2010 m. birželio 17 d. Nr. 12 - MOKSLAS plius

2 Mokslo Lietuva2010 m. birželio 17 d. Nr. 12(434)Išlikęs atmintyMylėjęs Lietuvą ir iš arti, ir iš toliDr. Vaclovas BagdonavičiusTolimoje Šveicarijoje Alpių priekalnėseprie Thuno ežero prigludusiameThuno mieste yra įkalnėnkopiantis Hiunibacho priemiestis. Vienasiš aukščiausiai ton įkalnėn pasilypėjusių –Wertbodeno gatvės 37-uoju numeriupažymėtas namas. Pro jo langus atsiverianuostabus ežero ir už jo stūksančiųAlpių vaizdas. Prie to namo dažnaipakeliamos Šveicarijos ir Lietuvos vėliavos.Jos turėjo plazdenti ir 2010 m.Trijų karalių dieną, kuri to namo gyventojamsypatinga ne tik tuo, kad trimis antdurų kreida užrašytomis raidėmis kasnors primins seną Biblijos legendą. Tasai,kuris prieš kokius penkis dešimtmečiuspasistatydino šį namą, tą dieną turėjonespėti atsakinėti į telefonų skambučius,atplėšinėti gausybės laiškų, priiminėtisvečių. Jam būtų suėję devyniasdešimt.Ta proga jis būtų išgirdęs daug nuoširdžiųpalinkėjimų, nuopelnų priminimų,gilios pagarbos žodžių, kurių didžiausiojidalis būtų tariami lietuviškai. Deja,būtų... Žinoma, tą dieną abi vėliavos buvoiškeltos, ir vienas kitas svečias užsuko,ir telefonas dažnokai skambėjo, bet nebesigirdėjodusloko šeimininko balso,nebepasitiko svečio giedru palankumuspindinti jo šypsena ir jis tvirtai nebeapkabinoatėjusiojo. Iki tos dienos jampritrūko pustrečio mėnesio. 2009-ųjųspalio 22-oji buvo paskutinė jo diena. Josiela jau apsiprato Aukštybėse, o kūnopelenai šią vasarą atguls gimtojoje Lietuvoješalia motinos amžinojo poilsiovietos vienose iš Šiaulių miesto kapinių,už keliolikos kilometrų nuo Voveriškiųkaimo, kuriame prieš 90 metų atėjo į pasaulį.Artimieji nusilenks jam sakydami:„Tegul gimtinės medžių šlamesys Tau oš,nors pelenu, tačiau esi namuos...“Na, o sausio 6-ąją ne tik Šveicarijoje,Lietuvoje, bet ir daug kur kitur pasaulyje,kur esama lietuviškumo židinių,prisiminta graži garbingo Lietuvos irŠveicarijos piliečio Vaclovo Dargužo–Andreas Hoferio sukaktis, kurios jispats, sunkios ligos įveiktas, nebesulaukė.Tie Aukščiausiojo atseikėti devynidešimtmečiai buvo nelengvi, tačiaudidžiai prasmingi, palikę gilius gražausveikimo pėdsakus, kurie gyvenimoDaktaras Vaclovas Dargužas tarp savo rinkiniųsaulėlydyje daktarui Vaclovui Dargužuileido pasijusti laimingu. Bene sunkiausia,o kartu ir įdomiausia jo gyvenimo dalis –jaunystės ir brandos pradžios metai, perkuriuos ypatingai sudėtingomis sąlygomistvirtai atsistota ant kojų ir pradėtasavarankiška veterinarijos gydytojo,mokslininko ir visuomenininko veikla.Tuo etapu įveikti sunkiausi barjerai –besibaigiančio karo gaisrams siaučiantpėsčiomis, dviračiu ir vežimais sukartatūkstančiai kilometrų nuo gimtųjųVoveriškių iki Šveicarijos, baigtos darVaclovas Dargužas su LR prezidentu Valdu Adamkumi Ženevoje. 2001 m.Lietuvoje pradėtos veterinarijos studijos,labai sunkiai gaunama Šveicarijospilietybė, pradedamas savarankiškasdarbas, apginama daktaro disertacija,sukuriama šeima, užtikrinamas josvisavertis išlaikymas. Imama gyventitaip, kaip gyvena šveicarai senbuviai:sunkiai ir atsakingai dirbama, taupoma,užsitikrinama gerovė, prasigyvenama.O pradėta ne taip kaip tipiškų šveicarų –nuo Voveriškėse greitomis krepšinįsimestų kumpio gabalo, duonos kepalo,kurių tik labai nedidelei kelionės daliaiteužteko. Pradėta, kaip žmonės pasakytų,nuo to, kaip stovi. Tačiau sunkiausia buvotai, kad to vingiuoto kelio į normalųgyvenimą pradžioje teko „visu svoriupajusti žmogaus be Tėvynės dalią,skausmingai išgyventi nereikalingoužsieniečio padėties nepatogumus“.Tai sunkiai pradžiai nemenko kapitalovis dėlto turėta. Jį sudarė jaunatviškaenergija, tvirta valia, atkaklus tikslosiekimas, ūkininko vaikui būdingasdarbštumas, sunkioje kelionėje įgytasužsigrūdinimas. Buvo to kapitaloskrynioje dar vienas brangakmenis,kurio švytėjimas neišblėso iki paskutinioatodūsio, kuris visai žemiškai to tvirtožmogaus būčiai teikė giliąją prasmę. Tasprie širdies visad laikytas brangakmenis –gimtasis kraštas, Lietuva, ir skaudusjos likimas, nė akimirkai neapleidęjo sąmonės sunkiausių išbandymų irdidžiausių sėkmių valandomis. Tasbrangakmenis švietė ne palaimos,o skausmo – priverstinio Tėvynėsnetekimo širdgėlos ir sopulio dėl jaitekusių kančių – spinduliais.Kol būsimasis daktaras atkakliu darbuklojo pamatus savo gerovei, kol įleidinėjošaknis į kalnuotosios Šveicarijosžemę, Tėvynėje likusieji artimieji kentėŽemėlapių parodos katalogasStalino saulės nušviestus pragarus –neatlaikydami patyčių be laiko gulė kapuosna,atbuvo Sibirus (kai kas jo žemėjeamžiams pasiliko), grįžę Tėvynėn lyg kokiebenamiai prieglaudos ieškojo, gimtosiossodybos Voveriškėse neberadę. Ilgaineturėta apie tai žinių ir dėl tos nežinioskankintasi. O ir teisybę sužinojus kuonors pagelbėti didžiajai daliai artimųjųjau per vėlu buvo. Ir kokia galėjo būtitoji pagalba pavergtos Lietuvos žmoguiiš sovietų prakeikto emigranto, su kuriuogiminystės ir kitokius ryšius tiesiogslėpti reikėjo, nes neslepiant dar blogiaubūti galėjo. Kad sovietiniams organamssužinojus apie Šveicarijoje sėkmingaiįsikūrusį Voveriškių kaimo ūkininkosūnų, partizanų rėmėjos brolį represijosjo artimųjų atžvilgiu neatsinaujintų,Vaclovas Dargužas pasikeičia pavardęir pasivadina Andreas Hoferiu. Tad argalėjo priverstinio bėglio iš mylimosTėvynės dalią patyręs ir apie artimųjųkančias sužinojęs Vaclovas Dargužas,Šveicarijos piliečiu tapęs, vien tik tokiulikti ir iš tarnystės tik jai neblogu pragyvenimubesitenkinančiu? Nė akimirkaisavo viduje jis nenustojo buvęs pirmosiosTėvynės – Lietuvos – piliečiu, norstik gyvenimo saulėlydyje toji pilietybėformaliai tebuvo grąžinta. Sieloje tokiąpilietybę greičiausiai išlaiko kiekvienasją priverstinai palikęs tautietis. Tik nevisi besugeba tą pilietybę savo veikimu,darbais paliudyti. Vaclovo Dargužo visasgyvenimas – akivaizdus to paliudijimas.Jis ne tik deklaruoja esąs lietuvis, ne tikpasirašinėja po protestais dėl Tėvynėspavergimo – jis tiesiog dirba jai. Lietuvosjam niekas neišbraukė iš pasaulio žemėlapio,per visą okupaciją ji jam tebebuvokaip buvusi. Buvo tvirtai įsitikinęs, kadį ją laisvą vėliau ar anksčiau sugrįš. Pasiryžtasugrįžti ne tuščiomis rankomis,o su svariais įrodymais, kad gyventa suja ir jai.Sugrįš jis netrukus, kaip sakyta, pelenu,o tai, ką jis Lietuvai užgyveno, kąsavo rankomis jai uždirbo ir sukaupė, jausugrįžo. Vilniaus universiteto bibliotekądar 1983 m. pasiekė jo dovanotas vertingasXVI–XX a. istorinių dokumentųir žemėlapių, kuriuose buvo minimasLietuvos vardas, 384 vienetų rinkinys.Padovanotoje kolekcijoje surinkti Lietuvoskartografijos raidą iliustruojantysLietuvos–Lenkijos, taip pat šalių kaimynių– Ukrainos, Kuršo, Livonijos,Prūsijos, Rusijos, Silezijos ir kt. žemėlapiai.Tai garsių Amsterdamo, Ausburgo,Niurnbergo kartografų J. Jassonijaus,J. Dankertso, F. de Witto, T. K. Lotterio,M. Seutterio ir kitų darbai, spausdinti geriausioseto meto Vokietijos, Nyderlandųir kitų šalių spaustuvėse. Rinkinyje yramiestų planų ir miestovaizdžių. Rinkiniopagrindą sudaro Lietuvos diplomatoJurgio Šaulio (1879–1948) surinktažemėlapių kolekcija, kurią įsigydamasV. Dargužas išgelbėjo Lietuvai – buvonumatyta ją parduoti akcione, ir nežinia,kas ją būtų nupirkęs. Jo pastangų dėkaton pačion bibliotekon iš Šveicarijosatkeliavo Lietuvos diplomato Romoje dr.Alberto Geručio archyvas ir biblioteka,Signatarų namams Vilniuje perduotidr. A. Geručio išsaugoti Lietuvos pasiuntinybeiBerne priklausę senoviški LiudvikoXVI a. stiliaus baldai. Lietuvai tapusNuotraukos iš VUB Rankraščių skyriuje saugomo V. Dargužo fondo (F 249).

2010 m. birželio 17 d. Nr. 12(434) Mokslo Lietuva 3Išlikęs atmintyVilniaus universiteto Garbės daktarodiplomasjo (1990 m. birželio 20 d.) ir to patiesuniversiteto Garbės daktaro (1991 m.,beje, pirmajam jau nepriklausomybę atgavusiojeLietuvoje atšventintoje Šv. Jonųbažnyčioje) vardus. Ypač tai pabrėžta užnuopelnus Lietuvai apdovanojant jį Lietuvosdidžiojo kunigaikščio Gediminoketvirtojo laipsnio ordinu (1998).Tąjį perduotą Lietuvai turtą kaupdamas,Vaclovas Dargužas negalvojoapie jokius atlygius ir apdovanojimus,juo labiau, kad nebuvo tikras sulauksiąslaisvos Lietuvos, kuri galėtų tuosapdovanojimus teikti. Jam labiausiairūpėjo vienon vieton sutelktais istoriniaisdokumentais, ypač žemėlapiais,iškalbingai rodyti pasauliui, kad Lietuvane tik buvo, bet ir tebėra gyva, kad josvardas negali būti išbrauktas iš politiniųdabarties žemėlapių, kad laisvos tautosneturi būti abejingos jos ir kitų panašiosištikties tautų likimui. „Dažnai manepaaitrindavo nepakantumas Lietuvosokupantams ir žadindavo naujiems siekiams.Taip gimė mintis rinkti svarbiusLietuvos valstybei senus dokumentus iržemėlapius“, – atsiminimų knygoje rašopats V. Dargužas. Kad tautos likimaspasisuktų laisvės link, V. Dargužas ne tikmeldė Dievą, ne tik pasyviai tikėjosi jomalonės, bet ir aktyviai veikė. Sukauptoskolekcijos, laisvo pasaulio visuomenėssupažindinimas su jomis buvo tarsi savaimeveikiantis laisvėjimo vyksmo katalizatorius.Tuo nuo 1983 m. jos tampa irpačioje Lietuvoje. Žinoma, garsiai apie taikalbėti nebuvo galima. Pavergtą Tėvynępasiekiantys lobiai turėjo tyliai veiktijos žmonių sąmonę, neleisti joje išblėstipatriotiškumo kaitrai, laisvės lūkesčiams,viltingam tikėjimui šviesa tunelio gale. Išesmės taip ir buvo, nors tą sąmonę veikėne tik tie lobiai, bet ir jie patys.Patriotiniame žygyje ėmęsisgarbingos tautai reikšmingų vertybiųkolekcionavimo misijos, V. Dargužasnebuvo atsiskyrėlis vienišius, tikį tų vertybių paieškas ir įsigijimąfanatiškai įnikęs individualistas. Jis –visuomeniškai aktyvus lietuvybėsfronto dalyvis, ryški veikliosios išeivijosfigūra. Glaudžiausi jo kontaktaibuvo su Šveicarijoje prisiglaudusiaisLietuvos veikėjais, kuriems jis moraliaiVaclovas ir Ruth Dargužai savo namų kiemeV. Dargužas su Kovo 11-osios akto signatarais Fribūro universitete prie vėliavos su Lietuvos Vyčiumi studentų pagamintosprieš 100 metų ir iki šiol išsaugotos, 2003 m.laisva, Vilniaus universiteto bibliotekaidr. V. Dargužas patiki savo asmeninįarchyvą, sukauptus vertingus leidinius,istorinius Lietuvos valstybės dokumentus.Rūpinosi, kad Lietuvai būtųperduodamas Lietuvių išeivijos kultūrospaveldas. Visa tai, kas V. Dargužodėka pasiekė Lietuvą – didžiulis neįkainojamasturtas, reikšmingas istorinėsatminties šaltinis, ne tik pasitarnaująspatriotinės sąmonės ugdymui, bet irpadedantis pasaulyje garsinti laisvę atkovojusiosLietuvos vardą. Vien tuo jis tapovienu iš garbingiausių tautos žmonių.Tai buvo konstatuota jam iškilmingaisuteikiant Vilniaus universiteto globėirmaterialiai padėjo, iš kurių ir patssėmėsi dvasios stiprybės, su kuriais ėmėsibendro veikimo. Likimo keliai jį suvedėsu buvusiu Vytauto Didžiojo universitetoprofesoriumi Juozu Eretu, bičiulystėsgijos jungė su dailininkais Juze Katiliūteir Gabrieliumi Stanuliu, kurių paveikslųperdavimu Lietuvai rūpinosi, gydytojoJurgio Steponavičiaus šeima, kunigudr. Jonu Juraičiu, diplomatu AlbertuGeručiu, mikrochirurgu prof. A. Narakuir kitais Šveicarijoje prieglobstį radusiaisgarbingais tautiečiais. Kartu su kitaislietuviais organizuoja ŠveicarijosLietuvių bendruomenės Berno skyrių,eina bendruomenės vicepirmininko(1981–1990 m.) ir pirmininko(1991–2002 m.) pareigas, 1999 m.išrenkamas Garbės pirmininku.Palaikomi ryšiai su aktyviais kituosepasaulio kraštuose apsigyvenusiaislietuviais, įsijungiama į Pasaulio Lietuviųbendruomenės veiklą, bendraujama suiškiliausiais jos veikėjais – BroniumiNainiu, Vytautu Kamantu, prof. VytautuBieliausku, Milda Lenkauskiene,Laima ir Algirdu Stepaičiais, ValduAdamkumi ir kitais. Anot patiesV. Dargužo, jie „savo pavyzdžiu rodėir mokė branginti tautines vertybes,išlaikyti gyvą tautą svetur“.Jaukiuose Dargužų namuose Hiunibachelabai dažnai girdėti lietuvių kalba,nes jie atviri čia mėgstantiems užsuktine tik Šveicarijoje gyvenantiems tautiečiams.Kad namuose svečiuojasi lietuviai,žino visa apylinkė: Dargužų kieme iškeltosabi – Šveicarijos ir Lietuvos – vėliavos.Atgimimo ir atgautos nepriklausomybėsmetais čia netrūksta svečių iš Lietuvos –ir pavienių, ir grupėmis atvykstančių.Tie namai tampa tarsi lietuvių atstovybeThune, nes retas Šveicarijoje pabuvojęsLietuvos žmogus nejaučia noro ir pareigosčia užsukti. Pabuvojo tuose namuosedaugybė atgimstančios Lietuvos įžymybių– menininkų, rašytojų, mokslininkų,žurnalistų, politikų. Ne vienas iš jų čiapraleido ir ilgesnį atokvėpio ar kūryboslaiką, rūpestingai globojamas ne tik patiesšeimininko, bet ir ypatingo šiltumojo gyvenimo draugės Ruth, kuri taip patlabai daug pasidarbavo organizuojantlabdarą sunkiai besiverčiantiems Lietuvosžmonėms bei Punsko krašto Lenkijoslietuviams. Jai už šį kilnų triūsą taip patbuvo suteikta Lietuvos pilietybė ir aukštasvalstybės apdovanojimas – VytautoDidžiojo ordino Riterio medalis.Vaclovas ir Ruth Dargužai finansiškaiir kitaip parėmė ne vieną gerą iniciatyvą,švietimo įstaigas, visuomeninesorganizacijas, taip esmingai prisidėdamiprie atgimusios Lietuvos stiprėjimo. Muzikosir meno biblioteka Vilniuje džiaugiasipuikiu muzikos plokštelių rinkiniu,Lietuvos veterinarijos akademija dėkingauž jos bibliotekai padovanotus vertingusleidinius ir dalyvavimą Lietuvos veterinarijosredkolegijoje. Nelieka pamiršti irgimtieji Voveriškiai – čionykštės mokyklosgeriausiai besimokančiam mokiniuiskiriama kasmetinė stipendija, mokyklaipadovanojama daug vertingų knygų,dokumentų.Po nepriklausomybės paskelbimoVaclovas ir Ruth Dargužai – dažni svečiaiLietuvoje. Vaclovas savo akimis regi pokyčius,supranta rūpesčius, gilinasi į josproblemas. Išgyvena dėl nesėkmių, kartusu visais piktinasi dėl nevykusių valdžiossprendimų ar skandalingų aferų, džiaugiasidėl akivaizdžių pozityvių poslinkių.Tačiau nepalaiko pesimizmo, ir tiems,kurie jam pasiduoda, kantriai aiškina,kad valstybės atstatymas – sunkus irdramatiškas vyksmas, kad nėra ko tikėtislengvų pergalių, kad reikia pastebėti irstengtis suvokti pozityviuosius permainųmomentus, įžvelgti optimistiškai nuteikiamąjų kryptį ir rezultatus.Paskutinį kartą abu Dargužai Lietuvojelankėsi 2004-aisiais. Tas apsilankymasbuvo ypatingas. Viešnagės tų metųvasarą metu buvo pristatyta Vilniausuniversiteto leidyklos išleista VaclovoDargužo atsiminimų knyga Mylėsi Lietuvąiš tolo.... Pats knygos pavadinimas,kuriam panaudoti Bernardo Brazdžionioeilėraščio žodžiai, pasako, kad ir toli nuoTėvynės gyvenant galima jos neprarastiir ją mylėti, o knygos turinys atskleidžia,kaip galima dirbti jai už tūkstančių kilometrų,už aukštųjų Alpių.Neliko skolingas V. Dargužas ir taišaliai, kurios prieglobstyje prabėgo irvisas darbingasis jo gyvenimas, kuriąjis laikė antrąja savo Tėvyne, kurią labaivertino už demokratišką jos politiką, užžmonių darbštumą, praktiškumą ir nuoširdumą,už suteiktas galimybes jam irkitiems panašaus likimo žmonėms tvirtaiatsistoti ant kojų. Tai šaliai buvo skirtanuoširdi profesinė jo, kaip veterinarijosgydytojo, tarnyba, kuri tęsėsi nuo studijųBerno universitete baigimo 1949 m. iki1995 m., kol sūnui Gabrieliui perdavėpaties 1957 m. įsteigtą vieną iš moderniausiųThune veterinarijos klinikų. Thunoapylinkėse gerai žinomas ir didžiaiuž savo darbą vertinamas veterinarijosspecialistas Vaclovas Dargužas, čia labiaužinomas kaip Andreas Hoferis, tapo irvisuomeniškai aktyviu Thuno piliečiu.Žmonės jį išrenka į miesto parlamentą,kuriame darbuojasi dešimt metų, dirbakitose kantono institucijose, tampa prekybosbendrovės Pro Balticum, Kiwaniklubo ir kitų visuomeninių organizacijųnariu. Per šias organizacijas, ypač perKiwani klubą, kuriame buvo susibūrędaugelis įtakingų ir turingų žmonių,stengiamasi kelti ir Lietuvos nepriklausomybėsklausimą, organizuoti paramąjos žmonėms. Tokia šio klubo paramaypač ryški tapo po nepriklausomybėsatkūrimo. Rengiami Lietuvos atlikėjųkoncertai, globojamos iš Lietuvos atvykstančiospolitikų delegacijos, padedamasusitikti su Šveicarijos valdžios atstovais,kitaip remiama atsikurianti valstybė.Bendravimo su Kiwani klubu dėka Vilniausuniversiteto Santariškių ligonineibuvo padovanotos dvi modernios kraujotyrimo laboratorijos, šio Universitetochemikus taip pat pasiekė vertingamokslo tyrimams reikalinga aparatūra,o Kauno kartografijos institutą – Žemėspaviršiaus matavimo įrenginiai.Dirbdamas Šveicarijos institucijose,reikšdamasis kaip šios šalies politikas, V.Dargužas taip pat nemažai nuveikė. Ypačdaug prisidėjo prie istorinio paveldoišsaugojimo ir panaudojimo dabartiesporeikiams, savo svarų žodį tarė kraštogamtosaugoje. Teko matyti vieną išnuostabiai atrodančių istorinių Thunomiesto pastatų, kurį vietos politikai jaubuvo numatę nugriauti ir kuris nemenkųThuno parlamentaro V. Dargužo pastangųdėka išliko, buvo restauruotasir pritaikytas miesto reikmėms. Vos nelegenda tapo miško pakraštyje netoliDargužų namų ošiančio galingo ąžuolopadėka už išgelbėjimą nuo miškotvarkininkųpjūklo: tasai ąžuolas vėjuotą naktįprie namo durų pamėtėjęs savo šakąsu gilėmis (to ąžuolo paunksmėje tekolaimė pasėdėti).V. Dargužas nusipelnė ir Šveicarijosetnokultūriniam paveldui. Versdamasisveterinarijos gydytojo praktikair lankydamasis valstiečių sodybose jissusidomėjo ir susižavėjo senaisiais baldais.Daug jų išgelbėjo nuo pražūties:mat valstiečiai senaisiais rakandais ėmėatsikratyti ar jais krosnis kūrenti, vietojjų – naujais apsistatyti. V. Dargužas juosįsigydavo, restauruodavo. Iš jo rankųvėliau tie senoviniai baldai patekdavo įmuziejus, nemažai jų susikaupė ir namuose.Iš muziejų už tuos baldus gautuspinigus panaudojo pradėtai rinkti žemėlapiųkolekcijai. V. Dargužo sukauptasbaldų rinkinys buvo nufotografuotas irdalis nuotraukų skelbta enciklopedijojeMenas ir kultūra Berno kantone (Kunstund Kultur im Kanton Bern, 1987).Taigi baigėsi tauraus dvasiškai turtingožmogaus devynių dešimtmečiųkelias, kurio viena atkarpa – Lietuvoje,kita – Šveicarijoje. Pastaroji, ilgesnioji,atkarpa yra tarsi dviguba: jąja nenutrūkusitebesitęsia lietuviškoji linija, šaliakurios atsirado šveicariškoji. Abi linijosryškios ir pagal abi išsirikiavę ištikimybęir meilę abiems šalims spindį veikimopėdsakai. Tačiau meilė Lietuvai – ypatinga,nepaprasta, nes išbandyta netekimokančiomis. Paties V. Dargužo žodžiais,„tai meilė Tėvynei. Net ir tada, kai Tau jąlikimas lėmė mylėti iš tolo“. Pastaraisiaisdviem dešimtmečiais tąja meile Lietuvaiatsimokėta ir iš arti.Vilniečiai su dr. Vaclovo Dargužopalaikais galės atsisveikinti birželio 23 d.(trečiadienį) nuo 17 iki 19 val. Vilniausuniversiteto bibliotekos Baltojoje salėje(Universiteto g. 3).Laidotuvės birželio 24 d. Šiauliuose.Mielas skaitytojau,Jeigu norite ir toliau skaityti „Mokslo Lietuvą“, pats laikas laikraštį užsiprenumeruotiir užprenumeruoti savo artimam bičiuliui, buvusiam mokytojui,dėstytojui ar kaimynui. Su tokiu gėdingu tiražu, koks yra dabar, laikraštis neturijokių galimybių išgyventi. Lietuvoje yra pusšešto tūkstančio tyrėjų, per aštuonistūkstančius aukštųjų mokyklų dėstytojų, o kiek iš jų prenumeruoja „MoksloLietuvą“? Susirgę taupumo šišu skaito tik bibliotekose? Sunku patikėti. Nejauglobalizmo viruso esame tiek pažeisti, kad nenorime turėti savo lietuviškosspaudos? „Mokslo Lietuva“ ir turi būti Jūsų laikraštis. Kurkime jį bendromisjėgomis ir pastangomis.Redakcija

4 Mokslo Lietuva2010 m. birželio 17 d. Nr. 12(434)AsmenybėAtkelta iš 1 p.ir Giunteris Grasas. Tada Vilniuje antgyvenamojo namo Liejyklos g. 1 sienosatidengta atminimo lenta J. Brodskiui.Atvykęs į Vilnių poetas 1966–1971 m.šiame name apsistodavo Katilių bute.Atidengiant atminimo lentą dalyvavoir tuometis Lietuvos prezidentasValdas Adamkus, kuris su J. Brodskiususipažino JAV savo užmiesčio sodybojeTabor Farmoje 1976 m., kai į tenvykusį Santaros–Šviesos suvažiavimąatvažiavo priverstinėje emigracijojenuo 1972 m. JAV gyvenęs poetas. Tadir šį kartą J. Brodskio 70-mečiui skirtąjąkonferenciją prezidentas Valdas Adamkuspradėjo sveikinimo žodžiu.Pasak V. Adamkaus, J. Brodskio kūrybaLietuvoje žinoma toli gražu ne taipkaip to verta ir kaip turėtų būti žinoma.Ši sukaktis ir renginys – galimybė, kadpoeto vardas nuskambėtų plačiau. Okad Lietuvai sekasi su draugais, mumsprimena Šventojo Tėvo Jono PauliausII, poetų ir rašytojų Česlavo Milošo,Vislavos Šimborskos, Giunterio Graso,politologo Zbignevo Bžezinskio, žmogausteisių gynėjo Sergejaus Kovaliovopavardės. Visas išvardijo prezidentasV. Adamkus, ypač pabrėžęs ir išskyręssu Vilniumi susijusio J. Brodskiolikimą.Jaunam poetui išskirtinai sunkų irsudėtingą metą, kai gimtajame Leningradebuvo persekiojamas, šmeižiamas,nuteistas „už veltėdžiavimą“, ištremtasį Archangelsko sritį, o sugrįžus ištremties buvo sunku prisitaikyti priegyvenimo, Lietuvoje jis rado tą dvasinėsramybės salą, kurios jam tuo metu taipstigo. Žinoma, pirmiausia tą dvasiosramybę jam užtikrino bendraminčiaiir bičiuliai, kurių Josifui Brodskiui Vilniujenetrūko.Prezidentui V. Adamkui daro įspūdį,kaip per poeto bendraminčius irbičiulius išaugo, keitė savo mastą poetosantykis su mūsų kraštu, išaugęs į meilęVilniui, Kaunui, Lietuvos pajūriui, lietuviųtautai ir Lietuvai. Truputį papildantprezidento žodžius, galėtume pasakyti,kad per atskiras poetines metaforas,bendravimo su lietuviais detales reiškėsiJ. Brodskio susidomėjimas Lietuvosistorija, kultūra ir prieš Antrąjį pasaulinįkarą turėtuoju valstybingumu.Ir tai buvo ne vien reveransas savodraugams lietuviams, bet kai kas daugiau.Tenka tik pritarti prezidentuiV. Adamkui ir šios jo minties tęsiniui:Lietuvai Brodskisbuvo ir lieka savas poetasŽmogus ir epocha. Josifo Brodskio 70-mečiuiVisi trys jie bendravo ir draugavo su Josifu Brodskiu: maskvietė Liudmila Sergejeva, Tomas Venclova ir AdamasMichnikas (Adam Michnik) iš Varšuvosper J. Brodskio žodžius sklido dvasinėslaisvės išraiška, tuo metu netilpusi nei įpoeto gyventąjį laiką, nei į jo ligtolinėsgeografijos ribas. Lietuva buvo jo dvasinėslaisvės dalis.Poeto likimas V. Adamkui primena,kad vertybės ir idealai, tiesa ir laisvėvis dėlto įstengia nugalėti jėgas, kuriosatrodo nenugalimos. Sovietinė imperijaįsivaizdavo esanti visagalė, tvarkėsi suištisų tautų likimais, jau nekalbant apieatskirus žmones. Praėjo 20 metų, nelikosovietinės imperijos, o jos persekiotopoeto žodis išliks ir žmonijai bylos amžiams.Interesai laikini, o vertybės išlieka.„Lietuva J. Brodskiui buvo vertybė, oAdamas Michnikas ir vienas iš konferencijos iniciatorių Ramūnas Katilius; už jų – Faith Wigzell iš Londonopats Josifas Brodskis ir jo kūryba buvoir visados išliks vertybe Lietuvai“, – pošiais V. Adamkaus žodžiais tikriausiaigalėtų pasirašyti dauguma Lietuvosžmonių. Prezidentas V. Adamkus,sveikindamas konferencijos dalyvius,pakvietė susirinkusiuosius šios mintiesteisingumą patvirtinti našiu konferencijosdarbu.Gedimino Zemlicko nuotraukosDidžios mintys darošalį didžiąLietuvos Respublikos Ministro PirmininkoAndriaus Kubiliaus sveikinimąkonferencijos dalyviams perdavė Premjeropatarėjas Virginijus Valentinavičius.Jis priminė, kad Premjeras, norsir gavęs fiziko išsilavinimą, augo literatūrostyrinėtojo prof. Vytauto Kubiliausšeimoje, gyveno Rašytojų namuoseAntakalnyje, puikiai žino J. Brodskiopoezijoje įamžintąsias Vilniaus miestorealijas, neišskiriant ir ypač garsėjusiosNeringos kavinės reikšmės Lietuvos,J. Brodskio dėka – ir pasaulio kultūrosistorijoje. Premjeras džiaugiasi J. Brodskio70-mečiui surengtąja konferencijaVilniuje ir sveikina jos dalyvius.Premjero patarėjas priminė, kadšalies dydį dažnai lemia ne jos plotasar gyventojų skaičius, bet visai kiti dalykai.Kai šalį aplanko ir ją myli didisžmogus, gili asmenybė, koks ir buvoJosifas Brodskis, jo mintys ir kūryba tąšalį padaro dar didesnę.Premjeras per savo patarėją užkonferencijos organizavimą dėkojoJ. Baltrušaičio lietuvių ir rusų bendradarbiavimolabdaros ir paramos fondui,Rusų kultūros centrui, naudodamasisproga iš anksto pasveikino prof. TomąVenclovą, kuriam kitą dieną VytautoDidžiojo universitete turėjo būti suteiktasšio Universiteto garbės daktarovardas. Premjeras prašė pasveikintiTomą Venclovą ir kaip poetą, iš kuriolaukia naujų eilių, o jos, kaip žinoma,darys didesnę ir mūsų šalį. Taip patbuvo linkima, kad ši konferencija padaugintųLietuvoje ir už jos ribų JosifoBrodskio gerbėjų būrį.Vilniaus meras Vilius Navickas, tardamassveikinimo žodį, pastebėjo, kadkiekvienas žmogus Vilniaus kultūrinįgyvenimą atranda ir supranta savaip:vieni gėrisi miesto unikalia kultūra,kiti ieško ypatingo išskirtinumo ženklų.Vilnius atviras įvairių tautų kultūroms,saugo įvairių tautų ir kūrėjų kultūrinįpalikimą. Vienas iš jų – poetas JosifasBrodskis, lankęsis Vilniuje ne kartą, osavo meilę šiam miestui išreiškęs eilėseir gyvas mūsų kultūros žmonių prisiminimuose.Šiandien J. Brodskis mums –savas poetas. Tai įrodo ne tik jam skirtojiatminimo lenta ant namo Liejyklos g. 1sienos ir ne tik jo Lietuvoje išvaikščiotikeliai, bet ir poeto 70-mečiui surengtojiketurių dienų konferencija. Akivaizdusįrodymas, kad Vilnius yra ir šiandiengyva poeto gyvenimo dalis.Protėvių šauksmo įLietuvą BrodskisnejautėGal tai trūkumas, o gal privalumas,bet į daugelį visuotinės kultūrosreiškinių norom nenorom žvelgiameper savosios kultūros akinius, įžymybiųbiografijose ieškome savojo kraštorealijų atspindžio. Josifas Brodskis nėrajokia išimtis. Net ir Tomas Venclova,kuris šiaip jau nelinkęs užsidaryti vienlietuvių literatūros ir kultūros erdvėje,gali būti net pasaulio žmogaus pavyzdžiu,savo pranešimą Imperijos pakrašty,skirtą J. Brodskiui, pradėjo nuo lietuviškųšios giminės realijų. Jų esama, jasmalonu priminti.Baisogaloje yra gimusi J. Brodskiomočiutė ir daug metų gyveno jo teta,beje, mokėjusi lietuviškai, o Rokiškyjegimė Josifo senelis. Apie tai T. Venclovaiyra pasakojęs pats J. Brodskis ir jomama Marija Mojsejevna. Ar giminėsšaknys, nusidriekiančios į Lietuvą, turėjokokios nors įtakos paties J. Brodskiosantykiui su Lietuva? Į šį Tomo Venclovosklausimą jo bičiulis yra atsakęs pakankamaikategoriškai: „Nė mažiausiubūdu. Mano santykis su Lietuva – taivisų pirma santykis su mano draugaislietuviais“.Galime pasakyti, kad giminėsšaknys nebuvo tas traukos objektas,kuris būtų šaukęs iš Archangelskotremties grįžusį poetą būtinaiaplankyti „išsvajotąjį kraštą“, jo seneliųir, tikriausiai, prosenelių žemę. Kaipbebūtų gaila, bet į Lietuvą šaukiančiųtrimitų ausyse Josifas neišgirdo irvien dėl giminės sentimentų į mūsųšalį nesiveržė. Gal jokių sentimentų irnejautė. O ką jautė?Pažintis su J. Brodskiopoezija PalangoskoposePirmiausia reikia pasakyti, kadJ. Brodskis po Archangelsko tremtiesLeningrade nerado sau vietos. Jį slėgėšeimos problemos, mylimos motersišdavystė, o iš to kilo ir visos kitos bėdos.Tokiais atvejais paprastai gali padėtinebent draugai, kaip kad ir nutiko.Brodskio maskviškis bičiulis poetas irvertėjas Andrejus Sergejevas iš pokalbiotelefonu suprato, kad Josifui visiškaiblogai. Tuo metu jis su žmona Liudmilailsėjosi Lietuvoje, buvo apsistojęs vilniečiųbičiulių Katilių bute. Sergejevussu Katiliais Palangoje buvo supažindinęsT. Venclova, pažintis peraugo įdraugystę. Matydami, kaip skaudžiaiAndrejus išgyvena dėl Brodskio nesėkmių,labai susirūpinęs dėl draugolikimo, broliai Ramūnas ir AudronisKatiliai kone vienu balsu pasiūlė: „Teguvažiuoja pas mus“.Spontaniškojo Brodskio ilgai įkalbinėtineteko, jau kitą dieną – 1966 metųrugpjūčio 27-ąją jis prisistatė pas KatiliusLiejyklos g. 1. Nuo šiol šis Vilniausadresas taps ir J. Brodskio biografijos

2010 m. birželio 17 d. Nr. 12(434) Mokslo Lietuva 5Asmenybėdalimi. Atvykęs į Vilnių, o tokių atvykimų1966–1971 m. mažiausiai buvodešimt (bent tiek pavyko nustatyti),Brodskis dažniausiai apsistodavo Katiliųbute. Etimologiškai pokytis nebuvolabai ryškus, nes ir Leningrade Josifassu tėvais gyveno tą patį reiškiančiojegatvėje – Litejnaja. Apie visa tai ganišsamiai esame rašę publikacijų serijojeJosifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą(Mokslo Lietuva. 2006, Nr. 15–22 –2007, Nr. 13).Vis dėlto J. Brodskio 70-mečiui skirtojikonferencija jos dalyvius praturtinoir kai kuriais naujais įspūdžiais, kuriaispasiremsime plėtodami mums rūpimątemą. Autentiški Liudmilos Sergejevosliudijimai ir jos pranešimo JosifasBrodskis ir Andrejus Sergejevas kai kuriemomentai padeda atskleisti kai kuriuossubtilius niuansus, gerokai pagilinti J.Brodskio „lietuviškosios“ biografijostyrinėjimus. Kadangi visa tai siejasi irsu Lietuva, bent kai kuriuos momentusdera įtvirtinti mūsų savimonėje.Liudmila ir Andrejus Sergejevaipirmą kartą J. Brodskio pavardę išgirdo1961 m. gegužės mėnesį iš Anos Achmatovoslūpų. Pati A. Achmatova tuo metudar nepažinojo Josifo – 1962 metaisjuos supažindino poetas Reinas. Įdomu,kad aptariamuoju metu A. Achmatovanebuvo skaičiusi nė vieno Brodskioeilėraščio, bet pokalbio su Sergejevaismetu, kalbai pasisukus į šiuolaikinėspoezijos reikalus, A. Achmatova pasakė:„Profesorius Maksimovas sako, kaddabar Leningrade geriausias poetas yrajaunasis Brodskis“.Ar tikrai taip yra, Sergejevai galėjoįsitikinti 1963 m. ilsėdamiesi Lietuvoje.Pirmuosius J. Brodskio eilėraščiusperskaitė Palangos kopose, nuo kuriųatsiveria Baltijos jūra. Nutiko štai kaip.Palangoje Sergejevai sutiko AnatolijųNaimaną, kurio ir paklausė, ką šis manąsapie Brodskį, kurio eilių jie, Sergejevai,dar nebuvo skaitę, o Achmatovospasakyti žodžiai apie jaunąjį poetą, teguir remiantis profesoriaus Maksimovoautoritetu, neliko be pėdsako. ŠtaiA. Naimanas ir tapo tuo tiesioginiuSergejevų pažindintoju su Brodskiopoezija. Kaip tyčia jis buvo atsivežęs įPalangą didoką šūsnį mašinėle išspausdintųBrodskio eilių, suprantama, niekurspaudoje ligi tol nepasirodžiusių,tad sėdėdami Palangos kopose priešaisjau spėtą pamilti Baltiją skaitė Brodskioeiles. Kokį įspūdį tada tos eilės palikoL. Sergejevai, kaip jas prisimena prabėguskone pusšimčiui metų?Pasak L. Sergejevos, tada daug kasrašė eilėraščius, ypač jaunimą veikėpostalininio laikotarpio pokyčiai šaliesgyvenime, su „chruščioviškuoju atlydžiu“prasidėjęs santykinio laisvėjimoperiodas. Tuose J. Brodskio eilėraščiuose,kaip iš laiko nuotolio prisimenaL. Sergejeva, buvo perteikta jauno miestožmogaus jausena, bet buvo ir tokiųeilių, kurių ligi Brodskio nerašė niekas.Ypač jaudino poeto stambesnės formoskūriniai, pasak L. Sergejevos, „ilgieji“eilėraščiai, tokie kaip Jevgenijui Reinuidedikuotas Kalėdinis romansas, arba netokie ilgi – Aš apkabinau šituos pečius.Tų eilių priblokštas Andrejus Sergejevastada pasakė: „Tokios jėgos niekas išdabarties poetų neturi, tai tikras rusųXVIII amžius“.Vėliau, kai jam teko susipažintisu pačiu tų eilių autoriumi, paaiškėjo,kad išties XVIII a. rusų poezijos galia,Gavrila Deržavinas, Vasilijus Kapnistaspanašiai jaudino ir J. Brodskį, ir A.Sergejevą.Tomui Venclovainepatiko, bet...Kitoks buvo pirmasis Tomo Venclovossantykis su J. Brodskio eilėraščiais.Priminsime, nors apie tai buvo rašyta.Pirmą kartą T. Venclova išgirdoJ. Brodskio pavardę ir jo eiles Maskvojelankydamasis pas vieną pogrindžiotapytoją. Buvo įsimintina diena – nuoplaučių vėžio tą dieną mirė BorisasPasternakas. Vadinasi, 1960 m. gegužės30-oji. Simboliška sutaptis, nors apiedidžio poeto mirtį to vakaro dalyviainežinojo, išgirdo tikriausiai jau kitądieną. Tada niekam nė į galvą nešovė,kad vienam poetui išėjus į amžinybęjo vietą literatūroje užims šis poetas,tuo metu dar tik dvidešimtmetis. Neiš karto užims, daug įvykių turės prieštai įvykti Brodskio ir daugybės kitųžmonių gyvenime.Tą pirmąjį kartą J. Brodskio eilėsT. Venclovai nepatiko, o ir kodėl turėjopatikti aštuoniolikmečio, ir darjaunesnio už jį, poezija? Tačiau Tomasprisimena, ką tuo metu klausydamasispagalvojo: „Tas poetas rašo blogai, betjis rašys labai gerai, nes turi charizmos,kurios neturi niekas iš jo amžininkų“.Pastebėsime, kad Venclova pirmąkartą Brodskio eiles išgirdo bent trejaismetais anksčiau nei Palangos kopose joeiles skaitė Sergejevai. Jei pamėgintumegilintis, pamatytume, kad visi tie įvykiaisiejasi, persipina keistais priežastiniaisryšiais ir kartais stebina sunkiai paaiškinamaissutapimais – tarsi kokianeatpažinta jėga bandytų suvesti tokiusskirtingus ir kartu labai panašiusžmones.Visai kitą įspūdį patyrė T. Venclova,kai pirmą kartą išgirdo patį J. Brodskįskaitantį savo eilėraščius. Tai vykopirmojo jo atvykimo į Vilnių metu,1966 m. rugpjūčio pačioje pabaigojeKatilių bute, tačiau būtų ne visai teisingaper toli užbėgti į priekį.Likimo pasitiktiKą reiškia atpažinti tikrą poetą,jeigu geros, blogos ir vidutiniškos poezijossrautas liejasi ant galvos, bent jeivartaliojiesi tam tikroje, pavadinkime,literatūrinėje ar kultūrinėje aplinkoje?Ką reiškia atpažinti tikrą meną iš daugybėskūrinių, tarp kurių juk gali rastiir netyčinio epigonizmo, ir begėdiškomėgdžiojimo, neretai imitavimo, o kartaisir šaipymosi iš pernelyg patiklausžiūrovo? Klausimai pernelyg sudėtingi,kad lengvai išrištume. PalengvindamiJosifo Brodskio piešiniai. Iš Ramūno ir Elės Katilių rinkinioPer kavos pertraukėlę Rusijos mokslų akademijos A. Jofės fizikos-technikos instituto prof. Michailas Petrovas, A. Achmatovosmuziejaus Sankt Peterburge darbuotoja Irina Borodina ir rašytojas, eseistas, žurnalistas dr. Bengtas Jangfeldtas (BengtJangfeldt) iš Stokholmosau užduotį prisiminkime, kaip vykoJosifo Brodskio kaip išties didelio mastopoeto, tegu dar pakankamai jauno,pavadinkime, atpažinimas, palaipsnisįvedimas į savaip poezijos Olimpą, tiesa,iš pradžių labai ribotoje, išskirtiniųvertintojų aplinkoje.1963 m. pabaigoje Sergejevai išAnos Achmatovos išgirdo, kad viršJosifo Brodskio galvos Leningradetvenkiasi debesys, todėl Josifą reikiakuo ilgiau užlaikyti Maskvoje. Poetuisparnų nepakirpsi, geriau jau jamduoti darbo, todėl A. Achmatova irpaprašė A. Sergejevo, kad šis jos globotiniuikokio nors literatūrinio darbo,gal vertimų, sugalvotų. Tuo metuA. Sergejevas sudarinėjo AustralijosXX a. poetų antologiją. Ir štai 1964m. sausio 3-iąją atsivėrė Sergejevųbuto Maskvoje durys, o tarpduryjebesišypsantis plačiapetis rusvaplaukisgražuolis su neįtikėtinai šlakuotu veidunet viduržiemį. Toks jis tą akimirkąpasirodė Liudmilai Sergejevai. Ir jeiguiš visos šios charakteristikos išmestumežodį „plačiapetis“ ir jo vietoje įdėtume„mažo ūgio“, tai, ko gero, tiktų AleksandruiPuškinui apibūdinti. Su svečiupribuvėliu, pasirodo, buvo labai lengvabendrauti, kaip kad būna su bet kuriatema galinčia kalbėtis asmenybe. J.Brodskis buvo būtent toks žmogus,tik prie visos šios skubotai sumestoscharakteristikos nereikėtų pamirštipridėti ir dar vieno reikšmingo (bentjau ponios Liudmilos lūpose) apibūdinimo– simpatiškas ar net labai žavusjaunas poetas. Jeigu būdavo pakilime,galėdavo sužavėti bet ką. Bet tai jaucharakteristikos detalė iš tolesnio bendravimo.Pirmas Brodskio vizitas Sergejevųbute tęsėsi apie pustrečios valandosir to pakako, kad šeimininkai pirmoįspūdžio charakteristiką praturtintųdar keliais apibendrinimais. Šis 23-ejų metų vyrukas neabejotinai labaiprotingas ir apsiskaitęs, gerai susipažinęssu rusų ir angliškai rašančiųjųpoetų kūryba. A. Sergejevas pagyrėjam patikusius Brodskio eilėraščius,kuriuos skaitė Palangos kopose, o šisnepamiršo pagirti buto šeimininkoišverstųjų amerikiečių poeto RobertoFrosto (1874–1963) eilėraščių. Tai nebuvovien galantiškas gestas, mandagaussvečio ir korektiško šeimininkolankstymasis vieno prieš kitą. Brodskispasakė jau trejus metus gyvenąs Frostu,mano jį esant genialiu ir geriausiuAmerikos poetu. Andrejus, kuriamvisai nebuvo būdingas sentimentalumasar pabrėžtinas jausmingumas, čiapat kuo nuoširdžiausiai apkabino Josifąkaip savo dvasios bendražygį. Jį buvogalima suprasti.Mat Andrejus jau nuo šeštojo dešimtmečiopabaigos vertė R. Frostoeilėraščius į rusų kalbą, pats būdamasne tik poetas, bet ir anglų kalbos puikusmokovas, suvokė, koks tai puikus,gilus, retos išminties poetas. Tačiaukai A. Sergejevas bandė R. Frosto eiliųvertimų pasiūlyti vienai ar kitai redakcijai,nė vienai nereikėjo. Net žurnaloInostrannaja literatura redakcijoje, kurispausdindavo A. Sergejevo vertimus,nuo R. Frosto raukėsi. Įsiminė atsakingojosekretoriaus Rozencveigo žodžiai:„Tas jūsų Frostas apie morkytesir zuikučius rašo – kam visa tai galibūti įdomu.“J. Brodskis buvo ne tik tas žmogus,kuriam visa tai buvo įdomu, bet jauspėjęs kartą ir visam laikui „susirgti“Frostu. Tos poetinės intuicijos, apsiskaitymo,deja, kartais paprasčiausiosliteratūrinės klausos labai stigo to meto„literatūrinio fronto“ darbuotojams.Tik kai Robertas Frostas į Maskvąatvyko kaip JAV prezidento DžonoKenedžio pasiuntinys, SSRS Rašytojųsąjungos bonzos puolė ieškoti A. Sergejevo– staiga prireikė jo padarytų Frostovertimų. Tada jie buvo išspausdinti,paskui vėl nereikėjo.Grįžkime į 1964-ųjų sausio 3-iąją,kai Brodskis susitiko su Sergejevais,ėmė mintinai skaityti Frosto eilėraštįMalkos. Turėdamas stebėtiną atmintįcitavo ne tik A. Sergejevo Frosto vertimus,bet ir jo išverstus Džeimso Džoiso(James Joyce, 1882–1941), kitų angliškairašiusiųjų poetų vertimus.Antras poetas, kuris J. Brodskiuibuvo vartai į platųjį poezijos pasaulį –amerikietis Wystanas Hugh Audenas.Praeis aštuoneri metai, priverstas apleistiSovietų Sąjungą Brodskis parašysW. H. Audenui ir R. Frostui skirtuspuikiuosius esė. Esė Liūdesys ir protasBrodskis parašys stebėtiną dalyką:amerikiečiai nesuvokia Roberto Frosto,neįsigilina į genialias jo eiles, o jis, rusųpoetas, mėgina amerikiečiams parodyti,koks tai nepaprastas poetas.Garsiojoje savo prakalboje 1987 m.,priimdamas Nobelio literatūros premiją,J. Brodskis paminės šias dvi užsieniopoetų pavardes – W. H. Audenoir R. Frosto. Iš rusų poetų J. Brodskispaminėjo O. Mandelštamą, M. Cvetajevąir A. Achmatovą.Bet tai vyks 1987 m., o ta stebėtinadvasios bendrystė su Sergejevais – perAudeną, Frostą – vyko vos prasidėjus1964-iesiems. Tie metai atneš svarbiuspokyčius J. Brodskio gyvenime,o metams vos prasidėjus Sergejevaidarė viską, kad Brodskį sulaikytų kuoilgiau Maskvoje, kaip kad prašė AnaAchmatova. Sergejevai pasiūlė J. Brodskiuikambarį – tegul pagyvena, rašo,verčia, užsiima kuo šis nori. Brodskispasakė ne. Jis turi problemų su mylimamoterimi, todėl jam būtinai reikia grįžtiį Leningradą. Tuos žodžius pasakėramiai, bet taip neatšaukiamai tvirtai,kad Sergejevams tapo aišku: tai vidujaivisiškai nepriklausoma asmenybė irniekas jos nesustabdys.Josifas Brodskis veržėsi pasitiktisavo likimo, vienintelio ir iš aukščiauduoto.Bus daugiauGediminas Zemlickas

6 Mokslo Lietuva2010 m. birželio 17 d. Nr. 12(434)Darbų verpeteAtėjus metui rinkti akmenisSukako 20 metų, kai pradėta rengtiir leisti knygų serija Lietuvosmokslas. Jos pradžia laikytinas1990 m. Kovo 11-osios išvakarėse pasirodęstęstinio leidinio 4-tojo knyginioformato Mokslas ir Lietuva lietuviųir anglų kalbomis pirmasis tomas.Išleidus 20 tomų nuo 1993 m. leidinyspertvarkytas į monografinio pobūdžioknygų seriją Lietuvos mokslas, spėjopasirodyti jau per 140 knygų. Tai atskiromsmokslo kryptims, institucijoms,žymiems mokslininkams ar atskiromslietuvių tautos ir Lietuvos problemomsskirtos knygos, tarp jų ir serijos Lietuviųtauta 14 knygų (A.Liekio pradėtųleisti nuo 2005 m.), skirtų lietuviųtautos raidos problematikai.Kaip ir kiekvienas darbas, taip iršie leidiniai mūsų brangioje tėvynėjesusilaukia kartais ir prieštaringų vertinimų– tai priklauso nuo vertintojotikslų ir geranoriškumo. Tačiau dėlvieno tikriausiai sutiks visi: tiek sudarytų,parengtų ar parašytų tomųtai jau ne šiaip faktas – tai reiškinys.Vadinasi, vertas apmąstymo, aptarimoir gilesnės analizės. Kol tokiųanalizių nesulaukiame iš tam darbuipasirengusių profesionalių tyrinėtojų,pamėginsime šią užduotį spręstilaikraščiui įprastomis priemonėmis.Vilniaus Gedimino technikos universiteteLietuvos nepriklausomybės20-mečio dieną (Kovo 11-ąją) vyko irleidinių serijos Lietuvos mokslas dvidešimtmečiuipaminėti skirtas renginys,kuriame dalyvavo kelios dešimtysžymių mokslininkų ir pedagogų išįvairių šalies aukštųjų mokyklų. Jųišsakytos mintys būtų vertos atskiropristatymo, o mes kalbiname knygųserijos Lietuvos mokslas sumanytoją,organizatorių ir leidėją, daugelio jų irsudarytoją, taip pat 34 stambių monografiniopobūdžio knygų, skirtų svarbiausiemslietuvių tautos ir LietuvosTai tik dalis serijos „Lietuvos mokslas“ knygųTęstinio serijinio leidinio „Lietuvos mokslas“ sukaktisSerijų „Mokslas ir Lietuva“ bei „Lietuvos mokslas“ knygas pristato dr. Algimantas Liekisvalstybės raidos, mokslo ir technikosistorijos klausimams, autorių, VilniausGedimino technikos universitetoMokslotyros centro direktorių dr.Algimantą LIEKĮ.Siekis telkti visopasauliomokslininkusMokslo Lietuva. Ko gero, neišvengsimetam tikro ekskurso į praeitį, tadnusikelkime į serijos „Mokslas ir Lietuva“pradžių pradžią – 1990-uosius metus.Algimantas Liekis. Galima sakyti,pati idėja gimė kartu su Atgimimu.Kaip ir daugeliui kitų lietuvių norėjosidirbti, kad tik greičiau atgautume Nepriklausomybę,kad greičiau Lietuvataptų klestinčia tautine valstybe. Tamreikėjo apjungti ir viso pasaulio lietuviųmokslininkų pajėgas – dirbti nepriklausomosLietuvos ir jos suverenolietuvių Tautos labui. Kita vertus, buvoaišku, kad pasaulio domėjimasis Lietuvatrumpalaikis, o vėliau būsime tiekįdomūs, kiek galėsime tarti savitą žodįmoksle, kultūroje. Trumpai tariant,būsime įdomūs tiek, kiek kūrybiniopotencialo turėsime. Šaliai, neturinčiaididelių žemės turtų, kūrybinispotencialas ne tik svarbiausia įvaizdžiodalis, bet ir Tautos, Nepriklausomybėsilgaamžiškumo garantas.Taip manydami ryžomės organizuotileidinį Mokslas ir Lietuva. Tokiamleidiniui pritarė daugelis lietuviųmokslininkų tiek Lietuvoje, tiekužsieniuose. Idėją palaikė tuometisLietuvos aukštojo ir specialiojo viduriniojomokslo ministras HenrikasZabulis, Lietuvos mokslų akademijosprezidentas akad. Juras Požela, akad.Vytautas Statulevičius, Kalifornijosuniversiteto (JAV) prof. Algirdas Avižienis,dr. Stasys Bačkaitis (JAV) irdaugelis kitų.ML. Koks tai turėjo būti leidinys –grynai mokslinis? Jei taip, koks buvotokio leidinio poreikis? Gal netenkinodauguma tuo metu ėjusių Lietuvosmokslinių žurnalų?A. L. Pirmiausia nebuvo mokslinioleidinio, kuris apjungtų viso pasauliolietuvius mokslininkus, nukreiptųjų pastangas spręsti prisikeliančiosLietuvos valstybės problemas, teiktųmoksliškai pagrįstus pasiūlymus.Mokslas ir Lietuva turėjo atitikti irvisus mokslo leidiniams keliamusreikalavimus.ML. Kaip buvo sprendžiami leidiniofinansavimo reikalai?A. L. Įdomu, kad padėti sutikovos įsikūrusi leidykla AB Lituanus(direktorius – A. Juškys), tuo metu pativos galą su galu tesudurianti. Žodžiaissutiko remti beveik visos aukštosiosmokyklos, daugelis mokslo įstaigų.1990 m. vasario pabaigoje išleidomepirmuosius žurnalo Mokslas ir Lietuvatomus lietuvių ir anglų kalbomis. Nelabaižinojau, kaip reikės su spaustuveuž tą pirmąjį tomą atsiskaityti.Tomas buvo skirtas lietuvių tautosformavimosi, baltų genčių kilmės irpanašiems klausimams analizuoti.Tokios literatūros tuo metu labaistigo, ja buvo labai domimasi, tadpirmasis tomas pasirodė net 3 tūkst.egzempliorių tiražu lietuvių kalba ir 1tūkst. anglų kalba. Didžią dalį tiražoišplatinome per knygynus. Leidinyskainavo 3 rublius – nemaža kaina.Dalį tiražo išpirko 1991 m. Lietuvojevykusio Pasaulio lietuvių moksloir kūrybos simpoziumo dalyviai.Faktiškai už pirmąjį tomą mumspakako lėšų, gautų už tiražo platinimą,neprireikė net rėmėjų finansinėspagalbos.Lietuvai paskelbus nepriklausomybękitiems leidinio tomams jauprireikė rėmėjų pagalbos. Dalį išlaidųpadengė leidykla Lituanus, o 80–90proc. išlaidų padengdavome iš leidinioplatinimo. Tačiau štai koks paradoksas:baigėsi ekonominė Lietuvosblokada, Lietuva stojosi ant kojų, betkartu seko ir rėmėjų noras padėti leidiniuiMokslas ir Lietuva. Iš pradžiųneatsisakydavo remti įsikuriantys bankai,tačiau kuo toliau, tuo sunkiaubuvo rasti rėmėjų, o mums verstiskaip leidėjams.Privatizavimo bangosgenamiML. Kaip šį paradoksą Jūs pats galitepaaiškinti?A. L. Kai valstybė kūrėsi, daugelisįmonių, taip pat ir turtėti pradėjusiųjų,dar jautė Sąjūdžio, tautiškumo ir Nepriklausomybėsidėjų kilnų dvelksmą,laikė pareiga prisidėti ir prie mūsų leidinio.Netrukus patriotinius jausmusėmė nugalėti pinigas, noras daugiau irgreičiau „prichvatizuoti“ visai TautaiGedimino Zemlicko nuotraukospriklaususio turto. Pradėjo įsitvirtintinauja moralė, įsitikinimas, kad kapitalasturi daryti didesnį kapitalą, o idealizmas,patriotizmas gali tik bankrotannuvesti. „O kas man iš to?“ – be jokiųužuolankų neretas turtuolis klausdavovarganą leidėją, autorių, atėjusį prašytipadėti išleisti kad ir aktualiausiąknygą, paremti leidinį. Be to, daugelioįmonių savininkais tapo svetimšaliai,kuriems Lietuva įdomi tiek, kiek iš josjie gali išmelžti pelno.Kita vertus, lietuvišką mokslinęspaudą vis labiau ėmė smaugti moksloorganizavimo ir valdymo teisiniaiaktai, pagal kuriuos „mokslu“ imtapripažinti tik užsienyje, svetimomiskalbomis išspausdinti darbai, pirmiausiaįvairiems „kromeliams“ JAV irkitose šalyse priklausančiose „duomenųbazėse“ registruojami žurnalai.Mūsų mokslo biurokratai už straipsneliusišspausdintus tuose žurnaluose,įrašytuose į minėtąsias „duomenųbazes“, ėmė skirti keliskart daugiaubalų, negu už kad ir aktualiausią Lietuvaimonografiją. Buvo įvesta tokiamokslo rezultatų vertinimo sistema,kad niekam nebūtų naudinga rašytiir leisti monografijas, juo labiau lietuviškai.Svarbiausi tapo straipsneliai,išspausdinti JAV ir kai kuriose kitoseužsienio šalyse, įtraukti į vadinamąsias„duomenų bazes“. Kitaip sakant,nesvarbu, kas naujo, aktualaus moksluiar valstybei skelbiama, bet kokiosfirmos leidinyje, kokie viršeliai. Kaipsocialistinio lenktyniavimo laikais.Taip ilgai nesitęs, nes specializuotusmokslo žurnalus (daugelis leidžiami50 egz. tiražu) neišvengiamai pakeiselektroninė leidyba.ML. Ir vis dėlto serijos „Mokslas irLietuva”atsisakėte.A. L. Serijos Mokslas ir Lietuvaišleidome 19 tomų. Pastarąjį leidimąversti į anglų kalbą gal ir nebūtų buvędidesnio vargo, bet vertėjams mokėtijau neturėjome iš ko, nes vertimo įkainiaikasmet didėjo vos ne dvigubai.Be to, negalėjome greitai atsiliepti įmoksle vykstančius pokyčius, todėl1993 m. nutarėme pereiti prie knygųserijos Lietuvos mokslas leidybos. Šiųknygų leidybą buvo galima išdėstytilaike, periodiniams leidiniams būdingitempai mūsų nebevaržė.Prieš keletą metų tarptautinėjeFrankfurto knygų mugėje vokiečiųmokslininkai stebėjosi, kad tokiojemažoje šalyje – Lietuvoje – leidžiamaapibendrinamojo pobūdžio knygųserija Lietuvos mokslas, kokią jie, vokiečiųmokslininkai, tik planuoja leisti.Daugelis vartydami Lietuvos mokslotomus manė, kad jų parengimu užsiimaatskiri mokslininkų ir leidėjųkolektyvai, finansuojami iš valstybėsbiudžeto. Jiems į galvą nešovė, kadkiekvienai knygai pradedame ieškotilėšų ją parengti ir išleisti. Neturėdamilėšų vertimams į vokiečių ar anglų kalbas,negalime priimti užsienio leidyklųpasiūlymų kai kurias Lietuvos moksloknygas išleisti tomis kalbomis.Lietuvos mokslo tomai beveik niekonekainavo valstybei, o mokslo biurokrataisurasdavo „kabliukų“, kad jienebūtų finansuojami ir iš įvairių fondų.Galima sakyti, kad Lietuvos moksląleidžiame remdamiesi entuziastais,kuriems mokslo ir Tautos pažanga,nepriklausoma Lietuva yra jų gyvenimoprasmė ir esmė. Beje, knygas išleidžiameperpus pigiau, negu valstybėsišlaikomos mokslo institucijos.

2010 m. birželio 17 d. Nr. 12(434) Mokslo Lietuva 7Darbų verpeteSerijos „Lietuvos mokslas“ knygų aptarimas Vilniaus Gedimino technikos universiteto Senato salėje; kalbaprof. habil. dr. Edmundas Kazimieras ZavadskasSizifo akmenįritinantML. Kaip platinate serijos „Lietuvosmokslas“ knygas? Ar jas galima prenumeruoti?A. L. Pirmuosius tomus pardavinėjomedaugiausia knygynuose.Berods trečiąjį tomą jau buvo ir per500 užsiprenumeravusiųjų. Taip patplatinome per tinklą Lietuvos spauda.Platintojai tuo metu dar neplėšė tokiųpinigų iš leidėjų kaip nutiko vėliauir tęsiasi ligi šiol. Kasmet gauti lėšųleidybai ir platinti leidinį buvo vissunkiau, spaudos platintojai reikalavovis didesnių pinigų, o jų nebuvo.Iškilo ir kitų sunkumų. Pirmiausiadėl lietuviams būdingo bruožo – pavydo:jei ne aš, ne mano „kromelis“,tegu iš viso nebūna. Tačiau daugelisiškilių lietuvių mokslininkų supratoLietuvos mokslo svarbą ne tik mokslo,bet ir Tautos, Valstybės pažangai. Tiežmonės negailėjo jėgų ir laiko, padėdamiieškoti rėmėjų, rengiant naujasknygas. Per 400 mokslininkų buvotarp Lietuvos mokslo knygų autorių,bendraautorių ar rūpinosi jų leidyba.Tai mokslininkai – patriotai. Tai jųproto ir širdies rezultatas, kad parengtair išleista per 160 knygų, bendrosbeveik 55 tūkst. puslapių apimties.Manau, turiu moralinę teisę pasakyti,kad dabartinė mokslo organizavimoir valdymo hierarchinė sistema Lietuvoje,kaip ir jos mokslinė leidyba yranetinkama demokratinei valstybei,nes pasmaugia iniciatyvumą, kūrybiškumą,patriotiškumą, o išlaikymuipareikalauja vos ne daugiau lėšų, negupačiam mokslui. Palyginti su SSRSokupacijos metais mokslo darbuotojųliko mažiau, užtat mokslo valdininkųskaičius nuolat didinamas ir šiandienjų kone dvigubai daugiau.ML. Be finansinių, kokie dar sunkumaiiškildavo leidžiant serijos „Lietuvosmokslas“ tomus? Kokiomis intelektinėmispajėgomis rėmėtės?A. L. Minėjau, kad tų pajėgų buvoir, džiaugiuosi, liko. Bet paramos pirmiausiaiš mokslo valdininkų, valdančiųiš valstybės skiriamas lėšas, beveikniekada nesulaukiau. Daugeliui jųsvarbiausia jų pačių susikurtos instrukcijos.Jie dar iš okupacijos metųbuvo įpratę, kad mokslo darbuosevisuomet tarp autorių būdavo nurodomiįstaigų ar skyrių vadovai, ypačturintieji aukštesnius mokslo laipsniusir vardus. Kaip kariuomenėje: kuodaugiau antpečiuose žvaigždučių, antkuo aukštesnės kėdės patupdytas, tuoteisesnis. Atrodo, buvau tarp pirmųjų,atsisakiusių tos tradicijos dar tekantNepriklausomybės saulei. Tai negalėjopatikti kai kuriems „žymiausiems irnepakeičiamiesiems“. Tačiau džiaugiuosi,kad ir remiančiųjų buvo ir liekadaug. Dėkingas už supratingumą irkonkrečią paramą buvusiam VGTUrektoriui prof. Edmundui KazimieruiZavadskui, dabartiniam rektoriuiprof. Romualdui Ginevičiui, buvusiamKauno technologijos universiteto rektoriuiprof. Ramučiui Bansevičiui, didžiausiamvisų laikų Lietuvos moksloistorijoje išradėjui akad. KazimieruiRagulskiui ir dešimtims kitų.Tiesa, ne visai pasisekė įtraukti įLietuvos mokslo kūrybą užsienio lietuviusmokslininkus. Daugelis jų buvoįpratę rašyti straipsnius, kaip ir savoišeivijos spaudai, o jaunesniesiemsskelbti straipsnius Lietuvoje neapsimokėjokarjeros užsienyje sumetimais.Be to, pirmuoju Nepriklausomybėsdešimtmečiu, nesant elektroninio ryšio,trukdė ir gan ilgai užtrunkantissusirašinėjimas paštu. Tad leidiniuoseir vyravo tik Lietuvoje ar netoli josgyvenantys lietuviai autoriai. Žinoma,perėjus į monografinio pobūdžioLietuvos mokslo knygų leidybą, ryšiųproblema nebebuvo tokia aktuali, tiksolidesnių autorių trūko. Tuo labiau,kad neturėjome iš ko honorarus mokėti.Nuo asmenybių ikimokslo mokyklųML. Kokią pirmą serijos „Lietuvosmokslas“ knygą išleidote?A. L. Pirmoji buvo skirta augalųselekcijai. Sudarant knygą vadovavoprof. Juozas Lazauskas. Tai buvo kolektyvinėmonografija, tarp kuriosautorių – Lietuvos žemdirbystės instituto,Sodininkystės ir daržininkystės,kitų institucijų mokslininkai. Jau beneper 100 monografinio pobūdžio knygųišleidome.ML. Sudarėte ir stenogramų leidinį„Sąjūdžio gimimas“.A. L. Apie Sąjūdžio įkūrimą byloja1988 m. birželio 2 ir 3 dieną susirinkimųLietuvos MA Mokslininkų rūmuoseir Lietuvos MA salėje padarytųstenogramų leidinys Sąjūdžio gimimas.Dvitomyje LKP agonijos kronikaDaktarą A. Liekį su serijos „Lietuvos mokslas“ 20-mečiu sveikina prof. AlgimantasBubulis ir akad. prof. Kazimieras Ragulskisaprašyta, kaip gimė idėja atskirti LKPnuo TSKP ir paversti ją socialdemokratiniotipo partija, nepriešingą NepriklausomaiLietuvai. Beje, iš pradžiųman teko būti TSKP skaldytojų grupėskoordinatoriumi, nuo TSKP atskirtossavarankiškos LKP programinių dokumentųvienu iš kūrėjų. Šias ir kitasknygas rašyti buvo palyginti nesunku,nes teko būti pačių įvykių ir procesųsūkuriuose, pažinti Lietuvos laisvėskovotojus, disidentus, Sąjūdžio kūrėjus,teko būti tarp iniciatorių įkuriantLietuvos mokslininkų, Lietuvos inžinieriųsąjungas.ML. Esate nemažai padirbėjęsmokslo ir technikos istorijos baruose.A. L. Buvo ir tebėra aktualu – Lietuvosmokslo ir technikos istorija. Dar1993 m. šiai problemai tirti mėginauįsteigti institutą prie Lietuvos MA.Valdžiai vis nerandant lėšų tą idėjąįgyvendino Gedimino technikosuniversitetas, vienintelė iš aukštųjųmokyklų ir mokslo institucijų daugiaunei prieš dešimtmetį įsteigusi Mokslotyroscentrą (institutą), kuriame nuotada ir dirbu. Remiant VGTU AntanoGustaičio aviacijos institutui, išleistosmano mokslotyrinės monografijos:Lietuvos karo aviacijos istorija (iki1940 m.), aukščiausios kvalifikacijosaviacijos specialistų rengimo Lietuvojeistorija – Sparnuotoji Lietuva, beveik1500 puslapių apimties monografijaLietuvių karyba ir ginkluotė. Šioje monografijojepateikta lietuvių karybosraida nuo seniausių laikų.Sakoma, jei nori sukurti kažkąnaujo, sužinok, kas jau buvo sukurta.Todėl stengėmės ne tik parašyti, kasbuvo, bet ir kiek tai buvo nauja, kiekprisidėjo ar galėtų prisidėti prie tolesnėsmokslo, technikos ir visuomenėspažangos.ML. Buvote pakankamai atidusLietuvoje susiformavusioms mokslomokykloms.A.L. Išties istorinės raidos tyrimaigan glaudžiai susiję su mokslo mokyklųir krypčių tyrimais, svarbiaistolesnių tyrimų plėtotei. Pavyzdžiui,ypač svarbi buvo virpesių mechanikosir technikos lietuviškoji mokykla, sukurtaakad. Kazimiero Ragulskio, kuripelnė pripažinimą visame pasaulyje.Apie K. Ragulskį, jo mokyklą, šiosmokyklos išugdytas naujas mokslokryptis parengėme ir anglų kalba išleidomedidelę kolektyvinę monografiją.Parengėme ir išleidome monografiniopobūdžio knygų apie moksliniųmokyklų formavimąsi zoologijos,dirvotyros, transporto, energetikos,šeimotyros, filosofijos ir sociologijos,ekologijos, edukologijos ir kitosemokslo bei technikos srityse.Paklausios buvo ir yra knygosšiuolaikinės ekonomikos, bankų, finansų,audito, šiuolaikinės medicinosir medicininės technikos klausimais.Beje, knygos mokslo ir technikos, pažangosmedicinoje klausimais sudarogan didelę serijos Lietuvos mokslasmokslotyrinių knygų dalį, nes šiandieninėjemedicinoje jau mėginamataikyti naujausias technologijas.Kalbėdami apie mokslo pasiekimus,pirmiausia mintyje turime iškiliausiusmokslininkus, asmenybes.Tai kita Lietuvos mokslo serijos knygų,tyrimų ir leidybos sritis. Didelio skaitytojųsusidomėjimo sulaukė monografiniopobūdžio knygos apie prof.E. K. Zavadską, prof. R. Ginevičių,prof. A. V. Bumelį, akad. A. Jucį, prof.K. Antanavičių, akad. Z. R. Rudziką,akad. A. Gaižutį, akad. K. Ragulskį,prof. V. Tamošiūną, prof. K. Ėringį,pirmąją Lietuvos technikos mokslųdaktarę Vydą Kęsgailaitę-Ragulskienęir kt. Rašyti monografijas apie kuriančiusžmones lengviau, negu apie amžinybėniškeliavusiuosius – padaromamažiau klaidų, nes į visus klausimusgali atsakyti, dokumentais patvirtintipats mokslininkas. O jei kas ir būnanutylėta, laikas išryškins, būsimi tyrėjaipataisys, papildys.Lietuvos moksle analizuojamapačių mokslo ir studijų institucijųraida, jų įnašas į Lietuvos ir pasauliomokslo bei pažangos istoriją. Tokiaisleidiniais labai domimasi ne tik institucijose,apie kurias rašoma, bet iružsienyje. Kolektyvinio monografiniopobūdžio knygų parengta ir išleistaapie VGTU, Kauno politechnikosinstitutą (dabar KTU), Lietuvos energetikosinstitutą, Klaipėdos universitetą,Lietuvos žemės ūkio universitetą,Lietuvos mokslų akademiją, Vilniausuniversitetą, Filosofijos ir sociologijosinstitutą, kitas mokslo ir studijųinstitucijas. Knygos padeda pažintipačios įstaigos tiriamųjų darbų raidą,dirbusius ar dirbančius tyrėjus, geriausuvokti jų darbų reikšmę.Dalis knygų paskelbtos internetinėsbibliotekos puslapiuose – www.elibrary.lt. Pernai išleista ir 1322 puslapiųapimties Lietuvos mokslo knygųišplėstinė bibliografinė rodyklė Lietuviaiinteligentai Tautos ir Laisvėspažangos kelyje.ML. Į tą seriją pateko ir nemažai Jūsųpaties parašytų arba sudarytų knygų.A. L. Sakoma, kas parašyta, tuo jauir kirviu neiškirsi. Dauguma jų išleistosknygų serijose Lietuvos mokslas irLietuvių tauta. Rašiau stengdamasisduoti atsaką į ypač svarbius Lietuvaiklausimus, nes kai kurie archyvai buvomenkai žinomi, pavyzdžiui, KGB, Komunistųpartijos ir kiti.Seriją Lietuvos mokslas (Mokslasir Lietuva, vėliau ir Lietuvių tauta)įsteigiau norėdamas paskatinti Lietuvosir pasaulio lietuvius mokslininkusspręsti lietuvių tautos, nepriklausomosLietuvos stiprinimo ir ilgaamžiškumoklausimus. Tuo metu ypač svarbiosbuvo istorijos problemos. Pats ėmiausigrįsti ir įrodinėti, kokios etninėsmūsų tautos ribos, kaip kito ir kodėlkito Lietuvos valstybės sienos. Remdamasisarchyviniais dokumentaisparašiau dvitomį veikalą Lietuvos sienųraida. Reikėjo įrodyti, kad Vasario16-osios Lietuvos nepriklausomybėsaktas priimtas ir paskelbtas netik saujelės „buržuazinių inteligentų“sumanymu. Rastus istorinius šaltiniusapibendrinau monografijose apielietuvių tautos prisikėlimą, Vasario16-osios akto signatarus, Lietuvosvalstybės prezidentus ir kt. Svarbubuvo pagrįsti, kad atkuriamoje nepriklausomojeLietuvoje valstybinė kalbaturi būti tik lietuvių. Tai įrodyta tritomyjeLietuvių tautos – lietuvių kalboslikimas. Analizuodamas KGB ir kitusarchyvinius dokumentus šešių tomųknygų serijoje Nenugalėtoji Lietuvapamėginau išanalizuoti, kokia kainapasiekta nepriklausomybė. KnygojeLietuvos Laikinoji Vyriausybė (1941 0622–08 05) pagrindžiau, kad ir 1941 m.Birželio sukilimas – lietuvių tautosdidvyriškumo pavyzdys, o kad jo rezultataisnebuvo galima pasinaudoti,tai ne Lietuvos, bet okupanto kaltė.Bus daugiauKalbėjosi Gediminas ZemlickasMielieji,„Mokslo Lietuvos“ redakcija liepos pabaigoje išeina kasmetinių atostogųir rugpjūtį nepasirodys. Vasariškus numerius planuojame išleisti liepos 1 ir 15dieną, o paskui pasirodys tik rugsėjo pradžioje. Jei pageidaujate publikuotiskelbimus ar svarbią medžiagą, ją prašytume atsiųsti iki liepos 1 dienos el.paštu: mokslolietuva@takas.lt.Redakcija

8 Mokslo Lietuva2010 m. birželio 17 d. Nr. 12(434)ŠaltiniaiarbaBaltasis šviesoraščio metraštininkas,Penki vakarai su BernarduPradžia 2009 m. Nr. 15Mesingas irPilsudskis1917 metai. Rusijoje siautė revoliucijųgaivalas, o Mesingasišsirengė į pasaulinę turnė. Japonija,Brazilija, Argentina ir kitosšalys – kelionė užtruko ketveriusmetus. Į Europą sugrįžo 1921 m., kaiSenojo žemyno žemėlapis buvo įgijęsdaug naujų spalvų. Mesingas podaugelio metų grįžo į valstybingumąatkūrusią Lenkiją, įsikūrė gimtajamemiestelyje. Tačiau jam neteko ilgaiilsėtis po pasaulinio vojažo – 23metų jaunuolis pašauktas į Lenkijoskariuomenę, kaip ir dera šios valstybėspiliečiui. Sunku įsivaizduotiVolfą Mesingą buvus gerą kareivį. Toniekas iš jo ir nesitikėjo, todėl eilinisMesingas tiesiu taikymu buvo nukreiptasį virtuvę. Po kelių mėnesiųVolfą pasikvietė dalinio viršininkasir pranešė, kad jį pageidauja matytipats Lenkijos valstybės viršininkasJuzefas Pilsudskis. Taip tiesiai iš kareiviškosvirtuvės eilinis Mesingasatsidūrė pas maršalą.Susitikimas rūmuose buvo įspūdingas.Dalyvavo aukšti karininkai,puošnios damos, o pats J. Pilsudskisatrodė kukliausiai, pusiau civiliaisdrabužiais, be pasižymėjimo ženklų.Pirmiausia Mesingui pasiūlyta parodytisavo nepaprastus gebėjimus,apie kuriuos rašo pasaulio spauda irnetyla diskusijos įvairiuose visuomenėssluoksniuose. Su pateiktomis užduotimisVolfas susidorojo be jokiovargo, nes jos ne kažin kiek skyrėsinuo daugybės tų, kurias šimtus irtūkstančius kartų jam buvo tekę atlikti.Pavyzdžiui, atrasti už portretoiš anksto paslėptą portsigarą ar kitądaiktą. Žmonės ne tokie jau ir išmoningi,kaip kad būtų galima spręsti iškrečiamų eibių, kurių ir tada kasdienbuvo pilni visi laikraščiai.Pažintis su J. Pilsudskiu turėjotęsinį. Valstybės viršininkas pageidaudavoišsikviesti eilinį Mesingą,norėdamas pasitarti įvairiais klausimais.Kokiais, tikriausiai niekadanepavyks sužinoti, nes Mesingasmokėjo saugoti konfidencialiaspaslaptis, ypač jei jos buvo susijusiossu kitais asmenimis. Mokėjobūti korektiškas, konfidencialumąsuprato kaip būtiną bendravimosąlygą. J. Pilsudskio pageidavimaibuvo privataus pobūdžio, Mesingasjuos išpildė, bet didžiam smalsuoliųnusivylimui nieko apie tai nėra neipasakojęs, nei rašęs. Aišku, sensacijųmėgėjai darė įvairias prielaidas. Nepaslaptis, kad valstybės viršininkasJ. Pilsudskis buvo prietaringas, netlankydavo spiritinius seansus. Piktiliežuviai tvirtino, kad J. PilsudskisMesingo prašęs nuspėti jo romanobaigtį su gražuole Eugenija Levicka,kurios ištikimybe jis gerokai abejojo,gal ir ne be pagrindo. Mesingas įspėjoapie moteriai gresiantį pavojų.Baigęs karinę tarnybą, kuri jamtikriausiai neapkarto, Mesingas sunauju impresarijumi ponu Kobakuleidosi į didžiulį turnė po Europossostines – aplankė Paryžių, Londoną,Romą, Berlyną, Stokholmą,Ši Klaipėdoje padaryta dramatiška fotografija, ko gero, atspindi dramatišką Volfo Mesingo likimąRygą. Be įprastųjų psichologiniųeksperimentų ėmėsi ir visiškai naujųtriukų. Antai Rygos gatvėse Mesingasužrištomis akimis vairavo automobilį,skaitydamas tikro vairuotojomintis ir atkartodamas jo mintimisduodamas komandas. Įdomiausia,kad ligi tol Volfas išvis niekada nėravairavęs automobilio, kaip niekadato nedarė ir po šio įspūdingo pasivažinėjimo,kurį stebėjo tūkstančiaikvapą užgniaužusių žiūrovų.Mesingas tampadailininkuŠlovė apie Lenkijos įžymybę plitokaip ir kaskart vis nauji jos laimėjimai:atrastos pavogtos brangenybės,išsaugotos šeimos ir pan. Ypatingąvietą jo „kūrybinėje“ biografijojeužima istorija su grafo Čartoriskiobriliantine sege. Ji buvo verta 800tūkstančių zlotų, bet vieną dieną išrūmų dingo kaip į vandenį. Tarnaibuvo visiškai patikimi, juos mažiausiaibuvo galima įtarti. Svetimiemsasmenims į rūmus patekti buvo išvisneįmanoma. Iškviesti detektyvai niekonesugebėjo išaiškinti. Tada grafassavo lėktuvu atskrido į Krokuvą, kurgastroliavo Mesingas, ir išdėstė jįištikusią bėdą. Pasiūlė imtis bylostyrimo. Čartoriskio lėktuvu kartunuskrido į Varšuvą, iš ten nesunkiaipasiekė grafo pilį.Mesingas pilyje buvo pristatytaskaip padirbėti atvykęs dailininkas.Į dailininką buvo išties panašus:ilgi juodi plaukai, pablyškęs veidas,skrybėlė plačiabrylė – ko nemenininkas. Tai štai dailininku kuriamlaikui tapęs Mesingas ėmėsidarbo. Pirmiausia paprašė leisti jokuriamiems paveikslams pasirinkti„modelį“. Pro Mesingą turėjo praeitivisi pilies tarnai ir tarnautojai. Nėvienas iš jų nesukėlė jam įtarimo.Tik apie vieną nieko konkretausnegalėjo pasakyti – seniai dirbančiotarno nevisprotį vienuolikametįsūnų. Tarsi kokia siena ar neregimasekranas skyrė Mesingą nuo šio berniuko:neįmanoma buvo skaityti jominčių, sunku buvo nusakyti net jonuotaikos pokyčius. Tas vaikiščiasgalėjo laisvai vaikščioti po rūmus,įeiti į bet kurį kambarį. Niekas į jįnekreipė dėmesio, bet Mesingui tapopirmuoju įtariamuoju. Nutarė savospėjimus patikrinti.Pasilikęs su berniuku kambaryjepiešė savo bloknote, paskui išsitraukęsiš kišenės auksinį laikrodį pažaidėir padėjęs matomoje vietoje išėjoiš kambario. Stebėjo, ką darys berniukas.Šis paėmė laikrodį į rankas,pavartė, pasūpavo už grandinėlės,o toliau nutiko svarbiausia. Staigaberniukas pribėgo prie didžiuliolokio iškamšos, vikriai užsiropštėant žvėries galvos ir įmetė laikrodį įpražiodytus nasrus. Paslaptis išaiškėjo,kai iš prapjautos lokio iškamšosbuvo ištraukta krūva blizgančiųdaiktų – stiklo šukių, arbatiniųšaukštelių, papuošalų, tarp kuriųbuvo ir Čartoriskių šeimos pasididžiavimas– briliantinė segė.Štai ir istorijos pabaiga, jeigu nevienas niuansas. Grafas buvo prižadėjęsbrilianto radėjui sumokėtihonorarą – ketvirtį brangenybėssumos. V. Mesingas užmokesčio atsisakė,bet už paslaugas paprašė grafotarpininkauti Lenkijos seime, kadbūtų atšauktas žydų teises varžantisLenkijos vyriausybės nutarimas.Grafas sutiko ir po kelių savaičiųžydus diskriminuojantis nutarimasbuvo atšauktas. Šiuo laimėjimu Mesingaslabai didžiavosi, gal labiau netuž kai kurių savo triukų sėkmę.Laiškas nemelavoDar labiau Mesingo tarptautinisautoritetas išaugo po įspūdingoskelionės į tris žemynus – Aziją, Australijąir Pietų Ameriką. IndijojeMesingas susitiko su indų dvasiniulyderiu Mahatma Gandžiu, rodė jamsavo sugebėjimus. Beje, ir pats nemažaiIndijoje išmoko iš tos šaliesjogų. Pastebėsime, kad niekad nepraleisdavoprogos perimti naująpatirtį.Tiesa, kartą viename Lenkijosmiestelyje gastrolių atvykusį Mesingąpasitiko minia niūriai nusiteikusiųvietos gyventojų. Pasigirdo šūksniai,magui nieko gero nežadantys:„Apgavikas, mulkintojas!“ O nutikoštai kas. Prieš kurį laiką tame miestelyjeapsilankiusiam Mesingui vienamoteris parodė iš sūnaus seniaigautą laišką ir paprašė atsakyti, kassu juo atsitiko Amerikoje, kad jokiųžinių nebegaunanti. Mesingas paėmėį rankas laišką, perskaitė ir apgailestaudamaspasakė, kad šį laiškąparašęs žmogus miręs. Baisią žiniąišgirdusi motina krito be sąmonės,reikėjo nemažų pastangų ją atgaivinti.Tačiau prabėgo kiek laiko ir sūnuskaip niekur nieko sugrįžo iš Amerikos,o kai kam gal ir iš ano pasaulio,nes miestelio gyventojai mintyse jįjau buvo palaidoję. Mesingo kaipateities spėjiko reputacija smarkiaipašlijo, bent jau tarp to miesteliožmonių. Nieko gero jam nežadėjonaujos gastrolės: vietoj sveikinimoovacijų vos negavo lupti.Atsidūręs akis į akį su labai nedraugiškainusiteikusiais to miesteliogyventojais, taip pat ir tariamunegyvėliu, Mesingas akimirkai susimąstė,paskui kreipėsi į vaikiną: „Arpats rašei tą paskutinį motinai siųstąlaišką?“ Pasirodo, kad ne pats rašė –paprašė parašyti geriau plunksnąvaldantį draugą, o jis tik diktavęs.„O kas nutiko tam tavo draugui?“Pasirodo, žuvo prispaustas rąsto.Ar reikia sakyti, kaip po šios istorijostame miestelyje nepralenkiamasaiškiaregys buvo dievinamas.Kaip kad pasitaiko gyvenime,pakako ir su piktais kėslais mėginusiųįsibrauti į Mesingo asmeninįgyvenimą. Kartą vienas piktavalisasmuo jam prisuko gražuolę, kuribandė įžymybę suvilioti ir šantažuoti.Mesingas tas užmačias laikuperkandęs, slapta sugebėjo iškviestipolicininkus, kurie laukė laiptinėje.Kai gražuolė klykdama, kad jąGedimino Zemlicko nuotrauka

2010 m. birželio 17 d. Nr. 12(434) Mokslo Lietuva 9Šaltiniaiprievartauja, išlėkė į laiptinę, tenjos jau laukė tvarkos sergėtojai suantrankiais.Kai velnias niekodėtasSavaip įdomią mįslę XX a. trečiajamedešimtmetyje Mesingui tekospręsti Paryžiuje, kur jis pasireiškėne kaip ateities spėjikas, bet veikiaukaip Šerlokas Holmsas. Iš laikraščiųsužinojo, kad pagyvenusio bankininkoDenadjė namuose dedasikeisti dalykai. Juos tyrė policija, betnieko nepešė, o bankininkas jau antpamišimo ribos. Mesingas susidomėjoir pasiūlė savo paslaugas.Pirmiausia išsiaiškino šeimosnarių santykius. Mirus bankininkožmonai, šis vedė jauną moterį, kuriaididžiausią įspūdį tikriausiai padarėne paties jaunikio privalumai, betjo žemiški turtai. Jis turėjo dukterį,su kuria naujoji žmona netrukosusidraugauti, gal todėl, kad abijautėsi nuskriaustos, nes šykštusbankininkas nė nemanė dėl abiejųišlaidauti. Naktį, kai tarnai ilsėdavosisavo namuose, o bankininko duktėir jaunoji pamotė būdavo išėjusiosį teatrą ar kitą pramogą, Denadjėviloje kildavo tikra velniava. Vienąvakarą bankininkas pastebėjo,kaip ant sienos kabojęs jo pirmosiosžmonos portretas pasviro, o paskuikryptelėjo į kitą pusę. PersigandęsDenadjė visa tai priėmė kaip blogąženklą. Panašūs dalykai tęsėsi irtoliau. Keisti stuksenimai į sieną irjudantis portretas, sakytumei, jameįkalinta moteris stengtųsi išsivaduotiiš rėmų, prietaringam ir ligotambankininkui kėlė siaubą. Nedaugtrūko, kad jis išsikraustytų iš proto.Tačiau nuimti portreto Denadjė nėuž ką neleido, nes be galo mylėjosavo pirmąją žmoną ir gerbė jos atminimą.Įdomiausia, kad paveikslas atgydavotik tada, kai nieko, išskyrusponą Denadjė, namuose nebūdavo.Iškviesta policija nieko nesugebėjoišsiaiškinti. Kai pono Denadjė kambaryjebudėjęs detektyvas išgirdostuksenimus sienoje, o paveikslasėmė siūbuoti, detektyvas puolė priepaveikslo, bet užkliuvęs už kažkokiodaikto pargriuvo ir išsinarino koją.Tai dar labiau sustiprino prietaringobankininko įsitikinimą, kad taišėtono pinklės.Tyrimo ėmėsi Mesingas. Bankininkožmonai ir dukrai išvažiavus įteatrą, Mesingas su Denadjė kambaryjeišjungė šviesą ir pradėjo laukti.Netrukus pasigirdo stuksenimas įsieną, paveikslas pradėjo siūbuoti.Mesingas tyliai išslinko į koridorių irpasibeldė į gretimas duris. Beldimasį sieną liovėsi. Tada Mesingas truktelėjouž rankenos taip, kad nutrūkoduris laikanti grandinėlė, ir jis galėjoįžengti į kambarį. Išvydo ant lovosgulinčią pono Denadjė žmoną, kuriturėjo būti teatre. Visos šios istorijosaplinkybės tapo aiškios.Suvienijusios pastangas moterysryžosi pasiglemžti Denadjė milijonus,o tam reikėjo atsikratyti senuir ligotu žmogumi. Visas tas spektaklissu judančiu paveikslu skirtastam, kad poną Denadjė būtų galimapaskelbti nevispročiu ir uždaryti įatitinkamą gydymo įstaigą. Nusikalstamassumanymas nepavyko.Išpranašavofiurerio galąToli gražu ne visada Mesinguitaip sekėsi gyvenime, kaip turėjolemti jo ypatingi gabumai ir sugebėjimai.Kartą Varšuvos teatre koncertometu jis iš publikos išgirdo klausimą,atsakymas į kurį lėmė tolesnįjo gyvenimą. Mesingas išpranašavoliūdną baigtį Hitleriui, jeigu jis patrauktųį Rytus, pradėtų karą priešLenkiją. Mėgstama teigti, kad taipMesingas tapęs asmeniniu Hitleriopriešu, už kurio pagavimą fiureriopažadėta 200 tūkstančių reichsmarkių.Sunku pasakyti, ar tikrai fiureristaip švaistėsi reichsmarkėmis. Galimasdalykas, Mesingui atsidūrusSovietų Sąjungoje tokios fantazijosbuvo skatinamos ir paties Mesingopalaikomos, pasitarnavo kaiptam tikra indulgencija naujo režimosąlygomis. Juk ir Maskvos radijogriausmasvaidį Jurijų Levitaną, karometais skaičiusį sovietų Informbiuroir Stalino pranešimus, Hitleris dėlišskirtinio balso neva buvo paskelbęssavo asmeniniu priešu. Tad kuoblogesnis Mesingas. Bet pernelygtoli nubėgome į priekį.Mesingui atsirūgo Hitleriui išpranašautalemtis ir labai greitai.1939 m. rugsėjo 1-ąją nacistinėsVokietijos tankai jau žlegsėjo Lenkijosžeme, prasidėjo žiauriausiosrepresijos prieš žydus, kuriuos pradėtapersekioti, varyti į getus. Tokspat likimas Gura Kalvarijoje ištikoVolfo Mesingo tėvą ir brolius – vienižuvo Maidaneko dujų kamerose, kitinukankinti Varšuvos gete. Tas patslikimas laukė ir pranašo Volfo Mesingo.Visi jo talentai ir nuopelnaižmonijai naciams nieko nereiškė,Mesingas jiems buvo tik žydų magas,statistinis vienetas ir tai tik laikinasšioje žemėje. Laimei, jo talento gerbėjaispėjo savo numylėtinį paslėptiVaršuvoje vienos mėsos krautuvėlėsrūsyje.Mesingas bijojo uždaros erdvėsir ilgai rūsyje tūnoti neįstengė. Žinojo,kad naciai jo ieško, bet ryžosiišeiti į gatvę. Geriau jau būtų susikaupęsir pabandęs nuspėti savobent artimiausių kelių dienų likimą.To nepadarė, o vos pasirodęsgatvėje buvo sustabdytas vokiečiųpatrulių. Mesingas bandė apsimestidailininku, nes išvaizda tiko, o Čartoriskiųpilyje jau buvo apsipratęssu šia profesija. Bet vokiečių patrulįįtikinti buvo sunkiau negu grafųČartoriskių pilies šeimynykščius.Mesingas nespėjo savo artistiniųgebėjimų parodyti, kai gavo smūgį įveidą su buože ir atitoko kameroje,kur jį pasveikino prižiūrėtojas: girdi,Berlyne tavęs jau laukia...Tokia perspektyva mažiausiaijam buvo maloni, jei apskritai tokiojepadėtyje dar galima užsiminti apiemalonumus. Keli išmušti dantys nuosmūgio į žandą gatvėje nuo patruliotik patvirtino niūriausias prognozes.Galimas dalykas, jį išveš į Berlyną,privers kurį laiką tarnauti naciamskaip Hanuseną, o paskui kaip ir jįpasiųs pas Abraomą...Užimti Hanusenovietos nepanoroPriminsime, kad Erikas JanasHanusenas (tikroji pavardė HeršasŠteinšneideris) buvo Vienos cirkoartistas, garsus tarpukario telepatas.Jis buvo čekų žydas, kaip kadlenkų žydas buvo Mesingas, talentopožiūriu jiedu gal nedaug skyrėsi,tačiau tuo judviejų panašumas irbaigėsi. Hanusenas sutiko tarnautinaciams, nuo 1931 m. buvo tapęsHitlerio favoritu, darė jam didelę įtaką.Vienas universitetas Hanusenuisuteikė okultinių mokslų profesoriausvardą, jis įgijo galimybę statyti„okultizmo rūmus“. Bet aistringasteatrališkumas, kartais perdėtas artistiškumasjį ir pražudė. Tikroji joliūdnos lemties priežastis vis dėlto,matyt, buvo jo pranašystės fiureriui,Artistiškasis Volfas Mesingas taip ir išliko didžioji XX amžiaus paslaptisKlaipėdiškiai Volfą Mesingą pažino daugiau kaip artistą, iliuzionistą – tai atsispindi ir šiose BernardoAleknavičiaus nuotraukosePerfotografuota iš internetokurios neturėjo būti perdėm optimistiškos,jeigu magas profesiniupožiūriu buvo ko nors vertas. Artimiausiojefiurerio aplinkoje taippat pakako pavyduolių, nuo kuriųHanuseno neįstengė apsaugoti netaukščiausio rango globėjai. 1935 m.rudenį jis slapta buvo nužudytas.Žinoma, gera vieta tuščia ilgainebūna. Vokietijoje buvo apstu mistiniųdraugijų ir ordinų: Vrilio draugija,Tulės (Fulės) grupė, Protėvių palikimas(Anenerbė), Juodasis ordinas(SS), Vokietijos ordinas ir pan. Aukščiausiejinacių bonzos buvo uolūsįvairių panašaus pobūdžio draugijųnariai. Slapta Anenerbės draugijapriklausė SS ir studijavo Tibeto magiją,valdė pusšimtį (!) „moksliniųinstitutų“. 1940 m. Vokietijoje buvo50 tūkstančių „profesionalių“ magų,žiniuonių, astrologų, alchemikų irpaprasčiausių šundaktarių. Gydančiųjųgamtos jėgomis sąjunga jungė12 400 ekstrasensų ir žiniuonių. Visuotinisprotų pakrikimas negalėjobaigtis nieku kitu kuo ir baigėsi. Bettos baigties dar reikėjo sulaukti.Visai galimas dalykas, kad Mesingui,nors ir netekusiam daliesdantų, buvo lemta užimti BerlyneHanuseno vietą. Jei taip, vietoj rudogeriau jau raudonas diktatorius...Nesiimsime spėlioti, ar Mesingas tuometu numatė savo tolesnio likimovingius, bet vieną didžiausių savo fokusųsugebėjo atlikti. Ir ekstremaliomissąlygomis, kai nesėkmės kainabuvo nuosava galva. Sutelkęs visasvalios pastangas Mesingas į savokamerą mintimis privertė susirinktinuovadoje budėjusius policininkus,sargybinį, kuris turėjo budėti laukeprie durų, ir net patį nuovadosviršininką. Kai mago valios vedinivisi susirinko jo kameroje, ligi tolgyvybės ženklų nerodęs Mesingaspakilo, užšovė geležinių durų sklastįir iškeliavo savo keliu.Esama žinių, kad kone metus laikoslapstėsi pas tėvą, kuris tuo metudar nebuvo atsidūręs gete, o 1940 m.vieną žiemos vakarą persikėlęs perBugą kirto Sovietų Sąjungos sieną.Prasidėjo naujas Volfo Mesingo gyvenimolaikotarpis, kuris tęsėsi 34metus. Visa tai, kas siejosi su teatrųir koncertų salių jupiterių šviesomis,vojažais į skirtingas šalis ir žemynusnugrimzdo į Letą. Kas apie tai buvorašoma kitų autorių? Žinome, kadprieš karą Mesingas moterimis nesibodėjo,patyrė daug romanų, buvovedęs artistę, su kuria turėjo sugyvenęsvaikų. Bugo vandenys buvoskiriamoji riba, nusinešusi Mesingoprisiminimus apie žmoną ir vaikus,veikiausiai jis pats ne kažin ką žinojoapie savo šeimos tolesnį likimą.Šiapus BugoKaip Mesingui sekėsi SovietųBaltarusijos teritorijoje? Rusų kalbosbeveik nemokėjo, niekas čiajo nelaukė, pažįstamų ir gerbėjų, įkuriuos būtų galima atsiremti, neturėjo.Sovietai ir Vokietijos naciaibuvo sąjungininkai ir ginklo draugai,bendromis jėgomis parklupdęLenkiją 1939 m. rugsėjį pradėtojoAntrojo pasaulinio karo metu, oBreste vyko nugalėtojų kariuomeniųbendras paradas. Buvo keliami tostaiuž pergalę ir būsimuosius žygius.Tokiomis sąlygomis Mesingas labaigreitai galėjo būti grąžintas į Vokietijosokupuotos Lenkijos teritoriją.Pasišlaistęs ir supratęs, kad kitaipneišgyvens, privalo užsiimtikokia nors veikla, kreipėsi į menoreikalais užsiimančiu skyrių, kuriodarbuotojams Mesingo fokusai padarėįspūdį. Jis buvo nukreiptas įartistų brigadą, važinėjo po Brestorajoną.1940 m. gegužę pasiųstas įMinską, jo gastrolių maršrutai išplitopo Baltarusijos teritoriją.Gomelyje įprastas gastroliųr it mas buvo sut r i kdytas: pr i eMesingo pasirodymo metu priėjodu uniformuoti vyrai, nutraukėjo numerį, atsiprašė publikos irMesingą išsivedė. Nuskraidinotiesiai į Maskvą, greit paaiškėjo,kad pas svarbiausiąjį šalies ūsočių,kurį Mesingas pažino iš daugybėsmat ytų plakatų ir p or t retų, –neprireikė jokių ypatingų gebėjimų.Stalinas pasisveikino, užsimezgėpokalbis. Tautų „vadą“ dominoMesingo susitikimai su Pilsudskiuir kitais Lenkijos vadovais. Matyt,Stalinui patiko Mesingo pasakymas,kad jis nešiojo Staliną ant rankų.Kaip tai? Ogi per Gegužės 1-osiosdemostraciją. Pokalbis tęsėsi toliau,o išsiskiriant Stalinas Mesingąpavadino gudruoliu. Šis mandagiaipaprieštaravo, tikru gudruoliupavadindamas Staliną.Pasak Mesingo, tai buvęs ne paskutinissusitikimas su Stalinu. KartąMesingui liepta įrodyti, kad jis galėtųiš banko paimti šimtą tūkstančiųrublių be jokio dokumento. Mesinguipanašius „fokusus“ yra tekę iranksčiau daryti, tiesa, ne su bankais.Ką gi, jei viso pasaulio proletariato„vadas“ įsako, galima pamėginti.Bus daugiauGediminas ZemlickasBernardo Aleknavičiaus nuotraukos

10 Mokslo Lietuva2010 m. birželio 17 d. Nr. 12(434)Mokslo istorijaPirmajam lazeriui pasaulyje - 50 metųDr. Vidas KABELKAŠių metų gegužės 16 d. sukako50 metų, kai amerikiečiųfizikas Teodoras H. Maimanas(Theodore H. Maiman)Kalifornijoje, Malibu miestelyje,kompanija Hughes Research Laboratoriesužfiksavo pirmojo lazerioraudonos spalvos žybsnį. Lazeris –neabejotinai vienas didžiausių praėjusiošimtmečio mokslo atradimų,ypač išskirtinė taikomoji jo reikšmė –sunku rasti žmonių veiklos sritį,kur jis nebūtų taikomas. Lazeriaitaip įsiliejo į kasdieninę mūsų buitį,kad dažnai į juos net neatkreipiamedėmesio, laikydami tiesiog savaimesuprantamu reiškiniu. Įjungdamikompaktinių diskų grotuvą ar prekyboscentre stebėdami, kaip pardavėjanuskaito pirkinio kainą, naudodamakažkokį įtaisą, daugelis net nesusimąsto,kad tiesiogiai susiduria sulazerio panaudojimu. Viena iš sričių,kurioje lazeriai sukėlė tikrą revoliuciją– ryšių technika. Jų naudojimastelekomunikacinėse sistemose leidopereiti į optinių dažnių diapazoną,kartu praplečiant informacijossrauto perdavimo galimybes. Sunkupasakyti, ar tokią lazerio kasdienybęAlbertas Enšteinas jaunystėjeįsivaizdavo mokslininkai, stovėjęprie lazerio sukūrimo ištakų. Lazerisjiems pirmiausia buvo mokslinių tyrimųobjektas – vargu ar jie numatė,kad mokslinių tyrimų objektas turėstokią milžinišką ir plačią taikymoperspektyvą.Atvertus bet kurį šiuolaikinįfizikos vadovėlį, galima sužinoti,kad pirmąjį lazerį 1960 m. sukūrėamerikiečių fizikas T. Maimanas. Taienciklopedinis faktas, tačiau norintįsisąmoninti šią tiesą, prasminga atliktinedidelę ekskursiją į lazerių fizikosmokslo praeitį ir apžvelgti tuosmokslinius atradimus ir tyrimus,kuriais remiantis sukurtas lazeris.Lazerio sukūrimo istorija savo eigosintriga prilygo aukšto lygio nuotykiųromanui, kuriame veiksmas vykstanepaisant logikos dėsnių ir visiškaineaišku, kas laimės. Vien ko vertaistorija, susijusi su pirmojo lazeriopatento patvirtinimu! Daugelismokslininkų, nemažai prisidėję prielazerio sukūrimo, yra užmiršti.Prie lazerio sukūrimoištakų1916 m. vienas genialiausių XXamžiaus fizikų – Albertas Einšteinas(Albert Einstein), vykstantkarštoms diskusijoms apie šviesosbanginę-dalelinę prigimtį, įsitvirtinantkvantų teorijai, postulavoapie savaiminio (spontaninio) irpriverstinio (stimuliuoto) spinduliavimoprigimtį ir įvedė Einšteinokoeficientus A ir B, apibrėžiančiusšių procesų vyksmo tikimybes. Priešpaskelbdamas mokslinius straipsniusšia tema laiške vienam iš savoartimiausių draugų – Mišeliui AndželoBeso (Michele Angelo Besso) –rašė: „Pagaliau galutinai suvokiauspinduliavimo sugerties ir emisijosreiškinių esmę…“ Priverstinio spinduliavimoegzistavimo idėja, kuriąsuvokė ir pagrindė A. Einšteinas,yra visų lazerių (ir mazerių) veikimofizikinių principų pagrindas: besavaiminio šviesos kvantų – fotonų –spinduliavimo, iš sužadintų terpėsenergetinių lygmenų galimas ir priverstinis,t. y. stimuliuotas spinduliavimas,nulemtas poveikio fotonų,kurių energijos atitinka energijosskirtumą tarp sužadintų viršutiniųir nesužadintų apatinių energetiniųlygmenų. Normaliomis sąlygomis,kai terpė yra termodinaminėje pusiausvyroje,jos sužadintų viršutiniųlygmenų užpildymas yra mažesnisnei nesužadintų apatinių – šiuo atvejupriverstinio spinduliavimo dalislabai nežymi. Tam, kad priverstinisspinduliavimas taptų vyraujantis,būtina dirbtinai sukurti termodinaminęnepusiausvyrinę būseną terpėje,tai yra tokią būseną, kuriai esantviršutinių energetinių lygmenų užpildymasviršytų apatinių lygmenųužpildymą. Esant tokiai terpėsbūsenai, kuri vadinama aktyvia –invertuota, joje vykstanti savaiminėspinduliuotė perauga į priverstinę irprasideda fotonų griūtis. Spinduliuotėsmetu atsirandantys fotonai turivienodus visus parametrus (kryptį,bangos ilgį, fazę, poliarizaciją)kaip ir ją sukėlę pradiniai fotonai –vyksta pradinės, šį procesą inicijavusiosspinduliuotės stiprinimas.Tačiau prireikė beveik 40 metų, kadA. Einšteino postuluotos priverstiniospinduliavimo reiškinio idėjosbūtų realizuotos.Rusų fizikas V. A. Fabrikantas(V. A. Fabrikant) buvo pirmasis,dar 1940 m. savo daktarodisertacijoje nagrinėdamas spinduliavimoreiškinių prigimtį plazmoje,priverstinę spinduliuotępasiūlė panaudoti elektromagnetinėmsbangoms stiprinti. 1951 m.birželio 18 d. jis su bendradarbiaisM. M. Vudynskiu (M. M. Vudynskij)ir F. A Butajeva (F. A. Butaeva)pateikė paraišką išradimuiElektromagnetinių bangų stiprinimometodas, aprašančiam elektromagnetinio s pi n du l i av i m ostiprinimą terpėje su energetiniųlygmenų inversija. Iš pradžių paraiškabuvo atmesta, patvirtinta tik1959 metais. Likimo ironija, kadlikus tik trejiems metams iki pirmojokvantinio elektromagnetiniųbangų generatoriaus sukūrimo, šiidėja nesusilaukė dėmesio. Viena išpriežasčių ta, kad tuometėje SovietųSąjungoje visi šios fizikos sritiesdarbai ir išradimai buvo užslaptinti,tai yra neprieinami plačiajaimokslo visuomenei, ypač užsieniečiams.Nors vėliau vienas iš lazeriųsukūrimo pionierių – amerikietisA. L. Šavlovas (A. L. Schavlov) knygojeLaser pioneer interviews pažymiV. A. Fabrikanto ir jo kolegų indėlį įmazerių ir lazerių sukūrimą, pateikiaišsamios informacijos apie jų išradimą,V. A. Fabrikanto moksliniaiV. A. Fabrikantasdarbai taip ir liko beveik nežinomilazerių fizikos mokslo visuomenei.1954 m. keletas mokslinių grupiųJAV ir Sovietų Sąjungoje paskelbėapie lazerio pirmtako – mikrobanginiokvantinio generatoriaus –mazerio sukūrimą. Žodis mazerisyra angliškų žodžių MicrowaveAmplification by the StimulatedEmission of Radiation santrumpa.Aštrialiežuviai šią santrumpą sąmojingaiperkrikštijo į Means ofAcquired Support for ExpensiveČ. H. Taunsas su A. L. Šavlovu prie pirmojo mazerioResearch – lietuviškai galima būtųišversti Reikalavimas skirti paramąbrangiai kainuojančiam tyrimui.Kodėl mazeris sukurtas anksčiauuž optinį kvantinį generatorių –lazerį? Priežastis visiškai nesusijusisu mokslu, tačiau sietina su kariškiųinteresais. Dar ketvirtojo dešimtmečioviduryje buvo sukurti mikrobangų(centimetrų bangų ilgio) pagrinduveikiantys radijo lokatoriai –radarai, naudojami skrendančių lėktuvųkoordinatėms nustatyti. Antrojopasaulinio karo metais radaramstobulinti buvo skiriamas didžiulisdėmesys, nes tai buvo viena pagrindiniųgynybos priemonių kovoje supriešo aviacijos antpuoliais. Tobulinantradarus buvo tobulinami irvieni pagrindinių jų mazgų – mikrobangųgeneratoriai. Todėl kuriantkvantinius elektromagnetinių bangųgeneratorius, pirmiausia įsisavintasmikrobanginis – superaukšto dažniodiapazonas (SAD), nes būtent šiodiapazono generatorių įranga radarųdėka techniškai buvo geriausiaiišvystyta. Viena pirmųjų grupių, sukūrusiųmazerį, – amerikiečių fizikoČ. H. Taunso (Ch. H. Townes). Sukolegomis J. P. Gordonu (J. P. Gordon)ir H. P. Zeigeriu (H. P. Zeiger)Niujorko Kolumbijos universitetesukonstravo amoniako molekuliųpagrindu pirmąjį veikiantį mikrobangųdiapazono kvantinį generatorių– mazerį. Kaip sukonstruotimazerį, Č. H. Taunsui idėja gimėdar 1951 m., mokslinės konferencijosVašingtone metu, vieną ankstųrytą išėjus pakvėpuoti grynu oru.Prisiminimuose jis rašo, kad, kogero, gaivus rytmečio oras netikėtaipraskaidrino protą ir jam tapoaišku, kaip išspręsti mikrobanginiokvantinio generatoriaus sukūrimoproblemą. Atsisėdęs parke ant suoliukoTaunsas tuoj pat sumojo, kaipbūtų galima tai įgyvendinti – atlikoreikalingus skaičiavimus pradinių

2010 m. birželio 17 d. Nr. 12(434) Mokslo Lietuva 11Mokslo istorijaBasovo vizito metu 1979 m. Iš kairės: akademikai J. Požela, J. Viščiakas,N. G. Basovas ir dr. V. Kabelkasąlygų, kurias patenkinus, sužadintasmolekules, sklindančias bendramepluoštelyje, būtų galima atskirtinuo nesužadintų, jas nukreipiant įatitinkamos formos tūrinį rezonatorių.Į šį rezonatorių taip pat būtinanukreipti atitinkamo parinkto dažnioelektromagnetinį spinduliavimą,kuris stimuliuotų emisiją iš sužadintųmolekulių lygmenų ir kartu būtųstiprinamas. Eksperimentiškai šiaiidėjai įgyvendinti prireikė dar dvejųatkaklaus darbo metų. Tai pavykopadaryti 1953-ųjų pabaigoje, kaiČ. H. Taunsas su kolegomis, eksperimentamsišleidęs apie 30 tūkstančiųdolerių, pagaliau sukūrė amoniakomolekulių (NH 3) mazerį, generuojantįties 1,24 cm bangos ilgiu (24GHz dažniu) 10 -8 W galingumo 6–8KHz juostos pločio mikrobanginęspinduliuotę.Tuo pat metu analogiški tyrimaibuvo atliekami ir Sovietų Sąjungoje.Keista, tačiau ir rusų fizikai 1954 m.pirmą kartą mokslinėje spaudoje paskelbęelektromagnetinių bangų generatoriausveikimo principus radijobangų diapazone – N. G. Basovas(N. G Basov) ir A. M. Prochorovas(A. M. Prochorov) – visiškai nepaminėjoV. A. Fabrikanto darbųšioje srityje. Amoniako molekuliųmikrobanginį kvantinį generatoriųN. G. Basovas su A. M. Prochorovusurinko ir sėkmingai išbandė šiektiek vėliau nei Č. H. Taunso grupė.1955 m. šie rusų mokslininkai taippat pasiūlė naują, labai perspektyvųtrijų energetinių lygmenų terpėselektromagnetinio kaupinimo metodą.Šis metodas iš karto buvo plačiaipritaikytas radijo bangų diapazonokvantiniuose paramagnetiniuosestiprintuvuose.J. Veberis (J. Weber), dirbęs Merilandouniversiteto Elektrotechnikosfakultete, visiškai savarankiškaidar 1952 m. suvokė, kad stimuliuotaemisija gali sukelti koherentinęspinduliuotę. Priešingai neiČ. H. Taunsas, N. G. Basovas ir A.M. Prochorovas nagrinėjo tik mikrobangųstiprinimo procesą, visiškainekreipdami dėmesio, kad taippat galima gauti ir generaciją. Deja,jį taip pat ištiko V. A. Fabrikantodalia – šie jo darbai taip pat beveiknežinomi lazerių pasaulyje.Didžiosios lenktynėskuriant lazerį1958-ieji – lemiami lazerio arbakaip jis buvo vadinamas iš pradžių –optinio mazerio, sukūrimo metai.Mokslininkai, dirbantys šioje srityje,pagaliau pradėjo suvokti, koksturėtų būti optinis mazeris, kurioveikimo schema labai skiriasi nuomikrobanginio diapazono mazerio.Iš pradžių A. M. Prochorovaspasiūlė naujo tipo, tinkamo optiniamdiapazonui, „atviro rezonatoriaus“schemą, kurią sudaro tik dulygiagretūs veidrodžiai. Tais metaisČ. H. Taunsas, perėjęs dirbti į garsiąjąBell labs kompanijos laboratorijąsu buvusiu doktorantu A. L. Šavlovu,su kuriuo siejo ir artimi giminystėsryšiai (A. L. Šavlovas buvo vedęsČ. H. Taunso jaunesniąją seserį),paskelbė straipsnį pasaulyje žinomamemokslo žurnale Physical Review.Straipsnyje teoriškai išdėstytosbūtinos optinio mazerio sukūrimosąlygos. Ne visi suvokė pateiktųidėjų svarbą ir reikšmę – Bell Labskompanijos patentus kuruojantyspatyrę teisininkai nutarė, kad ši idėjaneverta būti patentuojama. TačiauČ. H. Taunsui primygtinai reikalaujantsutvarkė ir išsiuntė paraiškąpatentui. Straipsnis suvaidino sa-A. M. Prochorovasvotišką „startinio pistoleto šūvio“vaidmenį prasidėjusiose didžiosioseviso pasaulio mokslines laboratorijasapėmusiose lenktynėse dėl pirmojolazerio sukūrimo. Lenktynėsedalyvavo beveik visos garsiausiospasaulio mokslinės laboratorijos,daugelyje jų suburtos geriausių šiossrities specialistų grupės, skirtosdidžiulės pinigų sumos.Prireikė dar dvejų metų, kol buvosukurtas pirmasis lazeris – 1960 m.gegužės 16 dieną T. Maimanui pirmajampavyko eksperimentiškaiįgyvendinti šią idėją. T. Maimanolazerio sukūrimo istorija iš tikrųjųverta dėmesio, nes vertinant iš logiškaipagristų mokslinių prielaidų, T.H. Maimanas turėjo mažiausiai šansųtai padaryti. Vien tai, kad lazerioaktyvia terpe jis pasirinko rubinąsu chromo priemaišomis (sintetinįaliuminio oksido kristalą – Al 2O 3su0,05% aktyvatoriaus – chromo – Cr +3jonų priemaišomis), kuris daugelio,taip pat ir paties A. L. Šavlovo, išpradžių pripažintas kaip visiškainetinkama medžiaga lazeriui, turėjobaigtis nesėkme. Tačiau T. Maimanastapo pirmuoju, sukūrusiu lazerį.Jo sėkmę galima paaiškinti: T. Maimanasbuvo pragmatikas iki kaulųsmegenų, jam kur kas svarbiau buvosukonstruoti veikiantį prietaisą neisukurti lazerį. Ne paskutinį vaidmenįsuvaidino ir tai, kad jis buvo baigęsgarsaus Stanfordo universitetodvi šiam darbui labai pravertusiasspecialybes – fizikos ir inžinieriaus.Be to, T. Maimanas, kaip ir daugelisgarsių išradėjų, turėjo savybę visiškainepaisyti autoritetų nuomonės,tyrimų išvadas pagrįsdamas savoskaičiavimais ir stebėjimais. Pagaliauir kompanija Hughes ResearchLaboratories, kurioje dirbdamas jistai padarė, buvo gerai žinoma JAV,joje dirbo pripažinti savo sričių specialistai.Visi šie veiksniai, taip patT. Maimano užsispyrimas lėmė, kadjis, dirbdamas praktiškai vienas,sugebėjo aplenkti daugelį kitų garsiųmokslininkų grupių, lazerio sukūrimuiskyrusių didžiulį dėmesį.T. Maimanas prisipažino rubinokristalą pasirinkęs grynai kaippradinį variantą, nes puikiai žinojo,kad su juo turės pakankamai daugrūpesčių dėl rubino kristalo trijųdarbinių lygių struktūros, kurioskaupinimui reikia didelės energijos.Pagal jo atliktus skaičiavimus,kaupinimo energija, reikalinga rubinokristalui aktyvuoti, juodo kūnospinduliavimo atveju turėjo siekti5000K 0 . Tuo metu vyravo nuomonė,kad lazerio kaupinimui geriausiaitiktų gyvsidabrio blykstė, patalpintaį elipsinį reflektorių, tačiau T. Maimanasįrodė, kad tai būtų kraštutinisatvejis pagal kaupinimui reikalingąenergiją, todėl nutarė nerizikuoti.Kaupinimui pasirinko spiralinę ksenonoimpulsinę blykstę, naudojamąapšvietimui, kai naktį fotografuojamaiš lėktuvo ir kurios efektyvi temperatūrayra 8000K 0 . Nesutrikdė tai,kad šiuo atveju jo kuriamo lazeriospinduliuotė bus impulsinė. Tačiaušiai spiralinei blykstei visiškai netikoelipsinis reflektorius. T. Maimanasprisiminė: kai pirko ksenono lempas,pardavėjas, norėdamas pabrėžti,kokios jos galingos, pasakė, jog didžiausiaiš jų yra tokia intensyvi, kadsufokusavus lempos šviesą, plienodrožlės lęšio židinyje įkaista iki raudonųžarijų. Ši mintis padėjo sukurtilabai paprastą cilindrinį reflektorių,artimai iš išorės apjuosiantį spiralinękaupinimo blyksnę, kuris sufokusuodavoblyksnės šviesą į židinyjeesantį kristalą.Rubino kristalas buvo kaip bandymųmedžiaga, padedanti suvoktiir patobulinti pačią lazerio techninęrealizaciją siekiant išbandyti sukurtąoptinę schemą. Kita priežastis, kodėlpasirinktas rubinas, buvo ta, kad dėlsavo darbo patirties mazerių srityjeT. Maimanas nenorėjo dirbti su medžiagomis,kurioms reikia žemostemperatūros. Su rubinu bandymusbuvo galima atlikti esant kambariotemperatūrai. Be to, T. Maimanasžinojo, kad rubino spinduliuotėbus matomoje (raudonoje) spektrosrityje, o tai labai palengvintų josregistravimą – pradinės generacijosfiksavimą. Svarbu ir tai, kad jis sugalvojolabai paprastą rezonatoriauskonstrukcijos variantą: užgarinosidabro veidrodžius tiesiog ant kristalogalų. T. Maimanas nerizikavogarinti daugiasluoksnių veidrodiniųdangų, nes jų technologija dar tikbuvo pradėta kurti.Kai lazeris pradėjo spinduliuotiir apie tai reikėjo pranešti mokslovisuomenei, T. Maimaną ištikonesėkmė, kuri visą jo atliktą darbągalėjo paversti niekais. Jam nutarusTeodoras H. Maimanasišspausdinti straipsnį moksliniamežurnale Physical Review Letters,redaktorius, garsus teoretikasS. Goudsmitas (S. Goudsmit)straipsnį atmetė! Jis pamanė, kadtai dar vienas iš daugybės tuo metupateiktų straipsnių apie optinio mazerioveikimo principus. Tačiau neveltui T. Maimanas garsėjo kaip sumanusužsispyrėlis – trumpą darboaprašymą (300 žodžių) jis nusiuntėį garsų Didžiosios Britanijos moksložurnalą Nature, kuriame tuoj patir buvo atspausdintas. Taip buvoužtvirtintas T. Maimano, kaip lazeriosukūrėjo, prioritetas. Vėliau jomedžiagą apie atliktą eksperimentąatspausdino prestižiniai žurnalai –Physical Review ir kiti. Taip pat buvopateikta paraiška patentui (1961 m.)Rubino lazerio sistemos. Paraiškapatvirtinta 1967 metais.Šio lazerio pristatymo plačiajaivisuomenei metu neapsieita be kuriozų.Fotografas, atėjęs nufotografuotipirmojo lazerio, nusivylė jodydžiu ir ėmėsi „kūrybinio“ darbo.Lazerį kaupinanti optinė blykstėbuvo pakeista į gerokai didesnę,tad pasauliui pateiktoje nuotraukojeužfiksuotas ne tas lazerio maketas,kuris buvo sukonstruotas. T. Maimanasramiai reagavo į tokius nesusipratimus,nes jam buvo svarbiausia,kad jo sukurtas prietaisas veikė ir jįmažiausiai jaudino, kaip jis atrodonuotraukoje. Žiniasklaida taip patkeistai reagavo į lazerio sukūrimą -New York Times pirmajame puslapyjeatspausdino visuomenę bauginantįstraipsnį Sukurti mirtiesspinduliai.Tuo metu vienas lazerio teorinioveikimo principų pagrindėjųA. L. Šavlovas su savo grupe garsiosBell Labs kompanijos laboratorijojekonstravo lazerį. Sužinoję apieT. H. Maimano sėkmę, jie tais pačiaismetais praktiškai atkartojo joeksperimentą, gaudami lazerio spinduliuotępanaudodami anksčiau jųpačių sukritikuotą rubino kristalą,tačiau parinkę didesnes aktyvatoriauskoncentracijas, kad palengvintųgeneracijos sąlygas.Žinant, kiek techninių problemųsugebėjo išspręsti vienas žmogus,negali juo nesižavėti. T. Maimanasįsitraukė į lazerio kūrimo lenktyneskur kas vėliau nei kiti – tik 1959 m.rugpjūtį, kai daugelis moksliniųgrupių jau buvo pradėjusios darbusšioje srityje. Jo mokslinė intuicijasakė, kad kiti kol kas eina klystkeliais.T. Maimanas sukūrė lazerį perdevynis mėnesius, kompanijai jo tyrimaiatsiėjo 50 tūkstančių dolerių.Kitų garsių mokslinių grupių darbailazerio kūrimo srityje kainavo nuopusės iki vieno milijono dolerių.1962 m. T. Maimanas įkūrė savolazerių gamybos kompaniją KoradCorporation, kurioje konstravo irgamino lazerius.Sukūrus pirmąjį lazerį rubinokristalo, aktyvuoto chromo jonųpriemaišų pagrindu, 1960 m. prasidėjolazerių kūrimo karštinė:A. Džavanas (A. Javan) su kolegomisgavo lazerinę spinduliuotę naudodamihelio ir neono (He-Ne) dujųterpę. P. P. Sorokinas (P. P. Sorokin)su bendradarbiais buvo pirmieji,realizavę lazerinę spinduliuotę 4energetinių lygmenų terpėje. Jųpasirinkta pirmoji 4 energetiniųlygmenų terpė – kalcio fluoridas,aktyvuotas trivalenčiu uranu, niekadanebuvo plačiai taikoma, nesreikalavo šaldymo iki žemų temperatūrų.Dabar dažniausiai naudojamikietakūniai lazeriai – stiklo,itrio aliuminio granato, aktyvuotineodimiu yra 4 energetinių lygmenų.Lazerio sukūrimas įvertintas –T. Maimanas gavo įvairių apdovanojimų,premijų, du kartus nominuotasNobelio premijai, tačiau josnegavo. Svariausias apdovanojimas –Japonijos prizas (1987 m.), Azijojeprilyginamas Nobelio premijai.Teodoras Maimanas mirė 2007 m.gegužės 5 d., Vankuveryje, Kanadoje.Bus daugiau

12 Mokslo Lietuva2010 m. birželio 17 d. Nr. 12(434)PašaukimasŽalio vario dureles veriantGana dažnai atidarant parodas,skirtas iškiliemsmokslo, kultūros žmonėms,svarbiausiems istorijos įvykiams paminėtigalima išgirsti ir sodrų dainininkoDanieliaus Sadausko baritoną.Solisto atliekami kūriniai praturtinair meniškai įprasmina įvykio svarbą,nukelia klausytojus į Antano Baranausko,Liudviko Rėzos, KristijonoDonelaičio ar net Martyno Mažvydolaikus.Keliavimas muzikiniame laikeDanieliui Sadauskui – įprastas dalykas.Jo repertuare – apie 1,5 tūkstančiokūrinių, pradedant J. S. Bacho,G. F. Telemanno, J. Haydno irL. van Beethoveno, baigiant R. Schumanno,F. Schuberto, J. Brahmso,S. Mahlerio, S. Barberio, B. Brittenokūriniais. Ypatinga vieta D. Sadauskorepertuare tenka lietuvių kompozitoriųkūriniams. Vargu ar daugmūsų dainininkų galėtų varžytis suDanieliumi pagal atliekamus lietuviųkompozitorių kūrinius – jie vyraujadainininko repertuare. Pasakysimeir daugiau. D. Sadauskas labai dėmesingaslietuvių poetų tekstams,dažnai kompozitoriams užsako, skatinaparašyti muziką turiningiemstekstams. Jo skatinami ir drąsinamikompozitoriai Vytautas Klova,V. Bagdonas, V. Juozapaitis ir kitiparašė vertingų muzikinių kūriniųįvairių poetų tekstams. Pajutęs,kad poetinis tekstas gali skambėti,Danielius padaro viską, kad jis suskambėtų.Birželio 15 dieną Danieliui Sadauskuisukako 70 metų. Skambusjubiliejus, bet tai ne vienintelis pretekstaspakalbinti dainininką ir kūrėją.Beveik jubiliejaus išvakarėsepasirodė jau trečiasis D. Sadauskosudvejintų kompaktinių plokšteliųEsi gyva pilis. Lietuvos istorija muzikojekomplektas. Jeigu pridėtumeDanielius Sadauskas – lietuviškos dainos propaguotojasNauja kompaktinė plokštelė „Esi gyva pilis. Lietuvos istorija muzikoje“. 2010 m.ir pavienes plokšteles, susidarytų11. Jei skaičiuotume 13 kompaktiniųplokštelių, įrašytų su kitais dainininkais,pridėtume septynias vinilines(dvi iš jų solo) plokšteles, gautumeįspūdingus skaičius.Galimas dalykas, raktą pašnekesiuisu Danieliumi Sadausku pateikiaLeonardo Gutausko eilėraščio posmas,įrašytas naujausioje kompaktinėjeplokštelėje:Gedimino Zemlicko nuotraukosČia durelės žalio varioniekada neatsidaro.žalvariniai vyriai.žalio vario kirviai.žalvarinis kardas miegair žirgelis neišbėga.Kalbindami dainininką, pamėginkimepraverti žalio vario dureles.Gal prasivers?Kas vengia istorinėstematikosMokslo Lietuva. GerbiamasisDanieliau, esate mūsų istorinės atmintiesgaivintojas – per giesmę, baladę,dainą. Ar lengvai sekasi?Danielius Sadauskas. Pirmiausiadarau tą, ko kiti nepadarė. Matauspragų mūsų muzikinėje literatūrojeir kultūroje, bandau jas užpildyti.Lietuvos muzikų tarsi bijoma kurtiistorinės tematikos kūrinius. Antravertus, muzikoje ne tiek svarbu, kokiatema kurti, svarbu, kad būtų geramuzika. Ne kartą teko susidurti su tokianuostata: jeigu tai istorinė tematika– nelieskime. Pavyzdys: 1997 m.su kompozitoriumi Vytautu Klovabuvome pasiryžę kurti muzikinį kūrinį,skirtą 1991 m. sausio 13-ąją prieVilniaus televizijos bokšto žuvusiaiLoretai Asanavičiūtei. 1998 m. taippat su V. Klova ėmėmės muzikiniokūrinio Mindaugo dvasia. Mumsstovint Lietuvos muzikos akademijos(dabar Lietuvos muzikos ir teatroakademija) koridoriuje prieina muzikologėir su pašaipėle klausia: „Artik jau nesiruošiate kolaboruoti?“ML. Kaip tą kolaboravimą šiuoatveju suprasti?D. Sadauskas. Jeigu imiesi kūrinioistorine tema, tai susiję su politika,vadinasi, ir politikais. Matyt,šitai turėta omenyje. Daugiapartinėjedemokratinėje Lietuvoje tą kolaboravimągal ir nelengva suprasti. Tačiaumuzikologės klausimo potekstęsuprantu kaip savotišką perspėjimą,kad nekurtume užsakomųjų ar politiškaiangažuotų kūrinių.ML. Po l i t i n i s a n g a ž u o t u m a ssuprantamas kaip blogo tono ženklas?D. Sadauskas. Nei V. Klovai, neiman neteko kaitalioti savo pažiūrų,niekada nekolaboravome, dažniausiainet buvome tam tikroje priešpriešojesu valdančiaisiais, todėlsovietmečiu nebuvau išleidžiamasį užsienį. Manau, mano prisimintasispavyzdys rodo, kad kai kuriežmonės vengia patriotinės ir istorinėstematikos kūrybos. Rašyk apiemeilę, jausmus – būsi suprastas irpagirtas.Menininkas ir laikasML. Lyg ir perėjome prie temos„Menininkas ir laikas“. Išties gal nėrat o k s p a p ra s t a s d a l y k a s. M a n a u,kiekvienas menininkas siekia atitiktilaiko dvasią. Ar visiems pavyksta – kitasklausimas. Gal ir muzikologė, kurišiek tiek ironizavo ar švelniai judu sukompozitoriumi V. Klova pašiepė, o galnet šiek tiek perspėjo nuo pasidavimokonjunktūrai, turėjo mintyje tai, kadgyvename kito laiko sąlygomis. Turimevalstybę, demokratinę santvarką,tad kūrėjams reikėtų ne tiek pasiduotipolitinėms „aktualijoms“, bet žvelgti įpriekį, netapti tam tikrų jėgų manipuliavimoįnagiu.D. Sadauskas. Kiekvienas laikotarpisatsispindi meninėje ir muzikinėjekūryboje. Jeigu mintyje turėsimemuzikinę kalbą, ji turi būtišiuolaikiška, naudoti naujas išraiškospriemones ir pan. Tačiau ir vadinamajamemodernume dažniausiaislypi mūsų muzikinis palikimas, atrastosmuzikinės dermės ir muzikostvėrybos subtilumai. Tik atsirėmęs,atsispyręs į pirmtakų pasiekimus iratradimus menininkas gali žengtinaują žingsnį į priekį. Menininkasturi būti orientuotas į ateitį, bet privalopuikiai žinoti ir tai, kas ligi jopasiekta. Žodžiu, muzikinė kalbaturi būti šiuolaikiška. Neretai būna,kad kūrėjas ar atlikėjas bando prisitaikytiprie aplinkos, savo klausytojų,kurie tos modernios muzikinės kalbos,novatoriškų išraiškos priemoniųnežino.Norėčiau grįžti prie mane jaudinančiosistorinės tematikos reikalų.Galiu pritarti, kad turime valstybę,tad laikas žengti kitą žingsnį į priekį.Štai ką rašo Seinų krašto poetasSigitas Birgelis vokaliniame ciklePrisikėlė Tėvynė (1993 m.):Nežudykit tylos šnibždėjimais apiemeilę,Prisikėlimo nėra, paliko gyvenimąKristus,Rytas išaušo ankstyvas, prisikėlėTėvynė.Kristus paliko mus vienus –verkti, gyventi, kurti. Poetas kviečianežudyti tylos, kuri išjausta, subrandintaiki Atgimimo. Prasmingi žodžiai.Turime branginti subrandintątylą ir joje kurti, nes žmogus tik tylojebręsta kaip dvasinga asmenybė.Triukšmas trukdo jo dvasingumuiir asmenybei skleistis. Susikaupimasbūtinas bet kokiai kūrybai.ML. Akivaizdi konfrontacija sumūsų kasdienybe ir realybe. Tai netylos ir kūrybos kasdienybė, bet visdidesnio triukšmo, dažnai beprasmio,alinančio ne tik klausą, bet ir širdį. Negatyvustriukšmas, kuris ant klausytojųir žiūrovų pilamas iš daugelio ekranų iržiniasklaidos priemonių, intrigų, skandalųir melagysčių purvas – didžiulisišbandymas dvasingumui, tikrosiomsvertybėms, kurios kartais labai išmoningaisumaišomos su purvo ir triukšmoskiediniu. Tikslingai formuojamasnemąstantis, vertybines orientacijaspraradęs bedvasis vartotojas. Sumaištisprotui, besielis penas širdžiai.D. Sadauskas. Bet juk taip visadosbuvo ir bus, tikriausiai kituatveju pasaulis būtų neįdomus irneskatintų kūrybos.ML. Belyčių angelų pasaulis tikraimažiau skatintų kūrybai, negu kadtarp angelų šmėžuojantis vienas kitasnuodėmių skleidėjas kipšas.D. Sadauskas. Nesu už vienpusįpasaulį. Įveikti žmogaus gyvenimokelyje kylančius sunkumus padedavertybės, kurias nuo mažens formuojašeima, mokykla, Bažnyčia,turi formuoti visas kultūros ir menopasaulis. Žmogus parengiamas pasitiktijam tenkančius išbandymus,kopti dvasingumo laiptais. Gretamasinių, pramoninių daiktų ir kūrinių,kurie taip pat būtini žmonijai,ypač tam tikrame brandumo lygmenyje,nereikėtų pamiršti ir tikrųjų,išliekamąją vertę turinčių kūrinių,kitų dalykų.Už aukštesnępramogos pakopąML. Kaip vertinate pramoginę muziką– kaip žemesnį muzikinio menolaiptelį? O gal tai irgi vertybė, klausytojoatgaivos nuo kasdienės rutinos irproblemų forma?D. Sadauskas. Kuo daugiauskaitai, mokaisi, kuri, tuo mažiautenkina banali pramoga. Tiksliaukalbant – pradedi kitaip suvokti ir

2010 m. birželio 17 d. Nr. 12(434) Mokslo Lietuva 13PašaukimasKompozitoriaus Vytauto Klovos 1998 m. Danieliui Sadauskui dedikuotas kūrinys„Loreta“ (skirtas 1991 m. sausio13-ąją žuvusiai Loretai Asanavičiūtei)pačią pramogą. Ta pati gera nuotaika,linksmumas, optimizmas atsirandane muzikiniuose „kvaišaluose“,bet aukštesnės kokybės muzikoje arliteratūroje. Tai lyg aukštesnė pramogospakopa, teikianti pasitenkinimąir poilsį.ML. Ir pramoga gali būti intelektuali.D. Sadauskas. Manau, taip. Kartąpadainavau linksmų dainų, vienaklausytoja po pasirodymo sako: „Nemaniau,kad Sadauskas dainuoja irlinksmus dalykus“. Neseniai teko dalyvautidailininko Jono Daniliauskoparodos atidaryme, įžangai padainavauliaudies dainą Vai žydėk, žydėk,nes ir Daniliausko kūryboje to liaudiškumopakanka. Žvelgdamas į jopaveikslus dainavau daugiau liaudiesdainų – liūdnų, tragiškų, linksmų,kurios tarsi visai netikėtai nužengėiš dailininko paveikslų. Liaudiesdainos tarsi spontaniškai atsiliepė įJono Daniliausko tapybą.ML. Puiku, jeigu liaudies dainojepavyksta laiku ir vietoje rasti tuos jaudinančiusatitikmenis, kurių yra ir mūsųdabarties dailininkų kūryboje. O kadliaudies dainų kartais archajiškuoseįvaizdžiuose, simboliuose, savaip semantiniuoseženkluose užkoduota giliišmintis, tautos etine ir estetine vertybiųsistema tikriausiai mažai kas abejoja.Tik mums patiems dar reikia priaugtiiki savo tautos liaudies mene slypinčiųdvasios lobių, pajusti savo tautos giliąišmintį, kartais nenusileidžiančią išmoningiausiomsfilosofijoms.D. Sadauskas. Liaudies dainą,pavyzdžiui, iš J. Basanavičiaus užrašytų,galima padainuoti kad ir penkiaisvariantais.ML. Tik ar nenusibos klausytojams?D. Sadauskas. Nenusibos. Kartąkoncerte pasakiau klausytojams, kaddainuosiu tą pačią liaudies dainąSu kompozitoriumi Vytautu Klova, 1998 m. Iš D. Sadausko asmeninio archyvoskirtingai, vis naujomis potekstėmis.Iš tiesų įdomiai pavyksta.ML. Tos potekstės slypi liaudiesdainoje, o gal Jūs pats jas kuriate atlikimometu?D. Sadauskas. Galimas dalykas,tose dainose tos potekstės užkoduotos,kai kuriose galima jų atsekti nevieną. Paprastai dainininkas dainuojapagal vieną interpretaciją. Mankaip tik rūpėjo klausytojams atskleisti,kad vienas, kad ir labai vykęs atlikimas,neišsemia visų dainoje glūdinčiųpoteksčių. Kaip sakė JustinasMarcinkevičius, meno kūrinys – taikambarys, kurį norint atrakinti irįeiti pirmiausia reikia rasti raktą...Jeigu pavyksta tą raktą aptikti, jauesi tame kūrinio „kambaryje“. Yrane tik kūrinys, bet ir tu jame esi, obūdamas gali kurti.ML. Jau esi ne šiaip prašalaitisar svečias, bet iš vidaus gali kūrinį suvokti?D. Sadauskas. Taip, tada galikūrinį perteikti visai netikėtu rakursu.Kas užkuria kūrėjąML. Visada labai įdomu, kaip kūrėjasimasi improvizacijos ir kaip patstą procesą aiškina. Labai dažnai nesugeba,nesiryžta arba nenori aiškinti.Todėl įdomu išgirsti apie Jūsų patirtį.Jeigu ryžtatės improvizuoti, tai atliekatespontaniškai, kaip kad įvyko prieJono Daniliausko paveikslų, o gal improvizacijairengiatės kaip atsakingamuždaviniui, savaip egzaminui?D. Sadauskas. Tam tikrą pradinįsumanymą visada turiu, bet patsatlikimo aktas juk taip pat kūryba.Atliekant kūrinį kyla ir savaiminiųinterpretacijų. Apskritai visa kūrybaateina iš Dievo, o įgyvendini savodarbu – bent taip galvoju. Kūrybanuo žodžio „kurti“, o kas žino, kaipir kas ten tave užkuria. Labai daugpriklauso nuo situacijos, publikos,aplinkos.ML. Grįžkime prie kompaktiniųplokštelių „Esi gyva pilis“. Kaip pavykoatskleisti Lietuvos istoriją muzikoje?D. Sadauskas. Šis kompaktiniųplokštelių komplektas skirtas Lietuvosvardo paminėjimo 1000-mečiui,Žalgirio mūšio 600-osioms metinėmsir Lietuvos valstybės atkūrimo20-osioms metinėms. Pradedumuzikiniu kūriniu Mindaugo dvasia(muz. V. Klovos, ž. D. Remio) ir baigiuPaskutinių lietuvių malda (muz.A. Martinaičio, J. Žemkalnio eilės).Ta malda nepabaigiama, nes patyssau ir esame paskutiniaisiais lietuviais.Ir kiekviena būsimoji kartabent jau sau pačiai bus paskutiniaisiaislietuviais.Tarp paminėtųjų dviejų kūriniųtelpa dar 35 kūriniai. Vieni labiaumėgstami ir plačiau dainuoti, kiti –mažiau. Štai kad ir Prano PuskunigioDaina apie senovę buvo klausytojųmėgiama ir gan dažnai skambėdavo,o ją į plokštelę įtraukiau, nes dainojeįvardijama senovė – kaip simbolis.Tematikai labai tiko.Taip pat dainuoju Silvestro Valiūno(1787–1831) baladę Birutė. Taipirmasis iš valstiečių kilęs Lietuvospoetas ir rašytojas, kuris Vilniujeketverius metus mokėsi Vyriausiojeseminarijoje prie Vilniaus universiteto,bet kunigu netapo. Grįžo įtėviškę, palaikė ryšius su lietuviųinteligentija ir to meto literatūriniujudėjimu. 1957 m. išleistoje Lietuviųliteratūros chrestomatijoje tvirtinta,kad mirė skurde ir vienišas. Bet1986 m. išleistoje Lietuvių literatūroschrestomatijoje jau rašoma, kadS. Valiūnas dalyvavo 1831 m. sukilimeir žuvo.Autentiško Birutės teksto neišliko,tačiau yra 1824 m. Dionizo Poškospadarytas nuorašas, esantis jorankraščių ir užrašų rinkinyje BitelėBaublyje. Atlieku jau kitą dainos variantą,kuris buvo paplitęs liaudyje. Šįvariantą 1842 m. paskelbė LiudvikasJucevičius, o muzikinį variantą pagalJucevičiaus tekstą Kartenoje užrašėPetras Skrodenis. Man šis variantaspasirodė priimtiniausias.Šiuo atveju nesistengiu parodytisavęs, man esminis dalykas – kūrinys.Aišku, gerai, jeigu gali parodytibalso grožį, techniką, vokaliniusduomenis, bet labai rezervuotai.Vis dėlto balsas, instrumentas turipatraukti, neatstumti, klausytojasturi jausti, kad atliekamas kūrinysparemtas dainininko protu, širdimiir kvėpavimu. Jeigu protą atimsi,liks tik balsas. Italų dirigentas ArturasToskaninis yra pasakęs: „Jeigudainininkas išdainuoja mano tylą,aš juo tikiu“.ML. Tai subtilumo, vidinės kultūrosar muzikinės erudicijos išdava?D. Sadauskas. Visa, ką išvardijote.mas karalius Mindaugas.D. Sadauskas. Tai Vytauto monologasiš V. Budrevičiaus nebaigtosoperos Žalgiris (G. Astrausko libretas),Vytauto arija iš V. Klovos operosDu kalavijai (Žalgiris) pagal J. Mackoniolibretą ir daina Vytauto dvasia(muz. V. Juozapaičio, ž. A. Dabulskio).Atskira vieta tenka Prutenojeišspausdintai L. Rėzos baladei Ona irVytautas (išvertė V. Bložė, melodijaJ. Vyliaus).Kilo nemažai klausimų, kaipišspręsti muzikinį Vytauto personažąbaladėje Ona ir Vytautas, panašiproblema kilo interpretuojantS. Valiūno Birutę. Pamėginauįrašyti autentiškas Baltijos jūrosšniokščiančias bangas, kurios sudarofoną atliekant S. Valiūno Birutę, ominint Birutę nuskamba senovinėsDanielius Sadauskas interviu metu „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje. 2010 m. birželisVytautas lenkiakaralių MindaugąML. Naujoje kompaktinėje plokštelėjedidžiajam kunigaikščiui Vytautuiskirti net keturi kūriniai. Gerokai lenkiakanklės.Siekdamas perteikti Onos ir Vytautopersonažus L. Rėzos baladėjeniekur neradau užrašytos melodijos.Sužinojau, kad etnografas J. Vyliusiš Marijampolės šiam kūriniui yrapritaikęs melodiją. Ta melodija manpasirodė pernelyg paprasta ir galnet mažai tinkama tokia prakilniaibaladei. Vis nedavė ramybės mintis,ką reikės daryti. Girdžiu skambantV. A. Mocarto operos Figaro vedybospagrindinį motyvą. Toks paprastas,o juk aukščiausias Mocarto kaipkompozitoriaus pakilimas. Vadinasi,paprastume kažkas slypi. Apsisprendžiaupasinaudoti J. Vyliaus melodija,bet paprašiau modernaus kompozitoriausVytauto Barkausko, kadjis sukurtų muzikinį Krėvos pilies irkalėjimo įvaizdį. Kunigaikštienė Onasavo drabužius atiduoda Vytautui iršis pabėga iš kalėjimo. V. Barkauskassukūrė dramatišką muzikinį Krėvospilies vaizdą – tada galėjau imtisišdainuoti baladę.Kiekvienam kūriniui reikia savojorakto, norint prie jo prieiti. Otam tenka gerokai įsigilinti į kūriniotekstą, pastudijuoti epochą.Kalbėjosi GediminasZemlickas2010 m. Mokslo Lietuva vykdo projektąMokslui, visuomenei ir kultūrai.Siekdama populiarinti laikraštyjepublikuojamą medžiagą redakcijaleidžia naudotis publikacijomis tol,kol Spaudos, radijo ir televizijos rėmimofondas rems minėtą projektą.

14 Mokslo Lietuva2010 m. birželio 17 d. Nr. 12(434)tradicija ir dabartisVilniaus žemaičių (ir kitų) stiprybės šaknysKaip ir visa Lietuva, Vilniausžemaičiai atkuto su Atgimimu.1989 m. įkūrė Žemaičių kultūrosdraugijos Vilniaus skyrių, norsgyvenime įsitvirtino Vilniaus žemaičiųdraugijos vardas. Kartais girdimesakant, kad žemaičius sunku išjudinti.Visai galimas dalykas, bet jeigu žemaitisišsijudina, jį jau sunku sustabdyti.Tą patį galime pasakyti ir apie Vilniausžemaičių draugiją, labai gyvybingą, kupinągerų sumanymų, o svarbiausia –juos įgyvendinančią.Savo veiklą Vilniaus žemaičiai pradėjolyg ir nuo formalių dalykų įteisinimo:1992 m. jau turėjo „Žemaičiopasą“ – draugijos nario pažymėjimą,1996 m. – Vilniaus žemaičių draugijosvėliavą. Dabar jau antroje vėliavojedrūtai užrašyta Vėlniaus žemaitė. (Dėltų „ė“ kyla tam tikrų abejonių, bet negiaukštaitis pradės mokyti žemaičius,kaip reikia jų kalba rašyti – žemaičiaipatys išsiaiškins.) Virš užrašo – skydassu tradicine žemaičių meška ir karūna.Išeitų, kad žemaičiai – taikūs žmonės,kardais nemojuoja, niekam negrasinair į svetima nesigviešia, bet už visa,kas jiems teisėtai priklauso, pasiryžęgrumtis iš paskutiniųjų, meška – nepajudinamosjų tvirtybės simbolis.Nesu tikras, kad draugijos narė dailininkėkeramikė Genovaitė Jacėnaitėbūtent tokią mintį buvo užkodavusidraugijos vėliavos pirmajame eskize,o dailininkas tekstilininkas AnicetasJonutis – pasiūtoje naujoje vėliavoje,su kuria Vilniaus žemaičiai paprastaiir pasirodo viešumoje. Pagaliau jukkiekvienas vertintojas turi teisę ir įsavitą interpretaciją – svarbu nenukryptinuo istorinės tiesos ir nepamintižemaičiams būdingų būdo bruožų.Nepailstanti Vilniaus žemaičiųdraugijos pirmininkė Dalia Juodkaitė-Dirgėlienėper 14 vadovavimodraugijai metų narių skaičių sugebėjopadidinti dešimteriopai – iki dviejųšimtų. Vadinasi, turi magnetuką,kuris traukia, o ne atstumia žmones.Šiuo atveju apgalvotai pavartojau žodįžmones. Mat Vilniaus žemaite nėraįsisukę vien į savo kiautą, nekliedi autonomizmoar kokia kita populistinesusireikšminimo liga, jų siekis neskaidyti, bet burti – stiprinti Lietuvą.Tuo reiškiasi Vilniaus žemaičių pilietinėbranda, gilus draugijos gyvavimoprasmės suvokimas. Sektinas pavyzdysir daugeliui kitų kraštiečių draugijų.Vilniaus žemaičių kultūros draugijosveikla vieša, jie neužsidaro vien savoklubinėje erdvėje, o į renginius mielaikviečiasi aukštaičius, dzūkus, sūduvius,lietuvininkus, žodžiu, – visus lietuvius.Dėl tokio atvirumo tik laimi. Įdomusdalykas: kuo labiau Vilniaus žemaičiaiatsiveria pasauliui, tuo daugiau jėgųįgyja savo pačių tradicijoms puoselėti,istorinei ir kultūrinei atminčiaigaivinti.Apie tai gegužės 18-ąją buvo kalbamaVilniaus mokytojų namuose,kur iškilmingai paminėtas Vilniausžemaičių draugijos 20-metis. Aktyviausiussostinės žemaičius apdovanojoLR Kultūros ministerijos atstovai,labiausiai pasižymėjusiems žemaičiamsVilniaus miesto mero pavaduotojasGintautas Babravičius įteikė padėkosraštus, o Savivaldybės Kultūros, sportoir turizmo departamento direktoriauspavaduotojas Edmundas Žalpys žemaičiamsįteikė angelą kaip jų prasmingosveiklos globėją. Dailininkei GenovaiteiJacėnaitei suteiktas Vilniaus žemaičiųkultūros draugijos garbės nario vardas.Tarp garbės narių ir alpinistas VladasVitkauskas, lakūnas Jurgis Kairys,etnologas ir fizikas Libertas Klimka (nežemaitis), kompozitorius ir muzikantasJurgis Gaižauskas (jau iškeliavęs įAmžinybę), draugijos tarybos narėGenovaitė Lasauskienė.Ne tik save, bet ir kituspopuliarinaŠių eilučių autoriui yra tekę dalyvautidaugelyje Vilniaus žemaičių renginiųir išvykų. Kviečiamas negali atsispirti,nes net jei ir nesi žemaitis, tarpjų visada pasijunti dar labiau lietuvis,o tai labai gerai šiame ne visai tvariamepasaulyje. Nė iš vieno žemaičio nesugirdėjęs, kad gimtoji kalba nesvarbi,kad pasaulyje jos niekas nesupranta,tad greičiau persiimkime didžiųjų tautųkalbomis. Net internetinėje erdvėje,kur gali pasirašinėti slapyvardžiais,neteko patirti, kad koks nors žemaitėlisbūtų nusivylęs savo gimtąja kalba artarme, savo tautinį tapatumą norėtų iškeistiį kitokį, globalių vėjų atpūstą. Tadgal teisus Kretingoje gyvenęs žymusiskraštotyrininkas Ignas Jablonskis, kurispačią sąvoką Žemaitija buvo linkęskildinti iš žodžio žemė, o ne žemas.Vadinasi, ir žemaičiai neatplėšiami nuožemės, štai kodėl iš žemaičių mokomėsstiprybės ir ištikimybės savo šaknims.Dabartinio žmogaus nenustebinsitolimomis kelionėmis – net Tailandasnesunkiai pasiekiamas, o kai kas tenvisą mėnesį sugeba pramogauti net irdarbo metu. Žemaičiai tokių pramogųMokslo LietuvaGer bia mi skai ty to jai, laik raš tį Moks lo Lie tu va ga li te pre nu me ruo ti ne tik paštoskyriuose, bet ir in ter ne tu, tin kla la py je www.pre nu me ra ta.lt. Taip pat galimaprenumeruoti prekybos centrų MAXIMA XX ir MAXIMA XXX informacijos skyriuose.Štai šitaip nuotaikingai Vilniaus žemaičių kultūros draugijos 20-metį mini Tarybos nariai, aktyvas ir svečiaisau neleidžia, nes ir gimtoje šalyje randapeno protui ir širdžiai. Būtų galimaišvardyti daugybę puikių renginių,kuriuos surengė sostinės žemaičiaiVilniaus mokytojų namuose ar už jųribų, bet toks rašinys išsilietų į plačiosapimties studiją. Kaip čia neprisimintikad ir praėjusių metų vasaros kelionėspas Liepojos lietuvius, aplankant1260 m. vykusio Durbės mūšio lauką(šiemet minime ne tik Žalgirio mūšio600-ąsias ir Durbės mūšio 750-ąsiasmetines), senąją Durbės pilį, neaplenkiantir Bauskės pilies netoli Lietuvospasienio. O pakeliui Palangoje buvoaplankyti šiame kurortiniame miesteplušantys, Žemaitiją ir Lietuvą savodarbais garsinantys tautodailininkaiZita Baniulaitytė, Teresė Žulkienė irAlbertas Žulkus.Atgimsta senieji raštaiApie Palangą dažniausiai prisimenamevasarą, kai ateina metas kaitintiskopose, o įkaitusį kūną mirkyti Baltijosjūros sūryme. O kad Palangoje gyvenadaug labai kūrybiškų žemaičių kartaisnė nesusimąstome, nes per žmoniųantplūdį dažniausiai net ir vietiniųžmonių nematome. Vilniaus žemaičiaiį tokią išvyką pakvietė, kur ne Palangospaplūdimys, kopos ir jūra, bet trys šiamekurorte gyvenantys kūrėjai turėjobūti svarbiausias apsilankymo siekis.Galima spėti, kad tai muziejininkėsDanutės Mukienės idėja. Šiuo metuDanutė gyvena Vilniuje, leidžia puikų,labai turiningą žurnalą Žemaičių žemė,parengė jau ne vieną knygą, ir apskritaidaro daug kitų naudingų darbų.Ne vienus metus yra dirbusi Palangoskultūros skyriuje, tad jai puikiai pažįstamasšis kraštas.Danutė Mukienė Palangoje pirmiausiamus nuvežė į Smilčių gatvę,kur įsikūręs Palangos krašto etnoklubasMėguva. Jam vadovauja Zita Baniulaitytė,kuri yra ne tik etnokluboMėguva, bet ir to paties pavadinimofolkloro ansamblio vadovė. Šiemet šiskolektyvas Belgijoje sename universitetiniameLeuveno mieste dalyvavovelykiniame folkloro ansamblyje.Belgijoje Mėguva parodė dvi programas:inscenizavo vieną vestuvių dalį– pintuves – ir Velykų plaktuves. OVilniaus žemaičiams Zita Baniulaitytėpademonstravo, kokių dalykų galimaišmokti tradicinės tekstilės Palangosmokymo centre. Jis įsikūręs buvusiojerusų mokykloje, kurioje prieš tai buvolietuviška gimnazija. Dabar čia mokomaausti tradicinius žemaitiškus audinius,galima išmokti siūdintis tautiniuskostiumus. Tam pasitarnauja geriausipavyzdžiai iš močiučių skrynių, kuriųvis dar surandama.Zita Baniulaitytė moko austitautines juostas, megsti megztukus,vilnones kojines, pirštines, riešines.Riešinės – tai megztas arba nertas vilnonispuošnus rankogalių užmovas.Ponia Zita tikras autoritetas ne viensavo mokytinėms, įvairiose Lietuvosvietose rengiamų seminarų ir konferencijųdalyviams, bet ir tikriemslietuvių tautinio kostiumo žinovams.Tautinio kostiumo kolekcijos kūrimodaugiamečio projekto mokslinėvadovė, įspūdingo albumo Lietuviųtautinis kostiumas (2006 m.) autorėmenotyrininkė Teresė Jurkuvienė vienamestraipsnyje prisipažino, kad jaitautinio kostiumo autoritetas – ZitaBaniulaitytė.Etnoklube Mėguva vien audiniaisneapsiribojama – mokoma ir tradiciniųžemaičių valgių gaminimo, pavyzdžiui,sukti kastinį ir kitų kulinariniųįmantrybių.Etnoklube rūpinamasi senuojuPalangos krašto paveldu, kultūra, istorija.Ir ne vien tam, kad tą vyresniųjųžmonių darbuose ir savimonėje išlikusįpaveldą primintų, bet ir aktualizuotų,dabartintų, o tai ne visada paprasta.Reikia išmanymo, didelės pajautos, bettai ir yra kultūros žmonių dalia – nevien priedermė, bet ir džiaugsmas, savoveiklos prasmingumo suvokimas.Jurginės, Jorė,PergrubisKas yra skaitęs dabartinio Klaipėdosuniversiteto rektoriaus archeologoVlado Žulkaus ir etnologo LibertoKlimkos publikacijas apie Birutėskalno Palangoje senovėje atliekamuspaleoastronominius matavimus ir senąsiaspajūrio krašto šventes – Jurginesir Šv. Roko atlaidus, – turi supratimą,kokia tai reikšminga senosios Palangos,apskritai baltiškojo pajūrio praeitiesdalis. Tačiau Šv. Roko šventė užsiliko, oJurginės pamirštos. O juk per JurginesLietuvos energetikosinstitutasskelbia priėmimą įtechnologijos mokslų energetikos ir termoinžinerijos krypties (06 T) irsocialinių mokslų ekonomikos krypties (04 S)nuolatinės formosDOKTORANTŪRĄStojantieji į doktorantūrą asmenys pateikia:· prašymą instituto direktoriaus vardu, kuriame nurodo doktorantūroskryptį ir formą (prašymo formą rasite www.lei.lt, Informacija,Doktorantūra);· gyvenimo aprašymą;· kvalifikacinio magistro laipsnio arba jam prilygstančio aukštojoišsilavinimo diplomo ir jo priedų arba priedėlių kopijas (teikiantdokumentus turėti originalą);· dviejų mokslininkų rekomendacijas;· paskelbtų mokslo darbų sąrašą ir jų atspaudus, o jeigu jų nėra –doktorantūros krypties mokslinį referatą;· asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją;· kitus kvalifikaciją įrodančius dokumentus.Dokumentai priimami Lietuvos energetikos institute,Breslaujos 3, 44403 Kaunas, 233 kab.iki 2010 m. birželio 28 d. 12 val.Daugiau informacijos teiraukitės tel. (8 37) 401809,faks. (8 37) 351271,el. p. jolanta@mail.lei.lt, www.lei.ltGedimino Zemlicko nuotraukaNukelta į 16 p.

2010 m. birželio 17 d. Nr. 12(434) Mokslo Lietuva 15Mokyklų vadovų kvalifikacijos tobulinimas(is) –geresnei ugdymo(si) kokybeiDanguolė Bylaitė-Šalavėjienė,VPU Profesinių kompetencijų tobulinimo instituto koordinatorėtarptautiniams ryšiams ir projektinei veiklaiKai vidurinių mokyklų abiturientailaiko brandos egzaminus,prasminga apmąstytimokyklų vadybos ir vadovų kompetencijųtobulinimo klausimus. Ar galimepagerinti moksleivių ugdymo(si)kokybę, sudarydami sąlygas mokyklųvadovams tobulinti vadybineskompetencijas? Šis klausimas ypačdomina NordPlus Horizontal programosprojekto Mokyklų vadybos tobulinimasBaltijos regione (2008–2010)iniciatorius – Vilniaus pedagoginiouniversiteto Profesinių kompetencijųtobulinimo instituto, Tartu universitetoEdukologijos fakulteto, Daugpiliosavivaldybės Švietimo skyriausspecialistus.Straipsnyje trumpai pristatomoskai kurios projekto veiklose dalyvavusiųtyrėjų mintys apie mokyklųvadybos Baltijos regione problemasir galimybes jas spręsti tobulinantvadovų kompetencijas.XXI amžiaus pradžiosiššūkiai ir vadybinėskompetencijosProf. habil. dr. Rimantas Želvysprojekto darbo grupės susitikimeVilniuje 2009 m. vasarį pažymėjo,kad kiekvienas laikmetis kelia savusiššūkius. Problemos, su kuriomis susidurdavošvietimo įstaigų vadovai1989-aisiais, skiriasi nuo tų, su kuriomissusidurdavo švietimo vadovai1999-aisiais, o šios savo ruožtu skiriasinuo 2009 metų problemų. Problemosnuolat keičiasi – vargu ar šiandienkas nors gali pretenduoti pateiktivisą problemų sąrašą. Bene pagrindiniaiiššūkiai, kurių užuomazgas jaugalima buvo stebėti paskutiniajameXX amžiaus dešimtmetyje ir su kuriųapraiškomis susiduria švietimoorganizacijos vadovas XXI amžiuje,yra šie: decentralizacija, standartizacija,globalizacija, marketizacija.Iššūkių pobūdis formuoja ir atitinkamusreikalavimus vadovui. Ką reiškiaišvardytieji iššūkiai šiuolaikinės švietimoorganizacijos vadovui? Dabarvadovui tenka priimti sprendimus,kuriuos anksčiau kažkas priimdavo užjį. Švietimo vadybos problemos įvairiosešalyse panašėja, atsiranda rinkossantykių ir konkurencijos elementų.Svarbesnis vaidmuo tenka vadovoasmenybei, jo kaip lyderio savybėms.Didėja darbo krūvis ir atsakomybėuž problemines sritis: ten, kur neišvengiamikonfliktai arba stokojamaresursų. Vadovas vis labiau įspraudžiamasį tam tikrus rėmus, kurių ribosejis priverstas priimti sprendimus. Taidaro vadovo veiklą sudėtingesnę, tenkaatsižvelgti į vis daugiau rodiklių irkriterijų. Kiekvienas plačiau mąstantisir galvojantis apie ateitį švietimo organizacijosvadovas turėtų numatytistrategiją, kaip būtų galima maksimaliaipasinaudoti teigiamais XXIamžiaus iššūkių aspektais ir eliminuotiarba bent jau minimizuoti neigiamuspadarinius.Paskutinis pastebėjimas: komandinisdarbas, standartai, tarptautinisbendradarbiavimas, reitingavimasir kt. – tai viso labo tik priemonėssvarbiausiam tikslui siekti, t. y. suteiktikiekvienam besimokančiajam gerą išsilavinimą.Kitaip tariant, svarbiausia –Darbo grupės susitikimas Vilniuje, VPU Profesinių kompetencijų tobulinimo instituteugdymo turinys. Lemiamos reikšmėsturi tai, ko mokome ir kaip mokome.Deja, per gausias reformas šis esminisdalykas kartais pamirštamas. Jeigu jausutinkame, kad be įgimto optimizmoir lyderio savybių švietimo organizacijųvadovui reikalingos ir išmoktoskompetencijos, svarbiausioji kompetencija– ugdymo turinio valdymas.Meistriškumomodelių diegimasEstijos mokykloseTartu universiteto mokslininkasDr. Hasso Kukemelk, pristatydamasprojekto metu (2009 m.) įvykdytąmokyklų vadybos Estijoje tyrimą, paminėjo,kad nemažai švietimo įstaigųEstijoje pastaruoju metu perėjo priebendrųjų kokybės valdymo principųir meistriškumo modelių, kad būtų geriaureaguojama į dabartinius visuomenėsporeikius. Visos Estijos vidurinėsmokyklos privalėjo pradėti taikyti kokybėsvaldymo principus nuo 2006 m.rugsėjo mėnesio (Estijos švietimoir mokslo ministerijos 2006 m. rugpjūčiomėnesio reglamentas Nr. 23).Institucijos galėjo laisvai pasirinktisistemą, bet visa pagalbinė ir mokomojimedžiaga parengta remiantisEuropos kokybės valdymo fondo(EFQM) meistriškumo modeliu. Todėltyrimas buvo vykdomas remiantisEFQM modelio pagrindiniais klausimais:Strateginis mokyklos valdymas,Mokyklos išteklių (žmogiškųjų, fizinėsinfrastruktūros ir finansinių išteklių)valdymas, Mokymo ir ugdymo procesaimokykloje. Būtent šios pirmiaupaminėtos trys sritys iš mokyklų vadovybėsreikalauja pačios rimčiausiosanalizės ir aiškios vizijos, kad būtųišsaugota teisinga mokyklos valdymokryptis.Mokyklų vadybos tyrimas Estijojeparodė, kad dauguma mokyklųapibrėžia strategines kryptis ir prioritetus.Mokyklos veiklos planavimoprocese direktoriai atsižvelgia į mokiniųir tėvų pasitenkinimo mokyklanuomonę (86 proc.). Sudarydami mokyklosveiklos planus, direktoriai darlabiau atsižvelgia į tai, kaip mokytojaivertina mokyklos klimatą (92 proc.).Dar daugiau, planuodami mokyklosvaldymą ir plėtrą, 98 proc.direktoriųatsižvelgia į mokytojų nuomonę.Gana svarbios jiems mokinių ir tėvųnuomonės – į tai atsižvelgia 90 proc.direktorių.Tyrime dalyvavę Estijos direktoriainėra labai patenkinti mokyklų sistemosviešaisiais ryšiais. Tik 18 proc.iš jų visiškai sutiko, kad mokyklosveikla gerai atspindima žiniasklaidoje.Tai rodo viešųjų ryšių problematiką –mokyklos žiniasklaidoje nušviečiamostik mokyklų skandalų atvejais, opuikus mokytojų darbas nėra ta žinia,kuri patektų į naujienas.Dr. Hasso Kukemelk pabrėžė, kadugdymo turinio valdymas – pagrindinismokyklos valdymo klausimas.Mokinių gebėjimų plėtra, mokymasis,naujų įgūdžių įgijimas – svarbiausimokyklos tikslai. Todėl suinteresuotųšalių pasitenkinimas mokymosiir mokymo aplinka – labai svarbusdalykas. Dauguma respondentų buvopatenkinti dėstymo kokybe (vidurkis4,1, SD=0,63), bet tik 18 proc.visiškai sutiko su teiginiu. Įdomu,kad mokyklų direktoriai teigia, jog jųmokyklose dirba puikios mokytojųkomandos, tačiau mokiniai ne tokiejau geri. Taip pat tik 24 proc. mokyklosdirektorių visiškai sutinka su teiginiu,kad mokinių individualūs gebėjimaisudaro mokymo pagrindą mokyklose.Beveik tokie pat (25 proc. sutikovisiškai) buvo respondentų atsakymaidėl mokinių bendrųjų kompetencijųanalizės. Šie atsakymai rodo, kadrespondentams labiau rūpi mokyklosaplinka, mokytojų nuomonės ir t. t.,negu mokinių gebėjimų plėtra.TyrimasTarp mokyklųLietuvoje didėjakonkurencija„Šiuo metu daugelis šalių į švietimąžiūri kaip į itin svarbią gyvenimosritį, pagrindinį tautos prioritetą, nestobulėjant žmogui kaip asmenybei,neatskiriamai visuomenės daliai, tobulėjair pati visuomenė. Pagrindinisšvietimo įstaigų tikslas – žmogausugdymas. Ugdymo(si) rezultatus nemažailemia gera įstaigos vadyba, –projekto darbo grupėje pažymėjo dr.Algimantas Šventickas, VPU Profesiniųkompetencijų tobulinimo institutodirektorius. Pristatydamas 2009 m.Lietuvoje atlikto mokyklų vadybostyrimo rezultatus, teigia, kad 90 proc.mokyklų turi patvirtintą viziją ir misiją,tačiau turinčių aiškų penkerių metųproblemų sprendimo planą nurodėtik trečdalis respondentų. Vadovamssunku identifikuoti problemas, numatytijų sprendimo kelius. Mokyklosplėtros plano aiškius uždavinius turiužsibrėžę apie 80 proc. mokyklų vadovai.Tačiau paprašyti įvertinti plėtrosplano įgyvendinimo rezultatus, tik 30proc. visiškai patenkinti rezultatais, 53proc. vertina gerai ir patenkinamai.Vadinasi, yra daug dar nenumatytųtrukdžių iškeltiems uždaviniams pasiekti.Beveik visi respondentai (93proc.) pažymėjo, kad jie, planuodamiveiklą, apgalvoja bendruomenėsvystymosi galimybes, vaikų skaičiųrajone, lūkesčius, ekonominę aplinką,darbo jėgos rinką, popamokinėsveiklos poreikius.Pagrindinė mokyklos veiklossritis – ugdymas. Ugdymo rezultataitaip pat labai daug priklausonuo vadovo vadybinės veiklos. Buvopasiteirauta, kaip vadovai vertinamokymo bei mokymosi rezultatussavo vadovaujamoje įstaigoje. Labaipalankiai vertina 22 proc., 63 proc.yra patenkinti esamais rezultatais,o 13 proc. susilaiko nuo palankausvertinimo. Tie, kurie labai palankiaivertina mokyklos ugdymo rezultatus,teigia, kad ir mokiniai noriai eina įpamokas, neturi problemų dėl lankomumo.Ketvirtadalis respondentųatsakė, kad mokiniai nenoriai lankomokyklą, praleidžia daug pamokųbe pateisinamos priežasties. 19 proc.vadovų visiškai įsitikinę, 70 proc. tiki,kad mokiniai supranta, ko mokytojaiiš jų reikalauja. 9 proc. respondentųsusilaiko nuo tokio vertinimo. Labaitolygiai pasiskirstė vadovų atsakymai(apie 47–48 proc.), kuriuose labai palankiaiir palankiai vertina mokytojųdarbą, mokiniai nuolat skatinamisiekti geriausio rezultato, mokytojamsrūpi mokiniai. Mokiniai mokosi to,ko jiems reikės tolesnėms studijoms,sėkmingam gyvenimui.Išanalizavus visus atsakymus galimateigti, kad švietimo įstaigų vadovaianalizuoja visas veiklos sritis, susijusiassu ugdymu, ieško optimaliausiųkelių problemoms spręsti.Atviro tipo klausimuose apie mokyklosstipriąsias puses respondentairašė, kad žmogiškieji ištekliai labaigeri, aukštas pedagogų kompetencijoslygis, geri santykiai, puikus bendradarbiavimassu socialiniais partneriais,aktyvi projektinė veikla. Taippat vadovai akcentavo saugią aplinką,gebėjimą dirbti grupėje, mokyklosetosą, gerus pasiekimus ugdymo srityje,puikius valstybinių egzaminųrezultatus. Puiki materialinė bazė,renovuotos mokyklos, jaukios klasės.Apie 40 proc. respondentų akcentavopopamokinės veiklos įvairovę iraukšto lygio renginių organizavimą.Respondentai pabrėžia, kad mokyklosetenkinami mokinių ir kitų bendruomenėsnarių poreikiai, atsižvelgiama įsocialinę ir kultūrinę aplinkas.Apie mokyklos silpnąsias pusesrespondentai rašė, kad tarp mokyklų yradidelė konkurencija, kita problema –mokinių ir finansavimo mažinimas,mokinių mokymosi motyvacijosstoka, per didelis mokymosi krūvis,sunkiai bendraujama su asocialiomisšeimomis, daug praleistų pamokų.Apie trečdalis (31 proc.) respondentųpažymėjo strateginio planavimosunkumus: jiems neaišku, kaip išskirtiprioritetus, rūpesčių kelia neapibrėžtasfinansavimas, neišnaudotos galimybėstaikant mokymo diferenciavimo ir individualizavimometodus. Mokykloseyra šiuolaikinių mokymo priemonių,interaktyvios lentos galimybių panaudojimostoka, maža programinėsįrangos pasiūla.Vadovai kaip silpnąsias savo darbopuses įvertina bendradarbiavimą sutėvais, nepakankamą tėvų dėmesį ugdymoprocesui, prevencinei veiklai.Daugpilio mokyklųbendruomenėsnerimauja dėl ateitiesDaugpilio miesto Švietimo departamentodirektorė Olga Dukšinska,aptardama 2009 m. įgyvendintomokyklų vadybos tyrimo Latvijojerezultatus, pažymėjo, kad mokyklosbendruomenės nerimauja dėl ateities,kuriai įtakos turi ekonominė krizė irmokyklų optimizavimo procesas valstybėje.Aptardama silpnąsias ir stipriąsiasmokyklų vadybos Latvijoje puses,išryškino šiuos momentus. „Mokyklųdirektoriai mano, kad mokyklos aplinka,pagalba mokiniams ir mokymobei mokymosi procesai – stipriausiosmokyklos pusės. Taip pat teigiamaivertina projektinį darbą, neformalųugdymą, užklasinę veiklą, mokinių irmokytojų tarpusavio santykius.Silpniausioji vieta, anot mokyklosvadovų, – ištekliai, mokyklos fizinėaplinka, mokinių mokymosi motyvacija,finansavimas ir darbas su tėvais.Mokyklos materialinė bazė nurodomakaip santykinai silpna pusė.“Plačiau apie atliktą mokyklų vadybosBaltijos regione tyrimą ir vadybosgerąją patirtį kviečiame skaitytinetrukus bibliotekose pasirodysiančiameNordPlus Horizontal programosprojekto Mokyklų vadybos tobulinimasBaltijos regione leidinyje. Projekto rėmėjai:NordPlus Horizontal programa,kofinansavo – LR Vyriausybė.

16 Mokslo Lietuva2010 m. birželio 17 d. Nr. 12(434)Vilniaus žemaičių(ir kitų)stiprybės šaknysVartokimeGedimino Zemlicko nuotraukaPalangos krašto etnoklubo „Mėguva“ vadovė Zita Baniulaitytė demonstruojaaudimo subtilybes Vilniaus žemaičių kultūros draugijos pirmininkei DaliaiJuodkaitei-Dirgėlienei ir jos pavaduotojui Alfonsui TekoriuiAtkelta iš 1 p.galima išeiti į Jorės ir dar senesnių laikųPergubrio šventę. Tiesa, A. J. Greimasir V. Toporovas šį baltiškojo panteonodievą vadina Pergrubiu.Pasak V. Toporovo, prūsų religijosviršutiniame sluoksnyje esą trys dievai –Perkūnas, Trimpas (Patrimpas) ir Patolas(Patolis). Antrame sluoksnyje –keturi dievai: Pergrubis, Pilvytis, Puškaitisir Aušautas. Iš viso esą septynisluoksniai, žemiausias apgyvendintaskaukais, aitvarais ir panašiomis būtybėmis.Tačiau virš visų septynių sluoksniųdievybių esąs vienas Dievas. Latviaijį vadino Deivs, prūsai – Okopirms,kurį siūloma versti kaip Seniausiasis,Dievas kūrėjas, Aukščiausiasis Dievasir pan. „Visų Pirmas“, vadinasi, baltaisenovėje buvę monoteistai, turėjo vienapatįaukščiausiąjį Dievą. Jam, kaipvisa ko kūrėjui, teko pasyvus vaidmuo.Daug vėliau jis buvo baltiškajame dievųpanteone pakeistas savo padėjėju,pavaduotoju Perkūnu, veiksmingesniu,nuolat pasireiškiančiu ir, aišku, persekiojančiusavo antipodą žemėje – velnią.Lietuviai, žemaičiai ir kiti baltai taipgerbė Perkūną, kad ne visada ištardavojo vardą, todėl lietuvių kalba išsaugojonet 38 įvairius Perkūno vardo pakaitalus– Burzgulis, Grumužis, Trinkulis,Poškulis, Dundulis, Dievaitis ir t. t.M. Strijkovskis yra aprašęs Pergrubiošventę, kurios metu buvo meldžiamasiPergrubiui ir Perkūnui. A.J. Greimas knygoje Tautos atmintiesbeieškant (1990 m.) įžvelgia tam tikrųfunkcijų pasidalijimo tarp Perkūno irPergrubio. Abu šie dievai glaudžiai susijęsu pavasariu, vaisingumu, atmosferosreiškinių valdymu, skatinimu augalusžaliuoti. Tuo šie baltų panteono dievaipanašūs į krikščionių Šv. Jurgį, tokįpopuliarų žemaičiuose. Gal todėl irbuvo artimas, mėgiamas, nes perėmėdaug senojo panteono dievo Pergrubiosavybių. Šv. Jurgis taip pat sujudinažemę žaliuoti.Iš archajiškiausių baltų dievų panteonoir jo dievų gan painių santykiųetnoklubo Mėguva nariai ryžosi atgaivintikai kuriuos senojo paveldodalykus, gerokai primirštus (o kai kuriejuk buvo sutapatinti su prietarais), nusprendėatgaivinti kad ir primirštųjųJurginių (Jorės, Pergrubio ar Pergubrio)šventę.Šiemet balandžio 24 d. Jurginėsprasidėjo Jurgių, Jurių, Jurijų, Ježių,Džordžų, Jurgitų paieškomis ir sveikinimais.Paskui spalvingos eitynėsVytauto gatve nusidriekė į Botanikosparką iki Birutės kalno. Kadais šiuokeliu eidavo procesijos, prie Birutėskalno vykdavo pamaldos. Neatsitiktinaiant Birutės kalno ir šiandien stoviŠv. Jurgio koplyčia. Dar senesniuosetikėjimo ir kultūros kloduose Jurginėsbuvo siejamos su gyvulių išvarymuį ganyklas. Prie Birutės kalno buvoatvaromi žirgai ir varomi aplink kalną.Tikėta, kad žirgai bus sveiki ir stiprūs,piktavaliai jų nepavogs.Kadais garsėjusios kaip žemdirbiųšventės Jurginės dabar pritaikomosprie miesto žmonių poreikių. Gal nėrapaprasta sugrąžinti gilias tradicijas turėjusiųšvenčių dvasingumą ir senąjįtikėjimą – buvusio sakralumo jau nesugrąžinsi,užtat galima pasidžiaugtiatgimstančia gamta, gražiausiu Lietuvosbotanikos parku ir Birutės kalnu,pasiklausyti muzikantų iš visos Lietuvos– sutartinių, skudučių, lumzdelių,dūdmaišių ir dainų. Taip gaivinamasenosios Palangos dvasia, kuri toli gražune visada reiškiasi trankaus kurortošurmuliuose. Šiuos sugrįžimus į senosiosPalangos ir pajūrio istorinę praeitį,net priešistorės laikus Zita Baniulaitytėir kiti etnoklubo Mėguva entuziastaikviečia Palangoje lankyti per gaivinamasJurgines.Bus daugiauGediminas ZemlickasValerija VaitkevičiūtėPabaiga, pradžia nr. 11Ką reikėtų laikytišventuoju?RŽ, 1991, p. 366, aiškina taip:„Šventasis, mitinis ar istorinisasmuo, dėl ypatingų jo savybių(charizmatinių, moralinių), pasireiškusiųpavyzdiniu religingumu ir dideliais nuopelnaistikybai, bendratikių ar Bažnyčiospriskirtas šventybės kategorijai, tapęs rel.kulto objektu“. Panašiai šventasis apibrėžtasir leidinyje „Pasaulio religijos“, 1997,p. 460: „Šventasis. Mitinis ar istorinisasmuo arba miręs religijos veikėjas, garbinamasžemėje savo sekėjų, kurie tiki, kadjis teikiąs jiems Dievo palaimą“. DŽ, 2000,p. 824, aiškina: „švent||àsis, -óji, šventąjį ~dkt. bažn. žmogus, išgarsėjęs religiniųpareigų sąžiningu vykdymu, ypatingomisdorybėmis ir po mirties paskelbtas tikinčiųjųglobėju: Š. Kazimieras. Visų ~ųjųšventė (lapkričio 1 d.). Šventojo paveikslas.Ne ~ieji puodus lipdo (flk. išmokti galimaviską)“. Lenkiškai Dzień WszystkichŚwiętych SJP, 1966, t. 8, p. 1369, „Didysislenkų – lietuvių kalbų žodynas“, 2003(toliau DLLKŽ), t. 2, p. 384.Nesekime aklai lenkų kalba, laikykimėsįvardžiuotinių būdvardžiųvartojimo tradicijų, kurias užfiksavonormine kalba parašyti leidiniai. KIŽ,1997, p. 7, santrumpą šv. aiškina: „šv. –šventas (-is, -oji)“, ir p. 262 duoda: „šventiejiKlemensas, Silvestras...“. Taigi, irprie kitų prirašyta santrumpa šv. reiškiašventasis, -oji. Vartokime Šventųjų Jonųbažnyčia, Šventasis Kazimieras, ŠventasisTėvas (popiežius), Šventasis Raštas, ŠventojiTeresė, Šventasis Jonas Krikštytojas(paveikslas), Šventasis Bernardas, ŠventojiMarija Magdalietė, Šventoji Cecilija ir kt.;VLE, 2005, t. VII, p. 691, duoda ŠventasisJonas evangelistas; 2008, t. XIV, p. 418 –Šventasis Matas; RŽ, 1991, p. 188 –Šventasis Kazimieras; maldaknygės:„Šv. Teresės Vaikelio Jėzaus Novena“,1932, p. 3 – Šventoji Terese šauksm.;LM, 1968, p. 358 – Šventąjį Tėvą,p. 358 – Visų šventųjų litanija, p. 374 –Šventojo Antano litanija ir t. t.Įvardžiuotinis būdvardis šventasis,-oji dar vartojamas ir su kitais krikščioniškosiosleksikos žodžiais, reiškiančiaisvertybę religinėje vertybių sistemoje, pvz.:RŽ, 1991, p. 368 – Šventoji Dvasia, ŠventojiŠeima, p. 369 – Šventosios Knygos,Šventosios Vietos, Šventųjų Gyvenimas;p. 367 – Šventasis Raštas, Šventasis Sinodas,Šventasis Sostas; KIŽ, 1997, p. 295 –Šventàsis Pókalbis, Šventóji Dvasià,Šventóji Šeimà, p. 296 – Šventojo~KryžiausIstòrija, p. 298 – Šventosios~~Móterys,p. 299 – Šventųjų ~ Atribùtai ir kt.Krikščioniškajai leksikai lietuviųkalboje dar būdinga būdvardžio šventas,-a aukščiausiojo laipsnio įvardžiuotinėforma švenčiausiasis, -oji. KIŽ, 1997, p. 7,įvardžiuotines formas!santrumpą Švč. aiškina Švenčiausiasis, -oji.Ši forma vartojama prie išskirtinio šventumoasmenų ir daiktų, pvz.: KIŽ, 1997, p.294, duoda Švenčiáusioji Mergelė~Marijà,p. 189 – Švenčiáusioji Dievo~Mótina,p. 182 – Švenčiáusioji Trejýbė (DievasTėvas, Dievas Sūnus ir Dievas ŠventojiDvasia), p. 294 – Švenčiáusioji JėzausŠirdis; ` RŽ, 1991, p. 366 – ŠvenčiausiasisSakramentas, Švenčiausioji Trejybė;LSDK, 1996, p. 6 – paveikslas „ŠvenčiausiojiTrejybė“, p. 123 – „ŠvenčiausiosiosJėzaus Širdies bažnyčia“, p. 318 –paveikslas „Švenčiausioji Jėzaus Širdis“ir kt.; maldaknygės: LM, 1968, p. 314 –„Švenčiausiosios M. Marijos giesmė“;VA, 1942, p. 14 – „Švenčiausiasis Jėzau“,p. 210 – „Švenčiausiosios P. MarijosMišparų psalmės“; DmT, 1991,p. 283 – „Švenčiausiosios Marijos garbei“,p. 251 – „Švenčiausiojo Sakramentogarbei“; VLE, 2008, t. XIV, p. 273 –Švenčiausioji Mergelė Marija.Tiesa, tarmės ir kurie ne kurie raštainelyginamojo laipsnio įvardžiuotinę formąšventasis, -oji keičia neįvardžiuotine šventas,-a, pvz.: Juozapai šventas Dusetos (Zarasųr.), šventai Onai Vaiguva (Kelmės r.),šventas Petras Dubingiai (Molėtų r.),ir aukščiausiojo laipsnio įvardžiuotinįbūdvardį švenčiausiasis, -oji keičia neįvardžiuotiniušvenčiausias, -ia, pvz.: MotinaŠvenčiausia (raštai); pasirodė man švenčiausiaparėduose piemenės V. Kudirka.Neįvardžiuotinė aukščiausiojo laipsnioforma dar pasitaiko giesmėse dėleilėdaros, ypač senosiose maldaknygėse,pvz.: MNAA, 1924, p. 327 – Ateik, Dvasiašvenčiausia; p. 368 – Pana švenčiausia,Motyn’ be grieko...Lenkų kalbos aukščiausiasis būdvardžiųlaipsnis daromas ne su priesaga (kaiplietuvių), o su priešdėliu naj-, pvz.: švenčiausiasislenk. najświętszy. „Wielki słownikpolsko – rosyjski“, 1967, p. 466, žodįnajświętszy aiškina taip: cerk. пресвятой,o „Rusų – lietuvių kalbų žodynas“, 1984,t. 3, p. 343, duoda „пресвятая дева relig.švenčiausioji panelė“.Remdamasi tarmių pavyzdžiais, prof.A. Paulauskienė, trumparegiškai pasižiūrėjusiį šį reiškinį, nepastebėjo lenkųkalbos įtakos ir pareikalavo anksčiau minėtaisatvejais įvardžiuotines formas keistineįvardžiuotinėmis, pamiršdama, kadlenkai mus krikštijo (Mindaugas ir dalisaukštuomenės apsikrikštijo 1251 m.),ir iš jų mes perėmėme krikščioniškąjąleksiką, kartais aklai ja sekdami. Negriaukimeįvardžiuotinio būdvardžio vartojimotradicijų.Kitų straipsnio pradžioje minimųbūdvardžių, dalyvių ir kelintinių skaitvardžiųneįvardžiuotinių formų vartojimądrąsiai galima laikyti klaida. Jų įvardžiuotinėsformos su tam tikrais pažymimaisiaisžodžiais skiria daiktus, turinčius visiškaipriešingų ypatybių. Jų gausu įvairiųmokslų terminų žodynuose.„Chemijos terminų aiškinamasis`žodynas“, 2003 (toliau ChTAŽ), p. 114 –didysis~periòdas, p. 255 – mažíejiperiòdai; p. 242 – lengvàsis metãlas,p. 375 – sunkùsis metãlas; p. 114 – didíejižiedaĩ, p. 255 – mažíeji žiedaĩ.„Matematikos terminų žodynas“,1994 (toliau MTŽ), p. 137 – silpnàsismãksimumas, stiprùsis mãksimumas; p.165 – atviràsis paviršius, ~ p. 167 – uždaràsispaviršius; ~ p. 192 – silpnóji ribà, p. 193 –stiprióji ribà ir kt.„Fizikos terminų žodynas“, 2007(toliau FTŽ), p. 595 – didžiáusiosios~leidžiamõsios įtampos relė, p. 596 –poliarizúotoji relė;~p. 605 – teigiamõsiosdalies ~ ribójimas, neigiamõsios dalies~ ribójimas; p. 651 – atviróji sistemà,p. 659 – uždaróji sistemà.„Sporto terminų žodynas“, 1996,p. 291 – bendràsis lankstùmas, p. 292 –specialùsis lankstùmas; p. 47 – lengvójiatlètika, p. 48 – sunkióji atlètika ir t. t.Įvardžiuotiniai būdvardžiai, dalyviaiir kelintiniai skaitvardžiai dar rodo daiktorūšį terminologine prasme, pvz.: „Lietuviškojitarybinė enciklopedija“, 1982(toliau LTE), t. 9, p. 388 – ankstyvasis renesansas(XIV–XV a.), brandusis renesansas(XV a. pab.–XVI a. I ketv.), vėlyvasisrenesansas (XVI a.); FTŽ, 2007, p. 607 –`grįžtamàsis ryšys, ~ paprastasis ` ryšys, ~ p. 509 –tariamóji paklaidà, tikróji paklaidà. KIŽ,1997, p. 125 – Artimieji Rytai; LTE, 1983,t. 11, p. 345 – Tolimieji Rytai; TŽŽ, 2007, p.1093 – Naujasis Testamentas, Senasis Testamentas;„Vaistinių augalų enciklopedija“,2005, p. 385 – šliaužiančioji tramažolė,p. 330 – paprastoji sukatžolė; „Šiuolaikiniųekonomikos terminų enciklopedinis žodynas“,1991 (toliau ŠETEŽ), p. 137 – nekilnojamasisturtas; DŽ, 2000, p. 864 – kilnojamasisturtas. Taigi ir mobilusis ryšys,mobilusis telefonas; „Europos Sąjungosenciklopedinis žinynas“, 1999, p. 275 –viešieji pirkimai, tai ir viešoji informacija;VLE, 2002, t. II, p. 234 – Aukštíejikùrsai, tai ir aukštieji mokslai; DŽ, 2000,p. 413 – gyvenamasis trobesys, tai ir gyvenamiejinamai; DŽ, 2000, p. 319 irTŽŽ, 2007, p. 557 – baudžiamasis kodeksas,VLE, 2002, t. II, p. 720 – baudžiamojiatsakomybė; ŠETEŽ, 1991, p.106 – kompensuojamasis kitimas, tai irkompensuojamieji vaistai; VLE, 2006, t.IX, p. 401 – Pirmasis pasaulinis karas,Antrasis pasaulinis karas; MTŽ, 1994,p. 134 – pìrmojo láipsnio lygtìs, p. 132 –antrojo ~ láipsnio lygtìs.„Lietuvos Respublikos Vyriausybės2008–2012 metų programos IVdalis“ skelbia: „Saugosime, puoselėsimeir propaguosime lietuvių kalbą,s k a t i n s i m e l a i k y t i s k a l b o st r a d i c i j ų (išretinta mano. – V. V.),įgyvendinsime lietuvių kalbos sisteminiostiprinimo programą“.Šiuo, kaip ir daugeliu kitų atvejų,žodžiai sau, darbai sau, o kalbai tokiamaišatis – didžiulė žala.Vyriausiasis redaktorius Gediminas ZemlickasStilistės Laura Bočiarovienė, Gintarė LeščinskaitėDizaineris Mindaugas GalkusPatarėjai: Antanas Kulakauskas, Jonas Puodžius,Alfonsas Ramonas, Juras Ulbikas, Edmundas Kazimieras Zavadskas.Redakcijos adresas: J. Basanavičiaus g. 6, 01118 VilniusEl. paštas: mokslolietuva@takas.lt, tel. (8 5) 212 1235.Laikraštis internete: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuvaRedakcija gerbia savo autorių nuomonę ir mintis, net jei ne visada joms pritaria.Perspausdinant ar naudojant laikraščio „Mokslo Lietuva“ ir jo internetinio puslapiohttp://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva paskelbtą medžiagą būtina nuoroda į „MoksloLietuvą“. Laikraštis platinamas tik prenumeratoriams ir redakcijoje.ISSN 1392-7191LeidžiaUAB „Mokslininkų laikraštis“SL Nr. 169SpausdinoUAB „Sapnų sala“S. Moniuškos g. 21, 2004 VilniusTiražas 550 egz.