STASĖS LUŠAITĖS GYVENIMO APYBRAIŽA

STASĖS LUŠAITĖS
GYVENIMO APYBRAIŽA
Gim. 1917 m. kovo mėn.
Įstojo į Seserų Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregaciją (ACJ) 1937 m.
Įžadai – 1939 m.
Kankinta – 1975-10-30
† 1975-11-05
Savilaida
1975 metai
Lietuva
1

ŽINIOS IŠ STASĖS GIMTINĖS
Stasė Lušaitė gimė 1917 m. kovo mėn. Viduklės parapijoje, Griaužų kaime. Yra baigusi
pradinę mokyklą ir Raseinių ūkio mokyklos I kursą.
Šeimoje buvo 4 broliai ir 3 seserys. Du broliai mirė maži būdami.
Stasės tėvelis praktikuojantis katalikas darbštus, įdomus pašnekovas, jumoristas, todėl
labai mėgiamas jaunimo ir šiaip žmonių sambūriuose.
Motina taip pat nuoširdžiai tikinti. Gražiai išaugino penkis vaikus.
Sesuo Bronytė ištekėjusi, gyvena Viduklėje.
Onutė buvo ištekėjusi. Vyras jau miręs. Likusi našlė gyvena Graužuose ir globoja seną, 83
metų motinėlę. Tėviškėje gyvena ir vienas brolis, o kitas jau pensininkas, gyvena Šiauliuose.
Visos šeimos tikinčios, praktikuojančios, taip auklėjami ir jų vaikai. Vaikučiai gerai mokosi,
klusnūs tėvams ir mokytojams.
Su kaimynais gražiai sugyvena ir palaiko draugiškus santykius.
STASĖ GYVENIMO PAVASARYJE
Staselė, taip ją artimieji vadindavo, iš pat kūdikystės buvo linkusi į pamaldumą. Melstis jos
ir mažos raginti nereikėjo.
- Suklupus prieš Marijos paveikslą, - sako motina,- ir poteriauja. Kartą vakare užmigo
nepasimeldus ir greit nubudo.
- Miegok, vaikeli, miegok,- sakau.
- Juk aš dar poterėlių nesukalbėjau!
- Sukalbėsi rytoj. Miegok!
- Rytoj bus už rytojų. O kodėl jūs kasdien kalbate?
Tuoj pat atsiklaupė ir ėmė šnabždėt.
Staselės jaunystę supa gražūs atsiminimai. Ji buvo nuolatinė bažnyčios lankytoja. Iš Dievo
gavusi gražų balsą, juo garbino Dievą, Viduklės mokykloje dalyvaudama chore. Būdama
greitos orientacijos ir paslaugaus būdo, ji išdalydavo choristams giesmes, paskui surinkdavo
ir sudėdavo tvarkingai. Ir kitus pažįstamus ragindavo ateiti į chorą, mokytis giedoti ir
giesmėmis puošti pamaldas.
Ji buvo gera organizatorė, angelaičių vadovė, Viduklės ,,Pavasario“ sąjungos valdybos
narė. Šeštadieniais ir sekmadieniais kaimo apylinkėse suorganizuodavo jaunimo sueigas. Tos
sueigos būdavo tėvų akivaizdoje, kultūringai tvarkomos, nenukrypdavo nuo doros
reikalavimų. Jos tėvelis dažnai į jas įsisukdavo su savo jumoru, intermedijomis. O Staselė
paįvairindavo monologais, prijuokindavo visus iki ašarų.
GEGUŽINĖS PAMALDOS
Kaip kitur Lietuvoje, taip ir Staselės tėviškėje buvo ruošiamos gegužinės pamaldos. Svirne
paruošiamas Marijos altorėlis. Papuošiamas gėlėmis, žvakėmis, aštuonyčiais rankšluočiais ir
kvepiančiais berželiais.
Ant įkaltų kuolų kieme buvo pakabinta žagrė. Kai sukalendavo pasagomis į žagrę, tuoj
pasirogydavo keliais ir takeliais Marijos mylėtojai. Prisirinkdavo pilnas svirnelis maldininkų,
jaunų ir senų. Ir per atdarus svirnelio langus laukais ir gojeliais aidėjo mieloji gegužės
mėnesio giesmė ,,Sveika, Marija, Motina Dievo...
Šeštadieniais jaunimas po gražiųjų gegužinių pamaldų grįždami į namus būriais
užtraukdavo skambiai ,,Kas subatos vakarėlį“. O kartais jau ant kiemo išėję susukdavo
tautišką ratelį ,,Sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau lelijėlę, sėjau savo jaunas dienas kaip žalią
rūtelę!“.
2

Gavėnios metu Lušų šeimoje būdavo giedami ,,Kalnai“, labai mėgiami Žemaičiuose. Čia
daugiau rinkdavosi suaugę žmonės, bet neatsilikdavo ir jaunimas.
KŪČIOS
Labai įspūdingas šventvakaris būdavo Kūčios. Jaunieji Lušų šeimos nariai jų laukdavo su
ilgesiu. Iš pat ryto namuose pradedama pagrindinė švara ir laikomasi griežto pasninko.
Vyresnieji tą dieną visai nevalgydavo. Bet užtat Kūčių Vakarienė būdavo suruošiama iš 12
valgių. Po staltiese padedama šienelio, o viduryje stalo – plotkelės. Po bendros maldos
lauždavo plotkelę tėveliai, paskui dalydavo visiems, kiekvienam ką nors palinkėdami. Paskui
valgydavo vakarienę pagarbiai, su šventa nuotaika. Po Kūčių visi pasisveikindavo, linkėdami
švento Kalėdų džiaugsmo, o šienelį nuo stalo tuoj nunešdavo gyvuliams ir visus
,,pavaišindavo“.
NAUJUOSIUS METUS sutikdavo su malda. Paskui vašką liedavo į vandenį. Staselei išeidavo
rožančius.
VASAROS PRAMOGOS – dažnos gegužinės. Staselė jose dalyvaudavo, bet šokdavo
daugiausia su mergaitėmis. Kartą ją išvedė šokti dvaro ponaitis ir pašokinęs pabučiavo
ranką. Staselė sumišo, paraudo ir pabėgo iš šokių, nes šitoks poelgis jai atrodė neleistinas.
KAIMO MENININKĖ – taip ją vadino kaimo mergaitės. Staselė buvo lankiusi rankdarbių
kursus, iš prigimties linkusi į meną. Taip ir pagarsėjo apylinkėje kaip menininkė. Ne tik
kaimo, bet miestelio mergaitės prašydavo išausti juostelę, kita – kepurytę ar staliesėlę
numegzti ir kt.
Kai būdavo kaiminystėje kieno vardadienis, merginos vainikuodavo varduvininko duris.
Netoli gyveno vargšas ligotas berniukas, visų pamirštas. Staselė suorganizuodavo drauges
apvainikuoti jo duris, o pati paruošė jam šešetą nosinaičių gražiai apmegzdama kraštelius ir
įpynė į vainiką slaptai, kad nežinotų. Bet jis vėliau išsiklausinėjo kas tai padarė ir
atsidėkodamas nusiuntė Staselei saldainį.
RŪPINOSI KENČIANČIAIS IR VARGŠAIS
Staselė stengdavosi ką nors parūpinti vargšams ne tik savo apylinkėje, bet ir žymiai toliau.
Sekmadienį, eidama į Viduklę prašydavo motinos, kad duotų ką nors nunešti neturtėliams ir
ligoniams.
Jei pasitaikydavo pakeliui reikalingas pagalbos, visuomet suteikdavo. Kartą rado
pargriuvusį vyrą į sniegą surištom rankom. Prikėlė, apmovė rankas savo pirštinėm ir nuvedė į
namus, ,,juk jis yra Motinos sūnus, reikalingas šeimos narys, Dievo tvarinys!“ – sakė ji.
Kartą pamatė sušalusį berniuką, be kepurės stovintį ant tilto. Davė jam 3 rublius, kad
nusipirktų kepurę ir paragino bėgti į šiltą pastogę.
Lankydama ligonius, nunešdavo gražių knygelių pasiskaityti arba pati jiems paskaitydavo.
Viena jos sesuo buvo išvežta į Sibirą. Staselė jos šeimai rašydavo laiškus. Tie laiškai jiems
buvo tikra pguoda. Kai grįžo, sakydavo: ,,Mes jos laiškus skaitydavom visi susirinkę
ašarodami. Tai buvo mums kaip pamokslai. Jos laiškų labai laukdavom. Atsiųsdavo mums
siuntinėlių su maistu ir vaistais ir labai už mus mesdavosi, kad laimingai grįžtume. Vėliau
pati sakė, jog surašiusi savo prašymus dėdavo Viduklės bažnyčioje ant šv. Antano altoriaus,
kad šv. Antanas mus užtartų ir galėtume greičiau grįžti. Ir, šv. Antanui užtariant, Dievas jos
maldų išklausė“.
3

PAŠAUKIMAS
Jos pašaukimas į vienuolyną brendo kun. Stankevičiaus ir kun. Grubliausko įtakoje. Darėsi
vis kuklesnė, tylesnė, pamaldesnė. Iš šalies buvo pastebima, kad momentais būna labai
susimąsčiusi, giliai susikaupusi.
Kartą vaikščiodama sode kalbėjo rožančių. Motina ir sako:
– Meldiesi ir meldiesi, vaikeli, – ko gi nori iš Dievo išprašyti?
– prašau Dievą, kad galėčiau mirti kankinės mirtimi, - atsakė Staselė.
Vis dažniau ėmė galvoti, kaip patekti į vienuolyną, bet dar nebuvo apsisprendusi į kokį.
Kažkaip mintis pakrypo širdiečių link. Parašė laišką to laiko vyresniajai, išdėstydama, kad
neturinti didelio kraičio, net mažų santaupų, bet turinti labai didelį norą Dievui tarnauti.
Tačiau atsakymą gavo neigiamą. Labai dėl to išgyveno. Bet čia jai patarpininkavo jos
globėjai kunigai ir pagaliau vyresnioji sutiko, o Staselei džiaugsmas netilpo širdy...
Dabar reikėjo gauti aiškų tėvelių sutikimą. Tiesa, jie jau numanė, nujautė, ką jų mylima
dukrelė planuoja, bet galvojo, kad tai įvyks daug vėliau. O gal čia tik jaunystės svajonės, kai
subręs – persigalvos ir pakryps į šeimos gyvenimą. Taip tėveliai ir nusiramino.
O Staselė labai nuoširdžiai pasimeldusi ir tvirtai apsisprendusi, nutarė sau viena paveikti
tėvelius staigiu mostu, tik laukė patogaus momento. O jis štai ir atėjo. Tėveliai abu sėdėjo už
virtuvės kambarėlyje, o Staselė klūpščia ėjo keliais iš koridoriaus per virtuvę pas tėvelius
prašyti leidimo ir palaiminimo. Motina, gal jau iš anksto pasiruošus, priėmė ramiau, o tėvelis
– sugniužo...
Staselė kaip mokėdama jį guodė, įtikinėjo. Atsipeikėjęs jis sako: ,,kaipgi aš galiu tavęs,
vaikeli, neleisti, prisiimti šventą pareigą Dievui? Tik man tavęs labai gaila!“…
Staselė jiems pažadėjo, kiek bus galimybės, juos lankyti, už juos karštai melstis, kad tik
išleistų. Tėveliai pagaliau sutiko ir jos šventą ryžtą palaimino.
1937 metais prieš išvažiuojant iš namų, keliais eidama nuo vieno prie kito, visus atsiprašė
už blogus pavyzdžius. Visi buvo sujaudinti iki ašarų ir nuoširdžiai palydėjo į naują gyvenimą,
žengti Kristaus patarimų keliais.
KOVOS IR LAIMĖJIMŲ ETAPAS
Gyvendama postulato ir noviciato pakopose nuoširdžiai praktikavo tylą, gilinosi į
kongregacijos konstituciją, stengėsi kuo geriau pažinti ir įsijausti į vienuolinį gyvenimą. Kaip
visur, taip ir čia ji matė teigiamų ir neigiamų pusių, sukeliančių ne kartą audringas abejones,
bet Dievo padedama, pusiausvyros nepamesdavo.
Turėjo aštrų protą, sugebėjo kritiškai samprotauti ir nelengvai buvo palenkiama vienokia ar
kitokia kryptimi, bet, gerų vadovų koreguojama, palaipsniui įsigyveno į kuklų vienuolinį
gyvenimą. Anksčiau jos vaizduotėje jis buvo nuspalvintas aukso spalvomis, o dabartinis jos
gyvenimas nekartą pasirodė pilkame kasdieniškame fone, perpintas kančios, aukos ir
išsižadėjimo reikalavimais.
Deganti idealais jaunuoliška širdis grūmėsi su abejonėmis: žengti erškėčiuotu savęs
išsižadėjimo keliu ar grįžti į mielą artimųjų glėbį...
Čia jai atėjo į pagalbą Kristaus posakis: ,,Kas, pridėjęs ranką prie arklo, dairosi atgal, tas
manęs nevertas!“. Pasakė pagundai tvirtą ,,ne“ ir uždarė duris nuo pasaulio ir savo artimųjų.
Kadangi 1940 metais pasikeitė valstybinė santvarka ir pačios gyvenimo aplinkybės vertė
dažniau bendrauti su artimaisiais, tai ir Staselė ėmė dažniau lankyti Tėviškę, žinoma, ne tiek
savo malonumui, kiek artimųjų paguodai, vaikučių katekizacijai, ligonių slaugymui. Ligoniams
turėjo tą švelnumo ir žmonių meilės gyslelę, kurią pajunta skausmo prislėgtieji ir tiesdami
rankas pasiaukojusiai slaugytojai laukdavo jos kaip saulės spindulėlio...
4

DARBO BARUOSE
Tarybiniu laiku įsidarbino vienoje Kauno miesto vaistinėje kasininke. Būdama jautri ir su
baime, kurį laiką padirbėjus, dėl didelio įsitempimo ir gal dėl prasidėjusių kitų sunkių
aplinkybių neišlaikė Staselės nervai – ji rimtai susirgo. Įsivaizdavo, kad kasoje rastas didelis
trūkumas. Iš tikrųjų trūkumo nebuvo ir niekas jos nekaltino. Vedėja ir kitos vaistinės
darbuotojos Stasele visiškai pasitikėjo, ją gerbė ir mylėjo, bet niekaip negalėjo jos įtikinti,
kad be reikalo būgštauja ir sulaikyti darbe. Teko jai atsigulti į ligoninę ir ilgą laiką nedirbo.
Po ilgesnės pertraukos vėl įsidarbino vaikų invalidų namuose Vilijampolėje. Savo
sumanumu ir rūpestigumu greit įsigijo vadovybės pasitikėjimą ir invalidų vaikučių
prieraišumą.
Kadangi Staselė turėjo aiškių gabumų meno srityje, buvo kūrybingos dvasios, tvarka,
skonis, grožis ir įvairios rūšies iniciatyva buvo čia praktiškai taikoma. Jos troškimas buvo –
kiek tik galima paįvairinti invalidų vaikučių niūrias valandėles. Pajutę Staselės asmenyje
džiaugsmo ir laimės nešėją, kai kurie sąmoningai visa širdimi ją pamilo. Su ilgesiu jos
laukdavo grįžtančios iš poilsio dienos ar iš atostogų. Pamatę iš tolo šaukdavo:
- Stasyte, pas mus, pas mus! Ateik greičiau! Kur tu taip ilgai buvai?
Vadovybė į tai žiūrėjo su pagarba ir prielankumu, o kai kurios bendradarbės – su pagieža ir
pavydu. ,,Žiūrėkit, ateina direktoriaus favoritė! Atsirado geroji! Davatka ir niekas daugiau.
Mes čia jos nepakęsim! Dar ko gero ji vaikus poterių pradės mokyti! Ir tt.“
Vėliau Staselė pati papasakojo tokį epizodą. Vaikelis, būdamas atsilikusio galvojimo, bet
dar namuose geros motinos išmokytas, klaupdavosi savo lovelėje ir rankutes sudėjęs kaip
angeliukas gražiai kalbėdavo poterėlius. Jam buvo nesvarbu, kad kas iš jo juokiasi ar bara:
jis lyg nieko negirdėdamas, kalbėdavo mamytės išmokytus poterėlius, juos užbaigdamas
gražiu kryžiaus ženklu.
Žinoma, jo elgesys kai kurioms auklėtojoms nepatiko ir bandė ieškoti kaltininko,
,,žalojančio“ vaikus. Ir apkaltinta Staselė. Vis dėlto, nors kai kurių nekenčiama, bet
vadovybės gerbiama ir palaikoma, o vaikučių mylima, keletą metų padirbėjo vaikų namuose,
kol išėjo į užtarnautą poilsį.
IŠĖJUS Į POILSĮ
Kai gyvenimas eina į saulėlydį, dažnai mintys sustoja ties mirties problema. Daug kam,
taigi ir Staselei, pakilo noras sukaupti paskutines jėgas, kuo daugiau padirbėti amžinybės
sąskaiton.
KATECHETĖ
Mylėdama Dievą ir žmones, Stasė ypač mylėjo vaikelius, visada ir visur jais rūpinosi,
ragindavo mylėti Dievulį, melstis, adoruoti, giedoti. Kada ir kur tik galėjo, atitrūkusi nuo
pareiginio darbo, ruošdavo pirmai išpažinčiai ir komunijai mažuosius ir ,,peraugusius“. Išėjusi
į pensiją visomis jėgomis metėsi į katekizacijos barus. Aplankė daug geros valios valios
šeimų, subūrė vaikučius, leidosi su jais į religinius pokalbius, tuo būdu patraukdama ne tik
vaikučių, bet ir jų tėvelių dėmesį ir laimėdama jų simpatijas. Taip Staselė metai iš metų
paruošdavo didelius būrius vaikučių pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai.
Pažvelgę į Staselę – jau pagyvenusią pensininkę, kukliai dėvinčią, niekuo ypatinga
nepasižyminčią, gal pagalvotume kuo galėtų sudominti jaunuosius didmiesčio ,,galvočius“.
Tačiau reikia pasakyti, kad vaikučiai su noru burdavosi apie ją ir gerte gėrė iš jos lūpų
sklindančią Dievo duotą religinių tiesų išmintį. Ir ją pasisavindavo.
Laisvesnėmis valandėlėmis lankydavosi Vytauto bažnyčios chore. Buvo aktyvi choristė.
5

...TIESIAI Į ŽUDIKO RANKAS
Nieko nenujausdama Staselė, 1975 metų spalio 30 dieną rytą anksti atsikėlusi ir, kaip
visuomet, po rytinių maldų ir mąstymo išėjo viena Aleksoto pašlaitės takeliu į bažnyčią.
Jau iš tolo pastebėjusi, kad keltas neveikia, pasuko pro krūmus laiptais žemyn. Staiga
iššokęs iš krūmų (buvo dar prietamsis) kažkoks vyras ir puolė ją. Staselė visomis jėgomis
gynėsi, stengėsi pabėgti. Tas smarkiai pastūmė ją laiptais žemyn galva. Ilgu laiptų šlaitu
nuriedėjusi žemyn atsitrenkdama į kiekvieną laiptą, visa mėlyna ir kruvina gulėjo
nejudėdama, gal ir be sąmonės...
Kai labiau prašvito, susirinkę daugiau žmonių pastebėjo, kad ji skaudžiai sužalota. Iškvietė
geitąją pagalbą ir nuvežė į ligoninę.
Tuojau pranešta namiškiams ir giminėms. Gydytojai pripažino, kad ne pačios nusirista
laiptais, kad kažkieno sužeista. Ir ligonė pasakė, kad ją nuo laiptų nustūmė žmogus. Tada
pranešta milicijai. Tačiau niekas neatvyko apklausinėti, nors sužeistoji reanimacijos skyriuje
5 paras išgulėjo su sąmone. Ligoninėje buvo apsupta rūpestingiausia globa ir medicinos
pagalba, bet viskas veltui. Po penkių parų sunkios kančios Staselė užmigo Viešpatyje.
KAI SUDAUŽYTA GULĖJO...
Ligoninės reanimacijos skyriuje Staselė sakė gydytojams:
- Mane nustūmė nuo laiptų vyras su šviesiu apsiaustu.
Kai buvo ruošiama operacijai, skundėsi, kad labai skauda vidurius ir sakė:
- Nieko nebedarykite. Vis vien iš manęs nieko nebus!...
Savo seserims sakė:
- Dabar parvažiuosiu namo. Tikrai parvažiuosiu. Jau dabar visam laikui...
- Stasyte, kas tau atsitiko? – klausė seserys.
- Mane užpuolė vyras. Griebė už kojų, už sijono, buvo smarki kova...
Medicinos sesuo, teikianti medicininę pagalbą, nutraukė kalbą.
Jai buvo pasiūlyta dvasinė pagalba, kad būtų legviau kentėti, bet ji atsakė:
- Šiandien penktadienis, reikia pakentėti už Lietuvą, už kalinius, o išpažintį
esu atlikusi vakar.
- Stasyte, tu buvai kaip angelas, - sako aplankiusi bendradarbė,- už ką tau
tokios kančios?
- O už ką Kristus kentėjo daug skaudžiau už mane, - atsakė Staselė.
Kai buvo prisimintas žudikas, ji atsidusus pasakė:
- Aš jam atleidžiu!
Gydytojai konstatavo: ,,Trūkusios kepenys, stiprūs galvos sutrenkimai. Šokas“.
***
Perduota teismo ekspertizei, nes tai kriminalinio nusikaltimo padariniai. Skrodimą darė
ekspertas, reikėjo gauti prokuroro parašą atsiimant lavoną.
***
STASELĖS SESUO BRONĖ PASAKOJA
Gavome pranešimą iš Kauno apie Staselės sužeidimą ir kuo skubiausiai išvykome abi su
Onute. Kelionėje buvo labai neramu, nes nieko smulkiau nežinojome. Nuvykusios į klinikas,
radome Staselę labai sužalotą, vos gyvą: visa sutinusi, veide kelios žaizdos, viena akis
kažkaip sukinėjasi: čia baltymas visas matyti, čia vėl apsisuka...vaizdas siaubingas...
6

Tuo momentu, ačiū Dievui, buvo atgavusi sąmonę ir mes išdrįsome paklausti, kaip tai
atsitiko.
- Septintą valalndą ryto ėjau į katedrą, - kalbėjo Staselė silpnu balsu, - keltas neveikė,
turėjau eiti laiptais. Dar buvo tamsoka. Su baime nuėjau iki pusės laiptų. Staiga iššoko iš
krūmų vyras šviesiu apsiaustu ir griebė mane už kojų, už sijono. Blaškė, stumdė... Virė tarp
mūsų kova – grumtynės. Laikiausi iš visų jėgų. Gal ką nors pamatęs ateinant, nustūmė mane
laiptais galva žemyn... Nuriedėjusi gulėjau bejėgė. Laiptais pro šalį ėjo viena mūsų sesuo,
bet nepažinusi nuėjo žemyn. Vėliau atsirado daugiau žmonių. Vienas rusiškai kalbantis
žmogus iškvietė greitąją pagalbą ir nuvežė ligoninėn...
Po trumpos pauzės pasiteiravo:
- Ką sako mama, sužinojusi apie mane?
Tave labai užjaučia, meldžiasi ir rūpinasi ar kunigą tau kas pakvietė?
- Vakar buvau išpažinties, nesirūpinkite.
- Stasele, tu labai kenti ir nedejuoji.
- Yra laukiančių kančios nuopelnų...
- Baisus tas žudikas! Kaip jį reikia surasti?
- Aš jam dovanoju ir noriu, kad jis būtų danguje kartu su manimi...
Užsimerkė ir daugiau nebekalbėjo.
Jos seserys ir sako: ,,Staselės – kankinės vaizdas taip mus paveikė, kad per kelis mėnesius
stovėjo akyse ir negalima buvo kaip reikia išsimiegoti.
***
SAPNAI SAPNELIAI
Dar gyva Staselė sapnavusi, kad iš krūmų iššokęs kipšiukas. Labai vikrus , ir pasakęs: ,,Tu
mirsi!
***
Jos draugė seselė Kotryna sapnavusi tą naktį prieš mirtį: Ėjusios abi Aleksoto tiltu. Aukštai,
migloje pasirodė šviesi būtybė. Staselė pasakiusi: ,,Tai mirusi mūsų Motina Teodora
(Kriaučiūnaitė) – menininkė. Pasirodžiusioji nusileidus tarp jų, paėmusi už parankių ir
sakanti: ,,Eikime su manimi!“. Kotryna, ištraukusi ranką, pasakė: ,,Aš neisiu“, o Staselę taip
ir nusivedė...
***
Tuoj po s. Staselės mirties sapnavau, kad visos ruošiamės kažkokioms iškilmėms. Ir s.
Staselė tarp mūsų. Apsirengusi ilga balta suknute, užsidėjusi šviesių rožių vainiką ant galvos,
šypsojosi ir sakė: ,,Štai kaip jis man tinka!”...Šypsojosi visai taip, kaip šypsodavosi gyva.
Rodos ir dabar tebematau tą jos šypsnį...
DAR VIENĄ AUKĄ PAVILIOJO KAPAI...
Ligoninėje visomis priemonėmis mėginta gelbėti Staselės gyvybę, tačiau dėl per didelio
sužalojimo ir nukraujavimo (nerasta kūne sveikos vietos, ypač galvoje), ją priglaudė Tas,
Kuriam ji visą gyvenimą buvo paaukojusi ir ištikimai tarnavo.
Palaidota lapkričio 8 d. Viduklės kapinėse. Į amžino poilsio vietą ją atlydėjo daug žmonių ir
didelis būrys mažų vaikučių su gėlėmis rankutėse. Jie nešė gėles tai, kuri juos labai mylėjo ir
mokė tikėjimo tiesų.
7

Daugelis tikinčiųjų mano, kad vaikų ruošimas pirmajai išpažinčiai ir buvo pagrindinė Stasės
Lušaitės nužudymo priežastimi.
Vienai velionės seseriai, iškviestai į tardymą, buvo pareikšta, jog čia įvykęs nelaimingas
atsitikimas, nes lipdama laiptais ji pati paslydusi ir susižeidusi. Šį įvykį aiškinti ,,paslydimu“
yra tik būtinybė melu užmaskuoti žudikus, kad jie jaustųsi drąsūs ir, kai vėl reikės, darbuotis
toliau.
O TAČIAU
Ne viskas sutemose žuvo.
Šiltu krauju širdis pasruvo.
Ir prievartai paklusti neišmoko.
Mortuos voco /Vincas Mykolaitis – Putinas/
Tauta nenurims!.Šių dienų jaunimo gretose atsiras, kurie nepabūgs nei psichinių ligoninių,
šaltų drėgnų kalėjimų, karo metų ar spygliuotų vielų užtvarų, nei žudynių.
Kiekvienas nekaltai nužudytųjų pralietas kraujo lašas bus ta Dievo palaiminta sėkla, iš
kurios vėl dygs nauji jaunosios kartos daigai.
Jie sužaliuos vešliais atžalynais, sužydės ir subrandins naujus Bažnyčios ir tautos vaikus.
Žuvusieji už tiesą, už Kristaus meilę ir Bažnyčią papildys milijonines nežinomų kankinių
gretas, puoš Bažnyčią ir praturtins tautos istoriją.
Prie žuvusiųjų kapo rinksis tautos vaikai
Ir susimąstę tyliai nulenks galvas...
Čia kapų medžiai visad oš ir šlamės –
Viešpaties Angelą...
Gėlės melsis ,,Tėve mūsų!”...
Ir paukšteliai medžių šakose
Nuo pat ryto čiulbės Amžinąjį atilsį...
O žuvusiųjų sielos kils pas Viešpatį, į Amžinybę...
***
SES. STASĖS SIELOS VEIDRODŽIO ATSPINDŽIAI
POREKOLEKCINĖS MINTYS
Viešpatie, prašau tave trauk mano širdį į save, į mano sielos gelmes, toli nuo pasaulio
triukšmo, toli nuo mus supančių rūpesčių.
Noriu aš ten su Tavimi būti, Tavimi gėrėtis, Tave mylėti ir garbinti, Tavo balso klausyti.
Savo gyvenimo sunkumuose ten aš rasiu paguodos ir suraminimą. Duok, kad niekad
nepamirščiau, jog Tu esi manyje. Duok, kad visada ir visur Tave savo akimis lydėčiau.
***
Šventoji Dvasia, apšviesk mane pagundų ir tamsos valandose, kad nepaklysčiau ir
negyvenčiau klaidoje.
Viešpatie, padėk man, nes be Tavęs ką gi galiu padaryti? Padėk man nukryžiuoti senąjį
žmogų. Kai man reikia atsižadėti, nugalėti, palaužti savo išdidumą ir savo valią, mirti sau
8

pačiai, tada esu tokia silpna, tokia ištižusi. Padaryk tai, ko atlikti neturiu drąsos. Išrauk,
sugriauk, sudegink, sunaikink visa manyje, kas nėra Tu, arba kas neveda prie Tavo meilės...
Padaryk tuštumą mano šidyje, kad Tu galėtum ją visą užimti...
Padaryk, kad pagaliau mirčiau sau, o gyvenčiau tiktai Tau, Tavo vardo garbei, šventos,
garbingos Tavo valios vykdymui! Tegu mano egoizmas, deginamas karštos Tavo meilės
liepsnos, dingsta visam laikui!
Nekalčiausioji Mergele, Tu visada mylėjai Dievą tyra, be jokio egoizmo šešėlio meile, suteik
man malonę nugalėti savąjį egoizmą.
Įeik, Jėzau į mano širdį ir mano gyvenimą – viskas ten Tavo... Iš anksto pasiduodu
visiems, net skaudžiausiems Tavo meilės reikalavimams.
Nieko neturiu, ką Tau galėčiau atsakyti. Noriu mylėti Tave, atsisakydama visų kūrinių,
visiškai pagal Tavo valią, iki savęs paaukojimo...
Teikis palaiminti, Viešpatie, šį pasiryžimą ir suteik man jėgos jo laikytis iki galo. Nes mylėti
Tave kaip pridera – taip pat yra malonė ir pagrindinė malonių malonė. Meilės Dvasia,
deganti ir sudeginanti Dvasia, uždek mano širdį!
O Mergele, gražiosios meilės Motina, padaryk mano širdį panašią į savo ir Jėzaus.
Visas mūsų tobulumas glūdi meilėje, o visas meilės tobulumas glūdi valios sujungime su
Dievo valia. Iš to išeina, kad juo labiau esame susijungę su Dievo valia, tuo didesnė yra
mūsų meilė.
Tėve, teesie Tavo valia mano atžvilgiu, manyje ir per mane laike ir amžinybėje.
***
IŠ POEZIJOS LOBYNO
Poetas kun. Leonardas Kazimieras Andriekus OFM
Lušaitei Stasei, nužudytai Kaune
Ankstyvą, tamsų rytmetį skubėjo ji bažnyčion,
Jos mintys prie altoriaus degė žvakėm.
Ji ėjo vieniša skardžiom gatvelėm Aleksoto
Kaip dieviška rimtim širdis jos plakė.
Šešėlis juodas iš tamsos grėsliai išniro...
Ją ginės įkandin, kaip vilkas avinėlį.
Juk tai žmogus... Jos mintys rytmečio maldomis žiro...
O juk tai buvo budelis... Jis ranką žmogžudžio pakėlė...
Jis smogė jai į galvą rusiškai sukeikęs:
,,Daugiau vaikų tu negadinsi...Poterių nebemokinsi!...
Ir ją parkritusią, jis spardė, kaip žvėris įnirtęs,
O ji gi, kaip šventoji dusdama lemeno: ,,Jėzau mano!“
Kai prarado žadą, kūno virpesiai nutilo,
Tada nuo skardžio ją parito, kruviną, bejėgę,
Pasigirdo jos pratartas paskutinis žodis:
VIEŠPATIE, ATLEISKI JAM!!!
Ir ji dauboj nurimo kraujo aureole pasipuošus...
Tą rytmetį pagimdė Lietuva mergelę šventą...
9

Vaikams ji skelbia Kristaus Evangeliją...
Tą rytmetį žudikas įsaką atliko jam užduotą...
Gi lietuvaitė – kankine danguj nušvito vainikuota.
***
Poetas kun. Andrius Vytautas Rimas MIC
Lietuvės katechetės s. Stasės gyvybės auka už Lietuvos jaunimą
Ar lietuvio jau tokia pikta širdis ir tokios žiaurios rankos?
Ar tokia ištvirkus mūs jauna karta –
net sesutę drįsta niekint, ją ant laiptų taip sutranko...
Vietos nėr sveikos jos kūne, – perdurta kakta.
Taip kraujuoto veido nepažįsta net savieji...
Kaip skauda jai! – Du jauni lietuviai laiko ją girta...
Kviečia greitąją jai pagalbą svetimtaučiai...
Už Tėvynės mūs jaunimą ji gyvybę paaukoja šventai,
Dėl tokių aukų Tėvynei Naujas rytas aušta...
Tuoj pradės aiškėt visiems: kas ką lemia –
Kuo pavirsta be tikybos mūs jaunimas.
Nuo skaisčių aukų ir kraujo prašviesės padangė mūs aptemus
Ir ateis Tėvynės atgimimas.
Savo skaisčią sielą ir jos indą – kūną baisiai sudaužytą
O gera Stasele, Dievui paaukojai,
Kai į Kristaus Auką taip skubėjai tą penktadienio rytą –
Į garbingas kankinių gretas tada įstojai...
Tu, Sesute, per kančias, per ašaras ir kraują
Sieloje paveikslą Jojo taip nuskaidrintą skubėjai nešt Kūrėjui.
Dievas gal regėt tau leis jaunimą naują? –
Jis iš kankinių mūs kraujo gims ir eis prieš audras ir vėją!
Dieve, Dieve, kiek aukų – žiedų skaisčių –
Angelai surinko mūs Tėvynėj ir tremty!
Kiek tauta jau iškentėjo tų kančių,
Kiek dar bus jų ateity?
Tik kančia mus Išganytojas atpirko, -
Nugalėjo net mirties ir nuodėmių baisumą.
Džiaukis, kad tave net bendrininke Atpirkimo Viešpats išsirinko –
Gerumu tuo nugalėt žmogaus žiaurumą.
Juk ir tava auka stiprins mūs jaunimą,
Lietuvaite tvirta dvasia!
Jei kentėt už dorą ir už tiesą mus baimė ima, -
Tavo kraujas, ryžtas ir kančia teždega mūs dvasią.
10

Mokytoja Tu Kristaus meilės mokslo,
Nebe vien žodžiu jau, bet ir pavyzdžiu skaisčiu ir kančių krauju...
Oi, kada mes ne tik žavėsimės šventaisiais vien iš tolo –
Drąsiai mes irgi eisim heroizmo tuo keliu jų?!
Nuo mažų aukų pradėkim:
Nesilepinkim nuo ryto,
Su malda, auka ir darbu pagalbon vis skubėkim,
O žiedai nauji dorybių skleisis gražūs, nesuvytę.
***
Negalėjau nerašyti, kai man papasakojo s. Elena Motekaitytė apie tą įvykį. Mirdama velionė
negalėjo daug kalbėti, bet dar ištraukė iš jos kokį žodį s. Marytė Rėkiūtė ir s. Elena
Krušinskaitė reanimacijos skyriuje.
Argi ne labiausiai jaudina Nekalčiausiojo ir Teisingiausiojo auka? Be reikalo daugelis
skundžiasi, kodėl nekalti turi tiek kentėti.
Daugelis kunigų ir katechečių įsitikina iš praktikos, kad ne tiek žodžiai, kiek pavyzdžiai
kančios, aukos ir maldos paveikia ir atverčia.
Katechetės Staselės žodžius Dievas leido užantspauduoti jos krauju, kad jie neštų
šimteriopą vaisių. Tikra katechetė moko visu savo gyvenimu.
Ji paaukojo iš Dievo gautus visus savo talentus ir iškalbą. Aš manau, kad tam kankintojui ji
bus pasakiusi kokį trumpą žodį, kaip buvo pratusi kiekviena proga kiekvienam sutiktam
pasakyti gerą žodį, prakalbinti. Sesuo Marija Rinkevičiūtė pasakojo, kaip ji kartą, keldamasi
keltu pasakiusi, kuo pavirsta jaunimas be tikėjimo: ,,sugadintas jaunimas gėrisi blogiu, o
gėrio nevertina“.
N. N.
***
Mažučiai, darželio amžiaus vaikučiai, pirmieji pribėgo pagerbti mirusiosios savo auklėtojos
Staselės. Jie į vietą – dar kruviną - pasodino gėlę, o kitoj pusėje jie nešė cemento nuolaužas
statyti jai paminklą...
Gal kada čia tikrai ir bus didingas paminklas?
Bet argi didvyriams reikalingi paminklai? Tik mums, silpniems žmonėms, reikalingi, kad
primintų didvyriškumą, kuriuo turėtume pasekti. Tik tada bus didžiausias jiems paminklas,
kai daugelis eis jų pėdomis, kaip yra pasakęs Janonis:,,Geresnio paminklo didvyriams nebus,
kaip vykdymas jų idealo“.
***
Užrašai laidojant kankinę s. Staselę:
VIEŠPATIE, PRIIMK MANO KRAUJO IR GYVYBĖS AUKĄ UŽ TAUTOS NUODĖMES!
ATLEISK, VIEŠPATIE, TAM, KURIS NUTRAUKĖ MANO GYVENIMO GIJĄ!
***
A†A Staselei
11

Tavo kraujas , ryžtas ir kančia
Teuždega mūsų dvasią,!
***
Kraujas suvilgė gimtąją žemę,
Trapi gyvybė tapo auka,
Kad Dievas grįžtų į mūsų šalį,
Atgimtų meilė, dora ir tiesa.
Jėzaus širdie, priimk gyvybės auką
Už tuos, kurie pasuko klystkelių takais,
Už bočių žemę ir už visą tautą, kad gėrio
Švyturiu visiems būtų visais laikais.
***
Dievo ir Tėvynės meilės švyturys
Švietė tau visu gyvenimo taku,
Kol ankstyvą rytą pašaukė mirtis...
***
Kraujo deimančiukai sužvilgo ant žemės,
Gyvybę kaip auką paėmė mirtis,
Kad Dievas sugrįžtų į gimtąją šalį,
Kad amžiais ji būtų tiesos švyturys...
***
Ilsėkis ramybėje! Žuvusi,
Pindama vainiką nevystančių gėlių,
Dabar gi padėki, mieloji Stasele,
Po Jėzaus brangiausio kojelių šventų...
***
Tevilgo gėlių skaidrioji rasa
Tavo amžino poilsio vietą!
***
Tavo mirtis ir kančia, mieloji Stasele,
Tebūna atlyginimas Dieviškajai Širdžiai!
***
Gyventi norėjai – pašaukė mirtis.
Priešintis negalėjai,
Nes Dievą ir žmones tu nuoširdžiai mylėjai...
12

***
Stasyte, ilsėkis ramybėje!
- Laukdama mūsų...
- sesuo ACJ
***
A†A Seseriai STASEI
Kaip tu žavi, gili, tylioji!-
Kaip skausmo ašara tyra
Nun Dievo saulėj spinduliuoji,
Kančioj sušvitus su aušra!
Gyvenimu šventu žėrėjai,
Su Kristumi auka tylia.
Nešei sieloms tu Atpirkėją, -
Veikei Jo dieviška galia!
Kur tu žvelgei, vis liejai meilę –
Širdies Švenčiausios spindulius!
Be meilės šąlančių pagailus
Globojai vargšus vaikelius!
Žiaurioj kovoj tu nugalėjai!
Grimzdai į dieviškas gelmes!
Aukoj gyvybės Atpirkėjui
Atleidai žmogžudžiui skriaudas.
Tu mums lyg saulė nusileidus
Švieti dar nuotsabia žara.
Mirtis nors dengia tavo veidą,
Garbėj sugrįši mums aušra!
V. Š.
1976.I.24
***
A†A Ses. STASEI
Kaip tu graži, skaisti gėlele
Dievybės saulėje nušvitus!
Tu lyg tylus rasos lašelis
Į Saulę dievišką pakitus! -
Lašely Saulė maudos gėris...
Lašelis Saule žėri, žėri...
Žmogus sudievintas malone
Tyliai švietei, tyliai žėrėjai...
Tu meile Jam žavėjai žmones,
13

Lyg Dievo šypsniu palytėjus...
O meilė minta aukomis,
Skaistėja, švinta kančiomis.
Tu pakilai kančioj didinga –
Žaizdom, krauju mirty nušvitus.
Už meilę pergale laiminga
Skaisčiuoju angelu pakilus!
,,Atleidžiu jam!...Tu man atleiski! –
Auką gyvybės Tau aukoju!“
V. Š.
1976.I.24
***
A†A STASELĘ PRISIMINUS
Mums lieka gražus Staselės vaizdas kaip geros katechetės. Nuoširdi Dievo meilė skatino ją
skleisti tikėjimo tiesas vaikučių, jaunimo širdyse. Ji labai rūpestingai katekizavo savo tėviškėj
ir kur bebūdama ištisus būrius vaikučių.
Jaunos sielos ją mylėjo, nes jautė didelį mokytojos pasiaukojimą ir kruopštų pasiruošimą
tam darbui. Tai galima įsitikinti peržvelgiant jos pomirtinį palikimą: knygas, užrašus,
santraukas. Ten buvo gausu visokių ištraukų iš knygų ir laikraščių, visokios rūšies vaizdingų
priemonių, skaidrių, filmų ir kt. Tai atsakymas kodėl jai šis darbas taip sekėsi. Ten buvo įdėta
daug širdies, pasiruošimo, meilės ir aukos.
Tu, Stasele, besiaukodama už vaikus, už jaunimą, už Bažnyčią negailėjai nei laiko, nei
jėgų, kad tik daugiau sielų patrauktum prie Dievo.
Tau nerūpėjo turtai ir garbė, bet labai troškai padėti vargšams, nelaimės ar ligos
prislėgtiems.
Staselė pati žiemą dažnai miegodavo neapšildomame kambarėlyje, o geresnį mielai
užleisdavo neturtingai moksleivei ar varge esančiam žmogui.
Nepraeidavo šalta ir bejausmė pro gatvėje gulintį net ir girtuoklį. Gailėjosi kiekvieno
vargšo. Visus guodė, stiprino, ramino, dažnai skirdama ištisas valandas draugiškiems
pokalbiams.
Gyvendama didžiausiame name, sau nenorėjo patogaus kambario – išsirinko patį
prasčiausią kambarėlį, nes mėgo nuošalumą, vienumą, ramybę, ir tuo būdu panašėti į savo
Sužadėtinį. Ji buvo kaip kuklioji žibutė.
Kai jai pasiūlydavo kokį drabužį ar daiktą, paprastai atsakydavo: ,,mano visko užtenka,
man nieko nereikia!“.
O pati labai stengdavosi kitus šelpti ar ką nors dovanoti. Atrodo, kad jos širdžiai buvo
didelis džiaugsmas kitus sušelpti materialiai. Tikrai neturėjo tokio daiktelio, kad gailėtųsi
atiduoti kitam.
Kaip mielai Staselė slaugė sergančius ligonius ir nelaimės ištiktuosius! Atrodė, kad čia
tikrasis jos pašaukimas, ji tam ir skirta. Kiek aukos parodė beslaugydama kitus, tarsi
atiduodama savęs dalelę. Tiek įdėdavo širdies ir aukos, kad pati sumenkus tapdavo panaši į
šešėlį...
Kiek naktų prabudėjo prie kenčiančių lovos, kiek jų su Dievu sutaikiusi numarino, kiek
palydėjo į amžinąjį piolsį...
Teatlygina tau, miela Stasele, Aukščiausiasis už viską, už meilę, už auką, už širdį...
Dar viena svarbi jos žymė – tai kuklumas. Ji nemėgo puoštis: jos drabužėliai buvo kuklūs,
paprastučiai, bet skoningi. Viskas joje atspindėjo gerą, kuklią sielą.
14

Labai sugebėjo su menišku pajautimu derinti gėles. Iš smulkių paprasčiausių gėlyčių jos
rankose susidarydavo graži puokštė.
Tokia buvo mūsų Staselė. Sunku ją žodžiais įvertinti dar sunkiau užmiršti, nes dvasios
didybė neužmirštama! Jos pramintos pėdos kviečia mus eiti panašiu dorybių keleliu. Eiti prie
Kristaus, siekti aukštųjų idealų, ieškoti brangiųjų perlų – amžinųjų turtų, kuriuos atrasim tik
amžinybėje.
Nebuvo mūsų Staselė geros sveikatos. Daug sirgo, daug kentėjo, bet kitiems šypsojosi,
guodė, ramino. Užteko bent trumpai užkalbinti, o prakalbės valandą.
***
MINTYS SES. STASĖS MIRTIES METINIŲ PROGA
Kaip nežinomi mums Dievo planai ir nesusekami Jo keliai!...
Kokie nuodėmių debesys supa šiandien mūsų padangę! Kiek daug matom nuskriaustų,
nekaltai nužudytų! Kiek negimusių kūdikių, kiek kenčiančių kalėjimuose ir tremtyje! Kokios
baisios alkoholio bangos skandina mūsų Tėvynę! Ir visos tos nedorybės slegia varganą mūsų
žemę...
Kristaus krauju atpirkta žmonija vėl ir vėl skęsta nuodėmių bangose...Ir kas už visa tai
atsilygins, jei ne šventos, didvyriškos sielos!?
Štai ir šiandien minime mūsų kankinės Staselės mirtį. Žiauri mirtis, staigi mirtis. Ypač ji
skaudi mylimai motinai ir visiems namiškiams bei giminėms. Skausmo jūra supa mus ir jus...
Užjaučiame jus kuo nuoširdžiausiai! Kartu kviečiame jus guostis ir didžiuotis, kad Viešpats
pasirinko sau atperkamąja auka jūsų šeimos narį, jūsų mylimiausią vaiką...
Aukų reikia! Atperkamosios kainos Viešpačiui, matyt , reikia. Ir Dievas pasišaukė kaip
atlyginamąją auką šią brangią sielą už visų visų, o gal ir už mūsų, už mano nuodėmes.
Viešpats leido Staselei mirti kankinės mirtimi, mūs Tėvynės didvyrės mirtimi už dorą, už
tikėjimą.
Tai mūsų tautos GORETĖ! Tai mūsų tautos pasididžiavimas!...
Praėjai, Stasele, per žemę, kaip angelas gera darydama ir savo kankinystės krauju suvilgei
– nuplovei šią purviną, nuodėmingą Tėvynės žemę.
ILSĖKIS VIEŠPATIES RAMYBĖJE!
O Prisikėlimo varpai tedžiugina ir prikelia tave!
Motina Jadvyga Novelskaitė ACJ,
Kongregacijos Gen. Vyresnioji
1976-11-05
***
IŠ ATSIMINIMŲ SESERS BRONISLAVOS RAUGAITĖS
Gyvenome su Stasele penkerius metus viename name. Ji dažnai pas mus užsukdavo ir
būdavo miela mūsų lankytoja.
Ji gi pati, būdama namo paveldėtoja, gyveno rūsyje, o vėliau persikėlė į III aukštą, į
palėpės kambarėlį su vienu mažu langeliu. Niekada nesiskundė buitiniais nepatogumais, o
apsilankius pasidalydavo savo įspūdžiais. Kartą sakė: ,,Netoli Aleksoto kelto radau nuvirtusį
girtą žmogų. Prašiau praeivių padėti jį nugabenti bent arčiau namų, niekas nesutiko.
Pagaliau atsirado vienas vyras, kuris jį pažino ir nugabenome į jo namus. Vėliau sutikęs jis
dėkojo.
***
15

Kartą sutiktas tėvas su sūneliu dėkojo Staselei:,, Tu mūsų šviesa ir šiluma! Aplankyk mus,
nepamiršk! Visuomet esi laukiama!
***
Staselė pasakodavo įspūdžius iš invalidų vaikų namų: ,,Nepilnapročiai vaikai vis dėlto
supranta gerą širdį ir savotišku būdu rodo savo meilę, prieraišumą. Luošieji šliaužia
grindimis, skuba pasitikti, kai pasirodau jų palatoje, o išeinant - vargšeliai ašaroja...“
***
Važiavau į tėviškę, - pasakojo Staselė, - vežiausi du kepaliukus duonos ir pyragėlį. Įlipo į
mašiną keli studentai su kuprinėmis. Jie keliavo tirti dirvožemių. Vienam iš jų buvo pavesta
pasirūpinti maisto, bet jis pamiršo duoną, nors kitokios užkandos turėjo.
- Tai žioplys!, - šaukia draugai, - kaipgi valgysime be duonos plikame lauke!?
- Ką čia, - sakau, - vyrai, barate savo rūpintojėlį. Imkite štai vieną kepaliuką duonos ir pusę
pyragėlio. Tebūnie jums į sveikatą!
Užsimezgė tarp mūsų bendra kalba ir sakau jiems: ,,Išanalizuojate grūdą ir jo sudėtį,
žinote ko reikia duoti dirvai, kad grūdas duotų gerą derlių. O mokslo pastangomis
pagamintas grūdas ar galės dygti? Kas gi suteikė gyvybę? Ir besikalbėdami priėjome
išvados, kad čia, bent kol kas, mokslas yra bejėgis. Išsiskyrėme kaip geri draugai. Man
reikėjo išlipti anksčiau; išlaipino ir atsisveikinome.“
***
KAIMYNŲ SRIUBŲ ATSILIEPIMAI APIE STASELĘ
Staselė buvo brangiausia mūsų šeimos bičiulė, miela mūsų lankytoja. Būdavo ilgu, kai per
visą savaitę ji nepasirodydavo. Ji visada būdavo pilna giedrios nuotaikos, kilnių minčių ir
padrąsinančios kalbos.
Kai dirbo vaikų namuose Žemaičių gatvėje, buvome bendradarbės, aš gydytoja, ji skyriaus
šeimininkė.
Ji taip pat dirbo vaikų – idiotų – namuose Vilijampolėje. Ten ji buvo vargšeliams kaip
motina, įžvalgi, įtakinga. Tai inteligentiška, drąsi asmenybė. Mėgo būti tarp žmonių, turėjo
tvirtas savo pažiūras.
Buvau ilgoje išvykoje. Kai grįžau, motina sako: ,,Mus ištiko skaudi nelaimė!“
,,Kas? – sunerimau.
Išgirdau: ,,Žudikas nukankino mūsų bičiulę Staselę...“
BAIGIAMASIS ŽODIS
Norint įsižiūrėti į kokį meno kūrinį, reikia stovėti tam tikrame atstume. Tik tada teisingiau
galima nustatyti kūrinio vertę.
Analizuojant velionės Stasės gyvenimą ir iškeliant aikštėn jos gyvenimo detalės, kažką
panašaus galima taikyti.
Ne visi arti jos stovėjusieji buvo geriausios nuomonės apie jos asmenį. Buvo ir tokių, kurie
jos nesuprato, nevertino. Ją matė ir aptarė kitoje šviesoje, nuspalvintą kitomis spalvomis.
Tai gyvenimo natūralijos.
Patarlė sako: ,,Dar nė vienas žemėje visiems neįtiko!” Neįtiko net pats mūsų Išganytojas
Jėzus Kristus. Jei būtų visiems įtikęs – nebūtų nukankintas.
16

Ir Staselės adresu išsigirsta tokių posakių: ,,Kai žemėj gyveno, niekuo ypatingu
nepasižymėjo, o dabar, ko gero, užkels ant altoriaus!“
Tai žmonių nuomonės! Laimė yra Dievas, kas teisingiausiai įvertina kiekvieno žmogaus
nuopelnus, ir tik Jis vienas taip sugeba.
Niekas čia neturi jokios įtakos – nei pagerinti, nei pabloginti pomirtinio žmogaus likimo.
Viskas yra paslėpta nuo mūsų, mirtingųjų akių.
Iš antros pusės, kas yra pats geras, nepagaili gero žodžio ir kitam, o kas žvelgia per
tamsius akinius, tam atrodo, kad nėra nei vieno gero.
Kaip ten bebūtų, bet mirti už tikėjimą ir dorą, atleidžiant žudikui yra heroizmas, verčiąs
mus visus nulenkti jai galvą...
Seselės Stasės mirtis skaudi, ypač artimiesiems, giminėms. Tačiau nepamirškime šio
šventųjų Bažnyčios Tėvų tvirtinimo, kad mirti už tikėjimą ir dorą kankinystės mirtimi, reiškia
laimėti amžinos laimės aureolę danguje...
O su velionės Staselės mirtimi ar ne taip atsitiko!? Jeigu taip, tai ar verta liūdėti? Ar ne
geriau sakyti: ,,Stasyte brangioji, tu taip garbingai, Viešpačiui leidus, baigei šios žemės
kelionę... Jam šaukiant, tu vienu šuoliu pasiekei amžinos laimės buveinę. Tu jau laiminga!...
Tu gali darbar ir mus, keliaujančius šios žemės keliu, užtarti pas Viešpatį ir tikimės, kad taip
padarysi...
Jei tu žemėje gyvendama buvai jautri kenčiantiems, tai danguje esi tobulai jautri ir Dievo
malonėmis pasipuošusi, tai daugiau galėsi mums padėti pasiekti amžinąją Tėvynę. Ir ne tik
mums, bet ir savo mylimiems vaikučiams, jaunimui, ligoniams, kaliniamss, kenčiantiems,
mirštantiems...
Sesers Stasės giminėms, arimiesiems ir mums, jos bendrakeleivėms ne liūdėti, o džiaugtis
reikia, kad štai jau turime savo užtarėją danguje, kuri, iš arti pažinusi mūsų vargus, kančias
ir šios žemės pavojus, atjaus, supras ir, be abejo, prašys Visagalį laiminti ir menkas mūsų
pastangas ir gerą valią, tobulumo kelyje į amžinąją Tėvynę...
Miela Stasele, nepamiršk mūsų!
s. Stanislava Švobaitė ACJ
1981 m.
Garbė Jėzaus Širdžiai per Marijos Širdį!
17