Kelionė į pasaulio kraštą
2019 liepos 7-25 d. kelionė Camino Primitivo - Fisterra
2019 liepos 7-25 d. kelionė Camino Primitivo - Fisterra
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
2019<br />
<strong>Kelionė</strong> <strong>į</strong> <strong>pasaulio</strong> <strong>kraštą</strong>
2019<br />
<strong>Kelionė</strong> <strong>į</strong> <strong>pasaulio</strong> <strong>kraštą</strong>
„Niekada nesustok keliauti net jei esi tik savo kambaryje“<br />
Prieš iškeliaujant…<br />
Biželio 27 d. Mažeikiai<br />
2 mėnesiai. Tiek laiko gyvenome žinodami, kad liepos 7-ąją iškeliausime. Tai dienai buvome nusipirkę skryd<strong>į</strong> <strong>į</strong> Madridą.<br />
Tie du mėnesiai buvo ne tokie, kaip <strong>į</strong>prastais metais. Jie buvo pilni laukimo, nerimo ir tuo pačiu noro, kad ta diena greičiau išauštų. Turbūt taip<br />
būna, kai norisi ne iš kitų žmonių pasakojimų, o pačiam pažinti pasaul<strong>į</strong>.<br />
Jei ne japonė Yuko, mes <strong>į</strong> Ispaniją turbūt per amžius amžinuosius nebūtume pakėlę sparnų.<br />
Ko gero nė vienas tiksliai nežinome, iš kur mums trims radosi tiek drąsos, entuziazmo ir pasitikėjimo vieni kitais, kad iš savo šalių – Lietuvos<br />
ir Japonijos, drauge leistumėmės <strong>į</strong> Ispanijoje besidriekiant<strong>į</strong> camino Primitivo. Bet, matyt, taip lemta…<br />
Taigi, likus 10 dienų iki kelionės, turime sąrašą daiktų, kurių, pasak jau š<strong>į</strong> kelią ėjusių žmonių, prireiks. Tame sąraše kol kas tik keli užbraukti<br />
punktai. Turime kuprines, žygio batus, lengvus miegmaišius. Per visą pasiruošimo kelionei laiką kažkodėl vienas didžiausių rūpesčių buvo<br />
kaip reiks <strong>į</strong> Ispaniją nusigabenti šampūną, dantų pastą, apsaugin<strong>į</strong> kremą nuo saulės. Todėl turime ir specialius skysčiams gabenti reikalingus<br />
buteliukus.<br />
Bet kiek daug neturime. Pavyzdžiui purškalo, atbaidančio blakes (juk taip nesinori būti jų suėstiems ar jomis „apsikrėsti“). Neturime vaistų,<br />
ausų kamštukų ir daugybės kitokio gėrio. Bet juk tikrieji Camino ėjikai sako: žmogus daiktais vaduojasi nuo nežinios ir nerimo. Jie tikina, kad<br />
kelyje galima išsiversti be gausybės daiktų. Ir net be ispanų, anglų kalbų. Pažiūrėsim. Viską patikrinsim ir patirsim savo kailiu.<br />
1
Liepos 7 d. Mažeikiai–Ryga–Madridas<br />
Pabudom jau šeštą ryto, nors laikrodžius buvom nusistatę tik pusei aštuntos. Atrodo, jaudulio jokio nebuvo, bet vidinis laikrodis dirbo savo<br />
darbą. Laukė didi diena. Pirmasis gyvenime skrydis, pirmoji kelionė taip toli nuo Lietuvos. Ir ne šiaip „all included“, bet tokia, kurioje reiks savo<br />
galva orientuotis krašte, kuriame nesi nei buvęs ir net kalbos nemoki.<br />
Tai va, atsisveikinę su mano tėvais, su savo katinėliu pajudėjom link Neringos tėvelių, kad jie mus nuvežtų <strong>į</strong> Rygos oro uostą. <strong>Kelionė</strong> labai neprailgo,<br />
nes Felikso ir Danutės pasierzinimai kur važiuoti ir kas vairuos atgal, nesibaigiantys. Rygos oro uoste laukė išbandymas kaip išskristi.<br />
Nors ir buvo baisoka, bet greit susipratome, šiek tiek paklausinėjome darbuotojų ir pirmyn <strong>į</strong> patikrą. Truputis streso ir mes lėktuvo viduje.<br />
Dar šiek tiek ir kilsime. Bet, kaip mums dažniausiai būna, prasidėjo „<strong>į</strong>domybės“. Prieš pat pakilimą prasidėjo lietus su stipriu vėju ir žaibais.<br />
Pilotas pranešė, kad kylant bus stipri turbulencija. Bet vienas du, lėktuvą truput<strong>į</strong> papurtė ir mes danguje, virš debesų. Nuo šio vaizdo, atrodo,<br />
net viena kita ašara nuriedėjo. Juk kelio atgal nėra, mes pajudėjom <strong>į</strong> Madridą. Skrydis ilgas ir nuobodus, bet nusileidimas... Ir vėl, kaip mums<br />
būna, 20 minučių sukome ratus virš Madrido pagauti siaubingos turbulencijos. Atrodė, kad sėdime skalbimo mašinos būgne. Ir taip visą tą<br />
laiką. Ėmė kilti visokių negerų minčių: o kas jei lėktuvui kas nors ne taip... Bet po kankynės lėktuvas palietė žemę. Aš kaip koks vikšras sėdėjau<br />
apsipatenkinęs ir akies kraštu mačiau, kad esu ne vienas toks. Mano antroji širdies pusė visa pabalusi.<br />
Tada prasidėjo kita dalis: surask Yuko didžiuliame Madrido oro uoste. Net sunku patikėti, kaip jame iš viso galima kažką rasti jau nekalbant<br />
apie kitą žmogų. Personalas jei ir supranta ko tu jų klausi angliškai, atsakinėja ispaniškai. Kai jau atrodė prarasim vilt<strong>į</strong> vieni kitus surasti, Yuko<br />
paklausė: ar mes tik nesame pirmoje oro uosto dalyje, kur ji negali pakliūti. O taip! Pasirodo, mes vieni kitų ieškojome būdami skirtingose<br />
zonose – keleivių ir laukiančiųjų. Praėjome pro vartus ir toks palengvėjimas: Yuko prieš mūsų akis, mes saugūs. Dabar mes turime kapitoną,<br />
kuris metro jaučiasi kaip žuvis vandenyje, net sunku patikėti, kaip instinktyviai ji jaučia kur lipti, kur išlipti ir kur mes iš viso esame. Viens, du,<br />
trys ir mes jau netoli hostelio. O tada ispaniška registracija: tokia sulėtinta. Atrodo, hostelio registratūroje dirbančios merginos pirmiau tarpusavyje<br />
pabendraus, nekreipdamos jokio dėmesio <strong>į</strong> mus. Nors ir turėjom išankstinę registraciją, bet su super greičiu gal per pusvaland<strong>į</strong> jos<br />
mums pasakė <strong>į</strong> kok<strong>į</strong> kambari eiti. 8 aukštas, o ir liftas toks ispaniškai „greitas“. Velniškame karštyje, su visa manta ant kuprų lipame aukštyn.<br />
Pirmas etapas <strong>į</strong>veiktas. Įsikuriame ir pajudame <strong>į</strong> miestą.<br />
Pirmas <strong>į</strong>spūdis: ooOooOoOOOo siaube, kažkoks paradas ar mitingas ir dar LGBTA šventė. Miestas ūžia, aplink tiesiog miesto centre, praeiviams<br />
po kojomis, guli benamiai. Visur mėtosi šiukšlės ir, akivaizdu, kad niekas net nesivargina miesto centro bent kiek prašluoti. Mus ištiko<br />
kultūrinis šokas: Madridas, vaikyti, tau ne Stokholmas. Prieiname prie išvados, kad Lietuva palyginti labai tvarkinga, todėl turime toliau taip<br />
gyventi ir palaikyti švarą. Greit patiriame, koks teisingas yra posakis, kad savo šal<strong>į</strong> labiau pamilsti, kai pakeliauji svetur. Pasižadam sau, kad<br />
gr<strong>į</strong>žę namo nebebambėsim dėl smulkmenų ar vienos kitos šiukšlelės…<br />
Diena baigėsi, reikia stengtis numigti (nors lauke tiesiogine prasme vyksta balius), o ryt bandyti pajudėti link Oviedo. Tikimės, kad rytojus bus<br />
lietuviškai greitesnis.<br />
MADRIDO MIESTAS
3
4
5
6
7
Liepos 8 d. Madridas–Oviedas<br />
Vakar prieš eidami miegoti visi trys nusprendėme: kelsimės septintą valandą, kad suspėtume <strong>į</strong> pirmuosius autobusus vežančius <strong>į</strong> Oviedą.<br />
Pramerkęs akis apie šešias pamačiau, kad mano brangioji jau pabudusi. Pažvelgiu <strong>į</strong> Yuko – ji irgi jau naršė internete. Nieko nelaukę, susižvalgę<br />
ir net balsu nesikalbėdami sutarėme, kad laikas dingti iš Madrido. Kelios minutės ir mes, susipakavę savo daiktus, jau lauke. Miesto centre<br />
nosis rietė vakarykščio siautulio kvapelis, bet <strong>į</strong> smulkmenas nesileiskim.<br />
Lekiame link stoties ir vis nenustojam stebėtis milijonais nuorūkų ant takelių ir šiukšlėmis žolynuose. Net Yuko sakė, kad Tokijuje šiukšlių<br />
yra, bet tikrai ne tiek daug arba jos greit surenkamos. Radome stot<strong>į</strong>, vargais negalais su kelių vyresnių ispanų pagalba <strong>į</strong>sigijome paskutinius<br />
autobuso <strong>į</strong> Oviedą bilietus. Laukdami autobuso vis stebėjomės: ar ispanių mūvimi tokio trumpumo šortai ir palaidinės dar gali vadintis viršutiniais<br />
drabužiais. Pasak Yuko, tai labiau apatiniai drabužiai. Žodžiu, welcome to Madrid.<br />
Laukėm, laukėm, o autobusas vėlavo. Nusprendžiu paklausti jaunuolio ar gera kryptimi laukiame, o jis toks užniuręs vėdinosi savo LGBT<br />
vėliavos spalvų vėduokle ir kažką sumurmėjo, suprask atsikniskit. Ženklas, kad tikrai laikas palikti Madridą. Sušokom <strong>į</strong> autobusą, o jam pajudėjus<br />
vaizdai pradėjo atpirkti visus Ispanijos sostinėje patirtus sunkumus. Sustojęs Leone autobuso vairuotojas nusprendė mane pakalbinti<br />
ispaniškai, nors pats, panašu, angliškai nemokėjo. Bet mes jo telefoninio žodyno pagalba persimetėme keliais sakiniais, pasijuokėme, paspaudėme<br />
viens kitam rankas. Žodžiu, dialogas gali vykti ir gestais, ir net nemokant kalbos.<br />
Vaizdai pajudėjus iš Leono verti foto knygos. Gaila, pralėkėm juos autobusu. O gal ir gerai, nes kitaip jau pirmą dieną būčiau išpleškinęs visas<br />
SD korteles.<br />
19:00 mes pasiekėm Oviedą, bet pavėlavom, nes laikas, iki kada galėjome gauti piligrimų pasus, pasibaigė. Be to, lyg ir tapome benamiais,<br />
nes planas apie tai, ką veiksime Oviede, buvo kitoks. Turėjome pasiimti pasus ir dar tą pačią dieną leistis <strong>į</strong> kelią.<br />
Teko balsuoti ką daryti dėl nakvynės. Nutarėme „išlipti iš biudžeto“. Šokom <strong>į</strong> „booking.com“, apmokėjome už mums patikusius kambarius<br />
viename pensione ir sušukome YES. Bet paaiškėjo, kad negalime rasti pastato, kuriame tas pensionas <strong>į</strong>sikūręs. Bet, kaip jau būna šiame<br />
kelyje, sulaukėme pagalbos. Sutikome pusamžių ispanų porą, kuri noriai mums tą namą parodė. Moteris paaiškino, kad anglų kalbos nemoka,<br />
nes mokykloje mokėsi prancūzų. Bet tam, kad susikalbėtume, mums jos žinių užteko. Atrodo, Oviedo gyventojai labai draugiški. Registracija <strong>į</strong><br />
pensioną buvo keista ir vietomis emė atrodyti, kad mus apgavo: pinigai paimti, paskambinus atsiliepia autoatsakiklis ir paprašo palikti balso<br />
žinutę. O kaip tą žinutę paliksi, jei su ispanų kalba „ne kažką“. Bet paskambinus antrąkart atsiliepė anglų kalba šnekėti gebantis ispanas.<br />
Jis pažadėjo už kelių minučių ateiti <strong>į</strong> pensioną. Pažadėjo ir <strong>į</strong>vykdė. „Pribuvo“ truput<strong>į</strong> kauštelėjęs, keistokas vyriokas vardu Albert. Bet viską jis<br />
mums aprodė ir mes patikėjome, kad turėsime kur nakvoti. Įsikūrę nuėjome <strong>į</strong> svečius pas Yuko. O ten mūsų laukė dovanos iš Japonijos. Neringa<br />
lyg žaibas nulėkė <strong>į</strong> musų „kajutę“ – juk ir mes turime savo draugei dovanų. Apsikeitėm dovanėlėmis ir nuklydom <strong>į</strong> ekologijos ir kultūrų<br />
skirtumų temas. Viskas puiku, bet jau vėlu, akys merkiasi, laikas miegoti. Rytoj prasidės didžioji diena X – žengsime pirmuosius žingsnius<br />
Primitivo keliu.<br />
ASTŪRIJOS REGIONAS
9
10
11
12
13
Liepos 9 d. Oviedas–Gradas<br />
Pabudom septintą ryto puikiai išsimiegoję, geros nuotaikos. Pusryčiams suvalgėm po porą bananų. Ne todėl, kad labai norėjome valgyti, bet<br />
dėl to, kad reikėjo. Be to, mažiau maisto, mažiau svorio kuprinėje. Šiaip ne taip suritinome tuos bananus, pasiruošėme (pati bjauriausia kelionės<br />
dalis: išsipakuoti, o ryte vėl bandyti viską sukišti <strong>į</strong> kuprines) ir pirmyn <strong>į</strong> Oviedo turizmo informacijos centrą. Nesunkiai j<strong>į</strong> radome. Užėjusius<br />
vidun mus pasitiko šaunus vaikinas. Jis puolė mums aiškinti kaip čia kas yra, išdavė piligrimų pasus, uždėjo pirmaj<strong>į</strong> antspaudą ir mes tapome<br />
oficialiais piligrimais. Besikalbant vaikinas prasitarė, kad yra buvęs Lietuvoje. Metus jis atliko praktiką Kauno botanikos sode, 3 mėnesius lankė<br />
lietuvių kalbos kursus, bet gr<strong>į</strong>žęs <strong>į</strong> Ispaniją viską užmiršo. Dar sakė, kad Lietuvoje skanus maistas, bet kam visur dedami tie riebūs padažai.<br />
Išėję iš centro pasidarėm vieną kitą nuotrauką, suvenyrų krautuvėje nusipirkom tris kriaukles – piligrimų ženklus, pritvirtinome jas prie kuprinių<br />
ir sekdami piligrimams skirtus ženklus pajudėjome iš Oviedo. Prieš akis atsivėrė kalnų vaizdai. Tapo aišku, kad mūsų kelias eis būtent jais.<br />
Paskaitėme lentelę, kad iki Grado liko 29 km. Kalnuose karštis tiesiog nepakeliamas, oras raibuliavo, todėl mes retkarčiais stabtelėdavome<br />
pasislėpti pavėsyje. Žingsnis po žingsnio <strong>į</strong>veikėme pirmuosius 20 km. Pamatėme albergę, bet nakvynės kaina joje – didesnė nei suplanuotas<br />
dienos biudžetas. Nusprendėm keliauti toliau – dar 10 km iki Grado miesto. Paskutiniai metrai jau buvo nebe tokie lengvi. Radome valstybinę<br />
albergę, o ten užrašas „vietų nėra“. Puikumėlis. Patraukę toliau pamatėm labai gražų albergės pastatą. Užsukome paklausti ar yra vietų,<br />
atėjo vyrukas ir ispaniškai liepė palaukti kelias minutes, nes jam reikia pasižiūrėti. Pavartė žurnalą, o jis – sausakimšai užpildytas, kambariai<br />
sužymėti geltonu markeriu… Maža vilties, kad atsiras 3 vietos. Bet ne, registratorius pasakė, kad viename kambaryje yra dvi laisvos vietos,<br />
o kitame viena. Ačiū, Dieve, vėl turime kur miegoti. Mudu su Neringa <strong>į</strong>sikūrėme ir susibendravome su dviem kambariokais ispanais. Vienas<br />
jaunesnis, kitas maždaug 50–60 metų. Greitai prabėgo laikas besišnekučiuojant apie ispanišką gyvenimą, maistą bei miestus, apie Lietuvą.<br />
Ir nuovargis, per dieną nužingsniavus daugiau nei 30 km, padarė savo. Kritome <strong>į</strong> lovas miegoti.<br />
ASTŪRIJOS REGIONAS
15
16
17
18
19
20
21
22
23
Liepos 10 d. Gradas–Salas<br />
6 valanda ryto, o mes vėl pabudę anksčiau nei žadintuvas. Lyg ir galėtume keltis, bet mūsų kambariokai neskubėjo to daryti, prasukinėjo<br />
žadintuvus ir parpė toliau. Tad ir mes nusprendėme dar pagulėti, paskaityti kas <strong>į</strong>domaus <strong>į</strong>vyko pasaulyje. Eilinis daiktų susipakavimas ir leidžiamės<br />
<strong>į</strong> pirmą aukštą pusryčių. Pusryčiaudami iš kambarioko sužinojome, kad anądien buvo galima mažose bažnytėlėse patiems piligrimų<br />
pasuose užsidėti antspaudukus, kurie tikrai gražūs. Bet mes to nepadarėme, nes nežinojome. Truput<strong>į</strong> nusiminėme, bet kartu ir džiaugiamės,<br />
kad vakar gavome du anspaudus, nes, pasirodo, vieno <strong>į</strong> dieną neužtenka.<br />
Šioje kelionėje tikrai mums padėjo kažkas iš aukščiau. Kai tik atrodydavo, kad situacija krypsta ne mums palankia kryptimi, iš karto kažkaip<br />
viskas susitvarkydavo. O kad taip būtų ir namie.<br />
Apžiūrėję Grado bažnyčias patraukėm iš miesto. Vos iš jo išėjusius mus pasitiko tokia <strong>į</strong>kalnė, kad, atrodė, tu neini, o tik kaip tarakonas ropoji<br />
siena ir tas ropojimas be galo be krašto. Bet viską atpirko vaizdai, kai atsisukę pamatėm viso miestelio panoramą ir kalnais šliaužiant<strong>į</strong> rūką.<br />
Pasidairėme, nusistebėjome, kaip tos vietinės karvės nenukrinta nuo tokių šlaitų. Besileisdami žemyn ant uolos šalia tako pamatėme lentelę,<br />
skirtą pagerbti žmogui, kuris prieš metus, 2018-ųjų liepą, toje vietoje visam laikui padėjo savąj<strong>į</strong> šaukštą... Pastovėję minutėlę, pagalvoję, kad<br />
šis kelias gali daug ko išmokyti, dar ir dar kartą sau priminę, kad juo einant reikia neprarasti budrumo, tęsėme savo kelionę. Leisdamiesi<br />
žemyn kalnų keliuku pamatėme namuką. Po jo prieangio stogeliu – lentelė su kreida užrašytu užrašu apie tai, kad čia galima vaišintis kava ir<br />
pyragu. Kažkoks prancūzas <strong>į</strong>sigijo š<strong>į</strong> namel<strong>į</strong> ir dabar kasdien piligrimams palieka karšto vandens bei kavos termosų, skanėstų, vaisių. Prisėdome<br />
ir šio to paragavome. Už šias vaišes <strong>į</strong>metėm kelis eurus <strong>į</strong> aukų dėžutę. Aukoti neprivaloma, bet norisi kažkuo atsidėkoti. Be to, juk už tai,<br />
ką tu paaukoji, bus nupirkta gėrybių eisiantiems keliu po tavęs. Š<strong>į</strong> tą parašėme ir atsiliepimų knygoje. Nusileidusius nuo aukšto kalno mus<br />
pasitiko upelis su bambukų giraite. Net mūsų draugė iš Japonijos nustebo: kaip bambukai atkeliavo <strong>į</strong> Ispaniją. Bet po Madrido parke pamatytų<br />
žaliųjų papūgų mus jau sunku nustebinti. Keliavom toliau, karštis nepakeliamas, Neringa juokavo, kad net eurai jos piniginėje pradėjo tirpti.<br />
Viskas raibuliavo, pavėsių kaip tyčia mažai. Tai vos tik kok<strong>į</strong> radę iš karto darėme siestą.<br />
Judant toliau darėsi vis karščiau. Nors ispanų termometrai rodė 28 laipsnius, ko gero tai gryna netiesa. Jie temperatūrą matuoja kažkaip savotiškai.<br />
Netgi musų draugė iš Tokijo sakė kepanti kaip orkaitėje, nors pas juos ir 40 laipsnių karščio nėra jokia retenybė. Liko keli kilometrai<br />
iki Salas miestelio, o mes jau buvome išsunkti nueitų kilometrų ir rodomos melagingos temperatūros. Ispanai camino Primitivo ilg<strong>į</strong> turbūt<br />
„išmatavo“ skrisdami lėktuvu, nepriskaičiuodami <strong>į</strong>kalnių ir nuokalnių. Sutelkėm paskutines jėgas, iš dangaus lyg Dievo akis mus apšvietė<br />
saulė skaisčioji ir šiaip ne taip „damušėm“ dienos maršrutą.<br />
Albergėje mus priėmė super žmogus Maksi. Viską mums noriai parodė, siūlė vaišintis slyvomis. Kalbėjo tik ispaniškai, bet kai žmogus kalba iš<br />
širdies, viską supranti. P.S. slyvų jau nebereikėjo, nes nuo laukinių slyvų ir nuo saulės man jau teko krūmus lankyt, tai atsisakiau. Beje, Salas<br />
miestelio albergėje iš vieno rumuno sužinojom: vyresni ir kelionės biudžeto limitų neturintys piligrimai patys savo kuprinių ant pečių neneša.<br />
Jie už tam tikrą pinigų sumą samdo pervežėjus, o patys kalnais ir pakalnėm šuoliuoja kaip stirnos. Paskui vakare giriasi kaip lengvai <strong>į</strong>veikė<br />
kilometrus ir kaip čia vos ne kurortas ant kojų. Nėra ko tikėti seniokais. Jei eini sąžiningai su 8 kg kuprine ant pečių, tokia kelionė nėra juokų<br />
darbas.<br />
Diena baigta. Vėl nupėdinom 30 km ir beveik 40 tūkst. žingsnių.<br />
ASTŪRIJOS REGIONAS
25
26
27
28
29
30
31
Liepos 11 d. Salas–La Espina<br />
Po vakarykštės pragariškai karštos dienos nusprendžiame šios dienos maršrutą dalinti perpus ir apsistoti mažame jaukiame miestelyje La<br />
Espina. Ryte susikrovę daiktus patraukėm <strong>į</strong> virtuvę, kur mūsų laukė minėtasis Maksi ir pusryčiai. Šeimininkas išspaudė šviežių apelsinų sulčių,<br />
klausė gal norėtume kavos. Visi vienbalsiai nusprendėme, kad kavos turim ir namie, o tokių skanių apelsinų sulčių lengvai negausi. Maksi<br />
puolė skrudinti duoną. Bandžiau parodyti jam, kad nereikia mūsų „apšokinėti“, bet jis, matyt, toks žmogus – labai paslaugus savo albergės<br />
svečiams. Galbūt ir tūkstantis piligrimų praėjo pro jo akis, bet jis vis šypsosi ir pasitinka bei išlydi visus lyg tėvas savo vaikus. Palikę albergę,<br />
pasidairėm po Salas miestel<strong>į</strong>, kuris lyg filmavimo aikštelė – labai gražus ir jaukus. Palikę j<strong>į</strong> kilome labai stačiais miško serpantinais. Kylant<br />
dešinėje tako pusėje pamatėme skard<strong>į</strong> su apačioje tekančia upe. Šiaip ne taip užpūškavome <strong>į</strong> kalną. Mus pasivijo pora iš Austrijos ir aš, kaip<br />
visada, puoliau juos pakalbti. Klausiau kaip jiems orelis. O jie sakė, kad Austrijoje dažnai būna karštų dienų, kai termometrų stulpeliai šokteli<br />
virš 35 laipsnių, tačiau ispaniškas karštis ir juos stabdė nuo greitesnio ėjimo. Judant toliau, kylant dar aukštyn <strong>į</strong> kalnus, ėmė sunkėti ir svaigti<br />
galva. Lyg ir ėmė trūkti oro. Kuprinės svoris, karštis ir kalnų aukštis darė savo. Prireikė laiko adaptacijai. Yuko kalbėjo, kad net ir jos metabolizmas<br />
pasikeitė. Pirmomis žygio dienomis išgerdavusi vos pusę litro vandens ir suvalgydavusi porą slyvų, dabar vanden<strong>į</strong> ji gėrė dažniau.<br />
Pasiekėme La Espina miestuką, susiradome kavinę ir tada prasidėjo nuotykiai. Jauna padavėja visai nesuprato anglų kalbos. Gerai, kad vyresnė<br />
už mus piligrimė iš Madrido prėjo prie mūsų ir pasisiūlė padėti. Bandžiau užsisakyti dienos meniu patiekalus, bet padavėja ėmė kaitalioti<br />
patiekalų variacijas taip, kad net tikra ispanė sakė nebesuprantanti šito pasiūlymo. Stovėjau „apšalęs“. Vis tik mums trims kažką užsakau.<br />
Atnešė patiekalus ir mes atsipūtėm... Viskas gerai: žuvis skirta Yuko, o mudviem su Neringa vištiena. Tik ir vėl prie mūsų patiekalų atnešė tą<br />
savo bulką. Per tas dienas mes jau pavargę nuo batonų, kuriais jie mus maitina. Yuko net nusipurto, kai kavinėje ar prekybos centre pamato<br />
šituos patiekalus – bulkas, duonas, bokadilijas. Žodžiu, suvalgėme vištieną ir žuv<strong>į</strong> užgerdami vandeniu, nors mums davė ir vyno. Sėdintiems<br />
kavinėje ispanams, panašu, buvo šokas, kad mes negėrėm to jų vyno. Vienam vyrui tai pasirodė taip ne<strong>į</strong>tikėtina, kad jo kramtytas pagaliukas<br />
vos nenukrito ant grindų. Palikę kavinę patraukėm ieškoti albergės. Į akis krito viena - „El Texu“. Pasirodo, ją <strong>į</strong>kūrė lenkė mergina. Praėjusi<br />
savąj<strong>į</strong> camino ji juo liko sužavėta ir sumanė <strong>į</strong>kūrti savo albergę. Apsistojome ir patraukėme ledų. Pats karštis, tai kaip be jų. Radome prekybcentr<strong>į</strong>.<br />
Aš trūkt už rankenos ir vo žabalty – užrakinta. Matai, siestos laikas ir prekybcentris 2 valandas nedirbs. Normaaaaaliai… Mes Lietuvoj<br />
taip nepratę. Patraukėm prie maisto automatų. Organizmas šaukė: duok ėst, duok man čipsų ir kokakolos. Šiaip Lietuvoje nesu tokio maisto<br />
mylėtojas, bet čia jau visai kas kita. Išvada viena: vitaminų trūkumas. Nusiperku tų čipsų, <strong>į</strong>sidedu <strong>į</strong> burną. Ir buuuuuum skonio receptorių sprogimas,<br />
patiriu visišką katars<strong>į</strong>, nirvaną ekstazę ir klinikinę mirt<strong>į</strong> vienu metu. Skruostais rieda ašaros, o Yuko su Neringa žvengia susiriesdamos<br />
dėl mano reakcijos <strong>į</strong> čipsus ir kolą. Na bet juk tas superstas čipsas yra lietuviui taip svarbi bulvė. Susimaišo visi jausmai. Mano damos juokiasi<br />
iš manęs, juokinga ir man pačiam. Po velnių, lietuvis sutvertas bulves valgyti, o ne bulkas. Po siestos laiko, dar kartą aplankėm parduotuvę.<br />
Pardavėjui <strong>į</strong> visus jo klausimus sakiau si si si si, sumokėjau už pirkinius ir visi lėkėm valgyti ledų.<br />
Paskui <strong>į</strong>prasta piligrimų rutina: drabužių skalbimas, džiaustymas, dušas, miegmaišių išpakavimas, lovos klojimas. Albergėse iš naujo išmoksti<br />
rankomis skalbti apatinius ir kojines. Na taip, kaip kadaise išmokė mama. Sakyčiau visai malonus užsiėmimas: tu, muilas, apatiniai.<br />
Po buities darbų – keli skambučiai tėvams. Ir diena užskaityta. Kelio šiandien nueita mažai, tik 13 km su pavaikščiojimu po miestel<strong>į</strong> ir tik 16,6<br />
tūkst. žingsnių.<br />
ASTŪRIJOS REGIONAS
33
34
35
Liepos 12 diena. La Espina–Campiello<br />
Iš vakaro nutarėme keltis penktą ryto, kad iki saulei patekant pasiektume Tineo. Palikę albergę, tamsoje patraukėm kalnų takeliu. Takelis<br />
siauras ir akmenuotas, bet einant su prožektoriumi gan saugus. Paėję 7–8 km nusprendėme sustoti, nes saulė jau kilo ir mums reikėjo pavalgyti.<br />
Pusryčiaujant Yuko mums pasakojo: ji čia valgo vaisius todėl, kad Japonijoje jie labai brangūs. Parodė mums 3 slyvas ir sakė, kad už tokias<br />
dideles ir sunokusias slyvas namie sumokėtų apie 7 eurus. Pusryčiaudami matėme nuo kalnų besileidžiant<strong>į</strong> rūką. Jis lyg kokie dažai perdažė<br />
visą peizažą baltai. Dar 7 km ir mes pasiekėme Tineo. Tai pasakiško grožio kalnų apsuptas miestelis, dar gražesnis nei Salas.<br />
Nusprendėme pavalgyti karališkus pietus. Keturių žvaigždučių viešbučio restorane padavėjas mums pasakė „Ne, iki 13 val. rimtesnio maisto<br />
negausite – tik keksiukų, pyragiukų arba bokadilijų, kavos su pienu, sulčių...“ O mes laukti negalėjome, nes jau kankino alkis. Tai ir vėl valgėme<br />
jų tuos sumuštinius arba kitaip – bokadilijas. Kažkoks užburtas ratas: nori valgyt pusryčius, eini <strong>į</strong> kavinę, o užuot pasiūlę rimtesnio maisto, tau<br />
siūlo saldumynų arba sprangių bokadilijų.<br />
Užsukome <strong>į</strong> turizmo informacijos centrą, kuris pagal užrašą ant durų tą dieną kažkodėl turėjo nedirbti. Bet atidarę duris karingai žengėme<br />
<strong>į</strong> vidų – mums reik antspaudų <strong>į</strong> piligrimų pasus ir informacijos. Mus pasitiko maloni ir angliškai kalbėti mokėjusi ispanė. Ji papasakojo, kad<br />
toliau per kalnus veda du keliai. Vienas iš jų ilgesnis, kitas trumpesnis, bet apie 20 km kalnuose nebus jokių parduotuvių, žmonių ar net galimybės<br />
pasipildyti vandens atsargas. Ir taip subtiliai pasiūlė užrašyti taksi numer<strong>į</strong>, nes na maža ką. Tai jau, suprask, mus laikė silpnavaliais.<br />
Visko išsiklausinėję patraukėme per Tineo miestą pasirūpinti maisto atsargomis kelioms dienoms (užbėgant už akių tolimesniems <strong>į</strong>vykiams,<br />
tai buvo klaida, nes Campiello miestelyje buvo parduotuvė, nors mums pasakė, kad nebus.) Patraukėme iš miestelio ir prieš akis atsivėrė 920<br />
m aukščio kalnas, kur<strong>į</strong> mums reikės perkopti. Kuprinėse – vanduo ir maistas dviem dienoms, todėl ir jų svoris kaip minimum buvo 10–11 kg.<br />
Užšliaužėme <strong>į</strong> kalną ir sustingom nuo atsivėrusios panoramos. Turbūt matosi koks 60 km <strong>į</strong> visas puses. O karštis... Radę vieną didžiul<strong>į</strong> med<strong>į</strong><br />
po juo sugulėme. Medžių čia yra, tik bėda, kad jie visi aptverti spygliuotomis tvoromis. Lyg ispanų karvės ruoštųsi pradėti trečiąj<strong>į</strong> pasaulin<strong>į</strong><br />
karą.<br />
Atvėsę patraukėme tolyn. Kelias ilgas ir sunkus, nes tos kuprinės tiesiog taip ir norėjo palaužti mūsų valią. Kiekvienas žingsnis asfaltuotu keliu<br />
darėsi panašus <strong>į</strong> savo pėdų daužymą plaktuku. Bet mes atkaklūs, judėjome <strong>į</strong> preik<strong>į</strong> nors tu ką kaip tos ispaniškos blakės po piligrimų baltinius.<br />
Ir štai pasiekėm Campiello. Vėl jauki albergė ir mielas jos šeimininkas.<br />
Vienas iš mūsų kambariokų – jau anksčiau, La Espinos albergėje sutiktas piktavalių apvogtas amerikietis. Vyras gal 60 metų, bet toks juokingas,<br />
kad visus „bajerius“ skaldė tik apie tai, kas toje jo Amerikoje blogai. Juokėmės net už pilvų susiėmę. Žmogui dar vakar pavogė visus<br />
pinigus, banko korteles, bet jis toks ramus. Sakė: „Eisi čia nervuotis dėl kažkokių pinigų, draugas iš Vokietijos jų atsiuntė per DHL kurjer<strong>į</strong>, tai<br />
keliausiu toliau“. Amerikietis, pamatęs mano Garmin laikrod<strong>į</strong> nustebo, kad aš j<strong>į</strong> turiu – Amerikoje neva tik atletai juos nešioja. Kambariokas<br />
klausė, koks mano širdies ritmas miegant. Ir truput<strong>į</strong> nustebo, kai atsakiau, kad 49–52 širdies dūžiai per minutę. Pašnekovas klausė gal aš<br />
atletas. Pasirodo, jis kadaise buvo fizinio parengimo treneris, užtat tuos dalykus ir išmano. Dar vieni mūsų kambariokai – italai pedagogai<br />
Mikaela ir vyrukas, kurio vardo jau nebeatsimenu. Moteris 4 kartą ėjo camino ir labai nustebo, kad mes savo pirmajam kartui pasirinkome<br />
Primitivo. Jai šis kelias atrodė sunkiausias iš visų kitų jos nueitų kelių. Kambariokė mus pagyrė už drąsą.<br />
Nuėjome 29 km ir 39,6 tūkst. žingsnių.<br />
ASTŪRIJOS REGIONAS
37
38
39
40
41
42
43
44
45
Liepos 13 d. Campiello–Penaseita<br />
Pirmas rytas, kai tikrai ilgiau pamiegočiau. Ne todėl, kad fiziškai nepailsėjau, bet todėl, kad visą nakt<strong>į</strong> smuikais griežė knarkliai. Kaip sakoma,<br />
3 prieš 3. Trys knarkia ir trys budi. Iš tikrųjų, prie to <strong>į</strong>manoma priprasti. Camino pabaigoje pasiklausyti knarklių simfonijos prieš miegą gal<br />
taps net nauju mano pomėgiu.<br />
Tiesa, ryte pabudau nusiteikęs kovoti. Miegu ir jaučiu, kad mane liečia kažkieno ranka, o aš tai juk miegu antrame lovos aukšte. Pagalvojau: nu<br />
n****, mane miegant<strong>į</strong> kažkas „gvaltavoja“ ar nori mano pinigus pasiskolinti. Pašokau pakraupęs, o ten Neringos veidas. Vo žabalty, viskas gerai.<br />
Pavalgėm pusryčius ir <strong>į</strong> kelią. Ėjosi visai gerai, nes buvo pirmas rytas, kai buvo debesuota, nekaršta. Tokiu oru kaip raketos lėkėme pirmyn.<br />
Apie 13 val. pasiekėme miestą pavadinimu Polla de Allande. Nuo kalno atrodė, kad tai bus kaimūkštis, bet nusileidus žemyn paaiškėjo, kad<br />
čia visas miestas. Ėjome ieškoti albergės. Nukiūtinome bemaž 1 km iki miestelio galo, o ten albergės nė kvapo. Pasijungėme „google maps“ ir<br />
pamatėm, kad albergė liko pačioje miestuko pradžioje, o mes jos nematėm. Kiuzi kiuzi atgal. Radome albergę, o ten parašyta dėl registracijos<br />
kreiptis <strong>į</strong> turizmo informacijos centrą. Spėkit, kur jis? Ogi tame miestelio pakraštyje, kuriame mes jau buvome. O Dieve už ką taip?! Gerai,<br />
nepanikuojam, susiimam. Nusprendžiam paskambinti <strong>į</strong> albergę esančią už poros kilometrų nuo šito miestuko, kalnuose. Atsiliepia ispanas,<br />
Neringa sako, kad esam piligrimai ir mums reikia trijų vietų, klausia, ar albergėj tos 3 vietos bus. O tas, beria žodžius kaip automatas, lyg ir<br />
sako, kad galim ateit. Vien žo... Again and again the same sh... Patraukiam <strong>į</strong> turizmo informacijos centrą. Ten moteris kalba angliškai ir mūsų<br />
prašoma paskambina <strong>į</strong> tą pačią albergę su kurios gaspadorium neseniai bandė susišnekėti Neringa. Moteris nuteikė mus viltingai, sakė, kad<br />
kol kas albergėj nieko nėra ir mes galime eiti. Paaiškino, kad albergės durų raktą rasime bare prie kelio. Likau nesupratęs: tai mums kažkas<br />
duos raktą ir mes patys atsirakinsime bei apsigyvensime? Oho, šitam kely taip dar nė karto nebuvo.<br />
Nieko nelaukę patraukėm iš miesto. Radome barą, iš bare buvusios senjoros gavome raktą. Ji mums parodė eiti keliu, o tada pasukti <strong>į</strong> dešinę.<br />
Taip ir padarėm. O ten – nemažas namukas. Visi susižvalgėme: negi mes jame nakvosime vieni. Atsirakinome duris ir <strong>į</strong>žengėm <strong>į</strong> vidų. Keistas<br />
jausmas. Taip, mes namo su vaizdu <strong>į</strong> kalną šeimininkai. Džiaugėmės vienatve iki vakaro, kai staiga pasigirdo beldimas <strong>į</strong> duris ir jos gyyyyyrgžt.<br />
Sustingom, kažkas <strong>į</strong>ėjo. Prakišome galvas iš už kampo, o pro duris vidun <strong>į</strong>žengė mūsų vakarykščiai kambariokai italai mokytojai. Iš karto kilo<br />
šurmulys, visie tie perdon perdon, vau bambino čikino ir panašiai. Pradėjome juoktis, kad vieni kitus išgąsdinome. Pabendravom, o už valandžiukės<br />
prisistatė šitos albergės prižiūrėtojas. Susimokėjom už nakvynę po 6 eurus, užsiregistravome ir drauge su italais patraukėm aukštyn<br />
keliu link baro. Juk reikia pavalgyti vakarienę. Italai mums užsakė maisto. Aš gavau plato kombinado – visokio maisto mišinio: keptų kiaušinių,<br />
kumpio, keptų bulbių ir dešrelių. Kirtau tą riebų patiekalą, kad net žarnos žviegė iš pasigardžiavimo. Sėdėjau patenkintas su nematomu užrašu<br />
ant veido apie tai, kad man šito maisto labai reikėjo.<br />
Ryt laukia kopimas <strong>į</strong> 1146 m aukščio kalniuką, o neramu, nes kaip tyčia bevakarieniaujant bare pradėjo smarkiai lyti. Ta viršukalnė – puerto<br />
del Palo, vadinama camino kepure, nes yra viena aukščiausių ar aukščiausia iš čia esančių viršukalnių. Visi jos prisibijo. Netgi senukas baro<br />
šeimininkas patarė iki jos eiti keliu, o ne kalnais, nes gali būti nuošliaužų ir tik pasiekus kalną pradėti kopti <strong>į</strong> j<strong>į</strong>. Nuošliaužų jau anksčiau matėme<br />
eidami mišku, tai nė nesuabejojome ilgą amžių šalia kalnų nugyvenusio senjoro žodžiais.<br />
Ryt kelsimės vėliau, nes reikia palaukti kol kalnas truput<strong>į</strong> pradžius. Niekas nenori per savo kvailumą gauti galo. Akys jau lipte limpa, nors per<br />
langą matau pasakišką vaizdą, kaip kalnu šliaužia debesys ir lietus. Šiandien nupėdinom 23,3 km arba 31,2 tūkst. žingsnių.<br />
ASTŪRIJOS REGIONAS
47
48
49
50
51
52
53
54
55
Liepos 14 d. Penaseita–La Mesa<br />
Pabudus pirmas vaizdas, kur<strong>į</strong> pamačiau pro savo pėdos pirštų tarpą, buvo kalnas. Vaizdas toks idiliškas, bet žiū, jau pedikiūras būtų neprošal.<br />
Dar kiek pagulim ir girdim, kad musų bambinos iš Italijos jau atsikėlę. Geri žmonės, kaip tas pleistras nuo nuospaudų, bet jau lėtumo... Su<br />
ispanais galėtų rengti tarptautines varžybas, kurių tikslas būtų kuo anksčiau atsikėlus, kuo ilgiau ištęsti laiką besikuičiant. Kadangi mūsų<br />
kompanijoje yra japonė, jai, kaip ir mums, nesuprantamos tokios lėtos apsukos. Pietiečių gal šūkis toks: ką gali daryti greitai, būtinai daryk<br />
lėtai. Arba: daug skubėsi, nieko nesuspėsi. Šiaip ne taip susikuitę pasiūlė mums kavos. Atsigėrę užrakinome savo vienos nakties vilą kalno<br />
papėdėj ir patrakėm <strong>į</strong> kelią link puerto del Palo. Pakeliui esančioje kavinukėje palikome vilos raktą. Ne ne ne, ne tai moteriai, kuri juos mums<br />
<strong>į</strong>davė, bet tiesiog ant palangės. Na juk kas juos ims, čia Ispanija. Varėm keliu kaip kokios iš patalų išpurtytos blakės vis apsidairydami, kad<br />
koks vietinis „šumacheris“ nepritrėkštų. Pamatėm rodyklę, kuri rodė pasukti iš kelio. Pagaliau prasidės kopimas. Mintyse bandžiau prisiminti<br />
bent vieno šventojo vardą, kur<strong>į</strong> šauksiuos, jei reikės mus su sraigtasparniu nukelti nuo kalno, nes juk kalnuose nakt<strong>į</strong> prasiautė lietus. Kopėm<br />
kopėm… kopėm, kopėm... ir vėl kopėm. Daug nepasakosiu, nes kopėm ilgai. Tik va, jau atrodo, jaučiam, kad viršūnė čia pat, maunamės vėjo<br />
nepraleidžiančias striukes, o čia PYST ant kelio tos ispaniškos karvės. Ir kaip toje „Auksinių Kašpirovskio dantų“ dainoje „Nei pirmyn nei atgal,<br />
nei pirmyn nei atgal“. Nesinori sudalyvauti Pamplonos festivalyje esant kilometro aukščio kalne. Pasišoviau eiti pirmas, mažu pasitrauks, o<br />
jei užpuls, bent mirtis bus meniška. Padurtas karvės ant Camino kelio dangaus vartų. Vis ne kažkas buitiško kaip, pavyzdžiui, A. Š. rastas<br />
namuose miręs nuo ilgo ir laimingo gyvenimo. Man artinantis, kalnų karvės sužiuro <strong>į</strong> mane, bet, matyt, nusprendė, kad esu pernelyg gražus<br />
būti numestas nuo kalno. Pfffff... sunkiausia kelio atkarpa <strong>į</strong>veikta. Dar keli metrai ir mes danguje. Vaizdas tiesiog gniaužia kvapą. Palei<br />
kojas plaukia debesys, o tolumoje matyti kalnų masyvas. Prisipleškinom fotkių, prisifilmavom video, nes juk jei nebus ko dėti <strong>į</strong> „veidaknygę“,<br />
nieks nepatikės, kad čia buvom. Pakrykštavom kaip vaikai, kol suprantom, kad užlipus <strong>į</strong> šitą kalną, reikės nuo jo ir nusileisti. O nusileidimas<br />
akmenimis, kurie rieda iš po kojų, ne juokas. Reikia labai atsakingai statyti kojas. Vėliau kelyje matėm, kaip viena moteris, matyt krisdama,<br />
„pasipuošė“ veidą: atrodė, lyg tris kartus užlipusi ant grėblio, dar bent kartą kritusi nuo laiptų ir po to atsitrenkusi <strong>į</strong> uždarytas duris. Iš tikro,<br />
mums jos labai gaila. Jos nelaimė – priminimas, kad saugumas yra pirmoje vietoje.<br />
O dabar vaikus nuo ekranų. Leidžiamės šlaitu ir netoli miestelio, mus lenkti pasiuto iki tol niekur nematyti ispanai. Visi nusistebėjom iš kur<br />
jie, visą kelią šlaitu nebuvo nė gyvos dvasios. Pasirodo, tie šmikiai apvažiavo puerto del Palo autobusu, išlipo ir mauna su šypsenom. Lenkia<br />
išsišiepę, nenuvargę ir vis linki „buen camino“. Po 100-tojo tokio lenkimo vos laikiausi. Dar vienas ir aš parodysiu vidurin<strong>į</strong> pirštą. Pasiekėm<br />
miestel<strong>į</strong>, o ten mums sako, kad vietų nakvynei nėra. Na juk tie „autobusiniai piligrimai“ ispanai iš anksto rezervavosi vietas. Galvojom, kad<br />
ar tik nebus pirma naktis po atviru Ispanijos dangum. Bet vistiek valgėm pavakarius, kurie buvo labai gardūs, o ir aptarnavimas pagaliau<br />
ne ispaniškai flegmatiškas. Pagaliau gavom sriubos ir ji mus taip nudžiugino, kad šliurpėm tą pupelių sriubą lyg ji būtų 5 Mišelin žvaigždžių<br />
lygio. Kur buvęs, kur nebuvęs <strong>į</strong>ėjo mūsų amerikietis. Pasakojo tokius dalykus, kad juokėmės kaip ir praėjus<strong>į</strong> kartą. Prie kito staliuko susėdo<br />
būrelis ispanų. Na ir prasidėjo jų lenktynės, kas garsiau vienas kitą perrėks. Nebegirdėdamas savęs net užsidengiau ausis, o amerikietis tik<br />
krizeno: „Look at him, look at him“. Aš jam sakiau, kad ispanų sueiga man kaip Gvantanamo kalėjimo kankinimo kambarys. Po sriubos atnešė<br />
kepsnius, o po jų pasakė, kad dar bus ir deserto. O siaube, mes jau ir taip pririję. Atnešė desertą, o jis tokio dydžio…<br />
Suvokdami, kad galbūt teks miegoti po žvaigždėtu dangumi, patraukėm link kito miestelio. Papildomi 5 km po viršukalnių perėjimo – tai jau<br />
daug. Ačiū jums, Ispanijos sukčiai. Šlepsėjom kepinami saulės ir pasiekėm albergę tikėdamiesi, kad vietų mums bus. Aptarnavimas kaip visada<br />
ispaniškai lėtas, bet lovas gavom.<br />
Nuėjom 24,9 km, 31 tūkst. žingsnių. Diena fiziškai buvo labai sunki.<br />
ASTŪRIJOS REGIONAS
57
58
59
60
61
62
63
64
65
Liepos 15 d. La Mesa–Grandas de Salime<br />
Nebenoriu net rašyti apie ispanišką rytą. Susipakuoji daiktus, nusileidi <strong>į</strong> kavinę ir… vėl pusryčiams sumautos bulkos. Aš tų bokadilijų neleisčiau<br />
net maistu vadinti. Jei daktaras Unikauskas gyventų Ispanijoje, nuo tokio jų maisto jau seniai būtų išprotėjęs. Perkamės po dvi bokadilijas<br />
arba, kaip aš jas vadinu, bulkadilijas. Šiandien laukia atkarpa, žemėlapyje pažymėta šauktuku. Greitas aukščio pakitimas, status nusileidimas.<br />
Reikės pereiti vandens saugyklos dambą, esančią tarp dviejų kalnų. Leidžiamės tiesiai <strong>į</strong> debesis. Jausmas toks, kad aplink prieš dvejus metus<br />
sudegus<strong>į</strong> mišką susikaupė cukraus vatos perteklius. Dar 100 metrų žemyn ir mes toje cukraus vatoje. Nudegęs miškas atrodo kerinčiai. Visi<br />
stebimės, kaip toks negyvo miško vaizdas, <strong>į</strong>vilktas <strong>į</strong> debesų „popieriuką“, gali žavėti. Nuolydis labai status. Neringai ir Yuko sakiau, kad jei<br />
taip toliau, neatlaikys stabdžių kaladės. 6–7 km varėm užtraukę rankin<strong>į</strong>. Pagaliau mes apačioje žingsniuojam užtvankos viršumi. Užtvanka<br />
tiesiog ne<strong>į</strong>sivaizduojamo didumo. Ja eidamas jautiesi kaip kokia blusa. Gražu, bet man prie jos krašto nuotraukų nereikia: kai bijai aukščio, ne<br />
pats maloniausias peizažas. Bet kvapą tikrai užgniaužė. Perėję užtvanką, gavom po dar vieną štampuką, atsikvėpėm ir vėl <strong>į</strong> kelią. Pasirodo,<br />
vėl kilsim serpantinais <strong>į</strong> kalną. Ir kas baisiausia, visą laiką automobilių keliu. Žygio batų padai gana kieti. Einant uolomis ar mišku, tokie padai<br />
tiesiog pasaka, bet einant asfaltu jautiesi taip sušiktai, kad keiki kiekvieną kilometrą. Šiandien jau daug šlubių prifotografavau. Bemaž kas<br />
antras su tvarsčiais ant kelienių. Dvi dienos asfaltu... Net ilgakojė vokietė, kuri vakar lėkė kaip žaibas, šiandien sunkiai dėjo žingsnius. Mačiau,<br />
kaip stengėsi atrasti kojoms bent vieną kitą žolės gabalėl<strong>į</strong> šalia kelio. Dar kiek paėję sustojom suvalgyti po antrąją bulkadiliją. Kažkaip ties<br />
paskutiniu kąsniu, rodėsi, tuoj apsivemsiu. Pats organizmas joms priešinosi. Jei būčiau pragaro prižiūrėtojas, šerčiau jomis visus nusidėjėlius.<br />
Na bet rimtai, ispanai, ar jums sunku bent salotos lapą <strong>į</strong>dėti ar kok<strong>į</strong> padažo lašą <strong>į</strong> jas <strong>į</strong>trėkšti?! Žiūriu Yuko pabalusi. Klausiu kas atsitiko, matau,<br />
kad ji rankoje laiko pusę to siaubo. Sako dar kąsnis ir viską išvemsiu. Neringa pritarė, kad ir jai jau burnoje vėlėsi bulka ir vytintas kumpis.<br />
Suprantu, Dieve, maistą reikia vertinti, bet aš net namuose sumuštinių nevalgau, už ką tu mus taip baudi? Kam tą Yuko kankini? Ji juk budistė.<br />
Judam pirmyn, nes mus aplenkė keli ispanai. Dabar jie nebe draugai. Aš juos vadinu lovomis (kiekvienas tave aplenkęs ispanas – 1 laisva lova<br />
albergėje.) Spaudėm iki dugno. Neringa ausyse pasileidusi muziką varė pirmyn it pasiutus. Pasiekėm miestel<strong>į</strong> truput<strong>į</strong> po vidurdienio. Pirmą<br />
kartą taip anksti. Gavom vietas ir mėgavomės vaizdu, kaip vėliau atėję piligrimai neršė po miestel<strong>į</strong> negaudami vietos albergėje. Hahahahaha<br />
karma jiems atsidėkojo. Ir mes tai karmai kažkiek padėjome. Čililinom miestelio parke, šnekučiavomės pakritę ant žolės, valgėm ledus. 1:0<br />
musų prieš ispanus naudai. Vėliau nuėjom <strong>į</strong> vaistinę, o ten jauna vastininkė bemokanti anglų kalbą. Labai apsidžiaugiau, atrodė, kad gimtąja<br />
kalba kažkas prabilo. Sakėm, kad reikia ausų kamštukų, vitaminų ir kažko nuo erkių, nes jos čia puola kaip pasiutusios. Tik užlipa ir iš karto<br />
nori siurbtis. Karšto kraujo kaip ir patys ispanai. Vaistininkė padavė skysčio, sakė, kad reikia purkšti ne ant drabužių, o sau ant odos. Ispanai<br />
žino, kaip kovoti su erkėmis. Nusprendėm „pasigaminti“ karšto maisto. Vietiniame supermercado nusipirkome šio bei to ir pasišildėm mikrobangėje.<br />
Pasirodo, pasirinkau ryžius su krevetėmis ir dar bala žino kokiais jūros dugno šliužais. Nusprendžiau valgyti, o skonis super. Tikrai<br />
skanu. Lietuvoje tokio nevalgyčiau, bet bulkadilijos taip išderino skonio receptorius, kad kirtau kaip koks savaitę nešertas šuo. Pažiūrėjome<br />
kitos dienos maršrutą ir supratom, kad kilsime <strong>į</strong> 1 km viršūnę, tik pakilimas nebebus toks status, kaip buvęs. Tiesiog jis tęsis apie 28 km.<br />
Nusprendėm pajudėti anksčiau. Laukia dar vieni Kalvarijos kalnai. Pagal GPS duomenis jau nuėjom apie 179 km kalnais. Nueita atlaidų už visą<br />
šeimą po kelioliką kartų. Net sunku patikėti, kad dar būnant Mažeikiuose negalėdavau lygumomis nueiti daugiau kaip 20 km, o po Liepojos<br />
15 km žygio atrodė, kad kelėnai iš skausmo sutrupės. Čia varo kažkokia kitokia energija. Eini, nors atrodo, kad nebegali.<br />
Šiandien su pasivaikščiojimu po miestel<strong>į</strong> nueita 20,9 km arba daugiau nei 29 tūkst. žingsnių. Gryno ėjimo kalnais buvo 17,29 km.<br />
ASTŪRIJOS REGIONAS
67
68
69
70
71
Liepos 16 d. Grandas de Salime–A Fonsagrada<br />
Pabudau anksti, nes dviaukštės lovos sugulovui nebėjo miegelis. Lietuvos moterys „važiuoja“ ant mūsiškių vyrų. Tai, matai, joms lietuviai dėmesio<br />
mažai rodo, tai <strong>į</strong> ausis simfonijų nečiulba. Na, bet atsiprašau, lietuviai bent pokaičio miegelio neina kaip lopšelinukai. O ispanai nueina<br />
maršrutą ir visi kaip vienas puola užtraukinėt langų ir apapa poguliuko. Tada pradrybso iki 16–17 valandos ir pakyla <strong>į</strong> tikro vyro kovą – „susišaudyt“<br />
vyno ar alaus ir dar ko nors valgomo. Neringa net jiems frazę sugalvojo: pavargę nuo nieko neveikimo. „Mažyliai“ net savo kuprinėlių<br />
nepasineša. Užrašo taksi laiškel<strong>į</strong>, <strong>į</strong>deda euriukų, kad nugabentų kuprines <strong>į</strong> kito miestuko albergę ir patys išeina pasipempeliaudami, su vandens<br />
buteliukais rankose ir šypsenomis veiduose. Na tokie tad tie tikri lietuvių moterų išsvajoti vyrai. Užfiksavau sukčiavimo ir tų „greitųjų“<br />
ėjikų faktą ir patraukėm <strong>į</strong> kelią.<br />
Laukė 1115 m pakilimas. Pirma atkarpa lengva. Eidami juokavom, Yuko sakė, kad ji <strong>į</strong>degė tiek, kad dabar tas <strong>į</strong>degis metus nebenusiplaus.<br />
Japonijoje tai joks ne pliusas, o baisus dalykas. Kuo tu labiau <strong>į</strong>degęs, tuo varganiau atrodai. Ji pasakojo, kad vyrui yra prestižas turėti moter<strong>į</strong><br />
šviesia oda. Ispanija jai viską sugadino.<br />
Prasidėjo didysis kopimas. Mano pėdos skaudėjo, kaip po kokiu volu kočiotos. Bet aš <strong>į</strong> kalną šoviau, kaip raketa. Prieš tai buvau išgėręs<br />
magnio ir vitaminų. Kaip koks Šiaurės Korėjos pabūklas užlėkiau ant viršūnės. Ten sutikau amerikiet<strong>į</strong>, kuris paprašė padaryti nuotrauką<br />
kalno fone. Čykšt pykšt, penki eurai, sakiau, o jis juokdamasis nuėjo. Nuleido juokais mano biznio planą. Šiaip ne taip mane pasivijo Yuko, o iš<br />
paskos ir Neringa. Šiandien jos eidamos nejautė gero grūvo eiti. Veidai išt<strong>į</strong>sę, ritmo nėra. Na toks vaizdas, kad čia visi prievarta suvaryti. Galit<br />
mane pasmerkti, bet aš juokiausi. Kažkokia sureali situacija: žmonės sumoka pinigus, nusibeldžia taip toli, kad paskui būtų nelaimingi. Man<br />
šioje stadijoje jau niekas nebegalėjo sutrukdyti. Velniop tą pėdų skausmą. Galvodamas apie kitą dieną moviau toliau. Ėjom, ėjom ir visai šalia<br />
laukto taško, kai jau tuoj tuoj turėjom kirsti Astūrijos–Galicijos ribą, Neringai „nusėdo batareika“. Visa perbalusi, streso apimta, ji atrodė lyg<br />
pamačiusi Šv. Jokūbą. Vis kartojo: noriu namo, noriu namo. Po akimirkos jau žadėjo numesti savo sunkią kuprinę nuo kalno. Sutinkau su šia<br />
mintimi sakydamas „Mesk, bus lengviau eiti“. Keista, ne tik nenumetė, bet ir pradėjo eiti toliau. Iš Astūrijos <strong>į</strong> Galiciją <strong>į</strong>žengėm ne su šampano<br />
purslais, bet su ašarų kibirais. Na, visiems būna juodų dienų.<br />
Nusileidusius nuo kalno mus iš karto pasitiko kitas klimatas. Astūriško karščio neliko, pūtė šaltokas vėjas. Pasidžiaugiau, kad ne be reikalo<br />
tiek kilometrų kuprinėj vilkau šiltus drabužius. Pačioje kalno papėdėje stūksojo kavinukė. Jos labai <strong>į</strong>domus interjeras. Ten grojo amerikietiška<br />
muzika, visos sienos dekoruotos nuotraukomis. Vieta su savo dvasia. Užsisakėm pyrago ir kavos su pienu. Tikras skanumėlis. Sučiauškinom<br />
ir toliau <strong>į</strong> kelią. Miestas jau atrodė netoli. Liko tik <strong>į</strong> pakalnę nusiristi. Viskas atrodė tuoj pasibaigs, bet... Likus kilometrui iki miesto paaiškėjo,<br />
kad jis stūkso 200 m aukščiau nei mes esame. O <strong>į</strong> j<strong>į</strong> vedė keliukas, kurio ispanai nusprendė nedaryti serpantininio. Padarė kažką tokio, kaip<br />
tos čiuožyklos vandens parkuose. 1 km stačia siena ir dar iš po kojų byrančiu gruntu. Per dieną nuėjom 27 km, <strong>į</strong>kopėm <strong>į</strong> 1115 m kalną ir še<br />
tau, boba, devintinės. Apie šitą <strong>į</strong>kalnę jauna amerikietė sakė: „Paskutinis kilometras tiesiog paimtas iš pragaro kelio“. Bet nesvarbu kaip –<br />
keliais ar ragais, mes atėjom iki A Fonsagradą. Susiradom albergę. O ji nuostabi. Atrodė, kad tu viešbutyje, bet ne piligrimų albergėje. Truput<strong>į</strong><br />
atsigavom, atlikom maldelę: dušas, skalbimas, supermercado paieška ir vakarienė. Dar kiek pasišnekučiavom korėjiečių draugijoje ir bėgom<br />
<strong>į</strong> lovytes. Juk ispanų mažyliai tuoj tuoj sumigs.<br />
Per dieną nužingsniuotų kilometrų kraitėje iš viso – 29 km ir beveik 41 tūkst. žingsnių.<br />
GALICIJOS REGIONAS
73
74
75
Liepos 17 d. A Fonsagrada–Baleira<br />
Apie šią dieną galiu parašyti trumpai ir necenzūruodamas: šūdina. Jau palikus albergę mus pasitiko nerealaus tirštumo rūkas ir šaltas rudeninis<br />
vėjas. Visi sušokome <strong>į</strong> šiltesnius drabužius, <strong>į</strong> neperšlampamas ir neperpučiamas striukes. Eidami juokavome, kad gal ir gerai: nematome<br />
tų baisiųjų kalnų, kurie ir šiandien mūsų laukia. Kaip ežiukai rūke, truput<strong>į</strong> susikūprinę kindziulinome pirmyn. Staiga išgirdom vėjo jėgainių<br />
garsą. Iš jų supratom, kad artėja kalnas <strong>į</strong> kur<strong>į</strong> lipsime. Dar vienas... Dar nė vienos dienos nebuvo lygumomis. Lipant kalnu pasidarė per karšta.<br />
Puolėm lukštentis iš šiltų drabužių, o tai man buvo didžiausia klaida. Persiropštę kalnus gavom vietas nuostabioje albergėje. Atrodo, viskas<br />
būtų gerai, tik... Visa diena buvo tokia šalta, kad pati albergės prižiūrėtoja vaikščiodama su kelnėmis ir striuke vis murmėjo: „Pažiūrėkit, kaip<br />
šalta, ogi vasaros vidurys, nenormalu“. Staiga mane pradėjo krėsti šaltkrėtis, ir ėmė mestis kosulys. Jausmas toks lyg būtų „prikibęs“ gripas.<br />
Nusprendžiau ir aš kaip tie mučiačios prigulti anksčiau. 19 val. ir aš jau atsijungęs. Mintyse dar pagalvojau, kaip čia dabar bus jei susirgsiu<br />
kažkokiam Ispanijos kalnų kaimūkštyje. Dar kartą sau pasakiau, kad rytas protingesnis už vakarą ir užmigau apsirengęs viskuo ką turiu.<br />
Velniškai šalta, po Astūrijos karščių užklupęs <strong>į</strong> lietuvišką ruden<strong>į</strong> panašus oras netikėtas organizmui.<br />
Šiandien stačiais kalnais nueiti 26 km.<br />
GALICIJOS REGIONAS
77
78
79
Liepos 18 d. Baleira–Lugas<br />
Vos pramerkęs akis paliečiu savo kaktą. Nesu rankinio temperatūros matavimo ekspertas, bet, regis, pabudau sveikas. Matyt kažkas iš aukščiau<br />
nusprendė, kad jokių tinginysčių ir poilsiavimų saulėtoje Ispanijoje tu čia neturėsi. Atvažiavai nuodėmių išpirkti, tai kelk savo kūdą užpakal<strong>į</strong> ir <strong>į</strong> priek<strong>į</strong>.<br />
Supratęs iš aukščiau duotą „zadaniją“: Baleira–Lugas, daug nesiginčijau. Trykštelėjau ibuprofeno <strong>į</strong> batus ir jaučiausi pasiruošęs 33 km iki Luge<br />
esančios albergės.<br />
Kol Neringa „virė“ sriubą iš pakelio, stebėjau, kaip laiptais leidžiasi luošiai. Atsiprašau už tą žod<strong>į</strong>, bet ir aš prie tų luošių, kuris jau ant dvasinio žirgo<br />
joja, tad turiu teisę taip sakyti. Amerikiečių šeima – tėvas, sūnus ir dukra, perkraustę kuprines bandė nuo merginos nuimti svor<strong>į</strong>, nes jai „parėjo“<br />
kojos kelis. Tėvas klausė dukters gal jai autobusą „paimti“. O ji griežtai atsisakė ir su palengvėjusia kuprine nusprendė eiti toliau. Tikrai paliko<br />
didel<strong>į</strong> <strong>į</strong>spūd<strong>į</strong> šešiolikmetė, kuri nenumetė pradėto darbo. Praėjo kelios minutės, mums geriant sriubą laiptais leidosi moteris. Bet ji lipo ne tiesiai,<br />
o kaip krabas šonu. Matėsi, kad kenčia didžiulius sąnarių skausmus. Nugirdau ją sakant, kad iki Lugo „nedatrauks“, bet bandys pasistūmėti 8 km<br />
<strong>į</strong> priek<strong>į</strong>, kur yra kita albergė. Nors tiek, bet vistiek <strong>į</strong> priek<strong>į</strong>, o ne atgal. Mūsų italai vaidino, kad viskas gerai, bet iš veidų buvo matyti, kad jie pasiekė<br />
savo galimybių ribas. Tokie abu ant ribos, lyg ir su šypsenomis veiduose, bet akivaizdu, kad ne viskas gerai. Tiek to. Mes irgi luošiai, Yuko jau kelias<br />
dienas eina su uolos padaužta čiurna, bet eina. Pasidrąsinę „kas mums tas Lugo, reikia j<strong>į</strong> imti“, išlėkėm kaip kokie nuo grandinės paleisti kalakutai<br />
ir rovėm pirmyn, nors nelabai suvokėm, kokia dienelė laukia.<br />
Ir va, pagaliau baigėsi kalnai, prasidėjo lygumos. Mes su Neringa ėmėm nuobodžiauti. Atrodė, kad pas babą kaime vaikščiotum: lygumos, karvės,<br />
kakučių kvapas. Užtai musų draugė Yuko nenuobodžiavo. Ją tos lietuviškas primenančios lygumos labiau kerėjo, nei kalnai. Ji anksčiau buvo prasitarusi,<br />
kad nėra mačiusi horizonto ant žemės. Tokijus apsuptas kalnų ir dangoraižių. O čia galima matyti kelis kilometrus <strong>į</strong> priek<strong>į</strong>.<br />
Praėjom dienos 20 km ribą ir mano pėdos vėl atsisakė. Nerealiai užkniso tai, kad kelias dienas iš eilės didžiąją dienos maršrutų dal<strong>į</strong> reikėjo eiti<br />
automobilių keliais. Savęs klausiau, ar čia piligriminis kelias, ar mes tikrinam ispaniškų kelių būklę. Juk <strong>į</strong>duotų purškiamų dažų, piligrimai galėtų<br />
duobes žymėti. Nieko, truput<strong>į</strong> pasėdėjau, pasikeičiau apavą <strong>į</strong> bėgimo batelius ir šoviau <strong>į</strong> priek<strong>į</strong>. Dienos maršrute buvo parašyta 28–29 km. Bet<br />
pasiekus tą ribą jokiu miestu dar net nekvepėjo. Saulė kepino, oras raibuliavo nuo karščio, vanduo ir maistas baigėsi. Kur tas sumautas Lugas?!<br />
Šliūrinom kaip nušiurę katinai, kol pagaliau tolumoj pamatėm ant kalno stovint<strong>į</strong> miestą. Jis didžiulis. Suvokę, kad ir vėl miestas – ant kalno, visi<br />
susižvalgėm ir kiūtinom viršun. Čia gal koks karmos kerštas, už tai, kad Lietuvoje tyčiojausi iš Gedimino kalno? Internetas parodė, kad lauke tvyro<br />
37 laipsnių karštis. Mes per tok<strong>į</strong> karš<strong>į</strong> nuėjom 33 km ir dabar dar reikia <strong>į</strong>kopti <strong>į</strong> miesto viršūnę. Lėtai, lėtai, laaaabai lėtai užsliūkinom <strong>į</strong> kalną būdami<br />
labiau panašūs ne <strong>į</strong> katinus, o <strong>į</strong> ant saulės besiraitančius sliekus. Aš Yuko parodžiau, kaip mano bėgimo bateliai limpa prie tirpstančios asfalto<br />
dangos. Taip ir nesupratau, kaip ten žmonės gyvena. Pievose pilna driežų, jie bėgioja visur, kur pažiūrėsi. Bet žmonės tai ne driežai. Jie gal kokius<br />
šortus su ledukais nešiojasi…<br />
Įžengėm <strong>į</strong> Lugą pro romėnų statytą gynybinę sieną. Bet šiandien ir vėl ta diena, kai <strong>į</strong>žengėm be fanfarų, patyliukais. Bet vis tiek pergalė yra pergalė.<br />
Iš kitos pusės, ta camino Primitivo romantika tėra vadovėliuose. Mačiau žmonių, kurie naktimis verkia, o ryte kuria iliuziją: „Kaip faina, kokia<br />
superinė kelionė“. Sutinku, jei esi fiziškai gerai sukaltas, nepataikai ant 35–40 laipsnių karščio, tavęs neapmulkina informacijos centre, kad reikia<br />
neštis +3 kg maisto, neapkramto erkės ir blakės, gal tada ir romantika. Šita kelionė, nuotykis kol kas labiau primena ekspediciją a la pažink Ispanijos<br />
kalnyną savo kojomis. Gr<strong>į</strong>žtam prie reikalo. Susiradom albergę ir pradėjom eilin<strong>į</strong> kuprinių persikraustymą. Kuo toliau, tuo labiau darėmės<br />
tikri terbakrauskiniai specialistai. Kuprinėse vietos liko vis daugiau ir daugiau. Tiesa, turėjau ritualą: kur tik nueidavau, išmesdavau po vieną savo<br />
drabuž<strong>į</strong>. Čia kaip lošimas iš nusirenginėjimo. Tik aš pradėjau iškart nuo apatinių. Aišku, stebėjau, kad finiše dar kas nors ant manęs liktų, antraip<br />
rizikuočiau būti ne<strong>į</strong>leistas oro uostan. Damos sunkiau išsiskiria su aprėdais, nes, žinot, jos sentimentalūs padarai ir kai jau <strong>į</strong>sigyjai ką, tai ilgam.<br />
Buvo labai sunki diena. Norėjosi tik griūti ir miegoti, o miegant sapnuoti cepelinus su litru riebiausios grietinės ir trijais puodais šaltibarščių. Iki tikslo<br />
– Santjago de Kompostelos, liko nueiti 98 km. Šiandien, <strong>į</strong>skaičiuojant vaikščiojimus mieste ieškant maisto, nueiti 39 km arba 50 tūkst. žingsnių.<br />
GALICIJOS REGIONAS
81
82
83
Liepos 19 d. laisvadienis Luge<br />
Diena, kai nusprendėme leisti sau niekur neiti. Kai kam tai dvasinio, o kai kam fizinio poilsio diena. Nuėjome <strong>į</strong> nuostabaus grožio katedrą.<br />
Eksterjeras nieko gero, kaip ir visur Ispanijoje, bet vidus labai gražiai ir didingai <strong>į</strong>rengtas. Po to patraukėm ieškoti europinės kinų sienos.<br />
Radę palipimą ant jos apėjome meistą ratu. Jausmas keistas, miestas mieste. Gerai, kad miestiečiai kastomis nepasiskirstę – ubagai už<br />
vartų, o turtuoliai pasislėpę sienos viduje. Bet, kad ir kokiais ubagais lietuvius laikytų, mes pirmąją nakt<strong>į</strong> Luge miegojome albergėje, esančioje<br />
ginybinės sienos viduryje. Tai jau čia kaip ir ispaniškas elitas. Nužiūrėjome naują vietą apsistojimui ir patraukėm link jos. Mus pasitiko bare<br />
dirbantis vyrukas. Kaip ir priklauso, jis angliškai nekalbėjo, bet buvo labai išmanus. Pasiėmę telefoną ir pasikvietę pagalbon draugą „googliną“<br />
bei naudodamiesi gestais išsiaiškinom, kad mums reikia trijų lovų. Vaikinas ant lapelio užrašė durų, wifi kodus, kambario numer<strong>į</strong> ir sakė eikit,<br />
vaikai, kur norit. Jokių aprodymų ir panašiai. Suprask, ar jis galvojo, kad mes tokie protingi ir viską susirasim patys, ar tai buvo jo tinginystės<br />
klausimas. Bet mus viskas tenkino. Įsikūrėme. Namas senovinis, tikriausiai su sava istorija. Laiptinės laiptai mediniai, o sienos nukabinėtos<br />
senovinėmis Lugo miesto nuotraukomis. Šiaip diena neypatinga, kol neini, ta Ispanija nuobodi kaip koks Vycka iš Balbieriškio su alum rankoje.<br />
Valgo pagal valandas, geria taip pat visi pagal valandas. Subėga kaip skėriai 8 vakaro, išlaka kas tik yra ir dingsta. Atrodo, kad mieste yra<br />
koks alkoholio limitas ir būtinai reikia j<strong>į</strong> kaip kokią kvotą išmaukti. Nieko jie nevalgo per dienas. Ant staliukų vien alus ir vynas. Na jei dar kokios<br />
keptos bulvytės yra tai jau čia prašmatnu. Vienintelis <strong>į</strong>domus dalykas, nutikęs šiandien tai, kad sulaukiau iš savo švediško kliento skambučio.<br />
Norėjo paklausti kaip man čia sekasi, nes jis šiuo metu kaip tik Ispanijoje pas seser<strong>į</strong>. Sakau nesuprantu kas čia per sistema. O jis manęs<br />
klausia: „Aringai, kaip tu čia užsisakai valgyti, aš turiu krūvą pinigų, bet negaliu nieko užsisakyti, jie nekalba angliškai. Tie Ispanai mane išvarys<br />
iš proto, čia ne atostogos, svajoju greičiau gr<strong>į</strong>žti <strong>į</strong> Stokholmą ir po to susitikti su tavim Lietuvoje aptarti reikalų“. Po šio pokalbio nurimau.<br />
Vadinasi ne tik mums čia viskas keista, bet net ir švedui nepriimtinas jų toks gyvenimas. Pagalvojau, kad lietuviams tikrai reikia ne <strong>į</strong> vakarus<br />
dairytis pavyzdžių, o <strong>į</strong> šiaurę. Na kas dar <strong>į</strong>domesnio <strong>į</strong>vyko tai tiek, kad pagaminau merginoms normalių bokadilijų su daržovėm ir padažu. Sakė<br />
skanu, raitė, kad net ausys trilinkos sukosi. Gal atidaryt kokią ispanams skirtą valgio gaminimo mokyklą? Išmokyčiau, kad reikia <strong>į</strong> batoną bent<br />
vieną daržovę <strong>į</strong>kišti. Arba gal knygą rašyt apie tai, kad bokadilija gali būti ne tik pirmoko suteptas sumuštinis?<br />
GALICIJOS REGIONAS
85
86
87
88
89
90
91
Liepos 20 d. Lugas–As Seixas<br />
Kol nepradėjau savo pamokslo, noriu pasakyti, kad aš mėgaujuosi ta kelione kad ir kokia keista ji čia yra. Jei atimčiau nuolatin<strong>į</strong> pėdikaulių skausmą,<br />
tikrai yra tų pliusų.<br />
Na, o dabar važiuojam <strong>į</strong> šios dienos ritmą. Pabudau prieš šešias, nes ispaniški sugulovai taikė žadintuvo taktiką: nusistai, o paskui kas 10 min.<br />
prasukioji. Mintyse galvojau: dar kartą prasuk tą savo žadintuvą ir aš tikrai pats išlipsiu tave pažadinti. Bet ant tos minties kažkodėl nusprendė,<br />
kad gana. Visi sukilo ir gana greit išsikuisino lauk. Šiaip be pusvalandžio niekaip neišsikuičia. Nes juk naktinius sapnus su visais aptaria ir dar tokiu<br />
pakeltu tonu. Na jei atsikeli 5 val. ryto pirmas, skaitosi, kad ir kiti turi keltis 5. Nesvarbu, kad ponulių lagaminus taksi vežioja, o tu kaip eurobomžas<br />
atšliūrini vos ne paskutinis. Jei su knarkimais susigyvenau ir juos priėmiau kaip gyvenimo duotybę, tai su kai kurių piligirimų tūpumu susigyventi<br />
ne<strong>į</strong>manoma. Pavyzdžiui, viena iš tų šios nakties kambario draugių su savimi nešasi plaukų džiovintuvą ir tiesintuvą. Kvailumui ribų nėra. Pati jau<br />
raiša nuo svorio, svarbu graži.<br />
8 pajudam iš miesto. Prieš akis piligrimų kamštis, o aš ir vėl ant geros bangos. Ryte suvalgiau gerus pusryčius, išgėriau vitaminų, tai lekiu pro<br />
tuos vėžlius kaip kokia apipešiota undatra, pabėgusi iš kailiukų fermos. Lenkiu juos, ogi žiūriu matyti veidai. Tai kaip čia išeina? Tie greituoliai ir<br />
stipruoliai eina kartu, nora mes vieną dieną nusprendėme nepajudėti iš vietos. Va taip pagyrūnai ir išlenda iš maišo.<br />
Lekiam toliau ir priešais matau porą – mergina sėdi ant kelio ir verkia, o vaikinas guodžia. Jis nori nešti abejų kuprines, bet ji neleidžia. Mintyse<br />
pagalvoju, kad kažkelintą dieną ir pats buvau panašios dramos sūkuryje. Nieko, nesikišu. Paverks, bus lengviau ant dūšios. Kaip jau žinot, dienos<br />
planas turėjo būti 18 km. Sulig 18 kilometru pasiekėm albergę, o ten mum pasakė: „Vietų nėra ir nebus iki Santiago“. Mintyse pagalvojau: kas per<br />
pinda tu čia esi, kad taip gerai viską 70 km <strong>į</strong> priek<strong>į</strong> žinai. Mums bestovint atšovė autobusas. Ale piligrimai. Visi vienodom oranžinėm maikėm, po<br />
kakliukais pakabintos kriauklytės. Pasirodo, taip – atkarpas pavažiuodai samdytais autobusais, kai kas „eina“ piligrimin<strong>į</strong> kelią.<br />
Kitas kaimūkštis, kur turėtų būti albergė, tik už 7 km. Nueisim 25 km ir gausim tas lovas. Juk ten, tame kaimelyje, jei ką, yra net ne viena albergė.<br />
Varom <strong>į</strong> priek<strong>į</strong> pasistiprindami šokoladu ir čipsais. Ateinam <strong>į</strong> albergę, o ten prašmatnu, gali gauti pietus, pusryčius ir vakarienę, na all included.<br />
Belaukiant pamatau prie durų krūvą atvežtų lagaminų. Jau matyta kažkur, ar ne? Apima negera nuojauta. Ateina mūsų eilė registracijai ir mums<br />
sako „vietų nėra“. Savininkai kalba angliškai, tai paprašom pagalbos – kad užregistruotų mus kitoje albergėje. Jie paskambina, pakalba ir mums<br />
praneša, kad šitam kaimelyje vietų piligrimams nebėra, visur užimta. Ispanų „piligrimų“ savaitgalinis anšlagas. Jie gal prieš Kalėdas jau užsirezervavę<br />
vietas albergėse?! Klausiu, gal eina autobusas iš šitos velnio skylės. Jie paaiškino, kad eina, bet tik kartą per dieną ir ne piligriminio kelio<br />
kryptimi. Jis nuveš jus kažkur, o iš ten gal kažkaip iki Melidės nusigausit. Ok supratau... Su merginomis nutarėm nueiti <strong>į</strong> kavinę: jei jau būsim benamiais,<br />
tai gal bent jau būti pilnais skrandžiais. Užsisakėm 4 žmonėms skirtą empanados – bulvių ir kiaušinių patiekalo, porciją. Labai skanu. Ir<br />
pagaliau normalus maistas. Pataikėm ant valgymo valandėlės. Pasižiūrėję žemėlapyje pamatėm, kad už maždaug 5 km yra kažkoks kaimas, kur<br />
turėtų būti valstybinė albergė. Neturėdami ko prarasti, pasistiprinę leidomės <strong>į</strong> kelią. Karštis nežmoniškas, lydėsi net kelio danga. Ir, aišku, tie plius<br />
minus penki kilometrai išaugo iki visų dešimties. „Datraukėm“ iki albergės, o ji tokia moderni, naujai statyta, kažkokiam dviejų trobų ir penkių vištų<br />
kaimūkštyje. Registratorė tokia maža motriškėlė, bet spėri. Kalbėjo su mumis taip, lyg mes viską suprastume, aprodė kas kur yra. Įsikūręs išėjau<br />
laukan. O ten – šalto vandens baseinėlis, pats tas pavargusioms kojoms. Žiūriu, ta pati registratorė su grėbliu rankose mauna šieno vartyti. Kaip<br />
koks atominis reaktorius pribėgo ir prie manęs, kiek supratau, paaiškinti, kad čia galiu kojas atvėsint. Sakiau ok ok no problem, o ji toliau nerimo,<br />
atsukusi vandens čiaupą rodė nebijok. Nu bliamba, galvojau, plaukt nemoku, bet jau 30 cm gylio baseinuke tikrai neturiu ko bijot. Aiškinau jai lietuviškai,<br />
kad nesu varliagyvis ir vandens nemėgstu. Šypsojosi, lyg ir suprasdama, arba galvodama, kas čia per buožgalvis. Na nieko, šiaip ne taip ji<br />
paliko mane ramybėj rašyti šito pasakojimo.<br />
Tai va, per dieną nuėjom daugiau nei 35 km arba beveik 43 tūkst. žingsnių.<br />
GALICIJOS REGIONAS
93
94
95
Liepos 21 d. As Seixas–Arzua<br />
Niekuo neypatinga diena. Atsikėlėm, vėl krovėmės terbas eiliniam žygiui. Viskas kaip ir kiekvieną rytą išskyrus tai, kad šiam ėjimui visiškai nebeturėjome<br />
maisto. Kadangi vakar teko eiti gana toli ir ilgai, š<strong>į</strong>ryt startavome turėdami tik vieną šokolado plytelę ir vandeny tirpstančių magnio bei<br />
B2 vitamino tablečių. Kas žino mane, nepavalgęs aš esu labai rūsčios nuotaikos. Pirmus 5–6 km kulniavau nekalbėdamas, mano akyse kaip tam<br />
terminatoriui sukosi tik vienas taikinys – Melide. Didelis miestas ir didelės galimybės gauti maisto. Tikriausiai matydama mano Rasputino veidą<br />
Neringa pasiūlė suvalgyti paskutinę šokolado plytą. Sukapojus šokolado, išgėrus magnio pasidarė lyg ir geriau. Tos kelios kalorijos iš karto pakėlė<br />
nuotaiką, o ir Melidė jau ne taip toli.<br />
Priėjom kažkok<strong>į</strong> košmarišką Melidės priemiest<strong>į</strong>. Smarvė tokia, kad, atrodo, jei jos <strong>į</strong>leistum <strong>į</strong> kambar<strong>į</strong>, ne tik tarakonai kojas pakratytų, bet nuo to<br />
kvapo tapetai nuo sienų nusiraitytų. Iš karto šitą kvapą patentavau ir pavadinau „Koko šikel nr. 7“. Garsiai visiems apie tai paskelbiau. Ginčijančių<br />
patentą nebuvo, aš patenkintas. Paėjus dar kok<strong>į</strong> puskilometr<strong>į</strong> iš pakelėje esančių fermų iki mūsų ausų atsklido siaubo filmus primenantys garsai.<br />
Atrodė, kad tose fermose gyvuliai yra kankinami ar dar kas su jais daroma. Baisus žviegimas ir baubimas slėniais sklido tolyn. Tas fermų kvapas ir<br />
garsai kažkaip kirto per psichiką – visi pritarėm, kad kažkokia kraupi vieta. Lyg Gestapas vykdytų gyvulių genocidą. Bet šalia to viso siaubo stūkso<br />
nuosavi namai su gražiais sodais. Kaip tokiame kvape <strong>į</strong>manoma gyventi? Judėjom toliau ir pasiekėm Melidę. Mieste gyenimas virė. Kas ėjo <strong>į</strong> turgų,<br />
kas <strong>į</strong> bažnyčią, kas kitų sekmadieninių reikalų spręsti... Tik viena bėda. Sekmadieniais, visos maisto parduotuvės uždarytos. Aš ir Yuko pasišovėm<br />
eiti ieškoti kokios kavinės, kur būtų galima pavalgyti, o Neringa liko saugoti kuprinių. Kur tik pamatėm kavinę ir atviras duris, iš karto užeidavom<br />
paklausti ar turi ko pusryčiams. Kaip susitarę visi kartojo, kad šiuo laiku galima tik kavos ar sulčių atsigerti. Bet juk jau beveik 11. Pagaliau randome<br />
kavinukę, kur pusamžė moteris, ne tik kalbėjo angliškai, bet ir pažadėjo parūpinti mums bokadilijų. Šiai situacijai tiks ir jos. Palikau Yuko laukti, o<br />
pats nubėgau pakviesti Neringos ir paimti kuprinių. Bokadilijos žvėriško didumo, kaip visada sausos ir sprangios, bet visgi kalorijos, tad raitėm<br />
nesiraukydami. Sukirtę vadinamuosius pusryčius, užgėrę jas cofe con leche, ėjom pasidairyti po turgų. Žmonių pilna, bet šmutkės ir škurliai tie<br />
patys kaip ir Lietuvoj, jokio išskirtinumo. Prie bažnyčios mus nustebino ant pastatytos scenos šlaunis vizginusios 3 „blizgės“. Bažnyčioj –pamaldos,<br />
šalia bažnyčios strakalioja panos, o jauni vyriokai <strong>į</strong> jas nė dėmesio nekreipia, iš kažkur pareina kažkokia procesija… Vaizdas kažkoks surealus. Jei tai<br />
būčiau matęs vienas, visi sakytų, kad piligriminis marazmas <strong>į</strong>simetė.<br />
Melidėje susijungia du keliai – Primitivo ir Frances, tai einančių piligrimų – lyg žuvies tuntas.<br />
Patraukėm link Arzua miesto. Kaip ir kasdien, vaizdai jau ima kartotis. Miestelis ne toks ir mažas. Labiau tiktų žodis miestas. Kiek apsidairę pradėjom<br />
nakvynės paieškas. Pirmoje vietoje mūsų iš karto klausė ar buvome iš anksto užsiregistravę nakvynei. Vėl ta pati komercinė maldelė. Pasakėm,<br />
kad ne ir patraukėm toliau. Pamatėm ženklą piligrimų pensionatas ar kažką tokio ir vėl tas pats „nėra vietų“... Nusprendėm eiti visur kaip <strong>į</strong> kok<strong>į</strong> darbo<br />
pokalb<strong>į</strong>, na kažkur turi būti laisvos 3 vietos. Pasukom už kampo, o ten dar viena albergė. Eilin<strong>į</strong> kartą bandėm. Pasitiko mergina mūsų nuostabai<br />
puikiai kalbanti angliškai. Kaip jau pastebėjom, kai tik mūsų kelias susijungė su prancūziškuoju, visur visi prakalbo arba supranta angliškai. Mergina<br />
informavo, kad vietų yra. Super. Priešingu atveju būtų tekę ir toliau žingsniuoti nuo vienos albergės prie kitos. Apsistojom ir kiek pailsėję patraukėm<br />
<strong>į</strong> miestą ieškoti laimės pavalgyti. Visur viskas uždaryta, tik staiga prieš mūsų akis lentelė su užrašu „Mes dirbame visą dieną.“ Ooo negali būti. Pas<br />
juos galima pavalgyti ne pagal valandas. Jie tai užsirašė kaip privalumą. Mūsų trijulę pasitiko vaikinas truput<strong>į</strong> suprantantis angliškai. Pagaliau mes<br />
užsisakėme piligrimų meniu patiekalus. Ne bet kokius, o trijų dalių patiekalus – salotas, mėsos patiekalą su bulvytėmis ir desertą. Plius dar gavome<br />
jų tos duonos ir alyvuogių aliejaus. Vo tai tau. Pasirodo, camino de Primitivo ne tik sunkiausias fiziškai, bet ir skurdus valgiaraščiu. Nuo Melidės<br />
gali valgyt, ką nori ir kada nori ir net meniu angliški. Todėl dauguma sutiktųjų ir sakė, kad eiti Frances keliu vienas malonumas ir atostogos. Sočiai<br />
pasistiprinę patraukėme patyrinėt miesto <strong>į</strong>žymybių, o tada – <strong>į</strong> albergę. Reikia pailsėti. Iki Santjago liko apie 40 km.<br />
GALICIJOS REGIONAS
97
98
99
Liepos 22 d. Arzua–O Pedrouzo<br />
Š<strong>į</strong> kartą pradedu pasakojimą ne nuo rytinių, bet nuo naktinių nuotykių. Albergė, kurioje pavyko gauti lovas, atrodė tikrai puiki, bet... Gulėdamas<br />
lovoje rašiau 21-os dienos post’ą, kai staiga PYST kažkas <strong>į</strong>kirto man <strong>į</strong> koją. Pašokau iš lovos lyg kas būtų subinėn iš druskinio paleidęs. Net nesuabejojau,<br />
kad tai ir vėl blakės darbas. Išsitraukiau nuodų, viską išpurškiau, pats šoviau tuoletan dar ir save nusipūsti. Na kaip fūras pasienyje, kad<br />
pučia nuo kiaulių maro. Dujų koncentracija tokia, kad, atrodė, tuoj užtrokšiu. Bet geriau dujų kameroj žūti, nei būti blakių nučiulptam iki kaulo. Gr<strong>į</strong>žau<br />
atgal ir Neringa parodė pas ją prie lovos kampe buvusią lentynėlę. Ten kamputy tūnojo kažkoks monstras, panašus <strong>į</strong> blakę. Atlikom pakartotinę<br />
dezinfekciją. Sulindęs <strong>į</strong> savo perimetrinu persunktą miegmaiš<strong>į</strong> meldžiausi. Negi antrą kartą tapsiu blakių auka. Pirmas buvo antrą mūsų kelionės<br />
dieną, o antras kartas būtų likus porai dienų iki žygio pabaigos. Nieko, bandžiau miegot. Nakt<strong>į</strong> kažkas išjungė kondicionierių, tai kepiau savo miegmaišy<br />
kaip antis kepimo rankovėj. Vis atrodė, kad mane puola blakės, tai „variau“ ant savęs jau Ispanijoje <strong>į</strong>sigytą repelentą kaip odekoloną. Šiaip<br />
ne taip užmigau.<br />
Tik šast, kambaryje pakilo šurmulys – daug garso ir šviesų. Iš savo lovos pašoko korėjietis ir ėmė šaukti kartodamas: „Kažkas mane apėdė!“ Pasišviesdamas<br />
telefonu jis išbėgo lauk. Po kelių minučių gr<strong>į</strong>žo jau su albergės administratore. Sakė jai: „Žiūrėk, čia yra blakių, duok man kitą lovą“.<br />
Ji jam aiškino, kad reikia pažiūrėti, ar nėra tos lovos rezervuotos, registruotos ar kažką panašaus. Tada vaikinukas jos reikalvo surasti lovą kitoje<br />
albergėje, nors tuo metu buvo apie 00:30. Administratorė apnakvyndino korėjiet<strong>į</strong> netoli manęs. Pagalvojau sau: o, žmogau, kad tu žinotum, kad ir<br />
aš tame blakyne guliu. Ryte sutikęs korėjiet<strong>į</strong> paklausiu, kaip jam sekasi. O jis man: „Mane nakt<strong>į</strong> apkramtė blakės. Siaubinga šita albergė, siaubinga“.<br />
Pavalgėme „pusryčius“ – po kruasaną, atsigėrėm apelsinų sulčių bei kavos ir patraukėm tolyn. Nuėję gal 14 km privalėjom susirasti kavinę,<br />
nes Neringai nuo tokių „sočių“ pusryčių ėmė drebėti rankos. Priartėję prie kavinės pamatėm ten sėdinčius jau keletą dienų iš radaro pamestus<br />
italus mokytojus. Aš pajuokavau, kad <strong>į</strong>siuvau jiems blakes <strong>į</strong> kuprines, o kadangi buvo silpnas signalas, tai porą dienų negalėjome jų surasti. Iš jų<br />
sužinojome, kad 25-26 d. Santjage vyks festivalis. Tai jau lietuviškai nusiteikėm, kad už nakvynę teks pakloti nemažai pinigų. Naktinio autobuso<br />
bilietus iš Santjago <strong>į</strong> Madrido oro uostą turėjome nusipirkę liepos 25-osios nakčiai, o Santjagą planavome pasiekti 23 d. popietę. Na, ką padarysi.<br />
Jei ką, teks praplėsti piligrimin<strong>į</strong> biudžetą – juk ne iš paskolos keliaujam. Kavinėj barmenas vėl bemokantis su lankytojais susikalbėt angliškai.<br />
Užsisakėm „menu del dia“ ir Yuko pagaliau galėjo užsisakyti net kalmarų. Vietiniai kavinių darbuotojai nustebdavo, kad mes prie maisto neimam<br />
vyno, o prašom vandens. Neringa ir Yuko kelionės pradžioj paragavo to vyno, tačiau sakė, kad jis kažkoks rūgštalas ir daugiau niekur jo nebenorėjo.<br />
Žodžiu, toj kavinėj, kažkur tarp Arzua ir O Pedrouzo, gavome pirmą patiekalą – rusiškas salotas. Tai kažkas tarp lietuviškosios baltos mišrainės ir<br />
ispaniškų salotų. Po to mudu su Neringa ritinom kiaulieną, o Yuko savo kalmarus. Davė paragauti ir mums, nes juk ispanijoje, sako, galioja taisyklė<br />
„sharing is caring“ (liet. dalijimasis yra rūpinimasis). Jei dar Neringos skonio receptoriai kalmarus atlaikė, tai aš laikiausi, kad jų kaip koks vaikas<br />
neatrūgčiau visiems matant. Na ne man tos jūrų gėrybės. Gal ir valgyčiau, jei tai būtų paskutinė kalorija visoje visatoje. Nuėjau sumokėti už maistą<br />
ir manęs barmenas paklausė, ar buvo skanu. Sakiau, kad atėmus kalmarus, visa kita buvo puiku. Jis nusijuokė ir atsakė, kad jam tas pats.<br />
Nuo tada, kai Melidėje susijungė keli keliai, mes pradėjom maitintis kaip kokie karaliai, bet bėda ta, kad kelyje atsirado ir visokių kvailių, teisuolių<br />
ir gyvenimo mokytojų. Traukė jie tuntais, atrodė, tokie artimi, kad reikalui esant net inkstą paukotų dėl kito. Bet vargu, ar taip iš tiesų ir būtų.<br />
Džiaugiuosi, kad nepasirinkom Frances kelio. Susidarė <strong>į</strong>spūdis, kad ten, bent jau vidurvasaryje, tiesiog klajojantis taboras. Dabar kelias dienas ir<br />
mes tame tabore suksimės.<br />
Šiaip ne taip pasiekėm didelę – 126 vietų albergę, o ten nerealiai ilga piligrimų eilė. Laukėm eilėje valandą, kepinant karščiui, bet lovas gavome. Vos<br />
mus užregistravęs, priėmėjas paskelbė: liko laisvos 28 vietos. Už durų eilėje laukė žymiai daugiau žmonių. Esantys viduje išsiskaičiavo ir laimingieji,<br />
kuriems tos likusios vietos atiteko, ėmė krykštauti kaip vaikai. Gerai, kad š<strong>į</strong> kartą ir mes tarp tų laimingųjų.<br />
Per dieną nužingsniavome 23 km, kas pavertus <strong>į</strong> žingsnius būtų 28 tūkst.<br />
GALICIJOS REGIONAS
101
102
103
Liepos 23 d. O Pedrouzo–Santjago de Kompostela<br />
Jau 17 diena, kai mes visi trys su savo kuprinėmis ant pečių žygiuojame per Ispaniją. Jei kelias dienas laukiau, kada ateisim <strong>į</strong> Santjagą, paskutinę<br />
žygio dieną jausmai dvejopi. Jei manęs kas klaus, ar man patiko ispanų kultūra ir temperamentas, atsakysiu ne. Bet pati kelionė ir gamta,<br />
nuostabūs peizažai paliko didel<strong>į</strong> <strong>į</strong>spūd<strong>į</strong>. Ir, manau, kad ilgam.<br />
Didžiuojuosi savo pakeleivėmis ir savimi dėl to, kad mes <strong>į</strong> camino susiruošėm, nors nė vienasi iki tol nebuvome vaikščiotojais. Ir vis dėlto kas<br />
rytą pakildavom ir su savo sunkiomis kuprinėmis eidavome pirmyn. Labai džiaugiuosi Yuko pasiryžimu atvykti <strong>į</strong> Europą ir tuo, kad kasdien <strong>į</strong><br />
mano klausimą apie tai, ar mėgaujasi žygiu Primitivo keliu, ji tvirtai atsakydavo „taip“. Nepatikėsit, smulkutė, nedidukė mūsų pakeleivė visą<br />
kelią nešė kuprinę, kuri nė karto nebuvo lengvesnė nei mūsiškės. Ir, kas svarbiausia, ji šioje kelionėje išmoko veide parodyti savo emocijas. O<br />
Neringa šiame kelyje gavo didžiulę dovaną: kai jau atrodė, kad nebeturi vidinių jėgų eiti toliau, kai ašaros savaime riedėjo skruostais, reikiamu<br />
metu ji pakildavo ir eidavo toliau. Žingsnis po žingsnio žygiavo pirmyn, tolyn, aukštyn. Šiame kelyje net ir nesvarbu, kaip tu judi. Svarbu, kad<br />
visada <strong>į</strong> priek<strong>į</strong>. Neringa atrado savyje daugiau vidinės jėgos, nei galvojo jos turinti.<br />
Prieš rašydamas šiuos pamąstimus peržiūrėjau visas nuotraukas ir širdyje tikrai kažkas suspaudė. Kasdien eidami, daugiausia pastebėdavom<br />
fizinius sunkumus, bet tarp jų buvo tikrai gražių dalykų. Daug juokiamės, tylėjom, pasipykdavom, atleisdavom vieni kitiems, bet visi ėjom<br />
kartu. Kaip kumštis. Tikriausiai tame posakyje, kad tik per fizinius sunkumus žmogus atranda dvasios ramybę, yra tiesos.<br />
Tikrąją šios kelionės prasmę tikriausiai suvoksime vėliau, prabėgus šiek tiek laiko. Vis dėlto ir taip aišku, kad šis kelias nebuvo vien tik savo<br />
fizinių galimybių, ištvermės išsibandymas.<br />
Paskutinės dienos etapas nuo O Pedrouzo iki Santiago tikrai nebuvo puikus. Jei dar pirmi keli kilometrai driekėsi eukaliptų miško taku, tai<br />
tolimesnis kelias priminė komercinių bėgimų trasą. Visi lenkė vieni kitus, kažkur bandė suspėti, jau nė nebesišypso ir nebelinkėjo „buen camino“.<br />
Kiti „ošė“ muziką pasileidę visu garsu. Vienoj vaikinų kompanijoj ėjo bičas nuogu torsu, su trumpučiu rožiniu sijonėliu. Kaip, pavyzdžiui,<br />
toks žmogus eina <strong>į</strong> bažnyčias? O gal tokiems ne<strong>į</strong>domus bažnyčių lankymas. Bet kelias, šiaip ar taip, piligriminis... Ai, ne mums senamadžiams<br />
suprasti.<br />
Apie pietus pasiekėme Santjago miestą, o kartu užbaigėm šią kelionę. Įžengus <strong>į</strong> Santjago katedros aikštę užplūdo keisti jausmai: lyg kažką<br />
sau <strong>į</strong>rodei ir laimėjai, bet tuo pačiu ir kažko netekai. Sunku aprašyti. Tai reikia patirti. Po šios kelionės visi gr<strong>į</strong>šime <strong>į</strong> savo realų gyvenimą, bet<br />
š<strong>į</strong> kartą visi jame būsime stipresni. Ne fiziškai, bet iš vidaus. Ši kelionė yra <strong>į</strong>rodymas: kad ir kokią keistą <strong>į</strong>dėją ar svajonę turi, nesvarbu ar esi<br />
Lietuvoje, ar Japonijoje, imk tą svajonę <strong>į</strong> rankas ir drąsiai iškėlęs galvą ženk pirmyn. Ne<strong>į</strong>manomų dalykų nėra, yra tik tie, kurių net nebandei<br />
<strong>į</strong>gyvendinti.<br />
GALICIJOS REGIONAS
105
106
107
108
109
Liepos 24 d. Santjago de Kompostela–Fisterra<br />
Nutarėm, kad turime pasiekti Fisterra miestelio apylinkėse esant<strong>į</strong> „nulin<strong>į</strong> tašką“.<br />
Pabudome ryte ir jau nebuvo jokio skubėjimo. Nebebuvo kur lėkti, nes kelias jau nueitas, piligrimų sertifikatai atsiimti, Santjagas apžiūrėtas. Pajudėjom<br />
<strong>į</strong> miestą ieškoti autobusų stoties. Miestas didelis ir gan klaidus, su daugybe siaurų, viena <strong>į</strong> kitą panašių gatvelių. Nusprendėme pasikliauti<br />
visagaliu „gūglu“ ir jo žemėlapiu. Įvedėm stoties adresą ir ėjom, kur mus vedė. Einant pradėjo atrodyti, kad „gūglas“ truput<strong>į</strong> grybauja. Rodė mums<br />
eiti link stoties, bet atstumas vis didėjo. Žingsniavom, žingsniavom ir jau žiūrim, kad netrukus išeisim iš miesto. Pamatėm kabant<strong>į</strong> traukinių stoties<br />
ženklą. Kažkas čia negerai. Ir kaip tik tuo metu „žemėlapis“ persigalvojo – pradėjo rodyti kelią atgal, ten, iš kur atėjome. Taip praklaidžiojome apie<br />
5 km. Bet, aišku, pamatėm ir daugiau miesto. Tas niekšelis parvedė mus <strong>į</strong> tą pačią gatvę, kurioje <strong>į</strong>sikūrusioje albergėje mes nakvojome. Pasirodo,<br />
stotis buvo vos už 500 m nuo mūsų nakvynės vietos. Šiaip taip radę autobusų stot<strong>į</strong>, <strong>į</strong>sigijom bilietus <strong>į</strong> Fisterrą. Po pusvalandžio atvažiavo jauno vairuotojo<br />
„vadeliojamas“ autobusas. Vairuotojas toks mandras. Iš karto pareiškė keleiviams: „Visas kavas išgeriam lauke, puodelius ir kramtomąsias<br />
gumas metam <strong>į</strong> šiukšlinę, kuprines <strong>į</strong> bagažinę“. Žodžiu, tvarka bus ir ne kitaip. Pajudėjom iš stoties ir, kaip <strong>į</strong>prasta Ispanijoje, autobusų vairuotojai<br />
nevažiuoja 90 km/h. Vairuotojas lenkė viską, ką tik buvo <strong>į</strong>manoma aplenkti. O jei nepavykdavo, užpypindavo kitus vairuotojus tiesiogine to žodžio<br />
reikšme ir vis užbambėdavo kažką apie tai, kokie žiopliai čia važiuoja. Man smagu. Kaip koks bolidas autobusas laužė posūkius išl<strong>į</strong>sdamas <strong>į</strong> priešpriešinę<br />
juostą, nes kitaip neišlauši, reiktų stabdyti. Na, vairuotojas tikras pilotas. Yuko sakė, kad jai buvo baisu važiuoti autobusu 120 km/h greičiu<br />
ir dar kalnais. O vietiniams vairuotojams, matyt, tai kaip du pirštus apsysiot. Važiavom kalnais, o pro langus pamatėm vandenyną. Miesteliai ant<br />
vandenyno kranto, o už jų kalnai paskendę rūko pataluose. Vaizdas nuostabus, trūksta žodžių jam apibūdinti.<br />
Pasiekę Fisterros autobusų stotelę pasiiėmėm kuprines ir patraukėm kažkur neturėdami jokio aiškaus plano nei kur apsistoti, nei kur eiti. Gal<br />
nueitas Primitivo išmokė, kad iš anksto nėr ko sau sukti galvos apie tai kas bus, kaip bus, kada bus. Bus kaip bus ir viskas.<br />
Taip žioplinėjom, kol prie mūsų priėjo moteris ir <strong>į</strong>davė lankstinuką, kuriame – pasiūlymas apsistoti geroje vietoje. Aš <strong>į</strong> tok<strong>į</strong> neaiškų pasiūlymą pažiūrėjau<br />
skeptiškai iš serijos „tikriausiai bando apmulkinti, nes kaip gali būti gera vieta ir už pigiai“. Moteris iš kišenės ištraukė raktus, padavė juos<br />
Neringai sakydama ir rodydama: „Eikite ten, kur palmės prie pilies, atsirakinsite ir bus jūsų kambarys“. Ką?! Na gerai, patraukėm <strong>į</strong> tą pusę, bet<br />
galvoj sukosi mintis, kad bus kokia lūšna. O pasirodo, apartamentai, kaip viešbutis. Gavom kambar<strong>į</strong> trims žmonėms už 30 eurų. Tik paklausykite<br />
30 eurų! Nuostabaus grožio miestelyje, skalaujamame vandenyno. Likom baisiai patenkinti, lyg gavę dovaną iš aukščiau. Ačiū tai moteriškei, kuri<br />
mus, išlipusius iš autobuso, pasitiko lyg kažkieno atsiųsta ir <strong>į</strong>davė tuos raktus. Ji viena pati ištaisė Ispanijoje patirtus blogumus.<br />
Paliekę daiktus patraukėme link <strong>pasaulio</strong> krašto, link piligriminės nulinės žymos.<br />
Po viso to mūsų pamatyto grožio atėjo suvokimas: dabar jau tikrai nebėra kur eiti. Skardis ir rūke paskendęs vandenynas... Gr<strong>į</strong>ždami <strong>į</strong> savo nakvynės<br />
namus nutarėm pasigaminti valgyti patys, čia buvo didžiulė virtuvė su normalia orkaite, indais, <strong>į</strong>rankiais. Vakarienei – makaronai su tunu<br />
ir sūriu. Pasirodo, tok<strong>į</strong> pat maistą Japonijoje gamina ir mūsų draugė Yuko. Sukibom gaminti „paskutinės vakarienės“, o kaip žinia, kai sukimba trys<br />
draugai, darbas trunka neilgai. Ai dar... Gaminom ir lietuviškas salotas iš pomidorų, agurkų, grietinės. Žiūrėjom, kaip reaguos Yuko. Visi „stumia“,<br />
kas čia per nesamonė, tik lietuviai gali taip ėsti. Bet Yuko sakė, kad jai labai skanu, o ji net nežinojo, kad būna tokių salotu su grietine. Ji sakė, kad<br />
gr<strong>į</strong>žusi namo būtinai tokias gamins. Prisivalgėm kaip šernai, o tada šovėm <strong>į</strong> kitą miesto pusę. O ten – uolėtas krantas, nusėtas nuostabiomis kriauklėmis.<br />
Atrodė, galėtume visą dieną rinkti kriauklytes. Jos viena už kitą gražesnės. Paplūdimy buvom vieni ir tarpiais atrodė, kad šitame <strong>pasaulio</strong><br />
pakrašty esam vieninteliai piligrimai. O, kad galėčiau šitą akimirką užkonservuoti stiklainyje.<br />
Ėmė temti, buvo laikas eiti. Ryt kelionė vėl <strong>į</strong> Santiagą iš jo 10 valandų naktiniu autobusu <strong>į</strong> Madridą. Misija baigta, tikslai <strong>į</strong>vykdyti. Niekas nežino, ar<br />
dar kada nors mūsų trijulė susitiks kokiame nors <strong>pasaulio</strong> gale. Ryt laukia graudulingi atsisveikinimai ir ilga ilga kelionė namo. „Buen camino“ čia<br />
jau niekas nebesako ir tikriausiai jau ilgai, o gal ir niekada to palinkėjimo nebeišgirsime. Ne, to paties kelio nebekartosim. Pasaulis didelis, gražus<br />
ir jame vertų dėmesio dalykų yra labai daug. O gyvenimas per trumpas tam, kad mintum tuos pačius kelius.<br />
FISTERRA
111
112
113
114
115
Liepos 25 d. Fisterra–Santjagas–Madridas<br />
Kai pabudome, Fisterroje lijo. Per visą mūsų kelionę tai buvo pirmoji ir vienintelė diena, kai gavome lietaus. Anksčiau buvo vėjo, tiršto lyg vata<br />
rūko, naktinio lietaus, bet eiti per lietų neteko. Per tuos ispaniškus karščius net pamiršom kaip atrodo normalus lietuviškas lietus. Vis dėlto<br />
pravers vandeniui ir vėjui atsparios striukės. Atrodo, kelionės pabaigtuvių proga kažkas nutarė mus pakrapyti.<br />
Šmutkeles <strong>į</strong> savąsias kuprines susištabeliavom iš vakaro, o prieš išvykdami iš Fisterros visi trys atsisveikinome ir su savosiomis šlepetėmis.<br />
Į Fisterrą, <strong>į</strong> Muksiją, kurios neaplankėme, kada nors būtų šaunu sugr<strong>į</strong>žti ne kaip piligrimams, o kaip turistams. O juk sako, kad norint <strong>į</strong> kurią<br />
nors vietą sugr<strong>į</strong>žti, reikia ten ką nors palikti. Tai ir palikom.<br />
Kadangi bilietus atgal <strong>į</strong> Santjagą buvome nusipirkę dar jame būdami, reikėjo atlikti tam tikrą neskausmingą procedūrą – atgalinius bilietus<br />
su nuline data ir laiku reikėjo pasikeisti <strong>į</strong> normalius. Na čia Ispanija, čia viskas kažkaip kitaip ir <strong>į</strong>domiai. Pusantros valandos kelio ir mes vėl<br />
Santjago de Komposteloje. Išlipom stotyje, o lauke lijo kaip reikalas. Tokiu oru net uošvėnės žentų nevaro <strong>į</strong> lauką. Truput<strong>į</strong> palaukę, kol lietus<br />
pavirto dulksna, patraukėm <strong>į</strong> miestą. O ten juk festivalis. Centras uždarytas, visur ginkluoti pareigūnai. Savanoriai nukreipė mus aplinkkeliu,<br />
nes mes su kuprinėmis, suprask keliame pavojų. Mes nepykom, šiame pasaulyje pilna bukapročių ir iš kur pareigūnams žinoti, ar mes ne vieni<br />
iš jų. Apėję ratu patraukėm <strong>į</strong> kavinę, nes buvom permirkę, o ir šiaip reikėjo kažkaip „užmušinėti“ laiką. Iki išvykimo <strong>į</strong> Madridą buvo 8 valandos.<br />
Suritinę pyrago su kava patraukėm link centro. O ten – šurmulys, aktoriai su kaukėmis, dūdmaišių ir būgnų muzika aidėjo tarp siaurų gatvelių.<br />
Mane, kad ir merkiant lietui, pagavo šventinė nuotaika. Pasirodymas kaip staiga prasidėjo taip ir baigėsi. Bet iš kitos gatvelės ėmė plūsti<br />
srautas žmonių, nešinų nacionalistinėmis vėliavomis. Toks „vinegretas“, kad neaišku net kas ten ką šventė. Po to srautas staiga dingo. Kaip<br />
koks bičių spiečius praskrido ir tiek žinių. Kitoje gatvelėje vėl pasigirdo dūdmaišiai ir būgnai. Prisistatėm ir mes. Vėl performansas. Po kelių<br />
kūrinių muzikantai kažkur išdundėjo. Patraukėm ir mes <strong>į</strong> kitą aikštę, o ten atjojo raitoji policija. Tikrai nebesupratom, kur mus tas šventinis<br />
srautas tempė. Bet viskas staiga kaip prasidėjo per minutę, taip ir baigėsi. Ispanija…<br />
Patraukėm <strong>į</strong> kavinę pavalgyti. Pavalgėme padorius pietus ir dar aplankėm kelias bažnyčias ir gatveles. Atsisėdome parke ir galbūt paskutin<strong>į</strong><br />
kartą aptarėm patirtus <strong>į</strong>spūdžius. Yuko sakė, kad nebegr<strong>į</strong>žtų <strong>į</strong> Ispaniją dėl jų tingumo, siestų-fiestų ir anglų kalbos nemokėjimo. Bekalbant<br />
Yuko pasiūlė paskutin<strong>į</strong> kartą nueiti <strong>į</strong> kavinę. Suvalgėm tikrai skanų pyragą užgerdami kava su pienu. Patraukėm link stoties. Yuko ėjo drauge<br />
su mumis. Pasirodo, ji specialiai rezervavo sau kambar<strong>į</strong> tik nuo 22 valandos tam, kad galėtų mus išlydėti iš stoties. Sėdėjom, kalbėjomės ir aš<br />
jai pasakiau: „Yuko, tu turėtum eiti <strong>į</strong> savo nakvynės vietą, greit sutems“. Ji kiek padvejojo, bet sutiko. Išėjus iš stoties <strong>į</strong> lauką atėjo ta bjaurioji<br />
– atsisveikinimo akimirka. Visi apsimetėm, kad esame kieti ir neverksim, bet tik išsiskyrėme ir... Visgi kartu nuėjom ilgą kelią. Viskas, trijulė<br />
subyrėjo.<br />
Įsėdome <strong>į</strong> super lux klasės autobusą, kuris priminė prabangų ofisą su visais pribombasais – kompiuteriai, internetas, odinės sėdynės, užkandžiai,<br />
vanduo. Žodžiu, trūko gal tik sekretorės kavai išvirti. Pajudėjom <strong>į</strong> Madridą. Tada dar dienelė laukimo, o tada skrydis namo. Į kasdien<strong>į</strong><br />
savo kelią.<br />
FISTERRA GALICIJOS REGIONAS ASTŪRIJOS REGIONAS<br />
MADRIDO MIESTAS
117
118
119
Keliavo:<br />
Aringas Švelnys,<br />
Neringa Švelnienė,<br />
Yuko Hagiya<br />
Special thanks for Yuko, if not your desire to meet us and walk together<br />
from Oviedo to Santiago de Compostela, maybe we will never be so brave to<br />
jump outside of our comfort zone.
121
Change language