Magazine for children "Kiškutis Mikutis"

PASAKELE
MAŽIEJI PIEVOS
GYVENTOJAI
Mikutis su sese vaikštinėjo po pievą ir skynė gėlytes mamai.
Staiga kiškutis sušuko:
– Sese, žiūrėk, viena raudona gėlytė juda.
– Tai ne gėlytė. Tai boružėlė. Aš irgi radau. Mano boružė turi
šešis juodus taškus. O tavo kiek?
– Mano boružėlė turi tik du, – liūdnu balseliu išlemeno Mikutis. –
Gal ji serga? – sunerimo kiškutis.
– Ne, Mikuti, ji neserga. Boružėlės turi skirtingai taškiukų.
Paieškokime dar.
Beieškodami boružėlių jie surado judančią kriauklę. Tai buvo
sraigė. Ji labai lėtai judėjo.
– Kodėl ji taip lėtai juda? – paklausė Mikutis.
– Jei tau ant nugaros uždėtų namą, kaip tu judėtum? –
pasijuokė sesė.
– Visai nejuokinga, – susierzino Mikutis. – Tai nuimam jai
tą namą ir tada sraigė galės greitai bėgioti.
– Mikuti, sraigė niekada nepalieka savo namo. Ir
negalima iš jos atimti namelio, nes ji tada žus. Štai
pažiūrėk, aš dar vieną radau.
– Ir aš radau. Ir jos visos lėtai juda, – pritūpęs stebėjo
sraiges Mikutis.
– Mikuti, ar girdi?
– Taip, kažkas pievoje čirškia.
– Eime, tyliai pažiūrėsime.
Mikutis ir jo sesė tyliai sėlino link tos vietos, kur
girdėjosi čirškimas. Staiga jie pamatė žalią padarą
keistai sulenktomis kojomis. Tai buvo žiogas. Staiga
tik strykt ir atšokavo dar vienas žiogas. Mikučiui
ir jo sesei patiko žiogų muzika.
– Mikuti, mums laikas namo.
Jiedu parnešė mamai gėlių ir papasakojo
apie mažuosius pievos gyventojus.
18