VLB „INFORMACIJOS“, 2018 M. GRUODIS, NR. 10/576

vlbe.info

„Informacijos“ - mėnesinis, elektroninis Vokietijos lietuvių bendruomenės leidinys, unikalus ne tik savo atsiradimo istorija, bet ir faktu, jog tai - vienintelis lietuvių kalba leidžiamas informacinis leidinys Vokietijoje.

VOKIETIJOS LIETUVIU BENDRUOMENES

Nuotr. Daivos Bethke | Miuncheno lietuvė Guoda Baltrušaitytė.

Nr.10/576

2018

12

20-21 PSL. PORTRETAI: MIUNCHENO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ

7 PSL. VISUOTINĖ GYNYBA TEBĖRA AKTUALI

IR GYNYBOS SAMPRATA PLEČIASI

8 PSL. DARBĄ PRADĖJO DIUSELDORFO

LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ

27-28 PSL. ŠIEMET PER ŠVENTĄSIAS

KALĖDAS Į LIETUVĄ NEVAŽIUOSIU

VLB INFORMACIJOS | 12 - 2018 | GRUODIS 1


Brangūs Vokietijos lietuviai,

artėjant gražiausioms ir susikaupimą simbolizuojančioms metų šventėms,

Šv. Kalėdoms, linkime Jums santarvę ir pozityvumą skleidžiančių minčių,

ta r p u sav io s u p rat i m o i r , ž i n o m a , v is ų J ū s ų t iks l ų , sie kių i š si pi ldym o .

Tegu Jūsų neapleidžia tikėjimas.

Ramybės Jūsų namams.

VLB Valdyba

2 VLB INFORMACIJOS |12 - 2018 | GRUODIS Nuotr. M. Dambriūnaitės-Šmitienės


REDAKTORIAUS ŽODIS

Iš metų – į metus

Gruodis išties stebuklingas metas vien dėl to, jog mums taip sistemingai pavyksta

apgalvoti ir sudėlioti apytiksliai 358 dienų įvykius per vieną šventinę savaitę.

Artimųjų ar draugų rate, prisimenant metus kaip filmą, kurį mes vienaip ar kitaip

užfiksuojame savo išmaniuosiuose telefonuose, socialiniuose tinkluose. Tuomet,

žiūrėdami jį, atsisukam tam tikras vietas, pagalvojame, ką padarėme gero ir ką

galime padaryti geriau. Tuomet prasideda kontaktų knygos peržiūra bei nuostaba,

matant ją gerokai papilnėjusią. Džiaugsmas rašant šį redaktoriaus žodį mane

apima jau dabar, vien supratus, jog per šiuos metus pavyko tiek daug pažinti.

Kokie jie, 2018-ieji, buvo Vokietijos Lietuvių Bendruomenei? Sunkūs, jei žiūrėsime

per negatyviąją prizmę, lengvi it pūkas, jeigu esame linkę pirma įžvelgti pozityvius

dalykus. VLB Valdybai teko nemenkai paplušėti ir praleisti viršvalandžius,

taisant kitų padarytas klaidas. Nes juk norisi, kad tas mūsų mėgstamas linksniuoti

naujai verčiamas popieriaus lapas tikrai būtų švarus ir baltas. Naujiems metams

beldžiantis į duris, linkiu mums visiems gilesnio požiūrio ir didesnės pagarbos vienas

kito darbams. Tik palaikydami vienas kitą mes pasieksime užsibrėžtų tikslų.

Riedėkime nuo kalno ir važiuokime į jį surėmę pečius ir sukaupę bendras jėgas.

Mūsų gretose – daug naujų lietuvių, pastebimos naujai įsikūrusios bendruomenės.

Sveikiname Diuseldorfo lietuvius su tikrai prasmingu žingsniu! Mūsu gretose

taip pat daug atrastų lietuvių, kurie iki šiol nenorėję arba neišdrįsę tapti bendruomenės

dalimi po truputį į ją įsitraukia. Ir aš tikrai žinau, kad ateityje, bendruomenių

gretas papildžius įdomiais žmonėmis, jų laukia įdomūs projektai ir pasiekimai.

O aš tikrai džiaugiausi, galėdama drauge su Jumis kurti „Informacijas“. Atrasti

įvykius, juose dalyvauti, pažinti naujus žmones, rasti lietuvius, kurie daro

tuos pačius, lietuvybę puoselėjančius darbus, tik atskirai nuo kitų. „Informacijų“

pagalba pakviečiau juos užeiti ir niekad neišeiti. O kažkas šį leidinį atrado

kaip įdomų ir vertą dėmesio žurnalą. Tikiuosi „Informacijos“ atras arba

jau atrado kelią ir į Jūsų širdis. Nors ir elektroninės, galbūt vieną dieną jos

pasibels į Jūsų duris kvepiančios popieriumi.

O dabar, laukiant Kristaus gimimo arba tiesiog stebuklo, giliai širdyje žinau,

kad 2019-ieji, mums itin svarbūs metai, taps pergalingi. Mes dar kartą kiekvienas

atskirai arba bendruomenėse apgalvosime ir atliksime savo pilietinę

pareigą – balsuosime visuose artėjančiuose rinkimuose, kurie mūsų laukia.

Nuotr. Algirdo Šocho

Ištvermės ir susikaupimo bei santarvės Jūsų namuose!

Gražių švenčių ir iki kitų metų!

Evelina

VOKIETIJOS LB VALDYBOS

„INFORMACIJOS“

Redaktorė: Evelina Kislych-Šochienė

evelina.kislych@vlbe.org

redakcija@vlbe.org

Dizaineris: Elinas Venckus

www.elinas-design.de

D-68623 Lampertheim

Tel.: 0162 5200 517

KVIEČIAME AUKOTI

„INFORMACIJOMS“!

Banko sąsk.: Deutsche Bank Weinheim

IBAN: DE94 6707 0024 0581 7978 00

BIC: DEUTDEDBMAN

Verwendungszweck: auka Informacijoms

Išrašome aukų pažymą.

Der Bezug dieser Zeitschrift

ist im Mitgliedsbeitrag enthalten

VLB Valdybos „Informacijas“

galite skaityti internete adresu

www.bendruomene.de

Dėl reklamos „Informacijose“

ir VLB interneto svetainėje

kreipkitės adresu

reklama@bendruomene.de

VIRŠELYJE:

Viršelyje: Miuncheno lietuvė

Guoda Baltrušaitytė.

Nuotr.

Daivos Bethke

VLB INFORMACIJOS | 12 - 2018 | GRUODIS 3


AKTUALIJOS

Produktyvusis Vokietijos Lietuvių Bendruomenių

suvažiavimas Miunchene

Redakcijos informacija

Lapkričio 2-4 d. Vokietijos Lietuvių Bendruomenė (VLB) sukvietė apylinkių atstovus

į kasmetinį darbuotojų suvažiavimą. Šiemet organizuotas Vokietijos

lietuvių susitikimas įvyko Miunchene.

Nuotr. VLB pirmininkas ????| ??? Alfredas Hermann

VLB Valdybos narė, dr. Sandra Petraškaitė-Pabst, pabrėžė, kad

VLB darbuotojų suvažiavimas yra svarbiausias ir iškiliausias

metų įvykis bendruomenės gyvenime, kuris yra ir visų ją sudarančių

apylinkių veiklos atspindys. Tokie susibūrimai kaip šis

stiprina apylinkių bendruomenės lyderių sąmoningumą, patvirtina,

kad bendruomenė yra vieninga ir veikia skirtingose Vokietijos

vietovėse. Visa tai tik įrodo, jog esame stipresni veikdami

išvien. VLB Valdybos užduotis ir pagrindinis tikslas yra ne tik skatinti

bendradarbiavimą tarp apylinkių, dalintis patirtimi, siekti

naujų bendrų planų, kurti perspektyvias ateities vizijas, bet ir

rūpintis istoriniu paveldu – Rennhofo pilimi bei parko išlaikymu.

VLB Valdyba visomis jėgomis remia lietuvių kalbos išlaikymą

ir lietuvybės puoselėjimą, konstruktyviai bendradarbiaudama

su Kuratorija bei Vasario 16-osios gimnazijos vadovybe.

Suvažiavimo dalyviai

Suvažiavime dalyvavo daugiau nei 25 VLB nariai, skirtingų

apylinkių ir organizacijų atstovai. Į tris dienas trukusį susitikimą

atvyko ir jame dalyvavo Pasaulio lietuvių bendruomenės

pirmininkė Dalia Henke, VLB pirmininkas Alfredas Hermann,

VLB Valdybos nariai – dr. Sandra Petraškaitė-Pabst,

Sergėj Šišulin. Hamburgo, Miuncheno, Romuvos lietuvių

bendruomenių pirmininkės Asta Korinth, Irma Petraitytė-

Lukšienė, Jurgita Pickel, valdybos nariai – Regina Balčiūnaitė,

Artas Bartas, Kristina Kandratavičiūtė, Viktorija Ramanauskienė,

Šarūnas Ramanauskas, Daiva Zavistauskaitė,

Darius Šulcas, advokatė Cristina Rudolf, Vokietijos Lietuvių

Bendruomenės mėnesinio leidinio „Informacijos“ vyr. redaktorė

Evelina Kislych-Šochienė, Vasario 16-osios gimnazijos

Hiutenfelde mokytoja Marytė Dambriūnaitė-Šmitienė, Štutgarto

Lietuvių Bendruomenės narė Rasa Modic. Susirinkusieji

džiaugėsi ir Lietuvos ambasados Vokietijoje pirmosios

sekretorės Editos Razmėnaitės dalyvavimu. Suvažiavimą

moderavo VLB Valdybos atstovas viešiesiems ryšiams Sergėj

Šišulin. Penktadienio muzikinę dalį ir dainas dalyviams

dovanojo Štutgarto lietuvis, ansamblio „RIDIGDO“ įkūrėjas

ir vadovas, muzikantas Juozas Vasiliauskis. Sekmadienio šv.

Mišiose, laikomose kunigo prof. Gerd Birk, skambėjo prancūzų

kompozitoriaus Žulio Masnė kūrinys „Susimąstymas“,

kurį atliko Vokietijos lietuvis, smuikininkas Algirdas Šochas.

Jungiančios temos

Jau penktadienį suvažiavimo dalyvius sveikino VLB pirmininkas

Alfredas Hermann, kuris pabrėžė, kad šio suvažiavimo pagrindinė

idėja buvo suteikti apylinkėms daugiau prasmingo laiko, skirto

diskusijoms: „Praėjusiais 2016-aisiais metais vykusiame suvažiavime

buvo kviečiami dalyvauti dėstytojai, pranešėjai, todėl

mažiau dėmesio buvo skirta diskusijoms,“ - kalbėjo A. Hermann.

4 VLB INFORMACIJOS |12 - 2018 | GRUODIS


Pasak dr. S. Petraškaitės-Pabst, metiniame suvažiavime didžiausias

dėmesys yra skiriamas apylinkių pirmininkų pranešimams,

kuriuose pateikiama metų veiklos apžvalga, pristatatomi įsimintiniausi

renginiai, naujovės, bendradarbiavimo su vietinėmis

Vokietijos institucijomis iniciatyvos. Naujomis idėjomis

ir veiklos plėtra bei įvairove pasidžiaugė Hamburgo, Berlyno,

Kaselio, Romuvos, Miuncheno ir Štutgarto apylinkės. Miuncheno

bendruomenės pirmininkė I. Petraitytė-Lukšienė pasakojo

apie naujų kontaktų su Miuncheno miesto savivaldos

institucijomis užmezgimą, Štutgarto valdybos narė Regina

Balčiūnaitė džiaugėsi Štutgarto apylinkės įsitraukimu į Štutgarto

miesto kultūrų forumo renginius. Apylinkių atstovai

dalinosi ir problemomis, su kuriomis jiems tenka susidurti.

Pasak R. Balčiūnaitės, tai – narių neaktyvumas, nario įnašo

surinkimo problema, patalpų bei žmogiškų resursų stoka.

Taip pat visi pritarė, jog trūksta komunikacijos tiek pačiose

apylinkėse, tiek tarp apylinkių atstovų ir VLB valdybos. Suvažiavime

prisistatė ir Vokietijos lietuvių jaunimo sąjunga

(VLJS), kuriai atstovavo Valdybos narys Lukas Medišauskas,

pasakojęs apie Vokietijos jaunimo veiklas ir pasiekimus.

Ateityje bus siekiama aktyvesnio VLB ir VLJS bendradarbiavimo.

Pasak R. Balčiūnaitės, dažnai yra sakoma, kad vaikai

– mūsų ateitis, tad norisi suaktyvinti VLJS veiklą, kad Vokietijoje

gyvenantis lietuvių jaunimas įsitrauktų į bendruomenių

veiklas, įnešdami naujų idėjų bei darbo jėgos: „Norėčiau

paskatinti VLJS užmegzti kontaktą su VLB apylinkėmis

ir tokiu būdu padėti būsimo bendradarbiavimo pamatus“.

Suvažiavimo metu taip pat buvo aptartos visos VLB nariams

ir lietuvybės labui dirbantiems nariams aktualios temos. VLB

Valdyba pristatė dabartinę Vokietijos Lietuvių Bendruomenės

teisinę situaciją, vystomus ryšius ir bendradarbiavimą su Kuratorija,

atskiromis organizacijomis, ateities planus. Pasak dr.

S. Petraškaitės-Pabst, VLB Valdybos pirmininkas Alfredas Hermann

organigramos pagalba apibūdino mūsų bendruomenės

struktūrinių dalių Tarybos, Valdybos, apylinkių pareigas bei teises,

supažindino su bendruomenės problemomis, kurias šiuo

metu intensyviai bandoma spręsti. Suvažiavimo ašimi galima

laikyti ir I. Petraitytės-Lukšienės bei R. Modic vestas kūrybines

dirbtuves, kurių metu visi dalyviai galėjo išreikšti savo idėjas,

siekiant gerinti ir plėsti bendruomenės vykdomą veiklą. Buvo

aptartos ir išvystytos VLB apylinkių pasiūlytos temos. Praktinio

užsiėmimo metu viena grupė pateikė idėją suorganizuoti

„Dainų šventę“ Hiutenfelde: „VLB Valdyba drauge su gimnazijos

muzikos mokytoju Gintaru Ručiu jau prieš pusę metų buvo

svarsčiusi šį pasiūlymą. Mes nusprendėme susitikti su suinteresuotais

žmonėmis ir pabandyti šį planą realizuoti. Galbūt

pasitelksim ir LR ambasadą Vokietijoje“, - kalbėjo A. Hermann.

Suvažiavimas – vis kitoje aplylinkėje

„Aš mielai dalyvauju vieną kartą metuose vyksiančiuose VLB

darbuotojų suvažiavimuose. Ko pasigedau šiemet? Daugiau

apylinkių pirmininkų ar jų atstovų. Jeigu šiemet dalyvavo

atstovai iš šešių bendruomenių, tai prieš dvejus metus Berlyne

vykusiame suvažiavime dalyvavo atstovai iš aštuonių

apylinkių. Taip pat šiame suvažiavime pasigedau atstovų iš

Vokietijos Lietuvių Bendruomenės tarybos ir Vasario 16-osios

gimnazijos kuratorijos. Dažnai pasitaiko, kad mus visus slegia

panašios bėdos, rūpesčiai, tad būtų puiku, jei galetumėme

susitikti dažniau, nes tuomet greičiau ir operatyviau priimtumėme

bendrus sprendimus. Labai apsidžiaugiau suvažiavime

pamačiusi ir naujų, jaunų veidų, jaunimo atstovų. Džiaugiuosi,

Nuotr. Praktinius ????| užsiėmimus ??? vedė MLB pirmininkė I. Petraitytė-Lukšienė

Nuotr. Suvažiavimo ????| ??? akimirka

VLB INFORMACIJOS | 12 - 2018 | GRUODIS 5


kad yra VLB veikla besidominčių žmonių. Su jais diskutuojant atsiranda naujų minčių

bei idėjų“, - savo įspūdžiais dalinosi VLB narė, suvažiavimo nuolatinė dalyvė, Vasario

16-osios gimnazijos Hiutenfelde mokytoja Marytė Dambriūnaitė-Šmitienė. Didžioji

dauguma suvažiavimo dalyvių džiaugėsi, jog šie susitikimai vyksta vis kituose Vokietijos

miestuose, jog jį organizuoja vis kita bendruomenė. Tokiu būdu susipažįstama ne

tik su tame mieste reziduojančia bendruomene, bet ir su nauju miestu. „Labai pritariu

idėjai ruošti VLB darbuotojų suvažiavimus vis kitoje apylinkėje. Tai yra puiki proga

skirtingų apylinkių nariams aktyviai prisidėti prie ruošos darbų ir dalyvavauti patiems,

ko galbūt jie negalėtų padaryti suvažiavimui vykstant Hiutenfelde. Miuncheno

Nuotr. Suvažiavime ????| ??? dalyvavo Štutgarto LB ansamblio „RIDIGDO“ vadovas J. Vasiliauskis

apylinkės valdyba šauniai atliko savo šeimininko pareigas“,

- kalbėjo VLB narė, suvažiavimo nuolatinė dalyvė,

Vasario 16-osios gimnazijos Hiutenfelde mokytoja Marytė

Dambriūnaitė-Šmitienė.

Jautrusis sekmadienis

Sekmadienį suvažiavimo dalyviai pradėjo trumpa malda su

kunigu prof. Gerd Birk. Šis žmogus Miuncheno Lietuvių Bendruomenei

ir visai VLB yra labai svarbus. Prof. G. Birk į lietuvišką

veiklą, tikėjimą, kalbą pradėjęs gilintis beveik prieš 30

metų yra vadinamas tikruoju lietuvių draugu. Jau daugiau

kaip prieš devynerius metus į lietuvišką veiklą, tikėjimą, kalbą

pradėjęs gilintis dvasininkas vadinamas tikruoju lietuvių

draugu. Suvažiavimo dalyvius jis nustebino lietuviškai perskaitytomis

Justino Marcinkevičiaus eilėmis. Pats būdamas

religijos pedagogu, prof. G. Birk juokavo, kad nepaisant to,

jog moka skaityti, lietuviškai kalbėti jam dar nepavyksta.

Savo kūrybos eiles skaitė jau dvidešimt metų juos rašanti

Vokietijos lietuvė dr. S. Petraškaitė-Pabst. Jos teigimu,

lyrinis kalbėjimas yra vienas iš lietuvių tautos kultūros

bruožų. Suvažiavimo dalyviai teigė tikintys, jog dr. S. Petraškaitė-Pabst

ateityje išleis savo eilėraščių bei poezijos

rinkinį ir taip papildys rašančių ir kuriančių lietuvių pasaulyje

gretas bei jų knygų lentynas.

Pabaigoje dalyviai pasisėmė žinių iš „Informacijų“ vyr.

redaktorės Evelinos Kislych-Šochienės paskaitos apie žurnalistinio

darbo veiksmingumą, buriant bendruomenę. Ji

ragino apylinkių atstovus aktyviai įsitraukti kuriant leidinį,

akcentuojantį mūsų bendrumą ir pakeliantį dvasią. Ji su

suvažiavimo dalyviais pasidalino žiniasklaidos, kaip vienos

iš verslo atšakų, funkcionavimu, įvardino jos funkcijas visuomenėje,

žurnalisto etikos principus. E. Kislych-Šochienė

pabrėžė, kad šiame technologijų ir socialinių tinklų, tinklaraščių

pakilime mes visi esame linkę laisvai ir nevaržomai

dalintis informacija, kritikuoti, viešai komentuoti įvykius,

retai pagalvodami, jog tampame ar jau esame tapę žurnalistais,

turinčiais laikytis objektyvumo, tikslumo, teisingumo,

humaniškumo principų. Kiek didesnes diskusijas sukėlė

„Informacijų“ redaktorės bandymas drauge su suvažiavimo

dalyviais aptarti, kokias VIP turi VLB ir kaip jomis naudojasi.

Pradedant nuo oficialaus tinklapio, feisbuko paskyros,

baigiant atskirų, tačiau VLB apylinkių, Vokietijos lietuvių

veiklą atspindinčių žinią skleidžiančių priemonių veikla –

„Pasaulio lietuvių žinias“, „Reporterius Vokietijoje“ ir pan.

VLB turi gausybę žiniasklaidos priemonių, tačiau itin svarbu

jas apjungti ir transliuoti vieną, tvirtą poziciją, taip kuriant

VLB įvaizdį ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos visuomenėse.

Suvažiavimas buvo vainikuotas PLB pirmininkės D. Henke padėkos

įteikimu VLB pirmininkui A. Hermann, pirmosios sekretorės

E. Razmėnaitės apžvalga. Ji ragino VLB apylinkių narius

teikti paraiškas Ambasadai skirtingiems projektams ir idėjoms

įgyvendinti. VLB Valdyba reiškia ypatingą padėką ambasados

pirmajai sekretorei E. Razmėnaitei ir Pasaulio lietuvių

bendruomenės pirmininkei D. Henke už sveikinimus ir kvietimus

toliau dirbti puoselėjant lietuvišką kultūrą ir tampant labiau

matomiems įsijungiant į Vokietijos institucijų gyvenimą.

Nuotr. Rolando Purtulio ir Marijos Dambriūnaitės-Šmitienės

6 VLB INFORMACIJOS |12 - 2018 | GRUODIS


Visuotinė gynyba tebėra aktuali ir gynybos

samprata plečiasi

Mindaugas Lukšys

LŠS remiančiosios sąjungos Vokietijoje Pirmininkas

LŠS Išeivijoje – Centro valdybos narys, Čikaga

Lapkričio 16 d. Vokietijoje įsikūrusi Lietuvos Šaulių Sąjungą

remiančioji sąjunga (Förderverein der Litauischen

Schützenunion in Deutschland) dalyvavo Vilniuje vykusioje

Lietuvos Šaulių Sąjungos organizuotoje tarptautinėje

konferencijoje „Visuotinė gynyba – ar vis dar aktualu?“.

Konferencijos tikslas buvo iškelti klausimą, ar grėsmės

Rytų Eurpoje išnyko ir, ar mes šiandien gyvename saugesnėje

aplinkoje nei po konflikto rytų Ukrainoje.

Apie gynybą diskutavo ir patirtimis dalinosi Lietuvos ir užsienio

gynybos ekspertai tokie kaip vokiečių kariuomenės

atsargos generolas, buvęs NATO Jungtinių pajėgų vadavietės

vadas Egonas Rammsas, Suomijos Respublikos ambasadorius

Lietuvoje Christeris Michelsonas, Ukrainos medijų centro hibridinio

karo analitinės grupės direktoriaus pavaduotoja Liubova

Tsybulska. Taip pat Lietuvos Respublikos krašto apsaugos

viceministras Giedrimas Jeglinskas, Generolo Jono Žemaičio

Lietuvos karo akademijos politikos mokslų doktorantas Remigijus

Žilinskas, Vilniaus universiteto TSPMI lektorius dr.

Deividas Šlekys, Konstitucinio teismo pirmininkas prof. dr.

Dainius Žalimas, saugumo ir gynybos analitikas Aurimas Navys

bei pats Šaulių sąjungos vadas plk. ltn. Gintaras Koryzna.

Konferencijos pranešėjai aptarė šių dienų problematiką –

įtampų zonas, užšaldytus karus regionuose, terorizmo išpuolių

grėsmę, kibernetinius nusikaltimus ir nykstančią ribą tarp

melo ir tiesos. Dėl didėjančio kelių valstybių dominavimo ir

interesų persipynimo pranešėjai pastebėjo kylantį nesaugumą

ir nestabilumą. „Jeigu šiandieninę geopolitinę situaciją

lyginsime su Šaltojo karo laiku, tai šiandien pasaulis daug

nestabilesnis ir pavojingesnis nei buvo.“ – kalbėjo Vokietijos

atsargos generolas E. Rammsas.

Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. ltn. Gintaras Koryzna konferencijoje

pabrėžė: „Šauliai šiandien – aktyvi visuomenės dalis,

prisidedanti prie saugumo stiprinimo. Valstybei saugumo

neužtikrina vien tik karinė technika, o gynybinio pajėgumo

– ginkluotosios pajėgos. Visuomenės vaidmuo yra neabejotinas,

o šauliai tampa ta jungiančiąja grandimi, kuri didina jos

įsitraukimą šalies gynybos stiprinime“. Po konferencijos vadas

pridūrė, kad mes vis dar bandome tapatinti gynybą su ginklu,

tačiau šios dienos realijos rodo, jog gynyba reikalinga, pavyzdžiui,

ir informacinėse bei kibernetinėse erdvėse. Kitas vado

pastebėjimas yra aktualus mums, ne Lietuvoje gyvenantiems

lietuviams: „Emigravę Lietuvos piliečiai visuotinėje gynyboje

vaidina svarbų vaidmenį“!

Lietuvoje ieškoma būdų, suaktyvinti ir motyvuoti Lietuvos piliečius,

jungtis prie šalies gynybos. Lietuvos Respublikos Krašto

apsaugos viceministras G. Jeglinskas kalbėjo apie „atgrasymo“

idėją. Viceministras pastebėjo, jog aktyviai bendradarbiaujanti

su kariuomene, visuomenė veikia priešą demotyvuojančiai

ir, kartais, geriau saugo šalį nei galios demonstravimas. Juk

matydamas susitelkusią pilietinę visuomenę, priešas gali ir

atsisakyti savo agresinių ambicijų. Lietuvoje tarp visuomenės

ir kariuomenės tilto vaidmenį atlieka Lietuvos Šaulių Sąjunga.

Lietuvos Šaulių Sąjungą remiančioji sąjunga Vokietijoje greta Lietuvos Šaulių Sąjungos

rėmimo siekia stiprinti tiltus tarp Lietuvos ir Vokietijos gynybos, saugumo politikos ir

atminties kultūros srityse, kartu suteikiant išeivijoje gyvenantiems lietuviams platformą

burtis ir veikti dėl Lietuvos krašto gynybos stiprinimo.

Nuotr. Vaidoto Okulič-Kazarino

Nuotr. Vokietijoje ????| įsikūrusios ??? Lietuvos Šaulių Sąjungą remiančiosios sąjungos atstovai

Nuotr. Konferecijos ????| ??? „Visuotinė gynyba – ar vis dar aktualu?“ akimirka

VLB INFORMACIJOS | 12 - 2018 | GRUODIS 7


Darbą pradeda Diuseldorfo Lietuvių Bendruomenė

Diuseldorfo lietuviai įkūrė bendruomenę

Martynas Lipšys

Man visuomet buvo įdomu, ką reikia padaryti, kad lietuviai užsienyje burtųsi? Kai

lietuvis gyvena viename iš Vokietijos miestų, gal vienas, gal su šeima, jis tikriausiai

jaučia, kad tame pačiame mieste turi būti dar kitų lietuvių, kurie, kaip ir jis pats, turėtų

būti suinteresuoti susitikti. Visai nesvarbu, kad lietuvis yra integravęsis į Vokietijos

visuomenę, turi draugų vokiečių ir gerai kalba šios šalies kalba, tačiau, tikriausiai, tas

pats lietuvis niekur kitur nesijaus tokiu savu, kaip – lietuvių tarpe.

Juk lietuvius vienija bendros, su Lietuva – jos miestais, ekonomika, problemomis – susijusios

temos. Galų gale juos vienija bendra lietuvių kalba, lietuviškas humoras ir mentalitetas.

Diuseldorfe gyvena nemažai lietuvių, fesibuko grupėje „Diuseldorfo Lietuviai“ jų yra prisiregistravę

ir grupės nariais tapę maždaug 300 lietuvių. Kai kurie yra šioje grupėje, nes būtinai

nori reklamuoti savo šakočius ir turus su mikroautobusiuku per Europa. Kiti – gyvena Diuseldorfe

arba apylinkėse, bet yra smalsūs – kokie lietuviai gyvena aplinkui. Tačiau yra dar

tokie lietuviai, kurie nori bendrauti ir ieško kitų savų, kurie pasiilgo kalbėtis lietuviškai, kurie

(bent jau aš pats) atsipalaiduoja, galėdamas su lietuviu pasikalbėti, galėdamas jaustis savu.

Kai aš atsikrausčiau į Diuseldorfą, galvojau, kad yra labai lengva suburti lietuvius bendrai

veiklai. Galvojau, kad yra lengva parašyti pranešimą faseibuke su pasiūlymu išgerti

kavos ar pažaisti krepšinį. Tačiau rezultate į šiuos susitikimus ateidavo du, trys lietuviai,

bet ne tas įsivaizduojamas didelis būrys, kurio taip tikėdavausi ir laukiau.

Kęstučiui Ulevičiui pavyko įgyvendinti tai, ką aš bandžiau padaryti metus. Vieną dieną

gavau pakvietimą atvykti prie Diuseldorfo Rotušės aikštės įsikūrusioje „Europos“ kavinėje

įvyksiantį lietuvių susirinkimą ir mielai ten nuvykau. Atvykęs radau pilną lietuvių konferencijos

salę. Susitikime dalyvavo 17 lietuvių ir šio susirinkimo tikslas ir buvo – išdiskutuoti

ir nuspręsti, kokia forma ateityje galėtų vykti šie lietuvių susirinkimai. Pasirodo, čia jau jau

ne pirmas toks susirinkimas. Praėjusiuose susirinkimuose sueidavo ir daugiau lietuvių.

K. Ulevičius manęs, kaip Vokietijos Lietuvių Bendruomenės (VLB) vicepirmininko, paprašė

plačiau papasakoti apie apie Vasario 16-osios gimnaziją, apie esamas struktūras. Kokie yra

reikalavimai norint įstoti į bendruomenę ir kokių privalumų ji turinti apylinkėms.

Lietuviams ypatingai įdomu buvo sužinoti apie lietuviškas mokyklėles ir galimybės jas

įkurti Diuseldorfe ar jo apylinkėse.

Galų gale buvo pasiūlyta balsuoti už ar prieš Diuseldorfo Lietuvių

Bendruomenės, VLB Apylinkės steigimą. Visi dalyvę

lietuviai balsavo – už. Tuomet pasiūliau įforminti susirinkimą

ir išsirinkti apylinkės valdybą. Išties susirinkusiuosius reikėjo

padrąsinti, nes kandidatams buvo sunku įsivaizduoti, ką reiškia

šios pareigos ir kaip reikia dirbti VLB apylinkės valdyboje,

tačiau rezultate buvo išrinkta naujoji Diuseldorfo Lietuvių Bendruomenės

valdyba, kuria sudaro: Ligita Mažiliauskienė, Kęstas

Ulevičius, Augustas Šernius, Žydrė Farhadi ir Vita Myniotaitė.

Po formalios dalies lietuviai dar ilgai bendravo ir smagiai kalbėjosi.

Diuseldorfo Lietuvių Bendruomenės susirinkimai vyks kartą

per mėnesį, „Europos“ kavinėje Diuseldorfe.

Nuotr. Česlovo Markevičiaus

Diuseldorfo lietuvės pašnekesyje

8 VLB INFORMACIJOS |12 - 2018 | GRUODIS


LITUANISTINIS ŠVIETIMAS

Įsibėgėjęs „Traukinukas“: interaktyvus mokymas

– sėkmės pagrindas

Regina Balčiūnaitė

Mokslo metams po truputėlį įsibėgėjant, Štutgarto Lietuvių

Bendruomenės lituanistinė mokyklėlė „Traukinukas“

įgauna pagreitį.

Mokyklėlėje susirenka iki 20, nuo dviejų iki devynerių metų,

vaikų. Šiuo metu veikia dvi grupės – mažylių iki 5 metukų

bei vyresnėlių – nuo 5 iki 10 metų.

„Traukinuko“ užduotis yra vaikams suprantama kalba bei

žaidimo forma tobulinti lietuvių kalbos žinias ar netgi pradėti

jos mokytis nuo nulio. Mūsų pamokėlėse ne tik vaikai,

bet ir tėveliai randa savo vietą, užsiima kartu su atžalomis ir

gali draugiškai, vieni su kitais bendrauti lietuviškai.

Džiaugiamės, kad mokyklėlę lanko skirtingo amžiaus žmonės,

o labiausiai džiaugiamės tėvelių iniciatyvumu pamokų

metu. Kaip, kad ir praėjusią pamoką, šokolado gamykloje

dirbantis tėtis atsinešė tikrą kakavos pupelę ir papasakojo

vaikams apie šokolado atsiradimą. Vaikai turėjo galimybę

apžiūrėti kakavos pupelę iš visų pusių ir netgi žvilgtėlti į

jos vidų. Visi pamokos dalyviai galėjo paragauti kakavos

vaisiaus ir kakavos sėklytes, kurių skonis tikrai priminė šokoladą.

Kai kurie mažieji labiausiai laukė momento, kuomet

galės paragauti to tikrojo, supakuoto šokolado!

Interaktyvus mokymas ir artimas bendravimas vieniems su

Nuotr. Tėtis pasakojo ????| ??? vaikams apie šokolado atsiradimą

kitais yra mūsų sėkmes pagrindas. Yra be galo sunku išlaikyti kalbą mišriose šeimose.

Mokyklėlės tikslas yra padėti tėvams sudominti jų vaikus jų prigimtimi, šaknimis, kad vaikai

stengtųsi kalbėti lietuviškai. Iki kito karto!

Nuotr. autorės

Prisaikdinta vertėja

lietuvių|rusų|vokiečių klb.

Maybachstraße 1

48 145 Münster

Mobil: +49179.5877720

Fax: +49251.395 56074

mail:ingrida.k@gmail.com

Interaktyvus mokymas – sėkmės garantas

www.dolmetscher-venckus.de

VLB INFORMACIJOS | 12 - 2018 | GRUODIS 9


Lituanistinio ugdymo seminaras, skirtas Lietuvos

valstybingumo šimtmečiui

Seminaro dalyviai

Asta D‘Elia

Spalio 19–20 dienomis Renhofo pilyje vyko lituanistinio

ugdymo seminaras „Lituanistinio ugdymo iššūkiai

daugiakalbystės sąlygomis“. Jį organizavo VLB valdybos

narė lituanistinio švietimo reikalams dr. Sandra Petraškaitė-Pabst.

Renginyje dalyvavo Vasario 16-osios gimnazijos darbuotojai,

VLB nariai, Vokietijos ir Liuksemburgo lituanistinių

mokyklų mokytojos bei vadovės. Džiugu, kad seminaru susidomėjo

ir Hiutenfeldo apylinkėse gyvenančios lietuvės. Dvi

iš jų pranešė Heidelberge ketinančios steigti naują šeštadieninę

mokyklėlę.

Renginio dalyvius Renhofo pilies salėje pasveikino Vasario

16-osios gimnazijos direktorė Janina Vaitkienė. Vadovė pristatė

mokyklos istorinius faktus, įteikė simbolines dovanėles, o po

trumpo prisistatymo ir vakarienės seminaro dalyviams aprodė

gimnazijos erdves. Vėliau visi turėjo progą apžiūrėti Renhofo

pilį, apsilankyti joje esančiuose archyvuose. Baigiantis pirmajai

seminaro dienai, Vasario 16-osios gimnazijos anglų kalbos

mokytoja Marytė Dambriūnaitė-Šmitienė, gimusi Amerikos

lietuvių šeimoje, kalbėjo apie lietuvybės puoselėjimą už

Atlanto. Jau beveik keturiasdešimt trejus metus gimnazijoje

dirbanti mokytoja pasakojo, kaip lietuvybė buvo ugdoma tarp

mokinių, atvykusių mokytis iš įvairių pasaulio kampelių.

Antrąją seminaro dieną svečius pasveikino VLB pirmininkas

Alfredas Hermanas. Dr. Sandra Petraškaitė-Pabst dalyvius

supažindino su lituanistinio švietimo aktualijomis ir rekomendacine

integruoto lituanistinio švietimo programa, kalbėjo

apie daugiakalbystę „kaip investiciją visam gyvenimui“. VLB

narė seminaro dalyviams pristatė keletą knygų apie daugia-

kalbystę ir identiteto paieškas. Vasario 16-osios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros

mokytoja Asta D`Elia skaitė pranešimą apie gimnazijos lituanistinę veiklą bei sėkmingai

įgyvendintus kūrybinius edukacinius projektus.

Vasario 16-osios gimnazijos muzikos mokytojas Gintaras Ručys kanklėmis grojo ir su „Romuvos“

apylinkės atstove Jurgita Noreikaite-Pickel dainavo dvi dainas. Vėliau mokytojas

iškėlė lėšų, skirtų lituanistinei veiklai, paskirstymo klausimą. Frankfurto lituanistinės mokyklos

mokytoja Nijolė Balčiūnienė pasakojo apie etnokultūros ir lietuvių kalbos kursus,

vykusius Lietuvoje ir trukusius net keturias savaites. Jurgita Orlovaitė iš Liuksemburgo Europos

mokyklos seminaro dalyvius pakvietė į žaismingus praktinius ankstyvojo kalbinio ir

muzikinio lavinimo užsiėmimus.

Po pietų VDU istorikas, Lietuvių išeivijos instituto vadovas prof. dr. Egidijus Aleksandravičius,

skaitė paskaitą „Gyvosios lietuvybės idėja pokario pabėgėlių kartoje ir dabar“. Profesorius

žmonių pasitraukimą iš Lietuvos pokario metais vadino „karių ir poetų emigracija“.

Išeivius, pasak jo, tuomet lydėjo gėdos ir kaltės jausmas, nes šie pabėgo iš Tėvynės, likusios

„po sovietų padu“. Ta karta besąlygiškai tikėjo Dievu, mylėjo Lietuvą, rašė tekstus, ginčijosi.

Tarp išeivių, palikusių gimtinę po 90-ųjų metų, toks entuziazmas išblėso. Istorikas sakė,

jog svarbu nepamiršti savo lietuviškumo ir mokytis kalbų, nes, anot jo, „kiek kalbų moki,

tiek kartų esi žmogus“. Tačiau E. Aleksandravičius pabrėžė, jog „netolerancija kaip sovietinis

palikimas“ visuomenėje vis dar giliai įsišaknijusi, nes ne visi pasiruošę į savo tarpą priimti

lietuviu save laikantį žmogų, nemokantį kalbos. Pietų Amerikoje, anot jo, gyvena daug

lietuviškas šaknis turinčių žmonių, kalbančių ir nekalbančių lietuviškai, save vadinančių lietuviais

bei mylinčių Lietuvą. Lektorius siūlė „neužsidaryti gete“, „būti lietuviu nekompleksuojant,

pajuntant savo individualybę“, lietuvybės puoselėjimui negailėti laiko ir lėšų. Prof.

dr. E. Aleksandravičius teigė, jog labai svarbu „daugiakultūriškumą suprasti kaip vertybę“,

„nebijoti žvelgti į savo gelmę“, būti savimi, pasidomėti savo šeimos genealogija, užrašinėti

senelių atminimus, o svarbiausia – būti nuoširdiems.

Nesuvaržytoje aplinkoje seminaro dalyviai įgijo ne tik teorinių bei praktinių žinių, pasidalijo

patirtimi, bet ir užmezgė įdomių pažinčių, praplėtė savo akiratį, pasisėmė energijos naujiems

darbams.

Nuotr. Marytės Dambriūnaitės-Šmitienės

10 VLB INFORMACIJOS |12 - 2018 | GRUODIS


Iš ko aš padarytas? – įdomi ir interaktyvi pamoka

Miuncheno vaikams

Viktorija Ramanauskienė ir Reda Kaiser

Š. m. lapkričio 10 d. įvyko Miuncheno lituanistinės mokyklėlės mokyklinukų

grupės šeštadieninė pamokėlė „Iš ko aš padarytas?“.

Ji prasidėjo lengva mankštele (raginame tėvelius kas rytą ją atlikti su vaikais):

Viens, du, trys ir keturi, žaisti su mumis gali

Rankas ant liemens uždėk, o kojytėm patrepsėk.

Viens, du, trys ir keturi, žaisti su mumis gali

Rankutes aukštai iškelk ir saulutę paridenk.

Viens, du, trys ir keturi, žaisti su mumis gali.

kamuoliuką, „medis“ atsistoja ir išskiečia kojas. „Medį“

laisvi žaidėjai išlaisviną pralindę jam tarp kojų, „akmenį“

– apkabinant.

Pamokėlės pabaigoje mokytoja Reda sekė pasaką „Ropė“.

Vaikai norėjo šią pasaką suvaidinti, tad savarankiškai pasidalino

vaidmenimis. Taigi, kitą pamokėlę laukia spektakliukas!

Nuotr. autorių

Debesėlį pasūpuok ir vėjeliui atiduok.

Viens, du, trys, keturi, žaisti su mumis gali

Dar galvelę pakraipyk ir aplink apsidairyk!

Didžiąją pamokos buvo skirta kūno dalių, vidaus organų pažinimui, bei jų funkcijų aptarimui.

Žinias įtvirtinome įvairias darbeliais – vaikams neišdildomą įspūdį paliko pačių pagamintas

plaučių maketas – vaikams buvo tikrai įdomu pažiūrėti, kas vyksta žmogaus organizme, kai jis

kvėpuoja. Taip pat, nors Helovinas jau praėjo, pasigaminome mažus skeletukus.

Tuo tarpu, kai su vaikais gaminome įvairiausius darbelius, klasėje skambėjo lietuviškos dainelės,

kurias vaikai ir mokytojos pritariamai kartu dainavo.

Pertraukėlių metu pasakojome, kokius žaidimus labiausiai mėgstame, su kuo žaidžiame,

tad išbandėme vieną mokytojos pasiūlytą žaidimą „Akmuo-medis“. Visi žaidėjai bėgioja

duotame plote. Du gaudantieji (jei vaikų daugiau nei dešimt, jei mažiau – užtenka vieno)

gaudo kitus vaikus ir palietę pasako arba „akmuo“ arba „medis“. „Akmuo“ susigūžia į

Akimirka iš įvykusios pamokos

Nuotr. Pamokėlės ????| dalyviai ??? – vaikai drauge su mokytoja Viktorija

Iš ko aš padarytas?

VLB INFORMACIJOS | 12 - 2018 | GRUODIS 11


Žiemos šventė Štutgarte

Regina Balčiūnaitė

Lapkričio 24 d. praūžė metinė Štutgarto Lietuvių Bendruomenės

žiemos šventė, šiemet rengta kitokiu formatu – su

šūkiu – „Pasitikime žiemą kartu!“

Šiltoje šeimų popietėje netrūko vaikų juoko, draugiškų žodžių,

naujų pažinčių ir netgi Kalėdų senelio! Nežiūrint į tai, kad jis –

žaislinis, visiems buvo be galo smagu su juo įsiamžinti.

Šeimos pramankštino užsnūdusius lietuviškus protus viktorinoje

ir netgi sužinojo naujų dalykų, tokių, kaip – apie kokį augalą dainavo

grupė „Mango“ (raskila), ar kas yra lanka. Nors kitos tautybės

antrosios pusės kartais buvo netgi taiklesnės už mūsiškius lietuvius,

vaikų komandos buvo nenugalimos – jie sugebėjo be klaidų

atsakyti į visus klausimus ir taip nušluostė suaugusiems nosis.

Šventės metu vaikams tikrai netrūko pramogų: buvo įrengtas

mažylių žaidimų kampelis, dirbtuvėlės, skraidė milžiniški balionai,

o galiausiai vyko beždžioniukų šokiai bei tėveliams tvarkantis

ir ruošiantis namo – lietuviškų animacinių filmų peržiūra.

Gerumo akcijos organizatorė Jolanta Rimkuvienė, šventės metu

pagamintus Kalėdinius papuošalus išsiųs į Akmenės rajono socialinių

paslaugų namus.

Dėkojame organizacinei komandai: Agnei Dargienei, Reginai

Balčiūnaitei, Sauliui Martinkėnui, Jolantai Rimkuvienei, Živilei

Šeškaitei, Robertui ir Kristinai Greičiams už šaunų pasiruošimą

bei komandinį darbą! Dėkojame susirinkusiems svečiams už dalyvavimą,

vaišes bei šventės metu ir pabaigoje ištiestą pagalbos

ranką. Tokia yra tikra bendruomenė – kai kiekvienas žino, kad

gali prisidėti savo dalimi.

Nuotr. Nuotrauka ????| su ??? Kalėdų seneliu

AČIŪ JUMS!

Nuotr. autorės

Šventės metu – ir užduotys tėvams

12 VLB INFORMACIJOS |12 - 2018 | GRUODIS


Paauglystė – pokyčių metas ne tik vaikui,

bet ir tėvams

Ieva Krivickaitė, Miuncheno lituanistinės mokyklėlės psichologė

Paauglystė dažnai lyginama su laiveliu, audrų blaškomu

vandenyne be šturvalo ir vairininko. Tai vienas

sunkiausių periodų žmogaus gyvenime – žaibiškos fizinės

raidos ir staigiai besikeičiančių požiūrių, vertybių,

suvokinių metas. Nenuostabu, jog paaugliai jaučiasi

pasimetę, nesuprasti, nerandantys sau vietos nei tarp

vaikų, nei tarp suaugusiųjų. Paauglystėje atsiranda suaugusio

žmogaus savimonė, ima formuotis nauji santykiai

su aplinka, noras, kad suaugusieji laikytų paauglį

ne vaiku, elgtųsi su juo kaip su suaugusiu. Pagrindinis

šio laikotarpio sudėtingumas, kad jaunas žmogus turi

didelį norą tapti kuo savarankiškesniu. Tačiau nei jo socialiniai

gebėjimai nei aplinka dar nėra tam pasiruošę.

Paauglystės amžius apima 10-18 žmogaus gyvenimo metus.

Skiriama ankstyvoji (12-14m.), vidurinioji (15-16m.) ir vėlyvoji

paauglystė (17-19m.). Žinoma, toks amžiaus skirstymas

yra sąlyginis, nes kiekvieno žmogaus raida yra labai individuali,

tačiau apytikrių šių amžiaus ribų žinojimas padeda geriau

orientuotis ir stebėti augančius vaikus.

Ankstyvajai paauglystei būdinga identiteto krizės pradžia –

tuo, kuo buvau, jau neesu, bet dar nežinau, koks esu ir kuo

noriu tapti. Būdingos staigios nuotaikų kaitos, sąlygotos

neurohormonų veiklos pakitimų bei smegenų veiklos perstruktūravimo.

Šiuo amžiaus tarpsniu paaugliai vis geriau geba

išreikšti save, elgesys tampa labiau verbalinis. Tuo pačiu jie

pradeda suvokti tėvų netobulumą ir vis dažniau pastebi jų

klaidas. Jų dėmesio fokusas pasisuka į bendraamžius, atsiranda

bendri interesai, aprangos stilius. Dėl to sumažėja dėmesys

tėvams. Pradeda formuotis artimos draugystės bei pirmieji romantiniai

jausmai, kitaip tariant, paaugliai pradeda ieškoti, ką

dar be šeimos galėtų mylėti. Stiprėja privatumo poreikis, noras

eksperimentuoti su psichoaktyviomis medžiagomis, polinkis

testuoti ribas bei taisykles, ieškoti rizikingos veiklos (kas irgi

susiję su smegenų veiklos persitvarkymu). Tačiau reikia pažymėti,

kad šiame amžiuje dar labai būdingas vaikiškas elgesys.

Sulaukus vidurinės paauglystės amžiaus, paaugliai tampa vis

labiau koncentruoti į save. Jų savivaizdis svyruoja tarp nerealistiškai

aukštų lūkesčių sau ir neadekvačiai žemos savivertės.

Būdingas susirūpinimas tuo, kaip juos vertina svarbūs

aplinkiniai. Draugų įtaka tampa itin stipri. Paaugliai paprastai

skiria daug dėmesio savo išvaizdai, nes tai ne tik parodo

socialinę priklausomybę tam tikram paauglių judėjimui,

bet ir yra kol kas svarbiausia saviraiškos priemonė. Priimti

kūno pokyčius tampa tikru iššūkiu. Atskirtis nuo tėvų didėja

– paaugliai dažnai jaučiasi suvaržyti tėvų taisyklių ir reikalavimų,

nuo kurių trokšta išsivaduoti. Pradeda domėtis moraliniais

dalykais, idėjomis, pasirenka rolių modelį (mėgstamą

atlikėją, visuomenės veikėją), pradeda kelti sau tikslus.

17–19-aisiais metais įžengiama į vėlyvąją paauglystę. Šiuo

laikotarpiu galima stebėti, kaip stiprėja impulsų kontrolė ir

gebėjimas sulaukti atpildo/apdovanojimo. Atsiranda kitų

aukštesniųjų gebėjimų – priimami sprendimai, einama į

kompromisus, formuluojamos ir išreiškiamos idėjos, planuo-

jama ir rūpinamasi ateitimi. Baigiantis paauglystei randamas identitetas, susiformuoja

seksualinė orientacija, pasitikėjimas savimi, nustatomos vertybės ir interesų spektras. Galima

pastebėti, kad vėl sugrįžta rūpinimasis kitais, gebėjimas išreikšti meilę ir švelnumą.

Kartais tėvams atrodo, kad paauglystė ateina netikėtai, tarsi per naktį iš mielo vaiko pavirstama

dygliuotu piktu paaugliu. Iš tiesų pokyčiai yra laipsniški, bet įsisukus į kasdienybę

būna sunku tuos subtilius ženklus pastebėti. „Ištikus“ paauglystei, daugelis tėvų bando pokyčius

kažkaip suvaldyti, kad išlaikytų status quo šeimos kasdienybėje. Paauglystė, kaip ir

bet koks naujas etapas gyvenime, reikalauja tam tikrų žinių ir visos šeimos dalyvių įsitraukimo.

Gana dažnai tėvams sunku pripažinti, kad norėdami išlaikyti ryšį su paaugliu sūnumi

ar paaugle dukra, jie patys turi keistis. Nėra lengva bendrauti su piktu ir vis tolstančiu vaiku.

Dar sunkiau pripažinti savo klaidas. Šis pokytis dažnai nelengvas tėvams, kurie įpratę savo

vaiką prižiūrėti, globoti ir saugoti. Atėjus paauglystei, tenka pasitikėti, paleisti, suteikti

galimybę klysti. Pagrindinis tėvų uždavinys - skatinti savarankiškumą, mokant prisiimti atsakomybę

už savo veiksmus. Tėvų emocijų proveržiai, nuolatinis nepasitenkinimo reiškimas

menkina paauglio savęs vertinimą, skatina norą gintis, skaudinti juos. Lygiateisių santykių

su suaugusiais nebuvimas verčia paauglį dažnai net ir neleistinomis priemonėmis demonstruoti

suaugusio žmogaus statusą, niekinti suaugusiuosius, vengti jų draugystės bei artumo.

Negąsdinkite savęs vaikų paauglyste. Tai tiesiog naujas etapas vaiko ir tėvų santykiuose,

kai tiek vieni, tiek kiti gali kažką naujo išmokti. Norint pasiruošti laukiantiems pokyčiams,

svarbu nevengti nemalonių klausimų, temų ar situacijų. Paaugliai – nebe vaikai, bet jiems

Nuotr. Psichologė ????| Ieva ??? Krivickaitė

VLB INFORMACIJOS | 12 - 2018 | GRUODIS 13


vis dar reikia tėvų paramos. Jie dažnai prieštarauja ir atrodo, kad negirdi, ką sakote, bet

jiems svarbi jūsų nuomonė. Svarbu vengti šių kraštutinumų: per griežtos kontrolės – paauglys

protestuos arba taps visiškai pasyviu, ir per didelės laisvės – bus vienišas ir labai

pažeidžiamas. Nustatyta tvarka ir nuoseklus drausmės reikalavimas (pvz. nustatyta grįžimo

vakarais valanda) suteikia aiškumo ir užtikrina saugumo jausmą. Taisyklės turėtų būti

aiškios ir pritaikytos paauglio amžiui. Pavyzdžiui, vietoje: „Eik anksčiau atsigulti“, sakykite:

„Atsigulk ne vėliau 10 val.“

Tad kas yra svarbu, kad gyvenimas su paaugliui ir jam su jumis netaptų kasdieniniu kovos

lauku? Akcentas į tai, kas veikia, kas jungia, kas sekasi, o ne į trūkumus. Esmė yra resursai.

Tik stiprinant juos galima įveikti sunkumus.

Vienas svarbiausių resursų – stiprus ryšys tarp vaikų ir jų šeimos. Paaugliams reikalingi tėvų

meilės „įrodymai“ – fiziniai prisilietimai. Labai svarbu, kad jiems rodytumėte meilę tinkamais

būdais, tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Jaunuoliai stengiasi išsiugdyti nepriklausomą

įvaizdį – tėvų apkabinimai draugų akivaizdoje trikdo. Tačiau vakare, namų aplinkoje,

mamos apkabinimas bus meilės ženklas. Paaugliai priima subtilesnius prisilietimo būdus:

pečių masažą, nugaros pakasymą. Ypač jiems reikia meilę atspindinčių prisilietimo formų

tada, kai išgyvena sunkų laiką arba ką nors sudėtingo ruošiasi mokyklai.

Paaugliams taip yra svarbus tėvų dalyvavimas jų gyvenime, parama tenkinant finansinius,

emocinius, pažinimo ir socialinius poreikius. Galbūt paauglys nebenorės, kad ateitumėte į

jo futbolo treniruotes, bet jam bus svarbu, kad jūs domitės jo mėgstama veikla. Net jeigu

tėvams ji atrodo nieko verta ir laiko švaistymas. Jaunam žmogui svarbu atrasti save. Jis

tikisi supratimo ir palaikymo, kai ieško savo tapatumo ir vietos pasaulyje. Todėl jam svarbu

išbandyti daug naujų dalykų, daryti klaidas, kovoti dėl teisybės, atrasti savo tiesas. Palaiky-

Nuotr. Dualumas ????|- ??? suaugusio žmogaus privalumas

kite jį tuose ieškojimuose. Kiekvienas asmuo nori būti vertinamas

ir gerbiamas. Labiausiai paauglys bijo ne nuomonių

skirtumo, o pykčio, pajuokos, nuvertinimo, sarkazmo.

Pažinkite vaiko draugus. Stenkitės pamatyti juos savo vaiko

akimis. Draugai paaugliui ypatingai svarbūs ir jis daug ką

gali padaryti dėl draugystės. Jaunas žmogus dažniau renkasi

tai, kas patinka jo draugams, o ne tėvams. Nemoralizuokite

ir neišjuokite jo bendraamžių akivaizdoje, tai ypač skaudina.

Jeigu sureagavote per stipriai, grubiai, būtinai atsiprašykite.

Jaunuoliui tai padės lengviau išmokti atsiprašyti suklydus.

Kalbant apie paauglystę tarpkultūriniame kontekste, pagrindinės

paauglystės amžiaus tarpsnio keliamos užduotys tampa

dar aktualesnės. Viena vertus, labai svarbu sugyventi su kitais

asmenimis ir jų grupėmis, užmegzti bei plėtoti tarpasmeninius

ryšius, rasti kompromisus, konstruktyviai spręsti konfliktus,

mokytis, dirbti ir kurti kartu su kitais asmenimis, padėti

jiems, įtikinti ir patraukti, siekiant įgyvendinti bendrus tikslus.

Kita vertus, taip pat svarbu dalyvauti tautos ir bendruomenės

kultūriniame, pilietiniame ir politiniame gyvenime. Tačiau

kurios bendruomenės? Vietinės, kurioje verda kasdieninis gyvenimas,

ar gimtosios, kuri tuo pačiu ir labai artima, ir kartu

tolima. Daugeliui tėvų šita dilema kelia nemažą susirūpinimą.

Žvelgiant iš jauno žmogaus perspektyvos – jam kur kas svarbiau

yra integracija ir bendrumas su jo aplinka. Todėl tėvų neturėtų

stebinti nenoras dalyvauti vietinės kultūrinės bendruomenės

veikloje, aktyviai mokytis lietuvių kalbą ar net atviras

priešiškumas viskam, kas susiję su lietuvybe. Nes šiuo laikotarpiu

pirmaeiliai dalykai yra tie, kurie padeda rasti save toje

kultūrinėje aplinkoje, kurioje gyvenama. Paauglys greičiausiai

rinksis futbolą vietoj krepšinio, curry wurst vietoj cepelinų ir

pan. Daugelį tėvų tokie pasirinkimai gali skaudinti, skatinti

norą versti kalbėti lietuviškai, eiti į vietos bendruomenės šventes

ir panašiai. Nenuostabu, kad tai gali kelti ypač priešiškas

paauglio reakcijas ar netgi gimdyti panieką lietuviškos kultūros

ir kalbos atžvilgiu. Tokios situacijos neverta dramatizuoti.

Tai tėra savęs ieškojimo etapas. Svarbu atsiminti, kad tai, ką

vaikas išmoko, įsisavino iki paauglystės, nedingo negrįžtamai,

tik užleido vietą naujoms, labai reikalingoms patirtims.

Kalbant apie dvikalbystę, svarbu, kad vaikai pakankamai

anksti turėtų kontaktą su (tėvų) gimtąja kalba ir kultūra.

Amerikiečių mokslininkai jau seniai įrodė, kad žmonės, turintys

tvirtą kultūrinį identitetą, gyvenime lengviau įveikia

stresines situacijas, lengviau priima sprendimus, mažiau linkę

į asocialų elgesį, turi aukštesnes aspiracijas ir platesnį sprendimų

spektrą. Kitaip tariant, stiprios šaknys daugiakultūrinėje

aplinkoje suteikia tvirtesnį pagrindą po kojomis kurti ateitį.

Vaikystėje svarbu suvokti kultūrą ir gimtosios kalbos reikšmę

tėvų pagalba. Paauglystėje, savo ruožtu, svarbu integruotis ir

susipažinti su supančia aplinka bei kultūra. Šis dualumas yra

suaugusio žmogaus privalumas.

Leiskite savo paaugliams išplaukti į audringą jūrą, būkite savo

vaikams uostais, į kuriuos jie visada galėtų grįžti. Šeima paaugliui

yra svarbus emocinis rezervuaras, kuris reikalingas tam,

kad galėtų tęsti savo nepriklausomybės paieškas. Emociniam

rezervuarui pasibaigus, paauglys sugrįžta jo pasipildyti. Privalote

palikti atvirus kelius, kuriais Jūsų vaikas sugrįš pas Jus.

Jeigu kartais situacija taps sudėtinga, prisiminkite, kad tam,

jog tai pasikeistų, turime keistis patys, nes paaugliai yra kaip

veidrodis atspindintis meilę, kurią gauna.

Nuotr. asmeninio albumo

14 VLB INFORMACIJOS |12 - 2018 | GRUODIS


KULTURA IR MENAS

Akvilė Kalinaitė

SUSITIKIMAS SU RAŠYTOJA HAMBURGE

Spalio 20 d. Hamburgo lietuvių katalikų sielovados

patalpose vyko susitikimas su rašytoja, vertėja, dvylikos

romanų autore Irena Buivydaite-Kupčinskiene.

Susitikimas buvo išties jaukus ir įsimintinas: jį žaismingai

moderavo Hamburge gyvenanti rašytoja Jolita Herlyn, muzikaliai

papuošė Akvilė Kalinaitė. Vakaro svečias – rašytoja I.

Buivydaitė-Kupčinskienė atvirai dalinosi tuo, kas ją įkvepia

ir kas motyvuoja rašyti, taip pat – iš kur gimsta knygų herojai ir kada jai mieliausia

sėsti prie rašomojo stalo.

Po susitikimo svečiai dar ilgai bendravo su rašytoja neformalioje aplinkoje. Hamburgo

Lietuvių Bendruomenė dėkoja rašytojai I. Buivydaitei-Kupčinskienei, J. Herlyn, visiems

prisidėjusiems prie renginio ogranizavimo ir renginio svečiams.

Nuotr. autorės, Ievos Gilytės-Robertson

„Laiptų“ rajono gatvelės leidžiasi prie Elbės

Susitikimo dalyviai

Nuotr. Rašytoja ????| I. Buivydaitė-Kupčinskienė ???

(kairėje) Hamburgo Lietuvių Bendruomenėje

VLB INFORMACIJOS | 12 - 2018 | GRUODIS 15


Lietuvių menininkas K. Svirnelis: kiekviename

darbe – dzūkiškas akcentas

Evelina Kislych-Šochienė

Štutgarto lietuvis Kęstutis Svirnelis kilęs iš etnografinio Zervynų kaimo Varėnos

rajone. Į Lietuvą grįžta 3-5 kartus per metus, ne tik aplankyti čia gyvenančios

mamos bei brolių, bet ir surengti kolektyvines, asmenines parodas, įgyvendinti

naujus projektus, dalyvauti organizuojamose meno mugėse bei perduoti Lietuvos

publikai savo sukauptas žinias ir kuriamą meną. Kaip tik dabar menininkas

dėlioja planus surengti asmeninę savo darbų parodą Varėnoje.

K. Svirnelis išsiskiria kitokiu požiūriu į aplinką bei kuriamu vaizduojamuoju, kinetiniu menu.

Kasdienybėje jis įžvelgia daug absurdo ir tai gana ryškiai atsispindi jo darbuose, kuriuose aptariamos

ir visuomenei bei individui aktualios socialinės, ekonominės, globalinės problemos.

Kalbiname K. Svirnelį apie jo gyvenimo ir kūrybos kelią, kuriamą meną ir lietuvybę.

Kęstuti, esate lietuvių menininkas, kuris po bakalauro studijų Lietuvoje išvyko

mokslų tęsti į Štutgartą, o Valstybinėje meno ir dailės akademijoje įgijote magistro

laipsnį. Kokia yra Jūsų istorija?

Aš nesirinkau – viską sudėliojo likimas. Kuomet studijavau Vilniaus dailės akademijoje

Lietuvių menininkas K. Svirnelis

(VDA) vyko studentų meno dienos ir mano videofilmas pelnė

prizą – kelionę į Štutgartą. Svarbu paminėti tai, kad tuo

metu (2000 metais) dar nebuvo tiek galimybių, tiek skirtingų

mainų programų. Tai buvo iššūkis, nes tuomet nemokėjau

nei vokiečių, nei anglų kalbų, tad neretai tekdavo bendrauti

neverbaline kalba: gestais ir mimika. Tuomet supratau skirtumą

tarp kalbos ir komunikacijos.

Besibaigiant stažuotėms Štutgarto valstybinės meno ir dailės

akademijos dėstytojas, pamatęs mano 3 mėnesių rezultatus,

paklausė, ar norėčiau studijuoti Štutgarte. Toks profesoriaus

pasiūlymas man buvo netikėtas. Kadangi nemokėjau kalbos,

niekas su manimi nebendravo, netgi profesorius. Aš net neįsivaizdavau,

kad tai įmanoma. Po metų, truputį pasimokęs

kalbos, išvažiavau svečio teisėmis (turėdamas mažiau studentiškų

privilegijų) studijuoti Štutgarto valstybinėje dailės

akademijoje. Praėjus dar metams išlaikiau stojamuosius

egzaminus ir tapau „normaliu“ studentu. Svarbu paminėti ir

tai, jog dėstytojas, kviesdamas studentą studijuoti, prisiima

atsakomybę už tokį savo sprendimą, tad man tai buvo garbė.

Kokie, Jūsų akimis, yra esminiai skirtumai tarp Lietuvos

ir Vokietijos dailės ir meno studijų?

Galėčiau kelis įvardinti, kurie buvo tada. VDA svarbu teorija ir

technika – techniškai gerai piešti, lipinti, kitaip tariant, būtinas

geras amato paruošimas bei didelis žinių srautas. Štutgarte

yra kiek kitaip – tave priima į akademiją mokytis menų,

o ne amato, jų amatas gana silpnas. Gavęs pažymėjimą tu iš

karto tampi menininku, nuo pat pirmo kurso dalyvauji parodų

organizavime ir jų dalyvavime. Tampi savarankišku menininku,

kuris prisiima atsakomybę už savo darbus ir būsimą

karjerą. Suteikiamos puikios galimybės mokytis ir tobulėti.

Bet nėra institucijos, o profesorius nėra tas, kuris verstų tave

dirbti ir atsiskaitinėti. Paliekama teisė pačiam apsispręsti:

jei nenori, nieko nedarai ir dėl to niekas tau nepriekaištauja.

Tačiau vėliau nereikia apgailestauti, jei tavęs niekas nepastebi,

nekviečia dalyvauti parodose ar projektuose. VDA to

nebuvo. Tekdavo piešti, lipinti, dirbti, atsižvelgiant į duotas

temas, ir klausyti profesorių, jiems atsiskaitinėti. Lietuvos

profesoriai –tai institucijos, o štai Štutgarte – tiesiog daugiau

žinantys kolegos. Baigęs Vilniaus dailės akademiją gebi

techniškai dirbti, bet nežinai, kaip toliau ką daryti. Pabaigęs

Štutgarto akademiją, žinai, kaip sukasi meno pasaulis,

bet nei piešti, nei lipinti nemoki. Džiaugiuosi, kad Štutgarte

man teko pradėti savo studijas nuo nulio, bet turint žinių,

gautų lietuviškoje akademijoje. Tai buvo didelis privalumas.

Mano užduotis buvo surasti save kaip menininką. Jeigu

Tu žinai, ką tu darai ir dėl ko tai darai, telieka pasirinkti kelią.

Sunkiau yra tiems, kurie nežino, ko nori. Studijuodamas

Vokietijoje, dalyvaudamas įvairiose parodose, projektuose,

apkeliavau pusę pasaulio, Lietuvoje dalyvavau keliose parodose.

Tai buvo iki 2002 metų, laikas bėga ir viskas keičiasi.

Gaila, kad dabar Lietuvos akademijoje naikinamas amatas,

žvalgomasi į Vakarus ir aklai kopijuojama nesuvokiant savos

Vertės. Susidaro įspūdis, jog menas kuriamas, nors žmogus

kurti meno nemoka. Mano supratimu, reikia žinoti, kas tu

16 VLB INFORMACIJOS |12 - 2018 | GRUODIS


toks esi, ir saugoti savo išskirtinumą. Vakarai jau seniai nebemoka

kurti amato, bet jų amatu žavisi visas pasaulis, kadangi

jis atskleidžia tam tikrą idėją, o tai yra labai svarbu.

Galima sakyti, Štutgartas Jums suteikė didesnę laisvę?

Kas yra laisvė? Man - atsakomybė, o jos ten buvo daugiau.

Esate surengęs gausybę grupinių ir asmeninių parodų

ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje. Ar galėtumėte nurodyti

skirtumus? Kaip Jūsų kūrybą vertina vokiška ir

lietuviška publikos?

Kadangi stengiuosi kurti bendražmogišką meną, todėl lankytojų

reakcijos vienodos, skiriasi tik pačios lankytojų grupės: kiekvienas

iš lankytojų yra skirtingos prigimties, skirtingo išsilavinimo,

skirtingo socialinio sluoksnio, skirtingo amžiaus ir patirties. Net

jeigu žmogus nesidomi menu, tačiau mano kinetiniai objektai

priverčia visad žvilgtelėti ar stabtelti. Kas juda, tas gyva, o kas

gyva, tas traukia akį.

Jūsų darbai – vizualiniai, įtraukiantys parodos lankytojus.

Kokie jie? Kaip į Jūsų kinetinį meną reaguoja

žmonės?

Mano kuriamas menas nėra statiški objektai. Jie – vizualiniai.

Pagrindinė informacija teikiama per vaizdą, judesį bei garsą.

Kaip jau minėjau, žmogus, nori to ar ne, reaguoja. Į parodą

užėjęs lankytojas nežino, ko laukti, ramiai stovintys objektai

staiga atgyja, pradeda judėti, keisti formą, garsus, šviesas ar

net kvapus. Būna atvejų, kai žmogus išsigąsta, nustemba ar

tiesiog „apmiršta“ iš netikėtumo. Kiti darbai ramina ir „hipnotizuoja“,

nes žiūrovai juos ilgai stebi. Man džiugu, kad žmogiškos

reakcijos yra natūralios. Įdomu stebėti, kai moteris išsigąsta

vienaip, vaikai kitaip, ir visai nesvarbu, kiek pinigų tu turi

kišenėje, į meną reaguoji pagal savo prigimtį. Teko matyti, kad

turtingi profesoriai ar įžymūs asmenys į tam tikrus dalykus reaguoja

lygiai taip pat kaip ir valytoja ar paprastas darbininkas.

Žinoma, jų interpretacijos skiriasi, bet reakcijos panašios.

Interaktyvių parodų ar kinetinio meno nėra tiek daug. Aš pastebėjau,

kad judesio pagalba skulptūrai galima suteikti ne tik

gyvybės, charakterio bruožų, bet ir skirtingų emocijų, o tai jau

psichologija. Ta pačia skulptūra tik skirtingais judesio intervalais

galima žmonėms sukelti skirtingas emocijas. Nuo šypsenėlės

veide iki pasibjaurėjimo. Tas mane ir sužavėjo kinetikoje.

Svarbi ir parodos „choreografija“ – kitaip sakant, ekspozicija.

Kur koks darbas stovės, kada jis pradės judėti, kur stovės ne

kinetinis darbas (tokių irgi turiu), kaip suveiks, kas seks po to.

Ar parodos lankytojas darbą patirs, pamatys iš tolo ar iš arti,

o tai svarbus skirtumas. O gal jam reikės paspausti mygtuką,

kad įsijungtų objektas. Tai lyg spektaklis, kurį reikia apgalvoti

ir surežisuoti, o vienas iš „aktorių“ yra žiūrovas.

Kokia žinią skleidžiate?

Bendražmogišką – džiaugsmą, meilę, skausmą, baimę, šlykštumą..

Kadangi save vadinu vizualiu menininku, užkoduoju

savo meno objektuose tam tikrą informaciją per vaizdą. Vienas

iš mano darbų – ,,Lėlių krūva-vaikų vaikai“. Tai Lietuvos

pedofilijos skandalo inspiruotas darbas. Nors man ir nėra iki

galo žinoma, kas vyko iš tikrųjų, bet jaučiu gilų blogį. Juk tiek

žmonių paslaptingai mirė, o dar ir žiniasklaidos negebėjimas

likti neutralia... Įsijungia fantazija... Vaikas – šventas, nekaltas,

bejėgis, niekam blogo nesugebanti padaryti būtybė.

Meno kūrinys ,,Lėlių krūva – vaikų vaikai“

O vaikų vaikai – Lėlės. Tai lyg kitas lygmuo. Tiesiog ant tam tikro mechanizmo sudėjau

krūvą nuogų Barbių ir į jas panašių skirtingų dydžių lėlių krūvą. Įmontavau judesio detektorių.

Užėjus lankytojui tiesiog yra matoma nuogų lėlių krūva, bet kai jis prieina arčiau,

suveikus judesio davikliams, jos iš lėto pradeda trintis viena į kitą, tokiu būdu visa krūva

iš lėto ima judėti. Pamatai kažkokią šlykščią orgiją, kuri neaišku kur iš lėto keliauja. Gavosi

šlykščiausias darbas kaip ir visas pedofilijos skandalas, neaišku kur šliaužiantis. Tai man

buvo inspiracija – šlykštumas.

Ar savo mene sprendžiate socialines problemas?

Ne, nesprendžiu, tik stebiu, analizuoju, fantazuoju ir vizualizuoju. Kai kurie darbai neturi

nei politinio, nei socialinio konteksto ar potekstės. Mano darbas ,,Pienės pūkas“ – jis tiesiog

estetinis, be gilios potekstės kinetinis darbas.

Savo puslapyje akcentuojate absurdą. Kodėl?

Visi nori aplink save matyti tik teigiamus dalykus: meilę, laisvę, grožį, bet yra ir kita, nuo

viso to gėrio neatsiejama medalio pusė. Jeigu mes į tai įsigilintumėme, tuomet pamatytumėme,

kiek aplink yra absurdo, kvailumo ir blogio. Ir tai yra dalis mūsų gyvenimo. Kuo daugiau

žinai, tuo geriau supranti sąsajas tarp reiškinių, be to, gali priimti teisingesnius sprendimus.

Mes darome daug absurdiškų, pačių sau prieštaraujančių dalykų. Lietuva laisva, mes

laisvi! Aš šitą laisvę vadinu moderniąja vergvaldyste. Mūsų valstybė ir dauguma jos piliečių

paskendę skolose. Daugelis dabar lenkia nugaras svetimiems vien dėl to, jog patikėjo ,,Santa

Barbaros“ pasaka, o ką bekalbėti apie industriją. Masinis žmonių bėgimas iš Lietuvos.

Apmaudu, kad nesugebėjome apsisaugoti nuo globalių finansinių machinacijų. Kainos

dirbtinai sukeltos, nebeturime nei lietuviškų bankų, nei pinigų. Argi ne absurdas, kuomet

žmogus, dirbęs 40 metų Lietuvai, gauna 300 eurų per mėnesį, o kainos Lietuvoje tokios

pat kaip Vokietijoje. Politikai su verslininkais daro ką nori, nes teisininkai dirba saviems.

VLB INFORMACIJOS | 12 - 2018 | GRUODIS 17


Ir visgi likote gyventi ir kurti Štutgarte. Kodėl? Ar Štutgartas – Jūsų meninei saviraiškai

tinkantis miestas?

Meninei saviraiškai yra tinkama kiekviena vieta pasaulyje. Štutgartas – pramoninis miestas

(industrinis). Jeigu turi rankas ir kojas, gali užsidirbti pinigų duonai, o likusį laiką skirti menams.

Studijuodamas susipažinau su daugeliu žmonių, sukūriau savo aplinką, kurioje yra

įvairių profesijų atstovų – nuo šaltkalvio iki profesoriaus, taip pat radau nemažai draugų.

Šiuo metu aš manau, kad didžiausias turtas yra socialinis tinklas. O važiuoti į Berlyną ir

vaidinti menininką nėra prasmės. Paradoksalu, bet aš nekenčiu „menininkų“, kurie nuolat

lankosi baruose ar stengiasi sukurti mitą apie save, kitaip sakant, bando apgauti žmones.

Taip ir prasideda tiesos iškraipymas. Man menininkas yra ne tas, kuris yra keistai apsirengęs

ar keistai elgiasi, o tas, kuris kuria meną.

Lietuvybė, tautinė prigimtis. Esate pasaulio lietuvis. Ar pabrėžiate tai ir savo kūryboje?

Galbūt pastebimai,o gal ir ne, dėliojate lietuviškos sielos akcentus savo

mene?

Kiekviename mano darbe yra matomas dzūkiškas akcentas. Nes aplinka, kurioje augi, daro

įtaką net tavo veiklai – ar tai būtų karvių ganymas, grybavimas, mama ir tėtis, miesto

gatvė ar kaimynai. Iš kūdikystės išgyvenimų formuojasi vaikystė, ant vaikystės pamatų statoma

jaunystė ir taip toliau. Teko važiuoti iš kaimo į rajono centrą, iš rajono centro į sostinę

ir toliau neverta planuoti, o svarbu siekti savo tikslo. Jeigu Lietuvoje

galėsiu kurti, ten ir grįšiu. Ši trauka neišblėso. Lietuvoje

dalyvauju parodose, projektuose, ypač smagu dalintis patirtimi

su aktyviu kūrybingu jaunimėliu.

Lietuviška veikla Štutgarte. Kaip manote, kaip galėtumėte

prisidėti (o gal jau prisidedate) prie lietuviškos veiklos?

Ką darai, daryk gerai, ir nepamiršk savo šaknų – toks mano

lietuviškumo puoselėjimas. Juk smagu, kai dėl gerų darbų

žmonės pradeda domėtis ir gerbti Lietuvą. Buvau keletą kartų

susitikęs su bendruomenės nariais, pamenu, dalyvavo ir

Tarpukarį išgyvenę lietuviai, vyko šv. Mišios. Prisimenu, kaip

vaikai su mamytėmis suvalgę pyragėlį skirstydavosi (2004).

Atvažiavęs stengiausi ne itin daug bendrauti su kitataučiais,

o ieškoti draugų ir pažįstamų tarp vokiečių. Kaip sakoma, su

kuo sutapsi, tuo ir pats patapsi. Stengiausi integruotis. Kai lieki

tarp savų, naujos šalies nesupranti. Šiuo metu po truputėlį

įsijungiu į bendruomenės veiklą. Niekuomet nebuvau nusistatęs

prieš veiklą bendruomenėje, bet man svarbu, jog viskas

neapsiribotų vien tik pokalbiais apie vaikus. Manau, kad

Menininkas kūrybiniame procese

Vilnių, paskui Europa, o vėliau pasaulis. Taip ir dėliojasi, vienas ant kito. Visuomet esu ir

liksiu, visų pirma, zervyniškis, o tik po to pasaulio pilietis. Jeigu medis atsisako savo šaknų,

kas su juo nutinka?

Florian Härle, aptardama Jūsų biografiją, akcentuoja Jūsų gyvenimą „tarp“. Gal

galite papasakoti apie tai plačiau. Koks yra gyvenimas „tarp“ Lietuvos ir Vokietijos?

Taip ir gyveni, tarp – tarp skirtingų kultūrų, skirtingų požiūrių. Esmė yra vienoda, tačiau

skiriasi forma. Labai įdomu tai, kad matai abiejų valstybių pliusus ir minusus. Skirtingi vertybių

suvokimai. Kas mums yra valstybė? Priešas ar tavo draugas, kurį reikia puoselėti? Lietuvoje

– labiau priešas, Vokietijoje – draugas. Darbo etika, duoto žodžio laikymasis ir t. t.

Kaip manote, ar kažkada tas tarpas susiaurės ir Jūs galėsite sakyti, jog savo gyvenimą

statote Vokietijoje, o gal Lietuvoje? Ar galvojate apie sugrįžimą, savęs ir

kūrybos įprasminimą Tėvynėje?

Jei turite galvoje tarpą tarp Vokietijos ir Lietuvos, tai jis tik auga link kitų valstybių ir kontinentų.

Vokietija nėra tikslas, tai tik galimybė išlikti menininku, gal tai startinė vieta pasaulio

link. Visąlaik noriu grįžti, o kaip bus – nežinau. Niekad neplanavau važiuoti į Vokietiją,

būtina kažkaip save įprasminti. Reikia imti ir duoti. Štutgarto

lituanistinės mokyklėlės vadovė ir Bendruomenės valdybos

narė R. Balčiūnaitė po truputėlį mane įtraukia. Jeigu kažkas

gausis bendro, tai darysim.

Ar Jums yra svarbus lietuviškų tradicijų, papročių puoselėjimas

gyvenant Vokietijoje?

Visas šventes stengiuosi sutikti Lietuvoje, nes Štutgarte nepažįstu

daug lietuvių. Neturiu trispalvės. Ji man – sąžinė,

atsakomybė, žmogiškumas. Ji man tokia ir aš ją nešiojuosi

kasdien. Tai yra mano trispalvė. Yra tokių žmonių, kurie

vaikšto apsikarstę lietuviškais atributais, dainuoja tautines

giesmes, o savo darbais naikina Lietuvą. Juk save gerbiame

ir Tėvynę mylime ne žodžiais, o darbais.

Dėkoju už pokalbį.

Nuotr. Asm. archyvo

18 VLB INFORMACIJOS |12 - 2018 | GRUODIS


Kūrybiškumas, emocionalumas ir vidinė laisvė

– džiazo festivalis „Rennhof Jazz 2018

Asta D‘Elia

Lapkričio 16-osios vakarą ketvirtą kartą vyko tradiciniu

tapęs jaunųjų muzikų festivalis „Rennhof Jazz 2018“. Gimnazijos

direktorė Janina Vaitkienė pasveikino gausiai susirinkusius

žiūrovus ir garbius vakaro svečius: Bergštasės

apskrities viršininko pavaduotoją Heinz Klee, Lampertheimo

miesto magistrato narį Gottlieb Ohl, LR Garbės konsulę

Eva Dude ir buvusį LR Garbės konsulą Achim Naumann.

Mokyklos vadovė džiaugėsi, kad šiame džiazo renginyje

kartu muzikuoja skirtingų kartų atstovai. Savo sveikinimo

kalbose visi festivalio svečiai pabrėžė, kad džiazas įkūnija

kūrybiškumą, emocionalumą ir vidinę laisvę. Klausytojai gyrė aukštą atlikėjų meninį lygį.

Renginį puikiai pradėjo Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos atlikėjos (vadovė Erlanda

Tverijonienė). Pilies salę drebino džiazo grupė „Die Original Bluetenweg Jazzer “ iš

Bensheimo. Muzikantai prisipažino, jog yra groję ne tik koncertų salėse, bet ir traukinyje

bei lėktuve. 11.000 metrų aukštyje jie grojo 2009 metais skrisdami koncertuoti į Lietuvą.

Po pertraukos džiazo muzikos garsais Renhofo pilį užliejo Vasario 16-osios vokalinis ir

instrumentinis ansamblis (vadovas Gintaras Ručys). Penktokė Monika Lėja Poviliūnaitė

dainavo dainą „Vilniaus stogai“ ir savo drąsa bei nuostabiu balsu užkariavo žiūrovų širdis.

Renginį vainikavo vokalinės grupės „Color Jazz“ pasirodymas. Jaunieji atlikėjai su

savo vadovu Artūru Noviku, jau ne pirmą kartą viešinčiu ir koncertuojančiu mūsų

gimnazijoje,taip pat pakerėjo publiką ir sulaukė gausių plojimų.

Nuotr. „Reporteriai Vokietijoje“ – Dariaus Šulco, Jurgitos Pickel

Festivalio akimirka

Rennhof Jazz 2018

Lietuviškų filmų festivalis Berlyne

Berlyno Lietuvių Bendruomenės informacija

Lapkričio 1-5 d. Berlyne vyko kasmetinis lietuviškų filmų festivalis „Litauisches Kino

Goes Berlin“ pritraukęs vietos lietuvių ir smalsių kitataučių minias.

Šiais metais festivalio programą sudarė trys pilnametražiai filmai „Stebuklas“ (rež. Eglė

Vertelytė), „Kvėpavimas į marmurą“ (rež. Giedrė Beinoriutė), „Nuostabieji Lūzeriai. Kita

planeta“ (rež. Arūnas Matelis).

Įdomi trumpametražių filmų programą, kurioje auditorijos simpatijas pelnė Pauliaus

Stankevičiaus pastatytas filmas „Tai... Iki“ ir naujai kartai pristatytas legendinis filmas

„Vaikai iš Amerikos viešbučio.“

VLB INFORMACIJOS | 12 - 2018 | GRUODIS 19


PORTRETAI

Bendruomenė kaip Lietuva: mes atėjome – ji

jau buvo, mes išeisime, ji – pasiliks

Kitąmet Miuncheno Lietuvių Bendruomenė švęs 75-erių metų jubiliejų

Kristina Kandratavičiūtė, MLB valdybos narė

Pamažu tilstant ir rimstant Lietuvos 100-ojo gimtadienio atgarsiams ir nuotaikoms,

pradedama galvoti bei planuoti kitų metų darbus bei šventes. Lietuvos

Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad kitais metais sukanka 70 metų,

kai buvo paskelbta Lietuvių Charta, kuria įsteigta Pasaulio lietuvių bendruomenė,

2019-uosius paskelbė Pasaulio lietuvių metais. Miuncheno Lietuvių bendruomenė

yra viena iš seniausių Vokietijoje ir visame Pasaulyje, 2019 metais

švęsianti savo 75-ąjį gimtadienį.

Miuncheno bendruomenės steigimąsi bei jos vystymąsi labai puikiai apibūdina mokslininkas

dr. Vincas Bartusevčius savo kalboje „Miuncheno LB apylinkė 1944 – 2014“,

kurią sakė minint Miuncheno Lietuvių Bendruomenės 70-ies metų jubiliejų.

Pasak autoriaus, 1944 m. spalio 29 d. Spatenhauso svetainėje

buvo sušauktas visoje Bavarijoje gyvenančių lietuvių susirinkimas.

Susirinko apie 130 asmenų iš 21 vietovės, daugiausia

iš paties Miuncheno. Tuoj pat įsteigta Lietuvių sąjunga Bavarijoje,

kuri turėjo būti LS Berlyne skyrius ir kurios valdyba

reziduotų Miunchene. Pirmininku išrinktas dr. Vytautas Bieliauskas

(gimęs 1920.11.01, 1943 m. Tiūbingeno universiteto

psichologijos daktaras, 1944-1949 dėstė psichologiją Miuncheno

universitete, įsteigė kultūros žurnalą Aidus, išemigravo

į Ameriką, 1988-1992 Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas).

Kaip žinia, iš Lietuvių sąjungos 1946 m. išsivystė

Lietuvių tremtinių bendruomenė, o 1950 m. Pasaulio Lietuvių

Bendruomenė.

Aš pati asmeniškai manau, jog kuriantis bendruomenei, labai

ryškus buvo inteligentijos vaidmuo. Inteligentija buvo visiems

sektinu pavyzdžiu. Pabrėžtina, kad to laiko žmonės, kūrę valstybę,

buvo visuomeniški. Tai atsispindi ir profesoriaus kalboje,

jis akcentuoja, jog pirmame Miuncheno apylinkės veiklos

tarpsnyje, nuo 1944 iki 1951 metų vyko gana aktyvus kultūrinis

gyvenimas, nes mieste gyveno nemažai mokslininkų,

menininkų, rašytojų, dailininkų, kunigų, studentų, veikė vaikų

darželis, pradžios mokyklos, dvi gimnazijos, būrėsi chorai,

tautinių šokių grupės, buvo leidžiami penki žurnalai, išleistos

48 knygos, minėjimai buvo rengiami prestižinėse miesto salėse,

menines programas ruošė žymūs lietuvių menininkai,

Kauno ir Vilniaus operos solistai, Čiurlionio ansamblis ir kt.

Manau, jog didžiausi praradimai bendruomenėje įvyko, didelei

inteligentijos daliai emigravus į JAV ir kitus kraštus, ko pasekoje

apmažėjo švietėjiškos bei kultūrinės veiklos Miuncheno

bendruomenėje.

Kaip kalboje teigia dr. V. Bartusevičius, tuo metu vyko mažesni

minėjimai, 1952 m. pradėjo veikti vargo mokykla, kadangi

užsidarė lietuvių pradžios mokykla ir vaikai pradėjo lankyti

vokiečių mokyklas. Tačiau buvo suorganizuota turtinga biblioteka,

veikė tautinių šokių grupė, veikė Amerikos balso lietuvių

skyrius, visą laiką buvo reguliariai rengiami minėjimai: Nepriklausomybės,

Motinos dienos, Kalėdų eglutė, Kūčių vakarienės,

Birželiniai minėjimai, rašytojų sukakčių paminėjimai,

meno darbų parodos, filmų vakarai, teatro grupės spektakliai,

dalyvaujama tarptautiniuose bei miesto renginiuose.

Miuncheno lietuvaitės deklamuoja „Amerikos balsui“, 1953 m. rugpjūčio 14 d., Holzhausenas

Džiugu, kad prieš daugiau nei 70 metų įkurta Miuncheno lietuvių

bendruomenė, nenutrūkstamai veikia iki šių dienų, vis

20 VLB INFORMACIJOS |12 - 2018 | GRUODIS


Miuncheno Lietuvių Bendruomenė šiandien

yra kam perduoti estafetę. Žinoma, skirtingais laikotarpiais

bendruomenė siekdavo skirtingų tikslų – pokario dešimtmečiai

buvo nepalyginamai sunkesni ir skausmingesni. Mes

šiandien galime pasidžiaugti, jog bendruomenės narių tarpe

turime žmonių, kurie dar prisimena visą laikmetį nuo 1944

metų. Galime pasidžiaugti, jog po truputį į bendruomenę

sugrįžta inteligentija – bendruomenės autoritetai. Lietuvos

mokslo istorikas, akademikas Paulius Slavėnas yra pasakęs:

„Tu gali būti geras chirurgas, geras inžinierius, statybininkas,

mokytojas ar menininkas, gali būti išsilavinęs žmogus, bet jeigu

tu atsiriboji nuo kaimyno, nuo savo gatvės, bendruomenės,

miesto, valstybės reikalų – jei tu niekur nenori kištis, tai toks

tu ir inteligentas.“ Aišku, bėgant metams, daug kas keitėsi –

požiūriai, vertybės, norai, daug dalykų išsaugoti nepavyko

– praradome, daug kas numojo ranka įsijungdami į sumaterialėjusio

pasaulio tempus, daug ką teko sukurti iš naujo,

atgaivinti. Tačiau tokie kertiniai akmenys, kaip – švietimas,

kultūra, tradicijos – išlaikytos iki šių dienų.

Miuncheno lietuvių bendruomenėje sėkmingai veikia lituanistinė

mokyklėlė, kiekvieną mėnesį vyksta mišios lietuvių

kalba, švenčiamos tradicinės šventės, vyksta valstybinių

švenčių minėjimai, labai gaila, kad nebeliko šokių kolektyvo,

tačiau yra maža muzikos grupė. Miuncheno Lietuvių Bendruomenė

įsijungia į miesto organizuojamus visuomeninius

bei religinius renginius, steigiasi naujos iniciatyvos jaunimui,

norima atgaivinti kino vakarus. Miunchene įsisteigė Šaulių

sąjungos padalinys.

Pabaigai, pateikiu keletą Miuncheno lietuvių minčių apie tai, kas jiems yra bendruomenė:







tu susitinkame, bendraujame, kartu tęsiame lietuviškas tradicijas, švenčiame lietuviškas






Bendruomenė man asmeniškai – tai maža Lietuvos dalelė, kurioje kvepia namais, kurioje

susirenka trys kartos, taip kaip namuose: seneliai, vaikai ir anūkai. Kur visi laukiami ir

priimami tokie, kokie yra, su savo idėjomis, trūkumais, norais, viltimis, mažais ar dideliais

nusivylimais. Ir nebūtinai viskas turi būti gražu, juk šeimose ir būna visokių dienų.

Ir dabar galiu jau drąsiai ir didžiuodamasi pasakyti, kad visas mūsų kartas Miuncheno

Lietuvių Bendruomenėje vienija meilė tėvynei ir noras turėti nuolatinį ryšį su tautiečiais.

Manau, bendruomenė išlaikė sunkius išbandymus ir gyvuos dar daug metų, o mes pasistengsime

nenutraukti jos veiklos, kurią vėliau, tikiuosi, tęs mūsų vaikai. Bendruomenė

kaip Lietuva: mes atėjome – ji jau buvo, mes išeisime, ji – pasiliks.

Nuotr. Julijos Baronės, Rolando Purtulio

VLB INFORMACIJOS | 12 - 2018 | GRUODIS 21


BENDRUOMENIU ALEJA

Vokietijos LB atstovai – lyderių mokymuose Vilniuje

Redakcijos informacija

Lapkričio 15-17d. Vilniuje vykusiuose viešojo kalbėjimo mokymuose,

skirtuose užsienio lietuvių bendruomenių lyderiams, kuriuose dalyvavo

64 lietuviai iš 26 šalių, dalyvavo Štutgarto bei Kaselio Lietuvių Bendruomenės

atstovai – Regina Balčiūnaitė, Asta Totilaitė ir Karolis Dailidonis.

Mokymai vyko pagal „Lyderių laikas 3“ programą. Užsienio lietuvių bendruomenių

lyderių mokymus organizavo Švietimo aprūpinimo centras

kartu su Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamentu.

Projektas finansuotas Europos socialinio fondo lėšomis.

Nuotr. PLJS archyvo

Užsienių lietuvių bendruomenių lyderiai

22 VLB INFORMACIJOS |12 - 2018 | GRUODIS


Miuncheno lietuviai aptarė svarbius darbus ir datas

MLB informacija

Š. m. lapkričio 10 dieną įvyko trečiasis Miuncheno Lietuvių

Bendruomenės (MLB) valdybos posėdis.

Posėdyje aptartas aktyvus diasporos balsavimas 2019

metais kovo mėnesį įvyksiančiuose Lietuvos Respublikos

Prezidento rinkimuose. Posėdžio metu įvyko aktyvios

diskusijos ir debatai.

Taip pat aptartas tolimesnis bendruomenės 75 metų

jubiliejaus 2019 metais planavimas – kurio metu aktyviai

įtraukiantis Miuncheno visuomenę ir įamžinsiantis

Miuncheno lietuvių bendruomenę Bavarijoje.

Susirinkimo metu taip pat aptartas detalus Kalėdinės

šventės, įvykdtas detalus jos planavimas

Nuotr. autorius | Iš asmeninio MLB archyvo

Itin svarbi posėdžio tema – dvigubai padidėjęs Miuncheno

lituanistinės mokyklos „Nykštukų“ grupės vaikų skaičius.

Buvo diskutuojama ir kalbama, kaip, net padidėjus

grupei, galima ir toliau optimaliai organizuoti pamokėles.

Metus vainikavo – protmūšių kovos

Šarūnas Ramanauskas

Lapkričio 6 d. įvyko jau trečiasis Miuncheno Lietuvių Bendruomenės organizuotas

protmūšis.

Jame dalyvavo dvi komandos: „Varnai“ ir „Optimistiški maumai“. Komandose vyko aktyvios

diskusijos ir vyravo emocijos, kurios liejosi per kraštus. Vyko inirtinga kova,

tačiau galiausiai protmūšį nugalėjo „Optimistiški maumai“.

Nugalėtojams buvo įteiktos geriausiai skaitytojų įvertintos,

klasikinės knygos.

Nuotr. autoriaus

Protmūšio dalyviai ir organizatoriai

VLB INFORMACIJOS | 12 - 2018 | GRUODIS 23


Lietuva už sienų. Tikrovė prieš stereotipus

Zigmas Pakštaitis

Šiuo metu daugėja iniciatyvų, atsigręžiančių į Lietuvą, kuri yra ne čia. Tai ir „Misija

Sibiras“, ir „Nacionalinė ekspedicija“, ir daugelis kitų. Manyčiau, kad tai yra tam tikras

pilietinio sąmoningumo ženklas. Nes istorijoje apstu momentų, kada dalis Lietuvos

persikeldavo į visiškai kitą vietą. Tai ir tremtis, ir egzodas, ir diplomatinės pagalbos

paieškos ar protestas prieš pažeidžiamą žodžio laisvę, kuomet vienintelis būdas puoselėti

lietuvišką kūrybą – išvykti ten, kur nėra cenzūros. Tai faktai, kurių negalima

ignoruoti. Ir esame linkę palankiai vertinti tremtinius ar karo pabėgėlius, bet kartais

nestokojame cinizmo kalbėdami apie žmones, kurie iškeliauja šiuo metu.

„Misija Pasaulio Lietuva. Sujunkime Lietuvą“ yra projektas, siekiantis suartinti lietuvius,

gyvenančius teritorinėje Lietuvoje, su tautiečiais, išvykusiais svetur. Tai dokumentinių filmų

ciklas apie lietuvių bendruomenes visame pasaulyje ir kelionė, skatinanti bendrauti, dalintis

žiniomis ir patirtimi, palaikyti bičiulišką ryšį. Taip pat tai ir lietuviškos tapatybės branduolio

paieškos, bandymas suvokti, kas lieka viduje, kai konkreti teritorija nebėra bendras vardiklis.

Kol kas įvyko jau du kelionės etapai: lankėme centrinės Europos šalyse įsikūrusias lietuvių

bendruomenes ir Šiaurės kaimynių gyventojus. Pasaulio lietuvių bendruomenes leidžiasi

lankyti komanda, susidedanti iš kūrybiškų ir iniciatyvių žmonių. Tai operatoriai, žurnalistai,

fotografai ir prodiuseriai – idėjų kūrėjai. Daugelyje misijos etapų dalyvauja Andrius Mamontovas,

tiek koncertuodamas ir taip savo dainose jungdamas aplankytus žmones, tiek

ir sėsdamas už misijos automobilio vairo ir pats kalbindamas pašnekovus bei plėtodamas

šiuolaikinės lietuviškos tapatybės supratimą.

Mes dažnai suvokiame lietuvius, kurie keliasi gyventi į svečias šalis, kaip netektį. Kaip

žmones, kurie mus palieka, kurie nutraukia ryšius. Šis požiūris veda prie svetimumo,

susiskaldymo, abejingumo. Lyg kas bėgtų iš skęstančio laivo, taip liudydami, kad teritorinėje

Lietuvoje gyventi iš tiesų ne pyragai. Tačiau patirtis, įgyta bendraujant su lietuvių

bendruomenėmis, išsibarsčiusiomis po visą pasaulį, liudija visai ką kitą. Nebėra geležinių

uždangų, sovietmečiu propagandos padiktuoto supratimo „savas – svetimas“, o

atstumai mažėja greičiau, nei galėtų atrodyti: kelionė į Berlyną dažnai yra trumpesnė ir

pigesnė nei į Nidą. Mažėja skirtumas, ar iš Panevėžio keliesi į Klaipėdą, ar į Liuksemburgą.

Todėl nebeteisinga sakyti, kad kažkas, keldamasis gyventi toliau, mus iš tiesų palieka.

Dažnai nutinka, kad žmonės, gyvendami užsienyje, ima daug aiškiau ir įžvalgiau suvokti, kas

yra tautinė tapatybė, labiau branginti lietuvišką kultūrą, papročius ar gaminius, puoselėti

kalbą bei tradicijas. Tai, kas gyvenant Lietuvoje, atrodo savaime suprantama, išvykus svetur

tampa svarbiau, magiškiau, įgauna didesnį emocinį krūvį, kelia daugiau entuziazmo. Ar tai

būtų sutartinių dainavimas, ar Joninės, Kūčios, Vasario šešioliktoji – visa tai priimama šiek

tiek jautriau. Net Lietuvos gamta, kuri kas antram kaimynui Vilniuje nieko nereiškia, tampa

žavinti ir traukianti, kai žvelgi į ją iš vėjų čaižomos ir uolomis pasidabinusios Suomijos.

Pasaulio lietuvių bendruomenės taip pat neigia visus stereotipus

apie lietuvių pavydą, abejingumą ar uždarumą. Visur, kur

keliavome, pakakdavo paprasčiausio bendro vardiklio – Lietuvos

– ir atsiverdavo visos durys, ant stalo atsirasdavo maisto ir

būdavo suteikiama daugiau pagalbos, nei jos iš tiesų reikėdavo.

Pavykdavo užčiuopti idėjų mainus ir iniciatyvas, kurios, kilusios

iš užsienyje įgytos patirties, atvyksta į Lietuvą ir tampa

festivaliais, knygomis, verslais bei įvairia kita kūryba. Kartais

tas žvilgsnis iš šalies padeda suvokti savo pačių klaidas ir šiek

tiek paprasčiau bei aiškiau priimti sprendimus.

Keliaudami ir filmuodami savo kailiu pajuntame, kad lietuviška

tapatybė susideda ne iš ežerų bei miškų ar gimtųjų miestelių

žavesio. Tai irgi svarbu. Tačiau kuomet daiktų turi tik tiek, kiek

telpa į kelioninę kuprinę, o išlipęs iš kemperio, kuriame ir gyveni

ir keliauji, kaskart palieti kojomis vis kitos šalies teritoriją,

imi suprasti, jog tautinės tapatybės yra tik tiek, kiek telpa tavo

galvoje. Ji įgyjama sąmonėje ir pasąmonėje, kalboje, kultūroje

ir ryšiuose tarp žmonių, o ne teritorijoje ar sklype prie ežero.

Kai pirmąkart keliavau su „Misija Pasaulio Lietuva. Sujunkime

Lietuvą“, sakiau sau, kad iš kelionių negalima sugrįžti. Tai reiškia,

kad privalu patirti, pačiupinėti ir suvokti tiek daug, kad

kažkuria dalimi visuomet liktumei gyventi aplankytoje vietoje

ar su sutiktais žmonėmis. Dabar, praėjus jau antrajam etapui

– kelionei po šiaurines kaimynes, galiu tai tik patvirtinti. Kalbėdamiesi

su projekto sumanytoju Vladu Linausku, priėjome

prie minties, kad ši misija turi prasmę tik tuomet, kai nesibaigia.

Gali skambėti paradoksaliai, tačiau tai vienintelė išeitis.

Nes vis daugiau Lietuvos yra už jos sienų, o žiniasklaida bei

medijos yra linkusios tai ignoruoti arba net atriboti dalį žmonių

vien dėl teritorinių niuansų.

Galiausiai, ko gero, nėra geresnio būdo ką nors suvokti ir suprasti,

nei nuvažiuoti ir pažiūrėti. Pereiti takais, kur eina žmonės,

kuriuos nori suprasti. Įsiklausyti į jų mintis, pasižiūrėti į

pasaulį jų akimis. Ir jeigu daugumai problemų bei nesusipratimų

išspręsti mums pakanka pokalbio, jaučiu, kad čia yra puiki

jo pradžia. Esu labai laimingas, galėdamas tai daryti.

Nuotr. Asm. archyvo

Nuotr. Akimirka ????| iš ??? „Misija Pasaulio Lietuva. Sujunkime Lietuvą“

Zigmas Pakštaitis

24 VLB INFORMACIJOS |12 - 2018 | GRUODIS


VASARIO 16-OSIOS GIMNAZIJOS NAUJIENOS

Minime Vilhelmo Storostos-Vydūno 150-ąsias gimimo

Asta D‘Elia

metines

Lapkričio 13 d. gimnazijoje buvo dar kartą paminėtos

Vilhelmo Storostos-Vydūno 150-osios gimimo metinės.

Rugsėjo mėnesį grupelė mokyklos atstovų lankėsi Detmolde,

kur paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido

Mažosios Lietuvos šviesuolis.

Renhofo pilyje įsikūrusioje bibliotekoje suskambo „Lietuvių

giesmė“, kurią arfa grojo septintos klasės mokinys Sam

Pilz. Septintoką paruošė muzikos mokytojas Gintaras Ručys.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Asta D`Elia susirinkusiuosius

supažindino su Vydūno biografija ir kūryba. Ištraukas

iš jo veikalų apie Tėvynę, gimtąją kalbą, žmoniškumą,

pirmuosius bandymus rašyti lietuviškai, sveikatą ir „grožę“

skaitė tryliktokai: Edvinas Melstradas, Domas Paulauskas,

Lukas Šošič, Agnietė Zabulionytė bei Kamilė Maciulevičiūtė.

Minėjimo dalyviai aptarė, kokios Vydūno mintys, skelbtos

prieš daugiau nei šimtą metų, vis dar aktualios jaunimui.

Knygų parodėlę paruošė bibliotekos vedėja Raimunda Jankūnienė.

Renginio akimirkas fotoaparatu įamžino anglų kalbos

mokytoja Marytė Dambriūnaitė-Šmitienė.

Dėkojame Vydūno draugijos pirmininkui Tomui Stanikui už

nuoširdų bendravimą, patarimus ir leidinių siuntas!

Nuotr. autorės | Vydūno 150-ąsias gimimo metinių minėjimo akimirka

Svečiuose vaikų folkloro ansamblis „Serbentėlė“

Asta D‘Elia

Lapkričio 8–11 dienomis mūsų gimnazijoje viešėjo

Kauno rajono Domeikavos vaikų folklorinis ansamblis

„Serbentėlė“. Gimnazijos bendrabučio salėje penktadienį

skambėjo nuotaikinga muzika ir dainos. Tiek

maži, tiek dideli šoko, trypė, dainavo. Šokių sūkuryje

greitai prabėgo dar viena diena mokykloje. Paraudusiais

skruostais (kaip tikri serbentėliai) gimnazistai

linksmai pasitiko savaitgalį.

Šeštadienį folklorinio ansamblio nariai pakvietė Lituanistinę

akademiją lankančius vaikus po pamokėlių užsukti

į kūrybines dirbtuves. Mažieji taip pat puikiai praleido

laiką su „Serbentėle“.

Nuotr. autorės

Gimnazistai ir „Serbentėlės“ vaikai šokyje

VLB INFORMACIJOS | 12 - 2018 | GRUODIS 25


Gimnazijos tautinių šokių ansamblis Frankfurte

Audronė Ručienė

Lapkričio 17 d. mūsų gimnazijos tautinių šokių ansamblis dalyvavo Frankfurto

šeštadieninės mokyklėlės „Ąžuoliukas“ edukacinėje programoje „Lietuvių tautinis

kostiumas“. Ją organizavo lituanistinės mokyklėlės vadovė Nijolė Balčiūnienė.

Renginio metu penkių etnografinių Lietuvos regionų tautinius kostiumus pristatė tautodailininkė

iš Lietuvos Asta Vandytė. Tautinio kostiumo kūrėja pasakojo, kokie yra regioniniai

kostiumų ypatumai, esminiai skirtumai, spalviniai deriniai. Menininkė supažindino

su galvos apdangalais, prijuosčių raštais, juostų

įvairove bei jų gamybos būdais. Gimnazijos šokėjai buvo

pasipuošę Aukštaitijos ir Mažosios Lietuvos tautiniais

kostiumais, kuriuos pristatė šokdami populiarius lietuvių

liaudies šokius. Gimnazistai renginio dalyvius mokė

šokių žingsnelių ir kvietė visus suktis bendrame rate.

Kūrybiškos biologijos pamokos

Asta D‘Elia

Lapkričio 14 d. 8 klasės mokiniai per biologijos pamokas pasigamino „išmaniuosius

mikroskopus“. Gimnazistai matavo, pjaustė lenteles, gręžė skyles, suko varžtus ir

savo išmaniuosius telefonus pavertė mikroskopais.

11 klasės mokiniai, pasiskirstę grupelėmis, rinko ir sistemino informaciją apie ląsteles,

ruošė plakatus. Sukaupę pakankamai žinių, pagamino ląstelių modelius, kurie

dabar puošia gamtos mokslų kabinetą.

Tiek aštuntokus, tiek vienuoliktokus konsultavo biologijos

mokytoja Anna-Katharina Wild.

Nuotr. Anna-Katharina Wild

Kūrybiškos biologijos pamokos Gimnazijoje

26 VLB INFORMACIJOS |12 - 2018 | GRUODIS


SIELOVADA

Šiemet per šventąsias Kalėdas į Lietuvą

nevažiuosiu

Neringa Ulevičienė

Taškas. Liksiu viena ištuštėjusiame Augsburge ir, greičiausiai,

prie Kūčių stalo sėdėsiu viena. Tiesa sakant,

viena aš niekada neesu. Be apie tai vėliau.

Mano draugai, bičiuliai ir namiškiai išplėtę akis klausia, o

kodėl, juk šventos Kalėdos, o ne šiaip kokia smulkmė?! Tikrai

tiesa ir visgi..

Nemėgstu šio laiko. Ne todėl, kad kaip kažkur esu nugirdusi būčiau

statistiškai iš tų, kurie neturi su kuo švęsti. Sakyčiau priešingai,

Dievas man apsčiai dovanojo tų, kuriems esu iš tiesų esu

brangi, nesvarbu kiek klaidų, ar nesėkmių patirčiau, kiek kartų

būčiau juos nuvylus, ar pati jais nusivylus. Su jais kasmet mielai

laužau paplotėlius, su jais mielai jau daugelį metų pasitinku

brėkštantį šventų Kalėdų rytą, po Piemenėlių šventųjų Mišių.

Kuomet dar ilgai, ilgai kažkur viduje, lyg fonas skamba mano

širdies plokštelė ataidėdama ką tik pasibaigusios Eucharistijos

patirtį: „Linksminkimės ir džiaukimės, Dievui garbę duodami

giedokime.“. Vis tik šiemet, tikiu, bus kiek kitaip.

O nemėgstu su šiuo laiku susijusio blizgesio, šurmulio, skubėjimo.

Nekenčiu tų nesibaigiančių eilių parduotuvėse, to nuolat

susirūpinusio veido, kuriame įrašyti to laiko rūpesčiai: dar į kirpyklą,

po to dovanų popieriaus, po to reik patalynę pakeisti, po

to dar gerai būtų tą virtuvinę spintelę iškuopti, nes jau baisu

ten... ai, dar išpažintis, reik būtinai suspėt iki Kūčių, ai, dar reiktų

to pyrago receptą susirasti Kalėdų rytui...dar...ir dar, ir dar...nes

juk gi šventos Kalėdos! Ar viso to nereikia, sakyčiau priešingai,

reikia. Bet po svarbiausio, o ne prieš.

O svarbiausias šiemet man būtų stabtelėjimas. Tas atviras vidinis

širdies žvilgsnis. Tas vaiko žvilgsnis, kuris išplėstomis iš

nuostabos akimis kažką „tokio“ pamatęs, nejučia lieka pravira

iš nuostabos burna. Nes, juk jei mes neatsiversime ir nepasidarysime

kaip vaikai, neįeisime į dangaus karalystę. (Mt 18, 3)

Būti vaiku, man šiemet yra tomis išplėstomis akimis su didžiule

nuostaba sau pripažinti, jog vau, juk mes švenčiam ne šiaip kažką,

mes švenčiam Jėzaus gimimą! Dievas tapo žmogumi! DIEVAS

tapo žmogumi... Jis atėjo į pasaulį, dėl manęs. Tik tiek. Net tiek.

Ne tas dievas, kurį aš galiu įsidėti į kišenę ir reikalui esant, pavyzdžiui

sekmadieniais, išsitraukti, tam, kad jam savo veiksmais

pasakyčiau: „Matai, Dieve, aš ne tokia kaip tie, kurie dabar po

klubų neatsikelia ir greičiausiai pagirioti nežinia su kuo, nežinia

kur pasliki guli, o gal jau įraudusiais veidais aptarinėja nakties

nuotykius. Aš juk ne tokia, aš čia esu tavo bažnyčioje, dėl tavęs

Dieve, matai?“. Kažkur girdėta, ar ne? Ta „teisiojo“ ir muitininko

malda šventykloje iš Jėzaus palyginimo. (Lk 18, 9-14) Ir nesvarbu,

kad tose pačiose šventose Mišiose, galiu sau tūkstantį kartų

murmėti: „Pala, jie neskaito antro skaitinio?! Nu geras! O kur psalmė?!

O Dieve, vietoj palmės, kažkokia pigi giesmelė... Tai ką, jie

nežino, jog psalmės tai – Dievo Žodis, juolab antras skaitinys! Ne,

na jau tie vokiečiai... Jau tikrai pas mus geriau.“ Arba: „Kiek gali dar tas klebonas pliurpti? Jau

27 minutės praėjo. Tas patarnautojas tikrai netikintis, garantuotai, nes jei būtų tikintis, tai

jau tikrai labiau prie altoriaus susikauptų. Na jau ta giesmė. Vargonininkė ryškiai be muzikos

mokslų, nes niekaip į taktą nepataiko. O dar sako, giedojimas turi padėti melstis, man tai jau

tikrai toks giedojimas, nei kiek nepadeda... Kur žiūri klebonas, priimdamas į darbą be klausos?...

Va taip ir būna, kai žmogui giedojimas yra darbas... Turėtų gi tarnavimas būti. Dieve,

kaip gali žmonės šitaip elgtis?!“ Tai jau tikrai ne tas dievas, kuris pritariamai linkčiotų kaip koks

„dundukas“ į kiekvieną iš mano širdies ar burnos išeinantį pirstelėtimą (Mt 15, 18-19). Ir tai

jau tikrai ne tas, kurio istoriją su žmogumi, tiksliau sakant žmogaus istoriją su Juo skaitome

Šventajame Rašte. Ir ačiū Dievui, kad Jis, Dievas, yra VISAI kitoks!

Neįmanoma TO, tikrojo Dievo, nei apibrėžti, nei įrėminti, nei pasisavinti, ką mes „tobuli“ krikščionys

deja dažnai darom. Neįmanoma, kaip sako apaštalas Paulius, nes mūsų pažinimas dabar yra

dalinis (1 Kor 13, 9). Ir Dievo paveikslas, mano nuomone, mūsų galvose turėtų karts nuo karto

subyrėti į šipulius, taip kaip subyra grūdintas stiklas į šipulius, kurio neįmanoma sudėti atgal.

Teoriškai tą stiklą turbūt galima būtų sudėti, suklijuoti atgal, bet ar verta?! Jis vis tiek bus niekam

Neįmanoma To, tikrojo Dievo, nei apibrėžti, nei įrėminti, nei pasisavinti.

VLB INFORMACIJOS | 12 - 2018 | GRUODIS 27


tinkamas, kaip ta druska be sūrumo. „Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų

pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti (Mt 5, 13). Ir mūsų kaip

krikščionių sūrumas, anaiptol nėra visų kitų vertinimas, kritikavimas, skirstymas, rūšiavimas,

etikečių klijavimas. Ir netgi, drįsčiau sakyti, net ne gerų darbų darymas, kaip antai: labdara,

kalinių lankymas, senų žmonių priežiūra, tarnavimas bažnyčioje ir t.t. Kad ir kokie vertingi ir

reikalingi tie darbai būtų, ne tai yra pirminis krikščionio pašaukimas. Jono Evangelijoje Jėzus

atsako žydams, kai šie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“, Jėzus atsakė:

„Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“ (Jn 6, 28-29). Tik tiek. Net tiek.

Tikėti, tai anaiptol ne žinoti. Tikėti, tai nuolat norėti pažinti Jėzų, koks Jis iš tiesų yra. Tai gyvenimo

kelionė, kuri neįmanoma neskaitant Dievo žodžio. Dar ne tik tai. Reiktų tuo Žodžiu KAS-

DIEN tikėti. Tikėti, ne tik kai viskas gerai klostosi, kai kitus mylėti lengva ir paprasta. Tikėti, net

kai faktai rodo visai ką kitą. Tikėti, tai net tuomet žvelgti į Dievo Žodį apsispręsti sakyti, aš tikiu

Tavo Viešpatie Tiesa. „VIEŠPATS yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta.“ (Ps 23, 1). Nors

mano sąskaita būtų tuščia, man trūktų draugų, bendruomenės, sveikatos. Tikėti, tai imti Dievo

Žodį į širdį, kaip gyvybės gurkšnį ir net pro visas tamsybes kartoti, kartoti, kartoti, kol tai taps

tarsi kvėpavimas. Ir vėl iš naujo. Nes mūsų pažinimas dalinis. Tai, mano supratimu yra tikėjimas.

Kartais byrėdamas mano susikurtasis Dievo paveikslas labai skaudžiai sužeidžia. Iškelia daug

neatsakytinų klausimų su prierašu „kodėl“. Kartais tos byrančios šukės ilgam lieka mano širdy ir

kiekvieno žmogaus prisiartinimas, vis dar duria.

Tačiau, mano atrodo, kad tas paveikslas privalo subyrėti. Nes tik tada Šventoji Dvasia vėl ir vėl

iš naujo leidžia Dievą patirti. Jo nesisavinant, neįkišant į savo susikurtą stalčiuką, neaprašant

Jo baigtais, negyvais teologiniais traktatas ir į visas gyvenimo situacijas turinčiais tinkamą

tobulą, teorišką atsakymą. Patirtis, tai kai žinai, kad žinai tiesiog be žodžių. Ir net visa tai,

visada bus tik dalinis pažinimas.

Šiemet aš vėl ir vėl savęs klausiu. Kas yra Tas, kuris Visatą sukūrė? Tas, kuris visus mano plaukus

suskaičiavo? (Mt 10, 30). Tas, kuris mano vardą sau į ranką įsirėžė ir nuolat mano vardą turi

prieš savo akis?(Iz 49, 16). Kas yra Tas, kurio darbus, diena skelbia nakčiai, be jokio kalbesio ir

be jokių žodžių „negirdėti jų balso, – betgi jų žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki

pat pasaulio pakraščių.(Ps 19, 3-5). Kas yra Tas, kuris su manimi yra per visas mano dienas iki

pasaulio pabaigos ir tuomet aš niekada nesu viena.(Mt 28, 20). Kas yra Tas, kuris mane taip

myli jog mane ne tik savo drauge vadina (žinoma, ne ta iš tarybinio konteksto... anaiptol)

ir ryžosi gyvybę už mane atiduoti.(Jn 15, 13). Tų klausimų mano širdyje šiemet tiek, kad te

galiu tik aikčioti iš nuostabos. Ir būtent, Tas galingas Viešpats, kurio akivaizdoje angelai ir šventieji

tegali pulti po kojom šaukdami dieną naktį: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis

Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis!“(Apr 4, 8). Vau! Šio Dievo įsikūnijimą švenčiame.

Ir tai nieko bendro neturi nei su dovanomis, nei su Kūčių „pasninku“,

kad ir kaip skaudžiai tai skambėtų. Ar dabar jau visi, mano

asmenine nuomone, turėtų atsisakyti Kūčių bendrystės ir dovanų

jaukumo?! Jokiu būdu. Gal labiau priešingai. Tik man atrodo,

būtų daug prasmingiau visa tai daryti Dievo įsikūnijimo prasmės

perspektyvoje, o ne atvirkščiai. Po svarbiausio, o ne prieš.

Kai man Dievas Šventosios Dvasios veikimu, leidžia save šiek

tiek pažinti, koks Jis iš tiesų yra, man rodos, tą akimirką aš galiu

viską parduoti dėl to lobio ar to perlo. „Su dangaus karalyste

yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam


tą dirvą. Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu

gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa,

ką turi, ir nusiperka jį“ (Mt 13, 44-46). Visa, savo gimtąją kalbą

(vokiečiai ją įvardina, mamos kalba, kalba, kurią žinau nuo įsčių.

Kaip gražu...), savo finansinį saugumą, savo namų, draugų,

šeimos ilgesį, savo anūkų laiką ir dar daug gerų, įprastų dalykų,

galiu ramiai padėti ant Jo altoriaus. Nes nieko nėra, ko Jis man

nedovanotų šimteriopai. Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra

nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar

brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris

jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų,

motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame

pasaulyje – amžinojo gyvenimo (Mk 10, 29-30).

Ir tada jokios ideologijos, ir jokie siaubo scenarijai nebeturi

mano gyvenime realios grėsmės. Nes Tas, kuris atėjo į žemę ir

patikėjo savo gležną kūną nuodėmingų žmonių globai, kuris

myli mus ta anglišku žodžiu apibūdinama meile: ta reckless

love. Ta, neapgalvota, nelogiška, beprotiška meile. Ta meile, kuri

reiškia, kad net jei kiti devyniasdešimt devyni išsilakstys, jis eis

manęs ieškoti...Taigi, Jis man šiemet vertas daug daugiau nei tik

dvylikos patiekalų Kūčių stalas ar dovanėlės po eglute. Jis vertas

mano širdies. Tik tiek. Net tiek. Noriu šiemet Jam savo širdies

patikėti daugiau nei paprastai.

Nuotr. Tomo Razmaus ir asmeninio archyvo

Neringa Ulevičienė

28 VLB INFORMACIJOS |12 - 2018 | GRUODIS


VLB INFORMACIJOS | 12 - 2018 | GRUODIS 29


Litauische Gemeinschaft in Deutschland e.V. Lorscher Str. 1 68623 Lamper theimZKZ 14659 PVst Deutsche Post

„Vokietijos LB Valdybos Informacijos“ pasilieka sau teisę gautus spaudos pranešimus redaguoti savo nuožiūra. Spausdinama medžiaga nebūtinai atstovauja VLB Valdybos

nuomonei. „Vokietijos LB Valdybos Informacijų“ turinį naudojant kituose leidiniuose, maloniai prašome nurodyti šaltinį ir redakcijai atsiųsti vieną leidinio egzempliorių.

30 VLB INFORMACIJOS |12 - 2018 | GRUODIS

More magazines by this user
Similar magazines