"Spectrum" pdf formatu - Biotechnologijos institutas

naujienos.vu.lt

"Spectrum" pdf formatu - Biotechnologijos institutas

tyrinėjimaiPaveldo komunikacijair tinklaveikos visuomenėDr. Rimvydas Laužikas,VU Komunikacijos fakultetostrateginės raidos prodekanasPraėjusio amžiaus paskutiniai dešimtmečiai ir naujojo amžiaus pradžia pasižymėjogausiomis permainomis. Svarbiausia jų – į mūsų gyvenimą įsiveržėkompiuteriai. Kadaise buvusi kelių spintų dydžio ir vandeniu iš fontano aušinamamašina tapo tokia „mažutė“, kad net tilpo ant rašomojo stalo. Beje, ir kompiuteriokaina pasidarė „įkandama“ paprastam vartotojui. Tuo pat metu buvosuprasta, kad du bendradarbiaujantys kompiuteriai yra geriau nei vienas, o trys –geriau nei du. Taip atsirado kompiuterių tinklai. Štai tada viskas ir prasidėjo...Šiame straipsnelyje pabandysime aptarti, kaip informacinis ir komunikacinispožiūriai keičia mūsų, tinklaveikos žmonių, ryšius su praeitimi ir materialiais beinematerialiais praeities liudininkais – paveldo objektais.Trumpas kelias į tinklaveikosvisuomenęAtsigręždami atgal, įvykusias permainasgalėtume palyginti su europiečių išgyvenimaisXVIII a. pabaigoje – XX a.pradžioje, kai fabrikuose rankų darbąišstūmė mašinos. Tada kaita užtruko per150 metų, o kiek jai buvo priešintasi?Prisiminkim, ko vertas vien angliškasisluditų judėjimas. Mums šiuo požiūriubuvo kur kas sunkiau. Perėjimas nuomechaninių mašinų prie skaitmeniniųkompiuterių truko tik keliasdešimtSkulptūra „Žemės ūkis“ ant Žaliojo tilto VilniujeA. Bulotos nuotr.4SPECTRUM 2010/2


Freska VU Filologijos fakulteto vestibiulyje (dailininkas R. Gibavičius). V. Naujiko nuotr.metų, trumpiau nei žmogaus gyvenimas.Tai reiškia, kad dauguma mūsų, pradėjęgyvenimą ir profesinę veiklą be kompiuterio,turėjome skubiai persiorientuoti.Be to, iš tiksliųjų mokslų atėjusios skaitmeninėstechnologijos ir jomis paremtimetodai ne vienam humanitarui atrodėbaisūs, pavojingi ir visiškai nereikalingi.Daugelis buvo nepatenkinti, pyko, tačiaunaujojo skaitmeninių mašinų laužytojųjudėjimo nesukūrėme.XXI a. pradžioje mokslininkai pastebėjo,kad kompiuterių ir interneto plitimaspaskatino pokyčius visuomenėje. Pokyčiamsir naujai visuomenei apibūdintipradėta vartoti daug skirtingų ir sudėtingųsąvokų: „informacinė visuomenė“,„žinių visuomenė“, „tinklaveikos visuomenė“.Pastaroji sąvoka, sukurta ispanųkilmės sociologo Manuelio Castellso,buvo labai taikli ir plačiai prigijo. Jojetelpa viskas: ir kompiuteriai, ir kompiuteriųtinklai, ir visuomenė, ir konkrečiųtos visuomenės narių elgsena prie kompiuterio(ir ne vien). Naujai besiformuojančiojekompiuterininkų ir internautųvisuomenėje labai svarbu pasidarė mokėtitinkamai naudotis kompiuteriu irtinklu. Net potencialiems XXI a. „luditams“tapo negražu prisipažinti, kadnežinai, kuo skiriasi skleistuvas, skaitlysir skaitytuvas ar ką reiškia santrumpa„MS“. Taigi visiems pasidarė labai reikalingiinformaciniai ir komunikaciniaigebėjimai. Dėl to susiformavo net naujamokslų kryptis – komunikacija ir informacija,Vilniaus universitete sukurtasKomunikacijos fakultetas, pradėtos komunikacijosir informacijos studijos.Ilgainiui komunikacinis ir informacinispožiūriai į mus supantį pasaulį taip išplito,kad apėmė visas gyvenimo erdves,smelkiasi į kitus mokslus, keičia darbuotojamsbūtinų gebėjimų sąrašus ir įstaigųbei organizacijų veiklos pobūdį.SPECTRUM 2010/2Paveldas kaip laikmenair bendravimo priemonėRusų mokslininkas Arkadijus Sokolovasprieš keliolika metų sukūrė „informaciniųakinių“ teoriją. Jis rašo, kad šiteorija yra panaši į pasaką apie Smaragdomiesto burtininką. Kiekvienas, įeinantis įSmaragdo miestą, gaudavo akinius, kurievisus miesto pastatus paversdavo žaliais.Lygiai taip ir su informaciniu bei komunikaciniupožiūriais – dėvėdami tokiusakinius visą pasaulį galime pamatyti kaipištisinę informaciją ir komunikaciją. Užsidėkimešiuos akinius ir pažvelkime įmūsų paveldą…Kas yra paveldas Lietuvoje? Kaip rašomaįstatymuose, tai vertybė, kuri yrasvarbi tautiniu, istoriniu, grožio ar moksliniupožiūriu. Informaciniai akiniai geriausiaimums išryškina mokslinį požiūrį.Juk būti svarbiam „moksliniu požiūriu“reiškia, kad tame daikte yra mokslininkamssvarbios informacijos. Taigi paveldoobjektas tampa informacijos laikmenair pernešikliu, tarsi koks USB raktasar DVD diskas. Praeities kartos „įrašė“ tąinformaciją, o šiuolaikinis mokslininkas,mokslo metodų ir techninių priemoniųpadedamas, turi šią informaciją perskaityti.Taip užsimezga mūsų komunikacijasu praeities visuomene, o mokslinistyrimas virsta informacijos išskyrimuir valdymu. Tada paveldo išsaugojimastampa ne tik pačių senovės objektų arpapročių, bet ir juose esančios mokslinėsinformacijos išsaugojimu. O kiekvienasmokslininkas, kuriam pavyko perskaitytipraeities žmonių įrašus, žinoma, norėsapie tai papasakoti kitiems, savo kolegoms,draugams, studentams, gal parašysstraipsnį, sukurs televizijos filmą ar laidą.Taigi čia turime paveldo komunikaciją,senovinis daiktas ir mokslininko išskirtainformacija bendrauja su šiuolaikine visuomene,šių dienų žmonėmis. Paveldasvėl naudojamas kultūroje, bet ne pagalsavo tiesioginę paskirtį, o kaip praeitiesženklas. Panašiai rašoma ir Europos paveldotinklo – Herein – tezaure: „...paveldas– materialių ženklų rinkinys...“Juk akmens amžiaus kirvuku muziejujemedžių nebekertame, bet, išvydę jį, iškartprisimename tuos vargšelius, kailiaisapsidangsčiusius žmones, kurie neturėjone tik televizoriaus ar kompiuterio, betnet elektros ir automobilio!Paveldo informacijair komunikacija moksleJau sužinojome, kad informaciniai akiniaiyra labai geras mokslininko tyrimųinstrumentas. Dar svarbu, kad užsidėjęšiuos akinius tampame komunikacijos irinformacijos mokslininkų bendruomenėsdalimi, susivienijame su kai kuriomiskitų mokslininkų idėjomis, teorijomis irtaip įgyjame dar daugiau labai įdomiųinstrumentų. Pavyzdžiui, estų semiotikasJurijus Lotmanas yra sukūręs vadinamąjąsemiosferos teoriją. Pagal ją kiekvienaspavienis pasaulio objektas (artefaktas,archeologinis radinys, buities daiktas irpan.) yra ženklas, o sudėtiniai objektai(bažnyčia, dvaras, piliakalnis ir pan.) yratekstai. Jie visi yra bendros prasmių erdvės– semiosferos dalis. Tik semiosferasuteikia paskiriems ženklams ir tekstamsprasmę. Taigi kiekvieną sudėtinį paveldoobjektą galime skaityti ir tyrinėti panašiai,kaip skaitome ir tyrinėjame knygostekstą: pritaikyti turinio analizę, skirtisemantinius vienetus, taikyti formules,koeficientus... Tiesa, ta knyga parašytapraeities žmonių, kurių mes visai nepažįstame.Bet nieko tokio, juk skaitometam, kad susipažintume.Dar viena įdomi teorija – MarshalloMcLuhano medijų teorija. Šis Kanados5


tyrinėjimaimokslininkas teigė, kad kiekvienasaplinkos daiktas yra medija, t. y. informacijossaugotojas ir perdavėjas. Dardaugiau – medija yra žmogaus kūnotęsinys. Tai reiškia, kad kažkuria prasmežmogaus oda, žmogaus drabužiai,žmogaus namo siena ir net viso miestogynybinė siena ar valstybės siena yratapatūs ir gali būti tyrinėjami kaip tospačios medijos tęsiniai. Taip kiekvienamepaveldo objekte mes galime atrastižmogiškąjį (arba, kaip sakytų mokslininkai,antropologinį) matmenį ir bandytiinterpretuoti praeitį antropologiniu požiūriu.Marshallas McLuhanas dar nustatė,kad kai kurie visuomenės požymiaiyra priklausomi vienas nuo kito. Pavyzdžiui,visuomenės raštingumas ir gebėjimasnaudotis pinigais. Jei tokį požiūrįpritaikome paveldui, ar tai reiškia, kadmonetų dėjimo į kapus paprotys išnykodidėjant visuomenės raštingumui? Arba,jei praeities visuomenė nepažino laikrodžioir laiką matavo pagal Saulę, ar taireiškia, kad jie buvo prastesni prekiautojaiuž mus, naudojančius chronometrą?Prisimintinos ir Iljos Prigožino sistemųteorijos. Šis termodinamiką tyręs Nobeliopremijos laureatas pastebėjo, kad kaikurie gamtinių sistemų bruožai tinka irvisuomenei. Pritaikius jo požiūrį paveldui,išeitų, kad bažnyčia, piliakalnis arkapinynas yra evoliucionuojanti sistema,sukūrimo momentu išauginta iš konkrečioskultūros, bet tapusi savarankiška irnepriklausoma, turinti savo negrįžtamąFreska „Metų laikai“ VU Filologijos fakulteto Lituanistikos centre (dailininkas P. Repšys)V. Naujiko nuotr.gyvavimo ciklą. Paveldo komplekso, kaipsistemos, evoliucija vyksta skirtinga kryptimiir skirtingu greičiu nei jį sukūrusioskultūrinės sistemos. Taigi mes galime apytiksliaimatematiškai modeliuoti paveldoraidos procesus.1948 metais Claude‘as Elwoodas Shannonasišspausdino straipsnį „Matematinėkomunikacijos teorija“, kuris laikomasvienu pirmųjų, pamatiniu komunikacijosir informacijos moksluose. Jei paveldokompleksai yra tekstai, tai pagal Shannonoteoriją išeitų, kad galime apskaičiuoti ir lygintitarpusavyje šių tekstų perduodamosinformacijos kiekį, entropiją, kad galimekiekybiškai įvertinti informacijos praradimąlaikui bėgant, kad galime pritaikyti„triukšmo“ sąvoką kalbėdami apie paveldoobjektų išlikimą ir pan.Paveldo informacijair komunikacija visuomeneiSugrįžkime prie mokslininko, kuris noripapasakoti kitiems apie tai, ką „perskaitė“tyrinėdamas paveldo objektus. Manau,kad kiekvienas mokslininkas lengviausiaipapasakotų apie savo atradimus kolegoms,panašiems į jį patį (kartais tokie pasakojimaivadinami sudėtinga sąvoka – mokslinėkomunikacija). Pasakojant kolegoms galimanesistengti vartoti paprastus žodžius– jie vis tiek supras, galima net suklysti(truputėlį) – kolegos pataisys. Mokslinėkomunikacija yra lygaus bendravimas sulygiu. Šiuo atveju pranešėjas ir auditorijayra vienodai pasirengę analizuoti pateikiamusklausimus ir problemas. Viskasapsiverčia aukštyn kojomis tada, kai reikiaapie savo atradimus papasakoti paprastiemsžmonėms, plačiajai auditorijai: statybininkams,ūkininkams, mokytojams,bankų tarnautojams, namų šeimininkėms,vaikams ir labai mažiems vaikams… Tokiamebendravime pranešėjas ir auditorijayra nevienodai pasirengę. Pranešėjasformuoja savo pranešimo turinį, o auditorijapriima jį dažniausiai nekritiškai,kaip eksperto nuomonę. Taigi pranešėjoatsakomybė tampa kur kas didesnė. Jukneteisingai parengtas pranešimas plačiajaivisuomenei atlieka neigiamą ugdomąjįpoveikį, tuo tarpu išplatintas neteisingaspranešimas specialistams gali susilauktitik kolegų kritikos. Be to, labai ilgai buvomanoma, kad mokslininko kalbėjimasvisuomenei – tai supaprastintas pačių didžiausiųmokslo naujienų perpasakojimas.Tačiau šiuolaikiniai žmonės juk turikompiuterį ir internetą. Kiekvienas, kuris6 SPECTRUM 2010/2


ent kiek domisi mokslo naujienomis,net mažas vaikas, gali rasti begalę informacijosinternete. Dėl ko jis tada turėtųatsikelti nuo kompiuterio kėdės, išeiti iššiltų namų ir keliauti kur nors į muziejųar Rotušę, kad paklausytų „nuobodžios“mokslo naujienų paskaitos? Šiuolaikinėmokslo komunikacija yra daugiau neiinformacijos perdavimas. Tai kryptingasrealiame gyvenime veikiančios ir asmeniuisvarbios pasaulėžiūros ugdymas.O mokslo komunikaciją vykdantis pranešėjasatlieka ypatingą misiją, ugdydamasgeresnę visuomenę. Kiekvieną kartąkomunikuodamas jis privalo matytisavo potencialią auditoriją ir numatytigalimą poveikį. Žinoma, vienam mokslininkuitoks uždavinys gali būti persunkus. Todėl šiuolaikinėje visuomenėjeyra daug paveldo komunikacijos priemonių– muziejai, televizija, kinas, kompiuteriniaižaidimai, animacija… Tačiauiššūkis ir atsakomybė – geresnės visuomenėsugdymas, pozityvus, teigiamaspožiūris į praeitį bei mus supantį pasaulįir tokio požiūrio perdavimas kitiems –lieka, nes neteisingi pranešimai grįžtasu kaupu. Paveldo naikinimas primenapokalbius apie etiką su paaugliais –kiekvienas jų žino ir gali pasakyti, kadprasivardžiuoti, muštis ir t. t. yra negražu,bet išėję pro duris elgiasi būtent taip.Čia susiduria žinojimas ir tikras elgesys.Žinojimas nėra jų vidinė savastis. Toksir daugelio mūsų santykis su paveldu –žinome, kad tai vertinga, bet niokojametoliau. Arba emigracija – nesididžiuojamesavo kraštu, negerbiame jo, todėlkeliaujame ten, kur sviesto storiau antriekės užtepta...Paveldo informacijosir komunikacijos studijosJei jau turime komunikacijos ir informacijosmokslus ir visuomenei reikiapaveldo komunikacijos, vadinasi, turimeparengti specialistus tokiai veiklai. TodėlVilniaus universiteto Komunikacijosfakultete nuo 2009 metų vykdomospaveldo informacijos ir komunikacijosmagistrantūros studijos. Informacijos irkomunikacijos specialistas šiuolaikinėjevisuomenėje tampa tarpininku, siejančiupaveldo objektus, paveldo objektuoseglūdinčią informaciją bei paveldo tyrimųmokslinius rezultatus su visuomeneir taip užtikrinančiu paveldo išlikimą irtolesnį panaudojimą kultūroje. Jis konstruojapranešimus. Juk kiekvienas Lietuvospiliakalnis gali būti vienas iš tūkstančiovienodų, bet gali tapti ir išskirtinis;kiekvieno Lietuvos krašto muziejaus ekspozicijagali būti viena iš keliasdešimtiesvienodų, bet gali tapti ir išskirtinė; betkuris archyvas gali būti tik dokumentųsaugykla, bet gali tapti ir atminties institucija.Viską lemia specialisto idėja irpagal ją sukonstruotas pranešimas.Communication of Heritageand the Network societyThe last decades of the 20th centuryand the beginning of the 21st centuryare marked with the time of transitionfrom the industrial to network society.This transition is based on the developmentof digital network technologies,opportunities offered by globalization,intensifying processes of vanishingboundaries of the branches, trends andeven fields of science and interdisciplinaryrelationship of sciences, changingsituation in the spread of scientific results.The increase of significance of communicationand information sciencesis closely related to the development ofnetwork society. Application of informationand communication paradigmsto the space of heritage allows formulatingthe conception of heritage communicationand information. From thepoint of view of information paradigman object of heritage is a medium whereand via which information is storedand transmitted. Objects of heritage andtheir complexes become documents,texts or media. From the point of view ofcommunication paradigm we can singleout at least three communication levelsof a heritage object and heritage complexes:researcher’s communication witha heritage object as a source of research;communication of a heritage object andscientific information on it with an audienceof professionals (scientific communication)and communication of a heritageobject and information on it withthe public (science communication).We can apply the most importanttheories and methods of the sciences ofinformation and communication interdisciplinarilyand acquire some new informationon the objects of heritage inthe research based on the point of viewof information and communication ofheritage. This is the way heritage researchis linked to several theories importantto the sciences of information andcommunication: the theory of Media byMarshall McLuhan, Semiospheric theoryby Yuri Lotman, Systematic theoryby Ilya Prigogine and Mathematicaltheory by Claude Elwood Shannon.The application of these theories allowto assess the objects of heritage quantitativelyby determining the ratio of heritagecomplexes and their parts, comparingthe objects and complexes of heritagewith each other, seeking to identify thepeculiarities of societies having createdthe complex: level of urbanization, micro-regionalstructure, social differences,religious dependence, etc.Vertė Loreta Chodzkienė,VU Užsienio kalbų institutasSPECTRUM 2010/2 7


tyrinėjimaiLietuvių šeimos istorija:A. Bulotos nuotr.Tarp daugelio klausimų, kuriuos tyrinėja šeimosistorija kaip mokslo dalykas, svarbią vietąužima tarpasmeniniai santykiai. Vargu ar įtikinamasbūtų tyrimas, pateikiantis skaitytojui vien tik„objektyvius“ skyrybų skaičius, gimstamumo rodikliusar įvardijantis vyraujančius šeimos tipus.Todėl nors subjektyvių vyrų ir moterų išgyvenimųsantuokoje analizė yra sudėtinga, tačiauįdomi. Šiuo atveju svarbus klausimas, kiek individualūsvyrų ir moterų sprendimai lėmė vienąesminių vedybinio gyvenimo momentų – sutuoktiniopasirinkimą – ir kiek jis buvo nulemtasBažnyčios ir religijos, valstybės bei jos socialinėspolitikos ir šių institutų formuojamos ideologijos.Ideologija čia suprantama kaip dominuojantikonkretaus istorinio laikotarpio vertybių sistema,įtvirtinanti ir įteisinanti tam tikras šeimosgyvenimo ir tarpasmeninių santykių normas.Prof. Dalia Leinartė,VU Lyčių studijų centrasXIX amžiaus tradicijaXIX amžiuje lietuvių bendruomenėsvertybių sistema buvo glaudžiai susijusisu paprotine teise, patriarchaliniu kaimogyvenimo būdu ir Katalikų bažnyčia. Jųveikiama iki pat XIX amžiaus 9-ojo dešimtmečiopradžios dominavo visuotinaipripažįstama ir vertinama iš esmės vienintelėprivataus gyvenimo forma – santuokasu tos pačios socialinės grupės nariuir sėslus žemdirbio šeimos gyvenimas.Tad natūralu, kad XIX amžiaus pirmojojepusėje, iki baudžiavos panaikinimo,luominiu požiūriu nelygios santuokosnesuformavo bent kiek ryškesnės tendencijos.1835–1845 metais Viekšnių,Varnių ir Ariogalos parapijose tik 5–6proc. katalikų sudarė luominiu požiūriunelygias santuokas.Uždaras, sėslus valstietiško gyvenimobūdas ir tradicija įspraudė privatų kaimiečiųpasaulį į uždarą kasdienybę, kurmezaliansai, t. y. nelygios santuokos, vargiaiar buvo įmanomi. Kaimo bendruomenėsištisomis kartomis gyveno sėsliaiir bičiuliavosi su tais pačiais gerai pažįstamaiskaimynais. Kaip teigė amžininkasL. Jucevičius, „žemaičiui atsiskirti per keliasdešimtmylių nuo namų yra tas pats,kaip išvažiuoti į pasaulio galą, į atšiaurioledyną, iš kur retas kas besugrįžta“. Socialiaisustingusi erdvė, įprasta kasdienybė,be abejonės, turėjo įtakos tarpusavio santykiams– draugais ir sutuoktiniais tapdavone tik tos pačios aplinkos žmonės,bet ir artimesni ar tolimesni giminaičiai,gyvenantys toje pačioje parapijoje. Šį demografinįfaktą patvirtina ir 1835–1865metų vedybų metrikų analizė. Iki 1865metų imtinai vidutiniškai net 85 proc.Viekšnių, Varnių ir Ariogalos parapijųkatalikų savo sutuoktinius rinkosi artimiausiojeaplinkoje, t. y. toje pačiojeparapijoje. Kai kuriais metais šis skaičiusbuvo dar didesnis: 1845-aisiais – 87proc., 1865-aisiais – 90 proc. šeimų buvolokalios. Dera atkreipti dėmesį, kad nuotolis,iš kur atvykdavo „svetima“ nuotakaar jaunikis į Viekšnių, Varnių ir Ariogalosparapijas, 1835 metais neviršydavo2,9 kilometro. 1835–1865 metais vidutiniškaitik 15 proc. katalikų tuokėsi nesu savo parapijos gyventoju, o minėtųparapijų gyventojai partnerių ieškodavone toliau kaip už šešių kilometrų.Baudžiavos panaikinimas, paskesnėvalstiečių žemės reforma, po sukilimoišblaškyta ir nuskurdinta bajorija, prasidėjusivalstiečių emigracija į Šiaurės8 SPECTRUM 2010/2


tyrinėjimaiSovietmečiomoterų likimai –knygojeanglų kalbaV. Naujiko nuotr.Tai, kad šeimyninė laimė ir romantinėmeilė (propaguota tarpukariu) nėratapačios sąvokos, sovietinė propagandapradėjo teigti iškart po karo pabaigos.1946 metais dienraštyje „Komjaunimotiesa“ buvo rašoma: „Kas iš jaunų žmoniųnenori šeimyninės laimės? Tačiau ieškantlaimės, argi galima vadovautis tiktaijausmais, ar nereikia protingai apsvarstytipadėtį?“ Straipsnyje atvirai mokoma, kadmeilė negali būti šeimos kūrimo pagrindas.A. Griginis rašė: „Kai kas sako, kadmeilės užtenka gyvenimo laimei. Taigiliai neteisinga pažiūra. Tarybinis žmogus,kurdamas vedybinį gyvenimą, neturivien šia nuomone vadovautis. Ji nepateisinapagrindinio šeimos tikslo – auklėtinaująją kartą.“Stalininė propaganda pradėjo aršią kovąne tik su romantinės seksualinės meilėsraiška visuomenėje, bet stengėsi išguitiaistrą ir iš lietuvių literatūros bei poezijos.Neretai spaudoje ji buvo įvardijamakaip „lėkštas ir lengvabūdiškas tarybiniožmogaus jausmų traktavimas“. Vietoje jųideologija nuosekliai diegė naujos, sovietinėsmeilės koncepciją. 6-ojo dešimtmečiopradžioje Lietuvos pedagogai nuolatperspėdavo tėvus, kad šie apsaugotų savovaikus nuo romantinės meilės kančios irbeprotybės. 1954 metais E. Levanienė,Vilniaus pedagoginio instituto katedrosvedėja, rašė: „Daugiausia vargo tėvams irauklėtojams sudaro paauglių ir jaunuoliųįsimylėjimas, jis ir patiems kaltininkamsatneša daugiau kančių, negu laimės. Įsimylėjimaspasireiškia staigiai atsiradusiuir labai stipriu potraukiu į priešingos lytiesasmenį. Susitikimas labai sujaudina,sukrečia, užtemdo protą, sutrikdo sveikąnuovoką ir orientaciją. Atsiskyrimasnugramzdina į apatiją, liūdesį ir ilgesį.Tokioje būsenoje jaunuolis visai negalimokytis, sunkiai ir kitą darbą atlieka. Šisjausmas yra trumpalaikis.“„Tikros“ sovietinės meilės koncepcijabuvo suformuluota pagal stalininęir chruščiovinę šeimos politiką. Ji siekėdeformuoti romantinės meilės sampratą,supaprastinti seksualinę kultūrą irsutapatinti ją su reprodukcija, o ne suemocijomis. Atrodo, kad propagandaitai beveik pavyko. Paskutiniais 7-ojodešimtmečio metais vyrai ir moterys romantinęseksualinę meilę vis dažniau tapatinosu materialiniais būsimos šeimosinteresais. Rusų sociologas J. Riurikovasbene pirmasis atkreipė dėmesį į aistringosromantinės meilės eliminavimą irjos panišką baimę sovietinėje kultūroje.Nedrąsiai pasiremdamas Vakarų autoritetais,jis mėgino įtikinti, kad romantinėmeilė ne visada yra šeimyninės idilėsgriovėja, ir teigė, kad „idealus žmogusbūna toks, koks būna mylėdamas“.Ilgainiui „tikros“ sovietinės meilėsprincipai, imperatyviai mokę atskirtiaistringus romantinius išgyvenimus nuosantuokos ir jos motyvų, nebepajėgė atsakytiį visuomenės keliamus klausimusir 8-ajame dešimtmetyje ėmė trauktis išsavo pozicijų.Vilniaus universitetoLyčių studijų centroprofesorė Dalia Leinartėparengė ir išleido knygą,kurioje apie sovietinėspropagandos paženklintusmoterų likimus prabylamaanglų kalba. Nuo šiol su tokiamoksliniu požiūriu įdomia tema, kaipžmonės prisimena sovietmetį, susipažintigalės ir tarptautinė akademinė bendruomenė.„Garsiausi pasaulio universitetai daugdėmesio skiria atminties istorijai. Praėjusiaismetais buvau pakviesta į Stenfordouniversitetą (JAV) pristatyti savo knygą„Prijaukintos kasdienybės: 1945–1970metai (biografiniai Lietuvos moterųinterviu)“. Ji sulaukė didelio susidomėjimoir amerikiečių istorikai paraginoknygą išleisti anglų kalba“, – kalbėjoknygos autorė.Profesorė pažymėjo, kad tai – svarbusžingsnis tarptautinėje mokslininkų bendruomenėje:pristatyti lietuvių istoriografiją,skleisti žinią apie Lietuvos moterųistoriją.Mokslininkė pasakojo, kad anglų kalbaišleista knyga nėra tiesioginis lietuviškosknygos „Prijaukintos kasdienybės:1945–1970 metai (biografiniai Lietuvosmoterų interviu)“, išspausdintos 2007metais, vertimas. Ją sudaro anglakalbiamsskaitytojams pritaikyta moterųbiografijų interpretacija. Unikaliuosedešimties moterų pasakojimuose atsiskleidžiajų išgyvenimai, tai, kaip jų gyvenimąpaveikė antroji Lietuvos okupacija.Moterys pasakoja apie savo likimus,šeimą ir kitus gyvenimo aspektus.Knygą „Adopting and RememberingSoviet Reality. Life Stories of LithuanianWomen, 1945–1970“ („Sovietinės tikrovėsįsisąmoninimas ir prisiminimas:Lietuvos moterų gyvenimo istorijos,1945–1970“) išleido tarptautinė akademiniųknygų leidykla „Rodopi“ (Amsterdamas),savo padalinį turinti ir Niujorke.10SPECTRUM 2010/2


tyrinėjimai„Šeimynininės lovos“ sindromas,arba Kodėl vaikai miegakartu su tėvais?Doc. Roma Jusienė,VU Filosofijos fakultetoBendrosios psichologijos katedraKas iš mūsų nepamena to smagaus jausmo, kiekvienąsyk apimdavusio vaikystėje,kai retkarčiais tekdavo pasivolioti plačioje tėvų lovoje? Nebent tie, kuriemsto niekada neteko patirti. Arba tie, kuriems miegojimas tėvų lovoje buvokasdienybė...Dažnas tėvų klausimas:„Gal vaiką reiktų guldytis šalia savęs?“Bene šimtmetį – turbūt nuo tada, kairadosi raidos psichologija – šalia kitųklausimų apie mažų vaikų ugdymą, palankiassąlygas sveikai vaiko psichikosir fizinei raidai diskutuojama, ar vaikaiturėtų miegoti drauge su tėvais, ar ne.Turime omenyje nuolatinį miegojimąsu abiem arba vienu iš tėvų (dažniausiaimama) vienoje lovoje, ne tik vienamekambaryje. Nuo kraštutinių nuomonių(viena jų: jokiu būdu, nes tai labiausiaikenkia vaiko psichoseksualinei raidai irgali lemti neurozių atsiradimą; kita: kasčia tokio, mūsų tėvai, seneliai, proseneliai,dauguma didelėmis bendruomenėmisgyvenančių tautų praktikuoja ne tik„šeimynines“, bet ir „giminių“ lovas, irniekam tai nekliūva) einama prie empiriniųtyrimų, mėginančių atsakyti į konkrečiusklausimus. Kaip dažnai ir kokievaikai miega drauge su tėvais? Kas skatinamiegojimą su tėvais – buitinės aplinkybės(vietos stoka), vaiko problemos ar tėvųvienišumas? Iki kokio amžiaus miegojimasdrauge su tėvais vaikams teikia daugiaunaudos negu žalos, o nuo kada – atvirkščiai?Sakysite – na ir kas gi čia per problemos?Ir vis dėlto dauguma šeimos gydytojų,kitų specialistų, dirbančių su mažaisir net mokyklinio amžiaus vaikais,pastebi, kad vienas iš dažnų tėvų nusiskundimųyra vadinamieji vaiko miegosunkumai. Vaiko nenoras eiti miegotiir priešinimasis guldymui, negalėjimasužmigti, pabudimai ir verksmai naktį,košmariški sapnai... ir įprastas tėvų klausimas– gal vaiką reiktų guldytis šalia savęs?O gal atvirkščiai – pats laikas būtųvaiką „iškeldinti“ į nuosavą lovą, gal netį kitą kambarį? Šie klausimai aktualiausimažų vaikų, tai yra jau ne kūdikių, betdar ne mokyklinukų, tėvams. Daugiausiasu užmigimu ir miegojimu susijusiųproblemų, daugelio tyrimų duomenimis,Nuotr. iš www.sxc.huSPECTRUM 2010/211


tyrinėjimaiMagiškoji spalvų inžinerija: beieškantDoc. dr. Rimantas Vaicekauskas,VU Matematikos ir informatikos fakultetasProf. Artūras Žukauskas,VU Taikomųjų mokslų institutasPasaulį mes regime spalvotą. Spalvosmums padeda orientuotis aplinkoje, ospalvinio suvokimo deficitas gali trukdytiatlikti paprastus darbus. Spalvos pojūčioatsiradimas – sudėtingas psichofiziologinisprocesas, kuris prasideda šviesaisužadinus regos organus. Apšviestuspaviršius matome vienos ar kitos spalvos,jeigu jie atspindi tam tikras spektro(nusakomo šviesos galios banginiu skirstiniu)dalis. Vadinasi, spalva – paviršiųsavybė, nors ne mažiau svarbios yra iršviesos šaltinio ypatybės. Tuo neretai įsitikinamenusipirkę drabužį, kuris išneštasį dienos šviesą atrodo visiškai kitaip,negu matėme parduotuvės vitrinoje.XXI amžiaus mokslininkaiieško... šviesos?Kokio apšvietimo mums reikia? Visųpirma – kuo ryškesnio (šviesos niekadanebūna per daug) ir, savaime suprantama,energiškai našaus. Nepakeičiamasšviesos šaltinis yra natūrali dienos (saulės)šviesa, su kuria lyginame visus kitusdirbtinius apšvietimo šaltinius. Iš pastarųjųlabiausiai paplitusios iki šiol buvokaitinamosios lempos, pasižyminčiosglodžiu spinduliuotės spektru, tačiau labaineefektyvios. Didžioji kaitinamosioslempos sunaudotos elektros energijosdalis yra verčiama akimi nematomaisinfraraudonaisiais spinduliais.Vienas iš XXI amžiaus pažangos padariniųyra efektyvių puslaidininkiniųšviestukų (šviesos diodų) panaudojimasbendrajam apšvietimui. Šiuolaikinėsšviestukų gamybos technologijos leidžiasukurti šviestukus, skleidžiančius šviesąbet kurioje (paprastai siauroje) regimojospektro srityje, o jų šviesinis našumas jaudabar viršija įprastųjų kaitinamųjų lempųdaugiau negu 10 kartų. Panaudojękelis tokius šviestukus, pavyzdžiui, raudoną,mėlyną ir žalią, viename įrenginyjegalime sukelti baltos spalvos įspūdį. Apskaičiuoti,kokiomis proporcijomis reikia„sumaišyti“ įvairiaspalves komponentes,kad būtų išgauta balta šviesa, – gana paprastasuždavinys. Daug sudėtingesnisyra klausimas, ar gautasis šaltinis bus kokybiškasspalviniu požiūriu, palyginti sunatūraliuoju. Kaip pagamintį optimalųšaltinį, veiksmingiausią ir kokybiškiausią?Ir ar išvis įmanoma įvertinti šaltiniospalvinę kokybę, jeigu tai subjektyvi jutiminėkategorija?Šiuos teorinius ir praktinius klausimusnuo 2001 metų nagrinėja Vilniausuniversiteto Taikomųjų mokslų institutoir Matematikos ir informatikos fakultetomokslininkų grupė, vadovaujamaprof. A. Žukausko, bendradarbiaudamasu Rensselaerio politechnikos instituto(JAV) šviesos tyrėjais. Vykdomas tyrimas– kompleksinis ir tapdalykinis. Perdešimtmetį paskelbta aibė publikacijųsolidžiuose moksliniuose žurnaluose,pateiktos inovatyvių rezultatų patentinėsparaiškos.Ką atskleidė tyrimai?Grįžkime prie šviesos šaltinių spalvinėskokybės. Vienas iš esminių kokybės rodikliųremiasi spalvine atgava, t. y. šaltiniogebėjimu tinkamai atkurti apšviestųobjektų spalvas. Spalvinė atgava galibūti apibrėžiama skaitiškai vadinamuojubendruoju spalvinės atgavos (toliauBSA) rodikliu, kurį pasiūlė Tarptautinėšviesos standartų organizacija CIE. NustatantBSA rodiklį, įskaitomi aštuonių(arba 14) bandinių, apšviestų etaloniniuir tiriamuoju šviesos šaltiniais, spalviniaiposlinkiai. Etaloninio šaltinio, nesukeliančiospalvinių iškraipymų, spalvinėsatgavos rodiklis lygus 100. Vertinamojošviesos šaltinio rodiklio reikšmė, mažesnėnegu 50, indikuoja stiprius apšviestųobjektų spalvinius iškraipymus.Tyrimų pradžioje Vilniaus universitetomokslininkai, išsprendę sudėtingą daugiaspalviošaltinio optimizavimo uždavinį,nustatė šviesinio veiksmingumo ir BSAkriterijų balanso sritį (Pareto ribą), kurigali tarnauti efektyvių ir kokybiškų kietakūniųšviesos šaltinių kūrimo gairėmis.Kaip žinome, nuo idėjų iki jų įgyvendinimogali praeiti ilgas laikotarpas (prisiminkimeJules‘io Verne‘o fantastiniųromanų įžvalgas). Mūsų tyrimų istorijakita. Taikomųjų mokslų instituto inžinieriai,ilgai nelaukę, nugalėję įvairiustechnologinius iššūkius, sukūrė elektroninįketurspalvių šviestukų šviesos šaltinioprototipą, kuris buvo panaudotaspsichologiniams eksperimentams atlikti.Rezultatas – netikėtas. Pasirodė, kadšiuo šaltiniu apšviestos scenos spalviniosuvokimo anomalijos nevisiškai dera sušaltinio spinduliuotės banginio pasiskirstymoypatumais. Taigi kilo naujasklausimas: ar minėtasis BSA rodiklis yraadekvati šaltinio spalvinės kokybės charakteristika?Ar iš tiesų pakanka tik aštuoniųspalvinių bandinių nusakyti apšvietimokokybę?Mokslinėje spaudoje ir anksčiau buvopasirodę svarstymų, kad kietakūnio apšvietimospektras, kurį sudaro gana siaurosspektrinės linijos, turi būti vertinamaskitaip negu remiantis BSA rodikliu(tą vėliau pripažino ir CIE komitetas).Tikėtina, kad, be spalvinės atgavos tikslumo,gali būti ir daugiau veiksnių, kuriedaro įtaką šaltinio priimtinumui apšvietimui.VU mokslininkai pasiūlė remtisklasikiniais modeliais, o ne išvestinėmisanalitinėmis ir dažnai netiksliomisspalvinių transformacijų formulėmis.Pirmoji idėja – naudoti didelį skaičių,daugiau negu tūkstantį, spalvinių bandinių,užpildančių Munsello spalvų paletę.Antroji – atsižvelgti tik į tuos spalviniusiškraipymus, kuriuos galėtų pajusti „vidutinisstebėtojas“. (Žmogaus regosspalvinę skirtį dar 1942 metais nustatėamerikiečių mokslininkas Davidas Mac-Adamas, genialiu spalviniu eksperimentuatskleidęs, kad skirties kontūro formaspalvų erdvėje yra elipsės pavidalo, ir apskaičiavęs25 elipsių dydžius.) Taigi spalviniotikslumo kriterijų galėtume apibrėžtikaip spalvinių bandinių, kuriuos14 SPECTRUM 2010/2


optimalaus apšvietimovidutinis stebėtojas matys neiškraipytus,palyginti su etaloniniu apšvietimu, procentinędalį.Kompiuterinis modeliavimas, naudo-jantstatistiškai apibrėžtąspalvinio tikslumo kriterijų,atskleidė reikšmingą faktą,kad šviesos šaltinis, sudarytasiš penkių spalvų šviestukų sistemossu tinkamai parinktaisšviestukų smailių bangos ilgiais,galėtų su dideliu tikslumu atgamintivisas Munsello paletėsspalvas. Keturiais šviestukaisįmanoma pasiekti, kad būtųiškraipoma ne daugiau kaip 10proc. paletės spalvinių pavyzdžių.(Pagal BSA rodiklį, lygų98, toks šaltinis jau turėtų būtilaikomas idealiu!) Kitas labaisvarbus rezultatas: aukšto spalviniotikslumo šviesos šaltiniaiprivalo turėti tolimosios spektrosrities raudonos spalvos komponentę.Ši išvada labai sudominofosforų, naudojamų gretutinėjekietakūnio apšvietimo technologijoje– ultravioletinės spinduliuotėskonversijos į regimąjąšviesą, gamintojus.Nuo ko priklauso šviesosšaltinio spalvinė kokybė?Kitas neišspręstas klausimas,kuriam pastaruojumetu skiriama daug dėmesio– ar pakanka tik vieno rodiklio, apibrėžiančiošviesos šaltinio spalvinę kokybę?Kitaip tariant, ar spalvinis tikslumasyra svarbiausias šviesos kokybinis kriterijus?Įvairiuose šaltiniuose paskelbtipsichologinių eksperimentų rezultataiatskleidė, kad apšvietimo „vartotojai“teikia pirmenybę apšvietimo šaltiniams,kurie nebūtinai tiksliai atkuria spalvas,tačiau padidina apšviestų objektų spalvinįkontrastą, paprastai tariant, pagražinaaplinką, suteikdami objektamssodresnes spalvas. Vilniaus universitetotyrėjai išplėtojo idėją, palankiai sutiktąmokslo bendruomenėje, kad trūkstamąpapildomą šviesos šaltinio kokybinę charakteristiką,spalvinio sodrinimo faktorių,galima skaitiškai apibrėžti kaip dalįminėtos spalvinės paletės bandinių, kuriųspalvos atgaminamos sodriau, neguapšvietus etaloniniu šaltiniu. Kompiuteriniseksperimentas leido nustatyti sodrinančiųjųšviesos šaltinių ypatumus.Buvo atskleista, kad, naudojant šviesosšaltinį su trimis siauro spektro spalvinėmiskomponentėmis, kurių viena yraraudonojoje spektrinėje srityje, o kitosdvi žaliojoje ir mėlynojoje, net 80 proc.spalvinių bandinių gali būti sodrinami.O spalvinė komponentė geltonojoje srityjesukelia atvirkštinį efektą, t. y. blukinaspalvas. Sodrinantieji šaltiniai galibūti plačiai taikomi įvairiose gyvenimosrityse, kuriose reikalingas specifinisvizualus įspūdis – eksponuojant menokūrinius, vitrinoje patraukliai apšviečiantgaminius, operacinėje vizualiai išskiriantaudinius ir pan.Ateityje šviesos šaltinįvaldys kompiuterisNaudodami šviestukusgalime sukonstruoti labainašų, tačiau iškraipantįspalvas apšvietimo šaltinį;šaltinį, kuris gana tiksliai atkuriaspalvas, tačiau mažiaunašų; šaltinį, kuris pagražinaaplinką; šaltinį, kuris sumažinaspalvinį kontrastą, irt. t. O jeigu norime turėtivisus juos vienoje vietoje?Šiuo metu vykdomamemoksliniame projekte siekiamaįgyvendinti inovatyviąmokslinę idėją – sukurtikompiuteriu valdomosspalvinės kokybės šviesosšaltinių technologiją. Toksšaltinis leistų pagal vartotojoporeikius pereiti iš vienoapšvietimo režimo į kitą,pavyzdžiui, iš maksimalausspalvinio tikslumo į didžiausiospalvų sodrinimo režimą.Kaip numatyta, įrenginyssusidės iš keturių skirtingųspalvų šviestukų grupių, parinktųtaip, kad tarp jų atsirastų dvi trispalvėssistemos, „maišančios“ skirtingųkokybinių savybių baltą šviesą. Tada,keisdami šių sistemų santykinį įnašą suminiameapšvietime, pasieksime glodųperėjimą tarp abiejų spalvinės kokybėsrežimų. Teoriškai tarsi viskas aišku, tačiaupraktikoje teks įveikti įvairių kliūčių.Dar nėra žinoma, kaip tokį šaltinįįvertins vartotojai, ar teoriniai skaičiavimųįverčiai tiksliai atitiks vartotojų pirmenybinesnuostatas.Taigi iššūkiai dar nesibaigia, tačiauuniversiteto šviesos technologijų tyrėjaipasirengę juos įveikti.SPECTRUM 2010/215


tyrinėjimaiPrūsų kalba: aptrupėjęsmuziejinis eksponatas ar gyvaskultūros reiškinys?Dr. Vytautas Rinkevičius,VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedraDr. Vytautas Rinkevičius. V. Naujiko nuotr.Prūsų kalba – tai iki šių dienų neišlikusibaltų kalba, dar iki XVIII a. pradžiosvartota dabartinės Karaliaučiaussrities teritorijoje ir piečiau jos esančiojeLenkijos dalyje. Šiandien prūsųkalbos faktai yra labai svarbūs baltųir kitų indoeuropiečių kalbų istorijostyrimams. Todėl nenuostabu, kad šiakadaise išnykusia ir daug kam nežinomakalba jau ne pirmas šimtmetisdomisi įvairių pasaulio šalių mokslininkai.Tad kuo gi prūsų kalba tokiasvarbi šių dienų mokslui? Ką ir iš kurmes apie ją žinome? Kuo ji panaši irkuo skiriasi nuo kitų kalbų, visų pirmanuo artimiausios savo giminaitės lietuviųkalbos?Mirusi baltų kalba reikalinga...tyrimamsKitaip nei vienintelės dvi gyvosios baltųkalbos – lietuvių ir latvių, kalbininkųvadinamos rytų baltų kalbomis, prūsųkalba priskiriama vakarų baltų kalbųpogrupiui, kuriam, manoma, galėjusiospriklausyti dar ir jotvingių bei kuršiųkalbos. Iš visų mirusių baltų kalbų prūsųkalba visų pirma išsiskiria tuo, kad jiapie save yra palikusi ne tik fragmentiniusliudijimus ja kalbėjusių žmoniųgyventos teritorijos vietovardžiuose beiistorijos šaltinių menamuose asmenvardžiuose,bet ir rašytinių paminklų – jaisremdamiesi mokslininkai šiandien galine tik pakankamai patikimai atkurti pačiąkalbą, bet ir šį tą spręsti apie prūsųmaterialinę bei dvasinę kultūrą.Maždaug prieš pustrečio tūkstančiometų savarankišką raidos kelią pradėjęsvakarų baltų kalbų pogrupis, o vėliau iriš jo išsirutuliojusi prūsų kalba iki patišnykimo XVII–XVIII a. sandūroje (pasakvieno 1700 m. datuojamo istorinioliudijimo, 1677 m. miręs paskutinis prūsiškaikalbėjęs senelis Kuršių nerijoje, tačiau„tenai tokių dar esą“) laikui bėgantįgijo įvairių specifinių, tik sau būdingųbruožų, neaptinkamų kitose kalbose,tačiau kita vertus, besivystydama nepriklausomainuo rytinių baltų kalbų, jiišsaugojo ir daugybę pastarosiose vėliauišnykusių senovinių ypatybių. Taigi tuometu, kai dar buvo vartojama, prūsų kalbane vienu atžvilgiu buvusi archajiškesnėuž, pvz., lietuvių kalbą, kuri šiandien,kaip žinoma, yra archajiškiausia gyvojiindoeuropiečių kalba.Dėl šios priežasties prūsų kalbos faktaiyra labai svarbūs baltų ir kitų indoeuropiečiųkalbų istorijos tyrimams. Todėlnenuostabu, kad šia kadaise išnykusia irdaug kam nežinoma kalba jau ne pirmasšimtmetis domisi įvairių pasaulio šaliųmokslininkai. Galima paminėti vos keletąsvarbesnių kapitalinių prūsistikos veikalųautorių: tai ir žymiausias visų laikųlatvių baltistas Janis Endzelynas, Antrojopasaulinio karo metais dviem kalbomis(latvių bei vokiečių) paskelbęs iki šiolnepasenusią prūsų kalbos gramatiką, iržymusis rusų kalbininkas VladimirasToporovas, parengęs penkis nepaprastaiišsamaus prūsų kalbos tezauro tomus,ir amerikietis Williamas Schmalstiegas,originalios prūsų kalbos gramatikos anglųkalba autorius, ir lenkas WojciechasSmoczyńskis, savo šalyje suorganizavęskelias tarptautines mokslines prūsistikoskonferencijas, be to, neseniai išleidęsNaujosios prūsų kalbos gramatika (1989)16 SPECTRUM 2010/2


nemažos apimties prūsų kalbos veiksmažodžiųžodyną, ir originaliomis idėjomispasižymįs olandų indoeuropeistasFrederikas Kortlandtas, savo asmeninėjeinterneto svetainėje paskelbęs visus prūsųkalbos rašytinius paminklus. Ypačdaug prūsistikai nusipelnęs yra ilgametisVilniaus universiteto profesorius VytautasMažiulis, parengęs kelis epochinėsreikšmės veikalus, kurių necituoti negalinė vienas save gerbiantis šių dienų prūsųkalbos tyrėjas: kritinį dviejų tomų prūsųkalbos tekstų leidimą, keturtomį etimologijosžodyną ir istorinę gramatiką.Pirmasis baltiškas eilėraštisPrūsų kalba ypatinga tuo, kad ji yraanksčiausiai rašytiniuose šaltiniuose paliudytabaltų kalba. Seniausias iki šiųdienų išlikęs baltiškas tekstas – ilgą laikąmokslui buvęs nežinomas prūsiškashumoristinis dvieilis, įrašytas į vieną vosprieš keletą dešimtmečių Bazelio universitetobibliotekoje atrastą XIV a. foliantą:Kayle rekyſe. thoneaw labonache thewelyse.Eg. koyte. poyte. nykoyte. penega doyte.Dėl to, kaip tiksliai reikėtų skaityti šįtekstelį, kalbininkai nėra priėję vieningosnuomonės, tad čia pateikiama tikviena iš galimų interpretacijų (V. Mažiulio):„Sveikas, pone! Tu nebe gerasdėdelis, jeigu tu nori gerti, [bet] nenoritu pinigą duoti.“ Geriau įsiskaitę, dvieilyjenesunkiai atpažįstame kai kuriuosbendrabaltiškos kilmės žodžius, norsir ne visai tą patį reiškiančius prūsų beilietuvių kalbose, plg. pr. labonache, thewelyse,poyte, doyte ir lie. labas, tėvelis,puota, duoti. Iš kitų prūsų kalbos paminklųBazelio tekstelis išsiskiria tuo,kad jo autorius turbūt buvęs gimtakalbisprūsas – manoma, kad tai galėjęs būtiprūsų kilmės Prahos universiteto studentas.Tačiau yra pareikšta ir nuomonė,kad teksto autorius galėjęs būti vokietis,tik užrašęs kolegos prūso tariamus žodžius– tą esą rodo pernelyg dažnai pasitaikantinemotyvuota žodžių galūnė-e, atspindinti tam tikrus to meto vokiečiųkalbos tarmių ir rašybos reiškinius.Senieji žodynėliaiDar anksčiau už Bazelio tekstelį – XIIIamžiaus pabaigoje ar XIV a. pradžioje –turėjęs būti parengtas ir kitas ne mažiausvarbus baltų raštijos paminklas – vadinamasisvokiečių–prūsų kalbų Elbingožodynėlis (pavadintas pagal miestą, kuriamebuvo rastas XIX a.), iki šių dienųneišlikęs ir žinomas tik iš XIV–XV a.sandūros nuorašo. Žodynėlį sudaro per800 prūsiškų žodžių, išdėstytų pagalįvairias temines grupes, pvz., religinėssąvokos, įrankių, gyvūnų, augalų, spalvųpavadinimai ir pan. Jau pirmas žodynėliožodis deywis atspindi pagrindinįprūsų kalbos garsyno skirtumą nuo rytųbaltų kalbų – išlaikytą baltišką dvibalsįei, kuris, pvz., lietuvių kalboje tam tikraisatvejais pavirto į ie, plg. lie. dievas.Žodynėlio duomenys rodo, kad prūsųkalboje buvusios trys daiktavardžių giminės:vyriškoji (pvz., deywis), moteriškoji(pvz., saule) ir bevardė (pvz., assaran [sk.azaran]). Taigi prūsų kalboje buvusi išlaikytasena indoeuropiečių kalbų ypatybė– bevardė giminė, iki šių dienų išlikusi,pvz., rusų ar vokiečių kalbose, tačiauišnykusi lietuvių kalboje: pastarojoje visibuvę bevardės giminės daiktavardžiai yraperėję į vyriškąją giminę, plg. minėtojopr. assaran lietuvišką atitikmenį ežeras.Tiek Elbingo žodynėlio autorius, tiekperrašinėtojas buvę vokiečiai, o ne gimtakalbiaiprūsai, todėl žodynėlyje yra nemažaklaidų bei netikslumų. Dar daugiauklaidų yra kitame prūsų kalbos paminkle– žodynėlyje, įdėtame į XVI a. SimonoGrunau „Prūsų kroniką“. Tokiųnetikslumų išaiškinimas yra vienas pagrindiniųšiuos šaltinius tiriančių mokslininkųuždavinių. Pvz., visai neseniaibuvo pasiūlyta nauja Grunau žodynėlyjepateikto prūsų kalbos žodžio mosla interpretacija:atitaisant perrašinėtojo klaidąšio žodžio reikšmę nurodančiame vokiškameatitikmenyje leimat į leinsat, šiandienjau galima visiškai kitaip suprasti irpatį prūsišką žodį, t. y. ne kaip reiškiantįklijus (taip manyta iki šiol), o kaip linųsėmenis.TekstaiIš senųjų žodynėlių sužinome, kaipprūsai vadindavę įvairius savo aplinkosdaiktus ar reiškinius, tačiau mažai kągalime išpešti apie jų kalbos gramatinęsistemą: kad ir kokį ilgą sąrašą tik vardininkoforma užrašytų daiktavardžiųBazelio epigrama – pirmasis išlikęs baltiškas tekstasVytautas Mažiulis (1926–2009) – ilgametis Vilniausuniversiteto profesorius, vienas žymiausiųprūsų kalbos specialistų.Nuotr. iš VU Baltistikos katedros archyvoSPECTRUM 2010/217


žvilgsnisMarkas Soloninas:„Istorija nėra šventa karvė“Viktoras DenisenkoMarkas Soloninas (nuotr.) yra vienasžinomiausių šiuolaikinių Rusijos istorikų,nors ir baigęs ne kurio nors universitetoIstorijos fakultetą, o Kuibyševoaviacijos institutą. Jis nebijo diskutuotisu oficialia (ideologizuota) Rusijosistoriografija, pateikti savo požiūrį įvieną ar kitą istorinį įvykį, paremtą preciziškudarbu su istoriniais dokumentais.Vilniaus universitete M. Soloninassvečiavosi 2010 metų pradžioje, VUIstorijos fakultete jis perskaitė viešąpaskaitą, sulaukusią didelio dėmesio.Su M. Soloninu mums pavyko aptartiopų Sovietų Sąjungos dalyvavimo Antrajamepasauliniame kare klausimą,Stalino slaptai puoselėtus Europos užgrobimoplanus ir sudėtingą situaciją,kurioje paskutiniais prieškario metaisatsidūrė trys Baltijos šalys.Kuo skiriasi Jūsų požiūris į DidįjįTėvynės karą nuo oficialaus Rusijos istoriografijospožiūrio?Sakyčiau, čia dvi susijusios problemos.Yra Antrasis pasaulinis karas ir yra didžiojiistorinė problema – Sovietų Sąjungosdalyvavimas jame. Problema sudėtingadėl to, kad viename karo etape SovietųSąjunga elgėsi kaip geranoriška neutrališalis Hitlerio Vokietijos atžvilgiu, faktiškai– buvo jos bendrininkė. Tai akivaizdu– aš kalbu apie 1939 metų įvykius, kaibuvo pasirašytas Molotovo–Ribbentropopaktas, padalyta Lenkija. Galima paminėtiir vėlesnius įvykius Baltijos šalyse.Turiu prielaidų manyti, kad tolimesnisSovietų Sąjungos dalyvavimas AntrajameV. Naujiko nuotr.pasauliniame kare turėjo būti ne toks,koks buvo. T. y. Stalinas nesirengė DidžiajamTėvynės karui, kuris turėjo apgintišalį nuo vokiečių agresijos. Buvoplanuojamas kitoks modelis. Dar priešprasidedant karui Stalinas pasistengė,kad įsižiebtų pirma europinis, o vėliaujau ir pasaulinis karas. Kai šis karas prasidėjo,Stalinas buvo įsitikinęs, kad jampavyks įgyvendinti kitą savo geostrateginioplano etapą – užsitęsęs karas turėjonualinti Europą, o tada į jos teritoriją galėtųįžengti ir Raudonoji armija. Tačiau1941 metų birželio 22 dieną Vokietijapirma užpuolė Sovietų Sąjungą, tad Stalinoplanai žlugo. Prasidėjo visiškai kitokiopobūdžio karas.Sovietinėje tradicinėje istoriografijojekaras tarp Sovietų Sąjungos ir hitlerinėsVokietijos visada buvo vadinamas DidžiuojuTėvynės karu. Aš sutinku su šiuoterminu, tačiau nesutinku su oficialiaisiūloma chronologija. Tradicinė sovietinėistoriografija visada skelbė, kad Didysissovietų liaudies Tėvynės karas (toks visaspavadinimas) prasidėjo birželio 22-osiosrytą sulig pirmu šūviu, o aš manau, kadviskas yra daug sudėtingiau.Kokią Didžiojo Tėvynės karo chronologijąsiūlote Jūs?Ne kiekvienas karinis susidūrimas turiteisę vadintis tokiais vertinamaisiais žodžiaiskaip Didysis ir Tėvynės. Antrasispasaulinis karas – tai pavadinimas, kuriamenėra vertinimo. Juo konstatuojama,kad tai buvo antras toks karas, apėmęsdaug pasaulio šalių. Sovietų–vokiečiųkaras irgi nėra vertinamasis pavadinimas– juo nurodoma, kas su kuo kariavo.Tačiau Didysis Tėvynės karas – šiamepavadinime yra vertinimas. Šis pavadinimasnėra atsitiktinis – jis įpareigoja aptarianttemą laikytis tam tikros rimties irtaisyklių. Apie Didįjį Tėvynės karą buvoir tebėra priimta kalbėti kaip apie mirusįžmogų – sakyti tai, kas yra privaloma,prisiminti apie velionį tik gerus dalykus.Tad Didžiojo Tėvynės karo pavadinimasvisada diktavo tam tikrus jo tyrimo ir aptarimorėmus. Aš manau, kad taip neturibūti – istorijos įvykiai nėra šventa karvė,juos reikia tirti. Istorikui tai yra tyrimoobjektas, kurio atžvilgiu jis turi būti tokspat nejautrus kaip patologoanatomas, atliekantissavo darbą. Čia nėra vietos galantiškumui.Kalbant apie Didžiojo Tėvynės karotemą kaip apie mokslinę problemą, galimapadaryti tam tikras išvadas. Savoknygose aš tvirtinu, kad Didysis Tėvynėskaras prasidėjo 1942 metų pabaigoje –SPECTRUM 2010/219


žvilgsnis1943 metų pradžioje ir baigėsi 1944-ųjųpabaigoje, kai sovietinė kariuomenė,išlaisvinusi Sovietų Sąjungos teritoriją,priklausiusią jai iki 1939 metų, nužingsniavotoliau į Vakarus, į Europą, Stalinorežimo valia virsdama naujos agresijosinstrumentu.Kaip Jūs galėtumėte pagrįsti tokiąJūsų siūlomą chronologiją?Kodėl aš kalbu apie 1942–1943 metus?Tai gana sąlyginė laiko riba. Negalimakalbėti apie jokią tikslią datą. Turimeomeny labai sudėtingą dešimčių milijonųžmonių požiūrio į šį karą pasikeitimą.Toks grandiozinis tautos sąmonės perversmas,mano manymu, kaip tik įvyko1942–1943 metų sandūroje. Po šioįvykio galime teigti, kad Didysis Tėvynėskaras tikrai vyko. Tačiau iš kur vis dėltoatsiranda ši data? Suprantama, kad tainėra lengva paaiškinti. Kalbėdamas apiešią datą aš remiuosi konkrečiais skaičiaisir duomenimis, kurie yra publikuoti. Pavyzdžiui,1993 metais pasirodė oficialusstatistinių duomenų rinkinys „Slaptumožyma panaikinta. Sovietų Sąjungos kariniųpajėgų nuostoliai“. Šiame rinkinyjeyra lentelė, kuri parodo Raudonosios armijosnuostolių struktūrą: žuvę, sužeisti,susirgę, mirę karo lauko ligoninėse, dingębe žinios. Analizuodami šiuos skaičius,matome akivaizdų lūžį, kuris įvykomano minėtu laikotarpiu. Esmė ta, kadnuo 1942 metų pabaigos Raudonosiosarmijos nuostolių struktūra tampa visiškainormali, t. y. tipiška XX amžiausnuostolių struktūra – vienam žuvusiajamtenka trys sužeistieji. Prieš tai, nuo 1941metų, fiksuojamas atvirkščias reiškinys.Dokumentai atskleidžia neįtikėtiną situaciją,kai vienam sužeistajam tenka trysžmonės, priskirti negrįžtamųjų nuostoliųkategorijai. Negrįžtamieji nuostoliai – taiir žuvę, ir patekę į nelaisvę, ir dezertyravę,ir dingę be žinios. Svarbu ir tai, kad, topaties rinkinio duomenimis, pagrindinęnegrįžtamųjų nuostolių dalį 1941 metaissudarė ne žuvę kariai, o vadinamieji dingębe žinios, t. y. patekę į nelaisvę ir dezertyravę.Todėl mes turime objektyvius matematiniuskriterijus, leidžiančius kalbėtiapie tai, kad pagrindinių Raudonosiosarmijos dalinių elgsena nuo 1941 metųbirželio 22 dienos iki 1942 metų pabaigosradikaliai keitėsi. Karo pradžiojeRaudonoji armija, paprastai sakant, išsilakstydavo,o nuo 1942-ųjų iki 1945-ųjųji pasiekė „normalią“ būklę, jeigu apskritaigalima kalbėti apie kokį nors normalumąkare. Kitaip tariant, buvo momentas,kai kariuomenė nustojo byrėti, kariaijau masiškai nebedezertyravo, neieškojoišsigelbėjimo kitoje fronto pusėje – armijapradėjo kautis. Tai byloja apie giluminiuspasikeitimus visos tautos sąmonėje.Todėl aš teigiu, kad Didysis Tėvynėskaras tikrai vyko, tačiau jis prasidėjovėliau, o ne 1941 metų birželio 22-ąją.Savo knygose Jūs minite, kad prieškarą Stalinas ruošėsi ne gynybos, betpuolimo veiksmams. Ar galėtumėteapie tai papasakoti plačiau?Remiantis dokumentais galima pasakyti,kad tikrai buvo ruošiamasi platausmasto puolimui. Egzistuoja penki šešišios operacijos plano variantai. Visi šiedokumentai buvo išslaptinti beveik vienumetu – 1992–1993 metais. Aš mačiaušių dokumentų originalus. Tai AleksandroVasilevskio ranka rašyti užrašaisu nuoroda: „Vienintelis egzempliorius.Tik asmeniškai. Ypatingos reikšmės.Visiškai slaptai“. Šie užrašai buvo adresuotiStalinui ir Molotovui. Vasilevskisbuvo Gynybos liaudies komisariatoOperatyvinės valdybos vadovo pirmasispavaduotojas, tad šie dokumentai negalėjoegzistuoti be Operatyvinės valdybosvadovo Nikolajaus Vatutino, Generalinioštabo vadovo – iš pradžių KiriloMereckovo, vėliau Georgijaus Žukovoir SSRS gynybos liaudies komisaro SemionoTimošenkos žinios. Kalbu apievadinamuosius Strateginio išskleidimoplano užrašus, datuotus 1940 metų rugpjūčio–rugsėjomėnesiais, su spalio mėnesiopapildymais. Taip pat apie 1941metų kovo ir gegužės mėnesio užrašus.Iš viso – penki dokumentai. Be to, yradar papildomų dokumentų – tokių kaipgynybos liaudies komisaro direktyvaVakarų karinei apygardai ir pan. Šiuos„T-34“, universaliausias to meto tankas, veda į pergalingąkontrataką Raudonosios armijos karius (iliustr. iš NormanoDavieso knygos „Kariaujanti Europa: 1939–1945. Sunki pergalė“,Vilnius, 2009)20SPECTRUM 2010/2


dokumentus galima papildyti štabo žaidimosu žemėlapiais, kuris vyko dalyvaujantaukštiems Raudonosios armijoskarininkams, medžiaga. Šiam žaidimuivadovavo gynybos liaudies komisaras Timošenka,o jo eigą kontroliavo pats Stalinas.Žaidimas vyko 1941 metų sausiomėnesį.Apie ką byloja šie dokumentai?Iš visų šių dokumentų aiškėja, kadbuvo rengiamasi puolamiesiems veiksmams.Pagrindinio smūgio kryptis –Lvovas, Krokuva, Katovicai. Šio smūgiostrateginė užduotis – maždaug 250 kilometrųprasiveržimas. Buvo planuojamaužimti didžiąją dalį pietų Lenkijos ir dalįcentrinės Lenkijos. Tai turėjo būti padarytaper 25–30 dienų. Toliau kalbamaapie tai, kad pagal puolamosios operacijosrezultatus įmanomas tolimesnispuolimas. Pasiūlyti trys variantai – arbaį vakarus, į Berlyną, arba į pietvakarius,į Prahą, Vieną, arba į šiaurės vakarus, įDancigą (Gdanską), siekiant užimti visąRytų Prūsiją. Apie tai kalbama mano minėtuosedokumentuose.Išlieka klausimas: kas būtų buvę, jeigušį planą vis dėlto būtų pradėta įgyvendinti?Skirtingai nuo kitų istorikų,aš nebijau tariamosios nuosakos. Manoprognozė šiuo atveju pesimistinė. Aš manau,kad Raudonoji armija iš esmės buvoneveiksni vien dėl žmogiškojo faktoriaus,t. y. dėl motyvacijos ir tinkamo pasiruošimostokos. Tai reiškia, kad ji ir nemokėjo,ir negalėjo, ir nenorėjo kariauti– pradedant kareiviais, kuriuos mokėžygiuoti, bet nemokė šaudyti, ir baigiantvadovybe, kuri buvo labai demoralizuotadėl 1937–1938 metų represijų. Todėlaš manau, kad jeigu Raudonoji armija irbūtų smogusi pirmą smūgį, strategiškainieko nebūtų pasikeitę. Vis vien būtųlaukęs didelis pralaimėjimas ir sunkusatsitraukimas į Sovietų Sąjungos teritoriją.Kitas reikalas, kad sutriuškinimomastas būtų galėjęs būti mažesnis, kaipir atsitraukimo gylis. Aš net drįsčiauteigti, kad tokioje situacijoje Raudonojiarmija būtų veikusi kiek geriau, nei veikė1941 metų birželį. Jei kariuomenė sužema motyvacija ką ir gali daryti, tai tikpulti. Kai kariuomenė puola, pasiduotipriešui sunkiau. Yra daug niuansų, tadmanau, kad ši kariuomenė dar būtų galėjusipulti, tačiau vis tiek nesugebėtų organizuotaiatsitraukti, nes atsitraukimasakimirksniu būtų virtęs chaosu.Kaip Jūs vertinate tą situaciją, kuriojeBaltijos šalys atsidūrė prieš Antrąjįpasaulinį karą? Ar jos turėjo galimybęišsaugoti nepriklausomybę?Man sunku apie tai kalbėti, nes niekadaspecialiai netyrinėjau klausimo,susijusio su Baltijos šalių aneksija. Jeigubandytume kurti drąsias hipotezes, taiesu pasiryžęs manyti, kad jei trys Baltijosrespublikos būtų suvienijusios savo jėgassu Suomija, jos būtų galėjusios pridarytiRaudonajai armijai tiek nuostolių, kadarmija ir Stalinas būtų buvę priversti sustabdytipuolimą (kaip ir nutiko Suomijoje).Tačiau suprantu, jog šie pasvarstymaiyra labai migloti vien dėl to, kad čiakitokios gamtinės ir klimatinės sąlygos.Suomija – tai didelė teritorija, padengtamiškais ir pelkėmis. Jūs taip pat turitenemažai miškų, bet čia gana kompaktiškaskarinių veiksmų teatras, atkirstas nuogalimų sąjungininkų pagalbos jūra. Kiekaš suprantu, Baltijos šalių kariuomenėsniekada nebuvo kuriamos turint tiksląsustabdyti milžiniškos Raudonosios armijospuolimą. Be to, pavyzdžiui, Lietuva,turėjusi sieną su Rytų Prūsija, buvotiesiog užspausta tarp Vokietijos ir Rusijosir todėl turėjo mažiau laisvės politiniamsmanevrams. Tad kai mes kalbameapie kokį nors pasipriešinimą Raudonajaiarmijai, nereikia pamiršti geopolitinėssituacijos: visai šalia Vokietija, tuo metususijusi su Stalino Rusija draugystės saitais,todėl tikėtis pagalbos iš jos būtųbuvę neverta. Galima numanyti, kadBerlynas greičiausiai net būtų neleidęsper savo teritoriją karinio tranzito, būtinokariaujančiai Lietuvos kariuomeneiaprūpinti. Todėl, ko gero, iš tų spąstų,kuriuose Baltijos šalys atsidūrė 1939 metais,nebuvo jokios išeities. Nors, noriupasikartoti, mes čia kalbame apie labaisudėtingus ir miglotus dalykus.Mark Solonin: „History is not a Sacred Cow“Mark Solonin, one of the most famouscontemporary Russian historians,happens to be a graduate of KuibyshevAviation Institute (instead of the Facultyof History). Discussions with the official(full of ideology) Russian historiographydo not scare M. Solonin: they do notprevent him from presenting his pointof view based on precise research intothe historical documents related to oneor the other historic event. At the beginningof 2010 M. Solonin visited VilniusUniversity and delivered an open lectureat the Faculty of History.According to M. Solonin historicevents should not be considered as anuntouchable „sacred cow“, they have tobe examined in a calm way, leaving emotionsaside.On the basis of the archival documentsM. Solonin makes attempts to prove thefact that until the very June of 1941,when Germany attacked the USSR,Stalin had been making preparationsnot for defensive but attacking war actions.„Lviv, Krakow and Katowice werethe points on the main direction of theattack. The stategic task encompasseda breakthrough of about 250 kilometres.The plans covered the major partof southern Poland and part of centralPoland that were expected to be seizedwithin 25–30 days. Moreover, the feasibilityof futher attacks depended on theresults of the previous actions. In case ofsuccess there were suggested three possibleattack versions: either to the West,to Berlin, or to the southwest, to Prague,Vienna, the third version indicatednorthwest, to Gdansk aiming to occupythe whole East Prussia“, – M. Solonincomments on the directions of the envisagedattack. However, according to thehistorian, Germany was the first to startaggression against the Soviet Union, thatended Stalin‘s plans in a defeat. It led toan outbreak of a completely differentwar.In Russia there is much of reproachabout World War II chronology offeredby M. Solonin. It is different from thatone used in the official historiography.„In my books I maintain that WorldWar II broke out at the end of 1942 –beginning of 1943 and came to an end atthe end of 1944, when the Soviet Army,having liberated the teritory that hadbelonged to the Soviet Union by 1939,marched further to the West, to Europe,transforming itself into Stalin‘s regime,the instrument of the new aggression“,states M. Solonin.Vertė Loreta Chodzkienė,VU Užsienio kalbų institutasSPECTRUM 2010/221


žvilgsnisEkonominės krizės pamokosLiana BinkauskienėEkonomistai, ekspertai ir politikai jau skelbia, kad Lietuva lipa iš krizėsduobės. Nors prognozės ir nedžiuginančios – dar negreitai galėsimeatsipūsti nuo patirtų sukrėtimų – tačiau gal jau dabar tinkamas metassudėlioti į lentynėles šios finansinės krizės pamokas. Jas išmokti būtina,nes krizės, kaip teigia Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Teorinėsekonomikos katedros vedėjas profesorius habil. dr. Povilas Gylys,turi tendenciją pasikartoti.Kaip Jūs, mokslininkas ekonomistas, apibūdintumėte šią ekonominękrizę? Kodėl pasaulis susidūrė su tokio masto problemomis kaip dabar?Ar ši krizė yra kitokia nei prieš tai buvusios, kokie jos esminiai bruožai?Kuo ji ypatinga?Ši krizė gerokai skiriasi nuo didžiausios iki šiol 1929–1933 m. krizės,kurią prisiminę amerikiečiai ir dabar dar krūpčioja – buvo didžiulis ūkionuosmukis, nedarbas ir t. t. Tai buvo Amerikos krizė, turėjusi pasauliniųpadarinių, paveikusi net Lietuvą.Dabartinė krizė yra kitokia – ji vyksta intensyvios globalizacijos, išplėtotospasaulinės finansų rinkos sąlygomis. Mano manymu, šios krizėspriežastys – pirmiausia mūsų nesuvokimas, kad gyvename jau kitaislaikais – tai yra globalus pasaulis, kitoks nei buvo 1929–1933 m., irantra, kad žmonija iš tikrųjų neturi pakankamai galingų instrumentųdiagnozuoti krizės atsiradimą, užbėgti jai už akių ir veiksmingai kovotisu jos padariniais. Tiksliau sakant, neturi sisteminių žinių ir tinkamosvaldymo infrastruktūros krizėms neutralizuoti.Pasaulio ekonomikos mokslas nesugebėjo numatyti krizės. Be to,iki šiol nėra sisteminio tos krizės valdymo. Jeigu pažįsti objektą – galijį valdyti, jeigu nepažįsti – jo efektyviai valdyti negali. Mes kol kasprastai suvokiame tą globalizuotą pasaulį, nes jį bandome paaiškintimetodologinio individualizmo požiūriu kaip globalią rinką be sienųir barjerų, taip pat be globalaus ekonomikos valdymo institucijųarba su tokių institucijų minimumu. Tačiau individualistinėekonominė paradigma, filosofija, kurioje ekonomika tapatinamasu rinka, yra neadekvati tikrovei, todėl ir neveiksminga. Būdamasalternatyvaus požiūrio – holizmo atstovas, matau galimybęremiantis būtent holizmo idėjomis išsiaiškinti krizės priežastis,būdus jai sušvelninti ir kartu mažiau pakenkti žmonių, įmonių,tautų ir pasaulio gerovei.Taigi yra gnoseologinė krizė ir valdymo krizė.Šiandien nėra tokio globalaus centro, kuris galėtų suvaldytiglobalinius procesus – nei Tarptautinis valiutos fondas,nei Pasaulio bankas nėra tos institucijos, kurios galėtų taiA. Bulotos nuotr.22SPECTRUM 2010/2


padaryti. Jos gali spręsti dalinius klausimus.Be to, joms trūksta galių atstovautibendriems žmonijos interesams ir pažabotiprivačių finansų rinkų žaidėjų interesus.Trūksta tiek intelektinės, tiek politinės,tiek ekonominės galios. Aiškėja,kad krizė nemaža dalimi yra neatpažintasir menkai valdomas objektas.Jeigu taip, tai kaip apibūdintumėtevisas priemones jai suvaldyti – gal josbevaisės?Jos – tik dalinės. Apgydo ligą, bet neišgydoorganizmo. Nuo šios paskutinės krizėsvaistų mes kol kas neišradome. Dėl tošiandien Vakarų ekonomikos moksle labaidaug kalbama apie kitą galimą nuosmukį– apie double-dip recession, t. y. dvigubo„panirimo“ scenarijų.Ar krizės turi tendenciją pasikartoti?Kaip jos rutuliojasi – ar gali po vienoskrizės greitai užgriūti kita krizė? Ar ilgiauužtrukęs tas atsigavimo laikotarpisgali vadintis krize, ar tiesiog pokriziniulaikotarpiu?Tradiciškai XIX a. viduryje ir XX a. pirmojojepusėje krizės būdavo periodiškos.Yra toks terminas „verslo ciklas“. Verslokrizė, paskui pakilimas, pikas, nuosmukisir galų gale vėl krizė. Pačioje rinkoje yraįmontuoti tokie verslo ciklo režimai, kurieperiodiškai veda prie krizės. Krizės kartodavosimaždaug kas 7–8 metus. Žmonėsžinojo – buvo krizė, bus krizė...Žmonija suprato, kad tai labai nuostolinga,ir pradėjo šiuos procesus valdyti.J. M. Keynesas, ko gero, autoritetingiausiasmūsų profesijos atstovas XX a. ketvirtajamedešimtmetyje, suformulavo anticiklinėsekonominės politikos principus.Kitaip sakant, jis atskleidė būdus, kaipgalima suvaldyti verslo krizes.Bet šita krizė ne verslo pagimdyta. Josgenai, užkratas – finansų, vertybinių popierių,tiksliau, išvestinių priemonių,rinkoje. Vadinasi, ji kitokia negu XIX a.antrosios pusės ar XX a. pradžios krizės.Nuo šitos ligos dabar naudojami vaistaiyra daliniai. Bet nemanau, kad sisteminiai.Pasaulyje šiuo klausimu daug diskutuojama.Kokia šios krizės kaina Lietuvai?Kaina didžiulė. Pradėsiu nuo priežasčių.Kai kurios šios krizės priežastys yra užLietuvos ribų. Kaip žinoma, ji prasidėjoAmerikoje ir paveikė visą pasaulį. Tai lėmėnuosmukį. Kita dalis „nuopelnų“ priklausomums: mes krizę pagilinome – neišmintingaididinome mokesčius tuo metu,kai reikėjo galvoti, kaip artėjančios krizėspoveikį sušvelninti.Mūsų Lietuvos elitas nesuvokia makroekonominėspolitikos instrumentų. Vyriausybėir centrinis bankas turėtų turėtipriemonių švelninti krizės poveikį pagalJ. M. Keyneso teoriją. Bet mes to nesuprantame.Mes kalbame tik apie biudžetodeficitą. Reinoldijus Šarkinas negali padėtiAndriui Kubiliui, nes pas mus įdiegtasvadinamasis valiutų valdybos modelis, otai reiškia – centrinis bankas per pinigųmasės ar palūkanų normos reguliavimąnegali padėti Vyriausybei ir verslui beinamų ūkiams.O padariniai tokie. Suduotas didžiulissmūgis nacionaliniam produktui. BVPsmuko 15 proc. per metus – tai be galodaug. Štai Vakaruose tas nuosmukis – 3–5proc., bet niekur nėra keliolikos, išskyrusLietuvą, Latviją ir Estiją. Beje, tai šalys,kurios turi valiutų valdybos modelį. Lenkųekonomistų atlikti tyrimai rodo, kadšalyse, kuriose taikomas valiutų valdybosmodelis, BVP nuosmukis daug didesnisnei tose, kur taikomas klasikinės centrinėsbankininkystės modelis.Taigi sužlugdėm nacionalinį produktą,o tai reiškia – mažiau galime surinktimokesčių į biudžetą. Vadinasi, mažiaulėšų galime skirti viešajam sektoriui –mokykloms, ligoninėms ir kt., nes tenkakapoti išlaidas arba daugiau skolintis. Betbiudžeto kapojimas, išlaidų mažinimasturi blogą poveikį verslui. Jeigu mokyklos,ligoninės, universitetai, valdžios įstaigosmažiau perka, verslas mažiau parduoda.Jeigu jis mažiau parduoda, vadinasi, negaligaminti. Krintant gamybai, daugėjabedarbių ir t. t. Jeigu lietuviai būtų skaitęJ. M. Keynesą, jie suprastų, kad vien beatodairiškasmojavimas kirviu mažinantišlaidas – nepatartinas. Tai nereiškia, kadnereikia taupyti. Taupyti reikia, bet suprotu.Blogėjant bendrosioms sąlygoms, augantnedarbui, didėja emigracija. Taireiškia ilgalaikes netektis – darbo jėgos,mokesčių mokėtojų, protų, patirties nutekėjimąsvetur. Mes per mažai apie tai kalbame.Pabrėžiame tik biudžeto deficitą nematydamivisumos ir nesvarstydami visųgalimų ekonominės politikos alternatyvų.Kokias stipriąsias ir silpnąsias Lietuvosekonomikos puses atskleidė krizė?Stipriosios pusės yra šios: esame ganaišsilavinusių žmonių šalis, turime keletąeksportinių šakų (atsigaunant eksportui,šalies ekonomika toliau nesmunka), beto, esame darbštūs.Tik mes kartais aimanuojame, užuotsusikaupę ir paieškoję priežasčių – kas čiaProf. P. Gylys, VU Ekonomikos fakulteto Teorinėsekonomikos katedros vedėjas.V. Naujiko nuotr.vyksta? Aimanos nepadės. Bet pagalvotikritiškai, ką ne taip darome, vertėtų. Ramaus,dalykiško kritinio mąstymo stokayra silpnoji mūsų pusė. Mes per dažnaiproblemas „užplepame“. Nesu iš tų žmonių,kurie mano, kad dėl visko kalti tikpolitikai. Visi turintys galios turi prisiimtiatsakomybę už susidariusią padėtį – žiniasklaida,verslas ir t. t. Aš pažįstu politinįelitą. Yra ten, tiesa, nedaug, protingųžmonių, yra ir nelabai. Silpnoji elitovieta – supaprastintas ekonominis mentalitetas,polinkis į rinkos fundamentalizmą,manymas, kad „rinka viską išspręs“.Dar viena bėda ta, kad mūsų politikojevyksta negatyvi atranka. Nesiseka į valdžiąišrinkti pakankamo kiekio protingųžmonių, o nelabai pasiruošusi valdyti ekonomikądauguma iškraipo sprendimus.Ekonomiškai išsilavinęs Seimas nebūtųprieš krizę atakavęs verslo mokesčiais. Esukairiųjų pažiūrų ekonomistas, stereotipiškaimąstant, turėčiau nemėgti verslo, betmanau, kad toje situacijoje reikėjo versluipadėti makroekonominės politikos priemonėmis.Viena silpniausių mūsų ekonomikossupratimo ir valdymo vietų – elito problema.Protingi žmonės neina į valdžią. Savostudentų kartais klausiu, ar norėtų eiti įvaldžią. Jie sako: ne, jokiu būdu, nes tenpurvina. Mano karta jau pamažu išeina išviešojo gyvenimo, bet gabus jaunimas nenoriaiįsitraukia į visuomeninį gyvenimą.SPECTRUM 2010/223


žvilgsnisPrie problemos sprendimo neprisideda irnuolatinis purvo ant politikų pylimas žiniasklaidoje,užuot kritiškai vertinus politiniussprendimus.Kokios pagrindinės mūsų verslo ir politikųklaidos Jūsų, kaip mokslininko,požiūriu?Manau, kad Lietuvoje nesuvokiamasryšys tarp viešųjų ir privačių interesų. Begero viešojo sektoriaus verslas negali funkcionuoti.Verslininkai šaukia: duokitelaisvę, mažinkite mokesčius! Taip, didelimokesčiai žlugdo verslą. Tai gal pasirinkimetokią mokesčių sistemą, pagal kuriąverslas nebūtų žlugdomas, bet, kita vertus,prisidėtų prie viešųjų reikalų sprendimų –prie gerų kelių, ligoninių, švietimo įstaigų,mokslo ir pan.? Mūsų šalies elitas šitonesupranta. Jie suvokia tik savo privačiusinteresus, tačiau nesuvokia, kas yra valstybė,kam ji reikalinga. Tai yra esminė mūsųbėda.Kas šiandien kelia didžiausią grėsmęLietuvos ekonomikai?Didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui,ekonomikai ir visa kam – neprotingipolitiniai sprendimai. Nesubalansuota,neprotinga politika. Tik vienpolitikų dėl to nekaltinčiau. Kartais politikaibijo kai kurių kitų galios centrų – pavyzdžiui,žiniasklaidos, bet dabar padėtispo truputį gerėja, tai jaučiu kaip viešojogyvenimo dalyvis.Kokias krizės pamokas turi išmoktiLietuva? O gal dar anksti kalbėti apiepamokas?Manau, kad mes dar nepasimokėm irnelabai mokomės, dar tik prasideda viešadiskusija apie sisteminius, giluminius dalykus.Iš tikrųjų reikia žiūrėti į krizės šakneles,neapsiriboti lapelių peržiūra. Reikiagilintis į krizės priežastis. Viską lemia pažinimas.Jeigu supranti objektą – jį valdai.Jeigu nesupranti – atrodo, kad valdai, betiš tikrųjų – ne. Pasikartosiu – šios krizėsnevaldome deramai.Beatodairiškos reformos, kaip buvo sumokesčiais, jau nedaromos – taigi vienapamoka yra. Manau, visas politinis elitastai suprato. Tačiau to maža.Nebijoti tartis su visuomene – o gal jospasiūlymuose yra kas nors racionalaus?Tiesa, krizės metu jaučiamas didesnisporeikis kalbėtis – žiniasklaidoje yra požymių,kad bandoma įsiklausyti į moksložmonių nuomones, ieškoma atsakymų.Tačiau dar nėra brandžios diskusijos.Matau, kad dalis žmonių suvokė, jogjuokauti rinkimuose negalima. Tie mūsųišrinkti linksmuoliai valstybės valdymoneišmano ir vis tiek nesimoko. Kadaisejau būdamas profesorius nuėjau į politikąir supratau, koks sudėtingas yra valstybėsvaldymas, kaip man trūksta politinių žinių,kad reikia labai daug mokytis. O jielinksmai leidžia laiką, šoka ir faktiškai tyčiojasiiš valstybės, kuriai prisiekė tarnauti.Kokios šalys iš krizės išeina kaip nugalėtojos?Globaliniu mastu kaip nugalėtojos išeinaKinija (apie 10 proc. BVP augimas),Indija (apie 8 proc.). Ką tai reiškia? Ekonominiscentras pasislenka į Rytus. Amerikadar nėra nugalėtoja, vadinasi, Vakarųekonomika gali dar kartą slystelėti žemyn.Krikščioniškas palinkėjimas – duok, Dieve,kad taip nebūtų. Jeigu jiems bus blogai,tai ir mums bus blogai.2011 m. biudžetas vėl bus taupymobiudžetas. Vieni įtakingiausių pasaulioekonomistų Nobelio premijos laureataiJosephas Stiglitzas ir Paulas Krugmanassako, kad kai valstybė ima per ankstitaupyti, ji rizikuoja vėl patirti nuosmukį,kad išlaidų mažinimas iš karto pokrizės negali užtikrinti gero rezultato.Taupyti turime, tačiau yra kita medaliopusė: kai pradedama Vyriausybės išlaidaskapoti, sumažėja vartojimas. Visuomenė,namų ūkiai mažiau perka, padidėjaekonominio nuosmukio tikimybė. Darpridėkime kreditavimo problemą. Bankaielgiasi tikrai egoistiškai ir netarnauja šaliesekonomikai – čia dar viena bėda. Nėrasveikintinas dalykas ir kitų šalių bankųdominavimas mūsų ekonomikoje ir politinėjeerdvėje.J. Stiglitzas ir P. Krugmanas yra teisūs– jie kritikuoja biudžeto deficito vanagus.Nereikia galvoti, kad biudžeto deficitas– vienintelė ekonominė problema. Nemažesnė problema – nedarbas. Kai taupai,reikia galvoti, kaip per daug nepakenktiverslui, viešajam sektoriui, kaip išlaikytiviešųjų paslaugų lygį, kurio reikia pačiamverslui. Deja, pas mus viešoje erdvėje dominuojabiudžeto deficito vanagai.J. Stiglitzas ir P. Krugmanas vadovaujasilogika, kuri ne kartą pasiteisino pasaulinėjeekonominėje istorijoje. Taupyk, bet suprotu. Išlaidavimas yra pavojingas. Mojavimaskirviu, kapojant biudžeto išlaidas,taip pat kelia pavojų. Vargu ar ekonominėpadėtis pagerės, jei nukirsim kuo daugiauVyriausybės išlaidų. Štai britų patirtis: atėjusį valdžią Davidui Cameronui buvopradėtos reformos – iš viešojo sektoriausatleidžiami darbuotojai, mažinamos jųalgos. Ir paaiškėjo, kad tuose regionuose,kur gyvena daug viešojo sektoriaus darbuotojų,iš karto atsirado problemų sunekilnojamuoju turtu: žmonės negaligrąžinti kreditų, prasideda varžytinės, atsirandanekilnojamojo turto perteklius.O čia tik vienas ekonomikos segmentas.Lietuviams reikėtų daugiau skaitytiJ. Stiglitzą ir P. Krugmaną. Jie nėra kokienors evangelistai, kurių kiekvieną žodįreikėtų bandyti įgyvendinti, bet įsiklausytiį jų logiką – vertėtų.Skolas galima padengti tik tuomet,kai protingai investuojama į ateitį. Armes investuojame į ateitį? Kokios, Jūsųmanymu, galėtų būti investicijos?Viena dabartinių visuomenės bėdų yrata, kad mes ateities nevertiname – mesją nuvertiname ir į ją neinvestuojame.Ateitis yra nuvertinta remiantis metodologiniuindividualizmu – na kaip nors,rinka viską išspręs... O iš tikrųjų protingižmonės ateitį bando numatyti ir pagalgalimybes formuoti. Suprantama, kadgyvenimas yra galingesnis negu prognozės.Bet atspėti kryptį, kuria linkme pasaulisjuda – būtina.Ką reiškia investavimas į ateitį? Taiinvestavimas į tvarią ekonominę plėtrą,į subalansuotą plėtrą. Mes gi iš esmėsnekalbame apie balanso strategiją.Kas bus, jeigu gyventojų skaičius mažėstokiais tempais kaip dabar? Mesleidžiame išvažiuoti darbingiems, protingiems,išsilavinusiems žmonėms,jaunimui – ir nieko nedarome. Gerai,kad išvažiuoja mokytis, bet bėda ta,kad lietuvių, skirtingai, tarkim, nuošvedų, grįš daug mažesnis procentas. Išdalies dėl to, kad mes čia nesukuriamekokybiškos visuomeninės ir ekonominėserdvės, karjeros, atlygio, socialiniųgarantijų. Mums visi tie dalykai nesvarbūs,svarbu, kad rinka veiktų laisvai.O tai yra fundamentalizmas ir fatalizmas.Toks mąstymas prisideda prie mūsųvisuomenės degradacijos. Mes nesuprantame,kad investicija į mokyklą – investicijaį ateitį. Į ateities ekonomiką investuojamair tada, kai rūpinamasi sveikatosapsauga, mokslu, kultūra, socialinėmisgarantijomis. Visa tai sudaro prielaidas,kad žmonės čia grįžtų.Dar Lietuvoje nėra taip tragiškai blogai.Daug ką galima pristabdyti ir išlaikytikrizės metu.Ar matote vilties spindulėlį?Taip, matau. Žmonės turi tokią savybę– kai jiems blogai, jie pradeda mąstyti,darosi protingesni, ieško realių išeičių.Jaučiu tai. Ir tai teikia optimizmo.24SPECTRUM 2010/2


Krizės suteikia galimybę atrasti vidinių resursųI. Gelūno nuotr.VU Filosofijos fakulteto Klinikinėsir organizacinės psichologijos katedros docentasdr. Evaldas KazlauskasŠi krizė nėra pirma ir paskutinė. XX a.nacių ir sovietų okupacijų metu žmonėsLietuvoje buvo kankinami, žudomi,tremiami. Tai ne tik turėjo neigiamų istoriniųtraumų padarinių, bet ir suteikėgalimybę atrasti vidinių resursų ir kitaippažvelgti į sunkumus. Didelė dalis asmenųpo sunkumų pradeda labiau vertintitarpasmeninius santykius, pamato naujasgalimybes, keičia vertybes.Mūsų tautos istorija gali padėti plačiaupažvelgti į dabartinę situaciją ir suvokti,kad dabar mes turime labai daug galimybiųįveikti sunkumus.Vienas svarbiausių sveikatos rodikliųyra psichologinė gerovė. Tyrimais patvirtinta,kad finansinė gerovė neužtikrinapsichologinės gerovės. Yra daug apsauginiųir rizikos veiksnių, kurie turi įtakospsichologinei savijautai. Skurdas yra vienasiš rizikos veiksnių, ir jei visuomenėjedaug asmenų gyvena žemiau skurdo ribos,nevilties lygis didėja.Manyčiau, kad sunku išskirti grupes,kurioms, iškilus ekonominių sunkumų,yra sunkiausia. Kiekvienai grupei saviišmėginimai. Universiteto absolventamstenka galvoti, kaip susirasti darbą. Jauniemsžmonėms, kurie jau sukūrę šeimasir paėmę paskolas, – kaip sumokėtiįmokas bankams. Pensinio amžiaus žmonėms– kaip susimokėti už vaistus, būstoišlaikymą.Nekontroliuojamos ir neprognozuojamosneigiamos situacijos gali didinti individonevilties lygį ir sukelti išmokto bejėgiškumojausmą, kurį ištyrė žymus JAVpsichologas M. Seligmanas. Asmenims,kurie neteko turto, darbo ar dėl emigracijos– savo šeimos narių, gali iškilti psichologiniųsunkumų, nes dažnai šie procesaiįvyksta netikėtai. Ypač sunku, jei asmenysnetenka socialinės savo artimųjų paramos,o taip dažnai būna emigracijos atveju.VU mokslininko dr. P. Skruibio atliktaLietuvos savižudybių rodiklių dinamikosanalizė parodė, kad ekonominės krizėspradžioje savižudybių pagausėjimo nebuvo.Vėliau šis skaičius pradėjo didėti. Taigali būti susiję ir su neigiama žiniasklaidosįtaka. Daugybė tyrimų atskleidė, kad savižudybėsgali būti „užkrečiamos“. Labaisvarbu, kaip visuomenė informuojamaapie iškilusius ekonominius sunkumus.Kokias krizės pamokas turi išmokti Lietuva?V. Naujiko nuotr.VU Filosofijos fakulteto Socialinio darbokatedros profesorius Romas LazutkaŽvelgiant į visą Europą, į akis krintatoks dėsningumas. Nuo krizės labiausiainukentėjo ir dar ilgai kankinsis tos šalys,kuriose valstybės vaidmuo ekonomikojemažesnis, o socialinės politikos priemonės– kuklesnės. Tai – JK, Airija, PietųEuropos šalys. Geri pavyzdžiai visai šaliamūsų – Skandinavija, Olandija, Vokietija.Ir mūsų valdžiai krizės metu reikėtųstengtis sutelkti visuomenę, kviesti solidarizuotissu labiau nuo jos nukentėjusiaisir padėti išgyventi sunkų laikotarpįčia, nes pakilus ūkiui vėl grįšime priekalbų apie užsieniečių darbininkų „atsivežimą“.Skandinavų šalys yra puikūs ne tik prisitaikymoprie krizės, bet ir ilgalaikės raidospavyzdžiai. Šio regiono ekonomikoskonkurencingos, inovatyvios, o socialiniairodikliai geriausi pasaulyje. Atrodo,tik važiuok ir mokykis. Juo labiau kadkaimynai nuo pat 1990 m. mums buvolabai nusiteikę padėti. Dabar jau, kogero, nusivylė kaip išdykusiais mokiniais.Krizės pamokos neapsiriboja poreikiukeisti kokius nors pavienius socialinėsapsaugos sistemos elementus. Krizė tiksustiprino įspūdį, kad mūsų socialinės irekonominės problemos glūdi neefektyviojepolitinėje sistemoje. Politinės partijosir jų sudaromos vyriausybės deramaineatstovauja savo rinkėjams, o rinkėjainesugeba to pareikalauti. Partijos negausios,jų viduje stinga demokratijos,viršūnėse įsitvirtinę daugiau savo asmeninegerove tesirūpinančių prisitaikėliųnei ambicingų, keisti padėtį visuomenėjepasiryžusių žmonių. Kai kurie tyrinėtojaitokią padėtį vadina defektuota demokratija– laisvi rinkimai vyksta, tačiau išrinktosvaldžios neįgalios tvarkyti tautosgerovės reikalų. Mane stebina, kodėl į valdžiąpatekę politiniai veikėjai, tikrai neprispaustirūpesčių, kaip išmaitinti šeimą,net nepagalvoja, kas apie juos bus įrašyta įistoriją. Ar prisimename, pavyzdžiui, kasbuvo švietimo ir mokslo ar finansų ministraiprieš 10–15 metų? Kam po keleriųmetų liks įdomios šiandieninės politinės„žvaigždės“?O piliečiai, deja, toleruoja valdžios netinkamąelgesį ar neveiklumą. Reikėtų,kad žmonės masiškiau stotų į partijas irjas bandytų keisti iš vidaus. Kai kada atrodo,kad pakaktų susirinkus prie valdžiosįstaigos sąjūdietiškai sušukti „Gėda“.Tačiau dauguma, kol turi bent kukliusdarbelius – tyli, o juos praradę palinkstakrautis lagaminus...Krizė galėjo pamokyti, kad tikrai reikiamūsų pačių aktyvesnio veikimo. Tačiauatrodo, kad tik jai išrašysime sąskaitą užsutrikdytą gerovę, nors puikiai suvokiame,kad ta sąskaita niekada nebus apmokėta.SPECTRUM 2010/225


sveikataPokyčiai odoje –kvietimas rūpintis sveikataMilda LevandraitytėPer pastaruosius dešimtmečiussparčiai daugėja susirgimų odos vėžiu.Į klastingos ligos spąstus pakliūnane tik vyresni. Didėja ir jaunesniųligonių skaičius. Dar prieš gerą dešimtmetįretai diagnozuotas odosvėžys šiandien tampa gydytojų dermatovenerologųkasdienybe.Gydytojai aiškina, kad laiku pastebėjuspakitimus odoje ir pradėjus gydymąligos baigtis ne visuomet būnaliūdna. Tačiau kaip sužinoti, kur yra tariba, kurios peržengti negalima?Doc. dr. matilda Bylaitė.medicine.lt tinklapio nuotr.Vengti žalingų veiksniųVilniaus universiteto ligoninės Santariškiųklinikos Dermatovenerologijoscentro vadovė, Lietuvos dermatovenerologųdraugijos prezidentė doc. dr. MatildaBylaitė patvirtino, kad odos vėžiosusirgimų daugėja ir jie užima antrą vietątarp visų onkologinių ligų.Ji pati prisimena, kad būdama rezidentėpraktikoje su odos vėžiu nebuvosusidūrusi, o dabar sergančiųjų iš tiesųnemažai. Kodėl sergamumas odos vėžiutaip plinta? Medikė teigė, kad odos vėžįsukelia daug veiksnių, o ligos plitimuiįtakos turi netinkama odos priežiūra,pasikeitęs žmonių gyvenimo tempas, jųįprotis dažnai degintis ir smarkiai įdegti,nuolat patiriamas stresas ir nuovargis, iržinoma, suaktyvėjęs saulės ultravioletiniųspindulių poveikis.Visi išvardyti veiksniai labai žalingiodai. Beje, polinkis susirgti odos vėžiu priklausoir nuo paveldimumo, odos struktūrosir žmogaus amžiaus. Senstant rizikasusirgti didėja, tačiau medikai pastebi,kad liga vis dažniau renkasi jaunesnius.Stebėti pokyčius odoje – būtinaDar vienas veiksnys, skatinantis susirgimųodos vėžiu gausėjimą, yra abejingaspačių žmonių požiūris į savo sveikatą.„Mūsų šalies žmonės turi labai daugbaimių ir neigimo. Jie mato, kad odojeatsiranda dėmelė ar mazgelis, kuris negyja,šlapiuoja, didėja ir tamsėja, tačiauį gydytoją nesikreipia. Dar blogiau – slepiair nuo artimųjų“, – kalbėjo dermatovenerologėdoc. dr. M. Bylaitė.Pasak jos, niekas mūsų neauklėjo, kadreikia nors kartą per mėnesį apžiūrėti visąsavo odą, ypač po vonios procedūrų. Kadtai būtina padaryti prasidedant vasarai irlygiai taip pat vasaros pabaigoje reikia įvertinti,kokią žalą savo odai padarėme pervasarą mėgaudamiesi saulės spinduliais.„Reikia atkreipti dėmesį į apgamų kiekį,ar jie nedidėja, ar nepakito jų kontūrai,spalva, o gal atsirado kokia žaizdelė“, – patarimusžarstė gydytoja. Pastebėjus kąnors įtartino – nesibaiminti ir kreiptis įspecialistus.Gydytoja aiškino, kad didesnę rizikąsirgti odos vėžiu lemia ir lietuvių odosfototipas. „Dauguma lietuvių yra šviesiosodos, šviesiaplaukiai, mėlynakiai irlabiau linkę susirgti odos vėžiu, ypač tie,kurie kartą ar daugiau yra patyrę stipriųodos nudegimų vaikystėje ar paauglystėje“,– pasakojo specialistė.Manoma, kad nemažai įtakos turi irtautiečių pomėgis atostogauti egzotiškuosekraštuose. Ilsėdamiesi karšto klimatoregionuose jie gauna itin didelįsaulės spindulių kiekį per trumpą laiką,o tai neigiamai veikia odą ir jai sukeliadidelį stresą.Geriau anksčiau nei vėliauOdos vėžių įvairovė didelė ir jie gali išsivystytiiš bet kurios odos struktūros ląstelių.Dažniausias jų – bazalinių ląsteliųkarcinoma, kiek retesnis – plokščialąstelinisvėžys. Reta, tačiau pavojingiausiaodos vėžio forma – melanoma. Mokslininkaiišsiaiškino, kad per 50 proc. melanomųišsivysto iš gėrybinių odos navikų– apgamų, tačiau ji gali atsirasti irsveikoje odoje. Kodėl ši forma yra tokiaagresyvi? Nors sergamumas melanomasiekia tik apie dešimtadalį visų odos vėžiusergančių ligonių, tačiau mirtingumasnuo jos yra didelis. Jis priklauso nuo to,kada liga diagnozuota ir kokios stadijosvėžys išsivystęs. Jei melanoma nustatomaanksti, pirmoje ligos stadijoje, kai navikogylis nesiekia 2 mm, išgydyti galima90 proc. pacientų. Tačiau jei naviko gylissiekia 4 mm, kaip rodo statistika, išgyvenatik per 67 proc. ligonių. Todėl gydytojaragina kreiptis į specialistus – jukgeriau kartą pasitikrinti, negu laukti, kol26 SPECTRUM 2010/2


toje vietoje išsikeros odos vėžys. Būtinareguliariai save stebėti ir laiku kreiptis įgydytojus, ypač didesnę riziką turintiemspacientams.Gydytoja kalbėjo, kad reikėtų atkreiptidėmesį į staiga atsiradusius ar sparčiaibesikeičiančius apgamus. Rizikos grupeipriskiriami tie asmenys, kurie dirba laukeir dažnai būna saulėje, kurių artimiejisirgo melanoma ar kitu odos vėžiu.Medikė pasakojo, kad dėl kylančio sergamumoodos vėžiu Lietuvos dermatovenerologųiniciatyva mūsų šalis prisijungėprie Tarptautinės euromelanomos dienosakcijos, kuri vyksta kiekvieną gegužėspirmą ar antrą pirmadienį. Akcijos metuvisi iš anksto užsiregistravę žmonės galinemokamai pasitikrinti odos pakitimusakcijoje dalyvaujančiose valstybinėse irprivačiose šalies gydymo įstaigose.Soliariumai – tiksinti bombaDoc. dr. M. Bylaitė teigė, kad mokslininkaiįrodė, jog susirgti melanomadažniau rizikuoja tie, kurie reguliariai,ilgus metus lankosi soliariumuose ar ikiraudonumo kaitinasi saulėje.Kaip ultravioletiniai spinduliai veikiamūsų odą? Daugybe tyrimų įrodyta, kadjie kenkia odai, ją sausina, oda netenkadrėgmės, sutrinka apsauginės barjerinėsfunkcijos, silpnėja odos regeneracinėssavybės, imunitetas, pažeidžiami giliejiodos sluoksniai, gilėja raukšlės, tačiaune visi šie pažeidimai išryškėja tuoj pat,kai kurie – ne anksčiau kaip po 5 ar 10metų.„Yra akivaizdžių ir net nediskutuotinųįrodymų, kad per didelis ultravioletiniųspindulių kiekis keičia odos savybes, pažeidžiaodą ir ji nesugeba regeneruotis,todėl pradeda progresuoti navikinės ląstelėsir išsivysto navikas“, – kalbėjo dermatovenerologė.Moksliškai išaiškinta, kad odoje ultravioletiniųspindulių kiekis sumuojasi,todėl net ir deginimasis saulėje daro žalą.Žmogaus oda yra tarsi „saulės spinduliųbankas“ ir reikia žinoti, kad tas bankasir jo tūris kiekvieno žmogaus yra individualus.„Saulės radiacinis aktyvumas yra daugdidesnis, nei buvo prieš dešimt ar dvidešimtmetų. Anksčiau žmonės galėdavoišbūti saulėje visą dieną be apsauginiųkremų, dabar ir jais tepdamiesi taip ilgaiišbūti saulėje jau nebegali. Neretai besidegindamipradeda jausti nuovargį, bendrąsilpnumą, atsiranda galvos skausmas,svaigimas. Be to, atlikti tyrimai parodė,kad žmonės apsauginius kremus nuosaulės naudoja neteisingai“, – kalbėjogydytoja.Kremai sukuria apsaugąNe paslaptis, kad daugelis nežinome,kaip teisingai naudotis apsauginiais kremaisnuo saulės. Daugelis pacientų teigia,kad jais tepasi, ir klausia: tai kodėljiems išsivystė vėžys?Gydytoja sako, kad tokiu atveju reikiaatsukti laikrodį atgal ir prisiminti, kąveikėte prieš dešimt ar daugiau metų. Jeinuo ryto iki vakaro lyg driežas kaitinotėssaulėje, tada tai suprantama, nes odanieko nepamiršta. O apsauginiai kremaimėgaujantis saulės voniomis yra būtini.„Pagrindinė klaida, kad apsauginiukremu nuo saulės žmonės tepasi ne laiku.Pasitepti reikia namuose, o ne, kaip mesįpratę, paplūdimyje, kad apsauga nuosaulės pradėtų veikti 20 min. prieš saulėsvonias. Kremo nereikia taupyti, o tolygiaijuo padengti visą kūną ir nepraleistijokių vietų. Atsižvelgiant į odos fototipą,reikia mokėti pasirinkti tinkamą apsaugą– filtrą. Jei pasirenkamas silpnos apsaugoskremas, po tam tikro laiko reikiapasitepti vėl, nes priešingu atveju, mėgaujantissaulėkaita be apsaugos, tai – tiesiausiaskelias į vėžį“, – pasakojo gydytoja.Be to, maudantis, sportuojant, šluostantisrankšluosčiu ar gulint smėlyje taippat reikalinga maždaug kas 2 valandaspasitepti apsauginiu kremu. Tad teisingainaudoti kremą nuo saulės yra labai svarbuužkertant kelią odos vėžiui. Žinoma,nereikia pamiršti ir kūno odą dengiančiųdrabužių svarbos, galvos apdangalų beiakinių nuo saulės. Dar viena svarbi taisyklėnorint išvengti odos vėžio ir ankstyvoodos senėjimo – nebūti saulėje nuo 11val. iki 16 val. Tuo metu saulės aktyvumaspats didžiausias, o spinduliai intensyviausi.Tad verta prisiminti šešėlio taisyklę:jei šešėlis trumpesnis už jūsų ūgį, saulėsspinduliavimas yra labai pavojingas.Anot gydytojos, moksliškai nėra įrodyta,kad apsauginiai kremai nuo saulėspatys gali sukelti odos vėžį. Pastebėta, kadžmonės tepdamiesi apsauginius kremusilgiau praleidžia laiko degindamiesi, o taiir galėtų lemti, kad jie gauna daugiau ultravioletiniųspindulių. Ir kaip jau minėta,neretai apsauginiai kremai yra tepaminetinkamai ir per mažais kiekiais. Be to,galima alerginė odos reakcija į kokią norskremo sudedamąją medžiagą.Žmogui oda rūpintis – būtina. „Odaatlieka labai daug įvairių gyvybiškaisvarbių funkcijų, o bet kurios funkcijossutrikimas turi padarinių. Oda yra susijusisu visais vidaus organais, ypač nervųir endokrinine sistema, joje atsispindižmogaus išgyvenimai, vidinė įtampa irpsichologinė sveikata. Pokyčiai joje – taipirmas signalas, kad kažkas yra ne taip.Stengiamės ugdyti žmones, kad jie tinkamaiprižiūrėtų odą, o atsiradus kokiemsnors pokyčiams kreiptųsi į gydytoją laiku“,– kalbėjo specialistė. Beje, gydytojaminėjo ir vieną svarbų profilaktikosbūdą, kuris tinka norint apsisaugoti nuovisų ligų, – tai vidinė žmogaus ramybė irgera nuotaika.Nuotr. iš www.sxc.huSPECTRUM 2010/227


atradimaiJašiūnai Vilniaus universitetoJašiūnų dvaro rūmų pagrindinis fasadas. A. Bulotos nuotr.Nijolė BulotaitėJašiūnai. Šiandien tai nedidelismiestelis, kurį pravažiuoji keliaudamasį Šalčininkus ar Lydą. O jei ir esiką nors girdėjęs apie jo turtingą praeitį,pėdsakų reikės paieškoti, matkadaise Jašiūnus garsinęs Balinskiodvaras įsikūręs nuošaliau, už poroskilometrų nuo Vilniaus–Lydos kelio.Dvaro rūmus ir kapinaites užgožiaMerkio pakrantes apaugę ūksmingimedžiai.Vilniaus universiteto profesoriaiJašiūnuoseO gal visados ir buvo šis vardas svarbustik tiems, kas domėjosi istorija ir Vilniausuniversitetu, kas pažinojo čia gyvenusiusir besilankančius žmones? Bet tiežmonės patys yra Vilniaus universitetoistorija: rektorius astronomas ir matematikasJonas Sniadeckis, jo brolis chemikasAndrius Sniadeckis, dvaro šeimininkasistorikas Mykolas Balinskis, profesoriusbotanikas Stanislovas Bonifacas Jundzilas,poetas Julius Slovackis, astronomasPetras Slavinskis, dvaro kaimynas Pavlovorespublikos įkūrėjas reformatorius kunigaikštisPovilas Bžostovskis ir daugeliskitų žinomų XIX a. vardų.Nuo XV a. iki XVIII a. pabaigos Jašiūnųdvarą valdė Radvilos, 1811 m. jįįsigijo Lietuvos tribunolo Kelių depar-tamento viceministras Ignotas Balinskis.Po jo mirties dvaras atiteko jaunesniamsūnui Mykolui Balinskiui. Vilniaus universitetoauklėtinis, Šubravcų draugijos(Lietuvoje veikusi liberali inteligentųdraugija, satyros priemonėmis kovojusisu bajorijos konservatizmu ir obskurantizmu),Topografijos draugijos narys,„Vilniaus dienraščio“ redaktorius, istorikasM. Balinskis buvo visuomenėjegerai žinomas asmuo, todėl Jašiūnuoselankėsi daug žymių žmonių. Jis žinomaskaip „Vilniaus miesto istorijos“ (neseniaiišverstos į lietuvių kalbą), Vilniausuniversiteto istorijos autorius. 1820 m.M. Balinskiui vedus Sofiją Sniadeckytę,Vilniaus universiteto profesoriaus chemikoAndriaus Sniadeckio vyriausiąjądukrą, čia dažnai pradėjo lankytis irSniadeckių šeima. Jašiūnai tapo dar populiaresni,kai profesorius Jonas Sniadec-28 SPECTRUM 2010/2


istorijojekis, pasitraukęs iš rektoriaus pareigų, nutarėįsikurti čia su brolio dukros šeima. J.Sniadeckis laiškuose rašė, kad jam broliošeima labai svarbi, o dar prisidėjo ir sušlubavusisveikata, suprastėjęs regėjimas.J. Sniadeckio iniciatyva 1824–1828metais M. Balinskis ėmėsi statyti naujusrūmus pagal žymaus architekto KarolioPodčašinskio projektą. Rūmų statybabaigta 1828 m. birželio 24 d. J. Sniadeckisbuvo labai skrupulingas, skaičiavonet savo išlaikymo Jašiūnuose išlaidasir už viską mokėdavo. Jo poreikiai buvokuklūs, tad pasirinko nedidelį kampinįkambarį rūmų šiaurinėje dalyje. Tentilpo jo kabinetas, knygos ir rankraščiai.J. Sniadeckis Jašiūnuose gyveno iki mirties1830 m. lapkričio 21 d. Per tuosmetus Jašiūnai tapo kultūros centru, kurrinkdavosi profesūra, jaunimas, vykdavodiskusijos, poezijos vakarai, medžioklės.Jašiūnų šeimininkas, vertas pašlovintivisos Lietuvos vargonaisJašiūnų dvaras garsėjo savo biblioteka.Ją praturtino J. Sniadeckio atsigabentosknygos. VU bibliotekos Rankraščių skyriujeišliko bibliotekos 1899 m. katalogas,kuriame matyti daug vertingų knygų, inkunabulų.Bibliotekoje buvo ir anglųkalba 1729 m. išleistas K. Semenavičiaus„Didysis artilerijos menas“, 1640 m.M. Smigleckio „Logikos“ leidimas. Išviso šiame kataloge suregistruoti 1502tomai, nors literatūroje minima, kadM. Balinskis buvo sukaupęs per 3 tūkstančiusvertingų knygų, tarp jų statutų,herbariumų, vertingų autografų. Dvaroistorija buvo kupina įvykių, čia rinkdavosi1831 ir 1863 m. sukilimo dalyviaiir jų rėmėjai, buvo slaugomi sužeistieji.Pats dvaro savininkas M. Balinskis po1831 m. sukilimo buvo suimtas, kurį laikągyveno Varšuvoje ir į Jašiūnus sugrįžo1847 m. Jis garsėjo vaišingumu, tad Jašiūnuoseviešėdavo nemažai svečių, giminių,draugų ir šeimininko literatūriniotalento gerbėjų. 1855 m. per Užgavėneslinksmą M. Balinskio talentus šlovinantįeiliuotą madrigalą sukūrė ir vėliau VilniujeJ. Zavadskio spaustuvėje išleidoAntonis Edvardas Odynecas: „Kas nežinotavo nuopelnų, jog kaip antrasisTvardauskis (tik ne burtais) mums Barborosdvasią prikėlei. [...] Ponas Mykolas,Rūmų fragmentas. A. Bulotos nuotr.Jašiūnų dvaro rūmų vartai. A. Bulotos nuotr.VU rektoriaus J. Sniadeckio kapas dvaro kapinaitėse.L. Binkauskienės nuotr.SPECTRUM 2010/229


atradimaiJašiūnų dvaro rūmai iš parko pusės. A. Bulotos nuotr.Jašiūnų šeimininkas, vertas pašlovinti netik mano liutnios stygomis, bet ir visosLietuvos vargonais.“ Čia turimi omenyjeM. Balinskio išleisti „Atsiminimai apiekaralienę Barborą, Žygimanto Augustožmoną“. Deja, 1939 m. pasitraukusšeimininkams dvaro turtai ir bibliotekanukentėjo. Minima, kad dvarą nusiaubėvieno gretimo kaimo gyventojai.Rūmų ir parko istorijaIki mūsų dienų neblogai išlikę, norsir apleisti Jašiūnų dvaro rūmai verti kiekplatesnio aprašymo.Jašiūnų dvaras išsidėstęs Merkio slėnyje.Labiausiai ansamblyje išsiskiria rūmai,suprojektuoti 1824–1828 m. architektoK. Podčašinskio. Tai vėlyvojo klasicizmostatinys, turintis romantizmo bruožų.Manoma, kad tai vienas geriausiųšio architekto kūrinių. Rūmuose buvo35 kambariai. Šiauriniame gale yra XIXa. antrosios pusės priestatas. 1978 m.rūmai buvo restauruojami, iš dalies atkurtasvertingas XIX a. interjeras. Priešaisrūmus yra oficina, kurioje sovietmečiukurį laiką veikė vaikų darželis, įpietus svirnas, tarnų namas su arklide irratine, kalvė su ratine, atokiau kumetynas,tvartai.11 ha plotą užimantis dvaro parkasdriekiasi palei Merkį, kurio kitame kranteyra dvaro kapinaitės. Tai vienas iš gražiausiųLietuvos klasicistinių peizažiniųparkų. Jame auga daugiau nei 30 rūšiųmedžių. Vingiuoti takai nuo rūmų tęsiasiišilgai upės slėnio.1830 m., mirus dvaro šeimininkuiJ. Sniadeckiui, šeima nutarė jį palaidotimiškelyje priešais rūmus, Merkio dešiniajamekrante, kur jis mėgo vaikščioti.Dabar čia aptvertos ir gražiai sutvarkytosBalinskių šeimos kapinaitės, kuriose suskaičiuojama18 palaidojimų. Iš jų svarbiausi:Vilniaus universiteto rektorius,astronomijos ir matematikos profesoriusJ. Sniadeckis (1756–1830), istorikasM. Balinskis (1824–1902), psichiatras,Peterburgo karo akademijos profesoriusJonas Balinskis (1824–1902) ir jų artimieji.Mykolas Balinskis planavo pastatytikapinėse koplyčią ir kreipėsi leidimoį vietos valdžią, motyvuodamas tuo, kadJašiūnuose nėra bažnyčios. Atsakydamasvyskupas Andrius Benediktas Klangevičiusleido Jašiūnų dvare viename kambaryje(buvusiame J. Sniadeckio kabinete)įrengti koplyčią. Toji koplyčia dvare veikėbeveik šimtą metų, kol pradėta statytibažnyčia pačiuose Jašiūnuose.Dabar dvaras priklauso Šalčininkųrajono savivaldybei. Šalčininkų rajonosavivaldybės Investicijų skyriaus vedėjaDonata Ašmankevičienė papasakojo,kad Šalčininkų rajonas, susirūpinęs apleistaispastatais ir parku, pateikė projektąrūmams sutvarkyti ir tikėjosi ESstruktūrinių fondų finansinės paramos.Deja, paraiška paskutiniame etape buvoatmesta. Tačiau Šalčininkų rajono savivaldybėnenuleidžia rankų ir vėl teiksparaišką, nes Jašiūnų bendruomenė labainori atstatyti dvarą. Dvaro parkas vasarą– populiari vieta, čia tradiciškai švenčiamosJoninės. Jašiūnų bendruomenėprieš keliolika metų aktyviai priešinosidvaro privatizavimui norėdama išsaugotipastatą ir parką, padaryti jį miesto renginiųir švenčių vieta, turizmo traukosobjektu.Meilė, nuvedusi iki KonstantinopolioDaugelio XIX a. pradžios žymių žmoniųgyvenime Jašiūnai buvo labai svarbūs, jieminimi atsiminimuose, laiškuose, menokūriniuose. Manoma, kad senajame dvare,studijuodami Vilniuje, lankėsi filomataiA. Mickevičius, E. Odynecas, T. Zanas.1824 m. netikėtai mirus profesoriuiAugustui Bekiu (jį bute Pilies gatvėjenutrenkė žaibas), į pensiją pasitraukęsJ. Sniadeckis buvo testamentu įpareigotaspasirūpinti jo šeima. A. Bekiu keleriusmetus buvo J. Sniadeckio gydytojas, ir šisnegalėjo atsisakyti pagloboti jo dukteris irposūnį Julių Slovackį. Būsimasis poetasJ. Slovackis įsimylėjo jaunesniąją AndriausSniadeckio dukrą Liudviką. Taibuvo jo pirmoji, o dar ir be atsako meilė,prisimenama visą gyvenimą. Julius Liudvikąsusitikdavo Jašiūnuose per atostogasir šventes. Poetas savo laiškuose motinai,rašytuose iš viso pasaulio, dažnaiprisimindavo laiką, praleistą Jašiūnuose.Juodos Liudvikos akys ir guvus protas viliojone vieną. Liudvika buvo vyresnė užJulių ir vargu ar rimtai žiūrėjo į savo jaunągerbėją. Be to, ji buvo įsimylėjusi rusų armijoskarininką Vladimirą Rimskį-Korsakovą,Lietuvos generalgubernatoriaussūnų. Jos mylimasis žuvo 1828 m. karesu turkais. Liudvika Sniadeckytė, nepaisydamaaplinkinių nuomonės ir prieštaravimų,iškeliavo ieškoti mylimojo kapo.Tik po ilgesnės pertraukos jai pavykopasiekti Konstantinopolį. Šioje kelionėjeji ištekėjo už žmogaus, priėmusio islamotikėjimą. Kontantinopolyje ją aplankėA. Mickevičius. Liudvika mirė ir palaidotaprie Ademdago kalno, iškilusio viršBosforo sąsiaurio.30 SPECTRUM 2010/2


alumnaiApie globalizacijos tėvąkunigaikštį Gediminą,„Inkaro“ kaliošusir neišnykusią lietuvių kalbąBirutė KuklytėKą iš tiesų žinome apie globalizaciją?Tai nauja kultūra ar tik dar viena utopija?O gal tai naujasis pasaulinis karas, kurioLietuvai reikia saugotis kaip maro? Tokiaintelektinė provokacija birželio 12 d.pasitiko VU Botanikos sode Kairėnuosevykusio antrojo Alumnų sąskrydžio dalyvius.Savo įžvalgomis apie globalizacijosgrėsmes ir naudą dalijosi istorikasdoc. Arvydas Anušauskas, politologasV. Naujiko nuotr.doc. Egdūnas Račius, filologas dr. AntanasSmetona ir filosofas dr. Kęstas Kirtiklis.Diskusijoje „Nesinoptinės prognozės.Globalizacija – kultūra, utopija arnaujas pasaulinis (rezistencinis) karas?“iškelta ne viena įdomi idėja.Doc. E. Račiaus manymu, svarbu skirtitikrą globalizacijos reiškinį ir globalizacijąkaip madą. „Kalbant apie kultūrą,teatras šiandien jau yra globalus – galimavykti į spektaklius Londone, Paryžiuje,Diskusijos dalyviai (iš kairės): filosofas dr. Kęstutis Kirtiklis, istorikas doc. dr. Arvydas Anušauskas,filologas dr. Antanas Smetona ir politologas doc. Egdūnas Račius. Alumnus sveikina VU rektoriusakad. Benediktas Juodka. V. Naujiko nuotr.tačiau lietuviai to nedaro. Tai yra mūsųpasirinkimas. Ar man gerai savo kaimegerti prastą lietuvišką alų ir nenorėti kito,ar norėti kito alaus, jo ieškoti ir kartu kąnors sužinoti?“ – svarstė docentas.Ovacijomis buvo sutikta Seimo narioPetro Auštrevičiaus išsakyta kontroversiškamintis, neva globalizaciją išradolietuviai, o jos tėvu derėtų vadinti kunigaikštįGediminą, kuris savo garsiais laiškaisį Vilnių kvietė amatininkus iš visosEuropos. Maža to, Vilniaus universitetastaip pat atliko nemenką vaidmenį – joauklėtinių ir profesorių vardai skambėjoEuropoje. Taigi iš principo Lietuva ne visadabuvo tik globalizacijos objektas – jikontroliavo šiuos procesus.Doc. A. Anušauskas sutiko, kad globalizacijaregiono plėtimosi prasme nėranaujas reiškinys, tačiau vargu ar kunigaikščiųsapnuose rasime įrankių dabarčiai.„Šiandien globalizacija daugiausiasiejama su kultūra ir ekonomika. Klausimas– kaip šiandien Lietuva gali įsiterptiį patį procesą? Labai nesenas pavyzdys –kadaise Kaune buvo „Inkaro“ fabrikas,kuris gamino kaliošus. Tik produkcijosmodeliai nebuvo labai išvaizdūs ar spalvingi.Kompensavus šiuos trūkumusviena firma kaliošais apavė didžiąją dalįpasaulio“, – mintimis dalijosi istorikas.„Mąstant apie globalizaciją per kalbosprizmę reikėtų prisiminti, kad „lietuviškosglobalizacijos tėvas“ Gediminaslaiškus rašė ne lietuviškai, garsinę Lietuvąžmonės – visoje Europoje skaitomaspoetas Sarbievijus – lotyniškai, AdomasMickevičius, nors rašė apie Lietuvą, tačiauvargiai ar lietuviškai mokėjo. TaiXIX a. susirūpinta nykstančia lietuviųkalba. Kalbininkai sakė: jeigu noriteišgirsti, kaip kalbėjo mūsų protėviai –nuvažiuokite į Suvalkiją, nes dar po dešimtiesmetų jos nebebus. Tačiau ji išlikoir mūsų valstybėje turi tvirtas pozicijas.Neverta mūsų kalbos drauge su mediniais„crocs‘ais“ nukišti į Rumšiškes, nesRumšiškės – tai XIX a. kultūra, su kuriašiandien iš principo mes nieko bendroneturime, bet garbiname, šloviname irodes rašome. O su globalizacija kovojamedrausdami kita kalba rašyti pavardes“,– kalbėjo dr. A. Smetona.Diskusijos vedėjo dr. K. Kirtiklio paprašytipasidalyti ateities prognozėmisdalyviai vieningai priėjo prie išvados, kadglobalizacijos baubai yra didelis mitas. Jiveikia visą pasaulį, tačiau netolygiai irneteikia prielaidų Lietuvos ir jos kultūrosišnykimui.SPECTRUM 2010/231


paveldasMeteorologiniams matavimamsProf. Arūnas Bukantis,VU Gamtos mokslų fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjasInstrumentinių reguliarių meteorologinių matavimų pradžia Lietuvoje siejamasu Martyno Odlianickio Počobuto (1728–1810) veikla 1780–1799 metais.M. Počobutas buvo senosios Vilniaus akademijos rektorius ir daugiau kaipketuriasdešimt metų vadovavo Vilniaus observatorijai. Vienos mokslinės kelionėspo Vakarų Europos observatorijas metu jis Londone užsakė įvairių prietaisųVilniaus astronomijos observatorijai. 1669 metų pabaigoje Vilnių pasiekėužsakytieji prietaisai: kvadrantas su dviguba liunete, 150 kartų didinantis teleskopas,dviejų objektyvų heliometras, astronominis laikrodis, du termometraiir kita.Senoji Vilniaus universiteto observatorija. V. Naujiko nuotr.32SPECTRUM 2010/2


Lietuvoje – 240 metųNuo 1770 metų M. Počobutas observatorijojepradėjo reguliarius orotemperatūros matavimus. Matavimųduomenys (Farenheito laipsniais) buvoskelbiami kasdieniame astronomijosžurnale. 1770 metais atėjo dar vienadžiugi žinia – M. Počobutas tapo Londonokarališkosios mokslų akademijosnariu.Termometrai buvo pritvirtinti priešiaurinio observatorijos pastato lango20,6 metro aukštyje nuo žemės paviršiaus,118 metrų virš jūros lygio. Dabarten Vilniaus universiteto astronomijosobservatorija. Deja, pirmųjų septyneriųmetų matavimai rasti ne visi, nenutrūkstančiosoro temperatūros sekos yraišlikusios nuo 1777 metų. 1871-aisiaisbuvo pradėti atmosferos slėgio matavimaiFusso barometru ir atmosferos krituliųmatavimai. Birželio 25 dieną pietvakariniameir šiaurrytiniame balkono,juosiančio observatorijos bokštą, kampuosepastatyti du lietmačiai 33,8 metroaukštyje. Kritulių matavimai buvoatliekami viename iš jų, tame, į kurį tuometu pūtė vėjas. 1876-ųjų birželį bokštoviršūnėje, 39,6 metro aukštyje, buvoįrengtas fliugeris (vėjarodis). Iki tol vėjasbuvo stebimas tik vizualiai pagal Bofortoskalę.1807 metais, palikdamas observatoriją,M. Počobutas savo lėšomis pirktusinstrumentus ir knygas perdavė naujajamjos direktoriui Jonui Sniadeckiui(1756–1830). Šis Krokuvos universitetoauklėtinis, žymus matematikas,astronomas ir filosofas XIX amžiauspradžioje parašė straipsnių ir iš meteorologijossrities. Jis ilgus metus vadovavoVilniaus universitetui (1807–1815)ir astronomijos observatorijai. Eidamasrektoriaus ir observatorijos vedėjo pareigasiš universiteto mokslininkų reikalavo,kad jie savo tyrimus ir dėstymąremtų astronominių bei meteorologiniųstebėjimų duomenimis. Pats J. Sniadeckisišanalizavo 34 metų Vilniauskrašte atliktų meteorologinių stebėjimųduomenis, kuriuos panaudojo knygoje„Meteorologija“ (ją galima rasti rinkinyje„Historia nauki Polskiej“, t. II, Wroclaw–Warszawa–Krakow,1970). Čia jispažymėjo būtinumą gerinti stebėjimųmetodiką, įdiegiant daugiau astronomijos,fizikos, chemijos laimėjimų, parengėnaują meteorologinių stebėjimųinstrukciją. Po represinio Vilniaus universitetouždarymo 1832 metais observatorijatoliau tęsė savo veiklą paverstaVyriausiosios Pulkovo observatorijosfilialu.Vidutinė metų oro temperatūra Vilniuje ir jos kaitos tiesinis trendas. Nuo XVIII amžiaus pabaigosoro temperatūra pakilo ~1,2°CJuozapas Oleškevičius. Martyno Počobuto, orotemperatūros matavimų Lietuvoje pradininkoportretas, 1810 m. Vilniaus universiteto istorija1579–1994, Vilnius, 1994.Astronomijos observatorijoje meteorologijosstotis veikė iki 1883metų vasario pabaigos. Vėliau jibuvo perkelta į Žydų mokytojų institutą(Vokiečių g.), 1892–1916 metaisveikė geležinkelio stoties rajone,1916–1920 metais – Lukiškių g.,1920–1922 metais – Naugarduko g.,1922–1953 metais – M. K. Čiurlioniog., 1953–1964 metais – prieŽalgirio stadiono Sporto g., nuo 1964metų – oro uoste pietiniame miesto pakraštyje.Nuo 1982-ųjų sausio 1 dienosVilniaus meteorologijos stoties funkcijasatlieka Trakų Vokėje esanti meteorologijosstotis. Pačiame Vilniaus mieste meteorologijosstoties nėra nuo 1964-ųjų.Vilniaus universiteto Hidrologijos irklimatologijos katedroje šiuo metu yrarengiamas projektas įkurti mokomąjąmeteorologijos stotį Gamtos mokslųfakulteto kiemelyje (M. K. Čiurlioniog. 21). Čia numatoma pastatytiautomatinius visų pagrindinių meteorologiniųelementų matavimo prietaisus(oro temperatūros ir drėgnio,atmosferos slėgio, vėjo, kritulių, saulėsspinduliuotės ir kt.). Tad po ilgos keliųdešimtmečių pertraukos Lietuvos sostinėir Vilniaus universitetas vėl turėtųmeteorologijos stotį!SPECTRUM 2010/233


paveldasStanislovo Bonifaco Jundziloindėlis tiriant Lietuvos florąMindaugas Rasimavičius,VU Gamtos mokslų fakulteto Botanikosir genetikos katedros doktorantasVilniaus universitete XVIII amžiauspabaigoje buvo pradėti sistemingiLietuvos floros tyrimai, atskleidę nemažaifloristikos naujovių CentrinėjeEuropoje ir išgarsinę Lietuvos, kaippažangaus floros ištirtumo požiūriukrašto, vardą. Lietuvoje šiems tyrimamspamatus padėjo garsus prancūzųmokslininkas Žanas EmanuelisŽiliberas (J. E. Gilibert), visai pelnytaitituluojamas „Lietuvos botanikostėvu“. Pagrindinis Ž. E. Žilibero floristiniųtyrimų tęsėjas buvo vienas žymiausiųsenojo Vilniaus universitetomokslininkų profesorius StanislovasBonifacas Jundzilas (S. B. Jundziłł).Istorinių įvykių verpetuose Vilniausuniversiteto herbariumas neteko S. B. Jundzilosurinktos floristinės kolekcijos.Šiuo metu ji kartu su Ž. E. Žilibero herbariumorinkiniais saugoma Kijevo botanikosinstitute. Lietuvoje išliko tik keletasjo sūnėno Juzefo Jundzilo surinktųpavyzdžių. Tačiau herbariume yra saugomasvienas 1823 metais herbarizuotasvadinamasis Jundzilo erškėtis. Šiuo metutai kritiškai mokslininkų traktuojamaRosa jundzillii – taip šį krūmą S. B. Jundzilogarbei pavadino Wilibaldas Besseris.Universiteto istorikas Juozas Bielinskisrašo, kad S. B. Jundzilo dėka „Lietuvapralenkė kitas provincijas vietinės florosmokslinių studijų atžvilgiu“.S. B. Jundzilo ir kitų floros tyrėjų kasdieninisdarbas vasarą buvo specialiaisudžiovintų augalų kolekcijos, saugomosherbariume, sudarymas. Herbariumas –Profesorius Stanislovas Bonifacas Jundzilasmokslinė laboratorija, kur kaupiamos,saugomos ir tiriamos augalų, grybų irdumblių kolekcijos. Herbariumo reikšmėbotanikos mokslui yra be galo didelė.Herbarinis pavyzdys – tai mokslinisdokumentas, pagalbinė priemonė, nustatantrūšis ir paplitimą. Tinkamai sutvarkytaherbariumo kolekcija visuometturi išliekamąją mokslinio dokumentovertę: kuo ji senesnė, tuo vertingesnė.Herbariumas yra gyvosios gamtos praeities,dabarties ir ateities atspindys. Vilniausuniversiteto herbariumas dar 1823metais tapo pripažintas pasaulyje – jambuvo suteiktas garbingas WI akronimas.VU herbariumas, šiuo metu Nacionalinioherbariumo dalis, yra įtrauktas įseniausių pasaulio herbariumų penkiasdešimtuką,o tai jau daug ką reiškia. Čiayra sukaupti ir saugomi be galo vertingi,neįkainojami botanikos mokslo turtai.Praskleidus istorijos skraistę ir nubraukusužmaršties dulkes į mus prabyla šimtamečiaiherbariniai pavyzdžiai. Iš čiames galime išskaityti botanikos moksloistorijos raidą ir pažinti mūsų kraštofloros įvairovę. Senojo Vilniaus universitetoherbariumas reikšmingas ir istoriniu,ir floristiniu aspektais. Labai gražiaiir taikliai kadaise apie herbariumą yrapasakiusi prof. Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė:„Tai ir yra dviejų šimtmečiųLietuvos floros tyrimų istorijos pėdsakaisnužymėtasis Lietuvos herbariumas, aiškiaimenantis ne tik mūsų krašto žaliojorūbo tyrimų istoriją, bet ir apskritai Lietuvosmokslo ir prie Pažinimo medžiobesiveržiančios tautos istoriją.“Apie Lietuvos augalus S. B. Jundzilasyra parašęs du veikalus. Pirmasis– „Opisanie roslin w prowincyi WielkiegoKsiętwa Litewskiego, naturalnierosnących, według układu Linneusza“(Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėsprovincijos natūraliai augančių augalųaprašymas pagal Linėjaus sistemą)išleistas 1791 metais. Šiame leidinyjepaminėtos 1070 žiedinių ir 244 sporiniųaugalų rūšys. Antrasis veikalas yrapirmojo darbo papildymas, kadangi kaikurios rūšys minimos tik jame, apie jasneužsimenama pirmajame veikale. Šisdarbas išleistas 1811 metais ir pavadintas„Opisanie roslin Litewskich wedługukładu Linneusza“ (Lietuvos augalų aprašymaspagal Linėjaus sistemą). Šiamedarbe aprašyta 915 žiedinių augalų, 22sporinių induočių, taip pat 40 samanų,20 dumblių, 7 kerpių ir 60 grybų rūšių.Už šiuos darbus Stanislovas Augustas,paskutinis Lietuvos ir Lenkijos karalius,mokslininką apdovanojo aukso medaliusu įrašu „Merentibus“ (Nusipelnęs).Antrajame veikale S. B. Jundzilas padarėkeletą patikslinimų ir pakeitimų. Čia jispažymi, kad gebenė lipikė (Hedera helix,34 SPECTRUM 2010/2


vienas rečiausių Raudonosios knygosaugalų) auga Prienų miške, o pirmajame– kad ji auga tik Bresto (dabartinėsBaltarusijos teritorija) apylinkėse. Taippat padaryta ir keletas taksonominių pakeitimų,pvz., pirmajame veikale alksnis(Alnus) įtrauktas į beržo (Betula) gentį,o antrajame jau išskirtas į atskirą gentį.Pirmajame veikale yra nurodytas augalųpritaikymas medicinoje ir buityje, o antrajametokių nurodymų nėra. Antrasisveikalas tikslesnis, daugelis jame minimųaugalų yra iš Lietuvos teritorijos ir aprašytiremiantis paties autoriaus tyrimųduomenimis. Taigi norint tinkamai išaiškintiS. B. Jundzilo floristinių tyrimųduomenis reikia atidžiai išstudijuoti abujo veikalus. Abiejuose laikomasi Linėjaussistemos. Visi augalai suskirstyti į 23klases: 22 klasės žiedinių ir viena klasėbežiedžių augalų. Trūksta Linėjaus 23klasės – Polygamia – augalų su vienalyčiaisir dvilyčiais žiedais. Tokius augalusS. B. Jundzilas išskirstė tarp kitų klasių.Jo floristinėms pažiūroms būdinga tai,kad kai kurias rūšių formas jis laikė neformomis, o atskiromis rūšimis.Pirmojo veikalo įžangoje S. B. Jundzilasrašo, kad nuolat gyvendamas Vilniujenegalėjęs tirti tolimesnių sričių floros.Tik kasmet rugpjūčio mėnesį vykdavęsį Lydos apskritį ir ten per atostogas tyrinėdavęsjos florą, dažniausiai Ščiučinoapylinkėse. Todėl daugiausia dėmesioskyręs Vilniaus apylinkių florai: dažniausiaimini Ribiškes ir Paluknę (apie30 km nuo Vilniaus), taip pat yra paminėtiAntakalnis, Šnipiškės, Kalvarijos,Verkiai, Vingis, Dūkštas, Mickūnai,Sudervė, daug kur tiesiog parašyta „prieVilniaus“. Dar minimi Kaunas, Prienai,Ukmergės apskritis, Pietų Lietuva, Pajūris.S. B. Jundzilas daugiausia tyrinėjomiškų, pievų, laukų, daržų ir sinantropinębei adventyvinę florą. Mažiausiaidėmesio skyrė vandens ir pelkių florai.Savo veikaluose mini ir dabar Lietuvosteritorijoje jau nebeaptinkamus augalus,pvz., šlaitinį beragį (Aceras anthropophorum,dabar botanikai mano, kadšis augalas vis dar galėtų augti Lietuvosteritorijoje). Nemažai yra aprašyta irsvetimkraščių augalų rūšių, pvz., kanadinėkonyza (Conyza canadensis), bevainikėramunė (Matricaria discoidea) ir kt.Augavietes S. B. Jundzilas apibūdinalabai trumpai: miškuose, kai kur – pušynuose,krūmuose, pievose, gerose pievose,šlapiose pievose, pelkėse, patvoriuose, pakelėse,laukuose, daržuose.S. B. Jundzilas ganėtinai išsamiai ištyrėVilniaus apylinkių augalus. Iš jo darbųsužinome, kokios augalų rūšys augo Vilniausapylinkėse daugiau kaip prieš dušimtus metų. Jo tyrimų duomenis palyginęsu dabartiniais duomenimis galimesužinoti, kokie floros pakitimai per tą laikotarpįįvyko Vilniaus apylinkėse.S. B. Jundzilas, vienas iškiliausių senojoVilniaus universiteto botanikų, savo darbaisišgarsino Lietuvą Europoje ir pasaulyje.Visą savo gyvenimą skyręs naujajaigamtininkų kartai auklėti, Lietuvos augalamstyrinėti, eksperimentiniams gamtosmokslams plėtoti ir populiarinti, troško,kad jo mokiniai toliau eitų jo pramintutaku. Kadaise jis yra pasakęs: „Nuoširdžiaidžiaugiuosi, jei tarp mano mokinių atsirasnors vienas, kuris eis šiame rašte nurodytukeliu, o savo garbei ir tėvynainių naudaiužbaigs tą svarbų mano pradėtąjį darbą.“K. Račinskas. Botanikos sodas, 1835, litografija. VDM, inv. G–3711 (iš V. Drėmos knygos „Dingęs Vilnius“, Vilnius, 1991)SPECTRUM 2010/235


etos kalbosPaslaptingoji korėjiečių kalbaMartynas Šiaučiūnas,VU Orientalistikos centrasKorėjiečių kalba ir korėjiečių kultūraVilniaus universiteto Orientalistikoscentre pradėtos dėstyti 1998 metais,vėliau dėl dėstytojų stokos programasustabdyta. Nuo 2010 metų vėlvisi norintieji gali mokytis šios kalbosRytų kalbų mokykloje prie VU Orientalistikoscentro.Iliustr. iš knygos „korėjos muzikos instrumentai“36 SPECTRUM 2010/2


Vienas iš XX amžiaus stebuklųKorėjos pusiasalis beveik iki XIX amžiauspabaigos europiečiams buvo žinomaskaip atsiskyrėlių karalystė, į kuriąįžengti nebuvo taip paprasta. Net iki šiųlaikų Korėją užgožia jos didžiosios kaimynėsKinija ir Japonija, tad daugelisvakariečių mažai žino apie šią šalį, kuriosistorija tokia pat dramatiška kaip irpats XX amžius: negailestinga Japonijosokupacija, Antrasis pasaulinis karas, pasibaigęsiki šiol tebesitęsiančiu šalies padalijimuį Šiaurę ir Pietus, Korėjos karas,galėjęs lengvai virsti Trečiuoju pasauliniukaru, komunistinis režimas Šiaurėje ir netaip seniai pasibaigusi karinė diktatūraPietuose.Galbūt tai ir lėmė, kad Korėja tapovienu iš XX amžiaus stebuklų. Tik pasibaigusKorėjos karui Pietų Korėja buvoviena skurdžiausių pasaulio valstybių,bet per trisdešimt metų ji sugebėjo ne tikatsitiesti, bet ir tapti viena pirmaujančiųpasaulio ekonomikų, grasinusių aplenktiJaponiją ir JAV. Ir dabar beveik kiekvienolietuvio namuose galima rasti LG televizorių,„Samsung“ mobilųjį telefoną,„Hyundai“ automobilį ar kokį kitokįtechnikos stebuklą, pagamintą Korėjoje.Ne veltui Pietų Korėjos sostinė Seulas yravienas moderniausių miestų pasaulyje.Korėjos kultūra stebina pasaulįKorėja stebina ne tik naujausiomistechnologijomis ar ekonomikos augimu.Ilgą laiką ji buvo Kinijos ir Japonijos šešėlyje,bet pastaruoju metu vis daugiauvakariečių domisi korėjiečių kovos menutchekvondo, klausosi specifinės korėjietiškosoperos pchansori. Pasaulyje populiarėjair korėjietiška virtuvė, kuri neapsieinabe kimčchi – daugiau nei šimtu būdųfermentuojamų įvairiausių daržovių. Pasakvienos iš teorijų, daržovių rauginimoreceptūrą į Europą mongolų užkariautojaiatnešė būtent iš Korėjos.Pastaruoju metu vis daugiau žinoma irpopuliaroji Korėjos kultūra – korėjietiškaišis fenomenas vadinamas halliu, taireiškia „Korėjos banga“. Japonijos moterysiki šiol negali pamiršti Bae Yongjunovaidybos seriale „Žiemos sonata“.Europos kino festivaliuose visuomet dideliosusidomėjimo sulaukia režisieriausKim Ki-duko filmai. Azijos, Europos irkitų šalių jaunimo fonotekose pilna žymiausiųKorėjos dainininkų ir grupių„Wonder Girls“, Pi, „2pm“, „Cara“,Haein-sa Šventykla, Pietų Kyongsang provincija,1997Seulo iškabos. Autoriaus nuotr.„Dongbang shingi“ bei daugelio kitųvaizdo ir garso įrašų.Korėjiečių kalbą madingamokytis Rytų Azijos šalyseDėl šių priežasčių korėjiečių kalbą darosivis madingiau mokytis Rytų Azijosšalyse. Netgi juokaujama, kad korėjiečiųkalbą mokančių kinų yra gerokiau daugiaunei pačių korėjiečių. SusidomėjimasKorėja ir korėjiečių kalba didėja ir Europoje,kasmet vis daugiau studentų iš Europosšalių atvyksta studijuoti į Korėją.Visame pasaulyje daugiau nei septyniasdešimtmilijonų žmonių kalba korėjiečiųkalba kaip gimtąja: beveik 50milijonų Pietų, daugiau nei 20 milijonųŠiaurės Korėjoje, nemažos korėjiečiųSPECTRUM 2010/2 37


etos kalbosSeulas prie Han upės laikomas vienu didžiausių pasaulio miestų. Autoriaus nuotr.Buda su žibintų atspindžiais. Autoriaus nuotr.bendruomenės Kinijoje, Centrinėje Azijoje,JAV, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.Kalbininkai tradiciškai korėjiečiųkalbą priskiria Uralo–Altajaus kalbųšeimai, tunguskų–mandžiūrų kalbų grupei.Tad korėjiečių kalba būtų giminiškamūsų kaimynų suomių ir estų kalboms.Tačiau pastaruoju metų pradedama vislabiau abejoti tiek korėjiečių kalbos priklausymušiai šeimai, tiek pačios Uralo–Altajaus kalbų šeimos egzistavimu.Tačiau net jei šios šeimos ir nėra, galimarasti nemaža panašumų tarp korėjiečių,japonų, suomių, kazachų, turkų irkitų aplinkinių kalbų. Korėjiečių kalbakaip ir visos šios kalbos yra agliutinacinė,joje yra lietuviams kiek neįprastabalsių harmonija. Sakoma, kad korėjiečiųkalbos žodžių tvarka laisva, kadangijoje, kaip ir lietuvių kalboje, žodžių ryšiaisakinyje nurodomi linksnių galūnėmis,kurias galbūt tiksliau būtų vadintilinksnių priesagomis. Tačiau yra vienasdalykas, neįprastas lietuviams: sakinysvisuomet baigiasi tariniu.Korėjiečių raštas ir gramatikaĮdomi ir korėjiečių rašto istorija. Jaunuo pirmųjų amžių prieš mūsų erą, tai yranuo tada, kai susikūrė pirmos istorinėskorėjiečių valstybės, Korėjos pusiasalyjebuvo bandoma rašyti kiniškais hieroglifais.Hieroglifais korėjiečiai ne tik užrašėsavo dokumentus, juos kartu su budizmuir kitomis kultūrinėmis vertybėmis išžemyno perdavė tuo metu ne tokiai civilizuotaiJaponijai. Tačiau kiniški hieroglifai,puikiausiai tinkantys kinų kalbai,visiškai netiko korėjiečių. Ilgą laiką buvobandoma juos pritaikyti korėjiečių kalbai– supaprastinus, keičiant jų paskirtįbuvo sukurtos idu, kugiol, chiangčchialrašymo sistemos. Nors nė viena jų neprigijoKorėjoje, jos turėjo įtakos Japonijosskiemeninių abėcėlių hiraganos bei katakanossudarymui. Galiausiai 1446 metaiskaralius Sedžiongas, paprastai vadinamasDidžiuoju, išanalizavęs įvairias Azijos rašymosistemas, sukūrė korėjiečių abėcėlę,kurią dabar įprasta vadinti hangiliu (hangeul).Iki šiol ši abėcėlė tiksliau nei kitosrašymo sistemos perteikia korėjiečių kalbosgarsus. Galbūt dėl to ji buvo įtrauktair į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą.Bet net ir sukūrus hangilį dar ilgą laikąoficialūs dokumentai buvo rašomi kiniškai.Tik po Antrojo pasaulinio karo ŠiaurėsKorėja vienareikšmiškai jų atsisakė, oPietų Korėja stengėsi laipsniškai mažintijų vartojimą.Korėjiečių abėcėlė jos sukūrimo metuir dabar šiek tiek skiriasi, panaikintoskelios raidės, kitos papildytos, keitėsi jųtarimas. Dabartinėje literatūrinėje korėjiečiųkalboje yra dešimt balsių ir devyniolikapriebalsių, bet jų skaičius gerokaisvyruoja priklausomai nuo tarmės. Lietuviamsnėra labai lengva ištarti korėjietiškusgarsus, galbūt didžiausias sunkumas– kitokia priebalsių sistema: lietuviškiskardūs–duslūs, kieti–minkšti priebalsiaikorėjiečiams skamba visiškai vienodai,tuo tarpu lietuvio ausiai sunku atskirtikorėjiečių puikiausiai skiriamus paprastus–aspiruotus–įtemptuspriebalsius.Gramatiškai korėjiečių kalba kur kaspaprastesnė nei lietuvių. Nors linksniųKeramikos dirbinys su inkrustuotais gervių irdebesų atvaizdais, Koryo dinastija, XIII a. pab.-XIV a. pr.Pirmoji knyga hangiliu. Autoriaus nuotr.38 SPECTRUM 2010/1


yra gerokai daugiau ir kai kuriuos niuansussuvokti nėra labai paprasta, tačiaukorėjiečiai neturi linksniuočių, visidaiktavardžiai kaitomi beveik pagal tąpačią paradigmą. Panašiai ir su veiksmažodžiais:visi jie kaitomi pagal tą patįmodelį. Reikėtų pridurti, kad nėra netgiasmenų: einu, eini, einame, einate, einakorėjietiškai sakoma visiškai taip pat.Didžiausias skirtumas, kad laikai, nuosakos,netgi įvairūs jungtukai korėjietiškaireiškiami įvairiomis priesagomis, priduriamomisprie veiksmažodžio kamieno.Karalius Sedziongas. Autoriaus nuotr.Namų sienas puošia daugybė nuorodų.Autoriaus nuotr.Nemaža sunkumų besimokantis korėjiečiųkalbos lietuvis patirs ir su būdvardžiais.Korėjiečių kalbos būdvardis neturilinksnių, giminių, laipsnių, bet turilaikus ir nuosakas, tad jis dažniausiai irpriskiriamas veiksmažodžio kategorijai.Tačiau galbūt didžiausią galvos skausmąsukelia įvairūs kalbos ir mandagumolygiai. Nors lietuvių kalboje irgi yra „tu“ir „jūs“, bet jų net nepalyginsi su iki šiolegzistuojančiais šešiais korėjiečių kalbosmandagumo lygiais. Atsižvelgiant į tai,su kuo ir apie ką kalbama, prie to patieskamieno priduriamos skirtingos priesa-gos. Lietuviai ir daugelis europiečių pasakystiesiog „nuėjo“, tuo tarpu korėjietiškaitai gali nuskambėti kašiossimnida,jei dėstytojui sakysite, kad kitas dėstytojasišėjo, kašiotta, jei apie tą patį dėstytojąkalbėsite su artimu draugu, kašiossojo, jeijūsų pašnekovas – mama, kassimnida, jeisu viršininku kalbate apie savo kolegą,kasso, jei viršininkas apie tą patį kolegąsako jums, ir taip toliau. O kur dar įvairūskreipiniai: vyresnis brolis, vyresnė sesuo,vyresnysis kolega, broliukas, sesutė,drauge, tu... Ir visi jie vartojami kalbantsu artimu draugu. Kai atstumas tarp pašnekovųdidesnis, gerokai sudėtingėja irkreipinių sistema.Šiek tiek neįprasta ir korėjiečių kalbosleksika. Ją sudaro trys sluoksniai. Pirmasissluoksnis – tai korėjietiškos kilmėsžodžiai, kurie neturi nieko bendra suEuropos kalbomis. Vėliau su kiniškaishieroglifais į korėjiečių kalbą atėjo irnemaža kiniškos kilmės žodžių, kuriedabar sudaro daugiau nei pusę žodyno.Tarimas šiek tiek pakito, tačiau kinai arjaponai ir dabar nesusiduria su didesniaissunkumais juos mokydamiesi, tuo tarpueiliniam europiečiui, neturinčiam jokiosupratimo apie Azijos kalbas, teks gerokaipavargti besimokant šių žodžių arskiriant įvairius reikšmės atspalvius. Jukne visada bus aišku, kad ččiapččiarhadayra ne taip sūru kaip ččiada, o korėjiečiuitai aišku tiesiog iš skambesio. Pastaruojumetu daugėja ir skolinių iš Europoskalbų, labiausiai anglų. Žinoma, tarimasšiek tiek skiriasi, kartais gerokai pakintair reikšmė, tačiau mokant anglų kalbą šileksikos dalis daug sunkumų nesukels.Korėja – kontrastųir netikėtumų šalisKorėjiečių kalba tokia pat spalvingair įvairialypė kaip ir pati Korėja.Bevaikštant po prašmatnų stikliniųdangoraižių rajoną, netikėtai pasukusį bet kurį aklagatvį galima netikėtaiatsidurti valgykloje, kur antplastikinių kėdžių prisės ir paprastidarbininkai, ir kostiumuoti įstaigųdarbuotojai ar visai netikėtai išgertimakkolli (raugintas alkoholinis gėrimasiš ryžių) užsuks pats dangoraižiosavininkas. Šalia neoninių bažnyčiųkryžių, kuriais nusmaigstyta visa šalis,plazda šamanų vėliavos. Čia paskaitysiš rankų, veido linijų, pagal gimimodatą išburs ateitį ir praeitį ar iškelsvisą dieną trunkančią ceremoniją,kurios metu bus kviečiamos tradicinėskorėjietiškos dvasios, daosistinėsdievybės, budistų bodhisatvos, miręprotėviai... Išvarginti nesibaigiančiomašinų gausmo ir gatvių dulkių užsukiteį kurį nors iš daugybės parkų arpaupių, kurių šlaitai pavasarį pražystamagnolijomis, azalijomis, vyšniomis,slyvomis, kriaušėmis, o rudenį nusidažovisomis paletės spalvomis. O jeijums atsibos miesto maišatis ir skubėjimas,siauru takeliu, vingiuojančiupro ryžių laukus, pasukite į žydruskalnus. Čia daugybėje šventyklų kasrytą skamba varpas, sutarška medinisgongas ir pasigirsta monotoniškavienuolio malda: Namu Amitcha-bul,Kvanseim-bosal (Amida Buda ir bodhisatvaAvalokitešvara)...SPECTRUM 2010/239


atsako ekspertaiVaikas vaikšto per miegus:ar tėvai turėtų susirūpinti?Atsako VU Medicinos fakulteto Psichiatrijosklinikos docentas dr. DainiusPūras.Vaikų vaikščiojimas per miegus yragana dažnas reiškinys. Jei vaikas per miegusvaikšto retai – pavyzdžiui, keletąkartų per metus, dėl to nereikėtų perdaug nerimauti. Kaip naktinės baimės,taip ir vaikščiojimas naktimis dažniausiaiyra susijęs su vaiko normalios emocinesraidos procesais, patirtais stipriaisįspūdžiais. Šiandien yra žinoma, kadmiegant vyksta labai intensyvūs, dienągautos informacijos apdorojimo proce-sai, ir tai gali pasireikšti ne tik audringaissapnais, bet ir naktinėmis baimėmisar naktiniu vaikščiojimu. Paprastai šiereiškiniai vyksta pirmoje nakties miegopusėje. Taigi absoliuti dauguma naktiniovaikų vaikščiojimo atvejų yra savaimepraeinantys reiškiniai. Kai vaikas linkęsvaikščioti naktimis, tėvai turi pasirūpintisaugia aplinka namuose, kad vaikas nesusižalotų.Tik retais atvejais tai gali būtikokio nors psichikos sutrikimo ar centrinesnervų sistemos ligos simptomas.Jeigu vaikščiojimas naktimis nepraeinaarba tampa vis dažnesnis, tuomet tėvaiturėtų kreiptis į specialistus. Bendruspatarimus dėl dienos ir miego režimo,streso įveikimo gali suteikti bendrosiospraktikos gydytojas. Jei kyla įtarimų dėlto, kad naktinis vaikščiojimas gali būtikokios nors ligos simptomas, vaiką turėtųkonsultuoti vaikų ir paauglių psichiatras.Gali būt rekomenduojama profesionalipsichologo pagalba.Sveikos gyvensenos principai: ar sunku jų laikytis?Nuotr. iš www.sxc.huAtsako VU Sveikatos ir sporto centro direktorėdoc. dr. Ramunė Žilinskienė.Pasaulinė sveikatos organizacija kaip pagrindinius sveikos gyvensenoskomponentus įvardija racionalią mitybą, optimalų fizinįaktyvumą ir žalingų įpročių atsisakymą. Kai kurie autoriai priešio „komplekto“ dar siūlo pridėti ir grūdinimąsi, asmens higieną,rūpinimąsi savo psichologine gerove, racionalų poilsį. Visi daugiauar mažiau žinome ir apie žalingus įpročiusbei jų keliamą grėsmę sveikatai, apie sveiką mitybą,mitybos piramidę, „sveikus“ ir „nesveikus“maisto produktus. Jau mokykloje gauname nemažaižinių apie tai, kaip ir kiek turėtume judėti,kad būtume sveiki, kaip turėtume koreguoti laikyseną,kad netektų vargti su stuburo ir kitomisproblemomis. Žinome, kad reikia vengti streso,išmokti jį suvaldyti ir atsipalaiduoti, rūpintis savohigiena. Jei ko ir nežinome, tai pilnas internetasinformacijos, daugybė knygų ir straipsnių, kaipturėtume organizuoti savo kasdienį gyvenimą,kad kuo ilgiau liktume sveiki, energingi, besidžiaugiantysgyvenimu.Žinome, bet... Būkime atviri – kasdienybė musįsiurbia ir nepaleidžia. Neretai nerandame laikosau, nes turime rūpintis mokslais, karjera, pinigais, buitimi, kitaisir t. t. Maža to, kad žinome – sveikai gyventi paprastai pradedamene nuo šiandien, bet nuo kito pirmadienio, nuo kito mėnesio,nuo Naujų metų, ir tai nusikelia iki „švento niekados“.Kas mums trukdo laikytis šių sveikatą saugančių principų irkas padėtų? Pirmiausia – būtina rimta ir giliai suvokta motyvacija,kam mums to reikia. Dažnai rimtu spyriu tampa pavojaussignalai – pablogėjusi sveikata ar rimta liga, priverčianti rimtaipergalvoti, ką darau ne taip. Svarbu sau aiškiai įvardyti – kodėl MANsvarbu gyventi sveikai – čia, dabar, šiame gyvenimo etape. Ir – tiesiogįtraukti sveikos gyvensenos principus į kasdienę dienotvarkę.Nereikėtų užsibrėžti didžiulių tikslų artimiausiam pusmečiui armetams. Ir teorija, ir praktika rodo, kad gerokai efektyviau eiti nedideliaisžingsneliais ir planuotis artimam laikotarpiui – porai savaičiųar mėnesių.Tikslai turėtų būti realistiški ir išmatuojami – t. y. jei nusprendžiatekoreguoti savo mitybą, nepakanka nutarti,kad maitinsitės sveikai – tikslingiau būtų, pvz.,numatyti, kad per artimiausią savaitę sieksitekasdien suvalgyti viena dviem porcijom daugiauvaisių ir daržovių, nei valgydavote iki šiol,ir bent kartą per dieną valgyti šilto maisto; kaitai tampa įpročiu, po 2–3 savaičių įtraukitenaujus tikslus – pvz., valgyti 4–5 kartus per dienąir pan. Jei mažai judate – nebūtina imtis iškarto bėgioti ilgų distancijų, pradžiai verta sauužsibrėžti, pvz., 4–5 kartus per savaitę ateiti įuniversitetą pėstute, apsieiti be lifto ir pan., opaskui tikslus pamažu didinti.Veikla, kurią pasirinksite stengdamiesi gyventisveikai, turi būti Jums patraukli: jei mėgstatevažinėtis dviračiu, bet nepakenčiate treniruokliųsalių ar bėgimo, tai ir rinkitės tai, ką mėgstate. Taip pat svarbu irįvairovė – vienoda, monotoniška fizinė veikla, net ir mėgstama, galiausiainusibosta, tada ieškokite kitos.Lengviau „neužmesti“ ėjimo į sveiką gyvenseną, jei užrašysite savolaimėjimus, rašysite savotišką dienoraštį – kantriai, kasdien. Tai padėsvaizdžiau jausti pažangą, taip pat stebėti savo savijautą ir tai, kasjai turi didžiausią poveikį, gerą ar blogą.Taigi būkim sveiki – ir netingėkim padirbėti savo sveikatos labui!Nuotr. iš www.sxc.hu40 SPECTRUM 2010/2


Kaip išvengti peršalimo ligų?Atsako VU Medicinos fakulteto Visuomenėssveikatos instituto profesoriushabil. dr. Algirdas Juozulynas.Apie peršalimo ligų profilaktiką turimegalvoti labai anksti, dar šiltuoju metųlaiku. Būtent nuolat būdami grynameore, poilsiaudami, mėgaudamiesi gamta,saule, grūdindami savo organizmą maudynėmisežeruose, upėse, jūrose kaupiamejėgas žvarbiam rudeniui.Šaltuoju metų laiku užsidarome prastaivėdinamose darbo patalpose, namuose– mūsų organizmo apsauginės jėgospradeda mažėti, žmogus mažiau juda irorganizmas ima depresuoti ir reaguotilygiai taip pat, kaip tikro pavojaus atveju.Dauguma bakterijų ir virusų, sukeliančiųįvairias peršalimo ligas, gyvena žmogausorganizme, dažniausiai nosiaryklėjeir ryklėje. Žiemą mūsų imuninė sistema,ribojanti bakterijų ir virusų dauginimąsi,susilpnėja, todėl sergama dažniau. Organizmoimunitetą reikia stiprinti nuolatvartojant įvairias imunitetą stiprinančiaspriemones: svogūnus, česnakus, ežiuoles,imbiero šaknis, vitaminus, medų ir kita.Patariama valgyti daugiau vaisių, daržovių,kitų vitaminų turinčių produktų,gerti natūralias žolelių arbatas.Išvengti peršalimo ligų labai padeda organizmogrūdinimas. Naudinga kasdienbent pusvalandį pasivaikščioti grynameore, daugiau judėti ar reguliariai užsiimtiaktyvia fizine veikla. Organizmas turibūti grūdinamas nuolat visus metus irįvairiais būdais. Sportas ir fizinis krūvislabai išjudina visą organizmą, teigiamaiveikia širdies ir kraujagyslių sistemą, padedaišvengti peršalimo ligų.Atsparumą ligoms mažinsime, jei neperšalsime,vengsime didelių oro temperatūrosskirtumų ir skersvėjų. Labaisvarbu palaikyti tinkamą patalpų mikroklimatą.Patalpose turėtų būti ne peršalta ir ne per šilta, net ir šaltuoju metųlaiku reikia vėdinti patalpas – sudarytiskersvėjį ir atidaryti langus nors 10 min.Tai mažina patalpose esančių virusų plitimą,aprūpina mūsų organizmą deguonimi,labai svarbiu veiksniu prieš įvairiasinfekcijas. Nevėdinamose patalpose pirmiausiaį deguonies trūkumą reaguojasmegenys. Šiandieninis spartus gyvenimotempas ir socialinės aplinkos keliamireikalavimai verčia žmogaus smegenisdirbti gerokai intensyviau – daugybėsdarbų darymas vienu metu ir galvojimasiš karto apie daugelį problemų suardonatūralią žmogaus psichoemocinę būsenąir labai silpnina imuninę sistemą.Nervinis nuovargis, susilpnėjęs dėmesys,galvos skausmas ir svaigimas – visa tai sutrikusioskraujo apytakos ir blogo smegenųaprūpinimo deguonimi požymis.Labai svarbi tinkama, sezoną atitinkantiapranga. Geriausiai šilumą išsaugotipadeda natūralaus pluošto apatiniaidrabužiai. Juos šaltuoju metų laiku privalomadėvėti, nes susidaręs oro sluoksnistarp apatinių ir viršutinių drabužiųpuikiai laiko šilumą ir taip apsaugo organizmąnuo peršalimo.Ypač svarbu asmens higiena – patartinadažnai plauti rankas, išlaikyti vienometro atstumą tarp kosinčio, sergančioasmens.Vienas iš svarbesnių imuninės sistemosstiprinimo būdų – tinkama ir subalansuotamityba. Organizmas turi gauti visųreikalingų medžiagų: baltymų, riebalų irangliavandenių. Daug vertingų baltymųyra varškėje, kiaušiniuose, svarbu valgytižuvį, vaisius, daržoves, vartoti pakankamaiskysčių. Šaltuoju metų laiku nerekomenduojamalaikytis specialių dietų arorganizmo valymo priemonių.Būtent šaltuoju metu labai suaktyvėjaherpio virusas ir išberia lūpas. Esamamokslinių duomenų, rodančių, kadbloga nuotaika, ilgalaikis stresas lemiaimuninės sistemos išsiderinimą, bendrokortizolo lygio organizme sumažėjimąir padidina įvairių peršalimo ligų riziką.Reakcija į stresą yra labai individuali, jipriklauso nuo paveldimumo ir nuo asmenybėssavybių, užsigrūdinimo laipsnioir kt.Tad atėjus žvarbiam rudeniui nereikiapasiduoti neigiamų emocijų poveikiui irtoliau stengtis stiprinti organizmą visomisšiuo laikotarpiu įmanomomis grūdinimopriemonėmis. XXI a. žmogus galipats sau padėti ir nuolat puoselėti savosveikatą.Nuotr. iš www.sxc.huSPECTRUM 2010/241


naujos knygosFILOLOGIJAAldonas PupkisLietuvių kalbos normintojaiir puoselėtojaiVilnius, Mokslo ir enciklopedijųleidybos centras, 2010Knygoje spausdinami kalbininkoA. Pupkio 1962–2010 m. parašytirinktiniai moksliniai ir mokslo populiarinamiejistraipsniai, nekrologaiir atsiminimai apie lietuvių kalbosnormintojus ir ugdytojus – kalbininkus,vertėjus, redaktorius, kraštotyrininkus, taippat apie autoriui brangius žmones, mokiusius jįgimtosios kalbos. Dalis rašinių spausdinama pirmąkartą iš rankraščių.Juozas PikčilingisStilistikos darbų rinktinėVilnius, Mokslo ir enciklopedijųleidybos centras, 2010Į rinktinę sudėti žinomo Vilniaus universitetoprofesoriaus J. Pikčilingio straipsniai, gvildenantysstilistikos problemas, kalbos ir stiliaus kultūros,mokinių stiliaus ugdymo, teksto stilistikos,mokslinio, meninio, publicistinio ir kanceliariniostiliaus dalykus. Taip pat pateikiama žiupsnelisrecenzijų, atsiminimų apie garsiuosius zanavykus,paties autoriaus vaizdingo ir įtaigaus stiliauspavyzdžių, rodančių jo meilę gyvajai šnekamajaikalbai.Kęstutis NastopkaLiteratūros semiotikaVilnius, „Baltos lankos“, 2010Tai pirmasis Lietuvoje veikalas,kuriame susistemintos svarbiausiossemiotikos idėjos, temos, sąvokos. Knygojeišsamiai pristatoma A. J. Greimo semiotikosmokyklos teorija nuo pat jos ištakų iki mūsųdienų. Aptariamos pagrindinės Tartu-Maskvos(J. Lotmano) ir amerikietiškosios (Ch. S. Pierce‘o)semiotikos nuostatos. Teoriniai samprotavimaiderinami su konkrečių lietuvių literatūrostekstų semiotine analize.Viktorija DaujotytėTragiškasis meilės laukas:Apie Sigitą Gedą: iš poezijos,užrašų, refleksijųVilnius, Lietuvos rašytojų sąjungosleidykla, 2010Tai originalus, impulsyviai parašytaseseistinis veikalas, aprėpiantisvieno didžiausių lietuvių poetų gyvenimoir kūrybos savitumus. Jis išsiskiria atviraniuansuota kalba apie prieštaringą kūrėjo charakterį,jo unikalumo supratimu, kūrybos tragizmoanalize. Reikšmingai skamba didelis paties poetoįžvalgų srautas, įterptas į knygos audinį. Išryškėjapamatinės įspūdingo menininko kūrybos apmąstymųatramos.ISTORIJAYuri SlezkineŽydų šimtmetis:Žydai šiuolaikiniame pasaulyjeVilnius, „Tyto alba“, 2010Kalifornijos universiteto istorijosprofesoriaus knyga (vadinama„interpretacinės istorijos šedevru“)prasideda drąsiu pareiškimu: moderniojiepocha yra žydų epocha,ir visi mes esame žydai. Žinoma, tai sakomaperkeltine prasme, bet įtikinamai aiškinama, kadgyventi šių laikų pasaulyje žydai prisitaikę geriaunegu dauguma kitų grupių.Mathias NiendorfLietuvos Didžioji Kunigaikštystė1569–1795Vilnius, „Mintis“, 2010Pateikiama plati LDK istorijospo Liublino unijos apžvalga.Remdamasis įvairiomis istoriografijomis(lenkų, lietuvių, baltarusių,ukrainiečių ir kt.) autoriustiria lietuvių bajorų tautos likimąAbiejų Tautų Respublikoje.Nagrinėjami svarbūs to meto istorijos aspektai– istorinė savimonė, šventųjų kultai, kalbos, valstybėjegyvenusių įvairių tautų ir etnokonfesiniųgrupių tarpusavio kontaktai ir kt.Vilniaus Bernardinųkapinės, 1810–2010Vilnius, „Versus aureus“, 2010Vilniaus Bernardinų kapinės– vienas iš garsiausių ir gražiausiųLietuvos nekropolių,kuriam 2010-ųjų spalį sukako200 metų. Leidinyje išsamiaianalizuojama kapinių istorija, aptariamos miestiečiųlaidotuvės ir laidojimo tradicijos, paminklųužrašai. Autoriai, remdamiesi įvairiais šaltiniais,pirmąsyk pateikia detalų asmenų, palaidotų Bernardinųkapinėse, sąrašą, įvertina kapinių restauravimopatirtį. Leidinį papildo restauruotų paminklųsąrašas, žymių krašto žmonių ir vilniečiųbiografijos. Sudarytoja Vida Girininkienė.Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėsdidikų giminėsVilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010Šioje knygoje skaitytojui pristatomossu Lietuvos istorija susijusios kelios didikųgiminės: Chodkevičių, Čartoriskių,Oginskių, Ostrogiškių, Pacų, Radvilų,Sanguškų, Sapiegų ir Tiškevičių.Jų šaknys eina nuo Gediminaičių arbasiekia LDK viduramžius. Vienos giminės sušvitoir užgeso LDK didikų žvaigždyne, kitos perėjoper kelis šimtmečius ir pasiekė mūsų laikus.FILOSOFIJA, PSICHOLOGIJAEvaldas NekrašasPozityvus protas: jo raida ir įtakamodernybei ir postmodernybeiVilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2010Knygoje nagrinėjama pozityvizmoraida nuo D. Hume‘o iki R. Carnapo,tos raidos vidiniai ir išoriniai veiksniai,tyrinėjamos skirtingos pozityvizmoformos ir aiškinami jo santykiai sukitomis filosofijos kryptimis, tiek palygintiartimomis, tokiomis kaip marksizmas,pragmatizmas, kritinis racionalizmas,analitinė filosofija, istorinė mokslo filosofijosmokykla, tiek ir tolimesnėmis, kaip kritinė teorijair postmodernizmas.Sigmund FreudTotemas ir tabuVilnius, „Vaga“, 2010Tai pirmasis didelis S. Freudokultūros teorijos veikalas,kuris išlieka svarbus ne tiekatskleisdamas kultūros dariniųgenezę priešistoriniais laikais, kiek nušviesdamasšiandieninių institucijų atsiradimą, prievartą,viešpatavimą ir maištą mūsų dienų visuomenėje.Vytautas RubavičiusPostmodernusis kapitalizmasKaunas, „Kitos knygos“, 2010Knygoje aiškinamasi, kaipįmanoma nusakyti postmodernybėsbūvį modernybės atžvilgiuir kaip į abu būvius žvelgtikapitalizmo sistemos raidos požiūriu.Remiamasi nuomone,kad kapitalo savidauga ar kaupimas yra esminėkapitalizmo raidą skatinanti galia, kuri įgauna socialinįir kultūrinį visuomeninės saviorganizacijospavidalą, o sykiu ir nustato tos saviorganizacijosgaires.42SPECTRUM 2010/2


TEISĖArmanas Abramavičius,Valentinas MikelėnasAutotransporto priemoniųvaldytojų teisinė atsakomybėVilnius, Registrų centras, 2010Šioje knygoje siekta pateiktisisteminiu požiūriu (t. y. keliųteisės šakų aspektu) grindžiamąautomobilių savininkų (valdytojų)teisinės atsakomybės analizę –knygoje aptariama automobilių savininkų (valdytojų)administracinė, baudžiamoji ir civilinėatsakomybė.Gintautas BužinskasDarbo ginčai: teorija ir praktikaVilnius, Registrų centras, 2010Monografijoje daug dėmesioskiriama teismų praktikai, LietuvosRespublikos AukščiausiojoTeismo išaiškinimams. Bendroskompetencijos teismų praktikalyginama su administracinių teismų praktikatarnybinių ginčų nagrinėjimo srityje, kartu sudaromosprielaidos teismų praktikai unifikuoti irvienodiems standartams kurti.Renata VolodkoNeturtinės žalos atlyginimasLietuvojeVilnius, Registrų centras, 2010Monografija apima pačiusreikšmingiausius neturtinės žalosatlyginimo aspektus: neturtinėsžalos sampratą, dydžio nustatymą,įrodinėjimą, aplinkybių, turinčių įtakosnustatant neturtinės žalos dydį, vertinimą irreikšmę, atsižvelgiant į vertybių ir teisių, dėl kuriųpažeidimo reikalaujama neturtinės žalos atlyginimo,pobūdį ir kt.VADYBA, FINANSAIStasys ValentinavičiusInvesticijų valdymas:teoriniai ir praktiniai aspektaiVilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2010Monografijoje nagrinėjami aktualūs teoriniaiir praktiniai investicijų valdymoklausimai. Daugiausia dėmesio skiriamašioms temoms: investicijos irinvestuotojai, investicinių pajamųvertinimo metodai, investicijų grąžair rizika, investicijų rinka, fundamentaliojiir techninė analizė, verslo plėtros investicinėstrategija.Rick A. Morris,Brette McWhorter SemberSėkminga projektų vadybaVilnius, „Verslo žinios“, 2010Praktinių pavyzdžių kupinaknyga suteikia žinių, kaip bendrautisu savo komanda ir suinteresuotaisasmenimis, priverstisavo komandą puikiai funkcionuoti,organizuoti mažiau ir produktyvesnių susirinkimų,išgelbėti žlungančius projektus,tinkamai pasinaudoti informacija ir emociniuspokalbius paversti neemociniais, žinoti, kadaprojektas iš tiesų yra baigtas.MEDICINAAlgimantas RaugalėTėvams apie vaikamsskiriamus vaistusVilnius, Vilniaus universiteto leidykla,2010Knygoje supažindinama su vaikų vartojamaisnereceptiniais vaistais, aprašomas tų vaistų dozavimasįvairaus amžiaus vaikams, vaistų vartojimobūdai, nepageidaujamas jų poveikis. Nurodomospagrindinės būklės ir ligos, kurių simptomamspalengvinti tėvai patys gali duoti kai kuriųvaistų, kol vaiką apžiūrės gydytojas.Klinikinė gastroenterologijaVilnius, „Vaistų žinios“, 2010Knygoje aprašomos dažniausiaipasitaikančios virškinimotrakto ligos ir sindromai, išsamiainagrinėjama jų etiologija, patogenezė,klinika ir šiuolaikiniai diagnostikosbei gydymo metodai.Nagrinėjamos ūmios būklės gastroenterologijoje,pateikiami jų diagnostikos ir gydymoalgoritmai, daug dėmesio skiriama kepenų ligoms,pateikiamos kepenų histologinio tyrimonuotraukos.GAMTOS MOKSLAIAlfonsas ŽviliusLietuvos gamtaVilnius, Mokslo ir enciklopedijųleidybos centras, 2010Tai enciklopedinis iliustruotasleidinys apie šalies gamtą.Jame pateikiami apžvalginiai straipsniai apieLietuvos paviršių, geologinę sandarą, naudingąsiasiškasenas, klimatą, vidaus vandenis, dirvožemius,augaliją, gyvūniją, aplinkos apsaugą ir kraštotvarką,žymiausius Lietuvos gamtos objektus.Aurelija Malciūtė,Jonas Remigijus NaujalisRododendrai dekoratyvinėjesodininkystėjeVilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2010Knygoje aptariamos rododendrųbendrosios biologinės savybės, šiosgenties augalų klasifikacijos problemos, apžvelgiamosgalimos rododendrų invazijos ir jų apsaugosypatumai. Ypač daug dėmesio skiriama rododendrųsezoninės raidos, dauginimo, sodinimo ir agrotechnikosproblemoms.INFORMATIKAMatt KloskowskiSluoksniai. Photoshop pradmenysKaunas, „Kitos knygos“, 2010Skaitydami šį aiškų, lengvą irglaustą vadovėlį išmoksite taisytiir tvarkyti sudėtinius sluoksnius,kurti daugelio sluoksnių paveikslėlius,sulieti sluoksnius, iš daugiaunei 25 sluoksnių sąlajos tipų atsirinkti reikalingiausius,naudoti sluoksnių kaukes, naudoti sluoksniusnuotraukų gražinimui ir retušavimui.Dainius Dulinskas,Jolanta DulinskienėECDL 5.0 visiemsKaunas, „Prografika“, 2010Knygoje pateikta medžiagaskirta siekiantiems įgyti Europoskompiuterio vartotojo pažymėjimą. Tai puiki vaizdinėmokymosi priemonė rengiantis laikyti testuspagal 4.0 ir 5.0 ECDL programų versijas. Leidinysaprobuotas ECDL fondo atstovybės Lietuvoje.Jon EricksonHakingas: Programų kodonarstymo menasKaunas, „Smaltija“, 2010Sistemų kodo narstymas – taimenas kūrybingai spręsti sudėtingasproblemas arba rasti nerūpestingaisukurtų programų saugumospragas. Šioje knygoje atskleidžiami paslaptingiejihakingo metodai. Supažindinama su programavimoC kalba pagrindais, kuriuos privalo žinotikiekvienas hakeris, o apie hakingo meną ir moksląpasakojama taip, kad suprastų kiekvienas.SPECTRUM 2010/243


kitame numeryje skaitykite:Prof. Rimvydas PetrauskasSenųjų LDK didikųgiminių likimaiNuotr. iš www.sxc.huDr. Radvilė MalickaitėOrganų persodinimas:kodėl audiniųsuderinamumas iki šiolei svarbusNuotr. iš www.sxc.huVytautas GriciusAnkstyvosios antikospiešiniai – XV a. kodekseNuotr. iš www.sxc.huDoc. dr. Laima BulotaitėNeblaivus už vairo:atsitiktinumas arkasdienybė?R. Malaiškos nuotr.2011 m. sausio – vasario mėn. –VU Vaikų universitetožiemos sesija!Studentais galės tapti8-12 metų vaikai!Sekite informaciją:www.vu.lt/lt/vaiku_universitetasįdomuKaip VU Didžiajame kieme atsiradokaraliaus S. A. Poniatovskio portretasŽymus astronomas ir universiteto rektoriusM.Počobutas 1770 m. buvo išrinktasLondono karališkosios mokslodraugijos nariu. 1770-1771 m. jis aprašėatrastą naują žvaigždyną, kurį pavadinoPoniatovskio Tauru. Šis žvaigždynas vaizduojamasVU bibliotekos lubų freskoje(nuotr.). 1775 metais karalius StanislovasAugustas Poniatovskis įsakė nukalti vardinįaukso medalį su Martyno Počobutoportretu. Kiek žinoma iš istorinių šaltinių,Stanislovas Augustas PoniatovskisAkademijoje apsilankė 1797 metais, vykdamasį Sankt Peterburgą, kai po trečiojopadalijimo jis neteko sosto. P. Smuglevičiauspiešinyje „Vilniaus universiteto Didysiskiemas“ (1786 m.) S. Poniatovskisjau pavaizduotas. Taigi, freska nutapytaanksčiau, matyt 1770-1780 metais.Parengė Nijolė BulotaitėM. Pelakausko nuotr.


K R Y Ž I A Ž O D I SAtsakykite į klausimus ir surašykite atsakymus į lentelę. Visas sunumeruotas raides surašę į mažąją lentelę apačioje perskaitysitefrazę – kryžiažodžio atsakymą. Jį siųskite spectrum@cr.vu.lt. Pirmieji trys teisingai išsprendę bus apdovanoti VU suvenyrais.1. Raktažolė. 2. Išorinių sienų apdaila iš netašytų akmenų arba jų imitacija.3. Plūgo dalis. 4 (V). Frazės „žmogus žmogui vilkas“ autorius.4 (H). Zimbabvės sostinė. 5. Nedidelis kambarinis šuniukas, kilęsiš Azijos. 6. Poilsis arba ... 7. Gelda. 8. Ir guminis apavas, ir nedidelislaivas. 9. Kūno savybė atspindėti tam tikrų bangos ilgių šviesą.10. Paviršinio ar požeminio vandens lygio pakilimas. 11. Raketųleidimo sistema „Stalino vargonai“ arba ... 12. 2010 m. „Omnitel“1000 km lenktynes laimėjo ... 13. Lagūnos atmaina. 14. Lietuviškasocialinio tinklo programa, leidžianti rašyti ir skaityti žinutes.15. Acte tirpstantis brangakmenis. 16. Lietuvos teniso rinktinės narys.17. Vandenyje neskęstantis akmuo. 18. Jūra be krantų. 19. Kalnas, apaugęsgiria. 20. Netvarka, rietenos. 21. Žarsteklis. 22. Kaulų saugyklaarba muziejus. 23. Genčių nesantaika, jų siekimas izoliuotis,atsiskirti nuo kitų genčių. 24. Londono tarmė. 25. Kineskopovamzdžio kūrėjas. 26. Filosofas, gyvenęs statinėje. 27 (V). PaprasčiausiasSaulės laikrodis. 27 (H). Grikių košė. 28. PirmojiDzeuso žmona. 29. Vitaminas H arba ... 30. Vienas Vilniausmedicinos draugijos steigėjų. 31. Įstatymas, papildantis arbapakeičiantis ankstesnį. 32. Pelynas arba ... 33. Įvairiaspalviaiverpalai. 34. LR generalinis prokuroras. 35. Žieduotosios kirmėlės.36. Žvejų laivo galas, priešakys. 37. Kilmės ir socialiniuatžvilgiu nelygi santuoka. 38. Magnetinio arba optinio diskogretimų takelių grupė. 39. Ledo varveklis. 40. Karpinių šeimosžuvis, pokaršis. 41. Sudėtinis pluoštas, gaminamas iš agavos lapų.Kryžiažodžio, išspausdinto praėjusiame numeryje, atsakymai:Kryžiažodžio, išspausdinto praėjusiame numeryje, atsakymai: 1. Kąsnis. 2. Citrinas. 3. Vezalijus. 4. Kišenė. 5. Hiatas. 6. Smegeninė.7. Pizolitas. 8. Pušūnai. 9. Beduinai. 10. Pernagis. 11. Strobilas. 12. Sibaritas. 13. Balotažas. 14. Pirometras. 15. Džigūnas. 16. Briologija.7. Gargatūnas. 18. Boleslovas. 19. Dilimas. 20. Bardišius. 21. Amaretas. 22. Mikroglija. 23. Liuoba. 24. Kalavijas. 25. Staklės. 26. Trandis.27. Tragedija. 28. Stompas. 29. Nemunėlis. 30. Metras. 31. Kazeinas. 32. Mantika. 33. Patua. 34. Augūnas. 35. UNICEF. 36. Neilas.37. Ramė. 38. Piritas. 39. Štokas. 40. Firmas. 41. Kasida. 42. Įkalnė.Pažymėtuose langeliuose: Matematikas – tai mašina, perdirbinėjanti kofeiną į teoremas.Sudarė Vida Lapinskaitė


www.hanes-shop.lt

More magazines by this user
Similar magazines