You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
66 <strong>Lietuvos</strong> bažnyčios
Vilniaus ŠVentųjų jono krikŠtytojo ir<br />
jono eVangelisto ir apaŠtalo bažnyčia bei<br />
jėzuitų akademija<br />
Teodora Laima Zubovienė<br />
įspūdingoje Vilniaus senamiesčio panoramoje, kad ir iš kur žvelgtum,<br />
raudonų stogų jūroje tarp plačiai erdvėje pasklidusių bažnyčių bokštų dėmesį<br />
patraukia Šventųjų Jono Krikštytojo ir Jono Evangelisto ir Apaštalo bažnyčia,<br />
šalia esanti išlaki varpinė bei juos supantys Universiteto rūmų ansamblio pastatai<br />
su astronomijos observatorijos bokšteliu. Kiekviena epocha čia paliko dalį<br />
lobyno, kurį savo talentu, protu, savo rankomis kūrė žmogus. Ypač paveiki nemari<br />
baroko architektūros ir dailės klasika – mūsų kultūros pasididžiavimas.<br />
Šventųjų Jono Krikštytojo ir Jono Evangelisto ir Apaštalo bažnyčios su varpine<br />
bei Vilniaus jėzuitų akademijos ansamblis, susiformavęs mūriniais namais užstatytame<br />
kvartale tarp Universiteto (buv. Vyskupų), Šv. Jono, Pilies ir Skapo<br />
gatvių, yra pati autentiškiausia, tapybiška, reprezentacinė Vilniaus senamiesčio<br />
dalis. Pilies gatvė, kur gotikos, Renesanso, baroko, kitų epochų dvelksmą išlaikę<br />
pastatai sudaro spalvingą, kruopščiai surinktą jungtį, o kiekviena iš šimtmečių<br />
glūdumos išsaugota dalelė – meno kūrinys, Šventųjų Jono Krikštytojo ir Jono<br />
Evangelisto ir Apaštalo bažnyčios nušvitęs rytinis frontonas kalba, kad istorija<br />
sustojo ties XVIII a. riba.<br />
Tai vieta, kur kūrėsi Vilnius, kur <strong>Lietuvos</strong> krikšto išvakarėse 1386 m.<br />
buvo įsteigta pirmoji parapinė bažnyčia. Tada <strong>Lietuvos</strong> didysis kunigaikštis ir<br />
Lenkijos karalius Vladislovas Jogaila pirmąją privilegiją suteikė naujai statomai<br />
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčiai su šventoriumi ir klebonijos namui bei kitiems<br />
fondiniams namams, skirdamas sklypą Trakų (dab. Šv. Jono) gatvėje. Miesto<br />
valdžios žmonės savo garbės reikalu ir pareiga laikė, kad parapinė bažnyčia<br />
būtų didžiausia, puošniausia, erdviausia, kad varpinės bokštas būtų aukščiausias<br />
miesto panoramoje. Liustraciniame Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios ir Jėzuitų<br />
akademijos inventoriuje sakoma, kad valdant karaliui Vladislovui Jogailai<br />
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia Vilniuje buvo pradėta statyti 1386 m., o valdant Aleksandrui<br />
Vytautui <strong>Lietuvos</strong> kunigaikštystės lėšomis 1426 m. baigta statyti... Ta proga<br />
<strong>Lietuvos</strong> didysis kunigaikštis Vytautas bažnyčiai suteikė antrąją privilegiją, gausiai<br />
aprūpindamas ją žemės sklypais, kaimais ir palivarkais. Prie turgaus aikštės<br />
buvusių Pilies ir Trakų gatvių sankryžoje pastatytą mūrinę gotikinę bažnyčią<br />
1427 m. sausio 10 d. iškilmingai pašventino Polocko ir Kijevo vyskupai.<br />
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia buvo aukšta ir didinga: kiek aukštesnė<br />
už dabartinę, vienu trečdaliu trumpesnė, trijų navų, halės tipo. Vidurinioji nava<br />
buvo dvigubai platesnė už šonines. Skliautai rėmėsi į aštuoniabriaunių piliorių<br />
poras. Presbiterinė dalis rytuose baigėsi netaisyklingos trapecijos formos apsida<br />
su keturiais galingais kontraforsais. Kontraforsai rėmė šonines sienas, tarp jų<br />
buvo siauri gotikiniai langai. į bažnyčią vedė trys puošnūs portalai. Norisi tikėti<br />
pasakojimu, kad karaliui Žygimantui Augustui, Radvilos Juodojo įkalbėtam,<br />
1. Šventųjų Jono Krikštytojo ir Jono<br />
Evangelisto ir Apaštalo bažnyčios ir<br />
varpinės ansamblis
68 <strong>Lietuvos</strong> bažnyčios<br />
1. Vilniaus jėzuitų akademijos Didysis<br />
kiemas. Litografija iš J. K. Vilčinsko<br />
„Vilniaus albumo“<br />
jojant į reformatų pamaldas Vilniaus vyskupas Ciprijonas netoli Radvilų rūmų<br />
sugriebė karaliaus arklį už kamanų ir pasuko jį į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią.<br />
Ką gali žinoti, gal vyskupas kartu su arkliu pasuko ir tolesnę <strong>Lietuvos</strong> bei bažnyčios<br />
istoriją.<br />
Prie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios buvo įsteigta parapinė mokykla, vėliau<br />
atidaryta pradinė, kuri, klebonaujant ispanų kilmės žymiam romėnų teisės<br />
žinovui, poetui Petrui Roizijui (Ruiz), tapo kolegija. Matydamas sėkmingą įvairiapusę<br />
jėzuitų veiklą Europoje Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius (Protasewicz),<br />
popiežiaus legato Jono Pranciškaus Komendonės (Commendone) ir<br />
Varmijos vyskupo Stanislovo Hozijaus (Hosius) patartas, į Vilnių kviečia tėvus<br />
jėzuitus gražiai darbuotis tvirtinant ir skleidžiant katalikybę bei vadovauti kolegijai.<br />
Iš Lenkijos 1569 m. atvykę jėzuitai kuriasi vyskupo jurisdikcijoje. Karalius<br />
Žygimantas Augustas sutinka Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią su klebonijos, vikariato<br />
ir mokyklos pastatais paskirti jėzuitų ordinui. Jėzuitams suteikiama bažnyčios<br />
koliatorių teisė. Miesto magistratui paliekama teisė bažnyčią remontuoti, joje<br />
dar išsaugomos senos cechų ir brolijų koplyčios bei altoriai. Dalyvaujant nuncijui<br />
J. P. Komendonei, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia perduodama jėzuitams.<br />
Jėzuitai pradeda rekonstravimo darbus: bažnyčia pailginama vienu trečdaliu<br />
rytų kryptimi, statomos naujos koplyčios, pertvarkomi altoriai išpuošiami<br />
įžymių dailininkų paveikslais ir skulptūromis, nuliedinami nauji varpai, įrengiami<br />
nauji vargonai. 1600–1610 m. statoma mūrinė varpinė. Iš karaliaus Žygimanto<br />
Augusto sekretoriaus Mykolo Jasinskio nupirkus šalia senosios bažnyčios klebonijos<br />
esančius mūrinius dviaukščius pastatus, įrengiamos parapinės mokyklos<br />
klasės, jėzuitų kolegijos reikmėms pritaikomas ir M. Jasinskio rūmų ūkinis<br />
statinys. Jėzuitai miesto viešose vietose mokė katekizmo, organizavo puošnias,<br />
iškilmingas pamaldas, lietuviškai sakomi pamokslai į bažnyčią sutraukdavo gausybę<br />
miestiečių. Didelį dėmesį skirdami švietimui, saviauklai jėzuitai kolegijos<br />
auloje – didžiojoje iškilmių salėje – stato vaidinimus, skaito poeziją. Kolegijos<br />
atidarymo iškilmės, kuriose dalyvavo vyskupas V. Protasevičius, P. Roizijus, kai<br />
kurie senatoriai, minia miestiečių, baigiamos viešu vaidinimu Comoedia Hercules.<br />
Gal tai <strong>Lietuvos</strong> teatro pradžia? Siekdami sudaryti geriausias sąlygas studijoms,<br />
jėzuitai kuria biblioteką: 1570 m. buvo gautas Vilniaus vyskupo sufragano, laisvųjų<br />
menų magistro ir abiejų teisių daktaro Jurgio Albinijaus (Albinus) knygų<br />
rinkinys, karalius Žygimantas Augustas testamentu kolegijai paskyrė 4000 tomų<br />
asmeninę biblioteką, knygas dovanojo kardinolas ir kunigaikštis Jurgis Radvila<br />
ir kt. Dvasininkų pavyzdžiu sekė pasauliečiai: LDK pakancleris Kazimieras Leonas<br />
Sapiega paskyrė Ružanų dvare buvusią 3000 tomų biblioteką (Bibliotheca<br />
Sapiehana), paveldėtą iš tėvo, LDK kanclerio, Vilniaus vaivados, LDK didžiojo<br />
etmono Leono Sapiegos. Vilniaus jėzuitų akademijos biblioteka buvo dosniai<br />
remiama ir piniginėmis dotacijomis. Seniausi mūsų dienas pasiekę dokumentai<br />
– 1578 m. <strong>Lietuvos</strong> Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karaliaus Stepono<br />
Batoro privilegija dėl Vilniaus kolegijos pertvarkymo į Universitetą, popiežiaus<br />
Grigaliaus XIII bulė ir Zigmanto Vazos privilegija, dvi Augusto III privilegijos
(viena jų Vilniaus universitetui patvirtinamos tokios pat teisės kaip ir Krokuvos<br />
universitetui bei draudžiama steigti Vilniuje kitas aukštąsias mokyklas ir<br />
kt.) – patvirtina, kad 1579 m. įsteigta Alma academia et universitas Vilnensis societatis<br />
Jesu (Jėzuitų akademija) lėmė Vilniaus, kaip stambiausio kultūros židinio,<br />
suklestėjimą, sustiprino katalikų bažnyčios pagrindus Lietuvoje. Šv. Jono Krikštytojo<br />
bažnyčia gerokai apgriauta karo su Maskva metu, smarkiai nukentėjo ir<br />
nuo švedų karių. Tik paskutiniajame XVII a. dešimtmetyje Šv. Jono Krikštytojo<br />
bažnyčia vėl garsėjo prabanga ir grožiu – ji skulptūrų, plastinio meno išraiškingumu<br />
nustelbė visų LDK bažnyčių interjerus. Deja, 1737 m. birželio 2 d. kilęs<br />
gaisras viską pavertė pelenais. Savo ataskaitoje į Romą jėzuitai rašė: Baisus<br />
gaisras neatkuriamai sunaikino Akademijos kolegiją ir jos šventovę, pavertęs griuvėsiais.<br />
Vos pavyko išplėšti iš liepsnų Loreto Marijos statulą, Rusiškosios Dievo<br />
Motinos ikoną, medinę Nukryžiuotojo Kristaus skulptūrą, šventųjų Tado ir Stanislovo<br />
Kostkos paveikslus .<br />
Didžiausios permainos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios ir Akademijos<br />
ansamblio architektūroje įvyko po 1737 ir 1749 m. gaisrų. Kaip tik 1737 m. Vilniaus<br />
architektui Jonui Kristupui Glaubicui (Glaubitz) pavedami Šv. Jono Krikštytojo<br />
bažnyčios rekonstravimo darbai. Architektas pats projektavo bažnyčios<br />
eksterjerą ir interjerą, altorius, prižiūrėjo ir koregavo vykdomus darbus, todėl<br />
iki šių dienų mus žavi altorių dydžių ir proporcijų vienybė, fasadų architektūros<br />
visuma. Architektas J. K. Glaubicas, kurdamas vėlyvojo baroko maniera, senovės<br />
nenaikino, gerbė kitokių stilių – gotikinio, bizantinio, manieristinio ar ankstyvojo<br />
baroko – reliktus. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje išliko halinė konstrukcija,<br />
gotikinės vidaus erdvės proporcijos, laibų piliorių, piliastrų, gurtų ir skliautų<br />
sistemos, altorių išdėstymas. Gotikinės architektūros mūrus apvilkęs barokiniu<br />
rūbu, jis sukūrė visiškai naują, originalią, šventiškai puošnią bažnyčią. Vienas<br />
originaliausių Rytų Europoje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios pagrindinis fasadas<br />
– keturių darniai sujungtų tarpsnių, kurie kildami aukštyn tampa lengvesni<br />
ir puošnesni. Architektas, buvusius keturis masyvius kontraforsus panaudojęs<br />
69<br />
1. Vilniaus universiteto Didysis kiemas<br />
ir Astronomijos observatorijos bokštelis<br />
2. Vilniaus universiteto barokas –<br />
miesto puošmena
70 <strong>Lietuvos</strong> bažnyčios<br />
1. Šv. Bonaventūro skulptūra<br />
2. Bažnyčios interjeras. Centrinė nava<br />
kaip rustuotą cokolį nuostabiai iškilmingai daugiaplanei fasado kolonadai atremti,<br />
gotikinių langų angas organiškai įkomponavo į turtingą barokinio tūrio<br />
visumą. Plačiame fasade stipriai pabrėžti vertikalūs elementai. Sugrupuotos, ant<br />
aukštų pjedestalų pastatytos kolonos ir piliastrai remia antablementus su karnizais.<br />
Trečiajame tarpsnyje stambios voliutos lyg įrėmina reljefišką frontoną: ten<br />
tarp kolonų stovi šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono Evangelisto ir Apaštalo bei šv.<br />
Ignaco ir šv. Ksavero skulptūros, o dinamiško kontūro plastiškų formų kompoziciją<br />
užbaigia subtilūs ažūriniai metalo plastikos elementai ir kryžiai. Elegantiškai<br />
darnus bažnyčios vakarinis pagrindinis fasadas suvokiamas lyg judri virpanti<br />
skulptūra. Šalia stovinti penkių tarpsnių varpinė, kurios penktąjį tarpsnį<br />
juosia baliustrada su vazomis, vainikuojama barokiniu šalmu su liukarnomis ir<br />
XVIII a. II pusėje kaltu kryžiumi, sustiprina kilimo aukštyn įspūdį. Tai aukščiausias<br />
(68 m) sakralinis statinys Vilniuje.<br />
Architektūros, skulptūros, kalvystės kūrinių darna išsiskiria rytinis<br />
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios fasadas, kur vešlūs rokailių liežuviai dengia viršutines<br />
kolonų ir piliastrų dalis, kur gyvos arkinių langų ir nišų išpjovos, o ant<br />
akroterijų susėdę angelai neįprastais sparnais. Viduramžiais tokie sparnai simbolizavo<br />
amžiną visatos judesį – mobilitas aeterna. XVIII a. dekoras: tapyba, piešiniai,<br />
freska, išsiveržė į pastato išorę – rytinio fasado plokštumoje galime atsekti<br />
buvusių paveikslų atidengtus pastelinius plotelius. Sienoje įmūryta paskutinio<br />
LDK kanclerio Jokimo Liutauro Chreptavičiaus šeimos narių epitafija. Poliruoto<br />
juodo marmuro plokštę supa turtingos lipdybos rokokiniai rėmai, šeimos herbą<br />
– stilizuoti augaliniai ornamentai, centre – ūsuoto Krono galva. Tai bus bene<br />
vienintelis labiausiai vykęs fasado išorės rokokinis ornamentas Lietuvoje. Virš<br />
jo įrengtas palapinės formos skardinis stogelis, trapecijos plano balkonėlis su<br />
ažūrine ornamentuota tvorele. Vertingos XVIII a. sukurtos bronzinės Kristaus<br />
Nukryžiuotojo skulptūros, deja, nebėra. Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios<br />
vakarinis fasadas su puošniu frontonu viršuje pats tobuliausias istorinėje trijų<br />
tarpsnių baroko fasadų raidoje, neturi lygių Europoje. Taikliausiai architekto<br />
J. K. Glaubico kūrybą įvertinęs lenkų dailės istorikas Zbignevas Hornungas<br />
(Hornung) laikė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios rekonstrukciją didžiausiu laimėjimu.<br />
Šios pavergiančios architektūrinės kompozicijos kūrėjas su nepalyginamu<br />
meistriškumu ir stebinančia plastinės vaizduotės jėga sukūrė emocingą, žavesio kupiną<br />
pražydusio rokoko šedevrą, performavo jį į virpančią masę, kuri džiugina akį<br />
savo lakia, nepagaunama plastine vizija. Tai europinės reikšmės kūrinys, vienas paskutiniųjų<br />
XVIII amž. architektūros šedevrų, galutinai apvainikavęs tokių bažnyčių<br />
fasadų kelių šimtmečių raidą. Ir tikrai Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios eksterjeras ir<br />
interjeras pasiekė apogėjų. Visoje Lietuvoje nebuvo puošnesnės ir didingesnės<br />
šventovės: jėzuitai bažnyčios puošybai parinkdavo geriausius Vilniaus architektus,<br />
skulptorius, tapytojus, baldžius, auksakalius ir kt. menininkus, kurie sukūrė<br />
nuostabiai menišką paminklą, vienintelį tokį visoje LDK.<br />
Architektui J. K. Glaubicui vadovaujant dirbo puikūs savo amato meistrai:<br />
skulptoriai Jonas Hedelis (Hedel), Juozapas Voščinskis (Woszczynski), jė-
zuitai Mykolas Šikas (Schyk), Jokūbas Grimas (Grimm), daug mūrininkų, dailidžių.<br />
Mūrinėje bažnyčioje, kurios skliautus remia 14 didingų piliorių, įrengiami<br />
ir gausiai dirbtiniu marmuru išpuošiami 24 nuostabūs barokiniai altoriai, bažnyčios<br />
ir koplyčių skliautai ištapomi, išmūrijamas ir dekoruojamas <strong>naujas</strong> vargonų<br />
choras. Kaip dvasinis meninis centras, kuriame sutelkta visa idėjinė ir plastinė<br />
dekoro kompozicija, 1745 m. baigtas didysis (Kleboniškasis) altorius. Ažūrinis ir<br />
daugiaplanis, jis sujungiamas su gretimais Šv. Ignaco Lojolos ir Šv. Pranciškaus<br />
Ksavero altoriais. Didysis altorius, kaip savarankiška architektūrinė centrinės<br />
navos ir užaltorinio choro pertvara, aplink apeinamas, susidedantis iš dešimties<br />
skirtingu lygiu išdėstytų altorių, sukuria nepaprastai įspūdingą erdvinę<br />
architektūrinę kompoziciją – barokinį Theatrum Sacrum su Kristaus Krikšto<br />
skulptūrine grupe virš arkos. Didysis altorius trijų tarpsnių, kolonas vainikuoja<br />
korintiniai kapiteliai, tarp kolonų meniškos vyskupų skulptūros. Architektūros<br />
visumoje ypatingas vaidmuo tenka ne tik figūrinei skulptūrai, pabrėžtam<br />
drabužių judesiui, klosčių krypčiai, ritmui, bet ir sparnuotų angelų grožiui, išraiškai,<br />
ornamentinei lipdybai. Tarp kolonų su pilioriais, jungiamų siautulingai<br />
1. Didysis altorius<br />
2. Kristaus Krikšto scena didžiajame<br />
altoriuje<br />
71
72 <strong>Lietuvos</strong> bažnyčios<br />
1. Šv. Onos koplyčia. Šv. Viktoro altorius<br />
su Nukryžiuotuoju<br />
2. Šv. Viktoro altoriaus šoninės<br />
šv. Lauryno ir šv. Florijono skulptūros<br />
3. To paties altoriaus šoninės šv. Jurgio<br />
ir šv. Stepono skulptūros<br />
veržlaus antablemento, šviečia užaltorinio choro erdvė, centrinės navos altorių<br />
grupės išdėstymas formuoja plačią perspektyvą. Centre, ant aukštos pakylos,<br />
stebuklais garsėjantis Loreto Marijos (kopija iš Italijos atvežta 1647 m.) altorius,<br />
kurio pakyla iš abiejų pusių apjuosta aukšta dekoratyvine kaltinės geležies atitvara<br />
su vartais. Čia pat šiaurinėje navoje yra Šv. Juozapo, Šv. Kazimiero ir Kristaus<br />
Nukryžiuotojo altoriai. Prie pietinės sienos glaudžiasi Šv. Petro ir Pauliaus,<br />
Šv. Mykolo Arkangelo ir Sopulingosios Dievo Motinos altoriai. Šoniniai altoriai –<br />
dirbtinio spalvoto marmuro kolonomis, auksu žėrinčiais korintiniais kapiteliais,<br />
plačiais judriais karnizais. Ant karnizų – angelai, barokiniai, rokokiniai reljefiniai<br />
ornamentai, viršuje užbaigiami figūriniais ar dekoratyviniais rokailiniais<br />
lipdiniais. Tobula kompozicija, masių ritmas, erdvės organizacija, maksimalus<br />
šviesos virpėjimas formų paviršiuose – viskas skirta vienam tikslui – didingam<br />
bažnytiniam menui atskleisti.<br />
1827 m. Vilniaus Imperatoriškojo universiteto vadovybei vykdant<br />
bažnyčios remontą, buvo sunaikinta trylika altorių, barokinio meno šedevrų.<br />
Išlikusios skulptoriaus J. Hedelio sukurtos altorių skulptūros buvo sustatytos<br />
ant konsolių prie bažnyčios piliorių, pakeisti ir centrinio altoriaus paveikslai:
Šv. Ignaco Lojolos altoriuje pakabintas Šv. Jono Krikštytojo, o Šv. Pranciškaus<br />
Ksavero – Šv. Jono Evangelisto ir Apaštalo paveikslas. Kalkėmis buvo uždažyti ir<br />
bažnyčios skliautų paveikslai. 1974–1979 m. vidurinėje navoje virš didžiojo altoriaus<br />
atidengta skliautų tapyba – tai Šv. Jono Krikštytojo galvos nukirsdinimo<br />
scena. Temą papildo keturi nedideli, netaisyklingų formų, plačiuose tapytuose<br />
rokailiniuose rėmuose paveikslai su embleminiais užrašais. Vienas jų – „Būsiu<br />
mušamas, kad būčiau girdimas“ (lot. Feriar dum audiar). Paveiksle laikrodžio<br />
ciferblatas su svarsčiais nusako jokiais kankinimais nepalaužiamą šventojo tikėjimą,<br />
atkaklumą, kankinystę.<br />
Bažnyčioje – 6 koplyčios: Dievo Kūno (Oginskių), Dievo Motinos Gerosios<br />
Vilties (Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo), Šv. Onos (Mažosios<br />
kongregacijos, Šv. Angelų Sargų), Palaimintojo Šv. Stanislovo Kostkos (Viduriniosios<br />
kongregacijos, Švč. Mergelės Marijos Paguodos), Šv. Barboros (Auksakalių<br />
cecho), F. Piaseckių (Šv. Kozmos ir Damijono, Angelų Dievo Motinos). Bene<br />
meistriškiausias ir subtiliausias kūrinys, kuriame architektūra su skulptūromis<br />
ir dekoru susilieja į harmoningą visumą, yra Šv. Angelų Sargų apsuptos Marijos<br />
Nekaltojo Prasidėjimo apoteozė, Šv. Onos (Mažosios kongregacijos) koplyčios<br />
vartų supraportas bažnyčios šiaurinės navos sienoje. Jį suprojektavo ir pastatė<br />
arch. J. K. Glaubicas. Architektūros detalės portalo apačioje ir juodų kolonų dalyje<br />
kiek masyvesnės, konstruktyviai susietos, viršutinėje antablemento ir frontono<br />
juostoje lengvos ir žaismingos. Portalo centre debesyse – Marijos figūra,<br />
žemiau abipus jos – du dideli plačiais sparnais Angelai Sargai ir vaikai. Marijos<br />
monogramai skirti kartušo rėmai frizo viduryje ir rokailiniai motyvai sukuria<br />
dinamiškai ryškią, nepakartojamą kompoziciją. Šv. Onos (dar vadinta Mažosios<br />
kongregacijos, Šv. Mykolo, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, Šv. Angelų<br />
Sargų, Studentų kongregacijos mažąja) koplyčia, statyta XVII–XVIII a. sandūroje,<br />
iki mūsų dienų išliko nedaug tepakitusi, deja, netekusi visų trijų altorių.<br />
Koplyčios vidaus architektūros, skulptūros, tapybos elementai, nepaisant priemonių<br />
įvairovės, sukuria nuostabiai šviesią interjero visumą. Koplyčios skliautai<br />
ištapyti. Yra du barokiniai portalai. Vakarinis portalas iškilmingas: durų angos<br />
glifus puošia ornamentinės stilizuotų augalų šakų panoplijos, frontone – didelis<br />
dekoratyvus barokinis kartušas, nuo kurio svyra vaisių girliandos, kompozicijos<br />
centre – rokokinė vaza, iš šonų – sėdinčių Šv. Angelų Sargų figūros. Durų portalas<br />
į zakristiją daug kuklesnis. Čia griežtai laikomasi korintinio orderio reikalavimų.<br />
Abipus durų – plokšti piliastrai su korintiniais kapiteliais, viršuje – ištisinis<br />
korintinio orderio antablementas; portalo šonuose – keturios simetrinės panoplijos,<br />
centre abipus rokokinės vazos – Šv. Angelai Sargai. Tai puikus skulptoriaus<br />
J. Hedelio darbas. Prie vakarinės koplyčios sienos – vargonų choras: trijų<br />
segmentinių arkų, kurias remia du laibi, daugiabriauniai į apačią smailėjantys<br />
stulpai ir piliastrai. Jų kapitelius puošia asimetriški rokailiniai lipdiniai.<br />
Prie rytinės sienos įrengtas XVIII a. vidurio medinis Šv. Viktoro (Viktorino)<br />
altorius. Unikalus kūrinys, 1864 m. perkeltas iš Pranciškonų bažnyčios,<br />
uždengė buv. didįjį koplyčios altorių. Šv. Viktoro altorius – sudėtingas ir formų, 1. Šv. Viktoro altoriaus fragmentas<br />
73
74 <strong>Lietuvos</strong> bažnyčios<br />
1. Portalas į Šv. Onos bažnyčią ir<br />
šv. Jono Nepomuko skulptūra<br />
ir religine simboline prasme. Centre kryžius iš vynmedžio kamieno lyg gyvybės<br />
medis savo šakomis, lapais ir vynuogių kekėmis išryškina Nukryžiuotojo figūrą.<br />
Tokia vaizdinė metafora ypač paplito bažnytinėje baroko dailėje, kai simbolinė<br />
metafora užvaldė istorinio realizmo vaizdavimo tradicijas. Nukryžiavimas ant<br />
vynmedžio siejamas su eucharistijos paslaptimi. Keturi kankiniai lyg sargybiniai<br />
stovi šalia Šventojo karsto: buvę Romos kariuomenės kariai šv. Jurgis su šv. Florijonu<br />
ir kunigai šv. Steponas su šv. Laurynu. Visi jie žuvę už tikėjimą. Sudėtingą<br />
altoriaus kompoziciją vainikuoja Kristaus mokymo apoteozė – Dievo Tėvo ir<br />
keturių evangelistų skulptūros, maži, laisvai pasklidę angelėliai, apgaubti aukso<br />
spinduliais. įdomus ir retas bažnyčios mene altoriaus sprendimas – lyg švelnus<br />
perėjimas iš baroko į rokoką. Šv. Onos koplyčios erdvės proporcijos beveik idealios,<br />
ir žmogus joje jaučiasi laisvai, pakylėtai. Skliautų paveikslai restauruoti.<br />
Ištapyti rokailiniai rėmai sudaro uždarą vainiką. Paveikslo centre Marija, ją pagarbiai<br />
lydinčios ir džiaugsmingai sutinkančios figūros, apšviestos saulės spindulių.<br />
Emblemos juostoje Marijos monograma, įkomponuotas užrašas Beatam<br />
me dicent omnes generationes („Palaiminta mane vadins visos kartos“), išaukštinantis<br />
Dievo Motiną Mariją.<br />
Palaimintojo Šv. Stanislovo Kostkos (buv. Švč. Mergelės Marijos Paguodos,<br />
Vidutiniosios kongregacijos) koplyčia pastatyta XVII a. I pusėje. 1726 m.<br />
Šventoji kongregacija Vatikane, pirmininkaujant popiežiui Benediktui XIII, kanonizavo<br />
šventaisiais du jėzuitų mokinius – Stanislovą Kostką ir Aloyzą Gonzagą.<br />
Šie šventieji buvo iškilmingai įvesti į Vilniaus bažnyčias. Šv. Stanislovui<br />
Kostkai Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje paskirta Švč. Mergelės Marijos Paguodos<br />
koplyčia. Tada koplyčia buvo ištapyta šventojo gyvenimo ir padarytų stebuklų,<br />
jo kanonizavimo ir apoteozės danguje scenomis. Beveik visa koplyčios<br />
sieninė tapyba restauruota. Ji dengia viršutinius sienų plotus, vakarinės sąramos<br />
skliautus, rytinėje dalyje – tambūrą, kupolą ir žibintą. Kupolo tapybinė kompozicija<br />
sudaryta iš dviejų zonų: viršutinės dangiškosios ir apatinės žemiškosios.<br />
Rytinėje altorinėje dalyje – didelė šv. Stanislovo Kostkos juodu apsiaustu figūra.<br />
Žemiškojoje kupolo skliauto dalyje nutapyti žinomi garbūs žmonės. Keturių<br />
asmenų grupėje išsiskiria popiežius Benediktas XIII su pontifikaciniais rūbais<br />
ir tiara. Vakarinėje kupolo skliauto dalyje rikiuojasi jėzuitai, tarp jų vyras, apsisiautęs<br />
plačia raudona toga. Tai rektorius Vladislovas Daukša. Pietvakarių pusėje<br />
matome du Lenkijos didikus, iškėlusius lenkų valstybinę vėliavą, pietinėje – vienuolikos<br />
<strong>Lietuvos</strong> didikų delegaciją su LDK vėliava. Cilindriniuose koplyčios vakarinės<br />
sąramos skliautuose nutapyta Švč. Trejybės, Dievo Motinos ir angelų apsupto<br />
šv. Stanislovo Kostkos apoteozė danguje. Ekspresionistiniu, dekoratyviu<br />
apibendrintu piešiniu, saikingu koloritu ir raiškia drabužių plastika koplyčios<br />
tapyboje išsiskiria aštuonkampio tambūro septyniose tarpulangių sienose nutapytos<br />
septynios krikščioniškosios dorybės, aštuntoje – Kristaus Nukryžiuotojo<br />
skulptūra, virš jos – Dievo apvaizdos akis, apsupta auksuotų spindulių ir debesėlių.<br />
Dorybės: skurdas (lot. paupertas), paklusnumas (lot. oboedientia), išmintis<br />
(lot. prudentia), drąsa (lot. fortitudo), Dievo meilė (lot. amor divinus), skaistybė
(lot. castitas), nuosaikumas (lot. vigilantio) – tai vyrų ir moterų figūros, vilkinčios<br />
ilgais drabužiais su stambiomis, giliomis, verpetingomis klostėmis. Koplyčios<br />
pietinėje sienoje virš durų vaizduojamas naujagimio Stanislovo Kostkos krikštas,<br />
o šiaurinėje sienoje virš langų – stebuklingas Lvovo miesto išgelbėjimas nuo<br />
gaisro: S. Stanislaus Leopolim Ad Incendio Liberatcastitas.<br />
1739 m. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje iškilo <strong>naujas</strong>, puošnus, didingas<br />
vargonų choras. Baroko architektūroje tuščioms plokštumoms užpildyti,<br />
kompozicinės visumos ritmui paįvairinti architektai plačiai taikė ornamentinius<br />
balto stiuko lipdinius. Vargonų choro parapetą puošia 33 skirtingų motyvų panoplijos.<br />
Ornamentai iš šakelių, lapelių, raidžių ar žodžių, tankiai sugrupuoti,<br />
ryškėja mėlyname ar raudoname fone. Centrinės parapeto panoplijos įrėmintos<br />
masyviuose raitytų rėmų kartušuose. Uždarius Polocko jėzuitų akademiją,<br />
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios prašymu dideli, puošnūs ir galingi vargonai<br />
1836 m. buvo perkelti į Vilnių. Kuršo meistras Teodoras Tydemanas (Tiedemann)<br />
su sūnumis vargonus pastatė ir suderino. Jais grojo garsus muzikas ir<br />
kompozitorius, bažnyčios vargonininkas S. Moniuška (Moniuszko). J. K. Glaubico<br />
sukurtas vargonų choras išliko iki mūsų dienų. Deja, vargonų instrumento<br />
neliko. Didelėmis pastangomis jie vėl prabilo 2000 m. liepos mėn. (tai didžiausi<br />
vargonai Lietuvoje – 64 registrų, 3925 vamzdžiai išdėstyti trimis aukštais).<br />
Iškilmingiausios ir meniniu požiūriu bene reikšmingiausios bažnyčios<br />
interjere (po 1825–1827 m. naikinančių remonto darbų) ant tuščių sienų įrengti<br />
memorialiniai paminklai žymiems <strong>Lietuvos</strong> žmonėms: Universiteto rektoriui<br />
1. Šv. Stanislovo Kostkos koplyčios<br />
skliauto tapybos fragmentas<br />
2. Šv. Stanislovo Kostkos koplyčios<br />
kupolas<br />
75
76 <strong>Lietuvos</strong> bažnyčios<br />
1. Didžiųjų bažnyčios vargonų viršutinė<br />
dalis<br />
2. Centrinė nava. Didieji bažnyčios<br />
vargonai<br />
vyskupui Jeronimui Stroinovskiui (Stroynowski), poetui Adomui Mickevičiui<br />
(Mickiewicz), Liudvikui Kondratovičiui (Kondratowicz), Vladislovui Sirokomlei<br />
(Syrokomla), poetui Eduardui Odinecui (Odiniec), Tadui Kosciuškai (Kosciuszko)<br />
ir kt.<br />
Toliausiai į Europos rytus nutolęs mokslo, kultūros, katalikybės centras<br />
– Jėzuitų akademija – veiklos pradžią skaičiuoja nuo 1570 m. Akademijos<br />
pastatai supa 13 įvairaus dydžio vidaus kiemelių: Didįjį, Observatorijos (M.<br />
Počobuto, Kolegijos), Bibliotekos (Centrinis), M. K. Sarbievijaus (Šeimyninis),<br />
M. Daukšos, S. Daukanto, Arkadų, L. Gucevičiaus, A. Mickevičiaus, S. Stanevičiaus,<br />
K. Sirvydo, Senosios Spaustuvės, Bursų. Šimtmečiais kito unikalaus ansamblio<br />
pastatų paskirtis, plano struktūra ir architektūra. Trylika senųjų Universiteto<br />
namų, jungiančių po kelis korpusus, harmoningai derina gotiką su renesansu,<br />
baroku ar klasicizmu. Pliaterių, Masalskių, Oginskių rūmai, vakariniais<br />
fasadais išsirikiavę Pilies gatvėje, išsaugojo senosios architektūros kompoziciją.<br />
Senąją Akademijos biblioteką, ir dabar sudarančią vertingiausią Universiteto senųjų<br />
spaudinių dalį, galime rasti M. K. Sarbievijaus kiemo viename seniausių<br />
3 a. pastatų, kurio pirmojo aukšto puošniose, gotikiniais skliautais dengtose<br />
patalpose buvo jėzuitų vienuolyno refektorijus (valgykla). Po gaisro atnaujintos<br />
salės garsėjo gausiais barokiniais lipdiniais, stilingais drožinėtais baldais. Dail.<br />
P. Smuglevičiui (Smuglewicz) dekoravus salės skliautus ir sienas, joje, kaip puošniausioje<br />
ir iškilmingiausioje, vykdavo visos Universiteto iškilmės. Akademija<br />
1585 m. jau turi spaustuvę: dovanota kunigaikščio M. K. Radvilos Našlaitėlio,<br />
išleistų leidinių kiekiu ji buvo didžiausia Lietuvoje ir Lenkijoje. Šioje spaustuvėje<br />
buvo išleista pirmoji išlikusi lietuviška knyga M. Daukšos „Katekizmas“ (Kathechismas<br />
arba mokslas kiekwienam krikszczonii priwalys) ir pamokslų knyga „Postilė“<br />
(Postilla catholicka). 1681 m. atidaromas knygynas, vėliau – knygrišykla. Viena<br />
seniausių Europoje, ketvirtoji pasaulyje Astronomijos observatorija įkuriama<br />
1753 m. matematiko ir astronomo jėzuito Tomo Žebrausko, SJ, iniciatyva su fundatorės<br />
kaštelionienės Elžbietos Oginskaitės-Puzinienės parama. Observatorijos
pastato dviejų aukštų mūrai siekia XVI a. pradžią, klasicistinis portalas primena<br />
arch. Martyno Knakfuso (Knackfuss) rekonstrukcijas, o virš pastato iškilęs trijų<br />
tarpsnių barokinis bokštas tarsi ragina pritarti iškaltiems ant observatorijos<br />
sienų žodžiams: Hinc itur ad astra. („Iš čia kylama į žvaigždes“). Akademijoje<br />
vyravo humanitariniai mokslai, imtos dėstyti prancūzų, vokiečių kalbos, istorija,<br />
geografija, įkurta muzikos katedra. Filosofijos fakultete veikė žymi Vilniaus<br />
aristotelininkų mokykla, matematikos ir moralinės filosofijos katedros. XVIII a.<br />
padaugėjo praktinių dalykų (fizika, astronomija, architektūra), steigiami teologijos<br />
ir teisės fakultetai, atsirado politikos katedra. Jėzuitų akademijoje veikė dar<br />
apie 1600 m. įkurta gerai tvarkoma vaistinė. Tik 1758 m. Augusto III privilegija<br />
suteikia teisę kurti Medicinos kolegiją su ligonine.<br />
Visa jėzuitų veikla neatsiejamai susijusi su Akademijos, Vilniaus, visos<br />
<strong>Lietuvos</strong> garbinga ir sudėtinga istorija. Vilnius buvo okupuotas, caro kariuomenė<br />
šeimininkavo šešerius metus. Karai, badas, maras – Lietuva sunkiai kilo naujam<br />
gyvenimui. Po 1737 m. gaisro senieji Didysis, M. K. Sarbievijaus, Observatorijos<br />
kiemai sutvarkomi pagal baroko principams būdingą ašių sistemą, pastatai apjuosiami<br />
arkų galerijomis. Pagrindiniame Didžiajame kieme lyg Universiteto panteone<br />
išsaugota XVI a. paminklinė lenta Akademiae et Universitas Societatis Jezu, senųjų<br />
freskų pėdsakai. Šiuose dailės kūriniuose įamžinti Akademijos steigėjai, dosniausi<br />
mecenatai, globėjai, rektoriai, žymūs profesoriai ir auklėtiniai. Akademijoje dėstė ir<br />
pamokslus sakė žymūs lietuvių jėzuitų mokslininkai, teologai: Žygimantas Liauksminas,<br />
Konstantinas Sirvydas, Kazimieras ir Albertas Vijūkai-Kojalavičiai (Wijuk<br />
Kojałowiczowie, Koialowiczowie), Osvaldas Kriugeris (Krüger), Antanas Skorulskis<br />
(Skorulski), Tomas Žebrauskas (Żebrowski); kitataučiai: Aronas Aleksandras<br />
Olizarovijus (Olizarovius), Jokūbas Markvartas (Markwart), Motiejus Kazimieras<br />
Sarbievijus (Sarbiewski), Emanuelis de Vega (Vega), Martynas Počobutas (Poczobut)<br />
ir daugelis kitų, susiejusių savo likimus su Lietuva.<br />
1773 m. baigėsi beveik du šimtus metų trukusi jėzuitų veikla Lietuvoje.<br />
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia tampa archipresbiterine miesto bažnyčia. Seimui<br />
nutarus Edukacinė komisija Vilniaus jėzuitų akademiją perorganizuoja ir pavadina<br />
LDK Vyriausiąja mokykla (lot. Schola Princeps Magni Ducatus Lithuaniae),<br />
o 1803 m. – Imperatoriškuoju universitetu. 1825–1827 m. remonto, kuriam vadovavo<br />
architektas K. Podčašinskis (Podczaszyński), metu išgriauta 13 altorių ir<br />
sakykla, bažnyčios turtas parduodamas varžytinėse. Tikras barbariškas bažnyčios<br />
naikinimas, prasidėjęs 1948-aisiais, tęsėsi iki 1963 m., kai Vilniaus universitetas<br />
atgavo Šventųjų Jono Krikštytojo ir Jono Evangelisto ir Apaštalo bažnyčią.<br />
1965 m. inžinierius architektas Romanas Jaloveckas pradėjo nuoseklius, sistemingus<br />
bažnyčios architektūrinius tyrimus ir padėjo tvirtus pagrindus Universiteto<br />
ansamblio su bažnyčia istorijai pagrįsti. Didžiulėmis pastangomis ir lėšomis<br />
Vilniaus universitetui pavyko iš dalies atstatyti bažnyčią bei jos paminklus. Vilniaus<br />
universiteto ansamblis su Šventųjų Jono Krikštytojo ir Jono Evangelisto ir<br />
Apaštalo bažnyčia – europinės reikšmės vėlyvojo baroko architektūros ir dailės<br />
paminklas, neturintis analogų nei Lietuvoje, nei kaimyninėse šalyse. 1. Vilniaus universiteto Mažoji aula<br />
77
78 <strong>Lietuvos</strong> bažnyčios
uVęs Vilniaus laterano kanauninkų<br />
Vienuolynas ir ŠVentųjų petro ir pauliaus<br />
bažnyčia<br />
Indrė Šurkutė<br />
Turbūt visiems keliautojams, ypač pamaldiesiems, neišdildomą įspūdį pa-<br />
lieka Vilniaus barokinių šventovių gausa, lyg puošnus drabužis dabinantis mūsų<br />
sostinę. Vienas reikšmingiausių statinių šioje įstabioje galerijoje – Šv. Petro ir Pauliaus<br />
bažnyčia Antakalnyje, dažnai vadinama <strong>Lietuvos</strong> brandžiojo baroko perlu. Nepakartojamu<br />
stiuko lipdinių interjero dekoru pasižyminčioje šventovėje kiekvienas<br />
gali ne tik pamatyti, bet pajusti, o gal net ir suprasti, kas yra baroko dvasia.<br />
Šiame katalikiškosios Bažnyčios reformos nuostatais dvelkiančiame<br />
kūrinyje susipina religinės, filosofinės, politinės, socialinės <strong>Lietuvos</strong> Didžiosios<br />
Kunigaikštystės ir baroko epochos ypatybės. Už Antakalnio šventovės atsiradimą<br />
turime būti dėkingi dosniam fundatoriui Mykolui Kazimierui Pacui – LDK<br />
etmonui ir Vilniaus vaivadai. Jis pasižymėjo kaip išskirtinė asmenybė, padariusi<br />
didelę įtaką bažnyčios ikonografinei programai ir suteikusi nemažai peno įvairiems<br />
mitams bei legendoms apie šventovę ir patį didiką. Manoma, kad jis galėjo<br />
būti davęs skaistybės įžadus, nes visą gyvenimą liko nevedęs. Be to, etmonas<br />
šv. Mariją Magdaleną de Paci (Pazzi) laikė savo giminaite, todėl bažnyčioje galima<br />
aptikti net du jos atvaizdus. Dar viena įdomi detalė – šis didis karvedys savo<br />
pavardę siejo su taika (lot. pacis), kuri, praėjus daugelį mūšių, buvo jo širdies<br />
troškimas. Apie tai mums byloja šventovės fasado užrašas Regina Pacis, funda<br />
nos in pace („Taikos Karaliene, saugok mus taikoje“), ne tik meldžiantis taikos,<br />
bet ir liudijantis etmono atsidavimą Dievo Motinai, skelbiant ją savo (t. y. Pacų)<br />
karaliene. Bažnyčia tapo paskutine didiko atilsio vieta. Tai žymi įrašas prie portalo:<br />
Hic iacet peccator („Čia guli nusidėjėlis“). Šis kuklus bevardis nusidėjėlis<br />
tikintiesiems neleido savęs pamiršti: kilmingos giminės herbas (dviguba lelija)<br />
lydi kiekvieną nuo portalo iki pat presbiterijos.<br />
Dėl nežinomų fundatoriaus intencijų 1668 m. karo nusiaubto regulinių<br />
Laterano kanauninkų vienuolyno ir medinės bažnyčios vietoje pradėjo kilti nauja<br />
didinga šventovė, kurios statyboms iš pradžių vadovavo Janas Zaoras (Zaor),<br />
vėliau – Džovanis Batista Fredianis (Frediani). Dekoruoti bažnyčios interjerą<br />
buvo pakviesti stiuko lipdytojai iš Italijos Pjetras Pertis (Perti) ir Džovanis Marija<br />
Galis (Galli). Jiems ir tenka didžiausia garbė dėl įspūdingos, aukšto meninio<br />
lygio bažnyčios puošybos, pelnančios šventovei daugiausia pagyrų.<br />
Šventorius apjuostas mūrine tvora, skaidyta segmentinių arkų nišomis.<br />
Tvoros kampuose išmūrytos keturios aštuonkampio plano koplytėlės, dekoruotos<br />
balta spalva išryškintais piliastrais ir dengtos kresnais aštuonkampiais kupolais.<br />
Šventorių užbaigia 1676 m. pradėtas statyti vienuolynas, su bažnyčios zakristija<br />
sujungtas ant arkados pakylėtu koridoriumi. Juo Laterano kanauninkai<br />
iš savo gyvenamųjų patalpų galėdavo patekti tiesiai į šventovę. Vienuolyno išorė<br />
neišvaizdi, tačiau pro šiek tiek karpytą arką įžengus į stačiakampį vidinį kiemą<br />
1. Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios fasadas<br />
2. Portalo dekoras. Pacų herbas ir putai<br />
su bažnyčios titulą reprezentuojančiais<br />
atributais
80 <strong>Lietuvos</strong> bažnyčios<br />
1. Vaizdas į presbiteriją ir didįjį altorių<br />
2. Viduriniosios navos skliauto freska<br />
Quo vadis, Domine?<br />
atsiveria dviaukščiai fasadai, dekoruoti dviem eilėmis reljefinių arkadų, suskaidytų<br />
poriniais piliastrais. Iš už stogo, kaip dar vienas puošybinis elementas, kyšo<br />
bažnyčios kupolas. Vidinės patalpos prarado savo pirminę išvaizdą, ir tik kai<br />
kur išlikę cilindriniai skliautai su liunetėmis primena tikrąjį pastato amžių.<br />
Kaip sutaria daugelis tyrinėtojų, bažnyčia neišsiskiria ypatinga architektūra.<br />
Fasadas yra dviejų tarpsnių, horizontaliai skaidomas laužytų karnizų, vertikaliai<br />
– kolonų, piliastrų ir langų. Vidurinė fasado dalis užbaigiama frontonu<br />
su reljefine kompozicija, o iš šonų fasadą rėmina du neaukšti bokšteliai. Pagrindinis<br />
šventovės architektūrinis akcentas – kupolas, iškylantis vidurinės navos ir<br />
transepto susikirtime, ne itin išraiškingas ir neperteikiantis barokui būdingos<br />
didingumo dvasios. Fasado kompozicijos ašį itin pabrėžia puošnus portalas,<br />
dekoruotas kartušu su Pacų herbu, karūna ir dviem berniukų figūromis. Antrajame<br />
tarpsnyje ašį pratęsia balkono baliustrada ir pusapskritės arkos langas,<br />
virš kurio iš tolo gerai matomas jau minėtas lotyniškas įrašas Regina Pacis... Jis<br />
iliustruotas aukščiausiame ašies taške įkomponuotu Marijos Taikos Karalienės<br />
bareljefu, vaizduojančiu Dievo Motinos su Kūdikiu figūrą, pamynusią karo ginklus.<br />
Fasadą puošia dar dvi skulptūros antrajame tarpsnyje: šv. Augustinas ir<br />
pal. Stanislovas Kazimierietis. Abu jie glaudžiai susiję su šios šventovės vienuolija.<br />
Pagrindiniai fasado dekoro motyvai pratęsiami interjero lipdiniuose.
Bazilikinio tūrio trinavės bažnyčios išplanavimas primena pirmąją baro-<br />
ko architektūros apraišką – jėzuitų Il Gesu šventovę Italijoje. Lotyniško kryžiaus<br />
planą sudaro transeptas, kertantis viduriniąją navą, o šoninės navos užpildytos<br />
koplyčiomis su perėjimais. Jos skirtos įvairiems šventiesiems ir jų gyvenimo epizodams:<br />
dešinėje pusėje – Šv. Karžygių ir Šv. Uršulės, kairėje – Šv. Karalienių ir<br />
Šv. Augustino koplyčios. Transepto sparnuose įkurdinta po altorių: dešinėje –<br />
Penkių Jėzaus žaizdų, kairėje – Maloningosios Dievo Motinos. Presbiterijos ir<br />
transepto susikirtimo vietoje įrengta dar po mažą altorėlį. Iš abiejų presbiterijos<br />
pusių glaudžiasi stačiakampės zakristijų patalpos.<br />
Kaip jau minėta, šią bažnyčią iš kitų labiausiai išskiria nepaprastas stiuko<br />
lipdinių dekoras, žavintis savo įvairove, meniniu meistriškumu ir religinės minties<br />
gilumu. Reljefinės skulptūros ne tik puošia bažnyčią (gausiai naudojami augaliniai<br />
ornamentai), bet per jas tikintiesiems skleidžiamos ir skiepijamos krikščioniškosios<br />
tiesos, vertybės, dorybės, vaizduojami didžiausi tikėjimo slėpiniai. Visoje<br />
šventovėje didžiulė putų – mažų angeliukų ir berniukų – įvairovė. Šie populiarūs<br />
baroko puošybos personažai, pasirodantys jau bažnyčios fasade, aktyviai dalyvauja<br />
visame šventovės patalpų dekore, jungdami architektūrines detales ir siužetus.<br />
Portalo dekore būtent jiems patikėta reprezentuoti bažnyčios titulą, laikant šventųjų<br />
Petro ir Pauliaus atributus (raktus ir popiežiaus tiarą bei kalaviją).<br />
Tik įėjus patenkama į neaukštą prienavį, nuo viduriniosios navos erdvės<br />
atskirtą dviem kolonomis, remiančiomis vargonų chorą. Ši maža erdvė pasižymi<br />
ne tik simbolinių kaukių, bet ir labai realistiškų žmonių veidų gausa. Tikėtina,<br />
kad kuriant pastaruosius būdavo „pasiskolinama“ ir tuometinių Vilniaus<br />
gyventojų bruožų. Pagrindiniai prienavio skulptūrinio dekoro akcentai – kairėje<br />
pusėje prie durų pavaizduotas šv. Kristoforas su kūdikėliu Jėzumi (Vilniaus<br />
miesto globėjas), dešinėje pusėje – giltinė su dalgiu ir karūna, puikiai įkūnijanti<br />
pagrindinį baroko epochos šūkį Atmink, kad mirsi (lot. Memento mori). Giltinei<br />
po kojų pamesti valdžios, dvasininkų, mokslo, meno atributai labai tiesiogiai<br />
kiekvienam tikinčiajam parodo, kad prieš mirtį visi lygūs. Prienavyje gausu ir<br />
kitų mirties simbolių. Tai lyg patvirtina legendą, kad nusidėjėliai negalėdavę<br />
peržengti prienavio ribos, o jiems labiau nei bet kam kitam reikia priminti neišvengiamai<br />
artėjančią mirtį. Iš prienavio galima patekti į apvalias patalpėles po<br />
bokštais: kairėje pusėje – į krikštyklą, kurioje išsaugotas autentiškas XVII a. pabaigos<br />
krikštijimo indas, dešinėje – į Nukryžuotojo koplytėlę, kurioje dabar yra<br />
nukryžiuoto Kristaus ir šv. Pranciškaus Asyžiečio skulptūra.<br />
Šios stiuko menui pavaldžios bažnyčios skliautus puošia ir penkios<br />
freskos, vaizduojančios su šv. Petru susijusius stebuklus. Virš vargonų choro<br />
įkomponuotos trys mažesniosios: Šv. Petro vizija, Šv. Petras išgydo luošį ir Šv. Petro<br />
išvadavimas iš kalėjimo. Dvi didžiosios freskos ištapytos skliauto erdvėje nuo vargonų<br />
iki kupolo. Jos, kaip ir mažosios, apsuptos angelų ir gėlių dekoru, pasakoja<br />
dar dvi pirmojo popiežiaus istorijas: Quo vadis, Domine? („Kur eini, Viešpatie?“)<br />
ir Šv. Petras nugali Simoną Magą. Visos viduriniosios navos freskos tapytos ta<br />
pačia maniera: ekspresyvūs veikėjų judesiai, besiplaikstantys drabužiai, šiltas 1. Vargonų prospektas (XX a. pr.)<br />
81
82 <strong>Lietuvos</strong> bažnyčios<br />
1. Viduriniosios navos alegorinė<br />
skulptūra Palaiminti romieji; jie paveldės<br />
žemę<br />
2. Šv. Karžygių skulptūros<br />
koloritas. Pagrindinės figūros pateiktos pirmame plane ir gana kruopščiai pavaizduotos.<br />
Fonai blankesni, neištobulinti. Iš „Apaštalų darbų“ ir „Aukso legendų“<br />
paimti siužetai apie Petro veiklą jau Išganytojui įžengus į dangų šį apaštalą<br />
pristato kaip svarbiausią Kristaus misijos tęsėją, Dievo vietininką žemėje ir pirmąjį<br />
popiežių. Todėl, nors freskų ir mažai, jų motyvai ypač svarbūs pagrindinei<br />
bažnyčios ikonografinės programos linijai. Deja, iki šiol nėra nustatyta freskų<br />
autorystė.<br />
įžengus į vidurinę navą, pasitinka aštuonios alegorinės Kristaus Kalno<br />
palaiminimų skulptūros virš arkų, vedančių į koplyčias. Kristaus palaiminimų<br />
(Mt 5, 3–10) personifikacijų atvaizdus Lietuvoje galime rasti tik dviejose bažnyčiose,<br />
abiejuose brandžiojo baroko šedevruose: šioje šventovėje ir Pažaislyje.<br />
Antakalnio palaiminimų lipdiniai padaryti remiantis Cezario Ripos (Ripa) emblemų<br />
(alegorinių atvaizdų su tam tikrais moto) rinkiniu „Iconologia“. Skulptūros,<br />
išlipdytos pačioje navos pradžioje, įgyja svarbią reikšmę lydint tikintįjį<br />
prie altoriaus, primindamos jam svarbiausius krikščionio dvasinio ir materialaus<br />
gyvenimo principus.<br />
Palaiminimų figūrų poras skiria poriniai piliastrai, tarp kurių komponuojamos<br />
apaštalų figūros. Visoje bažnyčios erdvėje per vidurinę navą, transeptą<br />
ir presbiteriją viename aukštyje, vienodo apipavidalinimo nišose pastatytos<br />
visafigūrės statulos. Viduriniojoje navoje ir transepte vaizduojama 12 Kristaus<br />
apaštalų. Jų visų priešakyje, geriausiai matomose vietose, stovi šv. Petras ir Paulius.<br />
Po skulptūrų nišomis įkomponuoti pano, kuriuose nulipdyti kiti šventieji,<br />
jų kankinystės scenos, kariai ir ypač daug karo atributikos.<br />
Keturiose šoninėse koplyčiose skleidžiasi savitos temos, kurios įvairiomis<br />
sąsajomis jungiasi su kitomis bažnyčios temomis. Šv. Karžygių koplyčią<br />
ne be pagrindo galima sieti su fundatoriumi M. K. Pacu, kariuomenės vadu ir<br />
drauge uoliu kataliku. Taigi jam išties turėjo imponuoti šventieji karžygiai, išaukštinami<br />
koplyčioje. Virš dviejų arkų nepriekaištingai įkomponuotos šventųjų<br />
Teodoro, Mauricijaus, Florijono ir Mauro figūros. Paskliautėse pavaizduotos dvi<br />
mūšio scenos: kairėje – šv. Kazimieras, fundatoriaus globėjas, stebuklingai pasirodantis<br />
lietuvių kovoje su rusais, dešinėje – šv. Vaclovas, Bohemijos valdovas.<br />
Abu šventieji yra pagarsėję skaistybės įžadais, kaip ir pats M. K. Pacas. Spiralinėmis<br />
kolonomis puoštame altoriuje patalpintas Šv. Cerbonijaus paveikslas.<br />
Greta esančios koplyčios lipdiniai atskleidžia šv. Uršulės gyvenimo epizodus<br />
ir išaukština kitas šventąsias mergeles, kurių dauguma paaukojo gyvybę<br />
dėl skaistybės. Abi paskliautes puošia šv. Uršulės gyvenimo ir kankinystės scenos,<br />
o centriniame skliauto plafone debesų fone pavaizduotas mergelių kankinių<br />
choras danguje. į koplyčios arkų šonus pasirėmusios stovi keturios šventųjų<br />
statulos: Kotryna Aleksandrietė, Barbora, Apolonija ir Marija Magdalena. Pastaroji<br />
nulipdyta su XVII a. pabaigai būdingais drabužiais, todėl manoma, jog jai<br />
pozavusi pati P. Perčio žmona. Altoriniame paveiksle pavaizduota šv. Uršulės<br />
mirtis ir apoteozė. Visoje koplyčioje gausiai naudojamas palmių šakelių dekoras<br />
kankinystės reikšmei pabrėžti.
Kitoje navos pusėje įrengta Šv. Karalienių koplyčia yra šiek tiek nuto-<br />
lusi nuo pirminio jos sumanymo. Iš pradžių ji buvo skirta šv. Petronėlei, kuri<br />
seniau pagal „Aukso legendas“ klaidingai laikyta apaštalo Petro dukra, todėl ši<br />
koplyčia turėjo būti artima pagrindinei bažnyčios ikonografinei linijai. Pakeitus<br />
altorinį Šv. Petronėlės paveikslą į Šv. Monikos, šv. Augustino motinos, koplyčia<br />
tapo artimesnė pastarojo tematikai. Abipus paveikslo vietoje kolonų stovi du<br />
suaugę angelai, remiantys kapitelius, šalia jų – grakščios spiralinės kolonos. Ant<br />
koplyčios arkų, panašiai kaip šventieji karžygiai, įkomponuotos keturios moterų<br />
figūros, kurias tyrinėtojai labai skirtingai identifikuoja. Tai gali būti taikingumą,<br />
gailestingą meilę, darbštumą ir kantrybę vaizduojančios alegorinės skulptūros<br />
arba kartu ir konkrečios šventosios karalienės. Kairiojoje paskliautėje ir skliauto<br />
plafone vaizduojamos šv. Teodoros kankinystės scenos, dešiniojoje paskliautėje<br />
– šv. Faustos kankinystė. Dėl to čia taip pat aptinkame nemažai palmių šakelių<br />
dekoro.<br />
Greta esančioje Šv. Augustino koplyčioje labiausiai išreikšta šio Bažnyčios<br />
Mokytojo tema, plėtojama visoje šventovėje, pradedant fasadu ir baigiant<br />
kupolo būgnu interjere. Altoriaus paveiksle visu didingumu vaizduojamas<br />
pats šventasis. Koplyčios skliauto reljefe atsiveria jo apoteozė, paskliautėse –<br />
1. Bažnyčios skliautai, išpuošti stiuko<br />
lipdiniais<br />
2. Marijos Magdalietės skulptūra<br />
Šv. Uršulės koplyčioje<br />
83
84 <strong>Lietuvos</strong> bažnyčios<br />
1. Maloningosios Dievo Motinos<br />
paveikslas<br />
šv. Augustino vizija apie Švč. Trejybės slėpinį ir Kūdikėlis Jėzus, peršaunantis<br />
šventojo širdį meilės strėle. Kaip ir visose koplyčiose, čia išryškėja keturios visafigūrės<br />
žmonių skulptūros; šį kartą – alegorinės dorybių personifikacijos: tvirtumas,<br />
teisingumas, susivaldymas ir gailestingumas (lot. caritas). Figūros įkomponuotos<br />
skliauto kampuose, o ne virš arkų, kuriose išlipdytas teatrines uždangas<br />
imituojantis reljefas. Tai ypač būdinga baroko menui ir dvasiai, primenančiai<br />
šv. Augustino idėją apie pasaulį kaip sceną, stebimą Dievo. Koplyčios dekoras<br />
persunktas Bažnyčios Mokytojo mintimis – jau vidurinėje navoje virš koplyčios<br />
arkos pavaizduotų Palaiminimų moto cituojami būtent šio šventojo raštai.<br />
Praėjus keturias koplyčias pasiekiamas transeptas, kurio kairiajame<br />
sparne atsiveria Maloningosios Dievo Motinos, dešiniajame – Penkių Jėzaus<br />
žaizdų altorius. Jie abu turi savo istorijas. Stebuklais garsėjantis Maloningosios<br />
Dievo Motinos paveikslas 1653 m. Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus buvo padovanotas<br />
dar senajai parapijos bažnyčiai, kad saugotų kraštą nuo maro. Marija
nutapyta laužanti iš dangaus siunčiamas maro strėles, o virš altoriaus, abipus<br />
transepto lango, stiuko lipdiniuose, vaizduojamos dvi istorijos: Joanos de Kostumis<br />
iš Faencos vizija, įkvėpusi šio paveikslo kultą, ir pačios paveikslo kopijos<br />
dovanojimas bažnyčiai. Penki skliauto plafonai taip pat skiriami Marijai. Juose<br />
vaizduojama Sužadėtuvės su Juozapu, Elzbietos aplankymas, Marijos gimimas,<br />
Nekaltasis Prasidėjimas ir Angelo apreiškimas. Priešingoje pusėje esantis altorius<br />
dar nepastačius bažnyčios buvo pažadėtas Penkių Jėzaus žaizdų brolijai,<br />
jungusiai žvejų bendruomenes. Ši brolija ir rūpinosi altoriaus įrengimu. Penkių<br />
Jėzaus žaizdų paveikslą supa gausybė angelų. Altorių rėminančių dviejų kolonų<br />
apačioje ir viršuje sutelktos grupės suaugusių ir mažų angelų skulptūrų, laikančių<br />
Kristaus kankinimo įrankius. Siužetas dar kartą pakartotas transepto skliaute.<br />
Glorijoje virš altoriaus pavaizduotas brolijos herbas su Kristaus žaizdomis.<br />
Aukščiausiai, skliaute ir abipus transepto lango, išlipdyta visa Išganytojo kančia:<br />
skliauto plafonuose – Malda alyvų kalne, Ecce Homo, Nuplakdinimas ir Vainikavimas<br />
erškėčiais, dešinėje lango pusėje – Kryžiaus nešimas, kairėje – Nukryžiavimas.<br />
Abiejų transepto altorių retabulai sukurti XVIII a. pradžioje jau nebe italų<br />
meistrų P. Perčio ir Dž. M. Galio. Prie jų darbavosi keletas kitų, deja, jau ne tokių<br />
talentingų lipdytojų.<br />
Transepto ir vidurinės navos susikirtime iškylantis kupolas sutelkia<br />
bažnyčios ikonografinės programos pamatus. Visoje šventovėje vaizduojami<br />
įvairūs šventieji, jų gyvenimo ir kankinysčių scenos, didingos Kristaus apaštalų<br />
statulos. Virš jų visų, kupolo burėse, išlipdyti keturių evangelistų reljefai. Aukščiau<br />
– lotyniškas įrašas, sustiprinantis potridentinės Bažnyčios pagrindus: Tu<br />
es Petrus et super hanc Petram aedificabo Ecclesiam meam et portae inferi non praevalebunt<br />
adversus eam („Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo<br />
Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“) (Mt 16, 18). Pačiame kupolo būgne<br />
pavaizduoti keturi Vakarų Bažnyčios Mokytojai: šventieji Augustinas, Jeronimas,<br />
Ambraziejus ir Grigalius I Didysis. Tokia hierarchija išryškinami Katalikų Bažnyčios<br />
pamatai ir pagrindinė šventovės dekoro tema: tikroji Bažnyčia pastatyta ant<br />
kertinio akmens, Petro, ir besilaikanti ant apaštalų, šventųjų, kankinių; tik ji per<br />
Jėzaus Kristaus auką, Jo Kūną ir Kraują teikia išganymą. Visuotinės Bažnyčios<br />
temą taip pat atliepia pokupolinėje erdvėje XX a. pradžioje pakabintas Liepojos<br />
meistrų laivo formos sietynas. Kupolo skliaute dinamiškai ir žaismingai ratu<br />
sukasi angeliukų figūros, o iš žibinto skliauto pats Dievas Tėvas žvelgia ne tik į<br />
šitą dailininkų ir architektų sugalvotąjį, bet ir į savo sukurtąjį pasaulį bei jame<br />
gyvenančius tikinčiuosius. Ypač kelia nuostabą, kaip lengvai ir įtikinamai stiuko<br />
lipdiniais kupolo skliaute sukuriama dangaus sfera.<br />
Presbiterijos ir transepto sandūroje abiejose pusėse įrengti du altorėliai:<br />
Jėzaus Nazariečio ir šv. Pranciškaus Asyžiečio. Malonėmis garsėjanti ispaniška<br />
Jėzaus Nazariečio (Ecce Homo) skulptūra su tikrais drabužiais sukurta apie<br />
1700 m. Ji atkelta iš uždarytos Antakalnio trinitorių bažnyčios 1864 m. Kad<br />
būtų išlaikyta simetrija, XX a. pradžioje pastatytas Šv. Pranciškaus altorius, kuriam<br />
skulptūrą sukūrė Boleslovas Balzukevičius.<br />
1. Maloningosios Dievo Motinos<br />
paveikslas su aptaisais<br />
2. Penkių Jėzaus žaizdų altorius<br />
85
86 <strong>Lietuvos</strong> bažnyčios<br />
1. Prisikėlusio Kristaus skulptūra<br />
Presbiterijos sienos suskaidytos piliastrais, tarp kurių komponuoja-<br />
mos skulptūros ir molbertiniai paveikslai. Dešinėje pusėje nišose patalpintos<br />
Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo ir šv. Juozapo skulptūros. Tarp šių skulptūrų<br />
vienas virš kito pakabinti Šv. Mykolo Arkangelo (XIX a.) ir Šv. Marijos Magdalenos<br />
de Paci (XVII a. pab.) paveikslai. Kairėje pusėje, arčiau altoriaus, nulipdyta<br />
veržlumu ir dinamika visame interjere išsiskirianti Prisikėlusio Kristaus skulptūra,<br />
įkūnijanti pergalę prieš mirtį. Tai neabejotinai menine prasme vertingiausias<br />
kūrinys šventovėje. Toje pačioje pusėje pavaizduotas Jonas Krikštytojas su<br />
avinėliu atrodo daug santūriau. Tarp lipdinių taip pat pakabinta pora paveikslų.<br />
Tai Nukryžiuotasis (XVII a.) ir M. K. Paco visafigūris portretas (XVII a. pab.).<br />
Presbiterijos paveikslai ypač reikšmingi akcentuojant fundatoriaus asmenybę:<br />
jo paties portretas, jam brangus Nukryžiuotojo atvaizdas ir šventieji globėjai. Po<br />
skulptūromis komponuojamos panoplijos, vaizduojančios karo atributų motyvus,<br />
taip pat primena dosnųjį karvedį.<br />
Deja, nėra išlikusio svarbiausio maldos namų akcento – didžiojo altoriaus.<br />
Tamsus medinis altorius turėtų daryti didelį įspūdį savo dydžiu, auksavimu<br />
ir skulptūrų gausa. Pirmajame tarpsnyje Šv. Pauliaus paveikslą supo 12 tautų<br />
atstovų figūros, o antrajame Šv. Petro paveikslą – 12 apaštalų. Tokiu sumanymu<br />
skelbta Dievo šlovė visame pasaulyje, tačiau tai buvo nelabai priimtina XVII a.<br />
visuomenei, nenorėjusiai savo šventovėje kitatikių atvaizdų. Atskiros altoriaus<br />
dalys ir skulptūros šiuo metu saugomos įvairiose <strong>Lietuvos</strong> bažnyčiose. Antakalnyje<br />
XIX a. pradžioje senojo altoriaus vietoje buvo pakabintas Pranciškaus Smuglevičiaus<br />
(Smuglewicz) tapytas paveikslas Šv. Petro ir Pauliaus atsisveikinimas,<br />
o abipus jo pastatytos keturios Kazimiero Jelskio (Jelski) nulipdytos šventųjų<br />
pranašų (Jeremijo, Elijo, Izaijo ir Danieliaus) skulptūros.<br />
Apsidos skliautus puošia trys figūrinės stiuko kompozicijos. Pirmasis<br />
reljefas vaizduoja Petro ir jo brolio Andriejaus pašaukimą, antrasis (centrinis) –<br />
Jėzų, perduodantį Petrui raktus ir popiežiaus tiarą, trečiasis – Sauliaus atsivertimą<br />
pakeliui į Damaską. Tarp šių scenų nulipdyti du suaugę angelai, laikantys<br />
virš visų trijų scenų besitęsiantį karnizą. Už jo atsiveria dangus, kuriame plazdena<br />
Šv. Dvasios balandis. Presbiterijos skliautą taip pat gausiai dabina angelų ir<br />
augalų lipdiniai. Pagrindinė centre vaizduojama scena – Vakarienė Emause – iškelia<br />
Eucharistijos slėpinio didingumą ir jo svarbą Katalikų Bažnyčioje, o užrašas<br />
dar kartą skelbia: Domus Dei aedificata est supra firmam petram („Dievo namai<br />
pastatyti ant tvirtos uolos“). Šios šventovės jungtį su visuotine Dievo Bažnyčia<br />
liudija dviejų popiežių reljefai liunetėse: Klemenso IX ir Inocento XI, nes valdant<br />
pirmajam bažnyčia buvo pradėta statyti, o valdant antrajam – baigta.<br />
Iš presbiterijos galima patekti į dvi stačiakampio plano zakristijas, kurių<br />
skliautus puošia freskos ir stiuko lipdiniai. Kairėje esančioje zakristijoje gausu<br />
demonų atvaizdų, o virš jų – smarkiai per amžius nukentėjusi freska, kurioje<br />
vaizduojamas Kristus, gelbstintis skęstantį Petrą. Taip kiekvienam tikinčiajam<br />
primenama, kad iš nuodėmių ir pagundų gali išgelbėti tik Išganytojas. Dešiniojoje<br />
zakristijoje – dar prasčiau išsilaikiusi freska, kurioje atsivėrusį dangų regi
pal. Stanislovas. Stiuko lipdiniais čia kuriama daug šviesesnė nuotaika: pusfigūrės<br />
nuogų moterų skulptūros, apsuptos angelų, ant galvų laiko pintines su<br />
vaisiais, kurie yra sielos dorybių įvaizdis.<br />
Daug diskusijų kelianti ikonografinė bažnyčios programa pirmiausia<br />
yra pavaldi potridentinės Bažnyčios skleistoms idėjoms. Dėl to per šv. Petrą ypač<br />
pabrėžiama popiežiaus valdžia, taip pat Vakarų Bažnyčios daktarų ir apaštalų<br />
mokymas, kurio tęstinumą perėmė Katalikų Bažnyčia. Tokiame istoriniame ir<br />
religiniame kontekste ypač svarbu pabrėžti ir Švč. Mergelės Marijos vaidmenį<br />
Bažnyčioje, todėl jai irgi skirta nemažai dėmesio. Kristaus kančia ir prisikėlimas<br />
– svarbiausias krikščionybės pagrindas – labiausiai akcentuojami bažnyčios<br />
priekinėje dalyje. Gausybei šventųjų, per amžius palaikiusių Katalikų Bažnyčią,<br />
taip pat skirta didelė dalis šventovės dekoro. Paties fundatoriaus indėlis aiškiausiai<br />
matomas apžvelgus bažnyčios erdvėje pasklidusius karo motyvus ir jiems<br />
priešinamus taikos simbolius bei šūkius. M. K. Paco iniciatyvai priskiriama ir<br />
skaistybės tema, kuri matoma Šv. Uršulės, buvusioje Šv. Petronėlės ir Šv. Karžygių,<br />
koplyčioje. Šventovėje pasklidę tos pačios temos ar asmenybių motyvai<br />
įdomiai atskleidžia barokinę specifiką – sujungti erdvėje nutolusius epizodus.<br />
Žymus dekoro įvairovės nuopelnas tenka patiems stiuko lipdytojams, pasitelkusiems<br />
ne tik savo beribę fantaziją, bet ir gyvai stebėjusiems to meto Vilnių.<br />
1. Presbiterija<br />
2. Jėzaus Nazariečio skulptūra<br />
87
Change language