Mokesčių sistema, aukso vidurio beieškant - Nordea Bank Lietuva

nordea.lt

Mokesčių sistema, aukso vidurio beieškant - Nordea Bank Lietuva

EKONOMIKAŽygimantas MAURICAS„Nordea“ banko ekonomistasMokesčių sistema turi tarnauti pagrindiniam valstybės tikslui – didinti visuomenės gerovę.Siekiant šio tikslo, mokesčių sistema visų pirma turėtų būti socialiai teisinga: didžiausiąmokesčių naštą turėtų nešti labiausiai pasiturintys žmonės. Taip yra todėl, kad pajamų nelygybėpati savaime mažina visuomenės gerovę, nes socialiniu požiūriu vienas persivalgęs,o kitas badaujantis yra visada blogiau negu du saikingai papietavę piliečiai. Gali skambėtikiek keistai, bet vienas litas, paimtas iš pasiturinčiojo ir atiduotas vargšui, tą akimirkąpadidina bendrą visuomenės gerovę, tad socialinio teisingumo požiūriu ideali mokesčiųsistema būtų ta, kuri visiems vienodai paskirstytų šalies ekonominį pyragą.37


EKONOMIKATačiau tokia „iš kiekvieno – pagal galimybes,kiekvienam – pagal poreikius“ principuparemta sistema būtų tarsi krepšiniorungtynės, kuriose prizai įteikiami dar priešnuaidint pirmajam teisėjo švilpukui. Savaimesuprantama, stebėti tokias rungtynesnebūtų labai įdomu, o ir patys žaidėjai nerodytų didelioentuziazmo žaisti. Pavyzdžiui, įvedus 99 proc. progresinįpajamų mokesčio tarifą pajamoms, viršijančioms 2 000litų, gyventojai prarastų „entuziazmą“ daugiau uždirbti, otai ilgainiui lemtų mažėjantį darbuotojų produktyvumą,augantį šešėlinės ekonomikos mastą, didėjančią emigracijąbei sparčiai mažėjantį šalies ekonominį pyragą. Nesunkuįsivaizduoti, kas atsitiktų įvedus 99 proc. pelnomokestį – ilgainiui neliktų nė vienos privačios įmonės,nes valstybė „de facto“ įvykdytų nacionalizaciją.Taigi formuojant optimalią šalies mokesčių sistemą,visada tenka ieškoti aukso vidurio: sistema turi būti socialiaiteisinga ir sudaryti tinkamas paskatas gyventojamskepti kuo didesnį šalies ekonominį pyragą. Šveicarija, kuriojemokesčių sistemos pokyčiai sprendžiami referendumobūdu, yra idealus pavyzdys, kaip vienu šūviu nušautidu zuikius: ši šalis mokesčiais perskirsto tik 30 proc. pajamų,tačiau sugeba užtikrinti kone aukščiausią pasaulyjeviešųjų paslaugų kokybę, didžiausias senatvės pensijasbei kasmet iškepa vieną dosniausių ekonominių pyragųpasaulyje. Airija yra kitas pavyzdys, rodantis, kad mokestinėssistemos pokyčiai gali turėti didelę įtaką šalies ekonomineiraidai: investicijoms palanki mokestinė aplinkapadėjo šiai šaliai pasiekti mažą ekonomikos augimo stebuklą.Lietuva taip pat perskirsto apie 30 proc. savo pyragomokesčių pavidalu, tačiau kol kas negali pasigirti neiaukšta viešųjų paslaugų kokybe, nei sparčiu ekonomikosaugimu. Ar dėl to gali būti kalta mokesčių sistema?Laisvės nuo mokesčių diena:„Kas nedirba, tas švenčia“Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikti skaičiavimairodo, kad laisvės nuo mokesčių diena Lietuvoje šiaismetais išaušo gegužės 5-ąją. Simboliškai nuo šios dienosvidutinis mokesčių mokėtojas nustoja dirbti valstybėsbiudžeto pildymo labui ir pradeda dirbti sau. Lietuvaiš mokesčių pančių išsivaduoja gerokai anksčiau negudaugelis kitų Europos Sąjungos valstybių (Skandinavijosvalstybės – tik liepos mėnesį), tačiau ne visiems Lietuvosmokesčių mokėtojams vienodai puikiai sekasi nusimestimokesčių kuprą. Belgijos žurnalas „L’Anglophone“apskaičiavo, kad vidutinį atlyginimą Lietuvoje gaunančiamdarbuotojui laisvės nuo mokesčių diena išaušta tikbirželio 16-ąją. Net atšiaurioje Suomijoje vidutinį atlygį,siekiantį 2 000 eurų „į rankas“, gaunantis darbuotojasnusimeta mokesčių naštą viena diena anksčiau negu lietuvis,o danas, uždirbantis tiek pat, kiek suomis ir lietuviskartu sudėjus, – vos viena diena vėliau.Tokia paprasta laisvės nuo mokesčių dienų chronologijosanalizė rodo, kad Lietuvoje didelę mokesčių naštosdalį ant savo kupros neša vidutines pajamas gaunantysdarbuotojai, nors bendra mokesčių našta Lietuvoje yraviena mažiausių visoje Europos Sąjungoje. Tai taip patreiškia, kad darbo jėgos apmokestinimas nėra Lietuvoskonkurencinis pranašumas prieš kitas valstybes – ne itingera žinia šaliai, norinčiai tapti regioniniu aukštųjų technologijųpaslaugų centru. Pavyzdžiui, Lietuvoje dirbantiįmonė turi mokėti atitinkamai 40 ir 20 proc. didesnį atlyginimą„ant popieriaus“, kad darbuotojas gautų tokio patdydžio atlyginimą „į rankas“ kaip Šveicarijoje ar Airijoje.Verta paminėti, kad didelė darbo jėgos apmokestinimonašta taip pat didina visų eksportuojančių įmonių gamybossąnaudas ir daro jas ne tokias konkurencingas pasaulinėserinkose.Ar progresyvumas yra progresyvu?Remiantis žurnalo „L’Anglophone“ metodika, nesunkuapskaičiuoti, kad minimalų darbo užmokestį Lietuvojegaunantis darbuotojas šiuo metu vis dar dirba ne savo,o valstybės naudai. Norėdamas sumokėti 3 800 litų socialiniodraudimo ir 600 litų gyventojų pajamų mokesčiusper metus, minimalų atlyginimą gaunantis darbuotojasturi dirbti iki gegužės 9 d. – o tai yra keturiomis dienomisilgiau negu vidutinis mokesčių mokėtojas Lietuvoje.Nevalingai peršasi mintis, kad kuo mažiau uždirbi, tuodaugiau mokesčių sumoki.Net atšiaurioje Suomijoje vidutinį atlygį,siekiantį 2 000 eurų „į rankas“,gaunantis darbuotojas nusimetamokesčių naštą viena diena anksčiaunegu lietuvis, o danas, uždirbantistiek pat, kiek suomis ir lietuvis kartusudėjus, – vos viena diena vėliau.Su šia socialine neteisybe neretai siūloma kovotiįvedant progresinį pajamų mokesčio tarifą, tačiau progresiniųmokesčių šalininkus turėtų nudžiuginti žinia,kad Lietuvos mokesčių sistema jau yra viena progresyviausiųpasaulyje. Vidutinė nedarbo socialinio draudimoišmoka šiuo metu yra 543 litai, o minimali alga „į rankas“siekia 678 litus. Taigi, gaudamas minimalų darboužmokestį, gyventojas vidutiniškai uždirba tik 135 litaisdaugiau negu visai nebūtų dirbęs – išties ne itin didelėpaskata įsilieti į darbo rinką, turint omenyje, kad, užuotturėjęs laisvo laiko (kurį gali skirti poilsiui ar papildomiemsdarbams), šis žmogus nuo šiol turi reguliariai eitiį darbą. Tai idealus vadinamųjų „gerovės spąstų“ (kitaipvadinamų „skurdo spąstais“) pavyzdys, kai paskatos ►38


EKONOMIKAŽygimantas Mauricas: „Laisvės nuo mokesčių dienų chronologijosanalizė rodo, kad Lietuvoje didelę mokesčių naštos dalį ant savokupros neša vidutines pajamas gaunantys darbuotojai, nors bendramokesčių našta Lietuvoje yra viena mažiausių visoje ES“.darbo jėgos apmokestinimo augimą ir būtų ekonomiškaineefektyvus: šiuo metu 2 000 eurų atlyginimą uždirbantisdarbuotojas Lietuvoje sumoka 42 proc. mokesčių, oSuomijoje ar Danijoje jis sumoka tik 41 proc., Švedijoje –45 procentus. Įvedus progresinį darbo pajamų mokesčiųtarifą, 2 000 eurų atlyginimą gaunantis darbuotojas Lietuvojebūtų kone labiausiai apmokestintas visoje EuroposSąjungoje.Kas kuria vertęnekilnojamajam turtui?įsilieti į darbo rinką yra tokios mažos, kad į ją neapsimokaįsilieti visai. Vertinant tai, visai nenuostabu, kad darbobiržos atliktos apklausos duomenimis kone trečdalisbedarbių nėra suinteresuoti eiti į darbą, o siekia gautitik socialines garantijas. Valstybei nauda, kita vertus, yra913 litų: jai nebereikia mokėti 543 litų bedarbio pašalpos,o darbdavys, įdarbindamas darbuotoją, kas mėnesįdar sumoka valstybei 370 litų mokesčių. Taigi valstybėgauna kone septynis kartus didesnę naudą nei pats darbuotojasarba, galima sakyti, kad nuo papildomų 135 litųdarbuotojas sumoka 913 litų – progresinis apmokestinimotarifas šiuo atveju siekia kone 700 procentų.Neigiamo gyventojų pajamų mokesčio tarifo įvedimasar neapmokestinamojo minimumo pakėlimas iki minimaliosalgos dydžio kiek sumažintų mažiausiai uždirbančiųdarbuotojų mokestinę naštą ir paskatintų gyventojusaktyviau įsilieti į darbo rinką. Tokiu būdu būtų nušautidu zuikiai: padidėtų mokesčių sistemos socialinis teisingumasir ekonominis efektyvumas. Be to, tyrimai rodo,kad sumažėjus nedarbui sumažėja nusikalstamų veikų,psichinių susirgimų bei savižudybių skaičius, o tai gerinavisuomenės gerovę bei ilgainiui mažina biudžetoišlaidas. Juk vieno kalinio išlaikymas mokesčių mokėtojamsper mėnesį vidutiniškai kainuoja apie 1 500 litų –gerokai daugiau negu minimalus darbo užmokestis. Progresiniodarbo pajamų mokesčio tarifo įvedimas lemtųMechanikos dėsniai suponuoja, kad jei samdomiejidarbuotojai neša didžiąją dalį mokesčių naštos, kažkasturėtų nešti mažąją. Turto mokesčių Lietuvoje praktiškainėra, todėl turtuoliai (t. y. asmenys, turintys daug turto)laisvės nuo mokesčių dieną gali pradėti švęsti dar Naujųjųmetų išvakarėse. Tačiau prieš skubant apmokestintiturtą reikėtų atsakyti į du klausimus: ar turto apmokestinimasyra socialiai teisingas ir ar jis yra ekonomiškaiefektyvus? Atsakymas į pirmą klausimą yra ne, nes turtosavininkas ne visada gali turėti pakankamai pajamųmokesčiams susimokėti, nors, kita vertus, esant funkcionuojančiairinkai, jis gali bet kada savo turtą parduoti.Atsakymas į antrąjį klausimą yra vienareikšmiškai taip.Ar kada nors teko susimąstyti, kodėl sklypas Vilniauscentre yra žymiai vertingesnis už sklypą vienkiemyje?Tikrai ne todėl, kad šiame sklype esanti žemė yra žymiaiderlingesnė ir ten geriau dera pomidorai. Sklypo vertė yradidesnė dėl aplink jį sukurtos infrastruktūros, kurią kuriatiek viešasis, tiek ir privatusis sektorius. Viešasis sektoriuskuria infrastruktūrą tiesdamas kelius, vandentiekio sistemas,tvarkydamas parkus, steigdamas darželius, ligoninesir kitus viešąsias paslaugas teikiančius objektus. Privatusissektorius taip pat kuria infrastruktūrą kurdamas darbovietas ir teikdamas naudingas visuomenei paslaugas. Pavyzdžiui,Silicio slėnyje esančių sklypų kainos yra didelėsne todėl, kad šis slėnis yra labai gražus, bet todėl, kad jameveikiančios inovatyvios bendrovės siūlo daug gerai apmokamųdarbų. Taigi, sklypo vertę lemia daug veiksnių, kurietiesiogiai nepriklauso nuo šio namo savininko veiksmų: jeiaplink yra daug darbščių ir energingų kaimynų, tavo sklypovertė pakils savaime tau pačiam nieko nedarant.Nei pats valgo, nei kitam duodaNeretai spekuliantai ne tik patys nesinaudoja sukurtainfrastruktūra, bet ir trukdo kitiems ja pasinaudoti.Pavyzdžiui, žemės ūkio paskirties žemę supirkę spekuliantaine tik patys nedirba žemės, tačiau ir nesudarosąlygų ja naudotis ūkininkams. Tokia padėtis neskatinaverslumo ir gali lemti neefektyvų išteklių pasiskirstymąekonomikoje: didelė dalis finansinių, laiko ir kitų ištekliųskiriama spekuliatyvioms, pridėtinės vertės nekuriančiomsinvesticijoms. Be to, šalyje išauginama mažiaužemės ūkio produkcijos, nenaudojama žemė praranda40„Nordea“ banko nuotr.


EKONOMIKAsavo kokybę, o mažesnės ūkininkų pajamos lemia lėtesnęekonomikos raidą ir mažesnę visuomenės gerovę. Kitaspavyzdys yra Vilniaus centre esančių negyvenamų arapleistų plotų gausa. Negalėdami nusipirkti gyvenamojobūsto miesto centre, gyventojai priversti keltis į užmiestį.Toks gyventojų elgesys lemia neefektyvų esamosmiesto infrastruktūros panaudojimą, dideles infrastruktūroskūrimo išlaidas naujuose rajonuose bei išaugusiaskuro, laiko ir kitas sąnaudas. Šioje vietoje vėlgi norėtųsipaminėti įkalinimo įstaigas, kurios vis dar stovi kone geriausioseVilniaus vietose.Arieviln iliustr.. (Flickr)Šias problemas padėtų išspręsti žemės ir infrastruktūrosmokesčiai, kurie leistų apmokestinti nenaudojamusžemės sklypus ir šitaip kainų augimo laukimą padarytųekonomiškai nenaudingą. Be to, šie mokesčiai būtųsocialiai teisingi, žvelgiant iš visuomenės perspektyvos,nes skatintų optimalų išteklių panaudojimą. Nekilnojamojoturto mokesčiai gali turėti priešingą efektą, nesapmokestindami ne pačią žemę ar miesto infrastruktūrosteikiamus privalumus, o patį nekilnojamąjį turtą šiemokesčiai neskatins efektyvaus šių išteklių naudojimo.Pavyzdžiui, įvedus nekilnojamojo turto mokestį, apleistosklypo miesto centre savininkas nemokės jokių mokesčių,o susitvarkęs sklypą ir pastatęs naują pastatą gyventojasne tik turės mokėti mokestį, bet mokėdamas jįnetiesiogiai kels ir savo kaimyno apleisto sklypo vertę.Tokie mokesčiai nebus ekonomiškai efektyvūs ir netginebus socialiai teisingi, nes antrą kartą apmokestins aktyviąekonominę veiklą vykdančius gyventojus.Didieji XXI amžiaus mokesčių karaiDidėjantis kapitalo ir darbo jėgos mobilumas sukėlėtarpvalstybinius „mokesčių karus“, kuriems būdinginuosaikiai mažėjantys įmonių pelno ir gyventojų pajamųmokesčių tarifai. Siekdamos privilioti kuo daugiau investicijų,Europos Sąjungos šalys drastiškai mažino kapitaloapmokestinimą: vidutinis pelno mokestis per 15 metųsumažėjo nuo 36 iki 23 proc. ir šiuo metu yra gerokaimažesnis nei JAV ir Japonijoje. Arši konkurencija dėl investicijųnetruko persimesti ir į vis mobilesnę tampančiądarbo rinką. Siekdamos prisivilioti aukštos kvalifikacijosspecialistų ir sumažinti darbo jėgos sąnaudas įmonėms,Europos Sąjungos šalys nuosaikiai mažino gyventojų pajamųir socialinio draudimo įmokų tarifus. Ypač sparčiaimažėjo didžiausias pajamas gaunančių darbuotojų mokestinėnašta: per 15 metų vien pajamų mokesčio tarifasšiems darbuotojams sumažėjo nuo 48 iki 38 procentų.Toks tiesioginių mokesčių tarifų mažinimas mažino mokesčiųsistemos teisingumą, tačiau didino jos efektyvumą.Siekdamos kompensuoti prarastas kapitalo ir darbojėgos mokestines pajamas, šalys didino vartojimo irturto apmokestinimą, tačiau didinimas nebuvo tolygus:labiausiai padidėjo nekasdienių, prabangos ir akciziniųprekių apmokestinimas, o patiems būtiniausiems produktamsmokesčių tarifai net kiek sumažėjo.Mokesčių sistemų pokyčiai rodo, kad didėjant konkurenciniamspaudimui valstybės vis didesnį dėmesį teikiailgesnio laikotarpio perspektyvoms ir tinkamų paskatųgyventojams sudarymui. Lietuvos mokesčių sistema einateisingu keliu didindama vartojimo ir mažindama darbojėgos apmokestinimą, tačiau, siekiant nelikti pralaimėjusiajaišioje konkurencinėje kovoje ir bent kiek pristabdytiprotų nutekėjimą, Lietuvai reikia ilgainiui tęsti darbojėgos apmokestinimo mažinimą ir vartojimo bei turtomokesčių didinimą. Tokie mokestinės sistemos pokyčiaiilgainiui leistų Lietuvai nušauti du zuikius: padidintųpaskatas dirbti, kurti verslą bei eksportuoti produkcijąbei paslaugas į užsienio šalis, sumažintų spekuliacijasnekilnojamojo turto rinkoje ir apribotų naujų vartojimoburbulų susidarymo galimybę. 41

More magazines by this user
Similar magazines