20.12.2017 Views

Istorijos iš Gervuogių pievos

Gimimo kelionė

Gimimo kelionė

SHOW MORE
SHOW LESS

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.

ISTORIJOS IŠ GERVUOGIŲ PIEVOS


ISTORIJOS IŠ GERVUOGIŲ PIEVOS<br />

Gimimo kelionė<br />

gervuogės tokios<br />

kaip naktys tamsios nori<br />

nokti tik naktį<br />

JURGA ŠVEDIENĖ<br />

MINARA MATULIONYTĖ-NEKRASOVIENĖ<br />

ERNESTA SKEBERĖ<br />

BEATA BURNEIKĖ<br />

IRMA NAUJOKIENĖ<br />

GERVUOGĖS RATO MAMOS<br />

Idėja, tekstai<br />

Stilius, kalba<br />

Idėja, komunikacija<br />

Leidėja, fotografė<br />

Fotografė<br />

Autorės, fotografės<br />

KONTAKTAI<br />

www.gimtisgervuoge.lt<br />

jurga@svedas.net<br />

© 2017<br />

Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus rašt<strong>iš</strong>ką sutikimą.


TURINYS:<br />

GERVUOGĖ 4<br />

GIMDYMO ISTORIJOS 5<br />

RITUALAI: PRAUSYNOS, VYTULAVIMAS 86<br />

DŽIAUGSMAI IR AUGINIMAS DALINANTIS 93


GERVUOGĖ – tai mes, Ratas šeimų. Susibūrėme, drauge<br />

laukėmės naujos gyvybės, sėmėmės žinių ir įkvėpimo,<br />

juokėmės, linkėjome linksmai ir lengvai gimdyti.<br />

Ir štai 2017-aisiais vienas po kito <strong>iš</strong>riedėjo gervuogiukai. O mūsų<br />

Gervuogės ratas sukasi toliau; kartu būdami gyvenimu<br />

dalijamės, kartu būdami gyvenimą kuriame.<br />

Mes surinkome savo istorijas kaip prinokusias ir pabirusias<br />

gervuoges, sudėjome jas į knygą kartu su naujais pašėlusiais<br />

atradimais. Mums tai brangu. Gal kurią dieną čia įamžintos<br />

patirtys pasieks žmones, kurie ieško padrąsinimo bei įkvėpimo<br />

sąmoningai ir su polėkiu nerti į gimties kelionę.<br />

4


GIMDYMO ISTORIJOS<br />

<br />

Kahlilis Gibranas<br />

5


Sveiki,<br />

Dalinuosi keletu akimirkų, pamąstymų apie kelionę, kuria keliavom į<br />

pasimatymą su savuoju mažyliu.<br />

Vaikelis niekur neskubėjo. Viskas vyko palengva. Vieną rytą, gražų ir<br />

saulėtą, atsikėliau ir supratau, kad, būdama namuose ir laukdama, kažkiek jau<br />

dirbtinai kaupdama jėgas, jaučiuosi kaip tas pingvinas, kuris tupėjo ant<br />

akmens, o galvojo, jog peri kiaušinį (animacinis filmas „Lolo ir Pepe“). Kaip tas<br />

pingvinas, kuris taip ir nesulaukė savojo mažylio. Keletą dienų popietėmis<br />

vaikščiodavau <strong>iš</strong>didi kaip pempė. Atrodė, kad gal jau. Ryte atsikeliu – ir nieko.<br />

Visgi džiaugiuosi, kad susitardavau su savimi nesijaudinti naktį, o gerai<br />

<strong>iš</strong>simiegoti.<br />

Tad tą gražų rytą atsikėlusi susigalvojau reikalų ir <strong>iš</strong>vykau į miestą. Taip<br />

prasidėjo keista diena. Planas – vienas, o įvykiai klostėsi vis kitaip. Pasidaviau<br />

tėkmei. Pamaniau sau: „O kada turėsiu progą tiesiog būti su tuo, kas vyksta –<br />

be pasipriešinimo, be keisto užsispyrimo ir nuolatinės kontrolės, tiesiog<br />

priimant tai, kas vyksta, girdint save ir savo vidinį balsą.“ Šis patyrimas ir<br />

eksperimentas labai pasitarnavo kitas kelias paras. Prisivaikščiojusi (net<br />

nežinau, kiek tą dieną nuėjau kilometrų) grįžau namo ir pamaniau: „Štai ir vėl<br />

ramiai sau naktį galėsiu miegoti. Ir visa kita ateis tada, kada ateis.“ Ir štai<br />

staigmena – pradėjo tekėti vandenys. Ir sąrėmiai darėsi aštresni, užmigt jau<br />

nelabai pavyko. Ryte susipakavom ir į ligoninę. Tačiau atsivėrimas buvo vos<br />

keli centimetrai. Manyje suskambo frazė: „Tik nenuvažiuokite per anksti.“<br />

Keletą akimirkų jaučiausi <strong>iš</strong>sigandusi kaip mergaitė, bet pavyko susiimti,<br />

prisiminti, kiek man metų, ko aš noriu, kokie mano siekiai šios kelionės. Tad<br />

pasirašiau atsisakymo pasilikti ligoninėj raštą ir <strong>iš</strong>keliavau. Kadangi puikiai<br />

6


atsiminiau, kad tokios pat būsenos ir pirmą kartą važiavau gimdyti: nemiegota<br />

naktis, gerokai pavargusi ir senkančiomis jėgomis (nors atsivėrimas tąkart<br />

nuvykus buvo 6 cm), o juk gimdymui reikalingos jėgos. Čia vėl kažkur girdėta<br />

frazė suskambo: „Reikalinga daug jėgų, kad pagimdytum, svarbu būti pailsėjus<br />

ir pavalgius.“ Buvo a<strong>iš</strong>ku – man norisi rezultato kito, tad ir elgtis kitaip<br />

reikalinga.<br />

Nepasakyčiau, kad, <strong>iš</strong>važiavus <strong>iš</strong> ligoninės, ramybė aplankė. Priešingai,<br />

lengvas sutrikimas: „Tai kaip dabar bus?“ Tuomet skambinausi dulai I. prašyti<br />

patarimų. Jos <strong>iš</strong>tartos frazės, palaikymas, nuraminimas, laikas nuo laiko<br />

pokalbiai telefonu tas kelias paras buvo mano palaikymo variklis. Pagrindinės<br />

frazės, kurios liko skambėti: „Svarbu pavalgyti ir pailsėti“; „Pamiegoki, jėgų<br />

dar reikės“ (tarytum, Eat Pray Love). Taip porą parų vyko susitarimas su savimi,<br />

tekant vandenims, skambant sąrėmiams – gyventi gyvenimą toliau: pavalgyti,<br />

pamiegoti (tai pavykdavo neįprastai– užsnūstu, sąrėmis pažadina, kvėpuoju ir<br />

vėl prisnūstu), pasivaikščioti, įkvėpti gryno oro. Tam, kad aktyvesnius sąrėmius<br />

užkurtumėm, tarpuose tarp jų į pagalbą telkėmės įvairiausių pratimų, kaip<br />

antai: pūsti balionus arba kvėpuoti tam tikro tipo pratimus į indą su vandeniu.<br />

Na ir tiesiog visada prisiminti pakvėpuoti<br />

ir pavalgyti.<br />

Visą tą laiką prisimenu kaip gražų.<br />

Tokį, kai vyksta gyvenimas, kurio<br />

nepaskubinsi, ir niekas negali pasakyti,<br />

kada, na kada, jau tas pasimatymo laikas<br />

ateis.<br />

Frazės, lydėjusios ir palaikiusios visą<br />

tą laiką:<br />

/ svarbiausia nenuvykti per anksti;<br />

7


kantrybės tiesiog gyventi: valgyti, ilsėtis – jėgų dar reikės;<br />

/ pabūti dviese, kartu su vyru pasimėgauti šiuo laiku;<br />

/ kino filme matyta moteris, kuri gimdė namuose, o būtent, tos scenos, kai ji<br />

per sąrėmius vaikšto kalnų upėmis, šoka su vyru ir ūkia vonioje gimdant, filmo<br />

vaizdai, šios moters veidas ir laikysena – tai man labai padėjo, tiesiog kvėpuoti,<br />

<strong>iš</strong>būti sąrėmius;<br />

/ taip pat kvėpuoti ir atsipalaiduoti sąrėmių metu padėdavo prisiminimas<br />

potyrių, patirtų baseine: savęs kaip jūržolės įsivaizdavimas arba tai, kaip,<br />

<strong>iš</strong>kvėpusi orą ir atsipalaidavusi, krentu ant dugno ir esu po vandeniu;<br />

/ keiski poziciją, t.y. kai tik jautiesi įstrigusi toje pačioje vietoje – keiski<br />

poziciją;<br />

/ jogos užsiėmimų metu <strong>iš</strong>mokta kvėpavimo pratimų paletė.<br />

Mes dar kartelį buvom nuvykę į ligoninę, mat truputėlį trūko kantrybė. Jau<br />

norėjosi vienos erdvės, lįsti į olą ir nebesiblaškyti. Turėjau norą gulti į<br />

stacionarą, ten <strong>iš</strong>būti sąrėmius ir tada, atėjus laikui, keliauti į gimdyklą. Deja,<br />

esant mano situacijai (porą parų nešioju bevandenį kūdikį), niekas į stacionarą<br />

nebeguldo. Tad vėl susipakavom ir namo – daryti pratimų, pagulinėti, <strong>iš</strong>būti<br />

sąrėmius. Vėlyvą vakarą užsikūrė tie minutės trukmės sąrėmiai, tad nuvykom į<br />

ligoninę, jau buvo 7-8 cm atsivėrimas – pasilikom. Atvykom su etikete –<br />

natūralistai.<br />

Gydytoja maloniai pasitiko: „Oi, geltona, žalia – kokia ryški! Jūs nušvietėt<br />

visą mūsų priimamąjį!“ Su ja <strong>iš</strong> anksto nesitarėm, tik žinojom, kad būtent šios<br />

gydytojos geriau <strong>iš</strong>vengti, bet <strong>iš</strong>ėjo taip, kaip <strong>iš</strong>ėjo. Iš anksto buvom susitarę tik<br />

su akušere.<br />

Gimdykloje buvo gydytoja, akušerė, aš ir vyras (dula su palaikymo<br />

komanda liko savo erdvėse). Kaip viskas vyko? „Penkios valandos sporto“, –<br />

kitaip nepavadinsiu. Romantikos buvo mažokai. Ir štai, praėjęs visus gimdymo<br />

takus, atkeliavo mažylis!<br />

8


Kas tada buvo svarbu, tai:<br />

/ juntamas palaikymas <strong>iš</strong> dulos ir jos komandos (žinutė telefonu – „Ernesta,<br />

Tavimi tiki daug žmonių!“);<br />

/ leidimas susprogdinti ribą tarp kultūros ir natūros – netgi buvo atlėkę<br />

keletas personalo žmonių <strong>iš</strong> kito skyriaus pažiūrėti, kas čia taip rėkė;<br />

/ leidau ir ūkti, ir rėkti, ir dainuoti;<br />

/ leidau sau ir minutės pertraukėlės paprašyti.<br />

Baisiausia, kas buvo, tai – leidau sau pasiduoti ir sakyti: „Viskas –<br />

operuokit!“ Ištarus šią frazę, tarytum laikas sustojo, tada man leido minutės<br />

pertraukėlę pasiimti, nes iki tol niekaip ne<strong>iš</strong>siderėjau.<br />

Taip, rašau ir gėda man pačiai, kad buvau palūžusi. Tada <strong>iš</strong>kyla man aidu<br />

frazė apie moterų šauksmą pačioje gimdymo pabaigoje: „Jau viskas, nebegaliu,<br />

darykit ką nors su manim!“ Aš pati prieš gimdymą apie visa tai pasakojau savo<br />

vyrui ir a<strong>iš</strong>kinau, kad, jei man taip nutiks, tai nere<strong>iš</strong>kia, jog operaciją reikia<br />

9


daryti. Vyras ir ligoninės komanda sugebėjo padaryti taip, kad mano pačios<br />

operacijos prašymas taip ir pasibaigė keliais šūksniais. Taigi, tas mano<br />

momentinis pasidavimas buvo esminis lūžis, nes man kažkaip pavyko<br />

susiorientuoti į stanginimąsi, jau ir gimdos atsivėrimas buvo 10 cm. Ir štai man<br />

pagaliau atėjo suvokimas ir pojūtis, kaip kelintą parą trukusį sąrėmių skausmą,<br />

kuris kaldavo į tą pačią vietą, nukreipti į stanginimąsi ir jo, tarytum, nebeliko.<br />

Visa tai suveikė kaip energijos tvermės dėsnis. Dar vienas dalykas, kuris truko<br />

vos sekundę, bet jį praeiti turėjau: „Kaip man stanginantis <strong>iš</strong>vengti tuštinimosi,<br />

nes juk tai taip nepadoru.“ Bet, vis dėlto, tarp kultūros ir natūros galutinai<br />

trūko riba ir kūdikėlio galvytė <strong>iš</strong>vydo šį pasaulį. Nuo šio momento visa liko<br />

tarytum sapnas, palikęs savyje tą sąrėmių aštrumą tarytum rūke, viskas nurimo<br />

ir liko tik tas neapsakomas susitikimo jausmas.<br />

Pasidalinau savo istorija. Tikiu, kad kažkas pagelbės ir Jūsų kelionėje.<br />

Frazės, palaikymas, filmas, taip pat kursų, jogos, baseino ir <strong>iš</strong> pasisėdėjimų<br />

prie arbatos puodelio su būsimomis mamomis girdėtos istorijos– visa tai lydėjo<br />

ir palaikė kelionės metu.<br />

Tačiau svarbiausia buvo <strong>iš</strong>girsti save ir pasikliauti tuo, ką sako tas vidinis ir<br />

pilnas <strong>iš</strong>minties balsas <strong>iš</strong> olos. Jis yra ir jis veda teisingiausia kryptimi, žiūrint <strong>iš</strong><br />

aukščiausiojo taško. Man tai buvo naujas patyrimas, o pasitikėti tuo balsu –<br />

tiesiog vis<strong>iš</strong>kas eksperimentas. Tai buvo tikėjimas ir pasitikėjimas visu savo<br />

gyliu.<br />

Mėnesį iki gimdymo man vis keistokus filmus tekdavo žiūrėti ir vis<br />

galvodavau apie ką jie, nes jų visų pagrindinis leitmotyvas kažkuo panašus<br />

buvo. Dabar, po gimdymo, galiu atsakyti – svarbu yra tikėjimas, bet ne religija.<br />

Apie ką aš čia? Apie tai, kad visas mano pasiruošimas buvo kuo natūraliau<br />

susilaukti vaikelio, o ligoninėje kiek skept<strong>iš</strong>kai ir su baime vertina natūralumą<br />

(pasikandžiojo frazėmis: ilgas bevandenis, po to dar keletas frazių atsirado).<br />

Štai taip susiduria tarsi dvi religijos, tačiau tikėjimas bendras – kad vaikelis<br />

10


<strong>iš</strong>vystų pasaulį. Ir šįkart<br />

man pasisekė – jis<br />

<strong>iš</strong>vydo pasaulį ne per<br />

langelį, nes ir ligoninės<br />

personalas<br />

kažkaip<br />

sirgo už tai, kad mažylis<br />

jį <strong>iš</strong>vystų natūraliai<br />

praėjęs gimties takus.<br />

Gavau etiketę – kantrioji<br />

natūralistė.<br />

Dėkui, mielos Rato, baseino ir jogos kompanionės, už palaikymą, lydėjusį<br />

visos kelionės metu. Ir ačiū savo vyrui, kuris tą mano pasidavimo-silpnumo<br />

akimirką vis dėlto sugebėjo <strong>iš</strong>laviruoti ir nuvesti saugiai ir diplomat<strong>iš</strong>kai iki<br />

tokio pasimatymo su mažyliu, apie kurį svajojau ir taip ilgai ruošiausi. Ačiū<br />

jam. Kartu esu dėkinga ir ligoninės komandai, kuri leido man suklupti, bet<br />

nepasiduoti ir pasitikti mažylį, praėjusį visus gimties takus.<br />

Būkite, svajokite, mylėkite, girdėkite save ir Jus palaikančius.<br />

Su meile ir šiltais linkėjimais,<br />

Ernesta<br />

P.S. Mėgaukitės tuo nuostabiu du viename laikotarpiu. Leiskite sau pasiimti<br />

jo malonumų tiek, kiek tik leidžia galimybės.<br />

11


Štai ir subrendau parašyti ir pasidalinti mūsų gimimo keliu...<br />

Manau, pradžia šios istorijos būtų tokia, kad prieš porą savaičių iki<br />

gimdymo mane aplankė noras nueiti į kokį nors spektaklį arba koncertą, arba<br />

net į kokį muziejų.... Bet, peržiūrėjus pasiūlymus internete, suabejojau: „O jeigu<br />

iki tol pagimdysiu, tai nespėsiu panaudoti nupirkto bilieto...“ Tad<br />

nusprendžiau nerizikuoti.<br />

Tačiau vieną dieną sulaukiu sesers pasiūlymo nueiti į spektaklį. Mat ji<br />

ruošėsi eiti su kolegėmis ir, vienai <strong>iš</strong> jų atsisakius, liko vienas bilietas.<br />

Spektaklio pavadinimo aš net nežinojau, bet priėmiau kvietimą su mielu noru.<br />

Prasidėjus spektakliui, maloniai nustebau, kad visas veiksmas scenoje<br />

vyksta aplink nėščiąją, kuriai draugės suorganizavo nėščiosios babyshower<br />

vakarėlį...<br />

Spektaklio metu pajutau pilvo maudimą... Bet labai nesureikšminau (gal čia<br />

taip nuo juoko dozės) ir mėgavausi spektakliu toliau. Tik spektaklio pabaigoje,<br />

apie 22 val., suvokiau, kad skausmai ir pilvo maudimas nesustojo, o tik<br />

stiprėja... Tad, sugrįžus namo, pasiskambinau savo gimties seseriai – dulai I.,<br />

kuri man pasiūlė pirmiausia nueiti į dušą ir dar prigulti pamiegoti. Taip ir<br />

padariau, manydama, kad tikrai dar per anksti galvoti apie gimdymą, nes reikia<br />

iki ryto sulaukti stipresnių sąrėmių ir kuo didesnio atsivėrimo. Dar<br />

pasiskambinau savo akušerei ir sužinojau, kad ji budi ligoninėje iki 8 val. ryto.<br />

Taigi, pailsėti, pagulėti ir pamiegoti tarp sąrėmių man pavyko tik iki 24 val.,<br />

nes jau buvo gan stiprus noras keltis ir rengtis, nors vis dar abejonės kirbėjo: „O<br />

gal dar per anksti?“ Bandžiau skaičiuoti intervalus tarp sąrėmių, bet nelabai<br />

sekėsi (vyro žadinti nenorėjau), o man pačiai esant skausmui susikoncentruoti<br />

12


nelabai pavykdavo. Aš vėl paskambinau dulai ir nusprendėm, kad jau laikas po<br />

truputį ruoštis važiuoti į ligoninę.<br />

Kelionės laikas iki<br />

ligoninės buvo apie 20<br />

min., bet aš jau<br />

keturiomis<br />

klūpojau<br />

ant mašinos galinės<br />

sėdynės,<br />

<strong>iš</strong>leisdavau<br />

garsus, kuriuos tik<br />

mokėjau, galėjau ir<br />

prisiminiau...<br />

Sąmonė<br />

buvo jau blanki ir sugrįždavo tik tarp sąrėmių, laikas nebeegzistavo, buvau<br />

panirusi į sąrėmius ir savo leidžiamus garsus...<br />

Ligoninėje mus pasitiko akušerė ir mano spindulėlis – dula.<br />

Su vyru atsisveikinome, nors už nugaros <strong>iš</strong>girdau akušerės žodžius, kad jis<br />

neskubėtų namo ir dar palauktų automobilyje...<br />

Aplinka, į kurią atvykau, buvo keistai jauki, lijo stiprus lietus,<br />

stuksendamas į langus, priimamasis atrodė tarsi miegantis, tamsus ir tuščias –<br />

jokių pašalinių žmonių. Pasirodė mieguista seselė, kuri uždavė tik porą<br />

klausimų tam, kad įrašytų kažką į kompiuterį, jokių popierių pildymo, parašų<br />

rinkimo... Ir štai aš jau gimdykloje...<br />

Vėl pritemdyta, jauki šviesa, tyla, ir šalia manęs tik dvi moterys, kurių<br />

nuostabios rankos mane lydėjo viso gimdymo metu. Čia pat ir gleivių kamštis<br />

pas<strong>iš</strong>alino. Ir štai <strong>iš</strong>girstu mano lauktą akušerės prašymą pažiūrėti gimdos<br />

kaklelio atsivėrimą. Atsivėrimas buvo dešimt centimetrų. „Valio! Aš laiku ir<br />

vietoje!“ – žaibo greičiu nuskrieja mana mintis. Galvoje švystelėjo ir kita nerami<br />

mintis, kad nenoriu jokių kateterių, lašalinės ir vaistų (priežastį taip manyti<br />

turėjau, nes man buvo rastas B grupės streptokokas, o tai dažnai re<strong>iš</strong>kia, kad<br />

13


ligoninėje leidžiami antibiotikai). „Bet esant tokiam atsivėrimui, jie tikrai jau<br />

nieko nespės man suleisti“, – pamaniau.<br />

Tad aš jau buvau pasiruošusi stangoms, ir jos atėjo... Jos tikrai buvo kitokios<br />

negu per pirmąjį gimdymą, kai gavau oksitocino ir epidūrinę nejautrą, , jos buvo<br />

LAUKINĖS! Ir jas tikrai reikėjo suvaldyti ir reikiamu momentu nukreipti į<br />

tinkamą vietą. Visa tai padaryti man vėl padėjo mano nuostabioji komanda –<br />

akušerė ir dula. Ir štai <strong>iš</strong>girstu auksinius akušerės žodžius, kurie ilgam liks<br />

mano atmintyje kaip laisvė, kaip MANO noras ir pasirinkimas: „Tu gali daryti<br />

ką nori: gali atsigulti, atsitūpti, kaip tik nori, kaip tau patogu.“ Jokio skubėjimo,<br />

jokio reguliavimo ir įsakymų, tik švelnus palaikymas ir pasiūlymai... Jokių<br />

adatų, kateterių, vaistų ir t.t.<br />

Ir mano vandenys atplaukė tik su galvutės pasirodymu... Ir tas ugnies žiedas,<br />

kurį jutau ir perėjau, kai užgimsta galvutė (šiek tiek plyšau). Ir virkštelės<br />

14


nupulsavimas buvo labai greitas (apie 7-8 min.). Ir greitas placentos užgimimas<br />

maždaug 12 min. praėjus po vaikelio gimimo, tik per vieną sąrėmiuką ir<br />

<strong>iš</strong>stūmimą (pamačiau ją pirma kartą ir nepamiršiu niekada). Visi etapai ir visi<br />

pojūčiai liko manyje, norėčiau juos ilgam <strong>iš</strong>saugoti ir nepamiršti...<br />

Tad štai tas laikas ir skaičiai:<br />

2017-04-06<br />

01:30 – atvykimas į ligoninę;<br />

02:17 – vaiko užgimimas.<br />

O tėtis čia pat, kartu su mumis, visi laimingi ir sveiki!<br />

Siunčiam JUMS šilumą, meilę ir artumą!<br />

Jūsų A.E.A.E. (Aliona&Edgaras, Aronas&angeliukas Emiras)<br />

15


Sveiki,<br />

Antradienio naktį mums gimė<br />

dukrytė. Džiaugiuosi, kad gimties<br />

kelias buvo sklandus ir natūralus.<br />

Popiet vakare, reguliariems<br />

sąrėmiams prasidėjus, keliavome į<br />

gimdymo namus, o 24 val. 53 min.<br />

jau pasaulį <strong>iš</strong>vydo stebuklėlis, vardu<br />

Fausta.<br />

-----<br />

Ačiū už gautus linkėjimus!<br />

Tiesa, turiu pripažinti, kad<br />

skaitant kitų pasidalinimus,<br />

visuomet širdis džiaugėsi ir mintimis<br />

siunčiau geriausius linkėjimus. Išties<br />

gera, kad yra bendruomenė, kuri<br />

vienija, kurioje dalinamasi viskuo, kas susiję su gimties stebuklu, vaikelio<br />

auginimu ir tėvelių <strong>iš</strong>gyvenimais.<br />

Ačiū visiems už ratus, buvimą, įkvėpimą ir padrąsinimą! Gražaus, ramaus<br />

laukimo tiems, kas nešioja savo stebuklėlius po širdimi, o stebuklėlius<br />

auginantiems – smagių ir auginančių atradimų kas dieną!<br />

Linkėjimai,<br />

Ivona ir Povilas<br />

16


Sveiki,<br />

Nors Gervuogės rate esu naujokė, lankydamasi jogoje ir Rate<br />

penktadieniais, spėjau pasijusti sava. Prieš porą savaičių dingau <strong>iš</strong> nėštukių tarpo<br />

– jau tiek laiko mūsų šeimynėlė džiaugiasi mažąja Urte. Norime su vyru<br />

padėkoti visiems, su kuriais teko susitikti, už pajaustą bendrystę laukiant<br />

vaikučio, už visas suteiktas žinias, kurios labai praturtino mūsų dukrelės<br />

pasitikimą: jis vyko su didesniu pasitikėjimu savimi nei pasitinkant pirmąjį<br />

vaiką. Esu įsitikinusi, kad tai tikrai susitikimų Rate pasekmė. Džiaugiamės, kad<br />

pavyko įgyvendinti tai, apie ką svajojome – nuvykti į ligoninę laiku, t.y. ne per<br />

anksti, laisvai pasirinkti gimdymo poziciją, <strong>iš</strong>vykti namo tą pačią dieną ir pan.<br />

Kadangi susitikimuose vis<br />

grįžtama prie klausimo – kur<br />

gimdyti, norisi pasidalinti savo<br />

patyrimu gimdymo namuose<br />

arba, kitaip tariant, tuo, ko<br />

nesitikėjome vykdami ten.<br />

Tiesą sakant,<br />

mums šį<br />

kartą buvo neramu renkantis<br />

vietą, kurioje gimdysiu.<br />

Pirmoji gimdymo patirtis buvo prieš 2,5 metų Kaune esančiuose gimdymo<br />

namuose, padedant savo darbui atsidavusiai ir <strong>iš</strong> pašaukimo dirbančiai<br />

gydytojai B. Tuomet supratome ir įvertinome, pagalbą pasitinkant mūsų<br />

pirmagimį. Dabar žinojome, jog šį kartą taip pat tikrai nebus. Tačiau visgi<br />

tikėjomės, jog sulauksime galbūt ne tokios pat, bet bent jau panašios pagalbos<br />

gimdymo metu.<br />

17


Dar prieš gimdymą susitikome su akušere O. ir kalbėjome, kad noriu<br />

gimdyti natūraliai, taip pat apie tai, kaip aš norėčiau, kad viskas vyktų. Jos<br />

pagalba buvo labai vertinga – žinodama, ko norime, ji padėjo bent <strong>iš</strong> dalies tai<br />

gauti <strong>iš</strong> kitų ligoninės personalo kolegų. Tačiau nuliūdino tai, kad nebuvo<br />

pagalbos, apie kurią kalbame Rate (pvz.: priminimai apie kvėpavimo būdus ar<br />

pagalba pasirenkant pozicijas, kurios padėtų vaikeliui patekti į gimties pozą),<br />

bet, matyt, to tikėtis buvo nelabai realist<strong>iš</strong>ka.<br />

Žinoma, turiu pripažinti, kad personalas nėra abejingas ir tikrai nori padėti,<br />

tačiau savais būdais, dėl to jaučiamas spaudimas priimti personalo siūlomas<br />

procedūras, taip pat įvairūs pasakymai labiau skatina elgtis taip, kaip patogu<br />

gydytojams, užuot padrąsinę, kad procesas vyktų natūraliai. Teko susidurti su<br />

tam tikru gydytojos baikštumu, kuris, spėju, daugumai gydytojų būdingas – bent<br />

truputį nukrypus nuo normos, siekiama gimdymą įstatyti į jiems patogius<br />

rėmus, kuriuose nėra laisvės judėti, jausti ir <strong>iš</strong>gyventi gimdymą. Akušerės<br />

pagalba bendraujant su gydytoja padėjo grįžti prie tų norų, apie kuriuos<br />

buvome kalbėję susitikimo su ja metu. Tačiau gimdymo metu labai nesinorėjo<br />

kariauti, kad mums būtų leista gimdyti taip, kaip norime mes, tiesiog norėjome,<br />

kad personalas padėtų gimdyti taip, kaip norėjome.<br />

Kita vertus, nepaisant šio nusivylimo, džiaugiamės, kad teko gimdyti<br />

padedant būtent šiam personalui (tiek akušerei, tiek gydytojai), nes susitikimas<br />

su kitos pamainos medikais ir apskritai personalo kultūra jau po gimdymo<br />

tikrai nemaloniai nustebino. Visų pirma, kai atsisakėme likti ligoninėje, reikėjo<br />

<strong>iš</strong>klausyti personalo spaudimą likti – nuo gąsdinimo apie galimas komplikacijas<br />

vaikui (gąsdino viskuo, kuo tik galėjo: širdies ydomis, kvėpavimo sutrikimais ir<br />

kt.) iki gąsdinimo komplikacijomis mamai, pabrėžiant, jog visais atvejais<br />

pagalbos bus galima sulaukti tik Santar<strong>iš</strong>kių klinikose (nors tai yra netiesa).<br />

Pirmosiomis valandomis po gimdymo tikėjomės tam tikros ramybės, tačiau į<br />

palatą, kurioje gimdėme, vaikščiojo kas norėjo ir kada norėjo (tai to, tai ano:<br />

18


pažiūrėti į stalčių, padėti popierių, paimti tvarsčių ir pan.). Buvo teigiama, kad:<br />

„Išleisime, čia – ne kalėjimas“. Tačiau viena <strong>iš</strong> gydytojų su manimi elgėsi<br />

vis<strong>iš</strong>kai neadekvačiai: nepaisant to, kad, argumentuodama susirūpinimu dėl<br />

mano sveikatos, mus beprasm<strong>iš</strong>kai dar kelias valandas laikė palatoje,<br />

nepagarbiai bendravo lygindama su balta v<strong>iš</strong>ta, dargi elgėsi kaip su daiktu –<br />

neatsiklaususi ir neperspėjusi ėmė nagrinėti mano paakius, rankas, vėliau taip<br />

stipriai paspaudė mano pilvą, kad net pati pamatė, jog perlenkė lazdą. Man<br />

nemalonu prisipažinti, kad leidau, kad taip su manimi elgtųsi, tačiau net<br />

neturėjau įsivaizdavimo, kad taip gali būti – niekas neklausė nei mano leidimo,<br />

nei mano nuomonės. Tokiam elgesiui buvau vis<strong>iš</strong>kai nepasiruošusi – pirmo<br />

gimdymo metu prieš bet kokį prisilietimą buvo paprašoma leidimo tai padaryti<br />

(o atsisakius – be jokių<br />

komentarų ir spaudimo tai<br />

buvo priimama), viso<br />

personalo<br />

bendravimas<br />

buvo paprastas ir pagarbus.<br />

Šiuose gimdymo namuose<br />

mus nuvylė būtent<br />

personalo požiūris į mus. Iš<br />

tiesų, juk tiek nedaug trūksta, kad gimdymo patirtis ligoninėje būtų vis<strong>iš</strong>kai<br />

kitokia, tereikia paprasčiausio pagarbaus santykio, kad grįžtume <strong>iš</strong> ten<br />

laimingesni.<br />

Su šilčiausiais linkėjimais,<br />

Eglė ir Kęstutis<br />

19


Mielos mamos,<br />

Daugiažodžiauti nemėgstu, bet labai noriu pasidalinti mūsų džiaugsmu.<br />

Rugpjūčio 13 dieną, ryte, po liūties ir audros, jau sūpavome savo iki<br />

šiandienos bevarde buvusią Domicelę. Mergytė užgimė namuose (nors ir ne<br />

savuose, nes taip ir nespėjome užbaigti namo rekonstrukcijos). Juokinga, nes 12<br />

dienos vakare vyras dar nuvežė mane į draugės prausynas Trakų rajone, <strong>iš</strong> kur<br />

23 val. jau grįžinėjau su nereguliariais, bet pakankamai intensyviais sąrėmiais.<br />

Visgi pavyko su mažyle susitarti, kad leistų su tais sąrėmiukais dar pamiegoti.<br />

Skaičiuoti reguliarius sąrėmius pradėjome apie 5 val. ryto, o po 3 valandų jau<br />

buvome euforijoje su vyru ir savo maža gilute ant krūtinės! Viskas buvo<br />

nuostabu: šį kartą kur kas sąmoningiau <strong>iš</strong>gyvenau gimtį, tarp sąrėmių<br />

pasijuokdavom su vyru, gana švelniai mane jie įsiūbavo. Mergytė užgimė ypač<br />

sklandžiai, po poros dienų jau buvau atsistačiusi.<br />

Nesiliauju dėkoti Dievui už dovanojamus tokius lengvus ir greitus<br />

gimdymus. Juokiuosi, kad jis, turbūt, žino, kad sunkesnių ir ilgesnių<br />

ne<strong>iš</strong>tverčiau.<br />

Ir, be abejo, esu be galo dėkinga ne tiek už <strong>iš</strong>mokytus kvėpavimus (šį kartą<br />

tikrai panaudojau) ar visą fizinį pasiruošimą, kiek už dovanotą nuoširdžią<br />

moter<strong>iš</strong>ką meilę mums visoms jogoje ir baseine, už dvasią, šventumą,<br />

subtilumą, <strong>iš</strong>mintį ir visą kitą žodžiais neaprėpiamą gėrį.<br />

Ačiū ir jums visoms už puikią moter<strong>iš</strong>ką kompaniją, kurioje visada buvo<br />

jauku.<br />

Tikiuosi, susitiksime jogoje su mažyliais!<br />

Ieva V.<br />

20


Mielos mamos,<br />

Štai ir manoji gimdymo istorija kaip gervuogė prisirpo. Jaučiu, kad noriu<br />

nupiešti savąjį gimdymą, papasakojant ir apie centimetrus bei valandas, o<br />

svarbiausia – apie stiprybes, kurios mane lydėjo. Galvoju apie mamas, kurios<br />

dar tik pirmąkart ners į gimties kelionę ir prisimindama save, kaip man buvo<br />

svarbu detalės, nemažai jų pati papasakoju Jums. O juk ši istorija ne tik Jums,<br />

bet ir man pačiai skirta, kad ji gražiai nugultų širdy ir taptų mana stiprybe.<br />

Berašant gimė trumpoji ir ilgoji gimties istorijos.<br />

TRUMPOJI<br />

Sąrėmiai kaip bangos kaskart atplaukia – <strong>iš</strong>liūliuoti, tyvuliuoti, tiesiog būti...<br />

Panirti į būsenas, kurios per daug ypatingos, kad skausmu vadintųsi.<br />

Stangos – manoji laukinė prigimtis. Džiaugsmas <strong>iš</strong>gyventi kalno viršukalnę,<br />

savųjų jėgų didybę. Ir didžiausia stiprybė yra tai, kad, kai, rodos, užlipai į<br />

viršukalnę savųjų jėgų ir vaikelį, atrodo, turėčiau čia rasti, pamatau, kad dar<br />

teks kopti dangaus link, kad atsivesčiau vaikelį <strong>iš</strong> to nebūties pasaulio į būtį. Bet<br />

ar tapsi tuo laidininku? Pati savyje turėjau pereiti ribą, kurią kalno viršūne<br />

vadinau, nes, pasirodo, tai nebuvo riba. Išdrįsus peržengti, atsivėrė kiti<br />

horizontai – laukinės pastangos, begalinis tikėjimas, nesustabdomas tekėjimas ir<br />

pats trapiausias sutvėrimas jau žvelgė savo akutėmis į mane. Mums abiem<br />

pavyko!!!<br />

ILGOJI<br />

Impulsas gimties kelionei prasidėti, sakyčiau, buvo trečiadienio, balandžio<br />

19 d., joga, kai mamos mane taip gražiai palydėjo ir patyriau nuostabų<br />

21


atsipalaidavimą ir nusiraminimą. Po jogos nuvažiavau į senamiesčio<br />

krautuvėlę, dar nuojauta kuždėjo, kad užeičiau į prekybos centrą – jei<br />

gimdyčiau, namuose trūksta bananų ir kopūsto... Su nešuliu, vis pailsėdama,<br />

grįžtu link mašinos, jaučiu, kad sunku. Grįžus vis giliau kvėpuoju, labai noriu<br />

tik į lovą, pilvo nepalieka mėnesines primenantys jausmai, bet dar tvarkausi.<br />

Ir štai 1 val. 30 min. pabundu, pajaučiu, kad bangos kartojasi, šypsausi:<br />

„Jau!“ Dar kiek paguliu ir keliuosi, nes jaučiu, kad noriu dar ruoša užsiimti.<br />

Dabar su šypsena prisimenu, koks svarbus man buvo sąrėmių skaičiavimas.<br />

3 val. 30 min. sąrėmių dažnumas buvo kas aštuonias minutes. Į užrašinę rašiau,<br />

kokiu laiku prasideda kiekvienas sąrėmis. 8 valandą ryto jie buvo kas 5<br />

minutes, supratau, kad dar daug laiko turime. Vėliau jau vyro prašau rašyti: 10<br />

val. – kas 3 min., 12 val. – kas 2-3 min, tarsi sąrėmiai ėmė nebeskubėti, nors apie<br />

13 val. atsivėrimas buvo 9 cm. Ir nuo tada liovėmės viską skaičiuoti, man<br />

neberūpėjo tie laiko riboženkliai, užmiršusi laiko egzistavimą pasinerdavau tik<br />

į sąrėmių bangas, nebebuvau aktyvi klausinėti, traukė prie žemės keturpėsčia<br />

pabūti, ant lovos šonu gulėdama plaukiau per sąrėmių bangas. Man padėjo<br />

kalbėjimas balsu, įvardijant savuosius vaizdinius, balsas buvo kaip<br />

įsižeminimas, kad aš <strong>iš</strong> tiesų plaukiu upe, net rankomis yriausi.<br />

Apie 14 val.<br />

prasidėjo stangos ir<br />

pajaučiau,<br />

kad<br />

sąrėmiai ėmė mane<br />

su jėga traukti prie<br />

žemės ir mano<br />

balsas<br />

persimainė.<br />

O čia juk visas<br />

gimdymas pasikeitė<br />

22


– dabar aš tapau aktyvi. Užvaldė jausmas, tarsi plaukiu prieš srovę, įdėjusi<br />

begalines pastangas, kad pasiimčiau vaikelį ir atvesčiau prie <strong>iš</strong>takų į šį pasaulį.<br />

Stangos truko labai ilgai. Iš pradžių jos man patiko, nes jaučiau savo galią, kaip<br />

aš sava jėga padedu vaikeliui keliauti link mūsų. Tačiau stangos ėjo viena po<br />

kitos, o vaikeliui sunkiai sekėsi keliauti. Ir vienu metu pasiekiau tašką, kai<br />

pagalvojau apie mirtį, o jei dabar pasiduočiau, jėgų jau visai nedaug, kojos<br />

dreba, labai įsitempusios, jau šalta darosi vandenyje, atiduodu, atrodo, viską, ką<br />

turiu, o vaikelis dar tik plaukia, takai siauri ir jam sunku, ir man atrodo, kad<br />

viskas trunka amžinybę... Tai buvo pati sunkiausia viso gimdymo akimirka,<br />

trukusi labai trumpai ir per kurią tarsi buvau <strong>iš</strong>ėjusi – sunkiai girdėjau šalia<br />

esančius. Priėjus šią ribą, mane apėmė klausimas – pereisiu ar ne. Dabar, viską<br />

prisimindama, nerandu atsakymo, kas konkrečiai man padėjo peržengti tą<br />

tamsiąją ribą. Tikiu, kad tai mano likimas, nes, eidama į savo gimties kelionę,<br />

klausiau savos prigimties, širdis ir protas ėjo <strong>iš</strong>vien, palaikydami vienas kitą,<br />

todėl ir visa aplinkui susiklostė geriausiu man būdu.<br />

Reikalinga pereiti ribas, nes jos yra baimė, o už jų atsiveria nuostabūs<br />

klodai, kurių nenumanei esant tavoj esybėj. Iš tiesų, perėjusi tą tamsiąją<br />

akimirką, kuri truko vos kelias sekundes, aš susitelkiau tik į savo stiprybę,<br />

turimas jėgas, jau nė sykio neatsigręžiau atgal ir nesustojau, manydama, kad<br />

pavargau, kad abejoju, kad gal kažkas netaip... Jau plaukiau tik į priekį,<br />

kviečiau vaikelį ateiti, prašiau takų, kad platėtų, juk aš kaip upė, kuri amžinai<br />

teka ir gražiai <strong>iš</strong>platėdama įteka į vandenyną... O dar tarsi vaikas vis<br />

klausdavau: „Kaip man sekasi?“, – ir man atitardavo, kad puikiai, nuostabiai.<br />

Tai tik dar labiau įkvėpdavo! Tas begalinis tikėjimas, supratimas, kad viskas<br />

vyksta gerai ir visai nesvarbu, kad netaip, kaip įsivaizdavau (maniau, kad bus<br />

kelios stiprios stangos – vienas du ir vaikelis), davė man jėgų! Dabar<br />

prisimindama galvoju, <strong>iš</strong> kur jų buvo, bet buvo buvo buvo! Savo mintimis mes<br />

galime viską!<br />

23


16 val. 42 min. mūsų Upė įtekėjo į šio pasaulio vandenis. Pats tyriausias<br />

pirmasis žvilgsnis viena į kitą – mes abi perėjom savuosius virsmus: dukrytė<br />

atkeliavo į šį pasaulį, o aš sąmonės virsmą <strong>iš</strong>gyvenau.<br />

Penki žodžiai buvo mano pagalbininkai, ruošiantis gimdymui ir nevalingai<br />

jie įtraukė mane gimdymo metu:<br />

Upė (mano gražusis<br />

vaizdinys – atsiduoti tėkmei);<br />

Garsas (manoji moter<strong>iš</strong>ka<br />

laukinė prigimtis, tegul jis<br />

virpina įsčias);<br />

Gyvybė (kviesti sąrėmius<br />

ir lai jie būna su jėga, kad tik<br />

vaikeliui būtų lengviau<br />

užgimti, visa yra kelias gyvybei ateiti, leisti tam vykti, nuolankumas ir jokio<br />

mano ego);<br />

Gelmė (visa švaru ir šviesu manyje, nėra jokių <strong>iš</strong>ankstinių nuostatų, trikdžių<br />

panirti į savąją gelmę, gimties kelionę).<br />

Ir dabar jau tik Gimimo Stebuklu gyvenu, kuris štai guli šalia manęs, o<br />

gimdymo patirtis rado savąją vietą manyje.<br />

Ačiū, mielos mamos, už bendrystę, o už šį mūsų Ratą, ačiū Jums. Gera, kai<br />

turi su kuo pasidalinti, <strong>iš</strong> ko mokytis, ką <strong>iš</strong>klausyti ir tiesiog būti, palaikyti.<br />

Kartu su visa nuplaunančiu šiandienos lietumi,<br />

Minara<br />

24


19 pasimatymų<br />

Mano gimdymo istorija prasidėjo staiga, kai, būdama 33 savaites ir 6 dienas<br />

nėščia, naktį nuėjau į tualetą ir supratau, kad aš tikrai nes<strong>iš</strong>lapinu... Važiavimas<br />

į vieną ligoninę, <strong>iš</strong>siuntimas į kitą, gulėjimas penkias dienas patologijoje, krūva<br />

tyrimų, nesuskaičiuojamas kiekis tonusų stebėjimų, nežmog<strong>iš</strong>kas elgesys<br />

ligoninės personalo, kova už save ir kūdikį – per tas dienas visa paletė teigiamų<br />

ir neigiamų jausmų. Pagaliau, po 22 valandas trukusių sąrėmių, mane aplankė<br />

nuostabus jausmas užgimus sūneliui. O visa tai, ką teko patirti iki vaikelio<br />

gimimo, pasirodė tik emocinė smulkmena, palyginus su tuo, ką teko <strong>iš</strong>gyventi<br />

po gimdymo, kol <strong>iš</strong>ėjome <strong>iš</strong> ligoninės (ligoninėje praleistos devynios dienos po<br />

gimdymo). Iki gimdymo buvau pasiruošusi visiems atvejams, buvau<br />

nusiteikusi priimti viską, kas benutiktų gimdymo metu, bet žodžius –<br />

ankstukas, ne<strong>iš</strong>nešiotukas – buvau tik girdėjusi. Patekus į patologiją, man<br />

pranešė, kad gims ne<strong>iš</strong>nešiotas vaikelis, niekas man jo ant krūtinės neguldys ir<br />

niekas nežino, kokia bus jo būklė. Buvo vien tik gąsdinimai ir jokio palaikymo.<br />

Tuomet net nežinojau, kokios informacijos ieškoti, kam ruoštis ir kad reikia tą<br />

daryti. Stengiausi kuo ramiau būti patologijoje, skatinau tik pozityvias mintis.<br />

Gal ir gerai, nes jei būčiau radusi realių istorijų, tai, turbūt, būčiau labai<br />

<strong>iš</strong>sigandusi. Dabar suprantu, kad viskas vyko geriausiu man būdu.<br />

Kiek žmonių dalyvavo gimdymo metu – tikrai nežinau, bet, kiek pamenu ir<br />

bandau suskaičiuoti, tai apie 5-6 ir dar mano vyras šalia. Palaikiau kontaktą tik<br />

su vyru ir gydytoja, todėl net nekreipiau dėmesio į visus kitus. O tarp tų kitų<br />

buvo gydytoja ir sesutė <strong>iš</strong> naujagimių skyriaus. Kaip dabar pamenu savo<br />

ankstuko balselį, kaip jis dainavo savo plonu balseliu, kol jį svėrė, matavo ir<br />

rengė, juokėmės tuo metu su vyru iki ašarų. Tuomet naujos mano sūnelio<br />

25


globėjos suvyniotą mažylį leido mums pabučiuoti, matyt, todėl, kad matė mano<br />

emocijas, ir tada jį <strong>iš</strong>sinešė. Išeinant dar pasakė mag<strong>iš</strong>kus žodžius: „Galite ateiti<br />

aplankyti vidurnaktį į naujagimių skyrių, t.y. mažiau nei už dviejų valandų.“<br />

Galbūt dėl to, kad buvo vėlyvas vakaras, mane labai skubino užgimdyti<br />

placentą, o tai man labai nesisekė, jutau, kad organizmui tiesiog reikia laiko.<br />

Nors placenta buvo galinėje sienelėje ir gan žemai, bet gimdžiau ją sunkiau nei<br />

sūnelį. Bandžiau kelis kartus pasakyti, kad reikia bent 10 minučių palaukti, bet<br />

niekas manęs nenorėjo klausytis ir toliau spaudė gimdyti. Nežinau, kiek tai<br />

tęsėsi, bet <strong>iš</strong> nioliktojo karto man pavyko. Leido trumpai apžiūrėti. Buvo įdomu<br />

ir nežinojau, kad taip būna – virkštelė buvo prisitvirtinusi <strong>iš</strong> šono. Mane<br />

sutvarkė, liepė valandą gulėti. Tačiau kaip gulėti, jei visos mintys tik apie<br />

sūnelį: kaip jam sekasi, kokia jo būklė, kaip jis jaučiasi vienas, be manęs.<br />

Bandžiau vyti sunkias mintis, pranešėm artimiausiems, kad pagimdžiau<br />

sėkmingai ir kažkaip ta valanda greitai praėjo. Mane nuvežė į palatą, nors<br />

jaučiausi labai gerai ir norėjau eiti pati, bet man to niekas neleido. Kartu su<br />

manimi į palatą atėjo labai gera akušerė, kuri padėjo nutraukti pirmą pienelį<br />

sūnučiui, pagyrė, kad puiki krūtinė, bėga lengvai, parodė kaip tą daryti ir aš<br />

nuskubėjau pas savo pirmagimį, nors dar tik prieš 10 min. mane vežė ir griežtai<br />

uždraudė eiti iki palatos.<br />

Pirmas pasimatymas. Vidurnaktis. Du skambučiai prie naujagimių skyriaus<br />

durų, nežinau skambinti į reanimaciją ar į patologiją. Pagalvojau, juk nebuvo jis<br />

tokios kritinės būklės, gal patologijoje, bet paa<strong>iš</strong>kėjo, kad reanimacijoje. Tik<br />

vėliau sužinojau, kad visi ne<strong>iš</strong>nešioti vaikučiai pirma patenka į naujagimių<br />

skyriaus reanimaciją intensyviam stebėjimui, o vėliau pervedami į patologiją.<br />

Apie tai tuomet net negalvojau, tiesiog ėjau su pienu plastikinėje medicininėje<br />

taurelėje, su beprot<strong>iš</strong>kai plakančia širdimi, net nežinojau, kad ji gali taip plakti,<br />

bet drąsi, juk turiu būti dėl sūnaus drąsi, juk jam dabar baisiau nei man.<br />

Paa<strong>iš</strong>kino reanimacijos lankymo taisykles. Akimis apžvelgiau kambarį,<br />

26


pamačiau du pajungtus inkubatorius ir dvi šildomas lovytes. Iš karto žinojau<br />

kur eiti, kur mano sūnelis. Gulėjo nuogutis, tik su sauskelnėmis, kepurėle,<br />

pirštinėmis ir kojinėmis, mažutis<br />

(svėrė 2250 g, 47 cm ūgio), buvo<br />

šildomoje lovelėje su prijungta<br />

krūva laidelių... Mano širdis ir<br />

protas tuo metu nežinojo nei ką<br />

galvoti, nei ką jausti. Aš<br />

nesugebu iki šiol atpažinti ir<br />

identifikuoti tų jausmų, nes niekada prieš tai ir po to jų nepatyriau. Mane<br />

pasodino šalia sūnaus ir leido mums pabūti. Nedrąsiai <strong>iš</strong>tiesiau pirštus, kad jį<br />

paliesčiau. Liečiau vienu pirštuku, glosčiau, kalbėjau jam, dainavau, dariau<br />

tiesiog tą, ką tuo momentu jutau, kad galiu padaryti. Jis ramiai miegojo, bet ir<br />

reagavo į mane, pasimuistydavo, darė visokias mimikas, judino rankytes ir<br />

kojytes. Praėjo pusvalandis. Ir tuomet <strong>iš</strong>girdau baisiausia, ką esu gyvenime<br />

girdėjusi, kad man reikės jau eiti ir kad dar turiu pasirašyti šūsnį popierių.<br />

Nežinojau, kaip galima atsisveikinti, ašaros kaupėsi akyse, o siela tiesiog visa<br />

verkė. Man nebuvo svarbu greičiau sužinoti, kokia jo būklė, ką re<strong>iš</strong>kia<br />

ne<strong>iš</strong>nešiotuko priežiūra, man niekas nerūpėjo, aš tiesiog norėjau būti šalia,<br />

sėdėti ant kėdės šalia sūnelio ir niekur nejudėti. Turėjau sukaupti visą įmanomą<br />

drąsa, kad atsistočiau. Nežinojau, kaip jam pasakyti, kad aš turiu <strong>iš</strong>eiti ir kad<br />

grįšiu, kad mano širdis lieka su juo, bandžiau pro ašaras <strong>iš</strong>spausti kažkokius<br />

žodžius, neparodyti jam, kad verkiu ir tuo metu jis bemosikuodamas savo<br />

smulkiomis laibomis rankelėmis, būdamas užsimerkęs pačiupo mano pirštą ir<br />

stipriai jį laikė. Tuo momentu supratau, kad jis yra už mane daug drąsesnis<br />

<strong>iš</strong>gyventi visą šią situaciją, pajutau <strong>iš</strong> jo palaikymą ir žinią, kad jis jaučia mane,<br />

žino, kad esu netoliese ir kad, kas bebūtų, kovosiu už jo gerovę. Pasirašiusi<br />

popierius (viską akylai skaičiau), dar nuėjau žvigtelėti į mažąjį grožį ir, kaip<br />

27


ebūtų buvę sunku, turėjau <strong>iš</strong>eiti į savo palatą. Vyras tuo metu laukė už<br />

naujagimių skyriaus durų ir ačiū jam, kad mane palydėjo atgal į palatą, nes<br />

nebūčiau sugebėjusi jos rasti tais painiais koridoriais. Palatoje buvau su kita<br />

mergina, kurios vaikelis gimė su širdies yda ir gulėjo kardiologijos<br />

reanimacijoje, kurią jau tikrai galima vadinti reanimacija. Vyras <strong>iš</strong>važiavo<br />

namo, turėjo grįžti anksti ryte, kad kartu eitumėm pas sūnų, nes, pasirodo,<br />

galima ateiti ir vyrui. Aš ir palatos kaimynė buvom neseniai po gimdymo, be<br />

vaikų, pilnos adrenalino, prašnekėjom iki ryto ir užmigti sugebėjom, kai jau<br />

švito. Bet ir tas kelias valandas sunkiai miegojosi, nes širdis liko plakti pas sūnų.<br />

Antras pasimatymas. Kaip bebūtų, laikas ėjo savo tempu ir už kelių<br />

valandų <strong>iš</strong>aušo rytas, atvažiavo vyras. Vėl nusitraukiau priešpienio, toks riebus<br />

ir tąsus, prakt<strong>iš</strong>kai kaip kokie klijai ir nuėjome pas sūnų. Jau žinojau <strong>iš</strong> naktinio<br />

apsilankymo, kad lankyti galėsime penkis kartus per dieną: 8 val., 11 val., 14<br />

val., 17 val. ir 20 val., pasimatymų trukmė tik po pusvalandį ir turėčiau<br />

28


nevėluoti, nes laikas labai griežtai kontroliuojamas. Kiekvieną kartą turiu<br />

nusitraukti ir atnešti pieno tiek, kiek sugebu, dar turiu papildomai pieno atnešti<br />

vidurnaktį. Žinojau, kad <strong>iš</strong> ryto sūnelį tirs gydytoja ir pasakys, kokia jo būklė.<br />

Atėjusiam vyrui galiojo griežtesni higienos reikalavimai, parodžiau jam, kas ir<br />

kaip yra, ir priėjome prie savo sūnaus. Jis saldžiai miegojo. Toks mažutis. Toks<br />

be galo, tiesiog nesuvokiamai gražus, iki ašarų. Abu buvome be galo<br />

susijaudinę. Gydytoja dar nevizitavo, bet buvo kita akušerė nei ta, kurią mačiau<br />

naktį. Bandėme pasiklausti apie jo būklę, bet ji daug nekomentavo, itin maloni<br />

nebuvo. Sakyčiau, netgi gruboka atrodė. Išėjusi pasakiau vyrui, kad tokie<br />

žmonės neturėtų dirbti su mažais trapumais. Vyras sakė, kad aš perdedu.<br />

Tuomet dar nežinojau, kad labai greitai jos neapkęsiu. Tas trisdešimt minučių<br />

praleidome besigrožėdami mūsų grožiu. Mėgavomės kaip skaniausiu<br />

saldainiuku. Vienu metu jis sunkiai ir labai palengva pramerkė vokelius ir<br />

pažvelgė į mus savo juodomis akimis, o jo visas veidas atrodė, kad mums<br />

šypsosi. Laikas... Kartu su vyru <strong>iš</strong>eiti lengviau ir tiek daug džiaugsmo manoje<br />

širdyje, nors su gydytoja pakalbėti dar neteko ir pačios situacijos net<br />

nesuvokiam. Išėjome <strong>iš</strong> pasimatymo kaip ant sparnų, bet savo širdį dar palieku<br />

su vaikeliu.<br />

Trečias pasimatymas. Vyrą<br />

paleidau namo pailsėti, jis atvažiuos<br />

į paskutinįjį šios dienos pasimatymą<br />

su sūnumi. Ir man reikia poilsio.<br />

Bandau ilsėtis iki 11 val. Prieš<br />

pasimatymą jau įprasta dar<br />

nusitraukti priešpienio ir tada<br />

keliauju pas sūnų. Einu pilna vilties, kad galbūt jau vaikelis bus apžiūrėtas ir<br />

mane informuos, kaip kas bus. Deja. Gydytojos nėra. Tačiau yra akušerė, kuri<br />

elgiasi labai įdomiai. Šalia sūnelio guli kitas tokio paties amžiaus ankstukas ir ji<br />

29


tokia maloni su to ankstuko mama, viską jai a<strong>iš</strong>kina: kokie vamzdeliai pajungti,<br />

kodėl pajungti, o kai paklausiu aš, tai kaip žiežula <strong>iš</strong>sisuka <strong>iš</strong> atsakymo ir<br />

leidžia piktus žvilgsnius. Šiaip ne taip kažką paa<strong>iš</strong>kina, bet daugiau sužinojau<br />

besiklausydama kaimynės. Jaučiuosi gal kažką ne taip daranti, bet nesuprantu<br />

ką. Ji kitai mamai paa<strong>iš</strong>kino apie kengūros metodą (kai nuogas vaikelis<br />

guldomas mamai ant nuogos krūtinės sėdint specialioje kėdėje) ir, kad būtinai<br />

taikys šį metodą šiandien. Kai priėjo prie manęs ir sūnaus, aš užklausiau apie<br />

kengūros metodą, tai gavau atsakymą, kad ji nežino, ar man šiandien duos<br />

vaiką. Man stojo gerklėje kamuolys, negalėjau šnekėti, tiesiog to buvo per daug<br />

ir aš net nežinojau, kaip jos ko klausti ir ką šnekėti. Mačiau dvi kengūros kėdes<br />

ir niekaip nesuvokiau, kodėl mes dviese negalėtumėm taikyti to metodo. Vėl –<br />

laikas, kaip <strong>iš</strong>eiti..? Šnekėjau, dainavau, glosčiau... Bet aš noriu daugiau. Išėjusi<br />

nusiraminau, ir suvokiau, kad, jei akušerė dėl man nesuprantamų priežasčių ir<br />

toliau taip elgsis ir, man atėjus kitą kartą, vaikelio neduos, tai aš tiesiog surasiu<br />

jos vadovą, kad jis man paa<strong>iš</strong>kintų, kodėl taip vyksta. Rolando nenorėjau<br />

žadinti, o viduje atrodė, kad sprogsta visi organai <strong>iš</strong> skausmo, pasikalbėti tuo<br />

momentu galėjau tik su savo nuostabia kaimyne. Mes buvome palaikymas<br />

viena kitai. Aš palaikiau ją dėl jos dukrytės sveikatos, o ji mane dėl sūnučio.<br />

Abidvi kartu traukėmės pieną ir daug šnekėjomės. Bandžiau, kaip tik galėjau,<br />

ilsėtis, bet pavykdavo sunkiai.<br />

Ketvirtas pasimatymas. Nusitraukiu priešpienio, sekėsi sunkiau, jo mažėjo,<br />

bet dar nežinojau, kas manęs laukia. Popietinis pasimatymas. Atsiprašau, bet<br />

karvė – akušerė (taip mintyse ją vadinau), a<strong>iš</strong>ku, pasodino į kengūros kėdę kitą<br />

mamą, ir, nors šalia stovi kita tuščia kėdė, man užklausus, kodėl negali manęs<br />

pasodinti, atsakė, kad nėra antros širmos, nes čia vaikšto ir tėčiai. Aš galiu<br />

sėdėti nuoga prieš visą pasaulį, tik duokite man vaiką. Tačiau jai nerūpi mano<br />

jausmai ir norai. Žiūriu į sūnų, jis šį kartą labai suirzęs, jam daro visokias<br />

procedūras, paima kraujo, verkia. Raminu, dainuoju, palaikau, koks jis stiprus<br />

30


ir šaunuolis. Karvė akušerė patikrina, kaip jis virškina pieną, kuris jam<br />

zonduojamas. Ačiū Dievui, virškina. Komentarai jos mano atžvilgiu tik tokie:<br />

„Kodėl neši tiek mažai pieno? Ką, negali nusitraukti daugiau?“ Bandau a<strong>iš</strong>kinti,<br />

kad tai – priešpienis, sunkiai jo pavyksta nusitraukti, bet manęs niekas negirdi.<br />

Nors prieš tai atneštos trys taurelės priešpienio dar stovi ant lentynos. Ji tarp<br />

eilučių tik šneka, kad sūnus čia gulės savaitę, po to perkels mus mėnesiui į<br />

vaikų ligoninę. Ačiū Visatai, kad ateina gydytoja. Šviesa mano akyse. Klausiu,<br />

kaip sūnaus būklė, gaunu gana ramų atsakymą, kad šiuo metu yra stebimas,<br />

daromi tyrimai ir, kai bus daugiau informacijos, man viską praneš. Nėra jis<br />

kritinės ar kokios nors kitokios sunkios būklės, stebi, ar moka kvėpuoti, ar jo<br />

skrandukas virškina pieną, sekasi jam puikiai. Aš taip juo didžiuojuosi, lyg jis<br />

laimėtų olimpinį medalį. Nedrąsiai paklausiu, ar galėsiu kitą kartą taikyti<br />

kengūros metodą, ji atsako, kad a<strong>iš</strong>ku ir prisako akušerei man įduoti vaikelį kitą<br />

kartą. Kokia aš dėkinga. Laikas. Išeinu kupina vilties, jau kitą kartą laikysiu<br />

sūnelį. Nuostabiausias žmogus – gydytoja, galiu ir tą karvę – akušerę pakentėti.<br />

Kada ji baigs savo pamainą? Net nenoriu žinoti, kodėl ji taip elgiasi. Tik vėliau<br />

sužinau, kad visi čia dirba paromis. O elgėsi ji, turbūt, taip, nes prisir<strong>iš</strong>a ir<br />

įsimyli ankstukus ir jai, matyt, atrodo, kad, kol jie reanimacijoje, jie yra jos, o<br />

mamos yra priešės. Ji su kitomis mamytėmis, kurių vaikai inkubatoriuose,<br />

elgėsi taip pat. Tik štai kodėl ta šalia buvusi mamytė – <strong>iš</strong>skirtinė, atsakymą<br />

gavau po dienos, kai mane su ta mamyte paguldė į palatą. Iš nugirsto pokalbio<br />

su gydytoja supratau, kad<br />

mamytė yra tos akušerės<br />

pažįstama ir akušerė jai įjungusi<br />

visur žalią šviesą. Aš ir kitos<br />

mamos tiesiog neturėjome, kas<br />

mums įjungtų tą žalią šviesą.<br />

31


Penktas pasimatymas. Pagaliau mano glėbyje. Nenorėjau ga<strong>iš</strong>ti nei<br />

sekundės. Jau <strong>iš</strong>mokau, kad verta ateiti 5 minutėmis anksčiau ir jau įleidžia. Tai<br />

mūsų pasimatymai trukdavo ne pusvalandį, o 35 minutes, o tai labai daug. Net<br />

faktas, kad priešpienio atnešiau dar mažiau ir akušerės riksmai, kad turiu nešti<br />

daugiau, man buvo nulio vertės. Sūnus mano glėbyje. Aš galėjau jį glostyti,<br />

myluoti, bučiuoti, kiek tik norėjau. Dainavau jam dainelę. Tiesiog buvome. Tai<br />

– pats nuostabiausias jausmas, jis pagaliau yra mano glėbyje. Nežinau, kaip šį<br />

momentą atlaiko širdis, nes ji šokinėja <strong>iš</strong> laimės virš kūno. Tas laikas mag<strong>iš</strong>kas.<br />

Priglaudžiu jį arčiau spenelio, kad jis galėtų uostyti pienuką. Bendravome ir<br />

mėgavomės kontaktu. Netrukdė mums niekas. Tiesiog stebuklo dėka akušerė<br />

<strong>iš</strong>ėjo ir vėlavo grįžti, tai laikiau jį 10 minučių ilgiau. Išeidama dar gavau velnių,<br />

kad neščiau daugiau pieno, bet apsvaigimas buvo toks didelis, kad sunkiai ką<br />

nors girdėjau. Jausmas, kaip stiprus įsimylėjimas, kai pilve skraido drugeliai,<br />

aplink matai realybę, bet jos nesuvoki. Net atsisveikinti buvo lengviau, juk<br />

žinojau, kad dar laukia vienas pasimatymas su tėčiu prieš miegą.<br />

Šeštas pasimatymas. Nusitraukti pieno visai nesiseka, jo kaip ir nebėra. Vos<br />

nusitraukiau 1 ml. Gal aš kažką ne taip darau? Skaitau knygą, suprantu, kad,<br />

matyt, prasideda pereinamasis laikotarpis, kol atsiras pienukas ir jį sunku<br />

<strong>iš</strong>traukti šiuo metu, bet nerandu realių patarimų, ką daryti. Maigau savo<br />

krūtinę, bet vos ne vos <strong>iš</strong>traukiu dar 1 ml. Ašaros akyse. Suprantu, kad mažai.<br />

Nors dar mačiau stovintį seną pienuką prie vaikelio, bet ką aš sakysiu karveiakušerei.<br />

Nueinu pas posto akušerę pagalbos, gal ji gali pažiūrėti mano krūtinę,<br />

gal kažką ne taip darau. Gaunu atsakymą, kad visi aprašymai, kaip nusitraukti<br />

pieno, yra ant palangės palatoje ir, jei aš nemoku skaityti, tai yra mano<br />

problemos. Grįžtu į palatą, skaitau, bet nieko naujo nerandu, darau viską<br />

teisingai, bet pieno nėra. Gerai, kad turiu palaikymą – kaimynę, kuriai sekasi<br />

trauktis daug geriau, ji jau nusitraukia po 50 ml, šis vaikelis jos jau antrasis. Jos<br />

stiprus palaikymas bei mintis, kad jei kaimynei pavyko, tai ir man pavyks,<br />

32


suteikia man šiek tiek ramybės, suprantu, kad reikia man pailsėti. Toliau<br />

bandau raminti save, kad viskas bus gerai. Atvažiuoja vyras, gerai, kad esame<br />

ne tik meilužiai, bet ir geri draugai ir galiu jam papasakoti savo visą dieną. Jis<br />

mane labai palaiko. Nešu tuos 2 ml, rankos net dreba, kai einame pas sūnų.<br />

Mūsų trapumas juk laukia mūsų. Pastebėjau, kad prie vyro spaudimas nešti<br />

pieną mažesnis, tik paklausia, ar man tiek tepavyko, ir pasako gan mandagiai,<br />

kad reikia stengtis nusitraukti daugiau. O kur rėkimas, spaudimas? Dėkoju<br />

Visatai, kad vyras šiuo metu šalia. Matau, kad ankstesnio pienelio šalia dar<br />

nemažai stovi ir tikiuosi, kad viskas susitvarkys. Mėgaujamės buvimu,<br />

dainuoju lopšines, vyras glosto, žiūri. Į jį galima tiesiog žiūrėti. Jis kartas nuo<br />

karto šypteli. Toks tobulas mūsų<br />

grožis, nesu nieko gražesnio<br />

gyvenime mačiusi. Gerai, kad<br />

dviese, <strong>iš</strong>eiti lengviau, juk<br />

nematysiu sūnaus iki ryto.<br />

Palieku jam tik savo širdį ir<br />

pasakau jam, kad aš šalia.<br />

Pienelio atnešti reikia vidurnaktį,<br />

bet pas vaikus tuomet neįleidžia. Vyras po pasimatymo <strong>iš</strong>keliauja namo, o aš<br />

pagaliau užmiegu. Miegu iki vienuoliktos vakaro, pagaliau – gilesnis miegas.<br />

Atsikeliu nusitraukti ir labai tikiuosi, kad man pailsėjus situacija pasikeis, bet<br />

situacija tokia: pieno nėra, jo nėra nei lašo. Maigau krūtinę beveik valandą ir<br />

nieko, gal nukrenta koks ketvirtadalis lašo. Nežinau ką daryti. Suprantu, kad<br />

neturiu ką nunešti. Mano vaikelis gali likti be pieno, juk negaliu visos situacijos<br />

palikti savieigai. Gerai, kad pailsėjusi. Susikaupiu ir nueinu pas kitą akušerę į<br />

kitą postą. Pakeliui pradedu verkti ir negaliu tų ašarų sustabdyti, bet vis tiek<br />

einu. Atėjusi paa<strong>iš</strong>kinu, kad esu <strong>iš</strong> kito posto ir man reikia pagalbos, kad<br />

pažiūrėtų krūtinę ir patikrintų mano veiksmus, bandant nusitraukti pieno. Ji<br />

33


mane nusiveda į akušerės kambariuką. Išklausinėja situaciją, paa<strong>iš</strong>kinau, kad<br />

pradžioj priešpienis bėgo gan lengvai ir daug, po to jo mažėjo mažėjo, o dabar –<br />

visai tuščia. Ji kaip žinodama paklausia, ar man daromas spaudimas <strong>iš</strong><br />

naujagimių skyriaus, kūkčiodama patvirtinu. Tuomet ji apžiūri krūtinę, liepia<br />

nusiraminti. Ji šiaip ne taip nutraukia 2 ml, liepia eiti miegoti ir nesikelti<br />

trauktis pieno 3 val. nakties, <strong>iš</strong>simiegoti ir ryte atsikėlus trauktis, pasakė, kad<br />

reikės dirbti. Paskambina į naujagimių skyrių, pasako, kad aš labai stengiuosi<br />

nusitraukti pieno ir atnešiu dabar tiek, kiek man pavyko nusitraukti ir, kad<br />

daugiau <strong>iš</strong> manęs nereikalautų, kad man reikia pailsėti ir kad situacija kitą<br />

dieną susitvarkys. Nešu tuos 2 ml su kamuoliu gerklėje ir visa apsiverkusi.<br />

Užeinu, girdžiu komentarą: „Tai ko tu tiek jaudiniesi, bus juk to pieno.“ Aha,<br />

galvoju, o ką jūs sakėte visą dieną. Einu atgal per kitą postą, dar kartą padėkoju<br />

akušerei, kuri man padėjo, ir žinau, kad net nesugebėsiu jai visą gyvenimą<br />

atsidėkoti už suteiktą pagalbą. Einu ilsėtis. Skausmas, kurį jaučiu tuo metu, yra<br />

ne<strong>iš</strong>pasakytas. Nežinau, kur su juo dėtis. Kaimynė jau miega. Nueinu į dušą ir<br />

bliaunu. Bliaunu gal valandą, gal daugiau. Tokio skausmo nejutau nei sąrėmių<br />

metu (o jie nebuvo švelnūs), nei gimdant. Man plėšo visą krūtinę, aš, turbūt,<br />

niekada taip neblioviau ir man niekada taip neskaudėjo. Gerai, kad širdis pas<br />

sūnų, nes turbūt būtų sustojusi <strong>iš</strong> skausmo. Tik žinau, kad ateis palengvėjimas.<br />

Bliaunu tol, kol ateina. Pavargusi griūnu miegoti.<br />

Septintas pasimatymas. Ankstyvas rytas. Atsikeliu su dideliu nusiteikimu<br />

dirbti. Informacija apie nusitraukimą knygose ir pagal akušerės ar neonatologės<br />

a<strong>iš</strong>kinimus yra skirtinga, bet gerai, kad man grįžta blaivus protas, suprantu,<br />

kad turiu užkurti pieno fabriko gamybą, dar nežinau kaip tą padaryti, bet žinau,<br />

kad turiu tą padaryti, kito varianto tiesiog neturiu. Padėkoju sau mintyse už<br />

kartais mane aplankantį blaivų protą ir puolu dirbti. Tiesiog pagal pajautimą<br />

tyliai pasijungiu relaksacinę muziką ir masažuoju savo krūtinę švelniai, bet<br />

kartu stipriai, sakyčiau, erot<strong>iš</strong>kai. Vizualizuoju pieno upės <strong>iš</strong>siveržimą. Kadangi<br />

34


vaikštom su vyru po kalnus, esu mačiusi ne vienos upės pradžią ir kaip po to į<br />

ją įteka kiti upeliai, o slėnyje jau teka didelė, plati upė. Taip ir įsivaizdavau<br />

pieno upes savo krūtinėje. Traukiau po 1/4 lašo ant stikliuko sienelės, kiekvieną<br />

kartą sukant ratus ir masažuojant. Iš keturių minimalių lašelių susidarydavo<br />

lašas, kuris nubėgdavo į dugną. Man kiekvieną sykį statant stikliuką ant<br />

spintelės ir jį imant drebėjo rankos, o jei aš <strong>iš</strong>versiu, juk čia aukso vertės lašai.<br />

Atiduočiau už šiuos lašus visus turimus pinigus. Tokiu būdu per 2 val.<br />

nusitraukiau 2 ml. Ne kažin kas, bet aš nusitraukiau, juk naktį <strong>iš</strong> viso negalėjau<br />

nusitraukti. Nešu tuos<br />

stebuklingus 2 ml drebančiu<br />

kūnu, kad tik neužkliūčiau<br />

niekur. Einu ir meldžiuosi,<br />

kad dirbtų vaikų<br />

reanimacijoje žmogus su<br />

širdimi. Mane Dievas<br />

<strong>iš</strong>klauso. Dirba puiki<br />

akušerė. Pamačiusi mano pieno kiekį, paklausia, ar man parodė kaip tą daryti,<br />

ar kas nors žiūrėjo mano krūtinę. Šiaip ne taip papasakoju jai praėjusios dienos<br />

situaciją ir kad aš neprarandu vilties. Ji mane pati apžiūri, verdiktas – kuo<br />

daugiau ilsėtis ir galvoti pozityviai. Sūnutis po nakties jaučiasi gerai, bus<br />

gydytojos vizitacija ir tuomet paa<strong>iš</strong>kės daugiau informacijos. Nuramina, kad jis<br />

laikosi puikiai, yra stipruolis ir šaunuolis. Antras olimpinis medalis. Taip juo<br />

didžiuojuosi. Glostinėju, kalbinu, klausinėju, bendraujame. Laikas. Bet dar<br />

laukia keturi pasimatymai tą dieną, dar tiek bendrausime. Skambinu vyrui,<br />

pasidžiaugiu, kad reanimacijoje dirba Žmogus, ir laukiu jo atvažiuojant.<br />

Griežtai pasakau, kad draudžiu visiems man skambinti, važiuoti pas mane, kad<br />

man reikalinga tik ramybė. Prašau jo atriboti mane nuo viso pasaulio, nes jis<br />

35


veržiasi su savo smalsumu, o man tuo metu reikia tik manęs pačios ir daug<br />

poilsio.<br />

Aštuntas pasimatymas. Miegu tarp pasimatymų, kiek galiu, vėl atsikeliu<br />

prieš valandą iki susitikimo ir tiesiog vedina kažkokios nuojautos, pasileidžiu<br />

muziką ir masažuoju savo krūtinę, renku lašą po lašo <strong>iš</strong> ketvirtadalių. Per vieną<br />

valandą – 4 ml, tai – jau progresas. Atvažiuoja vyras, einam kartu pas vaikelį.<br />

Džiaugiuosi kaip vaikas dėl tų 4 ml, nors tai mažai, sūnutis suvalgo visus 12 ml<br />

ir jam tuoj pradės trūkti pienelio, jau baigia suvalgyti tai, ką nešiau aną dieną.<br />

Tačiau tikrai žinau, kad pieno fabriką užkursiu, šiuo metu tiesiog streikuoja karvės.<br />

Mūsų vizito metu kaip tik gydytoja apžiūri vaiką. Nustato, kad jis jau puikiai<br />

gali kvėpuoti pats, pieną virškina puikiai ir kad jam jau laikas <strong>iš</strong> darželio<br />

keliauti į mokyklą, t.y. <strong>iš</strong> reanimacijos jį kels į patologiją. Ten jį mokins žįsti ir<br />

man bus daugiau laisvės, galėsiu daugiau imti ant rankų, keisti jam sauskelnes,<br />

padėti maitinti. Kaip mes juo didžiuojamės, jis – tikras šaunuolis. Gydytoja prie<br />

mūsų jam nuima taip vadinamus ūsus, t.y. <strong>iš</strong>ima zondą, per kurį jam leidžia<br />

pienuką, ir praneša, kad kitą kartą jau skambinčiau į naujagimių skyriaus<br />

patologiją. Jau vėliau, kai buvau su vaikeliu palatoje, susirašiau su artima<br />

drauge, kuri taip pat neseniai, prieš tris savaites, pagimdė Vokietijoje, trumpai<br />

jai papasakojau situaciją, kurią mes <strong>iš</strong>gyvenome. Jos vyras – ligoninės<br />

gydytojas, ir jis buvo pakraupęs, kai <strong>iš</strong>girdo tuos pavadinimus: naujagimių<br />

reanimacija, naujagimių patologija. Sūnutis pagal tvarką Vokietijos ligoninėse<br />

būtų visą laiką gulėjęs intensyvios priežiūros skyriuje, tik galbūt šiuose<br />

skyriuose yra skirtingos palatos, kuriose yra labiau intensyvi priežiūra ir tiesiog<br />

priežiūra. Juk reanimacijoje yra kažkas gaivinamas, pajungtas prie visų aparatų,<br />

stebimas ir nea<strong>iš</strong>ku, ar <strong>iš</strong>gyvens, o patologija – tai visi sunkūs atvejai, kūdikiai<br />

su sunkiomis ligomis ir t.t. Iš tikrųjų, tie pavadinimai – reanimacija, patologija –<br />

gąsdina, o Vokietijoje nėra taip baisiai, na, o mūsų situacija, palyginus, yra labai<br />

gera.<br />

36


Devintas pasimatymas. Vyras lieka iki kito pasimatymo. Daug šnekamės, jo<br />

palaikymas yra be galo svarbus. Pienelio pavyksta nusitraukti jau apie 8 ml per<br />

40 minučių, žinau, kad viskas bus gerai, tik reikia laiko. Palaikymas kaimynės,<br />

kuri jau bando trauktis su pientraukiu ir jai neblogai sekasi, man taip pat labai<br />

svarbus. Džiaugsmingi keliaujame į trečiąjį tos dienos pasimatymą, <strong>iš</strong> viso jau<br />

devintąjį. Atrodo, kad gimdysiu devintą kartą. Atėjus į naujagimių skyriaus<br />

patologiją, situacija yra visai kita. Nors sūnutis vis dar pajungtas prie<br />

kvėpavimo stebėjimo, bet laidelis jau tik vienas, o akušerės čia malonios. Atėjo<br />

laikas tėčiui ir sūnui. Duoda vaikelį laikyti vyrui. Jis taip ir prasėdėjo su juo tą<br />

pusvalandį besimėgaudamas kiekviena sekunde. Man buvo taip gražu į juos<br />

žiūrėti. Stiprus vyras laiko tokį mūsų gražumą, mūsų gležnumą. Tėtis<br />

laimingas <strong>iš</strong>važiuoja po pasimatymo namo, o aš lieku viena. Reikia kuo<br />

daugiau ilsėtis ir dar laukia du pasimatymai. Apie būklę daug niekas<br />

nekomentuoja, supratome, kad tai gali daryti tik gydytoja, kad dar bus daroma<br />

organų echoskopija, bet kol kas sūnus laikosi puikiai. Ieško priežasties, kodėl jis<br />

gimė anksčiau, infekcijų versija tiek pas vaiką, tiek pas mane nebuvo<br />

patvirtinta.<br />

Dešimtas pasimatymas. Norėčiau<br />

paminėti įdomų ligoninės aspektą: palatos,<br />

kuriose įkurdinamos mamos be vaikų, yra<br />

trys dvivietės ir jos yra gale kito koridoriaus<br />

nei naujagimių skyrius. Aš jaučiausi puikiai ir<br />

man nebuvo jokio diskomforto nueiti tą<br />

atstumą penkis kartus per dieną, tai buvo tik<br />

džiaugsmas. Bet mačiau mamytę, kurios<br />

vaikelis inkubatoriuje, ir kuri vos vos ėjo,<br />

pasiremdama į vyrą. O juk palatos yra ir prie<br />

37


pat naujagimių skyriaus, kodėl palatų mamoms nepadarius kuo arčiau... Kas<br />

planavo ligoninės <strong>iš</strong>sidėstymą?<br />

Dešimtas pasimatymas praėjo pirmą kartą keičiant sauskelnes, akušerė<br />

pagyrė, kad gerai ir drąsiai tą darau ir maitinom kartu su akušere sūnutį per<br />

tokį specialų snapelį, kuris imitavo spenelį. Aš į jį įšvirkšdavau pieno, o ji bandė<br />

jį mokyti žįsti. Nors akušerė pakankamai švelni, bet vaikelis tuo metu miegojo<br />

gan stipriai ir ji bandė jam įk<strong>iš</strong>ti snapelį, bandė jį visaip žadinti, plekšnojo per<br />

užpakaliuką, bet jam tuo metu rūpėjo miegelis. Nors pati mačiau, kad jis miega,<br />

bet man buvo kaip kulka į širdį jos komentaras: „Šitas tai jau nevalgus, jis jau<br />

tikrai nevalgys.“ Kodėl nevalgys? Kaip nevalgys? Ką daryti? Man sukosi<br />

milijonas klausimų, bet suprantu, kad klausti neturiu ko. Bandau grąžinti<br />

sveiką protą ir mąstyti, juk jis miega, kaip ji gali taip šnekėti. Išeiti labai sunku,<br />

tos pačios 35 minutės, dar vienas pasimatymas vakare ir milijonas klausimų: ką<br />

daryti, kad jis valgytų. Pieno juk daugėja, viskas tvarkosi ir še tau.<br />

Vienuoliktas pasimatymas. Tik atėjusi pamačiau, kad mano pienelis<br />

sumaitintas. Valio, re<strong>iš</strong>kia valgo. Pasirodo valgant jis dar pamiršta kvėpuoti,<br />

žinda, ryja, bet apie kvėpavimą vyrukas kartais linkęs pamiršti. Tuomet švelniai<br />

jam pakutenu plaučius ir jis vėl kvėpuoja. Tą parodo aparatas, prie kurio jis vis<br />

prijungtas. Atnešu jau 10 ml pienelio. Reikia 12 ml, o nakties metu dar daugiau,<br />

bet žinau, kad tai ne už kalnų. Akušerė pataria man vidurnaktį pienuko nenešti,<br />

o pakaupti daugiau iki ryto, jam duos m<strong>iš</strong>inuko, nes mano pienelio kol kas<br />

neužteks nakčiai. Pasimatymo metu sūnutis vėl mano glėbyje. Jau daug drąsiau<br />

galiu mėgautis, glamonėti savo mažumą. Dainuoju jam ir šnekinu. Džiaugiuosi<br />

be galo. Kokia nuostabi dienos pabaiga sūpuojant mažylį. Nors pienelio<br />

neturėjau nešti vidurnaktį, bet ilsiuosi, kiek galiu, ir nusitraukiu 18 ml, žinau,<br />

kad jam jau užteks ir laiminga nešu vidurnaktį pienelį, nors neturėjau. Skridau<br />

su tuo pieneliu ligoninės koridoriais. Dar nunešiau ir 3 val. nakties, kad jis<br />

gautų mano pienelio. Stiklinėmis dar nesitraukiu, kaip tą jau daro kaimynė,<br />

38


darbo reikia įdėti, bet per pusvalandį galiu nusitraukti jau pakankamą kiekį<br />

pienelio ir tai svarbiausia. Mano taktika – relaksacinė muzika kartu su švelniu,<br />

bet stipriu erotiniu masažu bei pieno upių vaizdiniais – davė rezultatų.<br />

Dvyliktas pasimatymas. Mūsų vyrukui sekasi puikiai, jis jau <strong>iš</strong>moko ryti ir<br />

šiandien naujas etapas – maitinimas <strong>iš</strong> švirkšto. Pieno reikalai tvarkosi, galiu<br />

kvėpuoti laisviau ir ramiau – tiek, kiek jam reikia, laisvai pritraukiu ir jau netgi<br />

daugiau. Įdomus dalykas, kad naujagimių skyrius reikalauja nešti tiek, kiek <strong>iš</strong><br />

viso nusitraukiu, bet aš kiekvieną dieną paklausiu, kiek jis suvalgo, ir sužinau,<br />

kad tai sudaro vos 15 ml. Pieno upeliai teka laisvai, o pieno upės – klausimas, ar<br />

man to reikia. Gerai, kad mąstau blaiviai, vėl labai ačiū sau, suvokiu, kad tuoj<br />

kaip kaimynė labai lengvai galėsiu nusitraukinėti po 200 ml, bet kam to reikia?<br />

Juk mano vaikelis tiek nesuvalgo ir<br />

klausimas, ar <strong>iš</strong> viso tiek reikės. Ką<br />

aš darysiu su tuo pienu, juk mano<br />

krūtinė po to sprogs? Taigi,<br />

paskaičius, pamąsčius, sugalvojau,<br />

kad nusitrauksiu 5-10 ml daugiau,<br />

nei reikia sūnui, ir kaskart<br />

klausdavau, gal jau bus paskirta didesnė porcija nakčiai. Dar negaliu<br />

nepaminėti, kad nuo pat pradžių krūtinę laikiau šiltai, gėriau daug šiltų<br />

skysčių, arbatos, spanguolių gėrimo. Kadangi esu Reiki meistrė, nuo pat<br />

pradžių taikiau Reiki, net masažuodama krūtinę. Manau, tai taip pat prisidėjo<br />

prie sėkmingo rezultato. Lankymas nuostabus, galiu sūnutį kilnoti, globoti,<br />

kartu maitinti, bet tos 35 minutės tiesiog pralekia ir visuomet ateina laikas, kai<br />

reikia <strong>iš</strong>eiti, bet jau lengviau, ir ypač rytais, kai žinau, kad už 2,5 val. vėl<br />

pasimatysim. Ne kartą pagaunu save galvojant, kad noriu keisti profesija į<br />

vaikų akušerės, kad tik galėčiau su juo būti visą laiką. Pavydžiu akušerėms,<br />

kurios su juo būna ir juo rūpinasi. Bet juk profesijos per valandą nepakeisi...<br />

39


Tryliktas pasimatymas. Lankome vėl su vyru. Tuomet aš duodu visą laiką<br />

jam pasireikšti, o pati tik stebiu. Jis keičia sauskelnes, valo užpakaliuką, ima ant<br />

rankų ir užsiima su mūsų perline pupa. Man taip gražu stebėti. Kadangi sekasi<br />

sūneliui gerai, kvėpuoti vis rečiau pamiršta, tai jau šiandien žada jį kelti į<br />

nešildomą lovelę ir aprengti drabužiais. Vyrui tenka užduotis, verta milijono, –<br />

nupirkti bent kokius mažesnio dydžio šliaužtinukus, kad sūnutis juose<br />

neskęstų, nes 56 dydis yra tiesiog milžinui. Vyras vėliau, jau parduotuvėje<br />

būdamas, paskambina, pasitaria ir nuperka 50 dydį, sunku net įsivaizduoti,<br />

koks tas dydis konkrečiai reikalingas. Tačiau ir 50 buvo per didelis, net<br />

smarkiai. Mums vėliau padovanojo 42 dydžio šliaužtinukus ir dar vienus patys<br />

nupirkome, jie tiko idealiai. Atrodo, gal ir galėtų pabūti su didesniais, bet netgi<br />

su 50 dydžio šliaužtinuku kojytės nesueina į vietą, jam sunku judėti.<br />

Džiaugėmės naujais pirkiniais sūnui, nors tai – tokia smulkmena.<br />

Keturioliktas pasimatymas. Pieno problemų nebėra, bet jau yra noras<br />

trauktis su pientraukiu, kad būtų greičiau, bet kol kas nepavyksta.<br />

Pasimatymas nuostabus, kiekviena minutė tokia brangi. Grįžtu į palatą ir<br />

sužinau, kad kaimynė jau bus perkelta pas savo dukrytę į kardiologijos skyrių,<br />

esantį kitame ligoninės gale, ir mums tenka atsisveikinti. Mane perkelia į kitą<br />

palatą, pas merginą, kuri irgi lanko savo sūnutį ankstuką. Ji buvo labai keista.<br />

Prakt<strong>iš</strong>kai nekalbėjo. Tai man <strong>iš</strong>ėjo į naudą, nes turėjau daug ramybės ir galėjau<br />

daugiau ilsėtis. Buvo ir daugiau keistumų: ji kaip niekad daug šveitė žalias<br />

salotas su svogūnais, nors jos sūneliui sunkiai sekėsi virškinti maistą, net gavo<br />

pastabą <strong>iš</strong> akušerės. A<strong>iš</strong>ku, ją dažnai lankė kažkokia gydytoja, dėka kurios ji čia<br />

turėjo minkštą patalėlį. Nors jų pokalbiai mane dažniausiai pakraupindavo,<br />

pavyzdžiui, gydytoja jai a<strong>iš</strong>kino, kaip trauktis pieną, kad jos krūtinė po to būtų<br />

graži, nes kitaip vyrai jos nemylės, tai buvo didžiausias akcentas. Iš jų pokalbio<br />

supratau, kad mano naujai kaimynei pieną traukė visi gydytojai ir visa krūtinė<br />

buvo mėlynėmis nusėta, jai skaudėjo... Dar įdomus dalykas buvo tas, kad pas ją<br />

40


ateidavo du jauni vyrukai ir ji juos vesdavosi pas vaiką, ir, kiek supratau, bandė<br />

padaryti taip, kad jie niekad nesusitiktų. Žodžiu, tikra muilo opera man po<br />

nosimi. Nori nenori visame tame man teko dalyvauti, nors tai sukeldavo tik<br />

šypseną. Aukščiausioji visko viršūnė buvo, kai neįvyko penkioliktas<br />

pasimatymas su sūneliu, nes vaikams atliko echoskopiją ir užtruko, o mano<br />

naujoji kaimynė grįžusi ir žinojusi, kad pasimatymo nebus, man nieko<br />

nepasakė, nors žinojo, kad aš laukiu ir <strong>iš</strong>einu į pasimatymą. Laukdama vis<br />

galvojau, kad vėluoja mane įleisti, bet kad visgi susitiksiu su sūneliu. Tiesiog jai,<br />

mano kaimynei, nerūpėjo pasidalinti paprasta informacija, kad tą valandą pas<br />

vaikus mūsų neįleis. Buvau švelniai šokiruota, bet ir pati nustojau būti<br />

mandagi. Tiesiog buvau pati sau. Iš tiesų, ramybės aš labai norėjau.<br />

Nors buvo didžiausias prašymas manęs<br />

nelankyti, bet mano mama ne<strong>iš</strong>tvėrė. Ir kaip<br />

tik mane jau perkėlus į kitą palatą, skambina<br />

ir klausia, kur aš esu. Kur? Ligoninėj aš. Ji<br />

yra mano ankstesnėje palatoje, o manęs ten<br />

nėra... Pasitikau ją. Ji atnešė gražių gėlių,<br />

kaip ir susigraudinau, juk – mama. Atleidau tuo momentu jos nenorą paisyti<br />

mano prašymo. Ji tik trumpam. O tas trumpam... Geriau visai nebūtų buvę.<br />

Išėjome su ja į koridorių pasivaikščioti, parodžiau, kur mažiuko langai, kur jis<br />

guli, ir taip susigraudinau, ašarų pilnos akys... O jos reakcija į tai buvo visai<br />

kitokia – kaip aš drįstu čia žliumbti, juk viskas gerai, na ir kas, kad atskirai,<br />

sovietmečiu jos irgi neturėjo šalia vaikų ir <strong>iš</strong>gyveno. Tuomet tik pagalvojau, kad<br />

neįsivaizduoju kaip, ir atšoviau, kad, matyt, visoms labai skaudėjo. Ji manęs<br />

nesuprato. Neužilgo <strong>iš</strong>ėjo. O man liko toks skausmas širdyje, juk – mano mama,<br />

ji galėtų tiesiog apkabinti ir suprasti. Pabuvo pas mane trumpai, o aš dar<br />

papildomai turėjau darbo – atleisti jai, suprasti ir nepykti. Tuomet prasidėjo dar<br />

kitas dalykas – šeimos narių skambinimai. Močiutės pasakojimai apie<br />

41


problemas šeimoje, kurios man rūpi ir kelia nerimą. Po to, kai pasakiau, kad jau<br />

noriu nusitraukti pienuką pientraukiu, močiutė ėmė a<strong>iš</strong>kinti apie 1961 m.<br />

buvusį pientraukių trūkumą. Kodėl aš turiu visame tame dalyvauti ir klausytis?<br />

Gerai, kad man užteko proto, pasakiau vyrui, kad atsiliepsiu tik į jo skambučius<br />

ir daugiau su niekuo nebendrausiu. Tiek nerimo, liūdesio ir nusivylimo pasėjo<br />

manyje per kelias valandas.<br />

Penkioliktas pasimatymas. Kaip jau rašiau, jis neįvyko.... Vaikščiojau<br />

pirmyn atgal vis tikėdamasi, kad įleis vėliau, po echoskopijų, bet galiausiai po<br />

valandos pasakė, kad pasimatymo nebus. Labai didelis nusivylimas. Supranti,<br />

kad nieko negali pakeisti, o taip norėtum. Sumokėčiau, jei reikia, tik įleiskite.<br />

Kad nusiraminčiau, pasiėmusi pientraukį, nukeliauju pas buvusią kaimynę į<br />

kardiologijos skyrių. Buvo proga ją aplankyti, o ir emoc<strong>iš</strong>kai jai yra daug<br />

sunkiau nei man, taip pat ji mane pamokė, kaip nusitraukti su pientraukiu.<br />

Atrodo, kas čia sunkaus, bet buvo niuansų, kuriuos dariau ne taip. Reikėjo prieš<br />

traukiant švelniai pamasažuoti ir kurį laiką tiesiog papumpuoti tuščiai, kol<br />

pradės bėgti pienukas. Aš tiesiog ne<strong>iš</strong>laukdavau pienelio. Mums daug lengviau<br />

būdavo pakalbant, kiekvienai pasiguodžiant. Jos dukrytės kitą dieną laukė<br />

sunki operacija, jai reikėjo laikytis daug stipriau. Ėjome kartu į koplytėlę<br />

pasimelsti už jos dukrą ir mano sūnų. Dievas <strong>iš</strong>klausė mūsų maldas.<br />

Šešioliktas pasimatymas. Atėjo tėtis, geriausia žinia, kad tyrimai visi geri,<br />

ir vaikas puikiai vejasi. Laikas tėčio ir sūnaus. Nors esu šalia, bet tai –<br />

paskutinis pasimatymas šią dieną, todėl taršo įvairūs jausmai: pavydas tėčiui,<br />

bet kartu džiaugsmas, kad tėtis užsiima su sūnumi, grožėjimasis tomis<br />

akimirkomis ir mano noras, kad jis tą vis darytų. Anksčiau tokių prieštaringų<br />

jausmų vienu metu nesu jautusi. Sūnutis jau paprastoje lovytėje. Su<br />

drabužėliais jis vėl kitoks, toks be galo gražus. Iš tikrųjų, kiekvienas<br />

pasimatymas lyg naujas įsimylėjimas – didesnis, gilesnis. Vakare taip sunku<br />

<strong>iš</strong>eiti. Laukia naktis be pasimatymų. Bet diena tokia gera, reikalai dėl pieno<br />

42


susitvarkė – su pientraukiu traukiu per 5 min., o ir vaikas sveikas. Tą naktį<br />

pagaliau miegojau ramiai.<br />

Septynioliktas pasimatymas. Ateinu <strong>iš</strong> ryto pilna noro bendrauti su savo<br />

kūdikiu ir sužinau be galo džiugias naujienas. Visų pirma, dirba puiki akušerė.<br />

O antra, ji sako man, kad sėsčiausi į kengūros kėdę, nusirengčiau ir jau<br />

maitinčiau. Mane apima euforija, tai toks jausmas, kai <strong>iš</strong> džiaugsmo nesuvoki,<br />

kas dedasi, visas pasaulis sukasi <strong>iš</strong> laimės! Duodu sūnučiui spenelį, sunkiai jam<br />

sekasi jį paimti. Akušerė nuostabioji prieina, paa<strong>iš</strong>kina, kad ankstukai būna<br />

pradžioje vangūs ir jiems reikia padėti. Jis žiojasi, o kai jau tą padarė, ji su<br />

švelnia jėga sustumia mano spenelį į burnytę. Dar reikia prilaikyti krūtinę, kad<br />

jis galėtų kvėpuoti, jo burnytė ir galvytė juk tokios mažos. Iš pradžių jis tik<br />

laiko, bet po kurio laiko jau bando žįsti. Patraukia, patraukia ir pameta. Ir vėl <strong>iš</strong><br />

naujo: keli lašai smalsumui sužadinti, <strong>iš</strong>sižiojimas ir suk<strong>iš</strong>imas. Laukimas, kol<br />

43


patrauks. Taip praeina pusvalandis ir netgi akušerės leidžia užsibūti 50 min.<br />

Taip gera maitinti savo kūdikį, gera iki apsvaigimo. Išskrendu <strong>iš</strong> palatos.<br />

Aštuonioliktas pasimatymas. Vėl maitinu, Dieve, kaip gera. Ačiū už šias<br />

akimirkas, kuo toliau, tuo jam sekasi geriau, jau vis ilgiau žinda. Maitinimas –<br />

tarsi žaidimas, bet tai tokia palaima. Akušerės palaikymas begalinis, ji pataria,<br />

pagiria mane. Širdis tiesiog džiaugiasi. Laikas pralekia žaibo greičiu. Turiu vėl<br />

<strong>iš</strong>eiti, bet jau lengviau, pagaliau – lengviau. Sužinau, kad jei viskas gerai, greitu<br />

metu sūnelį man atiduos į palatą. Tuomet dar nea<strong>iš</strong>ku, kaip viskas bus, kažkiek<br />

pagulėsime čia ir keliausime į vaikų ligoninę. Grįžusi paprašau, kad man skirtų<br />

mokamą palatą nuo to momento, kai man atiduos kūdikį. Pasirodo, yra eilė<br />

gauti palatą ir aš esu penkta. Dabar tiesiog žinau, kad viskas bus gerai, kai<br />

gausiu vaiką į glėbį, palata bus.<br />

Devynioliktas pasimatymas. Ateiname su tėčiu, jis tik pakeičia sauskelnes<br />

ir <strong>iš</strong>eina, nes yra daugiau<br />

maitinančių mamų, kurios<br />

nusinuogina. Bemaitindama<br />

sužinau geriausią žinią,<br />

kokią tik galima sužinoti, –<br />

ryt <strong>iš</strong> ryto atiduos man<br />

sūnelį! Maitinti sekasi ir<br />

mano širdis nepaliaujamai<br />

džiaugiasi, kad jau būsime kartu. Jausmas, tarsi laimėčiau milijoną. Pamaitinusi<br />

(vis džiaugiuosi, kad sekasi man tik geriau ir geriau) <strong>iš</strong>skrendu <strong>iš</strong> naujagimių<br />

skyriaus. Išsiprašau vyro mane nuvežti namo, kad pasiimčiau man trūkstančių<br />

daiktų, nes nežinau, kiek dar teks gulėti ligoninėse. Susisukam per valandą,<br />

grįžtame, o mano daiktai jau sudėti ant lovos ir manęs visi ieško. Šeimyninė<br />

palata paruošta, sūnus laukia, galiu jau kraustytis ir eiti jo paimti. Ką? Kodėl<br />

niekas neįspėjo? Viskas nebesvarbu, aš tuoj myluosiu myluosiu ir užmyluosiu,<br />

44


kiek norėsiu, savo mažylį. Vyras padeda persikraustyti ir nueiname sūnaus.<br />

Jam vis dar reikia surasti šildomą lovelę, kad būtų palatoje, akušerės labai<br />

malonios. Tik gaunu tokį komentarą: ar suprantu, kad aš čia gulėsiu ne dvi<br />

dienas, o nežinia kiek dienų ir už jas visas reikės sumokėti. Dėl šio reikalo turiu<br />

pasirašyti ant kažkokio blanko. Sumokėsiu, kiek reikia. Noriu tik sūnaus šalia,<br />

vyro šalia ir ramybės. Viso to kaina man vis<strong>iš</strong>kai nesvarbi. Ir tai buvo geriausias<br />

sprendimas, tikiu, kad jis prisidėjo prie to, kad <strong>iš</strong> šios ligoninės <strong>iš</strong>keliavome<br />

namo jau po penkių dienų.<br />

Pagaliau jau visada kartu. Galima sakyti buvome geriausiame viešbutyje.<br />

Atskirtas, gražus, patogus, penkių privačių palatų postas. Jis pačios ligoninės<br />

gale, už gimdyklų. Iš tiesų, tai palata, kuri labai primena gimdyklą, yra čia ir<br />

tokia pat didelė kriauklė kaip gimdykloje. Skyriuje begalinė ramybė, akušerės<br />

pačios geriausios, nepavargusios, laimingos, norinčios padėti. Jos mane<br />

įsimylėjo. Kadangi gulėjau ne dvi dienas, bet puikiai tvarkiausi pati ir maitinau<br />

savo sūnutį, jų pagalbos man nė neprireikė, tai jos mane nešiojo ant rankų.<br />

Rytais mus aplankydavo naujagimių gydytoja (kiekvieną dieną vis kita), bet, jai<br />

jau įėjus į palatą, akušerė, kuri tą dieną dirbo, jau buvo papasakojusi, kokia aš<br />

nuostabi, kaip aš tvarkausi, kaip man puikiai sekasi žindyti. Sūnučiui tikrai<br />

sekėsi puikiai. Jis numetė tik 50 g, o tai yra labai mažai. Po trijų dienų, praleistų<br />

privačioje palatoje, akušerė įeidavo kartu su gydytoja ir tiesiog lankymo metu<br />

sakydavo: „Na, jie jau labai nori namo...“ Jos buvo mano advokatės, man net<br />

neprašius. Vieną dieną atėjo gydytojų delegacija į palatą ir pristatė mane kaip<br />

mamą, kuriai puikiai sekasi žindyti ankstuką. O aš ir šalia esantis mano<br />

mylimas vyras be galo rūpinomės ir džiaugėmės sūnučiu. Leidome aplankyti<br />

artimiausiems. Sklandžiai viskas klostėsi ir tiesiog mag<strong>iš</strong>ku būdu po penkių<br />

dienų nuo tada, kai pakliuvome į privačią palatą, mus <strong>iš</strong>rašė namo, nes<br />

nebebuvo priežasties mus laikyti ilgiau, visi tyrimai geri, o ir sūnus puikiai<br />

45


valgė, priaugo jau 80 g. Išrašydama mus pati gydytoja netikėjo, kad taip gali<br />

būti, kad taip greitai, jos nuostaba buvo didžiulė.<br />

Aprašiau tik apie šešiasdešimt procentų visų patirtų įvykių, jausmų. O kiek<br />

dar daug nepapasakotų pojūčių buvo, <strong>iš</strong>gyvenant kitus, mažiau reikšmingus,<br />

nutikimus, tokius kaip: pokalbiai su kitomis mamomis, gudravimas<br />

bendraujant su gydytojais, kad gaučiau reikiamos informacijos, padėkos<br />

akušerėms, kurios man padėjo, ir kt. Nuo atvykimo į ligoninę ir <strong>iš</strong>vykimo namo<br />

praėjo dvi savaitės. Visas tas dvi savaites turėjau kovoti už save ir sūnų.<br />

Vaikeliui gimus, man niekada niekas nesuteikė jokios konstruktyvios<br />

informacijos, kas mūsų gali laukti geriausiu ar blogiausiu atveju, kokie būna<br />

dažniausi atvejai ir t.t. Gyvenome šia diena ir ta informacija, kurią pavykdavo<br />

gauti. Tai buvo dienos, pilnos laimės ir baimės, netikėtumų – džiugių ir liūdnų.<br />

Tik tada, kai jau sūnutis buvo glėbyje, pradėjau matyti ligoninėje informaciją<br />

apie ankstukus ir sužinojau, kad yra grupės, organizacijos, kurios gali padėti,<br />

bet man jau nebereikėjo to. Supratau, kad nepaleidžiant blaivaus proto ir<br />

kovojant taikiai, kartu su didžiausia meile – įmanoma viskas. Skaičiau po to ne<br />

vieną mamos komentarą, interviu apie tai, kai jos buvo tokioje pačioje<br />

situacijoje, ir visos teigia tą patį: psichologinė būsena tomis dienomis yra<br />

sunkiausia. Pagalbos jokios. Manau, tokiais atvejais skrajutės apie ankstukus<br />

turėtų būti įduodamos į dantis dar gimdymo palatoje, taip pat tėčiams turėtų<br />

būti suteikiamos bent minimalios apie tai, kas svarbiausia, žinios, ir, žinoma,<br />

turėtų būti užtikrinama psichologo pagalba.<br />

Ačiū nuostabiam vyrui, kuris <strong>iš</strong>gyveno viską kartu ir buvo mano draugu,<br />

atrama, psichologu, be Tavęs nežinau, kaip būtų buvę viskas. Netgi nelabai<br />

galėjau kalbėtis su kažkuo artimu – drauge, mama, nes niekam nei <strong>iš</strong> tolo<br />

nebūčiau tuo metu galėjusi paa<strong>iš</strong>kinti situacijos. Tos dvi savaitės ligoninėje yra<br />

pirmosios mano gyvenime ir jas galiu prilyginti vieneriems gyvenimo metams.<br />

46


Šiandien, kai rašau, sūnui jau 7 mėnesiai. Auga puikiai. Rašydama<br />

supratau, kodėl man motinystė tokia lengva, nes sūnui gimus tiek daug<br />

<strong>iš</strong>gyvenau, patyriau ir bijojau, kad dabar visi rūpesčiai (dygliukai, naktiniai<br />

neramumai, dantukai ir visa kita) atrodo tiesiog kasdienė smulkmena. Tiesa,<br />

rašant, ypač apie pirmą dieną, nesitikėjau, kad bus tiek ašarų. Nors kalbėta,<br />

<strong>iš</strong>kalbėta, <strong>iš</strong>gyventa, bet, vėl viską prisiminus, jausmų kaip ir laiko<br />

nesustabdysi.<br />

47


Sveiki,<br />

Džiaugiamės ir dalijamės gražiu ir greitu sūnaus atėjimu.<br />

Tas mažasis stebuklėlis pasibeldė kovo 17 d., 6 val. 30 min. Man dar<br />

miegant stuktelėjo tiesiog į pilvą tokiu skausmu, kad miegodama <strong>iš</strong>girdau<br />

sakant „ai“. Atsirado noras tuštintis ir mėnesinių skausmas. Kilo įtarimas, kad<br />

gal jau šiandien, tik kad aš dar <strong>iš</strong> vakaro visai kitaip buvau suplanavusi tą<br />

dieną. Kita vertus, jaučiausi jau susitarusi su vaikeliu, nes prieš dvi savaites jo<br />

prašiau dar palaukt bent porą trejetą savaitėlių, kad spėčiau pabaigt visokius<br />

darbelius. Taip pat įtariu, kad ir tėtis prisidėjo prie vaikelio atėjimo, nes jis vis<br />

pakalbėdavo, kad gal jau laikas vaikeliui gimti, nes oras atšilo, o sūnui nuo<br />

gimsiančio broliuko dovanų jau nupirktas balansinis dviratukas. Tad sezoną jau<br />

reiktų atidaryti, nes sūnus vis prašo dviračio, o mes lyg tarp kitko vis<br />

užsimenam, kad gal broliukas, kai gims, padovanos.<br />

Taigi, po pusvalandžio<br />

vėl pilvo maudimas:<br />

mėnesinių skausmas ir<br />

tuštinimasis. Ir tai<br />

kartojosi maždaug kas<br />

pusvalandį iki 8 val. ryto.<br />

Tada jau pradėjau jausti<br />

sąrėmius, bet tokius<br />

nevienodus, vieną kartą –<br />

ilgesnis ir skaudesnis, kitą<br />

kartą (po 15-20 min.) – tik<br />

porą sekundžių suimantis<br />

48


ir lengvas. Vyras paėmė tėvadienį ir nutarėm kartu nuvežti vaikus į darželį. Po<br />

to dar sugrįžom namo, bet, sąrėmiams besikartojant kas 10 min., nusprendėm,<br />

kad gal geriau jau būti arčiau gimdymo namų. Ir pajudėjom. Paskutinįjį prieš<br />

mano gimdymą susitikimą Rate kalbėjom apie gėles kaip dovaną atvykus į<br />

gimdymo namus, taip ir padarėm – prisipirkom glėbį pavasarinių tulpių.<br />

Atvažiavę prie gimdymo namų, aikštelėje neradom vietos pasistatyti mašiną,<br />

laukėm, kol atsilaisvins vieta, tuo metu bandžiau prisiskambinti pažįstamai<br />

akušerei, pasiklausti, ar man jau verta ten eiti, bet vis rodė užimta, o man<br />

sąrėmiai pradėjo kartotis kas 8-9 min., tad nutarėm eiti, nes ir vieta mašinai kaip<br />

tik atsilaisvino.<br />

Mus pasitiko jaunutė, graži akušerė-ginekologė, pasakyčiau, kad ką tik <strong>iš</strong><br />

paskaitos <strong>iš</strong>bėgusi, nes tokia švytinti, laiminga ir visai nepanaši į dirbančią<br />

moterį. Kai patikrino, pasirodo, jog gimdos kaklelio atsivėrimas jau yra 7 cm.<br />

Užpildžiau dokumentus ir mus palydėjo tiesiai į gimdyklą. Ir jūs tik patikėkit,<br />

kaip buvo miela matyti nustebusius žmonių veidus, kai jie gauna puokštę<br />

tulpių! Gėles dovanodami tikrai neapsirikom.<br />

Gimdykloje teko atsigulti ant šono, kad paklausytų vaiko tonusų. Deja,<br />

suleido man penicilino, užkalbinėdami dantis, kad esu B grupės streptokoko<br />

nešiotoja ir tai gali sukelti blogas pasekmes. Vyras neprieštaravo, o aš jaučiausi<br />

sutrikusi dėl šio reikalo, nors kursų metu buvo <strong>iš</strong>a<strong>iš</strong>kinta situacija apie B grupės<br />

streptokoką. Bet spėkit, ar tas penicilinas spėjo suveikti – vaikelis gimė<br />

maždaug po 10 min. nuo vaistų suleidimo. Tik suleido peniciliną ir man<br />

prasidėjo stangos. Šis gimdymas tikrai greičiausias ir paprasčiausias. Nespėjau<br />

nei pavargti, nei susigaudyti, maniau, kad gal jau galvytė pasirodė, o man jau<br />

deda sūnų ant krūtinės. Jokio nosytės atsiurbimo nedarė. Virkštelę kirpo tėtis,<br />

bet net neprašant laukė apie 10 min., kai jau pasiūlė nukirpti, tėtis bandė<br />

derėtis, kad dar palauktume, bet pasakė, jog jau nebepulsuoja, ar tai tiesa ar ne,<br />

tėtis nebesiginčijo, nes ir taip ilgai leido jai pulsuoti. Na, o kaip uždėjo vaikelį<br />

49


man ant krūtinės, taip ir paliko nesik<strong>iš</strong>dami mus būti gimdykloje visas dvi<br />

valandas.<br />

Gimdyme kažkodėl dalyvavo dvi akušerės-ginekologės, kurios stovėjo man<br />

<strong>iš</strong> abiejų šonų, ir jos vis padrąsindavo mane, vis kalbėjo, ką turėčiau daryti.<br />

Akušerė, kuri priiminėjo, buvo labai miela moteris, tokia motin<strong>iš</strong>ka, lyg<br />

priiminėtų savo anūką. Ir, tikrai, visos tokios mielos buvo ne dėl gėlių, tiesiog<br />

atsiskleidė žmonių pašaukimas šiam darbui.<br />

Sakė, kad aš šiandien rekordininkė, nes visos gimdyklos užimtos, o aš<br />

atėjau paskutinė ir pagimdžiau pirma, taip pat gydytojos kalbėjo, kad su<br />

ketvirtu bus dar greičiau. O man suabejojus, kad gal jau gana trijų, akušerė<br />

papasakojo, kad prieš jų pamainą moteris pagimdė KETURIOLIKTĄ!!! O aš<br />

galvoju ties trimis sustoti – gėda.<br />

Mielosios, gimdykit, gimdykim, tai nepakartojamas jausmas, tiek teigiamų<br />

emocijų, nesvarbu, ar gimdai pirmą ar, turbūt, keturioliktą kartą.<br />

Grįžom sekmadienį, vaikai be galo <strong>iš</strong>siilgę mamos, naujo broliuko, suskubo<br />

man į pagalbą: paglostyti, panešioti, <strong>iš</strong>mokyti vaikščioti ir pan.<br />

Patarimas turintiems namuose vaikučių, kurie labai laukia grįžtant, –<br />

raskite, kas jais pasirūpins pirmas dienas, gal net ne namuose, a<strong>iš</strong>ku, negali jų<br />

atskirti visai, bet bent kelias valandas per dieną, kad leistų mamai ramiai su<br />

mažiuku pasibūti, pamaitinti, pamiegoti dienos metu. Net man, kuri tikrai<br />

nepervargau<br />

gimdydama,<br />

norisi pasnausti ir pagulėti<br />

dieną, kai mažiukas miega.<br />

Ir dar vienas patarimas –<br />

turėkit namuose lietuv<strong>iš</strong>ko<br />

kopūsto galvą. Pasirodo, mūsų<br />

mažiukas – didelis miegalius:<br />

50


dieną dar pavalgo dažniau, o naktį gali žadinti nežadinęs, įsikanda krūtį ir<br />

miega. Grįžus namo, atsirado pienas, krūtys tiesiog sprogsta, o jis miega... Tai<br />

aš naktį atsikėlusi šiek tiek nusitraukiu ir dedu šalto kopūsto lapą, nes krūtys<br />

karštos ir tempia. Kopūstas man labai padeda. O dieną viskas tvarkoje –<br />

<strong>iš</strong>valgo.<br />

Gal kiek per smulkiai prirašiau, bet, ypač gimdysiančioms pirmąkart, visų<br />

patirtys turėtų būti įdomu. Jei dar ko norit paklausti, klauskit, ką žinosiu,<br />

pasakysiu.<br />

Ramybės laukime ir atėjime, džiaukimės ir dėkokime, ką gauname <strong>iš</strong><br />

aukščiau, nes gimimas – tai kažkas nežem<strong>iš</strong>ko...<br />

Linkėjimai!<br />

Jonė ir Saulius bei mažasis Juozapas<br />

51


Kosto atėjimas<br />

Laukimas, stebėjimas, laukimas. Neskubinimas. Diena <strong>iš</strong> dienos – link<br />

nustatyto termino. Kai lyja, rodos, šiandien ir gimdysiu, kai nušvinta saulė –<br />

klausiu, gal nėštumas nuolatinė būsena ir liks?<br />

Kovo 30 diena. Smagus rytinis pasivaikščiojimas su Balu (mūsų<br />

auksaplaukiu retriveriu). Dieną daug darbų: nusipirkti fotoaparato objektyvą,<br />

priduoti senąjį atgal. Visur suspėti, suvažinėti. Pietūs, vakarienės jau nesinori.<br />

Kažko pradeda mausti pilvą, švelniai kaip per mėnesines. „Gal jau? Kažin, bet<br />

dėl visa ko apsitvarkysiu, <strong>iš</strong>siplausiu grindis.“ Pradedu plauti 22 val.<br />

Sumaudžia pilvuką kas 5-6 min. Baigiu dirbti 22 val. 45 min. Skambinu mūsų<br />

visų vaikelių kelionių palydovei. Pasisakau. Paprašo stebėti ramybės būsenoje<br />

dar pusvalandį ir informuoti. Bandau ramiai sėdėti, suintensyvėja – kas tris<br />

keturias minutes po 30 sek. Nelaukiu pusvalandžio – informuoju. Paprašo<br />

pasiimti. Arūnui jau liepiau sudėti baseiną dėl visa ko. Skubinu pabaigti, kad<br />

pati galėčiau prisipilti. Išvažiuoja. Aš svinguoju po dušu. Dainuoju garsus.<br />

Ramu, nes žinau, kad Arūnas ilgai neužtruks, kelio daugiausiai 20-30 minučių.<br />

Grįžta, aš jau po dušo ir niūniuoju. Man atrodo, kad jau stipru, o girdžiu sakant,<br />

kad pagal vaizdą dar negreitai – per linksmai atrodau... Ką aš skaičiavau kaip<br />

30 sek., buvo įvertinta, kaip 20 sek... Hm. Ką darysi, planuoju pagimdyti tarp<br />

pirmos ir antros valandos; buvau įsitikinus, kad taip pavyks. Pamatavo gimdos<br />

kaklelio atsivėrimą – 4 cm. Dar yra ką veikti. Likom dirbti savo darbo. Stebėjau<br />

laikmatį, na niekaip tų 30 sek. <strong>iš</strong>gauti nepavyksta, sąrėmiai truko apie 22-25 sek.<br />

Nuo dvyliktos iki pirmos valandos nakties dar buvom miegamajame,<br />

apsikabindavau kamuolį ir su juo lingavau per sąrėmius. Nuo pirmos valandos<br />

jau nebuvo ir taip patogu. Nuėjau į dušą. Arūnas visur kartu, siūlė pagalbą, bet<br />

52


man tereikėjo, kad jis būtų šalia, niekur neitų, bet ir man netrukdytų. Antrą<br />

valandą jau buvo labai sunku, bet jutau, kad dar toli, apčiuopiau gimdos<br />

kaklelį, jis dar storas ir neįsitempęs. O varge…<br />

Vėl atėjo mūsų Pagalba-Gelbėtoja, pabuvo, pasiūlė ledukais atsigaivinti –<br />

puikus patarimas, tikrai gaivina! Ir <strong>iš</strong>girstu: „Ne vaikai, čia be ryto nieko<br />

nebus!“ (Ne, nenoriu, kad nurimtų, kai tiek nueita kelio, o po to viskas <strong>iš</strong><br />

naujo?!) „O rytas, tai maždaug ketvirta ar penkta valanda.“ – nuramino. Na,<br />

bent jau ne vėlyvas vienuoliktos valandos rytas.<br />

Sunku. Galvoju apie<br />

moteris, kurios paliktos,<br />

kurios nemylimos, kurios<br />

neturi paramos ir gimdo<br />

vienos. Verkia mano širdis dėl<br />

jų. Liūdžiu, atleidžiu joms<br />

viską, laiminu ir savo jėgomis<br />

palaikau. Aš ne viena, nors<br />

nesu stipri, silpnesnė, nei norėčiau, man sunkiau, negu prisiminiau, kaip kad<br />

būdavo, ir sunkiau, nei tikėjausi būsiant. Remiuosi į baseino kraštą rankomis,<br />

galva, ir <strong>iš</strong>eina malda <strong>iš</strong> mano lūpų: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie<br />

šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip<br />

ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų<br />

kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet<br />

gelbėk mus nuo pikto.“<br />

Nuolat kartojama malda sukosi mano lūpose, ir taip ilgai ilgai. Pajutau, kaip<br />

skausmas sumąžta, <strong>iš</strong>ėjo tarsi transo būsena. Išsigandau, kad nenurimtų viskas,<br />

vėl įgijau jėgų – noriu ir privalau viską tęsti ir <strong>iš</strong>kęsti šiandien. Tai einu į karštą<br />

dušą, tai – baseiną. Svaigina nuovargis, akys limpa. Stebiu – Arūnas nuvargęs.<br />

Jau trečia valanda nakties, kažkaip laikas prasisuko ir iki ketvirtos valandos.<br />

53


Vėl pati pačiupinėju gimdos kaklelį. Jaučiu vaiko vandens pūslę ir po ja kietą<br />

galvą. Kietą kaip akmenį. Siunčiu Arūną pasakyti, kad, man rodos, pūslė<br />

netrūkusi ir vaikui dėl to sunkiau gimti. Mano spėjimas pasitvirtino. Žinau, kad<br />

praplėšus pūslę viskas dar suintensyvės – ar tai beįmanoma? Bet einu vabank.<br />

Įtempiau raumenis kaip per stangas ir pūslė trūko. Prasidėjo gimdymas... Tik<br />

dabar... Ar sąrėmiai, ar stangos – visa ėjo vienas po kito. Prasimerkiau – žiūriu,<br />

Milda (mano aštuoniolikmetė) stovi prie durų, įlindusi į n<strong>iš</strong>ą, kurioje kabinam<br />

chalatus. Ji susapnavo, kad vaikelis gims 5 val. ir prabudusi atėjo pas mus.<br />

Nežinau, pritarti ar ne jos buvimui, nusprendžiu nesigilinti ir tęsti savo veiklą –<br />

gimdyti, juolab, kad nauja banga nuneša mane tolyn. Vėl tylos akimirka, jau<br />

Milda pečius masažuoja, Arūnas irgi, <strong>iš</strong>manančios rankos prilaiko tarpvietę.<br />

Šaltu vandeniu suvilgytas rožinis minkštas rankšluostėlis man ant kaktos.<br />

Gerai. Supratau, kad jo nereikia nugręžti, <strong>iš</strong>tiesinau jį ir užsidėjau ant galvos ir<br />

ant veido iki nosies, kad dengtų akis, bet netrukdytų kvėpuoti. Supratau, kad<br />

taip tarsi atsiskiriu nuo aplinkos, esu tik aš ir aš turiu tai daryti, nesiblaškyti,<br />

nešvaistyti jėgų niekam, net netikusioms mintims. Turiu atlikti savo darbą.<br />

Stengiuosi, nors vilties, kad neplyšiu, neturiu – jau nesvarbu, kad tik galvutė<br />

praeitų, tada kaip nors. Arūnui liepiu stumti pilvą, padėti vaikeliui. Vėl<br />

gniaužia kvapą, tarsi mėšlungio paveiktas <strong>iš</strong>sikreipia kūnas. Dar ne ir dar ne.<br />

Po to, mano nuostabai, pusė galvutės stebuklingai <strong>iš</strong>lindo!!! Manyje skausmas,<br />

džiaugsmas, nuostaba, kad tai įvyko, klausau nurodymų kaip kvėpuoti,<br />

panašu, kad visi čia esantys vienu ritmu kvėpuojam. Vėl stanga – visa galvutė!<br />

Oho, euforija! Apčiuopiu didelę galvytę ir ausytes – švelnutės! Mane ragina<br />

neglostyti ausyčių, kad neskatinčiau vaikelio įkvėpti. Jau tikiuosi greitos<br />

pabaigos. Viena po kitos trys stangos – kūnelis ne<strong>iš</strong>eina. Petukai per platūs.<br />

Neramu, tam nepasiruošiau. Klaupiu ant kelių, suvokiu, kad turim tai atlikti<br />

kuo greičiau, nes galvytė jau <strong>iš</strong>ėjusi. Spaudžiu <strong>iš</strong> visų jėgų pilvą, ir <strong>iš</strong> nugaros<br />

vaikelį stengiasi prasukti, <strong>iš</strong>laisvinti ir... pagaliau, kūnelis <strong>iš</strong>eina ir palydėtas<br />

54


ankų praneria pas mane tarp kojų. Imu ant rankų, sėduosi, Arūnas <strong>iš</strong> nosytės ir<br />

burnytės traukia vandenuką, gal kiek per ilgai užtrukau, reikia mankštinti<br />

kojytes ir rankytes, užpilti šalto vandenėlio, kad įkvėptų. Pagaliau – įkvėpė ir<br />

suvirko, vėl įkvėpė ir verkia. Kaip gerai! Vaikelis pavargęs, valgyti net nenori.<br />

Visą naktį kartu buvo, kartu dirbo, nemiegojo, spardėsi. Dabar poilsis. Oda<br />

švelnutė, pūkuota. Varškytės ant kūnelio beveik nelikę. Subrendęs vaikas,<br />

buvęs pas mamą maksimalų laiką, neskubėjęs. Laikas teka, jau nejaučiu<br />

minučių, klausiu, kada gimė, atsako – 4val. 55min. Uch, suspėjau iki 5 val.!<br />

Taip ramu, kai vaikelis ant rankų kvėpuoja! Viskas vyksta palengva ir<br />

sklandžiai. Čia placenta gimė, čia mes jau lovoje, štai ir arbatą geriame, lengvai<br />

plepame iki paryčių. Nepaprastas lengvumas kaip ant debesėlių pūkų. Taip<br />

smagu jausti besąlyg<strong>iš</strong>ką paprastą rūpestį savimi, vaikeliu. Jausmas, tarsi saulės<br />

zuikučių pilnas kambarys, jie šoka, dainuoja, skrajoja po kambarį.<br />

Aš sveika, vaikelis sveikas, tėtis su mumis kartu, dukra natūraliai priėmė<br />

gimdymą ir ne<strong>iš</strong>sigando jo kaip kažko tokio, dar du sūnūs ramiai miega.<br />

55


Palaiminti mes! Apdovanoti! Palaimintos šventos rankos mums padėjusios! Ir<br />

vėl jaučiu, kad už savo sėkmę skolinga Dievui, Visatai.<br />

Lenkiuosi, dėkoju ir priimu. 2017-03-31<br />

Irma, tvirta ir stipri praėjusi gimties kelionę, nes vyras Arūnas<br />

nenutrūkstamai dalijosi savo jėgomis<br />

P.S. Gal klausiate, o kodėl namuose?<br />

Pirmas vaikas – dėl vaiko, dėl <strong>iš</strong>šūkio sau, vyrui,<br />

<strong>iš</strong> baimės ir nepasitikėjimo gydymo įstaigomis.<br />

Antras, trečias, ketvirtas – dėl geros patirties. Dėl žinojimo, kad veiksmas<br />

vyksta tavyje, kad kovoji su savo baimėmis, tariesi su savimi ir pats ryžtiesi<br />

įveikti visą kelią. Kad nebūtų pagundų pasiduoti, susivilioti tariamu<br />

palengvinimu.<br />

A<strong>iš</strong>ku, esant tam tikrai situacijai, blaiviai vertinčiau aplinkybes,<br />

neatsisakyčiau pagalbos. Nutylėčiau ir įžeidimus, ir skausmą.<br />

Bet noriu gyventi ir elgtis oriai. Noriu gerbti save ir kitus. Noriu jausti<br />

bendruomen<strong>iš</strong>kumą, noriu gauti pagarbią pagalbą, noriu veikti <strong>iš</strong>vien su tuo,<br />

kas man padeda.<br />

56


Trupiniai<br />

*<br />

Tuo metu sėdėjau su kolege susitikime. Jau keletą dienų visiems sakiau, kad<br />

bet kurią akimirką galiu <strong>iš</strong>eiti. Neparašė nieko dramat<strong>iš</strong>ko, maždaug jau, kolegei<br />

pasakiau jau, jos paklausiau ar nereikia nieko <strong>iš</strong> parduotuvės, kad ryte<br />

nereikėtų, gal kažko, atsakė. Nupirkau džiūvėsėlių, v<strong>iš</strong>tos... viskas netilpo į<br />

kuprinę.<br />

*<br />

Susitvarkėm kambarį, perstatėm stalą (reikėjo vietos baseinui). Ant jo –<br />

sauskelnės, rankšluosčiai, viskas, ką Rate sakė turėti. Nufotografavom. Išėjo<br />

toks apšvietimas, lyg kambaryje tuo tuoj patekės saulė, vadinamoji mag<strong>iš</strong>ka<br />

valanda.<br />

*<br />

Dauguma vaikų gimsta arba vidurnaktį, arba ankstų rytą, pasakė ji. Tuoj<br />

vidurnaktis. Tuoj jos gimtadienis. Tuoj ir jo/jos (tikriausiai jos, neklausta pasakė<br />

gydytoja po echoskopo, kad tikriausiai). Neatsimenu, kuriai pirmiau pasakiau su<br />

gimtadieniu.<br />

*<br />

Bandėm užmigti. Neatsimenu, ar šnekėjomės. Juokavome. Prisiminiau<br />

<strong>iš</strong>šūkį sau – bandyti prajuokinti, kai bus sąrėmiai. Kai buvo nereguliarūs – buvo<br />

nesunku.<br />

*<br />

Pusiau snausdamas spaudinėjau chronometrą. Ji nelabai suprato, kada<br />

prasideda ir kada baigiasi, aš ne visada nuspaudžiau laiku.<br />

*<br />

57


Už kelių valandų prasidėjo labai a<strong>iš</strong>kios sąrėmių pradžios – pasirodo akys,<br />

sakančios daryk ką nors. Ir a<strong>iš</strong>kios pabaigos – atodūsis, ilgas. Ir nuovargis.<br />

Neatsimenu, kas kiek minučių.<br />

*<br />

Jai padėjo, kai pakeliu vaikjuoste jos visą pilvą. Kone visą kūną, kai ji ant<br />

keturių. Tik prasidėdavo ir ji <strong>iš</strong>kart sakydavo jau (raktinis žodis) ir aš<br />

skubėdavau susiruošti. Nebuvo galima delsti nė akimirkos. Prašymas buvo ne<br />

reikalavimas, ir ne malda. Tiesiog labai žmog<strong>iš</strong>kas.<br />

*<br />

Ji pasakė, kad labai padeda tai, ką aš darau. Motyvacija. Visą laiką bijojau,<br />

kad nepataikysiu, erzinsiu. Taip rodo per filmus.<br />

*<br />

Atvažiavo pagalba. Skausmai jau buvo įsiūbavę. Prasidėjo fotelio etapas<br />

(pirmi du: lova ir kilimas). Ji pusę kūno pakabino ant fotelio, o kita pusė klūpėjo<br />

ant kilimo. Čia nebetiko pilvo pakėlimas. Padėjo, kai rankomis spaudžiau<br />

žemyn dubens kaulus. Per pertraukas žmogus, esantis šalia, liepė ilsėtis.<br />

Pasiūliau arbatos ir riestainių. Tik arbatos.<br />

*<br />

Kažką kalbėjom ant sofos, o ji laukė (visai nelaukė) naujos skausmo bangos.<br />

Ateidavo nelaukta. Vis dažniau. Jau tada ji įsikando tamsiai žalią dekoratyvinę<br />

pagalvę. Per skausmą suk<strong>iš</strong>davo į ją visą galvą. Ji (ir ji) buvo šlapia. Permirkusi.<br />

Plaukai lipo prie kaktos.<br />

*<br />

Reikia lipti į baseiną, pasakė. Ne, atsakė. Pabandom. Ne, ne, daug kartų.<br />

Pabandom, ir paėmė už rankų, atsistojo ir įlipo. Kur mano pagalvė, pasakė vos<br />

įlipusi. Baseino etapas.<br />

*<br />

Nuo kilimo etapo nepasakiau nei vieno juoko.<br />

58


*<br />

Aš ją laikiau atsiklaupęs ant žemės, o rankos užk<strong>iš</strong>tos po jos pažastimi.<br />

Laikiau kiek pakėlęs. Neleido paleisti. Labai nepatogu. Per pertraukas pribuvėja<br />

liepė pailsėti. Gulėdavau ant grindų. Valgiau džiūvėsius mirkydamas arbatoje.<br />

Netrukus pertraukų laikas baigėsi.<br />

*<br />

Man parodė į baltas gleives, čia galvytė, eina sau – čia galvytė. O ji buvo<br />

įsikandusi pagalvę ir klausė, ar ilgai (gal ir anksčiau klausė, tikriausiai). Sakiau,<br />

kad jei važiuotume <strong>iš</strong> Alytaus namo, jau būtume Savanorių prospekte. Pagalvojau,<br />

kad gerai sugalvojau. Ji paklausė, ar tikrai? Aš nežinojau, ar tikrai, galvojau, kad<br />

gerai sugalvojau ir nežinau, ar tikrai.<br />

*<br />

Mergaitė. Tai a<strong>iš</strong>ku, taip ir galvojau. Neverkė (?). Plūduriuoja. Ištraukė. Ant<br />

mamos. Apsuko ją veidu į mamą ir pusiau vandeny, pusiau ore pasodinom.<br />

Galva ties keliais. Mama pasakė kažką švelnaus. Aš pasiėmiau telefoną.<br />

Namuose buvo prieblanda (užtrauktos užuolaidos) ir suveikė blykstė. Laiku<br />

patraukiau. Išsigandau. Susinervinau. Pasiėmiau mamos telefoną. Pirma<br />

minutė užfiksuota. Be blykstės.<br />

*<br />

Mano rankose. Ten –<br />

reikalai su placenta.<br />

Pasižiūrėjom pro langą. Jau<br />

buvo vis<strong>iš</strong>kai šviesu. Dauguma<br />

kūdikių gimsta ryte, pagalvojau.<br />

Labas rytas.<br />

Justas, nuostabiai pagimdžiusios Rugilės vyras<br />

59


Jokūbo gimimas<br />

Vasarą surengiau giminės moterų parodą Plateliuose, o rugsėjį Vilniuje –<br />

kamerinę parodą „Arbatos puodelis“, atspindinčią tą laiką, kai augo vaikai.<br />

Buvo smagus atidarymas su garso takeliu, mielais žmonėmis, gėlėmis,<br />

šypsenomis, buvau labai laiminga. O po to tapau dar laimingesnė, kai<br />

suvokiau, kad dar reiks daug arbatos puodelių <strong>iš</strong>gerti, nes dar viena gyvybė pas<br />

mus ateis. Pirmiausia tai mano draugė man pasakė, kad gyvybė, turbūt, nori<br />

ateiti pas mus. Man buvo kiek<br />

sunkoka suvokti, nes buvo jau<br />

dešimt metų praėję nuo jauniausios<br />

dukters gimimo. Buvau<br />

<strong>iš</strong>sinuomojus dirbtuvę, bet rimtai<br />

pamąsčiusi pradėjau ruoštis<br />

vaikelio atėjimui. Vaikelis –<br />

priėmiau tai kaip dovaną.<br />

Ankstyvas, baltas, šviesus pavasario rytas ir jausmas, kad šį kartą netikri<br />

sąrėmiai peraugs į tikrus. Šiek tiek pykino.<br />

Laikas nuo Naujųjų buvo intensyvus, gražus laukimas. Visko labai daug<br />

įdomaus įvyko, a<strong>iš</strong>ku, buvo ir daug keistų gyvenimo ženklų.<br />

Išleidžiu visus <strong>iš</strong> namų, vaikams paskutinės dienos mokykloje, vyras <strong>iš</strong>eina<br />

į darbą, sutariame, kad susirašysime. Aš baiginėju tvarkytis. Ilgas mezgimų,<br />

siuvimų, ruošos ratas turi būti baigtas. A<strong>iš</strong>ku, iki tobulybės toloka, bet pastangų<br />

buvo dėta. Maloniai šviečia šveistos šepečiais mūsų grindys... Banga užeina,<br />

nuslobsta, bet apie vidurdienį atsiranda reguliarumas. Prisimenu gėlių darželį,<br />

kurį labai norėjau pasidaryti prie laiptinės įėjimo, nespėjau, bet prisižadu sau,<br />

60


kad padarysiu. Darosi sunku tvarkytis, traukia labiau ramiai <strong>iš</strong>būti kvėpuojant,<br />

prisėsti. Kartais reguliarumą pakeičia ramios, ilgesnės pauzės, jau ir 14 val.<br />

Pagalvojau apie vyrą, nes man jau a<strong>iš</strong>ku, kad yra reguliarumas. Grįžo vaikai <strong>iš</strong><br />

mokyklos, dukrelė ir sūnus gerai masažuoja nugarą, skaičiuoja sąrėmius, rašosi<br />

į knygelę. Man buvo palanku rytą <strong>iš</strong>būti vienai, susikaupusiai, netrikdomai,<br />

nepertraukinėjamai, su geromis mintimis, nieko neprašančiai. Dabar jau labai<br />

padeda masažas. Apie 16 val. jau labai norisi, kad būtų ir vyras šalia. Jis greit<br />

grįžta. Tiesa, kol kas vaikams geriau sekasi masažuoti nugarą. Keista, aš jau<br />

kelionėje ir man darosi nebesvarbūs kai kurie dalykai, pavyzdžiui, kur bus<br />

vaikai, aš klausau, ką man sako kūnas. Susirašome su mūsų Pagelbėtoja.<br />

Taiklus palaikymas. Dušas – vienas, po to – kitas, tarp jų laukiame 2-3 min.<br />

Spustelėjus nuteka vandenys, jie galingai nubėga, švarūs, gražūs. Atsivėrimas –<br />

beveik 10 cm. Pagelbėtoja dar dėlioja reikiamus gimimui daiktus į vieną vietą,<br />

ieško skudurų, medžiagų. Ji patraukia pintą lopšį ant kojyčių, ryžtingai ruošia<br />

siūlus, vyras žirkles galanda ir sako, kad galėtų visą laiką galąsti, nes juk jūs,<br />

moterys, ir taip susitvarkytumėt. O ji tada masažuoja nugarą, aš atsistojusi.<br />

Vaikai persikelia į antrą aukštą. Po truputį einame į vonią. Ji paruošta, dar<br />

pagalvojau, kad nėra to noro pasilengvinti, einame į vandenį, perėjimas į<br />

stangas, keletą kartų stumiu, bet dar nejaučiu visko reikiamai, stangos dar nėra<br />

galingos. Kojos kiek tvirtesnės, nes sportavau, tik gaila, kad šiek kiek patinę, ir<br />

jos dabar pradeda tirpti. Stangos atrodo bergždžiai. Vyras apkabina, laiko, šiek<br />

tiek spusteli pilvą, jis raudonais marškiniais, vaikelis dar neina. Atsimenu, kad<br />

vyras klausia, kiek patiria moteris gimdydama, jam atsako apie kažkokios<br />

genties vyrų patirtis... Mieloji Pagalbininkė pasako, kad aš graži, aplieja veidą<br />

šaltu vandeniu. Vyras <strong>iš</strong>eina <strong>iš</strong>tiesinti savo nugarą. Ji ateina. Apkabinu jos<br />

kaklą. Ilsiuosi, viskas tylu. Jos žvilgsnis drąsina, balsas tykus. Ieškau atsako jos<br />

akyse. Tarpuose Pagelbėtoja <strong>iš</strong>bėga <strong>iš</strong> vonios kambario kažkur, po to atbėga.<br />

Visgi nusprendžiame, kad man derėtų <strong>iš</strong>lipti <strong>iš</strong> vonios, nors kažkaip gailu<br />

61


palikti vandenį. Drąsiai einame į sausumą, į žemę, kad įsižeminčiau. Viskas<br />

intensyvėja, reikia atrasti būdą. Mes likome kambaryje ant <strong>iš</strong>šveistų grindų.<br />

Buvau pasikabinusi ant vyro kaklo, atsitūpusi ant grindų. Paguliu, pailsiu...<br />

Aplanko mane kelios suktos mintys, savęs klausiu: „Gal kažkas negerai, gal<br />

reikia į ligoninę?“ Pratyliu, pratyliu, pamąstau, kad gal pati kažko negalėsiu<br />

duoti vaikeliui, neparuošiau, bet kelios stangos ir man darosi a<strong>iš</strong>kiau, ką daryti.<br />

Štai jau galiu priliesti vaikelio viršugalvį, tokį šiltą ir minkštą. Užgimsta<br />

galvutė, <strong>iš</strong>kvėpuoju, netrukus – kūnelis. Malonūs tie žodžiai: „Kristina, vaikelis<br />

jau visai arti!“ Dar pasistengiu <strong>iš</strong> visų jėgų – ir vaikelį man uždeda ant pilvo.<br />

Girdisi nedidelis verksmas ir čiaudulys, mus apkloja, berniukėlis nemažas.<br />

Džiūgaujame... 22 val. 30 min.<br />

Per visą laiką negirdėjau jokios liepiamosios nuosakos, visgi gauname barti,<br />

nes virkštelė susisukusi, nelygi. Iš tiesų, būta visko: ir vyro tėvuko netekom<br />

žiemą, ir kiti dalykai buvo užgriuvę... Nupulsavus kerpama virkštelė. Smagi<br />

62


ojaus būsena, tik greit prasideda sąrėmiai, nes kūnas nori pagimdyti placentą.<br />

Kažkaip įsitempiu, nesinori sąrėmių, bet smagu, kad atsitūpus ji greitai <strong>iš</strong>eina.<br />

Po to suvokiu, kad truputį turiu pabūti, mane apiprausia kambary prie<br />

dubenio. Įsitaisome ant sofos visi, geroji Pagalbininkė parodo mums placentą, ji<br />

man primena gėlę. Mažylis žindo. Mes linksmai šnekučiuojamės. Geroji sėdi<br />

šalia, vyras atneša naują stiklinį arbatinuką, geriame dilgėlių arbatą, kalbame<br />

apie vardą.<br />

Mažiukas gimė Vaikų gynimo dieną. Aš laiminga, nes ryt mano gimimo<br />

diena ir aš jau gavau geriausią dovaną... Kitą dieną aš džiūgavau, lyg visa<br />

būčiau sutverta <strong>iš</strong> naujo, ir ta būsena mus visus apgaubė, gaila, kad turėjome<br />

<strong>iš</strong>siskirti su mums padėjusiu žmogumi, norėjosi dar ilgai gerti arbatą kartu.<br />

Kristina D.<br />

63


Sveiki sveiki,<br />

Liepos 10 d. susilaukėme sveiko ir stipraus sūnelio! Įvertinimas – 10 <strong>iš</strong> 10!<br />

A<strong>iš</strong>ku, viskas vyko ne pagal planą, o, matyt, taip, kaip turėjo įvykti.<br />

Nepraėjus nė septyniolikai valandų (su nubėgusiais vandenimis ir<br />

banguojančiais atsivėrimais), trupučiuką vaistais paskatinus paskutinę valandą<br />

(mat galvytė jau rėmėsi, o gimdos kaklelis dar nebuvo atsidaręs), susilaukėme<br />

gražuolio, stipruolio Herkaus!<br />

Iš patirties: labai padėjo sąmoningas sąrėmių priėmimas ir kvėpavimas.<br />

Toks suvokimas, kad sąrėmiai – tai ateinanti gyvybė. Tai būtinas ir<br />

nepakeičiamas dalykas, kurį priimdavau net laukdama! Tikrai su šypsena.<br />

Tiesiog šis priėmimas man padėjo tokią gimdymo veiklą užkurti, kad net<br />

didžiausi skeptikai ligoninėje stebėjosi!!!<br />

P.S. Paskui vienu momentu viskas sustojo, nes sutikau suleisti vaistų.<br />

Gydytoja sakė: „Tuoj gimdysi, suleisiu vaistukų, pailsėsi.“ Štai tada viskas ir<br />

sustojo (bet apie tai kada nors vėliau).<br />

Sveikinu ir kitas mamytes! Valio!<br />

Linkėjimai Jums ir ačiū už viską!<br />

Lina<br />

64


O buvo taip. Atvažiavome į gimdymo namus, kai gimdos kaklelis jau buvo<br />

atsivėręs 7 cm. Susitarėme su akušere O., kad būsime kartu. Atėjus gydytojai S.,<br />

ėmiau ir <strong>iš</strong>sigandau. Gal prisiminiau sunkų pirmą gimdymą, gal užplūdo<br />

ligoninės baimė... Gerai, kad šalia buvo mano vyras anglas, nors teko nuolat<br />

vertėjauti. Gydytoja elgėsi maloniai, tačiau primygtinai siūlė nuleisti vandenis.<br />

Mus <strong>iš</strong>leido pasivaikščioti su sąlyga, kad sugrįšim... Sugrįžome, bet kaklelio<br />

atsivėrimas nė kiek nepasikeitė. Man darėsi baugu, negalėjau atsipalaiduoti,<br />

santykis su gydytoja nebuvo jaukus; vyras nerimavo, o aš dar labiau<br />

užsispaudžiau, ir man jau ne sąrėmiai rūpėjo. Tada atskubėjo mūsų dula, ji ką tik<br />

buvo grįžusi <strong>iš</strong> atostogų, buvo gera ją matyti.<br />

Vakaras... Kaklelio patikrinimas buvo skaudus, ir aš paprašiau, kad<br />

atsivėrimo daugiau nebetikrintų.<br />

Nesutikau su siūlymu nuleisti<br />

vandenis. Pasirašiau dokumentuose,<br />

kad dabar atsisakau šios procedūros.<br />

Įsiskaudinau dėl žodžių, <strong>iš</strong>tartų<br />

viduryje nakties: „Kodėl jūs kenkiat<br />

savo vaikui? Kodėl negimdot ir viską<br />

stabdot?“. Aš atsakiau: „Mes ilsimės.<br />

Ir norim miegoti”. Sąrėmiai lėti, lėtai<br />

viskas vyksta...O aš prašau savo<br />

vaikelio, kad palauktų kitos<br />

pamainos. Ir jis paklausė, mano<br />

kūnas laukė.<br />

65


Išaušo rytas. Atsisveikinau su gydytoja S., pasakiau jai, kad sarėmių veik<br />

nejuntu. Pasikeitė pamaina, ir atėjo kitas gydytojas. Ir štai 8 val. ryto man viskas<br />

taip suaktyvėjo, kad jau nebepaėjau. Gydytojas juokelius laido... Juokingas toks,<br />

ir matosi <strong>iš</strong> jo akių, kad yra šviesus žmogus... Man vandenys nenubėga. Jis ir<br />

sako: „Na, gal ir nereikia jų nuleisti.“ Gydytojas patikrina mane, bet švelniau, ir<br />

nutarėm, kad jei kaklelis vis<strong>iš</strong>kai atsivėręs, jau galima nuleisti vandenis. Per dvi<br />

valandas pagimdžiau nuostabiai stiprią dukrelę Jamuną Dangilę.<br />

Gydytojas vis<strong>iš</strong>kai nesik<strong>iš</strong>o, priėjo tik lemiamu momentu ir paskui šiek tiek<br />

susiuvo įtrūkimus. Aš jo prašiau: „Leiskit man būti taip, kaip noriu.“<br />

Matydamas mano sąrėmius jis juokavo: „Aš atsisakau mediko diplomo, jei<br />

mano spėjimai ne<strong>iš</strong>sipildys. Pagimdysit 10 val.“. Tai pagimdžiau 9 val. 59 min.<br />

Labai šaunu, kad su akušere O. gimdžiau, manęs neskatino, patyriau<br />

vis<strong>iš</strong>ką palaikymą. Man pagimdžius, vyras pasiėmė placentą, aš likau su dula,<br />

džiaugiausi ir ilsėjausi.<br />

Žinoma, po gimdymo, kai vaikeliui viskas gerai, mažiausiai rūpi nemalonūs<br />

dalykai ir tiesiog galvoji: „Na, buvo tai buvo, tokia jau mano karma.“ Bet aš<br />

jaučiau, kad mes atlikome švietėj<strong>iš</strong>ką misiją, savo patirtimi parodydami, kad<br />

galima gimdyti be skubos, ramiai, ir norime apie tai pasikalbėti su ligoninės<br />

vadovybe, kad moterys čia<br />

gimdytų esant didesnei<br />

pagarbai.<br />

Tokia ta istorija.<br />

Gražaus ir palaimingo laiko<br />

kartu su vaikeliu! Aukit sveiki ir<br />

laimingi!<br />

Aistė, Scott, Juta, Jamuna Dangilė<br />

66


Sveiki, ratiečiai,<br />

Noriu pasidalinti džiugia žinia su jumis.<br />

Rugpjūčio 8 d., šiltą, vėlyvą vakarą, labai greitai (per 3,5 val. nuo vandenų<br />

nutekėjimo ir sąrėmių pradžios), stipriai, bet kartu švelniai atkeliavo į mūsų<br />

namus gražutis, didelis (4,5 kg) lyg karžygys bernaitis! Tamsiais, ilgais, tankiais<br />

plaukučiais, putliomis lupytėmis, skruostukais ir ilgais pirščiukais. Tvirtas ir<br />

drąsus kaip liūtas! Esu laiminga, gimdžiusi namie. Nespėjom persikraustyti į<br />

naujuosius namus, o mano liūtukas pasirinko gimti ten pat, kur gimė jo sesuo<br />

prieš dvylika metų.<br />

Po ilgos dienos įvairiausių žem<strong>iš</strong>kų rūpesčių, o diena pasitaikė visko itin<br />

pilna. Taigi, vakare, paskubom begaminant vakarienę, vis<strong>iš</strong>kai netikėtai<br />

(galvojau, kad dar keletą dienų turiu) nutekėjo pirmieji vandenys ir jau tuomet<br />

viskas įsisiūbavo greitai kaip audra, nors tuo metu visas pasaulio laikas tampa<br />

tavo, o akimirka virsta amžinybe. Savąją amžinybę pasitikau sąmoningai,<br />

pasirinkau raminančią vandens stichiją, nes stangos buvo neįtikėtino stiprumo,<br />

jaučiausi it žemė – sunki ir galinga, jaučiau visų pramočių palaikymą, visą<br />

moterystės jėgą ir didybę, lenkiu žemai galvą, kad galėjau <strong>iš</strong>gyventi šį virsmą<br />

dar kartą.<br />

Gimdymas buvo stiprus, greitas ir be komplikacijų, iki šiol stebiuosi, kad<br />

sugebėjau <strong>iš</strong>kvėpuoti ir nei truputį neįplyšti, pasitikusi tokį didelį stipruolį.<br />

Tikiu, kad neapsieita be aukštesniųjų jėgų! Ačiū mano vyrui ir visoms už<br />

palaikymą, ačiū už moter<strong>iš</strong>ką jėgą, ačiū moter<strong>iš</strong>kajam pradui ir tam<br />

nenusakomam seserystės jausmui.<br />

AČIŪ TAU!<br />

Iki susitikimų, Aušra & co.<br />

67


Pasidalinsiu ir aš savo istorija tik kitokiu kampu. Jau nuo kovo vidurio<br />

sūpuoju sūnelį Mažvydą. Esu labai dėkinga žmonėms, kurie buvo šalia, kurie<br />

padėjo, palaikė, grąžindavo nuklydus nuo kelio. Žemai lenkiuosi ir viliuosi<br />

kada nors turėti progos jiems irgi pasitarnauti.<br />

O visa mano gimdymo istorija prasidėjo nuo paprasto noro, kuris skambėjo<br />

taip: „Kūrėjau, įgyvendink, kad mano gyvenime aš lengvai sulaukiu kūdikio,<br />

lengvai ir harmoningai pagimdau, pilnai pasitikėdama tais žmonėmis ir<br />

aplinka, kurie man padeda. Ir tai atsiranda pačiu geriausiu ir aukščiausiu būdu<br />

man ir visam, kas yra, be ypatingų pastangų ir <strong>iš</strong> šaltinių, kurie yra geriausi.“<br />

Ar noras paprastas, ar ne – spręsti palieku Jums, Mielieji. Kai formulavau šį<br />

norą, man jis atrodė labai paprastas. Bet visa visata sujudėjo, kad šis noras<br />

virstų realybe. Didžiulė duotybė, o gal net Dievo malonė – sąmoningai stebėti,<br />

kaip visata paprastai ir lengvai <strong>iš</strong>pildo tavo norą, kaip jai (visatai arba Dievui,<br />

arba Kūrėjui) yra įmanoma tai, kas,<br />

atrodo, žmogui yra neįveikiama.<br />

Nuostabu būti kr<strong>iš</strong>tolinio rutulio<br />

viduje ir tiesiog stebėti, kaip be<br />

mano pastangų krinta snaigės.<br />

Tuomet pasaulis atrodo tobulas<br />

toks, koks yra, kuriame egzistuoja<br />

gėrio ir blogio pusiausvyra.<br />

Bet apie viską nuo pradžių...<br />

Laukimas<br />

Mano nėštumas prasidėjo<br />

pusmečiu anksčiau, negu tą parodė<br />

68


nėštumo testas. Gal ir neįmanoma, bet taip buvo, todėl man tai – įmanoma.<br />

Neneigiu, jog pojūtis, kad esi nėščia, bet nėštumo testas yra neigiamas, yra,<br />

švelniai tariant, keistas. Jausmas tarsi realybė meluoja. O gal tiesiog nespėja<br />

<strong>iš</strong>sipildyti? Nežinau.<br />

Į kūną vaikelio siela atkeliavo beveik po pusmečio. Siela atkeliavo ir <strong>iš</strong> karto<br />

padidėjo pilvukas. Keista buvo jau antrą nėštumo mėnesį visiems pasisakyti<br />

apie laukimą, nes jau gerai matėsi pilvukas. Nelaukėme, kol praeis saugus trijų<br />

mėnesių laikotarpis, nes apie persileidimą nebuvo nei minties. Puikiai žinojau<br />

persileidimo mentalines (psichosomatines) priežastis ir buvau tikra ketinimu<br />

sulaukti kūdikio.<br />

Labai gerai prisimenu vieną ypatingą vakarą, kai, būnant namuose, aplankė<br />

pojūtis, jog realybė keičiasi. Taip, keičiasi būtent šiuo momentu, būtent dabar –<br />

snaigės krenta taip, kaip prašiau Kūrėjo. Atėjo nuostabus suvokimas, kad<br />

viskas, kas vyko iki šiol, vyko ne atsitiktinai. Viena draugė, kuriai atlikau Theta<br />

seansą, pasiūlė mainais atlikti Reiki seansus mano vyrui; kita draugė mainais<br />

darė Reiki seansus mano vyresniajam vaikui ir harmonizavo jaunesniojo<br />

gimimo momentą; trečia draugė Reiki seansus su masažu atliko man.<br />

Prisiminiau jų atsakymus į mano žodžius, kad jau užtenka seansų, nes mainai<br />

nelygiaverčiai tampa. Visos sakė tą patį: „Jaučiu, kad esu kažkokio plano dalis<br />

ir turiu toliau tęsti“.<br />

Taip pat draugėms guodžiausi, kad niekaip nerandu ryšio nei su viena<br />

dula, kurias esu mačiusi. Ir viena <strong>iš</strong> tų draugių sako man: „Žinai, keista mintis –<br />

aš dalyvauju tavo gimdyme“. Ir suprantu, kad tai būtų nuostabu.<br />

Prašiau Kūrėjo suteikti man žinių ir patyrimo tokiam laukimui ir<br />

gimdymui, kokio norėjau.<br />

Į mano akiratį pakliuvo: atitinkamos knygos apie natūralų gimdymą, apie<br />

gimties virsmą, jo svarbą ir galimybę jį sklandžiai pereiti; straipsniai,<br />

paneigiantys įprastus medicinai mokslinius tyrimus ir atskleidžiantys<br />

69


šiuolaikinės akušerinės agresijos <strong>iš</strong>takas; dvasingi filmai ta tema; paskaitos apie<br />

dvasingą nėštumą ir gimdymą. Pažįstami žmonės tiesiog patys man siūlydavo<br />

knygų arba pasidalindavo nuorodomis. Kiekviename žingsnyje vyko stebuklai,<br />

kurie mokė priimti pagalbą <strong>iš</strong> geriausių šaltinių. Nuostabu yra sąmoningai<br />

stebėti, kaip visata veikia per konkrečius žmones.<br />

Maža to, gyvenimas netikėtai suvedė su sena pažįstama – Watsu praktike,<br />

kurios dėka pavyko paleisti kontrolę bei patirti vis<strong>iš</strong>ko pasitikėjimo ir<br />

atsipalaidavimo būseną. Nuostabu yra porą metų žmogų pažinoti kaip<br />

facebook‘o draugą ir staiga su juo atrasti tiek daug bendro ir mielo širdžiai.<br />

Vieną emocingą dieną lyg pasigirdo frazė: „Skausmas – tik iliuzija.<br />

Atsipalaiduok ir įsileisk tempimą ir nepatogumą.“ Lyg naujas suvokimas, lyg<br />

žinia atskriejo nuo ateinančio kūdikio mamai.<br />

Kūdikio<br />

pasitelkiant<br />

laukimas,<br />

ThetaHealing®,<br />

Reiki, jogą, Watsu ir<br />

osteopatiją, man įgavo naują<br />

kokybę. Nepatyriau nei<br />

pykinimo, nei rėmens, nei<br />

dusulio, nei didesnių judėjimo<br />

sunkumų. Net neturėdavau ką<br />

papasakoti, kai manęs klausdavo, kaip jaučiuosi. Galiu drąsiai sakyti, kad tokia<br />

nėščia, kokia buvau šį kartą, galėčiau būti ir būti...<br />

Gimtis<br />

Viskas prasidėjo standart<strong>iš</strong>kai labai netikėtai ir ne visai pagal planą (mano).<br />

Dar savaitgalį susidėjau gyvyb<strong>iš</strong>kai svarbius daiktus <strong>iš</strong> vaistinėlės, o tos pačios<br />

dienos paryčiais pasigaminau ąžuolo žievės ledukus. Visa diena buvo<br />

perpildyta veiklomis: baseinas, pasimatymas su vyru, vyresniojo vaiko<br />

pasiėmimas <strong>iš</strong> darželio ir dar pora buitinių eilinių veiklų. Grįžtant namo, erzino<br />

70


kiekviena duobė kelyje, rodos, tik ir važiuodavau per duobes. Nuo kiekvienos<br />

duobės pilvuką suimdavo tiek, kad reikėdavo gerokai <strong>iš</strong>kvėpuoti. Grįžau namo,<br />

bet poilsis nepadėjo. Supratau, kad prasideda.<br />

Ir štai laikrodžio rodyklė įžengė į tą ribą, kurią Kūrėjas man parodė kaip TĄ<br />

laiką. Viskas vyko sklandžiai ir taip, kaip prašiau Kūrėjo, todėl labiau norėčiau<br />

aprašyti būseną, vaizdinius ir pojūčius, nes juose yra tikroji vertė ir patyrimas.<br />

Kūnas visada prisimins patirtį, kuri susikūrė per aplinką, šalia esančius<br />

žmones, garsus, kvapus ir pojūčius.<br />

Žinojau, kur aš esu, kokioje aplinkoje, žinojau, kas yra šalia manęs. Visus<br />

juos mylėjau ir to pakako. Jaučiausi saugi, tad pasinėriau į save, į savo vidinį<br />

pasaulį, į nebylų pokalbį su ateinančia nauja gyvybe, į atsipalaidavimą ir<br />

atsivėrimą. Galvoje sukosi mintis, kad skausmas tik iliuzija. Mintis nukreipiau į<br />

atsipalaidavimą, į tempimą, į nepatogumą ir neleidau skausmo iliuzijai<br />

užvaldyti manęs, mano kūno, pojūčių. Negaliu pasakyti, kad gimdymas praėjo<br />

visai be skausmo. Tikrai buvo akimirkų, kai <strong>iš</strong>siblaškydavau <strong>iš</strong> būsenos ir<br />

sugrįždavau į aplinką. Tačiau tai buvo tik trumpos akimirkos. Vėl sąmonė<br />

grįždavo pas Kūrėją ir kūnas atsipalaiduodavo. Man nepaprastai padėjo kursų<br />

metu girdėta mintis – parodyti vaikeliui kelią. Vizualizavau jį <strong>iš</strong> vidaus. Ėjau<br />

juo kartu su vaikeliu. Plėčiau taką ir sukausi kartu su juo jam užgimstant.<br />

A<strong>iš</strong>kiai jutau atsidarymą. Net drįsčiau teigti, kad pajutau tų paskutiniųjų<br />

stipriausiųjų sąrėmių jėgą ir būtinumą. Tuomet kūnas maksimaliai<br />

prasiverdavo. Nepakartojamas pojūtis. Vizualizavau vartus, pro kuriuos ateina<br />

naujas žmogus. Pasiskolinau šį vaizdinį <strong>iš</strong> vienos Theta sesijos, kai nagrinėjau<br />

suvokimą apie gimdymo estetiką. Moteris gimdydama yra tarp žemės ir<br />

dangaus: sąmonė pas Kūrėją, kūnas – ilgas laidininkas, o dubuo yra žemėje, kur<br />

užgimsta naujas žmogus. Taip pasitinku jį žemėje <strong>iš</strong> savęs. Kartas nuo karto<br />

fone girdėjau muziką, kalbančius balsus, švelnų kikenimą. Prisimenu, kad<br />

71


vienu momentu pasirodė, jog per garsiai kalbama, tai be sąžinės graužaties<br />

nutildžiau... Šilta, gera ir jauku. Rodos, kad tik aš ir vaikelis.<br />

Labai padėjo, kad leidau sau dainuoti arba tiksliau skleisti prigimtinį garsą.<br />

Jo vibracijos ėjo per visą kūną žemyn.<br />

Įdomu buvo tai, kad, kai jau laikiau vaiką ant rankų, būsena tiesiog tą<br />

akimirką <strong>iš</strong>sisklaidė. Grįžau į čia ir dabar. O po šios patirties supratau, kad<br />

turiu pakankamai drąsos priimti tiek sielų į savo gyvenimą, kiek esu sutarusi be<br />

baimės gimdyti.<br />

Irena<br />

72


Sveiki, mielieji Rato draugai,<br />

Štai atėjo ir mums laikas pasidžiaugti mažojo stebuklėlio atėjimu. Lygiai<br />

prieš trejetą savaitėlių, rugpjūčio 24 d., 10 val. 31 min., sveriantis 3320 g ir 51 cm<br />

ūgio, gimė Pijus.<br />

Pabandysiu papasakoti mūsų istoriją. Ji neapsieis be vyro šlovinimo, nes jei<br />

ne jis, tiek sąrėmius būtų buvę sunkiau atlaikyti, tiek ir, apskritai, nebūtų viskas<br />

vykę taip sklandžiai.<br />

Tamsi naktis. Apie 23 val. 20 min. Prasideda paslaptinga ir dar nepažinta<br />

gimties kelionė. Ramiai sumigę planuojame sulaukti ryto ir kitą dieną susisiekti<br />

su akušere O., kuri bene vienintelė priima gimdymus vandenyje Vilniaus<br />

mieste. Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.<br />

Pabundu ir atsidūstu: dažni naktiniai gamtos šauksmai jau kaip reikiant<br />

pabodę... Lipu <strong>iš</strong> lovos ir netikėtai pradeda tekėti vandenys. „Ak! Mažutėlis<br />

susiruošė ateiti!” Paskubomis nueinu į vonios kambarį, susitvarkau, įsidedu<br />

didesnį įklotą, nes jaučiu, kad vandenys toliau pamažėle teka. Grįžtu į lovą su<br />

viltimi dar truputį numigti, žinodama, kad laukia nelengvas kelias, o kol kas<br />

<strong>iš</strong>miegotos vos nepilnos dvi valandėlės. Vyro nežadinu, juk ir jo laukia nepatirti<br />

<strong>iš</strong>bandymai...<br />

Išmuša vidurnaktis, ir, kai jau beveik buvo pavykę užsnūsti, jaučiu, kaip<br />

visu kūnu silpnai, bet užtikrintai nuvilnija sąrėmių banga. „Koks įdomus<br />

pojūtis!“ – džiaugiuosi it dovaną bandantis <strong>iš</strong>pakuoti vaikas, bet raminu save ir<br />

toliau bergždžiai bandau pamiegoti. Sąrėmiai toliau vis atsikartoja ir, nors<br />

nuslūgsta taip pat lengvai, kaip ir prasidėję, tačiau užmigti sekasi sunkiai...<br />

Pasidedu telefoną šalia ir pradedu sekti dažnumą bangų, kurios žada stebuklo<br />

atėjimą. Nugrimztu į sapnų karalystę vienai kitai minutei, ir vėl banga...<br />

73


Sulenkiu kojas per kelius... Kelios akimirkos ir banga palieka mane, bet jaučiu,<br />

kad vyrui mano muistymasis ramiai miegoti nepadeda.<br />

Apie 2 val. ryto. Sąrėmių<br />

bangos lyg ir dažnėja, lyg ir<br />

stiprėja. Suprantu, kad daugiau<br />

nepamiegosiu, ir jaučiu, jog vyrui<br />

taip pat nesimiega. Pasisuku,<br />

paliečiu švelniai. Nemiega.<br />

„Vaikelis ateina“, – tariu su<br />

šypsena ir net pati apsidžiaugiu, lyg gavusi patvirtinimą, jog nesisapnuoja.<br />

„Dažni sąrėmiai?“ – įdėmiai nėščiųjų kursą įsisąmoninęs teiraujasi būsimasis<br />

tėtis. Atsakau, kad nelabai suprantu, bet lyg ir kas penkias minutes.<br />

Nusprendžia dar pamiegoti, bet akys plačios, todėl nueina į dušą ruoštis. Ir aš<br />

lipu <strong>iš</strong> lovos. Tarp sąrėmių bandau medituoti, per sąrėmius stebuklingai<br />

padeda žiovulys. Sąrėmiai dažnėja ir man pradeda atrodyti, kad jie jau gana<br />

intensyvūs. Nusprendžiame ilgiau nebelaukti ir važiuoti į gimdymo namus.<br />

Noriu atvažiuoti dar stovėdama ant savo kojų, o ne fin<strong>iš</strong>o tiesiojoj...<br />

Apie 5 val. ryto. Trakai. Čia gimdyti rekomendavo viena pažįstama, todėl<br />

buvom anksčiau atvykę apsižiūrėti, taigi nėra jausmo, kad patekau į vis<strong>iš</strong>kai<br />

nepažįstamą vietą. Mus maloniai pasitinka. Vyrui parodo palatą, kur jis suneša<br />

jau <strong>iš</strong> anksto suruoštą mantą, o mane palydi į apžiūros kabinetą. Atsivėrimas –<br />

keturi centimetrai. Lengvai nusiviliu: dar nemažas kelias laukia, tikėjausi<br />

didesnio atsivėrimo... Vyras vėl greitai pasirodo. Seselė praneša, kad įves<br />

kateterį. Atsisakau, bet mano balsas kaip į dausas... Čia į pagalbą atskuba vyras<br />

ir įtaigiai giria: „Matau, kad ne pirmus metus dirbate, esate profesionalė, tikrai<br />

sugebėsite prireikus įvesti kateterį.“ Sesėlė gal kiek suglumsta, tačiau sutinka.<br />

Įkalbėjo! Su palengvėjimu dar atsakau į kelis klausimus, <strong>iš</strong>gyvenu dar vieną<br />

74


kitą sąrėmį ir nueinu į palatą persirengti, o <strong>iš</strong> ten esu palydima į gimdyklą.<br />

Einame abu su vyru.<br />

Gimdykla manęs itin maloniai nenuteikia. Įsijungiame mėgstamą<br />

meditacinę muziką. Pasidaro kiek jaukiau. Nors su svajonių gimdymo vieta<br />

nėra ką ir lyginti, tačiau buvau tam pasiruošusi: „Svarbiausia, kad mano<br />

galbėtojas šalia.“ Mano džiaugsmui akušerė atridena didelį žydrą kamuolį. Jis<br />

kažkaip linksmai mane nuteikia. Operacinė pradeda panašėti į visai netokią<br />

niūrią vietą. Deja, mano nusivylimui, man aplink pilvuką prisegamas diržas su<br />

davikliais, kurie matuoja vaikiuko širdutės tonusus ir sąrėmių stiprumą, kaip<br />

suprantu. Akušerė nedaugiažodžiauja ir <strong>iš</strong>eina. „Bent ramiai dviese būsim“, –<br />

pamanau. Visgi ramybė tęsiasi tik iki kito sąrėmio, nes, jam užvaldžius,<br />

palinkstu į priekį ir aparatas nustoja rodyti bet kokius duomenis. Atbėga<br />

akušerė ir liepia sėdėti tiesiai... „Kaip aš pasėdėsiu, jeigu man sunku?“ – šiek<br />

tiek susinervinu, bet vyro rankos padeda <strong>iš</strong>kęsti stiprėjančius sąrėmius.<br />

Pasiprašau į priešgimdyvinę palatą, kur yra vonia. Neleidžia. Sako: „Bet kaip<br />

mes tonusus stebėsim?“ Nesiginčiju. Tiesiog nesugalvoju greitai, kaip čia suktis<br />

tokioj padėty. Sąrėmiai dar nėra tokie stiprūs ir kol kas mintį apie ėjimą į vonią<br />

atidedu.<br />

Taip praeina dar gal pora valandų, jau apie 7 val. ryto. Niekas mums nei<br />

trukdo, nei ypatingai padeda. Prieš atvažiuodama tikėjausi, kad akušerės kaip<br />

nors palengvina tą sunkią gimdyvės naštą, pavyzdžiui, parodo kaip kvėpuoti,<br />

gal sako paskatinimo žodžius, a<strong>iš</strong>kina, kas ir kaip vyksta ar panašiai, bet<br />

atvykusi pamatau, kad jos veik nesik<strong>iš</strong>a (gal ir gerai...). Mūs<strong>iš</strong>kė tik užeina<br />

retsykiais tarp kitų savo kažkokių darbų ir pasidžiaugia: „Kaip jums lengvai<br />

sekasi.“ Ir viskas su vyro palaikymu toliau vyksta tikrai sklandžiai. Net gan<br />

a<strong>iš</strong>kiai pajuntu, kad jo buvimas šalia nuima didelę dalį viso nemalonumo<br />

sąrėmių metu. Porąkart jam nuėjus kai ko paimti į palatą, net pajuntu, kaip<br />

sąrėmiai kažkaip labiau įsismarkuoja jam nesant ir, atrodo, nurimsta jam vėl<br />

75


pasirodžius. Manasis ir kvėpuoja kartu, ir žiovulį padeda <strong>iš</strong>šaukti, ir masažuoja.<br />

„Neįtikėtina, kaip padeda žiovulys!“ – sakau sau, netikėjusi jų veiksmingumu<br />

kursų metu.<br />

Dar valandėlė. Dar keli sąrėmiai. Jau ir žiovulys nebepadeda. Jau ir prie<br />

žemės pradeda traukti. Instinktyviai, sąmoningai parpuolu ant keturių,<br />

kažkodėl taip lengviau pasidaro. Akušerė nieko nebesako dėl daviklio ir, mano<br />

maloniam nustebimui, atneša pagalvėlę, kad pasidėčiau po keliais. Pabūnu taip<br />

dar vieną kitą sąrėmį. Tada mums pranešama, kad keičiasi pamaina. Ir lyg tarp<br />

kitko užsimenama, kad kita akušerė griežta... Kad ir ką turėjo toks pranešimas<br />

reikšti, bet mane jis šiek tiek suneramina. Vis dėlto neilgai trukus prisistato<br />

labai maloni vyresnio amžiaus moter<strong>iš</strong>kė. Raminančiai šypsodamasi taria, kad<br />

mes jai – kaip anūkai ir, rodos, džiaugiasi, kad nauja siela nekantrauja<br />

pasimatyti. Matydama veiksmo intensyvumą, bene <strong>iš</strong>kart pasiūlo nueiti į dušą.<br />

„Taip! Dabar - mano šansas!“ – dingteli man ir pasiprašau į vonią. Leidžia!<br />

Nuima diržą su matuokliais ir palydi į priešgimdyvinę palatą. Aš visame<br />

skyriuje vienintelė gimdyvė, dėl palatos užimtumo rūpintis nereikia (tai viena<br />

<strong>iš</strong> priežasčių, kodėl pasirinkome Trakus). Vonioj atsipalaiduoju, kiek nurimstu,<br />

o ir tonusams matuoti akušerė atsineša vandeniui atsparų matuoklį, su kuriuo ji<br />

pasirodo kas kažkiek laiko, pamatuoja ir vėl nueina. „Tai vis dėlto jos ir<br />

vandeny lengvai gali<br />

stebėti tonusus! Nejau<br />

ana akušerė melavo?“ –<br />

keistos mintys sukasi<br />

galvoj, bet per daug<br />

apie tai nemąstau, nes<br />

juk jau esu vonioj ir<br />

viskas gerai. Deja, po<br />

76


kokių dvidešimties minučių <strong>iš</strong> vonios <strong>iš</strong>prašo. Pabandau ramiai prašyti, kad<br />

leistų pasilikti ilgiau, bet neleidžia. Sutinku su viltimi pasiprašyti vėl įlipti į<br />

vonią kiek vėliau.<br />

Gerokai po 8 val. ryto (arba bent jau tiek buvo, kai paskutinįkart atkreipiu<br />

dėmesį į laikrodį). Dar kelis sąrėmius praleidžiu toje kraupokoje (man)<br />

gimdykloje. Štai pasirodo ir kitos pamainos ginekologas. Atsisakau apžiūros. Jis<br />

bando man paa<strong>iš</strong>kinti, kad tai svarbu ir reikia ne tik atsivėrimui pamatuoti.<br />

Klausiu: „O kam dar? Kokiu dar tikslu?“ Jis tik numykia kažką, o man<br />

prasideda sąrėmis... Ačiūdie, daugiau nieko ir nebereikia sakyti, nes šalia<br />

vis<strong>iš</strong>kai mane suprantantis ir palaikantis vyras. Jis pradeda kalbėti už mane.<br />

Tvirtai pasako, kad atsisakau apžiūros. Gydytojas šiek tiek sumyšta, kad<br />

neleidžiame jam ramiai dirbti savo darbo, kaip jam yra įprasta, bet nueina<br />

ieškoti atsisakymo formos. Neranda. Girdžiu balsą <strong>iš</strong> kitos patalpos: „Nėra<br />

tokios formos...“ Mano didvyris sako: „Nieko tokio, aš – teisininkas. Ranka<br />

parašykite, aš pasirašysiu.“ Išmintingasis mano gelbėtojas! Net nesitikėjau, kad<br />

gali taip gudriai pameluoti. Pasirašo jie ten ranka popierius, kaip suprantu, ir<br />

gydytojas daugiau vis<strong>iš</strong>kai nebepasirodo tol, kol neateina vaikelis.<br />

Išėjus gydytojui, vėl<br />

pasiprašau į vonią.<br />

Gailiu balseliu sakau:<br />

„Man ten daug lengviau<br />

buvo, leiskite, prašau.“<br />

O ir sąrėmiai jau darosi<br />

gan dažni ir tikrai daug<br />

intensyvesni...<br />

Baisiai<br />

nenoriu, kad ant stalo lieptų gimdyti. Ne itin noromis, bet leidžia antrąkart<br />

nueiti. Dar nežinau kokiu būdu, bet ketinu daugiau <strong>iš</strong> vonios nebe<strong>iš</strong>lipti.<br />

Akušerė vis ateina pamatuoti tonusų. Nieko daugiau nesako. Leidžia man su<br />

77


vyru dviese būti. O mes nieko ir neklausiame. Vis dėlto praeina gal apie<br />

dvidešimt minučių ir mūsų gimties palydovė pradeda įkalbinėti, kad jau lipčiau<br />

lauk. Aš vis gražiai atsakau, kad man vandeny labai gerai ir kad dar šiek tiek<br />

pabūsiu. Kiek vėliau su prašymo intonacija pradedu klausti, kodėl negalėčiau<br />

vandenyje ir pagimdyti. Tyla vietoj atsakymo. Toliau tik kartoja, kad jau turiu<br />

lipti <strong>iš</strong> vonios. Taip laimiu dar kažkiek laiko, o netrukus sąrėmiai prasideda<br />

vienas po kito, be pertraukos, ir aš, tikriausiai, net norėdama nebegalėčiau<br />

<strong>iš</strong>lipti pati. Jei anksčiau padėjo įvairių garsų ūkimas, tai dabar aš jau rėkiu. Kad<br />

ir kaip nenoriu, nieko negaliu su savimi padaryti, rėkiu. Taip intensyvu, kad<br />

nebesuvokiu nei laiko, nei erdvės. Pasineriu į save, net vyrą pamirštu, kuris dar<br />

bando masažuoti nugaros apačią, kas anksčiau padėjo, bet dabar nebyliai liepiu<br />

liautis. „Aaaaaaa! Ūūūūūūū! Argh-ergh-urghhhh!” – rėkiu. „Kiek tai dar tęsis?<br />

NEBEGALIU! NEBENORIU DAUGIAU!“ Sunkiausią akimirką prisimenu<br />

nėščiųjų kursų metu girdėtą frazę, kad, kai atrodys, jog nebeįmanoma, kaip yra<br />

sunku, tai re<strong>iš</strong>kia – viskas, nebedaug likę. Veju blogas mintis šalin ir... Stoja<br />

ramybė. „Viskas, viskas, jau nebedaug liko!“ – suprantu ir laukiu stangų. (Kiek<br />

daug duoda, atrodytų, paprastos žinios! Viena pažįstama moteris minėjo, kad<br />

tik gimdant trečią vaiką suprato, kas yra tos stangos... O aš jų laukiau ir a<strong>iš</strong>kiai<br />

bei su palengvėjimu supratau, kad sąrėmiai baigėsi.) Akušerė dar labiau<br />

sunerimsta. Juk neberėkiu, aprimau. Klausia: „Ar nesijaučia noro, kaip kad į<br />

tualetą reiktų?“ Atsakau: „Ne ne, dar ne.“ O <strong>iš</strong> tikrųjų jau laukiu stangos ir<br />

vyrui tyliai pašnabždu: „Viskas, viskas, jau tuoj.“ Tuo tarpu miela moteris<br />

susijaudinusi (suprantu ją) ir šįkart jau įtaigiau prašo, kad lipčiau, juk dar turiu<br />

nueiti iki gimdyklos (ji yra netoli, bet gimdančiai moteriai paskutinėmis<br />

minutėmis jau sunkoka būtų...). Aš noriu jai atsakyti, bet čia mane pagauna<br />

stanga...Manasis didvyris supranta, kad neatsakysiu ir pats įstoja: „Taip, gerai,<br />

lipsim jau. Dar štai šitą sąrėmį <strong>iš</strong>gyvenam ir lipam.“ O čia praeina pora stangų.<br />

Bandau stumti. SKAUDA! Manau, kad patiriu girdėtąjį per kursus ugnies žiedą,<br />

78


ir jaučiu, kad, stipriau pastūmus, vaikelis pasirodys. Čia akušerė susivokia, kad<br />

sąrėmiai baigėsi ir jau įsakmesniu balsu: „Vaikeli, nesistangink! Matau, jau<br />

stanginiesi!“ Aš nieko neatsakau, nes tiesiog jau ir nebegaliu. Vyras kažką sako,<br />

nebegirdžiu ir jo... Akušerė mato, kad iki gimdyklos nebenueisiu ir pradeda<br />

ruošti stalą šioje priešgimdyvinėje palatoje. Lyg ir ateina daugiau žmonių į<br />

pagalbą suruošti stalą, bet aš jų nematau, tik girdžiu daugiau balsų ir šiokį tokį<br />

sum<strong>iš</strong>imą. (Pažymėtinas niuansas yra tas, kad vonia toje priešgimdyvinėje<br />

palatoje yra įstatyta taip, kad prie jos gali prieiti tik vienas žmogus, kuriuo šiuo<br />

atveju buvo mano vyras, ir jis nieko prie manęs neprileido, <strong>iš</strong>skyrus pradžioje,<br />

kol pamatuodavo tonusus. Taigi, atidarai duris, o ten – vonia ir sienos, nieko<br />

daugiau.) „Reikia pagimdyt dabar!“ – raginu save. Dar pora stangų ir... Su<br />

dideliu sunkumu bei skausmu pasirodo galvutė! Tai mato tik mano vyras. Tuo<br />

tarpu akušerė kolegų padedama ruošia stalą ir dar kažką, ko ten jiems reikia<br />

įprastai, bet jau žinau, kad kita stanga bus paskutinė. Ir štai pasitinku ją, nors<br />

79


sunkiai, tačiau su džiaugsmu, o manasis grakščiai pagauna vaikelį. Ilgai<br />

nelaikęs įduoda man, paskelbdamas: „Berniukas!“<br />

Aš jau nebežinau, kiek žmonių buvo subėgę, lyg ir trys, gal daugiau, o aš<br />

guliu sau vonioj su vaikeliu. Ir vis dėlto akušerė, taip pat ir kiti atrodo<br />

patenkinti. Akušerė netgi per daug patenkinta, lyg savo nuopelnu: „Oi, matot,<br />

pagimdėt, kaip norėjot. Lyg namie. Vonioj! Dabar galit visiems sakyti, kad pas<br />

mus galima vonioj gimdyti!“ „Hmm...“ – galvoju, – „lyg kas nors mums būtų<br />

tai leidęs...“ Tariu: „Ir placentą norėčiau taip pagimdyti ir tik tada nukirpti<br />

virkštelę.“ Atsako, kad gerai, bet tada pasirodo kita moteris ir, vyrui pasakiusi,<br />

kad jau nupulsavo ir kad reikia paimti kraujo, įduoda žirkles nukirpimui. Jis<br />

taip ir padaro, o aš net nesusigaudau, kaip greitai tai įvyksta: virkštelė nukirpta,<br />

o vanduo, mano nusiminimui, raudonai nusidažo. Tada leidžiu, kad paimtų<br />

mažutėlį ir pati ruošiuosi lipti, nes vis tiek nebemalonu... Išlipant akušerė ir dar<br />

viena moteris, nesu tikra, kokios yra jos pareigos, padėjo man saugiai atsistoti.<br />

Ne tik duoda rankšluosčius, bet dar ir pačios man rūpestingai nusausina kojas.<br />

Maloniai pasijuntu. Visgi globą moka parodyti. Tik gal dėl to sovietinio<br />

palikimo kitų būdų, <strong>iš</strong>skyrus gimdymą ant stalo, jos neįsivaizduoja. Vis dėlto,<br />

esu tikra, ne <strong>iš</strong> blogos valios, tikrai nuoširdžiai stengiasi moter<strong>iš</strong>kės. Padeda<br />

saugiai užlipti ant stalo. Šalia matau, kaip kažkokia darbuotoja, spėju<br />

neonatologė, apžiūri vaikelį ir padeda vyrui jį aprengti. Laikas gimdyti<br />

placentą. Paklausiu: „Kiek dar tai truks? Bus taip pat sunku?“ Tikriausiai<br />

norėjosi patvirtinimo, kad visos kančios praeity. Raminančiai atsako, kad<br />

nesijaudinčiau ir čia pat stipriai sumyga man pilvo apačią bei patraukia už<br />

virkštelės...Nemalonu, tai gal net nelabai tinkamas žodis. Aš ir vėl nespėju<br />

nieko pasakyti. Kažkaip ramiau norėjosi, bet man jau beveik nė motais:<br />

„Svarbiausia, kad pagimdžiau, kaip norėjau, ir kad vaikučiui viskas gerai.“ Vėl<br />

pasirodo gydytojas. Per apžiūrą pasako, kad plyšimas beveik trečio laipsnio ir<br />

suprantu, kodėl tas ugnies žiedas buvo toks skausmingas... Ir tik vėliau namie<br />

80


dar kartą pervertus užrašus, perskaitau, kad: „Per ugnies žiedą reikia<br />

KVĖPUOTI.“ Hm... Tai dabar iki galo ir nežinau, kaip turi vykti tas<br />

kvėpavimas... Reiks vėl kursus lankyti ir tai darysiu su džiaugsmu.<br />

Tai štai, tokia mūsų gimdymo istorija. Ir džiaugiuosi galėdama pasakyti<br />

mūsų, nes su vyro pagalba vaikelio atėjimas tapo mūsų. Manęs viena draugė<br />

taip retor<strong>iš</strong>kai paklausė: „Matyt, gimdymas turėjo jus suartinti.“ Sekundę<br />

susimąsčiau, nes nebuvau apie tai pagalvojusi. Ir atsakymas buvo neigiamas.<br />

Ne, gimdymas mūsų nesuartino. Mes jau buvom artimi iki gimdymo. Ir esu<br />

tikra, kad vyras turi gimdyme dalyvauti tik tada, jeigu pats to nori. Priešingu<br />

atveju, ir rezultatas bus ne toks, kokio gali tikėtis būsima mama...<br />

Visa šlovė mano vyrui!<br />

Ir begalinis dėkingumas už kursus,<br />

žinias ir jogą (į baseiną, deja, taip man ir<br />

ne<strong>iš</strong>ėjo ateiti, bet gal ateisim su mažiuku<br />

kada); už palaikymą, padrąsinančius<br />

žodžius ir baimių bei dvejonių<br />

<strong>iš</strong>sklaidymą; už tai, kad suteikia tikėjimo<br />

savo jėgomis ir instinktais; už tai, kad yra tokia nuoširdi, tikra, pas<strong>iš</strong>ventusi,<br />

mylinti, šilta, o kartu ir drąsi, tvirta ir net kovojanti. Mes tikime, kad Jūsų dėka<br />

Lietuvoje šeimų ir vaikučių laukia graži ateitis. Mes visada su Jumis! Ačiū ačiū<br />

ačiū!<br />

Nuoširdžiausi linkėjimai nuostabiosioms mamytėms!<br />

Ak, kaip aš pradėjau gerbti motinas! O kur dar daugiavaikės! Netelpa<br />

galvoje... Dabar man nenuostabu, kodėl Vedos taip garbina motinas. Motina<br />

Vedose šlovinama tūkstantį kartų labiau nei tėvas.<br />

Laimės jums visoms, šaunuolės!<br />

Vilma<br />

81


Sveiki!<br />

Šiek tiek turiu laisvo laiko, kol mergytė miega, tad jau galiu pasidalinti savo<br />

pirmąja gimdymo patirtimi.<br />

Pradėsiu nuo pasiruošimo gimdymui. Kai tik <strong>iš</strong>ėjau nėštumo ir gimdymo<br />

atostogų, <strong>iš</strong> karto pradėjau vaikščioti į įvairius kursus ir užsiėmimus: baseinas,<br />

nėščiųjų joga, kursai Vilniaus arkivyskupijos šeimos centre, pas R. Šemetą ir su<br />

jumis. Galiu drąsiai sakyti, kad visos šios žinios ir pasiruošimas buvo<br />

didžiausias ir naudingiausias dalykas, kokį tik galėjau įsivaizduoti ruošdamasi<br />

vaikelio atėjimui. Žinojimas, kaip vyksta gimdymas, kaip jam pasiruošti, kada<br />

važiuoti į ligoninę ir t.t., vis<strong>iš</strong>kai sumažino gimdymo baimę, kurią turėjau iki<br />

tol, ir sustiprino pasitikėjimą savo jėgomis. Tuo tarpu visi fiziniai pratimai<br />

paruošė visus gimdymui reikalingus raumenis, patį organizmą bei įkvėpė<br />

ramybės.<br />

Kitas pasiruošimo etapas buvo sugalvoti, kaip ir kur noriu gimdyti. Žinojau<br />

tiek, kad tikrai noriu gimdyti ligoninėje, profesionalioje aplinkoje, prižiūrint<br />

medikams. Iš pažįstamųjų <strong>iš</strong>sakytų atsiliepimų niekaip negalėjau apsispręsti,<br />

kuriuose gimdymo namuose būtų geriausia gimdyti, todėl viskas <strong>iš</strong>sisprendė<br />

kitu keliu: susiradome akušerę, su kuria norėjau gimdyti, o ji dirbo<br />

konkrečiuose gimdymo namuose, tad viskas buvo nuspręsta.<br />

Gimdymas prasidėjo gana anksti: naktį pabudau nuo pilvo maudimo,<br />

panašaus į mėnesinių skausmus. Kadangi gimdžiau pirmą kartą, nežinojau,<br />

kokio skausmo tikėtis. Šiek tiek sunerimau, galvojau, kad gal kažkas negerai,<br />

nes skausmas buvo nuolatinis ir nebegalėjau užmigti (galbūt ir skausmas, ir<br />

nerimas vienu metu padarė savo darbą). Išlaukiau ryto ir tada nuolatinis<br />

skausmas perėjo į atskirus spazmus, supratau, kad, turbūt, tai ir yra sąrėmiai.<br />

82


Pradėjau sekti, kaip dažnai ir kaip<br />

intensyviai jie pasirodo, o buvo labai reti ir<br />

nestiprūs, tad sau ramiai namuose toliau<br />

tvarkiausi. Visą dieną po truputį sąrėmiai<br />

stiprėjo, bet jie netrukdė man pasidaryti<br />

svarbiausius darbus: intuityviai jausdama<br />

susidėjau reikalingus daiktus į ligoninę,<br />

pasigražinau prieš kūdikio gimtadienį ir<br />

pan. Tuomet nuėjau miegoti. Naktį<br />

skausmai stiprėjo, jau ir užmigti<br />

nebepavyko, todėl teko prisiminti<br />

kvėpavimo pratimus, žandikaulį<br />

atpalaiduoti ir pan. Kas valandą atsikeldavau pasivaikščioti, pasukti dubenį,<br />

atsigerti vandens. Ryte jau skambinau akušerei, susitarėme, kad už dviejų<br />

valandų susitiksime ligoninėje, kad mane apžiūrėtų.<br />

Atvykau 9 valandą, patikrinus mane, atsidarymas buvo 7-8 cm, tad<br />

gydytojai pasiūlė eiti į gimdyklą. Ten praleidau apie 2 valandas, iki kol kaklelis<br />

vis<strong>iš</strong>kai atsidarė. Džiugu, kad niekas manęs neskubino ir neskatino – viskas<br />

vyko palengva ir natūraliai. Vandenys dar nebuvo nutekėję, tad teko juos<br />

nuleisti. Tiesa, po dviejų nemigos naktų buvau pavargusi ir <strong>iš</strong>sekusi, akušerė<br />

siūlė nuskausminamųjų, kad bent šiek tiek numigčiau. Aš didvyr<strong>iš</strong>kai<br />

atsisakiau, tačiau finale pritrūkau jėgų stangintis, tad akušerė patarė šiek tiek<br />

skirti skatinamųjų (ne pilną dozę) tam, kad pastiprintų sąrėmius. Su šiuo<br />

pasiūlymu sutikau. Net ir suleidus skatinamųjų sąrėmiai nebuvo nepakeliami.<br />

Iš pradžių, dar pagalvodavau, kaip čia nepridirbti ant lovos besistanginant, bet<br />

paskui šias mintis nuvijau ir susikaupusi stengiausi vykdyti visus paliepimus:<br />

„Dabar kvėpuok!“, „Dabar stumk!“, „Dabar praleisk – pailsėk!“ Galiausiai<br />

<strong>iš</strong>girdau vaiko verksmą, o paskui ir savo. Viskas <strong>iš</strong> karto pasimiršo, apėmė dar<br />

83


didesnis nuovargis ir palengvėjimas. Apie 2 valandas laikiau kūdikį ant<br />

krūtinės, tai buvo leidžiama ir netgi skatinama daryti.<br />

Na, o po gimdymo labai padėjo akušerės pamokymai: kaip žindyti, kaip<br />

elgtis su kūdikiu, kaip prausti, kaip prižiūrėti bambutę ir t.t., – visa tai, apie ką<br />

anksčiau neturėjau jokio supratimo.<br />

Viską šiandien prisiminusi ir apibendrinusi, galiu įvardyti tai, kas man<br />

labiausiai padėjo:<br />

- Gimdymas su pažįstamu žmogumi – akušere. Jei būčiau nesitarusi ir<br />

tiesiog nuvažiavusi, matyt, būtų buvę labai daug streso ir nepasitikėjimo<br />

savimi. Galiu pasakyti, kad personalas, bent jau dirbęs tą savaitgalį, mane<br />

nemaloniai nustebino, na, bet čia ne skundų knyga, tad šio klausimo neplėtosiu.<br />

- Vyro dalyvavimas. Nors ir nereikėjo nuolatinio masažo ar laikymo už<br />

rankos, tačiau vien žinojimas, kad jis yra šalia ir prireikus visada padės, labai<br />

ramino.<br />

Pagrindinis dalykas, kurį stengčiausi kitą kartą daryti kitaip, tai – poilsis. Po<br />

dviejų nemigos naktų tikrai trūko jėgų. Iki šiol nežinau, kaip būčiau galėjusi<br />

ilsėtis, tačiau galbūt kitą kartą stengčiausi, kiek galima ilgiau miegoti, pailsėti ir<br />

kaupti jėgas finalui. Nežinau, bet gal reikėjo pasinaudoti akušerės pasiūlymu<br />

gauti nuskausminamųjų ir pailsėti bent valandėlę. Tačiau, kuri blogybė geresnė<br />

– ar skatinamieji, ar nuskausminamieji – nežinau. Šįkart pasirinkau<br />

skatinamuosius.<br />

Tai tiek įspūdžių <strong>iš</strong> pirmojo (tikiuosi ne paskutiniojo) gimdymo.<br />

Linkėjimai,<br />

Ieva J.<br />

84


Sveiki,<br />

Liepos 7 dieną sulaukėm nuostabios Dukrytės. Gimė taikiai, ramiai ir iki pat<br />

šiandien šioje tėkmėje gyvena. Jums patarus, į pirmąsias maudynes Mažytė<br />

leidosi su tėčiu – jautėsi kaip undinėlė, plūduriavo, mėgavosi. Ačiū už nuostabų<br />

patarimą!<br />

Su džiaugsmu lauksime žinių, kada vėl prasidės užsiėmimai baseine<br />

mažyliams. Tikriausiai, nuo rudens?<br />

Gražiausi linkėjimai,<br />

Kristina J.<br />

85


RITUALAI:<br />

PRAUSYNOS, VYTULAVIMAS<br />

<br />

Han, Thit Njat<br />

86


PRAUSYNOS. Iš lūpų į lūpas moterys perduoda ką girdėjusios, ką<br />

mačiusios per gimtuvių apeigas arba prausynas. Šią gyvą, besikeičiančią<br />

tradiciją vadiname ir palaiminimo keliu, ir gimties ritualu, ir gimtuvių<br />

apeigomis ar seserystės ceremonija.<br />

„Svarbiausiame savo gyvenimo virsme turėjome nešvengiamai atsigręžti į<br />

ritualinius, simbolinius veiksmus, kad nesijaustume vien<strong>iš</strong>os ir vienos.<br />

Turėjome prisiminti ir kūrybingai permąstyti senąsias tradicijas, papročius ir<br />

apeigas, kurias sužinojome <strong>iš</strong> savo močiučių, bei sukurti naujas, tas, kurių<br />

mums trūko ir kurių mums tuo metu norėjosi“, – rašo Laimė K<strong>iš</strong>kūnė ir Rima<br />

Pociūtė knygoje „Gimdymas ir gimimas“.<br />

Kaip pasiruošti gimdymui, kaip pasitikti gimimą, kai nežinai, ko tikėtis?<br />

Tam gali padėti simbolinė kalba: „Kai žiūri į ugnį, kai plauni rankas vandeniu,<br />

atlieki aktą, simbolizuojantį apsivalymą, švarą. Kai apvelki, apgaubi moters<br />

kūną baltais marškiniais, siuvinėtais su meile savo rankomis, tarsi įduodi jai<br />

kraitį į labai svarbią kelionę. Tarsi atiduodi dalį savo likimo, savo sėkmės tame<br />

žygyje.“ „Besiruošiant apeigai ir bemąstant apie moterį, kurią nori palydėti į<br />

virsmą, atrandi, kad kiekvienai reikia asmeninio tik jai reikšmingo simbolio.<br />

Vienai užtenka nuplauti rankas, veidą, įduoti kelioninį krepšelį ir pasakyti, kad<br />

viskas bus gerai, tu tik susikaupk. Kitai reikia atsikratyti kaltės jausmo. Trečiai –<br />

patirti moterų gerumą ir atjautą, pajusti jų apkabinimą“.<br />

„Kai kūrėme, norėjome, kad Ritualas virstų papročiu, atkeliamu <strong>iš</strong> kartos į<br />

kartą, atliekamu mažame ar didesniame moterų rate, palengvinančiu gimties<br />

kelionę. Svajojome, kad ši apeiga, ruošianti šeimą žmogaus gimimui ir<br />

auginimui, taptų tradicija, kuri palengvintų ir apibrėžtų mūsų perėjimus –<br />

virsmus. O jų žmogaus gyvenime nėra daug – gimtis, branda, vestuvės, mirtis.<br />

Jų metu žmogus tarsi pereina <strong>iš</strong> vieno sąmonės būvio į kitą, jų metu siela<br />

<strong>iš</strong>gyvena stiprų sukrėtimą“, - taip pasakojo prausynas atgaivinę žmonės.<br />

87


Laimė K<strong>iš</strong>kūnė knygoje „Gimdymas ir gimimas“ rašo: „Labai reikalinga ir<br />

miela apeiga yra gimdymo marškinių siuvimas ir siuvinėjimas. Specialių<br />

gimdymo marškinių Lietuvoje moterys anksčiau neturėdavo, tačiau jos<br />

visuomet kraičio skrynioje turėjo atliekamus drobinius marškinius, juk juos<br />

dėvėdavo kasdien. Tie marškiniai, su kuriais moteris gimdydavo, tapdavo labai<br />

svarbūs, tarsi įgydavo maginę, simbolinę prasmę. Jie tapdavo reikšmingi<br />

gimusiam kūdikiui. Ant jų dėdavo arba per juos perk<strong>iš</strong>davo sergantį ar labai<br />

neramų, ar vežamą krikštyti vaikelį. Todėl stengdavosi kuo ilgiau neplauti tų<br />

marškinių. Daugelyje tautų gimdymo marškiniai buvo siuvinėjami apsauginiais<br />

ženklais, gimdančias moteris globojančios deivės simboliais (senovės baltų<br />

gimdyves globojo Likimo deivė Laima). Tokie apsauginiais ženklais <strong>iš</strong>siuvinėti<br />

marškiniai tapo labai svarbūs ir dabartinei moteriai, kuri dažnai per gimdymą<br />

paliekama viena jai prieš<strong>iš</strong>koje aplinkoje.“<br />

Gimties marškinius siuva moters draugės, artimieji. Jie <strong>iš</strong>siuvinėjami<br />

apsaugos, sėkmės ženklais, ir tai būna specialiai tai moteriai sukurti raštaipaveikslai.<br />

Nors ceremonija kiekvienai būsimai mamai atliekama skirtingai, joje <strong>iš</strong>lieka<br />

esminiai perėjimo elementai - marškiniai, rankšluostis, ugnis, vanduo, giesmės,<br />

linkėjimai. Per apeigas naudojami simboliai, susiję su vaisingumu, gimdymu,<br />

gimda ir namų židiniu. Lietuvių mitologijoje tai likimo lėmėjos Laimos, ugnies<br />

ir namų židinio saugotojos deivės Gabijos, skalsos ir vaisingumo deivės<br />

Žemynos sritys.<br />

88


VYTULAVIMAS. Kiekvienas darbas, kurį mes atliekame susikaupusios ir<br />

pagarbiai, sureikšmina kasdieninius įvykius, ir tuomet gyvenimas tampa <strong>iš</strong>tisa<br />

ceremonija, kurios metu mes prašome leisti mums peržengti savo racionalumą<br />

ir įeiti į kitą realybę. Po gimdymo atsiranda poreikis kalbėti „sava“ kalba,<br />

surasti moteris, kurios girdi, kurios suteikia užuovėją tavo atvirumui.<br />

Užskliaudimas arba vytulavimas skirtas moteriai po gimdymo. Tai <strong>iš</strong>jausta,<br />

gyva, atpalaiduojanti ir sustiprinanti moterų bendrystę apeiga. Išsikaitiname,<br />

tekantis kūnu vanduo „paleidžia“ jausmus; švelnios rankos įtrina moterį<br />

kvapniais aliejais, sur<strong>iš</strong>a kūną juostomis 7-8 vietose. Po šios apeigos atlėgsta<br />

nerimas, susidūrus su neapibrėžtomis aplinkybėmis, atslūgsta skausmai,<br />

patinimai, pagerėja kraujotaka, virškinimas. Palengvinamas perėjimas <strong>iš</strong><br />

moterystės pasaulio į mamos pasaulį.<br />

89


Vytulavimas – galimybė gimti <strong>iš</strong> naujo<br />

Vasarą Rato uždarymo stovykloje moterų ratas man dovanojo vytulavimą.<br />

Tai gimties virsmo uždarymo ceremonija, kuri atliekama moteriai po gimdymo<br />

tam, kad ji būtų sugrąžinta į kūną. Iškaitinta pirtyje, susupta į audinius,<br />

tampriai suvystyta juostų septyniais mazgais ir stebima moterų, gimiau dar<br />

kartą su nauja jėga.<br />

Pirmą kartą apie vytulavimą <strong>iš</strong>girdau paskaitoje nėščiosioms. Tai buvo<br />

spalvota paskaita, nes grindys buvo <strong>iš</strong>klotos margomis, įvairių spalvų ir raštų<br />

vytulavimo juostomis. Klausiau pasakojimo apie vytulavimą ir negalėjau<br />

atitraukti nei akių, nei ausų. Tai užkabino stipriai. Jausmas – lyg tą visuomet<br />

žinojau, tik buvau pamiršusi. O dabar priešais esantis žmogus man primena<br />

apie seniai pamirštą gimties virsmo tiesą. Gimdymui moteris ruošiasi devynis<br />

mėnesius, virsmas įvyksta ir po to visą procesą reikia uždaryti. Taip pat kaip<br />

kūnas natūraliai pasiruošia atsivėrimui, taip jį reikia užverti.<br />

Su antru vaikeliu <strong>iš</strong>gyvenau nuostabų gimties virsmą. Viskas įvyko taip<br />

harmoningai, kad šiandien pačiai sunku patikėti, jog įmanoma gimdyti be<br />

skausmo (nors su pirmu vaikeliu prireikė epidūrinės nejautros). Po šio virsmo<br />

liko ilgo sijono arba atsivėrusių vartų pojūtis. Lyg viršus (pečiai, kaklas, nugara,<br />

mentės) yra kietas ir stiprus, o apačia <strong>iš</strong>plaukusi, skysta, net miglota. Negaliu<br />

pasigirti, kad <strong>iš</strong>girdusi apie vytulavimą viską supratau. Priešingai, tai atrodė<br />

per daug paprasta, kad būtų veiksminga. Tačiau nuo to momento žinojau, kad<br />

man to labai reikia.<br />

Vakarėjanti dienos pabaiga. Įkaitusi pirtelė. Moterų draugija. Moterų,<br />

kurios per gana trumpą laiką tapo labai artimos, nes visas mus vienija du<br />

90


dalykai: Ratas ir mūsų pilvukai. Į pirtelę kvietė margas medžiagos takelis. Jo<br />

priešaky manęs laukė su ąsočiu vandens ir dubeniu jam nubėgti. Kiekviena <strong>iš</strong><br />

moterų, prieš įžengdama į pirtelę, apiplovė vandeniu veidą ir rankas.<br />

Besikaitinant pirtelėje, buvo glostė vandenį, o moterys dainavo sutartinę<br />

„Dūno upė“. Išaugau slav<strong>iš</strong>koje kultūroje, todėl sutartinę gyvai girdėjau pirmą<br />

kartą. Garsas priminė bičių avilio dūzgesį, sklindantį tolumoje. Sutartinė<br />

maloniai liūliavo ir virpino jautrias sielos stygas. Draugė, delnuose laikydama<br />

vandenį, <strong>iš</strong>tarė palinkėjimą ir juo perbraukė per mane. Moterys taip pat ėmė<br />

vandens ir su palinkėjimu prausė. Jaučiau kiekvienos jų meilę ir sielvartą. Iš<br />

širdies linkėdamos man, tuo pačiu jos linkėjo ir sau. Vienu momentu<br />

šmaukštelėjo mintis – lyg mama mane mažą praustų. Akimirkai grįžau į<br />

vaikystę, į tą saugų nerūpestingumą.<br />

Kai jau buvau šlapia nuo palinkėjimų, buvau palydėta į kambarį, kur laukė<br />

septynių margų juostų gultas. Man suvyniojo galvą, pečius, juosmenį, klubus,<br />

kelius ir čiurnas. Supratau, kad negaliu pajudėti. Gulėdama vis bandydavau<br />

spurdėti, o galvoje sukosi prisiminimai. Prisiminimai apie vietą, kurioje lygiai<br />

taip pat galima buvo spurdėti iki valios, nes buvo šilta ir saugu. Ir tik mamos<br />

ranka prisiliesdavo paglostyti savo pilvuką. Paklausiau savęs: „Kiek gi gulėti?“.<br />

Ir <strong>iš</strong> vidaus atėjo atsakymas: „Kol pajusi, kad gana“. Vijau šalin mintis, kad<br />

nepatogu šitaip gulėti ir užlaikyti kitas moteris, juk šiuolaikiniame pasaulyje<br />

viskas vyksta tik greitai ir nėra laiko lėtam <strong>iš</strong>jautimui. Pamažu pradėjau jausti<br />

kojas lyg kamieną, tokį storą ir tvirtą. Leidau sau įsižeminti vizualizuodama<br />

stiprias šaknis iki pat žemės centro.<br />

Supratau, kad esu pasiruošusi kilti, draugės pradėjo nuvytulavimą. Juostą po<br />

juostos nuo kojų link galvos laisvėjo visas kūnas. Atmerkus akis ir nutilus<br />

vidiniam kritikui, nebeliko kam skubinti, tad kurį laiką tiesiog gulėjau ir<br />

žvalgiausi aplink. Atrodė, kad šioje vietoje esu pirmą kartą. Norėjosi viską<br />

patyrinėti.<br />

91


Dabar mąstau, kaip būtų sugadinta akimirka, jei kas nors būtų stvėręs man<br />

siurbti nosį, sverti, matuoti, prausti. Dar kas numestų frazę „Sveikinu, Jums<br />

gimė mergaitė.“ Juk taip elgiamasi, kai gimsta kūdikis. Tačiau šiandien ši<br />

akimirka <strong>iš</strong>laukta tobulai. Atsikėlusi žinojau, kad gimiau antrą kartą ir nėriau į<br />

tvenkinį su nenumaldomu noru pajusti šaltą vandenį. Dar ilgą laiką buvau šioje<br />

ramybėje, nesinorėjo nieko – tik būti. O kamieno pojūtis yra ir šiandien.<br />

Irena<br />

Turiu nuostabių draugių, gyvenimo bendrakeleivių būrį, su kuriomis yra<br />

įprasta siuvinėti gimdymo marškinius ir palydėti sesę į gimdymą, jai<br />

suorganizuojant prausynas. Mano prausynos, įvykiams klostantis kitaip, nei<br />

suplanuota, vyko ligoninėje. Buvo tikrai jautrios ir nuostabios, bet tikrai<br />

neprilygo tikram mūsų daromam ritualui. Viena <strong>iš</strong> sesių paliko man savo<br />

nėštumo paskaitų užrašus, kad turėčiau kuo užsiimti būdama ligoninėje.<br />

Skaitydama aptikau nežinomą man žodį – vytulavimas. Pradėjau domėtis, kas<br />

tai per ritualas, ir širdis užsidegė. Paprašiau sesių man atlikti šį ritualą praėjus<br />

šešioms savaitėms po gimdymo. Mums tai buvo vis<strong>iš</strong>kai nauja. Draugės su<br />

entuziazmu puolė viską organizuoti. Vienas <strong>iš</strong> vytulavimo momentų –<br />

nuostabus <strong>iš</strong>sigarinimas pirtyje, kai, atrodo, visa sena oda nueina nuo kūno.<br />

Išsipasakojimas, <strong>iš</strong>siliejimas. Netgi neprisimenu tiksliai, kaip atrodė pats<br />

r<strong>iš</strong>imas, nes kūnas ir siela buvo atsiskyrę. Pamenu tik savo organus, jų ekstazę,<br />

sielos sugrįžimą. Po to ilgai ilgai gulėjau ir žindžiau, o aplink sukosi sesės. Taip<br />

gera gera! Jos man padėkojo už drąsą prašyti ir naujų apeigų įvedimą į ratą.<br />

Beata<br />

92


DŽIAUGSMAI IR AUGINIMAS<br />

DALINANTIS<br />

<br />

Rogers, Carl R.<br />

93


Švelnumas, prinokęs mamos delnuose<br />

94


Mėtų arbatos ir meškėno kavos ceremonija<br />

Dūzgia sirpstančių uogų kopose<br />

95


Suradom griežlės ežerėlį;<br />

Jame atsispindi nustebimas –<br />

Vaje, negi galime maudytis šaltame vandenyje?<br />

96


Vakaro šviesoje sutirpsta šešėliai<br />

Žiogai ieško publikos<br />

97


Vaikjuostės, kaip kabantys tiltai, neša per pasaulį<br />

Gyvenimas prie širdies toks pat nuostabus kaip ir gyvenimas po širdimi<br />

98


Viena šypsena<br />

Ir žalvarinis vanduo<br />

Susimirksi<br />

99


Tyšku tašku krentam neriam<br />

Vilnys kaip vilna delnų raukšlėse<br />

100


Tik ką užgimęs naivumas ieško savęs mamos akyse<br />

Dubuo svajonių – auki sveikas, būki laimingas<br />

101


Nutupia miegas<br />

Skruostas rausta ir kaista<br />

Pabučiavimas<br />

102


Drugelio akis<br />

Vaiko pirštų švelnumas<br />

Susitikome<br />

103


Brėkštanti pradžia,<br />

Virpanti ir nenuspėjama<br />

Nešanti mus<br />

Per žydinčių gervuogių pievas<br />

Link to, ko dar neatradome<br />

Ko dar nelaukiame<br />

104

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!