Gervuogių medus

gervuoge

GERVUOGIŲ MEDUS


GERVUOGIŲ MEDUS

Gyvenimo kelionė

_________________________

Pažiro

gervuogės sniege.

Mėlyna

Pakvipo

gervuogių midus.

Pamenu

Gervuogės,

gervės ir gailiai.

Vaikystė

JURGA ŠVEDIENĖ

MINARA MATULIONYTĖ-NEKRASOVIENĖ

ERNESTA SKEBERĖ

BEATA BURNEIKĖ

GERVUOGĖS RATO MAMOS

Idėja, tekstai

Stilius, kalba

Idėjos

Leidėja

Autorės, fotografės

KONTAKTAI

www.gimtisgervuoge.lt

jurga@svedas.net

© 2019

Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką sutikimą.


TURINYS

MEDUS IR PIPIRAI 4

KELIONĖS 49

GYVYBĖS ARUODAS PILDOSI 78

ATVIRUMAS 100

KASDIENYBĖS ESKIZAI 108


MEDUS IR PIPIRAI

Instrukcija

Kai perkame daiktą, gauname instrukciją, kurioje yra nuosekliai paaiškinta, kaip jį

naudoti, ir tai yra natūralu. Mums įprasta, jog mokomės, kaip naudotis daiktais

saugiai ir juos tausojant.

Kas gi nutinka su vaikais? Jie ateina be naudojimo instrukcijos. Net jeigu specialiai

lankome seminarus, skirtus besilaukiančioms šeimoms, gimus vaikui arba viską

pamirštame, arba vaikas sugriauna visus stereotipus, kuriuos buvome išmokę. Juk

neįmanoma paruošti instrukcijų tokiai unikaliai būtybei kaip žmogus. O teisingi

sprendimai auklėjant ne visada atneša laimę.

Bet prisiminkime, kad visos instrukcijos ir taisyklės jau yra mūsų širdyje. Iš širdies

kylanti gyvenimo instrukcija praturtina ne tik tave, drauguži, bet ir aplinkinius.

Vaikai auginami širdimi yra patys laimingiausi – štai laimingo vaiko instrukcija!

Irena

4


Nieko ypatingo

Pirmiausia reikia pasakyti, kad vaikas mums pavyko. Esame patenkinti. Skamba

arogantiškai? Galbūt. Netgi šaltai ir biurokratiškai, aha, bet kodėl vynioti į vatą?

Nesinori mėtytis stebuklais. Visgi mūsų jau septyni milijardai ir nieko ypatingo, tiesą

sakant, neįvyko. Nepaisant to, vaikas išėjo tikrai neblogas – sukalbamas, močiutė

sako, kad kaip auksinis, savarankiškas. Sakyčiau, labai panašus į žmogų. Tinka.

Jokių ypatingų žymių. Nėra taip, kad štai žiūriu ir galvoju: Oho, Albertina išsiskiria

iš kitų. Neatsimenu, kad kam kumščiuočiau į pašonę, taip skatindamas pasižiūrėti,

kaip ypatingai mano dukra dainuoja, šoka ar svajoja. Vaikas.

Pats, aišku, stebiuosi. Darytų kažkas kitas, kažkieno kito vaikas – būtų visai

neįdomu. O aš štai žiūriu išpūtęs akis, žaviuosi, kaip ji greitai perpranta žaidimo

taisykles. Aš klausiu: Ar Albertina moka ploti? – ir ji ploja. Ar Albertina žino, kur yra

skalbimo mašina? – ji bėga į virtuvę parodyti ir grįžta akimirksniu, tikėdamasi naujo

klausimo, kol pradedu sunkesnius. Ar Albertina moka kentėti? – ir ji suglaudžia kelius

lyg norėtų sysių, bet bandytų susilaikyti. Nu šakės, – galvoju, – kaip ji taip sumąstė,

kaip pusantrų metų vaikas akimirksniu suranda tokį aiškų kantrybės simbolį?

Kita vertus, mes visi žinome, kur mūsų namuose yra skalbimo mašinos, ir mūsų

neturėtų stebinti, kad žmogus tai žino, nepaisant to, kiek tam žinančiajam yra metų.

Bet galiu truputį pasididžiuoti? Ne, tai ne mano pasiekimas, bet vis tiek. Man

patinka, kad mes (labiau mama, ne aš, bet rašau aš, tai turiu teisę pakreipti istoriją

sau naudinga linkme) laiku ir teisingai sugebėjome perskaityti jos parodytus

savarankiškumo ženklus. Atjunkėm įsiklausę į jos, pusantrų metų mergaitės,

5


pasiūlymą. Atrodo, kad pataikėm tarsi į trumpam atsidariusį langą, kai ji leido

suprasti, kad gali apsieiti ir be to, bet dar nespėjo suvokti, kad nepareikalavusi to

vieną dieną – negaus niekada.

Velnias, esu tikras, kad kur nors Vokietijoje, tarkime Bavarijos regione, yra šeima,

kuri savo dukrą atjunkė dar lengviau, nes dar aiškiau įsiklausė ir įsižiūrėjo į savo

vaiko nuolat kylančią savarankiškumo kreivę.

6


Žinoma, nežinau, kaip bavarams sekėsi su kitais dalykais, bet mūsų Albertina,

dabar laikykitės, jau moka tokius skaičius kaip: vienas, du, trys, penkiolika ir dešimt.

Būtent tokia eilės tvarka. Atsimenu, stebėjomės, kad labai ankstyvame amžiuje ji

suvokė skaičius: vienas (kas jos kalboje reiškė būtent vieną), ir du (kas jos kalboje

reiškė bet ką daugiau nei vienas). Bet... Blezas Paskalis būdamas tokio amžiaus

palėpėje slapčia sprendė lygtis su trimis nežinomaisiais.

Bet ar jums neatrodo, kad aš tarsi daužau galvą į sieną su tuo ypatingumu? Vis

galvodamas, kad mūsų vaikas ypatingas, kai, tiesą sakant, gal ir nelabai.

Bet štai mes, tėvai, mes tai tikrai esame ypatingi. Vaikui. Faktas. Štai ir dabar,

man berašant, atbėgo pas mane vien tam, kad parodytų kažkokį tigrą knygoj, nes,

jei nemačiau aš, tada nesiskaito, kad ir ji pati matė. Kažką pasakyti savo tėčiui – jai

tas pats, kas parašyti knygą, kuria atskleistų visą vidinį pasaulį, pasiektų

aukščiausią saviraiškos tašką ir išparduotų daugiau tiražų nei Sabaliauskaitė.

Seniau jokiomis kitomis aplinkybėmis nebūčiau galėjęs drąsiai ir be jokios

arogancijos pasakyti: Aš – ypatingas. Beje, jei dar nežinote, tą drąsiai galite pasakyti

ir jūs.

Justas

7


Tavo Baimė. Štai ir aš.

Jau? Taip, – vieneri.

Turbo. Dovydui jau vieneri!

Retrospektyva sufleruoja, jog prieš metus ta

proga, pasirodo, gavau dovanų kuponą,

pavadinimu Tavo Baimė. Štai ir aš.

Taip. Pati nesitikėjau, kad tokių kuponų būna.

Nustebau dar ir dėl to, kad baimių gali būti ne viena

ir ne dvi. Tai – ypatingas kuponas, atnešęs

didžiausią treniruočių paketą. Kuo didesnis

pasidavimas Baimei, tuo mažesnė aš, tuo didesnė drama gyvenime. Kuo labiau ją

atpažįstu, pasilabinu, pakylu tarsi liftu apžiūrėt ją iš aukščiau, tuo smagesnes

Dovanas pamatau stovinčias už Baimės ir laukiančias savo eilės, kad pakeistų

Baimę, kad pasilabintų ir eitų draugėn su manimi per gyvenimą.

Dėkui už stipresnį raumenį, tiesesnį stuburą, blaivesnį protą, aukštesnį skrydį.

Kai nubėgdavau maratoną mokyklos laikais, ties finišu mane supykindavo.

Vengdavau jų visą gyvenimą ir džiaugiausi vien sprinto rekordais. Mano nuostabai,

šių metų maratonas mane tik sustiprino.

Dėkui Treneriui.

Su gimtadieniu, Dovydai!

Ernesta

2018 m. vasario 19 d.

8


Dovydas – jau dvejus su puse metų keliauja Žeme

Taip norisi parašyti, pasidalinti, kaip mes gyvenam drauge. Ir kartu taip sunku

rasti žodžius, kuriais galėčiau pradėti.

Gimties istoriją parašiau su didžiuliu užtaisu. O gyvenimo kasdienybės

fiksavimui pritrūkstu tiesiog pačių žodžių, kad sustabdyčiau tas akimirkas

popieriaus lape.

Pirmiausia keliuosi į laikotarpį, kai Dovydui buvo pusmetis. Ir prisimenu, kad

vyrukas jau norėjo kur kas daugiau veiksmo. Labiau stebėti, veikti, daryti. Tad

pasitelkėm į pagalbą pianiną ir įvairiausių kitų muzikinių instrumentų arsenalą:

metalofoną, būgnelį, vitaminų dėžutes, užpildytas kruopomis, gilėmis, kaštonais ar

kamšteliais nuo tyrelių pakuočių. Dabar Dovydas turi jau pilną vežimuką

savadarbių barškučių, kuriuos kartais perpila, perdėlioja ir patikrina, ar kokio naujo

skambesio neatsirado. Tas vežimėlis, pilnas baltų buteliukų su kamšteliais, atrodo

labiau kaip koks med. Seselės karutis, stumiamas pacientams. Bet vis tiek smagu.

9


O aš pati motinystės dienas nusprendžiau pripildyti naujomis mokslo žiniomis

– pradėjau studijuoti somatinės judesio terapijos discipliną. Pirmieji metai buvo

dedikuoti kūdikio judesių vystymuisi. Taip sutapo, kad drauge su Dovydu stojomės

ant kojų. Vienu metu pradėjome vaikščioti. Išties, kaip netikėtai ir kartu taip natūraliai

viskas susidėliojo. Jaučiausi praturtinusi tiek mano asmeninį, tiek mano kaip mamos

laiką su sūnumi. Ir šešerių metų vyresnėlis prisijungdavo prie mūsų judesių

eksperimentavimo. Ypač patikdavo siekimo į erdvę pratimas ant gimnastikos

kamuolio. Toks nuostabus jausmas buvo, pradėjus gulom, ridenantis pilvu per

kamuolį, pasiekti mamos rankas ir atsistoti ant kojų. Apimdavo pojūtis tarsi

skrendam! Kartodavom tai dažnai ir daug daug kartų.

Iki dabar vis klausiu savęs: Ar todėl, kad

Dovydas yra antras vaikas, jis kažkaip

savarankiškiau, greičiau, o kartais, atrodo, net

peršokdamas pereinamąjį laikotarpį, išmoksta

naujus dalykus? Štai, žiūrėk, jau jis pats valgo

su įrankiais. Nors jam tik pusantrų. Tada

ieškodavau užrašų, klausdama savęs, o kaip

buvo su pirmuoju. Ir pusiaukelėj ragindavau

save nustoti lyginti vaikus. Tai taip

spontaniška. Dabar, tiesa, jau rečiau taip

nutinka.

Apie lavinimą valgyti pačiam. Viskas prasidėjo maždaug nuo pusmečio.

Nusipirkome net apsauginį grindų kilimėlį, koks kad būna biuruose po kėdėmis su

ratukais, nes Dovydui pavalgius aplinkui kėdę maždaug vieno metro spinduliu

būdavo daug maisto. Daug. Ir kada pas mus viešėdavo sesers šuniukas – jam

būdavo tikras rojus žemėje. O mažylis, matydamas tai, tik dar labiau stengdavosi

10


nepataikyti maisto į burną. Taigi, vyko mokymosi procesas: iš pradžių po

kruopelytę, rankomis, po kurio laiko jau šaukštuku Dovydas vis pats valgydavo.

Pagaliau išsirinko mėgstamiausią patiekalą – duonytę su sviestuku. Šis derinys kurį

laiką tapo ir pusryčiais, ir pietumis, ir vakariene. Jokio trinto maisto Dovydas

nepripažino, tik gabaliukais. Prisipažinsiu, ne visada būdavo taip drąsu, ypač kai

užsikosėdavo. Stengdavausi kantriai, kuo kantriau išbūti. Greitai prabėgo tas

mokymosi valgyti laikas. Ir dabar galime drauge valgyti, man niekada neprireikė

skaičiuoti ir kišti šaukštuką po šaukštuko burnon. Lavinimo valgyti rezultatas išėjo

labai džiaugsmingas.

Žindymo nutraukimas. Visa nutiko man pačiai netikėtai greitai. Tačiau su

nuostabiai gražiu ritualu. Pienelis išplaukė į Nerį dailiai pasigamintais laiveliais.

Kelias dienas juos gaminome, o po to drauge su vyresniuoju boliu ir seneliais

keliavom su laiveliais, žvakutėmis rankose prie Neries ir išlydėjom. Nuo tada

Dovydas tapo Dovydu Di (Di – tai didelis). Man atjunkymas vis tik buvo didžiulis

sielvarto ir gedulo jausmas, trukęs kurį laiką. Išbuvau. Nežinau, kokios buvo to

priežastys, kol kas jų neatradau. Prisimenu, kad ir su pirmuoju vaiku maitinimo

nutraukimas man buvo vienas stipresnių išgyvenimų.

Atėjus Dovydo pusantrų metų tarpsniui, mane apėmė kažkoks keistas jausmas,

tarsi nerimas, kad jau turiu kažkuo užsiimti, grįžti į visuomenę, tad pradėjau dirbti

11


man įprastose komunikacijos vėžėse, bet visai naujame lauke – aromaterapijos.

Dirbau ne pilną darbo dieną ir už itin simbolinį mokestį (juk sritis prasminga!).

Tačiau išėjo taip, kad įsiliejau stipriai. O juk dar ir mokslus krimtau. Taip atsirado

vidinis nepamatuotas liūdesys: nei mažylio matydavau, nei nukeliaudavau pas

mamas į jogą ar baseiną, nei kruopščiai mokiausi, nei namuose pabūdavau, nei

džiaugsmo jausdavau, nei pinigų uždirbdavau, nei vyresnėlį ar vyrą matydavau...

Toks tarsi nekvėpavimo laikas, kai panirdavau ir būdavau be oro, iki vidinio

užsižiaugčiojimo, kol galiausiai išnirdavau ir, jausdama sąmonės trūkumą ir

apdujimą, atsigaudinėdavau. Tad dabar, kai Dovydui dveji su puse, ieškau

atsistatymo ir erdvės sau. Atėjo vidinis suvokimas: Na, kurgi aš nuskubėsiu? Į mirtį?

Ar verta? Ar ne ten taip skubama?

Taigi, dabar, negaudama jokių pajamų, išdrįsau pasiimti vyro kreditinę ir

gyventi. Skiriu laiko pabūti su savimi, vaikais, namais ir erdve aplink save. Vėl ir vėl

aiškiai suprantu ir jaučiu, kad tada ne ta linkme klojosi mano mintys, emocijos,

jausmai, veiksmai, apie tai tiksliai bei subtiliai davė žinią ir mano kūnas. Aš tiesiog

tolau nuo savęs.

Dabar man svarbiausia gyventi taip, kad neliktų nieko

nereikalingo. Mokausi pajausti gyvenimo malonumą, pasitenkinimą ir, aišku, save.

Tada ir vaikai vis mažiau nervina, ir vyras – ne toks visų blogybių įsikūnijimas, ir

savieji namai svetingi bei šilti tampa, ir kiemas toks dailus atrodo.

12


Laikas, kai artėjam link trečiojo Dovydo gimtadienio, jau kitoks: vėl kartas nuo

karto apsilankom baseine pas mamas su mažyliais, retkarčiais, bet vis tiek dar

susitinkame su rato mamomis ir vaikais pirtyje. Man motinystė, pabuvimas su

mamom ir mažyliais (jogoj, baseine, pirty ar susitikus pas ką namuose) –

turtingiausias, pilniausias, labiausiai palaikantis ir auginantis laikas, kokį kada nors

gyvenime esu turėjusi. Kai gyvenu aiškiai matydama, kas yra tuo metu man prieš

akis ir aplink mane, būtent tada nutinka nieko nereikalingo gyvenimo būdas. Tada

nebe taip reikia forumų, žurnalų ar tūkstantojo straipsnio, nes visa tai jau nutinka

bebūnant. Štai susirašinėjimai su artimiausiomis mamomis naktimis – pats

stipriausias palaikymas, kokį tik kada gyvenime galėjau patirti. Nes čia viskas taip

gryna. Gryniausia nei bet kuriuose kituose santykiuose.

Dėkui Jums, kurie skaitot, kurie esat ir buvot, už šią patirtį ir suvokimą.

Dovydas auga. Dabar aš pats laikas. Tad išeiti laukan rudenį kartais užtrunka

ilgiau. Ar aš kažkur skubu? Dabar jau kur kas mažiau. Nes visas laikas – mano.

Iki pasimatymo. Ir nuostabių akimirkų kupinoje išbandymų ir stebuklų

kelionėje, pavadinimu Motinystė/Tėvystė.

Ernesta

13


Gervuogiukas Jonas Motiejus ir jo istorija

Aš turiu vyresnėlę, Smiltei dabar beveik penkiolika metų, dėl to man labai įdomu

yra stebėti savo, kaip mamos, pokytį: kokia buvau tada ir kokia aš dabar, kaip laikas

keičia žmogų, kiek patirties ir išminties galima įgyti. Dabar esu pastabesnė,

subtiliau, greičiau suprantu savo kūdikį, jo poreikius, paprasčiau reaguoju į

situacijas, matau daugiau, t.y. kas slypi tarp eilučių, matau neįtikėtinai žavingą,

unikalų žmogaus augimą nuo pat gimimo. Tai suteikia man tokį vidinį dvasinį

pasitenkinimą, kad net nemoku aprašyti! Rusų kalboje yra labai gražus žodis tam

apibūdinti – благагавение (dieviškumo išgyvenimo jausmas). Ir šią dieną aš galiu tai

jausti tik todėl, kad dvylika metų (nuo savo vyresnėlės gimimo iki Jono Motiejaus

atėjimo) aš gyvenau taip, kaip gyvenau: dariau klaidas, sutikau daug svarbių man

žmonių, turėjau daug išgyvenimų ir patyrimų, atsigręžiau į save, atradau Valdorfo

pedagogiką.

Už visa tai aš esu dėkinga savo dukrai. Jos gimtis įkvėpė pasukti šiuo gyvenimo

keliu ir tapti tuo, kuo esu dabar. Mano asmenybės tobulėjimas labai glaudžiai susijęs

14


su motinyste, vaikystės pažinimu ir jos puoselėjimu. Aišku, tai nereiškia, kad aš esu

tobula ir nebedarau klaidų, tačiau išminties ir patirties turiu daugiau negu prieš

penkiolika metų. Juk tobulėjimas, kaip ir motinystė, nėra baigtinis procesas.

Ir štai po dvylikos metų aš dar kartą tapau mama. Jonas gimė tikras galiūnas –

net 4,5 kg! Atrodė kaip mažas liūtukas: garsus, sodrus, gana žemas balsas ir toks

plaukuotas, net ausytės pasidengusios ilgais pūkeliais. O didumas akių! Jas tik dar

labiau išryškina ilgos, tankios blakstienos. Dažnai juokauju, kad šitas vaikas – vien

didelės akys. Šis berniukėlis ilgai neturėjo vardo, visa šeima dalyvavo vardo rinkimo

kampanijoje, galiausiai buvo apsistota ties trimis variantais: Jonas, Motiejus arba

Jonas Motiejus. Ir visos trys šalys buvo už skirtingus variantus – padėtis be išeities.

Viskas vyko iki paskutinės akimirkos, kol pagaliau buvo priimtas bendras

susitarimas ir berniukas po mėnesio tapo pilnateisiu Lietuvos piliečiu Jonu

Motiejum Gedžiu. Beje, Jonas – nes pažįstu ne vieną puikų Joną ir dar yra labai graži

istorija apie Joną bei obuolio sėklytes, kurias pastarasis vaikystėje rinko ir

keliaudamas po pasaulį sodino, o grįždamas matė, kaip jos augo, stiebėsi ir

galiausiai, sugrįžęs namo, ragavo vaisių, išaugusį iš pirmosios sėklytės. O mes keli

mėnesiai po Jono gimimo užkasėm jo namučius (placentą) ir toje vietoje pasodinom

obelį, Auksės obuolius vedančią (dabar labai laukiam, kada galėsim pirmąjį vaisių

ragauti). Mūsų sūnelį pavadinom Jonu dar ir todėl, kad taip pat Jonu buvo

vadinamas jo senelis iš Gedžių giminės. Vėliau išaiškėjo, kad Motiejus buvo

proprosenelis iš Ragauskų giminės. Taigi, išėjo abiejų giminių susijungimas mažame

žmogutyje. Ir, kad tokį rimtą vardą pateisintų, Jonas Motiejus yra labai rimtai

nusiteikęs, jis – rimtas vyrukas, viską stebi savo didelėmis apvaliomis akimis, net

norint iš jo išgauti šypsnį reikėdavo įdėti nemažai pastangų.

15


Tačiau netrukus Jonukas savo žandukus pametė, dabar jis atrodo kaip elfas:

smulkus, liaunas ir apetitas kaip elfo. Iki Jonui suėjo šeši mėnesiai, jis maitinosi

mamos pieneliu ir priaugdavo taip pat kaip elfas. Su tuo jau buvau susidūrusi

augindama dukrą ir tuomet labai dėl to jaudinausi, nes, nuėjus pas gydytoją su

kūdikiu, pasijusdavau nepakankama mama, kad mano pienas kažkoks netoks ir kad

aš apskritai bloga mama, o vaikas alkanas. Tačiau dabar galiu drąsiai teigti, kad

tokia jau tų elfų prigimtis. Svarbiausi yra keli faktoriai: ar vaikas sveikas, judrus,

pernelyg nėra irzlus, neapatiškas, normaliai tuštinasi, šlapinasi, yra smalsus. Į šiuos

dalykus atkreipiu dėmesį ir tai man padeda dabar, auginant Joną Motiejų, būti ramia

ir tikrai pakankama mama, maža to, net pačia geriausia mama savo vaikui.

Primaitinimas prasidėjo, kai Jonui išdygo pirmieji dantukai, kurie buvo ženklas, kad

Jonas jau pasiruošęs. Ir kaip pradėjo dygti, tai – kaip grybai po lietaus, be didelių

vargų. Poros dantukų net nebūčiau pastebėjusi, jei nebūčiau užčiuopusi su pirštu.

Primaitinimas prasidėjo žiemą nuo obuolio, kuris iki šiol yra mėgstamiausias Jono

16


vaisius. Ir taip kas savaitę jis pažindinosi su vis naujais produktais, pavyzdžiui:

šilauogės sukėlė didelę rūgščią nuostabą Jono veide. O štai košės su uogomis ir

vaisiais iki šiol yra mėgstamiausias Jono patiekalas. Ir šiaip elfai mėgsta saldžiai.

Pavasarį vyko Jono krikštynos. Ruošėmės, puošėmės, o Jonas ta proga išsidaigino

dar vieną dantuką. Iki pat tos dienos viskas taip klostėsi, kad atrodė, jog nespėsim:

tai tas strigo, tai – anas. Tačiau krikštynų rytą viskas stojo į savo vietas, net oras

pasitaikė pavasariškai šiltas, sausas ir saulėtas. Taigi, Jonas dabar turi du globėjus –

krikštatėvius, kurie padovanojo Jonui obelį! Dabar Jonas turi net dvi obelis, ką gali

žinoti, gal kažkada turės jų visą sodą. Orams šylant, kai tėtis su vyresniais vaikais

spardė kamuolį sode, tarp obelų, Jonas pirmą kartą atrado savo aistrą kamuoliams.

Tas mažas, be kelių mėnesių metukų amžiaus, vaikelis, net persisvėręs per vežimo

kraštą, stebėjo žaidimus su kamuoliu ir cypavo iš susijaudinimo. Nuo tos dienos

kamuoliai tapo Jono nepamainomi žaislai, be kamuolio, kamuoliuko ar mažo

apapuko (Jonas kamuolį vadina apap) nei žingsnio ir nesvarbu, ar einam į kiemą

pasivaikščioti, ar į svečius važiuojam, ar į kokį renginį. Dabar Jonas išmokęs ne tik

mėtyti kamuolį, bet ir pagauti, spirti, net mušinėti į žemę. Dar visai pypliukas, vos

eiti mokantis, atsistoja po krepšiu ir labai susikaupęs bando įmesti. Dar nei karto

nepasiekė kamuolys tikslo, bet Jonas atkakliai to siekia ir nepasiduoda. Dažnai

žaviuosi šia vaikų savybe, jų atkaklumu kažką mokytis ir nenuleisti rankų. Juk ir

17


vaikščioti nėra taip paprasta išmokti, o jie išmoksta, be jokios išimties visi išmoksta.

Vieni anksčiau, kiti vėliau, bet išmoksta. Jonas iš tokių žmonių, kurie pirmiausia

įdėmiai stebi, ilgai žiūri, mokosi, lėtai stebėdami aplinką. Todėl jis apsiversti,

šliaužti, ropoti, vaikščioti pradėjo vėliau nei įprasta, tačiau užtikrintai ir tvirtai. Taip

pat ir su santykiais: nors suaugusiais pasitiki besąlygiškai ir galėdavo pas

nepažįstamą atsisėti ant kelių, tačiau vaikus stebi atidžiai, įdėmiai ir tykiai, o kai jau

prisijaukina aplinką ir susipažįsta, tuomet net ir vyresni kiemo vaikai jam tampa

draugais. Štai laipioti ant aukštos čiuožyklos jis išmoko anksčiau nei vaikščioti, dar

neturėdamas metukų. O pirmieji metai prabėgo itin greitai ir šiltą rugpjūčio pradžią

mūsų šeima pažymi Jono Motiejaus gimtadieniu. Pirmasis tortas, pirmosios

dovanos, daug uogų, vaisių, šypsenų, žinoma, kamuolių – kaipgi be jų – ir daug

balionų, kurie yra bam-bam, tam tikra apap (kamuolio) atmaina.

18


Nors pirmąją Jono žiemą jis nemažai sirgo, turėdamas aukštą temperatūrą, ir tai

vis dar labai neraminanti patirtis, bet nebetokia baisi, kaip tada, kai sirgo mano

pirmagimė, nes dabar žinau, ką reikia daryti. Mano didžiausia mokytoja šiais

atvejais – knyga Padėkime augti. Iš šios knygos daug išmokau apie vaikų ligas ir jų

gydymą. Pirmiausia reikia būti ramiai, budriai, nepanikuoti, stebėti. O kai žinai

temperatūros prigimtį bei paskirtį, tuomet į tai žiūri daug ramiau, juk žmogus

dažnai bijo to, ko nesupranta ar nepažįsta. O ir šiaip be mėlynių, guzų ir sumušimų

vaikai paprasčiausiai neužauga, o ypač berniukai. Jonas savo pirmąjį guzą įsistatė

apie dešimtąjį savo gyvenimo mėnesį, kai mokėsi stotis ir tūptis, stotis ir tūptis.

Sulaukęs pusantrų metų, Jonas turėjo rimtesnę traumą: mokėsi laipioti laiptais

nesilaikydamas ir nepastebėjo laiptelio, žengė, griuvo, prasikirsdamas lūpą, kurią

reikėjo siūti. Man buvo baisiausia, kai Jonas nejuto apatinės užšaldytos lūpos, kurią

jam vis norėjosi kramsnoti, tačiau viskas baigėsi gerai, labai pagelbėjo kaip tik atėjęs

pietų miegas. Likus mėnesiui iki antrojo gimtadienio Jonas patyrė įgimtos kirkšnies

išvaržos operaciją. Išvaržą pastebėjom, kai pavasarį jam atsirado nepaaiškinamas

skausmas, verkimas, vėmimas ir didelis guzas kirkšnyje. Šį kartą man taip pat

pagelbėjo knyga Padėkime augti, skaitydama supratau, kas atsitiko, kur kreiptis ir

kad kitokio gydymo, išskyrus operaciją, nėra. Visa tai man patvirtino ir chirurgė.

Visgi man atrodė, kad gal kaip nors palauksim, kol Jonas paaugs, tačiau dar vieno

priepuolio metu supratau, kad nebegaliu žiūrėti, kaip jis kankinasi, ir sprendimas

operuoti buvo geriausia, ką aš galėjau padaryti. Aš labai išgyvenau, bet operavęs

gydytojas buvo labai supratingas ir draugiškas, atsakė į visus neraminančius

klausimus. Operacija buvo nesudėtinga, greita ir sklandi. Ryte atvykom, o jau po

pietų Jonukas buvo namie, dabar viskas taip, lyg nieko ir nebuvo.

19


Prieš antrąsias Jono Kalėdas nusprendžiau pasiūti jam lėlę, tokią, kokią buvau

pasiuvusi Smiltei, savo vyriausiajai dukrai. Nuėjau į kursus, kad būtų smagiau siūti,

su kompanija juk darbas lengviau klojasi ir lėlių siuvimo kursuose pajutau

nenumaldomą norą pasiūti dvi, o ne vieną lėlę. Na, – pagalvojau, – tikriausiai taip ir

reikia padaryti, neprapuls. Jonui lėlę, su kuria

dabar jis miega, pasiuvau, pabaigiau ją

antrojo gimtadienio proga. Kalėdų rytą

Jonas rado knygą, čia atsirado dar viena

aistra – gali valandą žiūrinėti ir vartyti

knygeles. O štai antrąją lėlytę pradėjau

siūti tuo pačiu metu kaip ir pirmąją, tačiau

užbaigti jos dar nepavyko, bet išėjo taip, kad pasiuvau kitą – tikrą lėlytę, kuri užgimė

manyje prieš pat siuvimo kursus. Tas mano nenumaldomas noras pasiūti antrąją

lėlytę buvo kaip ženklas apie į mūsų šeimą ateinančią naują gyvybę. Taigi, džiugi

20


žinia aplankė mus! Kai pilvelis pasidarė didelis, Jonas žinojo, kad ten gyvena maža

maža sesutė, juk jis supranta, ką reiškia sesė, nes vieną jau turi. Ji mėgsta jį paerzinti,

o Jonas mėgsta pasierzinti, kartais visai nei iš šio, nei iš to, užtenka sesei tiesiog būti

kambary. Tačiau sesė ir pažaidžia, ir į lauką išeina su Jonu, ir pabūna, kai mama

užsiėmusi. Dažnai Jonas prisiglausdavo prie mano pilvelio ir sakydavo, kad ten sese

(sukirčiuoja jis šio žodžio gale) ir štai jau birželio pabaigoje antroji sesė užgimė. Ji

taip pat, kaip ir Jonas Motiejus, tradiciškai gavo vardą po mėnesio, nes ir vėl ilgai

truko rinkimų kampanija. Taigi, Jonas turi sesę, vardu Urtę (Jono kalba būtų Ute

arba Ote). Išgyvendamas šią patirtį Jonas ūgtelėjo: pradėjo sėstis ant puoduko. Iki

tol labai sunkiai sekėsi su puoduko reikalais. Jonuką mėginau sodinti, kai tik tvirtai

sėdėjo, tačiau jam buvo per anksti, puoduko jis labai išsigando ir paskui ilgai

nenorėjo sėstis, teko laukti tinkamo momento, tai visiškai kitaip, nei kad buvo su

mano pirmagime. Būdamas pusantrų metų vėl prisileido puoduką, tačiau labiau

kaip žaidimą, nes nenorėjo ten daryti, tiesiog pasėdėdavo. Tačiau, kaip minėjau,

lūžis įvyko gimus Urtei, pradėjo pats prašytis, sėstis, o kartą net nesėkmingai

mėgino išpilti puoduko turinį į klozetą. Mano nuostabai ir džiaugsmui, Jonas labai

ramiai ir gražiai priėmė mažylę. Ją labai atsargiai glosto arba rodo jos akytę, rankytę,

kojytę ir sava kalba pasako: akyte, jankyte, kojyte. Jonas su sese ir daugiau pasikalba:

pagost gavyte (paglostyti galvytę), supt atsagiai (pasūpuoti kėdutėje atsargiai), Ote

makajoja kojyte (Urtė makaluoja kojytėmis). Tačiau kartais jis stipriai spusteli jos

rankytę, kojytę ar galvytę ir tai yra normali reakcija, juk atsirado dar vienas žmogus,

su kuriuo reikės dalintis tėvais. Tačiau tėtis gelbėja šioje situacijoje, dabar jis Jonui

yra numeris vienas, kartais net mamai neleidžia paguosti, jei užsigauna. Kadangi

mama daug laiko praleidžia su sese, tai Jonui smagu su tėčiu ir į lauką išeiti, ir su

kamuoliu pažaisti, ir miegoti, ir valgyti, ir dantis valytis.

21


Jono atjunkymo klausimas

išsisprendė labai natūraliai. Jau

po pirmojo gimtadienio Jono

nebemaitinau naktį tam, kad visi

galėtumėme išsimiegoti, o kol

vyko pratinimasis miegoti

naktimis, tai daug pagelbėjo tėtis,

kuris Joną užmigdydavo ir su juo

miegodavo. Paryčiais duodavo

Jonui atsigerti, kartais užkąsti ir

toliau miegodavo. Paskui, kai

supratau, kad laukiuosi, tai

atjunkymo programa įgavo

pagreitį, nes norėjau pailsėti iki

tol, kol gims kitas valgytojas. Šiuo

savo sprendimu labai džiaugiuosi, nes šį kartą nėštumas buvo sunkus, kūnas dar

buvo nesustiprėjęs po pastarojo nėštumo. Dabar tai prisimenu kaip sapną, nelabai

malonų sapną. Urtės gimdymas prasidėjo Watsu sesijos metu, bet tai jau kita

istorija... Kadangi pastarąjį Watsu seansą teko nutraukti, manyje liko neužbaigtumo

jausmas. Todėl, praėjus kuriam laikui po gimdymo, nuėjau dar kartą į Watsu

terapiją, kuri man padėjo ne tik užbaigti, ką buvau pradėjusi, bet ir uždaryti vartelius

ir tokiu būdu pasinerti į prisiminimus apie nėštumus, padėkoti savo kūnui už tris

mano gyvenimą keičiančias gyvybes, už galimybę mylėti ir būti mylimai. Tai buvo

lyg visų trijų gimdymo patirčių apibendrinimas ir švelnus užvėrimas. Už šią

galimybę esu labai dėkinga Jurgai.

22


Vaikų kalbos raidą stebėti yra

vienas smagiausių dalykų

auginant vaikus. Atrodo, juk visi

mokosi tos pačios kalbos, tačiau

žodžių mokymosi variacijų yra

tiek, kiek yra vaikų, ir tokiu būdu

gali matyti jų visų unikalumą,

individualumą. Žinoma, pirmieji

bandymai prasidėjo nuo a-aaa,

burbulų leidimo burr burr ir

cypavimo, vėliau, apie pusmetį,

kad ir kaip man bebūtų gaila, bet

Jono pirmasis žodis buvo ate (kirtis

ant raidės e) (reikšmė – išeiti,

laukas). Iškart pasipylė ir kiti žodžiai: ate (kirtis ant a) (ačiū), ama amam

(valgyti/mama), atete (gerti ir visi kiti skysčiai, įskaitant lietų), tete (kirtis ant

antrosios e) (tėtis), sese (kirtis ant antrosios e) (sesė), arrr (tai toks gerklinis garsas,

kurio reikšmė yra meškinas). Mes namuose turim tokį žaislinį, senovinį meškiną,

kuris, jį pavertus, labai natūraliai riaumoja ir kurio Jonas seniau bijojo, o dabar miega

kartu. Kitas Jono tariamas žodis yra apap (kamuolys ir visa kita, kas turi apvalią

formą, pavyzdžiui, akis, obuolys). Tačiau balionas yra bam bam, taip pat šis žodis

reiškia balkoną, nes per Naujųjų metų pasitikimą jame girdėjosi ir matėsi

sprogstantys fejerverkai, po to dar dažnai Jonas eidavo į bam pažiūrėti bam bam, bet

jų ba ba (nėra).

Mama (Mumis – mūsų katinas!), tačiau gana greitai šis žodis

transformavosi į maaa (bendrinis katino pavadinimas), o žodis mama jau užėmė

deramą paskirtį taip vadinti mane, jo mamą. Visus kitus dalykus, jei norėdavo

23


išreikšti juos garsu, įvardydavo kaip tetetete arba dededede (tai yra toks sugalvotas

sakinių mėgdžiojimas). Žodynas vis plėtėsi ir atsirado žodžiai tiotio (močiutė), sene

(kirtis gale) (senelis), vienas iš įdomesnių buvo šnio šnio (nosis), zzdyss (vabzdys),

vababa (vabalas), ziogi (žiogas), vovi (voras), kan kan (varna, o paskui tai tapo

bendriniu paukščių pavadinimu). Dvejų metų Jono žodžiai tapo aiškesni: vietoj apap

jau taria kamuojukas, save vadina Onas (Jonas) arba Nonokas (Jonukas), Osa (Aušra),

maza sese Ote arba Ute (maža sesė Urtė), didy sese Mites (didelė sesė Smiltė), Nonatas

(tėtis Donatas). Yra ir kitokių įdomių darinių: lelepa (žoliapjovė), mekute (meškutis),

siga (knyga), paudia (spaudžia), kakokios

(traktorius), dzidziap (dviratis), sefasefonas

(telefonas), sesiuruka (riešutukas), tebatebatebusas

(troleibusas, beje, tai Jonui yra labai svarbus

daiktas, nes gyvenam prie paskutinės troleibusų

maršrutų stotelės). Jono kalboje atsirado ir

sakinių: a pats (aš pats), kenda vetuva (skrenda

lėktuvas), vajyt dantuką (valyti dantis), Nionas

potioja (Jonas sportuoja), sisimt mažuka amenuką

(pasiimt mažiuką akmenuką), a daba tituka aina (į

darbą tėtukas eina), a titio pike diamdiu (į

parduotuvę pirkti bandelę). Dar daug kitų įvairių

sakinių, sakinukų Jonas sako, dabar jo kalba taip

sparčiai vystosi, kad nespėju užrašinėti. Štai dar vienas: dinuoja kakas gintagienį

(dainuoja kažkas gimtadienio dainą). Šis sakinys atsirado šiltą rugpjūčio dieną,

atšventus Jono dvejų metų gimtadienį.

Su meile Aušra, Jonas Motiejus ir co.

24


Jokūbas. Stotelė pakalnučių miške

Važiuojame autobusiuku, mus lydi laukinės obelys, kriaušės, linksmi riedame

pro apleistus sodus, upelius, šalikelėj stovinčius kelio ženklus. Medžiai kvepia

pavasariu. Mažiukas žindo, pro langą gaudau gražius vaizdus. Dar esame surišti.

Ramybė auginti vaiką, būti kartu.

Arba štai kelionė vasarą, kai po darbų važiuojame per saulės kaitra alsuojančius

laukus. Kažkur apie Šiaulius – stotelė pakalnučių miške. Kirtus Latvijos sieną – kita

stotelė, jau prie jūros. Mes, saulės paliesti, žiūrime kaip mirguliuoja jūra ten toli,

kažkur už saulės krašto, brendame į vandenį.

Vaikas su žoliapjove, pjūklais, replėmis, grąžtu būna beveik visada. Dar

sudžiūvusios žolės jam patinka, gėlės, vaisiai, medis, smėlis. Stebiu, kaip vaiko

šviesūs plaukai plaikstosi vėjyje. Muzikos klauso, ranka rodo jos tekėjimą, suka

zigzagus. Patinka, kaip rieda mašinėlės žaislinės. Būna, kad eina vaidindamas rimtą,

kartais susikiša rankas į kišenes, dar įsideda nuorūką tarp pirštų. Mėgsta sėdėt

mašinoje prie vairo.

25


Kai žindo, veja, suka arba glosto mano plaukus. Kalba nedaug, bet viską

suprantu. Šiltas, geras, meilus vaikas, dar ir stiprus. Mėgsta piešti, kai gerai papaišo,

jaučia palengvėjimą. Smagiai važiuoja riedlente: atsigula ant pilvo, stumiasi

rankytėm ir kojytėm kaip driežiukas. Vasarą ežere maudosi bet kokiu oru.

Plateliai. Sėdame į valtį, po irklais driekiasi vandens žolių

kasos, jos kyla iš gilumos ir blizga saulės gausoje, dienos

švytėjime. Vaikams irkluoti dar nelabai sekasi, visi kvatojam,

plaukiam.

Talinas. Ir mūsų sodas Mugoje. Namelis – sausas,

malonus, kaip kasmet atvažiavus. Jo dideli langai leidžia

matyti augalus, jaustis tarp jų. Mandžiūriškas riešutas lyg

dideli ragai – graži scenografijos dalis, laipteliai – mūsų scena, langai gali būti

veiksmo vieta. Ryte matau mažus paukštelius, taip pat karvelių porą ar kažkurį iš

jų, ieškantį vienas kito. Kedro riešutus šiemet, matyt,

genys ar kėkštas išlesė, paliko tik tuščius kevalus.

Sodą kasmet tvarkome. Šiemet stipriai apgenėjame

medžius, ypač vieną obelį. Gražiai dirbame su

medžiais, visi sukinėjasi šalia: kas medžiuose, kas ant

žemės, kas su pjūklu, kas su grėbliu. Po to sėdame į

autobusiuką, važiuojame prie jūros, kokio kyšulio,

krioklio pažiūrėti arba į salą, kurioje mus pasitinka

tikra šermukšnių ir akmenų karalystė. Lankome prie

jūros ir senus kaimus, apjuostus akmenų tvoromis.

Gera iš šono žvelgti į viską, matyti gyvenimą, vasarą, atostogas mūsų, kai galime

skirti daugiau nei penkioliką minučių vieni kitiems, mojuoti, linkėti…

Kristina D.

26


Kostukui – dveji su puse!

Kai vaikui dveji su puse, jis žygiuoja pirmyn, tarsi septynmylius batus apsiavęs!

Jau pienukas, sauskelnės – praeityje, vaikas pratinasi prie darželio. Yra reikalų!

Mūsų Kostas nuolat susirūpinęs. Suraukta kakta, nesišvaistoma šypsena... Kiti

pagalvotų – piktas. Bet mes žinom, kad, kai kasdien tiek svarbių reikalų, privalai

būti susikaupęs ir atidus. O kaip gali nesijaudinti, jei turi prižiūrėti tvarką,

vadovauti.

O juk ir valstybiniai klausimai labai aktualūs. Ne veltui vėliava nuolat rankoje, o

Lietuvos himnas, pakaitomis su Bunda jau Baltija, giedamas vietoje lopšinės. Aišku,

dar yra kasdienių dainų. Kai keliaujam, tai automobilyje klausom Kostuko

grojaraščio. Dainų ir atlikėjų repertuaras platus: nuo Bars bars tėvelis iki Aleliuja, nuo

Lino Adomaičio, Sauliaus Prūsaičio, Vido Bareikio (ir daugybės kitų) iki muzikinės

grupės Antikvariniai Kašpirovskio dantys. Beje, pastaroji grupė yra Kosto

mėgstamiausia. Kai žmonės išgirsta himną giedantį vaiką – stebisi ir šypsosi, bet

aplinkiniams būna kiek nejauku, kai Kostas pradeda traukti: Nervai nervai, man

nelaiko nervai nervai (žodžiai iš Vido Bareikio dainos Nervai). Juk ne visi žino

lietuvišką muziką… Na, Kostuko muzikinį skonį formuoja pagalbininkai – broliai ir

sesė.

27


O BROLIAI ir SESĖ su Kostuku daro, ką nori: jam groja, dainuoja, skaito, kutena,

nešioja ant kupros, o kartais dar ir mėto! Kyla grėsmė būti išmestam ar

pradangintam... O jei pames ar pradangins? Todėl viena pagrindinių Kosto frazių –

Nepalikit manęs! Ar mama eina į parduotuvę, ar visa šeima ruošiasi kur nors važiuoti.

Kaipgi paliksi? O su vaiku, kaip kokia lėlytė, visur važiuoja ir krepšinio kamuolys.

Tėčiui iš pradžių tai atrodė nepraktiška, bet kai draugai atvyko su savo vaikais, su

jų žaislais, lagaminu privalomų priemonių lėlytėms ir jų vežimėliu, tai vienas

paprastas apvalus krepšinio kamuolys pasirodė tikras niekis. Kaipgi nepaimsi? Ir

žaidžia su kamuoliu visa šeima, atvykę draugai, kaimynai. Kiekvienam kamuolys

paskirtas pagal sugebėjimus. Jei turi praktikos, gausi tikrą Eurolygos kamuolį, jei esi

pradedantysis, tai – mažesnį ir visas instrukcijas: kur stoti, kaip, kada mesti. Gynyba,

blokas – puikiai Kostuko įsisavinti įgūdžiai.

Kai reikalai nesiklosto, kaip norėtųsi Kostukui, tai dažnai nusiraminti reikia

gulimos pozos. Tada ir kietas grindinys, ir asfaltas tinka. Joga padeda visur!

Na, jei joga nuotaikos nepataiso, tai maistas – būtinai! Svarbu, kad būtų

pasirinkimas. Kostuko racionas įvairus: labai mėgsta alyvuoges, raugintus

28


kopūstus, agurkus, pelėsinį sūrį. Su malonumu valgo sriubas. Jau žino, ir kas yra

ledai...

O visų mylimiausia Kostukui yra MAMYTĖ! Jai suteikiama visa garbė rūpintis

Kostuku. Higiena tenka taip pat... Jau tos garbės kartais galėtų būti ir mažiau...

Bet Kostukas dosniai atsilygina. Pavyzdžiui, pavasarį priskynė pilną karutį

tulpių žiedų. Mama taip nustebo, kad iš pradžių net kiek liūdna pasidarė, bet mama

greit atsigavo, pamerkė gėlytes ir visi vėl buvo laimingi!

TĖVELIS – pats geriausias knygų skaitytojas. Tereikia netingėti tėčiui atnešti

knygas. Kostukas kas vakarą vis neša ir neša.

Šiaip Kostukas niekad neklausia, ką galėtų daryti. Visą laiką pats susigalvoja

veiklos, tereikia stebėti, kad nepranešęs neišeitų pasivaikščioti. Be to, turi gerą akį:

kai ką nors patrauklaus pamato, pavyzdžiui, čiuožyklą, tai buvimas lauke prasitęsia

iki visiško nuovargio ar alkio.

Daug stebuklų vyksta kasdien! Ir taip smagu tuos stebuklus pastebėti,

pasidžiaugti, neskubėti, įvertinti!

Irma

29


Mama myli Roką.

Mama myli Luką.

Mama myli mažiukus

Savo berniukus.

Tokį eilėraštį šiandien ekspromtu sukūriau berniukams, kai buvo labai nuobodu

stovint kamštyje. Jie juokėsi ir spiegė iš laimės, kol aš jį kartojau visokiais balsais.

Rokui jau beveik dveji su puse ir galiu drąsiai pasakyti, kad jis jau gavo nuo mūsų

labai didelę dovaną – brolį Luką. Skirtumas tarp berniukų vieneri metai ir du

mėnesiai. Stebiu juos kasdien nesuskaičiuojamą kiekį minučių ir negaliu

atsidžiaugti, kad jie turi vienas kitą.

Vaikštau. Labai įdomus faktas, kad Rokas visiškai savarankiškai didesnius

atstumus pradėjo vaikščioti būtent tą dieną, kai gimdžiau Luką. Ir, kol buvome dvi

dienas ligoninėje, visai gerai pramoko judėti. Taigi, Rokas, kelias dienas pabuvęs pas

močiutę, grįžo namo labai paaugęs ir subrendęs.

Kaip prasidėjo broliška

Meilė? Trečia diena po grįžimo

iš ligoninės. Aš žindau Luką ant

sofos, o Rokas veiduku

prilindęs prie jo veiduko – stebi

(Rokas nujunkytas prieš

mėnesį). Paklausiu jo, ar norėtų

pienuko. Sako: Ne, – ir toliau

stebi. Sočiai prisivalgęs mažylis

30


atsitraukia nuo papuko ir pasuka galvytę į priešingą pusę, taip susidurdamas su

brolio galva. Aš sakau: Rokai, duok broliui bučią. Jis abejoja, žiūri į brolį, jų veidai

visiškai prie pat vienas kito. Ir staiga Lukas sugalvoja dar žįsti ir tam reikalui šį kartą

pasigauna Roko nosytę ir žinda, žinda, Rokas net nejuda. Aš sakau: Tai brolis tau davė

bučią... Kaip jis nušvito! Buvo labai laimingas. Nuo to laiko atsirado meilė broliui ir

daug daug bučių neprašant.

Netektys. Nespėjau šito gražaus nutikimo apie broliškos meilės pradžią

papasakoti mylimiausiam savo žmogučiui – savo močiutei. Ji viena diena prieš šį

nutikimą atsidūrė ligoninėje, o po paros praleistos joje paliko šį pasaulį. Galvojau,

ryt aplankysiu ir papasakosiu gyvai, nes nenorėjau dalintis telefonu tokiu nuostabiu

momentu, niekas neprognozavo, kad jai taip blogai. Buvo labai sunku, bet berniukai

sušvelnino visą išsiskyrimo procesą, už tai aš jiems labai dėkinga. Šią vasarą, beveik

lygiai po metų, paliko Žemę ir paskutinė mano močiutė. Vaikų gimimai ir dvi labai

artimos netektys mano galvoje bei širdyje sudėliojo viską į reikiamas vietas.

Nebeliko jokių klausimų apie gyvenimą, o jei jie atsiranda – iš karto arba gana greitai

ateina ir atsakymai. Taigi, esu labai dėkinga motinystei ir atsisveikinimams už naują

save, kartu tarsi tokią pačią, bet su kita šerdimi ir laisva širdimi.

Tenerifė. Praėjusiais metais pasidovanojome sau labai smagų nuotykį – žiemą

visą mėnesį vaikščiojome be kombinezonų, visos šventės buvo Tenerifėje. Skrydžio

iš Vilniaus dieną Lukui buvo penki mėnesiai. Kaip mes nuostabiai gyvenome,

keliavome! Vieną dieną tingiai leisdavome juoduose paplūdimiuose arba jaukiai

namuose būdami, kitą – jau kur nors lėkdavome pasižvalgyti. Tenerifėje ėjome į

pirmuosius dviejų valandų trukmės žygius po kalnus, būdami kartu su abiem

vaikais. Sausio pirmąją dieną leidomės į kelių valandų trukmės žygį Teidės krateryje

arba kitaip vadinamame Marso kanjone. Nuostabiausios patirtys yra keliavimas su

vaikais, skyrimas vieni kitiems kuo daugiau dėmesio ir nebuvimas daugybės buities

31


klausimų, išskyrus kassavaitinį maisto apsipirkimą. Lukas Tenerifėje pradėjo sėdėti.

Rokas būdamas ten pavadino brolį Dzi ir iki šiol jį taip vadina.

Tradicija. Turime šeimos tradiciją – beveik kiekvieną savaitę visi keturi einame į

baseiną pliuškentis. Vaikams be galo patinka. Išgyvenome įvairius etapus: Roko

begalinio nardymo, Luko nenoro plaukti, Roko baimė burbuliukams. Dabar abu

vandenyje jaučiasi puikiai ir labai džiaugiasi, kai

pamato, kad atvažiavome į baseiną.

Mėgstamiausias žaidimas su kamuoliais, mėtyti

juos vienas kitam. Tėvai – tik vaikų laikikliai.

Vasara. Mums labai ji patinka. Stengiamės visomis šiltomis dienomis maudytis

ežere arba tiesiog upėje, esančioje šalia namų. Vasarą

daug keliaujame po Lietuvą, važiuojame pas senelius

į kaimą, prie jūros, kol kiti seneliai atostogauja –

kraustomės pagyventi pas juos į namus. Šią vasarą

buvo laikotarpis, kai vaikai namuose nebuvo beveik

du mėnesius. Jiems gerai visur, kai tėvai šalia. O

mums belieka juos tik stebėti ir mylėti.

Tėtis. Labai esu dėkinga tėčiui, kad būtent jis yra

Tėtis. Berniukams vienodai gerai, ar tėtis, ar mama

32


yra šalia. Prisirišimas labai panašus, nors aš su jais leidžiu žymiai daugiau laiko, juk

tėtis dirba. Bet tėtis, grįžęs po darbo, su džiaugsmu lieka kartu su berniukais ir

išleidžia mane pasiganyti vieną ar su draugėmis. Aš atitrunku nuo namų reikalų,

įgaunu naujų jėgų ir grįžtu švytinti. Dabar jau keletą savaičių trunka etapas, kai tėtis

migdo abu. Oooo... Koks tai gėris – laisvi vakarai! Galiu išeiti ilgiau. Pagaliau

skaitau, užsiimu dalykais, kurie man patinka, einu į renginius. Galiu viena su

didžiausiu džiaugsmu eiti į koncertą.

Artimieji. Man labai svarbu, kad berniukai jaustų, kad gyvena ne tik su tėvais,

bet kad juos supa ir nuostabūs artimieji. Stengiamės, kad jie daug bendrautų su

seneliais. Man didelis džiaugsmas, kai matau, kad berniukai myli senelius ir noriai

pas juos būna. Mums labai pasisekė, kad tiek giminėje, tiek draugų būryje – daug

mažų, panašaus amžiaus vaikų. Stengiamės palaikyti ryšius, darome žaidimų

dienas, kviečiame į svečius, patys einame aplankyti draugus, susitinkame žaisti

parkuose, švenčiame gimtadienius. Berniukai yra nuolat apsupti savo bendraamžių,

jie stebi, mokosi, žaidžia, dalinasi, pešasi.

Žaidimai. Situacijų, kai reikia dalintis – aibė. Mūsų pozicija – tikėjimas, kad jie

gali pasidalinti. Štai situacija, nutikusi prieš kelias dienas: Rokas meta kamuoliukus

į taikinį, prie kurio jie prilimpa, jam jau puikiai sekasi tą daryti, jis nori visų trijų

33


kamuoliukų, Lukas mesti nemoka, bet kamuoliuko irgi nori. Tada mes padedam

pasidalinti, Rokui – du kamuoliui, Lukui – vienas. Bet Lukas dar nemoka mesti, jis

prieina ir pats prilipina. Rokui tai nepatinka. Jis nori mesti visus tris. Prasideda

atiminėjimas, stumdymas, po to seka tėvų įsikišimas, isterija, raminimas,

susitaikymas ir vėl – žaidimas. Lukui jau neįdomu – tai Rokas gali mėtyti visus tris.

Situacija išsisprendė! Džiugu, kad berniukai dalinasi žaislais, netgi žaidžia kartu,

tačiau tik ne su mašinomis. Rokui mašinos labai svarbios. Net tos, kurios

padovanotos Lukui, yra pasisavinamos. Kai Rokas žaidžia – šventa, niekas, netgi aš,

mašinų liesti negali. O ypač brolis, kuris dar nelabai supranta žaidimų esmės. O

Lukui irgi norisi, jis mėgsta tiesiog patrukdyti broliui. Ir prasideda... Esame pasiekę

tiek, kad Rokas supranta, jog viena mašina turi būti paskirta broliui, tik dar ne

visuomet tą nori daryti. Yra dar vienas atvejis, kada jie nežaidžia kartu, tai – medinių

kaladėlių statymas. Rokas mėgsta jas statyti, gražiai dėlioti. Pastatęs grožisi ir jau

žino, kad brolis ateis griauti, tai iš anksto nueina, brolis dar net nesiartina, ir,

stumdamas Luką su ranka, sako: Ne! Perspėja, kad nebandytų artintis, nes tada lekia

visos kaladėlės į skirtingas puses. Visgi kuo toliau, tuo daugiau žaidimų kartu.

34


Kalnai. Aš ir mano vyras esame kalnų ir vaikščiojimo kalnais aistruoliai. Taigi,

vieną žiemos dieną nusprendėme, kad atostogos – tai ne tik vaikams viskas

pritaikyta, bet ir tai, ko mes norime. Pavasarį ir vasarą Lietuvoje surengėme

bandomuosius žygius. Rezultatas – praleistos trys valandos nešioklėse, kuprinėse,

vaikai jose sėdi puikiai, moka stebėti gamtą, dainuoti. Taigi, sužinojome mūsų

galimybes ir pirmyn! Pasirinkome išbandyti kelionę automobiliu iki Vokietijos ir

Austrijos kalnų. Šis sumanymas labai pasiteisino. Tolimuosius atstumus važiavome

naktimis, vairuodami pakaitomis, be to, turėjome tarpines nakvynes pas gimines ir

draugus. Buvo labai smagu, kad giminės, su kuriais labai retai matomės, bet

palaikome artimą ryšį, gali susipažinti su berniukais. O jie visur jaučiasi puikiai.

Apsistojome pas draugus Vokietijoje, netoli kalnų. Jų šeimoje auga panašaus

amžiaus trys mergaitės pametinukės, tad veiklos vaikams buvo per akis. Kasdien

važiuodavome į kalnus. Kelionėse su vaikais visuomet pasiteisina tas pats dalykas:

jei viena diena sunkesnė, tai kita diena turi būti lengvesnė. Turėjome daug trumpų

žygių, smagaus laiko daugybėje tiesiog fantastiškų žaidimų aikštelių, kad net man

buvo pavydu, bet žaidžiau kartu.

Savaitgalį su draugais praleidome aukštai kalnuose, trobelėje be elektros. Štai

nuostabus kalnų paveikslas, kurį vis prisimenu ir jaučiu palaimą: sėdi ketvertukas

(penktasis vaikas – dar visai mažylė mergaitė) ant kalniuko ir laukia, kol šeimininkė

35


pašauks rudai baltas Milkos karves ateiti, nes jas jau laikas melžti. Šeimininkė kviečia

specialiu garsu, išgaunamu dviem indais. Ateina pirma karvė – vedlė, skambindama

dideliu varpu, prikabintu jai po kaklu. Ją išgirsta kitos karvės ir žino, kad reikia

ateiti. Vaikai spygauja iš laimės. Po valandos visi einame gerti šviežio pieno su

naminiu pyragu, kurį kepa vietiniai šeimininkai.

Tau turbūt labai sunku?! Šitą klausimą – teiginį per šiuos metus girdėjau

daugiausiai kartų. Buvo laikotarpis, kai erzino, buvo laikas, kai niekaip nereagavau,

po to atsibodo, nes reikėdavo vis atsakyti. Taigi: Ar man sunku? Manau, kad ne itin

sunkiau nei su vienu vaiku. Būna sunkių momentų, kai abu būtinai nori, kad neščiau

laiptinėje ant rankų, o man jau fiziškai sunku. Būna sunkių dienų, kai abu atsikelia

labai anksti, išsiderina arba snargliuoja ir pan. Būna. Bet ir su vienu vaiku taip būna.

O visa kita:

tėvų džiaugsmas,

daug šypsenų ir juoko,

šokiai – Rokas labai gražiai moka kviesti šokiui,

broliški apsikabinimai ir barniai,

žaidimai, pažinimas ir šėliojimas,

tiesiog tekantis mūsų visų gyvenimas.

Beata

36


Mandala

Kai dvimetis vaikas šneka (2019 m. balandį Upei suėjo dveji), rodos, galėčiau būti

jo asmeninė metraštininkė. Viskas taip įdomu, netikėčiausios frazės, fantastiniai

siužetai, citavimas, pasaulio dėstymas kitais kampais ir pjūviais arba tiesiog tai

paprastų paprasčiausi sakiniai, bet man jie nepaprasčiausi, nes patys žavingiausi tie

pirmieji žodžiai... Dažnai nė neužrašysi tų vaiko šnekų, nes nesutalpinsi popieriaus

lape tos intonacijos, tos mimikos. O kartais sakau, kad užsirašysiu vėliau, bet po to

galvoju ir nieko nebepamenu arba žodžius prisimenu, bet nemoku taip jų sudėlioti,

kaip jai pavyko. Tad dažniausiai Upės mintijimai ištirpsta kasdienybėj ir tik kai

kuriuos aš ištraukiu į šviesą brūkšteldama kur ant kokio lapuko ar telefone.

Perliukus, kuriuos saugau saujoje, norisi čia išbarstyti ir pasidalinti, kad galėčiau

kitus rinkti į saują ir jau į kitokią mandalą dėlioti. O jūs, galbūt kaip ir aš, norėsit

stabtelti prie vaiko ištartų frazių ir šyptelėti ar susimąstyti apie kitokius gyvenimo

kampus.

37


Ėmė ir pasipylė vasaros pabaigoje išvados apie supantį pasaulį:

Šviesoforas neturi liežuvio. Lapas minkštas. Šuo neturi rankų. Šuo neturi lūpų. Čia

medyje nėra tukano (ši mintis kilo bebūnant miške). Būtų ruduo, nebūtų kaštono. Patekės

saulė, bus braškių, serbentų. Bus mano batukai, į mokyklą eisiu.

***

Pavakare važiuojant mašina per miestą:

Mama, ar čia Vilnius?

***

Upė labai mėgsta tokius du knygų veikėjus: Emilį (A. Lindgren „Emilis iš

Lionebergos“) ir Kiką (Č. Torsonas „Kikas“). Mėgstamiausią Upės istoriją apie Emilį

aš pradedu pasakoti taip: „Antradienį Kathultoje pietums buvo mėsiška sriuba.“ Tai

vieną rugsėjo vakarą, imdama knygą apie Kiką, Upė bandė rasti bendrų sąlyčio

taškų savo mylimiausių veikėjų istorijose:

Antradienį buvo Kikas.

***

Arba štai kitoks Upės žodžių derinys, norint išsakyti savo norą su įtaigesne (o gal

čia tik suaugusiems taip gali pasirodyti) išraiška:

Noriu ledų ledų per karaliaus pietus.

***

Rudeniop Upė gavo balansinį dviratuką, kuris ant vairo turi pritvirtintą

skambutį. Jos mintys apie skambučio skleidžiamą garsą:

Skambutis kaip bažnyčia – din dan, din dan.

***

Kai labai džiaugiasi, sako:

Valio katučių! (riestinis kirčio ženklas ant raidės ų)

***

38


Juokingiausia, kai girdžiu Upės lūpose savo pačios frazes. Štai vakare, prieš

miegą, atsisėdusi lovoje Upė varto mano knygą, skaito ją savo lėlei. Upė dainuoja ir

kalba maždaug taip:

Lėoooooo lėoooooo... Gerai, paskutinis. (rimtu balsu ir skubėdama taria ji ir po pauzės

vėl pasigirsta dainavimas) Lėoooooo lėooooo...

***

Kalbai vystantis vis sparčiau, atsirado gražus kreipinys (nepamenu, kad aš tokį

buvau kada sakiusi), kurį Upė taria norėdama manęs paklausti ar ko nors paprašyti:

Mamyčiuke!

***

Įdomiausi postringavimai būna virtuvėje prie stalo. Upė laukia pietų ir štai

prisimena vasaros nuotykį, kurį atpasakoja pridėdama savų detalių:

Domantukas padavė šilauogę. Aš prakandau. Bėgo sultys per kelnes.

***

Viena įsimintiniausių ir pačių baisiausių istorijų apie paukštį, kurio baubimo

klausėmės vasarą, papasakota taip pat prie virtuvės stalo, bevalgant vakarienę:

Išsigandau baublio. Bėgau bėgau. Jis mane pagavo. Paėmė, tempė mane į ežerą.

***

Šviežiausias perliukas (Upei dveji su puse), padovanotas tiesiog bevažiuojant

mašina:

Angeliukai matuoja dangų.

***

Upės mintijimų mandala jau beveik baigta, pačiame centre norisi įlieti Upės –

lietuvių kalbų žodynėlį:

Afalia – žirafa

Alilija – Vilija

39


Anana – Albertina

Kamukas – akmenukas

Maglinas - flamingas

Nemanas – bananas (o bananiniai ledai yra nemaniniai ledai)

Tinkona – geltona

Surinko ir sudėliojo mandalą mama Minara

Čiaupai lietaus arba išėjimas į lauką paskutinį rugsėjo šeštadienį

Lietus neįkyriai, bet merkiančiai lyja. Rytas. Mes kulniuojam iš Menų spaustuvės

į Raugyklos gatvę. Be skėčio, be guminių batų. Einam pro Katedrą link stotelės –

man taip pasirodė, kad reik ieškoti sausos vietos autobuse mūsų šlapiems siūlo

galams, nes nusimato lėtas mirkimas dvimetės žingsniu. Netikėtai išgirstu: Mama,

aš noriu į bažnyčią! Hm, gal reiktų kada vaikui aprodyti, ji visad pastebi bažnyčių

bokštus mieste kaip kad besiganančius arklius laukuose, kai pravažiuojam prošal.

Bažnyčioje jai tekę būti, bet dabar matau, kad ji nori į ją nueiti kaip pustrečių metų

vaikas – naujai. Bet šiandien turiu kitą tikslą – nueiti iš taško A į B. Katedrą

praeiname sėkmingai, pažadant, kad būtinai dar aplankysim. Gedimino prospekte

žingsnis tampa dar lėtesnis, o aš jaučiuosi kiek pavargusi, kad ją neščiau, o ir

pradedu jausti malonumą mūsų ėjimo ir lijimo. Kažkas kasdieniškai nekasdieniško.

Einame. Ji nusiima kapišoną (turėjau vilties, kad taip nutiks). Bet už šalia esančios

kavinės lango pamatau miegančią katę ir sakau, kad štai užsidedam kapišoną,

40


sausos galvos bus ir galėsim pastovėti prie gulinčio katino. Gyvūnai visada gelbėja

iš situacijų – niekam nepastebint uždedu kapišoną. Pamojavusios šiltai

snaudžiančiam katinui, pamažu pasiekiam Kudirkos aikštę. Čia, tarp plytelių, Upė

randa maknotos žemės plotelį ir jai pasirodo, kad tai mūsų kelionės tikslas. Jos

rankos kaip krioklys susminga į tą juodą makalynę. Aha, gerai... Nesitikėjau. Aš

truputį įkvepiu, juk tai tėra tik naujas tikslas man – servetėlės! Bet kurgi tos

servetėlės, kai jų taip reikia... Šįsyk nėra. Nieko, jau ne kartą mus, prispyrus tokiems

nešvariems reikalams, gelbėjo motina gamta. O ir Upė, matau, kad visai

susidomėjusi į mane žiūri, lyg klausdama, ką

aš darysiu su tuo purvu ant jos rankų. Čia tai

pasisekė! Ne kasdien toks

bendradarbiavimas. Sakau jai, kad su žole

pabandysim valyti, bet priėjus pamatau, kad

ji jau užimta – balandžių trąša visur.

Hmmm... Yra dar rudeniniai lapai. Klevo

lapų nesimato, bet ir su keliais mažutėliais

išsivertėm. Didžioji dalis nuimta. Gerai, tik

matau, kad mano meditacinis laikas, kai esu

tik čia ir dabar, baigiasi ir aš jau noriu

greičiau į autobusą. Pakeliui nebesustojam į kioskelį pirkti servetėlių. Skubam.

Autobuse Upė nenori sėstis. Keista. Gerai, bet turi labai stipriai laikytis, – sakau

tokiu užtikrintu balsu, lyg aš pati būčiau tai pasiūliusi. Ir gražu žiūrėti, kaip

susikaupusi ji stovi, laikydamasi turėklo. Vaizdai keičiasi už lango ir mes keliaujam

be pastangų. Gera... Išlipam. Mums liko dar gabaliukas kelio. Vis dar lyja. Aš jau

visai pavargau. Upė nesiprašo ant rankų, tad jos ir neimu. Tebūnie tėkmė pagal Upę.

Šį šeštadienio rytą neskubam. Ir, mano nuostabai, ji prisimena savo purvinas rankas!

41


Aš tik išgirstu, kaip ji pasako: O! – ir ji akies mirksniu atsiduria prie lietvamzdžio.

Kai aš prieinu, ji jau pasilenkusi plaunasi rankas iš lietvamzdžio kliokiančiu

vandeniu. Argi ne geriau sugalvota

nei mano pasiūlyti medžio lapai?

Šypteliu. Ir visgi iškart prikandu lūpą,

galvoje sukasi mintys apie nešvaroką

ir labai šaltą lietaus vandenį nuo

senamiesčio stogų. Nesiryžtu ties

lietvamzdžiais Upei brėžti ribos.

Nebus didesnio gėrio jai dabar, kaip

tik pačiai mazgotis purvinas rankeles.

Aš tik suskaičiuoju, kad šioje kelio

pusėje lietvamzdžių kur kas daugiau

nei kitoje, todėl pereiname per gatvę.

Ir ką, vaiko akys švietė! Dar truputį

ir jos būtų pradėjusios šildyti sušalusias rankeles. Nušvitau kažkaip ir aš toje jos akių

šviesoje. Nors turėjo būti tik ėjimas iš taško A į B, o dangus buvo pilkas kaip katės

uodega, be perstojo siuntė lietų, lyg skubindamas mus neužsibūti čia, bet po tuo

pilku dangumi man buvo nuostabiausia meditacija – tekėti gatvėmis dvimetės

žingsniu ir žvilgsniu į gyvenimą.

Minara

42


Komentaras, perskaičius straipsnį pavadinimu

20 knygų apie vaikų auginimą ir ugdymą, į kurias vertėtų atkreipti dėmesį:

Peržiūrėjau knygų sąrašą ir kilo emocija: O siaubas, kiek daug dar neperskaičiau, nors

namuose pilnos lentynos knygų. Sėdau vėl prie seniai suformuoto ir be galo didelio

knygų krepšelio su knygomis vaikų auklėjimo ir savęs auklėjimo tematika vienoje

iš internetinių knygų parduotuvių. Ir po kiek laiko sustojau, įkvėpiau, iškvėpiau,

grįžau į realybę iš noro prisijungti nematomais siūlais prie iliuzijos. Dar kartą

įkvėpiau, iškvėpiau ir nuėjau miegoti, supratusi, kad tuoj bus knygų tiek, kiek

žmonių, kad galiu labai lengvai pasiklysti. O šiandien mano socialinio tinklo

paskyroje netikėtai pamačiau mano kadaise cituotus žodžius: Aš apie auklėjimą

niekada nerašiau, todėl, kad manau – auklėjimas susideda iš paties suaugusiojo žmogaus

judėjimo į priekį, auklėjimosi – tik tuo žmonės daro įtaką kitiems, auklėja juos. Ir tuo labiau

vaikus, su kuriais jie susiję. Būti teisingu ir sąžiningu su vaikais, neslepiant nuo jų to, kas

vyksta mūsų sieloje – vienintelis auklėjimas. O štai pedagogika yra mokslas apie tai, kaip,

pačiam gyvenant lengvabūdiškai, daryti „gerą“ įtaką vaikams. Panašiai veikia mūsų

medicina – kaip, gyvenant prieš gamtos dėsnius, būti sveiku. Mokslai šie yra gudrūs ir tušti,

ir niekada nepasiekiantys savo tikslo. Visi auklėjimo sunkumai išplaukia iš to, kad tėvai, ne

tik netaisydami savo trūkumų, bet dar ir pateisindami juos, nori nematyti šių trūkumų savo

vaikuose (Lev Tolstoj).

43


Ir prieš ketverius metus, kai gimė

pirmagimė, aš labai bijojau, kad ne

viską perskaičiau, kad tai, ką

perskaičiau, nepadeda arba man

sunku tai pritaikyti, nes visai

nesiderina su tuo, ką vaikas atsinešė su

savimi... Jaučiausi, kad esu

aklavietėje... Supratau, kad tiesiog

netikiu savimi, tai, ko prisirinkau iš

daugelio paskaitų, knygų, aplinkinių,

medikų ir psichologų, užaugino

manyje didelį perfekcionizmo siekimą

ir gal net dvasinį fanatizmą, taip pat

sukūrė vidinę įtampą ir dar didesnį

nepasitikėjimą, norą vis klausti kitų, ar

gerai darau, ar gerai einu... Ir kai jau labai skaudėjo, kai atrodė, kad jau tuoj

išprotėsiu, nes nerandu atsakymų, sustojau, nes buvo bloga nuo savęs ir nuo to, ką

pritraukiau aplink save... Buvau be galo pavargusi nuo informacijos kiekio, norėjosi

tik tylos. Sugrįžau į save ir savo esmę, prie to, nuo ko pradėjau kelią: jei aš esu savo

pačios mokytoja, jei manyje yra visos žinios, tai kokiai man reikia būti, ką turiu

žinoti, kaip elgtis situacijose su vaikais (o tiksliau, kaip priimti dar vieną žmogų

gyventi šalia su jo išskirtinumais ir kaip juos toleruoti, kaip leisti jam būti tokiam,

koks jis yra)? Ir sugrįžo ramybė bei atsakymai vienas po kito atėjo tiesiog iš tylos,

bet ne iš karto, tik tada, kai jų reikėdavo... O kai nereikėdavo, vadinasi, turėdavau

mokytis kantrybės savo ir kitų atžvilgiu, ir išlaukti tų atsakymų. Grįžtu po truputį į

ramybę ir tikėjimą savimi. Tai ilgas ir banguojantis kelias: tarsi nukrypstu nuo savęs,

44


išduodu save, pagyvenu sumaišty, paskui vėl grįžtu į vidinę tylą arba pats

gyvenimas, kai vėl labai skauda, grąžina per prievartą į ją kaip vienintelį tikriausią

ir stabiliausią ramstį. Nieko idealiai nedarau ir nesu pavyzdys. Ir būdama mama,

leidžiu sau klysti be kaltės jausmo ir atleisdama sau, tarsi vaiką auginčiau, tik jau

savo viduje. Bet labai labai tikėkite savimi, jūsų vidus tikras.

Knygos yra gerai, kai norima patvirtinimo, susidėlioti viską į lentynėles, bet ne

tada, kai norima užtikrinti saugumą, nes viskas jau mumyse, tik reikia sustoti,

įkvėpti, iškvėpti, ir atsigręžti į save, į savo dievą – Meilę... Mes viską jau žinome, kad

ir kokie ilgi tų knygų sąrašai... Ir ką mano vidinis mokytojas pasakytų? Jis mylėtų,

sustotų, nurimtų, atitolintų kamerą ir matytų viską. Aš pati dar tik visko mokausi,

tik pirmieji žingsniai, bet jau norisi oro tose knygų lentynose, nors ir mėgstu

skaityti... Bet štai auklėtis – oi kaip saldu, nors ir tingisi kartais, juk ego lūžta, o kas

aš be jo?

45


Nutikimas. Išeiname su vaiku iš darželio ir sustojame nuo kalnelio pasiridenti.

Išlenda vienas po kito vaikai kartu su tėvais, skubančiais į namus. Daugelis tėvų

kalba tą patį: Eime, juk mama laukia, neverskime jos laukti, ji pasiilgo tavęs... Šalia girdisi

prašantys balsai: Mama/tėti, aš noriu pabūti kieme, pačiaužyti. Ir atsakymai: Tai, kad nėra

laiko... Tu neturi pirštinių/kelnių... Tada pasigirsta vaiko graudulys: Bet mama/tėti...

Man taip pat pasidaro liūdna nors tu ką... Ir save baru, kad pati vis skubu ir taip noriu

skubinti kitus.

Pasidalinsiu man labai maloniu desertu iš straipsnio pavadinimu 7 vaikų mama

Sabina Daukantaitė: šeima prasideda ir baigiasi dviem žmonėmis:

Kas yra intuityvi motinystė? Man regis, gyvename žiauraus informacijos pertekliaus

sąlygomis. Kalbant apie motinystę, formuojama mintis, kad moteris turi turėti labai daug

žinių, turi daug perskaityti, išmokti, susiurbti informaciją, jog sugebėtų būti mama. Taip

padaroma meškos paslauga. Mama perka įvairius žurnalus, knygas, sėdi forumuose, skaito,

46


bet jai netampa aiškiau, priešingai, darosi dar painiau. Neofroidizmo atstovė Karen Horney

teigia, kad mūsų neurozei – šio amžiaus ligai – didesnę įtaką daro kultūrinė aplinka ir

visuomenė nei biologinės priežastys. Informacijos perteklius, kalbėjimas apie įvairias grėsmes

kelia nuolatinę įtampą. Atvirlaiškiais tinklalapyje noriu perduoti žinią, kad reikia

atsipalaiduoti ir įsiklausyti į save. Tai suteikia kur kas daugiau stiprybės, tvirtumo ir

žinojimo, ką darau kaip mama, moteris. Juolab, kad moterys gimdamos atsineša stiprią

nuojautą. Kita – nereikia bijoti klysti. Siekiame būti tobulos motinos, bet jomis tampame po

truputį. Ar ko nors mokausi iš savo vaikų? Dauguma mamų mokosi naivumo. Kai esi naivus,

į pasaulį žiūri tyru žvilgsniu, be išankstinių nuostatų, pamiršti slegiančias patirtis. Man

patinka vaiko minties grynumas, tiesumas ir nuoširdumas. Vaikai neturi stereotipų, sunkiau

maskuojasi, jie nuostabūs.

Net ir jei šis laiškas skirtas man pačiai, o ne Jums – tikėkite savimi, vaikais, vyru.

Ratų moterys tokios intuityvios, dėkoju už galimybę mokytis iš Jūsų.

Vilma

2018 m. sausio 19 d.

47


The river is flowing flowing and growing

Šis motinystė etapas, auginant trečiąjį vaiką, nepavaldus jokiems lūkesčiams,

visa yra tiesiog kaip kelionė upe: kartais ta upė yra gyvenimas, kuris mane neša, o

kartais aš pati – ta upė... Plaukdama upe, būnu ir virš vandens, ir po vandeniu

(savy), ir traukiu vaikus, ir jie mane traukia, patiriu visus upės vingius, potvynius,

krioklius, šaltinėlius ir sausras... Ir visa – tik į gera, nors ne visada lengva tą suprasti.

Agnė

48


KELIONĖS

Ko reikia susiruošiant į didesnę kelionę su vaiku?

Laimės jausmo, kad bus lengviau ir įdomiau nei namie.

Gebėjimo judėti lėtai, kai viskas aplinkui verčiasi kūlio.

Pasitikėjimo vaiku – jis mus nuves ten, kur net nebandytume skverbtis.

Drąsos leisti jam/jai pirmam susipažinti su kavinės savininku ar šefu – filosofinis vaiko atvirumas

pralaužia stipriausią gynybą ir geras maistas garantuotas


Savaitė kalnuose Prancūzijoj ar savaitė namuose?

Trečiadienį gaunu pasiūlymą lėkti ateinantį šeštadienį su vyru ir vyresniuoju

sūnumi į kalnus Prancūzijoje. Pradedu gundytis, svarstyti. Nors prieš pusmetį

aiškiai žinojau, kad niekur nenoriu skristi.

Mano racionalusis pradas sako: Puiki proga – juk bus kalnai, Prancūzija, šeima,

atostogos, aplinkos pakeitimas. Be to, reikia įsikabinti į vyrą ir vykti kartu, nes kaip aš viena

pati visą savaitę susitvarkysiu. Man iškilo galvoje daugybė dar ir kitokių argumentų.

Pastaruoju metu mokausi pajausti, ar norisi, ar ne, kokie motyvai veda

pasirinkimo link. Ir galiausiai gaunu atsakymą: Ši kelionė – ne Tavo. Ne šįkart į kalnus.

Tavo Kelionė šią savaitę bus čia, namuose. Dar sunku patikėti. Pasitikrinu. Su terapeute

pamedituoju. Gaunu tą patį vidinį atsakymą: Ne dabar.

Bėga tos kelios dienos ir jaučiu, kaip baimė likti visą savaitę vienai namuose

didėja. Panika daug minčių sukuria mano galvoje: Ar gebėsiu išsiplauti galvą, o valgyt

pasidaryti? O jeigu susirgsiu, kas tada su mažuoju pabus, juk mama ir teta taip pat išvyksta?

50


Tai visą savaitę praleisiu namuose? Nepakeisiu aplinkos? Tai aš kokia vargšė, ar ką? O kas

bus, ar ištversiu? Ar turėsiu jėgų viską viena daryti, kai namuose mažylis, katinai ir

žuvytės? Kuo labiau artėja šeštadienis, tuo baimė didesnė.

Penktadienį mažylį aplanko gydytoja. Ir papasakoja istoriją apie jos tikrąjį

susitikimą su Dievu štai prieš keletą metų (nors pati yra ilgus metus praktikuojanti

katalikė). Jai bepasakojant pajaučiu, jog namai prisipildė šviesa, šiluma, jaukumu. Ir

išgirstu erdvėje sklandančius žodžius: Ernesta, Tu ne viena. Aš ir Jie su Tavimi. Net

saulės spinduliai iš lauko į namus pradėjo skverbtis vis stipriau. Ir šią akimirką visai

nurimstu, supratusi, kokia yra mano šios savaitės kelionė – jausti ir būti Dievo

vedinai. Pagaliau galiu pradėti gyventi savarankiškai ir nustoti tenkintis kitais

žmonėmis, jų norais galiu pradėti kurti savo gyvenimą taip, kaip pati to noriu.

Vyrukai, teta ir mama išvyksta. Namai ištuštėja nuo pasiruošimo ir lagaminų

krovimosi šurmulio. Tyla. Ramu.

Kitą dieną išlendam su mažyliu į lauką ir gėriuosi: šviečia saulė, pusnys

didžiausios, gyvenam ant kalno. Apninka jausmas, kad aš kalnuose – ir niekur

važiuoti nereikėjo.

Savaitei bėgant atsiranda laisvės, ramybės, džiaugsmo pojūtis. Išsimaudyti spėju,

valgyti pasidaryt – taip pat, netgi įvairaus ir skanaus maisto. Filmą pažiūrėti irgi

pavyksta. Pati stebiuosi. Džiaugsmas ir laisvės pojūtis didėja. Ir pagaunu save, kad

51


aš iki šiol visą laiką gyvenau laukime. Tas laukimo jausmas toks ryškus buvo.

Laukdavau, kada grįš vyras, kad jam grįžus galėčiau permest savo reikalus, kad

mane išgelbėtų. Bet niekas negelbėdavo – tada aš pykdavau, nesakydavau,

isterikuodavau. Taip prilygindavau vyrą Dievui, pasąmoningai reikalaudama iš jo

kaip iš Dievo. O jis, žmogus, juk su savo poreikiais ir gyvenimu.

Savaitė namuose dovanoja emocijų bangavimą. Užsiimu prisipildymo pozityvu

praktika, leisdama būti negatyvioms mintims, kai jos ateina. Fokusuojuosi į

pozityvumą. Ir kai jaučiu, kad užsismaugimas vėl didėja, išeinu į mišką su mažyliu

nešioklėj. Jis puikiai miega. Aš mokausi bendrauti su medžiais. Mokausi pajausti

širdimi ir atkreipti dėmesį, o ką protas iškart, tiesiog automatiškai atsako į širdies

balsą. Puikūs atradimai.

Ir iš kur tiek jėgų randasi? Matyt, kai nukreipiu gyvenimą į save pačią, savojo

džiaugsmo paieškas, o ne į kabinėjimąsi prie kitų, tada ir laiko atsiranda, ir galima

spėti gyventi gyvenimą savo. Aš laiminga. Seniai jaučiau tokią laisvę, džiaugsmą ir

ėjimą savuoju gyvenimo keliu.

Uch, kiek smagių dalykų nutiko per šią vieną,

pilną laisvės savaitę. Pajaučiau savarankiško

gyvenimo skonį. O jis – nuostabus! Pamačiau,

kokiose būsenose gyvenau ir kieno gyvenimais

siekiau pildyti save. O juk taip bijojau likti viena.

Gera išdrįsti stoti akistaton su savo baime.

Pasirodo, ji tiek dovanų padovanoja. Hmmm... Gal mano kelias yra ten, kur baimės

ir iššūkiai, nes čia randu laisvę, laimę ir džiaugsmą? Pildau save. Ir su kitais dalintis

darosi nebegaila.

Ernesta

2018 m. vasario 14 d.

52


Tėtis Justas su Albertina Aukštuosiuose Tatruose, Slovakijoje

Pradžioje kalnai mums buvo kalnai, o upės buvo upėmis. Budistų posakis.

53


Labas, moterys!

Keletas Jūsų klausė, kur esu dingusi, nes nieko negirdėt apie kelionę į Balį, tai

prisiduodu. Gal įkvėps norinčias, bet nedrįstančias?

Žodžiu, eina jau trečias mėnuo, kaip aš su trim mažiais (5 m., beveik 3 m. ir jau 5

mėn.) keliauju po Balį. Iš pradžių tikslas buvo šiltai pabūti, patogiai gyventi ir

skaniai valgyti, bet greit jis pasikeitė, nes atsibodo. Čia per daug nerealu, kad tiesiog

išbūčiau vienoje vietoje. Per šį laiką pakeičiau keturius viešbučius ir tris vilas. Taigi,

keliauju intensyviai.

54


Ar sunku vienai su trim? Net nežinau, nėra labai lengva. Ar sunkiau nei būnant

namie? Man lengviau. Įspūdžiai, kvapai, skoniai, miestai, kalnai, vandenynas ir jūra,

salos ir žmonės. Visko tiek daug ir taip spalvinga, jog rutina ištirpsta. Nors 24 val.

per parą esame beveik sulipę, bet randu laiko ir sau. Ir tikrai kokybiško laiko.

Bebūnant čia lieka pasirūpinti, kad vaikai laiku miegotų ir laiku pavalgytų. Kažkaip

tai išeina visai nesudėtingai. Sunkiausia dalis – susisiekimas, keliavimas net ir į

turgų ar parduotuvę. Todėl pavargusi nuo taksi ar vežimo stūmimo, kai šalia švilpia

motociklai, įsidrąsinau ir pradėjau vairuoti pati!

Tai tiek. Kam įdomu, daugiau įspūdžių rasite mano Instagram paskyroje

pavadinimu Kristi Gaga.

Linkėjimai ir drąsiai svajokit, pildosi,

Kristina

2019 m. balandžio 8 d.

55


Mama Irma apie Kosto keliones

Stengiamės pažinti tas šalis, kur tėtis dirba. Šveicarija.

Kelionė traukiniu Ciurichas -Bernas. Broliai.

Privaloma kelionės veikla žaidimų aikštelėje.

Kieta Šveicarijos žemelė...

Bernas. Brolio kupra. Arės upė. Aš pirmas!

56


Kai gražu tai gražu! Šv. Beato urvas.

Kas ant pečių? Kostukas ant pečių!

Vien įspūdžiais sotus nebūsi!

Oeschineno ežeras: Grožis! Pasitikėjimas! Su broliu. Visi keliai nebaisūs!

57


Oeschineno ežeras: Nedrąsu... Kelyje.

Arės tarpeklis. Jaunasis pilotas. Skrydžių nuovargis.

58


Kroatija. Keliaujame su tautinių šokų kolektyvu.

Lankytini kelionių objektai. Kai pyktis paguldo ant žemės. Pasirodymo įvertinimas.

Po koncerto. Rimti reikalai tie šokiai! O ir pamesti gali... Broliai išdykauja.

59


Beveik visi - be vieno brolio.

Plitvica: Varginantys kelionių įspūdžiai. Soste.

60


Kroatija. Broliai! Rimti apmąstymai

Maistas...!!! Kai nori visko!

61


Šeimos atostogos Juodkrantėje.

Broliai ir sesė! Kai gera rimtyje.

62


Pirmoji mūsų didelė kelionė Italijoje

Po ne itin malonaus paskutinio skrydžio lėktuvu, kurį laiką niekur neskridau ir

labai bijojau, kai vėl teks skristi, o dabar dar ir su dukrele. Išskristi turėjome spalio

mėnesį, bet tąkart pasiruošimas kelionei vyko ne taip sklandžiai, kaip turėtų, ir

pakeliui į oro uostą nutarėme nebeskristi, nes per daug susidėliojo viskas ne dabar,

ne ten.

O štai šį kartą viskas klostėsi lengvai, net nepajutau, kaip atsidūriau oro uoste.

Kelionės planavimui neskyrėme tiek laiko kaip anksčiau, nežinojome, kaip vaikas

reaguos. Ir šįkart bijojau skrydžio, bet po fantastiškos Watsu sesijos, turėtos dieną

prieš kelionę, manyje nebeliko tiek daug vietos baimei. Pakilimo metu žiūrėjau į

mažąją ir išgyvenau tarsi antrąjį jos gimimą, kol ji ramiai žindo. Tiek skrydis pirmyn,

tiek skrydis atgal sutapo su jos miego metu, taip pat, matyt, ir lengvas supimas

prisidėjo, kad mažoji lėktuve visiškai ramiai pamiegojo beveik dvi valandas.

Žindymas tokiose kelionėse yra geras dalykas. Nubudusi susirado draugų, kurie

žaidė su ja ku-kū, pakalbindavo. Tikra tiesa, italai išties myli bambino: nuolat

šypsojosi, kalbino, net savo maistą norėjo atiduoti, nes juk bambino žiūri, vadinasi,

alkana (nors viena išimtis visos kelionės metu buvo – paskutinieji buto šeimininkai,

kurie pamiršo atvažiuoti nuvežti mus į oro uostą, todėl paryčiais su vaiku ant rankų

turėjome kulniuoti pėsčiomis).

Baimė buvo vien tik mano, vaikas kelionės metu jautėsi kuo puikiausiai. Labai

ramiai ištvėrė ir kėlimąsi keltu, tyrinėdama naują pasaulį bei išlikdama patogiu vaiku

man. Tikra partizanė!

63


Įprastus kelionės įpročius – tą nuolatinį bėgimą visur – vaikas stipriai

pakoregavo. Keliavome savaitę, pakeitėme tris nakvynės vietas, nepasakyčiau, kad

kurią nors naktį ji dėl to prasčiau miegojo. Visos kelionės metu gyvenome kalnuose,

kiekvieną dieną kažkur keliaudavome. Pradžioje stengėmės važiuoti dukrelei

miegant, bet man tai nelabai patiko, nes jau atvažiavom, o mažoji miega, dar

nepailsėjusi, o jau turėčiau ją kelti. Todėl antroje kelionės pusėje keliaudavome po

pietų miego, taip vieną kartą per dieną ji pamiegodavo lovoje. Italijoje gavome

vežimėlį, tad kartais ir antrą kartą dukrelė užmigdavo ratuose. Keista, kad kelionės

metu jai taip sekėsi išsėdėti vežime, nes Lietuvoje į vežimą įlipo tik likus trims

dienoms iki skrydžio į Italiją, nors šiaip vežimas buvo pats didžiausias priešas, todėl

kurį laiką jo visiškai nebenaudojom. Italijoje vežime puikiausiai sėdėjo, daug

vaikščioti nenorėjo, tačiau, grįžus į Lietuvą, vėl kartojosi situacija – į vežimą sėdasi

tik kartais. Mistika. Bekeliaujant į automobilinę kėdutę noriai sėdo, nors kai jau

64


būdavo pervargusi, darydavosi per karšta ir viskas erzindavo, tada parėkdavo ir tik

Lapės Snapės lopšinė bei Yamaha muzikos mokykloje išmoktos dainelės gelbėdavo.

Maistą darėmės patys, labai patiko jų daržovės, vaisiai, kupini saulės šviesos,

didžiuliai, saldūs ir labai skanūs.

Ką darytume kitaip kitą kartą? Tai vis dar yra mūsų diskusijų klausimas. Ką

tikrai žinome, tai apsistotume tokioje vietoje, kad būtų lygumos plotelis, kuriame

galima išeiti pasivaikščioti. Šį kartą buvome ant kalno, tad sudėtinga vaikščioti

aukštyn į kalną arba žemyn nuo jo. Ir dar palengvėtų, jei vieną ar kelis kartus

valgytume jau patiektą maistą, nes viską patiems daryti reikalauja per daug laiko.

Keliavome su vyro tėvais, o jie ir su mažyle užsiėmė, ir valgyt kartu darėme.

Buvome kaip didelė garsi italų šeimynėlė, nes mes vieni tai jau tikrai ramiau

gyvename. Neįsivaizduoju, kaip sektųsi kelionė, jei būtume tik trise, kažkas pavyktų

65


sunkiau, kažkas – lengviau. Oro temperatūra buvo labai palanki – nuo 20 iki 23

laipsnių šilumos.

Tik grįžę į Lietuvą, pradėjome galvoti apie kitą kelionę. Tiesa, kiek kitokią,

ramesnę. Bet visada taip būna, matyt, pirmiausia turime pasikeisti mes, kad ir

kelionės taptų ramesnės. Na, o ši kelionė nenuvijo noro keliauti, priešingai.

Tikriausiai, dar bus visko. Nelabai pailsėjom, kiekvieną dieną kažkur važiavome ir

dar, kai italai už vairo, vairavimas yra rimtas darbas. O ir pusės vaizdų pro langą

nemačiau, nes jei ne į kelią, tai vis į vaiką žiūrėjau, ar nekaršta, nešalta, ar vėjas ne

per stipriai pučia, ar viskas gerai. Visgi, kelionę vertinu labai teigiamai – galva

prasivalė nuo kasdienybės.

Taigi, visiems gražių įspūdžių keliaujant svetur ar Lietuvoje!

Vita

2018 m. gegužės 23 d.

66


Luko ir Roko kelionių nuotykiai su tėvais

Pirmoji Roko kelionė į užsienį – 5 mėnesių į Siciliją, Italiją.

Prie Mesinos sąsiaurio. Ant Etnos viršūnės.

Žindymas visur ir visada. Klintmolio baltosios uolos.

67


Kelionė į JK: Lukas pilvuke, o Rokas džiaugiasi kelione su tėveliais.

Keliavimas po Angliją, draugų ir giminių lankymas, laikas Londone.

68


Kelionė į Grodno, Baltarusija. Mėnuo iki Luko gimdymo.

Kelionė į Alicantę, Ispaniją tik su Luku.

Mama dalyvavo seminare, o Lukas mėgavosi kelione.

69


Luko pirmoji kelionė į Tenerifę, Ispaniją. Mėnuo žiemos laikotarpiu

šiltuose kraštuose su mažais vaikais - tiesiog tobulas laikas.

70


Ant Teidės vulkano prasidėjo mūsų ketvertuko žygiai.

Pradžia buvo žygiai po kelias valandas.

71


Kelionėse pasiteisino vienas organizacinis momentas: jei vieną dieną keliaujame,

žygiuojame ir ji yra intensyvesnė,

tai kita diena yra tiesiog žaidimai pliaže ir pietų miegas lovoje.

72


Paskutinė mūsų kelionė buvo su tikslu žygiuoti kalnuose.

Važiavome į Alpes Vokietijoje ir Austrijoje.

Pakeliui lankėme gimines ir draugus, gyvenančius Europoje.

73


74


O daugiausiai keliaujame po Lietuvą.

Įsitraukėme į žaidimą „Surink Lietuvą“ ir keliaujame po visus Lietuvos kampelius.

75


Labiausiai mums patinka žygiai, apžvalgos bokštai ir kelionės traukiniais.

76


Mano mama turi įsitikinimą, kad bent 10 dienų per metus prie Baltijos jūros

garantuoja mažiau ligų. Aš, matyt, perėmiau šį įsitikinimą.

77


GYVYBĖS ARUODAS PILDOSI

"Gimdymo metu veikia sudėtingas hormoninis mechanizmas. Baimės ir streso

hormonai konkuruoja su džiaugsmo ir meilės hormonais, kurie yra būtini, kad

gimdymas vyktų sklandžiai. Kad būtų lengviau suprasti, mėgstu pasakoti istoriją apie

gimdančią stirną, kuri staiga užuodžia artėjantį vilką. Kas nutinka? Priklauso, kurioje

gimdymo fazėje ji yra. Jei tai pirma gimdymo pusė – išsiskyrę streso hormonai

sustabdo gimdymą, kad stirna galėtų pasišalinti ir susirasti naują saugią vietą, kurioje

gimdymo veikla atsinaujina. Jei gimdymas artėja prie pabaigos – meilės hormonai

pagreitina gimdymą, kad stirna su jau užgimusiu jaunikliu galėtų pasišalinti iš

nesaugios teritorijos. Tai labai supaprastintas pavyzdys, tačiau gimdymo metu veikia

mūsų senosios, „gyvūniškosios“ smegenys, todėl labai svarbu,

kad gimdant moteris jaustųsi mylima, laiminga ir saugi."

78


URTĖS GIMIMO DIENA 2019-06-18

Tą savaitę jaučiausi labai pavargusi, kiekvienas judesys, kiekvienas žingsnis

atrodė sunkus lyg švinas, o dar neįprastas birželio karštis išvargino kaip niekada.

Tą rytą pabudau nusiteikusi ryžtingai, kaupiau jėgas, kad nuvažiuočiau į baseiną

atsipalaiduoti ir pasilepinti Watsu terapija, tik ten galėdavau pasijusti lengva ir

nevaržoma. Karštas, šviesus vasaros pavakarys, aš jau čia ir, vos įlipusi į gaivinantį

vandenį, pasijutau kaip namie. Vanduo raminamai apgaubė visą kūną,

nuplaudamas karštį ir miesto tvankumą, tas tylus, švelnus liūliavimas, lyg įsčios

saugantis ir toks pažįstamas, pagaliau, palaima. Tačiau kas gi čia, kūnas ėmė

pokštauti, negi prasidėjo sąrėmiai? Ne, negali būti, tai tik parengiamieji, netikrieji

sąrėmiai... Aš norėjau atsipalaiduoti ir vėl mintys paniro, nurimo... Bet štai ir vėl

kūnas davė apie save žinoti, nebegalėjau ramiai plūduriuoti. Pasitelkus

kūrybiškumą, nutūpiau ant įkeltos į vandenį kėdės, gal čia bus patogiau? Kurį

laiką tai padėjo, liečiančios rankos veikė raminamai, tačiau kūnas vis vien davė

apie save žinoti ir ėmė kirbėti mintis, kad gal vis tik tai – tikri sąrėmiai, ir kuo toliau,

tuo labiau tuo įsitikinau. Dabar jau mintys sukosi kosminiu greičiu, planavau,

dėliojau. Buvau visiškai tikra ir jaudinausi, kaip reikės kuo greičiau pasiekti namus

per patį mašinų piką! Puikiai žinojau, kad viskas vyks greitai ir smarkiai, žinojau,

ko tikėtis, taigi skubėjom per mašinų spūstį, aplenkdami pagrindines gatves. Štai

aš jau namie, vonia prileista šilto vandens, viską, ko man reikėjo, turėjau, buvau

pasiruošusi. Mano seserys mintimis ir sielomis su manimi, aš saugi. Aš stipri, gili

ir plati lyg audringa jūra ir po siautulingų, visą kuriančių ir visą griaunančių bangų

79


išniro labai didelė, pasipuošusi baltu drabužiu (gausiai pasidengusi varškyte)

mergaitė. Mano mergytė gimė 5,3 kg svorio, didžiausia mūsų šeimoje ir tokia stipri,

kad prasibrovė pro varines triūbas, bet tokia švelni, kad aš neplyšau. Pirmasis

sunkus įkvėpimas, pripildantis plaučius oro, ir pirmasis verksmas, mane palaimos

pripildantis garsas, mano dukra čia su manimi!!! Palengvėjimo ir dėkingumo

jausmas užpildo visą kūną. Virkštelė nukirpta ir mes tapome atskiros, bet tokios

artimos. Visa šita melodrama truko 3,5 valandos ir jau 20 val. 28 min., šiltą birželio

vakarą, aš sūpavau savo kūdikėlį ant rankų. Mergytę pasitiko tėtis, brolis, nubudęs

ryte, ir sesuo, sugrįžusi iš svečių, visi buvo laimingi, gal šiek tiek sumišę – nauja

pradžia, naujas rytojus. O tą naktį švietė pilnas, didelis ir ryškus, tarp ūkanų

įsipynęs mėnulis, turėjęs įtakos vandenims, kurie atplukdė šią būtybę į mūsų

mylintį glėbį.

Aušra

80


Mielos Mamos,

Noriu su Jumis pasidalinti savo gimdymo istorija.

Ačiū Vyrui, kuris pasitikėjo manimi.

Ačiū Jurgai, kuri buvo kelrodė žvaigždė.

Ačiū Sau, kad tikėjimo nepaleidau.

Gimdyti pradėjau dar birželio 16 d., kai ėmė mausti apačią, jaučiau, kaip gimties

takai ima atsiverti ir ruoštis, mat visą nėštumą buvau tikra, jog vaikelį padovanosiu

tėčiui gimimo dienos proga – birželio 17 d. Vis tik vaikelis turėjo savo planą. Po

poros dienų, nukeliavusi pas gydytoją pasitikrinti, sužinojau, jog gimdos kaklelis

jau atsivėręs 4 cm ir sutrumpėjęs perpus, tačiau gimdymo veikla neprasidėjusi.

Prižiūrinti gydytoja nuramino, jog tai visiškai normalu, galiu toliau ramiai vaikščioti

ir priminė, kad liaučiausi laukti. Dar po poros dienų pradėjo šalintis gleivių kamštis,

vėl sukėlęs naują, visą naktį trukusią laukimo ir džiaugsmo bangą, ilgainiui virtusią

perdėtu spurdėjimu ir nekantravimu. Atrodo, viskas vyksta, bet tuo pačiu metu –

štilius. Taigi, dar labiau ėmiau mokytis tiesiog būti ir nelaukti.

Birželio 21 d., paryčiais, šliūkštelėjo pirmieji vandenys, atnešę džiaugsmingą

kirbėjimą – jau tuoj tuoj. Vėl iš naujo įsijungė tiksintis laukimas. Daug vaikščiojome

gamtoje, daug miegojau – viskas pagal planą, kuris pasirodė esąs nieko vertas, nes

vaikelis turėjo kitokią mano plano versiją. Vandenys toliau papsėjo dar dvi su puse

paros, per kurias vyko spalvingiausia kaskada jausmų ir emocijų. Protas labai

pykosi su vidiniu žinojimu, jog viskas gerai. Tokiomis akimirkomis mano kelrode

žvaigžde buvo Jurga, kurios žodžiai grąžindavo vidinę ramybę, nukreipdavo,

81


palaikydavo, padėdavo atrasti naujas galimybes ir nuo mano kelių atsistoti ant kojų.

Už tai esu nepaprastai dėkinga, nes vien savo vidinio žinojimo nepakako, jį buvo

ėmę purtyti svetimi žodžiai ir ligoninių protokolai.

Pradėjus tekėti vandenims, informavau apie savo situaciją akušerę, su kuria

buvau sutarusi, kad ji priims gimdymą man būnant vonioje, esančioje ligoninėje X.

Ji, veikiausiai, ne taip suprato arba neišgirdo apie vandenis, nes siūlė atvykti

pasitikrinti vėlai vakare, nors aš norėjau pasirodyti iš ryto. O vakare paskambinusi

pasitikslinti ir pati įsitikinusi, jog pradėjo tekėti vandenys, akušerė ėmė mane

gąsdinti, kad turiu kuo greičiau vykti į ligoninę ir nejuokauti, nes, per šešias

valandas nuo vandenų tekėjimo pradžios neprasidėjus gimdymo veiklai, būtina

pradėti skatinimą. O skatinimo mano gimdymo vizijoje nebuvo. Aš jaučiausi

puikiai, žinojau, jog viskas gerai ir vaikeliui. Grįžome namo sulaukti sąrėmių be

skatinimo. Vėl pradėjau laukti, nes juk šioji akušerė dirbs pamainoje tik iki ryto, tad

kas gi priims mano žmogų vandenyje, jei pradėsiu gimdyti vėliau? Naktis buvo

budri, bet tyli… Nelaukti vis dar neišmokau.

Birželio 22 d. rytą jau daugiau nei para mano vandenys papsėjo. Aiškiai

supratau, kad mane net stingdo nuo minties, jog reikės grįžti į ligoninę X, kurioje iš

anksto tariausi gimdyti su akušere, jaučiau, jog atvykę sulauksime tik kreivų

žvilgsnių. Alternatyvos neturėjau, niekas nešovė į galvą, darėsi liūdna galvojant

apie gimdyklos stalą. Ėmiau svaičioti apie gimdymą prie upės, nes daug vaikštome

gamtoje. Telefoninio skambučio metu išgirsti žodžiai pastato mane ant kojų:

Kristina, gal tiesiog vaikelis tau nori pasakyti, jog yra ir kitų kelių gimti? Galbūt ne toje

ligoninėje, galbūt ne toji moteris? Pagalvok apie kitus kelius. Yra ir kitų šaunių akušerių,

kurios priima vaikelius vandeny, pavyzdžiui akušerė O. K. Vualia, nustojau jausti savo

širdies dūžius gerklėje, gumulas iškeliavo – aš tikrai turiu ir daugiau kelių.

Paskambinau akušerei O. K., ji kaip tik visą parą budi ligoninėje Y. Atvažiavome

82


pasilabinti, pasikalbėjome, ji patikino, jog šiandien dirba puikūs gydytojai ir niekas

nesutrukdytų vaikeliui užgimti vandenyje. Atkeliavo labai švelnus gydytojas manęs

apžiūrėti, gimdos kaklelio atsivėrimas – tie patys 4 cm, mano protas nurimo, gavęs

dozę protokolinės informacijos, be to, vaikelio tonai puikūs, galėjau toliau ramiai

vaikščioti, niekas neskubėjo guldyti, nes nematė jokių bėdų ar tekančių vandenų

(apie juos tiesiog nežinojo, nes aš pati šį kartą neužsiminiau). Bet nelaukti aš dar

neišmokau... Akušerė O. K. dirbs visą parą iki kito ryto, aš vėl norėjau kažkur

suspėti. Ėmiau džiaugtis atsiradusiais pamaudimais pilvo apačioje, jie buvo nelabai

reguliarūs, o aš vėl skubėjau gimdyti, bet naktis tapo kantria mano mokytoja,

išlaikydama mano budrumą ir aplink tvyrančią tylą...

Birželio 23 d. Dėl itin stipraus laukimo ir nuolatinio klausymosi ryte nubudau

iškankinta tuščių lūkesčių, blioviau duše ne savo balsu ir jau fantazavau nejaučianti

judesių. Telefonu akušerė O. K. mane nuramino, kad nereikia lėkti tikrintis, jei nėra

gimdymo veiklos, nes dar sugalvos mane paguldyti. Ji patarė keliauti vaikščioti ir,

kai prasidės veikla, važiuoti į ligoninę Y. Ji turinti pailsėti, tačiau įdienojus galėtų

atvykti, sutarėme palaikyti ryšį, jei prireiktų. Na, nespėjau, tai nespėjau atvykti jos

budėjimo valandomis. Akušerė O. K. dar pasakė, kad šiandien dirbanti puiki

gydytoja, galimybės gimdyti vandenyje palankios. Mano neramus protas ramią

Jurgos išmintį ir vėl sutiko kitame telefono ragelio gale. Tačiau aš nutariau keliauti

į ligoninę pasitikrinti, nes nerandu sau vietos. Jau buvau pasiruošusi priimti visus

scenarijus, net ir skatinimą. Protas kėlė sumaištį, nes juk visą laiką buvo kalta į galvą,

jog lėkti į ligoninę reikia iškart nutekėjus vandenims. Todėl išbūti tris paras

trunkantį saugų laikotarpį man buvo itin didelis išbandymas, nors ir vidumi jaučiau,

jog viskas absoliučiai gerai. Ligoninėje paradoksali akimirka: gydytoja vėl viską

nuodugniai patikrino, uždėjus tonų matavimo daviklį ir man išgirdus širdutę,

vaikelis pradėjo aktyviai judėti, man norėjosi juoktis ir verkti vienu metu, nes dar

83


kartą pamačiau, kaip įsakmus proto balsas gali nustelbti vidinį žinojimą ir įsprausti

ramumą į kamputį. Gydytojai užsiminiau, jog, berods, ryte šiek tiek drėko

vandenys, ji pamatavo echoskopu ir ramiu balsu tarė, kad fiksuoja vandenų normą,

nemato tekančių vandenų. Aš grįžau į ramybės uostą, lydima šio gražaus

paradokso. Ligoninės gydytoja pagal dabartinę mano būklę leidžia vaikščioti iki

birželio 29 d., įrašo tą dieną į skatinimo planą, formalumai baigti. Kaklelis – tie patys

4-5 cm, užfiksuoti lengvi gimdos susitraukimai, tikrųjų sąrėmių dar nematyti. Tai

įvyko apie 11 val.

Toliau tą dieną viskas klostėsi taip šviesiai, taip lengvai, man nepaprastai gera

apie tai galvojant, atrodo, viską išgyvenu dar kartą.

Taigi, apstulbę nuo gyvenimo siunčiamų paradoksų, kurį laiką nieko

nesišnekame, šypsomės, iškeliaujame skaniai pavalgyti ir švęsti gamtos triumfo.

Kardus ir ietis, laukimą ir nerimą – viską viską supakuojame į bagažinę,

užrakiname, sėdime prieš saulę. Maistas puikus, visas laikas – mūsų, man grįžta

pilvo pamaudimai, bet jie nebeatneša jokio nekantrumo. Iškeliaujame pasivaikščioti,

perkame akinius ir tąją birželio 23 d., 12 val. 44 min., fotografuojamės Vokiečių

gatvėje. Pamaudimai šiek tiek stipresni, Jurgos balsas kitame ragelio gale

džiaugsmingas ir švelnus, palaikantis ir glostantis. Sakausi nieko nebelaukianti,

tegul maudžia, aš dar turiu daugiau nei pusę paros iki savojo trijų parų limito. Dar

keletas minučių pasivaikščiojimo ir gamtos dosnumas nedelsiant ir gausiai apipila

mane dovanomis: tik išmokusi nelaukti, aš sulaukiu stipraus stuktelėjimo žemyn ir

pirmųjų stiprių sąrėmių, iškart besikartojančių kas tris minutes. Kelias nuo ŠMC iki

automobilio prie MO muziejaus banguoja, beeidama surandu visus medžius, kad

atsiremčiau, vaikelis turi gražaus laiko dar pasileisti žemyn. Nutariame

nebevaikščioti mieste, keliauti link ligoninės Y. Sąrėmiai tik stiprėja, kartojasi jau kas

2-3 minutes.

84


Formalumai, dokumentai, patikra... Atsidarymas – 6-7 cm. Akušerė O. K. dar

miega, skambinti jai negaliu, imu priėmime prašyti vonios, kad pagulėčiau sąrėmių

metu. Gydytoja sako: Na, nelabai nelabai... Vandeny mes nepriimam. Kam to reikia?

Gydytoja ir visi kiti, esantys šalia manęs priėmimo skyriuje, padovanoja įvairių

abejonių ir žvilgsnių. Patikinu, jog man norisi tik sąrėmių metu, jog vanduo – tai

mano stichija, labai gerai jame jaučiuosi. Atsiklausiama vyr. gydytojos, jai pasakius,

jog gimdyvei pageidaujant privaloma suteikti tokią galimybę, man paskiriama pati

gražiausia palata, taip man ją apibūdina priėmimo skyriuje. Pradedama leisti vonia.

Vonia iš tikrųjų prileista! 14 val. aš jau joje. Sąrėmiai kartojasi su stipria jėga kas

dvi minutes, kas minutę. Moterys, esančios šalia, globoja, nesikiša, yra švelnios. Aš

mūkiu, ūkiu, vokalizuoju, dainuoju, garsas labai padeda, vibruoja vandeny ir

aplink, kalbu tik tada, kai noriu, visi kantrūs ir išlaukiantys. Kai ateina pauzės

akimirkos, dėkoju ir džiaugiuosi, jaučiuosi kaip kokiame šviesos tunelyje.

Į gimdyklą atkeliauja labai jauna ir nuostabiai graži gydytoja, ji susižvalgo su

greta stovinčia besišypsančia akušere. Klausia manęs, ar ir gimdyti norėčiau

vandeny. Sakau, kad tai būtų mano svajonė. Jos dar kartą pasižiūri viena į kitą

klausiančiu žvilgsniu. Gydytoja taria: Aš niekad nebandžiau. Akušerė: Aš irgi.

Gydytoja klausiamai ir kartu padrąsinamai: Bandom? Akušerė: Bandom! Ir taip aš

lieku tyvuliuoti savo okeane.

Sąrėmiai labai stiprūs, jau nebeturiu nė kada atsikvėpti, kūnas pats ima pulsuoti.

Aš jaučiu stangas! Randu vaikučio galvutę prie pat vartų! Džiaugsmo fontanas dar

stipriau trykšta: viskas vyksta taip jausmingai ir AŠ VISKĄ JAUČIU. Gydytoja

patikina, jog atsidarymas pilnas, pakviečia pasitikti vaikutį. Ji sako: Jūs pagaukite pati

ir pasidėkite ant krūtinės, juk taip turėtų būti, ar ne? Aš jau nebegaliu suprasti, iš kur

visos šitos dieviškos moterys ir kas šiuos žodžius joms sudėjo į lūpas.

85


Vaikelis keliauja gražiai ir ramiai, gerai jaučiu stangas, akušerė ir gydytoja laukia

šalia, visiškai nesikiša, parodo man, kaip galiu sau padėti ir kur prilaikyti. Poza

vandenyje leidžia viską matyti: kur galvytė, kada sustoti, kiek kelio dar liko. Visa tai

taip gražu, kai pauzė ateina, vis dėkoju ir dėkoju. 15 val. 00 min. vaikelis užgimsta,

pasidedu jį ant krūtinės, gimdykloje tyla, aš ir vyras pasilabiname su vaikeliu ir po

keleto minučių susipažįstame, jog mums užgimė nuostabi Dukrytė. Man padeda

išlipti iš vonios, vaikelis visą laiką ant krūtinės, mane palydi atsigulti, einu pati,

visos jėgos mano kūne, jaučiuosi nepaprastai gerai. Visi išeina, sakosi, kad sugrįš,

tik kai duosime ženklą, jog esame pasirengę keliauti. Per porą valandų niekas

netrukdo, neklausinėja, nevaikšto, mes mėgaujamės laiku drauge, Dukrytė pati

susiranda krūtį ir pradeda žįsti. Tik vos įplyšau, galiu sėdėti ir vaikščioti, jaučiuosi

žvali ir stipri, o iš tiesų tai net stipresnė nei iki tol.

86


Štai kaip atrodė kelias į mano svajonių gimdymą. Užgimė Dukrytė, užgimiau ir

aš – kaip švari, gaivališka, prigimtinė jėga, vis dar tyvuliuojanti dėkingumo okeane.

Šios kelionės metu mokiausi nelaukti, tai išmokusi, buvau dosniai apdovanota.

Jei nors sekundę Vyras būtų suabejojęs manimi, pasakęs griežtą žodį ar liovęsis

palaikyti, mus galėjo sutikti visai kitoks scenarijus. Jo tylus buvimas šalia, kantrus

laukimas ir pasitikėjimas buvo tas ramstis, kuris leido svajonei įvykti ir mums kaip

šeimai užaugti. Tai buvo nuolankios ir kantrios meilės daina.

Jurgos išmintis, jos geranoriškas balsas ir palaikymas per visas šias dienas leido

grįžti vidiniam žinojimui, stiprybei ir ramybei, jaučiausi globojama visos Visatos

moteriškų jėgų. Be Jurgos žinių ir kantraus dialogo svajonė galėjo nutrūkti dar per

pirmas šešias valandas nuo vandenų tekėjimo pradžios.

Tebūna šviesa,

Kristina J.

87


2018 m. liepos 27 d. – šiandien praėjo 10 dienų nuo mano sūnaus gimimo...

Mano pirmagimis sūnutis Rokas pasibeldė į pasaulį labai netikėtai 2017 m.

balandžio pabaigoje, kai buvome visiškai tam nepasiruošę... Visa tai, ką patyriau

pirmojo gimdymo metu ir iškart po jo, išgyvenau savo mintyse daugybę kartų,

perleidau per save tuos turėtus skaudulius, ir sugebėjau viską paleisti, draugių ratas

mane vytulavo ir ėmiau jaustis laimingiausia mama. Suėjus Rokui lygiai dviem

mėnesiams, susapnavau sapną, kad perku pametinukų vežimuką. Sapnas būtų likęs

sapnu, bet kitą dieną Užupyje atsitrenkiau į tokį vežimuką kaip iš sapno – su

sėdinčiais vaikais ir be mamos – stovėjau minutę apstulbusi, tada atėjo mama iš kitos

gatvės pusės ir pakomentavo, kad labai patogus vežimukas, rekomendavo būtent

tokį, skirtumas tarp jos vaikų buvo vieneri metai ir keturi mėnesiai. Ir prasidėjo

daugybė ženklų ant kiekvieno kampo: dešimtys šeimų prieš akis su pametinukais,

gyvi, prieš nosį atsirandantys pavyzdžiai, kaip jiems po to gera augti kartu ir kaip

liūdna augti vienam, sapnai, pokalbiai ir visa kita lavina ženklų. Galiausiai, kai

pasakiau sau garsiai, kad tai neįmanoma, nes žindau, būtent po to, praėjus dviem

savaitėms, grįžo mėnesinės. Supratau, kad viskas įmanoma, ir nejučia pradėjau to

norėti. Vieną jaukų vakarą su draugėmis traukėm kortas su vaizdiniais, uždaviau

klausimą, ar man vėl ruoštis motinystei. Gavau štai tokį atsakymą: angelas leido

sielą į pražiotą moters burną. Klausimų man nebeliko. Vaikščiojau mišku su

pirmagimiu, o kalbėjau su ateinančia siela, kad gal derėtų palaukti, kol Rokui sueis

šeši mėnesiai (tuomet jam buvo apie keturis mėnesius). Nuo to laiko dingo visi

ženklai, nieko nebevyko aplink. Netgi buvo minčių, ar man nebuvo prisisapnavę

88


viskas. Tačiau mūsų laukė atostogos, nebuvo kada apie tai per daug galvoti...

Švenčiant Roko šešių mėnesių gimtadienį, jau jutau, kad laukiuosi, nors iki

mėnesinių dar buvo likusios kelios dienos.

Nėštumas buvo dar lengvesnis nei pirmasis, nors ir laukiantis Roko nelabai

turėjau kuo skųstis. Su sūnumi eidavau pietų miegelio, žaisdavau, prižiūrėdavau,

žindžiau, toliau buvau laimingiausia mama. Besilaukdama Roko dirbau iki septinto

mėnesio, kaip nustatyta pagal bendrą tvarką, ir dabar lygindama abu nėštumus

galiu drąsiai teigti – sėdėti nėščiajai yra kančia. Laukdamasi antro vaikelio, kartu su

pirmagimiu Roku visą laiką judėjau, todėl buvo taip nepatogu, kai teko visą dieną

pasėdėti konferencijoje, po to mane tiesiog surakino. Tikrai linkiu visoms nėštukėms

nesėdėti, kiek tik įmanoma.

Laukiantis Roko lankėme ir Šemetos kursus, ir Jurgos Ratą, todėl viskas buvo dar

pakankamai šviežia ir galvoje, ir sieloje. Kadangi galėjau susitarti su mama, kad

mane vieną išleistų kartą per savaitę, tai pasirinkau baseiną, kurį pradėjau lankyti

89


nuo sausio. O per tą laiką mama susikūrė ryšį su Roku, jam buvo paprasta ir lengva

likti su močiute. Man buvo gyvybiškai svarbu nueiti į baseiną, skirti laiko vien tik

sau ir vaikeliui. Laukdamasi Roko, svajojau tik apie gimdymą vandenyje, ruošiausi

tartis su akušere O. K., tačiau viso to nespėjau padaryti ir buvo, kaip buvo... Antro

nėštumo pradžioje nedrįsau svajoti apie vandenį, apskritai sunkiai drįsau svajoti...

Aš nebijojau, tiesiog nieko nesitikėjau, gyvenau, džiaugiausi sūnumi, baseinu ir

viskuo, kas vyko aplink, o vyko visko daug gražaus. Kartais tik pagalvodavau apie

gimdymą, kuris artėjo. Gimdymo namuose net nesvarsčiau, man labai svarbus ryšys

su vyru, jo palaikymas, dalyvavimas, o po pirmo gimdymo patirties apie namus

galėjau pamiršti, jis iš karto pasakė, kad neleis gimdyti namuose. Ligoninę X,

kurioje, neturėdama pasirinkimo, gimdžiau pirmagimį, atmečiau iš karto, net nuo

minties ten grįžti man darėsi bloga. Balandį netikėtai viena mamytė iš kito Rato

pasiūlė kartu nuvažiuoti į ligoninę Y, ji ten susitarusi eiti į ekskursiją. Man kažkaip

ten nepatiko, ne mano. Ir po kelių savaičių viena dula savo mokinių ratui organizavo

ekskursiją į ligoninę Z su akušere O. K., prisijungiau. Man patiko ir pati gimdykla,

erdvi, neužspausta, ir pati akušerė nuostabi! Man įstrigo jos žodžiai apie tai, kad jai

svarbu, jog gimdyvė ja pasitikėtų, ir dar ji visada linki paties geriausio, bet būna

situacijų, kai reikia jos klausyti, tarkim, norint išvengti Cezario pjūvio, ir ji pateikė

pavyzdžių. Akušerė toliau kalbėjo, kad su gydytojais gali būti visaip, ji jau moka

juos apeiti, bet ir patys gydytojai gali pasitaikyti lankstūs. Mane sužavėjo tie žodžiai,

aš ieškojau žmogaus, kuriuo galiu pasitikėti, labai nenorėjau spaudimo, vėl visokių

rebusų sprendimo ir pan. Norėjau ramybės. Susitarėm su ja, kad likus trims

savaitėms iki gimdymo paskambinsiu ir susitiksim susitarti jau konkrečiau. Toliau

lankydama baseiną, supratau, kiek vanduo man svarbus. Vėl po truputį nedrąsiai

pradėjau svajoti apie gimdymą vandenyje. Tokiam gimdymui mane dar labiau

paskatino išgirstas Cornelia Enning pranešimas Motinos dienos proga vykusioje

90


konferencijoje. Net Rolandas, kuris bijojo naujos patirties, t.y. gimdymo vandenyje,

vis paklausdavo, ar gimdysiu vandenyje. Žinojau, kad noriu gimdyti su akušere O.

K., aišku, ji man negalėjo pažadėti, kad mano gimdymo dieną tikrai galės būti, o aš

per daug ir neprisirišau prie šios minties, man tai nebuvo taip gyvybiškai svarbu.

Jei nebūtų tą dieną akušerės O. K., tuomet, nežinau, būtų viskas tiesiog pagal mano

pajautimą... Galbūt tada būtų Trakai, ligoninė Y, o gal ir ta pati ligoninė Z, akušerė

O. K. tokiu atveju žadėjo pažiūrėti, ar dirbs Žmogus.

Draugės, bijojusios mano patirties gimdyti anksčiau (o aš dar ruošiausi likus

trims savaitėms iki gimdymo šokti draugės vestuvėse), surengė prausynas mėnesį

prieš gimdymą. Prausynos buvo išsvajotos, pačios nuostabiausios. Susitikome ant

Angelų kalvos, giedojome sutartines prie motiną ir vaiką globojančio angelo,

buvome moteriškame rate. Po to persikėlėme į Užutrakį, prie ežero, kur susikūrėme

erdvę būti ir vaišintis. Mane šukavo ir išpynė visus mazgus. Kartu su dviem

draugėmis nėriau į ežerą. Po to mane aprengė nuostabiai išsiuvinėtais marškiniais

ir ant pilvuko piešė gražiausius piešinius su chna dažais. Buvo tobula!

Apiprausta, labai švelniai ir sėkmingai nutraukusi žindymą, atšokusi vestuvėse

(tikrai šokau iki dviejų nakties), vis dar nepagimdžiau! Susitikau su akušere O. K.,

apsitarėm, ko noriu, kokie mano lūkesčiai. Daug jų neturėjau, pasakiau, kad noriu

ja pasitikėti, noriu kuo natūralesnio gimdymo pagal esamą situaciją ir galimybės

gimdyti vandenyje, jei tik man atvykus būtų laisva vonią turinti gimdykla. Akušerė

uždavė klausimą, ką darysime, jei liepos 11 d., suėjus terminui, dar būsiu

nepagimdžiusi. Klausimas nustebino, nes apie tai negalvojau. Ji pasiūlė, kad liepos

15-16 dienomis susisiekčiau su ja ir susitartume dėl apžiūros.

O kiek dar visko įvyko iki termino gimdyti: važinėjome po Lietuvą į svečius,

Rokas susirgo kažkokiu bjauriu virusu, karščiavo 5 dienas ir tada jį visą išbėrė, po

to mūsų namus apliejo ir gan smarkiai. Pasveikom, išsivalėm, susitvarkėm,

91


atšventėm vyro gimtadienį ir laukėm. Jutau vakarais arba naktį pamaudimus pilvo

apačioje, bet daugiau nieko nevyko. Su draugėmis pasidarėme sielos koliažo kortas.

Aš susikūriau gimdymo kortą, drąsiai svajojau apie nuostabiausią gimdymą,

neįsivaizdavau detalių, bet norėjau, kad jis būtų nuostabus, harmoningas.

Liepos 10 d. buvo mano paskutinis baseinas prieš gimdymo terminą. Pati

nuostabiausia patirtis – išgyventi gimimą per nėštukių baseiną. Mielos pilvukų

bendrakeleivės surengė man tikrą džiaugsmą, palikau visas sunkias situacijas toli,

jaučiausi, kaip niekad pasiruošusi pasitikti savo vaikelį. Jos mane paguldė ant

vandens, užsimerkiau, pasitikėjau ir keturios nuostabios deivės mane masažavo,

glostė po vandeniu, atrodė, kad tirpau jų delnuose, jų prisilietimuose, protas

iškeliavo, liko tik kūnas. Po to jos pradėjo spausti mane, tai buvo sąrėmių pradžia,

taip atėjo vienas sąrėmis, švelnus ir džiugus, vėl mane plukdė, glostė, tada – antras

sąrėmis, kuris jau stipresnis, tada – trečias, ketvirtas... Jie duodantys ženklą, kad

laikas į kelionę ruoštis, ir ne visada malonūs buvo. Už sienos retsykiais išgirsdavau

remonto stuksenimą, bet tai netrukdė, tik supratau, kad pasaulyje visko daug

vyksta, kad jame įdomu, ir atėjo noras keliauti. Keliavau po vandeniu ramiai,

suspaudė mane stipriai, bet ar man jau reikia judėti greičiau? Jaučiau, kad pajudėjau,

bet dar negimiau, dar ne, o gal jau reikėjo? Aš vėl po vandeniu, atrodė, kad pats

vanduo mane išstūmė, pasitiko, apglėbė... Ir kažkuriuo momentu atėjo supratimas,

nors ir nelabai aiškus, ar čia jau, bet taip, aš stipriau pajudėjau ir gimiau. Mane

apkabino mylinčios rankos, kaip nuostabu jausti apkabinimą, girdėti švelniausius

mamos žodžius, mamos balsą... Jaučiausi ypatinga, įveikusi kelionę... Apsiverkiau

iš meilės, grožio, švelnumo. Ačiū, Rasakilos rato deivės, už šią patirtį!

Terminas – liepos 11 d., jau ir po termino dvi dienos praėjo, naktį kaip ir kažkas

panašaus į sąrėmius, ryte irgi pastebėjau šiokį tokį atsikartojimą. Paskambinau

Jurgai, ji pasakė, kad dušas padės pasitikrinti: jei po dušo sąrėmiai tęsis, tai reiškia,

92


kad jie tikrieji. Misija: dušas su Roku. Sąrėmiai tęsėsi, jie švelnūs. Nuėjome pietų

miego. Prabudus viskas nurimo. Ir taip atėjo ta liepos 15 diena. Skambinau akušerei

O. K., buvo jos paskutinė diena prieš atostogas, susitarėme, kad po pietų atvažiuosiu

dėl apžiūros. 3 cm atsivėrimas, suminkštėjęs kaklelis, bet dar nevisai sutrumpėjęs.

Kadangi pilvukas mano didelis, gydytoja pasiūlė nueiti echoskopu pažiūrėti vaikelį.

Apskaičiavo, kad vaikelis bus 4100-4300 g. Taip pat pagal 18 nėštumo savaitę

echoskopu darytą apžiūrą man patikslino, kad gimdymo data turėtų būti būtent

liepos 15 d. Na ką – laukėme. Bet jei per tris dienas gimdymas neprasidėtų, tai siūlė

gulti ir žiūrėti pagal esamą situaciją... Na jau ne, tikrai aš niekur negulsiu. Dėl

šventos ramybės skambinau kitą rytą Jurgai, kad pasitvirtinčiau savo nuomonę,

labai reikėjo palaikymo. Akušerė O. K. atostogaus namie, tai, jei gimdyčiau, ji

atvažiuotų. Laukėme.

Visiškai kitokia patirtis nei tada, kai laukiausi Roko, nes tada viskas buvo taip

netikėta, kad nieko nebuvau pasiruošusi, o dabar namai iškuopti iki spindesio, visi

klausimai, net kelių metų senumo, – sutvarkyti. Visi sąrašai pabaigti, išmesti. Tiesiog

buvau su Roku dienomis, jis kaip tik pradėjo vaikščioti, o vakarais ypatingai daug

vaikščiojau, kalbėjausi su gamta, Kūrėju – buvau su savimi. Paskutinį vakarą prieš

lemtingą dieną pabaigiau aprašyti pirmagimio gimdymą ir sulipdžiau turimas dalis

į vientisą kūrinį. Dar prabėgo mintis, kad Rokas gimė 27 dieną, o rytoj – 17 diena, tai

gal bus vėl tas magiškas 7...

Antradienio naktį prabudau, išgirdusi griaustinį, ir po minutės pasipylė lietus

kaip iš kibiro. Gulėjau minutę, klausiausi, ir jaučiau, kaip tekėjo vandenys.

Džiaugsmas begalinis. Mano sūnutis nusprendė gimti. Nieko nebuvau pasiklojusi,

tai šokau bėgti iki vonios. Vandenys bekvapiai, skaidrūs. Ramu. Apsiprausiau.

Nieko daugiau nevyko. Paskambinau akušerei O. K., laukėm sąrėmių ir susitarėm,

kad atvažiuosim apie 8 valandą ryto. Pasakiau ramiai Rolandui, kad nubėgo

93


vandenys, bet jis dar miegotų, nes kol kas nieko nevyko. Aš miegoti jau negalėjau.

Išėjau į balkoną pastebėti lietaus. Apsitvarkiau, suruošiau Roko daiktus pas

močiutę. Po beveik valandos jaučiau, kad atėjo sąrėmiai. Ne itin stiprūs, bet jau ir ne

švelnūs, kokie buvo paruošiamieji arba kaip tą dieną, kai buvo šiokie tokie

reguliarūs. Ir jie sparčiai stiprėjo. Nuėjau į dušą. Vanduo visada labai gerai mane

veikia. Per sąrėmius labiausiai spaudė kryžkaulį, tai nukreipiau srovę į jį, lengviau.

Pažadinau ir įdarbinau Rolandą. Kai ateidavo sąrėmis, jis man masažuodavo su

vandens srove kryžkaulį. Tarp sąrėmių plepėjom, juokėmės. Duše greit pasidarė

karšta, sąrėmiai labai intensyvėjo, Rolandas bandė matuoti laikus, bet mane tai

erzino. O jam jau panika, kad gimdysiu namie. Iškvietėme tėvus paimti Roko, mama

dar užėjo mane pabučiuoti. Likome dviese. Šiaip ne taip įkalbėjau Rolandą dar

valandą pabūti namie ir apie 6 valandą judėti į ligoninę. Paskambinę akušerei O. K.,

susitarėm, kad atvažiuojam. Nenorėjau lipti iš dušo, bet reikėjo. Ligoninėje mane

apžiūrėjo, atsidarymas buvo 5-6 cm, ėjome į gimdyklą.

Visa tai yra tokia ypatinga patirtis, kad tiesiog ir dabar, berašydama, galiu vėl

aiškiai pamatyti ir išgyventi tą artėjimą link kulminacijos.

Taigi, pakeliui einame ir plepame, akušerė O. K. užklausia, ar noriu erdvesnės

arba mažesnės gimdyklos. Aš sakau, kad noriu su vonia. Akušerė stabteli, suabejoja.

Ji sako, jog vaikelis nemažas, abejoja dėl vandens, bet ta gimdykla laisva. Aš vis tiek

į ją pasiprašau, pasakau, kad tik noriu turėti šansą pagimdyti vandenyje, o bus, kaip

bus, ir, jei reikės, išlipsiu. Akušerė sutinka. Užeiname į gimdyklą, man ji pasirodo

gana jauki. Įsikuriame. Pripilame vandens. Įlipu į vonią, man pasidaro labai gera.

Jaučiu, kaip maloniai ir raminančiai mane veikia vanduo. Akušerė vaikšto, nes

atvažiavo dar viena gimdyvė, aš ir Rolandas dažniausiai būname dviese. Jis man

masažuoja kryžkaulį, kai ateina sąrėmis, vėliau akušerė O. K. atranda srovę pačioje

vonioje, tai masažai tęsiasi su vandens srove. Sąrėmius iškvėpuoju, iš pradžių

94


pamirštu, kas kaip, bet Rolandas mane muštruoja, jei kažką darau ne taip. Įkvėpimas

per nosį, iškvėpimas kiek ilgesnis per burną. Vis prisimenu apie laisvą žandikaulį.

Ateina gydytoja, atsisuku, O. K. man ją pristato, pasirodo, tai mano pažįstamas,

kažkada gyvenime sutiktas žmogus, kuris šiandien man tiesiog angelų atsiųstas. Jau

geriau ir būti negalėjo. Paplepam, kad nesimatėm šimtą metų, ji net nežinojo, kad

pirmagimį turiu. Išklausinėja apie pirmą gimdymą, šiaip pasišnekam. Pamatuoja

vaikelio tonusus, galima juos matuoti ir vandenyje. Silpni, todėl reikia man įlašinti

skysčių. Viskas vonioje ir viskas įmanoma, kai nori. Vėl liekam su Rolandu. Vonioje

jaučiuosi per daug atsipalaidavusi, Rolandas kaip vyras vis kažką matuoja, tai

vonioje sąrėmiai lėtėja. Tuomet išlipu ir su gražiausiais gimdymo marškiniais

šokinėju ant kamuolio, viskas pagreitėja. Vaikščioti visai nenoriu. Taip ir tęsiam:

noriu pailsėti – įlipu į vonią, čia būdama tarp sąrėmių net snustelėti galiu, pagal

gydytoją jau reikia paskubinti, tai pašokinėju ant kamuolio. Atsivėrimas – 8 cm.

Toliau tęsiame ta pačia vaga. Kai O. K. užeina, pasišnekam apie gimdymus, apie

sistemą. Įdomu, kad ją ėda, nes užėmėm gimdyklą su vonia, o aš ne visą laiką esu

joje. Tiesiog cirkas. Jei tiesiog moteris būtų užėmusi, tai viskas gerai, bet su O. K. –

tai jau ir lūkesčiai kosminiai. Retkarčiais ateina gydytoja, pasakau, kad, kaip esu

susitarusi su akušere, noriu gimdyti vandenyje. Jokio komentaro, yra mano noras,

bandom. Vienu momentu sąrėmiai pasidaro labai stiprūs, atrodo, mane laužo iš

vidaus. Kai sąrėmis ateina, pradedu ūkti: Ūūūūūūūūū... Užeina O. K., sako: O! Jau

įdomiau! Kas čia per garsas? Tikrai nežinau... Vėliau Rolandas pakomentavo, kad

staugiau kaip vilkė, tik tyliai. Ūkiu valandą, būdama ir ant kamuolio, ir po to

vonioje. Akušerė vis klausia, ar nenoriu stumti. Vis sakau, kad jau noriu kažkiek, bet

tikrai ne taip stipriai, juk puikiai prisimenu tą jausmą, neseniai esu gimdžiusi. Man

dar tik pakomentuoja, kad antrą kartą gali ne taip stipriai jaustis. Tačiau aš jaučiu,

kad tikrai dar ne. Ūūūūūūū. O. K.patikrina mane vandenyje – atsivėrimas puikus,

95


bet galva dar ne iki galo įsistačiusi. Nieko nesuprantu, kodėl taip yra, sakau, kad

viskas bus gerai. Netrukus ateina pirma stanga, sakau: Viskas, judam. Akušerė vėl

tikrina ir tik girdžiu, kaip ji mane giria, kad šaunuolė, vaikas puikiai įsistatė.

Kvėpuoju, lekuoju, mano kvėpavimas labiau kaip beždžionės, o ne šuns. Aplinkui

ruošiasi visi skubiai, ateina dar jauna gydytoja, kaip supratau, naujagimių. Lekuoju,

bet jau tik svajoju gimdyti – stipriai jaučiu įsistačiusį kūdikį, skausmas persipina su

malonumu, jis tuoj gims. Aš esu klupomis vonioje, priekyje – Rolandas, dar pasisuku

šonu, kad O. K. galėtų prieiti prie manęs. Greitai visi pasiruošia. Akušerė dar

pajuokauja gydytojai: Tai prašom priimti gimdymą. O gydytoja sako: Nežinau, ką

daryti... Dar ir pasijuokiam. Ateina stanga... Aš visą vidinę jėgą sutelkiu žemyn ir O.

K. mane stabdo: Kvėpuok. Jai antrina Rolandas, stovėdamas priekyje, – lekuoju,

jaučiu, kaip vaikelis pajudėjo. Vėl stanga, vėl judam, vėl girdžiu dviejų žmonių

balsus: Kvėpuok! Jau suprantu, kas vyksta ir kada sutelkti vidines jėgas, kada

kvėpuoti, keturios stangos ir pasirodo galvytė. Paskutinė stanga, du susitelkimai

mano jėgose ir išlenda kūnelis. Koks malonumas! Apsisuku, man paduoda vaikelį

ant krūtinės. 14 val. 02 min. Aš vaikeliui kartoju nuostabiausius, gražiausius

žodžius, jie tiesiog pilasi iš manęs, verkiu iš laimės. Prisimenu savo gimtį vandenyje,

kaip svarbu girdėti vaikeliui tuos gražiausius žodžius. Vaikelis neverkia, kriuksi

kažką. Ginekologei ir naujagimių gydytojai jau panika. Bandome jį pažadinti, kad

pravirktų: truputį šalčio, truputį pakutenimo, bet jis nenori verkti. Jaučiu, kad

aplinkui jau darosi panika, jau ruošiasi kviesti neonatologę, o aš žinau, kad viskas

gerai, na, neverkia jis, bet kriuksi. Iškviečia, o mes su akušere bandome vaikelį

pakutenti ir vis papurtyti švelniai, užverkė. Atėjo neanatologė ir išėjo. Kaip vėliau

pakomentavo O. K., gydytojams yra neįprasta ne tik gimdymas vandenyje, bet

nepriima ir to, kad vaikelis iš karto neverkia, nemoka išlaukti. Yra kaip yra. Mes

dviese vonioje, jis toks nuostabus. Baigia pulsuoti virkštelė, akušerė užklausia

96


Rolando, ar nori kirpti, bet mes jau sutarę, kad jis to nedarys, jam per daug būtų.

Mes vis dar su vaikeliu. O. K. paklausia, ar neateina sąrėmis gimdyti placentą.

Paprašau palaukti ilgiau, papasakoju apie ligoninės X košmarą, kai placentą

gimdžiau sunkiau nei vaiką, kai neišlaukus mane plėšė. Mes toliau mėgaujamės

vandeniu ir artumu. Jaučiu artėjant norui vėl stumti. Vaikelį atiduodu Rolandui, o

pati, užėjus sąrėmiui, lengvai išstumiu placentą. Apžiūrime ją. Akies krašteliu

matau, kaip Rolandas bendrauja su vaikeliu. Jis nueina su juo atsisėsti ant kėdės, o

aš išlipu iš vandens, kad mane apžiūrėtų ir sutvarkytų. Vėl pasijuokiam, kad atėjo

laikas ir gydytojai padirbėti. Bet daug dirbti nereikia, aš visiškai neplyšau, tik keli

kosmetiniai dygsniai. Dar jauna naujagimių gydytoja užklausia, o kas gimė. Sakau,

turėjo būti berniukas, bet taip niekam iki šiol ir nerūpėjo lytis. Ji nueina pas Rolandą

patikrinti, kas gi gimė. Gimė Lukas. Po to O. K. pasveria, ji dar sako, kad nesvers 4

kg, neatrodo. Ogi – 4220 g. Pamatuoja jį ant mano krūtinės: ūgis – 56 cm, galvytė –

36 cm. Lukas toliau guli ant krūtinės ir visi išeina. Liekame trise. Pasirodo, alkanas

mano sūnutis, žindė apie valandą. Mėgaujamės jo gražumu, švelnumu, kvapu,

mimikomis. Nuostabiausios akimirkos. Rolandas paskambina ir praneša džiugią

žinią seneliams. Ateina O. K., sako, kad greitai mane perkels į palatą, bet nėra

atskiros, nes perpildymas. Būsiu su kita jos gimdyve, kuriai sekasi sunkiai, ir reikės

mano pagalbos. Matyt, viskas taip ir turi būti... O. K. aš tiesiog myliu kaip žmogų,

akušerę, moterį. Esu labai jai dėkinga už svajonių gimdymą. Apsirengiu ir sakau,

kad iki palatos tikrai eisiu pati, manęs vežti nereikia. Pati nešu savo sūnutį iki

palatos. Nenoriu jo niekam atiduoti. Įsikuriu, Rolandas pabūna su mumis kelias

valandas. Dar atveža man trūkstamų daiktų iš namų. Jis pavargęs ir siunčiu jį kuo

greičiau į namus, kad pamiegotų. Sutariam, kad iš ryto jis tvarkysis tėvystės

atostogas darbe. Aš su sūnučiu įsikuriu lovoje ir užmiegame.

97


Vėlai vakare mane pažadina O. K. balsas, ji atveža kitą gimdyvę, ji yra be

vaikelio. Pernešiotas, labai sunkus gimdymas. Suprantu, kaip ji jaučiasi, pirmą kartą

buvau tokioje pačioje situacijoje, todėl galiu ją palaikyti ir morališkai, ir patarti dėl

pieno gamybos. Naktį dar pamiegam, aš maitinu, ji nusitraukinėja, pasišnekam. Kitą

dieną gaunam atskirą palatą. Rokas gerai leidžia laiką pas močiutę, pabūname trise.

Grįžus namo, jaučiamės visi labai laimingi. Šią gimdymo istoriją rašyti prisėdu

vakarais, kai yra įkvėpimo.

2018 m. rugpjūčio 1 d. Šiandien Lukui jau 15 dienų. O! Kiek daug per šias dienas

įvyko...

Štai viena gražiausių akimirkų. Rokas brolį pamatė ligoninėje – nelabai suprato,

kas vyksta. Namie viskas buvo natūraliau ir jam suprantamiau. Antrą dieną po

grįžimo į namus, prieina duoti broliui bučkį, pradžioj į kojytę. Brolis žinda, paraginu

nebijoti, prieiti ir duoti bučkį į galvytę. Jis prieina, Lukas tuo metu nustoja žindyti,

pasisuka į Roką. Veidas į veidą. Lukas ieško papuko, pagauna Roko nosį ir žinda.

Sakau: Brolis Tave pabučiavo! Rokas patekintas stovi ir leidžiasi būti bučiuojamas, jis

visas laimingas, švyti, kad brolis jį pabučiavo. Nuo šio momento prasidėjo meilė

broliui, daug bučkių, apkabinimų. Aišku, ir visų kitų jausmų paletė būna... Rolandas

su mumis namie, gera gera...

98


Sunkiausia mano patirta akimirka. Penkios dienos po gimdymo netikėtai mirė

mano mylimiausia močiutė, kuri mane užaugino. Tikrai šokas. Dar ketvirtadienį, kai

mus išleido iš ligoninės, nuvažiavome tiesiai pas ją į namus, ji labai laukė Luko. Ji

juo taip pasidžiaugė! Penktadienį vakare ji nugriuvo ir išvežėme į ligoninę.

Sekmadienį iš ryto mums pranešė, kad mirė. Išėjo lengvai. Nors jaučiau, kad tikrai

išėjo lengvai, bet ašarų negalėjau sulaikyti. Visi aplinkui, žinodami mano begalinę

meilę močiutei, mane tik ramino ir vis primindavo, kad aš maitinanti mama, kad

žiūrėčiau, jog pienas nedingtų. Išgirdusi jau kokį penktą komentarą, užrėkiau, kad

nebenoriu šitos nesąmonės girdėti. Tad noriu tik patvirtinti, kad mano sunki

situacija, stresas, pagal galimybes dalyvavimas laidotuvėse, gedėjimas motinos

pieno niekur nepradangino ir negalėjo jo niekur pradanginti. Esu tikra, kad anksčiau

tokiomis situacijomis moterys nustodavo žindyti ir todėl pienas dingdavo.

Žindymas kaip tik man leido ramiau ir švelniau viską išgyventi. Iki šiol man be galo

sunku, bet pabundu su savo trim vyrais ir negaliu nesišypsoti. Mūsų nuostabios

dienos tęsiasi...

Mano antragimio gimdymas mane įkvepia!

Beata

99


ATVIRUMAS

Tai apie moterų kalbėjimus.

Vartus į abi puses. Giesmes nesudainuotas, bet girdimas, žiūrint į akis.

Ašaras paslėptas, nors jose spindi tiesa.

Žiežirbas, nesutapus nuomonėms.

Atjautą ir pagarbą, klausantis ir girdint.

Seserystės kvapas ir prakaitas. Meilė.

veriasi

vartai karštyje

gimimas

kvėpuoju

tavo aimanas

gimimas

lenkiuosi

meilei prie kojų

gimimas

100


INTYMŪS PASIDALINIMAI

Kvietimas pasidalinti ir minčių lietus po paskaitos apie intymumą:

Mielos mamos,

Kviečiu parašyti tai, ką išsinešėte iš vakar vykusio mūsų susitikimo su psichologe. Kažkas

pasakė mintį, kuri tapo atspara, kažkas pajuokavo taip taikliai, kad įsidedi istoriją į

brangenybių dėžutę, kažkas plūduriavote mamų atvirume ir grįžote su jausmu galiu ir

noriu...

Surinksiu pastebėjimus ir pasidalinsime su tomis, kurios negalėjo būti.

Ačiū,

Jurga

***

Aš išsinešiau šias frazes:

1. Moters seksualumas yra visuminis.

2. Kad santykiai neatitoltų, nepriimti žmogaus kaip savaime suprantamo dalyko.

3. Atspirties taškas intymumui – mano poreikiai.

4. Tiek myli žmogų, kiek su juo jautiesi saugi.

5. Poreikis suartėti nebūtinai fizinis.

6. Išdrįsti kalbėti apie intymumą.

7. Prisiliesdama ne tik liečiu, bet ir mane liečia.

8. Yra tik du keliai – baimė ir meilė. Renkamės meilę, tik kartais sutrinkam,

pasiklystam, bet kryptis išlieka ir tai irgi kelias, meilės kelias.

P.S. Ačiū už suorganizuotą puikų susitikimą. Man buvo gera ir naudinga

peržengt tylos ribas, kad būtų drąsiau kalbėt apie intymumą ir suprasti to svarbą.

101


***

Aš likau šokiruota, kad tiek moterų atima iš savęs daug malonumo, kūrybinės

energijos, džiaugsmo, artumo, švelnumo, vidinės pusiausvyros, natūralaus

troškimo ir nežino, kaip elgtis ir kaip keistis...

Linkiu visoms atjungti protą, daugiau ilsėtis, mažiau galvoti apie buitį ir paleisti

savo laukinę esmę, kuri trokšta jausti, būti laisva ir tuomet atverti kūrybiškumo,

paprastumo duris.

***

Nuostabus rytas nutiko. Dėkui.

Taigi, frazės:

/ Ką renkuosi: Meilę ar Kančią?

/ Maitinau tik viena krūtimi, todėl viena buvo didelė, kita – maža. O mano vyras

nuostabiai pasakė: Taigi puiku, viena yra mano, kita – sūnui. Man Tu puiki ir su

skirtingom krūtimis.

/ Susitinka dvi skirtingos šeimos su savo patirtimis ir prasideda nauja šeima,

integruojanti savo atsineštas patirtis.

/ Nėra sekso? Tai juk pasekmė. O priežastis kur?

/ Intymūs santykiai – tai ne tik lytinis aktas, tai kur kas daugiau. Ir seksualumas

– tai ne tik gundymas, tai kur kas daugiau. Visų pirma, ką aš kaip moteris

spinduliuoju: nuovargį, kančią ar pasimėgavimą gyvenimu.

/ Noriu nuo pat ryto sekso. Bet vakare vėl užsibūnu su vaikų migdymais,

užpykstu ant vyro ir net nebenoriu, kad prisiliestų. O galėčiau tiesiog sugebėti

pasakyti: Padėk, prašau, sumigdyti vaikus. Padėk, prašau, suplauti indus. Tiesiog

pasiskirstyti buitimi ar tuo, kas labiausiai slegia. Kalbėtis ir bendradarbiauti šeimoje.

102


/ Hmmm... Dabar tik pasižiūrėjau į save ir suvokiau, kaip atrodau jau daugiau

nei pusė metų. Viskas, grįžtu ir traukiu sukneles, tunikas. Gal ir į kirpyklą nueiti.

/ 21 val. vakaro. Žmona: Būk geras, pabūk su vaiku. Ir ji išvažiuoja į parduotuvę

tiesiog pasivaikščioti.

/ Kai būna laisva valanda, apima panika, ko griebtis, kur eiti. Net pamirštu, kad

jau kuris laikas norėjau tiesiog atsisėsti ir ramiai išgerti kavos.

/ Liesti ir būti liečiamai.

***

Rytas tikrai nepaprastas išsirutuliavo.

Man įstrigo: Tu pats renkiesi – ar Mylėti, ar Kentėti.

***

Sveikos,

Buvo puikus susitikimas, sukėlęs daug minčių.

Pamąstymai šia tematika vienokia ar kitokia forma

nugulė pokalbiuose su vyru, kai kas – pokalbiuose su

draugėmis.

Man įdomiausia, kaip tuo ypatingų permainų laikotarpiu, gimus vaikui, vienoje

moteryje sutalpinti visus ant jos pečių nugulančius žmonos, mamos, socialios

asmenybės vaidmenis. Kiek laiko trunka chaosiukas, kai šimtaprocentinė mamos

pareiga pradeda dalintis su kitais poreikiais ir veiklomis, kaip protingai dėlioti laiką,

kad nebūtų nuskriausti nei vaikas, nei vyras, nei, pagaliau, pati moteris. Ir tai

kiekvienam labai individualu. Taip pat individualu ir klausimai: kiek ir kodėl kas

nors renkasi mylėti ar kentėti, o kiek tiesiog prisiima situaciją ir ja plaukia ir kodėl tai

daro.

103


Bet kaip ten bebūtų, man pasidarė įdomu, kaip tvarkosi vaiką prižiūrintis vyras,

kuris išeina į tėvystės atostogas ir visą savo dėmesį skiria vaikui. Kaip vyriška logika

dalina save ir savo laiką? Gal kas turite tokių vyrų pavyzdžių, kurie nevengtų ir

intymios temos? Būtų labai įdomu. Jei moterį kartais emocijos išneša radikaliom

kryptim ir į kraštutinumus, tai gal būtų ko iš vyrų pasimokyti? O gal kaip tik

nebūtų? Nenoriu atrodyti kažkaip feministiškai ir lyčių skirtumus aštrinanti, tiesiog

štai tokia mintis sukasi.

104


PADĖKOS

Padėkos laiškas po Gervuogės rato mamų su vaikučiais susibūrimo Ernestos namuose:

Labas.

Dėkui už tai, kad:

/ atvykot,

/ buvot,

/ tiek gyvybės atnešėt,

/ dalinomės,

/ patiko drauge,

/ tiek pozityvo nutiko,

/ įvyko susibūrimas,

/ tiek skanumynų atradau.

***

Kartą viena lektorė pasakė: baltos varnos sindromą gydo tik referentinė grupė.

Dabar pajutau, ką tai reiškia, ir dar noriu tarti, kad periodinis mamų susibūrimas,

vykstantis įvairiu formatu (joga, baseinas, buvimas, apeigos), gydo. Gydo

užsikaupusį buities liūdesį ir tirpdo tam tikrą socialinės atskirties pojūtį (ypač kai

prieš motinystę būta ypatingai daug ekstraversijos).

Linkėjimas ir iki malonaus,

Ernesta

2018 m. kovo 2 d.

105


Laiškas vaiko pirmojo gimtadienio proga:

Išsiritome šiame nuostabiame pasaulyje, kai išlingavau pamiškėse, berinkdama

pirmąsias žibutes, kai namo grįžau, vos spėdama iškvėpuoti ir nebespėdama

išmaišyti pradėto gaminti pyrago (ir kas sakė, kad, prasidėjus sąrėmiams, yra smagu

pyragą kepti?). Išperėjau lygiadienio atneštą dovaną ir, namams kvepiant pyragu,

šventėme pirmąsias gimtadienio minutes.

Ačiū:

už bendrystę kelionėje.

už manęs plukdymą kaip jūržolės baseino bangose, kur norėjosi ne tik gauti, bet

ir duoti duoti duoti, kur pajaučiau bendrą dviejų, o net gal keturių žmonių dviejuose

asmenyse kvėpavimą, ir per meilės davimą pati mokiausi vėl mylėti ir nieko

nebekontroliuoti, tik leistis būti tėkmės vedamai.

už birth into being – savo dar vieną gimimo patirtį, bet visai kitokią. Tai bene

pirmasis toks mano gimtadienis, kurį tikrai jaučiau, kad švenčiu, ir tiek visų meilės

gavau (ir tai man buvo tarsi prausynos). Iki tol tie gimtadieniai man buvo sunkūs.

už džiaugsmo dienoraštį (kokio kaip tik buvau norėjusi), padovanotą tąjį

gimtadienį, kuris kaip tik tą dieną ir pradėjau pildyti, nes senasis jau buvo ką tik

pasibaigęs.

už nerealius keksiukus, pyragus ir šypsenas Jūsų veiduose, kurie šildė kiekvieną

tos būties akimirką ir plukdė į vandenis iš sausumos... Ir tik vaikui gimus, supratau,

kad išgyvenau vaiko gimimą tąkart toje birth into being patirtyje, ir suvokiau, kodėl

man tų vandenų taip norėjos: kad ir aš, ir ji iš nebūties į būtį, iš būties į fizinį kūną,

iš žemės į vandenį ir vėl į žemę išplauktumėm tiesiai į mamos besidžiaugiančias

rankas, šalia nuaidint sutartinėms...

už dalinimąsi savos kelionės patirtimis.

106


už kažkur nuskambėjusius žodžius: Kai pajausdavau sąrėmius, eidavau į mišką

vaikščioti. Gimus vaikui nebuvo išplaukusio sijono pojūčio, visiškai buvau savy, galbūt

dėka tų, prie pat grynos žemės išlinguotų, sąrėmių.

už savo atvaizdą jumyse, kurį toliau rankiojau visus šiuos metus iš to, kas

išplaukė į paviršių ir su kuo kelionėje teko ir toliau tenka dirbti.

už Ratus, kuriuose tiek artumo ir seserystės, kuri jau nuo pirmojo Rato, kurį

radau, tokia brangi ir ilgai išliekanti, palaikanti savo esatimi, tarsi viską apjungianti

ore tyliai ir be žodžių, bet su dideliu širdžių artumu ir moteriška dvasių stiprybe.

Ačiū gyvenimui už tai, kad, kai norisi nuleisti rankas, jas priverčia pakelti.

Ačiū Jam ir Jums, sesėms, už tai, kad dar kartą mokiausi tikėti, atsiduoti,

nuolankiai priimti ir eiti į virsmą be jokių abejonių Juo. O tai man buvo gan sunku,

netgi nesuprantama, nes savy nešiojau daug kontrolės ir perfekcionizmo. Aš

meldžiau to supratimo, mokiausi iš Jūsų pavyzdžių, ir jis atėjo, nors aš toliau

mokausi visa tai nešiotis kasdieniniuose virsmuose.

Ačiū ir už viską, kas lieka tarp eilučių.

Branginu Jus kiekvieną, kad ir nedaug matau Jus, bet dažnai nešiojuosi širdyje.

Palaimintų kelionių į save, sutinkant visus gyvenimo mokytojus!

Vilma

2018 m. kovo 22 d.

107


KASDIENYBĖS ESKIZAI

Senovės graikai mus patikino, kad eskizas yra greita vizualizavimo forma,

kuri paprastai nelaikoma išbaigtu meno darbu.

Bet jį galima nuolat papildyti, išgauti naujas formas ir perkeisti prasmes. Mažuosius eskizų

kūrėjus įkvėpimas aplanko tik prasimerkus - kaip Žaibas MacQuinas.

Gera, kai nufotografuoji geležinkelį iš makaronų, moliūgų sriuba atnaujintas sienas ar

katiną žaliai taškuotą, nes „mes, mamyte, gydomės nuo tymų" ir spėji užsirašyti,

kad „bangos kyla todėl, kad plaukioja banginiai",

o „vėjas gyvena po nosimi, nes užpučia žvakutes".

Vaikiški haiku:

Broliukas

nemoka žaistimažiukas

Mėnulis

gano žuvelesraibuliai

Meilumas

žalias geltonas

saldumas

108


Mamos Agnės akimirkos

Rapolas su broliu

Tėčio Justo akimirkos

Jau nebe viščiukai

109


Mamos Minaros akimirkos

Muzikuojam Draugystė Su aušra per Rasas

Ot kaip būna Raštinėje Po pusryčių

Sutemos lauke – aušra akyse

Su jūra

110


Skarelė pritinka Jei ką – apsiginsiu Rudenį uogauta avietyne

Kaime nebūna šalta Kaime smagiausia Su prosenele

Su mama sveikinam pavasarį

Ir mano mama šitoj baloj lakstė

111


Makiažas

Paišymai

Aš sagas įsiuvau Darbai nelaukia Darbus nudirbus

Katinėliai

Aukso nušviesta

112


Mamos Kristinos akimirkos

Iš trijulės šiemet tapome 4 asmenų šeima. Sara negali patikėti, jog būna taip gera:)

Mamos Irenos akimirkos

Lietaus balos gali būti labai elegantiškos ir spalvotos.

Vyksta didžiausia ir šlapiausia spalvų makaliūzė!!!

113


Mamos Beatos akimirkos

Broliška meilė

Net vežimuke galima apsikabinti

Pavargome ir ilsimės

114


Žiemos pramogos drauge

Su mama Birštone

Atšvenčiau antrą gimtadienį Burbulai-reikalai Rudens žaidimai

Kasdien vietiniam pliažiuke Ežeruose Ir balose

115


Mamos Aušros akimirkos

Ropinėtojas Jonas ir jo draugas Mumis Gal kavos?

Tas šiltas vasaros lietus Jonas ir tėtis Mama - ne kupranugaris,

gali viską panešt

Brolis ir sesės

116


Jūra

Patys skaniausi agurkai pasaulyje

Draugystė Jonas ir mažoji sesė Mama Aušra, tėtis Donatas,

sesė Smiltė, brolis Jonas

Motiejus ir sesutė Urtė

Pasigražinom, galim eiti į svečius Kūryba Jonui - 2 metai!

117


Mamos Indrės akimirkos

Miegelis Galim ir taip miegoti Prosenelė

Pirmi važiavimai mašina

Nieko nebijom, kai matom tikslą

Dalinamės

Susipažįstame

118


Smagiausia miegoti glėbyje

Ožiukai

Didžiausia šypsena veide – vaikštant Dar sunkiai laikom pusiausvyrą Pirmas guzas

Ką čia nudirbus? Pirmoji simpatija Prabangiai

119


Vairuojam

Geras berniukas

Saldžiai, saldžiai

Ožiukai

120


Mamos Ernestos akimirkos

Arti Draugo Jurgio gimtadienyje Gražu, nes žalia

Apžvalga, kur sukas malūnai

Broliai

O trešnių raudonumas... Kukū Ir aš fontane maudysiuosi

121


Įdomu, ar stipriai kruta

Kamuolys man tinka

Maudynėms pasiruošęs

Pertraukėlė

122


Pilnos saujos mamai

Savo ratais savom gatvėm

Smagu pagelbėti močiutei

Žaliam kokteiliui

123


Mamos Kristinos akimirkos

Jokūbas groja

Žaidimai Rūdininkų skvere

124


Mamos Irmos akimirkos

Dainų šventės dalyvis

Pasaulio Lietuvių dainų šventė, 2018 m., Vilnius

Druska druska druska druska oiiiii

Kas aukščiausias? Rimtuolis Kostukas Su mylimiausia sese ir vėliava

125


Amatų dienos mokinys

Klasikiniai žaidimai

Du draugai Ką šiandien valgysiu? Pirmieji iššūkiai

Mažasis gimnastas Meditacija su žvyru Skrisk, pūkeli

126


Baltijos kelio 30-mečio Bunda jau Baltija Lietuvos ateitis

Minėjimas - broliai

Kai knygos muziką gali Maistą reikia saugoti Reikia tėčiui nunešti knygas,

išgirsti ir telefono ekrane

kad paskaitytų

Moliūgėlis

Va čia tai žaidimų aikštelė

127


Kai dovanų gauni dviratį, Smagumui būtinos Sesė skraidina

o ūgio nepakanka,

kliūtys

padeda žieminiai batai

Kai iki tikslo reikia irtis

Su brolio kepure

Šventasis Kostukėlis. Veiklų derinimas Surado

Aureolė – šuns žaislas.

128


Išgėriau

gervuogių midų

Svaigumas

129

More magazines by this user
Similar magazines