jėzuitai ir provincijos kultūra - Lietuvių katalikų mokslo akademija

Eugenija Ulčinaitė
įvairių tautybių žmonės, kuriuos jėzuitai galėtų mokyti ir jų kultūrą kelti.
Todėl geriau čia reikėtų steigti universitetą, o ne paprastą mokyklą“ 2 .
Jėzuitų viceprovinciolas Francisco Sunyer, papildydamas Hostounsky
pranešimą, atskleidė tolesnius Jėzaus Draugijos tikslus: „Reikia taip pat
neužmiršti, kad čia mums plačiai atsiveria durys į Maskvą, o iš jos per
Totoriją galėsime pasiekti ir Kiniją. Be to, reikia neužmiršti Švedijos ir Livonijos:
į šias šalis taip pat bus galima patekti, ir reikia prašyti Dievą, kad
savo maloningąją akį atkreiptų į tas tautas“ 3 .
Taigi humanitarinis švietimas ir misijinė veikla laikomi prioritetiniais
jėzuitų veiklos tikslais. Tolesnė įvykių eiga tai patvirtino. 1570 m. spalio
15 d. pradėjo veikti Vilniaus jėzuitų kolegija. 1579 m. spalio 30 d. popiežius
Grigalius XIII savo bule patvirtino Vilniaus akademijos, t. y. universiteto,
įkūrimą (Academia et Universitas Vilnensis Societatis Jesu). Profesorius
Paulius Rabikauskas yra įžvalgiai pasakęs, kad „reikia skirti du dalykus:
jėzuitų Vilniuje įkurdinimą ir universiteto įsteigimą“ . Kovai su reformacija
jėzuitams Lietuvoje būtų pakakę ir kolegijos (taip buvo daugelyje
Europos kraštų), tuo tarpu universiteto Vilniuje įsteigimą lėmė vietinių
didikų ir Bažnyčios hierarchų pastangos turėti Lietuvoje aukštąją mokyklą,
prilygstančią Vakarų Europos universitetams. Šias pastangas galėjo skatinti
ir noras sudaryti konkurenciją Krokuvos universitetui.
Organizuodami Vakarų Europoje savą mokymo sistemą, jėzuitai pasirinko
formalų humanistinį metodą, kurį sudarė visų pirma klasikinių
kalbų – lotynų, graikų, iš dalies hebrajų – studijos, skirtos mąstymo įgūdžių
bei kūrybinių gebėjimų ugdymui 5 . Tipinį jėzuitų mokyklos, vadinamos
kolegija, modelį sudarė vadinamosios humanitarinės studijos (studia
humaniora), t. y. gramatikos, poetikos ir retorikos klasės. Per 5–7 metus
(studijų trukmė įvairiais laikotarpiais keitėsi) 6 studentai susipažindavo
2 Stanisław Bednarski, „Geneza Akademii Wileńskiej“, in: Księga pamiątkowa ku uczczeniu
CCCL rocznicy założenia i wskrzeszenia uniwersytetu Wileńskiego, t. 1, Wilno, 1929, p. 12.
3 Ibid., p. 12–13.
Paulius Rabikauskas, „Lietuviškumo apraiškos Vilniaus Akademijoje“, in: Paulius
rabikauskas, Vilniaus Akademija ir Lietuvos jėzuitai, sp. 248.
5 Bronisław Natoński, „Szkolnictwo jezuickie w dobie kontrreformacji“, in: Z dziejów
szkolnictwa jezuickiego w Polsce, Kraków, 1994, p. 35.
6 Cf. Ludwik Piechnik, SJ, Dzieje Akademii Wileńskiej, t. 2: Rozkwit Akademii Wileńskiej
w latach 1600–1655, Rzym, 1983, p. 70–74.
*2