Istorijos iš Gervuogių pievos

gervuoge

Gimimo kelionė

ISTORIJOS IŠ GERVUOGIŲ PIEVOS


ISTORIJOS IŠ GERVUOGIŲ PIEVOS

Gimimo kelionė

gervuogės tokios

kaip naktys tamsios nori

nokti tik naktį

JURGA ŠVEDIENĖ

MINARA MATULIONYTĖ-NEKRASOVIENĖ

ERNESTA SKEBERĖ

BEATA BURNEIKĖ

IRMA NAUJOKIENĖ

GERVUOGĖS RATO MAMOS

Idėja, tekstai

Stilius, kalba

Idėja, komunikacija

Leidėja, fotografė

Fotografė

Autorės, fotografės

KONTAKTAI

www.gimtisgervuoge.lt

jurga@svedas.net

© 2017

Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštką sutikimą.


TURINYS:

GERVUOGĖ 4

GIMDYMO ISTORIJOS 5

RITUALAI: PRAUSYNOS, VYTULAVIMAS 86

DŽIAUGSMAI IR AUGINIMAS DALINANTIS 93


GERVUOGĖ – tai mes, Ratas šeimų. Susibūrėme, drauge

laukėmės naujos gyvybės, sėmėmės žinių ir įkvėpimo,

juokėmės, linkėjome linksmai ir lengvai gimdyti.

Ir štai 2017-aisiais vienas po kito riedėjo gervuogiukai. O mūsų

Gervuogės ratas sukasi toliau; kartu būdami gyvenimu

dalijamės, kartu būdami gyvenimą kuriame.

Mes surinkome savo istorijas kaip prinokusias ir pabirusias

gervuoges, sudėjome jas į knygą kartu su naujais pašėlusiais

atradimais. Mums tai brangu. Gal kurią dieną čia įamžintos

patirtys pasieks žmones, kurie ieško padrąsinimo bei įkvėpimo

sąmoningai ir su polėkiu nerti į gimties kelionę.

4


GIMDYMO ISTORIJOS


Kahlilis Gibranas

5


Sveiki,

Dalinuosi keletu akimirkų, pamąstymų apie kelionę, kuria keliavom į

pasimatymą su savuoju mažyliu.

Vaikelis niekur neskubėjo. Viskas vyko palengva. Vieną rytą, gražų ir

saulėtą, atsikėliau ir supratau, kad, būdama namuose ir laukdama, kažkiek jau

dirbtinai kaupdama jėgas, jaučiuosi kaip tas pingvinas, kuris tupėjo ant

akmens, o galvojo, jog peri kiaušinį (animacinis filmas „Lolo ir Pepe“). Kaip tas

pingvinas, kuris taip ir nesulaukė savojo mažylio. Keletą dienų popietėmis

vaikščiodavau didi kaip pempė. Atrodė, kad gal jau. Ryte atsikeliu – ir nieko.

Visgi džiaugiuosi, kad susitardavau su savimi nesijaudinti naktį, o gerai

simiegoti.

Tad tą gražų rytą atsikėlusi susigalvojau reikalų ir vykau į miestą. Taip

prasidėjo keista diena. Planas – vienas, o įvykiai klostėsi vis kitaip. Pasidaviau

tėkmei. Pamaniau sau: „O kada turėsiu progą tiesiog būti su tuo, kas vyksta –

be pasipriešinimo, be keisto užsispyrimo ir nuolatinės kontrolės, tiesiog

priimant tai, kas vyksta, girdint save ir savo vidinį balsą.“ Šis patyrimas ir

eksperimentas labai pasitarnavo kitas kelias paras. Prisivaikščiojusi (net

nežinau, kiek tą dieną nuėjau kilometrų) grįžau namo ir pamaniau: „Štai ir vėl

ramiai sau naktį galėsiu miegoti. Ir visa kita ateis tada, kada ateis.“ Ir štai

staigmena – pradėjo tekėti vandenys. Ir sąrėmiai darėsi aštresni, užmigt jau

nelabai pavyko. Ryte susipakavom ir į ligoninę. Tačiau atsivėrimas buvo vos

keli centimetrai. Manyje suskambo frazė: „Tik nenuvažiuokite per anksti.“

Keletą akimirkų jaučiausi sigandusi kaip mergaitė, bet pavyko susiimti,

prisiminti, kiek man metų, ko aš noriu, kokie mano siekiai šios kelionės. Tad

pasirašiau atsisakymo pasilikti ligoninėj raštą ir keliavau. Kadangi puikiai

6


atsiminiau, kad tokios pat būsenos ir pirmą kartą važiavau gimdyti: nemiegota

naktis, gerokai pavargusi ir senkančiomis jėgomis (nors atsivėrimas tąkart

nuvykus buvo 6 cm), o juk gimdymui reikalingos jėgos. Čia vėl kažkur girdėta

frazė suskambo: „Reikalinga daug jėgų, kad pagimdytum, svarbu būti pailsėjus

ir pavalgius.“ Buvo aku – man norisi rezultato kito, tad ir elgtis kitaip

reikalinga.

Nepasakyčiau, kad, važiavus ligoninės, ramybė aplankė. Priešingai,

lengvas sutrikimas: „Tai kaip dabar bus?“ Tuomet skambinausi dulai I. prašyti

patarimų. Jos tartos frazės, palaikymas, nuraminimas, laikas nuo laiko

pokalbiai telefonu tas kelias paras buvo mano palaikymo variklis. Pagrindinės

frazės, kurios liko skambėti: „Svarbu pavalgyti ir pailsėti“; „Pamiegoki, jėgų

dar reikės“ (tarytum, Eat Pray Love). Taip porą parų vyko susitarimas su savimi,

tekant vandenims, skambant sąrėmiams – gyventi gyvenimą toliau: pavalgyti,

pamiegoti (tai pavykdavo neįprastai– užsnūstu, sąrėmis pažadina, kvėpuoju ir

vėl prisnūstu), pasivaikščioti, įkvėpti gryno oro. Tam, kad aktyvesnius sąrėmius

užkurtumėm, tarpuose tarp jų į pagalbą telkėmės įvairiausių pratimų, kaip

antai: pūsti balionus arba kvėpuoti tam tikro tipo pratimus į indą su vandeniu.

Na ir tiesiog visada prisiminti pakvėpuoti

ir pavalgyti.

Visą tą laiką prisimenu kaip gražų.

Tokį, kai vyksta gyvenimas, kurio

nepaskubinsi, ir niekas negali pasakyti,

kada, na kada, jau tas pasimatymo laikas

ateis.

Frazės, lydėjusios ir palaikiusios visą

tą laiką:

/ svarbiausia nenuvykti per anksti;

7


kantrybės tiesiog gyventi: valgyti, ilsėtis – jėgų dar reikės;

/ pabūti dviese, kartu su vyru pasimėgauti šiuo laiku;

/ kino filme matyta moteris, kuri gimdė namuose, o būtent, tos scenos, kai ji

per sąrėmius vaikšto kalnų upėmis, šoka su vyru ir ūkia vonioje gimdant, filmo

vaizdai, šios moters veidas ir laikysena – tai man labai padėjo, tiesiog kvėpuoti,

būti sąrėmius;

/ taip pat kvėpuoti ir atsipalaiduoti sąrėmių metu padėdavo prisiminimas

potyrių, patirtų baseine: savęs kaip jūržolės įsivaizdavimas arba tai, kaip,

kvėpusi orą ir atsipalaidavusi, krentu ant dugno ir esu po vandeniu;

/ keiski poziciją, t.y. kai tik jautiesi įstrigusi toje pačioje vietoje – keiski

poziciją;

/ jogos užsiėmimų metu mokta kvėpavimo pratimų paletė.

Mes dar kartelį buvom nuvykę į ligoninę, mat truputėlį trūko kantrybė. Jau

norėjosi vienos erdvės, lįsti į olą ir nebesiblaškyti. Turėjau norą gulti į

stacionarą, ten būti sąrėmius ir tada, atėjus laikui, keliauti į gimdyklą. Deja,

esant mano situacijai (porą parų nešioju bevandenį kūdikį), niekas į stacionarą

nebeguldo. Tad vėl susipakavom ir namo – daryti pratimų, pagulinėti, būti

sąrėmius. Vėlyvą vakarą užsikūrė tie minutės trukmės sąrėmiai, tad nuvykom į

ligoninę, jau buvo 7-8 cm atsivėrimas – pasilikom. Atvykom su etikete –

natūralistai.

Gydytoja maloniai pasitiko: „Oi, geltona, žalia – kokia ryški! Jūs nušvietėt

visą mūsų priimamąjį!“ Su ja anksto nesitarėm, tik žinojom, kad būtent šios

gydytojos geriau vengti, bet ėjo taip, kaip ėjo. Iš anksto buvom susitarę tik

su akušere.

Gimdykloje buvo gydytoja, akušerė, aš ir vyras (dula su palaikymo

komanda liko savo erdvėse). Kaip viskas vyko? „Penkios valandos sporto“, –

kitaip nepavadinsiu. Romantikos buvo mažokai. Ir štai, praėjęs visus gimdymo

takus, atkeliavo mažylis!

8


Kas tada buvo svarbu, tai:

/ juntamas palaikymas dulos ir jos komandos (žinutė telefonu – „Ernesta,

Tavimi tiki daug žmonių!“);

/ leidimas susprogdinti ribą tarp kultūros ir natūros – netgi buvo atlėkę

keletas personalo žmonių kito skyriaus pažiūrėti, kas čia taip rėkė;

/ leidau ir ūkti, ir rėkti, ir dainuoti;

/ leidau sau ir minutės pertraukėlės paprašyti.

Baisiausia, kas buvo, tai – leidau sau pasiduoti ir sakyti: „Viskas –

operuokit!“ Ištarus šią frazę, tarytum laikas sustojo, tada man leido minutės

pertraukėlę pasiimti, nes iki tol niekaip nesiderėjau.

Taip, rašau ir gėda man pačiai, kad buvau palūžusi. Tada kyla man aidu

frazė apie moterų šauksmą pačioje gimdymo pabaigoje: „Jau viskas, nebegaliu,

darykit ką nors su manim!“ Aš pati prieš gimdymą apie visa tai pasakojau savo

vyrui ir akinau, kad, jei man taip nutiks, tai nerekia, jog operaciją reikia

9


daryti. Vyras ir ligoninės komanda sugebėjo padaryti taip, kad mano pačios

operacijos prašymas taip ir pasibaigė keliais šūksniais. Taigi, tas mano

momentinis pasidavimas buvo esminis lūžis, nes man kažkaip pavyko

susiorientuoti į stanginimąsi, jau ir gimdos atsivėrimas buvo 10 cm. Ir štai man

pagaliau atėjo suvokimas ir pojūtis, kaip kelintą parą trukusį sąrėmių skausmą,

kuris kaldavo į tą pačią vietą, nukreipti į stanginimąsi ir jo, tarytum, nebeliko.

Visa tai suveikė kaip energijos tvermės dėsnis. Dar vienas dalykas, kuris truko

vos sekundę, bet jį praeiti turėjau: „Kaip man stanginantis vengti tuštinimosi,

nes juk tai taip nepadoru.“ Bet, vis dėlto, tarp kultūros ir natūros galutinai

trūko riba ir kūdikėlio galvytė vydo šį pasaulį. Nuo šio momento visa liko

tarytum sapnas, palikęs savyje tą sąrėmių aštrumą tarytum rūke, viskas nurimo

ir liko tik tas neapsakomas susitikimo jausmas.

Pasidalinau savo istorija. Tikiu, kad kažkas pagelbės ir Jūsų kelionėje.

Frazės, palaikymas, filmas, taip pat kursų, jogos, baseino ir pasisėdėjimų

prie arbatos puodelio su būsimomis mamomis girdėtos istorijos– visa tai lydėjo

ir palaikė kelionės metu.

Tačiau svarbiausia buvo girsti save ir pasikliauti tuo, ką sako tas vidinis ir

pilnas minties balsas olos. Jis yra ir jis veda teisingiausia kryptimi, žiūrint

aukščiausiojo taško. Man tai buvo naujas patyrimas, o pasitikėti tuo balsu –

tiesiog viskas eksperimentas. Tai buvo tikėjimas ir pasitikėjimas visu savo

gyliu.

Mėnesį iki gimdymo man vis keistokus filmus tekdavo žiūrėti ir vis

galvodavau apie ką jie, nes jų visų pagrindinis leitmotyvas kažkuo panašus

buvo. Dabar, po gimdymo, galiu atsakyti – svarbu yra tikėjimas, bet ne religija.

Apie ką aš čia? Apie tai, kad visas mano pasiruošimas buvo kuo natūraliau

susilaukti vaikelio, o ligoninėje kiek skeptkai ir su baime vertina natūralumą

(pasikandžiojo frazėmis: ilgas bevandenis, po to dar keletas frazių atsirado).

Štai taip susiduria tarsi dvi religijos, tačiau tikėjimas bendras – kad vaikelis

10


vystų pasaulį. Ir šįkart

man pasisekė – jis

vydo pasaulį ne per

langelį, nes ir ligoninės

personalas

kažkaip

sirgo už tai, kad mažylis

vystų natūraliai

praėjęs gimties takus.

Gavau etiketę – kantrioji

natūralistė.

Dėkui, mielos Rato, baseino ir jogos kompanionės, už palaikymą, lydėjusį

visos kelionės metu. Ir ačiū savo vyrui, kuris tą mano pasidavimo-silpnumo

akimirką vis dėlto sugebėjo laviruoti ir nuvesti saugiai ir diplomatkai iki

tokio pasimatymo su mažyliu, apie kurį svajojau ir taip ilgai ruošiausi. Ačiū

jam. Kartu esu dėkinga ir ligoninės komandai, kuri leido man suklupti, bet

nepasiduoti ir pasitikti mažylį, praėjusį visus gimties takus.

Būkite, svajokite, mylėkite, girdėkite save ir Jus palaikančius.

Su meile ir šiltais linkėjimais,

Ernesta

P.S. Mėgaukitės tuo nuostabiu du viename laikotarpiu. Leiskite sau pasiimti

jo malonumų tiek, kiek tik leidžia galimybės.

11


Štai ir subrendau parašyti ir pasidalinti mūsų gimimo keliu...

Manau, pradžia šios istorijos būtų tokia, kad prieš porą savaičių iki

gimdymo mane aplankė noras nueiti į kokį nors spektaklį arba koncertą, arba

net į kokį muziejų.... Bet, peržiūrėjus pasiūlymus internete, suabejojau: „O jeigu

iki tol pagimdysiu, tai nespėsiu panaudoti nupirkto bilieto...“ Tad

nusprendžiau nerizikuoti.

Tačiau vieną dieną sulaukiu sesers pasiūlymo nueiti į spektaklį. Mat ji

ruošėsi eiti su kolegėmis ir, vienai jų atsisakius, liko vienas bilietas.

Spektaklio pavadinimo aš net nežinojau, bet priėmiau kvietimą su mielu noru.

Prasidėjus spektakliui, maloniai nustebau, kad visas veiksmas scenoje

vyksta aplink nėščiąją, kuriai draugės suorganizavo nėščiosios babyshower

vakarėlį...

Spektaklio metu pajutau pilvo maudimą... Bet labai nesureikšminau (gal čia

taip nuo juoko dozės) ir mėgavausi spektakliu toliau. Tik spektaklio pabaigoje,

apie 22 val., suvokiau, kad skausmai ir pilvo maudimas nesustojo, o tik

stiprėja... Tad, sugrįžus namo, pasiskambinau savo gimties seseriai – dulai I.,

kuri man pasiūlė pirmiausia nueiti į dušą ir dar prigulti pamiegoti. Taip ir

padariau, manydama, kad tikrai dar per anksti galvoti apie gimdymą, nes reikia

iki ryto sulaukti stipresnių sąrėmių ir kuo didesnio atsivėrimo. Dar

pasiskambinau savo akušerei ir sužinojau, kad ji budi ligoninėje iki 8 val. ryto.

Taigi, pailsėti, pagulėti ir pamiegoti tarp sąrėmių man pavyko tik iki 24 val.,

nes jau buvo gan stiprus noras keltis ir rengtis, nors vis dar abejonės kirbėjo: „O

gal dar per anksti?“ Bandžiau skaičiuoti intervalus tarp sąrėmių, bet nelabai

sekėsi (vyro žadinti nenorėjau), o man pačiai esant skausmui susikoncentruoti

12


nelabai pavykdavo. Aš vėl paskambinau dulai ir nusprendėm, kad jau laikas po

truputį ruoštis važiuoti į ligoninę.

Kelionės laikas iki

ligoninės buvo apie 20

min., bet aš jau

keturiomis

klūpojau

ant mašinos galinės

sėdynės,

leisdavau

garsus, kuriuos tik

mokėjau, galėjau ir

prisiminiau...

Sąmonė

buvo jau blanki ir sugrįždavo tik tarp sąrėmių, laikas nebeegzistavo, buvau

panirusi į sąrėmius ir savo leidžiamus garsus...

Ligoninėje mus pasitiko akušerė ir mano spindulėlis – dula.

Su vyru atsisveikinome, nors už nugaros girdau akušerės žodžius, kad jis

neskubėtų namo ir dar palauktų automobilyje...

Aplinka, į kurią atvykau, buvo keistai jauki, lijo stiprus lietus,

stuksendamas į langus, priimamasis atrodė tarsi miegantis, tamsus ir tuščias –

jokių pašalinių žmonių. Pasirodė mieguista seselė, kuri uždavė tik porą

klausimų tam, kad įrašytų kažką į kompiuterį, jokių popierių pildymo, parašų

rinkimo... Ir štai aš jau gimdykloje...

Vėl pritemdyta, jauki šviesa, tyla, ir šalia manęs tik dvi moterys, kurių

nuostabios rankos mane lydėjo viso gimdymo metu. Čia pat ir gleivių kamštis

pasalino. Ir štai girstu mano lauktą akušerės prašymą pažiūrėti gimdos

kaklelio atsivėrimą. Atsivėrimas buvo dešimt centimetrų. „Valio! Aš laiku ir

vietoje!“ – žaibo greičiu nuskrieja mana mintis. Galvoje švystelėjo ir kita nerami

mintis, kad nenoriu jokių kateterių, lašalinės ir vaistų (priežastį taip manyti

turėjau, nes man buvo rastas B grupės streptokokas, o tai dažnai rekia, kad

13


ligoninėje leidžiami antibiotikai). „Bet esant tokiam atsivėrimui, jie tikrai jau

nieko nespės man suleisti“, – pamaniau.

Tad aš jau buvau pasiruošusi stangoms, ir jos atėjo... Jos tikrai buvo kitokios

negu per pirmąjį gimdymą, kai gavau oksitocino ir epidūrinę nejautrą, , jos buvo

LAUKINĖS! Ir jas tikrai reikėjo suvaldyti ir reikiamu momentu nukreipti į

tinkamą vietą. Visa tai padaryti man vėl padėjo mano nuostabioji komanda –

akušerė ir dula. Ir štai girstu auksinius akušerės žodžius, kurie ilgam liks

mano atmintyje kaip laisvė, kaip MANO noras ir pasirinkimas: „Tu gali daryti

ką nori: gali atsigulti, atsitūpti, kaip tik nori, kaip tau patogu.“ Jokio skubėjimo,

jokio reguliavimo ir įsakymų, tik švelnus palaikymas ir pasiūlymai... Jokių

adatų, kateterių, vaistų ir t.t.

Ir mano vandenys atplaukė tik su galvutės pasirodymu... Ir tas ugnies žiedas,

kurį jutau ir perėjau, kai užgimsta galvutė (šiek tiek plyšau). Ir virkštelės

14


nupulsavimas buvo labai greitas (apie 7-8 min.). Ir greitas placentos užgimimas

maždaug 12 min. praėjus po vaikelio gimimo, tik per vieną sąrėmiuką ir

stūmimą (pamačiau ją pirma kartą ir nepamiršiu niekada). Visi etapai ir visi

pojūčiai liko manyje, norėčiau juos ilgam saugoti ir nepamiršti...

Tad štai tas laikas ir skaičiai:

2017-04-06

01:30 – atvykimas į ligoninę;

02:17 – vaiko užgimimas.

O tėtis čia pat, kartu su mumis, visi laimingi ir sveiki!

Siunčiam JUMS šilumą, meilę ir artumą!

Jūsų A.E.A.E. (Aliona&Edgaras, Aronas&angeliukas Emiras)

15


Sveiki,

Antradienio naktį mums gimė

dukrytė. Džiaugiuosi, kad gimties

kelias buvo sklandus ir natūralus.

Popiet vakare, reguliariems

sąrėmiams prasidėjus, keliavome į

gimdymo namus, o 24 val. 53 min.

jau pasaulį vydo stebuklėlis, vardu

Fausta.

-----

Ačiū už gautus linkėjimus!

Tiesa, turiu pripažinti, kad

skaitant kitų pasidalinimus,

visuomet širdis džiaugėsi ir mintimis

siunčiau geriausius linkėjimus. Išties

gera, kad yra bendruomenė, kuri

vienija, kurioje dalinamasi viskuo, kas susiję su gimties stebuklu, vaikelio

auginimu ir tėvelių gyvenimais.

Ačiū visiems už ratus, buvimą, įkvėpimą ir padrąsinimą! Gražaus, ramaus

laukimo tiems, kas nešioja savo stebuklėlius po širdimi, o stebuklėlius

auginantiems – smagių ir auginančių atradimų kas dieną!

Linkėjimai,

Ivona ir Povilas

16


Sveiki,

Nors Gervuogės rate esu naujokė, lankydamasi jogoje ir Rate

penktadieniais, spėjau pasijusti sava. Prieš porą savaičių dingau nėštukių tarpo

– jau tiek laiko mūsų šeimynėlė džiaugiasi mažąja Urte. Norime su vyru

padėkoti visiems, su kuriais teko susitikti, už pajaustą bendrystę laukiant

vaikučio, už visas suteiktas žinias, kurios labai praturtino mūsų dukrelės

pasitikimą: jis vyko su didesniu pasitikėjimu savimi nei pasitinkant pirmąjį

vaiką. Esu įsitikinusi, kad tai tikrai susitikimų Rate pasekmė. Džiaugiamės, kad

pavyko įgyvendinti tai, apie ką svajojome – nuvykti į ligoninę laiku, t.y. ne per

anksti, laisvai pasirinkti gimdymo poziciją, vykti namo tą pačią dieną ir pan.

Kadangi susitikimuose vis

grįžtama prie klausimo – kur

gimdyti, norisi pasidalinti savo

patyrimu gimdymo namuose

arba, kitaip tariant, tuo, ko

nesitikėjome vykdami ten.

Tiesą sakant,

mums šį

kartą buvo neramu renkantis

vietą, kurioje gimdysiu.

Pirmoji gimdymo patirtis buvo prieš 2,5 metų Kaune esančiuose gimdymo

namuose, padedant savo darbui atsidavusiai ir pašaukimo dirbančiai

gydytojai B. Tuomet supratome ir įvertinome, pagalbą pasitinkant mūsų

pirmagimį. Dabar žinojome, jog šį kartą taip pat tikrai nebus. Tačiau visgi

tikėjomės, jog sulauksime galbūt ne tokios pat, bet bent jau panašios pagalbos

gimdymo metu.

17


Dar prieš gimdymą susitikome su akušere O. ir kalbėjome, kad noriu

gimdyti natūraliai, taip pat apie tai, kaip aš norėčiau, kad viskas vyktų. Jos

pagalba buvo labai vertinga – žinodama, ko norime, ji padėjo bent dalies tai

gauti kitų ligoninės personalo kolegų. Tačiau nuliūdino tai, kad nebuvo

pagalbos, apie kurią kalbame Rate (pvz.: priminimai apie kvėpavimo būdus ar

pagalba pasirenkant pozicijas, kurios padėtų vaikeliui patekti į gimties pozą),

bet, matyt, to tikėtis buvo nelabai realistka.

Žinoma, turiu pripažinti, kad personalas nėra abejingas ir tikrai nori padėti,

tačiau savais būdais, dėl to jaučiamas spaudimas priimti personalo siūlomas

procedūras, taip pat įvairūs pasakymai labiau skatina elgtis taip, kaip patogu

gydytojams, užuot padrąsinę, kad procesas vyktų natūraliai. Teko susidurti su

tam tikru gydytojos baikštumu, kuris, spėju, daugumai gydytojų būdingas – bent

truputį nukrypus nuo normos, siekiama gimdymą įstatyti į jiems patogius

rėmus, kuriuose nėra laisvės judėti, jausti ir gyventi gimdymą. Akušerės

pagalba bendraujant su gydytoja padėjo grįžti prie tų norų, apie kuriuos

buvome kalbėję susitikimo su ja metu. Tačiau gimdymo metu labai nesinorėjo

kariauti, kad mums būtų leista gimdyti taip, kaip norime mes, tiesiog norėjome,

kad personalas padėtų gimdyti taip, kaip norėjome.

Kita vertus, nepaisant šio nusivylimo, džiaugiamės, kad teko gimdyti

padedant būtent šiam personalui (tiek akušerei, tiek gydytojai), nes susitikimas

su kitos pamainos medikais ir apskritai personalo kultūra jau po gimdymo

tikrai nemaloniai nustebino. Visų pirma, kai atsisakėme likti ligoninėje, reikėjo

klausyti personalo spaudimą likti – nuo gąsdinimo apie galimas komplikacijas

vaikui (gąsdino viskuo, kuo tik galėjo: širdies ydomis, kvėpavimo sutrikimais ir

kt.) iki gąsdinimo komplikacijomis mamai, pabrėžiant, jog visais atvejais

pagalbos bus galima sulaukti tik Santarkių klinikose (nors tai yra netiesa).

Pirmosiomis valandomis po gimdymo tikėjomės tam tikros ramybės, tačiau į

palatą, kurioje gimdėme, vaikščiojo kas norėjo ir kada norėjo (tai to, tai ano:

18


pažiūrėti į stalčių, padėti popierių, paimti tvarsčių ir pan.). Buvo teigiama, kad:

„Išleisime, čia – ne kalėjimas“. Tačiau viena gydytojų su manimi elgėsi

viskai neadekvačiai: nepaisant to, kad, argumentuodama susirūpinimu dėl

mano sveikatos, mus beprasmkai dar kelias valandas laikė palatoje,

nepagarbiai bendravo lygindama su balta vta, dargi elgėsi kaip su daiktu –

neatsiklaususi ir neperspėjusi ėmė nagrinėti mano paakius, rankas, vėliau taip

stipriai paspaudė mano pilvą, kad net pati pamatė, jog perlenkė lazdą. Man

nemalonu prisipažinti, kad leidau, kad taip su manimi elgtųsi, tačiau net

neturėjau įsivaizdavimo, kad taip gali būti – niekas neklausė nei mano leidimo,

nei mano nuomonės. Tokiam elgesiui buvau viskai nepasiruošusi – pirmo

gimdymo metu prieš bet kokį prisilietimą buvo paprašoma leidimo tai padaryti

(o atsisakius – be jokių

komentarų ir spaudimo tai

buvo priimama), viso

personalo

bendravimas

buvo paprastas ir pagarbus.

Šiuose gimdymo namuose

mus nuvylė būtent

personalo požiūris į mus. Iš

tiesų, juk tiek nedaug trūksta, kad gimdymo patirtis ligoninėje būtų viskai

kitokia, tereikia paprasčiausio pagarbaus santykio, kad grįžtume ten

laimingesni.

Su šilčiausiais linkėjimais,

Eglė ir Kęstutis

19


Mielos mamos,

Daugiažodžiauti nemėgstu, bet labai noriu pasidalinti mūsų džiaugsmu.

Rugpjūčio 13 dieną, ryte, po liūties ir audros, jau sūpavome savo iki

šiandienos bevarde buvusią Domicelę. Mergytė užgimė namuose (nors ir ne

savuose, nes taip ir nespėjome užbaigti namo rekonstrukcijos). Juokinga, nes 12

dienos vakare vyras dar nuvežė mane į draugės prausynas Trakų rajone, kur

23 val. jau grįžinėjau su nereguliariais, bet pakankamai intensyviais sąrėmiais.

Visgi pavyko su mažyle susitarti, kad leistų su tais sąrėmiukais dar pamiegoti.

Skaičiuoti reguliarius sąrėmius pradėjome apie 5 val. ryto, o po 3 valandų jau

buvome euforijoje su vyru ir savo maža gilute ant krūtinės! Viskas buvo

nuostabu: šį kartą kur kas sąmoningiau gyvenau gimtį, tarp sąrėmių

pasijuokdavom su vyru, gana švelniai mane jie įsiūbavo. Mergytė užgimė ypač

sklandžiai, po poros dienų jau buvau atsistačiusi.

Nesiliauju dėkoti Dievui už dovanojamus tokius lengvus ir greitus

gimdymus. Juokiuosi, kad jis, turbūt, žino, kad sunkesnių ir ilgesnių

netverčiau.

Ir, be abejo, esu be galo dėkinga ne tiek už mokytus kvėpavimus (šį kartą

tikrai panaudojau) ar visą fizinį pasiruošimą, kiek už dovanotą nuoširdžią

moterką meilę mums visoms jogoje ir baseine, už dvasią, šventumą,

subtilumą, mintį ir visą kitą žodžiais neaprėpiamą gėrį.

Ačiū ir jums visoms už puikią moterką kompaniją, kurioje visada buvo

jauku.

Tikiuosi, susitiksime jogoje su mažyliais!

Ieva V.

20


Mielos mamos,

Štai ir manoji gimdymo istorija kaip gervuogė prisirpo. Jaučiu, kad noriu

nupiešti savąjį gimdymą, papasakojant ir apie centimetrus bei valandas, o

svarbiausia – apie stiprybes, kurios mane lydėjo. Galvoju apie mamas, kurios

dar tik pirmąkart ners į gimties kelionę ir prisimindama save, kaip man buvo

svarbu detalės, nemažai jų pati papasakoju Jums. O juk ši istorija ne tik Jums,

bet ir man pačiai skirta, kad ji gražiai nugultų širdy ir taptų mana stiprybe.

Berašant gimė trumpoji ir ilgoji gimties istorijos.

TRUMPOJI

Sąrėmiai kaip bangos kaskart atplaukia – liūliuoti, tyvuliuoti, tiesiog būti...

Panirti į būsenas, kurios per daug ypatingos, kad skausmu vadintųsi.

Stangos – manoji laukinė prigimtis. Džiaugsmas gyventi kalno viršukalnę,

savųjų jėgų didybę. Ir didžiausia stiprybė yra tai, kad, kai, rodos, užlipai į

viršukalnę savųjų jėgų ir vaikelį, atrodo, turėčiau čia rasti, pamatau, kad dar

teks kopti dangaus link, kad atsivesčiau vaikelį to nebūties pasaulio į būtį. Bet

ar tapsi tuo laidininku? Pati savyje turėjau pereiti ribą, kurią kalno viršūne

vadinau, nes, pasirodo, tai nebuvo riba. Išdrįsus peržengti, atsivėrė kiti

horizontai – laukinės pastangos, begalinis tikėjimas, nesustabdomas tekėjimas ir

pats trapiausias sutvėrimas jau žvelgė savo akutėmis į mane. Mums abiem

pavyko!!!

ILGOJI

Impulsas gimties kelionei prasidėti, sakyčiau, buvo trečiadienio, balandžio

19 d., joga, kai mamos mane taip gražiai palydėjo ir patyriau nuostabų

21


atsipalaidavimą ir nusiraminimą. Po jogos nuvažiavau į senamiesčio

krautuvėlę, dar nuojauta kuždėjo, kad užeičiau į prekybos centrą – jei

gimdyčiau, namuose trūksta bananų ir kopūsto... Su nešuliu, vis pailsėdama,

grįžtu link mašinos, jaučiu, kad sunku. Grįžus vis giliau kvėpuoju, labai noriu

tik į lovą, pilvo nepalieka mėnesines primenantys jausmai, bet dar tvarkausi.

Ir štai 1 val. 30 min. pabundu, pajaučiu, kad bangos kartojasi, šypsausi:

„Jau!“ Dar kiek paguliu ir keliuosi, nes jaučiu, kad noriu dar ruoša užsiimti.

Dabar su šypsena prisimenu, koks svarbus man buvo sąrėmių skaičiavimas.

3 val. 30 min. sąrėmių dažnumas buvo kas aštuonias minutes. Į užrašinę rašiau,

kokiu laiku prasideda kiekvienas sąrėmis. 8 valandą ryto jie buvo kas 5

minutes, supratau, kad dar daug laiko turime. Vėliau jau vyro prašau rašyti: 10

val. – kas 3 min., 12 val. – kas 2-3 min, tarsi sąrėmiai ėmė nebeskubėti, nors apie

13 val. atsivėrimas buvo 9 cm. Ir nuo tada liovėmės viską skaičiuoti, man

neberūpėjo tie laiko riboženkliai, užmiršusi laiko egzistavimą pasinerdavau tik

į sąrėmių bangas, nebebuvau aktyvi klausinėti, traukė prie žemės keturpėsčia

pabūti, ant lovos šonu gulėdama plaukiau per sąrėmių bangas. Man padėjo

kalbėjimas balsu, įvardijant savuosius vaizdinius, balsas buvo kaip

įsižeminimas, kad aš tiesų plaukiu upe, net rankomis yriausi.

Apie 14 val.

prasidėjo stangos ir

pajaučiau,

kad

sąrėmiai ėmė mane

su jėga traukti prie

žemės ir mano

balsas

persimainė.

O čia juk visas

gimdymas pasikeitė

22


– dabar aš tapau aktyvi. Užvaldė jausmas, tarsi plaukiu prieš srovę, įdėjusi

begalines pastangas, kad pasiimčiau vaikelį ir atvesčiau prie takų į šį pasaulį.

Stangos truko labai ilgai. Iš pradžių jos man patiko, nes jaučiau savo galią, kaip

aš sava jėga padedu vaikeliui keliauti link mūsų. Tačiau stangos ėjo viena po

kitos, o vaikeliui sunkiai sekėsi keliauti. Ir vienu metu pasiekiau tašką, kai

pagalvojau apie mirtį, o jei dabar pasiduočiau, jėgų jau visai nedaug, kojos

dreba, labai įsitempusios, jau šalta darosi vandenyje, atiduodu, atrodo, viską, ką

turiu, o vaikelis dar tik plaukia, takai siauri ir jam sunku, ir man atrodo, kad

viskas trunka amžinybę... Tai buvo pati sunkiausia viso gimdymo akimirka,

trukusi labai trumpai ir per kurią tarsi buvau ėjusi – sunkiai girdėjau šalia

esančius. Priėjus šią ribą, mane apėmė klausimas – pereisiu ar ne. Dabar, viską

prisimindama, nerandu atsakymo, kas konkrečiai man padėjo peržengti tą

tamsiąją ribą. Tikiu, kad tai mano likimas, nes, eidama į savo gimties kelionę,

klausiau savos prigimties, širdis ir protas ėjo vien, palaikydami vienas kitą,

todėl ir visa aplinkui susiklostė geriausiu man būdu.

Reikalinga pereiti ribas, nes jos yra baimė, o už jų atsiveria nuostabūs

klodai, kurių nenumanei esant tavoj esybėj. Iš tiesų, perėjusi tą tamsiąją

akimirką, kuri truko vos kelias sekundes, aš susitelkiau tik į savo stiprybę,

turimas jėgas, jau nė sykio neatsigręžiau atgal ir nesustojau, manydama, kad

pavargau, kad abejoju, kad gal kažkas netaip... Jau plaukiau tik į priekį,

kviečiau vaikelį ateiti, prašiau takų, kad platėtų, juk aš kaip upė, kuri amžinai

teka ir gražiai platėdama įteka į vandenyną... O dar tarsi vaikas vis

klausdavau: „Kaip man sekasi?“, – ir man atitardavo, kad puikiai, nuostabiai.

Tai tik dar labiau įkvėpdavo! Tas begalinis tikėjimas, supratimas, kad viskas

vyksta gerai ir visai nesvarbu, kad netaip, kaip įsivaizdavau (maniau, kad bus

kelios stiprios stangos – vienas du ir vaikelis), davė man jėgų! Dabar

prisimindama galvoju, kur jų buvo, bet buvo buvo buvo! Savo mintimis mes

galime viską!

23


16 val. 42 min. mūsų Upė įtekėjo į šio pasaulio vandenis. Pats tyriausias

pirmasis žvilgsnis viena į kitą – mes abi perėjom savuosius virsmus: dukrytė

atkeliavo į šį pasaulį, o aš sąmonės virsmą gyvenau.

Penki žodžiai buvo mano pagalbininkai, ruošiantis gimdymui ir nevalingai

jie įtraukė mane gimdymo metu:

Upė (mano gražusis

vaizdinys – atsiduoti tėkmei);

Garsas (manoji moterka

laukinė prigimtis, tegul jis

virpina įsčias);

Gyvybė (kviesti sąrėmius

ir lai jie būna su jėga, kad tik

vaikeliui būtų lengviau

užgimti, visa yra kelias gyvybei ateiti, leisti tam vykti, nuolankumas ir jokio

mano ego);

Gelmė (visa švaru ir šviesu manyje, nėra jokių ankstinių nuostatų, trikdžių

panirti į savąją gelmę, gimties kelionę).

Ir dabar jau tik Gimimo Stebuklu gyvenu, kuris štai guli šalia manęs, o

gimdymo patirtis rado savąją vietą manyje.

Ačiū, mielos mamos, už bendrystę, o už šį mūsų Ratą, ačiū Jums. Gera, kai

turi su kuo pasidalinti, ko mokytis, ką klausyti ir tiesiog būti, palaikyti.

Kartu su visa nuplaunančiu šiandienos lietumi,

Minara

24


19 pasimatymų

Mano gimdymo istorija prasidėjo staiga, kai, būdama 33 savaites ir 6 dienas

nėščia, naktį nuėjau į tualetą ir supratau, kad aš tikrai neslapinu... Važiavimas

į vieną ligoninę, siuntimas į kitą, gulėjimas penkias dienas patologijoje, krūva

tyrimų, nesuskaičiuojamas kiekis tonusų stebėjimų, nežmogkas elgesys

ligoninės personalo, kova už save ir kūdikį – per tas dienas visa paletė teigiamų

ir neigiamų jausmų. Pagaliau, po 22 valandas trukusių sąrėmių, mane aplankė

nuostabus jausmas užgimus sūneliui. O visa tai, ką teko patirti iki vaikelio

gimimo, pasirodė tik emocinė smulkmena, palyginus su tuo, ką teko gyventi

po gimdymo, kol ėjome ligoninės (ligoninėje praleistos devynios dienos po

gimdymo). Iki gimdymo buvau pasiruošusi visiems atvejams, buvau

nusiteikusi priimti viską, kas benutiktų gimdymo metu, bet žodžius –

ankstukas, nenešiotukas – buvau tik girdėjusi. Patekus į patologiją, man

pranešė, kad gims nenešiotas vaikelis, niekas man jo ant krūtinės neguldys ir

niekas nežino, kokia bus jo būklė. Buvo vien tik gąsdinimai ir jokio palaikymo.

Tuomet net nežinojau, kokios informacijos ieškoti, kam ruoštis ir kad reikia tą

daryti. Stengiausi kuo ramiau būti patologijoje, skatinau tik pozityvias mintis.

Gal ir gerai, nes jei būčiau radusi realių istorijų, tai, turbūt, būčiau labai

sigandusi. Dabar suprantu, kad viskas vyko geriausiu man būdu.

Kiek žmonių dalyvavo gimdymo metu – tikrai nežinau, bet, kiek pamenu ir

bandau suskaičiuoti, tai apie 5-6 ir dar mano vyras šalia. Palaikiau kontaktą tik

su vyru ir gydytoja, todėl net nekreipiau dėmesio į visus kitus. O tarp tų kitų

buvo gydytoja ir sesutė naujagimių skyriaus. Kaip dabar pamenu savo

ankstuko balselį, kaip jis dainavo savo plonu balseliu, kol jį svėrė, matavo ir

rengė, juokėmės tuo metu su vyru iki ašarų. Tuomet naujos mano sūnelio

25


globėjos suvyniotą mažylį leido mums pabučiuoti, matyt, todėl, kad matė mano

emocijas, ir tada jį sinešė. Išeinant dar pasakė magkus žodžius: „Galite ateiti

aplankyti vidurnaktį į naujagimių skyrių, t.y. mažiau nei už dviejų valandų.“

Galbūt dėl to, kad buvo vėlyvas vakaras, mane labai skubino užgimdyti

placentą, o tai man labai nesisekė, jutau, kad organizmui tiesiog reikia laiko.

Nors placenta buvo galinėje sienelėje ir gan žemai, bet gimdžiau ją sunkiau nei

sūnelį. Bandžiau kelis kartus pasakyti, kad reikia bent 10 minučių palaukti, bet

niekas manęs nenorėjo klausytis ir toliau spaudė gimdyti. Nežinau, kiek tai

tęsėsi, bet nioliktojo karto man pavyko. Leido trumpai apžiūrėti. Buvo įdomu

ir nežinojau, kad taip būna – virkštelė buvo prisitvirtinusi šono. Mane

sutvarkė, liepė valandą gulėti. Tačiau kaip gulėti, jei visos mintys tik apie

sūnelį: kaip jam sekasi, kokia jo būklė, kaip jis jaučiasi vienas, be manęs.

Bandžiau vyti sunkias mintis, pranešėm artimiausiems, kad pagimdžiau

sėkmingai ir kažkaip ta valanda greitai praėjo. Mane nuvežė į palatą, nors

jaučiausi labai gerai ir norėjau eiti pati, bet man to niekas neleido. Kartu su

manimi į palatą atėjo labai gera akušerė, kuri padėjo nutraukti pirmą pienelį

sūnučiui, pagyrė, kad puiki krūtinė, bėga lengvai, parodė kaip tą daryti ir aš

nuskubėjau pas savo pirmagimį, nors dar tik prieš 10 min. mane vežė ir griežtai

uždraudė eiti iki palatos.

Pirmas pasimatymas. Vidurnaktis. Du skambučiai prie naujagimių skyriaus

durų, nežinau skambinti į reanimaciją ar į patologiją. Pagalvojau, juk nebuvo jis

tokios kritinės būklės, gal patologijoje, bet paakėjo, kad reanimacijoje. Tik

vėliau sužinojau, kad visi nenešioti vaikučiai pirma patenka į naujagimių

skyriaus reanimaciją intensyviam stebėjimui, o vėliau pervedami į patologiją.

Apie tai tuomet net negalvojau, tiesiog ėjau su pienu plastikinėje medicininėje

taurelėje, su beprotkai plakančia širdimi, net nežinojau, kad ji gali taip plakti,

bet drąsi, juk turiu būti dėl sūnaus drąsi, juk jam dabar baisiau nei man.

Paakino reanimacijos lankymo taisykles. Akimis apžvelgiau kambarį,

26


pamačiau du pajungtus inkubatorius ir dvi šildomas lovytes. Iš karto žinojau

kur eiti, kur mano sūnelis. Gulėjo nuogutis, tik su sauskelnėmis, kepurėle,

pirštinėmis ir kojinėmis, mažutis

(svėrė 2250 g, 47 cm ūgio), buvo

šildomoje lovelėje su prijungta

krūva laidelių... Mano širdis ir

protas tuo metu nežinojo nei ką

galvoti, nei ką jausti. Aš

nesugebu iki šiol atpažinti ir

identifikuoti tų jausmų, nes niekada prieš tai ir po to jų nepatyriau. Mane

pasodino šalia sūnaus ir leido mums pabūti. Nedrąsiai tiesiau pirštus, kad jį

paliesčiau. Liečiau vienu pirštuku, glosčiau, kalbėjau jam, dainavau, dariau

tiesiog tą, ką tuo momentu jutau, kad galiu padaryti. Jis ramiai miegojo, bet ir

reagavo į mane, pasimuistydavo, darė visokias mimikas, judino rankytes ir

kojytes. Praėjo pusvalandis. Ir tuomet girdau baisiausia, ką esu gyvenime

girdėjusi, kad man reikės jau eiti ir kad dar turiu pasirašyti šūsnį popierių.

Nežinojau, kaip galima atsisveikinti, ašaros kaupėsi akyse, o siela tiesiog visa

verkė. Man nebuvo svarbu greičiau sužinoti, kokia jo būklė, ką rekia

nenešiotuko priežiūra, man niekas nerūpėjo, aš tiesiog norėjau būti šalia,

sėdėti ant kėdės šalia sūnelio ir niekur nejudėti. Turėjau sukaupti visą įmanomą

drąsa, kad atsistočiau. Nežinojau, kaip jam pasakyti, kad aš turiu eiti ir kad

grįšiu, kad mano širdis lieka su juo, bandžiau pro ašaras spausti kažkokius

žodžius, neparodyti jam, kad verkiu ir tuo metu jis bemosikuodamas savo

smulkiomis laibomis rankelėmis, būdamas užsimerkęs pačiupo mano pirštą ir

stipriai jį laikė. Tuo momentu supratau, kad jis yra už mane daug drąsesnis

gyventi visą šią situaciją, pajutau jo palaikymą ir žinią, kad jis jaučia mane,

žino, kad esu netoliese ir kad, kas bebūtų, kovosiu už jo gerovę. Pasirašiusi

popierius (viską akylai skaičiau), dar nuėjau žvigtelėti į mažąjį grožį ir, kaip

27


ebūtų buvę sunku, turėjau eiti į savo palatą. Vyras tuo metu laukė už

naujagimių skyriaus durų ir ačiū jam, kad mane palydėjo atgal į palatą, nes

nebūčiau sugebėjusi jos rasti tais painiais koridoriais. Palatoje buvau su kita

mergina, kurios vaikelis gimė su širdies yda ir gulėjo kardiologijos

reanimacijoje, kurią jau tikrai galima vadinti reanimacija. Vyras važiavo

namo, turėjo grįžti anksti ryte, kad kartu eitumėm pas sūnų, nes, pasirodo,

galima ateiti ir vyrui. Aš ir palatos kaimynė buvom neseniai po gimdymo, be

vaikų, pilnos adrenalino, prašnekėjom iki ryto ir užmigti sugebėjom, kai jau

švito. Bet ir tas kelias valandas sunkiai miegojosi, nes širdis liko plakti pas sūnų.

Antras pasimatymas. Kaip bebūtų, laikas ėjo savo tempu ir už kelių

valandų aušo rytas, atvažiavo vyras. Vėl nusitraukiau priešpienio, toks riebus

ir tąsus, praktkai kaip kokie klijai ir nuėjome pas sūnų. Jau žinojau naktinio

apsilankymo, kad lankyti galėsime penkis kartus per dieną: 8 val., 11 val., 14

val., 17 val. ir 20 val., pasimatymų trukmė tik po pusvalandį ir turėčiau

28


nevėluoti, nes laikas labai griežtai kontroliuojamas. Kiekvieną kartą turiu

nusitraukti ir atnešti pieno tiek, kiek sugebu, dar turiu papildomai pieno atnešti

vidurnaktį. Žinojau, kad ryto sūnelį tirs gydytoja ir pasakys, kokia jo būklė.

Atėjusiam vyrui galiojo griežtesni higienos reikalavimai, parodžiau jam, kas ir

kaip yra, ir priėjome prie savo sūnaus. Jis saldžiai miegojo. Toks mažutis. Toks

be galo, tiesiog nesuvokiamai gražus, iki ašarų. Abu buvome be galo

susijaudinę. Gydytoja dar nevizitavo, bet buvo kita akušerė nei ta, kurią mačiau

naktį. Bandėme pasiklausti apie jo būklę, bet ji daug nekomentavo, itin maloni

nebuvo. Sakyčiau, netgi gruboka atrodė. Išėjusi pasakiau vyrui, kad tokie

žmonės neturėtų dirbti su mažais trapumais. Vyras sakė, kad aš perdedu.

Tuomet dar nežinojau, kad labai greitai jos neapkęsiu. Tas trisdešimt minučių

praleidome besigrožėdami mūsų grožiu. Mėgavomės kaip skaniausiu

saldainiuku. Vienu metu jis sunkiai ir labai palengva pramerkė vokelius ir

pažvelgė į mus savo juodomis akimis, o jo visas veidas atrodė, kad mums

šypsosi. Laikas... Kartu su vyru eiti lengviau ir tiek daug džiaugsmo manoje

širdyje, nors su gydytoja pakalbėti dar neteko ir pačios situacijos net

nesuvokiam. Išėjome pasimatymo kaip ant sparnų, bet savo širdį dar palieku

su vaikeliu.

Trečias pasimatymas. Vyrą

paleidau namo pailsėti, jis atvažiuos

į paskutinįjį šios dienos pasimatymą

su sūnumi. Ir man reikia poilsio.

Bandau ilsėtis iki 11 val. Prieš

pasimatymą jau įprasta dar

nusitraukti priešpienio ir tada

keliauju pas sūnų. Einu pilna vilties, kad galbūt jau vaikelis bus apžiūrėtas ir

mane informuos, kaip kas bus. Deja. Gydytojos nėra. Tačiau yra akušerė, kuri

elgiasi labai įdomiai. Šalia sūnelio guli kitas tokio paties amžiaus ankstukas ir ji

29


tokia maloni su to ankstuko mama, viską jai akina: kokie vamzdeliai pajungti,

kodėl pajungti, o kai paklausiu aš, tai kaip žiežula sisuka atsakymo ir

leidžia piktus žvilgsnius. Šiaip ne taip kažką paakina, bet daugiau sužinojau

besiklausydama kaimynės. Jaučiuosi gal kažką ne taip daranti, bet nesuprantu

ką. Ji kitai mamai paakino apie kengūros metodą (kai nuogas vaikelis

guldomas mamai ant nuogos krūtinės sėdint specialioje kėdėje) ir, kad būtinai

taikys šį metodą šiandien. Kai priėjo prie manęs ir sūnaus, aš užklausiau apie

kengūros metodą, tai gavau atsakymą, kad ji nežino, ar man šiandien duos

vaiką. Man stojo gerklėje kamuolys, negalėjau šnekėti, tiesiog to buvo per daug

ir aš net nežinojau, kaip jos ko klausti ir ką šnekėti. Mačiau dvi kengūros kėdes

ir niekaip nesuvokiau, kodėl mes dviese negalėtumėm taikyti to metodo. Vėl –

laikas, kaip eiti..? Šnekėjau, dainavau, glosčiau... Bet aš noriu daugiau. Išėjusi

nusiraminau, ir suvokiau, kad, jei akušerė dėl man nesuprantamų priežasčių ir

toliau taip elgsis ir, man atėjus kitą kartą, vaikelio neduos, tai aš tiesiog surasiu

jos vadovą, kad jis man paakintų, kodėl taip vyksta. Rolando nenorėjau

žadinti, o viduje atrodė, kad sprogsta visi organai skausmo, pasikalbėti tuo

momentu galėjau tik su savo nuostabia kaimyne. Mes buvome palaikymas

viena kitai. Aš palaikiau ją dėl jos dukrytės sveikatos, o ji mane dėl sūnučio.

Abidvi kartu traukėmės pieną ir daug šnekėjomės. Bandžiau, kaip tik galėjau,

ilsėtis, bet pavykdavo sunkiai.

Ketvirtas pasimatymas. Nusitraukiu priešpienio, sekėsi sunkiau, jo mažėjo,

bet dar nežinojau, kas manęs laukia. Popietinis pasimatymas. Atsiprašau, bet

karvė – akušerė (taip mintyse ją vadinau), aku, pasodino į kengūros kėdę kitą

mamą, ir, nors šalia stovi kita tuščia kėdė, man užklausus, kodėl negali manęs

pasodinti, atsakė, kad nėra antros širmos, nes čia vaikšto ir tėčiai. Aš galiu

sėdėti nuoga prieš visą pasaulį, tik duokite man vaiką. Tačiau jai nerūpi mano

jausmai ir norai. Žiūriu į sūnų, jis šį kartą labai suirzęs, jam daro visokias

procedūras, paima kraujo, verkia. Raminu, dainuoju, palaikau, koks jis stiprus

30


ir šaunuolis. Karvė akušerė patikrina, kaip jis virškina pieną, kuris jam

zonduojamas. Ačiū Dievui, virškina. Komentarai jos mano atžvilgiu tik tokie:

„Kodėl neši tiek mažai pieno? Ką, negali nusitraukti daugiau?“ Bandau akinti,

kad tai – priešpienis, sunkiai jo pavyksta nusitraukti, bet manęs niekas negirdi.

Nors prieš tai atneštos trys taurelės priešpienio dar stovi ant lentynos. Ji tarp

eilučių tik šneka, kad sūnus čia gulės savaitę, po to perkels mus mėnesiui į

vaikų ligoninę. Ačiū Visatai, kad ateina gydytoja. Šviesa mano akyse. Klausiu,

kaip sūnaus būklė, gaunu gana ramų atsakymą, kad šiuo metu yra stebimas,

daromi tyrimai ir, kai bus daugiau informacijos, man viską praneš. Nėra jis

kritinės ar kokios nors kitokios sunkios būklės, stebi, ar moka kvėpuoti, ar jo

skrandukas virškina pieną, sekasi jam puikiai. Aš taip juo didžiuojuosi, lyg jis

laimėtų olimpinį medalį. Nedrąsiai paklausiu, ar galėsiu kitą kartą taikyti

kengūros metodą, ji atsako, kad aku ir prisako akušerei man įduoti vaikelį kitą

kartą. Kokia aš dėkinga. Laikas. Išeinu kupina vilties, jau kitą kartą laikysiu

sūnelį. Nuostabiausias žmogus – gydytoja, galiu ir tą karvę – akušerę pakentėti.

Kada ji baigs savo pamainą? Net nenoriu žinoti, kodėl ji taip elgiasi. Tik vėliau

sužinau, kad visi čia dirba paromis. O elgėsi ji, turbūt, taip, nes prisira ir

įsimyli ankstukus ir jai, matyt, atrodo, kad, kol jie reanimacijoje, jie yra jos, o

mamos yra priešės. Ji su kitomis mamytėmis, kurių vaikai inkubatoriuose,

elgėsi taip pat. Tik štai kodėl ta šalia buvusi mamytė – skirtinė, atsakymą

gavau po dienos, kai mane su ta mamyte paguldė į palatą. Iš nugirsto pokalbio

su gydytoja supratau, kad

mamytė yra tos akušerės

pažįstama ir akušerė jai įjungusi

visur žalią šviesą. Aš ir kitos

mamos tiesiog neturėjome, kas

mums įjungtų tą žalią šviesą.

31


Penktas pasimatymas. Pagaliau mano glėbyje. Nenorėjau gati nei

sekundės. Jau mokau, kad verta ateiti 5 minutėmis anksčiau ir jau įleidžia. Tai

mūsų pasimatymai trukdavo ne pusvalandį, o 35 minutes, o tai labai daug. Net

faktas, kad priešpienio atnešiau dar mažiau ir akušerės riksmai, kad turiu nešti

daugiau, man buvo nulio vertės. Sūnus mano glėbyje. Aš galėjau jį glostyti,

myluoti, bučiuoti, kiek tik norėjau. Dainavau jam dainelę. Tiesiog buvome. Tai

– pats nuostabiausias jausmas, jis pagaliau yra mano glėbyje. Nežinau, kaip šį

momentą atlaiko širdis, nes ji šokinėja laimės virš kūno. Tas laikas magkas.

Priglaudžiu jį arčiau spenelio, kad jis galėtų uostyti pienuką. Bendravome ir

mėgavomės kontaktu. Netrukdė mums niekas. Tiesiog stebuklo dėka akušerė

ėjo ir vėlavo grįžti, tai laikiau jį 10 minučių ilgiau. Išeidama dar gavau velnių,

kad neščiau daugiau pieno, bet apsvaigimas buvo toks didelis, kad sunkiai ką

nors girdėjau. Jausmas, kaip stiprus įsimylėjimas, kai pilve skraido drugeliai,

aplink matai realybę, bet jos nesuvoki. Net atsisveikinti buvo lengviau, juk

žinojau, kad dar laukia vienas pasimatymas su tėčiu prieš miegą.

Šeštas pasimatymas. Nusitraukti pieno visai nesiseka, jo kaip ir nebėra. Vos

nusitraukiau 1 ml. Gal aš kažką ne taip darau? Skaitau knygą, suprantu, kad,

matyt, prasideda pereinamasis laikotarpis, kol atsiras pienukas ir jį sunku

traukti šiuo metu, bet nerandu realių patarimų, ką daryti. Maigau savo

krūtinę, bet vos ne vos traukiu dar 1 ml. Ašaros akyse. Suprantu, kad mažai.

Nors dar mačiau stovintį seną pienuką prie vaikelio, bet ką aš sakysiu karveiakušerei.

Nueinu pas posto akušerę pagalbos, gal ji gali pažiūrėti mano krūtinę,

gal kažką ne taip darau. Gaunu atsakymą, kad visi aprašymai, kaip nusitraukti

pieno, yra ant palangės palatoje ir, jei aš nemoku skaityti, tai yra mano

problemos. Grįžtu į palatą, skaitau, bet nieko naujo nerandu, darau viską

teisingai, bet pieno nėra. Gerai, kad turiu palaikymą – kaimynę, kuriai sekasi

trauktis daug geriau, ji jau nusitraukia po 50 ml, šis vaikelis jos jau antrasis. Jos

stiprus palaikymas bei mintis, kad jei kaimynei pavyko, tai ir man pavyks,

32


suteikia man šiek tiek ramybės, suprantu, kad reikia man pailsėti. Toliau

bandau raminti save, kad viskas bus gerai. Atvažiuoja vyras, gerai, kad esame

ne tik meilužiai, bet ir geri draugai ir galiu jam papasakoti savo visą dieną. Jis

mane labai palaiko. Nešu tuos 2 ml, rankos net dreba, kai einame pas sūnų.

Mūsų trapumas juk laukia mūsų. Pastebėjau, kad prie vyro spaudimas nešti

pieną mažesnis, tik paklausia, ar man tiek tepavyko, ir pasako gan mandagiai,

kad reikia stengtis nusitraukti daugiau. O kur rėkimas, spaudimas? Dėkoju

Visatai, kad vyras šiuo metu šalia. Matau, kad ankstesnio pienelio šalia dar

nemažai stovi ir tikiuosi, kad viskas susitvarkys. Mėgaujamės buvimu,

dainuoju lopšines, vyras glosto, žiūri. Į jį galima tiesiog žiūrėti. Jis kartas nuo

karto šypteli. Toks tobulas mūsų

grožis, nesu nieko gražesnio

gyvenime mačiusi. Gerai, kad

dviese, eiti lengviau, juk

nematysiu sūnaus iki ryto.

Palieku jam tik savo širdį ir

pasakau jam, kad aš šalia.

Pienelio atnešti reikia vidurnaktį,

bet pas vaikus tuomet neįleidžia. Vyras po pasimatymo keliauja namo, o aš

pagaliau užmiegu. Miegu iki vienuoliktos vakaro, pagaliau – gilesnis miegas.

Atsikeliu nusitraukti ir labai tikiuosi, kad man pailsėjus situacija pasikeis, bet

situacija tokia: pieno nėra, jo nėra nei lašo. Maigau krūtinę beveik valandą ir

nieko, gal nukrenta koks ketvirtadalis lašo. Nežinau ką daryti. Suprantu, kad

neturiu ką nunešti. Mano vaikelis gali likti be pieno, juk negaliu visos situacijos

palikti savieigai. Gerai, kad pailsėjusi. Susikaupiu ir nueinu pas kitą akušerę į

kitą postą. Pakeliui pradedu verkti ir negaliu tų ašarų sustabdyti, bet vis tiek

einu. Atėjusi paakinu, kad esu kito posto ir man reikia pagalbos, kad

pažiūrėtų krūtinę ir patikrintų mano veiksmus, bandant nusitraukti pieno. Ji

33


mane nusiveda į akušerės kambariuką. Išklausinėja situaciją, paakinau, kad

pradžioj priešpienis bėgo gan lengvai ir daug, po to jo mažėjo mažėjo, o dabar –

visai tuščia. Ji kaip žinodama paklausia, ar man daromas spaudimas

naujagimių skyriaus, kūkčiodama patvirtinu. Tuomet ji apžiūri krūtinę, liepia

nusiraminti. Ji šiaip ne taip nutraukia 2 ml, liepia eiti miegoti ir nesikelti

trauktis pieno 3 val. nakties, simiegoti ir ryte atsikėlus trauktis, pasakė, kad

reikės dirbti. Paskambina į naujagimių skyrių, pasako, kad aš labai stengiuosi

nusitraukti pieno ir atnešiu dabar tiek, kiek man pavyko nusitraukti ir, kad

daugiau manęs nereikalautų, kad man reikia pailsėti ir kad situacija kitą

dieną susitvarkys. Nešu tuos 2 ml su kamuoliu gerklėje ir visa apsiverkusi.

Užeinu, girdžiu komentarą: „Tai ko tu tiek jaudiniesi, bus juk to pieno.“ Aha,

galvoju, o ką jūs sakėte visą dieną. Einu atgal per kitą postą, dar kartą padėkoju

akušerei, kuri man padėjo, ir žinau, kad net nesugebėsiu jai visą gyvenimą

atsidėkoti už suteiktą pagalbą. Einu ilsėtis. Skausmas, kurį jaučiu tuo metu, yra

nepasakytas. Nežinau, kur su juo dėtis. Kaimynė jau miega. Nueinu į dušą ir

bliaunu. Bliaunu gal valandą, gal daugiau. Tokio skausmo nejutau nei sąrėmių

metu (o jie nebuvo švelnūs), nei gimdant. Man plėšo visą krūtinę, aš, turbūt,

niekada taip neblioviau ir man niekada taip neskaudėjo. Gerai, kad širdis pas

sūnų, nes turbūt būtų sustojusi skausmo. Tik žinau, kad ateis palengvėjimas.

Bliaunu tol, kol ateina. Pavargusi griūnu miegoti.

Septintas pasimatymas. Ankstyvas rytas. Atsikeliu su dideliu nusiteikimu

dirbti. Informacija apie nusitraukimą knygose ir pagal akušerės ar neonatologės

akinimus yra skirtinga, bet gerai, kad man grįžta blaivus protas, suprantu,

kad turiu užkurti pieno fabriko gamybą, dar nežinau kaip tą padaryti, bet žinau,

kad turiu tą padaryti, kito varianto tiesiog neturiu. Padėkoju sau mintyse už

kartais mane aplankantį blaivų protą ir puolu dirbti. Tiesiog pagal pajautimą

tyliai pasijungiu relaksacinę muziką ir masažuoju savo krūtinę švelniai, bet

kartu stipriai, sakyčiau, erotkai. Vizualizuoju pieno upės siveržimą. Kadangi

34


vaikštom su vyru po kalnus, esu mačiusi ne vienos upės pradžią ir kaip po to į

ją įteka kiti upeliai, o slėnyje jau teka didelė, plati upė. Taip ir įsivaizdavau

pieno upes savo krūtinėje. Traukiau po 1/4 lašo ant stikliuko sienelės, kiekvieną

kartą sukant ratus ir masažuojant. Iš keturių minimalių lašelių susidarydavo

lašas, kuris nubėgdavo į dugną. Man kiekvieną sykį statant stikliuką ant

spintelės ir jį imant drebėjo rankos, o jei aš versiu, juk čia aukso vertės lašai.

Atiduočiau už šiuos lašus visus turimus pinigus. Tokiu būdu per 2 val.

nusitraukiau 2 ml. Ne kažin kas, bet aš nusitraukiau, juk naktį viso negalėjau

nusitraukti. Nešu tuos

stebuklingus 2 ml drebančiu

kūnu, kad tik neužkliūčiau

niekur. Einu ir meldžiuosi,

kad dirbtų vaikų

reanimacijoje žmogus su

širdimi. Mane Dievas

klauso. Dirba puiki

akušerė. Pamačiusi mano pieno kiekį, paklausia, ar man parodė kaip tą daryti,

ar kas nors žiūrėjo mano krūtinę. Šiaip ne taip papasakoju jai praėjusios dienos

situaciją ir kad aš neprarandu vilties. Ji mane pati apžiūri, verdiktas – kuo

daugiau ilsėtis ir galvoti pozityviai. Sūnutis po nakties jaučiasi gerai, bus

gydytojos vizitacija ir tuomet paakės daugiau informacijos. Nuramina, kad jis

laikosi puikiai, yra stipruolis ir šaunuolis. Antras olimpinis medalis. Taip juo

didžiuojuosi. Glostinėju, kalbinu, klausinėju, bendraujame. Laikas. Bet dar

laukia keturi pasimatymai tą dieną, dar tiek bendrausime. Skambinu vyrui,

pasidžiaugiu, kad reanimacijoje dirba Žmogus, ir laukiu jo atvažiuojant.

Griežtai pasakau, kad draudžiu visiems man skambinti, važiuoti pas mane, kad

man reikalinga tik ramybė. Prašau jo atriboti mane nuo viso pasaulio, nes jis

35


veržiasi su savo smalsumu, o man tuo metu reikia tik manęs pačios ir daug

poilsio.

Aštuntas pasimatymas. Miegu tarp pasimatymų, kiek galiu, vėl atsikeliu

prieš valandą iki susitikimo ir tiesiog vedina kažkokios nuojautos, pasileidžiu

muziką ir masažuoju savo krūtinę, renku lašą po lašo ketvirtadalių. Per vieną

valandą – 4 ml, tai – jau progresas. Atvažiuoja vyras, einam kartu pas vaikelį.

Džiaugiuosi kaip vaikas dėl tų 4 ml, nors tai mažai, sūnutis suvalgo visus 12 ml

ir jam tuoj pradės trūkti pienelio, jau baigia suvalgyti tai, ką nešiau aną dieną.

Tačiau tikrai žinau, kad pieno fabriką užkursiu, šiuo metu tiesiog streikuoja karvės.

Mūsų vizito metu kaip tik gydytoja apžiūri vaiką. Nustato, kad jis jau puikiai

gali kvėpuoti pats, pieną virškina puikiai ir kad jam jau laikas darželio

keliauti į mokyklą, t.y. reanimacijos jį kels į patologiją. Ten jį mokins žįsti ir

man bus daugiau laisvės, galėsiu daugiau imti ant rankų, keisti jam sauskelnes,

padėti maitinti. Kaip mes juo didžiuojamės, jis – tikras šaunuolis. Gydytoja prie

mūsų jam nuima taip vadinamus ūsus, t.y. ima zondą, per kurį jam leidžia

pienuką, ir praneša, kad kitą kartą jau skambinčiau į naujagimių skyriaus

patologiją. Jau vėliau, kai buvau su vaikeliu palatoje, susirašiau su artima

drauge, kuri taip pat neseniai, prieš tris savaites, pagimdė Vokietijoje, trumpai

jai papasakojau situaciją, kurią mes gyvenome. Jos vyras – ligoninės

gydytojas, ir jis buvo pakraupęs, kai girdo tuos pavadinimus: naujagimių

reanimacija, naujagimių patologija. Sūnutis pagal tvarką Vokietijos ligoninėse

būtų visą laiką gulėjęs intensyvios priežiūros skyriuje, tik galbūt šiuose

skyriuose yra skirtingos palatos, kuriose yra labiau intensyvi priežiūra ir tiesiog

priežiūra. Juk reanimacijoje yra kažkas gaivinamas, pajungtas prie visų aparatų,

stebimas ir neaku, ar gyvens, o patologija – tai visi sunkūs atvejai, kūdikiai

su sunkiomis ligomis ir t.t. Iš tikrųjų, tie pavadinimai – reanimacija, patologija –

gąsdina, o Vokietijoje nėra taip baisiai, na, o mūsų situacija, palyginus, yra labai

gera.

36


Devintas pasimatymas. Vyras lieka iki kito pasimatymo. Daug šnekamės, jo

palaikymas yra be galo svarbus. Pienelio pavyksta nusitraukti jau apie 8 ml per

40 minučių, žinau, kad viskas bus gerai, tik reikia laiko. Palaikymas kaimynės,

kuri jau bando trauktis su pientraukiu ir jai neblogai sekasi, man taip pat labai

svarbus. Džiaugsmingi keliaujame į trečiąjį tos dienos pasimatymą, viso jau

devintąjį. Atrodo, kad gimdysiu devintą kartą. Atėjus į naujagimių skyriaus

patologiją, situacija yra visai kita. Nors sūnutis vis dar pajungtas prie

kvėpavimo stebėjimo, bet laidelis jau tik vienas, o akušerės čia malonios. Atėjo

laikas tėčiui ir sūnui. Duoda vaikelį laikyti vyrui. Jis taip ir prasėdėjo su juo tą

pusvalandį besimėgaudamas kiekviena sekunde. Man buvo taip gražu į juos

žiūrėti. Stiprus vyras laiko tokį mūsų gražumą, mūsų gležnumą. Tėtis

laimingas važiuoja po pasimatymo namo, o aš lieku viena. Reikia kuo

daugiau ilsėtis ir dar laukia du pasimatymai. Apie būklę daug niekas

nekomentuoja, supratome, kad tai gali daryti tik gydytoja, kad dar bus daroma

organų echoskopija, bet kol kas sūnus laikosi puikiai. Ieško priežasties, kodėl jis

gimė anksčiau, infekcijų versija tiek pas vaiką, tiek pas mane nebuvo

patvirtinta.

Dešimtas pasimatymas. Norėčiau

paminėti įdomų ligoninės aspektą: palatos,

kuriose įkurdinamos mamos be vaikų, yra

trys dvivietės ir jos yra gale kito koridoriaus

nei naujagimių skyrius. Aš jaučiausi puikiai ir

man nebuvo jokio diskomforto nueiti tą

atstumą penkis kartus per dieną, tai buvo tik

džiaugsmas. Bet mačiau mamytę, kurios

vaikelis inkubatoriuje, ir kuri vos vos ėjo,

pasiremdama į vyrą. O juk palatos yra ir prie

37


pat naujagimių skyriaus, kodėl palatų mamoms nepadarius kuo arčiau... Kas

planavo ligoninės sidėstymą?

Dešimtas pasimatymas praėjo pirmą kartą keičiant sauskelnes, akušerė

pagyrė, kad gerai ir drąsiai tą darau ir maitinom kartu su akušere sūnutį per

tokį specialų snapelį, kuris imitavo spenelį. Aš į jį įšvirkšdavau pieno, o ji bandė

jį mokyti žįsti. Nors akušerė pakankamai švelni, bet vaikelis tuo metu miegojo

gan stipriai ir ji bandė jam įkti snapelį, bandė jį visaip žadinti, plekšnojo per

užpakaliuką, bet jam tuo metu rūpėjo miegelis. Nors pati mačiau, kad jis miega,

bet man buvo kaip kulka į širdį jos komentaras: „Šitas tai jau nevalgus, jis jau

tikrai nevalgys.“ Kodėl nevalgys? Kaip nevalgys? Ką daryti? Man sukosi

milijonas klausimų, bet suprantu, kad klausti neturiu ko. Bandau grąžinti

sveiką protą ir mąstyti, juk jis miega, kaip ji gali taip šnekėti. Išeiti labai sunku,

tos pačios 35 minutės, dar vienas pasimatymas vakare ir milijonas klausimų: ką

daryti, kad jis valgytų. Pieno juk daugėja, viskas tvarkosi ir še tau.

Vienuoliktas pasimatymas. Tik atėjusi pamačiau, kad mano pienelis

sumaitintas. Valio, rekia valgo. Pasirodo valgant jis dar pamiršta kvėpuoti,

žinda, ryja, bet apie kvėpavimą vyrukas kartais linkęs pamiršti. Tuomet švelniai

jam pakutenu plaučius ir jis vėl kvėpuoja. Tą parodo aparatas, prie kurio jis vis

prijungtas. Atnešu jau 10 ml pienelio. Reikia 12 ml, o nakties metu dar daugiau,

bet žinau, kad tai ne už kalnų. Akušerė pataria man vidurnaktį pienuko nenešti,

o pakaupti daugiau iki ryto, jam duos minuko, nes mano pienelio kol kas

neužteks nakčiai. Pasimatymo metu sūnutis vėl mano glėbyje. Jau daug drąsiau

galiu mėgautis, glamonėti savo mažumą. Dainuoju jam ir šnekinu. Džiaugiuosi

be galo. Kokia nuostabi dienos pabaiga sūpuojant mažylį. Nors pienelio

neturėjau nešti vidurnaktį, bet ilsiuosi, kiek galiu, ir nusitraukiu 18 ml, žinau,

kad jam jau užteks ir laiminga nešu vidurnaktį pienelį, nors neturėjau. Skridau

su tuo pieneliu ligoninės koridoriais. Dar nunešiau ir 3 val. nakties, kad jis

gautų mano pienelio. Stiklinėmis dar nesitraukiu, kaip tą jau daro kaimynė,

38


darbo reikia įdėti, bet per pusvalandį galiu nusitraukti jau pakankamą kiekį

pienelio ir tai svarbiausia. Mano taktika – relaksacinė muzika kartu su švelniu,

bet stipriu erotiniu masažu bei pieno upių vaizdiniais – davė rezultatų.

Dvyliktas pasimatymas. Mūsų vyrukui sekasi puikiai, jis jau moko ryti ir

šiandien naujas etapas – maitinimas švirkšto. Pieno reikalai tvarkosi, galiu

kvėpuoti laisviau ir ramiau – tiek, kiek jam reikia, laisvai pritraukiu ir jau netgi

daugiau. Įdomus dalykas, kad naujagimių skyrius reikalauja nešti tiek, kiek

viso nusitraukiu, bet aš kiekvieną dieną paklausiu, kiek jis suvalgo, ir sužinau,

kad tai sudaro vos 15 ml. Pieno upeliai teka laisvai, o pieno upės – klausimas, ar

man to reikia. Gerai, kad mąstau blaiviai, vėl labai ačiū sau, suvokiu, kad tuoj

kaip kaimynė labai lengvai galėsiu nusitraukinėti po 200 ml, bet kam to reikia?

Juk mano vaikelis tiek nesuvalgo ir

klausimas, ar viso tiek reikės. Ką

aš darysiu su tuo pienu, juk mano

krūtinė po to sprogs? Taigi,

paskaičius, pamąsčius, sugalvojau,

kad nusitrauksiu 5-10 ml daugiau,

nei reikia sūnui, ir kaskart

klausdavau, gal jau bus paskirta didesnė porcija nakčiai. Dar negaliu

nepaminėti, kad nuo pat pradžių krūtinę laikiau šiltai, gėriau daug šiltų

skysčių, arbatos, spanguolių gėrimo. Kadangi esu Reiki meistrė, nuo pat

pradžių taikiau Reiki, net masažuodama krūtinę. Manau, tai taip pat prisidėjo

prie sėkmingo rezultato. Lankymas nuostabus, galiu sūnutį kilnoti, globoti,

kartu maitinti, bet tos 35 minutės tiesiog pralekia ir visuomet ateina laikas, kai

reikia eiti, bet jau lengviau, ir ypač rytais, kai žinau, kad už 2,5 val. vėl

pasimatysim. Ne kartą pagaunu save galvojant, kad noriu keisti profesija į

vaikų akušerės, kad tik galėčiau su juo būti visą laiką. Pavydžiu akušerėms,

kurios su juo būna ir juo rūpinasi. Bet juk profesijos per valandą nepakeisi...

39


Tryliktas pasimatymas. Lankome vėl su vyru. Tuomet aš duodu visą laiką

jam pasireikšti, o pati tik stebiu. Jis keičia sauskelnes, valo užpakaliuką, ima ant

rankų ir užsiima su mūsų perline pupa. Man taip gražu stebėti. Kadangi sekasi

sūneliui gerai, kvėpuoti vis rečiau pamiršta, tai jau šiandien žada jį kelti į

nešildomą lovelę ir aprengti drabužiais. Vyrui tenka užduotis, verta milijono, –

nupirkti bent kokius mažesnio dydžio šliaužtinukus, kad sūnutis juose

neskęstų, nes 56 dydis yra tiesiog milžinui. Vyras vėliau, jau parduotuvėje

būdamas, paskambina, pasitaria ir nuperka 50 dydį, sunku net įsivaizduoti,

koks tas dydis konkrečiai reikalingas. Tačiau ir 50 buvo per didelis, net

smarkiai. Mums vėliau padovanojo 42 dydžio šliaužtinukus ir dar vienus patys

nupirkome, jie tiko idealiai. Atrodo, gal ir galėtų pabūti su didesniais, bet netgi

su 50 dydžio šliaužtinuku kojytės nesueina į vietą, jam sunku judėti.

Džiaugėmės naujais pirkiniais sūnui, nors tai – tokia smulkmena.

Keturioliktas pasimatymas. Pieno problemų nebėra, bet jau yra noras

trauktis su pientraukiu, kad būtų greičiau, bet kol kas nepavyksta.

Pasimatymas nuostabus, kiekviena minutė tokia brangi. Grįžtu į palatą ir

sužinau, kad kaimynė jau bus perkelta pas savo dukrytę į kardiologijos skyrių,

esantį kitame ligoninės gale, ir mums tenka atsisveikinti. Mane perkelia į kitą

palatą, pas merginą, kuri irgi lanko savo sūnutį ankstuką. Ji buvo labai keista.

Praktkai nekalbėjo. Tai man ėjo į naudą, nes turėjau daug ramybės ir galėjau

daugiau ilsėtis. Buvo ir daugiau keistumų: ji kaip niekad daug šveitė žalias

salotas su svogūnais, nors jos sūneliui sunkiai sekėsi virškinti maistą, net gavo

pastabą akušerės. Aku, ją dažnai lankė kažkokia gydytoja, dėka kurios ji čia

turėjo minkštą patalėlį. Nors jų pokalbiai mane dažniausiai pakraupindavo,

pavyzdžiui, gydytoja jai akino, kaip trauktis pieną, kad jos krūtinė po to būtų

graži, nes kitaip vyrai jos nemylės, tai buvo didžiausias akcentas. Iš jų pokalbio

supratau, kad mano naujai kaimynei pieną traukė visi gydytojai ir visa krūtinė

buvo mėlynėmis nusėta, jai skaudėjo... Dar įdomus dalykas buvo tas, kad pas ją

40


ateidavo du jauni vyrukai ir ji juos vesdavosi pas vaiką, ir, kiek supratau, bandė

padaryti taip, kad jie niekad nesusitiktų. Žodžiu, tikra muilo opera man po

nosimi. Nori nenori visame tame man teko dalyvauti, nors tai sukeldavo tik

šypseną. Aukščiausioji visko viršūnė buvo, kai neįvyko penkioliktas

pasimatymas su sūneliu, nes vaikams atliko echoskopiją ir užtruko, o mano

naujoji kaimynė grįžusi ir žinojusi, kad pasimatymo nebus, man nieko

nepasakė, nors žinojo, kad aš laukiu ir einu į pasimatymą. Laukdama vis

galvojau, kad vėluoja mane įleisti, bet kad visgi susitiksiu su sūneliu. Tiesiog jai,

mano kaimynei, nerūpėjo pasidalinti paprasta informacija, kad tą valandą pas

vaikus mūsų neįleis. Buvau švelniai šokiruota, bet ir pati nustojau būti

mandagi. Tiesiog buvau pati sau. Iš tiesų, ramybės aš labai norėjau.

Nors buvo didžiausias prašymas manęs

nelankyti, bet mano mama netvėrė. Ir kaip

tik mane jau perkėlus į kitą palatą, skambina

ir klausia, kur aš esu. Kur? Ligoninėj aš. Ji

yra mano ankstesnėje palatoje, o manęs ten

nėra... Pasitikau ją. Ji atnešė gražių gėlių,

kaip ir susigraudinau, juk – mama. Atleidau tuo momentu jos nenorą paisyti

mano prašymo. Ji tik trumpam. O tas trumpam... Geriau visai nebūtų buvę.

Išėjome su ja į koridorių pasivaikščioti, parodžiau, kur mažiuko langai, kur jis

guli, ir taip susigraudinau, ašarų pilnos akys... O jos reakcija į tai buvo visai

kitokia – kaip aš drįstu čia žliumbti, juk viskas gerai, na ir kas, kad atskirai,

sovietmečiu jos irgi neturėjo šalia vaikų ir gyveno. Tuomet tik pagalvojau, kad

neįsivaizduoju kaip, ir atšoviau, kad, matyt, visoms labai skaudėjo. Ji manęs

nesuprato. Neužilgo ėjo. O man liko toks skausmas širdyje, juk – mano mama,

ji galėtų tiesiog apkabinti ir suprasti. Pabuvo pas mane trumpai, o aš dar

papildomai turėjau darbo – atleisti jai, suprasti ir nepykti. Tuomet prasidėjo dar

kitas dalykas – šeimos narių skambinimai. Močiutės pasakojimai apie

41


problemas šeimoje, kurios man rūpi ir kelia nerimą. Po to, kai pasakiau, kad jau

noriu nusitraukti pienuką pientraukiu, močiutė ėmė akinti apie 1961 m.

buvusį pientraukių trūkumą. Kodėl aš turiu visame tame dalyvauti ir klausytis?

Gerai, kad man užteko proto, pasakiau vyrui, kad atsiliepsiu tik į jo skambučius

ir daugiau su niekuo nebendrausiu. Tiek nerimo, liūdesio ir nusivylimo pasėjo

manyje per kelias valandas.

Penkioliktas pasimatymas. Kaip jau rašiau, jis neįvyko.... Vaikščiojau

pirmyn atgal vis tikėdamasi, kad įleis vėliau, po echoskopijų, bet galiausiai po

valandos pasakė, kad pasimatymo nebus. Labai didelis nusivylimas. Supranti,

kad nieko negali pakeisti, o taip norėtum. Sumokėčiau, jei reikia, tik įleiskite.

Kad nusiraminčiau, pasiėmusi pientraukį, nukeliauju pas buvusią kaimynę į

kardiologijos skyrių. Buvo proga ją aplankyti, o ir emockai jai yra daug

sunkiau nei man, taip pat ji mane pamokė, kaip nusitraukti su pientraukiu.

Atrodo, kas čia sunkaus, bet buvo niuansų, kuriuos dariau ne taip. Reikėjo prieš

traukiant švelniai pamasažuoti ir kurį laiką tiesiog papumpuoti tuščiai, kol

pradės bėgti pienukas. Aš tiesiog nelaukdavau pienelio. Mums daug lengviau

būdavo pakalbant, kiekvienai pasiguodžiant. Jos dukrytės kitą dieną laukė

sunki operacija, jai reikėjo laikytis daug stipriau. Ėjome kartu į koplytėlę

pasimelsti už jos dukrą ir mano sūnų. Dievas klausė mūsų maldas.

Šešioliktas pasimatymas. Atėjo tėtis, geriausia žinia, kad tyrimai visi geri,

ir vaikas puikiai vejasi. Laikas tėčio ir sūnaus. Nors esu šalia, bet tai –

paskutinis pasimatymas šią dieną, todėl taršo įvairūs jausmai: pavydas tėčiui,

bet kartu džiaugsmas, kad tėtis užsiima su sūnumi, grožėjimasis tomis

akimirkomis ir mano noras, kad jis tą vis darytų. Anksčiau tokių prieštaringų

jausmų vienu metu nesu jautusi. Sūnutis jau paprastoje lovytėje. Su

drabužėliais jis vėl kitoks, toks be galo gražus. Iš tikrųjų, kiekvienas

pasimatymas lyg naujas įsimylėjimas – didesnis, gilesnis. Vakare taip sunku

eiti. Laukia naktis be pasimatymų. Bet diena tokia gera, reikalai dėl pieno

42


susitvarkė – su pientraukiu traukiu per 5 min., o ir vaikas sveikas. Tą naktį

pagaliau miegojau ramiai.

Septynioliktas pasimatymas. Ateinu ryto pilna noro bendrauti su savo

kūdikiu ir sužinau be galo džiugias naujienas. Visų pirma, dirba puiki akušerė.

O antra, ji sako man, kad sėsčiausi į kengūros kėdę, nusirengčiau ir jau

maitinčiau. Mane apima euforija, tai toks jausmas, kai džiaugsmo nesuvoki,

kas dedasi, visas pasaulis sukasi laimės! Duodu sūnučiui spenelį, sunkiai jam

sekasi jį paimti. Akušerė nuostabioji prieina, paakina, kad ankstukai būna

pradžioje vangūs ir jiems reikia padėti. Jis žiojasi, o kai jau tą padarė, ji su

švelnia jėga sustumia mano spenelį į burnytę. Dar reikia prilaikyti krūtinę, kad

jis galėtų kvėpuoti, jo burnytė ir galvytė juk tokios mažos. Iš pradžių jis tik

laiko, bet po kurio laiko jau bando žįsti. Patraukia, patraukia ir pameta. Ir vėl

naujo: keli lašai smalsumui sužadinti, sižiojimas ir sukimas. Laukimas, kol

43


patrauks. Taip praeina pusvalandis ir netgi akušerės leidžia užsibūti 50 min.

Taip gera maitinti savo kūdikį, gera iki apsvaigimo. Išskrendu palatos.

Aštuonioliktas pasimatymas. Vėl maitinu, Dieve, kaip gera. Ačiū už šias

akimirkas, kuo toliau, tuo jam sekasi geriau, jau vis ilgiau žinda. Maitinimas –

tarsi žaidimas, bet tai tokia palaima. Akušerės palaikymas begalinis, ji pataria,

pagiria mane. Širdis tiesiog džiaugiasi. Laikas pralekia žaibo greičiu. Turiu vėl

eiti, bet jau lengviau, pagaliau – lengviau. Sužinau, kad jei viskas gerai, greitu

metu sūnelį man atiduos į palatą. Tuomet dar neaku, kaip viskas bus, kažkiek

pagulėsime čia ir keliausime į vaikų ligoninę. Grįžusi paprašau, kad man skirtų

mokamą palatą nuo to momento, kai man atiduos kūdikį. Pasirodo, yra eilė

gauti palatą ir aš esu penkta. Dabar tiesiog žinau, kad viskas bus gerai, kai

gausiu vaiką į glėbį, palata bus.

Devynioliktas pasimatymas. Ateiname su tėčiu, jis tik pakeičia sauskelnes

ir eina, nes yra daugiau

maitinančių mamų, kurios

nusinuogina. Bemaitindama

sužinau geriausią žinią,

kokią tik galima sužinoti, –

ryt ryto atiduos man

sūnelį! Maitinti sekasi ir

mano širdis nepaliaujamai

džiaugiasi, kad jau būsime kartu. Jausmas, tarsi laimėčiau milijoną. Pamaitinusi

(vis džiaugiuosi, kad sekasi man tik geriau ir geriau) skrendu naujagimių

skyriaus. Išsiprašau vyro mane nuvežti namo, kad pasiimčiau man trūkstančių

daiktų, nes nežinau, kiek dar teks gulėti ligoninėse. Susisukam per valandą,

grįžtame, o mano daiktai jau sudėti ant lovos ir manęs visi ieško. Šeimyninė

palata paruošta, sūnus laukia, galiu jau kraustytis ir eiti jo paimti. Ką? Kodėl

niekas neįspėjo? Viskas nebesvarbu, aš tuoj myluosiu myluosiu ir užmyluosiu,

44


kiek norėsiu, savo mažylį. Vyras padeda persikraustyti ir nueiname sūnaus.

Jam vis dar reikia surasti šildomą lovelę, kad būtų palatoje, akušerės labai

malonios. Tik gaunu tokį komentarą: ar suprantu, kad aš čia gulėsiu ne dvi

dienas, o nežinia kiek dienų ir už jas visas reikės sumokėti. Dėl šio reikalo turiu

pasirašyti ant kažkokio blanko. Sumokėsiu, kiek reikia. Noriu tik sūnaus šalia,

vyro šalia ir ramybės. Viso to kaina man viskai nesvarbi. Ir tai buvo geriausias

sprendimas, tikiu, kad jis prisidėjo prie to, kad šios ligoninės keliavome

namo jau po penkių dienų.

Pagaliau jau visada kartu. Galima sakyti buvome geriausiame viešbutyje.

Atskirtas, gražus, patogus, penkių privačių palatų postas. Jis pačios ligoninės

gale, už gimdyklų. Iš tiesų, tai palata, kuri labai primena gimdyklą, yra čia ir

tokia pat didelė kriauklė kaip gimdykloje. Skyriuje begalinė ramybė, akušerės

pačios geriausios, nepavargusios, laimingos, norinčios padėti. Jos mane

įsimylėjo. Kadangi gulėjau ne dvi dienas, bet puikiai tvarkiausi pati ir maitinau

savo sūnutį, jų pagalbos man nė neprireikė, tai jos mane nešiojo ant rankų.

Rytais mus aplankydavo naujagimių gydytoja (kiekvieną dieną vis kita), bet, jai

jau įėjus į palatą, akušerė, kuri tą dieną dirbo, jau buvo papasakojusi, kokia aš

nuostabi, kaip aš tvarkausi, kaip man puikiai sekasi žindyti. Sūnučiui tikrai

sekėsi puikiai. Jis numetė tik 50 g, o tai yra labai mažai. Po trijų dienų, praleistų

privačioje palatoje, akušerė įeidavo kartu su gydytoja ir tiesiog lankymo metu

sakydavo: „Na, jie jau labai nori namo...“ Jos buvo mano advokatės, man net

neprašius. Vieną dieną atėjo gydytojų delegacija į palatą ir pristatė mane kaip

mamą, kuriai puikiai sekasi žindyti ankstuką. O aš ir šalia esantis mano

mylimas vyras be galo rūpinomės ir džiaugėmės sūnučiu. Leidome aplankyti

artimiausiems. Sklandžiai viskas klostėsi ir tiesiog magku būdu po penkių

dienų nuo tada, kai pakliuvome į privačią palatą, mus rašė namo, nes

nebebuvo priežasties mus laikyti ilgiau, visi tyrimai geri, o ir sūnus puikiai

45


valgė, priaugo jau 80 g. Išrašydama mus pati gydytoja netikėjo, kad taip gali

būti, kad taip greitai, jos nuostaba buvo didžiulė.

Aprašiau tik apie šešiasdešimt procentų visų patirtų įvykių, jausmų. O kiek

dar daug nepapasakotų pojūčių buvo, gyvenant kitus, mažiau reikšmingus,

nutikimus, tokius kaip: pokalbiai su kitomis mamomis, gudravimas

bendraujant su gydytojais, kad gaučiau reikiamos informacijos, padėkos

akušerėms, kurios man padėjo, ir kt. Nuo atvykimo į ligoninę ir vykimo namo

praėjo dvi savaitės. Visas tas dvi savaites turėjau kovoti už save ir sūnų.

Vaikeliui gimus, man niekada niekas nesuteikė jokios konstruktyvios

informacijos, kas mūsų gali laukti geriausiu ar blogiausiu atveju, kokie būna

dažniausi atvejai ir t.t. Gyvenome šia diena ir ta informacija, kurią pavykdavo

gauti. Tai buvo dienos, pilnos laimės ir baimės, netikėtumų – džiugių ir liūdnų.

Tik tada, kai jau sūnutis buvo glėbyje, pradėjau matyti ligoninėje informaciją

apie ankstukus ir sužinojau, kad yra grupės, organizacijos, kurios gali padėti,

bet man jau nebereikėjo to. Supratau, kad nepaleidžiant blaivaus proto ir

kovojant taikiai, kartu su didžiausia meile – įmanoma viskas. Skaičiau po to ne

vieną mamos komentarą, interviu apie tai, kai jos buvo tokioje pačioje

situacijoje, ir visos teigia tą patį: psichologinė būsena tomis dienomis yra

sunkiausia. Pagalbos jokios. Manau, tokiais atvejais skrajutės apie ankstukus

turėtų būti įduodamos į dantis dar gimdymo palatoje, taip pat tėčiams turėtų

būti suteikiamos bent minimalios apie tai, kas svarbiausia, žinios, ir, žinoma,

turėtų būti užtikrinama psichologo pagalba.

Ačiū nuostabiam vyrui, kuris gyveno viską kartu ir buvo mano draugu,

atrama, psichologu, be Tavęs nežinau, kaip būtų buvę viskas. Netgi nelabai

galėjau kalbėtis su kažkuo artimu – drauge, mama, nes niekam nei tolo

nebūčiau tuo metu galėjusi paakinti situacijos. Tos dvi savaitės ligoninėje yra

pirmosios mano gyvenime ir jas galiu prilyginti vieneriems gyvenimo metams.

46


Šiandien, kai rašau, sūnui jau 7 mėnesiai. Auga puikiai. Rašydama

supratau, kodėl man motinystė tokia lengva, nes sūnui gimus tiek daug

gyvenau, patyriau ir bijojau, kad dabar visi rūpesčiai (dygliukai, naktiniai

neramumai, dantukai ir visa kita) atrodo tiesiog kasdienė smulkmena. Tiesa,

rašant, ypač apie pirmą dieną, nesitikėjau, kad bus tiek ašarų. Nors kalbėta,

kalbėta, gyventa, bet, vėl viską prisiminus, jausmų kaip ir laiko

nesustabdysi.

47


Sveiki,

Džiaugiamės ir dalijamės gražiu ir greitu sūnaus atėjimu.

Tas mažasis stebuklėlis pasibeldė kovo 17 d., 6 val. 30 min. Man dar

miegant stuktelėjo tiesiog į pilvą tokiu skausmu, kad miegodama girdau

sakant „ai“. Atsirado noras tuštintis ir mėnesinių skausmas. Kilo įtarimas, kad

gal jau šiandien, tik kad aš dar vakaro visai kitaip buvau suplanavusi tą

dieną. Kita vertus, jaučiausi jau susitarusi su vaikeliu, nes prieš dvi savaites jo

prašiau dar palaukt bent porą trejetą savaitėlių, kad spėčiau pabaigt visokius

darbelius. Taip pat įtariu, kad ir tėtis prisidėjo prie vaikelio atėjimo, nes jis vis

pakalbėdavo, kad gal jau laikas vaikeliui gimti, nes oras atšilo, o sūnui nuo

gimsiančio broliuko dovanų jau nupirktas balansinis dviratukas. Tad sezoną jau

reiktų atidaryti, nes sūnus vis prašo dviračio, o mes lyg tarp kitko vis

užsimenam, kad gal broliukas, kai gims, padovanos.

Taigi, po pusvalandžio

vėl pilvo maudimas:

mėnesinių skausmas ir

tuštinimasis. Ir tai

kartojosi maždaug kas

pusvalandį iki 8 val. ryto.

Tada jau pradėjau jausti

sąrėmius, bet tokius

nevienodus, vieną kartą –

ilgesnis ir skaudesnis, kitą

kartą (po 15-20 min.) – tik

porą sekundžių suimantis

48


ir lengvas. Vyras paėmė tėvadienį ir nutarėm kartu nuvežti vaikus į darželį. Po

to dar sugrįžom namo, bet, sąrėmiams besikartojant kas 10 min., nusprendėm,

kad gal geriau jau būti arčiau gimdymo namų. Ir pajudėjom. Paskutinįjį prieš

mano gimdymą susitikimą Rate kalbėjom apie gėles kaip dovaną atvykus į

gimdymo namus, taip ir padarėm – prisipirkom glėbį pavasarinių tulpių.

Atvažiavę prie gimdymo namų, aikštelėje neradom vietos pasistatyti mašiną,

laukėm, kol atsilaisvins vieta, tuo metu bandžiau prisiskambinti pažįstamai

akušerei, pasiklausti, ar man jau verta ten eiti, bet vis rodė užimta, o man

sąrėmiai pradėjo kartotis kas 8-9 min., tad nutarėm eiti, nes ir vieta mašinai kaip

tik atsilaisvino.

Mus pasitiko jaunutė, graži akušerė-ginekologė, pasakyčiau, kad ką tik

paskaitos bėgusi, nes tokia švytinti, laiminga ir visai nepanaši į dirbančią

moterį. Kai patikrino, pasirodo, jog gimdos kaklelio atsivėrimas jau yra 7 cm.

Užpildžiau dokumentus ir mus palydėjo tiesiai į gimdyklą. Ir jūs tik patikėkit,

kaip buvo miela matyti nustebusius žmonių veidus, kai jie gauna puokštę

tulpių! Gėles dovanodami tikrai neapsirikom.

Gimdykloje teko atsigulti ant šono, kad paklausytų vaiko tonusų. Deja,

suleido man penicilino, užkalbinėdami dantis, kad esu B grupės streptokoko

nešiotoja ir tai gali sukelti blogas pasekmes. Vyras neprieštaravo, o aš jaučiausi

sutrikusi dėl šio reikalo, nors kursų metu buvo akinta situacija apie B grupės

streptokoką. Bet spėkit, ar tas penicilinas spėjo suveikti – vaikelis gimė

maždaug po 10 min. nuo vaistų suleidimo. Tik suleido peniciliną ir man

prasidėjo stangos. Šis gimdymas tikrai greičiausias ir paprasčiausias. Nespėjau

nei pavargti, nei susigaudyti, maniau, kad gal jau galvytė pasirodė, o man jau

deda sūnų ant krūtinės. Jokio nosytės atsiurbimo nedarė. Virkštelę kirpo tėtis,

bet net neprašant laukė apie 10 min., kai jau pasiūlė nukirpti, tėtis bandė

derėtis, kad dar palauktume, bet pasakė, jog jau nebepulsuoja, ar tai tiesa ar ne,

tėtis nebesiginčijo, nes ir taip ilgai leido jai pulsuoti. Na, o kaip uždėjo vaikelį

49


man ant krūtinės, taip ir paliko nesikdami mus būti gimdykloje visas dvi

valandas.

Gimdyme kažkodėl dalyvavo dvi akušerės-ginekologės, kurios stovėjo man

abiejų šonų, ir jos vis padrąsindavo mane, vis kalbėjo, ką turėčiau daryti.

Akušerė, kuri priiminėjo, buvo labai miela moteris, tokia motinka, lyg

priiminėtų savo anūką. Ir, tikrai, visos tokios mielos buvo ne dėl gėlių, tiesiog

atsiskleidė žmonių pašaukimas šiam darbui.

Sakė, kad aš šiandien rekordininkė, nes visos gimdyklos užimtos, o aš

atėjau paskutinė ir pagimdžiau pirma, taip pat gydytojos kalbėjo, kad su

ketvirtu bus dar greičiau. O man suabejojus, kad gal jau gana trijų, akušerė

papasakojo, kad prieš jų pamainą moteris pagimdė KETURIOLIKTĄ!!! O aš

galvoju ties trimis sustoti – gėda.

Mielosios, gimdykit, gimdykim, tai nepakartojamas jausmas, tiek teigiamų

emocijų, nesvarbu, ar gimdai pirmą ar, turbūt, keturioliktą kartą.

Grįžom sekmadienį, vaikai be galo siilgę mamos, naujo broliuko, suskubo

man į pagalbą: paglostyti, panešioti, mokyti vaikščioti ir pan.

Patarimas turintiems namuose vaikučių, kurie labai laukia grįžtant, –

raskite, kas jais pasirūpins pirmas dienas, gal net ne namuose, aku, negali jų

atskirti visai, bet bent kelias valandas per dieną, kad leistų mamai ramiai su

mažiuku pasibūti, pamaitinti, pamiegoti dienos metu. Net man, kuri tikrai

nepervargau

gimdydama,

norisi pasnausti ir pagulėti

dieną, kai mažiukas miega.

Ir dar vienas patarimas –

turėkit namuose lietuvko

kopūsto galvą. Pasirodo, mūsų

mažiukas – didelis miegalius:

50


dieną dar pavalgo dažniau, o naktį gali žadinti nežadinęs, įsikanda krūtį ir

miega. Grįžus namo, atsirado pienas, krūtys tiesiog sprogsta, o jis miega... Tai

aš naktį atsikėlusi šiek tiek nusitraukiu ir dedu šalto kopūsto lapą, nes krūtys

karštos ir tempia. Kopūstas man labai padeda. O dieną viskas tvarkoje –

valgo.

Gal kiek per smulkiai prirašiau, bet, ypač gimdysiančioms pirmąkart, visų

patirtys turėtų būti įdomu. Jei dar ko norit paklausti, klauskit, ką žinosiu,

pasakysiu.

Ramybės laukime ir atėjime, džiaukimės ir dėkokime, ką gauname

aukščiau, nes gimimas – tai kažkas nežemko...

Linkėjimai!

Jonė ir Saulius bei mažasis Juozapas

51


Kosto atėjimas

Laukimas, stebėjimas, laukimas. Neskubinimas. Diena dienos – link

nustatyto termino. Kai lyja, rodos, šiandien ir gimdysiu, kai nušvinta saulė –

klausiu, gal nėštumas nuolatinė būsena ir liks?

Kovo 30 diena. Smagus rytinis pasivaikščiojimas su Balu (mūsų

auksaplaukiu retriveriu). Dieną daug darbų: nusipirkti fotoaparato objektyvą,

priduoti senąjį atgal. Visur suspėti, suvažinėti. Pietūs, vakarienės jau nesinori.

Kažko pradeda mausti pilvą, švelniai kaip per mėnesines. „Gal jau? Kažin, bet

dėl visa ko apsitvarkysiu, siplausiu grindis.“ Pradedu plauti 22 val.

Sumaudžia pilvuką kas 5-6 min. Baigiu dirbti 22 val. 45 min. Skambinu mūsų

visų vaikelių kelionių palydovei. Pasisakau. Paprašo stebėti ramybės būsenoje

dar pusvalandį ir informuoti. Bandau ramiai sėdėti, suintensyvėja – kas tris

keturias minutes po 30 sek. Nelaukiu pusvalandžio – informuoju. Paprašo

pasiimti. Arūnui jau liepiau sudėti baseiną dėl visa ko. Skubinu pabaigti, kad

pati galėčiau prisipilti. Išvažiuoja. Aš svinguoju po dušu. Dainuoju garsus.

Ramu, nes žinau, kad Arūnas ilgai neužtruks, kelio daugiausiai 20-30 minučių.

Grįžta, aš jau po dušo ir niūniuoju. Man atrodo, kad jau stipru, o girdžiu sakant,

kad pagal vaizdą dar negreitai – per linksmai atrodau... Ką aš skaičiavau kaip

30 sek., buvo įvertinta, kaip 20 sek... Hm. Ką darysi, planuoju pagimdyti tarp

pirmos ir antros valandos; buvau įsitikinus, kad taip pavyks. Pamatavo gimdos

kaklelio atsivėrimą – 4 cm. Dar yra ką veikti. Likom dirbti savo darbo. Stebėjau

laikmatį, na niekaip tų 30 sek. gauti nepavyksta, sąrėmiai truko apie 22-25 sek.

Nuo dvyliktos iki pirmos valandos nakties dar buvom miegamajame,

apsikabindavau kamuolį ir su juo lingavau per sąrėmius. Nuo pirmos valandos

jau nebuvo ir taip patogu. Nuėjau į dušą. Arūnas visur kartu, siūlė pagalbą, bet

52


man tereikėjo, kad jis būtų šalia, niekur neitų, bet ir man netrukdytų. Antrą

valandą jau buvo labai sunku, bet jutau, kad dar toli, apčiuopiau gimdos

kaklelį, jis dar storas ir neįsitempęs. O varge…

Vėl atėjo mūsų Pagalba-Gelbėtoja, pabuvo, pasiūlė ledukais atsigaivinti –

puikus patarimas, tikrai gaivina! Ir girstu: „Ne vaikai, čia be ryto nieko

nebus!“ (Ne, nenoriu, kad nurimtų, kai tiek nueita kelio, o po to viskas

naujo?!) „O rytas, tai maždaug ketvirta ar penkta valanda.“ – nuramino. Na,

bent jau ne vėlyvas vienuoliktos valandos rytas.

Sunku. Galvoju apie

moteris, kurios paliktos,

kurios nemylimos, kurios

neturi paramos ir gimdo

vienos. Verkia mano širdis dėl

jų. Liūdžiu, atleidžiu joms

viską, laiminu ir savo jėgomis

palaikau. Aš ne viena, nors

nesu stipri, silpnesnė, nei norėčiau, man sunkiau, negu prisiminiau, kaip kad

būdavo, ir sunkiau, nei tikėjausi būsiant. Remiuosi į baseino kraštą rankomis,

galva, ir eina malda mano lūpų: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie

šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip

ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų

kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet

gelbėk mus nuo pikto.“

Nuolat kartojama malda sukosi mano lūpose, ir taip ilgai ilgai. Pajutau, kaip

skausmas sumąžta, ėjo tarsi transo būsena. Išsigandau, kad nenurimtų viskas,

vėl įgijau jėgų – noriu ir privalau viską tęsti ir kęsti šiandien. Tai einu į karštą

dušą, tai – baseiną. Svaigina nuovargis, akys limpa. Stebiu – Arūnas nuvargęs.

Jau trečia valanda nakties, kažkaip laikas prasisuko ir iki ketvirtos valandos.

53


Vėl pati pačiupinėju gimdos kaklelį. Jaučiu vaiko vandens pūslę ir po ja kietą

galvą. Kietą kaip akmenį. Siunčiu Arūną pasakyti, kad, man rodos, pūslė

netrūkusi ir vaikui dėl to sunkiau gimti. Mano spėjimas pasitvirtino. Žinau, kad

praplėšus pūslę viskas dar suintensyvės – ar tai beįmanoma? Bet einu vabank.

Įtempiau raumenis kaip per stangas ir pūslė trūko. Prasidėjo gimdymas... Tik

dabar... Ar sąrėmiai, ar stangos – visa ėjo vienas po kito. Prasimerkiau – žiūriu,

Milda (mano aštuoniolikmetė) stovi prie durų, įlindusi į ną, kurioje kabinam

chalatus. Ji susapnavo, kad vaikelis gims 5 val. ir prabudusi atėjo pas mus.

Nežinau, pritarti ar ne jos buvimui, nusprendžiu nesigilinti ir tęsti savo veiklą –

gimdyti, juolab, kad nauja banga nuneša mane tolyn. Vėl tylos akimirka, jau

Milda pečius masažuoja, Arūnas irgi, manančios rankos prilaiko tarpvietę.

Šaltu vandeniu suvilgytas rožinis minkštas rankšluostėlis man ant kaktos.

Gerai. Supratau, kad jo nereikia nugręžti, tiesinau jį ir užsidėjau ant galvos ir

ant veido iki nosies, kad dengtų akis, bet netrukdytų kvėpuoti. Supratau, kad

taip tarsi atsiskiriu nuo aplinkos, esu tik aš ir aš turiu tai daryti, nesiblaškyti,

nešvaistyti jėgų niekam, net netikusioms mintims. Turiu atlikti savo darbą.

Stengiuosi, nors vilties, kad neplyšiu, neturiu – jau nesvarbu, kad tik galvutė

praeitų, tada kaip nors. Arūnui liepiu stumti pilvą, padėti vaikeliui. Vėl

gniaužia kvapą, tarsi mėšlungio paveiktas sikreipia kūnas. Dar ne ir dar ne.

Po to, mano nuostabai, pusė galvutės stebuklingai lindo!!! Manyje skausmas,

džiaugsmas, nuostaba, kad tai įvyko, klausau nurodymų kaip kvėpuoti,

panašu, kad visi čia esantys vienu ritmu kvėpuojam. Vėl stanga – visa galvutė!

Oho, euforija! Apčiuopiu didelę galvytę ir ausytes – švelnutės! Mane ragina

neglostyti ausyčių, kad neskatinčiau vaikelio įkvėpti. Jau tikiuosi greitos

pabaigos. Viena po kitos trys stangos – kūnelis neeina. Petukai per platūs.

Neramu, tam nepasiruošiau. Klaupiu ant kelių, suvokiu, kad turim tai atlikti

kuo greičiau, nes galvytė jau ėjusi. Spaudžiu visų jėgų pilvą, ir nugaros

vaikelį stengiasi prasukti, laisvinti ir... pagaliau, kūnelis eina ir palydėtas

54


ankų praneria pas mane tarp kojų. Imu ant rankų, sėduosi, Arūnas nosytės ir

burnytės traukia vandenuką, gal kiek per ilgai užtrukau, reikia mankštinti

kojytes ir rankytes, užpilti šalto vandenėlio, kad įkvėptų. Pagaliau – įkvėpė ir

suvirko, vėl įkvėpė ir verkia. Kaip gerai! Vaikelis pavargęs, valgyti net nenori.

Visą naktį kartu buvo, kartu dirbo, nemiegojo, spardėsi. Dabar poilsis. Oda

švelnutė, pūkuota. Varškytės ant kūnelio beveik nelikę. Subrendęs vaikas,

buvęs pas mamą maksimalų laiką, neskubėjęs. Laikas teka, jau nejaučiu

minučių, klausiu, kada gimė, atsako – 4val. 55min. Uch, suspėjau iki 5 val.!

Taip ramu, kai vaikelis ant rankų kvėpuoja! Viskas vyksta palengva ir

sklandžiai. Čia placenta gimė, čia mes jau lovoje, štai ir arbatą geriame, lengvai

plepame iki paryčių. Nepaprastas lengvumas kaip ant debesėlių pūkų. Taip

smagu jausti besąlygką paprastą rūpestį savimi, vaikeliu. Jausmas, tarsi saulės

zuikučių pilnas kambarys, jie šoka, dainuoja, skrajoja po kambarį.

Aš sveika, vaikelis sveikas, tėtis su mumis kartu, dukra natūraliai priėmė

gimdymą ir nesigando jo kaip kažko tokio, dar du sūnūs ramiai miega.

55


Palaiminti mes! Apdovanoti! Palaimintos šventos rankos mums padėjusios! Ir

vėl jaučiu, kad už savo sėkmę skolinga Dievui, Visatai.

Lenkiuosi, dėkoju ir priimu. 2017-03-31

Irma, tvirta ir stipri praėjusi gimties kelionę, nes vyras Arūnas

nenutrūkstamai dalijosi savo jėgomis

P.S. Gal klausiate, o kodėl namuose?

Pirmas vaikas – dėl vaiko, dėl šūkio sau, vyrui,

baimės ir nepasitikėjimo gydymo įstaigomis.

Antras, trečias, ketvirtas – dėl geros patirties. Dėl žinojimo, kad veiksmas

vyksta tavyje, kad kovoji su savo baimėmis, tariesi su savimi ir pats ryžtiesi

įveikti visą kelią. Kad nebūtų pagundų pasiduoti, susivilioti tariamu

palengvinimu.

Aku, esant tam tikrai situacijai, blaiviai vertinčiau aplinkybes,

neatsisakyčiau pagalbos. Nutylėčiau ir įžeidimus, ir skausmą.

Bet noriu gyventi ir elgtis oriai. Noriu gerbti save ir kitus. Noriu jausti

bendruomenkumą, noriu gauti pagarbią pagalbą, noriu veikti vien su tuo,

kas man padeda.

56


Trupiniai

*

Tuo metu sėdėjau su kolege susitikime. Jau keletą dienų visiems sakiau, kad

bet kurią akimirką galiu eiti. Neparašė nieko dramatko, maždaug jau, kolegei

pasakiau jau, jos paklausiau ar nereikia nieko parduotuvės, kad ryte

nereikėtų, gal kažko, atsakė. Nupirkau džiūvėsėlių, vtos... viskas netilpo į

kuprinę.

*

Susitvarkėm kambarį, perstatėm stalą (reikėjo vietos baseinui). Ant jo –

sauskelnės, rankšluosčiai, viskas, ką Rate sakė turėti. Nufotografavom. Išėjo

toks apšvietimas, lyg kambaryje tuo tuoj patekės saulė, vadinamoji magka

valanda.

*

Dauguma vaikų gimsta arba vidurnaktį, arba ankstų rytą, pasakė ji. Tuoj

vidurnaktis. Tuoj jos gimtadienis. Tuoj ir jo/jos (tikriausiai jos, neklausta pasakė

gydytoja po echoskopo, kad tikriausiai). Neatsimenu, kuriai pirmiau pasakiau su

gimtadieniu.

*

Bandėm užmigti. Neatsimenu, ar šnekėjomės. Juokavome. Prisiminiau

šūkį sau – bandyti prajuokinti, kai bus sąrėmiai. Kai buvo nereguliarūs – buvo

nesunku.

*

Pusiau snausdamas spaudinėjau chronometrą. Ji nelabai suprato, kada

prasideda ir kada baigiasi, aš ne visada nuspaudžiau laiku.

*

57


Už kelių valandų prasidėjo labai akios sąrėmių pradžios – pasirodo akys,

sakančios daryk ką nors. Ir akios pabaigos – atodūsis, ilgas. Ir nuovargis.

Neatsimenu, kas kiek minučių.

*

Jai padėjo, kai pakeliu vaikjuoste jos visą pilvą. Kone visą kūną, kai ji ant

keturių. Tik prasidėdavo ir ji kart sakydavo jau (raktinis žodis) ir aš

skubėdavau susiruošti. Nebuvo galima delsti nė akimirkos. Prašymas buvo ne

reikalavimas, ir ne malda. Tiesiog labai žmogkas.

*

Ji pasakė, kad labai padeda tai, ką aš darau. Motyvacija. Visą laiką bijojau,

kad nepataikysiu, erzinsiu. Taip rodo per filmus.

*

Atvažiavo pagalba. Skausmai jau buvo įsiūbavę. Prasidėjo fotelio etapas

(pirmi du: lova ir kilimas). Ji pusę kūno pakabino ant fotelio, o kita pusė klūpėjo

ant kilimo. Čia nebetiko pilvo pakėlimas. Padėjo, kai rankomis spaudžiau

žemyn dubens kaulus. Per pertraukas žmogus, esantis šalia, liepė ilsėtis.

Pasiūliau arbatos ir riestainių. Tik arbatos.

*

Kažką kalbėjom ant sofos, o ji laukė (visai nelaukė) naujos skausmo bangos.

Ateidavo nelaukta. Vis dažniau. Jau tada ji įsikando tamsiai žalią dekoratyvinę

pagalvę. Per skausmą sukdavo į ją visą galvą. Ji (ir ji) buvo šlapia. Permirkusi.

Plaukai lipo prie kaktos.

*

Reikia lipti į baseiną, pasakė. Ne, atsakė. Pabandom. Ne, ne, daug kartų.

Pabandom, ir paėmė už rankų, atsistojo ir įlipo. Kur mano pagalvė, pasakė vos

įlipusi. Baseino etapas.

*

Nuo kilimo etapo nepasakiau nei vieno juoko.

58


*

Aš ją laikiau atsiklaupęs ant žemės, o rankos užktos po jos pažastimi.

Laikiau kiek pakėlęs. Neleido paleisti. Labai nepatogu. Per pertraukas pribuvėja

liepė pailsėti. Gulėdavau ant grindų. Valgiau džiūvėsius mirkydamas arbatoje.

Netrukus pertraukų laikas baigėsi.

*

Man parodė į baltas gleives, čia galvytė, eina sau – čia galvytė. O ji buvo

įsikandusi pagalvę ir klausė, ar ilgai (gal ir anksčiau klausė, tikriausiai). Sakiau,

kad jei važiuotume Alytaus namo, jau būtume Savanorių prospekte. Pagalvojau,

kad gerai sugalvojau. Ji paklausė, ar tikrai? Aš nežinojau, ar tikrai, galvojau, kad

gerai sugalvojau ir nežinau, ar tikrai.

*

Mergaitė. Tai aku, taip ir galvojau. Neverkė (?). Plūduriuoja. Ištraukė. Ant

mamos. Apsuko ją veidu į mamą ir pusiau vandeny, pusiau ore pasodinom.

Galva ties keliais. Mama pasakė kažką švelnaus. Aš pasiėmiau telefoną.

Namuose buvo prieblanda (užtrauktos užuolaidos) ir suveikė blykstė. Laiku

patraukiau. Išsigandau. Susinervinau. Pasiėmiau mamos telefoną. Pirma

minutė užfiksuota. Be blykstės.

*

Mano rankose. Ten –

reikalai su placenta.

Pasižiūrėjom pro langą. Jau

buvo viskai šviesu. Dauguma

kūdikių gimsta ryte, pagalvojau.

Labas rytas.

Justas, nuostabiai pagimdžiusios Rugilės vyras

59


Jokūbo gimimas

Vasarą surengiau giminės moterų parodą Plateliuose, o rugsėjį Vilniuje –

kamerinę parodą „Arbatos puodelis“, atspindinčią tą laiką, kai augo vaikai.

Buvo smagus atidarymas su garso takeliu, mielais žmonėmis, gėlėmis,

šypsenomis, buvau labai laiminga. O po to tapau dar laimingesnė, kai

suvokiau, kad dar reiks daug arbatos puodelių gerti, nes dar viena gyvybė pas

mus ateis. Pirmiausia tai mano draugė man pasakė, kad gyvybė, turbūt, nori

ateiti pas mus. Man buvo kiek

sunkoka suvokti, nes buvo jau

dešimt metų praėję nuo jauniausios

dukters gimimo. Buvau

sinuomojus dirbtuvę, bet rimtai

pamąsčiusi pradėjau ruoštis

vaikelio atėjimui. Vaikelis –

priėmiau tai kaip dovaną.

Ankstyvas, baltas, šviesus pavasario rytas ir jausmas, kad šį kartą netikri

sąrėmiai peraugs į tikrus. Šiek tiek pykino.

Laikas nuo Naujųjų buvo intensyvus, gražus laukimas. Visko labai daug

įdomaus įvyko, aku, buvo ir daug keistų gyvenimo ženklų.

Išleidžiu visus namų, vaikams paskutinės dienos mokykloje, vyras eina

į darbą, sutariame, kad susirašysime. Aš baiginėju tvarkytis. Ilgas mezgimų,

siuvimų, ruošos ratas turi būti baigtas. Aku, iki tobulybės toloka, bet pastangų

buvo dėta. Maloniai šviečia šveistos šepečiais mūsų grindys... Banga užeina,

nuslobsta, bet apie vidurdienį atsiranda reguliarumas. Prisimenu gėlių darželį,

kurį labai norėjau pasidaryti prie laiptinės įėjimo, nespėjau, bet prisižadu sau,

60


kad padarysiu. Darosi sunku tvarkytis, traukia labiau ramiai būti kvėpuojant,

prisėsti. Kartais reguliarumą pakeičia ramios, ilgesnės pauzės, jau ir 14 val.

Pagalvojau apie vyrą, nes man jau aku, kad yra reguliarumas. Grįžo vaikai

mokyklos, dukrelė ir sūnus gerai masažuoja nugarą, skaičiuoja sąrėmius, rašosi

į knygelę. Man buvo palanku rytą būti vienai, susikaupusiai, netrikdomai,

nepertraukinėjamai, su geromis mintimis, nieko neprašančiai. Dabar jau labai

padeda masažas. Apie 16 val. jau labai norisi, kad būtų ir vyras šalia. Jis greit

grįžta. Tiesa, kol kas vaikams geriau sekasi masažuoti nugarą. Keista, aš jau

kelionėje ir man darosi nebesvarbūs kai kurie dalykai, pavyzdžiui, kur bus

vaikai, aš klausau, ką man sako kūnas. Susirašome su mūsų Pagelbėtoja.

Taiklus palaikymas. Dušas – vienas, po to – kitas, tarp jų laukiame 2-3 min.

Spustelėjus nuteka vandenys, jie galingai nubėga, švarūs, gražūs. Atsivėrimas –

beveik 10 cm. Pagelbėtoja dar dėlioja reikiamus gimimui daiktus į vieną vietą,

ieško skudurų, medžiagų. Ji patraukia pintą lopšį ant kojyčių, ryžtingai ruošia

siūlus, vyras žirkles galanda ir sako, kad galėtų visą laiką galąsti, nes juk jūs,

moterys, ir taip susitvarkytumėt. O ji tada masažuoja nugarą, aš atsistojusi.

Vaikai persikelia į antrą aukštą. Po truputį einame į vonią. Ji paruošta, dar

pagalvojau, kad nėra to noro pasilengvinti, einame į vandenį, perėjimas į

stangas, keletą kartų stumiu, bet dar nejaučiu visko reikiamai, stangos dar nėra

galingos. Kojos kiek tvirtesnės, nes sportavau, tik gaila, kad šiek kiek patinę, ir

jos dabar pradeda tirpti. Stangos atrodo bergždžiai. Vyras apkabina, laiko, šiek

tiek spusteli pilvą, jis raudonais marškiniais, vaikelis dar neina. Atsimenu, kad

vyras klausia, kiek patiria moteris gimdydama, jam atsako apie kažkokios

genties vyrų patirtis... Mieloji Pagalbininkė pasako, kad aš graži, aplieja veidą

šaltu vandeniu. Vyras eina tiesinti savo nugarą. Ji ateina. Apkabinu jos

kaklą. Ilsiuosi, viskas tylu. Jos žvilgsnis drąsina, balsas tykus. Ieškau atsako jos

akyse. Tarpuose Pagelbėtoja bėga vonios kambario kažkur, po to atbėga.

Visgi nusprendžiame, kad man derėtų lipti vonios, nors kažkaip gailu

61


palikti vandenį. Drąsiai einame į sausumą, į žemę, kad įsižeminčiau. Viskas

intensyvėja, reikia atrasti būdą. Mes likome kambaryje ant šveistų grindų.

Buvau pasikabinusi ant vyro kaklo, atsitūpusi ant grindų. Paguliu, pailsiu...

Aplanko mane kelios suktos mintys, savęs klausiu: „Gal kažkas negerai, gal

reikia į ligoninę?“ Pratyliu, pratyliu, pamąstau, kad gal pati kažko negalėsiu

duoti vaikeliui, neparuošiau, bet kelios stangos ir man darosi akiau, ką daryti.

Štai jau galiu priliesti vaikelio viršugalvį, tokį šiltą ir minkštą. Užgimsta

galvutė, kvėpuoju, netrukus – kūnelis. Malonūs tie žodžiai: „Kristina, vaikelis

jau visai arti!“ Dar pasistengiu visų jėgų – ir vaikelį man uždeda ant pilvo.

Girdisi nedidelis verksmas ir čiaudulys, mus apkloja, berniukėlis nemažas.

Džiūgaujame... 22 val. 30 min.

Per visą laiką negirdėjau jokios liepiamosios nuosakos, visgi gauname barti,

nes virkštelė susisukusi, nelygi. Iš tiesų, būta visko: ir vyro tėvuko netekom

žiemą, ir kiti dalykai buvo užgriuvę... Nupulsavus kerpama virkštelė. Smagi

62


ojaus būsena, tik greit prasideda sąrėmiai, nes kūnas nori pagimdyti placentą.

Kažkaip įsitempiu, nesinori sąrėmių, bet smagu, kad atsitūpus ji greitai eina.

Po to suvokiu, kad truputį turiu pabūti, mane apiprausia kambary prie

dubenio. Įsitaisome ant sofos visi, geroji Pagalbininkė parodo mums placentą, ji

man primena gėlę. Mažylis žindo. Mes linksmai šnekučiuojamės. Geroji sėdi

šalia, vyras atneša naują stiklinį arbatinuką, geriame dilgėlių arbatą, kalbame

apie vardą.

Mažiukas gimė Vaikų gynimo dieną. Aš laiminga, nes ryt mano gimimo

diena ir aš jau gavau geriausią dovaną... Kitą dieną aš džiūgavau, lyg visa

būčiau sutverta naujo, ir ta būsena mus visus apgaubė, gaila, kad turėjome

siskirti su mums padėjusiu žmogumi, norėjosi dar ilgai gerti arbatą kartu.

Kristina D.

63


Sveiki sveiki,

Liepos 10 d. susilaukėme sveiko ir stipraus sūnelio! Įvertinimas – 10 10!

Aku, viskas vyko ne pagal planą, o, matyt, taip, kaip turėjo įvykti.

Nepraėjus nė septyniolikai valandų (su nubėgusiais vandenimis ir

banguojančiais atsivėrimais), trupučiuką vaistais paskatinus paskutinę valandą

(mat galvytė jau rėmėsi, o gimdos kaklelis dar nebuvo atsidaręs), susilaukėme

gražuolio, stipruolio Herkaus!

Iš patirties: labai padėjo sąmoningas sąrėmių priėmimas ir kvėpavimas.

Toks suvokimas, kad sąrėmiai – tai ateinanti gyvybė. Tai būtinas ir

nepakeičiamas dalykas, kurį priimdavau net laukdama! Tikrai su šypsena.

Tiesiog šis priėmimas man padėjo tokią gimdymo veiklą užkurti, kad net

didžiausi skeptikai ligoninėje stebėjosi!!!

P.S. Paskui vienu momentu viskas sustojo, nes sutikau suleisti vaistų.

Gydytoja sakė: „Tuoj gimdysi, suleisiu vaistukų, pailsėsi.“ Štai tada viskas ir

sustojo (bet apie tai kada nors vėliau).

Sveikinu ir kitas mamytes! Valio!

Linkėjimai Jums ir ačiū už viską!

Lina

64


O buvo taip. Atvažiavome į gimdymo namus, kai gimdos kaklelis jau buvo

atsivėręs 7 cm. Susitarėme su akušere O., kad būsime kartu. Atėjus gydytojai S.,

ėmiau ir sigandau. Gal prisiminiau sunkų pirmą gimdymą, gal užplūdo

ligoninės baimė... Gerai, kad šalia buvo mano vyras anglas, nors teko nuolat

vertėjauti. Gydytoja elgėsi maloniai, tačiau primygtinai siūlė nuleisti vandenis.

Mus leido pasivaikščioti su sąlyga, kad sugrįšim... Sugrįžome, bet kaklelio

atsivėrimas nė kiek nepasikeitė. Man darėsi baugu, negalėjau atsipalaiduoti,

santykis su gydytoja nebuvo jaukus; vyras nerimavo, o aš dar labiau

užsispaudžiau, ir man jau ne sąrėmiai rūpėjo. Tada atskubėjo mūsų dula, ji ką tik

buvo grįžusi atostogų, buvo gera ją matyti.

Vakaras... Kaklelio patikrinimas buvo skaudus, ir aš paprašiau, kad

atsivėrimo daugiau nebetikrintų.

Nesutikau su siūlymu nuleisti

vandenis. Pasirašiau dokumentuose,

kad dabar atsisakau šios procedūros.

Įsiskaudinau dėl žodžių, tartų

viduryje nakties: „Kodėl jūs kenkiat

savo vaikui? Kodėl negimdot ir viską

stabdot?“. Aš atsakiau: „Mes ilsimės.

Ir norim miegoti”. Sąrėmiai lėti, lėtai

viskas vyksta...O aš prašau savo

vaikelio, kad palauktų kitos

pamainos. Ir jis paklausė, mano

kūnas laukė.

65


Išaušo rytas. Atsisveikinau su gydytoja S., pasakiau jai, kad sarėmių veik

nejuntu. Pasikeitė pamaina, ir atėjo kitas gydytojas. Ir štai 8 val. ryto man viskas

taip suaktyvėjo, kad jau nebepaėjau. Gydytojas juokelius laido... Juokingas toks,

ir matosi jo akių, kad yra šviesus žmogus... Man vandenys nenubėga. Jis ir

sako: „Na, gal ir nereikia jų nuleisti.“ Gydytojas patikrina mane, bet švelniau, ir

nutarėm, kad jei kaklelis viskai atsivėręs, jau galima nuleisti vandenis. Per dvi

valandas pagimdžiau nuostabiai stiprią dukrelę Jamuną Dangilę.

Gydytojas viskai nesiko, priėjo tik lemiamu momentu ir paskui šiek tiek

susiuvo įtrūkimus. Aš jo prašiau: „Leiskit man būti taip, kaip noriu.“

Matydamas mano sąrėmius jis juokavo: „Aš atsisakau mediko diplomo, jei

mano spėjimai nesipildys. Pagimdysit 10 val.“. Tai pagimdžiau 9 val. 59 min.

Labai šaunu, kad su akušere O. gimdžiau, manęs neskatino, patyriau

viską palaikymą. Man pagimdžius, vyras pasiėmė placentą, aš likau su dula,

džiaugiausi ir ilsėjausi.

Žinoma, po gimdymo, kai vaikeliui viskas gerai, mažiausiai rūpi nemalonūs

dalykai ir tiesiog galvoji: „Na, buvo tai buvo, tokia jau mano karma.“ Bet aš

jaučiau, kad mes atlikome švietėjką misiją, savo patirtimi parodydami, kad

galima gimdyti be skubos, ramiai, ir norime apie tai pasikalbėti su ligoninės

vadovybe, kad moterys čia

gimdytų esant didesnei

pagarbai.

Tokia ta istorija.

Gražaus ir palaimingo laiko

kartu su vaikeliu! Aukit sveiki ir

laimingi!

Aistė, Scott, Juta, Jamuna Dangilė

66


Sveiki, ratiečiai,

Noriu pasidalinti džiugia žinia su jumis.

Rugpjūčio 8 d., šiltą, vėlyvą vakarą, labai greitai (per 3,5 val. nuo vandenų

nutekėjimo ir sąrėmių pradžios), stipriai, bet kartu švelniai atkeliavo į mūsų

namus gražutis, didelis (4,5 kg) lyg karžygys bernaitis! Tamsiais, ilgais, tankiais

plaukučiais, putliomis lupytėmis, skruostukais ir ilgais pirščiukais. Tvirtas ir

drąsus kaip liūtas! Esu laiminga, gimdžiusi namie. Nespėjom persikraustyti į

naujuosius namus, o mano liūtukas pasirinko gimti ten pat, kur gimė jo sesuo

prieš dvylika metų.

Po ilgos dienos įvairiausių žemkų rūpesčių, o diena pasitaikė visko itin

pilna. Taigi, vakare, paskubom begaminant vakarienę, viskai netikėtai

(galvojau, kad dar keletą dienų turiu) nutekėjo pirmieji vandenys ir jau tuomet

viskas įsisiūbavo greitai kaip audra, nors tuo metu visas pasaulio laikas tampa

tavo, o akimirka virsta amžinybe. Savąją amžinybę pasitikau sąmoningai,

pasirinkau raminančią vandens stichiją, nes stangos buvo neįtikėtino stiprumo,

jaučiausi it žemė – sunki ir galinga, jaučiau visų pramočių palaikymą, visą

moterystės jėgą ir didybę, lenkiu žemai galvą, kad galėjau gyventi šį virsmą

dar kartą.

Gimdymas buvo stiprus, greitas ir be komplikacijų, iki šiol stebiuosi, kad

sugebėjau kvėpuoti ir nei truputį neįplyšti, pasitikusi tokį didelį stipruolį.

Tikiu, kad neapsieita be aukštesniųjų jėgų! Ačiū mano vyrui ir visoms už

palaikymą, ačiū už moterką jėgą, ačiū moterkajam pradui ir tam

nenusakomam seserystės jausmui.

AČIŪ TAU!

Iki susitikimų, Aušra & co.

67


Pasidalinsiu ir aš savo istorija tik kitokiu kampu. Jau nuo kovo vidurio

sūpuoju sūnelį Mažvydą. Esu labai dėkinga žmonėms, kurie buvo šalia, kurie

padėjo, palaikė, grąžindavo nuklydus nuo kelio. Žemai lenkiuosi ir viliuosi

kada nors turėti progos jiems irgi pasitarnauti.

O visa mano gimdymo istorija prasidėjo nuo paprasto noro, kuris skambėjo

taip: „Kūrėjau, įgyvendink, kad mano gyvenime aš lengvai sulaukiu kūdikio,

lengvai ir harmoningai pagimdau, pilnai pasitikėdama tais žmonėmis ir

aplinka, kurie man padeda. Ir tai atsiranda pačiu geriausiu ir aukščiausiu būdu

man ir visam, kas yra, be ypatingų pastangų ir šaltinių, kurie yra geriausi.“

Ar noras paprastas, ar ne – spręsti palieku Jums, Mielieji. Kai formulavau šį

norą, man jis atrodė labai paprastas. Bet visa visata sujudėjo, kad šis noras

virstų realybe. Didžiulė duotybė, o gal net Dievo malonė – sąmoningai stebėti,

kaip visata paprastai ir lengvai pildo tavo norą, kaip jai (visatai arba Dievui,

arba Kūrėjui) yra įmanoma tai, kas,

atrodo, žmogui yra neįveikiama.

Nuostabu būti krtolinio rutulio

viduje ir tiesiog stebėti, kaip be

mano pastangų krinta snaigės.

Tuomet pasaulis atrodo tobulas

toks, koks yra, kuriame egzistuoja

gėrio ir blogio pusiausvyra.

Bet apie viską nuo pradžių...

Laukimas

Mano nėštumas prasidėjo

pusmečiu anksčiau, negu tą parodė

68


nėštumo testas. Gal ir neįmanoma, bet taip buvo, todėl man tai – įmanoma.

Neneigiu, jog pojūtis, kad esi nėščia, bet nėštumo testas yra neigiamas, yra,

švelniai tariant, keistas. Jausmas tarsi realybė meluoja. O gal tiesiog nespėja

sipildyti? Nežinau.

Į kūną vaikelio siela atkeliavo beveik po pusmečio. Siela atkeliavo ir karto

padidėjo pilvukas. Keista buvo jau antrą nėštumo mėnesį visiems pasisakyti

apie laukimą, nes jau gerai matėsi pilvukas. Nelaukėme, kol praeis saugus trijų

mėnesių laikotarpis, nes apie persileidimą nebuvo nei minties. Puikiai žinojau

persileidimo mentalines (psichosomatines) priežastis ir buvau tikra ketinimu

sulaukti kūdikio.

Labai gerai prisimenu vieną ypatingą vakarą, kai, būnant namuose, aplankė

pojūtis, jog realybė keičiasi. Taip, keičiasi būtent šiuo momentu, būtent dabar –

snaigės krenta taip, kaip prašiau Kūrėjo. Atėjo nuostabus suvokimas, kad

viskas, kas vyko iki šiol, vyko ne atsitiktinai. Viena draugė, kuriai atlikau Theta

seansą, pasiūlė mainais atlikti Reiki seansus mano vyrui; kita draugė mainais

darė Reiki seansus mano vyresniajam vaikui ir harmonizavo jaunesniojo

gimimo momentą; trečia draugė Reiki seansus su masažu atliko man.

Prisiminiau jų atsakymus į mano žodžius, kad jau užtenka seansų, nes mainai

nelygiaverčiai tampa. Visos sakė tą patį: „Jaučiu, kad esu kažkokio plano dalis

ir turiu toliau tęsti“.

Taip pat draugėms guodžiausi, kad niekaip nerandu ryšio nei su viena

dula, kurias esu mačiusi. Ir viena tų draugių sako man: „Žinai, keista mintis –

aš dalyvauju tavo gimdyme“. Ir suprantu, kad tai būtų nuostabu.

Prašiau Kūrėjo suteikti man žinių ir patyrimo tokiam laukimui ir

gimdymui, kokio norėjau.

Į mano akiratį pakliuvo: atitinkamos knygos apie natūralų gimdymą, apie

gimties virsmą, jo svarbą ir galimybę jį sklandžiai pereiti; straipsniai,

paneigiantys įprastus medicinai mokslinius tyrimus ir atskleidžiantys

69


šiuolaikinės akušerinės agresijos takas; dvasingi filmai ta tema; paskaitos apie

dvasingą nėštumą ir gimdymą. Pažįstami žmonės tiesiog patys man siūlydavo

knygų arba pasidalindavo nuorodomis. Kiekviename žingsnyje vyko stebuklai,

kurie mokė priimti pagalbą geriausių šaltinių. Nuostabu yra sąmoningai

stebėti, kaip visata veikia per konkrečius žmones.

Maža to, gyvenimas netikėtai suvedė su sena pažįstama – Watsu praktike,

kurios dėka pavyko paleisti kontrolę bei patirti visko pasitikėjimo ir

atsipalaidavimo būseną. Nuostabu yra porą metų žmogų pažinoti kaip

facebook‘o draugą ir staiga su juo atrasti tiek daug bendro ir mielo širdžiai.

Vieną emocingą dieną lyg pasigirdo frazė: „Skausmas – tik iliuzija.

Atsipalaiduok ir įsileisk tempimą ir nepatogumą.“ Lyg naujas suvokimas, lyg

žinia atskriejo nuo ateinančio kūdikio mamai.

Kūdikio

pasitelkiant

laukimas,

ThetaHealing®,

Reiki, jogą, Watsu ir

osteopatiją, man įgavo naują

kokybę. Nepatyriau nei

pykinimo, nei rėmens, nei

dusulio, nei didesnių judėjimo

sunkumų. Net neturėdavau ką

papasakoti, kai manęs klausdavo, kaip jaučiuosi. Galiu drąsiai sakyti, kad tokia

nėščia, kokia buvau šį kartą, galėčiau būti ir būti...

Gimtis

Viskas prasidėjo standartkai labai netikėtai ir ne visai pagal planą (mano).

Dar savaitgalį susidėjau gyvybkai svarbius daiktus vaistinėlės, o tos pačios

dienos paryčiais pasigaminau ąžuolo žievės ledukus. Visa diena buvo

perpildyta veiklomis: baseinas, pasimatymas su vyru, vyresniojo vaiko

pasiėmimas darželio ir dar pora buitinių eilinių veiklų. Grįžtant namo, erzino

70


kiekviena duobė kelyje, rodos, tik ir važiuodavau per duobes. Nuo kiekvienos

duobės pilvuką suimdavo tiek, kad reikėdavo gerokai kvėpuoti. Grįžau namo,

bet poilsis nepadėjo. Supratau, kad prasideda.

Ir štai laikrodžio rodyklė įžengė į tą ribą, kurią Kūrėjas man parodė kaip TĄ

laiką. Viskas vyko sklandžiai ir taip, kaip prašiau Kūrėjo, todėl labiau norėčiau

aprašyti būseną, vaizdinius ir pojūčius, nes juose yra tikroji vertė ir patyrimas.

Kūnas visada prisimins patirtį, kuri susikūrė per aplinką, šalia esančius

žmones, garsus, kvapus ir pojūčius.

Žinojau, kur aš esu, kokioje aplinkoje, žinojau, kas yra šalia manęs. Visus

juos mylėjau ir to pakako. Jaučiausi saugi, tad pasinėriau į save, į savo vidinį

pasaulį, į nebylų pokalbį su ateinančia nauja gyvybe, į atsipalaidavimą ir

atsivėrimą. Galvoje sukosi mintis, kad skausmas tik iliuzija. Mintis nukreipiau į

atsipalaidavimą, į tempimą, į nepatogumą ir neleidau skausmo iliuzijai

užvaldyti manęs, mano kūno, pojūčių. Negaliu pasakyti, kad gimdymas praėjo

visai be skausmo. Tikrai buvo akimirkų, kai siblaškydavau būsenos ir

sugrįždavau į aplinką. Tačiau tai buvo tik trumpos akimirkos. Vėl sąmonė

grįždavo pas Kūrėją ir kūnas atsipalaiduodavo. Man nepaprastai padėjo kursų

metu girdėta mintis – parodyti vaikeliui kelią. Vizualizavau jį vidaus. Ėjau

juo kartu su vaikeliu. Plėčiau taką ir sukausi kartu su juo jam užgimstant.

Akiai jutau atsidarymą. Net drįsčiau teigti, kad pajutau tų paskutiniųjų

stipriausiųjų sąrėmių jėgą ir būtinumą. Tuomet kūnas maksimaliai

prasiverdavo. Nepakartojamas pojūtis. Vizualizavau vartus, pro kuriuos ateina

naujas žmogus. Pasiskolinau šį vaizdinį vienos Theta sesijos, kai nagrinėjau

suvokimą apie gimdymo estetiką. Moteris gimdydama yra tarp žemės ir

dangaus: sąmonė pas Kūrėją, kūnas – ilgas laidininkas, o dubuo yra žemėje, kur

užgimsta naujas žmogus. Taip pasitinku jį žemėje savęs. Kartas nuo karto

fone girdėjau muziką, kalbančius balsus, švelnų kikenimą. Prisimenu, kad

71


vienu momentu pasirodė, jog per garsiai kalbama, tai be sąžinės graužaties

nutildžiau... Šilta, gera ir jauku. Rodos, kad tik aš ir vaikelis.

Labai padėjo, kad leidau sau dainuoti arba tiksliau skleisti prigimtinį garsą.

Jo vibracijos ėjo per visą kūną žemyn.

Įdomu buvo tai, kad, kai jau laikiau vaiką ant rankų, būsena tiesiog tą

akimirką sisklaidė. Grįžau į čia ir dabar. O po šios patirties supratau, kad

turiu pakankamai drąsos priimti tiek sielų į savo gyvenimą, kiek esu sutarusi be

baimės gimdyti.

Irena

72


Sveiki, mielieji Rato draugai,

Štai atėjo ir mums laikas pasidžiaugti mažojo stebuklėlio atėjimu. Lygiai

prieš trejetą savaitėlių, rugpjūčio 24 d., 10 val. 31 min., sveriantis 3320 g ir 51 cm

ūgio, gimė Pijus.

Pabandysiu papasakoti mūsų istoriją. Ji neapsieis be vyro šlovinimo, nes jei

ne jis, tiek sąrėmius būtų buvę sunkiau atlaikyti, tiek ir, apskritai, nebūtų viskas

vykę taip sklandžiai.

Tamsi naktis. Apie 23 val. 20 min. Prasideda paslaptinga ir dar nepažinta

gimties kelionė. Ramiai sumigę planuojame sulaukti ryto ir kitą dieną susisiekti

su akušere O., kuri bene vienintelė priima gimdymus vandenyje Vilniaus

mieste. Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

Pabundu ir atsidūstu: dažni naktiniai gamtos šauksmai jau kaip reikiant

pabodę... Lipu lovos ir netikėtai pradeda tekėti vandenys. „Ak! Mažutėlis

susiruošė ateiti!” Paskubomis nueinu į vonios kambarį, susitvarkau, įsidedu

didesnį įklotą, nes jaučiu, kad vandenys toliau pamažėle teka. Grįžtu į lovą su

viltimi dar truputį numigti, žinodama, kad laukia nelengvas kelias, o kol kas

miegotos vos nepilnos dvi valandėlės. Vyro nežadinu, juk ir jo laukia nepatirti

bandymai...

Išmuša vidurnaktis, ir, kai jau beveik buvo pavykę užsnūsti, jaučiu, kaip

visu kūnu silpnai, bet užtikrintai nuvilnija sąrėmių banga. „Koks įdomus

pojūtis!“ – džiaugiuosi it dovaną bandantis pakuoti vaikas, bet raminu save ir

toliau bergždžiai bandau pamiegoti. Sąrėmiai toliau vis atsikartoja ir, nors

nuslūgsta taip pat lengvai, kaip ir prasidėję, tačiau užmigti sekasi sunkiai...

Pasidedu telefoną šalia ir pradedu sekti dažnumą bangų, kurios žada stebuklo

atėjimą. Nugrimztu į sapnų karalystę vienai kitai minutei, ir vėl banga...

73


Sulenkiu kojas per kelius... Kelios akimirkos ir banga palieka mane, bet jaučiu,

kad vyrui mano muistymasis ramiai miegoti nepadeda.

Apie 2 val. ryto. Sąrėmių

bangos lyg ir dažnėja, lyg ir

stiprėja. Suprantu, kad daugiau

nepamiegosiu, ir jaučiu, jog vyrui

taip pat nesimiega. Pasisuku,

paliečiu švelniai. Nemiega.

„Vaikelis ateina“, – tariu su

šypsena ir net pati apsidžiaugiu, lyg gavusi patvirtinimą, jog nesisapnuoja.

„Dažni sąrėmiai?“ – įdėmiai nėščiųjų kursą įsisąmoninęs teiraujasi būsimasis

tėtis. Atsakau, kad nelabai suprantu, bet lyg ir kas penkias minutes.

Nusprendžia dar pamiegoti, bet akys plačios, todėl nueina į dušą ruoštis. Ir aš

lipu lovos. Tarp sąrėmių bandau medituoti, per sąrėmius stebuklingai

padeda žiovulys. Sąrėmiai dažnėja ir man pradeda atrodyti, kad jie jau gana

intensyvūs. Nusprendžiame ilgiau nebelaukti ir važiuoti į gimdymo namus.

Noriu atvažiuoti dar stovėdama ant savo kojų, o ne fino tiesiojoj...

Apie 5 val. ryto. Trakai. Čia gimdyti rekomendavo viena pažįstama, todėl

buvom anksčiau atvykę apsižiūrėti, taigi nėra jausmo, kad patekau į viskai

nepažįstamą vietą. Mus maloniai pasitinka. Vyrui parodo palatą, kur jis suneša

jau anksto suruoštą mantą, o mane palydi į apžiūros kabinetą. Atsivėrimas –

keturi centimetrai. Lengvai nusiviliu: dar nemažas kelias laukia, tikėjausi

didesnio atsivėrimo... Vyras vėl greitai pasirodo. Seselė praneša, kad įves

kateterį. Atsisakau, bet mano balsas kaip į dausas... Čia į pagalbą atskuba vyras

ir įtaigiai giria: „Matau, kad ne pirmus metus dirbate, esate profesionalė, tikrai

sugebėsite prireikus įvesti kateterį.“ Sesėlė gal kiek suglumsta, tačiau sutinka.

Įkalbėjo! Su palengvėjimu dar atsakau į kelis klausimus, gyvenu dar vieną

74


kitą sąrėmį ir nueinu į palatą persirengti, o ten esu palydima į gimdyklą.

Einame abu su vyru.

Gimdykla manęs itin maloniai nenuteikia. Įsijungiame mėgstamą

meditacinę muziką. Pasidaro kiek jaukiau. Nors su svajonių gimdymo vieta

nėra ką ir lyginti, tačiau buvau tam pasiruošusi: „Svarbiausia, kad mano

galbėtojas šalia.“ Mano džiaugsmui akušerė atridena didelį žydrą kamuolį. Jis

kažkaip linksmai mane nuteikia. Operacinė pradeda panašėti į visai netokią

niūrią vietą. Deja, mano nusivylimui, man aplink pilvuką prisegamas diržas su

davikliais, kurie matuoja vaikiuko širdutės tonusus ir sąrėmių stiprumą, kaip

suprantu. Akušerė nedaugiažodžiauja ir eina. „Bent ramiai dviese būsim“, –

pamanau. Visgi ramybė tęsiasi tik iki kito sąrėmio, nes, jam užvaldžius,

palinkstu į priekį ir aparatas nustoja rodyti bet kokius duomenis. Atbėga

akušerė ir liepia sėdėti tiesiai... „Kaip aš pasėdėsiu, jeigu man sunku?“ – šiek

tiek susinervinu, bet vyro rankos padeda kęsti stiprėjančius sąrėmius.

Pasiprašau į priešgimdyvinę palatą, kur yra vonia. Neleidžia. Sako: „Bet kaip

mes tonusus stebėsim?“ Nesiginčiju. Tiesiog nesugalvoju greitai, kaip čia suktis

tokioj padėty. Sąrėmiai dar nėra tokie stiprūs ir kol kas mintį apie ėjimą į vonią

atidedu.

Taip praeina dar gal pora valandų, jau apie 7 val. ryto. Niekas mums nei

trukdo, nei ypatingai padeda. Prieš atvažiuodama tikėjausi, kad akušerės kaip

nors palengvina tą sunkią gimdyvės naštą, pavyzdžiui, parodo kaip kvėpuoti,

gal sako paskatinimo žodžius, akina, kas ir kaip vyksta ar panašiai, bet

atvykusi pamatau, kad jos veik nesika (gal ir gerai...). Mūskė tik užeina

retsykiais tarp kitų savo kažkokių darbų ir pasidžiaugia: „Kaip jums lengvai

sekasi.“ Ir viskas su vyro palaikymu toliau vyksta tikrai sklandžiai. Net gan

akiai pajuntu, kad jo buvimas šalia nuima didelę dalį viso nemalonumo

sąrėmių metu. Porąkart jam nuėjus kai ko paimti į palatą, net pajuntu, kaip

sąrėmiai kažkaip labiau įsismarkuoja jam nesant ir, atrodo, nurimsta jam vėl

75


pasirodžius. Manasis ir kvėpuoja kartu, ir žiovulį padeda šaukti, ir masažuoja.

„Neįtikėtina, kaip padeda žiovulys!“ – sakau sau, netikėjusi jų veiksmingumu

kursų metu.

Dar valandėlė. Dar keli sąrėmiai. Jau ir žiovulys nebepadeda. Jau ir prie

žemės pradeda traukti. Instinktyviai, sąmoningai parpuolu ant keturių,

kažkodėl taip lengviau pasidaro. Akušerė nieko nebesako dėl daviklio ir, mano

maloniam nustebimui, atneša pagalvėlę, kad pasidėčiau po keliais. Pabūnu taip

dar vieną kitą sąrėmį. Tada mums pranešama, kad keičiasi pamaina. Ir lyg tarp

kitko užsimenama, kad kita akušerė griežta... Kad ir ką turėjo toks pranešimas

reikšti, bet mane jis šiek tiek suneramina. Vis dėlto neilgai trukus prisistato

labai maloni vyresnio amžiaus moterkė. Raminančiai šypsodamasi taria, kad

mes jai – kaip anūkai ir, rodos, džiaugiasi, kad nauja siela nekantrauja

pasimatyti. Matydama veiksmo intensyvumą, bene kart pasiūlo nueiti į dušą.

„Taip! Dabar - mano šansas!“ – dingteli man ir pasiprašau į vonią. Leidžia!

Nuima diržą su matuokliais ir palydi į priešgimdyvinę palatą. Aš visame

skyriuje vienintelė gimdyvė, dėl palatos užimtumo rūpintis nereikia (tai viena

priežasčių, kodėl pasirinkome Trakus). Vonioj atsipalaiduoju, kiek nurimstu,

o ir tonusams matuoti akušerė atsineša vandeniui atsparų matuoklį, su kuriuo ji

pasirodo kas kažkiek laiko, pamatuoja ir vėl nueina. „Tai vis dėlto jos ir

vandeny lengvai gali

stebėti tonusus! Nejau

ana akušerė melavo?“ –

keistos mintys sukasi

galvoj, bet per daug

apie tai nemąstau, nes

juk jau esu vonioj ir

viskas gerai. Deja, po

76


kokių dvidešimties minučių vonios prašo. Pabandau ramiai prašyti, kad

leistų pasilikti ilgiau, bet neleidžia. Sutinku su viltimi pasiprašyti vėl įlipti į

vonią kiek vėliau.

Gerokai po 8 val. ryto (arba bent jau tiek buvo, kai paskutinįkart atkreipiu

dėmesį į laikrodį). Dar kelis sąrėmius praleidžiu toje kraupokoje (man)

gimdykloje. Štai pasirodo ir kitos pamainos ginekologas. Atsisakau apžiūros. Jis

bando man paakinti, kad tai svarbu ir reikia ne tik atsivėrimui pamatuoti.

Klausiu: „O kam dar? Kokiu dar tikslu?“ Jis tik numykia kažką, o man

prasideda sąrėmis... Ačiūdie, daugiau nieko ir nebereikia sakyti, nes šalia

viskai mane suprantantis ir palaikantis vyras. Jis pradeda kalbėti už mane.

Tvirtai pasako, kad atsisakau apžiūros. Gydytojas šiek tiek sumyšta, kad

neleidžiame jam ramiai dirbti savo darbo, kaip jam yra įprasta, bet nueina

ieškoti atsisakymo formos. Neranda. Girdžiu balsą kitos patalpos: „Nėra

tokios formos...“ Mano didvyris sako: „Nieko tokio, aš – teisininkas. Ranka

parašykite, aš pasirašysiu.“ Išmintingasis mano gelbėtojas! Net nesitikėjau, kad

gali taip gudriai pameluoti. Pasirašo jie ten ranka popierius, kaip suprantu, ir

gydytojas daugiau viskai nebepasirodo tol, kol neateina vaikelis.

Išėjus gydytojui, vėl

pasiprašau į vonią.

Gailiu balseliu sakau:

„Man ten daug lengviau

buvo, leiskite, prašau.“

O ir sąrėmiai jau darosi

gan dažni ir tikrai daug

intensyvesni...

Baisiai

nenoriu, kad ant stalo lieptų gimdyti. Ne itin noromis, bet leidžia antrąkart

nueiti. Dar nežinau kokiu būdu, bet ketinu daugiau vonios nebelipti.

Akušerė vis ateina pamatuoti tonusų. Nieko daugiau nesako. Leidžia man su

77


vyru dviese būti. O mes nieko ir neklausiame. Vis dėlto praeina gal apie

dvidešimt minučių ir mūsų gimties palydovė pradeda įkalbinėti, kad jau lipčiau

lauk. Aš vis gražiai atsakau, kad man vandeny labai gerai ir kad dar šiek tiek

pabūsiu. Kiek vėliau su prašymo intonacija pradedu klausti, kodėl negalėčiau

vandenyje ir pagimdyti. Tyla vietoj atsakymo. Toliau tik kartoja, kad jau turiu

lipti vonios. Taip laimiu dar kažkiek laiko, o netrukus sąrėmiai prasideda

vienas po kito, be pertraukos, ir aš, tikriausiai, net norėdama nebegalėčiau

lipti pati. Jei anksčiau padėjo įvairių garsų ūkimas, tai dabar aš jau rėkiu. Kad

ir kaip nenoriu, nieko negaliu su savimi padaryti, rėkiu. Taip intensyvu, kad

nebesuvokiu nei laiko, nei erdvės. Pasineriu į save, net vyrą pamirštu, kuris dar

bando masažuoti nugaros apačią, kas anksčiau padėjo, bet dabar nebyliai liepiu

liautis. „Aaaaaaa! Ūūūūūūū! Argh-ergh-urghhhh!” – rėkiu. „Kiek tai dar tęsis?

NEBEGALIU! NEBENORIU DAUGIAU!“ Sunkiausią akimirką prisimenu

nėščiųjų kursų metu girdėtą frazę, kad, kai atrodys, jog nebeįmanoma, kaip yra

sunku, tai rekia – viskas, nebedaug likę. Veju blogas mintis šalin ir... Stoja

ramybė. „Viskas, viskas, jau nebedaug liko!“ – suprantu ir laukiu stangų. (Kiek

daug duoda, atrodytų, paprastos žinios! Viena pažįstama moteris minėjo, kad

tik gimdant trečią vaiką suprato, kas yra tos stangos... O aš jų laukiau ir akiai

bei su palengvėjimu supratau, kad sąrėmiai baigėsi.) Akušerė dar labiau

sunerimsta. Juk neberėkiu, aprimau. Klausia: „Ar nesijaučia noro, kaip kad į

tualetą reiktų?“ Atsakau: „Ne ne, dar ne.“ O tikrųjų jau laukiu stangos ir

vyrui tyliai pašnabždu: „Viskas, viskas, jau tuoj.“ Tuo tarpu miela moteris

susijaudinusi (suprantu ją) ir šįkart jau įtaigiau prašo, kad lipčiau, juk dar turiu

nueiti iki gimdyklos (ji yra netoli, bet gimdančiai moteriai paskutinėmis

minutėmis jau sunkoka būtų...). Aš noriu jai atsakyti, bet čia mane pagauna

stanga...Manasis didvyris supranta, kad neatsakysiu ir pats įstoja: „Taip, gerai,

lipsim jau. Dar štai šitą sąrėmį gyvenam ir lipam.“ O čia praeina pora stangų.

Bandau stumti. SKAUDA! Manau, kad patiriu girdėtąjį per kursus ugnies žiedą,

78


ir jaučiu, kad, stipriau pastūmus, vaikelis pasirodys. Čia akušerė susivokia, kad

sąrėmiai baigėsi ir jau įsakmesniu balsu: „Vaikeli, nesistangink! Matau, jau

stanginiesi!“ Aš nieko neatsakau, nes tiesiog jau ir nebegaliu. Vyras kažką sako,

nebegirdžiu ir jo... Akušerė mato, kad iki gimdyklos nebenueisiu ir pradeda

ruošti stalą šioje priešgimdyvinėje palatoje. Lyg ir ateina daugiau žmonių į

pagalbą suruošti stalą, bet aš jų nematau, tik girdžiu daugiau balsų ir šiokį tokį

sumimą. (Pažymėtinas niuansas yra tas, kad vonia toje priešgimdyvinėje

palatoje yra įstatyta taip, kad prie jos gali prieiti tik vienas žmogus, kuriuo šiuo

atveju buvo mano vyras, ir jis nieko prie manęs neprileido, skyrus pradžioje,

kol pamatuodavo tonusus. Taigi, atidarai duris, o ten – vonia ir sienos, nieko

daugiau.) „Reikia pagimdyt dabar!“ – raginu save. Dar pora stangų ir... Su

dideliu sunkumu bei skausmu pasirodo galvutė! Tai mato tik mano vyras. Tuo

tarpu akušerė kolegų padedama ruošia stalą ir dar kažką, ko ten jiems reikia

įprastai, bet jau žinau, kad kita stanga bus paskutinė. Ir štai pasitinku ją, nors

79


sunkiai, tačiau su džiaugsmu, o manasis grakščiai pagauna vaikelį. Ilgai

nelaikęs įduoda man, paskelbdamas: „Berniukas!“

Aš jau nebežinau, kiek žmonių buvo subėgę, lyg ir trys, gal daugiau, o aš

guliu sau vonioj su vaikeliu. Ir vis dėlto akušerė, taip pat ir kiti atrodo

patenkinti. Akušerė netgi per daug patenkinta, lyg savo nuopelnu: „Oi, matot,

pagimdėt, kaip norėjot. Lyg namie. Vonioj! Dabar galit visiems sakyti, kad pas

mus galima vonioj gimdyti!“ „Hmm...“ – galvoju, – „lyg kas nors mums būtų

tai leidęs...“ Tariu: „Ir placentą norėčiau taip pagimdyti ir tik tada nukirpti

virkštelę.“ Atsako, kad gerai, bet tada pasirodo kita moteris ir, vyrui pasakiusi,

kad jau nupulsavo ir kad reikia paimti kraujo, įduoda žirkles nukirpimui. Jis

taip ir padaro, o aš net nesusigaudau, kaip greitai tai įvyksta: virkštelė nukirpta,

o vanduo, mano nusiminimui, raudonai nusidažo. Tada leidžiu, kad paimtų

mažutėlį ir pati ruošiuosi lipti, nes vis tiek nebemalonu... Išlipant akušerė ir dar

viena moteris, nesu tikra, kokios yra jos pareigos, padėjo man saugiai atsistoti.

Ne tik duoda rankšluosčius, bet dar ir pačios man rūpestingai nusausina kojas.

Maloniai pasijuntu. Visgi globą moka parodyti. Tik gal dėl to sovietinio

palikimo kitų būdų, skyrus gimdymą ant stalo, jos neįsivaizduoja. Vis dėlto,

esu tikra, ne blogos valios, tikrai nuoširdžiai stengiasi moterkės. Padeda

saugiai užlipti ant stalo. Šalia matau, kaip kažkokia darbuotoja, spėju

neonatologė, apžiūri vaikelį ir padeda vyrui jį aprengti. Laikas gimdyti

placentą. Paklausiu: „Kiek dar tai truks? Bus taip pat sunku?“ Tikriausiai

norėjosi patvirtinimo, kad visos kančios praeity. Raminančiai atsako, kad

nesijaudinčiau ir čia pat stipriai sumyga man pilvo apačią bei patraukia už

virkštelės...Nemalonu, tai gal net nelabai tinkamas žodis. Aš ir vėl nespėju

nieko pasakyti. Kažkaip ramiau norėjosi, bet man jau beveik nė motais:

„Svarbiausia, kad pagimdžiau, kaip norėjau, ir kad vaikučiui viskas gerai.“ Vėl

pasirodo gydytojas. Per apžiūrą pasako, kad plyšimas beveik trečio laipsnio ir

suprantu, kodėl tas ugnies žiedas buvo toks skausmingas... Ir tik vėliau namie

80


dar kartą pervertus užrašus, perskaitau, kad: „Per ugnies žiedą reikia

KVĖPUOTI.“ Hm... Tai dabar iki galo ir nežinau, kaip turi vykti tas

kvėpavimas... Reiks vėl kursus lankyti ir tai darysiu su džiaugsmu.

Tai štai, tokia mūsų gimdymo istorija. Ir džiaugiuosi galėdama pasakyti

mūsų, nes su vyro pagalba vaikelio atėjimas tapo mūsų. Manęs viena draugė

taip retorkai paklausė: „Matyt, gimdymas turėjo jus suartinti.“ Sekundę

susimąsčiau, nes nebuvau apie tai pagalvojusi. Ir atsakymas buvo neigiamas.

Ne, gimdymas mūsų nesuartino. Mes jau buvom artimi iki gimdymo. Ir esu

tikra, kad vyras turi gimdyme dalyvauti tik tada, jeigu pats to nori. Priešingu

atveju, ir rezultatas bus ne toks, kokio gali tikėtis būsima mama...

Visa šlovė mano vyrui!

Ir begalinis dėkingumas už kursus,

žinias ir jogą (į baseiną, deja, taip man ir

neėjo ateiti, bet gal ateisim su mažiuku

kada); už palaikymą, padrąsinančius

žodžius ir baimių bei dvejonių

sklaidymą; už tai, kad suteikia tikėjimo

savo jėgomis ir instinktais; už tai, kad yra tokia nuoširdi, tikra, pasventusi,

mylinti, šilta, o kartu ir drąsi, tvirta ir net kovojanti. Mes tikime, kad Jūsų dėka

Lietuvoje šeimų ir vaikučių laukia graži ateitis. Mes visada su Jumis! Ačiū ačiū

ačiū!

Nuoširdžiausi linkėjimai nuostabiosioms mamytėms!

Ak, kaip aš pradėjau gerbti motinas! O kur dar daugiavaikės! Netelpa

galvoje... Dabar man nenuostabu, kodėl Vedos taip garbina motinas. Motina

Vedose šlovinama tūkstantį kartų labiau nei tėvas.

Laimės jums visoms, šaunuolės!

Vilma

81


Sveiki!

Šiek tiek turiu laisvo laiko, kol mergytė miega, tad jau galiu pasidalinti savo

pirmąja gimdymo patirtimi.

Pradėsiu nuo pasiruošimo gimdymui. Kai tik ėjau nėštumo ir gimdymo

atostogų, karto pradėjau vaikščioti į įvairius kursus ir užsiėmimus: baseinas,

nėščiųjų joga, kursai Vilniaus arkivyskupijos šeimos centre, pas R. Šemetą ir su

jumis. Galiu drąsiai sakyti, kad visos šios žinios ir pasiruošimas buvo

didžiausias ir naudingiausias dalykas, kokį tik galėjau įsivaizduoti ruošdamasi

vaikelio atėjimui. Žinojimas, kaip vyksta gimdymas, kaip jam pasiruošti, kada

važiuoti į ligoninę ir t.t., viskai sumažino gimdymo baimę, kurią turėjau iki

tol, ir sustiprino pasitikėjimą savo jėgomis. Tuo tarpu visi fiziniai pratimai

paruošė visus gimdymui reikalingus raumenis, patį organizmą bei įkvėpė

ramybės.

Kitas pasiruošimo etapas buvo sugalvoti, kaip ir kur noriu gimdyti. Žinojau

tiek, kad tikrai noriu gimdyti ligoninėje, profesionalioje aplinkoje, prižiūrint

medikams. Iš pažįstamųjų sakytų atsiliepimų niekaip negalėjau apsispręsti,

kuriuose gimdymo namuose būtų geriausia gimdyti, todėl viskas sisprendė

kitu keliu: susiradome akušerę, su kuria norėjau gimdyti, o ji dirbo

konkrečiuose gimdymo namuose, tad viskas buvo nuspręsta.

Gimdymas prasidėjo gana anksti: naktį pabudau nuo pilvo maudimo,

panašaus į mėnesinių skausmus. Kadangi gimdžiau pirmą kartą, nežinojau,

kokio skausmo tikėtis. Šiek tiek sunerimau, galvojau, kad gal kažkas negerai,

nes skausmas buvo nuolatinis ir nebegalėjau užmigti (galbūt ir skausmas, ir

nerimas vienu metu padarė savo darbą). Išlaukiau ryto ir tada nuolatinis

skausmas perėjo į atskirus spazmus, supratau, kad, turbūt, tai ir yra sąrėmiai.

82


Pradėjau sekti, kaip dažnai ir kaip

intensyviai jie pasirodo, o buvo labai reti ir

nestiprūs, tad sau ramiai namuose toliau

tvarkiausi. Visą dieną po truputį sąrėmiai

stiprėjo, bet jie netrukdė man pasidaryti

svarbiausius darbus: intuityviai jausdama

susidėjau reikalingus daiktus į ligoninę,

pasigražinau prieš kūdikio gimtadienį ir

pan. Tuomet nuėjau miegoti. Naktį

skausmai stiprėjo, jau ir užmigti

nebepavyko, todėl teko prisiminti

kvėpavimo pratimus, žandikaulį

atpalaiduoti ir pan. Kas valandą atsikeldavau pasivaikščioti, pasukti dubenį,

atsigerti vandens. Ryte jau skambinau akušerei, susitarėme, kad už dviejų

valandų susitiksime ligoninėje, kad mane apžiūrėtų.

Atvykau 9 valandą, patikrinus mane, atsidarymas buvo 7-8 cm, tad

gydytojai pasiūlė eiti į gimdyklą. Ten praleidau apie 2 valandas, iki kol kaklelis

viskai atsidarė. Džiugu, kad niekas manęs neskubino ir neskatino – viskas

vyko palengva ir natūraliai. Vandenys dar nebuvo nutekėję, tad teko juos

nuleisti. Tiesa, po dviejų nemigos naktų buvau pavargusi ir sekusi, akušerė

siūlė nuskausminamųjų, kad bent šiek tiek numigčiau. Aš didvyrkai

atsisakiau, tačiau finale pritrūkau jėgų stangintis, tad akušerė patarė šiek tiek

skirti skatinamųjų (ne pilną dozę) tam, kad pastiprintų sąrėmius. Su šiuo

pasiūlymu sutikau. Net ir suleidus skatinamųjų sąrėmiai nebuvo nepakeliami.

Iš pradžių, dar pagalvodavau, kaip čia nepridirbti ant lovos besistanginant, bet

paskui šias mintis nuvijau ir susikaupusi stengiausi vykdyti visus paliepimus:

„Dabar kvėpuok!“, „Dabar stumk!“, „Dabar praleisk – pailsėk!“ Galiausiai

girdau vaiko verksmą, o paskui ir savo. Viskas karto pasimiršo, apėmė dar

83


didesnis nuovargis ir palengvėjimas. Apie 2 valandas laikiau kūdikį ant

krūtinės, tai buvo leidžiama ir netgi skatinama daryti.

Na, o po gimdymo labai padėjo akušerės pamokymai: kaip žindyti, kaip

elgtis su kūdikiu, kaip prausti, kaip prižiūrėti bambutę ir t.t., – visa tai, apie ką

anksčiau neturėjau jokio supratimo.

Viską šiandien prisiminusi ir apibendrinusi, galiu įvardyti tai, kas man

labiausiai padėjo:

- Gimdymas su pažįstamu žmogumi – akušere. Jei būčiau nesitarusi ir

tiesiog nuvažiavusi, matyt, būtų buvę labai daug streso ir nepasitikėjimo

savimi. Galiu pasakyti, kad personalas, bent jau dirbęs tą savaitgalį, mane

nemaloniai nustebino, na, bet čia ne skundų knyga, tad šio klausimo neplėtosiu.

- Vyro dalyvavimas. Nors ir nereikėjo nuolatinio masažo ar laikymo už

rankos, tačiau vien žinojimas, kad jis yra šalia ir prireikus visada padės, labai

ramino.

Pagrindinis dalykas, kurį stengčiausi kitą kartą daryti kitaip, tai – poilsis. Po

dviejų nemigos naktų tikrai trūko jėgų. Iki šiol nežinau, kaip būčiau galėjusi

ilsėtis, tačiau galbūt kitą kartą stengčiausi, kiek galima ilgiau miegoti, pailsėti ir

kaupti jėgas finalui. Nežinau, bet gal reikėjo pasinaudoti akušerės pasiūlymu

gauti nuskausminamųjų ir pailsėti bent valandėlę. Tačiau, kuri blogybė geresnė

– ar skatinamieji, ar nuskausminamieji – nežinau. Šįkart pasirinkau

skatinamuosius.

Tai tiek įspūdžių pirmojo (tikiuosi ne paskutiniojo) gimdymo.

Linkėjimai,

Ieva J.

84


Sveiki,

Liepos 7 dieną sulaukėm nuostabios Dukrytės. Gimė taikiai, ramiai ir iki pat

šiandien šioje tėkmėje gyvena. Jums patarus, į pirmąsias maudynes Mažytė

leidosi su tėčiu – jautėsi kaip undinėlė, plūduriavo, mėgavosi. Ačiū už nuostabų

patarimą!

Su džiaugsmu lauksime žinių, kada vėl prasidės užsiėmimai baseine

mažyliams. Tikriausiai, nuo rudens?

Gražiausi linkėjimai,

Kristina J.

85


RITUALAI:

PRAUSYNOS, VYTULAVIMAS


Han, Thit Njat

86


PRAUSYNOS. Iš lūpų į lūpas moterys perduoda ką girdėjusios, ką

mačiusios per gimtuvių apeigas arba prausynas. Šią gyvą, besikeičiančią

tradiciją vadiname ir palaiminimo keliu, ir gimties ritualu, ir gimtuvių

apeigomis ar seserystės ceremonija.

„Svarbiausiame savo gyvenimo virsme turėjome nešvengiamai atsigręžti į

ritualinius, simbolinius veiksmus, kad nesijaustume vienos ir vienos.

Turėjome prisiminti ir kūrybingai permąstyti senąsias tradicijas, papročius ir

apeigas, kurias sužinojome savo močiučių, bei sukurti naujas, tas, kurių

mums trūko ir kurių mums tuo metu norėjosi“, – rašo Laimė Kkūnė ir Rima

Pociūtė knygoje „Gimdymas ir gimimas“.

Kaip pasiruošti gimdymui, kaip pasitikti gimimą, kai nežinai, ko tikėtis?

Tam gali padėti simbolinė kalba: „Kai žiūri į ugnį, kai plauni rankas vandeniu,

atlieki aktą, simbolizuojantį apsivalymą, švarą. Kai apvelki, apgaubi moters

kūną baltais marškiniais, siuvinėtais su meile savo rankomis, tarsi įduodi jai

kraitį į labai svarbią kelionę. Tarsi atiduodi dalį savo likimo, savo sėkmės tame

žygyje.“ „Besiruošiant apeigai ir bemąstant apie moterį, kurią nori palydėti į

virsmą, atrandi, kad kiekvienai reikia asmeninio tik jai reikšmingo simbolio.

Vienai užtenka nuplauti rankas, veidą, įduoti kelioninį krepšelį ir pasakyti, kad

viskas bus gerai, tu tik susikaupk. Kitai reikia atsikratyti kaltės jausmo. Trečiai –

patirti moterų gerumą ir atjautą, pajusti jų apkabinimą“.

„Kai kūrėme, norėjome, kad Ritualas virstų papročiu, atkeliamu kartos į

kartą, atliekamu mažame ar didesniame moterų rate, palengvinančiu gimties

kelionę. Svajojome, kad ši apeiga, ruošianti šeimą žmogaus gimimui ir

auginimui, taptų tradicija, kuri palengvintų ir apibrėžtų mūsų perėjimus –

virsmus. O jų žmogaus gyvenime nėra daug – gimtis, branda, vestuvės, mirtis.

Jų metu žmogus tarsi pereina vieno sąmonės būvio į kitą, jų metu siela

gyvena stiprų sukrėtimą“, - taip pasakojo prausynas atgaivinę žmonės.

87


Laimė Kkūnė knygoje „Gimdymas ir gimimas“ rašo: „Labai reikalinga ir

miela apeiga yra gimdymo marškinių siuvimas ir siuvinėjimas. Specialių

gimdymo marškinių Lietuvoje moterys anksčiau neturėdavo, tačiau jos

visuomet kraičio skrynioje turėjo atliekamus drobinius marškinius, juk juos

dėvėdavo kasdien. Tie marškiniai, su kuriais moteris gimdydavo, tapdavo labai

svarbūs, tarsi įgydavo maginę, simbolinę prasmę. Jie tapdavo reikšmingi

gimusiam kūdikiui. Ant jų dėdavo arba per juos perkdavo sergantį ar labai

neramų, ar vežamą krikštyti vaikelį. Todėl stengdavosi kuo ilgiau neplauti tų

marškinių. Daugelyje tautų gimdymo marškiniai buvo siuvinėjami apsauginiais

ženklais, gimdančias moteris globojančios deivės simboliais (senovės baltų

gimdyves globojo Likimo deivė Laima). Tokie apsauginiais ženklais siuvinėti

marškiniai tapo labai svarbūs ir dabartinei moteriai, kuri dažnai per gimdymą

paliekama viena jai prieškoje aplinkoje.“

Gimties marškinius siuva moters draugės, artimieji. Jie siuvinėjami

apsaugos, sėkmės ženklais, ir tai būna specialiai tai moteriai sukurti raštaipaveikslai.

Nors ceremonija kiekvienai būsimai mamai atliekama skirtingai, joje lieka

esminiai perėjimo elementai - marškiniai, rankšluostis, ugnis, vanduo, giesmės,

linkėjimai. Per apeigas naudojami simboliai, susiję su vaisingumu, gimdymu,

gimda ir namų židiniu. Lietuvių mitologijoje tai likimo lėmėjos Laimos, ugnies

ir namų židinio saugotojos deivės Gabijos, skalsos ir vaisingumo deivės

Žemynos sritys.

88


VYTULAVIMAS. Kiekvienas darbas, kurį mes atliekame susikaupusios ir

pagarbiai, sureikšmina kasdieninius įvykius, ir tuomet gyvenimas tampa tisa

ceremonija, kurios metu mes prašome leisti mums peržengti savo racionalumą

ir įeiti į kitą realybę. Po gimdymo atsiranda poreikis kalbėti „sava“ kalba,

surasti moteris, kurios girdi, kurios suteikia užuovėją tavo atvirumui.

Užskliaudimas arba vytulavimas skirtas moteriai po gimdymo. Tai jausta,

gyva, atpalaiduojanti ir sustiprinanti moterų bendrystę apeiga. Išsikaitiname,

tekantis kūnu vanduo „paleidžia“ jausmus; švelnios rankos įtrina moterį

kvapniais aliejais, sura kūną juostomis 7-8 vietose. Po šios apeigos atlėgsta

nerimas, susidūrus su neapibrėžtomis aplinkybėmis, atslūgsta skausmai,

patinimai, pagerėja kraujotaka, virškinimas. Palengvinamas perėjimas

moterystės pasaulio į mamos pasaulį.

89


Vytulavimas – galimybė gimti naujo

Vasarą Rato uždarymo stovykloje moterų ratas man dovanojo vytulavimą.

Tai gimties virsmo uždarymo ceremonija, kuri atliekama moteriai po gimdymo

tam, kad ji būtų sugrąžinta į kūną. Iškaitinta pirtyje, susupta į audinius,

tampriai suvystyta juostų septyniais mazgais ir stebima moterų, gimiau dar

kartą su nauja jėga.

Pirmą kartą apie vytulavimą girdau paskaitoje nėščiosioms. Tai buvo

spalvota paskaita, nes grindys buvo klotos margomis, įvairių spalvų ir raštų

vytulavimo juostomis. Klausiau pasakojimo apie vytulavimą ir negalėjau

atitraukti nei akių, nei ausų. Tai užkabino stipriai. Jausmas – lyg tą visuomet

žinojau, tik buvau pamiršusi. O dabar priešais esantis žmogus man primena

apie seniai pamirštą gimties virsmo tiesą. Gimdymui moteris ruošiasi devynis

mėnesius, virsmas įvyksta ir po to visą procesą reikia uždaryti. Taip pat kaip

kūnas natūraliai pasiruošia atsivėrimui, taip jį reikia užverti.

Su antru vaikeliu gyvenau nuostabų gimties virsmą. Viskas įvyko taip

harmoningai, kad šiandien pačiai sunku patikėti, jog įmanoma gimdyti be

skausmo (nors su pirmu vaikeliu prireikė epidūrinės nejautros). Po šio virsmo

liko ilgo sijono arba atsivėrusių vartų pojūtis. Lyg viršus (pečiai, kaklas, nugara,

mentės) yra kietas ir stiprus, o apačia plaukusi, skysta, net miglota. Negaliu

pasigirti, kad girdusi apie vytulavimą viską supratau. Priešingai, tai atrodė

per daug paprasta, kad būtų veiksminga. Tačiau nuo to momento žinojau, kad

man to labai reikia.

Vakarėjanti dienos pabaiga. Įkaitusi pirtelė. Moterų draugija. Moterų,

kurios per gana trumpą laiką tapo labai artimos, nes visas mus vienija du

90


dalykai: Ratas ir mūsų pilvukai. Į pirtelę kvietė margas medžiagos takelis. Jo

priešaky manęs laukė su ąsočiu vandens ir dubeniu jam nubėgti. Kiekviena

moterų, prieš įžengdama į pirtelę, apiplovė vandeniu veidą ir rankas.

Besikaitinant pirtelėje, buvo glostė vandenį, o moterys dainavo sutartinę

„Dūno upė“. Išaugau slavkoje kultūroje, todėl sutartinę gyvai girdėjau pirmą

kartą. Garsas priminė bičių avilio dūzgesį, sklindantį tolumoje. Sutartinė

maloniai liūliavo ir virpino jautrias sielos stygas. Draugė, delnuose laikydama

vandenį, tarė palinkėjimą ir juo perbraukė per mane. Moterys taip pat ėmė

vandens ir su palinkėjimu prausė. Jaučiau kiekvienos jų meilę ir sielvartą. Iš

širdies linkėdamos man, tuo pačiu jos linkėjo ir sau. Vienu momentu

šmaukštelėjo mintis – lyg mama mane mažą praustų. Akimirkai grįžau į

vaikystę, į tą saugų nerūpestingumą.

Kai jau buvau šlapia nuo palinkėjimų, buvau palydėta į kambarį, kur laukė

septynių margų juostų gultas. Man suvyniojo galvą, pečius, juosmenį, klubus,

kelius ir čiurnas. Supratau, kad negaliu pajudėti. Gulėdama vis bandydavau

spurdėti, o galvoje sukosi prisiminimai. Prisiminimai apie vietą, kurioje lygiai

taip pat galima buvo spurdėti iki valios, nes buvo šilta ir saugu. Ir tik mamos

ranka prisiliesdavo paglostyti savo pilvuką. Paklausiau savęs: „Kiek gi gulėti?“.

Ir vidaus atėjo atsakymas: „Kol pajusi, kad gana“. Vijau šalin mintis, kad

nepatogu šitaip gulėti ir užlaikyti kitas moteris, juk šiuolaikiniame pasaulyje

viskas vyksta tik greitai ir nėra laiko lėtam jautimui. Pamažu pradėjau jausti

kojas lyg kamieną, tokį storą ir tvirtą. Leidau sau įsižeminti vizualizuodama

stiprias šaknis iki pat žemės centro.

Supratau, kad esu pasiruošusi kilti, draugės pradėjo nuvytulavimą. Juostą po

juostos nuo kojų link galvos laisvėjo visas kūnas. Atmerkus akis ir nutilus

vidiniam kritikui, nebeliko kam skubinti, tad kurį laiką tiesiog gulėjau ir

žvalgiausi aplink. Atrodė, kad šioje vietoje esu pirmą kartą. Norėjosi viską

patyrinėti.

91


Dabar mąstau, kaip būtų sugadinta akimirka, jei kas nors būtų stvėręs man

siurbti nosį, sverti, matuoti, prausti. Dar kas numestų frazę „Sveikinu, Jums

gimė mergaitė.“ Juk taip elgiamasi, kai gimsta kūdikis. Tačiau šiandien ši

akimirka laukta tobulai. Atsikėlusi žinojau, kad gimiau antrą kartą ir nėriau į

tvenkinį su nenumaldomu noru pajusti šaltą vandenį. Dar ilgą laiką buvau šioje

ramybėje, nesinorėjo nieko – tik būti. O kamieno pojūtis yra ir šiandien.

Irena

Turiu nuostabių draugių, gyvenimo bendrakeleivių būrį, su kuriomis yra

įprasta siuvinėti gimdymo marškinius ir palydėti sesę į gimdymą, jai

suorganizuojant prausynas. Mano prausynos, įvykiams klostantis kitaip, nei

suplanuota, vyko ligoninėje. Buvo tikrai jautrios ir nuostabios, bet tikrai

neprilygo tikram mūsų daromam ritualui. Viena sesių paliko man savo

nėštumo paskaitų užrašus, kad turėčiau kuo užsiimti būdama ligoninėje.

Skaitydama aptikau nežinomą man žodį – vytulavimas. Pradėjau domėtis, kas

tai per ritualas, ir širdis užsidegė. Paprašiau sesių man atlikti šį ritualą praėjus

šešioms savaitėms po gimdymo. Mums tai buvo viskai nauja. Draugės su

entuziazmu puolė viską organizuoti. Vienas vytulavimo momentų –

nuostabus sigarinimas pirtyje, kai, atrodo, visa sena oda nueina nuo kūno.

Išsipasakojimas, siliejimas. Netgi neprisimenu tiksliai, kaip atrodė pats

rimas, nes kūnas ir siela buvo atsiskyrę. Pamenu tik savo organus, jų ekstazę,

sielos sugrįžimą. Po to ilgai ilgai gulėjau ir žindžiau, o aplink sukosi sesės. Taip

gera gera! Jos man padėkojo už drąsą prašyti ir naujų apeigų įvedimą į ratą.

Beata

92


DŽIAUGSMAI IR AUGINIMAS

DALINANTIS


Rogers, Carl R.

93


Švelnumas, prinokęs mamos delnuose

94


Mėtų arbatos ir meškėno kavos ceremonija

Dūzgia sirpstančių uogų kopose

95


Suradom griežlės ežerėlį;

Jame atsispindi nustebimas –

Vaje, negi galime maudytis šaltame vandenyje?

96


Vakaro šviesoje sutirpsta šešėliai

Žiogai ieško publikos

97


Vaikjuostės, kaip kabantys tiltai, neša per pasaulį

Gyvenimas prie širdies toks pat nuostabus kaip ir gyvenimas po širdimi

98


Viena šypsena

Ir žalvarinis vanduo

Susimirksi

99


Tyšku tašku krentam neriam

Vilnys kaip vilna delnų raukšlėse

100


Tik ką užgimęs naivumas ieško savęs mamos akyse

Dubuo svajonių – auki sveikas, būki laimingas

101


Nutupia miegas

Skruostas rausta ir kaista

Pabučiavimas

102


Drugelio akis

Vaiko pirštų švelnumas

Susitikome

103


Brėkštanti pradžia,

Virpanti ir nenuspėjama

Nešanti mus

Per žydinčių gervuogių pievas

Link to, ko dar neatradome

Ko dar nelaukiame

104

More magazines by this user
Similar magazines