Skaityti PDF - Iliustruotasis mokslas

old.iliustruotasismokslas.lt

Skaityti PDF - Iliustruotasis mokslas

USS MaconPirmą kartą paleistas 1933 m. birželio 23 d.Nuskendo 1935 m. vasario 12 d.ĮgulaTonažasIlgisPlotisIki 100 žmonių108 tonos239 metrai40,5 metroTūris 184 000 m³VarikliaiMaksimalus greitisĮranga8 „Maybach“ varikliai, 560 AG140 km/h5 „Sparrowhawk“lėktuvaiPaskutinisorlaivio skrydisVieną vėjuotą 1935 m. žiemos dieną Kalifornijos pakrantėje orlaivis „USS Macon“ susikovėsu stipriu vėju. Po kelių valandų didžiausias pasaulyje helio pripildytas orlaivis nugrimzdo įvandenyno dugną ir nuo tada ten tebeguli. Naujos orlaivio žūties vietos nuotraukos, padarytosiš povandeninio laivo 2006 metais vykusios ekspedicijos metu, byloja apie tragediją,padėjusią paskutinį tašką trumpai ir dramatiškai amerikiečių cepelinų erai.68Parengė Peter Eberhardt


Tiek „Macon“, tiek jo brolis „Akron“tarnavo JAV kariniam jūrų laivynui.Tai buvo vieninteliai kada norsegzistavę skraidantys lėktuvnešiai.us navyLEGENDOS NUOLAUŽOSVARIKLIS. „Macon“ buvo varomas 8„Maybach“ varikliais. Tokie patysbuvo montuojami į vokiečių orlaivius.noaaorlaivio NOSIS, labiausiai išsikišusidalis, už jos gigantišką orlaivįįtempdavo į bazę.degalų BAKAS. Degalų bakai buvosukonstruoti taip, kad benzinasnetikštų po visą orlaivį.69


Ant bangų supasi „Western Flyer“.Šis ekspedicijos laivas plaukia už 5km nuo Point Sure Kalifornijoje iriš išorės atrodo, kad laive ramu. Tačiauvaldymo kabinoje kažkas vyksta.Monterėjaus įlankos akvariumo tyrimųinstituto (MBARI) ir Nacionalinėsokeanijos ir atmosferos asociacijos(NOAA) mokslininkai ir technikai prilipęprie kompiuterių ir karštligiškai aptarinėjaekranuose šviečiančias nuotraukas.Nuotaika gera, nes nuotraukos „gyvos“.Jos fotografuotos iš nuotoliniovaldymo povandeninio laivo „Tiburon“,nuo ekspedicijos laivo nutolusio 500 m.„Tiburon“ siunčia detalias nuotraukas,jose matyti iki šiol neištirtos milžiniškoorlaivio „USS Macon“ nuolaužos.Ši 2006 metų rugsėjo mėnesio ekspedicijaprie „Macon“ yra trečioji nuo tada,kai 1990 metais buvo nustatyta avarijosvieta. Iš šios ekspedicijos tikimasi naujųduomenų apie tai, kas nutiko tą lemtingą1935 metų popietę, kai nuskendo paskutiniskarinio jūrų laivyno orlaivis.„Macon“ rado prezidentąTarp pirmojo skrydžio 1933 metais irtragiškos kelionės 1935-aisiais bendradarbiaudamassu Ramiojo vandenynokariniu jūrų laivynu „Macon“ atliko keliassėkmingas misijas. 239 metrų ilgiodirižablis buvo žinomas visoje Kalifornijoje,ypač gimtajame Moffett Fieldcorbis/scanpixNors lėktuvnešis buvo labai didelis, įgulai nebuvo palikta daug vietos.Žmonės turėjo susispausti tarp lengvų sijų, kuriomis buvo apramstytasfiuzeliažas.aerodrome (Saniveile, Kalifornija).Kiekvienas orlaivio pakilimas ir nusileidimasbuvo didelis įvykis, o Ramiojovandenyno karinio laivyno įgulos akysedar neatsispindėjo beprasidedantyssunkumai. Vienų iš pirmųjų pratybųmetu valstijos numylėtinis per pirmasaštuonias valandas „nušaunamas“ dukartus. Įvertinant tai, kad orlaivis kainavodaugiau nei 2,5 milijono dolerių,skrydžio sėkmė laikoma būtina sąlyga.Žmogus, turintis orlaivį nukreiptireikiama linkme, yra vyresnysis kapitonopadėjėjas Herbertas Wiley. Be to,šis patyręs ir ambicingas orlaivio kapitonasišgyveno „Macon“ brolio „Akron“sudužimą prie Naujojo Džersio 1933metais. Ėmęs vadovauti „Macon“, Wileygreitai pagerino šio aparato sekimosistemą ir trokšdamas šlovės sau ir savoįgulai 1934-ųjų liepą surengė valstybėsnepatvirtintą misiją.Kapitono tikslas buvo rasti kruizinįlaivą „Houston“, kuriuo Havajų linkplaukė prezidentas Rooseweltas. Remdamasistik laikraščio žinutėje nurodytušio laivo išvykimo laiku, Wileynustatė, kad per tris su puse paros, jei­Iš povandeniniolaivo toli matytiFotoekspedicija į „Macon“ katastrofos vietąbuvo surengta bendradarbiaujantįvairioms JAV mokslo institucijoms ir universitetams.MBARI ir NOAA buvo vienos iš jų. Josįsikūrusios Kalifornijoje, mažame žvejųmiestelyje Mose Landinge, esančiame apie30 km į šiaurę nuo Monterėjaus. Šis labaiuniversalus tyrimų centras buvo įsteigtas1987 metais ir per pastaruosius 20 metųdėl savo naujų technologinių atradimųpirmavo jūrinių tyrinėjimų srityje. Institutasturi tris laivus. Tarp jų puikuojasi ir „WesternFlyer“, kuris vyko į „Macon“ tragedijos tyrimoekspediciją. Be to, institutas turi ir dunuotolinio valdymo povandeninius robotus– „Ventana“ ir „Tiburon“, jie buvo nuleistiį dugną fotografuoti „Macon“ nuolaužų.Pagrindinė NOAA ekspedicijos užduotisbuvo aptikti ir užfiksuoti orlaivio sudužimovietą ramiame Monterey Bay Sanctuarydraustinyje. Per penkias ekspedicijosdienas mokslininkai surinko daugiau nei 40valandų trukmės tos vietos įrašų. Stanfordouniversiteto inžinieriai sukūrė sistemą,galinčią labai tiksliai nuleisti robotą„Tiburon“ į dvi 60 metrų ilgio nelaimės vietas.Tokia paieškos technika vadinama„žolės pjovimu“.mbariPovandeninis laivas Tiburon“nuodugniai ištyrė nelaimės vietą.Nuleistas į dugną povandeninis robotasjuda palei nubrėžtas linijas, o jameįmontuota moderni kamera siunčiaaukštos kokybės nuotraukas į „Western Flyer“valdymo kabiną. Sudėjus visas nuotrau-70 Iliustruotasis mokslas 2007/1


gu įveiks 5000 kilometrų, jis pasieks„Houston“.Kruizinio laivo įgula negalėjo patikėtisavo akimis, kai du orlaivio „Macon“žvalgybiniai lėktuvai ėmė suktiratus aplink laivą. Netrukus pasirodė irpats „Macon“. Atsiunčiamas dar vienaslėktuvas, ir pilotas, skrisdamas virš laivo,į denį numeta paketą su paskutiniųkelių dienų San Francisko laikraščiaisir naujais pašto ženkliukais prezidentokolekcijai.Rooseweltą tai labai pradžiugina, olaivyno admirolams tai pasirodė visainelinksma. Jų manymu, tai paprasčiausiaWiley viešųjų ryšių išdaiga. Bet Wileytai visai nerūpi. Jis įsitikinęs, jog„Macon“ puikiai pasirengęs vykdytiužduotis, susijusias su karinių jūrųlaivų žvalgyba ir paieška.Sėkmingospratybos baigėsi blogaiLėktuvnešis sėkmingai skraidė dar 16mėnesių, tačiau 1935 metų vasario 11dieną iš Saniveilo pakilo paskutinįkartą. Kursas vedė į pietus nuo LosAndželo, tiesiai į vandenyno pusę. Kitądieną „Macon“ ir jo 83 asmenų įguladalyvavo pratybose, jų metu buvo sekamiantvandeniniai laivai.Lygiai 15 val. „Macon“ atvyko į pratybųvietą ir Wiley išsiuntė penkislėktuvus stebėti laivų. Oras buvo puikus,tik tarp orlaivio ir jūros kabojotankus debesų sluoksnis. Kitą dieną, 18val., kai buvo sutvarkytas radijo ryšys,pradėtos pratybos. Visą vakarą „Macon“skraidė aplink mažas salas, esančias įvakarus nuo Los Andželo, o stebėtojaifiksavo sekimo sistemomis aptiktus laivus.Misija vyko pagal planą. „Macon“veikė laivų nepastebėtas.Artėjant nakčiai sustiprėjo vėjas.Apie vidurnaktį vėjo greitis pasiekė 80km/h, įsivyravo audringas oras. TačiauWiley buvo ramus. Orlaivis skrido pastoviu90 km/h greičiu – tai du trečdaliaididžiausio galimo „Macon“ greičio. Kitąrytą 10 val. 30 min. kapitonas pakeitėorlaivio kursą į šiaurės vakarus ir, niekienoneaptiktas, toliau stebėjo „priešus“.Iki pratybų pabaigos buvo likusiostik dvi valandos, ir kai 14 val. buvo gautasnurodymas grįžti į bazę, dar vienasėkminga „Macon“ misija paskelbtabaigta.Tuo metu, kai įgula pranešė bazei,kad „Macon“ jau pakeliui į namus, orlaivispateko į stiprų vėjo gūsį. 16 val.gūsis privertė orlaivį kristi ir vėl pakiltikeletą šimtų metrų aukštyn. Įgula konstatavo,kad išorėje atsirado plyšimų, otinklas aplink dvi iš 12 helio kamerųsutrūko. Wiley buvo valdymo kabinoje.16 val. 15 min. jis pabandė nuleistiskraidymo aparatą į 500 metrų aukštį irpalįsti po grėsmingu lietaus debesimi.Stiprus lietus mėtė orlaivį į visas puses.Po pusvalandžio „Macon“ vėl stabiliaipasileido į šiaurės pusę. Wileykalbėjosi su leitenantu George’u Campbelluir manė, kad baisiausia jau praėjo.Tačiau vėl atslinko keli sunkūs lietausdebesys. 17 val. 3 min. „Macon“ dar kartąsusidūrė su galingu vėjo gūsiu ir jismilžiniškam orlaiviui tapo lemtingas.Stipriu truktelėjimu vėjo gūsis metė„Macon“ galą žemyn. Du vyrai, buvę rūkymopatalpoje, buvo nublokšti į sieną,kiti trys įgulos nariai griuvo ant grindųtarp sudaužytų lėkščių, bulvių, padažoir kepsnių. Tokių akibrokštų jiems jaubuvo tekę patirti, todėl įvykis buvo palydėtasjuoku ir pašaipomis. Tuo tarpuvyrai, budėję orlaivio uodegos sekto­kas susidaro koliažas, jis padeda atkurtibendrą vaizdą, kaip atrodo vandenynodugnas, kuriame guli lėktuvnešionuolaužos.„Tiburon“ yra automatiškai valdomasrobotas, jį galima nuleisti į 4000 metrų gylį.Povandeninis laivas valdomas per kabelį,per jį taip pat siunčiamos nuotraukos irinformacija į laivą. Viršutinė „Tiburon“ dalispagaminta iš specialių putų, todėl 3,5 t sveriantisrobotas panardintas į vandenį tampabemaž besvoris. Tokia savybė gerokaipadidina laivo stabilumą.Robotu „Tiburon“ padarytos nuotraukospadėjo atkurti „Macon“ angarą su keturiaisiš penkių ten buvusių lėktuvų, penkisorlaivio variklius ir kitus įrenginius.Iš kelių tūkstančiųnuotraukų technikamspavyko sudėlioti detalųorlaivio sudužimo vietosvaizdą. Dugne aiškiaimatomas cepelinosparnas.noaaIliustruotasis mokslas 2007/171


claus lunauSan FranciskasČia „Macon“nuskendoR A M U S I SV A N D E N Y N A SDu vėjo gūsiaisudraskė„Macon“į gabalus1935 m. vasario 12 d. posėkmingų pratybų „Macon“skrido atgal į bazę. Prastasoras tapo lemtingasdidžiajam lėktuvnešiui.17.03Dar vienas vėjo gūsis sulaužo„Macon“ uodegą. Keli vyraipargriūva, praduriamos dvi helio kameros,nulūžta viršutinis kilis.17.40Moffett Field„Macon“ paliečia vandenspaviršių. Visa įgula, išskyrus duvyrus, gelbėjimosi valtimis palieka lėktuvą.Paskutinė lėktuvnešio misija.Pratybų metu „Macon“ stebėjoantvandeninius laivus į vakarusnuo Los Andželo.KALIFORNIJALos Andželas16.00100 kmStiprus vėjo gūsis smogia„Macon“. Išorinė dangaįplyšta, tinklas aplink dvi iš 12 helio kamerųįtrūksta.17.25„Macon“ stačiai pakyla į 1500metrų aukštį. Įgula pastebi,kad du žiedai, laikantys lėktuvo konstrukciją,sulankstyti. Lėktuvnešis krinta žemyn.18.20„Macon“ pradingsta bangose.Įgulos nariai išsiveržia išliepsnojančio vandens paviršiaus ir išsigelbėja.riuje, jau žinojo, kad laivas pasmerktasžūčiai. Nuo kilio atitrūko kabeliai,išsiliejo paskutiniai degalai, „Macon“tapo nebevaldomas. Kol varikliai veikė,lėktuvnešis dar kilo, tačiau heliuiišsekus nebegalėjo skristi aukštyn. Šisgalingas kilimas taip suslėgė aliuminiorėmą, kad du iš didžiųjų žiedų,suteikiančių orlaiviui formą, buvo suniokoti.Galų gale buvo išplėštasviršutinis uodegos kilis.Stiprus vėjas skverbėsi pro plyšius,draskydamas lėktuvo išorinę dangą. Laivastiesiog plyšo perpus. Lėktuvnešiovidaus telefono sistemos komunikacijosryšys visiškai nusilpo, ir Willey suprato,kad tai tik laiko klausimas, kada„Macon“ atsirems į jūros dugną. Trūkusioshelio kameros visą laiką kritokartu, tačiau variklis dar veikė, ir staiga„Macon“ vėl ėmė kilti į viršų.Įgula naudojama kaip balastasWiley įsakė užtaisyti likusias helio kamerastam, kad lėktuvnešis atsidurtųhorizontalioje padėtyje. Tačiau jam nepavyko.„Macon“ vis kilo į viršų, o dėl45 laipsnių polinkio kampo varikliaiėmė trūkčioti ir netrukus du iš jųatsiplėšė. Negalėdamas suvaldyti lėktuvnešio,17 val. 15 min. kapitonas pasiuntėpirmuosius SOS pagalbos signalus.Wiley dar mėgina taisyti situacijąpanaudodamas 30 įgulos vyrų kaip balastą.Tačiau lekiančiame lėktuvnešyjekilo panika. Wiley suprato, kad įgulaipats laikas pasiruošti šlapiam nusileidimui.Jis įsakė paruošti pripučiamasgelbėjimosi valtis išmesti iš lėktuvo.Nors „Macon“ iki vandens dar buvolikę nemažas atstumas, kapitono įsakymuįgula siekė atsikratyti balasto iratkabinti mažus lėktuvėlius iš angaro.Tačiau dėl stipraus kilimo į viršų užduotiesįvykdyti nepavyko. Tada vyrai pradėjomesti viską, kas buvo nepritvirtinta.Staiga, 17 val. 25 min., „Macon“liovėsi kilęs. Aukštis buvo 1500 metrų.Vieną akimirką įgulos nariai pamanė,kad reikalai taisosi, tačiau „Macon“jau nepavyko išgelbėti. Du iš didžiųjųžiedų, juosiančių korpusą, sulinko.„Macon“ pradėjo staigiai kristi žemyn.Po akimirkos aukštis siekė 900 metrų,ir Wiley įsakė įgulai palikti visus postusir užsidėti gelbėjimosi liemenes.Kai iki vandens paviršiaus buvo likę100 metrų, daugelis narių suvokė, kadIliustruotasis mokslas 2007/1


mbaripadėtis rimta, – žmonės ėmė brautispro langus ir kitus tarpus, norėdamiiššokti iš skęstančio lėktuvnešio.17 val. 40 min. „Macon“ atsimušė įRamiojo vandenyno bangas. Įgulos nariaiplaukė prie išmestų iš laivagaliogelbėjimosi valčių. Trečdalis skęstančiolėktuvo jau buvo po vandeniu, o likusidalis dar styrojo rūke, pasvirusi 45laipsnių kampu.Junga šliaužėpražūtinga kryptimiNors pusė įgulos dar viduje, orlaivyjene juokais pasklinda panika. Junga FlorentinoEdquiba, negalėdamas rasti,pro kur įšeiti, bandė lipti į laivo viršų.O radijo operatorius Ernestas Dailey išdidelio aukščio šoko į vandenį ir dingobangose. Daugiau jų niekas nematė.Orlaivio priekyje buvusiems vyramsdėl didelės helio koncentracijos atrodė,kad jie tuoj ims vemti. Nors per skylesdangoje galėjo įkvėpti gryno oro, jienegalėjo nustoti juoktis. Nuo įkvėptohelio jų balsai tapo spigūs.Vyras aukštu soprano balsu sušuko,kad visi liptų virve, tačiau jie tik kvatojosi.Galiausiai vyrai sustvardė ir ėmėlipti žemyn. Valdymo kabinoje buvęWiley ir Campbellas nutarė lipti prolangus, o kai iki vandens paviršiausliko tik keli metrai, iššoko.Įkritęs į vandenį Cambellas į kažkąIliustruotasis mokslas 2007/1Tiek metų dugne išgulėjusias milžiniško „Macon“ aliuminio korpusonuolaužas sunku ištraukti. Ekspedicijos metu užfiksuota tai, kas dar liko.bettmann/corbis/scanpix1933 metų birželio 23 dieną Ohajyje vykusioje ceremonijoje kariniam jūrųlaivynui buvo perduotas švytintis naujutėlaitis orlaivis. Po 20 mėnesių„Macon“ nuskendo Ramiajame vandenyne.atsirėmė. Jis bandė plaukti, tačiau pajuto,kad viena koja paralyžiuota. Užkelių metrų plaukė Wiley. Jis paklausėCampbello, ar jam viskas gerai. Leitenantasatsakė, kad negali vienas susitvarkyti.Kapitonas priplaukė ir įkėlėCambellą į gelbėjimosi valtį. 18 val. 20min. „Macon“ nuskendo vandenyne.Staiga aplink gelbėjimosi valtis su81 išsigelbėjusiu įgulos nariu užsiliepsnojovanduo. Užsidegė vandenyje atsidūrusiosfosforo pripildytos signalinėsraketos. Vandens paviršiumi plaukiančiosdegalų ir alyvos dėmės tik padėjogaisrui plėstis. Stipriausi vyrai bandėkuo greičiau irtis tolyn nuo liepsnų.Gavę pirmuosius „Macon“ SOS signalus,kiti pratybų dalyviai pradėjoieškoti paskendusio orlaivio. Norspaieškoms trukdė bangos ir rūkas,praėjus penkiolikai minučių nuo tada,kai dingo „Macon“, virš gelbėjimosivalčių vyrai išvydo prožektorių šviesas.Didelės bangos trukdė gelbėtojų komandaipamatyti valtis, tačiau sumanūs„Macon“ įgulos nariai sugalvojo, kaipapie save pranešti: jie mojavo šlapiaisirklais, o šie atspindėjo prožektoriųšviesą. Galiausiai 19 val. 18 min. „USSRichmond“ įgula pastebėjo gelbėjimosivaltis, ir po kelių valandų visi orlaivioįgulos nariai saugiai pasiekė žemę.Orlaivį sukūrė vokiečių grafas„USS Macon“ netektis šokiravo visus,tačiau labiausiai dėl to gedėjo Kalifornijosgyventojai, kuriems teko stebėtivisą debesyse vykusią milžino kovą. Visdėlto vienas faktas guodžia – iš didelės83 narių įgulos isšigelbėjo beveik visi,žuvo tik du žmonės.Nuskendus „Macon“, JAV lėktuvnešiųprojektas buvo atidėtas, nors šisorlaivio tipas buvo išrastas tik prieš 35m. Tikroji orlaivių era prasidėjo 1899m., kai vokiečių kavalerijos karininkasgrafas Ferdinandas von Zeppelinas sukonstravosavo pirmąjį dirižablį ir metussavo darbą tobulinęs pakilo nuožemės. Sėkmingi bandymai paskatinografą tęsti savo veiklą ir iš pinigų, gautųiš privačių rėmėjų ir laimėtų loterijoje,sukonstruoti antrąjį orlaivį. Tačiausvarbiausias lūžis įvyko 1908 m., norstada nukrito „Zeppelin LZ4“ orlaivis.Vyriausybė rimtai tuo susidomėjo,surengtos akcijos metu buvo surinktanet 6 milijonai markių. Už šiuos pini­73


„Macon“ tilpo penki lėktuvaius navy„USS Macon“ ir jo brolis „USS Akron“ yravieninteliai kada nors pastatyti orolėktuvnešiai. Savo angaruose jie galėjo talpintipenkis lengvus „Curtiss F9C-2 Sparrowhawk“tipo lėktuvus. Jie tilpo dėl to,kad „Macon“ buvo labai didelis, olėktuvėliai buvo labai maži. Šešių metrųilgis ir beveik aštuonių metrų sparnai buvokaip tik šiam lėktuvnešiui.Nors maži ir kompaktiški lėktuvėliaibuvo apginkluoti kulkosvaidžiais, jų svarbiausiaužduotis buvo žvalgyba, todėl„Macon“ veikė labai plačioje teritorijoje.Kabliu lengvi lėktuvėliaibūdavo prikabinami prie„Macon“ ir įkeliami į vidų.Lėktuvėlių apimamos teritorijos spindulysbuvo 475 km, o jų didžiausias greitis siekė283 km/h.Lėktuvai buvo išleidžiami per T formosangą lėktuvnešio apačioje. Ant orlaivioišorinio sparno esančiu stipriu kabliu, vadinamuojudangaus kabliu, buvo prisikabinamaprie iš orlaivio nuleidžiamos trapecijos.Kybodamas prie trapecijos po lėktuvu,pilotas įjungdavo motorą, ir kai propelerispasiekdavo tinkamą greitį, jis atlaisvindavokablį.Parskridus viskas vykdavo pagal tą patįprincipą, tik atvirkščia tvarka. Pilotas atsargiaiprisiartindavo prie orlaivio išužpakalio ir prie trapecijos prisikabindavokabliu. Pilotui davusženklą, orlaivio įgula pakeldavolėktuvą ir jį patį įangarą. Tik nedaugelispilotų galėjo valdytišiuos specialiuslėktuvus, o žmonėsnoaa70 metų mirkęs druskingame vandenyje,šis kablys vis dar atrodo sveikas.juos vadino „vyrais, skraidančiais anttrapecijų“. Norint išmokti naudotis trapecija,tekdavo nemažai treniruotis, todėlnelaimių skraidant tokiems lėktuvams nėranutikę. Iki šiandienos yra išlikęs tik vienas„Sparrowhawk“ lėktuvas. Jis eksponuojamasNacionaliniame jūrų aviacijos muziejujePensakoloje, Florida.gus buvo įsteigta bendrovė „Luftschiffbau Zeppelin GmbH“. Orlaiviai,arba (kaip juos dar vadino) cepelinai,greitai užvaldė dangų virš Vokietijos irvisos Europos žemių.Taikos sutartimiuždaroma orlaivių gamyklaIš viso yra pagaminta 119 cepelinų,dauguma jų – I pasaulinio karo metu.103 orlaiviai buvo skirti karinėms pajėgoms,maždaug 40 jų buvo numuštaoro atakos metu virš Londono. Grafasvon Zeppelinas mirė 1917 m., jis taip irnepamatė, nei kaip kapituliuoja Vokietija,nei kaip, remiantis Versalio taikossutartimi,sustabdomas joprojektas.Po grafo mirtiesfantastas orlaiviokapitonasH u g o E c k e n e r i snepalūžo ir gamyklaiįkvėpė naujos dvasios.Pavadinimas „Zeppelin“tapo Vokietijos pastangų atsitiestipo karo simboliu. HugoEckeneris sukonstravo žymiausiąvisų laikų cepeliną „Graf Zeppelin“.Jungtinėse Amerikos Valstijose 1910m. bendrovė „The Goodyear Tire andRubber Company“ lėktuvų pramoneiėmė tiekti gumos produktus. JAV įsitraukusį Pirmąjį pasaulinį karą ši gamyklapradėjo gaminti orlaivius. Kai pokelerių metų masinė didžiulių skraidymoaparatų gamyba buvo sustabdyta,Ohajo valstijoje jau buvo spėta jų pagamintiapie 350 – daugiau nei kokia kitagamykla kada nors buvo pastačiusi.Kitaip nei Vokietija, JAV turėjo nedegaushelio išteklių, taigi 1925 metais„Goodyear“ pagamino pirmąjį helioorlaivį. Dvejais metais anksčiau karinisjūrų laivynas sukonstravo savo pirmąjįdirižablį, varomą naujais degalais –„USS Shenandoah“, jis po dvejų metųstiprios audros metu sudužo.Po Pirmojo pasaulinio karo pagalVersalio taikos sutartį Vokietijai buvotaikoma daug suvaržymų, tačiau 1925metais jai vėl buvo leista statyti orlaivius.Dar prieš metus Hugo Eckeneriuipavyko įkalbėti Amerikos ir Vokietijosvyriausybes leisti jam pastatyti orlaivįAmerikos karinėms jūrų pajėgoms. „LZ126“, vėliau pervadintas „USS Los Angeles“,buvo skirtas Amerikai karo nuostoliamsatlyginti. 1924 m., leidžiantis įLakehurstą Naujajame Džersyje, orlaivįpilotavo pats Eckeneris. „Los Angeles“buvo ilgiausiai Amerikos karinėms jūrųpajėgoms tarnavęs dirižablis. Juo buvoskraidoma iki 1931 metų, o 1940-aisiaisjis buvo atiduotas į metalo laužą.Orlaivių konstrukcijas kūrė „ZeppelinLuftschiff bau“ ir „Goodyear“, o XXamžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioješios dvi kompanijos ėmė bendradarbiauti.„The Goodyear-Zeppelin Company“tampa realybe ir ši naujojibendrovė tvirtai įsitaiso rinkoje.Kol vokiečiai savo cepelinams naudojoitin degų dujinį vandenilį, amerikiečiainaudojo helį, šios dujos yra74 Iliustruotasis mokslas 2007/1


daug saugesnės ir ne tokios degios kaipvandenilis, tačiau sunkiau gauti dideliusjų kiekius. Tai viena iš priežasčių,kodėl JAV karinės jūrų pajėgos gaminotiek mažai heliu varomų orlaivių.Pasimokę iš „Shenandoah“ patirties,karinių jūrų pajėgų inžinieriai nusprendėkitus orlaivius statyti su trijųkilių fiuzeliažu. Tokio orlaivio svarbiausiadalis buvo tvirtas stuburas,neleidžiantis fiuzeliažui perlūžti, kaipnutiko „Shenandoah“.Dėl nelaimėskaltas prastas remontavimas„Macon“ ir „Akron“ orlaiviuose buvo 12helio kamerų, pagamintų iš naujosmedžiagos, ją sudarė želatina ir lateksas.Laivuose galėjo tilpti didesnis kiekishelio, o prileidžiant dujų į kamerasarba jas išleidžiant orlaivis galėjo pakiltiarba leistis. Aštuoni fiuzeliaže įmontuoti560 AG „Maybach“ benzinu varomivarikliai suko sraigtus, jie galėjobūti kreipiami žemyn arba atgal, kadorlaivį būtų lengviau valdyti kilimo irleidimosi metu.Nors valdymo sistema buvo moderni,Wiley nebegalėjo išgelbėti „Macon“, irkai buvo išaiškintos laivo sudužimopriežastys, pasirodė, kad orlaivio nelaimėjau buvo nulemta prieš 10 mėnesių.1934 m. balandžio 20 dieną „Macon“buvo numatytos pratybos Karibuose.Viskas vyko kaip suplanuota, tačiau,kad perskristų Arizonos kalnus, orlaivisturėjo pakilti į 1800 metrų aukštį.Kadangi orlaivio maksimalus rekomenduojamaspakilimo aukštis buvo900 metrų, kapitonas Dreselas išleidodidelį kiekį helio, kad žemas atmosferosslėgis virš kalnų nesusprogdintųdegalų kamerų. Kad būtų kompensuotatrūkstama keliamoji galia, iš orlaivio jisįsakė išmesti 4 tonų balastą ir beveiktiek pat degalų. Atlikti staigūs veiksmaiprivertė „Macon“ nosį kilti į viršų,tačiau orlaivis nebuvo pritaikytas tokiamskridimo būdui. Vėliau „Macon“susidūrė su stipriu vėjo gūsiu. Sulinkovienas iš didžiųjų žiedų ir lūžo dvi sijos.Viršutinė uodegos dalis buvo rimtaipažeista. Tai buvo rimtas gedimas, jisatsiliepė tiek valdymui, tiek stabilumui,ypač prastu oru. Naudodama storaslentas ir takelažus, įgula savo rankomissugebėjo atlikti būtinus remontoIliustruotasis mokslas 2007/1us navySiauroje „Macon“ valdymo kabinojebuvo vietos tik dviem žmonėms.darbus, ir orlaivis galėjo tęsti pratybasKaribuose. Kai „Macon“ nusileido Kalifornijoje,Dreselas buvo atleistas iš kapitonopareigų. Vadovavimą perėmęsWiley buvo informuotas apie įvykusiąnelaimę, tačiau jis netikėjo, kad remontodarbai atlikti tinkamai.Todėl naujasis kapitonas kariniųjūrų pajėgų vadovybei nusiuntė žinutę– prašė pradėti pažeisto kilio tyrimą ircorbis/scanpixjį pakeisti. Tačiau vadovybė nereagavo.Kilis buvo sustiprintas, bet atliktidaugiau remonto darbų nebuvo laiko.„Macon“ toliau sėkmingai tęsė kelionę,o karinių jūrų pajėgų vadovybė labiausiainorėjo tuo pasinaudoti. Tai irnulėmė „Macon“ ateitį.Nelaimės aplinkybes turėjusi nustatytikomisija teigė, kad orlaivio įgulanekalta dėl katastrofos. Jos priežastis –orlaivio remonto darbų trūkumas.Rooseweltassiekė išsaugoti orlaivius„Macon“ buvo paskutinis didelis kariniųjūrų pajėgų orlaivis, o šio tipoorlaivių prasta statistika bylojo prezidentonenaudai. Jo buvo reikalaujamaatsisakyti brangių orlaivių. Tačiauvalstybės vadovas buvo didelis šiųmilžinų gerbėjas, todėl norėdamasišgelbėti orlaivius paskyrė dar vienąkomisiją. Specialistai suteikė galimybęišlikti šiems orlaiviams, tačiau jų jauniekada niekas negamino.Netrukus karinės jūrų pajėgos atsisakėplanų naudoti didžiuosius orlaivius.Šiandien niekas nebeabejoja, kadtai buvo tiesioginė „Macon“ katastrofospasekmė, tačiau paskutinės MBARI irNOAA padarytos sudužusio orlaivio nuotraukosatskleidė naujų faktų, 70 metųsaugotų Ramiojo vandenyno dugne.www.iliustruotasismokslas.lt„USS Shenandoah“ sudužo Ohajo valstijoje 1925 metų rugsėjį. Iš nelaimėsinžinieriai daug pasimokė, tačiau didieji orlaiviai niekada nebuvo saugūs.75

More magazines by this user
Similar magazines