Jonas Pinskus

Lazdynuose gyvuoja stiprios bendruomenės, stiprus senjorų
branduolys, šaunios nevyriausybinės organizacijos, vienijančios
įvairių interesų žmones. Būtent žmonės, jų sukurtos tradicijos yra
Lazdynų turtas, vertybės, kuriomis būtina remtis kuriant ir plėtojant
miesto gyvenimą, patirtis, kurią reikia perimti siekiant naujovių.

Palyginus su sostinės Vilniaus
amžiumi, Lazdynai – dar nesenas
mikrorajonas, skaičiuojantis 5-ąją
dešimtį. Žmonės čia gali džiaugtis
sumaniai tarp gyvenamųjų kvartalų
išsidėsčiusiomis gražiomis gamtos
salelėmis, miškingu ir kalvotu
kraštovaizdžiu. Čia gyvuoja
stiprios bendruomenės, stiprus
senjorų branduolys, šaunios
nevyriausybinės organizacijos,
vienijančios įvairių interesų
žmones. Būtent žmonės, jų
sukurtos tradicijos yra Lazdynų
turtas, vertybės, kuriomis būtina
remtis kuriant ir plėtojant miesto
gyvenimą, patirtis, kurią reikia
perimti siekiant naujovių.
Prieš penkis dešimtmečius
statytas Lazdynų mikrorajonas
buvo įvertintas, jo architektams
įteiktas garbingas apdovanojimas.
Daugiabučiams namams buvo
suteikta 25 metų garantija.
Ekspertai pripažįsta, kad dauguma
namų yra kritinės būklės:
supuvusi elektros instaliacija,
bloga ventiliacija, pelėsis,
atsiveriantys plyšiai, prakiurę
stogai... Besikeičiantis gyvenimas,
greitėjantis tempas lemia, kad
nebepateisina poreikių butų
išplanavimas (mažos virtuvės,
sanitariniai mazgai), ankšti kiemai,
išsiklaipę, sutrūkinėję šaligatviai...
Akivaizdu, kad seniai pasibaigus
garantiniam laikotarpiui, yrant
pagrindinėms konstrukcijoms,
šiuos daugiabučius renovuoti
neekonomiška ir nesaugu.
Būtent žmonių saugumas yra tas
rodiklis, dėl kurio privalome imtis
priemonių jau dabar. Valstybiniu
mastu spręsti ne tik Lazdynų,
bet ir kitų sostinės mikrorajonų,
kitų miestų, rajonų daugiabučių
likimą. Šiam procesui konsoliduoti
valstybės, savivaldybės ir privačias
lėšas.
Jau dabar turime kelti šią
problemą ir priimti ryžtingus
sprendimus. Senų daugiabučių
gyventojams suteikti naujus butus
čia pat, Lazdynuose. Tinkamų
vietų gyvenamajai statybai tikrai
yra. O nugriovus senus, jų vietoje
statyti naujus, aukštesnius,
modernius namus, išlaikant
unikalų mikrorajono kraštovaizdį.
Lazdynai šiam projektui – idealus
rajonas, kadangi pastatytas vienu
metu.
Visos šios problemos iki
šiol Vilniuje – sostinėje,
daugybę pajėgų skiriančioje
reprezentaciniam miesto centro
ir senamiesčio įvaizdžiui kurti,
paliekamos užmaršty... Dauguma
politikų mėgsta garsiai rėkti tik
po to, kai atsitinka kažkas negero
ir baisaus. Šiuo atveju bėgti
paskui traukinį ir laukti nelaimės
negalima.

Gerbiamieji,
pristatau Jums nuoseklią
schemą, kaip žingsnis po
žingsnio vyks Lazdynų mikrorajono
atnaujinimas. Kituose
puslapiuose pristatau savo
matymą ir vizualizacijas.

Apie tai labai garsiai kalbėta prieš dešimtmetį,
kuomet Lietuvos nekilnojamojo turto rinkos
nebuvo supurčiusi ekonominė krizė, o apie
pasenusių daugiabučių atnaujinimą mažai kas
galvojo. Siūlymas buvo visiškai kitoks – griauti
senus neekonomiškus pastatus ir vietoj jų statyti
naujus, šiuolaikinę gyvenimo kokybę atitinkančius
daugiabučius.
Ar atsiperka investicija?
Specialistai dažnai diskutuoja, ar nėra rizikos
renovuoti senus daugiabučius – mat jų konstrukcijos
gali būti gerokai pažeistos ir iškiltų grėsmė pastatui
sugriūti. Norint tiksliai įvertinti senų, ypač blokinių
daugiabučių būklę, reikalinga išsami ekspertizė,
skaičiavimai. Visa tai užima daug laiko ir pareikalautų
nemažų piniginių resursų. Antra vertus, rizika, kad
senos konstrukcijos po kurio laiko gali neatlaikyti
naujų apkrovų, niekur nedingsta. Todėl raginimas
griauti senus daugiabučius, o ne juos renovuoti,
skambėtų logiškai. Tačiau tokiam žingsniui žengti
trūksta politinės valios.
Statybos specialistų teigimu, didžiausia blogybė
renovacijos procese – užsakovai bei rangovai
mažai bendrauja arba visiškai nebendrauja su
projektuotojais. Dėl to ne visi sprendimai būna
efektyvūs. Tačiau reikėtų pažvelgti ir į kitą medalio
pusę. Europos Audito rūmai yra atlikę investicijų
ekonominio veiksmingumo į energijos efektyvumą
renovuojant pastatus Lietuvoje vertinimą.
Vertinimo rezultatas – investicijos neveiksmingos,
jų atsipirkimo laikas gali siekti 50 metų, o
kraštutiniais atvejais net 150 metų. Taip yra dėl to,
kad pasirenkami pernelyg brangūs, ekonomiškai ne
visuomet naudingi sprendimai.
Todėl čia pasisakantys už kitokius sprendimus gali
būti teisesni. Dar prieš krizę vieni nekilnojamojo
turto vystytojai buvo nusiteikę išpirkti visus
butus viename sostinės Birželio 23-osios gatvės
mūriniame penkiaaukštyje. Tai padarę jie būtų siekę
leidimo ne renovuoti, bet griauti seną mūrinuką, o
jo vietoje statyti 9 aukštų namą. Verslininkus traukė
patogi vieta mieste, be to, buvo galvojama, kad
pilotinis projektas atsipirks bei leis įgyvendinti dar
kelis panašius.
Senų daugiabučių griovimo, o ne modernizavimo
šalininkai turi rimtų argumentų: pasenusios pastatų
konstrukcijos, susidėvėję inžineriniai tinklai,
nepatogaus išplanavimo butai bei laiptinės. Net ir
uždėjus naują rūbą – apdailą – iš išorės, viduje likusios
problemos neišsispręs, ir tik laiko klausimas, kada
pastatas ims aižėti. Manoma, kad tokiuose sostinės
rajonuose kaip Žirmūnai, Lazdynai, Karoliniškės ar
Šnipiškės senų daugiabučių renovuoti neverta. Dėl
brangios žemės čia geriau juos griauti ir vietoje jų
statyti naujus.
Gyvenimas nesaugus
Pagal atliktus skaičiavimus laikomasi nuostatos,
kad miestas efektyvus yra tuomet, kai viename
jo hektare gyvena vidutiniškai ne mažiau nei 30
gyventojų. Tuomet apsimoka rajonus plėtoti, kurti
socialinės bei inžinerinės infrastruktūros projektus
bei juos įgyvendinti.
Sostinės savivaldybės vyriausiasis architektas
Mindaugas Pakalnis yra atlikęs analizę ir pateikęs
gyventojų išsidėstymą gyvenamuosiuose
kvartaluose pagal amžių. Gauti rezultatai parodė,
kad jauni darbingo amžiaus žmonės daugiausia
yra „emigravę“ į priemiesčius. Arčiau centrinės
miesto dalies didžioji dalis gyventojų yra pensinio
amžiaus, jie įsikūrę senuose daugiabučiuose. Naujai
pastatytuose gyvenamuosiuose kvartaluose
dominuoja jaunesnio amžiaus gyventojai.
„Rajonus, kur yra seni daugiabučiai, galima vadinti
pensininkų kvartalais. Žiūrint į tai peršasi išvada,
kad renovacijos procesas orientuotas į pensininkus.
Ar efektyvi bus senų daugiabučių renovacija, jeigu
laikui bėgant nebus kas juose gyvens?“ – klausė M.
Pakalnis.

Anot jo, sovietmečiu statytų kvartalų, kuriuose
dabar stovi renovuotini namai, struktūra nėra saugi
gyventi. Butų išplanavimas ir kokybė neatitinka
dabarties reikalavimų. Kambariai – atskirti vieni nuo
kitų, prasti santechnikos mazgai, mažos virtuvės.
Seimo nariai kartais net nepabendrauja tarpusavyje.
Tokie būstai nėra patrauklūs jauniems žmonėms“, -
konstatavo architektas.
Kalbėdamas apie renovaciją, M. Pakalnis pabrėžė,
jog reikia žiūrėti ne vien į sienų ar stogų atnaujinimą
bei šiluminės varžos pagerinimą. Anot jo, būtina
įvertinti ir gyvenimo kokybę, galvoti, kaip jaunus
žmones pritraukti į miestą. Pavyzdžiu gali būti
gyvenamieji kvartalai Vokietijos miestuose, kur tarp
pasenusių daugiabučių buvo suformuoti sklypai
ir leista statyti individualius namus. Toks žingsnis
buvo teisingas, apmirę kvartalai tarsi atgimė iš
naujo.
Tuo tarpu pas mus pasiūlyta renovaciją pradėti
nuo pačios prasčiausios būklės daugiabučių. M.
Pakalnio nuomone, tikrai neefektyvu investuoti
į bendrabučio tipo daugiabutį sostinės Šnipiškių
rajone ar Savanorių prospekte – į namus, kurie
praktiškai neturi ateities perspektyvų. Ką daryti su
tokiu būstu? Griauti. O po to efektyviai išnaudoti
atsilaisvinusį sklypą.
„Renovacija efektyvi gali būti nebent tuose šalies
rajonuose, kurie labiau nutolę nuo sostinės ar
kitų didmiesčių. Ten demografinė padėtis tokia,
kad šimtui senelių tenka penkiasdešimt anūkų.
Akivaizdu, kad nauji būstai ten nebus greitai
statomi, tad atnaujinti senus galbūt verta. O ten, kur
gyventojų nemažėja, naujas būstas turi paklausą,
reikia gerai pasvarstyti, ar efektyvu renovuoti? Man
tai tolygu mėginimui naujam gyvenimui prikelti
seną sovietinį automobilį įdedant vieną ar kitą
vakarietiškos mašinos detalę “, - sakė M. Pakalnis.
Jis atkreipė dėmesį ir į Lazdynų daugiabučius.
Nors sovietmečiu rajonas buvo apdovanotas
prestižiniu prizu, dabar daugelį daugiabučių labiau
apsimokėtų griauti, nei renovuoti. Taip atsirastų
nauja infrastruktūra, būtų išspręstas automobilių
stovėjimo aikštelių klausimas, atsirastų daugiau
erdvės žaliosioms zonoms bei vaikų žaidimų
aikštelėms. Galiausiai visi gyventojai iš senų butų
persikeltų į naujus.
O tokius projektus, anot urbanistų, įgyvendinti ne
taip sunku. Pirmiausia reikia leisti laisvesnėse zonose
pastatyti naujus namus, o į juos perkėlus gyventojus,
senus daugiabučius beliktų sulyginti su žeme.
Atrodo, kad pastaruoju metu Lietuva gyvena
iškreiptų veidrodžių karalystėje. Visada tikėjau,
kad žmogaus teisė ir laisvas pasirinkimas yra
pati didžiausia vertybė. Bet su laiku mūsų šalies
politinė valdžia, bijodama prarasti savo šiltas
kėdes, iškreipė šį supratimą ir iš jo liko tik graži
istorija ir imitacija, o žodį DEMOKRATIJA pats
laikas siųsti į archyvą.
Nuolat laikiausi nuomonės, kad tauta turi turėti
ne tik teisę rinktis, bet ir galimybę, atsakomybę ir
norą kontroliuoti šalyje vykstančius procesus. Koks
bebūtų politikas, jį gali nulinčiuoti tik pati tauta,
o ne oponentai. Būtent šiuo principu grindžiama
demokratija ir būtent tokia galimybė šiandien iš
tautos yra atimta. Gaila, bet daug žmonių su tuo

sutinka ir nutyla. Ką ten kalbėti žmonės – nemažai,
Lietuvos politikų taip pat nutyla, susitaiko su tokia
tvarka. Tai yra neteisinga, nes tiesioginė politikų
pareiga yra ginti žmones, jų teises ir interesus,
žmonės turi jausti politikų palaikymą ir paramą.
Iš beviltiškumo nemažai žmonių padėjo kryžių
ant savo šalies. Jie nenori dalyvauti valstybės
gyvenime, nes mato nesąžiningą žaidimą. Valdžia,
prisidengdama tauta, išgalvoja kažkokią istoriją,
paverčia visą tautą savo vergais ir aptarnaujančiu
personalu. Apie žmonių lavinimą ir gerovę
kalbama tik tiek, kad jie nenumirtų, nes nebus
kam patarnauti valdžiai. Labai gerai visa tai parodo
rinkimai – žmonės, praradę tikėjimą savo šalimi
ir valdžia, nebalsuoja rinkimuose ir nerodo jokio
aktyvumo.
Protinga ekonominė politika -
klestinčios valstybės ir žmonių gerovės
pagrindas
Šiandien kai kurie ekonomistai ir politologai
pradeda atsibusti iš gilaus sapno ir kalbėti apie
tai, ką aš kalbėjau penkiolika metų iš eilės.
Tokie kaip Gitanas Nausėda, kuris neigė Darbo
partijos modelį anksčiau, dabar teikia Vengrijos ir
Rumunijos pavyzdžius, kur po PVM sumažinimo
maisto produktams vartojimas padidėjo 12-15
proc., o kainos sumažėjo apie 10 proc. Nors jis ir
nesugeba iki galo suprasti rinkos dėsnių ir efekto
šaltinių, bet tai, kad jis apie tai kalba, jau yra gerai.
Nes tikrovėje padidėjo ne vartojimas, o sumažėjo
nekontroliuojama kontrabanda ir nacionalinis
gamintojas pradėjo gaminti daugiau produktų.
Atsirado daugiau darbo vietų, padidėjo atlyginimai
ir valstybės pajamos, nes vežti kontrabandą tapo
nenaudinga. Lygiai tą patį siūlėme daryti ir mes
Lietuvoje.
Reikia kovoti už progresuojančią
valstybę
Jeigu valdžia nepriiminės rimtų sprendimų,
Lietuvos ekonomika bus vegetuojanti ir
besivelkanti Europos uodegoje. Lietuva vėl
stovės su ištiesta ranka, nes jau dvidešimt šešerius
metus nė viena Vyriausybė nesugebėjo suformuoti
nedeficitinio biudžeto. Maža to, Lietuvos biudžete
nuo dvidešimt iki trisdešimt procentų yra ne mūsų,
o iš Europos Sąjungos ir tarptautinių finansinių
institucijų išmaldauti pinigai. Jeigu šitų lėšų nebūtų,
tokį biudžeto deficitą galima būtų prilyginti mirties
nuosprendžiui. Tai rodo, kad šalis valdoma visiškai
be smegenų, todėl politikai, patekę į valdžią, turi
kovoti už progresuojančią, o ne vegetuojančią
valstybę.
Ironiška ir graudu žiūrėti, kaip mūsų Prezidentė
kartais sukviečia daug Seimo narių, ministrų arba
rajonų vadovų bei žurnalistų ir drąsiai kalba apie
korupciją, mažus atlyginimus ir pensijas. O šita
publika atvirai ir su nuostaba priima jos žodžius.
Kartais net ploja. Lyg pirmą kartą būtų visa tai
išgirdę. Visi užsirašinėja, lyg pirmą kartą per
dvidešimt šešerius metus būtų tai išgirdę. Tačiau
juokingiausia yra kita – kas valdo mūsų šalį po
nepriklausomybės? Kas buvo premjerais per visą
laikotarpį? Penkiolika metų socialdemokratai,
dešimt metų – konservatoriai. Tai kas gi daro tą
korupciją ir mažus atlyginimus? Žinoma – kas valdo,
tas ir daro, bet visuomet ieško, ant ko suversti.
Pastaruoju metu vis dažniau girdžiu gerą pasakojimą:
„Sėdi po medžiu nusivylęs velnias, kurio praeivis
klausia:
- Juk jūs, velniai, niekuomet nesiilsite? Visuomet
darote kažkokią blogybę, tai kas tau atsitiko? Kodėl
toks nuliūdęs?
Sunkiai atsiduso velnias ir liūdnai pasakė:
- Visus darbus iš manęs atėmė politikai. Ir taip
efektyviai tvarkosi, kad mes, visi velniai, likome
be darbo. Politikai atėmė iš žmonių laisvę, dalį
žmonių, kurie dar kažką galėjo dirbti, privertė
emigruoti iš šalies. Nema- žą dalį nustūmė į neviltį.
Lietuva dabar užimą pirmą vietą pagal savižudybių
skaičių Europoje. Likusiųjų pensijos ir atlyginimai
yra mažiausi Europoje, o nedirbančiuosius maitina
išmaldomis ir praktiškai iš pagrindų naikina visą
tautą. Mums, velniams, ne pagal jėgas tokie darbai.
Mums net nesisapnavo, kad per tokį trumpą laiką
galima pasiekti tokį puikų rezultatą.“

Išsivaduokite iš valdžiažmogių
priespaudos
Perspektyva palaikyti politikus, kurie yra blogesni
už velnią, manęs nežavi. Todėl ir jus kviečiu
rinktis politikus, kurie nuoširdžiai siekia jums
padėti. Padėti būti laisviems, su savo teisėmis.
Padėti atsibusti ir jaustis savo šalies šeimininkais.
Aš remiu tuos, kurie pasiruošę dovanoti šiam
pasauliui harmoniją, meilę, tikrą klestėjimą, o ne
sprendžia kažkokius savo asmeninius reikaliukus.
Noriu tarnauti tiems žmonėms, kurie nori gyventi
sveiką, ekologišką gyvenimą. Ekologija – tai ne tik
nešiukšlinti gatvėse ir gamtoje, kas yra savaime
suprantama. Žodį „ekologija“ aš suprantu
kitaip. Tai yra nešiukšlinti žmonių smegenyse,
o atvirkščiai – lavinti žmones ir valyti tą melą,
agresiją ir primestą militaristinę nuotaiką. Mūsų
mažai šaliai tai yra gyvybės ir mirties klausimas. Aš
manau, kad tai turi būti globalios politikos tikslas.
Tų šalių lyderiai, kurie veda savo šalį agresyviu
militaristiniu, neekologišku keliu, tenkina tik savo
išdidumą, nesveikas ambicijas, savanaudiškumą
ir pasipuikavimą, tačiau daro meškos paslaugą
savo tautai. O žmonės, kurie renka tokią valdžią,
pasmerkia save sunaikinimui. Būtent tai ir vyksta
šiandien mūsų šalyje.
Juk net iš savo patirties aktyvioje politikoje
prisimenu, kaip „geradariai“ neša, duoda socialiai
pažeidžiamiems žmonėms, bet tuo pačiu atiminėja
iš jų laisvę, nes tokie žmonės tampa valdžiažmogių
nuosavybe. Jie praranda laisvę ir pradeda
degraduoti. O tai reiškia, kad sprendimai turi būti
kiti.
Teisingos idėjos niekas nepamiršta
Visi puikiai prisimena, kad būtent Darbo partija
buvo pasiruošusi efektyvų veiksmų planą –
kaip mūsų šalyje sukurti patrauklią investicinę
aplinką. Sumažinti PVM tiems gamintojams, kurių
produkcija konkuruoja su importu vidaus rinkoje ir
yra eksportuojama. Šitas veiksmas iškart panaikintų
kontrabandą ir padidintų nacionalinių gamintojų
pajėgumus. Taip atsirastų daugiau darbo vietų
ir sumažėtų emigracija. Minimalaus atlyginimo
padidinimas išspręstų daugybę klausimų. Tai
garantuotų ne tik didesnę algą žmogui ir jo
suinteresuotumą dirbti savo gimtinėje, bet
ir labiau atskirtų minimalų atlyginimą nuo
socialinės išmokos, o tai skatintų dirbti, o ne
laukti išmaldos. Taip mažėtų šešėlinė ekonomika
ir šalies verslo aplinka darytųsi patrauklesnė.
O 2004, 2008 ir 2012 m. Darbo partijos rinkimų
kampanijų metu tiesiog pravažiavome visą Lietuvą
kelis kartus. Tuomet pats asmeniškai paruošiau
visą pristatomą programą, kaip atrodys Lietuvos
ekonomika, pritaikius šitą veiksmų paketą. Ir žmonės
mumis patikėjo. Visi prisimena, kiek man reikėjo
atlaikyti išpilto ant manęs purvo. Bet gyniau šią idėją
ir ginu ją ir dabar, nes tai yra vienintelė galimybė
kurti patrauklią investicinę aplinką Lietuvoje. Bet,
deja, neatsirado pakankamai aktyvumo iš koalicijos
partnerių, maža to, kai sudarinėjome koaliciją,
aš pristačiau Darbo partijos matymą, kaip turi
atrodyti Lietuvos ekonomika, ką mes turime daryti.
Socialdemokratai ir tvarkiečiai žadėjo pristatyti savo
viziją, tačiau niekas nieko nepristatė ir vėl ta gera
programa, kuria patikėjo žmonės, liko užmiršta.
Tačiau šito vis tiek reikės siekti.
Nenoriu būti
paklusnia mašina
Mes absoliučiai nekreipiame
dėmesio į tai, kas
vyksta aplink. O juk iš
mūsų daro paklusnias
mašinas. Amerikiečių
mokslininkas Skineris teisus sakydamas, kad žmogus
yra tiesiog mechanizmas, kuriame nėra jokio „aš“,
jokios sąmonės, jokios sielos. Mokslininkas tyrinėjo
žmones ir peles ir nerado jokio skirtumo tarp jų.
Tik pagalvokite – mokslininkai tyrinėja žiurkes,
bet daro išvadą apie žmones. Pateiksiu vieną
pavyzdį – septyniasdešimtaisiais praėjusio amžiaus
metais mokslininkai padarė eksperimentą su
pelėmis, jie sukūrė joms idealias sąlygas: klimatas,
komfortas, erdvė, maistas. Dėl to, kad žiurkės
greičiau vystosi negu žmogus, buvo labai patogu
stebėti jų populiacijos vystymąsi. Jau nuo antros
kartos jos visos susipyko ir išsiskyrė į skirtingas
grupes. O ketvirtojoje kartoje pasirodo lesbietės ir
homoseksualai. Šeštoje kartoje jie baigė vystytis,
visiškai degradavo ir išnyko. Jūs nepastebite, kad
lygiai tas pats vyksta dabar mūsų planetoje?
Tai liudija, jog kiekviena gyva būtybė šiame pasaulyje
turi daryti savo darbą. Kiekvienas turi nešti savo
kryžių šitame gyvenime, nekrauti savo uždavinių ant
kitų pečių, nelaukdami išmaldos ar degraduodami.
Žmones reikia mokyti, o ne tik maitinti. Štai apie ką
kalbama.
Aš nenoriu būti ta pelė ir to paties linkiu jums.
Kiekvienas esame laisvas savo pasirinkimu ir tam
turime visą teisę, todėl noriu jums palinkėti greičiau
atsibusti ir dėmesingai žiūrėti aplink. Ką mes
darome? Kur einame? Ko siekiame? Politikai turi
aiškiai atsakyti jums, dėl ko jie eina į valdžią. Ką jie

nori ten padaryti,
kokia nauda
šaliai ir žmonėms
bus jiems būnant
valdžioje. Ir jie
turi mąstyti
globaliai – ką
mes paliekame
ateities kartoms?
Ar mes tik
plaukiame pasroviui? Reikia rinkti tuos politikus,
kurie pasiryžę veikti lokaliai, bet mąstyti globaliai,
todėl linkiu rinktis tuos, kurie neša tikrąją naudą
savo tautai ir šaliai. O ne būti mašinomis, tuo labiau
– ne bandomosiomis pelėmis.
Linkiu dėmesingai žiūrėti – kas pateisina jūsų
lūkesčius, o kas ne. Atidžiai rinkitės, kam patikėti
atstovauti jūsų interesams valdžios struktūrose.
Linkiu būti laisviems savo pasirinkimu ir rinktis tuos,
kurie nesivadovauja tik savo interesais, o pasiryžę
nuoširdžiai ir atsakingai dirbti jums. Rinkitės tuos
politikus, kurie ateina pas jus su atvira širdimi,
neša jums savo meilę ir atskleidžia jums savo
esmę. Toks yra Jonas
Pinskus. Būtent su
tokia nuotaika mes
kūrėme Darbo partiją.
Būtent tokiems darbams
mus laimino
Tėvas Stanislovas. Su
tokia nuotaika ir su tokiais tikslais į rinkimus eina
mūsų bendražygis Jonas Pinskus. Tikiu ir linkiu, kad
jūs jį išgirstumėte. Sėkmės Jums!
Visuomet Jūsų nuolankus tarnas −
Viktoras Uspaskich
Optimistai žino, kad jų gyvenimo kokybė
priklauso nuo jų pačių, pesimistai – kaltina aplinką,
o nuobodžiosios kategorijos „Būna ir geriau“
atstovai plaukia pasroviui ir nori, kad keptą
balandį jiems pakištų po nosimi. Spalio 9-ąją
žmonės eis balsuoti ir savo pasirinkimu nulems
ketverių metų Lietuvos ateitį. Ar rinkimuose
dalyvausi ir Tu? O kaip pasirinksi politiką, kuriam
atiduosi savo balsą? Politologas Lauras Bielinis
sako, kad tik protingas ir racionalus pasirinkimas
gali duoti realios naudos Lietuvai.

Arši rinkimų kampanija
Viešojoje erdvėje jau matome aršią kovą tarp politinių
jėgų, nors iki rinkimų liko daugiau nei keturi mėnesiai.
Negailestinga kritika, rinkimų įstatymo pažeidimai,
įvairios manipuliacijos ir populistinis, neetiškas
drabstymasis „tikrosiomis“ Lietuvos gyvenimo
tiesomis. Žmonių sraute vis dažniau išgirsti nuomonę
– tokių rinkimų dar nėra buvę.
„Iš principo ši rinkimų kampanija niekuo nesiskiria,
nebent ji yra agresyvesnė nei prieš tai buvusios. Tai
reiškia, kad oponentai iš tikrųjų daug aršiau vienas
kitą kritikuoja, puola. Šiame vyksme dalyvauja ir
nepolitinės struktūros, pavyzdžiui, žiniasklaida. Viską
dar labiau paaštrina politikų įklimpimas į skandalus“, –
sako L. Bielinis.
Pasak jo, politinių jėgų agresija nebūtinai gali duoti
norimų rezultatų. Esminė viešųjų ryšių taisyklė –
jeigu apie tave kalba blogai, svarbiausia kad kalba
apie tave ir todėl prisimins tave, o ne tą, kuris kalba
apie tave. Tad galima daryti prielaidą, kad puolantys
ir aršiai kritikuojantys konkurentus politikai gali sau
pasidaryti meškos paslaugą.
Už ką balsuoti?
„Lietuvos pilietis turi suvokti, kad politiką reikia
pasirinkti ne dėl spontaniškai sukilusių simpatijų arba
estetinių kriterijų, pavyzdžiui, dėl gražių akių ar puikaus
balso. Taip nieko nepasieksi. Veltui balsuojama ir tada,
kai pasirenki politiką, kurio pažadai nėra realūs. Taip
Lietuvoje jau buvo ne kartą, ir tai duoda rezultatą tik
tiems, kurie užsiima populistiniu kalbėjimu“, – mano
L. Bielinis.
Pašnekovas įsitikinęs – jeigu žmogus balsuoja iš anksto
žinodamas savo asmeninę poziciją, tai jis nepadarys
klaidos ir nesigailės atidavęs savo balsą būtent tam
politikui. L. Bielinis aiškina vykstantį pasirinkimo
procesą – žmogus žino, ko nori, jis renkasi politiką,
kuris kalba ir tiki tomis pačiomis tiesomis, todėl ir
pasirinks teisingai. Lygiai taip pat kiekvienas Lietuvos
pilietis turėtų sau atsakyti į kelis klausimus: ko Tu nori
iš politiko? Kaip matai Lietuvos ateitį, ne tik jos
ekonomiką, bet ir kultūrą, žmonių santykius? Pasak
L. Bielinio, rinkėjas, kuris negalvoja, yra abejingas,
neturi savo pozicijos, ir jam išsirinkti politiką yra labai
sunku, nes jis nežinos, su kuo jį palyginti.
„Man atrodo, kad vis tik mūsų piliečiai pernelyg
atsainiai žiūri į politikus ir į rinkimus. Gal reikėtų
griežčiau pažiūrėti į tuos asmenis, kuriuos išrenkame,
į politinių partijų programas, kurios yra teikiamos.
Rinkėjas labai dažnai užkliūva už vieno argumento ir
to jam pakanka“, – sako L. Bielinis.
Politologas sutinka su mintimi, kad šiandien vis mažiau
Lietuvos piliečių dalyvauja rinkimuose. Tam gali būti
dvi priežastys: pirma – žmonės nusivilia politikais,
kurie nieko rimto nepadaro ir neištesi savo pažadų.
Kita vertus, yra tokių rinkėjų, kurie viskuo patenkinti,
ir jie neina balsuoti, tačiau L. Bielinis tuoj pat priduria
– greičiausiai čia ne Lietuvai būdingi dalykai, o labiau
tokioms išsivysčiusioms šalims kaip Norvegija arba
Švedija.
„Labiau tikėtina, kad lietuviai yra nusivylę mūsų
politikais arba nesugeba atpažinti savo politiko
arba politinės partijos. Tam tikra prasme galėtume
tai pavadinti apolitiškumu. Jeigu nebalsuoji, tai
ir nesiskųsk, nes ne Tu išrinkai valdžią ir ne Tavo
interesams ji atstovauja. Jeigu mes išties būsime
apolitiški ir rinkimuose dalyvausime nesąmoningai, tai
mes galime išrinkti visiškai ne tuos politikus, kurie gali
pataisyti situaciją arba pagerinti ją“, – be užuolankų
sako L. Bielinis.
Vienmandatininkų svarba
Šiais metais keitėsi viemandačių rinkimų apygardų
ribos, ar tai įneš naujų vėjų 2016-ųjų rinkimuose? L.
Bielinio nuomone, galbūt rinkėjams kils šiokių tokių
nepatogumų, tačiau Lietuvos žmonės turėtų lengvai
prisitaikyti prie pakeitimų. Viemandačių rinkimų
apygardų pokyčiai motyvuoti tuo, kad tam tikruose
rajonuose Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo, kitur
– padidėjo. „Nors Lietuvos gyventojų skaičius yra
sumažėjęs, manau, kad nebūtina mažinti Seimo narių
skaičiaus, svarbiausia – kokybė, kad išrinktas politikas
dirbtų atsakingai ir profesionaliai“, – sako L. Bielinis.
Pasak jo, vienmandatininkai Seimo rinkimuose
išsiskiria tuo, kad jie kandidatuoja ne pagal sąrašus
ir yra pririšti prie konkrečios apygardos. Rinkėjai
jau žino šio politiko veidą, patirtį, daug kas jį pažįsta,
jo darbas Seime reikalauja dažnesnio atsiskaitymo,
važiavimo pas rinkėjus, aiškinimo, kodėl pasielgė taip,
o ne kitaip.
„Vienmandatininkai neišvengiamai nori padaryti
naudingus darbus savoje apygardoje, nes puikiai žino,
kad atėjus antriems rinkimams, jų žmonės klaus, o ką
tu nuveikei? Taigi vienmandatininkai išties dirba gana
energingai, jie jaučia atsakomybę prieš tuos rinkėjus,
kurie jį išrinko“, – mano L. Bielinis.
Baigdamas pokalbį L. Bielinis linki Lietuvos piliečiams
protingai pasirinkti per rinkimus ir nesivadovauti
emocijomis politikų atžvilgiu. Renkant Seimą
reikalingas šaltas ir racionalus protas, o ne „patinka
arba nepatinka“ principas.
Informacija iš www.raseiniskis.lt

Praėjus bene ketveriems metams nuo tada, kai
Darbo partija gavo žmonių pasitikėjimą Seimo
rinkimuose, galime apibendrinti, ką per tuos
ketverius metus pavyko pasiekti.
Visą kadenciją Darbo partija nuosekliai dirbo,
kad pasiektų savo pagrindinį tikslą - žmonių
pajamų didėjimą. Tad ketveri metai nenuėjo
veltui, o bendras partiečių, Seimo narių ir ministrų
susitelkimas padėjo pasiekti puikių rezultatų. Mūsų
valdymo laikotarpiu minimalioji mėnesinė alga
(MMA) buvo didinta net penkis kartus, nuo 246 iki
350 eurų, o nuo liepos 1 d. MMA jau siekia 380 eurų.
Savo rinkimų pažadą pakelti MMA įvykdėme beveik
90 proc. Tai labai geras rezultatas.
Sprendimas didinti MMA pasiteisino 100 procentų,
mat padidinus mažiausiai gaunančiųjų pajamas,
automatiškai kilo ir vidutinis atlyginimas. Darbo
partijos užsispyrimas ir suvokimas, jog žmonės
už centus išgyventi negali, suteikė tik dar
daugiau drąsos kovoti už savo tautiečius. Taigi,
prieš ketverius metus ateinant į valdžią vidutinis
atlyginimas šalyje tebuvo 614 eurų, o šiemet jis
jau siekia 756 eurus ir toliau auga. Darbo partijos
veiksmai sudarė sąlygas kilti visų, ne tik mažiausiai
uždirbančiųjų, atlyginimams.
Darbo partija ne tik pakėlė MMA bei vidutinį
atlyginimą, tačiau pasirūpino ir dirbančiais sunkius
ir atsakingus visuomenei darbus. Daug dėmesio
skyrėme socialinių darbuotojų algų kėlimui. Šie
žmonės - ypač svarbi visuomenės grandis, kuri
stiprina mūsų bendruomenę, todėl nuo 2015 m.
atlyginimai kiekvienam socialiniam darbuotojui
padidėjo maždaug 50 eurų.
Po šešerių metų pertraukos mes buvome pirmieji,
kurie savo dėmesį skyrė senjorams, ir tik mums
būnant valdžioje pensijos ėmė kilti. Mūsų tikslas,
kad jie jaustųsi oriai ir jiems nereikėtų galvoti -
šiandien nusipirkti vaistų ar maisto? Mums atėjus
į valdžią vidutinės pensijos dydis siekė 216 eurų,
šiandien senjorai gauna vidutiniškai 172 litais arba
50 eurų daugiau (266 eurus).
Tik nuo šių metų, pirmą kartą po šešerių metų
pertraukos, pagaliau vėl buvo padidinti visų
pedagogų - nuo darželio auklėtojų iki gimnazijų
mokytojų - atlyginimai. Mažiausiai uždirbantiems
- ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo
pedagogams - darbo užmokestį pakėlėme
vidutiniškai 7 proc. (2015 m. jų algos didėjo 10
proc.). Pradedantiems bendrojo ugdymo mokyklų
mokytojams atlyginimus padidinome vidutiniškai 5
proc., visiems kitiems - 3 proc.
Tik Darbo partijos iniciatyva pasiekta, jog keliolika
metų nedidinti kultūros darbuotojų atlyginimai
pagaliau pradėjo augti ir nuo 2014 m. liepos 1 d.
kasmet buvo didinami po maždaug 250 litų (apie
72 eurus), o šiemet vidutinis kultūros darbuotojo
atlyginimas pasieks 500 eurų.
Darbo partijos kuruojamas Seimo Sveikatos
reikalų komitetas nenuilstamai spaudė Sveikatos
apsaugos ministeriją, kad būtų padidinti gydytojų ir
slaugytojų atlyginimai. Ir mums pavyko! Nuo liepos
1 d. gydytojų atlyginimai vidutiniškai didėja 100
eurų, slaugytojų - apie 50 eurų.
Paskutinės naujienos - Darbo partijos
iniciatyva politinėje taryboje nutarta didinti
neapmokestinamą pajamų dydį (NPD) daugiau nei
per pusę: nuo 200 iki 210 eurų. Mažesnis darbo
apmokestinimas reiškia, kad nuo sausio 1 d. visų
gaunančių minimalų atlyginimą pajamos per mėnesį
„į rankas“ padidės mažiausiai 17 eurų, kitiems - 10 -
15 eurų, auginantiems vaikus – dar daugiau.
Taigi, per ketverius metus Darbo partija nuosekliai
dirbo ir įgyvendino beveik visus savo užsibrėžtus
tikslus.
Šią kadenciją nuveikti darbai mus įkvėpė ir toliau
siekti, kad Lietuvos žmonių atlyginimai didėtų, todėl
ateinančioje Seimo kadencijoje užsibrėžėme tikslą
MMA pakelti dar labiau – iki 656 eurų, o vidutinę
pensiją – iki 422 eurų. Neabejojame, kad galime
tai padaryti, nes mes galime tai, ko negali kiti.

DARBO PARTIJA GALI IR ŽINO, KAIP VISIEMS ŽENKLIAI PADIDINTI PAJAMAS
IR SUSTABDYTI SOCIALINĘ EMIGRACIJĄ:
Būtiniausiems maisto produktams ir vaistams
taikysime 5% lengvatinį PVM tarifą, palaikysime
teisingesnius ir mažesnius nei kaimyninėse šalyse
mokesčius.
Kiekvienam šalies piliečiui, sulaukusiam 18 metų,
gyvenimo pradžiai skirsime 2000 eurų paramą.
Padėsime jaunoms ir remtinoms šeimoms
apsirūpinti būstu - savivaldybių socialinių būstų
statybai per 4 metus skirsime 1 milijardą eurų iš ES
ir šalies fondų.
Užtikrinsime proporcingą ekonomikai gyventojų
pajamų augimą, įstatymu kasmet sausio 1 ir liepos
1 dienomis garantuodami padidinti MMA ir pagal
jį kiekvieną kartą perskaičiuoti visų švietimo,
sveikatos, socialinės apsaugos, kultūros ir kitų iš
biudžeto apmokamų darbuotojų atlyginimus.
Atpiginsime šildymo kainas, uždrausdami savivaldybių
šilumos tinklų nuomą privatiems asmenims ir
skatindami šilumos energiją gaminti iš biokuro.
Sumažinsime Seimo narių skaičių nuo 141 iki 111,
ministerijų tarnautojų skaičių, o ūkio subjektus
kontroliuojančių institucijų skaičių – nuo 58 iki
29. Europos valstybių pavyzdžiu pertvarkysime
išblaškytą šalies valdymą.
Atsisakysime draudiminei medicinai nederančio
sveikatos įstaigų finansavimo pagal kvotas (sutartinių
sumų limitus), neleisime uždaryti sėkmingai
dirbančių rajoninių ligoninių ir jų skyrių, suteikdami
pacientams realią teisę rinktis gydymo įstaigą.
Remsime jaunimo įdarbinimą, juos pirmuosius
dvejus metus atleisdami nuo pajamų mokesčio ir
valstybės lėšomis apmokėdami privalomąjį socialinį
draudimą.
Įgyvendinsime gerai apmokamų darbo vietų
kūrimo programą, neapmokestindami įmonių
investuojamo pelno ir skirdami ES struktūrinę
paramą.
Įvesime mokytojams papildomas socialines
garantijas, skirdami valstybines pensijas už
ištarnautus metus. Sieksime, kad švietimo
finansavimas sudarytų 6% BVP.
Visiškai įvykdysime Konstitucijos 41 straipsnį
dėl nemokamo aukštojo mokslo visiems gerai
besimokantiems universitetuose ir kitose
aukštosiose mokyklose.
Panaikinsime Lietuvos žemės ūkio finansinį diskriminavimą
ir reikalausime padidinti neteisingai
mažas tiesiogines ES išmokas iki Europos
Sąjungos vidurkio.
ES šalių pavyzdžiu nukreipsime fabrikų steigimą
rajonuose ir miesteliuose, čia steigiamas naujas
gamybines įmones 10 metų atleisime nuo
pelno mokesčio ir taikysime kitus mažesnius
mokesčius, skirsime valstybės paramą gamybinei
infrastruktūrai įrengti.
Sugrąžinsime į Lietuvą ir šalies naudai
investuosime iki euro įvedimo sukauptas 6 milijardų
eurų tarptautines atsargas.
Sieksime teisingumo, įvesdami teismuose tarėjų
institutą.
Padarysime Lietuvą saugiu ir patikimu gyvenimui
ir investicijoms kraštu, įgyvendindami privalomąją
krašto gynybą bei įjungdami šalies elektros ir dujų
sistemas į kontinentinės Europos tinklus.

Akivaizdu, kad šios dienos aktualiausia tema
- artėjantys Seimo rinkimai. Daugeliui gal ir
atsibodę, tačiau – renkame valdžią, kuri mums
tarnaus artėjančius ketverius metus. Tad prie kavos
puodelio kalbiname Darbo partijos kandidatą į LR
Seimą Joną Pinskų.
− Jonai, sportas ir politika - kai šie skirtingi dalykai
susipynė Jūsų gyvenime?
− Man pasisekė. Tapęs politiku, aš gyvenu antrą
gyvenimą. Galiu remtis tomis savybėmis, kurias
išsiugdžiau studijų, sportininko karjeros metais.
Tuomet, papuolęs į TSRS olimpinę rinktinę, pajutau,
kad atstovauju Lietuvai, kad žmonės Lietuvoje
mane ėmė pažinti ir iš manęs tikėtis rezultato.
Sportas man tapo toli gražu ne jaunatvišku azarto
poreikio patenkinimu, bet išugdė atsakomybę ir
įsipareigojimų Lietuvai siekimą. Tą atsakomybės ir
pareigos jausmą, tik dar tūkstančius kartų stipresnį,
jaučiau Sausio 13-osios naktį stovėdamas prie
Televizijos bokšto. Tas pats jausmas mane veda į
priekį ir tapus politiku.
Režimas, atsakomybė, disciplina, komanda,
rezultatas. Taisyklės tos pačios. Svarbu norėti ir
turėti aiškų tikslą. Tas pats galioja ir politikoje.
1980 m. laimėtas bronzos medalis
Maskvos olimpinėse žaidynėse.
(J. Pinskus - ketvirtas iš kairės)
Jonas pagerbtas
grįžęs į Lietuvą.
Su kolegomis - olimpiniais čempionais
ir prizininkais: Robertu Žulpa, Lina
Kačiušyte, Angele Rupšiene, Remigijumi
Valiuliu ir Vida Venciene.
Už nuopelnus olimpizmui -
Olimpinio komiteto prezidentės
D. Gudzinevičiūtės ordinas
Jonui Pinskui, 2014 m.

„Esu sausio 13-osios įvykių liudininkas.
Didžiuokimės tais, kurie padovanojo mums laisvę.“
Sveikinimai vyriausiam
Lietuvos krašto apsaugos
savanoriui.
Matyt, į mano žemaitišką kraują
yra įaugęs noras eiti, veikti,
daryti. Tai, ką turiu šiandien,
viską pasiekiau savo rankomis.
Gyvenime mačiau visko: šilto ir
šalto. Politikoje, kaip ir sporte,
reikia užsispyrimo, disciplinos ir
ištvermės.

- Ar nėra sunku, kai du politikai šeimoje?
- Kai šeimoje abu yra politikai, laikas,
skiriamas darbui, neribojamas. Tarp
mūsų su žmona – abipusis supratimas ir
tikėjimas tuo, ką darome.
Vaikai jau užaugo. Kristijonas ir Justina
jau sukūrė šeimas. Dukroje Danieloje
matau savo žmonos būdo bruožus, jos
energiją, norą būti tarp žmonių, padėti.
Ji jau dabar linkusi į politiką, yra be galo
aktyvi, daug laiko praleidžia Jaunimo
organizacijos DARBAS veikloje.
Sūnus Dovydas nuoseklus, ramus ir tvirtas.
Mokslas ir sportas jam suderinama taip,
kaip kažkada pavykdavo ir man.
Su vaikais Daniela ir Dovydu.
Didžiausias džiaugsmas - anūkai,
Gabija ir mažasis Jonukas.
Politiko dosjė
• Gimė 1959 m. rugsėjo 22 d.
Kuršėnuose, Šiaulių rajone.
• Baigė Vilniaus universiteto
Ekonomikos fakultetą ir įgijo
ekonomisto specialybę.
• Nuo 1977 m. aktyviai sportavo –
užsiėmė akademiniu irklavimu.
• 1979 m. – TSRS akademinio irklavimo
rinktinės narys, nusipelnęs sporto
meistras.
• 1980 m. laimėjo bronzos medalį
Maskvos olimpinėse žaidynėse.
• 1981 m. ir 1985 m. tapo pasaulio
čempionu.
• Pasaulio čempionatų prizininkas:•
1983 m. užėmė 3-iąją, • 1986 m. –
2-ąją vietas.
• Septynis kartus tapo TSRS
čempionu, tris kartus – Lietuvos
čempionu.
• Daugkartinis tarptautinių regatų
nugalėtojas.
• Nuo 1988 m. iki 2004 m. užsiėmė
verslu.
• 2003 m. žengė į politiką, tapo Darbo
partijos nariu, vicepirmininku.
• 2004 – 2011 m. – išrinktas Lietuvos
Respublikos Seimo nariu.
• 2011 – 2015 m. išrinktas į Vilniaus
miesto tarybą ir patikėtos vicemero
pareigos.
• 2001 m. apdovanotas medaliu „Už
nuopelnus Lietuvos sportui“.
• 2001 m. išrinktas Šiaulių krašto
šimtmečio sportininku.
• 2009 m. Kūno kultūros ir sporto
departamentas prie LR Vyriausybės
už nuopelnus Lietuvos sportui
apdovanojo Sporto garbės
komandoro ženklu.
• 2009 m. Lietuvos tautinis olimpinis
komitetas apdovanojo Olimpine
žvaigžde.
• 2009–2015 m. Darbo partijos
Vilniaus miesto skyriaus pirmininkas.
• 2014 m. apdovanotas ordinu už
nuopelnus olimpizmui.
• 2015 m. Darbo partijos aplinkos ir
energetikos komiteto pirmininkas.
• Žmona Živilė Pinskuvienė - Širvintų
rajono savivaldybės Tarybos narė -
merė.
• Turi keturis vaikus: Justiną,
Kristijoną, Danielą ir Dovydą.

Jonas Pinskus – vienas iš konkrečiausių, ryžtingiausių Darbo
partijos narių. Džiaugiuosi, kad šis žmogus nuo pat partijos
įkūrimo yra komandoje, kad, nepaisydamas sunkumų, išlieka
stiprus ir atkaklus.
Šiandien, artėjant Seimo rinkimams, noriu atkreipti Jūsų
dėmesį į tai, kas mūsų komandos jau pasiekta, kurie pažadai
ištesėti. Matydami Darbo partijos nuveiktus darbus,
galite būti tikri, kad tokie politikai kaip Jonas Pinskus ir
toliau sieks, kad valstybė užtikrintų pagarbą ir dėmesį
kiekvienam, kad visi žmonės turėtų socialines teises ir
jaustųsi iš tiesų ginami. Palaikykite, ateikite, balsuokite.
DARBO PARTIJOS
Nr. 8
Darbo partija jau įrodė, kad savo pažadus tesi. Esame
iškėlę naujų tikslų, kurių, su Jūsų parama ir pasitikėjimu,
sieksime Lietuvos Respublikos Seime ateinančius
ketverius metus. Pagrindinė mūsų idėja išlieka ta pati
– žmonių pajamos turi didėti, ir tai turi būti pagrindinis
valstybės prioritetas.
Dirbant aplinkos ministru su tuometiniu Vilniaus
vicemeru Jonu Pinskumi teko spręsti daugelį miestui
svarbių klausimų. Tai kompetentingas, dalykiškas,
į kiekvieną problemą įsigilinantis politikas. Vilniaus
Lazdynų apygardos rinkėjams galiu atsakingai pasakyti
- tikiu Jonu Pinskumi ir darnia Darbo partijos komanda
– mes galime tai, ko negali kiti! Kviečiu palaikyti ir spalio
9 d. balsuoti už mūsų sąrašą ir Joną Pinskų.
Norite, kad Jums atstovautų atsakingas ir veiklus
Seimo narys? Kad patikėtos problemos neatsimuštų
kaip žirniai į sieną? Balsuotumėte už žmogų, kuris
visada išklausys ir padės, žmogų, kuriam svarbi Lietuva
ir kiekvienas iš Jūsų?
Joną Pinskų pažįstu nuo senų laikų, kai kartu
studijavome Vilniaus universitete. Šis žmogus – tai tvirto
charakterio žemaitis, sportininkas, pasaulio irklavimo
čempionas, pareiginga šeimos galva, politikas, kuris
atsakingai žiūri į savo pareigas, ryžtingai siekia iškeltų
tikslų. Balsuodami už Joną Pinskų, būsite tikri, kad Jūsų
Seimo narys dirba Lietuvai ir žmogaus gerovei.

Mielieji!
Didžiulė atsakomybė - rūpintis savo šalies
klestėjimu, jos žmonių gerove, saugumu.
Seimo nariai priima sprendimus, kurių įtaka
ir poveikis Lietuvos žmonėms jaučiami
kasdien.
Esu tikras, kad mūsų komandos veiklumas,
ryžtas ir patirtis, rūpinantis kiekvieno iš Jūsų
gyvenimo kokybe, sėkmingai įveiks visus
iššūkius.
Tikiuosi Jūsų supratimo ir palaikymo spalio
9-ąją vyksiančiuose Seimo rinkimuose.
Visi kartu - mes didelė jėga!
Jūsų kandidatas į LR Seimą
Jonas Pinskus