2010 m. kovo 4 d. Nr. 5 - MOKSLAS plius

2 Mokslo Lietuva2010 m. kovo 4 d. Nr. 5(427)PabaigtuvėsĮamžinta Mažoji Lietuva ir jos žmonėsAtkelta iš 1 p.atskirų tomų ir straipsnių redaktorius,konsultantus, autorius. Būtina įvardytiir svarbiausias institucijas, moksloįstaigas, kurios rengiant Enciklopedijąleido nemokamai naudotis savoarchyvais, bibliotekomis. Tai Lietuvosevangelikų liuteronų bažnyčia,Lietuvininkų bendrija Mažoji Lietuva,Klaipėdos vokiečių bendrija, SimonoDacho namai Klaipėdoje, MažosiosLietuvos istorijos ir Šilutės muziejai,pagaliau Klaipėdos universiteto Baltijosregiono istorijos ir archeologijosinstituto mokslininkų pajėgos. Visdėlto svarbiausio dar nepasakėme:be Pasaulio Mažosios Lietuvos fondo(Kanada, JAV) ir jo buvusio vadovolietuvių kalbininko prof. dr. ViliausPėteraičio (1914–2008) iniciatyvosir organizacinio darbo, Mokslo irenciklopedijų leidybos instituto(nuo 2010 m. sausio 1 d. – Moksloir enciklopedijų leidybos centras)kasdienio darbo šios enciklopedijosnebūtų.Atliktas išskirtinės vertės darbasnusipelno išsamaus aptarimo irderamo apibendrinimo, tuo labiau,kad Mokslo Lietuva yra šio projektoinformacinis rėmėjas. Jau spausdinomeMažosios Lietuvos enciklopedijos(MLE) vyriausiojo redaktoriaus doc.dr. Vaclovo Bagdonavičiaus išsamųstraipsnį, skirtą ketvirtojo tomo pasirodymuiir viso projekto užbaigai (ML2010, Nr. 4, p. 3, 13). Kalbindami MLEvyriausiojo redaktoriaus pavaduotojąDanutę VALENTUKEVIČIENĘ irvyriausiojo redaktoriaus pavaduotojąleidybai Vytautą KALTENĮ pamėginsimeenciklopedijos rengėjų akimispažvelgti į nuveiktą darbą, sunkumus,kuriuos teko įveikti, ir kitus dalykus,apie kuriuos šiandien jau galima kalbėtisu stačią aukštikalnę įveikusių keliauninkųramia išmintimi. Prisiminsime,kad V. Kaltenis yra Klaipėdos apskritiesliteratūrinės Ievos Simonaitytės premijos2009 m. laureatas už publicistikosrinktinę Ak, gražus dangau!Įsivažiuoti buvonelengvaMokslo Lietuva. Gyvename įvairiųprogramų ir projektų laikais, be kurių – nėSusisiekimas valtimi Nemuno deltoje, 1930„Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ IV tomo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas leidybai Vytautas Kaltenis ir vyriausiojoredaktoriaus pavaduotoja Danutė Valentukevičienėžingsnio. Nemaža dalis jų taip ir nugulaužmarštin, ko niekaip negalėtumepasakyti apie „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“sukūrimo projektą. Metamsbėgant šio keturtomio vertė tik didės,taps atskaitos tašku ateities darbams.Todėl MLE pasirodymą galime vertintikaip didelį išeivijos ir Lietuvos mokslo beikultūros laimėjimą.Vytautas Kaltenis. Mums, šios enciklopedijosrengėjams ir leidėjams,vis dar sunku atsigauti nuo įtampos,nes daugybę sunkumų teko vienaipar kitaip įveikti. Aš pats stebiuosi savokolegės Danutės Valentukevičienėsramia kantrybe ir sugebėjimu dirbtiekstremaliomis sąlygomis. Kitaip jaitekusio išbandymo negaliu pavadinti.Pasirodžius trims MLE tomams (I t. –2000 m., II t. – 2003 m., III t. – 2006 m.)dėl sveikatos ir kitų priežasčių iš MLEvyriausiojo redaktoriaus pareigų pasitraukėdr. Martynas Purvinas, ištiesdidelis Mažosios Lietuvos žinovas,Ilisutracija iš „Mažosios Lietuvos“ enciklopedijoskuris su savo žmona Marija šį kraštąne tik išvaikščiojo skersai ir išilgai,išfotografavo, bet ir ištyrinėjo. Tai štaiant Danutės Valentukevičienės pečiųnukrito tokia našta, kuri būtų galėjusiįstumti į neviltį, sužlugdyti ne vieną irdaug didesnę tokio darbo patirtį turintįenciklopedininką. Reikėjo perimti, išnaujo peržiūrėti, įvertinti turimą įvairiųautorių medžiagą, susiorientuoti irimtis labai sudėtingos organizacinės IVtomo parengimo veiklos.D. Valentukevičienė nebuvo visaiatsitiktinis žmogus šiame darbe, nes jauturėjo darbo Mokslo ir enciklopedijųleidybos institute patirties, buvo vyresniojimokslinė redaktorė. Laikydamasinumatytų MLE rengimo koncepcijų,jau susiklosčiusios šio darbo tradicijos,remdamasi turimais autoriaisir pasitelkdama naujus, kolegė labaisėkmingai išvairavo tarp daugybėsšiame darbe tykojusių pavojų. Labaivertiname kolegės atliktą darbą.ML. Smagu girdėti palankų atsiliepimąapie kolegę, o tai nėra toks jaudažnas atvejis mūsų gyvenime. Vis dėltopirmiausia privalome parodyti ypatingąpagarbą viso šio didžiulio darbosumanytojui ir iniciatoriui prof. dr. ViliuiPėteraičiui. Labai gaila, kad ketvirtuojutomu jis jau nespėjo pasidžiaugti, nebentiš dausų dabar mato savo sumanymobaigtį, mato ir skaitytojų, paimančių įrankas MLE tomus, džiaugsmą. Tie tomaipripildo Viliaus Pėteraičio mokslinį,kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą didžioprasmingumo, dėl kurio verta gyventi.Kiek prisimenu, gan sunkiai buvo rengiamaspirmasis MLE tomas, veikiausiaiskirtingai užsibrėžtas užduotis įsivaizdavoV. Pėteraitis, jo aplinkos JAV ir Kanadoslietuviai, taip pat MLE rengėjai Lietuvoje.Reikėjo vieniems prie kitų „prisitrinti“, rastibendrus tokio darbo sąlyčio taškus, apiekuriuos lengva kalbėti dabar, kai yra geidžiamasrezultatas.V. Kaltenis. Išties tų sunkumųkilo ir nemažai, I tomas rengtas gansunkiai. Parengti užtruko ketveriusmetus, kai kitiems tomams vėliau pakakdavopo trejus. Nebuvo bendrossuderintos MLE koncepcijos, vardyno,parinktų straipsnių autorių ir pačiųrengėjų. V. Pėteraitis manė, kad visątą darbą galima atlikti visuomeniniaispagrindais ir labai greitai – per metus.Dr. Algirdas Matulevičius ir VytautasGocentas, pradėję dirbti prieI tomo, iš pradžių nelabai žinojo, kogriebtis. Pradėjo nuo vardyno sudarymo.Pagaliau įrodė V. Pėteraičiui,kad būtina sudaryti rengėjų grupę. Jibuvo sudaryta, vadovauti ėmėsi dr.Martynas Purvinas. Pavyko priderintiV. Pėteraičio ir Čikagos mažlietuviųMLE leidybos koncepciją su Lietuvojedirbusių MLE rengėjų samprata. Nuopat pradžių darbą kuravo akad. prof.Zigmas Zinkevičius kaip MLE vyriausiasisredaktorius, o M. Purvinas buvovyriausiojo redaktoriaus pavaduotojasir faktiškasis redaktorius.Jeigu tektų pradėti išnaujoML. Tarkime, šiandien reikėtų imtisšio darbo. Ką keistumėte savo veikloje,kokių klaidų nekartotumėte?V. Kaltenis. 1996 m., kai buvopradėtas įgyvendinti MLE rengimoprojektas, prof. Domas Kaunas pasakėlabai aiškiai: tokią enciklopediją sudarytiir išleisti galima, bet ne visuomeniniaispagrindais, ne priešokiais, pasikliautitik aukotojų geranoriškumunepavyks. Būtina sudaryti atsakingąautorių ir rengėjų kolektyvą, užtikrintidarbų finansavimą. Tai buvo realistiškassituacijos vertinimas, ateitis parodė,kad D. Kaunas buvo teisus. Todėlir į pateiktą klausimą atsakau: jeigušiandien tektų imtis tokio ar panašausuždavinio, pirmiausia keltume dar1996 m. D. Kauno išdėstytus reikalavimus.Darbo grupei reikia „kieto“ iratsakingo vadovo, redaktoriaus, aiškiosstruktūros. Kai neaišku, kas už kąatsakingas, mano, kad kitas padarys,nes jam nepriklauso, prarandamadaug laiko, sunkiai įsivažiuojama.Turi būti aiški struktūra, o paskui jaugalima patriotų ieškoti po visą pasaulį,rinkti aukas ir užsakinėti straipsnius.Užsienyje gyvenantys lietuviai labaidaug padėjo. Pasitraukus iš pareigųM. Purvinui, mirus V. PėteraičiuiGedimino Zemlicko nuotraukadarbas nesustojo, mus palaikė įvairiųLietuvos institucijų mokslininkai, taippat ir mūsų tautiečiai užsienyje.ML. Ar I tomą rengiant pakako intelektinių,kūrybinių jėgų?V. Kaltenis. I tomas išėjo silpnesnisuž vėliau išleistuosius, nes bandytaapsieiti su nedidele grupele rengėjų.Būta tarp jų ir klaipėdiškių, kitųmiestų atstovų, bet jėgų buvo ne perdaugiausia. Gal todėl kai kurios I tomodalys labiau primena žinyną, o ne enciklopediją.Vis dėlto I tomo reikšmėlabai svarbi, nes šis tomas, jį rengiantįgytoji patirtis padėjo tolesnio darbopagrindus. Rengiant II tomą kiek daugiauatsirado kūrybinių jėgų.Vis dėlto mūsų pokalbis pakrypolabiau į organizacinius klausimus, kuriuosatskleisti gal dar kiek ir per anksti,pagaliau ar skaitytojams įdomusrutininis MLE enciklopedijos rengimodarbas? Šiek tiek abejoju. Gal reikėtųtiesiog pasidžiaugti atliktu dideliu darbu,o praeitį turėtų nagrinėti moksloistorikai, kurie remsis dokumentais,gal ir dalyvavusių šiame darbe žmoniųprisiminimais. Mažiausiai norėčiau,kad būtų skaičiuojama: tas daugiau, otas mažiau padarė.Enciklopedijojenorėjo matyti buvusiąMažąją LietuvąML. Žinojimas turi ir auklėjamąjąreikšmę, nes patvirtina, kad kūryba – netik džiaugsminga šventė, bet ir sunkusdarbas. Rengiant MLE labai svarbu koncepciniaidalykai, apie kuriuos labiausiairūpėtų išgirsti. Neabejoju, kad per13 metų keitėsi ir pati MLE koncepcija,gal ir požiūris į kai kuriuos tyrinėjamusobjektus.V. Kaltenis. Nuo pat pradžiosMLE redakcinei kolegijai ir rengimuivadovavo Lietuvos mokslų akademijostikrasis narys prof. Zigmas Zinkevičius,o MLE vyriausiasis organizatoriusir tvarkytojas buvo prof. dr. ViliusPėteratis. Jo nustatytais darboprincipais ir metodika vadovavomėsir V. Pėteraičiui mirus. IV tomas buvorengiamas jau be jo, tačiau tome yra net77 profesoriaus parašyti straipsniai. Joindėlis – didžiulis.V. Pėteraitis gyveno Kanadoje, tadsutelkti ir suvaldyti didžiulį kone 300MLE autorių ir rengėjų kolektyvą jambuvo fiziškai neįmanoma, o juk tarppačių rengėjų ir autorių kildavo karštųdiskusijų, kurios kartais peraugdavonet į liepsningas situacijas. Tokiu atvejuV. Pėteraičio žodis visada buvo labaisvarus, dažnai lemiamas. Z. Zinkevičiusskaitė visas parengtas medžiagas,mus konsultavo Lietuvos MA naryskorespondentas prof. Domas Kaunas.Nuo pat pradžių ir dr. Vaclovas Bagdonavičiusbuvo MLE redakcinės kolegijosnarys, o iš rengėjų pasitraukus dr.Martynui Purvinui rengiant IV tomąV. Bagdonavičiui teko perimti MLEvyriausiojo redaktoriaus pareigas.ML. Kaip derinote redagavimo principussu išeivijos lietuviais, kurie pratę priekitokių terminų, sąvokų?V. Kaltenis. Iškildavo įvairių redagavimosmulkmenų, nors autoriamsgalėjo atrodyti, kad tai ne smulkmenos.Net ir V. Pėteraitis klausdavo:„Kodėl rašote Lietuvos nacionalinėMartyno Mažvydo biblioteka? Reikiarašyti ne nacionalinė, bet tautinė“.V. Pėteraitis – kalbininkas, mūsų darbovadovas, ir jis taip reikalavo.Nukelta į 5 p.

2010 m. kovo 4 d. Nr. 5(427) Mokslo Lietuva 3Vasario 25-ąją Lietuvos MAVrublevskių bibliotekoje surengtaparoda, skirta moksleiviųžurnalo Aušrinė šimtmečiui.Ėjo 1910–1914 m. Vilniuje,1917 m. Voroneže, 1919–1926 m. Marijampolėje, 1931–1933 m. Kaune. Pradėtas leistiMaskvos lietuvių studentų –Stasio Šilingo, Petro Klimo,Juozo Papečkio ir kt. – kaiplaikraščio Lietuvos žinios literatūrinisir mokslo priedas.Spausdiname Vasario 16-osios Akto signataro PetroKlimo straipsnį parašytą Aušrinės100-mečiui, kuris buvopasiūlytas Mokslo ir gyvenimoredakcijai, bet išspausdintasnebuvo. Apie tai primenabuvusio Lietuvos Respublikosužsienio reikalų ministroJuozo Urbšio autografas antrankraščio.Petras KLIMASMoksleivijos vaidmuo mūsųistorijoje paskutiniais carinėsRusijos dešimtmečiais yravertas ypatingo dėmesio. Atsirandantilietuviška inteligentija, ligi tol pabira,pradėjo burtis kolektyvu bendriemsuždaviniams išsiryškinti ir kooperuotisjų vykdymui. Norint tiksliai atsverti tąindėlį, kurį buvo įnešusi „Aušrinė“, osu ja kartu ir „aušrininkų“ kuopelės,pasklidusios po visą Lietuvą – reikiapersikelti į politines ir visuomenines tometo apystovas ligi tokio laipsnio, kadpagrindinis visuomeninio plėtojimosidėsnis „kas buvo – tai turėjo būti“ pasiteisintųveiksnių visuma.Buvusio Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio rankaužrašytas tekstas ant Petro Klimo publikacijos1910–1914 metų „Aušrinė“ nėrakoks nuošalus ingredientas lietuviškosLietuvos istorijoje. Tie patys spyriai veikėmūsų moksleiviją aukštose mokyklosejau nuo XIX a. vidurio. Tai jautė pati„Aušrinės“ redakcija, kuri tik pradėdamaeiti, patiekė visą eilę labai įdomiųžinių apie savo pirmtakus. Jų tarpepirmavo taip pat Maskvos universitetoauklėtiniai, kaip ir „Aušrinėje“.Antai, istorijos–filologijos fakultetostudentas J. Koncevičia 1858–1859 m.įninka rinkti lietuvių folklorą AntanoJuškevičiaus /Pušaloto klebono/ intencija.Jis buvo susipažinęs ir su JonuJuškevičium, Kazanės gimnazijos mokytoju.Lietuviška nuotaika jau tadapradėjo sklisti tarp studentų, kilusių išLietuvos, bet tarpusavyje jie dar kalbėjosilenkiškai.Tik kunigaikštis Povylas Puzina visadakalbėdavo lietuviškai ir kitus raginobūti „pilnais lietuviais“. Enrikas Bukauskasnet pranašavo būsiant po 50 metųir lietuvišką operą. Suskato vienas kitasruošti ir mokslinę literatūrą. Pr. Lipstavičiaišdėstė mineralogiją, kurią vėliau J.Šliupas atspausdino „Aušroje“ /1883 m./,pavadinęs „Žemės turtų aprašymu“.Autorius po 1863 m. sukilimo pate-Moksleivių sąjūdžio pusamžis„Aušrinės“ 100-mečiui skirtąją parodą atidaro Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos direktoriaus pavaduotojas Povilas Saudargas,parodos ekspozicijos autorė Senosios periodikos skyriaus vedėja Aida Grybienė, sėdi iš kairės – svečias iš AliaskosRobert Worthington, dainininkas Danielius Sadauskas ir Zanavykų draugijos pirmininkas Albinas Vaičiūnasko katorgon. Kitas Maskvos studentas,Leonas Daraškevičius rašė geografiją,apie „gaspadorystę“ ir apie tai, „ką tėvasmano tėvui pasakojo“. Juozas Savickisiš Telšių parašė pasaką „Kada šventiejipo žemę vaikščiojo“. Ta pasaka, pasakM. Biržiškos, buvusi atspausdinta Tilžėje/Mitteilungen der litauischen litterarischenGesellschaft/. Buvo dar studentasAnt. Medekša, kuris mėginęs rašyti Lietuvosistoriją. Prie tos studentų grupėsdėjosi tada net kai kurie studentai išMinsko srities, kurie laikė save lietuviaisir norėjo mokytis lietuviškai.Tie žybsniai jau rodė naują Lietuvosstudentijos posūkį. Bet dar ligi 1863–1873 m. studentai lietuviai nesiskyrėnuo lenkų. Tik Muravjovo režimui sustiprėjusir uždraudus lietuvių spaudą,o sulenkėjusiems bajorams ir lenkamstuo pasinaudojus, lietuviai studentaiMaskvoje ryžosi susiburti skyrium,būtent tie, kurie lietuviškai tekalbėjoir savo kalbą puoselėjo. Tokių „drąsuolių“atsirado apie septynetą. Jų tarpešiaulietis matematikas Pranas Šimkevičius/nuo Kaltinėnų/, Gabrielis Petrulis/Petrulevičius/, medikas nuo Vabalninko,Augustinas Paškevičius, medikasnuo Grinkiškio, Petras Morkūzas irBotyrius, abu bene filologai ir dar trysar keturi studentai iš Suvalkijos.Šitas būrys net buvo sumanęs apeitiMuravjovo lietuvių spaudos draudimąir kur nors Rusijoje spausdinti lietuviškasknygeles.Lietuviška kryptis subrendo studentijostarpe atvykus Maskvon J. Basanavičiui/1881–82/, J. Jablonskiui,Sketeriui, Buivydžiui, Vilkutaičiui,Ant. ir Pr. Mašiotams, Jasinskui, Ant.Kraučūnui, Rugiui, Tercijonui, Karosui,Iš atsiminimų apie „Aušrinę“S. Matulaičiui, A. Vileišiui, J. Kriaučiūnui,B. Batusevičiui, Rasvickui, Polujanskui,Barsevičiui, Moigiui, Čepuliui,Januševičiui, Macikevičiui, Petruliui,Lozoraičiui, P. Matulaičiui, Kriščiukaičiuiir kt. Buvo tada sukurta ir slaptadraugija, o Jablonskis (Obelaitis) visusmokė lietuvių kalbos. To būrio pastangomisišėjo ir „Aušra“, nuo kurios sauvardą pasiėmė ir „Aušrinė“, lyg ir tęsdamatoliau jos darbą, kad ir kitokiųapystovų sąlygose.Kaip matome, sąjūdis jau buvo pajėgus.Maskviečiai studentai patraukėtada savo pusėn ir Varšuvos studentus.Vincas Kudirka buvo ypatingai Jablonskioištrauktas iš lenkiškos įtakos ir ligisavo amžiaus pabaigos jau „ėjo Lietuvoskeliu“.Tačiau vis dar buvo protarpių tamesąjūdyje, net pakrikimų. Politinės sąlygosbuvo labai nepalankios bet kokiamveiklos stiprėjimui. Tai šen, tai ten jiatsiliepė ir student kolonijose užsieniuose.Paryžiuje prieš 1900 metus lietuviaisusibūrė draugijoje „Želmuo“,o vėliau „Lituania“. Pastarojoje nariaibuvo Mykolas Romeris, skulptoriusVivulskis, Ben. Audra /atvykęs iš Šveicarijos/,tapytojas Buiko, vėliau TadasIvanauskas ir kt.Moksleivių sąjūdžiu buvo susirūpinęsir V. Mickevičius-Kapsukas, buvęstada užsieniuose. Drauge su J. Biliūnu,kurs studijavo Leipcige, jis išleido kelis„Draugo“ numerius /1904/. Lyg nujausdamasartėjančią Rusijoje revoliuciją, jiskvietė pasukti į klasinės kovos kelią.Revoliucija įvyko. Moksleiviai įsijungėį ją. Daugelis nukentėjo. Kiti išsiblaškėduonos ieškodami po imperiją,prarasdami ne tik ideologinius, bet irtautinius ryšius. Carinė reakcija siautėjo,ypatingai „inorodcų“ /kitataučių/Gedimino Zemlicko nuotraukossrityse. Tačiau moksleivijos skaičiaiaugo ir gimnazijose, ir seminarijose, iruniversitetuose. Buvo pagaliau grąžintaspauda. Kad ir dar skursdama, ji nepaliovėėjusi, plėtėsi, dalijosi srovėmis.Veikė čia senieji kadrai. Bet reikalingosbuvo pamainos.Tuo tarpu po revoliucinės audrosreakcijos įtūžyje moksleivija lygpaliego. Atsimenu tą atlyžimą tarpMarijampolės /Kapsuko/ gimnazistų1906–1908 metais. Prieš tai mes,vyresnieji, būrėmės į slaptas kuopeles,kolektyviai svarstėme revoliucijosproblemas, skaitėme ir aiškinomėsErfurto programą, komunistų manifestąir t. t. Paskui tos kuopelės iširo, pasikeitėdėmesio objektai, atsirado „astronomai“ir kitų mokslų net avantiūrų ieškotojai,pagaliau net „šikšnosparniai“. Tuo vardumes praminėme naktibaldas.Jau 1908 metais randame pranešimų„Vilniaus žiniose“ apie moksleivijospakrikimą, indiferentiškumą,siaurą akademizmą. Atlyžo net įkarštisdainuoti ir vaidinti, juoba kad mokyklųadministracija uždraudė dalyvautidraugijose, kurios ruošė viešus„vakarus“. Tų apystovų paveikti, mestada keli Marijampolės gimnazijosvyresnieji mokiniai sumanėme nuo1908 m. tai aplaidžiai pasipriešinti,išleisdami slaptą laikraštėlį, pavadintą„Mokinių Draugu“. Jo išėjo 14 hektuografuotųnumerių. Tiesa, dėl to mespakliuvome į žandarų rankas, ir išvytiiš gimnazijos, buvome teisiami. Bet taijau atskira tema.Kaip tuomet atžymėjo viešoji spauda/plg. „Vilniaus žinių“ 1908. Nr. 19ir 64/, toks sumanymas turėjo „pakeltidvasią“, pažadinti prie visuomenėsdarbo, nurodyti lavinimosi kelius užmokyklos sienų, iškelti kas nedora, kasGedimino Zemlicko nuotraukosPėdsakaiyra melas, nurodyti paklydimus, nes tikper „šviesą ir kovą nueisim prie laisvės irgeresnio būvio“. Buvo taip pat pažymėta,kad moksleiviai esą pakrikę, išklydę vienassau, kitas sau... o paklydusį vilką iršuo kandąs. Todėl kviesta „nemindžiotito daigelio apleistoje dirvoje, kad sveikasužaugęs išduotų ir sveikus vaisius“.Jaunimas turįs užaugti tikrais švietėjais,kelrodžiais, žibintais dabartinio gyvenimotamsybėje...“Panašiais uždaviniais tada buvosusirūpinęs ir maskviečių studentųbūrelis. Jų užmojis buvo jau daugplatesnis. Tačiau jam buvo prikištaskvietimas į smulkųjį kultūrinį darbą,kurs atrodė dar kaip nusikaltimas„prieš didįjį judėjimą visuomenėje“.Bet tų pačių 1908 m. pabaigoje paleistasatsišaukimas „Vilniaus žiniose“/XI. 11/ palankiai pažadino to metomoksleiviją. Maskviečių sumanyta tamreikalui konferencija neįvyko, bet taspats studentų būrelis Šiaulių gegužinėje1909 m. pagaliau laimi ir nutaria leisti„Aušrinę“ kaipo priedą prie „Lietuvosžinių“, tuomet vadinamųjų „pirmeivių“organo. „Vilniaus žinios“ tada paliovėėjusios.Kai pasirodė pirmasis „Aušrinės“numeris 1910 metų vasario 12 d., ašbuvau bebaigiąs gimnaziją ir pajutau,kaip vešliai išaugo mano kančių kūdikis„Mokinių Draugas“. Jis tapo drauguvisam Lietuvos jaunimui.Kaip budintojas arba žadintojas tasleidinys tada teturėjo bendrą pobūdį.Bet jau pirmame numeryje redakcijapareiškė, kad „Aušrinė“ būsianti „giliaidemokratiška“ ir kad jos idealas būsiąstas „dar tolimas Laimės žiburys, dėlkurio jau kovoja viso pasaulio skriaudžiamieji“.Tiesa, vyresnieji studentai, kuriejau buvo susidarę savo socialinępasaulėžiūrą, skeptiškai sutiko tąbendrą tautinį žadintoją. Jų požiūriumoksleivija nesudaranti kokiosatskiros visuomenės grupės su savitaisinteresais. Tačiau gimnazistai iš pirmųdienų entuziastiškai sutiko „Aušrinę“ir visose vidurinėse mokyklose pradėjogrupuotis aušrininkų kuopelės. Iškorespondencijų, kurios pirmuosenumeriuose pasipylė iš Senapilės/Marijampolės/, iš Mintaujos, Liepojos,Šiaulių, Panevėžio, Suvalkų, taip patiš universitetinių miestų – Maskvos,Petrapilio, Kijevo, Dorpato /Tartu/, net išBelgijos, Šveicarijos, Paryžiaus, žodžiu išvisur, kur tik buvo lietuvių moksleivių, –susidarė jaudinantis visuotinėsliteratūros jaunimo mobilizacijosvaizdas. Dar nebuvo aiškiai pasakyta,kur ir kaip turės eiti ta išbarstytabūsimoji Lietuvos inteligentija. Ji turėjodar tik burtis būsimųjų kovų keliamsieškoti. Ta platesnė „Aušros“ bangaturėjo „plisti savosios žemės grioviaisir grioveliais nauja galinga srove“. Dėlto reikėjo patiems šviestis, lavintis ir netik lavintis, bet ir jungtis į visuomenę,į liaudį, suprasti jos rūpesnius, su jasuartėti, ją šviečiant ir jai talkaujant.Pats antraštinis obalsis formulavotuos užmojus žinomu ketureiliu:„Į darbą broliai vyrs į vyrąŠarvuoti mokslu įstabiu,Pasimsim arklą, knygą, lyrąIr eisim Lietuvos keliu“.Pati to meto atmosfera pirmajame„Aušrinės“ straipsnyje buvo pavaizduotatokiais žodžiais:„Dar skęsta padangė nakties globoje.Juodi tamsūs šešėliai supančiojogyvenimą ir nutildė garsus. Dar pilkirūbai kaip stora žievė kloja ir migdinažemę. Dar aplinkui slėpininga tyla…Nukelta į 16 p.

6 Mokslo Lietuva2010 m. kovo 4 d. Nr. 5(427)KūrybaDonatas BanionisFrancisko Gojos kapričų pasaulyjeVilniaus paveikslų galerijojeprieš atidarant tarptautinę dailėsparodą Francisco Goya. LosCaprichos, teko kalbinti mūsų žymųjįteatro ir kino aktorių Donatą Banionį,F. Gojos vaidmens atlikėją Defa kinostudijosvaidybiniame filme Goja, arbasunkus pažinimo kelias pagal žinomovokiečių rašytojo Liono Foichtvangerio(Lion Feuchtwanger) romaną. Laukdamasiš Latvijos nacionalinio dailėsmuziejaus atvežtos parodos atidarymoaktorius minutėlei prisėdo ant kėdėsįvadinėje parodos salėje, atrodė susimąstęs,nugrimzdęs į prisiminimus.Estampuose šėlojo Gojos šmėklos:paleistuviai, ištvirkėliai, savanaudžiaimiesčionys, lupikautojai, apsimetėliai,mokslinčiai su asilų ausimis ir patiklūsklausytojai, tariami mokytojai ir darkvailesnėmis fizionomijomis jų mokiniai,fatališkos kurtizanės. Tai pačiaikategorijai priklauso melagiai, lengvatikiai,jauni dabitos ir ne mažiau juokingiseni gašlūnai – šio pasaulio blogybių irkvailybių skaičių didinančių personažųkaleidoskopas. Veikiausiai visų epochųžmonėms pažįstamas godumo, tuščioapsimetimo, nedovanotino patiklumoir paprasčiausio bukumo pasaulis.Prastuomenės neišvengiamos palydovėsgudrios burtautojos, ateities spėjikėsir tiesiog raganos – ant šluotos ir bešios keliavimo erdvėlaikyje priemonės.Irstančios Madrido visuomenės, aukštuomenėsir prasčiokyno, prototipai,dvasinio nuopolio padarinys. Įdomiausia,kad šiose XVIII a. pabaigos–XIXa. pradžios demaskuotose Ispanijosblogybėse nesunkiai atpažįstame irmūsų laikų žmogiškąsias silpnybes(gal jos amžinos nuo Adomo ir Ievos?),kartais savo aplinką ir iš dalies pačiussave, nors prisipažinti gal nebūtų labaipaprasta.Tai štai visas šis kapričų dūksmasDonatą Banionį, regis, nelabai jaudino,bent tą trumpo atokvėpio akimirkąprieš parodos atidarymą, kai žymusismūsų aktorius minutėlei kitai prisėdosusikaupti. Reikėjo tam tikro įžūlumo,norint sudrumsti tylą ir aktoriųprakalbinti.Aktorius Donatas Banionis parodos atidarymo akimirkąMokslo Lietuva. Gerbiamasis DonataiBanioni, suvaidinęs Franciską Gojąpo didelės pertraukos vėl turite progospasinerti į didžio ispanų dailininko vaizdiniųpasaulį. Kokį jausmą patiriate šiojeparodoje?D. Banionis. Jaudulys yra, galvojaunet nevažiuoti į parodos atidarymą.Vis dėlto atėjau, žiūriu. Televizijosekrane dabar kaip tik rodo ištraukasiš filmo Goja, kuriame teko atlikti didžiodailininko vaidmenį. Jau 40 metųpraėjo, kai tame filme nusifilmuota1970 metais.ML. Būtų įdomu,jeigu primintumėtebent kai kurias to įvykioperipetijas.D. Banionis. Šįfilmą pastatė buvusiosVokietijos DemokratinėsRespublikos Defakinostudija kartu suLenfilmu. Operatoriusbuvo iš Lenfilmo, orežisierius KonradasVolfas (Konrad Wolf) –iš Defa. Jam jau amžinąatilsį.Nežinau, kuo remdamasisKonradas Volfasnusprendė, kad ašturiu vaidinti FranciskąGoją, bet jis manepakvietė. Buvau labaisujaudintas ir nudžiugęs.Prieš tai nemažaisuvaidinau įvairiuosefilmuose, bent 20 ar 30vaidmenų. Tarp kitųvaidmenų – Vaitkųrežisieriaus VytautoŽalakevičiaus filmeNiekas nenorėjo mirti(1965), žvalgo LadeinikovovaidmenįSavos Kulišo filme Nesezono metas (1968),vaidinau M. Kalatozovofilme Raudonojipalapinė (bendrasTSRS ir Italijos kinoprojektas, kur patyriaulaimę padirbėtisu tokiais aktoriaisk a i p Š . K o n e r i s ,L. Vanukis, P. Finčas),G. Kozincevo filmeKaralius Lyras. Bentjau šioje kino pasauliodalyje buvau žinomas.ML. Tačiau menininkų ligi tol Jumsvaidinti nebuvo tekę?D. Banionis. Ne, menininkų neteko.Man ligi šiol paslaptis, kodėlKonradas Volfas mane pakvietė Gojosvaidmeniui, kas lėmė jo pasirinkimą.Šio režisieriaus nepažinojau. Tuo metufilmavausi Leningrade, dabartiniamePeterburge. K. Volfas su žmona ir darkeliais DEFA kinostudijos darbuotojaisatvyko į Leningradą ir pakvietė manepasikalbėti pas Lenfilmo direktorių.Veikiausiai K. Volfas mane pasirinkoiš matytų filmų. Tuo metu jau buvaugavęs du tarptautinius apdovanojimus,tad režisieriui nebuvau naujokas kine.Su dideliu pasisekimu daugelio šaliųekranuose buvo rodomas režisieriausVytauto Žalakevičiaus filmas Niekasnenorėjo mirti. Karlovy Vary kino festivalyje1966 m. tuometėje Čekoslovakijojeuž pagrindinį vaidmenį tamefilme buvau įvertintas aukščiausiu apdovanojimu.Galimas dalykas, kad šisvaidmuo padarė įspūdį ir K. Volfui.ML. Ar jautėte principinį skirtumą,kai teko vaidinti per prievartą kolūkiopirmininku tapusį buvusį „miškinį“ Vaitkųfilme „Niekas nenorėjo mirti“, žvalgąLadeinikovą režisieriaus S. Kulišo filme„Ne sezono metas“ ir štai dailininko,genialaus kūrėjo Francisko Gojos vaidmuo?O gal to principinio skirtumo irnėra, nes visur veikia žmonės, asmenybėskonkrečiame istoriniame laike ir užduotoseaplinkybėse?D. Banionis. Kiekvieną vaidmenįreikia kurti remiantis konkrečia tovaidmens biografija, gyvenimu, charakteriuir t. t. Juk nevaidini tą patįvaidmenį visuose spektakliuose ir filmuose.Gavęs vaidmenį išstudijuodavauvaidinamo asmens gyvenimą, charakterįir kitus jam būdingus dalykus.Kuriant vaidmenį labai daug reiškiarežisierius: teatre – Juozas Miltinis,kuriant vaidmenis kine – konkrečiųfilmų režisieriai. Konradas Volfas visdėlto nebuvo tokio lygmens režisieriuskaip Miltinis. Man jis pasirodė schematiškas,po Miltinio gal net pernelygvokiškai sausas.ML. Po tokio teatro „tirono“ kaip JuozasMiltinis visi kiti režisieriai tikriausiaibuvo tik „cukriniai avinėliai“?D. Banionis. Jeigu Miltinį laikytumetironu... Tironu jo nevadinu, manjis – reiklus ir principingas menininkas.Todėl visą plejadą žymių aktorių„Nuskrido“. Iš „Kapričų” ciklo Nr. 61. 1806/07 m. „Vienas kitą...“. Iš „Kapričų” ciklo Nr. 77.1806/07 m.„Nebuvo kitos išeities“. Iš „Kapričų” ciklo Nr. 24.1806/07 m.„Jos jau turės ant ko atsisėsti“. Iš „Kapričų” cikloNr. 26. 1806/07 m.

2010 m. kovo 4 d. Nr. 5(427) Mokslo Lietuva 7KūrybaGedimino Zemlicko nuotraukosBulgarijos Respublikos Nepaprastasis įgaliotasis ambasadorius LietuvojeJ.E. Ivan Pentchev Dantchev patikino Donatą Banionį, kadBulgarijoje jis yra labai gerbiamasir išugdė, Panevėžio dramos teatrąsukūrė. Šiems laikams toks teatras visainetinka, nes dabar reikia „teatrinio“teatro, paviršutiniško ir lėkšto. O Miltinioteatras – gyvenimo atskleidimas,pati gyvenimo esmė. Jokių štampų irteatrinių fokusų.ML. Teatro fokusai Jums neįdomu?D. Banionis. Dabar teatruose ištisaiteatriniai fokusai, bet per jų gausumąnegali suprasti personažo.ML. Ne paslaptis, kad Miltinis buvolabai sudėtinga, „sunki“ asmenybė. Sujuo dirbti daugeliui net talentingiausiųaktorių buvo labai sunku, kai kuriemsnet dramatiška. Tai labai įtaigiai perteiktadokumentiniame filme, kuriamenufilmuoti Miltinio repeticijų momentaistatant Volfgango Borcherto pjesę „Lauke,už durų“. Klausimas toks: ar bet kuriospriemonės yra geros, priimtinos siekiantmaksimalaus rezultato mene?D. Banionis. Miltinis žinojo, kądaro, kokio rezultato reikia siekti ir išmūsų išreikalaudavo. Žmogus, kurisdar prieš Antrąjį pasaulinį karą turėjogalimybės mokytis ir tobulintis Paryžiuje,Šarlio Diuleno (Charles Dullin)studijoje, labai gerai suvokė, kas yrarežisūra ir koks turi būti teatro vadovas.Garbinu Juozą Miltinį ir visiškai jįpalaikau, nors kai kas gal kitaip mano.Miltinio reiklumas ir griežtumas išmanęs padarė garsų aktorių. Jis nuolatkaldavo: „Donatai, tu čia save vaidini,įsigilink į personažą, atskleisk jo vidų,jo komplikuotą gyvenimą. Pamėginksuvokti, kodėl jis pasielgė būtent taip,kodėl nusižudė“... Paviršutiniškais fo-Donatas Banionis su parodos koordinatoriumi Skaisčiu Mikulioniu ir savo sūnumirežisieriumi Raimundu Banioniukusais, kaip dabar įprasta teatre, visųtų svarbių psichologinių niuansų atskleistineįmanoma.ML. Grįžkime prie Jūsų kurtojo FranciskoGojos vaidmens. Kiek giliai galėjotesusipažinti su XVIII–XIX amžių sandūrosIspanija, F. Gojos paveikslais ir kitais dalykais,į kuriuos neįsigilinus, nesuvokus sunkubūtų kurti tokį sudėtingą personažą?D. Banionis. Žinoma, stengiausisusipažinti, kiek mano sąlygomis buvoįmanoma. Į Ispaniją nenuvažiavau,garsiųjų Ispanijos muziejų ir miestųneaplankiau. Tarybų Sąjungos ir frankistinėsIspanijos politiniai santykiaibuvo labai blogi. Prisimenu, mane sukrėtėF. Gojos Kapričai, kuriuos matomeir šiandien atidaromoje parodoje.Beje, režisierius K. Volfas kurdamasfilmą labai didelį dėmesį skyrė būtentšiems genialaus dailininko darbams.Išskyrė graviūrą Proto miegas gimdopabaisas, kaip tam tikrą raktą į Gojosvaidmenį.ML. J. Miltinio keltieji aktoriams reikalavimaiJums taip pat turėjo pasitarnautikuriant ir šį vaidmenį.D. Banionis. Suprantama, kad pasitarnavo.Jaučiau didelę atsakomybęir jaudulį imdamasis šio vaidmens.Kai filmavimas turėjo vykti Berlyne,kalbinau J. Miltinį vykti kartu, manlabai reikėjo jo patarimų. Būčiau jautęsislabiau užtikrintai, bet Miltinispasakė, kad yra režisierius, atsakingasuž filmą, ir aš turįs veikti pagal jo reikalavimus.J. Miltinis man būtų buvęs labaireikalingas ir rengiantis vaidmeniui,ir filmavimo metu. Kad ir minėtasisofortas Proto miegas gimdo pabaisas.Juk tos pačios priežastys, kurios gimdoproto vaizdinius, yra ir meninėskūrybos šaltinis. Neabejoju, kad filosofiškaJ. Miltinio prigimtis ir jo darbosu aktoriais sistema čia būtų turėjusikur atsiskleisti. Režisierius KonradasVolfas į gilesnius filosofavimus su aktoriaisnesileido.ML. Ispanija filmo „Goja“ kūrėjamsbuvo neprieinama, tad kur vyko filmavimas?D. Banionis. Filmavomės įvairioseEuropos šalyse. Pradėjome Leningrade,o Ispaniją, Madridą filmavomeDubrovnike tuometėje Jugoslavijoje,taip pat kitose šalyse. Teko prisitaikytiprie aplinkybių.ML. Vargu ar Ispanijos žiūrovus galėjofilmas „Goja“ pasiekti. Per spaudoskonferenciją teko užduoti šį klausimąIspanijos Karalystės nepaprastajam irįgaliotajam ambasadoriui Lietuvoje JoséLuis Solano Gadea. Jo Ekscelencija atsakė,kad šio filmo jam neteko matyti.D. Banionis. Labai abejoju, kad ispanaibūtų galėję tą filmą pamatyti, nesTarybų Sąjungos politiniai santykiaisu Ispanija buvo labai įtempti. Be to,filmą statė vokietis iš Rytų Vokietijos,tad visos aplinkybės mums tuo metubuvo labai nepalankios.ML. Kaip tas filmas buvo įvertintastose šalyse, kuriose buvo parodytas?Vaidmenį gerai įvertino kinoDailininko autoportretas. Iš „Kapričų” ciklo Nr. 1. 1806/07 m.kritikai, ypač mane sujaudino labaipalankus rašytojo L. Foichtvangerionašlės įvertinimas. Ji pripažino, kadnors mano išvaizda ne visai atitiko josįsivaizduojamo realaus Gojos išvaizdą,bet personažą suvaidinau subtiliai irgalingai. Galbūt tas išorinis ir vidinisneatitikimas tarp vaidmens ir originalokaip tik ir atskleidė jų gilų vidinįryšį, nes Gojos imituoti negalima –reikia atkurti su visomis ydomis irprivalumais…Mano vaidmuo buvo įvertintasaukščiausia VDR nacionaline Menopremija. Vėliau teko skaityti knygą apieKonradą Volfą, kurioje jis rašo: „Filmui„Goja“ labai pasisekė, kad radome lietuviųaktorių Donatą Banionį – tikrąmenininką, kuris iš pat pradžių buvorimčiausias kandidatas pagrindiniamvaidmeniui ir visose stadijose puikiaitai įrodė. Labai greitai radau kontaktąsu šiuo nepaprastai talentingu, santūriuir giliai mąstančiu aktoriumi, absoliučiaisuvokiančiu tą milžinišką atsakomybę,kurią mes patys drauge prisiėmėme.“Buvo malonu tokį vertinimą perskaityti.Su režisieriumi Konradu Volfu irfilme nusifilmavusiais aktoriais teko dalyvautišio filmo premjerose daugelyješalių – nuo Prancūzijos iki Japonijos.Filmą pristatant Hamburge didžiulėšvieslentė skelbė, kad filme vaidina pasaulinėkino žvaigždė Donatas Banionis.Kitą dieną skridome į Zulto salą, išvykąorganizavo salos valdytojas. Prieš skrydįbuvome paprašyti nusifotografuotiprie mus turėjusio nuskraidinti salosvaldytojo asmeninio lėktuvėlio. Grįžęsį Hamburgą pamačiau laikraštyje savonuotrauką prie lėktuvo su užrašu, kad įfilmo Goja premjerą Donatas Banionisatvyko nuosavu lėktuvu.ML. Jeigu dabar tektų imtis tokiomasto dailininko vaidmens, ar daug kąkitaip darytumėte?D. Banionis. Dabar visai kitosgalimybės ir vaidmeniui ruoščiausivisai kitaip. Juk gyveni, įgauni patirties.Prieš 40 metų daugiau klausiau, kąsako režisierius, stengiausi vykdyti joreikalavimus, o nuo savęs ne kažin kągalėdavau pridėti.ML. Dabar parodytumėte kietesnįcharakterį?D. Banionis. Nežinau, ar reikėtų rodyticharakterį. Manau, ir šiandien labaidaug kas priklausytų nuo režisieriaus.Be gero režisieriaus gero vaidmens nesukurčiau.Teatro ar kino meno kūriniogimimui vadovauja režisierius.Kalbėjosi Gediminas ZemlickasLDM Vilniaus Paveikslų galerijos iliustracijos„Dievotasis amatas“. Iš „Kapričų” ciklo Nr. 70.1806/07 m.„Plonai verpia“. Iš „Kapričų” ciklo Nr. 44.1806/07 m.„Kokia auksaburnė!“ Iš „Kapričų” ciklo Nr. 53.1806/07 m.„Proto miegas gimdo pabaisas“. Iš „Kapričų”ciklo Nr. 43. 1806/07 m.

8 Mokslo Lietuva2010 m. kovo 4 d. Nr. 5(427)ŠaltiniaiarbaBaltasis šviesoraščio metraštininkas,Penki vakarai su BernarduPradžia 2009 m. Nr. 15Sandėris suraudonuoju velniujam buvo neįmanomasGal džiaugėsi mokančiu klausytispašnekovu, o gal jausdamas,kad jam labai nedaugatseikėta gyventi, V. Valatka atviravoBernardui, kalbėdamas įvairiausiomistemomis: apie miškinius ir girinius,apie Mačernį, savo pirmtaką Telšių Alkosmuziejaus įkūrėją ir pirmąjį direktoriųpoetą Praną Genį (1902–1952).Telšiuose jis 1931 m. įsteigė Žemaičiųsenovės mėgėjų draugiją Alka, kuri veikėiki lemtingų 1940 metų, 1932 m. –Alkos muziejų. 1934–1935 m. surengėkompleksinę ekspediciją į Drobūkščiųkaimą, iš kurio į Alkos muziejų atgabenopenkis vežimus eksponatų. Buvotikra Telšių kultūrinio gyvenimo siela.Naciams užėmus Lietuvą P. Genys vežiojovertingiausius Telšių Alkos muziejauseksponatus ir slapstė pas kaimųgyventojus. Siekė apsaugoti, kad naciainekonfiskuotų ir neišvežtų. Vėliau visitie eksponatai sugrįžo į muziejų. O jukpo sunkios ligos iškamuotas P. Genysnevaldė abiejų kojų, jokie gydymainepadėjo.Dar prieškariu šis energingas visuomenininkas,kultūros veikėjas irpoetas tvirtino parašęs 5000 eilėraščių,o spėjo išleisti tris poezijos knygas:Džiugo varpai (1929), Atnašavimai(1935) ir Rūpintojėliai (1941). Spaudoje1944 m. šmėkštelėjo žinutė apie netrukuspasirodysiančią naują poezijosknygą Saulėgrąžai, kurioje turėjo pasirodytiRainių poema, skirta šiurpiaitragedijai Rainių miškelyje 1941 m.birželį. Rinkinys nepasirodė, rankraštisdingo be pėdsakų.Užėjus sovietams kaip Vydūno pasekėjasir patriotas P. Genys neilgai dirbomuziejaus direktoriaus pareigose,nesjo pažiūros iš esmės kirtosi su naujossantvarkos reikalavimais. 1945 m.P. Genys buvo pašalintas iš savo įkurtojomuziejaus Alka direktoriaus pareigų,jam įsakyta per 48 valandas apleistiTelšius. 1945 m. gegužės 1 d. muziejausdirektoriumi buvo paskirtas poetas,pedagogas, visuomenės veikėjas ir knygųleidėjas Butkų Juzė (1893–1947),kuriam muziejuje teko įrenginėti tarybiniamgyvenimui pavaizduoti skirtąskyrių. Butkų Juzė netrukus mirė dėlkepenų ligos.Archeologas Vitas ValatkaP. Genys apsigyveno Plungėje irtoliau rašė eilėraščius, bet niekam nerodė.Nuolat jautė virš savęs pakibusiągrėsmę. Tiesa, jam buvo pasiūlyta mainaisuž būsimą gerą darbą rašyti eilėraščius„nauja dvasia“. Vydūno sekėjuitoks sandėris buvo svetimas. Nesutikoparduoti velniui dūšios, bet velniaspats atėjo. 1951 m. P. Genys buvo suimtas,apkaltintas antitarybine veikla.Užkliuvo poezijos knyga RūpintojėliaiBernardo Aleknavičiaus nuotraukosir laikraštyje Žemaičių žemė 1943 m.išspausdinta poemėlė Rainiai. Buvosiejamas ir su karo metais pasirodžiusiaknygele Žemaičių kankiniai. Abiejųkojų nevaldęs P. Genys buvo nuteistaskalėti 25 metus, išvežtas į Macikų stovykląŠilutės rajone, kur neaiškiomisaplinkybėmis 1952 m. mirė.Suvedė DonelaitisDonelaitis Bernardą suvedė suetnografe habilituota daktare Angele,Vyšniauskaite (1919–2006). Ji rašė irtuos dalykus, kurie siejosi su Donelaičiogyvenamąja aplinka ir jo laikais.Leisdamas knygą Donelaitis irmes Bernardas susipažino su iškiliamokslininke ir kuo toliau, tuo labiaustiprėjo jų draugystė. Mat Bernarduivisi zanavykai jau savaime yra draugai,o A. Vyšniauskaitė juk zanavykė. Tiesa,gimusi Kapsuose, Skriaudžiuose, o užaugusiZanavykuose, mokėsi Sintautųpradinėje mokykloje, Šakių Žiburio irMarijampolės Rygiškių Jono gimnazijose.1939 m. literatūrą pradėjo studijuotiVytauto Didžiojo universitetoHumanitarinių mokslų fakultete, kurįperkėlus į Lietuvai sugrąžintą Vilnių,mokslus tęsė jau Lietuvos sostinėje.Vilniuje mokslininkė gyvenoTverečiaus gatvėje, netoli, Žirgo gatniauskaitėapgynė habilitacinį darbą išlinininkystės papročių ir inventoriaustyrinėjimų.Sunku rasti etninės srities mokslo,kultūros ar visuomeninės veiklos barą,kuriame nesireiškė žymioji mokslininkė.Buvo Vytauto Didžiojo universitetoprofesorė, Lietuvių katalikų moksloakademijos akademikė, ValstybinėsJono Basanavičiaus premijos laureatė,Etninės kultūros globos tarybos prieLR Seimo narė ir ekspertė, Vilniausmiesto savivaldybės Pavadinimų suteikimokomisijos narė. NepakeičiamaKraštotyros, Lietuvai pagražinti, Tėviškėspažinimo, Ethos draugijų narė.Lietuvos valstybės įvertinta Lietuvosdidžiojo kunigaikščio Gedimino IVlaipsnio ordinu.Kaip galima pamiršti, kad A. Vyšniauskaitėviena pirmųjų pakėlė balsąprieš buvusio Vilniaus krašto lenkinimą,lietuviškų mokyklų uždarinėjimą.Argumentavo kartu su Vaciu Miliumibei Lietuvių kalbos ir literatūros institutodarbuotojų etnografinių ekspedicijųmetu surinktąja medžiaga.Atitinkamas raštas buvo įteiktas tuomečiamLietuvos mokslų akademijosviceprezidentui Juozui Žiugždai,pastarasis duomenis perdavė švietimoministrui Mečislovui Gedvilui. Taisduomenimis pasinaudojo rašytojasAntanas Žukauskas-Vienuolis.Nuo 1944 m. rudens iki 1947 m.Lietuvoje buvo 150 lenkiškų mokyklų.Repatrijavus lenkams į Lenkiją Lietuvojeprasidėjo kova prieš lietuviškąjį„buržuazinį nacionalizmą“. Kuo pasireiškė?Lietuvoje buvo padvigubintaslenkiškų mokyklų skaičius: 1947 m.rudenį Lietuvoje jau veikė 255 lenkiškosmokyklos ar klasės, o jose mokėsi25 451 mokinys – taip teigiama lenkųkalba išleistoje Vilniaus enciklopedijoje(Wileńska encyklopedia.1939–2005.Opracowal Mieczyslaw Jackiewicz.Wydanie I. Warszawa: Ex libris. GaleriaPolskiej Książki Sp. 20.0. 2007, 578 p.).Lenkiškomis buvo verčiamos ir kaikurios lietuviškos mokyklos.A. Vyšniauskaitės, V. Miliaus, Lietuviųkalbos ir literatūros institutomokslinių bendradarbių surinktaisduomenimis apie nepagrįstą lietuviškųmokyklų uždarinėjimą Vilniaus kraštepasinaudojo rašytojas A. Žukauskas-Vienuolis. Jis pradėjo rinkti parašusdėl Vilniaus krašto lenkinimo, lietuviškųmokyklų uždarinėjimo. 1956 m.lapkričio 4 d. LSSR ministrui pirmininkuiMotiejui Šumauskui įteiktąjįraštą pasirašė rašytojai A. Žukauskasvėjegyveno ir Bernardo sūnus, tadlankydamas sūnų apsilankydavo irpas Vyšniauskaitę. Žinoma, jeigupasitenkintume tik šia informacija,būtume labai neteisingi lietuvių tradicinėskultūros tyrinėtojos atžvilgiu.Priminsime, kad 1943 m. kovo 17 d.vokiečiai uždarė Lietuvos aukštąsiasmokyklas, bet jos ir toliau darbą tęsėnelegaliai. A. Vyšniauskaitės diplominiodarbo vadovas buvo Vincas Mykolaitis-Putinas,diplominis darbasGamtos pradai V. Krėvės kūryboje buvosėkmingai apgintas ir A. Vyšniauskaiteiišduotas Vytauto Didžiojo universitetobaigimo diplomas. Tačiau sovietmečiukaro metų diplomai nebuvo pripažinti,A. Vyšniauskaitei teko perlaikyti kone40 disciplinų egzaminus, taip pat irvalstybinius. 1955 m. Maskvoje apgynėmokslų kandidato disertaciją, josvadovu buvo profesorius P. Kušneris.A. Vyšniauskaitė tapo antrąja po V. Miliausetnologe, kuri šios srities mokslinįlaipsnį įgijo sovietmečiu.1948–1993 m. dirbdama Lietuvosistorijos instituto Etnologijos skyriujetapo 11 monografijų autore ar bendraautore,parašė per 700 moksliniųir mokslo populiarinimo straipsnių,vadovavo keliolikai disertantų. Lietuvaiatkūrus nepriklausomybę A. Vyš-Gedimino Zemlicko nuotraukaTelšių „Alkos“ muziejaus įkūrėjo PranoGenio ekslibrisas „Rūpintojėliai“Vienuolis ir Vincas Mykolaitis-Putinas,dailininkas prof. Antanas Gudaitis,kompozitorius prof. Balys Dvarionas,dainininkas prof. Kipras Petrauskas,rašytoja Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė,skulptorius prof. Petras Aleksandra-

2010 m. kovo 4 d. Nr. 5(427) Mokslo Lietuva 11enciklopediją Lietuva, kurios pirmasistomas jau sulaukė palankių visuomenėsatsiliepimų.Gerų žodžių vertas ir MažosiosLietuvos enciklopedijos leidimas. Skaitytojuspasiekė paskutinis, ketvirtasisšios regioninės enciklopedijos tomas.Sėkmingas šio projekto užbaigimas galpaskatins instituto kolektyvą pažvelgtiir į kitus Lietuvos regionus, galbūt irį didžiuosius miestus. Čia enciklopedijųleidėjų lauktų dar daug neartųdirvonų.Gražiai įsibėgėja ir sumanyta knygųserija moksleiviams apie Lietuvą,išleista vertingų visuomenės, gamtosir technikos mokslų monografijų, filologiniųir terminų žodynų, aukštųjųmokyklų vadovėlių, mokslo populiarinimoknygų – visko, be ko negali funkcionuotinė viena aukštos civilizacijostautinė valstybė.Skatintinos ir Leidybos centro pastangospopuliarinti Lietuvą, lietuviųkultūrą per esperanto kalbą. Ši kalbaplečiasi, knygą esperanto kalba vienodaisupranta ir japonas, ir brazilas, irkitoje šalyje gyvenantis esperantininkas.Neseniai pradėtos leisti knygos iranglų, rusų bei vokiečių kalbomis. Josskirtos užsienio skaitytojams, kurie domisiLietuvos praeitimi, tautos kilme,kultūra, istorija.Gerai, kad Mokslo ir enciklopedijųleidybos centras kiekvienaismetais dalyvauja Vilniaus knygų mugėje,rengiamoje LITEXPO parodų rūmuose,taip pat Frankfurto, Varšuvos,Maskvos, Geteborgo, Minsko ir kitoseknygų mugėse. Tokie tarptautiniai ryšiaidabar yra būtini.Džiugu, kad Centras aktyviai bendradarbiaujasu Mokslų akademija,Lietuvos universitetais, mokslo tiriamaisiaisinstitutais, kultūros ir švietimoįstaigomis, todėl instituto leidiniai pasižymiaukšta kokybe ir profesionaliaiparengtu turiniu.Triūsia darbštuskolektyvasVisuotinės lietuvių enciklopedijosmokslinėje redakcinėje taryboje, išleidusioje15-ąjį tomą – žinomiausiir iškiliausi šalies mokslininkai. Josprezidentas – akad. Zenonas RokusRudzikas, pirmininkas – prof. StasysVaitiekūnas, jo pavaduotojas – akad.Antanas Buračas.Naująją enciklopediją rengia apie50 Mokslo ir enciklopedijų leidyboscentro darbuotojų ir apie 1000 autorių.Beveik pusė darbuotojų turi didesnęnei 25 metų enciklopedijų leidimopatirtį.Mokslo ir enciklopedijų leidyboscentro direktoriaus pavaduotojas redakciniamsdarbams Antanas Račisenciklopedijas leidžia jau beveik 40metų. Panašų stažą turi ir Biologijos irmedicinos mokslų redakcijos vedėjaDanutė Rimšienė, Geografijos ir geologijosmokslų redakcijos vyresniosiosmokslinės redaktorės Faina Ylevičienėir Pranciška Tuomaitė, Istorijos redakcijosvyresnysis mokslinis redaktoriusdr. Algirdas Matulevičius, Menotyrosredakcijos vyresnioji mokslinė redaktorėBirutė Žalalienė, Tiksliųjų ir technologijosmokslų redakcijos vyresniojimokslinė redaktorė Ramutė Kavaliauskaitė,kiti instituto darbuotojai.Palinkėkime mūsų enciklopedininkamssėkmės jų nelengvame ir labaireikalingame darbe.Mokslo Lietuvos (2010 m. Nr. 4(426))įsivėlė klaida. Vaclovo Bagdonavičiausstraipsnyje Mažoji Lietuva nebenugrimsužmarštin (p. 3) puslapioviršuje esančios nuotraukos prierašastūrėtų būti MLE IV tomo rengėjai.Mokslinė veikla irpublicistika knygoseJulius NORKEVIČIUSBaigiantis 2009-iesiems metamsskaitytojai sulaukė gamtosmokslų daktaro, ilgamečioVilniaus universiteto dėstytojo, buvusiodisidento ir politinio kaliniodoc. Vytauto Skuodžio dviejų knygų –Mokslo ir gyvenimo baruose, Geologija –dalis gyvenimo. Atidesnis skaitytojas,prieš pradėdamas pažintį su leidiniais,pastebės priminimą, kad knygosparengtos Vytauto Skuodžio 80-iesmetų sukakčiai paminėti. Bičiuliai irbendraminčiai, skatinę ir materialiaiprisidėję prie knygų išleidimo, padėjomokslininkui parengti itin vertingą,didžiai prasmingą dovaną sau jubiliejausproga. Knygas, ko gero, pirmiejiį rankas paėmė bičiuliai, buvę bendradarbiaiir jaunesnės kartos geologai,nes jos pasirodė 20-ojo Lietuvosgeologų sąjungos narių suvažiavimoišvakarėse.Knygos dvi, ir labai skirtingos.Pirmąją, Mokslo ir gyvenimo baruosepriskirčiau publicistikai, nors paantraštėjeyra žodžiai istorija, geologija.Knygoje nemaža šios tematikos rašinių,papildančių minėtos kryptiesmokslo istorijos kraitelę. Tai Filomatai,filaretai ir Ignotas Domeika, GeologijaVilniaus universitete 1940–1963 metais,Studentai ir jų diplominiai darbai,kuriems vadovavo prof. dr. MykolasKaveckis, Profesorius Juozas Dalinkevičius– Lietuvos geologinės mokykloskūrėjas, Augustinas Mačionis. Manoryšiai su geologais karo metais, Doc.dr. Stasio Žeibos geologiniai fondai irdaugelis kitų.Sveikintinas autoriaus siekissupažindinti ne tik su geologijosžymiausiais mokslininkais. XIX a.mokslininkas Ignotas Domeika, savamokslismokslo milžinas Jonas Čerskisdaugiau ar mažiau žinomi plačiaivisuomenei. Apie Šiaurės tyrinėtojusEugenijų Šileiką, Joną Buivydą, naftosžvalgą Mykolą Bajoriūną daugelis,ko gero, sužinos pirmą kartą. Tiesa,pastarojo mokslinei veiklai aptartiautorius skiria net keturis rašinius. Nevienas rašinys skirtas profesorių MykoloKaveckio, Juozo Dalinkevičiaus,Česlovo Kudabos mokslo ir kasdienosdarbams. Įdomiai, grįsdamas nedaugeliuižinomais faktais pasakoja apieiškilias asmenybes – dr. Vandą Sruogienę(Birutės gimnazijos simbolis),kunigą Alfonsą Sušinską (Nepamirštamaskapelionas), Augustiną Mačionį(Lietuvos zoologijos patriarchas),Viktorą Bergą (Išsaugotas ąžuolas virtopaminklu) ir kitus.Įdomūs ir kelionės įspūdžiai(Avantiūra Krymo kalnuose, DidžiausiaXX amžiaus statyba, Cipos ir Vitimosūkuriuose), prisodrinti skvarbaus geologožvilgsnio, netikėtų ir nepagražintųnuotykių.Daugiau kaip pusė knygos skirtavaikystės, jaunystės prisiminimams,disidentinei veiklai, tikėjimo ir mokslosantykiui, tarybinio ateizmo kritikai.Vertingos autoriaus įžvalgos apiepolitikus ir jų veiklą, nūdienos gyvenimą.Visai kitokio pobūdžio VytautoSkuodžio knyga Geologija – gyvenimodalis. Tai moksliniai straipsniai,kurie spausdinti Lietuvos, Latvijosmokslų akademijų, Geologijos ir geografijosinstituto mokslinių pranešimųrinkiniuose, Respublikos aukštųjųmokyklų mokslo (geografija ir geologija)darbuose, sąjunginės geologijosministerijos ir užsienio šalių moksloinstitutų teminiuose leidiniuose. Visisuskirstyti į skyrius Neogeno amžiausreiškiniai Latvijoje, Karstinis procesasir reiškiniai, Kvartero sistemos klausimai,Inžinerinės geologijos aspektai.Knygoje daugiausiai moksliniaistraipsniai, skirti Dauguvos upės baseineatliktų kompleksinių tyrimųrezultatams aptarti. Vytautas Skuodisdalyvavo Pliavinių, Rygos, Kegumoantrosios, Daugpilio hidroelektriniųprojekto pagrindimo darbuose. Atlikdamasšios krypties tikslinius tyrimus,susidūrė su daugeliu sudėtingų ir painiųinžinerinių geologinių klausimų.Knygoje spausdinami straipsniai rodo,kad jų autorius iškilusias problemassėkmingai įveikė. Daugelis sprendimų,rekomendacijų turėjo mokslinęreikšmę. Gausiai sukauptą mokslinęmedžiagą Vytautas Skuodis apibendrino1969 m. apgintoje kandidatinėje(dabar mokslo daktaro) disertacijoje.Spausdinami kai kurie rašiniaiprimena, kad jų autorius, dirbdamasLatvijoje, gavo ne vieną pavedimąpadirbėti ir Lietuvoje. Vykdė irvadovavo kai kuriems tyrinėjimųdarbams vandens kelio iš Juodosiosjūros į Baltijos jūrą projektineischemai pagrįsti. Padarė Birštonoapylinkių geologinę nuotrauką, kaibuvo galvojama statyti Birštonohidroelektrinę. Tokią pat užduotįatliko prie Neries žemiau Grigiškių,kai buvo sprendžiamas klausimas,kur pradėti projektuoti pirmąjąLietuvos hidroakumuliacinę elektrosjėgainę. Tiesa, ne visų šių darbųtyrimų išsamios ataskaitos sugulė įšią knygą. Aptinkami kai kurie šiųtyrimų aspektai, aptariami įdomesniradiniai, bandoma nustatyti jų kilmę,atsiradimo priežastis.Kai kuriuos šios knygos moksliniusstraipsnius įdėmiai perskaitys irne tik geologai. Skaitytojas patirs didelįmalonumą, skaitydamas apie Neriesdugno pasikeitimus ties Kauno pilimi,rastus fosilinius elnio ragus Nemunopakrantėje ties Birštonu. Sudominsir pasakojimas apie Siguldos uolėtusšlaitus, urvus, urvelius.Negalima nepaminėti ir gana atvironuoširdaus autoriaus prisipažinimoKodėl ir kaip aš tapau geologu. Svajotair apie paštininko, lakūno, istorikoprofesiją. Bet susitikimas su panevėžiečiugeologu Vytautu Gudeliu padėjotašką svajonėms ir būsimo savo ateitieskelio ieškojimams. Ir kad apsisprendimastapti geologu buvo teisingas, įtikinair diplominio darbo vadovo prof.Juozo Dalinkevičiaus atsiliepimas. Išjo sužinome, kad Vytautas Skuodisbaigiamojo darbo užduotį atliko labaikruopščiai. Vadovas visas prielaidas,kad absolventas yra tinkamas, sąžiningasstebėtojas, gebantis apibendrinti,dėstyti mintis, geologiškai galvoti,kurti hipotezes, prielaidas, apgalvotainaudojasi savo kūrybiniais gebėjimaissu reikiamu atsargumu. Ir pranašaujagerą, rimto specialisto ateitį.Šią profesoriaus įžvalgą patvirtinašių knygų moksliniai, publicistiniairašiniai, kurie kiekvieną autoriauspasirinktą ar jį sudominusią temą nagrinėjavisapusiškai ir išsamiai. Moksliniustyrimo rezultatus apibendrinaaiškiai, glaustai ir nespecialistui geraisuprantama kalba.Ne romai, bet čigonaiValerija VaitkevičiūtėStraipsnyje trumpumo dėlei tekstevartosime tik vns. v. giminę – čigonas,o žodynuose pateiktą žodįrašysime taip, kaip ten parašyta.Pirmasis lietuvių kalbos žodynasKonstantino Sirvydo Dictionariumtrium linguarum, pasirodęs apie 1620m. ir per šimtmetį pakartotas keturiskartus, išleistas dar kartą 1979 m., ir SimonoDaukanto Didysis lenkų–lietuviųkalbų žodynas, išleistas 1850–1856 m.ir pakartotas 1993 m., pateikė cigonas.Ernestas Frenkelis (Ernst Fraenkel)žodyne Litauisches etymologischesWörterbuch, 1955–1962, duoda duvariantus – cigonas, čigonas 1 ir kildinaiš rusų k. cygan. Prano SkardžiausŽodžių daryba, 1943, p. 122, – čigonas.Lietuvių kalbos žodynas, t. II, 1969,duoda čigonas ir remiasi FrydrichoKuršaičio (Friedrich Kurschat) žodynuLittauisch–deutsches Wörterbuch, d.2, 1883. Mažoji lietuviškoji tarybinėenciklopedija, t. I, 1966, pateikė tikišvestinį čigonėlis – liaudies šokis. TarybųLietuvos enciklopedija, t. I, 1985,ir Lietuviškoji tarybinė enciklopedija,t. II, 1977, duoda čigonai. Dabartinėslietuvių kalbos žodynas šeštas (trečiaselektroninis) leidimas, 2006, kaip ir visiankstesni Dabartinės lietuvių kalbos žodynoleidimai, duoda čigonai, čigonas.Valerijos Vaitkevičiūtės Tarptautiniųžodžių žodynas, 2007, – čigonas.Mūsų artimiausi kaimynai latviai,kaip rodo Latvių–lietuvių kalbų žodynas,1977, turi čigāns 2 . Lenkų kalbosdidysis žodynas Slownik języka polskiego,t. I, 1958, – cygan. Vokiečių–lietuviųkalbų žodynas, 1972, – Zigeuner (sk.cigoiner). Baltarusių kalbos žodynasСлоÿнік беларускай мовы, 1987, –цыган 3 .Tolesnių valstybių kalbos šiostautybės atstovus vadina panašiai,pvz., ukrainiečių kalba, kaip rodožodynas Українсько-російський словник,1984, turi циган, o čekų kalbaLietuviškos knygos Poznanėstarptautinėje vaikų ir jaunimoknygų mugėjeVasario 19–21 d. Poznanėje vykusiojeIX tarptautinėje vaikųir jaunimo knygų mugėje pirmąkartą garbės svečio teisėmis dalyvavoLietuva.Mugėje buvo pristatyta Lietuvosleidėjų asociacijos parengta daugiaukaip dešimties Lietuvos leidyklų išleistųknygų ekspozicija, iliustratoriųplakatai. Lietuvos dailininkų sąjungapateikė lietuvių iliustratorių darbų parodą,Lietuvos ambasada Lenkijoje –pažintinę informaciją apie mūsų šalį.Mugės atidaryme dalyvavo LenkijosRespublikos Prezidento žmona MariaKaczyńska, Wielkopolska vaivadijosvaivada, Poznanės miesto meras irkiti valdžios atstovai. Lietuvos stendasir jame pristatomi leidiniai susilaukėdidelio užsienio ir Lenkijos leidyklų,iliustratorių ir menininkų, lankytojųdėmesio. Ypač domėtasi Kęstučio Kasparavičiaus,Rimvydo Kepežinsko irCikán – Чешско-русский словарь,1973 4 . Serbų-chorvatų – Цuганин 5 –Сербскохорватско- русский словарь,1970.Visiškai kitaip juos vadina prancūzaigitan – Prancūzų–lietuvių kalbųžodynas, 1976, o Lietuvių–prancūzųkalbų žodynas, 1992, pateikia taip: čigonasBohémien; Rusijoje – Tzigane,Ispanijoje – Gitan. Anglų–lietuvių kalbųžodynas, 1975, – Gipsy (sk. dzipsi)čigonas, o Lietuvių–anglų kalbų žodynas,1979 ir 1997, pateikia čigonasGipsy, Romany. Anglų tarties žodynasEnglish pronouncing dictionary, 1964,duoda Romany (sk. rợmeni) 6 , liet. busròmenis. Visuotinė lietuvių enciklopedija,t. IV, 2003, pateikė: „čigonai(roma), romai ( nuo XX a. 8 dešimtmečiopasaulyje vis labiau plintantisΔ etnonimas)“. Tai klaida: Большойэнциклопедический словарь, 1998,aiškina šitaip: цигане (самоназв. –ромá)…“; самоназвание – patys savevadinantys. Čigonai save vadina romá,kaip evenkai save vadina tungūzais.Taigi, čigonai ir (roma), romai ne sinonimaiir keisti čigonus į romus nėrajokio pagrindo. Iniciatoriai, mėginantysšimtmečiais vartotus žodžius keistinaujais, nesuprasdami jų reikšmės,vadovaujasi nebent tik principu „pasaulįseną išardysim“, o tiems, kurie tas„naujoves“ skleidžia nesuvokdami, kadto ne tik nereikia, bet ir nevalia, tiktų„pirmyn vergai nužemintieji“.1Pabraukta balsio raidė leidinyjekirčiuojama tvirtagale ~ priegaide.2Brūkšnys virš balsio raidės reiškia,kad balsis ilgas.3Brūkšnys po balsio raide rodo,kad balsis ilgas kirčiuotas.4Ženklu ´ žymimas čekų kalbosbalsio ilgumas; kirčiuojamas pirmasisskiemuo.5Ženklu viršum balsio raidės žymimakirčiuoto skiemens priegaidė.6Taškas po balsio raide rodo, kadbalsis trumpas kirčiuotas.kitų iliustratorių darbais, leidyklų Niekorimto, Dominicus Lituanus, Krontaleidiniais. Tikėtina, kad netrukus pošios mugės Lenkijos vaikiškų knygųrinkoje pasirodys ir lietuvių autoriųleidiniai lenkų kalba.Lietuvos dalyvavimą mugėje organizavo,koordinavo Lietuvos kultūrosatašė Lenkijoje Jurgis Giedrys. Jamtalkino Lietuvos garbės konsulatasPoznanėje ir Poznanės Adomo Mickevičiausuniversiteto lituanistikosstudentai. Renginį parėmė Lietuvosambasada Lenkijoje.Mugės organizatoriai – Poznanėstarptautiniai mugių rūmai ir Lenkijosleidėjų asociacija. Mugės globėjai –Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldoministras, Lenkijos švietimoministrė ir Poznanės miesto meras.URM Informacijos ir viešųjųryšių departamentasMokslo LietuvaGer bia mi skai ty to jai, laik raš tį Moks lo Lie tu va ga li te pre nu me ruo ti ne tik paštoskyriuose, bet ir in ter ne tu, tin kla la py je www.pre nu me ra ta.lt″″

12 Mokslo Lietuva2010 m. kovo 4 d. Nr. 5(427)Dr. Algimantas NakasPasitinkant inžinieriausStanislovo Kerbedžio jubiliejųKovo 10 dieną minėsime pasauliniogarso tiltų statytojoir geležinkelių tiesėjo, mūsųkraštiečio Stanislovo Kerbedžio 200-ąsias gimimo metines.Panevėžio rajono Naujamiesčioseniūnijoje prie Labos upelio yrabuvusio dvaro sodyba, kuri įrašyta įLietuvos kultūros vertybių registrą.Vadina ją Naudvario dvaru. Žinoma,kad šis dvaras buvo jau XVIII amžiuje,o nuo šio amžiaus pabaigos dvarą valdėKerbedžiai. Naudvario šeimininkoValerijono šeimoje 1810 m. kovo 10 d.gimė būsimoji garsenybė – StanislovasKerbedis.Kerbedžių giminė Lietuvoje žinomanuo XVI amžiaus. Žemaitijoje Kvalonuosegyveno ir turėjo dvarą mūsųrašinio bendrapavardis Stanislovas Kerbedis.Jis dvarą paliko sūnui Steponui,o pastarasis – savo vaikams. Yra išlikędokumentai 1584 m. bylos, kurioje SteponoKerbedžio vaikai bylinėjosi su Jurevičiais.Tai leidžia spręsti, kad KerbedžiaiŽemaitijoje gyveno greičiausiai dargerokai iki Liublino unijos (1563 m.).Lenkams įsigyti dvarus Lietuvoje buvoleista tik 1588 metais.Lietuvišką Kerbedžių kilmę pabrėžiair pati pavardė. Lietuvių kalbos žodynenepažymėta, kad pavardė skolintaiš lenkų ar rusų kalbų. Lietuvoje gausupanašių pavardžių: Kerbeda, Kerbedas,Kerbedžius, Kerbelis. Ta pati šaknis kaikurių miestelių, upių ar ežerų pavadinimų,pavyzdžiui, Kernavė, Kertupis,Kertuojai ir t. t. Kerbedžiai LietuvosDidžiojoje Kunigaikštystėje svarbiųvalstybinių postų neturėjo, ne kartą įrodinėjosavo bajorystę. Praeities dokumentairodo, kad XVII amžiuje vienamiš Kerbedžių priklausė Kerbediškiainetoli Karklėnų, kiti iš Kerbedžių įsigijoAtlavę ir Paatlavę. XVIII amžiuje Kerbedžiaivaldė tris gyvenvietes Šeduvoskrašte, Pakiršinius Šiaulių paviete, onuo 1787 metų – minėtąjį Naudvarį,kuris buvo priskirtas Upytės pavietui(1, p. 4-17).1818–1824 metais Stanislovas Kerbedismokėsi Panevėžio pijorų mokykloje.Šią mokyklą–kolegiją 1727 m.atidarė vienuoliai pijorai.Pijorai – katalikiškų vienuoliųordinas. Į Lietuvą jie atvyko iš Lenkijos.Pijorų mokyklose mokiniai buvomokomi ne tik religijos, bet ir gamtos beitiksliųjų mokslų. Tačiau, deja, nuo patveiklos pradžios šiose mokyklose buvoįgyvendinama lietuvių nutautinimopolitika. 1773 m. įkurtoji vadinamojiEdukacinė komisija, bendra Lietuvaiir Lenkijai, visose Lietuvos mokykloseįvedė lenkų kalbą. Mokytojai dėstėlenkiškai, mokė lenkų kalbos gramatikosir literatūros, nagrinėjo lenkų rašytojųkūrinius, Lenkijos istoriją. Ir kiti dalykaiturėjo būti dėstomi lenkų kalba, buvoreikalaujama „gerai jos pramokti; užkalbėjimą lietuviškai mokykloje arbendrabutyje buvo baudžiama. Mokyklųvadovėliai taip pat buvo lenkiški“ (2,p. 750). Brutaliai buvo ugdomaslenkiškasis patriotizmas.Pijorų mokyklos daug prisidėjoprie Lietuvos bajorijos lenkėjimo, taippat įtakojo ir visos Lietuvos lenkėjimą,sugyvenimą su Lenkija (3, p. 4).Lietuvių kalbos enciklopedijojerašoma, kad „Didžiojoje LietuvojeXVIII a. lietuvių bajorų lenkėjimas, lenkųkalbos vyravimas Bažnyčioje, pagaliauLietuvos valstybingumo žlugimas(po Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo)ilgam sustabdė lietuvių bendrinėskalbos raidą. Lietuviškų raštų kalba buvopilna polonizmų“ (4, p. 79).Lenkų kalba lydėjo ir tolesniusStanislovo Kerbedžio Lietuvoje eitusmokslus. 1826 m. jis baigė Kaunoklasikinę gimnaziją, o 1826–1828 m.studijavo Vilniaus universiteto Fizikos-matematikosmokslų fakultete. Čiadėstę profesoriai pasižymėjo dideleerudicija, naujausių mokslo pasiekimųžiniomis.Analizinės mechanikos kursą skaitėMikolas Polinskis-Pelka, tuometisfakulteto dekanas. Jis buvo puikus lektorius,turėjo labai turtingą biblioteką,paskelbė eilę mokslo darbų matematikos,fizikos ir technologijos klausimais.Paskaitose rėmėsi Ž. Lagranžo,S. Puasono, K. Proni darbais. Tam įtakosturėjo M. Polinskio-Pelkos stažuotėPrancūzijoje.Didelį autoritetą Fizikos-matematikosfakultete turėjo Valerijonas Gurskis,kuris dėstė praktinę mechaniką ir inžineriniusdalykus: kelių, tiltų, kanalųbei šliuzų statybą. Jis taip pat stažavosiPrancūzijoje, Paryžiaus karališkoje politechnikosmokykloje. Be to, Anglijojesusipažino su manufaktūromis, Olandijojedomėjosi kanalų, tiltų ir uostų beikitomis hidrotechninėmis statybomis.V. Gurskis ne tik dėstė universitete, betvykdė projektavimo ir statybos darbus:sutvarkė dalį Vilnelės krantų, pastatėkabamąjį tiltą per Vilnelę. ValerijonoGurskio praktiniai darbai, jo paskaitųnovatoriškumas paskatino S. Kerbedįsusižavėti inžineriniais mokslais.Būdamas labai gabus matematikai,S. Kerbedis per du metus baigė studijasVilniaus universitete ir buvo pripažintasfizikos-matematikos kandidatu. Apsisprendęssiekti inžinerinių mokslų,toliau studijuoti išvyko į Peterburgosusisiekimo kelių inžinierių korpusoinstitutą. Stanislovas Kerbedis tuo metubuvo aštuoniolikmetis jaunuolis.Peterburgas lietuviams yra išskirtinismiestas. Čia daug lietuvybės paženklintųvietų. Į Peterburgą dar 1842 m.iš Vilniaus perkeltoje Dvasinėje seminarijojeapie 1900 m. dėstė poetasMaironis, pusė Vasario 16-osios aktosignatarų šiame mieste baigė studijas,jų tarpe Antanas Smetona, AugustinasVoldemaras. Čia gyveno M. K. Čiurlionisir daugelis kitų žymių Lietuvosžmonių (5, p. 1).Mieste prie Nevos aukštuosius inžineriniusmokslus baigė gana dauglietuvių: P. Vileišis, P. Čechavičius,J. Čiurlys, J. Gravrogkas, S. Grinkevičius,V. Mošinskis, V. Verbickis, P.Markūnas ir kt. Visi jie daug nuveikėkuriant Kauno universitetą, kai lenkaiklastingai užgrobė istorinę Lietuvossostinę Vilnių.Stanislovą Kerbedį, baigusį Vilniausuniversitetą, iš karto priėmė į Peterburgosusisiekimo kelių inžinierių korpusoinstituto trečiąjį kursą. Jau po metų,išlaikęs III kurso egzaminus S. Kerbedis,tebetęsdamas studijas, buvo priimtasinstituto tarnautoju. Jam suteikė „praporščiko“laipsnį.1830 m. S. Kerbedis studijų praktikaiatvyko į Lietuvą. Čia nuo 1825 m.vyko Dubysos–Ventos kanalo statyba,kuris turėjo pratęsti Augustavo kanaląiki Baltijos jūros. Abi upes buvo numatytakanalizuoti, sujungti 15 km kanalu,pastatyti 29 užtvankas vandens reguliavimui,41 šliuzą, kitus inžineriniusįrenginius. S. Kerbedis dirbo prie Ventosreguliavimo darbų. Ilgainiui visi tieprojektai nebuvo realizuoti dėl didelėsstatybos kainos.1831 m. S. Kerbedis baigė studijas.Baigiant studijas reikėjo turėti išlaikytus18 egzaminų. Juos vertino 10 balųsistema – taigi aukščiausias rezultatasgalėjo būti 180 balų. Stasys Kerbedissurinko 174, 68 balus. Tai buvo antrasisrezultatas tarp tų metų absolventų.Jau studijų metais į S. Kerbedį dėmesįatkreipė prof. M. Volkovas, teigęs,kad šis studentas pasižymi polinkiumokslams. Profesorius rekomendavo S.Kerbedį palikti dirbti institute. 1832 m.čia dirbti buvo paliktas dar vienas vilnietisN. Jastržembskis.S. Kerbedžio pedagoginės veiklospradžia sutapo su geležinkelių statybosplėtros Rusijoje pradžia. Reikėjovykdyti Rusijos geležinkelių statybostechninių ir ekonominių galimybiųmokslinius tyrimus. Valdžia StanislovąKerbedį kartu su Pavelu Melnikovu,ilgainiui tapusiu pirmuoju Rusijos susisiekimokelių ministru, komandiravoišnagrinėti geležinkelių statybos patirtįį Angliją, Prancūziją, Belgiją, Olandiją,Šveicariją ir Austriją. Kelionės ataskaitoje,kurią sudarė beveik 1700 puslapiųteksto ir 200 puslapių brėžinių, jauniejiinžinieriai įrodinėjo būtinybę Rusijojetiesti magistralinius geležinkelius. Jierašė, kad geležinkeliai įrodo greičio privalumą,kuris suteikia jiems reikšmingąKerbedis profesinės karjeros pradžiojepaskirtį valstybių vidaus susisiekimosistemoje. Valstybė, turinti geležinkeliųsistemą, leidžiančią 4 kartus didesnįgreitį nei pašto vežimo įprastinis greitis,lyg ir sumažėja erdvėje 16 kartų. Taigigeležinkelių teikiama didelė nauda,tvirtino autoriai, tokia, kad tuo anksčiauar vėliau nebus galima nepasinaudoti(6, p. 2).S. Kerbedžio ir P. Melnikovo užsieniokelionių ataskaita sulaukė aukštospecialistų įvertinimo. Susisiekimo keliųinžinierių korpuso instituto Konferencija(tai, matyt, instituto Mokslinėtaryba) rekomendavo visiems dėstytojamsnaudoti ją kaip mokymo priemonętaikomosios mechanikos ir kituosetechniškuose užsiėmimuose.1839 m. prof. P. Melnikovą išsiuntėį mokslinę komandiruotę JAV,todėl S. Kerbedis ėmė skaityti vietojjo paskaitas, vedė kursinį projektavimą.Tuo metu Peterburgo universiteteS. Kerbedis pradėjo skaityti taikomosiosmechanikos kvalifikacijos kėlimo paskaitastechniškųjų dalykų dėstytojams.29-erių metų inžinieriui tai buvo didelėgarbė ir pripažinimas.Sankt Peterburgas įsikūrė Nevosupės deltos salose XVIII amžiaus pradžioje.Beveik ketvirtį amžiaus perNevą nebuvo jokio tilto, persikeldavotik valtimis, nors miestas augo abiejuoseupės krantuose. Iki ledonešio pradžiosfunkcionuodavo plūdrusis tiltas. Jį sudarėplokščiadugnės baržos, sustatytos įvieną eilę ir užinkaruotos upės dugne,ovirš jų įrengdavo lentų perdangą. Bettoks tiltas neatlaikydavo ne tik ledų,bet ir stipraus vėjo. Miesto gyventojųsvajonė buvo nuolatinis, kapitalus tiltasper Nevą.Net 60 metų miesto visuomenėginčijosi dėl tilto statybos vietos ir konstrukcijos.Daugelio specialistų nuomone,per plačią ir kaprizingą Nevą pastatytinuolatinį tiltą išvis neįmanoma.Daug projektų siūlė rusų ir užsienio inžinieriai,bet jie nesulaukdavo teigiamoįvertinimo ir valdžia juos atmesdavo.Žingeidus sudėtingiems uždaviniamsspręsti Stanislovas Kerbedisnegalėjo likti nuošalyje ieškant tinkamiausionuolatinio tilto per Nevą varianto.Asmenine iniciatyva parengęskabamojo tilto per Nevą projektą, 1841m. S. Kerbedis jį pateikė Instituto Konferencijai.Grandininio tilto projektasbuvo įvertintas teigiamai, pažymėta,kad projektui būdingos techninės naujovės(1. p. 33). Projektas buvo perduotasSusisiekimo ministerijai.Tuo pat metu panašų tilto per Nevąprojektą Peterburgui įteikė prancūzųmokslininkas A. Defontenas. Susisiekimokelių Vyriausiosios valdybos tarybapripažino ryškų S. Kerbedžio tilto projektopranašumą, bet vieną jų patvirtintiturėjo caras. Tačiau Nikalojus I-asisprojektus atmetė, užrašydamas: „...dabartiniumetu juos įvykdyti nėra būdų“(1, p. 34).Nors nei S. Kerbedžio, nei A. Defontenoprojekto caras nepatvirtino, tačiauS. Kerbedžio darbas buvo laikomasdideliu indėliu į tiltų statybos teoriją. Taiir lėmė, kad tais pačiais metais S. Kerbedisgavo užduotį parengti nuolatiniotilto per Nevą projektą. Jam pavedė irtilto statybos darbų vykdymą.Vietą tiltui parinko pats caras NikalojusI-asis – prieš Blagoveščenskaja aikšętarp Vasiljevski salos ir Angliškosioskrantinės. Projektą S. Kerbedis parengėper 2 metus. Tuo metu jis jau buvo Susisiekimokelių inžinierių korpuso institutoprofesorius (nuo 1842 04 09). Tiltoper Nevą projektą patvirtino 1842 m.spalio 15 d., o po mažiau nei porosmėnesių Stanislovui Kerbedžiui suteikėpapulkininkio karinį laipsnį. Taippažymėtas jo profesinis meistriškumasinžinerinėje ir pedagoginėje veikloje.XVII amžiuje ketus tapo viena svarbiausiųmedžiagų statybose. Nuo XVIII a.ketus imtas plačiai taikyti arkiniamstiltams. Ypač pasižymėjo amerikietisTomas Peinas (Thomas Paine, 1737–1809), istorijoje žinomas kaip Žmogausteisių deklaracijos autorius. T. Peinassuprojektavo pirmuosius ketaus tiltus,kurių tarpatramis siekė 70 m, o arkųaukštis – apie 10 m. Arkinį pavidaląlėmė ketaus savybės – jis išlaiko dideliusgniuždymo įtempimus, bet nepatikimastempiant.Pirmieji 2 ketaus tiltai Peterburgepastatyti 1806 m. Pagal inžinieriausGeste projektą iš ketaus blokų-dėžiųsudarytų skliautų pastatytas tiltas perMoikos upę eksploatuojamas iki šių dienų.Tokios konstrukcijos tiltai pasižymistandumu ir patikimumu. Nors XIX a.pradžioje geležis jau buvo lydoma pramoniniubūdu, o nuo 1819 m. ji jauvalcuojama, elementai jungiami kniedėmis,tokiam dideliam tiltui per Nevąpasirinktas ketus, kaip daugiau ištirtas,taikytas ilgametėje praktikoje.Nevos upės plotis vietomis siekia1200 m, o siauriausia vieta – apie 400metrų. S. Kerbedžio suprojektuotą tiltąsudarė 8 skirtingo dydžio tarpatramiai.7 tarpatramiai buvo nuo 32, 6 m iki47, 4 m ilgio, o Vasiljevski salos pusėjeaštuntasis tarpatramis – apie 21 m. ilgio,pakankamo tarptautiniams laivamspraplaukti, jis turėjo būti varstomasis.Bendras tilto ilgis siekė 365 m (kitinurodo 342 m). Tuomet jis buvo patsilgiausias Europoje (8, p. 2). 7 minėtustarpatramius dengė ketaus arkos, ovarstomoji dalis padaryta iš geležies.Tarpatramius dengiančios arkosbuvo sudarytos iš 13 arkinių santvarų,sujungtų geležiniais varžtais ir ketausspyriais. Virš santvarų įrengtas lentųpaklotas buvo pagrindas važiuojamajaidaliai. Važiuojamoji dalis įrengta iš tašytųakmenų, paklotų ant 30 cm smėliopagrindo. Tilto kraštuose buvo įrengtišaligatviai, dujiniai šviestuvai, dekoratyvūsturėklai. Viso tilto ketaus masė, bešviestuvų, turėklų ir varstomosios tiltodalies geležies, sudarė 7040 tonų!Tilto atramos pagamintos iš granito,surišant blokelius hidrauliniu kalkiųskiediniu. Tilto taurai turėjo lytlaužas.Patys taurai buvo įrengti ant mediniųpolių, įkaltų į gruntą apie 7 m. Kiekvienotauro pamatui įkalta po 540polių, kuriuos sukalė naudodami tometo naujausią techniką – dvi garinespoliakales gautas iš JAV.Neva vietomis buvo 12 m gylio,upės dugnas padengtas sąnašomis, todėlįrengti pamatus buvo ypatingai sunku.S. Kerbedis neturėjo jokių patarėjų,sudėtingiausius klausimus teko spręstipačiam. Statant pirmąjį nuolatinį tiltąper Nevą nei Europoje, nei Amerikojenebuvo inžinieriaus, kuris būtų taipgiliai vykdęs tilto atramų statybą (7,p. 66–69).Tilto per Nevą statyba truko 8-eriusmetus. Susipažinti su statybos procesuS. Kerbedžio suprojektuotas ir pastatytas Blagoveščenski tiltas per Nevosupę 1850 metais

2010 m. kovo 4 d. Nr. 5(427) Mokslo Lietuva 13į Peterburgą atvažiuodavo užsienioinžinieriai, juos stebino darbų užmojai,sudėtingumas, S. Kerbedžio inžinerinėišmintis.Išties, grunto sąlygos tilto trasojepasirodė esančios statybai labai blogos,atlikti povandeninius darbus teko labairizikingai, pavasarį ir rudenį papildomussunkumus kėlė ledonešis. S. Kerbedžiuiteko ištverti ir skleidžiamas paskalas,ministerijos vadovų keistenybes.Pradėjus tilto statybą, pagarsėjęsPeterburgo juokdarys kunigaikštisMenšikovas visiems pasakojo, kad jisnuomoja butą ant Nevos kranto tam,kad pasigrožėtų, kaip upės vandenysnuneš Kerbedžio suprojektuotą tiltą.Susisiekimo kelių ir viešųjų pastatųvyriausiasis valdytojas grafas P. Kleinmichelisbuvo laikomas geru specialistu,tačiau grubus su pavaldiniais,priimdavo keistus sprendimus. KaiS. Kerbedis sukonstravo tobulesnę poliųkalimo mašiną, su kuria darbas vykodaug greičiau, P. Kleinmichelis pareiškėS. Kerbedžiui griežtą papeikimą: kodėljis neišrado tokios mašinos anksčiauir padarė iždui didelių ir neplanuotųišlaidų (9, p. 1).1850 m. lapkričio 21 d. įvyko iškilmingasnuolatinio tilto per Nevąatidarymas. Caras Nikalojus I atvykosu sūnumis ir visa šeima pėsčiomis ėjo įVasiljevski salą. Tiltas carui padarė tokįdidelį įspūdį, kad jis išbučiavo talentingąjįinžinierių S. Kerbedį.Nevos tiltas buvo pavadintas Blagoveščenskivardu, istorijos tėkmėje pavadinimaskeitėsi. 1936–1939 m. tiltasrekonstruotas: tarpatramiai perdengtiplieninėmis nekarpytomis sijomis, varstomojidalis padaryta gelžbetoninė, bettilto atramos paliktos tos pačios, dar S.Kerbedžio projektuotos ir statytos. Išardytosiosketaus perdangos panaudotosTverės (buv. Kalinino) miesto tilto perVolgą statybai.Už nuolatinio tilto per Nevą projektąir statybą Stanislovas Kerbedisbuvo gausiai apdovanotas. Jam suteiktasgenerolo-majoro karinis laipsnis, apdovanotasšv. Vladimiro 3-iojo laipsnioordinu, proginiu medaliu ir kt.Bus daugiauLiteratūra1. P. Juknevičius. Naudvaris ir Kerbedžiai.Panevėžys, 20052. Lietuvių enciklopedija. XV t. Lietuva.Vilnius, 19903. P. Pauliukonis. Lietuvos mokytojasamžių sūkuriuose. Aidai.us Apžvalga.Prieiga per internetą: http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=5449&Itemid=375.Žiūrėta 02 10 20094. Lietuvių kalbos enciklopedija.Vilnius, 20085. Ž. Petrauskaitė. Sankt Peterburgomenas – iš arti. Prieiga per internetą:http://kauno.dien.lt/dienorastis. Žiūrėta24.09.20096. K. Раш. Дворяне пречистойодигитрии. Prieiga per internetą:http://www.zavtra.ru/cgi//veil//data/zavtra/02/424/51.html Žiūrėta02 10 20097. М. И. Воронин. M. M. Воронина.Станислав Валерианович Кербедз(1810–1899). Ленинград, 19828. Мосты каналов и рек Санкт–Петербург. Санкт–Петербург, 19949. Анекдоты об ученых. Из„Анекдоты Nr. 466 от 20.09.2008Prieiga per internetą: http://www.abhoc.com/arc_an/2008_09/466Žiūrėta25 09 200910. Э. Стефанович. Один изпервопроходцев. Prieiga per internetą:http://lit.lib.ru/s/stefanowich_e_a/text_0250.shtml Žiūrėta 25 09 2009Algirdas Motuzas,Profesorius, Lietuvos MA narys ekspertasLietuvos žemės ūkio universitetas(LŽŪU) yra vienintelis Lietuvosuniversitetas, turintis Rektoriųalėją.Su grupe studentų eidamas į laukusar važiuodamas į miškus tyrinėtidirvožemių, visada užsuku į Rektoriųalėją. Stabteliu prie kiekvieno paminkloir pristatau Universiteto rektorius,jų darbus ir nuopelnus aukštajai mokyklai.Manau, ši alėja – puiki priemonėsupažindinti studentus su jų AlmaMater istorija.Pradžią rektorių alėjai davė 1984 m.(švenčiant buvusios Lietuvos žemėsūkio akademijos 60-metį) atidengtaspaminklas (skulptorius B. Vyšniauskas)sovietmečio pirmajam rektoriui(1940–1941 ir 1944–1945) LietuvosMA tikrajam nariui, profesoriui JonuiKriščiūnui (1888–1973). Tuo pasirūpinorektorius, prof. J. Dromantas.1913 m. Sankt Peterburgo universiteteįgijęs agronomo diplomą,J. Kriščiūnas paskelbė daug žemės ūkiokrypties knygelių ir straipsnių. Už tailaikomas lietuviškosios agronominės literatūrospradininku. Vadovavo Specialiosiosžemdirbystės, Augalininkystės irŽemdirbystės katedroms. Su kolegomisįsteigė bitininkų ir cukrinių runkeliųaugintojų draugijas (1927), išplėtojošių augalų auginimą šalyje, garsėjo kaipbitininkystės propaguotojas. Griežtosvaldžios nerodė – buvo santūrus, ramus,paprastas, jautė meilę gimtajamkraštui, pagarbą žmogui. J. Kriščiūnuiskirta ir monografija Akademikas JonasKriščiūnas (1979 m., sudarytojas –P. Vasinauskas).Mintį kurti aukštosios mokyklosRektorių alėją subrandinome 1989–1994 m. vadovaujant rektoriui profesoriuiRimantui Urbonui (1935–1998),veikiami Sąjūdžio ir atkurtos šaliesnepriklausomybės idėjų. Sovietmečiubuvęs rektorius profesorius, Sibiro kankinysVincas Vilkaitis nebuvo minimas,panašaus likimo rektorius, prof. JuozasTonkūnas – tik retsykiais. Siekėmeatkurti istorinę tiesą. NusprendėmeRektorių alėją formuoti pagal Centriniųrūmų skvero pagrindinį taką, įkomponuojantprofesoriaus J. Kriščiūnobiustą.1994 m., minint Akademijos 70-metį, atidengti paminkliniai biustaipirmajam rektoriui, profesoriui PoviluiMatulioniui (skulptorius M. Petrauskas)ir trečiajam rektoriui, profesoriuiVincui Vilkaičiui (skulptorius R. Žiupka).Ordinarinis profesorius PovilasMatulionis (1860–1932) buvo įgijęsmiškininko diplomą Sankt Peterburgomiškų institute 1889 m., Žemėsūkio akademijai Dotnuvoje vadovavo1924–1928 metais. Buvo patyręs administratorius,tapo autoritetu pirmuosiussavarankiškus žingsnius žengiančiaiaukštajai mokyklai. Jam teko parinktipirmuosius pedagogus, ginti Akademijąnuo primetamų reorganizacijų,ją stiprinti ir puoselėti. Buvo Miškininkystėskatedros vedėjas, daug nuveikėmiškotvarkos srityje. Iki šiol cituojamiP. Matulionio žodžiai: „Aš esu gyvasnaujos kartos gyvenimu, nes po manęsjų eilė bus“. Profesoriui atminti JAVišleista Antano Rukuižos monografijaProf. Povilas Matulionis (Chicago,1960), Lietuvoje – kiti leidiniai.B o t a n i k a s , f i t o p a t o l o g a sekstraord i n ar i n i s profesor iusV. Vilkaitis (1892–1943) studijavo SanktPeterburgo universitete (1912–1915),1924 m. baigė Berlyno universitetą,kuriame kitais metais apgynė mokslųdaktaro disertaciją apie BrandenburgoRektorių alėjaprovincijos dvyninius dumblius.Akademijai vadovavo 1934–1940 m.,buvo Taikomosios botanikos katedrosvedėjas, organizavo Kamanų (Akmenėsraj.) ir Šepetos (Kupiškio raj.) pelkiųgeobotaninius tyrimus, daug nuveikėmikologijos srityje – už tai pripažintaslietuviškosios eksperimentinėsfitopatologijos pradininku. Rektoriuspasižymėjo sistemingumu, kruopštumu,giliais gamtamoksliniais filosofiniaisapmąstymais, buvo poetiškos sielos,Lietuvos patriotas. Užėjus pirmajaisovietų invazijai, 1940 m. atleistas išrektoriaus pareigų, 1941 m. birželio14 d. su šeima ištremtas į Sibirą,1943 m. išsekęs mirė Trofimovske prieLaptevų jūros.Vadovaudamas Akademijai, vėliauUniversitetui (1994–2004) prof. AlbinasKusta papuošė Rektorių alėją dar dviemskulptūromis: 1999 m., minint Akademijos75-metį, atidengtas paminklinisbiustas antrajam rektoriui, profesoriuiJuozui Tonkūnui, o 2003 m., minint100-ąsias gimimo metines, atidengtaspaminklas aštuntajam rektoriui, profesoriuiJonui Bulavui (abiejų darbųautorius skulptorius M. Petrauskas).Agronomas pievininkas LietuvosMA narys korespondentas, profesorius,mokslų daktaras J. Tonkūnas(1894–1968) 1918 m. baigė MaskvosPetrovsko žemės ūkio akademiją, dirboŽemės reformos departamente. BuvoŽemės ūkio akademijos DotnuvojeBendrosios žemdirbystės katedros vedėjas,Profesorių tarybos sekretorius,prorektorius, 1928–1934 m. vadovavoAkademijai, 1934–1939 m. – LietuvosRespublikos švietimo ministras.Profesorių atsimename kaip sėklų kokybėsžinovą, vegetatyvinių ir laukobandymų metodologą, vieną pirmųjųpievų tręšimo ir kultūrinių ganyklųtyrėją. 1941 m. birželio 14 d. su šeimair Vilkaičiais ištremtas į Sibirą, kalintasVladimiro kalėjime. 1955 m. išsekęsgrįžo į Lietuvą, teistumas panaikintas1958 metais. Kol leido sveikata, dirboLietuvos žemdirbystės institute irAkademijoje.Rektorių V. Vilkaičio ir J. Tonkūnoatminimas pagerbtas monografijomisProfesorius Vincas Vilkaitis (1991),Profesorius Juozas Tonkūnas (1993).Sudarytojas A. Motuzas.Agronomas selekcininkas LietuvosMA narys korespondentas, profesorius,habilituotas daktaras Juozas Bulavas(1903–1984) 1928 m. baigė Žemės ūkioakademiją Dotnuvoje, mūsų Universitetopirmtakę, Švedijoje studijavo selekciją,buvo Dotnuvos selekcijos stotiesdirektorius. 1940–1983 m. (išskyrus1941–1944) dėstė mūsų aukštojoje mokykloje,buvo Augalininkystės katedrosvedėjas, Akademijai vadovavo 1957–1962 metais. Sukūrė keliolika kviečiųir miežių veislių, kvietrugių hibridų.Sovietmečiu lietuvino Akademijosdėstytojų korpusą, šeštajame praėjusiošimtmečio dešimtmetyje parinko vietąaukštosios mokyklos miesteliui Noreikiškėse,organizavo jo projektavimąir statybų pradžią, perkėlimą iš Kauno.Profesoriaus atminimas pagerbtasmonografija Profesorius Jonas Bulavas(2003), sudarytojai – A. Sliesaravičius,J. Mockaitis.Aukštosios mokyklos 85-mečioproga (2009) pastatytas paminklinisbiustas rektoriui profesoriui Baliui Vitkui(skulptorius M. Petrauskas)Prof. B. Vitkus (1898–1988) vadovavotuometei Žemės ūkio akademijaiDotnuvoje Antrojo pasaulinio karometais (1941–1944). Jis buvo vienas ištų lietuvių, kurie, baigę mokslus užsienyje,grįžo į nepriklausomą Lietuvą.1916–1917 m. jis studijavo gyvulininkystęMaskvos žemės ūkio akademijojeRusijoje, 1922–1925 metais – Breslavouniversitete Vokietijoje (dabar Vroclavas,Lenkija). Diplomu nešinas karjerąpradėjo vyresniuoju asistentu Žemėsūkio akademijos Dotnuvoje Specialiosioszootechnikos katedroje. Po metųtapo jos vedėju, 1928 m. gavo docento,o 1938 m. – ekstraordinarinio profesoriauspedagoginius vardus. Suorganizavomokomąjį ir tiriamąjį vištyną,kuriame darė paukštininkystės tyrimus.Paskelbė straipsnių apie gyvulininkystėsplėtotę Lietuvoje, ančių ir kalakutųūkį, kartu su kitais parašė bendrosiosir specialiosios gyvulininkystės skyriusdaugiatomiam veikalui Žemės ūkio vadovas(1930–1936). 1939–1940 m. buvoAkademijos prorektorius ir Profesoriųtarybos sekretorius.Užėjus sovietinei invazijai, 1940 m.rudenį prof. B. Vitkus buvo atleistas išvisų pareigų Akademijoje, 1941 m.birželio–rugpjūčio mėnesiais paskirtasžemės ūkio ministru Lietuvos laikinojojevyriausybėje. Vokiečių okupacineivaldžiai Vyriausybę išvaikius, profesoriusiš Kauno grįžo į Žemės ūkio akademijąDotnuvoje ir buvo paskirtas josrektoriumi vietoj šias pareigas laikinaiėjusio profesoriaus A. Kondroto.Naujas rektorius dėjo pastangasvietoj rusiškojo modelio atkurti nepriklausomybėsmetų tvarką ir dvasiąaukštojoje mokykloje. Visiems trūkoduonos, drabužių, bet rektorius rūpinosibaigti įrengti naują studentųbendrabutį ir kai kuriuos Selekcijosstoties pastatus. Iš Vilniaus į Dotnuvąbuvo sugrąžinta Augalų apsaugosstotis. Sunkiu karo laiku Akademijojeveikė įvairūs žemės ūkio kursai, buvorengiami Lietuvos agronomų sąjungossuvažiavimai.Aukštajai mokyklai teko išgyventivokiečių karinės valdžios represijasprieš intelektualus, palaikiusius lietuviųtautos pasipriešinimą sudarytiSS dalinius: uždarytas Agronomijosskyrius, o jaunuoliai studentai per dvivalandas iškraustyti iš naujo bendrabučio,kuriame vėliau buvo įkurta karoligoninė. Tuo metu rektorius B. Vitkussu studentų grupe pasišalino iš Akademijosir įsikūrė pas netoliese gyvenusįūkininką. Pavojui praėjus vėl grįžo įaukštąją mokyklą ir toliau ėjo pareigasnekliudomas. Studentai slapta tęsė studijas.Nepaisant trukdymų ir baimės,rektoriui pasisekė normalizuoti Akademijosveiklą (kiek tai buvo įmanomaokupacijos ir karo sąlygomis).1944 m. pavasarį frontas artėjoprie Lietuvos sienų. Artinosi sovietinėkariuomenė, bolševikinės jėgos atviraipasisakė už trijų Baltijos valstybių grąžinimąSovietų Sąjungai. Žmones bauginonet mintis apie bolševikų darbus.Dar nebuvo užmiršti 1941 m. birželio14–22 dienų masiniai suėmimai, trėmimaiį Rusijos gilumą, Pravieniškių,Panevėžio, Rainių miškelio skerdynės.Laikmečio įvykiai suformavo nuostatą,kad reikia vengti ir vieno, ir kitookupanto, kad reikia save išsaugotinepriklausomos Lietuvos atkūrimui.Besiartinant frontui, tūkstančiai šeimųir pavienių asmenų pajudėjo Vakarųlink, į griūvančios nacistinės Vokietijospusę. Birželio mėnesį rektorius prof.B. Vitkus su grupe dėstytojų išvykoį Vakarus. Nebuvo jokio formalauspareigų perdavimo: Rektorius privačiaipaprašė prof. A. Kondroto jį pakeisti.Atidengęs paminklą profesoriuiB. Vitkui, Universiteto rektoratas (rektoriusprof. Romualdas Deltuvas) pagerbėrektorius, formaliai vadovavusiusaukštajai mokyklai 1924–1945 metais.

14 Mokslo Lietuva2010 m. kovo 4 d. Nr. 5(427)Nauja knygaProf. habil. dr. Juozas VytautasUzdila,knygos mokslinis redaktoriusRašytojo Viktoro Aleknos knygaapie Raseinių gimnaziją (1919–1949) – svarbus krašto kultūrosir švietimo įprasminimas * . Pirmiausiadėl dviejų priežasčių: 1) gimnazijos istorijąparašė didelę kūrybos patirtį turintiasmenybė (studijos Salomėja ir daugybėskitų knygų autorius), 2) parašyta1919–1949 m. veikusios gimnazijos,iki šiolei neturinčios tęstinumo, savitair originali istorija. Tiesa, tame pačiamepastate ir naujajame priestate dirbantiRaseinių Kalno vidurinė mokykla bentjau iš dalies tęsia gimnazijos tradiciją:muziejuje eksponuoja gimnazijos pasiekimus,reprezentuoja žymius auklėtinius.Regis, iki pilno tęstinumo stingajuridinio fakto – Raseinių Kalno vidurinėmokykla turi tapti gimnazija. Tadabūtų ir formaliai, ir esmingai tęsiamaveikusios gimnazijos istorija.Gal dėl šios, o gal dėl kitų priežasčiųViktoras Alekna nerašė knygos apieRaseinių gimnaziją, uždarytą 1949 m.,tęsinio. Tad, kai Raseinių Kalno vidurinėmokykla taps gimnazija – šios ugdymoįstaigos istoriją turės lydėti dar vienaknyga.O bendraminčių raseiniškių gimnazistųįpareigojimas ir paties rašytojoViktoro Aleknos įsipareigojimas parašytiRaseinių gimnazijos istoriją garbingaiįvykdytas. Autorius knygą parašė perkopęsdevynias dešimtis metų. PerfrazuojantJ. Tumą-Vaižgantą tinka priminti:didžiausius darbus tėvynei Lietuvaidaro ne tie, kurie turi arklio sveikatą, oveikiau kiti – tie, kurių silpname kūnestipri dvasia. Lietuvių literatūros klasikasVaižgantas turėjo minty darbščiąjąbitelę Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, mažutęir kuprotą moterėlę, geriau už kitus, milžinųsveikatą turinčius vyrus, auginusiąjauną Lietuvą.Tokiame kontekste tenka prisimintisenatvės sulaukusį Viktorą Alekną,tuomet vyriausiąjį Lietuvos rašytojųsąjungos narį, ištiktą regėjimo ir širdiesnegalių, bet vis tiek nemetantį tesėtopažado. Ir nė mažiausio skundo,kad sunku... „Rašau kasdien. IškartRaseinių gimnazijos istoriją, dienoraštįir dar šį bei tą... Mėgstu rytaisbasas po rasotą žolę pabraidyti“, –girdžiu telefono ragelyje pašnekovobalsą. Dar po pusmečio tas balsas, norsguvus, bet jau lydymas nuogąstavimo:„Anądien susiruošiau iš Meškeriotojųgatvės važiuot į miesto centrą. Ėjau į autobusostotelę. Pradėjo kojos neklausyt.Turėjau grįžt...“Buvo taip, kaip buvo. Kęsdamassveikatos sutrikimus V. Alekna vis tikparašė Raseinių gimnazijos istoriją. Irši istorija tarp keliolikos tokio pobūdžioknygų tikrai išskirtinė, daug kuo kitokia,vienintelė tokia. Tai iš gimnazijos kasdienybėsfaktų ir įvykių nuausta knyga.Užtat pačiam autoriui kilo abejonė: okaip gi parašytą knygą pavadinti – kronikaar istorija? Regis, autorius buvolinkęs ją vadinti kronika.Gimnazijos steigimas, pradėtas irtęstas švietimo darbas aprašomas priešakis matant svarbiausią laiko atkarpą –vienerius mokslo metus. Ir taip nuo1919–1920 mokslo metų iki 1948–1949mokslo metų. Taigi gimnazijos istorijąsudaro vieni po kitų bėgantys mokslometai. Ir nė vienų, kad ir stigtų medžiagos,autorius nepraleidžia. Beje, autoriusbandęs mokslo metus perskirti į dvi dalis:nuo rugsėjo 1-osios (kartais vėliau)iki Šv. Kalėdų ir nuo Naujųjų metų iki*Alekna V. Raseinių gimnazija:1919–1949. – Vilnius: UAB Petro ofsetas,2009. P. 260Viktoro Aleknos knygosRaseinių gimnazija: 1919–1949savitumas ir vertėvasaros atostogų. Kartais rašoma ir apiegimnazistų leidžiamas vasaros atostogas,o ypač apie tuos, kurie rengiasiir laiko pataisas. Kaip žinoma, tuometantramečių ir pataisininkų buvo gaususbūrys. Redaguojant tekstą dėl knygosvientisumo teko atsisakyti tos vieneriųmetų perskyros ir akcentuoti ne atskiruspusmečius, o ištisus mokslo metus.Suprantama, knygos autoriui tekofiksuoti visokius neordinariškus mokslometų pavėlavimus ir užtęsimus dėlpolitinių įvykių ir jų padarinių. Antaisugrįžę Sovietų Sąjungos kareiviai apsistojogimnazijos pastate ir taip jį nualino,kad jame nebuvo galima pradėtimokslo metų. Teko Raseinių gimnazijaiieškoti prieglobsčio Betygaloje. Būtanelauktų permainų ir dėl pedagoginiųkadrų kaitos, per didelio pataisininkųsrauto, naujokų antplūdžio, peraugėliųvyrų ir merginų noro mokytis su kurkas už juos jaunesniais berniukais irmergaitėmis.Kokie įvykiai – vidaus gyvenimoir išorės – įrėžė randus Raseinių gimnazijosistorijoje, galima apie tai rašytitik po ranka turint gimnazijos Pedagogųtarybos (kitur – Mokytojų tarybos)protokolus, kasmečius mokinių sąrašus,visokius mokyklos gyvenimo atgarsius,publikuotus to meto spaudoje, moksleiviųsienlaikraščius, buvusių gimnazistųprisiminimus.Pedagogų tarybos protokolai – pirmasisir svarbiausias istorinio tyrimošaltinis. Juo tikrai kūrybingai naudojasirašytojas Viktoras Alekna, pats mokęsisšioje gimnazijoje. Todėl istoriniai faktailydimi autoriaus emocinio reagavimo.Skaitant gimnazijos istoriją patiriamasrealybės pojūtis tarsi po šią mokykląvaikštai, regi mokinių srautus, mataiį klases skubančius mokytojus, žinaipedagogų ir mokinių pavardes, jų socialinękilmę ir net tolesnius, jau pogimnazijos baigimo, jų likimus. Skaitydamasknygą atsiduri mokytojų irmokinių būry. Daug kas tampa artima:mokinių, atvykusių į Raseinius iš kaimų,buitis samdomuose kambariuose, dalyvavimasvisuomeniniuose politiniuoserenginiuose, dalykiniuose būreliuose,linksmai leidžiami vakarėliai, kuriųmetu rodomi literatūriniai teismai,dainuoja choras, šoka šokėjai ar netrodomas mokinių baletas. Panardinęsskaitytoją į gimnazijos įvykių tėkmę,kad būtų išgyventas įspūdis čia ir dabar,autorius geba staigiai skaitytoją iš josišvesti ir tarsi siūlo drauge pasivaikštinėtipo Raseinius, aplinkinius kaimus,tolesnius miestelius – Šiluvą, Betygalą,Viduklę, Kalnujus, Girkalnį.Daugialytė medžiaga tiesiog verčiaautorių ne tik ją atpasakoti ir aprašyti,bet ir interpretuoti, ryžtingai vertinti.V. Aleknai pavyko įtaigiai parodyti, kadLietuvoje būta dviejų flangų – kairiųjųir dešiniųjų, tikinčių ir bedievių, aktyvistųir vangiųjų, filologų ir mizologų...Kaip ir daug ko kita būta: kūrybingų irnetinkančių pedagoginį darbą dirbtimokytojų, „mokymo dvejetais“ vajaus,pažymio už žinias ir drausmę maišymo,netgi mokinių nusikaltimų – vagysčių,įsilaužimų į namus, muštynių. V. Aleknanėra linkęs gražinti tarpukario metųLietuvos švietimo darbo, juolab jo idealizuoti.Jam rūpi objektyvi pedagoginiovyksmo interpretacija, būdingos tendencijosir išskirtiniai požymiai. Tenkamanyti, kad autorius nelinkęs vengti irsubjektyvumo, kuris teikia skaitytojuinaujas Nepriklausomybės metų švietimoįžvalgas.Jau išleistose gimnazijų istorijoseautoriai dažniausiai vadovaujasi tokiuprincipu: „Kas gera, prisiminkime, kasbloga lai išblės...“ (kaip tos banalokosdainelės motyvu). Užtat jiems gimnazijojepraleistos dienos – idilė, nors lydėtasunkumų ir nepriteklių. V. Alekna –kitoks autorius, kuriam tos dainelėsmotyvas nė motais. Viską, kas vykstagimnazijoje, autorius tarsi kiaurai mato:ne tik mokinių veržimąsi prie mokslostalo, bet ir apatiją, prastą mokykloslankymą, pažeidžiamą drausmę, vagystes,melą, apgaules. Rašytojas fiksuoja irtarp mokytojų kilusius vaidus, užsimezgusiusmeilės romanus, net kai kuriųmokytojų vyrų seksualinį priekabiavimąprie gražuolių gimnazisčių.Tenka atvirai prisipažinti, kad manpačiam, kaip šios knygos moksliniam redaktoriui,vis kilęs būtinumas pasitarti suto meto gimnazistais, dabar ypač autoritetingaisvyrais, pavyzdžiui, profesoriaisKaziu Ambrozaičiu ir Jonu Kubiliumi, –ką knygoje, taip pikantiškai aprašyto,palikti, o ką kupiūruoti. Redaguojantteko siekti kompromiso: autoriaus kūrybinėlaisvė turi būti išsaugota, o knygojepristatomų asmenybių orumas neturinukentėti. Todėl vaikystės ir jaunystėsišdaigos netūrėtų lyg koks piktas šešėlispersekioti į platų gyvenimo vieškelį išėjusiųžmonių. Kad būsimam biomedicinoshabil. dr. akademikui ir sveikatosapsaugos ministrui istorijos mokytojas„užtaiso“ pataisą (beje, lietuvių kalbospataisa buvo „užtaisyta“ ir būsimamrašytojui, šios knygos autoriui), toksfaktas knygoje gali likti. Tačiau nederaplačiau aprašinėti panelių gimnazisčiųmeilės nuotykių, jų įtarinėti ir jų pavardespaviešinti (niekas joms iš paskos suuždegta žvake juk nėjo!).Gimnazijos istorijos autoriui tinkair kitas posakis: „Geram mokiniui visimokytojai geri, o blogam – nė vienogero...“ Priklausydamas gabiųjų mokiniųkohortai, V. Alekna plačiai aprašopedagogų uolų darbą, aukštai vertina jųtautines ir patriotines aspiracijas, gebėjimąmokykloje ir klasėse įvesti drausmę.Autorius teigia: „Švietimas ypačtarnauja Lietuvos žmonių gyvenimokokybei, ugdymas gimnazijoje nugalitamsą, fanatizmą, žalingus įpročius.“Atskira ir ypač opi tema – sovietųir vokiečių okupacija. Tačiau patrauklusraseiniškių gimnazistų optimizmas:okupantai turės pasitraukti, Lietuvosvalstybingumas bus atkurtas, o gimnazijosistorija tęsiama.Kaip Vorkutos kalinys, knygos autoriusturi moralinę teisę kaltinti broliuslietuvius už kolaboravimą su sovietais,už nomenklatūrinę karjerą, o dabartokį gajų gobšumą. Tokie diskursai knygojedaro neįkyrių įspūdį. Jie parašytisu ironija ir sarkazmu. Kai rašoma apiepolitines permainasir pristatomosryškios mokytojųir gimnazistų asmenybės,nejučiatenka kalbėti apiepolitines metamorfozes:gimnazijojebuvo ateitininkųfederacijosvadas, o vėliau,užėjus sovietams,tapo marksistinėsfilosofijos propaguotoju.Suprantama,tokia metamorfozėne patiblogiausia. Būtakur kas blogesnių– stribų, Lietuvospartizanųišdavikų, agentųsmogikų ir visokiųveidmainių.Užsiminęs apietokius „veikėjus“autorius šių temųplačiau neplėtoja, nes labiausiai jamrūpi gimnazijos kasdienybės vyksmas,besikartojantis iš metų į metus. Metųlaikų kaita, o su jais – naujieji mokslometai ir semestrai leidžia rašytojui viskitaip pažvelgti į gimnazijos kasdienybę:mokinių priėmimo į mokyklątaisykles, dėstomus dalykus, jau seniaidirbančius ir naujai atvykusius mokytojus,Pedagogų taryboje mažinamuselgesio pažymius, šalinimo iš mokyklosfaktus, pataisininkus ir paliekamuskurso kartoti gimnazistus. Toje kasdienybėjeieškoma naujų permainų:prie mokyklos vairo stoja naujas direktorius,iš Utenos krašto kilęs pedagogasMotiejus Miškinis, atvykstamokinių mylimas matematikas JonasMatulionis, suburia mokinius į chorąAleksandras Piešina, su gimnazistaispastato baletą kūno kultūros mokytojasSimonas Slavėnas. Gimnazijos įvykiaikaip kaleidoskope – vienas keičia kitą:steigiami dalykiniai būreliai, gimnazijapradeda darbą naujame pastate,popamokinėje veikloje guvūs literatai,vokalo aukštumas bando įveikti mokyklossolistai, prieš sovietų įvestą tvarkągimnazijoje pradeda veikti mokytojaiir mokiniai rezistentai.Autorius ypač plačiai ir ryškiai,giliai ir išradingai analizuoja švietimoįstaigoje atsiradusią politinę įtampą,ideologines konfrontacijas, bandymusdepolitizuoti gimnazijos gyvenimą.Nuo pat gimnazijos įsteigimo ugdymoįstaigoje ir Raseinių apylinkėse vykoarši kova tarp kairiųjų (poželininkų,kovarskininkų) ir dešiniųjų. Visąlaiktautiškos valstybės krikščioniškų vertybiųsistema tarsi kaktomūšoje su kita,iš kaimynystės ateinančia ideologija –žemė, turtai ir valdžia turi būti atiduotaį proletarų ir bežemių rankas, o iš dvasiniogyvenimo centro į pašalį turi būtinustumti valstybės patriotai ir tautiškainusiteikę dvasininkai.Rodydamas ir kairiųjų, ir dešiniųjųveikimo taktiką, autorius neskubanei vienų, nei kitų teisti, nerašo jiemsišankstinių nuosprendžių. Tegul visigimnazijos atžalininkai, bepietininkai,Knygos apie Raseinių gimnaziją autorius Viktoras Aleknaflirtininkai reiškia savo pažiūras ir ginasavo teises. Svarbiau už apatiją – iniciatyvusveikimas, teisybės paieška, žodžiodrąsa. Plati ir gili autoriaus analitikaskirta ateitininkų veiklai.Kai išaušo 1941-ųjų birželio 14-osios rytas, kada vežimui į Sibirą buvosuiminėjami tautininkai, šauliai, karininkaiir policininkai, ateitininkų federacijosveikėjai ir visi kiti patriotiškainusiteikę piliečiai, lietuviai gerai suprato,kurie iš jų – kairieji ar dešinieji – buvoteisesni. Pagaliau patys gimnazistai puikiaisuvokė, ko verta ant sovietų durtuvųatnešta laisvė, primesta brutali savivalė,lydyma areštų, tremčių ir žudynių.Tada jau lietuvio pažiūrose neliko vietossvetimai valiai, prabilo ryžtingi laisvėskovotojai ir rezistentai.Kalintas Vorkutos lageriuose ViktorasAlekna savaip kviečia švietimosistemoje būti budriais, saugojančiaisgeriausias tautines ir patriotines tradicijas.Užtat knygoje daug vietos partizanųkovos sąjūdžiui, į žalią girią išėjusiemsRaseinių gimnazijos mokytojams irbuvusiems auklėtiniams. Ir ne tik patiemsiškiliausiems, bet ir būrių, kuopųvadams, eiliniams partizanams, draugesu sričių, apygardų ir rinktinių vadaisbuvusiems tame pačiame bunkeryje.Kai knygoje aprėpiama tokia platiįvykių panorama, sunku tikėti, kad autoriusvalios viską kūrybingai nušviestiir išvengs iš kitų knygų, enciklopedijų arGedimino Zemlicko nuotrauka

2010 m. kovo 4 d. Nr. 5(427) Mokslo Lietuva 15žinynų paimtų perpasakojimų. Stokodamasgyvų prisiminimų autorius daugkur perpasakoja gimnazistų biografijas,paimtas iš enciklopedijų, žinynų, atlasų.Autoriaus nuopelnas, kad jis surenkaviską, kas išbarstyta po įvairius šaltinius,į vieną vietą. Tokiu savo darbu jistenkina žingeidaus skaitytojo pažinimą.Skaitantis Raseinių gimnazijos istorijąasmuo viską gali rasti vienoje vietoje,pačiam nereikia rankioti. Už jį tokį darbąjau atliko knygos autorius.Tačiau jau surinktų ir interpretuotųfaktų „padėjimas“ į tam šioje knygojeskirtą lentyną, kartais labiau daro nečia ir dabar įspūdį, o veikiau kitokį – jaubūto ir pakartoto.Lokalinės istorijos knygose, įskaitantgimnazijų kronikas, tiesiog neįmanomaišvengti paprasčiausio faktų surinkimo,jų sukaupimo ir sudėjimo tarsi į vienąvietą. Tai nutinka todėl, kad autoriusnegali viską, ką jis rašo, būti pats matęs,stebėjęs, išgyvenęs ir užtat valiojantistatai individualia maniera pavaizduoti.Raseinių gimnazijos istorija tikrai perdidelis faktų, įvykių, žmonių likimųkalnas, kad vienas autorius galėtų viskąaprėpti, įsijausti ir juolab viską meniškaiįprasminti. Tenka manyti, kad tokiamoriginaliam įspūdžiui būtų pasitarnavęgausesni Raseinių gimnazijos auklėtiniųprisiminimai. Tačiau jie anksčiau,bent prieš penkiasdešimt metų, nebuvosistemingai rinkti, o kai parūpo tokiosistorijos knygą turėti, maža pačių liudytojųbeliko. Užtat atsiminimus parašėkeli raseiniškiai gimnazistai ilgaamžiai:Kazys Ambrozaitis, Jonas Kubilius, JaninaDaugirdaitė-Barauskienė, Jonas Valinčius.Padėjo dar vienas kitas rašinys,paimtas iš spaudos, kaip Petro ŽelvioApie pokario metų dvasią Raseiniuose.Beje, tokių rašinių apie gimnaziją būtadaugiau tarpukario Lietuvos metais. Kurkas mažiau jų būta atėjus sunkiai vokiškajaiir sovietinei okupacijai. Tik stojusantrajai nepriklausomybei vėl jų vienaskitas pasirodė. Tai ir viskas, ką galimapriskirti gyvųjų prisiminimų žanrui.Knygoje autorius labai žaismingaiaprašo, ką jis pats matė, patyrė, išgyveno.Jo paties Raseinių gimnazijoje praleistimetai aprašyti su dideliu polėkiu, įtaigiaiir vaizdžiai. Tokie žodžiai mažiau tinkaokupacijos metų Raseinių gimnazijosgyvenimui. Užtat išskirtinio dėmesioverta paties Viktoro Aleknos autobiografija,parašyta nauja ir neįprastamaniera. Joje pasakojama apie Savekaip apie Kitą. Viskas, kas rašoma, žavispalvingų faktų gausa, suverta tarsi antvieno mieto. Ne veltui V. Alekna beveikvisą gyvenimą kasdien, net kalinamasVorkutos lagery, rašė dienoraštį.Knygos audinyje mokytojų ir ugdytiniųportretai gana gausūs ir pavaizduotiįtaigiai. Pirmiausia tai tinka ilgamečiamRaseinių gimnazijos direktoriuiBaltrui Grybei, jį pakeitusiam MotiejuiMiškiniui, kapelionams kunigams MykoluiKarosui ir Povilui Durasevičiui,choro dirigentui Aleksandrui Piešinai,mokiusiam matematikos ir fizikos BoleslovuiSipavičiui, geografui StasiuiTarvydui, kūno kultūros mokytojuiSimonui Slavėnui, lituanistams StasiuiPaliuliui ir Broniui Kalinauskui, fizikųmatematikųbūrelio globėjui BroniuiKetorauskui, dailės mokytojui ViktoruiVizgirdai ir daugybei kitų.Kadangi tarpukario gimnazijosedauguma mokytojų buvo vyrai, tai visiškaisuprantama, kodėl knygos autoriuslabiau dėmesingas vyrų pasauliui. Apiemokytojas ir gimnazistes, rašoma šykščiau,tačiau ir jų pristatymas pakankamaigyvas. Tarp visų mokytojų portretųišskirtinis dėmesys rodomas mokytojuidr. Juozui Januškevičiui, kuris, dirbdamasgimnazijoje, garsėjo keistenybėmis.Palyginti plačiai aprašęs tas keistenybes,autorius galų gale pradeda abejoti, arjos nebuvo per daug išpūstos, paskleistoskaip mitai. Ne tik dėl šio mokytojoarogancijos, bet ir dėl kitos priežasties:būta mokytojų vidutiniokų, dar nestudijavusiųuniversitetuose, pavydžių irūmai į visas intelektualaus mokytojopastabas reaguojančių.Tarp buvusių mokinių pirmameplane, atsiduria įžymūs rezistentai – taiLietuvos laisvės kovotojų vadas brigadosgenerolas Jonas Žemaitis-Vytautas,kuriam suteiktas Lietuvos respublikosketvirtojo prezidento statusas. Įdomupastebėti, kad Jono Žemaičio štabo bunkerįyra aplankęs kitas buvęs gimnazistas,tuomet Šiluvoje dirbęs gydytojasKazys Ambrozaitis, rizikavęs padėtisužeistam partizanui. Tarp partizanų,buvusių Raseinių gimnazijos auklėtinių,pristatomi ir kiti: Vaidoto rinktinės vadasJuozas Čeponis (Ščepanavičius), kuriamrezistentų vadovybė po susisprogdinimobunkeryje suteikė Laisvės kovųkaržygio vardą, Jūros srities partizanųvadas Antanas Bakšys, broliai StasysStepas ir Petras Ambrozaičiai ir daugybėkitų. V. Aleknos didelis nuopelnas, kadjis atliko metraštininko vaidmenį, išįvairiausių šaltinių surinko veik visusbuvusius gimnazistus, kurie baigė karomokyklas, tarnavo Lietuvos kariuomenėje,pasitraukė į Vakarus ar nespėjęto padaryti pateko į kagėbistų rankas.Okupacinio režimo aukos, rezistentaiir tremtiniai knygoje tiesiog išrikiuoti,kad jų atminimas nebūtų paskandintasužmaršty.Kadangi ugdymo institucija – pirmiausiakultūros židinys, tai V. Aleknavis žvalgosi po atskiras gimnazijosklases, ieškodamas gabių matematikų,literatų, aktorių, dainininkų. Randadaugybę. Buvę Raseinių gimnazijosauklėtiniai akademikas matematikasJonas Kubilius, medicinos profesoriusKazys Ambrozaitis, agronomijos profesoriusAntanas Stancevičius, filosofasEugenijus Meškauskas, kalbininkas poliglotasprofesorius Vytautas Sirtautas,aktoriai Stepas Kosmauskas ir AntanasGabrėnas, tapytojas Viktoras Vizgirda,dainininkė Stasė Klimaitė-Pautienisišgarsino Lietuvą.Raseinių gimnazijos istorijos didžiausiavertė yra ta, kad ji imama įrankas su pasididžiavimu, mes, raseiniškiai,turime didelę ir įdomią knygąapie prosenelių, senelių ir tėvų gyvenimą.Ją perskaitę žinosime, iš kur ir kaipatėjome... Šių dienų sąsaja su praeitimireikšminga ateičiai, kuri bus kuriamarodant didesnį pasitikėjimą ir geriausuvoktą gyvenimo perspektyvą.Tokia kaip šioji lokalinės istorijosknyga pirmiausia reikšminga Raseiniųkrašte gyvenantiems ar iš jo kilusiemsžmonėms. Atvertęs knygą raseiniškis,tikrai ras savųjų ir pažįstamų pavardes,jų atvaizdus, kartais matomus pirmąkartą. Jis susitiks su savo miesto praeitimi,kurios seniai nėra ir kuri gali gyvuotitik vaizduotėje išlikusių nuotraukų iružfiksuotų prisiminimų dėka.Knyga apie Raseinių gimnaziją įdomiir kitų Lietuvos regionų žmonėmsdėl galimo lyginimo. O kas gi buvo bendroir skirtingo ten ir pas mus? Juolab,kad iki šiolei maža gimnazijų, veikusiųnepriklausomybės metais, istorijų teturime.Daugiau jų parašyta apie periferijosgimnazijas ir kur kas mažiau apiedidžiųjų Lietuvos miestų – Vilniaus irKauno – gimnazijas. Tarp jau parašytųgimnazijų istorijų šios knygos autoriusViktoras Alekna tikrai išsiskiria: įgudęsliteratūrologas, ilgus metus dirbęs pedagoginįdarbą, iki tolei išbandęs įvairiuspublicistikos ir grožinės kūrybos žanrus.Tikrai verta iš tokio autoriaus mokytis,semtis stiprybės iš jo patriotizmoversmės.Anykštėnai minėjoValstybės šventęVytautas Rimša,anykštėnas, Svėdasiškių draugijos Alaušas TarybosnarysPraėję ir šie metai turtingi Lietuvosvalstybinių jubiliejų: paminėtasLietuvos vardo paminėjimotūkstantmetis; minėsime šaliesNepriklausomybės atkūrimo 20-metį;vidurvasarį pasitiksime Žalgirio mūšio600-ąsias metines.Nepaisant jų gausos, vasario 6 dienąPasaulio anykštėnų bendrijos (PAB)Vilniaus anykštėnų sambūrio (VAS)nariai noriai rinkosi į Signatarų namus.Į tradicinį Vasario 16-osios minėjimąčia juos VAS pirmininkė Rita Virbalienėsukvietė gan anksti – teko derintisprie Signatarų rūmų darbo grafiko.Šįkart į šventišką – gėlėmis, vėliavomisir kitais valstybės simboliaispapuoštą – Signatarų namų salę Tautosšventės paminėti susirinko vos nešimtas Vilniaus anykštėnų. Tarp jų –Anykščių, Debeikių ir kitų bendruomenių,Svėdasiškių draugijos Alaušasnariai, iš kitų rajono vietovių kilękraštiečiai.Renginys prasidėjo 11 valandą irtruko iki geros popietės. Sugiedojushimną, oficialiąją minėjimo dalį įžanginiužodžiu pradėjo ir programą vedėilgametė Lietuvos valstybinio radijodiktorė, lietuvių valstybinės kalbosmokytoja Liudgarda Juškaitė-Čepienė.Ji padeklamavo keletą Lietuvai skirtųpoeto Bernardo Brazdžionio eilėraščių,pasveikino su švente.Išsamų pranešimą apie lietuviųkelią į Vasario 16-ąją ir jos reikšmęLietuvai skaitė anykštėnas, ilgametisPAB pirmininkas, akademikas AntanasTyla. Apžvelgdamas Lietuvos laisvėsidėjos raidą nuo Lietuvos karaliausMindaugo laikų iki šių dienų, jis daugvietos skyrė lietuvių liaudies vaidmeniui,saugant lietuvių tautos identitetą,kalbos grynumą, kultūrą, spaudą. Pasirodo,anuomet nesnaudė ir anykštėnai.Pavyzdžiui, iš 100 prašymų, išsiųstųcarinei valdžiai dėl spaudos lotynųrašmenimis draudimo Lietuvoje panaikinimo,9 buvo parašyti iš dabartinėsAnykščių teritorijos. Juos pasirašė eiliniaiAlotų, Anykščių, Svėdasų ir kitųšio rajono valsčių žmonės.Skriaudė Lietuvą ir didžiosioskaimynės, ypač Rusijos, Vokietijosir Lenkijos invazijos metu, kai Lietuvaneteko trečdalio savo žemių.Prof. A. Tyla išreiškė didelį susirūpinimądėl intensyvėjančios dabartinės lietuviųemigracijos, geriausių specialistųnetekties, ekonominių sunkumų. Jonuomone, šiandien nepasiduoti jiemsįpareigoja Vasario 16-osios iškovojimaiir Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas.2010 m. Mokslo Lietuva vykdo projektąMokslui, visuomenei ir kultūrai.Siekdama populiarinti laikraštyjepublikuojamą medžiagą redakcijaleidžia naudotis publikacijomis tol,kol Spaudos, radijo ir televizijos rėmimofondas rems minėtą projektą.Istorikas, doc. dr. Juozas Parnarauskas skaito pranešimą apieokupacijų žalą LietuvaiJis gan teigiamai įvertino Svėdasiškiųdraugijos Alaušas ir kitų Anykščiųkrašto bendruomenių veiklą, išviendirbant savo krašto ir tautos kultūroslabui.Kraštiečiai tarsi trumpam grįžo įnetolimą praeitį. Mokytoja L. Čepienėpaskelbė jiems autentišką istorinįdokumentą – Vasario 16-osios minėjimokalbą (autorė Rita Smetonienė),pasakytą Sąjūdžio mitinge, vykusiame1989 m. prie Anykščių pieninės. Tuometu minėtas sambūris buvo tikrasNepriklausomybės atkūrimo Anykščiųžemėje pranašas.Kalbėjęs Vilniaus universiteto doc.dr. Juozas Parnarauskas pabrėžė, kaditin daug žalos Lietuvos valstybingumuipadarė mūsų tautos lenkinimas,prasidėjęs nuo Liublino unijos ir trukęsnet 360 metų, taip pat 120 metų užsitęsęsrusinimas, kurį lydėjo sukilimaiir represijos, o tarybiniu laikotarpiu –lietuvių tautos genocidas ir trėmimai.Docentas kritiškai įvertino VU prof.Alfredo Bumblausko darbus, kuriuoseunijos laikotarpio lietuvių ir lenkųsavitarpio santykių aprašymuose pasigendąsmokslinio objektyvumo. Esąjis įžvelgiąs vien Lenkijos politinioir kultūrinio vaidmens aukštinimą,o ano meto lietuvių tautos lenkinimoklausimai profesoriaus darbuoselikę nuošalėje. To nutylėti nevalia.J. Parnarauskas apgailestavo, kad panašipadėtis dabar klostosi Lietuvojesu mūsų kalbos rašyba, valstybiniulygiu brukant į lietuvišką abėcėlę kaikurias lenkiškas raides, menkinantmūsų kalbą, slopinant tautinę lietuviųsavigarbą.Prisiminimais apie pokario Vasario16-osios šventes dalijosi buvęsministerijos darbuotojas, miškininkasStasys Bartaševičius. Vieną 1947 m.rytą, važiuodamas siauriuku į Švenčionėlius(iš ten jis keliaudavęs į mokslusVilniuje), traukiniui atvykus į pirmąją,šalia Anykščių buvusią stotelę, jis sukitais išvydęs greta jos sukastą aukštąsniego krūvą, virš kurios prieblandojeplaikstėsi senoji Lietuvos trispalvė. Jonuomone, šią šventę žmonės čia minėjęvisuomet, o kartais dėl jos net rizikavęsavo laisve...Oficialiąją renginio dalį praturtinomuzikinė programa. Arijomis išnacionalinių (Vytauto Klovos Pilėnų,Jurgio Karnavičiaus Gražinos ir kt.),klasikinių italų operų, akompanuojantBirutei Šernaitei (Vasario 16-osios NepriklausomybėsAkto Signataro JokūboŠerno giminaitė), klausytojus džiuginožinomos operos solistės Rasa Juzukonytėir Eugenija Klivickaitė. Sužavėjovisus ir jų atliekamos lyrinės lietuviųkompozitorių Algimanto Bražinsko,Algimanto Raudonikio, Juozo TallatKelpšos dainos, taip pat lietuvių ir užsieniošalių kompozitorių romansai.Kai kuriuos jų teko kartoti.Vasario 16-osios minėjimo programabaigėsi nuoširdžiu kraštiečiųbendravimu prie kavos ir sumuštinių.Jais pasirūpino patys Vilniaus anykštėnai.O dabar prieš jų akis – LietuvosNepriklausomybės atkūrimo 20-ųjųmetinių jubiliejus.Apie lietuvių laisvės idėjos raidą kalba akademikas prof. Antanas Tyla

16 Mokslo Lietuva2010 m. kovo 4 d. Nr. 5(427)Pirmasis mokslo ir technikos istorijos žurnalastuvos nepriklausomybę.Dr. Birutė Railienė,jama nuo 1994 m., Vilniaus Gediminopriklauso nuo pavienių mokslo istorijosMokslo ir technikos raida redaktorių kolegija technikos universiteto, organizuojamanuo 1994 m.). Autoriai neabejoja,kad duomenų bazė Lituanistika ateityje tyba ir restauravimas Vilniuje XX a.entuziastų pastangų. Autorė neabejoja, Straipsnyje Sakralinių objektų sta-Lietuvos mokslo bendruomenė ir kad Lietuvoje yra daug mokslo istorijosentuziastų, kurių darbai turėtų būtityrinėjimams.Ilgevič aprašė to meto carinės valdžiostaps svarbia priemone bibliometriniams pabaigoje–XX a. pradžioje dr. Henrykavisi besidomintieji mokslo istorijapagaliau turės recenzuojamą žurnaląpublikuojami naujajame moksliniameDviejų iškilių Lietuvos matematikų – požiūrį į stačiatikių ir katalikų naujųMokslo ir technikos raida, kuriamebus spausdinami originalūs moksliniaistraipsniai, straipsnių apžvalgos įvairiaismokslo ir technikos istorijos klausimais.Straipsniai spausdinami lietuvių, anglų,vokiečių ir rusų kalbomis, žurnalas busleidžiamas du kartus per metus. Žurnalosteigėjai – Lietuvos mokslų akademija irVilniaus Gedimino technikos universitetas,leidėjas – Vilniaus Gediminotechnikos universitetas. Tarptautinėjeredaktorių kolegijoje – 19 narių. Žurnalostraipsnius galima skaityti interneteadresu: http://www.est.vgtu.ltPirmajam žurnalo numeriui tekoatsakinga užduotis – pateikti moksloir technikos istorijos tyrinėjimų istorinęanalizę, apžvelgti analogišką veikląužsienyje.Žurnalo vyriausias redaktoriusprof. habil. dr. Romualdas Ginevičiusir prof. dr. Algimantas Nakas straipsnyjeŽurnalo „Mokslo ir technikos raida“leidybos poreikio ir galimybių analizėapžvelgė dalį užsienio mokslo įstaigų(tarp jų ir mokslo muziejų), kuriosevykdomi mokslo istorijos tyrinėjimai,publikacijas, doktorantūros rodiklius.Apžvelgdami mokslo istorijos ir mokslotyrostyrinėjimus Lietuvoje, autoriaipateikė nemažai istorinės ir statistinėsmedžiagos apie tyrinėjimus, leidinius,gintas disertacijas, tradicines konferencijas(Baltijos šalių mokslo istorikų,organizuojama nuo 1958 m., Kultūros,filosofijos ir meno instituto, organizuo-žurnale, taip sudarydami šios mokslosrities branduolį.Straipsnyje Lietuvos mokslo patirtiesbruožai, nulemti XX amžiaus įvykiųprof. habil. dr. Juozas AlgimantasKrikštopaitis aptaria Lietuvos mokslo,žmogaus ugdymo ir lavinimo raidą,išskiria charakteringus laikotarpius irperiodus. Straipsnyje minimi motyvaiir vertybės, kurias rinkosi inteligentija,klodama valstybės atkūrimo pagrindusir vėliau kurdama tautinę valstybę. Gretapriežasčių, nulėmusių Lietuvos moksloraidos ypatybes, rezultatus ir netektisistorinių ir politinių lūžių metu, išskiriamasLietuvos mokslų akademijos vaidmuobei misijos įvykdymas. Straipsnyjeakcentuojama didžioji mokslo ir etninėskultūros vertybė – lituanistika siaurąja irplačiąja šios sąvokos prasme. Tai sritis,kurioje Lietuvos mokslas reiškėsi unikaliaiir nepakartojamai.Prof. habil. dr. Onos Voverienėsstraipsnis Mokslotyra ir mokslo istorijaskirtas mokslotyros teorijai, analizuojamajos struktūra, tyrimo objektas.Autorė nurodo, kad kokybinis skirtumastarp mokslotyros ir atskirų mokslošakų istorijos yra jų tikslai: mokslo šakųistorija siekia atsakyti, kas ir kaip atsitikokonkrečiu šio mokslo šakos raidos etapu,kokios sąlygos ar tyrimo metodaiturėjo didžiausios įtakos tų rezultatųpasiekimui. Mokslotyra siekia atsakyti,kokia mokslinių tyrimų būklė šiuo metu,kaip juos galima veikti. Autorė rekomenduojanaujos mokslotyros programosįgyvendinimą pradėti tiriant moksloistoriją, analizuojant ankstesnių kartųmokslotyrininkų atliktus darbus. Savoruožtu mokslotyra praplečia mokslošakos tyrimų problematiką nauja kryptimi,atveria kelius naujiems moksloistorikų tyrimams.Dr. Birutė Railienė straipsnyje Naujosmokslinių mokyklų tyrinėjimų galimybėsapžvelgia naujai kuriamas duomenųbazes, prieigą prie visateksčių ir bibliografiniųdokumentų. Autorė išskiriatris pagrindinius komunikacinių ryšiųmoksle tipus, kurie nulemia moksliniųmokyklų identifikavimą: vadovavimądisertacijai, citavimą bei mokytojo irmokinio bendraautorystę. Autorė teigia,kad nors skaitmeninė aplinka irpalengvina formaliosios komunikacijostyrinėjimus pasaulyje, Lietuvojemokslinių mokyklų identifikavimas,mokslininkų personalinio indėlio fiksavimasbibliografijos rodyklėse dažnaiMečio Mačernio ir Prano Naujokaičio –didaktinę veiklą apžvelgia prof. habil. dr.Algirdas Ažubalis straipsnyje Matematikosdidaktika Respublikos Pedagoginiameinstitute Klaipėdoje (1935–1939). DirbdamasKlaipėdoje M. Mačernis parengėir išleido aritmetikos ir geometrijos mokymometodikos vadovėlį studentams,P. Naujokaitis parašė tris matematikosdidaktikos straipsnius, išleido penkiųdalių aritmetikos uždavinyną.Netolimos istorijos laikotarpį – pokariosociologijos mokslo istoriją – apžvelgėprof. habil. dr. Vladas Pruskusstraipsnyje Sociologija sovietmečio Lietuvoje:valdžios požiūrio kaitos aplinkybėsir siekiai (1960–1989). Autoriusišnagrinėjo priežastis ir aplinkybes,lėmusias sovietinės valdžios požiūrio įsociologijos mokslą kitimą. Istorinėjesociologijos apžvalgoje pateikta aukštųjųmokyklų bei sociologinių tyrimų ir jųkontrolės centrų veiklos santraukos.Straipsnyje aptartos pagrindinės vykdytųsociologinių tyrinėjimų kryptys,veiklos ypatumai.Įvairiapusę mokslinę ir politinęžymaus išeivijos chemiko Adolfo Damušioveiklą straipsnyje Adolfas Damušismokslo istorijoje analizuoja dr.Aldona Vasiliauskienė. Autorė apžvelgiaprofesoriaus indėlį į chemijos moksląLietuvoje ir JAV, jo indėlį į Lietuvių katalikųmokslo akademijos bei VytautoDidžiojo universiteto veiklą, taip patypatingus jo nuopelnus kovose už Liesakraliniųpastatų statybą, restauravimą,pateikė stačiatikių bažnyčios protegavimoistorinius faktus. Autorė aprašėkatalikiškosios Vilniaus visuomenėspradėtą sakralinių objektų gelbėjimoakciją, pateikė istorinių faktų apie naujasstatybas.Prof. Šlomo Šafiro straipsnyje Entdeckungenbeim Lernen der HebräischenSprache und der Kabbala aprašo hebrajųkalbos ypatybes ir sunkumus, su kuriaissusiduriama verčiant Senąjį Testamentą.Aptarus ryšį tarp pasaulio religijų,akcentuojamas Kabalos ir moksliniopožiūrio panašumas.Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienėstraipsnyje LDM leidybinė veikla, remdamasiLietuvos mokslų akademijosbibliotekoje saugomų Lietuvos mokslodraugijos (LDM) rankraštine ir publikuotamedžiaga, taip pat kitų Vilniaus bibliotekųfondais, pateikė išsamią šios draugijosleidybinės veiklos 1907–1940 m.bibliometrinę analizę, atskleidė draugijosįgyvendintus sumanymus ir nepavykusiusplanus. ReikšmingiausiaLDM veikla buvo aprūpinti vadovėliaisir mokomąja literatūra besikuriančiąlietuviškąją mokyklą, leisti ir platintimokslinę literatūrą.Redaktorių kolegija tikisi mokslo irtechnikos istorikų bendruomenės aktyvausdalyvavimo ir originalių straipsniųkitiems žurnalo numeriams, taip patinformacijos kronikai ir pasiūlymų naujomsrubrikoms.Atkelta iš 3 p.O aure aukštai jau spindi, mirkčiojaaušrinė. Spindi ir leidžia į nebylią erdvęsibabrines šviesos strėles. Nenuveikiamimažutėliai jos pasiuntiniai – spinduliai!Raižo jie tamsą ir rūkus, savo šilumaapglobia nakties šalčio sustyrintas žemėsgyvybės jėgas ir žadina, žadina,žadina… kol suliepsnos saulės krivulė –aušra, kol pabus gyvenimas…“Tas poezijos žiupsnis turėjo dvelktelėtikaškokia vilčių paslaptim į jaunassielas. Stasys Šilingas, kurs tada buvovisų tų užmojų „spiritus movens“, savostraipsnyje taip pat priminė krauju irašaromis aplaistytus „Aušros“ lapus iržuvusius kovoje dėl Lietuvos laisvės,tvirtai teigdamas, kad Lietuvos istorijaesanti Lietuvos jaunimo istorija.Po didžiosios 1905 metų audrosreakcijos priblokšti mes ieškojomegelbėjimosi priemonių smulkiajamekultūros darbe. Aš pats tada apie tairašiau straipsnį /Nr. 2/, kuriame įrodinėjau,kad be mažų plytelių negali būtipastatytas net didžiausias pastatas irkad bergždžia būtų pūstis pagal romėnųpatarlę „aut Caesar aut nihil“ /arbaCezaris, arba niekas/. Būdami realistai,mes turime lįsti pro aukštinį, kai uždarosdurys…Galėjo pasirodyti „smulkmena“šaukimas mokytis kalbos. Tuo tarpuMoksleivių sąjūdžio pusamžisIš atsiminimų apie „Aušrinę“jau pirmame numeryje „Aušrinė“ pastebėjo:„Klausytojai nesupranta kalbėtojų,skaitytojai rašytojų, o rašytojaitaiko žodžius ne minčiai, bet mintisžodžiams“. Priekaištų dėl kalbos knibždėteknibždėjo redakcijos atsakymaibendradarbiams. Reikėjo tad šaukti, kadbūsimieji inteligentai mokytųsi iš žmonių,iš kaimiečių, užrašinėtų patarles,priežodžius, pasakas, dainas. Ir reikiastebėtis, kaip buvo atsiliepta į tą šūkį,kaip greitai pradėjo augti jauni poetai,rašytojai, publicistai. Poezija, žinoma,pirmiausiai paviliojo jaunimą. Čia mespamatėme I. Šeinių /Jurkūną/, J. Rainį/Papečkį/, Pumpurą – Simą Stūrą /St.Naginską/, A. Jonaitį, Alf. Lauryzą, J.Besparnį /J. Čerkesą/, Aldoną Giedgaudaitę/Didžiulytę/, Smutkelį /Biržišką/,Pr. Dailidę, J. Mikuckį, Vaidilos Ainį /Janonį/, Nevėžio Mylėtoją, M. Kauką /Markauską/, Adomą Juodąjį /Lastauką/,Praurimę /Ambraziejūtę/, Ašarą /Baltrušaitytę/,Zigmą Gėlę /Gaidamavičių/,Smydro Šakelę, B. Kaunį /B. Sruogą/,Pranc. Paukštvanagį /Stelmoką/, A.Kiliuką /Naujokaitį/, V. Kadugį /Bukavecką/,Kazį Binkį, V. Bičiūną ir dareilę kitų. Tarp jų įsiterpė „Aušrinėje“ irParodoje stendas skirtas vienam iš „Aušrinės“ kūrėjų Stasiui ŠilinguiLiudas Gira, ir Jovaras, kurie nelaikėsavęs „seniais“.Pasirodė „Aušrinėje“ ir A. Vienuolis,tada gyvenęs Maskvoj ir artimaibendravęs su studentais. Jo „Užkeiktivienuoliai“, kuriuos redakcijai dar tekopagrindinai perredaguoti, pasirodėjau trečiame numeryje /tada autoriuspasirašinėdavo A–s Ž–s/. Pirmuosiussavo apsakymus pateikė taip pat I. Šeinius,Žainis /Nemeikša/, J. Savickis,J. Gurauskas ir kiti.Maskviečių studentų iniciatyva, sutikusitokį operatyvų pritarimą – visosemokyklose kūrėsi slaptos „aušrininkų“kuopelės, – negalėjo apsiriboti bendraisobalsiais ir šūkiais. Greitai imta ieškotikonkrečių uždavinių ir orientacijų.Patys maskviečiai, kurių 1910 metaisdraugijoje tebūta apie 40, nuolatos rinkosiuniversiteto patalpose ir svarstėįvairius, daugiausiai Lietuvą liečiančiusklausimus. Jie taip pat rinko redakcijosnarius ir nustatinėjo jiems instrukcijas.1910 metų rudenį redakcijos nariaisišrinkti: St. Šilingas, kurs ligi tol beveikvienas tetvarkė leidinio medžiagą,R. Skipitis, J. Papečkys, P. Dovydaitisir P. Klimas. Kitą rudenį redakcijossudėtis buvo dar papildyta St. Naginskiu,A. Abraičiu, Vl. Bukavecku irA. Ambraziejūte.Nors redakcija džiaugėsi jau pirmaismetais pasiekusi savo pirmąjį tikslą,pažadindama visą moksleiviją apmąstytisavo būsimuosius uždavinius,bet tolesni keliai jau reikalavo konkretizacijos.1910 metų pabaigoje AldonaGiedgaudaitė pareiškė nepasitenkinimą„pliku patriotizmu“ ir ragino gilintis įsocialines ir ekonomines problemas.Aš pats tuo metu kviečiau susipažintisu pagrindiniais ekonominiais kultūrosveiksniais /Nr. 6/, kad apsisaugotumenuo abstrakcijų savo veikloje. R. Butautasragino susipažinti su filosofija, kadnebūtume kurmiai, kurie knaisiojasitamsiuose požemiuose.Bus daugiauGediminas ZemlickasVyriausiasis redaktorius Gediminas ZemlickasStilistės Laura Bočiarovienė, Gintarė LeščinskaitėDizaineris Mindaugas GalkusPatarėjai: Stasys Goberis, Antanas Kulakauskas, Jonas Puodžius,Alfonsas Ramonas, Juras Ulbikas, Edmundas Kazimieras Zavadskas.Redakcijos adresas: J. Basanavičiaus g. 6, 01118 VilniusEl. paštas: mokslolietuva@takas.lt, tel. (8 5) 212 1235.Laikraštis internete: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuvaRedakcija gerbia savo autorių nuomonę ir mintis, net jei ne visada joms pritaria.Perspausdinant ar naudojant laikraščio „Mokslo Lietuva“ ir jo internetinio puslapiohttp://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva paskelbtą medžiagą būtina nuoroda į „MoksloLietuvą“. Laikraštis platinamas tik prenumeratoriams ir redakcijoje.ISSN 1392-7191LeidžiaUAB „Mokslininkų laikraštis“SL Nr. 169SpausdinoUAB „Sapnų sala“S. Moniuškos g. 21, 2004 VilniusTiražas 550 egz.