Nacionalinio susivienijimo informacinis leidinys

nsusivienijimas

Politinė reklama

NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS

SUSIGRĄŽINKIME

VALSTYBĘ!

Politinės partijos Nacionalinis susivienijimas 2020 m. Seimo rinkimų informacinis leidinys. 2020 rugpjūčio mėn. www.susivienijimas.lt

Vytautas Sinica:

Tapkime tikrais

valstybės

šeimininkais

Rasa Čepaitienė:

Ar baimė

vėl sukaustė

Lietuvą?

Algimantas Rusteika:

Ar įveiksime

biurokratizmą?

Programos

prioritetai: kaip

susigrąžinti

valstybę?

Šeimos politika:

grąžinti gyvybę

Lietuvai

2 p. 5 p. 6 p. 10 p. 15 p.

Tikroji laisvė – būti valstybe

Nacionalinio susivienijimo pirmininko Vytauto Radžvilo kreipimasis į

Lietuvos Respublikos piliečius

Brangūs tautiečiai, visi mūsų puikios šalies piliečiai, kuriems Lietuva nėra pereinamasis

kiemas ar laikina gyvenimo stotelė, bet vienintelė ir mylima Tėvynė.

Mes, Nacionalinis susivienijimas, einame į šiuos rinkimus tam, kad sutelktume mus visus

ir pažadintume ryžtą vėl tapti Valstybe.

Valstybė – tai ne valdžia, ne vėliava ar himnas, ne ministrai, prezidentai, ne Valstybės

įstaigos. Valstybė – tai mes, žmonės, kurie tampame Valstybe tik tada, kai valdome

savo gyvenimą ir sugebame jį sutvarkyti taip, kad tas gyvenimas būtų priimtinas, jeigu

ne visiems, tai daugumai. Tačiau kol kas mes to nepadarėme. Todėl einame į rinkimus

ir kreipiamės į jus su keliais klausimais: ar gali Tauta būti Valstybe, jeigu jos valdantysis

sluoksnis jau gėdijasi ir išsižada savo kalbos, istorijos, kultūros? Jis trokšta kuo greičiau

nebebūti lietuviais ir ragina jais nebūti kitus. O tie, kurie jais nori išlikti, vadinami atsilikėliais,

ir atvirai sakoma – tegul jie greičiau išmiršta.

Ar galime būti tikra Valstybė, jeigu mūsų vaikai klaupiasi ant grindinio prieš už tūkstančių

kilometrų esantį narkotikų pardavėją ir kriminalinį nusikaltėlį, o nemokomi nusilenkti

tik savo Tautos didvyriams ir kankiniams?

Tęsinys kitame puslapyje

Nacionalinio susivienijimo sąrašo pirmasis penketukas (iš kairės) publicistas, verslininkas Algimantas Rusteika, politologas, leidėjas Vytautas Sinica,

filosofas, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas, Žemės ūkio rūmų pirmininkas dr. Arūnas Svitojus, chemikas, Varėnos rajono tarybos narys Martynas Katelynas.


NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS 2

Ar įmanoma įsivaizduoti sveikoje Valstybėje, kad šeima,

kuri šimtmečius buvo nuostabių lietuvių gimimo ir

auklėjimo vieta židinys, būtų pavadinta priespaudos ir

smurto židiniu ir reikalaujama ją panaikinti?

Ar įmanoma visaverčiu būsimųjų piliečių ugdymu besirūpinančioje

Valstybėje, kad dėl menkiausios dingsties

vaikas būtų atimamas iš savo šeimos?

Ar teisingoje Valstybėje įsivaizduojama, kad pilkos vidutinybės,

nieko naudingo nenuveikusios savo šalies labui,

per mėnesį gautų atlyginimą, kurį uoliai ir sunkiai dirbantis

žmogus vargais negalais uždirba per metus?

Ar branginanti savo žmones Valstybė išdrįstų skelbti, jog

ji buvo atkurta tam, kad jos piliečiai galėtų laisvai ir kuo

greičiau išsivaikščioti po pasaulį, o ne aiškiai sakytų ir

nuolatos primintų, kad Lietuva yra tikroji kiekvieno lietuvio

Tėvynė ir vieninteliai tautos namai?

Ar stipri ir siekianti išlikti Valstybė norėtų ir leistų sau

tapti „Lietuva be lietuvių“ matydama, kaip kiekviename

žingsnyje išnaudojami ir žeminami lietuviai dėl skurdo

ir patyčių yra priversti masiškai palikti Tėvynę, o jų vietą

gimtojoje žemėje užima iš svetur vežami pigūs darbo

vergai?

Ar tikra Valstybė leistų, kad jos dirbančiųjų sunkiai per

gyvenimą sukaupti pinigai būtų skirti ne jų pensijoms,

bet maitintų užsienio bankus?

Ar įmanoma iš tiesų siekiančioje klestėti Valstybėje, kad

valdžia džiaugtųsi iš stambių dvarų ir aplink juos susispietusių

kumetynų sudaryto nykstančio kaimo vaizdu,

o ne visomis išgalėmis remtų šeimos ūkius ir puoselėtų

gyvas kaimo bendruomenes?

Ar galima įsivaizduoti Valstybę, kurioje galiotų plėšikų

teisingumas, kai per tris dešimtmečius šimtus milijonų

ar net milijardus išvogę ir išgraibstę veikėjai taip ir nesėda

į teisiamųjų suolą, o varguolis yra negailestingai baudžiamas

už menkiausią nusižengimą?

Pagaliau, ar įmanoma patikėti, kad iš tiesų turime savą

Valstybę, kai net valdžios sluoksniai ir vadinamoji šviesuomenė

leidžia darkyti ir bjauroti savo kalbą, ragindama

kalbėti, kaip kam patinka, o ne aiškiai ir tvirtai pasako,

kaip prieš kelis šimtmečius sugebėjo pasakyti Mikalojus

Daukša, kad gimtoji lietuvių kalba yra Tautos savasties

pagrindas ir tvirčiausias šalies piliečių vienybės ir brolystės

jausmo laidas?

Atėjome į lemiamą tašką, kai turime apsispręsti: kreipiuosi

į jus ir klausiu – ar nepavargome būti apvaginėjami,

plėšiami, žeminami ir ujami? Ar ne laikas pagaliau pakelti

galvas ir atsitiesti, išvysti visai kitokią Lietuvą? Tam reikia

labai nedaug: tiesiog pakanka suprasti, kad jokia vergų

tauta, kuri kliaujasi tik ponų numetamais trupiniais

nuo jų stalo, niekada taip ir nesulaukia gero gyvenimo

ir nesuklesti. Tikroje Valstybėje teisingumas reiškia tai,

kad kiekvienas žmogus joje gauna tai, ko nusipelnė savo

sunkiu ir uoliu darbu. Ar ne per ilgai gyvenome vadovaudamiesi

– to net nesuvokdami arba neišdrįsdami sau prisipažinti

– vieno rašytojo kažkada pasakytais žodžiais:

gimęs šliaužioti, skraidyti negali. Paklauskime savęs, ar

mes iš tikrųjų esame gimę tik šliaužioti? Ar vis dėlto mes

esame pajėgūs pakilti, iškleisti sparnus naujam Laisvės

skrydžiui ir gyventi ne svetimiems, o sau – mūsų Lietuvai

ir mūsų pačių laisvei? Lietuva ir Laisvė – koks nuostabus

šitų žodžių sąskambis! Pagaliau turime suvokti,

kad Laisvė – tai ne teisė voliotis smėlio pliažiuke, slapčia

supiltame šalia mūsų kankinių ir didvyrių kaulų. Tikroji

Laisvė – būti Valstybe, tai reiškia – Tauta ir žmonėmis,

kurie patys lemia savo likimą, patys tiesia savo kelius į

ateitį, ir, svarbiausia, žino, kad jie yra Lietuva. Mes esame

Lietuva!

Siekiame, kad piliečiai

taptų tikrais valstybės

šeimininkais

Apie Nacionalinio susivienijimo susibūrimą, tikslus,

valstybės viziją ir jam metamus kaltinimus kalbamės

su vienu iš partijos iniciatorių, pirmininko pavaduotoju

politologu Vytautu Sinica

Vytautas Sinica

politologas, VU doktorantas,

„Pro Patria“ kūrėjas

Politiniame žemėlapyje atsiradote prieš pat

rinkimus. Panašu, kad tiesiog norite

sudalyvauti postų dalybose?

Priešingai, jau 2016 metais buvome kalbinami dalyvauti

rinkimuose, bet to nedarėme, nes nematėme visuomenėje

subrendusio poreikio mūsų idėjoms. Partiją

sukūrėme po ilgametės veiklos ir tik todėl, kad šalies

įstatymai valstybės valdyme dalyvauti leidžia tik partijoms.

Siekiame ne postų, o pokyčių valstybės gyvenime.

Visuomeninę veiklą pradėjome dar 2004 metais, prof.

Radžvilui su bendraminčiais įkūrus „Kito pasirinkimo“

judėjimą. 2011 metais pats su bendraamžiais sukūriau

„Pro Patria“ jaunimo sambūrį. Galiausiai 2016 metais

sukurtas Vilniaus forumas, išaugęs į Tautos forumą,

vienijantį valstybin gumą stiprinančių pokyčių Lietuvoje

siekiančius žmones. 2019 metais šis judėjimas įsteigė

visuomeninį komitetą „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime

valstybę!” ir Europos Parlamento rinkimuose

mažomis lėšomis ir vos per poros mėnesių kampaniją

surinko 3,3 proc. balsų. Iki šiandieninio žingsnio ėjome

lėtai, apgalvotai, ugdydami visuomenę ir be jokio vienadienio

oportunizmo.

Vadinatės Nacionalinis susivienijimas, tačiau

nevienijate „patriotinių jėgų“ kaip N. Puteikis,

priešingai, dalyvaujate rinkimuose atskirai.

Koks čia vienijimas?

15min.lt / Roko Lukoševičiaus nuotr.

Mūsų tikslas yra vienyti esminių pokyčių valstybėje siekiančius

piliečius, o ne antisistemiškumą imituojančias

partijas, kaip N. Puteikio. Dešimtmečiais sistemoje veikiančių

partijų ir politikų vienijimasis jokių pokyčių negali

atnešti. Šie „vienijimai“ tėra bandymas senais būdais,

tik kartu prieiti prie valdžios. Šie vienytojai spėjo

įrodyti, kad negali paleisti savo daug kartų pralaimėjusių

partijų, nors visi galėjo atsiliepti į kvietimą ir asmeniškai

prisijungti prie Nacionalinio susivienijimo. Daugybė išmintingų

žmonių taip ir padarė. Tačiau „vienytojai“ nori

sujungti bendrą sąrašą naudos dalybų principu, atsiskaičiuoti

jame vietas, pinigus reklamai, plotą plakatuose ir

tikėtis bendromis jėgomis, bet ne bendromis idėjomis

patekti į Seimą.

Patriotinės kalbos neturi jokios reikšmės vertinant tikrąjį

politikų nusiteikimą esminiams pokyčiams. N. Puteikis

ir R. Dagys, deja, įrodė, kad veiksmais visapusiškai

palaiko esamą sistemą ir tenori kosmetinių pokyčių,

A. Juozaitis, per pusmetį pakeisdamas 4 partijas, aiškiai

parodė, kad dėl valdžios susidės su bet kuo. Stebime šį

dar nesibaigusį cirką iš šalies ir laukiame, kol vis daugiau

žmonių supras jo beviltiškumą ir prisijungs prie mūsų.

Simboliška, jog jaunimo „vienytojų” partijose nėra nė

kvapo. Šie rinkimai greičiausiai paskutinis daugelio jų

pasirodymas.

Esate daugiausiai filosofų partija, o valstybę

turi valdyti praktikai. Lendate į pareigas,

kurių nesugebėsite atlikti?

Pirma, praktikai valstybę jau „nuvaldė”. Turėjome ir

praktiškų politikų, ir neva nepolitikų „profesionalų“ Vyriausybes.

Visos jos buvo išardytos, žmonės nusivylė, o

gyvenimas Lietuvoje iš esmės nesikeitė. Praktikai pačia

savo esme yra žmonės, kurie priima esamas žaidimo

taisykles ir stengiasi dirbti (arba vogti – priklauso nuo

žmogaus) tomis duotomis sąlygomis, tačiau nebando jų

iš esmės pakeisti. Dalyvaujame rinkimuose įsitikinę, kad

Lietuva atsikando tokios praktiškos politikos.

Antra, jokiu būdu nesame vien filosofai. Mūsų komandoje

ir anksčiau, ir juo labiau dabar yra platus spektras

ekonomikos, švietimo, socialinių klausimų, žemės ūkio,

aplinkosaugos, energetikos, sveikatos apsaugos ir kitų

sričių specialistų. Remiamės principu, jog niekas negali

išmanyti visko ir meluoja kiekvienas politikas, kuris tokiu

visažiniu apsimeta. Priimdami sprendimus savo gretose

kreipsimės į geriausius kiekvieno klausimo specialistus

ir derinsime specifines praktines žinias su mūsų judėjimo

vertybiniais principais. Tik toks požiūris į politiką gali

ištraukti ją iš esamos pelkės.

Skelbiate tradicines pažiūras ir Sąjūdžio idealus,

kurie įdomūs daugiausiai seniems žmonėms.

Tai ne ateities, o praeities partija.

Priešingai, partija vienija skirtingų kartų žmones ir joje

itin daug jaunų, 20–35 metų, narių. Didelė dalis jų yra

politikos ir kitų socialinių mokslų studentai ir absolventai,

valstybės valdymui būtinų sričių profesionalai. Galima

daug kalbėti apie atsinaujinimus ir „ateities politiką“,


3 SUSIGRĄŽINKIME VALSTYBĘ!

tačiau būtent mūsų sąraše yra gausu jaunų žmonių, pasiruošusių

šiuolaikiškai pažvelgti į XXI amžiaus Lietuvos

iššūkius. Keturi iš pirmų vienuolikos mūsų sąraše yra

jauni žmonės, ne tik kompetentingi, bet ir gerbiantys

moralinę ir valstybingumo tradiciją.

Ar balsuojantys už jus nepraras savo balso,

nes patekti į Seimą vis tiek neturite šansų?

Jeigu ir nepateksime, tai tik per tokį mąstymą. Būtent

toks mąstymas ir sukuria šią problemą. Jeigu 2020 m.

Seimo rinkimuose mums pritrūks kelių tūkstančių balsų,

nėra abejonių, kad tai bus balsai žmonių, kurie balsavo

už jiems patiems mažiau priimtiną partiją, patikėję,

jog mums nėra vilties. Nepadarykite šios klaidos.

Pernai su 141 žmogaus komitetu ir 40 tūkstančių eurų

biudžetu per du mėnesius, ignoruojami žiniasklaidos,

surinkome 3,3 proc. arba 42 tūkstančius balsų. Šiandien

esame per 2000 narių vienijanti partija ir turėsime

tikrai didesnį biudžetą ir debatų galimybes. Niekas

negali garantuoti pergalės, tačiau nėra abejonių, kad ji

įmanoma. Ko reikia pergalei? Kad prisidėtų visi tikrai

mus palaikantys ir išdrįstų už mus balsuoti dauguma

abejojančių, ar neišmes balso. Paradoksas, bet jeigu

dauguma palaikančių taip balsuosite, tai ir neišmesite

balso.

Žmonėms svarbiausia pragyvenimas – algos,

darbo vietos ir pensijos – o ne demokratijos

ir suverenumo klausimai. Kodėl kalbate tai,

kas žmonėms neaktualu?

Negalime kartu su V. Uspaskichu ir panašiais oportunistais

pataikauti žmonėms ir kalbėti dalykus, kuriuos

visi nori girdėti, tačiau žinome, kad jie nieko nepakeis.

Dešimtmečius visos partijos žadėjo didesnes pensijas,

algas ir teisingumą, tačiau nė vieno tų dalykų nesulaukėme.

Kodėl? Nė viena partija tuo tarpu nekalbėjo

apie tikrąją priežastį, kodėl negalime sukurti teisingos

valstybės visiems piliečiams. Ta priežastis paprasta: piliečių

balsas neina iki valdžios kaip šuns balsas neina į

dangų. O šiandien turime valstybę, kurios piliečiai nekontroliuoja.

Fasadinę valstybę ir fasadinę demokratiją.

Tai ne kurios vienos partijos, o politinės sistemos problema.

Kai piliečius galima ignoruoti, valstybėje viską

nulemia siauros įtakingos grupės: oligarchai, teisėjų

klanas, žiniasklaidos milžinai, ES lėšas žarstančios ideologinės

organizacijos. Todėl – nors tai nėra savaime

akivaizdu – tik atgavę valstybės kontrolę ir „ant trumpų“

paėmę visus politikus (įskaitant mus!) piliečiai gali

tikėtis, kad būtų pagaliau priimami tautai ir valstybei

naudingi, o ne išrinktuosius tenkinantys sprendimai.

Atkreipkite dėmesį, nė viena „vienijanti patriotinė jėga“

šia linkme nieko nedaro.

Yra teigiančių, kad esate klerikalinė partija,

kalbanti apie krikščioniškas vertybes ir norinti

visus suvaryti į bažnyčias, o faktinę valdžią

atiduoti kunigams. Ką į tai atsakote?

Skelbiame akivaizdų faktą, kad lietuvių tautos moralinės

ir kultūros normos yra suformuotos daugiausiai krikščioniškos

etikos, kaip ir visa europinė civilizacija, į kurią

veržiamės, yra suformuota krikščionybės. Absurdas

būtų tam prieštarauti. Ne politikų darbas varyti žmones

į bažnyčias ar moralizuoti jų asmeninius gyvenimus.

Politikų darbas priimti įstatymus, kurie atitiktų tautos

moralės normas ir žmogaus prigimtį. Todėl laikome vienareikšmiška

savo pareiga ginti tai, ką teisingai gina ir

krikščionybė: santuokinę vyro ir moters šeimą, saugumą

auginti vaikus be valstybės kišimosi, valstybės finansinę

pagalbą gausioms šeimoms, nuo genderizmo ir kitų

pseudomokslų saugų švietimą ir medijas. Žinome, kad

dauguma Lietuvos žmonių, nepriklausomai nuo savo tikėjimo,

tam pritaria.

Susigrąžinkime universitetus!

doc. Kęstutis Dubnikas

filosofas, buvęs VU prorektorius

Suinteresuotos grupės juos nusavino taip meistriškai ir

subtiliai, kad daugelis nepastebėjome ir nesupratome,

jog tai nutiko. Universitetas yra Vakarų civilizacijos kūrinys,

siekiantis pažinti ir skleisti tiesą. Nepriklausomybę

atkūrusioje Lietuvoje modernus aukštasis mokslas

turėjo stiprinti valstybę, jos intelektualinį potencialą ir

kultūrą. Nutiko priešingai. Globalistinė neoliberalizmo

ideologija universitetus pradėjo „laisvinti“ nuo bet kokių

įsipareigojimų tiek tiesai, tiek valstybės interesams.

2009 m. liberalų ir konservatorių Mokslo ir studijų reforma

pavertė aukštąsias mokyklas komercinėmis viešosiomis

įstaigomis, teikiančiomis paslaugas globalioje

rinkoje. Taip galėjo nutikti tik todėl, kad Lietuvą valdo

ne jos piliečiai. Valstybės saugumo departamentas yra

nustatęs, kad reformą „stūmė“ verslo grupės, siekusios

gauti naudą per Europos Sąjungos lėšų skirstymą mokslo

infrastuktūrai, statybos užsakymus bei aukštųjų mokyklų

turto privatizavimą. Įvesta krepšelinė studijų finansavimo

sistema buvo tiesiogiai naudinga bankams, pradėjusiems

dalinti paskolas už mokslą su valstybės garantija.

Pertvarka sukėlė nuožmią kovą tarp aukštųjų mokyklų

dėl finansavimo pagal naują mokslo pasauliui logiką, ilgainiui

keisdama Universiteto pašaukimą – ne kurti žinias,

o jas gaminti kaip prekes, pataikauti visuomenei,

o ne ją ugdyti. Studentų mokymas turi atitikti paslaugą

klientui. Tai vyksta palaipsniui keičiant universitetų veiklos

reguliavimus, projektų sąlygas ir studijų standartus

– kad priprastume.

Universitetų tarybos įgijo galią rinkti rektorius ir tvirtinti

veiklos strategiją. Sėkmingos veiklos kriterijais tapo

finansinė sėkmė. Tai tarsi valstybės remiamos įmonės

verslo planas. 2015 m. VU rektoriumi tapęs A.Žukauskas

gyrėsi, kad jis pirmasis pasaulyje universitetui pritaikė

didžiosiose verslo korporacijose veikiantį vadybos modelį.

Pasekmės pasirodė netrukus: studijų programos

vertinamos pagal jų atsiperkamumą, moksliniai tyrimai –

projektinių pinigų įsisavinimu. Užsakytas projektas numato

ir tikslus, ir kokia turi būti „pagaminta“ mokslinė

produkcija. Kova dėl mokslui skiriamų lėšų tyrėjus „suorientuoja“

kokius kurti darbus ir programas. Dalinant pinigus

universitetai verčiami neomarksistinio globalizmo,

genderizmo ir panašių ideologijų „sumokslinimo“ institucijomis.

Suverslinant studijas išskirtinį vaidmenį atliko Konstitucinis

Teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 str.

skelbia, kad „aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal

kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems

piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose

laiduojamas nemokamas mokslas“, tačiau Konstitucinis

Teismas 2007 ir 2008 metais išaiškino, kad prieinamumas

reiškia teisę studijuoti savo lėšomis, mokant visą

studijų kainą, o tuo metu galiojęs ir priimamųjų skaičių

ribojęs Mokslo ir studijų įstatymo 47 straipsnis prieštarauja

Konstitucijai.

Taip buvo atvertos durys pasaulyje beveik nebesutinkamai

diskriminacinei dviejų studentų kategorijų sistemai:

gavusius valstybės finansavimą ir turinčius visus studijų

metus, nepriklausomai nuo studijų rezultatų, mokėti patiems.

Gerai besimokantis yra tas, kuris pasiekė pakankamų

rezultatų mokykloje kad gautų „krepšelį“ visam

studijų laikui. Pritrūkus menkos balo dalies, dažniausiai

finansavimo nebegaus nežiūrint pasiekimų studijose.

Tokiems „antros kategorijos“ studentams Lietuvos piliečiams

Konstitucija negalioja, jokio valstybės laidavimo

valstybiniuose universitetuose tikėtis jie negali. Besimokantieji

diskriminuojami ir pagal savo polinkius ir gabumus:

mažiau – pigiose humanitarinėse ir labiau – brangiose

menų studijose.

Panaikinti „krepšelius“,

studijų kaip

prekės suvokimą,

studentų skirstymą

į mokančius ir nemokančius

už mokslą

Universitetus pagal liberalus ir konservatorius finansuojant

krepšeliais, studijos tapo preke, programų pavadinimai

– prekės ženklu, studentai – klientais, dėl kurių

profesoriai ir visas personalas tampa paslaugos tiekėjais

arba tiesiog „žmogiškaisiais ištekliais“. Jokia partija nesivargino

ar nesugebėjo to pakeisti. Konstitucinio Teismo

mantra apie studijų prieinamumą turi ir kitą pusę.

Neturintys tinkamo pasirengimo, tačiau galintys ir norintys

susimokėti už mokslą tampa itin paklausia „klientūra“

ir išgyvenimo sąlyga nepopuliarioms, dažniausiai

prastoms studijų programoms. Tai faktinis diplomų pardavinėjimas.

Visuotinai pripažinta universitetų autonomijos teisė –

aka deminės bendruomenės narių mokslinių tyrimų ir

dėstymo laisvė, o ne vadybos ir finansinė savivalė. Tačiau

pastaroji įsigali mokslininkų laisvės sąskaita, o nuolankumas

biurokratinei ir ideologinei prievartai, deja, vis labiau

apima mokslo bendruomenę. Universitetuose įsivyrauja

nomenklatūrinis valdymas, o darbuotojai verčiami akademiniais

baudžiauninkais. Autonomijos priedanga reikalavimai

nesikišti į universitetų gyvenimą tampa pavojingi

visuomenei ir valstybei. Todėl mūsų neatidėliotinas uždavinys

grąžinti ir teisiškai įtvirtinti autentišką universitetų

paskirtį. Tam būtina panaikinti „krepšelius“, studijų kaip

prekės suvokimą, studentų skirstymą į „pirmą ir antrą“

rūšį, pseudomokslinių tyrimų finansavimą, naujosios

viešosios vadybos principais grįstą universiteto valdymą,

politizuoto Konstitucinio Teismo „globą“, sustabdytas

siekis įtvirtinti aukštąjį mokslą tik kaip komercinę vertę

turinčią veiklą ir paslaugų rūšį globaliai rinkai.


NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS 4

Be teisingumo, bet teisinė

prof. Vytautas Daujotis

chemikas, VU profesorius

Istorija moko, jog demokratinėmis tapo tik tos valstybės,

kuriose priimami įstatymai neprieštaravo prigimtiniam

(dorovės) įstatymui, suteikiančiam galimybę atpažinti ir

stabdyti tironišką valdžią, valdžios savivalę ir ideologines

apgavystes. XX a. pabaigoje Vakarų šalyse radosi visai

kitokia liberalioji demokratija, kurioje kiekvienas objektyvios

tiesos siekis laikoma nepakantos versme. Pagal

tokią sampratą, vienos tiesos jokiu klausimu negali būti,

kiekvienas lieka su savąja ir tai tampa tokios liberaliosios

demokratijos pamatu. Tačiau atmetus tiesos galimybę ir

prigimtinį įstatymą bet kokia rašytinė teisė ima remtis

vien tik įstatymų leidėjo valia. Kas valdo – to ir tiesa.

Šis principas klestėjo sovietmečiu, kai tiesa buvo vienos

partijos. Lietuvos pokomunistinė pertvarka tik šiek

tiek palietė teismų valdžią ir jos veikimo įpročius. Dar

daugiau, įsteigtas Konstitucinis Teismas (toliau – KT) iš

Seimo perėmė įstatymų leidėjo funkcijas ir tapo sovietinio

politinio biuro analogu: tautos referendumu priimtą

Konstituciją paskelbė iš esmės negaliojančia, o vietoj jos

iškėlė neskundžiamus ir galutinius savo nutarimus bei išaiškinimus

– konstitucinę doktriną. Teisminę valdžią KT

įtvirtino kaip save atkuriančią ir niekam neatskaitingą,

pavadindama tai „teisėjų ir teismų nepriklausomumo

garantija“.

Išrinktųjų teisingumas

„Teisingumo vykdymas“ didžiąja dalimi paverstas

galingųjų aptarnavimo priemone, o valstybės teisėsauga

pasidarė priklausoma nuo nusikalstamų politikų,

verslininkų ir vykdomosios valdžios grupuočių

įtakos bei pinigų. Didžiausias teisėsaugos dėmesys

teikiamas mažareikšmiams, neįtakingų asmenų padarytiems

nusikaltimams, už nesunkius nusikaltimus

šimtai paprastų piliečių nuolat netenka laisvės. Daugiau

nei dvigubai viršydama ES vidurkį, Lietuva taip

pat yra ES čempionė pagal santykinį kalinių skaičių

(232 kaliniai 100 tūkst. gyventojų), bet tarp jų įtakingų,

žinomų politikų, valstybės pareigūnų ar dėl turtų

įtakingų žmonių beveik nėra. Teisėsauga jų vengia,

susidomi tik priversta, kai nusikalstamos politikų ar

kitų įtakingų veikėjų grupuotės dėl grobio susipjauna

tarpusavyje, o pjautynių atgarsiai išeina į viešumą.

Bet ir tokiu atveju realios bausmės išvengiama – bylos

tęsiasi metų metus, vilkinamos iki sueina senaties terminas.

Jei vis dėlto paskelbiamas nuosprendis, tai jis

dažniausiai tik simbolinis – bausmė visiškai neatitinka

nusikaltimo masto.

Pavyzdžių gausu. Visiškai girta prie automobilio vairo

avariją sukėlusi ir neprisimenanti, kur važinėjusi, teisėja

V. Stangvilienė išvengė baudžiamosios atsakomybės,

nors buvo atleista iš pareigų. Teisėjų Tarybos pirmininkui

A. Valantinui šioje istorijoje labai parūpo, kad išėjusi

į pensiją teisėja gali netekti specialių teisininkams skiriamų

socialinių privilegijų, tarp jų – valstybinės teisėjo

pensijos (vidutiniškai 980 eurų). Prisidirbusių teisėjų

privilegijos gelbstimos nuolat. Dar 2012 m. Radviliškio

teismo teisėjas V. Butvilas įkliuvo užimamomis pareigomis

keldamas savo medžiaginį gerbūvį, bet galiausiai

2019 m. Vyriausiojo administracinio teismo sprendimu

išsaugojo valstybinę teisėjo pensiją.

Privilegijuota ne tik nomenklatūra, bet ir jų atžalos. Kai

po paskutinio teismo posėdžio iškart buvo paleistas

septyniolikmetis Jurbarko politikės sūnus, kėsinęsis išprievartauti

ir žiauriai sužalojęs merginą, tas pats A. Valantinas

situaciją apibūdina kaip tiesos ir teisingumo triumfo

žygį: „Tiesa ir teisingumas žengia koja kojon su

neatskiriama teisinės valstybės dalimi – teismais. Nepriklausoma

teismų sistema – esminis žmogaus teisių garantas“.

Visuomenę papiktinęs absurdiškas sprendimas

A. Valantinui kėlė pasididžiavimą.

Procesai be sprendimų

Teisminių procesų vilkinimo klasika tampa prieš ketverius

metus sulaikyto Liberalų sąjūdžio pirmininko

E. Masiulio byla. Įkliuvo paėmęs šimtatūkstantinį kyšį

iš koncerno „MG Baltic“ viceprezidento R. Kurlianskio.

Galima neabejoti, kad vis dar tampoma byla baigsis

kaip visada – niekuo.

Precedentų gausu. V. Uspaskicho įmonė, 1995 m. tapusi

„Gazprom“ dujų tarpininke ir verslą perleidusi

ofšorinei kompanijai „Jangila“, per dvejus metus gavo

ketvirtį milijardo litų pajamų, bet mokesčių nemokėjo.

Pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą V. Uspaskichui grėsė

baudžiamoji atsakomybė. Teisminis procesas buvo

vilkinamas, per tą laiką jis tapo politiku, pateko į Seimą.

Atėjo senatis ir „Jangilos“ byla buvo baigta. Bausmė

nepasiekė V. Uspaskicho, bet nubausta buvo mokesčių

inspekcijos darbuotoja V. Žuromskaitė, išdrįsusi dvejiems

metams areštuoti 270 mln. įmonės „Jangila“ litų.

Ji buvo atleista iš darbo, vėliau atstatyta, vėl atleista,

dirbo Žemės ūkio ministerijoje, kol jos neužvaldė V. Uspaskicho

partija – V. Žuromskaitė vėl atsidūrė gatvėje.

V. Uspaskicho odisėja tuo nesibaigė. 2006 m. jam

buvo iškelta byla dėl sukčiavimo, finansuojant Darbo

partiją iš nedeklaruotų pajamų. V. Uspaskichui grėsė

laisvės praradimas, bet teisėsauga sugebėjo dešimt

metų vilkinti šią bylą. Prisidėjo ir Konstitucinis Teismas,

pusę metų nagrinėjęs elementarų, specialiai vilkinimui

sukurtą apygardos teismo paklausimą dėl šios

bylos. 2016 m. daugelis kaltinimų subliūško dėl senaties,

teismas V. Uspaskichą išteisino. Šiemet Darbo partijai

„grąžinta“ ir 1,8 mln. eurų biudžeto dotacijos, anksčiau

neskirtos dėl vykusių teismų.

Būtini sprendimai

Visa tai rodo, kaip veikia Lietuvos teisėsauga. O įstatymų

leidėjai, įskaitant tokiu save pavertusį Konstitucinį Teismą,

kuria naujus šedevrus. Seimas sukurpė Vaiko teisių

apsaugos pagrindų įstatymą, iš tiesų parengtą naudoti

kaip vaikų grobimo ir jų suprekinimo įrankį, nuo kurio

jau nukentėjo tūkstančiai Lietuvos šeimų. Konstitucinis

Teismas paneigė biologinę lyties prigimtį ir „įteisino“

vienalytę šeimą. „Puikusis naujas pasaulis“ jau beldžiasi

į mūsų duris.

Būtina imtis ryžtingų sprendimų, kurie nutrauktų uždaros,

niekam neatskaitingos teismų sistemos savivalę.

Konstitucinis Teismas, ėmęs pats leisti įstatymus ir

aiškinti „konstitucines dvasias“, turi būti panaikintas, o

Konstitucijos aiškinimai apriboti tuo, kas iš tiesų tiesiogiai

kyla iš Konstitucijos. Teismai turi tapti atskaitingi visuomenei,

patys teisėjai – dažniausiai draugai ir kolegos –

negali spręsti kitų teisėjų etikos klausimų, skirti jiems

bausmes ar lemti jų karjerą. Lietuvai būtinas prisiekusiųjų

institutas, iš tiesų atiduodantis teisingumą į visuomenės

rankas, o teisėjams paliekantis pareigą užtikrinti

visapusiškai sąžiningą ir tvarkingą teismo procesą. Šiandien

tik atvira teisinė sistema gali grąžinti teisingumą į

privilegijuotus ir paprastus mirtinguosius (visai kaip sovietmečiu)

padalytai Lietuvai.

Būtina imtis ryžtingų sprendimų: panaikinti

Konstitucinį Teismą, atverti visuomenei teismus,

įvesti prisiekusiųjų institutą, panaikinti

privilegijuotųjų valstybines pensijas


5 SUSIGRĄŽINKIME VALSTYBĘ!

Ar baimė vėl sukaustė Lietuvą?

prof. Rasa Čepaitienė

istorikė, Europos humanitarinio

universiteto profesorė

„Geras gyvenimas“ tūlam Lietuvos gyventojui asocijuojasi

su materialiais ar socialinio prestižo dalykais: įspūdinga

karjera, įsigytu nekilnojamuoju turtu, automobiliais,

solidžia sąskaita banke, prabangiu vartojimu. Mūsų

verslo, politikos, net intelektualiniam elitui to, atrodytų,

pakanka „gerovei“ apibrėžti. Retas šiandien tesusimąsto

apie kažką daugiau, aukščiau ar kilniau. Tačiau žmogus

ne vien duona gyvas. Jam reikia ir kokybiškų socialinės

rūpybos, medicinos, švietimo paslaugų. O svarbiausia,

jam reikia pagarbos, orumo, saugumo, teisingumo ir pasitikėjimo

savimi bei kitais, galiausiai – gilesnio savo gyvenimo

prasmės pajautimo. Todėl, nors Lietuvos ekonominė

padėtis, bent daliai gyventojų, žadina optimizmą,

tačiau kultūrinė, o ypač dvasinė, visuomenės būklė kelia

vis didesnį susirūpinimą.

Nors per trisdešimt nepriklausomybės metų ir buvo

pasiekta nemenkos socialinės ir ūkio pažangos, bet ji

palietė tik dalį piliečių ir neskatina didžiuotis šalimi, norėti

likti joje gyventi, auginti čia vaikus. Kas vis dar gena

žmones, ypač jaunimą, iš Lietuvos? Kas verčia gėdytis

būti lietuviu, skubėti atsižadėti tėvų bei senelių kalbos

ir papročių ne tik užsieniuose, bet jau ir čia, namuose?

Vis dar pilni kultūrinių kompleksų, abejojame esantys

europiečiai, tad skubame jais tapti savojo, lietuviškojo,

tapatumo sąskaita, lyg to niekaip nepavyktų suderinti.

Tai, kad lietuviai išsivaikšto po platųjį pasaulį, praranda

ryšius su gimtine, galiausiai nutausta, valdančiųjų kažkodėl

nelaikoma rimta problema ir grėsme. Priešingai,

tai netgi vertinama kaip mūsų konkurencinis pranašumas.

Išnykti kaip tautai ir valstybei galbūt net yra mūsų

elito garsiai neįvardinta siekiamybė, slaptas troškimas?

Kitaip tokia olimpinė ramybė ir abejingumas lietuvių

tautos ir kultūros ateičiai sunkiai paaiškinami. Išeitų,

savo pačių tautinį tapatumą silpniname ne kas kitas, o

mes patys.

Kodėl taip yra ir kur čia slypi pavojai?

Sovietinis režimas, palaužęs ginkluotą pasipriešinimą

ir visais būdais slopinęs bei persekiojęs neginkluotą,

vertė paklusti, prisitaikyti, nusilenkti stipresniojo valiai,

perimti svetimos, primestos, invazinės kultūros normas

bei vertybes. Tačiau, net ir gyvenant laisvoje šalyje,

šie įpročiai ir papročiai niekur nedingo. Dabar skubama

prisitaikyti prie naujosios tvarkos, paklusti Briuselio

direktyvoms. Be atrankos mėgdžioti ar perimti viską,

kas ateina iš Vakarų, net jei tai būtų abejotinos vertės

ar net kenksmingi dalykai. Stebėtina, kaip po truputį,

patyliukais, bet užtikrintai, šalyje, nors ir formaliai veikiant

demokratijai, vėl įsigali visuotinė baimė. Baimė

sakyti, ką galvoji (tai jau tampa į paraštes nustumtųjų

– „marginalų“ – privilegija), baimė neįtikti aukščiau

stovinčiam, nukentėti, būti užjuoktam ar išstumtam

iš „garbingų žmonių“ draugijos... Baimė, einanti ranka

rankon su išnaudojimu, neteisybe, įsitikinimu, kad esi

bejėgis ką nors pakeisti. Visa tai kuria nuodingą atmosferą,

gimdančią pilietinį pasyvumą, prieš dar silpnesnius

nukreipiamą susikaupusią agresiją, neviltį, nusikalstamas

nuostatas, visuotinę veidmainystę.

Netgi jei šios baimės kartais ir nepagrįstos, jos tarnauja

kaip patikimas skydas esamai sistemai išlaikyti. Sistemai,

kurioje vėl randasi lygūs ir lygesni, neliečiamieji,

klesti niekieno nerinkti bei visuomenei neatskaitingi

galios centrai bei įtakingos grupuotės, privilegijuotiesiems

bei visiems likusiems taikomi dvejopi standartai.

Vėl didžioji žiniasklaida užsiima ne tiek visuomenės

informavimu, kiek (per)auklėjimu, (pa)mokymu, kaip

gyventi ir kuo tikėti, ką vertinti, o ko nekęsti... Vėl, kaip

ir sovietmečiu, nacionalizmas atmetamas kaip nelemta

atgyvena ar pavojingas ideologinis nukrypimas, o

nacio naliniai, Lietuvos interesai užgožiami galingesnių

išorės jėgų poreikių bei valios.

Kiekviena save gerbianti valstybė stengiasi pagal išgales

puoselėti savą kalbą, kultūrą, istorijos politiką,

švietimo sistemą, nes supranta jų svarbą dabarties

Jei žmonės išdrįstų

nebijoti, baimė

imtų trauktis

ir būsimųjų kartų doriniam ugdymui, galiausiai, savo

pačios išlikimui. Tačiau Lietuvoje, stebėtina, net kai

kurie kalbininkai jau ragina rašyti ar kalbėti, nepaisant

taisyklių, miestuose įsivyrauja viešieji užrašai

anglų kalba, o jaunimas palaipsniui pereina prie anglų-lietuvių

kalbų mišinio. Nejučia, po truputį iš kitų

šalių žiūros bei interesų taško imama perrašyti ir Lietuvos

istorija, ypač daug dėmesio skiriant kitokiam

skaudžių XX amžiaus įvykių aiškinimui. Tuo aktyviai

užsiima žymiausi istorikai. O kultūros paveldas ne tik

apleistas nyksta, bet ir be gailesčio perdirbamas godžių

verslininkų. Papročiai ir senosios tradicijos jau

atvirai atmetamos ar užjuokiamos kaip nemodernios,

atsilikusios, net nūnai tampančios nepolitkorektiškomis...

Ir nors pelnytai galime didžiuotis savo aukštąja

kultūra, Lietuvos vardą užsieniuose garsinančiais

mūsų menininkais ir kūrėjais, tačiau žinias apie jų

tarptautinius pasiekimus ir dažno tylų darbą Tėvynei

gožia visuotinai skleidžiamas žemiausio lygio popsas,

primityvizmas, atviras vulgarumas. Tuo pat metu vidurinės

mokyklos mokytojo ar aukštosios dėstytojo

autoritetas be gailesčio trypiamas visų, kas netingi,

nors jų mokiniams ar studentams vis sunkiau be klaidų

suregzti sakinį ar sutelkti dėmesį bent kiek ilgesnio

teksto analizei...

Neapsigaukime, nors aukštieji politikai mus ir skatina

proginėms patriotinėms akcijoms bei šventėms, ir patys

noriai jose dalyvauja, bet dažna jų kažkodėl virsta

tuščiavidure, fasadine, bedvase. Lietuvybės puoselėjimas

ir gintis palikta pavienėms, menką įtaką ir galią

teturinčioms, dažnai didžiosios žiniasklaidos užjuokiamoms

ar ignoruojamoms visuomeninių organizacijų

kuopelėms ir iniciatyvai. Dar daugiau, jeigu bandai ginti

nacionalinius interesus ir tautinį tapatumą – esi paskelbiamas

naciu, gal net rasistu... Tačiau ilgai taip tverti

nebegali. Kuo pavojingas silpnas tautinis tapatumas,

parodė įvykiai kaimynės karinę agresiją patiriančioje

Rytų Ukrainoje, apgyvendintoje rusakalbių, nežinančių,

ukrainiečiai jie ar rusai. Kuo šaliai pavojingi trumparegiai

ir vien savo siauros naudos įsikibę politikai, atskleidė

Lietuvos pašonėje iškilęs Astravo AE monstras,

kuriuo Rusija ne tik sėkmingai sumažino mūsų šalies

saugumą, bet ir parodė, kieno įtakos sritis yra šios teritorijos.

Jeigu valdantysis elitas negina gyvybinių nacionalinių

interesų, jeigu nesiima formuoti bei palaikyti

piliečius vienijančio istorinio pasakojimo, numoja ranka

į sisteminiais tampančius valstybinės kalbos statuso

pažeidimus, nesaugo savo kultūros paveldo vertybių,

neremia tiek aukštosios, tiek ir populiariosios tautinės

kultūros ir neprisideda prie visapusišką išsilavinimą teikiančios

ir pasididžiavimą bei ištikimybę valstybei skatinančios

švietimo politikos formavimo, jos gyventojai

ilgainiui neišvengiamai links prie tų kaimyninių valstybių

ir kultūrų, kurios atrodo patrauklesnės, stipresnės

bei galinčios pasigirti didesniais pasiekimais.

Net jei nepamatysime vaisių

Neabejingi mūsų šalies ir lietuvybės likimui žmonės,

puikiai suvokdami minėtas problemas bei matydami,

kad atsakingi pareigūnai ir viešieji intelektualai nė

nebando jų spręsti, o kartais dargi priešingai – patys

prisideda prie mūsų kultūros silpninimo ir istorijos

perrašymo, telkiasi į sąjūdinio tipo partiją – Nacionalinį

susivienijimą – kurioje, pagal savo išgales bei gebėjimus,

sieks saugoti bei puoselėti tautinį tapatumą ir gausinti

lietuviškosios kultūros turtus, gilinti jos tyrimą bei pažinimą,

tokiu būdu norėdami sutelkti, sutvirtinti ir parengti

lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę globaliesiems

ateities iššūkiams. Šie mūsų siekiai yra išties ambicingi,

ilgalaikiai ir neapsiribojantys vien rinkimine kova.

Kaip žmogus, sodinantis mišką, žino, kad veikiausiai nebepamatys

jo galingai žaliuojant ir ošiant, taip ir mes,

Nacionalinio susivienijimo nariai, suvokiame, kad galime

ir neišvysti mūsų pastangų ir darbų vaisių. To nepaisant,

tik į tolesnę perspektyvą nukreipti, išliekamąją

vertę turintys, o ne vien trumpalaikę naudą nešantys

darbai Tėvynei yra prasmingi ir verti mūsų protėvių,

senelių ir tėvų kurtos, saugotos ir gintos valstybės.


NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS 6

Ar įveiksime biurokratizmą?

Algimantas Rusteika

publicistas, verslininkas

„generalinį rektorių“. Ir pažadai tautai įvykdyti, skaičius

sumažintas! Lygiai taip buvo vis jungiamos ir atskiriamos

ministerijos ir departamentai, biurokratai su savo stalais

suvaromi į vieną pastatą ar kilnojami į kitus miestus, planuojami

gigantiški ministerijų miesteliai – akropoliai.

Triukas Nr. 2 – pareigybių, vadinamųjų etatų, mažinimas.

Kiekvienoje ministerijoje, departamente, savivaldybėje jų

visada būdavo nemažai laisvų. Ir štai, tokie nepanaudoti

etatai panaikinami, ir nors valdininkų ir jų stalų liko kiek

buvę, tačiau popierinis mažinimas įvyko ir visuomenei trimituojama

apie dar vieną pokyčių nieko nekeičiant pergalę.

Triukas Nr. 3 – Valstybės tarnybos įstatymas, kuriuo pakeičiamos

jau ne kontorų, o pareigūnų iškabos. Dalis valdininkų

pavadinami valstybės tarnautojais ir įgyja naują,

aukštesnį statusą, gauna dar naujų privilegijų – priedus

už ištarnautus metus, ilgesnes atostogas, lieka visos kitos

priemokos – už pavadavimą, papildomą darbą, viršvalandinį

darbą, budėjimą ir t. t. O kita darbuotojų dalis tampa

dirbančiais pagal darbo sutartį.

Visa tai vyko anksčiau. Ir štai, įvyksta radikali „mažinimo

reforma“, visi valdininkai gauna atleidimo lapelius ir išsigandę

geria valerijonus. O po to visi vėl priimami į tą patį

viešųjų pirkimų sistemoje veikiančios valstybės ir europinių

pinigų įsisavinimo grupuotės? O savivaldybėse įsigalėję

vietos karaliukų dinastijos, kur eilinis žmogelis net

cyptelėti bijo, nes bus suvalgytas, neteks darbo, niekas

net nebesisveikins?

Tikrasis vaistas – mažinti

valstybės kišimąsi

Ar tai reiškia, kad biurokratų nereikia ir reikia juos sunaikinti

kaip klasę? Priešingai, be jų valstybės nėra. Kiek kartų

susidūrėte su valstybe, spręsdami savo gyvenimo klausimus,

tiek kartų juos sprendė ne prezidentai, ministrai ar

deputatai, o valdininkai. Seržantai svarbiau už generolus,

nes jie visada šalia.

Biurokratus sutinkam kiekvieną kartą, kai tik susiduriam

su valstybe, tai jos rankos ir reklaminis veidas piliečiams,

jų dėka sukasi valstybės kasdieninio gyvenimo mechanizmas.

Profesionali, išsilavinusi, tinkamai motyvuota, pareiginga

ir atsakinga valdininkija – valstybės pagrindas, tokią

išsiugdyti – sunkus, ne vieno dešimtmečio darbas. Be jų

nebus efektyvi net angelų valdžia, kurios vyrai labai mėgsta

dėl savo sprendimų kaltinti vykdytojus – perlenkimai

vietose, biurokratizmas!

Ar įveiksime biurokratizmą? Nuo diskusijos šiuo klausimu

prasidėjo Sąjūdis. Tada duotas ne tik savo valstybės – tautos

namų, bet ir laisvės, tiesos ir šviesos pažadas. Tikėjomės

demokratijos, valdančiųjų privilegijų likvidavimo, teisių

ir galimybių lygybės. Tačiau visų tautybių, tikėjimų ir

pažiūrų žmones suvienijęs teisingos Lietuvos tikslas buvo

palaidotas visuotinėse turto ir valdžios dalybose.

Deputatai, pasidalinę paskyras automobiliams, sklypus,

rentas ir kanceliarines, pasiraitoję rankoves kibo į kovą su

privilegijomis ir biurokratija. Kiekviena nauja vyriausybė

iškilmingai pažadėdavo mažinti valdininkų skaičių. Tačiau

tik gyventojų šalyje vis mažėjo, technologijos tobulėjo ir

tarnautojų klasė pūtėsi toliau.

Nė viena valdžia nėra laimėjusi prieš biurokratiją todėl,

kad nei viena su ja ir nekovojo. Valstybėje, kurioje valstybės

ateitis mažai ką domina, valdžiai visada labiausiai rūpi

valdžia. Tam pasitelkiamos reformų imitacijos, nieko nekeičiančių

pokyčių propaganda, parodomieji netikėlių demaskavimo

šou ir kiti politikos triukai.

Kaip imituoti kovą?

Pirmasis – institucijų skaičiaus mažinimas, čia geriausia

iliustracija – aukštasis mokslas. Lietuvoje niekada nebuvo

daugiau kaip vienas universitetas. Šimtmečius – Vilniaus,

jį praradus – Vytauto Didžiojo, po to vėl Vilniaus. Atkūrus

Nepriklausomybę VU buvo, VDU atkūrė. Visos kitos specializuotos

aukštosios mokyklos buvo tik neuniversitetinės,

specializuotos aukštosios mokyklos – akademijos, konservatorija,

daugybė institutų.

Tuos keliolika valstybinių „universitetų“ išperėjo buvusių

sovietinių institutų rektoriai, norėję gauti kuo daugiau savivaldos

savo savivalei, neprarasti begalinių kadencijų iki senatvės

pensijos ir valdžios dalijamų pinigų. Iškabų gamybos

ir nuostatų nusirašinėjimo nuo Vakarų universitetų biznis

klestėjo. Vien policijos akademija kiek kartų keitė pavadinimus

tam, kad rektorius išliktų! Net keista, kad proftechninių

mokyklų vadai neįsteigė savo „universitetų“...

Ir štai reforma. Pagal seną gerą principą – sujungsim kelis

kolchozus ir jų bus mažiau! Nors iš tikrųjų tik iškabų

mažiau, rektoriai virto prorektoriais ir gavo dar vieną

Reikia „išbiurokratinti“ valstybę, kad

ši mažiau kištųsi į piliečių gyvenimą

darbą, tik skirtingu statusu, vadovui pasinaudojus gera

proga išmesti neįtikėlius ir priimti savus. Toje pačioje kontoroje

dirba tiek pat žmonių, bet valdininkų, tapusių valstybės

tarnautojais, jau mažiau!

Triukas Nr. 4 – dalį funkcijų ir daug daug eurų sprendimų

vykdymui atiduoti „nevyriausybiniam sektoriui“, t. y. visokiausioms

NVO ir skėtinėms struktūroms, kurių didelė dalis

susijusi su valdžia asmeniškais ryšiais. Ypač tai paplitę

socialinės apsaugos, vaikų teisių ir lygių galimybių, švietimo

sistemose, mintančiose Europos ekonominės erdvės ir

Norvegijos finansinių mechanizmų pinigais. Šios institucijos

primena briedžius su šimtais įsisiurbusių erkių.

Asmeninės atsakomybės iliuzija

Biurokratizmas yra galingas, nugali bet kokius įstatymus

ir niekada nebūna kaltas, nes visada kalti esame mes. Štai

valdininkai išduoda neteisėtus leidimus, tarkime, statyboms

– kartais gavę kyšį, kartais per žioplumą, kartais ir

įstatymai atgaline data pritaikomi, kad teisėta virstų neteisėta,

nes kažkam taip reikia. Jeigu neteisėtas sprendimas

atšaukiamas, valstybė atlygina žalą. O ką tarnautojas?

Taip, tam pagaliau yra ir įstatymas – padaręs žalą, turi ją

atlyginti, nors ir ne visą, ne daugiau kaip 6 atlyginimų dydžio

ir atskaityti už žalą negalima daugiau kaip 20 proc.

jo atlyginimo. Nebegalima pasislėpti net už kolegialumo –

asmeniškai atsakingi visi, kurie balsavo už žalingą ar neteisėtą

sprendimą, ir net tie, kurie nebalsavo, bet po tokio

sprendimo apie jį per 7 dienas nepranešė. Ir nebegalioja

atsakomybės išvengimo būdas „jis šiuo metu čia nebedirba“

– atsakai ir išėjęs kitur.

Valio, puiku, bet ar girdėjot nors vieną nuteistąjį, nors vieną

teismą pasiekusią bylą, na, nors vieną pradėtą tyrimą?

O kur dar vos ne kasdien žiniasklaidoje atskleidžiamos

švogerizmo, savųjų įdarbinimo ir savitarpio dangstymo,

Nors tikrą biurokratizmą sukuria ir daugina politikai, vis

kovojantys už sumažinimą. Visuomenės interesų pretekstu

toliau didinamas valstybės kišimasis į privatų gyvenimą,

o nusivylusiųjų teisingumo ilgesiu pasinaudojama diegiant

policinės valstybės principus.

Prigalvota begalė tvarkų, aprašų, instrukcijų ir metodikų,

kad tarnybos turėtų ką veikti ir žmogus pasijustų bejėgiu,

paklusniu sraigteliu. Ir žingsnio negali žengti, kam nors

nenusižengdamas ir nepažeisdamas kokių nors taisyklių.

Toks biurokratizmo pasaulis labai patogus valdžiai, nes

įpratina žmones nieko negalvoti, už nieką neatsakyti, o tik

klausyti ir prisitaikyti.

Apie esmines valstybės ir valdymo reformas niekas mums

nekalba. Tikra sistemos pertvarka reiškia, kad valstybė

turi apsispręsti, ką reikia valdyti tiesiogiai, ką tik reglamentuoti,

o į ką nesikišti iš viso. Nes biurokratų begalybė reikalinga

tik begalybei nereikalingų procedūrų vykdyti.

Valdžios reforma – ne struktūros, o funkcijų pertvarkymas.

Tada reikiama struktūra tampa savaime aiški, veiksmai lengvai

suprantami ir vykdomi, o rezultatas prognozuojamas

ir logiškas. Tačiau kai sistemos pertvarkas planuoja pati

valdymo sistema ir jos aktyvūs dalyviai, visada prioritetu

tampa sistemos išlikimas.

Nes narkomanas pats nuo adatos nenulipa. Galimybės visur

kištis ir įsakinėti dar niekada niekur pasaulyje pati valdžia

neatsisakė. Žadėti mažinti biurokratiją, nemažinant valstybės

kišimosi, yra puikiausias fasadinių reformų pavyzdys.

Laisvoje, demokratinėje valstybėje leidžiama viskas, kas

nėra uždrausta. Biurokratizmo šalyje draudžiama viskas,

kas nėra parašyta ir leista, kam nenustatytos begalinės

tvarkos. Valdininkijos problemą galima ir reikia spręsti ne

„kovojant su biurokratais“, o išbiurokratinant pačią valstybę

ir išlaisvinant visuomenę nuo totalinės valdžios kontrolės.


7 SUSIGRĄŽINKIME VALSTYBĘ!

Mūsų ištakos ir darbai

Nuo Sąjūdžio iki Nacionalinio susivienijimo: tapkime politine tauta

„Sąjūdis siekia atgaivinti

pilietiškai sąmoningą ir aktyvią

visuomenę, žmogų kaip moraliai

atsakingą asmenybę, pilietį –

savo krašto šeimininką

ir patriotą“

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio

Bendroji programa, 1988 m.

„Reikalingoms ir neatidėliotinoms

permainoms pasiekti būtina iš

pagrindų pertvarkyti visas šalies

gyvenimo sritis vadovaujantis

bendruomeniškumo, pilietiškumo,

tautinio ir valstybinio patriotiškumo

bei solidarumo nuostatomis“

Piliečių judėjimo „Kitas pasirinkimas“

deklaracija, 2006 m.

„Pagrindinis mūsų tikslas –

siekti esminio tautos ir valstybės

atsinaujinimo, kuris yra būtina

Lietuvos išlikimo šiuolaikiniame

pasaulyje sąlyga“

Vilniaus forumo steigimo

deklaracija, 2016 m.

„Suvereni nacionalinė valstybė

yra aukščiausias politinis tautos

savivaldos pavidalas ir vieninteliai

saugūs tautos namai – būtina

jos išlikimo sąlyga“

Politinės partijos

Nacionalinis susivienijimas

politinė programa, 2020 m.

Mūsų ištakos

Partijos ištakas siejame su Sąjūdžio siekiais.

Sąjūdis įstengė atkurti nepriklausomą

Lietuvos valstybę. Tačiau atkurtos

valstybės gyvenimo, pagal Sąjūdžio viziją,

sutvarkyti nepavyko.

Piliečių judėjimas „Kitas pasirinkimas“,

susibūręs 2004 m., buvo pirmoji posąjūdinė

pilietinė iniciatyva imtis iš esmės

keisti valstybės gyvenimą. Projektuoti

pokyčiai užfiksuoti judėjimo leidinyje

„Baltijos kelias“ (plačiau žiūrėkite www.

pilieciai.lt)

Vilniaus forumas – politinis judėjimas,

siekiantis ugdyti valstybinį politinį mąstymą,

telkiantis Lietuvos valstybės likimui

neabejingus mokslo, kultūros

ir verslo atstovus naujoms idėjoms ir

veiksmams, esminiam tautos ir valstybės

atsinaujinimui, susikūrė 2016 m. sausio 9

d. Vilniaus forumas steigimo deklaracijoje

„Į tautos ir valstybės atsinaujinimą“

užsibrėžtas tikslas – „Tapti visus geros

valios Lietuvos žmones į lietuvių politinę

tautą telkiančia politine bendrija“.

Per trejetą metų Vilniaus forumas veikimas

išsiplėtė geografiškai, kitų vietovių

aktyvių piliečių sambūrius 2018 m. apjungus

į Tautos forumą.

Subūrę platų visuomeninį rinkimų komitetą

„Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime

valstybę!“, dalyvavome 2019 m. ES parlamento

rinkimuose.

Artėjant 2020 m. Seimo rinkimams, Vilniaus

forumas, kitų miestų forumų, visuomeninio

rinkimų komiteto žmonės

telkiasi naujam svarbiam veiksmui –

kviečia jungtis į visapusišką Lietuvos atsinaujinimą

ir atgimimą galinčią laiduoti

demokratišką, skaidrią, ryžtingą ir patriotišką

politinę partiją Nacionalinis susivienijimas.

Svarbesnių įvykių ir

veiksmų kronika

X 2004 05 19. Paskelbtas kvietimas

burtis į pilietinę iniciatyvą „Kitas

pasirinkimas“

X 2011 11. Įkuriamas jaunimo sambūris

„Pro Patria“ ir svetainė propatria.lt

X 2015 ruduo. Buvome vieni iš 69

tūkst. parašų už valstybinę kalbą

surinkusios TALKOS iniciatorių

X 2016 01 09. Steigiamoji konferencija

„Inteligentijos vaidmuo Lietuvai

iškilusių geopolitinių grėsmių

akivaizdoje“

X 2016 05 07. Konferencija „Justino

Marcinkevičiaus nuvainikavimas:

kovos su „tarybine lietuvybe“

istorinis kontekstas ir politinė

prasmė“

X 2016 06 03. Konferencija „Lietuva

rinkimų išvakarėse: ar nušvis

sąjūdinės vilties spindulys“

X 2017 02 22. Konferencija „Sėkmės

Lietuva ir socialinis nuosmukis.

Ekonominės raidos prieštaravimai ir

jų pasekmės valstybei“

X 2017 04 26. Konferencija „Globalus

chaosas ir naujasis žemės nomas“

X 2017 06 07. Konferencija „Visų

pirma – Lietuva“

X 2017 11 07. Diskusija „Ar Lietuvos

politikoje – vien libe ralai?“

X 2018 06 03. Konferencija „Su

Sąjūdžiu – už Lietuvą!“

X 2018 10 22. Mitingas prieš

cenzūrą LRT

X 2018 12. Surinkome daugiau

nei 7 000 piliečių parašų prieš

Jungtinių Tautų migracijos pakto

pasirašymą

X 2019 05 26. Visuomeninis rinkimų

komitetas „Vytautas Radžvilas:

susigrąžinkime valstybę!“ dalyvauja

ES parlamento rinkimuose

X 2019 08 05. Mitingas „Laisvės

kovų atminties trynimui ir

šliaužiančiai okupacijai – Ne!“

ir atminimo lentos Jonui

Noreikai-Generolui Vėtrai

atstatymas

X 2020 03 07. Nacionalinio

susivienijimo steigiamasis

suvažiavimas

X 2020 06 27 Nacionalinio

susivienijimo sueiga ir Vilniaus

skyriaus įsteigimas

Nacionalinio susivienijimo sueigoje, Vilniaus skyrių įsteigus, 2020 birželio 27 d., Vilniaus r., Valentino Šapalo nuotrauka


NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS 8

Nacionalinio susivienijimo 2020 m.

1

prof. Vytautas Radžvilas

filosofas, Sąjūdžio iniciatyvinės

grupės narys

2

dr. Arūnas Svitojus

Žemės ūkio rūmų pirmininkas,

verslininkas

3

Vytautas Sinica

politologas, leidėjas,

„Pro Patria“ kūrėjas

4

Algimantas Rusteika

publicistas, verslininkas

6

7

8

9

prof. Vytautas Daujotis

VU profesorius, chemikas

doc. Kęstutis Dubnikas

filosofas, buvęs VU prorektorius

Marius Markuckas

politologas, Vilniaus universiteto

doktorantas

Romas Gudaitis

rašytojas, Nepriklausomybės akto

signataras

11

12

13

14

Dalia Janulienė

Rokiškio rajono seniūnė, Lietuvos

seniūnų asociacijos vicepirmininkė

Tomas Matulevičius

politologas, karys savanoris

Darius Trečiakauskas

Lietuvos tėvų forumo tarybos

pirmininkas, verslininkas

Aleksandras Nemunaitis

verslininkas

16

17

18

19

Almantas Stankūnas

verslo konsultantas

Renata Šerelytė

rašytoja

prof. Jonas Vaičenonis

karo istorikas, VDU profesorius

dr. Laisvūnas Šopauskas

filosofas


9 SUSIGRĄŽINKIME VALSTYBĘ!

Seimo rinkimų kandidatų sąrašas

5

10

15

20

Martynas Katelynas

Varėnos rajono tarybos narys,

chemikas, jaunas ūkininkas

Robertas Ramanauskas

mokytojas, Istorijos mokytojų

asociacijos vicepirminkas

Gaudentas Aukštikalnis

režisierius, visuomenininkas

Margarita Lėckienė

molekulinė biologė, gamtos

mokslų daktarė, Vilnius

21

Aldona Marcinkevičienė

seniūnaitė, mokytoja,

Alytus

22

Raimondas Pankevičius

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių

sąjungos Panevėžio skyriaus

pirmininko pavaduotojas,

verslininkas

23

Erikas Černauskas

mokytojas, Vilnius

24

Algis Čeponis

Lietuvos politinių kalinių

ir tremtinių sąjungos

Panevėžio skyriaus pirmininkas

25

Saulius Černa

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių

sąjungos valdybos narys,

ekonomistas, Panevėžys

26

Virginija Kubilienė

mokytoja, Biržai

27

Liudvikas Liaugminas

verslininkas, Pasvalys

28

Vygantas Raulinaitis

teisininkas, visuomenininkas,

Kaunas

29

Mindaugas Šimkūnas

verslininkas, visuomenininkas,

Elektrėnai

30

Arūnas Bubnys

istorijos mokslų daktaras,

Vilnius

31

Algis Raižys

verslininkas, Kaunas

32

Aušrys Kriščiūnas

visuomenininkas,

Kaunas

33

Vladas Ulinskas

gidas, molekulinis biologas,

Vilnius

34

Valentinas Šapalas

Lietuvos kariuomenės kūrėjų

sąjungos kūrėjas, Vilnius

35

Giedrius Gataveckas

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio

tarybos pirmininkas, atsargos

pareigūnas, Panevėžys

36

Mindaugas Patlaba

projektų vadovas, Vilnius

37

Algimantas Mikutis

atsargos pareigūnas,

Anykščiai

38

Remigijus Šimkus

globos įstaigos vadovas,

Telšiai

39

Rima Čepurnienė

visuomenininkė, gidė, Kaunas

40

Valentinas Žemgulys

politologas, Vilnius

41

Daiva Jakubonienė

gydytoja, mokslų daktarė,

Vilnius

42

Asta Višinskaitė - Katutė

etnologijos mokslų daktarė,

Kaunas

43

Kęstutis Pakštas

mokytojas, Radviliškis

44

Agnė Paulėkienė

dizainerė, Vilnius

45

Jonas Dovidaitis

verslininkas, Biržai

46

Kęstutis Sidabras

ūkininkas, Mažeikiai

47

Tomas Petkevičius

įmonės direktoriaus

pavaduotojas, Kaunas

48

Mindaugas Karašiejus

visuomenininkas, Alytus

49

Arimantas Raškinis

biofizikas, technikos mokslų

daktaras, ateitininkas,

Kaunas

50

Audronis Kontautas

dėstytojas, Šiauliai

51

Paulius Uleckas

visuomeninis ir politinis veikėjas,

Marijampolė

52

Gintaras Žilionis

visuomenininkas, Alytus

53

Valdemaras Stempkauskas

valstybės tarnautojas, Vilnius

54

Simonas Streikus

socialinis pedagogas, Kaunas

55

Edvardas Sinickas

inžinierius, Kėdainiai

56

Erikas Mantickis

verslininkas, Druskininkai

57

Aušra Jurevičiūte

istorijos mokslų daktarė, Kaunas

58

Mantas Valužis

matematikos mokslų daktaras,

verslo konsultantas, Vilnius

59

Valdemaras Tubutis

inžinierius, Kaunas

60

Mantas Narbutas

finansų specialistas, Vilnius

61

Žygimantas Staliulionis

technikos mokslų daktaras, Kaunas

62

Sigita Dimgailė

visuomenininkė, Vilnius

63

Saulius Rudaitis

mokytojas, Ignalina

64

Aurimas Radkevičius

mokytojas, Vilnius

65

Saulius Dinda

atsargos pareigūnas, Ignalina

66

Andrius Ruoška

ekonomistas, Vilnius

67

Stasys Buškevičius

viešųjų ryšių specialistas, Kaunas

68

Rokas Žilinskas

informacinių technologijų

specialistas, Vilnius

69

Šarūnas Jasiukevičius

keliautojas, verslininkas, Kaunas

70

Stanislovas Buškevičius

ekonomistas, visuomenės

veikėjas, Kaunas


10

NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS


11

SUSIGRĄŽINKIME VALSTYBĘ!


NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS 12

Solidarumu ir teisingumu

grįsta ekonomika

Iš Nacionalinio susivienijimo socialinės ir ekonominės politikos programos

Lietuva yra dinamiškos ir sparčiai augančios ekonomikos

šalis, svarbiausiais efektyvumo ir išsivystymo rodikliais

nenusileidžianti kaimyninėms valstybėms. Tačiau joje

iš lieka ir net auga viena didžiausių Europos Sąjungoje

pajamų nelygybė ir socialinė atskirtis. 20-ties proc. daugiausiai

ir 20-ties proc. mažiausiai uždirbančių Lietuvos

gyventojų pajamos skiriasi 7 kartus. Iš ES šalių tik Bulgarijoje

ir Rumunijoje šis skirtumas yra didesnis. Tačiau jau dešimt

metų Lietuva lenkia visas ES šalis pagal šio skirtumo

augimo tempą. Socialinės atskirties didėjimas augant

ekonomikai rodo, kad šią problemą sukelia ne objektyvios

ekonominės priežastys, bet pirmiausia neteisinga

ir iškreipta valstybės politika.

Lietuvoje daugiau kaip penktadalis žmonių gyvena žemiau

skurdo ribos. Skurdas nėra socialinio-ekonominio

išsivystymo rezultatas, skurdas – nežmoniškų tarpusavio

santykių padarinys. Žmonių susve ti mė ji mas yra

nuo pat nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų

vykdomos neoliberalios ekonominės ir socialinės

politikos rezultatas. Milžiniška gyventojų emigracija,

mažėjantis gimstamumas ir sparčiai senstanti visuomenė

lemia tautos istorijoje precedento neturintį jos nykimą,

kuris kelia tiesioginę grėsmę nepriklausomos Lietuvos

valstybės išlikimui.

Atskirų profesinių grupių (mokytojų, gaisrininkų, gydytojų,

kultūros darbuotojų ir t. t.) reikalavimai didinti atlygį

už darbą yra visiškai pagrįsti, bet jų neįmanoma patenkinti

dėl valdžios nuolatinio vengimo realiai, o ne tuščiomis

kalbomis per bankų, prekybos tinklų apmokestinimą

padidinti valstybės pajamas. Nors pagal perkamosios galios

standartą Lietuvos bendras vidaus produktas (BVP)

siekia beveik 80 proc. ES vidurkio, Lietuvos valstybės biudžetas

sudaro tik trečdalį BVP, o ES valstybių biudžetų

vidurkis siekia 45 proc. nuo jų BVP vidurkio. Skaičiavimai

rodo, kad pagal dabartinį Lietuvos ekonominio

išsivystymo lygį valstybės pajamos iš per metus

surenkamų mokesčių galėtų būti mažiausiai dviem

milijardais eurų didesnės.

Racionalizuojant valstybės biudžeto ir bendrojo vidaus

produkto santykį, socialinę verslo atsakomybę reikia didinti

taip, kad jis nebūtų nustekentas. Pirmiausia turi būti

sutramdytas nusikalstamas sovietmečiu susidaręs įprotis

vogti iš valstybės bei Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės

paramos „priglaudimas“, kadangi valstybė ir sąjunga

esanti ne sava. Po Nepriklausomybės atgavimo vykdant

valstybės turto privatizavimą kiek pakitęs šis įprotis buvo

pusiau legalizuotas, o „įsisavinant“ ES lėšas, kurios juk

esančios „svetimos“, ne iš Lietuvos, senasis įprotis visiškai

atgijo ir reiškiasi stipriau nei bet kada. Prieš keičiant

valstybės pajamų (mokesčių sistemos) struktūrą,

būtina atlikti išsamų iki šiol gautų ES ir kitos tarptautinės

paramos lėšų panaudojimo auditą.

Lietuvoje praktiškai nėra progresinių pajamų mokesčių

(pajamų dalis, sumokama kaip mokestis valstybei, auga,

didėjant pajamoms). Lietuvoje iš gyventojų ir verslo įmonių

surenkamo pajamų mokesčio dalis biudžete yra daugiau

kaip du kartus mažesnė nei ES vidurkis. Tą patį galima

pasakyti ir apie turto mokesčio dalį biudžete. Progresinis

mokestis pirmiausia grindžiamas teisingumu ir

solidarumu. Neoliberali ekonominė politika yra prieš

progresinius pajamų mokesčius: neva dingsta dirbančiojo

paskata uždirbti daugiau, skatina slėpti pajamas, stabdo

ekonomikos augimą ir t. t. Iš tiesų, valstybių, įsivedusių

mažus proporcinius mokesčius (pajamų dalis, sumokama

kaip mokestis valstybei, nepriklauso nuo pajamų dydžio)

ekonomika tam tikrą laiką auga sparčiau, bet anksčiau ar

vėliau susiduria su grėsmėmis valstybių išlikimui. Išskyrus

liberalios pakraipos partijas, visos kitos Lietuvos

partijos Seimo rinkimuose visada žadėjo ir žada

įvesti progresinius mokesčius. Nė viena valdžioje

atsidūrusi partija šio pažado netesėjo. Tai buvo tik

šūkis rinkėjams mulkinti, slepiantis tautos išrinktų

atstovų tarnystę ne tautai, bet siauriems įtakingųjų

asmeniniams interesams. Nacionalinis susivienijimas

atsakingai įsipareigoja šio pažado nepamiršti.

Lietuvos valstybės biudžete regresyvusis pridėtinės vertės

mokestis sudaro 48 proc. Tai rodo, kad valstybę išlaiko

mažiausias pajamas gaunantys ir neturtingiausi

šalies piliečiai (dar reikėtų įskaityti šių piliečių pajamų

mokesčius, mokestį už akcizines prekes). Pasaulyje yra tik

kelios šalys, kurios savo biudžeto regresyvumu gali lygintis

su Lietuva (pvz., Čilė – kaip neoliberalių ekonominių

eksperimentų pavyzdys).

Sovietmečiu tam tikrą valstybingumą išlaikiusios šalys, pvz.,

Lenkija, Vengrija, anksčiau perprato neoliberalių eksperimentų

pražūtingumą ir neoliberaliosios politikos kryptį

pradėjo keisti. Šiais metais Vengrija nustatė naują progresinį

mažmeninės prekybos mokestį, pagal kurį apmokestinami

didieji mažmeninės prekybos ir internetiniai tinklai

(„Amazon“, „AliExpress“). Nacionalinis susivienijimas

pasinaudos šia praktika. Didžiųjų tinklų progresinis

apmokestinimas būtų geras biudžeto pajamų šaltinis,

o mažiesiems prekybininkams toks mokestis

sudarytų sąlygas konkuruoti su didžiaisiais tinklais.

Privalu spręsti nedidelių pensijų problemą. Dabar vidutinė

senatvės pensija sudaro apie trečdalį vidutinio darbo

užmokesčio. Skirtingas pajamų apmokestinimas yra

tokio mažo santykio priežastis. Šis santykis turėtų

didėti bent iki pusės. Antrosios pensijų pakopos lobistai

diskreditavo „Sodros“ sistemą. Jie bando įrodyti, kad

„Sodroje“ žmonės nekaupia senatvei, kaupimas siejamas

tik su antrąja pensijų pakopa. Realiai dabartiniai privataus

kapitalo valdomi pensijų kaupimo fondai nekaupia, nes

investicijų vertė mažėja. Gerai veikiant viešajai socialinio

draudimo sistemai, nereikia papildomų pakopų siekiant

užtikrinti orią senatvę. Gerai valdoma perskirstomoji pensijų

sistema, kurioje dirbančių asmenų senatvės pensijos

įmokos iš karto panaudojamos pensininkų pensijoms išmokėti,

yra puikus žmonijos išradimas. Reikia tik politikų

ryžto šiai sistemai skirti daugiau išteklių. Esame tikri, kad

ilginant pensinio amžiaus trukmę ir skiriant adekvačius išteklius

„Sodros“ sistemai, jos pakaktų oriai gyventi.

Nacionalinio susivienijimo nuostata tokia: iš visų

privataus kapitalo kontroliuojamų fondų „Sodrai“ turi

būti grąžintos visos jiems pervestos įmokos; privatus

pensijų kaupimas turi būti pagrįstas privačiomis to pageidaujančių

asmenų, o ne „Sodros“ lėšomis, apvagiant

dabartinius pensininkus; turi būti įkurtas valstybinis bankas,

kurio vienas padalinys valdytų pensijų kaupimo fondą

ir investuotų į valstybės prižiūrimas įmones (valstybei

neprarandant kontrolės ir efektyviau valdant kapitalą).

Turi būti nustatytas reikalavimas, pvz., 15 proc. pelno

pervesti pensijų kaupimui. Pensininkai – visuomenės dalis,

daugiausiai prisidėjusi prie valstybės valdomų įmonių

(dažniausiai – bendrovių) sukūrimo. Tokiu būdu būtų

atkurtas teisingumas ir įveiktas žmonių susvetimėjimas.

Priemonė griežta, bet reikalinga, jei siekiama problemą

spręsti iš esmės. Turi būti sugriežtinta pensijų fondus

valdančių įmonių komisinio atlygio tvarka – jis turi tiesiogiai

priklausyti nuo investavimo rezultatų. Valdytojai

irgi turi rizikuoti savo turtu bei uždarbiu, o ne parazituoti,

imdami nustatyto dydžio įmokas, kaip tai vyksta dabartiniuose

Lietuvoje veikiančių užsienio bankų valdomuose

pensijų kaupimo fonduose.

Parengė Vytautas Daujotis

Verta skaityti


13 SUSIGRĄŽINKIME VALSTYBĘ!

Lietuvoje smulkus ir vidutinis ūkis

patiria trigubą diskriminaciją

dr. Arūnas Svitojus

Žemės ūkio rūmų pirmininkas

Kokios pagrindinės šiandienos Lietuvos žemės

ūkio sektoriaus problemos?

Kalbant iš esmės, Lietuvos žemės ūkį kamuoja dvi problemos.

Žemdirbiai 2018-aisiais surengė net dvi tarptautines

protesto akcijas Briuselyje – reikalaujant, kad ES bendroji

žemės ūkio politika tikrai būtų bendroji, o ne dviejų

greičių, kuomet vienų valstybių ūkininkai vertinami labiau

nei kitų. Neprašome to, ko nenusipelnėme, neprašome

jokių išskirtinių lengvatų – tereikalaujame vienodų

konkurencijos sąlygų. Turime vienodų konkurencijos sąlygų

reikalauti ir toliau.

Lietuvos ūkiui skiriami milijardai, bet ūkių skaičius

sparčiai mažėja, o skurdo lygis kaime toliau auga.

Kaip tai paaiškinti?

Parama yra skirstoma netikslingai. Kodėl? Todėl, kad,

žiūrint absoliučiais skaičiais, ES parama ūkio sektoriui

kasmet auga, o žemės ūkių ir dirbančiųjų juose skaičiai

mažėja.

Taigi, susidaro situacija, kuomet stambiausieji ir turtingiausieji

ūkiai gauna vis daugiau ir daugiau ES paramos

ir vis labiau turtėja, o smulkieji ir vidutiniai šeimos ūkiai

arba gyvena vis sudėtingesnėmis sąlygomis, arba išvis

išnyksta.

Deja, tokio tipo ES parama pasiekia ne visus ūkius, kai

kurie tegauna tiesiogines išmokas. Kalbėkime aiškiai –

5 proc. Lietuvos ūkių gauna net 50 proc. visos ES pakio

dydžio ūkį, daug neuždirbsi, tačiau negyvensi skurde.

Ir toks požiūris į ūkį nėra būdingas tik Vakarų Europai –

juk ir kaimyninėje Lenkijoje smulkūs bei vidutiniai ūkiai

išgyvena.

Kokia žemės ūkio politika reikalinga Lietuvai?

Lietuvai būtina politika, kuri išsaugotų kaimą, regionus.

Todėl žemės ūkis turi tapti tvaria Lietuvos ekonomikos

forma, kuri smulkiems ir vidutiniams ūkininkams padėtų

pasiekti oraus gyvenimo lygį.

Pirma, ES lygmeniu reikia principingai reikalauti, kad

Lietuvos ūkininkams parama būtų proporcinga ir visoms

valstybėms lygiavertė. Tiesioginių išmokų ūkininkams

vidurkis turi būti ne 200, bet 266 eurai už hektarą.

Todėl Seime reikalausime, kad ES užtikrintų vienodas

konkurencines sąlygas ir remsime tarptautines Lietuvos

ūkininkų protesto akcijas Briuselyje.

Antra, reikia keisti dabartinę ES paramos skirstymo

tvarką. Kaip minėjau, 5 proc. Lietuvos ūkių gauna net

50 proc. visos ES paramos. Todėl, remdamiesi kitų šalių

patirtimi, reikalausime, kad ES paramos ūkiams skirstymo

tvarka būtų keičiama iš esmės. Absoliuti dauguma

ES paramos turi atitekti smulkiems ir vidutiniams šeimos

ūkiams.

Pirmoji problema – smarkiai mažėja gyvenančiųjų kaime

skaičius. Nuo 2004 m. iki 2018 m. gyventojų kaimuose

sumažėjo 210 tūkstančiais – šešiomis Marijampolėmis!

2003-aisiais ūkiuose dar dirbo 545 tūkstančiai darbuotojų,

o 2016-aisiais liko tik 257 tūkstančiai. Jei nieko nedarysime,

tendencijos tikrai nesikeis.

Antroji problema – neproporcinga žemės ūkio paskirties

žemės koncentracija. Šiandien 3,5 proc. ūkio subjektų

valdo net 50 proc. žemės ūkio paskirties žemės. Kuriamas

žemės ūkio sektoriaus monopolis. Drastiškai mažėja

smulkių ir vidutinių ūkių skaičius.

Absoliuti dauguma

ES paramos žemės ūkiui

turi atitekti smulkiems

ir vidutiniams šeimos ūkiams

Kodėl mažėja smulkių ir vidutinių ūkių skaičius?

Dėl neteisingos politikos tiek Lietuvoje, tiek Europos Sąjungoje

(ES). Lietuvos smulkus ir vidutinis šeimos ūkis

patiria trigubą diskriminaciją. Iš ES Lietuvos ūkininkai

gauna mažesnę paramą nei absoliuti dauguma kitų valstybių

ūkininkų. Lietuvoje teisingumo taip pat trūksta:

smulkūs ir vidutiniai ūkininkai gauna per menką investicinę

paramą bei diskriminuojami parduodamos produkcijos

atžvilgiu (pavyzdžiui, pieno supirkimo kaina Lietuvoje

skiriasi beveik dvigubai).

Dabartinis Europos Sąjungos tiesioginių išmokų

ūkininkams vidurkis – 266 eur/ha. Tuo tarpu

vidutinis Lietuvos ūkininkas 2018-aisiais tegavo

174 eur/ha. Planuojama, kad 2022-aisiais ši suma

sieks 200 eur/ha. Kodėl mūsų ūkininkams galima

mokėti ženkliai mažiau?

Derybose Europos Komisija Lietuvai pateikia mums

nepriimtinus ir neteisingus argumentus. Pavyzdžiui, jie

sako, kad Lietuvos ūkininkams ženkliai padidinti tiesioginių

išmokų jie negali, nes Lietuvoje žemės ūkio paskirties

žemė yra pigesnė nei kitose ES šalyse. Esą pigesnės

ir žemės ūkio technikos paslaugos, ir lietuviai ūkininkai

samdomiems darbuotojams moka mažesnius atlyginimus

nei mokami, pavyzdžiui, Vakarų Europos šalyse.

ramos. Remiantis skaičiavimais, per 7 metų laikotarpį

vidutiniškai kiekvienas Lietuvos ūkis turėtų gauti apie

50 tūkst. eurų dydžio paramą. Deja, realybė gerokai kitokia.

Šiandien vieni yra gavę net po kelis milijonus eurų

paramos, kuomet kiti tegauna supaprastintą 15 tūkst.

eurų paramą, o treti tenkinasi tiesioginėmis išmokomis

arba išvis nieko negauna.

Taigi, jeigu nepakeisime dabartinės ES paramos skirstymo

tvarkos, tai socialinė atskirtis kaime tik didės, vis

daugiau kaime gyvenančių žmonių gyvens ties ar net žemiau

skurdo ribos.

Ar toks ES lėšų įsisavinimo būdas, kuomet

didžioji dalis finansavimo atitenka mažai

grupelei didžiųjų ūkininkų, yra ir kitose ES

šalyse įprasta praktika?

Vakarų Europos šalyse padėtis skiriasi iš esmės. Pavyzdžiui,

Lietuvoje vidutinis ūkio dydis siekia apie 20 ha,

tačiau manoma, kad toks ūkis neperspektyvus. Vakarų

Europos šalyse toks požiūris nėra savaime suprantamas,

ten tokio dydžio ūkiai išgyvena. Žinoma, turėdamas to­

Trečia, už parduodamą produkciją ūkininkams turi būti

mokamas teisingas atlygis. Ir šis atlygis turi augti ženkliai,

nes tam tikrose srityse atlygis nepakankamas net

išgyventi.

Taigi, nereikia išradinėti dviračio – naudokimės Austrijos,

Vengrijos ir ypač kaimyninės Lenkijos patirtimi. Būtinai

turime suteikti galimybes rinkoje išlikti 15–20 ha ūkiams.

Tokie ūkiai yra mobilūs, gali labai greitai prisitaikyti prie

pasikeitimų rinkoje.

Oraus gyvenimo ir darbo sąlygų užtikrinimui privalome

skirti maksimalų dėmesį švietimo, sveikatos, informavimo,

ekonomikos galimybėms, pritaikant visas prieinamas

inovatyvias paslaugas.

Tam, kad galėtume realiai formuluoti efektyvią žemės

ūkio politiką, turime suprasti, jog didelės dalies to, ką

kaime praradome, jau galime nebesugrąžinti. Visgi galime

ir privalome padėti išlaikyti dabartines darbo vietas.

Pirmiausiai kalbu apie paramą gyvybingiems smulkiesiems

ir ypač vidutiniams, jauniems šeimos ūkiams. Neleiskime

jiems žlugti.


NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS 14

Grąžinti pagarbą mokytojui ir

kokybišką ugdymo turinį

Martynas Katelynas

Varėnos rajono tarybos narys,

chemikas, matematikos korepetitorius

Lietuvoje diskusijos apie švietimą dažniausiai vyksta

dviem probleminėmis kryptimis: maži pedagogų atlyginimai

ir optimizacija (mokyklų uždarymas). Abi problemos

visada bandomos spręsti viską pakeisiančia nauja

švietimo reforma. Rezultatas visada tas pats – nusivylę

pedagogai, pasimetę mokiniai ir demotyvuota visuomenė.

Tačiau esminė problema niekada nebūna paliečiama,

o apie ją prabylantys tampa „sistemos“ atstumtaisiais.

Begalinė švietimo reforma išbalansavo ir sutrikdė Lietuvos

švietimo sistemą, nes beatodairiškai brukamas

progresyvus ugdymas sumenkino mokytojo autoritetą,

ugdymą paversdamas paslaugų teikimu, pataikaujančiu

mokiniui, ignoruojančiu žmogaus prigimtį bei neigiančiu

ilgaamžę žmonijos sukauptą ugdymo patirtį. Visos

šios tendencijos išplaukia iš „progresyviai“ nusistačiusių

švietimo ideologų ir biurokratų negebėjimo įvertinti

Lietuvos mokyklų patirties, kurti naujas švietimo raidai

Lietuvoje palankias idėjas.

Nereikia bijoti įvardinti: turime netvarią ir realiai griūnančią

švietimo sistemą, kuri išsilaiko tik pakamšant vis naujas

sistemos skyles pinigais. Mokyklos beveik neparuošia

valstybės išlikimui ir klestėjimui būtinos jaunosios kartos.

Absoliuti dauguma vyresnių klasių moksleivių svarsto

emigraciją, o ne Lietuvos valstybės kūrimą. Ir tokioje sistemoje

nuolat atsiranda dalis šviesulių, kurie sugeba ją

perėję išsinešti ne tik dalykines žinias, bet ir tvirtas vertybes

bei suvokimą, kam reikalinga Lietuvos valstybė. Už

tai daugiausiai turime būti dėkingi savivokos ir savigarbos

nepraradusiems mokytojams. Jų buvo daug, bet jie

dūsta šioje sistemoje ir jų, deja, sparčiai mažėja.

Ko reikia?

Šios situacijos sprendimui reikalinga kryptinga centralizuota

švietimo politika, kuria būtų grąžintas klasikinis

ugdymas ir sustiprintas mokymas tų dalykų, kurie yra

ypač reikšmingi tolimesnei valstybės, visuomenės, ūkio

ir kultūros raidai, objektyviai pagrįsti nacionaliniais tyrimais

ir orientuoti į Lietuvos raidos perspektyvas. Kitu

atveju Lietuvos vaikus toliau ruošime kaip darbo jėgą

užsienio valstybėms, o ne Lietuvai.

Labai svarbu, kad įgijęs vidurinį išsilavinimą asmuo

orientuotųsi ne tik profesinėje veikloje, bet ir viešajame

gyvenime (turėtų aiškią pasaulėžiūrą), todėl būtina grąžinti

į ugdymo programas teisės, politologijos ir filosofijos

mokymą, atsisakant beformio Pilietiškumo pagrindų

mokymo.

Nemažiau svarbu ir techninis mokinių pasirengimas.

Lietuvos, kaip valstybės, sėkmė priklauso nuo to, kokie

žmonės paruošiami mokykloje. Dažnai girdime kalbas,

kad ateityje ekonominis proveržis turi įvykti aukštųjų

technologijų srityje. Tokiam proveržiui užtikrinti būtinas

aukšto lygio matematinis ir gamtos mokslų išsilavinimas

dar mokykloje. Šiuo metu taip nėra, mokinių matematikos

rezultatai su kiekvienais metais prastėja, tam nebuvo

skirtas tinkamas valstybės dėmesys.

Būtinos sąlygos esminiams pokyčiams:

X Peržiūrėti ir atnaujinti ugdymo programas, atkurti

sumažintas apimtis aktualizuojant turinį. Apimčių atkūrimas

neturi virsti dar didesniu mokinių apkrovimu

namų darbais, kas ir dabar jau yra dažna problema;

X Atsisakyti pasenusių ir tik rekomendacinę reikšmę

turinčių patikrinimų (NMPP, PUPP), vietoje jų įvesti

privalomus egzaminus keliose pakopose, kurių rezultatas

nebūtų rekomendacinis;

X Siekiant proveržio mokymosi pasiekimų pažangos

srityje, būtina atkurti konkretaus mokinio atsakomybę

už į jį investuotų mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimą

(mokymosi rezultatai neturi likti vien tik

mokytojo atsakomybės dalyku). Mokinys, neturintis

progimnazijos baigimo metinių įvertinimų vidurkio

„7“ negali pretenduoti į mokymąsi gimnazijoje. Toks

mokinys turi būti nukreipiamas mokytis profesijos

su galimybe įgyti pagrindinį bei vidurinį išsilavinimą

ir įgyti galimybę pretenduoti studijuoti aukštojoje

mokykloje;

X Vidurinio ugdymo grandis turi nustoti būti aukštojo

mokslo priedėliu, būtina grąžinti Brandos egzaminams

jų paskirtį, o stojimui į aukštąsias mokyklas

būtina įvesti profilinius stojamuosius egzaminus;

X Privaloma peržiūrėti Nacionalinės švietimo agentūros

funkcijas, kaštus ir įvertinti jos veiklos tikslingumą

Lietuvos švietimo raidai ir pažangai;

X Būtina vykdyti aukštus gebėjimus turinčių mokinių

papildomą švietimą, sudarant galimybes mokiniams

mokytis pagal sustiprintas programas ir užtikrinant

jiems geriausių savo srityje pedagogų ar mokslininkų

pagalbą;

X Specialiųjų poreikių turinčių mokinių sėkmingai integracijai

būtinos atskiros specialiosios klasės, kur juos

pagal mokančio mokytojo nurodymus ugdytų specialiojo

pedagogo išsilavinimą turintys mokytojai;

X Aukštesnei ugdymo kokybei ir mokinių mokymosi

pažangai pasiekti būtina užtikrinti objektyvius mokinių

pasiekimų vertinimo kriterijus, kad būtų išvengta

dirbtinai iškeliamų pažymių, bei įvesti privalomą ir

turintį teisines pasekmes mokinių vertinimą pereinant

iš progimnazijos į gimnaziją;

X Būtina išlaisvinti mokytoją nuo administracijos, mokinių

ir jų tėvų psichologinio spaudimo, patyčių bei

išorinės akademinės veiklos, metodikos kontrolės;

X Ugdymo kokybės skirtumai tarp didmiesčių ir regioninių

mokyklų turi būti minimizuoti, aiškiai įvardijant,

kad pagrindinės to priežastys yra didelis skaičius

mokinių, turinčių mokymosi sunkumų, mišraus amžiaus

klasės, kartais ir prasta mokytojų kvalifikacija,

kuri nekeliama dėl demotyvuojančios aplinkos, bei

administracijų ir savivaldybių požiūris į šių problemų

sprendimą.

Tokios gairės švietimo politikai suteiktų galimybę išeiti iš

aklavietės, o dabartinėje sistemoje „dusinami“ mokiniai

turėtų visas galimybes ne tik įgyti gerą ir įvairiapusišką

išsilavinimą, bet ir išeitų iš mokyklos aukštai iškėlę galvas,

žinodami, kodėl egzistuoja Lietuvos valstybė, kam ji

reikalinga ir kodėl verta ją kurti bei saugoti. Šie punktai –

Nacionalinio susivienijimo švietimo programos dalis.

Mokytojo profesijos atgimimui būtina tėvų,

mokinių ir administracijos pagarba mokytojo

autoritetui, visiškas popierizmo panaikinimas,

laisvė rinktis mokymo metodus ir stabilūs,

apie 150 proc. VDU siekiantys atlyginimai


15 SUSIGRĄŽINKIME VALSTYBĘ!

Grąžinti Lietuvai gyvybę

Nacionalinio susivienijimo šeimos politikos programinės nuostatos

Lietuva yra tarp penkių Europos Sąjungos šalių, kuriose

yra mažiausiai šeimų, auginančių tris ar daugiau vaikų, o

gimstamumas, skaičiuojant vienai moteriai, Lietuvoje tesiekia

1,63 vaiko. Specialistų teigimu, gimstamumas toliau

mažėja. Pagal Jungtinių Tautų ir kitų organizacijų duomenis,

Lietuva yra tarp sparčiausiai pasaulyje nykstančių tautų.

Lietuvių tauta miršta, valstybei nesugebant sudaryti

sąlygų ir motyvacijos kurti šeimas ir auginti vaikus. Žiūrint

į ateitį, tai yra didžiausia Lietuvos valstybės problema.

Tad svarbiausias ilgalaikis valstybės tikslas – atkurti tautos

ir valstybės išlikimą laiduojančią visuomenės sanklodą,

kurioje didesnę visuomenės dalį sudarytų jaunesnio

amžiaus gyventojai. Šio tikslo įgyvendinti neįmanoma

dabartinėmis popkultūros ir medijų įtvirtintomis ideologinėmis

sąlygomis, pagal kurias pirmenybė gyvenime turi

būti teikiama karjerai, o ne šeimai.

Šeimų stiprinimui Lietuvoje reikalingos ir praktinės priemonės,

ir aiški valstybės nuostata dėl to, kas yra šeima.

Pastarasis klausimas nekelia abejonių visuomenei. Pagal

įvairias apklausas daugiau nei 75 procentai piliečių aiškiai

sutaria, jog šeimą sudaro tik vyras ir moteris, o jai sudaryti

reikalinga santuoka arba vaikai. Tačiau visuomenei laikantis

prigimtinės šeimos sampratos, o vadinamajam elitui

bei globalistinėms (pirmiausia ES) institucijoms agresyviai

mėginant „įdiegti“ visuomenei progresyvistinę „šeimos

kaip bet ko“ sampratą, vis didesnė dalis politikų šiomis

aplinkybėmis bando išlaviruoti demagogine laikysena,

esą reikia ne kovoti dėl šeimos sampratos, o rūpintis, kaip

užtikrinti praktinę pagalbą konkrečioms šeimoms.

Teigiame, kad šeimos institucijai priešiški yra visi, kas mėgina

kurti tokį dirbtinį supriešinimą. Yra absoliučiai būtina

tiek tvirtas žmogaus prigimtį (tuo pačiu ir visuomenės

nuostatas) atitinkantis valstybės požiūris vertybiniame

kare dėl šeimos sampratos, tiek inovatyvios ir efektyvios

praktinės priemonės, užtikrinančios šeimų laisvę, saugumą

ir būtinų socialinių bei kultūrinių poreikių patenkinimą,

auginant vaikus Lietuvoje.

Šeimos esamai būklei pagerinti būtina imtis priemonių,

kuriomis būtų siekiama trijų svarbiausių tikslų: 1) apginti

prigimtinę šeimos sampratą; 2) sugrąžinti vaikus tėvams,

t. y. įtvirtinti tėvų kaip pagrindinių vaikų auklėtojų vaidmenį;

3) sprendžiant demografines ir socialines šalies

problemas, sukurti ekonomines sąlygas ir socialinę infrastruktūrą,

užtikrinančias šeimoms orų gyvenimą ir skatinančias

ryžtis auginti daugiau vaikų.

Būtina nutraukti vaikų atiminėjimą

ir panaikinti Nacionalinę vaiko

teisių apsaugos tarnybą

X Konstitucija numato teisę riboti viešuosius susirinkimus,

kurie prieštarauja visuomenės sveikatai ir dorovei.

Absoliučios piliečių daugumos nuomone, seksualinių

mažumų pasididžiavimo paradai prieštarauja

visuomenės dorovei (2019 metų „Vilmorus“ duomenys)

ir pagrįstai gali būti ribojami ar draudžiami, nepažeidžiant

konstitucinės susirinkimų ir žodžio laisvės;

X Siekti galutinai atmesti genderistinę Stambulo konvenciją

ir įpareigoti šalies vadovus tarptautinėse organizacijose

siekti šio ir kitų genderizmo ideologija

paremtų dokumentų atmetimo;

X Siekti įstatymu numatyti, kad valstybinėse ikimokyklinio

ir mokyklinio ugdymo įstaigose negali būti

skleidžiama jokia ideologija, formuojanti prigimtinei

šeimos sampratai prieštaraujančias nuostatas, griaunanti

prigimtinį šeimos modelį, pateikianti hedonistines

„šeimos formas“ ar „lyties tapatybes“ kaip lygiavertę,

sveiką ir moraliai priimtiną alternatyvą;

X Priešintis privalomam tėvystės / motinystės atostogų

trukmės padalijimui tarp tėvo ir motinos. Nors sveikam

vaiko ugdymui be galo svarbus gilus ryšys su

abiem tėvais, valstybė neturi teisės nurodinėti šeimai,

kiek kuris iš jų turėtų skirti laiko vaikų auginimui;

X Ypač greitai augančiose didmiesčių teritorijose privalo

būti užtikrintas gyventojų poreikį tenkinantis mokymo

įstaigų tinklas, kuris leistų vaikams mokytis arti

namų, o tėvai neturėtų konkuruoti dėl patekimo į valstybines

mokymo įstaigas;

X Valstybė turi labiau remti sporto, meno ir mokslo būrelius,

gerinti jiems būtiną ne vien privačių tiekėjų, bet

ir mokymo įstaigų infrastruktūrą ir prieinamumą;

X Šeimos, kurios pačios prisiima atsakomybę ugdyti

savo vaikus jų formavimuisi svarbiausiu laiku – iki 7

metų – negali būti valstybės vertinamos blogiau, nei

tos, kurios nusprendžia jų ugdymą perduoti ikimokyklinio

ugdymo įstaigoms. Valstybės interesas yra

sudaryti galimybes vaikams kuo ilgiau augti su tėvais.

Tokios pačios lėšos, kurias valstybė kas mėnesį skiria

ikimokyklinio ugdymo krepšeliui vaikų darželius

lankantiems vaikams, turi būti išmokamos toms šeimoms,

kurios ryžtasi pačios auginti vaikus namie;

X Grąžinti vaiko teisių apsaugos sistemos kaip šeimoms

padedančios, o ne jas kontroliuojančios institucijos

sampratą, visiškai atšaukiant Dovilės Šakalienės ir

Mokesčiai turi priklausyti nuo

vaikų skaičiaus: 4 vaikai - 0 GPM

X Stengtis viduriniojo ugdymo sistemoje atsisakyti į karjerą

orientuoto vaikinų ir merginų ugdymo, kuris ne

tik prieštarauja žinojimo, o ne naudos kaip pagrindinio

švietimo tikslo koncepcijai, bet ir nuvertina atsidavimo

ir darbo šeimai, kuris amžiais buvo lietuvių tautos

ir Vakarų civilizacijos stiprybės šaltinis, reikšmę;

Mykolo Majausko inicijuotą vaiko teisių sistemos pertvarką

ir panaikinant centralizuotą Valstybės vaiko

teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą. Vaiko atėmimas

iš tėvų yra kraštutinė priemonė, galima ypač retais

atvejais, esant tiesioginiam pavojui vaiko sveikatai ar

gyvybei;

Nacionalinis susivienijimas

teigia ir įsipareigoja:

X Siekti Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinti prigimtinę

šeimos sampratą, kylančią iš vyro ir moters santuokos

arba tėvystės / motinystės ryšio;

X Siekti iš Civilinio kodekso pašalinti nuostatas, numatančias

partnerystės instituto įteisinimą ir lyties „keitimo“

galimybę;

X Valstybė negali finansiškai ar jokiomis kitomis priemonėmis

remti prieš tautos ir valstybės pagrindą sudarančios

šeimos prigimtinę sampratą pasisakančių,

prigimtinei moralei ir naujausioms mokslo žinioms

prieštaraujančių ir marksistinės genderizmo ideologiją

skleidžiančių organizacijų, jų projektų ar propagandos

sklaidos;

X Valstybė privalo pripažinti tėvus pagrindiniais vaikų

auklėtojais ir per švietimo, vaiko teisių ar sveikatos

sistemos darbuotojus nesikėsinti į šeimai priklausančią

teisėtą autonomiją, kol vaiko saugumui nekyla tiesioginis

pavojus;

X Geriausios sąlygos vaikams augti sudaromos tada, kai

jie gali kuo daugiau laiko praleisti su savo tėvais ir kasdien

iš jų mokytis. Todėl valstybės prioritetas privalo

būti ne kuo greičiau motinoms grįžti į darbo rinką, o

sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams auginti šeimoje;

X Siekti, kad darbdaviams, sudarantiems nepilnamečių,

ypač ikimokyklinio amžiaus, vaikų turintiems darbuotojams

galimybę bent vieną dieną per savaitę dirbti iš

namų, būtų taikomos mokestinės paskatos. Skatinti

šeimos verslą taip pat bus ne tik valstybės ekonominės,

bet ir šeimos politikos prioritetas, nes toks verslas kuria

kokybiškas darbo vietas, be to, leidžia tėvams išties

derinti įsitraukimą į šalies ekonomiką ir vaikų auginimą;

X Lietuvoje išaugus raidos ir socializacijos problemų turinčių

vaikų skaičiui, didėja ir socialinių pedagogų bei

kitų ugdymo procesui padedančių specialistų poreikis.

Tuo pačiu metu vis labiau ideologizuojamos visos su

psichologija susijusių specialistų studijos, o „naująja

dvasia“ parengti socialiniai pedagogai laiko savo teise

ir pareiga kištis į vertybinį vaikų auklėjimą. Kad to

būtų išvengta, būtina pertvarkyti šių specialistų ugdymo

programas;

X Tėvai, konsultuojami sveikatos sistemos darbuotojų,

turi priimti svarbiausius sprendimus dėl vaikų sveikatos

ir fizinės gerovės užtikrinimo.

Tėvai priims jų vaikams geriausiai tinkančius sprendimus,

jei jiems bus teikiama objektyvi, naujausiomis

mokslo žiniomis pagrįsta informacija ir bus objektyviai

atsakoma į visus jiems kylančius klausimus. Ginsime

dabar galiojančią tvarką.

Parengė Audrius Makauskas ir Vytautas Sinica


NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS 16

Įsisteigus Nacionaliniam susivienijimui

Lietuvoje atsirado partija, atstovaujanti tuos

Lietuvos piliečius, kuriems svarbios tradicinės

vertybės bei valstybės išlikimas. Tokios partijos

Lietuvoje seniai reikėjo. Dabar ji yra. Sėkmės

dirbant Lietuvos ir jos žmonių labui.

Arvydas Janulaitis

akademikas, biotechnologas

Ištisus dešimtmečius laisvės kovotojai, žmogaus

teisių gynėjai, dvasinių vertybių puoselėtojai,

būdami mažumoje, pūtė prieš galingą pavergėjų

vėją, kol pagaliau sovietinė pabaisa subliuško. Tačiau

šiandieninė laisvė be orumo ir teisingumo mus

verčia vėl burtis į tautos SUSIVIENIJIMĄ, kuris

pagaliau PRIKELTŲ LIETUVĄ MŪSŲ!

Petras Plumpa

rezistentas, politinis kalinys

Stiprinkime Lietuvą kartu!

Mus palaiko:

Lietuvos piliečiai, kuriems svarbi krikščioniškoji

ir tautinė mūsų šalies tapatybė, socialinis

ir bendrasis teisingumas, prigimtinės šeimos vertybės

– rinkimuose į Seimą turėtų palaikyti Nacionalinio

susivienijimo kandidatus. Padarykime tai, kas

nuo mūsų priklauso, paremkime Nacionalinį susivienijimą,

nuosekliai ginantį krikščioniškosios civilizacijos

ir laisvos, orios lietuvių tautos gyvybę!

kun. Robertas Grigas

rezistentas, politinis kalinys

Nors priklausau LSDP, palaikau daugelį Nacionalinio

susivienijimo nuostatų. Nacionalinio susivienijimo

programoje ir veikime atpažįstu Sąjūdžio idealų

tęsėją ir atsakingos politikos partiją.

prof. Bronislovas Genzelis

filosofas, signataras,

Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys

Jeigu mūsų pažiūros ir idėjos jums artimos ir norite prisidėti prie to, kad lietuvių tauta per amžius gyventų

šioje žemėje, būdama savo valstybės šeimininke, prisijunkite prie mūsų judėjimo Jums priimtiniausiu būdu:

X tapkite mūsų partijos nariu arba kampanijos

savanoriu! rašykite info@susivienijimas.

lt arba atstovui jūsų vietovėje, kurį rasite

apsilankę www.susivienijimas.lt/skyriai.

X tapkite mūsų rėmėju, paremdamas rinkiminę kampaniją

finansiškai! Kiekvienas jūsų skirtas euras leidžia įvairiomis

priemonėmis savo žinią pristatyti didesniam skaičiui Lietuvos

piliečių. Tik su jūsų pagalba būsime išgirsti.

Kaip paremti?

Tai paprasta. Gavėjas: Nacionalinis susivienijimas. Sąskaitos numeris – LT244010051005338165 (Luminor bankas).

Suma – 12 eurų. Mokėjimo paskirtyje būtina įrašyti žodžius „Auka partijos rinkiminei kampanijai

paremti” ir savo asmens kodą. Jei norite paremti didesne suma, paskambinkite telefonu 8 620 411 66 ir mes

paaiškinsime, kaip tai padaryti.

Kodėl verta

mumis

pasitikėti?

_____

Esame esminių pokyčių siekianti partija,

kviečianti piliečius susigrąžinti valstybę sau,

tapti tikraisiais jos šeimininkais

_____

Esame įsipareigoję tęsti Sąjūdžio idealus, kai

politika buvo ne siauros įtakingos grupės reikalas,

bet piliečių vykdoma reali valdžios kontrolė

_____

Esame sukaupę visuomeninio ir politinio veikimo

patirtį judėjime „Kitas pasirinkimas“, patriotinio

jaunimo sambūryje „Pro Patria“, Vilniaus ir Tautos

forumuose; 2019 m. su visuomeniniu komitetu

„Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę!“

daly vavome Europos Parlamento rinkimuose

_____

Sakome „NE“ ligšiolinei oligarchinei

nomenklatūrinei valstybei ir siekiame

teisingos valstybės visiems piliečiams

_____

Teisinga visiems valstybė – tai iš esmės

pertvarkyta teismų sistema (įskaitant Konstitucinį

Teismą); tai nuo oligarchinių grupių spaudimo

nepriklausanti politinė praktika; tai tarnystę

visuomenei suprantanti, o ne manipuliuojanti ir

indoktrinuojanti žiniasklaida; tai ES lėšas

žarstančių organizacijų kontrolė

_____

Išpažįstame tradicines moralines pažiūras,

prigimtinę šeimą, esame įsipareigoję puoselėti

savitą kultūrą, atsisakome „globalios Lietuvos“

strategijoje projektuojamos Lietuvos ateities,

kurioje turi išnykti lietuvių tauta ir valstybė

_____

Suprantame Lietuvos vakarietišką civilizacinę ir

geopolitinę tapatybę, siekiame būti visaverte

ir lygiateise Vakarų pasaulio bendrijos nare

Nacionalinio susivienijimo steigiamasis suvažiavimas Vilniuje 2020 metų kovo 7 dieną

Leidinį rengė: Gabija Bierytė, Rokas Gasparaitis, Algimantas Jankauskas, Audrius Makauskas, Artūras Judžentis, Vytautas Sinica.

Politinė reklama apmokėta iš Nacionalinio susivienijimo rinkiminės sąskaitos.

Atspausdinta „Lietuvos ryto“ spaustuvėje, užsakymo Nr.SM-0000041358. Tiražas 150 000 egz.

Similar magazines