Atsisiųsti visą tomą kaip pdf - Lietuvių katalikų mokslo akademija

*11 LIETUVIŲ PARAPIJŲ FUNDACIJOS XV–XVIII A. (VILNIAUS VYSKUPIJA) 23
XVI a. vidurio jose buvo prekiaujama midumi ir alumi, o vėliau pasirodė
ir degtinė. Ypač smuklės paplito XVIII a. Jos sudarė didelę klebono pajamų
dalį.
Fundaciniuose dokumentuose pažymėtos ir kitos klebono pajamos už
bažnytinius patarnavimus: laidojimas (pro funere, requiem) – 3 grašiai, procesija
– grašis, kolumbacija – grašis 37.
XV–XVI a. vietovardžių yra išlikę mažai. Čia turime galvoje ištuštėjusias
žemes, pavadintas jose buvusių gyventojų vardais, dirvonus, pievas,
pagaliau sunykusius palivarkus. Pavadinimai užrašyti lotynų ir lenkų kalbomis,
iškreipti, tad kartais sunkiai beatpažįstami. Daugiau ankstyvųjų vietovardžių
yra išlikę tose parapijose, kurios savo jurisdikcijoje išsaugojo senas
beneficijas.
Išvados. Kilmingieji filantropai skyrė savo žemės parapijos klebono ir jo
tarnų išlaikymui. Vyskupai kūrė parapijas ir skyrė joms klebonus. Tvirtas
žmonių tikėjimas rėmė bažnytinę administraciją. Tikėjimo išpažinimo ir religinės
praktikos prievarta lietė žmonių mažumą.
Katalikų dvasinės ir socialinės reformos buvo vykdomos per parapijų ir
filijų tinklą. Per parapijas Bažnyčia mokydavo žmones tikėjimo ir aprūpindavo
juos šv. Sakramentais. Tai sudarė epochos dvasinio gyvenimo, žmogaus
ugdymo turinį. Bažnyčios pagalbininkai buvo mokyklos, prieglaudos,
brolijos.
Lietuvių elito sulenkėjimas nepasiekė tautos kamieno, jo etnoso. Nors
menkai išprususi, lietuvių liaudis praktikavo tikėjimo apeigas – katechizavimą,
giedojimą bažnyčioje, priimdavo sakramentus savo gimtąja kalba. Bažnyčia
ir jos hierarchai gerbė liaudies prisirišimą prie savo gimtosios kalbos,
nes tai buvo vienintelis kelias pastoracijai. Taigi Bažnyčia padėjo išsaugoti
lietuvių kalbą iki pat tautinio atgimimo XIX a. pabaigoje.
Valdovų ir kilmingųjų privilegijos ir aukos atokiau nuo miestų kuriamoms
parapijoms skatino tų vietovių augimą, miestelių atsiradimą. Globos
namų kūrimas parapijose padėjo spręsti socialinius klausimus.
Parapijų fundacijos gyvavo iki XIX a. vidurio, kai caro valdžia jas panaikino
ir religinį gyvenimą perėmė į savo rankas.
––––––––––––––––––––––
37 1524 m. Alytus, MAB, f. 43, b. 204, Nr. 190.