Gervuogių medus

gervuoge

Nieko ypatingo

Pirmiausia reikia pasakyti, kad vaikas mums pavyko. Esame patenkinti. Skamba

arogantiškai? Galbūt. Netgi šaltai ir biurokratiškai, aha, bet kodėl vynioti į vatą?

Nesinori mėtytis stebuklais. Visgi mūsų jau septyni milijardai ir nieko ypatingo, tiesą

sakant, neįvyko. Nepaisant to, vaikas išėjo tikrai neblogas – sukalbamas, močiutė

sako, kad kaip auksinis, savarankiškas. Sakyčiau, labai panašus į žmogų. Tinka.

Jokių ypatingų žymių. Nėra taip, kad štai žiūriu ir galvoju: Oho, Albertina išsiskiria

iš kitų. Neatsimenu, kad kam kumščiuočiau į pašonę, taip skatindamas pasižiūrėti,

kaip ypatingai mano dukra dainuoja, šoka ar svajoja. Vaikas.

Pats, aišku, stebiuosi. Darytų kažkas kitas, kažkieno kito vaikas – būtų visai

neįdomu. O aš štai žiūriu išpūtęs akis, žaviuosi, kaip ji greitai perpranta žaidimo

taisykles. Aš klausiu: Ar Albertina moka ploti? – ir ji ploja. Ar Albertina žino, kur yra

skalbimo mašina? – ji bėga į virtuvę parodyti ir grįžta akimirksniu, tikėdamasi naujo

klausimo, kol pradedu sunkesnius. Ar Albertina moka kentėti? – ir ji suglaudžia kelius

lyg norėtų sysių, bet bandytų susilaikyti. Nu šakės, – galvoju, – kaip ji taip sumąstė,

kaip pusantrų metų vaikas akimirksniu suranda tokį aiškų kantrybės simbolį?

Kita vertus, mes visi žinome, kur mūsų namuose yra skalbimo mašinos, ir mūsų

neturėtų stebinti, kad žmogus tai žino, nepaisant to, kiek tam žinančiajam yra metų.

Bet galiu truputį pasididžiuoti? Ne, tai ne mano pasiekimas, bet vis tiek. Man

patinka, kad mes (labiau mama, ne aš, bet rašau aš, tai turiu teisę pakreipti istoriją

sau naudinga linkme) laiku ir teisingai sugebėjome perskaityti jos parodytus

savarankiškumo ženklus. Atjunkėm įsiklausę į jos, pusantrų metų mergaitės,

5

More magazines by this user
Similar magazines