Untitled - Lietuvos kariuomenė - Krašto apsaugos ministerija

Dagtiniai ir ratukiniai šautuvaipažanga. Pirmųjų rankinių parakinių šaunamųjų ginklų konstrukcija buvo labaipaprasta. Juos sudarė geležiniai arba bronziniai 15–25 mm kalibro ir 25–50 cmilgio vamzdžiai, pagaminti iš atskirų juostų arba nukalti iš vientiso metalo gabalo.Tokio vamzdžio drūtgalis būdavo aklinai užvirintas ir turėdavo metalinį pailgintąarba prie medinio koto tvirtinamą antgalį. Vamzdžiai, neturintys šių antgalių,būdavo tvirtinami prie apsodų, kuriais tapdavo gana grubiai pagaminti tašai.Ginklas būdavo užtaisomas per laibgalį: į vamzdį suberiamas parakas ir įleidžiamašvininė arba geležinė kulka. Nukreiptą į taikinį ginklą šaulys laikydavo jo galąsuspaudęs po pažastimi, kitais atvejais įrėmęs į petį ar krūtinę, kartais atrėmęs įžemę arba kitą tvirtą atramą. Užtaisą šaulys arba jo pagalbininkas padegdavo pernedidelę vamzdyje esančią angą, palietęs rankoje laikomu smilkstančiu dagčiuarba įkaitintu virbu. Akivaizdu, kad savo konstrukcija ir veikimu šie šaunamiejiginklai nesiskyrė nuo tuo metu naudotų artilerijos pabūklų – tebuvo sumažintijų variantai, tinkami šaudyti laikant juos rankose. Rankinių bombardų arbapatrankų užtaisymas, nusitaikymas ir parako padegimas buvo sudėtingas ir nepatogusprocesas. XV a. pirmajame ketvirtyje rankiniai pabūklai pradėti gamintiilgesniais nei iki tol vamzdžiais, patogesniais lenktais apsodais, padegimo angosišdėstomos ne vamzdžio viršuje, t. y. taikymo linijoje, o dešiniajame šone, čiapat būdavo pritaisoma ir lentynėlė uždegimo parakui 3 . Uždegimo angą perkėlusį šoną, dagtis nebeužstojo taikinio, o lentynėlė palengvindavo ir užtikrindavoužtaiso uždegimą. Manoma, kad šiuo laikotarpiu Vakarų Europoje pasirodėkaltinių vamzdžių pamaina – vamzdžiai išgręžtais kanalais.Būtinybė sumažinti griozdiško, sunkaus, didelio kalibro ginklo šūvioenergijos poveikį šauliui lėmė dar vieną paprastą techninį sprendimą. Dominuojantsunkiems, įtvirtinimų gynybai naudojamiems ginklams, šaudymui reikėdavotvirtos atramos. Kad netrukdytų šūvio atatranka, ją turėdavo pašalinti prie ginkloapačios pritvirtintas ir į apačią stačiai nukreiptas kablys. Šaudymo metu kablysbūdavo kabinamas už įtvirtinimų, kitokio statinio arba kovos vežimo krašto,kuris kaip atrama perimdavo šūvio atatranką. Manoma, kad ankstyvieji rankiniaišaunamieji ginklai tokiais kabliais buvo papildyti dar XIV a. paskutiniajame ketvirtyje.Taip atsirado vadinamoji kablinė šaudyklė, o vėliau, pailgėjus vamzdžiui,ir kablinis šautuvas 4 . Vokiškas šio ginklo pavadinimas „Hakenbüchse“ ir slaviškas„hakovnica“ 5 yra kilę iš to paties žodžio „hak“, t. y. kablys. Tiek ankstyvieji, tiek3Užtaisui uždegti skirtas lentynėlėje ir angoje esantis parakas.4Kabliniai šautuvai Europoje naudoti gana ilgai, iki XIX a. Dėl techninės pažangos buvodiegiamos šių šautuvų panaudojimą lengvinančios ir efektyvumą didinančios naujovės – dagtinės,ratukinės, titnaginės ir kapsulinės spynos, graižtviniai vamzdžiai ir patogesni apsodai.5Lenkiškai vadinamas „hakownica“, rusiškai „гаковница“.15