Restauravimo principai, statybos technologija ir medžiagos
Restauravimo principai, statybos technologija ir medžiagos
Restauravimo principai, statybos technologija ir medžiagos
Transform your PDFs into Flipbooks and boost your revenue!
Leverage SEO-optimized Flipbooks, powerful backlinks, and multimedia content to professionally showcase your products and significantly increase your reach.
<strong>Restauravimo</strong> <strong>principai</strong>, <strong>statybos</strong><strong>technologija</strong> <strong>ir</strong> medžiagosStraipsniai iš švedų žurnalo "Kulturmiljövård"Švedijos valstybinis kultūros vertybių apsaugos departamentas
<strong>Restauravimo</strong> <strong>principai</strong>, <strong>statybos</strong><strong>technologija</strong> <strong>ir</strong> medžiagosStraipsniai iš švedų žurnalo "Kulturmiljövård"Central Board of National AntiquitiesSweden
Riksantikvarieämbetet (Central Board of National Antiquities)Box 5405, S-114 84 Stockholm, SwedenLayout Kulturmiljövård (KMV): Elina AntellAuthors and Swedish original titles:Tord Andersson: Konservering - ideologi för bevarande, KMV 4/94 s. 17-22.Elina Antell:Thomas Bartholin:Krister Berggren:Berggren & GandrąSigurd Curman:Ingrid Hemgren:Ove Hidemark:Intervju med Ove Hidemark, KMV 4/91 s. 26-27.Traeets år, KMV 1/94 s. 38-45.Katarina kyrka. Återuppbyggnaden efter branden, KMV 2-3/94 s. 72-78.Husens svampar och hussvampen, KMV 1/91 s. 40-43.Något om byggnadsk<strong>ir</strong>urgi, KMV 4/91 s. 15-26.Konserveringsarbeten på Mälsåkers slott, KMV 4/94 s. 23-27.Att behärska åldrandets skönhet eller omrestaureringsarkitektens roll, KMV 4/90 s.13-16.Det handlar om materialresurserna, KMV 1/91 s. 14-18.Att planera för god byggnadsvård, KMV 1/91 s. 7-13.Traditionell byggnadsteknik - marginalkunskap eller baskunskap?KMV 2-3/94 s. 6-9.Conny Jerkbrant:Peter von Knorring:Ponnert & Sjömar:Backspegeln och visionen, KMV 2-3/94 s. 22-27.Takstolar i herrgårdsbyggnader, KMV 1/94 s. 9-13.Bilat eller sågat restaureringsv<strong>ir</strong>ke, KMV 1/94 s. 19-25.Cover: French bookpainting from 1448. From the G<strong>ir</strong>art-de-Rousillonmanuscript.Photo Österreichische Nationalbibliothek, WienTranslation:Consult:Text working:Editor Lithuanian version:Raimonda Jonkutė, Jurga Urbonavičienė (Katarinos bažnyčia)Lilija BakanauskaitėAlice SunnebäckAnn Lepp© 1998 Riksantikvarieämbetet (Central Board of NationalAntiquities)1:1ISBN 91-7209-119-3In house printPrinted in Sweden
PrefaceIndependence, democracy, and open frontiers have all contributed to facilitatingthe contacts between the countries in the Baltic region in the 1990s. Increasinginterchange in culture and trade has given the Swedes a new perspectiveboth on themselves and on how the Swedish cultural heritage is preserved andused.The architectural traditions in the different Baltic countries have manysimilarities, and the problems related to the care and preservation of buildingsand built env<strong>ir</strong>onments are also similar.The Swedish Central Board of National Antiquities has, with special financialsupport from the Ministry of Culture, translated a number of informativetexts and articles on the subject of building preservation into Estonian,Latvian, Lithuanian, and Polish. This material will be made available both inprinted form and on the Internet.We hope that these publications, together with other projects that conveyinformation and knowledge, will help to increase and intensify the discussionon the problems involved in and the conditions for building preservation in theBaltic region.Stockholm, June 1997Erik WegraeusRiksantikvarieCentral Board of National AntiquitiesSweden
TurinysApie senovės grožio išsaugojimą arba apiearchitekto-restauratoriaus vaidmenį.......................................................... 7Ove Hidemark.Viskas priklauso nuo medžiagų išteklių.................................................. 1 0Ove Hidemark.Tinkamos pastatų priežiūros planavimas ............................................... 1 3Ove Hidemark.Tradicinė <strong>statybos</strong> technika, minimalios žinios aratsp<strong>ir</strong>ties taškas.......................................................................................... 1 8Ove Hidemark.Keletas žodžių apie <strong>statybos</strong> ch<strong>ir</strong>urgiją <strong>ir</strong> apie kitus,su ja susijusius dalykus..............................................................................2 01947 m. balandžio 16 d. Sigurd Curman perskaitė šią paskaitąŠvedijos Karališkojoje Mokslų Akademijoje prezidiumo paleidimo proga.Sigurd Curman (1879-1966).......................................................................2 5Kalbėjosi Elina Antell.Medžio metai ..............................................................................................2 6Thomas Bartholin.Namo grybai <strong>ir</strong> grybeliai............................................................................3 1Krister Berggren, Pedro Gandrą.Gegnių santvaros sodybų konstrukcijose................................................ 3 3Peter von Knorring.Tašyta ar pjauta mediena restauravimui? ......................................... .....39Svarstymai apie vyraujančias nuomones <strong>ir</strong> kultūrinius-istorinius aspektusHans Ponnert, Peter Sjömar.Žvilgsnis į praeitį <strong>ir</strong> ateitį .......................................................................... 4 7Conny Jerkbrant.Katarinos bažnyčia. Atstatymas po gaisro .............................................. 5 1Krister Berggren.Konservavimo darbai Mälsåker rūmuose ............................................... 5 8Ingrid Hemgren.Konservavimas - išsaugojimo ideologija ................................................. 6 3Tord Andersson.
Apie senovės grožio išsaugojimą arba apiearchitekto-restauratoriaus vaidmenįOve HidemarkPastato amžių mes privalome priimti kaip neišvengiamą egzistavimo formą, kaip jo teikiamą grožį.Atsargi <strong>ir</strong> statinio nežalojanti <strong>technologija</strong> padeda mums sustabdyti, sulėtinti senėjimą, o kuo mažiaukeisime, tuo daugiau perduosime ateinančioms kartoms. Garbingas pastato senėjimas yra tikrasgrožio išgyvenimas, kurį privalome saugoti, rašo Ove Hidemark, restauracijos profesorius išAukštosios meno mokyklos architektūros fakulteto.Ką daro architektas-restauratorius? Tai visiška<strong>ir</strong>imtas klausimas, į kurį dauguma atsako,kad jis arba ji tikriausiai d<strong>ir</strong>ba su senais pastatais.Visai teisingai atsakyta: darbas su senais,ne su naujais pastatais. Čia <strong>ir</strong> galima būtų atrastitakoskyrą tarp architekto-restauratoriaus <strong>ir</strong>architekto, kuris d<strong>ir</strong>ba su šiuolaikine statyba,vadinamąja naująja produkcija. Sk<strong>ir</strong>tumą lemiaspecifinių žinių apie senuosius pastatus turėjimas- retas kuris naujų pastatų statytojas išmanotokius dalykus, o jų išmokimas trunka ne vieneriusmetus.Kartais architektas-restauratorius sugebad<strong>ir</strong>bti abiem frontais iš karto, bet tokiu atveju,aš manau, jie taiko naujai architektūrai iš senų,jų pastatų pasisemtas žinias. Turint galvoje šiuolaikinę"<strong>statybos</strong> techniką", būtų nusikaltimasprieštarauti šiam teiginiui. Nors vieną kartąįvertinęs senovinio <strong>statybos</strong> meno kokybę - <strong>ir</strong>netgi techninę jo pusę - architektas ateityjenenorės pasikliauti mūsų šiuolaikiniu <strong>statybos</strong>būdu.Tačiau restauravimas nėra vien tik entuziastiškassenovės garbinimas. Restauratorius nuolatsusiduria su nelengva pas<strong>ir</strong>inkimo problema,o restauruoti didžia dalimi reiškia rinktis:• pas<strong>ir</strong>inkimas tarp funkcinių <strong>ir</strong> istorinių reikalavimų,• principinis ar etiškas pas<strong>ir</strong>inkimas tarp pakeitimų<strong>ir</strong> išsaugojimo,• įva<strong>ir</strong>ių būdų ką nors keisti ar išsaugoti pas<strong>ir</strong>inkimas,• nemažiau svarbu pasistengti sulaikyti nuopakeitimų istoriškai pastatui tekusį savininką,kol jis nespėjo suvokti kokybės, kurią pastatasįgijo dėl savo amžiaus. Tai tikriausiai patinedėkingiausia užduotis.Tai nuolatinė budrumo būsena. Architekto laukiadaugybė pavojų - šiuolaikiniai pastatai labaimenkai teprimena ankstesnių laikų <strong>statybos</strong>būdą. Moderni <strong>statybos</strong> technika gali netgi būtipavojinga. Turiu galvoje drėgmės mechaniką,medžiagų pas<strong>ir</strong>inkimą, svorio pusiausvyrą arbataisomumą. Architektui-restauratoriui reikia išmanytine tik techniką, bet turėti ypatingąistorinės medžiagos pojūtį, jausti besikeičiančiųlaikmečių skonį <strong>ir</strong> išsk<strong>ir</strong>tinę senovinio statiniodvasią. Mėginimas įsiskverbti į istorinę senoviniopastato realybę iš esmės sk<strong>ir</strong>iasi nuo grynoarcheologijos fragmento ar istorijos tarpsniųkonservavimo, faktų kaupimo, kuriais remiasikai kurių restauravimo krypčių atstovai. Statinyjereikia matyti laiko <strong>ir</strong> pasikeitimų visumą,formos <strong>ir</strong> istorijos sintezę <strong>ir</strong> sugebėti sustiprintiišgyvenimų <strong>ir</strong> pat<strong>ir</strong>ties išraišką pastato istorijoje,leisti pastatui prabilti, neapsunkinant pasakojimoperdėtomis ar savaime suprantamomisnuorodomis. Čia kalbama apie ypatingą meninęveiklą, kuri remiasi moksliniu patyrimu; meninėveikla, pažymėta architekto-restauratoriaus asmenybe,įžvalgumu <strong>ir</strong> meniniu skoniu. Šito mesniekada neišvengsime.Senatvės grožisIr vis dėlto tikriausiai galima būtų sujungti techniką,išsaugojimo principą <strong>ir</strong> istorinį išgyvenimąį vieną sąvoką, t.y. senėjimą, neišvengiamą procesą,neaplenkiantį nė vieno pastato, kai blogatechnika, blogos istorinės ambicijos <strong>ir</strong> neteisingastaisymo būdas subjauroja vyksmą, o tinkamasarchitekto-restauratoriaus darbas geriausiuatveju sudaro sąlygas sulaukti garbingossenatvės. Rūpesčių sukelia praeities realybėsišgyvenimo išsaugojimas arba, kitaip tariant:6
senatvė jau savaime yra kokybė, kurią reikiaapsaugoti nuo sunaikinimo technikos priemonėmis<strong>ir</strong> kurią galbūt reikia sustabdyti arbasulėtinti.Garbingą pastato senėjimą aš asmeniškai vertinukaip teisingiausią grožio sąvokos tąsą, ogrožio išgyvenimus turime tausoti. Oponentuprieštaravimus norėčiau atremti senu romėnųposakiu: MEMENTO MORI - prisimink, kadesi m<strong>ir</strong>tingas. Šiuos žodžius vergas pašnabždėjosavo šeimininkui, sėdinčiam nugalėtojo vežime.Aš turiu galvoje, pavyzdžiui, norą išrasti nem<strong>ir</strong>tingumoeliksyrą, keturkampį inžinierių išsvajotąprietaisą, kuris galėtų sustabdyti laiką. Tokseliksyras visam laikui akmenį išsaugotų akmeniu,neleisdamas jam pav<strong>ir</strong>sti smėliu, nors tokiayra natūrali pabaiga.Galbūt mūsų prigimtyje - ar mūsų kultūrosšablonuose - slypi užkoduotas įsitikinimas, jogstipru yra geriau negu silpna. Kai kas nors sudūžta,mes prašome stipresnio daikto. Techniniammeistrui p<strong>ir</strong>miausia rūpi susidoroti su b<strong>ir</strong>iamedžiaga. Mūsų nepatvarios aplinkos laikais taigal <strong>ir</strong> svarbu. Tačiau humanistas siekia išsaugotilaiką, gyvą laiką - tą, kuris juda - <strong>ir</strong> tai visaikitokia problema. Tuomet jėga dažnai prilygstagrėsmei.Istorinė perspektyvaIr vėl iš naujo apie architekto-restauratoriausvaidmenį; jeigu gėlę labai daug čiupinėsi, ji nuvys.Kaip apibrėžti šį vaidmenį? Tai didelis <strong>ir</strong>sudėtingas darbas netgi istorinės perspektyvosšviesoje, nes laikui bėgant keitėsi tiek vaidmuo,tiek darbo tikslai. Kai kuriems tai stiprumo, patvarumo,patogumo reikalavimai - iš esmės taišventos Vitruvijaus priesaikos žodžiai, daugelįmetų karaliavę architektūros mene. Kita vertus,negalima pam<strong>ir</strong>šti laikmečio nuostatų ar idėjų,pastoviai vykstančių permainų, kurios nepaisojokių nustatytų doktrinų. Gyvename dinamiškamepasaulyje, kuriame, laimei, sensta netgi doktrinos,turinčios ribotą gyvavimo laiką. Ir šis procesaslabai svarbus. Mus valdžiusias idėjas p<strong>ir</strong>mąkartą atrandame tada, kai jos jau išnyksta.Kitaip tariant, tai reliatyvi problematika, taisantykio su mus supančia tikrove klausimas.Galų gale tai mūsų pačių santykis su laiku, kurislaikrodžio ciferblatu tikriausia to žodžio prasme,sprūsta mums iš rankų. Štai jau 200 metųpraėjo nuo tada, kai Linnerhjelm nupiešė romantinįAlvastra vienuolyno vaizdą, o piešinyje išreikštosidėjos <strong>ir</strong> jo sukelti svarstymai vėliau įva<strong>ir</strong>iaisbūdais atsispindėjo mūsų nuostatuose, pa-keitė <strong>ir</strong> pagilino mūsų santykį su besikeičiančiomisformos tradicijomis, išryškino akistatątarp jėgos <strong>ir</strong> yrančios medžiagos, rankų darbopėdsakų <strong>ir</strong> žmogaus triūso, <strong>ir</strong> netgi sukėlė m<strong>ir</strong>tingumo,praeinamumo arba laiko tėkmės išgyvenimą.Mes vis dar gyvename šalia jų visų, mesviską turime šalia savęs. Aš noriu pasakyti, kadnuo XVIII a. mūsų idėjų sferoje neats<strong>ir</strong>ado beveiknieko nauja. Mūsų troškimai <strong>ir</strong> mūsų nerimastalpina savyje pereitų šimtmečių tradicijas.Todėl bent trumpam grįžkime atgal <strong>ir</strong> pamėginkimeįžvelgti kai kuriuos restauravimotikslų raidos etapus, pasistenkime suvokti permainingąarchitekto-restauratoriaus vaidmenį.200 metų tarpsnyje galima išsk<strong>ir</strong>ti bent 5 sk<strong>ir</strong>tingasplotmes. P<strong>ir</strong>moji plotmė atspindi sausasžinias, švietimo laikotarpio <strong>ir</strong> enciklopedijųpasaulį. Ją galima būtų pavadinti vienos dimensijospasauliu, kurio <strong>principai</strong> p<strong>ir</strong>miausia buvoišbandyti XVIII a. pabaigos Anglijoje. Pagrindinistikslas - objektyvi ideali forma. Žinios leido<strong>ir</strong> viliojo taisyti tai, kas neatitiko idealo. Išsimokslinimasgaliausiai privedė prie to, ką XIXa. pradėjo vadinti stiliaus vientisumas. Anksčiausiaiiškilo konkretus formų pasaulis. Apsiginklavusvadovėliais, buvo griaunama <strong>ir</strong> taisoma.Pav<strong>ir</strong>šiuje leista palikti tik siaurutę šimtmečiųnuausto audeklo atkarpėlę.Antroji plotmė iškyla XIX a. pradžioje, kaisukauptos žinios leido pat<strong>ir</strong>ti sudėtingus išgyvenimus,tačiau istoriniai tikslai vis dar siejamisu objektyvumu, idealu, kuris dabar jau tapoįva<strong>ir</strong>ialypis. Istorijos audeklas rodo šio permainingolaikotarpio sinchroninius reiškinius. Galimabūtų kalbėti apie dviejų dimensijų pasaulįarba apie gilesnį laiko pojūtį - vienu metu gretaegzistuoja kitas laikas. Architekto-restauratoriausvaidmuo netenka dalies dogmatiškumo <strong>ir</strong>tampa atlaidesnis.Trečioji plotmė, atklydusi iš XVIII a. pabaigos- XIX a. pradžios, įva<strong>ir</strong>ovę atspindi kaipsubjektyvų, asmeninį santykį su laiku. Būtenttada, istorijos pojūtis tampa svarbesnis už objektyviasžinias. Savo aplinkoje mes režisuojamefiktyvią istoriją, laisvai artėdami prie asmeniniosantykio su istorija. Architektui-restauratoriuišis istorizmas tampa kelione emocijųsparnais.Ketv<strong>ir</strong>ta nuostatų kitimo plotmė ats<strong>ir</strong>emia įmateriją, <strong>ir</strong> ne tik technine prasme, bet <strong>ir</strong>istorinės medžiagos požiūriu: sugestyvus amžius,galios, jėgos <strong>ir</strong> subyrėjimo procesų pasaulis.Atsiduriame trijų dimensijų situacijoje, kuriądar XVIII a. sukūrė archeologų, inžinierių <strong>ir</strong> architektųbendradarbiavimas. Laikas veikia ne7
tik formą; laiko tėkmę pajunta <strong>ir</strong> statybinėsmedžiagos. XIX a. tai perauga į savarankiškąmokslo šaką.Liko vėlyviausioji plotmė - visų ankstesnių,jų sintezė: teisinga forma, atspindėta įva<strong>ir</strong>ovė,jausmo išraiška, byranti medžiaga. Tačiau čiaketv<strong>ir</strong>tąją dimensiją sudaro laikas, vartojamasreikšme "senatvė". Laikas jau nėra būsena, tačiaujis tampa procesu, judėjimu. Tokiu būdumes grįžtame į savo laikotarpį kaip į griuvėsius.Linnerhjelm graviūroje - absoliutus paradoksas,kuris turėtų suteikti amžiną gyvenimą <strong>ir</strong> tuo patmetu parodyti senėjimą, neišvengiamą <strong>ir</strong>imą, pasotintijausmus <strong>ir</strong> atspindėti laiko tėkmę.Byrėjimo procesas tampa konkrečia priemonelaikui pajusti. Tai labai svarbus aspektas, kadangijis supina tikrumo <strong>ir</strong> autentiškumo pojūčius,leidžiančius mums tikėti tuo, ką matome:tai iš tiesų senas pastatas, savaime suprantama,apgriuvęs, o ne kokia nors naujai pastatyta kopija.Šiandieninė mūsų užduotisKaip praktikoje pasiekti šių tikslų? Ką paėmėmeiš praeities? Norėčiau išvardinti keletą dalykų,lemiančių architekto-restauratoriaus vaidmenįmūsų laikais:1) Identifikuoti <strong>ir</strong> sustiprinti išgyvenimą, įskaitomumą,slypinčius pastato istorinėje vertėjear turinyje <strong>ir</strong> netaisyti istorijos paliktų klaidų.Sigurd Curman kartą kalbėjo apie "meniškosodos" reikšmę, tačiau išgyvenimo kriterijaituri skverbtis giliau, pasiekti kamienotechnines-istorines savybes <strong>ir</strong> meistrų suteiktąišraiškos formą.2) Nuolat rūpintis tinkama priežiūra; taip geriausiaiišsaugosime medžiagą ateičiai. Ilgaspriežiūros nebuvimas tampa radikalių pakitimųpriežastimi. Tai papildomi reikalavimaiplanavimui <strong>ir</strong> ekonomikai.4) Restauravimui naudoti tokias medžiagas, kuriossensta kartu su aplinka <strong>ir</strong> kurios nekeičiaaplinkos techninių sąlygų. Geriau sužlugęs remontas,negu sugadinta aplinka. Kitap tariant,tai reikalavimas naudoti ekologiškasmedžiagas, o jo laikytis galima tik tada, kaiegzistuoja medžiagų pas<strong>ir</strong>inkimas.5) Pastoviai supažindinti su restauravimo problemomispagalbininkus, netgi inžinierius <strong>ir</strong>statybininkus, nes kitaip perniek nueis visosambicijos <strong>ir</strong> pastangos.6) Galų gale susitaikyti su senatve kaip su neišvengiamagyvybės forma, silpnųjų, bet nestipriųjų ar tobuliųjų egzistavimo būdu. Pavyzdžiui,susitaikyti su akmens senėjimu <strong>ir</strong>tos senatvės teikiamu grožiu, tačiau švelnia<strong>ir</strong> ateityje pataisoma <strong>technologija</strong> reikiapamėginti sulėtinti šį procesą. Kuo mažiaukišamės, tuo daugiau paliekame ateičiai. Kuolabiau nutolinsime subyrėjimą, tuo ilgiau egzistuosmaterija, o tai galima padaryti įva<strong>ir</strong>iaisbūdais.Architektui-restauratoriui tenka pareiga laikytisšių nurodymų <strong>ir</strong> niekada nenusileisti brutaliamaplinkinių spaudimui. Daugelis reikalaujanustatyti taisykles, reguliuojančias santykį su atkakliaisnurodymais ką nors keisti. Ir vėl grįžtuprie Curman žodžių, kad reguliuojančios taisyklėsbūtų absurdas. Čia kalbama apie intuiciją,sugebėjimą pajusti istorinę išraiškos jėgą,geriausia, kai įsijungia poetinė klausa, sugebėjimaisieti išgyvenimus su atitinkamomistechninėmis priemonėmis, <strong>ir</strong> tada mėginama išsaugotinuostabų <strong>ir</strong> jaudinantį senųjų pastatųsenėjimo procesą. Jeigu sugebame manipuliuotišiais kriterijais, ramesne sąžine galime perduotisavo darbus ateinančių kartų vertinimui <strong>ir</strong> teismui.O dabar tęskime kovą už kultūros palikimoteisę senti savo senatvės, neišvengiamos, betgarbingos.8
Viskas priklauso nuo medžiagų ištekliųOve HidemarkRūpestingam senų pastatų išsaugojimui neužtenka žinių apie pastatą - tam reikalingos <strong>ir</strong> tradicinės<strong>statybos</strong> medžiagos. Tik atkakliai reikalaudami tokių medžiagų galime priversti keistis <strong>statybos</strong>pramonę, mano Ove Hidemark. Net naujieji gamintojai daug išmoktų iš senųjų išbandytų medžiagųilgaamžiškumo. Senieji kokybės reikalavimai turi būti taikomi vis labiau į kiekybę linkstančiampramonininkų mąstymui. Puikus pavyzdys - sugriežtinti Statybos departamento kokybės reikalavimaimedienai, sk<strong>ir</strong>ti langams gaminti. Tokiais pavyzdžiais turėtume vadovautis <strong>ir</strong> ateityje.Istoriškai <strong>ir</strong> techniškai svarbioms <strong>statybos</strong> medžiagomskeliami reikalavimai yra lemiama pastatųpriežiūros sąlyga. Neretai medžiagos turiesminių trūkumų. Galbūt daugeliui pas<strong>ir</strong>odys,jog tai savaime suprantamų dalykų konstatavimas,tačiau realybėje tenka susidurti su begaleneišspręstų problemų. Niūrių pavyzdžių serijąpradėti galima nuo sunkiausių medžiagų, akmens<strong>ir</strong> plytų. Laikui bėgant jas išstūmė betonasarba, pavyzdžiui, lengvasis betonas. Gamtiniamnatūraliam akmeniui palikta tapetinėfunkcija <strong>ir</strong> jis tv<strong>ir</strong>tinamas prie betoninio pagrindo;panašus likimas ištiko <strong>ir</strong> plytas: privačiųnamų <strong>ir</strong> vilų kultūros lėkštos ambicijos lipdo plytasant elementarių atraminių medinių karkasų.Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, senovinio dydžioar senos kokybės plytų galima gauti tik pagalspecialų užsakymą, o tam reikia daug laiko <strong>ir</strong>pinigų. Pasiūlą sudaro žlungančios ekonomikosmedžiagos. Šiuo atveju mes verčiami da<strong>ir</strong>ytis įdanų ar lenkų statybinių medžiagų rinką. Švedijosištekliai visiškai menki, o apie stogo plytasiš viso geriausia tik svajoti, nes jų gauti dar sunkiau.Paklausai patenkinti veikia vienintelė plytinė,na, <strong>ir</strong> šiek tiek gelbsti importas.Tą patį galima pasakyti <strong>ir</strong> apie akmenį. Dėlsėkmingai susiklosčiusių santykių tarp naujosiostechnikos <strong>ir</strong> suinteresuotų rangovų iki šiol visdar galima atrasti kai kurių, anksčiau labai dažnainaudotų akmens rūšių, pavyzdžiui, kalkiniosmiltainio iš Gotlando. Tačiau net <strong>ir</strong> akmenstenka ieškoti užsienyje. Tokia padėtis nėra patenkinama,kadangi kitur tik su retomis išimtimisgalima surasti medžiagų, kurių geologinėstruktūra <strong>ir</strong> senėjimo ypatumai idealiai atitinkašvediškų medžiagų savybes. Kaip atstatyti ak-menines Kolmård marmuro detales, jau seniaipaliktas likimo valiai dėl komercinių dalykų.Reikalinga nauja preciziška <strong>ir</strong> universali skaldymotechnika, prikelsianti gyvenimui senąsiasakmens skaldyklas, šiandien labiau primenančiassenovinius griuvėsius.Pesimizmą keliantis medžioapd<strong>ir</strong>bimasPanašias mintis sukelia <strong>ir</strong> derinys "medis-mediena".Per ilgai užsitęsęs pelno augimas miško <strong>ir</strong>medienos pramonėje privedė prie to, kad tankiaiišaugintų medžių mediena, atsargiai nupjauta,apsaugota nuo drėgmės <strong>ir</strong> pelėsių bei paruoštaspecifiniam panaudojimui, pastaraisiais dešimtmečiaisnebuvo parduodama.Vietoj to, mes atsidūrėme situacijoje, kai dalinissenos durų, langų ar rėmų medienos keitimasreikiamos kokybės mediena vertinamasneigiamai arba kaip išlaidžiavimas. Paprasta<strong>ir</strong>ekomenduojama keisti visą gaminį, puikiai suvokiant,jog medienos kokybė bus gerokai prastesnė.Pavyzdžiui, šimtą metų tarnavęs langasturi geresnes prognozes ateičiai, negu naujas įdėtaslangas ar nauja medienos detalė. Tačiau kartaisvis dėlto tenka keisti mažesnes detales <strong>ir</strong>tuomet būtinai reikalinga geros kokybės mediena.Svarbi <strong>ir</strong> reikli nuostata blyksteli Statybos departamentopranešime Nr. 158 dėl medienosatrankos langų gamybai. Šis pranešimas galipasitarnauti pavyzdžiu, kokie griežti <strong>ir</strong> išsamūsreikalavimai turi būti keliami tiekėjams, jeimums bent kiek rūpi tiek senų, tiek naujų pastatųpriežiūros išlaidos.9
Vandeniu gesintų kalkių pasiūlaGrįžę prie mūrinio pastato priežiūros, prisiminkimevandeniu gesintas kalkes, naudojamas tiekmūro, tiek tinko gamybai. Tokios kalkės, beje,nulemia tinkamą kalkėmis tinkuotų pav<strong>ir</strong>šių išblukimą.Švedijoje jau seniai RAÄ <strong>ir</strong> AMSstruktūrose Gotlande (dabar - naujai įrengtoje<strong>statybos</strong> aikštelėje) naudojama senovinė krosnis.Nors jos pajėgumas gana ribotas, o produkcijakainuoja brangiau, negu alternatyvi gamyba,tai labai svarbu restauravimo darbams.Deja, pastaraisiais metais čia kilo pelno didinimovajus, padaręs žalos kultūros paminklų apsaugai.Šiandien pagrindinių restauravimui reikalingųmedžiagų gamyba kainuotų pernelygbrangiai. Padėtį pagerintų senųjų Väst Götlandsrities krosnių atstatymas, o ten galima būtųgaminti net vadinamąsias hidraulines kalkes.Alternatyvūs šaltiniai būtų <strong>ir</strong> kitos Gotlandeesančios krosnys.Jau beveik šimtmetį užsitęsusi <strong>ir</strong> kaip dabarsuvokėme nelabai sėkminga mūsų cemento <strong>ir</strong>betono kultūra, istorinė perspektyva <strong>ir</strong> tuo pačiutechninis ribotumas kalkių gamybą nustūmė įpaskutinę vietą. Susidarė kritinė padėtis, iš kuriosvis dėlto galima pamėginti išbristi.Senoji skardos kokybėNors <strong>ir</strong> gana kukliai, bet kalkėmis aps<strong>ir</strong>ūpiname,o, be to, egzistuoja įva<strong>ir</strong>ių pakaitalų. Kurkas prastesni reikalai susiklostė tokios svarbiosmedžiagos kaip skarda gamyboje. Beveik kiekvienamepastate kokiu nors pavidalu naudojamaskarda, reikalinga įva<strong>ir</strong>ioms pastato dalims:stogui, stogvamzdžiui, palangėms <strong>ir</strong> t.t. Šios pastatodalys sensta, <strong>ir</strong> jas reikia, visų p<strong>ir</strong>ma, tinkamaiprižiūrėti, o po to keisti. Šiandien neturimejokių garantijų, kad ateityje bus galima gautinet galvanizuotos skardos. Štai, pavyzdžiui, alavuotojiskarda, ilgus metus dengusi Kinijos rūmus<strong>ir</strong> esanti vienu iš nedaugelio atradimų,ištvėrė šimtmečius trukusius klimato <strong>ir</strong> technikosišbandymus, o jos storis viso labo tėra 0,4mm bei tv<strong>ir</strong>tas alavo sluoksnis. Senąją juodąjąskardą, kurią kaldavo kalviai, jau XIX a. tiekkomercine, tiek technine prasme išstūmė valcuotojiskarda. Šiuo metu kaltosios juodos skardospakaitalai yra brangiai kainuojantys amatininkųdarbo produktai. Ir vis dėlto šiandien tebėraišlikusios daug įva<strong>ir</strong>ios stogo dangos, kuriosamžius tinkamos priežiūros dėka siekia jau keletąšimtmečių, nors tai priklauso <strong>ir</strong> nuo gerospradinės kokybės. Jei dabar vėl pamėginsimeimtis skardininko amato, teks susidurti su plačiaipaplitusia plastmasių prikimšta plieno skarda,kurios patvarumo <strong>ir</strong> priežiūros ypatumai tebėranežinomi, jei ją apskritai įmanoma išsaugoti.Galvanizuotos skardos, tiesą pasakius, dar galimagauti. Milžiniškas kultūrinis palikimas, kurįsudaro praeities meistrų nagingumas <strong>ir</strong> medžiagųkokybė, negrįžtamai išnyks, kol mes ašarųaptemdytomis akimis stebėsime jo gulbėsgiesmę.Reikalinga turtingesnė, įva<strong>ir</strong>esnė medžiagųpasiūla, kuri leistų pastoviai rūpintis pastatais.Kai priežiūros kainos gąsdina, renkamės tai, kasdabar atrodo pigiau, t.y. plastmasinę skardą <strong>ir</strong>aklai tikime jos gamintojų pažadais dėl priežiūrospaprastumo. Nebe p<strong>ir</strong>mą kartą klaidingosdabarties ambicijos pridaro begalę išlaidų mūsųpalikuonims. Kartu su sparčiai nykstančiu sumaniuamatininkų darbu, pamažu dingsta <strong>ir</strong> pastatųautentiškumas. Būtent skardos gamybojegeriausiai atsiskleidžia šiuolaikinis mąstymobūdas, įsismelkęs iki pačių mažiausių detalių,pvz., falcavimo aukštis, skardos lakštų formatas,kraštų užbaigimas. Centimetru ilgesnė nosisatrodytų per ilga, tačiau ji visiškai pakeistų<strong>ir</strong> visą veido išraišką. Tokį pat poveikį turi <strong>ir</strong>skardos detalės. O, be to, jų ypatingas senėjimasyra viena didžiausių problemų.Dažų rūšys <strong>ir</strong> pigmentaiPanaši medžiagų krizė ištiko <strong>ir</strong> dažymą: reikiamųrišamųjų medžiagų <strong>ir</strong> pigmentų gauti vis sunkiau.Laiko patikrinti mineraliniai dažai šiuometu keičiami sintetiniais pigmentais arba jųmišiniais. Metų metais nepavyksta sutvarkyt<strong>ir</strong>išamųjų medžiagų švarumo problemos arbapradėti stambiamolekulinių priedų gamybos.Griežti ekologiniai reikalavimai, teisėtai keliamidažams dėl lakių t<strong>ir</strong>piklių naudojimo pavojaus,buvo sėkmingai peržiūrėti dėl lino aliejauskaip rišamosios medžiagos pritaikymo, norsaudringos diskusijos vis dar kyla dėl kiekvienokvadratinio metro. Iki šiol dar neaišku, kokiąžalą daro vandens pagrindu pagaminti dažai <strong>ir</strong>aš laukiu pačių blogiausių žinių apie šių tyrimųrezultatus.Kitas nerimą keliantis aspektas susijęs su šiuometu norminę galią turinčia NCS (Natural ColourSystem) sistema, kuri yra neveiksminga,nustatant spalvas pagal senesnę dažymo praktiką.Ši sistema yra teorizavimo aklavietė, niekobendra neturinti su ta istorine-kultūrine situacija,kuri kartu su geologiškai kintamu žemėspigmentu suteikė nepriklausomą gyvenimą dažy-10
tam pav<strong>ir</strong>šiui. NCS sistema pritaikyta naujų statiniųreikmėms, bet ne senoviniams pastatams<strong>ir</strong> pastariesiems, beje, niekada netiks.Dabar susidūrėme su kolosalia medžiaga, kuriosvis dar nemokame prižiūrėti <strong>ir</strong> kuri ats<strong>ir</strong>adopo spartaus 7-ojo <strong>ir</strong> 8-ojo dešimtmečių dažųchemijos <strong>ir</strong> pramonės išsivystymo. Rūpesčiai jaudabar užgulė pečius, o artimiausiais dešimtmečiaisjų dar <strong>ir</strong> padaugės. Reikalavimas naudotitaisomas medžiagas tapo pretekstu keistiviską, ne tik pav<strong>ir</strong>šinį dažų sluoksnį. Dažnai tenkataip pat keisti lentas ar tinką, netgi plytas arakmeninį mūrą.Akivaizdu, jog visa tai niekaip neprimena racionaliospriežiūros ateičiai planavimo. Aplinkuidygsta milžiniškus pinigus kainuojančiosšunvotės, kurios subręs <strong>ir</strong> sprogs ateityje. Pakuromssupleškinami senosios architektūros darbai,nepajėgūs apsiginti, jeigu jų atkakliai gintinestoja ypatingą architektūrinę klausą turintysglobėjai, kurie suvokia šių pastatų specifiką.Kas tuomet kelia reikalavimus?Pajėgų išsidėstymui <strong>statybos</strong> mūšio laukeaprašyti galima sugaišti labai daug laiko, tačiauapie situacijos rimtumą byloja jau minėti pavyzdžiai.Esminė problema yra tokia: atkaklia<strong>ir</strong>eikalaudami pastatų priežiūrai reikalingųmedžiagų priversime persiorientuoti <strong>statybos</strong>medžiagų pramonę. Jos tikslas tebėra patenkintinaujos produkcijos poreikius, <strong>ir</strong> tai natūralu,tačiau netgi dabartiniai gamintojai daug galėtųpasimokyti iš senųjų išbandytų medžiagų ilgaamžiškumo.Produkcijos realizacija gal <strong>ir</strong>sumažėtų, bet ilgiau tarnautų mūsų namai.Griežtesni <strong>statybos</strong> departamento kokybės reikalavimailangų medienai puikiai pademonstravo,kokios iš to naudos turėjo tiek naujosios<strong>statybos</strong>, tiek restauracija. Senieji kokybės reikalavimaibuvo pritaikyti vis labiau į kiekybęlinkstančiai gamybai. Tai išties dėmesio vertaspavyzdys. Reikalaukite!Medžiagų ekologijaNetgi jei nebereikėtų rūpintis, kur gauti reikalingųmedžiagų, reikalai galutinai nesusitvarkytų.Medžiagos turi būti suderinamos viena sukita. Apie svorio pusiausvyrą <strong>ir</strong> drėgmės mechanikąbuvo kalbama ankstesniame straipsnyje.Stokodami žinių, galime lengvai supūdyti senaspatikimas medines sijas, jei neatsižvelgsime į jųtechninių ar fizinių faktorių pusiausvyrą <strong>ir</strong> sąveiką.Visus šiuos reikalavimus vienija medžiagųekologijos sąvoka, reikalaujanti, kad konsultantai,medžiagų tiekėjai <strong>ir</strong> statybininkaiturėtų supratimą apie fizinį suderinamumą. Visižinome, kaip ribiniai svorio pusiausvyros dydžia<strong>ir</strong>eguliuoja gamtos pasaulį; lygiai taip patjie veikia <strong>ir</strong> senus bei naujus namus.Nusižiūrėję nuo gamtos, galime reikalautimedžiagų, turinčių vienodus senėjimo tempus -juk medžiagos nepaprastai sk<strong>ir</strong>iasi šia savo savybe,o ji yra viena svarbesnių. Be kokybiškosenėjimo neįmanoma jokia pastatų priežiūra.Natūralus yrančios statybinės medžiagos keitimas,ar tai būtų akmuo, tinkas, medis ar skarda,yra neišvengiamas, tačiau, keičiant medžiagąbūtina atsižvelgti į jos senėjimo ypatybes <strong>ir</strong>priežiūrą ateityje.IšvadosTaigi būtina įvertinti reikalavimus <strong>ir</strong> mūsų viltis,perduodamas ateinančioms kartoms, kuriomsteks pas<strong>ir</strong>ūpinti tinkama pastatų priežiūra. Neleistinatokia praktika, kai dėl netinkamų medžiagųnaudojimo pastatas taip pasikeičia, kadpakinta jo specifinė istorinė-kultūrinė ar istorinėtechninėvertė. Švelnaus istorijos aksomo, nuspalvintosenėjimo atspalviais, psichologinio senosiostechnikos aspekto niekada nepasieksime,jei negerbsime medžiagų kokybei keliamų reikalavimų<strong>ir</strong> medžiagų sąveikos ypatumų, neatsk<strong>ir</strong>iamossenosios pastatų kultūros dalies. Bešito sąvoka pastatų priežiūra, kaip ne kartą tekoįsitikinti, netenka savo prasmės.11
Tinkamos pastatų priežiūros planavimasOve Hidemark1990 m. vyriausybės biudžeto projekte numatyta sk<strong>ir</strong>ti 140 milijonų kronų Karališkųjų rūmų tvarkymui.Finansų departamentas įpareigojo profesorių Ove Hidemark <strong>ir</strong> valdytoją Harald Smith paruoštiataskaitą apie pastatų restauravimo <strong>ir</strong> konservavimo padėtį šalyje bei sudaryti Karališkųjų rūmųtvarkymui reikalingų priemonių sąrašą. Sis straipsnis, sk<strong>ir</strong>tas kultūrinio palikimo apsaugai, paimtasiš jų ataskaitos. Čia kalbama apie fizines senųjų pastatų savybes bei skatinama racionaliai <strong>ir</strong> visapusiškaiapsvarstyti restauravimo planus. Būtina pamėginti išsaugoti ateičiai senąją <strong>statybos</strong> techniką,rašo Ove Hidemark.Kažkada pastatų priežiūra buvo gana vienareikšmiškasąvoka. Remontas buvo atliekamaspagal tv<strong>ir</strong>tai vyravusius techninius principus,naudojant medžiagas <strong>ir</strong> įrankius, kurie peršimtmečius išliko beveik nepakitę. Pastato priežiūrasiaurąja technine prasme reiškė konservavimą,pastato patvarumo užtikrinimą. Plačiaužiūrint, pastato priežiūros sąvoka sudaro kitą,gerokai sudėtingesnį problemų ratą. Ji atspindisu laiku kintančią ypatingą pastato kaip monumentoar kaip praktiniams tikslams sk<strong>ir</strong>to statiniovertę.Laikui bėgant beveik visi pastatai kažkiekkeičiasi: prie jų lipdomi priestatai arba daromikitokie perstatinėjimai, kuriuos nulemia naujosfunkcinės ar estetinės laikotarpio reikmės.Dažniausiai vėliau jie griaunami, tačiau dalissenųjų pastatų išliko. Pastarųjų išsaugojimassavo ruožtu priklauso nuo mūsų istorinių žinių,o šio faktoriaus reikšmė ypač padidėjo XIX <strong>ir</strong>XX a. Tačiau visais laikais, vyraujančios tendencijoskryptys, išskyrus, žinoma, ekstremalausbrutalumo periodus, išliko nuo pakeitimo linkišsaugojimo, o išsaugojimas, gilėjant istoriniampažinimui, vis labiau plito. Nepriklausomai nuoto, kas buvo pas<strong>ir</strong>enkama - istoriškai susiformavusiopastato veido išsaugojimas, pakeitimas arpatobulinimas, ankstesnės kartos galėjo naudotistokiomis <strong>statybos</strong> priemonėmis, kurios bedidesnių pakitimų naudojamos jau keletą šimtmečių.Be to, tuos pastatus techniškai buvo įmanomaremontuoti.Industrializacijos protrūkis statybojeKą tik aprašytos sąlygos neilgai trukus išnyko.Viską supaprastinus galima būtų pasakyti, kadpatikimos, pataisomos technikos viešpatystė,paženklinusi visus ankstesnius šimtmečius, beveikgalutinai nutrūko 6-ajame <strong>ir</strong> 7-ajame dešimtmečiuosedėl ekonominės ekspansijos, t.y.dėl industrializacijos prasiveržimo <strong>statybos</strong> srityje.P<strong>ir</strong>mą kartą per beveik tūkstantį metų mesatsidūrėme situacijoje, kai neturime įprastos <strong>statybos</strong>technikos, kuri amatininkų darbu arbatechniniu būdu galėtų būti pritaikoma senųjųpastatų poreikiams. Be to, neaišku, kaip ji tinkarestauravimui <strong>ir</strong> priežiūros darbams.Pasikeitimas nebuvo staigus: laipsniškai, betnuosekliai tolome nuo senųjų meistrų praktikoslink montažinės technikos, paremtos planine gamyba.Si naujoji <strong>technologija</strong> lėmė ne tik pastatųišvaizdą <strong>ir</strong> konstrukciją - šalia jos išaugovisiškai nauja statybinių medžiagų pramonė.Senąją gana ribotą patikimų <strong>ir</strong> išbandytų medžiagųrinką pakeitė, o dar tiksliau, nušlavė nuopav<strong>ir</strong>šiaus, naujų, techniškai nepatikimų, neretaipaskubomis sukurtų naujų statybų poreikiamspatenkinti, gaminių lavina.Neilgai trukus nesėkminga darbo su naujomismedžiagomis pat<strong>ir</strong>tis sukėlė dar vieną naujoviųbangą - reikėjo užglaistyti pastebėtustrūkumus. Savaime suprantama, spartūs technologiniaipokyčiai, susiję su naujuoju <strong>statybos</strong>būdu bei ištisus metus vykstančiomis statybomis,pastatų restauravimui paliko tik podukrosvietą. Konfliktas ypač paaštrėjo tuomet, kaisvarbiu pastatų priežiūros tikslu iškeliamas reikalavimasišsaugoti pastatą kaip tikrą praeities<strong>statybos</strong> meno pavyzdį.Ką reiškia sąvoka "tikras pavyzdys?" Ganalengva atsakyti: tai objektas ar paminklas, kurioišvaizdą suformavo visi istorijoje pasitaikęfaktoriai. Mes nes<strong>ir</strong>enkame vieno ar kito istoriniosluoksnio pagal savo skonį <strong>ir</strong> netaisome istorijosklaidų. Tik išimtinais atvejais galime įsiterpti12
į istorijos proceso vyksmą. Kalbame ne apie praeitolaikotarpio, bet apie praeitų laikotarpių <strong>statybos</strong>pavyzdžius. Susidūrėme su visumos įspūdžioišgyvenimu, o jį be formos taip pat sukuria technika,medžiagos <strong>ir</strong> jų natūralus senėjimas.Laiko <strong>ir</strong> senėjimo išgyvenimasIškyla teorinis klausimas: kada pasibaigia istorija,kada dabartis tampa istorija? Paprasta atsakyti,kad ji niekada nesibaigia, ji savaimepereina į ateitį. Dabartis yra paslėpta istorija,kurios mes neįžvelgiame savo apsiblaususiomisakimis. Todėl apčiuopti istorinį kompleksą yra<strong>ir</strong> sunkiau, <strong>ir</strong> naudingiau. Čia iš karto iškyla reikalavimassudaryti stebėtojui išgyvenimo galimybę,t.y. turi būti suvokiamas istorinio kompleksoypatumas. P<strong>ir</strong>miausia - laiko, senėjimoišgyvenimas. Mūrai byloja apie istorijos įvykius,jie liudija praeitį, nors šią nebylią kalbą išg<strong>ir</strong>statik jautrus stebėtojas, bet ne kurčias racionalusžiūrovas.Laiko apkandžiotos statybinės medžiagos sukuriapsichologinę tikrumo, autentiškumo dimensiją<strong>ir</strong> laiko tėkmės pojūtį. Senėjimas turisavo negrįžtamumo kainą, tačiau jis taip patvertingas sukeliamu išgyvenimo įspūdžiu. Laikoišgyvenimas yra viena specifiškiausių žmogaussavybių, kuri labiau negu kas nors kitask<strong>ir</strong>ia mąstančią būtybę nuo gyvūnų. Istorija yralaiko kodavimas, tai išplėsta mūsų egzistavimoerdvė.Be to, tikras praeities <strong>statybos</strong> pavyzdys yravertingas daiktinis istorinės padėties ar tuometinės<strong>statybos</strong> technikos įrodymas.Idealai <strong>ir</strong> rekomendacijosĮva<strong>ir</strong>iu metu vyravo sk<strong>ir</strong>tingi senųjų statinių konservavimoidealai. Bendros kryptys reguliariaibuvo koduojamos rekomendacijų pavidalu. XXa. šios rekomendacijos didžia dalimi išreiškėpriešpriešą XIX a. stiliaus grynumo dogmoms<strong>ir</strong> reikalavo didesnės pagarbos paminklui kaipkondensuoto laiko arba istorijos objektui.Tačiau dažnai daiktinio įrodymo išsaugojimastapdavo sausu medžiagos konservavimu, susijusiusu pav<strong>ir</strong>šiaus išvaizda, <strong>ir</strong> pastatas paprasčiausiaiv<strong>ir</strong>sdavo didžiausią vertę turinčių daiktiniųįrodymų rinkiniu, o paminklo visumos išgyvenimaslikdavo užgožtas antrame plane.Gerai būtų, jeigu pastatų priežiūrą labiauveiktų jausminiai iš medžiagos kylantys išgyvenimokriterijai, stebėtojo santykis su senėjimu<strong>ir</strong> autentiška <strong>statybos</strong> technika. Tai reiškia, jog<strong>statybos</strong> būdas, medžiagų patvarumas tampalygiavertėmis istorinėmis savybėmis su pav<strong>ir</strong>šiausišvaizda <strong>ir</strong> forma. Tinkamos medžiagos <strong>ir</strong>tinkama <strong>statybos</strong> technika leidžia mums sumažintisenėjimo greitį, nesudrumsčiant jo išgyvenimoįspūdžio. Mes netgi sugebame jį sustiprinti.Ilgalaikio planavimo reikalavimasGeriems rezultatams pasiekti negana vien tikfizinių seno pastato savybių išmanymo. Pastatųpriežiūra pateisina savo vardą tik tuomet, kaiprieš darbų vykdymą atliekamas kruopštusplanavimas, o abu šie etapai numato arba atitinkailgalaikio planavimo tikslus. Bet ne atv<strong>ir</strong>kščiai.Kai nevyksta sklandus administravimo procesas,nelieka prielaidų gerai priežiūrai organizuoti,nebent ji vykdoma priešokiais. Šis principassvarbus tiek ilgalaikio planavimo lygmenyje,tiek konkrečiame darbų lygyje. P<strong>ir</strong>muojuatveju, nepriklausomai nuo objekto didumo,būtina pradėti nuo finansinių išteklių tvarkymobei jų racionalaus pask<strong>ir</strong>stymo ar panaudojimo.Pamėginkime pažvelgti į gana dažnai pasitaikantįfinansų valdymo pavyzdį: pabaigus vienoapleisto objekto tvarkymą, jis paliekamasramybėje, o visi ištekliai perkeliami į kurį norskitą, tokį pat apleistą objektą. P<strong>ir</strong>masis objektasnukeliamas į eilės galą, kur jam ilgai teks lauktikitų pinigų laukimo periodo nuolaužoms taisyti.Tai toli gražu neprimena protingos priežiūrosveiklos: laukti apgriuvimo, kol ateis eilė kitamlėšų skyrimui. Kur kas geriau pasiteisintųilgalaikis planavimas, padėsiantis išsklaidytiapleistų pastatų eilę, kuri susidaro dėl čia aprašytoveikimo būdo, t.y. sumažinti "nuolaužų"susikaupimą, kuris gana greitai v<strong>ir</strong>sta savaiminiunekontroliuojamu procesu. Šią neigiamą dinamikąreikia pakeisti nuolatine mažesnių ar didesniųinvesticijų seka.Ir vis dėlto dažniausiai pastatų priežiūros darbųritmas dėl įva<strong>ir</strong>ių priežasčių išlieka netolygus,nors visiškai aišku, kad per ilgai nevilkinamasrezultatų tikrinimas laikui bėgant pas<strong>ir</strong>odobesantis pigiausias variantas; kitaip tariant,didesnių ar mažesnių resursų panaudojimas turibūti sąmoningai atliekamas tada, kai numatoma<strong>ir</strong> tolimesnė pigiau kainuojanti pastatopriežiūra. Tuomet tenka pagalvoti <strong>ir</strong> apie medžiagas,senėjimo procesus, galimybę taisyti, <strong>statybos</strong>technikos tinkamumą bei daugelį kitų šiandiendar nežinomų dalykų; tai žinios, kurios įgyjamosper daugelį atkaklaus darbo metų.13
Biudžeto ribos <strong>ir</strong> p<strong>ir</strong>kimasFinansinės lėšos kaupiamos tam, kad vėliau jasgalima būtų pask<strong>ir</strong>styti <strong>ir</strong> racionaliai panaudoti.Metinio biudžeto ribos trikdo ilgalaikį planavimą,kuris turėtų apimti bent 5-10 metų.Priešingu atveju, kieti realybės varžtai sukeliapanišką lėšų švaistymą neplanuotam darbui, siekiantsunaudoti metams sk<strong>ir</strong>tas lėšas iki naujųbiudžetinių metų pradžios. Ilgesnis ekonominisplanavimas leidžia racionaliau panaudoti turimaslėšas reikalingiems darbams. Tuomet, kaidarbai atidedami ateičiai, kad juos galima būtųiš karto gerai <strong>ir</strong> patikimai atlikti, laimi visi.Darbo <strong>ir</strong> medžiagų p<strong>ir</strong>kimas nustatytų kainųprincipu, visų p<strong>ir</strong>ma, gerokai pabrangina <strong>ir</strong>išplečia projektavimą, kuris pastatų konservavimosrityje visada remiasi į labai netv<strong>ir</strong>tą pagrindą,t.y. į patį pastatą. Nesvarbu, kaip smulkmeniškai<strong>ir</strong> kruopščiai buvo atliekami p<strong>ir</strong>miniaipastato tyrimai, siekiant išsiaiškinti jo ligas,darbo metu nuolat iškyla naujų netikėtų problemų.Ir štai tuo netv<strong>ir</strong>tu <strong>ir</strong> nežinomu pagrindupas<strong>ir</strong>emdamas darbų vykdytojas turi pateiktigalutinę kainą. Tai reiškia, jog į projekto sąmatąįtraukiami nemaži kainų padidėjimai, nenumatytomsišlaidoms padengti.Kai prasideda darbų vykdymas, šalia brangiaikainuojančio projekto <strong>ir</strong> įspūdingos sąmatos,iškyla begalė papildomų išlaidų. Galutinėsuma tikriausiai yra brangiausia <strong>ir</strong>, deja, nevisuometužtikrinanti pageidaujamą rezultatą. Be to,atsiduriame kvailoje situacijoje, kai, nepaisantmilžiniškos kainos, sumažėja užsakovo kontrolė<strong>ir</strong> iniciatyva, nes sprendimų priėmimas pereinadarbų vykdytojo žinion. Nustatytos kainos principasgalbūt gerai veikia naujose <strong>statybos</strong>e, kurįmanoma sudaryti juridiškai patv<strong>ir</strong>tintą sąmatosprojektą, tačiau visiškai nepasiteisina senųjų pastatųtvarkymo srityje.Daugeliu atvejų ats<strong>ir</strong>ado praktikoje pasiteisinusiostarpinės formos. Nustatyti įkainiai reikalaujamitam, kad galima būtų maždaug įvertintivisą projektą, darbus <strong>ir</strong> pan., tačiau galiausiaiviską nulemia darbo laikas <strong>ir</strong> medžiagųsunaudojimas, o tai įmanoma suskaičiuoti, baigusdarbus. Tuomet užsakovas arba savininkasgali nuolat kontroliuoti darbų eigą bei apimtį,neatsisakydamas savo p<strong>ir</strong>minių kokybės reikalavimų.P<strong>ir</strong>kimo sąlygosPaprastai projektuojant lėšos skaičiuojamos, remiantisnaujų statybų praktika arba reikalavi-mais. Projekto konsultantų grupė, kurią sudaroįva<strong>ir</strong>ią pat<strong>ir</strong>tį <strong>ir</strong> kompetenciją turintys žmonės,pritaiko jau egzistuojančią darbų programąspecifinėms reikmėms. Naujoje statyboje pastatonėra, jis po truputį ats<strong>ir</strong>anda. <strong>Restauravimo</strong> specifikąsudaro tai, kad pastatas jau yra, tereikiaišsiaiškinti <strong>ir</strong> įvertinti darbo sąlygas, tinkamomspriemonėms <strong>ir</strong> metodams parinkti. Todėl p<strong>ir</strong>kimomodelis turėtų būti visai kitoks negu naujojestatyboje.Iš pradžių būtina sk<strong>ir</strong>ti lėšų p<strong>ir</strong>miniam tyrimui,tiek iš techninės, tiek iš kultūrinės-istorinėspusės. Jau iš pastato dokumentacijos paaiškėjajo istorijos <strong>ir</strong> <strong>statybos</strong> būdo sintezė, kuri iš daliesapibūdina jo ypatumus <strong>ir</strong> pasiūlo tinkamusdarbo variantus. Projektuotojų reikalas parinktitinkamiausius konkrečius sprendimus. Projektastampa pastato konstrukcijos aprašymu beijo sudėtingumo įvertinimu - savotiškas ligų protokolassu principiniais pasiūlymais, kaip jasgydyti. Sis projektavimo etapas sudaro gana nedidelępagrindinio tyrimo dalį.Antrasis proceso etapas, tolesnis darbų vykdymas,sudaro antrąją arba trečiąją svarbiąsprendimo priėmimo stadijos dalį.Silpnojo pastato stiprybėMūsų šiandieninis techninės informacijos pasaulisturi labai mažai panašumų su ta realybe, kuriapibūdina senųjų namų <strong>statybos</strong> būdą. Iš esmėstai dviejų atraminių sistemų konfliktas, apie kurįjau ne kartą buvo kalbėta. P<strong>ir</strong>moji sistema -šiuolaikinės technikos kietos didelio tankumomedžiagos, pvz., plienas, betonas <strong>ir</strong> plastmasės,<strong>ir</strong> iš jų kylantys skaičiavimo modeliai; antrąjąsistemą sudaro senoji technika, kurios palygintisilpnas medžiagas apibūdina nuolaidumas, savoruožtu sudarantis kitokio pobūdžio atraminęgalią tarp mažiausių pastato komponentų, pvz.,trapios plytos arba smėlingas mūro skiedinys.Si specifinė senųjų statinių savybė gerokai nutolusinuo naujųjų statybų techninės charakteristikos.Sunku įrodyti šiuolaikiniams statybininkams,jog senieji pastatai yra tv<strong>ir</strong>ti būtent dėlsavo sudėtinių medžiagų techninio silpnumo.Nesuvokę <strong>ir</strong> neįvertinę šio fakto, iš savo šiuolaikiniųpozicijų mes labai lengvai suardysimevisą pastatą, kuris be mūsų "pagalbos" daugelįšimtmečių atlaikė <strong>ir</strong> kanonadų sviedinius, <strong>ir</strong>natūralų senėjimą.Sis grynai techninis konfliktas šiandien yralemiamas visai restauracijai, <strong>ir</strong> jeigu mes nesugebameįvertinti senųjų pastatų sąlygų, tuomet,14
apskritai, neverta net kalbėti apie normalią jųpriežiūrą ar konservavimą.Kalbame apie du atramos lygius. Pastatuisenstant, jie abu įgauna konkrečias išraiškos formas.Senoviškos <strong>statybos</strong> namas atraminės konstrukcijosbalanso pažeidimus kompensuoja silpnosiomis<strong>statybos</strong> medžiagomis. Išvengiamadidelių mūro skilimų. Be abejo, net <strong>ir</strong> senieji pastataikažkur turi savo atsparumo ribas. O štaišiuolaikinis pastatas gali būti lyginamas su trapiukarkasu, panašiai kaip kiaušinis, kuris turibūti atsparus suskilimui. Išoriniai pažeidimaitampa savotiškomis įtampos iškrovomis, dėlkurių ats<strong>ir</strong>anda vienas <strong>ir</strong> labai gilus skilimas, <strong>ir</strong>jo nesutaiso jokie pav<strong>ir</strong>šiaus pakitimai. Taigišiuolaikinės technikos reikalavimų taikymas seniesiemspastatams yra tuščias reikalas. Tai labiaupanašu į grėsmę.Karkaso vientisumas - nuo sijų ikikraigoSis konfliktas ypač akivaizdžiai pas<strong>ir</strong>eiškia tuomet,kai atliekami senųjų pastatų sutv<strong>ir</strong>tinimodarbai. Visi reikalavimai kyla iš šiuolaikinių <strong>statybos</strong>aikštelių: pamatai per betono stiprybę busapsaugoti nuo deformavimosi. V<strong>ir</strong>šutinė senojopastato dalis pagal ankščiau pateiktą pavyzdįnėra kiaušinio lukšto trapumo šiuolaikiškas kietųmedžiagų karkasas, bet dažniausiai "klibanti"medžiaga, specifinės kokybės karkasas, kurioišorines sienas jungia <strong>ir</strong> laiko sijų perdengimas<strong>ir</strong> skersinės sienos. Šio pastato kontrukcija<strong>ir</strong> skilimai priklauso nuo atsk<strong>ir</strong>ų silpnųjų taškųarba pamatų pakitimų. Ir štai dabar pamatuoseįmontuojama brangiai kainuojanti įrėminantikonstrukcija, pastatas užkeliamas ant savotiškopadėklo. V<strong>ir</strong>šutinėje karkaso dalyje susidaro kitoksatramos balansas, atraminė konstrukcijadažniausiai perkraunama, visiškai išnykstaapatinės žeminės dalies per amžius susiformavusiatrama. Už kelis milijonus kronų keletomilimetrų pataisa. Mes turėtume kalbėti ne apiesutv<strong>ir</strong>tinimą, o apie išsaugojimą.Taigi mums reikalinga tokia <strong>statybos</strong> technika,kuri prisiderintų prie pastato karkasosugebėjimo lėtai deformuotis pagal savo savybes.Grėsmingiausius skilimus galime pataisytipaties pastato priemonėmis: tv<strong>ir</strong>tinanti juostasilpnose vietose <strong>ir</strong> nekrintantis į akis sutv<strong>ir</strong>tinimasprie langų <strong>ir</strong> durų. Egzistuoja arba tiksliau- formuojasi sąvoka, kurią galima būtų įvardinti"sustiprinimo" arba dar geriau saugumo estetika".Jau geriau palikti nepaliestą pastato konstrukciją,negu kišti nesuvaldomas betono deta-les į sienas ar pamatus. Geriau vienas kitas naujaspav<strong>ir</strong>šinis sutv<strong>ir</strong>tinimas antžeminėje pastatodalyje. Tokia taisymo priemonė veikia statiniodiktuojamomis sąlygomis, o ne keturkampiaissunorminto pasaulio brangiai kainuojančiais<strong>principai</strong>s.Panaši situacija susidaro tada, kai kalbamaapie kitas statinio karkaso, sienų ar perdengimųsutv<strong>ir</strong>tinimo priemones. Paprastai į p<strong>ir</strong>mąplaną iškyla inžinieriniai skaičiavimai, kadangikaip <strong>ir</strong> prie pamatų, taip <strong>ir</strong> toliau visiškai nepaisomanamo kaip visumos, kaip statinio,turinčio savo atraminę pusiausvyrą. Neapgalvotas,tačiau standartinis atsk<strong>ir</strong>ų seno pastatomūro dalių sutv<strong>ir</strong>tinimas gali pasibaigti greitujo sugriuvimu. Prisiminkite Varbergo tv<strong>ir</strong>tovėsremontą <strong>ir</strong> pagarsėjusį jos sugriuvimą po akivaizdžiaineprotingo taisymo ar "priežiūros darbų"cementu ant susilpnėjusių pav<strong>ir</strong>šiaus dalių.Tokių neapgalvotų ambicingų atvejų pasitaikogana dažnai, nors atomazga nebūtinai tokiadramatiška.Dar kartą apie atramos pusiausvyrąPažvelgę į v<strong>ir</strong>šutinį mūro sienos pav<strong>ir</strong>šių - tinkąar išblukimą - dar lengviau suvoksime, kodėlniekas nesilaiko, kodėl tiek išorinės sienos dalys,tiek tinkas krinta žemyn. Naujųjų <strong>statybos</strong>medžiagų rinka užvertė restauratorius tokiomismedžiagomis <strong>ir</strong> darbo priemonėmis, kuriosakivaizdžiai kertasi su senųjų statinių fizinėmissąlygomis.Kenkėjiškos veiklos pavyzdžiu pasitarnauja<strong>ir</strong> senų pastatų sienų apšildymas arba izoliavimas,kuris atliekamas neįsigilinus į pastato drėgmėsmechaniką. Lemiamą vaidmenį čia matytatlieka ši aplinkybė: seniau <strong>statybos</strong> daugiausiavykdavo vasaros metu, išskyrus, žinoma,dailidės darbus, kuriuos galima d<strong>ir</strong>bti <strong>ir</strong> žiemą.O šiandien mes pasisamdome visą statybininkųbrigadą, beveik nesusimąstydami apie tai, kokiumetų laiku geriausia atlikti vienus ar kitusdarbus. Pavyzdžiui, žiemą neįmanoma statytimūro sienos, naudojant įprastą kalkinį skiedinį,o dažyti kalkiniais dažais tinką galima tik šiltaisvasaros mėnesiais. Be abejo, turime įva<strong>ir</strong>iųmedžiagų, tačiau jų nepatvarumas <strong>ir</strong> priežiūragali sukelti labai nemalonių <strong>ir</strong>, be to, brangiaikainuojančių pasekmių ateinančioms kartoms.Ar tai protinga? Senieji pastatai turi savo metųlaikų ritmą, kurį privalu gerbti.Per pastaruosius dešimtmečius ši pagarbapas<strong>ir</strong>eiškė tik keletą kartų. Visur, deja, dominuojadažų industrija <strong>ir</strong> cemento arba plastmasės15
plokštės. Artimiausiais dešimtmečiais mums teksbrangiai sumokėti už šios viešpatijos pridarytą"materialinę-ekologinę" žalą.Reikalavimai pakartotinamremontuiTinkama pastatų priežiūra numato būsimus pakartotinusremonto darbus, kurie remiasi jauįgyta pat<strong>ir</strong>timi, geriausiu atveju - <strong>ir</strong> kruopščiaiatliktais tyrimais. Senosios <strong>statybos</strong> technikospagrindai, iš esmės homogeniški, nors kartais <strong>ir</strong>specifiniai konkrečiam istoriniam periodui, privaloturėti galimybę išlikti ateičiai. Jeigu ne visamlaikui, tai bent artimiausiai kartai, kuriosvertinimui pateiksime <strong>ir</strong> savo sukauptas žinias.P<strong>ir</strong>menybė turi būti teikiama minimaliausiomspastangoms išsaugoti konkrečias materialinėskultūros apraiškas. Toks požiūris atveda priemažų, bet svarbių laimėjimų, rečiau - paskatinavisiškai keisti statybines medžiagas ar darbometodus. Kai kurie statybininkai dėl visiemssuprantamų priežasčių mieliau linkę viską keisti,negu taisyti <strong>ir</strong> dailinti. Tegul jie taip elgiasinaujose <strong>statybos</strong>e, tačiau prie senosios <strong>statybos</strong>paminklų, mūsų nepakeičiamo kultūros paveldo,ateities kartų labui geriau ilgiau pasvarstyti,prieš puolant perstatinėti.Ir dar kartą: materija neišvengiamai sensta,<strong>ir</strong> jeigu nemokame parinkti medžiagos, kuri savaimepasens, sukurdama natūralią <strong>ir</strong> būdingąfaktūrą, kuri yra pakankamai silpna <strong>ir</strong> gali įsikomponuotiturimą kontekstą, tuomet galiausiaiprarasime savo nepakeičiamą kultūros paveldą.16
Tradicinė <strong>statybos</strong> technika,minimalios žinios ar atsp<strong>ir</strong>ties taškasOve HidemarkBene geriausiai techniniu požiūriu statėme šio amžiaus pradžioje, o palyginimai su šiuolaikinėmislengvosiomis konstrukcijomis akivaizdžiai išryškina to laikotarpio sunkiųjų pastolių kokybe. 6-ajamedešimtmetyje atsisakėme <strong>statybos</strong> technikos, emp<strong>ir</strong>iškai patikrintos tūkstančio metų tradicijų.Visiems šių dienų statybininkams tradiciniai <strong>statybos</strong> būdai turi būti žinių bagažo pagrindas <strong>ir</strong>įkvėpimo šaltinis tobulesnei technikai sukurti.Klausimo formuluotę vertinu kaip provokacinę<strong>ir</strong> retorinę; pastarąjį apibūdinimą perša <strong>ir</strong> kasdienlaikraščiuose spausdinami svarstymai apietai, ar vienas pastatas labiau serga už kitą. Kuriągi <strong>statybos</strong> techniką šloviname?Akim<strong>ir</strong>kai susimąstykime apie senuosiusVitruvijaus žodžius: f<strong>ir</strong>mitas - commoditas - etvenustas, kurie galbūt geriau žinomi savoprancūziška forma: durabilite, comfort et gout.Arba paprastai švediškai: patvarumas, patogumas<strong>ir</strong> skonis.Neketinu daug kalbėti apie dviejų paskutiniųjųkriterijų esmę arba svarbą; jie sudaro mūsųkasdien vartojamą architektūros sąvoką; šie kriterijainuolat kinta, <strong>ir</strong> jie turi kisti. Norėčiaupanagrinėti patvarumo sąvoką, kurios net pavadinimasbyloja apie nenorą keistis; ši sąvokaapima ne tik ilgai trunkantį stiprumą <strong>ir</strong> atsparumą,bet taip pat konkretesnę taisytinumosąvoką <strong>ir</strong> ne tokią konkrečią senatvę. Kaip suprastišias kartais klaidžiojančias sąvokas?Medžiagų išmanymas - atsp<strong>ir</strong>tiestaškasKai prieš kelerius metus kasmetinio Švedijos architektųsąjungos sus<strong>ir</strong>inkimo proga man pasiūlėpasisakymo temą, aš ją perskaičiau neatidžiai."Marginalines žinias" netyčia perskaičiau kaip"materialines", <strong>ir</strong> galbūt čia slypi jeigu ne visaproblema, tai didžioji jos dalis. Tai sudaropagrindinę pradinių žinių bagažo dalį, nesvarbuapie ką būtų kalbama: tradicinę ar naująjątechniką.Ką tuomet reiškia sąvoka "tradicinė technika"?Kada ji nustojo egzistavusi? Viską suapvalinus,galima pasakyti, kad maždaug 6-ajamedešimtmetyje įvyko išsiveržimas iš beveik1000 metų senumo <strong>statybos</strong> technikos, emp<strong>ir</strong>iškaipatikrintos <strong>ir</strong> buvusios rimtu <strong>statybos</strong>medžiagų <strong>ir</strong> būdų išbandymu. Po to prasidėjo2-3 dešimtmečiai vadinamosios naujos technikos,įva<strong>ir</strong>ių medžiagų montažo, <strong>ir</strong> būtent tada,kaip niekada anksčiau pramonė užvertė mus nepatikrintomismedžiagomis, kurių gyvenimotrukmė kartais tesiekė 10 metų! Be to, iš jųpristatyta žmonėms netinkamų gyvenimui būstų,kurie sukelia alergijas, vėžį <strong>ir</strong> t.t.Esame priversti konstatuoti, kad nūdienosstatyboje medžiagų spektras prisk<strong>ir</strong>iamas priemarginalinių, t.y. minimaliai reikalingų žinių.Konfliktinė situacijaMano sukauptos žinios remiasi beveik 40 metųtrukusia pažintimi su senais pastatais. Tai buvonesibaigianti atradimų kelionė per senos <strong>statybos</strong>tradicijas, taip pat jos išlikimo sąlygas.Tačiau aš taip pat projektuoju naujus namus, <strong>ir</strong>štai tada atsiduriu aštrioje konfliktinėje situacijoje.Mano žinios apie tradicinį <strong>statybos</strong> būdąsunkiai suderinamos su šiuolaikine statyba.Šiuo atveju tai nėra kokia nors senosios technikosromantika - visai nemėginu atsukti laikoatgal. Tiesiog kalbu apie racionalų kažkada buvusiosgeros technikos įvertinimą. Ir galbūtateinančių kartų technika išaugs būtent iš šiorestauravimo <strong>ir</strong> šiuolaikinės <strong>statybos</strong> sandūrio.Galbūt geriausiai techniniu požiūriu statėmešio amžiaus pradžioje, o to laikotarpio sunkiųbalkių kokybė akivaizdžiai matosi šalia šiuolaikiniųlengvųjų konstrukcijų, kurių pagrindą sudaromediniai kaiščiai, sąvaros, plastsmasėsplėvės, kancerogeninė mineralinė vata <strong>ir</strong> sandarinančiųsavybių turintys dažai - vadinamoji"konstrukcija" vėliau dekoruojama plytas vaizduojančiaistapetais. Aš klausiu: kur šiandienatrasti techninę moralę, teikiančią mums jutiminę,jausminę <strong>ir</strong> vizualiai logiškai suvokiamąkonstrukciją? Moralę, sukuriančią paprastesnę17
statybą negu šiandienį pusfabrikačių agregatą?Prisiminkime senąją ištikimą iš amžiaus pradžios<strong>ir</strong> iš dar anksčiau mus pasiekusią masyvią plytųsieną. Ji tiko viskam: svoriui išlaikyti, apsaugoti,sušildyti <strong>ir</strong> net drėgmės pusiausvyrai susidaryti,kai žiemą viduje buvo šilta, o vasarą vėsu.Pernelyg paprasta tv<strong>ir</strong>tinti, jog šiandien tai perbrangus malonumas. Negi mes vadovaujamėstokiais trumpalaikiais ekonominiais paskaičiavimais?Galų gale kokio patvarumo <strong>ir</strong> patogumosiekiame?Medžiagų ekologija <strong>ir</strong> pastatųpriežiūra ateityjeŠį pavyzdį galima išplėsti iki sąvokos, kuriąsiūlyčiau pavadinti medžiagų ekologija - toksstatybinių medžiagų natūralių komponentųsantykis, kuris sudaro pusiausvyrą svorio apkrovime,drėgmės apytakoje <strong>ir</strong> šiluminiuosesrautuose. Restauravimui tai elementari abėcėlė,tačiau mano bandymai taikyti ją moderniaitechnikai pasibaigia tuo, kad griūna visi seniejipastatai <strong>ir</strong> kažkas visiškai nesiderina. Ir bepaliovos stebiuosi tuo, kaip konsultantai <strong>ir</strong> rangovaivertina medžiagų suderinamumą. Kartaisabejoju, ar apskritai žmonės suvokia, ką jie daro.Negi naujienų srautas pasidarė pernelyg sraunus?Negi projektavimui <strong>ir</strong> statybai sk<strong>ir</strong>iama tiekmažai laiko, kad niekas nespėja paruošti patikimosapgalvotos konstrukcijos? Negi mes tikime,kad kompiuterinis dizainas <strong>ir</strong> kompiuterinėgamyba išgelbės pasaulį?Tolimesnė perspektyva iškelia taisomumoklausimą, pastato priežiūrą ateityje. Kitaip tariant:valdytojo rūpesčiai. Kaip šiandien žalojamegamtą, taip lengvabūdiškai nekvaršinamesau galvos dėl nežinomų namo išlaikymo kainų,užgulsiančių ateities kartų pečius. Ar mūsųnamus apskritai galima remontuoti? Ar nebūtųprotingiau stengtis statyti <strong>ir</strong> planuoti taip, kadstatinio priežiūra ateityje kainuotų kuo mažiau?Tradicinė <strong>statybos</strong> technika šia prasme buvo puiki,nes anuomet naudotos medžiagos išlaikė daugeliošimtmečių egzaminą, o to, deja, negalimepasakyti apie šiuo metu užsakomus <strong>ir</strong> skubotaimokslinėse <strong>ir</strong> medžiagų rinkos laboratorijose atliekamustestus.Senatvės grožisO dabar aptarkime paskutinį, bene patį svarbiausiąkriterijų - senatvę. Man dažnai susidaroįspūdis, kad šiuolaikiniai namai bijo pasenti, kadjie nedrįsta sulaukti žilos <strong>ir</strong> garbingos senatvės,kurią nenumaldomai atneša laikas <strong>ir</strong> kurią puošiaraukšlės. Kyla klausimas: ar šiuolaikinės <strong>statybos</strong>medžiagos gali ištverti garbingą senatvę?Palle Nielsen tipo perspektyvoje nujaučiamasšitoks ateities vaizdas: subyrėjusios plastmasės<strong>ir</strong> aprūdijusi armatūra ten, kur lėtas senėjimasgalėtų išreikšti kraštutinę patvarumo pasekmę- romėniškąjį f<strong>ir</strong>mitas.Pastate norėčiau matyti senėjimo potenciją,savotišką moralinę pataisą, galutinę grožiosąvokos savybę. Įdomu, kieno pusėje šiandienbūtų John Ruskin, XIX a. anglų moralistas <strong>ir</strong>architektūros kritikas?Mokymo tikslasGalų gale dauguma visų šių klausimų grįžta priemokymo tikslų. Ar lieka mokymo procese vietoskritiškam jų įvertinimui? Ar vietoj to klestibukas vystymosi optimizmas, kai niekam nereikalingasžvilgsnis atgalios, ieškant istorinių momentų.Galbūt ilgesnėje laiko perspektyvojenūdienos <strong>technologija</strong> pas<strong>ir</strong>odys besanti trumpasepizodas ar anomalija? Ateitis atsakys įšiuos klausimus.O iki tol norėčiau atkreipti dėmesį į paprastąfaktą - vystymasis ne visuomet reiškia pradžiąnuo nulio; vystymasis gali reikšti ankstesnių žiniųapibendrinimą. Todėl pasilikime tai, kas vertinga,<strong>ir</strong> išmeskime lauk tai, kas nereikalinga.Tegu tradicinės <strong>statybos</strong> technikos patvarumokriterijai būna taikomi šiuolaikinėje statyboje.Jų derinys būtų nepaprastai sėkmingas, aš tuoįsitikinęs.Architektūros mokykloje į restauravimo mokymoprogramą įeina tokie netradiciniai palyginimometodai. Senosios <strong>statybos</strong> technikosstudijos duoda peno ilgiems svarstymams apiemūsų dabartį. Mums tradicinė technika yra atsp<strong>ir</strong>tiestaškas <strong>ir</strong> įkvėpimo šaltinis tobulesneitechnikai kurti.18
Keletas žodžių apie <strong>statybos</strong> ch<strong>ir</strong>urgiją <strong>ir</strong> apiekitus, su ja susijusius dalykusSigurd Curman1947 m. balandžio 16 d. Sigurd Curman perskaitė šią paskaitą Švedijos Karališkojoje Mokslų Akademijojeprezidiumo paleidimo proga.Pasinaudodamas šiandien man suteikta garbeprezidiumo paleidimo proga skaityti paskaitą,manyčiau, jog tai tinkama proga pamėgintitrumpai apžvelgti tos srities problemas, kuriojeman teko pad<strong>ir</strong>bėti, <strong>ir</strong> ypač jaunystėje, t.y. pastatųkonservavimas <strong>ir</strong> priežiūra. Atliekant praktinįdarbą, gana dažnai man šaudavo į galvąmintis, kad pastatų konservatorius <strong>ir</strong> ch<strong>ir</strong>urgassiekia tų pačių tikslų <strong>ir</strong> savo darbe naudojasivienodomis priemonėmis, vienas gydydamasnamus, o kitas - žmones, o žodis gydytojas reiškia"tas, kuris gydo žaizdą".Abiejų profesijų meistrai siekia kuo geriauišgelbėti savo pacientą ateičiai, visų p<strong>ir</strong>ma, panaikindamijį kamuojančios negalios priežastį,o paskui, jeigu reikia, pakeisdami gyvybei svarbiausiasdalis tokiais pakaitalais, kurie nežalotųpaciento, kuo mažiau kristų į akis <strong>ir</strong> iš tiesų leistųnugyventi jo daliai sk<strong>ir</strong>tą gyvenimą. Neretai<strong>ir</strong> vienam, <strong>ir</strong> kitam tenka susidurti su tokiais atvejais,kai liga paima v<strong>ir</strong>šų, <strong>ir</strong> tuomet beliekapamėginti pailginti gyvybės rusenimo laikąsugriautame kūne, kuris pateko jų globon. Tačiaunet <strong>ir</strong> tokiu atveju reikia stengtis, kad likęsgyvenimo tarpsnis būtų nugyventas garbingai.Būtent todėl išdrįsau pavadinti šią paskaitą"Keletas žodžių apie <strong>statybos</strong> ch<strong>ir</strong>urgiją <strong>ir</strong> apiekitus, su ja susijusius dalykus". Galbūt čia slypinedidelis noras sudaryti įspūdį, jog šioje akademijojed<strong>ir</strong>bamas toks darbas, tai pia fraus (lot.padorus melas), kurį, tikiuosi, man atleisite.Taigi prie reikalo!P<strong>ir</strong>miausia keletas žodžių apie praktinės pastatųpriežiūros pagrindus. Vyresnioji šios auditorijosdalis gerai prisimena amžių sandūrojeįsiplieskusi karą dėl vadinamojo "restauracijosklausimo", kuris kilo dėl pereito šimtmečio pabaigojebaigtų restauruoti Upsalos katedros <strong>ir</strong>Gripsholmo rūmų: jų restauravime karštai buvoginamas prancūzo Viollet-le-Duc principas, rei-kalaujantis atstatyti pradinę pastato išvaizdą,nuimti visus vėlesnius priedus <strong>ir</strong> atkurti tuos,kurie išnyko, net jeigu juos reikėtų pagaminti išnaujo. Tokia buvo tikroji restauravimo reikšmė.Taip išnykdavo vėliau ats<strong>ir</strong>adę, dažnai labaivertingi pastato elementai. Rezultatas būdavoschematiškas <strong>ir</strong> sausas, be individualių bruožų,kuriuos uždėdavo vystymosi įva<strong>ir</strong>ovė, <strong>ir</strong> besenatvės raukšlių, puošiančių seną pastatą. Joksgydytojas nesiimtų daryti jaunystės grąžinimooperacijos senam pacientui, kuris sulaukęs garbingoamžiaus atrodo netgi gražiau, negu priešdaugelį metų.Na, bet tai visiems gerai žinomi dalykai, apiekuriuos per ilgai nekalbėsiu. Kilusi reakcijosbanga, kurios priešakyje Švedijoje atsidūrė Vernervon Heidenstam bei garsusis kovos šūkisŠiuolaikinis barbarizmas, laikui bėgant suformavonaujus istorinių pastatų priežiūros tikslus,kurie per paskutiniuosius dešimtmečius sulaukėdaugumos pritarimo. Istoriniam paminklu<strong>ir</strong>eikia suteikti tokį pavidalą, kad jis pats kuo tikroviškiau<strong>ir</strong> kuo gražiau pasakotų savo istorijąbei rodytų savo charakterį, o jeigu jis dar "gyvas",t.y. gali pasitarnauti praktiniams tikslams- pamėginti pritaikyti jį naujų laikų poreikiams.Taigi beveik sutariame dėl darbo tikslų,tačiau jų pasiekimo būdai gali būti labai sk<strong>ir</strong>tingi.Ir tai yra reikalo esmė. Mes vis dar turime gerą<strong>ir</strong> blogą, jautrią <strong>ir</strong> nejautrią restauraciją, kuripriklauso nuo darbų vadovo <strong>ir</strong> taisyklių taikytojomeistriškumo <strong>ir</strong> skonio, lygiai taip pat mesatliekame geras operacijas - galbūt derėtų pasakyti<strong>ir</strong> nelabai geras, <strong>ir</strong> tai priklauso nuo skalpelįlaikančios rankos tv<strong>ir</strong>tumo <strong>ir</strong> įgūdžių.Neketinu šiandien gilintis į restauravimo principusbei jų taikymą. Pas<strong>ir</strong>emdamas jau pasakytaisdalykais, norėčiau pademonstruoti keletąpastatų ch<strong>ir</strong>urgijos pavyzdžių <strong>ir</strong> bei operacijų19
atlikimo būdų. O pradėsiu nuo keleto atvejų, kuriuosteko stebėti savo piligrimiškų <strong>ir</strong> klajokliškųkelionių metu prieš beveik 40 metų, kai turėjauprogą nuvykti mokytis į Vokietiją, Prancūziją <strong>ir</strong>Italiją. Si kelionė padėjo pamatus visai mano tolesneiveiklai.Būtent Italijoje arba tiksliau Venecijoje ašp<strong>ir</strong>mą kartą susipažinau su išties tobula pastatųch<strong>ir</strong>urgijos mokykla, kuri netgi mokė rėžti peiliuelegantiškai <strong>ir</strong> atsargiai. Negailestingas <strong>ir</strong> pamokantisbuvo Šv.Morkaus laikrodžio bokštosugriuvimas 1902 m., įspėjęs apie tai, koks pavojustykoja, jeigu pastatai netvarkomi laiku.Po šios nelaimės Venecijoje prasidėjo intensyvuskultūrinę vertę turinčių <strong>ir</strong> gyvenamųjų pastatųremontas. Darbams vadovavo nepaprastaisumanus <strong>ir</strong> išsilavinęs architektas Max Ongaro,kuris laikui bėgant subūrė įspūdingą pagalbininkųkomandą. Jie pradėjo nuo kruopštausmiesto architektūros paminklų tyrinėjimo, o poto ėmėsi didelių įva<strong>ir</strong>aus pobūdžio konservavimodarbų.Taigi aš įpuoliau į sūkurį, suteikusį man geriausiągyvenime progą mokytis tokioje vietoje,kur sunkiausiomis sąlygomis vyko ne tik nepaprastaisąžiningas <strong>ir</strong> techniškai tikslus darbas, betkur buvo tikrinami pagarba tradicijai <strong>ir</strong> meninissaiko jausmas, kurių iki tol dar niekas, bentjau už Italijos ribų, nesugebėjo tobulai valdyti.Tyrimai parodė, jog dauguma svarbesnių Venecijospastatų, <strong>ir</strong> ypač bažnyčios, patyrė stipriasdeformacijas, kurių pagrindinė priežastisbuvo viena: netv<strong>ir</strong>tas gruntas. Venecijos gruntasnėra vienas iš statyboms palankiausių. Salos,ant kurių stovi rūmai <strong>ir</strong> bažnyčios, sudarytosiš "fango" grunto, į kurį į Adrijos jūrąįtekančios Alpių upės nuolat atneša naujų nuosėdų.Sis "fango" sudarytas iš tankiai besikaitaliojančiųsmulkaus smėlio <strong>ir</strong> molio sluoksnių.Jo konsistencija gana tv<strong>ir</strong>ta, <strong>ir</strong> gerai supresavusiš jo gaunamas neblogas gruntas pastatui,tačiau didelis šio grunto trūkumas yra neatsparumaspotvynių <strong>ir</strong> atoslūgių vandens lygio permainoms.Nuolat judėdamas vanduo išsinešanedidelę dalį smėlio <strong>ir</strong> molio, <strong>ir</strong> po kurio laikogruntas po namu susilpnėja <strong>ir</strong> nusėda galbūtkokį vieną milimetrą, o per šimtmečius šie milimetraisudaro centimetrus <strong>ir</strong> net decimetrus.Be šių dalinių grunto poslinkių, egzistuoja <strong>ir</strong>bendras judėjimas. Visas pajūrio ruožas nuoAkvilėjos iki vietovės į Ravenos pietus, t.y.žemės plotas, susidaręs iš didžiųjų Alpių upiųsąnašų, nuolat grimzta; per šimtmetį į vandenįnugrimzta nuo 10 iki 12 cm sausumos. Tiemspastatams, kurių gruntas yra XI, XII ar XIIIamžiaus, šis faktas yra gana grėsmingas. Tenkakeletą kartų aukštinti grindis; sienos, kuriųstruktūra neatspari ilgiau trunkančiam vandenspoveikiui, pradeda <strong>ir</strong>ti <strong>ir</strong> t.t.Šios dvi aplinkybės, t.y. grunto netv<strong>ir</strong>tumas<strong>ir</strong> sausumos grimzdimas, yra gamtos sukurtipriešai, su kuriais nuolat kaunasi pastatų konservatoriaiVenecijoje.Pažvelgę į atsk<strong>ir</strong>us pastatus, tuoj pat įsitikinsime,jog kitas pavojus kyla dėl viduramžių <strong>ir</strong> ankstyvojorenesanso Venecijos architektų statybiniopatyrimo stokos bei vėlesnių laikų meistrų<strong>ir</strong> perstatinėtojų lengvabūdiškumo.Minėtų pavojų realumui patikrinti buvo imtasipaprastų priemonių, kurios, beje, pasiteisintų<strong>ir</strong> daugelyje kitų vietų. Visose Venecijossvarbesnėse bažnyčiose tiksliai išmatuota horizontaliojiplokštuma, kuri buvo pažymėta antvisų kolonų <strong>ir</strong> stulpų, ant sienų, kiekvienojekoplyčioje, ant didesnių paminklų <strong>ir</strong> pan. Atžymabuvo įk<strong>ir</strong>sta, taip pat įbrėžta jos padarymodata. Tokiu būdu sukurta funcionali sistemakontroliuoti atsk<strong>ir</strong>ų pastato dalių judėjimą <strong>ir</strong>nusėdimą. Tai pastato padėties matuoklis, atliekantistą pačią funkciją kaip termometras pacientųgydyme. Be to, iš gipso, cemento ar plonostiklo sluoksnio padaryti stebėtojai (vadinamiejišnipai) ant visų mūro skilimo vietų, <strong>ir</strong> jienuolat atidžiai stebimi.Sutvarkius šias bendras apsaugos priemones,prasidėjo darbas su atsk<strong>ir</strong>ais paminklais pagaltai, kokia jų būklė. Taigi tuo metu visos didžiausios<strong>ir</strong> įdomiausios Venecijos bažnyčios restauruojamos,nors tai anaiptol nereiškia, kad josturėjo būti uždaromos. Italijoje paprastai restauravimodarbai atliekami lėtai <strong>ir</strong> kruopščiaitvarkant atsk<strong>ir</strong>as nedideles pastato dalis, <strong>ir</strong> restauratoriainiekuomet negauna į savo rankasviso architektūros paminklo.Panagrinėsime kai kuriuos įdomiausius <strong>ir</strong> būdingiausiusVenecijoje atlikto darbo momentus.Tam tikslui geriausiai tinka bažnyčios, kuriomsviduramžių venecijiečiai skyrė daugiausia turtųbei dėmesio, t.y. dvi vienuolių maldininkų ordinųbažnyčios, S.Maria Gloriosa dei Frari <strong>ir</strong> SS.Giovanni e Paolo.Šios dvi ryškios gotikos bažnyčios, pastatytosXIV a., šio šimtmečio pradžioje ilgai buvorestauruojamos arba, kaip man pas<strong>ir</strong>odė, tobula<strong>ir</strong>estauruojamos <strong>ir</strong> konservuojamos. Pradėkimenuo Frari bažnyčios. Nustatant diagnozę,pastatas buvo smulkiai <strong>ir</strong> tiksliai išmatuotas.Paaiškėjo, kad bažnyčia gerokai deformavosi.20
\ išorę išlinko kolonos, išilginės sienos, skliautaiįgavo tendenciją skėstis, pietinė skersinė frontonosiena stipriai įdubo vidun, šiaurinės skersinėssienos portalo įrėminimas pradėjo lenktis.Kokios šių grėsmingų pakitimų priežastys arbakaip juos panaikinti, nežalojant architektūrospaminklo? Tokia problema iškilo architektuipastatoch<strong>ir</strong>urgui.Priežastys buvo tokios: 1) silpni pamatai,2) spyrių nepakankamumas. Išorinės sienosnusėdo dėl grunto nusėdimo, skliautų skėtimojėgų neišlaikė reti kontraforsai <strong>ir</strong> eilė visai neveiksmingųmedinių jungčių, esančių vidurinioprotarpio skliautų išlinkimuose. Dėl šių faktoriųpas<strong>ir</strong>eiškė jau minėta tendencija skėstis. Taigipagrindinis uždavinys buvo sustiprinti grunto <strong>ir</strong>skliautų įtv<strong>ir</strong>tinimus. Ir tai reikėjo padaryti taip,kad bažnyčia nenukentėtų <strong>ir</strong> kad nebūtų sudarkytajos išvaizda.Grunto sustiprinimui panaudotas vienintelisVenecijoje pasiteisinęs metodas. Per keletą metrųnuo tv<strong>ir</strong>tinamos sienos į žemę įkalamas įlaidas,neleidžiantis išslysti spaudžiamam gruntui.Po to atliekamas grunto spaudimas - kalamipoliai, pradedant nuo toliau <strong>ir</strong> laipsniškai einantvidun, kad stipriau susispaustų gruntas. V<strong>ir</strong>š poliaissuspausto grunto uždedamas betonas, <strong>ir</strong> antto naujojo pylimo uždedada kuo didesnio svorioapkrova - tada betonas įsiskverbia į visussenojo mūro tarpus <strong>ir</strong> plyšius, kurių dažniausiainet neįmanoma pastebėti. Jeigu reikia, ši operacijaatliekama iš abiejų senosios sienos pusių.Taigi tokiu metodu nedidelėmis atkarpomis labaiatsargiai sutv<strong>ir</strong>tintos išilginės sienos. Ypatingųpastangų pareikalavo bokšto gruntas. Bokštas,kuris vienu savo šonu jungiasi su bažnyčia,dėl svorio buvo nusėdęs daugiau negu kitos pastatodalys, <strong>ir</strong> todėl gretimos sienos pradėjoskilinėti. Bažnyčiai išsaugoti būtinai reikėjo sustabdytibokšto grimzdimą. Si užduotis pareikalavodidelio <strong>ir</strong> brangiai kainuojančio darbo.Tačiau atsargumo dėlei bokštas kiek įmanomabuvo atsk<strong>ir</strong>tas nuo kitų sienų, t.y. atpjautas, išardantsujungimą tarp bokšto <strong>ir</strong> gretimos sienos.Jeigu ateityje jis nugrimztų daugiau, negu bažnyčia,dėl to nenukentėtų jos sienos, o tik suskiltųbetono sluoksnis.Kalbant apie grunto sutv<strong>ir</strong>tinimą, verta paminėti<strong>ir</strong> tuos darbus, kurių tikslas buvo išsaugotiateičiai nuostabų šiaurinio frontono portalą. Pojuo esantis gruntas buvo blogai paruoštas, bejokio sutv<strong>ir</strong>tinimo. Aukštos frontono sienosspaudimas tekdavo tik viena linija užbrūkšniuotamgruntui, kuris po truputį grimzdo. Tačiaupo portalu esančioje (dvigubas brūkšniavimas)grunto dalyje susidarė spaudimas į v<strong>ir</strong>šų. Jis sklidoį v<strong>ir</strong>šų per portalo marmurines atramas ikipat rygelio galo, dėl kurio ilgainiui pradėjojudėti nedideli akmenys, iškrypdami į tokiąpadėtį, kuri - šiek tiek perdėtai - pavaizduotataškine linija. Šiam pavojui pašalinti reikėjovienodai po visą gruntą pask<strong>ir</strong>styti spaudimą, otai padaryta tv<strong>ir</strong>tu išlenktu betoniniu lanku, kurisįdėtas tarp abiejų apkrovą laikančių dalių. Portalomarmurinį įrėminimą, nuo kurio nuimtasspaudimas, galima buvo nuimti, sutvarkyti <strong>ir</strong>sugrąžinti į vietą. Jam beliko viena funkcija -laikyti pačiam save.Tokiu būdu sutvarkius gruntą, pereita prie spyriųsistemos. Venecijos gotikiniai statybininkaipuikiai suvokė savo inžinierinių sugebėjimų ribotumą.Todėl, kaip <strong>ir</strong> visa Venecijos architektūra,taip <strong>ir</strong> gotiškoji yra p<strong>ir</strong>miausia dekoratyvinė.Tai formų žaismas, tiesa, nuostabiaigražus, bet ne tv<strong>ir</strong>tos konstrukcijos. Jei apie italussakoma, jog jie nesugebėjo išmokti gotikinės<strong>statybos</strong> principų, tai venecijiečiai pas<strong>ir</strong>odė esąblogiausi iš visų italų. Gotikiniai Venecijos statiniaiyra blogai sukonstruoti; nei viena bažnyčianeturi tv<strong>ir</strong>tos spyrių konstrukcijos. Silpnikontraforsai, trūksta argbutanų, o juos pakeičiančiosįžulniai v<strong>ir</strong>š šoninės navos kylančios sienosnėra pakankamai tv<strong>ir</strong>tos. P<strong>ir</strong>menybė buvoteikiama įtv<strong>ir</strong>tinimams prie žemės, o ne italamssvetimai prancūzų-šiauriečių statramsčių <strong>ir</strong> spyriųsistemai. Venecijoje dažniausiai sutinkamimediniai įtv<strong>ir</strong>tinimai, kurie geležimi prijungiamiprie mūrinės sienos.Frari bažnyčioje, prieš pradedant restauravimą,aptikti sieniniai įtv<strong>ir</strong>tinimai, kurių dalis atsipalaidavonuo geležinių jungčių <strong>ir</strong> buvo neveiksmingi.Kruopštesni tyrimai parodė, jogpanaši atramų sistema buvo įrengta <strong>ir</strong> v<strong>ir</strong>šutinėjebažnyčios dalyje v<strong>ir</strong>š kolonų kapitelio. Ji taippat buvo medinė, tačiau dėl nežinomų priežasčių,matyt, estetinių, išardyta <strong>ir</strong> nuimta. Tačiau statikaužgožia estetiką, <strong>ir</strong> ši pataisa, kaip įsitikinome,turėjo katastrofinių pasekmių. Taigi neabejotadėl to, jog būtina atstatyti buvusią įtv<strong>ir</strong>tinimųsistemą bei sustabdyti bažnyčioje prasidėjusiąskėtimosi tendenciją. Kadangi medinėsatramos, kaip, beje, <strong>ir</strong> sąvaržos, nepasiteisino,nuspręsta naudoti geležines atramas, kuriasreikėjo užmaskuoti, kad jos nedarkytų vaizdo <strong>ir</strong>būtų panašios į bažnyčiai būdingas medinesatramas. Senos išlikusios medinės atramos buvosutv<strong>ir</strong>tinto geležinėmis dalimis, įmontuotomis pomedžio detalėmis padarytuose pagilinimuose.21
Verta pastebėti, jog sistema B-D-B buvo vientisanuo vienos išorinės sienos iki kitos.Atlikus šiuos darbus, padėti pagrindai tolesniamšio nuostabaus, tačiau dėl kai kuriųtrūkumų trapaus, <strong>statybos</strong> šedevro gyvenimui.Po to pradėti smulkūs tvarkymo darbai, kuriedaugiausia buvo susiję su pav<strong>ir</strong>šiumi <strong>ir</strong> dekoroelementais <strong>ir</strong> kuriuos ch<strong>ir</strong>urginiu požiūriu galimabūtų pavadinti kosmetologiniu gydymu, ojo svarbos neverta sumenkinti nei žmogiškų, neiarchitektoniškų pacientų gydyme. /.../Galėčiau dar ilgai vieną po kito nagrinėti Venecijosbažnyčių <strong>ir</strong> rūmų pastatus <strong>ir</strong> demonstruotiįva<strong>ir</strong>ius pastatų ch<strong>ir</strong>urgijos meno pavyzdžius, ojų po laikrodžio bokšto sugriuvimo buvo daug:restauratoriai sistematiškai gydė lėtines pastatųligas. Tačiau pateiktų pavyzdžių turėtų užtekti,kad įsivaizduotumėme, kokias problemasteko spręsti Venecijos pastatų gydytojams, kovojantiemsuž savo pacientų gyvybes bei siekiantiemsišgelbėti juos ateičiai <strong>ir</strong> mums. Savaimesuprantama, su panašiais rūpesčiais susiduriame<strong>ir</strong> mes, spręsdami tokio pobūdžio problemasčia, Švedijoje. Tačiau aš pas<strong>ir</strong>inkau šiandienVeneciją, nes, mano manymu, ji pateikė vaizdingiausius<strong>ir</strong> todėl būdingus pavyzdžius, o beto norėčiau viešai prisipažinti, jog talentingiemsVenecijos architektams esu skolingas daug nuoš<strong>ir</strong>džiospadėkos žodžių. Iš jų pasisėmiau pat<strong>ir</strong>ties<strong>ir</strong> idėjų darbui, kurį man teko atliktigimtinėje <strong>ir</strong> kuris kai kada gerokai k<strong>ir</strong>tosi su senomisįprastomis tradicijomis.Norėčiau šia proga tarti keletą žodžių apiedar vieną sritį, kuri galbūt nepriklauso pastatųch<strong>ir</strong>urgo kompetencijai, o labiau primena dermatologodarbą. Tai jautraus išorinio mūsųbažnyčių sluoksnio restauravimas; sluoksnio,ant kurio išlikusi dekoratyvinė tapyba, ryški <strong>ir</strong>puiki Švedijos viduramžių bažnyčių charakteristika.Ta proga norėčiau atkreipti dėmesį į tai,kad netgi Italijoje nerasime tokių vertingų <strong>ir</strong> gausiųkaimo bažnyčių interjero tapybos pavyzdžių,kuriuos turime šiaurinių Švedijos dalių bei Mälardalen<strong>ir</strong> Norrland kraštų bažnyčiose. Labaisvarbu, jog tapyba būtų tinkamai restauruota,nes šiuo metu daugelyje vietų nuvalomas piešiniusslėpęs kalkių sluoksnis, kuriucTjie buvouždažyti klasicismo <strong>ir</strong> naujovių laikais XVIII a.antroje pusėje. Atkreipkite dėmesį: būtent tada,o ne reformacijos įsigalėjimo laikais uždažytabažnyčių sieninė tapyba!Iki 1907 m. vyravo tokia procedūra: tinkuotojuibuvo nurodoma plaktuku nukalti kalkių tin-ko sluoksnį. Ant kalkinio popieriaus buvo perpaišomilikę tapybos elementai. Jeigu kai kurnubyrėdavo ant mūro esantis tinkas, jis būdavokeičiamas nauju. Po to visas skliauto ar sienospav<strong>ir</strong>šius vėl dengiamas kalkėmis, kad pav<strong>ir</strong>šiusbūtų lygiai <strong>ir</strong> gražiai uždažytas. Nuo kalkinio popieriausant paruošto pav<strong>ir</strong>šiaus perkeliamosfigūros <strong>ir</strong> ornamentai, kurie vėliau dažomi pagalturimus aprašymus <strong>ir</strong> dažų mėginius. Trūkstamosoriginalo dalys prikuriamos pagal analogiją arbaiš fantazijos. Gali atorodyti, jog darbą nupasakojaugerokai sut<strong>ir</strong>štindamas spalvas, tačiau,deja, tai realybė. Rezultatas būdavo jokios istorinės,o dažnai <strong>ir</strong> meninės vertės neturintis darbas,kadangi dažniausiai viską atlikdavo eiliniaidažytojai. Geriau jau palikti tapybą po kalkiųsluoksniu. Neilgai trukus tuo visi įsitikino.Kai 1907 metais pradėta Strängnäs katedrosrestauracija, man teko uždavinys vadovautidarbui <strong>ir</strong> prižiūrėti šio žymaus viduramžiųpaminklo tapybos restauravimą. Remiantis sukauptapat<strong>ir</strong>timi iš Venecijos bažnyčių, įva<strong>ir</strong>iųeksperimentų keliu buvo paruošta viduramžiųbažnytinės tapybos restauravimo metodika,kuri vėliau sėkmingai <strong>ir</strong> nelabai sėkmingai, o taipriklausė nuo darbų kokybės, buvo pritaikyta<strong>ir</strong> kitose mūsų bažnyčiose.Jos <strong>principai</strong> yra paprasti <strong>ir</strong> natūralūs. Apmąstymų,išradingumo <strong>ir</strong> skonio reikalauja jųtaikymas.Ko aš siekiu tokiu darbu? Savaime suprantama,kuo mažiau keisti originalą <strong>ir</strong> išlaisvinti jįnuo žalojančių defektų, kurie temdo piešiniogrožį. Pageidautina išsaugoti senėjimo sukurtągrožį, bet ne nemokšiškas dėmes, kurias palikonevykęs restauratorius ar nelaimės.Didžiausio atidumo reikalauja dengiančiokalkių sluoksnio nuėmimas. Juk nuo šio darboatlikimo kokybės priklauso, kokios būklės tapybąturėsime. Šiam darbui netinka jokie mūrininkai.Tai prilygtų skerdikų darbui operacinėje.Kalkinį tinką nuimti turi tas dailininkas, kurisvėliau retušuos piešinį. Jis pats stengsis kuomažiau apgadinti originalią tapybą. Jeigu darbo,apie kurį smulkiau nekalbėsiu, metu jis aptinkasilpnai besilaikančio tinko dalis, jas būtinapritv<strong>ir</strong>tinti. Vandeniu skiedžiamais klijais reikiaužklijuoti keletą sluoksnių marlės ant palaidotinko gabalėlio <strong>ir</strong> gretimų tinko dalių. Klijamsišdžiūvus, tinko gabalėlyje išgręžiama viena arkelios siauros skylės, per kurias specialiais purkštuvaisįpurškiama gipso skiedinio ar kitos rišamosiosmedžiagos. Prispaudus prie plytų pav<strong>ir</strong>šiaus,tinko gabalėlis prisiklijuoja. Marlė nuimama<strong>ir</strong> priklijuotąsias dalis galima valyti.22
Tokiu būdu paruoštas tapytos sienos pav<strong>ir</strong>šiusyra puikiausiai apsaugotas <strong>ir</strong> kartais netvisai nereikalauja papildomo retušavimo. Tačiauneretai tenka susidurti su tokiais beviltiškaisatvejais, kai originalas dėl įva<strong>ir</strong>iausių priežasčiųyra nepataisomai sugadintas, <strong>ir</strong> be retušavimojis visai nepatrauktų žiūrovo dėmesio. Tuometreikia ieškoti tinkamiausios išeities <strong>ir</strong>, iš vienospusės, siekti išsaugoti medžiagos tikrumą <strong>ir</strong>sąžiningai atlikti restauravimą, iš kitos - atsižvelgtiį menine pusiausvyrą <strong>ir</strong> visumą.Tiksliausiai pavyksta atkurti dekoratyviniųapvadų puošybą, kadangi lentjuosčių <strong>ir</strong> sienų apvadųmotyvas dažnai yra pasikartojantis. Toksįrėminančių elementų sutvarkymas gali suteiktiužbaigtumo įspūdį. Siekiant išvengti falsifikavimo,šios vienijančios dalys restauruojamos ypatingubūdu, kuris, visų p<strong>ir</strong>ma, leidžia specialistuiatsk<strong>ir</strong>ti naują nuo seno, o, be to, neprofesionaliaiakiai palieka harmonijos įspūdį. Čia naudojamaypatinga dažyto pav<strong>ir</strong>šiaus apdorojimotechnika. Dažai tepami brūkšneliais <strong>ir</strong> tarpaitarp jų sukuria tokį pat įspūdį, kaip <strong>ir</strong> originalauspav<strong>ir</strong>šiaus suskilimas. Eilinis žiūrovas nepastebėsjokio sk<strong>ir</strong>tumo, o atidesnis stebėtojas,patyrinėjęs per lupą, tuoj pat pamatys, kas tikra,o kas ne. Kitas būdas tokiam pačiam efektuisukurti yra arčiausiai stebėtojo esančias vietassubraižyti aštriu metaliniu daiktu tinkamo tankumolinijomis.Tačiau figūrų atvaizdų atkurti neįmanoma, <strong>ir</strong> todaryti nereikia. Figūros vaizdavimas visuometyra individualus dalykas. Jos vietoje ats<strong>ir</strong>adusiusdefektus visuomet galima sušvelninti, uždažiusspalva be kontūrų arba reikiamose vietosenutapius difuzines spalvų dėmes. Išimtinaisatvejais figūros kontūrus galima pažymėti punktyrinear taškine linija. Tačiau šiam darbui būtinasnepaprastai subtilus takto jausmas, o kartais- kūrybinga narsa.Toks sprendimas įgyvendintas Edo bažnyčiospagrindiniame altoriuje. Jo sienas <strong>ir</strong> skliautusišdailino žymiausias mūsų viduramžių tapybosmeistras Albertus Pictor. XVIII a. skliautas buvonugriautas, sienos perstatytos <strong>ir</strong> iškeltas naujasskliautas. Restauruojant bažnyčią 1918 m., iškeltasenoji viduramžių tapyba. Likę nesugadintifragmentai buvo puikios kokybės, tačiau iš apgriautųdalių sudėti pilno atvaizdo nepavyktų.Radinys buvo išties geros kokybės, <strong>ir</strong> jo uždažytinevertėjo. Problema išspręsta gana radikaliai:garsiam tuometiniam tapytojui pasiūlytanutapyti savo papildymus, kurie pagal spalvą<strong>ir</strong> tapymo būdą tiktų prie originalo, tačiau išesmės atspindėtų naujojo autoriaus stilių. Drąsuseksperimentas pavyko. Senieji <strong>ir</strong> naujieji fragmentainuostabiai dera, sudarydami ramų <strong>ir</strong>gražų visumos vaizdą, jie neužgožia vienas kito,<strong>ir</strong> jų neįmanoma supainioti. Tačiau tokiems eksperimentamsreikia tikro meistro rankų <strong>ir</strong> gerosakies. Genijai nesipeša!Laikas bėga, <strong>ir</strong> aš jau tikriausiai pernelyg ilgaikamuoju klausytojus, o be fragmentiškų nuotrupųiš darbo, kurį pastatų gydytojas atlieka,norėdamas ateičiai išsaugoti Švedijos istorijosliudininkus, įgijusius namų pavidalą, nieko naujapasakyti nesugebėjau. Pastatų išsaugojimoreikalingumas mums jau nekelia abejonių, nesnuolat stebime aplinkinį pasaulį, kuriame kaupiasikadaise garbingų paminklų griuvėsiai, bylojantysapie šimtmečių senumo kultūrą. Ašsąmoningai praleidau milžiniškas, gal net tiksliaubūtų pasakyti neišsprendžiamas problemas,kurių susikaupė begalės. Jų fone mūsų rūpesčiaipas<strong>ir</strong>odys paprasti <strong>ir</strong> idiliški, tačiau, kita vertus,didėja mūsų atsakomybė pasauliui, kadangiturime tai, ką kiti jau prarado <strong>ir</strong> galbūt niekadaneatgaus. Ir mūsų pareiga išsaugoti sk<strong>ir</strong>iasi nuojų: "padaryti tai, kas neįmanoma"!23
Sigurd Curman (1879-1966)Kurmano idėjinis turtasOve Hidemark, restauracijos profesorius iš AukštosiosMeno mokyklos architektūros fakulteto,pasisako Sigurdui Kurmanui (Sigurd Curman)sk<strong>ir</strong>tame leidinio numeryje. Tačiau čia Kurmanaspristatomas ne kaip garsus filosofas, bet kaipšiuolaikinio architekto-restauratoriaus pozicijosgynėjas. Turime naują restauratoriaus vaidmensapibūdinimą; be jo, 1930-aisiais, restauracijosskyriuje nebūtų likę nei vieno studento.Ar matote sk<strong>ir</strong>tumų tarp šiandieninių <strong>ir</strong>Kurmano laikų restauracijos sąlygų?- Taip. Kai pradėjau d<strong>ir</strong>bti su senaisiais pastatais,mane sudomino Kurmano požiūris į restauravimą.Jaučiau, kad suprantu jį geriau, negu jopasekėjai 5-ame <strong>ir</strong> 6-ame dešimtmetyje. Kurmanaskalba apie garbingą senėjimą, tačiau prisiminkime,jog jo laikais, nebuvo konflikto tarpamatininkų darbo, medžiagų <strong>ir</strong> paminklo. Poantrojo pasaulinio karo atsidūrėme situacijoje,o tai buvo neišvengiama pasekmė, kai viskas,norint išsaugoti senus pastatus, sukosi aplink<strong>statybos</strong> techniką, o estetinis vertinimas liko antrameplane.Kaip Jūs suprantate Kurmano pastatoch<strong>ir</strong>urgiją?- Savo kelionių metu Kurmanas perėmė šiuolaikinįpožiūrį, t.y. anti-Viollet-le-Duc poziciją,reikalaujančią gerbti pastato daugiasluoksniškumą,o jį įkvėpė Italijos restauratorių atsargumas.1905 m. leidinyje "Kult och konst" (Kultas<strong>ir</strong> menas) skelbtuose straipsniuose jis dardaug kalba apie meninę odą <strong>ir</strong> ragina nepaisytito, kas po ja slypi. Čia dar jaučiamos tuometinėsViduržiemio jūros šalių nuostatos, kurios muserzina <strong>ir</strong> šiandien. Kurmanas nėra pakankamaijautrus <strong>statybos</strong> technikai - betono naudojimas<strong>ir</strong> sijų pragręžimas, pvz., Frari bažnyčioje Venecijoje,mums nepriimtini. Jis neabejotinai pasisakouž atsargų pastato tvarkymą, tačiau mespažengėme dar toliau ekstremalaus atsargumokryptimi. Jei Kurmanas žvelgė į odą, tai ašsakyčiau, jog turime žvelgti į raumenis ar netgriaučius.Šiandien aptariame odą kaip svarbiausią senėjimoaspektą, o kai dėl raumenų <strong>ir</strong> griaučių -stengiamės išvengti ch<strong>ir</strong>urgijos <strong>ir</strong> pasitenkintivaistais, kurie neapkrėstų aplinkos <strong>ir</strong> galėtų būtikontroliuojami.Ar galima kritikuoti Kurmaną už dėmesiostoką pasaulietinei statybai?- Ne, nemanau. Pasaulietinės pask<strong>ir</strong>ties pastatųniekas neaptarinėjo, o vertino kaip funkcionaliusstatinius, kuriuos galima tvarkyti be didesniopagarbos jausmo. Didžiausią restauracijosproblemą sudarė bažnyčios. Kurmanas -savo laikmečio kūdikis. Tačiau projektuodamasnamus šalia elektrinių, jis nepainiojo bažnytiniųreikalų.Kaip apibūdintumėte Kurmaną - architektąrestauratorių?- Žaviuosi jo jėga, idėjų monumentalumu, kurįjis atgabeno į Švediją. Idėjos buvo skolintos, importuotos,tačiau neįmanoma nesistebėti, kaipefektyviai jis jas skleidė. Naujasis mąstymasreiškėsi jau nuo XIX a. pabaigos, prisiminkimeGripsholmo restauravimą. Jis sulaukė negailestingoskritikos. Tačiau smulkiau panagrinėję, kaiptai padarė Lars Ljungström, pastebėtume perėjimąnuo stiliaus vientisumo prie daugiasluoksniškumo.Pastarasis bruožas Lilljekvisto darbe, kai architektastik užkonservavo, nebuvo pastebėtas,tačiau kritikos sulaukė jo darbas, atliktas senąjatradicija. Tačiau permainų vėjai jau buvo pakilę.Kurmanas buvo jautrus menininkas, <strong>ir</strong> tainorėčiau pabrėžti, bei sąžiningas mokslininkas.Susiduriame su talentu <strong>ir</strong> asmenybe. Restauruodamasjis sudarydavo objektyvumo įspūdį,tačiau objektyvi restauracija neegzistuoja. Atidžiaupažvelgę į jo darbus, pastebėsime, kaipmeistriškai jis valdo toną, visumos įspūdį, o taimeninė dalis, bet ne sausų faktų sankaupa.Kurmanas pats rinkosi jam padedančius dailininkus.Jo laikais įvyko didysis viduramžių tapybosatradimas. Jo atlikti tapybos restauravimo darbaiteikia šiltą, jausmingą grožį; iš dailininkų jisreikalavo šilumos, istorinės šilumos, ne tik kolorito.Tapytojai-restauratoriai kūrė viduramžiškaigaivius darbus - juose neaptiksime sausumo ar pedantiškumo.Kur kas daugiau nei mes įsivaizduojamebuvo retušuota, tačiau pagrindinis principas- neužgožti architektūros. Kurmanas užpildo architektūrą,paprastą geometriją, pavyzdžiui,juosta, kurią atstato meistro ranka, tačiau kurbūta paveikslų - jis nieko naujo neprideda.Stokholmo rūmus restauruoju pagal tokiuspačius principus: užpildau, išryškinu architektūrąten, kur trūksta akmeninių apvadų, kurdingsta orientacija, tačiau neliečiu skulptūriškųelementų.Kalbėjosi Elina Antell.24
Medžio metaiThomas BartholinMedžio anatomijos laboratorijos kompiuteriuose Lunde sukaupta medžiaga apie daugiau negu25 000 mėginių iš pastatų bei archeologinių kasinėjimų. Nuolat sudaromas <strong>ir</strong> tobulinamas pagrindiniųkreivių tinklas tiek ąžuolui, tiek pušiai. Šiuo metu Valstybinio kultūros paveldo departamentekuriama kompiuterinė bazė, kuri leistų panaudoti visą sukauptą dendrochronologinę medžiagą kaip<strong>ir</strong> kitus esamus registrus.Lundo universiteto medžio anatomijos <strong>ir</strong> dendrochronologijoslaboratorija d<strong>ir</strong>ba jau 21 metus.Tačiau niekada neužtenka laiko nuveiktamdarbui apibendrinti. Laboratorijos veikla dinamiška,o kiekvienas naujas mėginys sulaukiaderamos pagarbos, <strong>ir</strong> iš jo tikimasi rezultatų.Atliekami darbai vis dar tebėra ekonomiškaisavarankiški.Tyrimų rezultatas - beveik nieko nesakantysskaičiai, kurie žymi metus, o suvokti jųreikšme <strong>ir</strong> kartu išsiugdyti pagarbą mūsų kultūrospalikimui padeda laboratorijos veikla.Apie ką pasakojadendrochronologija?Valstietis iš Helsingland krašto kaip <strong>ir</strong> jo protėviaikarta iš kartos visą laiką naudojo senąjį klojimą.Šiandien klojime jis laiko grūdus, t.y. naudojapastatą pagal jo pask<strong>ir</strong>tį. Frontone valstiečiuiteko įs<strong>ir</strong>engti ventiliatorių, kad grūdai džiūtųpagal visus naujuosius ruošimo metodus. Vadinasi,namas tebėra gyvas.Dendrochronologas papasakos valstiečiui,jog klojimas pastatytas iš medienos, kuri nuk<strong>ir</strong>sta1298-99 m. žiemą. Galbūt tai vienintelispasaulyje valstietis, iki šiol pagal p<strong>ir</strong>minę pask<strong>ir</strong>tįnaudojantis tokį seną paprastą medinį pastatą.Apie tai valstietis tikriausiai susimąsto kiekvienąsykį, eidamas į klojimą, g<strong>ir</strong>dėdamas kalbasapie istorinius įvykius, siejančius jo protėvių<strong>ir</strong> trobesių istoriją. O tai <strong>ir</strong> yra istorinio, kartu <strong>ir</strong>dendrochronologinio tyrimo tikslas.Helsingland vietovių pelėda turi dar daugiauprotėvių kartų, gyvenusių vienuose namuose, <strong>ir</strong>dendrochronologijos dėka ji galės <strong>ir</strong> ateityje pasiliktituose pačiuose namuose. Jos būstą, medinius"kaminus" - senas negyvas angas bei niekamnetikusias pušis - jau seniai būtų pašalinusišiuolaikinė miško pramonė, kurdama savo"aiškius kontūrus", jei ne dendrochronologųvalia. Vidutinis šių medgalių amžius maždaug250 metų, o daugelis medžių nesulinko, praėjusnet 400 metų po jų m<strong>ir</strong>ties. Protingesnis investitoriusgeriau išsaugos šiuos "kaminus", neguimsis statyti specialius pelėdoms veistis tinkamusplastmasinius vamzdžius.Dendrochronologija taip pat suteikia neįtikėtinųvystymosi tempų miestams. Štai Lundas1970 m. šventęs 950 metų jubiliejų, 1990 m. galididžiuotis sulaukęs 1000 metų amžiaus.Viskas prasidėjo 1973 m. Lunde. Seno Hedeby(Danija) miesto dendrochronologiniai tyrimaipagal ąžuolo mėginius atnešė teigiamų rezultatų.Šie duomenys panaudoti XI a. kultūriniosluoksnio archeologinės medžiagos tyrimams.Palyginus dendrochronologinę kreivę sukitais Skonės srities (Skåne) pavyzdžiais iš gyvųmedžių, bažnyčių, pilių <strong>ir</strong> pan. <strong>ir</strong> remiantis Hedebykreivėmis, nustatytas Lundo amžius.Ąžuolus, naudotus statyti namus <strong>ir</strong> medinesbažnyčias bei gaminti karstus, medk<strong>ir</strong>čiai k<strong>ir</strong>sdavožmogaus nepaliestuose miškuose. Medžiųamžius galėjo v<strong>ir</strong>šyti 400 metų, todėl Skonėsdendrologinė kreivė siekia 578 m. Senesnių pavyzdžiųSkonėję dar nerasta.Skonės dendrochronologinę kreivėatsp<strong>ir</strong>tiestaškasRemiantis Hedeby kreive, galima buvo patikrintiąžuolo amžių Skonėję. Skonės dendrologinėkreivė tapo pagrindu atlikti dendrochronologiniamstyrimams kitose Švedijos vietose, kur augaąžuolai. Iš pradžių nustatomas Blekinge, Kalmarapylinkių <strong>ir</strong> Öland salos bažnyčių amžius.Skonės dendrochronologinę kreivė padėjo nustatyti<strong>ir</strong> trijų medinių Gotlando bažnyčių (Eke,Hemse <strong>ir</strong> Sproge) amžių - jos statytos XII a.viduryje. Skonės kreivė idealiai sutampa su AlfBråthen kreive iš vakarinės Švedijos dalies.X-XIV a. miestų kultūrinių sluoksnių kasinėjimaiUppland, Västmanland, Södermanland,Närke, Östergötland srityse bei Östgötaslettenbažnyčioje suteikė daug medžiagos ąžuolų dendrochronoligineikreivei sudaryti. Ji apima lai-25
kotarpį nuo 774 iki 1384 m. Metai, beje, nustatytipagal Skonės kreivę.Tad Švedijos ąžuolų amžių galima buvo datuotipagal vieną, tradiciniu metodu sudarytąkreivę, o tai sutaupė daug darbo. Tačiau taibuvo įmanoma tik todėl, kad išnagrinėta daugtolimų apylinkių medžiagos. Atsk<strong>ir</strong>ų mėginiųamžiaus nustatyti neįmanoma: mėginiai iš sk<strong>ir</strong>tingųvietų turi atitikti vienas kitą <strong>ir</strong> sudaryti vietosdendrochronologinę kreivę. Tik tuomet sukuriamaspagrindas vietos kreivei. Galimybėnustatyti amžių vienoje vietovėje padidėja tada,kai atrandama kuo daugiau vietinės medžiagos,įsitenkančios į kreivę.Vietinės medžiagos reikšmėVietinės medžiagos reikšmę pademonstruojakruopštus bažnyčių tyrinėjimas nedidelėje Ystadmiesto apylinkėje. Gegnių santvaros, beveik visosiš XV a., sukonstruotos iš mažų gabaritų statybinioąžuolo, turinčio nedaug metinių rievių.Daugelį paimtų mėginių galima buvo datuotipagal Skonės kreivę, tačiau mažai metinių rieviųturinčių mėginių amžius liko nežinomas. Remiantisžinomo amžiaus pavyzdžiais galima sudarytitokią kreivę, kurioje atsispidėtų vietojeveikiantys, metinį prieaugį reguliuojantys faktoriai.Remiantis kreive galima nustatyti <strong>ir</strong> nedaugrievių teturinčių pavyzdžių amžių, tačiau, deja,ne visų. Medžiai turi individualių savybių, <strong>ir</strong> jienevisada prisitaiko prie svarbiausių prieaugiofaktorių, kurie leidžia veikti dendrologiniammetodui. Tačiau šio individualumo dėka darbasnėra monotoniškas.Kompiuterio galimybėsDendrochronologinio tyrimo pagrindinis tikslas- turimą medžiagą panaudoti nuolatiniam reljefokreivių tinklo tikslinimui, šiam tikslui medžiagaturi būti apdorojama kompiuteriu.Daug metų trunkantis ąžuolo medienos dendrochronologinistyrimas leidžia mums įsivaizduoti,iš ko buvo sudarytas <strong>ir</strong> kaip atrodė senasąžuolynas. Lundo gyventojai pjovė geriausioskokybės ąžuolą, kuris šiandien būtų įvertintasmažiausiai 5000 Švedijos kronų už kubinį metrą.Tačiau maždaug XII a. viduryje ąžuolų kokybėakivaizdžiai suprastėjo, pasikeitė vietos kraštovaizdis,Lundo apylinkėse nebeliko dideliųmiškų. Kertami nedideli, ne visai užaugę ąžuolai.Tačiau jie pradėjo greičiau augti atv<strong>ir</strong>olandšafto mažose intensyviai eksploatuojamoseg<strong>ir</strong>aitėse. Stori ąžuolai dažnai turi labai plačiasmetines rieves, <strong>ir</strong> retas medis sulaukia senesniokaip 100 metų amžiaus. Pavyzdžiui, iš tokiųstorų rąstų suręstas Kärnan pastatas Helsingborge.Jie k<strong>ir</strong>sti 1316-17 m. <strong>ir</strong> 1317-18 m. žiemomis.V<strong>ir</strong>šūnės k<strong>ir</strong>timo, didelių šakų pašalinimožymes lengva pastebėti, kadangi aiškiai matosistaigūs metinių rievių pločio pasikeitimai.Medienos prieaugio sk<strong>ir</strong>tumai ąžuolų rąstuose,naudotuose XII <strong>ir</strong> XIII a. bažnyčių prieKalmaro <strong>ir</strong> Östgötasletten statybai, rodo, jog jiturėjo būti atvežta iš sk<strong>ir</strong>tingų vietovių, kuriosjau anais laikais buvo atv<strong>ir</strong>i žemės ūkiui sk<strong>ir</strong>tiplotai. Visai kitokia trijų medinių Gotlandobažnyčių mediena. Visų bažnyčių medienos prieaugistoks vienodas, kad susidaro įspūdis, jogmedžiai augo toje pačioje d<strong>ir</strong>voje, esant vienodomssąlygoms, pvz., Gotlando lapuočių pievose.Vėliau statytose Gotlando bažnyčiose ąžuolasnaudojamas tik retkarčiais <strong>ir</strong> tuomet tik apdailai.Stokholmo apylinkėse šiandien auga daugąžuolų. Helgeandsholmen esančiose konstrukcijosešis medis visai nenaudojamas, išskyrusužtvanką Strömmen, kuri statyta 1005-1007 m.,maždaug 250 metų iki tikrųjų miesto statybųpradžios.Medžio stoka <strong>ir</strong> didelė paklausa patv<strong>ir</strong>tina,kad į Skonę mediena turėjo būti atvežama.Lundo katedros vienuolių klauptų sėdynės <strong>ir</strong>atkaltės pagamintos iš puikios plačios per visąskersmenį k<strong>ir</strong>stos ąžuolo medienos, kuri importuotaiš Lenkijos. O drožiniams naudotas gruoblėtasSkonės ąžuolas, kuris nuk<strong>ir</strong>stas maždaug1365 metais. XIV a. Malmėje surasti karstai taippat padaryti iš lenkiško ąžuolo bei eglės <strong>ir</strong> pušies,kurie anuomet importuojami dideliais kiekiais.Veikla įgauna formasNors šiandien vertinant gali susidaryti įspūdis,jog praeityje darbas vyko sklandžiai <strong>ir</strong> be kliūčių,rezultatai neats<strong>ir</strong>anda iš niekur. Iki 1981 m.vyko kova už būtiniausias lėšas darbui pradėti.Per p<strong>ir</strong>muosius penkerius metus visus surinktusmėginius reikėdavo vežti į Stokholmą. Ten Miškininkystėsaukštosios mokyklos matavimomašinomis galima buvo naudotis tik vakarais <strong>ir</strong>savaitgaliais. Kompiuteriais atliekama labai nedidelėdarbo dalis, tačiau iki smulkiausių detaliųišstudijuotas amatas.1977 m. laboratorija įsigijo savo matavimomašiną, kuri visus duomenis pervesdavo į skaičiavimocentro kompiuterį. Per laboratorijosterminalą galima buvo naudotis patobulinta <strong>ir</strong>gana pažangia analizės programa, tačiau tai ge-26
iausiai pavykdavo tik vakarais arba iki 8 valandosryto. Dieną apskaičiavimai vyko labailėtai dėl didelio duomenų kiekio <strong>ir</strong> brangiaikainuojančios eksploatacijos. Vyko atkakli kovauž vėliau pasitv<strong>ir</strong>tinusį laboratorijos efektyvumą,kuris galų gale pripažintas 1980 metais,kilus tikram darbo bumui.Pušis iš Dalarna sritiesAnkstyvą 1980 metų pavasarį iš Dalarna apylinkiųgautas užsakymas išt<strong>ir</strong>ti keletą labai įdomiųpušies medienos gabalėlių, paimtų iš ankstyvųjųviduramžių antikvarinių daiktų, kurierasti Västannor gyvenvietėje prie Leksand. Beveiktuo pačiu metu Valstybinis kultūros paveldodepartamentas pasite<strong>ir</strong>avo, ar laboratorijanegalėtų išt<strong>ir</strong>ti apie 1500 pušies mėginių, paimtųiš pereitų metų kasinėjimų Helgeandsholmenrajono Stokholme. Lunde buvo prasidėję dideliomasto kasinėjimai.1980 m. vasarą <strong>ir</strong> rudenį laboratorijoje d<strong>ir</strong>bo3 asistentai, kurių tikslas buvo išt<strong>ir</strong>ti gausiąmedžiagą <strong>ir</strong> paruošti pagrindus mėginių amžiuinustatyti. Pušies datavimo metodai dar nebuvogalutinai paruošti, tačiau, kaip žinoma, jie susijęsu sudėtingais matematiniais <strong>ir</strong> statistiniaisapskaičiavimais. Todėl laboratorija neskubėjopradėti šios medžio rūšies tyrimų. Datuojantąžuolą, pagrindą sudaro neapdoroti matavimųduomenys, kurie tik kreivėje transformuojami įlogaritminius dydžius. Tai reiškia, jog datuojantneabejotinai d<strong>ir</strong>bama su p<strong>ir</strong>miniais dydžiais, remiantislabai paprastais apskaičiavimais. Sis metodaspas<strong>ir</strong>odė esąs tinkamas t<strong>ir</strong>ti pušis, <strong>ir</strong> jo teisingumaspasitv<strong>ir</strong>tino netgi labiau negu ąžuolotyrimuose.Augimas esant nepalankiomssąlygomsSunkumų iškilo dėl pušims būdingos "amalo"tendencijos, t.y., kai tam tikrais metais nesusidarometinių rievių. Tai ypač būdinga labai seniemsmedžiams, tačiau taip pat <strong>ir</strong> jaunesniems,augusiems "streso" arba nepalankiomis sąlygomis."Mažasis ledynmetis" XVII a. tapo šiosgerokai paplitusios tendencijos priežastimi. Kartaist<strong>ir</strong>iant vieną konstrukciją, ne visi ją sudarančiossk<strong>ir</strong>tingos medienos pavyzdžiai turi tokiųbruožų. Be to, visada apskaičiuojama metiniųrievių eilė, <strong>ir</strong> jos negalima iš karto datuoti.Taigi dėl minėtos priežasties daugelis pušųmėginių nėra datuojami. Jei trūksta vienos arkelių metinių rievių, dendrochronologijos metodasnetenka savo prasmės.Kai dėl Dalarna srities, tai matyt neilgai trukuspaaiškės, jog radiniai iš Västannor buvo topaties laikotarpio kaip <strong>ir</strong> seniausi apylinkės namai,nors jie nėra tokie seni, kaip manytaanksčiau. Rasta medžiaga iš Västannor turėjopožymių iš XIV a. Iš Dalarna gautos medžiagosvisiškai užteko dendrochronologinei kreiveisudaryti, kadangi čia išliko dešimtys tūkstančiųrastinių namų. Nors XVII a. pastatų taip pat labaidaug, išt<strong>ir</strong>ti šį laikotarpį kur kas sunkiau.Trūko metinių rievių, <strong>ir</strong> todėl nebuvo aišku, art<strong>ir</strong>iamos pilnos serijos, ar ne. Be to, nėra jokiosdendrochronologinės kreivės, kuri leistų atliktipalyginimus. T<strong>ir</strong>iant XIV a. antrąją pusę, sunkumų<strong>ir</strong>gi užteko, o tai, kaip vėliau paaiškėjo,priklausė nuo nepakankamo mėginių kiekio."Stokholmo kreivė"Tuo pat metu nagrinėjami <strong>ir</strong> Helgeandsholmenmėginiai iš Stokholmo. Daugelis jų gerai atitikovienas kitą, <strong>ir</strong> apibendrinus rezultatus galimabuvo nustatyti amžių pagal dendrochronologinękreivę iš Dalarna. T<strong>ir</strong>damas naują medžių rūšį,dendrochronologas šiek kiek abejojo savo darbu,<strong>ir</strong> bijodami klaidos, archeologai pateikė 120mėginių iš pastato ant polių iš Riks gatvės (Riksgatan).Jie manė, jog tai buvo Gustavo Vazosįtv<strong>ir</strong>tinimai, statyti 1530-aisiais.Tačiau daugelis šių mėginių neatitiko Dalarnasrities tyrimų rezultatų. Pradėta sudarinėtiStokholmo dendrochronologinę kreivė. Tai nelengvaužduotis, juolab, kad vėlesnių laikų pavyzdžiaibuvo pagaminti iš nevietinės žaliavos.Ta pati problema iškilo <strong>ir</strong> t<strong>ir</strong>iant sijas iš Rikssalenkambario Stokholmo rūmuose. Dendrochronologasmanė, jog metodiniai sunkumaineišvengiami, kai nustatomas pušies amžius.Laimei, t<strong>ir</strong>damas mėginius iš Lima parapijos(Västerdalarna), dendrochronologas atgavo pasitikėjimąsavimi. Mėginiai iš rūmų buvo tokiepanašūs į mėginius iš Lima, jog neliko abejonių,kad jie nuk<strong>ir</strong>sti ten 1751-52 m. žiemą. Tai prieštaraujateiginiui, jog rūmai baigti statyti 1730-40 m.Vėliau paaiškėjo, kad stogas v<strong>ir</strong>š Rikssalen baigtasdengti 1753 metais! Taip pat išsiaiškinta, kadstatybas Riks gatvėje pradėjo vis dėlto ne GustavasVasa. Dendrochronologas turėjo pagrindoteigti, jog ši statyba truko penkerius metus,o paskutinieji medžiai nuk<strong>ir</strong>sti 1671-72 m. žiemą.Archyvų duomenys patv<strong>ir</strong>tina šį faktą: 1672 m.sustabdyta vadinamosios "suomių bažnyčios"statyba. Amžiaus nustatymui panaudota vietosdendrochronologinę kreivė, kuri sudaryta pagalkitus mėginius iš Helgeandsholmen <strong>ir</strong> kuriatitinka Dalarna kreivę.27
Visa šalisPušies kreivių tinklo sudarymas vyko visoje Švedijoje,<strong>ir</strong> todėl dabar įmanoma datuoti ištisasmėginių serijas iš senųjų laikų. Kadangi iš pat<strong>ir</strong>tiesžinoma, jog pušį taip pat galima datuoti nepaisantdidelių atstumų, tinklas sudarytas remiantis3 pagrindinėmis vietovėmis: Gotlandas,Dalarna <strong>ir</strong> Lappland (Torneträsk apylinkė), iškurių sistemingai imami augančių medžių <strong>ir</strong> pastatųmėginiai; Laplandijoje - augančių <strong>ir</strong> m<strong>ir</strong>usiųmedžių.Be šių 3 dendrochronologinių kreivių sudarymo,pušų amžius nustatomas <strong>ir</strong> kitose šaliesvietose, kur mėginių medžiaga sudaro vietinįtinklą. Pušims, kaip, beje, <strong>ir</strong> ąžuolams ar kitųrūšių medžiams, būdinga tai, jog kuo labiau"vietinio" pobūdžio yra kreivė, tuo daugiaugalimybių datuoti.Pušies dendrochronologinė kreivė iš Dalarnabuvo naudojama ne tik nustatyti amžių Stokholme,bet <strong>ir</strong> Härjedalen, Helsingland, Gästriklandsrityse bei Norvegijoje.Iš Härjedalen datavimo kreivė pritaikytaJämtland srityje, o ją patv<strong>ir</strong>tino Laplandijoskreivė. Tikslūs amžiaus nustatymo atvejai Jämtlandsrityje priklausė nuo gerai sudarytoskreivės, kuri vėliau puikiai pasitarnavo dar dvejosesrityse - Ångermanland <strong>ir</strong> Trondelag.Datavimai LaplandijojeJau minėta, kad Laplandijos dendrochronologinėkreivė galėjo būti panaudota <strong>ir</strong> Jämtland,<strong>ir</strong> ji beveik sutapo su čia sudaryta kreive pagalkalnuotų vietovių mėginius, esančius apie 1000km nuo Torneträsk apylinkės, iš kurios paimtiLaplandijos mėginiai. Tai nekelia didesnio nustebimo,kadangi kuo labiau į šiaurę <strong>ir</strong> arčiauprie pietinės pušynų ribos, tuo daugiau vienosrūšies medžių. Augmeniją vis labiau veikia vyraujantysgamtiniai faktoriai, vasaros temperatūros.Laplandijos kreivė naudojama ne tikLaplandijoje, bet <strong>ir</strong> datavimui rytinėje Suomijojebei Archangelsko srityje.Nustatinėti amžiaus Laplandijoje dar neteko,bet Laplandijos kreivė sudaryta ne tik šiam tikslui.Jai paruošti naudoti mėginiaj iš gyvųaugančių medžių, m<strong>ir</strong>usių kamienų, tebegulinčiųant žemės (nuo vikingų laikų), bei iš tų kamienų,kurie nuv<strong>ir</strong>to į mažus ežerus. Dendrochronologinėkreivė šiandien siekia 5480 m. iki Kristaus.Tai svarbiausia tarptautinio bendradarbiavimodalis, o bendros veiklos tikslas -rekonstruoti metinius bei ilgalaikius vasarostemperatūrų pokyčius. Tiems tikslams gali būtipanaudotas <strong>ir</strong> Švedijos dendrochronologiniųkreivių tinklas, kuris, deja, niekada nesulaukstokio amžiaus.Nuolatinis plėtimasisDatavimo darbui svarbiausia yra Gotlando pušųdendrochronologinė kreivė. Ja remiantis sudaromoskreivės bei tikrinami duomenys iš aplinkiniųsričių: Åland, Uppland, Södermanland,Östergötland, Småland <strong>ir</strong> Åland, taip pat iššiaurinės Lenkijos, Baltijos šalių <strong>ir</strong> pietvakariųSuomijos. Gotlando kreivė bus panaudota <strong>ir</strong> tikrinantmėginius iš Novgorodo srities.Reikėtų paminėti, jog Uppland srities bei kaimyniniųapylinkių kreivės taikomos darbui Oslorajone.Visi šie pavyzdžiai rodo, kaip dendrochronologaimaksimaliai išnaudoja tas medžiagas <strong>ir</strong>pavyzdžius, kurie gauti iš kasinėjimų <strong>ir</strong> pan., kadnuolat galėtų plėsti kreivių tinklą kuo tiksliaupagal atsk<strong>ir</strong>as vietoves <strong>ir</strong> kuo giliau į praeitį.2 žemėlapyje parodytos tos sritys, kuriomssudarytos pušies kreivės.3 žemėlapyje parodytos tos sritys, kurių ribosegalima palyginti vietines dendrochronologinessritis pagal turimus duomenis apie pušis <strong>ir</strong>ąžuolus. Šios dvi medžių rūšys dažniausiai naudojamos<strong>statybos</strong>e. Tikimasi, jog šios sritys apimatas šalies dalis, kuriose auga šios dvi medžiųrūšys. Tokiu būdu galima datuoti gerus medienosmėginius iš visos Švedijos, o jų amžius galisiekti labai senus istorinius laikotarpius.Eglių amžiaus nustatymasTrečioji nagrinėjamos medienos rūšis - eglė taippat dažnai naudojama statyboms. Gana tiksliaijų amžius nustatomas šiaurinėje šalies dalyje,Jämtland, Medelpad, Helsingland, o dendrochronologinėskreivės siekia XIV amžių. Daugumaeglių, naudotų statyti namams, k<strong>ir</strong>stos vasarospradžioje, vos prasiskleidus pumpurams,t.y. tuo metu, kai žievę nuo kamieno galima nuluptibe jokių specialių įrankių. Tai dažnai matosiiš vidinės rąstų pusės. Vadinasi, medžiai nuk<strong>ir</strong>stivos sprogus pumpurams, t.y. b<strong>ir</strong>želio p<strong>ir</strong>mosiomisdienomis, praėjus metams, po to, kai susidaroarčiausia po žieve esanti rievė.Eglės auga <strong>ir</strong> pietinėje šalies dalyje, dažnainet ištisais eglynais, bet jų amžiaus beveik niekadanustatyti nepavyksta. Manoma, jog tai priklausonuo tokios aplinkybės: kuo toliau į pietus,tuo labiau eglių augimas priklauso nuo gaunamovandens. Kadangi vandens kiekis galisk<strong>ir</strong>tis net <strong>ir</strong> labai nedideliame plote, eglės, kuriųaugimui vanduo turi lemiamos reikšmės, išaugask<strong>ir</strong>tingos net <strong>ir</strong> viename miško masyve.28
Tuomet neįmanoma rasti panašumų tarp prieaugiokreivių, kurios padeda nustatyti medžio amžių.SavikontrolėDendrochronologinis metodas, laimei, yrasavikontrolės prigimties. D<strong>ir</strong>bant su tokia gausybemedžiagos, apie kurią čia kalbėjome, nėrapavojaus, kad klaida, pasitaikiusi t<strong>ir</strong>iant vienąvietovę, pasikartos <strong>ir</strong> kitur. Be to, turimus duomenisgalima lyginti su kreivėmis iš kaimyniniųšalių, su informacija, gaunama iš kitų šaltinių.Todėl dendrochronologinių kreivių tinklas yrapatikima darbo priemonė. Tinklas nuolat plečiamas,gaunami nauji mėginiai, peržiūrimi tie senipavyzdžiai, kurių anksčiau nepavykdavo taipgerai išnagrinėti, kad jie leistų nustatyti medžioamžių.Dauguma darbo rezultatų tiesiogiai svarbūstik konkrečiam objektui, iš kurio paimti mėginiai- vieno ar kito pastato ar archeologinio radiniomedžiagai tyrinėti. Tik retais atvejais atliekaminuoseklūs tyrimai, kurie, pavyzdžiui, galėtų atkurtistatinio istorinę raidą. Tačiau apibendrinusatsk<strong>ir</strong>ų tyrimų rezultatus, apimančius 600namų <strong>ir</strong> daugiau negu 100 bažnyčių, susidaroįdomus raidos proceso vaizdas. Pateiksime dupavyzdžius.Namai iš Dalarna sritiesTrečdalis tyrinėtų namų yra Dalarna srityje.Sudarant vietovės dendrochronologinę kreivęgauta tiek įdomių rezultatų, jog nutarta tęstiseniausiųjų pastatų, statytų iki XVII a., tyrimą.Tokį sprendimą nulėmė noras nustatyti namųamžių <strong>ir</strong> taip pat siekimas išsaugoti paminklus,įrodžius jų seną amžių. Viduramžiais statytųnamų čia rasta daug daugiau, nei buvo tikėtasi.Deja, daugelis, matyt, greitai išnyks, nes pastataineteko praktinės vertės, jie neprižiūrimi. Kadangitai unikalūs statiniai, jų išsaugojimuturėtų pas<strong>ir</strong>ūpinti valstybė.4 schemoje parodyta, kaip pagal dešimtmečiuspasisk<strong>ir</strong>sto Dalarna pastatai. Nors aptiktine visi iki XVII a. statyti namai, to metostatybas bei architektūrą galima įsivaizduoti <strong>ir</strong>pagal turimą medžiagą. Skaitytojai gali patyspasvarstyti, kokios priežastys lėmė tokias sk<strong>ir</strong>tingasstatybas. Dendrochronologiniai tyrimaitaip pat suteikia žinių apie mišką, iš kurio gautastatybinė mediena. Seniausiuoju statybiniu perioduji daugiausia gaminama iš natūralausmedžio. Naudojami mažų išmatavimų medžiai,sparčiai išaugę atsitiktinėse proskynose ar buvęužgožti kitų medžių <strong>ir</strong> menkai tepaaugę per kelisšimtus metų. XV a. pabaigoje <strong>statybos</strong>e dau-giausia naudojama apie 1350 m. užaugusiųmedžių mediena.Ystad miesto projektasJei dendrochronologai nebendrautų su archeologais<strong>ir</strong> pastatų istorikais, amžiaus nustatymasbūtų nieko nesakančių skaičių vardijimas. Dendrochronologaisudaro kreivių tinklus, kurie naudojamibendram darbui, dalijasi savo pat<strong>ir</strong>timi <strong>ir</strong>žiniomis su archeologais <strong>ir</strong> pastatų istorikais.Pasitelkus tas galimybes, kurias įva<strong>ir</strong>ių mokslosričių tyrimams suteikė vadinamasis "Ystadoprojektas", sistemingai išt<strong>ir</strong>tos visos miestoapylinkių bažnyčios. Mokslininkai ieškojo menkiausiųmedienos pavyzdžių stogo konstrukcijoje.Tokiu būdu rastas naujas informacijos šaltinisbažnyčių amžiui nustatyti.Tyrimų rezultatai buvo įdomūs <strong>ir</strong> netikėti.Gegnių santvaros tyrimas parodė, jog kur kasdažniau, nei galėjo atrodyti, senieji meistrai naudojotašytą medieną. Šis faktas leido datuoti daugelįstatybų. Ystado apylinkių bažnyčios yra topaties laikotarpio, kuriam priklauso <strong>ir</strong> kitosSkonės bažnyčios, o jų amžius buvo nustatomasanksčiau, norint sudaryti Skonės dendrochronologinękreivę (S schema).Valstybinio kultūros paveldodepartamento duomenų bazėBendradarbiaujant su Valstybinio kultūros paveldodepartamentu šiuo metu plečiama didelėduomenų bazė, kuri leis panaudoti būsimų tyrimų<strong>ir</strong> daugiau nei 25.000 mėginių - 40% išpastatų <strong>ir</strong> 60% iš archeologinių kasinėjimų -analizės rezultatus. Duomenų bazėje sukauptavisa informacija apie išt<strong>ir</strong>tus mėginius. Taigi jigali būti naudojama ne tik visos šalies datavimųapžvalgai, bet netgi specialiems tyrimams,pvz., apie medinių pastatų <strong>ir</strong> bažnyčių amžiųtam tikrose vietovėse.Duomenų bazė turi būti prieinama visiems,kaip, beje, <strong>ir</strong> kiti Valstybinio kultūros paveldodepartamento šaltiniai. 6 schemoje pavaizduotasduomenų bazės išrašo pavyzdys.AteitisMedžio anatomijos <strong>ir</strong> dendrochronologijos laboratoratorijosateitis šiuo metu neaiški. Be abejo,laboratorija <strong>ir</strong> toliau liks prie Lundo universiteto.Jos veikla tęsis tiek mokslinio darbo, tiekšvietimo kryptimi. Švietimas yra svarbus <strong>ir</strong> netbūtinas moksliniam darbui. O pagrindinis tyrimųtikslas <strong>ir</strong> toliau nesikeis - gerinti dendrochronologinodatavimo galimybes Švedijoje.29
Namo grybai <strong>ir</strong> grybeliaiKrister Berggren, Pedro GandrąApie pastato grybelį sklando daug mitų: jo beveik neįmanoma išnaikinti jokiom normaliom priemonėmarba grybelis neišvengiamai reiškia pastato m<strong>ir</strong>tį. Straipsnio autorių nuomone, tai nėra teisinga.Nepulkime į paniką, o paimkime litavimo lempą, pataria autoriai. Kaip tinkamas dezinfekavimobūdas vėl prisimintas šiluminis pav<strong>ir</strong>šiaus apdorojimas. Tačiau be pastatų fizikos, labai svarbu išmanyti<strong>ir</strong> senąją bei naująją <strong>statybos</strong> techniką.Namo grybelis gali sudaryti labai rimtą grėsmęistoriniams pastatams. Ats<strong>ir</strong>adus grybeliui, būtinaimtis priemonių, tačiau nereikia pulti į panikąar susitaikyti su susidariusia padėtimi, kaipšiandien dažniausiai būna. Išsiaiškinus grybeliosavybes, visai nesunku su juo susitvarkyti benuodų ar be didelio griovimo.V<strong>ir</strong>š 200 rūšiųEgzistuoja mažiausiai 200 rūšių puvimo grybų,kurie lengvai įsimeta į neprižiūrimo namo sienas.Pastatų mikologai - grybelio specialistai -moka jų lotyniškus pavadinimus <strong>ir</strong> juos atpažįsta.Švedijoje pasitaikantys grybeliai sk<strong>ir</strong>stomiį dvi grupes pagal pūvančios medienosspalvą: rudieji <strong>ir</strong> baltieji puvimo grybeliai. Ši klasifikacijanėra pati tinkamiausia pastato priežiūrostikslams.Restauratoriams kur kas svarbiau pačiu pigiausiubūdu <strong>ir</strong> su mažiausiais nuostoliais sustabdytigrybelio plitimą.Britai naudoja šiems tikslams geriau tinkančiąklasifikaciją: wet rot <strong>ir</strong> dry rot arba drėgnas <strong>ir</strong>sausas puvimas. "Wet rot" grupei priklauso tųgrybų rūšys, kuriems reikalinga drėgmė, t.y. jieneįsimeta į sausą medieną. Tai šimtai grybų rūšių,kurių plitimas sustabdomas vienodu būdu, <strong>ir</strong> tamvisai nebūtina gilintis į grybelio rūšines savybes."Dry rot" grupei priklauso vienos rūšies grybaiSerpula Lacrimans (seniau vadinama MeruliusLacrimans), t.y. tikras baisusis pastatogrybelis.Kitaip negu kiti grybai, pastatų grybelis galiplisti sausose <strong>ir</strong> nevaisingose vietose, užpulti tolinuo drėgmės šaltinio esančią medieną. Tyrinėjantsenesnius mūrinius pastatus su medinėmissijų konstrukcijomis, paaiškėja, jog grybelisstipriai spėja sugadinti medį, kol jis galiausiaiaptinkamas.Vyrauja vieninga nuomonė, jog grybelis yragrėsmingiausias medinių konstrukcijų pavojus.Be to, manoma, kad pastaruoju metu padažnėjogrybelio užsiveisimo atvejų. Šis reiškinys galiturėti tris priežastis:1. Dažniau perstatinėjami seni namai <strong>ir</strong> remontometu paliečiami rūsiai.2. Energijos taupymo tikslais sumažėjo patalpųventiliacija.3. Papildomas aslos (plūktos) izoliavimas.Grybelio pavojingumas <strong>ir</strong> savybės pagimdė daugybęmitų, pvz., grybelis pats gamina drėgmę("lacrimans" reiškia verkiantis), jis minta mūrinėssienos kalkių skiediniu. Be to, sakoma, kadjo neįmanoma sustabdyti atsargiomis priemonėmis,o grybelio užpultas namas yra pasmerktasm<strong>ir</strong>čiai. Visa tai klaidingi įsitikinimai.Ką žinome apie pastato grybelį?Kad grybelis pradėtų augti, reikalinga mažiausiai100% santykinė drėgmė, o ten, kur jis auga,drėgmė turi būti bent 85% <strong>ir</strong> bloga ventiliacija.Tai sudaro maždaug 20% medienos drėgmėskiekio, tačiau grybeliui palankesnė dar didesnėdrėgmė. Kad grybelis galėtų pernešti vandenį išdrėgmės šaltinio <strong>ir</strong> skleisti jį pastato sienose, šaltinyjeturi būti kapiliarinis vanduo. Todėl dažniausiaigrybelis užsiveisia didesniame medienosgabale, kuris siekia žemę arba neseniai sustingusįbetoną neventiliuojamoje patalpoje.Blogai ventiliuojamo aukšto (palėpės) medieną,kuri sušlampa nuo įtekančio lietaus vandens,taip pat gali užpulti grybelis, tačiau dėl nestabilausmikroklimato tai atsitinka gana retai.Augimo metu temperatūra gali svyruoti nuokeleto iki maždaug 26 laipsnių šilumos. Taigigrybelis gana jautrus aukštai temperatūrai, <strong>ir</strong>jo vaisiakūnis neišlaiko 40°C ilgiau negu 15minučių. Tačiau sporos ilgai išlieka sausose <strong>ir</strong>daug karštesnėse vietose. Grybelis nebijo sušalimo,tačiau neapšildomuose namuose jis augalėtai. Jeigu santykinė drėgmė nukrinta žemiau85% ribos, grybelis netenka gyvybingumo <strong>ir</strong> pokelerių metų žūsta.30
Kaip <strong>ir</strong> kiti grybai, pastato grybelis gali turėtivaisiakūnį, kuris besidaugindamas skleidžia šimtosiosmilimetro dalies dydžio inkstu formos rusvassporas, lengvai matomas per paprastą mikroskopą.Kartais net grybelis pastebimas kaiprusvas miltelių sluoksnis ant grindų, cokolio arpan. Susidarius jau anksčiau minėtoms sąlygoms,sporos auga <strong>ir</strong> sudaro gijas (mycelium) -pastatų grybelio gijos gali būti pieštuko storio<strong>ir</strong> kelių metrų ilgio. Per šias gijas vanduo išdrėgmės šaltinio gabenamas į naujas plitimovietas. Be šios transportavimo formos grybelisnegalėtų plisti <strong>ir</strong> išgyventi. Grybienos gijosvisuomet auga drėgnose, nevėdinamose vietose,pvz., po tapetais, po sijų tinku, sijų konstrukcijose<strong>ir</strong> visur kitur, kur nesikeičia drėgmės <strong>ir</strong>temperatūros pusiausvyra. Jos gali prasiskverbtiper siaurus plyšius, bet ne per sandarią mūrosieną, kaip kartais manoma.Grybeliui geriausiai tinka nedidelis palygintisu neutralia aplinka rūgštingumas (ph 5),tačiau jis neutralizuoja savo medžiagų apykaitosiškritimo produktus. Tai vyksta su mūro sienųkalkių pagalba, <strong>ir</strong> todėl grybelis dažniausiaipasitaiko būtent pastatuose. Dėl to šiek tiek nubyratinkas, tačiau mūrui didesnė grėsmė nekyla.Taigi su grybeliu negalima taikstytis. Jis neišnykspats savaime. Ir vis dėlto neverta gąsdintiskovos su šia neganda sunkumais. Kaip <strong>ir</strong> visikiti organizmai grybelis turi savo Achilo kulną:jo gyvybė priklauso nuo drėgmės!Kaip sustabdyti grybelį?1. Nustatykite, kur yra drėgmės šaltinis (vienasar keli). Įvertinkite žalos pobūdį <strong>ir</strong> mastą.Atsk<strong>ir</strong>kite senas <strong>ir</strong> naujas grybelio plitimo vietas:sena grybiena yra trapi <strong>ir</strong> nelanksti, onaujoji gali būti lenkiama.2. Pašalinkite arba izoliuokite nuo medienos visusdrėgmės šaltinius arba išvėdinkite galimusdrėgmės transportavimo kanalus: jei gijosišdžius, grybelis žus. Apsaugokite nuokitos drėgmės.3. Sužalotą medieną išdžiovinkite iki mažesnėsnegu 85% drėgmės (atitinka maždaug 20%drėgmės kiekio medienoje).4. Pakeiskite tik tas medienos dalis, kurios netinkamosfunkcionaliai, bet ne visą grybelio užpultąmedieną.5. Patikrinkite, ar pavyko pasiekti norimo rezultato,išmatuodami drėgmės kiekį keliosepas<strong>ir</strong>inktose vietose. Patariama matuoti iki<strong>ir</strong> po valymo darbų.Tradicinėse priemonių aprašymuose bei specialiojeliteratūroje taip pat nurodomos tokiosinstrukcijos.6. Visą grybelio sužalotą medieną bei po vienąpapildomą metrą reikia išpjauti <strong>ir</strong> sudeginti.7. Didesnę pastato dalį reikia apdoroti cheminėmisantigrybelinėmis medžiagomis.8. Visas mūrines sienas reikia apdeginti litavimolempa.Nepam<strong>ir</strong>škite, kad viena vienintelė gyva išlikusisporelė (maždaug šimtosios milimetro daliesilgio) gali prikelti grybelį gyvenimui: kokios tuometyra jo išnaikinimo galimybės? Savaime suprantama,pasinaudokime litavimo lempa; jeidar iki šiol namo nebuvome supjaustę gabalais,tai dabar turime progą jį sudeginti.Siek tiek racionalesnis šiluminis apdorojimasdabar vėl iškilo kaip veiksminga dezinfekavimopriemonė, <strong>ir</strong> jis remiasi gana protinga prielaida.Tačiau praktikoje labai sunku sudarytiaukštesnę negu 40°C temperatūrą pusrūsiuose<strong>ir</strong> pan. Be to, grybelis lengvai atgyja, jei mikroklimatasnekinta.Savaime suprantama, kai varžo finansai stipresniuosepastatuose galima imtis visų siūlomųpriemonių, kurios sudaro bent jau psichologinįdezinfekavimo efektą. Kartais viską nulemiarangoviniai-teisiniai motyvai, <strong>ir</strong> atliekami techniniupožiūriu nereikalingi, nebūtini darbai.Tačiau restauracijoje toks principas turi būtipaskelbtas draudžiamu. Jis kertasi su reikalavimud<strong>ir</strong>bti atsargiai <strong>ir</strong> tėra paprastas pinigųšvaistymas.Visa tai galbūt neatitinka vyraujančių nuomoniųapie grybelio pavojingumą. Tačiau šiuoatveju, kaip, beje, <strong>ir</strong> daugeliu kitų, žinios apiepastato fiziką <strong>ir</strong> apie seną <strong>ir</strong> naują <strong>statybos</strong> technikąturi sudaryti racionalios <strong>ir</strong> atsargios pastatųpriežiūros pagrindą. Dezinfekciją <strong>ir</strong> kitasspecialistų siūlomas priemones p<strong>ir</strong>miausia turiįvertinti savo darbą išmanantys statybininkai.Pabaigai: Namas yra techninė sistema, kuriosvisos dalys viena su kita sąveikauja. Suvokusšitą sąlygą, daugelį problemų išspręsime vienukartu - pavyzdžiui, sutvarkydami drėgmėspasisk<strong>ir</strong>stymą. Iš p<strong>ir</strong>mo žvilgsnio sudėting<strong>ir</strong>ūpesčiai dažnai gali būti labai paprastai sutvarkomi.Krister Berggren iš Berggren & Engström Byggkon-sult AB <strong>ir</strong> Pedro Gandrą iš Restaurator AB yra civili-nių pastatų inžinieriai, d<strong>ir</strong>bantys konsultantais pasta-tų fizikos <strong>ir</strong> restauracijos srityje.31
Gegnių santvaros sodybų konstrukcijosePeter von KnorringRestauracijos specialybės katedra prie Aukštosios meno mokyklos architektūros fakulteto išstudijavoapie 50 sodybų Uppland <strong>ir</strong> Södermanland srityse. Jei anksčiau atliekami tyrinėjimai daugiausiabuvo meninio-istorinio pobūdžio, tai šį kartą pagrindine studijų tema pas<strong>ir</strong>inktas techninės sodybųkonstrukcijos vystymasis nuo 1640-ųjų iki šio amžiaus pradžios. Į studijos programą įėjo gegniųsantvarų nagrinėjimas tiek formos, tiek konstrukcijos požiūriu.Jau nuo senų laikų didelę reikšmę didesnių gyvenamųjų<strong>ir</strong> visuomeninės pask<strong>ir</strong>ties pastatųišvaizdai turėjo stogo forma. Renesanso statūsstogai, Karolio laikų sodybų stogai, mansardinia<strong>ir</strong>okoko stogai <strong>ir</strong> lygūs klasicizmo stogų šlaitaiyra su niekuo nesupainiojami savo laikotarpioženklai. Tačiau vystymasis priklauso ne tiknuo formos pas<strong>ir</strong>inkimo. Nemažiau svarbų vaidmenįatlieka medžiagos pas<strong>ir</strong>inkimas, inžinieriniai-techniniaisprendimai.Vystymosi procesą puikiai iliustruoja daugelisŠvedijos vidurinėje dalyje išlikusių sodybų.Panašumai su miestų, ypač Stokholmo, gyvenamaisiaisnamais yra akivaizdūs. Neretai tai tųpačių statybininkų, architektų <strong>ir</strong> savininkų paliktinamai. Savaime suprantama, jog kaimo trobų<strong>ir</strong> nedidelių miestelių mediniai pastatai yrapaprastesni dėl įva<strong>ir</strong>ovės stokos, tačiau laikuibėgant ats<strong>ir</strong>ado vienų ar kitų formų vietiniaivariantai, kurių čia neaptarinėsime. Savaip beikitų faktorių veikiami keitėsi bažnyčių stogai arbokštai.Taip pat būtina atkreipti dėmesį į kai kuriuosstatikos principus, vyravusius iki pat 1900-ųjų.Siame straipsnyje bus aptariami tokių gegnių tipai,kurios remiasi į apkrovą laikančią <strong>ir</strong> sukabintąpalėpės sijų kontrukciją, atremiančią hori-Pagrindinis eskizas, gegnių terminologija(švediškos gegnės)Mūrlotaszontalias jėgas. Tokiu atveju visi p<strong>ir</strong>miniai konstrukcijųrąstai yra prispausti. Tik išimtinais apkrovosatvejais ats<strong>ir</strong>anda traukimo jėgos.Dvišlaitis stogasXVII a. pradžioje stiprios valstybės laikais,įsibėgėjus gyvenviečių <strong>ir</strong> sodybų statybai, vyravodu <strong>statybos</strong> būdai. P<strong>ir</strong>masis - tradiciniai rąstųtrobesiai, sk<strong>ir</strong>ti įva<strong>ir</strong>iems tikslams, sukomponuotiketurkampiu, kuriame šeimininko namas išsiskyrėnebent savo dydžiu. Stogą sudarė antkraigo sudėtos lentos - ši sistema mieteliuose <strong>ir</strong>kaime išliko iki pat XIX a. pabaigos. Laikuibėgant, tošinę ar velėninę stogo dangą pakeitėskiedros <strong>ir</strong> čerpės.Kita vertus, įtakos turėjo <strong>ir</strong> Šiaurės Europostradicijos, kurios į Švediją pateko su tų kraštųstatybininkais <strong>ir</strong> amatininkais, jų žiniomis beimedžiagomis. Pat<strong>ir</strong>ties semtasi iš miestų daugiabučiųnamų statybų, kurie pradžioje buvo gaminamiiš medienos arba iš medienos su mūrointarpais. Statant šiuos namus, buvo tobulinamarąstų technika kelių aukštų karkaso gamybai.Netgi XVII a. mūrinių daugiaaukščių pastatųkonstrukcijoje, siekiant padalinti palėpėserdvę į kelis aukštus, buvo naudojama karkasotechnika.Galima spėti, jog aukštus stogus tam tikraprasme sąlygojo sklypų miesto teritorijoje stoka,o keliais aukštais išdėstyti palėpės langaifrontone byloja apie palėpių panaudojimą. Tokiebuvo nauji 1640 m. Stokholme statyti namai,taip atrodė <strong>ir</strong> nauji kilmingųjų mūriniaidvarai už miesto ribų. Nors kaimuose dar buvoišlikę iš daugelio trobų sudarytos sodybos, naujosidėjos turėjo įtakos nebent pagrindinio pastatoišvaizdai. Valminiam stogui pakako vienoaukšto palėpės su įėjimu iš frontispiso.Tuo metu buvo įvežamos olandiškos stogočerpės, nors kai kuriuose dvaruose jau pradedamaplytų gamyba patenkinti savo, kaimynų<strong>ir</strong> galbūt Stokholmo mūrininkų poreikius.32
Čerpės klojamos ant atv<strong>ir</strong>ų grebėstų <strong>ir</strong> tv<strong>ir</strong>tinamoskalkių skiediniu iš apačios. Si technika kaikuriose vietose, pvz., Skåne srityje, išliko labaiilgai. Tokiu pat būdu buvo dedamos stogo skiedros.Karkaso technika stogo konstrukcijoje buvopanaudojama retai išdėstytų spyrių pavidalu, ošie spyriai rėmėsi <strong>ir</strong> jungėsi su sijų perdengimojungiamosiomis sijomis, pritv<strong>ir</strong>tintomis geležimiprie tarpulangio mūrinio. Spyrių sistemą sutv<strong>ir</strong>tindavoįstriži kaiščiai <strong>ir</strong> kraigas, į kurį beto galėjo remtis <strong>ir</strong> aukštos grakščios frontonųsienos. Tarpai tarp spyrių priklausė iš dalies nuotarpų tarp langų <strong>ir</strong> nuo kraigo ilgio, kuris savoruožtu laikė gegnes.Techniniu požiūriu galima išsk<strong>ir</strong>ti du variantus,kurie atspindi prancūzų <strong>ir</strong> vokiečių įtaką.Labiausiai paplitęs yra paprastas vokiškas variantas,pvz., Salnecke (Uppland), kur pritaikytasįprastas aukščio <strong>ir</strong> pločio santykis 2:3 (nuolydis4:3). Prancūziško tipo pavyzdys yra garsiejiFiholm (Södermanland) fligeliai. Čia spyriaipanaudojami tam, kad kartu su dviem įramsčiaisparemtų stulpą, kuris laiko kraigą <strong>ir</strong> sutv<strong>ir</strong>tinaspyrių konstrukciją. Pasinaudoti v<strong>ir</strong>šutine palėpešiuo atveju negalima.Paprasta gegnių santvara sudaryta iš dviejųgegnių <strong>ir</strong> rygelio. Ji remiasi į kraigo ilginį <strong>ir</strong> mūrlotą,einantį mūro sienos v<strong>ir</strong>šumi iš vidinės pusės.Stogo šlaito apatinė dalis išlinksta į sienos v<strong>ir</strong>šausišorinę pusę dėl lentgalio išsikišimo. Tarpaitarp gegnių priklauso nuo grebėstų tarpatramių,kurie savo ruožtu parenkami pagal stogodangos svorį.Sodybų stogaiJau XVII a. viduryje ats<strong>ir</strong>ado naujų stogų <strong>statybos</strong>tendencijų. Intensyviais ekonominiais <strong>ir</strong>politiniais kanalais per monarchų ryšius su žemynunaujieji kultūros <strong>ir</strong> architektūros idealainetruko pasiekti Švediją. Statybininkas tapoarchitektu <strong>ir</strong> projektuotoju, įkvėpimo pasisemiančiuiš olandų <strong>ir</strong> prancūzų baroko.Simbolinė turinio išraiška atiteko stogui. Turtingesnimiestiečiai, aristokratai pageidavo tokiosarchitektūros, kuri aiškiai sk<strong>ir</strong>tųsi nuo prastuomenėstrobos. Įspūdingiausiai ši tendencijaKa<strong>ir</strong>ėje: Retai išdėstyti spyriai suskersiniais kaiščiais <strong>ir</strong> mūrlotu,remiančiu tankiau sustatytas gegnes<strong>ir</strong> taip pat tarnaujančiu frontonosienos atrama. Salnecke, Uppland,Ove Hidemark nuotr.Dešinėje: Spyrių išdėstymovariantas, atrama kraigui. Anksčiaustogas buvo dengtas čerpėmis, kuriosdėtos ant atv<strong>ir</strong>ų grebėstų. Fiholm,Södermanland, Ove Hidemark nuotr.33
Bogesundo rūmai,Uppland,pastatyti suŠvedijojeneįprastulūžtančio šlaitostogo tipu: stogoterasa, iš kuriosPer Brahe galėjogrožėtisStokholmoprieigomis. IšSuecia Antiqua.išreikšta Stokholme esančioje Riterių pilyje (šv.Riddarhuset). Kitokia, iš šiaurės Europos ateinantitradicija populiarumo nesusilaukė. Netrūkobandymų pagal skolintus pavyzdžius,konkrečiai iš Italijos, sukurti savą, švedišką stilių.Stogas buvo konstruojamas dviaukščiaisšlaitais su nedidele žibinto formos pastoge. NorsRiterių pilies stogas <strong>ir</strong> buvo grakščiau išlenk-tas, jis tapo sodybų stogo prototipu, ilgainiui išsimbolio v<strong>ir</strong>tusiu neatsk<strong>ir</strong>iama sodybos pastatųdalimi.Tuo metu stogo forma vadinama itališkąja,o jos ats<strong>ir</strong>adimą sąlygojo du šaltiniai: funkcionalumasiš italų miestų rūmų stogo terasų, dažnaiturinčių paviljoninį antstatą, <strong>ir</strong> forma iš bazilikųdviaukščių stogo šlaitų su langais.Stogo terasą galime pamatyti Bogesunde(Uppland, 1653). Dažnai žibinto formos pastogėsudaro v<strong>ir</strong>šutinę stogo palėpę, kuri tinka įrengtiapžvalgos paviljoną, pvz., Höja (Uppland,1690) <strong>ir</strong> Nääs (Södermanland, 1720-ieji).Naujoji stogo forma vertė statybininkus ieškotinaujų techninių sprendimų. Išmėginta daugelisprincipų, kol galiausiai susiformavo normaluskonstrukcijos variantas. Riterių pilies stogasremiasi tradicine spyrių sistema, v<strong>ir</strong>š kuriosstulpais iškeltas v<strong>ir</strong>šutinis stogo šlaito aukštas.Net 1720-aisiais spyriai buvo panaudoti sodybosstogui iškelti Gimmersta vietovėje (Södermanland),o Alvestoje (Södermanland, 1730-ieji)stogas laikosi ant stulpais iškelto kraigo.Tačiau Bogesunde aptinkame pasikartojančiųgegnių sistemą be spyrių, o kadangi stogo terasaatv<strong>ir</strong>a, t.y. nėra žibinto formos palėpės, turimeiš esmės nupjauto tipo stogą. Jis labai panašusį tuometinį prancūzišką stogą - statūs šlaitai<strong>ir</strong> plokščia v<strong>ir</strong>šutinė dalis sužemais turėklais. Vis dėltopastatas turi frontonus, o daugumasodybų stogų yra valminiai<strong>ir</strong> todėl gerokai sudėtingesni.Östermalme (Södermanland1668) yra kvadratinispastatas su aukštu valminiustogu, kurio viduryje stiebiasikaminas su keturiais frontispisais,sudarančiais sudėtingąarchitektoninę trijų dimensijųsistemą. Tačiau jisTikras sodybos stogas turi v<strong>ir</strong>šutinįžibintinį kambarį su vaizdu į lauką.Ritmiškai išdėstytos v<strong>ir</strong>šutinės stogodalies paprastos gegnės. Häja,Uppland, KKH nuotr.34
ūti lyginamos su gegnėgaliais. Sienines sijasjungia <strong>ir</strong> remia skersinė sija, savo ruožtu laikantimažesnes v<strong>ir</strong>šutinio šlaito gegnes.Sis tipas vystėsi 1720-30-aisiais metais; kaikada ats<strong>ir</strong>asdavo dvigubi lygiagretūs gegnėgaliai(Nääs), reikalingi didesniems tarpatramiamsišlaikyti. Tačiau svarbiausia buvo statramsčio<strong>ir</strong> stygos prie stogo karnizo ats<strong>ir</strong>adimas.Suveržtas karnizas, pritv<strong>ir</strong>tintas priedvigubo mūrloto, įsigaliojo visuose vėlesniuosegegnių tipuose.Lūžtančių šlaitų stogas1750-aisiais Carl Wijnblad į eskizų knygą įtraukėsodybų projektų pavyzdžių su kaimiškostrobos stogu, sk<strong>ir</strong>tu, matyt, konservatyviemsužsakovams. Jis taip pat pateikia keletą balniniostogo pavyzdžių, keliančių <strong>ir</strong> praeities, <strong>ir</strong>ateities asociacijų. Galima tv<strong>ir</strong>tinti, jog balninisstogas kaip alternatyva egzistavo <strong>ir</strong> anksčiau,o jo pavyzdžių reiktų ieškoti ant mažesnių namų,fligelių <strong>ir</strong> gamybinių pastatų.Prancūzų baroko architektūroje mansardinisstogas buvo įsigaliojęs jau nuo XVII a. pabaigoskaip savotiškas anksčiau minėto plokščio stogovariantas. Stokholmo aukštuomenė statėsi <strong>ir</strong>tokių namų, kurie turėjo tarpinių formų stogus:žibintinė palėpė sumažinama iki belangio paaukšti-Gegnių tipai iš Carl Wijnblad knygos "Fyra-tio Wåninghus"(liet. Keturių-dešimties aukštų namai).pastatytas pagal tą patį principą kaip <strong>ir</strong> Salstoje(Uppland, 1672), kai žibintinė siena iškeliamatiesiai nuo palėpės sijų perdengimo.Höja pastate matome gana gerai išvystytąpasikartojančių laisvų gegnių sistemą, kuriojeapatinis karkasas atlieka spyrių funkciją, laikydamasžibintinę palėpę, kurios sieninės sijos galiBūdingos dviguboslygiagrečios gegnėsįprastoje gegniųsantvaroje. Karnizasturi statramstį <strong>ir</strong>remiasi į dvigubąmūrlotą.Granhammar,Uppland, OveHidemark nuotr.35
nimo. Toks pavyzdys yra <strong>ir</strong> Danbyholmo fligeliai(Södermanland, 1680-ieji). Tačiau tik 1730-aisiais lūžtančių šlaitų stogas stipriau patraukėšvedų dėmesį.Nemažos reikšmės turėjo prancūzų architektoDestain darbas, pvz., Bergshammar (Södermanland,1720-ieji), bylojantis apie švediškovarianto ats<strong>ir</strong>adimą: jis šiek tiek žemesnis <strong>ir</strong> galbūtgrakštesnis už prancūziškąjį. Po Carl Hårleman<strong>ir</strong> kitų architektų kelionių į Prancūzijątenykštės idėjos greitai paplito Švedijoje.Švediško mansardinio stogo tipą stipriausiaiformavo Hårleman darbas. Jo <strong>ir</strong> kitų architektųstatytų stogų proporcijas aprašė Carl Wijnblad<strong>ir</strong> Lars Elvius. Šlaitų "lūžimo" taškus buvomėginama suprojektuoti pusračio forma, o menamorato centro nukėlimas po stogo palėpėssijų perdengimu suteikdavo lengvesnę formą.Ši pusračio forma asocijuojasi su plonuskliautu <strong>ir</strong>, tiesą pasakius, tokio tipo stogas galibūti lyginamas su skliautu. Juk galima įsivaizduoti,kad stogo kampai sudaro tokią pusiausvyrą,jog rygelis nei spaudžiamas, nei traukiamas.Pagal konstrukcijos ypatumus sk<strong>ir</strong>iami du tipai.P<strong>ir</strong>mąjį paprastą tipą pateikia Wijnblad, oHårleman panaudoja jį, pvz., Sätuna statyboje(Uppland, 1740). Jis sudarytas iš v<strong>ir</strong>šutinės <strong>ir</strong>apatinės gegnės, rygelio, statramsčio <strong>ir</strong> stygųprie karnizo nuosv<strong>ir</strong>os bei trumpesnių įstrižiniųįramsčių. Seglinge stogas (Uppland, 1762) yraWijnblad pateiktų proporcijų <strong>ir</strong> konstrukcijospavyzdys.1750-aisiais Åkerö (Södermanland) <strong>ir</strong> Granhammar(Uppland) Hårleman išmėgina naują"lūžtančių" gegnių tipą su dvigubomis gegnėmis.Vidinei gegnei tenka didžioji apkrovos dalis priešmūro v<strong>ir</strong>šų <strong>ir</strong>, be to, ilgas sijas su keliais mazgaistv<strong>ir</strong>čiau suveržia.Šis tipas įsivyravo XVIII a. antroje pusėje.Hårlemano proporcijos taip pat puikiai išsaugotosEriko Palstedto Heby name (Södermanland,1770). Vėliau statytuose namuose neberandamestatramsčio prie karnizo, pvz., Sparreholm(Södermanland, 1760) ar Strömsta (Uppland,1793).Visi minėti pavyzdžiai turi stogų valmas.Tačiau XVIII a. pabaigoje, vis labiau plito frontoniniskambarys pastogėje <strong>ir</strong> todėl buvo statomifrontonai, o valmos paliekamos tik v<strong>ir</strong>šutinėjestogo šlaito dalyje. Ši būdinga karaliaus Gustavolaikų stogo erdvė išlieka <strong>ir</strong> XIX a. pradžioje.Švediška gegnių santvaraKaip jau minėta 1750-aisiais Wijnblad pateikiavalminio balninio stogo pavyzdį, o gegnes sudarorygelis, statramsčiai <strong>ir</strong> stygos, t.y. vadinamosiosšvediškos gegnės. Mažesnės tokio tiposodybos pavyzdys yra Kungshamn (Uppland,1743), kuris, beje, turi <strong>ir</strong> Wijnblad siūlytą nuolydį1:1.Balninis stogas paplito tada, kai 1790-aisiaisįsitv<strong>ir</strong>tino klasicizmas, tačiau kaip reikalavo klasikiniaiįvaizdžiai, nuolydis daromas mažesnis.Pastatai paprastai statomi dviejų aukštų, o stogaiįva<strong>ir</strong>ūs: valminiai kaip Wallox-Säby (Uppland,1793) <strong>ir</strong> su frontonais kaip Valinge (Södermanland,1797). Visur galioja tie vienodi<strong>principai</strong>: stygos <strong>ir</strong> statramsčiai ant dvigubųmūrlotų, vienas ar du rygeliai, kurie statiškaiturėtų dalinti gegnių ilgį į keletą dalių.Nuo XIX a. pradžios ats<strong>ir</strong>anda pastatai, kuriųkarnizo nuosv<strong>ir</strong>a labiau pakeliama į v<strong>ir</strong>šųprie palėpės, kuri stabilumui padidinti gali būti.}■Valminio stogo sušvediškomisgegnėmis brėžinysValinge namui,Södermanland,1790-ieji. Stogasnebuvo padarytastokios formos,tačiau šiskonstrukcijostipas paplito jauXVIII a. antrojepusėje.36
formuojama iš statramsčių, pailgintų iki rygelio,pvz., Lennartsnäs (Uppland, 1830).Ypantigas atvejis buvo sudegęs Mälby namas(Södermanland), kurio labai mažas nuolygisbe pakelto karnizo tiesiai rėmėsi į stogo sijųperdengimą.Švediškos gegnės išliko mūsų <strong>statybos</strong>e iki1900-ųjų <strong>ir</strong> kartais sutinkamos netgi šiais laikais.Šiuolaikiškesnės stogo konstrukcijosvystėsi jau nuo XIX a. Tai buvo atv<strong>ir</strong>i stogo tipaisu plieno strypais, tačiau sijų stogo perdengimamsreikalingi kiti techniniai sprendimai.Fabrikinė statyba p<strong>ir</strong>miausia pas<strong>ir</strong>eiškė mažų,be pastogės namų statyboje.Statinės <strong>ir</strong> antikvarinės problemosStatinė pusiausvyra, veikianti senosiose gegniųsantvarose, yra kiek sudėtingesnė, negu čiabuvo aprašyta, <strong>ir</strong> ji iš esmės sk<strong>ir</strong>iasi nuo šiandieninėspramoninės <strong>statybos</strong>. Kartais iškylastatikos problemų, pvz., dėl atramų į netiksliaipadėtą mūrlotą, kurios pakyla per aukštai arbanes<strong>ir</strong>emia į sijų perdengimą. Nelaimingiemskonstruktoriams tuomet knieti "sustiprinti", t.y.pakeisti statiškai netv<strong>ir</strong>tas gegnes tiksliai apskaičiuotaispramoniniais elementais. Taip at-sitiko Äs (Södermanland, apie 1750). Dėl to kitaippasisk<strong>ir</strong>sto jėgos <strong>ir</strong> jas nevisuomet atlaikokitos konstrukcijos dalys.Nesusipratimų dėl gegnių bei dar sunkiau suvokiamųlaikančių lynų ar pastogėje esančiųspyrių ats<strong>ir</strong>ado <strong>ir</strong> dėl ankščiau statytų atv<strong>ir</strong>ų pastogių.Be to, tokiu atveju keitėsi <strong>ir</strong> ant stogoesančios pastato dalies charakteris. Nemažakultūros istorijos dalis sunaikinta, perstačiusStokholmo senamiestyje XVII a. palėpę į papildomąnamo aukštą su kupolais <strong>ir</strong> pan.Ar nereikėtų suteikti autentiškoms stogokonstrukcijoms antikvarinės vertės <strong>ir</strong> apsaugotijas nuo sunaikinimo? Remontai <strong>ir</strong> sutv<strong>ir</strong>tinimaiturėtų būti atliekami, nekeičiant p<strong>ir</strong>minėskonstrukcijos tipo. Apie daugelį čia minėtų pavyzdžiųreikėtų galvoti būtent iš tokių pozicijų.Peter von Knorring yra architektas <strong>ir</strong> Aukštosiosmenomokyklos architektūros fakulteto restauracijosskyriausdėstytojas.Straipsnis paimtas iš architektūros fakultetosodybųprojekto aprašymo, pateikto leidinyje "Densvenskaherrgården, Kulturmiljövård", 4/92. Medžiagaparinkta iš Lars Göran Löfström, Leif Markström <strong>ir</strong>37
Tašyta ar pjauta mediena restauravimui?Svarstymai apie vyraujančias nuomones <strong>ir</strong>kultūrinius-istorinius aspektusHans Ponnert <strong>ir</strong> Peter SjömarIki šiol vykusiose diskusijose apie restauravimui naudojamą medieną daugiausia kalbama apie josblogą kokybę. Naujoji mediena gaunama iš greitai užaugančių netv<strong>ir</strong>tų medžių <strong>ir</strong>, manoma, jog dėlšios priežasties ji turi trumpesnį gyvenimo laikotarpį, yra blogesnė už seniau naudotą medieną.Restauravimui neabejotinai turi būti naudojama geriausios kokybės mediena, tačiau pagal mumsįprastą vertinimo kriterijų geresnė ar blogesnė medienos kokybė, deja, neturi kol kas lemiamosreikšmės. Tačiau kultūrinę-istorinę vertę turinčių pastatų restauravimui pagrindinis klausimas yrasenos <strong>ir</strong> naujos medienos vienoda kokybė.Prisitaikymas prie esamų sąlygųKalnų mediena, iš kurios pastatyta vasaros ganyklųpašiūrė gyvuliams <strong>ir</strong> piemenims, yrašiurkšti apačioje <strong>ir</strong> stipriai plonėjanti į v<strong>ir</strong>šų, nesmedis augo kalnuose. Ankstyvaisiais viduramžiaisstatyto namo sienos suręstos iš vienodo storiorąstų. Viduramžiais mediena buvo gabenamaiš laukinių, žmogaus neliestų miškų, o statybomsparenkami tankumyno medžiai. Šie pa-lyginti silpni medžiai augdavo labai lėtai, o jųkamienai pasidarydavo vienodo storio beveikper visą ilgį, be ryškesnio suplonėjimo v<strong>ir</strong>šuje.Todėl žiūrint į seniausius namų rąstus kartaisnet sunku nustatyti, kur buvo kamieno apačia,o kur v<strong>ir</strong>šūnė. Sk<strong>ir</strong>tingi rąstai buvo dedami pagaljų pačių diktuojamas sąlygas, pvz., vadinamiejismailėjantys rąstai sudarydavo visai kitokįrietimo žiedą - sienos ne taip staigiai kilo į v<strong>ir</strong>šų.V<strong>ir</strong>šuje:Keletas tvarto sienos kvadratinių metrų iš Västergötland srities, 1920-ieji. Peter Sjömar nuotr., 1993. Kai valstiečiai ruošdavomedieną, geriausi gabalai būdavo parduodami. Nuosaviems namams tekdavo šakota mediena. Šiuo atveju ji buvo supjaustyta šaliaesančiu gateriniu pjūklu. Plonlentėms paimta mediena iš rąstų vidurio. Kraštų mediena naudota grebėstų lystelėms po stogoskiedromis. Kitaip negu po blokinio pjūklo, kai plonesnės lentos išpjaunamos iš išorinių rąsto dalių, perpjovus šiuos rąstus, aptiktadaug didelių šakų. Sakinga mediena yra laikoma bloga. Blokinis pjovimas leido išvengti šakų medienoje. Sienos pobūdį lemiamaišyta eglės <strong>ir</strong> pušies mediena, sk<strong>ir</strong>tingas lentų plotis, jų pleištinė forma <strong>ir</strong> šakotumas. Iš šakų pasikartojimo galima nustatyti, joglentos buvo kalamos tokia pat tvarka, kokia jos supjaustytos. Nauja kokybiška, be šakų, lėtai augusi Norrlando mediena šiojesienoje atrodytų gana keistai <strong>ir</strong> visai nieko nepapasakotų apie tai, kaip valstiečiai remontuodavo savo trobesius šio amžiauspradžioje. Vienintelis būdas tokios pat rūšies medienai gauti yra tiksliai atkartoti jos gaminimo būdą, t.y. paruošti tokiu pat pjūklu.38
Dėl šių priežasčių, <strong>ir</strong> ne tik dėl jų, retauruojant būtina priderinti naująją medieną prie senosios,nes kitaip sienos gali pradėti "suktis" <strong>ir</strong>sunaudosime gerokai daugiau medienos, negutikrai reikia. Be pageidavimo nekeisti statiniodaugiau negu būtina egzistuoja <strong>ir</strong> kultūriniaiistoriniaiaspektai, kurių reikėtų paisyti, parenkantmedieną restauravimui. Pavyzdžiui, jei kalnuosepašiūrė statyta iš lygių rąstų, reiškia jiperkelta į ten iš žemesnės vietovės. Jeigu trobesiaisuręsti iš "smailėjančių" rąstų, jų statybainaudota vietos ar artimų apylinkių mediena.Ruošiant medieną senų namų restauravimui,reikia iš antikvarinių pozicijų įvertinti medienoskokybę <strong>ir</strong> p<strong>ir</strong>menybę teikti specifinėms ar tipiškomsmedienos savybėms, o ne dejuoti dėl to,kad naujoji mediena išsisk<strong>ir</strong>s senosios fone.Panašiai galima būtų pasvarstyti <strong>ir</strong> apie ąžuolomedieną. Ankstyvaisiais viduramžiais statytųbažnyčių lubų perdengimas padarytas iš tankumynoąžuolų, kurie augo lėtai <strong>ir</strong> tiesiais kamienais.Mediena gana minkšta <strong>ir</strong> todėl iš jos buvoįmanoma išpjauti rąstus be didesnių nelygumų,be šakų <strong>ir</strong> be balanos. Vėlyvųjų viduramžių <strong>ir</strong>XVI-XVII a. lubų perdengimų ąžuolas jau kitoks.Tuo metu statyboms ąžuolynai nebekertami,jie palikti kitiems tikslams. Namams naudojamiatsk<strong>ir</strong>ai augantys ąžuolai, kurių augimasgreitas, kamienai trumpi <strong>ir</strong> rauplėti su plačiaiišsikerojusiomis šakomis. Tokia mediena ganakieta. Retai iš jos pavykdavo išpjauti ilgus lygiusrąstus. Taigi kalbėdami apie ąžuolo naudojimąviduramžiais, galime konstatuoti, jogmedienos parinkimas tiesiogiai susijęs su pasiūla,apribojimais <strong>ir</strong> eksploatacijos lygiu. Savaimesuprantama, įva<strong>ir</strong>ių rūšių ąžuolo medienask<strong>ir</strong>tingai atrodo, nors ląstelių sandara <strong>ir</strong> taninomedžiagos vienodos.Sunkumai parenkant medienąTaigi, mūsų manymu, medienos atranką restauravimuituri lemti kultūriniai-istoriniai aspektai.Net jei mediena kuria nors savybe bus blogesnės"kokybės", pagrindinis <strong>ir</strong> galutinis tikslas yrakokybiška pastatų priežiūra. Medienos naudojimąnulemia pats pastatas <strong>ir</strong> restauravimo tikslai.Lygindami su kitomis statybinėmis medžiagomis,manome, jog mediena yra sudėtingesnėdėl dviejų faktorių:1. Senosiose <strong>statybos</strong>e mediena buvo vertinamakaip medžiaga, turinti individualių sk<strong>ir</strong>tumų.Sis principas stipriai sk<strong>ir</strong>iasi nuo šiandieniniomedienos suvienodinimo. Žinoma,mes galime gauti restauravimui reikalingųmedienos rūšių, tačiau dažnai tenka atsisakytiįprastų jos ruošimo metodų, kuriems ne-turime nei specialių žinių, nei žaliavos. Ypačsvarbiems darbams medieną tenka rinktiskaip tai buvo daroma ankščiau, t.y. miške.O juk mes nežinome, kiek dar egzistuos visosmums reikalingos medienos rūšys. Abejoniųneliko tik dėl vieno dalyko: vis dar nesugalvota,kaip ateityje reikės patenkinti ypatingusmedienos poreikius pastatams tvarkyti.2. Pastatų restauratoriai niekaip negali sutarti,kaip vertinti sk<strong>ir</strong>tumą tarp senos <strong>ir</strong> naujos,mūsų įdėtos medienos, akivaizdžiai veikiančiosautentiškumą. Sk<strong>ir</strong>tingos nuomonės,matyt, niekaip nepriklauso nuo įva<strong>ir</strong>ių mokyklųdeklaruojamų idėjų; greičiausiai diskusijųvakumą užkariavo asmeninės nuostatos,<strong>ir</strong> susidūrę jos, deja, viena kitos nepanaikino.Darbo metodų pas<strong>ir</strong>inkimasPagal vyraujančią nuostatą, remontuojant pastatą,su<strong>ir</strong>usią medžiagą reikia keisti tokios patkokybės pakaitalu, naudoti tokias pat medžiagassujungimams, tačiau darbo metodai negalibūti senoviški - d<strong>ir</strong>bti reikia šiandienine technika.Remontuojant medines gegnes, ši nuostatapas<strong>ir</strong>eiškia tuo, kad vienos sijos keičiamos tokiospat medienos <strong>ir</strong> tokių pat išmatavimų sijomis.Jos lygiai taip pat jungiamos su kitomis sijomismediniais ar metaliniais kaiščiais. Tačiaunaujoji sija gali būti pjauta pjūklu, o senoji grandininiupjūklu, kadangi pjovimas pjūklu - šiuolaikinisdarbo metodas. Statiniu požiūriu konstrukcijavisiškai nepakis, o kitoks medienos paruošimasišduos, kuri sija pakeista. Vadovaudamiesišia nuostata, palenkiame savo reikmėmstechniką, bet ne darbo metodus. Žinoma,dabar, kai egzistuoja liftai <strong>ir</strong> kranai, verta pasvarstyti,kas geriau: nešti rankomis ar pakeltispecialiu prietaisu. Tačiau netgi čia lemiamąvaidmenį atlieka kultūriniai-istoriniai faktoriai.Valstybinio kultūros paveldo departamentopastatų priežiūros skyriuje šiuo metu atliekamidu eksperimentiniai projektai, kurių tikslas - išt<strong>ir</strong>tisenuosius medienos paruošimo būdus: GotlandeVäskinde bažnyčios bokšto restauravimas<strong>ir</strong> Jämtland apskrityje Skyttman kaime lentpjūvės<strong>ir</strong> malūno restauravimas (žr. straipsnį"Medis <strong>ir</strong> <strong>statybos</strong> iš medžio menas - medžiagos,<strong>statybos</strong> būdai, amatai <strong>ir</strong> restauravimas",26 psl.). Šių tyrimų tikslas - išnagrinėti rekonstrukcijoskultūrines-istorines, antikvarines, estetines,ekonomines <strong>ir</strong> gamybines-technninespasekmes, t.y. kiek įmanoma tiksliau atkartoti senuosiusdarbo metodus, ruošiant naujos medienospakaitalus. Jau atliktas darbas leidžia daryti tamtikras išvadas, <strong>ir</strong> toliau šiame straipsnyje pasvarstysimeapie tašytų <strong>ir</strong> pjaustytų rąstų privalumus.39
Statybinė mediena VäskindebažnyčiojeVäskinde bažnyčios bokšto konstrukciją sudaroketurios poros mūro perdengimo tašų <strong>ir</strong> keturiosgegnių poros, kurios sustatytos kryžmai,o v<strong>ir</strong>šuje jos jungiasi prie bokšto špilio. Rygeliai<strong>ir</strong> ž<strong>ir</strong>klinės sijos atsk<strong>ir</strong>ose gegnėse sudaro nepaprastaitv<strong>ir</strong>tą besikryžiuojančių sijų tinką.Tačiau atidžiau pažvelgę pamatysime aiškiąschemą, pagal kurią statybininkas taip sudėliojovisą konstrukciją, kad vidinės dalys eina vienašalia kitos nesusik<strong>ir</strong>sdamos. Rąstų ilgis nuo karnizonuosv<strong>ir</strong>os iki špilio sudaro apie 14 m, o tokiųilgų rąstų seniau išpjauti nebuvo įmanona.Todėl rąstai sujungti: sujungimai kaiščiais daromimaždaug per du trečdalius viso ilgio nuo karnizonuosv<strong>ir</strong>os. Ilgiausias konstrukcijos rąstasyra 10-11 metrų, o visa senoji mediena tašytak<strong>ir</strong>viu.Bokšto atraminės konstrukcijosbūklė yra tokia bloga, kadbūtina keisti nemaža jos dalių.Manoma, jog nepavyks išsaugotinei vienos ilgosios apatinėsrąstų dalies. Neabejotinai naujosiosdalys turi būti tokio patilgio, t.y. prailginantis sujungimasišlieka toje pačioje vietoje.Tačiau kaip paruošti medieną?Ar ją reikėtų tašyti ar pjauti?Norint atsakyti į šį klausimą,p<strong>ir</strong>miausiareikia suprasti, kodėlanksčiau mediena būdavo tašomak<strong>ir</strong>viu <strong>ir</strong> ar yra ryšys tarpjos paruošimo, sujungimo būdų<strong>ir</strong> bokšto konstrukcijos ypatumų.Ar turi medienos paruošimaskokios nors lemiamosreikšmės? O gal tai kokia norsvertinga kultūrinė-istorinė ypatybė?Senosioms atraminėmskonstrukcijoms,pvz., sijų ar gegnių Janusz Grenberger.santvaroms, papildomų rūpesčiųpridarydavo pailginantyssujungimai, kurių visais būdaisbuvo siekiama išvengti. Tokiesudūrimai būdavo silpni, neatlaikantystraukimo ar lenkimojėgų, o tai turėjo įtakos statybai- ribojo tarpatramius.Didelės konstrukcijos buvostatomos į v<strong>ir</strong>šų su laikančiaislynais, įtempiančiomis <strong>ir</strong> kabinamomiskonstrukcijomis. Tai-Väskinde bokšto smaigalys;skersinė konstrukcija <strong>ir</strong>sudūrimai; nubraižė architektasdėkliniais ar varžtiniais sudūrimais, tv<strong>ir</strong>tinamaiskaiščių pagalba, reikėjo ilgų rąstų. Tačiau išpjautilabai ilgų rąstų pjūklais buvo neįmanoma.Senieji vienų ašmenų pjūklai gateriai dėl savotraukiančiųjų pavaržų, kurios stūmė rąstą perpjūklo rėmą, tiko tam tikro riboto ilgio rąstamsparuošti. Naujoji rėminių pjūklų karta su mechaninėmispavaržomis leido apipjaustyti <strong>ir</strong> ilgesniusrąstus, tačiau pavaržų juosta sudarė naujųnepatogumų. Ats<strong>ir</strong>adus diskiniam pjūklui,rąsto ilgį ribojo pjūklo stalelio ilgis.Atraminių medinių konstrukcijų statyba jauseniai buvo siejama su medienos tašymu k<strong>ir</strong>viu.Nepaisant didesnio pjūklo pajėgumo, pjovimastik išimtinais atvejais tapdavo tinkama alternatyvašiurkščiai <strong>ir</strong> ilgai medienai apdoroti. Tašytamediena buvo prekiaujama iki pat 1940-ųjų.Trumpai tariant, k<strong>ir</strong>vį išstūmė ne pjūklas, o naujarąstų sudūrimo technika iš vinių ar varžtų,40
Lentpjūvės <strong>ir</strong> malūno pastatasSkyttmon, 1992 m. nuotrauka,Jämtland srities muziejus. Antrasisaukštas su briaunas pjaunančiupjūklu priešais langu eilę. Stulpų <strong>ir</strong>lubų sijų sudūrimai sutv<strong>ir</strong>tintikampainiais iš medienos, kuriišpjauta iš šakninės medžių dalies.Stulpai <strong>ir</strong> sijos yra tašyti, o lentostarp stulpų <strong>ir</strong> sienų plonlentėspjautos gateriu.leidusi trumpą pjaustinę medieną sujungti į ilgaskonstrukcines sijas. Sis patobulinimas tapo lemiamu<strong>statybos</strong> technikos pasikeitimu. Senojitechnika priklausė amatininkų <strong>statybos</strong> menosričiai, o naujoji statyba įsigaliojo dėl inžinieriniųmokslų vystymosi bei buvo susijusi su pramoninėsvisuomenės augimu.Tašyta <strong>ir</strong> pjautinė medienaSkyttmoneSkyttmon lentpjūvės <strong>ir</strong> malūno statybai naudota<strong>ir</strong> tašyta, <strong>ir</strong> pjautinė mediena. Laikantys lynai,slenksčiai, grindinės sijos, stulpai <strong>ir</strong> lubų perdengimųsijos bei atramos yra tašyti, o grindinėslentos, lentelės vinims kalti <strong>ir</strong> sienų plonlentės -pjautos. Galima būtų sakyti, kad įva<strong>ir</strong>ios pastatodalys turi tokį pav<strong>ir</strong>šių, kuris geriausia tinkajų statybinei funkcijai atlikti. Užsimerkusbraukiant p<strong>ir</strong>štais per medžio pasenusį, nedažytą<strong>ir</strong> bepūvantį pav<strong>ir</strong>šių, galima nuskaityti <strong>statybos</strong>technikos paslaptis: k<strong>ir</strong>viu nutašytas pav<strong>ir</strong>šiusatraminėms konstrukcijoms <strong>ir</strong> pjautinislygus apsaugančiai medienai. Šį pav<strong>ir</strong>šiausstruktūros sk<strong>ir</strong>tumą galima paaiškinti medienosgamybos ypatumais, kurie, be to, įgavo <strong>ir</strong> estetinįaspektą, tačiau taip pat galima spėti, jogmedienos pas<strong>ir</strong>inkimą nulėmė estetinis kriterijus.Atidžiau apžiūrėję konstrukciją, pastebėsime,kad medienos paruošimo sk<strong>ir</strong>tumai darryškesni, ypač jei juos prisk<strong>ir</strong>iame utilitariniomąstymo išdavoms.Pastato apatinėje dalyje esantys trumpiejistulpai nev<strong>ir</strong>šija 3 metrų. Jie galėjo būti nesunkiaiparuošti pjūklu, tačiau pas<strong>ir</strong>inktas tąsymas.Dar labiau stebina 7 colių pjautinės lentos, priekurių tv<strong>ir</strong>tinamos plonlentės. Kai kurių lentų il-gis yra toks pat kaip <strong>ir</strong> išorinių tašytų stulpų.Kodėl dalis medienos tašyta, kai technika leidopjauti pjūklu tokias ilgas lentas? Atsakymą surastinesunku: kas gi daugiau, jei ne tradicija <strong>ir</strong>estetiniai kriterijai lėmė vieno ar kito būdopas<strong>ir</strong>inkimą?Nors mes <strong>ir</strong> negalime šiandien sužinoti, kągalvojo statytojas <strong>ir</strong> kodėl jis d<strong>ir</strong>bo vienaip, one kitaip, išvada peršasi tokia: 1890-aisiaismedienos tąsymas nebuvo daug brangesnis <strong>ir</strong>todėl jis buvo alternatyva pjūkliniam medienosparuošimui. Jeigu medienos tąsymas k<strong>ir</strong>viu buvopakankamai efektyvus tais laikais, galbūt jispasiteisintų <strong>ir</strong> šiandien.1920-aisiais tašytos sijos <strong>ir</strong> gegnių rąstaibuvo eksportuojami į Angliją, Daniją, Vokietiją<strong>ir</strong> Egiptą (*). Apvalūs rąstai p<strong>ir</strong>miausia buvoapdorojami miške, plukdomi į išvežimo uostus,kur ši pusiau paruošta mediena dailiai nutašoma,sukraunama pagal ilgį <strong>ir</strong> išvežama. Vėliauapvalūs rąstai plukdomi į uostus, ten tašomosbriaunuotos sijos. 1919 m. iš Švedijos išvežta207 000 kubinių metrų sijų <strong>ir</strong> rąstų (**). Jeiguįsivaizduosime šią rąstų masę, sukrautą kaipšiaudų kupetą, kurios išmatavimai prilygtų futboloaikštei, tai ji turėtų būti beveik 60 metrųaukščio! Turint galvoje, jog be šito medienoskiekio dar dalis buvo parduodama vidaus rinkojetvartų <strong>ir</strong> kitų kaimo ūkinių trobesių statybai,nesunku suvokti, kad medienos paruošimask<strong>ir</strong>viu išties turėjo svarbią vietą <strong>statybos</strong>e, o tuopačiu <strong>ir</strong> mūsų kultūros istorijoje.Laiko sąnaudosŠiuos svarstymus praturtintų keletas faktų apielaiko sąnaudas medienai tašyti. Geležinkelio41
pabėgiams naudojami trumpi šiurkštūs rąstai,aptašyti iš dviejų šonų. Per darbo dieną vienasžmogus pagamina 20 pabėgių, kurių kiekvienasyra 2,7 m ilgio (***). Jei remsimės prielaida, jogdarbo diena trunko 10 valandų, per vieną valandąparuošiama 5,4 m medienos. Beveik tokspat laiko rodiklis nurodomas norvegiškame <strong>statybos</strong>kontrakte. Vestlande statant ūkinį pastatąper 10 valandų ilgumo darbo dieną vienas žmogusnutašė dešimt 4,5 m ilgio sijų, t.y. 4,5 m sijųper vieną valandą, tačiau šiuo atveju rąstai buvoaptašyti iš keturių pusių (****). D<strong>ir</strong>bant tokiupat intesyvumu pagal šiandieninius darboužmokesčio standartus, 1 m tašytos medienossavikaina siektų 40-50 kronų. Pridėjus žaliavoskainą, 8x8 colių 5 m ilgio tašyta sija kainuotų65-75 kronos už metrą. Palyginkime tai sumaždaug 50 kronų/m kainuo-jančiais pjautiniais8x8 colių rąstais. Kuo jie ilgesni, tuo labiausumažėja kainų už metrą sk<strong>ir</strong>tumas.Sis pavyzdys vis dėlto teorinis, nes, matyt,nebėra amatininkų, kurie sugebėtų d<strong>ir</strong>bti taipsparčiai kaip anksčiau. Kita vertus, tai pat<strong>ir</strong>tiesstoka, o ji priklauso nuo to, kad tokiam amatuiišnyko paklausa. Išvada peršasi tokia: jei restauracija<strong>ir</strong>eikia tašytos medienos, jos gamybafinansine prasme būtų įmanoma <strong>ir</strong> pateisinamasu sąlyga, kad investuojama į amato žinias!Tradicinių <strong>statybos</strong> metodų efektyvumą patv<strong>ir</strong>tinareali prielaida, kad šiandien k<strong>ir</strong>vis <strong>ir</strong>rankų darbas gali nurungti pjūklą <strong>ir</strong> tobuliausiąmechanizaciją. Sis efektyvumas tam tikra prasmepriklausė <strong>ir</strong> nuo to, kad meistrai kontroliavovisą <strong>statybos</strong> procesą. Medienos "rinkimaspagal išmatavimus" reiškia, kad jau miškemedžiai buvo išrenkami pagal tai, koks bus sijųilgis. Jei statybai reikės 8x8 colių tam tikro ilgiosijų, apvalių rąstų v<strong>ir</strong>šūnės skersmuo turi siekti10 colių. Vėliau išk<strong>ir</strong>tus rąstus <strong>ir</strong> juos nutašius,ant visų keturių briaunų likdavo trumpa nuožulnibriauna. Ruošiant grubesnę medieną, nuk<strong>ir</strong>stitekdavo daugiau <strong>ir</strong> dėl to darbas ėjosi ne taipsparčiai.Didelę darbo spartą nulėmė jau seniai naudotidarbo metodai. K<strong>ir</strong>timas turėjo būti tokiosunkumo, kad žmogus ištvertų d<strong>ir</strong>bti visą dieną;tašant rąstus jėgos buvo tausojamos, o darbaspask<strong>ir</strong>stomas racionaliai. Netikslu būtų kalbėtiapie tašymą kaip apie kokį nors vienintelį darbobūdą. Įva<strong>ir</strong>iose vietovėse <strong>ir</strong> įva<strong>ir</strong>iais laikotarpiaisvyravo sk<strong>ir</strong>tingi metodai. Deja, apie tuos"tarmiškus" variantus žinome labai nedaug.42
Mums tenka remtis ta dokumentine medžiaga,kurią Norvegijoje sukaupė Jon Bojer Godai <strong>ir</strong>kuri išliko amatininkų archyve Maihaugene. Jisaprašė 5 regioninius tašymo būdus, kurie sk<strong>ir</strong>ias<strong>ir</strong>ąsto laikymo aukščiu, tašytojo judėjimo kryptimi,jo atramos taškais <strong>ir</strong> kūno poilsio padėtimibei k<strong>ir</strong>vakočiu, ašmenų forma <strong>ir</strong> išlinkimu.Meistriškumas, kuris mus patenkinaKalbėdami apie rąstų tašymo reikšmę senesniokultūrinę-istorinę vertę turinčio pastato remontui,privalome atsižvelgti į dar vieną aspektą:darbo atlikimo kokybė. Darbas k<strong>ir</strong>viu yra labaiįdomus. Sis įrankis domina daugelį. Todėl rąstųtąsymas yra tokia veikla, kuria žavisi ne tikmeistrai. Kurią nors tašymo techniką išmanantisasmuo kalba apie ją su neslepiamu pasitenkinimu:tai malonus, o ne sunkus ar varginantisdarbas. Kaip suprasti šį susidomėjimą <strong>ir</strong> kodėlgana sunkus fizinis darbas taip teigiamai vertinamas?Ar galima teigti, jog šiame darbe slypikultūrinė-istorinė vertė?Seminaro dalyviai, kuriems vadovauja patyręsmeistras, pamėgina nutašyti keletą sijų.Dėmesingai apžiūrėję kaip tašomas p<strong>ir</strong>masisrąstas, puolame prie darbo. Nutašius po kokįvieną metrą, pajuntam nuovargį rankose, pasig<strong>ir</strong>statylūs keiksnojimai dėl savo silpnumo,neleidžiančio užbaigti net vieno rąsto. Meistras,matyt, pastebėjo suakmenėjusių rankų darbą,nes praeidamas pro šalį vis patarinėjo nelaikytiper stipriai įsitvėrus k<strong>ir</strong>vakočio. Patys to nejusdami,taip įsikibome į k<strong>ir</strong>vius, kad įsitempė netžąstų raumenys. Silpniau laikant k<strong>ir</strong>vį, daugiaudėmesio galima sk<strong>ir</strong>ti darbo ritmui, o tada k<strong>ir</strong>vispats pradeda "eiti", sumažėja "švino kiekis"rankose. Darbas tapo malonus, o kilusį jėgos <strong>ir</strong>tikslaus smūgio jausmą geriausiai nusako žodisK<strong>ir</strong>vio įkartos sienų sijose iš varpinės prie Hietaniemibažnyčios (1770-ieji, Tornedalen sritis). K<strong>ir</strong>vio atšipimas <strong>ir</strong>išardymas Tärendö sodyboje 1992, Peter Sjömar. Varpinėssijos, matyt, tašytos k<strong>ir</strong>viu, panašiu į schemoje pavaizduotąjį.K<strong>ir</strong>vio įkartos sijoje iš apleistos Marby bažnyčios Jämtlandsrityje. 1992, Peter Sjömar. K<strong>ir</strong>vis saugomas Jämtlandmuziejuje. Jis rastas Fors <strong>ir</strong> Ragunda vietovėse, o pagamintasvėlyvajame geležies amžiuje. Nubraižė Peter Sjömar. Ypatingatašymo technika, vyravusi ankstyvaisiais viduramžiais ikiXIV a., priklausė nuo k<strong>ir</strong>vio tipo. Vietoj plačių ašmenų k<strong>ir</strong>viotuomet buvo naudojamas k<strong>ir</strong>vis su ilga galva <strong>ir</strong> trumpaisskersiniais ašmenimis. Tokiu k<strong>ir</strong>viu neįmanoma kapoti skersaimedienos, o tik išilgai; rąstas buvo kabinamas ant lygiagrečiųilgų d<strong>ir</strong>žų. Taigi šios įkartos padarytos XIV a. p<strong>ir</strong>moje pusėje.Kadangi bažnyčia statyta XV a. arba XVI a. pradžioje, sijaišlikusi iš dar senesnio pastato.43
Rąstų meistras Soren Pedersen iš Frilands muziejaus Kopenhagoje plačiu k<strong>ir</strong>viu tašo rąstą. K<strong>ir</strong>vio ašmenys yra maždaug40 cm ilgio <strong>ir</strong> sveria apie 3 kg. Tašytojas juda į priekį, o rąstas per 70 cm pakeltas v<strong>ir</strong>š žemės, kad būtų patogesnė jopadėtis <strong>ir</strong> kad į jį meistras galėtų ats<strong>ir</strong>emti dubeniu. Tašytojas šiek tiek sulenkęs kojas, o koja iš k<strong>ir</strong>vio pusės atitrauktaatgal, kad nenukentėtų nuo netikslaus smūgio. Nuotrauka iš Gotlando tašymo meno muziejaus, 1993.Rąstų meistras Stig Nilsson iš Offerdal Jämtland srityje išmėgina vadinamąjį "tronderio" metodą sijoms tašyti. Jopaplitimą galima paaiškinti eglės medienos gausa Tronderlag vietovėje Norvegijoje. Eglės šakos kartais labai kietos.Rąstas guli apie 40 cm v<strong>ir</strong>š žemės. Tašytojas juda į priekį, kojomis apžergęs rąstą. K<strong>ir</strong>vis vadinamas "plačiaburniu"; joašmenys labai tv<strong>ir</strong>ti <strong>ir</strong> skersiniai. Kol dešinė koja ats<strong>ir</strong>ėmusi į rąstą, apkrova tenka priekyje statomai ka<strong>ir</strong>iajai kojai.1993 m. nuotrauka iš tašymo meno seminaro Gotlande. Jo metu Šiaurės šalių tašytojai paruošė dalį reikalingų sijųVäskinde bažnyčios špilio rekonstravimui."išsivadavimas". Laikydamas rankose sunkųk<strong>ir</strong>vį <strong>ir</strong> visai neišmanydamas darbo, jautiesineišmanėliu <strong>ir</strong> nevykėliu. Kai darbas einasi gerai,o ašmenys lengvai sminga į medį, staiga tampilankstus, užtikrintas <strong>ir</strong> kupinas energijos.Si gana asmeninė pat<strong>ir</strong>tis tinka bendrai situacijaiapibūdinti. Mūsų manymu, susidomėjimastašymu nemaža dalimi priklauso nuo"psichologinių" aspektų. Rąstų tąsymas yra tokiadarbinė veikla, kuri nepaisant fizinės įtampos,nuramina <strong>ir</strong> atpalaiduoja, nors tai <strong>ir</strong> nėrakoks nors ypatingas užsiėmimas. Norėdamiapibūdinti saugų <strong>ir</strong> stabilų žmogų, sakome, jogjis "tv<strong>ir</strong>tai stovi abiem kojom ant žemės"; d<strong>ir</strong>bantsu k<strong>ir</strong>viu, tv<strong>ir</strong>ta kojų padėtis nė iš tolo negalibūti lyginama su rankų jėga. Tąsymui reikiad<strong>ir</strong>bti visu kūnu. Netv<strong>ir</strong>tai stovėdamas,negalėsi nukreipti jėgos. Taigi darbas k<strong>ir</strong>viu yraaktyvus būdas gyvenimo pilnatvei pat<strong>ir</strong>ti; netenkamevienos energijos, <strong>ir</strong> pasisemiame kitos.Pat<strong>ir</strong>iame <strong>ir</strong> plečiame savo galimybių ribas.Šiais svarstymais apie įva<strong>ir</strong>ius medienos paruošimoaspektus norėtume parodyti, kokia daugiabriaunėyra kultūrinė-istorinė pastato vertė.Mūsų kultūrinis palikimas byloja apie tokius dalykuskaip vietinių išteklių turėjimas bei panaudojimas,konkretaus darbo atlikimo detalės. Taigitai ne tik istorijos klausimas, bet netgi mūsųateities perspektyva. Žvelgdami per tokią prizmęturime vertinti pastatų priežiūros priemones.Kultūros paveldo priežiūros teisė <strong>ir</strong> tikslas yraformuoti visuomenės kultūrinę sąmonę <strong>ir</strong> suteiktijai dalyvavimo istorijos procese jausmą. Mūsųkultūros pavelde ši nuostata reiškia santykį tarp44
žmogaus <strong>ir</strong> pastato/<strong>statybos</strong>, kuriuos reikiatvarkyti, saugoti <strong>ir</strong> prikelti gyvenimui.Praktika suteikia žiniųRestauravimas apima ne tik pastato būklės tvarkymą,bet <strong>ir</strong> pereitų amžių <strong>statybos</strong> tyrinėjimą.Todėl kai reikalaujama apibūdinti pastato naujoves,pasinaudojant šiuolaikinių medžiagų <strong>ir</strong>metodų pagrindu, mūsų manymu, tai labai ribotaspožiūris. Tuomet reikėtų paklausti, kąreikės apibūdinti <strong>ir</strong> kieno žinių bagažu remtis?Amatininkui, gerai išmanančiam savo amatoistoriją, labai paprasta atsk<strong>ir</strong>ti, kurios detalėsoriginalios, o kurios pagamintos vėliau. Be to,tokią pastato charakteristiką labai nesunkuparuošti pagal brėžinius <strong>ir</strong> restauravimo darbųataskaitas. Tačiau nepasitarę su vyresniais darbininkais<strong>ir</strong> statybininkais, mes galime pražiopsoti<strong>statybos</strong> meno vertybę. Mūsų pačių vertinimaiaps<strong>ir</strong>iboja tuo, ką mokame suformuluotiiš savo akademinės pat<strong>ir</strong>ties.10 metrų ilgumo tašas bokšto konstrukcijojeturi aiškią <strong>ir</strong> tiesioginę funkciją, kurią suvokiatas, kuris žino, kokių žinių <strong>ir</strong> įgūdžių reikia joparinkimui, plukdymui, pervežimui, paruošimui<strong>ir</strong> sumontavimui. Išmanant darbą, įmanoma iššifruotilikusius pėdsakus <strong>ir</strong> atkurti visą darboprocesą, nuo pradžios, kol pateko į savo vietąkonstrukcijoje.Pastatų priežiūroje amatų išmanymas geroka<strong>ir</strong>ibotas dėl, kaip tv<strong>ir</strong>tinama, sumanių meistrųstygiaus. O statybinių amatų kultūrinė vertė<strong>ir</strong> amatų nauda pastatų išsaugojimui visiškai pam<strong>ir</strong>štos.Muziejai sukaupė k<strong>ir</strong>vių, grąžtų <strong>ir</strong> kitokiųdailidės įrankių, tačiau nesusidomėjo tuo,kaip visi šie daiktai buvo naudojami. Kultūrinęistorinęvertę turinčių pastatų restauravimo tikslas- ypač gavus valstybinę paramą - išnagrinėtivisus kultūros paveldo aspektus, t.y. identifikuoti<strong>ir</strong> užfiksuoti, o po to suprasti, išsaugoti,prižiūrėti <strong>ir</strong> grąžinti į gyvenimą.Pastabos(*) W.Ekman <strong>ir</strong> kiti (1922): Miško technologijosvadovėlis, Stokholmas, 843 psl.(*•) Tas pats, 844 psl.(***) Tas pats, 834 psl.(**■*'*) Žodinis Jon Bojer Godai liudijimas, amatininkųregistras Maihaugene, Norvegija.Hans Ponnert yra projekto vadovas, architektas <strong>ir</strong> Vals-tybinio kultūros paveldo departamento pastatų skyri-aus vadovas.Peter Sjömar yra architektas, techn. m. dakt. <strong>ir</strong>pastatų skyriaus darbuotojas.45
Žvilgsnis į praeitį <strong>ir</strong> ateitį -tradicinių <strong>statybos</strong> medžiagų pramonės vystymasConny JerkbrantPastatų restauravimui <strong>ir</strong> konservavimui reikia gilesnių teorinių <strong>ir</strong> praktinių žinių apie senuosius<strong>statybos</strong> būdus bei tradicines medžiagas, nes tik su jų pagalba galima išsaugoti senųjų statinių autentiškumą.Tačiau mes taip pat privalome žengti p<strong>ir</strong>myn <strong>ir</strong> pamėginti pritaikyti šias žinias naujojestatyboje.Nekyla abejonių dėl to, jog per pastaruosius keturis-penkisdešimtmečius mums pavyko racionalizuoti<strong>statybos</strong> procesą - niekada anksčiaupastatai nebuvo statomi, sunaudojant tiek mažailaiko <strong>ir</strong> darbo jėgos. Kita vertus, šių dešimtmečių<strong>statybos</strong> istorijos tarpsnis tiek kultūros, tiek ekologijospožiūriu liks metraščių paraštėse. Daugelisvadinamųjų sergančių namų problemų yrasusiję su statybinių medžiagų <strong>ir</strong> <strong>statybos</strong> būdoparinkimu.Norėdami bent kiek priartėti prie didesnęišliekamąją vertę turinčio visuomenės vystymosiproceso, kuris į p<strong>ir</strong>mą vietą iškelia ištekliųturėjimą <strong>ir</strong> žmonių gyvenimo sąlygas, privalomeišsiugdyti visuminį požiūrį į statybą, kuriapimtų visą gyvybės ratą - nuo žaliavos gavimoiki jos panaudojimo <strong>ir</strong> perd<strong>ir</strong>bimo. Pamėginęrimtai įvertinti įva<strong>ir</strong>ias <strong>statybos</strong> medžiagas, statybininkųdarbą <strong>ir</strong> pan., kuriuos dėl įva<strong>ir</strong>ių priežasčiųapskelbėme neracionaliais "šiuolaikinei"statybai, įsitikinome, jog dauguma tų medžiagųar darbo metodų ne tik gali būti naudojami restauravimodarbams, bet netgi tobulinami <strong>ir</strong> pritaikom<strong>ir</strong>acionaliai statybai. Tačiau žodžiui "racionalu"suteikime daugiau jo p<strong>ir</strong>minės reikšmės(=protinga, praktiška, tikslinga), negu jis turidabartinėje vartosenoje. Mano manymu, jis taippat reiškia kokybę ilgesnėje laiko perspektyvoje.Tyrinėjimas <strong>ir</strong> plėtraVis mažiau statybininkų <strong>ir</strong> tyrinėfojųkmūsų laikaissk<strong>ir</strong>ia dėmesio tradicinių <strong>statybos</strong> medžiagų<strong>ir</strong> darbo metodų vystymui bei pritaikymuiateities statyboms. Čia kalbama apie teorinę <strong>ir</strong>praktinę tyrinėjimų <strong>ir</strong> plėtros darbų puses dvejomisviena su kita glaudžiai susijusiomis kryptimis.P<strong>ir</strong>moji tyrinėjimo <strong>ir</strong> plėtros kryptis - ateities- remiasi <strong>ir</strong> kyla iš antrosios - kultūriniopalikimo. Tai reiškia, jog restauravimo <strong>ir</strong> konservavimodarbai, reikalaujantys gilinti teori-nes <strong>ir</strong> praktines žinias, be kurių neįmanoma kuoautentiškiau išsaugoti senųjų statinių kultūros,turi būti derinami su tuo pat metu atliekamaiseksperimentais šioms žinioms naujose <strong>statybos</strong>epritaikyti.Abiejų tyrinėjimo <strong>ir</strong> plėtros krypčių pagrindąsudaro vietos <strong>statybos</strong> tradicijos, kurias būtinaperimti iš amatininkų. Būtent todėl labai svarbu,kad trečiaisiais mokymosi metais statybininkųspecialybių studentai išklausytų privalomąkursą apie restauravimą <strong>ir</strong> pastatų priežiūrą.Bedarbiams statybininkams organizuotuosekursuose Pastatų priežiūros centre Nääs mieste,tokių paskaitų paprašė patys kursų dalyviai.Teigiamų poslinkių taip pat galima pastebėtiarchitektų ruošimo programose, o juos nulėmėsprendimas Göteborge <strong>ir</strong> Lunde prijungti pastatųkonservavimo skyrius prie architektūrosmokyklų, kuriose pastatų priežiūra studijuojamajau nuo p<strong>ir</strong>mųjų metų. Chalmer Aukštojojemokykloje pradinių kursų studentams organizuoja<strong>statybos</strong> medžiagų <strong>ir</strong> amatų kursus.Kasmet čia sus<strong>ir</strong>enka daug entuziastiškų <strong>ir</strong>kūrybingų klausytojų. Visi jie labai rimtai vertinagalimybę pamėginti tradiciniu būdu mūryti,dažyti, d<strong>ir</strong>bti dailidės ar kalvio darbą, ypač kaito moko sumanus meistras. Čia įgytas medžiagosgalimybių <strong>ir</strong> trūkumų pojūtis ateityje padėspriimti protingesnius sprendimus kasdieniniamedarbe. Išmanyti techninę pastato struktūrą pageidaujavis daugiau būsimų antikvarų, o taigalbūt reiškia, jog intensyvės jų profesiniai ryšiaisu statybininkais <strong>ir</strong> architektais. Ateityje šiospastatų kultūros žinios pakels bendrąjį išprusimolygį tiek statybininkų, tiek tyrinėtojų armėgėjų sluoksniuose (pvz., <strong>Restauravimo</strong> menokursas Aukštosios meno mokyklos Architektūrosfakultete ar "Perstatymas <strong>ir</strong> restauravimas"Chalmer mokykloje bei pan.).Mokslinių tyrinėjimų užduotį galima suformuluoti<strong>ir</strong> taip: Kaip galėtume toliau vystyti tra-46
dicinę statybą, kad ji tiktų būsimiems restauravimodarbams arba naujoms statyboms? Kitaiptariant: Kaip suderinti šias dvi perspektyvas -praeities <strong>ir</strong> ateities?Tradicinėje <strong>statybos</strong> kultūroje kaip natūralisąlyga egzistuoja <strong>ir</strong> trečioji perspektyva - ekologinė,<strong>ir</strong> ji turėtų būti viena iš ateities statybųatramų. Darbų kryptis - 2000-ųjų <strong>statybos</strong>, ojoms reikalingos žinios, jau patikrintos <strong>ir</strong> išbandytos,egzistuoja įva<strong>ir</strong>ių medžiagų <strong>ir</strong> darbometodų forma.Galėtume iškelti sau tokius klausimus: Kokiastradicines medžiagas galime gerai (geriau?)panaudoti, turėdami šiuolaikines pagalbinespriemones <strong>ir</strong> šiuolaikinę techniką, išsaugodamimedžiagų kokybę? Ką mes žinome apie tradicinių<strong>statybos</strong> receptų komponentų sąveiką, t.y.apie komponentų fiziką bei chemiją įva<strong>ir</strong>iomissąlygomis?Pateiksiu keletą vykstančių arba numatomųprojektų pavyzdžių, kurie pailiustruoja plėtrosdarbą.Pav<strong>ir</strong>šiaus sluoksnis - dažaiNorėdami pasisemti žinių iš tradicinio dažymo,p<strong>ir</strong>miausia privalome suvokti, jog dažymo darbai,pavyzdžiui, lauke, šiandien atliekami kitomissąlygomis negu anksčiau:• šiais laikais pastatams tenka didesni klimatoišbandymai negu 1950-60-aisiais ar daranksčiau;• blogesnės kokybės mediena; seniau ji būdavoparenkama kur kas kruopščiau;• draudžiamas kai kurių dažymui svarbių savybiųturinčių medžiagų naudojimas, pvz.,švino junginių turintys balti dažai <strong>ir</strong> pan;• darbai dabar atliekami ištisus metus.Pastatus mes dažome ne tiek iš estetinių, kiek ištechninių paskatų. Gerai pagamintas medinisnamo fasadas tik labai menkai sutv<strong>ir</strong>tinimas tinkamaiparinktais dažais, o blogi dažai gali sugadintinet <strong>ir</strong> geriausiai techniškai paruoštą fasadą.Vietiniai lino aliejaus dažaiTradicinių dažų gamybai dažniausiai naudojamarišamoji medžiaga yra lino aliejus. 5-ojodešimtmečio pabaigoje mes beveik pilnaigalėjome patenkinti šios medžiagos paklausą išsavo vidinių išteklių. 1949 m. buvo užfiksuotasrekordinis aliejui auginamų linų pasėlių plotas- apie 50 000 hektarų. Tačiau jau 6-ajame dešimtmetyjelinų laukai beveik visur išnyko. Šiuometu linų augintojų Švedijoje vėl daugėja, kuriegaudami vadinamąją perstruktūrizavimo paramąapd<strong>ir</strong>ba nuo 3000 iki 4000 hektarų pasėlių.Pagrindinis linų aliejaus gamybos klausimasyra kokybinis šios šakos vystymas per bendrusprojektus, kuriuose dalyvautų augalų genetikai,žemd<strong>ir</strong>biai, dažų tyrinėtojai <strong>ir</strong> gamintojai bei statybininkai-dažytojai,mėgindami sukurti dažus,atitinkančius ateities dažams keliamus reikalavimus.Norėdami patobulinti Švedijoje gaminamąlino aliejų dažams, turime geriau išt<strong>ir</strong>ti tamtikras jo savybes, pvz., džiūvimą, tamsėjimą <strong>ir</strong>išblukimą, skvarbumą, atsparumą, senėjimą, estetiką<strong>ir</strong> pan. Būtina giliau panagrinėti lino aliejauschemines savybes. Kuo čia gali pasitarnautiaugalų genetikai? Kaip lino aliejaus kokybė priklausonuo auginimo (pjovimas, derliaus apdorojimas,spaudimas, sandėliavimas/valymas <strong>ir</strong>t.t.)? Juk kokybiškas lino aliejus pradedamasgaminti linų laukuose. Šiuo metu visi šie tyrinėjimaiapibendrinami <strong>ir</strong> kaupiami ChalmerAukštosios technikos mokyklos Pastatų priežiūroskatedroje, o finansiškai darbus remia Dažųchemijos tyrimo taryba.Sveikatos <strong>ir</strong> aplinkos apsaugosaspektas4-ajame dešimtmetyje ypač gerai buvo vertinamasbaltiškas lino aliejus, garsėjęs savo švarumu<strong>ir</strong> geromis džiūvimo savybėmis. Visiems žinoma,kad šis aliejus turėjo didelį vadinamąjįjodo skaičių, kuris apibūdina medžiagos sugebėjimąsugerti deguonį <strong>ir</strong> tuo pačiu džiūti. Taippat visi žino, jog baltiškas aliejus buvo ypač geroskokybės, o tai galbūt priklausė nuo to, kad antrojopasaulinio karo metu jis neturėjo jokios rinkos<strong>ir</strong> buvo ilgai laikomas sandėliuose. Tai vienasšaltinių senam pam<strong>ir</strong>štam patyrimui atgaivinti.Be to, šalia archyvinės <strong>ir</strong> literatūrinėsmedžiagos, tikras lobis yra pokalbiai su vyresnėskartos statybininkais.Kadangi lino aliejus kaip rišamoji medžiagaleidžia sumažinti sveikatai pavojingų t<strong>ir</strong>pikliųnaudojimą, jis geriau negu kitos medžiagosatitinka sveikatos apsaugos <strong>ir</strong> ekologijos reikalavimus.Apskritai, aplinkai daromas poveikis ikišiol tebėra mažiausiai nagrinėtas aspektas, kurįreikėtų įvertinti, parenkant dažų žaliavą, juosgaminant <strong>ir</strong> naudojant, išnagrinėti kaip jis kintadažų eksploatavimo <strong>ir</strong> su<strong>ir</strong>imo metu. Taigitik po to galėsime aprašyti švediško lino aliejaus<strong>ir</strong> jo pramoninės gamybos ciklą. \ jį įeina <strong>ir</strong>47
keletas kitu svarbių parametrų, pvz., energijossąnaudos, sandėliuojami ar reguliariai papildomiištekliai. Augintojui, savaime suprantama,būtina išstudijuoti visą linų plantacijos finansinępadėtį <strong>ir</strong> išsiaiškinti, ar pasėliai atneš pelno,kokie linų gaminiai galėtų suteikti papildomosnaudos (linų sėmenys pašarams ar miltams, linųstiebai kaip pluoštas arba statybinė medžiaga -plokštės, blokeliai, armatūra). Kokį vaidmenįatlieka valstybės lėšos, teikiamos kaip parama?Ekologija - argumentas parduodantPažvelgę į dažų rūšis, pamatysime, jog šiuo metuekologinė banga atnešė naujų gaminių, kurie vadinami"ekologiškais", "gamtiniais" dažais <strong>ir</strong>pan. <strong>ir</strong> kurie rinkoje pristatomi kaip sveikatai <strong>ir</strong>aplinkai nekenksmingos medžiagos. Netgi jeidažai pagaminti iš "gamtinių", natūralių medžiagų,tai anaipol nereiškia, jog jie "nenuodingi",kadangi kai kurie priedai nėra tokie jauneutralūs, kaip mes įsivaizduojame. ("Nenuodinga"- tai gana reliatyvi sąvoka, kuri turi būtiaprašoma, atsižvelgiant į cheminę bei fizinęmedžiagų sąveiką.) "Nenuodingi" lauko darbamssk<strong>ir</strong>ti dažai be biocidų prieš kerpes, dumblius<strong>ir</strong> grybelį vargiai gali būti tinkami mūsų klimatosąlygoms.Istorija rodo, o dažytojai <strong>ir</strong> menininkai puikiaižino, kad tradiciniai dažų receptai, gali būtimodifikuojami iki begalybės, norint išgauti specifinessavybes (panašiai kaip duonos receptas)- keičiami tiek jų komponentai, tiek gaminimobūdai, <strong>ir</strong> tuo tikslu visiškai nebūtina paminti ekologiniusgyvybės ciklo reikalavimus. Ką, pavyzdžiui,suteikia sk<strong>ir</strong>tingos miltų rūšys krakmoloklijams, įeinantiems į balinimo kalkiųsudėtį (plg. duonos kepimą - dažnai maišomisk<strong>ir</strong>tingų javų miltai)? O kam reikalingas v<strong>ir</strong>imas?Daugelyje senų kalkių (<strong>ir</strong> net kitų skiedžiamųdažų) aprašymuose nurodoma, kad į jų sudėtįįeina šlapimas ar valgomoji druska. Anksčiausakydavo: "Dažai bus geresni...". Tikėtina, jogdruskingi t<strong>ir</strong>palai buvo pridedami dėl tokių patpriežasčių, kaip <strong>ir</strong> į molį sienoms drėbti ar statybai.Paprasčiausiai įvyksta druskos natrio jonų(NaCl) <strong>ir</strong> molio spalvos pigmentų silikato jonųreakcija (A1203 * 2Si02 * 2H20, grynas kaolinomolis) <strong>ir</strong> susidaro silikatas (vandeninis stiklas).Taigi, ne be reikalo meistrai šlapinosi į dažųkib<strong>ir</strong>ą...Galima būtų pasvarstyti <strong>ir</strong> apie vandeniniųdažų vandens kokybę (pvz., chloro, geležies <strong>ir</strong>mangano kiekis vandenyje). Kokią reikšmę kiaušinioaliejaus temperai turi kiaušinis (pramoni-nis kiaušinis, kaimiškas kiaušinis, kiaušinio milteliai<strong>ir</strong> pan.) arba žalias, v<strong>ir</strong>tas, šaltai ar karštaiišspaustas, vietinės gamybos ar atvežtasaliejus?Šiandien dažymui mes daugiausia naudojamesintetinius pigmentus. O galbūt jie netgi pernelygšvarūs <strong>ir</strong> gryni? Ką reiškia tikro d<strong>ir</strong>vospigmento "nešvarumai" (t.y. antriniai mineralai<strong>ir</strong> organinės medžiagos) <strong>ir</strong> kaip jie veikia dažųsavybes, pvz., biocidų poveikis džiūvimui? Klausimųiškyla labai daug.Karkasas/pav<strong>ir</strong>šiaus sluoksnis -molisNors Šiaurės regionas yra gana miškingas, dėlgamtinių sąlygų istorinėse danų lygumų žemėse,<strong>ir</strong> ne tik ten, ats<strong>ir</strong>ado <strong>ir</strong> išsivystė molio statyba.Dar <strong>ir</strong> šiandien daugelyje miestų rasime šimtamečiųnamų, pvz., dvylika vadinamųjų Frölichnamų Oslo centre, pastatyti 1870-aisiais, prieKristinehamn geležinkelio stoties esantys keliautojųnakvynės namai (1890-ieji). Eilinis praeivisnet nesuvokia, jog tai iš molio pastatytasnamas - jis temato paprastą plytinį pastatą. Danijojeužregistruota keletas tūkstančių senų moliniųpastatų, neskaitant rąstų karkasą turinčiųnamų.Švedijoje Skonės srityje molio statybas jaunuo XVIII a. pabaigos propagavo Rutger Maclean,kuris buvo skaitęs į švedų kalbą išverstąprancūzų architekto Cointereaux knygą apie statybąiš molio. 1940-ųjų viduryje architektasHakon Ahlberg suprojektavo keletą labai dideliųgyvenamųjų namų <strong>ir</strong> butų darbininkamsHalland srityje. Šie pastatai padaryti iš minkytomolio. 1950 m. išėjo švediškas leidinys, kuriamepateikiami "tipiniai namai" molio technika,jų brėžiniai <strong>ir</strong> paaiškinimai. Visa tai galima buvoužsisakyti. Tačiau būtent tuo metu labai sparčiaipradėjo vystytis pramoninė statyba su betonokonstrukcijų elementais, neilgai trukus dešimtmečiamsįsigaliojusi <strong>statybos</strong> aikštelėse.Dabar pasaulyje vėl padidėjo architektų <strong>ir</strong>statybininkų susidomėjimas molio statyba tiektradiciniais būdais, tiek jų pritaikymu prie naujųmodernesnių sąlygų. 1985 m. Prancūzijoje įrytus nuo Lijono iš presuotų molio plokščių minkytonevalyto molio, kuris derinamas su cementosutv<strong>ir</strong>tinimais, pastatytas visas daugiabučiųnamų kvartalas Domaine de la Terre. Molio karjerastapo nedideliu parku su pasivaikščiojimotakais išilgai paukščių tvenkinių. Aukščiausiasmolio pastatas šiaurinėje Europos dalyje yrašešių aukštų namas Vokietijoje.48
Statybos iš molio Siaurės šalyseIstorinės perspektyvos šviesoje pažvelgę į moliostatybas Siaurės regione, iš karto pastebėsimeryšį tarp tokių statybų suintensyvėjimo <strong>ir</strong> ekologiniųkrizių periodų. Esant nepalankiai konjunktūrai<strong>ir</strong> karo metais arba medienos stygiauslaiku, padaugėja statybų iš molio. Tiek profesionalūsstatybininkai, tiek <strong>ir</strong> mėgėjai vis dar deramaineįvertina gerųjų molio <strong>statybos</strong> savybių.Verta pateikti kai kuriuos argumentus nedegtomolio kaip statybinės medžiagos naudai:• molis yra tokia medžiaga, kurios yra beveikvisur (arti <strong>statybos</strong> aikštelės), mažos transportavimoišlaidos;• nedidelės energijos sąnaudos darbe (1-10%lyginant su betonu ar plytomis; kiekvienai plyta<strong>ir</strong>eikia 1-1,5 dl mazuto degalams + transportavimoišlaidos + aplinkos apsaugos išlaidos);• keleto šimtmečių patvarumas, jeigu techniškai<strong>ir</strong> architektoniškai išsaugomos moliosavybės;• per visą savo apykaitos ciklą molis nesukeliajokių mums žinomų pavojų aplinkai ar žmoniųsveikatai (nors reikėtų atlikti daugiau tyrimų);• molis išlaiko šilumą, reguliuoja drėgmės apykaitą,<strong>ir</strong> dėlto pastato viduje susidaro gerasmikroklimatas, tinkamas, beje, net <strong>ir</strong> alergiškiemsžmonės.Pagal senąsias tradicijas į molį būdavo primaišomaįva<strong>ir</strong>ių organinių medžiagų, pvz., šieno, šiaudų,šlapimo, mėšlo <strong>ir</strong> 1.1, o jos pagerindavostatybinės medžiagos savybes. Tačiau cheminėfaktorių sąveika vis dar nėra galutinai išaiškinta.Kai kurie molio meistrai teigia, jog mėšlo <strong>ir</strong>šlapimo amoniakas sumažina vandens skvarbumąį molio sieną; kruopštesni molio tyrima<strong>ir</strong>odo, kad susidaro natrio silikatas (t.y. vandeninisstiklas, plg. skyrelyje apie dažus pateiktąaiškinimą). Eksperimentai parodė, jog paprastavalgomoji druska, įmaišyta į molį, sukelia panašųefektą.Švedijoje vis dar stinga išsamių žinių apie molio<strong>statybos</strong> techniką <strong>ir</strong> jos ypatumus. Tačiautechninius reikalavimus reikia taikyti prie vietinėsžaliavos, o ne ieškoti tinkamo molio kokiamnors techniniam sprendimui įgyvendinti -būtų neprotinga imtis milžiniškų molio transportavimodarbų. Be to, iš kitur atvežtas molispažeistų ekologinę pusiausvyrą <strong>ir</strong> suardytų gamtinesvietovės sąlygas.Šiaurės regiono žiemoms išorinių sienų statybaigeriau negu masyvūs medienos rąstai(pisé) tinka molio-šiaudų ar šiaudmolio sienos,turinčios mažesnį šilumos laidumo koeficientą(iki 0,1 W/m C). Idealu ne tik taupyti molį, bet<strong>ir</strong> naudoti medžiagą, kurios apstu: šiaudus.Šiuo metu Pastatų priežiūros skyriuje prieChalmer Aukštosios mokyklos planuojamasbendras projektas su Göteborgo universitetoGeologijos institutu. Projekto tikslai:• pademonstruoti nedegto molio kaip statybinėsmedžiagos galimybes <strong>ir</strong> aprašyti jamtinkamą <strong>statybos</strong> techniką, remiantis įva<strong>ir</strong>iomisŠiaurėje randamo molio rūšimis pagalŠiaurės <strong>statybos</strong> normas;• aprašyti tinkamus priedus/priemaišas, turinčiusįtakos atsparumui, šilumos izoliavimui,drėgmės nelaidumui, statiniam tv<strong>ir</strong>tumui <strong>ir</strong>t.t.;• išmėginti tinkavimą <strong>ir</strong> mūrinimą iš molio suįva<strong>ir</strong>iais priedais (molis, kalkės, silikonas beiorganiniai <strong>ir</strong> neorganiniai priedai).Mokslininkų bendradarbiavimasSiaurės šalyseVykstančios diskusijos apie "sergančius" namus<strong>ir</strong> taupias statybas padidino susidomėjimą moliu.1991 m. įsikūrė Šiaurės šalių molio <strong>statybos</strong>organizacija, į kurią įeina Šiaurės šalių architektai,statybininkai <strong>ir</strong> kt. Jos pagrindinis tikslas -skatinti mokslinius tyrimus bei molio <strong>statybos</strong>plėtrą, remiantis regiono gamtinėmis sąlygomis.Darbas turėtų vykti <strong>ir</strong> bendrai, <strong>ir</strong> atsk<strong>ir</strong>ose šalyse.Per 1994 m. ši organizacija tikriausiai buspertvarkyta į formalius savarankiškus centruskiekvienoje Šiaurės šalyje, kurie, jei pasiseks,veiks prie atsk<strong>ir</strong>ų aukštųjų mokyklų ar panašiųįstaigų, t.y. tokiu pat principu kaip <strong>ir</strong> molio <strong>statybos</strong>organizacija CRA-Terre <strong>ir</strong> Grenoblioarchitektūros mokykla Prancūzijoje.Conny Jerkbrant yra architektas, mokslininkas, d<strong>ir</strong>-bantis Pastatų priežiūros katedros architektūros skyriu-je, Chalmer Aukštoji technikos mokykla Göteborge.49
Katarinos bažnyčiaAtstatymas po gaisroKrister BerggrenKatarinos bažnyčios atstatymas tapo senoviškos <strong>statybos</strong> demonstracija, susilaukusia dideliosusidomėjimo <strong>ir</strong> užsienyje. Specialistų bei visuomenės susidomėjimą paskatino <strong>ir</strong> tai, kad vietoj armuotobetono <strong>ir</strong> plieno, viskas buvo atlikta naudojant tradicines medžiagas <strong>ir</strong> konstrukcijas. Stor<strong>ir</strong>ąstai <strong>ir</strong> kalkių skiedinys, tai - šiuolaikinės statybinės medžiagos, rašo Krister Berggren, atsakingasuž bažnyčios statybines konstrukcijas.Katarinos bažnyčia buvo pastatyta XVII a. pagalarchitekto Jean de la Vallee projektą. Statybatruko apie 40 metų, <strong>ir</strong> bažnyčia buvo baigtadešimtajame XVII a. dešimtmetyje. Tačiau ilgoamžiaus ši bažnyčia nesulaukė. Jau 1723 m.,audros sukelto gaisro šalia esančiame malūneugnis persimetė į bažnyčią, <strong>ir</strong> ji sudegė. Pelenaisv<strong>ir</strong>to <strong>ir</strong> dauguma kitų Katarinos parapijos pastatų.Tuometinis burmistras <strong>ir</strong> miesto architektasGöran Josua Adelcrantz gavo užduotį suprojektuotinaują bažnyčią. Ankstesnioji bažnyčiabuvo visai sudegusi, likęs tik mūras. Išlikęs mūrasbuvo išsaugotas, bet visas medines konstrukcijasteko pakeisti. Iškilo daug aukštesnis naujosiosbažnyčios bokštas. Bokšto mūras buvomūrijamas tiek, kiek leido apkrovos. Ant išlikusiųsienų buvo pristatytos medinės sienos, mediniskupolas <strong>ir</strong> žibintinė su bokšteliu. Bažnyčiabuvo baigta apie 1744 m.1990-tųjų gaisrasLaikui bėgant, bažnyčia buvo kelis kartus perstatoma,tačiau iki 1990-tųjų metų gegužį įsiliepsnojusio<strong>ir</strong> beveik ją sunaikinusio gaisro,Adelcrantzo bažnyčia buvo išlikusi beveik nepakeista.Gaisras kilo žemutinėje bokšto dalyje,v<strong>ir</strong>š plytinio kupolo. Kas jį sukėlė, neaišku,bet policija spėja, kad tai buvo gedimas elektrostinkluose.Tačiau <strong>ir</strong> šį kartą, nugriuvus didžiajam kupolui,mūro sienos liko stovėti. Krisdami varpaisudaužė plytų kupolą <strong>ir</strong> kai kurias arkų, laikiusiųkupolą, dalis. Bažnyčios grindis nuklojo apie50 000 plytų, varpų nuolaužos, medinių konstrukcijųmetalinės tv<strong>ir</strong>tinimo detalės <strong>ir</strong> suanglėjęrąstgaliai - viskas rūkstančioje krūvoje.Taip atrodė Katarinos bažnyčia, kai ją pamačiaup<strong>ir</strong>mą kartą. Buvusio bokšto vietoje žiojėjoskylė, kurioje po nakties gaisro kaitros tebev<strong>ir</strong>pėjooras. Ant vidinės bokšto sienų pusės buvomatyti šimtų sijų pėdsakai. Kai kuriose vietosenukritęs tinkas apnuogino plytinės konstrukciją.Vietomis tinkas buvo visiškai juodas nuo suodžių.Buvo išlikę pakabinamojo kupolo pendentyvųdalys. Vaizduotėje pendentyvų plokštumasgalima buvo pratęsti iki tol, kol jos sudarys visaapgaubiantįkupolą. Jis turėjo būti įspūdingas!Dvi atraminės arkos, į kurias rėmėsi kupolas,buvo sugriautos. Aš iš karto pradėjau galvoti,kaip galima būtų pastatyti naujas atramas kupolui.Dabar p<strong>ir</strong>moji mano idėja jau įgyvendinta.Kupolas vėl savo vietoje. 50 000 plytų pakibębeveik 20 m v<strong>ir</strong>š lubų. Plytos laiko vienakitą tik spaudimo jėgų dėka.Apie amžių <strong>ir</strong> medžiagų pas<strong>ir</strong>inkimąKatarinos bažnyčiai - jau trys šimtai metų. KitomsŠvedijos bažnyčioms - 900 metų. Kokįamžių galima skaičiuoti bažnyčiai? Gal 500? Betpaskui galima manyti, kad kai kurioms moderniomsbažnyčioms net 30 metų yra per daug.Šiuolaikinėje statyboje pastatų amžius paskaičiuojamas30 arba 50 metų. Tuo remiantis pas<strong>ir</strong>enkamos<strong>ir</strong> medžiagos.Visi mes matėme, kadkai kuriose aplinkose armuotas betonas gali būtinugyvenęs savo amžių jau po 20 metų. Mes manome,kad šiandien galime pagaminti geresnį betoną.Atsakymą gausim po 20 metų.Jokie medžio klijai, kuriuos mes šiandien naudojame,nėra išsilaikę ilgiau negu 50 metų. Šiuolaikiniųklijuotų medinių konstrukcijų amžiauspakaks paprastiems pastatams, na o kaip subažnyčiomis, kurios turėtų išstovėti 500 metų?Niekas nežino.Katarinos bažnyčios karkaso amžių mes paskaičiavome300 - 500 metų. Na, o pav<strong>ir</strong>šiniamsluoksniui, kurį galima pakeisti, <strong>ir</strong> kitiems įren-50
1990.05.17Aukščiau pateiktos nuotraukos vaizduoja, kaip vyko Katarinosgegužės 16 į 17 dieną. Gabriel Hiidebrand fotografavo.bažnyčios kupolo atstatymas po gaisro, įvykusio 1990 m.naktį iš1991.05.13giniams, reikėtų susitaikyti su daug trumpesniuamžiumi. Pas<strong>ir</strong>inkus 300 - 500 metų amžių karkasui,medžiagas pas<strong>ir</strong>inkti gana lengva. Pas<strong>ir</strong>enkamoskarkasinės medžiagos, kurios praktikojeįrodė atlaikysiančios šį laiką. Tai - nearmuotomūro <strong>ir</strong> medžio konstrukcijos. Vienintelisfaktorius, bylojantis prieš medžio panaudojimąilgaamžiškumo atžvilgiu, tai - gaisropavojus. Tačiau, jei paskaičiuosime, kad Švedijoje4 000 bažnyčių, <strong>ir</strong> kad šiais laikais kasmetdega dvi bažnyčios, tai bažnyčių amžius, atsižvelgusį gaisrus, vidutiniškai - 2000 metų, otai skamba raminančiai. Katarinos bažnyčiai ligšiol ne labai sekėsi - per 300 metų ji degė dukartus. Dabar priešgaisrinė apsauga bus pagerintakeliais atžvilgiais.Medžiagų <strong>ir</strong> konstrukcijųpatvarumo pusiausvyraKai kalbama apie ilgaamžius pastatus, labai didelęreikšmę įgyja pusiausrvyra tarp įva<strong>ir</strong>iųsudėtinių madžiagų <strong>ir</strong> kostrukcijų patvarumo <strong>ir</strong>standumo. Seni pastatai visada nežymiai juda.Plytų <strong>ir</strong> kalkių skiedinio mūras išlaiko tokį judėjimą,neats<strong>ir</strong>andant didesniems pažeidimams,nes judėjimo erdvė yra kiekviena mūro siūlė. Jeiį tokį mūrą įjungsime tv<strong>ir</strong>tesnę <strong>ir</strong> standesnę konstrukciją(pav., didesnę armuoto betono konstrukciją),tai standesnė konstrukcija perims apkrovas,o judesių sk<strong>ir</strong>tumus koncentruos <strong>ir</strong> perduosją supančiai silpnesnei konstrukcijai. Taiilgainiui gali sukelti pažeidimus silpnesnėje arbanet <strong>ir</strong> stipresnėje konstrukcijoje. Tai tas pats fenomenas,kurį stebime patalpinę standžią betonokonstrukciją į tuštumą uoloje. Tada uolajudėdama gali suskaldyti betono konstrukciją.Prie mūro dera tinkamos reikiamos formosmedinės konstrukcijos.Apžiūrėjimas prieš rekonstrukcijąKonsultantai nuo pat pradžių pageidavo, kadbažnyčia, kiek tai įmanoma, būtų rekonstruota.Tos pačios nuomonės buvo <strong>ir</strong> užsakovas beiprojekto vadovas. Problema buvo tik ta, kadbuvo labai mažai dokumentinės medžiagos apiebažnyčios konstrukcijas. Nebuvo jokių skersiniųnavų stogo brėžinių, tik keletas detalių nuotraukų.Buvo labai supaprastintas kampinių paviljonųstogo brėžinys, padarytas 1890 m.keičiant pietrytinio paviljono stogą, bei poranuotraukų, vaizduojančių turelių bokšteliųkonstrukciją. Rasti keli bokšto apatinės dalies1930 m. matavimų brėžiniai, o apatinei bokštodaliai brėžinių nebuvo, tik keletas fragmentiškųfotografijų, darytų per paskutinį restauravimądevintojo dešimtmečio viduryje. Tačiau buvo dubažnyčios v<strong>ir</strong>šutinio bokštelio sk<strong>ir</strong>tingų matavimųbrėžiniai, vaizdavę visiškai sk<strong>ir</strong>tingaskonstrukcijas.Turėdami tokius dokumentus, kartu su architektupradėjome gaisro liekanų <strong>ir</strong> išlikusiomūro konstrukcijos apžiūrėjimą, norėdami at-51
1993.05.171994.05.16.sekti <strong>ir</strong> užfiksuoti, kaip atrodė konstrukcijos, <strong>ir</strong>kur jos buvo. Senų namų mūras gali daug papasakoti,nes į jį buvo įmūryta arba atremtarąstų konstrukcija. Pamažu ryškėjo konstrukcijosvaizdas. Tačiau galiausiai vis tiek liko keletasneaiškių momentų, kurių neįmanoma buvoišsiaiškinti. Bandėme apklausti žmones, mačiusiuskonstrukcijas prieš gaisrą. Tačiau, atrodo,nė vienas nebuvo įsiminęs, kaip jos padarytos.Tada nutarėme apžiūrėti kitų bažnyčių analogiškaskonstrukcijas. Ypač atidžiai išnagrinėjomeKungsholmo bažnyčią <strong>ir</strong> Adolfo Fredrikobažnyčią Stokholme bei Strängnäs katedrą.Remdamiesi šiomis analogiškomis konstrukcijomis,atspėjome, kaip atrodė likusioji konstrukcijosdalis. Lygai taip pat pas<strong>ir</strong>inkome tinkamusrąstų konstrukcijų matmenis. Detalių forma <strong>ir</strong>kaldinto metalo detalės buvo pas<strong>ir</strong>inktos taip patSkliauto v<strong>ir</strong>šutinėje pusėje yrasutv<strong>ir</strong>tinimai su santvarųpėdsakais. Ant mūro v<strong>ir</strong>šausmatomi mūrlotų (gegnių)pėdsakai. Krister Berggrennuotrauka.52
emiantis analogiškomis konstrukcijomis <strong>ir</strong> statiškaispaskaičiavimais.Kai kuriose vietose, kur mūsų nuomone taibuvo būtina, sąmoningai atsisakėme senoviškoišpildymo.Normų nepakankaDažnai pas<strong>ir</strong>inktos konstrukcijos kontrolinispaskaičiavimas rodo, kad konstrukcijos matmenysšiek tiek per dideli, tačiau ne visada. Siekdamiužtikrinti keliamąją galią, naudojome kietesnęmedieną nei normos, galiojančios K30, t.y.geriausiai konstrukcinei medienai. Ir laikėme,kad galime taip padaryti, nes turint galvoje tokiusdidelius rąstus, į šakelių poveikį galima nekreiptidėmesio. Be to žinojome, kad ta konstrukcija,kurią mes norėjome rekonstruoti, be žymesniųpažeidimų išstovėjo 250 metų.Pagal šiuolaikines normas, mazguose, sujungtuosedygiu <strong>ir</strong> mediniu kaiščiu, tempimas beveikneleidžiamas dėl mažų atstumų tarp kraštų <strong>ir</strong>bendro normų rašytojų skeptiško požiūrio į mediniųkonstrukcijų keliamąją galią. Tačiau yražinoma, kad yra šimtai tūkstančių tokių sąnarų,išlaikiusių tempimą daugelį šimtų metų. Todėlmes padarėme keletą tokių sąnarų <strong>ir</strong> bandėmejas apkrauti tol, kol jos trūko. Tada pas<strong>ir</strong>inkometinkamą keliamąją galią, kurią <strong>ir</strong> panaudojomekonstrukcijoje. Įtrūkimai tokiose sąnarosebūna daugiau ar mažiau nedideli, <strong>ir</strong> gebėjimąišlaikyti tempimą mes panaudojome tik tose vietose,kur sąnarai įtrūkus, apkrovą galima būtųperkelti. Išbandėme <strong>ir</strong> sąnaras, sutv<strong>ir</strong>tintas kaltavinimi. Vinimi sutv<strong>ir</strong>tintos sąnaros yra labaikietos, todėl sukaltų sąnarų apkrovą sumažinometiek, kad jos išlaikytų deformacijas. Praktiškaitokios sąnaros niekados negali sutrūkti.Medinės konstrukcijosKatarinos bažnyčios atstatymui po 1723 m.gaisro buvo naudojami 10 x 12 colių skersmens<strong>ir</strong> maždaug 38 uolekčių ilgio rąstai (250 x 300mm skersmens, 23 m ilgio). Paskutiniojo atstatymometu pasitenkinome 250 x 300 mm skersmens<strong>ir</strong> 12,5 m ilgio rąstais, bet <strong>ir</strong> tokie rąstaiyra labai dideli, palyginus su tais "dantų krapštukais",kuriuos galima įsigyti statybinių medžiagųparduotuvėse. Apžiūrint apdegusias liekanas,sužinojome, kad beveik visi ilgieji rąstaibuvo egliniai. Eglės būna tiesesnės negu pušys,todėl iš eglių lengviau išpjauti ilgus rąstus. Mestaip pat pas<strong>ir</strong>inkome egles. Mediena buvo parenkamapagal šaknis. Tiekėjas - "Mellanskog".Medžiai nuk<strong>ir</strong>sti į šiaurę nuo Edsbyn <strong>ir</strong> prie LosHälsinglande.P<strong>ir</strong>mieji pristatytieji rąstai buvo nuk<strong>ir</strong>sti 1990m. vasarą <strong>ir</strong> d<strong>ir</strong>btinai džiovinti, palyginti ilgąlaiką žemoje temperatūroje. Vėlesniųjų siuntųrąstai buvo nuk<strong>ir</strong>sti vėlyvą žiemą <strong>ir</strong> išdžiovintioru per pavasarį <strong>ir</strong> vasarą. Rąstai išpjauti vadinamosiosekaimo lentpjūvėse Rättvike <strong>ir</strong> Edsbyne.Tradicinės medinės konstrukcijos dažnai sukonstruotostaip, kad rąstai, pagrinde, išlaikospaudimą, bent jau simetriškų apkrovų, kuriųsvarbiausias yra nuosavas svoris. Mazgai, dažniausiai,sujungti be geležinių vinių ar varžtų,nes geležis buvo palyginti brangi. Jungiamabuvo dygiais <strong>ir</strong> mediniais kaiščiais arba skėstomisįlaidomis. Suleistiniuose mazguose dažnaibūdavo išdrožta atspara gniuždomųjų jėgųperdavimui.Tokiu pačiu būdu <strong>ir</strong> mes jungėme sandūras.Ten, kur anksčiau buvo vinys, naudojome kaltasvinis. Sudūrimus, kurių anksčiau rąstuose nebuvo,darėme įstrižąja sandūra, sukalta paprastomisgalvanizuotomis vinimis.Mūrinės konstrukcijosGaisras vystėsi labai greitai, todėl šiluma į mūrąprasiskverbė tik kelis centimetrus. Aukšta temperatūrapav<strong>ir</strong>šiuje pažeidė mūro skiedinį. Ilgusmėnesius po gaisro skiedinys buvo labai b<strong>ir</strong>us.Pav<strong>ir</strong>šinį skiedinį galima buvo nukrapštyti p<strong>ir</strong>štais.Gaisro metu skiedinyje esančios kalkėsbuvo išdegtos dar kartą. Išsiskyrė anglies dvideginis.Nepaisant to, mes nusprendėme, kadkokių nors ypatingų priemonių imtis nereikės,nes pažeidimai buvo tik pav<strong>ir</strong>šiniai, o mūras -dažnai metro storio.Keisčiausia tai, kad skiedinys vėl sukietėjo.Kalkes, turbūt užgesino drėgmė, esanti ore, oore esantis anglies dvideginis, jas vėl karbonizavo.To <strong>ir</strong> reikėjo tikėtis, bet, kad tarp kalkių<strong>ir</strong> smilčių vėl susidarė jungtys, - bent jau manbuvo staigmena. Telieka tik padėkoti <strong>ir</strong> priimtišią dovaną.Bažnyčioje buvo atlikti du didesni mūrijimodarbai. P<strong>ir</strong>masis buvo plytinio kupolo atraminiųarkų rekonstrukcija, antrasis - rūsys, kur išplytų buvo sumūryti <strong>ir</strong> sienos, <strong>ir</strong> skliautai. Sunkiausia<strong>ir</strong> atsakingiausia buvo mūryti plytinį kupolą.Kupolo atrama ant atraminių arkų (principialiniųarkų) buvo sudaužyta, įgriuvus kupolui.Masyviose arkose mes išk<strong>ir</strong>tome 2 x 2 plytų (600x 600 mm) dydžio išėmą, kurioje buvo sumūry-53
ta nepriklausoma arka su niša kupolui. Ši arkabuvo apkrauta p<strong>ir</strong>mine apkrova hidrauliniųdomkratų, angliškai vadinamų "flat jacks", pagalba.P<strong>ir</strong>minė apkrova buvo šiek tiek didesnėnei būsimo kupolo sudaroma apkrova. Po keliųmėnesių, sumažėjus deformacijoms, į siūles tarpnaujosios arkos <strong>ir</strong> senosios konstrukcijos buvosuleistas kalkių skiedinys. Po to buvo pradėtasmūryti kupolas.Kupolas gaubia centrinę navą, kurios plotas16 x 16 m. Kupolo viduryje yra skylė, kuriosdėka kupolas yra stabilesnis, negu būdamas ištisas.Jokių diferencinių judesių senosios konstrukcijosatžvilgiu pastebėta nebuvo. Mūrijimui<strong>ir</strong> tinkavimui buvo naudojamas kalkių skiedinys,gaminamas vietoje. Mūro <strong>ir</strong> atramų skiedinįsudarė sausai gesintos kalkės <strong>ir</strong> grūstas kalkakmenisbei smėlis, kaip balastas. Pav<strong>ir</strong>šiausTradicinių medinių konstrukcijųjungimo pavyzdžiai." Berggren &Engström Byggkonsult AB" brėžinys.tinkui buvo naudojamas šlapiai gesintų kalkių<strong>ir</strong> smulkiai grūsto kalkakmenio mišinys, sumaišytasbeveik lygiomis dalimis. Toks tinkas - puikuspagrindas tradiciniams kalkiniams dažams.Kai kuriose konstrukcijose, siekdami sumažintisusislėgimą, dalis orinių kalkių buvopakeista hidraulinėmis kalkėmis. Iš vidaus dažomabuvo šlapiai gesintomis kalkėmis iš Buttle,esančio Gotlando saloje. Bažnyčia buvo sumūrytaiš 12 x 6 x 3 colių dydžio plytų. Restauravimui<strong>ir</strong> mūrijimui naudojome tokio pat dydžioKalle Tägt iš Dalarna kraštoįtaiko gegnę su užpakalineatspara. Krister Berggrennuotrauka.54
Laikančiosios Katarinos bažnyčios sistemosplytas, pagamintas Bältarbo plytinėje prie Hedermoros.RūsysBažnyčios pagalbinės patalpos anksčiau buvolabai mažos. Nebuvo patalpų personalui. Be to,naujoje bažnyčioje reikėjo sandėlio kėdėms,todėl po dalimi centrinės navos buvo pastatytasnaujas rūsys. Rūsyje dabar yra pers<strong>ir</strong>engimokambarys, sandėlis, kambarėlis valymoreikmenims, elektros skydinė, santechniniaimazgai bei sprinkleris.Bažnyčios kertiniai akmenys guli ant morenųsluoksnio ant uolos. Beveik visa rūsio duobė -uoloje išsprogdinta šachta. Sprogdinama buvolabai atsargiai. Pačiose jautriausiose vietose vietojsprogdinimo, uola buvo laužiama išgręžusskyles <strong>ir</strong> pjaustoma deimanto pjūklu. Daugelyjevietų uola buvo sutv<strong>ir</strong>tinta nerūdijančio plienoankeriais.55
Rūsio pagrindas - sutankintas <strong>ir</strong> nulygintasišsprogdintos šachtos dugnas, išklotas nearmuotobetono plokštėmis. Sienų mūras - IVi plytosstorio, o lubos - Vi plytos mažai išgaubti ploniskliautai, išdėstyti serijomis.Bendras tikslasAtstatant Katarinos bažnyčią, buvo pademonstruota,kad galima statyti naudojant tradicinesmedžiagas <strong>ir</strong> konstrukcijas. O naudojant šiuolaikiniusįrankius <strong>ir</strong> pagalbines priemones, taigalima padaryti vidutinėmis išlaidomis. Svarbiausiojisėkmės priežastis - tai, kad visi d<strong>ir</strong>busiejisiekė to paties tikslo. Atsakinguoju architektubuvo Ove Hidemark, restauravimomeno profesorius, sudominęs mane senovine <strong>statybos</strong>technika. Jis p<strong>ir</strong>masis nubrėžė kelią. Užsakovasgreitai jam pritarė. Rangovas taip patvisą laiką buvo įsitikinęs, kad pas<strong>ir</strong>inktas kelias- teisingas. Gerai atmosferai <strong>statybos</strong> aikštelėje<strong>ir</strong> geram darbo rezultatui daug nusipelnė <strong>ir</strong> darbųvykdytojas Hans Furuhovde. Man retai tekosutikti taip teigiamai nusiteikusių <strong>ir</strong> su tokiu dideliususidomėjimu d<strong>ir</strong>busių meistrų. Gerai nusiteikęmeistrai daro gerą darbą.Darbai Katarinos bažnyčioje sukėlė susidomėjimą<strong>ir</strong> Švedijoje, <strong>ir</strong> užsienyje. Statybosaikštelėje apsilankė v<strong>ir</strong>š 10 000 žmonių. Daugiausiaitai buvo specialistai, tačiau susidomėjimąpaprastais amatai parodė <strong>ir</strong> visuomenė.Abejoju, ar susidomėjimas būtų buvęs toks patdidelis, jei būtume naudoję armuotą betoną <strong>ir</strong>plieną. Grubiai tašyti rąstai <strong>ir</strong> kalkių skiedinys- tai šiuolaikinės statybinės medžiagos.Krister Berggren yra inžinierius, Stokholme turintissavo įmone "Berggren & Engström Byggkonsult AB".Platesnė šio straipsnio versija buvo publikuota žurnale"Väg- och Vattenbyggaren" 1993/5.Šioje versijoje praleistas skyrius apie priešgaisrinęapsaugą.Išorinio sferinio kupolo medinis karkasas, vėliau apkaltasgaruose lenktomis lentomis. Krister Berggren nuotrauka,1992 m.Didysis varpas, sveriantis apie 4 tonas, montuojamas antvarpų spyrių. Varpo ašis iš ąžuolo. Kadangi varpas kabo antvadinamosios alkūninės ašies, dinaminiai poslinkiai būna tikapie 60 %. Krister Berggren nuotrauka, 1992 m.Šeši varpų spyriai vėl sumontuoti savo vietoje. KristerBerggren nuotrauka, 1992m.Iš naujo mūrijamas atraminės arkos kraštas. Krister Berggrennuotrauka, 1991m.56
Konservavimo darbai Mälsåker rūmuoseIngrid HemgrenMelsokerio (švediškai Mälsåker) rūmuose konservatorių laukia daug darbų: sutvarkyti, sutv<strong>ir</strong>tinti,išvalyti <strong>ir</strong> retušuoti milžiniškus tinkuotų sienų plotus, šimtus kvardratinių metrų dažytų mediniųelementų <strong>ir</strong> lubų audeklą, kuris išpuoštas stiuką imituojančia tapyba. Kaip suderinti originalo <strong>ir</strong>naujų, rekonstruotų fragmentų sandūrą, kad rezultatas būtų įtikinamas <strong>ir</strong> paliktų žiūrovui autentiškumoįspūdį?Tapybos skyrius prie Valstybinio kultūros paveldodepartamento konservavimo institutas atsakouž šalyje išlikusios viduramžių polichrominėsskulptūros konservavimą. Per pastaruosiusmetus daugiausia dėmesio sk<strong>ir</strong>ta Melsokerrūmų sieninio dekoro konservavimui. Konservatoriaitokius meno kūrinius paprastai vadinaarchitektūros tapyba. Melsoker rūmuose tekod<strong>ir</strong>bti su tapyba ant medžio, mūro, tekstilės <strong>ir</strong>popieriaus. Šiai grupei taip pat priklauso monochrominiaitinko <strong>ir</strong> medžio pav<strong>ir</strong>šiai.P<strong>ir</strong>minės studijosNeatsiejama planavimo etapo dalis buvo diskusijosapie įva<strong>ir</strong>ius medžiagų sąveikos principus,konservavimo problemas. Man, kaip konservatorei,labai svarbūs buvo 1990-91 mokslo metai,kuriuos praleidau Aukštojoje meno mokykloje,klausydama restauracijos paskaitų ciklo,sk<strong>ir</strong>to Melsoker rūmų nagrinėjimui. Kurso pabaigojeteko paruošti restauravimo darbų projektą,turint galvoje Nacionalinio muziejaus planuspanaudoti rūmus valstybinės portretų kolekcijosdemonstravimui.Šiaurės muziejaus archyvuose išlikęs išmatavimų<strong>ir</strong> nuotraukų rinkinys, kurį 1930-aisiaisparuošė Erik Andrén <strong>ir</strong> Sander Rosén, leidomums suvokti, koks turtingas barokinis dekoraspuošė rūmus iki gaisro, o jo išlikę dalys kaipmalkų rietuvė gulėjo sukrauti keliuose kambariuose.Nespalvotos nuotraukos prie stiuko lubų,lubų audeklo <strong>ir</strong> sieninių plokščių aprašymų beiviso turto sąrašas <strong>ir</strong> inventoriaus aprašai, kuriuosenurodytos medžiagos, spalvos, pvz.,dengiančių audinių, leidžia pradėti rūmų rekonstrukciją.Išsaugojimas - etinė <strong>ir</strong> estetinėpozicijaPradinė konservatoriaus užduotis yra aprašytialternatyvą išsaugojimui iš etinės, estetinės <strong>ir</strong>medžiaginės-techninės perspektyvos bei pamėgintipaaiškinti užsakovui ar projektuojančiamarchitektui, kokį rezultatą įmanoma pasiekti.Duomenys apie pastato pav<strong>ir</strong>šių yra ne mažiausvarbesni už <strong>statybos</strong> inžinieriaus karkaso statikosapskaičiavimus.Melsoker rūmuose, turinčiuose 55 kambarius,atlikti milžiniški tyrimo darbai. Vis dar galiojaArchitektūros mokyklos iškelta idėja, jog restauravimolygį nulemia kambarių seka <strong>ir</strong> išsaugotųpuošybos elementų kiekis. Pats žemiausias lygispagal šį pasiūlymą reiškia, kad palaidos dekorodetalės tv<strong>ir</strong>tinamos savo buvusiose vietose.Pateikti sistematiškesnį darbų planą Valstybiniskultūros paveldo departamentas užsakė jautada, kai projektas buvo ruošiamas įgyvendinimui.Sunumeruotos <strong>ir</strong> užregistruotos visos palaidos<strong>ir</strong> prie sienų pritv<strong>ir</strong>tintos detalės. Apibendrinusšią medžiagą, paaiškėjo, jog trūksta tikpenktadalio medinių detalių dviejuose v<strong>ir</strong>šutiniuosepastato aukštuose.Išspręsti galvosūkįMelsoker rūmuose nusprendėme pradėti nuopietrytinio fligelio, kuris restauratoriui pateikiaskersinį šimtmečių pjūvį. Jau kitą vasarą ši pastatodalis galės būti rodoma lankytojams. Nuošių metų rugpjūčio mėnesio beveik dvigubu intensyvumupradėtas darbas rytinėje rūmų dalyje,t.y. laiptinėje, pokylių salėje bei rokoko stiliaussalone.Išlikusios rūmų interjero puošybos konservavimas- tai milžiniškus sienos plotus dengiančiotrupančio <strong>ir</strong> krintančio tinko išsaugojimas.Čia aptinkama ne tik kalkinės tapybos, bet<strong>ir</strong> po kalkių sluoksniu paslėptų įrašų, XVIII <strong>ir</strong>XIX a. tapetų pavyzdžių. 300 m 2 dažytų mediniųfragmentų, aptaškytų betono skiediniu, <strong>ir</strong>subyrėję dažyto tinko pavyzdžiai laikomi antspecialių pastolių. Išsaugota 250 m 2 lubų audeklosu stiuko imitacijos tapyba. Didžiausioslubos iš gyvenamojo aukšto valgomojo iš karto57
po gaisro buvo nugabentos į Valstybinio kultūrospaveldo departamento saugyklą. Jų konservavimasšią žiemą parodys, ar toks saugojimo būdasbuvo pranašesnis, ar žalingesnis, palygintisu šaltomis saugyklomis rūmuose. Vienas lubųaudeklas jau pakabintas, o kiti 5 suvynioti <strong>ir</strong> laikom<strong>ir</strong>ūmuose.Autentiškumo jausmasAr užteks visos turimos medžiagos autentiškumuiperteikti? Ateityje laukia nelengva užduotissandūrai sušvelninti: originalūs fragmentai<strong>ir</strong> visiškai iš naujo sumūrytos bei nutinkuotossienos, išdrožinėtos palangės <strong>ir</strong> durys, sudėtosgrindys, o v<strong>ir</strong>šutiniame aukšte - ištisai rekonstruotosstiuko lubos.Ką reikėtų prislopinti, kad kambarys taptųvisuma: pritaikyti naujas detales prie senų aratv<strong>ir</strong>kščiai? Ar nepapildys Melsoker rūmai jauesančių iš naujo perdažytų rūmų grupės, jeiuždažysime turimus pav<strong>ir</strong>šius?Uždažymas yra tradicinis, paprastai pas<strong>ir</strong>enkamasvariantas. Antikvarinės perspektyvosšviesoje tai visiškai nebloga išeitis, paprasčiausiaiužkabinama spyna. Po dažų sluoksniu išsaugomivisi kultūriniai sluoksniai, netgi jei jiegerokai apgadinti. Tačiau rezultatas - visaineįdomus pav<strong>ir</strong>šius, turintis tik 2 metų garantiją!Kokia geriausia išeitis?Ar būtina išnagrinėti <strong>ir</strong> aprašyti rūmų istorijąsu visais gaisro pridarytais nuostoliais <strong>ir</strong>visomis spalvų gamomis, kurių vėliausios siekiašio amžiaus pradžią? Ar būtina tokiomis patspalvomis nudažyti <strong>ir</strong> naujuosius medžio drožinius?Ar apskritai verta atkurti dingusius fragmentus?Ar palikti amžiaus pradžios gruoblėtątinką, po kuriuo slypi ankstyvesnis lygus tinkas?Ar būtina palikti nieko nekeičiant visus tapetųfragmentus, atsilupusį kalkių <strong>ir</strong> lipnių dažų tinkosluoksnį? Klausimų išties daug.Neįmanoma suformuluoti bendrų principų.Tačiau nuo pat pradžių laikėmės nuostatos, jogišlikę pav<strong>ir</strong>šiai negali būti uždažomi. Juos reikiavertinti kaip dokumentus, kurie kartu suesančiais aprašymais, leidžia perskaityti <strong>ir</strong> užfiksuotinykstančius pėdsakus. Po to svarstoma,kaip, padarant kuo mažiau pakeitimų, kiekvie-V<strong>ir</strong>šuje: Įrašas viduriniojo aukšto sienoje raudonakreida, informuojantis apie tai, kad Holmgrenparuošia <strong>ir</strong> pritv<strong>ir</strong>tina presuotos odos geltonaidažytus tapetus 1842.5.26. Užrašas aptiktastuomet, kai po gaisro buvo nuplėšti visi išlikępopieriniai tapetai. Tommy Wiberg nuotrauka.Žemiau: Pokylių menės medinio dekoro detalė suoriginaliu pav<strong>ir</strong>šiaus dažymu, 1670. Šios menėsdekoro detalės niekada nebuvo perdažomos <strong>ir</strong>,nepaisant gaisro bei betono skiedinio aptaškymų,jos visai gerai išliko iki mūsų dienų. Sienųplokštės papuoštos iškalinėtu metalu, t.y. auksąimituojančiu žalvariu, kuris labiau paplitokitame šimtmetyje. Šiandien metalas oksidavosi<strong>ir</strong> įgavo gražų vario žalumą.Ka<strong>ir</strong>ėje: Vienas būdų senesniam dažų sluoksniuiatkurti - sausas gramdymas skalpeliu.58
name kambaryje sukurti priimtiną visumą. Negalimapam<strong>ir</strong>šti, jog po kiekvieno prisilietimovisiems laikams išnyksta dalis informacijos:kažką nuimame, kažką pridedame <strong>ir</strong> kažkąkeičiame. Dėl vieno dalyko abejonių nelieka:senųjų pav<strong>ir</strong>šių istorinė dvasia yra labai trapi,<strong>ir</strong> su ja privalu elgtis pagarbiai <strong>ir</strong> atsargiai. Josegzistavimas suteiks tikrumo rekonstruotomsdalims.Trys svarbūs darbo momentaiKonservatoriaus darbą sudaro trys svarbūs momentai:sutv<strong>ir</strong>tinimas, valymas <strong>ir</strong> retušavimas.Sutv<strong>ir</strong>tinimas reiškia, jog pakeliama tai, kasnukrito. Pridedama sukabinančios, priklijuojančiosmedžiagos.Valymas reiškia, kad pav<strong>ir</strong>šiaus nešvarumai,spalvą pakeitusios dalys <strong>ir</strong> nereikalingos medžiagosnuimami dėl techninių ar estetinių priežasčių.Retušavimas yra estetinis faktorius, kurisreiškia, kad spalvų tonais slepiami vaizdą žalojantysfragmentai. Retušavimas taip pat leidžiapailginti intervalus tarp monochrominių pav<strong>ir</strong>šiųperdažymų.9"Miegamasis 2K"P<strong>ir</strong>masis atstatytasis kambarys buvo pietrytiniofligelio miegamasis gyvenamajame pastatoaukšte. Vienintelis likęs darbas - parinkti sienųdangą. Rūmų inventoriaus knygoje per šimtąmetų užfiksuoti tokie šio kambario pavadinimaibei sienų aprašymai:1749: miegamasis nr. 21 spalvoto popieriausdanga1760: Generolo miegamasis geltono popieriausdanga1790: Grafo miegamasis geltono popieriausdanga1817: Jo Ekselencijos kambarys geltonų tapetų danga1849: Jo Ekselencijos kabinetas (sienų danga nenurodyta)V<strong>ir</strong>šuje <strong>ir</strong> ka<strong>ir</strong>ėje: 1674 m. iš rūmųatsargų išduota 984 uolekčiaiHälsingerio audinio viduriniojo aukštoluboms apklijuoti. Nuotraukojetikriausiai matosi savininko matavimoženklas <strong>ir</strong> antspaudas, vaizduojantisSoop giminės herbą, kuriuo buvo žymimiaudeklo rietimai. Ingrid Hemgrennuotrauka.Begalė dažų sluoksnių ant detalių išviduriniojo aukšto apsunkina darbus, ka<strong>ir</strong>eikia nustatyti, kuriam kambariuipriklauso vienas ar kitas fragmentas.Pakeitus Tessin'o kambarių išdėstymą,sienų plokštės perkeltos į kitas vietas, obarokinis dekoras ats<strong>ir</strong>ado jau kitamešimtmetyje. Tik išnagrinėjus dažųsluoksnius, galima nustatyti, kuriojevietoje buvo drožinys. Efektyvus <strong>ir</strong>paprastas metodas - tyrinėti permikroskopą dažyto objekto briauną.Tommy Wiberg nuotrauka.59
Šiame kambaryje per šimtmečius išliko nepakitępilkų atspalvių lubų audeklas <strong>ir</strong> barokiniai drožiniai.Drožinių monochrominiai pav<strong>ir</strong>šiai buvoperdažyti 5 kartus, o tarpai tarp jų vieną kartąperdažyti dekoratyvine tapyba; tuomet perdažytas<strong>ir</strong> mėlynas lubų fonas. Dabar esantis tiek tarpųtarp drožinių, tiek fono žydras dažų sluoksnisslepia smulkinto kobalto stiklo tinką, smaltą.Dar XVIII a. viduryje šį pigmentą pakeitė paryžietiškasis(Berlyno) mėlis, kuris tuo metubuvo naujovė. Dekoratyvinė tapyba atliktaypač kruopščiai.Iš šešių tarp drožinių rastų lubų audeklų p<strong>ir</strong>masisbuvo pakabintas šiame kambaryje. Konservavimometu stipriais klijais buvo sutv<strong>ir</strong>tintidažai <strong>ir</strong> visos vinių skylutės, kurios vėl bus naudojamosjį kabinant. Retušavimo atsisakyta, kadangidažų nubyrėjimas yra gana tolygiaipasisk<strong>ir</strong>stęs, <strong>ir</strong> įtaigi tapyba tebeteikia stiukoįspūdį.Visiškai neišliko palei lubas buvusios sienųapvadų juostos, tačiau nepaprastai ryški ErikAndrén nuotrauka, daryta apie 1930-uosius metus,leido rekonstruoti ne tik jos formą, bet netgi<strong>ir</strong> dekoratyvinę tapybą. Verta paminėtidailidžių atliktą darbą: rankiniu obliumi meistraipalygino matomas profilių dalis; dekoratyvinėtapyba idealiai dera prie lubų tapybos.Prieš grąžinant į ankstesnę vietą sienų drožinius,daug teko pad<strong>ir</strong>bėti dailidėms. Paneliųbūklė gerokai skyrėsi: kai kurie pradėjo pūti, kitinukentėjo nuo ugnies, dar kiti suskilo ar aplūžo.Labai atidžiai ištyrinėtas dažų sluoksnis. Trūkstamosdalys buvo pagamintos iš naujo. Šiamekambaryje trūko visų grindų apvadų <strong>ir</strong> kai kuriųsienų po palange apvadų bei vieno paneliosu keturiomis tarppanelinėmis detalėmis.Jeigu drožiniai sudedami po to, kai pabaigiamassutv<strong>ir</strong>tinimo <strong>ir</strong> valymo etapas, konservatoriaigali lengviau atlikti retušavimą, nes jie matobendrą vaizdą. Tik tuomet įmanoma nustatyti,kiek ploto galima palikti nerekonstruojant, kadjis netrukdytų žiūrovui nesunkiai atkurti visumosvaizdą.Visos naujosios dalys buvo papildomai dažomoslino aliejaus dažais, o originalios detalėsretušuojamos guašu, sumaišytu su arabiškaguma, t.y. ta pačia rišamąja medžiaga, kuri įeinaį vandeninių dažų sudėtį.Šio amžiaus pradžioje kambarys buvo pertinkuotas,<strong>ir</strong> nudaužius senąjį tinką, užglaistytasgruoblėtu tinku. Tačiau po drožiniais išlikosenasis tinkas. Atšokusios jo dalys pritv<strong>ir</strong>tintosgipsu, kuris įpurškiamas per esamus plyšelius,o aptrupėję kraštai prilipinti kalkių skiediniu.Trumpa istorija <strong>ir</strong> ankstesniperstatymaiMÄLSÅKER rūmai yra Mälaren ežero Sela salojetarp Mariefred <strong>ir</strong> Strängnäs miestų. Tai trijų aukštųmūrinis pastatas, sudarytas iš keturkampio pagrindiniokorpuso <strong>ir</strong> keturių kampinių fligelių. Rūmaibuvo ne kartą perstatinėjami, o paskutinę rekonstrukciją1670-aisiais atliko architektas Tessin.Fragmentiškai išlikusi tapyba ant mūro primena1608 m. pastatyto dviaukščio pastato puošybą, osenasis statinys dabar sudaro pagrindinę rūmų dalį.Tessin laikais gobelenus pakeitė drožinėtosplokštės. Rūmų interjero puošyba galutinai pabaigta:pokylių menių lubų Carlo Carove balto stiukolipdiniai <strong>ir</strong> piliastrų eilė su paauksuotais ornamentais,gyvenamųjų kambarių aukšte lubos aptrauktosaudeklu, kuris išpuoštas stiuką imituojančia tapyba,visuose kambariuose spalvoto akmensdekoratyvinės plokštės bei tarpuose-įva<strong>ir</strong>iausių pilkosspalvos atspalvių ornamentinė tapyba. Kambariųsienos nubalintos kalkėmis, daug kur - presuota<strong>ir</strong> geltonai dažyta oda, gobeleno ar kitų audiniųsieninė danga, ornamentais sudėtos grindys <strong>ir</strong> atv<strong>ir</strong>ižidiniai.XVLTI a. kai kurios gyvenamojo aukšto dalysmodernizuotos. Viename kambaryje ats<strong>ir</strong>ado naujoviškasveidrodžių dekoras, paauksuotos medžiodrožinių plokštės <strong>ir</strong> audiniu aptrauktos sienos. Drožiniaiperdažyti šviesesne spalva, o kai kuriuose kambariuosepaauksuota ar pasidabruota ornamentinėsienos tarpų tapyba. Sienos apklijuotos popieriniaistapetais. Dauguma atv<strong>ir</strong>ų židinių perstatyti į koklineskrosnis.XIX a. drožiniai perdažyti dar keletą kartų šviesiomisspalvomis, tačiau darbai daugiausia atliekamigyvenamųjų kambarių aukšte.Pereito <strong>ir</strong> šio šimtmečių sandūroje visos rūmųpatalpos buvo iš naujo restauruojamos bei modernizuojamospagal tai, kurio laikotarpio stilius tenEasilikęs. Gyvenamųjų kambarių skliautai, išskyrusoplyčią, perdažomi dekoratyvine tapyba XVII a.stiliumi. Sienos uždengiamos storais tapetais <strong>ir</strong> presuotosgeltonai dažytos odos imitacija. Apatiniameaukšte įrengtas darbo kambarys su aukšta palange,po kuria esanti siena papuošta nedažyto ąžuolo plokšte,sijų lubomis <strong>ir</strong> atv<strong>ir</strong>u židiniu pagal tuometinę madą.Audringais 1900-aisiais nuimtas vienintelis buvęsrokoko dekoras, o paauksuoti ornamentai išliko tikaplink veidrodžius.1945 m. pastatas nukentėjo nuo gaisro. Sudegėlubos, žemyn nukrito v<strong>ir</strong>šutinio aukšto stiuko lubos.Be stogo kelerius metus išbuvusį pastatą užpuolėgrybelis. 1960-aisiais visos senos medinės sijos pakeistosarmatūriniu betonu.Lubų audeklas buvo nuimtas <strong>ir</strong> suvyniotas į rietimus<strong>ir</strong> tokiu būdu išgelbėtas nuo išnykimo. Plokštės<strong>ir</strong> grindų apvadai nulaužyti. Židiniai <strong>ir</strong> koklių krosnystarsi pakibo ore, o išlikusios drožinių plokštėsbuvo aptaškytos betonu. 1970-aisiais pakeisti visilangų <strong>ir</strong> palangių drožiniai - nuimtos net langų staktos,kacf būtų paprasčiau gaminti tik dviejų dydžiųlangus.1990-91 metais Aukštosios meno mokyklos architektūrosfakulteto restauratoriai ėmėsi šių rūmųtyrinėjimo, kad aprašytų <strong>ir</strong> įvertintų jų būklę. Paruoštasrestauravimo darbų projektas taps pagrindukruopščiam rūmų restauravimui, kuriam vadovaujaValstybinis kultūros paveldo departamentas.Toliau skaitykite Hans Sandström straipsnį"Statyba Melsokeryje" žurnale "Kulturmiljövård"2-3/1994.60
Lubų audeklą dažė meistras Peter Lindhult iš Stokholmo. Rišamoji medžiaga buvo ruginių miltų klijų emulsija <strong>ir</strong> aliejus. Naudotišvininiai balalai, umbra, rudosios ochros, juodosios anglies <strong>ir</strong> smaltos pigmentai. Smalta yra mėlynas sintetinis pigmentas,pagamintas iš smulkinto kobalto stiklo. Jis buvo naudojamas renesanso <strong>ir</strong> baroko laikais kaip pigesnis tikro ultramarino pakaitalas.I.Hemgren nuotrauka.Neminėsiu tų darbų, kurie nėra tiesiogiai susijęsu konservavimu. Pavyzdžiui, kambaryjeats<strong>ir</strong>ado naujos pušinės grindys, perdėta koklinėkrosnis, beje, vienintelė rūmuose.Tebelieka sienų apmušalų problema. Negi 60metų čia buvo tie patys geltoni popieriniai tapetai?Galbūt išeitis bus popieriniai tapetai, kuriųfragmentų išliko tik sienos pakraščiuose <strong>ir</strong>kurie slepia gruoblėtą tinką. Geltoni tapetai suteiktųkambariui mėlynai-geltonų spalvų gamą,o tai tiesiog idealiai tiktų generolui!Ingrid Hemgren yra Valstybinio kultūros paveldo departamentokonservavimo instituto tapybos skyriauskonservatorė.61
Konservavimas - išsaugojimo ideologijaTord AnderssonKodėl mes restauruojame ar konservuojame? Ar išsaugojimas tėra vienintelis tikslas, ar neslypi čiažinios apie mūsų praeitį, kurias reikia perduoti ateinančioms kartoms? Konservavimas nėra vien tiktechnikos disciplina, nes savo išpažintojams ji kelia specifinių humanistinių-estetinių reikalavimų.Tikėkimės, jog "cheminis" konservavimas jau pasibaigė <strong>ir</strong> užleido vietą tradiciniam darbo būdui,kuris be geros medžiagų ekologijos taip pat skatina išsaugoti objekto autentiškumą.Šiuolaikinis konservavimas ats<strong>ir</strong>ado XIX a. pabaigoje.Egzistuoja akivaizdus ryšys tarp vadinamojogamtos mokslų įsiveržimo į restauraciją<strong>ir</strong> ideologinių debatų Europoje apie viduramžiųbažnyčių restauravimą.Savaime suprantama, bažnyčios buvo restauruojamos<strong>ir</strong> anksčiau, tačiau kaip reakcija į poreikįišsaugoti originalą išsivystė tokie metodai<strong>ir</strong> tokios technologijos, kurios patenkimo vyraujančiusideologinius <strong>ir</strong> etinius reikalavimus.Šis procesas vyko <strong>ir</strong> tebevyksta tarptautiniumastu.Etikos taisyklėsP<strong>ir</strong>mosios etikos taisyklės, perspėjančios apie formos<strong>ir</strong> medžiagos autentiškumą, buvo pritaikytostapybos, skulptūros <strong>ir</strong> pastatų restauravimui.Tačiau "autentiškumas" pas<strong>ir</strong>odė besanti labaiplati sąvoka.Norint atlikti sėkmingą objekto ar pastatokonservavimą, būtina <strong>ir</strong> svarbu apibrėžti tas vertybes,kurias turi konservuojamasis objektas.Pernelyg dažnai daiktai, paveikslai, skulptūros<strong>ir</strong> bažnyčios restauruojami prieš tai neišsiaiškinus,kas bus daroma. Deja, tai vis dar įprastas,o ne išimtinis atvejąs Europos kultūros pavelde.Tiek valstybiniame lygyje, tiek atsk<strong>ir</strong>uosemuziejuose mėginama sukurti principus konservavimoideologijai apibrėžti. Tačiau ganadažnai šie mėginimai nepavyksta - jie labiautrukdo, negu padeda.Göran Kåring darbas "Kai nusileidžia viduramžiosaulė" rodo, jog šiandien vykstanti diskusijanėra naujiena. XIX a. debatai skyrėsi tuo,kad jie buvo vieši <strong>ir</strong> rūpėjo kiekvienam kultūriniupalikimu besidominčiam piliečiui. Dabartinėdiskusija, jei ji apskritai vyksta (Švedijoje), tėravandens pav<strong>ir</strong>šiaus raibuliavimas palyginti suta audra, kokią sukėlė, pvz., John Ruskin <strong>ir</strong> VictorHugo.Galbūt tai priklauso nuo dviejų dalykų. Visųp<strong>ir</strong>ma, šiuo metu vykstantys restauravimo darba<strong>ir</strong>etai yra tokio masto kaip XIX a. Kita vertus,tikriausiai tokioje mažoje šalyje kaip Švedijavyrauja santarvė profesiniais klausimais.Ideologinių debatų paieška20 metų aš stebėjau konservavimo vystymąsi beveik20-yje šalių. Nuolat važinėdamas, bendraudamassu kolegomis iš užsienio <strong>ir</strong> gana sistemingaistebėdamas kongresus <strong>ir</strong> specialios literatūrosleidimą, aš galiu tv<strong>ir</strong>tinti, jog Švedijojekilusias ideologines ar etines diskusijas galimasuskaičiuoti ant vienos rankos p<strong>ir</strong>štų.Kas tuomet skelbia medžiagą, dalyvauja konservatoriųkongresuose, nepriklausomai nuo to,kokie klausimai ten nagrinėjami - tapyba, akmuo,medis ar archeologinė medžiaga? Taimokslininkai <strong>ir</strong> konservatoriai, galbūt vienaskitas architektas, jeigu tema susijusi su pastatais.Meno istorikų, menotyrininkų <strong>ir</strong> antikvarųten nebūna. Jų klausimai niekada nepasiekiadarbotvarkės.1993 m. UNESCO konferencijoje apie akmenį<strong>ir</strong> pastatus (Paryžius) buvo pamėginta,deja, nelabai sėkmingai, kaip atsk<strong>ir</strong>ą diskusijųtemą išsk<strong>ir</strong>ti etiką. Kodėl niekam daugiau neįdomūsklausimai, kuriuos bent jau reikėtų suformuluoti,nors atsakymų vis dar neturime?Galbūt tai priklauso nuo vienpusiško intereso(arba gamtos mokslų dominavimo), o gal <strong>ir</strong>nuo to, kad taip mažai menotyrininkų/antikvarųpareiškė savo poziciją ideologiniu klausimu.Ideologinių metodų trūksta <strong>ir</strong> mokslininkų,archeologų ar antikvarų ruošimo programose.Susidaro įspūdis, jog per daug dėmesio sk<strong>ir</strong>iamafaktų išmokimui. O gal tiesiog egzistuojabarjeras tarp tų, kurie formuluoja vertės kriterijus,<strong>ir</strong> tų, kurie juos turi įgyvendinti, t.y. konservatorių.62
Aklas tikėjimas1970-ųjų <strong>ir</strong> 1980-ųjų būdingas bruožas - spartusgamtos mokslų vystymasis materialiniokultūrinio paveldo išsaugojimo srityje. Naujimetodai <strong>ir</strong> naujos medžiagos varžėsi tarpusavyjedėl tinkamumo "didingam" paminklui. Vienamepo kito pas<strong>ir</strong>odančiuose straipsniuosepristatomos pagalbinės medžiagos, kuriosišgelbės Akropolį <strong>ir</strong> Veneciją, Egipto p<strong>ir</strong>amides<strong>ir</strong> Rembranto tapybą. Kongresuose <strong>ir</strong> literatūrojenuolat kalbama apie naujas, dažniausiai sintetinesmedžiagas."Švedų <strong>technologija</strong> išgelbėja Veneciją";"Nauja medžiaga iš kosmoso tyrinėjimo padėssutvarkyti nuo atmosferos nešvarumų kenčiančiusakmens paminklus". Nepaisant šių išsišokimų,nei antikvarai, nei atsakingi asmenysnes<strong>ir</strong>yžta paaiškinti, ko reikia, kad <strong>technologija</strong>ar medžiaga galėtų būti naudojama kultūrinęvertę turinčio paminklo tvarkymui. Vystymasisprasidėjo ne iš to galo.Restauravimas/konservavimas yra humanistinėdisciplina, o ne techninė-mokslinė. "Įprastumas"<strong>ir</strong> "sveikas protas" problemų neišsprendžia.Mums reikia naujos, visus mokslus paliečiančiosdiskusijos apie kultūrinio palikimoapsaugą, diskusijos, kuri, kiek įmanoma daugiau,remtųsi tradiciniais darbo metodais <strong>ir</strong> medžiagomis.GrėsmėP<strong>ir</strong>miausia pateiksime grėsmės apibrėžimą. Kaipdidelė "grėsmė" apibūdinami atmosferos nešvarumai.Švedijoje man pačiam tenka dalis atsakomybėsuž tokį šios sąvokos turinį. Parodos"Oro puolimas" (šv. "Luftangrepp") sukeltas susidomėjimasiš esmės yra teigiamas dalykas.Labiausiai su šiais klausimais susiję žmonės,muziejininkai, menininkai <strong>ir</strong> netgi politikai beibiurokratai, išties parodė daug dėmesio parodai.Po parodos prasidėjo kova už išsaugojimą,tačiau per skubėjimą liko pam<strong>ir</strong>štas vienas dalykas:ideologija, etika. Atmosferos teršimui sustabdytidaroma daug, tačiau iki šiol nėra jokiosveiksmų krypties ar tikslo. Paradoksalu, tačiaup<strong>ir</strong>mieji susimąstė ne humanistai, o mokslininkai.Prieš pas<strong>ir</strong>enkant konservavimo ar restauravimomedžiagas <strong>ir</strong> metodus, reikia pagalvotiar padiskutuoti ne tik apie tai, kaip tai daryti,bet <strong>ir</strong> kodėl reikia saugoti mūsų materialinįkultūros palikimą.Konservuoti ar restauruotiPrieš tęsdamas šį svarstymą, norėčiau pateiktisavo konservavimo-restauravimo sąvokų apibrėžimą.Šie žodžiai ar terminai neretai sukeliamaišatį ne tik Švedijoje, bet <strong>ir</strong> kitur pasaulyje,nors ten jau nusistovėjo jų reikšmė, kuri, tiesąsakant, sk<strong>ir</strong>iasi nuo švediškos praktikos.Konservuoti reiškia sustabdyti ar sulėtintisenėjimą, nekeičiant pav<strong>ir</strong>šiaus ar formos, jeigutai nėra būtina išsaugojimo tikslais. Restauruotiyra platesnė sąvoka, kuri kartais apima tamtikras rekonstrukcijas, kadangi jos turi estetinęar informacinę funkciją. Švedijoje dažniausiaitaikome p<strong>ir</strong>mąjį variantą: mes konservuojamegriuvėsius, bažnyčias, tapybą <strong>ir</strong> skulptūrą. Kitosešalyse tai nėra tas pats. Sąvoka "originalas"mums dažniausiai skamba kaip garbės žodis.Tačiau kiekviena pataisa yra originalo keitimas.Viskas, ką darome - arba didžioji dalis -yra negrįžtami dalykai. Visos pataisos yra to,kas buvo, pakeitimas. Kaip toli tuomet galimaeiti, turint galvoje autentiškumą}Keletas pavyzdžių iliustruoja, konkretizuoja,šią mintį.Stokholmo rūmaiIdeologinis profesoriaus Ove Hidemark vadovavimasKarališkųjų rūmų restauravimą pavertėprocesu, "izmu" - rūmai nuolat, taip pat <strong>ir</strong> ateityje,bus darbo vieta. Išsaugojimas grindžiamasidėja, tačiau ne dogmatiška, o paslankia. Objektodydis <strong>ir</strong> svarba švedų menui bei architektūrosistorijai palengvino darbus. Šiandien nedaromidarbai gali būti paliekami ateičiai. Todėldarbo metodai vystosi darbo eigoje <strong>ir</strong> atsakomybėtenka visiems, net <strong>ir</strong> statybininkams armeistrams.Konservatoriai <strong>ir</strong> meistrai paklūsta gerai apgalvotaiideologijai, kuri pateikia atsakymus įklausimus apie tai, kokios techninės priemonėsleistinos <strong>ir</strong> kokios ne. P<strong>ir</strong>menybė teikiama autentiškumui,o jis apima net tuos pėdsakus, kuriuospaliko ankstesnių kartų restauratoriai <strong>ir</strong>kurie dabar yra istorijos dalis. Vykdomai restauracijaisudarytas atsk<strong>ir</strong>as mokslinis projektas.Vienas jo tikslų yra išsiaiškinti, kas padarytafasadui per jo gyvavimo amžius <strong>ir</strong> ką reikėtųdaryti dabar. Paaiškėjo daug įdomių dalykų, kurieiš esmės keičia įprastą "šiuolaikinį" (paskutiniųjų100 metų) požiūrį į akmens konservavimą.63
Karališkųjų rūmų restauravimas taip pat remiasiistorine perspektyva, o ji reiškia tęstinumą.Debatai apie restauraciją ItalijojeItalijoje, kuri įva<strong>ir</strong>iomis prasmėmis yra p<strong>ir</strong>maujantišalis, ideologiniai restauratorių debatai perpastaruosius metus aiškiai poliarizavosi. Vienaistovyklai atstovauja mokslininkai, kurie skelbia"modernų" požiūrį į konservavimą, t.y. pasisakouž šiuolaikinių priemonių panaudojimą, nestai, jų manymu, yra vienintelis įmanomas techniniųproblemų sprendimo būdas. Antikvariniaisdalykais domimasi labai jau kukliai. Kitaskraštutinumas - tradicijų puoselėtojai, kuriepasisako už atsargesnį sintetinių medžiagų naudojimąkonservavimui. Šio požiūrio šalininkaisiūlo rinktis tradicines medžiagas dėl dviejųpriežasčių: visų p<strong>ir</strong>ma, jos yra patikrintos <strong>ir</strong> išbandytos,o, be to, jos sudaro neatsk<strong>ir</strong>iamą originalodalį. Autentiškumas yra visko pagrindas.Šį nuomonių išsiskyrimą Italijoje paaiškinatokios prielaidos. 1970-aisiais konservavimomokslui sk<strong>ir</strong>ta daug lėšų. P<strong>ir</strong>miausia ištyrinėtospaminklų su<strong>ir</strong>imo priežastys, kurios iš daliesatskleidė senėjimo mechanizmus. Tuo pagrindupradėtas medžiagų modifikavimas, kuris turėjopadėti apsisaugoti nuo tolesnio <strong>ir</strong>imo. P<strong>ir</strong>miej<strong>ir</strong>ezultatai buvo teigiami. Atsparumas <strong>ir</strong> tv<strong>ir</strong>tumasprieš pačias didžiausias blogybes gerokaipadidėjo. Atmosferos tarša, drėgmė <strong>ir</strong> temperatūrospokyčiai yra antropologinės kilmėspriešai. Bažnyčių langų stiklo tapyba <strong>ir</strong>dažytos medinės skulptūros kenčia nuo mūsųšiuolaikiškų reikalavimų nuolat turėti šilumą.Trumpai tariant, galima pasakyti, kad su nepageidaujamaissimptomais kovojama "stiprinant"medžiagą.Atlikus eksperimentus laboratorijose <strong>ir</strong> objektuose,pastebėta, jog "užkonservuota" medžiagataip pat sensta. Taigi iškyla nauja problema,kuriai reikia atrasti sprendimą. Daugumosnaujųjų medžiagų neįmanoma nuimti, geriausiuatveju jas galima konservuoti dar kartą <strong>ir</strong> tokiomispačiomis priemonėmis. Trojėnų kolona yratik vienas pavyzdys, demonstruojantis kaip restauratoriainegali ištrūkti iš šio užburtejrato. Kritikaitv<strong>ir</strong>tina, jog būtent dėl šios priežasties reikiaatlikti papildomus tyrimus, prieš pradedantnaujus darbus. Kadangi su griūvančiu paminklukažką vis tiek reikia daryti, siūlomi alternatyvūsmetodai <strong>ir</strong> medžiagos.Konservavimas nėra senas amatas <strong>ir</strong> niekadanebuvo nutolęs nuo nuolatinės priežiūrosdarbų, todėl būtų natūralu ieškoti alternatyvųtarp senų tradicinių medžiagų. Tradicinėms,autentiškoms medžiagoms p<strong>ir</strong>menybę reikėtųsuteikti <strong>ir</strong> dėl antikvarinių priežasčių, nes tokiubūdu išsaugome techniką, kuri nė kiek nemažiauvertingesnė negu medžiaga ar pats objektas. Šispožiūris paplito įva<strong>ir</strong>iose šalyse, pvz., Vokietijoje.Darbas Kelno katedroje truko visą 8-ąjįdešimtmetį, o jam buvo keliamas reikalavimas- atkurti pastato p<strong>ir</strong>mykštę išvaizdą, keičiantsenas medžiagas į tv<strong>ir</strong>tesnes. Dabartinis <strong>statybos</strong>vadovas profesorius Arnold Wolff tyliai, betnenumaldomai keitė šią metodiką. Dabar daugiaupagarbos susilaukia tiek originalios medžiagos,tiek <strong>ir</strong> formos. Be to, čia pat vyksta <strong>ir</strong>kvapą gniaužiantis eksperimentas: vakariniameportale šiuolaikinė skulptūra pakeis vertingas,tačiau subyrėjusias XIII a. skulptūras.Techniniai <strong>ir</strong> ideologiniai svarstymaiTechiniuose <strong>ir</strong> ideologiniuose svarstymuosepagrindinė vieta tenka pav<strong>ir</strong>šiui. Dažniausiai d<strong>ir</strong>bamasu pav<strong>ir</strong>šiumi - jis tapomas ar kitaip dekoruojamas.Be to, tai toji meno kūrinio -skulptūros ar fasado - dalis, kuri labiausiainukenčia tiesiogine <strong>ir</strong> netiesiogine prasme nuoišorinių veiksnių: atmosferos teršalai <strong>ir</strong> vandalizmasniokoja dažus, darbo įrankių pėdsakus <strong>ir</strong>pan. Šimtus metų įva<strong>ir</strong>iomis natūraliomis <strong>ir</strong>sintetinėmis dervomis buvo mėginama apsaugotipav<strong>ir</strong>šių nuo pernelyg greito senėjimo.Medis vaškuojamas <strong>ir</strong> lakuojamas. Taip patgelbėjama bronza <strong>ir</strong> geležis. Akmuo perdažomaspraėjus vienodiems laiko tarpams pagal josenėjimo tempus. Pasidavus bendroms tendencijoms,atsisakyta senųjų medžiagų <strong>ir</strong> pereitaprie pramoninių sistemų.1960-aisiais konservavimui plačiai naudojamiepoksidas, poliesteris <strong>ir</strong> kai kurios terminėsplastmasės. Po to ats<strong>ir</strong>ado silikonai <strong>ir</strong> silanai,kurie vis dar turi daug šalininkų tarp konservatorių<strong>ir</strong> mokslininkų. Medžiagos parinkimąlemdavo jos ilgaamžiškumas <strong>ir</strong> geras cheminisbei fizinis atsparumas. Labai dažnai šios medžiagosnaudojamos prevencinėse sistemosegalimoms problemoms išvengti.Nuolatinė priežiūra <strong>ir</strong> pastovus, reguliarustvarkymas tapo retenybe, o konservavimo objektaiv<strong>ir</strong>to pusiau sintetiniais gaminiais, visainetekusiais savo pradinių savybių. Todėl kilosusierzinimas dėl medžiagos <strong>ir</strong> formos autentiškumo,<strong>ir</strong> sustiprėjo poreikis paruošti naują konservavimotechnologiją, kuri labiau paisytų formos<strong>ir</strong> pav<strong>ir</strong>šiaus vertės, antikvarinių/archeologiniųsenstančios medžiagos vertybių.64
Galbūt ne už kalnų tos dienos, kai mes atsidursimepasaulyje, kuriame visas mūsų kultūrospaveldas bus užkonservuotas - tai kraupimintis. Ji turėtų atgrasinti mus nuo visuotiniųkonservavimų <strong>ir</strong> "Acrylhartsvolltränkung" (vok.akrilo dervos persismelkimo).Valymas <strong>ir</strong> švaros manijaBene geriausiai šią problemą iliustruoja valymodarbai, neatsiejama konservavimo proceso dalis.Būtent šioje stadijoje su savo svarstymais įsiterpianeprofesionalai, kadangi kitus darbuspajėgia pastebėti vien tik pateptieji. "Švarosmanijos" sunaikino XI a. meno kūrinius, kai darbuibuvo naudojamos netinkamos valymopriemonės <strong>ir</strong> netgi vadinamosios nekenksmingos<strong>ir</strong> švelnios technologijos bei medžiagos.Visur svarbu sugebėti laiku sustoti, nors ribųnustatymas yra gana subjektyvus dalykas. Todėlp<strong>ir</strong>miausia privalome paklausti: Kodėl reikia valyti?O po to: Ką reikia nuvalyti? Kaip tai padaryti?90% atsakymų į p<strong>ir</strong>mąjį klausimą yra "Toreikalauja estetika". Kitas ypač svarbus aspektasyra pav<strong>ir</strong>šiaus gadinimas. Beveik niekasnesusimąsto apie archeologinės menotyros žinias,kurias galima gauti iš valymo darbų. Taigivalyti ar nevalyti yra klausimas, turintis sk<strong>ir</strong>tingųatsakymų. Kaip archeologams, taip <strong>ir</strong> konservatoriamsnorėtųsi pasinerti į šimtmečiųsenumo nešvarumų <strong>ir</strong> dažų ar lakų sluoksnį. Taigilabiausiai reikėtų pagalvoti, kur sustoti.Minėtą dilemą atskleidžia begalė pagarsėjusiųistorijų. Daug metų šie klausimai diskutuojamidėl Mikelandželo tapybos Siksto koplyčioje.Reakcija į restauravimą dažnai buvonegailestinga. Kritikams buvo atrėžiama, jogpakanka nuvalyti tik v<strong>ir</strong>šutinius sluoksnius, kuriegadina paveikslus. Italijoje įprastu būdu konservatoriaipalikdavo lopinėlius, rodančius kaipviskas atrodė iki jų atėjimo. Tie, kurie pamatė,kaip tai atrodė "iki", paprasčiausiai apstulbdavo.Aš tiesiog pagalvodavau: "Tai štai kaip jieatrodė". Šis išgyvenimas pateisina priemonesnetgi vertinant iš autentiškumo perspektyvos.Mokytis iš praeitų amžių pat<strong>ir</strong>tiesŠiuo metu vykstantys debatai apie antikos, viduramžių<strong>ir</strong> vėlesnių laikų meną <strong>ir</strong> jo autentiškumąnėra naujiena. Kiekvienai kartai, kuri konservavo<strong>ir</strong> saugojo savo paminklus, kažkaip tekdavosurasti teiginius, pateisinančius veiklą.Susipažinę su praeitų amžių pat<strong>ir</strong>timi <strong>ir</strong> žiniomis,galėtume geriau suvokti savo pačių darbą,kuris šiaip ar taip tėra nedidelis tarpsnis mūsųmeno <strong>ir</strong> architektūros istorijoje. Be to, išmoktumelabiau gerbti kiekvieno objekto teikiamą išmintį.Nuolat turime klausti, kodėl restauruojame.Ar tai išsaugojimas vien tik išsaugojimo tikslais,ar norime ateičiai perduoti kažkokią paslėptąinformaciją apie savo praeitį? Dėl šios priežastieskiekvienas konservavimas/restauravimasturi mokslinio tyrinėjimo pusę, kurios tikslas- išnagrinėti <strong>ir</strong> aprašyti senosios technikospėdsakus. Retas kuris konservatorius ar restauratoriusaiškiai suvokia mokslinio tyrimo kryptį.Konservavimas nėra vien tik technikos disciplina,nes savo išpažintojams ji kelia specifinių humanistinių-estetiniųreikalavimų. Besivaikant estetizmo,negrįžtamai prarasti <strong>ir</strong> toliau nykstamilžiniški informacijos lobynai. Pasaulyje kilopermainos banga, kurią galima būtų apibrėžtižodžiais mažiausias įmanomas brovimasis, siekiantkuo mažiau keisti, padidinta nuolatinėpriežiūra prevencinėmis, dažnai netiesioginėmispriemonėmis, pvz., eismo pertvarkymas vietojtiesioginio paminklo tvarkymo.Tikėkimės, jog "cheminis" konservavimasjau pasibaigė <strong>ir</strong> užleido vietą tradiciniam darbobūdui, kuris dažniausiai atitinka geros "medžiagųekologijos" reikalavimus <strong>ir</strong> išsaugo objektoautentiškumą.Tord Andersson savarankiškai d<strong>ir</strong>ba įmonėje "RestauratorConservation AB", Stokholmas.65
Change language