Lietuvos totoriai Nr. 86 - Tautinių bendrijų namai

14Nr. 3(86)(Atkelta iš13 psl.)vanduo laistymui buvo skiriamas pagaleilę, dažnai su skandalais ir peštynėmis,o naktį buvo lengviau gauti vandens -pervesti jį iš centrinio aryko į savo sklypą.Dirbo iki išsekimo, negailėdama savęs. Iranksčiausiai išėjo iš mūsų. Mes visi gyvi:tėvui jau 93 metai, visos trys dukros - suvaikais ir anūkais, o mamos nėra jau 17metų. Ir guli jinai vieniša miziare, mažameVidurinės Azijos miestelyje, toli nuo savogimtos Ai-Vasile gyvenvietės, kur ilsisivisų jos giminaičių palaikai. Deja! Nėraseniai ir tų kapų, to sklypelio, kur ilsisivisi jos ainiai. Ir kitų totorių kapų Krymenėra: juos nutrynė nuo žemės paviršiaus,pastatė ten namus, kapų akmenis išvogėstatybų reikalams. Gyvena ten žmonės irnežino, kad vaikšto ant daugelio totoriųkartų kaulų.Ak, mama! Tavyje buvo tiek gyvenimiškosjėgos ir energijos. Tu buvai tokiaatkakli ir nenuilstanti, įgyvendindamasavo siekius. Kame buvo Tavo gyvenimopaskirtis? Aš nežinau atsakymo į šįklausimą. Gal tame, kad išaugintum trisdukras. Pažadintum jų sielas. Išmokytumgimtosios kalbos ir gimtųjų dainų. Ašpriglundu prie Tavo kapo ir verkiu. Ašnegaliu netgi pasakyti: „miegok ramiai,mama“. Argi svetimoje žemėje galimamiegoti ramiai?)Toliau tėvas važiavo su mumis. Tą pačiąbirželio 6 d. traukinys atvyko į Taškentogeležinkelio Bekabado stotį. Išlipomeprie bėgių. Netrukus atvyko sunkvežimiai,kuriais mus nuvežė toliau, į kolūkius irtarybinius ūkius. Mes patekome į tarybinįūkį, kurio pavadinimas Dalverzin-2.Specialiesiems persikėlėliams gyvenamojivieta buvo neparuošta. Kelismėnesius mes gyvenome ant plikosžemės, dulkinų topolių paunksmėje priešmokyklą. Vėliau mus apgyvendino barakuose.Mums paskyrė mažą kambarėlįsu cementinėmis grindimis. Valgėme irmiegojome tiesiai ant grindų.Kas buvo vėliau? Mes visi dažnaisirgdavome. 1944-1945 m. žiema buvolabai šalta. Drabužių ir avalynės mesneturėjome, todėl su seseria mokyklosnelankėme. Badavome. Kartą per dienąspecialiesiems persikėlėliams duodavovisuomeninėje valgykloje po lėkštęsriubos. Duoną, kaip ir visur tais laikais,dalijo pagal talonus. Atnešti duonos paprastaieidavau aš. Prisimenu ilgas eiles,malonų šviežios duonos kvapą ir nepaprastąduonos kriaukšlelių, kurias eidamanamo aš mažais gabaliukais laužiau,skonį.Iki dabar atmenu skurdžius tų dienųdžiaugsmus. Kitą vasarą turguje mamamums nupirko skudurinius batukus su2005 m. gegužės - birželio mėn.N O S T A L G I J AAtmintispadais iš padangų gumos (tokius batussiuvo korėjiečiai) ir namudinio kartūnoraudonos ir baltos spalvos langeliais(uzbekių darbas), iš kurio pati pasiuvomums sukneles. Ir dar menu nepaprastaiskanią ryžių košę, išvirtą su pienu, kuriamus pavaišino sesers draugė korėjietėTania. (Ačiū Tau, Tania. Aš ligi šioleiprisimenu Tave. Prisimenu net tavopuošnią klostytą suknelę, pasiūtą iš gelsvopamušalinio atlaso.)Po dvejų metų mūsų šeima persikraustėį Bekabado miestą, kur aš baigiau vidurinęmokyklą. Aš veržiausi mokytis toliau. Betnegavau persikėlėlių centro leidimo (išTaškento) išvažiuoti. Ilgai lauktas leidimasatėjo rugpjūčio 19, ir jau rugpjūčio 21aš buvau Uzbekijos valstybiniameuniversitete (Samarkande). Ir čia man dukartus padėjo lemtingas Atsitiktinumas.Rugpiūčio 21 buvo paskutinė priėmimodiena, ir mane priėmė į studentus, nestuo metu mokyklų medalininkai buvoatleidžiami nuo stojamųjų egzaminų.Mano prisiminimuose lyg ir nėra ypatingųtragedijų, jei tragedija nelaikysimetremties, skurdo, bado, ligų. Mūsų tautabuvo apiplėšta, pažeminta, pasmerktafizinei mirčiai. Išaugo visa karta menkaiišsilavinusių žmonių. Formali kliūtis tęstimokslus po vidurinės mokyklos buvoleidimas išvažiuoti į tuos miestus, kurbuvo specialiosios vidurinės ir aukštosiosmokyklos.* * *Karšta 1974 metų liepos mėnesio diena.Keliu nuo Čufut-kale žemyn Bachčisarajauslink eina moteris. Iš akių jaiupeliais bėga ašaros, jos burna iškreiptaskausmingo sielvarto grimasos. Širdisplyšta nuo niekad iki šiol nepatirto diegiančioskausmo. Tai aš - Krymo totorė,į Krymą, į Jaltą, kur gimiau, atvažiavusipirmą kartą po deportacijos. O iš Jaltossu ekskursijos grupe nuvažiavau į Bachčisarajų.Tai vėliau aš supratau, kadmano ašaros buvo sukeltos staiga maneapėmusio bendravimo su šia žeme jausmo,graudaus atimtos tėvynės suvokimojausmo, jėga nukirptų mano šaknų jausmo.Tai buvo ūmus pasąmonės „prasiveržimas“- psichinių procesų kompleksas, laiku neverbalizuotas, neapibrėžtas žodžiais arišstumtas iš atminties.Mano žeme! Mano Tėvyne! Tu mažasžalias lapelis, prilipęs prie smailaus mūsųplanetos šono. Bet mano akys mato tiktave. Mano siela mena tave ir veržiasi prietavęs. Tave sapnuoju ligi šiolei. Pastaruojumetu, kai prisimenu tave - dažnai verkiu.Verkiu tyliai ir karčiai...Kam gi verkti, jei ne man?Kam gi verkti, jei ne mums?Samarkandas, 1989 m. gruodžio 6 d.EpilogasAš sugrįžau į Krymą 1990 m. gruodyje.Maniau, kad čia, tėvynėje, nustosiu verkti.Bet ne. Kai tik suskamba liūdna totoriškamelodija, mano širdis krūpteli ir ašarosužplūsta akis. Aš verkiu dėl mamos, likusiosuzbekų žemėje, Leningrade palaidotossesers Alimos, kuri taip ir neįstengė grįžtiį Krymą, dėl vyresniosios sesers Emine,kuri lig šiolei gyvena Dekabade ir neturigalimybių pervažiuoti į Krymą, dėl tėvo,kuris grįžęs savo gimtojoje žemėje spėjopagyventi tik 52 dienas. Tas skausmasgyvens mano širdyje iki mano gyvenimopabaigos. Jis išeis tik kartu su manim.Simferopolis, 2005 m. balandžio 10 d.Straipsnį iš rusų kalbos vertėF.Makaveckienė.Pastaba.Adile Emirova - slavistė, filologijos mokslųdaktarė, profesorė, Ukrainos MA tikroji narė,nusipelniusi mokslo ir technikos veikėja, Krymovalstybinio universiteto (Simferopolyje)katedros vedėja.Gimė 1933 m. spalio 10 d. Jaltoje. Šeimagyveno Derekoje kaime. Tėvas - MemetasAli Emirovas, mama - Sera Seit-AsanEmirova, vyresnioji sesuo - Emine (1929),jaunesnioji – Alime (1941).