2011 m. gruodžio 31 d. (Nr. 100) - Naujas rytas
2011 m. gruodžio 31 d. (Nr. 100) - Naujas rytas
2011 m. gruodžio 31 d. (Nr. 100) - Naujas rytas
- No tags were found...
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
<strong>Naujas</strong><br />
<strong>rytas</strong><br />
<strong>2011</strong> m. gruodžio <strong>31</strong> d., šeštadienis, <strong>Nr</strong>. <strong>100</strong> (8753)<br />
5<br />
Literatūrinis puslapis<br />
Nauji Vidmanto PETRAIČIO<br />
eilėraščiai<br />
Kūrėjo celėj<br />
…Griežta tikrovė<br />
Ardė sujauktą<br />
Esteto sapną!..<br />
Čia – brutalu<br />
Čia čaižiai viskas rėkia:<br />
„Paprastume – jėga!“<br />
Dažai, vanduo teptukams,<br />
Šalta kava – ieškojimai<br />
Ant plokštumų spalva…<br />
Ir mintys lyg ant nuogo ledo<br />
Tiesa – ir užkandis, ir sapnas,<br />
Ir patalas, ir džiaugsmas!<br />
Būties įspūdžiai<br />
Du tūkstantieji kilometrai nuo įprastinio guolio –<br />
Eini pro medį jo šešėliu<br />
Aplinkui taip ramu, tylu…<br />
Krūtinėj šauksmas kaupiasi: kas tu<br />
Tas suvokimas, tas pajautimas<br />
Visų ir visko – pasaulio taško,<br />
Kažkokios plazmos, judančio esimo.<br />
Jo atskirumo nuo vėjo, lapo, debesies…<br />
Neįmeni to laikinumo paskirties<br />
Ir kaupiasi jautriais čiuptuvais<br />
Pasididžiavimo pirmi preliudai,<br />
Katarsio nuojauta, apoteozės,<br />
Didžiųjų išvakarių maudulys.<br />
Literatūrinė popietė<br />
Viduklėje<br />
O viešpatie, sakytumei –<br />
Nelengva – rūstybėj ir bėdoj<br />
Slieku raitytis po pilkas dirvas<br />
Ir misti – nuoga daiktų esme.<br />
Likime, ar šitaip tu paaukštini,<br />
Ar taip pažemini kūrėją,<br />
Atėjusį ieškot tiesos,<br />
Joje gyvent, alsuot ir<br />
Mirt dėl jos<br />
Vakaro tamsa<br />
Vasara aksomu glostė dulkes<br />
Briauna šešėly rodė savo iltis<br />
Nutekinta blauzda vis tirpo smėly<br />
Melsva erdvė rupšnojo vėlę<br />
Pakrypo kuolas, smaugiamas paklodės,<br />
Linkėjo kiras geros kelionės<br />
Plaukai priėmę negyvą pozą<br />
Ar kas kam duos dar nors mažą dozę<br />
Tačiau – tas tyras disonansas lieka,<br />
Kaip sopulingas meilės ilgesys,<br />
Akivaizdus kaip saulėta diena,<br />
Jis lydi tūkstančiais kelių<br />
Ropojantį mažytį vabalą,<br />
Išnykstantį kažkur –<br />
Tylių pavėsių erdvėje,<br />
Atskirume, tyliam veblenime,<br />
Nepažiniam, nepažintam pavidale…<br />
Vakaris švarką ant žemės tėškė<br />
Lyg horizontas, lyg gervės klykia<br />
Kažkaip nedrąsiai sapnai pravirko<br />
Dar nemaitinta dienos žuvis<br />
Lyg bijo grįžti tamsa po karo,<br />
Lyg baltos deivės visus išvaro<br />
Parvirtęs guli kažkas negyvas<br />
Vėsa vis meldės ir sau ir vėjui!<br />
Rajono literatai džiaugėsi susitikę su poezijos mylėtojais.<br />
––––––––––––––––––––––<br />
Irena BULOTIENĖ<br />
––––––––––––––––––––––<br />
Vėjui grojant, snaigės<br />
įnirtingai šoka žiemos pradžios<br />
šokį. O grupelė „Dubysos“<br />
klubo literatų Viešosios<br />
bibliotekos autobusiuku lėtai<br />
juda Viduklės link. Mus<br />
svetingai pasitinka bibliotekos<br />
vedėja ir klubo pirmininkė<br />
D.Peckuvienė. Bibliotekoje<br />
jau laukia nemažas<br />
poezijos mylėtojų būrelis,<br />
moterų ansamblio dalyvės,<br />
seniūnas Gytis Šulinskas.<br />
Prasidėjus popietei,<br />
klubo pirmininkė D.Peckuvienė,<br />
įteikdama gėles ir<br />
knygas, sveikina jubiliejinių<br />
gimtadienių sulaukusius<br />
literatus J.Mickevičių,<br />
T.Stankevičienę, S.Kveselienę,<br />
kun. J.Čičirką.<br />
Literatai savo pirmininkę<br />
sveikina su artėjančiom<br />
Kalėdom, dėkoja už visus<br />
literatūrinius renginius.<br />
Skamba literatų posmai<br />
apie meilę, Tėvynę, ilgesį,<br />
vienatvę, kritinės miniatiūros,<br />
Kalėdų atgarsiai ir t.t.<br />
Literatų posmų pertraukoje<br />
nuotaikingai skamba<br />
Viduklės kultūros namų ansamblio<br />
dainos.<br />
Baigiantis popietei Viduklės<br />
seniūnas Gytis Šulinskas<br />
dėkoja literatams,<br />
o literatei S.Kveselienei<br />
įteikia atminimo dovanėlę<br />
už posmus vaikams.<br />
Už valandėlę, praskaidrinusią<br />
mūsų kasdienybę,<br />
visų literatų vardu dėkojame<br />
Viduklės bibliotekai ir<br />
popietės rėmėjams A. ir<br />
D.Peckams, o Viešajai bibliotekai<br />
– už nemokamą kelionę.<br />
<br />
Juozas MICKEVIČIUS<br />
Vaikelio<br />
maldelė<br />
angelui<br />
Angele mielas,<br />
Angele baltas,<br />
Saugoki sielą<br />
Mano nekaltą.<br />
Anksti rytelį<br />
Maldą kalbėsiu.<br />
Dorai gyventi<br />
Dievas padės man.<br />
Saugos mūs šalį<br />
Ir šeimą mūsų,<br />
Pats Visagalis,<br />
Jei dori būsim.<br />
Angele baltas,<br />
Angele mielas,<br />
Saugok nekaltas<br />
Tu mūsų sielas!<br />
Steponas MILTENIS<br />
* * *<br />
Į bažnyčios varpinę<br />
paslapčiom įsėlino<br />
žiežula,<br />
ir aš išgirdau<br />
man skirtą gedulingą<br />
varpų gaudesį.<br />
Diana VAITKEVIČIENĖ<br />
Lėkimas<br />
Lėkt ir lėkt, ir lėkt,<br />
Nežiūrint atgal.<br />
Mest užmaršties gūnią.<br />
Tave pamatysiu gal.<br />
Petras VIDUKLIETIS<br />
* * *<br />
Kaip keista gyvenime būna –<br />
Jau reikia skaičiuoti raukšles.<br />
Jaunystė atrodo tik vakar<br />
Žydėjo pačiam gražume.<br />
Bet pakeliui byra<br />
Senos nuotraukos ryškios,<br />
Pilnos saujos lyg rudenio lapų<br />
Ant mano lėkimo siaurojo tako.<br />
Pakeliui tiltai ir tvoros,<br />
Miškai ir jūros – gamtos galybė.<br />
Aš skubu ir žiūriu į priekį.<br />
Ten lauki tu ir amžinoji gyvybė.<br />
Šventė<br />
Oro balionas plaukia,<br />
Ažūrinis rūbas krenta po kojom,<br />
Ji meilės dabar vis dar laukia,<br />
O mes vis tuo abejojam.<br />
Gyvenimas – skubanti upė,<br />
Nesustodama bėga pirmyn.<br />
Kartais ją vėjas pašiaušia,<br />
Kartais ji būna rami.<br />
Kur dingo jaunystė manoji<br />
Jau nekvepia meilės žiedai.<br />
Viskam juk būna sezonas,<br />
Liko tik švelnūs jausmai.<br />
Vladas DANUSAS<br />
Tėvynei Lietuvai<br />
Noriu parašyti dainą šaunią<br />
apie šalį, kurioje gimiau,<br />
kur Neris, kur Kauno jūra, Kaunas,<br />
kur gyventi galime linksmiau.<br />
Jau nutrūko geležinės grandys,<br />
laisvos mintys nuskrenda toli.<br />
Esame mes šeimininkai šiandien<br />
gintarinėj nuostabioj šaly.<br />
Nesvarbu, kad mes dar neįgudę –<br />
atsiliepia buvus vergija –<br />
mokomės statyti, sėti grūdą –<br />
girdit! – laisvoje Lietuvoje.<br />
Metai bėgs, manau, apsivalysim<br />
nuo pavydo, nevilties, klaidų<br />
ir daugiau, kur buvom, negrįšim, –<br />
jau užtenka mūsų negandų.<br />
Laisvasis<br />
Virgilija PETROŠIENĖ<br />
Vienatvė<br />
Plauks vieniša malda<br />
žvaigždėtą naktį<br />
apie klaidas... Ir tai,<br />
ko neturi...<br />
Kaip skauda,<br />
kai nustoja degti<br />
tikėjimo ir meilės<br />
švyturys...<br />
Kaip pikta,<br />
kai pasaulis žiūri<br />
pro iškraipytą stiklo prizmę<br />
į tave... Ne tu į jį...<br />
Kaip girgžda durys<br />
kreivos ir dėmėtos...<br />
Nėra kam uždaryt...<br />
Pro jas įslinks bastūnas vėjas<br />
ir paklaus:<br />
Kaip gyveni<br />
Žinok,<br />
žvaigždynuose retėja gretos...<br />
O aukštai,<br />
rudenėjančio klevo ugny,<br />
liepsnos ir blės<br />
visi prabėgę metai...<br />
Svarbi akimirka<br />
Kokia akimirka!<br />
Gal tūkstančiai sekundžių<br />
Nereikia ateities...<br />
Tegu sustoja...<br />
Nežinomas stebuklas bunda<br />
ir apsivijo apie kojas.<br />
O trapūs žodžiai tuoj įveiks<br />
painius rainelės labirintus...<br />
Nereikia nieko ir nereiks<br />
kas sutrikdytų šitą rimtį...<br />
Kokia akimirka!<br />
Tikėtis vėl iš naujo<br />
Tik ta akimirka- dabar ir visados...<br />
Lai kažkur, už šito pasaulio,<br />
milijardai smuikų raudos...<br />
Tostas<br />
Už žemę ir saulę, už nerimą, juoką...<br />
Už tai, kad mylėti galėtum...<br />
Nepykt, jei gyvenimas moko ir moko...<br />
Todėl, kad per daug nenorėtum...<br />
Už viską, kas buvo, kas bus, kas yra...<br />
Už tai, ko nupirkti niekaip negali...<br />
Už tai, kad mintis atkeliautų dora...<br />
Kad artimą žmogų turi netoli...<br />
Už laimės laukimą, ramybę nakties,<br />
pavasario žiedus ir akmenį keistą...<br />
Kad vaikštai, kvėpuoji, verki ir džiaugies...<br />
Už tai, kad gyventi tau leista...<br />
Linksmų Jums švenčių ir<br />
gerų ateinančių metų!<br />
yk<br />
Paliečiau savo nosį,<br />
padėjęs ranką prie širdies<br />
pajutau jos dūžius… –<br />
Vadinasi,<br />
aš – gyvas,<br />
o žiežula suklydo…<br />
Pasijuokiau<br />
iš nevykėlės varpininkės,<br />
pats iš savęs<br />
ir garsiai sau<br />
užgiedojau:<br />
„Ilgiausių metų!..“<br />
Sapne ieškome ryšio<br />
Jos su dangum ir kūnu.<br />
Kaip fėja laiką skaičiuoja<br />
Ką ji šiandien bučiuoja<br />
Nepadalytus lobius žarsto<br />
Jausmas, laimė, … kas<br />
Vėjas langines varsto<br />
Ir niekas jos čia neatras.<br />
Medžiai nustėrę žiūri,<br />
Raganų smegenys tviska,<br />
Rankoj Kalėdas ji turi,<br />
Ji šiandien gali viską.<br />
Per visą naktį vėjas vakaris<br />
šėlo ir staugė, grūmojo, niršo,<br />
pūtė ir pūtė nuo Kuršių marių,<br />
net pailsėti, rodos, pamiršo.<br />
Advento vėjau, kam taip skubėti<br />
Nori nusiaubti Lietuvą visą<br />
Negi nemoki vos vos judėti<br />
Negi mes, žmonės, labai įgrisom<br />
Vėjas laisvasis nieko nesakė,<br />
tik kaminais lyg dūdmaišiais grojo.<br />
Aišku – kiekvienas turime taką.<br />
Aš su laisvuoju būsiu geruoju.<br />
Irena BULOTIENĖ<br />
Kartais sunku<br />
Savoj dainoj sunku surasti naują gaidą.<br />
Gal Viešpats jau manas kūrybines galias apleido<br />
Gal jau visai aš pamiršau rimuotą kalbą<br />
Reik pasikviest svajonę į pagalbą.<br />
Tokia dažna viešnia ji kasdienybėj<br />
Sūpuojasi darbų gausybėj.<br />
Tiktai eilėrašty sunku ją užrakinti,<br />
Nors jau takai kartu su ja<br />
Oi, kaip numinti…
Change language