Dievo tarno Mykolo Giedraičio ikonografija

straipsnyje remtasi 1736 m. Krokuvoje 8 ir 1741 m. kaus bažnyčios, todėl lenkai paprastai juos vadina „morkais"
Vilniuje išleistais atgailos kanauninkų vienuolio gyvenimo
(Markowie) 17 .
aprašymais 9 . Įdomios, vertos specialistų dėmesio
yra trys išlikusios XVIII a. Krokuvos profesorių
prakalbos, skirtos M. Giedraičiui, su iliustracijomis 10 .
Būtina paminėti kuklią, tačiau informatyvią sovietiniais
laikais, 500 metų jubiliejaus proga išleistą, rašomąja
mašinėle spausdintą knygelę Palaimintasis Mykolas
Taigi Krokuvos vienuolyne, esančiame prie Šv. Morkaus
bažnyčios, M. Giedraitis baigė noviciatą, davė
įžadus ir ten praleido visą likusį gyvenimą. Jis netapo
kunigu, gyveno mažame kambarėlyje, šalia zakristijos,
buvo Sv. Morkaus bažnyčios zakristijonas (laikomas
zakristijonų globėju). M. Giedraitis uoliai laikėsi re­
Giedraitis M25-M85 11 . Veikiausiai tai galėjo būti gulinių atgailos kanauninkų, vadinamosios šv. Augus­
pakartotinis 1971 m. kunigo Zigmo Komaro (t 1973)
parašytos knygelės leidimas 12 . Z. Komaras skatino melstis
šiam palaimintajam. Jo rūpesčiu altoriaus garbei
buvo grąžintas užmirštas Giedraičių bažnyčios M. Giedraičio
paveikslas, nuo pražūties išgelbėtas Tverečiaus
bažnyčios M. Giedraičio atvaizdas 13 . Kunigo susidomėjimą
galėjo paskatinti septintajame-aštuntajame dešimtmetyje
Lenkijoje vykęs M. Giedraičio kulto atgaivinimas,
kuris sutapo su 1970 m. pradėta Krokuvos
Sv. Morkaus bažnyčios restauracija, rengimusi Dievo
tarno 500 metų jubiliejui bei beatifikacijos bylos atnaujinimu
. Jubiliejaus proga 1985 m. Giedraičių
šventoriuje pastatyta Adolfo Teresiaus medinė atgailos
tino regulos. Vienuolijos tradicija pasižymėjo ypatingu
pamaldumu Nukryžiuotajam, taip pat itin uolia,
griežta ir gilia atgailos praktika. Gyveno asketiškai,
kontempliatyviai, buvo labai nuolankus. Vienatvėje užsisklendusio
brolio šventumas buvo regimas, jis turėjo
vizijų, pranašystės dovaną, stebuklų galią, žmonės dažnai
į jį kreipdavosi prašydami pagalbos. Vienuolis mirė
1485 m. gegužės 4 d. Tuoj po mirties jį pradėjo
garbinti kaip palaimintąjį, buvo stropiai užrašinėjamos
patirtos malonės ir stebuklai. Liaudis nuo XVI a.
jį laiko palaimintuoju, nors, pasak P. Rabikausko, nėra
žinoma, ar kada nors buvusi pradėta jo beatifikacijos
ar kanonizacijos byla Romoje 18 .
kanauninkų vienuolio skulptūra. Tais pačiais metais
Žinomos kardinolo Jurgio Radvilos (t 1600) pastangos
, Regulinių atgailos kanauninkų ordino žygiai bei
Petras Kimbrys parengė knygelių seriją Mykolas Giedraitis
ir Lietuva 1^. Tai savilaidos leidiniai, kelionių vadovai,
po buvusių regulinių atgailos kanauninkų vie­
kreipimaisi į Apaštalų Sostą dėl beatifikacijos XVIII a.
pradžioje. Vilniaus vyskupijos sinodas 1717 m. buvo
nuolynus.
nusprendęs Apaštalų Sosto prašyti patvirtinti atgailos
M. Giedraičio biografija. Vienuolis gimė apie
1425 m., visi apie jį rašiusieji pabrėžia jo lietuvišką
kilmę. Jį kildina iš garsios kunigaikščių Giedraičių giminės,
kurią sieja su kunigaikščio Daumanto vardu.
M. Giedraičio tėvai gyveno vietovėje, vadintoje Giedraičiais.
Kai kurie tvirtina, kad jis galėjęs gimti Videniškiuose.
Vienuolis buvo vienintelis vaikas, tačiau silpnos
sveikatos, neūžauga ir luošas. Nuo vaikystės
pasižymėjo nepaprastu pamaldumu. Tiksliai nežinoma,
bet manoma, kad XV a. šeštajame dešimtmetyje
jis įstojo į Bistryčios atgailos kanauninkų vienuolyną
. Atgailos kanauninkai Lietuvoje buvo gana paplitę,
jie laikėsi šv. Augustino regulos ir vilkėjo baltą abitą,
tad buvo vadinami „baltaisiais augustinais". Juos į
Lietuvą apie 1390 m. pakvietė Lietuvos didysis kunigaikštis
ir Lenkijos karalius Jogaila. XV a. antrojoje
pusėje vienuolijos vadovybė iš Prahos persikėlė į Krokuvą,
ten jiems buvo skirtas vienuolynas prie Šv. Mor­
kanauninkų brevijorių šio vienuolio garbei 20 . Šiuo metu
Vatikane Dievo tarno byla yra atnaujinta, tikimasi,
kad jo vardas bus įtrauktas į palaimintųjų sąrašą.
Tapybiniai atvaizdai. Tverečiaus, Videniškių,
Giedraičių bažnyčios M. Giedraičio paveikslų kompozicinė
schema panaši, labai paprasta. Tai klūpančio,
besimeldžiančio Dievo tarno atvaizdai. Tačiau jie nėra
kartotės, nes buvo nutapyti pagal skirtingus pirmavaizdžius,
skirtingi įkvėpimo šaltiniai.
Tverečiaus bažnyčios pal. Mykolo Giedraičio paveikslas.
Tvetečiaus bažnyčios M. Giedraičio paveikslas
datuojamas XVII a. (1 il.). Povilas Spurgevičius, rašydamas
Tverečiaus bažnyčios ir vienuolyno istoriją, pateikia
inventorių aprašymus, kuriuose minima ir ši drobė
. Paveiksle vaizduojamas atgailos kanauninkų
vienuolis, klūpantis priešais kryžių. Paveikslo apačioje
yra užrašas: „S. MICHAEL GEDROJC DVX LOVA-
NIE [i.e.LITUANlAE] ORD. CANONICORVM
124