receptai - mkledas.lt

Bebras – stambiausias graužikas Lietuvoje
Kūnas aptakus, verpstiškas, apaugęs tankiu, vandeniui nepralaidžiu kailiu. Uodega
masyvi, plati, padengta raginėmis plokštelėmis. Ji ne tik padeda bebrui judėti
vandenyje, atsiremti, kai graužia, bet funkcionuoja ir kaip termoreguliatorius
(uodegoje esančiomis kraujagyslėmis šilumos perteklius atiduodamas į aplinką).
Priekiniai dantys – stambūs oranžinės spalvos kandžiai. Jie nuolat auga, todėl
bebrai turi vis ką nors graužti ir taip nudilinti dantis, nes jie užaugtų tokie, kad bebras
negalėtų susičiaupti. Raumeningos lūpos, susiglaudusios už kandžių, uždaro
burnos ertmę, todėl bebras gali graužti paniręs po vandeniu. Kai nardo, šnervės ir
ausų landos taip pat užsidaro. Po vandeniu gali išbūti iki 15 min. Suaugęs
bebras
sveria 20–26 kg.
Klaidinga yra nuomonė, jog bebrai minta žuvimis. Jie yra visiški vegetarai. Maistui
naudoja apie 200 rūšių žolių, medžių ir krūmų. Vasarą pagrindinis bebrų maistas
žoliniai sausumos ir vandens augalai. Rudenį, žiemą ir pavasarį daugiausiai minta
vandens telkinių pakrančių medžių ir krūmų žieve. Labiausiai mėgsta drebules, gluosnius, beržus, karklus, nors kartais paskanauja ir
spygliuočių. Piršto storio krūmus ir šakeles nukanda iš karto. Plonesnius medžius graužia iš vienos pusės, storesnius – aplink visą kamieną.
Kadangi bebrai žiemą neužmiega, iš rudens jie pradeda kaupti maisto atsargas: prikapoja šakų ir, nuplukdę jas iki savo buveinių, paskandina
vandenyje.
Bebrai – monogamai, t. y. poras sudaro visam gyvenimui. Tai labai keistas reiškinys, nes paprastai graužikai susiporavę išsiskiria, o jaunikliais
rūpinasi tik patelė. Urvas prasideda vandenyje (anga būna apie 1 m. žemiau vandens lygio). Urvo gale būna lizdo kamera. Tai iki 1 m skersmens
ir 40 cm aukščio ertmė. Dažnai urvai būna sudėtingesni: su keletu įėjimų, daugybe tarpusavyje besijungiančių atšakų ir kamerų.
Neretai pasitaiko, jog priekinė urvo dalis įgriūna, todėl bebrai virš atsiradusios ertmės prikrauna nugraužtų šakų, aptepa jas dumblu (tokia
slėptuvė vadinama pustrobe).
Balose, pelkėse, kur žemi krantai, bebrai stato trobeles. Jas stato iš šakų, nedidelių, kamienų. Viską sutvirtina dumblu. Statinys būna apvalaus
kūgio formos, kurio pagrindo skersmuo 3–5 m, aukštis 1,5–2 m. Kartais, jei bebrai toje pat vietoje gyvena ilgai, trobelės dydis padidėja 2 ar 3
kartus.
Matyt, nuostabiausias bebrų inžinerinis sugebėjimas yra statyti užtvankas. Duok žmogui kirvį, pjūklą – ir tai turbūt retas sugebės užtvenkti upelį.
O juk bebrai naudojasi tik savo dantimis! Upelius ar melioracijos kanalus bebrai užtvenkia šakomis, medžių kamienais, visa tai supindami ir
sutvirtindami dumblu ir augalais. Pakilęs vanduo paslepia įėjimus į urvus ar trobeles, o susidariusiame tvenkinuke bebrai gali nardyti (tai ypač
svarbu žiemą). Priklausomai nuo upelio krantų aukščio užtvankų ilgis gali būti nuo kelių iki kelių šimtų metrų. Aktyvi bebrų veikla, įsikuriant jiems
naujose bebravietėse, neretai susikerta su žmogaus ūkine veikla. Užtvindytose vietose išdžiūsta vertingi miškai, užpelkėja pievos ir dirbami
laukai, užkemšamos pralaidos, apgraužiami arba iš viso nugraužiami vertingi medžiai. Kai kuriuose mažuose upeliuose dėl pastatytų užtvankų ir
dėl to susilpnėjusios srovės bei uždumblėjusio dugno nyksta lašišinės žuvys.

Akmeninė kiaunė
Kūnas 40–50 cm, uodega – 21–27 cm ilgio. Svoris – 1–1,7 kg. Pakaklėje
yra balta, kartais pilkšvai gelsva dėmė. Dėmės apačia išsišakojusi į dvi
dalis, nusitęsia per priekines kojas. Ausys trumpos, plačios. Kojų pėdos
apaugusios retais trumpais plaukais, todėl net ir žiemą pėdsakuose
aiškiai matyti atsispaudusios pirštų trynės. Kailis rusvai gelsvas. Aktyvios
naktį, kartais pastebimos ir dieną.
Gyvena miškingose vietovėse, parkuose, soduose. Mėgsta įsikurti
gyvenvietėse, didelėse fermose. Gūžtą įsirengia uoksuose, akmenų
krūvose, pastatuose, įvairiose lūšnose. Minta graužikais, paukščiais,
vabzdžiais, vaisiais ir uogomis. Poruojasi vidurvasaryje, jauniklius veda
pavasarį. Nėštumas trunka 236–275 dienas (embrionų vystymuisi
būdingas ilgas latentinis periodas). Dažniausiai atsiveda 3–7 jauniklius,
kuriais rūpinasi tiktai patelė. Lizdą jaunikliai palieka po 8–10, bet patelė
juos prižiūri dar 2–3 savaites. Slepiasi drevėse, inkiluose, po išvirtusiais
medžiais, pastatuose.

Leonas Kurapka.
Mindaugas Prakopimas.

Egidijus Dargis.
Jo tėvas Algimantas medžiojo, tad tos dvasios įskiepijo ir sūnui. Vaikinas net pamokas mokykloje iškeisdavo į medžioklę, kad tik
galėtų pabūti gamtoje, tarp medžiotojų. Nuo mažens būdamas varovu, gerai pažįsta plotus. Klube minimas kaip šernų siaubas.
Jei koks šernelis pro ji bėga, jo likimas aiškus. Taikli akis ir greitas reagavimas pasiteisina.
2002–2003, 2006–2007 ir 2009–2010 metais išrinktas sezono geriausiu medžiotoju.

Egidijus Dargis prie sumedžiotų šernų. 2008 m.

Mangutas
Mangutas – vidutinio dydžio trumpakojis žvėrelis. Jo kailis ilgas, ypač
žiemą. Manguto ausys paslėptos plaukuose, skruostų plaukai sudaro
žandenas. Jauniklių kailiukas beveik juodas, suaugusių žvėrių – rusvai
juosvas.
Kadangi mangutai žiemą mažiau juda arba įminga jautriu miegu, rudenį
sukaupia didesnes riebalų atsargas ir gali sverti 12–15 kg (vasarą
sveria apie 5–7 kg).
Į Lietuvą apie 1950 m. pradėjo plisti iš Baltarusijos ir per 10 metų paplito
visoje šalyje. Pastebėjus labai greitą jų populiaciją ir gamtai daromą
didelę žalą, nuo 1970 m. mangutus leidžiama medžioti visus metus.
Mangutai – visaėdžiai, tačiau daugiausia minta gyvuliniu maistu,
smulkiais žinduoliais, varlėmis, vabzdžiais, moliuskais, dvėseliena.
Sunaikina daug paukščių lizdų ir jauniklių, nemažai kiškių, stirnų
jauniklių. Ėda vaisius, todėl rudenį dažnai lankosi soduose. Gegužės
mėnesį patelė po 60–64 d. nėštumo atveda 4–13 jauniklių.
Mangutai gali platinti pasiutligę, niežus. Buvo aktyviai medžiojamas dėl
šilto kailio, tačiau sumažėjus jų kailių paklausai, verslo tikslu
medžiojamas retai.

Linas, Mindaugas, Leonas Kurapkos ir Egidijus Dargis.

Lauras Jankauskas.
Jo senelis, buvęs klubo narys, Laurą atvedė į medžiotojų
klubą. Noriai prisideda prie visų darbų. Pasitiki juo vyrai,
todėl paskyrė į atsakingas klubo buhalterio pareigas.
Lauras gali pasigirti sumedžiotomis laputėmis, šernais ir
kitais žvėrimis.

Andrius Karenga.
Jei ne šeimos reikalai, Andrius dažnai būtų medžioklėje.
Užsikabintų šautuvėlį ir patrauktų žvėrių takais. Jis vyrus vis
patikina, jog klubo neišsižadės. Visada sumoka numatytus
mokesčius, per talkas pasidarbuoja, o tuo pačiu dar ir medžioja.
Valdas Karenga.
Ji tėvas, Mikas Karenga, savo sūnums Valdui ir Andriui įskiepijo
meilę gamtai, paragino tapti medžiotojais.
Dabar Valdas gali pasigirti jog yra sumedžiojęs ne vieną dešimtį
šernų. Jis yra paguldęs ir girių gražuolį elnią.

Mykolas Gilevičius.
Kaimo žmogus. Per darbus vis nėra laiko medžioti. Vis žada ateiti į
medžioklę, bet ir vėl sutrukdo kokie nors darbai. Tačiau visada
dalyvauja medžioklės sezono atidarymo ir uždarymo šventėse.
Vyrams vis sako, kai žemės ūkio darbai baigsis, užsiims pamėgtu
hobiu, net graižtvinį šautuvą nusipirko.

Zenonas Kochanskas.
Vienas iš seniausių klubo medžiotojų. Jis buvo ilgametis iždininkas. Zenono iniciatyva klubo plotuose esanti pelkė virto didžiuliu tvenkiniu,
kuriame galima medžioti vandens paukščius, žvejoti.
Sulaukė Z. Kochanskas garbingo amžiaus, bet šautuvą į rankas dar paima. Neretai, spjovęs į prastėjančią sveikatą, atvyksta į medžioklę. Vis dar
norisi pabūti senų kolegų draugijoje. Ne vieną žvėrį jis yra sumedžiojęs, tad kolekcijoje turi gražių trofėjų.

Iš dešinės Mindaugas Kurapka.
Įspūdingų dydžių šernų iltys puošia jo namus. 1996–1997,
1997–1998, 1999–2000 metais tapo metų medžiotoju. Gerai
pažįsta savo medžioklės plotus. Nuo vaikystės išvaikščioti
aplinkiniai miškai miškeliai.
Linas Kurapka.
Jo tėvas yra medžiotojas. Tad sūnus nuo mažens labai
domėjosi medžiokle. Kol tapo tikru medžiotoju, daug
kartų ėjo varovu. Ne kartą murdėsi šaltame vandenyje.
Kaip sakoma „per kančias į žvaigždes“. Ir tas laikas
atėjo. 2007–2008 metais tapo geriausiu medžiotoju.
Yra klubo valdybos narys.

Trečias iš dešinės Rimas Leimontas.
Vienas iš seniausių klubo narių. Pirmas gavo selekcininko pažymėjimą. Kariškis. Visada reikalaujantis tvarkos
ir drausmės, labai inteligentiškas. Niekada nenusižengia etikos kodeksui tiek medžioklėje, tiek bendravime.
Jam mieliausios medžioklės su varovais. Yra sumedžiojęs ne vieną selekcinį elnią. Puikus žvėrienos kulinaras.

Valstietis pasiguodë daktarui apie savo nuoskaudà dël seksualiniø
santykiø su þmona:
– Suprantate, daktare, að nuo ankstyvo ryto iki vëlyvos naktis lauke
dirbu, ir man nelieka jëgø jokiems meilës þaidimams.
Gydytojas pagalvojo ir sako:
– Jûs su savimi pasiimkite ðautuvà. Kai tiktai uþsinorësite pasimylëti,
ðaukite á orà, þmona iðgirs ir atbëgs.
Po keliø mënesiø daktaras sutikæs já klausia:
– Na ar padëjo mano patarimas?
– Ið pradþiø buvo viskas labai gerai, bet kai prasidëjo medþioklës
sezonas, nuo to laiko þmonos nemaèiau namuose...
Žilvinas Kučingis.
Jis yra odontologas. Medžioklė jam atitrūkimas nuo kasdieninių darbų.
Šūvis – ne pagrindinis tikslas. Esmė atsipalaidavimas, gražūs gamtos
vaizdai, o jei dar pamato kokį žvėrelį, tai jam neapsakomas poilsis.
Visada dėmesingas, kultūringas, tvarkingais medžiokliniais rūbais
apsirengęs. Klubo vadovai linki tokių bruožų visiems kolegoms.

„Lėdas“ klubo medžiotojai 2008 m. Pirmoje eilėje iš kairės: Edgaras Karenga, Tomas Skiparius, Linas Kurapka, Ričardas Bardauskas. Stovi:
Valdas Karenga,Anatolij Šabunin, Gintautas Prakopimas, Jonas Vaškelis, Leonas Kurapka, Gediminas Prakupimas, Rytis Urba, klubo svečiai.

Vaclovas Gintautas Prakopimas.
Tai vienas iš seniausių klubo narių. Jam būdinga
drausmė, etiška medžioklė. Svarbiausia ne
žvėries sumedžiojimas, o buvimas gamtoje. Labai
energingas varovas ir visada su šunimis.
Nemažai darbelio jis yra įdėjęs į visus klubo
projektus.

Deividas Staponkus.
Jis yra jauniausias klubo narys. Per pirmąjį
medžioklės sezoną spėjo sumedžioti šerną.
Sakosi, kad rankos drebėjo nuo adrenalino.
Kaip medžiotojui dar daug ko jam reikės
išmokti. Reikės kibti į visus klubo darbus.
Kolegos jam linki „nei plauko, nei tauko“.
Tomas Skiparius.
Tai viską matantis ir žinantis kas dedasi klubo
valdomoje teritorijoje, nes yra vietinis
gyventojas. Tai patyręs, klubo reikalams
atsidavęs, medžiotojas. Jei kartais kolegos
neturi laiko, galimybių ar noro, Tomas
pasirūpins, kad šėryklos nebūtų tuščios. Jei
šernai įninka į pasėlius, tai ūkininkai
pirmiausiai kreipiasi į jį.

Arvydas Tautkus.
Draugų paskatintas, tapo medžiotoju. Noriai įsiliejo į
medžiotojų gretas. Šeimos nariai irgi neabejingi
medžioklei. Ne kartą ir žmonelė sėdėjo bokštelyje ir
džiaugėsi gamta, pamatytais žvėrimis.
Tai jaunas medžiotojas, o taiklūs šūviai bus ateityje.
Labai prisideda prie visų klube organizuojamų darbų. Jis
puikus pavyzdys kitiems jauniems kolegoms.
Susiruoðë vyras á medþioklæ. Þmona prilipo: „paimk ir
mane“. Teko pasiimti. Medþioklei ápusëjus vyrams norisi
iðgerti.
Senis ir sako þmonai:
– Tu ið anos pusës taikyk, o mes ið kitos briedþius
varysim. Tik þiûrëk niekur toli nenueik, nes èia pilna
nenaudëliø, kurie gatavi atimti grobá.
Vyrai nuëjo á kità pusæ ir visà naktá gërë. Ryte prisiminë
paliktà þmonà ir nuëjo paþiûrëti.
Mato: priguldyta gyvûnø, o aplink þmona bëgioja paskui
vienà medþiotojà ir ðaukia:
– Mano briedis!
– Gerai, gerai, tavo! Tik leisk nusiimti balnà.

Elnias
Tai stambus, grakštus, orios išvaizdos žvėris. Elnio kūno aukštis
pečių srityje iki 140 cm, svoris – iki 250 kg., patelės smulkesnės.
Atsispaudusi ant žemės patino pėdos dalis 7–11 cm, patelės –
5–7,5 cm ilgio.
Patinų galvas puošia įspūdingi ragai. Vyresni elniai ragus meta
kovo, o jauni – balandžio–gegužės mėnesiais. Praėjus savaitei
po numetimo, pradeda augti nauji ragai, kurie galutinai
susiformuoja rugpjūčio pabaigoje.
Vasarą elnių kailis ryškiai rusvos spalvos, žiemą – pilkšvai
durpinės. Aplink uodegą yra šviesiai rusvos spalvos lopas –
veidrodėlis. Jaunikliai iki 3 mėn. buna dėmėti. Kartais neryškiai
dėmėtas būna ir antramečių elnių vasaros kailis. Nuo 2 m.
amžiaus patinams ant kaklo išauga ilgesni plaukai, sudarydami
apykaklę.
Taurieji elniai, įprasti senovės Lietuvos girių gyventojai, išnyko dėl
nežinomų priežasčių. XX a. pradžioje mūsų respublikos
miškuose vėl pasirodė elnių. Jie plito lėtai, todėl nuo 1968 m.
pradėti gaudyti ir perkelti į naujas vietas.
Elniams tinkamiausi lapuočių arba mišrūs miškai su gausia žoline
augalija ir puskrūmių danga. Vasarą elniai minta lapais, žole ir
žemės ūkio kultūromis. Žiemą mitybos pagrindą sudaro lapuočių
medžių ir pušies ūgliai, puskrūmiai (mėlynės, viržiai), žemės ūkio
kulturų, ypač runkelių atliekos laukuose. Jie labai mėgsta laupyti
uosiu žievę. Daug elnių žiemą prasimaitina miško kirtimo vietose,
apsilanko prie atidarytų siloso duobių, kartais prakasa bulvių ir
runkelių kaupus.

Taurieji elniai gyvena būriais, kurie susideda iš patelių, jauniklių ir
jaunų – 1–3 m. amžiaus patinų. Žiemą būriuojasi iki 50 ir daugiau
žvėrių. Vyresni patinai susijungia į atskirus mažesnius burelius.
„Vyrų klubai“ susidaro po rujos ir iširsta birželio mėnesį, kada
patinams išauga nauji ragai (tuo metu jie dar nėra galutinai
susiformavę). Nusenę patinai kartais gyvena pavieniui.
Elniai lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais. Rujoja
rugsėjo spalio mėnesiais. Fiziškai išsivystę patinai jau prieš rują
užima „savas“ teritorijas ir pradeda riaumoti. Elniai turi pamėgtas
rujojimo vietas, į kurias, ypač patinai, po vasaros klajonių
susirenka ir iš tolimesnių miškų. Patinai, šiaip būdami labai
atsargus, rujos metu praranda budrumą, daužo ragais medelius,
voliojasi purvyne. Riaumojimo garsas, ragais nubrūžinti ir
kvapinių liaukų sekretų (per rują liaukų sekrecija padidėja) ištrinti
medeliai signalas rujojančioms patelėms apie patino buvimo
vietą, o kitiems patinams – kad teritorija užimta. Prie riaumojančių
elnių renkasi rujojancios patelės. Susidaro „haremai“, dažniausiai
iš 24 patelių. Rujojantis patinas is savo teritorijos išveja
silpnesnius „sienos pažeidėjus“, o su stipriausiais susiremia
ragais. Kartais aršios kovos baigiasi vieno varžovo žuvimu, ypač
kai vieno žvėries ragai nenormalūs – be atšakų „Iliniai“. Pasitaiko,
kad elnių ragai kovos įkarštyje sukimba ir, negalėdami
išsilaisvinti, žūva abu priešininkai.
Patelių nėštumas trunka apie 8 mėn. Gegužės–birželio mėn. jos
atveda po vieną, rečiau – po 2 jauniklius.

Vytautas Stankevičius.
Medžioklių įamžintojas. Kiekvienoje medžioklėje be
šautuvo užkabintas ir fotoaparatas. Tai gamtos
žmogus. Puikus gamtos vaizdas nepraslys pro jo akis.
Mėgsta grybauti, žvejoti.
Dovilė Stankevičienė.

Susiruoðë senis þiemà á medþioklæ. Atsikëlë penktà
ryto ir iðëjo ið namø. Gatvëje baisus ðaltis, vëjas, pûga,
per du metrus nieko nematyti. Penkias minutes
pastovëjo, suðalo, kaip ðuo ir nusprendë – velniop tà
medþioklæ. Gráþo namo, greitai nusirengë ir krito á
lovà. Prisiglaudë prie þmonos ir ðnibþda:
– Na ir ðaltis lauke, minus keturiasdeðimt, ne
maþiau?
– Tikrai? O mano durnius á medþioklæ iðvarë...
Anatolij Šabunin.
Senovinių ginklų kolekcininkas. Domisi šautuvais,
o ir pats medžiojo antrojo pasaulinio karo
metų snaiperio šautuvu.
Medžioklės deivė Diana 2009 m. jam buvo dosni,
50-čio proga, per medžioklę tykojant, jis paguldė
du šernus.
Labai dėmesingas medžioklės etikai. Visada yra
su tvarkinga medžiokline apranga. Niekada
nepakelia šautuvo prieš neleistiną sumedžioti
žvėrį. Į gamtą važiuoja ne mėsos, o gamtos
romantikos pasisemti.

Kristina Urbienė ir Jonas Vaškelis.
Rytis Urba.
Klubui priklauso jau daugiau kaip dešimt metų. Kurį laiką buvo išvykęs dirbti į Vilnių, tai medžioklėse būdavo kaip svečias. Grįžęs gyventi į Kauną,
medžioklei nėra abejingas. Neseniai sukūrė šeimą, žmona jo hobiui neprieštarauja, per šventes jie kartu atvyksta. Rytis mielai prisideda visuose
klubo darbuose, yra klubo valdybos narys, selekcininkas. Yra paguldęs ne vieną šerną.

Pirmas iš kairės Jonas Vaškelis.
Ilgametis klubo narys. Visų mylimas ir gerbiamas. Daug metų buvo klubo vadovo pavaduotojas. Nė vienas darbas neapsieina be Jono pagalbos.
Niekada neatsakys, visada mielai prisidės ir sėjoje, ir bokštelių statyboje, ir sodybos remonte. Kur buvęs, kur nebuvę, jis visuomet talkoje. Yra
sumedžiojęs vilką. Jis gimę s ir augęs Sibire, tad šalčiams atsparus. Mielai, nors ir šalta, vakarą bokštelyje praleidžia.

Girių karalius – Briedis
Briedžiai – didžiausi elninių šeimos atstovai, nuo kitų gyvūnų
lengvai atskiriami iš stambaus ir kresno kūno, ilgų kojų bei
stambios ir ilgos galvos formos. Patinų kūno ilgis svyruoja nuo 2,5
m iki 3m, aukštis – 1,5–2 m, svoris 250–600 kg. Turi uodegas.
Žiūrint į gyvūno galvą, pirmiausiai į akis krenta jos ilgis (apie 50
cm), ji užsibaigia judria nosimi ir stambia viršutine lūpa, kuri
naudingiausia, kai ieškoma jaunų ir sultingų vandens augalų.
Briedžių uoslė tokia gera, kad žiemą sugeba aptikti maistingus
augalus, esančius po storu sniego sluoksniu. Gyvūnai
pasmakrėje turi styrančią odos raukšlę (barzdą), apaugusią ilgais
plaukais. Briedžiai turi ilgas ir judrias ausis, kurios geba pasisukti
180 laipsnių ir gali išgirsti menkiausią pašalinį garsą. Nors šie
gyvūnai taip pat turi puikią uoslę, tačiau rega yra silpnoka.
Pavasario ir vasaros laikotarpiu (kovo pab. – liepos pab. briedžių
patinams formuojasi nauji ragai, kurie rujos metu
(rugpjūčio–spalio mėn.) tarnauja kaip kovos įrankis. Po rujos ragai
yra numetami. Ankščiausiai juos numeta aktyviai rujoję, sveiki ir
gerai išsivystę patinai, vėliausiai jie nukrenta jauniems, pasyviai
rujojusiems bei seniems patinams (numetimo periodas: lapkričio
vasario mėnuo). Pirmieji ragai pradeda formuotis antraisiais
gyvenimo metais. Gyvūno kailio spalva priklauso ne tik nuo jo
amžiaus, bet ir nuo regiono, kuriame jis gyvena. Tarkim, ką tik
gimusio briedžių jauniklio kailio spalva yra šviesiai ruda, kuri po
kurio laiko pradeda tamsėti. Suaugusių individų kailio spalva
varijuoja nuo tamsiai rudos iki pilkšvos spalvos. Šeriasi balandžio
liepos mėnesiais, rudenį ir žiemą plaukai pailgėja ir sutankėja.
Patelės jauniklių susilaukia gegužės–birželio mėnesiais, atokioje
ir retai žmonių lankomoje vietoje. Ką tik gimę jaunikliai (vienas ar
du, rečiau trys) sveria 7–16 kilogramus. Jau po dienos kitos
jauniklis sugeba atsistoti. O po trijų savaičių jauniklis sugeba sekti

motiną ir valgyti kitokį maistą (žolinius augalus). Patelės pradeda rujoti antraisiais gyvenimo metais, o patinai trečiaisiais. Pilnos
brandos briedžiai sulaukia trečiaisiais–penktaisiais gyvenimo metais. Pati briedžių gyvenimo trukmė 10–12 metų, tačiau esant
palankioms sąlygoms gali gyventi ir ilgiau.
Šiltuoju metų laiku, kai gausu maisto, briedžiai pirmenybę teikia žoliniams, vandens augalams bei medžių lapams. Taip pat mėgsta
lubinus, rugius, avižas, kviečius, runkelius. Iš vandens ir pakrančių augalų tinka ožrožės, purienos, lūgnės. Nuo spalio pabaigos iki
balandžio mėnesio briedžiai pradeda maitintis ir medžių žieve. Jų maistu tampa jauni uosių, pušaičių ūgliai, ievų, klevų, drebulių,
šermukšnių, karklų žievės. Bene didžiausias gardumynas būna nuvirtusios ar žmonių nupjautos drebulės. Tokiose vietose
susirenka nemažai briedžių ir jie kruopščiai nulupa šviežią žievę.
Agresyviausi briedžiai būna rujos metu ir tuo laiku, kai susilaukia ir augina jauniklius. Briedžių patelių agresyvumą sąlygoja stiprus
motinos ir jauniklio ryšys. Jei motina įžvelgs bent menkiausią pavojų savo jaunikliui, gali net nedvejodama pulti ir sužeisti ne tik
grėsmę keliantį gyvūną, bet ir žmogų.
Rujos metu briedžiai (patinai) išmuša rujos duobes, kurias gausiai apšlaksto šlapimu ir agresyvūs vaikšto po mišką trindami ragus į
krūmus ir medžius. Šitokiu būdu treniruojasi susitikimui su kitu patinu. Patelės rujos metu išskiria kvapą, kuris vilioja patinus. Be
cheminių viliojimo medžiagų yra naudojamas ir garsas. Šį būdą naudoja tiek patelės, tiek patinai, tačiau jų skleidžiamas garsas yra
skirtingas. Patelių balsas primena užtęstą stenėjimą, o patinai į tą garsą atsako „kvaksėjimu“. Patelės rujoja 7–10 dienų, tačiau
geriausia, jei jos susiranda patiną per 24 valandas. Praėjus šiam laikui ir nesusiradus patino, ruja pasikartoja po 18–20 dienų.
Sėkmingai susiporavusios patelės po 8–9 mėnesių susilaukia jauniklių.
Rujos metu susitikę patinai savo santykius gali išspręsti dviem būdais. Pirmas, tai kai patinas akivaizdžiai pastebi, kad jis yra
silpnesnis ir be kovos atsitraukia. Jei susitinka du lygiaverčiai patinai, tai savo jėgas išmėgina suremdami ragus ir vienas kitą
stumdami. Kaip ir pirmuoju atveju, silpnesnis patinas pasitraukia.
Žiemos laikotarpiu gyvūnai telkiasi į bandas, po du, tris ar keturis individus. Tai leidžia greičiau susirasti maisto ir išgyventi esant
atšiaurioms sąlygoms. Pavasario ir vasaros laikotarpiu briedžių grupelės išyra ir pavieniai individai iš žiemos ganyklų patraukia
pelkėtų vietų link. Pelkėtos ir drėgnos vietos gelbėja ne tik nuo vasarą atsirandančių kraują siurbiančių parazitų, bet ir nuo
O
perkaitimo, kadangi didesnę nei 27 C temperatūrą šie gyvūnai sunkiai pakelia, todėl nuolatos ieško vėsios ir šlapios vietos, kad
atsivėsintų.
Šiltuoju metų periodu briedžiai būna aktyvūs nuo vakaro iki aušros. Karštomis dienomis jie ilsisi ir slepiasi nuo kraujasiurbių
parazitų. Bet atvėsus orui ar lyjant suaktyvėja ir dieną. Tokiu oru ir vasarą galima juos sutikti bevaikštančius miško pakraščiais,
drėgnuose lapuočių miškuose ar krūmynuose. Žiemą ir ankstyvą pavasarį jie būna aktyvus visą dieną ir ilsisi kas pora valandų.
Šiuo laikotarpiu pirmenybę teikia pušynams, kirtavietėms bei aukštapelkėms.
Šiaip, netrikdomi šie gyvūnai nevengia žmogaus kaimynystės ir gali būti aptinkami šalia gyvenviečių.

Medžioklės tradicijos ir etika
Medžioklės tradicijos ir etika – tai sudėtinės medžioklės kultūros dalys. Medžioklė vertinama ne tik pagal nušautų žvėrių ar paukščių kiekį, bet ir
pagal tai, kaip jie buvo nušauti. Kultūringoje medžioklėje laikomasi tam tikros tvarkos, klubų nustatytų reikalavimų, tradicijų, etiketo, pagerbiami
sumedžioti žvėrys ir paukščiai, atliekami tam tikri ritualai.
Signalai
Signalai – tai sutartiniai muzikiniai garsai ar jų kompozicijos, grojami medžioklės ragu ar triūba. Signalus galima suskirstyti į informuojančius ir
bendruosius. Informuojančiais signalais perduodama informacija, nurodymai medžiotojams ir varovams. Pvz.: medžiotojai pasiruošę, pradėti
varymą, varyti tyliai, varyti garsiai, varymas baigtas, rinktis ir kt. Bendraisiais signalais skelbiama medžioklės pradžia ir pabaiga, paukščio ar
žvėries nukovimas (kiekvienos rūšies žvėriui kita melodija). Gaila, bet medžioklės ragas aidi toli gražu ne kiekvienoje medžioklėje. Tokiu atveju
varymo pradžia, kvietimas rinktis, kita informacija perduodama triūbinant šautuvo vamzdžiu.
Medžioklė su varovais
Tikriausiai visi, kas medžioja jau nebe pirmus metus įsitikino, kad medžioklė būtų ne medžioklė, jei ji neprasidėtų ir baigtųsi medžiotojų rikiuote.Ji
priduoda šventiškumo, iškilmingumo bruožus. Medžiotojų rikiuotės būna ne tik medžioklėse, bet ir įvairiuose draugijos renginiuose –
respublikinėse ir medžioklinių šunų parodose, medžioklės trofėjų parodose, medžiotojų ir žvejų šventėse.
Ženklą rikiuotis duoda medžioklės vadovas, turintis skiriamąjį ženklą – raištelį ant kairės rankos su užrašu „Medžioklės vadovas“. Yra ir specialus
medžioklės rago signalas „Kviečiame į rikiuotę“.
Medžiotojai rikiuojasi viena arba dviem eilėm, per tris metrus nuo rikiuotės stovi medžioklės vadovas (ir oficialus draugijos atstovas, jei jis
dalyvauja medžioklėje ir yra ne tik medžioklės dalyvis).
Kairiajame rikiuotės sparne stovi medžiotojai su ragais. Prieš medžiotojus per 10 metrų išsirikiuoja varovai su vadovu kairiajame sparne, ir
medžioklinių šunų vedliai.
Išsirikiavus medžioklės vadovas duoda ženklą ragais groti „Pasveikinimą“. Po to vadovas, esant oficialiam draugijos atstovui, raportuoja jam,
kad medžiotojai išrikiuoti ir suteikia žodį. Jei oficialaus atstovo nėra, praneša apie medžioklės tvarką, informuoja, kokie žvėrys bus medžiojami,
kiek jų sumedžiojama, kokie bus naudojami signalai, parodo visus medžioklėje esančius šunis, primena saugaus elgesio medžioklėje taisykles,
paskiria varovų vadovą, patikrina dalyvaujančių medžiotojų bilietus ir leidimus laikyti ir nešioti medžioklinį šautuvą, šunų registracijos
pažymėjimus, užpildo medžioklės lapą, kuriame pasirašo visi medžiotojai ir kreipiasi į dalyvius šūkiu „Tegyvuoja medžioklė“. Šie atsako –
„Medžioklei valio!“ Ragai signalizuoja: „Vykstame į medžioklę“.
Po to pradedama medžioklė. Medžioklės vadovas linijoje nurodo vietą, kur turi atsistoti kiekvienas medžiotojas. Kai šauliai ir varovai sustoja į
savo vietas, ragai trimituoja varymo pradžia, pabaiga, kvietimas rinktis ir kiti nurodymai skelbiami medžioklės ragu.

Atėjus metui, vadovas duoda komandą pietauti. Prieš pietus į vieną vietą sunešamas laimikis. Pranešama, kaip klostėsi medžioklė, kas bus
daroma po pietų. Medžioklės vadovas gali išrikiuoti dalyvius, sumedžiotiems žvėris ant krūtinės padedama ar į jo nasrus įkišama būtinai nulaužta
(pjauti negalima) nedidelė medžio šakelė (jei yra, eglės ar pušies). Susirinkę medžiotojai sustoja prie žvėries. Ragu grojama žvėries pagerbimo
melodija. Po to šakelė, uždėta ant skrybėlės ar peilio plokštumos, įteikiama laimingajam šauliui, kuris šią šakelę užkiša už skrybėlės kaspino ir
nešioja iki medžioklės pabaigos.
Jei nukautas žvėris yra pirmas to medžiotojo sumedžiotas pirmas tos rūšies žvėris, atliekama medžiotojo „krikšto“ ceremonija. Tai senas
medžioklės paprotys. Seniausias medžiotojas arba medžioklės vadovas, pamirkęs medžioklinį peilį į nukauto žvėries kraują, žvėrį nukovusio
medžiotojo kaktoje daro kryžiaus ženklą. Po to tris kartus suduoda peilio plokštuma per petį, tardamas: „Įšventinu Tave į Šv. Huberto riterius
(Hubertas – šventasis, nuo XV a. medžiotojų patronas. Šv. Huberto diena – lapkričio 3 d.), būk teisingas, vyriškas ir pagarbus medžiotojas“.
Laimingasis medžiotojas tuo metu būna priklaupęs ant kairio kelio, kairėje rankoje šautuvas, dešinė – ant žvėries. Pateptą kaktą negalima
nuvalyti iki medžioklės pabaigos.
Po pietų medžioklė dažniausiai tęsiama. Ji baigiasi signalu „Medžioklės pabaiga“. Po šio signalo niekas neturi teisės šauti.
Sutartoje vietoje medžiotojai išsirikiuoja priešais kanopinių žvėrių eilę, priešais arba medžiotojų dešinėje – varovai, šunų vedliai. Kairėje pusėje
atsistoja medžioklės vadovas, garbingi svečiai (1 pav.). Suguldžius žvėris, uždegami kertiniai ir pagrindinis laužas. Medžioklės pabaigos
rikiuotėje medžioklės vadovas praneša apie rezultatus, padėkoja dalyviams už tvarką, discipliną, skelbia sumedžiotų žvėrių ir paukščių skaičių,
medžioklės karalių, „linksmiausią“ medžiotoją (daugiausia šaudžiusį, bet..., arba kokį nepaprastą įvykį patyrusį ir t.t.), padėkoja visiems
medžioklės dalyviams: medžiotojams, varovams, praneša vykimo į namus tvarką arba vakaronės vietą. Jei medžioklė buvo sklandi, kas nors iš
medžioklės dalyvių žengia žingsnį iš rikiuotės ir pasiūlo dalyviams sušukti tris kartus „valio“ medžioklės vadovui ir tą patį – varovų vadovui. Jei
miške nušauto žvėries neapgrojo, tai daroma išdėsčius juos aikštelėje – kiekvienam žvėriui yra atskira melodija. Po to trimitininkai groja „halali“–
medžioklė baigta.
Laimikio suguldymas
Viena iš amžių glūdumos atėjusių gražių tradicijų – nukautų žvėrių pagerbimas, t.y. jų išdėstymas pasibaigus kolektyvinei medžioklei. Ši
ceremonija – bene reikšmingiausias įvykis jos dalyviams, nes jos metu išaukštinami taikliausi šauliai, savitomis melodijomis pagerbiami
sumedžioti žvėrys. Tai daroma arba specialiai tam įrengtoje aikštelėje prie medžioklės organizatorių būstinės, arba miško laukymėje, jei miškas
atokiau nuo gyvenviečių. Aikštelė išklojama arba aprėminama eglišakėmis, kampuose sukraunami nedideli lauželiai, o priekyje sukraunamas
pagrindinis – didžiausias laužas. Žiūrėti 1 pav.
Žvėrys guldomi pagal hierarchijos laipsnį ant dešiniojo šono, kiekvienas dešimtas per pusę korpuso išstumiamas į priekį. Eilės tvarka priklauso
nuo žvėrių ir paukščių dydžio, vertingumo, išvaizdos. Pirmoje eilėje kanopiniai („vilna“), antroje – lapės ir kiti švelnikailiai („kailiai“), trečioje –
kiškiai („ausys“) ir ketvirtoje – paukščiai („plunksnos“). Ant žvėrių krūtinių uždedama po nulaužtą eglės ar pušies šakelę. Nuo seno įprasta, kad
paguldžius žvėris niekas negali vaikščioti po aikštelę – tai šventa vieta ir reikia ją apeiti. Jeigu medžiotojas, guldantis žvėris ir paukščius, juos
peržengia, tai laikoma nusižengimu medžiotojo etikai.

1 pav.

2009–2010 metų didžiojo medžioklės sezono atidarymo šventinė medžioklė.
Didžiuoju jis vadinamas todėl, kad tai yra medžioklės su varovais. Visi Lietuvos
medžiotojai įsimena tą dieną. Miškuose aidi medžioklės ragai, per pietus ir po
medžioklės dega laužas, išrenkamas medžioklės karalius. Neretai tarp varovų yra
medžiotojų žmonos ir vaikai.
Klubas „Lėdo“ irgi laikosi šių tradicijų. 2009–2010 metų didžiojo
medžioklės sezono
atidarymo šventinė medžioklė buvo paskelbta, iškeliant klubo vėliavą. Ją pakėlė
seniausi klubo medžiotojai Zenonas Kochanskas, Gintautas Vaclovas Prakopimas,
Gediminas Prakupimas, Rimas Leimontas,Antanas Lūšys, Žilvinas Kučingis.
Šventės metu buvo pasveikinti jubiliatai, nusipelniusiems medžiotojams įteikti klubo
padėkos raštai.
Klubas „Lėdas“ turi ne tik vėliavą, bet ir herbą. Su klubo atributika esame pasigaminę
firminių kepuraičių, atminimo ženkliukų, kuriuos dovanojame svečiams. Klubo
informaciją skelbiame internetiniame puslapyje http://www.mkledas.lt.
Visada išrenkame sezono medžioklių karalių. Neretai ir atskirose medžioklėse
išrenkame karaliųs. Juo dažniausiai tampa taikliausias tos dienos medžiotojas. Jau
yra sukurtos klubo tradicijos. Prie kūrimo daugiausiai prisidėjo valdyba ir, žinoma, visi
klubo medžiotojai.
Klubas gyvavimą pradėjo 1960 metais. Tada vadinosi 23 būrelis. Plotai buvo trijose
vietose. Nuo 1993 metų pasivadino „Lėdo“ klubu. Jame yra 30 medžiotojų, kurie valdo
kiek daugiau nei 4 000 hektarų teritoriją (joje yra 1724 hektarai miško). Tokiam būriui
medžiotojų tai nedaug. Tad nėra abejonės, kad žvėrių gausa priklauso nuo to, kaip
sugebama išsaugoti ir didinti motininę žvėrių bandą. Žodžiu, medžioti saikingai.
Neseniai klubo medžiotojai nusipirko seną sodybą, kurioje yra nemažai pastatų. Viename iš jų įrengė žvėrių pirminio apdorojimo patalpas.
Klėtyje supilti ir paruošti grūdai žvėrių šėrimui žiemos metu.
Kėdainių rajone daugiausiai lygumos. Dirbamos žemės našios, pasėlių laukai didžiuliai. Miškuose daug ąžuolų, tad jau ko, bet šernų toje
teritorijoje yra. Seniau klubo medžiotojai paguldydavo iki 50 šernų, o dabar šių žvėrių populiacija padidėjo, sumedžiojama apie 80–100. Stirnų
klubui leidžiama sumedžioti apie 15, stirninų – 5. Daug darbo ir lėšų įdedama žiemą, papildomai maitinant žvėris.
Nėra buvę, kad medžiotojai nepasidalintų įspūdžiais. Po medžioklės smagiai šnekučiuojasi vyrai. Senesnieji medžiokliai, krūvon suėję, nuolatos
skęsta prisiminimuose. Tokią dieną ne vienas prisimena šaunias medžiokles ir vis pagalvoja ar dar ilgai eis žvėrių takais.
Visiems „Lėdo“ medžiokliams linkime: „nei plauko nei tauko“, kuo šauniau ir ilgiau žingsniuoti žvėrių takais!

„Kalėdinė medžioklė“ 2009 m.

ŽVĖRIENOS
Troškinta šerniena su daržovėmis
Reikia:
800 g šernienos su kaulu,
1 šaukšto miltų,
2 šaukštų pomidorų padažo,
aliejaus kepimui.
Marinatui:
1 morkos,
nedidelio saliero,
petražolių šaknies,
1 svogūno,
2 pipirų,
1 laurų lapelio,
2–3 šaukštų aliejaus,
šaukšto obuolių acto ir druskos.
Gaminimas:
Daržoves, skirtas marinatui, sutarkuokite, įpilkite aliejaus, acto,
įberkite druskos ir maigykite rankomis, kol atsiras skysčio. Tada
įdėkite pipirus, laurų lapelį. Šiuo mišiniu aptepkite mėsą ir
laikykite ją šaldytuve uždengtame inde 1 parą.
Taip paruoštą mėsą apibarstykite miltais ir apkepkite keptuvėje su
aliejumi. Apkepusią mėsą dėkite į puodą, įpilkite vandens ir
troškinkite apie 1,5 val. Baigdami troškinti, įdėkite pomidorų
padažo. Patiekite su bulvių koše, šviežiomis daržovėmis. Ant
mėsos uždėkite troškintų daržovių ir dar truputį pomidorų padažo.
RECEPTAI
Reikia:
1,5 kg stirnos kumpio,
200 g kiaulienos lašinių,
juodųjų pipirų,
kvapniųjų pipirų,
100 ml raudono sauso vyno,
15 kadagio uogų,
0,5 kg burokėlių,
1 vidutinio svogūno,
50 g miltų,
50 g grietinės,
rūkytų lašinių,
druskos,
pipirų.
Keptas stirnos kumpis
Gaminimas:
Kiaulės lašinius supjaustykite nedideliais gabalėliais ir, išilgai
raumens subadę stirnos kumpį, sukaišiokite juos. Juoduosius ir
kvapniuosius pipirus sumaišykite lygiomis dalimis, sutrinkite
kadagio uogas ir šiuo mišiniu įtrinkite kumpį. Palaikykite
mažiausiai 30 min., apipilkite vynu ir, per parą pavartydami du
kartus, galite marinuoti net savaitę. Po ilgo marinavimo mėsa taps
itin trapi. Kepkite 30 min. 250 laipsnių temperatūroje ir po to
valandą 200 laipsnių temperatūroje, vis palaistant išsiskyrusiomis
sultimis. Garnyrui burokėlius nulupkite, sutarkuokite, įdėkite
supjaustytą neapkeptą svogūną, smulkiai supjaustytus rūkytus
lašinius, grietinę, druskos, pipirų. Viską sudėkite į puodą ir
troškinkite 30 min.–1 val. Prieš pabaigą dar įdėkite šiek tiek
grietinės ir miltų dėl tirštumo.

Paprastas elnienos,
stirnienos ir šernienos patiekalas
Gaminimas:
Mėsą būtinai išmirkykite parūgštintame vandenyje, kad išmirktų
kraujas. Paskui paspirginkite lašinukų, su jais pakepkite daug
svogūnų ir morkų. Mėsą supjaustykite nedideliais gabalėliais ir
sudėkite į puodą, užpilkite vandeniu ir, kai pavirs 5 min., nupilkite
vandenį. Mėsą nuplaukite ir vėl užkaiskite tik pridėkite visokiausių
prieskonių: pipirų, vegetos, prieskonių žvėrienai, nedaug
česnako. Kai mėsa pavirs 1,5 val., sudėkite spirgiukus su
daržovėmis ir troškinkite toliau. Dar galima įdėti išmirkytų
džiovintų slyvų. Prieš baigiant troškinti, įdėkite šaukštą grietinės ir
viską gerai išmaišykite.
Kuilio sėklidės
Sėklides palaikykite acto marinate 1–2 val. Acto marinatas
gaminamas iš 0,7 l vandens ir 0,2 l acto.
Po to sėklides perpjaukite pusiau ir nuimkite plėvę. Supjaustykite
smulkiais kubeliais. Pabarstykite maltais juodaisiais pipirais ir
druska. Kepkite 10–15 min., galima kepti kartu su svogūnais.
Šernienos kepsnys
Reikia:
5 kg šernienos kumpio,
125 g kiaulienos lašinių,
250 g sviesto,
1 stiklinės raudono vyno,
2 šaukštų juodųjų serbentų sulčių,
2 šaukštų aviečių sulčių,
3 gvazdikėlių,
4 kadagio uogų,
druskos pagal skonį,
50 g miltų,
1 šaukštelio krakmolo,
1 svogūno,
4 juodųjų pipirų.
Gaminimas:
Kumpio plėvę nulupkite, mėsą išmuškite, ištrinkite druska,
prismaigstykite juostelėmis supjaustytų lašinių. Įdėjus į skardą,
kumpį apipilkite ištirpintu sviestu, įdėkite supjaustytą svogūną ir
prieskonius. Kepkite 2–2,5 val., palaistant vynu, sultiniu ir kepsnio
sultimis. Kad kepsnio padažas būtų tirštesnis, į jį įdėkite miltų.
Iškepusi kumpį atvėsinkite. Likusi padažą perkoškite, į jį supilkite
šaltame vandenyje ištirpintą bulvių krakmolą ir maišant užvirkite.
Padažą pasūdykite, supilkite aviečių ir serbentų sultys. Padažu
užpilkite kepsnį. Kepsnį supjaustykite, sudėkite į lėkštę, atskirai
paduokite likusį padažą. Patiekite su bulvių košę, skruzdintomis
buvėmis.

Troškintas zuikis
Reikia:
Reikia:
0,5 kg zuikienos
Anties,
truputį aliejaus,
lašinių,
prieskonių,
40 g sviesto,
druskos pagal skonį,
0,2 l gietinės,
300 g bulvių,
0,1 l mėsos sultinio,
3 morkų,
0,1 l raudono vyno,
1 saliero,
2–3 kadagio uogų,
1 svogūno,
pipirų,
truputį konservuotų žirnelių,
druskos,
truputį petražolių.
ryžių.
Gaminimas:
Nuplauti, nusausinti ir sukapoti gabalais zuikiena, pabarstyti
druska, sumaišyta su prieskoniais, ir apkepinti aliejuje. Apkeptą
zuikieną sudėti į puodą, įpilti truputį sultinio ar karšto vandens ir
troškinti. Baigiant troškinti, sudėti supjaustytas ir aliejuje
pakepintas daržoves, likusius prieskonius, pasūdyti. Troškinti tol,
kol daržovės suminkštės. Patiekiant troškinį supilti į gilesnį
dubenį, apibarstyti pjaustytais petražolių lapeliais. Prie troškinio
patiekite kokių nors kruopų (perlinių, kvietinių, ryžių) arba bruknių
košės bei žalių vaisių salotų.
Troškinta laukinė antis
Gaminimas:
Paruoštą antį pasūdykite, įtrinkite pipirais, apvyniokite skersai
supjaustytais lašinių gabaliukais. Ir iš visų pusių apkepkite
svieste. Supilkite grietinę, sultinį, vyną, sudėkite sutrintas kadagio
uogas ir 20–30 min. troškinkite, palaistant troškinamu skysčiu.
Baigiant troškinti, nuriškite lašinius. Antį gražiai apkepkite.
Lašinius smulkiai supjaustykite ir sudėkite į paruoštą padažą. Antį
supjaustykite porcijomis, užpilkite padažu ir patiekite su virtais
ryžiais, bruknių uogiene arba keptais obuoliais ir raudonu vynu.