Untitled - Lietuvos kariuomenė - Krašto apsaugos ministerija

Dagtiniai ir ratukiniai šautuvaiDagtinius šautuvus panaudojo portugalų ir ispanų konkistadorai NaujajamPasauliui nukariauti jau XV a. pabaigoje ir XVI a. Palyginti negausioseuropiečių užkariautojų kariuomenės įstengdavo demoralizuoti ir išblaškyti kiekybiškaigerokai pranašesnius vietinius Amerikos gyventojus dėl vienos svarbiausiųšaunamųjų ginklų savybių – kurtinančių šūvių garsų. Tai buvo itin veiksmingasusidūrus su priešininkais, pirmą kartą šautuvus matančiais ir girdinčiais. Vėliaudagtinius šautuvus kolonizuodami Ameriką sėkmingai naudojo olandai, anglaiir prancūzai. Stengdamiesi išvengti mirtinų šaunamųjų ginklų salvių, indėnaipuldavo netikėtai ir staigiai, kol nukariautojai nespėdavo uždegti dagčių.Nors arkebuzos ir kiti tuo metu naudoti šautuvai turėjo daug privalumų,egzistavo ir daugybė jų panaudojimo trūkumų. Jų svoris buvo gerokai didesnis,o taiklumas – mažesnis nei lankų ir arbaletų. Dagtinių lygiavamzdžių šautuvųužtaisymas trukdavo ilgai. Greitošauda juos paprastai smarkiai pranoko lankai.Įgudę arkebuzininkai spėdavo paruošti ginklą naujam šūviui per 20–30 s, tačiaumažiau patyrę ar ne tokie vikrūs žmonės dažniausiai darydavo tai dvigubai lėčiau,vadinasi, vidutiniškai per minutę iššaudavo tik vieną kartą. Šaudant iš lankoper tą patį laiką buvo galima paleisti iki 12 strėlių. Pramušimo jėga arkebuzoskulka buvo nedaug pranašesnė už arbaleto strėlę arba jai tik prilygdavo. Tačiauarkebuzininkus paruošti buvo paprasčiau ir greičiau, o dagtinių šautuvų ir parakogamybą lengviau kontroliuoti nei kitų ginklų rūšių. Tad vis plačiau naudojamiparakiniai rankiniai šaunamieji ginklai buvo tobulinami toliau.XVI a. pirmajame ketvirtyje Europoje buvo atverstas naujas dagtiniųšautuvų raidos puslapis. Apie 1520 m. ispanai pertvarkė „arquebus a croc“ vadintąšaudymui nuo sienų ir gynybinių įtvirtinimų skirtą sunkųjį kablinį šautuvą– vietoje kablio pritaikė atrama tapusią, dvišakio antgalio ir koto sudaromąforketę 21 , todėl ginklą buvo galima naudoti atvirame lauke. Ginklo svoris siekė8–10 kg, o vamzdžio kalibras 20–23 mm, padidinus kulkos svorį iki 50–60 g,t. y. maždaug dvigubai daugiau nei svėrė arkebuzos kulka. Taip atsirado muškieta 22– ginklas, kuriam galutinai išsivystyti ir paplisti prireikė dar kelių dešimtmečių.Apie 1525 m. pasirodęs grūdelių pavidalo parakas labai palengvino ilgavamzdžiųginklų užtaisymą – tai taip pat tapo šio ginklo atsiradimo prielaida. Muškietųvamzdžiai buvo gerokai ilgesni už arkebuzų – siekdavo 100–140 cm. Tai irgi21Forketė – atrama didesnio svorio šautuvui, paprastai muškietai. Forketę sudarydavo metalinisdvišakis antgalis ant medinio koto, turinčio smailų apkaustą apačioje tam, kad atramą būtų lengviauįsmeigti į žemę. Atramos ilgis buvo 120–150 cm ir priklausė nuo šaulio ūgio.22Manoma, kad žodis muškieta dėl jos pačios arba jos dalių keltų asociacijų kilo iš italų moschetto– maža muselė, uodas, arba prancūzų mousquette – paukštvanagis. Karais literatūroje terminomuškieta atsiradimas aiškinamas ankstyvąja šiuo ginklu ginkluotų karių taktika: apšaudę priešą, jievikriai kaip uodai pasišalindavo per tarpus tarp pikinierių vorų, tarsi pranykdami jų rikiuotėje.31