2012 m. vasario 23 d. Nr. 4 - MOKSLAS plius

mokslasplius.lt

2012 m. vasario 23 d. Nr. 4 - MOKSLAS plius

2012 m. vasario 23 d. Nr. 4 (470) Mokslo Lietuva 3Ar gyvi mūsų širdyse Vasario 16-osios idealai?Auksutė Ramanauskaitė-SkokauskienėLR Seimo narė,LLKS Tarybos deklaracijos signataroAdolfo Ramanausko-Vanago dukraValstybinės šventės skatina musatsigręžti į savo tautos istoriją,prisiminti asmenybes, aplinkybesir priežastis, kurios lėmė konkrečiusistorijos lūžius. Vienas tokiųlūžių – 1918 m. vasario 16‐oji. Tą dienąLietuvos Taryba pasirašė dokumentą,skelbiantį, jog Lietuva atsiskiria nuovisų valstybinių ryšių, kada nors buvusiųsu kitomis tautomis. To laikotarpionuotaikas ir nusiteikimą, ryžtą patiemstvarkytis savo valstybėje atspindi prabėgusmėnesiui po Lietuvos nepriklausomybėsatkūrimo akto paskelbimo„Lietuvos aide“ atspausdinti žodžiai:„Mes turime suprasti taip pat tas sąlygas,kuriose tenka mūsų nepriklausomybęatstatinėti. Ir tatai supratę mesturime dar labiau branginti tą pirmąjąpripažintąją mūsų teisę. Lietuvos visuomeneidabar pačiai teks savo šalistvarkyti ir dėti jos nepriklausomybeibei liuosai jos pažangai stiprūs demokratinėskultūros pamatai. Kaip mesgalutinai išbrisime iš karo nustatytųaplinkybių – kol kas dar sunku numatyti;bet šiaip ar taip mes tvirtai imsimesavo likimą į savo rankas ir jo gyvatąpatys tausosime. Nepriklausomybėsteisę Lietuvai jau vargu kas begalėsnuneigti. Iš beteisių svetimos valstybėsvaldinių mes šią valandą virstame savokrašto, savo tėvynės, nepriklausomosLietuvos piliečiais. Berods, ūmai iršuoliais istorija neina, ir gyvenimas,įsisverdėjęs, ne vienu akimirksniu metaSeimo narės Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės „Mokslo Lietuvos“ redakcijai atsiųstas sveikinimo atvirukassavo išnaras. Bet pamažėle mes einameį savarankišką mūsų būtį, nes mes tvirtaiesame pasiryžę jos ligi paskutiniossiektis. Tai mūsų gyvatos pradžia irgalas.“Laisvė yra didelė vertybė, o kartuir rimtas išbandymas kiekvieno žmogausir kiekvienos tautos gyvenime.Lietuvos tarybos nariai – Jonas Basanavičius,Saliamonas Banaitis, MykolasBiržiška, Mykolas Bizauskas, PranasDovydaitis, Steponas Kairys, PetrasKlimas, Donatas Malinauskas, VladasMironas, Stanislovas Narutavičius,Alfonsas Petrulis, Jonas Smilgevičius,Antanas Smetona, Justinas Staugaitis,Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys,Kazimieras Steponas Šaulys, JokūbasŠernas, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis– puikiai suprato laisvės keliamusiššūkius ir tuometei Lietuvai kartu suvisa tauta kūrė atsakomybės ir dorospamatus.Antrojo pasaulinio karo metais besiskleidžiantislaisvės žiedas buvo brutualiainuskintas okupantų, bet Vasario16-osios šviesa sutelkė tūkstančiusvyrų ir moterų priešintis sovietiniorežimo agresijai, melui, priespaudai.Kilo partizaninis karas. Laisvės siekisvienijo mūsų tautos kovotojus, neleidoužgesti vilčiai ir tikėjimui, kad vienądieną Lietuva taps nepriklausoma.1949 m. vasario 16 d. buvo pasirašytapartizanų, Lietuvos laisvės kovossąjūdžio tarybos deklaracija – Laisvėsdeklaracija.Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybosdeklaracijos signatarai – AdolfasRamanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila,Aleksandras Grybinas-Faustas,Vytautas Gužas-Kardas,Bronius Liesys-Naktis – buvo gimęnepriklausomoje Lietuvoje, joje prabėgoJono Žemaičio-Vytauto, JuozoŠibailos-Merainio, Leono Grigonio-Užpalio jaunystė. Šie žmonės, kaip irdauguma laisvės kovotojų, augo tiesos,pagarbos, meilės tėvynei dvasia ir negalėjotaikstytis su okupanto agresija.Net matydami, kad tikriausiai patysnesulauks tos dienos, kai Lietuva sugrįšį pasaulio politinį žemėlapį kaiplaisva valstybė, jie tikėjo savo kovosprasmingumu ir mūsų tautos pergale.1951 m. Žemaičių apygardos partizanasRadvila laikraštyje „Laisvės varpas“rašė: „Užbaigus pergalė dar nebusbaigta, mes, padėję ginklus, turėsimestoti kovon žodžiu, rodydami tautaitikruosius savo siekimų horizontus, užkurių tiktai slepiasi tautos ir žmogauslaisvė.“ Beveik visi laisvės kovotojaižuvo arba buvo nužudyti, bet jų pavyzdys,jų laisvės siekis išliko ir vedė mūsųtautą į Lietuvos Sąjūdį, į Kovo 11–ąją.Šiandieną gyvename laisvoje Lietuvoje,esame savo valstybės šeimininkai,jos kūrėjai. Tik ar gyvi mūsųširdyse Vasario 16-osios idealai? Kokįvisuomeninį, politinį, kultūrinį Lietuvosgyvenimą šiandien matome? Kągalime padaryti, kad tas gyvenimasbūtų orus, gražus ir teisingas? Drąsiaiieškokime atsakymų į šiuos klausimusir savo darbais neškime 1918 m. vasario16 d. Lietuvos nepriklausomybėsakte bei 1949 m. vasario 16 d. Lietuvoslaisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijojeišreikštų idealų šviesą.Atkelta iš 2 p.Prof. Mykolo Biržiškos rankraščio dalisapie Lietuvos trispalvę vėliavąįstaigose, žodžiu, sukosi kaip vijurkas.Visiems buvo reikalingas, visų matomasir vertinamas. Gali atrodyti, kadpirmasis pasaulinis karas prikėlė lietuviųtautą naujam veikimui. Iš daliestaip ir buvo, nes, nukritus carizmoretežiams, okupacinė kaizerinės Vokietijosvaldžia ieškojo tam tikro sąlyčiosu lietuvių, baltarusių, lenkų ir žydųtautinių judėjimų jėgomis.Patys lietuviai taip pat ieškojo tarptautiniosavo siekių palaikymo. 1916 m.M. Biržiška parengė kreipimąsi į JAVprezidentą Vudro Vilsoną (WoodrowWilson) dėl lietuvių teisės turėti nepriklausomąvalstybę. Kreipimąsi pasirašė1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusios Vilniauskonferencijos dalyviaiJ. Basanavičius, M. Biržiška, P. Dogelis,P. Klimas, A. Smetona, A. Stulginskis,J. Vileišis. Tuo pačiu jis nuolat reaguodavoį lenkų pretenzijas valdyti Lietuvą,rengė atitinkamus memorandumus irakcijas.1917 m. M. Biržiška – tarp aktyviausiųVilniaus konferencijos organizatorių.Vokiečiai leido sušauktikonferenciją, rodė lietuviams nedviprasmiškopalankumo ženklų, nesnuogąstavo, kad Rusija gali pasiūlytiLietuvai autonomiją ir taip patraukti įsavo pusę. Sudarytoji Lenkijos VyriausybėsTaryba jau buvo spėjusi pareikštine vieną pretenziją į Lietuvą. Atsakydamiį lenkų užmačias, lietuviai nusiuntėVokietijos kancleriui protestą, kuriameišdėstė savo argumentus, svarbiausiasiš jų – lietuvių tauta pati turėtų lemtisavo likimą. Šiomis aplinkybėmis karinėVokiečių valdžia leido lietuviams1917 m. rugsėjo 18–22 d. organizuotiVilniaus konferenciją. Jos metu išrinkti20 Lietuvos Tarybos narių, kurieįpareigoti rūpintis nepriklausomosLietuvos valstybės su sostineVilniumi atkūrimu, tolimesnęvalstybės ateitį pavedantnuspręsti vėliau, tinkamumetu sušauktam SteigiamajamSeimui. Pirmoje politinėjeVilniaus konferencijosrezoliucijoje yra tokssakinys: „Vilniuje sušauktaKonstituanta (seimas) turėsnustatyti valstybės pamatusir santykius su kitomis valstybėmis.“Šiems itin svarbiems nutarimamsįgyvendinti tarp20 išrinktų Lietuvos Tarybosnarių yra ir M. Biržiškos pavardė. Visijie 1918 m. pasirašė po Vasario 16-osiosNepriklausomybės Aktu, kuris į Lietuvosistoriją įėjo, kaip svarbiausiasXX a. atkurtos Lietuvos valstybės politinisdokumentas. Skaitant šias eilutes,gali atrodyti, kad viskas vyko sklandžiai,kaip per sviestą. Bet buvo ne taip.Pačioje Lietuvos Taryboje dėl kai kuriųesminių skelbiamo Akto formuluočiųnuomonės išsiskyrė.Dešinieji, nenorėdami aštrintisantykių su Vokietija, manevravoieškodami kompromiso ir tinkamųformuluočių. Kilo žodinis mūšis suLietuvos Taryboje buvusiais socialdemokrataisir demokratais, kurie kompromisonepripažino, reikalavo skelbtivisišką Lietuvos nepriklausomybę. Nevisi Tarybos nariai tikėjo, kad esamomissąlygomis toks reikalavimas būtųįmanomas. Kilo sumaištis. Protestovardan Lietuvos socialdemokratų vadovaipareikalavo Lietuvos Tarybojeesančių savo narių išstoti iš Tarybos.M. Biržiška išstojo iš partijos – Lietuvosateitis svarbiau už partinius interesus.Vis dėlto 1918 m. sausio 26 d. kartusu Steponu Kairiu, Jonu Vileišiu irStanislovu Narutavičiumi teko kuriamlaikui trauktis ir iš Lietuvos Tarybos.Tuomet pravertė didžiulis diplomatinisJ. Basanavičiaus taktas ir sugebėjimasrasti išeitį tarp prieštaraujančių pusių.Buvo rastas kompromisas, o rezultatas– Vasario 16-osios Akto tekstas,kuriame įrašyta, kad skelbiama visiškaLietuvos nepriklausomybė.Gordijaus mazgą lietuviamspavyko išrištiKaip jau minėta, Lietuvos Taryboje,ieškant geriausio ir praktiškai įgyvendinamopolitinio sprendimo, kilovidinė trintis. Bet būta ir išorinių kliūčių,kurias sudarė vokiečiai, pirmiausiasiekdami savo interesų. Vienas iš jų:išlaikyti Lietuvą Vokietijos politinių irekonominių interesų įtakoje. Tarsi irleisdami, vis dėlto vokiečiai prilaikė irtramdė įsidrąsinusius lietuvius. LietuvosTarybos nariams susirinkti Vilniujeį Pilies g. 26, kur butą trečiame aukštenuomojo Lietuvių draugija nukentėjusiemsnuo karo šelpti, 1918 m. vasario16 d. buvo rizikinga. Lietuvos Tarybosnariai rinkosi po vieną, baimintasi, kadvokiečiai suims visą Tarybą. Posėdisįvyko. Nepriklausomybės Aktą LietuvosTarybos nariai pasirašė pavardžiųabėcėlės tvarka; išimtis buvo padarytatik Tarybos pirmininkui Jonui Basanavičiui,kuriam suteikta teisė pasirašytipirmajam.Trys dienos prieš šį istorinį įvykįMartyno Kuktos spaustuvėje „Lietuvosaide“ buvo išspausdintas LietuvosNepriklausomybės Aktas ir žinia apieLietuvos nepriklausomybės paskelbimą.Šis vokiečių cenzoriaus neaprobuotaslaikraščio numeris sukėlė tikrąaudrą tarp vokiečių. Numeris paskelbtasnelegaliu, o M. Kuktos spaustuvėvokiečių užimta, nuniokota, rasti laikraščioegzemplioriai – konfiskuoti.Tačiau keletą numerių pavyko išsaugoti.Jie buvo slapta iš anksto išneštiir pasiekė skaitytojus net ir užsienyje.Jau vasario 18 d. Lietuvos NepriklausomybėsAkto tekstas perspausdintaskai kuriuose Vokietijoje leistuose laikraščiuose– „Das Neue Litauen“ ir kt.Vokiečių valdžia nesveikino lietuvių,bet priešingai – reikalavo, kadLietuvos Taryba pasirašytų amžinossąjungos su Vokietija sutartį, prisijungtųprie Vokietijos. Susidarė labaikebli padėtis, iš kurios reikėjo ieškotiišeities.Bus daugiauGediminas Zemlickas


4 Mokslo Lietuva2012 m. vasario 23 d. Nr. 4 (470)skauduliaiBibliotekų fondų skurdinimo metasNaujų knygų problema A. Mickevičiaus ir kitose bibliotekosePabaiga, pradžia Nr. 3Vytautas RIMŠA,A. Mickevičiaus bibliotekos Bibliografijosir informacijos skyriausbibliotekininkasIndijos mokslininkas, rašytojas irbibliotekininkas Rabindranatas Tagorė(1861–1941 m.) daugiau kaip prieš 150metų moksliniuose traktatuose yraišvardijęs keletą esminių bibliotekossėkmingo gyvavimo ir populiarumovisuomenėje dėsnių. Penktajame jųskelbiama, kad „biblioteka – augantisorganizmas“. Todėl knygų „kiekisbibliotekoje nuolat didėja. Dabar jauvisi suvokia, – rašė jis, – kad knygųkiekio augimas yra normalus ir neišvengiamasdalykas“. Deja, dėl žemosšalies vadovų kompetencijos ir menkųšalies valdymo gebėjimų, taip pat ir –ir biudžeto paskirstymo, Lietuvoje taivyksta atvirkščiai – bibliotekų fondaiyra negrįžtamai nugyvendinami. Antai2009 m. A. Mickevičiaus bibliotekaRytų Lietuvos skaitytojams įsigijo 11,64tūkst. egzempliorių visų rūšių dokumentų,t. y. 39,4 proc. mažiau nei 2008m. Už turimas lėšas nupirkta 4,1 tūkst.egzempliorių knygų ir dokumentų kitoselaikmenose, t. y. 59,0 proc. mažiaunei praeitais metais. Dar blogesnė kaimobibliotekų būklė. Čia 80 proc. jųfondų sudaro leidiniai, išleisti seniaunei prieš 10 metų. Apie fondų norminįatnaujinimą niekas net nebekalba... Tai– dideli praradimai bibliotekoms, gyventojamsir Lietuvai. Pasak buvusiosLBD pirmininkės, Utenos viešosiosbibliotekos direktorės Vidos Garunkštytės,„tuoj viršysime rekordą, kai įgysimevieną knygą tūkstančiui gyventojų.Vykdomas tautos genocidas. Grįžtameį spaudos draudimo metus“.Siekiai paprotintivaldininkusMatydama tokį Vyriausybės abejingumąir gindama šalies bibliotekųkomplektavimo, jų darbuotojųprofesinio orumo (specialistų algosbibliotekose daug kur priartėjo prienekvalifikuoto darbo užmokesčio), taippat skatindama profesionaliau spręstigyventojų aprūpinimo naujomis knygomisbei jų skaitybos plėtros reikalus,Lietuvos bibliotekininkų draugija(LBD), kitos šalies bibliotekinės asociacijos,Lietuvos leidėjų asociacija,Kultūros ir meno taryba prie Kultūrosministerijos ir patys bibliotekininkaiper visą bibliotekų fondų skurdinimolaikotarpį ne kartą informavo apie taivaldžią (Prezidentus, LR Seimą, keturiolikaLR Vyriausybių ir Kultūros,Finansų, Švietimo bei mokslo ministerijas).Supratus, kad į atskirus priminimusšalies vadovai mažai tekreipiadėmesį ir pasitenkina vien pažadaisproblemas spręsti, imtasi ir kitų jų protinimopriemonių.Dėl bibliotekininkų profesiniostatuso ir algų didinimo jau 1989 m.Vilniuje, prie LR Aukščiausiosios Tarybosbuvo surengtas pirmasis bendrasLBD narių ir muziejininkų piketas. Poto, dėl bibliotekų komplektavimo naujaisleidiniais sutvarkymo ir valdžiosketinimo naikinti kai kurias kaimobibliotekas, protesto akcijos ne kartąbuvo surengtos prie LR Seimo, antNacionalinės M. Mažvydo bibliotekoslaiptų ir kt. Protestuojant, bibliotekųKnygų parodos plakataslanguose buvo uždegtos žvakelės, priežvakių bibliotekose surengti visuotiniai(5 minučių) knygų skaitymai,renkami skaitytojų parašai dėl naujųknygų bado bibliotekose (surinkta arti40 tūkst.) ir dėl atlyginimų bibliotekininkamsdidinimo (35 tūkst. parašų),kurie įteikti aukščiausioms valdžiosinstitucijoms.1999 m. LR Vyriausybei perduotasbendras LBD ir Leidėjų asociacijoskreipimasis dėl lėšų stygiaus, žlungančioknygų dotavimo ir bibliotekųaprūpinimo knygomis. 2004 m.A. Mickevičiaus bibliotekos direktoriausPetro Zurlio iniciatyva, LBD kartusu LR Seimo ir Vyriausybės, Lietuvosleidėjų asociacijos ir kitais kultūrosdarbuotojais surengė plačią diskusijąSeime: „SOS! Informacinė visuomenėbe informacijos?“ 2008 m. bibliotekoseorganizuota savaitės trukmės LBDakcija „Skurdo zona“. Šalies bibliotekųatstovų delegacijos ne kartą susitiko suLR Prezidentais: Jo Ekscelencija ValduAdamkumi (2008 m.), Jos EkscelencijaDalia Grybauskaite (2011 m.). Būtapažadų, daug vilčių, o iš pradžių – irtikėjimo... Tik vėliau sumota, kad šiųLietuvos bibliotekininkystės problemųLietuvos valdžia neketina spręsti. Išviso to liko vien pažadai... Kartais – netkurioziški. Ypač, kai LBD spaudžiantir jau nebetikint valdžios žodžiais, duLR Vyriausybės ministrai raštais irministerijų spaudais patvirtintu dokumentupatikino, kad po metų imsiąkasmet didinti Lietuvos bibliotekininkamsatlyginimus, kol šie pasieksiąšalies algų vidurkį. Deja, po metų iršis dokumentas su „garbių valdžiosponų“ parašais ir antspaudais nuplasnojotiesiai į šiukšlių dėžę. Maža to,bibliotekininkų atlyginimai, valdžiaipanorus, greit buvo net sumažinti, o jiepatys, pritrūkus pinigų algoms, „išleisti“(o kalbant teisingiau, ne valdininkųžargonu – išvaryti) pora metų po dvisavaites nemokamų atostogų. Be to,trūkstant pinigų, kai kurios bibliotekosvasarą sutrumpino ir darbo laiką – ėmėdirbti viena pamaina. Vilniaus apskritiesA. Mickevičiaus viešoji bibliotekairgi atsidūrė visų šių įvykių sūkuryje.Skaitantys Lietuvos piliečiai, nevien savo parašais, nedvejodami palaikėteisėtus šalies bibliotekininkų reikalavimusir ragino Vyriausybę iš esmėspradėti spręsti įsisenėjusias bibliotekųproblemas. Jie aktyviai dalyvavo minėtoseakcijose, o žurnalistai, matydamivaldžios abejingumą problemoms, rašėkritinius straipsnius į leidinius, rengėLTV reportažus iš bibliotekų su skaitytojaisir bibliotekininkais dėl netinkamosvalstybinės bibliotekų politikos:nuolatinio lėšų bibliotekoms mažinimo,naujų knygų skaitytojams trūkumo,mažo periodinių leidinių skaičiausbibliotekose, darbo laiko skaitytojamsaptarnauti trumpinimo, prasto skaitytojųinteresų bei poreikių tenkinimoir pan. Laikraščiai ir žurnalai mirgėjoantraštėmis: „Bibliotekų programa:šakėmis ant vandens“ („Versložinios“, 2004), „Bibliotekas smaugiaskurdas“ („Vakaro žinios“, 2008), „Kultūrai– kapo duobė“ („Lietuvos rytas“,2009 m.) ir t. t.Bibliotekininkus palaikė ne vienskaitytojai ar žurnalistai. Kaip sakėLietuvos kultūros ir meno tarybos prieKultūros ministerijos pirmininkas ValentinasSventickas, tuo metu tarybojene kartą kalbėta apie bibliotekųprogramos įgyvendinimą, reaguotapalankiai, buvo „nueita net iki Prezidento.Ir kuo viskas baigėsi? Niekuo.Jokių sprendimų nebuvo“. Jo manymu,toks valdžios požiūris į bibliotekasyra politikos dalykas. Šiais laikais dėlekonominių priežasčių bibliotekomisnaudojasi vis daugiau žmonių, tačiaujų poreikiai nepatenkinami. „Kokiebūsime be teatrų, koncertų, knygų?Ar liksime sudebilėjusia visuomene, sukuria galima daryti ką nori?“ – klausėjis 2004 m. žurnale „Verslo žinios“.Taigi nei Dievas, caras, nei galiūnas!Bibliotekas ir bibliotekininkussu jų ir skaitytojų du dešimtmečiusužsitęsusiomis problemomis valdžia irtoliau palieka vienus... Tiesa, retsykiaispamalonindama gražiais pažadais...Kaip ir buvusioji valdžia pamalonindavotarybinę liaudį „šviesiu komunizmorytojum!“ Argi ne taip?Sukis, kaip išmanai,arba „Tavo – žirniai,tavo – pupos!...“Kiekvienais metais mažėjant bibliotekųfinansavimui, bibliotekų vadovaiir darbuotojai „suka galvas“, kaipišsilaikyti? Naujų knygų bibliotekosebaisiai trūksta, darbuotojų algos mažosir dar mažėja, jauni specialistaijau „kelia sparnus lėkti“ iš bibliotekų.Kai kurie ir išlėkė, o VU atitinkamoskatedros jau kviečia LR seimo atstovųir bibliotekų vadovų pasitarimus, kaip įšią specialybę dar būtų galima surinktistojančiųjų abiturientų kontingentą?Tad visi ir sukasi, kaip kuris išmano...Vienas bibliotekas lėšomis šiek tiekparemia savivaldybės, kitos ieško palankesniųkultūros fondų, dar kitos –turtingų geradarių. Mažai apsiriktumepasakę, kad bibliotekose, kaip ir visamevalstybės dotuojamame (nekomerciniame)kultūros institucijų sektoriuje,vis labiau stiprėja tendencija, kad šiųįstaigų išsigelbėjimas nuo vis mažėjančiovalstybinio finansavimo ir išlikimasyra pačių skęstančiųjų reikalas!“Taip šiandien vargsta ir A. Mickevičiausviešoji, panašiai vargstavalstybinės kultūros politikos (kai kastvirtina, tokios visai nesą!) šalikelėjeatsidūrusios ir kitos mūsų bibliotekos.Kol pora metų A. Mickevičiaus bibliotekossteigėju buvo Vilniaus apskritiesviršininko administracija, jos veiklą lėšomiskartais dar paremdavo pati apskritis.Dabar šių steigėjų nebėra, bibliotekavėl priklauso Kultūros ministerijai.Na o ten, manoma, kad geriaušimtatūkstantines lėšas trinktelėti į orąir kelias minutes pasidžiaugti fejerverkais,negu jomis paremti bibliotekasir visuomenės skaitymą bei švietimą.Bibliotekoms lieka tenkintis atsitiktiniaisprojektais ar pavieniais rėmėjais,kurių taip pat mažėja. Gerai, kad jųdar pasitaiko...Rimtą pagalbą, papildant knygųfondus nepriklausomybės metais,A. Mickevičiaus bibliotekai suteikėparamos fondai ir knygų mylėtojai,įvairiais sumetimais ar progomisdovanodami savo asmenines dokumentųar kitas, dažniausia – knygų irperiodinių leidinių kolekcijas. Tarp jųbuvo tokių, kuriuos bibliotekininkaiir bibliotekos lankytojai mena iki šiol.Geru žodžiu, pavyzdžiui, yra minimaLenkijos Respublikos leidykla „Čitelnik“(„Sczytelnik“), kuri 1978 m.padovanojo 100 knygų, išleistų lenkųkalba apie Adomą Mickevičių. 1992 m.Kanados lietuviai bibliotekai atsiuntėvisą Bostono „Lietuviškąją enciklopediją“(35 tomus). Nemažai knygųprancūzų kalba 1997 m. atvežė Prancūzijosambasada, o 1998 m. 300 latviškųmokslinių ir grožinės literatūrosknygų padovanojo Latvijos ambasadair Vilniaus latvių draugija (pirm. GunutaRonė). 2000 m. knygų bibliotekaidovanojo Geberto Ruh fondas (Šveicarija),o lenkų kalba – Lenkijos nacionalinėbiblioteka. Atviros Lietuvosfondo (ALF) iniciatyva 1997–1999 m.biblioteka dalyvavo dideliame tarptautiniameprojekte „Puškino biblioteka“, įkurį buvo įsijungę 200 Rusijos leidyklųir 3 500 bibliotekų. Vykdant jį, į Lietuvą1999 m. atgabentą rusiškų knygųrinkinį apžiūrėjo A. Mickevičiaus bibliotekosdarbuotojai bei skaitytojai.Bibliotekai buvo nupirkta apie 900leidinių, už kuriuos, gavus nuolaidą,sumokėjo ALF. Kitą rinkinį – apie1 300 knygų ALF nupirko ir padovanojoVisagino viešajai bibliotekai. Išviso 1999 m. lenkų, rusų, prancūzų,vokiečių ir kitomis užsienio kalbomisdovanoti leidiniai sudarė 14 proc.visų A. Mickevičiaus bibliotekos gautųknygų ir gerokai papildė jos fondusužsienio literatūra. Prisiminkime, kadpirmąjį tų metų ketvirtį, trūkstant knygomspirkti pinigų, biblioteka neįsigijonė vienos naujos lietuviškos knygos,ir dėl to LBD delegacija, vadovaujamaA. Mickevičiaus bibliotekos direktoriausPetro Zurlio, aplankė LR PrezidentąValdą Adamkų... 2009 m. 200knygų bibliotekai dovanojo Amerikosambasada, 2010 m. 120 knygų – Čikagos(JAV) lietuviai ir kt.Garbingą vietą bibliotekos saugykloseužima ir dovanotos asmeninėsknygų mylėtojų kolekcijos. Visos josįrašytos į katalogus ir naudojamosskaitytojų poreikiams tenkinti. Tokiųrinkinių turima nemažai. Savo draugųpalikimą – sukauptus užsienio knygųrinkinius (3,2 tūkst. egz. mokslinės,meno, kulinarijos ir kitų leidinių)padovanojo pasvalietis J. Savickas, onaujos fantastinės literatūros (kelisšimtus egz. knygų) A. Mickevičiausbibliotekos fondams papildyti, saugotiir naudoti perdavė vilnietis skaitytojas.Europos Sąjungos parlamento narys,diplomatas Justas Paleckis jai dovanojoDidžiosios Britanijos enciklopediją,žurnalistas Vilius Kavaliauskas – naujųsavo knygų, o LR Seimo narys VytenisAndriukaitis 2011 m. – du automobilius(kelis tūkstančius) knygų iš savoasmeninės bibliotekos. Tokie knygųmylėtojai gerai supranta visuomenėsskaitymo reikšmę.Pamėgtai A. Mickevičiaus bibliotekaiskaitytojai dovanoja ne vienknygas. Jubiliejų, personalinių parodųar kitomis progomis jie neretai bibliotekaiskiria ir savo meno kūrinių. Kaipsakė, atidarydama 2010 m. jubiliejinęparodą „Biblioteka – bičiuliams, bičiuliai– bibliotekai“, direktoriaus pavaduotojaAlvyda Skuodytė, per kelisdešimtmečius savo kūrinius bibliotekaidovanojo 73 autoriai. Bibliotekos interjerąpuošia Dalios Kasčiūnaitės, DomicelėsTarabildienės, Rimto Tarabildos,Broniaus Uoginto, Donato Valatkos,Sigutės Valiuvienės ir daugelio kitųžymių menininkų darbai. Kiti laikomikabinetuose, saugyklose, naudojamiparodoms. Tai vertinga meno kolekcija,kuri nuolat didėja.Nukelta į 12 p.


8 Mokslo Lietuva2012 m. vasario 23 d. Nr. 4 (470)likimaiPradžia Nr. 2Petras Algis Mikša,žurnalo „Lietuva ir Čekija“ redaktorius1933–1934 metais jis jau studijavoČekoslovakijoje. Kol Lietuvosarchyvuose ar bibliotekųrankraštynuose nerastas Pr. Dovalgosgyvenimo aprašymas (CurriculumVitae), negalima teigti, kad jo pragyvenimošaltiniu tapo vertimo darbas,aktyvus bendradarbiavimas įvairioje tometo periodinėje spaudoje. Jeigu darbuvo gyvi tėvai, gal jam reikėjo padėtitėvams? Ir apskritai, kas jį paskatinosusidomėti bohemistika? Į šį klausimąmes dar negalime atsakyti.Jonavos valsčiaus kaimuose, sulenkintuose,apgyvendintuose rusųkolonistais, žmonės gyveno skurdžiaiir retas jaunas žmogus galėjo pasvajotiapie mokymąsi aukštojoje mokykloje.Pr. Dovalgos, rodos, būta tvirto charakteriojaunuolio, maksimalisto, patrioto,aktyvaus ir sąmoningo LietuvosRespublikos piliečio (šaulio, jaunalietuvio)– tą byloja jo darbai ir mintys,ir tai jam padėjo nugalėti sunkumusgyvenimo kely.Pirmieji Pr. Dovalgos–Ramučiovertimai iš čekų kalbos mūsų spaudojepasirodė 1930 metais (K. Čapekas.Anglai // Lietuvos Aidas, 1930. – Nr.248 (1029), P. 3, vertėjas nenurodytas).1935 m. „Sakalo“ leidykla išleidoIvano Olbrachto (tikr. pav. Kamil Zeman,1882–1952) romaną „PlėšikasNikola Šuhaj“. 1936 m. išėjo pirmojičekoslovakų literatūros antologija lietuviųkalba – „Besišypsanti mergaitė“(išleido „Spaudos Fondas“). Tai buvosvarbus įvykis Lietuvos ir Čekoslovakijoskultūrinių ryšių istorijoje. 1935metais Pr. Dovalga Valstybės teatruiišvertė garsaus čekų dramaturgo FrantišekoLangerio (1888–1965) komediją„Kupranugaris pro adatos skylutę“.(apie jos premjerą Valstybės teatre– vėliau). 1934 m. Čekoslovakijosleidinyje ČIN (Nr. 6) išspausdintasPr. Dovalgos straipsnis „Jaunoji Lietuva“,kuriame glaustai, informatyviaiaprašyta jaunos valstybės politika,ekonomika, kultūra, menas. 1937 m.„Dirvos“ bendrovė išleidžia garsųjįK. Čapeko romaną „Karas su salamandromis“,kuris savo tema buvoaktualus ne tik Čekoslovakijai, bet irLietuvai. Tais pačiais metais pasirodoJosefo Koptos (1894–1962) stambus,turintis per tūkstantį puslapių, 4 daliųromanas „Trečia Kuopa“ – apie kariavusiusRusijoje ir grįžusius į tėvynęčekų legionierius.K. Korsakas „Kultūroje“ (1935, Nr. 8,P. 485–487) labai gerai įvertino Pr. Dovalgosišverstą V. Olbrachto romaną:„Vertėjas, gražiai „Plėšiką Nikolą Šuhaj“išvertęs, ir „Sakalas“, romano vertimąišleidęs, davė mūsų skaitančiajaivisuomenei, be abejonės, pirmarūšęlektūrą“.P. Ruseckas (žr. „Lietuvos Aidas“,1935, Nr. 276 (2539), P. 2) taip pat gyrėPr. Dovalgos vertimą. Tačiau recenzentuiužkliuvo pats romano herojus Šuhajus,kurį jis palygino su Tadu Blinda.Pasak recenzento, menas gali būti iržalingas, nes gali skatinti plėšikavimą.Be abejo, susikirto abiejų recenzentųidėjinės pozicijos.Ir antroji Pr. Dovalgos išleistaknyga – „Besišypsanti mergaitė“ –PRANO DOVALGOS GYVENIMO MĮSLĖVertėjo P. Dovalgos-Ramučio 100-sioms gimimo metinėms(1911 10 02 – 1941 11 17)K. Korsako buvo teigiamai įvertinta(žr. „Kultūra“, 1939, Nr. 4, P. 297–298).Atliktas vertimas, jo nuomone, „geras,bent tiek, kad sklandus, žodingas irnesijaučia vergiško originalo sekimo.Tikslesnis vertimo įvertinimas būtųgalimas, suprantama, tik palyginus sučekiškais originalais“.Antologiją vertino ir „Židinys“.(1936, Nr. 4, P. 491–492) – autorius pasirašėJ. B. inicialais. – Julius Būtėnas?).Recenzentui užkliuvo antologijos pavadinimas(„gal šiek tiek pernerimtis,pikantiškai skambančiu vardu – „Besišypsantimergaitė“). Keistokai šiandienskamba panašūs priekaištai– Čekoslovakija juk moteriškosgiminės, jauna, nauja tųlaikų valstybė. Ir vertėjo darbokokybe jis liko nepatenkintas:„Iš po vertėjo plunksnos išėjęnovelės beveik visos turivienodą atspalvį. Kiek labiauskiriasi Čapekas ir Vančura“.Antologiją įvertino ir žinomasvertėjas Ed. Viskanta. Jibuvo išspausdinta žurnale „Vairas“(1937, Nr. 9, P. 105–108).Recenziją autorius pradedapagyrimu vertėjui: „Kūrinėliaiparinkti vis kitokiomis nesikartojančiomistemomis; kiekvienasatskleidžia vis naująčekoslovakų tautos gyvenimą,parodo vis kitoniško verslo,kitoniškos padėties, aplinkos,kitoniškos psichinės struktūrosžmones.“ Recenzentas suironija atsiliepia apie, jo nuomone,vertėjo kuklumo stoką,sakydamas, jog pasirinkęs„charakteringiausius“ autoriusir „charakteringiausius“ jųkūrinius. Vertėjas knygos apžvalginiamestraipsnyje rašo:„Norint šį rinkinį vertinti, negalimažiūrėti į jį vien mūsųakimis; nes kas mums gal labai artima,čekams ir jų gyvenimo dvasiai tolima, iratvirkščiai.“ Tačiau būtent šį pasakymąrecenzentas tarytum užmiršta... Rengdamasantologiją, neabejoju, vertėjaskonsultavosi ne tik su savo geru bičiuliu,rašytoju, kaimiškos prozos atstovuJ. Knapu (1900–1973), bet ir kitais čekųliteratais. Tuo metu Dovalga studijavoČekoslovakijoje ir jam, matyt, buvonesunku susitikti su žmonėmis, kurievertino ir analizavo čekų (čekoslovakų)literatūros procesą. Recenzentas darpateikė keletą neigiamų pastabų: „Nemokėdamasčekų kalbos, nesu kompetentingasspręsti apie vertimo tikslumą.Šiaipjau vertimas skaitomas lengvai,sklandžiai; tik vietomis tenka konstatuotivertėjo kalbos ubagiškumas (...)“.Ed. Viskanta nurodo neteisingai panaudotusžodžius, tarkim – „nusiimtipaltą“, „užsidėti skepetą“.Recenzentui ypač užkliuvo vertėjoparengta čekų literatūros apžvalga:„Reiškiame apgailestavimą, kad šįgražų leidinį nežmoniškai gadina Pr.Ramučio „žodis apie čekų literatūrą“,kurs yra lyg ir įvadas į šį rinkinį (...)visa bėda, kad šis įvadas mūsų vertėjolabai nerimtai, blogiau negu gimnazistiškai,parašytas.“ Kritikuojama vertėjopateikta čekų literatūros periodizacija,kai kurie įvade išspausdinti įmantrūsar nelogiški sakiniai, nors tie sakiniaigal ir logiški, tik su jų prasmėmis nesutinkapiktas recenzentas. Kitur jispastebi per daug įmantriu stiliumiSlapyvardžiu Pr. Ramutis Prano Dovalgos išverstas čekųklasiko Karel Čapek romanas „Karas su salamandromis“vertėjo išsakytas mintis. Minimos irkorektūros, rašybos, skyrybos klaidos.Ir baigdamas recenziją, Ed. Viskantanegali užmiršti „nedovanotinai prastoįvado...“ Beje, ši čekų literatūros apžvalga– pirmoji tokios apimties mūsųraštijoje. Jai panegiriką yra išsakęs žinomasmūsų rašytojas ir vertėjas AlmisGrybauskas.Keista, nė vienas recenzentas neparašėtikrosios vertėjo pavardės, nepasidomėjovertėjo asmenybe, amžiumi,neįvertino didelių vertėjo užmojųir siekių, darbštumo ir užsidegimo– pirmą kartą lietuvių skaitytoją supažindinantsu ilgus amžius vokiečiųvergovę kentėjusios talentingos tautossukurtais literatūros šedevrais.Gan prašmatniai „Besišypsantimergaitė“ buvo pristatyta dienraštyje„Lietuvos Aidas“ (1936, Nr. 190 (2806),P. 7). Stepo Vykinto recenzija iliustruotapenkių čekų rašytojų (V. Martineko,K. Čapeko, Fr. Šrameko, B. Benešovos,V. Vančuros) nuotraukomis.Visas tekstas su iliustracijomis užimadaugiau kaip pusę puslapio. Kritikuodamasvertėją dėl įtrauktos į rinkinįJ. Knapo kūrybai nebūdingos novelės„Dvi vėjuotos naktys“, ir toliau samprotaudamas:„ iš šios novelės Knapąpažįstame kaip puikų psichologą,nuotaikingą, menišką, stiprų rašytoją“,St. Vykintas tarsi prieštarauja sau.Recenzijos autorius teigiamai įvertinatiek leidyklos, tiek vertėjo darbą:„Spaudos Fondas“ antologiją gražiai,imponuojančiai išleido, o P. Ramutisdidelį ir gerą darbą atliko stilingai čekųrašytojus išversdamas ir ilgoką čekoslovakųliteratūros apžvalgą skaitytojamspatiekdamas“.„Literatūros Naujienos” (1936,Nr. 10–11 (48–49), P. 2) išspausdinoJ. Žlabio recenziją. Antologiją jis vadina„gražios išvaizdos storoka knyga“,pagirdamas knygos aplanką: „Antaplenktinio viršelio, besišypsančiosmergaitės atvaizdas, matyti čekės išrūbų, maloniai reprezentuoja čekųliteratūros noveles.“ Recenzentui užkliūvakūrinių naujumo problema,nes „tiktai 3 autoriai peržengė 1900 m.ribą tai nėra pati naujausia čekųliteratūros beletristika“ – tvirtina J.Žlabys. Apžvelgęs visų 16 čekų rašytojųkūrinius, jis, nepatenkintas, murma:užkliuvo jam ir tematika, ir rašytojųatvaizdų nebuvimas, ir vertėjo parašytačekų literatūros apžvalga („Ji daugiauinformacinio pobūdžio, o ne literatūrinio“.).Toliau jis, lyg įsismaginęsbudelis, kalaviju kerta ir kerta: „Autorius[Pr. D. – P. A. M.] yra didelis trafaretinių,recenzinio pobūdžio žodžiųmėgėjas. Jaučiama tuščia tokių žodžiųkombinacija, kuri nieko nepasako irkurią labai mėgsta tariamiejiteatraliniai, muzikiniai recenzentai ir, be abejo, jei tokiųyra, literatūriniai. Nereikiarašant sakyti jis puikus stilistas,ar jis puikus šokikas, betreikia nušviesti taip, kad ir bepasakymo „puikus“ tas stilistasbūtų puikiausias rašytojas.Bet čia reikia kūrybos, o netrafareto “. Recenzentas,pabaigoje sukritikavęs vertėjonaujadarus, atsiliepimą užbaigiavertėjo darbo pagyrimu:„Knyga daro gerą įspūdį. Tikreikia geisti, kad antrasis tomaspadarytų visai gerą.“1937 metais „Dirvos“ bendrovėišleido Karelo Čapeko(1890–1938) fantastinį romaną„Karas su salamandromis“,kurį Pr. Ramučio slapyvardžiupasirašė Pr. Dovalga. Atsiliepimai-recenzijospasirodė keliuoseleidiniuose. Visų pirma,norėtųsi paminėti A. Venclovosrecenziją, pasirašytąA. Laisvydo slapyvardžiu irišspausdintą „Kultūros“ žurnale(1937, Nr. 5, P. 324–325).Recenzentas charakterizuojadidžiojo čekų rašytojo kūrybossavybes: temų originalumą,paradoksalumą, fantazijos jėgą,didelę erudiciją, ironišką, šaržuotąoriginalią kompoziciją ir… autoriaus„beveik visišką politinį bejėgiškumą“.Pasaulinio garso rašytojas nepaprastaipergyveno dėl savo tėvynės likimo. Didžiosiosvalstybės pasirašė Miunchenodiktatą… Ir neištvėrė rašytojo širdis.Naciai jį būtų išsiuntę į koncentracijosstovyklą. Venclova kaltina VakarųEuropos inteligentijos dalį, „kuri visdar nemoka ar nesugeba apsispręsti,kokį vaidmenį ji galėtų suvaidinti taikosorganizavime“. Du didieji „taikosapaštalai“ Hitleris ir Stalinas rengėsikarui norėdami išplėsti savo imperijųribas. Čia A. Venclova kalba Kominternobalsu…Recenzentas pagiria vertėją („Vertimasskaitomas labai sklandžiai“).A. Venclovai kažkodėl užkliuvo viršelis(„galėjo būti kultūringesnis“).K. Čapeko romano vertimą recenzavoE. Viskanta, pasirašęs slapyvardžiuA. Kr. (žr. „Židinys“, 1937,Nr. 5–6, P. 661). Patyręs vertėjas rašė:„Nereikalingos medžiagos gausumas,nesurištos jokia fabula, ilgiausi prierašai,stiliaus sunkumas ir kt. daro knygąbeveik nepaskaitoma. Vertėjas galėjopasirinkti ką nors vertingesnio.“ Netnesitiki, kad toks vertinimas priklausožinomo vertėjo plunksnai…Laikraštis „Suvalkų Kraštas“ (1938,Nr. 18 (21), P. 2) išspausdino JuozoSodaičio recenziją, priešingą anksčiaupaminėtai („įdomi fantazijos fabula“).Recenzentas vertimą vadina „atliktugerai, sklandžiai, lengvai skaitomu“.Tais pačiais metais pasirodėstambiausias Pr. Dovalgos išverstas iščekų kalbos kūrinys – Josefo Koptos(1894–1962) 4 dalių (1 056 p.) romanas„Trečia kuopa“. Buvusio legionieriausparašyta epopėja, vaizduojanti čekųlegionierių gyvenimą ir kovas Rusijoje1917–1920 metais. Tačiau atsiliepimųapie šį veikalą mūsų spaudoje rastineteko.Pagal jau minėtą kūrinį „Kupranugarispro adatos skylutę“ 1936 m.gegužės 7 d. Kaune, Valstybės Teatreįvyko 3 veiksmų komedijos (Rež. S. Pilka,dail. (I ir III v.) St. Žukas, režisieriauspadėjėjas V. Tamaliūnas, suflerisS. Merčaitis) premjera. Čekoslovakijoješi komedija „Velbloud uchem jehly“pirmą kartą pastatyta 1923 metais,turėjo didelį pasisekimą. 2000 m. ČekijosRespublikoje pradėti leisti rašytojoraštai (21 tomas).1936 m. „Lietuvos Aide“ (Nr. 212(2828), P. 8) pasirodė šio spektaklio recenzija.Joje autorius (S. Vykintas) rašė,kad tai „naujas Čekoslovakų kultūrosįnašas į mūsų teatro sceną. Šalia KareloČapeko, pasaulinio masto dramaturgo,kurio pjesę R. U. R. prieš keletą metųmatėme mūsų teatre, atsistoja antračekoslovakų dramos jėga Fr. Langeris.Jis puikia dramine konstrukcija,sceningumu, personažų ryškumu irformos grožiu užkariauja plačias simpatijasEuropos ir Amerikos teatruose“.Recenzentas, išanalizavęs režisieriausdarbą, aktorių suvaidintuspersonažus, dailininko Stepo Žukodekoracijas, pabaigoje trumpai įvertinair Pr. Dovalgos atlikto komedijos vertimokokybę: „Vertimo kalba nevisaitaisyklinga, praskamba pro klausytojoausis vienas kitas netaisyklingas žodis stiliaus negerovė.“Spektaklį žiūrėjo Prezidentas AntanasSmetona, Čekoslovakijos įgaliotasministeris Lietuvai J. Skalickýir kiti žymūs Valstybės ir visuomenėsveikėjai.Prano Dovalgos publicistikos temųratas ganėtinai platus. Visų pirma, taistraipsniai, tekstai, susiję su Čekoslovakijosistorija, jos žymiaisiais atstovais,kultūra, švietimu, literatūra. Taip patstraipsniai žemės ūkio tema, parašytistudijuojant Žemės ūkio akademijoje.Kitos temos: lenkų pavergtas Vilnius,Klaipėdos krašto lietuvių problemos,Mokyklos reforma ir kt.Pr. Dovalga buvo, galima sakyti,pačiose priešakinėse savo laikmečiopozicijose – su savo pasaulėžiūra, tėvynėsmeile, požiūriu į kardinaliuslaikmečio iškeltus klausimus. Jo humanistinės,patriotinės įžvalgos aiškiai irnedviprasmiškai išreikštos jo parašytuosetekstuose.Bus daugiau2011 m. „Mokslo Lietuvos“projektą „Mokslui, visuomenei irkultūrai“ remia Spaudos, radijo irtelevizijos rėmimo fondas.


2012 m. vasario 23 d. Nr. 4 (470) Mokslo Lietuva 9KALBOTYRAPenktasis pasaulio ukrainistų forumas KijeveDr. Aldona VasiliauskienėLietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijosprezidentėKas ketveri metai po pasauly išsibarsčiusiųukrainiečių atstovairenkasi į forumą (tik 4-tasisforumas vyko prieš 5 metus). 2011 m.rugpjūčio 19–21 dienomis Kijeve vykopenktasis pasaulio ukrainistų forumas,skirtas Ukrainos Nepriklausomybės20-osioms metinėms. Į forumą buvopakviesti ukrainiečių diasporų delegataiiš viso pasaulio valstybių (atstovautos38 valstybių ukrainiečių bendruomenės)ir daugiau nei 20 garbės svečiųiš įvairių pasaulio šalių. Tai ne ukrainiečiųkilmės asmenys, tačiau savo veiklanusipelnę Ukrainai. Garbės svečioteisėmis pabuvoti forume nusišypsojolaimė ir šio straipsnio autorei. Lietuvosukrainiečiams atstovavo Vilniausukrainiečių draugijos valdybos narėLidija Cholčeva, Lietuvos ukrainiečiųmoterų sąjungos pirmininkė TatjanaMorgun ir Baltiečių ukrainiečių asociacijosKlaipėdoje vadovas LeonidasTrigubas. Forume dalyvavo 279 delegatai(buvo kviesti 300) iš daugiaunei 7 milijonus pasaulyje sudarančiosukrainiečių diasporos.Forume nagrinėti klausimai, įviešumą kelti skauduliai yra artimiir mūsų valstybei. Tad bent glaustaipristatysime trijų įtemptų dienų forumodarbą.Iškilmingas forumo atidarymasvyko Ukrainos nacionaliniame T. Ševčenkosoperos ir baleto teatre. Dera pastebėti,kad šiame pasauliniame ukrainistųforume vyravo maldos dvasia.Dvasininkų mintys pasauliniameukrainistųforumeUkrainos Kijevo patriarchato stačiatikiųcerkvės patriarchas Filaretasforumo darbą pradėjo malda ir pasakėkeletą žodžių apie valstybės stiprinimą,kalbos išsaugojimą, apie svetimoscerkvės pastangas įtvirtinti svetimybes.„Ateis laikas, – sakė patriarchasFilaretas, – kai Ukrainoje stačiatikiaibus vieningi – tada bus vieninga irvalstybė. Kad būtų stipri valstybė – jituri būti teisinga. O kur teisybė, ten irDievas. Pergalės negali būti be teisybėsir be Dievo. Kiekvienas žmogus,nuo užimančio mažiausias pareigas ikiministro, turi skleisti tiesą ir gyventitiesoje, tada jis bus su Dievu ir tada mesvisi laimėsime. Teisybė atsiskleidžiateisme – teismai turi bausti kaltuosiusir išteisinti nekaltus... Tačiau mūsųvalstybės teismai nėra teisingi. Pasaulinisforumas paliudys, kiek ukrainiečiainuveikė pasaulyje. Tik bendrai, vieningakryptimi dirbdami Ukrainoje irdiasporoje mes nugalėsime – Ukrainataps vieninga valstybė, turinti vienąvalstybinę ukrainiečių kalbą, bus teisybė,viena stačiatikių cerkvė.“Išklausius 11 pranešimų, iškilmingąforumo atidarymą užbaigė UkrainosGraikų apeigų katalikų bažnyčiosvadovo Sviatoslavo Ševčuko padėjėjaskun. Bohdanas Diurekas (S. Ševčiukastuo metu buvo išvykęs maldai pasukrainiečius Lenkijoje). Dvasininkaspasveikino visus gimtuose namuose– tėvynėje Ukrainoje. Į užsieniuskiekvienas išvyko skirtingais tikslaisir ten atstovauja Ukrainai. Išeivių dėkaNepriklausoma Ukraina tampa plačiaužinoma. Kun. B. Diurekas klausė: „Kaipstatyti savo namus ir kaip juos apgintinuo priešų, nešančių naujus ekonominiusir kitokius ukrainiečiams svetimusir mus naikinančius projektus?“Dvasininkas ragino išlaikyti tą „Maidano“dvasią, neleisti jai išblėsti. Mokytisišlaikyti visus geriausius bruožus:žmogiškumo, tvirtybės, krikščioniškolaukimo, teisingo sprendimo. „Mesprašome Dievo malonės, – kalbėjokunigas, – esame Dievo vaikai. Jei įpirmą vietą iškelsime Dievo Įstatymus– tada Ukraina bus stipri. Dieve, duokvienybės dvasios, duok Tavo išminties,kad galėtume dirbti Dievui ir Ukrainai!“Užbaigdamas iškilmingą forumoatidarymą, dvasininkas visus pakvietėbendrai maldai.Pranešimai tarsi buvo įrėmintimaldų. O sekmadienis – trečioji darbodiena, taip pat buvo pradėta bendramalda ir patriarcho palaiminimu.Forume išklausytoskalbos ir pasisakymaiUžsienio reikalų ministras KostjaninGriščenko perskaitė PrezidentoViktoro Janukovičiaus sveikinimą.Ministras kalbėjo apie perspektyviniusplanus, dėmesį teismų reformai, naujokriminalinio kodekso parengimą.Kalbėjo apie darbą su diasporomis,remiantis jų pasiūlymais. Ministrassakė, kad valdžios užduotis – pajusti,kuo gyvena Ukrainos diaspora.Žodį tarė prieš 15 metų išrinktaspirmasis Ukrainos Pasaulinės KoordinacinėsRados pirmininkas prof. IvanGrač, dabartinis pirmininkas DmytroPavlyčko, Pasaulinio Ukrainistųkongreso prezidentas Evhenas Čolija,ukrainiečių susivienijimo Rusijoje vadovasTarasas Dudka, Europos ukrainiečiųkongreso prezidentė JaroslavaChortiani, Ukrainos Pasaulinės KoordinacinėsRados vicepirmininkasMichailas Ratušnas, darbo migracijosatstovas, ukrainiečių bendruomenėsPortugalijoje vadovas Pavlas Sadochi,ukrainiečių diasporos jaunimo forumoatstovas Miroslavas Gočiakas (Serbija),darbo migracijos „Naujoji banga“ atstovėMiroslava Rozdolska (JAV).Rūpestis ukrainiečiųkalba, ministrų veikla,požiūris į politiniusoponentusKalbėjusieji buvo itin susirūpinędėl norimos įvesti antros valstybinėskalbos – rusų kalbos. Akcentavo, kadvalstybės dvikalbiškumas sužlugdysvalstybę. Tad neatsitiktinai aštriaikeltas klausimas ir siūlymai švietimoministrą Dmitro Tobačniką pakeistikitu sulaukdavo karštų aplodismentų.Su širdies gėla klausta, kodėl ministras,atsisakęs badmetį patvirtintikaip genocidą Ukrainoje, nesėdi kalėjime.Juk pirmiausia genocidu badmetįpatvirtino ne pati Ukraina, o užsieniovalstybės...Buvo kelti klausimai dėl politiniųoponentų – buvusios Ukrainos ministrėspirmininkės Julijos Timošenko irvidaus reikalų ministro Jurijaus Lucenkoišlaisvinimo.Akcentuota, kad valdžia ir oligarchai– kaip Siamo dvyniai. Jie negalvojair nemato tautos depresijos: 20 metųnepriklausomybės, tad žmonėms reikiane išmaldos, o darbo.Požiūrio į diasporą pakeitimobūtinybėForumo tikslas buvo išsiaiškintiukrainiečių padėtį, veiklos perspektyvasdiasporoje. Forume dalyvaujantisjaunimas liudijo, kad jam svarbūsPosėdžių salėje. Lietuvos ukrainiečių moterų sąjungos pirmininkė TatjanaMorgun, Ukrainiečių pasaulinės Koordinacinės Rados vadovas Michailas Ratušnyj,Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijos prezidentė dr. Aldona Vasiliauskienė irVilniaus ukrainiečių draugijos valdybos narė Lidija CholčevaMaldą prieš dienos posėdžius kalba Ukrainos Stačiatikių Kijevo patriarchato cerkvės metropolitas Adrijanasnagrinėjami klausimai ir jie pasiryžęjuos spręsti.Kalbėjusieji skatino keisti požiūrį įišvykusius ukrainiečius – tai Ukrainostautos dalis. Siūlytos priemonės veiklaisu išeiviais stiprinti. Pirmiausia, kiekvienasvalstybės veikėjas vizito į vienąar kitą šalį metu privalo rasti laiko irsusitikti su tos valstybės Ukrainos diasporosnariais, susipažinti su jų veikloskryptimis, padėti spręsti iškilusius aktualiusklausimus. Išeiviai turi pajusti,kad jie valstybei yra svarbūs, reikalingi.Prelegentai kėlė klausimą dėl vieningosvaldžios – komiteto – ukrainiečiųveiklos koordinacijai išeivijojeįkūrimo. Ir vadovu, pasak ne vienopasisakiusiojo turėtų būti ne tik mylintissavo tėvynę ukrainietis, bet ir geraižinantis diasporos reikalus.Siūlyta Ukrainoje sukurti specialiątelevizijos laidą apie diasporos veiklą,kad ji taptų žinoma kiekvienam ukrainiečiuitėvynėje, ir spręsti apie bendrųkelių paiešką Ukrainos suklestėjimui,išvykusiųjų – grįžimui į tėvynę. Rūpintasiir ketvirtąja emigracijos banga– „darbo emigracija“.Tarasas Dudka apgailestavo, kadukrainiečiai Rusijoje rusifikuojami.Ukrainiečių teises mokslo, kultūrosir švietimo klausimais jis palygino surusų teisėmis Ukrainoje: Lvove – 5 mokyklos,kuriose mokoma rusų kalba,Maskvoje – nė vienos ukrainietiškosmokyklos (o Rusijoje – 3 milijonaiukrainiečių); kalbėtojas apgailestavo,kad Ukrainoje valdininkai vėl imakalbėti rusų kalba ir net keliamas dvikalbystėsklausimas. Ir jei atsiras 300deputatų Aukščiausioje Radoje – rusųkalba Ukrainoje bus įstatymu priimtakaip antra valstybinė kalba.Žemės klausimo aktualumasKeltas klausimas dėl žemės, baiminantis,kad ji gali atsidurti svetimtaučiųrankose. Kas bus iš Ukrainos, jeigunebebus žemės, ji bus parduota užsieniečiams?Šis klausimas skambėjo nevieno prelegento lūpose. Žemė privalolikti ukrainiečiams...Pirmoji forumo diena užbaigtakoncertu. Dalyviai klausė iš įvairiųvalstybių atvykusių garsių dainininkųukrainiečių bei Ukrainos nacionalinioakademinio liaudies instrumentų ansamblio(meno vadovas ir vyriausiasdirigentas T. Ševčenkos vardo valstybinėspremijos laureatas, Ukrainos liaudiesartistas Viktoras Gucalas) atliekamųklasikinių bei liaudies kūrinių.Buvo neįprasta stebėti, kad nusileidusscenos uždangai, žmonės dar nesiskirstė.Ir staiga žiūrovai pakartotinaiužtraukė Ukrainos himną...Darbas sekcijoseAntrąją dieną be plenarinio posėdžiodarbas vyko 7 sekcijose: „Humanitariniaiklausimai“ (vadovas PavloMovčan), „Naujausia emigracijos bangair migracijos politika Ukrainoje“(Oleksandr Šokalo), „Teisės klausimai“(Michailo Petruniak), „Informacinėpolitika“ (Michailo Sidorževskij),„Švietimo ir mokymo klausimai“ (IrinaKliučkovska), „Jaunimo klausimai“(Ivan Krulko), „Ukrainiečių padėtisRusijoje“ (Taras Dudko).Sekcijose išklausyti pranešimai,pasisakymai, vyko diskusijos, buvopriimtos rezoliucijos, kurias sekcijų vadovai– koordinatoriai perskaitė trečiąforumo dieną.Pasisakymai Humanitariniųklausimų sekcijojeHumanitarinių klausimų sekcijojeDmytro Pavlyčko įžanginiame žodyjeakcentavo, kad privalome parodytivaldžiai, kad giname ukrainiečių kalbą,nes tai – mūsų valstybės egzistencija.Forumo dalyvių elgesys turi būti pavyzdysopozicinėms partijoms. Prelegentasteigė, kad visai nereikia gausybėskomitetų, kovojančių dėl Ukrainos,nes jie kovoja tarp savęs dėl valdžios,o ne dėl valstybės. D. Pavlyčko klausė:„Kodėl laimėjo Oranžinė revoliucija?“Ir atsakė: „Buvo lyderis. Ir jei dabarneatsiras lyderio, turinčio galvą, širdįir mintį – Ukraina nesuklestės!“Apie iškilusius opius klausimus,bėdas ir džiaugsmus, atliktus darbusgarsinant Ukrainos vardą, kalbėjo įvairiųšalių diasporos vadovai ar atstovai:Azarbaidžano, Armenijos, Baltarusijos,Nukelta į 11 p.


10 Mokslo Lietuva2012 m. vasario 23 d. Nr. 4 (470)MenaiSVAJONIŲ ŽYDRŲJŲ PADANGĖJE…Vilniaus dailininkų klubo „Plekšnė“ ataskaitinė 2011 m. parodaOna VoverienėŽemynai – prancūzų ir rusų valda,O vandenis užgrobė anglai,O mūs karalystė – bekraštė, aukštaSvajonių žydrųjų padangė…Heinrichas HeinėVilniaus dailininkų klubui„Plekšnė“ 2011-ieji buvo darbingiir rezultatyvūs. Nuo patmetų pradžios šio klubo dailininkaidžiugino vilniečius jubiliejinėmis parodomisir spalvingomis jų sutiktuvėmis.Buvo organizuotos net keliosdailininko Kęstučio Ramono jubiliejinėsparodos – Mikalojaus KonstantinoČiurlionio namuose, Beatričės Grincevičiūtėsbute-muziejuje ir Lietuviųdailininkų sąjungos parodų salėje,minint jo 75-ąsias gimimo metines(O. Voverienė. „Aš pažinau karaliųtavyje…“ // Mokslo Lietuva. – 2011 m.gegužės 19 d., p. 4–5); Juozo Gecevičiausjubiliejinė paroda Radvilų rūmuose(O. Mažeikienė. „Juozo Gecevičiauskūrybos paroda. Dailininkokūrybos versmė – gamta ir Lietuvą mylintiširdis“ // Lietuvos Aidas. – 2011 m.lapkričio 16 d.); Gražinos Vitartaitėsteminė paroda Lietuvos menininkųrūmuose, skirta vienam iš didžiausiųmūsų tautos turtų –Neringos grožiui –apdainuoti (Gražina Vitartaitė. KuršiųNerija. Tapyba. – V., 2011).Nidoje buvo organizuotas ir kasmetinis„Plekšnės“ pleneras, svetingaipriimtas Neringos mero dr. JuozoVinkaus. Plenere dalyvavo apie 50dailininkų. „Plekšnės“ kataloge pateiktijų plenere nutapyti 114 paveikslų(Vilniaus menininkų „Plekšnės“ klubodailininkų katalogas – V., 2011)Vėliau, jau plenero nuotaikomsišblėsus, dailininkė Dalia MakaraitienėVilniaus įgulos karininkų ramovėjesurengė įspūdingą jubiliejinę parodą.Savo gerbėjus nudžiugino nauja kūryboskryptimi, neatsižadėdama visą gyvenimąpuoselėtos pagrindinės menokrypties (O. Voverienė. „Tik grožisišgelbės pasaulį“ // Mokslo Lietuva. –2011 m. lapkričio 10 d., p. 9)O metų pabaigoje – vėlgi Vilniausįgulos karininkų ramovėje – Vilniausdailininkų klubo „Plekšnė“ ataskaitinėkūrybinių 2011-ųjų metų paroda.Joje – kelios dešimtys paveikslų, tapytųįvairia technika, tematika, tokiųskirtingų ir kartu tokių panašių savopolėkiu, naujų erdvių ieškojimu, naujužvilgsniu į Lietuvos dailės ateitį, manpasirodė, ir ryšiu su mokslu.Nesu menotyrininkė nei dailėsžinovė, negaliu tos ateities prognozuoti,nes, kaip vokiečių mąstytojas,kankinys Dytrichas Banhoferis rašė:„Stipriųjų privalumas ir esmė yra tai,kad jie geba formuluoti esminius klausimusir idėjas ir aiškiai pasakyti savopožiūrį tais klausimais. Silpniesiemstenka rinktis tarp alternatyvų, kuriosyra ne jo“. Man, kaip eilinei lankytojai,tenka rinktis tarp šiuolaikinio menoir ateities meno, pasikliaujant stipriaisiais.O stiprieji ne tik užsienyje, betir Lietuvoje, jau mato ir kategoriškaineigia, kad „kubinis metras drambliomėšlo“ arba „muilo gabaliukai, pavogtiiš tualeto“ yra menas (prof. G. Kazimierėnas.„Jei drambliomėšlas – menas, tegul jįkabina Seimas“ // Vakarožinios. – 2011 m. spalio22 d.). Šiai “meno” krypčiaipriskirtini ir Zuokovardu vadinami surūdijękanalizacijos vamzdžiai,darkantys Neries pakrantę.Ataskaitinės parodosdalyvis dailininkas RimantasRavinskas savopaveiksle „Vilniaus senamiestis“žvelgia į Vilniausmūrus pakylėtoromantiko akimis, tarsikviesdamas kiekvienąvilnietį atidžiau pažvelgtiį savo miestą, neskubantir susimąstant, kiek daugVilnius davė mūsų tautosistorijai ir kiek kančių irnegandų jam teko patirti,stovint karų kryžkelėjetarp Rytų ir Vakarų.Kęstutis Ramonassavo naujojo ciklo„Protėvių kovų gyvojiatmintis“ pirmoje dalyjegrįžta prie apleistos senoviškospilies griuvėsių,jau skendinčių suvešėjusiojeaugmenijoje, ne tikaplink pačią pilį, bet irjos viduje. Juodos išdaužytųlangų kiaurymės ir dar išlikusiosišklypusios pilies durys tartum šauktešaukia Antano Baranausko žodžiais:„Kur toji puikybė jūsų pasidėjo…“Simboliškai, atrodo, dvi tarsi atsitiktinaipilies papėdėje numestos plunksnos…Turintiems lakią vaizduotę jostarsi dainuoja vėjyje. Tautos didybėniekur nedingsta… jeigu ji buvo. Jąprikelia Žodis ir meno jėga, jeigu tikjie pakankamai įtaigūs, ir pasibeldžia įŽmogaus širdį… Tada jie tampa troškimuir veiksmu. Atkūrėme K. Donelaičiobažnyčią ir namus Tolminkiemyje,atkūrėme savo spindinčias bažnyčias,atkūrėme Valdovų rūmus…Atkursime, kai dvasia atsikvošės, irviską, kas verta atkūrimo... Lietuva,kelis šimtmečius buvusi didi valstybėir Tauta, turi susigrąžinti savo istoriją,karžygių ir tautos išminčių garbę. Reikiatik gaivinti atmintį. Ateitis visadaremiasi į praeitį.Įspūdingai atrodo vaiskioje dangausir su ja susiliejančios jūros mėlynėjeišdidžiai stovintys Vaclovo Vekerotolaivai „Prieplaukoje“. Nors kolkas tie laivai, kaip ir daugelio mūsųsvajonės, dar tik prieplaukoje, bet išpaveikslo sklinda viltis, kad tuoj, tuojjie pakels bures ir išplauks paskui svajonę– jos įgyvendinti, kuriant mūsųDailininkė Gražina VitartaitėTautos ir Valstybės rūmus.Šioje „Plekšnės“ ataskaitinėje parodoje,kaip niekad anksčiau, tarsi iš pasąmonėsgelmių kilo noras paveikslusgrupuoti. Daugiausia jų skirta Lietuvosgamtai, unikaliai savo elegišku grožiuir lietuvio meile jai. Tai ir Juozo Gelgaudopaveikslas „Žiemos vakaras“, irDalios Makaraitienės „Gėlė su obelųžiedais“, ir Irutės Meištaitės „Bijūnai“,ir Teresės Lekienės „Rytas Dzūkijoje“su jau nužydėjusių, pražilusiomis pūkųgalvutėmis pienių pieva, ir Juozo Gecevičiaus„Pavakarys Veisėjuose“, irEglės Lečkaitės „Gėlės“, ir Petro Cicėno„Aguonos“, ir Violetos Revinskaitės„Rudens puokštė su medetkomis“, irRūtos Rozytės „Peizažas“ ir kt.Šioje teminėje kryptyjesavo dėmesį prikaustančiomisunikaliomisspalvomis ir braižo meistriškumuryškiai išsiskyrėGražinos Vitartaitėspaveikslas „Lietus“. Jistarsi ištrūkęs iš dailininkėspersonalinės parodospaveikslų „Neringos peizažai“ciklo, eksponuotoVilniaus menininkųrūmuose. Visi į šį cikląįeinantys paveikslai, jųvaizdai ir spalvų muzikakelia nuo žemės ir dienądaro ne kasdieniška, ošventiška, pakylėta.Ir pati autorė šį paveikslųciklą savo kūrybinėjebiografijoje aukštaiįvertino: „Kuršių nerijaman nepaprasta žemė. Jigyva, provokuojanti, besikeičiantijūros, smėlio,vėjo ir smilčių muzika.Stiprus ir žavintis gamtosvienovės suvokimas,staigi gamtos nuotaikų,spalvų, šešėlių ir šviesoskaita pažadina veiklai.Jaučiu: erdvės įtampų irgamtos vienovės vaizdainuteikia apmąstymui,atvirumui, pažinimui.Kartais viskas aprimsta,tarsi laikas sustoja, ir apima norastapyti... Kiekvienas čia atranda savopasaulį, savitą, jaukų ir nepaparastą.Kartu mes atrandam šią žemę naujai.Algimanto Juozo Poškos nuotraukaTapyba man yra muzika, ir poezija, irfilosofija. Pirmiausiai tai jausmas, kurisatsiranda akimirką žavingą, vaikščiojantžeme, apmąstymuose, santykyjesu žmogumi, su aplinka ir būtimi“ (Išparodos katalogo).O man šis dailininkės GražinosVitartaitės „Neringos peizažų“ ciklas– tai ir lietuviškas Bethoveno „Devintosiossimfonijos“ variantas, ir JustinoMarcinkevičiaus draminė trilogija, irF. Nyčės filosofija – talentą paverčiantigalia, valdančia žmonių širdis ir protus.Antroji teminė parodos kryptis– su filosofine potekste. Tai JuozapoMiliūno tamsokas, rūstus paveikslas„Medžiai miršta stovėdami“, ValentinoYlos „Natiurmortas su duona“, ElenosLisauskienės tolumoje saulėlydyjeplaukiantis laivų karavanas „Nežinau iškur, nežinau kur...“, Kęstučio Balčikonio„Pavojinga uola“. Šioje ataskaitinėjeparodoje nebuvo šiai krypčiai priskirtinųTeresės Lekienės anksčiau matytųpaveikslų iš lietuvių mitologijos ir istorijos,su filosofine potekste dabarčiai.Giedrė Bulotaitė-Jurkūnienė parodaipateikė puikų portretą „Miriam“,atlikimo technikos tobulumu tarsi ataidintįiš senojo auksinio Renesanso.Stovi prie to portreto ir tarsi kalbiesisu Miriam, lyg savo širdžiai mielą pažįstamąsutikusi.Jonas Stankevičius pateikė stilizuotą,tarsi nuo aukšto kalno į nuodėmingąžemę žvelgiantį autoportretą.Ankstesnėse parodose mačiau dailininkoLiudviko Pociaus tapytą Lietuvoskarvedžio Kasparo Bekešo portretą– vyriškos jėgos ir grožio etaloną.Kiekvienas parodos lankytojas,neabejoju, parodoje atrado, o jeiguir neatrado, tai po šio straipsnio pasirodymoieškos, savo širdžiai mieląpaveikslą, įsiminė jo autorių. Gaila, kadNukelta į 12 p.Silvijos Drebickaitės nuotraukaMokslo LietuvaGer bia mi skai ty to jai, laik raš tį Moks lo Lie tu va ga li tepre nu me ruo ti pašto skyriuose.„Šviesa prie jūros II“ (aliejus, drobė, 60 x 80) reprodukcija


12 Mokslo Lietuva2012 m. vasario 23 d. Nr. 4 (470)Bibliotekų fondų skurdinimo metasAtkelta iš 4 p.Kinijos dovanaPlėtodama tarptautinius ekonominius,prekybinius ir kultūrinius ryšiussu Europos šalimis, ypač – su Baltijosvalstybėmis, gražią dovaną Vilniausapskrities Adomo Mickevičiaus viešajaibibliotekai, jos skaitytojams irmiesto gyventojams atvežė KinijosLiaudies Respublika. Čia, parodų salėje,skaityklose ir abonemente 2011 m.spalio 19 dieną Šanchajaus biblioteka,šio miesto savivaldybė ir Kinijos LRambasada Lietuvoje surengė naujų,aukštos meninės ir poligrafinės kokybėsknygų, išleistų Kinijos LR, parodą„Žvilgsnis į Šanchajų“ bei meniniųfotografijų ekspoziciją „Šanchajausportretas“. Jas bibliotekos skaitytojailankė iki lapkričio 5 dienos.Šios parodos yra Kinijos LR pažintiniokultūros projekto „Langas į Šanchajų“,vykdomo užsienio šalyse nuo2003 m., sudėtinė dalis. Juo siekiamapopuliarinti kinų kultūrą, dovanojantknygas užsienio šalių bibliotekoms.Iš pradžių jungtis prie jo Šanchajausbiblioteka kvietė tuos užsienio partnerius,su kuriais formaliai bendradarbiavoanksčiau, ir giminingas Šanchajausmiestui bibliotekas. Paskui dalyviųratas plėtėsi, nes į projektą įsijungėne tik viešosios, bet ir universitetųbibliotekos, kurios prieinamos ne vienmokslininkams, dėstytojams ar studentams,bet ir likusiai visuomenės daliai.2011 m. birželio mėnesį Šanchajaus bibliotekapartnerystės ryšius turėjo jausu 63 užsienio bibliotekomis. Manoma,Apie Lietuvos ir Kinijos ryšius kalba Lietuvos Respublikos Seimo pirmininmo pavaduotojas Česlovs Juršėnas. Šalia jobibliotekos direktorius Petras Zurlys (dešinėje), Kinijos LR ambasadorius J. E. Mingtao TONG ir kiti svečiai iš užsieniokad šis skaičius ateityje dar padidės.Pradėdamas iškilų renginį, A. Mickevičiausbibliotekos direktorius PetrasZurlys pasveikino vilniečius ir svečius:LR Seimo pirmininko pavaduotojąČeslovą Juršėną, Kinijos LR ambasadoriųLietuvoje J. E. Mingtao TONGir jo žmoną, ponią Ying DU, Kovo11-osios akto signatarą, Lietuvos-Kinijosdraugijos pirmininką prof. BronislovąGenzelį, delegaciją iš Šanchajaussavivaldybės Archyvų departamento irŠanchajaus bibliotekos, atstovus iš KLRUžsienio reikalų ministerijos, Šanchajausžmonių draugystės su užsieniuasociacijos, Nacionalinės M. Mažvydobibliotekos, Vilniaus universiteto ir kt.Jis priminė, kad „šis susitikimas bibliotekosgyvenime yra gan svarbus, nesjis padės užmegzti glaudesnius bendradarbiavimoryšius su Šanchajausbiblioteka. Leidinių apie Kiniją A. Mickevičiausbiblioteka turėjo nedaug,todėl gausi naujausių knygų kolekcijayra vertinga dovana visiems, ypač – besimokantiemsir besidomintiems kinųkultūra Vilniaus gyventojams“.Parodas atidarė ir kalbėjo LR Seimopirmininko pavaduotojas ČeslovasJuršėnas, Kinijos LR ambasadoriusMingtao Tong ir kiti svečiai. Ambasadoriuspriminė, kad unikalų istorijos,ekonomikos, kultūros, liaudies menoir kitomis temomis 400 knygų rinkinįanglų, vokiečių bei kinų kalbomisŠanchajaus biblioteka dovanoja A.Mickevičiaus bibliotekai ir Lietuvosskaitytojams. O Šanchajaus miesto savivaldybėsmeninės fotografijos parodą„Šanchajaus portretas“ taip pat skiriabibliotekai. Jos padės geriau pažintikinų tautos istoriją, filosofiją, kultūrą.Česlovas Juršėnas prisiminė kelissavo apsilankymus Kinijos LR, pasidžiaugė,kad Kinijos ir Lietuvos tarptautiniairyšiai plečiasi. „Bibliotekaipadovanotos knygos ir nuotraukosleis mūsų šalies gyventojams gėriausuprasti Kinijos praeitį bei dabartį,jos įnašą į pasaulinį mokslą, filosofiją,kultūrą ir dabartinį tarptautinį gyvenimą“,– sakė jis.Baigdamas renginį Vilniaus apskritiesAdomo Mickevičiaus viešosiosbibliotekos direktorius Petras Zurlyspadėkojo svečiams už dovanotą knygųkolekciją ir išreiškė įsitikinimą, kad šisŠanchajaus ir A. Mickevičiaus bibliotekųbendradarbiavimas ateityje sustiprinsinformacijos apie skirtingas kultūrasmainus, nuties draugiškus žmoniųbendravimo tiltus, o kartu – labaipraturtins A. Mickevičiaus bibliotekosfondus naujais leidiniais bei lengvaiprieinamomis skaitytojams žiniomisapie šią tolimą, bet labai egzotišką šalį.SVAJONIŲ ŽYDRŲJŲ PADANGĖJE…Atkelta iš 10 p.šis straipsnis pasirodys jau po parodosuždarymo.Įdomiausia, kad visiškai prieš naujuosius2012-uosius metus per Lietuvosteleviziją parodyta laida iš Metropolitenomeno muziejaus (Niujorke),kurioje žymiausi pasaulio menotyrininkaiapžvelgė pasaulio meno raidostendencijas – tarsi sudėjo visus taškusant i, apmąstant „Plekšnės“ ataskaitinęparodą. Laidoje, kaip viena pagrindiniųtapybos raidos tendencijų, buvoįvardinta – grįžimas į renesansinėstapybos aukso amžių: ryšių su mokslu,ypač istorija ir gamtos mokslais,literatūra, filosofija paieška tapyboje;grįžtama prie portretinės ir žmoniųgrupių tapybos, amžinai gyva išliekagamtovaizdžio tapyba ir pan.Pasirodo, kad ši tendencija – jau irgine nauja. Renesansinė dvasia jau buvogaivinama J. V. Gėtės ir G. V. Hėgeliolaikais – ne tik literatūroje ir filosofijoje,bet ir mene. Hėgeliui „Gamta, mąstymas,dvasia, valstybė, menas, grožisir teisingumas – visa tai rūbai, kuriaispasauliui pasirodo Protas“ (G. Volkovas.„Minervos pelėda“ / Išvertė iš rusųkalbos Anelė Dužinskienė ir LaimutėJunevičienė – K.,1984. – P. 61). Jis savofilosofijoje Visatą pajungia aukščiausiamProto viešpatavimui. Tokia filosofopozicija logiška Renesanso epochojesusiformavusių tradicijų tęsinys ir patobulinimas.Skirtumas tik tas, kad: „Nuobaisaus gorgonės Medūzos žvilgsniovisa, kas gyva, virsta akmenimis, o nuoatidaus Hėgelio filosofijos žvilgsnio,priešingai, visa, kas nejuda, ima judėti,visa, kas nekinta, ima kisti“ (Ten pat).Gėtės nuomone, ryšius tarp moksloir meno nesunku įžvelgti: „Mokslassuskaido daiktą, numarina jį, o menaspateikia vientisą vaizdinį. Mokslas utilitarinis,menas „nesavanaudis“. Pirmasisturi praktinę reikšmę, jo tikslas– keisti išorinį pasaulį, antrojo – keistipaties žmogaus vidinį pasaulį. Mokslas– tai sąvokos, logika, schema, formulė;menas – vaizduotė, emocijos, intuicija,vaizdas“. Tačiau kalbant apie mokslo irmeno ryšius, visiškai nemoksliška būtųlyginti jų galutinius rezultatus. Aišku,kad jie skirsis. Lygintinos tik meninėsir mokslinės tiriamosios kūrybos procesoypatybės. Dalis jų, žinoma, yraskirtingos. Tačiau vaizduotė, fantazijosžaismas, vaizdinė simbolika – ar tainėra ir mokslo, ir meno pirmosiosversmės? (G. Volkovas. Ten pat, p. 131).Mokslo istorija gali pateikti šimtuspavyzdžių, kaip meninės konstrukcijos,meno formos ir metodai padėjomokslininkams atskleisti žymiausiuspasaulio atradimus.Kažkada, jau tolimoje jaunystėje, iraš tuo domėjausi (O. Voverienė. „Loginismąstymas ir intuicija?“ // Mokslasir technika. – 1976, Nr. 10, p. 26–29).Mes pripratome kalbėti apie kultūras– humanitarinę, gamtamokslinę,meninę. Sutelkiame dėmesį į tai, kasjas skiria, o nepastebime, ar nenorimepastebėti, kas sieja, jungia vienąsu kita. Laida iš „Metropoliteno“ ir ši„Plekšnės“ paroda pasufleravo mintį,kad dabartinis pasaulis toks vientisasir artimas, ir kai keičiasi vertybės irepochos kur nors pasaulyje, ši kaitalabai greitai pasiekia ir Lietuvą. Malonupripažinti, kad ir Lietuvos mene keičiasivertybės ir epochos, įsakmiai didėjaporeikis suartinti ir susieti dvasinėskūrybos formas, nebijant atsigręžtiį praeitį. Juk kaip tik apie tokį lydinįsvajojo didieji mąstytojai G. V. Hėgelis,J. V. Gėtė ir A. Čechovas.A. Čechovas savo laiku rašė:„Menininko nuojauta kartais vertamokslininko mąstymo, ir viena, ir kitasiekia to paties tikslo, yra tos pačiosprigimties ir, galbūt, ilgainiui, tobulėjantmetodams, jiems skirta susilieti įmilžinišką, galingą jėgą, kurią šiandiendar sunku įsivaizduot“ (A. Čechovas.Laiškai, 1912. T 1, p. 362).Na o Gėtei ši galinga dvasinė jėgaatrodė kaip Tiesos ir Grožio vienovė,jo žodžiais tariant:Kaip gamta įvairialypėVieną veidą atidengia,Taip ir menas begalybėjPrasmę vieną kurti stengias.Ta prasmė – Tiesa galinga,Rūbais Grožio apsirengus,Kurs ramybėje sustingęs,Žvelgia ateities padangėn…Naujaisiais 2012-aisiais metais„Plekšnės“ dailininkams linkiu pagaltą tendenciją gilinti ir Lietuvos meną irtoliau plėtoti jų pasirinktomis teminėmiskryptimis Jos perspektyvios pasauliomastu (Goethe. Wilhelm MeistersWanderjene – Berlin, 1952, p. 274. Cit.pagal G. Volkovas. Ten pat, p. 153).2011 m. „Mokslo Lietuvos“projektą „Mokslui, visuomenei irkultūrai“ remia Spaudos, radijo irtelevizijos rėmimo fondas.Mokslo LietuvaVyriausiasis redaktorius Gediminas ZemlickasStilistė Neringa BalčiūnaitėDizainerė Jūratė Kemeklytė BagdonienėPatarėjai: Antanas Kulakauskas, Jonas Puodžius,Alfonsas Ramonas, Juras Ulbikas, Edmundas Kazimieras Zavadskas.Redakcijos adresas: J. Basanavičiaus g. 6, 01118 VilniusEl. paštas: mokslolietuva@takas.lt, tel. (8 5) 212 1235.Laikraštis internete: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuvaRedakcija gerbia savo autorių nuomonę ir mintis, net jei ne visada joms pritaria. Perspausdinantar naudojant laikraščio „Mokslo Lietuva“ ir jo internetinio puslapio http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva paskelbtą medžiagą būtina nuoroda į „Mokslo Lietuvą“.Laikraštis platinamas tik prenumeratoriams ir redakcijoje.ISSN 1392-7191LeidžiaUAB „Mokslininkų laikraštis“SL Nr. 169SpausdinoUAB „Petro ofsetas“Žalgirio g. 90, LT-09303, VilniusTiražas 400 egz.

More magazines by this user
Similar magazines