoje, buvo gerasšokėjas.Šilutės vidurinę mokyklą Jemeljanasbaigė sidabro medaliu ir įstojo įVilniaus universiteto Gamtos mokslųfakultetą, geologijos specialybę. Baigęsuniversitetą gavo diplomą su pagyrimu,dirbo Okeanologijos institute, Krasnodarokrašto mokslinėje stotyje, tyrinėjoJuodąją, Viduržemio jūras. Toliaumokslus tęsė aspirantūroje, apsigynėkandidatinę ir daktarinę disertacijas,gavo geologijos ir mineralogijos mokslųdaktaro diplomą. Tyrinėjo pasauliovandenynus, Kuršių marias, Baltijosjūros įdubas. Yra Rusijos mokslų akademijostikrasis narys, Kaliningradovalstybinio universiteto (dabar I. Kantouniversitetas) geologijos katedros profesorius,mokslo propaguotojas, daugeliopublikacijų autorius. Iš viso parašėdaugiau kaip keturis šimtus moksliniųdarbų, dvidešimt knygų (viena jų –„Šimtas vandenyno mįslių“), sudarė37 jūrų geologinius žemėlapius. Uždidžiulį mokslinį darbą pelnė daugybęįvairių apdovanojimų. Parašė atsiminimųknygą apie Šilutę, ji netrukusbus pristatyta švenčiant Šilutės 500metų jubiliejų. Mokslininkas palaikoglaudžius ryšius su Lietuva, Šilute, kurbaigė vidurinę, su kurso draugais, iškurių net 20 yra profesoriai.Svečias sakė, kad jis turi tris tėvynes:Lenkiją, kur gimė, Lietuvą, kur įgijoišsilavinimą, ir Rusiją, su kuria siejatikėjimas, kalba ir likimas. Kultūriniupožiūriu labiausiai artima Lietuva, istoriniuir dvasiniu – Rusija. Todėl jamvienodai artima kiekvienos šalies istorija,kultūra ir kalba. Džiugu, kad daugiaukaip penkiasdešimt metų negyvenantisLietuvoje prof. Jemeljanovas kalba taisyklingagražia lietuvių kalba.Daktaras Algirdas Matulevičius,Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro(iki 2010 m. pradžios – institutas)vyresnysis mokslinis redaktorius, istorikas,daugiau nei 40 metų tyrinėjantisMažąją Lietuvą ir apie ją parašęs veikalų,pasidžiaugė, kad Kaliningrado sritiesrašytojai daug žino apie šį kraštą ir apiejį rašo. Jis papasakojo apie Mokslo irenciklopedijų leidybos centrą, išleistąketurių tomų „Mažosios Lietuvos enciklopediją“(2000–2009), leidžiamądaugiatomę „Visuotinę lietuvių enciklopediją“(nuo 2001 m. išleista 18 tomų).Šioje mokslo įstaigoje Algirdas dirbaapie 40 metų, yra vienas „MažosiosLietuvos enciklopedijos“ rengimo iniciatorių,mokslinių redaktorių, daugeliostraipsnių autorius, Istorijos skyriausvedėjas. Gerai pažįsta lietuvininkų irprūsų kraštą, išvaikščiojo visą MažąjąLietuvą, organizavo kraštotyrines ekspedicijastiriant lietuvininkų ir prūsųkultūros paveldą. Už nuopelnus tiriantPrūsijos ir Mažosios Lietuvos praeitį AlgirdasMatulevičius apdovanotas ordinu„Už nuopelnus Lietuvai“, už nuopelnusrengiant ir leidžiant „Mažosios Lietuvosenciklopediją“ – atminimo medaliu.Dr. A. Matulevičius dalyvavoTauragės viešojoje bibliotekoje, kaibuvo pristatytos Mažosios Lietuvos irVisuotinė lietuvių enciklopedijos, dėkojobibliotekai už tokius prasmingusrenginius, skirtus Mažajai Lietuvai,už kultūrinių ryšių su Karaliaučiauskraštu puoselėjimą.VšĮ Karaliaučiaus lietuvių bendruomenėspirmininkas Sigitas Šamborskispadėkojo svečiams iš Kaliningradouž tai, kad kovojo už K. Donelaičiomuziejų Tolminkiemyje, priminėpoeto Justino Marcinkevičiaus priesakustautai: išsaugoti lietuvių kalbą, Tolminkiemiomuziejų ir Gedimino pilį.Zenona Jurevičiūtė, dirbusi Karaliaučiauskrašte, Būdviečiuose (Malomožaiskoje)lietuvių kalbos ir etnokultūrosmokytoja, sakė esanti be galodėkinga renginio svečiams, daug irgražiai kalbėjusiems apie K. Donelaitįir Tolminkiemį. P. Zenona pasidžiaugė,kad Karaliaučiaus krašte poetui skiriamatiek daug dėmesio ir perskaitė trissavo kūrybos eilėraščius apie K. Donelaitįir Mažąją Lietuvą.Rugsėjo mėnesį Tauragės bibliotekojeįvyko Rūtos Daujotaitės-Leonovos,mokytojos, gyvenančios ir dirbančiosKaliningrade, poetės, vertėjos, poezijosvakaras. Ji išvertė į rusų kalbą ArvydoJuozaičio knygą „Karalių miestas be karalių“,N. ir L. Kitkauskų knygą „K. Donelaičiomemorialas Tolminkiemyje“,dabar verčia K. Donelaičio „Metus“,rašo eilėraščius lietuvių ir rusų kalbomis.R. Daujotaitė-Leonova palaikė ryšiussu Kaliningrado rašytojais, derinorenginio detales. Vakaro metu ji skaitėsavo kūrybos posmus apie gimtąją kalbąir K. Donelaičio dvasią.Renginys nesibaigė oficialiąja dalimi,atvykusieji dar maloniai pabendravo,atsakė į dominančius klausimus.Vėliau svečiai nuvyko į Požerūnusprie Tauragės apžiūrėti paminklinįakmenį, skirtą Tauragės konvencijai.1812 m. gruodžio 31 d. Prūsijos ir Rusijoskariuomenių generolai HeinrichasJorkas fon Vartenburgas ir Ivanas DibičiusPožerūnų malūne pasirašė konvencijosaktą, kad Prūsijos korpusasnustojo kariauti Prancūzijos imperatoriausNapoleono I Didžiosios armijospusėje. Minint konvencijos šimtmetį(1912) čia buvo pastatytas paminklinisakmuo. Artėjant 200-osioms konvencijosmetinėms Tauragės „Rotary“ klubasžada iki 2012 m. gruodžio 31 d. visiškaiatstatyti autentišką Tauragės konvencijospaminklą.Apsilankęs Požerūnuose prie paminklinioakmens, rašytojas OlegasGluškinas, grįžęs į namus, parašė apietai apsakymą.Renginys bibliotekoje buvo įdomusir dvasingas, susirinkusieji susidomėjęklausėsi svečių pasakojimų apie tai, kasjungia Lietuvą ir Kaliningrado sritį.O jungia geografinė padėtis, bendraistorija, pirmosios lietuviškos knygosautorius Martynas Mažvydas, rašytojasfilosofas Vydūnas, Tolminkiemis irK. Donelaitis, kurio gražus jubiliejusartėja ir kurio visi labai laukiam.

16 Mokslo Lietuva2011 m. balandžio 21 d. Nr. 8(452)Studijų reformos vaisiaiIeva KačinskaitėŠtai ir praėjo dveji metai po naujojoMokslo ir studijų įstatymoįsigaliojimo. Sužinojus pavasariosesijos rezultatus, pamatysime tikruosiusnaujosios Švietimo reformos vaisius.Deja, vaisiai turbūt nebus labaigardūs. Pažvelkime atidžiau į pagrindinesnaujoves, kurios laukia šių metųantrakursių.Pagal senąjį Mokslo ir studijų įstatymąrotacija vykdavo kas pusmetį, pokiekvieno semestro buvo peržvelgiamivisų studentų mokymosi rezultatai.Pagal naująjį įstatymą rotacija vykstatik po dvejų metų. Tai reiškia, kad netir gerai besimokantys studentai, studijuojantysvalstybės nefinansuojamosevietose, dvejus metus neturi galimybėspereiti į valstybės finansuojamas vietas.Vienintelė išimtis – jei valstybės finansuojamasstudentas yra išmetamas išuniversiteto už skolas. Tačiau tokieatvejai itin reti.Dar daugiau, net ir pasibaigus dvejųmetų laikotarpiui, valstybės finansuojamistudentai savo studijų krepšelįgali prarasti tik tuo atveju, jei jųvidurkis yra 20 procentų žemesnis užgrupės vidurkį. Pavyzdžiui, jei grupėsvidurkis yra 8, tai valstybės finansuojamasstudentas praras savo krepšelį,jei jo vidurkis bus mažesnis nei 6,4.Tokių praradimų irgi nebus daug, nesneįtikėtina, kad grupės vidurkis buslabai aukštas, o valstybės finansuojamistudentai mokysis labai prastai. Jukdažnai studentai prisitaiko prie bendrolygio, todėl visų vidurkiai yra panašūs.Taigi galimybė perimti studijųkrepšelius gerai besimokantiems valstybėsnefinansuojamiems studentamsyra tik teorinė, nes iš tikrųjų prarastivalstybės finansuojamą studento krepšelįyra labai maža tikimybė. Jau dabargalima numatyti daug situacijų, kaižymiai geriau besimokantys studentainegalės perimti studijų krepšelių išprasčiau už juos besimokinančių.Naujajame studijų įstatyme taip patminima, kad iki 10 procentų geriausiaibesimokančių ir už mokslą mokančiųstudentų pasibaigus studijų laikotarpiuiatgaus už mokslą sumokėtus pinigus.Tačiau gaila, jog šis punktas yra labaineaiškiai parašytas, nes tokia formuluotė(iki 10 procentų) reiškia, kad galibūti kompensuojama tiek 9,9 proc.,tiek 0,9 proc. geriausiai besimokančiųjųmokančių studentų įmokų.Dar viena problema yra rotacijoslaikotarpis. Įstatyme mokymosirezultatų peržiūra yra numatyta podvejų metų, tačiau ne visur studijostrunka ketverius metus. Pavyzdžiui,kolegijose paprastai studijos trunkatrejus metus, taigi rotacija kolegijosegali pakoreguoti mokančių ir nemokančiųuž mokslą studentų sąrašus tikvieneriems metams.Dėl visų šių priežasčių ne vienamstudentui kyla pagrįstas klausimas –apie kokią Konstitucijos garantuotąteisę gerai besimokantiems studentamsuž mokslą nemokėti mes kalbame? Kamnaudinga tokia sistema, kuri neužtikrinateisingos konkurencijos? Tik raineraginu nieko emigruoti, tačiau tokiatvarka verčia susimąstyti, kur geriaustudijuoti: Lietuvoje ar užsienyje?Paaiškėjo „Geriausių disertacijų“ konkurso pirmojo etapo finalininkaiVilma PetrikaitėLietuvos jaunųjų mokslininkųsąjungos Tarybos narėkonkurso „Geriausios disertacijos“organizatorėŠį savaitgalį paaiškėjo pretendentaiį Lietuvos jaunųjų mokslininkųsąjungos (LJMS) apdovanojimusuž geriausias 2010 metais Lietuvoje apgintasdisertacijas.Jau penktus metus organizuojamamkonkursui iš viso buvo pasiūlyta daugiaunei septyniasdešimt darbų, todėl atrinktipačias geriausias disertacijas, kuriospateks į antrąjį etapą buvo sudėtingasuždavinys, pareikalavęs iš vertintojųdaugiau nei mėnesio individualaus skaitymobei visą dieną trukusių diskusijųbendrajame komisijos posėdyje.Teikti siūlymus apdovanojimamsgalėjo LJMS nariai ir visi Lietuvos mokslininkaibei doktorantai. Tarp pasiūlytųdarbų daugiausia yra iš socialinių (teisės,ekonomikos, vadybos), fizinių (fizikos,informatikos) bei technologijos mokslų(aplinkos inžinerijos ir kraštotvarkos,mechanikos inžinerijos, statybų inžinerijosir kt.).Šių metų konkursui buvo pasiūlytašiek tiek mažiau darbų nei pernai, tačiauir apginta jų buvo apie 70-čia mažiau.Kita vertus, lyginant su dar ankstesniaismetais, apgintų darbų padaugėjo(iki 2009 metų kasmet Lietuvoje buvoapginama apie 350 disertacijų, o 2009ir 2010 metais apginta virš 400 darbų).Pagal 2010 metais apgintų disertacijųLietuvoje skaičių pirmauja VU, KTU irVGTU. Dėl to nekeista, kad būtent šiosinstitucijos aktyviausiai teikė daktarodisertacijas konkursui.Komisiją sudarė aktyvūs Lietuvosmokslininkai, po daktaro laipsnio įgijimopaskelbę reikšmingų publikacijų. Daliskomisijos narių savo daktaro disertacijasapgynė ir mokslinį darbą dirba užsienyje,tačiau stengiasi palaikyti ryšius su Lietuvosakademine bendruomene, o kai kurie tęsiaaktyvią mokslinę veiklą gimtinėje. Daugelisvertinimo komisijos narių jau yra įgijęnaudingos patirties, būdami ankstesniaismetais LJMS konkurso „Geriausios disertacijos“vertintojais. Disertacijas vertinoir pernai geriausių disertacijų autoriaispripažinti fizikas dr. Jūras Mickevičius irfilologas dr. Vytautas Rinkevičius.Renkant geriausius darbus, atsižvelgtaį tokius kriterijus kaip mokslinių tyrimųsvarba ir vertė, tyrimų metodologijosefektyvumas ir inovatyvumas, išvadųpagrįstumas, disertacijos originalumas.Didelis dėmesys buvo skiriamas disertacijostema publikuotų darbų kokybei,atliktų tyrimų svarbai tarptautiniu lygiu.Vertinimo komisijos sprendimuį antrąjį disertacijų atrankos etapąpateko disertacijos, kurias pernai apgynėfizikai Jan Devenson, GediminasMolis ir Donatas Narbutis, matematikėJurgita Židanavičiūtė ir informatikėIndrė Žliobaitė. Apdovanojimą užgeriausią humanitarinių ir socialiniųmokslų sričių disertaciją gauti toliaupretenduoja filologai MindaugasŠinkūnas ir Eglė Žilinskaitė, taip patkomunikacijos ir informacijos kryptyjedisertaciją apsigynęs VytautasMichelkevičius.Net šešios į kitą atrankos etapą patekusiosdisertacijos buvo parengtosVilniaus universitete, po vieną – VilniausGedimino technikos universiteteir Vytauto Didžiojo universitete.Džiugu, kad Lietuvos verslo atstovainelieka abejingi jauniesiemsmokslinin kams ir tampa tradiciniaisLJMS konkurso rėmėjais. Penktusmetus iš eilės konkursą remiantisDnB Nord bankas įsteigė 5000litų apdovanojimą už geriausiąhumanitarinių ir socialinių mokslųsričių disertaciją. Geriausios fizinių,technologijos ir biomedicinos sričiųdisertacijos autoriui 5000 Lt apdovanojimąįsteigė AB TEO LT, jau trečiusmetus remianti šį renginį. Visi įantrąjį turą patekę disertacijų autoriaibus apdovanoti LJMS diplomais irpažintinio žurnalo GEO prenumeratomis.Šiais metais rėmėjų būrį papildėUAB „DocLogix“ – elektroniniųdokumentų ir procesų valdymosprendimų gamintojas, aktyviai palaikantisjaunųjų mokslininkų iniciatyvą,siekiantis didinti jų motyvaciją vykdytimokslinę veiklą bei prisidedantis priemokslo ir švietimo kokybės gerinimo.Europos Parlamento narė RadvilėMorkūnaitė jau antrus metus iš eilėsįsteigė apdovanojimą už geriausiądisertaciją aplinkosaugos tematika:1000 Lt piniginį prizą, žurnalo „NationalGeographic“ prenumeratą ir kvietimąapsilankyti Europos Parlamente.Antrajame atrankos etape disertacijasvertins didelę mokslinio darbo patirtįsukaupę Lietuvos ir užsienio mokslininkai.Geriausių disertacijų autoriusketinama apdovanoti iškilmingoje ceremonijoje,kuri vyks gegužės 12 dienąLR Prezidento Rūmuose.TEISĖS INSTITUTASSangrąžos formantai -s, -is,-si ir dar šis tasValerija Vaitkevičiūtėskelbia konkursą šioms pareigoms eiti– Kriminologinių tyrimų skyriaus vyresniojo (-sios)mokslo darbuotojo (-os), 1 etatas;– Teisinės sistemos tyrimo skyriaus mokslo darbuotojo (-os), 1 etatas;– Baudžiamosios justicijos tyrimų skyriaus vyresniojo (-sios)mokslo darbuotojo (-os), 1 etatas.Dokumentai priimami iki 2011 m. liepos 5 d., adresu:Teisės institutas, Gedimino pr. 39/Ankštoji g. 1, 201 kab., Vilnius,Tel. (8 5) 249 7591.Išsamią informaciją rasite Teisės instituto tinklalapyjewww.teise.orgLabai dažnai painiojami klausyti irklausytis, t. y. nesangrąžinis su sangrąžiniu,nors jų reikšmės skiriasi.Nesangrąžinis veiksmažodis klausytireiškia vykdyti kieno nors įsakymą, paliepimą,norą, valią, paklusti kam nors,pvz.: tėvų reikia klausyti; būsi laimingas,jei mano žodžių klausysi. S. Dauk.; kaineklausys, tu jį kumščiu, kumščiu; vaikaitėvų tol klauso, kol žąsino bijo.Sangrąžinis veiksmažodis klausytisreiškia savanorišką veiksmą, kuris dažnaiteikia malonumo, naudos, tenkina smalsumą,nereiškia prievartos, pvz.: klausosi(ne klauso) telefono; klausosi (ne klauso)lakštingalų giesmės, klausosi (ne klauso)vėjo ošimo, klausosi (ne klauso) muzikos,prikišusi ausį prie rakto skylutės klausosi(ne klauso) jų pokalbio.Nepriešdėlinio sangrąžinio veiksmažodžiobendratis turi formantą -sžodžio gale – klausytis. Jei veiksmažodžioforma baigiasi priebalsiu, tai priešformantą -s įterpiamas balsis, pvz.:klausysis. Priešdėlinių sangrąžiniųveiksmažodžių formantas -si- spraudžiamastarp priešdėlio ir šaknies –pasiklausyti; kviečiu pasiklausyti (nepaklausyti) Atlantos dainų; pasiklausykime(ne paklausykime) dainos; kviečiupasiklausyti (ne paklausyti) ištraukų.Ir kitų veiksmažodžių nesangrąžinėsformos vartojamos ten, kur būtinaireikia vartoti sangrąžines. Pvz., jeiišsakome savo mintis, nedalyvaujantpokalbyje kitam asmeniui, tai veiksmažodis(pa)kalbėjau – gerai, t. y. pasakiausavo nuomonę: motulė sūneliui žodelįkalbėjo; anksti rytą kėliau, su žirgu kalbėjau.Bet, aptardami kokį nors reikaląar klausimą su kitais, kurie irgi pasakosavo nuomonę, turime vartoti sangrąžinęformą. Pvz., reikia sakyti sėskim irpasikalbėkim (ne pakalbėkim); dabarpasikalbėkim (ne pakalbėkim) apie KK2;gatvėje pasikalbėkim (ne pakalbėkim) –Klausimėlis; susipažinti ir pasikalbėti (nepakalbėti) rekl.; ... su kuria pasikalbėsime(ne pakalbėsime) rekl.; tada ir pasikalbėsim(ne pakalbėsim); kada galima suja pasikalbėti (ne pakalbėti); noriu sutavim pasikalbėti (ne pakalbėti); apie taipasikalbėsime (ne pakalbėsime).Sangrąžinius veiksmažodžius reikiavartoti ir tada, kai darome ką norssau arba kas nors kitas daro ką norssau, pvz., negerai pasakyta Lietuva įves( = įsives) eurą (savo valstybei), jei įvestųkam nors kitam, tai sangrąžinės formosnereikėtų; dirbti ir uždirbti ( = užsidirbti);pakeitusi ( = pasikeitusi) pavardę;noriu surasti ( = susirasti) seserį; sutaupę( = susitaupę) pinigų; išvadų ji nepadarė( = nepasidarė); kviečiame pažiūrėti( = pasižiūrėti); prisistatydavo išgalvotu( = išsigalvotu) Ilonos vardu; prikimšo( = prisikimšo) pilvus (savo), o jei kitusprivalgydino, tai prikimšo pilvus (jiems).Nesangrąžinis veiksmažodis atskleistireiškia skleidžiant atidaryti,atversti, pvz., atskleisti knygą, o sangrąžinisatsiskleisti reiškia atsiverti,pasirodyti, pvz., nuo kalno atsiskleidžiaviso miesto vaizdas.Didžiulė klaida vesti save ( = elgtis,laikytis), plg. rus. вести себя; palepintisave ( = pasilepinti), palepink save ( = pasilepink),atskleisti save ( = atsiskleisti).Kiekybiniai būdvardžiai ir būdvardiniaiprieveiksmiai turi laipsnius, kuriaisreiškiamas ypatybės kiekio skirtumas.Aukštesnysis būdvardžio laipsnislietuvių kalboje reiškiamas prie nelyginamojolaipsnio būdvardžio pridedantpriesagą -esnis, -ė, pvz.: agresyvesnis (nelabiau agresyvus), plg. rus. более агресивный;atidesnis (ne labiau atidus),plg. rus. более внимателъный; simetriškesnis(ne labiau simetriškas), plg.rus. более симетричный; stipresni (nedaugiau ir ne labiau stiprūs), plg. rus.более силъные; panašesnis (ne labiaupanašus), plg. rus. более похожый;provakarietiškesnis (ne labiau provakarietiškas)– Panorama; patrauklesnis(ne labiau patrauklus ir ne labiaupatrauklesnis); ir dalyvio aukštesnysislaipsnis gerbiamesnė (ne labiau gerbiama),plg. rus. более уважаемая.Aukščiausiasis būdvardžio laipsnisdaromas iš nelyginamojo laipsnio būdvardžiopridedant priesagą - ausias,- a, pvz.: (visų) pikčiausia (ne labiausiaipikta), (visų) pavojingiausias (nemaksimaliai pavojingas), (visų) paslaugiausias(ne labiausiai paslaugus)ir būdvardinis prieveiksmis vis aiškiau(ne vis labiau aišku).Nevartotina sangrąžinė forma sumuojasi(= sumuojama), nesisumuoja(= nesumuojama), plg. rus. (не) суммируетса.Mokslo LietuvaVyriausiasis redaktorius Gediminas ZemlickasStilistės Reda Latušenkienė, Eglė NešukaitytėDizainerė Giedrė SperskaitėPatarėjai: Antanas Kulakauskas, Jonas Puodžius,Alfonsas Ramonas, Juras Ulbikas, Edmundas Kazimieras Zavadskas.Redakcijos adresas: J. Basanavičiaus g. 6, 01118 VilniusEl. paštas: mokslolietuva@takas.lt, tel. (8 5) 212 1235.Laikraštis internete: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuvaRedakcija gerbia savo autorių nuomonę ir mintis, net jei ne visada joms pritaria. Perspausdinantar naudojant laikraščio „Mokslo Lietuva“ ir jo internetinio puslapio http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva paskelbtą medžiagą būtina nuoroda į „Mokslo Lietuvą“.Laikraštis platinamas tik prenumeratoriams ir redakcijoje.ISSN 1392-7191LeidžiaUAB „Mokslininkų laikraštis“SL Nr. 169SpausdinoUAB „Sapnų sala“S. Moniuškos g. 21, 2004 VilniusTiražas 500 egz.