VLB „INFORMACIJOS“, 2019 M. KOVAS, NR. 3/579

vlbe.info

„Informacijos“ - mėnesinis, elektroninis Vokietijos lietuvių bendruomenės leidinys, unikalus ne tik savo atsiradimo istorija, bet ir faktu, jog tai - vienintelis lietuvių kalba leidžiamas informacinis leidinys Vokietijoje.

VOKIETIJOS LIETUVIU BENDRUOMENES

Agnės Thomas nuotr.| Ligyta Maziliauskienė ir DLB pirmininkas Augustas Šernius

Nr.3/579

2019

03

22-23 IEŠKANTYS SAVĘS PASAULYJE IR PASAULIO – SAVYJE

4-5 ARTĖJANT „BREXIT“ LIETUVA ATIDARO

GARBĖS KONSULATĄ FRANKFURTE

8-9 ATVĖRĖ DURIS Į LIETUVIŠKĄ

PASAULĮ IR IŠĖJO

14-18 „IDĖJŲ DIRBTUVĖS“:

PRABĖGUSIŲ METŲ ĮDOMYBĖS

VLB INFORMACIJOS | 03 - 2019 | KOVAS 1


LIETUVOS 101-OJO GIMTADIENIO

ŠVENTĖ HIUTENFELDE

Redakcijos, „Reporteriai Vokietijoje“ informacija

Koncerto ir šventinio pasibūvimo Hiutenfeldo kultūros namuose akimirka

Š. m. vasario 23 d. įvyko Lietuvos valstybės

atkūrimo dienos – vasario 16-osios – minėjimas

Hiutenfelde.

Šventėje oficialiu vizitu lankėsi ir lietuvius sveikino

LR užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Taip pat dalyvavo EU parlamento narys Michael

Gahler, LR Seimo narys Žygimantas Pavilionis, LR

ambasadorius Vokietijoje Darius Jonas Semaška,

LR užsienio lietuvių departamento direktorius

Marijus Gudynas, Heseno žemės Garbės konsulė

Gabrielė Gylytė-Hein, Bergstrassės apskrities tarybos

narys Chistian Engelhart, Lampertheimo

miesto meras Gottfried Störmer, Baronas prof. dr.

Wolfgang von Stetten, diplomatė, skyriaus dvišaliams

santykiams su EU šalimis Jolanta Balčiūnienė,

Kauno miesto J. Jablonskio Gimnazijos direktorė

Danguolė Miškinienė ir kiti garbingi svečiai.

Dalinamės su skaitytojais trumpu fotoreportažu.

Minėjime dalyvavo ir LR užsienio reikalų ministras L. Linkevičius (antras iš dešinės)

M. Šmitienės nuotr.

Šveicarijos LB įsteigta stipendija įteikta gimnazistams Justinui Gečui ir Marijai Fiodorovai

Vasario 16-osios gimnazijos mokinių ansamblio pasirodymas

2 VLB INFORMACIJOS |03 - 2019 | KOVAS


REDAKTORIAUS ŽODIS

Vasario mėnesio įvykiai mane privertė

dar kartą pergalvoti patyrimus, ne tik

teigiamus. Suvokti jų naudą ir indėlį man

pačiai, mums visiems, pergalvoti garbės

ir pasididžiavimo reikšmę.

Man yra didelė garbė kaskart pristatyti

savo kolegas, bendražygius, lietuvius,

kurie stengiasi pasaulį paversti gražesniu,

prasmingesniu, padaryti gera

kitam ar padėti. Padėti nenustoti tikėti.

Neslėpsiu, itin žaviuosi žmonėmis,

kurie kažką po savęs palieka, sukuria ir

perduoda kitiems. Tobulėjimui. Ne tik

pavardę, bet turinį. Šiandien man yra

garbė ir džiaugsmas pristatyti Frankfurte

atidarytą Lietuvos konsulatą ir naująją

konsulę Gabrielę Gylytę-Hein. Linkiu šiai

kūrybiškai asmenybei visokeriopos sėkmės.

Manau, kad mūsų keliai dar daugelį

kartų susieis.

Man yra didelė garbė ir pasididžiavimas

lankytis knygų mugėje ir matyti skaitančią

ir žinių trokštančią visuomenę. Ir

stenduose su žmonėmis taip šiltai bendraujančius

rašytojus, Vokietijos lietuvius.

Kurie dalinasi savo kūrybos procesu,

išgyvenimais. Savo istorijomis ir savimi.

Man yra didelė garbė stebėti, kaip meniškai

ir laipsniškai kinta ir auga Lietuvos

valstybinių švenčių minėjimo renginiai

Vokietijoje. Mane aplanko didžiulis

džiaugsmas žinant, kad mums yra suteiktos

galimybės vykdyti viską, ką mes

Arūno Sartanavičiaus nuotr.

Garbė kaip vertybė

norime vykdyti – kurti bendruomenes, plėsti jų veiklas – užsiimti kūryba, sielovada

ir turėti tam resursų, būti rentabiliomis ir nežlungančiomis.

Ir vėl pristatau Jums netektis ir atradimus. Raginu toliau tęsti svarbius mums darbus,

dalyvauti, susimąstyti. Jei nors vienas žurnale publikuojamas tekstas, mintis

pasilieka Jūsų atmintyje, vadinasi, kad einame teisinga kryptimi.

Su Kovo 11-ąja, mielieji. Tądien man tebuvo 5 dienos ir akivaizdu, kad neturėjau

jokio suvokimo apie pasaulį. Tačiau pamenu pasakojimus ir suprantu, kad ši diena

buvo išaušusi ir, kad praėjus tiek laiko, mes sugebėjome išlikti. Ne tik tai. Sugebėjome

sutvirtėti, akivaizdžiai pažengti į priekį ir padėti artimam. Sugebėjome sukurti

tiek daug gražaus. Kai vokietis po koncerto su mumis kalbėjo apie Lietuvą, jos

sienos buvo pilkesnės nei šiandien. O kiek dar sienų griuvo?

Malonaus skaitymo.

Evelina

VOKIETIJOS LB VALDYBOS

„INFORMACIJOS“

Redaktorė: Evelina Kislych-Šochienė

evelina.kislych@vlbe.org

redakcija@vlbe.org

Dizaineris: Elinas Venckus

www.elinas-design.de

D-68623 Lampertheim

Tel.: 0162 5200 517

KVIEČIAME AUKOTI

„INFORMACIJOMS“!

Banko sąsk.: Deutsche Bank Weinheim

IBAN: DE94 6707 0024 0581 7978 00

BIC: DEUTDEDBMAN

Verwendungszweck: auka Informacijoms

Išrašome aukų pažymą.

Der Bezug dieser Zeitschrift

ist im Mitgliedsbeitrag enthalten

VLB Valdybos „Informacijas“

galite skaityti internete

adresu:

https://vlbe.org/informacijos/,

https://issuu.com/vlbe

Dėl reklamos „Informacijose“

ir VLB interneto svetainėje

kreipkitės adresu:

redakcija@vlbe.org

VIRŠELYJE:

Viršelyje: Ligyta Maziliauskienė

ir DLB pirmininkas

Augustas Šernius

Nuotr.

Agnės Thomas

PLM2018 logotipas priklauso

© Tapatybe LT Ltd

Projektas „Vokietijos lietuvių periodika: istorijos išsaugojimas“: 6-7, 10-13, 14-18, 22-23, 25-26

VLB INFORMACIJOS | 03 - 2019 | KOVAS 3


AKTUALIJOS

Artėjant „Brexit“ Lietuva atidaro garbės

konsulatą Frankfurte

Gabrielė GYLYTĖ-HEIN

Šių metų vasario 22 d. Frankfurte Lietuvos užsienio reikalų ministras

Linas Linkevičius po ilgo, daugiau nei metus trukusio, paruošiamojo

darbo oficialiai atidarė Lietuvos garbės konsulatą Frankfurte, paskirdamas

mane Lietuvos garbės konsule Vokietijos Heseno žemėje.

Esu dėkinga tiek Lietuvos, tiek Vokietijos vyriausybėms, Užsienio

reikalų ministerijoms už suteiktą pasitikėjimą, taip pat visiems kitiems,

ypač mano vadovaujamo Lietuvos – Vokietijos forumo (www.

ltdeforumas.lt) nariams bei Lietuvos ambasadai Berlyne, kurie parėmė

mano iniciatyvą iškelti Lietuvos vėliavą mieste, kur bus kuriama

ir visos Europos Sąjungos ateitis.

Po „Brexit“ Vokietija dar labiau įsitvirtins kaip svarbiausia Lietuvai šalis

Europos Sąjungoje. Atitinkamai išaugs ir Frankfurto kaip pasaulinės

lyderystės siekiančios kontinentinės Europos finansų sostinės vaidmuo.

Čia veikia ne tik Europos centrinis bankas, bet ir keturi šimtai vietos bankų,

prie kurių šiuo metu prisijungia dar 50 naujų bankų

iš Londono, o finansinių paslaugų srityje dirba

80000 žmonių. Kartu su praeitais metais į Frankfurtą

atvykusiais ūkio ir energetikos, krašto apsaugos

ministrais, o taip pat netrukus atvyksiančiu finansų

ministru Lietuva atranda Vokietijos ir visos Europos

Sąjungos ekonomikos ir finansų ateitį, finansines

technologijas ir inovacijas, kuriomis privalome ir

galime praturtinti Lietuvą. Vilnius ir Frankfurtas

turi visas galimybes sustiprinti bendradarbiavimą

finansinių technologijų srityje, kaip ir sujungti

Lietuvos ir Vokietijos akademikų pastangas bendromis

jėgomis parengti Lietuvai profesionalus,

kurių jau pradeda trūkti Vokietijos investicijoms į

Lietuvą. Kibernetinis saugumas – dar viena galima

bendradarbiavimo sritis, žinant, kad Frankfurto

bankai kaip ir Lietuva dažnai patiria kiberneti-

Lietuva atidaro garbės konsulatą Frankfurte

4 VLB INFORMACIJOS |03 - 2019 | KOVAS


nes atakas. Informacinės technologijos, gyvybės

mokslai, e. vyriausybė – ateities sritys, kuriuose su

Lietuva norėtų bendradarbiauti Heseno vyriausybė.

Ne tik finansai ir inovacijos, bet ir kultūra plačiąja prasme

per Frankfurtą atvers naujus kelius Lietuvai į Vokietiją.

Tai gerai suprato Hesene gyvenęs ir Frankfurte

apdovanojimą už visą savo gyvenimo veiklą praėjusiais

metais gavęs amžinąjį atilsį Jonas Mekas, kuris

paskutiniame mūsų susitikime pasakė, kad durys į Vokietijos

sielą yra būtent čia, Frankfurte, neformalioje

Vokietijos kultūros sostinėje, kur ir šiandien per capita

kultūrai išleidžiama daugiausia lėšų Vokietijoje. Daugelis

Europos Sąjungos ir kitų pasaulio šalių Frankfurte

turi savo konsulatus ir labai aktyviai veikia kultūros

srityje. Praėjusiais metais kartu su Europos centriniu

banku, Lietuvos banko pirmininku Vitu Vasiliausku,

daugybe menininkų ir muzikantų pristatėme Lietuva

aukščiausiu lygiu Europos centrinio banko Frankfurte

organizuotose Lietuvių kultūros dienose, kurios

subūrė net dvylika tūkstančių žiūrovų. Stebėdama šį

grandiozinį renginį, kuriam plojo visas Frankfurtas,

visa širdimi didžiavausi Lietuvą. Privalome šią pradėtą

kultūrinę misiją Frankfurte pratęsti.

Gabrielė Gylytė-Hein drauge su minsitru L. Linkevičiumi atidarymo metu

Negalime ir neturime manyti, kad Lietuvos ir Vokietijos

santykiai yra duotybė. Norėdami, kad Vokietija dar

geriau girdėtų Lietuvos balsą, turime būti kūrybingi,

ieškoti naujų kelių į Vokietiją, ir nebūtinai tik Berlyną.

Užmegzdami ir gilindami kontaktus su Vokietijos žemėmis

galėtume nutiesti naujus tiltus į daug glaudesnį

ryšį su Vokietija. Žmogiškieji, asmeniniai santykiai

su įvairių Vokietijos regionų bendruomenių, miestų,

kultūros, verslo, politikos lyderiais, akademinėmis

bendruomenėmis kartais gali sukurti didesnių rezultatų

nei vystomi formalūs santykiai su visa Vokietija.

Būtent šiems tikslams įgyvendinti prieš trylika metų

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Europos Sąjungos

departamento iniciatyva ir buvo sukurtas Lietuvos

– Vokietijos forumas, kuriam iki šiol vadovauju.

Todėl atskiri Forumo nariai, tokie kaip Seimo narys Ž.

Pavilionis, diplomatai J. Balčiūnienė, A. Grikienis, verslininkai

V. Janulevičius, A. Žabolis, A. Blažys, R. Valiūnas,

mano vyras prof. dr. O. Hein ir kiti labai rėmė šią mano iniciatyvą. Taip pat

esu labai dėkinga ir lietuvių bendruomenei, susitelkusiai aplink Vasario 16-osios

lietuvių gimnaziją, ypač Vokietijos Lietuvių Bendruomenės pirmininkui Alfredui

Hermanui. Po karo į Heseną bei kitas Vokietijos pietines žemės atvykę lietuviai

išsaugojo mūsų laisvę, sukūrė Pasaulio Lietuvių Bendruomenę, bet dabar

mano pareiga – pasiremiant į nuostabius mūsų protėvių Hesene darbus nutiesti

tiltus į ateitį, kur mūsų laisvė būtų išsaugota. Nėra geresnės vietos nei Frankfurtas

šiai misijai įgyvendinti, tad ir pasistengsiu iš visos širdies tai padaryti.

Laslo Dani nuotr.

Konsulato atidaryme dalyvavo VLB pirmininkas A. Hermanas (dešinėje)

VLB INFORMACIJOS | 03 - 2019 | KOVAS 5


BIBLIOTEKA

HIUTENFELDE.

KREIPIMASIS

Kas dar gyvas būdamas nepasirūpina savo darbų išsaugojimu,

tas po mirties greitai pamirštamas!

Todėl tam išleisti pinigai, išleisti ne veltui ...

Maksimilijonas I

Ona BARTUSEVIČIENĖ

Labai dažnai išeivijoje matome, jog išmėtomas vertingas ir nesugrąžinamas

palikimas, išdraskomos bibliotekos, sistemingai nesirūpinama

nei bendruomenės apylinkių, nei organizacijų archyvais. Ką

bekalbėti jau apie privačių žmonių palikimus. O kiekvienas palieka

bent šį tą, kas verta būtų išsaugoti ateičiai!

Kultūros darbams Vokietijoje suteikti tam tikrus rėmus, jiems skatinti bei

juos derinti bei dėti pastangas, kad būtų išlaikytas ir išsaugotas nuo pražūties

lietuvių kultūros palikimas Vokietijoje, kad nepranyktų be žinios

pėdsakai, jog gyventa lietuvių Vokietijoje, 1981 m.

kovo 7 d. buvo įkurtas Lietuvių kultūros institutas

(LKI) adresu: Litauisches Kulturinstitut, Lorscher

Str. 1, 68623 Lampertheim-Hüttenfeld.

Institutas priima saugoti lietuviškų įstaigų, organizacijų,

bendruomenės apylinkių ir privačių asmenų

archyvinį palikimą.

Lietuvių kultūros institutas su archyvu ir lituanistine

biblioteka Vokietijoje yra lietuvių pabėgėlių

6 VLB INFORMACIJOS |03 - 2019 | KOVAS


kūrinys (apie biblioteką, rengtus suvažiavimus

su moksline programa ir LKI leidinius skaitykite

www.litauischeskulturinstitut.de). Archyvo tikslas

– kaupti ir išsaugoti šios žmonių grupės Vokietijoje

svarbią istorinę-archyvinę medžiagą apie pavienių

lietuvių, organizacijų ir įstaigų pasiekimus, veiklą

ir istoriją, skiriant dėmesį ir kitai medžiagai, turinčiai

ką nors bendro su lietuviams svarbiais įvykiais,

laikotarpiais, epizodais ir asmenimis.

Lietuvių kultūros instituto archyvo jau turimą medžiagą

galima suskirstyti į tokias dalis:

1. Antrojo pasaulinio karo lietuvių pabėgėlių,

gyvenusių Vokietijoje, archyvinis palikimas.

1945–1950 m. Europos DP stovyklose leistų leidinių

ir renginių plakatų bei programų rinkinys: dieninių

žinių biuletenių, sienos laikraščių, stovyklos

leidinių, literatūros, pedagogikos žurnalų, Tremtinių

Bendruomenės komiteto informacijų ir kt.

2. Vokietijos Lietuvių Bendruomenės bylos (VLB

nuo 1950 metų.....),

Vokietijos LB valdybos dokumentai apie jos veiklą,

dokumentai apie kitų centrinių Bendruomenės organų

sudėtį ir veiklą; Vasario 16-osios gimnazijos

išlaikymą; dokumentai apie apylinkes, jų veiklą,

narių skaičių, valdybų sudėtį; dokumentai apie veikusias

lietuvių organizacijas Vokietijoje ir jų veiklą.

Vokietijos LB valdybos nuo 1951 m. leidžiamų Informacijų

komplektas. Iki šiol per 550 numerių su

per 10 000 DINA4 puslapių yra ypatingas šaltinis,

kuris atspindi visą organizuotų Vokietijos lietuvių

veiklą per beveik 70 metų.

LKI archyve saugojami ir Vokietijoje gyvenusių

privačių asmenų didesni bei mažesni vertingi

palikimai.

3. Vokietijos lietuvių katalikų sielovados archyvas,

Jo medžiagą sudaro Lietuvių katalikų sielovados

direktorių, Europos lietuvių katalikų vyskupų ir pavienių

dvasiškių archyvai.

Lietuvių kultūros institutas iš savo fondų yra perdavęs tokią medžiagą:

Lietuvos nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai Vilniuje, Lietuvai tapus nepriklausomai,

buvo perduota apie 1000 knygų dubletų, daugiausia išleistų

pokario metais tremtyje. 1994 metų pabaigoje perduota saugoti ir prof.

Antano Maceinos asmeninė 2274 tomų biblioteka.

Lietuvos diplomato dr. Alberto Geručio privataus ir iš jo perimtą Juozo Gabrio-Paršaičio

archyvų dalys 2010 metais perduotos Vilniaus universiteto

Rankraščių skyriui (kad ši palikimo dalis būtų sujungta su Vilniaus universiteto

saugoma Lietuvos diplomatijos archyvine medžiaga).

2016 m. gruodžio 12 d. Lietuvių kultūros instituto lituanistinė biblioteka

buvo perduota Valstybinei Berlyno bibliotekai (Staatsbibliothek zu Berlin,

Preußischer Kulturbesitz) saugoti. Ten arba kiekvienoje viešoje bibliotekoje

(per Fernleihe) knygas galima pasiskolinti.

Dabar biblioteka Hiutenfelde vėl atgyja – lentynos pildosi naujomis knygomis,

laukiama net kelių nemažų vertingų privačių bibliotekų dovanos.

Steigiant archyvą, pirmiausiai buvo svarbu įvairiose vietose išskaidytą

medžiagą sukaupti ir išsaugoti nuo pražūties. Lietuvių kultūros institutas

niekad neturėjo ir neturi nuolatinio apmokamo darbuotojo. Laimei, atsirado

pensininkas archyvaras Liudas Kairys, kuris išėmė bylas iš dėžių, jas

kruopščiai sutvarkė, įdėjo į archyvines dėžutes, sužymėjo jų turinį viršeliuose

ir sustatė į lentynas. Liudui Kairiui 1999 05 25 (gim.1924) mirus,

archyvas prižiūrimas Vinco ir Onos Bartusevičių, kurie tvarko ir gaunamą

naują medžiagą.

Kas turite ateičiai saugotinos medžiagos, kreipkitės į Lietuvių kultūros institutą:

info@litauischeskulturinstitut.de

Autorės nuotr.

Prisaikdinta vertėja

lietuvių|rusų|vokiečių klb.

Maybachstraße 1

48 145 Münster

Mobil: +49179.5877720

Fax: +49251.395 56074

mail:ingrida.k@gmail.com

www.dolmetscher-venckus.de

VLB INFORMACIJOS | 03 - 2019 | KOVAS 7


ATVĖRĖ DURIS

Į LIETUVIŠKĄ

PASAULĮ IR IŠĖJO

Evelina KISLYCH-ŠOCHIENĖ

Daugybę metų lietuviškoje Vasario 16-osios

gimnazijoje Vokietijoje mokytojavusi Bronislava

Lipšienė ir šiandien mokykloje laukiama

viešnia. Taip 2014-aisiais metais rašė

žurnalistas, Vasario 16-osios gimnazijos gimnazistas

Niko Šošičius dienraščiui „Sekundė“.

Dar 2012 metais į pensiją išėjusi visų mylima

pedagogė B. Lipšienė š. m. vasario 10 d. paliko

ją mylintį pasaulį ir vasario 15 d. buvo

palydėta į amžinąją kelionę.

Šviesaus atminimo B. Lipšienė buvo ypatinga asmenybė,

kurią pažinojo visi Vokietijos lietuviai,

Vasario 16-osios gimnazijos kolektyvas, gimnazistai,

Hiutenfeldo gyventojai. Dar geriau ją pažinojo

dėka atžalų – dukros Laimutės ir sūnaus Martyno,

kurie Vokietijoje išaugo tikrais Lietuvos patriotais.

Jie – ne tik aktyvūs Vokietijos Lietuvių Bendruomenės

nariai, bet ir – svarbiausia – vaikai, be galo

mylėję savo mamą. Dėkoję jai už tai, kad ji išmokiusi

lietuvių kalbos. Dėkingi už tai, kad namuose

ir savo aplinkoje ji buvo sukūrusi savo, jų Lietuvą,

kurioje jie visi gyveno ir augo. Su tradiciniais papročiais,

kultūra, kalba, literatūra.

Bronislava Lipšienė gimė 1948 m. sausio 25 d. prie

Minijos, Kačaičių kaime, Kretingos rajono savivaldybėje.

Jaunystę praleido Lietuvoje, prie gražiosios

Minijos krantų. Pasak jos geriausios draugės, Vokietijos

lietuvės Marijos Dambriūnaitės-Šmitienės,

dar šiais, 2019-aisiais, metais B. Lipšienė drauge

šeima ir artimiausiais draugais sutiko Naujuosius

metus ir spėjo atšvęsti savo 71-ąjį gimtadienį. Tačiau

dėl rimtų sveikatos problemų B. Lipšienė jau

ilgą laiką niekur neidavusi ir artimuosius bei draugus

burdavusi pas save namuose, Hiutenfelde.

B. Lipšienė – viena iš aktyviausių Vokietijos Lietuvių

Bendruomenės narių, lietuvybės puoselėtojų.

Iki paskutinės dienos ji ėjo Vasario 16-osios gimnazijos

rėmimo fondo pirmininkės pareigas.

In memoriam Bronislava Lipšienė

B. Lipšienė Vasario 16-osios gimnazijoje lietuvių

kalbos ir literatūros mokytoja išdirbo beveik 36

metus ir 2012 metų vasario 29 d. pasitiko paskutinį

savo pamokos skambutį. Ši nuostabi mokytoja

už ilgametį lietuvių kalbos puoselėjimą ir meilės

diegimą pasaulio lietuvių širdyse buvo pagerb-

8 VLB INFORMACIJOS |03 - 2019 | KOVAS


pagerbta tuometinio LR švietimo ir mokslo ministro

G. Steponavičiaus padėka. B. Lipšienė 19

metų vadovavo mokinių dainų ir giesmių būreliui,

atgaivino lietuviškų juostų audimo tradiciją,

organizavo Gimnazijoje tradicines Kalėdų

šventes, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir birželio

trėmimų minėjimus. Simboliška, tačiau B.

Lipšienė nebesulaukė 101-ojo Lietuvos gimtadienio,

nors jis jai buvęs labai svarbus ir, nepaisydama

suprastėjusios sveikatos, ji jo laukusi.

B. Lipšienė buvo pažįstama ir vokiečių visuomenei.

Jiems ji skaičiusi paskaitas apie Lietuvos istoriją,

lietuvių liaudies dainas. Itin svarbą vietą

jos gyvenime užėmė žiniasklaida – B. Lipšienė

kelerius metus buvo nuo 1951 metų iki dabar

leidžiamo Vokietijos Lietuvių Bendruomenės leidinio

„Informacijos“ redaktorė, rašė straipsnius

Lietuvos žiniasklaidai apie Vasario 16-osios gimnaziją,

pati buvo kalbinama Lietuvos žurnalistų.

B. Lipšienė skirdavo didelį dėmesį vaikų išvykoms

į Lietuvą ir pati jas organizavo. Ji ruošdavo mokinius

abitūrai ir mokydavo lietuvius, atvykusius

iš Pietų Amerikos ir kitų žemynų, lietuvių kalbos.

Jos ispanų kalbos žinios labai praversdavo, ypač

dirbant su pietų amerikiečiais. Kadangi B. Lipšienė

savo vaikams nuolat primindavo, kaip svarbu

gerai mokėti lietuvių kalbą, tai jiems atvėrė duris

į lietuvišką pasaulį.

Vyras Arminas Lipšys (1937 m. gegužės 14 d. Laumalės,

Kretingos valsčius – 2006 m. sausio 23 d.

Hiutenfeldas, Vokietija) – taip pat buvo aktyvus

ir žinomas Vokietijos Lietuvių Bendruomenės

veikėjas. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją,

gyveno Špakenbergo karo pabėgėlių stovykloje.

1955–1997 m. dirbo Darmštato metalo

apdirbimo įmonėje. Anksti įsitraukė į Darmštato

lietuvių visuomeninę veiklą, nuo 1977 m. aktyvus

Vokietijos Lietuvių Bendruomenės veikėjas,

1990–1998 m. VLB pirmininkas. 1982–2006 m.

Vasario 16-osios gimnazijos rėmimo fondo narys.

A. Lipšys padėjo organizuoti Vokietijoje vykusius

svarbiausius Europos lietuvių renginius – IV pasaulio

lietuvių jaunimo kongresą 1979 m., Europos

lietuvių dienas 1989 m., Europos lietuviškųjų

studijų savaites (nuo 1993 m.), kurį laiką vadovavo

labdaros draugijai, rėmusiai Lenkijos lietuvius.

Delfi.lt B. Lipšienė pasakojo, kad ją į Vokietiją atvedusi meilė, ir tuoj

pat pridūrė, kad įsimylėjo ne vokietį, o lietuvį. Lipšiai susipažino Vilniuje

ir jau po vestuvių išsiaiškino, kad jų gimtines skyrė tik Minija.

Lipšių šeimos atžalos – Martynas ir Laimutė – seka tėvų pėdomis. Aktyvus

ir meilę tėvų gimtinei puoselėjantis Vokietijos lietuvis M. Lipšys

nuo 2019-ųjų sausio mėnesio eina Romuvos Lietuvių Bendruomenės

valdybos pirmininko pareigas. Dar 2018 m. spalio mėnesio Vokietijos

lietuvių žurnalui „Informacijos“ M. Lipšys atvirai pasakojo savo gyvenimo

istoriją ir tai, kad dabartiniam lietuvybės puoselėjimui jis buvo

įkvėptas savo tėvų – Armino ir Bronislavos. „Tėvų pavyzdys įkvėpė“, –

tokiais žodžiais prasidėjo interviu. M. Lipšys pasakojo, kad nuo pat mažens

tėvai su juo kalbėdavę lietuviškai, niekuomet vokiškai: „Turėjau

priprasti prie to, jog vokiečiai su manimi bendrauja vokiškai, o tėvai

lietuviškai. Ir tai man atrodė normalu. Namuose visuomet kalbėdavome

lietuviškai. Kai su sesute pradėdavome kalbėti vokiškai, motina

iškart primindavo, kad mes lietuviai, kad lietuvių kalba ir kultūra yra

labai susijusios su mūsų šeima. O tėvai mano sesutei ir man yra tikri

pavyzdžiai.“, – pasakojo M. Lipšys.

M. Lipšys prisimena, kad jo tėvai nuolat dalyvaudavo įvairiuose susitikimuose

su lietuviais ir turėjo galimybę pažinti daug įdomių ir kilnių

išeivijos lietuvių, tarp jų – Svilą, Sabus, Buivius, Bernatonį, Šreifeldus,

Tenzigolskius ir, aišku, Šmitus, su kuriais visuomet buvo ir yra malonu,

įdomu susitikti ir kurių šeimos istorijos labai įdomios. „Pamenu, gimnazijoje

buvo vieta, kurioje visi susitikdavo, ypač Lietuvos nepriklausomybės

perversmo laikais. Mama gimnazijoje pradėjo dirbti lietuvių

kalbos mokytoja, o kol ji dirbo, mes su sesute žaisdavome gimnazijos

teritorijoje, kur mus nuolat kalbindavo gimnazijos mokiniai“, – prisiminimais

dalinosi Bronislavos sūnus.

Dėl B. Lipšienės netekties liūdi ir artimiesiems nuoširdžią užuojautą reiškia

Pasaulio, Vokietijos lietuvių bendruomenės.

Asm. archyvo nuotr.

Gedime Bronislavos Lipšienės

Asta D‘Elia

Vasario 15 d. gimnazijos bendruomenė į paskutinę kelionę palydėjo ilgametę

lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją bei dainų būrelio vadovę

Bronislavą Lipšienę. Už į amžinybę iškeliavusią pedagogę Hiutenfeldo

Jėzaus Širdies bažnyčioje buvo atnašaujamos šv. Mišios. Prie velionės

karsto, užkloto trispalve, garbės sargyboje budėjo gimnazijos mokiniai.

Po mišių prie Vasario 16-osios gimnazijos kryžiaus gedintieji padėjo

gėlių. Vėliau visi prie bendro stalo dalijosi prisiminimais apie amžino

poilsio Lietuvoje (Palangoje) šalia savo vyro atgulsiančią Bronislavą

Lipšienę.

Nuoširdžiai užjaučiame velionės artimuosius ir liūdime kartu su jais.

VLB INFORMACIJOS | 03 - 2019 | KOVAS 9


DIUSELDORFO

LIETUVIAI PAMINĖ-

JO IR ŠVENTĖ

VASARIO 16-ĄJĄ

Augustas Šernius

Šiais poeto Justino Marcinkevičiaus eilėraščio žodžiais Diuseldorfo

lietuvių bendruomenės Valdyba kreipėsi į gausų būrį tautiečių,

saulėtą sekmadienio (2019-02-17) popietę susirinkusių Diuseldorfo

Gereshaimo Kultūros centre („Kulturbahnhof Gerresheim“) paminėti

70-ųjų LLKS Tarybos Deklaracijos paskelbimo metinių, atšvęsti

101-ųjų šiuolaikinės Lietuvos Valstybės Atkūrimo metinių, o taip

pat paklausyti jaunųjų Lietuvos talentų koncerto.

Darniai ir vieningai sugiedoję Lietuvos Respublikos Himną, renginio

svečiai išklausė Diuseldorfo lietuvių bendruomenės Valdybos pirmininko

Augusto Šerniaus pranešimą apie Vasario 16-osios ir Vokietijos istorines

sąsajas su Lietuvos valstybingumu ir jo raida. Pranešėjas atskleidė

priešišką Vokietijos okupacinės valdžios reakciją į 1918 m. vasario

16-osios Aktą, paminėjo diplomatinius Lietuvos Tarybos manevrus su

Viurtembergo grafo Vilhelmo fon Uracho (Wilhelm von Urach) išrinkimu

Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Buvo prisiminta, kaip ciniškas ir

klastingas dviejų nusikaltėliškų valstybių atstovų suokalbis 1939 m.

„Pašauk ją, pašauk atsitiest

ir laisvę išskleist – kaip esmę.

Štai mes – ir mūsų tik tiek,

kiek buvom ir kiek esame.

Kiek būsim šioje dienoje

sudygę augimui ir brandai,

ant žemės gyvi ir po ja,

paženklinti lietuvybės randais.“

sudarė prielaidas užgniaužti kiek ilgiau nei 20

metų trukusią trapią ir vidaus rietenomis dėl

valdžios paženklintą Lietuvos Nepriklausomybę.

Paminėta, kaip po sovietų įvykdytos Lietuvos

aneksijos sekė nacių okupacija, kurios pradžioje

greitai užgimė ir taip pat greitai sunyko Lietuvos

valstybingumo viltys. Kalbėta apie tai, kaip antrą

kartą kraštą okupuojantys sovietai susidūrė su

galinga Lietuvos gyventojų rezistencija ir kaip pačiame

pasipriešinimo kovų įkarštyje 1949 m. vasario

16-ąją pogrindžio partizanų įkurta Lietuvos

Laisvės Kovų Sąjūdžio Taryba priėmė Deklaraciją,

nustačiusią teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo

pasipriešinimo pagrindą.

Prisiminta, kad pokario metais Vakarų Vokietijoje

apsistojo daug prieglobsčio ieškančių Lietuvos

gyventojų, kurie 1951 m. Žemutinės Saksonijos

žemėje, Dypholco (Diepholz) mieste įsteigė iki šių

dienų veikiančią Vasario 16-osios vardo lietuvių

gimnaziją – vienintelę tokio pobūdžio lietuvišką

Lietuviai gieda Lietuvos Respublikos himną

10 VLB INFORMACIJOS |03 - 2019 | KOVAS


mokyklą Vakarų pasaulyje. Atkreiptas dėmesys, į

daugiau negu simbolišką faktą, kad NATO valstybių

vadovu sprendimu, atsakant į Rusijos agresiją

Ukrainoje ir pasikeitusią saugumo aplinką regione,

nuo 2017 m. vasario mėn. mėnesio būtent

Vokietija vadovauja Lietuvoje dislokuotai NATO

priešakinių pajėgų bataliono kovinei grupei. Nebuvo

pamirštas ir vėliausias akcentas jungiantis

Lietuvą, Vasario 16-ąją, ir Vokietiją: VDU profesorius

istorikas Liudas Mažylis 2017 m. Vokietijos

užsienio reikalų ministerijos politiniame archyve

surado Lietuvos Nepriklausomybės akto originalą,

kuris buvo laikomas dingusiu beveik 100

metų. Praėjusių metų pradžioje Vokietijos atstovai

iškilmingai perdavė Lietuvai Vasario 16-osios

aktą dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo.

„Švęsdami 101-ąsias Nepriklausomybės akto ir

minėdami 70-ąsias LLKS Deklaracijos metines,

prisiminkime dar kartą, kaip I-ojo pasaulinio karo

metais vokiečių okupacinė valdžia išsireikalavo iš

Lietuvos Tarybos priimti dokumentą dėl amžinos

ir tvirtos Lietuvos valstybės sąjungos su tuometine

Vokietijos imperija, kuri turėjo būti įgyvendinama

per karinę, susisiekimo, muitų ir pinigų sąjungą.

Faktas tas, kad šiuo metu mūsų Tėvynę su

Vokietija sieja bendra užsienio, saugumo ir gynybos

politika, bendra valiuta ir bendra rinka. Nepriklausomos

Lietuvos piliečiams Vokietijoje nebereikalingos

vizos ir darbo leidimai. Keliaujant

iš Lietuvos į Vokietiją ir atvirkščiai nebevykdoma

pasų kontrolė. Ir visa tai yra įmanoma Lietuvai

nesant Vokietijos sudėtine dalimi. Visa tai yra

įmanoma tiktai Vasario 16-osios Nepriklausomybės

akto ir jo pagrindu sekusių veiksmų ir priimtų

vėlesnių dokumentų dėka”, - pabrėžė Diuseldorfo lietuvių bendruomenės

Valdybos pirmininkas.

“Šių aplinkybių visuma leido mums susirinkti čia, Diuseldorfe, ir visiems

kartu atšvęsti mūsų gimtosios Valstybės Nepriklausomybės atkūrimo

metines. Čia, Vokietijoje, mes prisimename ir pagerbiame iškilius

Lietuvos Valstybės vyrus ir moteris, kurie nepaisydami okupacijos,

neišsigandę galimų represijų, nebijodami šalia alsuojančios mirties

skelbė Laisvę, skelbė Tautos pasirinkimo teisę, skelbė mūsų Valstybę.

Čia, Vokietijoje, mes švenčiame Vasario 16-ąją. Šalyje, kurią daugelis iš

mūsų – Lietuvos vaikų – šiuo metu laikome savo namais“, - baigdamas

pranešimą kalbėjo A. Šernius.

Po to į susirinkusius kreipėsi Lietuvos Garbės Konsulas Šiaurės Reino-

Vestfalijos, Žemutinės Saksonijos ir Brėmeno žemėse prof. dr. Jurgenas

Gramke (Prof. Dr. Jürgen Gramke). Pasidžiaugęs galimybe kartu su Vokietijos

lietuviais atšvęsti Lietuvai reikšmingas sukaktis, dr. Gramke išreiškė

tvirtą viltį, kad praeitą šimtmetį Lietuvai tekusi pasikartojančios

okupacijos našta, kaip ir jos sąlygota būtinybė skelbti apie Nepriklausomybės

atkūrimą, liks istorijos puslapiuose, o mūsų Valstybei daugiau

niekada nebeteks patirti svetimos šalies agresijos ir iš naujo rūpintis

valstybingumo atkūrimu. Garbės Konsulas noriai pasidalino prisiminimais

apie pirmuosius atsikūrusios Lietuvos diplomatijos žingsnius

Vokietijoje 1991-1992 metais, Vokietijos verslo ir politikos sluoksnių

paramą Lietuvos siekiams tapti NATO ir ES nare ir apie savo pažintį su

Lietuvos Respublikos Prezidentu Valdu Adamkumi.

„Per neįtikėtinai trumpą laiką Lietuva tapo itin gerbiama Europos valstybe,

puoselėjančia demokratijos vertybes, turinčia rimtą ir patikimą

teisingumo sistemą ir solidų šalies biudžetą. Lietuva atitinka visus

kiekvienai valstybei privalomus reikalavimus, įvardinamus trimis vokiškais

žodžiais, prasidedančiais raide „I“: Identität, Infrastruktur, Internationalität

(liet. Identitetas, Infrastruktūra, Tarptautiškumas). Tai

leidžia tikėtis sėkmingos Lietuvos raidos Europos Sąjungoje ir pozityvios

įtakos pačios ES raidai”, - kalbėjo dr. Gramke.

Lietuvos Garbės Konsulas pasidžiaugė salėje susirinkusių lietuvių gau-

Prof. Dr. Jürgen Gramke su žmona

Lietuvos Garbės Konsulas prof. dr. Jurgenas Gramke (Prof. Dr. Jürgen Gramke)

VLB INFORMACIJOS | 03 - 2019 | KOVAS 11


sa, patriotiškumu ir entuziazmu. Jo širdingas sveikinimas naujai susikūrusiai

vietos lietuvių bendruomenei buvo palydėtas šiltais plojimais.

Vėliau sveikinimo žodžius tarė Duisburgo miesto Oberburmistro Tarnybos

atstovė Heike Maus, atsakinga už tarptautinius santykius ir Duisburgo

miesto partnerystę su Vilniaus ir Portsmuto miestais. Renginio garbės

viešnia pasidalino savo patirtimi kuriant ir stiprinant Duisburgo miesto

bendradarbiavimą su Vilniumi, už ką 2000-aisiais metais jai buvo skirtas

Vilniaus miesto Šv. Kristoforo apdovanojimas. “Šiais metais planuojamas

Duisburgo miesto Oberburmistro apsilankymas Vilniuje turėtų dar labiau

sustiprinti abiejų miestų tarpusavio r yšius“, - patikino p. Maus ir baigdama

kalbą palinkėjo kuo geriausios kloties Diuseldorfo lietuvių bendruomenei.

Po oficialios dalies šventinę nuotaiką kūrė jaunųjų Lietuvos menininkų

pasirodymas. Vokietijos lietuviams koncertavo Paulius Andersson (fortepijonas),

Emilija Šukytė (fortepijonas) ir Gabija Laurinaitytė (fleita). Paulius

ir Emilija šiuo metu studijuoja Roberto Šumano aukštojoje muzikos

mokykloje Diuseldorfe. Gabija mokosi fleitos paslapčių Kelno aukštojoje

muzikos ir šokio mokykloje. Trečios kartos pianistas P. Andersson, sekantis

savo močiutės Veronikos Vitaitės ir mamos Aleksandros Žvirblytės –

abi LMTA profesorės ir žymios Lietuvos pianistės – pėdomis, yra nuskynęs

laurus keturiolikoje tarptautinių konkursų visoje Europoje. Net 10-je iš jų

yra pelnęs Pirmąjį arba Didįjį prizus (Grand Prix). Būdamas vos 11-os metų,

Paulius debiutavo su maestro D. Katkaus diriguojamu Šv. Kristoforo kameriniu

orkestru ir nuo to laiko surengė daugybę nepamirštamų pasirodymų

žymiausiose Lietuvos, Japonijos, JAV ir daugelio Europos šalių scenose.

Jaunasis virtuozas atliko M. K. Čiulionio kūrinį fortepijonui „Miražas“,

F.Šopeno (F.Chopin) „Baladę Nr.4“, latvių kompozitoriaus Jāzeps Vītols

„Lopšinę”, S. Rachmaninovo „Preliudus“ opus 32 Nr. 5 ir opus 23 Nr. 2.

Pauliaus charizma, savita kūrinių atlikimo technika ir šiltas bendravimas

su publika pavergė klausytojus ir leido, pamiršus talentingo atlikėjo lygio

neatitinkančią gan vidutinišką salės akustiką ir senutėlio pianino būklę,

mėgautis tai veržliais, energingais pasažais, tai lyriškais, subtiliais

ir giliais muzikos akordais. Neįmanoma buvo nesistebėti

kaip lengvai ir sklandžiai Paulius atliko

techniškai sudėtingus kūrinius. Nepamirštamas

Pauliaus pasirodymas buvo palydėtas ovacijomis.

Koncertą pratęsė daugkartinė Lietuvos ir tarptautinių

jaunųjų pianistų ir ansamblių konkursų

lauretė devyniolikmetė pianistė Emilija Šukytė.

Kaip ir Paulius, atlikėjos karjerą Emilija pradėjo

būdama vos 11-os metų, kai surengė savo debiutinį

pasirodymą su Klaipėdos kameriniu orkestru,

diriguojamu maestro M. Piečaičio. Nuo tos dienos

ji sudalyvavo ir laimėjo prizines vietas virš 30

įvairių konkursų Lietuvoje, Latvijoje, Prancūzijoje,

Ispanijoje, Rusijoje ir Čekijoje.

Žaviai šypsodamasis Emilija sėdo prie pianino

ir nuo pat pat pirmųjų jos atliekamo J. Bramso

„Intermezzo“ opus 117 Nr. 1 akordų kokybišku

ir užtikrintu garsu nuostabiai perteikė dainingą

ir romantišką vokiečių kompozitoriaus kūrinio

nuotaiką. Žaismingas F. Šopeno „Etiudo“ opus 25

Nr. 5 ir nepaprastai techniškas Klodo Debiusi (C.

Debussy) kūrinio „Fejerverkas“ atlikimas leido suprasti,

kodėl Emilija triumfuoja tarptautiniuose

pianistų konkursuose.

Koncerto šerdimi tapo būtent šia proga susibūrusio

Pauliaus Andersson ir Gabijos Laurinaitytės

dueto pasirodymas. Jaunieji menininkai atliko

garsaus šiuolaikinio žydų kilmės Lietuvos kompozitoriaus

Anatolijaus Šenderovo tris muzikines

pjeses „Prisiminimai”, „Pastoralė“ ir „Žaidimas“,

taip pat lenkų kilmės amerikiečių kompozitoriaus

VLB vicepirmininkas ir Romuvos apylinkės pirmininkas Martynas Lipšys

12 VLB INFORMACIJOS |03 - 2019 | KOVAS


Robert Muczynski sonatos fleitai ir fortepijonui

1-ąją dalį. Talentingai atliekami kūriniai nukėlė

klausytojus į paslaptingą muzikinę erdvę, kurioje

du instrumentai – klavišinis ir pučiamasis –

kalbėjo vienu balsu, diskutavo, ginčijosi, pykosi

ir vėl taikėsi. Nedidelėje salėje menininkus ir

klausytojus skyrė labai nedidelis atstumas, tad

fortepijoninės muzikos klausymąsį labai praturtino

galimybė iš arti stebėti, kaip plastiškai ir

techniškai dirba pianistų pirštai, kaip nuosekliai

jie perteikia atliekamų kūrinių nuotaiką ir menkiausias

detales.

Pasibaigus koncertui, Vokietijos lietuvių bendruomenės

vicepirmininkas M. Lipšys glaustai

ir įtaigiai pristatė lietuvių bendruomenės Vokietijoje

tikslus ir kertinius veiklos principus.

M. Lipšys paragino lietuvius jungtis prie šios

organizacijos ir šitaip ne tiktai stiprinti mūsų

bendruomenės įtaką Vokietijoje, puoselėti lietuvių

kalbą, kultūrą, papročius ir tradicijas, bet

ir išnaudoti tarpusavio kasdieninio bendravimo

galimybes. Pratęsdama M. Lipšio išsakytus žodžius,

renginį vedusi Diuseldorfo lietuvių bendruomenės

valdybos narė Ligyta Maziliauskienė

pakvietė visus atvykusius į renginį prie gausiai

vaišėmis nukrautų stalų pabūti kartu, susipažinti,

pabendrauti, pasidalinti įspūdžiais ir, žinoma,

pasivaišinti skaniais užkandžiais, kuriuos su

meile ir išmone paruošė Diuseldorfo lietuviai.

Agnės Thomas nuotr.

Renginio vedėja Ligyta Maziliauskienė ir DLB pirmininkas Augustas Šernius

Emilija Šukytė, Paulius Andersson ir Gabija Laurinaitytė

VLB INFORMACIJOS | 03 - 2019 | KOVAS 13


JAUNIMO (IM)PULSAS

„Idėjų dirbtuvės“: prabėgusių metų įdomiausi pranešėjai,

šilčiausi prisiminimai, organizaciniai kuriozai

Monika VERBALYTĖ

„Idėjų dirbtuvės“ – tai kasmetinis Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungos

(VLJS) organizuojamas renginys. Šiais metais „Idėjų dirbtuvės“

vyks kovo 29 – 31 d. Maince, kaip visada, su puikiais pranešėjais ir

nuostabiais dalyviais.

O nuo ko viskas prasidėjo? Kaip „Idėjų dirbtuvės“ atrodė anksčiau? Ir iš kur kilęs

išplėstinis jų vardas „Vokietijos lietuvių studentų ir jaunimo suvažiavimas“?

2012 m. Berlynas – pirmas šiek tiek prisvilęs blynas

O viskas prasidėjo taip: tuometinis Valdybos narys Tadas Stumbrys, dau metų

praleidęs Jungtinėje Karalystėje, pasiūlė ir Vokietijoje surengti išskirtinai

studentams skirtą renginį, kurio tikslas būtų suteikti jiems praktinių žinių,

naudingų profesinei karjerai, ir pakviesti Lietuvos įmonių, galinčių jauniems

Vokietijos lietuviams pasiūlyti praktikos ar darbo vietų. Idėja pasirodė įdomi,

projektas LR Užsienio reikalų ministerijai parašytas, pinigai laimėti, deja, ne

tiek, kad užtektų tokiam renginiui, kurį įsivaizdavome, tad daug ką teko daryti

vietinių resursų ir pažinčių pagalba. Taigi, vietiniai lietuviai pristatinėjo

karjeros galimybes viešam ir privačiam sektoriui, pažįstami

– LR Jaunimo reikalų departamento siųstas

lektorius Vytautas Gaidamavičius, kitą dieną vedęs

mokymus pačiai Valdybai, ir Vokietijoje gyvenanti

žurnalistė Eglė Preine - davė patarimus, kaip rašyti

projektus ir straipsnius, o buvęs VLJS pirmininkas

Martynas Tschischauskas, tuo metu dirbęs XINX, vokiškame

LinkedIn – profesinio tinklo – atitikmeny

Vokietijoje, papasakojo apie tinklų reikšmę karjerai.

Visi lektoriai neberlyniečiai apsistojo pas draugus ar

pažįstamus, lektorius Vytautas – pas mane namie.

Ekskursiją pravedėm patys, renginys vyko vieno

vaikų ir jaunimo klubo patalpose, už nedidelę auką

parūpintose Vokietijos lietuvių bendruomenės (VLB)

pirmininko Alfredo Hermanno dukters Tatjanos,

Berlyne dirbančios socialinį darbą. Reprezentatyvios

patalpos nebuvo, bet užtat beveik nemokamai.

Vienintelė tikrai dėl renginio atvykusi lektorė iš

Lietuvos tais metais buvo dėstytoja ir etnologė dr.

Daiva Šeškauskaitė, sutikusi atvykti be honoraro ir

autobusu (!) iš Kauno. Atvažiuoti pasisiūlė ji, beje,

„Idėjų dirbtuvės“, 2015 m.

14 VLB INFORMACIJOS |03 - 2019 | KOVAS


pati, paiešką paskelbus per DAAD (Deutscher Akademischer

Austauschdienst – Vokietijos akademinė

mainų tarnyba) alumnų tinklą Lietuvoje.Tie, kas

buvo renginy, tikrai nepamiršo moters juodais palaidais

plaukais raudona suknele, iš savo lagamino

pirmomis pranešimo minutėmis dar išsitraukusią ir

apsiavusią raudonus aukštakulnius bei bandžiusią

mums papasakoti apie savo tyrimą, nugulusį knygoje

„Erotika tautosakoje“. Tema buvo intriguojanti,

nors pranešimas sukeltų lūkesčių ir nepateisino.

Koncertas vyko tik savaitę prieš renginį surastoje vietoje,

vieninteliame bare, neėmusiame nuomos ir dar

buvusiame laisvu tą šeštadienio vakarą. Grupė „Kamanių

šilelis“ tada iš Lietuvos atvažiavo su vadybininku jo

automobiliu, o kitą dieną po koncerto Mantas ir Kamilė

ištranzavo link Pietų Europos ar Gruzijos, paleidę vadybininką

vieną grįžti namo. Koncerto kokybė nuo viso to

nenukentėjo – likom patenkinti tiek mes, tiek baras „Max

Fisch“, tapęs mūsų draugu, ir dabar padedančiu įvairiose,

kartais ir beviltiškomis atrodančiose, situacijose.

Tokie netobuli renginiai turi ir gerų pusių. Visų pirma,

daug išmoksti. Nuo pirmo renginio esame stipriai patobulėję,

nesusipratimų įvyksta vis mažiau, planuojama

labiau iš anskto, dėmesys atkreipiamas į vis daugiau

detalių. Antra, per tokias negandas surengtas, net jei

ir nevisai šimtu procetų nusisekęs renginys, įgalina: patiki

savimi, patiki kitais, tuo, kad net ir pradėjus renginį

su beveik nuliniu biudžetu, galima jį padaryti, nes kai

labai labai nori ir turi idėją, staiga atsiranda ir rėmėjai,

ir patalpos, ir be jokių honorarų pasiryžę atvykti

lektoriai. Viskas kažkaip stebuklingai išsisprendžia.

Kaip jau esu minėjus „Pasaulio lietuvyje“ (2014/08),

turbūt suveikia ir tai, „jog esam jaunimo organizacija,

ir jei kartais viską darom paskutinę minutę ar net jei

klystam, ne taip ir baisu – juk jaunimui tai, kažkuria

prasme, tarsi net priklauso! Stengiamės taisytis, bet

vis dar [...] tenka priiminėti spontaniškus sprendimus,

patekus į netikėtas situacijas. Ir tai teikia net kažin kokio

žavesio!“. Svarbiausia, kad renginio dalyviai mumis

kažkaip patikėjo, o kai kurie atvyko ir į sekantį renginį.

2013 m. Hamburgas – du koncertai už vieno kainą

Organizuoti renginį kitais metais buvo paprasčiau,

nes ne tik paramos buvo daugiau, bet ir patys atsikratėm

idėjos rengti karjeros mugę. Pamatėm, kad

su po visą Vokietiją išsibarsčiusiais ir įvairiausias specialybes

studijuojančiais studentais niekaip negalime

surinkti tokios kritinės masės studentų kaip Londono

metopolija, pasižyminti dideliu ekonomiką ir finansus

studijuojančių jaunų žmonių tankiu. Taigi, jau antrąjį

suvažiavimą „Idėjų dirbtuvės“ tapo ne renginio tema,

kaip kas manėme Berlyne, bet renginio pavadinimu.

Ir tai turbūt buvo pats geriausias sprendimas, kurį

galėjome padaryti. Nors Hamburge dar dalyvavo VŠĮ

„Versli Lietuva“ atstovybės Šiaurės Vokietijai direktorė,

pristačiusi vokiškos ir lietuviškos darbo etikos skirtumus,

bei „Lietuvos kvapo“ atstovai, pasakoję apie

emocinį marketingą ir savo sėkmę, parduodant Lietuvos

įvaizdį, kiti pranešimai neturėjo praktinės potekstės,

nors kaip Vaida Ordė (tuo metu dar Kaziukonytė)

rašė straipsnyje „Informacijoms“ (2013/06), „su kaupu gavome peno pamąstymams,

skatinantiems kūrybiškumą, idėjų generavimą bei kritinį mąstymą

– bene svarbiausius dalykus, reikalingus nūdienos jaunimui, nepriklausomai

nuo to, kur, ką ir ar apskritai jie studijuoja“.

Kiti pranešėjai sudarė, kaip tuometinė Valdybos narė Dovilė Šermokas nepamiršta

kartoti, jos „svajonių komandą“: aktorius ir režisierius Vidas Bareikis

kalbėjo apie savo spektaklius ir „No theater“ judėjimą, žurnalistas Rytis

Zemkauskas – apie kultūrinių laidų ir kokybiškos televizijos ateitį, o aktorė

Aldona Vilutytė pravedė smagias dirbtuves. Kartu su verslininku ir visuomenės

veikėju Tadu Langaičiu jie buvo tikrai gera komanda. Dovilės vienas didžiausių

įspūdžių iš dirbtuvių liko, „kad nepaisant lektorių sričių skirtingumo

viskas kažkaip taip susisiedavo, lyg suplanuota būtų. Temos, patirtys nors ir

skirtingos, viena kitą papildydavo.“ Jai antrina Vaida, jau cituotame straipsnyje

teigianti, kad „beveik išnyko ribos tarp pranešimų – vienas lektorius tarsi

pildė kitą savo įžvalgomis, viena pokalbio tema tarsi gimdė kitą, auditorijos

klausimai iššaukė vis naujas pranešėjų įžvalgas bei pokalbių temas.“

Viską vainikavo puikus kviestos Ievos Narkutės ir spontaniškai prisijungusio

Vido Bareikio koncertas. Pastarasis pasisiūlė prisidėti ir „apšildyti“ publiką,

bet jo pasirodymas buvo toks energingas, kad po koncerto juokavom, kad ne

Bareikis apšildė Narkutę, o Narkutė Bareikį. Po to kas vakarojo, kad naktinėjo,

o kai kas sugebėjo sulaukti kitos dienos ir aplankyti ne tik žymųjį Hamburgo

raudonųjų žibintų kvartalą, bet ir rytinį sekmadieninį žuvų turgų, dvi neoficialias

uosto įžymybes. Patys ištvermingiausi nemiegoję atėjo ir į Hamburgo

bendruomenės suorganizuotus pusryčius bei grilių.

Aišku, ir šiame renginy neapseita be kontaktų, rėmėjų, padėjėjų ir organizacinių

kuriozų. Valdyba nakvojo Hamburgo bendruomenės erdvėse, kuriose

buvo organizuojami ir sekmadienio pusryčiai bei grilius, patalpas dienos renginiui

nemokamai gavome iš studentų atstovybės vienoje miesto aukštųjų

mokyklų. Pastarajai prižadėjus patalpas duoti, bet po to nebeatsakius į elektroninius

laiškus, šio tekso autorei teko prieš pat renginio savaitgalį paskambinti

atstovybei telefonu, tik kad sužinotų, jog ta mergina, kuri patalpas prižadėjo,

atstovybėje nebedirba. Pieš puolant į paniką, kad neturim kitą dieną

prasidedančiam renginiui patalpų, laido gale visgi pasigirdo raminantis: „Bet

kadangi jau buvo prižadėta, tai patalpas gausit“.

Kitas įvykis to suvažiavmo metu nebejotinai buvo mūsų nepavykęs bandymas

sutaupyti pinigų kelionės išlaidoms. Kad išleistume mažiau, nusprendėme

tą patį „Schönes Wochende“ bilietą, su kuriuo atkeliavome iš Berlyno į

Hamburgą panaudoti ir lektoriams parvežti iš Brėmeno oro uosto į Hamburgą.

Viena Valdybos narė, kurios vardo neminėsiu, pasisiūlė nuvažiuoti pasitikti

savo svajonių komandos, tik iš to didžiulio susijaudinimo visus įlaipino ne

į regioninį, o į greitąjį traukinį, kuriame įsigytas bilietas negalioja. Ji netruko

suprasti, kad yra ne tame traukinyje, bet durys jau buvo užsivėrusios. Teko

sumokėti už traukinio bilietus, užtat svajonių komanda galėjo parodyti savo

solodarumą guosdama Valdybos narę, kad gal taip ir turėjo įvykti, nes gal jei

jie būtų įlipę į teisingą traukinį, jame būtų kas nors nutikę.

Nepaisant užkulisinių nesklandumų tame suvažiavime VLJS ne tik kad „nesusimovė“,

bet daugelio dalyvių nepaliko abejingų. Kiek kitoks renginio formatas

pasiteisino: vietoj tapimo „standartiniu produktu“ Vokietijos lietuvių

studentų ir jaunimo suvažiavimas „ėmė gyventi atskirą, savarankišką gyvenimą.

Paradoksalu, tačiau būtent ši „nesėkmė“ man dabar teikia begalinį

džiaugsmą.“ (iš interviu „Pasaulio lietuvyje“, 2014/08)

2014 m. Miunchenas – graikas, dėl kurio teko atidėti koncertą

Po dviejų didelių šiaurinių Vokietijos miestų atėjo eilė Vokietijos pietums ir

Bavarijos sostinei Miunchenui, kuriame dar nė vienas iš Valdybos narių nebuvo

buvęs, bet kur turėjome galimybę atsiremti į ilgaamžę to miesto lietuvių

bendruomenę. Bendruomenės pirmininkas Alfredas Hermannas pravedė ne

tik penktadienio ekskursiją po miestą, bet ir suorganizavo gražias sekmadienio

mišias. Aktyvūs bendruomenės nariai taip pat padėjo ieškant patalpų

renginiui bei pas save apnakvindindami daugelį lektorių ir muzikantą. Pavyz-

VLB INFORMACIJOS | 03 - 2019 | KOVAS 15


džiui, Eglė Feil turėjo nueiti prisistatyti vienai studentų organizacijai, iš kurios

norėjome gauti patalpas, bet kuri savo ruožtu norėjo su mumis gyvai susipažinti,

kas pakankamai sunku, kai visa Valdyba gyvena už 600 kilometrų.

Lektoriai buvo tikrai verti dėmesio: nuotraukų redagavimo programos Pixelmator

kūrėjas Aidas Dailidė, žurnalistė Gražina Sviderskytė, aktorius ir komikas

Marius Čižauskas, ekspedicijos „Misija Sibiras 2013“ dalyviai bei rašytoja

Kristina Sabaliauskaitė, tikriausiai didžiausio kalibro renginyje apsilankiusi

persona, į jį, beje, sutikusi atvykti tik todėl, kad būtinai norėjusi aplankyti

kaip tik Miunchene esančius ir seniai norėtus pamatyti Nimfenburgo rūmus,

kurio kai kurių salių inerjerai yra svarbūs meno istorijos objektai. Kaip pamena

Vaida, labai laukėme jos „knygų, kurias buvome užsisakę iš Lietuvos,

tačiau, deja, siuntinys kažkur nuklydo, ir jį gavome [...] po renginio“.

Valdyba tąkart į Miuncheną atvyko net savaitę anskčiau susipažinti su miestu

ir įsijausti į šeimininkų vaidmenį bei surasti dar neturėtų vietų pietums ir

vakarienei. Vaidai ir buvusiai VLJS pirmininkei Rūtai Ruočkutei pakankamai

paprasta užduotis rasti vietą vakarienei tapo tikru iššūkiu ir vienu labiausiai

įsiminusių įvykių visoje „Idėjų dirbtuvių“ istorijoje. Kaip pamena Rūta, „vietą

nio mieste ir vietinių lietuvių paramą. Frankfurto lietuviai

mus labai kvietė atvykti, suorganizavo puikią

ekskursiją po miestą, o pianistė Guoda Gedvilaitė ne

tik šeštadieniui bei sekmadieniui atvėrė savo studijos

duris, bet ir pati su savo kolegomis užpildė dalį

vakaro programą, kitą dalį palikdama talentingai

Hamburgo lietuvei Akvilei Kalinaitei su jos džiazo

duetu. Vėl pakvietėme puikius lektorius: Europos

parlamento pirmininko patarėją Arnoldą Pranckevičių,

literatūrologę ir „gavelologę“ - Antano Gavelio

tyrinėtoją - Jūratę Čerškutę, fotografę Neringą

Rekašiūtę ir žurnalistą bei rašytoją Andrių Tapiną.

Kaip sakiau, manėme, jog tapome renginių organizavimo

profesionalais, t.y. tik manėme. Pasirodo, sugebėjau

Neringai Rekašiūtei nupirkti lėktuvo bilietus

per Kijevą ir nepasakyti, kad tokiai kelionei neužten-

2013 m. Vokietijos lietuvių jaunimo suvažiavimas „Idėjų dirbtuvės“, Hamburge

vakarienei suradom pas tokį graiką, kuris mus užtikrino, jog visi žmonės restorane

tilps ir juos visus aptarnauti spės. Atėjus laikui mes, kaip planavome,

ėjome pas tą graiką vakarieniauti, o jis, pasirodo, savo pamainos pastiprinimui

buvo atsivedęs tik vieną mergaitę, kuri plovė indus. Taigi gavosi taip, kad

Vaida ir aš buvom įdarbintos padavėjomis: priėminėjom visų renginio dalyvių

užsakymus, juos nešėme, po to rinkome pinigus. Negana to, maistas buvo gaminamas

be galo lėtai, tada pasibaigė gyros, paskui ir žuvis, galų gale gavosi

visiškas balaganas, galvojom, jog tai niekad nesibaigs. Vietoj vienos valandos

valgymui užtrukome gal tris.“ Dėl to teko net pavėlinti iš Lietuvos atvykusio

Marko Palubenkos koncertą, o merginos teigia, kad liko visiškai nusilaksčiusios.

Aš tik išduosiu nedidelę istorijos datalę, kuri visą tai paverčia ne tokia

didele drama: Rūta ir Vaida taip pat gavo visus mūsų arbatpinigius!

2015 m. Frankfurtas – kur laisvai liejosi muzika

Frankfurte manėme, kad mus jau galima vadinti renginių organizavimo profesionalais.

Per kelis kartus buvome išmokę, kad svarbu turėti ką nors rengika

asmens tapatybės kortelės, bet reikia paso. Fotografė

penktadienio rytą liko Vilniaus oro uoste, kol jai

parūpinome kitą bilietą tos dienos vakare. Už klaidą

aš turėjau važiuoti jos pasitikti į oro uostą kaip tik tuo

metu, kai kiti buvo vedžiojami po miestą. Bet ir dalyvavę

ekskursijoje neapsiėjo be netikėtumų: keliantis

į dangoraižį, viena dalis ekskursantų užstrigo lifte,

po kiek laiko jie vėl pajudėjo, bet šiek tiek išgąsčio,

kad gali taip aukštai pakabėti ir ilgiau, neišvengta.

Visgi net ir „patyrę vieną kitą nuotykį, pavargę, bet

vis dar nenorintys namo skirstytis dalyviai džiaugėsi

galėdami prisėsti vienoje iš Frankfurto vyninių, paragauti

įžymiojo obuolių vyno ir geriau vienas su kitu

susipažinti“ – „Pasaulio lietuviui“ (2015/07) pasakojo

tuometinė Valdybos narė Monika Černiauskaitė.

16 VLB INFORMACIJOS |03 - 2019 | KOVAS


Kita renginio nesėkmė buvo pirmas atvejis, kai lektorius

taip ir neatvyko į renginį – Andrius Tapinas

susirgo ir net skypu negalėjo su mumis pabendrauti.

Jo užsakytos knygos atvyko, bet nebuvo paties autoriaus.

Kaip Vaida tada sakė: „Miunchene Sabaliauskaitė

be knygų, Frankfurte knygos be Tapino.“ Visgi

nuotaikos tai niekam nesugadino, nes laiką užpildėm

pokalbiu apie lietuvių literatūrą su Jūrate Čerškute,

kuri yra ne tik Ričardo Gavelio kūrybos tyrinėtoja, bet

ir geriausių lietuviškų metų knygų sąrašo sudarinėtoja,

tad apie tai tikrai galėjo čiauskėti nesustodama.

Aistė Vitkauskaitė prisimena: „važiavau į Frankfurto

dirbtuves dėl Tapino, o šis neatvyko. Bet renginys taip

patiko ir likusieji lektoriai buvo labai gerai parinkti,

kad susižavėjusi VLJS prisijungiau prie Valdybos bei

likau joje trejus metus.“

Tai buvo metai, kai smarkiai pasikeitė ir išsiplėtė Valdyba.

Be mišių Miunchene tai buvo vienintelis kartas,

kai renginyje skambėjo klasikinė muzika. Ir tai taip

pat pirmas kartas, kai renginio dalyviai spontaniškai

įsilieja į koncertą. Ilgametė VLJS renginių lankytoja

Vėjūna Žalalytė pasakoja: „Frankfurto „Idėjų dirbtuvėse“

buvo labai kūrybiška aplinka. Atsimenu radau

didžiulį fortepijoną, paruoštą vakaro koncertui, ir

prisėdusi pradėjau groti, muzika man tiesiog liejosi

ir sugalvojau spontaniškai padainuoti koncerto pradžioje.

Keista, bet visai nesijaudinau, kol nepradėjau

dainos, kuomet balsas juokingai suvirpėjo. Tada tiesiog

pradėjau iš naujo ir visi išsišiepę klausėsi - buvo

labai gera.“

2016 m. Leipcigas – moteris-ugnis ir pašėlusios

improvizacijos

Nors Leipcige nėra lietuvių bendruomenės, ten yra

gyvenęs buvęs VLJS pirmininkas Simonas Černiauskas,

tad kažkada nuvežti suvažiavimą į šį miestą

buvo svarstoma jau seniai. Simonas buvo tas, kuris

padėjo surasti vietas penktadienio vakarienei, sekmadienio

pusryčiams, per studentų organizaciją,

kurioje buvo aktyvus, parūpino patalpas dienos

renginiui ir paprašė draugo pravesti ekskursiją po

miestą. Dauguma lektorių gyveno per „AirBnB“ nuomotame

bute kartu su kai kuriais Valdybos nariais.

Apskritai Leipcigas, esantis Rytų Vokietijoje, sužavėjo

savo paprastumu ir žmonių nuoširdumu. Ten dauguma,

skirtingai nei Pietų ar Vakarų Vokietijoje, neturi

gražių didelių butų, bet vis tiek priima išskėstomis

rankomis, jei nori pernakvoti ant sofos. Smuikininkė,

mus su Dovile Šermokas priėmusi vienai nakčiai,

visą dieną repetavo ir negalėjo ateiti į patį renginį,

bet vis tiek spėjo iškepti mums pyragą, ir nors turėjo

ryte anskti keltis, neatsisakė išgerti su mumis vyno

ir paplepėti.

Ir renginio lektoriai žavėjo paprastumu ir aistra

tam, ką daro. „Lamų slėnis“ žurnalo vadovas Elas Ramanauskas

ir menininkas Tadas Černiauskas (Tadao

Cern) kalbėjo apie savo kūrybą ir kliūtis, iškilusias siekant laisvės tame ir tam,

ką daro. Humanitarė – vertėja, redaktorė, žurnalistė - Gabrielė Gailiūtė–Bernotienė

papasakojo, kaip atrodo gyvenimas, kai turi laisvę ir dirbi visiškai savarankiškai.

Ji pati niekada nėra siuntusi dokumentų ir savo gvenimo aprašymo

tam, kad gautų darbą, bet ir niekada nėra turėjusi finansinio saugumo bei

žinojimo, kad mėnesio gale į sąskaitą subyrės atlyginimas. Visgi didžiausią

įspūdį visiems paliko aistringoji aktorė Nijolė Oželytė, uždavusi inriguojantį

klausimą, ar žmogui reikia tėvynės. Kaip straipsnyje delfi.lt (2016/5/4) dėsto

buvusi VLJS valdybos narė Aistė Orinaitė, „dalindamasi patirtimi ir įžvalgomis

kovo 11-osios signatarė aktyviai bendravo su publika, užduodama klausimus,

kurie retai kvestionuojami viešojoje erdvėje – „Kas yra žmogus?“, „Ar išvis yra

tokia sąvoka kaip Tėvynė“, „Kas yra vertybės?“.“

Dieną vainikavo grupės „Baltasis kiras“ vokalistas Tautvydas Augustinas. Vienas

vaikinas su gitara „ne tik džiugino nuostabia muzika, bet ir neleido publikai

sėdėti. Visi buvo įtraukti į pasirodymą – kas šoko, kas dainavo, kas grojo

būgneliais.“ (delfi.lt, 2016/5/4) Nuostabu, kai vienas žmogus sugeba paveikti

taip, lyg ant scenos grotų visas balkanų orkestras. VLJS pirmininkė Ilona Koženkovaitė

prisimena: „kokia sužavėta buvau Nijolės Oželytės energijos, įdomių

pokalbių su renginio dalyviais, nuostabiai energingo Baltojo Kiro koncerto ir

kaip nepriekaištingai buvo viskas suorganizuota. [...] Nuostabi patirtis kurios

nesinori paleisti.“ Ir tikrai, iš šio renginio negaliu papasakoti jokių kazusų, na,

nebent kaip pamiršom Tado Černiausko viešbutyje pasakyti, kad jis veganas,

tai liko be pusryčių, nes sumuštiniams buvo patiekti tik kumpiai ir dešros.

2017 m. Berlynas – nuo gilios istorijos iki naujausių technologijų

Po penkerių metų „Idėjų dirbtuvės“ grįžo į Berlyną turbūt tam, kad įrodytume,

jog renginį jame galime suorganizuoti ir geriau. Ir renginys prasidėjo tikrai labai

daug žadančiai – ekskursija „Berlynas kitaip“ su gide žurnaliste ir rašytoja Lina

Ever, rodančia tikrąjį, o ne išblizgintą turistinį miesto veidą. „Renginio dalyviai

įdėmiai klausėsi gidės pasakojimų ir juokavo, jog patys į tokias vieteles užsukę

tikrai nebūtų.“ (iš Aistės Orinaitės straipsnio VLJS internetiniam puslapiui,

http://vljs.vlbe.org/2017/06/26/ideju-dirbtuves-berlyne-2017/) Ir kaipgi kitaip

gali reaguoti, kai malioniai miesto pilyje pradėtą vakarą baigi monstrų šou.

Kitą dieną pranešimus skaitė ekonomistas Romas Lazutka, „LT Identity“

ir projekto „Migruojantys paukščiai“ idėjos autorė ir dizainere Jolanta

Rimkutė bei lietuviško kino festivalio Berlyne „Litauisches Kino goes Berlin“

organizatorė Giedrė Simanauskaitė. Istorikas dr. Norbertas Černiauskas

bandė išsiaiškinti, ką gi šventėm 2018 m.: šimtą metų valstybingumo

– juk tik ką, 2009 m., minėjom tūkstantį -, šimtą metų tautai – bet ji

gyvuoja jau amžių amžius – ar šimtą metų trispalvei? Nesiveldama į šią

diskusiją, Rimkutė kūrybinese dirbtuvėse „„Pasipuošk šimtmečio istorija“

leido dalyviams išsirinkti anstspaudą su norimu lietvišku simboliu ir

žaidžiant spalvomis papuošti juo marškinėlius, maišelius bei kitą tekstilę.

Visgi labiausiai visi laukė techno muzikos Lietuvoje pradininko, informacinių

technologijų specialisto, „SoundCloud“ kūrėjo ir startuolio „Vai

Kai“ savininko Mato Petriko. Visa tai įvyko skritingais jo gyvenimo etapais,

bet dabar jo pagridinis užsiėmimas - interaktyvių žaislų kūrimas.

Idėja jam „kilo stebint savo dukras ir jų santykį su technologijomis. Šios

yra visur, tačiau jos nepritaikytos vaikams, nusprendė kūrėjas, ir ėmėsi

spręsti šią problemą, imdamas kurti vaikų santykį su technologijomis palengvinančius

žaislus“ - iš Aistės straipsnio. Visi džiaugėsi lyg vaikai po pranešimo

galėdami lankose palaikyti ir pašnekinti porą atsineštų Mato lėlių.

Kas nepavyko šį kartą? Pietūs buvo gaminami ir nešami labai ilgai. Jau

atrodė, kad pasikartos Miuncheno graiko istorija, tik šįkart tai buvo ne

neapgalvotas restorano savininko pažadas, bet situacija, iškilusi todėl,

VLB INFORMACIJOS | 03 - 2019 | KOVAS 17


kad kavinė, surasta anskčiau dieną prieš renginį

atsisakė pateikti pietus, o surasta alternatyva

buvo vienintelė priėmusi tokį kiekį žmonių. Visas

negandas atpirko puikus Migloko koncertas

šeštadienio vakarą. Kur jis vyko? Ogi tame pačiame

„Max Fish“ bare, kuriame prieš penkerius

metus vyko pirmasis „Idėjų dirbtuvių“ koncertas.

„Nedidelėje salytėje vykęs koncertas buvo

tiesiog OHOHO!“ – įspūdžiais dalinosi Vaida.

2018 m. Diuseldorfas – karščiau nei karšta

Kaip savo straipsnį delfi.lt (2018/5/2) pradeda

renginio dalyvė Džordana Graicevičiūtė, „[b]

alandžio 20-22 d. savaitgalis buvo ypatingas dėl

dviejų priežasčių. Pirma – Vokietijos Vakaruose

buvo fiksuojami rekordiniai balandžio mėnesio

karščiai, kai termometro stulpelis įdienojus siekė

net 30 laipsnių. Antra ir daug svarbesnė priežastis

– tą patį savaitgalį Diuseldorfe į tradicines „Idėjų

dirbtuves“ rinkosi Lietuvos Vokietijoje gyvenantys

lietuviai. O kad būtų dar karščiau nei prognazavo

orų tarnybos, į dirbtuves atvyko ir rašytoja Gabija

Grušaitė, reklamos agentūros vadovas Rimantas

Stanevičius, režisierius Balys Latėnas su aktoriumi

Audriumi Bružu bei merginų duetas „Jazz by two“.“

Į Diuseldorfą važiavom, nes ten gyvena Valdybos

narės Dominykos Sidabraitės brolis Jonas, kuris

pravedė puikią ekskursiją po milijonierių miestą.

Visi pranešimai dalyviams vienaip ar kitaip įsirėžė

į atmintį. „Milk“ kūrybos direktorių Stanevičių

Džordana minėtame straipsnyje aprašo taip: „Jei

reikėtų atspėti, kokioje srityje vyras dirba, ilgai užtrukti

nereikėtų. Dinamiškas, modernus ir šmaikštus

pranešimas prikaustė nuo pirmos akimirkos, o

atsibudo publika tik tada, kai į salę įsiveržusi jaunimo

namų darbuotoja pranešė, kad visi vėluoja

pietauti. Taigi jei R. Stanevičius būtų kažką pardavinėjęs,

o ne tik skaitęs pranešimą, visi dalyviai

Diuseldorfą būtų palikę su keletu naujų daiktų.“

Nors daug kam labiausiai patiko šmaikščios Latėno

ir Bružo rodomos bei vedamos improvizacijos, man

smagiausia buvo klausytis, bet čia šneka mano

profesinė sociologės širdis, kaip Grušaitė, kalbėdama

apie savo naujausią knygą „Stasys Šaltoka.

Vieneri metai“, kurios veiksmas vyksta pietryčių

Azijoje, net ir auditorijos dalyviams, neturintiems

supratimo apie tokias sąvokas kaip „globalinė

nelygybė“, sugebėjo paaiškinti, ką reiškia „white

priviledge“ (iš anglų k. baltosios rasės privilegija).

O štai Diuseldorfo lietuvei Agnei Jurevičiūtei per

ekskursiją nutiko kita istorija: „Prie dirbtuvių Diuseldorfe

prisijungiau daug negalvodama, nieko

nesitikėdama ir neplanuodama. [...] Keliavom po

miestą, klausėmės miesto istorijos, šnekučiavomės,

aš vis lyg tarp kitko paklausiu, iš kokio miesto

žmonės sulėkė, ir stebiuosi, kad iš visos Vokietijos, netgi iš Britanijos! [...]

Viena dalyvė […] prisistatė, kai ji iš Lietuvos. Aš klausiu, kaip tai? Ji sako:

tai aš čia kaip pranešėja. Apie ką Tavo paskaita? Apie savo knygą kažkiek.

Grįžau namo ir iš karto peržvelgiau rytdienos programą. Numatyta rašytojos

Gabijos Grušaiytės paskaita. Ir galvoju, velnias, labai girdėta. Peržvelgiu

visas savo knygas, greitai randu Grušaitės (pirmą knygą – aut. past.)

„Neišsipildymas“. Šitą knygą nusipirkau vien todėl, kad buvo parduodama

už pusę kainos. Ir kuri skaitant mane taip įtraukė į sukabintą įvykių sūkurį.

Patikėjau kiekvienu žodžiu. [...] Ilgai galvojau, kokia žinutė slypi po neįtikėtinais

siužetais, visomis susikurtomis herojų kančiomis ir pačia knyga.

Šita knyga yra vienintelė, kurios autorę būčiau norėjusi susitikti ir paklausti,

apie ką visa tai? Ir netikėtai sutikau.“ Mano žiniomis, kadangi renginy

buvo parduodama tik antroji rašytojos knyga, tas Agnės turimas „Neišsipildymas“

dabar keliauja iš rankų į rankas tų, kurie norėjo ją perskaityti.

Ar šįkart viskas vyko be užkulisinių dramų, nesusipratimų ir sunkumų? Žinoma,

kad ne. Labai ilgai ieškojome ir neradome baro ar salės vakaro koncertui,

todėl galų gale jį teko rengti tuose jaunimo namuose, kuriuose buvo

ir dienos renginys. Erdvė netoli valgyklos neturėjo nei tinkamos scenos, nei

reikiamos baro aplinkos, bet kažkaip pavyko. Muzikinę techniką, kadangi

patalpos jokios neturi, vežėmės iš Vasario 16-osios gimnazijos (čia dar kartą

dėkui muzikos mokytojui Gintarui Ryčiui ir aktyviam Vokietijos lietuviui

Rimui Čuplinskui, kurie mums jau ne pirmą kartą techniką skolina ir dar

kartais patys atveža). Muzikantės dėl renginoo vietos nekibo, bet atsisakė

suprasti, kad mes neturime garsisto, kuris tą techniką profesionaliai sujungtų,

kad visada su pačių muzikantų ir renginio dalyvių pagalba kažkaip

sujungiam, kad tokiai prabangai neturim pinigų, nes savo vienintele funkcija

nelaikom suorganizuoti gerą koncertą – juk turime pakankamai galvos

skausmo, kad visas renginys praeitų sklandžiai. Ir nors puikiai suprantau

muzikančių perfekcionizmą, kai pabodo klausytis priekaištų, pasakiau, kad

Žygimantas Ražas, tuo metu dar ne Valdybos narys, o tik geranoriškas dalyvis,

savo automobiliu vežantis mums techniką, tikrai žino, kaip ją sujungti,

nors kalbant telefonu jis buvo tik pusiau tuo tikras.

2019 m. Maincas – atvažiuok ir kurk istoriją kartu!

Kodėl visa tai pasakoju? Tiek oficialią ir žavią pusę, tiek ne tokią gražią renginių

rengimo virtuvę? Nes manau, jog svarbu parodyti, kad gerą renginį

galima suorganizuoti ir neturint didelių išteklių, profesionalų pagalbos,

kad ne visada viskas praeina sklandžiai, o dalyviai to net nepajunta. Nuo

to, kad niekda nesamdome profesionalo sujungti muzikinei technikai, koncerto

kokybė nesuprastėja. Tai, kad lektoriai kartais apsistoja ne prabangiausiam

viešbuty, o pas ką nors namie, nereiškia, kad jiems lieka blogi

prisiminimai apie nedėkingą ir nesuprantingą Vokietijos jaunimą – juk jie

turi galimybę pabendrauti su tais, pas kuriuos atvyko. Ir patikėkite, tai, kad

lektoriai negauna iš mūsų honoraro (tai nuo pat pirmo renginio likusi mūsų

tradicija, kuria didžiuojamės) nesutrukdo nei prisikviesti Lietuvoje net labai

žinomų asmenybių, nei išgirsti tokių pranešimų, kurių ir ne kiekienas

TED rengunys sulaukia. Na, o kai koks Užkalnis papašo 600 eurų konoraro,

tiesiog atsisakai, kad tiek, deja, jam skirti negalime.

Visą informaciją sekite mūsų socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje:

https://www.facebook.com/vokietijosjaunimas/.

Asm. VLJS archyvo ir Dovilės Šermokas nuotr.

18 VLB INFORMACIJOS |03 - 2019 | KOVAS


-

KULTURA IR MENAS

Ievos MATULAITYTĖ ir Skaistės ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

Dominyka Sidabraitė – tekstilės ir plokštumų

dizainerė, technologė-tyrėja bei Europos

kultūrų muziejaus tekstilės dirbtuvių lektorė,

gyvenanti ir kurianti Berlyne. Jos kūrybai būdingas

eksperimentavimas su įvairiomis medžiagomis

bei jų estetinėmis ir funkcinėmis

savybėmis. Savo kolekcijose Dominyka kuria

jaukų, natūralų ir saugų sąlytį tarp žmogaus

ir materijos.

Menininkės kelias į tekstilės pasaulį prasidėjo dar

ankstyvoje vaikystėje. Daug laiko praleidusi tarp

mezginių, ridendama ne tradicinius, o įvairiaspalvius

siūlų kamuolius ir regzdama iš jų voratinklius.

Vėliau ridenami siūlų kamuoliai pamažu virto

mezginiais su savita kompozicija ir spalvine gama.

Būdama vienuolikos menininkė pradėjo mokytis

Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje,

kurioje įgijo tapybos specialybę. Ją baigusi, tęsė

menininkės kelią tekstilės ir plokštumų dizaino

studijose Berlyne.

Dominyka kuria žiūrovo akiai patrauklias estetines

kombinacijas bei dizaino kontekste skatina atrasti

konceptualų požiūrį į materialiąją kultūrą. Kūrėja

dirba mikro ir makro lygmenyje, jos tekstilinės

plokštumos iš suverptų gijų pavirsta erdvinėmis

struktūromis-konstrukcijomis. Taip ji sujungia skirtingus

tekstilės technologijos ir meninės estetikos

pasaulius bei įvairias apdirbimo rankomis technikas.

Praktinėje darbų realizacijoje persipina meno,

tekstilės tyrimų, taikomosios tekstilės elementai,

taip siekiant prikelti natūralias medžiagas naujam

dar nematytam gyvenimui. Anot tekstilės dizainerės,

technologės-tyrėjos dr. Zane Berzinos, Dominykos

Sidabraitės kolekcijose matomas išskirtinis

kruopštumas pritaikant tekstilės konstrukciją, rankų

darbo, mašinines ir skaitmenines technologijas.

Šiuo metu Dominyka tęsia darbus ties tekstilės

kolekcija „Dieviškosios gijos – lino visata“

(Divine Fibers – the Universe of Flax). Projekte

analizuojamas seniausias natūralus augalinis

pluoštas – linas, prikeliamas naujam gyvenimui.

Dieviškosios

gijos – lino

visata

Dizainerė Dominyka Sidabraitė | Ievos Matulaitytės nuotr.

VLB INFORMACIJOS | 03 - 2019 | KOVAS 19


Dieviškieji pluoštai

Dieviškosios gijos – lino visata

Kolekcijoje reprezentuojamas lino pakulų, estetinės

vertės neturinčios medžiagos dalies, tyrimas.

Dulkėtas lino pakulų pluoštas suvaldomas pasitelkiant

įvairias technologijas, vystomas kartu su

Saksonijos tekstilės tyrimų institutu Chemnice vadovaujantis

circular economy bei zero waste filosofija.

Sujungiamos rankų darbo bei mašininės technikos:

verpimas, mašininis mezgimas, mašininis

audimas bei dažymas su natūraliais pigmentais.

Šios tekstilės kolekcijos gamybos metodai skatina

atkreipti dėmesį į gamtos resursų puoselėjimą,

kultūrinio paveldo išlaikymą, inovatyvių dizaino

sprendimų pritaikymą tvarios tekstilės technologijos

procese, aplinkos taršos mažinimą bei plėtoja

bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Vokietijos.

Dominyka Sidabraitė baigė tekstilės ir plokštumų

dizaino bakalauro studijas bei apsigynė

magistrą tekstilės medžiagiškumo tyrimuose

Weissensee menų akademijoje Berlyne (Vokietija).

Jos kūriniai pristatyti Europoje ir Jungtinėse

Amerikos Valstijose. Parodos rengtos Berlyno

mados savaitėje, Drezdeno mokslų naktyje, didžiausioje

tarptautinėje tekstilės parodoje Heimtextile,

mados ir dizaino festivalyje Designblok

Prahoje, Europos kultūrų muziejuje Berlyne,

Berlyno menų universitete, technologinės tekstilės

parodos Mtex „Maker“ erdvėje Chemnice.

Taip pat Dominyka buvo Vogue Knitting konkurso

finalistė, kūrė ekskliuzyvinių rankų darbo

tapetų pavyzdžius Dior parduotuvių tinklui

Majamyje, eksponavo Berlyno prekybos centro

Alexa „Max Media“ erdvėje bei Berlyno knygyne

Dussmann – das Kulturhaus. Dominyka Sidabraitė

buvo apdovanota baigiamąja DAAD Stibet

bei Berlyno parlamento Elsos Neumann stipendija,

kuri skiriama geriausiems absolventams.

Dominykos darbai publikuoti tokiuose leidiniuose,

kaip Stylepark, Textile Expres, Design Insider,

Textiles Panamerikanos, Texpertise Network,

Heimtextile 2015, Heimtextile 2017, 2017 Trevira

CS, žurnaluose Žmonės ir Lamų slėnis, portale

alfa.lt, Vokietijos lietuvių žurnale Informacijos.

Artimiausios parodos. Dominykos darbai buvo

eksponuojami kovo 1–3 d. galerijoje Conciergerie

Berlyne (autorinė paroda), kovo 15 d. – birželio

31 d. bus eksponuojami Klafenbacho pilyje

ant vandens Chemnice (grupinė paroda) bei

kovo 28–30 d. dizaino festivalyje Designmarch

2019 Reikjavike (kartu su Bára Finnsdóttir).

Dovilės Šermokas nuotr.

20 VLB INFORMACIJOS |03 - 2019 | KOVAS


LIETUVOS ESTRA-

DOS LEGENDAI

– 90 METŲ

Redakcijos informacija

Legendinei Lietuvos estrados atlikėjai Nelei Paltinienei šiemet sukako

90 metų. Vasario 16 d. Lenkijoje gimusi legendinė atlikėja gyvena Vokietijoje

ir savo ištikimų savo gerbėjų dainininkė nepamiršta. Kaip 2018-aisiais delfi .

lt rašė žurnalistas Karolis Banevičius, ji dėkojo už 60 metų praleistų scenoje.

2011 metais Nelė atšventė sceninės veiklos 60-

ies metų jubiliejų. Su ilgamečiu scenos partneriu,

amžiną atilsį E. Ivanausku N. Paltinienė yra įrašyta

į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausiai dainuojantis

duetas. Dainuoti N. Paltinienė pradėjo 1951 m.

Klaipėdos miesto Ryšių darbuotojų profsąjungos

meninės saviveiklos ansamblyje, vadovaujamame

Aurelijos Daunorienės. Kūrybinės veiklos pradžioje

dainavo dainas iš kino fi lmų, operečių arijas bei kitas

tuo metu populiarias dainas. 1960 m. perėjo dainuoti

į Klaipėdos miesto kultūros namų estradinį orkestrą.

1961 m. Nelly atėjo į Arvydo Paltino vadovaujamą

ansamblį, kuris vėliau pasivadino „Kopų balsais“.

2012 metais N. Paltinienė Knygų mugės dalyviams

pristatė savo biografijos knygą „Nelly. Kol

plaks manoji širdis“.

Estrados legenda Nelė Paltinienė. Delfi .lt montažas

Neatskiriama jubiliejinės, tarptautinės knygų

mugės dalis – Vokietijos lietuvių rašytojai

Vokietijos lietuvė, rašytoja L. Ever (Neverbickienė)

N. Paltinienė ir Eugenijus Ivanauskas. | asm. archyvo nuotr.

Redakcijos informacija

Lietuvos parodų ir kongresų centras „Litexpo“, kuriame

keturias dienas vyko tarptautinė, tradicinė, jubiliejinė

„Knygų mugė“ skelbia, kad šiemt ją aplankė beveik 68,5

tūkst. žmonių –1 400 lankytojų daugiau nei pernai.

Per keturias dienas lankytojams pasiūlyta beveik

550 įvairių žanrų, formų ir temų renginių. Kitąmet

lankytojus į mugę ketinama kviesti Jono Meko išsakyta

mintimi – „Gyventi reikia be formulių, reikia būti

atviram“. Planuojama knygų mugę kitąmet surengti

vasario 20–23 dienomis.

„Informacijų“ duomenimis šiųmetėje knygų mugėje dalyvavo

bei savo knygas pristatė ir Vokietijos lietuvių rašytojai

– Jolita Herlyn, Lina Ever (Neverbickienė), Jolta Zykutė.

E. Kislych-Šochienės nuotr.

VLB INFORMACIJOS | 03 - 2019 | KOVAS 21


PORTRETAI

IEŠKANTYS SAVĘS

PASAULYJE

IR PASAULIO

– SAVYJE

Dalytė KAZLAUSKAITĖ

Iš Palangos kilęs Karolis Genutis prieš penkioliką metų leidosi į piligriminę

kelionę į Alpes, kurios paskutinė stotelė buvo Vokietija, Štutgartas.

Likimas sudėliojo įvykius taip, kad po beveik dešimt metų Karolis

gavo darbo pasiūlymą ir persikėlė čia gyventi. Lietuvis aktyviai įsitraukė

į Štutgarto lietuvių bendruomenės veiklą ir iki šiol yra atsakingas už

Štutgarto lietuvių katalikų sielovadą, o š. m. vasario 24 d. išrinktas valdybos

nariu 2018-2019 metų kadencijai ir naujuoju jos pirmininku.

Ieškantys savęs pasaulyje ir pasaulio – savyje

Mielai kviečiame aktyvius tautiečius prisijungti prie

bendruomenės veiklos! Jeigu turite idėją, kuria norite

pasidalinti su kitais (perfomansas, seminaras,

workshop’as ar kitka), kreipkites į valdybą dėl bendradarbiavimo,

imkitės iniciatyvos ir pradžiuginkite

aplink Štutgartą susibūrusius lietuvius!

Kaip „Pasaulio lietuviui“ rašo dr. Sandra Petraškaitė-

Pabst, Vokietijos lietuvių bendruomenei priklausanti

Štutgarto apylinkė yra vienintelė Badeno Viurtembergo

žemėje. Kaip ir daugelis kitų lietuvių bendruomenių

ji įsikūrė po Antrojo pasaulinio karo. Ypač jai

nusipelnė kunigas Kazimieras Senkus, kuris ją būrė

ir telkė nuo 1966 m. iki 1996 m. Būdamas kunigu jis

su dideliu atsidavimu rūpinosi tiek bendruomenės

sielovada, tiek kultūriniais ir socialiniais reikalais.

2017 m. Karolio Genučio iniciatyva buvo įkurta Palaimintojo

Jurgio Matulionio tikinčiųjų grupė. Kunigas

dr. Virginijus Grigutis pradėjo reguliariai organizuoti

šv. Mišias, o po jų – pokalbius tikėjimo ir liturgijos

klausimais. Bendra malda ypač suartina bendruomenę,

įkvepia bendroms veikloms.

Lietuvio gyvenimas Vokietijoje. Koks jis?

Trumpai tariant, pasaulis yra tik mūsų minčių atspindys,

ir esi ten, kur esi. Emigracijoje negali būti pilkas,

turi tą patį daryti geriau nei kiti daro, nes tuo mes

turime išsiskirti iš kitų. Bet esu lietuvis ir būdamas

užsienyje labiau pradedu suprasti, kas yra namai,

tėvynė, Lietuva. Dažnai būna sunkių akimirkų, kai

reikia moralinės atramos, o tas ramstis ir yra Lietuva,

nes tik mintimis sugrįžus ten, kur augai, gyvenai,

kur tavo artimieji, kur namai, pasijunti tvirtesniu.

Atskirtas nuo šeimos, draugų, gimtosios žemės, manau,

daugelis praranda tvirtą pagrindą. Tik atsigręžus

į praeities prisiminimus, įmanoma iškęsti sunkią

realybę. Tačiau, jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių

jau esame čia, emigracijoje, tai turime tobulėti ir

kažkuo išsiskirti. Jei nori, kad tave pastebėtų, tai turi

parodyti, ko esi vertas ir dėl ko tave turėtų vertinti.

Kitu atveju tu būsi nepritapėliu.

Kaip įsiliejote į Štutgarto lietuvių bendruomenės veiklą?

Aš atėjau pasidomėti, kada vyksta lietuviškos mišios,

ar yra kokia maldos grupelė bendruomenėje. Sužinojau,

kad nieko nėra ir Šv. Mišios aukojamos tik per

šventes. Netrukus Valdybos nariai pasiūlė tapti šios

tikinčiųjų sielovados aktyvistu ir skelbti gerąją naujieną.

O tautiečiai svetimoje šalyje, jie kaip šeima, todėl

ir norisi burtis. O kad nesumaterialėtum, žmogui

22 VLB INFORMACIJOS |03 - 2019 | KOVAS


ūtina puoselėti ir dvasines vertybes, nes jos žmogui

suteikia gyvenimo prasmę. Bažnyčia – tai bendruomenė,

kuri vienija žmones, todėl labai svarbu, kad

tikintys žmonės bendrautų vienas su kitu ir augtų bei

tobulėtų dvasiškai.

Š. m. vasario 24 d. tapote naujuoju Štutgarto lietuvių

bendruomenės pirmininku.

Metas veikti drąsiai ir ryžtingai su šia lyderių komanda,

kuri išskirtinai pasižymi autentiškumu, veiklumu

bei žingeidumu. Mes esame ieškantys. Ieškantys savęs

pasaulyje ir pasaulio – savyje. Ieškantys eina ne

tik į save, bet ir į kitą, esantį šalia. Mes siekiame būti

atviri, matomi, laisvi, o laisvas yra tas, kuris suvokia

ne tik savo, bet ir kito teisę būti išklausytas, įvertintas.

Mano užduotis, kad komanda nenustotų tikėti. Gyvenimas

reikalauja asmenybių – mąstančių, kuriančių,

o mūsų komandos nariai yra savo srities žinovai ir tikiu,

kad susitelkę kilniam ir bendram tikslui, drąsiai

kartu žengsime į mūsų pergalės metus, kuriuose bus

ir nuovargio, ir skausmo, ir laimės, ir vilties. Kartu

mes padarysime kur kas daugiau, negu pavieniui.

Tikėjimas leis drąsiai žengti į naują rytdieną, kurią

vainikuos mūsų pergalingi dabai.

Kaip žmonės ieško lietuviškų sielovadų, ką jose randa?

Praeitais metais turėjome tradiciją – kartą per mėnesį

buvo aukojamos šventos lietuviškos Mišios ir

organizuodavome agape – suneštinį stalą. Visada turėdavome

lietuviškos kaimiškos juodos duonos, pasidalindavome

maždaug 20 kepalų. Mums, lietuviams,

duona yra šventa. Po šv. Mišių mamos apsikeisdavo

vaikų žaislais, rūbeliais, taip pat keisdavosi informacija,

gerdavome arbatą. Žinoma, bendruomenėje yra

skirtingų patyrimų turinčių žmonių – tai ir alkoholikas,

ir išsiskyręs, tai gyvenimo kely pasiklydęs ir piktas,

tai geras ir religingas, tai tikintis ir abejojantis.

Tačiau, kai visi susirenka į šv. Mišias, klausosi Dievo

žodžio, pamatai ir susigraudinusių žmonių, kadangi

jie visa tai girdi lietuvių kalba. Manau, labai svarbu

dvasiniame augime stimuliuoti save gimtąja kalba.

Esu tvirtai įsitikinęs, jog atėjo laikas žengti toliau ir

burtis į maldos grupeles. Būtina dalintis gerumu, padėti

ir padrąsinti einančiuosius tikėjimo keliu, pasidalinti

su bendruomenės draugais skirtinga patirtimi,

liudijant Jėzaus meilę. Prašau parašykite, kas kokių

minčių turite. Dalinkimės gerąja žinia ir susitikime

maldoje. Taip pat kviečiu atvykti į Rožinio bendrą

maldą su kroatais, lenkais, vokiečiais, kur kalbame ir

mes Rožinio vieną dalį. Jeigu nori šlovinti Kristų, nori

pasidalinti savo liudijimu, nori melstis kartu, ateik ir

kurkime bažnyčią drauge. O jei esi dar nepakrikštytas

ar nepriėmęs Sutvirtinimo sakramento – ateik ir iškilk

iš vandens, kuris simbolizuoja Kristaus prisikėlimą.

Būti pakrikštytu, reiškia susitapatinti su Jėzaus mirtimi,

palaidojimu ir prisikėlimu (Romiečiams 6:3-4).

Karolis Genutis

Kur ir kada Jus galima rasti?

Kitos lietuviškos šv. Mišios vyks Štutgarte kovo 10 d. 15 val. kartu minint Kovo

11-osios įvykius. Vėliau – gegužės 5 d. 15 val. kartu minint Motinos dieną.

Adresas – Kirchengemeinde St. Josef koplyčia, Finkenstraße 36, 70199 Stuttgart.

Po pamaldų visi susirinkusieji gretimose patalpose galės kreiptis į kunigą dėl:






Taip pat bus galima prašyti pašventinti turimus rožančius, kryželius ir, žinoma,

pabendrauti kitais tikėjimo klausimais. Mūsų taip pat laukia agape (su mūsų

visų vaišėmis prie arbatos).

Lietuvos katalikai Štutgarte kviečia Maldai už lietuvių krikščionių vienybę Vokietijoje

2019 m. Kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį 19 val. kviečiame

jungtis į bendrą maldą per tiesioginę transliaciją iš Lietuvos Gailestingumo

šventovės, kurioje bus aukojamos šv. Mišios už mūsų bendruomenių intencijas.

Labai prašome visų katalikų, gyvenančių Vokietijoje, aukoti savo maldas

šiomis intencijomis ir sukalbant bendrą maldą ,,Tėve mūsų‘‘ transliacijos metu.

http://www.gailestingumas.lt/media/tiesiogine-transliacija/

Asm. archyvo nuotr.

VLB INFORMACIJOS | 03 - 2019 | KOVAS 23


VASARIO 16-OSIOS GIMNAZIJOS NAUJIENOS

Muzikos tiltas iš Lietuvos į Vokietiją

Asta D‘Elia

Akimirka iš įvykusio koncerto

Katalikiško jaunimo grupės

,,naktinės pamokos“

Dalė KRIŠČIŪNIENĖ

Vasario 8 dieną katalikiško jaunimo grupė Renhofo

pilies bibliotekoje surengė „Filmų naktį“. Šiam renginiui

vadovavo ir pasiruošti padėjo gimnazijos kapelionas

Virginijus Grigutis bei mokytoja Dalė Kriščiūnienė.

„Filmų naktyje“ dalyvavo 14 grupės narių. Dalyviai

jaukiai įsikūrė bibliotekoje, draugiškai bendravo, tarėsi

tarpusavyje ir išrinko filmus, kuriuos vėliau žiūrėjo.

Šis vakaras visiems grupės nariams patiko ir dauguma dalyvių

norėtų, kad „naktinės pamokos“ taptų tradicija, kuri tęstųsi

kiekvienais metais. Jaunimas pastebėjo, jog kartu praleistas

laikas vienija grupės narius ir skatina nuoširdžią bendrystę.

Vasario 18 d. gimnazijos mokiniams koncertavo Klaipėdos kamerinio

orkestro atlikėjai ir žinoma pianistė Guoda Gedvilaitė.

Renginį vedusi G. Gedvilaitė klausytojus pakvietė į muzikinę

kelionę. Muzika nudriekė kelią iš Lietuvos į Lenkiją, o iš ten

– į Vokietiją. Kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės magiškas kūrinys

„Kryžkelės apeigos“ privertė ne tik klausyti, bet ir fantazuoti,

„girdėti vaizdus ir emocijas“. Akimirksniu visi atsidūrė ne Renhofo

pilies salėje, o gamtos apsuptyje, pagonių apeigų rate. Su savo vadovaujamu

orkestru violončele griežė solistas Mindaugas Bačkus.

Klaipėdos kamerinis orkestras neturi dirigento, tačiau, anot G. Gedvilaitės,

yra „vienas kūnas“, nes atlikėjai „žiūri, jaučia vienas kitą ir susiklauso“.

Garsių aplodismentų sulaukė audringas lenkų kompozitoriaus

kūrinys apie Oravos pilį, esančią Slovakijoje. Galiausiai pati moderatorė

sėdo prie fortepijono ir kartu su uostamiesčio kameriniu orkestru

atliko Roberto Šumano kompoziciją. Vasario 16-osios gimnazijos direktorė

Janina Vaitkienė padėkojo atlikėjams už nuostabų koncertą ir

linkėjo, kad ši muzika „visam laikui išliktų širdyse“.

Autorės nuotr.

Ką kalba mūsų kūnas? –

Profesinis orientavimas

Asta D‘Elia

Vasario 12 d. dvyliktokai ruošėsi apsilankymui profesinio orientavimo

mugėje „Vocatium Rhein-Neckar-Pfalz 2019“. Jos tikslas – vyresnių

klasių mokiniams suteikti informaciją apie studijų ir praktikos

galimybes įvairiose aukštosiose mokyklose bei įmonėse (kuratorė

dr. Gabrielle Hoff mann).

Antradienį gimnazistai susitiko su viena iš šios mugės organizatorių.

Dvyliktokai klausėsi įdomios paskaitos apie kūno kalbą, jos svarbą

bendraujant ir ruošiantis įvairiems pokalbiams.

Gegužės mėnesio pabaigoje mokiniai turės galimybę iš anksto suderintu

laiku pasirinktų aukštųjų mokyklų ir kompanijų atstovams

pateikti rūpimus klausimus. Per individualias profesinio orientavimo

konsultacijas gimnazistai turės progą praktiškai pritaikyti ir apie kūno

kalbą įgytas žinias.

24 VLB INFORMACIJOS |03 - 2019 | KOVAS


-

BENDRUOMENIU ALEJA

IN MEMORIAM

AMBASADORIUI

PROF. VAIDOTUI

ANTANAIČIUI

Ona BARTUSEVIČIENĖ

tikas, Miškų ūkio ministras, Sąjūdžio seimo narys, drąsiai

skelbęs ir įgyvendinęs Lietuvos Nepriklausomybės idėjas.

Dar mokinys Panevėžio berniukų gimnazijoje 1944-

1945 dalyvavo moksleivių rezistencinėje veikloje. Įtarus

antitarybinių atsišaukimų platinimu, teko slapstytis.

Netrukus buvo areštuoti tėvai ir nuteisti 10 metų

kalėjimo. Giminaičių remiamas, Antanaitis toliau

mokėsi Kaune, kur baigė gimnaziją. Studijavo Vilniaus

universiteto Miškų ūko fakultete, Maskvos miškų technikos

aspirantūroje. Grįžęs Lietuvon 1959-tais apgynė

mokslinį darbą žemės ūko mokslų kandidato laipsniui

1993.05.16 Frankfurto oro uoste, atsisveikinimas su ambasadoriumi prof. V. Antanaičiu ir jo žmona Rima

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Vokietijos URM patvarkymu, 1940

m. 14 d., 13:00 val. Nepriklausomos Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys

Škirpa su visu personalu turėjo apleisti pasiuntinybės pastatą Berlyne.

Nuo tada Vokietijoje gyvenantys lietuviai neteko savo juos ginančio ir

užtariančio atstovo. Diplomatiniai santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos

iširo ir reikėjo ilgai laukti, kol jie galėjo būti atkurti. Tai įvyko tik 1991

m. rugpjūčio 28 d. kada tarp Federalinės Vokietijos vyriausybės ir Baltijos

valstybių buvo pasirašytos diplomatinių santykių atkūrimo sutartys.

2018 m. liepos 14 d., eidamas 90-sius metus Vilniuje, mirė atkurtos Lietuvos

Respublikos pirmasis nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vokietijoje

(1991 10 23 - 1993 04 20) profesorius Vaidotas Antanaitis – mokslininkas, poligauti.

Dirbo ir mokslinį darbą.

Į Vokietijos tuometinę (laikinąją) sostinę Boną ambasadorius

atvyko 1992 m. sausio 5 d. ir čia ėmėsi LR

ambasados įkūrimo darbo ir pradėjo naujai megzti

nutrūkusius diplomatinius santykius.

Iš pat pradžių jo dėmesio centre buvo ir čia gyvenantys

lietuviai. Pirmą kartą po karo galimybė švęsti

Vasario 16-tąją Nepriklausomos Lietuvos valstybės

atstovybėje buvo visiems dalyviams kaip stebuklas.

Šventė, kurioje dalyvavo per 200 kviestų svečių

visiems paliko neužmirštantį įspūdį. Dalyvavo be

svečių iš Lietuvos AT pirmininko Vyt. Landsbergio,

ministro D. Kuolio, AT deputatų ir Fed. Vokietijos

VLB INFORMACIJOS | 03 - 2019 | KOVAS 25


parlamento prezidentė Rita Süssmuth, per 50

parlamento deputatų, daug diplomatų, bei

aukštų pareigūnų ir gausi Lietuvių bendruomenės

delegacija.

Daug lietuvių dalyvavo ir ambasados pastato

šventinime. Ambasados durys jiems buvo visad

atviros. Netrukus ambasadorius aplankė ir Vokietijos

lietuvių centrą Hiutenfelde, kur artimiau

susipažino su jų padėtimi.

Mes (aš ir mano vyras Vincas) susipažinome su

designuotu ambasadorium profesoriumi Antanaičiu

jam esat dar Lietuvos miškų ūkio ministru,

mums lankantis Vilniuje per 1991 metų

Kalėdų atostogas tuometinio Lietuvos švietimo

ministro Dariaus Kuolio kvietimu. Į Vokietiją su

profesoriumi ir jo žmona Rima atskridom kartu,

vienu iš pirmųjų jau Lietuvos avialinijų lėktuvu.

Pradinė pažintis su Antanaičiais su laiku išsivystė

į bičiulystę. Todėl kai ką teko kartu išgyventi.

Bonoje, tuometinėje Vakarų Vokietijos sostinėje,

savo darbą jam teko pradėti pastato ambasadai

paieška ir suformuoti savo bendradarbių ratą.

Pirmoji ambasada trumpai buvo mažame name

Simrock gatvėje, kol buvo rastas ambasadai tinkamas

pastatas Argelander gatvėje, kuris tarnavo

jai iki persikeliant į Berlyną.

Noriu pasidalinti vienu epizodu iš ambasadoriaus

Antanaičio darbo. Kartą mums esant Bonoje,

ambasadoriui paskambino Tomo Šerno,

kuris tuo metu buvo gydomas Vokietijos rytuose,

gydytojas ir pareikalavo nedelsiant pasiimti

Šerną iš ligoninės. Tomas Šernas, kaip vienintelis

gyvas likęs Medininkų žudynių liudininkas, buvo

1993.2.16 LR Ambasados pastato Argelander gatvėje šventinimas. Kunigas Antanas Bunga ir

kunigė Tamara Schmid, pirmas dešinėje ambasadorius V. Antanaitis

saugomas kartu su juo iš Lietuvos atvykusių policininkų. Daktaras, radęs juos Tomo kambaryje

ir pamatęs jų ginklus ant stalo, nesutiko leisti nė vienos nakties Tomui ten likti.

Mat pabijojo galimo ginkluoto incidento ligoninėje. Ambasadorius išsiuntė dvi mašinas jų

parsivežti, o pats su Vincu važiavo į parduotuvę nupirkti patalynės Tomo lovai ambasadoje

pakloti. Dėl Tomo saugumo buvo nuspręsta į viešbutį jo neguldyti. Ambasadoriaus dėka

Tomas buvo toliau gydomas Koblenco Bundeswehro (kariuomenės) ligoninėje.

Ambasadorius Vaidotas Antanaitis buvo Vokietijos lietuvių labai gerbiamas. Jam baigus

čia tarnybą, Vokietijos lietuvių bendruomenės delegacija atsisveikino su juo ir žmona

Rima Frankfurto oro uoste.

Ilsėkis ramybėje Ambasadoriau!

Asm. archyvo nuotr.

Išrinkta Štutgarto lietuvių bendruomenės valdyba

Štutgarto LB informacija

Š. m. vasario 24 d. 2019-2020 metų kadencijai

išrinkta naujoji Štutgarto lietuvių bendruomenės

valdyba – Karolis Genutis (pirmininkas),

Regina Balčiūnaitė, Justina Levanaitė,

Solveiga Liaugminaitė, Agnė Dargienė, Daiva

Schriel ir Giedrė Rowohlt. Bei kontrolės

komisija: Asta Totilaitė ir Rūta Schwende.

Sveikiname vadybą ir linkime produktyvaus

bendradarbiavimo šioje kadencijoje!

Mielai kviečiame aktyvius tautiečius prisijungti

prie bendruomenės veiklos! Jeigu turite

idėją, kuria norite pasidalinti su kitais (perfomansas,

seminaras, workshop’as ar kitka),

kreipkites į valdybą dėl bendradarbiavimo,

imkitės iniciatyvos ir pradžiuginkite aplink

Štutgartą susibūrusius lietuvius.

Naujoji Štutgarto lietuvių bendruomenės valdyba | Bendruomenės archyvo nuotr.

26 VLB INFORMACIJOS |03 - 2019 | KOVAS


Kristina KANDRATAVIČIŪTĖ

Kasmet Vasario 16-oji mus atitraukia nuo darbų

ir primena apie laisvę – apie tai, ko tauta

siekė ilgus metus ir ką šiandien turime branginti.

Ši diena – ypatinga data kiekvienam Lietuvos

piliečiui ir visai valstybei. Tai mūsų stiprybės

diena, jungianti dabartį su praeitimi,

primenanti apie pagarbą savo tautos istorijai.

Šiandien daug kas nebesupranta šios ypatingos datos

vertės ir kainos. Karti tiesa, kad nemažai daliai piliečių

Valstybės atkūrimo dienos minėjimas nusikelia į

antraeilių švenčių sąrašą. Daugelis lietuvaičių nebesupranta,

kad jei ne Vasario 16-oji, neaišku, kokia kalba

kalbėtume, kokias vertybes puoselėtume, kokia

tauta vadintumėmės, kitaip tariant – nebesupranta,

kad tokios valstybės kaip Lietuva, galėtų net nebūti

pasaulio žemėlapyje. Nepriklausomybė nėra, nebuvo

ir nebus kaip savaime suprantamas dalykas. Todėl

mes privalome pažinti savo šalies istoriją, drąsiai iš

jos mokytis ir į ją atsiremti, puoselėti tautos didvyrių

atminimą ir būti pasirengusiems mums brangias vertybes

ginti, tai puoselėti bei perduoti mūsų vaikams.

Taip jau sutapo, jog Vasario 16-ąją, mums, lietuviams,

brangią dieną, Miuncheno lituanistinės mokyklėlės vaikučiai

dalyvavo „Kūrybinio rašymo dirbtuvėse“, kurias

organizavo Miuncheno universiteto daugiakalbystės

tyrimų institutas. Vaikučiai rašė tekstus gimtąja lietuvių

kalba, piešė piešinukus apie Lietuvą, kokią jie ją mato.

VASARIO

16-OJI

MIUNCHENE

Tos pačios dienos popietę Miuncheno lietuvių bendruomenė kvietė savo

narius ir svečius į Miuncheno jaunimo informacijos centrą, kuriame buvo

organizuojama Valstybinės lietuvių kalbos komisijos parengta viktorina

apie Lietuvos kraštą, kalbą, kultūrą, istoriją bei asmenybes. Renginio metu

buvo skaitomos Kazio Bradūno, Jono Meko ir Vytauto Landsbergio eilės,

gitara grojo ir dainavo Austė Kuprevičiūtė, Dominykas Marcinonis ir Dominykas

Deksnys.

Yra sakoma, jog isorijos tiltai jungia praeitį su šiandiena, išvykusius svetur

žmones su tėvyne. Tiltai, kitaip tariant, ryšiai, kurie tvyro lietuvių tarpe,

būna ir tokie stiprūs, kad net pro šalį važiuojantys, po ilgos kelionės, lietuvaičiai

susiranda lietuvių tautos židinio kūrenimo vietą. Būtent taip mus

aplankė šaunios šeimos iš Vilniaus, kurios važiavo atostogauti į Austriją.

Visi kartu sugiedojome Lietuvos himną.

Nors renginyje ir nebuvo gausiai dalyvaujančių žmonių, tačiau ryškiausias

dienos atsiminimas – tai besišypsančios žmonių akys, kurias išvydus

dingsta abejonės ir vidų užlieja šiluma, pajuntamas lietuvių brolystės, bendrumo

ir bičiulystės jausmas.

Tad pasveikinkime vieni kitus Lietuvos valstybės atkūrimo prieš 101 metus

proga! Tegul ši diena visada išlieka mūsų vienybės ir meilės Tėvynei švente.

Rolando Purtulio nuotr.

Vasario 16-osios minėjimo Miunchene dalyviai

VLB INFORMACIJOS | 03 - 2019 | KOVAS 27


SIELOVADA

PASIDALIJĘ DVASI-

NIO TIKĖJIMO

VAISIAIS LENGVIAU

ATPAŽĮSTAME

JO ORGINALUMĄ

IR VERTĘ

Lina JAHN

Trečiojo advento sekmadienį Hamburgo lietuviai sulaukė ilgai planuoto

susitikimo su arkivyskupu Stefan Hesse. Prieš beveik keturis

metus, jaunas ir stipriu tikėjimu pasižymintis arkivyskupas perėmė

pareigas Hamburge. Jo atėjimu buvo pradėti įgyvendinti atsinaujinimo

procesai vyskupijoje.

Susitikimo tikslas su mumis – tai susipažinimas su

lietuvių sielovados veikla, lietuvių bendruomene ir

jos tikinčiais nariais. Jo aukojamos Šv. Mišios gruodžio

16 d. įvyko Šv. Ansgaro gymnazijos koplyčioje

– į kurias atvyko ir advento rekolekcijas vede pastaraisiais

metais mus ištikimai lydintis ir uz išeivijos

lietuvių sielovada atsakingas pranciškonas br. Paulius

Vaineikis. Po Šv. Mišių buvo suruoštas suneštinis

stalas, vietinių vadinamas agape. Vėliau visi kartu

sugrįžome į lietuvių katalikų sielovados patalpas,

Liubeker Str. 101, kuriose vyskupas mus aplankė primą

kartą. Dalinosi patarimu, kokiu įvairių būdu yra

Dievo žodžio dalinimuisi. Vyskupas Stefanas Hesse

sausio 26 d. sukvietė tiek užsienio kalbu sielovados,

tiek vietinės parapijos ateities bendradarbiavimui

aptariant jų galimybes. Br. Paulius širdingai padėkojo

Stefanui Hesse už rūpestį ir suteikiamą pastogę

lietuviams Hamburge.

Hamburgo lietuviai. Susitikimo su arkivyskupu Stefan Hesse dalyviai

28 VLB INFORMACIJOS |03 - 2019 | KOVAS


Hamburgo arkivyskupas Stefan Hesse laimina lietuvius

Laukiame gavėnios laikotarpio kovo 15-17 d. d. br.

Pauliaus vizito Hamburge. Jo metu bus pristatyta Vasario

mėnėsį įvykusi ilgai planuota ir laukta kelionė

į šventąją žemę. Vykę piligrimai iš Vokietijos džiaugėsi

susibūrimu – galėję jungtis prie šios pažintinės

kelionės iš Vokietijos tesioginiu skrydžiu iš Hamburgo.

Nors ši kelionė jungė iššibarsčiusius lietuvius

užsienyje, pasak brolio Pauliaus tikrai ne paskutinė.

Vykusio naujo pareigų pasiskirstymo mažuju broliu

ordine sužinojome, kad br. Paulius trims metams

tarnaus Kanados Prisikelimo parapijoje, tačiau ir

tai neturės būti kliūtis sekančiai bendrai kelionei

jungtis. Nuoširdžiai linkime kuo geriausios kloties

br. Pauliui nuo pavasario patarnaujant Kanados Prisikėlimo

parapijos lietuviams. Liekame laukdami br.

Pauliu pavaduojančių brolių pranciškonų.

Vasario 9 d. lietuviai dalyvavo ir Lietuvą atstovavo su

tradiciniu maistu ir nuostabiais „Gintaro“ tautiniais

šokiais Hamburgo vyskupijos organizuojame „Fest der Kultur“ šventėje

jungianti korejieciu, lotynų Amerikos, portugalu, Togolieciu, Nigerijos, Vietnamo,

italu, prancūzų ir t.t. šalių kultūras. Šventė šiais metais vyks miesto

centre šalia didžiosios Michel baznyčios – mažajame Michel. Jame vyksta

idomus prancūzų sielovados Zachėjaus kursai su vertimu į vokiečių kalbą,

kuriuos siūlysime susidomėjusiems lietuviams išbandyti.

Dėkojame visiems padėjusiems pasiruošti susitikimui su miesto arkivyskupu

– mokyklėlės vadovams už vaikų giesmeles, už muziką ir giesmes šv. mišių

metu, už suruoštą maistą, pasidalintais kvietimais, naujai valdybai už subūrimą

ir dėmesį vienas kitam. Buvo šiek tiek ir rūpesčio prieš susitikimą,

ar pajėgsime atitinkamai pasiruošti. Tačiau jau tą dieną pajutome, kad mus

aplankant Stefanui Hessei bendravimas visų buvo šiltas ir nuoširdus ir mažiau

įpareigojantis nei tikėtasi, todėl buvo gera sustikti ir gera prisiminti. Drįsčiau

netgi sulyginti su Pranciškaus vizitu Lietuvoje – asmeniškai prislietę ir pasidaliję

dvasinio – kriksčioniško tikėjimo vaisiais lengviau atpažįstame jo orginalumą

ir vertybę.

Asm. archyvo nuotr.

VLB INFORMACIJOS | 03 - 2019 | KOVAS 29


30 VLB INFORMACIJOS |03 - 2019 | KOVAS


Mieli Vokietijos lietuvių bendruomenės nariai,

mieli Baltijos šalių kino mylėtojai,

liebe Freunde der baltischen Kultur,

pirmą kartą Miunchene bendras projektas tarp

visų trijų Baltijos šalių organizacijų – kviečiame

Jus į BALTIJOS ŠALIŲ KINO DIENAS MIUNCHENE, 15.-

17.3.2019 – Baltijos kelio 30 metų proga!

Bus rodomi geriausiai dokumentiniai ir vaidybiniai

filmai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos kino salėje Carl-

Amery-Saal, Gasteig.

Renginio atidarymas 15.3.2019, 18:30 val. su Audriaus

Stonio ir Arūno Matelio trumpametražiu dokumentiniu

filmu „Baltijos kelias“ 1990 bei Audriaus

Stonio ir Kristine Briede naujausiu dokumentiniu

filmu „Laiko tiltai“ 2018. Iš kart po filmų peržiūros

vyks diskusija apie kūrybą tarp laisvės ir cenzūros,

kartu su Merit Kopli (Estijos kultūros atašė Vokietijoje),

Aigards Grauba (latvių kino režisierius), Detlef

Henning (Lüneburger Nord-Ost Institut), kurią

moderuos Peter Hilkes (LMU München, Houses of

Resources). Po diskusijos – užkandžiai ir gėrimai.

17.3., 12:00 val. bus rodomas naujausias Giedrės

Beinoriūtės filmas „Kvėpavimas į marmurą“ 2018

apie modernios šeimos iššūkius.

17.3., 17:00 val. žiūrėsime Giedrės Zickytės filmą

„Kaip mes žaidėme revoliuciją“ 2011, po kurio

vyks pokalbis su legendinės Roko grupės ANTIS lyderiu

Algirdu Kaušpėdu!

Visa festivalio programa: https://www.gasteig.

de/veranstaltungen/veranstaltungsreihen/baltische-filmtage-2019.html,vr1244

Sekite visas naujienas apie Baltijos šalių kino dienas

per Facebook: www.facebook.com/BaltischeFilmtageMuenchen

Bilietai bus parduodami nuo 1.3., galbūt net šitomis

dienomis, paskubėkite įsigyti bilietus į norimus fi lmus.

Šiuo kvietimu galite mielai dalintis su savo artimaisias

ir Baltijos šalių kino ir kultūros mylėtojais.

Laukiame Jūsų,

Baltijos šalių kino dienų organizatorės ir kuratorės:

Irma Petraitytė-Lukšienė

– Miuncheno lietuvių bendruomenė

Laila Dambekalna

– „Namejs“ Lettischer Kulturverein e.V.

Karin Ladva-Zoller und Karin Kitzinger

– Estnischer Gemeinschaft in Deutschland e. V.

– Regionalgruppe München

Sabine Hahn – Münchner Stadtbibliothek am Gasteig

VLB INFORMACIJOS | 03 - 2019 | KOVAS 31


Litauische Gemeinschaft in Deutschland e.V. Lorscher Str. 1 68623 Lamper theimZKZ 14659 PVst Deutsche Post

„Vokietijos LB Valdybos Informacijos“ pasilieka sau teisę gautus spaudos pranešimus redaguoti savo nuožiūra. Spausdinama medžiaga nebūtinai atstovauja VLB Valdybos

nuomonei. „Vokietijos LB Valdybos Informacijų“ turinį naudojant kituose leidiniuose, maloniai prašome nurodyti šaltinį ir redakcijai atsiųsti vieną leidinio egzempliorių.

32 VLB INFORMACIJOS |03 - 2019 | KOVAS

More magazines by this user
Similar magazines