Tvarkietis_2019_Vasaris

TVARKIETIS 

www.tvarka.lt 2019 m. vasaris, Nr. 11 

Oro pilys ar realūs darbai - kas vertingiau? 

Pirmininkas 

P. 2 

p. 

5 VILNIAI: mažiau biurokratijos, 

efektyvesnė ir artimesnė savivalda 

LR Seime 

P. 

p. 

2 

Malkos atpigo labiau, nei mažėjo 

PVM 

LR Seime 

P. 5 

p. 

8 

Bandymas susigrąžinti Lietuvos 

piliečius patinka ne visiems 

Skyriuose 

P. 6 

Prasidėjus rinkiminei agitacijai 

kandidatai ima žongliruoti 

savo idėjomis ir išmone. Staiga 

„paūmėjęs“ kūrybiškumas 

net virsta per kraštus. Toks nesuvaldomas 

noras nustebinti, 

įtikti, patikti, sužavėti, priblokšti. 

O kaip kitaip? Juk sostinės 

rinkėjas išrankiausias. Ypač 

jei esi kilęs iš provincijos ir tavo 

šaknys, kaip sakoma, provincijoje. 

Pasigirsta komentarų, ko jūs provincialai 

lendate į tą sostinę. Ir tai 

girdžiu iš tų pačių, kurie į Vilnių atvyko 

studijuoti ir čia pasiliko. Man 

toks rūšiavimas pagal kilmę, pagal 

šaknis primena gūdžius viduramžius. 

O ir šiaip jau mūsų Vilniuje 

taip vadinamų tikrųjų, antros-trečios 

kartos vilniečių ant vienos rankos 

pirštų suskaičiuotume. 

Pažiūrėkime. Iš šešiolikos kandidatų 

į Vilniaus merus tik du yra 

gimę Vilniuje. Ir tie patys – atvykusių 

iš rajono šeimose. O iš realiausiais 

pretendentais įvardijamų 

kandidatų nei vieno „grynakraujo“ 

vilniečio: Tauragė, Kaunas, Jonava, 

Panevėžys, Urdoma, Maišiagala – 

kandidatų biografijose vardijamos 

gimimo vietos. 

Atėnų demokratijos principai, 

kai balsuoti ir kandidatuoti teisę 

turėjo tik kelintos kartos atėniečiai, 

jau praeitis. Ir tai jau visiškai nebebūdinga 

šiuolaikinei demokratijai. 

Kur kas svarbiau dalykinės kandidatų 

savybės. 

Manęs pastaruoju metu dažnai 

klausia, o ką jus nuveikėte Vilniui 

ir vilniečiams? Ką konkretaus? 

Nebursiu iš kavos tirščių, nekalbėsiu 

aukštomis materijomis, bet 

priminsiu konkrečiais pavyzdžiais, 

ką tvarkiečiai yra nuveikę Vilniuje, 

kokius darbus, kokius projektus 

įgyvendinę. 

2007-2009 metais dirbau valdančiojoje 

Vilniaus tvarkiečių komandoje, 

kaip mero patarėjas, tad apie 

tą laikotarpį tikrai galiu papasakoti 

ne iš nuogirdų, bet iš savo asmeninės 

patirties. 

Štai kad ir Vilniečio kortelė, kuria 

naudojamės daugelis, kuria elektroniniu 

būdu galime atsiskaityti 

už viešojo transporto ir kitas paslaugas 

sostinėje. Ir jei paklausiu ar 

pamenate kada atsirado elektroninis 

Vilniaus bilietas, retas kuris 

atsakys. Elektroninį bilietą Vilniaus 

viešajame transporte įdiegėme 

2007 metais. Prisiminkime žaliuosius 

koridorius, baigtą Pietinį 

Vilniaus aplinkkelį ir pradėtą statyti 

Vakarinį aplinkkelį, Geležinio 

Vilko gatvės tęsinį iki Molėtų 

plento, Ukmergės g. – Ateities g. – 

Laisvės prospekto jungtį su viaduku, 

tiltą per geležinkelį oro uosto link, 

atnaujintą Gedimino prospektą, atidarytą 

modernizuotą Rotušės aikštę ir 

daugelį kitų infrastruktūros projektų, 

kurių vaisiais, rezultatais naudojamės 

vos ne kasdien ir jau primiršome 

kaip vienas ar kitas transporto mazgas 

atrodė iki 2007-2009 metų periodo. 

2007 metais buvo priimtas ir Vilniaus 

miesto savivaldybės bendrasis 

planas, kurio rengime aktyviai dalyvavau. 

Bendrajame plane buvo numatyti 

žinių ekonomikos branduoliai, pramoninės 

zonos ir visos kitos esminės 

miesto plėtros perspektyvos bei teritorijos. 

Tuomet buvo pradėti remontuoti 

daugiabučių kiemai, po 200 kiemų 

kasmet. Prie mokyklų pastatytos 

ir atidarytos daugiafunkciniai sporto 

aikštynai. 

2008 m. spalį buvo atidarytas pirmasis 

Nepriklausomybės laikais pastatytas 

naujas vaikų lopšelis-darželis 

„Pilaitukas“, pastatytas socialinis būstas 

tremtiniams. 

Tuo metu prie Baltojo tilto „išrovėme“ 

palmes ir ten įrengėme sporto 

aikštyną su tinklinio aikštelėmis. 

O kada buvo pradėta dabar taip 

liaupsinama ir prezidentų, premjerų 

ministrų pamėgta pavasarinė šiukšlių 

rinkimo akcija „Darom“? 2008 

metais mes savivaldybėje įsteigėme akcijos 

„Darom 2008“ štabą, palaikėme 

jaunimo iniciatyvą, padėjome išspręsti 

organizacines akcijos procedūras, 

šiukšlių surinkimo vietas, 

išvežimo taškus, net pirštines ir 

maišus. 

Mes Vilniuje pradėjome kurti 

ir atidarinėti ūkininkų turgelius. 

Pirmasis buvo atidarytas 

lygiai prieš dešimt metų, 2009 

metų sausį Lazdynuose, Erfurto 

gatvėje, o jau po kelių dienų 

ir Pilaitėje prie seniūnijos ir taip 

toliau, per visą Vilnių. Pamenu, 

kaip oponentai pradžioje šaipėsi 

iš šios iniciatyvos, bet žmonių eilės 

prie sveikų, natūralių, kaimiškų 

produktų buvo pats geriausias 

ir pats tikriausias mūsų iniciatyvos 

įvertinimas. 

Aišku, labiausiai visiems įstrigo 

vis nesibaigianti tvarkiečių kova 

su taip vadinamaisiais „rubikonais“, 

kuomet apgaule iš vilniečių 

buvo išvilioti pinigai, didžiulės 

permokos už būstų šildymą. 

Privatininkams išnuomoti Vilniaus 

šilumos tinklai buvo neteisėto 

pasipelnymo šaltinis. Tai 

pripažino Lietuvos teismai. O dabar 

procesas yra persikėlęs į Stokholmo 

arbitražą. Ir tik nuo to, kas 

taps naujuoju Vilniaus meru bei 

valdančiąją dauguma priklauso 

ar ta byla bus tęsiama ar tyliai 

numarinta. 

Žiūrėdami į žvaigždes, pamatykime, 

kas po mūsų kojomis 

Skyriuose 

P. 10 

Renovacija kitaip: gyventojų sugrįžimas 

į atnaujintų daugiabučių 

kvartalus 

Akimirkos P. 33 

Tvarkiečių žygis per Lietuvą 

Straipsnis publikuotas 2019 vasario 7 d. 

Neatlygintina politinė reklama pagaminta 

Partijos Tvarka ir teisingumas

2 

2019 m. vasaris 

Pirmininkas 

5 VILNIAI: mažiau biurokratijos, efektyvesnė 

ir artimesnė savivalda 

REMIGIJUS ŽEMAITAITIS 

Partijos „Tvarka ir teisingumas“ 

pirmininkas 

Galbūt pamenate, kaip kadencijos 

pradžioje, 2015 metais 

dabartinio mero Remigijaus 

Šimašiaus administracija 

iškilmingai pristatė Vilniaus 

savivaldybės administracijos 

pertvarką, kurios metu 

buvo pažadėta panaikinti du 

departamentus, atsisakyti 

130 savivaldybės tarnautojų 

paslaugų ir administracijos 

darbuotojų skaičių sumažinti 

iki 830. Bet, deja, šiandien 

turime ne sumažėjusią, o, 

priešingai, padidėjusią administraciją. 

Išsipūtusią iki 1081 

tarnautojo (Sodros duomenys, 

2018 m. gruodis). 

Jei dar pridėtume šiuo metu 

Vilniaus savivaldybės bendrovėse 

ir biudžetinėse įstaigose (be 

maždaug 220-ies švietimo įstaigų) 

dirbančius 6100 žmonių, dar 

nemenką skaičių viešosiose įstaigose 

dirbančių asmenų, tai visa 

Vilniaus tarnautojų armija siektų, 

matyt, kokius 8000. Nemažai, sakysite. 

Palyginimui: Sodros duomenimis, 

Kauno miesto savivaldybėje 

dirba apie 660, Klaipėdos – apie 

460, Šiaulių – apie 250 tarnautojų. 

60-yje Lietuvos savivaldybių jų 

administracijose iš viso dirba apie 

13 300 žmonių. 

Vidaus reikalų ministerijos 

rekomendacijose dėl leistino pareigybių 

skaičiaus nustatymo teigiama, 

kad Vilniaus miesto savivaldybėje, 

praktiškai kas penktas 

dirbantysis, ūkiškai sakant, yra 

„viršininkas“. Pagal vadovaujančių 

ir nevadovaujančių darbuotojų 

santykį Vilnius lenkia kitas 

savivaldybes ir bendrą Lietuvos 

vidurkį. Vadovaujančių darbuotojų 

procentas Vilniaus savivaldybės 

administracijoje viršyja 20 

proc. Vien tik mero patarėjų yra 

7. Statistika rodo, kad pastaraisiais 

metais 39 iš 60 Lietuvos savivaldybių 

plėtė savo administracijos 

aparatus, o aktyviausiai tai darė 

Vilniaus miesto savivaldybė (LRI 

duomenys). 

Tenka pripažinti, kad savivaldybių 

administracijų darbuotojų 

skaičiui įtaką daro daugelis veiksnių. 

Tai ir demografiniai rodikliai, 

ir savivaldybės gyventojų socialinę 

sudėtį charakterizuojantys rodikliai, 

ir savivaldybės viešojo sektoriaus 

organizacijų skaičius bei jų 

funkcijos, ir savivaldybės teritorijoje 

esančių verslo subjektų, kurių 

veiklai būtina gauti licencijas ar 

leidimus, skaičius, ir savivaldybės 


Partijos Tvarka ir teisingumas 

grigiškės 

paneriai 

teritorijoje esančių kultūros ar 

gamtos saugotinų objektų skaičius 

bei vertingumas, ir statybos darbų 

masto, urbanizacijos lygio skirtumai, 

ir savivaldybės įgyvendinami 

projektai ir panašiai. 

Atsižvelgiant į visus tuos veiksnius, 

ekonominį-finansinį pagrindimą, 

kaštų ir naudos analizę, 

reorganizacijos metu, skaidant 

Vilniaus miesto „mega“ savivaldybę 

į penkias kompaktiškas, 

efektyvias savivaldybes, biurokratų 

skaičių galima būtų sumažinti 

maždaug 20 procentų. Iki 150- 

170 tarnautojų kiekvienoje sostinės 

savivaldybėje, dalį funkcijų 

perduodat seniūnijoms. 

Mat visos savivaldybių funkcijos 

yra nustatytos įstatymuose. 

Pagrindiniame Vietos savivaldos 

įstatyme yra labai aiškiai surašytos 

visos savarankiškos ir valstybės deleguotos 

funkcijos. O savivaldybės 

administracija, kaip ir bet kuris 

kitas organizmas, veikia pagal 

tam tikrus, nesunkiai aprašomus 

ir lengvai suformuluojamus algoritmus. 

Per pastaruosius 30 metų 

technologijos pažengė devynmyliais 

žingsniais, o Vilniaus savivaldybės 

administravimas iš esmės 

pilaitė 

VAKARAI 

PIETŪS 

pašilaičiai 

fabijoniškės 

justiniškės 

viršuliškės 

šeškinė 

karoliniškės 

lazdynai 

žvėrynas 

beveik nekito. Čia, manyčiau, yra 

didelis potencialas mažinant biurokratiją 

ir tobulinant paslaugas 

vilniečiams. 

Bet kuriuo atveju, labai svarbu 

optimizuojant savivaldybės administraciją, 

išsaugoti kvalifikuotus 

kadrus, išlaikyti aukštos kvalifikacijos 

specialistus, kurie įgyvendina 

miestui svarbius projektus ir 

programas. 

Siekiant optimizuoti Vilniaus 

savivaldybėje vykdomas funkcijas, 

būtina atsisakyti perteklinių, 

nebeaktualių ar besidubliuojančių 

funkcijų. Pamenu, kaip Vilniaus 

miesto gatvių ir jų istorijos 

tyrinėtojas Antanas Rimvydas 

Čaplinskas pasakojo apie carinės 

imperijos laikais Vilniuje prie 

savivaldybės veikusį transporto 

skyrių, kuriame buvo karietos ir 

vežikai, o vėliau, nebelikus karietų, 

vežikai vis dar buvo likę. Manyčiau, 

kad panašių dalykų galima 

sutrasti ir dabartinėje savivaldoje. 

Iš kitos pusės, mažinant administraciją 

reikėtų plėsti piliečių 

atstovavimą, didinti penkių Vilniaus 

savivaldybių tarybų narių 

skaičių. Kodėl? Todėl, kad toks 

didinimas reikšmingo poveikio 

CENTRAS 

verkiai 

ŠIAURĖ 

senamiestis 

naujininkai 

žirmūnai 

antakalnis 

RYTAI 

rasos 

miesto biudžetui nepadarytų, nes 

tarybos nariai negauna įprasto tradicinio 

atlyginimo. Jiems tik yra 

kompensuojama už tas valandas, 

kurias jie sugaišta posėdžiuose, į 

kuriuos juos privalo išleisti darbdaviai. 

Tos kompensacijos sudaro 

po šimtą-pusantro šimto eurų per 

mėnesį. 

Tarybos narių skaičių Vilniaus 

savivaldybėse būtina didinti, 

siekiant geresnio miestiečių atstovavimo, 

glaudesnio ryšio su 

gyventojais. Dabar 51 Vilniaus 

miesto savivaldybės tarybos narys 

atstovauja per 600.000 Vilniaus 

gyventojų, o štai, pavyzdžiui, Birštono 

ar Nidos 15 tarybos narių 

atstovauja po 3000-3500 gyventojų. 

Vienam Birštono tarybos 

nariui tenka 200-230 gyventojų, 

o štai Vilniaus tarybos narys atstovauja 

10.000-12.000 gyventojų. 

Ūkiškai sakant, vienam Vilniaus 

tarybos nariui tenka 40-imt „birštonų“. 

Disproporcijos tiesiog milžiniškos. 

Naujausi Eurobarometro tyrimai 

rodo, kad Lietuvoje lietuviai 

jaučiasi labiausiai negirdimi 

ES. Vos 30 proc. respondentų 

sutinka su teiginiu, kad jų balsas 

Naujoji Vilnia 

Lietuvoje ką nors lemia ir net 63 

proc. respondentų įsitikinę, kad 

jų nuomonė niekam neįdomi, 

nesvarbi, o jų balsas nėra girdimas. 

Skaidant sostinės savivaldybę 

į 5atskiras, mano matymu, 

algoritmas būtų labai paprastas 

– mažinam administraciją 

ir biurokratiją, daugiau funkcijų 

deleguojam seniūnijoms, o 

žmonių deleguotų tarybos narių 

skaičių šiek tiek padidiname. 

Smulkesnėse ir arčiau žmonių 

„nusileidusiose“ Vilniaus savivaldybėse 

būtų ūkininkaujama, 

šeimininkaujama efektyviau. 

Mažiau apleistų, užmirštų, bešeimininkių 

mikrorajonų. Kiekvienoje 

iš penkių savivaldybių 

dirbtų tame mikrorajone gyvenantys 

ir čia rinkti žmonės. 

Jiems būtų geriau suprantamos 

ir sprendžiamos atskiro mikrorajono, 

atskiros teritorijos specifinės 

problemos, bėdos, iššūkiai, 

geriau atliekamos savarankiškos 

ir valstybės deleguotos funkcijos. 

Iš to laimėtų ir savivalda, ir visi 

miesto gyventojai. 

Delfi.lt ir Spinter.lt informacija 

Straipsnis publikuotas 2019 sausio 23 d.

LR Seime 

Seimo nariai lankėsi Nacionaliniame maisto ir 

veterinarijos rizikos vertinimo institute 

Vasario 8 d. per pietus Seimo 

pirmininko pavaduotojas 

Remigijus Žemaitaitis kartu su 

Seimo frakcijos Tvarka ir teisingumas 

seniūnu Vytautu Kamblevičiumi 

lankėsi Nacionaliniame 

maisto ir veterinarijos 

rizikos vertinimo institute. 

Susitikime dalyvavo įstaigos vadovas 

Dr. Gediminas Pridotkas. 

Seimo nariai domėjosi instituto veikla, 

atliekamais darbais, ateities planais. 

Teiravosi apie personalo darbo 

sąlygas, darbinį klimatą įstaigoje. 

Po susitikimo, Seimo nariai paragino 

Nacionalinio maisto ir veterinarijos 

rizikos vertinimo instituto 

direktorių toliau sėkmingai tęsti 

pradėtus ir būsimus darbus. 

„Kasmet Institute atliekama daugiau 

nei 1 mln. laboratorinių tyrimų, 

akredituota beveik 500 tyrimo 

metodų. Institutas nustato galimą 

riziką maisto saugai, taip pat užkrečiamųjų 

ligų grėsmes ir skubiai apie 

tai informuoja kontrolės instituciją 

(„rizikos valdytoją“), kuri imasi 

kontrolės veiksmų. Atsižvelgus į 

Instituto tyrimų rezultatus, per metus 

į Lietuvos rinką nepatenka daugiau 

nei 1000 tonų nesaugių maisto 

produktų, maisto žaliavų, pašarų 

ir kitos produkcijos“ - Nacionalinio 

maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo 

instituto informacija. 


3 

Malkos atpigo labiau, nei mažėjo PVM 

Tvarkiečių iniciatyva ir 

pastangomis, nuo šių metų 

sausio 1 dienos įsigaliojęs 

lengvatinis 9 proc. PVM 

tarifas malkoms ir kūrenimui 

skirtiems medienos produktams 

jau duoda rezultatus. 

Žiniasklaida skelbia, 

kad malkos atpigo labiau, 

nei mažėjo PVM. 

Įsigaliojęs lengvatinis PVM tarifas 

malkoms ir malkinės medienos 

atliekoms, naudojamoms 

kaip kuras, išjudino prekybą. Pasak 

biokuro pardavėjų, pirkėjai, 

anksčiau lūkuriavę malkų kainų 

mažėjimo, dabar daug aktyvesni 

negu per praėjusius tris šildymo 

sezono mėnesius. 

Dienraščio „Lietuvos žinios“ 

duomenimis, kelerius pastaruosius 

metus drastiškai kilusios 

malkų, pjuvenų briketų ir granulių 

kainos dabar krito labiau 

nei mokesčio lengvata – 12 procentų. 

Jos beveik sugrįžo į 2016 

metų lygį. 

Vienos didžiausių Vakarų Lietuvoje 

bendrovių, prekiaujančių 

visų rūšių biokuru, pardavimų 

vadovas Augustinas Petrauskas 

„Lietuvos žinioms“ teigė, jog kainas 

perskaičiavo paskutinėmis 

gruodžio dienomis – pritaikė 

naująjį 9 proc. PVM tarifą. Jos 

esą visą sausį išliko stabilios ir 

per 12 proc. mažesnės negu pernai 

rudenį. Taip nutiko dar ir todėl, 

kad žaliava biokurui gaminti 

– malkinė mediena – 2018 metų 

lapkritį bei gruodį nebrango, 

priešingai, gruodį keliais procentiniais 

punktais net pigo. Anot 

bendrovės atstovo, biokuro kainų 

buitiniams vartotojams didėjimas 

stabtelėjo jau lapkričio 

pabaigoje, Vyriausybei pažadėjus 

mažinti malkoms taikomą 

PVM tarifą. Tiesa, tada pastebimai 

krito ir pardavimas, nors buvo 

pats sezono įkarštis. Žmonės 

nepirko kietojo kuro, lūkuriavo. 

Šilumos tiekėjų asociacijos 

duomenimis, nuosavus namus 

malkomis, briketais ir granulėmis 

šildosi maždaug pusė buitinių 

vartotojų. Jie nenaudoja centralizuotais 

tinklais tiekiamos 

šilumos energijos, gaminasi ją 

patys degindami malkas, pjuvenų 

briketus ar granules. 

Anksčiau biokuro kainų šuolis 

dalį privačių namų savininkų, 

daugiausia gyvenančių kaimuose 

ir nedidelėse gyvenvietėse, 

privertė ieškoti kuro pigiau 

šešėlinėje rinkoje. 

„Lietuvos žinių“ žurnalistams 

pasiteiravus apie kietojo kuro 

kainas šešėlinėje rinkoje ir palyginus 

jas su tomis, kurios nurodomos 

interneto svetainių skelbimuose, 

atrodo, kad beveik nebėra 

jokio skirtumo. Už maždaug 

10 erdvinių metrų – tai 

didžioji traktoriaus priekaba – 

malkų, priklausomai nuo medienos 

rūšies, ir privatininkai, ir internete 

besiskelbiantys pardavėjai 

prašo nuo 220 iki 350 eurų. 

„Tvarkiečiai“ lengvatą malkoms 

bandė įtvirtinti dar nuo 

2017 m., tačiau vis nesulaukdavo 

reikiamo palaikymo Seime ir 

tik 2018 gruodį tokį sprendimą 

pavyko priimti. 

„Pritarimas lengvatai ne tik 

leido sutaupyti žmonėms, bet 

tuo pačiu mažina šešėlinę rinką. 

Šis projektas nėra kažkas naujo 

Europoje, šiuo metu esama nemažai 

šalių, kurios, siekdamos 

pasirūpinti savo piliečiais, taiko 

PVM lengvatas kietajam kurui, 

todėl mūsų pasiūlytas planas ir 

buvo sekti geruoju kitų valstybių 

pavyzdžiu. Džiaugiuosi, kad 

mūsų skaičiavimai apsitvirtino 

ir rezultatas išties puikus“, – sako 

partijos „Tvarka ir teisingumas“ 

pirmininkas Remigijus Žemaitaitis. 




4 


LR Seime 

Tvarkiečiai savivaldos rinkimuose dalyvaus pirmu numeriu 

Tiesioginiuose merų ir savivaldos 

tarybų rinkimuose dalyvaujančių 

partijų numerių 

traukime partijos „Tvarka ir 

teisingumas“ pirmininkas Remigijus 

Žemaitaitis ištraukė 

pirmą numerį. Visi „Tvarkos ir 

teisingumo“ sąrašai, visi kandidatai 

į merus, visuose Lietuvos 

miestuose ir rajonuose 

dalyvaus pirmuoju numeriu. 

„Šiandien mūsų partijos „Tvarkos 

ir teisingumas“ likimas yra 

būti pirmais. Likimas lėmė, kad 

mūsų partijos numeris šiuose 

rinkimuose bus Nr. 1. Kviečiu 

draugus ir bendraminčius palaikyti 

mus, palaikyti mūsų atsinaujinimą, 

permainas ir idėjas 

su kuriomis mes ateiname“,- sakė 

Remigijus Žemaitaitis. 

Vyriausioji rinkimų komisija 

šiandien į Seimą pakvietė 15 dalyvauti 

savivaldybių rinkimuose 

užsiregistravusių partijų atstovų. 

Numerių traukimas vyko 

dviem etapais. Pirmiausia partijų 

atstovai traukė numerius, kad 

sužinotų kokia eiliškumo tvarka 

partijų atstovai trauks rinkiminių 

sąrašų numerius. Vytautui 

Kamblevičiui atiteko Nr. 1, todėl 

traukti sąrašo numerio pirmiausia 

buvo pakviestas „Tvarkos ir 

teisingumo“ lyderis. Remigijus 

Žemaitaitis iš 23 vokų ištraukė 

vidurinį. Jis ir buvo laimingas. 

Straipsnis publikuotas 2019 sausio 18 d. 

Olgos Posaškovos nuotr. 

Tvarkiečiai: turi nebelikti bedarbių su universitetiniu išsilavinimu 

Seimo frakcijos „Tvarka ir 

teisingumas“ nariai sausio 

12 dieną rengiamame Seimo 

posėdyje pristatys įstatymo 

pakeitimo projektą, pagal 

kurį mokslus baigę jauni specialistai 

iš karto gautų darbą 

Lietuvoje. 

Frakcijos narių parengtas 

Mokslo ir studijų įstatymo Nr. 

XI-242 77 straipsnio pakeitimo 

įstatymas numato, kad „studijuojantys 

valstybės finansuojamose 

vietose studentai arba 

studentai, kurie įgijo aukštojo 

mokslo diplomą užsienyje ir kurio 

studijos buvo finansuojamos 

valstybės biudžeto lėšomis, baigę 

studijas privalo išdirbti Lietuvoje 

ne mažiau kaip 3 metus per 


Bandymas susigrąžinti Lietuvos piliečius patinka ne visiems 

Paskutinėmis senųjų metų 

dienomis sulaukiau žurnalistų 

dėmesio dėl Seime įregistruoto 

nutarimo projekto, kuriuo 

siekiame pasiūlyti Vyriausybei 

nedelsti ir iki kitų metų liepos 

1 d. parengti atitinkamus įstatymus, 

numatančius Lietuvos 

Respublikos piliečių grįžimo 

iš užsienio priemones. Ne paslaptis, 

kad Lietuvos tuštėjimas 

jau tapo įsisenėjusia problema, 

kurios sprendinių nerandame 

iki šiol. Tačiau vos tik užregistravome 

nutarimo projektą, 

kuris turi virsti realiais darbais, 

turime teisintis žiniasklaidai. 



10 metų laikotarpį, jei valstybė 

sudaro sąlygas įsidarbinti 

pagal įsigytą specialybę“. 

Pataisose numatyta, kad jei 

absolventas nesutinka įsidarbinti 

pagal specialybę kai jam 

yra sudaromos tokios sąlygos, 

tuomet jis privalo grąžinti studijų 

įmokas į biudžetą. 

„Mūsų tikslas yra toks, kad 

baigęs mokslus jaunas specialistas 

iš karto gautų darbą Lietuvoje, 

kuris būtų apmokamas 

taip, kad asmuo galėtų gyventi, 

o ne tik išgyventi. Valstybė 

privalo planuoti kiek ir kokių 

programų specialistų turi galimybę 

finansuoti bei pasiūlyti 

juos pilnai integruoti į darbo 

rinką po mokslų baigimo“, 

- sako Seimo frakcijos „Tvarka 

ir teisingumas“ narys Valentinas 

Bukauskas. 

Valstybė gerai besimokančiam 

jaunimui garantuoja nemokamą 

mokslą, kuris finansuojamas 

iš valstybės biudžeto. Pasitaiko 

atvejų, kai studentas, kurio studijas 

finansavo valstybė, baigęs 

studijas išvyksta į užsienį, bet 

nepasilieka Lietuvoje, nes neturi 

tam motyvacijos. Tokiu būdu už 

Lietuvos Respublikos biudžeto 

lėšas yra kuriami specialistai kitoms 

šalims, kitoms valstybėms. 

Lietuvos Respublika privalo sukurti 

sąlygas jauniems specialistams 

įsidarbinti savo šalyje pagal 

įgytą specialybę. 

Priminsiu, kad kovai su emigracija 

Seime dar anoje kadencijoje buvo 

sukurta nuolatinė Migracijos komisija, 

turinti rengti, svarstyti, siūlyti 

įstatymo projektus ir juos teikti Seimui. 

Tuomet atrodė, kad komisijos 

sudarymas gali tapti lūžiu, tačiau rezultatas, 

švelniai tariant, lūkesčių 

nepateisino. Štai oficialioje Seimo 

interneto svetainėje galime pamatyti 

komisijos darbo rezultatą: per 

du metus svarstyti tik 6 projektai, 

išleisti 25 pranešimai spaudai, kurių 

dauguma informacinio pobūdžio. 

Atsidarome komisijos darbotvarkes. 

Nesiplėsiu apie tai, kad NUO- 

LATINĖ komisija renkasi geriausiu 

atveju dukart per mėnesį, geriau 

atkreipsiu dėmesį į darbotvarkių 

turinį. Tiksliau apie jo nebuvimą. 

Komisijos posėdžiai trunka ne 

daugiau 2 val., per kurias matyt tik 

gadinamas oras, nes per du paskutinius 

metus nebuvo įgyvendinta 

praktiškai jokia iniciatyva. 

O visuomenėje šurmulys kyla ne 

tik dėl mūsiškių emigracijos, bet ir 

dėl imigrantų, kurių pas mus vis 

daugėja. Štai ir Vilnius ėmėsi socialinės 

akcijos „Aš – vilnietis“, kuria 

bandoma pripratinti miestiečius 

prie kitataučių. Nekomentuosiu 

pačios idėjos, tačiau faktas tas, 

Nukelta į 5 p. >

Atkelta iš 4 p. > 


LR Seime 5 

Bandymas susigrąžinti Lietuvos piliečius patinka ne visiems 

kad imigracija į Lietuvą auga. Jau 

kuris laikas žiniasklaidoje matome 

pranešimus ne tik apie imigrantų 

padaromus nusikaltimus, bet ir 

apie jų dirbamus darbus. Pavyzdžiui 

ukrainiečiai, įsitvirtinę statybų 

sektoriuje, jau perima ir tolimųjų 

reisų vairuotojų darbo vietas, 

iš kurių išstumiami lietuviai, 

nesutinkantys dirbti už ženkliai 

mažesnį atlyginimą, kurį mielai 

priima imigrantai. Kol mūsų tautiečiai 

bėga iš Lietuvos, jų vietas 

užima už mažesnę algą sutinkantys 

dirbti imigrantai. Tuo naudotis 

bando apsukrūs verslininkai, 

Kol mūsų tautiečiai bėga iš Lietuvos, jų vietas 

užima už mažesnę algą sutinkantys dirbti imigrantai. 

Tuo naudotis bando apsukrūs verslininkai, 

spausdami iš susidariusios situacijos maksimumą, 

ima mokėti grašius. Čia atsiranda dar 

viena problema – mažinami atlyginimai, kurie 

netiesiogiai dar labiau skatina lietuvius palikti 

tėvynę. 

Vasario mėnesio partijų reitingai 

spausdami iš susidariusios situacijos 

maksimumą, ima mokėti grašius. 

Čia atsiranda dar viena problema 

– mažinami atlyginimai, 

kurie netiesiogiai dar labiau skatina 

lietuvius palikti tėvynę. Susidaro 

užburtas ratas, kurio sprendimo 

būdų ieškoti vengiama. Kyla 

klausimas, kodėl Migracijos komisija 

nesiima iš esmės spręsti net šių 

probleminių temų? 

Nesusitelkta ir nesugebėta buvo 

pasipriešinti net Migracijos paktui, 

kurį taip laimino ir popino 

mūsų nomenklatūrinis „elitas“. 

Seimui nebuvo pateiktos jokios išvados, 

visuomenė nebuvo supažindinta 

su Pakto turiniu. Galų gale, 

ar bent patys Migracijos komisijos 

nariai perskaitė dokumentą, dėl 

kurio pasirašymo pasauliniu mastu 

kilo audringos diskusijos? Vien 

šis, sakyčiau net nusikalstamas neveikimas, 

parodo, kad Migracijos 

komisija neįgali ir imtis realių darbų 

neturi nei noro, nei gebėjimų. 

Štai todėl, matydami tokią apatišką 

komisiją, užregistravome 

nutarimą patys. Tiksliau 24 patriotiškai 

nusiteikę Seimo nariai 

iš skirtingų frakcijų (nutarimo nepasirašė 

tik konservatoriai ir socialdemokratai). 

Manau, kad Seimas 

pritars siūlymui ir Vyriausybė 

dės visas pastangas, kad reikiami 

įstatymai, skatinantys grįžti mūsų 

tautiečius, būtų priimti jau kitais 

metais. Šio tikslo siekėme ir eidami 

į 2016 m. Seimo rinkimus. Emigrantų 

grąžinimas buvo prioritetinis 

klausimas mūsų programoje, 

tad nebesikliauname butaforine 

Migracijos komisija ir bandome 

patys pasiekti konkretų rezultatą, 

padėsiantį susigrąžinti brangiausią 

Lietuvos turtą – žmones. 




6 

Skyriuose 

Žiūrėdami į žvaigždes, pamatykime, kas po mūsų kojomis 

Vilniaus miesto savivaldybėje 

įdarbinta jau virš 1000 

tarnautojų. Tai išties yra per 

didelis skaičius ir per didelė 

našta miesto biudžetui. 

Akivaizdu, kad toks didelis 

darbuotojų skaičius yra 

susijęs su nenumaldomu 

ir niekaip nepažabojamu 

noru valdžiai prisiimti vis 

naujas funkcijas. Visada sakiau, 

kad valdžios turi būti 

tiek, kiek jos reikia, o ne 

tiek, kiek ji jos nori. 

Esu už tai, kad savivaldybė 

atsisakytų nereikalingų funkcijų: 

beprasmiškų leidimų išdavimų, 

abejotinų ir nereikalingų 

priežiūrų, derinimų. Dažnai 

tai tampa neįveikiamais barjerais, 

žmonėms, kurie nori veikti, 

kurti ir dirbti savo mieste. 

Tikra savivalda pirmiausiai yra 

žmonės, kurie patys sprendžia 

daugelį savo kasdienio gyvenimo 

klausimų. 

Vis daugiau paslaugų persikelia 

į internetą ir tai yra gerai. 

Skaitmenizacija gali supaprastinti 

daug procedūrų ir optimizuoti 

kai kuriuos procesus. 

Tačiau nereikia dėl to pamesti 

galvos, nes vis dar didelė dalis 

vilniečių nepakankamai moka 

naudotis naujausiomis technologijomis. 

Ypač vyresnės kartos 

miestiečiams yra sudėtinga tuos 

naujadarus įvaldyti, perprasti ir 

įprasti prie jų, todėl fizinis, tiesioginis, 

gyvas kontaktas nori 

nenori yra tiesiog būtinas, užtikrinant 

kiekvieno vilniečio 

kokybišką aptarnavimą. 

Privalome atsisakyti kai kurių 

savivaldybės funkcijų. Tai 

leistų ženkliai sumažinti tarnautojų 

skaičių, o likusiems 

geriausiems tinkamai paskirstyti 

krūvius ir mokėti didesnius 

atlyginimus. Pavyzdžiui, 

turto valdymo skyrius valdo 

labai daug turto. Miestas turi 

pasilikti tik būtiniausias sau 

patalpas: mokyklas, ligonines, 


Vidmantas Martikonis, Vilniaus miesto tarybos frakcijos 

„Tvarka ir teisingumas“ vadovas 

Privalome atsisakyti kai kurių 

savivaldybės funkcijų. Tai leistų 

ženkliai sumažinti tarnautojų 

skaičių, o likusiems geriausiems 

tinkamai paskirstyti krūvius ir 

mokėti didesnius atlyginimus. 

poliklinikas, o visas kitas turtas 

turi būti parduotas. Juk ne 

savivaldybės reikalas yra teikti 

patalpų nuomos paslaugas. 

Tuomet išsikreipia procesai ir 

daugėja pagundų elgtis nesąžiningai. 

Nereikalingo turto daug, atsiranda 

draugų, kuriems reikia 

duoti už dyką, taikyti įvairias 

nuolaidas. Bet juk taip prarandami 

pinigai, už kuriuos galima 

būtų tvarkyti miestiečių gerbūvį. 

Kitaip tariant, tokie sandoriai 

iš esmės tampa vagystėmis, 

įvairios formos kyšiais. Man 

sako, turime duoti patalpas, juk 

čia neįgaliųjų organizacija. O aš 

klausiu – kodėl? Remkime juos 

pinigais, o jie išsinuomos ten, 

kur yra pigiau, patogiau, kur 

jiems geresnė infrastruktūra. 

Mums nereikia užsiimti nekilnojamo 

turto nuoma, skirkim 

tikslinėms organizacijoms tam 

tikras lėšas, nes kitaip proceso 

nesuvaldysi. 

Pirmaisiais šios kadencijos 

metais, administracijos direktorės 

A. Vaitkunskienės ir 

mano pastangų dėka turto valdymas 

buvo pradėjęs duoti pastebimai 

geresnius ekonominius 

rezultatus. Jau buvo atsiradusi 

grąža ir įmonių valdymas jau 

buvo pasiekęs tam tikrus rodiklius, 

dividendus įmonės buvo 

pradėjusios mokėti, kaip ir 

Estijoje. Deja, besibaigiant kadencijai 

pastebimai ima trūkti 

politinės valios ir griežtų vadybos 

metodų. 

Esu labai racionalus ir pragmatiškas, 

kada svarstome, 

koks turi būti Vilnius ateityje. 

Nemėgstu ir nenoriu statyti 

oro pilių, fantazuoti apie neįgyvendinamus 

ateities grandiozinius 

projektus. Yra neatsakinga 

manipuliuoti žmonių 

jausmais, leisti oro burbulus, 

o praėjus kažkiek laiko teisintis, 

kodėl tie burbulai sprogo. 

Didžiausius darbus atlieka ne 

meras, ir ne Vilniaus valdžia, o 

miesto gyventojai. Todėl man 

svarbiausia, kad mieste vilniečiams 

būtų patogu ir praktiška 

gyventi. Didžiausias dėmesys 

privalo būti skiriamas čia 

gyvenantiems ir dirbantiems 

žmonėms. Ir tik po to rūpintis 

atvykusiems turistams, ir tikrai 

ne tiems, kurie atvyko į Vilnių 

ieškoti G taško. 

Žinoma, perspektyvos matymą 

reikia turėti. Miesto plėtros 

planai turi siekti 30–40 

metų į priekį. Tuomet gebėtume 

įgyvendinti tokius projektus, 

kaip Vilniaus oro uosto 

lėktuvų nusileidimo tako 

perkėlimas. Lėktuvai turi kilti 

ir leistis iš tos pusės, kur nėra 

senamiesčio ir daugybės gyventojų, 

netrikdyti miestiečių 

gyvenimo garsu ir vibracija. 

Jau dešimt metų kalbu apie 

tai, aiškinu kodėl ir kaip reikia 

šitai keisti. Iki šiol visi merai 

man sakydavo, kad tai neįmanoma. 

Bet pamažu viskas 

keičiasi ir galbūt ši idėja bus 

išgirsta bei įgyvendinta. 

Kitas abejotino ūkiškumo 

pavyzdys – „Litexpo“ parodų 

rūmai. Juos tiesiog būtina iškelti 

į miesto pakraštį. Negali 

būti mieste tokių stresinių 

zonų. Vis daugiau vyksta parodų, 

kurios sutraukia dešimtis 

tūkstančių lankytojų, ar „Art 

Vilnius“, ar „Resta“, ar Knygų 

mugė, ši miesto dalis iškart 

tampa stresinės būklės: kamščiai, 

gausybė žmonių, mašinų, 

neišbrendama košė. 

Perkelkime parodų rūmus 

už Grigiškių arba link Ukmergės 

ar Eišiškių. Visame pasaulyje 

didieji parodų centrai yra 

išsidėstę už miesto, o dabar 

mes šioje vietoje matome begalę 

rizikų. Net STT atkreipė 

dėmesį, kad Ekonomikos ir 

inovacijų ministerijos valdoma 

„Litexpo“ organizuoja ne 

vien parodas, bet dar ir pernuomoja 

jai išnuomotą sklypą 

privačiam kempingui. Visą 

hektarą geroje vietoje esančios 

žemės. Valstybės įmonė negali 

pernuomoti sklypo, kurį pati 

buvo išsinuomojusi iš valstybės 

visai kitiems tikslams. Tokiu 

būdu sklype, kur planuota 

statyti Nacionalinį kongresų 

centrą, įsikūrė privatus kempingas. 

Taip neturi būti. 

Net ir toli siekiančios idėjos 

turi būti įgyvendinamos 

atsakingai, nuosekliai, įvertinant 

jų naudą miestiečiams ir 

tiksliai paskaičiuojant kiek jų 

išsipildymui prireiks resursų. 

O svarbiausia, kad per teleskopą 

žiūrėdami į žvaigždes, 

pamatytumėme, kas po mūsų 

kojomis. 


Pasinaudokime gerąja Europos sostinių praktika – iš esmės 

keiskime Vilniaus valdymą 



Artėja savivaldybių tarybų 

ir tiesioginiai merų rinkimai. 

Naują merą rinks ir 

sostinės gyventojai. Kadangi 

Seimo narys Juozas Imbrasas 

– du kartus buvęs 

Vilniaus meru, du kartus - 

vicemeru, taip pat net keliolika 

metų dirbęs Vilniaus 

taryboje, vadinasi, pakankamai 

gerai susipažinęs su 

Vilniaus miesto reikalais, 

pasiteiravome: kaip jis regi 

Vilniaus ateitį ir ką mano 

apie kandidatus į sostinės 

merus? 

Gerb. Imbrasai, kaip, jūsų 

nuomone, turėtų būti valdomas 

Vilnius? 

Kai aš buvau sostinės meru, 

pirmiausiai norėjau sutvarkyti 

Vilniaus centrą – Katedros 

aikštę, Gedimino prospektą, 

kitas vietas, kadangi tikrai buvo 

ką tvarkyti. Šiandien centras 

sutvarkytas, bet problemų 

yra kitur: piliečiai, gyvenantys 

Justiniškėse ar Naujojoje Vilnioje, 

sako: „Važiuoju į miestą“. 

Tai reiškia, kad pilietis, gyvenantis 

Justiniškėse, Naujojoje 

Vilnioje, Baltupiuose ar kitame 

rajone, nesijaučia, jog jis gyvena 

mieste. Arba kitas sako: „Ryte 

sugaištu dvi valandas, kol vieną 

vaiką iš Pilaitės nuvežu į mokyklą 

Antakalnyje, o kitą – į vaikų 

darželį kitame miesto krašte“. 

Žmonės priversti rytais iš 

rajonų važiuoti į centrą, o vakarais 

– atgal, ir turime dirbtinai 

sudaromą kamščių problemą. 

Taigi, jeigu žmogus, gyvendamas 

Vilniuje, sako: „Važiuoju 

į miestą“, jeigu jis ryte sugaišta 

kelias valandas, kol išvežioja 

vaikus į mokyklas ir darželius, 

tai, matyt, kažką reikia keisti, 

išsprendžiant tas problemas, 

dėl kurių vilniečiai skundžiasi. 

Dirbdamas Europos parlamente, 

gyvenau ir Briuselyje, 

ir Strasbūre, apvažiavau daug 

Europos valstybių sostinių, mačiau, 

kokią praktiką ten naudoja, 

ir pritariu mūsų partijos pirmininko 

R. Žemaitaičio idėjai, 

kad iš esmės reikia keisti Vilniaus 

valdymą – pritaikyti čia 

europinę praktiką. 

Londono, Berlyno, Varšuvos 

ir kitų Europos valstybių 

- valdymas pagrįstas dviejų lygių 

savivalda. Piramidės viršuje 

– senatas (kiti kitaip vadina), 

kuriam vadovauja pagrindinis 

meras ir kuriame yra mažes- 

Nukelta į 7 p. >


Skyriuose 


Pasinaudokime gerąja Europos sostinių praktika – iš esmės 

keiskime Vilniaus valdymą 

nis skaičius tarybos narių. Jie 

sprendžia strateginius miesto 

klausimus. Lokalinius klausimus, 

kurie svarbūs piliečiui, 

sprendžia antrasis savivaldos 

lygmuo. 

Pagal tokį principą, Vilniuje 

galėtų būti penki rajonai, iš 

kurių kiekviename - sava taryba, 

savas meras, kurie spręstų 

to rajono gyvenimą. 

Pamenu, kai pradėjau dirbti 

Briuselyje, nutariau susipažinti 

su miestu. Sėdau į autobusą 

ir nuvažiavau į rajoną miesto 

pakraštyje. Galvojau, gal paklydau 

– gal pataikiau į miesto 

centrą? Ne, gyvenimas virė 

rajono centre. Viskas yra ten: 

ir bankas, ir paštas, ir poliklinika, 

ir mokyklos, ir darželiai, 

ir parduotuvės, ir restoranai, ir 

kavinės, ir visokios paslaugos. 

Matyt, mums irgi reikėtų tuo 

keliu eiti. Kiekviename rajone 

turi būti sukurta maksimali 

infrastruktūra, kad piliečiui 

dėl smulkmenos nereikėtų važiuoti, 

pvz., iš Pilaitės į centrą. 

O sukūrus infrastruktūrą, atitinkamai 

atsirastų darbo vietų 

– sumažėtų keliaujančių rytais 

iš ten į centrą ir atgal vakarais. 

Taip yra Briuselyje, taip yra 

Strasbūre – Europos miestai 

tą seniai išbandę ir ta praktika 

pasiteisino. 

O pas mus, pvz., nuvažiuokite 

į Naująją Vilnią – judėjimas 

tik prie parduotuvės, daugiau 

nieko nėra. 

Arba, pvz., Kauno gatvėje yra 

Vilniaus miesto socialinis pašalpų 

skyrius. Tai dabar iš Naujosios 

Vilnios, Šeškinės, Baltupių, 

Pilaitės, kitų rajonų visi turi 

važiuoti į Kauno gatvę pasiimti 

pašalpos. Kodėl? Padalinkime 

Vilnių į penkis rajonus, 

kiekviename rajone įkurkime 

pašalpų centrus, ir tam piliečiui 

nereikės „baladotis“ per visą 

miestą ir papildyti kamščius 

– viskas spręstųsi vienoje vietoje. 

O į Katedrą, į šv. Mišias, ar 

pasivaikščioti po centrą galėtų 

savaitgaliais atvažiuoti. 

Nereikia išradinėti jokio naujo 

dviračio – jeigu tokie savivaldybių 

valdymo modeliai tinka 

Berlynui, Londonui, Varšuvai ar 

Helsinkiui, kodėl mums nepasinaudoti 

jų gerąja praktika? 

Beje, spaudoje skaičiau ir užsieniečių 

pasisakymus apie Vilnių. 

Sakė, kad centre gražu, bet 

daugiau Vilniuje nėra ką aplankyti. 

Iš tiesų, ką, pzv., užsienietis 

gali pamatyti Naujojoje Vilnioje, 

Justiniškėse ir kituose 

Vilniaus rajonuose? 

Įvedę dviejų lygių savivaldą ir 

sutvarkę rajonus, mes sostinėje 

išspręstume labai daug problemų. 

Ir žmogus, gyvenantis rajone, 

jaustųsi, kad gyvena sostinėje. 

Be abejo, per dieną ar 

dvi čia nieko nepadarysi, tačiau 

ta kryptimi jau reikia pradėti 

judėti. 

Kas nors pasakys: „Ir vėl išlaidos!“ 

Antrąjį savivaldos lygį būtų 

galima kurti seniūnijų pagrindu: 

šiuo metu Vilniuje yra 21 

seniūnija, apjungus 4-5 seniūnijas, 

iš jų etatų susidarytų vieno 

rajono valdymo branduolys. 

Prisidėtų tarybos nariai, tačiau 

nereikės jų 51, kaip dabar sostinėje, 

be to, tarybos nariai dirba 

be atlygio – apmokamas tik 

kuras, telefonas. Taigi, čia didelių 

išlaidų nebus. Be to, gausis 

Komitetų spindesys ir skurdas 

sveika konkurencija – kiekvienas 

rajonas norės geriau atrodyti, 

kausis už infrastruktūras, už 

darbo vietų sukūrimą, investicijų 

pritraukimą. 

Taigi svarbiausias dalykas - 

valdžia bus arčiau žmonių, arčiau 

problemų ir galės jas vietoje 

spręsti nieko nelaukdama. 

Žmogus galės pas rajono merą 

ateiti. O pabandykite jūs dabar 

Vilniaus savivaldybėje per 

visas tas „užtvaras“ pas merą 

patekti!? Be to, dabar ir fiziškai 

neįmanoma visų problemų 

„apžioti“. 

Pamenu, kai dirbau Vilniaus 

meru, atnešdavo man kiekvieną 

dieną po 100-150 puslapių 

visokių raštų pasirašyti. Kokį 

nors pasižymėdavau, galvodavau: 

„na, šito aš neužmiršiu, 

pakontroliuosiu“. Tačiau kitą 

dieną vėl atnešdavo 150 puslapių, 

kitą dieną - vėl, padaugini 

iš penkių savaitės dienų – gaunasi 

beveik tūkstantis, per mėnesį 

– keli tūkstančiai, ir „paskęsti“. 

Šitiek klausimų žmogus tiesiog 

fiziškai „apžioti“ negali: 

nei meras, nei administracijos 

direktorius. 

O rajono merui to rajono problemas 

valdyti bus fiziškai paprasčiau: 

problemų skaičius bus mažesnis 

ir tu galėsi kiekvieno žmogelio 

bėdą „pačiupinėti“, užsifiksuoti 

ir pakontroliuoti, kad ji būtų 

išspręsta. Valdžios priartinimas 

prie žmonių – labai svarbus faktas. 

Tuo tarpu iki dabar – tiek valdant 

A.Zuokui, tiek R.Šimašiui, 

valdininkų skaičius Vilniaus miesto 

savivaldybėje tik pūtėsi, ir visi 

– viršininkai, pavaldinių beveik 

nelikę (nes atlyginimai maži, tai 

visus daro viršininkais). 

Taigi, nereikia išradinėti jokio 

naujo dviračio – jeigu tokie savivaldybių 

valdymo modeliai tinka 

Berlynui, Londonui, Varšuvai ar 

Helsinkiui, kodėl mums nepasinaudoti 

jų gerąja praktika? 

7 

O ką manote apie vieno kandidato 

pažadus įvesti Vilniuje nemokamą 

viešąjį transportą? 

Ta idėja ne nauja, pasaulyje ji 

praktikuojama, tačiau ne plačiai. 

Portlandas, JAV, po dvylikos metų 

tokios praktikos atsisakė, estai, 

kurie irgi tai pabandė, susiduria su 

problemomis – pasirodo, visiems 

taip patiko už dyką važinėti, kad 

net dviratininkai nulipo nuo dviračių: 

juk galima kelias stoteles 

pavažiuoti autobusu nemokamai; 

autobusai ir troleibusai perkrauti, 

keleiviams – didžiulis diskomfortas, 

daugiau eksploatuojamas 

transportas daugiau ir genda, reikia 

daugiau investicijų. 

Iš tiesų nieko už dyką nebūna: 

dabar Vilniaus viešasis transportas 

„suvalgo“ 65 mln. eurų. Iš jų 

33 mln. - bilietai, apie 16 mln. - iš 

Vyriausybės gaunamos kompensacijos 

(lengvatos moksleiviams, 

studentams, pensininkams) ir 16 

mln. - dotacija. Įvedus nemokamą 

viešąjį transportą, liktų tik 10 

mln. dotacija. O iš kur tuomet likusios 

reikalingos lėšos būtų nuimtos? 

Ko gero, nuo asfalto, nuo 

vaikų darželio, nuo mokyklos. Be 

to, jeigu autobusai būtų naudojami 

intensyviau, tai ir jų remontui 

investicijų reikėtų daugiau, negu 

dabar reikia. 

Aš iš esmės ne prieš šią idėją, bet, 

manau, ją būtų galima įgyvendinti 

protingai, žingsnis po žingsnio, 

kaip tai planuoja daryti vokiečiai 

Hamburge: iš pradžių nemokamai 

vežti mokinius, po to – neįgaliuosius, 

pensininkus, stebint, 

kaip ekonomiškai tas eksperimentas 

realizuojasi. 

Tačiau, mano nuomone, dabar 

šis klausimas nėra esminis - jis 

sostinės problemų neišspręs ir yra 

vieno buvusio mero pataikavimas 

mažiausiai politiškai išsilavinusio 

rinkėjo skoniui. Pirmiausia, manau, 

reikia spręsti, kaip bus valdomas 

ir kaip vystysis miestas. Kodėl 

mes negalime gerų Europos pavyzdžių 

panaudoti sau? 

Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Giedrė Gorienė 


VIDMANTAS MARTIKONIS 

Vilniaus miesto savivaldybės 

frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ 

vadovas 

Lietuvoje sparčiai artėja 

savivaldos rinkimai. Jau 

dabar aišku, kad šie rinkimai 

pasižymės visuomeninių 

rinkimų komitetų gausa. 

Šalia jau politinės veiklos 

patirtį turinčių partijų 

prie rinkimų starto rikiuojasi 

daugiau, kaip 100 

vieniems rinkimams skirtų 

proginių darinių. Vien 

Vilniaus mieste rinkimuose 

dalyvauja 7 komitetai. 

Atrodytų, kad kuo didesnė 

konkurencija, tuo žmonėms 

bus sudarytas didesnis pasirinkimas, 

už ką atiduoti savo 

balsą. Bet negaliu nepastebėti 

ir neigiamų šio plintančio reiškinio 

aspektų. Visuomeninių 

rinkimų komitetų idėja atsirado, 

kaip atsvara išsikvėpusiai ir 

blogai veikiančiai partinei sistemai. 

Tikėtasi, kad sudarius 

galimybes dalyvauti savivaldos 

rinkimuose visuomeniškai aktyviems 

piliečiams savarankiškai, 

o ne per politines partijas, 

atsiras daugiau demokratijos, 

bus įtraukta daugiau piliečių į 

vietos bendruomenės sprendimų 

priėmimą. O ir pačios politinės 

partijos turės labiau pasitempti, 

atsinaujinti, tam, kad 

neprarastų savo rinkėjų atsiradus 

didesnei konkurencijai. 

Teisingumo dėlei reikia pastebėti, 

kad kai kurios partijos 

sureagavo į joms pasiųsta signalą. 

Pakeitė seną partinį elitą 

naujais perspektyviais veidais, 

atnaujino savo rinkimines 

programas pagal šiuolaikiško 

gyvenimo iššūkius, ėmėsi 

vadovautis moderniais veiklos 

metodais, pagaliau savo kalbėjimą 

padarė žmonėms aiškesnį 

ir suprantamesnį. Kita vertus, 

šiuolaikinių partijų ideologinės 

ribos taip pat išsitrynė, 

ypač jeigu kalbame apie savivaldos 

rinkimus. Kokie gali 

būti ideologiniai skirtumai, 

kada kalbame apie Gedimino 

kalno sutvarkymą, daugiabučių 

gyvenamųjų namų kiemų 

remontą ir apšvietimą ar geresnį 

viešojo transporto organizavimą 

mieste. 

Visgi, kodėl toks didelis komitetų 

lietus prapliupo šiose savivaldos 

rinkimuose? Nemaža 

dalimi atvejų, rinkiminiai komitetai 

yra tapę rinkėjų manipuliacijos 

priemone. Nepartiškumas, 

platus atstovavimas, atskaitomybė 

yra tie propaguojami 

mitai, kuriais yra bandoma 

suvilioti rinkėjus. 

Stebint, kaip formuojasi didžioji 

dalis visuomeninių rinkimų 

komitetų, norėtųsi tuos 

pagrindinius mitus išsklaidyti, 

kad kuo mažiau rinkėjų būtų 

suklaidinta per rinkimus, ir, 

kad netektų vėliau skaudžiai 

Informacija iš delfi.lt, spinter.lt 

Nukelta į 8 p. > 



8 


Skyriuose 

Atkelta į 7 p. > 

Komitetų spindesys ir skurdas 

nusivilti. 

Nepartiškumo mitas. Save 

prisistatantys visuomenininkai 

labai mėgsta pabrėžti, kad 

neturi nieko bendro su politinėmis 

partijomis, yra nepriklausomi. 

Tai netiesa. Nemenką 

dalį komitetų šiuose rinkimuose 

įsteigė dar vakar partijoms 

priklausiusių žmonių. Kai 

kurie iš jų dar dabar priklauso 

įvairioms partijoms. O komitetų 

lyderiais tapo dar neseniai 

partijų vadovais ar skyrių pirmininkais 

buvę politikai. 

Taigi dalyvavimas rinkimuose 

su komitetu yra noras pabėgti 

nuo partijos, kuri dabar neturi 

aukštų reitingų, pavadinimo. 

Ryškiausias toks pavyzdys yra 

Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus 

paskubomis prieš rinkimus 

suburtas komitetas. Kartais 

ir žmogus, bandydamas nuslėpti 

savo tapatybę ar praeitį, 

pasikeičia pavardę, bet tai iš esmės 

nekeičia jo kaip žmogaus. 

Plataus atstovavimo mitas. 

Komitetų atstovai dažnai pabrėžia, 

kad jie atstovauja plačius 

visuomenės grupių interesus, 

o partijos yra likusios tik 

labai siaurų interesų gynėjos. 

Pagal galiojančius įstatymus, 

norint įsteigti komitetą reikia 

surinkti dvigubai didesnį skaičių 

steigėjų, negu yra toje savivaldybės 

taryboje narių. 

Jeigu Vilniuje yra 51 miesto 

tarybos narys, tai komitetui 

įsteigti užtenka 102 steigėjų. 

Teoriškai, kelių plačių giminių 

susitikimas gali tapti komiteto 

steigimo susirinkimu. Palyginimui, 

norint įsteigti politinę 

partiją Lietuvoje reikalinga 

surinkti ne mažiau kaip 2000 

steigėjų. Nuolat veikiančių partijų 

Lietuvoje didžiųjų miestų 

skyriuose veikia šimtai, o ir 

tūkstančiai žmonių. 

Dažnai į savivaldybės tarybą 

patekusiam komiteto nariui už 

savo veiklą nereikia niekam atsiskaityti. 

Na nebent sąrašo lyderiui, 

kad neprarasti lojalumo. 

Tuo tarpu nuolat veikiančiose 

politinėse organizacijose veikia 

programos priežiūros, etikos 

komisijos, reguliariai vyksta 

skyriaus tarybos, visuotiniai 

susirinkimai, kur savivaldybės 

tarybos narys privalo atsiskaityti 

už savo nuveiktus darbus. 

Akivaizdu, kad rinkiminiai komitetai 

išplėtė dalyvavimo vietos 

savivaldos politikoje galimybes. 

Tačiau kartu sudarė galimybes 

manipuliuoti ir piktnaudžiauti 

rinkėjų emocijomis ir protu. Todėl 

labai svarbu rinktis atsakingai, 

prisimenant senolių išmintį, kad 

ne viskas auksas, kas auksu žiba. 

Dalyvavimas rinkimuose su komitetu yra 

noras pabėgti nuo partijos, kuri dabar neturi 

aukštų reitingų, pavadinimo. Ryškiausias 

toks pavyzdys yra Vilniaus mero Remigijaus 

Šimašiaus paskubomis prieš rinkimus suburtas 

komitetas. 


Ką reiškia V. Kamblevičiaus bizūnas? 

Sausio 26 d. vykusiame Lietuvos valstiečių ir žaliųjų 

sąjungos suvažiavime Partijos „Tvarka ir teisingumas“ 

atstovas Vytautas Kamblevičius „valstiečių“ lyderiui 

Ramūnui Karbauskiui įteikė bizūną. Ši dovana 

viešojoje erdvėje susilaukė dviprasmiškų vertinimų, 

kai kas piktinosi tokiu jėgos ir smurto propagavimu. 

Ką iš tiesų reiškė tas bizūnas, ką jis simbolizavo ir koks 

buvo tikrasis sumanymas, kokia mintis – paklausėme paties 

V. Kamblevičiaus? 

„Na, išties, kaip ir sakiau suvažiavime, mūsų partijai 

to bizūno nebereikia. Mūsų partija stipriai atsinaujino, 

pasikeitė vadovybė, pasikeitė, atsinaujino skyriai. 

Nebeliko abejotinos reputacijos asmenų, sąstingio ir 

abejingumo. Atsirado daugiau veržlumo, energijos ir 

dinamikos. Atsirado naujų veidų, šviežių idėjų, užsidegimo. 

Todėl ir pasakiau, kad mums to bizūno nebereikia, 

jis gali praversti kolegoms „valstiečiams“, - 

pasakojo V. Kamblevičius. 

Vilniui reikia racionalių ir ūkiškų vadovų 




vadovas 



Kas svarbiau, nuveikti 

darbai ar pasisavinti nuopelnai? 

„Nors atsakymas į 

šį klausimą akivaizdus, tačiau 

veiksmai ir vieši pareiškimai 

liudija apie kai kurių 

politikų garbėtrošką ir puikybę, 

- sako Vilniaus miesto 

tarybos frakcijos „Tvarka 

ir teisingumas“ vadovas Vidmantas 

Martikonis. - Gera 

visiems pasakoti apie tikrai 

naudingus ir pagyrų vertus 

darbus, tačiau sąžinė turi 

kirbėti, jei jie ne tavo. Deja, 

nepanašu, kad dabartinio 

Vilniaus miesto mero sąžinė 

kirba“. Apie Vilniui nuveiktus 

darbus, miesto aktualijas ir 

artėjančių rinkimų iššūkius 

kalbamės su partijos „Tvarka 

ir teisingumas“ kandidatu 

į Vilniaus miesto savivaldybės 

tarybą V. Martikoniu. 

Esate ilgiausiai Vilniaus 

miesto savivaldybėje dirbantis 

tarybos narys. Kiek kadencijų 

teko darbuotis Vilniui? 

Jau ketvirta kadencija dirbu 

Vilniaus taryboje. Šis laikas 

pilnas svarstymų, kas toliau. 

Laikas, kurį turiu yra be galo 

brangus, todėl dalį jo skirdamas 

Vilniaus miestui ir darbui 

jo taryboje visuomeniniais 

pagrindais, jaučiuosi išnaudojantis 

savo potencialą maksimaliai. 

Vilniaus miestas man 

ypač svarbus. 

Kokią kadenciją išskirtumėte 

kaip produktyviausią? Kokius 

savo darbus įvardintumėte 

kaip reikšmingiausius? 

Produktyvus laikotarpis tada, 

kai nuo tavęs priklauso 

sprendimai. Labai daug idėjų 

įgyvendinau, kai, susiklosčius 

politinei dėlionei, pusę kadencijos 

buvau vicemeru visuomeniniais 

pagrindais. 

O šioje kadencijoje išskirčiau 

Nukelta į 9 p. >


Skyriuose 

9 


Vilniui reikia racionalių ir ūkiškų vadovų 

pirmus du metus, kai administracijos 

direktorė buvo Alma 

Vaitkunskienė. Mūsų nuomonės 

tikrai labai sutapo ir 

mes ėmėmės itin sunkaus darbo 

– suvaldyti Vilniaus miesto 

biudžetą, kuris turėjo ypatingai 

daug skolų ir problemų. 

Ir mums pavyko. Nors dabar 

miesto meras Remigijus Šimašius 

mėgsta girtis, kad suvaldė 

Vilniaus skolas, tačiau tai grynas 

apsišaukėliškumas. Deja, 

jis mėgsta savintis kitų gerus 

darbus, o savo blogų nematyti. 

Šie du periodai buvo mano 

sėkmingiausi ir rezultatyviausi, 

kada aš daug įgyvendinau savo 

idėjų: tiek suvaldant miesto 

biudžetą, tiek didinant savivaldybės 

turto efektyvumą. Pasiekėme, 

kad nebeliktų turto dalybų 

ar pusdykiai atidavimų „saviems“ 

žmonėms ar „savoms“ 

organizacijoms. Nereikėjo net 

ypatingų nutarimų, tik elgtis 

atsakingai ir sąžiningai, kaip 

visi mes elgiamės su savo nuosavu 

turtu. 

Darbas savivaldybėje susideda 

iš detalių, tiesą pasakius nei 

vienas neturėtų sakyti, kad „aš 

padariau“. Bet merai, tai labai 

mėgsta. Vienas nieko negali 

padaryti, juk tai komandinis 

darbas. 

Tai Vilnius jau gali džiaugtis 

išbridęs iš sunkiojo finansinio 

laikotarpio? 

Tiksliau reikėtų pasakyti galėjo 

džiaugtis. Nelikus administracijos 

direktorės A. Vaitkunskienės 

biudžetas vėl nesubalansuotas. Jau 

šių metų planuojamos biudžeto 

pajamos yra 611,7 mln. eurų, o 

planuojamos išlaidos pagal asignavimų 

valdytojus 618 mln. eurų ir 

dar 109 mln. eurų pagal investicijų 

programą. Vėl finansinė drausmė 

dingusi. Sakyčiau, net planuojamos 

pajamos pernelyg optimistinės. 

Ir kas dar grėsmingiau - pajamų 

augimas sustojęs. Akivaizdu, 

kad tik A. Vaitkunskienės komandos 

ir mūsų pastangomis buvo 

suvaldytas Vilniaus miesto biudžetas, 

o ne R. Šimašiaus. 

Negana to, dabar jau net atsiradusi 

ydinga praktika, kai padaromi 

darbai ir tuomet projektas teikiamas 

į miesto tarybą, biudžeto 

perskirstymui, kad už padarytus 

darbus būtų sumokėta. A. Vaitkunskienė 

tokių finansinių dalykų 

tikrai būtų neleidusi, bet tuomet 

politikai negalėtų parodyti, 

„kiek jie daug nuveikė“. Tai absoliutus 

pavyzdys, kaip švaistomos 

lėšos, vien tam, kad parodytų „ką 

aš padariau“, o kad viską iš paskos 

remontuoti reikia, tai niekas nesako. 

Kiek tas miestas gali turėti 

pinigų, padarei vieną kartą kapitaliai 

ir viskas. Kokia ir kam po to 

nauda vėl ir vėl remontuoti, taisyti, 

perdarinėti? 

Manau būtų lengva dirbti su 

Remigijum Žemaitaičiu. Jis 

komandos žmogus, pats daug 

dirba, darbštus, išmano kaip 

tvarkyti miesto ūkį. 

Nepaisant jūsų išsakytos kritikos 

dabartiniams Vilniaus miesto 

valdantiesiems. Kokie įsimintiniausi 

šios kadencijos pokyčiai 

Vilniuje? 

Žinoma, reikia pasidžiaugti, 

kad nors ir specialiomis priemonėmis, 

primokant šimtą eurų, bet 

suvaldyta vaikų darželių problema. 

Iškart suaktyvėjo privačių 

darželių steigimasis, kuris, deja, 

jau šiek tiek nuslopo. Labai gaila, 

kad liko neįgyvendinta modulinių 

darželių idėja. Ji per penkis 

metus atsipirktų, vien jei skaičiuosime 

skiriamą 100 eurų kompensaciją 

už privačius darželius Vilniuje. 

Matosi, kad dabartiniam 

merui trūksta ūkiškumo. 

Ši kadencija išsiskyrė miesto 

aikščių, viešų erdvių tvarkymu. 

Kiemuose jau yra viena kita vaikų 

žaidimų aikštelė. Aš visada sakiau, 

kad reikia kurti erdves, kuriose 

vaikai galėtų aktyviai leisti 

laiką, žaisti ir judėti. Sutvarkyta 

labai daug šaligatvių. Todėl mes 

ir palaikėme šiuos biudžetus, nes 

matėme, kad perspektyvu ir naudinga 

vilniečiams. 

Kaip vertinate dabartinius 

kandidatus į Vilniaus miesto 

mero postą? Su kuo norėtumėte 

dirbti? 

Manau būtų lengva dirbti su Remigijum 

Žemaitaičiu. Jis komandos 

žmogus, pats daug dirba, darbštus, 

išmano kaip tvarkyti miesto 

ūkį. 

Imponuoja ir Lietuvos valstiečių 

ir žaliųjų sąjungos kandidatas Virginijus 

Sinkevičius. Jaunas, energingas 

žmogus galėtų pasiekti neblogų 

rezultatų. 

R. Šimašius – virtualus meras, 

kaip kokia holograma. Jam svarbiau 

ambicijos, emocijos, o ne ūkinis 

darbas. A. Zuoką, mes jau visi 

žinom, jau turėjom. Taip jis ūkį 

supranta, dirba, bet jis dirba vienai, 

dviem oligarchinėm grupėm, 

bet ne miestui. 

R. Žemaitaitis ir V. Sinkevičius, 

tai du kandidatai, kuriuos aš šiandien 

matau ir kurie tikrai atneštų 

naujų vėjų Vilniui. Norėtųsi su tais 

vyrais dirbti. 

Žinote, nelabai žiūriu partinės 

priklausomybės. Nesivadovauju 

principu, kad jei valdo konservatoriai, 

tai ką jie be pasakytų 

viskas yra blogai. O čia liberalai, 

tai ką jie be pasiūlytų viskas yra 

gerai. Ne, reikia vertinti teikiamą 

projektą ir pasiūlymus. 

Deja, dabar būtent taip ir dirbama, 

jei teikia „ne savas“ pasiūlymas 

blokuojamas, sumaišomas 

su žemėmis, jei teikia „savas“, nesvarbu 

koks absurdas, užmerkiamos 

akys ir projektas praleidžiamas. 

Tai yra blogai. 

Šiuo metu kandidatuojate 

į Vilniaus miesto savivaldybę 

kaip nepartinis kandidatas su 

partijos „Tvarka ir teisingumas“ 

sąrašu. Kodėl pasirinkote 

šį sąrašą ir šią partiją, juk manau 

jūsų pavardė būtų papuošusi 

ne vieną kurios nors kitos 

partijos ar visuomeninio judėjimo 

sąrašą? 

Buvo ilgas apmąstymų kelias. 

Svarsčiau ar nevertėtų visai nutraukti 

politinę veiklą, gal pasirinkti 

kitą formą dalyvavimo 

miesto taryboje. Su „Liberalų 

sąjūdžiu“, tuometiniu vadovu 

R. Šimašiumi mūsų keliai išsiskyrė, 

mes vienas kito nesupratome. 

Nors mano širdyje „Liberalų 

sąjūdis“ „gimtoji“ partija, jai 

atidaviau dvidešimt metų, buvo 

labai gaila pasitraukti. 

Partija „Tvarka ir teisingumas“, 

kaip bebūtų, yra iš tų pačių 

šaknų. Tai „Liberalų sąjungos“ 

atplaiša ir labai daug žmonių 

ten nukeliavo. Kada pradėjome 

kalbėtis su partijos pirmininku 

R. Žemaitaičiu, nebuvau apsisprendęs 

kas toliau. O kadangi 

partijoje „Tvarka ir teisingumas“ 

dideli persirikiavimai, vyksta atsinaujinimai, 

tapo įdomu. 

R. Žemaitaitį pažįstu, esu trejetą 

metų dirbęs su juo kartu, o 

tai ką girdėjau viešumoje jo mintys 

90 proc. nuoširdžios, ne apsimestinės. 

Ūkiškai šneka, nepiktnaudžiauja 

„popsu“, sako tai ką 

daro. Mūsų požiūris į daugelį dalykų 

sutampa. 

Visuomeninių judėjimų ir komitetų 

kūrimas, mano galva, yra 

visuomenės apgaudinėjimas. Kada 

žmonės keičia vardą, pavardę? 

Dažniausiai kažką padarę negero, 

kai gelbėja savo įvaizdį, ir nenori, 

kad aplinkiniai žinotų, ar asocijuotų 

su blogais darbais. Pasikeičiau 

vardą, pasikeičiau pavardę 

lyg ir tapo švaresniu, bet žmogus 

nuo to nepasikeičia. Dažnai nusikaltėliai 

tokiu būdu slepia tikrąją 

savo tapatybę. 

Komitetai, kurie transformavosi 

iš partijų - lygiai tas pats. Pavyzdžiui, 

R. Šimašiaus visa aplinka 

persikėlė į komitetą. Tie patys 

žmonės, o pakeitę pavardę jie netapo 

geresniais. Žinant vidinę būseną, 

organizacijoje vyrauja absoliutus 

autokratizmas. Viešai kalbant 

vieną, o iš tiesų darant visai 

ką kitą. Ne, netikiu vienkartiniais 

komitetais. 

Eidamas į miesto tarybą aš save 

laikau laisvu menininku, o ne politiku 

profesionalu. Viskam ką darau 

skiriu daug laiko ir įdedu daug 

širdies, noriu daryti gerai. Mano 

tikslas, kad visi laikytųsi nustatytų 

taisyklių, nereikalingos, užrūgusios, 

apipelijusios biurokratinės 

tvarkos turi keistis. Deja, tokių 

tvarkų dar yra nemažai. 




10 


Skyriuose 

Renovacija kitaip: gyventojų sugrįžimas į atnaujintų 

daugiabučių kvartalus 



pirmininkas 

Būsto energijos taupymo 

agentūra (BETA) džiugiai 

skelbia, kad Vilnius yra renovacijos 

lyderis Lietuvoje. 

Vilniuje jau įgyvendinti net 

174 renovacijos projektai. 

Pala, pala, o tai yra daug ar 

mažai? 174 renovuoti daugiabučiai 

Vilniuje per šešerius 

metus? Bet juk tai yra 

vos 2,9 proc. visų Vilniaus 

miesto senųjų daugiabučių. 



Kalbant apie pilnavertę renovaciją 

reiktų į ją žiūrėti 

kompleksiškai, ūkiškai, pragmatiškai 

ir racionaliai. 

džiant ir papildomo parkavimo 

klausimą ir laiptinių ar liftų 

įrengimą, gerbūvio ir aplinkos 

sutvarkymą. 

Statybos inžinieriai, VGTU 

mokslininkai yra tyrinėję galimybes 

užstatyti papildomus 

aukštus ant senų daugiabučių 

Lietuvoje. Jie pripažįsta, kad tai 

yra tikrai prasminga. Mūsų klimatinėmis 

sąlygomis šlaitinių 

stogų naudojimo priežiūra yra 

paprastesnė. Tai ypač patrauklu 

5-aukščiams namams, nes 

didinant jų aukštingumą, kitais 

atvejais būtina įrengti liftą 

į naujus butus patekti. 

Galimi ir tokie variantai, 

kai pavyzdžiui, namo gyventojai, 

perleisdami stogą palėpei arba 

naujam aukštui ar aukštams 

įrengti atsiradusiam investuotojui, 

ženkliai sumažina namo 

modernizavimo savo išlaidas arba 

visiškai jų neturi. Suprantama, 

kad tai realu namams, esantiems 

didmiesčių prestižiniuose 

rajonuose. Mokslininkai pastebi, 

kad vykdant daugiabučio modernizaciją 

ir pristatant papildomą 

aukštą arba įrengiant šlaitinį 

stogą su gyvenama palėpe reikėtų 

įvertinti pastato laikančiųjų 

konstrukcijų techninę būklę. 

Patyręs specialistas tai gali padaryti 

net vizualiai. Papildomai 

mės ir turinio. 

Mano nuomone, labai svarbus 

yra senų gyvenamųjų 

kvartalų patrauklumo, jaunų 

žmonių grąžinimo atgal į 

šiuos kvartalus, būstų perplanavimo, 

saugesnės, sveikesnės, 

komfortiškesnės ir estetiškesnės 

gyvenamosios aplinkos sukūrimo 

klausimas. Analizuojant 

dabar veikiantį renovacijos 

modelį atrodo, kad apie tai 

kol kas nepagalvojama. 

Gal dėl to, šiuo metu Vilniuje 

maždaug trečdalį visų naujų 

būstų sudaro individualūs gyvenamieji 

namai. Daugiausiai 

tai yra sostinės priemiesčiai ar 

Tokiais tempais vykdant 

maždaug 6000 senų daugiabučių 

modernizavimą sostinėje 

renovacija užtruks net iki 

2200-ųjų metų. Kaip sakoma, 

jau ir Yuval Harari išpranašauti 

„Homo Deus“ laikai bus praėję. 

Tuomet jau tos renovacijos, 

matyt, niekam nebereikės. Kam 

taip ilgai tempti gumą, jei senų 

daugiabučių renovaciją galima 

padaryti daug greičiau, pritaikius 

racionalesnį, ūkiškesnį 

modelį – ant renovuojamų namų 

įrengti naujus, šiuolaikiškus 

būstus ir į šį procesą įtraukti 

NT vystytojus-plėtotojus. 

Yra nemažai gerosios praktikos 

pavyzdžių, kai postsovietinės 

erdvės šalyse ant taip vadinamų 

„chruščiovkių“ stogų, 

jas modernizuojant, buvo pristatomi 

papildomi aukštai su 

šlaitiniais stogais. Toks senos 

„chruščiovkės“ modernizavimas 

ir pastatytas naujas gyvenamasis 

plotas leido gyventojams 

sukaupti papildomai lėšų 

namo renovacijai. 

Modernizuojant senus daugiabučius 

gali būti projektuojami 

antstatai, ant stogo sumontuojami 

papildomi aukštai, 

kuriuose įrengiami nauji 

būstai. Tokiu būdu atsiradęs 

naujas naudingas plotas gali būti 

racionaliai panaudojamas senojo 

daugiabučio gyventojų reikmėms 

arba gali būti parduotas, 

o gautos lėšos panaudotos 

viso pastato modernizavimo 

kaštų kompensavimui. 

Daugelis daugiabučių gyventojų 

tvirtina, kad papildomo 

naudingo ploto statymas yra 

labai patrauklus, jei tik tai leidžia 

sumažinti namo modernizacijos 

kaštus ir gyventojų 

išlaidas pastato remontui. Be 

to, kas labai svarbu ir patrauklu 

gyventojams, padidėja jų 

būsto vertė. Tokių renovacijos 

pavyzdžių turime ir Lietuvoje. 

Pavyzdžiui Vilniuje, Konstitucijos 

prospekte penkiaaukštis 

Vilniaus kooperacijos kolegijos 

bendrabutis po modernizacijos 

virto aštuonių aukštų 

namu su atskira laiptine į antstatą. 

Arba Nidoje, Taikos gatvėje 

raudonplyčiai daugiabučiai 

prie Evangelikų liuteronų 

bažnyčios buvo modernizuoti 

įrengiant ant jų šlaitinius stogus 

su naujais butais. 

Žinoma, visuomet atsiranda 

skeptikų, kurie sako, kad ir taip 

daugiabučių kiemuose trūksta 

vietos automobiliams statyti ir 

pan. Todėl tokius renovacijos 

projektus su naujo gyvenamojo 

ploto įrengimu reiktų rengti 

kompleksiškai, kartu sprenbūtina 

detaliai patikrinti denginį, 

laikančiųjų konstrukcijų 

techninę būklę. Be to, priklausomai 

nuo vietovės, kurioje yra 

pastatas, būtina įvertinti namo 

ir rajono inžinerinių sistemų tipus 

bei jų galingumus. Aišku ir 

infrastruktūrą, inžineriją bei kitus 

dalykus. 

Apie sovietmečiu statytų daugiabučių 

kvartalų renovaciją tarp 

profesionalų buvo daug diskutuojama 

dar iki jos pradžios prieš 

kokius 7-8 metus. Daugiausia 

diskutuota apie šildymo sąnaudas, 

šilumos kainas ir būstų energinį 

efektyvinimą. Tačiau tai yra 

tik nedidelė dalis renovacijos esį 

gyvenamųjų namų kvartalus 

pavirtę kolektyviniai sodai. Į 

tokius būstus daugiausiai ir 

kraustosi jaunos šeimos. 

Daugeliui vilniečių, pakeliavusių 

po Europos miestus, sovietiniai 

kvartalai yra slegiantys, atstumiantys 

nepatrauklūs ir retas kuris 

gali būti juo patenkintas ar norėtų 

jame įsikurti ilgesniam laikui. 

Tą akivaizdžiai patvirtina šiuos 

kvartalus palikusios jaunos šeimos. 

Tipinis sovietinis būstas yra 

nepatogus, suplanuotas neracionaliai 

ir nepatraukliai. 

Tenka pripažinti, kad sovietmečiu 

statytų daugiabučių rajonus 

jau paliko dabartinė aktyvioji karta 

– trisdešimtmečiai ir keturiasdešimtmečiai, 

kurie šiuose rajonuose 

užaugo, bet taip ir nerado 

čia savo vietos. Jiems buvo nepriimtini 

pereinami kiemai, nuolat 

užkištos automobilių stovėjimo 

aikštelės, nesaugios vaikų žaidimo 

aikštelės, neprižiūrima aplinka. 

Šiadien nusidėvėjusį ir prastai 

suplanuotą būstą renkasi tik žemesnes 

pajamas turintis jaunimas 

– pagyventi metus, ar dvejus, kol 

dar nesukurta šeima. Rekomenduoti 

renovaciją tokiems trumpalaikiams 

gyventojams, mano galva, 

yra beprasmiška. Jie nesieja savo 

ateities su šiuo būstu, šiuo kvartalu 

ar mikrorajonu. 

Kalbant apie pilnavertę renovaciją 

reiktų į ją žiūrėti kompleksiškai, 

ūkiškai, pragmatiškai ir racionaliai. 

Naujai pastatyti gyvenamieji plotai 

ant senų daugiabučių gali būti 

suplanuoti šiuolaikiškai, moderniai, 

ergonomiškai, atitikti nūdienos 

poreikius. Renovaciją vykdant 

kvartalais ir kompleksiškai būtų 

išsprendžiamas ir automobilių statymo 

bei viešųjų erdvių atnaujinimo 

klausimas. Vilniui išties reikia 

visai naujo, kokybiškai kitokio požiūrio 

į renovaciją, tuomet Vilnius 

atsinaujintų ir taptų geru pavyzdžiu 

kitiems Lietuvos miestams. 

Erdves prie sovietinės statybos 

daugiabučių mes galime išskaidyti 

ir paversti jaukesnėmis –atiduodami 

bendrijoms namui priklausančias 

automobilių stovėjimo, vaikų 

žaidimo aikšteles, sudarydami galimybes 

riboti patekimą į teritorijas, 

tvarkomas už namo gyventojų 

lėšas. Analogiškai tam tikrą teritorijos 

dalį atiduotume pirmųjų 

aukštų gyventojams. Tokio namo 

gyventojai savo teritorijas galėtų net 

apsitverti. 

Savivaldybės turėtų aiškiai apibrėžti 

bendro naudojimo, tai yra visiems 

miesto gyventojams priklausančias 

viešąsias erdves ir rūpintis jų 

tvarkymu. O kiemai būtų jau namo 

gyventojų atsakomybė. Tikrai atsiras, 

jau ir dabar yra tokių bendrijų, 

kurios susiorganizuoja, susitvarko 

savo teritoriją ir tampa pavyzdžiu 

kitiems. 

Mano giliu įsitikinimu, yra būtina 

kuo greičiau įgyvendinti kelis 

pavyzdinius kompleksiškos renovacijos 

projektus Vilniuje ar bent jau 

surengti renovacijos alternatyvas, 

įvairias galimybes analizuojančius 

architektūrinius konkursus, pateikti 

juos visuomenei, padiskutuoti su 

vilniečiais ir reikalai pajudėtų. 

Architektai manau tikrai pasiūlytų 

įdomių, kūrybiškų, profesionalių 

sprendimo būdų, suteikiant 

kiekvienam iš penkių 

Vilniaus miesto regionų, kiekvienai 

iš penkių naujų Vilniaus 

miesto savivaldybių savitą 

braižą, savitą charakterį, identitetą. 

Net dominuojantį spalviškumą 

ar atnaujintų daugiabučių 

fasadų medžiagiškumą. 

Kompleksiniu, kvartaliniu ir 

gerai apgalvotu renovacijos procesu, 

kartu bendradarbiaujant su 

nekilnojamojo turto plėtotojais 

sukurtume rezultatą kuriuo būtų 

patenkinti visi: gyventojams 

išaugtų jų būsto vertė, pagerėtų 

jiems gyvenamoji aplinka ir mikroklimatas 

patalpose, vystytojams 

atsirastų naujų galimybių, 

statybininkams daugiau darbo, 

būsto pirkėjams didesnis pasirinkimas 

tokiose miesto vietose, kur, 

atrodytų, neįmanoma rasti naujo 

būsto. Galų gale miestas būtų racionaliau 

tankinamas, taptų gražesnis 

ir modernesnis. 


Julius Panka 


Skyriuose 11 

Vidmantas Martikonis. Tikrieji miesto šeimininkai 




vadovas 

Daug kas mėgsta sakyti, 

kad į tą pačią upę du kartus 

neįbrisi. Pasirodo, galima, 

ypač jeigu ta upė yra 

Rubikonas. Jau daug metų 

įvairios Vilniaus miesto valdžios 

tai akivaizdžiai įrodinėja 

savo pavyzdžiu. Prisiminus 

paskutinių dvidešimt 

metų įvykius Vilniaus 

mieste, susidaro toks įspūdis, 

kad Vilniaus vadovai 

niekada iš tos upės nebuvo 

išbridę ir toliau ruošiasi 

ten kojas. 

Apie viską iš eilės. Vilniaus 

miesto savivaldybės ir „rubikonų“ 

tango prasidėjo prieš 20 

metų, kada tuometinis miesto 

meras Artūras Zuokas entuziastingai 

užbūrė miesto tarybą 

ir visą vilniečių šilumos ūkį ilgiems 

metams atidavė valdyti 

Vilniui – penkios savarankiškos savivaldybės 



pirmininkas 

Turbūt ne visi žinote, kad 

Vilnius yra vienintelė tokia 

unikali miesto savivaldybė 

Lietuvoje, kurioje oficialiai 

yra ne vienas, bet du 

miestai (Vilniaus ir Grigiškių 

miestai) ir dar trys kaimai. 

Galima būtų diskutuoti 

ar tai tik formalumas ar galbūt 

atskirais miestais galima 

būtų vadinti ir Pilaitę 

arba, pavyzdžiui, Naująją 

Vilnią ar kurį kitą atokesnį 

Vilniaus mikrorajoną. 

Faktas yra tas, kad Lietuvoje, 

ir ypač Vilniuje savivalda yra 

per stambi. Lyginant su Vakarų 

Europos savivaldybių sistemomis, 

administracinėmis struktūromis 

Lietuvos savivalda yra 

labiausiai nutolusi nuo žmogaus 

ir akivaizdžiai per didelė. 

Apie tai prieš gerą dešimtmetį 

labai išsamiai ir argumentuotai 

kalbėjo Lietuvos mokslininkai. 

Turiu galvoje prof. dr. Jurgitos 

Mačiulytės ir dr. Petro Ragausko 

darytus tyrimus. 

Mano vizija Vilniui yra paremta 

idėja, kad Vilniaus mies- 

„rubikonams“. Šio sandorio verpetai 

dar dabar sukinėjasi Vilniaus 

oficialiuose koridoriuose. 

Nors Vilniaus miesto šilumos 

ūkis jau atsiimtas iš privačių 

rankų, teismai dėl ilgalaikio 

valdymo padarinių vis dar tebevyksta. 

Šilumos ūkio epopėja 

kėlė daug ekonominių ir politinių 

aistrų ir akivaizdu, jau 

žiūrint iš dabartinės perspektyvos, 

buvo nenaudingas sandoris 

Vilniaus miesto gyventojams. 

Sveikas protas sako, kad 

po tokios partnerystės „rubikonams“ 

savivaldybės projektuose 

turėjo būti uždegta raudona 

šviesa. Bet... Tango tęsiasi dar 

spartesniu ritmu. 

Vilniaus miesto savivaldybė 

lengva ranka iš esmės atiduoda 

tiems patiems „rubikonams“ 

60 ha žemės labai patrauklioje 

vietoje prie Ozo. Atiduoda 

už pažadą, kad ten bus statomi 

viešieji objektai, įrengiami 

parkai, kurie tarnaus visų Vilniaus 

gyventojų ir miesto svečių 

poreikiams. Pagal visus susitarimus 

gyvenamųjų namų statyba 

ten neleidžiama. Bet Rubikono 

srauni upė taip apsemia 

kojas kai kuriems miesto vadovams, 

kad jau netrukus toje pačioje 

teritorijoje ima dygti ištisi 

kvartalai gyvenamųjų namų. Ir 

vėl savivaldybė lieka su ilga nosimi, 

o gudrieji verslininkai gerokai 

iš to pasipelno. Gal pelną 

pasidalina ir su tais, kuriems ta 

ilga nosis netrukdo? 

Nukando pirštą, prarys ir 

ranką. Taip ir atsitinka. „Rubikonai“ 

nusitaiko į kitus, amžinai 

užtikrintas pajamas nešančias 

sritis. Ir vėl su jiems atsidavusios 

Vilniaus savivaldybės 

palaiminimu neria į daugiabučių 

administravimo biznį. Rezultatas 

įspūdingas. Šiandien 

„City Service“ – didžiausia rinką 

namų ūkio aptarnavime turinti 

įmonė. 

Na, kad voratinklis būtų platesnis 

ir tankesnis, Vilniaus cosa 

nostrai reikia dar įsiterpti į 

šiukšlių biznį. To ilgai laukti 

nereikia. Visur suspėjantys „rubikonai“ 

imasi tvarkyti šiukšlių 

išvežimą Vilniaus mieste. Ir 

vėl ant sutarčių puikuojasi Vilniaus 

savivaldybės antspaudai. 

Tiesa, po kiek laiko rubikonų 

įmonė perima investicinis fondas, 

tačiau sprendžiant pagal 

šiukšlių išvežimo įmonės atstovų 

veidus, matomus savivaldybėje, 

obuolys nenuriedėjo toli 

nuo mamos obels. 

Dabartinis Vilniaus meras 

Remigijus Šimašius kaip koks 

Galijotas į mero kėdę atsisėdo, 

skambiai žadėdamas susidoroti 

su rubikoniniu aštunkoju, kuris 

apraizgęs Vilnių. Viską peržiūrėti, 

revizuoti ir nukapoti, 

kas nenaudinga miestui. Deja, 

„rubikonų“ Dovydas pasirodė 

stipresnis. 

Pastarosiomis dienomis ant 

miesto tarybos narių stalo pasirodė 

šimtalapės sutarties projektas, 

pagal kurią „rubikonai“ 

imasi amžiaus grandiozinio 

projekto – nacionalinio stadiono 

statybos. Ir vėl konkursas 

su vienu dalyviu, ir vėl profesionaliai 

teisininkų sudėliotos 

sudėtingos ir painios schemos. 

Skirtumas tik tas, kad šį kartą, 

„rubikonų“ vėliavą neša R. 

Šimašius. 

Skamba kaip ultimatumas, 

nepritarsime sutarčiai – ir vėl 

nepastatysime stadiono. O kas 

atsakingas už tai, kad paruoštos 

konkurso sąlygos taip, kad 

tinka tik „rubikonams“, ir netinka 

niekam kitam? Kur liberalų 

taip mėgstama ir garbinama 

konkurencija? Sveiku protu 

nesuvokiama, kaip savivaldybė, 

turėdama tiek neigiamos praktikos 

ir patirties su „rubikonų“ 

įmonėmis, vėl tiems patiems 

patiki tokį svarbų ir strateginį 

objektą, kuris svarbus ne tik 

Vilniui, bet ir visai valstybei. 

O gal kai stovi giliai įsibridęs 

sraunioje Rubikono upėje, 

priešrinkiminiai pažadai ir 

programos tampa nebesvarbios. 

Bet jeigu taip yra, tada kam reikalingi 

mero rinkimai? Paskirkime 

Vilniaus galva „rubikonų“ 

vyriausiąjį ir bent sutaupysime 

Vilniaus gyventojų pinigų, nes 

savivaldybei nebereiks bylinėtis 

teismuose, tarp jų ir tarptautiniuose 

šimtamilijoniniuose 

teismuose su tais pačiais „rubikonais“ 

po skambių, bet nepasisekusių 

bendrų projektų. 


Lyginant su Vakarų Europos savivaldybių 

sistemomis, administracinėmis 

struktūromis Lietuvos 

savivalda yra labiausiai nutolusi 

nuo žmogaus ir akivaizdžiai per 

didelė. 

to savivaldybė turėtų būti ne 

viena, bet kelios. Turėtų būti ne 

viena „mega savivaldybė“, bet 

penkios atskiros, savarankiškos 

savivaldybės: Šiaurės Vilniaus, 

Pietų Vilniaus, Rytų Vilniaus, 

Vakarų Vilniaus ir centrinės 

Vilniaus dalies savivaldybės. 

Kai kas skeptiškai pasišaipys, 

kad kelios savivaldybės Vilniuje 

jau buvo sovietmečiu. Taip vadinamosios 

Liaudies deputatų 

tarybos su atskirais Vykdomaisiais 

komitetais – Lenino 

rajono vykdomasis, Spalio rajono 

vykdomasis ir pan. Nežinau. 

Negyvenau tuomet Vilniuje 

ir tokiais dalykais nesidomėjau. 

Aš remiuosi ne sovietmečio 

praktika, bet Vakarų valstybių, 

Vakarų Europos didmiesčių ir 

sostinių patirtimi, dabar ten 

veikiančiomis administracinėmis 

savivaldos sistemomis. 

Štai, pavyzdžiui, Kopenhagos 

miestą (Byen København) sudaro 

keturios savivaldybės: Københavns 

Kommune, Dragør, 

Frederiksberg ir Tårnby. 

Berlyne, po 2001 metais atliktos 

administracinės reformos, 

yra 12 administracinių 

vienetų – miestelių (Bezirk). 

Kiekvieną miestelį valdo taryba 

(Bezirksamt), turinti penkis tarybos 

narius (Bezirksstadträte) 

ir apylinkės merą (Bezirksbürgermeister). 

Apylinkės tarybą 

renka apylinkių asamblėja 

(Bezirksverordnetenversammlung). 

Apylinkių vyriausybių 

galia yra ribota ir pavaldi Berlyno 

senatui. Miesto merai sudaro 

merų tarybą (Rat der Bürgermeister), 

vadovaujamą miesto 

mero, kuris pataria Senatui. 

O štai Briuselyje, Belgijos sostinėje, 

yra net 19 savivaldybių. 

Kiekvienos savivaldybės vyriausybė 

yra atsakinga už vietos 

lygmens pareigas ir paslaugas, 

mokyklas bei kelius ir jų 

tvarkymą, teritorijų priežiūrą. 

Savivaldybių administracijai 

taip pat vadovauja meras, 

yra taryba ir atskira vykdomoji 

valdžia. 

Londone sistema dar kitokia. 

Ten yra vienas meras ir 32 savarankiškos 

savivaldybės, atskiros 

tarybos, kurios atsakingos 

už savo rajoną. Pavyzdžiui, 

Reading City Council, Kingston 

City Council ir pan. 

Dar gi Anglijoje yra įdomu 

tai, kad ten įstatymais numatytos 

net 5-6 skirtingos sistemos, 

skirtingi savivaldos modeliai, 

kuriuos gali pasirinkti 

kiekviena savivaldybė pagal savo 

poreikius. Pavyzdžiui, vienoks 

savivaldos modelis tinka 

milijoniniam miestui, o kitoks 

– vos kelių tūkstančių gyventojų 

mažai gyvenvietei. Protingas, 

praktiškas, pragmatiškas, ūkiškas 

sprendimas. 

Švedijos sostinėje Stokholme 

taip pat yra kelios savivaldybės. 

Stokholmo miestas suskirstytas 

į keleto rajonų tarybas, kurios 

atsakingos už mokyklas, socialines 

paslaugas, laisvalaikio 

ir kultūros renginius ir pan. 

Stokholme yra trys pagrindinės 

dalys: Innerstaden (Stokholmo 

centras), Söderortas (Pietų 

Stokholmas) ir Västerort (Vakarų 

Stokholmas). 

Norvegijos sostinėje Osle 

2004 metais buvo įsteigta 15 

savivaldybių. 

Smulkesnė ir gyventojams artimesnė 

kelių lygių savivaldos 

sistema yra taikoma ne tik Vakarų 

Europoje, bet ir daugelyje 

Rytų bei Centrinės Europos 

sostinių ir miestų. Štai, pavyzdžiui, 

Vengrijos sostinėje Budapešte 

yra 23 atskiri rajonai. 




12 

Atkelta iš11 p. > 


Skyriuose 

Vilniui – penkios savarankiškos savivaldybės 

Vengrijos sostinė turi savitą 

dvigubą savivaldos sistemą. 

Budapešte yra centrinė savivaldybė 

ir dar kiekvienas iš dvidešimt 

trijų rajonų turi savo atskiras 

valdžias, vadinamąsias rajono 

vyriausybes, išrinktus savo 

merus ir atskiras tarybas, rinktas 

gyventojų. 

Kokią naudą duoda smulkesnė 

ir arčiau žmonių esanti savivalda? 

O gi labai akivaizdžią 

ir praktišką naudą. Visų pirma 

taip ūkininkaujama, šeimininkaujama 

mieste daug efektyviau. 

Nėra apleistų, užmirštų 

mikrorajonų. Jie tarpusavyje 

varžosi. Jie geriau supranta ir išmano 

atskiro mikrorajono, atskiros 

teritorijos specifines problemas, 

bėdas, iššūkius ir juos 

sprendžia. 

Vilniuje sukūrus penkių atskirų 

savivaldybių sistemą būtų 

sprendžiama aibė klausimų. 

Nuo transporto kamščių mažinimo, 

miesto tankinimo iki geresnės, 

gyvesnės gyvenamosios 

aplinkos atskiruose mikrorajonuose. 

Juk kreivomis-šleivomis 

čiuožyklomis, kokias meras R. 

Šimašius buvo išliejęs Vilniuje 

pernai, miegamųjų mikrorajonų 

neatgaivinsi. 

Kai kas pasakys, kad tokia 

savivalda nenumatyta Lietuvos 

Respublikos Konstitucijoje 

ir penkių savivaldybių įvedimas 

Vilniuje galimai galėtų 

būti Konstitucijos pažeidimu. 

Tam reikėtų gal net Konstitucijos 

pataisų ir tokia idėja yra 

nerealizuojama. Čia iškart norėčiau 

atsikirsti, kad Konstitucijoje 

nėra numatyta kiek savivaldybių 

turi būti sostinėje. 

Konstitucija nieko nesako apie 

savivaldos sistemas Lietuvoje. 

Jei jau mojuoti Konstitucija, 

tai tuomet reiktų priminti, 

kad, pavyzdžiui, apskričių 

panaikinimas Lietuvoje buvo 

ir yra akivaizdus LR Konstitucijos 

pažeidimas, kurį visi teisininkai 

mato, tik niekas apie 

tai garsiai nekalba. Juk Konstitucijoje 

aiškiai pasakyta, kad 

„aukštesniuosiuose administraciniuose 

vienetuose įstatymo 

nustatyta tvarka valdymą 

organizuoja Vyriausybė“ (123 

str.). Lietuvos Respublikos teritorijos 

administracinių vienetų ir 

jų ribų įstatyme aiškiai pasakyta, 

kad „Lietuvos Respublikos teritorijos 

administraciniai vienetai yra 

apskritys ir savivaldybės“ (1 str. 3 

dalis). Tačiau realiai apskričių juk 

nebėra. Apskričių administracijos 

panaikintos. Tai akivaizdus 

Konstitucijos pažeidimas, kurį visi 

toleruoja. 

Tikiu kad su „Penkių Vilnių“ 

idėja Konstitucijos nepažeisime. 

Tikiu, kad ši idėja gali būti įgyvendinta. 

Tikiu šios idėjos praktine, 

ūkine nauda. Jei tapsiu sostinės 

meru, tikrai „Penkių Vilnių“ idėja 

bus realizuota. 


Vilniuje turi būti ne viena, bet penkios savivaldybės 




kandidatas į Vilniaus 

merus Remigijus Žemaitaitis 

„Žinių radijo“ laidoje „Rinkimų 

kovos“ pareiškė, kad 

Vilniuje turi būti ne viena, 

bet penkios savarankiškos 

savivaldybės su savo tarybomis, 

savo biudžetais, savo 

prioritetais, savo tikslais, uždaviniais 

ir savarankiškomis 

administracijomis. 

Pasak R. Žemaitaičio, remiantis 

užsienio šalių patirtimi, tokia 

didmiesčio administracinė 

struktūra padėtų išspręsti aibę 

sostinės problemų: nuo transporto 

kamščių, infrastruktūros, 

ugdymo iki atskirų mikrorajonų 

gyventojų lūkesčius ir poreikius 

labiau atitinkančios valdymo 

organizacijos. „Jei tapsiu 

meru, sieksiu, kad Vilniuje būtų 

penkios savivaldybės – Pietinio, 

Šiaurinio, Rytino, Vakarinio 

ir Centrinio Vilniaus savivaldybės“- 

sakė R. Žemaitaitis. 

Dabartinė administracinė sistema, 

kai yra Vilniaus centras ir 

jo miegamieji rajonai, yra neefektyvi. 

Taip neleidžiama pilnavertiškai 

plėtotis miestui, kai kurie 

mikrorajonai pasmerkiami vegetacijai, 

tampant jiems antrarūšiais, 

nepilnaverčiais, miegamaisiais 

rajonais. „Vilniaus savivaldybė 

yra mega savivaldybė, didelė 

ne tik Lietuvos masteliais, bet ir 

Vakarų Europos požiūriu. Ji nutolusi 

nuo žmonių. Tokiai savivaldai 

trūksta tampresnio ryšio 

su savo piliečiais“,- sakė R. Žemaitaitis. 

„Vilniuje, kaip ir Briuselyje ar 

Londone, galėtų būti ne vienas 

miesto centras, ne vienas žmonių 

traukos centras, bet keli. Su 

savo unikaliu braižu, charakteriu, 

savo traukos objektais, savo 

pilnaverte, miestelėnui įprasta ir 

būtina infrastruktūra“,- sakė R. 

Žemaitaitis. 

Penkių Vilnių idėją paskelbęs 

R. Žemaitaitis pasirėmė Berlyno, 

Kopenhagos, Amsterdamo, 

Stokholmo, Oslo ir kitų Europos 

didmiesčių savivaldos organizavimo 

pavyzdžiais. 

Su R. Žemaitaičio idėjomis 

Vilniui galite susipažinti vaizdo 

prezentacijoje internete: 

https://www.youtube. 

com/watch?v=XWEItzX8- 

iE&feature=youtu.be 



Skyriuose 

Atsargiai, abonentas už vartų 

JUOZAS IMBRASAS 


frakcijos Seime narys 

Vilniaus miesto savivaldybėje 

neįtikėtini dalykai. Vieni 

liberalai susikibo su kitais, 

„laimės miesto“ neoliberalais 

dėl rubikoninių aferų ir 

net prakalbo apie teisingumo 

atstatymą. Liberalai prabilo 

apie tvarką ir teisingumą, kuris 

buvo pamintas, sutryptas, 

Vilniaus miesto šilumos tinklus 

išnuomojus privatininkams. 

Neįtikėtina. 

Negaliu patikėti savo ausimis. 

R. Šimašius kerta: „Artūras Zuokas 

buvo miesto meras šilumos 

ūkio nuomos pasirašymo metu. A. 

Zuokas buvo ir Vilniaus šilumos 

tinklų modernizavimo komisijos 

vadovu. Jis vertino, balsavo ir pasirašė 

Vilniaus šilumos tinklų nuomos 

sutartį. A. Zuokas ir jam priklausančios 

įmonės gavo kyšius, 

kuriuos jam mokėjo šilumos tinklų 

nuomininkai“. O ta kyšių suma, 

kaip teigiama, vien tik 2000- 

2003 metais sudarė maždaug 2,5 

mln. litų. Abonentas, kaip skelbiama, 

ne tik protegavo ir dangstė rubikonines 

aferas, bet dar ir klaidino 

Vilniaus miesto tarybos narius, 

siekdamas išnuomoti šilumos tinklus 

privatininkams. 

Tokį susikirtimą galima vertinti 

kaip politinę, rinkiminę kovą. Juk 

tikrai, nelabai kuo yra ir pasigirti 

dabartiniam sostinės merui, kaip 

tik perimti kitų nuopelnus ir pamėginti 

pasišildyti svetimų darbų 

Dalybos tarp Vilniaus ir Kauno bokštų 



pirmininkas 

A. Zuokas ir jam priklausančios 

įmonės gavo kyšius, kuriuos jam 

mokėjo šilumos tinklų nuomininkai“. 

O ta kyšių suma, kaip teigiama, 

vien tik 2000-2003 metais sudarė 

maždaug 2,5 mln. litų. 

Privačios jachtos, privatūs 

lėktuvai, o dabar, panašu, 

kad atsiras ir privačios 

ministerijos. Jau labai 

greitai. Tai, kaip sako žemės 

ūkio ministras Giedrius Surplys, 

bus XXI amžiaus ministerijos 

ir jos įsikurs Kaune. 

Oplia. Tai bent. Matėme 

pastaruoju metu daug visokių 

ir reformų, ir permainų, 

ir naujovių, bet tokios reformos 

dar nebuvo. Labai įdomu. 

Pasigilinkime, kas tai? 

Užuominos apie prekybą ministerijomis 

ir tam tikrus mainus 

jau sklandė nuo pat „valstiečių“ 

kadencijos pradžios. 

Tačiau abejones šiuo klausimu 

man kiek išsklaidė 2017 metų 

balandžio mėnesį LR Seime vykę 

balsavimai dėl Aplinkos ir 

Žemės ūkio ministerijų perkėlimo 

į Kauną. 

Tuomet Seimas siūlymą 

Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijas 

perkelti į Kauną atmetė, 

o prieš tokį projektą balsavo net 

ir patys „valstiečiai“. Už projektą, 

kad nuo 2019 metų Aplinkos 

ir Žemės ūkio ministerijų 

pagrindinės būstinės dirbtų 

Kaune, po pateikimo balsavo 

28 Seimo nariai, prieš buvo 21 

parlamentaras ir 27 susilaikė. 

Už projektą balsavo konservatoriai 

ir dalis liberalų, o tuo 

metu visos kitos frakcijos daugiausia 

buvo prieš ir susilaikė, 

tarp jų ir „valstiečiai“, išskyrus 

tik vieną projektą parėmusį 

atstovą. 

Apie galimybės analizę perkelti 

dvi ministerijas į Kauną 

spinduliuose. O abonento arkliukas 

– „griebiu sau, bet ir miestui 

kažką padarau“. Graudu žiūrėti, jei 

tik toks pasirinkimas būtų. 

Atmetus visus rinkiminės kampanijos 

aspektus ir visas peripetijas, 

reikia pripažinti, kad ta rubikoninė 

afera išties liečia visus mus, 

visus vilniečius, visus tuos iš kurių 

buvo neteisėtai išvilioti pinigai už 

būstų šildymą, o sostinei šiluminę 

energiją gaminanti ir tiekianti 

įmonė – nustekenta. 

Rubikoninės aferos mastą ir 

schemas mes su bendražygiais atskleidėme 

dar prieš gerą dešimtmetį. 

Buvo praeitas ilgas teisminis 

kelias Lietuvos teismuose, o dabar 

ši byla atsidūrė Stokholmo arbitraže. 

Bylinėjimuisi Stokholme reikia 

pinigų. Vilniaus miesto savivaldybės 

tarybos posėdyje Nr. 76 (2019 

buvo kalbama „valstiečių“ ir 

socialdemokratų Vyriausybės 

programoje, tačiau jau nebeužsimenama 

Vyriausybės programos 

įgyvendinimo plane. 

Po tokio balsavimo Seime 

prieš dvejus metus premjeras 

Saulius Skvernelis aiškino, kad 

ministerijų kraustymas arba 

kilnojimas turi būti kompleksinis 

ir vertinamas viso viešojo 

sektoriaus pertvarkos kontekste. 

„Nes yra planas konsoliduoti 

visus pastatus į vieną vietą, ir 

tada mes kompleksiškai planuojame 

išspręsti“, – apie planuojamą 

ministerijų miestelį ir visų 

ministerijų sukėlimą į vieną 

vietą tuomet kalbėjo S. Skvernelis. 

Tik tada jis nepatikslino, 

ar toks ministerijų miestelis 

būtų Vilniuje ar Kaune, 

13 

m. sausio 23 d.) ir buvo sprendžiama 

dėl tokių lėšų skyrimo. Šitas 

posėdis virto tikru trileriu, kovine 

drama, kurią pavadinčiau „Atsargiai. 

Abonentas už vartų“. Nors ši 

byla tiesiogiai liečia A. Zuoką, jis 

posėdžio metu nenusišalino ir dar 

agitavo tarybos narius nepritarti 

tam, kad būtų skiriamos lėšos bylinėtis 

Stokholme. Įsivaizduokite 

kaip pakryps byla Stokholme, jei 

prie Vilniaus miesto vairo vėl stos 

abonentas. 

Na, bet grįžkime prie šių dienų. 

Vilniaus miesto savivaldybės bylinėjimąsi 

arbitraže yra pasiryžę 

finansuoti rizikos fondai. Ką tai 

reiškia? Tai reiškia, kad finansų 

institucijos mato perspektyvą šioje 

byloje. Sutinka finansuoti bylinėjimąsi, 

o bylinėjimuisi skirtus pinigus 

tikisi atgauti po sėkmingos 

bylos baigties. Tik jei ta byla būtų 

laimėta. Jei pralaimėta, tai rizikos 

fondas nieko negautų. Už mus šią 

riziką prisiima fondas. Ir tai yra labai 

rimtas signalas, kad mes turime 

labai daug šansų laimėti šią bylą. 

Puiku, pasakysite. Šaunu. Tik 

ne abonento akimis. 

Jiems toks scenarijus nepriimtinas. 

Tai kvepia šimtamilijoninių 

sumų išieškojimais iš tų, kurie užsuko 

visas tas rubikonines aferas. 

Vien tik Stokholme ieškinio suma 

viršija trečdalį milijardo eurų. 

Niujorke – dar apie 200 milijonų. 

Abonento šutvei svyla padai. 

Pasirodo, kad pasipelnymo šaltiniu 

buvo ne tik lupikavimas iš 

miesto gyventojų už būstų šildymą, 

bet ir pačios įmonės, Vilniaus 

šilumos tinklų stekenimas. 

Po taip vadinamo abonentinio šilumos 

ūkio modernizavimo, Vilniaus 

šilumos tinklai nuvertėjo 

net 320 mln. eurų. Taip suskaičiavo 

tarptautinės, nepriklausomos 

audito kompanijos „Intec 

GOPA-International Energy 

Consultants“ auditoriai, kuriuos 

pasamdė arbitražo teismas. 

Įsiklausykite – modernizuojama 

įmonė buvo „nugyventa“ net 

milijardu litų. Kažkoks siurrealizmas. 

Įsivaizduokite, jūs išnuomojote 

butą. Nuomininkai pažadėjo perdažyti 

sienas, išklijuoti naujomis 

plytelėmis, pakeisti vamzdynus ir 

pan. O paaiškėjo, kad po tokios 

„modernizacijos“ jūsų butas dar 

labiau nusidėvėjo, liko skolos ir 

apdraskytos sienos. 

Akivaizdu, kad rubikoninėje 

aferoje viešas interesas buvo 

sutryptas, šilumos ūkio valdymas 

buvo savanaudiškas ir neatsakingas, 

visas šis projektas nuo 

pat pradžių buvo nesąžiningas ir 

paženklintas didelio mąsto korupcija. 

Akivaizdu, kad nujausdami 

milžiniškas grėsmes šios aferos 

autoriai primygtinai bruka atgal 

savo merą į Vilniaus miesto vadovo 

krėslą. Taip, matyt, tikėdamiesi 

„numarinti“ šitą bylą. 

Todėl dabar yra labai atsakingas 

ir svarbus momentas. Mano 

galva, Vilniaus miestui ir vilniečiams 

būtų pats laikas rinktis 

naują lyderį. Jauną, veržlų, nesusitepusį, 

neteistą. Visiškai naują 

žmogų. Nes jei savivaldybei tikrai 

pavyks laimėti šią bylą Stokholme, 

tai bus ne tik atstatytas teisingumas, 

bet ir konkreti nauda 

vilniečiams. Šildymas sostinės 

gyventojams net trejetą mėnesių 

galėtų būti tiekiamas nemokamai, 

arba visą šildymo sezoną už 

puse kainos. O už atgautus dar 

320 mln. eurų dėl įmonės nuvertėjimo, 

galima būtų išties padaryti 

labai rimtą ir efektyvų Vilniaus 

šilumos tinklų modernizavimą, 

kuris realiai atpigintų šiluminės 

energijos gamybą sostinėje. 


ar kuriame nors kitame Lietuvos 

mieste. 

Na, aš suprantu, kad siūlymas 

Seime 2017 metais buvo 

parengtas ne „valstiečių“, bet 

konservatorių ir tai buvo konservatorių 

mėginimas perkelti 

ministerijas svetimomis rankomis. 

Tai buvo tarsi provokacija, 

bet turėjo ir aiškų tikslą. 

Juk dar konservatoriaus Kazimiero 

Starkevičiaus ministeriavimo 

laikais buvo šis planas, 

tik jis neįvyko, nes 2009 metais 

tarptautiniai ekspertai aiškiai 

pasakė, kad ministerijų kėlimo 

į Kauną galimybė yra rizikinga 

ir vargiai atsiperkanti. 

Ir štai po tokių peripetijų 

naujasis žemės ūkio ministras, 

kuris apie žemės ūkį žino tik iš 

grožinės literatūros, staiga paskelbė, 

kad atsirado politinė valia, 

politinis sprendimas iš kažkieno 

neaiškios apvaizdos, o gal 

iš Saturno perkelti Žemės ūkio 

ministeriją iš sostinės Vilniaus 




14 


Skyriuose 


Dalybos tarp Vilniaus ir Kauno bokštų 

į laikinąją sostinę Kauną. Toliau 

nuo rytinių Lietuvos sienų. 

Keista politinė valia. Juk tokios 

politinės valios nematėme 

nei Seimo balsavimuose 2017 

metų balandį, nei Seimui balsuojant 

už Vyriausybės programą, 

kurioje nėra kalbama apie 

ministerijų perkėlimą, o tik užsimenama 

apie perkėlimo galimybių 

analizę. 

„Kas tokį politinį sprendimą 

priėmė“, – klausiu. Juk Vyriausybės 

priemonių plane tai nenumatyta, 

Seime patvirtintoje vyriausybės 

programoje nekalbama apie 

perkėlimą, o tik apie analizę (235 

str.). Be to, patys „valstiečiai“ prieš 

dvejus metus balsavo prieš kraustynes. 

Kas ponui G. Surpliui tokį 

politinį sprendimą pakuždėjo ir 

kas tai per ponas ar grupuotė, kuri 

Lietuvoje gali sau leisti formuluoti 

politinius sprendimus atskiriems 

ministrams? 

Kaži ar tik ne tos jėgos, kurios 

slepiasi už Kauno bokštų? 

Labai keistai praeitą savaitę pasirodė 

ir Vyriausybės posėdyje vykę 

manevrai, kai žemės ūkio ministras 

į ministrų kabinetą atsinešė 

planą perkelti į Kauną tris institucijas, 

Žemės ūkio ministeriją ir 

dvi jai pavaldžias įstaigas. Tačiau 

pabūgęs gausių profsąjungų spaudimo, 

premjeras pasirinko tarpinį, 

nuosaikesnį variantą. Jis pasiūlė 

ministrų kabinetui ir priėmė 

Premjeras davė suprasti, kad vietoj dviejų paliekamų 

institucijų jis prie Žemės ūkio ministerijos pridės 

dar Aplinkos ministeriją. Tai yra, kaip kompensaciją 

– ministeriją be galvos, kurios perkėlimui priešinosi 

buvęs ministras Kęstutis Navickas ir kuris, matyt, 

tik dėl to ir neteko savo posto. 

sprendimą kelti į Kauną kol kas tik 

vieną instituciją vietoj trijų. „O ką 

aš pasakysiu Matijošaičiui“, – atrodo 

spindėjo nevilties klausimas 

žemės ūkio ministro nustebusiose 

akyse. Na, ir premjeras davė suprasti, 

kad vietoj dviejų paliekamų 

institucijų jis prie Žemės ūkio ministerijos 

pridės dar Aplinkos ministeriją. 

Tai yra, kaip kompensaciją 

– ministeriją be galvos, kurios 

perkėlimui priešinosi buvęs ministras 

Kęstutis Navickas ir kuris, 

matyt, tik dėl to ir neteko savo 

posto. 

Na, jei jau taip dalintis, tai, manau, 

teisinga būtų Kaunui pridėti 

ir „Verygos ministeriją“. Juk, vadovaujantis 

tokia logika, jei Kaune 

yra Aleksandro Stulginskio universitetas, 

kurio absolventai galėtų 

tiesiai keliauti dirbti į ŽŪM‘ą, 

tai ir Lietuvos sveikatos mokslų 

universiteto absolventams būsų 

patogiau Sveikatos ministeriją turėti 

greta. Kai kas būtų tikrai užganėdintas. 

Apmaudžiausia šioje istorijoje 

yra tai, kad visų šių politinių 

sprendimų ir galimai oligarchinių 

politinių užsakymų našta 

gula ant paprastų, eilinių žmonių 

pečių. Gula ant tų įstaigų 

darbuotojų, eilinių tarnautojų. 

O visa tai daroma tų pačių žmonių 

sąskaita ir jų į valstybės biudžetą 

suneštais pinigais. 


Interviu su Partijos Tvarka ir teisingumas Vilniaus 

skyriaus pirmininke Justina Kašėtaite 



Esate partijos Tvarka ir teisingumas 

Vilniaus skyriaus 

pirmininkė. Papasakokite 

kaip pasukote šiuo karjeros 

keliu? 

Labai džiaugiuosi gavusi avansu 

pasitikėjimą iš kolegų į šias tikrai 

atsakingas pareigas. Esu ryžtinga, 

veikli, atkakli, todėl manau, kad 

būtent šiuo metu mano savybės 

pravers Partijos Tvarka ir teisingumas 

komandai. Ar tai karjera? 

Sunku pasakyti. Tai greičiau atsakomybė 

ir nauji iššūkiai. Bet kuriuo 

atveju, tai yra tikrai atsakingas 

ir rimtas įsipareigojimas. 

Ar Jūsų skyrius jau pradėjo 

ruoštis artėjantiems savivaldos 

rinkimams? 

Taip. Ir labai aktyviai. Laiko nedaug, 

o darbų kuriuos reikia nuveikti 

iš tiesų labai didelis sąrašas. 

Stipriname komandą. Ateina daug 

jaunų, naujų žmonių, užsidegusių 

ir veržlių. 

Skyriuje įvyko žymūs pasikeitimai. 

Kaip vertiname dabartinę 

skyriaus veiklą, kuo ji skiriasi 

nuo ankstesnės veiklos? 

Dar tik antra savaitė kaip vadovauju 

Vilniaus skyriui, bet labai 

jaučiasi tas naujas gaivus oro gūsis, 

kuriuo ima kvėpuoti Vilniaus 

tvarkiečiai. Negalėčiau ir nenorėčiau 

vertinti ankstesnės Tvarkos 

ir teisingumo Vilniaus skyriaus 

veiklos, nes jos veikloje nedalyvavau. 

Iš pirmo žvilgsnio, pirmo 

įspūdžio susidaro tokia nuomonė, 

kad ta veikla merdėjo, stagnavo. 

Gal trūko ambicijų, gal iniciatyvos, 

sunku pasakyti. 

Šiandien matau, kaip nauji, veiklūs, 

drąsūs, žingeidūs žmonės įsitraukia 

į skyriaus veiklą. Tas labai 

džiugina ir suteikia jėgų bei pasitikėjimo 

siekti proveržio ne tik partijos, 

bet ir apskritai politinės veiklos 

arenoje. 

Gimėte ir užaugote Varėnoje, 

o nuo kada tapote vilniete? Kas 

Jums yra Vilnius? 

Į Vilnių atvykau prieš keturiolika 

metų. Kaip ir daugelis Lietuvos 

jaunimo – studijuoti į sostinę. 

Vilnius yra mano miestas, skubantis, 

gyvenantis veržlų, dinamišką 

gyvenimą. Mano mėgstamiausia 

vietą Vilniuje yra Katedros aikštė 

– pilna nuolat judančių įvairiausių 

žmonių. Ši vieta man geriausiai atspindi 

Vilnių ir tai kas yra Vilnius. 

Aišku su vaikais turime kitas 

mėgstamas vietas. Tai – Vingio 

parkas, vasarą, kur važinėjame riedučiais. 

Arba Šilo ežeras Nemenčinės 

link, kur žiemą mėgstame važinėtis 

su rogutėmis. Ten turime 

ir savo pamėgtą kalniuką. 

Kaip manote, kokių pokyčių 

šiuo metu labiausiai reikia Vilniuje? 

Pokyčių Vilniuje paskutiniu metu 

buvo nemažai. Manyčiau, kad 

šiuo metu reiktų atsinaujinimo 

ir stabilumo. Reikia „susistovėti“ 

ir susitvarkyti, stabilizuoti ritmą. 

Didėjantis vilniečių skaičius yra 

gerai, bet reikia užtikrinti pilnavertę 

gyvenimo kokybę, komfortišką 

gyvenamąją aplinką gyventojams, 

infrastruktūrą. Juk tai ir 

mokyklos, vaikų darželiai, transporto 

srautai. 

Ko palinkėtumėte Tvarkos ir 

teisingumo nariams? 

Eiti teisingu keliu savo tikslų 

link, neprarasti žmogiškumo, būti 

stipriems ir atkakliems politinėse 

batalijose. 

Šiuo metu pradėjau skaityti Dr. 

Clarissa Pinkola Estés knygą „Bėgančios 

su vilkais“. Ir tas pagrindinis 

knygos leitmotyvas, pagrindinė 

mintis, kad mes galime būti 

narsūs ir atkaklūs, nors ir priversti 

patirti kančias ar persekiojimus, 

galime būti aštrių pojūčių ir tuo 

pat žaismingi, atsidavę, smalsūs, 

pastabūs, stiprūs ir ištvermingi, 

intuityvūs, greitai prisitaikantys 

prie besikeičiančių 

aplinkybių ir pan... Manau toks 

ir galėtų būti geriausias palinkėjimas 

mums visiems. 

Straipsnis publikuotas 2018 gruodžio 28 d.


Skyriuose 15 

2019 M. KOVO 3 D. SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMAI 

ALYTAUS RAJONO 

SAVIVALDYBĖ 

BIRŠTONO SAVIVALDYBĖ 



16 


Skyriuose 

IGNALINOS RAJONO 

SAVIVALDYBĖ 

JONAVOS RAJONO SAVIVALDYBĖ 




Skyriuose 17 

JURBARKO RAJONO SAVIVALDYBĖ 

KALVARIJOS SAVIVALDYBĖ 



18 


Skyriuose 

KAUNO MIESTO 

SAVIVALDYBĖ 

KAUNO RAJONO 

SAVIVALDYBĖ 




Skyriuose 19 

KAZLŲ RŪDOS 

SAVIVALDYBĖ 

KELMĖS RAJONO 

SAVIVALDYBĖ 



20 


Skyriuose 

KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ 

KLAIPĖDOS RAJONO SAVIVALDYBĖ 




Skyriuose 21 

KRETINGOS RAJONO SAVIVALDYBĖ 

LAZDIJŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ 



22 


Skyriuose 

MARIJAMPOLĖS SAVIVALDYBĖ 

MAŽEIKIŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ 




Skyriuose 23 

PAGĖGIŲ 

SAVIVALDYBĖ 

PAKRUOJO RAJONO 

SAVIVALDYBĖ 



24 


Skyriuose 

PALANGOS MIESTO SAVIVALDYBĖ 

PANEVĖŽIO MIESTO SAVIVALDYBĖ 




Skyriuose 25 

PASVALIO RAJONO SAVIVALDYBĖ 

PRIENŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ 



26 


Skyriuose 

RADVILIŠKIO RAJONO SAVIVALDYBĖ 

RASEINIŲ RAJONO 

SAVIVALDYBĖ 




Skyriuose 27 

ROKIŠKIO RAJONO SAVIVALDYBĖ 

ŠILALĖS RAJONO 

SAVIVALDYBĖ 



28 


Skyriuose 

ŠILUTĖS RAJONO SAVIVALDYBĖ 

TAURAGĖS RAJONO SAVIVALDYBĖ 




Skyriuose 29 

TELŠIŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ 

UKMERGĖS RAJONO SAVIVALDYBĖ 



30 


Skyriuose 

UTENOS RAJONO SAVIVALDYBĖ 

VARĖNOS RAJONO SAVIVALDYBĖ 




Skyriuose 31 

VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBĖ 



32 


Skyriuose 

VISAGINO SAVIVALDYBĖ 

TVARKIEČIŲ ŽYGIS PER LIETUVĄ 

Susitikime su Ukmergės gyventojais 

Susitikime su Lazdijų gyventojais 




Akimirkos 33 

Susitikime su marijampoliečiais 

Susitikime su Alytaus rajono Parėčėnų bendruomene 

Susitikimas Jonavoje 

Susitikimas Pasvalyje 

Lauksargių globos namuose. Susitikimas su bendruomene ir 

administracija. 

Akimirka iš susitikimo Tauragėje 

Susitikime su 

Prienų gyventojais 

Susitikimas Jurbarke 

Akimirka iš susitikimo Jurbarke 



34 


Akimirkos 

Susitikime su Visagino gyventojais 

Akimirka iš susitikimo vilniečiais halės turguje 

Akimirka iš apsilankymo Klaipėdos veterinarijos tarnyboje 

Gargžduose, Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje 

Susitikime Šilutės ligoninėje 

Apsilankymas P. Varkojis ir KO medienos apdirbimo įmonėje 

Apsilankymas Plinkšių globos namuose, Mažeikių r. 

Apsilankymas Telšiuose 




Akimirkos 35 

Susitikime su Ariogalos šilumos tinklų kolektyvu 

Akimirka iš susitikimo Radviliškyje 

Susitikime Raseiniuose 

Susitikime Kazlų Rūdoje 

Susitikime su Kauno bendruomene 

Susitikime su Kalvarijos gyventojais 

Susitikime Pagėgiuose 

Susitikime su Ignalinos bendruomene, 

didžiausioje šakočių kepimo įmonėje „ROMNESA“ 

Susitikime su Kauno bendruomene 



36 


Įdomu 

KRYŽIAŽODIS 

Išspręskite šį panoraminį kryžiažodį, užpildykite kryžiažodžio apačioje esančius 

tuščius laukelius ir sužinosite tinkamą atsakymą Vilniui. 

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 

Kontaktai 

Partijos TVARKA IR TEISINGUMAS būstinės adresas: 

Gedimino pr. 10, Vilnius LT 01103 

Telefonas: (85) 2691618 

Faksas: (85) 2691618 

El. paštas: tt@tvarka.lt 

Leidėjas partija Tvarka ir teisingumas 

Tvarka ir teisingumas 

Remigijus Žemaitaitis 

Vytautas Kamblevičius 

Kęstutis Bartkevičius 

Juozas Imbrasas 

Algimantas Dumbrava 

Ona Valiukevičiūtė

Tvarkietis_2019_Vasaris

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?