ALYTAUS ŽURNALAS. 2025

MIESTUI, RAJONUI, REGIONUI

25 metai kelionių istorijų: „Baltic

Travel Service“ kviečia keliauti kartu!

Alytiškiai, kurie per pastaruosius du dešimtmečius

bent kartą planavo poilsinę kelionę į šiltus kraštus

ar pažintinę kelionę po Europą ir kitus pasaulio

kampelius, tikriausiai puikiai žino šį adresą – S.

Dariaus ir S. Girėno g. 4A. Čia jau 25 metus veikia

kelionių agentūros „Baltic Travel Service“ biuras,

kurio vadovė, kelionių ekspertė Inga Dervinienė su

šypsena sutinka kiekvieną kelionių entuziastą.

„Kelionės – ne tik maršrutai ar viešbučių žvaigždutės.

Man labai svarbu, kad klientas grįžtų ne tik gerai

pailsėjęs, bet ir su įspūdžiais. Smagu, kai po kelionių

jie sugrįžta į biurą pasidalinti patirtais nuotykiais –

tai didžiausias mano darbo įvertinimas. Tada žinau,

kad padariau viską, kas reikėjo“, – sako Inga, turinti

daugiau nei 15 metų patirties kelionių planavimo srityje.

Nuo pirmųjų bilietų užsakymo iki įspūdingiausių

nuotykių po pasaulį – šis biuras visada buvo šalia

savo klientų. Per ketvirtį amžiaus „Baltic Travel Service“

biuras Alytuje tapo daugiau nei kelionių agentūra

– tai vieta, kur galima užsukti su svajone, o išeiti

jau turint kelionės planą. Inga padeda atrasti tinkamą

kryptį net ir tada, kai klientas dar nežino, kur norėtų

keliauti. Ir ji pasirūpina viskuo – nuo skrydžių,

apgyvendinimo iki kelionės draudimo ir smulkmenų,

kurios lemia, kad viskas vyktų sklandžiai.

„Kiekviena kelionė prasideda nuo nuoširdaus pokalbio.

Visada stengiuosi ne tik patarti, bet ir pasidalinti

savo patirtimi, papasakoti apie lankytas vietas, padėti

išsirinkti tinkamiausią viešbutį. Man svarbiausia

– ne tiesiog parduoti kelionę, o padėti žmogui susikurti

tikrą poilsio ir įspūdžių kupiną patirtį“, – sako

Inga.

– O kur dažniausiai keliauja alytiškiai?

– Populiariausios kryptys – Turkija, Graikija, Ispanija.

Taip pat keliautojai domisi Juodkalnija, Madeiros

sala ar Italijos regionais – ieško ne tik saulės, bet ir

autentiškų patirčių. Mėgstantys egzotines keliones

renkasi rudens keliones į Vietnamą ir Tailandą, mat

šiuos kraštus rudenį bus galima lengvai ir patogiai

pasiekti tiesioginiais skrydžiais iš Vilniaus.

– Kodėl verta kelionę pradėti planuoti jau dabar?

– Tam, kad kelionė būtų išties sklandi ir atitiktų visus

lūkesčius, ją geriausia pradėti planuoti iš anksto.

Tada galima rinktis iš daugiau datų, viešbučių, maršrutų

ir pasinaudoti geresniais pasiūlymais. O užsukus

pasikalbėti – visada pavaišinsime kava ir padėsime

išsirinkti geriausią poilsinę ar pažintinę kelionę.

Užsukite į S. Dariaus ir S. Girėno g. 4A – čia visos

kelionės prasideda nuo šilto pokalbio. Jei norite iš

anksto sutarti apsilankymo laiką, kreipkitės el. p. inga.d@bts.lt

arba telefonu +370 655 159 37.

REDAKCINIS ŽODIS

Švęsdami spaudos 100-metį Alytuje,

pristatome mieste jauniausio

leidinio – „Alytaus žurnalo“

– naujausią numerį. „Kam leidžiami

laikraščiai, silkių vyniojimui?“

– prieš šimtmetį (1925 m.) panašiai,

ironiškai paklausė pirmasis

spaustuvėje tiražuotas leidinys

„Dzūkų bizūnas“.

Kam leidžiamas žurnalas? Grožiui

įvynioti... Ir kad vienoje vietoje

būtų daugiau nei laikraštyje sužinoti,

gal ką nors įdomiau nei internetuose

perskaityti.

Su naujausiu žurnalo numeriu

sveikiname mieste, rajone ir visame

Dzūkijos regione didžiausią

skaitančią bendruomenę, kurią ir

sudarote jūs – šio leidinio turėtojai,

o drauge – ir laikraščio „Alytaus

naujienos“ prenumeratoriai,

portalo Alytausnaujienos.lt naršytojai,

mūsų socialinių tinklų sekėjai,

stebėtojai, žiūrovai ir, žinoma,

seni geri ir nauji laiškų mūsų dakcijai

re-

rašytojai.

REDAKTORIUS Darius Babijonas TEKSTAI: Aldonos Kudzienės, Miglės

Kuzmickaitės, Almos Mosteikaitės, Saulės Pinkevičienės ir kitų autorių KALBOS

TVARKYTOJA Virginija Kazakevičiūtė MAKETUOTOJAS Gediminas Ryženinas

NUOTRAUKOS: Fausto Augustino, Giedriaus Bernatavičiaus, S. Pinkevičienės,

Karolinos Povilanskaitės-Zaperackienės, G. Ryženino, asmeninių archyvų ir kt.

REDAKCIJA: S. Dariaus ir S. Girėno g. 4-2, Alytus, tel. 0 315 51449, redakcija@

alytausnaujienos.lt REKLAMA, SKELBIMAI Birutė Melenkevičienė, tel. 0 315

51956, reklama@alytausnaujienos.lt

Miestui, rajonui ir regionui. 2025 m. numeris (2). Viršelyje – Kristina Janulevičienė ir

Baccio. Tarptautinis standartinis serialinio leidinio ISSN 3030-1335. Tiražas 3500 EGZ.

Spausdinta Lenkijoje ©℗ UAB „Alytaus naujienos“, 2025 Kaina 2,5 EUR

3

KRISTINA: „MYLIU GYVENIME IŠŠŪKIUS“

„Iš esmės esu meno žmogus“, – tokie Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos

poskyrio vedėjos Kristinos Janulevičienės pasakyti žodžiai šiek tiek nustebino. Menas ir policija – ar gali būti

suderinama? Pirmas dainavimas scenoje pusantrų metų ir laimėta pūkinė striukė, pirmas darbas Simno

kultūros centre ir sėkmingai gyvuojantis mamos bei dukros duetas, daugiau nei dešimt metų policijoje

ir užsitarnautas pasitikėjimas. Su Kristina kalbėjome ne tik apie tai, bet ir apie jos gražiausią pasaulyje

augintinį, gėlių valtį, Miškauskų mergaičių išvykas…

– Ko gero, daugelis policijos komunikatorių arba

viešųjų ryšių specialistą įsivaizduoja kaip griežtą,

net rūstų, daug ką slepiantį ir šypseną retai išspaudžiantį.

Jūs esate lyg ir tokio stereotipo priešingybė

– dažnai šypsotės, noriai teikiate informaciją?

– Mano darbas – vos ne kasdien su iššūkiais. Kaip

tinkamai pateikti informaciją visuomenei, pareigūnams,

žiniasklaidai, kad nepadaryčiau žalos. Neretai

reikia teikti labai jautrią informaciją apie sunkiai

sužalotus, nužudytus žmones, kitus žiaurius nusikaltimus,

padarytus net nepilnamečių.

Gerai prisimenu darbo pradžią Alytaus policijoje,

o tai buvo prieš dvylika metų. Ne kiekvienas pareigūnas

norėjo įsileisti į kabinetą pasakydamas, kad,

girdi, žurnalistų nereikia, nes gal dar informaciją išneši.

Tuo pačiu tenka atremti žiniasklaidą, kuri nori

kuo daugiau ir kuo greitesnės informacijos.

Greitai suvokiau, kad esu aiškiai nustatytų ribų dėžutėje.

Čia su lakia fantazija negali fantazuoti ir leisti

sau daugiau, nei leidžia teisės aktai.

Reikėjo užsitarnauti ir pareigūnų, ir žiniasklaidos

pasitikėjimą. Ar man pavyko? Dirbu su antru Alytaus

policijos vadovu, kuriam esu pavaldi tiesiogiai,

kažkaip pavyksta rasti bendrą kalbą ir supratimą. Ar

manimi pasitiki žiniasklaida, čia jau jums spręsti.

Yra labai trapi riba tarp galimos teikti informacijos

ir jos perdozavimo. Galiu pasakyti, kad visada stengiuosi

atsiliepti į žiniasklaidos skambučius, jei tik

galiu.

– Tikriausiai sutiksite, kad kuo policija atviresnė visuomenei,

žiniasklaidai, tuo požiūris į ją bus palankesnis.

O tai priklauso nuo Jūsų teikiamos informacijos.

– Būtent todėl, kad mes tampame vis labiau atviresni

visuomenei, požiūris į policiją pasikeitė per pastarąjį

dešimtmetį. Ir į gerąją pusę. Mes tapome liberalesni

išorėje ir viduje. Ne tik daugiau bendraudami

su visuomene, bet ir jai rengdami įvairius renginius.

– Kadangi jau pokalbio pradžioje pasakėte, kad iš

esmės esate meno žmogus, tikriausiai, policijos renginius

jums tenka ir organizuoti?

– Ir organizuoti, ir koordinuoti, ir vesti. Scenoje aš

jaučiuosi labai gerai, nors visada jaudinuosi. Bet tik

iš pradžių, po to jau viskas gerai.

– O scenoje jaučiatės gerai, nes visa jūsų šeima, kaip

sakoma, prie kultūros?

– Aš nuo pusantrų metų scenoje. Vykdavo tokie regioniniai

kultūriniai renginiai „Graži mūsų šeimynėlė“,

šeimos šokdavo, dainuodavo, vaidindavo, viename

tokiame renginyje Varėnoje dalyvavo ir mūsų

šeima. Aš tada dainavau solo ir buvau apdovanota ...

pūkine striuke.

Prisimenu, kaip mama sakydavo: jei mama dabar

elgtųsi su vaikais, kaip ji elgėsi manimi, tikrai būtų

atimtos motinystės teisės. Prieš vieną jos paruoštą

vaidinimą buvau susilaužiusi koją, vaidinti kaip ir

negalėjau, bet mama pasakė, kad reikia, todėl turėjau

lipti į sceną.

4

Taip, mano visa šeima, kaip sakėte, prie kultūros.

Mama, Ramunė Miškauskienė, Alovėje dirba kultūrinės

veiklos organizatore, senelis iš mamos pusės,

Henrikas Janukaitis, buvo bažnyčios vargonininkas

pas šviesios atminties kunigą Stanislovą Stankevičių.

Pas jį vargonavo Ukmergės rajone, kai kunigą perkėlė

į Punią – su juo persikraustė ir senelis. Paskui

kunigą Stanislovą senelis su močiute Danute atsikraustė

į Alovę, kur aš atkeliavau į šį pasaulį.

Mano močiutė Alvyra Miškauskienė iš tėtės pusės,

taip pat nuo Alovės, Slabadėlės kaimo, turėjo beprotišką

talentą rašyti, buvo šio krašto metraštininkė.

– Kaip iš tokios šeimos pasukote į policiją?

– Kai baigiau mokyklą, tikrai nebuvo jokių minčių

apie policiją. Įstojau į tuometę Lietuvos kūno kultūros

akademiją, pasirinkau čia atsiradusią naują specialybę

– turizmą ir sportinę rekreaciją, įsivaizdavau

kelionių vadovės ar gidės darbą. Besimokydama pradėjau

dirbti Simno kultūros centre renginių organizatore,

nes to labai norėjau. Beje, „Alytaus naujienose“

radau skelbimą, kad Simno kultūros centras

ieško tokio darbuotojo. Pasirinkus darbą teko studijuoti

neakivaizdžiai.

Simno kraštas man buvo svetimas, visiškai nepažįstamas,

teko nemažas iššūkis susipažinti su šio krašto

meno kolektyvais, žmonėmis. Kadangi visada noriu,

jog viskas būtų gerai, iš savo algos tekdavo prisidėti

ir įsigyjant dekoracijas renginiams, ir kitus dalykus.

Neslėpsiu, neretai tėtis duodavo pinigų kurui kelionėms

iš Alovės į Simną.

Dirbdama Simno kultūros centre pradėjau užsiimti

komunikacija, kas buvo tuomet nauja, – viešinti

centro renginius vietinėje žiniasklaidoje. Norėjosi,

kad visi pamatytų, ką mes darome, ką naujo sukuriame.

Manau, kad mano šie darbai buvo pastebėti ne vien

kultūros darbuotojų. Sutikau pažįstamą iš Alytaus

policijos personalo skyriaus, o ta ir sako: „Ateik į

policiją.“ Pagalvojau, gal ir neblogas pasiūlymas, čia

alga didesnė. Taip aš, kaip minėjau, prieš dvylika

metų pradėjau dirbti Alytaus policijos komunikacijos

grupėje. Tada Komunikacijos skyrius kūrėsi ir

Policijos departamente.

– Ar tiesa, kad sugebėjote baigti dienines komunikacijos

magistro studijas ir tuo pačiu dirbti? Kaip tai

buvo įmanoma?

– Aš jau iš tokių: jei man darbas patinka, noriu baigti

ir tos srities mokslus. Mykolo Romerio universitete

tikrai baigiau dienines komunikacijos magistro studijas.

Tuo metu buvo sudarytos sąlygos mokytis vakarais

dirbantiems. Taip aš dvejus metus po darbo

važinėjau mokytis į Vilnių. Per kovido pandemiją apsigyniau

magistro darbą prie trijų ekranų, o diplomą

atsiėmiau paštomate.

– Kurioje srityje jaučiatės save atradusi – kultūroje

ar komunikacijoje?

– Dabar aš esu savo vietoje, atradau poziciją, kurioje

man patinka. Supratau, kad komunikacija mane

žavi žodžio galia, mes daug ką galime padaryti motyvuotai

kalbėdami. O nuo kultūros ir šiuo metu nesu

nutolusi. Su mama turime duetą Kristina ir Ramunė,

dažnai mus kviečia dainuoti į įvairius kultūrinius

renginius. Ir tai darome nemokamai, savo malonumui.

Kaip galima nutolti nuo tos srities, su kuria užaugusi

ir kuri tiesiog iš šeimos išplaukusi?

– Sutikite, aplinka jus tapatina su policija, nors, kaip

suprantu, nesate uniformuota pareigūnė?

– Taip, esu neuniformuota, bet su policija tikrai esu

tapatinama, kitaip ir negali būti, aš čia dirbu. Mane

daug kas pažįsta iš teikiamų komentarų ir vietinėje,

ir šalies žiniasklaidoje.

5

Tai mane ir įpareigoja. Kartą vienoje Kauno kavinėje šventėme

draugo gimtadienį, prieina prie manęs vienas vyras ir

klausia: „Ar jūs jau po darbo?“

Mano šeimoje ir iš mamos, ir iš tėvo pusės daugiau dirbančių

policijoje nėra. Mano brolis – kariškis, sesė – teisininkė. Mane

mano šeima ir supranta, ir palaiko.

– Jūsų vyras, Aringas, taip pat policininkas. Ar tai buvo tarnybinis

romanas?

– Jis jau buvęs policininkas kriminalistas, dabar dirba aplinkosaugoje.

O susipažinome viename kultūriniame Alytaus

rajono renginyje. Ir kartu jau daugiau nei dešimt metų. Jeigu

jau paklausėte apie mūsų meilės, na, pavadinkim, romaną, tai

palyginti mūsų ir mano tėvų – kaip diena ir naktis skiriasi. Gal

nepatikėsit, bet mano būsimas tėtis aštuoniolikos metų pasipiršo

mano būsimai mamai, kai jai buvo ... aštuoneri.

Kaip pasakojo mama, tik pamatęs paklausė, ar bus jo žmona,

o mama nežinojo, ką pasakyti. Kai mamai sukako aštuoniolika,

Alovėje iškeltos vestuvės su visomis tradicijomis ir su 205

svečiais dviejuose surenkamuose nameliuose.

– Vis apie darbą, kultūrą, šeimą, o kaip Kristina atsipalaiduoja?

– Mums mano tėvai Slabadėlėje padovanojo žemės ir dabar

čia kuriame sodybą. Man nepatinka gyventi bute, man reikia

erdvės, reikia plotų.

Kai pradėjome kurtis, visiems sakiau, kad pas mane tikrai nebus

jokių gėlių, jokių lysvių, nes viską reikia prižiūrėti. Paklauskit,

kaip yra dabar. Tik prasideda sezonas, ir aš jau važiuoju

į Slabadėlę su gėlių vazonais. Visokios man patinka.

Turiu net savo gėlių valtį. Pasisodinau kelis šimtus svogūninių

gėlių – tulpių, krokų, narcizų, dekoratyvinių česnakų… Ir kelias

pakeliamas daržovių lysves turiu.

– Kai tarėmės dėl interviu, sakėte, jog turite gražiausią pasaulyje

šunį.

– Mūsų Biewer terjerų veislės penkerių metų trispalvis – baltas,

juodas ir rudas Baccio man tikrai gražiausias pasaulyje.

Jis kartu su mumis automobiliu keliauja po Lietuvą, pernai du

kartus skridome lėktuvu į Ispaniją. Kadangi šunis skraidina tik

brangesnės klasės lėktuvai, aš jais skrendu su Baccio, o vyras

maždaug tuo pačiu laiku pigesniais ir susitinkame aerouoste.

Mūsų Baccio labai mėgsta keliauti, labai gerai jaučiasi, laimingas

sodyboje, čia nuolat susipažįsta su kažkokiais naujais

daiktais, noriai maudosi tvenkinyje. Žino komandas „sėsti“,

„gulti“, moka šokti, labai noriai rengiasi.

Pastaruoju metu pradėjome organizuoti Miškauskų mergaičių

– mamos ir dviejų sesių – išvykas. Jau aplankėme Romą, Veneciją.

– Sakėte, kad visada turite daug iššūkių, jums taip patinka

gyventi. Kas gi artimiausiuose planuose?

– Iš tiesų aš myliu gyvenime iššūkius, turiu daug idėjų, bet gal

tai palikime ateičiai. Man svarbu, kad šiandien jaučiuosi gerai,

jaučiuosi save atradusi.

Kalbėjosi Alma Mosteikaitė

7

ALYTAUS

ŠILDYTOJAMS –

55-ERI

Mindaugas Nevardauskas

Pradžia

Siekiant planingai plėtoti liaudies ūkį Lietuvoje, 1964

m. Vyriausybės nutarimu buvo numatyta sukurti 6

regioninius centrus, kurie įgalintų tolygiai perskirstyti

pramonę, kultūrinius ir darbo jėgos resursus.

Pietryčių Lietuvoje turėjo atsirasti du regioniniai centrai

– Alytus ir Kapsukas (Marijampolė). Šių centrų

pramonės ir gyventojų šilumos energijos poreikiams

tenkinti numatytas centralizuotas šilumos tiekimas,

statant stambias rajonines katilines.

Tuomečiame Kapsuke katilinė pastatyta prie tada

veikusios Maisto pramonės automatų gamyklos ir

pradėjo veikti 1965 m.

Alytuje Mašinų gamyklos katilinė aprūpino garu

Gelžbetonio konstrukcijų gamyklą. Gyvenamasis

mikrorajonas buvo šildomas iš laikinos katilinės, iš

dalies – iš Mašinų gamyklos katilinės. Alytui tapus

regiono pramonės centru, išaugo Pramonės rajonas.

Buvo pastatyti Medvilnės kombinatas, Šaldytuvų gamykla,

pradėtas statyti Namų statybos kombinatas.

1966 m. pradžioje pradėta statyti nauja galinga rajoninė

katilinė prie Medvilnės kombinato, tiesiami

magistraliniai šilumos tinklai į pramonės įmones ir

miestą. Po metų katilinė pradėta eksploatuoti ir centralizuota

šiluma imta tiekti pramonės įmonėms.

Nuo 1969-ųjų ji tiekiama ir miestui.

Išaugus šilumos gamybai Pietryčių Lietuvoje, 1970

m. šalies Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo

valdybos sprendimu buvo įkurti Alytaus šilumos

tinklai (AŠT). Jiems priskiriamos tuomečio Kapsuko,

Druskininkų ir Varėnos katilinės.

Tapo patrauklūs net žymiems krepšininkams

Vyriausioji energetikos ir elektrifikavimo valdyba

pirmuoju AŠT direktoriumi 1970 m. paskyrė Kauno

šilumos tinkluose remonto cecho viršininku dirbusį

Kęstutį Šumacherį.

Dabar Vilniuje gyvenantis Kęstutis sakė, kad atvykus

į Alytų svarbiausias darbas buvo šilumos mazgų perreguliavimas,

kad centralizuotas šildymas miestui

būtų tiekiamas tolygiai: „Statybų buvo daug, visiems

reikėjo daug šilumos, todėl plėtėme savo gamybinius

pajėgumus. Tai buvo Respublikos zoninė įmonė su

katilinėmis aplinkinėse teritorijose. O man tada buvo

tik 30 metų.“

AŠT vadovaujant K. Šumacheriui, rekonstruotoje katilinėje

buvo pastatyti trys didelio galingumo garo katilai,

vienas vandens šildymo katilas, administracinis

pastatas, sudaryta galimybė eksploatuoti mazuto ūkį,

pradėta eksploatuoti termofikacinio vandens siurblinė

prie Sporto rūmų, atsirado dvi sporto salės ir baseinas

savo darbuotojų poilsiui bei užimtumui.

8

Kaip prisimena Kęstutis, kadangi tai buvo geros patalpos

sportuoti, pas jį apsilankęs vyrų krepšinio klubo

„Žalgiris“ treneris Vladas Garastas paprašė leisti

naudotis jo vadovaujamos komandos vyrams: „Čia

treniravosi ir Arvydas Sabonis, ir Rimas Kurtinaitis,

ir Valdas Chomičius, visos to meto krepšinio įžymybės.

Ir tinklininkams patiko mūsų salės, Alytuje išlaikėme

tinklininkų komandą, kuri Lietuvoje pelnydavo

aukštas prizines vietas.“

K. Šumacheris paminėjo ir dar vieną įdomybę iš savo

vadovavimo Alytaus šilumininkų įmonei laikotarpio.

Buvo įsirengtas šiltnamis ir įmonė pirmoji mieste

pradėjo auginti rožes ir gvazdikus. Per kovo 8-ąją

ir kitas šventes gėlės iš jo tiesiog buvo graibstomos.

Kęstutis Alytaus šilumininkams vadovavo iki 1981-

ųjų. Išėjo į paaukštinimą – tapo šalies Gamybinės

energetikos ir elektrifikacijos valdybos vadovu, o jai

buvo pavaldžios visos Lietuvos šilumos tiekimo įmonės.

Prasidėjo šilumos ūkio išdalijimas

1981 m. pabaigoje AŠT pradėjo vadovauti dabar jau

šviesios atminties Algimantas Vladas Stasiukynas.

Jo vadovavimo laikotarpiu pradėjo veikti profilaktoriumas,

kuriame darbuotojai galėjo gauti įvairias gydymo

procedūras. Dabar šis pastatas žinomas kaip

Medicininės reabilitacijos ir sporto centras. Pramonės

rajone įmonėms aptarnauti imta eksploatuoti

Dainavos rajoninė katilinė, kuri nustojo veikti daugiau

nei prieš du dešimtmečius.

1988-aisiais į šalį plūstelėjus politiniam atgimimui,

įmonė ėmė dirbti tuo metu populiariais ūkiskaitos

pagrindais.

AŠT direktorius A. V. Stasiukynas po dešimtmečio

vadovavimo šiai įmonei išvyko darbuotis direktoriumi

į Vilniaus šilumos tinklus. O 1993 m. pakviestas

dirbti energetikos ministru tuometėje Adolfo Šleževičiaus

Vyriausybėje.

Dzūkijos sostinės šilumininkams ėmė vadovauti Marijampolės

padalinio viršininku dirbęs Vytautas Čeponis.

Kaip dabar prisimena Vilniuje gyvenantis Vytautas,

būtent jam ir teko organizuoti Marijampolės,

Druskininkų, Varėnos ir Alytaus rajono šilumos ūkių

atskyrimą nuo Alytaus. Vienu metu AŠT net buvo pavaldūs

Vilkaviškio, Prienų ir Birštono šilumos ūkiai.

„Padėtis buvo labai sunki“

Iki tol, kol sugriuvo vadinamosios zoninės šalies šilumos

tiekimo įmonės, – 1997 m. Lietuvoje buvo viena

šilumos kaina. O kai tokios įmonės įsikūrė kiekvienoje

savivaldybėje, atsirado ir skirtingos kainos.

Būtent tais metais AŠT tapo pavaldūs Alytaus miesto

savivaldybei, kuri turėjo prisiimti atsakomybę ir už

šilumos ūkio būklę, ir svarbiausia – už alytiškiams

tiekiamos šilumos kainą.

„Mūsų įmonės finansinė padėtis tuomet buvo labai

sunki. Didžiąją dalį šilumos naudojo pramonės įmonės,

o jos griuvo. Šilumos kaina gyventojams didėjo.

Alytaus miesto savivaldybė pradėjo ieškoti investuotojo

į mūsų šilumos ūkį, nes, manau, kito kelio nebuvo“,

– mintimis dalijosi V. Čeponis.

Taip 2001-ųjų vasarą miesto tarybos sprendimu

Dzūkijos šilumos ūkis 15 metų laikotarpiui buvo išnuomotas

vienai prancūzų kompanijai.

Iki 2018 m. AŠT vadovavęs V. Čeponis tvirtino, kad

atsiradus investuotojui prasidėjo didelės ir realios

investicijos į šilumos ūkį: „Pastačius generatorių,

gaminantį šilumą ir elektrą iš biokuro, Alytus žengė

link energetinio miesto. Buvo automatizuotas vandens

šildymo katilas, pradėtos atnaujinti šilumos

trasos.“

„Šilumos ūkis tapo moderniausiu Lietuvoje“

Kilus įtarimų dėl galimai nesąžiningų investuotojo

veiksmų ir siekiant sumažinti šilumos kainą, Alytaus

miesto savivaldybė ėmėsi šilumos ūkio susigrąžinimo

iš nuomininko. Buvo paskelbtas šilumininkų

įmonės vadovo konkursas.

Taip į AŠT atėjo dabartinis jų generalinis direktorius

Mindaugas Nevardauskas. Po ilgo bylinėjimosi šilumos

ūkis buvo perimtas iš investuotojo.

9

„Galiu drąsiai pasakyti, kad Alytaus šilumos ūkis

dabar tapo vienu moderniausių Lietuvoje. Pastatyti

nauji katilai, visuose pastatuose, kuriems tiekiame

šilumą, įdiegtos nuotolinės duomenų nuskaitymo

sistemos, bendrovė dirba pagal tarptautinius ISO

vadybos ir aplinkosaugos standartus, o tai rodo, kad

esame patikima įmonė. Sukūrėme vienos sąskaitos

sistemą „Mano Alytus“ ir gyventojai gali ne tik gauti

sąskaitas su kitų įmonių suteiktomis paslaugomis,

bet ir reikiamas konsultacijas pačiame miesto centre.

O su šilumos kaina esame tarp pigiausių šalies

tiekėjų penkioliktuko, neretai – ir dešimtuko“, – pasakojo

M. Nevardauskas.

„Viskas pasikeitė kaip diena ir naktis“

Šiandien bendrovė Alytaus šilumos tinklai turi beveik

90 darbuotojų. Suprantama, iki šiol dirbančių

nuo pat įmonės įsikūrimo pradžios jau nebelikę. Tačiau,

pasak M. Nevardausko, yra du žmonės, čia dirbantys

daugiau nei po keturis dešimtmečius: „Jeigu

jie mūsų įmonės nepaliko, gal ir viskas gerai.“

Vienas jų – vyresnysis priežiūros technikas Kęstutis

Kaminskas, paklaustas, koks jo darbas yra įmonėje,

atilai taip ūždavo, kad susikalbėti buvo neįmanoma.

Ir toks būdavo triukšmas, kad ant stalo stiklinė su

vandeniu drebėdavo. Dabar katilinė suremontuota,

atsirado biokuras, mažiau sunaudojama gamtinių

dujų. Ir šilumos kaina sumažinta kiek įmanoma.“

„Dabar daugiau dirbame ne su popieriais, o su informacinėmis

sistemomis. Ko gero, kažkada niekas net

negalėjo pagalvoti, kad gaminsime ne tik šilumą, bet

ir elektrą, kad šiluma ir karštas vanduo bus nuskaitomi

nuotoliu“, – pokyčius įmonėje apibūdino per 40

metų Alytaus šilumos tinkluose dirbantis, dabar vyresniojo

vadybininko-šilumininko pareigas einantis

Aldas Šerpenskas.

Alytaus šilumos tinklai išlieka didžiausia centralizuoto

šildymo tiekimo įmone Alytaus apskrityje. Ji

turi per 20 tūkst. vartotojų, kurių dauguma – butai.

Iš šio skaičiaus – apie 400 įmonių.

Alma Mosteikaitė

K.Kaminskas

A. Šerpenskas

10

K. Šumacheris

A. V. Stasiukynas

V. Čeponis

SPARNUOTA DAKTARĖS SVAJONĖ

PARSKRIDO PAPŪGOMIS

„Galvojau apie ornitologiją, o tapau gydytoja“, – sako alytiškė Leokadija Stankevič, gydžiusi ne vieną augančio

pramoninio Alytaus miesto mažųjų pacientų kartą. Jau gerą dešimtmetį ji nedirba ir gali skirti savo

laiką svajonei. Tai, kuriai išsipildyti lemta nebuvo, bet ji niekur neišskrido. „Aš taip ir sakau, kad Dievas gali

pakeisti visus žmogaus planus. Jei norėjau ornitologijos, tai savo gal malonumui, bet naudingesnė buvau

kitoje srityje. Dabar atėjo laikas – ir, prašom, ornitologija!“ – šypsosi Leokadija. („Ar skanu?“ – į pokalbį

prie puodelio kavos įsiterpia žako veislės papūga Čarlis, o jai įvairiais balsais atsiliepia dar kiti sparnuoti

įnamiai).

Saulė Pinkevičienė

Paukštienos nevalgo iš solidarumo

„Aš jus pasitiksiu, nes durų skambutis neveikia, papūgos

laidus nukapojo“, – įspėja Leokadija. Ir priduria,

kad svarbiausia – paukščiai liko sveiki. Buto ilgai

ieškoti netenka, nes išduoda augintinių balsai. „Mes

su kaimynais sutarėme, kad mano paukščiai tylės,

kai jie balkone rūkyti nustos“, – beveik rimtai dėsto

papūgų savininkė. Butą ji dalijasi su sparnuočiais.

Šie įsikūrę erdviuose narvuose, bet leidžiasi paimami

ir į rankas, o ypač kalbanti Afrikos pilkoji papūga

vardu Čarlis. Jis mėgsta sėdėti šeimininkei ant peties

arba galvos. Paukštis moka įvairių žodžių, tačiau

prie nepažįstamų nedaugžodžiauja. Jei svečias nepatinka

– atsuka nugarą ir tyli kaip vandens į snapą prisisėmęs.

(„Papūga!“ – sako Čarlis ir aš suprantu, kad

galutinai jis manęs dar „neišbrokijo“.)

12

Leokadija prisimena, kaip jos numylėtinis ištarė pirmą

žodį. „Išgirdau „Mama!“ ir pagalvojau, kad man

jau smegenyse nuo aukšto spaudimo spengia“, – juokiasi

šeimininkė. Čarlis pradėjo kalbėti būdamas

metų amžiaus, dabar jam – 15 metų. Žako papūgos

yra tikros ilgaamžės, jų gyvenimo trukmė panaši į

žmogaus. Dėl gebėjimo pamėgdžioti garsus ši papūgų

veislė laikoma intelektualiausia pasaulyje.

„Spėju, daktare, kad tokie augintiniai būtų labai patikę

ir Jūsų mažiesiems pacientams?“ – klausiu.

„Tai jau tikrai, tik kad apie mano paukščius nežinojo

net kolegos. Nepasakojau, kad nepalaikytų keistuole.

Nors man keisti žmonės patinka. O ir nieko neįprasto

pomėgyje auginti papūgas nėra, na, nebent

tai, kad iš solidarumo nevalgau jokios paukštienos“,

– pastebi Leokadija.

Žilviną maitino putpelių kiaušiniais

„Kuriatnikas“ – tokiu meiliu žodeliu Leokadija pavadina

savo skraidantį ūkį. Papūgos gyvena atskirame

kambaryje, bet išleidžiamos į laisvę. O Čarlis netgi

moka pats atsirakinti dureles, jei raktas netyčia lieka

spynoje.

„Per savo gyvenimą augintinių esu turėjusi nemažai.

Studijų laikais laikiau banguotąsias papūgėles. Bendrabutyje

dar auginau vėžlį, bet jis traukė visų dėmesį,

o reikėjo mokytis, tai išvežiau pas tėvus. Jau man

dirbant Alytuje, 30-mečio proga draugė padovanojo

žaltį. Pavadinau Žilvinu. Lapkritį būdavo užmiega,

o balandį – atsibunda. Stambus užaugo, nes maitinau

putpelių kiaušiniais ir natūraliu pienu, kurį iš

ūkininkų pirkdavau. Bet tuo metu jau laikiau ir kelias

papūgas, tai labai bijojau, kad ne paragautų. O

paskui taip nutiko, kad man reikėjo, išvažiuoti, nes

Lenkijoje krikštaduktė vienuolės įžadus priėmė, o

auklės žalčiui neatsirado. Tai nunešiau ir paleidau

Vidzgirio miške. Pasišokinėdamas išėjo į laisvę. O po

to laikiau tik paukščius“, – pasakoja Leokadija.

(„Mama!“ – vėl į pokalbį įsiterpia Čarlis).

– Papasakokite prašau, kada ir kaip prasidėjo Jūsų

draugystė su paukščiais?

– Vaikystėje prasidėjo, nuo dirvinio vieversio, kai

ganiau karves, o aplink – gamta. Viskas nuo tėtės,

kuris gamtą labai mylėjo, būdavo šienauja ir palieka

žolės kuokštus, kuriuose paukščiai susukę lizdus.

Bet mums, vaikams, nesakydavo.

– Iš kur esate kilusi?

– Esu Baltarusijos lietuvė, nuo Pelesos krašto. Ten

gyveno lietuviški žmonės, mano karta dar lietuviškai

moka, o jų vaikai jau nekalba, uždarė tas „gražuolis“

(čia apie kaimyninės šalies vadovą – S. P.)

Pelesos lietuvišką mokyklą ir darželį. Mano tėveliai

– lietuviai, tik pavardė sulenkinta, tais laikais niekas

jų nuomonės neklausė. Tėtis lenkiškai nė žodžio nemokėjo,

nors pase buvo parašyta lenkas. Dabar tėvai

mano mirę, liko jaunoji karta, dukterėčia neseniai į

Lenkiją nuo Lukašenkos pabėgo, Bialystoke gyvena

ir švilpauja.

„Būčiau sau Žuvinte gulbes glosčiusi“...

– Klausau Jūsų ir negaliu nepaklausti: daktare, gal

ne ta profesiją pasirinkote?

Žinoma, kad ne tą! Kai baigiau vidurinę mokyklą,

visą laiką svajojau apie ornitologiją, aš ir dabar svajoju.

Būčiau sau Žuvinte gulbes glosčius ir pensijos

nelaukusi... Profesorius Tadas Ivanauskas tėvelio

pažįstamas buvo, gal ir įstoti būtų padėjęs, bet aš

niekieno pagalbos nenorėjau. Čia tikrai yra pašaukimas

iš aukščiau, nes pati pakeičiau planus ir iš antro

karto įstojau į mediciną Vilniaus universitete, pasirinkau

pediatriją.

– Gailitės?

– Gailiuosi. Medicinos studijos yra ilgos ir sunkios,

šešerius metus mokaisi ir tai tampa pareiga dirbti,

čia nėra taip, kad noriu ar nenoriu. Ir pagaliau tai

pragyvenimo šaltinis. Sąžiningai, kruopščiai reikėjo

dirbti, ne taip, kaip dabar, kad vaiką per atstumą išgydo.

Aš taip nemoku. Man pačiupinėti reikia, juk

kūdikius, mažus vaikus gydžiau. Pediatrija yra sunki

ir atsakinga specialybė, bet jaučiau pagalbą iš aukščiau.

Todėl ir sakau, kad Viešpats gali pakeisti visus

žmogaus planus. O kad aš norėjau ornitologijos, tai

gal savo malonumui, nes skirta man buvo kitaip, o

dabar jau pensija, prašom – ornitologija!

– Matau puodukus kolekcionuojate, o garbingiausioje

vietoje – su Žuvinto biosferos rezervato ženklu.

Dažna iš jo kavą geriate?

(„Ar skanu?“ – klausia ant šeimininkės peties tupintis

Čarlis.)

– Šitas puodelis turi savo istoriją. Kai mano suėjo 75-

eri, draugai paklausė, ko norėčiau dovanų gimtadieniui?

Sakau, knygų visokių namuose ir taip gausybė,

o apie Žuvinto biosferos rezervatą tai tik „Alytaus

naujienose“ esu skaičiusi. Sakau, labai norėčiau nuvažiuoti

ten ir pasidairyti. Ir vieną gražią balandžio

dieną ten visi drauge nuvažiavome. Nusipirkau puoduką,

knygą apie Žuvintą. Ir šiaip keliauti man labai

patinka, bet paniškai bijau lėktuvų. Šiais metais keliausiu

Lietuvoje, kiek leis sveikata, planuoju su piligrimo

pasu aplankyti 20 šventovių.

– Man taip gražu žiūrėti į Jūsų gyvenimo džiaugsmą

kasdienybėje. Buities nesureikšminate, tiesa?

Sąžininga gydytoja buvau, tai nė buto nesusiremontavau,

matot, siena „išlesta“, turėjau tokią aktyvią

papūgą, kuri labai daug nuostolių man padarė... O

kalbant apie mano darbą, tai baigusi internatūrą pradėjau

dirbti Lazdijuose neonatologe. Ačiū Alytaus

ligoninės gydytojoms a. a. Elena Andrulionienei ir

Nijolei Gebrauskienei, jos mano svarbiausios konsultantės

buvo. O 1979 spalio 1-ąją ir pati atsiradau

Alytuje. Kolegė pakvietė, sako, Alytus statosi, auga,

tai jei nori – atvažiuok. Dirbti pradėjau didžiojoje

poliklinikoje, o paskui atidarė naują, vaikų poliklinikos

pastatą. Perėjome ten, sąlygos buvo labai geros.

O paskui teko grįžti atgal, nes vaikų polikliniką privatizavo,

sako, kad nebereikia, nes sumažėjo mieste

mažųjų pacientų. Dabar ten, kur dirbome, daugybė

parduotuvių, taip pat ir zooprekių, kartais mišinius

papūgoms ten perku...

13

– Ar suaugusių savo pacientų susitinkate?

– Oi, kiek sutinku! Sykį santechniką kranus tvarkyti

išsikviečiau, o jis iš tarpdurio sako: „Labas, daktare!“

Ligoninės dabartinis direktorius Svajūnas ir Alytaus

meras Nerijus – irgi mano buvę pacientai. Daug jų

per ilgus metus prie kabineto durų sėdėjo, o ir laikai

buvo tokie, kad tėvai gamyklose pamainomis dirbo,

vaikus vienus į polikliniką išleisdavo. Ir niekas vaiko

teisių apsaugos pareigūnų nekvietė. Sėdėdavo kantriai

prie kabineto durų ir nosytes šluostėsi į rankovę,

stengdavomės kuo greičiau visus priimti...

– Kaip vertinate, kad pediatrų tuoj nebeliks – šeimos

gydytojai ir mažus, ir senus gydys?

– Tikrai, pediatrų pirmojo lygio medicinos įstaigose

tuoj nebeliks, jie dirbs tik antro ir trečio lygio įstaigose.

Naujoji medikų karta jau bus šeimos gydytojai.

Labai neigiamai žiūriu į tokį sprendimą, manau, kad

nebus gerai. Tėvai atsisako skiepų, o yra ligų, nuo kurių

skiepyti privaloma. Jei šeimos gydytojai neįtikins

ir prasidės pandemijos... Kiek aš vaikų esu paskiepijusi,

ir jokio autizmo nemačiau, bet dabar įtikinėti

daug šeimų tenka.

Pati baisiausia naktis

Leokadija pasidžiaugia: jos augintiniai sveiki, miršta

nebent natūralia biologine mirtimi. Tiesa, dėmesio

jiems reikia daug, tad užsiėmusi ji nuo ryto iki vakaro.

Bendravimas su paukščiais jai teikia ypatingo

džiaugsmo. Vadinamajame „papūgų kambaryje“

Leokadija rytais geria kavą. Augintinius ji lesina iš

rankos, o neretai ir nakvoja šalia. Nes kartais naktį

nuo laktos nukrenta nimfa, kurios sparnas pažeistas

(tokią ją priglaudė, nes šeimininkai nebenorėjo

neįgalaus paukščio), o tada tenka raminti visus įnamius.

Bet pati baisiausia – naujų metų naktis. „Viena

mano papūga numirė nuo streso. Atsimenu, pareinu

iš naujametinių mišių ir žiūriu nukritus vargšė... Iš

dalies gerai bent tai, kad niekur švęsti manęs draugai

nekviečia, žino, kad mudu su Čarliu naujus metus

vonioje sutinkame, nes ten ramiausia“, – pasakoja

Leokadija. Ir svarsto: ar taip „švenčiantys“ pajėgūs

suvokti, kokį stresą sukelia laukinei gamtai ir kada

pagaliau šitas barbariškas pomėgis šaudyti fejerverkus

bus uždraustas?

– Vieni esame „šunininkai“, kiti – „katininkai“, o kokie

žmonės nusprendžia auginti papūgas?

– Švelnūs, kantrūs. Būna, grįžti vėlai vakare iš kokios

ilgos kelionės su maldininkais Kryžiaus kelią nuėjęs,

bet privalai pirmiausia paukščiais pasirūpinti,

nors ir koks pavargęs būtum. Keliskart per dieną valau

grindis ant kelių, nes lenktis gydytojai neleidžia,

bet man nesunku.

– O su kitais Alytaus papūgų augintojais ar pabendraujate?

– Nelabai. Nužiūrėjimais netikiu, bet ir rodyti savo

paukščių visiems didelio noro nejaučiu. Žinoma, augintojų

įvairių būna. Kartą pirkdama Čarliui kedro

riešutų turguje susipažinau su alytiškiu Vytautu, jis

papūgą arą augina. Kaip tik jos 25-asis gimtadienis

buvo, tai skanėstų pirko. Paskui sužinojau, kad jo ara

patyrė traumą – susilaužė koją, o specializuotų veterinarų

Alytuje nėra, tai gydė Kauno zoologijos sodo

specialistai.

– Ar brangu papūgą auginti?

– Kokių 60 eurų per mėnesį reikia. Mišinius taupiai

naudoju, dar obuolius, kriaušes mėgsta mano paukščiai,

šilauoges ir džiovintus bananus. Ir dar topinambus,

aš arbatą iš jų geriu, nes cukrų reguliuoja.

Savanoriauja tvarkydama stulas

Bendraujant su daktare Leokadija nekyla klausimų, ar ji

žino aktyvaus ir laimingo gyvenimo receptą. Skirtingai

nuo daugelio vyresnių žmonių, kurie neretai skundžiasi,

kad gyvenime neliko interesų ir depresija puola.

„Ne, gink Dieve! Pirmoje vietoje mano gyvenime yra malda.

Esu dėkinga, kad gyvenimas susiklostė taip, kaip reikėjo.

Nors man kitaip atrodė, bet iš aukščiau viskas buvo

pakeista. Štai ir šiandien, kadangi yra pirmas mėnesio

penktadienis, tai eisiu kalbėti Gyvojo rožinio, meldžiamės

visą kelią nuo Šv. Brunono Kverfurtiečio koplyčios

iki Švč. Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos bažnyčios,

kokios trys valandos kelio tamsoje…“, – kalba Leokadija.

– Daktare, kaip Jums pavyko tikėjimą sovietmečiu išsaugoti?

– Ogi nuo tikėjimo, jei jis tikras, dar nė vieno niekas neatskyrė,

net sovietmečiu. Mano tikėjimas – iš vaikystės,

tėvų perduotas. Studijų metais Vilniuje eidavau į Šv. Dvasios

bažnyčią, nes studentai ten nebudėdavo, Šv. Petro

ir Povilo bažnyčią. Kitos maldos vietos buvo atimtos ir

uždarytos. Dirbant Alytuje jau sudėtingiau buvo, vos

įžengdavau į Šv. Angelų Sargų bažnyčią ir jau koks vaikas

šaukia: „Mama, žiūrėk, mano daktarė!“ Tai važiuodavau į

Prienus, ten į bažnyčią nueidavau. Dabar priklausau pasauliečių

pranciškonų brolijai, savanoriauju, kunigų stulas

tvarkau, kalnieriukus išlyginu, išbalinu.

– Užduosiu pabaigai dar tokį keistą klausimą – minėjote,

kad su kolegomis medikais apie augintinius nesidalijote,

o ar tikėjimo bendruomenė apie Jūsų paukščius žino?

– O taip, tikrai žino. Sykį per šv. Pranciškaus dieną labai

prašė atsinešti į bažnyčią, norėjo kalbantį Čarlį pamatyti.

Bet su juo bėda – šauks „mama!“, kol prieisiu, o jei neprieisiu,

tai gali ir kokį negražų žodį pasakyti. Prisigaudo

visko iš televizijos. Tai nusinešiau kitą, nekalbančią, papūgą,

kad sarmatos nepridarytų (juokiasi). Pati žakutį

mokau gražių žodžių, jis gabus.

(„Čarli, sakyk ąžuolas! Jis žino, kad su nosine reikia rašyti.

O asilas – be!“).

– Ačiū, daktare, už pokalbį su doze optimizmo!

LAURYNO RADZIUKYNO SŪNĖNAS:

„VAIKYSTĖJE PRO DIDŽIULES LIEPAS

MATYDAVAU MOKYKLOS SILUETĄ“

Šiemet įkurtas Lauryno Radziukyno švietimo paramos fondas skirtas pagerbti unikalios labdaros istorijos

autoriaus, kraštiečio, Alytaus rajono garbės piliečio palikimą. Jame surinktomis lėšomis bus remiamos

Alytaus rajono švietimo įstaigos, skatinami mokiniai, plėtojami įvairūs mokymo projektai. „Alytaus

žurnalas“ domėjosi, kaip atsirado fondo idėja, o papaskoti apie jį plačiau mielai sutiko L. Radziukyno

švietimo paramos fondo vadovas Agnius Stanulis.

– Gerbiamas Agniau, papasakokite prašau, kokie giminystės

ryšiai Jus sieja su Laurynu Radziukynu?

– Mano prosenelis Vincas Radziukynas buvo Lauryno

Radziukyno brolis. Vincas perėmė iš savo tėvo,

taip pat vardu Vincas, šeimos ūkį Kurnėnų kaime.

Šiuose namuose Laurynas Radziukynas apsistodavo

savo viešnagės Lietuvoje metu. Jį geriausiai pažinau

iš savo senelės Onos Radziukynaitės-Jakubelskienės

pasakojimų – ji dažnai ir šiltai prisimindavo, kaip

dėdė iš Amerikos svečiuodavosi jų namuose.

– Kaip kilo idėja įkurti fondą, ar esate vienintelis jo

sumanytojas?

– Fondo įkūrimo idėja gimė man ir mano broliui

Mariui, tačiau už šios iniciatyvos slypi ir visos mūsų

giminės palaikymas. Dar prieš prasidedant Kurnėnų

mokyklos renovacijai, pradėjau gilintis į savo šeimos

istoriją – pavyko atnaujinti ryšius su giminaičiais

16

Jungtinėse Amerikos Valstijose, o tuo pačiu metu

ėmė formuotis ir bendruomenė, kuriai Lauryno

Radziukyno vardas bei mokykla reiškia labai daug.

Šios pastangos neliko nepastebėtos: 2018-aisiais Lietuvoje

apsilankiusiam Lauryno Radziukyno anūkui

John Radkins buvo įteiktas Lietuvos tūkstantmečio

medalis, 2020 m. mokykla buvo baigta renovuoti ir

prikelta naujam gyvenimui, o 2023-iais man teko

ypatinga garbė visos giminės vardu priimti Alytaus

rajono garbės piliečio vardo apdovanojimą. Pats fondas

oficialiai įkurtas tik šiais metais, tad kol kas dideliais

darbais pasigirti dar negalime. Visgi aiškiai matome

savo kryptį – pirmasis mūsų tikslas yra įsteigti

Lauryno Radziukyno vardo stipendiją Alytaus rajono

mokiniams. Ateityje planuojame prisidėti prie

Radziukynų giminės ir mokyklos istorinės atminties

puoselėjimo, bendradarbiauti su švietimo įstaigomis

bei prisidėti prie švietimo iniciatyvų rajone.

– Koks Jūsų santykis su Kurnėnų mokykla ir jos istorija?

– Mano santykis su Kurnėnų mokykla – asmeniškas,

nors ten ir nesimokiau. Vaikystę leidau visai netoliese,

Radziukynų sodyboje, kurioje gyveno mano

senelė. Pro didžiules liepas tolumoje visada matydavosi

mokyklos siluetas – išskirtinis ir neįprastas

aplinkinių vienkiemių fone. Vaikystėje su broliu,

pusbroliu ir kitais kaimo vaikais dažnai važinėdavomės

dviračiais po apylinkes, o mokykla buvo tarsi

traukos centras – kažkas ypatingo. Apie jos istoriją

sužinojau iš savo senelės pasakojimų – čia mokėsi ir

mano mama, ir teta. Todėl šis pastatas man nėra tik

architektūros paminklas – jis yra tarsi gyvas atminimas

Radziukynų giminei, jungiantis ankstesnes kartas

su dabartinėmis. Džiugu, kad šiandien mokykla

vėl gyva – ji tampa tikru bendruomenės centru. Čia

vyksta parodos, koncertai, edukaciniai užsiėmimai.

Kaskart apsilankius apima jausmas, kad istorija čia

ne tik saugoma, bet ir kuriama toliau. Galbūt iš pirmo

žvilgsnio tai tik gražus pastatas, tačiau jį ypatingu

daro žmonės – savo atsiminimais, darbu ir meile

čia kuriantys prasmę.

– Ar fondo idėja jau sulaukė palaikymo?

– Pirmiausia fondo idėja buvo pasidalinta su artimiausiais

giminaičiais Lietuvoje ir Jungtinėse Valstijose

– ji sulaukė daug entuziazmo ir palaikymo. Su

broliu Mariumi tada supratome, kad šią iniciatyvą

tiesiog privalome įgyvendinti.

Kai fondas jau buvo oficialiai įsteigtas ir apie jį paskelbėme

viešai, sulaukėme daug padrąsinimo ir šiltų

reakcijų. Ypač įsiminė vienas atsiliepimas iš vienos

Alytaus rajono mokyklos – buvo pasakyta, kad

jei kada ir turėtų būti įsteigta stipendija rajono mokiniams

kieno nors vardu, tai tik Lauryno Radziukyno.

Tokie žodžiai įkvepia dar labiau tikėti tuo, ką darome,

ir rodo, kad pasirinkome prasmingą kelią.

– Kaip manote, koks jaunimas taps fondo stipendininkais,

kaip įvardintumėte tokios paramos tikslą?

Minima aktyvi visuomeninė veiklą, – ugdote pilietiškus

jaunus žmones?

– Fondo steigiamos stipendijos tikslas – skatinti jaunus

žmones ne tik siekti akademinių rezultatų, bet

ir aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje, rūpintis

savo bendruomene. Mums svarbu ugdyti pilietišką,

atsakingą jaunimą, kuris supranta savanorystės,

pagalbos kitam ir pagarbos bendruomenės nariams

svarbą. Pats dar būdamas studentu buvau įvertintas

Alytaus miesto savivaldybės už pasiekimus moksle

ir visuomeninę veiklą, tad puikiai suprantu, ką toks

paskatinimas reiškia. Dažnai svarbiau net ne pati piniginė

premija, o tai, kad esi pastebėtas, įvertintas –

tai suteikia pasitikėjimo savimi ir patvirtina, jog eini

teisingu keliu.

– Kaip manote, kodėl taip nedaug žmonių steigia

premijas, stipendijas būtent moksleiviškam jaunimui?

Galbūt mes neturime labdaros tradicijos švietime?

– Pastebiu, kad dauguma premijų ir stipendijų šiandien

yra skiriamos per savivaldybes ar universitetus,

dažniausiai – abiturientams ar studentams. Tačiau

privačių iniciatyvų, kurios būtų skirtos dar mokyklose

besimokantiems vaikams, vis dar labai trūksta.

Tarsi pirmosios moksleivių pergalės būtų mažiau

vertingos ar pastebimos nei pasiekimai aukštosiose

mokyklose. Tačiau juk būtent mokykloje viskas ir

prasideda – ten formuojasi žmogaus vertybės, atsiranda

motyvacija, ugdomas pasitikėjimas savimi.

Galbūt apie tai nebūčiau susimąstęs taip giliai, jei

ne mano giminaičio Lauryno Radziukyno istorija, jo

pavyzdys. Tai labai aiškus priminimas, kaip svarbu

švietime ne tik siekti, bet ir dalintis. Nors ne kiekvienas

ryžtasi steigti fondą ar investuoti daug asmeninio

laiko, manau, kad kiekvienas galime rasti būdų

prisidėti prie širdžiai artimos iniciatyvos – nesvarbu,

ar tai būtų finansinė parama, ar pagalba, ar tiesiog

idėjos palaikymas.

Kalbėjosi Saulė Pinkevičienė

Antanina Urmanavičienė ir John Radkins

Kurnėnuose, 2018 m. liepos 7 d.

Giedriaus Bernatavičiaus nuotr.

TRYS KURNĖNŲ MOKYKLOS RAMSČIAI

O Kurnėnų mokykla, it bažnyčia, su bokštu ir savotiško, šiek tiek bažnytiško stiliaus. Pažymėtina, kad Kurnėnų

mokykla yra statoma privačios iniciatyvos pastangomis – tūlo lietuvio amerikiečio Radziukyno lėšomis.

Mokyklos projektas ir visa medžiaga yra amerikietiška: amerikietis inžinierius mokyklą suprojektavo,

o visą medžiagą mokyklai pirko ir gabeno iš Amerikos. Todėl vietos gyventojams mokykla atrodo savotiška

ir neįprasta jų akiai, bet ji yra prabangiška, gerai įrengta, su visais patogumais. Didžiulė gimnastikos salė,

erdvios klasės, patogūs mokytojams butai ir kambariai, vonios, vandentiekis daro šią pradžios mokyklą

vienintelę Lietuvoje. (Lietuvos aidas, 1936 m. rugpjūčio 6 d.)

Kurnėnų mokykla šiandien sulaukia tiek dėmesio, ir

tiek daug apie ją kalbama, kad kartais pagalvoji, ar

galima dar ką nors nauja pasakyti ar parašyti. Kita

vertus, nuolatinis kalbėjimas reikalingas vien todėl,

kad apie šią unikalią mokyklą išgirstų ir kitose Lietuvos

vietose, kad apie ją kalbėtų ir užsienyje. Galiausiai

nuolatinis kalbėjimas apie jos unikalumą privers

ir čia vietoje, Alytuje ir rajone, gyvenančius nors

kartą joje apsilankyti. Tačiau šįkart žvilgtelkime kiek

kitu kampu ir pakalbėkime apie tris asmenybes, tris

Kurnėnų mokyklos ramsčius. Viena asmenybė ne

kartą matėsi su kitomis dviem, o pastarosios niekada

nebuvo susitikusios. Tad šįkart keli pastebėjimai

apie Antaniną Urmanavičienę (1932-2024), ilgametę

mokyklos direktorę, Lauryną Radziukyną (1881-

1966), „tūlą amerikietį“ mokyklos mecenatą, ir Vladą

Leščinską (1901-1992), mokyklos statybos darbų vadovą.

Kalbantys apie mokyklą vargiai galės papasakoti

jos istoriją, nepaminėję šių žmonių.

18

Ilgametė mokyklos direktorė

Antanina Urmanavičienė

„Juk apie mokyklą gali kalbėc visų nakc“, – pasakė

Antanina, kai ją vieną rudens vakarą aplankiau su

kolegėmis iš Lietuvių kalbos instituto. Jos apie mokyklą

nieko nebuvo girdėjusios. „Ir dar visko neišpasakosi“,

– pridūrė kiek patylėjusi. Tąkart su savimi

turėjau ir vaizdo kamerą, tad išliko ne tik garso, bet

ir vaizdo pasakojimas. Pats mokyklos istoriją jau buvau

girdėjęs daugybę kartų, jau ir kitiems apie ją pasakodavau,

tačiau kiekvieno susitikimo su Antanina

metu vis išgirsdavau ką nors nauja.

Taip, geriausiai apie mokyklą dar prieš keletą

metų galėjo papasakoti buvusi mokyklos direktorė

A. Urmanavičienė. Šiandien kalbantys apie

mokyklą, jos mecenatą L. Radziukyną ar mokyklos

statybos darbų vadovą Vladą Leščinską, remiasi jos

surinkta informacija. Tad kodėl Marcinkonių dzūkė

Antanina daugiau nei pusę savo gyvenimo paskyrė

Kurnėnų mokyklai?

Pedagogės karjerą Antanina pradėjo Kašėtų pradinėje

mokykloje. Vėliau dirbo Mančiagirės ir Zervynų

pradinėse mokyklose, Panočių (Slučajaus) septynmetėje

mokykloje. Nuo 1963 m. buvo Kibyšių aštuonmetės

mokyklos direktorė. Na, o 1972-aisiais buvo

paskirta Kurnėnų aštuonmetės mokyklos direktore.

Šias pareigas ėjo iki 1988-ųjų.

Kaip ir kiekvienam atvykusiam iš tolimesnių

kraštų ir nieko nežinančiam apie Kurnėnų mokyklą,

Antaninai ji padarė įspūdį: pastatas su bokšteliu, turintis

savo vandentiekį, valymo įrengimus, dvi dideles

klases, butus mokytojams! Tai puikios darbo ir

gyvenimo sąlygos, kokias net ir devintojo dešimtmečio

pradžioje ne visi turėjo sovietų Lietuvoje. Tad ne

dzyvai, kad pamačiusi tokį stebuklą ir pažinusi mokyklos

istoriją, ėmėsi kraštotyrinio darbo ir surinko

daugybę medžiagos apie šį krašto paminklą.

Sovietmečiu, 1986-aisiais, pasirodė Vytauto

Visocko knygutė „Alytaus rajonas“. Ten keliais sakiniais

užsimenama apie mokyklą: „Prie Alytaus–Simno

kelio, tarp Luksnėnų ir Aniškio miško, gražioje

aplinkoje stovi nedidelė aštuonmetė mokykla, gerai

žinoma visame rajone. Pastatui, kurio fundatorius

– Kurnėnų kaime gimęs ir augęs Laurynas Radziukynas,

jau beveik 50 metų. Visas statybines medžiagas,

net langų stiklą, mokyklinius suolus, lentas L.

Radziukynas atsiuntė iš Čikagos (JAV), kur jis pats

atsidūrė Peterburge baigęs aukštuosius mokslus.

Mokyklą pagal fundatoriaus parinktą projektą (su

centriniu šildymu, su vėjo turbina elektros energijai

gaminti) statė Balkūnų kaimo meistrai.“ Ir dar du sakiniai

apie mokyklos gamtos muziejų ir propagandinius

konkursus bei mokyklos nuotrauka su dar bokšte

užtinkuotu Vyčiu. Tai tiek tų žinių.

Ir štai čia reikia pastebėti, kad ne viskas toje

knygutėje buvo pateikta teisingai. Netikslumai maži,

bet jie vis kartojami, tad verta patikslinti. Pirma,

Laurynas mokslus baigė Varšuvoje technologijos

institute. Peterburge lankėsi, tačiau veikiausiai vykdamas

dirbti į Sibirą. Antra, vėjo turbina pumpavo

tik vandenį, tai patvirtino ir Vladas Leščinskas, ir

visai neseniai mokyklą restauravęs kultūros paveldo

restauratorius Rolandas Janulis. Tokios vėjo turbinos

iki šiol pumpuoja vandenį Jungtinėse Amerikos Valstijose

ir, jei sugalvotume ją vėl įdarbinti, amerikiečiai

gamintojai tikrai pagelbėtų. Trečia, mokyklą statė ne

tik Balkūnų kaimo meistrai, bet ir kitų kaimų gyventojai,

net marijampoliečiai, o visus statybos darbus

prižiūrėjo Vladas Leščinkas, gyvenęs Miklusėnuose.

Tad dirbdama mokykloje Antanina susidomėjo

jos istorija. Rinko pasakojimus, atsiminimus, kalbino

pirmąjį mokyklos direktorių Motiejų Ražanską,

mokyklos statytoją V. Leščinską, mecenato giminaitę

Onutę Radziukynaitę-Jakubelskienę. Pastarieji du

L.Radziukyną matė gyvą, tad jų pasakojimai tikrai

vertingi. V. Leščinskas su juo bendravo būdamas į

ketvirtą dešimtį įkopęs vyras, kai susitikdavo Kurnėnų

kaime statant mokyklą, o Onutė dėdę stebėjo

vaiko akimis. Taip Antanina, po trupinėlį rinkdama

atsiminimus, užrašinėdama mokinių ir mokytojų

pasakojimus, viską sulipdė į vientisą mokyklos istorijos

pasakojimą. Visos šios veiklos rezultatas – knygutė

„Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklai 60“,

kuri pasirodė 1996 m. mokyklai švenčiant šešiasdešimtmetį.

Atrodo, kad jau viskas padaryta, galima ir pailsėti.

Tačiau Antaninai poilsis mažiausia rūpėjo. Ji

visada turėjo veiklos – organizavo renginius, išvykas

ir nepavargdama visiems pasakojo apie mokyklą. Jei

televizijos ir radijo žurnalistai rengdavo laidas apie

Kurnėnus, geresnį pasakotoją sunkiai rasdavo. Ir

Antanina visada mielai sutikdavo kalbėti apie mokyklą,

kad tik garsas apie ją sklistų po visą respubliką.

Ypatingai tai stengėsi daryti tuo metu, kai mokykla

buvo uždaryta. Mokyklos likimui neabejingi žmonės

susibūrė į draugiją ir dvejus metus, 2017 ir 2018 m.,

vasaros ir rudens šeštadieniais budėdavo mokykloje

ir priiminėdavo smalsuolius. Antanina buvo vienintelė,

budėjusi visus šeštadienius nuo ryto iki vakaro!

Ir kaip pati sakė, „nebuvo nei sunku, nei ką, kaip

į šventę ėjau“. Žmonės į mokyklą tais šeštadieniais

plūste plūdo iš visos Lietuvos ir užsienio. Anot Jono

Juravičiaus, „visi žmonės rinkdavosi, kaip in atlaidus.

Kas važiuoja keliu, tas sustoja, pažiūri kas čia

yra. Buvo visiems aiškinama visa istorija.“

19

Antanina turėjo vieną „slaptą“

norą – susitikti su JAV gyvenančiais

L. Radziukyno giminaičiais.

Buvo dėta nemažai pastangų,

įtraukta daug žmonių ir, padedant

Balzeko lietuvių kultūros muziejui,

pavyko surasti mecenato sūnų

Andrew Radkins. Tai, kas nutiko

vėliau, kai su anūku susitiko ant

Kurnėnų mokyklos laiptų, man

dar ir šiandien sunku žodžiais

nupasakoti. Atrodė, kad susitiko

pusę amžiaus nesimatę du geriausi

draugai! Per prievartą išskirti

giminaičiai! Puolė vienas kitam į

glėbį ir apsipylė ašaromis. O juk

tai buvo jų pirmasis susitikimas!

Niekada nebuvo vienas kito matę,

vargiai vienas apie kitą ką žinojo.

Ką jie jautė tuo metu, ką galvojo?

Iš šalies stebint atrodė, kad tai –

tas momentas, kai Goethes Faustas

turėtų sušukti „Sustok, akimirka

žavinga!“ Bandžiau fiksuoti tą

sceną, tačiau gerai žinome, kad

sustabdyti jausmą fotografijoje ne

taip lengva. Buvo miela stebėti du

nepažįstamus žmones, kurie elgėsi

taip, lyg vienas kitą pažinotų

visą gyvenimą. Ilgai lauktas susitikimas

įvyko.

L. Radziukynas, „tūlas amerikietis“ (kairėje), už kurio pinigus

pastatyta Kurnėnų mokykla.

< Aukotojas L.Razdiukynas. Laikraštis „Lietuva“ 1913-08-29

Mokyklos mecenatas Laurynas Radziukynas

Ką mes žinome apie mokyklos mecenatą L. Radziukyną?

Gimė 1881 m. balandžio 22 d. Kurnėnuose.

Mokėsi Miroslavo mokykloje. Kadangi pačiam su

klumpėmis buvo sunku kulniuoti iki mokyklos (vis

tik 5 km), tad suprantama, kodėl vėliau sugalvojo

savo gimtojo kaimo vaikams pastatyti mokyklą.

Mokslus tęsė Varšuvos technologijos institute. Tiek

galima pasakyti apie jaunystės laikotarpį šiapus

Atlanto. Mažai ką gelbėja archyvinių bylų vartymas

ar senų laikraščių skaitymas. Kalbant apie vėlesnius

laikus, žinių šiek tiek daugiau, tačiau jos renkamos

po trupinėlį lietuviškoje spaudoje tiek šiapus, tiek

anapus Atlanto. Kai kurios žinutės labai mažai ką

sako. Pavyzdžiui, tuoj po spaudos draudimo panaikinimo

Petras Vileišis pradėjo leisti laikraštį „Vilniaus

žinios“. Viename 1905 m. vasario mėnesio numeryje

padėkojama inžinieriui Radziukynui, tačiau tik tiek.

Ką iš to galime sužinoti? Na, gal galime pagalvoti,

kad tam tikrame žmonių rate inžinierius Radziukynas

buvo žinomas. Tik tiek. Tačiau tuo metu jis jau

buvo Čikagoje. Pirmą kartą Jungtinėse Amerikos

Valstijose jis išsilaipino 1904 m. Netrukus įsidarbino

pagal specialybę ir už mėnesį gaudavo 70 dolerių atlyginimą.

Tačiau radęs laisvą minutėlę lankydavosi

miesto bibliotekose, daugiausia skaitė techninę literatūrą.

Štai 1915 m. liepos mėnesio „Lietuva“ rašo:

„Chicagoje jis dirbo International Harvester Kompanijos

laboratorijose už $70.00 į mėnesį. Nežiūrint

20

to, kad jis gyveno Chicagoje apie 6 metus, retai kas jį

kur matydavo: jeigu norėjai jį sutikti, tai po darbo valandų

greičiausiai galėjai jį sugriebti Viešojoj miesto

skaitykloj arba Kreigs skaitykloj, kur ypač daug yra

techniškų raštų.

Radziukynas buvo chemikas iš prigimimo ir

kiekvieną liuosą valandą jis sunaudodavo įgijimui didesnių

žinių.

Harvester Kompanijoj darbas buvo pagal nustatytų

formulų, nieko arba labai mažai savarankiškumo,

taigi ir maža progos tolimesniam lavinimuisi.

O Radziukynas nemanė pavirsti mašina ir apsistoti

ant to, ką jis jau mokėjo.

Prie pirmos progos jis meta savo vietą, kur jis

jau nieko daugiau negalėjo išmokti, ir priima chemiko

vietą „Sandoval Zinc Co.“ miestelyje Sandoval Ill.

— Su zinku (cinku) nieko iki šiolei nebuvau turėjęs,

— pasakojo p. Radziukynas,—bet gi ne šventieji puodus

lipina. Žmogus, kaip nori, tai ir gali išmokti.

Dienomis ir naktimis jis sėdėjo ir knisosi knygose,

kad geriaus susipažinus su zinko išdirbyste.“

Trupinėlius apie L. Radziukyną „barstanti“

lietuvių išeivijos spauda piešia jo kuklaus ir be reikalo

viešumon nelendančio, tačiau puikiai žinančio

savo vertę paveikslą. Tiesa, jis ne tik pats mokėsi, bet

ir kitus mokė. Štai 1907 m. „Lietuva“ išspausdino žinutę,

jog bus skaitomos paskaitos lietuviams studentams.

Tarp paskaitininkų randame L. Radziukyną su pranešimu

„Žemė ir jos istorija.“ 1913 m. rugpjūtį „Lietuva“

vėl pamini L. Radziukyną, kaip vieną didžiausių

aukotojų Tautos namams Vilniuje:

„Nors dar pusė Chicagos neapeita ir laukiama

dar nemažai stambių aukų, tačiaus jau ir dabar galima

paminėti tuos, kurie savo duosnumu atsižymėjo.

Iki šiolei, sulyg aukautos sumos didumo, pirmą vietą

užima kun. K. Ambrozaitis, Aušros Vartų klebonas,

jau paaukavęs $208, ir pažadėjęs dar daugiau aukauti.

Pirmas, kuris Chicagoj paklojo šimtinę Tautos

Namams Vilniuje, buvo p. L. Radziukynas, viešiantis

Chicagoje, buvęs chemikas ir perdėtinis Sandoval

Zink Co., Sandoval, Ill.

Tai buvo laiminga pirma šimtinė; po to tuojaus pasirodė

ir kitos“.

Daugelis yra girdėję, kad L. Radziukynas dirbo

Sibire. Tačiau kaip tai nutiko? Pasirodo, savęs

prusinimas ir reguliarus lankymasis skaityklose,

specializuotos literatūros skaitymas duoda rezultatus.

Belieka tik žengti žingsnį ir pasinaudoti galimybe.

Būdamas smalsus ir atidus, jis pastebėjo nedidelį

skelbimą, kad kažkokiai įmonei Sibire reikalingas

metalurgas. Kitas iškart būtų tą skelbimą pamiršęs,

tačiau tik ne L. Radziukynas. Smalsumo vedamas

„cinkmanas Laurynas“ ėmėsi veiksmų. Štai kaip šis

momentas aprašomas 1915 m. „Lietuvoje“:

„Žingeidumas mane paėmė. Rašau į Clevelandą, kad

taip-ir-taip: aš esu „cinkman’as,” pirmą sykį girdžiu

apie cinko dirbtuves Siberijoj, skaičiau laikraštyj

apie užsakymą pas jus mašinų,—norėčiau gauti informacijų,

kas ten tuom užsiima. Man padavė adresą

Russo-Asiatic kompanijos Londone. Parašiau tenai

— jie reikalavo metalurgo. Užsimezgė susirašinėjimai,

kurie užsibaigė tuom, kad štai netrukus važiuoju

per Londoną ir Petrogradą naujon vieton.“

Pasak žurnalisto, kalbinusio L. Radziukyną, jis ten

gavo „ne bile kokią vietą! Dešimts tūkstančių rublių

algos ant metų, namus su kuru, žiburiu ir taip toliau“.

Tad ką reiškia užsispyrimas, smalsumas ir savo

norų žinojimas.

Lietuvos spaudoje L. Radziukyno pavardė keliskart

paminėta ketvirtojo dešimtmečio pradžioje.

Tuo metu „Lietuvos aidas“ išspausdino keletą žinučių

apie Kurnėnų mokyklos statybą. Jose L. Radziukynas

minimas kaip „tūlas lietuvis amerikietis“ ar

„amerikietis inžinierius Radziukynas“, kurio lėšomis

statoma mokykla.

Mokyklos statybos darbų vadovas Vladas Leščinskas.

Kai aplankydavau Antaniną, vienaip ar kitaip pokalbis

pasisukdavo apie mokyklą. Nebijau sakyti – ji ja

gyveno. Vieno apsilankymo metu nieko nesakiusi

padavė nedidelį paketėlį ir nusišypsojo. Tikriausiai

kažkas labai svarbaus, pamaniau sau. Dirstelėjęs vidun

pamačiau dvi garso kasetes. Kas jose? Ant vienos

kasetės buvo užrašyta „Leščinskas“ ir „89“. Kad

skaičius reiškia įrašo metus, net neabejojau. Galvą

kiek pasukti reikėjo dėl pavardės. Kai supratau, kad

tai – mokyklos statytojas V. Leščinskas, net šiurpuliukas

kūnu perbėgo. Nejau? O jei? Ar dar įrašas išlikęs?

Kaip perkelti? Kadangi neturiu magnetofono,

kasetes saugiai paslėpiau. Tačiau nepraradau vilties

pasitaikius progai sužinoti jų turinį. Proga netruko

ateiti – kasetes prisiminiau pradėjęs rengti radijo

dokumentikos laidą „Mokykla, perplaukusi Atlantą“.

Susiradau pagalbininkus, kurie kasetes suskaitmenino.

Teko luktelti keletą dienų, tačiau jos nebuvo ramios.

Tikriausiai tokiai būsenai tinka posakis – „lyg

ant adatų“. Ką beveikiau, mintys vis sukosi: ar pavyks

išsaugoti įrašą? Ar išvis ten kas yra? Ar galima bus

panaudoti? Visos „adatos“ pradingo, kai kasetė „89“

prabilo V. Leščinsko balsu: „Ten nėra vietos, kur nepalietį

mano pirštai. Nėra vietos tokios. Net uždengt

bokšto nebuvo kam, tai aš turėjau. Nebuvo tokio drąsuolio.

Tai jis paskui, amerikonas paliko pinigų, 65

tūkstančius paliko litų užbaigimui. Iš Amerikos parvežė

radiatorius, pečių tą parvežė, suolus, rašomąsias

lentas, kurios ir dabar dar yra. Tai viskas iš Amerikos.

Tą kubilą kur vanduo bokšte. Ten mano viskas

sustatyta. Aš žinau kiekvieną detalę, dar jūs ten daug

ko nežinot. <...> Tas turbinas irgi mano pastatytas.

Turbinas pumpavo vandenį iš 28 metrų. O tas šulinys

artezinis turi 97 metrus 30 santimetrų. Gaila, aš

turėjau brėžinių, bet per karą ruskiai juos išnaikino,

sudaužė.“ Na, o kita kasetė buvo tuščia.

Iš įrašo šiek tiek sužinojau ir apie patį mokyklos

statytoją V. Leščinską. Pasirodo, buvo vyriausias

vaikas šeimoje. 1914 m. buvo įstojęs į Seinų progimnaziją,

tačiau I Pasaulinis karas viską sujaukė. Teko

trauktis į Rusiją, o 1915 m. mirė mama, sulaukusi

22

vos 35 metų. Dar po dvejų metų mirė tėvas ir šešiolikmečiui

V. Leščinskui teko rūpintis broliu ir trimis

seserimis. Po karo grįžo – „nei namų, nei nieko, nei

pinigų. Ir mes likom našlaičiai tokie, kap toliau neina.

Ir nežinau, kap mes ten gyvenom – sunkiai ar

lengvai.“

V. Leščinsko būta gero meistro. Ir nors gyveno Miklusėnuose,

vasaros laiku veikiausiai iš Kurnėnų

kaimo neišėjo. Tikriausiai ir šiandien, 2025-aisiais,

pavyktų rasti kokį išlikusį V. Leščinsko statytą namą:

„Kurnėnų kaimas mano buvo visas atstatytas. Ir dabar

dar yra trobesiai Urbanavičiaus, Zubraus, Pilecko,

Radziukynų namas jau nugriautas, bet tie tvartai

visi mano statyti. Nu vienu žodžiu aš Kurnėnuose

išdirbau apie dešimt metų. Aš iš to kaimo neišėjau.

Jie mane dalinosi. Aha, dabar pas tave padirbo, leisk

pas mus. Nu aš ainu pas jį. Vienu žodžiu, jie mane

mandlevojo.“

Iš V. Leščinsko pasakojimo šiek tiek geriau

galima pažinti ir mokyklos mecenatą. Pasak jo, L.

Radziukynas buvo daug žinantis, daug matęs ir labai

gražiai pasakojo: „Vieną sekmadienį likausi su juo,

kai visi išvažiavo į bažnyčią. Tai kap tas laikas prabėgo,

tai aš nežinau. Aš nejutau. Tik žiūrau, kad jau

namie visi parvažiavę. Jis toks įdomus buvo, jis taip

mokėj papasakot viską. Ir jis toks žmogus buvo, jei

jis kalba lietuviškai, tai pas jį nerasi jokio „all right“,

„sure“ pas jį nerasi, jis kalba lietuviškai, jei lenkiškai

kalba – lenkiškai, jei rusiškai – rusiškai.“

Ir nors L. Radziukynas į gimtinę grįždavo

dažnai, bet, pasak V. Leščinsko, jis čia ilgai neužsibūdavo.

Vizitai buvo tik kelių dienų. Ir tik, rodos,

1936 m. jis išbuvo šešias savaites, tačiau mokyklos

atidaryme nedalyvavo. Labai gražiai V. Leščinskas

pasakoja apie L. Radziukyno sugrįžimą. Supranti,

kad šiek tiek pagražinta, tačiau skamba puikiai: „Tai

jis parvažiuoja su savo mašina, tai jis jau Vokietijon,

Hamburge kada įsėda, tai Berlyne valgo pietus, o vakarienę

Kurnėnuose. Tai iš Berlyno parvažiuoja per

kelias valandas. Bet žinot, tada keliai tušti buvo.“

Statybų vadovas prisimena, kad L. Radziukynas buvo

punktualus, reiklus ne tik sau, bet ir kitiems. Manydamas,

kad žmogus gali daug pasiekti, dirbančius

skatindavo, o tinginių vengdavo. V. Leščinskas prisiminė

tokį atvejį, kai mecenatas jį pakvietė per pietus

alaus, o grįždamas atgal apdovanojo besidarbuojantį

senuką: „Būdavo, būna pietūs, atvažiuoja, tai kai jis

visuomet mėgo mane vardu vadyti, nu, Vladai, sako,

važiuojam alaus išgersim. Tai jis išgeria stiklinę,

dvi, o man – gerk kiek nori, bet pažiūrėj an laikrodžio,

laikas namo. Tai nepavėluos nei vienos minutės.

Reiškia į darbą reikia parvažiuot, pas juos nėra

mados, kad pavėluotai. Toks senukas ten buvo, Paulauskas,

jis ten vežiojo točka tas žemes, viską. Paskui

jis avižas pjauna Mališausko, ar po Kručkausko,

nežinau kieno. Tai tas važiuoja in Alytų, jis pjauna,

ir parvažiuoja, jis pjauna. Tai jis sustojis jam duoda

10 litų už tai, kad jis tep dirba. Jis, reiškia, mylėj, kad

žmogus nesėdi veltui.“

L. Radziukynas vertino darbštumą, atsakingumą,

pareigingumą. V. Leščinskas mano, kad jis,

būdamas atsakingas, tiko mecenatui: „Padariau sąžiningai.

Jam už tai ir tiko Radziukynui, kad jis manęs

niekad nematė pavėlavusio. Nors aš gyvenau Miklusėnuose,

aš niekad nepavėlavau į darbą. Jis nematė

nei girto, nor aš nebuvau tokis jau blaivinykas, bet ir

nebuvau pijokas per didelis.“

Ir nors V. Leščinskas statė mokyklą, kad joje

galėtų mokytis vaikai, bet ir pats mokėsi. Statydamas

mokyklą pats sėmėsi žinių: „Ta mokykla man irgi

daug ką davė. Aš ten irgi buvau mokytojas, ba mokinau

kitus, ką daryti, nors pats dar nemokėjau. Ba dėl

to, kad anglų kalbos nesupratau. Ten skaičiai buvo

seni. Pas mus buvo santimetrai, o ten pėdos, coliai.

Tai mane vargino labai, tik deja, kad buvau ragavis

abėcėlės, tai man nebuvo sunku, aš žinojau formules

visas. Tai man nebuvo sunku. <...> Bet man davė

ir pamokų labai daug. Buvo viskas nauja. Importas

tokis, kad reikėjo pagalvot, kaip jis padaryt reikia.

Ten braižinių buvo, kad, vienu žodžiu, vienam žmogui

buvo ko panešt. An kiekvienos detalės braižinys

buvo. Ant kiekvieno daikto.“

Tai šįkart tiek. Pasilikime šiek tiek ir kitam

kartui, nors būtų galima dar daug prirašyti, juolab

kad redaktorius neapribojo apimties. Nors veikiausiai

taip padarė tik todėl, kad yra mandagus. Na, o

jei jus nors šiek tiek „užkabino“ kuris nors Kurnėnų

mokyklos ramstis ar norėtumėte sužinoti šį tą daugiau,

skenuokite QR kodą ir klausykite radijo dokumentikos

laidos „Mokykla, perplaukusi Atlantą“. Ir

atminkite – Kurnėnai laukia Jūsų! Malonių patirčių.

Giedrius Bernatavičius, muziejininkas

Radijo dokumentika. Mokykla,

perplaukusi Atlantą

Beveik kas antras 25–40 metų lietuvis jau yra netekęs bent

vieno nuosavo danties.

Periodontito paplitimas didėja su amžiumi ir tarp 50–60 metų

gyventojų pasiekia piką.

Vyresniame amžiuje dažnai pasireiškia dantenų uždegimai,

dantų netekimas bei kitos burnos ertmės ligos.

KVIEČIAME ATVYKTI KONSULTACIJAI PAS ODONTOLOGĄ.

Naujoji g. 48, Alytus (Suaugusiųjų poliklinikos 1 aukštas)

Tel. nr.: +370 616 73666

23

BANANMEDŽIO AUGINTOJAI SU AUGALU

KALBASI IR VADINA ŠEIMOS NARIU

Alytiškė Vilma Gylienė savo namuose augina egzotiškus vaisius – bananus. Nors Lietuvos klimatas tam nėra

palankus, ji su šeima įrodė, kad kantrybė ir rūpestis gali duoti saldžių vaisių.

Miglė Kuzmickaitė

Moteris su šeima bananus auginti pabandė prieš

daugiau nei du dešimtmečius.

„Pirmąjį bananą mano mama gavo dovanų iš kaimyno

2004 metais. Pirmus vaisius jis sunokino po aštuonerių

metų. Antras augalas mirė, nes jo vazone

katytė „pasikapstė“, o dabar jau septynerius metus

auginau trečią augalą. Deja, po vaisių sunokinimo

bananmedžiai miršta“, – pasakojo V. Gylienė.

Trečiojo augalo derlius – virš dvidešimt mažų bananų.

Tiesa, bananai noksta po vieną, nes visos kekės

iš karto augalas nesubrandina. „Derlių pirmiausia

skanavome patys, tada daviau krikšto dukros šeimai,

nešiausi į darbą pavaišinti kolegas“, – sako pašnekovė.

Jos ir ragavusiųjų teigimu, namuose užaugintų bananų

skonis skiriasi nuo esančių parduotuvėse.

„Kai užsiauginome pirmąjį derlių, dukra buvo maža,

tai vis prašydavo bananų, – prisiminė Vilma. – Nors

bananai mažiukai, jie labai saldūs ir skanūs, kvepiantys,

tikrai geresni nei iš parduotuvės.“

Prie bananmedžio buriasi šeima

Šio augalo stiebo aukštis nuo vazono krašto yra apie

pusantro, o su lapais siekia net apie du metrus. Nepaisant

banano dydžio, augalas savo vietą rado pačioje

Gylių namo širdyje – svetainėje.

„Svetainė, ten kur auga bananas, yra šeimos susibūrimų

vieta. Kartais juokiuosi, kad jis kaip mūsų šeimos

narys tapęs, todėl ir atsidėkojo mums vaisiais“,

– sakė ji.

24

Anot moters, būtent augalo vieta namuose yra svarbus

dalykas, lemiantis derliaus gausą. „Vieta yra labai

svarbi, nes bananams būtina gauti daug saulės

šviesos. Kadangi mūsų namuose jis stovi prieš pat

langą, pro kurį šviečia rytinė saulė, jis ir auga gerai.

Bananmedžiams, be abejo, taip pat reikia ir šilumos“,

– dalijosi patirtimi V. Gylienė.

Ji taip pat išskyrė ir saikingą laistymą – geriau jau

sausesnė žemė, negu per daug vandens. Kalbant

apie žemę ir trąšas, pašnekovė pasakojo, kad nieko

specialaus nereikia. Bananmedžio auginimui tinka

paprasta augalų žemė ir „Schultz“ trąšos.

Meilė ir bananų kelionės po Lietuvą

Tačiau, anot V. Gylienės, visgi svarbiausias dalykas

auginant augalus – meilė.

„Mylime tą bananą, tiek aš, tiek mano vyras. Ir kalbamės

su juo, vis juokaujame, kad jis kaip mūsų vaikas.

Prižiūrime, globojame, ir kai šeima suvažiuoja,

visi tikrina, kaip jis auga, domisi“, – dalijosi ji.

Pasak bananų augintojos, „norint sulaukti gero derliaus,

svarbu neleisti bananui per daug medžiagų išdalinti

atžaloms, reikia jas kuo greičiau atskirti“.

Daigus ji parduoda už simbolinę kainą arba atiduoda

pažįstamiems.

„Daug kas ir Alytuje augina mano bananus, kelis

esu išsiuntusi, kelis atidavusi draugams, bendradarbiams.

Mano bananai jau ir po visą Lietuvą auga –

atvažiuoja žmonės ir iš Kauno, Marijampolės, esu

siuntusi į Šakius“, – džiaugėsi ji.

Populiarumas ir daigų paklausa

Būtent šis augalas socialiniame tinkle „Facebook“

sulaukė nemenko kambarinių augalų mylėtojų susidomėjimo.

Jo augintoja pasakojo, kad įkėlusi bananmedžio

nuotraukas sulaukia ir po pusantro tūkstančio

patiktukų bei šimtų komentarų. Vieni dalijasi

savo auginamų egzotinių vaismedžių nuotraukomis,

kiti klausia patarimų, kaip patiems namuose užsiauginti

šių vaisių.

Jos teigimu, susidomėjusių jos parduodamais daigais

tiek, kad reikėtų auginti visą plantaciją norint,

jog visiems užtektų. Šiuo metu norinčiųjų – visa eilė.

Prieš parduodama daigus Vilma juos paaugina, kad

būtų aišku, jog bananas prigijo ir toliau sėkmingai

augs.

Kadangi sunokinę vaisius bananmedžiai miršta, V.

Gylienė jau yra pasisodinusi atžalą ir sau.

25

ALYTAUS MITAI ATGYJA: „ŽALČIO FENOMENAS“

Šiemet Jurgio Kunčino viešoji biblioteka kviečia į

gausybę prasmingų, įkvepiančių susitikimų, skirtų

įvairaus amžiaus bendruomenės nariams. Rudens

pradžioje, rugsėjo 20-ąją, ir vėl pasimatysime

Alytaus dainų slėnyje, nes čia vyks ypatinga šventė

visai šeimai – vienos dienos renginių ciklas „Žalčio

fenomenas“. Dzūkijos sostinės gyventojai ir miesto

svečiai kviečiami ne tik smagiai praleisti laiką

bendrystėje, bet ir prisidėti prie miesto tapatybės

kūrimo per patyrimines veiklas.

Šis renginys skirtas Lietuvių liaudies dainų metams

atminti ir yra tęstinis – pernai vykęs „Aitvaro

fenomenas“ sulaukė itin didelio susidomėjimo.

Tuomet alytiškių širdis pavergė aitvarų gamybos

edukacija ir įspūdingas Trivijūnės aitvaro paleidimas

nuo Baltosios rožės tilto. Įkvėpti sėkmės ir šiltų

dalyvių atsiliepimų, šiemet organizatoriai kviečia

susipažinti su kita lietuvių mitologine būtybe – žalčiu,

kuris, kaip teigiama 1947 m. knygoje „Karžygiai.

Poringės ir pasakos“, glaudžiai siejamas su Alytaus

krašto istorija.

Renginio dalyvių laukia turininga ir įtraukianti

programa: mitinis žygis „Žalčio takais“, paskaita

apie žalčio simboliką ir vaidmenį mūsų tautosakoje,

etnografiniai žaidimai, aitvarų (vėjo tūbų) gamyba bei

lietuviškų sutartinių ratas. O renginio kulminacija

– įspūdingi, vėjyje plazdantys aitvarai, stiebiantys

sparnus į Alytaus padanges.

„Žalčio fenomenas“ – tai kvietimas prisijungti prie šių

dienų mitų kūrybos, kur žalčio takuose, aitvaruose

ir sutartinių garsuose atrandame gilesnį ryšį su savo

šaknimis ir vienas kitu. Šventė nemokama ir skirta

visiems – nuo mažųjų iki senjorų.

Sujunkime praeitį su šia akimirka bei patirkime,

kaip mitai gali atgimti čia ir dabar!

Mistinę projekto „Žalčio fenomenas“ kelionę

finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto

savivaldybė.

26

Andrijos Petkevičiūtės nuotr.

„TU ATEIK Į PASIMATYMĄ“

Visame Alytuje elegantiškai pažirę daugybė įvairių

skulptūrų. Vienos įamžina svarbius miestui ir

šaliai įvykius, kitos – pagarbos ir atminimo ženklai,

trečios – priverčia žavėtis lengvumu ir grakštumu.

Viena iš naujausių Alytaus skulptūrų – „Į žvaigždes“,

skirta poetui Antanui Saulynui (1927–1993), Alytaus

himno žodžių autoriui. Jis gimė, augo ir didžiąją dalį

gyvenimo praleido Alytuje, dirbdamas pedagoginį

darbą. Nors skulptūra skaičiuoja tik antrus metus,

tačiau yra mėgiama alytiškių ir miesto svečių. Tampa

įpročiu prie jos skirti pasimatymus, juk daugiau

kaip šimtas A. Saulyno eilėraščių tapo populiariomis

dainomis. Viena jų – „Tu ateik į pasimatymą“. Beje,

Alytaus turizmo informacijos centras (TIC) neretai

ekskursijas po miestą pradeda būtent prie šios

skulptūros. Greta jos esantis muzikinis suoliukas

groja pačią žymiausią poeto eilėmis sukurtą dainą –

„Žalioj stotelėje“. Kompozitorius Mikalojus Novikas

viename interviu prisiminė, kaip buvo sukurta

melodija, be to paminėjo, jog perskaitęs eiles iškart

pajuto – daina bus populiari. Anot kompozitoriaus:

„Tada buvo lapkričio 6–oji. Tą dieną pas mane buvo

truputį svečių, „pabaliavojome“, paskui svečių

neišleidau namo, apnakvindinau, nes kitą dieną

kartu reikėjo eiti į demonstraciją. Prisigėręs kavos

negalėjau užmigti. Tada ir atėjo man į galvą melodija.

Kadangi mano natos ir visos rašymo priemonės

buvo tame kambaryje, kur miegojo svečiai, kad

neužmirščiau melodijos, teko natas užsirašyti

žmonos Irutės lūpdažiu ant laikraščio.“

A. Saulynas prisidėjo ir prie Stasio Povilaičio

populiarumo. Daina „Pienė“, kuriai žodžius parašė A.

Saulynas, tapo savotiška dainininko vizitine kortele.

Skulptūrą miestui padovanojo Alytaus Dzūkijos

LIONS klubas, autorė – Rūta Jankevičiūtė. Skulptūra

pastatyta Alytuje, Žaliojoje gatvėje, kaip dainoje „Tu

ateik į pasimatymą“:

Žalia gatve

Žalia svaja

Atves tave

Alytaus TIC informacija

27

„Pasienio skoniai: sujungiant bendruomenes

per kulinarinius mainus, kultūros festivalius

ir sveikos gyvensenos iniciatyvas“

Alytaus miesto bendruomenės centras pradėjo įgyvendinti

2021–2027 m. „Interreg VI-A Lietuva-Lenkija“ programos

projektą Nr. LTPL00247 „Pasienio skoniai: sujungiant

bendruomenes per kulinarinius mainus, kultūros

festivalius ir sveikos gyvensenos iniciatyvas“. Projekto

tikslas – stiprinti tarpvalstybinę kultūrinę integraciją

ir bendruomenės gerovę kuriant ir palaikant bendras

iniciatyvas, skatinant kulinarinius mainus ir propaguojant

sveiką gyvenseną Alytuje (Lietuva) ir Elke (Lenkija).

Šiuo projektu siekiama stiprinti socialinį

bendradarbiavimą, skatinti Alytaus (Lietuva) ir Elko

(Lenkija) gyventojų tarpusavio bendravimą. Remdamiesi

anksčiau įgyvendintomis iniciatyvomis, socialinės

virtuvės pavyzdžiu, per įvairias kulinarines ir socialines

iniciatyvas partneriai nori stiprinti tarpusavio pasitikėjimą,

ypač skatindami žmonių tarpusavio veiklą. Projekto

įgyvendinimo veiklos: kulinarinių mainų dirbtuvės su

dalyviais iš abiejų regionų, orientuotos į tradicinį dalijimąsi

receptais ir bendrą maisto gaminimą, taip pat keitimąsi

žiniomis, patirtimi kultūrinių renginių metu. Svarbus

elementas - švietimas apie mitybą: Elke ir Alytuje vyks

seminarai, kuriuose bus akcentuojama sveikos mitybos

svarba. Siekiama kartu gaminti maistą ir kurti mokomąją

medžiagą, kuri skatins socialinį aktyvumą, o dalyviai bus

skatinami tapti bendruomenių lyderiais.

Projekte numatyta bendra socialinė veikla, piknikų

ir kepsnių renginių organizavimas, kuriais siekiama

stiprinti socialinę sanglaudą ir skatinti sveiką gyvenseną.

Kiekvienas renginys skirtas visai bendruomenei,

o socialiniais lyderiais tampa žmonės, dalyvavę

ankstesniuose seminaruose.

Svarbiausias tikslas – užmegzti ilgalaikius ryšius tarp abiejų

regionų, pabrėžiant kultūros pažinimą, sveiką gyvenseną

ir socialinį aktyvumą. Projekte tikimasi ilgalaikio poveikio,

suteikiant dalyviams galimybę imtis lyderio vaidmens

savo bendruomenėse.

Projekto trukmė – 12 mėnesių: projekto pradžia 2024-

12-01, pabaiga 2025-11-30. Projekto vertė 143.329,68 Eur,

toje sumoje ES Europos regioninės plėtros fondo lėšos

114.663,74 Eur. Projekto bendra suma, skirta VšĮ Alytaus

miesto bendruomenės centrui 67.301,28 Eur, toje sumoje

ES Europos regioninės plėtros fondo skiriamos lėšos

53.841,02 Eur.

28

Atitinka DIN 13277 standarto reikalavimus

Užtikrinama maksimaliai stabili temperatūra

RYŠYS – MŪSŲ STIPRYBĖ

30

„Ryšys „Ryšys – mūsų – mūsų stiprybė stiprybė – jungiamės – jungiamės visi drauge!“, visi drauge!“, – prisijungti – prisijungti ir veikti ir drauge veikti drauge

kviečia

kviečia

Pirmojo

Pirmojo

Alytaus

Alytaus

bendruomenė,

bendruomenė,

laukianti

laukianti

ir vyresnių

ir vyresnių

nei 65

nei

metų

65 metų

miestelėnų šeimų bei visų, kuriems svarbi bendrystė vardan mūsų miesto

miestelėnų šeimų bei visų, kuriems svarbi bendrystė vardan mūsų miesto

dalies – dešiniakrančio Alytaus.

dalies – dešiniakrančio Alytaus.

Kartu darbais, ne tik žodžiais mažinkime socialinę atskirtį ir stiprinkime

bendruomeninius

Kartu darbais, ne

ryšius.

tik žodžiais

Įsijunkime

mažinkime

į psichologinio

socialinę

atsparumo

atskirtį

seminarus,

ir stiprinkime

DI bendruomeninius (dirbtinio intelekto) ryšius. mokymus, Įsijunkime šiaurietiško į psichologinio ėjimo ir kitas atsparumo aktyvias veiklas, seminarus,

treniruotes DI (dirbtinio su intelekto) treneriu ir mokymus, kt. Jungiamės šiaurietiško visi drauge, ėjimo o ir metų kitas aktyvias pabaigoje veiklas,

dalyvaujame treniruotes kalėdinėje su treneriu edukacijoje ir kt. ir Jungiamės naujamečiame visi renginyje, drauge, o mūsų metų drauge pabaigoje

sukurtoje dalyvaujame šventėje. kalėdinėje edukacijoje ir naujamečiame renginyje, mūsų drauge

sukurtoje šventėje.

Susisiekti: tel. 0 612 61155, https://www.facebook.com/PirmasAlytus

Susisiekti: tel. 0 612 61155, https://www.facebook.com/PirmasAlytus

Projekto „Ryšys – mūsų stiprybė“ vykdytoja – asociacija „I Alytus“. Vertė – 6 tūkst. Eur.

Veiklos iš dalies finansuojamos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis.

30 Projekto „Ryšys – mūsų stiprybė“ vykdytoja – asociacija „I Alytus“. Vertė – 6 tūkst. Eur.

Veiklos iš dalies finansuojamos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis.

KUR GIMĖ PASAULIO MOTERŲ

KREPŠINIO MAMA?

Pasaulyje krepšinis oficialiai žaidžiamas nuo 1892 metų sausio 15 dienos, kai Springfildo (JAV) laikraštyje

„The Triangle“ (liet. trikampis) jo redaktorius James Naismith paskelbė 13 originalių taisyklių. Jau po

mėnesio tais pačiais 1892-aisiais iš Butrimonių miestelio su trikampe aikšte kilusi kūno kultūros mokytoja,

vardu Senda, pradėjo tai, kas ją šiandien leidžia vadinti pasaulio moterų krepšinio motina. Smitho koledže,

kur tapo fizinio lavinimo vadove, ji surengė eksperimentą – studenčių rungtynes pagal J. Naismith taisykles.

Darius Babijonas

Nors tuometės merginos neturėjo komandinio sporto

patirties, aprangų (žaidė su apatiniais, dėl ko į

salę nebuvo įleidžiami kitos lyties atstovai), o vietoje

būsimų lankų kabojo šiukšliadėžės (vyrai tam

naudojo persikų krepšelius), šis sportas taip patiko

auklėtinėms, kad jau 1893 m. kovo 22 d. įvyko oficialios

rungtynės. „Moterys turi žaisti grakščiai, oriai ir

gerbdamos save“, – pabrėžė gimnastikos instruktorė

ir peržiūrėjo vyrų taisykles. J. Naismith, paprašytas

Tarptautinės jaunų vyrų krikščionių asociacijos

(YMCA), krepšinį sugalvojo kaip veiklą patalpose, kur

žiemą laiką galėtų leisti ir nepaklusnūs berniukai, o

Senda krepšinį sušvelnino ir pritaikė moterims.

Etikos, padorumo normos tuomet draudė moterims

naudoti fizinį kontaktą, todėl atnaujintos taisyklės

neleido kamuolio atiminėti tiesiai iš priešininkės

rankų, o žaidimo įrankį buvo galima laikyti iki 3

sekundžių. Šios ir kitos taisyklės oficialiai buvo paskelbtos

1899 m. ir leido moterims išlikti krepšinyje,

antraip, naudojant vyriškas taisykles, buvo nuomonių

vadinamosios „silpnosios“ lyties atstovėms šį

sportą drausti.

Iš Dzūkijos kilusios sporto entuziastės moterims sukurtos

taisyklės buvo perleistos 1915 m. ir taikomos

daugiau nei pusę amžiaus, iki pat septintojo dešimtmečio.

Už galimybes, kokios buvo prieinamos vyrams,

suteiktas ir moterims, Sendai kaskart padėkoja

moterų NBA (WNBA) lyga. Butrimoniškės indėlis

pagerbtas oficialiai – 1985 m. ji tapo pirma moterimi,

įtraukta į JAV J. Naismith memorialinio krepšinio

šlovės muziejų, dar po dvejų metų – į tarptautinį

žydų sporto, o 1999 m. – į Moterų krepšinio šlovės

muziejų.

Dar neseniai apie legendinę moterį Lietuvoje buvo

žinoma nedaug, tačiau su kiekvienais metais informacijos

gausėja, tiek pas mus, tiek visame pasaulyje.

31

„Istorijos, sporto entuziastų pastangomis apie Sendą

viešai buvo paskelbta švenčiant Lietuvos krepšinio

95-metį (2017 m.)”, – prisimena Butrimonių gimnazijos

vadovas Valdas Valvonis, kurio ir kitų bendraminčių

iniciatyva pasaulio krepšinio motinos atminimo

įamžinimas Alytaus rajone virsta realybe.

Minint „antra religija“ mūsų šalyje tapusios sporto

šakos 100-metį (2022 m.), beje, skaičiuojamą nuo

1922 m. surengtų pirmųjų Lietuvos moterų krepšinio

pirmenybių (vyrų čempionatas startavo 1924 m.),

Butrimonyse pastatyta skulptūra. Joje šalia senovinio

krepšio įamžinta septynmetė Senda – už Atlanto

išvykstančio puodų ir keptuvių pardavėjo Alberto

(Altero) Valvrojenskio (1845–1928) bei jo žmonos

Juditos (Eudikės) Micklešanski (1847–1928) dukra. Šį

meno kūrinį sukūrė skulptorius Nerijus Erminas, o

finansavo Kultūrinės ir istorinės atminties fondas su

buvusiu Alytaus „Savy“ komandos žaidėju, dabartiniu

asociacijos „Lietuvos krepšinis“ viceprezidentu

Rolandu Skaisgiriu priešakyje.

„Kol skulptūros idėja tapo kūnu, praėjo ne vieni metai,

tačiau Sendos įamžinimas Butrimonyse nestoja”,

– pastebi V. Valvonis. Jo iniciatyva vadinamosios pasaulio

krepšinio motinos vardu pavadinta gimnazijos

sporto salė, prieš metus prie skulptūros pradėtos

rengti krepšinio metimų penkiakovės varžybos, kurias

laimėjo Aly taus spor to ir rek re a ci jos cen tro koman

dos na rė Ka ro li na Kar do kai tė. Turnyrą vystyti

norima ir „Adamkiadoje“ – prezidento Valdo Adamkaus

jaunystės sporto šakų žaidynėse, į kurias kasmet

renkasi ponios Almos Adamkienės (1927–2023)

fondo globotos mokyklos.

Apie Sendą daugiau sužinoti galima ir jos gimtinėje

veikiančiame Trijų tautų bei gimnazijos etnografiniame

muziejuje. Pasak jo vadovės Danutės

Anušauskienės, Valvrojenskių šeima gyveno name,

stovėjusiame pačiame miestelio centre. Butrimonis,

taip pat šioje seniūnijoje esančius holokausto aukų

kapus Klydžionyse pastaraisiais metais aplankė Sendos

brolio proproanūkis Marcas Berensonas – Londono

(Didžioji Britanija) King’s koledžo profesorius,

Rytų Europos politikos ir saugumo ekspertas, Prinstono

ir Harvardo universitetų absolventas, kuris Lietuvoje

viešėjo pirmą kartą ir domėjosi savo protėvių

šaknimis, šeimos palikimu.

Sulaukiama ir kitų svečių, o tarp jų – Holly R. Huffnagle,

Christopher Hursh ir Jeff Hirsh iš JAV, kurie

atvyko kurti dokumentinį filmą apie žydų ir totorių

bendrystę prieš Antrąjį pasaulinį karą. Apie filmą,

kuris galėtų būti sukurtas Sendos istorijos pagrindu,

yra užsiminusi iš Alytaus kilusi, daug laiko Amerikoje

praleidusi, ten kūrusi kino režisierė Ramunė

Rakauskaitė, taip pat filmų industrijoje dirbantis R.

Skaisgirys. „Dėkojame už dalijimąsi turtinga istorija.

Jūsų darbas itin svarbus šiandienos pasaulyje“, – tokį

įrašą atsiliepimų knygoje paliko Abigail iš Kalifornijos

(JAV) ir Glamas iš Brazilijos, atvykę su Kauno fotografijos

galerijos darbuotojais, ir pažadėjo sugrįžti

į Butrimonis, kad galėtų prisidėti prie atminimo

įamžinimo.

32

Senda Valvrojenski

Tituluojama pasaulinio moterų krepšinio motina. Pirmoji moterų krepšinio

propaguotoja, krepšinio vadovėlio moterims autorė. Amerikoje ir kitur geriau

žinoma kaip Senda Berenson-Abbott. Butrimonyse (dabar – Alytaus rajonas)

gimė 1868 m. kovo 19 d. Šeimoje buvo viena iš penkių vaikų. Jos brolis

Bernardas (1865–1959), baigęs Bostono ir Harvardo universitetus, tapo vienu

garsiausių amerikiečių meno istorikų, Renesanso epochos dailės autoritetų.

1954-ųjų vasario 16-ąją Senda mirė Santa Barbaroje (JAV).

J. Naismith 1892 m. paskelbtos krepšinio taisyklės:

Pirmoji – „Kamuolys gali būti mestas bet kuria kryptimi viena arba abiem rankomis“, paskutinioji tryliktoji

– „Laimėtoja skelbiama ta komanda, kuri pelno daugiausiai metimų. Lygiųjų atveju, kapitonų susitarimu,

žaidimas gali būti tęsiamas, kol bus pelnytas dar vienas pataikymas“.

Krepšiasvydis (basketbolas) tarpukario Lietuvoje

Dzūkų (dabar Alytaus) stadiono atsiradimo iniciatorius

Karolis Dineika 1920 m. išleido Krepšiasvydžio

(basketbolo) vadovėlį vyrams, 1926 m. pasirodė Stepono

Dariaus parengtas vadovėlis „Basketbolo žaidimas

(krepšiasvydis) ir Lietuvos sporto lygos oficialės

basketbolo taisyklės 1926–1927 metams“. 1936

m. Lietuvos kamuolio žaidimo sąjungos krepšinio

komitetas buvo priimtas į FIBA asociaciją, Konstantinas

Savickas išleido knygą „Krepšinis“, o Europos

čempionais prieš karą lietuviai tapo 1937 m. Rygoje

(Latvija) ir 1939 m. Kaune, ką tik pastatytoje sporto

halėje, kurią suprojektavo inžinierius-konstruktorius

Anatolijus Rozenbliumas (1902–1973), kuris alytiškiams

nuo 1938 m. buvo pažįstamas kaip Antano

Juozapavičiaus tilto per Nemuną projektuotojas.

TV laidos „Krepšinio pasaulyje“ vedėjas Vidas Mačiulis ir skulptūros autorius N.Erminas

33

34

ALYTUS-GUT.LT

35

Daugkartinė Lietuvos moterų krepšinio

pirmenybių B diviziono nugalėtoja

„MŪSŲ ŽAIDIMAS ĮDOMUS“, –

TEIGIA TRENERĖ MILDA SAULIŪTĖ

Aldona Kudzienė

Alytaus „Alytus-Gut.lt“ krepšininkės tapo LKL

moterų pirmenybių B diviziono nugalėtojomis.

Trenerė Milda Sauliūtė, komandą pavadinusi

patirties ir jaunimo sąjunga, sako: „Neslėpsiu,

toks šiame sezone ir buvo mūsų tikslas. Kelerius

metus išsilaikiusios antroje vietoje, šiemečiame

buvome kupinos sportinio pykčio ir noro laimėti

finale. Lemiamo susitikimo priešininkės, Kauno

LSU krepšininkės, irgi buvo stiprios, nepatyrusios

nė vieno pralaimėjimo. Labai džiaugiamės, kad

nugalėjome jas ir tapome čempionėmis.“

Ateinantis sezonas – Alytaus moterų krepšinio

grįžimas į aukščiausią divizioną.

Kokias svarbiausias užduotis trenerei M. Sauliūtei

būtina nuveikti iki rudens, naujo moterų krepšinio

sezono?

Džiaugsmingai kopia aukštyn

Kaip pastebi žaidžiančioji trenerė M. Sauliūtė, iki

patekimo į A divizioną, komandai kelerius metus

pavyko išlaikyti tokį pat komandos branduolį. Nėra

lengva, pasak Mildos, rungtyniaujant suderinti

trenerės ir žaidėjos veiksmus: „Kai esi aikštelėje,

žaidimą vertini iš vienos perspektyvos, kai trenerė,

stebi nuo suolelio, matai kitą perspektyvą.

Komandos branduolys praeito sezono susitikimuose

demonstravo ypatingą vieningumą, stiprumą, kad

man užtekdavo pradėti mintį, žaidėjos be žodžių

užbaigdavo.“

Ateinančiam sezonui daug svarbių dalykų, reikalų,

užduočių reikia nuveikti.

Svarbiausias uždavinys – rugsėjo mėnesį jau reikia

turėti sustiprintą kito lygio komandą, nes A divizione

sezonas bus kitoks. Galima turėti didesnę komandą,

36

bet rungtynėms reikia registruoti iki 12 žaidėjų.

„Į komandą kviesime buvusias alytiškes, kurios

dabar žaidžia kituose miestuose aukštesniame

lygyje. Prašysime pasilikti kelias dabartinės

komandos nares, kurios norės ir galės, bei įsijungti

perspektyvias jaunas žaidėjas. Norėtume naujoje

komandoje matyti Karoliną Kazočiūnaitę, Saulę

Mikelionytę, Gedvilę Savostaitę, kurios yra alytiškės,

bet mokosi ir žaidžia svetur. Šios mano kalbos dar tik

preliminarios, nežinome, kokį turėsime komandos

biudžetą, kokia suma mus parems Alytaus miesto

savivaldybė.

Sutarčių kol kas nepasirašėme, vyko tik žodiniai

susitarimai dėl Alytaus miesto savivaldybės skiriamo

finansavimo. Aišku, reikia ir rėmėjų pagalbos.

Žaidžiant B divizione užteko ir kuklaus biudžeto

– 20–30 tūkstančių eurų, bet įsiliejus į A divizioną

būtinas ženkliai didesnis. Profesionalios žaidėjos sau

atlyginimus turi iš krepšinio užsidirbti. Kur dar visos

kitos komandos išlaidos, kaip antai, transportas, salės

nuoma. Pirminiais skaičiavimais, reikia apie 150

tūkstančių eurų.“ Komandos ankstesnės ilgametės

vadovės, trenerės, žaidėjos Kristinos Grižienės

surastas titulinis rėmėjas, buities ir elektronikos

įrenginių prekės ženklas Gut.lt, pasak trenerės

Mildos, pažadėjo ir naujajame sezone palikti tokią

pat pagalbą.

Lietuvos krepšinio federacija (dabar – asociacija

„Lietuvos krepšinis“) negali išskirtinai finansuoti

tik vienos komandos. Jos kompetencijoje – rėmėjų

paieška, užtarimas, pasiūlymai. „Remsimės

savivaldybe ir ieškosime kitų rėmėjų“, – tokia

trenerės įžvalga.

„Aš – pusiau alytiškė“

Trumpam sugrįžome į 2002-2004 metų sezoną.

Jaunai trenerei K. Grižienei su bendramintėmis kilo

mintis suburti Alytaus moterų komandą. Taip gimė

RKL. Kas užkoduota šiose raidėse? Ar šios komandos

pagrindu susiformavusi ir šiandieninė komanda?

„Tai – trijų bendraminčių Rasos Montvilienės,

Kristinos Grižienės ir Laimos Morkūnienės – vardų

inicialai. Rasa su Kristina ir šiandien už veteranes

žaidžia, o Laima emigravusi į JAV. RKL krepšininkės –

jau veteranės, tačiau aukštesniame lygyje žaidžianti

komanda išliko ir pastaraisiais metais vadinasi

„Alytus-Gut.lt“.

Džiugu, kad Kristina sutiko prisidėti prie moterų

komandos kūrimo ir puoselėjimo.

„Alytus-Gut.lt“ ilgametė vadovė ir trenerė Kristina

per 20 metų rūpinosi komandos reikalais, dabar

nusprendė susitelkti tik į veteranių krepšinį.

Krepšininkės patirties, veržlumo, optimizmo Milda

nestokoja. „Koks buvo mano pačios kelias į krepšinį?

Prasidėjo nuo mokyklinių laikų. Aš – pusiau alytiškė,

senelis gyveno Alytuje, prie Dailidės ežerėlio. Mirus

seneliui, tėtis manęs, kažkada „Snaigėje“ žaidusios,

atsiklausė, ar aš norėsiu grįžti į Alytų? Perspektyvos

šiame mieste tuomet nemačiau, jau buvau žaidusi

Vilniuje, Marijampolėje. Alytuje krepšinis nebuvo

aukšto lygio. Po gero dešimtmečio visgi sugrįžau į

Alytų“, – sportinės karjeros kelius mena M. Sauliūtė.

„Žiūrovus turime sudominti kitais dalykais“

Pasak trenerės, krepšinis – įdomi sporto šaka,

reikalaujanti ne tiek fizinių jėgų, net daugiau talento

mąstyti. „Kažkas yra pastebėjęs, kad krepšinis –

apgavysčių sportas. Turi nuspėti daug dalykų, matyti

ne tik kamuolį, žaidėjas, bet pastebėti ir tai, kas

aikštėje yra „tarp eilučių“. Moterų žaidimas tiesiog

natūraliai ne toks patrauklus, efektingas žiūrovų

akims kaip vyrų. Apskritai, Mildos pastebėjimu,

moterų krepšinis šiek tiek kitoks, mažai moterų,

kurios, pavyzdžiui, sugeba „dėti į krepšį“.

„Mes, moterys, žiūrovus turime sudominti kitais

dalykais, taktiniais sprendimais, žaisti gražų

žaidimą. Gal ir įsisenėjęs stereotipas suveikia, kad

moterys turi užsiimti kita kuo... Bet štai – vykstant

krepšininkių kovoms Lenkijoje, Čekijoje, stebina

pilnutėlės žiūrovų arenos“, – apie moterų krepšinio

ypatumus kalba trenerė M. Sauliūtė.

Jos pastebėjimu, pamaina krepšininkių auga, yra

gabaus jaunimo, bet yra ir daug pašalinių dirgiklių.

Nelengva jaunuoles nukreipti viena kryptimi, jos

krypsta į ieškojimus, nes veiklų pasiūla – plati,

nelengva išsirinkti.

„Šiuolaikiniam jaunimui, jei nepasiseka pirmieji

bandymai, tampa nebeįdomu, prarandama

motyvacija. Nenorima daug kartų bandyti, ilgai

dirbti. Kurį laiką moterų krepšinis buvo tarsi duobėje.

O jaunimui reikia autoritetų. Pagaliau moterų

krepšinis kyla, stiebiasi, jau turime perliuką – Justę

Jocytę, profesionalią krepšininkę, jauniausią visų

laikų Lietuvos moterų krepšinio rinktinės žaidėją.

Viliamės, kad mergaitės labiau domėsis krepšiniu“,

– tokie trenerės pastebėjimai. Ji paneigia mitą, kad

krepšininkams labai svarbus ūgis. Milda pati savęs

nepriskiria prie aukštaūgių, tėra 174 centimetrų.

„Ūgis nėra svarbu, jei moki gudrauti, esi darbšti,

supranti, kur tavo stiprybė, tai viską ir pasieki“, –

sako ji ir kviečia alytiškius domėtis moterų krepšiniu,

pamėgti jį. „Juk praktiškai visus dvidešimt metų mes

buvome prizininkės, aišku, žemesniame divizione.

Rezultatai geri, mūsų žaidimas buvo įdomus“, –

teigia moterų krepšiniui atsidavusi trenerė Milda

Sauliūtė, visą sėkmingiausią sezoną žaidusi ir buvusi

vienintele komandos trenere.

37

38

Moterų krepšinio lygos direktorius Alvydas Jocius:

„Alytaus „Alytus-Gut.lt“ krepšininkėms tapus LKL moterų B

diviziono čempionėmis, susitikome su Alytaus savivaldybės

administracija, akcentavome, kad labai norime matyti miesto

reprezentacinę moterų komandą A divizione ir supratome,

kad miesto valdžia tikrai mato galimybių finansiškai prie to

prisidėti. Komandos dalyvavimas A divizione turėtų didžiulį

teigiamą impulsą jaunoms merginoms rinktis krepšinį kaip

tą sporto šaką, kuri atveria galimybes krepšininkėms tobulėti

ir siekti aukštumų tarptautinėse arenose. Dabar svarbu, kad

atsirastų stipri vadovybė klube, kuri pradėtų ieškoti ir rėmėjų,

ir kitų resursų sėkmingam ilgamečiam klubo gyvavimui.

Moterų krepšinio lyga kartu su asociacija „Lietuvos krepšinis“

tikrai padės Alytaus klubui visapusiškai žengti pirmus

žingsnius A divizione kuriant sėkmingą klubo istoriją. Daug

Alytaus krašto moterų ir merginų yra išsibarsčiusios po kitas

Lietuvos komandas, tad komandos žaidimas A divizione

tikrai paskatintų jas grįžti į gimtą miestą ir padėti komandai

tinkamai atstovauti savo kraštui.“

G. Stankevičius: „Alytaus moterų krepšinis šiandien – ant sėkmės slenksčio“

„Alytaus moterų krepšinis šiandien yra ant sėkmės

slenksčio – užaugęs, pasiruošęs ir nusiteikęs dar labiau

nustebinti visą Lietuvą“, – teigia prekės ženklą Gut.lt

valdančios bendrovės „Vektrona“ direktorius Giedrius

Stankevičius. Jį kalbina Aldona Kudzienė.

– Esate socialiai atsakinga, filantropiška įmonė.

Skaitytojai mena jus, kaip laikraščio prenumeratos

loterijos prizinio fondo rėmėją, įsteigusį kelis prizus.

Turbūt prašančiųjų paramos – takelis ilgas. Kodėl,

kokiomis aplinkybėmis pasirinkote remti Alytaus

moterų krepšinio komandą „Alytus-Gut.lt“? Kas

nulėmė ilgalaikę investiciją?

– Parama sportui nėra spontaniškas sprendimas – ji

atsiranda iš vertybių. Moterų krepšinio komandoje

„Alytus-Gut.lt“ matėme tą patį užsispyrimą ir

ištikimybę miestui, kurio laikomės ir patys versle.

Rėmimo sprendimą nulėmė ir atsitiktinumas – prieš

aštuonerius metus ieškojome reklamos galimybių

viešinti naująjį mūsų prekės ženklą „Gut.lt“, o tuo

metu užsuko komandos trenerė Kristina Grižienė

su tuometine centro puolėja Egidija Paužuoliene

pakalbėti apie galimą bendradarbiavimą. Komandos

atstovės pataikė užsukti pačiu tinkamiausiu metu.

– „Alytaus-Gut.lt“ krepšininkės tapo LKL moterų

B diviziono čempionėmis. Kaip vertinate dzūkių

aplinkybes kopti aukštyn? Ar naujas sezonas Alytaus

krepšininkėms bus kitoks?

– Ši komanda turi taip vadinamą „laimėtojo

mentalitetą“. Pergalė moterų B divizione – jau ne

pirmoji jų kolekcijoje. Komanda suburta iš vietinių

žaidėjų, treniruojama su atsidavimu, ir tai tampa

svarbiausiu jos ginklu. Naujas sezonas, neabejotinai,

bus kitoks – jeigu niekas nesutrukdys, šios

krepšininkės turėtų startuoti aukščiausioje Lietuvos

moterų krepšinio lygoje – A divizione, o galbūt ir

Baltijos šalių varžybose.

Tai – įrodymas, kad Alytaus moterų krepšinis turi

tvirtą stuburą, talentą ir visas galimybes įsitvirtinti

tarp stipriausiųjų.

– Kaip jaučiatės kartu su Alytaus miestu būdami

tituliniu komandos „Alytus-Gut.lt“ rėmėju?

– Didžiuojamės galėdami būti šios komandos

dalimi. Mums tai – ne tik logotipas ant marškinėlių,

o ilgalaikis ryšys, bendras kelias, kurį einame

kartu su sportininkėmis. Smagu matyti, kad

mūsų prisidėjimas padeda skleistis komandai,

kuri garbingai atstovauja miestui ir įkvepia jame

augančią jaunąją kartą. Aišku, kovos A divizione

reikalaus didesnio rėmimo, todėl komanda aktyviai

ieško papildomų rėmėjų – neatmestinas ir naujo

pagrindinio rėmėjo bei komandos pavadinimo

keitimo variantas. Tačiau, kad ir kokie pokyčiai

laukia, Alytaus moterų krepšinis šiandien yra ant

sėkmės slenksčio – užaugęs, pasiruošęs ir nusiteikęs

dar labiau nustebinti visą Lietuvą.

„Gut.lt“ prekės ženklo savininkė Alytaus bendrovė

UAB „Vektrona“ yra lietuviško kapitalo įmonė, įkurta

Alytuje 1998 metais, jos pagrindinė veikla – buitinės

technikos ir elektronikos mažmeninė bei didmeninė

prekyba. Bendrovės parduotuvės įsikūrusios

Vilniuje, Alytuje, jas pirkėjai iš visos Lietuvos pasiekia

internetu – per elektroninę parduotuvę Gut.lt. Savo

klientams taip pat siūlo Vokietijos firmos „Nobilia“

nebrangius, kokybiškus virtuvės baldus bei atlieka

buitinės technikos remonto darbus.

Viena garsiausių

Alytaus krpešinio

visų laikų auklėtinė,

buvusi moterų NBA

lygos žaidėja Jurgita

Štreimikytė-Virbickienė

KINEZITERAPIJOS CENTRAS „JAUSKIS GERIAU“.

Kuo centras nustebino garsenybių

daktarą Samuelį Tacą?

„Mintis įkurti kineziterapijos centrą gimė iš asmeninės patirties. Pati esu kineziterapeutė, bet net ir žinodama,

kokios pagalbos man reikia, prieš dešimtį metų gimtajame Alytuje jos neradau.

Tada ir nusprendžiau pradėti sveikatinimo veiklą pati, kas anuomet buvo drąsus sprendimas, nes valstybinė

medicina dar funkcionavo kur kas geriau nei dabar. Abejonių, kad alytiškiai nusipelno šiuolaikiškos

pagalbos, nekilo ir tai pasiteisino. Šiandien noriu pasidžiaugti, kad esame reikalingi ir padedame daugeliui

pacientų – ne tik sumažiname skausmą, atstatome judrumą po traumų, bet ir pageriname gyvenimo kokybę

sergant kritinėmis ligomis, kai valstybinių įstaigų siūloma reabilitacija yra bejėgė. O taip pat suteikiame

žinių, kaip gyventi judriau ir netapti... „homo computerus“, nes apie tai man, kaip žmogui ir specialistui,

norisi jau ne pavojaus varpeliu, o varpais skambinti“, – sako „Jauskis geriau“ įkūrėja kineziterapeutė Jurga

Bunevičienė.

Saulė Pinkevičienė

Susipažinkime: „Jauskis geriau“

Kineziterapijos centras „Jauskis geriau“ yra įsikūręs

Alytaus poliklinikos pastate, šiuolaikiškai įrengtose

patalpose, kur pacientų patogumui — erdvūs laukiamieji,

specializuoti masažui, kineziterapijai skirti

kabinetai. „Turime dvi – asmens sveikatos priežiūros

ir alternatyvios medicinos licencijas. Gydome

tradiciniais metodais, tai yra judesiu, fizioterapija,

masažais.

Naudojame natūralius ir dirbtinius fizikinius veiksnius

ligoms, traumoms gydyti ir reabilitacijai po jų.

Taikome elektrostimuliaciją – vieną iš fizioterapijos

metodų, kai elektros srovė naudojama audinių ir organų

funkcijai grąžinti bei aktyvinti”, – pasakoja J.

Bunevičienė.

Centre siūlomos ir alternatyvios medicinos procedūros

– osteopatija ir endobiogenika, taip pat Jurga

gydo sausu adatavimu – procedūra, kai plonos adatos

įduriamos į raumenų mazgus ir skausmo zonas,

siekiant sumažinti skausmą ir įtampą.

Centro „Jauskis geriau“ išskirtinumas – jame dirbantys

specialistai taiko visą kompleksą procedūrų ir

40

patys sudaro kiekvienam pacientui individualų gydymo

planą bei nemokamai suteikia visas tam reikalingas

priemones.

Priemonės – nemokamai

Norint tapti „Jauskis geriau“ pacientu, nereikia nei

gydytojo, nei reabilitologo siuntimo, nes pirmojo vizito

metu atliekami testai ir įvertinama būklė bei pasiūlomos

procedūros. „Dažnam mūsų pacientui kyla

klausimas, kodėl nedirbame su Ligonių kasomis. Iš

tikrųjų sutartį bandėme sudaryti dar prieš 10 metų,

kai pradėjome veiklą, bet problema ta, kad kasos nekompensuoja

atskirų paslaugų, o tik visą jų paketą.

Tai yra plačios apimties sanatorinė veikla, kokios

anuomet ir neplanavome, o dabar būtų labai sudėtinga

gauti finansavimą, nes kvotos yra išdalintos“,

– sako centro vadovė. O ką daryti, jei pirminio vizito

metu paaiškėja, kad naujas „Jauskis geriau“ pacientas

turi problemų, kurioms patikslinti būtina papildoma

diagnostika?

„Tai nutinka esant, pavyzdžiui, stenozei ar įtariant

onkologinius susirgimus.Paciento likimo valiai nepaliekame

– turime tam tikrų kontaktų, kad jis

neliktų ilgoje eilėje ir greičiau sulauktų gydytojo specialisto

konsultacijos“, – pasakoja J. Bunevičienė.

Valandos trukmės pirminė konsultacija su pirminiu

gydymu kineziterapijos centre kainuoja 69 eurus.

Jos tikslas – ne tik sudaryti gydymo planą, bet ir to

paties pirmojo vizito metu pagerinti būklę, jei labai

skauda – sumažinti diskomfortą.

J. Bunevičienė pabrėžia, kad pacientui nereikia atsinešti

nieko, nes tepalai, teipavimo pleistrai, kitas

arsenalas priemonių, kurios bus naudojamos kompleksiniam

gydymui, yra skiriamos nemokamai.

Gydo ne diagnozę, o konkretų žmogų

Visos procedūros, masažai, kineziterapija, fizioterapija

vyksta tik individualiai – grupiniai netaikomi.

„Išsiskiriame tuo, kad gydome ne diagnozę, o

konkretų žmogų. Juk problema gali būti ta pati, bet

jaučiasi pacientai skirtingai, nes skiriasi jų amžius,

fizinis pasirengimas, gretutinės ligos. Būtina vertinti

organizmo visumą, o tam, kad įsigilintum, reikia

laiko“, – sako vadovė. Centre šiuo metu dirba 7 specialistai,

tačiau ieškoma naujų darbuotojų, nes pacientų

daugėja ir pradeda atsirasti eilių.

Skausmas – tai pojūtis, kuris atveda į kineziterapijos

centrą didžiąją dalį pacientų, net jei jie nepatyrė nei

traumos, nei operacijos. Dažniausias nusiskundimas

– juosmens skausmas, tačiau taip pat daugeliui

rakina kaklą, kamuoja pečių įtampa, maudžia alkūnę,

petį, kelį ar riešą. Nerimą specialistams kelia tai,

kad daugėja pacientų, turinčių laikysenos problemų.

Jei anksčiau tai buvo vaikai ir paaugliai, tai dabar –

suaugusieji. Centro vadovė atvirai kalba, kad asmeniškai

ją situacija gąsdina. Norintys sužinoti kodėl,

gali „pasigūglinti“, kaip atrodo vadinamasis „homo

compiuterus“ – sėdimą darbą dirbantis žmogus, kuris

nesimankština, nejuda, ištisas dienas praleidžia

prie kompiuterio ir mobiliojo telefono.

„Tokio gyvenimo būdo pasekmė yra ne tik kaklo ar

juosmens įtampa, skausmas, bet ir nemiga, panikos

atakos, galvos skausmai. Mūsų kūnas nėra sutvertas

sėdėti, širdis – taip pat raumuo, jį irgi reikia treniruoti.

O jei žmogus darbingą amžių prasėdi, tai jam

reikės širdies stimuliatoriaus.

Žinoma, judėti žmonių mes nepriversime. Esame

tam, kad padėtume jaustis geriau, suteiktume

sveikatinimo ir gydymo paslaugas, o kartu parodytume

kryptį, ką daryti, kad padėtum sau pats.

Labai dažnai tam reikia keisti gyvenimo būdą ir ne

visiems užtenka motyvacijos “, – mintis dėlioja centro

vadovė.

Atsiveria valstybinės medicinos problemos

Nemažai kineziterapijos centro „Jauskis geriau“ pacientų

kreipiasi po traumos, kai gydymas yra baigtas,

gipsas nuimtas, bet jie jaučiasi atsidūrę aklavietėje,

nes laukti pas reabilitologą tenka neretai ir tris mėnesius.

„Netikiu, kad Sveikatos apsaugos ministerija

nežino, kokia sudėtinga yra ši problema. Juk per tokį

ilgą laiką nejudrus sąnarys dar labiau sustings, nukentės

gyvenimo kokybė, bus negrįžtamai pakenkta

sveikatai. Tokie pacientai yra mūsų kasdienybė, turime

jų daug ir sėkmingai padedame“, – pasakoja J.

Bunevičienė.

Kreipiasi ir remisiją pasiekę onkologiniai ligoniai,

kurie, baigus sudėtingą gydymą, lieka akis į akį su

savo problemomis. Ypač po limfmazgių pašalinimo

daugelį kamuoja tinimas, kurį palengvina tik limfodrenažinis

masažas rankomis, jį atlieka centro specialistai.

Onkologiniams ligoniams „Jauskis geriau“

skiriamos penkios nemokamos limfodrenažinės

procedūros aparatu, jos labai veiksmingos. Patys ligoniai

yra raginę centro vadovę plačiau garsinti šią

galimybę, nes valstybinėse įstaigose reabilitologai

sako, kad padėti tokiais atvejais negali. „Jauskis geriau“

turi onkologinių pacientų, kurie lankosi po kelis

metus ir pasiekė gerų rezultatų.

„Mūsų tikslas ir filosofija, kad žmogus pasijustų geriau,

taikant judesį ir fizinius veiksmus. Tačiau pastebime,

kad gausėja turinčių ir psichoemocinių problemų

šalia kitų diagnozių. Neretai tokių pacientų

savijauta prasta, o tyrimai – geri, gydytojai nebežino,

ką daryti, o mes mėginame padėti. Šiuolaikinis

pasaulis, geopolitinė įtampa žmonėms sveikatos ir

ramybės irgi neprideda, jau tampa kasdienybe, kad

atėjęs pacientas dalį skirto laiko nori išsikalbėti, o

kartais – ir išsiverkti“, – pastebi kineziterapijos centro

vadovė.

„Kamikadziškas“ sumanymas pasiteisino

Kineziterapijos centre „Jauskis geriau“ yra viešėjęs

iš Alytaus kilęs, šiuo metu sėkmingai įsitvirtinęs JAV,

garsenybių daktaru vadinamas kineziterapeutas Samuelis

Tacas. „Prisimenu, prieš kelerius metus jis

labai stebėjosi, kad alytiškiai ne tik gauna tokias kokybiškas

paslaugas ir jas įvertina, bet ir gali sau leisti.

Galbūt dabar jo tas nebestebintų, nes vis daugiau

žmonių įvertina, kad sveikata yra jų brangiausias

turtas. Taigi šalia pacientų po plastinių operacijų,

kuriems sėkmingai taikome limfodrenažinius masažus,

„Tecar“ radiodažnio terapiją, specialius pratimus,

mūsų įstaigoje lankosi ir specialiųjų poreikių

turintys, ir pagyvenę žmonės po insultų, ir tie, kuriems

artimieji tiesiog padovanojo masažą, pavyzdžiui,

Kalėdų proga“, – sako J. Bunevičienė.

Užaugusi Alytuje, buvusią 6-ąją vidurinę baigusi moteris

iki šiol prisimena, kaip jai, tuo metu jau mačiusiai

kokybiškas kineziterapijos paslaugas užsienio

šalyse, teko patirti senovišką masažą su talku, kaip

pati juokauja, „vos nenudyrusį odos“. Tokios patirtys

paskatino imtis savo verslo sveikatinimo srityje,

nors daugelis tokį sumanymą prieš dešimt metų vertino

kaip „kamikadzišką“.

Reabilitacijos ir slaugos studijas baigusi centro vadovė

įsitikinusi, kad siūlomų paslaugų kompleksiškumas

po vienu stogu duoda ypač gerų rezultatų, o

ypač tada, kai pacientas pats sąmoningai ieško pagalbos

ir yra pasiruošęs keistis. Klientai gali mokėti

už atskiras procedūras ar jų paketą, kuriam taikoma

10-20 proc. nuolaida. O svarbiausia, kad pagalbą kineziterapijos

centre „Jauskis geriau“ galima gauti

greitai – ūmios būklės pacientus, kurie jaučia stiprų

7–10 balų stiprumo skausmą, įstaiga įsipareigoja priimti

per 3 darbo dienas.

42

43 43

KEMPINGAS VASARĄ PILNAS KELIAUTOJŲ

Vienintelis Alytaus kempingas tik įvažiavus į

miestą Ulonų gatve, prie gerai Dzūkijos sostinėje

žinomos šašlykinės, veikia jau antras sezonas.

Kaip sako jo savininkas Vytautas Vasiliauskas

(nuotraukoje), pernykštę vasarą kempingas buvo

pilnas keliautojų, netrūksta svečių ir nuo ankstyvo

šiemečio pavasario.

„Tokia trumpalaikio apsigyvenimo vieta tikrai

pasiteisino. Aš ir pats iš pradžių galvojau, gal

mažai kas naudosis kempingu, gal Alytus dar, kaip

sakoma, nepriaugęs tokiai paslaugai. Bet dabar

matydamas apsigyvenančių srautus savo nuomonę

pakeičiau“, – tvirtino V. Vasiliauskas.

Čia dažniausiai apsigyvena europiečiai – vokiečiai,

prancūzai, suomiai, šveicarai, keliaujantys po

Lietuvą. Taip pat ir lietuviai, kuriems nesvetimas

vietinis turizmas.

44

Keliautojams įrengti 8 atskiri nameliai, 15 vietų –

pasistatyti kemperiams ir 10 vietų – palapinėms. Čia

galima naudotis virtuve, gauti skalbyklos paslaugas,

yra atskiras mamos ir vaiko kambarys, įrengti modernūs

dušai moterims, vyrams ir neįgaliesiems.

Kempinge apsigyvenantiems – grilio zona, pirtis.

Nepageidaujantys patys gamintis valgyti gali maitintis

šalia esančioje šašlykinėje ar lietuviškų patiekalų

kavinėje. O svarbiausia – kempinge, įsikūrusiame

prie pat miško, aptvertoje teritorijoje, garantuojamas

privatumas ir saugumas.

Daugiau apie šią trumpalaikio apsigyvenimo Dzūkijos

sostinėje paslaugą – https://alytauskempingas.lt,

vietas galima rezervuoti per tarptautinę viešbučių

užsakymo internetu svetainę „Booking.com“, elektroniniu

paštu info@alytauskempingas.lt,

tel. +370 603 06055.

NAKVYNĖ MIROSLAVE

Alytaus rajone vienintelis sezoninis viešbutis veikia Miroslavo

gyvenvietėje. Duris atveria atšilus orams ir užsidaro

atvėsus. Miroslavo viešbutis „Booking.com“ platformoje

vadinamas nakvyne Miroslave.

Čia gali apsigyventi 30 žmonių. Kambariai – nuo 2 iki 10

vietų. Kaina vienam asmeniui parai – 10 eurų.

Dėl apsigyvenimo galima kreiptis elektroniniu paštu

mindaugas.9@hotmail.com, tel. +370 600 28262, kambarius

galima rezervuoti per tarptautinę viešbučių užsakymo

internetu svetainę

45

LAISVĖS KUPINA FOTOGRAFĖ KAROLINA:

„MANO NUOTRAUKOSE YRA EMOCIJA“

Kai pamatai Karolinos Povilanskaitės-Zaperackienės nuotraukas, pirmas įspūdis – eureka! Tai pats tikriausias

vizualus interviu, asmeninio gyvenimo reportažas. Jos sustabdytų akimirkų istorinę vertę kuria žmogus ir

jo tikrumas, išraiška, žvilgsnis, judesys, nuotaikos žaismas bei namų aplinka.

Karolina, šeimos albumuose kaupianti jau septintos kartos nuotraukas, dalijasi mintimis apie tobuliausią

vietą fotosesijai, paslaptimis, kur ir kaip saugoti nuotraukas, bei ypatingus kadrus, kurie pakeri ne šypsena,

o ašara.

– Šeimos fotoalbumų nuotraukos padeda susipažinti

kartom, kuria artimesnį santykį tarp šeimos narių.

Kiek fotografija svarbi Jūsų, Karolina, šeimos

nariams?

– Mūsų šeima turi tradiciją – kasmet pavasarį

keliaujam fotografuotis. Ta diena visada būna labai

įsimintina. Mes tam ruošiamės, keliaujame vis į kitą

Lietuvos miestą, fotosesijos metu be galo smagiai

leidžiame laiką, po jos – kartu pietaujame. Ta diena

įsitvirtina atmintyje, nes kitokia nei visos, tegul

kartais ir su mažais nesusipratimais, bet ji – tik mūsų

ir apie mus. O gavusiems fotografijas taip smagu

peržvelgti, kaip visi pasikeitėm per metus.

Pažįstu ne vieną dešimtį šeimų, kurios puoselėja

panašią tradiciją, jau daug metų, žiemą, pavasarį,

vasarą ar rudenį, visuomet panašiu metu, sugrįžta.

Paaugę, pasipildę naujais šeimos nariais, kai kurie

su dar didesniu noru būti fotografijose, o kai kurie

visai be jo, bet sugrįžta. Jie turi nuostabią dieną

su šeima, kuri jiems dovanoja ir išsaugoja pačius

gražiausius prisiminimus. Ir ne tik jiems patiems –

gražiausi šeimų atvirukai papuošia ir artimųjų namų

sienas bei lieka ateities kartoms, kaip gražiausias

palikimas, prisiminimas ir priminimas.

– Dažnas yra sukaupęs šimtus nuotraukų. Ypač daug

parsivežama iš kelionių. Kokias nuotraukas reikėtų

46

išsaugoti? Kaip ir kur geriau saugoti – spausdinti

fotografijas ar palikti jas telefone, kompiuteryje?

Kur Jūs saugote savo šeimos nuotraukas?

– Visų pirma, rekomenduočiau nekaupti nuotraukų

šimtais. Aš pati labai dažnai fotografuoju kasdienį

savo šeimos gyvenimą, keliones. Laikui bėgant

išsiugdžiau įprotį atrinkti vertingiausias akimirkas.

Fotografuojant kamera juk neatiduodame

užsakovams visų kadrų, vyksta nuotraukų atranka

ir tik pačios gražiausios juos pasiekia. Taip ir su

telefoniniais archyvais, juos reikia kruopščiai

atrinkti. Keliaujant vakarais visada peržiūriu, ką tą

dieną patyrėme, kas atsidūrė telefoniniame albume.

Ir kruopščiai atrenku reikšmingiausius, gražiausius

tos dienos kadrus. Daug nuotraukų būna vienodų,

o dažnai net ir nevertų dėmesio, tad kas vakarą

pasidarau tos dienos akimirkų atranką. Atrinktosios

nuotraukos gyvena tolimesnį gyvenimą. Dalis

patenka į socialinius tinklus, juose taip pat labai

smagu kartais peržiūrėti, kokia gi buvo viena ar kita

diena prieš metus, o gal dvejus ar net dešimt. Kas

kelis mėnesius telefoninius kadrus būtinai persikeliu

į kompiuterį ir išorines saugyklas (bent dvi). Ir,

žinoma, šeimos albumai, spausdinu išskirtines

nuotraukas ir klijuoju į juos. O kai kurie gyvenimo

įvykiai gauna netgi atskirą knygą.

– Kelių šeimos kartų fotografijų turite?

– Mūsų šeimoje nuotraukos itin saugomos ir branginamos,

skaičiuoju bent 7 kartų nuotraukas šeimos

albumuose.

– Ar Jums tenka sutikti nemėgstančių fotografuotis?

– Ir ne kartą. Dažniausiai tai būna vyrai arba paaugliai.

Bet atvykusius nuraminu, kad viskas vyks

greitai ir neskausmingai. Nepatikėsite, bet tie, kurie

mažiausiai tuo metu norėjo ten būti, lieka pačiais

puikiausiais tose akimirkose. Užtrunkame kartais

netrumpai, būname kartu ir kelias valandas, o laikas,

regis, prabėga kaip akimirka. Dažnai sulaukiu

žinučių su padėka už puikias emocijas, nes visi į namus

sugrįžo kupini įspūdžių ir labai laimingi.

– Kiek dabar madinga šeimos nuotraukomis puošti

namų interjerą?

– Labai madinga namus puošti fotografijomis. Ant

sienų atsiduria didžiausi foto paveikslai su gražiausiomis

šeimos akimirkomis. Juk tai pats gražiausias

meno kūrinys. Nuolatos į jus žvelgiančios artimųjų

akys ir šypsenos primena, kas gyvenime yra svarbiausia.

– Kur fotografuotis – gamtoje ar studijoje, kad nuotraukos

būtų įdomesnės?

– Manau, kad nėra tobulesnės vietos fotografijų kūrimui

nei Jūsų pačių namai. Juose viskas tikra, viskas

gyva ir sava. Namuose vyksta tikras gyvenimas,

už kurį nėra nieko svarbiau. Studijoje, gamtoje mes

sukuriame nuostabių šeimos atvirukų, bet namai –

pati nuostabiausia vieta.

Visada rekomenduoju, kalbinu žmones: susitikime

Jūsų namuose, būkime ten, kur Jums iš tiesų gera,

įamžinkime tikrą gyvenimą ir tikras emocijas. Tai

išliks pačiais gražiausiais ir brangiausiais prisiminimais.

– O Jūs ar mėgstate sklaidyti senas šeimos

fotografijas? Ar Jūsų kasdienybėje jos yra svarbios?

– Kaip ir minėjau, mūsų šeimoje fotografija turi

didelę svarbą. Ji buvo ir mano tėvelio aistra, jis

noriai fotografuodavo savo kasdienybę, artimuosius,

draugus. Vėliau mus, vaikus. Mes netgi turėjome

mažyčių tradicijų, viena iš jų – bendra giminės

nuotrauka diedulio gimimo dieną, per šv.

Baltramiejaus šventę. Ir dabar dažnai su močiute

vartom tuos jo sudėliotus albumus, mano prosenelės

išsaugotas fotografijas ar močiutės iš tėvų namų

atsivežtą jos jaunystės albumą. Vartant visa tai ne

tik sugrįžta gražiausi prisiminimai, bet ir atgyja

įdomiausios, dar negirdėtos istorijos. Ir mano

namuose nuotraukos „gyvena“ ne tik albumuose, jos

puošia ir namų sienas. Yra ir tokių, kurios nuolat su

manim, darbo knygoje ir kasdien ją atvertus kelia

pačias maloniausias emocijas.

– Mūsų senoliai gyveno vadovaudamiesi papročiu,

kad nuotraukų plėšyti negalima. Ką apie jį manote?

– Mano manymu, kaip ir anais laikais, taip ir dabar,

nuotraukos neprarado savo svarbos mūsų gyvenimuose.

Ir nors tais laikais ne kiekvienas turėjo galimybę

fotografuotis, net ir svarbiausiomis savo gyvenimo

akimirkomis, nuotraukas labai brangindavo

ir saugodavo. Ir dabar jos ne mažiau mums svarbios.

Nors dabar nuotraukas spausdinti ir klijuoti į

albumus nebėra taip populiaru, dažnai jos lieka tik

telefonuose ar kompiuteriuose, bet jų svarba nuo

to nesumažėja. Ir džiugina tai, jog vis labiau populiarėja

foto knygos. Vis daugiau žmonių nepalieka

nuotraukų vien išmaniuosiuose įrenginiuose, skiria

laiko susikurti gražiausiems savo šeimos albumams

ar knygoms.

– Tai mūsų pokalbio reziume būtų toks: fotografuokimės

ir fotografuokime savo artimuosius, brangius

žmones savo šeimos istorijai?

– Vienareikšmiškai! Saugokime savo brangiausių

žmonių veidus fotografijose. Ir ne tik šypsenas. Visada

nuraminu tėvelius, jeigu vaikų nuotaika, kad ir

krikšto dieną, nėra tokia, kokios jie tikėjosi. Bet juk

tai – jie, su savo šypsena, liūdesiu, ašaromis ar juoku.

Ta diena yra ypatinga, kad ir be didelio juoko,

bet ji Jūsų, ne mažiau graži ir reikšminga. Ji tik Jūsų,

tokia viena ir nepakartojama, išsaugokime ją.

Kalbėjosi Aldona Kudzienė

47

AUKSINĖ „DAINAVA“: NUO ISTORINIO

TRIUMFO IKI LEGENDOS

Alytaus futbolo bendruomenės istorinėje perspektyvoje 2025-ieji pažymėti jubiliejine sukaktimi: nusroveno

50 metų nuo precedento neturinčio įvykio, kai Lietuvos futbolo vyriausiasis treneris Romualdas Grušas

pasveikino Alytaus „Dainavos“ futbolo ekipą, iškovojusią Lietuvos čempionų vardus. Vieni čempionai auksinėje

„Dainavoje“ žaidė ilgiau, kiti trumpiau, bet kiekvienas prisidėjo prie „Dainavos“ legendos kūrimo.

Kiek šiame „Dainavos“ triumfe kovingos tikrovės ir kiek legendos? Sėkmės paženklintus 1975-uosius prisimename

su centro puolėju Juozu Aleksieriumi ir tuometinės komandos jauniausiu nariu Romu Elsneriu.

Aldona Kudzienė

48

Pranašiški Jono Kubilevičiaus žodžiai

Šūsnis nuotraukų J. Aleksieriaus rankose grąžina į

1975-uosius.

„Su treneriu Jonu Kubilevičiumi „Dainavoje“ mūsų

buvo penkiolika, šiandien likome aštuoni. Nors praėjo

pusė amžiaus, puikiai menu paskutines varžybas

su Panevėžio „Ekranu“. Buvo penktadienis, kad

tapsime čempionais, jau buvo aišku. Žiūrovų daug,

dalis – iš darbų atsiprašę, vainikus nupynę. Mums

šiek tiek atsipalaidavus, pirmame kėlinyje „Ekrano“

futbolininkai pirmieji įmuša įvartį. Nelabai malonu.

Per pertraukėlę tarp kėlinių šviesios atminties

Romas Dumbliauskas, labai geras saugas, suburia

mus ir griežtai sako: „Vyrai, nedarome sarmatos,

stadionas pilnas, vainikai yra, apdovanojimai laukia,

negi apsikiaulinsime?“ Visada pasverti Romo

žodžiai gerai psichologiškai veikdavo. Jis buvo „užvedantis“

žaidėjas, komandai stimulą duodavo. Turėjo

jo žodžiai jėgos ir tąkart, vieną po kito į priešininkų

vartus nukreipėme net tris įvarčius ir laimėjome rezultatu

3:1, o stadionas ošė. Turi futbolas magijos“,

– Juozo atmintyje neišdildomai įsirėžė atsakingas susitikimas

aikštelėje.

Pasak Juozo, labai iškilmingai buvo pagerbti čempionai:

lyg bičių avilyje Buitinio gyventojų aptarnavimo

kombinato salėje susirinko futbolo gerbėjai, atėjo

visa vietinė valdžia. Dalyvavo „Komunistinio rytojaus“

redaktorius Stanislovas Pleskus. „Visa mūsų

ekipa buvome laimingi ir šventiškai pasipuošę. Lietuvos

futbolo vyriausiasis treneris Romualdas Grušas

pasveikino mus, iškovojusius čempionų vardus,

įteikė medalius, prizus. Treneriui Jonui Kubilevičiui

vietinė valdžia dar ir garbės raštą už aktyvų ir vaisingą

darbą vystant futbolą įteikė. Pranešėjai akcentavo,

kad iškovoti respublikos čempionų vardus yra

nelengva, tačiau dar sunkiau šį pasiekimą pakartoti.

Menu, kaip treneris, tardamas padėkos žodį, apie

perspektyvą pasakė tiek: „Aš netikiu, kad per artimiausius

šimtą metų alytiškiai kada nors vėl taps

Lietuvos čempionais. Ir ši mintis tapo pranašiška“,

– liūdnai linkteli galvą Juozas. Dar pridurdamas, kad

kas yra žaidęs „Dainavoje“ – be futbolo neįsivaizduoja

ir šiandienos.

Rėmėjai dovanų čempionams negailėjo, bet aukščiausias

apdovanojimas buvo butai: vieniems naujus

skyrė, kitiems turimus gerino. Juozas tuomet gyveno

su tėvais, jis butą gavo, kai vedė.

„Kas yra piemuo – supratome, kas mėlyni – ne“

Pasak futbolo veteranų, anuometinė futbolininkų

karta mėgo pašvęsti, bet taip, kad vieni kitiems netrukdydavo,

o prireikus dūšią atiduodavo. „Vis menu,

kai Vytas Malinauskas iš Liepų gatvės, kairysis gynėjas,

momentais, kai pavargdavau, paprašytas mane

pavaduodavo, jis mokėjo žaisti ir centro gynėjo pozicijoje.

Aš į jo kairį kraštą atsistodavau. Kiek pailsėjus,

vėl į savo vietas sugrįždavome. Priešininkams

stengėmės neduoti laisvumo. Kokie mes buvome?

Visi – lietuviai, fiziškai stiprūs ir kovingi. Be atsarginio

vartininko visą sezoną atlaikydavome“, – mena

Juozas.

Buvęs saugas R. Elsneris centro puolėją Juozą apibūdina

kaip visų varžovų didžiausią siaubą. Dėl vešlių

ilgų rusvų plaukų jis priešininkų buvo vadinamas

Rudžiu. „Juozas – kietas kovotojas, bet kokioje aikštėje.

Kartą prieš varžybas gal žvalgas, gal aistruolis

manęs pašnibždomis paklausė: „Ar Rudis atvyko?“.

Išgirdęs, kad Juozas žais, liko liūdnas“, – kalba Romas.

Abu pašnekovai „Dainavos“ trenerį J. Kubilevičių

mena kaip diplomatą, strategą, didį inteligentą.

Treneris niekada rusiškai nesikeikdavo. Viską apie

kiekvieną žinojo, kas, kur leidžia laiką. Piemenys

ir Mėlyni – tokie buvo jo bjauriausi keiksmažodžiai.

Kas yra piemuo – suprato, kas Mėlyni – iki dabar

jiems liko neaišku.

„J.Kubilevičius buvo neeilinis treneris, man teko

garbė matyti jo paties meistriškumą futbolo aikštėje.

Jonas taip įsukdavo kamuolį, kad tas keistai

įskriedavo į vartus. Dvidešimtmečiu anksčiau ir su

kita komanda jis buvo tapęs šalies čempionu. Mus

džiugino žiūrovai. Stengėmės neapvilti ir Alytaus rajono

futbolo federacijos pirmininko Pleskaus, kuris

visuomet per rungtynes pirmoje suolų eilėje sėdėjo

ir garsindavo kiekvieną susitikimą. Jis buvo tik už

futbolo klestėjimą. Jei lošdavome su Kapsuko „Sūduva“

išvykoje, tai yra Kapsuke, Alytaus gamyklų vadovai

savo darbuotojams nuvykti skirdavo autobusus.

Atvažiuodavo koks tūkstantis alytiškių. Ne mažiau ir

suvalkiečių sulaukdavome savo stadione, kai mūsų

Auksinė „Dainava“. 1975 m. Lietuvos čempionai

komandos susitikdavo. Galėjome pralošti prieniškiams,

kito miesto komandai, bet „Sūduvai“ – niekuomet.

Komandos šefas, statybos tresto valdytojas

Kazimieras Šimčikas nepamiršdavo perspėti: „Galite

pralošti visiems, bet jeigu pralošite „Sūduvai“, „pojdiote“

(eisite – rus.) kast griovių,“ – šypsosi R. Elsneris.

„Mano tėvas irgi nepraleido nė vienų rungtynių,

kaimynės taip pat buvo didelės aistruolės. Tėvas ir

mane į stadioną nuo šešerių vedėsi. Labai norėjo,

kad būčiau futbolininkas, o kai juo tapau – didžiavosi.

Žmona, kurią kitąmet po auksinių futbolo metų

vedžiau, taip pat žavėjosi futbolu. Gaudavome vienodus

atlyginimus“, – pastebi J. Aleksierius.

Maniežas turėjo stovėti Dzūkijos sostinėje

Kodėl fortūna nusisuko nuo „Dainavos“? „Pernai

dainaviškių iškovota 4 vieta – laimės dalykas, mat

sėkmė veidu atsisuko. Šiemet – vėl nusisuko“, – alytiškių

situaciją apibūdina R. Elsneris.

49

Baigęs profesionalaus futbolininko karjerą ir išlaikęs

kvalifikacinius reikalavimus, jis dirbo futbolo

teisėju. Šiandien jis yra Lietuvos futbolo federacijos

Teisėjų asociacijos inspektorius. Futbolo žinovas

pastebi: „Viskas priklauso nuo finansų, nuo to,

kaip sugyvenama su savivaldybe, kokią bazę turi. Ar

normalu šiuo laikmečiu, kad „Dainava“ visą pirmą

ratą namų rungtynes lošia išvykoje, Marijampolės

manieže? Kaip inspektoriui, dažnai tenka būti jame,

kaskart dingteli priekaištas, kad jis turėjo stovėti

Dzūkijos sostinėje. Kuomet aš buvau apskrities futbolo

federacijos sekretorius, o Aivaras Vyšniauskas

– prezidentas, taip pat ir Lietuvos futbolo federacijos

viceprezidentas, jam pavyko „pramušti“ maniežo

projektą Alytuje. Net 80 proc. jį buvo įsipareigojusi

finansuoti Europos Sąjunga, Alytaus miesto savivaldybei

reikėjo prisidėti vos 20 proc. bei skirti sklypą.

Vieta maniežui buvo rasta. Tuomet Alytui vadovavo

meras Vytautas Kirkliauskas. Dalyvavome susitikime,

kuriame buvo planuota pasirašyti sutartį, į

kurį atvyko šalies futbolo ilgametis strategas, futbolo

federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius.

Visi dėvėjome kostiumus, juk toks svarbus futbolininkų

bendruomenei momentas. Ir čia išgirdome,

kad žemės sklypas, kuriame buvo numatyta statyti

maniežą, grąžintas savininkams. Menu, kaip Varanavičius

atsistojo, išėjo ir iš karto paskambino į Marijampolę.

Suvalkijos sostinės vadovai noriai priėmė

pasiūlymą ir gana greitai pasistatė maniežą.

„Dainava“ dabar nuomojasi marijampoliečių maniežą

ir ten lošia. Dar šeši miestai juos statosi, nes

tai būtinas sportuojančiam miestui objektas, bet aš

kol kas nematau ženklų, kad maniežas bus statomas

Alytuje.“ – pasaulyje aktyviai besisukantis R. Elsneris.

Savo pasiūlymų turi ir Juozas. „Turbūt pirmiausia

reikia turėti kietą sistemą. Tokių treniruočių, kokias

turėjome siekdami Lietuvos čempionų titulo, vargu,

ar dabar turima. Išskirtinės jos buvo, kovingumas ir

fizinis pasirengimas buvo ugdomi apskritus metus,

be pertraukos. Pirmenybės buvo rengiamos ir žiemą,

visi ir ledo ritulį žaidėme.“

Pašnekovai pastebi, kad futbolininkus

turi ugdyti treneriai, kurie

patys gerai žaidė futbolą. Bet

ir jiems reikia sudaryti sąlygas

tobulėti, vykti į kursus užsienyje.

Reikia ir valdžiai ką nors Alytaus

futbolo labui nuveikti...

Tokias taures gavo kiekvienas 1975 m.

Lietuvos čempionės „Dainavos” narys.

Nuotrauka iš privataus Bronislavo

Geležiūno futbolo muziejaus Alytuje.

grožėtis alytiškiai ir miesto svečiai

Jomis

iki rugsėjo 22 d., kuomet Baltų

galės

dienos renginio metu tradiciškai

vienybės

skulptūros virs degančiomis

šiaudinės

ALYTAUS PILIAKALNĮ

PUOŠIA ŠIAUDINĖS

SKULPTŪROS

skulptūromis.

PAPASAKOK

SAVO AR SAVO

ŠEIMOS ISTORIJĄ!

Kviečiame apsilankyti Alytaus

kraštotyros muziejaus parodojeoj

„Į svečius pas alytiškius“ ir pasidalinti

savo ar savo šeimos

istorijomis/pasakojimais, oj

imais, nutikusiais

Alytuje. Galbūt turite ir šeimos

relikviją (nuotrauką, dokumentą,

dienoraštį, daiktą, baldą ir pan.), kuri

mena vieną ar kitą jūsų, šeimos ar

vietos istoriją – atsineškite ją į

muziejų.

Visą parodos eksponavimo laikotarpį

(iki lapkričio 15 d.) lauksime alytiškių ir

jų istorijų.

KVIEČIAME APLANKYTI!

KAIP NESUPRANTAMĄ

MATEMATIKOS SIAUBŪNĄ

PAVERSTI ELEGANTIŠKA IR

TEISINGA BŪTYBE?

„Po 15 metų matematikos studijų, dabar esu matematikos

mokslų daktarė, dirbanti investiciniame fonde Londone“,

– prisistato iš Alytaus kilusi Kristina Kubiliūtė,

fondo „Pirminis“, remiančio matematikai gabius alytiškius

moksleivius, iniciatorė, įkūrėja bei rėmėja. Ši unikali

iniciatyva gyvuoja jau ketverius metus.

– Kristina, papasakokite prašau, kaip kilo mintis

sukurti paramos fondą, remiantį matematika

besidominčius vaikus?

– Pirmos mintys apie tai kilo dar 2021-aisiais, kai

pradėjau praktiką investiciniame banke. Buvau ką

tik baigusi akademinę veiklą ir labai ilgėjausi matematikos

bei Lietuvos. Taip ir gimė noras užsiimti

matematika gimtinėje. Sumanymu pasidalinau su

savo buvusia matematikos mokytoja, alytiške Angele

Grigoniene. Gerai prisimenu, kaip apie tai kalbėjomės

prie puodelio kavos kavinėje Rotušės aikštėje.

Žodis tapo darbu ir pradėjome veiklą. Mokytoja

Angelė bendradarbiavo su tuometine Alytaus miesto

matematikos metodinio būrelio pirmininke, mokytoja

Asta Grimalauskiene, organizavo susitikimus,

kur teiravomės visų nuomonės, kokia parama būtų

naudingiausia ir įdomiausia vaikams. Patys alytiškiai

nusprendė, kad pradėsime nuo piniginių prizų

olimpiadų nugalėtojams. Juos pirmą kartą išdalinome

2022-ųjų vasarą. Neilgai trukus idėja užsidegė

mano geriausia draugė Aida, taip pat matematikė iš

Alytaus, kuri oficialiai įkūrė Jaunųjų moksleivių labdaros

ir paramos fondą ir jo būstinę internete www.

pirminis.lt. Neoficialiai pasivadinome „Pirminiu“.

Šiuo metu esame keturios „pirminės“ – aš, Aida,

Angelė ir Asta. Nors ir užsivertusios darbais, visos

nugriebiame savo laisvalaikio šiai iniciatyvai, kuri

mums atneša džiaugsmą.

– Ar tai, kad šiuo metu skatinate alytiškius talentus,

yra tarsi Jūsų padėka gimtajam Alytui?

– Tikrai taip. Man labai pasisekė, kad mane užaugino

nuostabūs pedagogai. Darželio auklėtoja buvo neapsakomai

šauni, pradinių klasių mokytoja – pozityvi

ir teisinga, o didžiausią dovaną man suteikė mano

matematikos mokytoja Angelė – entuziastinga ir pilna

gerumo, energijos. Be abejo, norisi šiek tiek to gerumo

simboliškai grąžinti kitiems.

– Kokios artimiausios fondo veiklos numatytos Alytuje?

– Kol kas turime dvi veiklų rūšis – apdovanojimus

olimpiados nugalėtojams ir konkursą, kurio prizas

– nemokama ekskursija. Šį pavasarį vyko konkursas,

kurio prizas buvo nemokama ekskursija į Mokslo

Salą Kaune, o vėliau, gegužę, rengėme Alytaus

miesto matematikos olimpiados 1–3 vietų laimėtojų

apdovanojimus, jie gavo piniginius prizus. Idėjų turime

daug, kirba įvairiausios mintys, todėl tikiuosi

ateityje užkurti daugiau veiklų.

– Iniciatyvą „Pirminis“ įgyvendinate su alytiškėmis

matematikos mokytojomis Angele Grigoniene ir Asta

Grimalauskiene. Kaip manote, daug ar mažai gali

mokytojas, ugdydamas gabų matematikai mokinį?

Galbūt paramos, palaikymo reikėtų ir patiems

mokytojams?

– Mano nuomone, entuziazmo pilnas mokytojas gali

nuveikti labai daug – net skirdamas vos 5 minutes

energingam koncepto paaiškinimui. Kiek prisimenu

save dar vaiką, svarbiausia man buvo žinutė, kurią

mokytojas komunikuoja – ar ši tema įdomi, smagi,

įveikiama, ar – priešingai – nuobodi ir sunki. Mokytojos

Angelė ir Asta yra puikūs pavyzdžiai, kaip

komunikuoti savo mokiniui, kad taptų motyvuotu.

Žinoma, kad edukacinėje sistemoje yra daug problemų,

taigi ir mūsų iniciatyvoje svarstomos idėjos apie

mokytojų paskatinimą. Tačiau kol kas bandome prisidėti

prie jų sprendimo „per vaikus“. Manome, kad

kuo paprasčiau į matematiką žiūrės vaikai, tuo lengviau

bus ir jų mokytojams.

– Matematika – daugeliui sausas, sudėtingas

mokslas. Tačiau gabiems matematikai vaikams jis

tampa tramplynu į pasaulį, tiesa? Papasakokite

prašau apie savo pačios patirtis.

– Mane visada domino matematika, net darželyje

prašydavau auklėtojos duoti aritmetinių užduočių.

52

Tačiau didžiausią įtaką padarė mano matematikos

mokytoja. Ji uždavė visai klasei uždavinį ir pasiūlė

mums išspręsti jį, užrašyti į sąsiuvinį ir perduoti

jai ištaisyti. Išsprendė dauguma klasiokų ir

beveik visi atidavėme sąsiuvinius su uždavinio

sąlyga ir atsakymu. Ji visiems parašė: „Kodėl?“ Ir

nuo to klausimo mes pradėjome susirašinėjimą

sąsiuviniuose, užtrukusį ketverius metus.

Nagrinėjome sunkiausius uždavinius, jos padedama

įrodžiau Pitagoro teoremą. Man tai buvo visai kitas

pasaulis, toks elegantiškas, kuriame taisyklės aiškios,

faktai – neginčijami ir kuriame gali patirti atradimo

džiaugsmą. Dalyvaudama olimpiadose pastebėjau,

kad beveik visi jas laimintys vaikai yra iš gerų Kauno

ir Vilniaus mokyklų. Taip užsidegiau noru mokytis

Vilniaus licėjuje. Realybė buvo palankesnė įstoti į

Kauno technologijos universiteto gimnaziją, nes

tuometinis direktorius Bronislovas Burgis priėmė

ne kauniečius ir net suteikė nemokamą bendrabutį.

Trumpai tariant, po 15 metų matematikos studijų

esu dabar matematikos mokslų daktarė, dirbanti

investiciniame fonde Londone. Kuriu automatines

prekiavimo strategijas. Matematiką darbe naudoju

kasdien ir labiausiai džiaugiuosi, kai randu laiko

išmokti ką nors naujo. Tvirtai tikiu, kad matematikos

pagrindai yra įveikiami visiems ir loginis mąstymas

yra naudingas siekiant bet kokios karjeros.

– Žiūrint į lietuviškas patirtis, kaip manote, ar

pakanka dėmesio būtent gabiems mokslui vaikams, o

ypač mažesniuose miestuose? Juk tai irgi specialieji

poreikiai, apie kuriuos tiek kalbama, tačiau talentą

reikia ne tik pastebėti, bet ir ugdyti.

– Būtų įdomu pamatyti statistiką šiuo klausimu,

kaip patys vaikai jaučiasi? Tarkime aš buvau smalsus

vaikas, kuris norėjo išmokti daugiau. Manau, kad

smalsūs vaikai randa būdų, kaip atsakyti į jiems

rūpimus klausimus. Apie Lietuvos mokslo sistemą

nežinau pakankamai, kad atsakyčiau šį klausimą,

bet aš balsuočiau pirmiausia už didesnes algas

mokytojams ir laikyčiau iniciatyvas kaip „Pirminis“

papildomomis, o ne esminėmis. Mes turime fondą

ir priimame paramą, nes sulaukėme didžiulio

palaikymo ir džiaugiamės, kad galim perduoti tai

vaikams.

– Gal galite paminėti ir kokių gerųjų pavyzdžių, kai

matematikai gabūs alytiškiai jau pasirinko studijas,

įstojo į prestižinius universitetus su Jūsų fondo

pagalba?

– Būtų labai smagu sulaukti tokių naujienų, bet dar

neteko – mūsų veikla skaičiuoja metus. Šiuo metu

pagrindinis „Pirminio“ tikslas yra pastovumas.

Norime, kad mokiniai žinotų, jog gali patekti į

nemokamą ekskursiją dalyvaudami konkurse ir

laimėti premiją, nugalėję Alytaus miesto olimpiadoje.

Tam reikia laiko.

– Ko palinkėtumėte gabių vaikų tėvams? Gal galite

papasakoti, kokį palaikymą jautėte šeimoje pati, gal

yra ir daugiau matematikų giminėje?

– Palinkėčiau palaikyti savo vaikus ir netrukdyti

jiems! Aš esu vienintelė matematikos mylėtoja savo

šeimoje, bet visada jaučiau palaikymą. Tėvai mane

vežiojo po olimpiadas, Mokslo lyderių turnyrus,

išleido 15-os metų mokytis į Kauną, o paskui į Škotiją.

Turiu už daug ką atsidėkoti ir jiems, ne tik Alytui!

– Gal teko domėtis, kaip šiuo metu Alytus atrodo

matematikos olimpiadų pasiekimų kontekste?

– Yra alytiškių, kurie skina ir respublikinius

matematikos apdovanojimus, bet nesame žinomi

kaip „matematikų kraštas“.

53

– Kaip manote, kodėl tiek nedaug labdarai lėšas

skiriančių organizacijų, pavienių žmonių remia

būtent mokslams gabius vaikus? Galbūt Alytuje (o gal

ir visoje Lietuvoje) reikėtų pabandyti keisti požiūrį ir

rodyti pavyzdį? Gal toks yra ir Jūsų tikslas?

– Kai pradėjome iniciatyvą, domėjausi šia tema ir

supratau, kad mano mintys niekuo neypatingos –

išgirdau daugybę pavyzdžių, kai pavieniai žmonės

noriai remia jiems rūpimą veiklą. Mano tikslas yra

paversti matematiką iš nesuprantamo siaubūno į

paprastą, elegantišką ir teisingą būtybę. Taip pat

per fondo veiklas bandau komunikuoti mokiniams

kelias man svarbias gyvenimo temas. Pirma, kad

problemas reikia spręsti – yra labai mažai žmonių,

kuriems viskas einasi kaip sviestu patepta, kurie

niekuo neserga ir kuriems viskas sekasi. Todėl

esminė gyvenimo dalis yra tai, kaip sprendžiame

sudėtingas situacijas. Tai veda prie antros temos

– aštrios logikos lavinimo. Aš visada pabrėžiu, kad

logika padės mokiniams pasiekti bet kokio tikslo,

net tapti profesionaliu sportininku ar dainininku.

Ir tai yra paskutinė, trečioji, tema – mėgstamo

darbo pasirinkimas. Manau, kad bet koks darbas

kažkada įgris, todėl būtina pasirinkti sritį, kuri mus

asmeniškai domina.

– Kaip komunikuojate šias temas?

– Mano žiniomis, mūsų organizuojamo konkurso

užduotis yra gana unikali – išsirinkti matematikos

faktą ar uždavinį ir paaiškinti taip, kaip tau pačiam

labiausiai suprantama. Ši užduotis paskatina

mokinius atlikti visus tris anksčiau paminėtus

veiksmus: išsirinkti kažką, kas tau asmeniškai

patinka, pagalvoti apie tai ir galiausiai pateikti

sprendimą.

– Ačiū už pokalbį, linkime, kad „Pirminio“

iniciatyvos padėtų rasti savo gyvenimo kelią kuo

daugiau jaunųjų alytiškių!

Kalbėjosi Saulė Pinkevičienė

S. DARIAUS IR S. GIRĖNO G. 7,

ALYTUS

0 315 74422, 0 698 48222

WWW.LINOMA.LT,

WWW.FB.COM/UABLINOMA

54

„BUNDA ROKAS“. 11

„Bunda rokas“. 1-asis be jo šeimininko Gintauto

Kibausko (1971–2025), o iš viso jau 11-asis tikro garso

festivalis. Šeši atlikėjai ar jų kolektyvai iš keturių

šalių: grupės „Out of Chain“ (hardrock, Lietuva),

„Pisang Ambon“ (alternative rock, Latvija), „Togüslav

Brandt“ (heavy metal, Lenkija), „The Fiction“ (rock,

Ukraina), o taip pat „Poliarizuotų stiklų“ lyderis

Šarūnas Mačiulis bei Lietuvos pankų tėvu vadinamas

Nėrius Pečiūra (Atsuktuvas). Rugpjūčio 16 d. nuo 18

val. netoli Alytaus esančioje Nemuno kilpoje (Punios

šilas, Bundoriai). Ekologinis mokestis (5 Eur).

SUNKIOSIOS MUZIKOS KLUBAS

Šeštuosius veiklos metus rudenį minėsiančios

asociacijos „Sunkiosios muzikos klubas“ (SMK)

grupė atnaujino sudėtį. Po vokalisto Valdo Meškerio

pasitraukimo mikrofoną į savo rankas perėmęs

Daumantas Žitkus kolektyve neužsibuvo. Jį pakeitė

Justas Žaltys. Didesniuose koncertuose Justui

padeda kviestinis vokalistas, lietuviškos sunkiosios

muzikos legenda vadinamas Vitalis Kairiūkštis

(nuotr. viduryje).

Už SMK ritmus toliau atsakingas pirmosios „Pelenų“

sudėties būgnininkas Artūras Morkvėnas. Ritmo

gitaristas – grupės vadovas Igoris Brunko. Su

kolektyvu atsisveikinusį solo gitaristą Rimą Smičį

laikinai pakeitė Siarhej Kotik. Bosu groja Aurimas

Glatkauskas. Grupė SMK, kol kas atliekanti tik kitų

autorių kūrybą, koncertams šlifuoja dvi programas,

o viena jų bus sudaryta iš lietuviškų roko hitų.

DEŠIMTAS SOLINIS ALBUMAS

„Gyvenimas tuo yra gražus, kad visada yra galimybė

atrasti save iš naujo, ieškoti, keistis ir augti. Rodos,

jau tiek kurta, dainuota, grota, o nauja kūryba ateina

ir vėl jautiesi, kaip tas jaunuolis 90-ųjų pradžioje

parašęs pirmąsias savo dainas. Tas jausmas yra

stebuklingas, kaip ir amžinai jauna kūrybos galia,

kuri, lyg laiko mašina, turi magišką jėgą ir dovanoja

tą jausmą mums“, – sako 37-uosius muzikinės

karjeros metus skaičiuojantis buvęs grupės „Airija“

lyderis Darius Mileris (Nojus). „Iš naujo“ – albumo

idėja ir darbinis pavadinimas“, – teigia Darius,

turėsiantis ir tokią dainą. Kas penkerius pastaruosius

metus (2015, 2020 m.) po solinį albumą išleidžiantis

muzikos autorius ir atlikėjas klausytojus pradžiugins

dešimtuoju disku. Jį kompaktinėje laikmenoje

melomanams šiemet pristatys paties kūrėjo valdoma

„Aistian music“ leidykla.

„CRAZY IN THE DARK“. 34

Lietuvoje seniausio tarptautinio baikerių klubo „Crazy in the dark“ 34-ojo gimtadienio festivalis su roko

grupių „Jett star“, „Svaras 409“ koncertais, „Šeškių“ pasirodymu, lazerių šou, DJ programa, motobroliais iš

Latvijos „Brothers of the wind“ ir kt. Prie Alytaus esančiame nuotykių parke „Tarzanija“ (Nemuno pakrantė,

Radžiūnai). Antrąjį rugpjūčio šeštadienį. Su bilietais (10 Eur).

56

FESTIVALIO RĖMĖJAS

„VELVET“ SKELBIA

GRUPĖS PABAIGĄ

Pas mokytoją Juretą Šametienę Alytaus Adolfo

Ramanausko-Vanago gimnazijoje kaip mokyklinė

grupė prieš beveik aštuonerius metus pradėjusi

„Velvet“ skelbia muzikinės karjeros pabaigą.

„Velvetai“ pranešė, kad po ilgų pokalbių ir dvejonių,

nusprendė užbaigti veiklą, prieš tai surengdami

paskutinį koncertą. Savo fanams grupė dar pažadėjo

pristatyti naujos muzikos. Iki šiol „Velvet“ buvo

išleidę albumą „Jaunaty“ (2021 m.), minialbumą

„Prognozė“ (2024 m.).

„Būsim amžinai dėkingi už jūsų meilę ir palaikymą

per visus šiuos metus. Su meile, „Velvet“, – tokiu

laiškeliu į gerbėjus kreipėsi grupė, kurią pastaruoju

metu sudarė vokalistė Saulė Blažaitytė, gitaristas

Tadas Gudzinevičius ir būgnininkas Mykolas

Zablackas.

Populiariausia, nuo 2019 m. skambanti „Velvet“ daina

„Medžiai melagiai“, taip pat jos diskotekinė versija

su Dapa Deep įvertinta milijoninėmis peržiūromis

„YouTube“ ir Lietuvos gretutinių teisių asociacijos

AGATA Auksinio singlo apdovanojimu (2024 m.).

„Ar pasiliktum, ar pasiliktum? Tarp medžių melagių,

medžių melagių, kurie viską slepia, viską slepia po žieve

… Ar tu pabėgtum, ar tu pabėgtum? Jei lapai kalbėtų,

lapai kalbėtų, kurie visad krenta, visad krenta į tave! ...“.

VINILO PLOKŠTELĖ.

Knygynuose ir kitose

muzikai draugiškose

vietose ieškokite jau

šiemet.

ANDY ABRO VINILAS „VISKAS TAVO RANKOSE“

Pirmąją solinį autorinių dainų albumą išleis Andrius

Abromavičius (Andy Abro). Alytaus miesto, Prienų

krašto himnų muzikos, Alytaus rajono himno, miuziklų

ir kitokios muzikos autorius, savo balades ir ne tik sudės

į vinilo plokštelę. Joje skambės 12 dainų (11 – lietuviškų

ir viena angliška), kurias padėjo įrašyti penkios vokalistės

(Vakarė Jarmalavičiūtė, Justina Kreizaitė, Asta Pilypaitė,

Jureta Šametienė, Kristina Šiupienytė), trys būgnininkai

(Aleksandr Belkin, Kęstutis Leonavičius, Petras Žukauskas),

du boso gitaristai (Rolandas Balkauskas, Augustinas

Šeduikis), gitaristas Gintaras Šulinskas ir saksofonininkė

Paulina Bakšaitė. Albume pats Andrius dainuoja, groja

gitara ir klavišiniais instrumentais.

Plokštelė įrašyta „3A studijoje”.

59

NUSIJUOKIME :)

BELAUKIANT

PAS GYDYTOJĄ

•

Ateina žmogelis pas odontologą:

- Daktare, kiek kainuoja dantį

ištraukti?

- O ar tikrai reikia, gal prieš tai

patikrinkime?

- Ne, nereikia tikrinti, tikrai

reikia ištraukti.

- Na, tada 500 eurų.

- Daktare, o kodėl taip brangiai,

gal galima pigiau?

- Na, suprantate, reikia

nuskausminimo...

- O jei visiškai be jokio

nuskausminimo?

- Na... Tada 300 eurų.

- Oi, brangu...

- Suprantate, aš naudoju tik

pačius geriausius odontologinius

instrumentus...

- Daktare, o jei aš jums duosiu

savo instrumentus? Va, čia

replės, labai

norėčiau, kad jomis

pasinaudotumėte, vinis labai

gerai traukia, tik

naudojant jas, reikia vat taip

perkreipti, nes dantys nesueina...

- Hmmm... Gerai... Už 200 eurų.

- Vis vien brangu.

- Na, matote, medicininės

servetėlės, tamponai...

- O jei aš duočiau jums tualetinio

popieriaus ir vatos iš čiužinio,

juk tiktų, ar ne? Ir pigiau būtų?

- Gerai, 100 eurų.

- Hmmm... Brangoka, bet ką

padarysi, gerai.

- Tai trauksime?

- Gerai, luktelkite minutėlę, tuoj

uošvienę atvesiu.

60

•

- Daktare, aš bijau tik dviejų

dalykų: tamsos ir odontologų.

- Na, odontologų tai

suprantama. Bet kodėl

tamsos?

- O jūs įsivaizduojate, kiek

tamsoje odontologų?

•

- Aš atsitiktinai stebėjau, kaip

odontologas krapštėsi savo

automobilyje.

Tai labai įdomu.

- O kas čia įdomaus?

- Jis pasiėmė reples ir pasakė:

Dabar tau truputi skaudės,

bet pakentėk.

•

Pas dantistą mama prašo

sūnelio:

- Būk gerutis, Tomuk! Išsižiok

ir sakyk A-A-A, kad dėdė

galėtų ištraukti

savo pirštą...

•

- Boksas - puikus sportas. Jo

dėka aš neblogai uždirbu.

- Jūs turbūt garsus

boksininkas?

- Ne. Aš odontologas.

•

Stomatologo kabinete:

- Oi... Panašu, kad jums

ištraukiau ne tą dantį...

Dabar reikės traukti dar

vieną...

- Kokia laimė, daktare, kad

jūs ne okulistas!

•

- Panele, kai tik pažiūriu į

jūsų šypseną, man norisi

pasikviesti jus pas save.

- Tikrai?

- Taip. Aš esu stomatologas.

61

VšĮ Alytaus medicininės reabilitacijos ir sporto centras

Socialinės, medicininės, reabilitacijos, sporto paslaugos

Pramonės g. 9, LT-62175, Alytus.

0 646 29775, info@amrc.lt

62

SKAITYK, SEK, STEBĖK!

@alytausnaujienos

@AlytausNaujienosVideo

PRENUMERUOK, ŽIŪRĖK

RANKINIS

ALYTUJE

ALYTUS CUP2025

Tarptautinis rankinio turnyras, skirtas atminti

miesto garbės piliečiui

JONUI JONUŠKAI

Esame spaudos ir interneto

naujienų įmonė, spausdinanti

laikraštį „Alytaus naujienos“

(nuo 1989 m.), leidžianti jo

elektroninį leidinį, portalą

Alytausnaujienos.lt (nuo

2000 m.), „Alytaus žurnalą“

(nuo 2024 m.), jungianti

vieną didžiausių žiniasklaidos

auditorijų Alytuje ir visoje

Dzūkijoje.

2025 08 30-31

Naujoji g. 52, Alytus

WWW.RKVARSA.LT

L AIKRAŠTIS

RESTORANAS

64

FOTOPUSLAPIS

65

Fotografas Gediminas Ryženinas

Makiažas Neringa Čepukaitienė

Modelis Gabija B.

Lediniai

šerbetai

tavo

vasarai

Visose STATETA

degalinėse Alytuje

AUKŠTOJO MOKSLO STUDIJOS REGIONE IR LYDERYSTĖ

NACIONALINIUOSE REITINGUOSE: KAUNO KOLEGIJOS

ALYTAUS FAKULTETAS

Galimybė siekti aukštojo išsilavinimo arčiau namų,

neprarandant studijų kokybės ir tarptautinių galimybių,

– taip vienu sakiniu galima pristatyti Kauno kolegijos

Alytaus fakultetą. Stojantiesiems šiemet siūloma rinktis

iš 13 profesinio bakalauro studijų programų, apimančių

inžinerijos, technologijų, informatikos, sveikatos,

socialinius, ugdymo, verslo ir viešosios vadybos

mokslus. Studentų laukia ir dalyvavimas „Erasmus+“

mainų programose, o nuo 2026 m., kaip planuojama,

– ir taikomųjų tyrimų centras „Foodtech & Health

Innovation Hub“, skirtas maisto ir sveikos gyvensenos

inovacijoms. Lyderystės nacionaliniuose reitinguose

Kauno kolegija, kurios dalimi yra Alytaus fakultetas,

2024 m. žurnalo „Reitingai“ vertinimuose užėmė

pirmąją vietą tarp valstybinių kolegijų. Vertinant buvo

atsižvelgta į alumnų kuriamą pridėtinę vertę, darbdavių

vertinimus, mokslo ir meno veiklą, studentų pasiekimus

bei tarptautiškumą.

6 „už“, kodėl verta rinktis studijas šeštame Lietuvos

mieste, kur laukia:

1. Platus studijų programų pasirinkimas, atitinkantis

darbo rinkos poreikius.

2. Kompetentinga dėstytojų komanda ir moderni

infrastruktūra.

3. Galimybės dalyvauti tarptautinėse mainų

programose.

4. Finansinė parama studentams ir garantuotas bendrabutis.

5. Praktikos galimybės tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

6. Aktyvi ir kūrybinga studentų bendruomenė.

Kviečiame studijuoti Alytuje – rinktis Kauno kolegijos

Alytaus fakultetą!

Visas studijų programas rasite čia:

https://alytus.kaunokolegija.lt/studiju-programos/

67

ALYTAUS ŽURNALAS. 2025

Transform your PDFs into Flipbooks and boost your revenue!

Delete template?

Save as template ?