2012 m. lapkričio 24 d. (Nr. 91) - Naujas rytas

6
2012 m. lapkričio 24 d., šeštadienis, Nr. 91 (8844) Naujas
rytas
Raseinių krašto etnokultūra
„Neškime širdies šilumą į gyvenimą“
Tikriausiai neapsiriksiu sakydama, kad
mūsų kraštietė, Raseinių meno mokyklos Ariogalos
filialo kanklių klasės mokytoja metodininkė
Ramunė Jurkienė puikiai žinoma ne
tik Raseinių rajone, ypač ariogališkiams, bet ir
šalyje – dėl savo mokinių laimėjimų įvairiuose
respublikiniuose konkursuose, tarptautiniuose
festivaliuose, koncertinės veiklos. Apie mokytojos
veiklą dažnai rašo ne tik rajono spauda.
Jos mokinių koncertą yra filmavusi Raseinių
krašto televizija...
Savojo gyvenimo be muzikos neįsivaizduojanti
mokytoja Ramunė, bene vienintelė mūsų
krašte, skambina ir mokines profesionaliai
moko skambinti vienu seniausių lietuvių tautos
styginiu muzikos instrumentu – kanklėmis.
Savo mokinių tėveliams, žiūrovams pristato
kankles ne tik kaip ansamblinį, bet ir kaip solinį,
romantiškąjį mūsų tautos styginį muzikos
instrumentą. Didelė mokymo programos ir koncertinio
repertuaro dalis – klasika ir romantika.
Be originalių liaudies kanklėms parašytų lietuviškų
kūrinių savo mokines ji moko groti ir
žinomus pasaulio klasikų kūrinius, parašytus
arfai, gitarai, fortepijonui, akordeonui, – tiksliau
jų aranžuotes, kurias sumano ir parašo pati.
Mes, mokytojos Ramunės mokinių tėveliai ir
jos mokiniai, mokytojos veide visad matome tik
šilumą skleidžiančią šypseną. Manau, daugeliui
smalsu daugiau sužinoti apie šią mokytoją, tad
kilo noras ją pakalbinti.
––––––––––––––––––––––
Silvija VENCKŪNIENĖ
––––––––––––––––––––––
– Mokytoja Ramune, ar nesutiktumėte
pasidalinti tuo receptu,
kuris jau bene šešiolika
metų ir net sunkmečiu Jums
leidžia per gyvenimą eiti su
šypsena.
– Yra tūkstančiai mokytojų, bet
kiekvienas – vis kitoks. Jei jums
kartais atrodo, kad mokytojas
šypsosi nedažnai, juk nereiškia,
jog jis piktas žmogus. Tiesiog gal
jūs jį vis užklumpate susikaupimo
akimirką... (mokytoja vėl šypsosi).
Ir paslapties čia nėra, – tiesiog
mano darbo įrankis ne plaktukas,
o muzikos instrumentas – kanklės.
Jos tikriausiai ir turi tų magiškų
galių, – juk kasdien daug valandų
ne tik pati groju, bet ir klausausi
savo mokinių atliekamos kanklių
muzikos. Neįmanoma nusiteikti
negatyviai, klausantis šio
muzikos instrumento. Be to, ir
mano mokiniai – patys geriausi.
O jei rimčiau – reikia turėti savo
svajonę, tikėti savimi ir šviesesne
ateitimi. Jei pasvarstytume giliau
– didžiausia vertybė, kokią
žmogus gali duoti gyvenimui,
– sukurti dar vieną gyvenimą. Jis
įgauna prasmę, kai tu turi kažką
šalia savęs, kai nori nustebinti,
pradžiuginti. Tai nebūtinai
yra mylimas žmogus. Tai gali
būti draugas, šunelis, žuvytė
akvariume... Juk ir mus pačius
gali pradžiuginti net menkučiai
dalykai – gėlės žiedas, pražydęs
tavo gimimo dienos rytą, ar tiesiog
saulės spindulėlio bučinys. Kartais
tiek nedaug tereikia, kad pavyktų
priversti kitą žmogų nusišypsoti.
Turėtume stengtis džiuginti kitus
ir tada patiems bus geriau.
– Kur mokėtės muzikos
meno
– Pirmuosius muzikos žingsnelius
žingsniavau Kretingos vaikų
muzikos mokykloje (mokytoja E.
Rumeikienė), antra pakopa buvo
Kauno Juozo Gruodžio konservatorija
(dėstytojai: L.Gadliauskas,
D.Šimakauskaitė), kur įgijau kanklių
mokytojos ir liaudies muzikos
instrumentų orkestro dirigentės
specialybes. Paskutinė studijų
pakopa – Klaipėdos universitetas,
Menų fakultetas, Liaudies instrumentų
katedra. Esu dėkinga savo
specialybės dėstytojai docentei
N.Tetenskienei už nuostabų
studijų repertuarą, kurį grodama
susižavėjau arfos muzikos repertuaru
ir kuris mane paskatino dar
labiau įnikti į gražių muzikos kūrinių
aranžavimą (pritaikymą) atlikti
kanklėmis.
– O kodėl pasirinkote kankles
Kodėl ne fortepijoną,
gitarą, smuiką ar kokį kitą muzikos
instrumentą Juk labai
nelengva šiandien rasti norinčių
išmokti groti kanklėmis
– Su kanklėmis draugauju jau
daug metų. Jas pamilau iš karto.
Virpinamų kanklių stygų melodiją
išgirdau savo gimtajame mieste
Kretingoje ir jos tuomet mane,
dar mažą mergaičiukę, taip sužavėjo,
tiesiog užbūrė. Šiandien
kankliavimas Lietuvoje, pasak
mano kolegių kituose miestuose,
Raseinių meno mokyklos Ariogalos filialo kanklių
klasės mokytoja metodininkė Ramunė Jurkienė.
galima sakyti, išgyvena krizę.
Mano mokymosi laiku kanklės
buvo labai populiarus instrumentas.
Kadaise, stojant į Kauno
Juozo Gruodžio konservatorijos
kanklių klasės studijas, mano
kurse iš 6 įstojusiųjų 2 merginos
visus metus liko kandidačių statuse.
Bet, laikui bėgant, kanklių
populiarumas mažėjo. Priežasčių
daug. Be abejo, vaiko, kuris nusprendžia
lankyti muzikos mokyklą,
pasirinkimui didžiausią įtaką
daro jo šeima. Vilniuje, Kaune
kankles mielai renkasi ir berniukai,
o štai mūsų krašte kanklėmis
nori išmokti groti tik mergaitės
(tiesa, vieną mokinį turėjau
ir berniuką). Ar kanklės mūsų
visuomenėje nebus nustumtos
užmarštin, žinoma, priklauso ne
tik nuo tėvelių, bet ir nuo mūsų,
šio instrumento mokytojų. Mes
privalome labiau nei kitų muzikos
instrumentų mokytojai ieškoti ir
rasti būdų, kaip šio instrumento
atliekama muzika sužavėti ne tik
vaikus, bet ir jų jaunus tėvelius,
todėl aš, ieškodama mokinių, kartais
įsiprašau į pradinę mokyklą
surengti pažintinę pamokėlę apie
kanklių muziką ir supažindinu su
pačiu instrumentu pirmokus-ketvirtokus.
Savam darbe stengiuosi
naudoti ne tik liaudies dainas,
bet ir kompozitorių profesionalų
kūrybą, pritaikydama atlikti kanklėmis.
Šiandien turime jaunų
tėvelių kartą, kuri užaugo besikeičiančių
laikų sandūroje, ir neretas
vertina tai, kas yra vakarietiška,
kas blizga. Tokius tėvelius ir yra
sunkiausia teoriškai įtikinti, kad
Klausėmės „Muzikos garsų“
––––––––––––––––––––––
Danguolė KLAJIMIENĖ
––––––––––––––––––––––
Lapkričio viduryje respublikinio susivienijimo
„Sodai“ Raseinių skyriaus pirmininkė Onutė
Babonienė pakvietė sodininkus į kelionę.
„Dubysos“, „Padubysio“, Prabaudos, „Raizgupio“
sodininkų bendrijų nariai vyko į Kauną,
valstybinį muzikinį teatrą. Iki spektaklio dar
buvo laiko, tad pasivaikščiojome rudenėjančia
Laisvės alėja.
Kauno valstybiniame muzikiniame teatre
žiūrėjome Richardo Rodgerso 2 dalių miuziklą
visai šeimai „Muzikos garsai“. Žavėjo dainininkų
balsai ir vaidyba, puikiai grojo orkestras,
tad pustrečios valandos trunkantis spektaklis
neprailgo. Ypač plojome septyniems jauniesiems
dainininkams – kapitono fon Trapo vaikams,
puikiai įkūnijusiems savo personažus.
Miuziklas paliko gerą įspūdį, pakėlė nuotaiką,
prablaškė kasdienybę. Puiku, kad sodininkai
nesiskirsto į politines partijas, judėjimus, o visi
yra draugiški.
Pilną autobusą – 50 žmonių – saugiai į
Kauną nuvežė ir parvežė vairuotojas Romualdas
Dubinskas.
Už turiningą išvyką dėkojame respublikinio
susivienijimo „Sodai“ Raseinių skyriaus pirmininkei
O.Babonienei ir vairuotojui.
kanklėmis galime atlikti lygiai
tuos pačius kūrinius, kaip ir kitais
muzikos instrumentais, žinoma
nepamirštant ir mūsų liaudies
muzikos. Bet jiems užtenka tik
kartą išgirsti kanklių švelnią, sielą
virpinančią melodiją, ir susižavėjimas
pasilieka širdyse.
Kartkartėmis į rankas paimu
ir gitarą, triūbą, akordeoną,
skambinu fortepijonu, bet šio
senojo lietuvių liaudies muzikos
instrumento aš nekeisčiau į jokį
kitą. Nenoriu būti banali ir sakyti,
kad be kanklių neįsivaizduoju
savo gyvenimo. Bet tai tiesa: tik
skambindama kanklėmis nusiraminu,
atsipalaiduoju. Manau,
kad aidinčių stygų vibracijomis
puikiai pavyksta nuraminti sielą.
Džiaugiuosi ne tik todėl, kad esu
muzikė, grojanti lietuvių liaudies
muzikos instrumentu kanklėmis,
nes jos – mūsų tautiškumo simbolis,
bet ir todėl, kad mano mylimą
muzikos instrumentą, mano
paskatintos, mielai renkasi ir nemaža
dalis mergaičių. Vadinasi,
mūsų lietuviškas muzikos instrumentas
kanklės gyvuos dar ilgai,
ilgai.
– Ar kanklėmis tikrai įmanoma
pagroti ne tik liaudies
melodijas
– Kanklėms iš tiesų paklūsta ir
klasika, ir populiariosios muzikos
kūriniai. Mokinių tėveliai žavisi,
kai pavyksta profesionaliai atlikti
ir liaudies, lietuvišką muziką. Kai
kas žavisi klasika, bet džiūgauja,
atpažinę, tarkim, B.Kempferto
„Keistuolius naktyje“, F.Gruber
„Tylią naktį“ ar kokį V.A.Mocarto
kūrinį. Neįkainojama patirtis stebint
koncerte sėdinčius mokinių
tėvelius, kurie, klausydami kanklių
muzikos, įsijausdami, linguoja,
kartais susigraudina, matydami
gražiai kanklėmis skambinančią
savo dukrą. Gal mano mokinių
atliekama muzika kartais ir nelabai
tobulai nuskamba, bet ji gyva,
sugebanti jaudinti, žavėti klausytojų
širdis. Tada ir mano akyse
kaupiasi džiaugsmo ašaros.
– Kokiomis gyvenimo tiesomis
vadovaujatės
– Stengiuosi vadovautis ta
tiesa, kad pradžioje esu žmogus,
o tik po to mokytoja. Svarbiausia
būti jautriu žmogumi, ypač dirbant
su vaikais, nes šiais laikais
žmogiškumo labai trūksta mūsų
visuomenėje.
– Ko norėtumėte palinkėti
savo mokinių tėveliams, mokiniams,
Jus pažįstantiems
koncertų žiūrovams ir klausytojams
– Mano didžiausias gyvenimo
siekis – per muziką perduoti
žmonėms gerąją žinią, kad kuo
daugiau nuoširdžiai šypsotumės
ir mylėtumėm vieni kitus. Toks ir
palinkėjimas: neškime šypseną
ir širdies šilumą į gyvenimą. Tegul
šalia esantis žmogus, su kuriuo
tu nori būti, ir MUZIKA bus
didžiausia gyvenimo dovana.
– O aš Jums, mokytoja Ramune,
visų Jus mylinčiųjų mokinių
ir tėvelių vardu linkiu ir
toliau mus šildyti nuoširdžia
šypsena, ramiu, padrąsinančiu
žvilgsniu, nepailstamai mokinių
širdyse ugdyti meilę muzikai
ir romantiškajam mūsų
tautos styginiam muzikos instrumentui
kanklėms. Ačiū.
***
Mokytojos Ramunės Jurkienės
paprašiau leisti pavartyti jos
nuveiktų darbų albumą. O jis
toks:
* Mokytoja Ramunė Jurkienė
kasmet organizuoja kanklių klasės
konkursą „Mikliausi pirščiukai“.
* Kasmet rengia Ariogalos filialo
mokytojams, mokiniams, tėveliams
kanklių klasės mokinių kūrybos koncertą
„Mažoji kompozitorė“ (tam ji
padeda mokinėms ruoštis visus metus:
užrašo vaikų kūrybą natomis,
konsultuoja).
* Kasmet organizuoja ir praveda
kanklių muzikos koncertą Ariogalos
miesto bendruomenei „Skambėkite,
kanklės“.
* Mokytojos R.Jurkienės vadovaujamas
kanklių ansamblis „Svajonėlė“
– kasmetinis tarptautinio tautinių
muzikos instrumentų ansamblių
ir orkestrų festivalio „Klonių aidai“
dalyvis, kuriame mokytoja pristato
savo pačios aranžuotus įvairių kompozitorių
kūrinius.
* Kas dvejus metus mokytoja
parengia savo mokinių duetus, trio
respublikiniam Panevėžio tautinių
instrumentų ansamblių – orkestrų
festivaliui-konkursui „Tirlytis“, kur
nuolat pelno prizines vietas.
* Kas dvejus metus mokytoja taip
pat paruošia savo klasės mokines
respublikiniam J.Švedo tautinių instrumentų
jaunųjų atlikėjų konkursui,
kur jos mokinės ne kartą yra pelnę
laureačių vardus: Simona Jurkaitė
(2002 m.), Greta Kurpavičiūtė (2004
m.), Sandra Klevinskaitė (2006 m.)
* R.Jurkienė yra parašiusi metodinės
literatūros, skirtos muzikos
mokyklų, konservatorijų pedagogams,
vyresniųjų klasių moksleiviams:
* Mokytoja R.Jurkienė dalinasi ir
savo gerąja patirtimi: Raseinių švietimo
centre surengė 6 val. autorinį
seminarą Raseinių rajono muzikos
mokytojams „Aranžuotės menas“,
4 valandų paskaitą/praktikumą
„Kanklių muzikos pamoka dabarties
muzikos mokykloje“, Raseinių meno
mokyklos mokytojams skaitė nemažai
metodinių pranešimų įvairiomis
temomis.
Štai tokią nepailstančią mokytoją
turi Raseinių meno mokyklos
Ariogalos filialo kanklių
klasės mokiniai.
„Tolerancijos skėtis“
Girkalnio darželyje
––––––––––––––––––––––
Kristina VILKAITIENĖ
––––––––––––––––––––––
Auklėtoja
Jau kelinti metai iš eilės mūsų darželio
vaikučiai ir auklėtojos lapkričio 16
d. dalyvauja Tarptautinės tolerancijos
dienos paminėjime-akcijoje. Šiemet akcijos
akcentas – „Tolerancijos skėtis“.
Priešmokyklinės grupės „Meškiukai“
vaikučiai ir pedagogė Jūratė Jokubauskienė
jį sukūrė iš lietaus lašelių, ant
kurių surašė tolerantiškumą apibūdinančius
žodžius. O mažieji „Nykštukai“ ir jų
auklėtoja Vilma Dimšlienė papuošė turimą
skėtį savo pasigamintomis šypsenėlėmis
ir širdelėmis.
Tolerancija – tai pakantumas kitiems,
supratimas, kad kitas žmogus gali
skirtis nuo mūsų, ir pripažinimas, kad
jis turi teisę būti kitoks nei mes. Jei visi
laikysimės taisyklės, kad skirtumai – ne
pagrindas nesantaikai, užgauliojimams
ar persekiojimui, kiekvienas galėsime
jaustis saugiai.
cm