visatekstis dokumentas (pdf) - Klaipėdos universitetas

ku.lt

visatekstis dokumentas (pdf) - Klaipėdos universitetas

ISSN 1822-7708

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

RES

HUMANITARIAE

XII

Klaipėda, 2012


Vyriausiasis redaktorius

Editor-in-chief

Prof. dr. RIMANTAS BALSYS – Klaipėdos universitetas

Redakcijos kolegija

Editorial board

Prof. dr. Riho Altnurme – Tartu universitetas. 02H teologija, 05H istorija

Prof. habil. dr. Romualdas Apanavičius – Vytauto Didžiojo universitetas.

07H etnologija

Doc. dr. ASTA BALČIŪNIENĖ - Klaipėdos universitetas. 04H filologija

Doc. dr. Arūnas Baublys – Klaipėdos universitetas. 02H teologija, 05H istorija

Doc. dr. Jonas Bukantis – Klaipėdos universitetas. 04H filologija

Prof. dr. MAIJA BURIMA – Daugpilio universitetas. 04H filologija

Doc. dr. Artūras Judžentis – Vilniaus universitetas, Lietuvių kalbos

institutas. 04H filologija

Habil. dr. Gustaw Juzala-Deprati – Lenkijos mokslų akademijos

Krokuvos skyrius. 07H etnologija

Prof. habil. dr. Audronė Kaukienė – Klaipėdos universitetas. 04H filologija

Dr. Gina Kavaliūnaitė – Lietuvių kalbos institutas. 04H filologija

Prof. dr. Libertas Klimka – Vilniaus pedagoginis universitetas. 07H etnologija

Prof. dr. Daiva Kšanienė – Klaipėdos universitetas. 03H menotyra

Dr. Gediminas Lankauskas – Reginos universitetas, Kanada. 000S socialiniai

mokslai (sociokultūrinė antropologija)

Dr. Jūratė Sofija Laučiūtė – Klaipėdos universitetas. 04H filologija

Prof. habil. dr. Benita Laumane – Liepojos universitetas. 04H filologija

Doc. dr. Jūratė Lubienė – Klaipėdos universitetas. 04H filologija

Prof. dr. Annabelle Mays – Vinipego universitetas, Kanada. 04H filologija

Prof. habil. dr. Guido Michelini – Parmos universitetas. 04H filologija

Prof. dr. Ieva Ozola – Liepojos universitetas. 04H filologija

Prof. dr. Dalia Pakalniškienė – Klaipėdos universitetas. 04H filologija

Dr. Dainius Razauskas – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 07H etnologija

Prof. habil. dr. Waldemar Rezmer – Torunės Mikalojaus Koperniko

universitetas, Lenkija. 05H istorija

Doc. dr. Liuda Ruseckienė – Klaipėdos universitetas. 04H filologija

Doc. dr. Laimutė Servaitė – Klaipėdos universitetas. 04H filologija

Doc. dr. Žavinta Sidabraitė – Klaipėdos universitetas. 04H filologija

Prof. dr. Rimantas Sliužinskas – Klaipėdos universitetas. 07H etnologija

Prof. dr. Dalia Marija Stančienė – Klaipėdos universitetas. 01H filosofija

Prof. habil. dr. Sergejus Temčinas – Lietuvių kalbos institutas. 04H filologija

Dr. Daiva Vaitkevičienė – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

07H etnologija

Dr. Marija Zavjalova – Rusijos mokslų akademija. 04H filologija

Prof. habil. dr. Vladas Žulkus – Klaipėdos universitetas. 05H istorija

Mokslinė sekretorė

Assistant to the Editor

Sandra Sirvidienė – Klaipėdos universitetas, lkk.hmf@ku.lt

© Klaipėdos universitetas, 2012

ISSN 1822-7708


RES HUMANITARIAE XII ISSN 1822-7708

3

PRATARMĖ

Prieš Jus mokslo straipsnių rinktinė, vienijama tarpdalykinės baltų kalbų

ir kultūrų problematikos. Tokią rinkinio tematiką inspiravo 2012 m. gegužę

Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete vykęs mokslinis

forumas „Baltų kalbos ir kultūros“, sulaukęs gausaus būrio Lietuvos ir

užsienio tyrėjų. Rinktinėje matyti dabartinės baltistikos srities tyrinėjimų

kryptys ir metodologijos, diachroninių ir arealinių kalbų ir kultūrų tyrimų

rezultatai, genetiniai ir kontaktiniai baltų kalbų ir kultūrų ryšiai.

Daugiausia dėmesio skiriama baltų kalbų morfologijai ir leksikai. Adriano

CERRI teikia naują apvaliųjų baltų skaitvardžių raidos interpretaciją

indoeuropiečių kalbų kontekste, atskleidžia lietuviškų ir latviškų skaitvardžių

skirtumus. Dalia JAKULYTĖ, remdamasi savo sukurta „Knygos

nobažnystės“ reliacine morfologijos duomenų baze, pristato KN daiktavardžių

kaitybos ypatumus – linksniavimo tipus, jų tarpusavio sąveiką ir

natūraliąją hierarchiją. Asta BALČIŪNIENĖ ir Eglė BUKANTYTĖ nagrinėja

populiarią Mažosios Lietuvos senųjų kapinių epitafiją Czon / Czonai

ilses / ilsis Devieje / Deweje / Dewije / Dievuje ir jos santykį su vokiškuoju

originalu, svarsto alternuojančių daiktavardžio Dievas inesyvo formų priežastis

ir raidą. Šventosios patarmės leksika, floros ir faunos pavadinimai,

jų vartosenos ir kilmės klausimai analizuojami Daigos STRAUPENIECĖS

straipsnyje. Jūratė LUBIENĖ pristato grybų pavadinimų, kurių motyvacijos

pamatą sudaro žvėrių pavadinimai, tyrimą. Gausi empirinė medžiaga,

autorės surinkta iš daugelio šaltinių ir gyvosios kalbos, analizuojama taikant

struktūrinius kalbos sistemos ir kognityvinius tekstų ir metatekstų

analizės metodus, nustatomi eksplicitiniai ir implicitiniai motyvacijos požymiai.

Ineta BERNOTA tyrinėja XVIII a. pabaigos latviškų virėjų knygų

kulinarijos terminus, gretindama juos su dabartinės latvių kalbos terminais.


4 Pratarmė

Keletas straipsnių skirta eksperimentinei dabartinių baltų kalbų fonetikai.

Ryčio AMBRAZEVIČIAUS ir Astos LESKAUSKAITĖS straipsnyje

aptariama dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacija pietų ir rytų aukštaičių

šnektose. Solveiga ČEIRANĖ analizuoja latvių kalbos skardžiųjų priebalsių

klasifikacijos pagal akustinius požymius problematiką. Normunds

DZINTARS vertina 1920–1950 m. išleistų ugdymo programų ir vadovėlių

turinį, akcentuodamas tendenciją sovietiniais metais skirti mažiau dėmesio

lyginamosios istorinės kalbotyros faktams mokant latvių kalbos fonetikos.

Dite LIEPA svarsto kalbos politikos klausimus. Sociolingvistiniu tyrimu

bandoma nustatyti, ar latviai ir lietuviai jaučiasi saugūs dėl savo tautos,

valstybės ir kalbos, ar baltų kalbos neišnyks Europos daugiakultūriškumo

ir daugiakalbystės sąlygomis.

Etnologijos tyrimams atstovauja Martyno VINGRIO straipsnis, kuriame

analizuojamos lietuvių etiologinės sakmės apie tabako kilmę ir tų sakmių

kilmė bei raida, remiantis etnografiniais duomenimis. Valda ČAKŠA aprašo

Latgalos katalikų gegužinę liturginę tradiciją prie kryžių kaimuose ir jos

transformacijas.

Globalios teologinės problemos nagrinėjamos Tomo KIAUKOS ir Remigijaus

OŽELIO tekstuose.

Recenzijų skyriuje Rimantas BALSYS pristato leidinį Joniškio kraštas.

Enciklopedinis žinynas. Sudarytojas ir ats. redaktorius Vytautas Didžpetris.

Kaunas: „Žiemgalos“ leidykla, 2011.

Kronikoje – aistringas Petro BIELSKIO žodis apie Maironį mumyse,

Klaipėdos universiteto, Lietuvos klojimo teatrų renginius, skirtus didžiajam

poetui.

Leidinio sudarytoja

Dalia Pakalniškienė


RES HUMANITARIAE XII ISSN 1822-7708

TURINYS

Contents

5

Straipsniai

Articles

7 / Adriano Cerri

The Interplay of Diachronical Changes in Lithuanian and

Latvian Round Numerals

Apvaliųjų skaitvardžių raidos diachroninė sąveika lietuvių ir latvių kalbose

20 / Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“ daiktavardžių kaityba

Inflection of Nouns in „Knyga nobažnystės“

46 / Asta Balčiūnienė, Eglė Bukantytė

Epitafijos lie. Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje /

Dewije / Dievuje; vo. Hier ruhet in Gott kalbiniai ypatumai

Linguistic Characteristics of the Epitaph Lith. Czon / Czonai ilses / ilsis

Devieje / Deweje / Dewije / Dievuje ; Germ. Hier ruhet in Gott

65 / Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu valodas dialekta atlanta kontekstā

Šventosios patarmės leksika latvių kalbos tarmių atlaso kontekste

99 / Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos mikonimų motyvacijos sistemoje

Names of Animals in the Myconym Motivation System of

the Lithuanian Language

122 / Ineta Bernota

18. gadsimta beigās pirmajās latviešu valodā publicētajās pavārgrāmatās

iekļauto kulinārijas terminu strukturāli semantiskie modeļi

Kulinarijos terminų struktūriniai semantiniai modeliai XVIII a. pabaigos

virėjų knygose latvių kalba

134 / Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos akustiniai požymiai

Acoustical cues for palatalization of binary consonant combinations

157 / Solveiga Čeirane

Intensitāte kā viena no pazīmēm latviešu valodas balsīgo spraudzeņu

troksneņu raksturojumā

Amplitude as One of the Features in Characteristics of Latvian Voiced Constrictives


6 Turinys

169 / Normunds Dzintars

Salīdzināmi vēsturiskās valodniecibas fakti fonētikas mācību satura

skaidrojumā latviešu skolu gramatikās 20. gadsimta 20.–50. gados

Lyginamosios istorinės kalbotyros faktai aiškinant fonetikos

mokymo turinį latvių mokyklų gramatikose 1920–1950 m.

186 / Dite Liepa

Lietuviešu un latviešu identitātes atspoguļojums: attieksme pret

savas valsts valodu

Lietuvių ir latvių identiteto atspindžiai: požiūris į valstybinę kalbą

205 / Martynas Vingrys

Tabako kilmės aiškinimas lietuvių etiologinėse sakmėse:

velnio motinos mirties siužetai

The Origins of Tobacco in Lithuanian Etiological Legends:

Narratives of the Devil’s Mother’s Death

222 / Valda Čakša

Ieskats latgales katoļu tradīcijās: tautas lūgšanas pie sādžu krustiem maijā

Latgalos katalikų tradicijų apžvalga: gegužinės liaudies maldos

kaimuose prie kryžių

253 / Tomas Kiauka

Die Problematik der „Zeit“ in der Theologie der Gegenwart

Laiko problematika šiuolaikinėje teologijoje

270 / Remigijus Oželis

Žmogaus pirmųjų nuodėmių ir dieviškojo Gailestingumo gimimo

paralelės Biblijoje

Parallels between the First Human Sins and the Birth Divine Mercy

in the Bible

Recenzijos

Reviews

296 / Rimantas Balsys. Apie savo kraštą ir jo žydinčias tvoras

Kronika

Chronicle

301 / Petras Bielskis. Maironis – mūsų namai


RES HUMANITARIAE XII ISSN 1822-7708

7

Adriano Cerri – Pizos universiteto doktorantas.

Moksliniai interesai: baltų kalbos, skaitvardžiai, vertimai,

etnolingvistika.

Adresas: via S. Lucia 68, I-56023 Cascina (PI), Italija.

Tel. 0039 3282187308.

El. paštas: adriano.cerri@for.unipi.it,

adrianocerri@gmail.com.

Adriano Cerri – PhD student at University of Pisa.

Research interests: Baltic languages, numerals, translation,

ethnolinguistics.

Address: via S. Lucia 68, I-56023 Cascina (PI), Italy.

Phone: 0039 3282187308.

E-mail: adriano.cerri@for.unipi.it,

adrianocerri@gmail.com.

Adriano Cerri

University of Pisa

The Interplay of Diachronical

Changes in Lithuanian and

Latvian Round Numerals

Anotacija

Straipsnyje aptariami keli lietuvių ir latvių kalbų apvaliųjų skaitvardžių istorijos aspektai.

Manoma, kad indoeuropietiškieji skaitvardžiai yra kilę iš daiktavardžių, turėjusių konkrečių

daiktų reikšmes. Šią hipotezę remia baltų kalbos, išlaikiusios daiktavardiškas skaitvardžių

ypatybes – morfologines ir sintaksines. Diachroninė lietuvių ir latvių skaitvardžių analizė

rodo baltiškųjų skaitvardžių morfofonologinius, sintaksinius bei semantinius pokyčius.

Chronologiniai duomenys leidžia pateikti naują baltiškųjų skaitvardžių raidos interpretaciją

indoeuropiečių kalbų kontekste, parodyti lietuviškų ir latviškų skaitvardžių skirtumus.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: indoeuropiečių (baltų) skaitvardžiai, apvalieji skaitvardžiai,

partityvinis modelis, semantinis perkėlimas, morfofonologinis trumpinimas.

Abstract

In this paper I focus on the history of Lithuanian and Latvian round numerals. There is evidence

to suggest that the original IE. forms may have been the outcome of a prehistorical

semantic shift from substantives to numerals. Baltic languages support this view displaying

archaic noun-like features in both morphology and syntax. A diachronical review from

the first written documents reveals that other changes have occurred involving morphophonology,

syntax and semantics. According to chronological data, I suggest a possible

interpretation of the historical interplay among the above-mentioned phenomena. Then

some Baltic peculiarities in the IE. context are pointed out, as well as the main historical

divergences between Lithuanian and Latvian.


8

Adriano Cerri

The Interplay of Diachronical Changes in Lithuanian

and Latvian Round Numerals

KEY WORDS: Indo-European (Baltic) numerals, round numerals, partitive model, semantic

shift, morpho-phonological reduction.

0. Introduction 1

Numerals, with their well-known archaic features, are considered to be

a very old part of the common Indo-European lexicon. During the history

of Linguistics, they have been a privileged field of study for those scholars

who aimed at reconstructing the genealogical relationships among languages.

Let me recall that the attention of Sir William Jones was captured

by the similarity of Sscr. sapta, Gr. επτά and Lat. septem. What a pity he

didn’t know Lithuanian and Latvian! By the way, at least two centuries

before him, Michalo Lituanus (Mykolas Lietuvis) in his treatise 2 quoted

numerals as evidence of the semi-latin nature of the Lithuanian language.

Anyway, despite their conservative nature, numerals have also undergone

several changes through the centuries. Here I wish to concentrate

on the history of Lithuanian and Latvian ‘round’ numerals, i.e. ten(s),

hundred(s), thousand(s), etc. I hope to achieve two main goals:

1. to provide a description of the main historical changes which have

occurred in the system of round numerals in the two languages (§3);

2. to suggest an interpretation of the interplay between these phenomena

from a diachronical perspective, in order to clarify their

mutual influences and relationships (§4).

1. Theoretical background

To start, we have to travel very far back in time. When and how did

numerals appear in the language? According to the Cours de linguistique

général, Ferdinand de Saussure considered numerals radicalement or relativement

immotivé, i.e. completely or partially arbitrary linguistic signs 3 .

1

This paper is a slightly modified version of an oral presentation held at the conference Baltų

kalbos ir kultūros, Klaipėda, June 7–9, 2012. I would like to express my gratitude to Prof.

Grasilda Blažienė and Prof. Pietro U. Dini for their invaluable comments and suggestions.

2

De moribus Tartarorum, Litvanorum et Moscorum, Fragmina X. multiplici Historia referta

[...], Basel 1615. Despite only being published in 1615, the treatise was written in 1550.

On Michalo Lituanus’ life and work see Ročka (Ročka 1988) and Dini (Dini 2010, 527 ff).

3

Saussure 1986, 181: «Ainsi vingt est immotivé, mais dix-neuf ne l’est pas au même

degré [...]; pris séparément, dix et nuef sont sur le même pied que vingt, mais dix-neuf

présente un cas de motivation relative».


Adriano Cerri

The Interplay of Diachronical Changes in Lithuanian

and Latvian Round Numerals

Today we have two good reasons to reconsider this idea. Firstly, many

etymological studies have put forward the possibility that Indo-European

number words originally referred to concrete objects or empirical aspects

of reality and everyday life such as deictic points (Lehmann 1991, Shields

1994, 2010), the four lunar phases (Gnerre 1995), body parts (the hand,

the fist, the fingers 4 ), etc. Secondly, a typological overview of numerals

in other linguistic families reveals that motivation is the rule, whereas

unmotivation seems to be the exception. There are very clear examples in

African, Native American and Pacific languages (Stampe 1976, Greenberg

1978, Riekstiņš 1989, Seiler 1990, Gvozdanović 1999). In my opinion,

these are two good reasons to believe that Indo-European numerals were

also originally motivated.

In particular, numerals for round cardinalities in some cases may be derived

from words indicating clusters, bunches, groups or generic big quantities.

In fact, there is evidence of this. Let me mention only a few examples:

the Greek numeral μύριοι «10.000» and the adjective μῡρίος «immense,

countless, immeasurable» are related to words like Gr. μύρμηξ «ant» and

Engl. myriad. Though their etymon is quite obscure, Chantraine suggests

«un mot expressif signifiant ‘vaste comme les flots de la mer’» (Chantraine

1974, 723). Others suggested to posit an Indo-European root *mūr-/mūlindicating

a generic «big quantity»; this would also account for Lat. mīlle

«1.000» (Perotti 1985). Another interesting supposition was put forward by

F. E. Horowitz; in his opinion, the Proto-Indo-European form *penk w e referred

to the «hand», but it was soon incorporated into the numerical system

with the meaning «5». Consequently, the name of the hand was replaced

by new and different words (Horowitz 1992). So, dealing with the (pre-)

history of round numerals, we have to take into account a first change,

namely a semantic shift from substantives indicating concrete objects or

groups of items to number words.

9

4

The ‘question of the hand’ in the Indo-European numeral system is very controversial.

Despite disagreement among researchers, there is no doubt that the hand played an

important role in the development of the skills and the lexicon concerning numbers.

According to different etymological assumptions, it is possible to see traces of the hand

in the morphology or the semantics of different numerals, such as 5 (Polomé 1968,

Horowitz 1992, Schwartz 1992), 10 and 100 (Szemerényi 1960), 1000 (Markey 1984).

Some examples from non-Indo-European languages were collected by Jacobsohn

(Jacobsohn 1927) and, more recently, by Heine (Heine 1997, 18–34).


10

Adriano Cerri

The Interplay of Diachronical Changes in Lithuanian

and Latvian Round Numerals

Such a theoretical position can be referred to as the substantival origin

hypothesis. I maintain that Baltic languages support this hypothesis; they

provide persuasive data, which I am going to demonstrate.

2. (Eastern) Baltic round numerals

in the XVI century

We now need to make a big jump to the XVI century. In fact, we have

to deal with the first written Baltic documents. In this age, numerical

forms display (it would be more accurate to say ‘preserve’) very interesting

noun-like properties, involving both morphology and syntax.

From a morphological perspective, round numerals, with no exception,

have nominal paradigms. For instance, Lith. deſchimtis – which we find in

Mažvydas (deſchimtis Dewa priſakimu «the ten commandments of God»,

CAT1547, 17) – is inflected like a feminine noun of the *-i declension (see

paslaptìs «secret» or žuvìs «fish»); Latv. simts is inflected like a masculine

noun of the *-o declension (see bērns «boy» or vārds «word»), and so on.

From a syntactic point of view, consider the phrases: Lith. dešimt

(dešimtis) žmonių «ten people» and Latv. desmit (desmits) grāmatu «ten

books». The numerals require the genitive of the quantified noun just like

a substantive indicating clusters, groups or generic quantity would do;

cf. Lith. būrelis žmonių «a small group of people» and Latv. čupa grāmatu

«a stack of books». This is sometimes referred to as partitive model. We

find it in Old Lithuanian: compare the above-mentioned deſchimtis Dewa

priſakimu (CAT1547, 17) with Dʒaugeſi Angelu pulkas «the swarm of angels

rejoiced» (GD1589, 4). As I tried to show elsewhere (Cerri forthcoming),

traces of this model can be found in Old Latvian, too: deſmette tuuſtoſche

Poodo «ten thousand talents [gen. plur.]» (EuEp 1587, 194).

Thus, at the age of the earliest documents, Baltic round numerals present

a very noun-like situation 5 . What happened then?

5

A decisive clue of the noun-like nature of these forms can be seen in the presence of

-t- in Lithuanian and Latvian numerals. This can be considered a reflex of the Indo-

European suffix *-t(i)/t(u), which is frequently attested in the formation of collective

and abstract nouns. According to this traditional position, Lat. decem, Av. dasa, Oir.

deich, Got. taíhun, etc. point to the simple Zahlwort *de «ten», whereas Baltic forms,

together with Slavic, point to the Zahlsubstantiv *de-t(i) «decade» (Bopp 1858,

77, Brugmann 1892, 465, Pokorny 1959, 191, Stang 1966, 280). I am grateful to Dr.

Eugen Hill for this suggestion. Nevertheless, I prefer not to use this argument because


3. Diachronical changes

3.1. Syntax

Adriano Cerri

The Interplay of Diachronical Changes in Lithuanian

and Latvian Round Numerals

In Old as well as in Modern Latvian, an alternation between partitive

(a) and non-partitive (b) syntax can be observed:

a) OLatv. śimts Mehru Kweeśchu (TJT1685, Lk 16, 7) «a hundred

measures [gen. plur.] of wheat [gen. plur.]», Latv. desmit(s) gadu

«ten years [gen. plur.]»;

b) OLatv. trieß=tuhxto ſchi Meſcha=Sirrghi (LLP1654, II, 260) «threehundred

camels [nom. plur.]», Latv. desmit gadi «ten years [nom.

plur.]».

If we accept that the partitive model (a) represents the oldest and original

syntactic pattern for round numerals, we can conclude that a remarkable

change occurred in Latvian, that is the partial loss of this model.

There is evidence to suggest that this phenomenon was already present in

the earliest Latvian documents, so the change can arguably be dated before

the XVI century (Cerri forthcoming). It is worthwile highlighting that

Lithuanian was not affected at all by this phenomenon.

11

3.2. Morpho-phonology

Afterwards, a morpho-phonological change occurred in both languages.

In addition to the oldest forms dešimtis and desmits, the new reduced

forms dešimt and desmit appeared. According to phonology, we can describe

this fact as a loss of phonological units:

/is/ > ø

/s/ > ø

In morphological terms, it is a change from inflected to non-inflected

(invariable) forms. This phenomenon involved the two languages to

a different extent: it is weaker in Lithuanian, where we have the only

such a position rejects the reconstruction proposed by O. Szemerényi: *det «10»

< *de «two» + *kont- «hand», cf. Gmc. *χanðuz > Germ. Hand (Szemerényi 1960,

69). So, *det should be regarded as the original form for «10» and *de as «the

preconsonantal sandhi-variant of *det» (ibid., 68). Although some scholars disagree

with the ‘two-hands hypothesis’ (Shields 1984), I would not reject it because it provides

a simple and plausible pattern. Moreover, this position is enforced by the very widely

attested presence of the lexeme «hand» in the counting systems of many of the world’s

languages.


12

Adriano Cerri

The Interplay of Diachronical Changes in Lithuanian

and Latvian Round Numerals

reduced numeral dešimt, and stronger in Latvian, where we have the couplets

desmits ~ desmit, simts ~ simt and tūkstotis ~ tūkstoš. The beginning

of this change can be traced back to the first half of the XVII century in

Latvian: for instance, in the Phraseologia Lettica (PL1638), chapters XXXII–

XXXIII, first we find deßmitts and then, in the following page, deßmitt

(Günther 1929, 374). Simt and tūkstoš are more recent: the first dates at

the end of the XVIII century, the latter at the end the XIX century. As far

as Lithuanian is concerned, to my knowledge the earliest attestations of

dešimt appeared at approximately the beginning of the XVIII century 6 . For

instance, in S. Bitneris’ Naujasis Testamentas (NT1701) we find the complex

numeral déßimt tukſtancʒeis; some forty years later, deßimt is recorded

as numerus simplex by P. F. Ruhig in the Anfangsgründe einer littauischen

Grammatik (AELG1747).

3.3. Semantics

Finally, we have to account for a secondary semantic change, that is a

polarization of meanings between full and reduced numerals. Today reduced

forms are used to indicate simple cardinalities, whereas full forms

may also refer to quantities seen as a collection, e.g. Lith. trisdešimt “30”

~ trys dešimtys “30 / three tens”.

4. The interplay

We have considered the different kinds of changes which involved round

numerals through the centuries. An interesting question is: what can we argue

about the historical interplay among these phenomena? I think that we

need to consider how these changes have mutually interacted.

Let us consider Lithuanian first. The main diachronical change is the

creation of the reduced form dešimt. Remarkably, this fact produced only

little effects on the system. It gave rise to similar forms for the other tens

(dvidešimt, trisdešimt, etc.), but it did not affect higher round numerals

(hundreds and thousands), and – most of all – the syntactic pattern did

not change.

6

I base my assertion on the research which I conducted using the Old Lithuanian texts

available at: http://www.lki.lt/seniejirastai/db.php (project Senieji raštai by Lietuvių

kalbos institutas).


Adriano Cerri

The Interplay of Diachronical Changes in Lithuanian

and Latvian Round Numerals

Latvian is more complex. Here, the first change is the syntactic alternation

between the partitive and the non-partitive model. This fact is quite

difficult to account for. A possible explanation is to regard it as an effect of

the above-mentioned prehistorical semantic shift: since these words are no

longer perceived as substantives, they tend to lose the noun-like syntactic

pattern. A relevant question is: why then did it not happen in Lithuanian?

It does not seem possible (at least to me) to give a single answer, yet it is

useful to recall some general factors that influence linguistic change: firstly,

the ‘nature’ of a language, which in the case of Lithuanian is particularly

conservative; secondly, the unpredictable phenomenon of analogy, which

may have played a crucial role here (the pattern of simple numerals 1–9

is extended to round numerals); finally, the sociolinguistic context. For

Latvian, it is justified to imagine interferences from the native language of

the first texts’ authors. Dealing with Old Latvian, we have to keep always

in mind the peculiar context of the earliest documents and their authors/

translators.

Now, is there any connection between this change and the creation of

reduced forms like desmit and simt? I would say yes. When referring to

simple cardinalities (e.g. «10»), these words are similar to numerical labels.

Hence, the nominal inflection is redundant and tends to be dropped.

This, in turn, had knock-on effects, which can be described as follows: the

new reduced forms are no longer noun-like neither in semantics nor in

morphology. As simple and invariable labels, they are especially suitable

for non-partitive syntax (e.g. desmit gadi «ten years [nom.]»). Nonetheless,

the older syntactic pattern is also preserved (e.g. desmit gadu «ten years

[gen.]»). On the other hand, full forms did not disappear, possibly because

they slightly diverge in meaning from the reduced ones. They can be

considered, as S. Mieze does, skaitļa lietvārdi («substantives of quantity»),

rather than skaitļa vārdi («number words») (Mieze 1986). Naturally, today

these forms prefer the partitive model, e.g. desmits gadu, whereas the nonpartitive

model, which was possible in the past, is now avoided: desmits

gadi sounds quite strange, indeed.

An appropriate example of this polarization is the following biblical

verse in a modern translation (Gen 32, 15). We can see a clear correspondence

between full forms and the partitive model (P) on one side, reduced

forms and the non-partitive model (non-P) on the other:

13


14

Adriano Cerri

The Interplay of Diachronical Changes in Lithuanian

and Latvian Round Numerals

[...] divi simti kazu, divdesmit āžus, divi simti avju, un divdesmit aunus

[full] [P] [red.] [non-P] [full] [P] [red.] [non-P]

(«two hundred she-goats and twenty he-goats, two hundred ewes and

twenty rams»)

5. Conclusion

As a general conclusion, it is possible to detect trends of unity and diversity

within the Baltic domain. As far as unity is concerned, an essential

common trend can be outlined: round numerals tend to depart from the

original noun-like status. This holds true for semantics, morpho-phonology

and, in Latvian, for syntax, too.

Despite this trend, Baltic languages still preserve a very archaic situation,

such as the above-mentioned noun-like features. This confirms the

well-known conservative nature of the Baltic family in comparison with

other Indo-European families. To substantiate this point, we can provide a

significant comparison with Latin. Here mīlle had an original partitive syntax

similar to Baltic, but the pattern mīlle hominum «a thousand men [gen.

plur.]» was soon replaced by the new (probably analogical) mīlle homines «a

thousand men [nom. plur.]» (Ernout, Thomas 2008, 139). Baltic languages

still preserve today a very ancient pattern, which is attested in other old

Indo-European languages.

Within this common pattern, diversity and variability are possible.

Lithuanian is more conservative than Latvian; the latter has changed

more rapidly, more intensively (desmits ~ desmit, simts ~ simt, tūkstotis ~

tūkstoš), and more extensively (semantics, morpho-phonology, syntax).

Furthermore, the historical changes have occurred at different times, in

different order, and producing different effects in the two languages. This

created quite a complicated tangle, which I hope is now a little bit clearer.

References

Bopp 1858 – Franz Bopp. Vergleichende Grammatik des Sanskrit, Ṣend, Armenischen, Griechischen,

Lateinischen, Litauischen, Altslavischen, Gothischen un Deutschen, vol. II, tome

1. Berlin: Dümmler.

Brugmann 1892 – Karl Brugmann. Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen

Sprachen, vol. II. Wortbildungslehre (Stammbildungs-und Flexionslehre), tome


Adriano Cerri

The Interplay of Diachronical Changes in Lithuanian

and Latvian Round Numerals

2. Zahlwortbildung. Casusbildung der Nomina. Pronomina. Verbale Stammbildung und

Flexion (Conjugation). Strassburg: Trübner.

Gnerre 1995 – Maurizio Gnerre. All’ origine dei numerali: conteggiando la temporalità.

Annali del Dipartimento di Studi del Mondo Classico e del Mediterraneo Antico dell’ Instituto

Orientale di Napoli – Sezione Linguistica, 17, 121–159.

Cerri forthcoming – Adriano Cerri. Variabilità morfosintattica dei numerali in lettone antico.

Forthcoming on Res Balticae, 12.

Chantraine 1974 – Pierre Chantraine. Dictionnaire étymologique de la langue grecque: histoire

des mots, vol. III, Paris: Klincksieck.

Dini 2010 – Pietro U. Dini. Aliletoescvr: linguistica baltica delle origini. Livorno: Books &

Company.

Ernout, Thomas 2008 – Alfred Ernout, François Thomas. Syntaxe latine. Paris: Kilncksieck.

Greenberg 1978 – Joseph H. Greenberg. Generalizations about numeral systems.

J. H. Green berg, C. A. Ferguson, E. A. Moravcsick (eds.). Universals of human language

3: Word structure. Standford: Standford University Press, 249–295.

Günther 1929 – August Günther. Altlettische Sprachdenkmäler, vol. II. Heidelberg: Carl

Winter.

Gvozdanović 1999 – Jadranka Gvozdanović (ed.). Numeral Types and Changes Worldwide.

Berlin–New York: Mouton de Gruyter.

Heine 1997 – Bernd Heine. Cognitive Foundations of Grammar. New York–Oxford: Oxford

University Press.

Horowitz 1992 – Franklin E. Horowitz. On the Proto-Indo-European etymon for ‘hand’.

Word, 43/3, 411–419.

Jacobsohn 1927 – Hermann Jacobsohn. Zahlensystem und Gliederung der indogermanischen

Sprachen. Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung, 54, 76–99.

Lehmann 1991 – Winfred P. Lehmann. Residues in the Early Slavic Numeral System That

Clarify the Development of the Indo-European System. General Linguistics, 31/3–4,

131–140.

Markey 1984 – Thomas L. Markey. The Grammaticalization and Institutionalization of

Indo-European. Hand. Journal of Indo-European Studies, 12/3–4, 261–292.

Mieze 1986 – Silvija Mieze. Skaitļa vārda tūkstotis gramatiskās formas. Latviešu valodas

kultūras jautājumi, 22, 51–56.

Perotti 1985 – Pier Angelo Perotti. Les mots latins désignant les dizaines et les centaines

et le nombre mille. Latomus, 44/3, 603–608.

Pokorny 1959 – Julius Pokorny. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, vol. I. Bern–

München: Francke.

Polomé 1968 – Edgar Polomé. The Indo-European numeral for ‘five’ and Hittite panku-

‘all’. J. C. Heesterman, G. H. Schokker, V. I. Subramoniam (eds.). Pratidānam. Indian,

Iranian and Indo-European studies presented to Franciscus Bernardus Jacobus Kuiper on

his sixtieth birthday. The Hague – Paris: Mouton, 98–101.

Riekstiņš 1989 – Eduards Riekstiņš. Naturālo skaitļu nosaukumi pasaules tautu valodās.

S. l.: Zinātne.

Ročka 1988 – Marcelinas Ročka. Mykolas Lietuvis. Vilnius: Mokslas.

Saussure 1986 – Ferdinand de Saussure. Cours de linguistique générale [I ed. 1916]. Paris:

Payot.

15


16

Adriano Cerri

The Interplay of Diachronical Changes in Lithuanian

and Latvian Round Numerals

Schwartz 1992 – Martin Schwartz. On Proto-Indo-European *penk w - ‘hand’. Word, 43/3,

421–427.

Seiler 1990 – Hansjakob Seiler. A dimensional view on numeral systems. W. Croft, K. Denning,

S. Kemmer (eds.). Studies in typology and diachrony (for Joseph Greenberg). Amsterdam–Philadelphia:

John Benjamins, 187–208.

Shields 1984 – Kenneth C. Shields, Jr. IE *dek(t) ‘10’: A new etymology. Balkansko

Ezikoznanie, 27/4, 75–80.

Shields 1994 – Kenneth C. Shields, Jr. Comments about IE *oi- ‘1’. Journal of Indo-European

Studies, 22/1–2, 177–186.

Shields 2010 – Kenneth C. Shields, Jr. Hittite šia- ‘1’ and its implications for the etymology

of Indo-European numerals. Indogermanische Forschungen, 115, 110–117.

Stampe 1976 – David Stampe. Cardinal Number Systems. S. S. Mufwene, C. A. Walker,

S. B. Steever (eds.). Papers from the Twelfth Regional Meeting of the Chicago Linguistic

Society. Chicago: Chicago Linguistic Society, 594–609.

Stang 1966 – Christian S. Stang. Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Oslo–

Bergen–Tromsö: Universitetsforlaget.

Szemerényi 1960 – Oswald J. L. Szemerényi. Studies in the Indo-European System of Numerals.

Heidelberg: Carl Winter.

Sources

AELG1747 — Paul F. Ruhig (Povilas F. Ruigys), Anfangsgründe | einer | Littauiſchen |

Grammatick, | in ihrem | natürlichen Ʒuſammenhange | entworfen | von | Paul Friedrich

Ruhig, | der Gottesgelahrtheit Befliſſenen, | ʒur Ʒeit Docenten im littauiſchen

Seminario ʒu Königsberg. | Königsberg, | druckts und verlegts Iohann Heinrich Hartung,

1747. ||

CAT1547 — Martynas Mažvydas, CATHE= | CHISMVSA PRA= | ſty Sʒadei, Makſlas

ſkai= | tima raſchta yr gieſmes | del krikſcʒianiſtes bei del | berneliu iaunu nauiey |

ſugulditas | KARALIAVCZVI VIII. | dena Meneſes Sauſia, | Metu uſʒgimima Diewa

| M. D. XLVII. | Soli Deo gloria ||

EuEp1587 — Euangelia vnd | Epiſteln / aus dem deud= | ſchen in vndeudſche Sprache

gebracht / ſo | durchs gantze Jar / auff alle Sontage vnd fürnem= | ſten Feſte /

in den Kirchen des Fürſten= | thumbs Churlandt vnd Semigallien in | Lieffland

vor die vndeudſchen | geleſen werden. | Mit der Hiſtorien des Lei= | dens / vnd

Aufferſtehung vn= | ſers Herrn Jeſu Chriſti / | aus den vier Euange= | liſten. | Gedruckt

ʒu Knigsperg in Preuſſen / bey | Georgen Oſterbergern. | M.D.LXXXVII. ||

GD1589 — Jonas Bretkūnas, Gieſmes | Duchaunas / iſch | Wokiſchka ing Lietu= |

wiſchka ließuwi / per ne= | kurius Plebonus Her= | cegiſtes Pruſu / per= | gulditas.

| Iſſpauſtas Karaliaucʒu= | ie / per | Iurgi Oſterbergera | 1589. ||

LLP1654 — Georg Mancelius, Lang=gewnſchte | LEttiſche POſtill / | Das iſt: | Kurtze

und Einfltige / jedoch Schrifft= | mſſige | Außlegung und Erklrung der | Sontglichen

und vornehmſten Feſt=Evange= | lien / ſo im Frſtenthumb Cuhr land und

Semmgallen / | auch im berdniſchen | Liefflande / ſo weit die Letti= | ſche Sprache

ſich erſtrecket / gelehſen werden / | ANDER THEIL / | Vom Feſt der Hochheiligen

Drey=Einigkeit | biß auff Advent / | Verfertigt durch | GEORGIUM MANCE-

LIUM, Semgallum, der | H. Schrifft Licentiatum, und Frſtl. Cuhrlndi= | ſchen


Adriano Cerri

The Interplay of Diachronical Changes in Lithuanian

and Latvian Round Numerals

Hoff=Prediger. | Ʒu Riga / | Durch Gerhard Schrdern gedruckt und verlegt | Im

Jahr Chriſti / 1654. ||

NT1701 — Samuelis Bitneris, NOVUM | TESTAMENTUM | LITHVANICUM, |

MAGNO STUDIO IN IDIOMA LITHVANICUM | VERSUM, ATQUE GENIO LO-

QUENDI | LITHVANORUM | IN REGNO PRUSSIÆ AC IN MAGNO | DUCATU

LITHVANIÆ ACCOMODATUM, | à | PURE LITHVANIS. | Cum Præfatione de

Verſionibus Scripturæ S. in lingvas | cuique genti vernaculas | BERNHARDI von

SANDEN, D. Sen. | Naujas Teſtamentas | Lietuwißkas / | Su didʒiu dabójimu perguldijtas

ir Lietuwni= | kams tiek Karalijſteje Pruſſôs tiek ir didioje Lietuwoje | ȧnt

ißmánimo ſudawáditas / | nůg | Cʒijrû Lietuwnikû. | Su Prakalbȧ ape pérguldimus Sʒ.

Ráßto ing kałbas | kiekwienai giminei prigimtas | Bernhardaus von Ʒanden / D. Sén.

| Karalaucʒuje / | Ißſpáuſtas nůg Potámkû Reuʒnėraus. Métu 1701. ||

PL1638 — Georg Mancelius, PHRASEOLOGIA | LETTICA, | Das iſt: | Tglicher Gebrauch

der | Lettiſchen Sprache. | Verfertigt durch | GEORGIUM MANCe LIUM, |

Semgallum, der H. Schrifft Licentia= | tum & c. | Ander Theil. | Dieſem iſt beygefget

das Spruchbuch | Salomonis. | Ʒu Riga Gedruckt vnnd Verlegt | durch Gerhard.

Schrder / 1638. ||

TJT 1685 — Tas | Jauns Teſtaments | Muhſu KUNGA JESUS KRISTUS / | Jeb | Deewa

Swehtajs Wahrds / | Kas | Pehʒ ta KUNGA JESUS KRISTUS | Peedſimſchanas no

teem Swehteem Preeʒas= Mahʒitajeem un | Apuſtuleem usrakſtihts. | RIGA / | Gedruckt

durch Johann Georg Wilcken / Königl. Buchdr: | Im Jahr MDCLXXXV ||

17

Old Lithuanian texts:

http://www.lki.lt/seniejirastai/db.php

http://lietuvos.istorija.net/lituanistica/

Old Latvian texts:

http://www.korpuss.lv/senie/toc.jsp

Adriano Cerri

APVALIŲJŲ SKAITVARDŽIŲ RAIDOS

DIACHRONINĖ SĄVEIKA LIETUVIŲ

IR LATVIŲ KALBOSE

Santrauka

Skaitvardžiai priklauso seniausiai bendrai indoeuropietiškai leksikai. Jų

archajiškumas lėmė gausius tyrimus nuo istorinės kalbotyros pradžios. Šiame

straipsnyje aptariami lietuvių ir latvių kalbų apvalieji skaitvardžiai (t. y.

dešimtys, šimtai, tūkstančiai ir t. t.). Būdami archajiški, šie skaitvardžiai

patyrė ir nemaža pokyčių, skiriasi kai kurie lietuviškų ir latviškų skaitvardžių

bruožai. Tyrimo tikslas – atskleisti lietuvių ir latvių kalbų apvaliųjų

skaitvardžių raidą ir paaiškinti pokyčių priežastis bei sąveiką diachroniškai.


18

Adriano Cerri

The Interplay of Diachronical Changes in Lithuanian

and Latvian Round Numerals

Pradedant šį tyrimą, reikia atsakyti į klausimą: kada ir kaip skaitvardžiai

atsirado? Pasak Ferdinando de Saussure’o, jie yra immotivé, t. y. nemotyvuoti

žodžiai, sutartiniai ženklai. Tačiau etimologijos tyrimai kelia hipotezę,

kad indoeuropiečių skaitvardžiai yra susiformavę iš įvairios reikšmės

žodžių. Dauguma apvaliųjų skaitvardžių, susijusių su tam tikromis ‘kolektyvinėmis’

kiekybėmis, yra kilę iš žodžių (daiktavardžių), reiškiančių

grupes, kolekcijas, visumas arba neapibrėžtas kiekybes. Taigi konkrečios

reikšmės daiktavardžiai seniai semantiškai pakito – tapo žodžiais, reiškiančiais

skaičius, t. y. skaitvardžiais.

Senųjų (XVI–XVII a.) lietuvių bei latvių raštų apvalieji skaitvardžiai

rodo akivaizdžias daiktavardiškas ypatybes. Morfologijos požiūriu šie skaitvardžiai

priklauso vienai iš vardažodžių paradigmų (blt. *-o, *-a, *-ē, *-i),

o sintaksiškai valdo kilmininką kaip daiktavardžiai, plg. deſchimtis Dewa

priſakimu (CAT1547, 17) ir Dʒaugeſi Angelu pulkas (GD1589, 4). Toks

partityvinis modelis aptinkamas ir senuosiuose latvių raštuose. Taigi XVI–

XVII a. raštijoje baltų kalbų apvalieji skaitvardžiai tebeturi daiktavardiškus

požymius. Tačiau jau seniausiuose latviškuose tekstuose matyti sintaksinės

alternacijos tarp partityvinio (su kilmininku) ir nepartityvinio (be kilmininko)

modelio. Laikant partityvinį modelį senesniu, latviškus modelius

be kilmininko reikėtų interpretuoti kaip senojo modelio praradimą. Šis

reiškinys datuotinas laikotarpiu prieš XVI a. Svarbu pabrėžti, kad lietuvių

kalboje tokių pokyčių nebuvo.

Laikui bėgant, abiejose kalbose vyko morfofonologinis pokytis, kurio

padarinys buvo naujosios nekaitomos formos liet. dešimt – devyniasdešimt,

latv. desmit – deviņdesmit, simt – deviņsimt, tūkstoš – deviņtūkstoš. Šis procesas

prasidėjo latvių kalboje (XVII a. pirmojoje pusėje), vėliau fiksuojamas

lietuvių kalboje (XVIII a. pradžioje). Naujosios ir senosios formos

gyvavo greta tiek lietuvių, tiek latvių kalboje, kol diferencijavosi jų semantika:

nekaitomieji skaitvardžiai pradėjo reikšti paprastą skaičių (pvz.,

liet. trisdešimt „30“), o kaitomieji galėjo reikšti tiek skaičių, tiek kiekybės

sugrupavimą pagal sistemos struktūrą (pvz., liet. tris dešimtys „30“ ir „3

aibės po dešimt dalykų“).

Akivaizdu, kad šie pokyčiai nebuvo savarankiški, jie veikė vienas kitą.

Lietuvių kalboje pokyčių buvo nedaug, svarbiausias – morfofonologinis

trumpinimas dešimtis – devynios dešimtys > dešimt – devyniasdešimt. Tačiau


Adriano Cerri

The Interplay of Diachronical Changes in Lithuanian

and Latvian Round Numerals

toks trumpinimas nebūdingas kitiems apvaliesiems skaitvardžiams (šimtai,

tūkstančiai ir t. t.). Be to, partityvinis sintaksinis modelis buvo išlaikytas.

Latvių kalboje, priešingai, partityvinis modelis dažnai pakeičiamas nepartityviniu.

Toks pokytis, mano manymu, yra priešistorinės semantinės

raidos rezultatas. Kadangi šie žodžiai nebebuvo suvokiami kaip daiktavardžiai,

jie prarado daiktavardiškąjį sintaksinį modelį. Galūnės turėjo išnykti

tada, kai radosi skaičiaus reikšmė: skaitvardis tapo tarsi nekaitoma skaitmens

etikete, todėl galūnės ‘nebereikėjo’. Tačiau realizuojant daiktų kolekcijos

reikšmę, galūnės buvo išlaikytos. Naujieji nekaitomi skaitvardžiai

yra nedaiktavardiški nei morfologijos, nei sintaksės požiūriu, todėl jiems

tinka nepartityvinis modelis (pvz., desmit gadi). Vis dėlto ir senesnis partityvinis

modelis yra išlaikytas (pvz., desmit gadu). Senuosiuose raštuose

kaitomi skaitvardžiai alternavo tarp partityvinio ir nepartityvinio modelio,

bet dabartinėje latvių kalboje įsigalėjo partityvinis (pvz., desmits gadu, ne

desmits gadi).

Apibendrinant galima teigti, kad apvalieji skaitvardžiai linkę atitolti

nuo pirminių daiktavardiškų bruožų. Tai rodo tiek semantiniai, tiek fonologiniai

ir morfologiniai, tiek sintaksiniai pokyčiai, sąveikavę skirtingu

laiku ir lygiu.

19


20

RES HUMANITARIAE XII ISSN 1822-7708

Dalia Jakulytė – Klaipėdos universiteto Baltų kalbotyros ir

etnologijos katedros lektorė.

Moksliniai interesai: rašomosios kalbos istorija, fonetika,

morfologija; informacinės technologijos filologijoje.

Adresas: Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda.

El. paštas: dalija333@gmail.com.

Dalia Jakulytė – Lecturer of Dept. of Baltic Linguistics

and Ethnology, Klaipėda University.

Research interests: History of written Language, Phonetics,

Morphology, Information Technologies in Philology.

Address: Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda.

E-mail: dalija333@gmail.com.

Dalia Jakulytė

Klaipėdos universitetas

„KNYGOS NOBAŽNYSTĖS“

DAIKTAVARDŽIŲ KAITYBA

Anotacija

Naudojantis autorės sukurta reliacine „Knygos nobažnystės“ morfologijos duomenų baze

tiriama KN daiktavardžių kaityba. Pirmiausia daiktavardžiai suskirstyti pagal kaitybos kamienus,

identifikuojamos ir apžvelgiamos visos, ir paradigminės, ir neparadigminės, formos,

išlaikytos archajiškos formos ir naujovės, aptariamos atskirų KN dalių autorių kalbos

skirtybės. Tada nustatomi linksniavimo tipai, jų tarpusavio sąveika ir natūralioji hierarchija.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: senieji raštai, „Knyga nobažnystės“, reliacinė duomenų bazė,

kaitybos kamienai, linksniavimo tipai, natūralioji linksniavimo tipų hierarchija.

Abstract

Using the relational database of „Knyga nobažnystės“, morphology, created by author, KN

noun inflection is investigated. First, nouns are divided by inflection stem, identified and

reviewed all, paradigmatic and non-paradigmatic, forms, maintained archaic forms and

innovations, the language differences of different KN parts are also dicussed. Then declensional

types, their interaction and natural hierarchy are determined.

KEYWORDS: old texts, „Knyga nobažnystės“, relational database, inflection stems, declensional

types, natural hierarchy of declensional types.

Įvadas

Šiuo straipsniu tęsiami Antano Jakulio pradėti „Knygos nobažnystės“

(1653) kalbos tyrimai. A. Jakulis, tirdamas vienintelio išlikusio pilno


Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

„Knygos nobažnystės“ egzemplioriaus, laikomo Upsalos universiteto bibliotekoje,

kalbą, pastebėjo, kad kalbos duomenys leidžia atskirti skirtingų

autorių kalbą (Jakulis 1982), daug dėmesio skyrė šio leidinio ryšiams su

kitais raštais (Jakulis 1971; 1984). Parengė KN leksikos registrą, kurio viena

dalis buvo publikuota jau po jo mirties (Jakulis 1995). Tolesni tyrimai

buvo atliekami remiantis daugiausia šiuo registru (Jakulytė 1996; 2005;

1997; 2001a) bei buvo rengiama elektroninė registro versija – suprojektuota

ir realizuota reliacinė „Knygos nobažnystės“ morfologijos duomenų

bazė (toliau – KNDB; pačiau žr. Jakulytė 2001b; 2004).

T i k s l a s – ištirti ir aprašyti „Knygos nobažnystės“ daiktavardžių kaitybą.

Uždaviniai:

1. Pritaikyti KNDB daiktavardžių kaitybos tyrimams ir suvesti reikiamus

duomenis.

2. Užfiksuoti, aprašyti ir susisteminti visas daiktavardžių formas.

3. Nustatyti KN daiktavardžių kaitybos tipus ir jų tarpusavio santykius.

21

1. Morfologijos duomenų reliacinis modelis.

Duomenų įvedimas į KNDB

„Knygos nobažnystės” (1653) daiktavardžiai tiriami naudojantis autorės

sukurta reliacine KN morfologijos duomenų baze. Šioje bazėje, pagrindinėje

lentelėje „Žodžiai“, yra suvesti visi keturių KN dalių 1 – Sumos

evangelijų (SE), Pasijos (P), Maldų krikščioniškų (MKr) ir Katekizmo (K) –

žodžiai, sužymėti jų bendrieji atributai (skyrius, puslapis, eilutė ir kt.).

Pagal A. Jakulio hipotezę (Jakulis 1982; Jakulytė 2005) sužymėta atskirų

SE skyrių autorystė: pirmuosius 21 ir paskutiniuosius 5 skyrius parengęs

autorius vadinamas pirmuoju ir šių skyrių evangelijos žymimos EI,

pamokslai – SEI, vidurinių 33 SE skyrių (XXII–LV) autorius vadinamas

antruoju ir atitinkamai žymimas EII ir SEII. Antrojo autoriaus, ko gero,

yra parengtos ir kitos KN dalys (P, MKr, K).

1

Formaliai KN sudaro 3 atskirai numeruojamos knygos: giesmynas, „Suma Evangelijų“

ir „Maldos krikščioniškos“. Kalbos analizei patogiau atskiromis knygomis laikyti ir

SE gale esančią „Pasiją“ bei MKr gale esantį katekizmą (plačiau apie KN struktūrą žr.

Pociūtė 2004, xxix-xl). Į KN morfologijos duomenų bazę neįtrauktas giesmynas.


22

Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

Kiekvienam žodžiui nurodomos pagrindinės formos. Jos parenkamos iš

pagalbinės „Pagrindinių formų“ lentelės. Pastarojoje nurodyti visai leksemai

būdingi atributai (pvz., pagrindinės formos, kalbos dalis, paradigma).

Iš morfologinių atributų pirmiausia sužymėta kalbos dalis („Pagrindinių

formų“ lentelėje). Tada atrinkti daiktavardžiai ir jiems sužymėti giminė,

skaičius, linksnis; šie atributai sužymėti ID numeriais iš pagalbinių

lentelių.

Giminės yra dvi: vyriškoji (ID – 1) ir moteriškoji (3). Atskirai pažymėti

dvigiminiai daiktavardžiai (5), t. y. tie ppr. vyriškosios giminės „moteriškųjų“

kamienų daiktavardžiai, kurie gali būti abiejų giminių (vad. bendrosios

giminės daiktavardžiai): elgeta, neklaužada, nenauda, nežadžia, padauža,

sirata.

Skaičių yra trys. Greta vienaskaitos ir daugiskaitos KN, kaip ir kituose

XVI–XVIII a. raštuose, kartais vartojama ir dviskaita, pvz., dvs. vard. dali,

Zmogu, dvs. gal. dali, ?uwi, ſunu, dvs. įn. akim. Dviskaitos formos (vardininko,

galininko ir naudininko) vartojamos tik keleto leksemų, daugiausia

daiktavardžių daiktas (14) ir dalis (25) (dauguma pamokslų pradedami

paaiškinant, kad „DWi dali irá tos Ewángelios ßwentos“ ar „Du dayktu turi

ſawimp ta Ewangelia ßwenta“). Kitų leksemų pavartota tik po 1–2 dviskaitos

formas; tai daiktavardžiai asaba (1), davėjas (1), eldija (2), grašis (1),

istorija (1), kalavijas (1), kartas (3), kelias (1), mokytinis (2), piktadėjas

(2), ponas (1), sviedkas (1), vieta (2), žmogus (1) ir žuvis (1), būdvardis

didžiausias (mot. dvs. vard. Dwi didźiauſi) ir skaitvardis šimtas (uź dußimtu

graśiu). Šios formos visada vartojamos tik dvižodėse 2 konstrukcijose su

skaitvardžiu du (58) ar įvardžiais abu (2), tuodu (2). Visuose skyriuose,

išskyrus maldyną, pavartota po kelias dviskaitos formas, nė karto greta du,

abu, tuodu nepavartota daugiskaita.

Vardažodžių linksnių yra 10. Kaip ir daugelyje senųjų raštų, KN vartojama

keturnarė postpozicinių vietininkų sistema – inesyvas (vidaus esamasis),

iliatyvas (vidaus einamasis), adesyvas (pašalio esamasis) ir aliatyvas (pašalio

2

A. Rosino teigimu, XVI–XVIII a. vienažodės vardažodžių dviskaitos formos jau buvo

išnykusios, jas pakeitė dvižodės (pvz. dvi dali, abi dali), bet tik pirmojo paminėjimo

atveju (+Pp) senuosiuose raštuose dviskaita vartojama tik tada, kai ji atsiduria fokuse,

kai norima išryškinti vartojamų žodžių leksinę reikšmę ir kai tie žodžiai anaforinėje

struktūroje turi požymį +Pp, o kai tie žodžiai išeina iš fokuso ir turi požymį –Pp

(minimi ne pirmą kartą), dviskaitos formos paprastai keičiamos daugiskaitos formomis

(Rosinas 1994a).


Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

einamasis). Mažiausiai užfiksuota adesyvo formų – 199 formos (31 leksema),

daugiau aliatyvo – 471 forma (164 leksemos) ir iliatyvo – 274 formos

(98 leksemos), daugiausia inesyvo – 1618 formos (447 leksemos). Toks šių

linksnių formų santykis įprastas ir kitiems vidurio Lietuvos raštams.

23

1 pav. Lentelės „Žodžiai“ fragmentas. Formos nurodymas

Siekiant aprašyti daiktavardžių kaitybą, pirmiausia būtina KNDB sužymėti

linksniavimo tipus. Tradiciškai nuo pirmųjų lietuvių kalbos gramatikų

daiktavardžiai buvo skirstomi į penkias linksniuotes, „Dabartinės

lietuvių kalbos gramatikoje“ irgi skiriamos 5 daiktavardžių linksniuotės,

tik žymimos ne numeriais, o kamienų pavadinimais ir išdėstomos atsižvelgiant

į tarpusavio ryšius ir pasiskirstymą giminėmis. Adelės Valeckienės

„Funkcinėje lietuvių kalbos gramatikoje“ (Valeckienė 1998, 319–321) pagal

galūnių panašumus siūloma skirti tris linksniavimo tipus. Pagal natūralią

linksniavimo tipų hierarchiją dabartinėje lietuvių kalboje ir tarmėse

įžvelgiama linksniavimo tipų poliarizacijos pagal gimines tendencija; skiriami

trys pagrindiniai linksniavimo tipai: I – vyriškasis (u, u, a, a kamienai),

II – moteriškasis (ā, ā ir ē kamienai) ir III – mišrusis (i ir C kamienai)

(Girdenis, Rosinas 1966; Rosinas 1994b; Markevičius 2006; 2009;

Kaikarytė 2010) 3 .

Visus šiuos linksniavimo tipus vienija tai, kad į juos įvairiai grupuojami

daiktavardžiai pagal kaitybos kamieną. Tad KNDB grafoje „Kaitybos

tipas“ geriausia nurodyti ne linksniuotę, o kamieną. Kamienams žymėti

pasirinktas tradiciškai diachroniniuose tyrimuose naudojamas žymėjimo

būdas (žr. 1 lentelę). Tiesa, kamienų KN išskirta kiek daugiau, mat tiriant

senųjų raštų kalbą reikia ieškoti ne tik bendrybių, kurios rodytų kalbos sistemos

raidos tendencijas, bet ir kuo daugiau skirtybių, kuriose atsispindi

3

Bendrinės lietuvių kalbos ir atskirų tarmių daiktavardžių sistemas pagal kaitybos tipų

hierarchiją aprašė A. Girdenis, A. Rosinas (bendrinės kalbos, šiaurės žemaičių tirkšliškių

ir pietų žemaičių Šaukėnų šnektos; A. Rosinas dar ir Simono Stanevičiaus tekstų),

A. Markevičius (šiaurinių širvintiškių), A. Kaikarytė (šiaurinių vakarų aukštaičių

šiauliškių Joniškio šnektos).


24

Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

kalbos istorija; tad išskiriamos trys priebalsinių kamienų (ar priebalsinių

formų turinčios) paradigmos – C(n), C(r) ir i(C)); bet neišskirti moteriški

ir vyriški i ir C kamienai – mat giminė KNDB jau nurodyta kaip atskiras

požymis; pastebėta, kad kiek skirtingai linksniuojami tie io kamieno daiktavardžiai,

kurių galūnė eina po j, tad išskirtas ir jo kamienas. Kiekvienam

kamienui suteikiamas dviženklis identifikacinis numeris (ID); pirmas

skait muo – linksniuotė 4 , antras – paradigmos eilės numeris.

I

DLKG

(i)a

1 lentelė. Daiktavardžių linksniavimo tipai

Tradicinės

linksniuotės

Sinchroniniai

sistemos

aprašai

Vyriškasis

Mišrusis

Moteriškasis

Funkcinėje

LKG

KNDB

Pavyzdys ID Kamienas

a

daiktas 11 o

a 1

kelias 12 io

brolis, 13 iio

I gaidys

a 2

vėjas, išganytojas

14 jo/jio

/ ‐is

u

dangus 41 u

IV (i)u

vaisius, 42 iu

u

pakajus

III

akis 51 i

i m

i f III viešpats, 52 i(C)

debesis,

V i

dantis

C m

C f akmuo 53 C(n)

III duktė 54 C(r)

ā

galva 21 ā

dvasia 22 iā

(i)o

II

ā II sauja

marti 23 iiā

ė ē garbė 30 ē

4

Linksniuotės žymimos pagal „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ skirstymą, tik

sunumeruotos ne ta eilės tvarka (labiau laikantis tradicinės linksniuočių sistemos): 1– (i)a,

4 – (i)u, 2 – (i)o, 3 – ė ir 5 – i. Ši numeracija sąlyginė, kamienai surikiuoti daugiau pagal

„stiprumą“ ir produktyvumą.


Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

Kad būtų galima greitai ir patogiai išrinkti visus vieno ar kito linksniavimo

tipo daiktavardžius, KNDB reikia sužymėti kiekvienos leksemos

linksniavimo tipą („Pagrindinių formų“ lentelėje). Tam reikia peržiūrėti

visas kiekvieno žodžio formas. Peržiūrint visas žodžio formas patogu matyti

ir kokio kamieno ar kamienų yra tos formos. Tam KNDB įvestas dar

vienas „žodžio“ požymis – „kamienas“ ir pažymėtas kiekvienos formos

kamienas (lentelėje „Žodžiai“). Linksnių formų kamienams žymėti sukurta

speciali pagalbinė lentelė ir ID suteikti neatsižvelgiant į kaitybos tipus:

2 lentelė. Linksnių formų kamienų ID

25

1 2 22 3 33 10 11 5 6 66 7 8 9 12

Vyriškoji giminė

Moteriškoji / vyriškoji giminė

o io (j)o iio (j)io u iu ā iā (j)ā iiā e i C

Sužymėjus kamienus, lentelėje „Pagrindinės formos“ 5 , išskleidus ir

peržiūrėjus visų kiekvieno žodžio formų sąrašą, grafoje „Linksniavimo,

asmenavimo tipas“ nurodomas (patikslinamas) linksniavimo tipas (2 pav.).

2 pav. Kaitybos tipo įrašymas lentelėje „Pagrindinės formos“

5

Vien daiktavardžiai atrinkti pritaikius DB Microsoft Access filtravimo priemonę.


26

Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

2. KN daiktavardžių formos

KN (SE, Pas, MKr ir K) užfiksuota ~1800 daiktavardžių, pavartotų

~19 600 kartų. Kaitybos kamienai apžvelgiami išrinkus visas kiekvieno

linksniavimo tipo formas.

(i)o kamienų paradigmos KN beveik nesiskiria nuo bendrinės lietuvių

kalbos.

KN užfiksuota daugiau nei 800 o kamieno, 5 io kamieno (jaučias, kelias,

svečias, varias, vel(i)nias), daugiau nei 180 iio kamieno ir 63 jo kamieno

((i)o kamieno daiktavardžiai, kurių kamienas baigiasi j ar balsiu su

įterptiniu j) daiktavardžiai.

Vienaskaita

Dvs.

3 lentelė. (i)o linksniuotės paradigma

o io iio jo

brolis, Zodis,

gáydis

Vard. bałſas, gáłás kialias,

jaućias,

wáriáś

Kilm. bałſa, gała kialia, kiala,

kialo

Naud. bałſuy, (Diewu, Wealniuy

galij)

Gal. bałſ, gał kiali, wária,

welni

brola, żodźia,

páwiżdźia

broliuy, żodźiuj,

żałćiui

Broli, żodi, żałti

Jżgánitoiás,

kraujás

Jżgánitoia,

krauja

Iżgánitoiuy,

ſutwerejuy

Ißgánitoj,

krauia /

Jßgánitoij,

Jßgánitoghi

Įnag. bałſu kialu Brolu, żodźiu Jżgánitoiu

Ines. bade Kiale, kiala żodija, nuopolij,

widurii

Iliat. wardaná, źiwatan’,

ſudan

priegłabstin,

prieſienin

Ades. Diewiep’,

Jżgánitojep’

Tewiep

Aliat. Diewopi, gałop’ żodźiop, Jżgánitojop

medźiop’

Šauksm. Diewe, vkinikie,

Waykia

Brołau, żodi,

Awinel, ſwetie

iżgánitoiau

Vard. du dayktu du kialu du Daweiu

Naud. dwiem Ponám dwiem

mokitiniám

Gal. du dayktu du mokytiniu piktádeju


Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

27

Daugiskaita

Vard. dayktay jaućiay broliai, źodźiay gimditoiay,

wejay

Kilm. dayktu kiáłu, jaućiu Brolu, żodźiu Gimditoju

Naud.

dayktamus,

dayktáms

ſweaćiamus,

Swećiams

brolamus,

Mokitiniams,

Mokitiniãs

Gimditoiáms,

Gárbintojamus

Gal. dayktus kialus Brolus, żodźius gimditoius

Įnag. dayktays kialays, Broláys, Gárbintoiáys

kiáłays żodźiáys

Ines. dayktuoſe kialuoſe żodźiuoſe, Gimditoiuoſe

widuriuoſe

Iliat. namuoſna,

dwáruoſná

erſkiećiuoſn

Ades.

Aliat.

darbum, wartump’,

griekũp

Mokitiniump,

Mokitiniump’

o kamieno vienaskaitos naudininko formos su galūne -ui pavartotos 60

daiktavardžių 272 kartus (-uy 258 ×, -uj 8 ×, -ui 5 ×), todėl galūnė -u, ko

gero, laikytina korektūros klaida (Tie Diewu pasſidaboia; kitám negál buti

pirſkáytitá/ liß Diewu; iki ćieſu tiki/ o metu pagundima atſtoia). Daiktavardžiai

galas ir žyvatas vartojami su galūne -i(j), bet tik su prielinksniais iki,

po: iki galij 10 ×, ikigalij, ik galij, iki gali; potám źiwatij 2 ×, po tám źiwatij,

greta potám źiwatuy, ik źiwatuy. Naudininko galūnės -ie < -*ei ir -i kai kurių

tyrinėtojų laikomos skolintomis iš i ar priebalsinio linksniavimo tipo;

Vytauto Mažiulio teigimu, -*ei buvusi dėsninga o/e kamieno lokatyvinio

datyvo fleksija, fonetiškai sutapusi su priebalsinio ir i kamieno, o pastarųjų

pavyzdžiu greta -ie atsiradusi -i (Mažiulis 1970, 135,145–146). Su šiuo

datyvu suformuoti inesyvas -e


28

Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

io kamieno daiktavardžiai (t. y. galūnę -ias ima keisti -is, -ys); be to, iio kamieno

vienaskaitos galininko galūnė -į ima brautis ir į io kamieno paradigmą

(t. y. pavartojama greta vardininko -ias) (Zinkevičius 1980, 217–219).

KN iio kamieno vienaskaitos galininko formų turi priesagos -ojas vediniai,

jos vartojamos tik pirmojo autoriaus pamoksluose (SE I) ir katekizme:

Vns. vard. Jßgánitoias / Jßgánitoiás / Jßgánitojás (5), linkſmintoiás (1)

Vns. gal. Ißgánitoj (1), Mokitoi (1), Walditoi (1)

Daritoy (1, K), Jßgánitoy / Jßgánitoij / Jßgánitoghi (3), Krikßtitoy (2)

Gana produktyvūs yra (i)ā kamienai: KN užfiksuoti daugiau nei 200

ā kamieno moteriškosios giminės daiktavardžių, 5 dvigiminiai (elgeta, neklaužada,

nenauda, padauža, sirata) ir 4 vyriškosios giminės daiktavardžiai

(Jehova, Juda, storasta, Tetrarcha); apie 70 iā/jā kamieno moteriškosios giminės

daiktavardžių, 1 dvigiminis (nežadžia), 2 vyriškosios giminės (koznadieja,

sūdžia). Daiktavardis marti galėtų būti laikomas iiā kamieno, bet

KN pavartota tik viena jo forma – vns. gal. márći.

Vienaskaita

Dvs.

4 lentelė. (i)o linksniuotės paradigma

ā


Vard. diená, diena, dien’ Storaſtá dwáſia, dwáſea, ſudźia

wala, eldia

Kilm. dienos Storaſtos Dwáſios, walos, ſudźios

eldijos, Gálileos

Naud. dienay, duonai, Storaſtay Dwáſiay, newalay, ſudźiay

Motinaj

ceremoniaj

Gal. dien, diená, dien Dwáſi, wal, Sudźi

ceremoni, eldii

Įnag. diena, diená ne naudá Dwáſia, wala, ſauja Sudźia

Ines. dienoy, dienoiá dwáſioy, eldijoy,

walźiojá

Iliat. dienon, rankoń ne walon, eldijon,

waldźion

Ades.

Aliat. kowoſpi, łoſkoſp’,

źinioſp, Márioſp

łoſkoſp

Šauksm. duona Dwáſia ſudźia

Vard. dwi wieti

Naud.

Gal. dwi wieti dwi eldii


Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

29

Daugiskaita

Vard. dienos padauzos Dwáſios, Trádicios

Kilm. dienu ſiratu Dwáſiu, eldiiu

Naud. dienoms nekłau zádoms dußioms, lilioms

Gal. dienás, dienas Nekłau żadás Dwaſias, Ceremoniás

Įnag. dienomis, dienoms

Ceremoniomis,

kánćioms

Ines. dienoſe, dienuoʃe kánćioſe

Iliat. rankoſna,

ránkoſná

Ades.

Aliat.

małdump,

małdump’

kojump

ſudźiomis

Vienaskaitos vardininko ir galininko formos be galūnės

paradigminėmis nelaikytinos, nes vartojamos tik trumpėjančiose

prieveiksminėse konstrukcijose, pvz.: ßi dien (3), ßidien (4), ßidień (2),

greta ßi dien (10), ſi dien (4), ſidien (1), śi dien (1); kás dien’ (1),

greta kás diena (4), kás diená (3), kas dien (MKr).

KN užfiksuotos 288 leksemos, turinčios ē kamieno formų; tik ē

kamieno formas turi 255 daiktavardžiai, iš jų 2 vyriškosios giminės (dėdė,

Nojė); daiktavardis žmonės vartojamas ir vyriškąja, ir moteriškąja gimine.

Dėl kietojo l prieš *e tipo vokalizmą (vad. l kietinimo) yra susidaręs

savitas ē kamieno daiktavardžių, kurių kamienas baigiasi l, linksniavimo tipas.

Vienaskaita

5 lentelė. ė linksniuotės paradigma

mot. vyr.-mot. -lė

Vard. źiame, moterißkie, dedea

draugiałá, ſaułe

Moterißkia, bendriſte, teyſibe

Kilm. źiames, moterißkies, Nohes

áweales, ſaułes

bendriſtes, draugies, teyſibes

Naud. źiamey, teyſibey awełay, ſaułey

Gal. źiam, teyſib draugiáł, Sauł

Įnag. źiame, źiamea, teyſibe, teyſibea ſauła, ſkiła

Ines. źiamey, bendriſtey, draugiey,

bukłeia, karobłey

draugieja, teyſibey

Iliat. źiamen, draugien, duoben’ giarkłen, łáywełen

Ades.

Aliat. bendriſteſp, draugieſp

Šauksm. Moterißkia, ßwieſibe

dukteał


30

Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

Daugiskaita

Vard. źimes, ßwentiſtes żmones, Zmoneas awełes

Kilm. neteyſibiu, źimiu żmoniu awelu

Naud. neteyſibems Zmonems, żmonemus,

żmonemis

awełems

Gal. neteyſibes, pawárdeás Zmones awełás, żołałeás

Įnag. źiamemis, neteyſibemis żmonemis aweałemis

Ines. źiameſe, támſibeſe zmoneſe

Iliat. támſibeſna

Ades.

Aliat.

awelump’

Iš „silpnesniųjų“ kamienų geriausiai išlaikytas u kamienas – nė vienas

u kamieno daiktavardis neturi o kamieno formų, išskyrus kelias postpozicinių

vietininkų formas. KN užfiksuota 15 u kamieno daiktavardžių:

10 senųjų veldinių ir skolinių (dangus, lietus, medus, žmogus, pelūs, pietūs 6 ,

sūnus, vidus, viršus; turgus) ir 5 tikriniai vardai (Didimus, Jezus, Kristus /

Christus, Morkus, Malchus).

Gerokai produktyvesnis yra iu kamienas – užfiksuoti 75 šio kamieno

daiktavardžiai: 59 skoliniai (38 bendriniai, 19 tikrinių), 3 hibridai ir

15 lietuviškos kilmės žodžių (auglius, gyrius, išminčius, lykius, medvišius,

puodžius, saulius, skaičius, skyrius, sodžius, ūglius, vaisius, valsčius, vylius,

vyzdžius). Gana neblogai išlikusios iu kamieno vienaskaitos formos, o daugiskaita

beveik ištisai perėjusi į io kamieną (žr. 6 lent.).

Aliat. sg. ug?auʃp (su kietuoju ł, greta vns. gal. uglu), ko gero, laikytina

klaida. Taip pat ir vns. ines. giriuo vargu ar liudija apie galūnės -uo vartojimą

(tokią galūnę turi žemaičiai, inesyvą darę iš senojo u kamieno lokatyvo

*ōu + en > uo(je) (Zinkevičius 1980, 233); labiau tikėtina čia esant klaidą –

o parašyta vietoj y (t. y. giriuo vietoj giriuy).

Gana gausus ir neblogai išlaikytas yra i kamienas – vien i-kamienes

formas turi 42 lietuviški žodžiai ir 19 skolinių. Šio kamieno stiprumą,

įsigalėjimą rodo ne tik perėję iš priebalsinio kamieno žodžiai, bet ir i-kamieniai

skoliniai bei naujadarai, pvz., čestis, macis, mislis, raskašis; aklatis,

vakartis, keikestis, ir pan.

6

Daiktavardis pietūs priskirtas u kamienui ne visai „teisėtai“ – KN užfiksuota tik viena jo

forma, dgs. gal. pietus, kuri gali būti ir a, ir u kamieno.


Vienaskaita

6 lentelė. (i)u linksniuotės paradigma

Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

u iu ju

Vard. Dangus wáyſius pakaius

Kilm. dangaus wáyſiaus pakajaus

Naud. dánguy wáyſiuy pakaiuy

Gal. dangu wayſiu pakaju

Įnag. ſunum, ſunumi kriźium, kriźiumi pakajum

Ines. danguia, danguy, dánguiu 7 wayſuijá, kriźiuy, giriuo pakaiuy

Iliat. Dángun, dánguná ćiśćiun

Ades. ſunup, Suniep 8 , Sunump 9 Lukoſziup, Jzáioſiep

Aliat. ſunauſp, Jezauſp ugłauſp, Annoßiausſp,

Kayfośiauſp

Šauksm. Jezau

Dvs. Vard. Du Zmogu

Daugiskaita

7 8 9

Durniau, Saulau

pákajauſpi,

pákajauſp

Vard. peałus neprietelai, Załnieriay

Kilm. Sunu neprietelu, Załnieriu

Naud. Sunums Neprietelams, kriżiums żłádieiáms

Gal. ſunus wayſius goius

Įnag. ſunumis Prietelays, Załnieriays

Ines.

Iliat.

Ades.

Aliat.

dánguoſe

dánguoſná

Fárizeump’

KN užfiksuota 13 daiktavardžių, turinčių priebalsinių kamienų formų

10 : 10 C(n) kamieno (akmuo, augmuo, geluo, liemuo, piemuo, pjūmuo, ruduo,

sėmuo, vanduo, šuo) ir 3 C(r) kamieno (duktė, motė 11 , sesuo). Tačiau

specifinės priebalsinio kamieno formos sudaro tik apie 40 % visų linksnių

formų. Galima kalbėti tik apie tris daiktavardžius, kurių visos užfiksuotos

formos – priebalsinio kamieno: augmuo (Acc. sg. augmeni 12 ), geluo (tik

7

„...átpetuodamás to budu/ nuopuoli nełaymu/ wiſu muſu/ dánguiu del grieka/ wietą

pateroiuſiu...“

8

Iš a kamieno skolintos formos su -iep pavartotos tik 2 kartus (Suniep, Jzáioſiep), o u kamieno

su -up – 7 (Sunup‘, ſunup (4), Zmogup, Lukoſziup).

9

„Diewás eſt Tewu muſu/ Sunump ſawo...“

10

Priebalsinio kamieno galėtų būti ir daiktavardis mėnuo, bet KN pavartotos tik dvi ia

kamieno vienaskaitos kilmininko formos (meneſio).

11

Daiktavardis motė, regis, jau išsišakojęs į dvi leksemas: motė, motės ir moteris, moteries.

Tačiau pirmojo tipo pavartotos tik kelios formos: G. sg. motės (1) ir Acc. sg. motę (2).

Kitos formos laikytinos priebalsinėmis.

12

Tiesa, vienaskaitos galininko priebalsinių ir i kamieno formos sutampa.

31


32

Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

N. sg.) ir ruduo (tik N. ir Acc. sg.). Daugumos priebalsinių kamienų formos

vartojamos greta i, io ar iā kamienų formų. Tačiau kur kas daugiau daiktavardžių

yra išlaikę priebalsinių kamienų formų nei šiandieninėje kalboje 13 .

Be minėtų daiktavardžių, KN rasti 7 i kamieno daiktavardžiai, daugiskaitos

kilmininke turintys galūnę -ų po kietojo priebalsio (dantis, debesis,

dešimtis, durys, krūtis, naktis, priežastis). Priebalsinio kamieno vienaskaitos

vardininko formas turi daiktavardis viešpats (daiktavardžio žmogus vyraujanti

vienaskaitos vardininko forma – u-kamienė, bet giesmyne 4 kartus

pavartota ir priebalsine laikytina forma žmuo).

Vienaskaita

7 lentelė. i linksniuotės paradigma

vyr. g. mot. g.

Vard. Dwárionis, Krikśćionis, wánduo, akis

Samaritonis, wagis; ákmuo,

wießpats

giełuo

Kilm. Sámáritonies ákmenia, ákies, auſies

wandenia,

Naud.

Gal.

Įnag.

Dwarioniuy,

wießpáćiuy, Wießpaty

(Pas)

doni, Dwarioni, kiaykiáſti,

Sámáritoni, wießpati

Dwárionimi, kirkśćionimi,

wagim‘, wießpátim

wießpaćiu, Krikśćioniu

(SEI)

dukteres,

Moteries

dukteri

liemenies

wandeniuy,

ákmeniui

ißminti, piuti

ßirdij, ſmertij,

ugnij

dukte,

ſeſuo

wándeni auſi dukteri,

Moteri

wandenimi,

wandenim,

wandeniu

akia, priezáſcja

priezáſtim, ákim

Ines. wandeniia akijá, ákij, ákii,

ſirdy, ſmerti;

debeſija

Iliat.

pomietin, ßalin,

ßirdin, ßirdina (3)

moterim

Ades.

Aliat. wießpátieſp ſemenieſp,

Piemenieſp’

páźintieſpi,

ßirdieſp

Šauksm. Krikśćionie (4), Krikśćione

(1), Wießpátie

Piemenie ſmerti dukte

13

Kol kas dar nėra palyginta su šiandien vidurio aukštaičių tarmėse vartojamomis

formomis, tad lyginama su bendrine kalba.


Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

33

Dvs.

Daugiskaita

Naud.

Gal.

Vard.

Kilm.

Krikśćionis, Pahonis,

Wießpátis

Krikśćioniu, Wagiu,

dantu

ßunes,

piemenes,

ákmenis,

piemenis

Piemenu,

Piemeniu,

wándeniu

[po]akim

[dwi] żuwi

akis, auſis

ákiu

debeſu, náktu,

prieżaſtu

moteres,

ſeſeres,

Moteris

moteru,

ſeſeru

Įnag.

Ines.

Iliat.

kozonimis, págonimis,

Wagimis

KIEDAYNISE,

Krikśćioniſe

Naud. Krikśćionimus, wagimus piemenimus [po]ákims, auſims, Moterims

giántims

Gal. kiemionis, Wagis,

wießpáćius

ákmenis,

ßunis,

ákis, auſis, debeſis dukteris

ákmenius

Piemeńmis,

Piemenimis

ákimis, auſimis,

debeſimis,

ráſkáßimus

ákiſe, auſiſe,

deabeſiſe

ßalisna, ßirdiſná,

krutiſna

Ades.

Aliat. Páchoniump piemenump áwiump,

raſkaßiump

Šauksm.

duktermis,

ſeſermis

Dukteris

Moteriškosios giminės i- ir priebalsinio kamieno daiktavardžiai vienaskaitos

naudininke turi galūnę -i, pvz., dukteri „dukteriai“, ißminti

„išminčiai“, vyriškosios giminės – dažniausiai io kamieno galūnę -(i)ui,

pvz., Dwarioniuy. Senosios i-kamienės formos buvusios dviejų rūšių: su

galūne -ie ir galūne -i (Zinkevičius 1980, 223). Pirmoji KN nevartojama.

Šalia -i dar būta ir galūnės -i, greičiausiai pasidarytos iš -i pagal -ui, -ai,

-ei (žmogui, dvasiai, laimei) modelį (Zinkevičius 1980, 224). Galbūt tokią

galūnę paliudija KN vartojamos fomos ßirdij „širdžiai”, ʃmertij „mirčiai“

ir pan.

Vienaskaitos įnagininke abiejų autorių vyrauja iā kamieno moteriškosios

giminės daiktavardžių formos (59 formos), rečiau vartojamos i kamieno

(14 formų). Be to, tik keturių daiktavardžių vartojamos abiejų kamienų

formos (ákia (5) // ákim (2), máćia (1), mace (3) // maćim (1), ugnia (4)


34

Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

// vgnim (1), priezáſcja (2), prieżáśćia (1) – prieżáſtim (3)), o kitų – tik iā

arba, jei tokios formos būtų sunkiai ištariamos, – tik i kamieno (Giántim

(1), moſtim (1), peaczietim (4)).

Vyriškosios giminės daiktavardžių lygia greta vartojamos ir io kamieno

(11), ir i kamieno (12) vienaskaitos įnagininko formos (Dwárionimi,

kirkśćionimi, Piemenim (3), wagim’, wandenim(i) (5), wießpátim : ákmeniu,

Krikśćioniu, pijumeniu, wándeniu (6), wießpaćiu (2)).

Vyriškosios ir moteriškosios giminės i kamieno daiktavardžių paradigmos

gerokai skiriasi – moteriškosios giminės paradigmoje vyrauja tik i ir

priebalsinio kamieno formos, iā kamieno yra tik vienaskaitos įnagininko

formų; vyriškosios giminės paradigma labai smarkiai „atmiešta“ io kamieno

formomis, jau beveik galima ją vadinti mišria i/io kamieno paradigma.

KN gana daug sisteminio galūnių trumpinimo atvejų, kai trumpinami

„ilgieji“ linksniai, lygia greta vartojant ir ilgesnes, ir trumpesnes formas,

pvz., vns. ines. danguje (rašoma dánguia, dánguja ir pan.) pavartotas

19 kartų, danguj – 14. Kiek dažniau trumpinamos moteriškosios giminės

vardažodžių galūnės, pvz., nesutrumpėjusios moteriškosios giminės daiktavardžių

vienaskaitos inesyvo formos pavartotos 100 kartų, sutrumpėjusios

– 406, kitų vardažodžių nesutrumpėjusių ir sutrumpėjusių moteriškosios

giminės vienaskaitos inesyvo formų santykis 18 % : 82 %. Vyriškosios

giminės vardažodžių (ne daiktavardžių) vienaskaitos inesyvo formos trumpinamos

labai retai.

Daugiskaitos inesyvas ir įnagininkas netrumpinami.

Daugiskaitos naudininko dažnai vartojamos nesutrumpintos formos, su

baigmeniu -mus (pvz., griekamus, greta griekams). Tokios formos vyrauja

kituose XVI–XVII a. raštuose, pvz., Mikalojaus Daukšos raštuose formos

su -ms tesudaro 2 % visų pavyzdžių, bet kartais painiojamos daugiskaitos

naudininko ir įnagininko galūnės – M. Daukšos gana retai, Merkelio

Petkevičiaus „Katekizme“ ir Jokūbo Morkūno „Postilėje“ kiek dažniau, o

vėlesniuose raštuose šis mišimas vis didėjo (Zinkevičius 1988, 187, 203;

1980, 195–196). KN vyriškosios giminės vardažodžių formų su -mus ir

-ms santykis yra 35 % : 65 %, o moteriškosios giminės vartojamos tik

trumposios formos (pvz., auſims, awełems, dienoms).

Galima kalbėti tik apie vieną fonetinio trumpinimo atvejį – nekirčiuotose

atvirose galūnėse ė kartais žymimas ir ae / (i)a, pvz., vuo?ea ~


Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

(v)uolė, o vietoje o dažnai randame a, pvz., akmenia ~ akmenio. Beveik

ištisai šitaip trumpina antrasis autorius, pirmasis dažniau žymi e ir o.

35

3. Linksniavimo tipų hierarchija

Ankstesniame skyriuje daiktavardžių linksniavimo tipai aptarti suskirčius

juos į penkias linksniuotes pagal kaitybos kamienus, pradedant

nuo „stipresniųjų“, produktyviųjų ir baigiant „silpnaisiais“, neproduktyviais.

Toks skirstymas patogus paradigmoms aprašyti, įvairioms, skirtingoms

formoms fiksuoti, bet nerodo natūralių linksniavimo tipų sąveikos.

Paradigmų tarpusavio santykiai nustatomi taikant hierarchinio grupavimo

metodiką. Tai viena iš klasterinės analizės 14 metodikų, kai objektai

grupuojami pagal jų panašumą. Šią metodiką bendrinės lietuvių kalbos

ir žemaičių tarmės daiktavardžių linksniavimo tipų hierarchijai nustatyti

pritaikė Aleksas Girdenis ir Albertas Rosinas (Girdenis, Rosinas 1977).

Taip pat aprašyta Simono Stanevičiaus tekstų (Rosinas 1994b), latvių bendrinės

kalbos ir tarmių (Rosinas 2005), šiaurinių širvintiškių (Markevičius

2009, 77–84), Joniškio šnektos (Kaikarytė 2010, 108–113), M. Daukšos

„Postilės“ (Zavadzkaitė-Ivanauskienė 2000) daiktavardžių fleksinių klasių

hierarchija. Visuose šiuose darbuose linksniavimo tipams grupuoti taikoma

A. Girdenio ir A. Rosino aprašyta metodika, todėl ta pati metodika

taikoma ir KN daiktavardžių linksniavimo tipų hierarchijai nustatyti.

Lietuvių kalbos ir tarmių aprašuose paprastai apsiribojama „oksitoninių“

daiktavardžių paradigmų lyginimu, mat „baritoninių“ daiktavardžių

paradigmos dėl fonetinio galūnių trumpinimo įgyja daugiau sinkretinių

formų ir labiau supanašėja. Apie KN daiktavardžių kirčiavimą spręsti duomenų

nepakanka, o tais atvejais, kai galūnės fonetiškai trumpinamos, bet

14

Klasterinė analizė (klasterizacija) – tai tiriamųjų objektų skirstymas į klases (klasterius)

remiantis kuriais nors jų panašumo matais. Yra taikoma keletas panašumo matų apskaičiavimo

metodikų (pvz., metriniai atstumo matai, koreliacijos koeficientai, asociatyvumo

koeficientai), skirtingi grupavimo metodai (hierarchiniai — jungimo ir skaidymo, ir

nehierarchiniai). Vieni dažniausiai taikomų yra hierarchiniai jungimo metodai, kurių

rezultatas yra hierarchinė dendrograma. Klasterinės analizės metodai leidžia grupavimo

procesą padaryti objektyvesnį, bet konkretaus metodo parinkimas, rezultatų interpretacija

priklauso tik nuo tyrėjo. Lietuvių kalbotyroje kalbinių reiškinių hierarchijos

sudarymo metodą fonologiniams tyrimams pirmasis pritaikė A. Pakerys 1974 m. (Pakerys

1974), morfologiniams tyrimams (daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchijai) –

A. Girdenis ir A. Rosinas 1977 m. (Girdenis, Rosinas 1977).


36

Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

užrašomos dvejopai, laikoma, kad jos yra ilgos – taip ilgomis laikomos

o kamieno vienaskaitos kilmininko ir ē kamieno vienaskaitos vardininko

galūnės 15 .

Svarbiausias kriterijus nustatant natūralią fleksinių klasių hierarchiją –

sutampančių galūnių (sinkretinių formų) skaičius. Gretinamos visų kamienų

formos ir suskaičiuojamos sutampančios. Sutampančiomis laikomos ne

tik visai vienodos, bet ir tos, kurios yra tik poziciniai tos pačios fonemos

variantai, pvz., a ir e (a tariamas po kietųjų, e – po minkštųjų priebalsių). Iš

paradigmų pašalinami vadinamieji anomalūs linksniai, pvz., šauksmininkas,

kurio formos labai įvairuoja, itin reti linksniai ir kitos neparadigminės

formos (adesyvas, dviskaitos formos); į skaičiavimus neįtraukiamos ir daugiskaitos

kilmininko ir aliatyvo formos, nes visų kamienų daiktavardžių jos

vienodos. Jei kurio linksniavimo tipo greta vartojamos skirtingų kamienų

formos, lyginti imamos senesnės, archajiškesnės 16 . i ir priebalsinių kamienų

išskiriamos vyriškosios ir moteriškosios giminės paradigmos.

Pagal šiuos visus kriterijus lygintinos tokios KN daiktavardžių formos:

Vard.

Kilm.

Naud.

Gal.

Įnag.

Ines.

Iliat.

Aliat.

bałſas

bałſo

bałſuy

bałſ

bałſu

bade

wardaná

diewopi

o kamienas

dayktay

dayktu

dayktamus

dayktus

dayktays

dayktuoſe

namuoſna

wartump’

kialias

kialo

wealniuy

kiali

kialu

kiale

*kialana

*welniopi

io kamienas

jaućiay

jaućiu

ſweaćiamus

kialus

kialays

kialuoſe

*kialuoſna

15

o kamieno vienaskaitos kilmininko formos su galūne o pirmojo autoriaus tekste sudaro

~7 %, o antrojo autoriaus – tik 1,5 % visų formų, bet ir tokia jų dalis neleidžia spręsti

apie visišką galūnės sutrumpėjimą.

16

Ne visada galima nuosekliai laikytis šio principo. Tarkim, greta vyraujančių iu kamieno

daugiskaitos naudininko formų su galūne -ams pavartota viena forma su -ums (kriżiums),

laikoma reliktine, o ne normine; priebalsinio kamieno (vyr. g.) vienaskaitos kilmininke

ir įnagininke vartojamos tik i ir io kamieno formos, nepavartota nė viena priebalsinio

kamieno forma, be to, kilmininko formos aiškiai diferencijuotos pagal leksemas –

ákmenio, wándenio tik io kamieno formos, liemenies, piemenies, pijumenies, ßunies – tik i

kamieno.


37

Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

iio

ā

Vard.

Kilm.

Naud.

Gal.

Įnag.

Ines.

Iliat.

Aliat.

brolis

brola

broliuy

broli

brolu

żodija

priegłabstin

żodźiop

broliai

brolu

brolamus

brolus

broláys

żodźiuoſe

erſkiećiuoſn

Mokitiniump’

diena

dienos

dienay

dien

diena

dienoiá

dienon

kowoſpi

dienos

dienu

dienoms

dienas

dienomis

dienoſe

rankoſna

małdump’

iā kamienas

ē kamienas

Vard.

Kilm.

Naud.

Gal.

Įnag.

Ines.

Iliat.

Aliat.

dwáſia

dwáſios

dwáſiay

dwáſi

dwáſia

dwáſioy

newalon

źinioſp

dwáſios

dwáſiu

dußioms

dwaſias

kánćiomis

kánćioſe

*kojoſna

kojump

źiame

źiames

źiamey

źiam

źiame

źiamey

źiamen

bendriſteſp

ßwentiſtes

neteyſibiu

neteyſibems

neteyſibes

źiamemis

źiameſe

támſibeſna

awelump’

u kamienas

iu kamienas

Vard.

Kilm.

Naud.

Gal.

Įnag.

Ines.

Iliat.

Aliat.

dangus

dangaus

danguy

dangu

ſunumi

danguia

danguna

ſunauſp

peałus

sunu

sunums

ſunus

ſunumis

dánguoſe

dánguoſná

wáyſius

wáyſiaus

wáyſiuy

wayſiu

kriźiumi

wayſuijá

ćiśćiun

kayfośiauſp

neprietelai

neprietelu

neprietelams

wayſius

prietelays

*wayſiuoſe

*wayſiuoſná

fárizeump’

i m kamienas

i f kamienas

Vard.

Kilm.

Naud.

Gal.

Įnag.

Ines.

Iliat.

Aliat.

dwárionis

sámáritonies

dwarioniuy

dwarioni

dwárionimi

*krikśćionija

*krikśćionina

wießpátieſp

krikśćionis

krikśćioniu

krikśćionimus

wagis

wagimis

krikśćioniſe

*krikśćioniſna

páchoniump

akis

ákies

ßirdij

auſi

ákim

akijá

ßirdina

ßirdieſpi

akis

ákiu

ákims

ákis

ákimis

ákiſe

ßalisna

áwiump


38

Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

Vard.

Kilm.

Naud.

Gal.

Įnag.

Ines.

Iliat.

Aliat.

C m

kamienas

wánduo

ákmenia/ liemenies

wandeniuy

wándeni

wandenimi/ wandeniu

wandeniia

* wandenin

Piemenieſp’

piemenes

Piemenu

piemenimus

ákmenis

Piemeńmis

* Piemeńise

* Piemeńisna

piemenump

C f

kamienas

dukte (ſeſuo)

dukteres

dukteri

dukteri

moterim

*moteriia

*moterin

*moteriesp (?)

moteres

moteru

Moterims

dukteris

duktermis

*moterise

*moterisna

Linksniavimo tipų panašumas nustatomas apskaičiuojant sutampančių galūnių

skaičių, bet ne tiesiogiai, o atsižvelgiant į linksnių vartojimo dažnumą.

8 lentelė. Linksnių vartojimo dažnumas KN

Vienetai Procentai Santykinis dažnumas

Vard. 3475 17,70 % 0,2

Kilm. 7107 36,20 % 0,35

Naud. 832 4,24 % 0,04

Gal. 4240 21,60 % 0,2

Įnag. 1734 8,83 % 0,08

Ines. 1036 5,28 % 0,05

Iliat. 237 1,21 % 0,01

Ades. 74 0,38 %

Aliat. 273 1,39 % 0,01

Šauksm. 626 3,19 %

Pagal linksnių vartojimo dažnumą įsivedama kiekvieno linksnio pataisa

p i

, lygi dvigubam linksnių dažnumui vienaskaitos linksniams ir pusei vienaskaitos

pataisos daugiskaitos linksniams. Gauti skaičiai suapvalinami, kai

kurie padidinami.

9 lentelė. KN linksnių tipų panašumo indeksų pataisos

Vienaskaita

Daugiskaita

Vard. 0,4 0,2

Kilm. 0,7 -

Naud. 0,1 0,05

Gal. 0,4 0,2

Įnag. 0,2 0,1

Ines. 0,1 0,05

Iliat. 0,1 0,05

Aliat. 0,1 -


Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

Linksniavimo tipų panašumo indeksas skaičiuojamas pagal formulę

m

I = m + ∑ p ,

i=

1

i

kur m – sutampančių linksnių galūnių skaičius, p i

– konkretaus linksnio

pataisa. Tarkim, o ir u kamieno sutampa 4 linksniai – vns. naud. (p=0,1),

dgs. gal. (p=0,2), dgs. ines. (p=0,05), dgs. iliat. (p=0,05), tad jų panašumo

indeksas I = 4 + (0,1 + 0,2 + 0,05 + 0,05) = 4,4.

Binariškai palyginus visus KN daiktavardžių linksniavimo tipus, gauti

rezultatai pateikiami 10 lentelėje. Skirtingu linksniavimo tipu laikoma

kiekviena paradigma, kuri nuo kitų skiriasi bent vienu linksniu, tad skiriamos

tokios paradigmos: (i)o 17 , iio, (i)ā, ē, u, iu, i m

, i f

, C m

(n), C f

(r).

10 lentelė. Daiktavardžio linksniavimo tipų panašumo indeksai

39

(i)o iio (i)ā ē u iu i m

i f

C m

C f

(i)o – 11,8 1,4 1,4 3,5 7,8 1,1 0 4 0

iio – 0 0 4,4 7,8 6,1 5 7,6 3,6

(i)ā – 4,9 0 0 0 0 0 0

ē – 0 0 0 0 0 1,4

u – 13,4 1,1 0 1,1 0

iu – 1,1 0 1,1 0

i m

– 15,7 13 10,3

i f

– 12 11,4

C m

– 12,6

C f


Tiksliau linksniavimo tipų panašumus ir skirtumus rodo hierarchinis

grupavimas. Galimi keli grupavimo metodai. Aurimas Markevičius šiaurinių

širvintiškių daiktavardžių linksniavimo tipus sugrupavo trim skirtingais

metodais – maksimumų, minimumų ir vidurkių; visi trys metodai

davė panašius rezultatus (Markevičius 2009, 82–85). Kituose darbuose taikomas

tik maksimumų metodas. KN daiktavardžių linksniavimo tipai taip

pat grupuojami pagal maksimumų metodą 18 (3 paveikslas):

17

o ir io kamieno sutampa visi linksniai.

18

Sujungus panašiausius tipus, naujos klasės sudaromos pagal didžiausią iš ankstesnių

indeksų.


40

Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

KN

1

2

1,4

3

4

5

4,9

6

7

8

9

7,8

7,6

10

11

12

13

14

15

16

13,4

11,8

13

15,7

12,6

u iu (i)o iio C m i m i f C f (i)ā ē

3 pav. KN daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchinio grupavimo „medis“

Iš šio medžio matyti, kad KN daiktavardžių ryškiai skiriasi du linksniavimo

tipai – vyriškasis/mišrusis (I) ir moteriškasis (II). Antrajame ryški

(i)ā ir ē kamienų opozicija, o pirmasis skyla į kelis poklasius – vyriškąjį o,

vyriškąjį u ir mišrųjį. Mišriajame linksniavimo tipe irgi ryškesnė diferenciacija

pagal gimines, o ne pagal kamienus – C m

kamienas artimesnis i m

kamienui (panašumo indeksas 13), nei C f

kamienui (panašumo indeksas

12,6).

I

I

Vyriškasis Mišrusis Moteriškasis

u iu (i)o iio C m i m i f C f (i)ā ē

4 pav. KN daiktavardžio linksniavimo tipai


Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

Lyginant su bendrinės kalbos ir tarmių linksniavimo tipų hierarchija,

pažymėtina, kad tarmėse išlaikoma ta pati poliarizacijos pagal gimines tendencija

ir toliau vyksta linksniavimo tipų suartėjimas. Tačiau neturėdami

platesnių kitų XVI–XVII a. raštų tyrimų negalime spręsti apie šių tendencijų

pradžią – galime remtis tik Audros Zavadzkaitės-Ivanauskienės atlikta

M. Daukšos Postilės oksitoninių daiktvadžių linksniavimo tipų hierarchijos

analize, kur linksniavimo tipai griežčiau diferencijuoti pagal kamienus, o

ne pagal gimines (Zavadzkaitė-Ivanauskienė 2000).

41

Išvados

KN daiktavardžių kaitybai tirti KNDB apibrėžti tokie daiktavardžių

morfologijos atributai: giminė, skaičius, linksnis, formos kamienas, kaitybos

kamienas. Giminių yra dvi – vyriškoji ir moteriškoji; keli daiktavardžiai

dvigiminiai (vad. „bendrosios“ giminės). Skaičių yra trys – vienaskaita,

daugiskaita ir dviskaita, bet dviskaitos formos paradigminėmis nebelaikytinos,

nes vartojamos tik dvižodėse konstrukcijose ir tik pirmojo

paminėjimo atveju. Linksnių yra 10 – be „įprastųjų“ linksnių, vartojami

4 postpoziciniai vietininkai, daugiskaitos lokatyvo formos su galūne -su

KN nevartojamos. Mažiausiai užfiksuota adesyvo formų ir jos labiausiai

įvairuoja, be to, vartojamos tik vienaskaitos formos, tad adesyvas nelaikytinas

paradigmine forma.

Apžvelgta beveik 20 000 daiktavardžių formų pavartojimo atvejų. Stipriausios

ir produktyviausios yra (i)o, (i)ā ir ē kamienų paradigmos (atitinkamai

~1000 x ~10 000; ~300 x ~3500; ~250 x ~1900 19 ). Iš „silpnesniųjų“

geriausiai išlaikytas u kamienas, beveik visos formos – senosios

u- kamienės (30 x ~1100), iu kamienas, nors ir produktyvesnis (75 x

~570), bet daugiskaita beveik ištisai perėjusi į io kamieną. i ir C kamienų

(~60 x ~1100 ir 13 x ~160) senąsias formas geriau išlaikė moteriškosios

giminės daiktavardžiai.

Moteriškosios ir vyriškosios giminės vardažodžių formų vartojimo

skirtumų galima įžvelgti ir sisteminio galūnių trumpinimo atvejais – moteriškosios

giminės vardažodžių ilgosios galūnės vartojamos labai retai,

daugiskaitos naudininko vartojamos tik trumposios, o vyriškosios giminės

vardažodžių ilgosios galūnės išlaikomos kur kas dažniau, kai kurių linksnių

netgi vyrauja.

19

Čia nurodytas [leksemų skaičius] x [pavartojimo atvejų skaičius].


42

Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

Apžvelgus visas paradigmas ir nustačius natūralią linksniavimo tipų

hie rarchiją išryškėjo du linksniavimo tipai – vyriškasis/mišrusis (I) ir moteriškasis

(II). Antrajame ryški (i)ā ir ē kamienų opozicija, o pirmasis skyla

į kelis poklasius – vyriškąjį o, vyriškąjį u ir mišrujį. Mišriajame linksniavimo

tipe irgi ryškesnė diferenciacija pagal gimines, o ne pagal kamienus –

C m

kamienas artimesnis i m

kamienui, nei C f

kamienui.

Santrumpos

E – evangelijos ištrauka (E1 – pirmoji SE evangelijos ištrauka).

E I – 1–21 ir 56–60 SE evangelijų ištraukos.

E II – 22–55 SE evangelijų ištraukos.

K – katekizmas, paskutinysis MKr skyrius („KATECHIZMAS ABA TRVMPAS PA-

MOKSLAS Wieros Krikśćionißkos del waykialu mażu“).

KN – Knyga nobažnystės („KNIGA Nonazniſtes Krikśćioniſzkos/ Ant gárbos Diewuy

TRAYCEY Szwentoy Wienatijam: Ant wartoimá Báźnicioms dides Kunigiſtes

Lietuwos ißduotá. KIEDAYNISE, DRVKAWOIA, IOCHIMAS IVRGIS RHE-

TAS, Meatu Poná, 1653“).

KNDB – „Knygos nobažnystės“ duomenų bazė.

M – malda (M1 – pirmoji MKr malda).

MKr – Maldos krikščioniškos („MALDOS KRIKSCIONISZKOS, Wiſokiam meatuy ir

reikalams bendriems prigulinčios: Ant garbos Diewa Traycey Szwentoy wiena

Tewá, Sunaus, ir Dwaśios S. O del naudos Baźnicios io, ant ſwieta iſzłayſtos

KIEDAYNISE, SPAUDE, JOCHIMAS JURGIS RHETAS, Meatu Poná, 1653“).

Trečioji KN dalis, 58 maldos ir katekizmas (žr. K).

P – pamokslas (P1 – pirmasis SE pamokslas).

SE I – 1–21 ir 56–60 SE pamokslai.

SE II – 22–55 SE pamokslai.

Pas – Pasija, paskutinysis SE skyrius („PASSYA ABA HISTORYA Apie kánći ſmerti,

ir pákaſim Poná muſu IEZVSA Chryſtuſá, iß wiſu kiáturiu Ewánjeliſtu pátogiay

ſurinkta“).

SE – Suma Evangelijų („SUMMA Abá Trumpas iſzguldimas EWANIELIV SZWEN-

TU Per wiſus meatus/ dienomis Nedelos/ Báźnićioſe Krikśćionißkoſe ſkaytomu/

O ánt gárbos Wienam DIEWUY, ſu wala Wiriaſniuju del páźitka Wierniems,

didey Kunigiſtey Lietuwos, ir del naminiku pabaźnu ánt uźiwoimá namiſzkia

iſzduotá. KIEDAYNISE, DRVKAWOIA, IOCHIMAS IVRGIS RHETAS, Meatu

Poná, 1653“). Antroji KN dalis, 60 evangelijų ir pamokslų bei Pasija (žr. Pas).

Literatūra

Girdenis, Rosinas 1977 – Aleksas Girdenis, Albertas Rosinas. Lietuvių kalbos daiktavardžio

linksniavimo tipų hierarchija ir pagrindinės jos kitimo tendencijos. Baltistica, 13 (2),

139–147.

Jakulis 1971 – Antanas Jakulis. 1680 m. katekizmas ir „Knyga nobažnystės“. Baltistica, 7

(1), 87–99.


Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

Jakulis 1982 – Antanas Jakulis. „Sumos Evangelijų” ir „Maldų krikščioniškų” autorystės

klausimu. Baltistica, 18 (2), 173–178.

Jakulis 1984 – Antanas Jakulis. „Sumos Evangelijų” ir „Maldų krikščioniškų” ryšiai su

ankstesniais lietuviškais raštais. Kalbotyra, 35 (1), 31–41.

Jakulis 1995 – Antanas Jakulis. „Knygos nobažnystės” leksika (sudarė, redagavo Dalia

Jakulytė). Klaipėda: Sauliaus Jokužio leidykla.

Jakulytė 1996 – Dalia Jakulytė. Daiktavardžių kamienų mišimas „Knygoje nobažnystės“.

Lietuvių kalbotyros klausimai XXXVI, 120–126.

Jakulytė 1997 – Dalia Jakulytė. „Knygos nobažnystės“ būdvardžiai. VII tarptautinio baltistų

kongreso „Baltų kalbos XVI–XVII amžiuje“ pranešimų tezės, 58–59.

Jakulytė 2001a – Dalia Jakulytė. „Knygos nobažnystės“ kalba. Knyga nobažnystės

krikščioniškos (1653) – XVII a. Lietuvos kultūros paminklas, 70–91. Kėdainiai: Kėdainių

krašto muziejus.

Jakulytė 2001b – Dalia Jakulytė. Informacinių technologijų panaudojimo galimybės senųjų

raštų kalbos tyrimams („Knygos nobažnystės“ morfologijos duomenų bazė). Vārds un

tā pētīšanas aspekti: Rakstu krājums 5, 152–168. Liepāja: Liepājas Universitātē.

Jakulytė 2004 – Dalia Jakulytė. „Knygos nobažnystės” (1653) morfologijos tyrimo

galimybės naudojant reliacinę duomenų bazę. Acta linguistica lithuanica LI, 1–14.

Jakulytė 2005 – Dalia Jakulytė. Kai kurie „Sumos evangelijų“ ir „Maldų krikščioniškų“ tarminiai

skirtumai. Tiltai, priedas: mokslo darbai. Baltai ir jų giminaičiai, nr. 26, 111–121.

Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.

Kaikarytė 2010 – Aušra Kaikarytė. Joniškio šnektos daiktavardžio linksniavimo sistema:

Dakt. dis. Vilnius: VU.

Markevičius 2006 – Aurimas Markevičius. Šiaurinių širvintiškių daiktavardžio kamienai ir

jų hierarchija. Baltistica, 41 (3), 435–450.

Markevičius 2009 – Aurimas Markevičius. Šiaurinių širvintiškių daiktavardžio linksniavimas

ir jo istorija. Vilnius: VU leidykla.

Mažiulis 1970 – Vytautas Mažiulis. Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (Deklinacija).

Vilnius: Mintis.

Pakerys 1974 – Antanas Pakerys. Lietuvių bendrinės kalbos balsių diferencinių požymių

hierarchija. Kalbotyra 26(1), 37–48.

Pociūtė 2004 – Dainora Pociūtė. Lietuviškosios bažnyčios knyga. Knyga nobažnystės

krikščioniškos 1653, xiii–lxv. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Rosinas 1994a – Albertas Rosinas. Lietuvių kalbos daiktavardžių ir įvardžių dviskaitos raida.

Baltistica, 4 priedas, 109–122.

Rosinas 1994b – Albertas Rosinas. Simono Stanevičiaus tekstų daiktavardžio linksniavimo

tipų hierarchija. Lietuvių kalbotyros klausimai, 34, 112–117.

Rosinas 2001 – Albertas Rosinas. Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė

struktūra. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Rosinas 2005 – Albertas Rosinas. Latvių kalbos daiktavardžio linksniavimo sistema: sinchronija

ir diachronija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Valeckienė 1998 – Adelė Valeckienė. Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir

enciklopedijų leidybos institutas.

Zavadzkaitė-Ivanauskienė 2000 – Audra Zavadzkaitė-Ivanauskienė. Mikalojaus Daukšos

P daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchija (pagal oksitoninių daiktavardžių paradigmas).

Lietuvių kalbotyros klausimai, 43, 11–17. Vinius: Lietuvių kalbos institutas.

43


44

Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

Zinkevičius 1980 – Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorinė gramatika (t. 1). Vilnius:

Mokslas.

Zinkevičius 1988 – Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija III. Senųjų raštų kalba. Vilnius:

Mokslas.

Dalia Jakulytė

INFLECTION OF NOUNS IN

“KNYGA NOBAŽNYSTĖS“

This article is a continuation of earlier studies of “Knyga nobažnystės”

(1653) language, initiated by A. Jakulis and continued the author of this

article. The research object is all noun forms in “Knyga nobažnystės” the

purpose – to determine noun inflection system.

I. For the investigation a special tool, the relational database of KN

morphology (KNDB), was created and used. So the first task of the work

was to apply KNDB for noun inflection research and to enter the required

data into the DB.

The following noun morphology attributes were determined an entered

to KNDB: gender, number, case, form stem, inflection stem. There

are two forms of gender – masculine and feminine, a few nouns are of

double gender (so-called common gender). There are three forms of numbers

– singular, plural and dual, but the dual is no longer the paradigmatic

form, because it is used only in biverbal constructions (with du or abu)

and only in focus, i. e. when indicating objects for the first time. 10 form

of cases are used in KN – next to the “ordinary” declensional forms, there

are four forms of postpositional locatives (illative, allative, inessive and

adessive). Meanwhile, plural locative with ‐su ending is not used. Rarest

and most varied are forms of adessive, and there are only singular forms,

so adessive cannot be considered as paradigmatic form.

The stem attribute was entered twice – for each noun form (form stem)

and for the whole lexeme (inflection stem).

II. The noun forms, both paradigmatic and non-paradigmatic, where

identified, divided by inflection stem and reviewed. There are about

20,000 noun forms used in KN.

The “strongest” and most productive are the (i)o, (i)ā and ē stem paradigms,

used respectively ~1000 lexemes x ~10 000 times, ~300 x ~3500,


Dalia Jakulytė

„Knygos nobažnystės“

daiktavardžių kaityba

and ~250 x ~1900. Among the “weaker” stems best-preserved is u stem,

almost all the forms are old u-stemmed (30 x ~ 1100); the iu stem, while

more productive (75 x ~ 570), but it’s plural is almost entirely gone into

io stem. i and C stems (~ 60 x ~ 1100 and ~ 13 x 160) should be revised

divided by gender, the feminine nouns have better preserved old forms.

The differences of masculine and feminine inflection can be observed

in use of long and shortened nominal forms, for example, singular inessive

dánguja and danguj, draugiey and draugieja; plural dative griekamus and

griekams; feminine noun forms are mostly shortened, while long form of

masculine nouns are preserved more often.

III. Finally, declensional types, their interaction and natural hierarchy

are determined.

There were determined such different paradigms of noun inflection as:

(i)o 20 , iio, (i)ā, ē, u, iu, i m

, i f

, C m

(n), C f

(r). The hierarchic similarity of these

stems was analysed according to the number of coinciding endings, and

hierarchic tree was generated using maximum method of clusterisation.

This tree shows that all the stems divides into two main groups – masculine

and mixed declension group (I) and feminine declension group (II).

In the second group there is an opposition between (i)ā and ē declension

types. The first group can be divided into several declension types – masculine

o, masculine u, and mixed. The mixed type also differs by gender –

the C m

stem is found to be closer to i m

stem than to the C f

stem.

45

20

o and io stem forms are sincretic in all cases.


46

RES HUMANITARIAE XII ISSN 1822-7708

Asta Balčiūnienė – Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų

fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros docentė, daktarė, Baltistikos

centro vyresnioji mokslo darbuotoja.

Moksliniai interesai: dialektologija, morfologija.

Adresas: Herkaus Manto g. 84, Klaipėda.

El. paštas: balciuniene.asta@inbox.lt.

Asta Balčiūnienė – Ph. D (in the Humanities), Associate Professor at

the Department of Baltic Linguistics and Etnology, senior researcher at

the Centre of Baltic Studies, Klaipėda University.

Research interests: dialectology, morphology.

Address: Herkaus Manto g. 84, Klaipėda.

E-mail: balciuniene.asta@inbox.lt.

Eglė Bukantytė – Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų

fakulteto Germanų ir romanų katedros docentė, daktarė, Baltijos regiono

istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja.

Moksliniai interesai: lyginamoji istorinė kalbotyra, sintaksė, kalbų sąveika.

Adresas: Brandstr. 36, D-04277 Leipzig.

El. paštas: egle_bukantyte@yahoo.de.

Eglė Bukantytė – lecturer at the Department of German and Romance

studies, research assistant at the Institute of Baltic Sea Region History

and Archeology at the University of Klaipėda.

Research interests: comparative linguistics, syntax, linguistic interference.

Address: Brandstr. 36, D-04277 Leipzig.

E-mail: egle_bukantyte@yahoo.de.

Asta Balčiūnienė, Eglė Bukantytė

Klaipėdos universitetas

EPITAFIJOS LIE. Czon / Czonai ilses / ilsis

Devieje / Deweje / Dewije / Dievuje;

VO. Hier ruhet in Gott

KALBINIAI YPATUMAI

Anotacija

Mažosios Lietuvos senosiose liuteronų kapinėse užfiksuota lietuviška epitafija Czon / Czonai

ilses / ilsis Devieje / Deweje / Dewije / Dievuje 1 , kurioje fiksuojama įvairuojanti sg.

inesyvo forma. Ši epitafija yra tiesioginis vertinys iš vokiečių epitafijos Hier ruhet in Gott.

Straipsnyje siekiama atskleisti lietuviškoje epitafijoje fiksuojamo daiktavardžio Dievas ka-

1

Šie įrašai užfiksuoti BRIAI vykdomo projekto „Europinių kultūrų sąveika Vakarų Lietuvoje:

Klaipėdos krašto istorinio, religinio ir etnografinio paveldo tyrimai“ ekspedicijose

ir saugomi KU BRIAI archyve (toliau – BRIAI KKKSDB).


Asta Balčiūnienė, Eglė Bukantytė

Epitafijos lie. Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje /

Dewije / Dievuje; vo. Hier ruhet in Gott kalbiniai ypatumai

mieno mišimo priežastis bei išanalizuoti sąsają su vokiškuoju šaltiniu, nagrinėjami vokiškosios

epitafijos raidos aspektai.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Mažoji Lietuva, vakarų žemaičių tarmė, Klaipėdos krašto

aukštaičių patarmė, epitafija, inesyvas, aliatyvas, morfologija, kamienų mišimas, gyvumo

hierarchija.

Abstract

In the old cemeteries of Lithuania Minor a Lithuanian epitaph Czon / Czonai ilses / ilsis

Devieje / Deweje / Dewije / Dievuje was recorded with a varying form of Inessive Singular.

The epitaph is a direct translation of the German one Hier ruhet in Gott (Here rest(s) in

God). The article seeks to disclose the causes of the noun Dievas (God) stem mixing and to

analyze its links with the German sources, as well as to examine the aspects of the German

epitaph evolution.

KEY WORDS: Lithuania Minor, Western Lowlander dialect, Highlander of Klaipėda regione

sub-dialect, epitaph, Inessive, Allative, morphology, stem mixing, animacy hierarchy.

47

Pastaraisiais dešimtmečiais Klaipėdos krašto (ir kiti Mažosios Lietuvos 2 )

liuteronų kapinių senieji XIX a. pabaigos – XX a. vidurio antkapiniai įrašai

tiriami įvairiais aspektais: istoriniu, menotyros, architektūros ir literatūrologiniu

3 . Atkreipiamas dėmesys ir į kalbinius paminklinių įrašų bruožus,

daugiausia akcentuojant jų bilingvizmą 4 ar vertinant juos kaip vertinius 5 .

2

Toliau tekste vartojamas trumpinys ML.

3

Minėtini šie tyrinėjimai: Baublys A. Theologische und stilistische Akzente der Friedföfe

im Memelland. Annaberger Annalen, 2008, 31–61; Mališauskas J. Vėjas iš Aismarių.

Straipsnių rinkinys. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 2004; Kaunas D.

Kapinės – archyvai ir muziejai po atviru dangumi. Mažosios Lietuvos kultūros istorijos

paveldas. Vertės ir interesų sankirtos požiūriu. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2004,

48–54; Pocytė S. Das konfessionelle Erbe im Memelland. Stand und Methode. Annaberger

Annalen, 2008, 9–30; Sidabraitė Ž. Die protestantische Kultur des Todes anhand litauscher

Grabinschriften im Memelland. Annaberger Annalen, 2008, 62–91; Purvinas M.,

Purvinienė M. Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai. Kaunas, 2010; etc.

Be to, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute jau

kelerius metus vykdomas mokslinis tiriamasis projektas „Europinių kultūrų sąveika Vakarų

Lietuvoje: Klaipėdos krašto istorinio, religinio ir etnografinio paveldo tyrimai“,

fiksuojantis ir įvairiais aspektais tiriantis Klaipėdos krašto senųjų kapinių palikimą. Šio

straipsnio autorė A. Balčiūnienė 2007–2008 m. taip pat dalyvavo projekte. E. Bukantytė

ir dabar vykdo šį tęstinį projektą.

4

Straipsnyje keliakalbystė pabrėžiama kaip bendras bruožas, būdingas etninių lietuvių

kapinėms (turima omenyje, kad ten laidoti ir lietuviai, ir toje vietoje gyvenę kitataučiai),

bet net ir lietuvių paminkliniai įrašai gali būti nelietuviški ir atvirkščiai.

5

Literatūrologiniu aspektu Mažosios Lietuvos liuteroniškųjų kapinių įrašai tirti Žavintos

Sidabraitės (Sidabraitė, 2006, 213–231), akcentuojant, jog gausią įrašų dalį sudaro giesmių,

verstų iš vokiečių kalbos, ištraukos. Tam tikrų pažodinių vertimo iš vokiečių kalbos

pavyzdžių pateikia ir Jurgis Mališauskas (Mališauskas, 2004, 183–196; 197–207) etc.


48

Asta Balčiūnienė, Eglė Bukantytė

Epitafijos lie. Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje /

Dewije / Dievuje; vo. Hier ruhet in Gott kalbiniai ypatumai

Toks tyrimo aspektas nulemtas istorinių aplinkybių 6 . Nors lietuviškųjų įrašų,

lyginant su vokiškaisiais, mažiau, dažnai jie yra tiesioginiai vertiniai iš

vokiškųjų, bet jų lingvistinė analizė yra būtina. Net ir vertiniuose gali būti

užfiksuoti gana saviti ML kalbiniai bruožai, atskleidžiantys lietuvių kalbos

formavimosi ypatybes. Nors ML fiksuojami patys seniausi paminkliniai

įrašai siekia tik XIX a. – „paminklų iš XVIII amžiaus jau nebepasitaiko“

(Kaunas, 2004, 48), bet ir XIX–XX a. vidurio lingvistinių duomenų analizė

taip pat yra vertinga.

Tyrimo objektą sudaro ML senųjų kapinių 29 lietuviškos epitafijos

Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje / Dewije / Dievuje 7 , kuriose

fiksuojama įvairuojanti sg. inesyvo forma. Straipsnyje tiriamas šios konstrukcijos

vokiškasis atitikmuo Hier ruhet in Gott, siekiant atskleisti lietuviškosios

epitafijos šaltinio raidos aspektus.

Straipsnio tikslas – ištirti daiktavardžio Dievas kamieno mišimo sg.

inesyve priežastis, išsiaškinti analogiškos vokiškos konstrukcijos Hier ruhet

in Gott raiškos ypatumus.

Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai:

1. Nustatyti, ar leksemos Dievas kamieno mišimas priklauso nuo tarminių

skirtumų 8 .

2. Išanalizuoti sg. inesyvo semantikos ir raiškos ypatumus.

3. Nustatyti vokiškosios epitafijos šaltinį bei kostrukcijos in Gott raiškos

ypatumus.

Atskirų tarminių arealų morfologijos ypatumai yra gana aktualūs dabartinėje

kalbotyroje. Daiktavardžių kamienų mišimo priežastys ir kamienų

sistema lietuvių kalbos tarmėse natūraliosios morfologijos aspektu sulaukia

vis daugiau lingvistų dėmesio (Girdenis, Rosinas, 1977, 338–348;

Markevičius, 2009; Kaikarytė, 2010). Kamienų mišimo tendencijas senojoje

raštijoje tiria Zigmas Zinkevičius (1980, 210), Dalia Jakulytė (1996,

120–126) ir kt., senųjų vietininko linksnių sistemą ir raidą analizuoja Al-

6

Mažoji Lietuva iki XX a. pirmosios pusės nepriklausė Lietuvai – tik 1923 m. Klaipėdos

kraštas prijungtas prie Didžiosios Lietuvos.

7

Šiame įraše įvairuoja ir kitų kalbos dalių formos (pvz.: ilsis / ilses), tačiau šiame straipsnyje

tai neanalizuojama.

8

ML teritorija tarminiu aspektu yra nevienalytė – skiriama vakarų žemaičių tarmė ir

vakarų aukštaičių tarmei priklausanti Klaipėdos krašto aukštaičių patarmė, todėl svarbu

išsiaiškinti, ar morfologijos skirtumus lemia šių tarmių skirtingos ypatybės (plačiau žr.

LKTCH, 2004), t. y. atskirose tarmėse vartojamos tik tam tikros linksnio formos.


Asta Balčiūnienė, Eglė Bukantytė

Epitafijos lie. Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje /

Dewije / Dievuje; vo. Hier ruhet in Gott kalbiniai ypatumai

bertas Rosinas (2000, 173–183); Gina Kavaliūnaitė (2001, 2003); Eglė Žilinskaitė-Šinkūnienė

(2012, 23–36) ir kt.

Antkapinių įrašų tyrimas negali būti toks informatyvus kaip gyvosios

tarmės, bet šiuose įrašuose paliudyti kalbiniai faktai taip pat gana reikšmingi,

nes fiksuoja kalbos reiškinius, kurie gali būti nebeišlaikyti dabartinėje

tarmėje.

Tad aktualu išanalizuoti lietuviškosios epitafijos Czon / Czonai ilses /

ilsis Devieje / Deweje / Dewije / Dievuje morfologijos ypatumus bei

nustatyti šios epitafijos vokiškojo šaltinio raidos tendencijas.

Pirmojoje straipsnio dalyje aptariami lietuviškosios epitafijos kalbiniai

ypatumai, antrojoje – vokiškosios.

49

1. Lietuviškosios epitafijos Czon / Czonai

ilses / ilsis Devieje / Deweje / Dewije /

Dievuje ypatumai

Ši epitafija užfiksuota tiek vakarų aukštaičiams priklausančių Klaipėdos

krašto aukštaičių, tiek vakarų žemaičių tarmės teritorijoje. Todėl trumpai

aptariami tarminės diferenciacijos aspektai.

1.1. ML tarminė diferenciacija

Kaip žinoma, ML teritorija tarminiu aspektu yra nevienalytė – skiriama

vakarų aukštaičiams priklausanti Klaipėdos krašto aukštaičių patarmės ir

vakarų žemaičių tarmės teritorija 9 (žr. 1 žemėlapį).

Taigi analizuoti įrašai iš vakarų žemaičių tarmės teritorijoje

esančių Ventės, Sausgalvių, Drevernos, Kukorų, Plikių, Priekulės ir jos

apylinkių kapinių ir Klaipėdos krašto aukštaičių teritorijoje esančių

Rukų, Stoniškių, Katyčių I, II, Vilkyškių, Stubrių ir Uikšių kapinių.

Dauguma lietuviškųjų epitafijų, prasidedančių pažodžiui iš vokiečių

kalbos išverstu sakiniu Hier ruhet in Gott, fiksuoja gana įvairius patarmių

fonetikos ir morfologijos aspektus. Reikia pažymėti, kad konstrukcija in

Gott išversta nevisiškai pažodžiui. Pažodinis vertimas galėjęs būti realizuotas

ML vartotu inesyvo ekvivalentu prielinksnine konstrukcija ing +

9

Apie šių tarmių kalbines ypatybes plačiau žr. Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. Vilnius:

Lietuvių kalbos institutas, 2004, 37–47; Zinkevičius Z. Lietuvių tarmių kilmė. Vilnius:

Lietuvių kalbos institutas, 2006, 247–250.


50

Asta Balčiūnienė, Eglė Bukantytė

Epitafijos lie. Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje /

Dewije / Dievuje; vo. Hier ruhet in Gott kalbiniai ypatumai

1 žemėlapis. Lietuvių kalbos tarmės 10

acc, pvz.: ing Jerusalem (plačiau žr. Bukantytė, 2007, 72). Vis dėlto, verčiant

epitafijas, in Gott adaptuojama prie lietuvių kalbos sistemos ir verčiama

inesyvu, tačiau šio linksnio formos įvairuoja. Tad pirmiausia kyla

klausimas, kaip šiuos įvairius užrašymo variantus traktuoti, pvz.: Czon /

Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje / Dewije / Dievuje [Čion / čionai

ilsis / ilsias Dievieje / Dievėje / Dievyje / Dievuje...], ar šis kamienų

įvairavimas susijęs su tarmine diferenciacija.

10

1 ir 2 paveiksluose paliudytos leksemos Dievas sg. inesyvo gretutinės

formos tiesiogiai nesusijusios su tarmine priklausomybe. Tiek vakarų

žemaičių, tiek Klaipėdos krašto aukštaičių (žr. 1, 2 pav.) kapinių įrašuose

užfiksuotos beveik identiškos šios leksemos formos skiriasi tik fonetinėmis

ypatybėmis (pvz., vakarų žemaičiams būdinga monoftongizacija ie >

ė Diweje), nes morfologiškai tiek Dewieje (vakarų aukštaičių), tiek Diweje

yra lygiavertės.

10

Žemėlapis iš LKI internetinės prieigos: http://tarmes.lki.lt/


Asta Balčiūnienė, Eglė Bukantytė

Epitafijos lie. Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje /

Dewije / Dievuje; vo. Hier ruhet in Gott kalbiniai ypatumai

51

1 pav. XIX a. pabaigos

įrašas Rukų kapinėse

(KU BRIAI KKKSDB)

2 pav. Paminklas

Lankupių kapinėse

(KU BRIAI KKKSDB)

1.2. Formų užrašymas ir morfologinis traktavimas

Epitafijoje pateiktąsias įvairuojančias Dievas sg. inesyvo formas galima

įvairiai perskaityti tiek dėl tarminės diferenciacijos, tiek ir dėl vokiečių

kalbos įtakos rašybai. Pirmiausia pateikiamos visos paliudytos aptariamosios

leksemos formos.

1 lentelė. ML paminkluose užfiksuotos inesyvo formos

Užfiksuotos Atvejų

formos skaičius

Vieta

Dewieje 1 x Rukai (Klaipėdos

krašto aukštaičiai)

Pavyzdžiai

Cʒon ilʃes Dewieje / Jurgis

Bublies / gim. 21. Ferb. 1833,

mir. 19. Juni 1899 (Rukų kapinės

KU BRIAI KKKSDB).


52

Asta Balčiūnienė, Eglė Bukantytė

Epitafijos lie. Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje /

Dewije / Dievuje; vo. Hier ruhet in Gott kalbiniai ypatumai

Užfiksuotos Atvejų

formos skaičius

Vieta

Pavyzdžiai

Dieweje 12 x Rukai, Vilkyškiai

(Klaipėdos krašto

aukštaičiai); Šventvakariai,

Stragnai, Kukorai,

Agluonėnai, Lūžai

(vakarų žemaičiai) KKKSDB).

Deweje 6 x Lankupiai, Dreverna,

Muižė, Ažpurviai

(vakarų žemaičiai)

Diewieje 1 x Agluonėnai (vakarų

žemaičiai)

Diweje 1 x Lankupiai (vakarų

žemaičiai)

Diewije 3 x Rukai (Klaipėdos

krašto aukštaičiai);

Svencelė (vakarų

žemaičiai)

Dewije 2 x Rukai (Klaipėdos

krašto aukštaičiai);

Kukorai (vakarų žemaičiai)

Dievyje

(gali būti

Dievije

perdirbinys,

nes paminklai

naujai

perstatyti)

2 x Stragnai, Kantvainiai

(vakarų žemaičiai)

Czon ilsis / Dieweje mano /

mylimas wiers / ir muso

tewas / Wilhelm Naujoks /

*10. 6. 1857 / U 10. 5. 1929

(Stragnų kapinės KU BRIAI

Czon ilsis / Deweje / musu

mielema Duktele / Elsike Stubbra

/ *24. 5. 1927 / U 25. 1.

1928 (Lankupių kapinės KU

BRIAI KKKSDB).

Čion ilsis Diewieje / mūsų

mylimas Sūnus / Martin /

Lusʒeitis / *20. 2. 1920

/U 2. 1. 1930 (Agluonėnų kapinės

KU BRIAI KKKSDB).

Czion ilsis Diweje mano /

milims Wiers / Jurgis Povils

/ gim. 6. Aug. 1856 mir. 21.

Nov. 1914 (Lankupių kapinės

KU BRIAI KKKSDB).

Czon ilsis Diewije / Sanarelei

/ Mana milimoge / Wira /

Erdmann Bestika / G. 18. Jan.

1839 / M. 25. Okt. 1903 (Kerkutviečių

kapinės KU BRIAI

KKKSDB).

Cʒon ilʃis / Dewije / Gryta

Bulies gim. Motʒkus /*14.

Deʒb. 1836 U 4. April. 1901

(Rukų kapinės KU BRIAI

KKKSDB).

Čion ilsis Dievyje mano

žmona ir mylima motina / Elze

Vanags / gim. 1885 IX 6 mir.

1948 XI 28 (Stragnų kapinės

KU BRIAI KKKSDB).


Asta Balčiūnienė, Eglė Bukantytė

Epitafijos lie. Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje /

Dewije / Dievuje; vo. Hier ruhet in Gott kalbiniai ypatumai

53

Užfiksuotos

formos

Dievuje

(greičiausiai

naujesnė

forma, nes

paminklas

perstatytas)

Atvejų

skaičius

Vieta

1 x Žiaukos (vakarų žemaičiai)

Iš viso:

29

Pavyzdžiai

Čionai ilsis Dievuje / Jonas

Laukaitis / ūkininkas, Surinkimo

namų tėvas / gim. 1882. 6.

29. mir. 1946. 8. 23

(Žiaukų kapinės KU BRIAI

KKKSDB).

Pateiktieji pavydžiai rodo, jog a kamieno sg. inesyvo forma Dieve įrašuose

nepaliudyta, plg. miškè, namè, výre.

Analizuojant labai įvairias užfiksuotąsias formas, pirmiausia kyla klausimas,

kaip jas skaityti ir interpretuoti, nes jų rašyba nenuosekli.

Problemų nekyla dėl Dievyje ir Dievuje, nes paminklai yra naujai perstatyti,

tad rašoma pagal dabartines rašybos taisykles.

Formos Diewije / Dewije skaitytinos kaip Dievyje ir yra paliudytos tiek

vakarų žemaičių, tiek ir Klaipėdos krašto aukštaičių.

Daugiausia neaiškumų kyla, kaip skaityti ir interpretuoti formas Devieje

/ Dieweje / Deweje / Diweje – Dievieje, Dievėje ar Dievyje. Nuo to

priklauso ir morfologinis vertinimas. Taigi Dievieje galėtų būti skaitoma

ir morfologiniu aspektu vertinama keleriopai:

1.2.1. Forma Devieje (Klaipėdos krašto aukštaičių) / Dievieje (vakarų

žemaičių) skaitytina kaip Dievieje.

Tokiu atveju ši forma galėtų būti laikoma archajišką lokatyvo galūnę ie

(fiksuotina prieveiksmiuose namiẽ etc., adesyvo formose Dieviepi: Esti malonė

Dieviepi VlnE67 LKŽe) išlaikiusiu perdirbiniu, kuris, pasak Z. Zinkevičiaus,

susiformavo prie ie 11 prisijungus „je iš -oje, -ėje“, plg. Dieveie < ie-je

(Bretkūnas, Vaišnoras) (Zinkevičius, 1980, 210).

Vakarų žemaičių formos Diweje / Deweje morfologiškai taip pat galėtų

būti lygiavertės formai Dievieje, nes šiai patarmei būdinga monoftongizacija

ie > ė Diweje). Tačiau negalima atmesti galimybės, kad aptariamosios

formos Devieje (Klaipėdos krašto aukštaičių) / (Diweje) Deweje (vakarų

11

Plačiau žr. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorinė gramatika I. Vilnius: Mokslas, 1980,

209–210. Ambrazas V. Lietuvių kalbos istorinė sintaksė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas,

2006, 260–261.


54

Asta Balčiūnienė, Eglė Bukantytė

Epitafijos lie. Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje /

Dewije / Dievuje; vo. Hier ruhet in Gott kalbiniai ypatumai

žemaičių) buvo pasidarytos pagal produktyvaus ē kamieno sg. inesyvo analogiją,

plg.: dė̃dėje, žolėjè. Vis dėlto galima ir kitokia šių formų interpretacija.

1.2.2. Devieje ir Dievieje gali būti skaitomos kaip Dievyje, nes abiejose

tarmėse ie dėl vokiečių kalbos rašybos įtakos dažnai skaitytinas kaip i / y,

plg. 1 pavyzdį, XIX a. pabaigos įrašą Rukų kapinėse, kur pavardė Bublies

skaitoma kaip Bublỹs. Tad Devieje ir Dievieje gali būti interpretuojamos

kaip i kamieno formos, plg.: akyjè, káilyje.

1.2.3. Tik vakarų žemaičių areale paliudytą formą Deweje (Diweje)

galima vertinti kaip rašymo nenuoseklumą ir skaityti *Dievieje (tokiu atveju

ji būtų lygiavertė formoms Devieje / Dievieje). Tačiau Deweje (Diweje)

galėtų būti skaitoma Dievėje ir laikoma ē kamieno forma, nes vakarų

žemaičių galėjo būti tariama Dėvėje, o Diweje šaknies i gali būti atsiradęs

dėl rašybos nenuoseklumo 12 .

Taigi, aptarus šių formų interpretavimo galimybes, galima konstatuoti,

kad sg. inesyvo formos galėjo būti gana įvairių kamienų: a) a kamieno

perdirbiniai; b) i kamieno; c) ē kamieno ir d) u kamieno (naujesnė). Ē

kamieno formos galėjusios atsirasti ir iš a kamieno perdirbinių (Dievieje),

kurie dėl galūnės panašumo buvo pradėti tapatinti su ypač produktyvaus ē

kamieno formomis (vakarų aukštaičių – žolėje > žolieje (galėjo būti dvibalsinama),

o vakarų žemaičių Dievieje [dėvėje] = žolėje. Perėjimą į i kamieną

galima aiškinti tuo, kad šis linksniavimo tipas buvo gana gerai išsilaikęs

vakarų aukštaičių tarmėje (Kazlauskas, 1968, 206). U kamieno forma yra

nauja ir, regis, perimta iš dabartinės lietuvių kalbos, kurioje šalia Dievè

vartojama gretutinė forma Dievujè, atsiradusi, matyt, dėl leksemos dangujè

analogijos.

1.3. Daiktavardžio Dievas sg. inesyvo formos

dabartinėje lietuvių kalboje

Daiktavardžio Dievas sg. inesyvo formos įvairuoja ir dabartinėje lietuvių

kalboje. Tai rodo VDU Tekstyno duomenys (žr. 2 lent.).

Taigi akivaizdu, kad dabartinėje lietuvių kalboje tarpusavyje konkuruoja

vyriškojo linksniavimo tipo a ir u kamieno formos, periferijoje fiksuojamos

Dievieje (dėl šių formų kamieno traktavimo plačiau žr. 1.2.).

12

Šioje leksemoje šaknies i vietoj ie galima tik pietų žemaičių tarmėje, tačiau su tiriamąja

teritorija ši tarmė nesusijusi.


Asta Balčiūnienė, Eglė Bukantytė

Epitafijos lie. Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje /

Dewije / Dievuje; vo. Hier ruhet in Gott kalbiniai ypatumai

55

2 lentelė. Daiktavardžio Dievas sg. inesyvo formos Lietuvių kalbos tekstyne

Tekstyno dalis

Žodis

Pavartojimo

skaičius

Bendras

pavartojimo

skaičius

Iš viso

žodžių

Vietinė periodika DIEVUJE 3 3 16 918 103

Populiarioji periodika DIEVUJE 35 35 16 582 983

Specializuota periodika DIEVUJE 20 20 9 760 811

Grožinė literatūra (knygos) DIEVUJE 1 1 6 728 513

Negrožinė literatūra (knygos) DIEVUJE 29 29 11 472 234

Filosofinės literatūros vertimai DIEVUJE 42 42 2 721 990

Nurodytose tekstyno dalyse 130 102 857 327

Respublikinė periodika DIEVE 373 373 24 803 732

Vietinė periodika DIEVE 446 446 16 918 103

Populiarioji periodika DIEVE 728 728 16 582 983

Specializuota periodika DIEVE 295 295 9 760 811

Grožinė literatūra (knygos) DIEVE 1246 1246 6 728 513

Negrožinė literatūra (knygos) DIEVE 311 311 11 472 234

Memuarai DIEVE 183 183 2 226 726

Filosofinės literatūros vertimai DIEVE 178 178 2 721 990

Seimo stenogramos DIEVE 59 59 2 907 999

Nurodytose tekstyno dalyse 3819 102 857 327

Specializuota periodika DIEVIEJE 1 1 9 760 811

1.4. Priežastys, lėmusios daiktavardžio Dievas sg.

inesyvo formų įvairavimą

Apžvelgus epitafijų medžiagą ir dabartinės lietuvių kalbos tendencijas,

kyla klausimas, kas lemia stipriojo a kamieno formų mišimą būtent šiame

linksnyje, nes analogiško kamieno žodžiai výras, ãvinas, mìškas jokių įvairuojančių

sg. inesyvo formų neturi.

Akivaizdu, kad vokiečių kalbos įtakos čia įžvelgti negalima, nes prielinksninė

konstrukcija in + Gott buvo išversta ne pažodžiui ir adaptuota

prie lietuvių kalbos sistemos.

Taigi daiktavardžio Dievas kamieno mišimo atvejus, regis, reikėtų sieti

su linksnių vartojimo dažnumu bei su gyvumo kategorija. Michaelo Silversteino

suformuluota gyvumo hierarchija (animacy hierachy) 13 lietuvių

kalbotyroje sulaukia vis daugiau dėmesio.

13

Silverstein M. Hierarchy of features and ergativity. Dixon, R. M. W., ed., Grammatical

categories in Australian languages. New Jersey: Humanities Press, 1976, 112–171.


56

Asta Balčiūnienė, Eglė Bukantytė

Epitafijos lie. Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje /

Dewije / Dievuje; vo. Hier ruhet in Gott kalbiniai ypatumai

Voiceho Smočinskio ir Zigmo Zinkevičiaus nuomonę, kad inesyvo ir

adesyvo vartojimas tiesiogiai susijęs su gyvumo kategorija, patvirtino ir

Ginos Kavaliūnaitės Samuelio Boguslavo Chylinskio raštų tyrimas (2003,

47), įrodantis, kad inesyvo vartojimas susijęs su inanimata (gyvumo požymiu

nežymėtomis kalbos dalimis), adesyvo – su animata (gyvumo požymiu

žymėtomis kalbos dalimis). Kitaip tariant, „inesyvo pagrindinė

funkcija – reikšti buvimo vietą kalbamų (dažniausiai negyvų) dalykų viduje“

(Ambrazas 2006, 261), o adesyvas pirmiausia sietinas su gyvumu.

G. Kavaliūnaitės nustatyta, kad ir iliatyvas, ir aliatyvas susiję su gyvumo

kategorija, tačiau aliatyvas turi funkcijų, tiesiogiai nesusijusių su gyvumu

(Kavaliūnaitė, 2003, 33).

Suregistravus ir išanalizavus ML lietuviškus antkapinius įrašus, paaiškėjo,

kad nepaliudyta nė viena daiktavardžio Dievas adesyvo forma, o sg.

inesyvo pavartojimo atvejų užfiksuota 29. Daugelyje senųjų raštų matoma

atvirkštinė situacija, pvz.: CHNT forma Dieviep (44x), o inesyvo formos

nepaliudytos (Kavaliūnaitė 2001, 99, 101), Knygoje nobažnystės šios leksemos

inesyvo formų taip pat nėra 14 .

Tad kyla klausimas, kodėl tiriamosiose epitafijose tėra tik daiktavardžio

Dievas sg. inesyvas, nors pagal gyvumo kategorijos raišką galėtume laukti

aliatyvo formos *Dieviep.

Žinoma, tai susiję su adesyvo nykimu, fiksuojamu ir senuosiuose raštuose,

nes Jono Bretkūno Biblijoje ir kitur užfiksuota inesyvo ir aliatyvo

linksnių painiojimo atvejų. Jie aiškinami įvariai, pvz., CHNT pavartota

inesyvo forma žmoguj, pasak G. Kavaliūnaitės, galėjusi atsirasti dėl pl. adesyvo

formos nebuvimo. Tad dažnas pl. inesyvo vartojimas galėjo paveikti

ir vienaskaitos formas.

Kaip rodo tiriamieji įrašai, apie XIX a. ML tarmėse adesyvo formos

jau išnykusios, bet gyvumo požymio raišką pažeidžiančios inesyvo formos

leksemos Dievas linksniavimo sistemoje greičiausiai dar neegzistuoja. Todėl

pasidaromos gana naujos, iš kitų linksniavimo tipų perimtos šio linksnio

formos, „žyminčios“ gyvumo kategorijos ribojimus „pažeidžiančias“

formas. Tai iš esmės patvirtina V. Smočinskio, Z. Zinkevičiaus ir G. Kavaliūnaitės

hipotezę dėl lietuvių kalboje egzistuojančių ribojimų, susijusių su

gyvumo kategorijos raiška linksniavimo paradigmoje.

14

Nuoširdžiai dėkojame D. Jakulytei, pateikusiai šiuos duomenis.


Asta Balčiūnienė, Eglė Bukantytė

Epitafijos lie. Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje /

Dewije / Dievuje; vo. Hier ruhet in Gott kalbiniai ypatumai

2. Vokiškoji konstrukcija Hier ruhet in Gott

57

Lietuvos kapinėse epitafija Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje /

Dewije / Dievuje akivaizdžiai demonstruoja religinę priklausomybę.

Vokietijos teritorijoje formulės hier ruhet in Gott vartosenos arealo taip konkrečiai

apibrėžti negalime. Analizuojant Vokietijos epitafijų medžiagą 15 pastebima

dažnesnė hier ruhet in Gott vartosena evangeliškoje Šiaurėje, tačiau

šis įrašas neretai aptinkamas ir katalikiškuose regionuose. Juo pabrėžiamas

artimas, tiesioginis žmogaus santykis su Dievu, būdingas evangelikams, tačiau

pirmieji jo atvejai užfiksuoti dar prieš įvedant Reformaciją.

Viduramžiais antkapių užrašai

dažnai buvo lotyniški, ir nagrinėjamos

vokiškos epitafijos šaltiniu laikytinas

lotyniškas įrašas hic (re)quiescit

in domino. Vienas ankstyviausių įrašų

yra 1474 m. mirusio Greifsvaldo

miesto Šv. Nikolajaus katedros prepozito

Hinricho Bukowo antkapyje 16 :

Hic in d(omi)no [quiescit venera]/bilis

d(omi)n(u)s hi(n)r(ic)

us bukow ecclesiar(um) cami(n)

en(sis) cano(n)ic(us) / [et] h(uius)

col(legiate) p(re)posit(us) p(ri)

m(us) / q(ui) obiit f(e)ria q(ui)nta

an(te) d(omi)nica(m) r(e)mini(scere)

a[n(n)o ] d(omi)ni M cccc lxxiiii.

Lie. Čia ilsisi Dieve garbingasis ponas

Hinrichas Bukowas, Cammino bažnyčios

kanauninkas ir pirmasis vyriausiasis šios

kolegiato bažnyčios prepozitas, kuris mirė

1474-ųjų Viešpaties metų ketvirtadienį

prieš Gavėnios sekmadienį (kovo 3 d.).

15

Tyrimas atliktas remiantis mokslinio projekto „Viduramžių ir Naujųjų laikų epitafijos

Vokietijoje“ duomenimis. Duomenų bazė skelbiama interneto svetainėje http://www.

inschriften.net/. Daugiau nei prieš 70 metų pradėto projekto tikslas – rinkti ir publikuoti

paminklų ir namų įrašus iki 1650 m. Vokietijoje ir Austrijoje lotynų bei vokiečių

kalbomis. Surinkti įrašai ir komentarai publikuojami periodiniame leidinyje Die

deutschen Inschriften.

16

DI 77, Nr. 147.


58

Asta Balčiūnienė, Eglė Bukantytė

Epitafijos lie. Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje /

Dewije / Dievuje; vo. Hier ruhet in Gott kalbiniai ypatumai

Senuosiuose įrašuose paprastai vartotas tik veiksmažodis (re)quiescere:

hic requiescit (pvz., 1153) 17 . Po kurio laiko prie jo imta pridėti Dievo, Viešpaties,

Kristaus leksemas. Vietoje veiksmažodžio ilsėtis neretai pavartojama

mirti, užmigti amžiams, būti palaidotam. Taip atsiranda įvairios epitafijos:

qui in domino requiescant in pace, cuius anima in Christo vivat, cuius anima

sit in Christo, in Christo quiescit ir pan. Įvedus Reformaciją vis dažniau renkamasi

vokiečių kalbą. Dar keletas Šiaurės ir Vidurio vokiškai kalbančios

teritorijos pavyzdžių iš poreformacinio laikotarpio:

vo. is ... selich in god entslapen (1582) 18 ,

lo. in domino ... obiit in chr(ist)o ihesv (1585) 19 ,

vo. jn jhesv christo seliglig entslapen liegt hirvnder begraven (1594) 20 ,

lo. in christo obdormivit (1595) 21 ,

vo. Ist ihm hern seliglich entslaffe(n) (1597) 22 ,

lo. in Christo hic quiescit (1609) 23 .

Vokiečių kalboje vietos viduje raiška su gyvumo kategorija pažymėtomis

leksemomis nėra įprasta. Ankstyvoji vartosena – pašalio vietą nurodanti

konstrukcija bei + datyvas (atitinkanti adesyvą), kuri su veiksmažodžiu

ruhen „ilsėtis“ pradėta vartoti apie XV a.: bei Gott sein „būti pas

Dievą“, t. y. „būti numirusiam“.

Seniausias in Gott pavyzdys siekia XII a. Juo apibūdinta žmonių bendruomenė:

pruodere unte swestere in gote 24 .

Martino Lutherio raštuose konstrukcija in gott paprastai vartota Dievo

valiai kaip priežasčiai arba įrankiui nurodyti:

denn wir sind auch noch fleisch und blut, drumb können wir uns nicht so

gar verlassen und trotzen auff unsern ewigen unvergenglichen schatz jnn gotte 25 ;

nu hebet er an seyn begirde unnd vorlangen nach dem leben, das yn gotte

ist 26 .

Gyvosios kalbos faktų su nagrinėjama konstrukcija neužfiksuota.

17

DI 58, Nr. 35†.

18

DI 77, Nr. 26.

19

DI 77, Nr. 255.

20

DI 77, Nr. 127.

21

DI 56, Nr. 625†.

22

DI 36, Nr. 191†.

23

DI 61, Nr. 121†.

24

http://woerterbuchnetz.de/DWB/

25

Luther 36, 598 W.

26

Luther 1, 200 W.


Asta Balčiūnienė, Eglė Bukantytė

Epitafijos lie. Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje /

Dewije / Dievuje; vo. Hier ruhet in Gott kalbiniai ypatumai

59

Grįžkime prie epitafijų. Apie

XVII a. vokiečių žemėse išsikristalizuoja

dvi pagrindinės antkapių

formulės: hier ruhet in Frieden ir hier

ruhet in Gott. Šis įrašas yra Šiaurės

Vokietijos Greifsvaldo miesto

Šv. Jokūbo bažnyčios šventoriuje 27 :

HIER RVHET IN GOTT D(OMI)

N(VS) / FRIDERICH CHRISTIA(N)

SHNEIDER / STVDIOSVS JVRIS

/ ER IST GESTORBEN / A(NN)

O : 1722 / D(EN) 5. MAIJ.

Lie. Čia ilsisi Dieve Ponas / Friderichas

Christianas Shneideris / baigęs teisės

mokslus / Jis mirė 1722 m. gegužės 5 d.

Epitafija hier ruhet in Frieden

kildinama iš Biblijos (Rieckenberg,

1880, 227): in pace in idipsium dormiam

et requiescam (Ps 4,9). Antkapių

formulė hier ruhet in Gott tokio

tikslaus atitikmens Šventajame Rašte

neturi.

Biblijoje randame buvimo viduje raišką su Viešpaties ir Kristaus leksemomis,

pvz.:

Ilsėkis Viešpatyje ir kantriai lauk jo 28 (Ps 37,7).

Pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje (1 Tes 4,16).

Visuomet džiaukitės Viešpatyje (Filip 4,4).

Visi, kas ne Viešpatyje, yra tamsa, ir visi, kas Viešpatyje, yra šviesa

(2 Kor 4,6).

Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas

mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje (Rom 6,23) (plg.

vo. das ewige Leben in Christo Jhesu, unserm Herrn 29 ,

27

DI 77, Nr. 103.

28

Cituojama iš ekumeninio 2000 m. leidimo.

29

M. Lutherio Naujasis Testamentas cituojamas iš 1546 m. leidimo.


60

Asta Balčiūnienė, Eglė Bukantytė

Epitafijos lie. Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje /

Dewije / Dievuje; vo. Hier ruhet in Gott kalbiniai ypatumai

lo. vita aeterna in Christo Iesu Domino nostro 30 ,

gr. αἰώνιος ἐν Χριστῷ Ἰησοῦ τῷ κυρίῳ ἡμῶν) 31 .

Graikiškajame Naujajame Testamente vieta viduje su Kristaus leksema

įprasta. Ji išreiškia ypatingą artumą su Dievu. Būtent Kristuje, ἐν Χριστῷ,

žmogus patiria Dievo išganymą (Hoffmann, 1966, 237). Buvimas ἐν

Χριστῷ po mirties simbolizuoja naują krikščioniško gyvenimo terpę, visišką

priklausomybę Kristui. Jei būdamas gyvas žmogus priklausė Kristaus

bendrijai, tai liks joje ir po mirties ir drauge su Kristumi prisikels. Taigi,

formulė ἐν Χριστῷ taikoma apskritai gyvenimui pagal krikščioniškuosius

principus nusakyti (Hoffmann, 1966, 342).

Ši formulė greičiausiai yra ir mūsų nagrinėjamosios epitafijos šaltinis.

Sunku pasakyti, kodėl evangelikų liturgijoje vartojamas modifikuotas jos

variantas. Įdomu tai, kad vietą viduje žyminti konstrukcija ἐν + datyvas

su Dievo leksema aptinkama antikinėse graikų epitafijose (Peres, 2003,

242–247).

Į vokiečių religinius raštus vietą viduje žyminti konstrukcija su Dievo

leksema atkeliavo per lotyniškus šaltinius, o lietuviškuose religiniuose raštuose

bei liturginėje kalboje ji imta vartoti pagal lotynų ir vokiečių kalbų

pavyzdį.

Išvados

Apibendrinant galima pasakyti, kad lietuviškoje epitafijoje paliudytą

daiktavardžio Dievas kamienų mišimą lemia keletas priežasčių.

1. Adesyvo išnykimas (nerasta nė vienos formos, nors aliatyvas dar fiksuojamas,

pvz., grabop: Grabop tai gult eino (Drevernos kapinės KU

BRIAI KKKSDB); savespi: Aš tave meile neperstojanče mylėjau, todėl Aš

tave savespi pritraukiau iš čysto gerumo (Jeremi 31,30) (Vanagų kapinės

KU BRIAI KKKSDB) lėmė inesyvo funkcijų išplėtimą – gyvumo kategorijos

gramatiniai ribojimai visiškai neutralizuojami.

2. Naujos sg. inesyvo formos buvo daromos pagal kitų linksniavimo

tipų analogiją. Taip buvo „tarsi žymima“ gramatinę sistemą pažeidžianti

forma.

3. Net ir dabartinėje lietuvių kalboje daiktavardžio Dievas inesyvas vartojamas

retai (dažniausiai religinėje literatūroje), o šalia a kamieno formos

30

Lotyniškoji Vulgata ir graikiškasis Naujasis Testamentas cituojamas iš 1999 m. leidimo.

31

T. p. plg. lot. fratres et sorores in Christo „broliai ir seserys Kristuje“.


Asta Balčiūnienė, Eglė Bukantytė

Epitafijos lie. Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje /

Dewije / Dievuje; vo. Hier ruhet in Gott kalbiniai ypatumai

Dieve gana įprasta atrodo gretutinė u kamieno forma Dievuje. Šią formą

gali palaikyti dažnai kartu vartojamos leksemos dangus sg. inesyvo danguje

analogija.

4. Daiktavardžio Dievas sg. inesyvo įvairuojančios formos nesusijusios

su tarmine ML diferenciacija ir nėra tiesiogiai susijusios su pažodinio vertimo

iš vokiečių kalbos įtaka.

5. Dabartinės Vokietijos teritorijoje ankstyvaisiais viduramžiais vartotos

įvairios lotyniškos ir vokiškos antkapių formulės, žyminčios artimą

santykį su Dievu ir žmogaus buvimą jo viduje. Laikui bėgant epitafijos

darėsi lakoniškesnės. Išsirutuliojo dvi įvadinių formulių rūšys: hier ruhet in

Frieden ir hier ruhet in Gott.

6. Vietą viduje žyminti konstrukcija ruhen in + datyvas su animata į vokiečių

kalbą atkeliavo iš lotyniškų šaltinių ir vokiečių kalbos areale prigijo

apie XV a.

7. Nors nagrinėjamoji epitafija Lietuvoje paplitusi tik liuteroniškame

krašte, Šventajame Rašte ši sintaksės konstrukcija dažna. ML kapinėse ji

išsiversta iš vokiško atitikmens, o šis savo ruožtu – iš lotyniško ir graikiško.

Vietą viduje žyminti konstrukcija su Dievo leksema vartota ir antikinėse

graikų epitafijose.

61

Literatūra ir šaltiniai

Ambrazas 2006 – Vytautas Ambrazas. Lietuvių kalbos istorinė sintaksė. Vilnius: Lietuvių

kalbos institutas, 260–261.

Biblija, arba Šventasis Raštas. Antras pataisytas ir papildytas ekumeninis leidimas. Vilnius,

2000.

Bukantytė 2007 – Eglė Bukantytė. Martino Liuterio Naujojo Testamento (1522–1546) įtaka

Jono Bretkūno Naujojo Testamento vertimui (1579–1580) sintaksės aspektu. Klaipėda:

Klaipėdos universiteto leidykla.

Girdenis, Rosinas 1977 – Aleksas Girdenis, Albertas Rosinas. Lietuvių kalbos daiktavardžio

linksniavimo tipų hierarchija ir pagrindinės jos kitimo tendencijos (bendrinės kalbos ir

žemaičių tarmės duomenimis). Baltistica 13(2), 338–348.

Hoffmann 1966 – Paul Hoffmann. Die Toten in Christus. Eine religionsgeschichtliche und

exegetische Untersuchung zur Paulinischen Eschatologie. Münster: Aschendorff, 1966.

Jakulytė 1996 – Dalia Jakulytė. Daiktavardžių kamienų mišimas „Knygoje nobažnystės“.

Lietuvių kalbotyros klausimai (36), 120–126.

Kaikarytė 2010 – Aušra Kaikarytė. Joniškio šnektos daiktavardžio linksniavimo sistema.

Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.

Kavaliūnaitė 2001 – Gina Kavaliūnaitė. Adesyvas Chylinskio Naujojo Testamento vertime.

Acta Linguistica Lithuanica 45, 93–111.


62

Asta Balčiūnienė, Eglė Bukantytė

Epitafijos lie. Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje /

Dewije / Dievuje; vo. Hier ruhet in Gott kalbiniai ypatumai

Kavaliūnaitė 2003 – Gina Kavaliūnaitė. Postpozicinių vietininkų sistema Chylinskio

Naujojo Testamento vertime. Acta Linguistica Lithuanica 49, 33–49.

Kaunas 2004 – Domas Kaunas. Kapinės – archyvai ir muziejai po atviru dangumi. Mažosios

Lietuvos kultūros istorijos paveldas. Vertės ir interesų sankirtos požiūriu. Vilnius: Vilniaus

universiteto leidykla, 48–54.

Kazlauskas 1968 – Jonas Kazlauskas. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. Vilnius: Mokslas.

Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2004.

Luther 1931 – Martin Luther. Werke. Kritische Gesamtausgabe. Die Deutsche Bibel. Bd. 1.

Weimar.

Mališauskas 2004 – Jurgis Mališauskas. Vėjas iš Aismarių. Straipsnių rinkinys. Vilnius:

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Markevičius 2009 – Aurimas Markevičius. Šiaurinių širvintiškių daiktavardžio linksniavimas

ir jo istorija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Nestle 1999 – Eberhard Nestle–Kurt Aland. Novum Testamentum Graece et Latine. Stuttgart:

Deutsche Bibelgesellschaft.

Peres 2003 – Imre Peres. Griechische Grabinschriften und neutestamentliche Eschatologie.

Tübingen: Mohr Siebeck, 2003.

Rieckenberg 1880–1944 – Hans Jürgen Rieckenberg. Über die Formel „Requiescat in

pace“ in Grabinschriften. Jahrbuch der preußischen Kunstsammlungen. Berlin: Grote.

Rosinas 2000 – Albertas Rosinas. Inesyvo ir adesyvo formų kilmės ir raidos klausimu.

Baltistica 34(2). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 173–183.

Sidabraitė 2006 – Žavinta Sidabraitė. Epitafijos Mažosios Lietuvos antkapiniuose

paminkluose: žanrinės ypatybės ir vertė. Mažosios Lietuvos kultūros paveldas. Vilnius:

Vilniaus universiteto leidykla, 216–231.

Silverstein 1976 – Michael Silverstein. Hierarchy of features and ergativity. Dixon,

R. M. W., ed., Grammatical categories in Australian languages. New Jersey: Humanities

Press, 112–171.

Zinkevičius 1994 – Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir

enciklopedijų leidykla.

Zinkevičius 1998 – Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija III. Senųjų raštų kalba. Vilnius:

Mokslas.

Zinkevičius 2006 – Zigmas Zinkevičius. Lietuvių tarmių kilmė. Vilnius: Lietuvių kalbos

institutas.

Prieiga internetu:

http://woerterbuchnetz.de/DWB/

http://www.inschriften.net/

http://tarmes.lki.lt/

http://tekstynas.vdu.lt/tekstynas/


Asta Balčiūnienė, Eglė Bukantytė

Asta Balčiūnienė, Eglė Bukantytė

Epitafijos lie. Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje /

Dewije / Dievuje; vo. Hier ruhet in Gott kalbiniai ypatumai

63

LINGUISTIC CHARACTERISTICS

OF THE EPITAPH Lith. Czon / Czonai ilses / ilsis

Devieje / Deweje / Dewije / Dievuje; Germ. Hier

ruhet in Gott

Summary

The article presents the outcomes of examination of 29 Lithuanian epitaphs

from Lutheran cemeteries of Lithuania Minor Czon / Czonai ilses /

ilsis Devieje / Deweje / Dewije / Dievuje which recorded a varying form

of Inessive Singular. It also examines the German equivalent hier ruhet in

Gott with the aim of disclosing the aspects of evolution of the said source

of the Lithuanian epitaph.

To sum up, one can state that the stem mixing in the noun Dievas

(God), witnessed in the Lithuanian epitaph, was caused by several reasons.

The extinction of Adessive (not a single form of it has been found,

although the case of Allative has been recorded, e.g. grabop (to the coffin):

Grabop tai gult eino (Dreverna Cemetry KU BRIAI KKKSDB);

savespi (towards oneself): Aš tave meile neperstojanče mylėjau, todėl Aš tave

savespi pritraukiau iš čysto gerumo (Jeremi 31,30) (Vanagai Cemetery

KU BRIAI KKKSDB)) caused the extension of the functions of Inessive:

grammatical restrictions for the animate/inanimate category were wholly

neutralized.

The new forms of the Inessive Sg. were made by analogy with the productive

types of declension. In that way, the form that violated the grammatical

system was “as if marked“.

Even in contemporary Lithuanian, the Inessive of the noun Dievas is

seldom used (and mainly in religious literature), and next to the a-stem

form of Dieve, the u-stem form Dievuje looks quite familiar. The said

form can be supported by the analogy with the form of Inessive Sg. of the

lexeme dangus (heaven): danguje.

The variation of Inessive Sg. forms of the noun Dievas can not be

related either to the dialectal differentiation in Lithuania Minor or to the

impact of the literal translation from German.


64

Asta Balčiūnienė, Eglė Bukantytė

Epitafijos lie. Czon / Czonai ilses / ilsis Devieje / Deweje /

Dewije / Dievuje; vo. Hier ruhet in Gott kalbiniai ypatumai

In the early Middle Ages, in the territory of contemporary Germany,

different Latin and German tombstone formulas were used that denoted

a close relationship of man with God and man’s existence in God. In the

course of time, the epitaphs were becoming increasingly more laconic,

and two introductory formulas developed: hier ruhet in Frieden ir hier ruhet

in Gott.

The contruction ruhen in + an animate subject in Dative, denoting a

place inside, came to German from Latin sources and took root in the German

area around the 16 th c.

Although the epitaph in question spread merely in the Lutheran regions

of Lithuania, the said syntactical construction is rather frequent in

the Holy Scripture. In the cemeteries of Lithuania Minor, it was translated

from a German equivalent which in turn was translated from Latin. The

construction denoting a place inside with the lexeme of Dievas was also

frequently used in the Antiquity Greek epitaphs.


RES HUMANITARIAE XII ISSN 1822-7708

65

Daiga Straupeniece – humanitarinių mokslų daktarė,

Liepojos universiteto Kuržemės humanitarinio instituto

projektų administratorė.

Moksliniai interesai: dialektologija, leksikologija, etnologija.

Adresas: Kūrmājas prospekts 13, LV-3401 Liepāja, Latvija.

Tel. +37126485926.

El. paštas: daiga.straupeniece@inbox.lv.

Daiga Straupeniece – PhD in Philology, Project Administrator

at Kurzeme Institute of Humanities, Liepāja

University.

Reserarch interests: dialectology, lexicology. ethnology.

Address: Kūrmājas prospekts 13, LV-3401 Liepāja, Latvia.

Phone: +37126485926.

E-mail: daiga.straupeniece@inbox.lv

Daiga Straupeniece

Liepājas Universitāte

SVENTĀJAS IZLOKSNES LEKSIKA

LATVIEŠU VALODAS DIALEKTU

ATLANTA KONTEKSTĀ

Anotacija

Šventosios patarmės žodyną sudaro du sluoksniai – bendrinės latvių kalbos leksika ir dialektizmai.

Šiame straipsnyje analizuojami atsakymai į Latvių kalbos tarmių atlaso medžiagos

rinkimo programos (Latviešu valodas dialekta atlanta materiālu vākšanas programma) klausimus,

siekiant atskleisti žodyno pokyčius ir dinamiką trijose kartose. Tiriamąją leksiką sudaro

floros (medžių, augalų, uogų) ir faunos (vabzdžių, kirmėlių, roplių, paukščių ir gyvūnų)

pavadinimai. Pavyzdžiai pateikiami tematiškai, vadovaujantis LVDA programos klausimų

numeracijos seka. Aprašomas pavadinimų paplitimas bei kilmė.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Šventosios patarmė, dialektizmai, kilmė, semantika.

Abstract

The vocabulary of the sub-dialect of Sventaja consists of words from the standard Latvian,

as well as dialectical vocabulary. There are answers on the issues from the programme of

Latvian dialectical atlas (LVDA) analysed in the article discovering the changes or dynamics

of the use of a name within three generations. This is followed by the insight into the

names of flora (names of trees, plants and berries) and fauna (names of insects, worms,

reptiles, birds and animals). The analysed examples are filed according to the thematic in

order of the programme of Latvian dialectical atlas numeration. At first there are examples

common with standard Latvian (if there are any in the sub-dialect), followed by the dialec-


66

Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

tical vocabulary. The comments describe the distribution and the origins of a word. The

information source is given for the words referring to the standard Latvian.

KEY WORDS: sub-dialect of Sventaja, dialectical vocabulary, origin, semantics.

Viens no lielākajiem latviešu izlokšņu pētniecības sasniegumiem XX gs.

beigās bija Latviešu valodas dialektu atlants. Leksika (1999; turpmāk LVDA)

izdošana, kurā pēc vienotas programmas apzinātas 512 Latvijas izloksnes,

izstrādājot 100 kartes un kartografējot 119 dažādu reāliju, jēdzienu vai parādību

nosaukumus. Ārpus šīs programmas īstenošanas areāla palika tās

latviešu valodas izloksnes, kas atradās ārpus Latvijas, piem., Lietuvas pierobežā

Sventājā, kā arī Šauļu un Kauņas raj. u. c. (sk. LVDA 12, 24), tādēļ

Sventājas izloksnes leksikas pētniecībai par pamatu tika izmantoti Latviešu

valodas dialektoloģijas atlanta materiālu vākšanas programmas (1954) leksikas

jautājumi. Dialektoloģijas materiāla vākšanā un apstrādē tika izmantota

latviešu dialektoloģijā jauna pieeja. Lai pamanītu izmaiņas Sventājas izloksnes

leksikā, uzmanība pievērsta vienas un tās pašas reālijas vai parādības

nosaukuma lietojumam triju paaudžu vidū. Kopumā no programmas leksikas

daļas, kas ietvēra 300 jautājumus (no 371. līdz 670. jaut.), sīkāk tika

analizētas atbildes uz 100 jautājumiem (tai skaitā 53 jautājumi ir aplūkoti

LVDA), kuros atspoguļota flora (koku, savvaļas un kultivēto augu, ogu nosaukumi),

fauna (kukaiņu, tārpu, rāpuļu, putnu, plēsēju un mājdzīvnieku

nosaukumi), ar cilvēku un dabas parādībām saistīti nosaukumi. Visu programmas

leksikas daļas jautājumu izpēte vecākās, vidējās un jaunākās paaudzes

vidū ir problemātiska, tādēļ pētījumā netika ietverti jautājumi par materiālās

kultūras leksiku, piem., darbarīkiem, saimniecības piederumiem,

lauku darbiem, ēkām, lopu mītnēm un ar tiem saistītie leksikas jautājumi

(atspole, (vērpjamā ratiņa) klaniņa, pelūde, (linus) plūkt, spīļarkls, (rudzu)

statiņš u. c.), jo ar šīm reālijām saistītie nosaukumi nav vairs aktīvā lietojumā

piejūras ciemos dzīvojošās vidējās un jaunākās paaudzes valodā.

Ekscerpētais Sventājas leksikas materiāls parāda, ka valodas vārdu krājumu

veido gan leksika, kas kopīga ar latviešu literāro valodu, gan

dialektālā leksika (sk. 1. att.). Uz Latviešu valodas dialektoloģijas atlanta

materiālu vākšanas programmas leksikas 100 jautājumiem apstrādātas 416

atbildes (vec. p. – 124, vid. p. – 159, jaun. p. – 133). No tiem Latviešu

literārās valodas vārdnīcā (LLVV) minēti 119 nosaukumi jeb 29 % (vec.

p. – 49 jeb 40 %, vid. p. – 41 jeb 26 %, jaun. p. – 29 jeb 22 %). Pārējo daļu

71 % aizņem dialektālā leksika (vec. p. – 75 jeb 60 %, vid. p. – 118 jeb

74 %, jaun. p. – 104 jeb 78 %).


Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

67

100 %

80 %

60 %

60 %

74 %

78 %

dialektālā leksika

40 %

20 %

40 %

26 %

22 %

ar latviešu literāro valodu

kopīgā leksika

0 %

vecākā

paaudze

vidējā

paaudze

jaunākā

paaudze

1. att. Sventājas izloksnes leksikas proporcijas triju paaudžu vidū (%)

Ar latviešu literāro valodu kopīgā leksika

Izvērtējot ar latviešu literāro valodu kopīgos nosaukumus dažādās paaudžu

grupās, iezīmējas tendence – jo jaunāks izloksnes pārstāvis, jo samazinās

ar latviešu literāro valodu kopīgo vārdu lietojums. Pētījumā noskaidrota

kopvalodā lietoto leksēmu stabilitāte un mainīgums izloksnē. Ir konstatēts,

ka pētāmajā izlokšņu materiālā ir reģistrēti 24 ar latviešu literāro valodu kopīgi

nosaukumi (20 %), kas sastopami visu trīs paaudžu valodā, piem., alksnis,

auksts, buks, ērce, dzltns, kartupelis, lakstīgala, lapsa, liels, liepa, luoki,

mazs, muša, nātre, pliks, pupa, pūce, sauja, ssks, siekalas, smakrs, tāls, uola,

vaigs ‘seja’. 12 no šīm leksēmām jeb 10 % – alksnis, auksts, ērce, lakstīgala,

lapsa, liepa, muša, pupa, sauja, ssks, siekalas, smakrs – ir vienīgie reāliju vai

parādību nosaukumi izloksnē, kas fiksēti visās trijās paaudzēs. Tie aptver

dažādu leksikas materiālu, daļai no tiem ir identisks leksikas ekvivalents arī

lietuviešu valodā, piem., alksnis (liet. al̃ksnis), liepa (liet. li̇́epa), pupa (liet.

pupà), sauja (liet. sáuja). Tomēr jāatzīmē, ka daļa ar latviešu literāro valodu

kopīgās leksikas nav konstatēta visās paaudzēs. Tā, piem., divās paaudzēs –

vecākajā un vidējā paaudzē – reģistrēti tādi nosaukumi kā ābele, biezpiens,

čūska, dilbs, galuotne, kālis, kuode, kuovārnis, ķirsis, slinks, žagas, vidējā un

jaunākajā paaudzē – bumbiere, savukārt vecākajā un jaunākajā paaudzē –

pirksts, virsuotne, zirņi. Tāpat ir vērojami arī gadījumi, kad latviešu kopvalodā

lietotais vārds reģistrēts tikai vienā paaudzē, piem.,

vec. p.: griķi, kļava, krupis, lazda, smaganas, šķaudas, tumšs, zvirbulis;

vid. p.: ābuoliņš, seja, smadzenes, pūslis;

jaun. p.: varde.


68

Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

Citu paaudžu pārstāvji latviešu kopvalodas vārdu vietā lieto gan literārās

valodas fonētiskos un morfoloģiskos variantus – dzltans (vec. p.), dzltns

(jaun. p.), kārtupelis (vec. p.), kārtupeĺis (vid. p., jaun. p.), pĺiks (vid. p.,

jaun. p.), tālš (vid. p., jaun. p.) u. c., kas iekļauti izloksnes dialektālās leksikas

grupā, gan leksiskos dialektismus. Jāpiebilst, ka jaunākajai paaudzei

grūtības sagādāja daži reāliju nosaukumi, kā dilbs, kālis, pelašķi, prkuones,

jo latviešu un lietuviešu aktīvajā leksikā tie netiek lietoti (vai nav zināmi).

Dialektālā leksika

Dialektālās leksikas grupā iekļaujami fonētiskie, morfoloģiskie un leksiskie

dialektismi.

Nozīmīgu vietu dialektālās leksikas daļā aizņem izloksnes fonētiskie

dialektismi. Šīs leksēmas ir latviešu kopvalodas vārdu fonētiskie varianti.

Sventājas analizētajā materiālā konstatēti tādi fonētiskie dialektismi kā patskaņu

pagarinājums tautosillabiska r priekšā (kārtupelis, pīrksts, zīrņi, zvīrbulis),

o-celma vsk. nom. forma -lš (mīlš), mīkstināts r (kŗupis), patskaņa

a iespraudums gala zilbēs vsk. nominatīvā (brzas, plcas, tumšas) u. c. Vokāļa

a iespraudums, kas fiksēts Lietuvas pierobežas izloksnēs, piem., Gramzdā,

Kalētos (Rudzīte 1964, 83), Rucavā (Ābele 1928, 120), arī Kuršu kāpās

(Plāķis 1927, 50–91), varētu norādīt arī uz lietuviešu valodas ietekmi (sīkāk

sk. Straupeniece 2011, 342–343). Viena no jaunākajām izloksnes fonētiskajām

īpatnībām ir līdzskaņu palatalizācija patskaņu e, ē, i, ī priekšā, kas arī

uzskatāma par lietuviešu valodas kontaktu rezultātu. Tā raksturīga vidējās

un jaunākās paaudzes valodā, lietojot ne tikai lituānismus, bet arī latviešu

kopvalodas vārdus, piem., ābeĺe, griḱi, sĺinks, sveḱi, zemeńes u. c. (plašāk par

lietuviešu valodas kā galveno ikdienas komunikācijas līdzekļa iespaidu uz

Sventājas vidējās un jaunākās paaudzes latviešu valodas skaņu artikulācijas

sistēmu sk. Straupeniece 2011, 341–342). Reizēm sastopams vairāku fonētisku

īpatnību – patskaņa pagarinājuma un palatalizācijas – apvienojums

vienā leksēmā, piem., kārtupeĺis (vid. un jaun. p.), zvīrbuĺis (jaun. p.).

Skaitliski nelielu leksikas daļu visu paaudžu valodā aizņem morfoloģiskie

dialektismi, kuriem ir no literārās valodas atšķirīgs vārda sufikss, piem.,

ābuolins, vai vārda celms, piem., ave, lkuone, kļavs, slieks, plauši, smadzeņi.

Šo formu lietojumam piemīt noturīga tradīcija. No vienas puses, morfoloģiskie

dialektismi raksturīgi visu Sventājas paaudžu valodai. No otras puses,

tie sastopami arī citviet Latvijas teritorijā šaurākā vai plašākā areālā. Sievie-


Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

šu dzimtes ē-celma forma ave reģistrēta daudzās Lejaskurzemes izloksnēs,

piem., Dunikā, Grobiņā, Popē, arī Kuršu kāpās (EH I 189; sk. arī LVDA 50.

karti), savukārt vīriešu dzimtes forma kļavs izplatīta plašāk – fiksēta Dienvidrietumkurzemē,

piem., Aizvīķos, Dunikā, Gramzdā, Kalētos, Nīcā – vec. p.,

reti, Nīkrācē, Vaiņodē, Dienvidvidzemē, kā arī dažās Zemgales izloksnēs

(sk. ME II 239; EH I 625; Bušmane 1989, 152; LVDA 40, 4. A karti).

Dažreiz vienai leksēmai var piemist dažādu fonētisku (patskaņa pagarinājums

vai palatalizācija) un morfoloģisku (atšķirīgs literārās valodas vārda

celms) īpatnību apvienojums, piem., žūrks (vid. p.) sĺieks (jaun. p.).

Lielāko leksikas grupu visu paaudžu valodā aizņem leksiskie dialektismi,

kuri pēc cilmes ir gan mantoti, gan aizgūti vārdi. Dialektismu, kuri

uzskatāmi par mantotās leksikas daļu, ir skaitliski nedaudz, tie galvenokārt

sastopami arī citās latviešu izloksnēs, piem., gandrs, krants, naģe Kurzemē.

Sventājā lielāko leksisko dialektismu grupu veido tieši aizgūtā leksika.

• y Izloksnes vārdu krājumā īpaši daudz ir aizguvumu no lietuviešu valodas,

pētāmajā materiālā tie veido 77 % no aizgūtās leksikas klāsta.

Dažādu priekšmetu, parādību un citu reāliju apzīmēšanai lituānismus

visbiežāk izvēlas vidējā un jaunākā paaudze, mazāk – vecākā

paaudze. No 129 lituānismiem vecākās paaudzes valodā tie lietoti 25

nosaukumu apzīmēšanai jeb 19 %, savukārt vidējās un jaunākās paaudzes

valodā divreiz vairāk – attiecīgi 51 jeb 40 % un 53 jeb 41 %.

Daļai lituānismu ir konstatēti fonētiskie un morfoloģiskie varianti,

īpaši tas novērojams dažādu paaudžu valodā, piem., drēže 1 , drēžis

(vec. un vid. p.) // driežas (jaun. p.), kadeģis (vec. p.) // kadegis

(vid. p.), ķempis (vec. p.) // ḱempe (vid. p.) // ḱempine (jaun. p.),

vārs (vec. un vid. p.) // vōrs (jaun. p.).

• y Otru aizgūtās leksikas grupu, t. i., 16 %, veido aizguvumi no slāvu

valodām, kas izloksnē ienākuši galvenokārt ar lietuviešu valodas

starpniecību. Slāvismi pētāmajā materiālā aizņem nelielu daļu – no

27 slāvu cilmes vārdiem vecākās paaudzes valodā sastopami 7, savukārt

vidējās un jaunākās paaudzes valodā fiksēti 10 nosaukumi.

Ar lietuviešu valodas starpniecību no slāvu valodas aizgūti vārdi agrasts,

česnaks, grūša (-e, -is), kanape, krūpi, kūds, ridiks, vīšņa. Līdz

šim latviešu izloksnēs nav reģistrēta leksēma ridiks. Visu trīs paaudžu

valodā kā vienīgie nosaukumi nostabilizējušies tādi slāvismi kā

69

1

Lituānismiem, slāvismiem, ģermānismiem aizgūta vārda pamatnozīme.


70

Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

kūds, mazuolis, ridiks. Līdzās citiem variatiem visās trijās paaudzēs

lieto arī tādus slāvismus kā grūša (-e, -is), kanape, vecākajā un vidējā

paaudzē – šišnaks, vidējā un jaunākā paaudzē – česnaks, vīšņa. Slāvismiem

nereti vērojamas celma svārstības, piem., agrasts, agraste;

grūša, grūše, grūšis. Līdzīgi gadījumi, kad aizguvumiem, tai skaitā

slāvismiem, raksturīga nekonsekvence dzimtes un celma lietojumā,

rodami arī citās latviešu izloksnēs, piem., biguze, biguzis ’maizes

zupa’; strāka, strāks ‘steiga’; vazdiks, vazdiķis ‘samtene’ Rucavā. Šādi

gadījumi tiek skaidroti ar iespējamu aizdevējvalodas ietekmi (Markus-Narvila

2011, 186).

• y Vismazāko aizgūtās leksikas daļu, t. i., 7 % veido aizguvumi no ģermāņu

valodām. No 12 ģermānismiem vecākās paaudzes valodā sastopami

4 vācu cilmes vārdi, vidējās paaudzes valodā – 6, jaunākās

paaudzes valodā – 2. Ģermānismi pliedari, knipluoks, ķēmeles, skrizduole

galvenokārt sastopami Sventājas izloksnes vecākās un vidējās

paaudzes valodā, tie reģistrēti arī Lejaskurzemes pierobežas izloksnēs.

Savukārt visu paaudžu valodā reģistrētais nosaukums vapsva

izloksnē varētu būt ienācis ar lietuviešu valodas starpniecību.

Jāsecina, ka iezīmējas stabila tendence visu paaudžu vidū (sk. 2. att.) –

salīdzinot aizgūtās leksikas īpatsvaru katrā paaudžu grupā, vislielāko daļu

aizņem lituānismi (vec. p. – 70 %, vid. p. – 76 %, jaun. p. – 82 %). Nelielu

daļu veido slāvismi, kas visbiežāk aizgūti ar lietuviešu valodas starpniecību

(vec. p. – 19 %, vid. p. – 15 %, jaun. p. – 15 %) un ģermānismi (vec. p. –

11 %, vid. p. – 9 %, jaun. p. – 3 %).

90 %

80 %

70 %

60 %

50 %

40 %

30 %

20 %

10 %

0 %

70 %

vecākā

paaudze

19 %

11 %

76 %

vidējā

paaudze

15 %

9 %

82 %

15 %

3 %

jaunākā

paaudze

lituānismi

slāvismi

ģermānismi

2. att. Aizgūtās leksikas proporcijas Sventājas izloksnē trīs paaudžu vidū (%)


Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

Sventājas izloksnes dialektālā leksika ir grupējama arī pēc vārdu izplatības

citās latviešu izloksnēs :

• y Daudzi nosaukumi reģistrēti tikai Lejaskurzemes areālā. Vairākās

Lejaskurzemes izloksnēs sastopami tādi vārdi kā lkuone, maģš, šišnaks,

tulze, ušnas u. c.

• y Taču visbiežāk Sventājas leksikas piemēri rodami tikai tuvākajās latviešu

pierobežas izloksnēs Dunikā un Rucavā, piem., balgalve, ǵīĺe,

ḱempine, kanape, ķausis, ķaušis, nātrīne, sviere, vapsine. Ir nosaukumi,

kuri līdz šim reģistrēti tikai vienā no izloksnēm, piem., brzas,

grūše, mīlš, nīšķis, plcas, sūrbele Dunikā, laiški Nīcā, smadzeņi ‘smadzenes’

Pērkonē, grūša, grūšis, kadaǵis, ḱēkūžis, krūpi, pliedari, spanguoles,

sūrbiele, šrmuokšle, vārs Rucavā, kā arī pūsle ‘tulzna’, tumšas

Kuršu kāpās.

• y Daži nosaukumi šaurākā vai plašākā areālā konstatēti galvenokārt

Kurzemē, piem., dižs, kadeģis, kadiģis, naģe, sbs, slieks, širšuo n(i)s,

ušnis.

• y Dialektālās leksikas pamatu veido vārdi, kuri Latvijas teritorijā sastopami

šaurākā vai plašākā areālā, piem., agrasts, ave, avins, bārzda,

dzltans, īšķis, kāsulis, kļavs, kūds, ķka, ķempis, plda, pirsts, plauši,

rācenis, srmuokslis, skruzda, sūrs ‘sāļš’, tītarenes, varĺe, vāverītes

‘vaivari’, virži, vīšņa, žurks u. c. Daži varianti tikuši reģistrēti tikai

vienā izloksnē, piem., zīrņi Bebrenē, zvirblis Asūnē.

• y Sventājas vārdu krājumā pamanītas līdz šim latviešu izlokšņu pierakstos

nereģistrētas leksēmas, piem., aĺīvas, brašḱe, čauduĺis,

danenas, dilǵe, kankōrežis, kmīni, kruopa, lazdīnas, ńīkstis, ńīkštis,

plauči, ridiks, šīrše, tulže, vaivarīkste, vaivarīkšte, vapsva, varšḱe, vōrs,

žagsuĺis. Līdz šim nav fiksēti ogu nosaukumu morfoloģiskie varianti

ar sufiksu -īn-, piem., mellīnes, zemīnes. Tāpat Sventājā vērojami

citi nosaukumu celmi, kas latviešu izloksnēs nav konstatēti, piem.,

io-celmi avis, drēžis, spanguolis un ē-celms drēže. Īpaša Sventājas

vārdu krājuma fonētiskā īpatnība ir konsonantu palatalizācija, kas

nav raksturīga Lejaskurzemes izloksnēm (Dunikā reģistrēts pieraksts

ǵíĺé), piem., šrmuokšĺe (sal. šrmuokšle Rucavā), kadaǵis (sal. kadaģis

Rucavā), ḱempe (sal. ķempe Nīcā, Rucavā), ḱēmeles (sal. ķēmeles

Dienvidrietumkurzemē), usńe (sal. usne Latvijas austrumdaļā) u. c.

71


72

Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

y • Ir vārdi, kuri reģistrēti XVII–XIX gs. vārdnīcās, taču mūsdienās

izloksnēs nav konstatēti, piem., tulzis (ME IV 260, ar atsauci uz

Langes vārdnīcu 1773; Ulmanis 1872, 313), vai reti, piem., kuosa

Lubānā (Mancelis 1638, 42; Ulmanis 1872, 118).

Pētot dialektālās leksikas stabilitāti un mainīgumu izloksnē, jāsecina, ka

tikai 3 % no 299 dialektismiem ir vienīgie reāliju vai parādību nosaukumi

izloksnē, kas fiksēti visās trijās paaudzēs, piem., fonētiskie dialektismi

bārzda, brzas, mīlš, plcas, morfoloģiskais dialektisms lkuone un leksiskie

dialektismi krūpi, kūds, mazuolis, virži. Tomēr visbiežāk valodu kontaktu

un mijiedarbības rezultātā vienas reālijas vai parādības apzīmēšanai tiek

izmantotas vairākas leksēmas. Trīs, četri un vairāk viena nosaukuma fonētiskie,

morfoloģiskie un leksiskie varianti reģistrēti 15 vārdiem, piem.,

āboliņš (ābuolins, ābuolinš, ābuoĺiņš), bumbiere (grūša, grūše, grūšis), čūska

(ķirmens, ḱirmens, ḱirmins), dēle (sūrbele, sūrbeĺe, sūrbiele, sūrbiene), īkšķis

(īšķis, nīšķis, ńīkstis, ńīkštis), kartupelis (kārtupelis, kārtupeĺis, rācenis,

rācinis), krupis (kŗupis, kŗupe, rupūžis), ola (ķausis, ķaušis, ḱausis), piepe

(kuoka grībs, ķempis, ḱempe, ḱempine, sēne), smadzenes (smadzeņi, smedzenes,

smaǵenes), pīlādzis (srmuokslis, šrmuokšle, šrmuokšee, šermūkšńis,

šērmuokšńe, šērmuokšńis), tulzna (tulze, tulzis, tulže, pūsle (pūslīte), pūslis),

usne (usńe, usńis, ušńe, ušnas, ušnis), vīgrieze (balgalve, baltgalve, baltgalvis,

ramuole, ramūne), zvirbulis (zvirblis, zvīrblis, zvīrbulis, zvīrbuĺis).

Šo variantu lietojums paaudžu grupās ir atšķirīgs. Vismazāk variablo

formu piemīt vecākās paaudzes valodai, visvairāk – vidējai paaudzei,

kas varētu būt skaidrojums ar senisku formu paglābumu un jaunu variantu

aktīvu ienākšanu leksikā. Savukārt lituānismi – aĺīvas, kmīni, kandis,

varšḱe, danenas – kā vienīgie reāliju nosaukumi raksturīgi jaunākās paaudzes

valodā.

Tālāk dots ieskats piemēriem, kuros aplūkota flora (32 jaut.) un fauna

(23 jaut.). Šķirkļa vārdi kārtoti pēc tematikas, savukārt katrs tematiskais

loks dots LVDA programmas jautājumu numerācijas secībā. Šķirklī norādīti

visu paaudžu leksikā konstatētie varianti un to atšifrējumi. Vispirms

analizēti piemēri, kas kopīgi ar latviešu literāro valodu (ja tādi izloksnē ir

konstatēti), tad dialektismi. Komentāros raksturota nosaukumu izplatība

un cilme. Ar latviešu literāro valodu kopīgiem vārdiem galvenokārt ir norādīts

avots, kur skaidrojums meklējams.


Flora

Augļu koki

Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

371. jaut.: ābele, ābelnīca ...

vec. p.: ābele

vid. p.: ābele

jaun. p.: ābeĺe

Nosaukums ābele izplatīts Kurzemē, Zemgalē, Vidzemē (sk. LVDA 36,

1. karti), ir arī latviešu literārās valodas vārds (LLVV I 29; par vārda cilmi

sk. LEV I 53).

73

373. jaut.: bumbiere, krause ... (koks)

vec.p.: grūšis

vid.p.: bumbiere, grūšis, grūša

jaun. p.: bumbiere, grūše

Nosaukums bumbiere izplatīts Kurzemē, Zemgalē, retāk Vidzemē (sk.

LVDA 37, 2. karti), ir arī latviešu literārās valodas vārds (LLVV II 141), aizgūts

no bv. Bumbeere (ME I 349; LEV I 153).

Varianti grūša, grūšis, kas sastopami arī Rucavā (LVDA 37; KHI), un

grūše, kas reģistrēts Dunikā (LVDA 37), aizgūti ar lietuviešu valodas starpniecību

(LVDA 37; sal. liet. grū̃šė, grū̃šas tiek lietoti galvenokārt Ziemeļrietumlietuvā,

piem., Akmenē, Mažeiķos, Mosedē LKŽ-e; < poļu grusza

LEW 174). Nosaukums gŗūšis, kas fiksēts citos Sventājas materiālos (Zoločevskaja

2005, 56), ir vārda grūšis fonētiskais variants.

374. jaut: ķirsis, šķērbere, vīšņa ... (koks)

vec. p.: ķirsis

vid. p.: ķiršis, vīšņa

jaun. p.: vīšņa

Nosaukums ķirsis izplatīts Kurzemē, Zemgalē, Vidzemē (sk. LVDA 39,

3. karti), ir arī latviešu literārās valodas vārds (LLVV IV 548), aizgūts no

bv. kirs (sk. ME II 385; LEV I 475).

Vārds ķiršis sastopams Rucavā, Dunikā (LVDA 40).

Variants vīšņa, kas galvenokārt izplatīts Latgalē un dažās Zemgales izloksnēs

(sk. LVDA 40, 3. karti), Sventājā vidējās un jaunākās paaudzes valodā

ienācis no lietuviešu literārās valodas (liet. vyšnià, všnė < kr. вишня, bkr.

вiшня, poļu wisznia; sk. ME IV 645, LEW 1266, Лаумане 1977, 91–92).


74

Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

Savvaļas koki un ar tiem saistītā leksika

375. jaut.: brzs, bērze, brza ...

vec. p.: brzas

vid. p.: brzas

jaun. p.: brzas

Vienskaitļa nominatīva forma brzas sastopama pierobežas izloksnē

Dunikā (LVDAm; XX gs. sākumā vēl nav ziņu par šādas formas lietojumu

latviešu izloksnēs, sk. Ādlere 1925, 164) un Kuršu kāpās (Plāķis 1927, 50;

par vārda bērzs cilmi sk. LEV I 122–123).

376. jaut.: zīle, zīlene, uozuolene ... (ozuola zīle)

vec. p.: ǵīĺe

vid. p.: ǵiĺe, ǵīĺe

jaun. p.: ǵīĺe

Nosaukumi ǵiĺe, ǵīĺe (sal. ǵîle Dunikā LVDAm; ģîle ‘ozola zīle’ Rucavā

KHI; Markus-Narvila 2011, 130) varētu būt aizgūti no lietuviešu literārās

valodas (sal. liet. gìlė ‘ozola augļi’ DLKŽ 174) ar tai raksturīgo fonētisko

izrunu (Zoločevskaja 2005, 52).

377. jaut.: liepa, lieps ...

vec. p.: liepa

vid. p.: liepa

jaun. p.: liepa, ĺiepa

Nosaukums liepa plaši sastopams Latvijas izloksnēs (sk. LVDA 41) un

Kuršu kāpās (Plāķis 1927, 66), ir arī latviešu literārās valodas vārds (LLVV

IV 681; par vārda cilmi sk. LEV I 525–526).

378. jaut.: kļava, kļavs ...

vec. p.: kļava, kļavs

vid. p.: kļavs

jaun. p.: kļavs

Nosaukums kļava galvenokārt sastopams Kurzemē, Zemgalē, Vidzemē,

retāk Latgalē (sk. LVDA 40, 4. karti), ir arī latviešu literārās valodas vārds

(LLVV IV 276; par vārda cilmi sk. LEV I 408).

Vīriešu dzimtes forma kļavs reģistrēta Dienvidkurzemē, piem., Aizvīķos,

Dunikā, Gramzdā, Kalētos, Nīcā – vec. p., reti, Nīkrācē, Vaiņodē, arī


Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

Augšzemē, Latgalē, Dienvidaustrumvidzemē u. c. (sk. ME II 239; EH I 625;

Bušmane 1989, 152; LVDA 40, 4. A karti).

75

379. jaut.: srmuokslis, crmūkša, pīlādzis ...

vec. p.: šrmuokšle, šērmuokšńe

vid. p.: srmuokslis, šērmuokšńe, šērmuokšńis

jaun. p.: šermūkšńis, šrmuokšĺe

Vārds srmuokslis tiek lietots galvenokārt Dienvidrietumkurzemē, Vidzemes

vidienē un austrumdaļā, Ziemeļlatgalē, retāk Zemgalē (sk. LVDA

41, 7. karti; par vārda cilmi sk. LEV II 172).

Varianti ar š vārda sākumā šrmuokšle, šērmuokšńe, šērmuokšńis

norāda uz aizguvumu no lietuviešu valodas. Nosaukums šrmuokšle,

kas reģistrēts arī Lietuvas pierobežas izloksnē Rucavā (LVDA 42), iespējams,

ienācis no žemaišu izloknēm (sal. liet. šermùkšlis, kas sastopams

galvenokārt Ziemeļrietumlietuvā, piem., Klaipēdas, Šauļu, Šilutes raj., sk.

LKŽ-e). Varianti ar sufiksu -kšn- šajā vārdā līdz šim latviešu izloksnēs

nav reģistrēti (sal. dūkšņi, dûkšņas ‘nesagremota barība dzīvnieku kuņģī’

Ērgļos, vadukšņi ‘kāds stāds’, sk. Endzelīns 1951, 354–355). Nosaukumi

šērmuokš ńe, šērmuokšńis varētu būt aizgūti no lietuviešu literārās valodas

(sal. liet. šermùkšnis ‘pīlādzis, sērmūkslis’ LLV 505) ar tai raksturīgo fonētisko

izrunu.

380. jaut.: ceriņi, kliedeŗi ...

vec. p.: pleideri

vid. p.: pleideri, pliedari

jaun. p.: aĺīvas

Nosaukums pleideri bez vietas un cilmes norādes minēts ME III 333,

reģistrēts galvenokārt Augšzemes pierobežas izloksnēs, piem., Aknīstē,

Elkšņos, Lašos, Mēmelē, Neretā, Raudā, sporādiski arī Dienvidaustrumkurzemē,

piem., Ciecerē, Saldū, Zvārdē, un Zemgalē, piem., Jaunaucē,

Ukros (sal. plẽderes Vaiņodē, plẽderi Nīgrandē, plẽders Ezerē, sk. LVDAm;

Ēdelmane, Ozola 2003, 67; Ēdelmane, Ozola 2007, 125), par aizgūšanu

sk. pliedari.

Vārds pliedari, kas sastopams galvenokārt Dienvidrietumkurzemē,

piem., Aizputē, Bārtā, Cīravā, Dunikā, Dzērvē (Ēdelmane, Ozola 2003,

67; Ēdelmane, Ozola 2007, 125), Rucavā (LVDAm; sal. pliẽderis Nīcā,


76

Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

pliẽderes, pliedeŗi ME III 351), aizgūts no vlv. vlēder (Sehwers 1918, 30;

ME III 351; Jordan 1995, 82; LEV I 169) vai lv. flēder (Sehwers 1953, 92),

vai vācu valodas literārās formas Flieder (Bušs 2008, 130).

Nosaukums aĺīvas, kas līdz šim latviešu izloksnēs nav reģistrēts, aizgūts

no lietuviešu valodas (sal. liet. dsk. alvos ‘ceriņi’ LLV 27; < senkrievu

aliva vai poļu oliwa LEW 7).

381. jaut.: alksnis, elksnis ...

vec. p.: alksnis

vid. p.: alksnis

jaun. p.: alksnis

Nosaukums alksnis plaši sastopams Kurzemē, Zemgalē, Ziemeļvidzemē

(sk. LVDA 45, 8. karti; sal. âlkšņis, âlkšņe Kuršu kāpās Plāķis 1927, 47),

ir latviešu literārās valodas vārds (LLVV I 160; par vārda cilmi sk. LEV I

66).

382. jaut.: lazda, lagzda, lzda ...

vec. p.: lazda, riekstu kuoks

vid. p.: riekstu kuoks

jaun. p.: riekstu kuoks, lazdīnas

Nosaukums lazda izloksnēs plaši sastopams (sk. ME II 433; EH

I 725; LVDAm), ir arī latviešu literārās valodas vārds (LLVV IV 622; par

vārda cilmi sk. LEV I 511).

Apzīmējums riekstu kuoks, kas reģistrēts arī Svētē (sal. riẽkstkuks

Aizputē, LVDAm), ir salikts, līdzīgi kā âbeles kuoks Saldū (EH I 191;

LVDA 36), grũšu kuks Rucavā (LVDA 38).

Vārds lazdīnas, kas līdz šim latviešu izloksnēs nav reģistrēts, aizgūts

no lietuviešu valodas (sal. liet. lazdýnas ‘lazdu krūms; lazdājs’ LLV 260).

383. jaut.: cmurs, ķkars, čams ... („rieksti aug čemuruos”)

vec. p.: ķka

vid. p.: ḱeḱe

jaun. p.: ḱeḱe, ķka

Nosaukums ķka (līdz ar ķeķe Lietuvas pierobežā Dunikā un dažās Zemgales

un Latgales izloksnēs ME II 362; EH I 694) aizgūts no lietuviešu valodas (sal. liet.

kẽkė ‘ķekars; čemurs; čumurs’ LLV 221).


Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

384. jaut.: paeglis, kadiķis, ērcis ...

vec. p.: kadeģis, kadiģis

vid. p.: kadaǵis, kadegis

jaun. p.: kadaǵis

Nosaukumi kadeģis, kadiģis galvenokārt izplatīti Dienvidrietumkurzemē

(sk. ME II 131; EH I 573; LVDA 47, 9. karti). Līdzīgas vārdu formas

raksturīgas gan baltu valodām (sal. liet. kadags, pr. kadegis), gan Baltijas

somu valodām (ig. kadek, līb. kadàg), gan vācu valodai (lv. kaddig, kaddik),

tāpēc valodnieku viedokļi vārda cilmes noteikšanā šķiras (LEV I 366–367;

LKL 226; PKEŽ II 65; BVA 76). Ievērojot vārda izplatības areālu, iespējams

izvirzīt divas hipotēzes : pirmkārt, tas ir sens baltu cilmes vārds (LEW

I 201–202; Топоров 1980, 111); otrkārt, pievienoties J. Endzelīna uzskatam,

ka vārds kadeģis varētu būt lituānisms („wohl aus Lituanismus” ME).

Vārds kadaǵis, kas reģistrēts vēl tikai kaimiņizloksnē Rucavā (sk. kadaģis

LVDA 47), varētu būt ienācis no žemaišu izloksnēm (liet. kadags

izplatīts žemaišu izloksnēs, retāk Žemaitijas pierobežas aukstaišu apgabalā

BVA 75; sīkāk par izplatību Ziemeļrietumlietuvā sk. LKA I 91. karti).

77

385. jaut.: ciekurs, čiekurs, ciekurznis ...

vec. p.: ḱkūžis

vid. p.: kankōrežis, ḱkūžis

jaun. p.: kankōrežis, ḱkūžis

Nosaukums ḱkūžis (sal. ķkūžis Rucavā, ķkuzis Dunikā, Rucavā,

ķiẽkũžis Kuršu kāpās; sk. Plāķis 1927, 62; LVDA 50; LEV I 189) atspoguļo

lietuviešu valodas fonētiskās izrunas īpatnības (par cilmi sk. čiekurs LEV

I 188–189).

Vārds kankōrežis, kas līdz šim latviešu izloksnēs nav reģistrēts, aizgūts

no lietuviešu literārās valodas (sal. liet. kankórėžis ‘čiekurs’ LLV 213).

386. jaut.: sveķi, svki, smli ...

vec. p.: sveḱi

vid. p.: saki

jaun. p.: saki

Nosaukums sveḱi (sal. svki, kas izplatīts Dienvidrietumkurzemē,

piem., Asītē (senāk), Dunikā, Priekulē, Rucavā, Vaiņodē, Virgā, Vidzemē

ap Smilteni un Valmieru, sk. LVDA 50–51, 11. karti), atspoguļo lietuviešu

valodas fonētiskās izrunas īpatnības.


78

Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

Par apvidvārda saki ‘sveķi’ izplatību Rietumkurzemē ziņu maz („in

Westkurland” ME III 648), vīr. dz. forma fiksēta jau XVII gs. rakstu avotos

(‘fichten gränen, Hartz’ Für. 1685, I 212; II 338; EH II 417). Mūsdienās

reģistrēts tikai Lietuvas pierobežas izloksnē Tērvetē (LVDA 51). Ne Jānis

Endzelīns, ne Konstantīns Karulis vārdu saki par lituānismu neuzlūko (par

cilmi sk. LEV II 334). Iespējams, ka nosaukums izloksnē saglabājies kā

relikts.

391. jaut.: galuotne, virsuotne ... (kokam)

vec. p.: galuotne, virsuotne

vid. p.: galuone, galuotne

jaun. p.: galuone, virsuotne

Nosaukums galuotne tiek lietots galvenokārt Kurzemē, Zemgalē, Vidzemē,

retāk sēliskajās izloksnēs un Latgalē (sk. LVDA 12. karti; BVA 70),

ir arī latviešu literārās valodas vārds (LLVV III 49; par vārda cilmi sk. LEV

I 284).

Vārds galuone reģistrēts XIX gs. rakstu avotā (sk. galone Ulmanis 1880,

346; sal. galuons ‘ein End vom abgehauenen Balcken oder Holtz’ Langijs

1685, 72), mūsdienās fiksēts Dienvidrietumkurzemē (sk. EH I 380; LVDA

52, 12. karti). Sal. liet. galūńė ‘galotne’ (LLV 129), kas pēc BVA materiāliem,

reti sastopams, galvenokārt folklorā.

Nosaukums virsuotne sastopams augšzemnieku izloksnēs, Kurzemē –

sporādiski (sk. LVDA 52, 12. karti), ir arī latviešu literārās valodas vārds

(LLVV VIII 521; par vārda cilmi sk. LEV II 537–538).

392. jaut.: piepe, piesa, puoss, ķempe ...

vec. p.: ķempis

vid. p.: ḱempe, kuoka grībs, sēne

jaun. p.: ḱempine

Vārds ķempis, kas izplatīts Lietuvas pierobežas izloksnēs Lejaskurzemē

un Dienvidzemgalē (sk. LVDA 54, 13. karti), aizgūts no lietuviešu valodas

(sal. liet. kémpė, kémpinis ME II 364).

Vidējās un jaunākās paaudzes valodā varianti ḱempe (sal. ķempe Nīcā,

Rucavā u. c.; sk. LVDA 13. karti), ḱempine (sal. ķempine Dunikā, Rucavā

< liet. kémpinė; sk. ME II 364; LEW 238; LVDA 54) atspoguļo lietuviešu

valodas fonētiskās izrunas īpatnības.


Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

Piepes apzīmēšanai lietots gan vārds sēne, gan saliktais nosaukums

kuo ka grībs, kas radušies ar vārda nozīmes pārnesumu ‘sēne’ → ‘piepe’

(sal. liet. grbas ‘sēne’). Līdzīgi kā nosaukumi kuoka grebêze Asūnē, kuoka

sēne Sātiņos, Skrudalienā, sēne Sinolē (LVDA 54).

79

Augi

396. jaut.: ābuoliņš, dābuols, amuols ... („pļavā aug ābuoliņš”)

vec. p.: ābuolins

vid. p.: ābuolins, ābuoliņš, ābuoĺiņš

jaun. p.: ābuolins, ābuolinš

Nosaukums ābuoliņš izloksnēs izplatīts diezgan plaši (sk. LVDAm), ir

arī latviešu literārās valodas vārds (LLVV I 30; par vārda cilmi sk. LEV I 54).

Nosaukums ābuolins, kas reģistrēts arī Purmsātos, Vērgalē (sal.

âbulic Dunikā LVDAm) un ābuolinš ir vārda ābuoliņš morfoloģiskie

varianti.

399. jaut.: kaņepe, kaņupe ...

vec. p.: kaņepe, kanape

vid. p.: kanape, kaņupe

jaun. p.: kanape

Nosaukums kaņepe izplatīts gandrīz visā Latvijā (sk. LVDA 107, 43.

karti), ir arī latviešu literārās valodas vārds (LLVV IV 129), līdz ar liet.

kanãpės, pr. knapios aizgūts no slāvu val. vai arī ir kopīgs baltu un slāvu

aizguvums no tālāka avota (ME II 157; LKL 239; LEV I 377–378;

Топоров 1984, 94; PKEŽ II 230–231; LVDA 107).

Nosaukums kanape, kas reģistrēts Lietuvas pierobežas izloksnēs, piem.,

Dunikā, Rucavā (LVDA 108), izloksnē ienācis ar lietuviešu valodas starpniecību

(sal. liet. kanãpė ‘kaņepe’ LLV 213).

Variants kaņupe izplatīts Kurzemes vidienē un dienvidos, Zemgalē,

Austrumvidzemē (sk. LVDA 108, 43. karti), par cilmi sk. kaņepe.

400. jaut.: ķimenes, ķēmeles, ķinepes ... (augs)

vec. p.: ķēmeles

vid. p.: ḱēmeles

jaun. p.: kmīni


80

Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

Nosaukums ķēmeles, kas sastopams Dienvidrietumkurzemē, piem.,

Aizputē, Aizvīķos, Bunkā, Dunikā, Embūtē, Gramzdā, Grobiņā, Kalētos,

Krotē, Liepājā, Medzē, Nīcā, Nīgrandē, Purmsātos, Rucavā, Vaiņodē, Virgā

(ME II 373; EH I 699; LVDAm; KHI; RIT 2007, 401; sal. ķẽmils Kuršu

kāpās, sk. Plāķis 1927, 62), aizgūts no lv. kȫmel vai vlv. kȫmel (Sehwers

1953, 64; Jordan 1995, 71).

Vārds kmīni (sal. ḱminy Asūnē LVDAm), ar lietuviešu valodas starpniecību

(sal. liet. kmnai ‘ķimenes’ LLV 234) aizgūts no slāvu val. (sal. bkr.

kmin, poļu kmin, čehu kmín; sīkāk sk. kr. тмин ЭСРЯ IV 65).

401. jaut.: nātra, nātre, dzeltene ...

vec. p.: nātre, dilǵe

vid. p.: nātre, nātrīne

jaun. p.: nātre, nātrīne

Nosaukums nātre izloksnēs plaši izplatīts (sk. LVDAm), ir arī latviešu

literārās valodas vārds (LLVV V 334; par vārda cilmi sk. LEV I 619).

Nosaukums dilǵe, kas līdz šim latviešu izloksnēs nav reģistrēts

(LVDAm), iespējams, aizgūts no lietuviešu literārās valodas (sal. liet. di̇̀lgė

‘nātre’ LLV 103, kas sastopams galvenokārt Austrumlietuvā, piem., Utenas

un Zarasu raj. LKŽ-e).

Variants nātrīne, kas fiksēts arī Dunikā un Rucavā (EH II 9; LVDAm;

sal. nâtrene Jūrkalnē, Vandzenē LVDAm), varētu būt aizgūts no žemaišu

izloksnēm (sal. liet. nõtrynė ‘nātre’ (LLV 310), kas izplatīts Rietumlietuvā,

piem., Darbēnos, Eigirdžos, Gargždos, Kvēdarnā, Lenkimos, Mosēdā

LKŽ-e).

402. jaut.: pelašķi, peļaste, aitašķi ...

vec. p.: tītarenes

vid. p.: tītarines

jaun. p.: (nav fiksēts)

Nosaukums tītarenes izplatīts Kurzemē, piem., Bārtā, Dunikā, Gramzdā,

Kalētos, Nīcā, Rucavā u. c., sporādiski – Zemgalē u. c. (sk. LVDA 60,

16. karti). Vārds veidots ar sufiksu -en-, kas ir produktīvs vārddarināšanas

līdzeklis gan latviešu literārajā valodā (Kalme, Smiltniece 2001, 68), gan

izlokšņu leksikā (Endzelīns 1951, 298–302). Īpaši raksturīgs Lejaskurzemes

izloksnēs augu nosaukumu darināšanā, piem., glãzene ‘zilene’, jur̃ģene

‘dālija’, tĩtarene ‘pelašķis’ Rucavā (Markus-Narvila 2011, 99).


Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

Variants tītarines reģistrēts galvenokārt Lejaskurzemes izloksnēs,

piem., Gramzdā, Grobiņā, Nīcā, Purmsātos, Dunikā (sk. LVDA 62, 16. karti),

Rucavā (Apv.; L. Markus-Narvila 2011 106).

81

403. jaut.: pērkuones, zvēres ... (augs, Raphanus raphanistrum)

vec. p.: sviere

vid. p.: sviere

jaun. p.: (nav fiksēts)

Nosaukums sviere, kas reģistrēts arī kaimiņizloksnēs Dunikā un Rucavā

(EH II 620; LVDAm), iespējams, aizgūts no lietuviešu valodas izloksnēm

(sal. liet. svėrė̃ ‘pērkone’ LLV 500), kur ie < ẽ (sk. Zinkevičius 1978, 91;

Kaukienė 2007, 69).

405. jaut.: pīpene, baltā puķe, pūdējama puķe ...

vec. p.: baltgalvis, ramūne

vid. p.: baltgalve, ramuole, ramūne

jaun. p.: balgalve

Līdzās nosaukumiem balgalve, baltgalve, baltgalvis ‘pīpene’ tiek lietoti

arī nosaukumi ramuole, ramūne.

Inese Ēdelmane atzīst, ka kaimiņvalodu kontaktu rezultātā izloksnēs

nereti vienam un tam pašam augam var būt vairāki atšķirīgi nosaukumi,

piem., pīpene Ziemeļkurzemē un Zemgalē tiek dēvēta arī par kumelīti, kumeli,

kumeleni, bet vairākās Augšzemes un Latgales izloksnēs par ramašku,

romašku, romulu, romulītu, romuliņu (Ēdelmane 1986, 211, 214). Šāda parādība

ir novērota arī augu nosaukumu apkopojumā, kad viens nosaukums

tiek aizstāts ar cita auga nosaukumu. Līdzās dažādiem pīpenes nosaukuma

variantiem ir arī kumelītes Ancē, Kolkā, Pūrē, Usmā u. c., kumeliņi Dundagā,

Kolkā, kumelene Alsungā u. c., kā arī ramuoliņš Lašos, ramūni Nīcgalē,

romuleņi Dvietē, Nīcgalē, Pilskalnē, Rubeņos, romulītis Pilskalnē, romuls

Bebrenē (sīkāk par to sk. Ēdelmane, Ozola 2003, 282–285; Ēdelmane,

Ozola 2007, 138–139).

Variants balgalve < baltgalve, sastopams arī Dunikā, Rucavā (LVDAm;

Ēdelmane, Ozola 2003, 280), sal. liet. skaistažiedė baltgalvė, liet. izloksnēs

didžioji baltagalvė, baltagalvės.

Sal. nosaukumus ar adj. balts arī citās izloksnēs, piem., baltpuķe, balpuķe

Omuļos, Ērģemē, (baltā) ilze, (baltā) ilzīte Tērvetē, Ukros, baltā kliņģerī-


82

Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

te Zlēkās, baltā puķe Ziemeļvidzemes un Zemgales vidusizloksnēs, Vidzemes

un Augšzemes sēliskajās izloksnēs (Ēdelmane 1986, 210).

Nosaukumi ramuole, ramūne (sal. rmule ‘kumelīte’ Rucavā, Markus-

Narvila 2011, 134) aizgūti no lietuviešu valodas (sal. ramùlė Klaipēdas,

Šauļu, Šilales raj. u. c., LKŽ-e; sal. baltieji ramūniai liet. izloksnēs, Ēdelmane

1986, 211).

407. jaut.: usnes, gušņas ...

vec. p.: usne, ušnis

vid. p.: usńe, ušnas, usńis

jaun. p.: usńis, ušńe

Nosaukums usne galvenokārt tiek lietots Latvijas austrumdaļā (LVDA

62), ir arī latviešu literārās valodas vārds (LLVV VIII 96; par vārda cilmi

sk. LEV II 458–459).

Izloksnē sastopami varianti ar konsonantu š vārda saknē: ušnas reģistrēts

Lejaskurzemes izloksnēs, piem., Aizvīķos, Bārtā, Purmsātos, Vaiņodē,

sporādiski arī citur; vienskaitļa io-celma forma ušnis citās izloksnēs

pierakstīta galvenokārt daudzskaitlī (sal. dsk. nom. ušņi Ziemeļkurzemē,

arī Nīcā, Nīkrācē u. c.; sk. LVDA 63, 17. karti), ušne fiksēta Aizvīķos

(dsk.), Dunikā, Rucavā, sporādiski arī citur (sk. LVDAm). XX gs. 80. gados

nosaukums ušne fiksēts arī vec. p. teicējas Ķērstas Balceres vēstulēs,

piem., nevienam dzīves celš nau rozēm apberts, vienmēr tas visiem ar tām

ušnem, dadziem apsēts (ĶBv) 2 .

408. jaut.: vāvrāji, vaivari, dzaivari ...

vec.p.: vāverītes

vid.p.: gaiļi

jaun.p.: (nav fiksēts)

Nosaukums vāverītes ir izplatīts galvenokārt Zemgalē, arī Dienvidrietumkurzemē,

piem., Aizvīķos, Bārtā, Dunikā, Nīcā, Pērkonē, Rucavā u. c.

(sk. LVDA 65., 18. karti), sal. vavars ‘vaivariņš, vāverene’ Kuršu kāpās (Plāķis

1927, 92).

Vārds gaiļi ’vaivariņi’, kas līdz šim latviešu izloksnēs nav reģistrēts

(LVDAm), aizgūts no lietuviešu literārās valodas (sal. liet. gaĩlis ‘vaivariņš’

LLV 128).

2

Rakstā izmantotas Sventājas teicējas Ķērstas Balceres vēstules (adresētas Renātei

Vītolai), saglabājot to ortogrāfiju.


Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

411. jaut.: virši, siliņi ...

vec. p.: virži

vid. p.: virži

jaun. p.: virži

Vārds virži, kas izplatīts Zemgalē un vairākās Vidzemes lībiskajās izloksnēs

(sk. LVDA 71, 21. karti; Ēdelmane, Ozola 2003, 441; Ēdelmane,

Ozola 2007, 190; sal. liet. viržys ME IV 620), radies skaņu mijā no virši

(vsk. virsis, virzis LEV II 539).

83

Ogas

423. jaut.: avenes, aviesenes, aušenes ...

vec. p.: avietes

vid. p.: aviees, avenes

jaun. p.: avietes

Nosaukums avenes izplatīts visā Latvijā (LVDA 72), ir arī latviešu literārās

valodas vārds (LLVV VIII 513), atvasināts no avs ‘aita’ (ME I 232;

LEV I 93).

Nosaukums avietes, kas sastopams Rucavā un galvenokārt Zemgales

pierobežas izloksnēs (sk. LVDA 74, 22. karti; Ēdelmane, Ozola 2003, 35;

sal. avietenes Vidzemes izloksnēs), laikam izloksnē varētu būt aizgūts no

lietuviešu valodas (sal. liet. vsk. aviẽtė ‘avene’ LLV 68).

424. jaut.: zemenes, zemnīgas, zemnīdzas ... (ogas)

vec. p.: zemīnes

vid. p.: zemīnes, zemeńes

jaun. p.: zemeńes, brašḱe

Nosaukums zemeńes (sal. zemenes, kas izplatīts Kurzemē, Vidzemē,

Zemgalē, retāk Latgalē un Sēlijā, sk. LVDA 23. karti; ir arī latviešu literārās

valodas vārds LLVV VIII 602) atspoguļo lietuviešu valodas fonētiskās

izrunas īpatnības.

Vārds zemīnes ar sufiksu -īn- līdz šim latviešu izloksnēs nav reģistrēts

(sal. zemines, kas sastopams Lietuvas pierobežas izloksnēs, piem., Bārtā,

Gramzdā, Dunikā, Kalētos, Nīcā, Purmsātos, Rucavā LVDA 75; zemins

Kuršu kāpās Plāķis 1927, 91), iespējams, patskaņa pagarinājums sufiksā ieviesies

žemaišu izlokšņu uzsvērta patskaņa ietekmē (sal. liet. žemìnė ‘braškė

ir jos vaisius’, kas sastopams Klaipēdas, Kretingas, Palangas raj., sk. LKŽ-e).


84

Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

Variants brašḱe ‘dārza (lielogu) zemene’, kas latviešu izloksnēs līdz šim

nav reģistrēts, aizgūts no lietuviešu literārās valodas (sal. liet. brãškė ‘(dārza)

zemene’ LLV 82).

425. jaut.: mellenes, melnenes, melnīgas ...

vec. p.: mellīnes

vid. p.: mellīnes

jaun. p.: mellīnes, meĺĺenes

Nosaukums meĺĺenes (sal. mellenes, kas izplatīts Kurzemē, Zemgalē un

Vidzemes lielākajā daļa, sk. LVDA 76, 24. karti; ir arī latviešu literārās valodas

vārds LLVV V 146), atspoguļo lietuviešu valodas fonētiskās izrunas

īpatnības.

Vārds mellīnes līdz šim latviešu izloksnēs nav reģistrēts (sal. melines,

kas reģistrēts Lietuvas pierobežas izloksnēs, piem., Bārtā, Dunikā, Kalētos,

Nīcā, Purmsātos (vec. p.), Rucavā LVDA 76; melin ‘zilene,

Blaubeere’Kuršu kāpās Plāķis 1927, 67), par patskaņa pagarinājumu sufiksā

sk. šķirkli zemīnes (sal. liet. mėlnė ‘Blaubeere, Schwarz-, Heidel-,

Bickbeere’ LEW 430).

426. jaut.: dzērvenes, spnguoles ...

vec. p.: spanguolis

vid. p.: spanguoles

jaun. p.: spanguoles, spanguoĺes

Nosaukums spanguoles reģistrēts arī Rucavā (sal. spangulas, spañgūles

Rucavā, spañgũles Dunikā, Gramzdā, Rucavā, spñguõle(s) Aizvīķos,

Gramzdā, Dunikā, Kalētos, Nīcā, Nīgrandē, Purmsātos, Rucavā, Vaiņodē

ME III 985, 989; EH II 546, 548; LVDAm). J. Endzelīns norāda, ka spengals,

spangaļi, spangūles ir kursismi („als Kuronismen” ME III 989; sk. arī

LEW 860), tiem līdz ar liet. spañguolė ‘dzērvene’, kas reģistrēta Jurbarkas,

Mažeiķu, Palangas, Šauļu raj., sk. LKŽ-e, ir kopīga cilme, saistot ar vārdu

spuogât ‘spīdēt, spožam būt; taukaini spīdēt’ (LEV II 268; sal. apv. spangas

‘spožas metāla plāksnītes, zvīņas’ LEV), kas tautasdziesmās sastopams Kurzemē,

piem., Alsungā (likšu spangu vainadziņu 7108-1), Kalnmuižā (spīdi

spoži, nemiglo, manis spangu vaiņadziņš 8918-0), Kuldīgā (pelè spangu vainadzinis

10527-0) vai adj. spangaiņi Alsungā (ripaiņi, spangaiņi mūs’ māsas

dvieļi 25470-0, Bārtā (div’ spangaiņiem kumeliņiem 33654-2), Leišmalē,

Liepājā (duj spangaiņi kumeliņi 32931-4).


Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

Vīr. dz. forma spanguolis (sal. XIX gs. rakstu avotus: spangali ‘Steinmoos-Beer’

Lange 1777, 315; spangaļi, spngals ‘die Sandbeere’ Ulmanis

1872, 271–272) izloksnēs vairs nav reģistrēta, par cilmi sk. spanguoles.

85

428. jaut.: ērkšķuogas, krizduoles, stiķenes ...

vec. p.: skrizduoles, agrasts

vid. p.: skrizduoles, agrasts

jaun. p.: agrasts, agraste

Nosaukums skrizduoles, kas reģistrēts arī dažās Kurzemes pierobežas

izloksnēs, piem., Dunikā, Rucavā (sk. LVDA 81, 26. karti; sal. krizduõles

Gramzdā, Dunikā, Vaiņodē u. c. EH I 656; LVDA 80), veidojies ar konsonanta

s piespraudumu vārda sākumā, līdz ar liet. krizdūle aizgūts no v. dial.

kristólbere vai baltvācu krisdren (ME II 282; Sehwers 1953, 59).

Vienskaitļa forma agrasts, kas galvenokārt sastopama Latgales izloksnēs,

piem., agrasti Dvietē, Līksnā, Nīcgalē, Pilskalnē, Silajāņos, izloksnē

ienākusi ar lietuviešu valodas starpniecību (sal. liet. agràstas < poļu agrest,

bkr. áгрэст, dial. áгрист; bkr. valodā aizgūts no poļu val. ЭСБМ I 75,

LVDA 79).

Variants agraste līdz šim latviešu izloksnēs nav reģistrēts (sk. LVDA),

par cilmi sk. agrasts.

Fauna

Putni

436. jaut.: stārks, stārķis, svētelis ...

vec. p.: gandrs

vid. p.: gandrs

jaun. p.: gandrs, stārḱis

Nosaukums stārḱis (sal. stārķis, kas plaši sastopams visā Latvijas teritorijā

LVDA 96; BVA 100, ir arī latviešu literārās valodas vārds LLVV VII²

171; sal. stārks Purmsātos, Rucavā LVDA 97; sal. liet. star̃kas, star̃kus; <

vlv. stork ME III 1045; LEW 902; LEV II 286) atklāj lietuviešu valodas

fonētiskās izrunas īpatnības.

Vārds gandrs, kas kompakti izplatīts Dienvidrietumkurzemē, piem.,

Aizvīķos, Dunikā, Embūtē, Gramzdā, Kalētos, Nīcā (senāk), Nīkrācē,

Purmsātos, Rucavā, Tadaiķos, Vaiņodē u. c. (sk. LVDA 96, 36. karti; sal.


86

Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

gañdras Kuršu kāpās Plāķis 1927, 56), aizgūts no liet. gañdras (ME I 599;

LEW 133; Šaudiņa 1994, 14; BVA 2009, 99) vai arī kursisms (LVDA 96;

sīkāk par leksēmas gandrs cilmi sk. Markus-Narvila 2011, 90–91).

438. jaut.: kuovārnis, ķāķis, skuosvārna ...

vec. p.: kuovārnis

vid. p.: kuosa, kuovārnis

jaun. p.: kuosa

Nosaukums kuovārnis tiek lietots gandrīz visā Latvijā (LVDA 98; sal.

kuõvăna Kuršu kāpās Plāķis 1927, 64), ir arī latviešu literārās valodas vārds

(LLVV IV 389; par vārda cilmi sk. LEV II 489).

Vārds kuosa ‘kovārnis’ latviešu rakstu avotos reģistrēts jau XVII gs.

(Mancelis 1638, 42; sal. kohsens ‘eine Junge Tohle’ Für. 1685, II 182), no

Kurzemes minēts XIX gs. avotā (Ulmanis 1872, 118; ME II 348); mūsdienās

reģistrēts Lubānā (sal. kùosis Odzienā, kùosâns Barkavā, kuosvārns

Sesavā, sk. LVDA 99, 37. karti). Iespējams, vārds izloksnē saglabājies kā

relikts vai arī mūsdienās ienācis ar lietuviešu valodas starpniecību (sal. liet.

kuosa, pr. *coswarnis (colwarnis) ‘krauķis’ ME II 348; LKA I 150; Топоров

1984, 117, 138; PKEŽ II 240).

439. jaut.: zvirbulis, zvirblis, žīguris ...

vec. p.: zvirbulis

vid. p.: zvīrbulis, zvīrblis

jaun. p.: zvirblis, zvīrbuĺis

Nosaukums zvirbulis izplatīts gandrīz visā Latvijā (sk. LVDA 39. A

karti), ir arī latviešu literārās valodas vārds (LLVV VIII 682; par vārda cilmi

sk. LEV II 573).

Vārds zvirblis, kas mūsdienās fiksēts Latgalē Asūnē (LVDA 101), jaunākās

paaudzes valodā, iespējams, ienācis no lietuviešu literārās valodas

(sal. liet. žvirblis ME IV 776; žvblis Kuršu kāpās Plāķis 1927, 92; žvi̇̀rblis

Sarkaņos LVDA 102).

Nosaukumi zvīrblis, zvīrbulis, zvīrbuĺis ir vārdu zvirblis, zvirbulis fonētiskie

varianti (īr < ir).

440. jaut.: pūce, plda ...

vec. p.: pūce


Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

vid. p.: peĺēda, pūce

jaun. p.: plda, pūce

Nosaukums pūce izplatīts Kurzemē, Zemgalē, Vidzemē un vairākās

Latgales izloksnēs (sk. LVDA 100, 38. A karti; sal. pũc Kuršu kāpās Plāķis

1927, 75), ir arī latviešu literārās valodas vārds (LLVV VI² 419; par vārda

cilmi sk. LEV II 83).

Variants plda ‘pūce’, kas fiksēts jau XIX gs. (sk. pelahda ‘Eule (?)’ Ulmanis

1872, 198) un izplatīts Latgales, Augšzemes un dažās Austrumvidzemes

izloksnēs (sk. LVDA 100, 38. A karti), kā arī vārds peĺēda (sal. pelēda

Jēkaba Janševska romānā Mežvidus ļaudis EH II 221) izloksnē, iespējams,

ienācis no lietuviešu literārās valodas (sal. liet. pelė́da ‘pūce’ LLV 363).

87

442. jaut.: lakstīgala, lagzdīgala ...

vec. p.: lakstīgala

vid. p.: lakstīgala

jaun. p.: lakstīgala

Nosaukums lakstīgala izloksnēs plaši sastopams (sk. LVDAm; sal.

lakštiñga Kuršu kāpās Plāķis 1927, 65), ir arī latviešu literārās valodas vārds

(LLVV IV 587; par vārda cilmi sk. ME II 416; LEV I 497).

Kukaiņi, tārpi, rāpuļi

452. jaut.: varde, vargle, naģe, konna ...

vec. p.: naģe

vid. p.: naģe, varĺe

jaun. p.: nage, varde

Nosaukums varde tiek lietots galvenokārt Zemgalē, Vidzemē, savukārt

Kurzemē, Latgalē uzskatāms par literārismu (LVDA 83), ir arī latviešu literārās

valodas vārds (LLVV VIII 298; par cilmi sk. LEV II 486).

Vārds naģe izplatīts visā Kurzemē, sporādiski arī Zemgalē (sk. ME II

689; EH II 2; LVDA 85, 29. karti; par vārda cilmi sk. ME).

Nosaukums varĺe, kas līdz šim Lejaskurzemes izloksnēs nav reģistrēts

(sal. var̃l Kuršu kāpās Plāķis 1927, 89; ME IV 480, vàrla, vàrle Aknīstē

LVDAm), aizgūts no lietuviešu literārās valodas (sal. liet. varlė̃ ‘varde’ LLV

567).

453. jaut.: krupis, kaupns, rupulis ...

vec. p.: krupis


88

Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

vid. p.: kŗupe, kŗupis, rupūžis

jaun. p.: kŗupe, kŗupis, rupūžis

Nosaukums krupis tiek lietots Rietumvidzemē, Zemgalē, Kurzemē

(sk. LVDA 87, 30. karti), ir arī latviešu literārās valodas vārds (LLVV IV 449;

par vārda cilmi sk. ME III 287; LEV I 429).

Variants kŗupis sastopams Rietumkurzemē, piem., Aizvīķos, Bārtā,

Dunikā, Gramzdā, Nīcā (jaun. nos.), Purmsātos, Rucavā u. c. (sk. LVDA

86, 30. karti; BVA 80); sal. liet. kriùpis Ziemeļrietumlietuvā (sk. ME II

297; LKA I 81. karti).

Nosaukums kŗupe pejoratīvā nozīmē ‘Schimpfname für ein Mädchen’

pierakstīts Saldū, piem., ak tu kŗupe meitene (EH I 665); sal. krupe Kurzemē

pierakstītajās tautasdziesmās, piem., Aizputē (ak, tu krupe bārenīte 4468-3),

Bārtā (maza krupe tautu meita 19060-1), Ciecerē (ak tu krupe, tautu meita

382-2; ME II 287), mūsdienās ē-celms krupe fiksēts arī Druvienā un Lizumā

(LVDA 88). Lietuvā kriùpė reģistrēts galvenokārt žemaišu izloksnēs,

piem., Kretingas un Skodas raj. (sk. LKŽ-e). Vārda areālā izplatība liecina,

ka tas varētu būt kursisms.

Variants rupūžis (sal. rupũzis Dunikā, rupũža ‘rupucis’ Kuršu kāpās,

sk. Plāķis 1927, 77; EH II 386; LVDA 88) varētu būt aizgūts no lietuviešu

literārās valodas (sal. liet. rùpūžė ‘krupis’ LLV 431; par izplatību sk. LKA I

81. karti). Vārds rupuzis ‘eine Kröte’ minēts jau XVIII–XIX gs. rakstu avotos,

piem., Jāņa Langes (1773), Gotharda Fridriha Stendera (1789), Kārļa

Ulmaņa (1872) vārdnīcās (sīkāk sk. BVA 82).

454. jaut.: muša, mūsa ...

vec. p.: muša

vid. p.: muša

jaun. p.: muša

Vārds muša tiek lietots Kurzemē, Zemgalē, Augšzemē (sk. LVDA 88,

31. A karti), Kuršu kāpās (Plāķis 1927, 68), ir arī latviešu literārās valodas

vārds (LLVV V 299; par vārda cilmi sk. LEV I 611).

455. jaut.: zirneklis, zirnaks, tanis ...

vec. p.: vārs

vid. p.: vārs

jaun. p.: vārs, vōrs


Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

Nosaukums vārs, kas reģistrēts kaimiņizloksnē Rucavā (sk. vār(i)s ME

IV 504; EH II 764; LVDAm; KHI; pēc Lienes Markus-Narvilas uzskatiem,

par vārda izplatību Lejaskurzemē liecina arī leksēma vārtkls ‘zirnekļa tīkls’

Dunikā (ME IV 510), vãrtkļi ‘t. p.’ Bārtā (EH II 765), vãrtiñgle, vãrtinkle,

vãrtinklis ‘t. p.’ Rucavā (EH II 765, KHI), vãrtiñkslis ‘t. p.’ Kalētos (EH II

765), vârtinkšļi Gramzdā (ME IV 510), sk. Markus-Narvila 2011, 136), iespējams,

aizgūts no lietuviešu vóras ‘zirneklis’ („entlehnt aus li. vóras dass?”

EH II 764) vai arī ir kursisms (Lituanismus od. Kuronismus LEW 1274).

Fonētiskais variants vōrs, kas līdz šim latviešu izloksnēs nav reģistrēts

(LVDAm), aizgūts no lietuviešu literārās valodas (sal. liet. vóras ‘zirneklis’

LLV 583).

89

457. jaut.: skudra, skruzda ...

vec. p.: skruzda, skruzde

vid. p.: skruzde

jaun. p.: skruzde

Nosaukums skruzda sastopams Dienvidrietumkurzemē, piem., Aizputē,

Grobiņā, Zemgalē Sesavā (ME III 899), kā arī Ceraukstē pierakstītā

tautasdziesmā (godadamas piesieniet pie lielà skruzdu pūžņa 28403-0; izveidojies

ar metatēzi skudr- > *skrud- un z iespraudumu LEV II 209).

Vārds skruzde sastopams Nīcā, Rucavā (Ābele 1928, 141; ME III 899),

Grenčos (EH II 513), par cilmi sk. skruzda.

460. jaut.: lapsene, svapstene ...

vec. p.: vapsva

vid. p.: vapsine, vapsva

jaun. p.: vapsva

Nosaukums vapsine, kas sastopams Lietuvas pierobežas izloksnēs,

piem., Dunikā, Rucavā (LVDAm; KHI), darināts ar sufiksu -in- (sal. vapsene

Bārtā, Kalētos ME IV 474), ienācis ar lietuviešu valodas starpniecību

(sal. liet. vapsvà ‘lapsene’ LLV 566; aizgūts no senaugšvācu wafsa ME IV

474 vai saistāms ar krievu dial. osva LEW 1197).

Variants vapsva līdz šim latviešu izloksnēs nav reģistrēts (LVDAm),

par cilmi sk. vapsine.

461. jaut.: sirsenis, širšūns ... (liela lapsene)

vec. p.: širšuons


90

Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

vid. p.: šīrše, širšuonis

jaun. p.: širšuons

Nosaukums širšuon(i)s reģistrēts galvenokārt Dienvidrietumkurzemē,

piem., Asītē, Bārtā, Dunikā, Durbē, Gaviezē, Grobiņā, Kalvenē, Krotē,

Nīkrācē, Pērkonē, Rucavā, Vecpilī, Vaiņodē u. c. (LVDAm); sal. liet.

širšuonas, kas sastopams tuvākajās žemaišu izloksnēs, piem., Klaipēdas,

Plunģes raj. (sk. LKŽ-e).

Vārds šīrše (īr < ir), kas līdz šim latviešu izloksnēs nav reģistrēts (sal.

sisis Zemgales pierobežas izloksnēs, piem., Bukaišos, Ceraukstē, Paņemūnē,

Skaistkalnē, Sniķerē, Ukros u. c. LVDAm), iespējams, ir aizgūts

no lietuviešu literārās valodas (sal. liet. šìršė ‘sirsenis’ LLV 508).

462. jaut.: kuode, kuodzis, kuolis ...

vec. p.: kuode

vid. p.: kuode

jaun. p.: kandis

Nosaukums kuode izloksnēs plaši sastopams (LVDAm), ir arī latviešu

literārās valodas vārds (LLVV IV 287; par vārda cilmi sk. LEV I 413).

Vārds kandis, kas līdz šim latviešu izloksnēs nav reģistrēts (LVDAm),

ir aizgūts no lietuviešu literārās valodas (sal. liet. kándis ‘kode’ LLV 213).

463. jaut.: slieka, šļieka ...

vec. p.: slieks

vid. p.: slieks

jaun. p.: slieks, sĺieks

Vārds slieks sastopams Lejaskurzemē, piem., Aizvīķos, Bārtā, Dunikā,

Gramzdā, Nīcā, Pērkonē, arī Kuršu kāpās un sporādiski citur (sk. Plāķis

1927, 81; ME III 938; Bušmane 1989, 153; LVDA 90, 32. karti; par cilmi

sk. slieka LEV II 224).

464. jaut.: dēle, lēle, lēne ...

vec. p.: sūrbeĺe, sūrbiele

vid. p.: sūrbele, sūrbiene

jaun. p.: sūrbeĺe

Nosaukumi sūrbele, sūrbeĺe (sal. sur̃bêle Dunikā ME III 1124) aizgūti

no lietuviešu literārās valodas (sal. liet. siurbėlė̃ ‘dēle’ LLV 620).


Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

Vārds sūrbiele, kas sastopams arī Rucavā (LVDAm; KHI; RIT 2007,

459), laikam pārņemts no žemaišu izloknēm („mit žemait. ie < ē?” EH II

604; „pažįstame žemaitiškajį dvibalsinimą” Zoločevskaja 2005, 31; Markus-Narvila

2011, 136). Citos Sventājas izloksnes materiālos reģistrēts variants

surbiele, kas sastopams pierobežas izloksnēs, piem., sur̃biele Dunikā,

Rucavā, surbiẽl Kuršu kāpās (sk. Plāķis 1927, 83; ME III 1124; LVDA

92, 33. karti).

Nosaukumi ar sakni sūrb- atspoguļo izloksnes fonētisko parādību ūr < ur,

savukārt konsonants ĺ atklāj lietuviešu valodas fonētiskās izrunas īpatnības.

465. jaut.: ērce, glisa, glise ...

vec. p.: ērce

vid. p.: ērce

jaun. p.: ērce

Vārds ērce izloksnēs plaši sastopams (sk. LVDAm), ir arī latviešu literārās

valodas vārds (LLVV II 505; par vārda cilmi sk. LEV I 268).

91

466. jaut.: čūska, čūška ...

vec. p.: ķirmns, čūska

vid. p.: čūska

jaun. p.: ḱirmns, ḱirmins

Vārds čūska izloksnēs plaši sastopams (sk. LVDAm), ir arī latviešu literārās

valodas vārds (LLVV II 231; par vārda cilmi sk. LEV I 192).

Nosaukums ķirmns reģistrēts arī Rucavā (Papē) (LVDAm; Markus-

Narvila 2011, 132; sal. ķirmenis Rucavā ‘die Schlange’ ME II 384; J. Janševska

romānā Līgava EH I 704; ķĭmelis ‘zalktis’ Kuršu kāpās Plāķis 1927,

62), par cilmi sk. ķirmins.

Citos Sventājas materiālos fiksētais nosaukums ķirmins, kas sastopams

arī Dunikā, Nīcā, Rucavā ‘die Schlange’(ME; EH; Markus-Narvila), aizgūts

no lietuviešu valodas („aus li. kir̃minas ‘ein grosser Wurm; eine grosse

Schlange’” ME; sk. arī Zoločevskaja 2005, 27); liet. sarunv. kir̃minas ‘čūska’

(LLV 229) sastopams gan Ziemeļrietumlietuvā, piem., Kretingas un

Plunģes raj. (sk. LKŽ-e), gan fiksēts Ziemeļaustumlietuvā (ŠRDŠŽ 138).

467. jaut.: ķirzaka, šķirgata

vec. p.: drēžis, drēže

vid. p.: driežas

jaun. p.: driežas


92

Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

Nosaukumi drēže, drēžis (sal. drẽža Dunikā, Rucavā, sk. LVDA 93, 34.

karti; Markus-Narvila 2011, 130), laikam aizgūti no lietuviešu valodas (sal.

liet. driežė̃ ‘neliels rāpulis ar garu asti’ LKŽ-e; Zoločevskaja 2005, 34).

Variants driežas varētu būt aizgūts no lietuviešu literārās valodas (sal.

liet. dríežas ‘ķirzaka’ LLV 108).

Plēsēji, grauzēji

449. jaut.: lapsa, lapse ...

vec. p.: lapsa

vid. p.: lapsa

jaun. p.: lapsa

Nosaukums lapsa izloksnēs plaši sastopams (sk. LVDAm), reģistrēts arī

Kuršu kāpās (Plāķis 1927, 65), ir arī latviešu literārās valodas vārds (LLVV IV

598; par vārda cilmi sk. LEV I 501).

450. jaut.: ssks, meņķins, ķrpa ...

vec. p.: ssks

vid. p.: ssks

jaun. p.: ssks

Nosaukums ssks izplatīts visā Latvijā (sk. LVDA 82, 27. karti), ir arī

latviešu literārās valodas vārds (LLVV VII¹ 403; par vārda cilmi sk. LEV

II 174).

451. jaut.: žurka, šurks ...

vec. p.: žurks

vid. p.: žūrks

jaun. p.: žurka, žurks

Nosaukums žurka izloksnēs plaši sastopams (sk. LVDA 83), ir arī latviešu

literārās valodas vārds (LLVV VIII 701), aizgūts no poļu szczurek

‘žurkulēns’ (LEV II 581).

Vīriešu dzimtes forma žurks sastopama ne tikai lībiskajās izloksnēs, bet

arī Dienvidkurzemē, piem., Bārtā, Dunikā, Kalētos, Nīcā, Purmsātos, Rucavā,

sporādiski arī Zemgalē (sk. ME IV 834; EH II 822; LVDA 28. karti)

un Kuršu kāpās (Plāķis 1927, 92), par cilmi sk. žurka.

Nosaukums žūrks ir vārda žurks fonētiskais variants (ūr < ur).


Mājlopi

Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

446. jaut.: aita, aite, avs, vuška ...

vec. p.: ave

vid. p.: aita, ave

jaun. p.: ave, avis

Nosaukums aita izplatīts Kurzemē, Zemgalē, Vidzemē, savukārt Latgales

izloksnēs uzskatāms par literārismu (sal. aite Aizvīķos, Grobiņā, Nīcā

(reti), Vaiņodē u. c., sk. EH I 5; LVDA 120, 50. karti), ir arī latviešu literārās

valodas vārds (LLVV I 50; par vārda cilmi sk. ME I 14; LEV I 59).

ē-celma forma ave sastopama galvenokārt Dienvidrietumkurzemē,

piem., Dunikā, Grobiņā, Austrumvidzemē, sporādiski arī citviet (EH I

189; LVDA 121), reģistrēta Kuršu kāpās (Plāķis 1927, 49), taču mūsdienās

leksēma pamazām izzūd no aktīvā vārdu krājuma (Bušmane 2008, 48; par

cilmi sk. avs LEV I 89).

io-celma forma avis līdz šim latviešu izloksnēs nav reģistrēta, iespējama

lietuviešu valodas ietekme (sal. liet. avi̇̀s ‘avs’ novec. LLV 68).

93

447. jaut.: auns, vucns, teķis ...

vec. p.: buks

vid. p.: buks

jaun. p.: buks, avins

Nosaukums buks izplatīts galvenokārt Ziemeļaustrumkurzemē, sporādiski

arī citviet (sk. LVDA 122, 51. karti; sal. avu buks Kuršu kāpās Plāķis

1927, 49), ir arī latviešu literārās valodas vārds (LLVV II 138), aizgūts no

vlv. buck ‘āzis’ (< ģerm. *bukka LEV I 152).

Nosaukums avins izplatīts galvenokārt Augšzemē un Dienvidvidzemē

(sk. LVDA 122, 51. karti). V. Rūķe-Draviņa atzīmē, ka augšzemnieku izloksnēs

tēviņu nosaukumi ar -in- ir visai produktīvi, piem., avins, bucins

Krustpilī, katins, runcins Aknīstē, Biržos, Kaldabruņā u. c. (Rūķe-Draviņa

1959, 201). Arī kaimiņizloksnē Rucavā atvasinājumi ar -in- dzīvnieku

nosaukumos ir raksturīgi, piem., gūžins ‘zostēviņš’, kaķins ‘runcis; kaķis’,

pīlins ‘pīļtēviņš’, perekline ‘vista, kas perē’, pīļine ‘pīļu māte’, tītarine ‘tītaru

māte’ (Markus-Narvila 2011, 107). Vārds avins, kas Sventājas izloksnē reģistrēts

tikai jaunākās paaudzes valodā, iespējams, darināts ar sufiksu -inpēc

līdzības ar citiem dzīvnieku nosaukumiem vai arī ienācis no lietuviešu

literārās valodas (sal. liet. ãvinas ‘auns’ LLV 68).


94

Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

Analizētās LVDA programmas jautājumu atbildes ir tikai daļa no Sventājas

izloksnes leksikas materiāla, taču arī tajā pamanāma izloksnes lingvistiskā

piederība Lejaskurzemes areālam ar pierobežas izloksnei

raksturīgām valodu kontaktu un aizguvumu iezīmēm, iezīmējot arī atšķirīgo

– Sventājas izloksnes aizguvumi, kas galvenokārt ir lituānismi, vecākā

paaudzes runā pakļaujas izloksnes lingvistiskajai sistēmai, taču vidējās,

visbiežāk jaunākās paaudzes valodā ir vērojama tendence arvien vairāk lietot

fonētiski neadaptētus lituānismus, kas saistīts ar divvalodības situāciju

šajā teritorijā.

Saīsinājumi

arh. – arhaisms

att. – attēls

bkr. – baltkrievu

bv. – baltvācu

dial. – dialektisms

dsk. – daudzskaitlis

gs. – gadsimts

ig. – igauņu

jaut. – jautājums

jaun. p. – jaunākā paaudze

kr. – krievu

liet. – lietuviešu

līb. – lībiešu

lpp. – lappuse

lv. – lejasvācu

novec. – novecojis

piem. – piemēram

pr. – prūšu

sk. – skatīt

sal. – salīdzini!

t. i. – tas ir

u. c. – un citi

val. – valoda

vec. p. – vecākā paaudze

vid. p. – vidējā paaudze

vīr. dz. – vīriešu dzimte

vlv. – viduslejasvācu

vsk. – vienskaitlis

< – radies no

// – paralēli

Literatūra

Ābele 1928 – Ābele A. Rucavas izloksne. Filologu biedrības raksti. VIII. Rīga: a/s J. Pētersona

un b-dri spiestuve, 1928, 135–144.

Ādlere 1925 – Ādlere M. Par koku vārdu „alksnis (elksnis), bērzs (bērze, bērza), kļava

(kļavs), lazda (lazds, lagzda, lagzds, lezda, lezds, legzda, legzds)” izplatījumu. Filologu

biedrības raksti. XX. Rīga: a/s J. Pētersona un b-dri spiestuve, 1925, 159–176.

Apv. – Latvijas Universitātes Latviešu valodas institūta apvidvārdu kartotēka.

Bušmane 1989 – Bušmane B. Nīcas izloksne. Rīga: Zinātne, 1989. 352 lpp.

Bušmane 2008 – Bušmane B. Leksēmas aita un avs latviešu valodā. Linguistica LETTICA,

18. Rīga: Latviešu valodas institūta žurnāls, 2008, 47–62.

Bušs 2008 – Bušs O. Baltvācu sarunu valodas ietekmes pēdas latviešu valodas leksikā. No

ģermānismiem līdz superlatīvam. Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 2008, 122–132.

BVA – Baltu valodu atlants. Rīga & Vilnius: Latvijas Universitātes Latviešu valodas institūts,

2009. 184 lpp.

DS-e – www.dainuskapis.lv


Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

EH – Endzelīns J., Hauzenberga E. Papildinājumi un labojumi K. Mīlenbaha Latviešu valodas

vārdnīcai. 1.–2. sēj. Rīga, 1934–1946.

Endzelīns 1951 – Endzelīns J. Latviešu valodas gramatika. Rīga, LVI, 1951. 1100 lpp.

Ēdelmane 1986 – Ēdelmane I. Augu Centaures cyanys un Leucanthemum vulgare nosaukumu

semantika un izplatība latviešu valodā. Dialektālās leksikas jautājumi, 1. sēj. Rīga:

Zinātne, 1986, 202–223.

Ēdelmane, Ozola 2003 – Ēdelmane I., Ozola Ā. Latviešu valodas augu nosaukumi. Rīga:

Augsburgas institūts, 2003. 494 lpp.

Ēdelmane, Ozola 2007 – Ēdelmane I., Ozola Ā. Latviešu valodas augu nosaukumi. Augu

nosaukumu alfabētiskais rādītājs: pielikums. Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 2007.

223 lpp.

Für. 1685 – Fennell T. G. Fürecker’s dictionary: the first manuscript. Rīga, 1997. 320 S.

Jordan 1995 – Jordan S. Niederdeutsches im Lettischen: Untersuchungen zu den mittelniederdeutschen

Lehnwörtern im Lettischen. (Westfälische Beiträge zur niederdeutschen

Philologie; 4.). Bielefeld: Verlag für Regionalgeschichte, 1995. 124 S.

Kaukienė 2007 – Kaukienė A. Kuršių ir prūsų kalbinės paralelės. Fonetika. Ēlija. Šventāja.

Šventoji. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007, 64.–79.

KHI – Kurzemes Humanitārā institūta apvidvārdu kartotēkas materiāli.

ĶBv – Sventājas teicējas Ķērstas Balceres vēstules.

Lange 1777 – Lange J. Vollstandiges deutschlettisches und lettischdeutsches Lexicon, nach den

Hauptdialecten in Lief und Curland. Mitau: Gedruckt ben I. Fr. Steffenhagen, 1977. 409 S.

Langijs 1685 – Nīcas un Bārtas mācītāja Jāņa Langija 1685. gada latviski – vāciskā vārdnīca

ar īsu latviešu gramatiku. Pēc manuskripta fotokopijas izdevis un ar apcerējumu par

Langija dzīvi, rakstību un valodu papildinājis E. Blese. Rīga: Latvijas Universitāte, 1936,

487.–558. lpp.

LEV – Karulis K. Latviešu etimoloģijas vārdnīca. 1.–2. sēj. Rīga: Avots, 1992.

LEW – Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch, 1–2. Heidelberg: Carl Winter–

Gottingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1955–1965. 1560 S.

LKA – Lietuvių kalbos atlasas. Vilnius: Mokslas, 1977. – T. I: Leksika; Vilnius, 1982. – T. II:

Fonetika, 1991. – T. III: Morfologija.

LKL – Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksika. Vilnius: Mokslas, 1990. 335 p.

LKŽ-e – http://www.lkz.lt/startas.htm

LLV – Balkevičs, J., Balode, L., Bojāte, A., Subatnieks, V. Lietuviešu-latviešu vārdnīca. 2.,

pārstrādāts izdevums. Rīga: Zinātne, 1995. 656 lpp.

LLV-e – www.letonika.lv

LLVV – Latviešu literārās valodas vārdnīca, 1.–8. sēj. Rīga: Zinātne, 1972–1996.

LVDA – Latviešu valodas dialektu atlants. Leksika. Bušmane B., Laumane B., Stafecka A. u.

c. Rīga: Zinātne, 1999. 408 lpp.

LVDA jaut. – Latviešu valodas dialektu atlanta materiālu vākšanas programa. Rīga: Latvijas

PSR Zinātņu akadēmijas izdevniecība, 1954. 137 lpp.

LVDAm – Latviešu valodas dialektu atlanta kartotēkas materiāli

Mancelis 1638 – Mancelius G. Lettus, das ist wortbuch Sampt angehengtem täglichem Gebrauch

der Lettischen Sprache. Riga, 1638.

Markus-Narvila 2011 – Markus-Narvila L. Rucavas izloksnes vārdnīca: leksikogrāfiskais un

leksiskais aspekts. Promocijas darbs filoloģiskā grāda iegūšanai valodniecības nozares

latviešu diahroniskās valodniecības apakšnozarē. Liepāja, 2011. 294 lpp.

95


96

Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

ME – Mīlenbahs K. Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns.

1.–4. sēj. Rīga, 1923–1932.

PKEŽ – Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos

institutas, 1988. – T. 1: A–H; 1993. – T. 2: I–K; 1996. – T. 3: L–P; 1997. – T. 4: R–Z.

Plāķis 1927 – Plāķis J. Kursenieku valoda. Latvijas Universitātes Raksti, XVI. Rīga, 1927.

93 lpp. (atsevišķs novilkums)

RIT 2007 – Rucavas izloksnes teksti. Rucavā, tur Paurupē ... Etnogrāfija, folklora, valoda.

Liepāja: LiePA, 2007, 401.–468.

Rūķe-Draviņa 1959 – Rūķe-Draviņa, V. Diminutive im Lettischen. Lund: AB PH Lindsteds

Univ. Bokhandel, 1959. 408 S.

Sehwers 1918 – Sehwers J. Die deutschen Lehnwörter im Lettischen: Inaugural-dissertation

zur Erlangung der Doktorwürde der hohen philosophischen Fakultät I der Universität

Zürich. Zürich: Buchdruckerei Berichthaus, 1918, 168 S.

Sehwers 1953 – Sehwers J. Sprachlich- Kulturhistorische Untersuchungen vornemlich über

den Deutschen Einfluss im Lettischen. Berlin: Im Kommission bei Otto Harrassowitz

Wiesbaden, 1953. 443 S.

SRDŠŽ – Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas. Vilnius: Mokslas, 1976.

559 p.

Straupeniece 2011 – Straupeniece D. Sventājas izloksnes fonētiskās īpatnības. Vārds un tā

pētīšanas aspekti: rakstu krājums, 15 (1). Liepāja: LiePA, 2011, 335–346.

Ulmanis 1872 – Ulmann C. Lettisch-deutsches Wörterbuch. – T. 1. Riga: Verlag von Brutcer

& Co, 1872. 364 S.

Zinkevičius 1978 – Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslas, 1978.

190 p.

Zoločevskaja 2005 – Zoločevskaja L. Leksiniai lituanizmai Šventosios latvių šnektoje. Magistro

baigiamasis darbas. Klaipėda, 2005. 116 p.

ЭСБМ – Этымалагiчны слоўнiк беларускай мовы. Т. I–VIII. Мiнск, 1978–1993.

ЭСРЯ – Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. Т. I–IV. Москва:

Прогресс, 1964–1973.

Лаумане 1977 – Лаумане Б. Лексический материал диалектологического атласа латышского

языка, отражающий латышско-русско-белорусского-польские контакты.

Контакты латышского языка. Рига: Зинатне, 1977, 48–95.

Топоров – Топоров В. Н. Прусский язык : Словарь. 1–5, Москва–Ленингрaд: Наука,

1975–1990.

Daiga Straupeniece

ŠVENTOSIOS PATARMĖS LEKSIKA

LATVIŲ KALBOS TARMIŲ ATLASO

KONTEKSTE

Santrauka

Vienas iš svarbiausių latvių patarmės tyrimų pasiekimų XX a. pabaigoje

buvo Latvių kalbos tarmių atlaso. Leksika (1999; Latviešu valodas dialek-


Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

ta atlants. Leksika, toliau – LVDA) leidimas, kur suvienodinus programą

buvo atskleista 512 Latvijos patarmių, dirbant su 100 žemėlapių ir kartografuojant

119 įvairių dalykų, sąvokų ar reiškinių pavadinimus. Šios programos

tyrimas neapėmė tų latvių kalbos patarmių, kurios yra už Latvijos

ribų, pvz., Šventojoje, taip pat Šiaulių ir Kauno r., kt. (žr LVDA 12, 24),

todėl Šventosios patarmės leksikos tyrimo pagrindu buvo paimti Latvių

kalbos tarmių atlaso medžiagos rinkimo programos (1954; Latviešu valodas

dialektoloģijas atlanta materiālu vākšanas programma) leksikos klausimai.

Buvo naujai pažvelgta į dialektologijos medžiagos surinkimą ir analizę.

Siekiant pastebėti pasikeitimus Šventosios patarmės leksikoje, dėmesys

sutelkiamas į vieno ir to paties dalyko pavadinimo ar reiškinio vartojimą

ar vartojimo pasikeitimą, besitęsiantį per tris gyventojų kartas. Smulkiau

buvo analizuojami atsakymai į 100 klausimų (iš jų 53 klausimai yra apžvelgti

LVDA), kuriuose atsispindi flora (medžių, laukinių ir žemės ūkio

augalų bei uogų pavadinimai), fauna (vabzdžių, kirmėlių, roplių, paukščių,

plėšrūnų ir naminių gyvūnų pavadinimai), taip pat su žmogumi ir gamtos

reiškiniais susiję pavadinimai.

Išnagrinėta Šventosios leksikos medžiaga parodo, kad kalbos žodžių

sukaupimą – sankaupas atspindi tiek leksika, bendra su latvių literatūrine

kalba, tiek dialekto leksika. Į Latvių kalbos tarmių atlaso

rinkimo programos leksikos 100 klausimų buvo gauta ir išanalizuota 418

atsakymų (sen. k. – 124, vid. k. – 159, jaun. k. – 133). Iš jų Latvių literatūrinės

kalbos žodyne paminėta 119 pavadinimų arba 29 % (sen. k. – 49 arba

40 %, vid. k. – 41 arba 26 %, jaun. k. – 29 arba 22 %). Likusią dalį (71 %)

užima dialekto leksika (sen. k. – 75 arba 60 %, vid. k. – 118 arba 74 %,

jaun. k. – 104 arba 78 %). Išanalizavus bendrus pavadinimus, palygintus su

latvių literatūrine kalba, skirtingose kartų grupėse išryškėjo tendencija –

kuo jaunesnis patarmės atstovas, tuo sumažėja vartojamų žodžių panašumas

su latvių literatūrinės kalbos žodžiais.

Tiriamojoje patarmių medžiagoje yra registruoti 24 su latvių literatūrine

kalba bendri pavadinimai, aptinkami visų trijų kartų kalboje, pvz.: alksnis,

auksts, buks, ērce, dzltns, kartupelis, lakstīgala, lapsa, liels, liepa, luoki,

mazs, muša, nātre, pliks, pupa, pūce, sauja, ssks, siekalas, smakrs, tāls, uola,

vaigs ‘seja’. 12 iš šių leksemų, arba 10 % – alksnis, auksts, ērce, lakstīgala,

lapsa, liepa, muša, pupa, sauja, ssks, siekalas, smakrs – yra vieninteliai

vartojami arba daiktų, arba gamtos reiškinių pavadinimai, kurie užfiksuoti

97


98

Daiga Straupeniece

Sventājas izloksnes leksika latviešu

valodas dialektu atlanta kontekstā

visose trijose kartose. Dėl kalbų tarpusavio kontakto ir sąveikos, vieno

daikto ar gamtos reiškinio apibrėžimui vis dažniau tenka vartoti įvairesnes

leksemas. Mažiausiai kintamų formų ir variantų prigyja senesnės kartos

kalboje, daugiausiai – vidutiniosios kartos – tai gali būti paaiškinama

senų formų išsaugojimu ir naujų aktyvių variantų įėjimu į leksiką.

O jaunosios kartos kalboje daug kartų girdimas vienas variantas ir vis

dažniau tas variantas yra lituanizmas.

Į dialekto leksikos grupę įsiterpia fonetiniai, morfologiniai ir leksiniai

dialektizmai. Svarbią vietą dialektinės leksikos dalyje užima fonetiniai

dialektizmai. Daugeliui iš jų būdinga priebalsių palatalizacija (ābeĺe,

griḱi, sĺinks, sveḱi, zemeńes kt.), balsio i pailginimas, tautosilabinė r pradžia

(pīrksts, zīrņi, zvīrbulis), balsio a įterpimas skiemens pabaigoje vienaskaitos

vardininke (brzas, plcas, tumšas), Šo kamieno vnsk. vard. forma -lš

(mīlš), suminkštintas priebalsis r (kŗupis) ir kt. Nedidelę leksikos dalį visų

kartų kalboje užima morfologiniai dialektizmai, kurie turi skirtingą nuo literatūrinės

kalbos priesagą, pvz., ābuolinš, arba pavadinimo kamieną, pvz.,

ave, lkuone, kļavs, slieks, plauši, smadzeņi. Didžiąją dalį sudaro leksiniai dialektizmai,

kuriuos parodo tiek vartojama, tiek skolinta leksika. Skolintoje

leksikoje daugiausiai lituanizmų (sen. k. – 70 %, vid. k. – 76 %, jaun. k. –

82 %). Nedidelę dalį užima slavizmai, kurie taip pat vis dažniau paveikti

lietuvių kalbos tarpininkavimo. (sen. k. – 19 %, vid. k. – 15 %, jaun k. –

15 %), ir germanizmai (sen. k. – 11 %, vid. k. – 9 %, jaun. k. – 3 %).

Analizuoti LVDA programos klausimų atsakymai yra tik dalis Šventosios

patarmės leksikos medžiagos, todėl pateikiamos išvados yra tik šio

tyrimo. Vis dėlto net dabar jaučiamas Pietų ir Vakarų Kuržemės arealo patarmės

lingvistikos vienodumas su pasienio kalba, turinčia kalbų kontakto

ir skolinių žymes.


RES HUMANITARIAE XII ISSN 1822-7708

99

Jūratė Lubienė – humanitarinių mokslų daktarė, Klaipėdos

universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lietuvių kalbos

katedros docentė, Baltistikos centro vyresnioji mokslo

darbuotoja.

Moksliniai interesai: leksinė semantika, fonosemantika,

motyvologija.

Adresas: Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda.

El. paštas: jurate.lf@gmail.com.

Jūratė Lubienė – PhD in humanities, Associate Professor

at the Dapartment of Lithuanian Language, senior researcher

at the Center of Baltic Studies, Faculty of Humanities,

Klaipeda university.

Resarch interests: lexical semantics, phonosemantics, motivology.

Address: Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda.

E-mail: jurate.lf@gmail.com.

Jūratė Lubienė

Klaipėdos universitetas

ŽVĖRIŲ PAVADINIMAI LIETUVIŲ

KALBOS MIKONIMŲ MOTYVACIJOS

SISTEMOJE

Anotacija

Straipsnyje nagrinėjami ne mokslinėje, o šnekamojoje kalboje, įvairiose tarmėse vartojami

grybų pavadinimai, kurių motyvacijos pamatą sudaro žvėrių pavadinimai. Empirinė

medžiaga rinkta iš daugelio šaltinių ir gyvosios kalbos. Kai kurie pavadinimai anksčiau nebuvo

fiksuoti žodynuose. Lietuvių kalbotyroje zoomorfiniai mikonimai nėra išsamiai tirti.

Straipsnyje pateikiama bendroji zoomorfinių mikonimų apžvalga, detaliau analizuojami

žvėrių pavadinimų motyvuojami mikonimai. Nustatomi eksplicitiniai (tiesioginės raiškos)

ir implicitiniai (netiesioginės raiškos) motyvacijos požymiai taikant struktūrinius kalbos

sistemos ir kognityvinius tekstų ir metatekstų analizės metodus.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: grybų pavadinimai, žvėrių pavadinimai, motyvacija, motyvacinė

grupė, zoonimai, zoomorfizmai, bestiamorfizmai.

Abstract

The article deals with the names of mushrooms motivated by animal names as used in colloquial,

rather than formal, language and in its different dialects. The empirical material

was collected from a number of sources and live speech. Some of the names have never

been recorded in dictionaries. In Lithuanian linguistics, zoomorphic myconyms have not

been exhaustively studied. The article provides a general review of zoomorphic myconyms,

with a more detailed analysis of the animal name-motivated subgroup, and establishes

explicit (of direct expression) and implicit (of indirect expression) characteristics of mo-


100

Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos

mikonimų motyvacijos sistemoje

tivation by applying the methods of the structural language system and the cognitive text

and meta-text analysis.

KEY WORDS: names of mushrooms, names of animals, motivation, a motivation group,

zoonyms, zoomorphisms, bestiamorphisms.

Įvadas

Augmenijos ir gyvūnijos pavadinimai, kaip viena seniausių, gausiausių,

būdingų visoms kalboms semantinių mikrosistemų, užima išskirtinę vietą

lingvistinių tyrimų erdvėje. Etimologija, onomasiologija, semasiologija,

lingvistinė geografija, leksikografija – tai sritys, kuriose nemaža darbų

skirta fitonimams ir zoonimams tirti. Dabartiniu metu kalbotyroje, ypač

kognityvinės krypties, etnolingvistikos darbuose, siekiančiuose per kalbos

vienetų (įskaitant ir tekstus) analizę atskleisti tautinės sąmonės universalumą

ir unikalumą, tautinės ir „naiviosios“ pasaulio kategorizacijos specifiškumą,

intensyviai tiriamos įvairios fitonimų (botanizmų) ir zoonimų

(zoologinės leksikos) semantinės grupės (SG), analizuojami SG vienetų

sisteminiai ryšiai, augalų ir gyvūnų pavadinimų nominacija ir motyvacija

tiek sinchroniniu, tiek diachroniniu aspektais. Lingvistinė fitonimų analizė

yra dalis etnobotanikos darbų (etnobotanikos sričiai priklauso augmenijos

etnosemantikos, liaudiškosios taksonomijos tyrimai, plg. Kottak

1979, 274. Plačią slavų kalbų lingvistinių etnobotanikos darbų apžvalgą

žr. Колосова 2010). Iš lietuvių kalbotyroje per pastaruosius du dešimtmečius

pasirodžiusių darbų taip pat matyti įvairiakryptė fitonimų ir zoonimų

analizė: tiriama terminologijos, motyvacijos, etimologijos, semiotikos aspektais

(Gaivenis 1995, Auksoriūtė 1995, Subačius, Dini 1999, Gritėnienė

2006, Masilionytė 2007, Ambrazas, 2010 ir kt.). Tarp augmenijos ir gyvūnijos

pavadinimus tiriančių darbų nemaža vietos, ypač slavų ir įvairių

ne indoeuropiečių kalbų 1 , tyrimuose užima specifinės, ne visų kalbos vartotojų

vienodai gerai pažįstamos biosferos srities 2 – grybų – pavadinimai

1

Etnomikologijos pradininkui Gordonui Wassonui (Wasson, Wasson 1957) priklauso

mintis, kad pagal požiūrį į grybus tautas galima suskirstyti į grybofobines ir grybofilines.

Taigi vienos ar kitos kalbos sistemoje esanti ar nesanti, gausi ar menka mikologijos

liaudiškoji nomenklatūra atskleidžia šios tikrovės srities pažinimą ir požiūrį į grybus.

Apskritai etnomikologijos atsiradimas rodo, kad grybų pasaulis domina ne tik mikologus,

bet ir mitologus, etnokultūrologus, kalbininkus.

2

Dar Aristotelis biosferos organizmus suskirstė į gyvūnus ir augalus, ir palyginti labai

neseniai gamtos moksle pradėtos skirti trys – gyvūnų, grybų ir augalų – karalystės (Vilkonis

2001, 7).


Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos

mikonimų motyvacijos sistemoje

(Bartnicka-Da̧bkowska 1964, Меркулова 1967, Zemzare 1967, Борисова

1989, Вендина 1998, Brzozowska 2000, Persson 2000, Лесных 2002,

Батурина 2004, Коппалева 2007, Сенк-Шеленгевич 2008; Koni Muluwa

2010, Кайгородова 2010, Bagladi 2011, Пермякова 2009, 2010, 2012

ir kt.). Lietuvių kalbotyroje mikonimų 3 tyrimai negausūs (darbų apžvalgą

žr. Lubienė 2008, 2009). Šis straipsnis yra ankstesnių autorės publikacijų,

skirtų mikonimų motyvacijai tirti, tąsa.

Pasirinktas empirinio tyrimo objektas – liaudiškieji, t. y. tarminiai ir

bendrataučiai, bet ne moksliniai, zoomorfiniai mikonimai, tiksliau – vienas

jų pogrupis – iš žvėrių vardų sudaryti mikonimai, darbe dar vadinami

bestiamorfiniais mikonimais (BM).

Tyrimo tikslas – nustatyti BM eksplicitinės ir implicitinės motyvacijos

4 požymius ir išryškinti jų visuma perteikiamą konceptualųjį grybo ar

grybijos vaizdą.

Tyrimo ir medžiagos rinkimo metodika. Tiriant kalbos vienetų turinį,

atrodo perspektyvi kai kurių struktūrinės ir kognityvinės lingvistikos

metodų dermė. „Atsižvelgiant tiek į struktūrinę, tiek į kognityvinę reikšmės

sampratas, pastebima, kad galima suderinti abi reikšmės koncepcijas“

(Maumevičienė 2010, 11). Sisteminiams ryšiams ir eksplicitinei, t. y. formaliai

išreikštai tiesiogine motyvuojančiojo vieneto reikšme, motyvuotei

nustatyti taikomi formaliosios žodžio struktūros, darybos, leksinės reikšmės

struktūrinės analizės metodai. Implicitinei, t. y. formaliai išreikštai

perkeltine motyvuojančiojo vieneto reikšme, motyvuotei nustatyti (kartais

tik interpretuoti) reikia papildomų duomenų – juk bandoma apibendrinti,

kaip dabarties kalbos vartotojas suvokia (interpretuoja) kalbos ženklo netiesiogine

formaliąja raiška įvardijamą nominacijos pamatą. „Motyvologinė

žodžio analizė kiek skiriasi nuo kitų motyvaciją tiriančių analizės rūšių –

etimologinės, morfologinės, darybinės, nes remiasi dar ir kalbos vartotojų

metakalbinės sąmonės duomenimis“ (Блинова 2007, 27). Siekiant išsiaiškinti,

kaip kalbos vartotojas suvokia žodį, ką apie žodžius mąsto, tiriami

tekstai ir metatekstai (plg. Блинова 2007, 25). Į analizės lauką patenka ir

101

3

Mikonimų terminą liaudiškiesiems grybų pavadinimams įvardyti vartoja daugelio šalių

kalbininkai. Terminas apima tiek vienažodžius, tiek keliažodžius pavadinimus.

4

Straipsnio autorė laikosi nuomonės, kad tiriant motyvaciją vaisingiausia yra sinchroninių

ir diachroninių duomenų dermė, tačiau šiame straipsnyje nuoseklaus diachroninio

tyrimo nėra. Diachronija remiamasi tik tiek, kiek ji padeda nustatyti žodžio kilmės ar

remotyvacijos atvejus.


102

Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos

mikonimų motyvacijos sistemoje

liaudies etimologijos, darbe vadinamos remotyvacijos terminu 5 . Remotyvacijos

reiškinys atrodo svarus kalbinis įrodymas vieno ar kito koncepto

variacijoms iliustruoti. Toks motyvacijos tyrimas labai suartėja su etnolingvistų

darbais, nustatančiais tam tikrus koncepto požymius iš tautosakos

ar etnografijos tekstų, ar kultūrinės lingvistikos darbais, kuriuose vieno ar

kito koncepto požymiai nustatomi iš dar platesnių kultūrinių kontekstų.

Bent kiek išsamesnio tiriamosios leksikos korpuso nepateikia joks darbas:

Antano Lyberio „Sinonimų žodyne“ (SŽ 2002), Jono Paulausko „Sisteminiame

lietuvių kalbos žodyne“ (SistŽ 1987) medžiagos maža, „Lietuvių

kalbos atlase I“ (LKAI) pateikiami tik baravyko (Boletus edulis), ūmėdės,

(Russula), pienės (Lactarius torminosus), raudonviršio (Boletus versipellus)

ir voveraitės (Cantharellus) genčių pavadinimai (LKAI, 170–172). Be minėtųjų

darbų, sudarant mikonimų sąvadą, remtasi įvairiais kitais rašytiniais

šaltiniais: „Lietuvių kalbos žodynu“ (LKŽ / LKŽe), tarmių žodynais,

tarminės leksikos sąvadais, specialiaisiais botanikos darbais, tekstynu ir t. t.

(šaltinių sąrašą ir santrumpas žr. Lubienė 2009, 198). Dėl grybų, kaip pažintinio

objekto, ir jų vardų identifikavimo specifikos mikonimai ne visada

išsamiai fiksuojami žodynuose, todėl grybų pavadinimai, liaudiški motyvacijos

aiškinimai, etnografinė medžiaga apie grybavimą, grybų vartojimą

rinkta iš gyvosios kalbos. Medžiagą rinko straipsnio autorė ir jos vadovaujami

studentai 1995–2012 m 6 . Rinkimo metodika parengta straipsnio autorės:

remtasi Irenos Merkienės, Vincento Urbono etnografinių duomenų

rinkimo klausimynais (Šiokiadienių 2007, 146–149), lietuvių kalbos augalų

pavadinimų rinkimo metodika (Jonaitytė 1976, 43–62), latvių kalbos

grybų pavadinimų rinkimo aprašu (Zemzare 1967a), Tomsko (Rusija) mokyklos

motyvologų patirtimi (Блинова 2007, 2008, 2009), mikologų Vincento

Urbono, Jono Mazelaičio knygose pateiktomis grybų nuotraukomis,

piešiniais ir moksliniais grybų aprašais (LGA; Mazelaitis, Urbonas 1980).

Daugiausia pateikėjų apklausta šiaurės žemaičių plotui priklausančiuose

5

Liaudies etimologijos terminas turi senas tradicijas lietuvių kalbotyroje. Tačiau jo vartosena

labiau susijusi su etimologijos darbais, kuriuose liaudies etimologija pagrįstai

traktuojama kaip naivi. Tiriant sinchroninę žodžių motyvaciją liaudies etimologijos

duomenys įgauna kitą svorį – leidžia fiksuoti asociatyviuosius kalbos vienetų ryšius.

Todėl pasirinktas remotyvacijos terminas.

6

2011–2012 m. informantų apklausą 25-iuose šiaurės žemaičių tarminiuose punktuose

autorė atliko derindama ją su kitomis apklausomis, atliktomis pagal projektą „Šiuolaikiniai

geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji

tarminės informacijos sklaida“ (projekto kodas Nr. VP1-3.1-ŠMM-07-K-01-028).


Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos

mikonimų motyvacijos sistemoje

rajonuose: Mažeikių (Mžk, Sd), Telšių (Eig, Lk, Nv, Tl, Trš, Ub), Skuodo

(Brs, Lnk, Ms, Skd, Šts, Ms, KlvrŽ), Plungės (Als, Plt, Kl, Štk, Plt, Pln,

Štk), Kretingos (Dr, Gršl, Krtn, Kal, Plng, Slnt), Klaipėdos (Vž, Jdr, Grg).

Ne taip detaliai tirti kiti plotai: pietų ir vakarų žemaičių (Vdk, Nmk, Skdv,

Šlu, Šv, Vlkš), rytų aukštaičių (Pkr, Pn, Ukm), vakarų aukštaičių (Bb, Grz,

Jrb, Šk Sdr, Žg), pietų aukštaičių (Al, Drsk, Vrn, Lzd).

103

Zoomorfinių mikonimų bendroji apžvalga

Iš visų šaltinių surinkta arti 1500 grybų pavadinimų, iš jų apie penktadalį

sudaro zoomorfiniai (zooseminiai) mikonimai (atskirai skaičiuojami

šùngrybis / šùngrybė / šuniẽs grỹbas tipo formalieji variantai). „Fauna turi

savo specifinį atspindį kalboje [...] ir formuoja zooseminės leksikos posistemį“

(Таукова 2004, 1). Zoonimų (zoologinės leksikos) motyvatorius

turintys grybų pavadinimai visų pirma klasifikuojami pagal eksplicitinę

gyvūno semą (plg. tokio pat tipo fitonimų klasifikaciją Šimundić 1978,

292–297). Tokia klasifikacija padeda nustatyti grupę gyvūnų, su kuriais

gretinamas grybų pasaulis, leidžia išryškinti eksplicitinių motyvacijos požymių

įvairovę ir specifiką bei atskleisti šio tikrovės fragmento kategorizacijos

kalboje savitumą.

Nustatyta, kad mikonimų eksplicitinė motyvacija remiasi įvairiais gyvių

pavadinimais:

• y žvėrių (bestiamorfiniai mikonimai): briedis (bredžiabudė), stirna

(strnabudė), kiškis / zuikis (kškiabaravykis, zui̇̃kbaravykis), lapė

(laplaižis), meška (meškãbudė), vilkas (vikagrybis vikpautis),

voverė (voveruškà);

• y gyvulių (animalistiniai mikonimai): arklys (árkliagrybis), eržilas

(e˚ržilpautis), kumelė (kumélspenis), jautis (jáučbaravykis), veršis

(veršialpís), karvė (karvãprusnė), kiaulė (kiaũliabudė), ožka / ožys

(óžgrybis, ošiknis), šuo (šùngrybis);

• y paukščių (ornitomorfiniai mikonimai): gaidys / putonas (gaidẽlis, putõnas),

višta (vištẽlė), žąsis (žąsiùkė); apuokas (apuõkas), gegutė (gegùtės

lzdas), jerubė (jerublė), šarka (šarkakojlis), volungė (volunglė);

• y vabzdžių (insektomorfiniai mikonimai): musė (mùsmirė);

• y roplių (reptiliamorfiniai mikonimai): žaltys (žálčiagrybis).


104

Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos

mikonimų motyvacijos sistemoje

Bestiamorfiniai mikonimai

Bestiamorfiniai grybų pavadinimai sudaro vieną gausiausių zoomorfinių

mikonimų pogrupių. Nustatytos 7-ios žvėrių rūšys, kurių vardai yra

grybų pavadinimų motyvatoriai 7 : briedis, stirna, kiškis / zuikis, lapė, meška,

vilkas, voverė. Pagal zoonimą, kuris yra mikonimo eksplicitinės motyvacijos

pamatas, pavadinimai suklasifikuoti į atskiras motyvacines grupeles

(MG). Tiriami kiekvienos MG narių sisteminiai santykiai, vartojimo paplitimas

(kiek leidžia turimi duomenys), leksinė reikšmė, eksplicitinė ir

implicitinė motyvacija. Pastarosios tyrimui naudojami tiek tekstai (sakiniai),

tiek ir metatekstai. Metatekstais vadinami apklausos metu gauti respondentų

atsakymai į klausimą „kodėl grybas turi tokį vardą, pavadinimą“.

Kai kuriais atvejais implicitinę motyvaciją padeda paaiškinti (etno)kultūros,

mitologijos ar mikologijos žinios – jos taip pat laikomos metatekstais.

Voverė. Šio zoonimo motyvemos yra tik vieno grybo – visiems lietuviams

gerai pažįstamos valgomosios voveraitės (Cantharellus) – pavadinimai

8 . LKAI ir kituose tirtuose šaltiniuose užfiksuota per 20 leksemų –

įvairių šaknies vover- vedinių.

Kodifikuotas, vartojamas bendrinėje kalboje Cantharellus pavadinimas –

voveráitė. Šnekamojoje kalboje, daugelyje tarmių ypač paplitęs hibridinis

nelietuviškos priesagos vedinys voveruškà 9 . Kaip nurodo Juozas Senkus,

mikonimas voveruškà vartojamas „bemaž visų aukštaičių ir dalies pietryčių

žemaičių“, žodį „vartoja daugelis senųjų ir senesniųjų žodynų ar raštų

autorių: A. Pabrėža, P. Ruigys, K. G. Milkus, G. Neselmanas, Fr. Kuršaitis

(voveruškai), A. Baranauskas, Žemaitė 10 ir kt.“ (Senkus 1967, 37). Nedideliuose

šnektų plotuose su šaknimi vover- vartojama įvairių gretybių 11 ar

darybinių sinonimų: overiuškà, overùkas, overuškà / overùška, overūškà /

overška, veveriuškà, veveruškà / voveruškà, voveráitė / voverai̇̃tė, vover,

7

Straipsnyje vartojami terminai: motyvatorius – motyvuojantysis narys, motyvema –

motyvuotasis narys (plg. Блинова 2009, 7).

8

Voveraitės pavadinimų įvairovę ir paplitimą pateikia LKAI, LKŽ, šio grybo pavadinimai

užfiksuoti daugelyje tarminių žodynų (DvŠŽ 341, DkšŽ166, KčT420, KrtnŽ 97, LTŽ

139, ZtŽ342, 789, ŠRDŽ), todėl turimas gana tikslus šio grybo pavadinimų skaičius ir

jų paplitimas.

9

1957 m. išleistoje J. Mazelaičio ir A. Minkevičiaus knygoje „Valgomieji ir nuodingieji

grybai“ vartojamas pavadinimas voveruška (žr. Senkus 1967, 37).

10

Dėl redaguotuose Žemaitės raštuose vartojamo pavadinimo kyla abejonių.

11

Gretybės terminą vartoja R. Kregždys (2012). Jis atrodo tikslesnis negu dažniau vartojamas

terminas variantas.


Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos

mikonimų motyvacijos sistemoje

voverlė, voverkė, voveriuškà, voverýtė, voveručkà, voverùkė, voveruškà,

voverūškà / voverška, voverùškai, voverùškas, voverškas, voverškė,

voverušklė, voverùškos, voverùtė (žr. LKA171–172, LKŽXIX964–969,

DkšŽ166, KčT420, ZanŽ702, KaltŽ414). Tipiškiausia implicitinė sinchroninė

pavadinimo motyvacija metaforinė. Metaforos pamatą sudaro žvėrelio

ir grybo panašumas pagal spalvą (taip pat apie lietuvišką šio grybo

pavadinimą Кузьмина 2008, 83). Tokia išvada padaryta remiantis informantų

apklausos rezultatais 12 : didžiausioji dalis informantų nurodo spalvos

panašumą (grybas geltonos / rudos / rusvos / „ryžos“ spalvos kaip voverė;

voverės spalvos, voverinis; grybas ir voverė plytinės, morkinės spalvos).

Remiantis Aurelijos Gritėnienės (Genelytė 2001, Gritėnienė 2006), LKŽ

duomenimis, galima teigti, kad lietuvių kalbos fitonimams eksplicitinė voverės

pavadinimu paremta motyvacija nebūdinga. Gražinos Rosinienės tyrimai

rodo, kad žmogaus plaukų spalva lyginama su voverės spalva (1990,

47, 50), taip pat kaip ir gyvulių plauko spalva, plg. vovernis, -ė „kurio plaukas

voverės kailio spalvos“: vovernis arklys; vóveriškas, -a „kuris voverės

kailio spalvos (apie plaukus)“; vover̃plaukis „kuris tamsiai rudos spalvos“:

Arklys voveries plauko – vover̃plaukis Ggr (LKŽe 13 ). Tik pavieniai informantai

(apie 1 %) nurodė mikonimo ir žvėrelio formos panašumą (grybas

išsirietęs, lenktas kaip voverė, raitytas kaip voverės uodega), pvz., Voverùškos

kepurė raityta, kaip kad voverės uodega. Gal dėl to padabna [į voverę] (Brž).

Gal todėl, kad jos [voveraitės] kraštai užsiraitę kaip voverės uodega (Jrb) 14 .

Dar viena grupelė informantų (apie 9 %) nurodo ir metonimija paremtą

motyvaciją pagal grybo vartojimą (voverės grybus ėda, mėgsta, renka, kavoja

„slepia“ žiemai). Šis požymis dažnai nurodomas drauge su spalvos požymiu,

pvz., Rusvos kaip voverė yra voverùškos, voverės anas mėgsta, gal dėl to

voveruškom [vadina] (Tl). Taigi tiksliai nustatyti, koks konkretus gyvūno ir

grybo ryšys fiksuojamas pavadinant vieną ar kitą grybą zoonimu, yra gana

keblu: pavadinimai gali remtis bet kokio požymio (formos, spalvos, išorinių

ar vidinių ypatybių) panašumu, gali reikšti, kad gyvūnas ėda ar vartoja

gydymuisi grybą, gali nurodyti, kad grybas menkavertis ar nevalgomas

105

12

Voveraitės / voveruškos motyvuotę pateikė beveik 100 informantų.

13

Santrumpos kaip LKŽ. Jei leksema ar iliustracinis pavyzdys iš žodyno, nurodoma vietovės

ir žodyno santrumpa, jei iš gyvosios kalbos – tik vietovės santrumpa. Vietovių

santrumpos kaip LKŽ, kitas santrumpas žr. Lubienė 2008.

14

Grybo Cantharellus formos išskirtinumas metaforiškai perteikiamas pavadinimais su

gaid- (gaidẽlis, gaidùkas).


106

Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos

mikonimų motyvacijos sistemoje

(plg. Меркулова 1967, 157–158). Tokiais atvejais, nustatant tipiškiausią

implicitinės sinchroninės motyvacijos pamatą, galima remtis kiekybiniu

kriterijumi arba interpretuoti reiškinį kaip polimotyvaciją su centriniu (tipišku)

ir periferiniais motyvatoriais.

Be denotacinių semų, daugeliui zoomorfinių mikonimų būdinga konotacija.

Ištyrus voveráitės, jos gretybių bei darybinių sinonimų formaliąją

struktūrą bei leksinį valentingumą, matyti, kad šios MG narių tipiška konotacija

yra melioratyvinė. Melioratyvumą rodo tiek deminutyvinių priesagų

gausa ir įvairovė (-aitė, -ėlė, -ikė, -ytė, -ukė, -utė), tiek dažnas leksinis

valentingumas su teigiamą grybo vertinimą nusakančiais žodžiais, pvz.,

Voverýtės – skanios grybelės Pbr (LKŽXIX967); Voverė̃lės geltonos, gražios

Lnkv (LKŽXIX966). Melioratyvumo semą patvirtina liaudiškoji grybų

klasifikacija, užfiksuota etnografiniuose tekstuose, pvz., Dzūkijoje vertinami

tik dviejų rūšių grybai – baravykai ir voveraitės, kitus budėmis vadina ir

juokiasi, kai miestelėnas ties kiekviena budele pasilenkia (Averkienė, 2004).

Kitų zoomorfinių mikonimų analizė rodo, kad melioratyvinė sema nėra

tipiška. Neigiamas voveraitės vertinimas „prastas, menkavertis grybas“

užfiksuotas tik iš keleto pavyzdžių: Voverùškės – pats prasčiausias grybas

Ūd (LKŽXIX969); Geltonos, kietos [voverùškos], sakydavo išvirei, pavalgei,

kaku padarei, nuplovei ir vėl gali virti, valgyti, nes kietos labai (Skr). Tekstų ir

metatekstų duomenų analizė rodo, kad teigiamas ar neigiamas grybo vertinimas

priklauso nuo ekstralingvistinių priežasčių – skirtinguose Lietuvos

miškuose auga nevienodos kokybės voveraitės (kai kur būna labai sausos,

kietos), skirtingai jos gaminamos (netinkamai pagamintos neskanios, kietos),

todėl atskiruose Lietuvos regionuose (paprastai tuose, kur vartojamos

hibridinės gretybės su -uškà) skiriasi ir grybo vertinimas. Tokia konotacija,

perteikiama metatekstais, laikoma situacine konotacija.

Kitų kalbų (latvių, rusų), straipsnio autorės turimais duomenimis

(Zemzare 1967a, Меркулова 1967, Кузьмина 2008), mikonimams voverės

eksplicitinė motyvacija nebūdinga; tik LKAI greta lie. vaviórka nurodoma

brus. вавёрка (LKAI172), o Liudmila Permiakova ir Ivanas Podiukovas

nurodo rusų kalbos tarmybę векошник „гриб моховик“, t. y. „geltonasis

baravykas, makavykas“ (Boletus variegatus): pavadinimas siejamas su

voverės pavadinimu векша dėl to, kad voverė šiuos grybus ruošia žiemai

(Пермякова, Подюков 2012, 56).

L a p ė . Zoonimu lapė motyvuojami tik valgomosios voveraitės pavadinimai.

Užfiksuotų leksemų beveik tiek pat kaip ir su vovere – arti 20


Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos

mikonimų motyvacijos sistemoje

(įskaičiuojant ir lisičkà tipo skolinius – per 20). Tačiau šios MG mikonimai

paplitę tik gana nedideliuose šnektų plotuose. Ir pagal vartojimo paplitimą,

ir pagal formaliąją mikonimo sandarą bei kilmę atsiskiria du pogrupiai.

Pirmąjį pogrupį sudaro vienašakniai pavadinimai, pvz., lapáitė, lapeikà,

lãpė, lapẽlė, lapùkas, lapùkė, lapùtė ir kt. (paplitimą žr. LKAI172). Jie, kaip

ir skoliniai lisicà, lisičkà, lisčkas, lisyčià, vartojami pietų aukštaičių plote ir

„greičiausiai yra vertiniai“ (LKAI172). Sprendžiant tik iš negausių LKŽ

ir tarminiuose žodynuose pateiktų iliustracinių sakinių, vienas ryškiausių

grybo bruožų – jo geltona spalva, pvz., Lãpės geltonickos, auga un kalnelių

Psl (LzTŽ140); Daugi lapýkų geltonitkų surinkau (ZtŽ342); Žiūrėk, kiek

čia lapùčių, tik geltonuoja Al (LKŽVII160). Būtent šis požymis sinchroniškai

laikytinas verstinių mikonimų su lap- implicitiniu remotyvacijos

požymiu. Rusų, lenkų kalbose Cantharellus pavadinimai taip pat motyvuojami

pagal spalvą, tik vieni autoriai (Vasmer II 500, Кузьмина 2008,

7, Сенк-Шеленгевич 2008a, 61) grybo pavadinimą sieja su žvėrelio pavadinimu,

kiti (Пермякова, Подюков 2012, 56) – su senosios rusų kalbos

būdvardžiu лисый „geltonas“. Geltonos grybo spalvos požymis fiksuojamas

ir finų kalbose, plg., keltatatti „voveraitė“, pamorfemiui „geltonas grybas“

(Коппалева 2007, 60). Dėl verstinio pobūdžio ši grupelė pavadinimų

etnolingvistinio pasaulėvaizdžio savitumui atskleisti nėra labai svarbi.

Antrąjį pogrupį sudaro dvišakniai pavadinimai – dūriniai, pvz., laplaiža,

laplaižė / lapėlaiž, lapėlaižkė, laplaižis, lapėlaižiùkas, lapìlaižis. Tokie

mikonimai daugiausia vartojami žemaičių (paplitimą žr. LKAI172), tik

viena kita gretybė leplaižis, lepėĺėžis, lepleižis užfiksuota apie Gervčius,

Šùmską. Atskirų dėmenų semantika leidžia įžvelgti tokią perkeltinę metoniminę

motyvuotę: „grybas, kurį laižo lapė“ (apie perkeltinę laplaižis

reikšmę plg. Skardžius 1943, 576; apie sudurtinių daiktavardžių su pirmuoju

daiktavardiniu ir antruoju veiksmažodiniu sandu reikšmę, kai pirmuoju

dėmeniu pasakomas ne veiksmo objektas, o subjektas žr. DLKG

2006, 162). Apklaustieji informantai (visi iš žemaičių ploto) pateikė tokią

pat motyvuotę (lapė grybą laižo; vandenį laka, nulaižo; ėda; jei serga, kaip

šunys žoles, taip lapės tuos grybus tikriausiai ėda). Metonimiškai interpretuojami

ir tokie respondentų atsakymai „grybas, kuris palaižytas lapės“,

nes teoriškai tokiu atveju įmanomos implicitinės spalvos metaforos nepavyko

nustatyti. Maitinimosi / gydymosi grybu motyvaciją gali paremti ir

ekstralingvistiniai duomenys: grybo forma panaši į dubenėlį, po lietaus,

107


108

Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos

mikonimų motyvacijos sistemoje

rasos galima matyti grybuose nemaža vandens; voveraitės nuo seno žmonių

vartojamos gydymuisi (daugiausia surinkta receptų apie gydymąsi nuo

kirminų), tad nėra abejonių, jog ir žvėrys tuos grybus ėda ar jais gydosi.

K i š k i s / z u i k i s . Grybų pavadinimų, kaip ir augalų pavadinimų,

su šio žvėrelio vardu nemaža 15 : tiriama per 10 pavadinimų; keletas iš

jų yra daugiareikšmiai, pavadina ne vienos, o kelių rūšių (genčių) grybus.

Didžiausioji dalis šios MG mikonimų vartojami aukštaičių (dzūkų, suvalkiečių,

kiek rečiau rytų aukštaičių), rečiau pietų žemaičių tarmėse. Beveik

visi mikonimai su dėmeniu kišk- / zuik- yra determinaciniai kompozitai 16 .

Dažniausiai jais vadinami įvairūs „netikri baravykai“, t. y. tokie grybai, kurie

išore yra labai panašūs į tikrinį baravyką (Boletus edulis), bet menkesnės

maistinės vertės arba visai netinkami maistui: a) aitrusis pušynbaravykis

(Tylopilus felleus): kškio baravỹkas, pvz., Kartuoliai tiej kiškio baravykai

(DrskŽ154, Ukm), kškiabaravykis / kiškiãbaravykis (LBŽ 439, Sasnauskas

2008, 116, Al, Pbs Ukm), kišknis (Al, Drsk), zuiknis baravỹkas

(Al, Drsk), zukbaravykis (Al, Drsk); b) baravykas paąžuolis (Boletus luridus):

zukbaravykis (VšR, Bgt Skdv – LKŽXIX1078) / zùikabaravykis,

pvz., Zùikabaravykiai ma[n] negardūs (Plv – LKŽXIX1077); zùikiabaravykis

(Kpč, Pns – LKŽXIX1078), kškiabaravykis (LG, 100), kškiagrybis (Mrc –

LKŽV885); c) šilbaravykis (Boletus cyanescens): Šiemet baravykai neauga, tik

kškiabaravykiai Grv (Sl, Trgn, Nč – LKŽV884); d) lepšė (Leccinum scabrum):

kškio grỹbas (DrskŽ154), zùikiabaravykis (Sdr).

Mažiau atvejų, kai šios MG mikonimais pavadinami menkos vertės ar

nevalgomi grybai: zùikiabaravykis: Jáučiakiai, kazelkiai – tai laukiniai grybai,

zukbaravykiai Br. (ZNŽ643), kškiagrybis „toks grybas“ (LKŽV885,

DrskŽ154): Kiškiagrybis čia, mesk, nevalgomas (DrskŽ154). Tik pavieniai

atvejai, kai taip įvardijamos atskiros grybų rūšys (gentys), nepanašios į baravyką,

pvz., paprastasis piengrybis (Lactarius trivialis) (Dgp – LKŽV884,

LG, 264); voveraitė: Kiškiabudės (voveraitės) – stprūs grybai: kirmėlės nėkokios

neėda (Dgp – LKŽV884).

15

Kaip nurodo A. Gritėnienė, „LKŽ, LBŽ, LKŽK fiksuojama apie 40 įvairios darybos

fitonimų (dažniausiai dūrinių ar frazeologinių junginių), kurių pagrindinis žodis

zuikis, ir apie 30 fitonimų, kurių pagrindinis žodis kiškis“ (Gritėnienė 2006, 135).

V. Masilionytė nurodo, kad tarp 10-ies svarbiausių gyvūnų simbolių lietuvių idiomatikoje

yra ir kiškis (2007, 17).

16

Kompozitais vadinami ne tik dūriniai, bet ir sudėtiniai tokius pat dėmenis kaip dūriniai

turintys pavadinimai. Kompozito terminas lingvistinėje literatūroje įvairuoja.


Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos

mikonimų motyvacijos sistemoje

Taigi determinaciniai dėmenys kišk- / zuik- reiškia: „netikras baravykas,

t. y. išoriškai panašus, bet prastesnis už baravyką grybas“ arba

„menkos vertės valgomas“, arba „prastas, nevalgomas“. Tokia mikonimų

su kišk- / zuik- formalioji sandara ir motyvuotė sutampa su lietuvių ir

rusų kalbų fitonimų sandara ir motyvuote, taip pat ir latvių grybų pavadinimų

modeliu, pvz., zaķu pūpēdis, zaķpūpēdis „kukurdvelkis“ (Calvatia)

(Zemzare 1967a, 34, Balodis 1980, 112). Tokią motyvuotę pateikė ir informantai

(neskanūs – tik kiškiams; žmonės nevalgo, gal kiškiai ėda; kartūs

jie, nevalgomi, todėl kiškiniai) arba nepateikė jokio motyvuotės aiškinimo.

Pastebėta, kad aitrusis pušynbaravykis jaunesnių informantų vadinamas

baravykù apgavikù, melagiù, dar plg. pavadinimą pùsbaravykis „netikras

baravykas“: Ar tas pùsbaravykis nesukirmijęs? (Alk, Plv – LKŽX998). Gali

būti, kad determinanto kišk- / zuik- implicitinė vertinamoji reikšmė blėsta.

Dar giliau paslėptą implicitinės motyvuotės reikšmę (arba kultūrinę

žodžio semantiką 17 ) turėtų padėti atskleisti (etno)kultūriniai, tautosakiniai,

mitologiniai metatekstai. Norbertas Vėlius (ir kiti etnologai) kiškį, vilką

ir mešką nurodo kaip gyvūnus, lietuvių tautosakoje siejamus su velniu

(Vėlius 1987, 89).

Tik vienas pavadinimas užfiksuotas iš pietų žemaičių vietovės – zukausis

„bobausis“ (Helvella): Zui̇̃kausiai dygsta pavasarį, yra tušti – kaip ausys Skdv

(LKŽXIX1077–1078). Jis nuo anksčiau aptartųjų aukšaitiškųjų pavadinimų

skiriasi tiek leksine reikšme, tiek nominacijos priemonėmis – tai frazeologinis

kompozitas. Jo pagrindinis dėmuo, somatizmas ausis, metaforiškai

nusako grybo formą, o pirmasis dėmuo, kaip ir galintis su juo kaitaliotis

dėmuo bob-, nurodo menkinamąjį vertinimą. Ne vieno tyrėjo pastebėta,

kad tokio tipo determinaciniai dėmenys gali kaitaliotis tarpusavyje.

V i l k a s . Su velniu siejamo gyvūno (Vėlius 1987, 91) – vilko – pavadinimu

užfiksuota arti 10 mikonimų, keletas iš jų yra daugiareikšmiai. Šis

zoonimas dažniau yra eksplicitinės motyvacijos pamatas pavadinant dviejų

genčių grybus, rečiau apskritai bet kokius nepažįstamus, nerenkamus, nevalgomus

grybus, t. y. šungrybius.

Bene dažniausiai vilko vardas yra paniabudės (Phallus impudicus) pavadinimų

motyvatorius: vilkãgrybis / vikagrybis (DrskŽ, Mrj, Žl, Kvr,

Vl – LKŽXIX378; Vl, Ukm – LBŽ180; Slv, Ukm); vil̃kgrybis (Stak, Vel –

LKŽXIX392; Jsv); viko grỹbas Aln – LKŽXIX385; Ukm, Pbs, Bb, Aln);

109

17

Terminą kultūrinė žodžio semantika žr. Толстой 1995, 289.


110

Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos

mikonimų motyvacijos sistemoje

vilkpaũtis / vikpautis (Smln – LKŽXIX398). Tokie pavadinimai paliudyti

iš rytų ir vakarų aukštaičių tarmių. Atsakymų į anketos klausimus apie

grybo motyvuotę neužfiksuota 18 , tačiau kaip išskirtinius šio grybo požymius

apklaustieji informantai, kurie įvairiais kitais leksiniais sinonimais

vadina paniabudę, nurodė: a) gydomąsias savybes, ypač gydant sąnarių,

kaulų, odos ligas, vėžį, bendrą silpnumą; b) specifinį, panašų į dvėselienos,

lavono kvapą, plg. sinonimus lavóngrybis, smirdẽklis); c) išskirtinę grybo

išvaizdą: jauni grybai apvalūs, minkšti (kaip kankolai, rutuliai, kaip taukai,

minkštkiaušiai, kiaušiniai be kevalo; bulvikės); seni – netipiškos grybams

formos, ilgais kotais, juoda, dažnai musėmis aplipusia galva (bjaurūs, juodi,

ištįsę, aplipę musėmis). Tokie požymiai išryškėjo ir iš LKŽ (XIX378,

XIX385, XIX398) pateiktų sakinių: Vikagrybis – tokis kap kiaušinis žemėje,

kvapas iš jojo per šimtą metrų Mrj. Vikagrybis – smirda miške, auga

kaip ir bulba kokia Žl. Vikagrybį užuosi iš kaži kur Kvr. Smirdėliai, kiti

viko grỹbais vadina Aln. Degtinė su vilkagrybiu esanti labai sveika Vl. Su

vilkpaučiù gydo kaulų džiovą Smln. Frazeologinio kompozito vilkpaũtis

abu dėmenys metaforiškai perteikia grybo išvaizdą (panašus į vilko pautus).

Kaip implicitinį motyvatorių metatekstai rodo ir dar vieną – grybo

gydomųjų savybių – požymį. Iš gyvosios kalbos straipsnio autorės užrašyta

ypač daug gydymosi paniabude receptų, daug jų pateikta įvairiose

interneto svetainėse, etnofarmacijos tyrimuose. Ne tik mikonimai, bet ir

nemaža fitonimų su vilk- įvardija liaudies medicinoje vartojamus augalus,

pvz., vilko šaknimi arba vilko žole vadinama ropinė kurpelė (Aconitum).

Anot N. Vėliaus, „vilkas susijęs su mūsų liaudies medicina. Tikima, kad

žmogus, valgęs vilko mėsos, galįs išgydyti navikus... Mažam kūdikiui ant

kaktos užrišdavo vilko dantis, „kad akių nebotų“ (Vėlius 1987, 94).

Kitas grybas – pumpotaukšlis (Bovista, Lycoperdon) – rytų ir pietų

aukštaičių vadinamas tokiais (galbūt skolintais) frazeologiniais kompozitais:

vilkãtabokė / vikatabokė (Rtn – LKŽXIX386; Vln – LBŽ53); viko

tabokà (Mrc – LKŽXIX386; Vln – LBŽ53); iš žemaičių užfiksuota viko

pỹpkė (Al, Tl). Taip metaforiškai nusakomas grybo išorės išskirtinumas:

grybas ypatingas tuo, kad jį paspaudus pro angelę išlekia sporos – dul-

18

Iš įvairiose interneto pokalbių svetainėse pateiktų tekstų galima spėti, kad dabartiniu

metu determinanto vilk- reikšmė ne visų šią leksemą vartojančių žmonių yra

identifikuojama – gana gausu atvejų, kai rašoma vilgrybis, pvz., Poniabudė pas mus

vadinama vilgrybiu.


Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos

mikonimų motyvacijos sistemoje

kių kamuolėliai (kaip pypkės dūmai), o pats grybas yra apvalus (panašus į

terbelę, maišelį tabakui laikyti). Tokiuose pumpotaukšlio pavadinimuose,

kaip ir pasakose, galėtume įžvelgti vilko sužmoginimą (plg. Vėlius 1987,

94). Taip pat nurodo ir L. Permiakova, tyrusi vaizdinguosius rusų kalbos

fitonimus ir mikonimus: tokio tipo nominacijos (волчий табак, табачий

гриб „pumpotaukšlis“) savo šaknimis siekia pasakojamąją liaudies kūrybą,

kada meška, vilkas buvo miško šeimininkai, kuriems priskiriamos tamsiosios

jėgos (Пермякова 2009, 156). Toks pat vaizdinys slypi ir graikiškos

kilmės pumpotaukšlio pavadinime Lycopérdon, plg. gr. lykos „vilkas“ ir

perdo „bezdu“ (LBŽ 206).

Bet kokio nepažįstamo, ypač prasto grybo, t. y. šungrybio, reikšmę turi

tik trys siauros vartosenos tarminės leksemos: vikagrybis „toks nevalgomas

grybas“: Vikagrybiai šungrybiai, aš jų nerenku ir bijaus (DrskŽ59);

vilkamỹžis / vil̃kmyžis „toks į kelmutį panašus nevalgomas grybas“:

Vilkamỹžiai nevalgomys, karti dideliai, geltoni Pln (LKŽXIX380); Sūdukais

mes juos vadinam, da senovė[je] – vil̃kmyžiais (Erž – LKŽXIX398). Latvių

tarmėse taip pat vartojamas pavadinimas vìlku sēne (ēIV III 335). Lietuvoje

(ir Latvijoje) nepažįstamo, ypač prasto, nevalgomo grybo reikšme dažniausiai

vartojami mikonimai ne su determinantu vilk-, o su determinantu

šun-: šùngrybis / šùnagrybis / šunãgrybis, šùngrybė, šuñs / šùnio / šuniẽs /

šunnis grỹbas, šùniabudė, šùnmyžis / šuñmyžis (la. suņu sēne, suņusēne,

suņa sēne, suņsēne, sunine, suniņa); rečiau su kitais determinantais: šiaurės

žemaičių – šūd-: šdgrybis (la. sũdu sẽne (ēIV III p. 335) ar myž-: sąmyžis;

dzūkų – su žalt-: žálčiagrybis (plg. Rusijos Pskovo tarmėse vartojamą bet

kokiems nevalgomiems grybams pavadinti ужовы грибы „žalčio grybai“

(Кузьмина 2008, 80). Kaip nurodo Valentina Merkulova (1967, 98), rusų

kalbos fitonimų ir mikonimų neigiamas emocinis vertinimas ypač akivaizdžiai

perteikiamas būtent vilko pavadinimu, nuodingieji augalai ar grybai

vadinami „vilkiniais“. Lietuvių kalboje, kaip minėta, tipiškiausias ypač

neigiamai konotacijai mikonimų sistemoje perteikti yra zoonimas šuo, o

vilkas labiau pabrėžia implicitinę gydomųjų / nuodingųjų savybių semą

(abu grybai – pumpotaukšlis ir ypač paniabudė, kaip rodo šiuolaikiniai

moksliniai tyrimai, turi gydomųjų savybių).

M e š k a . Šio žvėries pavadinimas yra 7-ių tiriamų mikonimų motyvatorius.

Bendrinėje kalboje ir mokslinėje terminijoje vartojamas meškùtės

pavadinimas „bot. prastas grybas, augantis ant pūvančių kelmų ar aplink

111


112

Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos

mikonimų motyvacijos sistemoje

juos (Paxillus)“ (DŽe). Visose aukštaičių bei šiaurės žemaičių tarmėse paliudyti

tokią eksplicitinę motyvaciją turintys yra pilkosios meškutės (Paxillus

involutus), juodkotės meškutės (Paxillus atrotomentosus) arba kitų meškutinių

genties (ar išore labai panašių) grybų pavadinimai: meškùtė (Pkr,

Lzd, Skr, Jrb, Vvr, Jdr, Grg), meškùtis (Pln), turbūt šį grybą pavadina ir

meškà, mẽškagrybis: Mẽškos apžėlę, apačiom kaip šerstukė (vilna) juoda,

pilka būna. Mẽškagrybių, vilkagrybių yra, pašašę tokie (DrskŽ208); Džiovintos

ir meškos gerai (Rdm – LKŽVIII86); greičiausiai ir mẽškabudė /

meškabùdė, pvz., Mẽškabudes nušutina ir verda – saldžios. Jis meškabùdžių

nerenka (Lp – LKŽVIII87). Taigi zoonimo meška motyvuoti mikonimai

pavadina menkos kokybės valgomus arba prastus nevalgomus grybus, kaip

ir tokios motyvacijos fitonimai (plg. Gritėnienė 2006, 96; 130–131). Sunku

pasakyti, kokie kiti implicitinės motyvacijos požymiai sudaro motyvacijos

pamatą: tiktų ir grybo paviršiaus aksomiškumas, „gauruotumas“, spalva

ar didumas (ypač juodkotės meškutės), gal ir nuodingosios (sukeliančios

apsinuodijimą) grybo savybės (plg. grybų pavadinimus su zoonimu vilkas)

ar net tai, kad gyvūnai grybus ėda (tokią motyvuotę nurodo Elena

Kuzmina, aiškindama медвежик, медвежий гриб „šampinionas“ motyvaciją

(Кузьмина 2008, 80). Šiuo atveju linkstama rinktis polimotyvacinę

traktuotę. Pažymėtina, kad daugelis informantų nepateikė jokio atsakymo,

leidžiančio spręsti apie implicitinę motyvaciją. Šiaurės žemaičių kretingiškių

plote užrašyti du frazeologiniai kompozitai pilkajai meškutei pavadinti:

meškapdė (Drb) ir meškõs aũsys (Gršl). Zoonimu ir somatizmais metaforiškai

perteikiama grybo forma. Toks modelis būdingas daugelio kalbų

fitonimams ir mikonimams. Sprendžiant meškapdės pavadinimo istoriją,

reikėtų atkreipti dėmesį, kad „vilkas, kaip ir velnias, įmina savo pėdą į

akmenį“ (plg. Vėlius, 1987, 95). Tikriausiai meškos pėda, kaip motyvacijos

modelis, yra senas, net ir turint omenyje meškos skolintinę kilmę (Sabaliauskas

1990, 235), plg. latvių lāča pēda (Zemzare 1967a, 17).

B r i e d i s . Su šio gyvūno pavadinimu etimologiškai sietinų grybų

pavadinimų labai nedaug, jų vartojimas paliudytas tik nedideliuose

tarmių plotuose. LKŽ užfiksuota viena pietų aukštaičių leksema

bredžiabudė „toks šungrybis“: Neatskiria trakinio nuo bredžiabudės (Mrc;

Asv, Azr – LKŽI1044). Apibrėžiančiuoju dėmeniu einantis zoonimas perteikia

a) neigiamo vertinimo semą, plg. tokios pat reikšmės šùniabudė


Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos

mikonimų motyvacijos sistemoje

(Sr – LKŽXV359); b) didumo semą, pvz., Bredžiabudės didelės kaip kepurės

(Asv – LKŽI1044). Kaip nurodo G. Rosinienė, „briedis lietuvių

pasakymuose ... yra didumo, tvirtumo simbolis“ (1993, 62). Iš šiaurės

žemaičių telšiškių ploto straipsnio autorei žinomas bredgrybis „Invalo

šakočius“(Ramaria invalii) (Tl), iš vakarų aukštaičių tokia pat reikšme

bredžių ragai / ragẽliai (Jrb). Tai nauji grybų pavadinimai, kurių implicitinės

motyvuotės pamatas – grybo formos panašumas į briedžio ragus.

Panašų pavadinimą turi ir rusų kalbos dialektai: оленьи рожки (taip vadinami

įvairūs Ramaria genties grybai). Taigi briedžio pavadinimas ypač

retai eina mikonimų motyvatoriumi; jis nebūdingas ir lietuvių kalbos augalų

vardams – A. Gritėnienė neanalizuoja nė vieno fitonimo, motyvuojamo

šiuo zoonimu (Gritėnienė 2006, 226) 19 . Artimiausia latvių kalbos

tipologinė paralelė – briedene 20 „čerpėtasis žvynadyglis“ (Zemzare 1967a

8; LVSV 8, DIT 203, KPKDIA 51, ME I 336). Sarcodon imbricatus yra

„tamsiai rudas, didelis grybas“ (LGA 409). Tokia pat reikšme Baltarusijos

ir Ukrainos tarmėse retai vartojamas mikonimas лось, L. Permiakovos ir

I. Podiukovo teigimu, tokią motyvuotę turintis dėl dydžio (Пермякова,

Подюков 2012, 56).

Bendrinėje kalboje vartojamas, į mikologijos terminiją įėjęs briedžiùkas

„bobausinių šeimos grybas“ (Morchella) su briedžio pavadinimu sietinas

kaip remotyvacijos atvejis. Skolinys abriedlis (Morchella) turi daug formos

gretybių, pvz.: abriedlis, imbredėlis (Helvella), abriedùkas, briedlius,

briedlis, briedẽlis. Kaip matyti iš gretybių paradigmos, kai kurių skolinio

variantų fonetinė raiška labai panaši į deminutyvinį briedžio pavadinimą.

Pagal žodžio formos panašumą atsiranda semantinė asociacija su briedžio

vardu, ir briedùkas, briedžiùkas kalbos vartotojų jau suvokiami kaip dariniai

iš bredis (apie asociacijas pagal skambėjimą – žr. Kabašinskaitė 1998, Buivydienė

2006, Кронгауз 2009). Tokia remotyvacija ypač gaji dėl gausaus

ir visiems lietuviams žinomo grybų ir fitonimų pavadinimų motyvacijos

zoonimais modelio. Buvo apklausta apie 70 įvairaus amžiaus iš įvairių Lietuvos

vietovių kilusių informantų, kurie iš rodomos nuotraukos atpažino

grybą. Visi informantai mikonimą siejo su biedžio pavadinimu.

113

19

Fitonimų rodyklėje A. Gritėnienė pateikia bredgauris, briédgaurė (Gritėnienė 2006,

226); bredgauris „kieta sausa kalvų žolė, vilkažolė (Nardus stricta)“ LKŽe. Apie šio

žodžio etimologiją (žr. Vitkauskas 1976, 170).

20

La. briedis „elnias“.


114

Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos

mikonimų motyvacijos sistemoje

S t i r n a . Dar mažiau pavadinimų su zoonimu stirna 21 . Du pavadinimai

užfiksuoti iš nedidelių aukštaičių plotų: stirniõkas „šilinis baravykas

(Boletus granulatus, sin. Suillus granulatus)“, pvz.: Kad nebus geresnių grybų,

tai dėl stirniõkų – kaip be grybų Lkm (Slm–LKŽXIII823-824); strnagrybis

„toks grybas“ (KzR–LKŽXIII822). Mokslinėje terminijoje vartojamas pavadinimas

strnabudė „baltikinių šeimos grybas (Lepista)“, bet iš gyvosios

jis nepaliudytas. Kaip matyti iš pavyzdžių, šio zoonimo motyvacijos implicitinė

reikšmė tokia pat kaip ir zoonimų briedis, zuikis / kiškis.

Išvados

1. Lietuvių kalbos liaudiški mikonimai motyvuojami keleto žvėrių

pavadinimų: kiškis / zuikis, vilkas, meška, voverė; rečiau lapė, briedis,

stirna. Tokios motyvacijos mikonimai pavadina tiek konkrečių

genčių (rūšių), tiek tam tikros kategorijos pagal vertę grybus. Tai

rodo zooniminės (bestiamorfinės) leksikos svarbą grybų nominacijos

procese.

2. Bestiamorfinių mikonimų eksplicitinės motyvacijos modelis panašus

į fitonimų eksplicitinės motyvacijos modelį, tačiau nėra tapatus.

3. Žvėrių pavadinimų motyvuojami lietuvių kalbos mikonimai vartojami

visoje Lietuvoje, bet jie paplitę nevienodai; bene mažiausiai

vartojami šiaurės žemaičių tarmėje. Iš visų bestiamorfizmų

plačiausiai vartojamas voverùškos (Cantharellus) pavadinimas (jo

gretybės, darybiniai sinonimai), kiek siauriau – kškiabaravykis /

zui̇̃kbaravykis (jų gretybės, darybiniai sinonimai). Kiti pavadinimai

– gana siauros tarmybės arba remotyvuotieji mikonimai.

4. Dažniausias netiesioginės nominacijos būdas – metafora, tik retais

pavieniais atvejais – metonimija, nors ne visada tarp jų įmanoma

nubrėžti aiškią ribą.

5. Didesniosios dalies mikonimų, pagal struktūrą vienašaknių arba determinacinių

kompozitų, pagrindinis motyvatorius – zoonimas; mažesniosios

dalies, pagal struktūrą frazeologinių kompozitų, motyvacijos

pamatą sudaro abu žodžiai. Frazeologiniai mikonimai yra ypač

vaizdingi, juose išlikę tautosakiniai, mitologiniai žvėrių konceptai.

21

Augalų pavadinimų su stirna nepateikta A. Gritėnienės darbe (2006); stirna neminima

ir V. Masilionytės darbe (2007).


Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos

mikonimų motyvacijos sistemoje

6. Bestiamorfiniams mikonimams būdingas gana apibrėžtas implicitinės

motyvacijos požymių rinkinys: konotacija (dažniausiai neigiama,

nulemta tikimo / netikimo vartoti); spalva, dydis, forma

(forma dažnai nusakoma somatizmu). Daugeliu atvejų nustatyti tik

vieną implicitinį požymį problemiška. Atrodo tikslesnė polimotyvacinė

traktuotė su galimu centriniu ir periferiniais implicitiniais

motyvuojamaisiais požymiais.

7. Netinkamų maistui, nepažįstamų grybų – šungrybių – pavadinimai

turi ypač ryškią neigiamą konotaciją. Dažniausiai šungrybių

pavadinimai visame lietuvių kalbos plote sudaromi iš abstrakčios

reikšmės mikonimo grỹbas (kai kuriose aukštaičių tarmėse iš tos

pačios reikšmės bùdė; o kitose, dažniau žemaičių tarmėse iš šlapinimosi

reikšmės veiksmažodžio mỹžti) ir determinacinio dėmens šuo.

Tik kai kuriose tarmėse determinaciniais dėmenimis eina žvėrių

pavadinimai vilkas, meška, briedis, stirna, kiškis / zuikis; retai pavadinimas

žaltys ar ekskrementų reikšmės dėmuo šūdas (šùngrybis,

vikagrybis, bredžiabudė, žálčiagrybis, šūdgrybis, šùnmyžis).

8. Konkrečių grybų genčių (rūšių) pavadinimų implicitiniai motyvacijos

požymiai susiję su vieno ar kito žvėries konceptu, tam tikromis tikroviškomis

ar menamomis (tradicinėmis, mitologinėmis) jo savybėmis.

8.1. Tikroviškiausi, t. y. paremti realiais išoriniais gyvūno požymiais

ir / ar tam tikromis funkcijomis, yra valgomosios voveraitės

(Cantharellus) pavadinimai (voveráitė, laplaižis). Nuo daugelio

kitų bestiamorfinių mikonimų jie skiriasi melioratyvine konotacija.

8.2. Labiausiai susiję su mitologiniu, chtoniškuoju pasauliu yra vilko,

kiškio / zuikio, meškos motyvuojančiuosius dėmenis turintys

konkrečių grybų genčių (rūšių) pavadinimai. Motyvatorius vilkas,

meška turinčios motyvemos pavadina netipiškos (neprototipinės) išorės,

gydomųjų ar nuodingųjų savybių turinčius grybus – paniabudę

(Phallus impudicus), pumpotaukšlį (Bovista, Lycoperdon), įvairių

rūšių meškutes (Paxillus atrotomentosus, Paxillus involutus). Mikonimai

su kišk- / zuik- dažniausiai įvardija panašios išorės, bet menkesnės

vertės negu lyginamasis grybas (džn. baravykas) grybus.

9. Dėl zoomorfinio (bestiamorfinio) modelio stiprios pozicijos mikonimų

ir fitonimų nominacijos sistemoje ir dėl fonetinės žodžių

struktūros asociatyvaus panašumo mikologijos mokslo terminijoje

115


116

Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos

mikonimų motyvacijos sistemoje

įsitvirtino ir per ją nesunkiai tautinėje šnekamojoje kalboje prigijo

remotyvuotas briedžiùko (Morchella) pavadinimas.

10. Sinchroniškai tuo pačiu zoonimu besiremiantys grybų pavadinimai

gali būti tiek motyvacijos, tiek remotyvacijos pavyzdžiai (briédžiabudė

ir briedžiùkas, lapáitė ir laplaižis).

Literatūra

Ambrazas 2010 – Saulius Ambrazas. Dėl kankorėžių pavadinimų kilmės. Baltistica XLV(1),

95–104.

Auksoriūtė 1995 − Albina Auksoriūtė. Klaipėdos krašto paukščių pavadinimai. Lietuvininkų

žodis (parengė K. Grigas, Z. Kelmickaitė, B. Kerbelytė, N. Vėlius). Kaunas: Litterae

universitatis, 514–520.

Averkienė 2004 – Rūta Averkienė. Grybų mitas ir tikrovė. XXI amžius [interaktyvus],

spalio 20 d. [žiūrėta 2012-05-14]. Prieiga internetu: .

Bagladi 2011 – Orsolya Bagladi. Linguistic Analysis of Hungarian Fungus Names: PhD dissertation,

University of Pannonia, Veszprem, Hungary. [interaktyvus, žiūrėta 2012-05-

14]. Prieiga internetu: .

Balodis 1980 – Arvīds Balodis. Sēņotāja rokasgrāmata“. Rīga: Avots. 189 lpp.

Bartnicka-Da̧bkowska 1964 – Barbara Bartnicka-Da̧bkowska. Polskie ludowe nazwy grzybów.

Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich Wydawn. Polskiej Akad. Nauk.

Brzozowska 2000 – Małgorzata Brzozowska. Derywaty onomazjologiczne (asocjacyjne) w językowym

obrazie świata. Język i kultura [interaktyvus], t. 13. Wrocaw [žiūrėta 2012-05-14].

Prieiga internetu: .

Buivydienė 2006 – Rūta Buivydienė. Dėl keleto retesnių liaudinių vaivorykštės pavadinimų.

Baltistica, XLI (2), 333–337.

DIT – Sofija Dravniece. Dundagas izloksnes teksti. Rīga: LU Latviešu valodas institūts,

2008, 231 lpp.

DLKG 2006 – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Ketvirtoji pataisyta laida. Vilnius:

Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

DŽe – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas [interaktyvus]. Prieiga internetu:.

ēIV III – Elga Kagaine, Silvija Raģe. Ērģemes izloksnes vārdnīca, 3 sēj. Rīga: Zinātne, 1983,

800 lpp.

Gaivenis 1995 – Kazimieras Gaivenis. Kai kurių žuvų pavadinimai. Terminologija 2. Vilnius:

Lietuvių kalbos institutas, 86–92.

Genelytė 2001 – Aurelija Genelytė. Augalų pavadinimai, reiškiami pastoviaisiais žodžių

junginiais. Lituanistica, nr. 3 (47), 31–38.

Gritėnienė 2006 – Aurelija Gritėnienė. Augalų pavadinimų motyvacija šiaurės panevėžiškių

patarmėje. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Jonaitytė 1976 – Aldona Jonaitytė. 4-oji dialektologijos anketa. Augalų pavadinimai. Gimtoji

kalba, nr. 3, 43–62.

Kabašinskaitė 1998 – Lietuvių kalbos liaudies etimologija ir artimi reiškiniai. Vilnius: Mokslo

ir enciklopedijų leidybos institutas.


Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos

mikonimų motyvacijos sistemoje

117

Koni Muluwa 2010 – Joseph Koni Muluwa. Plantes, animaux et champignons en langues bantu.

Etude comparée de phytonymes, zoonymes et myconymes en nsong, ngong, mpiin, mbuun et

hungan (Bandundu, RD Congo). Thèse présentée en vue de l’obtention du grade académique

de docteur en langues et lettres [interaktyvus]. Université Libre de Bruxelles

[žiūrėta 2012-09-8-09]. Prieiga internetu: .

Kottak 1979 – Conrad Phillip Kottak. Cultural anthropology. New York: Random House.

KPKDIA – Sarmīte Balode. Kalncempju pagasta Kalnamuižas daļas izloksnes apraksts. LU

Latviešu valodas institūts, 2000, 144 lpp.

Kregždys 2012 – Rolandas Kregždys. Baltų kalbų leksinės semantinės gretybės (ŏ/ā kamienų

kūno dalių pavadinimai). Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

LBŽ – Lietuviškas botanikos žodynas, I dalis. Kaunas: Varpas, 1938.

LGA - Vincentas Urbonas. Lietuvos grybų atlasas. Kaunas: Lulutė, 2007.

LKAI – Lietuvių kalbos atlasas I. Leksika. Lietuvių kalbos institutas. Vilnius: Mokslas, 1977.

Lubienė 2008 – Jūratė Lubienė. Grybų pavadinimų motyvacija pagal išorinius arba vidinius

grybo požymius. Res Humanitariae IV, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla,

173–192.

Lubienė 2009 – Jūratė Lubienė. Lietuvių kalbos liaudiški grybų pavadinimai su grybų augimo

motyvaciniais požymiais. Res Humanitariae VI. Klaipėda: Klaipėdos universiteto

leidykla, 180–203.

LVSV – Elza Grīnberga. Latviešu valodas sinonīmu vārdnīca. Rīga: Avots, 1998, 878 lpp.

Masilionytė 2007 – Virginija Masilionytė. Gyvūnų simbolika vokiečių ir lietuvių kalbų frazeologijoje

iš kultūros semiotikos perspektyvos = Deutsche und litauische Phraseologie

Kontrastiv: Tiersymbolik im kultursemiotischen Blickfeld. Daktaro disertacija.

Maumevičienė 2010 – Dainora Maumevičienė. Prototipų teorija ir semantika. Kalbų studijos,

nr. 17, 11–18.

Mazelaitis, Urbonas 1980 – Jonas Mazelaitis, Vincentas Urbonas. Lietuvos grybai. Vilnius:

Mokslas.

ME – Karl Mühlenbach. Latviešu valodas vārdnīca. anuskriptu izrediģēja, papildināja un

publicēja J. Endzelīns, t. 1.–4, 1923–1932. Rīgā: Kultūras Fonda Izd.

Persson 2000 – Persson, Gunnar. Vit flugsvamp or Destroying Angel: Cognitive Aspects of

Names for Fungi in Some Languages. Symposium on Lexicography IX. Tubingen: Max

Niemeyer, 305–322.

Rosinienė 1993 – Gražina Rosinienė. Kodėl raudonas kaip vėžys? Vilnius: Mokslas.

Sabaliauskas 1990 – Algirdas Sabaliauskas Lietuvių kalbos leksika. Vilnius: Mokslas.

Senkus 1967 – Juozas Senkus. Žodžiai su priesaga -(i)uška. Kalbos kultūra, nr. 12. Vilnius:

Mintis, 33–38.

SistŽ – Jonas Paulauskas. Sisteminis lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslas, 1987.

Skardžius 1943 – Pranas Skardžius. Lietuvių kalbos žodžių daryba. Vilnius: Lietuvos mokslų

akademija, Lietuvių kalbos institutas.

Subačius, Dini 1999 – Giedrius Subačius, Pietro Umberto Dini. Konstantino Sirvydo

Dictionarium neišlikusio antrojo leidimo (1631) pėdsakai Christiano Mentzelio indekse

(1682): fitonimai. Archivum Lithuanicum, nr. 1, 11–56.

SŽ – Antanas Lyberis. Sinonimų žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002.

Šimundić 1978 – Šimundić M. Prilog motivaciji biljnih naziva. Filologija (časopis Razreda

za filologiju Jugoslavenske akademije znanosti i umjetnosti u Zagrebu [glavni i odg. ur.

Rudolf Filpović]). № 8S, 291–297.


118

Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos

mikonimų motyvacijos sistemoje

Šiokiadienių 2007 – Šiokiadienių ir šventadienių etnografija (sud. I. R. Merkienė). Vilnius:

Versmė.

Urbutis 1978 – Vincas Urbutis. Žodžių darybos teorija. Vilnius: Mokslas.

Vasmer – Max Julius Friedrich Vasmer. Этимологический словарь русского языка, t. 1–4.

Mосква: Прогресс, 1964–1973.

Vėlius 1987 – Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Vilnius: Vaga.

Vilkonis 2001– Kęstutis Vilkonis. Lietuvos žaliasis rūbas. Kaunas: Lulutė, 2001.

Vitkauskas 1976 – Vytautas Vitkauskas. Briedgauris ir jo vediniai Žemaičiuose. Balistica,

XII (2), 170.

Wasson, Wasson 1957 – Robert Gordon Wasson, Valentina Pavlovna Wasson. Mushrooms,

Russia, and Нistory. New York, Pantheon Books, 2 v., 432 p.

Zemzare 1967 – Zemzare Daina. Mušmire, gailene un bērzlape latviešu un lietuviešu valodā.

Leksikoloģijas un leksikogrāfijas jautājumi. A. Ozola dienas zinātniskās konferences referātu

tēzes. Rīga, 1967, 34.–35.

Zemzare 1967a – Daina Zemzare. Apvidvārdu aptauja. Sēnes. Rīga: Zinātne, 41 lpp.

Батурина 2004 – Батурина Ольга Владимировна. Идиоматичность словообразовательной

формы (на материале микологической лексики русского языка). Дис. на

соиск. учен. степени канд. филол. наук. Кемерово. Prieiga internetu: http://www.

disserr.ru/catalogue/code-10.02.00--p-31.html.

Блинова 2007 – Ольга Иосифовна Блинова. Мотивология и её аспекты. Томск : Изд-во

Том. ун-та.

Блинова 2008 – Ольга Иосифовна Блинова. «Словарь фитонимов среднего приобья»

как источник диалектной мотивологии. Вестник Томского государственного

университета. Филология. № 2(3). Томск: Изд-во Том. ун-та, 14–23.

Блинова 2009 – Ольга Иосифовна Блинова. Концепция мотивационного словаря

сибирского говора. Вестник Томского государственного университета. Филология.

№1(5). Томск: Изд-во Том. ун-та, 5–12.

Борисова 1989 – Зоя Ульяновна Борисова. Лексико-семантическая и словообразовательная

характеристика наименований грибов в русском языке. Дисс. канд. филол.

наук. Киев. гос. универ. Киев, 1989. 194 с.

Вендина1998 – Татьяна Ивановна Вендина. Русская языковая картина мира сквозь

призму словообразования (макрокосм). Москва: Индирик.

Кайгородова 2010 – Е. Б. Кайгородова. Oномасиологический подход к исследованию

диалектных номинаций тематической группы «несъедобный гриб». Bопросы лингвистики

и литературоведения. No. 2 (10), 17–21.

Колосова 2010 – Валерия Борисовнa Колосова. Славянская этноботаника: очерк

истории. Acta Linguistica Petropolitana. Труды института лингвистических

исследований, т. VI, ч. 1. Санкт-Петербург, 7–30. Prieiga internetu: http://ethnobotanics.pochta.ru/bibliograph-slav.htm.

Коппалева 2007 – Юлия Коппалева. Финская народная лексика флоры (становление и

функционирование). Петрозаводск: Карельский научный центр РАН.

Кронгауз 2009 – Максим Анисимович Кронгауз. Номинация по созвучию как способ

‘освоения’ слов. Russian Linguistics [interaktyvus]. No. 33, 1–9 [žiūrėta 2012-06-12].

Prieiga internetu: http://www.springer.com/education+%26+language/linguistics/journal/11185.


Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos

mikonimų motyvacijos sistemoje

Кузьмина 2002 – Елена Борисовна Кузьмина. Названия грибов в структуре словообразовательных

гнезд (на материале псковских говоров). Aвтореф. дис. ... канд.

филол. наук. Псков.

Кузьмина 2008 – Елена Борисовна Кузьмина. Особенности номинации грибов в

Псковских говорах. Ученые записки Орловского государственного университета.

№ 1, Орел, 79–82.

Лесных 2002 – Елена Владимировна Лесных. Архаизация лексики русского языка XX

века (на материале микологической лексики русского языка). Дис. ... канд. филол.

наук. Липецк, 243 с.

Меркулова 1967 – Валентина Антоновна Меркулова Очерки по русской народной номенклатуре

растений (Травы. Грибы. Ягоды). Москва: Наука.

Пермякова 2009 – Людмила Анатольевна Пермякова. Образные номинации грибов в

лексике и фразеологии Пермских говоров. Живая речь Пермского края в синхронии

и диахронии: материалы и исследования (отв. ред. И. И. Русинова). Пермь:

Перм. гос. ун-т., вып. 3, 152–158.

Пермякова 2010 – Людмила Анатольевна Пермякова. Миконимы пермских говоров в

синхронном и диахронном аспектах. Вестник пермского университета. Российская

и зарубежная филология. Вып. 3(9), 26–31.

Prieiga internetu: http://www.rfp.psu.ru/.

Пермякова, Подюков 2012 – Людмила Анатольевна Пермякова, Иван Алексеевич

Подюков. Лингвосемиотический аспект описания народной миконимики. Вестник

пермского университета. Российская и зарубежная филология. Вып. 2(18), 51–

60. Prieiga internetu: http://www.rfp.psu.ru/.

Сенк-Шеленгевич 2008 – Ольга Сенк-Шеленгевич. Наименование грибов в русском

языке по их внешнему признаку. Русский язык за рубежом. № 3/2008, 57–63.

Prieiga internetu: www.mapryal.org/ruslang_abroad/2008_3.doc.

Таукова 2004 – Эмма Ладиновна Таукова (Кокова). Сопоставительный анализ фразеологических

единиц русского и английского языков в функционально-параметрическом

отображении (на материале анималистической фразеологии). Aвтореф. дис.

... канд. филол. наук. Москва, 15 с.

Толстой 1995 – Никита Ильич Толстой. Язык и народная культура. Очерки по славянской

мифологии и этнолингвистике. Изд. 2-е, испр. Москва: Индрик.

119

Jūratė Lubienė

NAMES OF ANIMALS IN THE MYCONYM

MOTIVATION SYSTEM OF THE LITHUANIAN

LANGUAGE

Summary

The article deals with the names of mushrooms motivated by animal

names as used in colloquial, rather than formal, language and in its different

dialects. The empirical material was collected from a number of


120

Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos

mikonimų motyvacijos sistemoje

sources and live speech. Some of the names have never been recorded in

dictionaries. In Lithuanian linguistics, zoomorphic myconyms have not

been exhaustively studied. The article provides a general review of zoomorphic

myconyms, with a more detailed analysis of the animal namemotivated

subgroup, and establishes explicit (of direct expression) and

implicit (of indirect expression) characteristics of motivation by applying

the methods of the structural language system and the cognitive text and

meta-text analysis.

Lithuanian myconyms have been established to be motivated by the

names of several animals: kiškis / zuikis (a hare), vilkas (a wolf), meška

(a bear); voverė (a squirrel), lapė (a fox), briedis (an elk), and stirna (a roe).

The myconyms of that kind denote both the mushrooms of a certain category

and of specific genera (species), which proves the significance of

the zoonymic (bestial) vocabulary. The model of explicit motivation of

bestiamorphic myconyms is similar, however, not identical, to the model

of explicit motivation of phytonyms.

The Lithuanian myconyms with the motivation of animal names are

used all over Lithuania, however, their distribution is different; they are

evidently least used in the Northern Samogitian dialect. Among all bestiamorphisms,

the most frequently used name is that of chanterelle (Cantharellus):

voveruškà, voveráitė; slightly less frequently used myconyms

name different mushrooms similar to Boletus edulis: kiškiabaravykis /

zuikbaravykis). Other names are rather narrowly used dialecticisms or remotivated

myconyms.

The principal motivator in the majority of myconyms, structurally oneroot

or determinative composites, is a zoonym; in the minority of cases,

in structurally phraseological composites, both words serve as a basis of

motivation. Phraseological myconyms are particularly picturesque, as they

retain some characteristics of folklore, mythological, world categorization.

Bestiamorphic myconyms are characterized by a rather definite collection

of attributes of implicit motivation: connotation, mainly negative,

determined by the suitability / unsuitability for use (mainly for people,

less frequently for animals); colour, size, and the type of the surface of

the cap. In most cases, identification of a single implicit characteristic is

problematic. Polymotivational interpretation with a potential central and

peripherial implicit motivational characteristics looks more precise.


Jūratė Lubienė

Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos

mikonimų motyvacijos sistemoje

The names of inedible or unfamiliar mushrooms – toadstools – have a

very clear negative connotation. The names of toadstools all over the area

of the Lithuanian language consist of a myconym with an abstract meaning

of grỹbas (mushroom) (in some Highland dialects, of bùdė with an

identical meaning, and in some Samogitian dialects, from the verb mỹžti

(to urinate) and the determinative component šuo (a dog). Only in several

dialects the names of animals serve as determinative components: vilkas

(a wolf), meška (a bear), briedis (an elk), stirna (a roe), more seldom žaltys

(a grass snake) or šūdas (excrement): šùngrybis, vikagrybis, bredžiabudė,

žálčiagrybis, šūdgrybis, šùnmyžis.

Implicit attributes of motivation are related to the concept of one or

another animal and some of their authentic or imaginary (traditional,

mythological) characteristics. The names that are the most truthful, i.e.

based on real external characteristics or certain functions of an animal, are

the names of chanterelle (Cantharellus): voveráitė, laplaižis. They differ

from the majority of bestiamorphic myconyms by meliorative connotations.

Most closely related to the mythological chthonic world are the

names of specific genera (species) of mushrooms that have the motivating

components of vilkas (a wolf), kiškis / zuikis (a hare), and meška (a bear).

The names including the motivator vilkas (a wolf) denote mushrooms

of an untypical (unprototypical) form: (paniabudė (Phallus impudicus),

pumpotaukšlis (puffball; Bovista, Lycoperdon); or an inedible mushroom

with medicinal properties (paniabudė (Phallus impudicus)).

Due to the strong position of a zoonymic motivation model in the

system of myconym and phytonym formation and due to the similarity

of the formal word structure, a remotivated name of briedžiùkas (morel;

Morchella) took root in the terminology of myconymy and in the standard

spoken language.

Synchronically, the names of mushrooms based on the same zoonym

can serve as examples of both motivation and remotivation (briédžiabudė

and briedžiùkas, lapáitė and laplaižis).

121


122

RES HUMANITARIAE XII ISSN 1822-7708

Ineta Bernota – filologijos magistrė, Liepojos universiteto

mokslo laipsnio pretendentė, Liepojos Rainio 6-osios

vidurinės mokyklos prancūzų kalbos mokytoja.

Moksliniai interesai: terminologija, leksikologija, etimologija.

Adresas: Lielā iela 14, LV-3401 Liepāja, Latvija.

Tel. +37129577570.

El. paštas: berno2@apollo.lv.

Ineta Bernota – Master of Philology, Applicant for Liepaja

University degree, French Teacher in Liepaja Rainis Secondary

School No. 6.

Research interests: terminology, lexicology, etymology.

Address: Lielā iela 14, LV-3401 Liepāja, Latvia.

Phone: +37129577570.

E-mail: berno2@apollo.lv.

Ineta Bernota

Liepājas Universitāte

18. GADSIMTA BEIGĀS PIRMAJĀS

LATVIEŠU VALODĀ PUBLICĒTAJĀS

PAVĀRGRĀMATĀS IEKĻAUTO

KULINĀRIJAS TERMINU STRUKTURĀLI

SEMANTISKIE MODEĻI 1

Anotacija

Straipsnio t i k s l a s – ištirti XVIII a. pabaigos latvių kalba publikuotų virėjų knygų kulinarijos

terminus, sugretinti juos su dabartinės latvių kalbos terminais, nustatyti skirtingų

laikotarpių terminologijos teorinių nuostatų atitiktį. Latvių kalbos terminologijos teorinius

principus suformulavo V. Skujinia monografijoje „Latviešu terminoloģijas izstrādes principi”

(„Latvių terminologijos sudarymo principai“), išleistoje 1993 m. (antrasis papildytas

leidimas – 2002 m.).

XVIII a. pabaigos kulinarijos terminai – senoviniai pavadinimai – rodo jų vartojimo stabilumą

latvių kalboje. Jie sudaryti pagal latvių kalbos žodžių darybos sistemos struktūrinius

semantinius modelius. Todėl šių struktūrinių semantinių modelių pažinimas yra reikšmingas

tiek naujų terminų darybai, tiek jau prigijusių terminų vertinimui ir terminų sistemų

tobulinimui.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: pirmosios latvių virėjų knygos, XVIII a. kulinarijos terminai,

žodžių daryba, struktūriniai semantiniai modeliai.

1

Publikācija izstrādāta ESF projektā „Doktora studiju attīstība Liepājas Universitātē”

(vienošanās Nr. 2009/0127/1DP/1.1.2.1.2./09/IPIA/VIAA/018).


Ineta Bernota

18. Gadsimta beigās pirmajās latviešu valodā publicētajās

pavārgrāmatās iekļauto kulinārijas terminu strukturāli semantiskie modeļi

Abstract

The a i m of this paper is to examine culinary terms which were included in the first

published Latvian cookbooks in the end of 18 th century and to compare the conformity

of their structurally semantic models to the theoretical statements dominating in contemporary

Latvian terminology, which were developed by V. Skujiņa in the first monograph

dedicated to terminology „Latvian terminology development principles”, issued in 1993

(re-published in new edition in 2002).

Culinary terms, included in the first cookbooks published in Latvian in the end of 18 th

century, reveal ancient names and testify to the stability of their use and taking roots in

the language. They are created with the means of Latvian language in accordance with

structurally semantic models of Latvian word-building system. Therefore the studying of

structurally semantic models is important for both formation of new terms and evaluation

of already developed terms, as well as perfection of term systems.

KEY WORDS: first Latvian cookbooks, culinary terms of 18 th century, word-building,

structurally semantic models.

123

Ievads

Raksta aktualitāti nosaka faktors, ka latviešu valodas attīstības izpētē

pilnā apjomā vēl nav izmantoti pirmo pavārgrāmatu teksti, kuri labi atspoguļo

kulinārijas nosaukumu terminoloģiskās bāzes veidošanās vēsturi.

18. gadsimtā Latvijas teritorijā izmantoja vācu valodā izdotās pavārgrāmatas.

Bet, tā kā par pavāriem muižās strādāja lielākoties latviešu zemnieki,

bija nepieciešamas pavārgrāmatas arī latviešu valodā. Tādēļ gandrīz

vienlaikus tapa divi izdevumi. 1795. gadā Rubenē mācītāja un grāmatizdevēja

Kristofa Hardera (1747–1818) tulkojumā iznāca „Tā pirmā pavāru

grāmata, no vāces grāmatām pārtulkota” (PG 1795). 1796. gadā Jelgavā

Johana Fridriha Stefenhāgena (1744–1812) tipogrāfijā tika iespiesta otra

pavārgrāmata – „Latviska pavāru grāmata muižas pavāriem par mācību visādus

kungu ēdienus gardi vārīt un sataisīt” (PG 1796). Grāmatu tulkot un

sastādīt no vairākām vācu pavārgrāmatām iesāka Lestenes mācītājs Fridrihs

Kazimirs Urbāns (1765–1796), bet pēc viņa nāves to pabeidza Jelgavas

mācītājs un literāts Matiass Stobe (1742–1817).

Tā kā pašu pirmo pavārgrāmatu tulkojumi latviešu valodā ir tikai dažu

personu veikums, svarīgi ir ieskicēt tulkotāju personību un ar valodniecību

saistīto darbību.

Kā plašākā pētījumā par K. Harderu „Šķietami vientulīgā darbības lokā”

norāda Aleksejs Apīnis: „Harders bija dziļi inteliģents, ar asu sociālo izjūtu

apveltīts cilvēks, kas vērīgi sekoja laikmeta garīgās dzīves strāvojumiem”

(Apīnis 2000, 75). Ap 1781. gadu Ķiegaļu muižā K. Harders kopā ar tās


124

Ineta Bernota

18. Gadsimta beigās pirmajās latviešu valodā publicētajās

pavārgrāmatās iekļauto kulinārijas terminu strukturāli semantiskie modeļi

īpašnieku ierīkojis mājas spiestuvi. No 1784. līdz 1796. gadam tā darbojās

Rubenes mācītājmuižā. No 22 zināmajiem K. Hardera iespieddarbiem 19

ir latviešu valodā, 3 – vācu. Harders izdevis „Vidzemes kalendāru” (1781–

1790) ar pielikumu; paša sacerētu dziesmu krājumu „Kādas jaunas svētas

dziesmas” (1782); „Latviešu ābeci” (1784, 1796), kurai pirmo reizi pievienota

reizināšanas tabula. K. Harders iespiedis arī savu darbu latviešu valodniecībā

„Anmerkungen und Zusätze zu der neuen lettischen Grammatik

des Herrn Probst Stender” („Piezīmes un papildinājumi prāvesta Stendera

kunga jaunajai latviešu gramatikai”, 1790).

A. Apīņa pētījumā norādīts, ka K. Hardera mērķis bija literāras, normētas

latviešu valodas izveide, pamatojoties uz pašas latviešu valodas krājumu

un likumsakarībām. K. Harders uzsvēris, ka izpētes pamatā liekams

nevis agrākais vācu mācītāju veikums, bet tautas dzīvā runa. Viņš ievērojis

daudzu vārdu pareizu lietojumu, dažādus izteicienus, pamanījis starpību

starp atvasinājumiem ar izskaņām -šana un -ums, saskatījis atgriezenisko

darbības vārdu daudzējādās nozīmes, ieteicis likt ģenitīvu pirms apzīmējamā

vārda u. tml. K. Harders uzstājies pret vācu valodas gramatisko konstrukciju

ievazāšanu latviešu valodā, norādījis uz latviešu valodas lielo spēju

veidot atvasinājumus un jaunus vārdus, bagātināt leksiku (Apīnis 2000).

No abiem PG 1796 sastādītājiem latviešu valodniecībā paliekošu devumu

atstājis M. Stobe, kurš ir studējis Vācijā filozofiju un teoloģiju, strādājis

par mājskolotāju un žurnālistu. M. Stobes personību un devumu latviešu

valodniecībā pētījusi Eleonora Terēzija Vaivode publikācijā „Pirmā

mācību grāmata skolēniem veselības izglītībā latviešu valodā 18. gadsimtā”

(Vaivode 2004). M. Stobe ir bijis pirmā vispārīgā satura žurnāla „Latviska

Gada Grāmata” (1797, 1798) redaktors un publicists un „Veselības grāmatas”

(1795), un grāmatas par baku potēšanu (1805) tulkotājs (Vaivode

2004, 569).

Raksta mērķis ir aplūkot 18. gadsimta beigās pirmajās latviešu valodā

publicētajās pavārgrāmatās iekļautos kulinārijas terminus un salīdzināt to

strukturāli semantisko modeļu atbilstību mūsdienu latviešu terminoloģijā

dominējošajām teorētiskajām nostādnēm, kuras izstrādājusi Valentīna

Skujiņa pirmajā terminoloģijai veltītajā monogrāfijā latviešu valodā „Latviešu

terminoloģijas izstrādes principi”, kas izdota 1993. gadā (atkārtots

un papildināts izdevums – 2002. gadā). Rakstā ir konstatētas dažas sistēmiskas

atbilsmes kulinārijas terminu strukturāli semantiskajiem modeļiem


Ineta Bernota

18. Gadsimta beigās pirmajās latviešu valodā publicētajās

pavārgrāmatās iekļauto kulinārijas terminu strukturāli semantiskie modeļi

un seno profesiju nosaukumu (17.–19. gadsimtam) strukturāli semantiskajiem

modeļiem, kurus izstrādājusi Iveta Pūtele promocijas darbā „Latviešu

valodas profesiju nosaukumi: terminoloģiskais aspekts” (Pūtele 2008).

125

Vārddarināšana un termindarināšana

Mūsdienu valodniecības terminoloģijā terminam vārddarināšana ir divas

nozīmes:

1. Valodniecības apakšnozare, kurā pēta vārdu struktūru un tās veidošanās

likumības, pirmatnīgu un atvasinātu vārdu un salikteņu sastāvdaļu

strukturālās un semantiskās attieksmes, vārdu darināšanas līdzekļus un tipus.

Latviešu valodniecībā vārddarināšana tradicionāli aplūkota morfoloģijā.

Apakšnozares nozīmē kā vārddarināšanas sinonīms dažkārt izmantots

internacionālisms derivatoloģija (tajā gan parasti neiekļauj salikteņu darināšanu)

un jauntermins, kas jau parādījies angļu valodā, neoloģija.

2. Process, kurā, izmantojot vārdu krājumā esošus vārdus un vārdu celmus,

ar vārddarināšanas līdzekļiem darina jaunus vārdus atbilstoši vārddarināšanas

paņēmieniem un tipiem (VPTSV 2007, 49).

Terminu darināšana ir cieši saistīta ar vārddarināšanu, tās tradīcijām un

likumībām – darinot jaunus terminus, tiek izmantoti galvenokārt tie paši

paņēmieni un līdzekļi, kas vārddarināšanā. Kornēlija Pokrotniece publikācijā

„Vārddarināšanas jautājumi latviešu valodniecībā” atzīst, ka pirmie

mēģinājumi latviešu valodas vārdu darināšanas sistēmiska apskata izveidē

ir 19. gadsimtā Oto Rozenbergera un Augusta Bīlenšteina gramatikās (Pokrotniece

1999, 42). A. Bīlenšteina darbs „Die lettische Sprache”(„Latviešu

valoda”) izdots divos sējumos Berlīnē 1863. un 1864. gadā, un tiek uzskatīts

par pirmo zinātnisko latviešu valodas gramatiku. Pirmā daļa veltīta

skaņu mācībai un vārdu darināšanai (Bielenstein1863).

Vārddarināšana kā īpaša valodniecības nozare sākusi veidoties 20. gadsimta

40.–50. gados. Latviešu valodniecībā nosacīti patstāvīgas nozares

statusā pirmo reizi vārddarināšana aplūkota un iekļauta morfoloģijas daļā

„Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatikā” (MLLVG I 1959, 75–374).

Martas Rudzītes grāmatā „Latviešu dialektoloģija” dots ieskats par vārddarināšanas

īpatnībām latviešu dialektos morfoloģijas daļas sadaļā „Vārdu

darināšana” (Rudzīte 1964, 103–109, 197–204, 316–330).

Emīlijas Soidas darbā „Vārddarināšana”, kas ir sarakstīts 20. gadsimta

70. gadu sākumā, bet izdots tikai 2009. gadā (10 gadus pēc autores nāves),


126

Ineta Bernota

18. Gadsimta beigās pirmajās latviešu valodā publicētajās

pavārgrāmatās iekļauto kulinārijas terminu strukturāli semantiskie modeļi

vārddarināšanas teorija un vārddarināšanas principi balstīti uz plaša valodnieciskās

literatūras analīzes pamata, sākot ar jaungramatiķu darbiem,

čehu valodnieka Miloša Dokulila atziņām un beidzot ar krievu valodnieku

uzskatiem, kas atklāti latviešu valodas materiālā (Soida 2009). V. Skujiņas

grāmatā „Latviešu terminoloģijas izstrādes principi” vārddarināšana aplūkota

sadaļā „Vārddarināšanas aspekts” (Skujiņa 2002, 81–104).

Vilmas Kalmes un Guntas Smiltnieces grāmatā „Latviešu literārās valodas

vārddarināšana un morfoloģija” „Vārddarināšanas” nodaļu izstrādājusi

V. Kalme (Kalme, Smiltniece 2001, 36–59). Vārddarināšanai uzmanību

veltījuši vēl daudzi citi valodnieki – Antonija Ahero, Maija Baltiņa, Anna

Bergmane, Inta Freimane, Aina Miķelsone, Kornēlija Pokrotniece, Irita

Saukāne, Anna Vulāne u. c. Terminoloģijas problēmas Latvijā risinājuši

arī valodnieki Aina Blinkena, Rūdolfs Grabis, Jānis Endzelīns; mūsdienās

– Juris Baldunčiks, Māris Baltiņš, Anita Helviga, Vilma Kalme, Linda

Kurmiņa, Iveta Pūtele, Jānis Sīlis, Ineta Stadgale, Ieva Zuicena u. c.

Terminoloģija par patstāvīgu zinātnes nozari tiek definēta kopš 20.

gadsimta 70. gadu sākuma. Kā norāda V. Skujiņa, par latviešu zinātniskās

terminoloģijas attīstību var runāt kopš 19. gs. otrās puses, kad latviešu valodā

tika izdotas pirmās grāmatas dažādās zinātnes nozarēs un arī pirmās

terminu vārdnīcas (Skujiņa 2002, 5). Gan terminoloģijā, nozaru terminu

sistēmu veidošanā, gan vispārlietojamās valodas vārddarināšanā nozīmīga

ir strukturāli semantisko modeļu apzināšana, turklāt – gan jaunu terminu

darināšanā, gan jau izstrādāto terminu izvērtēšanā un terminu sistēmu

pilnveidē (Skujiņa 2008, 191).

Izvēloties vai darinot terminu, ir svarīgi orientēties attiecīgās nozares

jēdzienu sistēmā, lai attiecīgo jēdzienu visprecīzāk izteiktu ar atbilstošiem

valodas līdzekļiem. Noteiktas struktūras un semantikas vārddarinājumus,

ko aktīvi izmanto par paraugu citu līdzīgas struktūras un semantikas leksisko

vienību darināšanai, sauc par strukturāli semantisko modeli (VPTSV

2007, 377).

Ekscerpētajā materiālā kulinārijas jēdzienu izteikšanā izmantoti dažādi

vārddarināšanas līdzekļi: atvasināšana ar priedēkļiem no-, uz-, pār-, sa-, piedēkļiem

-iņ-, -īt-, -en-, -er-, -um- un salikteņu darināšana. Turpmāk minēti

produktīvākie srukturāli semantiskie modeļi, kādi konstatēti noteikta jēdzieniska

satura izteikšanai. Rakstā analizēto 18. gadsimta kulinārijas terminu

modeļu struktūra sastāv no terminējamā jēdziena satura un vārddarināšanas


Ineta Bernota

18. Gadsimta beigās pirmajās latviešu valodā publicētajās

pavārgrāmatās iekļauto kulinārijas terminu strukturāli semantiskie modeļi

tipa. Vārddarināšanas tips – vārddarināšanas sistēmas pamatvienība, ko nosaka

motivētājvārda vārdšķira, vārddarināšanas paņēmiens, vārddarināšanas

līdzeklis un vārddarināšanas nozīme (VPTSV 2007, 433).

127

Daži 18. gadsimta kulinārijas terminu

strukturāli semantiskie modeļi

1) Terminējamā jēdziena saturs: ‘produkta sadalīšana vairākās daļās’.

Vārddarināšanas tips: vārdkopterminu atkarīgā komponenta atvasināšana

ar priedēkli sa-, piemēram, sakapata teļu gaļa, torte no smalki sagrieztiem

pistacijiem.

2) Terminējamā jēdziena saturs: ‘šķidra ēdienu piedeva’

Vārddarināšanas tips: vārdkopterminu atkarīgā komponenta atvasināšana

ar priedēkli pār-, piemēram, pārlejamas sulas.

3) Terminējamā jēdziena saturs: ‘darbības rezultāts, arī attiecīgās darbības

rezultātā radītais priekšmets’.

Vārddarināšanas tips: vārdkopterminu atkarīgā komponenta atvasināšana

ar priedēkli no-, piemēram, nospiķets jauns zaķis; karpe melni novārita;

priedēkli sa-, piemēram, sarulleta voi saspaidita teļa galva; darbības vārda

pagātnes celma atvasinājums ar -um-, piemēram, pildijums, kapajums (arī

kapums), usleijums, virums, cepums.

Mūsdienu latviešu terminoloģijas izstrādē paralēli procesu nosaukumiem

ar izskaņu -šana (-šanās) pēc analoģiskiem modeļiem tiek atvasināti

rezultātu nosaukumi ar -ums (Skujiņa 2002, 84).

4) Terminējamā jēdziena saturs: ‘samazināts apjoms’.

Vārddarināšanas tips: lietvārda atvasināšana ar piedēkļiem -iņ-, -īt- (pirmo

kulinārijas terminu rakstībā -īt- vietā lietots pieraksts -it-), retāk ar piedēkli

-en-, piemēram, PG 1795 – dūviņa (< vlv. dūve ‘mājas balodis’); ribite;

maizite; kukulitis; tartene (< fr. tarte ‘torte’); perlgrubēnes (v. Perlgraupen

‘grūbas’); cīsķene (< fr. saucisse ‘desiņa, cīsiņš’). PG 1796 – radziņš; ribiņa;

tortite; desite; sānkaulitis.

Mūsdienās pamazinājuma piedēkļi -iņ- un -īt- jaunu terminu atvasināšanā

nav tik aktīvi kā literārajā valodā, tomēr sava vieta terminu darināšanas

sistēmā ir arī tiem. Terminu darināšanā tiek izmantots arī mazāk

produktīvais piedēklis -en- (Skujiņa 2002, 85).

5) Terminējamā jēdziena saturs: ‘ēdienu nosaukumā lietotais tautības

vai dzīvesvietas personas nosaukuma apzīmējums’.


128

Ineta Bernota

18. Gadsimta beigās pirmajās latviešu valodā publicētajās

pavārgrāmatās iekļauto kulinārijas terminu strukturāli semantiskie modeļi

Vārddarināšanas tips: vārdkopterminu atkarīgā komponenta atvasināšana

ar piedēkli -er- (pēc analoģijas ar vācu valodu), piemēram, šveiceru

košķenis ‘šveiciešu kūka’; leipcigeru košķenis ‘leipcigiešu kūka’; španera

mandeļu torte ‘spāņu mandeļu torte’.

Sākoties nacionālās inteliģences – jaunlatviešu kustībai, „Mājas viesa”

1857. gada 20. numurā publicēts J. Alunāna raksts „Īsa pamācīšana, kā

tautu vārdi pa latviski jāraksta”. J. Alunāns latviskojis zemju un tautu nosaukumus

(Anglija, anglietis, Persija, persietis, nevis Portugalas zeme, bet

Portugala utt.). Rakstam pievienota K. Valdemāra piebilde atmest tautību

apzīmējumos -deris, -neris, -teris, -eris un vietā likt -ietis, -nieks, -ns utt.

(Čakars, Grigulis, Losberga 1990, 211).

I. Pūtele raksta, ka izplatīts aizgūtajos profesiju nosaukumos ir postfiksālais

elements -er-. Kopā ar latviešu valodas galotni -s vai -is tas veido vienu

no senākajām aizgūtajām amatu nosaukumu izskaņām latviešu valodā -eris.

Periodā, kad tuvākā latviešu valodas kontaktvaloda bija vācu valoda, izskaņa

-eris plaši izmantota no vācu valodas aizgūtajos profesiju nosaukumos. Līdz

mūsdienām saglabājušies aizguvumi brāķeris, feldšeris, ķesteris, mākleris. No

angļu valodas visvairāk ir ar sporta jomu saistītu nosaukumu, piemēram,

treneris, bokseris. Daži profesiju nosaukumi aizgūti no franču valodas, piemēram,

šoferis, kurjers (Pūtele, 57). Tomēr daudzu vācu valodā ar piedēkli

-er- vai leksēmu macher kā salikteņa otro komponentu darināto amatnieku

nosaukumu atbilstošie nosaukumi latviešu valodā 17., 18. gadsimta vārdnīcās

darināti ar latviešu valodai raksturīgajiem darītājvārdu piedēkļiem, īpaši

ar piedēkli -niek-, piemēram, bļodnieks – v. Schüsselmacher, jostnieks –

v. Gürtelmacher, vadmalnieks – v. Tuchmacher (Pūtele 2008, 28).

6) Terminējamā jēdziena saturs: ‘jauns, nepazīstams produkts vai

ēdiens’.

Vārddarināšanas tips: nelokāmu aizgūtu lietvārdu (internacionālismu)

atvasināšana ar finālēm -uje; -eje, adaptējot tos latviešu valodas sistēmā,

piemēram,

PG 1795 – raguje (< fr. ragout ‘ragū’ – kubiņos sacirsta gaļa ar kauliņu,

apcepta un sautēta kopā ar dārzeņiem un asām garšvielām);

vrikaseje (< fr. fricassée ‘frikasē’ – smalki sagriezta sautēta vai cepta

gaļa, ko pasniedz biezā mērcē);

želeje (< fr. gelée ‘galerts, želeja’).

PG 1796 sastādītāji nelokāmos aizguvumus no franču valodas atstājuši

oriģinālformā: ragout un wrikassee; termins želeja grāmatā nav konstatēts.


Ineta Bernota

18. Gadsimta beigās pirmajās latviešu valodā publicētajās

pavārgrāmatās iekļauto kulinārijas terminu strukturāli semantiskie modeļi

Mūsdienu latviešu valodā lokāma forma saglabājusies aizguvumiem želeja;

fileja (< fr. filet ‘fileja’); kafija (fr. café ‘kafija, kafejnīca’).

Nelokāma forma palikusi šādiem no franču valodas aizgūtajiem kulinārijas

terminiem: frikasē; ragū; suflē (< fr. soufflé ‘uzputenis, suflē’); kanapē

(< fr. canapé ‘kanapē’ – uzkodu (kumosu) maizītes); parfē (< fr. parfait

‘parfē (saldējums)’); frī (< fr. frite ‘fritēti kartupeļi’); pralinē (< fr. praliné

‘cukurots, pralinēts’); frikando (fr. fricandeau ‘frikando’ – sautēts iespeķots

šķiņķis); fondī (< fr. fondue ‘izkusis, izkausēts, fondī’) u. c.

129

Daži 18. gadsimta salikteņdarinājumu

strukturāli semantiskie modeļi

Salikteņdarināšana ir sena valodas parādība. Saliktenī visuzskatamāk ir

iespējams izteikt virsjēdziena un apakšjēdziena pazīmi un tādējādi īstenot

terminu sistēmiskuma prasību (Skujiņa 2002, 88).

Noteiktos tipos tiek grupēti arī salikteņdarinājumi. Tradicionāli salikteņu

grupējumā tiek ņemtas vērā to sastāvdaļas, nozīme un forma.

Vārddarināšanas pamattips salikteņdarināšanā ir vismaz divu iepriekš

vārdkopā lietotu vārdu savienošana vienā vārdā. Patstāvīga termina funkcijā

plaši izmanto salikteņus, kas veidoti uz lietvārda vārdkopu bāzes, kad saliktenī

nemainītā veidā tiek paturēts vārdkopas pamatkomponents – lietvārds. Šo

salikteņterminu pirmajā komponentā ir dažādu vārdšķiru formas. MLLVG to

darināšanā izšķirti divi pamatveidi: sintaktiskais un sintaktiski morfoloģiskais.

Pirmajās latviešu valodā publicētajās pavārgrāmatās 18. gadsimta beigās

kulinārijas salikteņnosaukumu skaits nav liels. Ja 17. gadsimta tekstos vārdu

kopas ar lietvārda vienskaitļa vai daudzskaitļa ģenitīva formu pirmajā

daļā un lietvārdu otrajā daļā – gan tādas, kurām mūsdienu valodā atbilst

salikteņi, gan tādas, kurām atbilst vārdkopas, – bieži redzamas rakstījumos

ar biedruzīmi, tad PG 1795 konstatēti 26 salikteņi un tikai viena vārdkopa

ar biedruzīmi – biskvit=košķenis ‘biskvītkūka’. PG 1796 fiksētas 78

vārdkopas ar biedruzīmi, kuras uzskatāmas par salikteņiem abu savienoto

daļu ciešā sakara dēļ, un 36 salikteņi. Vairākiem nosaukumiem pieraksts

ir gan vārdkopa, gan tās rakstījums ar biedruzīmi, piemēram, gaļas zupe /

gaļas=zupe vai arī gan vārdkopa, gan tās apvienojums vienā vārdā, piemēram,

citrones miza / citronesmiza. Būtībā šīs svārstības rāda, ka valodas

vienība nav vēl nostabilizējusies, tā atrodas uz robežas starp salikteni un

vārdkopu, un tas atspoguļojas arī rakstībā.


130

Ineta Bernota

18. Gadsimta beigās pirmajās latviešu valodā publicētajās

pavārgrāmatās iekļauto kulinārijas terminu strukturāli semantiskie modeļi

1) Salikteņi ar bezgalotnes formu pirmajā daļā

Ekscerptos konstatēti tikai nedaudz šāda veida salikteņu, piemēram,

biskvit=košķenis ‘biskvītkūka’; pankošķenis ‘pankūka’; sānkaulīši; vēršacis;

cukerplāciņi; vīn=etiķis.

Arī pirmajās 17. gadsimta vārdnīcās reti sastopami nodarbošanās nosaukumu

salikteņi, kuros pirmajam komponentam ir bezgalotnes forma,

piemēram, sarkan=kaleis, sudrabkaleis, zirgārste (Pūtele 2008, 31).

2) Salikteņi ar lietvārda vienskaitļa ģenitīvu pirmajā daļā

Vēl mazāks skaits ekscerptos ir salikteņi ar lietvārda vienskaitļa ģenitīvu

pirmajā daļā, piemēram, gaļaszupe; citronesmiza; zemesāboli ‘kartupeļi’.

Pirmajā vārdnīcā ar latviešu valodu Georga Manceļa „Lettus” (1638)

nodarbošanās nosaukumu salikteņu ar vienskaitļa ģenitīvu pirmajā daļā ir

visvairāk, piemēram, amata=viers, bendeskalps, maizescepeis (Pūtele 2008,

31). Šādu salikteņu ar nepārveidotu pirmo komponentu G. Manceļa vārdnīcā

ir visvairāk arī citu tematisko grupu salikteņu vidū: no 648 lietvārda

salikteņu leksēmām 472 ir ar pilnu ģenitīva galotni pirmajā komponentā

(405 – ar vienskaitļa ģenitīva galotni, 67 – ar daudzskaitļa ģenitīva galotni)

(Skujiņa 2006, 57, 68, 201).

3) Salikteņi ar lietvārda daudzskaitļa ģenitīvu pirmajā daļā

Vislielākais skaits salikteņu ir konstatēts ar daudzskaitļa ģenitīvu pirmajā

daļā, piemēram, aunucepets, jērucepets, mandelupiens, mandelusiers.

Dažiem no salikteņiem mūsdienās pirmā komponenta galotne nav saglabājusies,

jo valodā parasti nostiprinās īsākais variants, bet nozīme palikusi

nemainīga, piemēram, puķu=kāposti ‘puķkāposti’; vīnu=ogas ‘vīnogas’.

Mūsdienu latviešu terminoloģijas izstrādē pirmā komponenta ģenitīva

galotnes saglabāšanu vai atmešanu izmanto arī semantikas diferencēšanai,

piemēram, krustceļš ‘ceļš, kas krusto otru ceļu’ un krustaceļš ‘dievkalpojums’

(Skujiņa 2008, 195).

I. Pūtele, rakstot par optimāla modeļa izvēli, veidojot profesiju nosaukumus

latviešu valodā, uzsver, ka mūsdienu terminoloģijā, kad arvien

aktuālāki kļūst starptautiskas terminu harmonizācijas jautājumi, ir būtiski

saglabāt arī nacionālās terminoloģijas īpatnības. Darinot profesiju nosaukumus,

iespēju robežās cenšas izvēlēties latviešu valodā jau nostiprinājušos

modeļus. Piemēram, iekļaušanai profesiju klasifikatorā ieteikts profesijas

nosaukums palīgdocētājs, kas darināts pēc jau sen esoša modeļa – palīgskolotājs,

palīgmācītājs (Pūtele, 2008).


Ineta Bernota

18. Gadsimta beigās pirmajās latviešu valodā publicētajās

pavārgrāmatās iekļauto kulinārijas terminu strukturāli semantiskie modeļi

Mūsdienu kulinārijas terminoloģijā, izvēloties atbilstošo strukturāli

semantisko modeli, piemēram, var izvērtēt salikteņa vai vārdkopas lietojuma

priekšrocības. Uldis Šulte konstatējis, ka dzīvnieku valsts izcelsmes

produktu apzīmējošām vārdkopām ir tendence saplūst saliktenī, ja no tām

veido apzīmētāju ģenitīva formā. Piemēram, jērgaļas sautējums, kazassiera

salāti. Daudzi jēdzieni salikteņu formās jau fiksēti vārdnīcās — vēršgaļa,

jērgaļa u. c. (Šulte 2004, 37).

131

Secinājumi

1. 18. gadsimta beigās pirmajās latviešu valodā publicētajās pavārgrāmatās

iekļautie kulinārijas termini atklāj senus nosaukumus un apliecina

to lietojumu stabilitāti un iesakņošanos valodā.

2. Daudzi tā laika kulinārijas termini veidoti ar latviešu valodas līdzekļiem

atbilstoši latviešu valodas vārddarināšanas sistēmas strukturāli

semantiskajiem modeļiem.

3. Strukturāli semantisko modeļu apzināšana ir nozīmīga gan jaunu

terminu darināšanā, gan jau izstrādāto terminu izvērtēšanā.

Saīsinājumi

fr. – franču

v. – vācu

vlv. – viduslejasvācu

u. c. – un citi

u. tml. – un tamlīdzīgi

Avoti

PG 1795 – Tā pirmā pavāru grāmata no vāces grāmatām pārtulkota. Rubenēs driķēts.

PG 1796 – Latviska pavāru grāmata muižas pavāriem par mācību visādus kungu ēdienus gardi

vārīt un sataisīt. Jelgava.

Skujiņa 2002 – Valentīna Skujiņa. Latviešu terminoloģijas izstrādes principi. Rīga: LU Latviešu

valodas institūts.

Literatūra

Apīnis 2000 – Aleksejs Apīnis. Soļi senākās latviešu grāmatniecības un kultūras takās. Rīga:

Preses nams.

Bernota 2008 – Ineta Bernota. Kulinārijas nozares latviskās terminoloģijas aizsākumi.

Vārds un tā pētīšanas aspekti: rakstu krājums 12(1), 19–26. Liepāja: LiePA.


132

Ineta Bernota

18. Gadsimta beigās pirmajās latviešu valodā publicētajās

pavārgrāmatās iekļauto kulinārijas terminu strukturāli semantiskie modeļi

Bielenstein 1863 – August Bielenstein. Die lettische Sprache, nach ihren Lauten und Formen

erklarend und vergleichend dargestellt. Erster Theil. Die Laute. Die Wortbildung. Berlin:

Ferd. Dümmler’s Verlagsbuchhandlung.

Čakars, Grigulis, Losberga 1990 – Oto Čakars, Arvīds Grigulis, Milda Losberga. Latviešu

literatūras vēsture no pirmsākumiem līdz XIX gadsimta 80. gadiem. Rīga: Zvaigzne.

FLV 2005 – Franču-latviešu vārdnīca = Dictionnaire français-letton: ap 45 000 šķirkļu. Rīga:

Zvaigzne ABC.

Kalme, Smiltniece 2001 – Vilma Kalme, Gunta Smiltniece. Latviešu literārās valodas vārddarināšana

un morfoloģija. Liepāja: LiePA.

MLLVG I 1959 – Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika. 1. sēj. Rīga: LPSR ZA

izdevniecība.

PG 2006 – Palīgs gardēdim. Skaidrojošā vārdnīca angļu-latviešu-krievu: ap 6200 šķirkļu un

jēdzienu. Rīga: Avots.

Pokrotniece 1999 – Kornēlija Pokrotniece. Vārddarināšanas jautājumi latviešu valodniecībā.

Acta Baltica’99, 42–46. Kaunas.

Pūtele 2008 – Iveta Pūtele. Latviešu valodas profesiju nosaukumi: terminoloģiskais aspekts.

Promocijas darbs filoloģijas doktora grāda iegūšanai valodniecības zinātņu nozares latviešu

sinhroniskās valodniecības apakšnozarē. Manuskripts. Rīga.

Rudzīte 1964 – Marta Rudzīte. Latviešu dialektoloģija. Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība.

Skujiņa 2006 – Valentīna Skujiņa. Salikteņi G. Manceļa vārdnīcā Lettus un krājumā Phraseologia

Lettica. Rīga: LU Latviešu valodas institūts.

Skujiņa 2008 – Valentīna Skujiņa. Termindarināšanas strukturāli semantiskie modeļi.

Vārds un tā pētīšanas aspekti: rakstu krājums 12(2), 186–197 Liepāja: LiePA.

Soida 2009 – Emīlija Soida. Vārddarināšana. Rīga: LU Akadēmiskais apgāds.

Šulte 2004 – Uldis Šulte. Kulinārās valodas spogulī. Gastromāns 2 (3): žurnāls, 36.–37.

Rīga: SIA Prospects Baltics.

Vaivode 2004 – Eleonora Terēzija Vaivode. Pirmā mācību grāmata skolēniem veselības izglītībā

latviešu valodā 18. gadsimtā. Starptautiskā zinātniskā konference Teorija un prakse

skolotāju izglītībā. II. 2004. gada 5.– 6. aprīlis, 561–570. Rīga.

VLV 2004 – Vācu-latviešu vārdnīca = Deutsch-Letisches Worterbuch: ap 75 000 vārdu. Rīga:

Avots.

VPTSV 2007 – Valodniecības pamatterminu skaidrojošā vārdnīca. Rīga: LU Latviešu valodas

institūts.

Ineta Bernota

KULINARIJOS TERMINŲ STRUKTŪRINIAI

SEMANTINIAI MODELIAI XVIII A. PABAIGOS

VIRĖJŲ KNYGOSE LATVIŲ KALBA

Santrauka

Straipsnio a k t u a l u m ą nusako tai, kad latvių kalbos raidos tyrimuose

dar ne visa apimtimi panaudoti pirmųjų virėjų knygų tekstai, kurie gerai

atspindi kulinarijos pavadinimų terminologijos bazės susidarymo istoriją.


Ineta Bernota

18. Gadsimta beigās pirmajās latviešu valodā publicētajās

pavārgrāmatās iekļauto kulinārijas terminu strukturāli semantiskie modeļi

XVIII a. Latvijos teritorijoje buvo naudojamasi vokiečių kalba išleistomis

virėjų knygomis. Kadangi virėjais dvaruose dažniausiai dirbo latvių valstiečiai,

reikėjo virėjų knygų ir latvių kalba, todėl beveik vienu metu buvo

išleisti du leidiniai. 1795 m. Rubenėje pastoriaus ir knygų leidėjo K. Hardero

(1747–1818) išversta išėjo pirmoji latvių virėjų knyga „Tā pirmā pavāru

grāmata, no vāces grāmatām pārtulkota” („Tai pirmoji virėjų knyga, iš vokiečių

knygų išversta“). 1796 m. Jelgavoje J. F. Stefenhageno (1744–1812)

spaustuvėje buvo išspausdinta antroji – „Latviska pavāru grāmata muižas

pavāriem par mācību visādus kungu ēdienus gardi vārīt un sataisīt” („Latviška

virėjų knyga dvaro virėjams dėl mokymo visokius ponų patiekalus

gardžiai virti ir sutaisyti“). Knygą versti ir sudaryti iš keleto vokiečių virėjų

knygų pradėjo Lestenės pastorius F. K. Urbanas (1765–1796). Po jo mirties

knygą baigė Jelgavos pastorius ir literatas M. Stuobė (1742–1817).

Straipsnio t i k s l a s – ištirti XVIII a. pabaigoje į pirmąsias latvių kalba

publikuotas virėjų knygas įtrauktus kulinarijos terminus ir palyginti jų

struktūrinių semantinių modelių ir dabartinėje latvių terminologijoje dominuojančių

teorinių nuostatų atitiktį. Nuostatas V. Skujinia pateikė pirmojoje

terminologijai skirtoje monografijoje latvių kalba „Latviešu terminoloģijas

izstrādes principi” („Latvių terminologijos sudarymo principai“),

išleistoje 1993 m. (pakartotas ir papildytas leidimas – 2002 m.).

Sudarant terminus, produktyvūs darybos būdai yra afiksacija ir dūriniai,

todėl straipsnyje nagrinėjama keletas kulinarijos terminų (ir dūrinių)

struktūrinių semantinių modelių. Šiuolaikinė terminologija daug dėmesio

skiria sąmoningam terminų semantikos diferencijavimui priešdėliais ir

priesagomis. Pirmųjų kulinarijos terminų daryboje panaudoti priešdėliai

no-, pār-, sa- (novārīts, pārlejams, sakapats) ir priesagos -iņ-, -īt-, -en-, -er-,

-um- (ribiņa, tortite, cīsķene, leipcgeris, virums); adaptuoti nelinksniuojami

internacionalizmai su baigmenimis -eje, -uje (želeje, raguje).

Analizuojant sudurtinių žodžių darybą, aptarta pirmojo komponento

galūnės forma. Išskirta begalūnė forma (vēršacis, vīn=etiķis); daiktavardžio

vienaskaitos kilmininkas (gaļaszupe, zemesāboli) ir daugiskaitos kilmininkas

(aunucepets, mandelupiens).

Struktūrinių semantinių modelių pažinimas ir supratimas reikšmingas

ir plačiai taikomas kalbos žodžių darybai, ypač terminologijoje – sričių

terminų sistemoms sudaryti, be to, ir naujiems terminams sudaryti, ir jau

sudarytiems terminams įvertinti ir terminų sistemoms tobulinti.

133


134

RES HUMANITARIAE XII ISSN 1822-7708

Rytis Ambrazevičius – Kauno technologijos universiteto profesorius,

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas, humanitarinių mokslų

daktaras.

Moksliniai interesai: muzikos ir kalbos akustika, etnomuzikologija, muzikos

psichologija.

Adresas: Gedimino g. 43, LT-44240 Kaunas.

El. paštas: rytisam@delfi.lt.

Interneto svetainė: www.personalas.ktu.lt/~rytambr.

Rytis Ambrazevičius – Professor at the Kaunas University of Technology

and Assoc. Prof. at the Lithuanian Academy of Music and Theatre, PhD in

Musicology.

Research interests: musical and speech acoustics, ethnomusicology, psychology

of music.

Address: Gedimino g. 43, LT-44240 Kaunas.

E-mail: rytisam@delfi.lt.

Webpage: www.personalas.ktu.lt/~rytambr.

Asta Leskauskaitė – Lietuvių kalbos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja,

humanitarinių mokslų daktarė.

Moksliniai interesai: dialektologija, fonetika, fonologija, morfologija,

geolingvistika.

Adresas: Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius.

El. paštas: asta.leskauskaite@lki.lt.

Asta Leskauskaitė – Senior Researcher of the Institute of the Lithuanian

Language, PhD in Linguistics.

Research interests: dialectology, phonetics, phonology, morphology,

geolinguistics.

Address: Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius.

E-mail: asta.leskauskaite@lki.lt.

Rytis Ambrazevičius

Kauno technologijos universitetas

Asta Leskauskaitė

Lietuvių kalbos institutas

DVINARIŲ PRIEBALSIŲ SAMPLAIKŲ

PALATALIZACIJOS AKUSTINIAI

POŽYMIAI

Anotacija

Straipsnyje aptariami dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos akustiniai požymiai.

Pradžioje nagrinėjama, kaip bendrieji palatalizacijos tyrimo metodai priklauso nuo priebalsio

pozicijos: kurie tinka prevokalinių priebalsių atveju, kurie – postvokalinių, o kurie

taikytini, kai greta priebalsio nėra balsio (CàV ar VàC pereigos 1 ). Pagrindinis ir dažniausiai

taikomas yra F2 lokusų metodas (įskaitant ir „reversinį“ lokusą). Šis metodas tinka ir

1

C – priebalsis, V – balsis.


Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

akustiniai požymiai

tiriant pirmojo samplaikos priebalsio palatalizaciją, kai tarp jo ir antrojo priebalsio susidaro

fakultatyvusis balsis. Palatalizaciją rodo ir paties priebalsio spektro akustinės savybės, kaip

antai (frikacijos, l () fonacijos) F2, spektro centroidas, santykinis antrosios formantės intensyvumas.

Remiantis aptartais metodais nagrinėjama kai kurių dvinarių priebalsių samplaikų,

vartojamų pietų ir rytų aukštaičių šnektose, narių palatalizacija.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: dvinarės priebalsių samplaikos, palatalizacija, pietų ir rytų

aukštaičiai, formantės, lokusai, fakultatyvusis balsis, spektro centroidas.

Abstract

Differential acoustical cues for palatalized vs nonpalatalized consonants in binary consonant

combinations are discussed. At the beginning, the dependence of the general techniques

of the investigation of the consonant position is considered: the techniques applicable

in the case of prevocalic and postvocalic consonants are discussed. Also the case

of absence of CàV and VàC transitions is analyzed. The main and the most frequently

applied is the technique of F2 loci (including the case of “reversed” locus, i.e., the VàC

transition). This technique is equally helpful in the case of facultative vowel occurring

in between the two consonants in a combination. The acoustical attributes of the very

consonants, such as F2 (of frication or/and phonation), spectral centroid (the “centre of

gravity”), and the relative intensity of the second formant, also signify the palatalized/

non-palatalized consonants. Based on the mentioned methods, the palatalization of the

formants of combinations of some binary consonants that are used in the Southern and

Eastern Aukštaitian dialects is analysed.

KEY WORDS: binary consonant combinations, palatalization, Southern and Eastern

Aukštaitian, formants, loci, facultative vowel, spectral centroid.

135

Akustikos požiūriu lietuvių kalbos priebalsių palatalizacija yra mažai tyrinėtas

fonetinis reiškinys. Pagrindiniai bendrinės kalbos prevokalinių sonantų

ir sprogstamųjų priebalsių palatalizacijos požymiai, taip pat bendrieji

palatalizacijos dėsningumai ir tyrimo metodai aptarti keliuose ankstesniuose

straipsniuose (Ambrazevičius 2010; 2012a; 2012b). Tačiau lietuvių eksperimentinės

fonetikos darbuose priebalsių samplaikos šiuo požiūriu kol

kas plačiau nebuvo aprašytos veikiausiai dėl sudėtingesnių tyrimo metodų.

Pagrindinis šio straipsnio tikslas – aptarti dažniausių ir paprasčiausios

struktūros, t. y. dvinarių, priebalsių samplaikų 2 palatalizaciją. Kelti šie uždaviniai:

1) nustatyti bendruosius dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

tyrimo metodus, 2) išsiaiškinti svarbiausius palatalizuotų ir nepalatalizuotų

samplaikos narių skiriamuosius akustinius požymius.

2

Iš Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centre kaupiamo Dabartinės

lietuvių kalbos tekstyno (žr. http://donelaitis.vdu.lt/) surinkta gausia medžiaga paremti

Astos Kazlauskienės (2007, 414) tyrimai rodo, kad lietuvių kalbos dvinarės priebalsių

samplaikos sudaro beveik penktadalį visų intervokalinių priebalsių grupių.


136

Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

akustiniai požymiai

Pirmiausia analizuotos vieno pateikėjo vyro izoliuotuose žodžiuose

pavartotos dvinarės priebalsių samplaikos (pvz.: α.kas – α.is, šẽ·ka –

ẽ·ka, ak – a). Po pauzės ir balsių pirmieji samplaikų nariai ištarti dvejopai

– kieti ir minkšti, nes būtent šitaip galima nustatyti jų skiriamuosius

akustinius požymius. Pavyzdžiai buvo įrašyti tiesiai į kompiuterį. Vėliau

tirtos spontaninės tarminės kalbos dvinarės priebalsių samplaikos (pvz.:

mškɔ. – mik, dá.rbas – d.rbi.s, nakcù – nakcìs). Jos išrinktos iš 4 pietų

aukštaičių ir 4 rytų aukštaičių (vilniškių ir uteniškio) vyrų skaitmeninių

garso įrašų, kurių bendra trukmė – per 10 valandų 3 .

Bendrieji akustiniai dvinarių priebalsių

samplaikų palatalizacijos požymiai

Priebalsių samplaikos gali susidaryti įvairiose pozicijose, pavyzdžiui,

priešdėlio ir šaknies sandūroje, žodžio pradžioje ar viduryje, žodžių sandūrose.

Jos yra įvairių tipų; šiame straipsnyje bus kalbama apie dvinares

samplaikas (TS, TR, ST, SR, RT, RS, TT, RR) 4 . Suprantama, kad intervokalinių

dvinarių samplaikų pirmasis sandas – tai postvokalinis priebalsis,

antrasis – prevokalinis priebalsis. Todėl šioms samplaikoms tirti tinka

bendrieji palatalizacijos tyrimo metodai: pirmuoju atveju – postvokalinių

priebalsių, antruoju atveju – prevokalinių priebalsių.

Tačiau kalbos sraute susidaro ir neintervokalinės samplaikos, pavyzdžiui,

žodžio pradžioje, kai prieš ją eina pauzė (tyla) ar ankstesnis žodis, besibaigiantis

priebalsiu; žodžio pabaigoje, kai po jos eina pauzė (tyla) ar žodis,

prasidedantis priebalsiu. Šis atvejis sudėtingesnis – nebėra CàV ar VàC

pereigos, kuri galėtų suteikti papildomos informacijos apie palatalizaciją.

Prevokaliniai samplaikų priebalsiai. Pradėsime nuo paprasčiausio,

geriausiai ištirto atvejo – prevokalinių priebalsių. Jų palatalizaciją galima

įvertinti tais pačiais metodais kaip ir ne samplaikų prevokalinių priebal-

3

Naudoti šie tarminiai garso įrašai: ČŠ, Vainežeris, Lazdijų r., garso įr. Nr. LM222806;

VB, Miškiniai, Lazdijų r., garso įr. Nr. LK061101, LK061102; PD, Dainava, Varėnos r.,

garso įr. Nr. LM230505; JP, Margionys, Varėnos r., garso įr. LK161501, LM222906;

BB, Didžiasalis, Ignalinos r., garso įr. Nr. LK078201; MK, Savuliai, Ignalinos r., garso įr.

LK092402, LK092403; VU, Tolimėnai, Ignalinos r., garso įr. Nr. LK055401, LK055402;

AR, Vyžiniai, Molėtų r., garso įr. LK240501, LK240502. Visi nurodyti garso įrašai saugomi

Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus Tarmių archyve.

4

Sutartiniu ženklu T žymimas sprogstamasis priebalsis, S – pučiamasis priebalsis, R –

sonantas.


Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

akustiniai požymiai

137

1 pav. Žodžių α.kas bei α.is spektrogramos ir

balsių bei priebalsių l, F1 ir F2 trajektorijos

sių palatalizaciją. Paprasčiausias ir patikimiausias dažniausiai yra F2 lokusų

5 metodas. Žemos F2 lokuso reikšmės rodo kietąjį priebalsį, aukštos –

minkštąjį. Įvairių priebalsių atvejais jos šiek tiek skiriasi, taip pat priklauso

nuo koartikuliacinio balsių poveikio. Tačiau riba tarp kietųjų ir minkštųjų

priebalsių daugmaž atitinka ribą tarp užpakalinių ir priešakinių balsių, t. y.

F2≈1500 Hz (Ambrazevičius 2010; 2012a).

Pavyzdžiui, norint palatalizacijos požiūriu įvertinti sprogstamuosius k ir

žodžiuose α.kas ‘alkasʼ ir α.is ‘alkisʼ, matuoti šių priebalsių F2 lokusai.

Kietojo priebalsio atveju lokusas žemas (1384 Hz; 1 pav.), minkštojo – gerokai

aukštesnis (2186 Hz).

Pirmasis samplaikos priebalsis iš esmės neturi didesnės įtakos antrojo

– prevokalinio – priebalsio F2 lokusui. Pavyzdžiui, galūnės balsio a formančių

trajektorijos žodžiuose vá.ldas ir vá.das ‘Valdasʼ panašios (2 pav.).

Tiesa, F2 lokusai pirmuoju ir antruoju atveju šiek tiek skiriasi (1477 Hz,

1606 Hz). Tikėtina, kad tam reikšmės turi nedidelis d artikuliacijos skirtumas

dėl progresyvinės koartikuliacijos (l, poveikio). Tačiau šis skirtumas

galėjo atsirasti ir dėl natūralaus nevienodo tarimo kartojant žodžius,

t. y. statistinio „triukšmo“, nepriklausančio nuo fonetinio konteksto. Prie

panašių išvadų galima prieiti lyginant žodžių šẽ·ka ir ẽ·ka ‘šnekaʼ spektrogramas

(3 pav.).

Matuojant pučiamųjų priebalsių ir afrikatų lokusus būtina atsižvelgti

į tam tikrus šių garsų savitumus. Nustatyta, kad kietųjų ir minkštųjų

dusliųjų pučiamųjų priebalsių F2 lokusų diapazonai, skirtingai negu kitų

5

Lokusas – tai „taškas dažnio, kuriame pereiga prasideda arba į kurį ji „taiko“, ašyje“

(Delattre, Liberman, Cooper 1955, 769).


138

Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

akustiniai požymiai

2 pav. Žodžių vá.ldas bei vá·das spektrogramos ir F1 bei F2 trajektorijos

3 pav. Žodžių šẽ·ka ir ẽ·ka spektrogramos ir F1 bei F2 trajektorijos

priebalsių, šiek tiek persidengia. 6 Tai turbūt sietina su CàV pereigos skirtumais:

pasibaigus frikacijos fazei ir veriantis balso takui, balso klostės kurį

laiką dar nevirpa. Kad susidarytų fonacijai sukelti reikiamas poklostinis

slėgis ir klostės imtų virpėti, slėgis viršgerklinėje (burnos) ertmėje turi

nukristi. Taigi klostės ima virpėti balso takui jau gerokai prasivėrus. Todėl

lokusų įverčiai pakinta (didesnės ir matavimų rezultatų paklaidos).

Panagrinėkime tipišką pavyzdį, pateikiamą 4 pav. Kairioji vertikali linija

žymi laiko momentą, kai frikacija ima silpnėti, t. y. balso tako prasivėrimo

pradžią, kurią pagal klasikinę apibrėžtį ir turi atitikti lokusai. Pagal priebalsio

spektrą nustatyta jo F2 vertė yra apytiksliai 2250 Hz. Tačiau fonacija prasideda

vėliau; šį momentą žymi dešinioji vertikali linija. Todėl pagal fonacijos

pradžią interpretuojamas F2 lokusas būtų kur kas žemesnis (1542 Hz).

Kitaip yra skardžiųjų priebalsių (pavyzdžiui, ž, ) atveju – balso klostės

virpa ir frikacijos metu, bent jau jos pradžioje ir pabaigoje, todėl ž ir F2

6

Išsamiau pučiamųjų priebalsių F2 lokusai aptariami kitame spaudai R. Ambrazevičiaus

parengtame straipsnyje.


Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

akustiniai požymiai

139

4 pav. Žodžio paȓùkas ‘paršiukasʼ oscilograma, spektrograma

ir balsių bei priebalsio ȓ F1 bei F2 trajektorijos

lokusų diapazonai aiškiai atsiskiria. Vadinasi, F2 lokusai skardžiųjų pučiamųjų

priebalsių ir afrikatų atveju gali būti taikomi identifikuojant palatalizavimą,

tačiau dusliųjų priebalsių atveju skiriamąją funkciją jie atlieka,

galima sakyti, netobulai. Tiriant dusliųjų priebalsių palatalizaciją galima

atsižvelgti ir į kitus akustinius požymius. Tačiau aptariamasis lokusų diapazonų

persidengimas nėra žymus. Taigi tiriant daugiau pavyzdžių, susiaurinus

tiriamuosius diapazonus (atmetus statistines išskirtis, nagrinėjant

tik interkvartilius ir t. t.), jie nebepersidengtų.

Be abejo, prevokalinių priebalsių palatalizacijai nustatyti tinka ir priebalsių

spektro (frikacijos, sprogimo triukšmo ir pan.) analizės metodai, bet

jie yra sudėtingesni negu F2 lokusų metodas (žr. toliau ir literatūrą).

Postvokaliniai samplaikų sonantai. Ir prevokalinių, ir postvokalinių

dvinarių samplaikų priebalsių atveju palatalizacijos ryškumui turi

reikšmės abiejų krypčių koartikuliacija – ir progresyvinė, ir regresyvinė;

jos apimtis ir stiprumas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tiriant tokių samplaikų

palatalizaciją turėtų užtekti F2 lokusų metodo, taikomo tiriant CV

tipo junginių priebalsių palatalizaciją. Tačiau iš tikrųjų lokusai identifikuojami

tik kaip formančių vertės įbalsio – CàV pereigos – pradžioje


140

Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

akustiniai požymiai

(ar, tiksliau, jų aproksimacijos sprogimo momentais). Todėl šiuo paprastu

metodu įmanoma įvertinti tik priebalsio, einančio prieš balsį, t. y. antrojo

dvinarės samplaikos sando, palatalizaciją. Grįžkime prie jau aptarto pavyzdžio

(2 pav.): nereikšmingas priebalsio d F2 lokusų skirtumas junginiuose

(l)d ir ()d negali būti laikomas akivaizdžiu skiriamuoju l ir požymiu.

Tačiau ir šiuo atveju bene patikimiausias yra F2 lokusų metodas, tik vietoje

įbalsio (CàV pereigos) pradžios analizuotina išbalsio (VàC pereigos)

pabaiga. Pavyzdžiui, žodžiuose α.kas ir α.is postvokalinių l ir palatalizaciją

galima nesunkiai įvertinti pagal atitinkamų pereigų pabaigų F2 reikšmes:

l atitinka 866 Hz, o – 1878 Hz (1 pav.). Žodžių vá.ldas ir vá.das postvokalinių

priebalsių l, kietumą / minkštumą taip pat aiškiai rodo šaknies balsio

a F2 trajektorijos, ypač jų pabaigos, atitinkančios l ir F2 lokusus (2 pav.).

Be to, priebalsio l () spektro savybės panašios į balsių; žymesnis skirtumas

– antiformantės, susidarančios dėl balso tako išsišakojimo (pavyzdžiui,

Kent, Read 2002, 181). Dėl šios priežasties formančių struktūra yra ryški,

jos lengvai identifikuojamos. Vadinasi, nustatyti palatalizaciją padeda ir

paties kietojo ar minkštojo priebalsio F2 reikšmės, atitinkančios užpakalinių

ir priešakinių balsių F2 reikšmes (žr. 1 ir 2 pav.).

Gerai žinoma, kad nosinių priebalsių spektro sandarą lemia gerklų ir

nosies ertmės savybės, kurios nekinta tariant įvairius nosinius priebalsius

(pavyzdžiui, Kent, Read 2002, 171–177). Artikuliacijos vieta iš esmės lemia

tik antiformančių dažnius, todėl įvairių nosinių priebalsių spektrai skiriasi

nedaug. Tad ir nustatyti palatalizaciją iš jų keblu, beje, kaip ir suvokti

izoliuotų nosinių priebalsių skirtumus. Vadinasi, įvertinti postvokalinių

nosinių priebalsių (t. y. samplaikose NR 7 , NT, NS) palatalizaciją paprasčiausia

pagal VàN pereigų pabaigų F2 reikšmes (t. y. lokusų analogus).

Postvokaliniai samplaikų priebalsiai r, ȓ. Samplaikų rT, rR, rS vibranto

r palatalizaciją įvertinti yra kur kas paprasčiau negu samplaikų NR,

NT, NS nosinių priebalsių (taip pat, pavyzdžiui, samplaikų SR, SS, ST pučiamųjų

priebalsių – pirmųjų samplaikų sandų) palatalizaciją. Paprastai po

r susidaro fakultatyvusis balsis, kuris patiria progresyvinę koartikuliaciją,

taigi šio sonanto kietumas ar minkštumas identifikuojamas pagal minėto

balsio antrąją formantę: nors fakultatyvusis balsis ir artimas neutraliajam,

bet yra žemesnio ar aukštesnio pakilimo ir ypač labiau užpakalinis ar priešakinis

priklausomai nuo r kietumo/minkštumo. Palatalizavimo ir nepa-

7

Simboliu N apibendrintai žymimi nosiniai priebalsiai.


Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

akustiniai požymiai

141

5 pav. Žodžio pare·‘parsivedėʼ pradžios (par...)

oscilograma, spektrograma ir F1 bei F2 trajektorijos

latalizavimo diferencijavimas maždaug atitinka priešakinių ir užpakalinių

balsių diferencijavimą pagal F2.

5 ir 6 pav. pateikiami žodžio parsvedė pradžios spektrogramų pavyzdžiai,

kuriuose r ištartas kietai ir minkštai. Akivaizdu, kad nepalatalizuoto

r atveju fakultatyviojo balsio F2 gerokai žemesnė (apie 1456 Hz) negu palatalizuoto

(apie 2100 Hz; vertikaliomis rodyklėlėmis apytikriai pažymėti

liežuvio didžiausio priartėjimo prie gomurio tariant r momentai, dvigubomis

lenktomis rodyklėmis – fakultatyvieji balsiai).

Kadangi dėl aptariamo artikuliacijos savitumo pirmasis samplaikos

(t. y. postvokalinis) r (ȓ) tampa tarsi intervokaliniu, jo palatalizaciją galima

įvertinti ir paprastu F2 lokuso metodu, žr. aiškiai besiskiriančias F2 lokusų

reikšmes 5 ir 6 pav.

Postvokaliniai samplaikų triukšminiai 8 priebalsiai. Postvokalinių

sprogstamųjų, pučiamųjų priebalsių ir afrikatų palatalizacijos akustiniai

požymiai nustatomi sunkiausiai. Kita vertus, tai suprantama, nes šių

8

Triukšminiais priebalsiais vadinami sprogstamieji ir pučiamieji priebalsiai, afrikatos.

Akustikos požiūriu šis terminas yra tikslesnis už fonetikos darbuose vartojamą sinonimą

trankieji priebalsiai.


142

Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

akustiniai požymiai

6 pav. Žodžio paȓe·pradžios (paȓ...) oscilograma,

spektrograma ir F1 bei F2 trajektorijos

priebalsių palatalizacija ir suvokiama turbūt santykinai blankiausiai. Yra

trys potencialūs požymiai – pirma, VàC pereigų pabaigų F2 reikšmės

(lokusų analogai), antra, pačių priebalsių F2 ir kitos spektro savybės, ir

trečia, fakultatyvieji balsiai (jų F2 ir CàV F2 lokusai). Jie aptartini atskirai.

7 pav. pasirinkto pavyzdžio kietojo k ir minkštojo „reversiniai F2

lokusai“ iš tikrųjų skiriasi pakankamai daug (1317 Hz, 2294 Hz). Tačiau

neretai sprogstamojo priebalsio artikuliacijos formavimasis bent iš dalies

vyksta tylos (spragos) fazėje. Kitaip sakant, susidarius uždarumai liežuvio

padėtis dar kinta, todėl formančių dažnių reikšmės prieš prasidedant tylai

(t. y. VàC pereigos pabaigoje) gali neatitikti susiformavusio priebalsio.

Pakankamai aiškiai skiriasi ir k bei spektrai 9 – minkštąjį priebalsį rodo

aukštesnės dažnių reikšmės (8 pav.; galima palyginti ir spektro centroidus:

k 1772 Hz, 4489 Hz). Tačiau šie nagrinėjamo pavyzdžio priebalsiai buvo

ištarti pabrėžtinai raiškiai, įrašo kokybė gera (pašalinis triukšmas nežymus).

Be to, gomuriniams sprogstamiesiems priebalsiams būdinga spektro

struktūra, 10 kurioje išryškėja intensyvios dažnių juostos, todėl jų variantus

9

Čia pateikti integriniai viso priebalsio – ir pradinio sprogimo impulso, ir frikacijos, ir

galimos aspiracijos – spektrai.

10

7–9 pav. taikytas 500 Hz kepstrinis glotninimas.


Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

akustiniai požymiai

143

7 pav. Žodžių ak bei a spektrogramos ir balsių F1 bei F2 trajektorijos

8 pav. Žodžių ak ir a priebalsių k () spektrai. 10 Parodyti kai

kurių spektro viršūnių dažniai (Hz) ir garso lygiai (dB)

lyginti gerokai lengviau negu dantinių ar alveolinių sprogstamųjų priebalsių

variantus ar net dantinius ir alveolinius priebalsius tarpusavyje, kurių

akustinės savybės menkai skiriasi (pavyzdžiui, Kent, Read 2002, 149).

Galų gale, atrodytų, kietasis k ir minkštasis skiriasi fakultatyviųjų balsių

F2 lokusais (7 pav.; fakultatyvieji balsiai pažymėti rodyklėlėmis). Tačiau

šiame pavyzdyje šie garsai buvo ištarti pabrėžtinai raiškiai. Dažnai jų gali

apskritai nebūti. Taigi galimybės patikimai nustatyti sprogstamųjų postvokalinių

samplaikos priebalsių palatalizaciją nėra tokios didelės, kokios

atrodytų iš pirmo žvilgsnio.


144

Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

akustiniai požymiai

Postvokalinių pučiamųjų priebalsių ir afrikatų palatalizaciją tirti yra šiek

tiek lengviau; daugiausia dėl paties priebalsio spektro. Šių priebalsių (frikacijos

fazės) trukmė yra santykinai didelė, visõs frikacijos savybės santykinai

pastovios, spektrai lengviau analizuojami (pavyzdį žr. kitame skyrelyje).

Izoliuoti priebalsiai. Paskutinis atvejis – kai greta tiriamojo samplaikos

priebalsio (prieš jį arba po jo) nėra balsio, t. y. nebėra CàV ar VàC

pereigos. Pavyzdžiai: (tyla, pauzė) ẽ·ka (šẽ·ka); gu.t ‘gultiʼ (gu.) (tyla,

pauzė). Šiuo neintervokalinių samplaikų atveju priebalsio savybes galima

nustatyti tik iš jo spektro, t. y. kaip izoliuoto priebalsio atveju. Be abejo,

spektro tyrimo metodus galima taikyti greta kitų metodų (lokusų, fakultatyviųjų

balsių) tiriant ir intervokalines samplaikas. Jau aptartos tokios sonanto

l palatalizacijos tyrimo galimybės. Dabar panagrinėsime pučiamųjų

priebalsių š ir spektrą (9 pav.).

Pirma, taikytinas bendras visiems priebalsiams metodas: jeigu identifikuojama

antroji formantė, kietuosius ir minkštuosius priebalsius rodo

atitinkamai žemos ir aukštos F2 reikšmės (1302 Hz ir 1992 Hz, 9 pav.). 11

Antra, minkštųjų pučiamųjų priebalsių antroji formantė yra santykinai neintensyvi.

12 Kitaip sakant, F2 santykinį intensyvumą galima laikyti kietumo

ir minkštumo skiriamuoju požymiu. Pavyzdžiui, lyginant tiriamuosius

žodžių šẽ·ka ir ẽ·ka priebalsius š ir matomi žymūs santykiniai F2

intensyvumo skirtumai: atveju F2 silpnesnė už F3 11,2 dB, o š atveju

atvirkščiai – F2 stipresnė už F3 0,7 dB (9 pav.). Jeigu F3 lygis (dB) yra

gerokai aukštesnis už F2, priebalsis minkštasis, jei tik nežymiai aukštesnis

arba net ir žemesnis – priebalsis kietasis. 13 Palatalizaciją rodo ir tipiškai

aukštesni spektro centroido dažniai: 3383 Hz (šẽ·ka) ir 4130 Hz (ẽ·ka).

Panašūs ir kito dusliojo pučiamojo priebalsio – s () – spektro tyrimo

metodai. Analizuojant skardžiuosius z, , ž, , būtina atsižvelgti į F2 sustiprėjimą

dėl fonacijos. Afrikatų spektrai iš esmės analogiški pagal frikacijos

fazę homorganiškų pučiamųjų priebalsių spektrams (pavyzdžiui, Fant

1960, 175, 180), todėl taikytini ir analogiški jų tyrimo metodai.

11

Pučiamųjų priebalsių atveju pirmoji formantė paprastai yra slopinama ir neišryškėja

(pavyzdžiui, Kent, Read 2002, 42). Dėl šios priežasties ji nematoma ir 9 pav.

12

Apie šio reiškinio priežastis žr. Ambrazevičius 2012b.

13

Kalbant tiksliai, kietumo ir minkštumo skiriamasis požymis – F3 ir F2 dažnio frikacijos

spektro komponentų garso lygio skirtumas. Tai dydis, panašus į kitų kalbų tyrimų aprašuose

siūlomą Amplitude Ratio (ampRatio) (McGowan, Nittrouer 1988; Li, Edwards,

Beckman 2007 ir kt.).


Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

akustiniai požymiai

145

9 pav. Žodžių šẽ·ka ir ẽ·ka priebalsių š () spektrai. Parodyti

kai kurių spektro viršūnių dažniai (Hz) ir garso lygiai (dB)

Taigi kokio nors apibendrinto akustinio dvinarių samplaikų palatalizacijos

tyrimo metodo nėra – metodo pasirinkimas priklauso nuo samplaikos

tipo ir nuo priebalsio pozicijos joje. Dažnai pakanka F2 lokuso arba „reversinio

F2 lokuso“ metodo. Tais atvejais, kai prieš pirmąjį priebalsį eina

tyla ir jungiant jį su antruoju priebalsiu papildomų artikuliacinių sandų

nėra, tenka remtis (ir suvokiant, ir tiriant akustiškai) paties priebalsio spektro

savybėmis. Kai susidaro papildomas (fakultatyvusis) balsis, kietumą ar

minkštumą gali rodyti dar ir to balsio antroji formantė. Kai dėl specifinės

artikuliacijos priebalsio spektras yra neapibrėžiamas ar sunkiai apibrėžiamas,

apie palatalizaciją sprendžiama tik iš fakultatyviojo balsio F2 (arba ir

iš tarsi intervokaliniu virtusio priebalsio F2 lokuso; r atvejis).

Dvinarių priebalsių samplaikų

palatalizacija aukštaičių šnektose

Empirinės interpretacijos. Dialektologijos darbuose lietuvių kalbos

tarmių priebalsių samplaikų patalizacija nėra išsamiau aptariama. Ne

visuomet aišku, ir kiek tiksliai realią vartoseną atspindi paskirų žodžių,

frazių arba tekstų užrašymas transkripcijos ženklais. Pavyzdžiui, leidinio

„Lietuvių kalbos tarmės“ (LKTCh 10) sudarytojai nurodo: „Pastaruoju

atveju [t. y. samplaikose – aut. past.] priebalsių minkštumas Chrestoma-


146

Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

akustiniai požymiai

tijoje žymėtas ne visur nuosekliai. Taip yra atsitikę dėl to, kad samplaikose

esančių priebalsių minkštumą nenuosekliai yra žymėję ir daugumas

tekstų užrašytojų. Kiek daugiau taisyti tuos nenuoseklumus nesiryžta, nes

būtų buvę galima lengvai suklysti – atskirose tarmėse priebalsių samplaikos

minkštinamos įvairiai.“ Taigi tiek šiuo, tiek kai kuriais kitais atvejais

sunku pasakyti, ar tekstų užrašytojai iš tiesų yra atkreipę dėmesį į nevienodą

samplaikų (tarp jų ir dvinarių) narių minkštumą ir jį žymėję ne visai

tiksliai, ar laikęsi sistemiškumo principo.

Zigmo Zinkevičiaus (1966, 157) teigimu, aukštaičiai, kaip ir dalis žemaičių,

stengiasi „vienodai tarti visą priebalsių samplaiką: minkštai, jei paskutinis

priebalsis minkštas, ir, atvirkščiai, kietai, jei paskutinis priebalsis

kietas“. Daugelyje kitų lietuvių fonetikos ir fonologijos darbų konstatuojama,

kad bent jau vakarų aukštaičių kauniškių patarmėje, kaip ir bendrinėje

kalboje, asimiliacinę palatalizaciją patiria visi priebalsių samplaikų nariai

(LK 149; Girdenis 2003, 151; Pakerys 2003, 181–183; ŠŠT ir kt.). Išimtį

sudaro sprogstamieji k, g, kurie prieš kitus minkštuosius priebalsius arba

tarp jų palatalizuojami labai menkai arba visai nepalatalizuojami, tačiau

netrukdo regresyvinės palatalizacijos patirti kitiems samplaikų nariams

(Gerullis 1930; Jonikas 1939; Urbanavičiūtė 1970, 159; Mikalauskaitė

1975, 41; Kardelytė 1975, 29; Girdenis 1996, 10; 2000, 165–167; Markevičienė

1999, 12; Pakerys 2003; Vitkauskas 2005; Bacevičiūtė 2008, 9,

18 ir kt.; ŠvŠT 27). Šis fonetinis reiškinys būdingas ir vakarų aukštaičiams

šiauliškiams (Kazlauskaitė 2005).

Analogiška priebalsių palatalizacija pastebėta rytų aukštaičių vilniškių

Gervėčių šnektoje, tik samplaikose prieš sprogstamuosius priebalsius k, g

nepalatalizuotas dažnai tariamas dar ir sonantas n. Pateikiama prielaida,

kad nurodytoje pozicijoje šis priebalsis yra dantinis, o ne gomurinis, todėl

palatalizacija negalima. Šis reiškinys siejamas su slavų kalbomis (Kardelytė

1975, 27, 29).

Panašūs dėsningumai nustatyti rytų aukštaičių širvintiškių šnektose.

Ž. Markevičienės nuomone (ŠT 58), šiame aukštaičių areale prieš priešakinės

eilės balsius vartojami priebalsių junginiai visada būna minkšti. Kietai

samplaikose tariami tik sprogstamieji k, g, o lūpiniai m, p, b minkštinami

silpnai (plg. Morkūnas 1960, 48–49; DLKG 28).

Pastaraisiais metais dėmesys atkreipiamas į tai, kad pietų aukštaičiai

ir rytų aukštaičiai vilniškiai samplaikose priebalsius prieš priešakinės ei-


Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

akustiniai požymiai

lės arba supriešakėjusius užpakalinės eilės balsius minkština gana nesistemingai

(išskyrus l, kuris visada tariamas minkštas). Palatalizacijos nereguliarumas

būdingesnis trinarėms ir keturnarėms priebalsių samplaikoms.

Tiesiai prieš priešakinės eilės arba supriešakėjusį balsį einantis priebalsis

paprastai tariamas minkštas, o prieš jį esantys priebalsiai gali būti tiek kieti,

tiek minkšti (Mikulėnienė, Morkūnas 1997, 14; DvŽ I XVII; Leskauskaitė

2006, 36; MAT 44tt.; Tuomienė 2008, 83; MŠT 38–39; DAT 40tt.). Taigi

daugiau kietųjų priebalsių vartojančioms šnektoms būdingesnis asimiliacinis

priebalsių minkštumas prieš priešakinės eilės balsius negu prieš minkštuosius

priebalsius 14 .

Rytų aukštaičių kupiškėnų šnektose veiksmažodžių bendračių pabaigos

junginių st, št pirmasis priebalsis būna kietas, o antrasis, galinis, – minkštas.

Tais atvejais, kai po minėtų junginių eina priešakinis balsis i, atrodo,

kad žemu tembru tariamas visas junginys, nors iš tiesų įsiklausius atidžiau

t yra minkštas ar pusiau minkštas (Markevičienė 2001, 22).

Kai kurie dialektologai teigia, kad priebalsių samplaikų palatalizacijai

įtakos gali turėti ir žodžių bei žodžių morfemų ribos. Pavyzdžiui, Gervėčių

šnektoje priešdėlio priebalsis prieš palatalizuotą žodžio šaknies priebalsį

tariamas ir palatalizuotas, ir nepalatalizuotas (Kardelytė 1975, 30).

Kaip matyti iš trumpos tyrimų apžvalgos, ne visose aukštaičių šnektose

priebalsių samplaikų palatalizacija sisteminga. Kai kuriais atvejais iš

klausos netgi sudėtinga nustatyti, koks samplaikos priebalsis yra iš tikrųjų

– kietas, minkštas ar tik šiek tiek paveiktas regresyvinės palatalizacijos 15 .

Taigi pirmiausia aktualu išsiaiškinti du probleminius klausimus: a) ar anksčiau

aptartus tyrimo metodus galimi taikyti tiriant ir spontaninę tarminę

kalbą, b) ar dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos suvokimas klau-

147

14

Manoma, kad paribio šnektose samplaikose priebalsiai neminkštinami dėl nuolatinio

slavų kalbų poveikio ir dėl veikiausiai iš seno minkštųjų porų neturėjusių priebalsių l, r,

s, ž (Mikulėnienė, Morkūnas 1997, 15).

15

Klausa suvokiami balsių ir kitų garsų požymiai ne visuomet sutampa su nustatomais

atliekant akustinius tyrimus (plg. Bacevičiūtė 2008, 16, 18 išn.). Elena V. Somova

(Ϲомова 2004, 113, 131) pažymi, kad rusų kalbos priebalsių samplaikose minkštieji variantai

modifikuojami gerokai dažniau negu kietieji. Šis skirtumas spontaninėje kalboje

yra šiek tiek ryškesnis negu diktoriaus skaitomoje kalboje. Apskritai kisti labiau linkę

žymėtieji priebalsių sistemos elementai. Pastebėtas ir kitas dėsningumas: kuo mažiau

narių sudaro samplaikas, tuo klausantis tiksliau suvokiami kiekvieno jų akustiniai požymiai,

ir atvirkščiai. Priebalsių atpažinimas priklauso ir nuo greta esančių garsų artikuliacinių

bei akustinių požymių.


148

Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

akustiniai požymiai

sa atitinka akustinių tyrimų rezultatų interpretacijas. Išsamiai aptarti visų

pietų ir rytų aukštaičių šnektose vartojamų samplaikų variantų, savaime

suprantama, čia neįmanoma ir nėra tikslo, todėl toliau kalbant pateikiami

tik keli pavyzdžiai. 16

Prevokaliniai samplaikų priebalsiai. Lyginant pietų ir rytų aukštaičių

šnektose vartojamus ne samplaikų priebalsius (pvz.: n.ša ‘neša’, kšɔ.

‘kišo’) matyti, kad F2 lokusų pozicija spektrogramose dažniausiai padeda

patikimai identifikuoti palatalizuotus ir nepalatalizuotus variantus. Tačiau

kai kuriais atvejais palatalizuotų ir nepalatalizuotų priebalsių skirtumai gali

būti neryškūs – palatalizacijos laipsnis susijęs ir su garsų koartikuliacija, ir

su individualiomis pateikėjų kalbos ypatybėmis, ir su kitais veiksniais.

Dvinarių samplaikų prevokalinių priebalsių palatalizacija pietų ir rytų

aukštaičių šnektose diskusijų dažniausiai nekelia. Šių garsų F2 lokusų

reikšmės skiriasi panašiai kaip pavienių priebalsių atveju. Galima palyginti

sprogstamuosius k ir pietų aukštaičių žodžiuose mik ‘miške’ ir

mškɔ. ‘miško’ (žr. 10 pav.). Kietojo priebalsio F2 lokuso reikšmė yra žema

(1144 Hz), minkštojo – aukšta (1662 Hz). Analogiškai vertinant prieš balsį

tariamą dvinarės samplaikos dėmenį rytų aukštaičių vilniškių žodžiuose

dá.rbas ‘darbas’ ir d.rbi.s ‘dirbęs’ matyti, kad priebalsiai b ir irgi skiriasi:

šių garsų F2 lokusų reikšmės atitinkamai 1171 Hz ir 1830 Hz (žr. 11 pav.).

Ypač akustinė analizė gali padėti nagrinėjant abejonių keliančius atvejus.

Pavyzdžiui, pietų aukštaičių tiek žodyje nakcù ‘nakčia’, tiek nakcìs

10 pav. Žodžių mškɔ. ir mik spektrogramos ir F1 bei F2 trajektorijos 16

16

Čia ir toliau paveikslėliuose parodytos „Praato“ pateikiamos visų garsų F1 ir F2 trajektorijos.

Be abejo, automatinės daugelio priebalsių formančių interpretacijos yra ne

tokios patikimos kaip balsių.


Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

akustiniai požymiai

149

11 pav. Žodžių dá.rbas ir d.rbi.s spektrogramos ir F1 bei F2 trajektorijos

12 pav. Žodžių nakcù ir nakcìs spektrogramos ir F1 bei F2 trajektorijos

‘naktis’ afrikata c palatalizuojama silpnai (žr. 12 pav.). Pirmuoju atveju

CàV pereigos pradžioje F2 lokuso reikšmė yra 1654 Hz, antruoju atveju

– 1676 Hz. Galima daryti prielaidą, kad žodyje nakcù yra išlikę jotinės

palatalizacijos pėdsakų. Žodyje nakcìs taip pat yra įvykusi panašaus laipsnio

depalatalizacija, dėl to artikuliacijos trumpasis balsis i tariamas užpakalesnis.

Kitas pavyzdys – tr.jætαs ir tr·s (žr. 13 pav.). Šiuose žodžiuose prevokalinio

samplaikos priebalsio r F2 lokusų reikšmės skiriasi labai nedaug:

atitinkamai 1381 Hz ir 1554 Hz. Iš klausos pietų aukštaičiai, tiksliau

pietvakarinės ir pietinės šnektos, šį garsą prieš i tipo vokalizmą taria

nepalatalizuotą arba silpnai palatalizuotą. Nurodyta žodžio tr·s F2 lokuso

reikšmė patvirtina, kad minėtoje pozicijoje r palatalizacija iš tiesų gali būti

minimali.

13 pav. Žodžių tr.jætαs ir tr·s spektrogramos ir F1 bei F2 trajektorijos


150

Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

akustiniai požymiai

14 pav. Žodžio mškɔ. ir mik priebalsio spektrai. Parodyti kai

kurių spektro viršūnių dažniai (Hz) ir garso lygiai (dB)

Postvokaliniai samplaikų priebalsiai. Kaip minėta anksčiau, pietų

ir rytų aukštaičių šnektose postvokalinių samplaikų priebalsių palatalizacija

ne visuomet sistemiška ir aiški. Kaip įrodyta izoliuotų bendrinės kalbos

žodžių tyrimu, šį reiškinį dažniausiai galima įvertinti remiantis VàC pereigos

pabaiga ir prieš pirmąjį samplaikos priebalsį einančio balsio formančių

trajektorijomis. Panagrinėkime kelis pavyzdžius.

Žodžių mišk ir mškɔ. šaknies balsio i F2 formančių kitimo trajektorijos

skiriasi gana nedaug (žr. 10 pav.). Tai rodytų ir postvokalinius pučiamuosius

samplaikų priebalsius esant panašius. Šių dusliųjų pučiamųjų

priebalsių panašumas pagal tiriamąjį požymį dar aiškiau matomas nagrinėjant

spektrus (žr. 14 pav.). Žodžio mišk postvokalinio š F2 reikšmė yra

apytiksliai 1626 Hz, o žodžio mškɔ. priebalsio š – 1766 Hz. Santykinio

F2 intensyvumo skirtumai patvirtina, kad garsai panašūs: pirmuoju atveju

F2 už F3 silpnesnė 13,8 dB, o antruoju atveju – 11,0 dB. Vadinasi, galima

teigti, kad abu lyginami garsai artimesni palatalizuotiems.

15 pav. pateikiamos žodžių bǽ·ržαs ‘beržas’ ir berž·lẹi ‘berželiai’ spektrogramos.

Pirmuoju atveju po postvokalinio sonanto r tariamo fakultatyviojo

balsio F2 yra maždaug 1705 Hz, antruoju atveju – apie 1785 Hz.

Vadinasi, palatalizacijos požiūriu abiejuose žodžiuose postvokaliniai samplaikų

priebalsiai panašūs. Prie analogiškos išvados prieita ir lyginant minėtų

garsų F2 lokusus.


Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

akustiniai požymiai

151

15 pav. Žodžių berž·lẹi ir bǽ·ržαs oscilogramos,

spektrogramos, F1 ir F2 trajektorijos

Kalbos sraute jungiantis žodžiams susidarančių dvinarių samplaikų

postvokalinių priebalsių palatalizavimą taip pat galima įvertinti pagal

VàC pereigų pabaigų F2 reikšmes. Pavyzdžiui, žodžių junginyje in‿tu.

gu. ‘į turgųʼ susidūrus prielinksniui ir daiktavardžio galininko formai susidaro

samplaika nt. Išbalsio pabaigos F2 reikšmė žema (1255 Hz), taigi

postvokalinį nosinį sonantą n reikėtų laikyti nepalatalizuotu (žr. 16 pav.).

16 pav. Žodžių junginio in‿tu.gu. spektrograma, F1 ir F2 trajektorijos


152

Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

akustiniai požymiai

17 pav. Žodžių junginio iȓ‿vèždavɔ. pradžios (iȓ‿vèž...)

oscilograma, spektrograma, F1 ir F2 trajektorijos

Kitas atvejis – samplaika rv žodžių junginyje iȓ‿vèždavɔ. ‘ir veždavoʼ. Ar

šios priebalsių samplaikos pirmasis narys palatalizuojamas, galima nustatyti

pagal fakultatyviojo balsio F2 vidutinę reikšmę. Ji yra aukšta (1740 Hz). Be

to, F2 lokusas – 1853 Hz (žr. 17 pav.). Vadinasi, sonantas r palatalizuotas.

Žodžio pradžios ir pabaigos samplaikos. Pietų ir rytų aukštaičių

(uteniškių ir vilniškių) šnektose frazės pradžioje, po pauzės, dažniausiai

vartojamos dvinarės priebalsių samplaikos ST (skna ‘skina’, špɔ·sùs ‘šposus,

t. y. pokštus’), SR (sk.læ ‘skelia’, žmɔ.gùs ‘žmogus’), TR (bl·ga ‘bloga’,

gr·nαs ‘grynas’), o frazės pabaigoje, prieš pauzę, – ST (n. ‘nešti’),

RT (vá.lgunt ‘valgant’, gi.v. ‘gyventi’), TT (lk ‘likti’). Be to, kai kurie S

ir R tipo priebalsiai gali sudaryti junginius ir su afrikatomis (prıršč ‘pririšti’,

ʒv·lika ‘dvylika’). Minėtų pozicijų dvinarių samplaikų priebalsiai,

esantys prieš balsius, tiriami taip pat, kaip ir intervokalinių samplaikų prevokaliniai

priebalsiai.

Apibendrinant konstatuotina, kad spontaninės tarminės kalbos priebalsių

samplaikų palatalizaciją galima analizuoti taikant tuos pačius metodus,

kaip ir izoliuotoms ar izoliuotuose žodžiuose pavartotoms priebalsių sam-


Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

akustiniai požymiai

plaikoms. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad juos taikyti įmanoma

ne visuomet. Jeigu greito kalbos tempo ar kitų veiksnių garsų artikuliacija

neaiški, akustiniai tyrimo metodai gali nerodyti jokių patikimų rezultatų.

Tokiais atvejais garsai suvokiami remiantis kontekstu, t. y. gali būti girdima

tai, ko iš tikrųjų nėra.

153

Išvados

1. Vieno bendro akustinio dvinarių samplaikų palatalizacijos tyrimo

metodo nėra. Jo pasirinkimas priklauso nuo samplaikos tipo ir priebalsio

pozicijos joje.

2. F2 lokusų metodas tinka daugeliu prevokalinių ir postvokalinių

priebalsių atvejų. Jis taip pat taikytinas, kai susidaro vidinis fakultatyvusis

samplaikos balsis. Pastaruoju atveju palatalizaciją rodo ir

šio balsio F2.

3. Kai nėra CàV ar VàC konteksto, kaip pagalbiniai taikytini įvairūs

paties priebalsio spektro tyrimo metodai: nustatoma priebalsio F2,

spektro centroidas, santykinis antrosios formantės intensyvumas.

4. Spontaninės tarminės kalbos dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

analizei gali būti taikomi tie patys metodai kaip ir izoliuotų

žodžių atveju. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad patikimi rezultatai

gaunami tik tuomet, kai garsai artikuliuojami aiškiai.

5. Iš klausos ne visada lengva nustatyti, kokie yra pietų ir rytų aukštaičių

šnektose kai kurie dvinarių samplaikų priebalsiai, ištarti po

balsių arba pauzės, – palatalizuoti ar nepalatalizuoti. Akustinė analizė

patvirtina, kad minėtose pozicijose šių garsų palatalizacija iš

tiesų nėra sisteminga.

Literatūra ir šaltiniai

Ambrazevičius 2010 – Rytis Ambrazevičius. Differential Acoustical Cues for Palatalized vs

Nonpalatalized Prevocalic Sonants in Lithuanian. Žmogus ir žodis, t. 12/1, 5–10.

Ambrazevičius 2012a – Rytis Ambrazevičius. Loci of Palatalized vs Nonpalatalized Prevocalic

Plosives in Lithuanian. Žmogus ir žodis, t. 12/1, 14/1, 13–18.

Ambrazevičius 2012b – Rytis Ambrazevičius. Akustiniai priebalsių palatalizacijos požymiai.

Kalbų studijos (spaudoje).

Bacevičiūtė 2008 – Rima Bacevičiūtė. Dėl lietuvių kalbos minkštųjų priebalsių junginių

(eksperimentinis tyrimas). Perspectives of Baltic Philology. Ed. Jowita Niewulis-Grablunas,

Justyna Prusinowska, Ewa Stryczyńska-Hodyl. Poznań: Wydawnictwo „Rys“.


154

Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

akustiniai požymiai

DAT – Dūkšto apylinkių tekstai. Sudarė Vytautas Kardelis. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Delattre, Liberman, Cooper 1955 – Pierre C. Delattre, Alvin M. Liberman and Franklin

S. Cooper. Acoustic Loci and Transitional Cues for Consonants. Journal of the Acoustical

Society of America, V. 27/4, 769–773.

DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Red. Vytautas Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir

enciklopedijų leidykla, 2006.

DvŽ I – Laima Grumadienė, Danguolė Mikulėnienė, Kazys Morkūnas, Aloyzas Vidugiris.

Dieveniškių šnektos žodynas. A–M. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005.

Fant 1960 – Gunnar Fant. Acoustic Theory of Speech Production (with calculations based on

X-ray studies of Russian articulations). The Hague: Mouton.

Gerullis 1930 – Georg Gerullis. Litauische Dialektstudien. Leipzig: Market&Petters.

Girdenis 1996 – Aleksas Girdenis. Taip šneka tirkšliškiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų

leidykla.

Girdenis 2000 – Aleksas Girdenis. Dėl [k], [g] minkštumo prieš kitus priebalsius. Kalbotyra,

t. 48/1–49/1, 165–167 (Aleksas Girdenis. Kalbotyros darbai, t. 3. Vilnius: Mokslo ir

enciklopedijų leidybos institutas, 2001, 411–413).

Jonikas 1939 – Petras Jonikas. Pagramančio tarmė. Kaunas: Švietimo ministerijos Knygų

leidimo komisija.

Kardelytė 1975 – Jadvyga Kardelytė. Gervėčių tarmė. Vilnius: Mintis.

Kazlauskaitė 2005 – Rūta Kazlauskaitė. Šiauliškių patarmės pietinių šnektų tekstai ir komentarai.

Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla.

Kazlauskienė 2007 – Asta Kazlauskienė. Intervokaliniai priebalsiai: vienanarės ir dvinarės

grupės. Kalbų studijos, t. 9, 36–42.

Kent, Read 2002 – Ray D. Kent, Charles Read. The Acoustic Analysis of Speech. Albany:

Delmar, Thomson Learning.

Leskauskaitė 2006 – Asta Leskauskaitė. Kučiūnų šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos

institutas.

Li, Edwards, Beckman 2007 – Fangfang Li, Jan Edwards and Mary Beckman. Spectral

Mea sures for Sibilant Fricatives of English, Japanese, and Mandarin Chinese. Proceedings

of the XVIth International Congress of Phonetic Sciences, 6–10 August 2007, Saarbrücken.

Saarbrücken: Saarland University, 917–920.

LK – Janina Barauskaitė, Giedrė Čepaitienė, Danguolė Mikulėnienė, Juozas Pabrėža, Regina

Petkevičienė. Lietuvių kalba, t. 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995.

LKTCh – Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. Sudarė Rima Bacevičiūtė, Audra Ivanauskienė,

Asta Leskauskaitė, Edmundas Trumpa. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2004.

Markevičienė 1999 – Žaneta Markevičienė. Aukštaičių tarmių tekstai, t. 1. Vilnius: Vilniaus

universiteto leidykla.

Markevičienė 2001 – Žaneta Markevičienė. Aukštaičių tarmių tekstai, t. 2. Vilnius: Vilniaus

universiteto leidykla.

MAT – Mielagėnų apylinkių tekstai. Sudarė Vytautas Kardelis. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas,

2008

McGowan, Nittrouer 1988 – Richard S. McGowan and Susan Nittrouer. Difference in Fricative

Production between Children and Adults: Evidence from an Acoustic Analysis of

/sh/ and /s/. Journal of the Acoustical Society of America, V. 83/1, 229–236.

Mikalauskaitė 1975 – Elzbieta Mikalauskaitė. Lietuvių kalbos fonetikos darbai. Vilnius: Vilniaus

valstybinis pedagoginis institutas.


Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

akustiniai požymiai

Mikulėnienė, Morkūnas 1997 – Danguolė Mikulėnienė, Kazys Morkūnas. Dieveniškių

šnektos tekstai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Morkūnas 1960 – Kazys Morkūnas. Rytų aukštaičių pietinės tarmės fonetika. Lietuvių kalbotyros

klausimai, t. 3, 5–59.

MŠT – Marcinkonių šnektos tekstai. Sudarė Asta Leskauskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos

institutas, 2009.

Pakerys 2003 – Antanas Pakerys. Lietuvių bendrinės kalbos fonetika. Vilnius: Enciklopedija.

ŠŠT – Šakių šnektos tekstai. Parengė Rima Bacevičiūtė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas,

2006.

ŠvŠT – Švėkšnos šnektos tekstai. Sudarė Adelė Judeikienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Tuomienė 2008 – Nijolė Tuomienė. Ramaškonių šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos

institutas.

Vitkauskas 2005 – [Rec. kn.:] Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. Sudarė Rima

Bacevičiūtė, Audra Ivanauskienė, Asta Leskauskaitė, Edmundas Trumpa. Vilnius:

Lietuvių kalbos institutas, 2004. Acta Linguistica Lithuanica, t. 52, 170–174.

Zinkevičius 1966 – Zigmas Zinkevičius. Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis.

Сомова 2004 – Елена В. Сомова. Фонетические особенности реализаци груп согласных

в спонтанной речи и в чтении. Фонетический лицей. Ред. Л. В. Бондарко. Санкт

Петербург: Филологический факультет СПбГУ.

155

Rytis Ambrazevičius and Asta Leskauskaitė

ACOUSTICAL CUES FOR PALATALIZATION

OF BINARY CONSONANT COMBINATIONS

Summary

The general differential acoustical cues for palatalized vs nonpalatalized

consonants were discussed in the previous papers (Ambrazevičius

2010; 2012a; 2012b). The current study presents the application of general

research to the palatalization in binary consonant combinations.

The technique to be chosen for the examination depends on the consonant

position in the combination. In the case of prevocalic consonant

(i.e., the second member in a binary combination, if followed by a vowel),

the simplest and perhaps the most reliable technique is the technique of

F2 loci. The low values of F2 loci show a plain consonant, the high values

show a palatalized consonant, and the boundary between them roughly

corresponds to the boundary between back and front vowels. This technique

is, however, somewhat complicated for voiceless fricatives and affricates

because of a significant shift of articulators from the initial position


156

Rytis Ambrazevičius, Asta Leskauskaitė

Dvinarių priebalsių samplaikų palatalizacijos

akustiniai požymiai

at the moment of voice onset. In this case (and in general), supplementary

techniques of spectral analysis (of the consonant itself) could also help to

estimate palatalization.

The case of postvocalic sonants is similar as the technique of F2 loci

could also be applied; only the “reversed” loci (i.e., the corresponding end

points in VàC transition) are meant. In addition, the lateral approximant

l () is similar to a vowel in production and, consequently, in spectrum.

Therefore, palatalization could be identified from the values of F2 of the

sonant itself. The trill r (ȓ) is specific because of a more or less clear facultative

vowel occurring after it and before the succeeding consonant in a

binary combination. Thus both the ordinary technique of F2 loci in the

CàV(fac) transition and the analysis of F2 of the facultative vowel can be

employed for the evaluation of palatalization.

The investigation of palatalization of postvocalic plosives (as the first

components in a binary combination) is quite complicated. The case of

other stridents (fricatives and affricates) is somewhat simpler. The acoustical

attributes of their spectra, such as F2 (of frication or/and phonation;

in the case of voiced fricatives), spectral centroid (the “centre of gravity”),

and the relative intensity of the second formant, signify the palatalized/

non-palatalized consonants.

If the CàV and VàC transitions are absent, only analysis of such

spectral attributes can shed light onto the issue of palatalization.

The palatalization of consonant combinations in a spontaneous speech

in a dialect can be analysed employing the same methods that are used

for analysis of isolated consonant combinations or those used in isolated

words. However, it is necessary to pay attention to the fact that they cannot

be used in every case as due to the fast tempo of speech or some other

factors sounds can be modified in pronunciation, sometimes even very

strongly.

It should be noted that it is not always easy to determine by ear what

the consonants in some binary combinations pronounced after vowels or

a pause – palatalized or not – are in the Southern and Eastern Aukštaitian

dialects. Acoustic analysis corroborates that the palatalization of these

sounds in the mentioned positions is not really systematic.


RES HUMANITARIAE XII ISSN 1822-7708

157

Solveiga Čeirane – filologijos mokslų daktarė, Rygos

pedagogikos ir švietimo vadybos akademijos Vaikų kalbos

tyrimo centro vyresnioji mokslo darbuotoja.

Moksliniai interesai: fonetika, akustinė fonetika, fonologija.

El. paštas: solveiga18@inbox.lv.

Solveiga Čeirane – PhD in humanities, lead researcher of

Child’s Language Research Centre of Riga Teacher Training

and Educational Management Academy.

Research interests: phonetics, acoustic phonetics, phonology.

E-mail: solveiga18@inbox.lv.

Solveiga Čeirane

Rīgas Pedagoģijas un izglītības vadības akadēmija

INTENSITĀTE kā viena no pazīmēm

Latviešu valodas balsīgo spraudzeņu

troksneņu raksturojumā

Anotacija

Nors akustinė fonetika nebėra Latvijoje naujovė, šios srities tyrimų esama gana nedaug.

Latvių kalbos ankštumos priebalsius galima apibūdinti pagal šiuos požymius: spektro viršūnes,

intensyvumą bei formančių perėjimus. Šiuo tyrimu siekiama išsiaiškinti, ar intensyvumu

galima remtis klasifikuojant trankiuosius uždarumos priebalsius. Straipsnyje analizuojami

latvių kalbos balsingieji trankieji ankštumos priebalsiai [z], [ʒ], [j] bei [v].

Ankštumos priebalsių intensyvumui nustatyti naudota kompiuterinė programa MultiSpeech.

Iš pradžių, atliekant komandą FFT Power Spectrum – FFT Power Spectrum at

Cursor, iš oscilogramoje matomos trinties atkarpos gaunama statistinė spektrograma (FFT

spektras). Paskui visuose gautuose FFT spektruose buvo nustatytos aukščiausių viršūnių

intensyvumo vertės decibelais, atliepiančios didžiausią trinties energiją.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: amplitudė, balsingieji priebalsiai, FFT spektras, trinties energija.

Abstract

Although the acoustic phonetics is not anymore a new field of science in Latvia, this field

has not been research thoroughly. Constrictive consonants of Latvian can mostly be characterised

by the following features: spectral peaks, amplitude and formant transitions. Aim

of this research is to determine whether amplitude values can be used in classification of

voiced constrictives.


158

Solveiga Čeirane

Intensitāte kā viena no pazīmēm latviešu valodas

balsīgo spraudzeņu troksneņu raksturojumā

FFT spectra for all voiced constrictive consonants were made by the computer software

MultiSpeech and the amplitude values in decibels (dB) were determined for the highest

peak in the spectrum corresponding to the largest friction energy.

KEY WORDS: amplitude, voiced constrictives, FFT spectrum, friction energy

Kaut gan akustiskā fonētika vairs nav jauna zinātnes nozare Latvijā,

šajā jomā joprojām ir maz pētījumu. Latviešu valodā spraudzeņiem troksneņiem

vairākos pētījumos minētas šādas akustiskās pazīmes: spektrālās

smailes, intensitāte un formantu pārejas, pēc kurām tiek aprēķināti lokusa

vienādojumi (Čeirane 2010, 2011). Šī pētījuma mērķis ir noskaidrot, vai

intensitāti var izmantot spraudzeņu troksneņu klasifikācijā. Rakstā analizēti

latviešu valodas balsīgie spraudzeņi troksneņi [z], [ʒ], [j] un [v]. Skaņu

atveidei tiek izmantota starptautiskā fonētiskā transkripcija (IPA).

Lai varētu noteikt, vai intensitāti var izmantot spraudzeņu klasifikācijā,

tiek mērītas intensitātes vērtības decibelos. Spraudzeņu intensitātes noteikšanā

izmantota datorprogramma MultiSpeech. Sākotnēji, izpildot komandu

Analysis – FFT Power Spectrum – FFT Power Spectrum at Cursor,

no oscilogrammā redzamā berzes posma tiek iegūta statiskā spektrogramma.

Tā kā latviešu valodas balsīgo spraudzeņu berzes enerģija un ilgums

nav vienāds, tad nedaudz atšķiras iezīmētais posms. Berzeņiem [z] un [ʒ]

visas statiskās spektrogrammas atbilstoši pētījumiem (Manrique & Massone

1981; Jongman et al. 2000) ir iegūtas no 40 ms intervāla – novietojot

kursoru berzes posma vidū, intervāls tiek iezīmēts automātiski (sk. 1. attēlu).

Pēc tam visiem iegūtajiem FFT spektriem intensitātes vērtības decibelos

tika noteiktas augstākajai smailei spektrā, kas atbilst lielākajai berzes

enerģijai (sk. 2. attēlu).

Spraudzeņiem [j] un [v] oscilogrammās tika iezīmēts 20 ms intervāls

berzes posma vidū un no šāda posma iegūta statiskā spektrogramma. Šāds

intervāls izvēlēts tāpēc, ka spraudzeņu [j] un [v] berzes enerģija ir mazāka

un berzes posms īsāks nekā [z] un [ʒ] oscilogrammās. Ja berzes posms bija

īsāks par 20 ms, tad līdzskaņu [j] un [v] oscilogrammās tika iezīmēts viss

berzes posma garums.

Intensitātes vērtības FFT spektros tika noteiktas arī balsīgo afrikātu [ʣ]

un [ʤ] berzes posmiem, kas atbilst līdzskaņiem [z] un [ʒ], lai varētu salīdzināt

spraudzeņu un slēdzeņu berzes posma intensitātes vērtības.

Tā kā afrikatīvā slēdzeņa artikulācijas īpatnības ietver gan eksplozīvā

slēdzeņa, gan spraudzeņa pazīmes, spektrogrammā redzams, ka līdzskanis


Solveiga Čeirane

Intensitāte kā viena no pazīmēm latviešu valodas

balsīgo spraudzeņu troksneņu raksturojumā

159

1. attēls. Zilbes [zoz] oscilogramma,

kurā iezīmēta

līnija spraudzeņa [z]

berzes posma vidū

2. attēls. Spraudzeņa [z] FFT spektrs, kurā intensitāte

noteikta augstākajai smailei spektrā

sastāv it kā no divām daļām – tajā ir gan slēdzeņa, gan spraudzeņa posms

(sk. 3. attēlu). Šo posmu kvalitāti nosaka pēc tām pašām pazīmēm, kuras

izmanto eksplozīvo slēdzeņu un spraudzeņu atpazīšanai (Markus, Grigorjevs

2002). Tā kā afrikatīvie slēdzeņi [ʣ] un [ʤ] ir saliktas skaņas, tad šo

līdzskaņu artikulāciju varētu ietekmēt afrikātu otrais komponents – spraudzeņi

[z] un [ʒ]. Līdz ar to iespējams, ka intensitātes vērtības būs līdzīgas.

Rakstā balsīgie spraudzeņi troksneņi tiek pētīti slēgtās zilbēs, kur zilbes

vidū par līdzskaņu tiešās fonētiskās apkaimes patskani izvēlēti visi latviešu


160

Solveiga Čeirane

Intensitāte kā viena no pazīmēm latviešu valodas

balsīgo spraudzeņu troksneņu raksturojumā

3. attēls. Zilbes [ʣaʣ] oscilogramma un spektrogramma,

kurā redzams slēdzeņa un spraudzeņa posms

valodas īsie un garie patskaņi. Katru zilbi sāk un noslēdz tas pats līdzskanis.

No ierakstītajām CVC zilbēm izmantota zilbju CV daļa, kurās C ir

balsīgs spraudzenis [z], [ʒ], [v], [j] vai balsīgs afrikatīvs slēdzenis [ʣ], [ʤ],

bet V ir patskanis [a], [ā], [i], [ī], [e], [ē], [e̹], [ē̹], [u], [ū], [o] un [ō]. Zilbju

CV daļa izmantota, tāpēc ka zilbes pirmais līdzskanis tiek izrunāts visprecīzāk,

jo tas sniedz informāciju, kas vistuvākā līdzskaņa ideālajai kvalitātei.

Pētījuma materiālu veido 10 informantu ieraksti. Visas zilbes tika ierunājuši

pieci vīrieši un piecas sievietes vecumā no 19 līdz 40 gadiem, un viņu

runa atbilst latviešu literārajai valodai. Katrs informants nolasīja sarakstā

ietvertās zilbes 3 reizes vienā skaļumā ar krītošu intonāciju, ieturot nelielu

pauzi starp tām. Nevienam no informantiem nebija izteiktu runas defektu

un viņu runā nebija vērojamas dialektālas iezīmes.

Intensitāte kā viena no spraudzeņu troksneņu jeb berzeņu akustiskajām

pazīmēm teorētiskajā literatūrā ir mazāk pētīta nekā FFT spektri (statiskās

spektrogrammas) (Jongman et al. 2000; Maniwa et al. 2009). Nebalsīgie

berzeņi ir vairāk pētīti nekā balsīgie berzeņi, jo, piemēram, trokšņa intensitāte

ir atkarīga no spiediena samazināšanās sašaurinājumā, bet, izrunājot


Solveiga Čeirane

Intensitāte kā viena no pazīmēm latviešu valodas

balsīgo spraudzeņu troksneņu raksturojumā

161

4. attēls. Spraudzeņa [z] FFT spektrs, kurā noteikta intensitāte 38 dB

balsīgos berzeņus, balsīgumam piemīt vājināšanas efekts un intensitātes

vērtības tāpēc ir zemākas (Fant 1970; O’Connor 1973; Shadle 1995).

Vairākos pētījumos par angļu valodas nebalsīgajiem berzeņiem rezultāti

ir līdzīgi: berzeņiem [s] un [ʃ] bija būtiski augstāka intensitāte (10-15 dB)

nekā berzeņiem [f] un [θ]. Tomēr savstarpēji pēc intensitātes vērtībām nevarēja

nošķirt berzeņus [s] no [ʃ], kā arī [f] no [θ], jo intensitātes atšķirības

bija minimālas (Strevens 1960; Stevens 1971; Behrens & Blumstein 1988a,

1988b). S. Bērensa un Š. Blumsteina (Behrens & Blumstein 1988a) secināja,

ka patskaņa fonētiskā apkaime neietekmē līdzskaņa intensitātes vērtības.

Arī jaunākā pētījumā par angļu valodas berzeņiem lielāka trokšņa intensitāte

ir līdzskaņiem [s], [ʃ], [z], [ʒ] salīdzinājumā ar līdzskaņiem [f],

[v], [θ], [ð], turklāt berzeņiem [ʃ], [ʒ] bija lielāka trokšņa intensitāte nekā

berzeņiem [s], [z], kā arī labiodentālajiem berzeņiem [f], [v] bija lielāka

intensitāte nekā dentālajiem berzeņiem [θ], [ð] (Jongman et al. 2000).

Izveidojot latviešu valodas berzeņu [z] un [ʒ] FFT spektrus, var secināt,

ka intensitātes diapazons ir plašs un augstāko smaiļu intensitātes vērtības

visu patskaņu fonētiskajā apkaimē visiem informantiem ir 24-50 dB robežās

(sk. 4. un 5. attēlu). Līdzīgs intensitātes diapazons ir arī afrikātu [ʣ]

un [ʤ] berzes posmiem – 24-53 dB, kas pilnīgi pārklājas ar līdzskaņu [z]


162

Solveiga Čeirane

Intensitāte kā viena no pazīmēm latviešu valodas

balsīgo spraudzeņu troksneņu raksturojumā

5. attēls. Spraudzeņa [ʒ] FFT spektrs, kurā noteikta intensitāte 45 dB

6. attēls. Spraudzeņa [j] FFT spektrs, kurā noteikta intensitāte 24 dB

un [ʒ] intensitātes diapazonu. Līdz ar to var secināt, ka atbilstoši prognozētajam

līdzskaņu [z], [ʒ] un [ʣ], [ʤ] berzes posmu intensitātes vērtības

ir vienādas. Vairāk atšķiras spraudzeņu [j] un [v] intensitātes vērtības gan

savstarpēji, gan salīdzinot ar berzeņiem [z], [ʒ] un afrikātu [ʣ], [ʤ] berzes

posmiem. Līdzskaņa [j] intensitātes diapazons ir plašs, līdz ar to intensitā-


Solveiga Čeirane

Intensitāte kā viena no pazīmēm latviešu valodas

balsīgo spraudzeņu troksneņu raksturojumā

163

7. attēls. Spraudzeņa [v] FFT spektrs, kurā noteikta intensitāte 20 dB

tes vērtības ir ļoti dažādas – 15–43 dB (sk. 6. attēlu). Spraudzenim [v] ir

ļoti maza intensitāte, resp., vismazākās intensitātes vērtības FFT spektros

un arī intensitātes diapazons ir daudz mazāks – 10–22 dB (sk. 7. attēlu).

Atšķirībā no pārējiem spraudzeņiem [v] FFT spektros vērojami enerģijas

pieaugumi un kritumi visā ietvertajā frekvenču diapazonā – no 0 Hz līdz

8000 Hz. Turklāt spektrālie komponenti vietām nav redzami, kas liecina

par negatīvu enerģiju.

Ar statistikas programmu SPSS 16 visiem balsīgajiem spraudzeņiem

troksneņiem analizētajā materiālā tika aprēķinātas intensitātes vidējās statistiskās

vērtības un standartnovirzes pēc visu informantu kopējiem datiem.

Aprēķinātās intensitātes vidējās statistiskās vērtības un standartnovirzes

apkopotas 1. tabulā.

1. tabula. Spraudzeņu un afrikātu intensitātes vidējās

statistiskās vērtības (VSV) un standartnovirzes (SN)

Zilbe VSV SN

[zV] 33 4.1

[ʣV] 36 4.9

[ʒV] 35 3.7

[ʤV] 40 4.5

[jV] 25 5.2

[vV] 18 3.8


164

Solveiga Čeirane

Intensitāte kā viena no pazīmēm latviešu valodas

balsīgo spraudzeņu troksneņu raksturojumā

Pēc tabulas datiem var novērot, ka ir ļoti līdzīgas spraudzeņu [z], [ʒ]

un afrikatīvo slēdzeņu [ʣ], [ʤ] berzes posmu intensitātes vidējās vērtības,

tāpat līdzīgas ir spraudzeņu [j] un [v] intensitātes vērtības. No iegūtajiem

datiem var secināt, ka pēc intensitātes vērtībām FFT spektros konsekventi

var nošķirt balsīgos spraudzeņus [z], [ʒ] un afrikatīvo slēdzeņu [ʣ], [ʤ] berzes

posmus no spraudzeņa [v], jo intensitātes vērtībās ir būtiskas atšķirības.

2. tabula. Spraudzeņu un afrikātu intensitātes vidējās statistiskās

vērtības (VSV) un standartnovirzes (SN) atsevišķi vīriešu

un sieviešu izrunas datos

Zilbe IN1-IN5 IN6-IN10

VSV SN VSV SN

[zV] 33 3.5 33 4.6

[ʣV] 34 4.5 37 4.7

[ʒV] 35 3.8 34 3.5

[ǯV] 40 4.7 39 4.4

[jV] 27 4.7 24 5.3

[vV] 19 3.8 17 3.6

Ar programmu SPSS 16 tika aprēķinātas spraudzeņu vidējās statistiskās

vērtības vīriešu un sieviešu datos atsevišķi, lai varētu noteikt, vai tendences

ir līdzīgas. Rezultāti apkopoti 2. tabulā.

2. tabulas rezultāti rāda, ka vīriešu un sieviešu datu intensitātes vērtības

ir ļoti līdzīgas un vairumā gadījumu intensitātes vidējās statistiskās vērtības

vīriešu datos ir nedaudz augstākas nekā sieviešu datos, izņēmums ir tikai

dentālā afrikāta [ʣ], kurai augstāka vērtība ir sieviešu izrunas datos. Pēc

rezultātiem redzams, ka intensitātes vērtības nemainās atkarībā no informanta

dzimuma, tātad saglabājas tādi pati tendece kā kopējos datos.

Lai varētu konstatēt balsīgo spraudzeņu intensitātes vērtību pārklāšanās

zonas, izveidots grafiks, kurā katram balsīgajam spraudzenim un afrikātai

pēc informantu kopējiem datiem norādītas šādas aprēķinātās vērtības: vidējā

statistiskā vērtība; vērtība, kas iegūta no vidējās statistiskās vērtības

atņemot standartnovirzes vērtību; vērtība, kas iegūta vidējai statistiskajai

vērtībai pieskaitot standartnovirzes vērtību.

Šādā veidā iegūti trīs punkti, kurus savienojot rodas nogrieznis, kas

raksturo katram balsīgajam spraudzenim un afrikātai raksturīgo vērtību

intervālu (sk. 1. grafiku).


Solveiga Čeirane

Intensitāte kā viena no pazīmēm latviešu valodas

balsīgo spraudzeņu troksneņu raksturojumā

165

1. grafiks. Balsīgo spraudzeņu troksneņu un afrikātu intensitātes vērtību grafiks

Pēc iegūtajiem datiem 1. grafikā var secināt, ka, ievērojot standartnovirzes,

dažādiem līdzskaņiem intensitātes pārklājuma zonas ir atšķirīgas:

spraudzenim [v] ir vismazākā vērtību pārklājuma zona, nedaudz lielākas

pārklājuma zonas ir spraudzeņiem [z] un [ʒ], vislielākās intensitātes vērtību

pārklājuma zonas ir spraudzenim [j] un afrikātu [ʣ] un [ʤ] berzes

posmiem. Tāpat grafikā redzams, ka palatālā spraudzeņa [j] vērtību zona

pārklājas ar balsīgo troksneņu [z], [ʣ] un [v] vērtību zonu. Kaut arī vidējās

statistiskās vērtības ir atšķirīgas, redzams, ka intensitātes pārklājuma zonas

ne vienmēr atšķiras.

Pētījumā novērots, ka zilbēs blakus esošie patskaņi neietekmē līdzskaņu

intensitātes vērtības.

Balstoties uz aprēķinātajām vidējām statistiskajām vērtībām, kā arī līdzskaņu

pārklāšanās zonām, intensitātes raksturojumā var saskatīt šādas tendences:

dentālajam berzenim [z] un alveolārajam berzenim [ʒ], tāpat arī

afrikātu [ʣ], [ʤ] berzes posmiem ir vislielākā spektrālās enerģijas intensitāte,

un šiem līdzskaņiem ir vienāda enerģija, palatālajam spraudzenim

[j] ir zemāka intensitāte nekā spraudzeņiem [z], [ʒ], kaut arī [j] atkarībā no

izrunas var būt ar augstāku enerģiju nekā parasti un līdz ar to intensitātes


166

Solveiga Čeirane

Intensitāte kā viena no pazīmēm latviešu valodas

balsīgo spraudzeņu troksneņu raksturojumā

vērtības ir līdzīgas spraudzeņu [z], [ʒ] vērtībām, labiodentālajam spraudzenim

[v] ir vismazākā spektrālās enerģijas intensitāte, resp., [v] izrunā ar

viszemāko enerģiju salīdzinājumā ar pārējiem balsīgajiem spraudzeņiem.

Pamatojoties uz iegūtajiem rezultātiem, jāsecina, ka pēc intensitātes

vērtībām FFT spektros ir iespējams nošķirt labiodentālo spraudzeni [v] no

spraudzeņiem [z], [ʒ] un afrikātu [ʣ], [ʤ] berzes posmiem, kā arī palatālo

spraudzeni [j] no alveolārajiem troksneņiem [ʒ], [ʤ] un dentālā afrikatīvā

slēdzeņa [ʣ]. Kaut arī aprēķinātā [j] intensitātes vērtība atšķiras no pārējo

spraudzeņu vidējām statistiskajām vērtībām, tomēr, ievērojot visu līdzskaņu

standartnovirzes, pārklājas spraudzeņu [j] un [v], kā arī [j] un [z]

intensitātes vērtības. Tāpēc var secināt, ka spraudzeni [j] nav iespējams

konsekventi nošķirt no visiem spraudzeņiem, jo palatālajam spraudzenim

[j] ir liels spektrālās enerģijas intensitātes vērtību diapazons.

Literatūra

Behrens & Blumstein 1988a – Susan Behrens, and Sheila Blumstein. Acoustic characteristics

of English voiceless fricatives: A descriptive analysis. Journal of Phonetics, 16,

295–298.

Behrens & Blumstein 1988b – Susan Behrens, and Sheila Blumstein. On the role of the

amplitude of the fricative noise in the perception of place of articulation in voiceless

fricative consonants. Journal of the Acoustical Society of America, 84, 861–867.

O’Connor 1973 – Joseph Desmond O’Connor. Phonetics. England, Middlesex: Penguin

Books Ltd, Harmondsworth.

Čeirane 2010 – Solveiga Čeirane. Latviešu valodas balsīgo spraudzeņu troksneņu akustisks

raksturojums. Žmogus ir žodis, 12, Nr. 1. Vilniaus pedagoginis universitetas, 14.–19. lpp.

Čeirane 2011 – Solveiga Čeirane. Latviešu valodas balsīgo troksneņu akustiskās pazīmes.

Vārds un tā pētīšanas aspekti 15 (1). Liepāja: LiePA, 81.–90.lpp.

Fant 1970 – Gunnar Fant. Acoustic Theory of Speech Production. The Hague: Mouton.

Jongman et al. 2000 – Allard Jongman, Ratree Wayland, and Serena Wong. Acoustic

characteristics of English fricatives. Journal of the Acoustical Society of America, 108,

1252–1263.

Maniwa et al. 2009 – Kazumi Maniwa, Allard Jongman, and Travis Wade. Acoustic characteristics

of clearly spoken English fricatives. Journal of the Acoustical Society of America,

125, 3962–3973.

Manrique & Massone 1981 – Ana Maria Borzone de Manrique, and Maria Ignacia Massone.

Acoustic analysis and perception of Spanish fricative consonants. Journal of the

Acoustical Society of America, 69, 1145–1153.

Markus, Grigorjevs 2002 – Dace Markus un Juris Grigorjevs. Fonētikas pētīšanas metodes.

I. Rīga: Rasa ABC.

Shadle 1995 – Christine Shadle. Modelling the noise source in voiced fricatives. Proceedings

of 15th International Congress on Acoustics, vol. 3. Trondheim, 145–148.

http://www.ecs.soton.ac.uk/publications/rj/1995-1996/pdf/isis/chs.pdf


Solveiga Čeirane

Intensitāte kā viena no pazīmēm latviešu valodas

balsīgo spraudzeņu troksneņu raksturojumā

Stevens 1971 – Kenneth N. Stevens. Airflow and turbulence for noise for fricative and

stop consonants: Static considerations. Journal of the Acoustical Society of America, 50,

1182–1192.

Strevens 1960 – Peter Strevens. Spectra of fricative noise in human speech. Language and

Speech, 3, 32–49.

167

Solveiga Čeirane

Amplitude as one of the features

in characteristics of Latvian voiced

constrictives

Summary

Although the acoustic phonetics is not anymore a new field of science

in Latvia, this field has not been research thoroughly. Constrictive consonants

of Latvian can mostly be characterised by the following features:

spectral peaks, amplitude and formant transitions. Aim of this research

is to determine whether amplitude values can be used in classification of

voiced constrictives.

Amplitude as one of acoustic features of fricatives is fewer examined

than FFT spectra of fricatives in theory.

FFT spectra for all voiced constrictive consonants were made by the

computer software MultiSpeech and the amplitude values in decibels (dB)

were determined for the highest peak in the spectrum corresponding to

the largest friction energy. The amplitude values were determined also for

friction segments of affricates [ʣ] and [ʤ] to be able to compare the amplitude

values for friction segments of constrictives [z], [ʒ] and affricates

[ʣ], [ʤ] that should be similar.

The average statistical amplitude values were calculated for all voiced

constrictive noise consonants in the analysed material according to the

data of all informants by the statistics software SPSS 16 (Table 1 and Table

2).

It can be seen from the table data the average amplitude values of

friction segments for constrictives [z], [ʒ] and affricates [ʣ], [ʤ] are very

similar; likewise similar are the amplitude values of constrictives [j] and

[v]. It can be concluded that by amplitude values in FFT spectra, voiced

constrictives [z], [ʒ] and the friction segments of affricates [ʣ], [ʤ] can


168

Solveiga Čeirane

Intensitāte kā viena no pazīmēm latviešu valodas

balsīgo spraudzeņu troksneņu raksturojumā

be consistently distinguished from constrictives [v] because the amplitude

values are significantly different. Although the calculated amplitude value

of [j] is different from the average statistical values of other constrictives,

observing standard deviations of all consonants the amplitude values of

constrictives [j] and [v], as well as [j] and [z] overlap. Therefore the constrictive

[j] cannot be consistently distinguished from other consonants

because the palatal constrictive [j] has a large scope of amplitude values.

On the basis of the obtained data, the following tendencies can be observed

in amplitude characteristics: dental fricative [z] and alveolar fricative

[ʒ], as well as friction segments of affricates [ʣ], [ʤ] have the largest

amplitude, and these consonants have the same energy, the palatal

constrictive [j] has smaller amplitude than constrictives [z], [ʒ], although

depending on pronunciation [j] may have higher energy than usually and

thus the amplitude values are similar to values of constrictives [z], [ʒ],

the labiodental constrictive [v] has the smallest amplitude, resp., [v] is

pronounced with the smallest energy in comparison to the other voiced

constrictives.


RES HUMANITARIAE XII ISSN 1822-7708

169

Normunds Dzintars – filologijos magistras, kalbotyros

krypties doktorantas, Liepojos universiteto Humanitarinių

mokslų ir menų fakulteto lektorius.

Moksliniai interesai: latvių kalbos mokymas (latvių kalbos

vadovėlių istorija, gimtoji kalba XX–XXI a. mokykloje).

Adresas: O. Kalpaka 90–34, LV-3401 Liepāja, Latvija.

Tel. +371634 85038.

El. paštas: normundsdzintars@gmail.com.

Normunds Dzintars – master of Philology, doctoral student

of linguistics at Liepāja University. Research Fellow at

Faculty of Humanities and Art, Liepāja University.

Research interests: applied linguistics (Latvian language

curriculum development).

Address: O. Kalpaka 90–34, LV-3401 Liepāja, Latvia.

Phone: +371634 85038.

E-mail: normundsdzintars@gmail.com.

Normunds Dzintars

Liepājas Universitāte

SALĪDZINāMI VĒSTURISKĀS

VALODNIECIBAS FAKTI fonētikas

mācībU SATURA SKAIDROJUMā

LATVIEŠU skolu gramatikās

20. GADSIMTA 20.–50. GADOS 1

Anotacija

Straipsnio tikslas – ištirti lyginamosios istorinės kalbotyros faktų panaudojimą dėstant latvių

kalbos fonetiką. Ugdymo programų ir vadovėlių, išleistų 1923–1940 ir 1945–1958 m.,

chronologinė-sisteminė analizė leido atskleisti teikiamų lyginamosios istorinės kalbotyros

duomenų apimtis ir tendencijas. Lyginamosios istorinės kalbotyros faktų panaudojimas

latvių kalbos vadovėliuose leidžia mokiniui pažinti savo kalbos šaknis, raidą.

Tyrimas parodė lyginamosios istorinės kalbotyros faktų panaudojimo tendencijas. Po Antrojo

pasaulinio karo mokymo programose fonetikai skiriama mažiau dėmesio, nes svarbiausiomis

laikomos morfologija ir sintaksė. Todėl istorinis požiūris į fonetinius reiškinius

susiaurintas: nebeanalizuojamos latvių tarmės, garsų raida ir santykiai su giminiškomis

kalbomis.

1

Publikācija tapusi ar ESF projekta „Doktora studiju attīstība

Liepājas Universitātē” finansiālu atbalstu (Vienošanās

Nr. 2009/0127/1DP/1.1.2.1.2./09/IPIA/VIAA/018}.


170

Normunds Dzintars

Salīdzināmi vēsturiskās valodniecibas fakti fonētikas mācību satura

skaidrojumā latviešu skolu gramatikās 20. gadsimta 20.–50. gados

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: fonetika, vadovėlis, mokymo programos, lyginamoji istorinė

kalbotyra.

Abstract

The aim of the article is to indicate the comparative-historical linguistic facts used in

teaching Latvian language phonetics. Study programmes, contents of specific textbooks

published in 1923–1940 and 1945–1958 is the basis for identifying the extent to which

comparative-historical linguistic findings are found in curriculum.

Practical application of findings of comparative-historical linguistics on Latvian language

textbooks provides students with improved understanding of historic background of the

language and knowledge base required to analyse historic processes affecting the language

development.

After the WWII the role of phonetics in curriculum narrowed, giving way to morphology

and syntax, both considered more valuable. Historic accounts of phonetic phenomena,

origin of accents and transformations, are substituted by other areas.

KEY WORDS: phonetics, textbook, school programme, comparative-historical linguistics.

Latviešu valodas kā dzimtās valodas skolu gramatikās atsevišķu valodas

parādību skaidrošanā – mācot fonētiku, morfoloģiju, etimoloģiju, semantiku

– izmantoti salīdzināmi vēsturiskās valodniecības fakti. Par salīdzināmi

vēsturiskās valodniecības atzinumu izmantošanu gramatikas mācību grāmatās

var runāt, sākot ar 1907. gadu, kad iznāk Jāņa Endzelīna un Kārļa

Mīlenbaha Latviešu gramatika (Endzelīns, Mīlenbahs 1907), kurā

skatīti valodas vēstures jautājumi, skaidrojot gan valodu savstarpējo kontaktu

ietekmes, gan līdzības un atšķirības skaņu un vārdformu sistēmā.

Uzmanību saista tas, ka pagājušā gadsimta 50. gadu sākumā skolu gramatikās

sarūk salīdzināmi vēsturiskās valodniecības faktu izmantojums mācību

satura pamatošanā, īpaši tas attiecināms uz fonētikas mācību saturu pamatskolā.

Var teikt, ka tas tiek samazināts 40. gadu beigās politisku nostādņu

dēļ, par ko sīkāk tiks iztirzāts rakstā.

Raksta mērķis ir konstatēt, kuri salīdzināmi vēsturiskās valodniecības

atzinumi izmantoti, mācot latviešu valodas fonētiku. Lai noskaidrotu, kādā

apjomā mācību saturā tiek iekļauti salīdzināmi vēsturiskās valodniecības

atzinumi, veikti šādi uzdevumi: pētītas mācību programmas, kā arī analizēts

mācību saturs atsevišķās latviešu valodas mācību grāmatās, kas izdotas

laikā no 1923. gada līdz 1940. gadam un no 1945. gada līdz 1952. gadam.

Par pētniecības metodi izvēlēta mācību grāmatu un programmu hronoloģiski

sistēmiskā analīze.


Mācību programmās atspoguļotais

latviešu valodas mācību saturs

Normunds Dzintars

Salīdzināmi vēsturiskās valodniecibas fakti fonētikas mācību satura

skaidrojumā latviešu skolu gramatikās 20. gadsimta 20.–50. gados

Latvijas brīvvalsts laikā mācību programmās tiek uzsvērts, ka skolēniem

nav jādod gatavas zināšanas un ka viņiem ir pašiem jānovēro, jāsalīdzina,

jāizdara secinājumi (Programas projekts 1921). Tāpat vērība pievērsta tam,

lai skolēnos audzinātu cieņu pret valodu (Programa 1925). Programmu

saturā salīdzināmi vēsturiskās valodniecības atzinumu izmantojams ir nojaušams

mācību satura izklāstā: fonētikas sistēmas apguvē. Atzīmējama ir

īpatnība, ka mācību grāmatu autori mācību priekšmeta uzdevumus formulē

arī grāmatu ievados, kur rodamas atsauces, ka šis mācību līdzeklis

veidots, balstoties uz kādu no tā laika mācību programmām.

Pēc Latvijas okupācijas 1940. gadā pakāpeniski mainās arī salīdzināmi

vēsturiskās valodniecības atzinumu izmantojuma plašums mācību grāmatās,

to sašaurinot, tādēļ aktuāli šķita pētīt atsevišķas latviešu valodas mācību

grāmatas, kas izdotas gan Latvijas Republikā 20. gadsimta 20. un 30.

gados, gan Padomju Latvijas pirmajā desmitgadē. Vēsturisko apstākļu dēļ

valodas mācību saturā salīdzināmi vēsturiskās valodniecības atziņas fonētikas

mācību saturā tiek izmantotas līdz pat 1945. gadam. Pēc tam, pastiprinoties

politiskās ideoloģijas ietekmei uz mācību satura izvēli, vēsturiskais

skatījums uz valodas parādībām tiek sašaurināts. Latviešu valodas mācību

programmās, it sevišķi 20. gadsimta otrajā pusē, tiek uzsvērts, ka valodas

mācība ir zinātne un ka tās pamatlikumiem un faktiem jābalstās uz zinātniskas

bāzes (Programa 1950, 3).

171

Salīdzināmi vēsturiskās valodniecības atzinumi

mācību grāmatās Latvijas Republikas laikā

Jāņa Endzelīna un Kārļa Mīlenbaha mācību grāmatas otrajā izdevumā

(Endzelīns, Mīlenbahs 1923), kas izdots 1923. gadā (trešajā izdevumā

1925. gadā nav izmaiņu), ir nodaļa Latviešu valoda un viņas izloksnes un

vēsture; radu valodas. Mācību grāmatas pirmizdevumā autori iekļāvuši izlokšņu

tekstu paraugus, bet otrajā izdevumā tie vairs nav iekļauti. Otrajā

izdevumā, salīdzinot ar pirmizdevumu, ir plašāks radu valodu skaņu sistēmu

salīdzinājums. Savukārt Viktora Ramāna (Ramāns 1928) Latviešu

valodas mācībā vidusskolām un pašmācībai ir nodaļa ar nosaukumu Latviešu

valodas radniecība ar citām valodām; Baltu valodas; Latviešu valodas dialek-


172

Normunds Dzintars

Salīdzināmi vēsturiskās valodniecibas fakti fonētikas mācību satura

skaidrojumā latviešu skolu gramatikās 20. gadsimta 20.–50. gados

ti. Lai arī šie temati vairāk attiecināmi uz vispārīgās valodniecības jautājumi,

tomēr tie sīkāk analizējami, jo tajos salīdzināta skaņu sistēma gan baltu

valodās, gan latviešu valodas izloksnēs. Par pamatizdevumu uzlūkojama

Jāņa Endzelīna un Kārļa Mīlenbaha mācību grāmata, jo Viktors Ramāns

savas grāmatas priekšvārdā norāda, ka, izstrādājot savu mācību līdzekli,

izmantojis iepriekš minēto autoru atziņas. Minētās mācību grāmatas cieši

saistītas ar valodniecības teoriju atziņām, par ko abu mācību grāmatu autori

min priekšvārdos. Jānis Endzelīns un Kārlis Mīlenbahs mācību grāmatā

plaši pievēršas latviešu valodas izlokšņu atšķirību atklāšanai, norādot

galvenās atšķirības, kādas vērojamas fonētiskajā un morfoloģiskajā līmenī,

pamatojot to ar skaņu saīsinājumiem vai pārveidojumiem. Otrā izdevuma

priekšvārdā (Endzelīns, Mīlenbahs 1923, 6) autori norāda, ka latviešu valodu

mācās vairāk nekā krievu laikos, tāpēc šādas gramatikas lasītāju prasības

ir lielākas, līdz ar to, salīdzinot ar pirmo izdevumu, latviešu valodas

skaņas un formas vairāk salīdzinātas ar radu valodu skaņām. Lai arī abās

mācību grāmatās ievadparagrāfu nosaukumi ir līdzīgi, mācību saturs nav

identisks. Latviešu valodas gramatikā vispirms aplūkotas latviešu valodas

izloksnes un dialekti, konstatējot galvenās atšķirības fonētikas līmenī (a>o;

i>ei; u>ou u. c.; pārveidojumi skaņu kopās šķ>šk, žģ>žg augšzemnieku

izloksnēs, gala zilbju patskaņu zudums tāmnieku izloksnēs). Aplūkojot

valodas vēstures jautājumus, Jānis Endzelīns norāda arī uz galvenajām

dialektālajām īpatnībām, kas šķir vienu dialektu no otra, minot galvenos

skaņu pārveidojumus, kas notikuši laika gaitā, piemēram, „lejzemnieku a

zināmos gadījumos pārvērties par tīru (vācu vai krievu) o (piem. golva =

galva); gaŗais a pārvērties par tīru (vācu vai krievu) o (piem. brōļi = brāļi)

un dažās izloksnēs tālāk par divskani oa (broaļi), no kam augšzemnieki

dabūjuši palamas vārdu brolīši” (Endzelīns, Mīlenbahs 1923, 10). Lai parādītu

latviešu valodas piederību indoeiropiešu (ide.) valodu saimei, grāmatas

autori sniedz informāciju par valodu radniecību. Mācību grāmatā

salīdzinātas latviešu un lietuviešu valodas skaņas un to pārmaiņas, piemēram,

„savienojumi an, en, in, un, kas visās citās baltu valodās (arī kuršu)

valodās ir paglābušies, latviešu valodā ir pārvērtušies par uo, ie, ī, ū; piem.

ruoka


Normunds Dzintars

Salīdzināmi vēsturiskās valodniecibas fakti fonētikas mācību satura

skaidrojumā latviešu skolu gramatikās 20. gadsimta 20.–50. gados

nētiskās pārmaiņas vokālismā. Mācību grāmatas autori pamato baltu un

slāvu valodu kopīgās iezīmes, analizējot identiskas morfēmas vārda sastāvā

(latviešu roka, lietuviešu rankà, senslāvu rǫka, krievu рукà; latviešu nest,

lietuviešu nèšti), norādot uz divskaņa eu pārveidojumu par jau (au), no kā

savukārt radies slāvu ju (latviešu valodā ļaudis, bet krievu valodā люди).

Uzmanība pievērsta arī atbilsmēm gala zilbju vokālismā, kā arī īpašības

vārdu noteikto galotņu izveidē (Endzelīns, Mīlenbahs 1923, 11).

Nodaļā Skaņu mācība (Endzelīns, Mīlenbahs 1923, 12–18) autori aplūko

latviešu valodas skaņu cilmi, salīdzinot to ar citām radu valodām,

respektīvi, skolēniem tiek mācīts par skaņu pārmaiņām gan saknes, gan

piedēkļu zilbēs, piemēram, „latviešu (kā arī leišu un prūšu) īsais i cēlies

pirmkārt no ide. pirmvalodas i, kas paglābies palaikam arī citās radu valodās,

atskaitot slāvu valodas (slāvu pirmvalodā i pārvērties par ь, kas krievu

valodā vai nu ir zudis, vai pārvērties par e); piem. latv. viss: lei. vìsas, pr.

(siev. k. viensk. nom.) wissa, sensl. вьcь, kr. вecь; latv. likt, lei. likti, latīņu

re-lictus „atstāts” u. c.” (Endzelīns, Mīlenbahs 1923, 12). Skolēni uzzina

arī par skaņas i zuduma pakāpi, kas neapšaubāmi palīdz labāk izprast

mācību vielu, kur tiek mācīts par alternāciju, turklāt minēti piemēri no

latviešu, senslāvu, kā arī sanskrita (latv. mirt: lei. mirti, senslāvu мьpъши:

sanskrita mtás). Detalizēti analizēta visu īso patskaņu cilme, salīdzinot arī

ar izlokšņu formām, kur tas valodas apguvējiem var būt svarīgi. Piemēram,

rādot skaņas i cilmi, mācību grāmatā rakstīts: „.. rakstu valodā sastopam

jaunāku i vecāka (izloksnēs vēl paglabāta) u vietā vārdos: divi (sal. Alsungas

duvējāds), zivs (Neretā: zuvs, Drustos u. c. zuve), sivēns (izloksnēs: suvēns),

dibens (izloksnēs: dubens).” (Endzelīns, Mīlenbahs 1923, 12–13) Šāda plaša

informācija, kas tiek dota skolēniem, neapšaubāmi rada lielāku izpratni

par valodu un tās attīstību, kas ļauj labāk saprast un novērtēt dialektu un

izlokšņu bagātību. Tā skolēniem tiek iemācīta cieņa pret dzimto valodu, jo

rādīta tās senvēsture, kas latviešu valodu ierindo starp tām valodām, kurās

saglabātas senākas formas.

Izmantojot salīdzināmi vēsturiskās valodniecības atziņas, skaidrots [e],

[ē] un [ę], [] lietojums, piemēram, salīdzināta skaņu kvalitāte gan lietuviešu,

gan latviešu valodā lietvārdu celmu un verbu formās: šaurā [e] un [ē]

lietojums verbu pagātnes ē – celma formās (Endzelīns, Mīlenbahs 1923,

15), tādējādi skolēniem ir skaidrs, kāpēc formā nesa ir vokālis ar šauru izrunu,

jo audzēkņi zina, ka agrāk šī forma bijusi nese.

173


174

Normunds Dzintars

Salīdzināmi vēsturiskās valodniecibas fakti fonētikas mācību satura

skaidrojumā latviešu skolu gramatikās 20. gadsimta 20.–50. gados

Turpinājumā mācību grāmatā detalizēti izklāstīts par gala zilbju patskaņu

likteni latviešu valodā, minot piemērus no latviešu un lietuviešu

valodas. Mācību līdzeklī nav apiets arī jautājums par īsa patskaņa zudumu

vārda vidū, ko mūsdienu mācību grāmatās plaši neaplūko, piemēram,

skaidrots skaņas zudums vārdā auns, norādot, ka izloksnēs tiek lietota forma

avins, bet lietuviešu valodā ãvinas, prūšu valodā awins; latviešu valodā

katls, lietuviešu valodā kãtilas, senslāvu valodā koтьлъ. Gala zilbju

vokālisma pārmaiņas rādītas vēsturiskā aspektā, pieminot arī atgriezenisko

formu izveidi, par ko liecina [uo] saīsināšanās par [u] tagadnes 1. personā

(liekuos – lieku) (Endzelīns, Mīlenbahs 1923, 16–17).

Autori mācību grāmatā pievēršas arī patskaņu mijai vienas saknes vārdos,

salīdzinot, kā patskaņu mija notiek radu valodās (Endzelīns, Mīlenbahs

1923, 17) (mest: mētāt; sal. kr. нести: носить vai vācu geben (dot): ich

gab (es devu). Skolēni tiek iepazīstināti skaņu mijas rindām, turklāt skaidrojot

atsevišķas mijas ar ide. pirmvalodas faktiem, norādot, ka mija cēlusies

jau ide. pirmvalodā un daļēji bijusi atkarīga no akcenta: pirmatnējie ei, eu,

er, el, em, en, bez akcenta izrunāti, latviešu valodā pārvērtušies par i, u, ir,

il, im, in (Endzelīns, Mīlenbahs 1923, 16–17).

Nodaļā par akcentu skolēni uzzina par tā vēsturi, kā arī noskaidro, kāpēc

Kurzemes rietumu izloksnēs notiek skaņas [e] pagarināšana tautosillabiska

r priekšā (bārgs, gārds, vērgs). Jāatzīmē, ka mācību grāmatā konsekventi

ievērots princips salīdzināt valodas dotumus gan literārās valodas, gan izlokšņu

valodas līmenī, kas ļauj secināt, ka valodas mācīšanā tiek ievēroti

arī valodas vēstures fakti.

Plašajā līdzskaņu apskatā aplūkoti šādi jautājumi: līdzskaņu iedalījums,

konsonantu atbilsme ar ide. pirmvalodas skaņām; līdzskaņu izrunas varianti

izloksnēs; līdzskaņu iespraudums; līdzskaņu pārmaiņas. Līdzskaņu

pārmaiņas raksturotas, salīdzinot tās ar radu valodām. Piemēram, mācību

grāmatas 27. lapaspusē tiek rādīta skaņu savienojumu pārvēršanās par c,

dz (latviešu caurs = lietuviešu kiáuras; liecu = lenkiù). Tāpat tiek skaidrots

baltu valodu likums, ka [j] zūd starp līdzskani un [i], [e], [ie]: ceļš: celiņš;

slapjš: slapināt (Endzelīns, Mīlenbahs 1923, 27). Nodaļas beigās mācību

grāmatas autori analizē līdzskaņu lietojuma īpatnības izloksnēs, kā arī

skaidro līdzskaņu zudumu baltu un slāvu valodās.

Viktors Ramāns 1928. gadā izdotajā mācību grāmatā iekļāvis ziņas par

galvenajām īpatnībām izloksnēs, norādot atšķirības dialektos. Fonētikas


Normunds Dzintars

Salīdzināmi vēsturiskās valodniecibas fakti fonētikas mācību satura

skaidrojumā latviešu skolu gramatikās 20. gadsimta 20.–50. gados

kursā tiek mācīts par patskaņu likteni gala zilbēs: īso patskaņu zudums,

garo patskaņu un divskaņu pārveidošanās gala zilbē: „.. arī e ir nozudis

līdzskaņu celmu vienskaitļa ģenitīvā, piem.: akmens, bet leišu valodā: senāk

akmenes (tagad akmens); saīsināts ā arī a-celmu vienskaitļa ģenitīvā,

piem.: dieva, tēva (lietiski: dievō, tēvō; ai saīsināts par i: no īpašības vārdiem

atvasinātos apstākļa vārdos, piem. reti, labi, leišu val.: retai, labai) (Ramāns

1928, 19–20). Atšķirībā no Jāņa Endzelīna un Kārļa Mīlenbaha mācību

grāmatas Viktors Ramāns, aplūkojot mācību vielu par patskaņu miju vārdu

saknēs, nedod salīdzinājumu ar radu valodām. Līdzskaņu pārmaiņu apskatā

autors pievērsies ne tikai mijām vārda saknē, bet arī līdzskaņu cilmes

jautājumiem, kur skaidrota jauno līdzskaņu [c], [з] rašanās, piem., ciets,

dzīvs, kur skaņu cilme skaidrota, salīdzinot ar lietuviešu valodas faktiem

(kietas, gyvas).

1937. gadā izdotajā Viktors Ramāna mācību grāmatā Latviešu gramatika

pamatskolām, kas saskaņots ar 1936. gada mācību programmu, vairs nav

iekļautas ziņas par latviešu valodas izlokšņu dotumiem un radu valodām, kā

arī nav skaņu un skaņu likumu salīdzinājuma ar citām ide. valodām. Fonētikas

apskatā atstātas ziņas par skaņu pārveidojumiem līdzskaņa [j] ietekmē,

pamatojot šīs pārmaiņas no vēsturiskā viedokļa (piemēram, vērsis – vērsja –

vērša; vēzis – vēzja – vēža; briedis – briedja – brieža) (Ramāns 1937, 7).

30. gadu otrajā pusē laikrakstā Rīts norisinās īsa polemika starp ģimnāzijas

direktoru Jāni Lapiņu un Jāni Endzelīnu, ko mācīt un ko nemācīt skolā.

Jānis Lapiņš raksta: „Latviešu ģimnāzija laikam ir vienīgā visā pasaulē,

kur visās klasēs māca gramatiku, pie tam tādu, kurai ir zinātniskās gramatikas

nokrāsa. Nedrīkst ignorēt pat latviešu valodas pētniecības vēsturi. Jāiemācās

arī leišu valodas elementi tā, kā latviešu valodu var ar to salīdzināt.

Augstkalns [runāts tiek par Alvi Augstkalnu] (komentārs mans – N. Dz.)

ir pat uzrakstījis ģimnāzijām leišu valodas mācību, pēc šīs grāmatas ģimnāzistiem

jāprot tulkot no leišu valodas īsāki teksti un jāzina īsa gramatika.

Iegaumējiet, lūdzu, tas viss jāiziet latviešu valodas stundās.” (Liepiņš 1936,

2) Profesors Jānis Endzelīns tā paša laikraksta 10. jūnija numurā sniedz

atbildi, ka skolā mācāmā gramatika nedrīkst būt nezinātniska, protams,

skolēniem saprotamā valodā, un ka lietuviešu valodas dati palīdz saprast

latviešu valodas formu izveidi (Endzelīns 1936, 4). Jāpiekrīt profesoram

Jānim Endzelīnam, ka radu valodu dotumi palīdz saprast dzimtās valodas

skaņu un formu izveidi, tā padziļinot skolēnu izpratni par valodu.

175


176

Normunds Dzintars

Salīdzināmi vēsturiskās valodniecibas fakti fonētikas mācību satura

skaidrojumā latviešu skolu gramatikās 20. gadsimta 20.–50. gados

Tomēr 1937. gadā Viktora Ramāna sarakstītajā mācību grāmatas devītajā

izdevumā 6. klasei vairs neatrodam ziņas par valodas vēsturi. Grāmatas

priekšvārdā autors raksta, ka šī mācību grāmata veidota, piemērojot to

1936. gada mācību programmai (Ramāns 1937, 4), tāpēc valodas vēstures

(izloksnes, sakari ar citām valodām) dati vairs mācību grāmatā nav iekļauti;

tāpēc vairs netiek salīdzināti radu valodu dotumi, lai pamatotu latviešu valodas

skaņu cilmi. Līdzskaņu pārveidojumi sj>š; tj>š; zj>ž; dj>ž skaidroti,

rādot tikai pārmaiņu mehānismu (vērsis – vērsja – vērša; bizes – bizju – bižu;

mūris – mūrja – mūŗa).

Pārmaiņas latviešu valodas mācību saturā

1940./1941. mācību gadā

Politiskās pārmaiņas 1940. gadā aizsākas arī nostādņu maiņu latviešu valodas

mācīšanā. Par postulātu tiek izvirzīta visa vecā noliegšana, tas ir, jāatsakās

no iepriekšējo gadu mantojuma, mācību plāni jāpielāgo citu Padomju

Savienības republiku skolu mācību plāniem. Žurnālā Padomju Latvijas

Skola tiek uzsvērts, ka latviešu valodas programma joprojām atspoguļo tos

pašus principus, kas zināmi no buržuāziskās Latvijas laikiem un ka apgūstamais

kurss ir stipri teorētisks, tādēļ gramatikas teorētiskā viela vairāk jāsaista

ar valodas praktisko lietojumu (Andersone 1941, 33–35). Salīdzinot

brīvvalsts laikā izvirzītos latviešu valodas mācību priekšmeta mērķus ar 1940.

gadā izvirzītajiem, secināms, ka programmā papildus iekļauts mērķis audzināt

skolēnu par derīgu sabiedrības un tautas locekli. Pētot materiālus Latvijas

Valsts arhīvā, noskaidrots, ka ar latviešu valodas un literatūras programmas

ieviešanu nav veicies tā, kā bijis paredzēts. Tas konstatēts gan janvārī notikušajās

skolotāju konferencēs, gan pavasarī pieņemtajos lēmumos. 1941. gada

30. aprīlī Latvijas PSR izglītības tautas komisārs Pēteris Valeskalns secina, ka

skolu apgāde ar jaunajām mācību programmām notiek neapmierinoši un ka

lēni veicas jaunas mācību grāmatas sastādīšana latviešu valodā un literatūrā.

Tāpēc tiek izdota pavēle Nr. 111/49, kurā viens no uzdevumiem ir pabeigt

latviešu valodas un literatūras programmu pārstrādāšanu līdz 1941. gada 10.

maijam (LVA 700, 333). Pārstrādātā programma iznāk 6000 eksemplāru lielā

metienā (LVA 700, 479). Secināms, ka 1940./1941. mācību gadā bija skolas,

kurās nebija ne jauno programmu, ne mācību grāmatu – tas redzams skolu

direktoru ziņojumos apriņķu tautas izglītības nodaļām, piemēram, 1941.


Normunds Dzintars

Salīdzināmi vēsturiskās valodniecibas fakti fonētikas mācību satura

skaidrojumā latviešu skolu gramatikās 20. gadsimta 20.–50. gados

gada 10. jūnija ziņojumā no Straupes nepilnās vidusskolas lasāms: „Mācības

gadu sākot, nebija ne mācības programmu, ne mācības grāmatu. Mācības

grāmatu trūkums bija jūtams visu gadu. Pasniedzamo mācības vielu skolotāji

paskaidroja klasēs, nodiktēja, skolēni pierakstīja, jeb arī skolotāji deva

skolēniem norakstīt brīvlaikos uzdodamās vielas saturu.

Lai gan bija mācības grāmatu trūkums, programmā paredzētā mācības

viela izņemta pilnīgi visos mācības priekšmetos, atskaitot latviešu valodu,

kur nav izņemta daļa cittautu literatūras laika un pieejamās lasāmās vielas

trūkuma dēļ.” (LVA 700, 26)

Programmas projektā vidusskolas klasēm saglabāta iepriekš izmantotā

pieeja, kad fonētikas likumi skaidroti, izmantojot salīdzināmi vēsturiskās

valodniecības atzinumus. Programmā vidusskolas 1. klasei [tā laika klašu dalījums]

(komentārs mans – N. Dz.) paredzēts apgūt šādas tēmas: Pamatskolas

kursa atkārtojums, paplašinot un padziļinot svarīgākās nodaļas. Vokālismā

populāri-praktiskā veidā jāraksturo latviešu valodas intonācijas. Jāapcer e un

ē platā un šaurā izruna, tāpat patskaņu kvantitāte savienojumos ar, er, ār, ēr

atkarībā no intonācijas. Konsonantismā jāpakavējas pie palatalizācijas.

Vidusskolas 3. klasē: Latviešu valodas dialekti un to raksturīgākās pazīmes.

Patskaņu un divskaņu pārveidības – izzušana un saīsināšanās – latviešu

valodā, salīdzinot ar leišu valodu un atsevišķām latviešu valodas senatnīgām

formām. Patskaņu mija. Vārda akcents un intonācijas. Atsevišķas konsonantisma

parādības: veco tautosillabisko an, ne, in, un pārveidības, asimilācija,

disimilācija, metateze un atsevišķu līdzskaņu zudums. (LVA 700, 464)

1940./1941. mācību gadā neiznāk jauna mācību grāmata latviešu valodas

gramatikā, lai gan iespiešanai 1941. gada janvārī tiek parakstīta Valerijas

Bērziņas sarakstītā un Jāņa Endzelīna rediģētā grāmata Latviešu valodas

gramatika (LVA 700, 40), kas paredzēta vidusskolai. Latvijas Valsts arhīva

materiālos (LVA 700, 40a) atrodamas arī recenzijas par šo mācību grāmatu.

1941./1942. gada mācību programmā ziņas par latviešu valodas izloksnēm

un saistību ar citām radu valodām iekļautas vidusskolas kursā, piemēram,

9. klasē tiek paredzēts mācīt par šādiem tematiem: Latviešu valodas

dialektika un to raksturīgākās pazīmes (3), patskaņu un divskaņu pārveidības

(4), patskaņu mija (1), vārda akcents un intonācija (1), atsevišķas konsonantisma

parādības (3) [iekavās norādīts temata apguvei paredzētais stundu

skaits] (komentārs mans – N. Dz.) (LVA 700, 465).

177


178

Normunds Dzintars

Salīdzināmi vēsturiskās valodniecibas fakti fonētikas mācību satura

skaidrojumā latviešu skolu gramatikās 20. gadsimta 20.–50. gados

Salīdzināmi vēsturiskās valodniecības fakti

mācību grāmatās Latvijas PSR (1945–1958)

Pēc Otrā pasaules kara latviešu valodas mācību grāmatas iznāk gan

PSRS okupētajā Latvijā, gan trimdā. Trimdā tiek izdota jau pieminētā Valerijas

Baltiņas-Bērziņas Latviešu valodas gramatika (Bērziņa 1946), kurā

autore balstās uz Jāņa Endzelīna valodnieciskajiem pētījumiem un atzinumiem,

tādējādi turpinot jau 20. gadu beigu tradīciju mācību grāmatu

sākt ar latviešu valodas izlokšņu īpatnību apskatu. Vidus dialekta apskatā

konstatēts, ka refleksīvajos verbos vēl sastopams atgriezeniskais elements

starp verba priedēkli un sakni (apsavilku). Vidusskolas kursā (atšķirībā

no agrākajām mācību grāmatām) runāts par u paglābumu v un b priekšā,

tā norādot uz senākām lietvārdu un skaitļa vārdu formām – dui


Normunds Dzintars

Salīdzināmi vēsturiskās valodniecibas fakti fonētikas mācību satura

skaidrojumā latviešu skolu gramatikās 20. gadsimta 20.–50. gados

Latvijā 1948. gadā izdotajā Latviešu valodas gramatikā (Alksnis, Vilāns

1948, 6–8) ir norādītas raksturīgākās izlokšņu īpatnības, kas nelielās niansēs

atšķiras no Valerijas Bērziņas gramatikas grāmatas, bet vairs netiek

atklātas tās pārmaiņas fonētiskajā līmenī, kas notikušas latviešu valodā salīdzinājumā

ar lietuviešu valodu. Saglabātas ir ziņas par gala zilbju patskaņu

un divskaņu pārveidošanos, tādējādi tomēr skaidrojot formu izveidi,

ievērojot salīdzināmi vēsturiskās valodniecības atzinumus, piemēram, a-

celmu lietvārdos zudusi a skaņa: sargs, senāk *sargas, tēvs, senāk *tēvas

(Alksnis, Vilāns 1948, 11).

Atšķirībā no Latvijas brīvvalsts laikā tapušajām grāmatām nav tik dziļas

skaņu cilmes analīzes. Tas skaidrojams arī ar ierobežoto mācību satura

apjomu. 1947. gada mācību programmā par latviešu valodas izplatību,

dialektiem, izloksnēm un tuvākajām radu valodām atvēlētas 3 mācību

stundas (Programa 1947, 4). Arī skaņu apskatā vairs programma neparedz

skaņu salīdzināšanu un cilmes skaidrošanu, tāpēc mācību grāmatas saturs

pārsniedz programmā paredzēto apjomu, kas tai laikā nebija pieļaujams.

Noteikti jāņem vērā arī tendences, kas liek mainīt akcentus mācību satura

izvēlē un realizācijā. Uzmanības vērta ir skolu pārvaldes priekšnieka J. Ģībieša

vēstule LPSR Ministru padomes priekšsēdētāja vietniekam b. Ostrovam.

„Par skolu attīstību Padomju Latvijā” 1948. gada 6. jūlijā „[..] Arī

kvalitatīvā ziņā skolu darbs arvien uzlabojas: skolēnu zināšanas kļūst pilnīgākas,

dziļākas un stingrākas. No skolu programām pilnīgi izmēsta viltus

zinātne, dažādi ideālisma murgi utt. Viņas balstās uz marksisma-ļeņinisma

zinātniskiem pamatiem.” (LVA 700, 55) Vēstulē paustais ļauj secināt, ka

primārais tagad mācību saturā kļūst idejiskais princips, kad vispirms tiek

vērtēts, vai mācību saturs atbilst valdošajām ideoloģiskajām nostādnēm.

Salīdzināmi vēsturiskās valodniecības atziņas padomju ideoloģijas kontekstā

vairs nav aktuālas. To var secināt, skatot 1950. gada mācību programmu,

kurā par fonētikas apguvi rakstīts šādi: „Gramatikas kurss ietver sevī

arī fonetiku. Fonetika, pirmkārt, iemāca pareizu izrunu (piem., šaurā un

platā „e” izrunu), otrkārt, noskaidro attieksmes starp izrunu un rakstību

(balsīgo un nebalsīgo līdzskaņu izruna un rakstība), nostiprinot pareizrakstības

mākas; treškārt, tā nepieciešama, lai mācītu morfoloģiju. [..].”

(LVA, 179) Vairs ne ar vārdu programmā netiek pieminēts vēsturiskuma

princips skaņu pārmaiņu un miju noskaidrošanā. Identiska programmatiska

nostādne atrodama arī mācību programmās no 1955. līdz 1958. gadam

179


180

Normunds Dzintars

Salīdzināmi vēsturiskās valodniecibas fakti fonētikas mācību satura

skaidrojumā latviešu skolu gramatikās 20. gadsimta 20.–50. gados

(Programa 1955, 4; Programa 1956, 4; Programa 1957, 4; Programa 1958,

5). Īpaši jāatzīmē 1958. gada mācību programma pamatskolai, kur noteikts,

ka 5. klasē vairs nav jāmāca visi likumi, kas nosaka e, ē izrunu, bet

jāpievērš skolēnu uzmanība tam, ka šīs skaņas izrunā divējādi, un jādod

vingrinājumi šo skaņu pareizā izrunā (Programa 1958, 5). Protams, ka tas

nozīmē arī atteikšanos no vēsturisko parādību skaidrošanas, kas nosaka

skaņu izrunu. Bez šaubām, 5. klases skolēniem šāds vēsturisks skatījums

būtu par sarežģītu arī no mūsdienu viedokļa.

1952. gadā iznāk Latviešu valodas gramatika V–VII klasei (Grabis, Ārensone,

Niedra 1952) – šajā mācību grāmatā (arī vēlākajās šī autoru kolektīva

sarakstītajās mācību grāmatās) fonētikas apskatā vairs netiek pieminēti

vēsturiskie aspekti skaņu pārmaiņās. Vien nodaļā Valodas attīstība (Grabis,

Niedra, Ārensone 1952, 324) autori norāda, ka „vairākos gadsimtos latviešu

valodas gramatiskajā uzbūvē pārmaiņas radušās tikai nedaudzās gramatiskās

parādībās. Ir zudusi pirmajos rakstos sastopamā daudzskaitļa dativa

galotne -ms (rokāms, sirdīms, upēms)”. Par literārās valodas kopējiem

atzīti Juris Alunāns un Atis Kronvalds, nākamais pieminētais laika posms

ir padomju iekārtas nodibināšana Latvijā. No mācību grāmatas ir pazudis

vesels posms Latvijas valodnieciskās domas attīstībā; nozudis ir arī Jāņa

Endzelīna vārds. Par izloksnēm un dialektiem skolēni vien uzzina dialektu

nosaukumus un ģeogrāfisko izplatību. Nav minēti izlokšņu piemēri. Par

attieksmi pret izloksnēm liecina mācību grāmatas fragments: „Literārajai

valodai attīstoties un ieviešoties plašāk visos novados, izlokšņu īpatnības

pamazām zūd. Sevišķi ātri vietējo izlokšņu īpatnības zūd padomju iekārtas

laikā sakarā ar tautas materiālās dzīves un kultūras dzīves straujo attīstību,

sakarā ar visas tautas izglītības līmeņa celšanos, sakarā ar zinātnes atzinumu

izplatīšanos plašās tautas masās.” (Grabis, Niedra, Ārensone 1952, 326)

Padomju ideoloģijai vēlamā tautu un valodu nivelēšanās jau uzrādīta kā

reāla īstenība. 50. gadu beigās mācību grāmatās pamatskolai par latviešu

valodas izloksnēm un fonētiskajām atšķirībām tajās vairs netiek mācīts.

Plašāk salīdzināmi vēsturiskās valodniecības faktu izmantojums mācību

saturā fonētikas kursā izmantots vidusskolai domātajās mācību grāmatās

(Jankevics 1954; Gailums, Vilāns 1958), lai gan abās vidusskolas mācību

grāmatās šis mācību saturs ir iespiests petitā, tātad to var apgūt fakultatīvi.

Runājot par latviešu valodas dialektiem, tiek minētas skaņu pārmaiņas, kas

raksturīgas attiecīgā dialekta izloksnēs, piemēram, tiek minēts, ka lībiskajā


Normunds Dzintars

Salīdzināmi vēsturiskās valodniecibas fakti fonētikas mācību satura

skaidrojumā latviešu skolu gramatikās 20. gadsimta 20.–50. gados

dialektā diftongiskie savienojumi ir, ur pārvērtušies par īr, ūr vai ier, uor.

Augšzemnieku dialekta aprakstā minēti raksturīgākie fonētiskie procesi:

krītošās un stieptās intonācijas sakritums, tipiskākie skaņu pārvēršanās gadījumi

a>o, ā>ō, ę>a, >ā, ī>ei, ie>ī (Jankevics 1954, 12–13; Gailums,

Vilāns 1958, 11–13).

Skaņu sistēmas raksturojumā konstatētas pārmaiņas gan vokālismā,

gan konsonantismā, pamatojot tās ar salīdzināmi vēsturiskās valodniecības

faktiem. Vokālismā uzmanība pievērsta īso patskaņu zudumam gala

zilbē un garo patskaņu saīsināšanās procesam: kāts


182

Normunds Dzintars

Salīdzināmi vēsturiskās valodniecibas fakti fonētikas mācību satura

skaidrojumā latviešu skolu gramatikās 20. gadsimta 20.–50. gados

tai laikā savās mācību grāmatās izmantoja šo valodnieku atziņas), skolēni

tika iepazīstināti ar fonētiskajiem procesiem, ar latviešu valodu dialektu un

izlokšņu sistēmu, kas ir ikvienas valodas bagātība. Īpaši detalizēti valodas

vēstures jautājumi aplūkoti vidusskolas kursā; pamatskolā skolēnus aicināja

ieklausīties ģimenes locekļu runā, īpaši vecākās paaudzes teiktajā, lai

saklausītu izlokšņu īpatnības.

Pēc Otrā pasaules kara mācību programmās fonētikai tiek atvēlēta mazāka

vieta, jo par svarīgākām valodniecības nozarēm tiek atzītas morfoloģija

un sintakse jeb gramatika. Vēsturiskais skatījums uz fonētiskajām

parādībām pamatskolas kursā tiek sašaurināts, vairs neskaidrojot izlokšņu

īpatnību cēloņus, neanalizējot skaņu pārmaiņu procesus, nesastatot un

nesalīdzinot latviešu un lietuviešu valodu faktus. 20. gadsimta 50. gados

tiek apgalvots, ka izloksnes lēnām zūd, skolotājiem jāvelta uzmanība („jācīnās”)

izlokšņu īpatnību izskaušanai skolēnu runā, tāpēc valodas vēsturei

veltīto jautājumu loks tiek sašaurināts, par prioritāti uzlūkojot marksistisko

valodniecību, kur lielāka uzmanība pievērsta politiķu uzskatiem

par valodu, nevis procesiem, kas valodā notikuši tās vēsturiskās attīstības

gaitā. Jaunās tendences valodniecībā, kad populārs kļūst marrisms (tiesa,

Latvijas skolu mācību grāmatās šo pseidozinātnisko skatījumu nepagūst

ieviest), arī, šķiet, ir viens no faktoriem, kura dēļ vēsturiski salīdzināmās

valodniecības faktu izmantojums dzimtās valodas mācību grāmatās pamatskolai

iet mazumā, līdz zūd pavisam. No mūsdienu lingvodidaktikas skatījuma

jāatzīst: respektējot skolēnu vecumposma īpatnības, uztveri, loģiskās

domāšanas spējas, ar salīdzināmi vēsturiskās valodniecības atziņām būtu

jāiepazīstas vidusskolas posmā, jo pamatskolas skolēniem apgūt valodas

fonētisko procesu vēsturisko pamatojumu ir visai sarežģīti, tāpēc šajā izglītības

posmā valodas vēstures jautājumi, kas skatīti salīdzinošā aspektā,

nebūtu iekļaujami.

Literatūra

Mācību grāmatas

Alksnis, Vilāns 1948 – Alksnis, Miķelis, Otomārs, Vilāns. Latviešu valodas gramatika:

vidusskolas kurss. Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība.

Bērziņa 1946 – Bērziņa, Valerija. Latviešu valodas gramatika: vidusskolas kurss. Eslingena:

Latviešu apgāds.

Endzelīns, Mīlenbahs 1907 – Jānis Endzelīns, Kārlis Mīlenbahs. Latweeschu walodas

mahziba. Riga: Sichmanis.


Normunds Dzintars

Salīdzināmi vēsturiskās valodniecibas fakti fonētikas mācību satura

skaidrojumā latviešu skolu gramatikās 20. gadsimta 20.–50. gados

Endzelīns, Mīlenbahs 1923 – Jānis Endzelīns, Kārlis Mīlenbahs. Latviešu gramatika. Otrais

izdevums. Rīga: Valtera un Rapas akciju sabiedrības izdevums.

Endzelīns, Mīlenbahs 1923 – Jānis Endzelīns, Kārlis Mīlenbahs. Latviešu gramatika. Trešais

izdevums. Rīga: Valtera un Rapas akciju sabiedrības izdevums.

Gailums, Vilāns 1958 – Gailums Klements, Otomārs Vilāns. Latviešu valodas gramatika

VIII–XI klasei. 1. daļa. Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība.

Grabis, Ārensone, Niedra 1952 – Rūdolfs Grabis, Grieta Ārensone, Vera Niedra. Latviešu

valodas gramatika. Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība.

Jankevics 1954 – Latviešu valodas gramatika VIII–XI klasei. 1. daļa. Alfrēda Jankevica red.

Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība.

Ramāns 1928 – Viktors Ramāns. Latviešu valodas mācība vidusskolām un pašmācībai. Rīga:

Latvju Kultūras spiestuve.

Ramāns 1937 – Viktors Ramāns. Latviešu gramatika pamatskolām: sistēmatisks kurss. Devītais

izdevums. Rīga: A. Gulbja izdevniecība.

Tirzmala, Deglava 1945 – Anna Tirzmala, Zigrida Deglava. Latviešu valodas mācība no V–

VII klasei. Rīga: VAPP grāmatu apgāds.

Tirzmala, Deglava 1945 – Anna Tirzmala, Zigrida Deglava. Latviešu valodas gramatika V–

VII klasei. Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība.

Tirzmala, Deglava 1950 – Anna Tirzmala, Zigrida Deglava. Latviešu valodas gramatika V–

VII klasei. Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība.

183

Mācību programmas (kārtotas hronoloģiski)

Programu projekts 1921 – Latvijas tautskolas (pirmskolas, pamatskolas, papildu skolas)

programmu projekts. Rīga: A. Gulbja apgāds.

Programa 1925 – Latvijas tautskolu programma. Rīga: LETA.

Programa 1945 – Latviešu valoda un literatūra. Pamatskolu programa (1.–7. klasei). Rīga:

VAPP grāmatu apgāds.

Programa 1945a – Latviešu valoda un literatūra. Vidusskolu programa VIII–XII klasei. Rīga:

VAPP grāmatu apgāds.

Programa 1947 – Latviešu valoda un literatura. Vidusskolu programma no VIII–XII klasei.

Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība.

Programas 1950 – Latviešu valodas un literaturas programa V–VII klasei. Rīga: Latvijas

Valsts izdevniecība.

Programa 1955 – Latviešu valodas un literatūras lasīšanas programa skolām ar latviešu mācību

valodu V–VII klasei. Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība.

Programa 1956 – Latviešu valodas un literatūras lasīšanas programa V–VII klasei ar latviešu

mācību valodu. Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība.

Programa 1957 – Latviešu valodas un literatūras lasīšanas programa V–VII klasei ar latviešu

mācību valodu. Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība.

Programa 1958 – Latviešu valodas un literatūras lasīšanas programa V–VII klasei ar latviešu

mācību valodu. Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība.

Raksti

Andersone 1941 – M. Andersone. Daži vārdi par latviešu valodas mācīšanu skolās. Padomju

Latvijas Skola, Nr. 3, 33.–35. lpp.

Dzintars 2009 – Normunds Dzintars. Uzdevumu tekstu tematiskais spektrs Miķeļa Alkšņa

un Otomāra Vilāna Latviešu valodas gramatikā. Vidusskolas kurss. Tekstas: lingvistika ir


184

Normunds Dzintars

Salīdzināmi vēsturiskās valodniecibas fakti fonētikas mācību satura

skaidrojumā latviešu skolu gramatikās 20. gadsimta 20.–50. gados

poetika, 17. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga. Šiauliai: Všļ Šiaulių universiteto

leidykla, 52–53.

Endzelīns 1936 – Jānis Endzelīns. Par latviešu valodas programu ģimnāzijām. Rīts, Nr. 159,

4. lpp.

Lapiņš 1936 – Jānis Lapiņš. Par paviršību mācībās. Rīts, Nr. 152, 2. lpp.

Latvijas Valsts arhīva materiāli (kārtoti pēc lietu numuriem)

LVA 700, 26 – Par Straupes vidusskolas ziņojumu. LVA, 700. f., 1. apr., 26. l., 37. lp.

LVA 700, 40 – Par Valerijas Bērziņas grāmatas izdošanu. LVA, 700. f., 1. apr., 40. l., 3. lp.

LVA 700, 40a – Par Valērijas Bērziņas grāmatas recenzijām. LVA, 700. f., 1. apr., 40. l.,

4–12. lp.

LVA 700, 55 – Par skolu attīstību Padomju Latvijā 1948. gadā. LVA, 700. f., 5. apr., 55. l.,

17. lp.

LVA, 179 – Paskaidrojumi 1950. gada mācību programmai. LVA, 700. f., 5. apr., 179. l.,

5–7. lp.

LVA 700, 333 – Par skolu apgādi ar programmām. LVA, 700. f., 1. apr., 333. l., 40. lp.

LVA 700, 464 – Vidusskolu mācību programma 1940./1941. m. g. LVA, 700. f., 1. apr.,

464. l., 28–30. lp.

LVA 700, 465 – Pamatskolas mācību programma 1940./1941. m. g. LVA, 700. f., 1. apr.,

465. l., 129–132. lp.

LVA 700, 479 – Par mācību programmu iznākšanu 1941. gadā. LVA, 700. f., 1. apr., 479. l.,

242. lp.

Normunds Dzintars

LYGINAMOSIOS ISTORINĖS KALBOTYROS

FAKTAI AIŠKINANT FONETIKOS MOKYMO

TURINĮ LATVIŲ MOKYKLŲ GRAMATIKOSE

1920–1950 M.

Santrauka

1907 m. išleistoje Janio Endzelyno ir Karlio Miūlenbacho „Latvių gramatikoje“

(Latviešu gramatika. E n d z e l ī n s , M ī l e n b a h s 1 9 0 7 ) pirmą

kartą pateikiama nemaža lyginamosios istorinės kalbotyros duomenų:

nagrinėjami latvių kalbos istorijos klausimai, santykiai su giminiškomis

kalbomis, garsų ir žodžių formų panašumai bei skirtumai latvių ir lietuvių

kalbose. Nepriklausomoje Latvijos Respublikoje išleistuose vadovėliuose

fonetikos klausimai nagrinėjami istoriniu požiūriu, aiškinama garsų kilmė,

atitikmenys lietuvių kalboje. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo išleistose

mokyklų gramatikose lyginamosios istorinės kalbotyros faktų pateikiama

labai mažai, ypač mokant fonetikos vidurinėje mokykloje.


Normunds Dzintars

Salīdzināmi vēsturiskās valodniecibas fakti fonētikas mācību satura

skaidrojumā latviešu skolu gramatikās 20. gadsimta 20.–50. gados

Straipsnio tikslas – ištirti lyginamosios istorinės kalbotyros faktų panaudojimą

dėstant latvių kalbos fonetiką. Ugdymo programų ir vadovėlių,

išleistų 1923–1940 ir 1945–1958 m., chronologinė-sisteminė analizė leido

atskleisti pateikiamų lyginamosios istorinės kalbotyros duomenų apimtis

ir tendencijas.

Nepriklausomoje Latvijos Respublikoje mokyklose buvo mokomasi iš

Janio Endzelyno ir Karlio Miūlenbacho vadovėlio, kitų autorių parengtuose

vadovėliuose remiamasi J. Endzelyno ir K. Miūlenbacho metodika.

Mokiniai buvo supažindinami su istoriniais fonetiniais procesais, latvių

tarmių ir patarmių sistema.

Po Antrojo pasaulinio karo mokymo programose fonetikai skiriama

mažiau dėmesio, svarbiausiomis laikomos morfologija ir sintaksė. Todėl

istorinis požiūris į fonetinius reiškinius susiaurintas: nebeanalizuojamos

latvių tarmės, garsų raida ir santykiai su giminiškomis kalbomis. Atsižvelgiant

į mokinių amžiaus ypatumus, pertvarkomos mokymo programos:

fonetinių procesų raidos klausimai perkeliami į vidurinės mokyklos programą,

nes pagrindinės mokyklos mokiniams per sunku suvokti istorinės

fonetikos dalykus. Tačiau ir vidurinės mokyklos programose, palyginti su

prieškarinėmis, istorinei fonetikai skiriama labai mažai dėmesio. Skiriasi ir

dviejų aptariamų laikotarpių kalbininkų požiūris į lyginamąją istorinę kalbotyrą:

1948 m. išėjusiame vadovėlyje (Alksnis, Vilāns 1948) visas fonetikos

mokymo turinys yra privalomas, o 1954 ir 1958 m. išleistame vadovėlyje

(Jankevics 1954; Gailums, Vilāns 1958) latvių kalbos garsų kilmės ir

raidos skyrius išspausdintas petitu, vadinasi, neprivalomas.

185


186

RES HUMANITARIAE XII ISSN 1822-7708

Dite Liepa – filologijos mokslų daktarė, Latvių kalbos

agentūros lingvistė; Latvių kalbos instituto tyrėja,

sociolingvistė.

Moksliniai interesai: žiniasklaidos kalba, praktinės komunikacijos

kalba.

Adresas: Lāčplēša g. 35–5, LV-1011 Rīga, Latvija.

Tel. +37167225879.

El. paštas: dite.liepa@valoda.lv.

Dite Liepa – Dr. philol. at Latvian Language Agency;

Latvian researcher sociolinguist at Language Institute.

Research interests: language of mass media, language ussage

in practical communication.

Address: Lacplesa g. 35–5, LV-1011 Riga, Latvia.

Phone: +37167225879.

E-mail: dite.liepa@valoda.lv.

Dite Liepa

Latviešu valodas aģentūra, Latviešu valodas institūts

LIETUVIEŠU UN LATVIEŠU IDENTITĀTES

ATSPOGUĻOJUMS: ATTIEKSME PRET

SAVAS VALSTS VALODU

Anotacija

Straipsnyje pateikiama latvių ir lietuvių kalbų analizė, vertinant jas pasaulio, Europos

Sąjungos ir kaimyninių šalių kontekste. Ypatingas dėmesys skiriamas 2012 m. vasario 18 d.

Latvijoje įvykusiam referendumui dėl latvių kalbos, kaip vienintelės valstybinės kalbos, statuso.

Prof. A. Butkaus nuomone, šis referendumas lietuviams turėtų būti Latvijos pamoka

Lietuvai. Straipsnyje ieškoma atsakymų, ar latviai ir lietuviai jaučiasi saugūs dėl savo tautos,

valstybės ir kalbos, ar baltų kalbos neišnyks Europos daugiakultūriškumo, daugiakalbystės

ir kitomis daugialypiškumo sąlygomis.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: latviai ir lietuviai, latvių ir lietuvių kalbos, baltų kalbos, globalizacija,

Europos Sąjunga, valstybinė kalba, referendumas dėl kalbos, stereotipai apie

lietuvius ir latvius, požiūris į latvių ir lietuvių kalbas.

Abstract

The article provides characteristics of Latvian and Lithuanian language in terms of their position

in the world, the European Union and mutual neighbouring countries. Special attention

is paid to the Language referendum held in Latvia in 18 February 2012 on the Latvian

language as the only official language, which, according to A. Butkus’s opinion, Lithuanians

should see as „Latvian lessons to Lithuania“. The article seeks to answer the following questions:

how safe for their people, country and language feel Latvians and how – Lithuanians?

Whether the languages of the Balts won’t disappear and dissolve in the conditions of Eu-


Dite Liepa

Lietuviešu un latviešu identitātes atspoguļojums:

attieksme pret savas valsts valodu

ropean multiculturalism, multilingualism and other multiterms? The article compiles both

conclusions of linguists (A. Butkus, L. Balode, I. Druviete, etc.) and gathered opinions of

the readers available online on the mutual relations of the Baltic peoples and attitude towards

language policy and language of their own country and neighbouring country.

KEY WORDS: Latvians and Lithuanians, Latvian and Lithuanian, Baltic languages, globalization,

the European Union, the official language, the language referendum, stereotypes

about Latvians and Lithuanians, the views on the Latvian and Lithuanian language.

187

1. Latviešu un lietuviešu valsts valoda –

nacionālās identitātes pamats 21. gs.

Kāda nozīme mūsu tautu nacionālajā identitātē ir valodai? Cik droši par

savu tautu, valsti un valodu jūtas latvieši, cik – lietuvieši? Vai mūsu tautu

valodas kā to identitātes pamats nepazudīs, neizšķīdīs Eiropas multikulturālisma,

multilingvisma un pārējo multijēdzienu apstākļos? Kāds ir latviešu

un lietuviešu valodas raksturojums, vērtējot to no pasaules, Eiropas un

savstarpējām kaimiņvalstu pozīcijām? Kādi ir plašāk izplatītie mūsu pašu

lingvistiskie stereotipi par mums un mūsu valodām?

Šī raksta mērķis ir meklēt atbildes uz šiem – latviešu un lietuviešu valodai

un latviešiem un lietuviešiem tik būtiskiem jautājumiem. Raksta sākumdaļā

vērtēta latviešu un lietuviešu valoda gan kā valsts valoda, gan kā

nacionālās identitātes sastāvdaļa mūsdienu kontekstā. Raksta otrajā daļā,

izmantojot latviešu un lietuviešu valodnieku publikācijas plašsaziņas līdzekļos,

skaidrots 2012. gadā Latvijā notikušais referendums par latviešu

valodu kā valsts valodu. Atsevišķa uzmanība pievērsta īpašvārdu atveides

jautājumiem, kas abās valstīs tiek veikti atšķirīgi. Raksta nobeigumā, izmantojot

tiešsaistē pieejamos materiālus, apkopoti un analizēti dominējošos

stereotipi par latviešu un lietuviešu valodu, kā arī to nākotnes izredzēm.

Raksta teorētisko pamatu veido latviešu un lietuviešu valodnieku atziņas

(A. Butkus, L. Balodes, I. Druvietes u. c.), kā arī Latvijas un Lietuvas

preses izdevumu publikācijas un tiešsaistē pieejamie materiāli. Rakstā izmantotas

šādas sociolingvistisko pētījumu metodes:

• y deskriptīvā metode valodas situācijas raksturošanai,

• y tiešo novērojumu metode,

• y komparatīvā metode Latvijas un Lietuvas pašreizējai valsts politikas

analīzei, kā latviešu un lietuviešu valodas situācijas izpētei,

• y dokumentu analīzes metode,

• y intervēšanas un ekspertintervēšanas metode lingvistiskās attieksmes

noskaidrošanai.


188

Dite Liepa

Lietuviešu un latviešu identitātes atspoguļojums:

attieksme pret savas valsts valodu

„Etniskā identitāte var tikt balstīta ģeogrāfijā, nacionalitātē, izcelsmē,

ģimenē, kultūrā un subkultūrā, reliģijā, valodā, rasē vai jebkurā iepriekšminēto

aspektu kombinācijā. Tā ir konceptuālu un uzvedību raksturojošu

iezīmju sajaukums, kas raksturo grupu, nošķirot to no citām. Šajos viedokļos

galvenā loma ir kopīgas izcelsmes kolektīvai apziņai” (Seweryn,

Smagacz 2006, 23).

Mūsu tautu kolektīvo apziņu veido vēsture – kopīga izcelsme, kopīgi

senči un baltu pirmvaloda. Kopīga ir arī mūsu 20. gs vēsture: pēc padomju

okupācijas mūsu valstu neatkarība tika atjaunota 1991. gadā. Arī

Valsts valodas statuss latviešu un lietuviešu valodai tika atjaunots vienādi

– 1988. gadā, bet Valsts valodas likuma pieņemšana abās kaimiņvalstīs

jau apliecina atšķirības – Lietuvā tas tika atjaunots 1995. gadā, Latvijā –

pēc ilgstošām sarunām, Eiropas ierēdņu rekomendācijām un kompromisa

meklējumiem – tikai 1999. gadā. Tas vien liecina, ka Latvijā šis process ir

bijis daudz sarežģītāks nekā Lietuvā.

Šķērsojot robežu, liekas, ka nav starp mūsu tautām nav nekādas starpības:

tik līdzīgi esam ģeogrāfiskā izvietojuma, dzīvesveida, politiskās vēstures

un ekonomiskās attīstības jomā. Mūsu valstis vieno arī negatīvs iedzīvotāju

dabiskais pieaugums – zema dzimstība ir nopietns riska faktors

mūsu nāciju dzīvotspējai. Par mūsu tautu vēsturi ir jārunā, tā ir jāskaidro

un to nedrīkst aizmirst. „Baltijas valstis ar savu valodas politiku uzskatāmi

parāda, cik nozīmīga ir vēstures izpratne. [Tas ir svarīgi situācijā ..], kad

tik bieži izskan mudinājumi aizmirst vēsturi vai nolikt to malā, lai panāktu

etnisko harmoniju vai starptautisku atzinību” (Hogan Brun et al 2009, 10).

Lūk, vēl daži salīdzinoši fakti:

• y Latviešu valodu nemaz neprot 10 % iedzīvotāju Latvijā, lietuviešu

valodu nemaz neprot 7 % iedzīvotāju Lietuvā.

• y Krievu valodas prasme: Latvija – ļoti labi 54,7 %, labi 24,7 %, neprot

5,1 %; Lietuva – ļoti labi 41,6 %, labi 28,1 %, neprot 2,5 %.

• y Latvijā – krievu valodas runātāju pašpietiekamība lielākajās pilsētās

un atsevišķos lauku rajonos.

• y Lietuvā – krievu un poļu valodas pašpietiekamība ierobežotos areālos.

(Druviete 2010b)

Lietuvieši, runājot par savas valsts valodas politiku, norāda, ka viņus

uztrauc nevis krievu, bet poļu minoritātes aktivitātes. To spilgti apliecina

poļu skolēnu un vecāku kareivīgie protesti pirms 2012. gada 1. septembra,


Dite Liepa

Lietuviešu un latviešu identitātes atspoguļojums:

attieksme pret savas valsts valodu

iestājoties pret mācībām lietuviešu valodā un pieprasot mācības Lietuvas

poļu skolās tikai poļu valodā.

„Identitāte tiek atzīta par centrālo elementu ikviena cilvēka apziņā par

sevi un savu vietu sabiedrībā. Tā ļauj indivīdam gan uztvert sevi kā atšķirīgu,

gan arī veidot grupas identitāti ar citiem indivīdiem” (Druviete 2010a).

Jautājums par nacionālās identitātes un savas valodas saglabāšanu, attīstību

un nodošanu nākamajām paaudzēm jo īpaši ir kļuvis aktuāls 21. gs.,

kad nacionālajai identitātei jāturas pretī globalizācijai jau pasaules mērogā.

Norobežošanās vai ieslīgšana nacionālās identitātē šaurākajā izpratnē nav

iespējama ne politiski, ne ekonomiski, ne lingvistiski – Latvija un Lietuva

ir pilntiesīgas gan Eiropas Savienības (turpmāk tekstā – ES), gan NATO

dalībvalstis, un tām ir jāizmanto atbildīga un mērķtiecīga stratēģija, kā

sevi pozicionēt Eiropā un pasaulē. No pārdomāti ilgtspējīgas un vienotas

Baltijas valstu stratēģijas ir atkarīga arī mūsu valstu tautsaimnieciskā un

ekonomiskā attīstība un nākotne.

Latvijai un Lietuvai pēc valstiskās neatkarības atjaunošanas jācīnās par

savas valstu ekonomisko izaugsmi un attīstību starp t.s. vecajām ES dalībvalstīm.

„Valsts valoda – latviešu valoda Latvijā un lietuviešu valoda Lietuvā – ir

divu dzīvo baltu tautu nacionālās identitātes un kultūras pārmantojamības

pamatelements un sabiedrības kopīgo vērtību simbols. Baltu tautām kā

pasaules lingvistiskā un kultūras mantojuma daļai ir ne tikai nacionāla,

bet arī globāla nozīme [..]” (Druviete 2010c). Mūsu valodām – latviešu

un lietuviešu – ir pasaules mēroga zinātniska nozīme. Būdamas vienas no

senākajām indoeiropiešu valodām, tās ir pateicīgs materiāls pasaules zinātniekiem

vēstures un valodas attīstības pētījumos.

Vērtējot pēc lietotāju skaita, gan latviešu, gan lietuviešu valoda ir t.s.

lielās valodas, jo to lietotāju skaits pārsniedz miljonu. Tieši valodas lietotāju

skaits sociolingvistikā ir svarīgākā ārējā raksturotājpazīme. Precīzi iedzīvotāju

skaitu ir grūti noteikt – atcerēsimies, ka Latvijā 2011. gada 1. martā

saskaņā ar Tautas skaitīšanas galīgajiem rezultātiem dzīvoja 2 070 371

iedzīvotājs, no kuriem latviešu – aptuveni 1,3 miljoni (Latvijas Centrālās

statistikas birojs 2012).

Pēc Lietuvas Statistikas departamenta datiem, Lietuvas iedzīvotāju

skaits 2012. g. maijā bija 2 995 600. Lietuvā, gluži tāpat kā Latvijā, iedzīvotāju

skaits turpina sarukt – 2012. gada septembrī tie jau bija 2 988 400

189


190

Dite Liepa

Lietuviešu un latviešu identitātes atspoguļojums:

attieksme pret savas valsts valodu

(Lietuvos statistikos departamentas 2012). Taču, neraugoties uz šo nepatīkamo

tendenci, lietuviešu ir aptuveni par miljonu vairāk nekā latviešu.

Tieši skaitliskais vairākums lietuviešu valodas situāciju raksturo kā labāku.

Vērtējot latviešu un lietuviešu skaitu (īpaši, ja raugāmies uz skaitliski varenāko

lietuviešu pozīcijām), tas liecina, ka satraukumam nav pamata. Taču

vai drīkst ieslīgt zināmā lingvistiskā pašapmierinātībā? Turklāt līdz ar mūsu

valstu iestāšanos ES ir mainījusies lingvistiskā realitāte un attieksme pret

multilingvismu.

Nepārprotami ir skaidrs, ka, arvien nostiprinoties angļu valodas pozīcijām

kā lingua franca un turpinoties iedzīvotāju migrācijai, nākamajām

paaudzēm nākotnē arvien aktuālāks būs jautājums, kā bērniem ieaudzināt

atbildību par savu valodu un saglabāt to kā vērtību Eiropas multikulturālisma,

multilingvisma un pārējo multijēdzienu apstākļos.

Multilingvisms tiek uzskatīts par vienu no nākotnes cilvēka raksturīgajām

iezīmēm, tātad nākotnes cilvēks varēs brīvi sazināties vairākās valodās,

ko lielā mērā noteiks arī attiecīgās valsts pozīcijas ekonomikā. Kā zināms,

latviešu un lietuviešu valoda ir oficiālās ES valodas, tomēr gluži vienlīdzīgas

tādas nejūtas starp t.s. veco dalībvalstu valodām. „Runātāju skaita ziņā

konkurētspējīga ir tikai poļu valoda (6. vieta rangu tabulā ar 39 miljoniem

runātāju), 9. un 10. vietā ir čehu un ungāru valoda (apmēram 10 miljoni).

Slovāku, lietuviešu, latviešu, igauņu slovēņu, maltiešu valoda pēc runātāju

skaita atrodas tabulas lejasdaļā. Ja ņem vērā, piemēram, angļu, franču,

spāņu un portugāļu valodas izplatību pasaulē, konkurence ir vēl nevienlīdzīgāka”

(Druviete 2010a, 135).

Tā kā mūsu valodā ir grūti konkurēt ar t.s. vecajām ES dalībvalstu

valodām, vairāk jākoncentrējas uz lietojumu mūsu valstīs un reģionā. Lai

gan baltu valodu lietojuma tirgus pārsvarā ir lokāls, tas ir pietiekams abu

baltu valodu lietošanai un nedrīkst tikt samazināts uz lielo konkurentvalodu

fona.

Mūsu tautas var lepoties ar senām valodas kopšanas tradīcijām gan neatkarīgās

brīvvalsts laikā, gan padomju gados un pēc neatkarības atjaunošanas,

gan arī – piedzīvotās ekonomiskās krīzes un attiecīga ierobežota

finansējuma apstākļos – pēdējo gadu laikā. Tas ir sekmējis stabilu un

konkurētspējīgu abu dzīvo baltu valodu kvalitāti, par ko liecina šo valodu

augsta literārās valodas standartizācijas pakāpe, attīstīta terminoloģija, vārdu

krājuma modernizācija, kas atbilst attīstītas Eiropas valodas līmenim:


Dite Liepa

Lietuviešu un latviešu identitātes atspoguļojums:

attieksme pret savas valsts valodu

„Latviešu un lietuviešu valodas runātāju skaits, valodu ekonomiskā vērtība

un valodu kvalitāte objektīvi varētu nodrošināt stabilu valodu ilgtspēju uz

globālās lingvodiversitātes fona” (Druviete 2010b).

191

2. Valodas referendums Latvijā –

latviešu vai Baltijas reģiona kopīga lieta?

Latvijai un Lietuvai ir atšķirīgs 20. gs. atstātais padomju mantojums, no

kā bijis atkarīgs mūsu valstu iedzīvotāju nacionālais sastāvs: pēc 2011. gada

datiem Latvijā latviešu ir 59,5 %, Lietuvā – 83,9 %. 20 gadus pēc nacionālās

neatkarības atjaunošanas Latvijā un Lietuvā attieksmē pret savas valsts

valodu ir gan daudz kopēja, gan arī atšķirīga. To apliecina lietuviešu filozofa

1 Arvīda Jozaiša (Arvydas Juozaitis) teiktais: „Lietuviešiem bieži grūti

izprast, kādas saspīlētos apstākļos dzīvo latvieši. Latvijā arvien uzjundī valodas

jautājums, kāda nav Lietuvā” (Jozaitis 2011 b).

„Baltijas valstīs joprojām ir neparasta situācija, jo tieši valsts valoda var

tikt apdraudēta” (Hogan-Brun et al 2009).

Cīnoties par valsts valodas statusu Atmodas gados, valodas aizstāvēšanas

vārdi aktuāli kļuva 2012. gada 19. februārī, kad latviešiem bija jāpiedzīvo

pazemojošais referendums par savas valsts valodu – 20 gadus pēc neatkarības

atjaunošanas Latvijas valstij un valodai lojālie pilsoņi bija spiesti iet

un pierādīt, ka latviešu valoda ir vienīgā valsts valoda Latvijā. Pret krievu

valodu kā otru valsts valodu nobalsoja 821 722 jeb 74,8 % vēlētāju, bet

par – 273 347 jeb 24,88 % balsstiesīgo pilsoņu. 3,524 jeb 0,32 % biļetenu

bija bojāti un atzīti par nederīgiem (Centrālā vēlēšanu komisija 2012).

Tātad Latvijai ir jārēķinās ar ¼ daļu savas valsts pilsoņu, kas nevēlas

atzīt latviešu valodu kā vienīgo valsts valodu. LU profesore I. Druviete,

analizējot referenduma norisi, norāda: „Referenduma patiesie cēloņi meklējami

Latvijas vēsturē, mūsu iedzīvotāju etnolingvistiskajā struktūrā un

Latvijas ģeopolitiskajā situācijā. Krievijas ārpolitikas „humanitārā dimensija”

tautiešu politikas ietvarā jau no 80. gadu beigām aptvērusi Latvijas

valodas politiku, regulāri reproducējot tēzes par Latvijas it kā kļūdaino

integrācijas politiku un krievu valodas runātāju diskrimināciju. Nav taisnība

arī tiem latviešiem, kas apgalvo, ka Latvijā integrācijas politika bijusi

neveiksmīga” (Druviete 2012). Latvijas valodas politiku vērtē socioling-

1

Arvīds Jozaitis – filozofs, rakstnieks, publicists, grāmatas „Rīga – civilizācija nevienam”

autors. 2011. gadā saņēmis Baltijas Asamblejas balvu literatūrā.


192

Dite Liepa

Lietuviešu un latviešu identitātes atspoguļojums:

attieksme pret savas valsts valodu

viste G. Hogana-Bruna: „Latvija ir to valstu vidū, kurai ir viena no ievērojamākajām

un vislabāk formulētajām valodas politikām iekšējā politikā.

Būtiski pieminēt, ka latviešu valodas politika ir izstrādāta, balstoties uz

noteiktu sociolingvistisko teoriju, ņemot vērā plašu citu valstu pieredzi.

Valodas politikas veidošanā tika iesaistīti citu valstu eksperti, kas ieguvuši

starptautisku atzinību” (Hogan-Brun et al. 2009).

Latviešiem nepatīkamais valodas referendums guva plašu rezonansi ne

tikai Baltijā, bet arī Krievijas Federācijā.

Maskavas Pedagoģiskās universitātes profesors Marks Djačkovs, vērtējot

2012. gada februārī notikušo referendumu, norāda: „Vladimirs Lindermans

[partijas “Par dzimto valodu” līderis un referenduma ierosinātājs –

D. L.] un viņa kompānija ir īsti provokatori. Kā vietējie iedzīvotāji viņi

zināja, ka rezultāts tautas nobalsošanai būs negatīvs. Viņi sacēla troksni un

spieda valdību iztērēt naudu referendumam. [..] Ja krievu valoda Latvijā

būtu valsts valoda, krievi varētu nemācīties latviešu valodu un šeit izveidotos

divkopienu valsts ar lielu plaisu: vienā daļā latvieši, bet otrā – nelatvieši.[..]

Šāda situācija ir dažu Krievijas valdošo aprindu interesēs, kuras ir

Latvijas pievienošana Krievijai” (Djačkovs 2012).

Par valodas referendumu aktīvi diskutēja arī Lietuvā: „Lietuvā tādi lindermaņi

ienāk daudz brīvāk un biežāk, jo šeit ierodas ne tikai no Krievijas,

bet arī no Polijas, un Viļņas un Šaļčininku rajonos „audzina” Lietuvas pilsoņus

kā no baznīcu kancelēm, tā arī publiskās lekcijās” (Butkus 2012b).

Savas pārdomas par referendumu VDU profesors A. Butkus publicēja

Latvijas lielākajā dienas izdevumā „Latvijas Avīze” 2012. gada 24. februārī

– dažas dienas pēc Latvijā notikušā referenduma – un nosauca tās par

„Latvijas mācībstundām Lietuvai”. „Referendumam tuvojoties, Lietuvas

politologi un politiķi ne reizi vien galvoja, ka tā esot Latvijas iekšēja lieta,

kurā nepieklājas iejaukties. Tomēr pat ar neapbruņotu aci bija redzams, ka

tā kļūst par visa Baltijas reģiona kopīgu lietu, Kremlim dzenot ķīli vājākajā

reģiona daļā. Veiksmes gadījumā jaunu mudinājumu būtu saņēmuši Igaunijas

Narvas un Lietuvas Šaļčininku slāviski runājošie radikāļi, kas aizvien

tiecas pēc dezintegrācijas savās valstīs. Latvijas pilsoņu saliedētība un aktivitāte

novērsa un vienlaikus apturēja mēģinājumu destabilizēt reģionu.

Referendums sniedzis vērtīgas mācībstundas Latvijas kaimiņvalstīm, un

tagad tikai no tām pašām ir atkarīgs, vai šīs mācības būs ņemtas vērā”

(Butkus 2012b).


Dite Liepa

Lietuviešu un latviešu identitātes atspoguļojums:

attieksme pret savas valsts valodu

Lai gan referendums notika Latvijā, kā minētajā rakstā norādījis profesors

A. Butkus, arī Lietuvai būtu ko aizdomāties. „Lietuvas politologu

komentārus par nepilnīgajiem Latvijas likumiem, kas ļāvuši šādai situācijai

izveidoties, var piemērot arī pašai Lietuvai – mums joprojām nav likuma,

kas ļautu atlaist valsts iestādes darbinieku, kas neievēro valsts valodas likumu,

nevēlas vai nespēj īstenot Augstākās tiesas lēmumus.” Kā vēl vienu

mācībstundu A. Butkus norāda Latvijā dibinātās Vladimira Lindermana

partijas „Par dzimto valodu” šķeltniecisko raksturu, proti, pēc valodas vai

etniskā principa radītā partijā jau pašā par sevi ir ieprogrammēta sabiedrības

un pat valsts sašķelšana, piesedzoties ar mazākumtautības tiesību aizstāvēšanu

un etniskās savdabības aizsardzību. „Lietuvā mums ir vairākas

slāvu partijas, no kurām visskaļāk klaigā „Lietuvas poļu vēlēšanu akcija”

(Butkus 2012b).

Runājot par Latviju un latviešu valodas problēmām, Lietuvā ir arī tāds –

latviešiem nepatīkams – viedoklis: „Vidējā lietuvieša uzskati par Latviju ir

tādi, it kā latviešu vispār nebūtu” (Jozaitis 2011 a). Taču diez vai vajadzētu

tik kategoriski norobežoties ko kaimiņvalsts, jo, kā norāda publicists,

problēmas jau mums ir līdzīgas: „Pēc manas pārliecības, ja kritīs Latvija,

kritīs Lietuva. Latvijas liktenis, man liekas, Lietuvā atkārtotos pēc desmit

gadiem” (Jozaitis 2011 b).

Tādējādi var secināt, ka referendums, kas daudziem Lietuvā šķita tikai

Latvijas iekšējā lieta, tomēr ir devis iespēju arī Lietuvai un lietuviešiem

pārdomāt ievainojamās vietas savas valodas politikā un valsts pamatvērtību

aizsardzībā.

193

3. Latviešu un lietuviešu lingvistiskie

stereotipi par sevi un savām valodām

2012. gada valodas referendums sabiedrību saliedēja ne tikai Latvijā.

Balsotāji ārzemēs stāvēja stundām garās rindās, lai tikai varētu paust savu

atbalstu latviešu valodai kā vienīgajai valsts valodai Latvijā.

Plašsaziņas līdzekļi, runājot par valodas jautājumu, atgriezās pie Atmodas

gadu publikācijām. Ar vēsturiskajiem saukļiem un simboliem tika

atgādināts, ka tieši sekmīgā cīņa par valsts valodas statusa piešķiršanu saliedēja

latviešus un ļāva noticēt cīņai uz tālāku mērķi – Latvijas neatkarību.

„Valoda pieder tautai. Valoda ir visaugstākā taisnība, ko tauta pati sev

nospraudusi reiz un uz visiem laikiem” (Briedis 1988); „Ne valodu cīņa


194

Dite Liepa

Lietuviešu un latviešu identitātes atspoguļojums:

attieksme pret savas valsts valodu

ir vajadzīga, bet valodu cieņa. [..] kur nevar ar lūgumu, vajag ar likumu”

(Bels 1988) u. tml.

Apliecinājumu dzimtās valodas mīlestībai un lepnumu par lietuviešu

valodu lasām arī lietuviešu plašsaziņas līdzekļos.

Fiziķis un Lietuvas Seima deputāts Pauļus Saudargs (Saudargs 2005;

Paulius Saudargas): „Lepojamies ar savu valodu. Lietuviešu valoda – viena

no senākajām un skaistākajām Eiropā. Jau kopš mazām dienām to iekaļ

skolnieciņu galvā kopā ar dižo kunigaišu portretiem, „Lamājamies krieviski.

Raugāmies uz eiropiešiem, bet domājam līdz sāpīgumam lietuviski.”

Žurnāliste Gerda Zemenskaite (Zemeskaitė 2010; Gerda Zemeskaitė)

prasa tieši: „Es tiešām mīlu lietuviešu valodu. Vai mīlat arī jūs?” Viņa savā

rakstā atsaucas uz rakstnieka, dramaturga un tulkotāja Vīda Asta (Vydas

Astas) teikto: „Ienaidnieki ļoti vēlējās lietuviešu valodu nogalināt, mēģināja

to izdarīt gan ar spēku, gan ar viltu. Aizstāvējām, nosargājām, piecēlām.

Lietuviešu valoda – mūsu valsts valoda, un tas ir viens no dižākajiem

neatkarības sasniegumiem.”

Taču ar patriotismu un skaistiem vārdiem ir par maz: abas baltu valodas

uz pasaules globalizācijas fona Eiropas vidienē nav lingvistiski izolētas:

tās ir tiešā un ciešā t.s. lielo – angļu, krievu – valodu ietekmē un izjūt šo

valodu ietekmi ikdienā visdažādākajā līmenī: sākot no mediju valodas un

uzrakstiem ielās līdz ikdienas valodas lietojumam darbavietā un ģimenē.

Latvieši un lietuvieši vienādi uztraucas par valodas noplicināšanos un aizguvumiem.

Latviešu un lietuviešu valodā ienāk anglismi, ģermānismi, rusismi, arī

neliterāri aizguvumi. Ar globalizāciju valodā vispirms saprot angļu valodas

ekspansiju, kas ir Rietumu kultūras dabiskais pavadonis. „Angļu valoda

ir sašaurinājusi un ierobežojusi citu valodu lietojumu, taču nu jau arī bijušajās

Austrumu bloka valstīs tā ir kļuvusi par galveno svešvalodu un

sazināšanās līdzekli.” (Кронгауз 2005) Šis fakts saistīts gan ar angļu valodas

lomas pieaugumu visā pasaulē, gan ar angļu valodas prasmes izplatību

Latvijā un Lietuvā. Angļu valoda, iegūstot pirmās apgūstamās svešvalodas

statusu, kļuvusi par mūsdienu jauniešu dzīves neatņemamu sastāvdaļu.

Vērtējot angļu valodas izplatību, ģermāņu lingvists D. Cimmers norāda:

visas Eiropas valodas, izņemot angļu valodu, brīžiem nav bijušas spējīgas

radīt jaunus vārdus jaunām lietām; vācu valodnieks D. Cimmers to nosauc

par leksisko menopauzi (Zimmer 1997). Tradicionāli Eiropas valodās jauni


Dite Liepa

Lietuviešu un latviešu identitātes atspoguļojums:

attieksme pret savas valsts valodu

vārdi tiek aizgūti no trim lielākajām Eiropas zinātnes valodām – grieķu,

latīņu un angļu valodas: „Atliek pievienot savas valodas darbības vārdu

galotnes un afiksus, un – vārds gatavs! Tieši mediji regulē jaunu vārdu ieplūšanu

un laišanu apgrozībā – valodnieki pēc tam tikai konstatē notikušā

faktu.” (Zimmer 1997).

Intervijā ar Vītautu Butku laikraksta „Ūkininko patarėjas” (tulkojumā

„Saimnieka padomdevējs”) žurnālists norāda: „Rodas iespaids, ka angļu

valodas dēļ lietuviešu valoda pašlaik cieš vairāk nekā visu 50 gadu padomju

okupācijas laikā – izkārtnes, nosaukumi, ārzemju grāmatu vāki –

agrāk vismaz tika rakstīti divās valodās, tagad – tikai angliski. No otras

puses – valoda ir dzīvs organisms, tai ir jāpiemērojas dzīves pārmaiņām.

Kur ir robeža starp valodas izdzīvošanas briesmām un valodas atvērtību

pret citām valodām?” (Ūkininko patarėjas 2012)

Viļņas Universitātes Filoloģijas fakultatātes dekāns A. Smetona

uzsver, ka ar pirkstu jāparāda, kur ir barbarismi. „Tauta jāizglīto. Ar

jaunām reālijām ieplūst aizgūti vārdi, kuriem ātri jāizgudro aizstājēji: bodis

(glaustinukė), čyzburgeris (sūrainis, sūrio suvožtinis), hamburgeris

(mėsainis, mėsos suvožtinis), čipsai (bulvių traškučiai).” A. Smetona apgalvo,

ka starptautiskās korporācijas „Holiday Inn”, „United Colors of Benetton”

neviens netulkos, bet lietuviešiem savas firmas būtu jāsauc, cienot

savu valodu. Viņš min piemēru – kāds, braukādams pa Lietuvas laukiem,

Avižieņos, lauka vidū ieraudzīja angļu valodā „Orange ofice”. Uz kādu

ārzemnieku tas orientēts? Tas ir snobisms un izglītības trūkums – norāda

A. Smetona (Smetona 2009).

Valodnieks Prans Kņūkšta apstrīd Lietuviešu valodas institūta sociolingvistikas

nodaļas vadītājas sociolingvistes L. Vaicekauskienes atziņu:

„Es no aizguvumiem nebaidos.” Svarīgākās nav bailes, bet jautājums – vai

aizguvums ir vajadzīgs? Bet varbūt vienam tas ir vajadzīgs, savukārt otram

– ne (Kņūkšta 2011).

Latvijā situācija īpaši neatšķiras. Jaunā paaudze, pat neprotot krievu valodu,

droši vien pat neapzinoties minēto konstrukciju svešādo skanējumu,

naski pārņem burtiskus pārcēlumus: Neko sev!, Kā reiz!, Pa lielam, da jebkas,

da jebkur, nedzeras vai kā, laiks ir iztecējis, izvest piemērus, laist muļķi,

apdalīt un apbižot, samudrīt, zīmēties u. c. Kalkus un kalkētas konstrukcijas

aizgūt taču ir tik viegli! Kāpēc latvieši ir tik naski uz aizguvumiem?

Dzejnieks Knuts Skujenieks to skaidro vienkārši: „Tā ir kopīga nacionāla

195


196

Dite Liepa

Lietuviešu un latviešu identitātes atspoguļojums:

attieksme pret savas valsts valodu

nelaime – pārāk maz pašapziņas un vēl mazāk pašapzināšanās. Mēs visu

vērtējam negatīvi” (Skujenieks 2010). Uz problēmu latviešu domāšanā

norāda arī žurnālists Arno Jundze: „Ja mūsu cilvēkiem būtu viss kārtībā ar

pašvērtību, ja valodā tiktu darbināti mehānismi, kas ļautu just, ka latviešu

valoda tiešām strādā, kā tai būtu jāstrādā, lielākā daļa šādu debašu norimtu

vēl nemaz nesākušās. Esmu ievērojis, ka pat intelektuāļu aprindās visnotaļ

noturīgs ir viedoklis, ka latviešu valoda nav īpaši stipra un garšīga. [..] ...

liela daļa no mūsu ķermeņa jau sen ir svešvalodizējusies” (Jundze 2011).

Lavijas žurnāliste Elita Marga to ir nosaukusi par lingvistisko mīmikriju.

„Lingvistiskā mīmikrija – svešu vārdu aizņemšanās un pielāgošana ikdienas

lietošanai citu valodu vidē ir nelielu tautu valodas iezīme; tā ir

vēlēšanās modernizēt, arī papildināt jau esošo vārdu krājumu, norādot uz

savu piederību kādai lielākai un nozīmīgākai kultūras videi, demonstrējot

familiaritāti ar tās lingvistisko lauku” (Marga 2000).

Ja rūpēs par aizguvumiem domājam vienādi, tad savas valodas lietojumā

latviešiem ir arī atšķirīga iezīme, proti, latviešu lingvistiskā uzvedība,

kas izpaužas pārejā uz krievu valodu tās lietotāju klātbūtnē, „lai saprastu

visi”. Bieži vien valsts amatpersonas mokās, runājot krieviski, taču savu

rīcību – krievu valodas izvēli – motivē ar iespējamu neprecīzu tulkojumu,

teiktā interpretāciju u. tml. Diemžēl neformālajā komunikācijā vai saziņā

ar plašsaziņas līdzekļiem šī tendence ir saglabājusies arī patlaban. Gadsimtiem

ilgi iemācījušies būt pazemīgi un piekāpīgi, daļa vecākās paaudzes

latviešu pāreju uz krievu valodu uzskata par pašsaprotamu attieksmi, arī –

laipnības izrādīšanu. Citādās domās Latvijā gan ir jaunākā paaudze, kurai

krievu valoda vairs nav lingua franca. Diemžēl šo sindromu nevar iznīdēt

arī ar Valsts valodas likuma bardzību.

Latviešu attieksmi pret savu valodu skaidro I. Druviete: „[..] dominē

divi stereotipi: latviešu valoda ir nabadzīga un piesārņota, kā arī notiek vēršanās

pret svešvārdiem. Izplatītākie apgalvojumi ir „Vai nav vienalga, kurā

valodā runā”, „Latviešu valodā nav iespējams izteikties tik precīzi un tēlaini

kā kādā citā valodā”, „A ejiet jūs visi ar savu latviešu valodu!” Pagaidām

nevar pateikt, ka latviešu valoda kā kolektīvas identitātes elements savu

nozīmi zaudē, tomēr demonstratīvam nacionālajam nihilismam ir tendence

pieaugt, iespējams, ekonomiskās krīzes ietekmē” (Druviete 2010a). To

nespēj ietekmēt valodas kontroles funkcijas veicošais Valsts valodas centrs.


Dite Liepa

Lietuviešu un latviešu identitātes atspoguļojums:

attieksme pret savas valsts valodu

Lai kāda būtu Latvijas politiskā un ekonomiskā situācija, tas nedod tiesības

nicinoši izturēties pret savu valodu, tautu un valsti – arī valodas izteiksmē.

Diemžēl dažkārt izpratne un attieksme par to, cik citās valstīs un

valodās viss ir labi un jauki (nu, ja ne labāk, tad vismaz citādi) izpaužas arī

attieksmē pret latviešu valodu. Turklāt ne jau vienmēr tāda attieksme tiek

pausta no cittautiešiem. Visai bieži paši latvieši uzskata, ka tāda – „pārspīlēti

sargāta, pat nožēlojama” u. tml. – attieksme pret valsti (!) valodu ir

tikai Latvijā! Visur citur taču esot vienalga, jo citās valodās, lūk, netiekot

pievērsta uzmanība, kā raksta, runā u. tml.! Tāpēc saziņā vieglāk izvēlēties

tiešus pārcēlumus no lielajām un tā dēvētajām pareizajām valodām. Kalkus

un kalkētas konstrukcijas aizgūt taču ir tik ērti un ātri! Turklāt – pagaidām

– joprojām oriģināli!

Vērtējot lietuviešu attieksmi pret savu valodu no Latvijas pozīcijām,

šķiet, kaimiņi daudz vairāk rūpējas par savas valodas kvalitāti. To apliecināja

Latviešu valodas aģentūras darbinieku tikšanās ar valodas speciālistiem Viļņā

2011. gada aprīlī (Valsts lietuviešu valodas komisijā, Lietuviešu valodas

inspekcijā un Viļņas Universitātē). Lietuvas valodas komisija darbojas līdzīgi

Latviešu valodas aģentūrai – operatīvi organizē valodas konsultāciju darbu,

taču cita mēroga rūpes ir Valsts valodas inspekcijai. Ja Latvijā iedzīvotāji

sūdzas, ka viņus neapkalpo latviešu valodā, ka instrukcijām nav tulkojuma,

ka pārdevēji nesaprot, ko viņiem jautā, Lietuvā ir cita mēroga rūpes. Lietuvas

kolēģi pārbauda un rūpējas par lietuviešu valodas kvalitāti; katru mēnesi

apkopo kļūdas radio, televīzijā, un sabiedrība to novērtē: 2007. gadā Valsts

valodas inspekcija pēc iedzīvotāju vērtējuma tika novērtēta kā labākā valsts

iestāde. Katrā Lietuvas pilsētā darbojas valodas inspektors.

Lai uzzinātu salīdzinošu viedokli, raksta tapšanas gaitā tas tika jautāts

Latvijas Universitātes asociētajai profesorei Laimutei Balodei: „Manām

acīm skatoties, lietuviešu valodas stāvoklis ir labāks, lai gan lietuviešiem

pašiem patīk pavaimanāt. [Dod, Dievs, latviešiem lietuviešu valodas problēmas!].

Protams, lietuviešiem mūsdienās ir daudzas tās pašas (vai gandrīz

tās pašas) bēdas, kas skar latviešu valodu – angļu valodas ietekme, interneta

rakstības īpatnības, slengs, svešvārdu pārbagātība, svešo īpašvārdu rakstība.

Lietuvā, manuprāt, labāk strādā Valodas komisija – ļoti aktīvi iejaucas

visās sabiedrībai aktuālās lietās. Valsts valodas komisijas mājaslapā ikviens

var uzdot visdažādākos jautājumus un ātri saņemt speciālistu sagatavotas

atbildes (visi to zina un izmanto). [..]

197


198

Dite Liepa

Lietuviešu un latviešu identitātes atspoguļojums:

attieksme pret savas valsts valodu

Valsts valodas inspekcija nodrošina valodas kontroli – inspekcijai ir autoritāte,

tai nav tikai lamājamā pabērna loma. Īsi sakot, sasāpējušās valodas

problēmas ir tās pašas, bet lietuvieši tās aktīvāk risina (vismaz runā un

diskutē par tām daudz vairāk). Nihilisma pret savu dzimto valodu ir mazāk

nekā Latvijā” (Balode 2012).

Ir jautājums, kurā latvieši gan ir aizsteigušies lietuviešiem priekšā (bet

varbūt bez steigas palikuši konsekventās atveidotāju pozīcijās) – tā ir īpašvārdu

atveide. „[..] latvieši vieni no pēdējiem Eiropā personvārdus raksta

saskaņā ar saviem valodas likumiem, un pat nerodas jautājums rakstīt

cittautu personvārdus viņu valodā. Un pareizi dara,” tā šo procesu vērtē

A. Jozaitis (Jozaitis 2011 b).

Īpašvārdu atveide ir valsts valodas politikas lingvistiskā un juridiskā

sastāvdaļa. To nosaka latviešu valodas tradīcija, kas nostiprināta tiesību

aktos. Kā zināms, Latvijā personvārdu rakstību regulē Ministru kabineta

noteikumi Nr. 114 „Noteikumi par personvārdu rakstību un lietošanu

latviešu valodā, kā arī to identifikāciju”, kas ir pieņemti saskaņā ar Valsts

valodas likuma 19. panta trešo daļu un 23. panta trešo daļu.

Lietuvā šajā jautājumā valodnieki sašķēlušies divās nometnēs: par un

pret uzvārdu atveidi atbilstoši lietuviešu valodas izrunai un gramatiskajai

sistēmai. Vecākās paaudzes valodnieki pauda stingru nostāju, piem., prof.

V. Urbutis 2006. gadā izdeva grāmatu „Lietuvių kalbos išdavystė” („Lietuviešu

valodas nodevība”), kas 2007. gadā tika papildināta un izdota atkārtoti

ievērojami lielākā metienā, tomēr personvārdu rakstība, šķiet, šādā veidā

Lietuvā ir nostiprinājusies. Taču diskusijas par šo jautājumu nerimstas. Profesore

L. Balode atzīst, ka problēmu loks, kas saistīts ar īpašvārdu atveidi,

paplašinās: „Pat Lietuvas Republikas Seima deputātu sarakstos tagad ir poļu

uzvārdi bez galotnēm: Vaclav Stankevič, Viačeslav Škil, bet praksē rakstība

ir raibu raibā: visbiežāk personvārda oriģinālformai tiek pievienota lietuviešu

valodas locījuma galotne: liet. Winstonas Churchillis (latv. Vinstons

Čērčils, angļu politiķis), [..] Clintas Eastwoodas (latv. Klints Īstvuds, ASV

aktieris) [..]. tomēr latviešu uzvārdus lietuviešu prese vēl cenšas piemērot

savai valodai: sal. liet. Uldis Bėrzinis (latv. Uldis Bērziņš, dzejnieks), liet.

Andris Biedrinis (latv. Andris Biedriņš, basketbolists) [..]” (Balode 2009).

Latvijā atveido visus īpašvārdus, arī lietuviešu – tie nav nekāds izņēmums.

Lietuvas Valsts prezidente Latvijā ir Daļa Grībauskaite (Dalia

Grybauskaitė), premjerministrs Andrus Kubiļus (Andrius Kubilius), kom-


Dite Liepa

Lietuviešu un latviešu identitātes atspoguļojums:

attieksme pret savas valsts valodu

ponists Broņus Oģints (Bronius Uogintas) u. tml. Strādājot Latviešu valodas

aģentūrā 2 un veicot personvārdu atveides darbu (arī lietuviešiem),

var teikt, ka lietuvieši nav apmierināti ar savu personvārdu atveidi latviešu

valodā. Taču Latvijā izņēmumu nav – arī lietuviešiem jāpakļaujas Valsts

valodas likuma prasībām.

Strīdi par personvārdu atveidi vai oriģinālrakstību nav vienīgais jautājums,

kur saduras dažādu lietuviešu valodnieku uzskati. To apliecina arī

LU asociētā profesore L. Balode: „Jaunākās paaudzes valodnieki uzskata,

ka nav jāiejaucas valodas attīstībā un nav jāievieš stingras normas (šīs nostājas

priekšgalā ir Jolanta Vaicekauskiene, kas ir studējusi Dānijā un ļoti

aktīvi aizstāv savu viedokli). Vecāko valodnieku paaudze savukārt aizstāv

tradīcijas un stingru kodificēšanu. Tas pats attiecināms uz svešvārdu rakstību”

(Balode 2012).

Politologs Giedrus Šarmans (Giedrius Šarmanas) saka: „Diemžēl Lietuvā

jau nostiprinājās tradīcija svešvalodās rakstītos vārdus un pat frāzes

nelietuviskot, resp., atstāt bez galotnēm. Sākās tas viss laikam ar ārzemnieku

vārdiem un uzvārdiem, ko sāka rakstīt oriģinālvalodā. Pēc tam sekoja

ārvalstu firmu un to ražoto preču nosaukumi. Bet pēdējā laikā redzam,

ka mūsu valodā ienāk iekšā ne tikai angļu valodas leksika (vārdi), bet arī

ortogrāfija (rakstība), fonētika (izruna), bet dažreiz pat sintakse (vārdu savienojumi

un teikuma konstrukcijas). Citiem vārdiem sakot, ne tikai atsevišķi

vārdi, bet visas frāzes vai pat teikumi rakstāmi un izrunājami angliski”

(Šarmans 2012).

Paaudžu sadursmi un viedokļu nesakritību apliecina intervija ar valodnieku

Pranu Kņūkštu (Pranas Kniūkšta), kurā viņam pretēju viedokli pauž

Lietuviešu valodas institūta Sociolingvistikas nodaļas vadītāja Loreta Vaicekauskiene.

No Loretas Vaicekauskienes puses Lietuvas valodas institūcijām

tiek pārmesti valodas brīvības ierobežojumi, pārlieku stingri regulējumi.

Taču Valsts lietuviešu valodas komisijai ir jānosaka valodas aizsardzības

uzdevumi un virzieni, kā arī jāakcpetē valodas normas. „Tikai saskaņojot

lingvistiskos un sociālos argumentus, ir iespējams reālistiski normēt valodu

un to attīstīt” (Kņūkšta 2011). Loretai Vaicekauskienei tiek pārmests,

ka viņa likumus un tradīcijas neatzīst, bet vārdu jaunās nozīmes pieņem

bez ierunām. Uz iespējamo aizrādījumu, ka šāda vārda nozīme neeksistē,

199

2

Latviešu valodas aģentūras lingvistes atbilstīgi saviem darba pienākumiem katru dienu

atveido vairākus desmitus personvārdu.


200

Dite Liepa

Lietuviešu un latviešu identitātes atspoguļojums:

attieksme pret savas valsts valodu

atbild: „Kā neeksistē? Es to nupat pateicu. Vai arī dzirdēju šādi runājot.”

Viņas nostāja: „Ja mēs tik ļoti nebaidītos, mums būtu ļoti bagāta lietuviešu

literārā valoda”. Vai valodu var bagātināt, argumentējot ar atrunu „dzirdēju

šādi runājot”? – retoriski jautā Prans Kņūkšta.

Nobeiguma vietā – nākotnes prognozes

„Latviešiem stipri trūkst pašapziņas. Sāpīga vēsture, protams, ir iemesls

aizvainojumam, bet nav attaisnojums pašapziņas zaudēšanai un melnai

lentei kā karoga mūžīgai piedevai. Vēsture jālaiž vaļā. Jādzīvo šodienai un

rītdienai. Latviešiem ir augsts iedzimtas inteliģences līmenis – saasināta

sirdsapziņa. Būtu noziegums to zaudēt atriebības dēļ” (Tihomirova 2012).

Daži uzskata, ka latvieši slimo ar padomju gēnu – tiem trūkst spējas pieņemt

lēmumus un atzīt savas kļūdas.

Savā ziņā mūsu tautieši sirgst ar vienādu mazvērtības kompeksu, gan

lietojot aizguvumus, gan baidoties par savas valodas saglabāšanu nākotnē.

Latvijas presē un tiešsaistē ir samērā maz diskusiju par valodas kvalitātes

jautājumiem. Meklējot materiālus par lietuviešu valodu, lietuviešu

pusē to bija krietni vairāk. Apkopjot viedokļus par valodas situāciju Lietuvā,

var teikt, ka lietuvieši vairāk ciena savas valodas kopējus un valodas institūcijas.

Arī nihilisma pret dzimto valodu Lietuvā ir mazāk nekā Latvijā.

To sarunā apliecināja arī Laimute Balode (Balode 2012).

Valodniecības jomā viss ir kārtībā: Lietuvas augstskolās darbojas latviešu

valodas un baltistikas centri – līdzīgi tie darbojas arī Latvijas augstskolās.

Notiek studentu apmaiņas programmas, katru gadu kaimiņvalsts

valodu apgūst desmitiem studentu (summējot šo studentu skaitu, tie ir

vairāki simti). Skaidrs, ka valodnieku vidē šī sadarbība ir ar ļoti senām un

spēcīgām tradīcijām, tāpēc nav bažu, ka tā tikpat sekmīgi turpināsies arī

nākotnē. To apliecina arī baltistu rīkotās konferences, semināri, kongresi,

dažādu projektu īstenošana u. tml. profesionālas sadarbības veidi, taču... kā

tuvināt un vienot pārējos?

A. Butkus norāda, ka savstarpējās sapratnes grūtības starp divām tautām

var rasties vairāku iemeslu – valodas barjeras, informācijas trūkuma,

nacionālo stereotipu un atšķirīgu to pašu vēstures faktu interpretācijas dēļ

(Butkus 2007).

Visai skarbi par valodas barjeru izteicies filozofs Arvīds Jozaitis (Arvydas

Juozaitis): „Pat neaizdomādamies daudzi bez neērtības sajūtas dodas uz


Dite Liepa

Lietuviešu un latviešu identitātes atspoguļojums:

attieksme pret savas valsts valodu

Rīgu un sāk runāt krieviski – nekādas bēdas! Jaunatne mēģina lauzīt mēli

angliski – un atkal nekas briesmīgs. […] Bet patiesībā – traģēdija, maigi izsakoties.

Tāds kultūras apcirknis, tik skaista valoda, gandrīz brāļi – bet sarunājamies

ar pirkstiem un ar starpniekvalodas palīdzību” (Jozaitis 2011 a).

Citādi tas ir pierobežā – te par valodas barjeru starp lietuviešiem un

latviešiem nav ko runāt – tās nav un nebija. Cilvēki tradicionāli runā abās

baltu valodās, bet tiem, kas neprot otru valodu, talkā nāk trešā. Stereotipi

tiek izmantoti atkarībā no situācijas. Ja nepieciešama solidaritāte, nāk prātā

viss labais. Ja izdevīgāk uzsvērt savu pārākumu, talkā tiek ņemti vēsturiski

stereotipi par attiecīgās nācijas pārākumu noteiktajā laika posmā. Nenoliedzams

trūkums ir savstarpējās informācijas vakuums, neredzot nacionālo

televīziju un nedzirdot kaimiņvalsts valodu. Piem., par jau pieminētajām

poļu valodas aizstāvju aktivitātēm 2012. gada augusta beigās Latvijas plašsaziņas

līdzekļi klusēja. A. Jozaitis ir pārliecināts: „Labāki kaimiņi kā latvieši

lietuviešiem vai lietuvieši latviešiem reti gadās. Tādēļ dīvaini, ka 21 gada

laikā [kopš Latvijas un Lietuvas neatkarības atgūšanas 1991. gadā – D.L.]

nav parakstīts līgums starp Lietuvas un Latvijas Kultūras ministrijām” (Jozaitis

2011 b). Viņš izdara vēl skarbāku secinājumu: „20 gadus Lietuva un

Latvija dzīvoja, pagriezušas viena otrai muguru” (Jozaitis 2011 c).

Informētības trūkumu par kaimiņvalstī notiekošo min gan latvieši, gan

lietuvieši, norādot, ka vēlētos redzēt kaimiņvalsts televīziju, dzirdēt otru

baltu valodu, lai mūsu tautas vienotu ne tikai kopīga vēsturiskā apziņa

un pagātne, bet arī mūsdienu problēmas un nākotne. Starp latviešiem un

lietuviešiem ir arī atsevišķi sīki strīdi par vēstures notikumu interpretāciju,

taču kopumā tie neietekmē abu valstu attiecības.

„Mums nav un nebūs labāku kaimiņu – brāļu par latviešiem. Vairums

pasaules tautu zelta kalnus atdotu, lai būtu šāds kaimiņš. Bet mēs?”, retoriski

jautā A. Jozaitis (Jozaitis 2011a).

A. Butkum ir konkrēti priekšlikumi: „Vairs nav 19. gs, bet gan 21. gs. –

ir cita realitāte, cita tautu pieredze, citi uzskati un standarti. Ir jāmēģina

saskaņot arī vēsturisko uzskatu atšķirības, kas rada nesaskaņas un nevajadzīgas

diskusijas. Lai arī kā būtu, nākotne ir mūsu rokās. Izmantosim to

mūsu valstu un tautu labā!” (Butkus 2007). Tieši tāpēc ļoti svarīgi būtu

apzināties, ka gan lietuvieši, gan latvieši ir paši atbildīgi par savu tautu un

valodu likteni nākotnē.

201


202

Dite Liepa

Lietuviešu un latviešu identitātes atspoguļojums:

attieksme pret savas valsts valodu

Literatūra

Balode 2009 – Balode, Laimute. Dažas pārdomas par lietuviešu personvārdiem latviešu valodā.

Valodas prakse: vērojumi un ieteikumi. Nr. 4. Rīga: Valsts valodas aģentūra, 100–112.

Balode 2012 – Balode, Laimute. Par latviešu un lietuviešu attieksmi pret valodu [tiešsaiste]. Ziņojuma

saņēmējs: Dite Liepa. 2012. g. 6. jūn. [skatīts 2012.g. 28.aug.]. Nepubliskota sarakste.

Butkus 2007 – Butkus, Alvīds. [Tiešsaiste]. Lietuva ir Latvija: laikas atsisakyti senųjų stereotipų.

Pieejams: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/abutkus-lietuva-ir-latvija-laikasatsisakyti-senuju-stereotipu.d?id=15043656#ixzz257vjKwFe

[Skatīts 02.06.2012.].

Butkus 2012a – [Tiešsaiste]. VDU profesorius A. Butkus: valstybinės dvikalbystės scenarijus

įmanomas ir Lietuvoje. Pieejams: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vdu-profesorius-abutkus-valstybines-dvikalbystes-scenarijus-imanomas-ir-lietuvoje.d?id=5427219

5#ixzz257rkAz00 [Skatīts 01.06.2012.].

Butkus 2012b – Butkus, Alvīds. [Tiešsaiste]. Latvijas mācībstundas Lietuvai. Latvijas

avīze. 24.02.2012. Pieejams: http://la./lv/index2php?option=com_content&view=

article&id=3424) [Skatīts 20.08.2012.].

Djačkovs 2012 – Djačkovs, Marks. Spriedze nav jūtama, to uzkurina. Latvijas Avīze.

2012. gada 27. aug., 5. lpp.

Druviete 2010a – Druviete, Ina. Latviešu valoda kā valsts valoda: simbols, saziņas līdzeklis

vai valstiskuma pamats. Latvija un latviskais. Nācija un valsts idejās, tēlos un simbolos.

Rīga: Zinātne, 123–153.

Druviete 2010b – I. Druvietes runa LU Lielajā aulā XI Starptautiskajā baltistu kongresā

„Baltu valodu pagātne, tagadne un nākotne” 2010. gada 30. septembrī.

Druviete 2010c – Baltu valodas mūsdienās: latviešu un lietuviešu valodas situācijas komparatīva

analīze. XI Starptautiskais baltistu kongress. Rīga: LU un LU LVI, 50–51.

Druviete 2011 – Valsts valodas integratīvā un ekonomiskā vērtība. Vārds un tā pētīšanas

aspekti 15(2). Liepāja, 97–106.

Druviete 2012 – Druviete, Ina. Latviešu valoda – vienīgā valsts valoda Latvijā. Raksts iesniegts

krājumam. Valodas prakse: vērojumi un ieteikumi. Nr. 8. Tiks izdots Rīgā: Latviešu

valodas aģentūrā 2013.

Hogan-Brun et al 2009 – Hogan-Brun, G., Ozolins, U., Ramonienė, M., Rannut, M. Language

Politics and Practices in the Baltic States. Tallinn: Tallinn University Press, 2009.

Jozaitis 2011a – Juozaitis, Arvydas. [Tiešsaiste]. Pieejams: http://www.voruta.lt/arvydasjuozaitis-„vidutinio-lietuvio-poziuris-i-latvija-toks-tarsi-latviu-visai-nebutu“/

[Skatīts

01.10.2012.].

Jozaitis 2011b – Juozaitis, Arvydas. [Tiešsaiste]. Pieejams: http://www.balsas.lt/

naujiena/560918/a-juozaitis-jei-kris-latvija-kris-lietuva [Skatīts 02.10.2012.].

Jozaitis 2011c – Juozaitis, Arvydas. [Tiešsaiste]. Pieejams: http://www.bernardinai.lt/

straipsnis/2011-04-07-arvydas-juozaitis-20-metu-lietuva-ir-latvija-gyveno-atsukusiosviena-kitai-nugaras/60870

[Skatīts 03.10.2012.].

Jundze 2011 – Jundze, Arno. [Tiešsaiste]. Cik valodu ir Latvijā? [Skatīts 14.08.2012.].

Pieejams: http://m.nra.lv/zinas/viedokli/arno-jundze/44604-cik-valodu-ir-latvija.htm

Kņūkšta 2011 – Kniūkšta, Pranas. [Tiešsaiste]. Pieejams: http://slaptai.lt/gerbk-lietuviukalba/4195-kalba-reikia-saugoti-ir-puoseleti.html

[Skatīts 20.08.2012.]

Marga 2000 – Marga, Elita. Sabiedriskās televīzijas programmēšanas prakse un tās attīstības

tendences Latvijā. Maģistra darbs. Rīga: LU Sociālo zinātņu fakultāte.

Saudargs 2005 – Saudargas, Paulius. [Tiešsaiste]. Lietuviai – kompleksuota tauta. http://

www.bernardinai.lt/straipsnis/-/30291 [Skatīts 15.08.2012.].


Dite Liepa

Lietuviešu un latviešu identitātes atspoguļojums:

attieksme pret savas valsts valodu

Seweryn, Smagacz 2006 – Seweryn, Olga, Smagacz, Marta. Frontiers and Identities:

Approaches and Inspirations in Sociology. Frontiers and Identities. Exploring the Research

Area. Pisa: Pisa University press, 17–26.

Skujenieks 2010 – Skujenieks, Knuts. Lielīsimies! Kultūras Diena, 2010, 10. septembris,

2–3.

Smetona 2009 – Smetona, Antanas. [Tiešsaiste]. Pieejams: http://www.olialia.lt/blogas-944

[Skatīts 22.08.2012.].

Šarmans 2012 – Šarmanas, Giedrius [Tiešsaiste]. Pieejams: http://www.lietuviais.lt/pirmoji-versija/Kas-gresia-lietuviu-kalbai.php

[Skatīts 22.08.2012.].

Tihomirova 2012 – Tihomirova, Darja 2012 – Bez sēru lentes. // Ir 03.05., 10.lpp.

Zemenskaite 2010 – Zemeskaitė, Gerda. [Tiešsaiste]. Pieejams: http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/as-tikrai-myliu-lietuviu-kalba-ar-mylit-ja-jus.d?id=37119079

[Skatīts 12.905.

2012.]

Ūkininko patarėjas 2012 – [Tiešsaiste]. Pieejams: http://m.delfi.lt/naujienos/article.

php?id=54272195

[Skatīts 12.05.2012.]

Zimmer 1997– Zimmer, D. E. Deutsch und anders. Die Sprache im Modernisierungsfieber.

Reinbek bei Hamburg: Rowohlt.

Крoнгауз 2005 – Крoнгауз, M. Спасатели слов. Отечественные запиcки № 2(22)

2005 г. [Tiešsaiste] http://www.stranaoz.ru/print.php/type=article&id=1042&numid

=23 (skatīts 07.02.2010).

Datubāzes

Latvijas Centrālās statistikas birojs 2012 – [Tiešsaiste]. Pieejams: http://www.csb.gov.lv/statistikas-temas/2011gada-tautas-skaitisana-galvenie-raditaji-33608.html

[Skatīts 22.08.

2012.]

Lietuvos statistikos departamentas 2012 – [Tiešsaiste]. Pieejams:

http://www.stat.gov.lt/lt/news/view?id=11318&PHPSESSID=272e0a89ac6fa0cb6dcc608

6ceb5b610 [Skatīts 02.10.2012.]

Centrālā vēlēšanu komisija 2012 – [Tiešsaiste]. Pieejams: http://www.cvk.lv/pub/public/

[Skatīts 07.04.2012.]

Avoti

Bels 1988 – Bels, A. Ne valodu cīņa, bet cieņa. Literatūra un Māksla, 1988, 9. sept.

Briedis 1988 – Briedis, L. Visaugstākā taisnība. Padomju Jaunatne, 1988, 9. sept.

203

Dite Liepa

LIETUVIŲ IR LATVIŲ IDENTITETO

ATSPINDŽIAI: POŽIŪRIS Į VALSTYBINĘ KALBĄ

Santrauka

Koks vaidmuo tenka kalbai tyrinėjant mūsų nacionalinį identitetą?

Kaip galima apibūdinti latvių ir lietuvių kalbas pasaulio, Europos ir kaimy-


204

Dite Liepa

Lietuviešu un latviešu identitātes atspoguļojums:

attieksme pret savas valsts valodu

ninių šalių kontekste? Kokie labiausiai paplitę mūsų kalbiniai stereotipai

apie mus pačius ir mūsų kalbas?

Šiuo straipsniu bandoma atsakyti į tokius latvių ir lietuvių kalboms,

latviams ir lietuviams svarbius klausimus.

Straipsnio pradžioje pateiktas latvių ir lietuvių kalbų kaip valstybinių

kalbų, kaip svarbios nacionalinio identiteto sudedamosios dalies vertinimas

šiuolaikiniame kontekste. Klausimai, kaip išsaugoti nacionalinį identitetą

ir savo kalbą, kaip ją puoselėti ir perduoti kitoms kartoms, ypač

aktualūs tapo XXI a., kai nacionalinis identitas turi atlaikyti pasaulinės

globalizacijos įtaką.

Praėjus 20 metų po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje ir Latvijoje,

lyginant, kaip vertinama valstybinė kalba, išryškėja daug bendrumų

ir skirtumų. Tai puikiai iliustruoja 2012 m. vasarį Latvijoje vykęs kalbos

referendumas. Nors daugeliui lietuvių šis klausimas atrodė vidinis Latvijos

dalykas, tai puiki galimybė Lietuvai ir lietuviams susimąstyti apie pažeidžiamiausius

kalbos politikos aspektus ir pagrindinių šalies vertybių apsaugą.

Latvijoje, skirtingai nei Lietuvoje, visuomenės integracija remiantis

valstybine kalba vis dar yra aktuali politinė užduotis. Čia svarbu paminėti

ir latvių kalbinį elgesį, pasireiškiantį perėjimu prie rusų kalbos bendraujant

su šios kalbos vartotojais.

Ypatingas dėmesys straipsnyje skiriamas tikrinių daiktavardžių adaptavimo

klausimams, kurie abiejose šalyse traktuojami skirtingai. Lietuviai

mano, kad latviai yra labiau pažengę. O vertinant lietuvių kalbos situaciją

latvių akimis, atrodo, kad lietuviai labiau rūpinasi savo kalbos kokybe,

nors abiejų kalbų problemos yra panašios: daug anglizmų, tarptautinių žodžių,

slengo, interneto aplinkos įtaka rašybai ir pan.

Straipsnio pabaigoje pasitelkiant internete prieinamą medžiagą apibendrinami

ir analizuojami labiausiai paplitę stereotipai apie latvių ir lietuvių

kalbas, taip pat apie jų išlikimo galimybes.

Straipsniui teoriškai pagrįsti remtasi latvių ir lietuvių kalbininkų

(A. Butkaus, L. Baluodės, I. Druvietės ir kt.), abiejų tautų žurnalistų ir

kuriančiosios inteligentijos astovų nuomonėmis. Apibendrinant dominuojančius

stereotipus naudotasi Latvijos ir Lietuvos spaudos leidinių publikacijomis

ir internetinėje aplinkoje prieinamais komentarais.


RES HUMANITARIAE XII ISSN 1822-7708

205

Martynas Vingrys – Vytauto Didžiojo universiteto

lyginamųjų kultūrų studijų magistrantas.

Moksliniai interesai: folkloristika, etnologija.

Adresas: Baltijos g. 102–53, LT-48216 Kaunas.

Tel. +37063825330.

El. paštas: Martynas.Vingrys@fc.vdu.lt.

Martynas Vingrys – Present studies for degree of Master

in comparative cultural studies at Vytautas Magnus university.

Research interests: folklore, ethnology.

Adress: Baltijos g. 102–53, LT-48216 Kaunas.

Tel. +37063825330.

E-mail: Martynas.Vingrys@fc.vdu.lt.

Martynas Vingrys

Vytauto Didžiojo universitetas

TABAKO KILMĖS AIŠKINIMAS

LIETUVIŲ ETIOLOGINĖSE SAKMĖSE:

VELNIO MOTINOS MIRTIES SIUŽETAI

Anotacija

Straipsnyje analizuojamos lietuvių etiologinės sakmės, aiškinančios tabako kilmę. Daugiausia

dėmesio skiriama sakmėms, kuriose šio augalo atsiradimas žemėje siejamas su lietuvių

tautosakoje itin retai pasitaikančio personažo – velnio motinos – mirtimi. Išsiskiria dviejų

siužetų sakmės: 1) velnias tabako kūrimo procese dalyvauja vienas; 2) tabako ir skirtingų

jo vartojimo būdų atsiradimas siejamas su Dievo ir velnio tarpusavio kova. Straipsnyje

analizuojami tabako, jo vartojimo būdų bei šio augalo sukeliamo spjaudymosi ir ašarojimo

kilmės aiškinimai, atrandami lietuvių etiologinėse sakmėse, o remiantis etnografiniais duomenimis

stengiamasi išsiaiškinti galimas tokių siužetų susiklostymo aplinkybes.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: etiologinės sakmės, tabako kilmė, velnio motina, velnio ir

Dievo kova, rūkymas, šniaukimas.

Abstract

Lithuanian etiological legends, where the origin of tobacco is explained are analyzed in this

article. The main attention was given for those tales, where tobacco origin is related with

especially rare personage in Lithuanian folklore devil’s mother death. There are two kinds

of stories: 1) devil in tobacco creation process works alone; 2) tobacco and different its using

forms origin is a result of devil and God fight. The main attention is paid to analysis of

explanations of tobacco, its using forms and spitting as well as watering, stimulated by this

plant, origin that are found in Lithuanian etiological legends. Ethnographic information is

used to explore the possibilities of those stories appearing in folklore.

KEY WORDS: etiological tales, origin of tobacco, devil’s mother, devil and God fight,

smoking, snuffing.


206

Martynas Vingrys

Tabako kilmės aiškinimas lietuvių etiologinėse

sakmėse: velnio motinos mirties siužetai

Įvadas

Enciklopedijoje, skirtoje tabako vartojimo kultūrai analizuoti, rašoma,

kad tabakas – augalas, apie kurį Europoje buvo sužinota tik XV a. pabaigoje,

kada Kristupas Kolumbas per savo ekspedicijas parsivežė jį iš Amerikos

(Goodman 2005, 13). Pasakojama, kad Kolumbo jūreiviui pirmą kartą Ispanijos

miestelio aikštėje viešai užsirūkius iš jo nosies ir burnos sklindantys

dūmai atrodė taip baugiai, jog šis buvo palaikytas apsėstu velnio ir už

tai gavo 7 metus kalėjimo (Goodman 2005, 403). Didžiaisiais eretikų persekiojimo

laikais tabakas buvo apibrėžtas kaip indėnų pagonybę propaguojantis

objektas (Goodman 2005, 403), o dūmai prilyginti „tamsiųjų jėgų“,

tiksliau – šėtono apraiškai (Goodman 2005, 361). Enciklopedijoje minima,

kad vos tik pasirodžius šiam augalui Europoje greitai prigijo pavadinimas

the devils weed [velnio žolė, piktžolė] (Goodman 2005, 403).

Lietuvių tautosakoje tabakas taip pat dažnai įvardijamas kaip nelabojo

augalas: „taboka – velnio žolė“ (BsLP II 22) arba „velnia želmuo“ (BsLPĮ I

181). Tai pastebėjęs Norbertas Vėlius pažymėjo, jog „mitologiniu požiūriu

reikšminga, kad svaigieji gėrimai ir tabakas vadinami velnio vardais“

(Vėlius 1987, 40). Vis dėlto galima drąsiai ginčytis dėl šio teiginio. Nepaisant

to, kad tabakas – psichotropinių savybių turintis augalas (o kaip žinoma,

tokie augalai buvo laikyti padedančiais bendrauti su dievais (Vėlius

1987, 40), lietuvių mitologijoje šis augalas nėra svarbus. Užtenka paminėti

faktą, kad Lietuvoje tabakas paplito XVII a. viduryje (Čivilytė, Kvizikevičius,

Sarcevičius 2005, 37; Matusas 1960, 268), kada jau buvo įsigalėjusi

krikščionybė, o iki to laiko jokių atitikmenų šiam augalui nebūta.

Priežastys, dėl ko tabakas buvo greitai priskirtas prie velniškų objektų,

yra gana lengvai numanomos. Nors šis augalas pasižymi tokiomis bjauriomis

savybėmis, kaip kartumas, smarvė, sukeliama priklausomybė ir t. t., žmogus

neatsisako jo sodinti ir vartoti. Vaizdžiai tai atsiskleidžia dr. Vinco Kudirkos

teiginyje: „Kada visi sutvėrimai, klausydami serginčio juos instinkto, bėga

nuo tabako dūmų kaipo nuo savo tikros nelaimės, žmogus, tas išmintingas

sutvėrimas, pats save kankina tabako dūmuose!“ ([Apie tabako žalą], 2008)

Kita priežastis, dėl ko tabakas priskirtas prie „velnio išradimų“, yra tai,

kad jo vartojimo būdai šniaukiant per nosį arba dūmus traukiant į plaučius

– visiškai nauji ir neįprasti. Kadangi tai kėlė nuostabą, bet drauge

buvo ir įdomu, skatino žmones kurti įvairius paaiškinimus apie šio augalo


Martynas Vingrys

Tabako kilmės aiškinimas lietuvių etiologinėse

sakmėse: velnio motinos mirties siužetai

savybes ir nepaprastą kilmę. Įdomiausia yra tai, kad etiologinėse sakmėse

Dievas prie tabako ir jo vartojimo būdų atsiradimo yra prisidėjęs ne mažiau

nei velnias.

Pažymėtina, kad nors paprastai etiologinėse sakmėse yra pasakojama,

iš kur žemėje atsirado tabakas, daugiausia dėmesio skiriama ne šio augalo

kilmės istorijai. Dažniausiai sakmėje yra aiškinama kokia nors uostomo

arba rūkomo tabako gaminio specifinė savybė: kartumas, bjaurumas, sukeliama

priklausomybė, psichotropinis poveikis, spjaudymasis ar ašarojimas

pavartojus. Visų šių savybių atsiradimas atitinkamai siejamas su neįprasta

šio augalo kilme.

Be to, itin dažnai pagrindinis dalykas, lemiantis vienokį ar kitokį sakmės

siužetą, yra paties pasakotojo požiūris į tabako vartojimą. Pavyzdžiui,

jeigu pasakotojas neigiamai vertina tabako vartojimą ir pasakojimo tikslas

yra pašiepti šniaukiantįjį ar rūkantįjį, tuomet šis augalas yra išdygęs „iš velnio

triedalų“ (LTR 1744/1). Kada aiškinama, dėl ko tabakas yra toks bjaurus,

pasakojama, kad šis augalas išaugęs iš pasikorusio Judošiaus bambos ir

įgavęs blogąsias Jėzaus išdaviko savybes: „o iš to išauga tabaks visokia kartuma

pilns ir bjaurybės, koks Jūdošius buva“ (BsLpĮ I 50). Priklausomybė

tabakui dažniausiai aiškinama obsceniško turinio sakmėmis – tabakas išdygęs

iš gražios mergos tarpkojo: „až tai un tabaku ir traukia, kad iš mergas

augus“ (LTR 195/17). Bet yra ir tokių siužetų, kuriuose pasakojama, kad

tabaką sukūrė Dievas, nes norėjo duoti laiko žmogui pailsėti – tokio siužeto

pasakotojas paprastai nesmerkia tabaką vartojančiųjų.

Šio straipsnio objektas – tabako kilmę aiškinančios sakmės, kuriose

šio augalo atsiradimas siejamas su velnio motinos mirtimi 1 . Šis motyvas

207

1

Sakmėse, kuriose tabako kilmė siejama su velnio aplinkos personažo mirtimi, velnio

motina yra dažniausiai aptinkamas personažas. Šį veikėją atrandame 73 % (24 iš 37)

Lietuvoje užfiksuotų tokio siužeto sakmių. Kitas personažas, kuris minimas tokio pobūdžio

sakmėse, galima numanyti, yra velnio žmona. Vienose sakmėse ji taip ir vadinama:

„velnienė“ (LTR 3164/411), „Liucipieriaus pati“ (BLLS 330), kitose šis veikėjas yra

įvardijamas kaip „sena velnio boba“ (BLLS 327; LMD III 65/189); „velnio bobutė“

(LTR 1884/129), „velnio senutė“ (LTR 1714/780). Sprendžiant iš to, kad beveik ¾

tokio siužeto sakmių yra minima velnio motina, galima manyti, kad ji ir yra pirminis

šio sakmės motyvo personažas. Pažymėtina, kad jeigu kitas minimas personažas ir būtų

velnio žmona, ji sakmėse neatlieka jokios išskirtinės funkcijos. Matyt, ji atsirado sakmei

tolstant nuo pirminių variantų. Be to, tik keliose sakmėse buvo tiksliai įvardyta, jog ta

mirusi būtybė yra velnio žmona. Kitais atvejais stengiamasi pabrėžti personažo senumą

(įvardijant ją bobute, senute). Prielaidą, kad velnienė sakmėje laikui bėgant „išsivystė“


208

Martynas Vingrys

Tabako kilmės aiškinimas lietuvių etiologinėse

sakmėse: velnio motinos mirties siužetai

yra dažniausiai pasitaikantis tabako kilmę aiškinančiose sakmėse. Dažniausiai

tokio pobūdžio sakmėse šio augalo kilmės aiškinimai susiję su tabako

vartojimo būdų – rūkymo ir šniaukimo – atsiradimu. Be to, aiškinama

dar ir tai, dėl ko žmonės vartodami tabaką spjaudosi arba ašaroja. Toliau

straipsnyje ir bus analizuojami šie sakmių siužetai, bet prieš tai vertėtų

aptarti lietuvių tautosakoje itin retai aptinkamą personažą – velnio motiną.

1. Velnio motina – išskirtinis tabako kilmę

aiškinančių sakmių personažas

Pažymėtina, kad velnio motinos – tabako kilmę aiškinančių sakmių išskirtinio

personažo – atsiradimas prieštarauja įprastinėms pasaulio kūrimo

sakmėms. Paprastai Dievas ir velnias yra vaizduojami kaip pagrindiniai

pasaulio kūrėjai (Vėlius 1986, 11), drauge suvokiami ir kaip pirmosios šio

pasaulio būtybės. Vadovaujantis sakmių, kuriose yra minima velnio motina,

logika, išeitų, kad pasaulio pradžioje buvo ne Dievas ir velnias, bet

Dievas ir būsimo velnio motina 2 .

Sprendžiant iš to, kad vienas iš dviejų pagrindinių pasaulio kūrėjų –

velnias turi motiną, galima manyti, kad šių sakmių kilmė yra vėlyva. Greičiausiai

tokio pobūdžio pasakojimai atsirado laikais, kai tradiciniai siužetai

buvo užmiršti arba tapo nebeaktualūs, pažintinė sakmių funkcija susilpnėjo,

o žanrų ribos tarp sakmių, buitinių pasakų ir anekdotų pradėjo nykti

(Jonynas 1967, 41). Sakmės tapo humoristinio – anekdotinio pobūdžio

kūrinėliais, o liaudis nebetikėjo etiologinėse sakmėse vaizduojamų įvykių

tikrumu (Vėlius 1986, 11).

Nors Birutė Jasiūnaitė teigia, kad „apie velnio motiną mažai ką težinome,

o smulkesnės informacijos apie jos išvaizdą neturime“ (Jasiūnaitė

2010, 184), tabako kilmės aiškinimo sakmėse kartais galima atrasti šio personažo

išvaizdą nusakančių bruožų: „A anas [velnias] turėjo močiū senų,

kupran sustraukusių“ (LTR 1032/262). Galima susidaryti vaizdą, kad velnio

motina sakmėse yra panašesnė į žmogų nei į mitinę būtybę – ji sensta

ir dėl to miršta: „Taip jau ji buvo sena, jog, rodos, brakšt ir numirs“ (LTR

iš velnio motinos personažo, patvirtintų ir tai, kad apie velnio senumą sakmėse nėra

kalbama, o tai, kad jo žmona yra visiškai nusenusi ir miršta, logiškai mąstant, rodo

amžiaus neatitikimą.

2

Tokia prielaida galėtų būti visai įtikinama ir skambėtų net ne komiškai, jeigu velnio

motina būtų bent kiek dažniau pasitaikantis personažas lietuvių tautosakoje.


Martynas Vingrys

Tabako kilmės aiškinimas lietuvių etiologinėse

sakmėse: velnio motinos mirties siužetai

768/614). Kartais pateikiama mirties priežastis: „Kartą ta boba apsirga ir

numirę“ (LTR 1884/129). Negana to, kad velnio motina yra vaizduojama

kaip žmogiška būtybė, velnio elgesys šiose sakmėse, švelniai tariant,

taip pat yra keistas ir nepanašus į chtoniškojo pasaulio valdovo veiksmus:

„numirė velnio močia. [Velnias ją] nuprausė, aptaisė laidotuvių drabužiais,

paguldė ant grabo lentų, apstatė žvakėmis – visa įtaisė puikiausiai“ (LTR

2145/220).

Kartais velnio motina yra minima ir lietuvių frazeologijoje (Jasiūnaitė

2010, 184). Skirtumas tas, kad čia stengiamasi pabrėžti netinkamą velnio

elgesį su savo motina, pavyzdžiui: „Tęsia kaip velnias močią per raistą“

(LKŽe) arba: „Ko žiūri, kreivom akim, kaip velnias į motiną?“ (LKŽe). O

tabako kilmės sakmėse, nors velnio motina ir įvardijama žodžiais, kurie

„Lietuvių kalbos žodyne“ apibrėžiami kaip tariami „su mažesne pagarba“

(LKŽe): močia, motka, – visose sakmėse jis stengiasi dėl savo motinos atminimo.

Taigi, šiose sakmėse jis nėra vaizduojamas kaip blogas sūnus. Vis

dėlto velnio siekio pagerbti motiną rezultatas – žemėje atsiradęs ir paplitęs

tabakas, kuris dažniausiai velniui išeina anaiptol ne į naudą.

Visus siužetus, kuriuose tabakas atsirado dėl velnio motinos mirties,

galima skirstyti į dvi dideles grupes. Pirmojoje velnias tabaką ir jo vartojimo

būdus kuria vienas. Antrąją grupę sudaro tie siužetai, kuriuose

atsispindi velnio ir Dievo tarpusavio kova, dėl kurios žemėje paplinta du

tabako vartojimo būdai: šniaukimas ir rūkymas. Toliau straipsnyje ir bus

analizuojamos šių siužetų sakmės.

209

2. Tabako kūrėjas velnias

2.1. Pypkė – „velnio kodylas“

Tradicinį suvokimą, „kad velnias tikrai tabokinis personažas“ (Jasiūnaitė

2010, 184), matome lietuvių tautodailės dirbiniuose. Onos Žilinskienės

teigimu, nemažai peleninių ir pypkių yra dekoruotos velnio atvaizdais

ir dėl to atitinkamai pavadintos: „Pypkė – velnias“, „Velnias – rūkorius“,

„Velnias pypkorius“ ir pan. (Žilinskienė 1995, 34). Tautosakoje, ypač mitologinėse

sakmėse, kartais galima pastebėti ir rūkantį velnią: „Jis berūkąs.

Kai užtraukia, aš matau, kad ta [velnio] pypkė blizga – auksinė“ (LD 79);

arba: „Tai susėdo abu ir užsirūkė to ponaičio [velnio] cigaretę“ (AMTA


210

Martynas Vingrys

Tabako kilmės aiškinimas lietuvių etiologinėse

sakmėse: velnio motinos mirties siužetai

420). Etiologinėse sakmėse pypkės išradimas yra siejamas su velnio siekiu

tinkamai pagerbti jo mirusią motiną.

Tokio turinio sakmėse jaučiamas ne tik ryškus krikščionybės dvelksmas,

bet ir tiesiogiai atsispindi bažnyčioje per mišias arba per laidotuves

atliekami kunigo veiksmai: „velnias vis matydavo, kad kunigas rūko ir rūko

Dievą prie altoriaus“ (LTR 1714/917) arba „Velnias matydamas, kad kunigai

rūko numirėlio grabą, juos laiduodami, o taip pat, kai laiko mišias

už numirėlį,