Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2003 - Generolo Jono Žemaičio ...

Generolo Jono Þemaièio 

Lietuvos karo akademija 

Vilniaus universiteto 

Tarptautiniø santykiø ir politikos mokslø institutas 

STRATEGINIØ TYRIMØ CENTRAS 

LIETUVOS 

METINË STRATEGINË 

APŽVALGA 2003 

Vilnius 2004 

ISSN 1648-8016

Redakcinë kolegija: 

Raimundas Lopata, 

Jûratë Novagrockienë, 

Gediminas Vitkus 

Recenzentai: 

Prof. habil. dr. Jonas Èièinskas, Vilniaus universiteto Tarptautiniø 

santykiø ir politikos mokslø instituto Europos studijø katedros 

vedëjas 

Laimonas Talat–Kelpša, Lietuvos Respublikos uþsienio reikalø 

ministerijos Uþsienio politikos 

ir analizës skyriaus vedëjas 

Leidinys parengtas vadovaujantis 2003 m. sausio 31 d. Generolo Jono Þemaièio 

Lietuvos karo akademijos virðininko ásakymu nr. V-189 “Dël mokslinio tyrimo 

Lietuvos metinë strateginë apþvalga 2003” ir publikuojamas remiantis 2004 m. kovo 

21 d. LKA ir VU TSPMI Strateginiø tyrimø centro Tarybos posëdyje patvirtinta 

veiklos ataskaita (protokolo 

nr. 04/1) ir 2004 m. balandþio 5 d. LKA Politikos mokslø katedros rekomendacija 

(protokolo nr. 23). 

Atsakingasis redaktorius: 

Gediminas Vitkus 

Kalbos redaktorë: 

Laura Lapkûnaitë 

Lietuvos metinë strateginë apþvalga 2003, Vilnius: Lietuvos karo 

akademija, 2004. 

Leidinio tikslas – kompleksiška ir nuolatinë esmingø ir svarbiø Lietuvos 

nacionaliniam saugumui pokyèiø, vykstanèiø tarptautiniame-sisteminiame, 

regioniniame ir nacionaliniame lygmenyse, analizë ir apibendrinimas. 

© Generolo Jono Þemaièio Lietuvos karo akademija, 2004

TURINYS 

Pratarmë ........................................................................................................... 5 

Globalinës tarptautinës sistemos raidos tendencijos ................. 7 

Globalios ir Baltijos valstybiø geopolitinës situacijos pokyèiai ........................ 9 

Egidijus Motieka, Nortautas Statkus 

Karinis konfliktas informacijos amžiuje ir Lietuvos pasirengimas................. 53 

Nerijus Maliukevièius 

Europos saugumo sistemos 

raidos tendencijos ........................................................................ 73 

Europos Sàjungos bendroji uþsienio ir saugumo politika ir Lietuva .............. 75 

Algirdas Gricius, Kæstutis Paulauskas 

NATO reagavimo pajëgø ir ES greitojo reagavimo pajëgø 

veiklos perspektyvos ......................................................................................... 103 

Margarita Šešelgytë 

Glaudesnio bendradarbiavimo ES perspektyvos 

ir pasekmës Lietuvai ......................................................................................... 131 

Ramûnas Vilpiðauskas 

Posovietinës erdvës bûklë ir raida .............................................. 149 

Rusijos vienijimasis su Europa: 

euroatlantinës darbotvarkës ágyvendinimas? ................................................... 151 

Janina Ðleivytë 

Geopolitinis ákaitas: Rusijos Federacijos Kaliningrado (Karaliauèiaus) 

srities atvejis ...................................................................................................... 177 

Raimundas Lopata 

Vidiniai Lietuvos saugumo aspektai ........................................... 193 

Pilietinis pasipriešinimas Lietuvos saugumo ir gynybos sistemoje: 

raida ir perspektyvos......................................................................................... 195 

Graþina Miniotaitë 

Lietuvos bankininkystës raidos ypatybës ir jø poveikis gyventojø 

ekonominiam saugumui ................................................................................... 211 

Dalia Ðiukðtienë 

Lietuvos energetinë (ne)priklausomybë ir ðalies saugumas 

Þivilë Ðatûnienë ................................................................................................. 233

Pratarmë 

Prieð metus pasirodþiusioje pirmojoje Generolo Jono Þemaièio Lietuvos karo 

akademijos ir Vilniaus universiteto Tarptautiniø santykiø ir politikos mokslø instituto 

ásteigto Strateginiø tyrimø centro „Lietuvos metinëje strateginëje apþvalgoje 2002“ 

leidinio redakcinë kolegija pabrëþë: 

„Tiek bendros pasaulinës tarptautinio saugumo sistemos raidos tendencijos, 

tiek ir Lietuvos nacionalinio saugumo problemos specifika per pastaràjá deðimtmetá 

paskatino tai, kad atsirado nemaþai ádomiø ir vertingø publikacijø. Taèiau aktuali ir 

svarbi Lietuvos nacionalinio saugumo problematika vis dëlto buvo tyrinëjama tarsi 

prieðokiais, taip ir nerandant mechanizmo, kuris uþtikrintø geriausius rezultatus 

atneðantá sistemingà ir nuolatiná tyrimo darbà. Kaip tik ðià strateginiø studijø Lietuvoje 

spragà ir turëtø uþpildyti pradedama kasmet lietuviø ir anglø kalbomis leisti „Lietuvos 

metinë strateginë apþvalga“. Bûtent ði aplinkybë leidþia tikëtis, kad Strateginiø tyrimø 

centras taps nuolat ir produktyviai veikianèia mokslo tiriamàja institucija, telkianèia 

iki ðiol „iðblaðkytas“ intelektualines pajëgas kûrybingam darbui“ 1 . 

Ðiandien galima su pagrindu akcentuoti – redakcinës kolegijos viltys „Lietuvos 

metinæ strateginæ apþvalgà“ paversti periodiniu, visuomenës dëmesá traukianèiu 

leidiniu pildosi. Beje, tai árodo ne tik jûsø rankose gulintis antrasis Strateginiø tyrimø 

centro mokslo darbas, bet dar ir pirmojo pristatymas, subûræs tiek save priskirianèius 

lietuviðkajai saugumo bendruomenei (politikus, analitikus, kariðkius, þurnalistus), 

tiek diplomatinio korpuso Lietuvoje atstovus, tiek surado atgarsá uþsienyje. Bûtent 

toks atgarsis patvirtino, kad pasirinkta moderni, plaèiai suprantamø strateginiø 

saugumo studijø samprata yra bene vienintelis kelias, bandant adekvaèiai atskleisti 

sudëtingà, ávairiø vidaus ir tarptautiniø aplinkybiø sàlygojamà Lietuvos nacionalinio 

saugumo terpæ. 

Todël nenuostabu, kad ir „Lietuvos metinëje strateginëje apþvalgoje 2003“ 

stengtasi ið esmës tæsti kompleksinæ ðalies nacionaliniam saugumui pokyèiø, 

vykstanèiø tarptautiniame – sisteminiame, regioniniame ir nacionaliniame lygmenyse, 

analizæ. Tai atspindi tiek pirmajam leidiniui atliepianti naujosios apþvalgos struktûra 

(„Globalinës tarptautinës sistemos raidos tendencijos“, „Europos saugumo sistemos 

raidos tendencijos“, „Posovietinës erdvës bûklë ir raida“, „Vidiniai Lietuvos saugumo 

aspektai“), tiek ðià struktûrà uþpildantys straipsniai. 

Apþvalgà pradeda Egidijaus Motiekos ir Nortauto Statkaus straipsnis 

„Globalios ir Lietuvos geopolitinës situacijos pokyèiai“. Jame autoriai, remdamiesi 

dinaminiu geopolitinës analizës modeliu, nagrinëja svarbiausiø geopolitiniø veikëjø 

politikà 2001 – 2003 m. globaliu, regioniniu ir lokaliu (Rytø Pabaltijis) lygmenimis. 

Straipsnyje konstatuojama, kad po 2001 m. rugsëjo 11 d. daugiausia geostrategiðkai 

laimëjo JAV ir Izraelis, o kai kuriose srityse ir Rusija, kuri, be kita ko, ir toliau siekia 

susilpninti Baltijos ðaliø struktûrinæ galià. 

1 Redakcinë kolegija. „Pratarmë“, Lietuvos metinë strateginë apþvalga 2002, Vilnius, 2003, p. 5. 

5

6 

Nerijus Maliukevièius („Karinis konfliktas informacijos amþiuje ir 

Lietuvos pasirengimas“) analizuoja globalios informacinës revoliucijos iððûkius 

tarptautinei sistemai ir saugumo aplinkai apskritai, ir konkreèiai Lietuvos 

pasirengimà atremti juos. 

Europos „fronte“ skelbiami trys darbai. Algirdas Gricius ir Kæstutis 

Paulauskas („ES bendroji uþsienio ir saugumo politika ir Lietuva“) aiðkinasi, kokios 

aplinkybës ir veiksniai aiðkiai artikuliuotà ir globaliai projektuojamà ES uþsienio ir 

saugumo politikà padarys ámanoma ir kokiø gebëjimø reikës Lietuvai, norinèiai 

sëkmingai manevruoti transatlantinëje erdvëje. Margarita Ðeðelgytë („NATO 

reagavimo pajëgø ir ES greitojo reagavimo pajëgø veiklos perspektyvos“) tiria dviejø 

projektø – NATO reagavimo pajëgø (NRP) ir Europos greito reagavimo pajëgø 

(EGPR) – koreliacijà, taip pat aptaria Lietuvos dalyvavimo NRP ir EGPR operacijose 

perspektyvas. Pagaliau Ramûnas Vilpiðauskas („Glaudesnio bendradarbiavimo ES 

perspektyvos ir pasekmës Lietuvai“) aptaria glaudesnio bendradarbiavimo sampratos 

raidà, pristato pagrindinius glaudesnio bendradarbiavimo formalizavimo ES sutartyje 

motyvus, taip pat ávertina ðio bendradarbiavimo perspektyvas ES po jos plëtros ir su 

tuo susijusius iððûkius Lietuvai. 

Procesø posovietinëje erdvëje analizë skirta rusiðkajai tematikai. Janina Ðleivytë 

(„Rusijos vienijimasis su Europa: euroatlantinës darbotvarkës ágyvendinimas?“) 

nagrinëja Rusijos europine vadinamà politikà po 2001 m. rugsëjo 11 d., atkreipdama 

dëmesá á prieðtaravimus rusiðkoje euroatlantinës bendruomenës vizijoje. Raimundas 

Lopata („Geopolitinis ákaitas: RF Kaliningrado (Karaliauèiaus) srities atvejis“) 

mëgina áveikti tam tikrà metodologinæ stagnacijà kaliningradistikos tyrimuose, 

pristatydamas geopolitinio ákaito koncepcijà ir praktinæ jo sklaidà konkreèiu Rusijos 

Federacijos Kaliningrado srities atveju. 

Pagaliau vidiniams Lietuvos saugumo aspektams skirtuose straipsniuose 

Graþina Miniotaitë („Pilietinis pasiprieðinimas Lietuvos saugumo ir gynybos 

sistemoje: raida ir perspektyvos“) nagrinëja pilietinio pasiprieðinimo vaidmená 

Lietuvos saugumo ir gynybos strategijoje, Dalia Ðiukðtienë („Lietuvos bankininkystës 

raidos ypatybës ir jø poveikis gyventojø ekonominiam saugumui“) pateikia lietuviø 

poþiûrio á bankus analizæ, vertindama ðá poþiûrá kaip sudëtinæ ekonominio saugumo 

koncepcijos dalá, Þivilë Ðatûnienë („Lietuvos energetinë (ne)priklausomybë ir ðalies 

saugumas“) tiria ðalies energetinës (ne)priklausomybës bûklæ ir galimas jos pasekmes 

nacionaliniam saugumui. 

Taigi belieka viltis, kad ðie straipsniai patrauks skaitytojø dëmesá, 

nepriklausomai nuo jø profesinio angaþuotumo. O tai taptø dar viena paskata nenuleisti 

rankø tæsiant „Lietuvos metiniø strateginiø apþvalgø“ leidybà. 

Vilnius, 2004 m. vasaris 

Redakcinë kolegija

Globalinës 

tarptautinës 

sistemos 

raidos 

tendencijos

Nortautas Statkus * 

Vilniaus universiteto Tarptautiniø santykiø ir politikos mokslø institutas 

Egidijus Motieka * 


Globalios ir Baltijos valstybiø 

geopolitinës situacijos pokyèiai: 

2001–2003 m. pirmojo pusmeèio 

apþvalga ** 

Straipsnio autoriai, remdamiesi dinaminiu geopolitinës analizës modeliu, nagrinëja 

svarbiausiø geopolitiniø veikëjø politikà 2001–2003 metais globaliu, regioniniu ir lokaliu 

(Rytø Pabaltijyje) lygmenimis. Straipsnyje konstatuojama, kad po 2001 m. rugsëjo 11 d. 

daugiausia geostrategiðkai laimëjo JAV ir Izraelis, o kai kuriose srityse ir Rusija. 

JAV okupavus Irakà, Izraelis ir JAV tampa galingiausiomis jëgomis Artimøjø ir 

Vidurio Rytø regione. Prezidentui V. Putin parëmus JAV pradëtà kovà su globaliu terorizmu, 

susidarë palankios sàlygos formuotis JAV, Rusijos ir Izraelio partnerystei. Arabø valstybës 

vieningai nebegalës grasinti visapusiðku karu Izraeliui. Rusijai ði partnerystë yra bûtina 

sàlyga, siekiant modernizuoti savo ekonomikà bei susigràþinti didelës valstybës ávaizdá. 

Todël Putin darë nuolaidas JAV: neprieðtaravo Vaðingtono pastangoms ásitvirtinti pietiniuose 

kontinentinës geostrateginës zonos (angl. Heartland) pakraðèiuose (Uþkaukazëje, Vidurio 

Azijoje) bei NATO plëtrai á Vidurio Europà, Balkanus ir Rytø Pabaltijá. NATO plëtrà 

geopolitiniu poþiûriu galima vertinti kaip jûriniø valstybiø, pirmiausia JAV, ásitvirtinimo 

proceso vakarinëje diskontinentinës zonos (ang. Rimland) dalyje baigiamàjá etapà. Sëkminga 

operacija Afganistane, JAV kariniø pajëgø dislokavimas Vidurio Azijoje, NATO plëtra 

Europoje, Irako okupacija kuria pamatus, kad JAV ilgai dominuotø ir ásitvirtintø nauja 

globali geopolitinë tvarka pasaulyje. 

Kinija 2001–2003 metais aktyviai siekë ásitvirtinti Rytø Azijoje ir tuose regionuose, 

kurie sulaukia maþesnio Vakarø dëmesio, ágyvendindama gana racionalià bendradarbiavimo 

su JAV, kaip vienintele supervalstybe, strategijà: siekdama uþsitikrinti taikià iðorës aplinkà, 

uþsienio investicijas, paþangiø, bûtinø ekonomikos plëtrai, technologijø gavimà. 

Globali JAV vykdoma antiteroristinë kampanija sukëlë euroatlantiniø santykiø 

átampà. Europos ir JAV pozicijos iðsiskyrë dël antiteroristinës kampanijos taktikos, grësmiø 

neutralizavimo priemoniø (metodø). JAV kur kas labiau yra linkusios naudoti karinæ jëgà, 

o europieèiai – diplomatines pastangas. Po 2001 m. rugsëjo 11 d. ávykiø paspartëjusi 

transatlantiniø santykiø erozija ypaè akivaizdi tapo Irako krizës metu. Irako krizë ne tik 

sukëlë átampà tarp JAV ir kai kuriø Europos valstybiø (Prancûzijos ir Vokietijos, kurias 

palaikë ir Belgija bei Graikija), bet ir paèioje Europoje. Po Irako karo Prancûzija ir Vokietija 

siekia maþinti politinæ ES priklausomybæ nuo JAV, kuriant nepriklausomà nuo NATO 

ES karinio planavimo struktûrà, sutelkiant Europos saugumo ir gynybos politikà (ESGP). 

* Dr. Nortautas Statkus - Vilniaus universiteto Tarptautiniø santykiø ir politikos mokslø instituto 

mokslo darbuotojas. Adresas: Vokieèiø 10, 2001 Vilnius, tel. 8-5-2514130, e-paðtas: nortas@takas.lt. 

Doc., dr. Egidijus Motieka - Vilniaus universiteto Tarptautiniø santykiø ir politikos mokslø instituto 

docentas. Adresas: Vokieèiø 10, 01130 Vilnius, tel. 8-5-2514130. 

** Straipsnis baigtas rengti spaudai 2003 m. liepos mën. 

9

10 

Gerindama santykius su Vakarais, Rusija kartu didino politiná spaudimà kontinentinës 

geostrateginës zonos pakraðèiams NVS politinëje erdvëje. Rusija, nors ir darydama 

tam tikras nuolaidas, stengësi neleisti Rytø Pabaltijo, Ukrainos, Pietø Kaukazo ir Vidurio 

Azijos paversti jûriniø valstybiø placdarmais tolimesniam politiniam ir ekonominiam heartlando 

skaldymui. Taèiau Rusijai, net siekiant vidutinio laikotarpio tikslø, kol kas pavyko tik 

ið dalies atkurti NVS ðalyse buvusià politinæ átakà. Baltijos valstybëse to padaryti Rusija dar 

negali, bet ji siekia susilpninti struktûrinæ Baltijos valstybiø galià. 

1. Teorinës ir metodologinës prielaidos 

Geopolitika tyrinëja politiniø procesø geografinius aspektus. Geopolitika skiriasi 

nuo tarptautiniø santykiø disciplinos savo poþiûriu á erdvæ: geopolitinës koncepcijos 

remiasi prielaida, kad civilizacijos ir valstybiø galios plëtrà lemia þmoniø 

judëjimo erdvëje ir informacijos komunikacijos bûdai. Tarptautiniø santykiø disciplina 

nagrinëja valstybiø ryðius ir jø uþsienio politikas, tarptautinës sistemos struktûrà 

ir dinamikà, valstybiø ir kitø politiniø subjektø galios, prestiþo pasiskirstymà joje, 

sistemos reþimus (institucijos, sutartys, normos, neraðytos taisyklës). 

Tarptautiniø santykiø analizë vertina valstybiø ir kitø politiniø subjektø galios 

pasiskirstymà ir to pasiskirstymo poveiká vidaus bei uþsienio politikai apskritai, o 

geopolitika analizuoja netolygaus galios geografinio pasiskirstymo prieþastis ir politines 

pasekmes. Kitaip tariant, geopolitikui svarbu ne tik kiek ir kodël valstybë turi 

galios bei kaip jà naudoja, bet kiek ir kodël valstybë turi galios bei kaip jà naudoja 

specinëse þemës rutulio vietose. 

Tarptautiniø santykiø analitikas (nesvarbu, ar jis bûtø neorealistas, ar liberalus 

institucionalistas) þvelgia á tarptautinæ sistemà kaip á struktûruotà reguliariai sàveikaujanèiø 

politiniø subjektø visumà, o geopolitikui pirmiausia tarptautinë sistema yra 

geografiðkai apibrëþtø politiniø subjektø struktûra. Geopolitikui tarptautinë sistema 

taip pat susideda ið elementø (politiniø subjektø) ir ryðiø tarp jø (funkcijø). Taèiau 

politiniø subjektø sàveika, anot geopolitikø, sukuria erdvinius politinius darinius – 

regionus, buferius, átakos sferas, „skeveldrø juostas“, placdarmus (ar barjerus). 

Taigi geopolitika yra kitoks – erdvinis sisteminis poþiûris á tarptautinius santykius. 

Be abejo, ðis poþiûris integruoja ir tarptautiniø santykiø disciplinà, todël geopolitikà 

galima vertinti kaip atskirà hibridinæ disciplinà, kuri kokybiðkai kitu, aukðtesniu, 

lygiu nagrinëja galios sklaidos dësnius, t. y. bûtent galios transformacijos erdvëje 

dësnius. 

Geopolitika sujungia geoekonomikà (geoenergetikà), geostrategijà ir geokultûrà. 

Geoekonomika tiria ekonominës galios pasiskirstymà ir jo kitimà þemës 

rutulyje (branduolys – pusiau periferija – periferija). Taip pat geoekonomika gali bûti 

apibrëþiama kaip ekonominio pajëgumo telkimas ir projektavimas erdvëje, siekiant 

politiniø tikslø. Geoenergetika tiria netolygø, erdviná energetiniø iðtekliø pasiskirstymà 

þemës rutulyje ir jø transportavimo specifikà, kurie lemia geoekonominës ir 

politinës galios eventualø, nevienodà pasiskirstymà (kitaip tariant, tiriama, kaip tas 

nevienodumas tam tikriems politiniams subjektams suteikia geoekonominá ir galiausiai 

geopolitiná pranaðumà prieð kitus, kaip já galima dar labiau panaudoti arba 

neutralizuoti). Antra vertus, geoenergetika – energijos iðtekliø telkimas ir tiekimo 

projektavimas erdvëje, siekiant politiniø tikslø.

Geostrategija yra ilgalaikis valstybiø galios telkimas ir projektavimas ávairiose 

erdvëse (jûroje, sausumoje, ore, kosmose, kibernetinëje erdvëje), siekiant savo 

tikslø. Geostrateginë valstybës padëtis – sugebëjimas skleisti savo galià (arba gebëjimas 

trukdyti tai daryti kitiems) tose erdvëse. Geokultûra – kultûrinës civilizacinës 

galios telkimas ir projektavimas erdvëje, siekiant politiniø tikslø. Panaðiai kaip ir 

geoekonomika, geokultûrinës studijos tiria netolygø kultûriniø civilizaciniø iðtekliø 

iðsidëstymà erdvëje, kurie sukuria komunikacinius barjerus, daro átakà geoekonominei 

ir geopolitinei valstybiø galiai. Ji tiria civilizacijas, civilizacijø branduoliø, pusiau 

periferijø, periferijø ryðius; kultûriniø civilizaciniø inovacijø kilmës, jø taikymo 

bei adaptavimo, paplitimo procesus. 

Taigi geopolitika analizuoja erdvines galios konfigûracijas – geografinæ pasaulio 

(ar regiono, ar subregiono) galios struktûrà ir jos dinamikà. Taikomoji geopolitika 

(praktinë) projektuoja visø rûðiø galios telkimà erdvëje, siekiant politiniø 

tikslø. 

Pagal tarptautiniø santykiø disciplinà, valstybës tarptautinës padëties pasikeitimas 

yra jos galios ir prestiþo kitimas tarptautinëje sistemoje (hierarchijoje). Tai yra 

jos kilimas arba leidimasis hierarchijos laiptais: hegemonas – supervalstybë – didþioji 

valstybë (regioninis dominantas), vidutinë valstybë, maþoji valstybë, minivalstybë. 

Pavyzdþiui, Rusija po Ðaltojo karo pabaigos akivaizdþiai ið supervalstybës tampa 

regionine didþiàja valstybe. 

Valstybës geopolitiná statusà apibrëþia jos vieta ir reikðmë geopolitinëje pasaulio 

struktûroje, kurià sudaro geopolitiniai subjektai ir jø sàveikos sukurti aukðtesnio 

lygmens dariniai (geopolitiniai supraregionai, regionai, subregionai) bei ryðiai 

tarp geopolitiniø subjektø ir tø ryðiø nulemtos funkcinës subjektø savybës (geopolitiniai 

veikëjai, geopolitiniai centrai, buferiai, neutralûs regionai, „átakos sferos“ 

ir kt.). Valstybës geopolitinës padëties pokytis – valstybës galios pokytis geopolitiniuose 

regionuose ar (ir) geopolitiniø subjektø atþvilgiu (iðsivadavimas ið átakos, 

átakos plëtimas, kontrolë, átakos pasidalijimas, átakos praradimas, atsitraukimas, patekimas 

á átakà (ar priklausomybæ). Pavyzdþiui, valstybës pasitraukia ið kitos valstybës(–iø) 

átakos sferos, tampa geopolitiniu sàjungininku arba centru ar iš geopolitinio 

centro – neutralia teritorija. 

Tokià valstybiø geopolitinës padëties dinamikà galima apraðyti valstybës 

galios didëjimo, jos sklaidos erdvëje ir geopolitinës orientacijos bei gravitacijos 

terminais. Geopolitinis procesas – ir galios, ir teritorijos (ar erdvës) kontrolës 

didëjimas (ar maþëjimas). Pavyzdžiui, Varðuvos pakto sukûrimas – tai Rusijos 

ásigalëjimas Vidurio ir Rytø Europos skeveldrø juostoje. NATO plëtra reiðkia 

jûriniø valstybiø átakos sferos plëtimà beveik visai Europos diskontinentinës geostrateginës 

zonos daliai, kartu – tai jûrinës Europos geopolitinio regiono padidëjimas. 

11

12 

1 þemëlapis. Sausumos ir jûriniø erdviø geostrateginës zonos 

Geopolitinë dinamika apima ir geoekonominius, ir geoenergetinius, ir geostrateginius 

bei geokultûrinius valstybës padëties pokyèius. Geoekonominis pokytis 

– tai perëjimas ið vienos geoekonominës zonos á kità (branduolys (centras – 

pusiau periferija – periferija). Geokultûrinis kitimas, panašiai kaip ir geoekonomikoje, 

reiškia valstybës gamybiniø funkcijø pasikeitimà (tik þiniø ir kultûriniø inovacijø 

„gamyboje“) – ið „þaliavos“ ir aptarnaujanèiø paslaugø tiekëjos virtimà galutiniø 

kultûros produktø gamintoja. JAV XIX a. pab. – XX a. pr. ið geoekonominës ir 

kultûrinës pusiau periferijos tapo vienu ið geoekonominiø ir geokultûriniø centrø 1 . 

Geoenergetinis valstybës padëties kitimas yra jos padëties keitimasis energijos 

iðtekliø tiekimo grandinëje: valstybës – þaliavø tiekëjai – transportavimo ir perdirbimo 

ðalys – valstybës – vartotojai. Pavyzdþiui, Baltijos valstybës ið energijos vartotojø 

SSSR virto energijos iðtekliø tranzito ðalimis. Geostrateginis valstybës padëties 

pokytis – sugebëjimas iðskleisti galià ávairiose erdvëse (jûroje, sausumoje, ore, 

kosmose, kibernetinëje erdvëje). Pavyzdþiui, Vokietija, XX amþiaus pr. sukûrusi laivynà, 

ið grynai kontinentinës valstybës virsta kartu ir jûrine valstybe. Indija, paleidusi 

pirmàjá palydovà 1998 metais, pradeda tapti kosmine valstybe. 

1.1. Globali geopolitinë sistema 

Valstybës padëtis geopolitiðkai visada yra vertinama geopolitiniø supraregionø 

ir regionø kontekste ir pagal jø geopolitines funkcijas. Tyrëjams svarbu suvokti 

tai, kokià sàveikos struktûrà valstybës ir kiti nevalstybiniai veikëjai suformuoja 

apibrëþtame geopolitiniame kontekste. Kontekstas gali bûti regionas, dviðaliai santykiai 

tarp dviejø ir daugiau valstybiø ar net globali arena. 

1 Wallerstein I., Geopolitics and Geoculture: Essays on the Changing World–System, Cambridge: 

Cambridge University Press, 1991.

Kaip jau buvo minëta, globali geopolitinë sistema, kaip ir kiekviena kita sistema, 

susideda ið elementø ir jø tarpusavio ryðiø (kurie apibûdina sistemos struktûrà). 

Geopolitiniai sistemos elementai yra geopolitiniai subjektai ir aukðtesniø sistemos 

lygmenø geopolitiniai dariniai – subregionai, regionai bei supraregionai. Geopolitinë 

sistema susideda ið trijø lygmenø: 1) globalaus (pagrindiniai struktûriniai vienetai – 

hipervalstybës, supraregionai); 2) regioninio (pagrindiniai struktûriniai vienetai – 

didþiosios valstybës, regionai); 3) lokalaus (pagrindiniai struktûriniai vienetai – valstybës 

ir jø administraciniai padaliniai, subregionai). 

Geopolitiniø subjektø sàveika sukuria aukðtesniø lygmenø geopolitinius 

darinius. Þemesnio lygmens darinius formuoja itin intensyvûs ir koncentruoti geopolitiniø 

subjektø tarpusavio ryðiai. Kylant sistemos hierarchijai, ryðiø intensyvumas 

ir koncentruotumas maþëja. Ryðiø intensyvumà apibûdina subjektø sàveikos reguliarumas 

ir tankis. Geopolitinio regiono sàvoka ir þymi santykiná dinamiðkà geopolitiniø 

subjektø grupës ávairiø tarpusavio ryðiø (ekonominiø saitø, komunikacijos kanalø, 

transporto koridoriø, energijos tiekimo marðrutø) didesná intensyvumà bei koncentruotumà 

nei su kitais geopolitiniais subjektais. Tam paèiam geopolitiniam regionui 

priskiriami tie geopolitiniai subjektai, kuriuos sieja itin glaudûs ekonominiai, 

politiniai, socialiniai ir kultûriniai ryðiai 2 . Taigi geopolitiniø regionø ribas apibrëþia 

þenklûs subjektø ryðiø intensyvumo ir koncentracijos verèiø skirtumai * . Regionø 

ribos yra paslankios ir kuo daþniau jos persidengia, tuo subjektø ryðiø koncentracija 

ir tarpusavio ryðiø intensyvumas yra mažesnis (deregionalizacija). 

1 lentelë. Globalios geopolitinës sistemos struktûra 

6LVWHPRV O\JPXR 6LVWHPRV HOHPHQWDL 5\ãL LQWHQV\YXPDV 5\ãL NRQFHQWUDFLMD 

*OREDOXV VXSUDUHJLRQDL PDåDV PDåD 

5HJLRQLQLV UHJLRQDL VXEUHJLRQDL YLGXWLQLV YLGXWLQ 

/RNDOXV YDOVW\E V DGPLQLVWUDFLQLDL 

SDGDOLQLDL NRUSRUDFLMRV 192 

GLGHOLV GLGHO 

Ið dalies geopolitiniø subjektø ryðiø pobûdá galima nustatyti pagal ryðiø intensyvumo 

kiekybinæ ir kokybinæ skalæ. Pagal savo pobûdá ryðiai gali tik susieti subjektus, jei 

pastoviø * ryðiø apimtis nevirðija 25 % visø subjekto ryðiø. Didesnë ryðiø apimtis (25– 

44 %) sukuria tam tikrà jautrumà tarp subjektø, jei ryðiai bûtø nutraukti 3 . Apie 45–54 

% susisaistymas rodo didelá subjekto jautrumà, nuo 55 iki 74 % vienkryptæ priklausomybæ, 

nuo 75 iki 89 % indikuoja didelæ, o virš 90 % – visiðkà priklausomybæ. Regionø 

subjektø ryðiø intensyvumo (reguliarumo, apimèiø) ir koncentracijos (tankio ir ávairovës) 

maþesnës variacijos apraðo vidinæ regionø (subregioninæ) struktûrà. 

2 Cohen S. B., Geography and politics in a world divided, 2nd ed., New York: Oxford University 

Press. 1973, p. 64–75. 

* Ryðiø intensyvumas matuojamas jø reguliarumu ir apimtimi. Ryðiø koncentracijà parodo jø tankis 

(pavyzdþiui, keliø, oro reisø skaièius, bendros politinës institucijos ir ávairovë (ekonominiø, politiniø, 

kultûriniø). 

* Pavyzdþiui, per deðimtmetá. 

3 Rosenau J. M., The Study of Global Interdependence: Essays on the Transnationalisation of World 

Affairs, London: Frances Pinter Publishers Ltd., 1980, p. 45. 

13

14 

5\ãL 

DSLPWLV 

2 lentelë. Geopolitiniø subjektø ryðiø pobûdis 

5\ãL SRE GLV VXEMHNWXL 

SULNODXVRP\E V SRåL ULX 

$ 

5\ãL SRE GLV VXEMHNWXL 

WDNRV SRåL ULX % 

Ið esmës geopolitiná regionà sudaro subjektai, pasiþymintys didele tarpusavio 

komunikacijø koncentracija ir komunikacijø turinio intensyvumu. Dinaminæ tokiø 

ryðiø objektyvià bûklæ apibûdina geopolitinës gravitacijos, subjektyvià – geopolitinës 

orientacijos terminai. Kitaip tariant, geopolitiniai regionai yra geopolitiniø 

tarpusavio geopolitine gravitacija ir orientacija susietø politiniø subjektø teritorinës 

grupës. 

Ðiuo metu galima iðskirti 11 geopolitiniø regionø: 

1) Anglakalbë Ðiaurës Amerika ir Karibai, 

2) Vakarø Eurazija (Jûrinë Europa), 

3) Centrinë Eurazija (Rusija), 

4) Vidurio Azija, 

5) Rytø Azija, 

6) Pietø Azija, 

7) Subsacharos Afrika, 

8) Pietø Amerika, 

9) Artimieji ir Vidurio Rytai, 

10) Australija ir Okeanija, 

11) Pietryèiø Azija 4 . 

3DY\]GåLDL 

± VXVLHWXPDV PHQND WDND 9RNLHWLMD LU -$9 

± MDXWUXPDV WDND ýHNLMD LU 9RNLHWLMD 

± GLGHOLV MDXWUXPDV GLGHO WDND -XQJWLQ .DUDO\VW LU (6 

± SULNODXVRP\E YDOG\PDV $XVWULMD LU 9RNLHWLMD 

± GLGHO SULNODXVRP\E GRPLQDYLPDV .DQDGD LU -$9 

± YLVLãND SULNODXVRP\E PRQRSROLMD 3XHUWR 5LNDV LU -$9 

Geopolitinë gravitacija apima tiek kultûrinius civilizacinius keliø valstybiø 

ryðius, tiek materialiø ryðiø nulemtà bendrumà. Fizinë materialinë gravitacija atspindi 

ryðkesnæ kai kuriø valstybiø komunikacijø infrastruktûrà: geografiniø barjerø 

nebuvimà, nedidelius atstumus, gerus transporto kelius, daþnus lëktuvø reisus, telekomunikacijos 

kabelius ir kt. Energetinë ir ekonominë (tarpusavio) priklausomybë 

irgi suartina tam tikras valstybes. Kultûrinë civilizacinë gravitacija þymi lengvesná 

keitimàsi (perëmimà) komunikacijø turiniu (informacija) su kai kuriø kitø valstybiø 

4 Cohen, S. B., Geopolitics of the World System, Lanham: Rowman and Littlefield Pub. Inc., 2003, 

p. 36–40.

gyventojais. Tai apima bendràsias visuomenës elgesio normas, taisykles bei stereotipus, 

taip pat politinës etikos ir ekonominës veiklos standartus 5* . 

Geopolitiná supraregionà sudaro du ar keli geopolitiniai regionai, kuriuos 

sieja vieni ar kiti funkciniai ryðiai (geostrateginiai, geoekonominiai ar geokultûriniai). 

Tie ryðiai yra ne tik vienos kurios nors rûðies, bet ir silpnesni nei intraregioniniai 

ryðiai. Tokie geopolitiniai supraregionai yra: 1) Ðiaurës Atlanto supraregionas, 

jungiantis Ðiaurës Amerikà ir Jûrinæ Europà, 2) NVS erdvë, jungianti Centrinæ Eurazijà 

(Rytø Europà kaip jos subregionà), Pietø Kaukazà bei Vidurio Azijà, 3) Ramiojo 

vandenyno supraregionas, jungiantis Australijà ir Okeanijà bei Pietryèiø Azijà. 

1.2. Geopolitinës valstybiø (ir kitø politiniø dariniø) 

funkcijos 

Valstybes taip pat galima apibûdinti pagal jø konstitutyvines ir santykines savybes. 

Konstitutyvinës savybës yra valstybiø bruoþai, maþiau priklausomi nuo jø santykiø su 

kitais geopolitiniais subjektais (pavyzdþiui, valdymo forma, gyventojai, teritorija, karinës 

pajëgos). Santykinius valstybiø bruoþus lemia jø sàveika su kitomis valstybëmis ar kitais 

politiniais dariniais (pavyzdþiui, hegemonas, buferinë valstybë). Santykinës valstybiø 

savybës yra kartu ir jø funkcijos kitø valstybiø atþvilgiu geopolitinëje sistemoje. 

Valstybës, kurios turi globalinius regioninius ir (regioninius ar) regioninius 

globalius geopolitinius kodus, yra geopolitiniai veikëjai, nes jos turi galimybes ir valià 

veikti procesus uþ savo sienø (pavyzdþiui, G8 ðalys). Valstybës arba regionai (teritorijos), 

neturintys nei ypatingo potencialo, nei aspiracijø já ágyti, taèiau uþimantys geopolitiniams 

veikëjams svarbià geostrateginæ padëtá, yra geopolitiniai centrai (pavyzdþiui, 

Singapûras, Danija, Ukraina). Visos kitos valstybës yra geopolitiniø veikëjø didesnës ar 

maþesnës átakos objektai ar (ir) rungtyniavimo arena. Geopolitiniai centrai gali atlikti 

ir kitas geopolitines funkcijas: sàjungininko, placdarmo, barjero, sàsajos, buferio. 

Geopolitiniai sàjungininkai (draugiðki regionai) – nepriklausomos valstybës 

ar grupë valstybiø, remianèiø geopolitiniø veikëjø politikà. Toks draugiðkas JAV 

regionas yra Vakarø Europa (ypaè Ðaltojo karo metu). Neutralûs regionai – valstybës 

(ar jø grupë) ir kiti politiniai dariniai, santykinai neturintys ypatingos reikðmës geopolitiniams 

veikëjams ir nesusieti su jais politiniais ryðiais (pavyzdþiui, Argentina, 

buvusi Jugoslavija) 6 . 

Valstybës ar regionai, kuriuos kontroliuoja geopolitiniai veikëjai ar jø sàjungininkai, 

patenka á „átakos sferos“ kategorijà. Galima skirti tris átakos sferø tipus: placdarmus, 

barjerus ir provincijas. Placdarmas – valstybë (ar jø grupë), kurios teritorijà 

5 Statkus N., Motieka E., Laurinavièius È., Geopolitiniai kodai. Tyrimo metodologija, Vilnius: 

VUL, 2003, p. 98–100. 

* Fizinæ materialinæ gravitacijà yra ámanoma gana tiksliai iðmatuoti, apskaièiavus komunikacijø 

tanká ir pralaidumà (transporto infrastruktûros lygis, geleþinkeliai ir keliai, oro reisø skaièius, telekomunikaciniai 

kabeliai, dujø, naftos ar kitø þaliavø transportavimo infrastruktûra (dujotiekiai, 

naftotiekiai, uostai), televizijos signalo priëmimo zona ir kt.). Kultûrinæ civilizacinæ gravitacijà 

galima apraðyti kokybiniais metodais, bet yra gana sunku iðmatuoti kiekybiðkai. Taèiau visada yra 

ámanoma pasakyti, ar ji yra, ar ne, o jei yra, tai galima pasakyti, ar ji stipri, ar silpna. 

6 Kelly Ph., Checkerboards and Shatterbelts, Austin: University of Texas Press, 1997, p. 33–34. 

15

16 

geopolitiniai veikëjai naudoja savo átakai plësti (buvusi VDR, dabartinis Pakistanas 

Jungtinëms Valstijoms). Priešingas placdarmo funkcijai – barjeras – geopolitiniams 

veikëjams atlieka teritorijos, trukdanèios jø prieðininkams plësti savo átakà ir galià 

(Suomija, Pietø Korëja, Mongolija). Taèiau daþnai valstybiø atliekamos placdarmo ir 

barjero funkcijos sutampa, t. y. valstybë yra ir barjeras, ir placdarmas. Skirtingose geopolitinio 

veikëjo galios ciklo fazëse valstybë gali atlikti tai barjero (nuopuolio metu), 

tai placdarmo (pakilime) funkcijà. Provincija – barjeras ar placdarmas, kuris prarado 

ankstesnæ savo reikðmæ geopolitiniams veikëjams, taèiau lieka jø átakos sferoje 7 . 

„Skeveldrø juosta“ – regionas, kuriame geopolitiniai veikëjai galinëjasi dël 

átakos (pavyzdþiui, Artimieji ir Vidurio Rytai) 8 . 

Buferis – neutrali valstybë (ar jø grupë), kuri atskiria geopolitiniø veikëjø (ar 

jø sàjungininkø) teritorijas ar átakos sferas, maþindama tiesioginiø konfliktø galimybes 

(Ðvedija, Austrija) 9 . 

Geopolitinë sàsaja – erdvinis politinis darinys, sujungiantis (atliekantis tilto 

vaidmená) skirtingus geopolitinius supraregionus, regionus ir (ar) valstybes, ir taip 

palengvinantis þmoniø, idëjø ir prekiø mainus (pavyzdþiui, Singapûras, Bahreinas, 

Suomija, Honkongas) 10 . 

± *HRSROLWLQL UHJLRQ ULERV P 

± *HRSROLWLQL VXSUDUHJLRQ ULERV P 

± %XIHULQ V YDOVW\E V 

± Ä6NHYHOGU UHJLRQDV³ 

± 3RWHQFLDO V ÄVNHYHOGU UHJLRQDL³ 

2 þemëlapis. Geopolitiniø regionø ir supraregionø ribos 2003 m. 

7 Ten pat. 

8 Cohen S. B., Geography and politics in a divided world in Demko G. J. Wood W. B., eds., 

Reordering the World: Geopolitical Perspectives on the Twenty–First Century, Boulder, Colo.: Westview 

Press, 1994, p. 15–49. 

9 Chay J., Ross, Th. E., ed., Buffer States in World Politics, Boulder: Westview press, 1986, p. 13–15. 

10 Cohen (note 4), p. 15–49.

2. Globalus geopolitinis kitimas 2001–2003 m. 

Geopolitiniai procesai po 2001 m. rugsëjo 11 d. rodo, kad daugiausia geostrategiðkai 

ðiais metais laimëjo JAV ir Izraelis, o kai kuriose srityse ir Rusija. Ið karto po 

2001 m. rugsëjo 11 d. tapo aiðku, kad kova su globaliu terorizmu dominuos JAV 

uþsienio politikos dienotvarkëje. Tokia JAV uþsienio politika buvo naudinga ir Izraeliui, 

ir Rusijai. 

Esminis Izraelio interesas – suaktyvinti kovà su arabais. Tad JAV, kovodamos 

su islamo fundamentalistais, tampa labiau priklausomos nuo Izraelio. Izraelis tiesiogiai 

nedalyvavo karinëse operacijose prieð talibus ir Irakà, taèiau Izraelio þvalgybos 

tarnybos visapusiðkai padëjo amerikieèiams ir jø sàjungininkams. S. Hussein þlugimas 

labai naudingas Izraeliui, nes, JAV okupavus Irakà, Izraelis ir JAV tampa galingiausiomis 

jëgomis Artimøjø ir Vidurio Rytø regione. Arabø valstybës vieningai 

negalës grasinti karu Izraeliui. Tad Izraelis iðsprendþia dvi svarbiausias savo saugumo 

problemas: nereikia baimintis ilgo karo su keliomis arabø valstybëmis vienu 

metu ir kartu iðvengiama palestinieèiø partizaninio karo paèioje valstybëje. 

Svarbiausias Rusijos noras – tapti lygiaverte pasaulinës politikos þaidëja. 

Prezidentui V. Putin parëmus JAV pradëtà kovà su globaliu terorizmu, susidarë palankios 

sàlygos formuotis JAV, Rusijos ir Izraelio partnerystei. Rusijai ði partnerystë 

yra bûtina sàlyga, siekiant modernizuoti savo ekonomikà bei susigràþinti didvalstybës 

prestiþà. Todël Putin darë nuolaidas JAV: neprieðtaravo Vaðingtono pastangoms 

ásitvirtinti pietiniuose kontinentinës geostrateginës zonos (ang. heartlando) pakraðèiuose 

(Uþkaukazëje, Vidurio Azijoje) bei NATO plëtrai á Vidurio Europà, Balkanus 

ir Rytø Pabaltijá. Kartu Rusija vykdë aktyvià ekonominës ekspansijos politikà 

(pirmiausia Vidurio bei Rytø Europoje) bei këlë uþdaviná tapti viena ið svarbiø Vakarø 

strateginiø þaliavø tiekëja. JAV vertino Rusijà kaip atsvarà Kinijos dominavimui 

Vidurio bei Rytø Azijoje. JAV, norëdamos aktyviai ir efektyviai kovoti prieð islamo 

fundamentalistus, buvo priverstos bendradarbiauti su Rusija. Taigi po 2001 m. rugsëjo 

11 d. pradëjo formuotis globalus JAV, Rusijos ir Izraelio aljansas (geopolitinis 

trikampis), kovojantis prieð islamo fundamentalizmà. 

Sëkminga operacija Afganistane, JAV kariniø pajëgø dislokavimas Vidurio 

Azijoje, NATO plëtra Europoje, Irako okupacija kuria pamatus ilgalaikiam JAV 

dominavimui ir naujai globaliai geopolitinei tvarkai pasaulyje. 

JAV fundamentalûs geopolitiniai interesai yra ðie: (1) karinis viešpatavimas 

okeanuose bei karinis pranašumas ore ir kosmose, (2) politinis Eurazijos susiskaldymas, 

(3) mokslinis technologinis pirmavimas 11 . 

Norëdama realizuoti ðiuos interesus, JAV nebûtinai privalo vykdyti aktyvià 

politikà globaliu mastu, taèiau JAV geostrategiðkai ypaè svarbu kontroliuoti Eurazijos 

pakrantes (diskontinentinæ geostrateginæ zonà), kad joks potencialus prieðininkas 

negalëtø sutrukdyti globaliam kariniam JAV dominavimui okeanuose. Amerikieèiø 

geopolitikø ásitikinimu, JAV valdant rimlandà (taip pat dominuojant ore ir kosmose), 

kontinentinës valstybës, neturëdamos iðëjimo prie vandenynø, niekada negalës 


VUL, 2003, p. 125. 

17

18 

mesti iððûkio JAV globaliam vieðpatavimui vandenynuose (ir, suprantama, paèiø 

JAV saugumui). JAV karinës pajëgos dabar yra iðsidësèiusios konfliktø þidiniuose 

plaèia juosta pagal visà Eurazijos vakarø ir pietø pakraðtá: Bosnija, Kosovas, Makedonija, 

Jemenas, Saudo Arabija, Omanas, Kuveitas, Gruzija, Uzbekistanas, Kirgizstanas, 

Afganistanas, Pakistanas, Filipinai, Pietø Korëja (þr. 3 þemëlapá) 12 * . 

Okupavusios Irakà, JAV þengë dar vienà þingsná siekdamos dar didesnës diskontinentinës 

zonos (ang. rimlando) kontrolës – jos turës puikias galimybes paversti 

dalá Artimøjø ir Vidurio Rytø „skeveldrø“ regiono savo placdarmu. Irakas yra labai 

gera bazë vykdyti specialiàsias operacijas prieð islamo teroristus, daryti spaudimà 

potencialioms prieðininkëms ir teroristø „globëjoms“ regione: Sirijai, Saudo Arabijai, 

Iranui. Taip pat ði bazë bus didelë parama svarbiausiam JAV geopolitiniam sàjungininkui 

regione – Izraeliui. 

JAV átakos sfera 

-$9 WDNRV VIHUD 

Palankios 3DODQNLRV -$9 JAV YDOVW\E valstybës V 

(VDPL LU SRWHQFLDO V NRQIOLNWR 

Esami åLGLQLDL ir potencialûs konflikto þidiniai 

Apytikslës $S\WLNVO V ULPODQGR rimlando ULERVribos 

JAV kariniø pajëgø dislokavimo vietos 

$ 

3 þemëlapis. JAV átaka diskontinentinëje zonoje. 

12 Annual Report to the President and Congress 2001, http://www.dod.gov/pubs/almanac/unified.html; 

Wolffe, R. „Technology brings power with few constraints“, Financial Times, February 18 2002. 

* Iki ðiol JAV tiesioginës ar netiesioginës politinës átakos iðvengë ðios atitinkamas diskontinentinës 

geostrateginës zonos dalis valdanèios valstybës: Irakas, Iranas, Indija, Birma, Laosas, Vietnamas, 

Kinija, Rusija (Tolimøjø Rytø regionas).

Galima spëti, jog JAV, átvirtinusios proamerikietiðkà reþimà Irake ir taip ásitvirtinusios 

rimlando pietuose (strategiðkai svarbiame Vidurio bei Artimøjø Rytø 

regione), laipsniðkai maþins savo dalyvavimà Europos reikaluose. Prognozuotina, 

kad pagrindiniu Vaðingtono prioritetu taps tolesni bandymai iðplësti savo átakà rimlando 

pietryèiuose ir rytuose. Tai reiðkia, jog JAV sustiprins pastangas didinti socialinæ 

ir politinæ átampa Kinijoje tarp agrariniø vakarø ir industriniø pakrantës provincijø, 

didins spaudimà Ðiaurës Korëjai, skatins Rusijos Tolimøjø rytø autonomijos 

idëjas. 

Taip pat sëkmingas Irako karas þenkliai susilpnino daugiaðaliø tarptautiniø 

saugumo organizacijø JT, NATO, ESBO autoritetà. JAV, pradëdamos karinæ operacijà 

be JT ST leidimo, pademonstravo, kad tarptautinës institucijos yra bejëgës daryti 

þenklià átakà JAV elgesiui. Kaip daugiaðalë tarptautinë organizacija, JT ið esmës 

tampa beveik neveiksni, o tai suponuoja visiðkà Ðaltojo karo tarptautinës tvarkos 

pabaigà ir skatina kurti naujà tarptautiná valstybiø jëgø pasiskirstymà atspindinèias 

institucijas. Sëkmingas Irako karas kitoms pasaulio valstybëms (nesvarbu, kaip jos 

toli nuo JAV) taip pat pademonstravo, kad JAV galimybës dislokuoti karinæ galià 

globaliai yra neprilygstamos, todël racionaliau yra derinti savo interesus su JAV 

interesais, nei jø nepaisyti. 

2.1. JAV globalaus geopolitinio kodo pokyèiai 

Pagrindines JAV uþsienio politikos nuostatas bei prioritetus lemia fundamentalûs 

jø geopolitiniai interesai ir kelios bendriausios filosofinës politinës prielaidos: 

pirma, siekis skleisti Vakarø civilizacines vertybes; antra, civilizacinë prieðprieða 

tarp Vakarø ir likusio pasaulio (ypaè tarp Vakarø civilizacijos ir musulmoniðko 

pasaulio); treèia, aiškiai hierarchizuota pasaulinës tvarkos vizija, kurios virðûnëje yra 

JAV. Amerikos globalus vieðpatavimas sudaro prielaidas pilietiniø laisviø, rinkos 

ekonomikos ir demokratinio valdymo principø, kuriais remiantis buvo kuriamos 

JAV, plëtrai ir átvirtinimui visame pasaulyje. Ðios neokonservatyvios G. W. Bush 

administracijos nuostatos formuoja geopolitinius trumpalaikius ir vidutinës trukmës 

JAV tikslus. Aiðkiai hierarchizuota geopolitinë pasaulinës tvarkos vizija pirmiausia 

paremta ypatinga JAV galia, jos vidiniais resursais (dominavimas naujø technologijø 

srityje, akivaizdus karinis pranaðumas bei praktiðkai besàlygiðka visuomenës parama 

naujajam Vaðingtono uþsienio politikos kursui). 

Þinoma, JAV tarptautinæ politikà veikia daugybë iðoriniø aplinkybiø. Antiteroristinës 

kampanijos eiga dar kartà pademonstravo, jog egzistuojanèios tarptautinës 

saugumo ir gynybos institucijos (JT, NATO) nëra pajëgios priimti naujø tarptautiniø 

politikos iððûkiø bei spræsti ðiuolaikiniø saugumo uþdaviniø. Todël JAV geostrategija 

po 2001 m. rugsëjo 11 d. buvo keleriopa. Pirma, formuoti naujus laikinus politinius 

karinius aljansus, kurie padëtø vykdyti trumpalaikius kovos su tarptautiniais 

teroristais uþdavinius. Antra, siekdama iðlaikyti Eurazijos susiskaldymà ir izoliuoti 

Kinijà, kurti susietus sàjungininkø ryðiais valstybiø blokus svarbiuose diskontinentinës 

zonos (rimlando) regionuose (Europoje, Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, Vidurio 

Azijoje, Pietø Azijoje, Pietryèiø ir Rytø Azijoje). JAV patogiausia kurti tokius 

19

20 

regioninius blokus remiantis regioniniais dominantais * , kurie turi pakankamà galios 

potencialà. Jie kelia JAV pasitikëjimà, gali prisidëti prie JAV átakos stiprinimo ir yra 

svarbûs geoekonominiu poþiûriu. Treèia, JAV stengiasi adaptuoti senàsias globalias 

ir regionines saugumo institucijas (pirmiausia NATO). 

2002 metais priimta nauja JAV nacionalinio saugumo strategija ið esmës atspindi 

JAV geostrategijos tikslus XXI amþiaus pirmoje pusëje. Naujàja JAV nacionalinio 

saugumo strategija siekiama paversti JAV transnacionaline hipervalstybe. 

Nauja strategija yra preventyviai intervencionistinë. Ja numatoma neutralizuoti grësmes 

paèioje uþuomazgoje. Taip pat deklaruojama vienaðaliðkø JAV preventyviø priemoniø 

galimybë (kartu ir kariniø smûgiø) 13 . Tokia preventyvi strategija skatina stiprinti 

ðalies þvalgybinius pajëgumus, karinës doktrinos pokyèius (ypatinga reikðmë 

suteikiama mobiliems kariniams daliniams, galintiems vykdyti karines misijas ávairiuose 

pasaulio regionuose), vykdyti institucinæ saugumo struktûrø reformà ir diegti 

paþangias karines technologijas, globaliai kovoti su teroristinëmis organizacijomis 

(tai bûtø Centrinës þvalgybos tarnybos (CIA) specialiøjø padaliniø ir specialiøjø 

kariuomenës pajëgø (US SOCOM) uþdavinys), uþkirsti kelià masinio naikinimo 

ginklø platinimui, prieðiðkø didþiøjø valstybiø aljanso susiformavimui bei antros 

supervalstybës iðkilimui. Taip pat JAV, siekdama uþtikrinti stabilià ekonominæ pasaulio 

raidà ir áveikti skurdà, skatins laisvà prekybà ir laisvos rinkos institucijø diegimà 

globaliu mastu. 

Teigiama, kad JAV, siekdama apsaugoti savo nacionalinius interesus, gali imtis 

ir vienaðaliðkø veiksmø, organizuoti efektyvias, turinèias aiðkius prioritetus tarptautines 

koalicijas. Kiekviena valstybë, strategijos autoriø teigimu, yra atsakinga uþ 

jos teritorijoje vykstanèius procesus, ardanèius JAV kuriamà tarptautinæ tvarkà. Jei 

kuri nors valstybë nesusidoroja su tarptautiniais ásipareigojimais, jos suverenitetà 

galima paþeisti, kad grësmës ar grësmiø ðaltiniai bûtø neutralizuoti 14 . Tad strategija 

átvirtina tartum neofeodaliná poþiûrá á tarptautinius santykius, kai valstybë turi 

teisæ laisvai administruoti savo teritorijà tol, kol jos veikla (ar pasyvumas) nesikerta 

su JAV interesais. Kovoje su grësmëmis nacionaliniam saugumui yra ávardijami tokie 

„sàjungininkai“: Vakarø Europa, Kanada, Japonija, Pietø Korëja, Australija. Naujoji 

JAV nacionalinio saugumo strategija numato visokeriopai remti Japonijos, Pietø 

Korëjos, Australijos vaidmens stiprinimà Ramiojo vandenyno regione ir uþtikrinti 

saugumà. 

Naujoji JAV nacionalinio saugumo strategija yra klasikinë imperijos kûrimo 

strategija – iðlaikyti didþiulá galios skirtumà, neleisti sàjungininkams sudaryti prieðiðko 

sàmokslo, o prieðams – susivienyti. Gal ir nesàmoningai, bet, ágyvendindamos 

ðià strategijà, JAV gali tapti globalia imperija. Teroristinës organizacijos veikia daugelyje 

ðaliø (pavyzdþiui, teigiama, kad „Al Qaeda“ padaliniai egzistuoja 70 ðaliø). 

Todël, norëdamos jas sunaikinti, JAV bus priverstos vykdyti tiek atviras, tiek slaptas 

operacijas prieð ðias organizacijas suvereniø valstybiø teritorijose, tiesa, be jø sutikimo. 

Daugelis valstybiø remia kovà prieð tarptautiná terorizmà ir kooperuosis su JAV, 

* Valstybës, dominuojanèios viename ar kitame regione arba turinèios potencialà dominuoti. 

13 Dealing with the „Axis of evil“. The US and the „Perilous Crossroads“, Strategic Comments, 5(8), 

June 2002, p. 2. 

14 The National Security Strategy of the United States of America, September, 2002.

taèiau amerikieèiai, norëdami bûti tikri, kad valstybës nuoðirdþiai bendradarbiauja, 

turës didinti kitø valstybiø institucijø (ypaè saugumo ir jëgos struktûrø) veiklos stebëjimà, 

prireikus ásikiðti ir net perimti kontrolæ. Toliau vykstanti JAV ginkluotojø 

pajëgø reforma patvirtina ðá teiginá. 

Afganistano ir Irako karo kampanijos pademonstravo, kad kompleksiškais 

kosminiø, oro, sausumos ir jûrø ginkluotøjø pajëgø veiksmais, kuriuos suderinti padeda 

nemaþas kariniø satelitø skaièius ir kita moderni komunikacinë áranga, galima 

lengvai áveikti net ir didþiules bei neblogai ginkluotas tradicines armijas. Dar kariniø 

veiksmø Afganistane metu Gynybos ministras D. Rumsfeld siûlë kuo skubiau diegti 

modernias karines technologijas, kartu maþinant tradicinës ginkluotës svorá, bei formuoti 

mobilius karinius junginius, galinèius efektyviai kovoti su teroristais ávairiuose 

pasaulio kraštuose. 

Jau dabar yra parengti JAV ginkluotøjø pajëgø restruktûrizacijos projektai, 

kuriais siekiama paversti JAV armijà supermobilia globalia karine jëga, ir yra numatyti 

þmonës, kurie vykdys reformas. JAV sausumos armijai vadovaus atsargos generolas 

Peter Schoomaker, buvæs JAV specialiøjø pajëgø vadas 1997–2000 metais. Yra 

karðtas bendrø ginkluotøjø pajëgø rûðiø operacijø ðalininkas (t. y. oro, jûrø ir sausumos 

pajëgø koordinavimo). P. Schoomaker ypaè þavi karinës maþø, beveik autonominiø 

kariniø daliniø operacijos, aktyvios psichologinës informacinës operacijos. 

Dabartinio specialiøjø pajëgø vado generolo Ch. Holland siûlymu buvo iðplëstos 

CIA ir kitø specialiøjø pajëgø (tokiø kaip Delta, SEAL) naudojimo galimybës, leidþiant 

joms kovoti su teroristais, nesivadovaujant jokiais civiliniais ástatymais uþsienio 

valstybëse. Taip pat jis siûlo, kad specialiøjø operacijø ðtabas gautø daugiau ágaliojimø 

koordinuojant bendrus veiksmus su kitomis JAV pajëgomis, priklausanèiomis 

regioninëms vadavietëms 15 . 

Po karinës reformos JAV sausumos armijà turëtø sudaryti gana nedideli (brigados, 

grupës dydþio) mobilûs junginiai, naudojantys naujausià tikslaus taikymo ginkluotæ 

ir komunikacinæ technikà, leidþianèià jiems vykdyti tiek koordinuotus, tiek 

autonomiðkus karinius veiksmus. 

Taip pat pertvarkomas vadovavimas bendroms karinëms operacijoms su NATO 

sàjungininkais. Vietoje Vyriausiosios NATO pajëgø vadavietës Europoje (SACEUR) 

ákûrus Aljanso pajëgø operacijø vadavietæ, o vietoj Vyriausiosios NATO pajëgø Atlanto 

vandenyne (SACLANT) vadavietës – Aljanso pajëgø transformacijos vadavietæ, 

JAV visiðkai centralizuos bendrø kariniø operacijø su NATO sàjungininkais strateginá 

planavimà ir taktiná valdymà ir turës dar didesnæ JAV átakà Aljanso kariniø 

pajëgø valdymui 16 . Taip centralizuotas NATO planavimas ir valdymas Vokietijà 

privers arba paklusti JAV reikalavimams didinti karines iðlaidas ir faktiðkai atsisakyti 

savarankiðkos karinës politikos, arba iðstoti ið Aljanso karinës valdymo 

struktûros (panaðiai kaip Prancûzija). 

15 Scarborough R., „Rumsfeld gives „blank sheet“ to update special operations“, Washington Times, 

November 21 2002; Scarborough R. „Rumsfeld bolsters special forces“, Washington Times, January 

06 2003. 

16 NATO, „A new frame for Allied Command Europe: Allied Command Operations“, September 1 

2003, http://www.nato.int/shape/news/2003/09/i030901.html. 

21

22 

Taip pat planuojama, kad kuriamos NATO greitojo reagavimo pajëgos (GRP) 

galës vykdyti konkreèià operacijà ir be visø NATO valstybiø nariø sutikimo, o vien 

tik gavus NATO pajëgø Europoje vado ásakymà.Tai yra svarbi ir gana radikali naujovë, 

ið esmës atitinkanti JAV strateginius interesus. De facto ðios pajëgos bus pavaldþios 

JAV. Viena vertus, tai sukuria prielaidas tikrai efektyviai ir greitai vykdyti GRP 

operacijas. Kita vertus, tai kelia Aljanso skilimo grësmæ. Labai tikëtina, kad NATO 

susiformuos dvi valstybiø grupës: tos, kurios sutiks dalyvauti operacijose, nelaukdamos 

visø valstybiø nariø pritarimo (tokios bus proamerikietiðkos valstybës), ir tos, 

kurios dël dalyvavimo kiekvienoje operacijoje balsuos parlamente (pavyzdþiui, Vokietija). 

Tai atvirai pripaþásta ir NATO pajëgø Europoje vadas J. L. Jones. Pasak jo, 

ateityje NATO bus padalytas á dvi grupes: pirmàjà sudarys valstybës, kurios leis pajëgas 

panaudoti greitai; antràjà – valstybës, kurios ðá klausimà spræs konsultacijø ir 

parlamentinio pritarimo keliu 17 . 

Tokia JAV ginkluotojø pajëgø reforma suponuoja atitinkamus infrastruktûros 

ir logistikos pakeitimus. Rengiantis globaliai hegemonijai, kariniai konfliktai gali 

kilti bet kurioje þemës rutulio vietoje, ir JAV turi bûti pasirengusios gana greitai 

pasiøsti ten savo „ekspedicines pajëgas“. Kadangi ateities konfliktø þidiniai gali bûti 

sunkiau nuspëjami ir iðsidëstæ pasaulyje tolygiau nei Ðaltojo karo metais, tai Pentagonas 

planuoja kuo daugiau kariø gràþinti namo (juos iðlaikyti JAV teritorijoje yra 

pigiau). Taip pat bus maþinamas kariø skaièius Europoje ir Japonijoje. Europoje dalá 

kariø planuojama perkelti ið Vokietijos á Lenkijà ir Balkanus (galbût ir á Lietuvà). 

Taèiau kartu planuojama didinti JAV dislokavimo pajëgumus, t. y. stiprinti oro 

transportà, kurti „pirmines“ bazes strategiðkai svarbiose vietose, kurios, reikalui esant, 

galëtø bûti greitai paverstos tikromis bazëmis dideliam kariø skaièiui dislokuoti. Pavyzdþiui, 

tokio pobûdþio bazës yra ákurtos Kirgizijoje ir Uzbekijoje. Tokiø „pirminiø“ 

baziø turëtø bûti kuriama ir daugiau strategiðkai svarbiose globaliø transporto ir komunikacijos 

keliø kryþkelëse. Tai reiðkia, kad strategines transporto bei komunikacijø 

sankryþas kontroliuojanèiø valstybiø reikðmë JAV uþsienio politikai iðaugs 18 . 

JAV stengsis uþsitikrinti jø palankumà arba átvirtinti ten savo statytiniø reþimus. 

Pavyzdþiui, JAV karinë vadovybë nori padidinti kariø skaièiø kai kuriose 

Afrikos valstybëse, nes ðis þemynas yra potenciali teroristø prieglobsèio vieta. Pentagonas 

siekia sustiprinti ryðius su tokiais sàjungininkais, kaip Marokas ir Tunisas, 

gauti ilgalaikius leidimus ásteigti karines bazes Malyje ir Alþyre bei pasiraðyti susitarimus 

dël degalø lëktuvams su Senegalu ir Uganda. 

2.2. Europos geopolitikos pokyèiai 

Po 2001 m. rugsëjo 11 d. ávykiø Europos valstybës iðreiðkë aiðkià ir tvirtà 

paramà JAV bei ásipareigojo imtis aktyviø veiksmø kovojant prieð tarptautiná terorizmà. 

Taèiau vëliau paaiðkëjo, kad ði parama ið esmës apsiribojo tik diplomatinëmis 

priemonëmis. Tai lëmë dvi esminës priežastys. Pirma, JAV, kovodamos prieð tarptau- 

17 NATO enlargement daily brief, http://www.expandnato.org/nedbjune03.html, 30 June, 2003. 

18 „On imperial overstretch. Can the USA afford to send troops here, there and everywhere?“, Jane’s 

Foreign Report, 2748, 7 August, 2003.

tiná terorizmà, ëmësi vienaðaliðkø veiksmø: atsisakë NATO pasiûlytos pagalbos ir 

pradëjo formuoti neinstitucionalizuotà ad hoc „norinèiø ir galinèiø“ antiteroristinæ 

koalicijà, taip maþindamos egzistuojanèiø tarptautiniø organizacijø (pirmiausia JTO 

ir NATO) reikðmæ ir átakà. Antra, dar labiau iðryðkëjo jau ir anksèiau egzistavæ amerikieèiø 

ir europieèiø grësmiø percepcijø skirtumai. Kitaip tariant, Europos ir JAV 

pozicijos iðsiskyrë dël antiteroristinës kampanijos taktikos, grësmiø neutralizavimo 

priemoniø (metodø). JAV kur kas labiau yra linkusios naudoti karinæ jëgà, o 

europieèiai – diplomatines pastangas. 

Po 2001 m. rugsëjo 11 d. ávykiø paspartëjusi transatlantiniø santykiø erozija 

ypaè akivaizdi tapo Irako krizës metu. Prancûzijai ir Vokietijai (jas rëmë Rusija) 

grieþtai pasisakius prieð karinius veiksmus Irake, kilo „diplomatinis karas“ tarp pastarøjø 

valstybiø ir JAV. Taèiau tokia kontinentinës Europos pozicija neuþkirto kelio 

JAV pradëti karinës operacijos Irake: 2003 kovo 20 d. JAV ir Jungtinës Karalystës 

karinës pajëgos pradëjo karinius veiksmus Irake. Pirmasis kariniø veiksmø etapas 

buvo greitas ir efektyvus: jau po trijø savaièiø JAV ir sàjungininkø kariuomenë praktiðkai 

kontroliavo visà Irako teritorijà. 

Svarbu paþymëti tai, kad Irako krizë ne tik sukëlë átampà tarp JAV ir kai kuriø 

Europos valstybiø (Prancûzijos ir Vokietijos, kurias palaikë Belgija ir Graikija), bet 

ir paèioje Europoje. Tradiciðkai proamerikietiðkos Europos valstybës (Jungtinë Karalystë, 

Ispanija, Italija, Danija ir kitos) akivaizdþiai palaikë JAV pozicijà. Be to, JAV 

karinius veiksmus prieð Irakà nedviprasmiðkai parëmë ir visos Vidurio ir Rytø Europos 

valstybës. 

Taigi Prancûzijos ir Vokietijos pastangos formuoti bendrà visos ES uþsienio 

politikà patyrë nesëkmæ: JAV ir sàjungininkai vis tiek pradëjo karinius veiksmus 

Irake, o dalis ES valstybiø nariø bei visos bûsimosios ES narës amerikieèius politiðkai 

palaikë bei suteikë karinæ pagalbà. Pirmojo karinës operacijos etapo (aktyviø 

kariniø veiksmø) sëkmë tik átvirtino JAV vienaðaliðkumà. Kita vertus, vëliau prasidëjæs 

partizaninis karas privertë JAV labiau remtis sàjungininkais. Taèiau ir ðiuo 

atveju Irako pokariniame atstatyme dalyvauja tos valstybës, kurios anksèiau parëmë 

JAV karinius veiksmus. Prancûzija ir Vokietija praktiðkai neprisideda prie Irako 

atstatymo tiek dël politiniø, tiek dël ekonominiø prieþasèiø. 

Irako krizës metu ypaè iðryðkëjo Jungtinës Karalystës bei Lenkijos vaidmuo 

bei svarba. Jungtinë Karalystë tvirtai parëmë JAV pozicijà bei veiksmus ir 

suteikë didelæ karinæ pagalbà operacijø Afganistane ir Irake metu. Jungtinë Karalystë 

(pirmiausia jos premjeras T. Blair) tapo aktyvia JAV „advokate“, o britø ir amerikieèiø 

„ypatinga partnerystë“ tik dar labiau sustiprëjo. Lenkijos vaidmuo ir svarba 

iðaugo ne tiek dël paèios Lenkijos pastangø, kiek dël JAV veiksmø. Amerikieèiams 

nusprendus suteikti Lenkijai vieno ið trijø Irako administraciniø sektoriø kontrolæ, 

tapo aiðku, kad Lenkija tampa pagrindine JAV interesus atstovaujanèia valstybe 

Vidurio ir Rytø Europoje. 

Pasibaigus aktyviems kariniams veiksmams Irake, sumaþëjo ir átampa tarp 

JAV ir kai kuriø ES valstybiø. Ðis santykiø „atðilimas“ tapo akivaizdus po 2003 metø 

geguþës 25 d. Vaðingtone vykusio ES ir JAV virðûniø susitikimo. Tiesa, tai atsitiko ne 

abipusio kompromiso dëka, bet labiau ES nusileido JAV. Pagrindinës ES padarytos 

nuolaidos buvo ðios: pirma, ES ásipareigojo imtis aktyvesniø veiksmø kovojant prieð 

masinio naikinimo ginklø platinimà. Dar ðio susitikimo iðvakarëse ES patvirtino 

23

24 

savo strategijos prieð masinio naikinimo ginklø platinimà gaires (ang. Basic principles 

for an EU strategy against proliferation of WMD). Antra, ES taip pat pasidavë JAV 

spaudimui dël Irano. Anksèiau ES vengdavo bet kokiø aðtresniø pareiðkimø Irano 

atþvilgiu, taèiau dabar iðreiðkë susirûpinimà Irano vykdoma branduoline programa 

ir pradëjo reikalauti, kad ði valstybë kuo skubiau ir be iðlygø pasiraðytø papildomà 

Branduolinio neplatinimo sutarties protokolà, ásileistø á ðalá tarptautinius inspektorius 

ir bendradarbiautø su Tarptautine atominës energetikos agentûra. Pasirodë netgi 

nepatvirtintø praneðimø, jog ES yra pasiryþusi nutraukti derybas su Iranu dël laisvos 

prekybos sutarties sudarymo. Treèia, ES nusileido JAV dël genetiðkai modifikuotø 

produktø. ES genetiðkai modifikuotus produktus buvo uþdraudusi 1998 m. ir iki ðiol 

nepasidavë JAV spaudimui ðá draudimà atðaukti. Taèiau 2003 m. viduryje skubos 

tvarka buvo parengtas ES direktyvos dël genetiðkai modifikuotø maisto produktø 

þenklinimo projektas, kurá patvirtinus buvo atðauktas genetiðkai modifikuotø produktø 

draudimas. 

Faktiðkai vieninteliu bendru ES veiksmu, nesutampanèiu su JAV pozicija, 

buvo europieèiø nepritarimas Tarptautinio baudþiamojo teismo (TBT) jurisdikcijos 

netaikymo JAV pilieèiams. ES valstybës narës ir bûsimosios narës patvirtino, kad 

remia TBT ir nepasiraðys dviðaliø sutarèiø su JAV, kuriose ásipareigotø neiðduoti 

JAV pilieèiø TBT. 

Dar viena svarbia Irako krizës pasekme galima laikyti Prancûzijos ir Vokietijos 

veiksmø kuriant Europos saugumo ir gynybos politikà (ESGP) konsolidacijà. 

Suvokdamos, kad bendros visos ES gynybos politikos sukurti nepavyks, ðios dvi valstybës 

ëmësi burti „branduolá“. 2003 metø balandþio 29 d. ávykusá Prancûzijos, Vokietijos, 

Belgijos ir Liuksemburgo vadovø susitikimà, kuriame norëta aptarti glaudesná 

bendradarbiavimà gynybos srityje, galima laikyti tokio branduolio uþuomazgomis. 

Prancûzijos ir Vokietijos siekis formuoti ir kontroliuoti ESGP aiðkiai atsispindi 

ES Konstitucinës sutarties projekte. Bûtent ðiø dviejø valstybiø pastangomis 

sutarties projekte buvo áraðyti sustiprinto bendradarbiavimo bei savitarpio gynybos 

principai. Ið esmës ðiø pasiûlymø tikslas yra maþinti politinæ ES priklausomybæ 

nuo JAV, sukuriant nepriklausomà nuo NATO ES karinio planavimo struktûrà. 

Taèiau vertinant visos ES mastu sutarties projekto nuostatos dël ESGP kelia 

tam tikrø grësmiø. Sustiprinto bendradarbiavimo áteisinimas reikðtø „dviejø greièiø“ 

Europos áteisinimà, o tai ið principo nëra priimtina, nes paþeidþia lygiateisiðkumo 

principà. Savitarpio gynybos áteisinimas irgi turëtø neigiamø pasekmiø: tokiu 

atveju ESGP pretenduotø tapti alternatyva NATO ir bûtø dubliuojamos pajëgos bei 

valstybës narës neefektyviai naudotø resursus. Be to, tam tikrø grësmiø kelia ir pasiûlymas 

ákurti Europos ginkluotës ir strateginiø tyrimø agentûrà. Ðios agentûros ákûrimas 

turëtø teigiamà poveiká, jei pagrindinë jos funkcija bûtø ginkluotës standartizacija, 

kartu – ir suderinamumo siekis. Taèiau galimas ir neigiamas poveikis tuo atveju, 

jeigu ES gautø teisæ nustatinëti ginkluotës ásigijimo prioritetus ir nacionalinius ásigijimus 

reguliuotø ES. 

Kita vertus, maþai tikëtina, jog ðios pastangos sukurti gynybiná „branduolá“ 

ES artimiausiu metu bus sëkmingos. Pagrindinë kliûtis stiprinti karinæ ES galià yra 

akivaizdus disbalansas tarp politinës valios ir kariniø bei finansiniø galimybiø.

Norëdamos sukurti veiksmingà ESGP, „branduolio“ valstybës pirmiausia susidurs 

su finansinëmis problemomis. ES valstybëms reikia modernizuoti karines pajëgas 

bei daugiau iðlaidø skirti kariniø tyrimø plëtotei ir ginkluotei ásigyti. Tai ámanoma 

pasiekti dviem bûdais: arba didinti mokesèius, arba maþinti socialines programas. 

Taèiau në vienas ið ðiø variantø nëra priimtinas politiðkai. Turint galvoje uþsitæsusià 

ES ekonomikos stagnacijà (kartais turinèià netgi krizës poþymiø), maþai tikëtina, 

kad „branduolio“ valstybës didins savo karines iðlaidas. 

Taigi ESGP bent jau artimiausiu laikotarpiu iðliks ið esmës politine iniciatyva 

be rimtesnio „turinio“, o kiekybinis ir kokybinis atotrûkis karinëje srityje tarp JAV ir 

ES tik didës. 

2.3. Rusijos geopolitikos pokyèiai 

Rusijos sàlyginis átraukimas á atlantistines karines ir politines struktûras 

atitinka ir Rusijos, ir JAV nacionalinius interesus. NATO uþsienio reikalø ministrø 

susitikimas Reikjavike 2002 metø geguþës vid. pradëjo spartesná Rusijos átraukimo 

á svarbiausià atlantizmo struktûrà (NATO) etapà, nors Rusijos geopolitinës orientacijos 

tam tikrà pasikeitimà galima buvo fiksuoti jau nuo 2001 metø birþelio mën. 

ávykusio V. Putin ir G. W. Bush susitikimo. Paèia bendriausia prasme tokià dinamikà 

lëmë didëjanti JAV ir Rusijos nacionaliniø interesø konvergencija ir vis augantis 

bendrø interesø suvokimas abiejose ðalyse. Abi ðalys susiduria su tomis paèiomis 

grësmëmis (islamiðkuoju fundamentalizmu) ir turi tà patá potencialø geopolitiná 

konkurentà – Kinijà. Ðalis sieja ir bendri geoekonominiai interesai: Vaðingtonui 

svarbu turëti nepriklausomà nuo musulmoniðkø ðaliø strateginá þaliavø tiekimà, o 

Maskvai atvirumas Vakarams, ir ypaè bendradarbiavimas su JAV, leistø modernizuoti 

savo ekonomikà. 

Ðios bendrosios geopolitinës bei geoekonominës tendencijos atsispindëjo ir 

Prezidento Bush vizito Maskvoje metu 2002 m. geguþës pab. Pasiraðydamas formalià 

Sutartá dël branduolinës ginkluotës sumaþinimo, Vaðingtonas lyg ir padarë „nuolaidà“ 

Maskvai. (Þinia, Pentagonas buvo prieð formalaus dviðalio susitarimo pasiraðymà.) 

Kartu sutartis neuþkirto kelio JAV toliau plëtoti prieðraketinës gynybos sistemos 

kûrimo, o tai reiðkë, kad JAV vienaðaliðkai pasitraukia ið PRG sutarties. Neatmestina 

galimybë, jog Rusijai gali bûti pasiûlyta dalyvauti kuriant tokià sistemà, o tai 

gali teigiamai paveikti jos karinio komplekso restruktûrizacijà, galiausiai prisitaikant 

prie NATO kariniø struktûrø ir ilgainiui tampant tikra Aljanso nare. 

Jei ðis scenarijus vis dar atrodo miglotas, tai bendro „energetikos aljanso“ 

kûrimas yra visiðkai realus. JAV suinteresuotos Rusijos naftos eksporto didëjimu, 

nes tai turëtø sumaþinti JAV priklausomybæ nuo arabø ðaliø tiekiamos naftos bei 

stabilizuotø pasaulines naftos kainas. Rusija jau ëmësi ir visiðkai konkreèiø þingsniø 

kurti toká „aljansà“ (jau projektuojama „Murmansko vamzdynø sistemos“, Murmansko 

suskystintø gamtiniø dujø eksporto terminalo statyba – (ðiø projektø pagrindinë paskirtis 

bus tiekti energetines þaliavas á JAV rinkà) 19 . 

19 Kaliukov E., „Pravitel’stvo nashlo gde det’ severnuiu neft“, Gazeta.ru, 2003 04 17, http:// 

www.gazeta.ru; 

„Prioritety neftianki“, Neftegaz.ru, 2003 04 17, http://www.neftegaz.ru. 

25

26 

Ávertinant anksèiau iðdëstytas aplinkybes bei faktus, galima bûtø spëti, jog 

formuojasi prielaidos sëkmingam politiniam ir kariniam JAV ir Rusijos bendradarbiavimui. 

Viena aiðku – toks bendradarbiavimas nëra ir nebus lygiavertis. Taèiau jei 

Rusijos elite ásigalës integracijos á Vakarø saugumo ir ekonomines institucijas 

(„vakarinis“) geopolitinis kodas, tai ji gali pretenduoti uþimti pagrindinio JAV 

sàjungininko vietà visoje Eurazijoje. Tiesa, kol kas rimtai sunku kalbëti apie tokios 

ávykiø raidos perspektyvas. Pirmiausia dël politinio neapibrëþtumo Rusijoje. 

Prezidento Putin provakarietiðka politika nëra labai populiari kariuomenëje ir visuomenëje 

daþnai susilaukia kritikos, o tai kelia klausimà, ar Rusija apskritai sugebës 

iðlaikyti provakarietiðkà orientacijà ir vykdyti bûtinas administracines, karines ir 

ekonomines reformas, net jei politinë ir karinë vadovybë tæstø provakarietiðkà kursà. 

Antra vertus, nëra visiðkai aiðku, kokiø galutiniø tikslø Rusija siekia savo 

provakarietiška politika: 

• pragmatiniø transkontinentiniø – visiðkai ásijungti á transkontinento saugumo 

bendruomenæ nuo Vladivastoko iki Vankuverio, kurioje bûtø svarbiausia 

JAV partnerë Eurazijoje, pasidalinti su JAV átakos zonomis Europoje arba 

kurti Europos jëgø pusiausvyrà, kurioje pati Rusija bûtø arbitras; 

• eurokontinentiniø – ilgainiui iðstumti JAV ið Europos ir kurti europinæ jëgø 

pusiausvyrà, stiprinti Rusijos ir Vakarø Europos energetinës infrastruktûros, 

ekonominiø bei saugumo struktûrø integracijà, kuriant bendrà ekonominæ 

erdvæ ir bendras politines institucijas. Taip integruotà „eurorusijà“ paversti 

alternatyviø globalios galios centru JAV ir Kinijai; 

• euraziniø – ilgainiui išstumti JAV ne tik iš Europos, bet ir visos Eurazijos, 

kartu su sàjungininkais kontroliuoti diskontinentinæ geostrateginæ zonà bei 

mesti iððûká globaliam JAV dominavimui. 

2.4. Kinijos geopolitika 

Kinija 2002 metais aktyviai siekë ásitvirtinti Rytø Azijoje ir tuose regionuose, 

kurie susilaukia maþesnio Vakarø dëmesio. Spartus ekonominis augimas ir 

politinës sistemos stabilumas bei didþiosios valstybës ambicijos skatina Kinijà vykdyti 

aktyvesnæ regioninæ ir globalià politikà. Taèiau Kinija galià pleèia itin atsargiai ir 

subtiliais bûdais. 

2002 m. Kinija ëmësi laikytis gana lanksèios politikos JAV atþvilgiu. Ji palaikë 

JAV pozicijà Irako klausimu: JT Saugumo Taryboje balsavo uþ inspektoriø siuntimà 

á Irakà, itin nesiprieðino JAV karinës operacijos prieð Irakà siekiams, bendradarbiavo 

su Amerika dël Ðiaurës Korëjos branduoliniø programø ir ne itin priekaiðtavo 

JAV dël ginklø eksporto á Taivaná. Tai galëtø atrodyti keista po to, kai JAV 

netiesiogiai savo nacionalinio saugumo strategijoje Kinijà ávardijo kaip strateginæ 

prieðininkæ. 

Pekinas ágyvendina gana racionalià bendradarbiavimo su JAV, kaip vienintele 

supervalstybe, strategijà – siekia uþsitikrinti taikià iðorës aplinkà, uþsienio investicijas, 

paþangiø, bûtinø ekonomikos plëtrai technologijø gavimà. Nuolatinë ekonomi-

kos plëtra ið esmës savo ruoþtu yra Kinijos vidaus socialinio ir politinio stabilumo 

sàlyga, nes pragyvenimo skirtumas tarp Kinijos agrariniø vakarø ir industriniø rytø 

bei pietryèiø pakrantës provincijø yra pakankamai ryðkus. 

Kinija pasirinko nekonfrontavimo politikà (kol JAV nesikiða á Kinijos vidaus 

reikalus) ir laikinai toleruoja JAV lyderiavimà pasaulyje tam, kad uþmaskuotø 

savo hegemoninius tikslus Rytø ir Pietryèiø Azijoje ir, bendradarbiaudama su JAV, 

gautø ekonominës naudos. JAV ir kitø Vakarø ðaliø investicijos yra bûtinos Kinijos 

ekonomikos plëtrai. Ið kitos pusës, dël tokios uþsienio politikos Kinija pasiekia ekonominiø 

laimëjimø ir galës juos panaudoti toliau modernizuojant kariuomenæ ir taip 

siekti savo ilgalaikio tikslo dominuoti Rytø ir Pietryèiø Azijoje. 

Pirmiausia Kinija stengiasi dar labiau sustiprinti ir iðplësti savo átakà Rytø 

Azijos regione ir tapti neabejotina regiono dominante. Ðiuo metu tam yra susidariusios 

palankios sàlygos. Japonija dël recesijos negali vykdyti pakankamai aktyvios 

politikos. Pekinas bando pasinaudoti kiekviena galimybe prisidëti prie átakos regione 

stiprinimo. Visai tikëtina, jog, Kinijai tapus PPO nare, Rytø Azijos regionas taps 

labiau priklausomas nuo Kinijos. 

Kartu Kinija stengiasi plëtoti ir savo globalià átakà. Negalëdama prasiskverbti 

á tuos regionus, kuriuose dominuoja Vakarø valstybës ir kompanijos, Kinija plëtoja 

savo átakà tuose regionuose, kur sulaukia maþiausiai pasiprieðinimo, ir ten, kur Vakarø 

dëmesys yra susilpnëjæs – Afrikoje ir Lotynø Amerikoje. 

Atrodo, jog Pekinas yra parengæs ilgalaikæ santykiø su Afrikos ðalimis strategijà. 

Didinti átakà Afrikos ðalyse Kinijai naudinga dël keliø prieþasèiø. Pirma, tokiu 

bûdu Kinija formuoja rinkà savo gaminiams (pirmiausia ginkluotei). Antra, Kinija 

aktyvina santykius su tomis šalimis, kurios turtingos energetiniø iðtekliø. Nors ðiuo 

metu daugiausia naftos importuojama ið Artimøjø Rytø, taèiau atrodo, jog Kinija 

siekia maþinti savo priklausomybæ nuo ðio regiono ir aktyviai ieðko alternatyviø 

energetiniø ðaltiniø. Pekinas jau pradëjo kurti svarbius energetinius projektus su Nigerija 

ir Angola. Paþymëtina, kad ir ateityje Kinijos átaka Afrikoje gali stiprëti. Pirmiausia 

Afrikos ðalims Kinija patraukli savo ekonomine politine sistema, kuri efektyviai 

uþtikrina politiná stabilumà ir ekonominá augimà. Skirtingai nei Vakarams, 

Kinijai dominuoti Afrikoje netrukdo kolonijinë praeitis. Galiausiai Afrikos ðaliø 

politiniams reþimams Pekinas nekelia jokiø specialiø reikalavimø, kaip tai daþnai 

daro Vakarø ðalys. Taip pat Kinija aktyviai siekia bendradarbiauti su Brazilija 20 . 

2002 metais Kinija iðkëlë naujas uþsienio politikos idëjas: ekonominis ir prekybinis 

bendradarbiavimas padidina saugumà, o saugumas – bendradarbiavimà; kovai 

prieð terorizmà ir tarptautinius nusikaltimus turi bûti sukurta Ramiojo vandenyno 

regioninio saugumo sistema; turi bûti sukurta teisinga ir protinga tarptautinë tvarka. 

Ðios idëjos yra kartu ir vienaðaliðkos JAV politikos kritika. Tokiomis idëjomis Kinija 

siekia daryti átakà tarptautinës bendruomenës ir amerikieèiø visuomenës nuomonei. 

Kinijos regioniniø bei globaliø interesø realizavimas priklausys nuo keliø 

pagrindiniø veiksniø átakos. Labai svarbus dalykas, kaip naujoji Kinijos politinio 

elito karta sugebës sumaþinti socialinæ ekonominæ átampà, kylanèià dël nevienodø 

20 Stratfor, China’s 21st Century Africa Policy Evolving, http://www.stratfor.com/standard/analysis_view.php?ID=205640, 

07 08 2002. 

27

28 

Kinijos regionø iðsivystymo 21 . Ilgalaikës perspektyvos poþiûriu, átakos turës JAV ir Kinijos 

santykiø dinamika. Tikëtina, kad Vaðingtonas Kinijai taikys „dvipusio eismo“ strategijà. 

JAV stengsis maþinti Kinijos átakà jai strategiðkai bei geoekonomiðkai svarbiuose regionuose 

(pirmiausia Vidurio Azijoje). Todël JAV gali netiesiogiai (slapta) inicijuoti ávairiø regioniniø 

aljansø formavimàsi, kurie turëtø riboti Kinijos ambicijas. Kartu JAV sieks tiesiogiai 

bendradarbiauti su Kinija. Neatmestina ir prielaida, kad JAV gali bandyti átraukti Pekinà á 

triðalio bendradarbiavimo struktûrà, kurià sudarytø JAV, Kinija bei Japonija. 

Dabar JAV ir Kinija linkusios neaðtrinti santykiø ir daryti viena kitai nuolaidas 

(Kinija priëmë ástatymà, kuriuo sugrieþtino ginklø eksporto kontrolæ. Tokio ástatymo 

ilgai reikalavo JAV, o Vaðingtonas á teroristiniø organizacijø sàraðà átraukë 

opozicinæ Pekino reþimui uigurø islamo organizacijà. 

3. Geopolitiniai pokyèiai regioniniu lygmeniu 

2001–2003 m. 

3.1. Euroatlantinis supraregionas 

Kova su globaliu terorizmu 2001–2003 metais parodë, kad Ðaltojo karo metu 

susiformavusios tarptautinës institucijos ir kariniai politiniai aljansai apskritai netinka, 

nes yra dabarties galios pasiskirstymo tarptautinëje sistemoje, be to, yra nepakankamai 

efektyvûs – juos bûtina reformuoti. Tai pirmiausia pasakytina apie NATO. 

NATO plëtrà lëmë aktyvi JAV parama. Taèiau plëtra nebuvo svarbiausias 

Prahos virðûniø susitikimo sprendimas. Svarbiausia buvo karo su Iraku klausimas ir 

NATO karinës bei politinës struktûros reformos planai. Plëtra ir struktûrine reforma 

Vaðingtonas siekia sustiprinti savo átakà Europoje. Taip pat, Vaðingtono manymu, 

bendradarbiavimo su Maskva politika ir glaudesnës Rusijos integracijos su NATO 

strategija, NATO greitojo reagavimo pajëgø sukûrimas padëtø efektyviau paversti 

teritoriná - gynybiná aljansà kovos su globaliu terorizmu áranku. 

Ákûrus NATO – Rusijos tarybà, Rusijos dalyvavimas „NATO dvideðimtuke“ 

kelia Rusijos, kaip didþiosios valstybës, statusà, taèiau jos paèios elgesys yra labiau 

kontroliuojamas ir nuspëjamas. Galiausiai taip Rusija bus atitolinta nuo potencialaus 

aljanso su Kinija. Galimo konflikto tarp Vakarø ir Kinijos atveju Rusija galëtø tapti 

labai vertinga sàjungininke. NATO – Rusijos taryba „pririða“ Rusijà prie Vakarø. 

Geostrateginiu poþiûriu, Rusija JAV reikalinga kaip atsvara Kinijai. Trumpalaikës 

perspektyvos poþiûriu, turint omenyje tà faktà, jog Rusija palaiko gana glaudþius 

santykius (tiek politinius, tiek ekonominius) su „blogio aðies“ valstybëmis 

(Iraku, Iranu, Ðiaurës Korëja), JAV strategija bûtø panaudoti Rusijà kaip spaudimo 

priemonæ minëtosioms valstybëms. Svarbu konstatuoti ir tà faktà, jog, taip susiklosèius 

tarptautinei jëgø pusiausvyrai, Rusijai atsiranda politinio manevro galimybë, 

siekiant iðsiderëti vienokiø ar kitokiø nuolaidø (pavyzdþiui, JAV nuolaidos dël PRG, 

Rusijos átraukimas á NATO sprendimø priëmimà, Rusijos ástojimas á PPO ir t. t.). 

21 Stratfor, The Bush–Jiang Summit: A New Chapter in U.S.–Chinese Relations, http://www.stratfor.com, 

24 10 2002.

Tiesa, kyla klausimas, kokià konkreèià formà Rusijos, JAV ir Vakarø Europos 

ðaliø bendradarbiavimas gali ágauti. Kitais þodþiais tariant, kokiais klausimais 

Rusijai realiai bus suteikta teisë daryti átakà NATO priimamiems sprendimams. 

Galima bûtø spëti, kad pagrindinis strateginis Rusijos uþdavinys bûtø sukurti visiðkai 

nesusijusá su dabartinëmis NATO struktûromis sprendimø priëmimo mechanizmà, 

kuris leistø svarstyti svarbiausius saugumo uþdavinius. Vidurio bei Rytø Europos 

ðalys, naujosios ir bûsimosios Aljanso narës ðiame procese negalëtø dalyvauti 

arba jø átaka priimant sprendimus bûtø minimali. Kitaip tariant, Maskva NATO 

norëtø matyti kaip keliø „klubø“ arba lygiø organizacijà, kurioje ji turëtø tam tikrà 

sprendþiamàjà galià. Politinis ir diplomatinis Rusijos aktyvumas Europoje (susitikimai 

su Vokietijos, Prancûzijos, Jungtinës Karalystës, Italijos vadovais) kaip tik ir 

realizuoja ðá Rusijos interesà. Siekdama ðio tikslo, Rusija pirmiausia bando naudotis 

ekonominiais argumentais (siekimas tapti pagrindine strateginiø þaliavø tiekëja, europieèiø 

átraukimas á investicinius projektus ir pan.). 

Kartu su NATO transformacijos tikslu JAV iðkëlë laikinø ad hoc antiteroristiniø 

koalicijø idëjà. Ði idëja buvo sëkmingai realizuota karo Afganistane ir Irake 

metu. Vaðingtonas suinteresuotas ir naujø regioniniø galios centrø formavimusi (pavyzdþiui, 

JAV skatina Indijos aktyvumà Pietø bei Pietryèiø Azijoje, neprieðtarauja 

Japonijos militarizacijai) arba skatina rungtyniavimà tarp regioniniø galiø (Didþiosios 

Britanijos, Vokietijos ir Prancûzijos). 

Formuojant santykius su Vakarø Europa, ypatingas JAV dëmesys skiriamas 

NATO, kaip kolektyvinæ gynybà ir transatlantiná bendradarbiavimà garantuojanèiai 

struktûrai. Vašingtonas tebelaiko NATO svarbiu tarptautinës politikos instrumentu, 

demonstruodamas neoatlantinës geopolitikos tàsos bruoþus. JAV siekia, kad 

Aljansas naujø grësmiø akivaizdoje transformuotø savo struktûrà, sustiprintø karinius 

pajëgumus ir sukurtø naujus gebëjimus. Amerikieèiø nuomone, viena ið 

sëkmingo Aljanso funkcionavimo sàlygø – mobiliø, gerai parengtø kariniø junginiø, 

galinèiø efektyviai reaguoti á ávairias grësmes (taip pat uþ euroatlantinio supraregiono 

ribø), sukûrimas. 

Vašingtonas neabejingas Aljanso plëtros ir transformacijos procesams. JAV 

stengiasi iðsaugoti savo dominavimà Aljanse bei vadovavimà jo transformacijai. Vaðingtonas 

skatins didþiøjø Europos valstybiø „konkurencijà“ reformuojant Aljansà. 

Ta NATO narë, kuri pasiûlys efektyvesná Aljanso reformavimo planà, galëtø tapti 

Aljanso reformø lydere ir regionine dominante Europoje. 

NATO virðûniø susitikime priimtà sprendimà iðplësti Aljansà geopolitiniu 

poþiûriu galima vertinti kaip jûriniø valstybiø ásitvirtinimo vakarinëje diskontinentinës 

zonos (rimlando) dalyje baigiamàjá etapà. Á antràjá NATO plëtros etapà, 

pakvietæ Rumunijà ir Bulgarijà, JAV ir sàjungininkai stengiasi sutelkti èia savo átakà. 

Tokia strategija neprieðtarauja JAV poþiûriui á NATO struktûros perspektyvas. Ið 

esmës JAV stengiasi pertvarkyti NATO taip, kad ðis Aljansas liktø organizacija, galinèia 

uþtikrinti saugumà euroatlantiniame supraregione bei pasiekti, kad sàjungininkai 

Europoje sustiprintø savo karines galimybes. Kartu JAV ir toliau nori iðlikti 

bloko lydere, o sàjungininkus iðnaudoti ágyvendinant ne tokias svarbias operacijas 

(kaip ir dabar vykstanèiame kare su terorizmu, pavyzdþiui, palaikant taikà Kabule, 

Irake ar pan.). Galiausiai, skatindama NATO plëtrà ir pasisakydama uþ naujø nariø 

priëmimà, JAV siekia suformuoti Vidurio bei Pietryèiø Europoje proamerikietiðkø 

29

30 

valstybiø blokà (ang. lobby) ir taip stiprinti Europoje savo átakà.. (Ásidëmëtina, jog jau 

dabar JAV naudojasi Bulgarijos karinëmis oro bazëmis.) 

Taip pat reikia turëti galvoje ir tai, jog globalios kovos su terorizmu kontekste 

smarkiai iðauga Juodosios jûrinio regiono bei Pietryèiø Europos strateginë reikðmë. 

Pirma, Pietryèiø Europa, konkreèiai Bulgarija ir Rumunija, tampa svarbiu placdarmu 

karinëms operacijoms vykdyti Artimuosiuose ir Vidurio ir Artimuosiuose Rytuose, 

taip pat Vidurio Azijoje. Antra, ðios ðalys Balkanø regione yra svarbus nelegalios 

prekybos ginklais, narkotikais „koridorius“, jungiantis Azijà su Europa. Siekiant 

efektyviai kovoti su teroristinëmis struktûromis, iðsibarsèiusiomis po visà Vakarø 

Europà, bûtina efektyvi ðio „transporto koridoriaus“ kontrolë. Treèia, euroatlantiniø 

struktûrø plëtra á Pietryèiø Europà sukurtø vientisà demokratiniø proamerikietiðkø 

valstybiø juostà nuo Baltijos iki Juodosios jûros. Tai galëtø sutvirtinti ir geopolitinæ 

Ukrainos bei eventualiai ir Moldovos provakarietiðkà orientacijà ir priverstø ir Serbijà 

sparèiau pasukti demokratijos keliu. 

Panaðiai kaip ir NATO iðsiplëtimas, ES plëtra trukdys jai tapti vieningu 

geopolitiniu galios centru. Paskutiná ES plëtros etapà galima vertinti dvejopai. Atrodytø, 

kad pasiryþusi beprecedentei plëtrai (á organizacijà buvo pakviesta deðimt naujø 

– pokomunistiniø valstybiø) ES demonstruoja savo, kaip pasaulinio galios centro, 

ambicijas. Antra vertus, kyla daug abejoniø, ar Briuseliui pavyks tas pretenzijas realizuoti. 

Visiðkai tikëtina, kad naujø nariø priëmimas tik dar labiau sukomplikuos ir 

taip sudëtingà organizacijos vidinës integracijos procesà, kartu sumaþës ES galimybës 

tapti globaliu galios centru. Remiantis ðia logika, galima bûtø vertinti ir Turkijos 

paskelbimà oficialia ES kandidate. Taip ES demonstruoja turinti geopolitiniø ambicijø 

stiprinti savo átakà strateginiu bei geoekonominiu poþiûriu svarbiame Vidurio 

bei Artimøjø Rytø regione, galbût ir Juodosios bei Kaspijos jûrø regionuose. Kita 

vertus, akivaizdu, kad derybos dël Turkijos prisijungimo (jei jos prasidës 2004 m. 

pab.) vyks ilgai ir bus sudëtingos, o jø baigtis sunkiai nuspëjama. Paþymëtinas ir tas 

faktas, jog Turkijos kvietimà deryboms ypaè aktyviai rëmë JAV ir Didþioji Britanija. 

Todël labiau tikëtina prielaida, jog skatindamos Turkijà priimti á ES, JAV ir Didþioji 

Britanija siekia sustiprinti savo átakà ES bei susilpninti integracines jos galimybes. 

Tolesnæ ES raidà bei jos geopolitikà lems keletas aplinkybiø. Pirmiausia ES 

turës galutinai apsispræsti dël savo vidinës struktûros arba, kitaip tariant, dël jos 

santvarkos. Ryðkëja du ES santvarkos modeliai. Federacinis numato ne tik Europos 

Komisijos galiø stiprinimà (galbût ir Ministrø Tarybos renkamà prezidentà, kuris 

bûtø ir Europos atstovas pasaulyje), bet ir gerai integruotas saugumo, gynybos, mokesèiø 

bei socialinæ politikas. Kitas modelis – labiau decentralizuotas – numato 

pakankamai ribotà centriniø ES institucijø kompetencijà. Kol kas sunku prognozuoti, 

kuris ið minëtø modeliø gali bûti nuosekliai pritaikytas. Visgi kai kurias prognozes 

galima daryti. Ið esmës jos remiasi realistine prielaida, jog nacionalinis (valstybinis) 

principas, o ne federacinis dominuos bent jau artimiausioje ateityje. 

Todël manytume, jog iðsiplëtusioje ES, turinèioje jau 25 nares, glaudesnës 

integracijos galimybës gali sumaþëti. Tokiai integracijai gali pasiprieðinti kai kurios 

naujai priimtos narës, pirmiausia proamerikietiðkos orientacijos Lenkija. Integraciniai 

procesai sumaþintø tiek regionines jos galias, tiek galimybes efektyviau veikti ES 

institucijas. Federalistø planams gali pasiprieðinti ir kai kurios didþiosios ES narës 

senbuvës, tradiciðkai ne tik Didþioji Britanija, bet ir Vokietija. Europos federalizacija

dar labiau pagilintø atotrûká tarp ekonominio Vokietijos potencialo, pagrindinio ES 

ekonominio „variklio“, bei politiniø Berlyno galiø. Taip pat paþymëtina, jog glaudesnei 

integracijai nepritaria ir JAV. Vaðingtonas, pasinaudodamas Didþiàja Britanija 

bei proamerikietiðka naujai pakviestø á ES nariø orientacija, gali pabandyti stabdyti 

federalizacijos procesà. 

Antra, siekdama tapti globaliu galios centru, ES turëtø perþiûrëti savo gynybos, 

saugumo politikà, ið esmës reformuoti karines pajëgas, sukurdama greito reagavimo 

padalinius, galinèius veikti ávairiose pasaulio vietose. Taèiau ðiandieninëmis 

sàlygomis ðitokie pokyèiai maþai tikëtini. ES galimybes riboja stiprios pacifistinës 

nuotaikos labiausiai iðsivysèiusiose Vakarø Europos ðalyse, dideli tokiø reformø finansiniai 

kaðtai bei bendras ekonomikos nuosmukis. 

Treèia, tolesnæ ES raidà lems ir tai, kaip á organizacijà integruosis naujai pakviestos 

narës bei kaip seksis áveikti socialiná, ekonominá, kultûriná atotrûká tarp 

organizacijos senbuviø ir naujø nariø. Remiantis kà tik iðvardintomis aplinkybëmis, 

galima daryti prielaidà, jog artimiausioje perspektyvoje ES daugiausia dëmesio skirs 

konstitucinës sàrangos problemoms, bet kaip tik jø svarstymas labiausiai kels átampà 

tarp ES nariø. 

3.1.1. Jûrinë Europa 

2003 metus galima bûtø vadinti „pastangø didinti ES vidinæ integracijà“ metais. 

Ið esmës produktyviai ir sëkmingai dirbæs Konventas dël ES ateities parengë ES 

Konstitucinës sutarties projektà, kuriame atsispindi bandymai sukurti efektyvesná 

instituciná ES mechanizmà. Esminës naujovës yra susijusios bûtent su instituciniais 

klausimais. 

Nors sutarties projekte pateikti nauji pasiûlymai dël ES institucinës reformos 

bei sprendimø priëmimo mechanizmo yra kompromisiniai, taèiau kai kurie atskiri 

nauji siûlymai kelia potencialià grësmæ maþoms valstybëms, t. y. ir Lietuvai: 

• ES Konstitucinës sutarties projekte siûloma ásteigti ES virðûniø tarybos 

pirmininko bei ES uþsienio reikalø ministro postus ir taip atsisakyti dabar 

galiojanèio rotacinio 6 mën. valstybiø nariø pirmininkavimo ES. Tai labai 

riboja maþøjø valstybiø potencialià átakà ES sprendimø priëmimui. 

• 2009 m. ásigalios „dvigubos daugumos“ sistema. Jos esmë – sprendimas 

bus laikomas priimtu, jei uþ já balsuos 13 ið 25 valstybiø, atstovaujanèiø 60 % 

ES gyventojø. Tai reiðkia, kad trys didþiosios ES valstybës – Vokietija, Jungtinë 

Karalystë ir Prancûzija – kartu galës blokuoti bet kurá ES sprendimà, nes 

jose gyvena 40 % visø ES gyventojø. Taèiau maþøjø valstybiø galimybës blokuoti 

sprendimà bus labai ribotos. 

• Valstybiø nariø veto teisë bus panaikinta dar 33–ose srityse, tai ir prieglobsèio 

suteikimas, imigracijos politika, kova su nusikalstamumu. Taèiau valstybës 

narës iðlaikys veto teisæ priimant sprendimus uþsienio politikos, gynybos, 

mokesèiø bei socialinës politikos srityse. Toks sprendimø priëmimo mechanizmo 

keitimas yra tiesioginis þingsnis ES federalizacijos link ir riboja bûsimà 

Lietuvos átakà priimant bendrus sprendimus, kurie turës tiesioginës áta- 

31

32 

kos ávairioms mûsø ðalies vidaus gyvenimo sritims. Kitaip tariant, ES priimtus 

sprendimus bus privaloma vykdyti net ir tuo atveju, jei Lietuva pasisakë 

prieð ir tai prieðtarauja jos nacionaliniams interesams. 

• Visos valstybës narës iki 2009 m. turës po vienà Europos Komisijos komisarà. 

Nuo 2009 m. EK komisarø skaièius bus 25, nepriklausomai, kiek valstybiø 

nariø bus ES. 15 komisarø turës balsavimo teisæ, o 10 – neturës. Taigi bus 

sukurtas tam tikras komisarø „branduolys“. Taèiau, siekiant uþtikrinti lygias 

valstybiø nariø galimybes, bus sukurta rotacijos sistema, pagal kurià konkreèios 

valstybës narës komisaro ágaliojimai kistø: vienà ar kelias kadencijas jis 

turëtø balso teisæ, kità – nebe22 . Tokia sistema bus techniškai labai komplikuota. 

Tokia EK formavimo sistema paþeidþia valstybiø nariø lygiateisiðkumo 

principà. Lietuva ne visada turës Europos Komisijoje balso teisæ turintá 

komisarà, nes balsuojantys komisarai keisis rotacijos principu. Tai apribos 

Lietuvos galimybes daryti átakà ES sprendimø priëmimo procesui. 

Ðie pasiûlymai sukëlë nesutarimø tarp didþiøjø ir maþøjø valstybiø. 2003 metø 

rugsëjo 1 d. Prahoje susirinkæ 15–kos esamø ir bûsimø ES maþøjø valstybiø atstovai 

(ið maþøjø valstybiø nedalyvavo tik Beniliukso atstovai – dël Vokietijos spaudimo) 

iðreiðkë bendrà pozicijà, kad dabartinës ES Konstitucinës sutarties nuostatos dël 

EK formavimo tvarkos bei kvalifikuotos daugumos balsavimo iðplëtimo turëtø bûti 

perþiûrëtos. Ðià maþøjø valstybiø pozicijà palaiko ir Europos Komisija. Taigi diskusija 

dël instituciniø ES klausimø dar yra nebaigta ir Tarpvyriausybinës konferencijos 

metu ðie nesutarimai dar kartà iðkils. 

Kur kas sëkmingesniu procesu galime laikyti ES plëtros procesà. 2002 m. 

gruodþio mën. Kopenhagoje baigësi 10 kandidaèiø derybos dël narystës ES, o 2003 

m. balandþio mën. Atënuose buvo pasiraðyta Stojimo sutartis. 

Ið esmës ðá ES plëtros etapà galima laikyti jau baigtu procesu. Devyniø bûsimøjø 

ES nariø pilieèiai referendumuose pritarë savo ðaliø narystei ES (tik Kipras 

referendumo nerengë). Stojimo sutarèiai pritarus ES valstybiø nariø parlamentuose 

bei Europos Parlamentui, 2004 metø geguþës 1 d. ES narëmis taps beveik deðimtmetá 

to aktyviai siekusios aðtuonios VRE valstybës bei Kipras ir Malta. ES santykinë 

galia (ypaè vertinant ekonominiu bei demografiniu poþiûriu) labai smarkiai iðaugs. 

Be ES plëtros proceso, kartu nuosekliai vyko ir ES santykiø su bûsimosiomis 

rytinëmis kaimynëmis plëtojimas. Pagrindinë prieþastis, paskatinusi plëtoti politinius 

santykius, yra intensyvëjantys ES ir Rusijos ekonominiai ryðiai (ypaè energetikos 

srityje). 

Pagrindinis ES energetikos politikos tikslas yra energijos tiekimo vartotojams 

uþtikrinimas. ES priklausomybë nuo energijos resursø importo yra didelë: 

ðiuo metu 50 % visø suvartojamø energijos resursø (naftos, dujø ir elektros energijos) 

ES importuoja. Priëmus á ES Vidurio Rytø Europos valstybes, ði priklausomybë 

tik didës. Prognozuojama, kad 2030 m. ES importuos jau 70 % suvartojamø 

energijos resursø. Didþioji dalis energijos resursø (ypaè dujø ir naftos) yra ir bus 

importuojama ið Rusijos. 

22 Parker G., Dombey D., „Not perfect but more than we could have hoped for: Europe’s draft 

constitution“, Financial Times, June 20 2003.

Taigi ES ðaliø, kaip svarbiø energijos vartotojø, ir Rusijos, kaip vienos ið 

didþiausiø energijos ðaltiniø tiekëjos, geoenergetiniai interesai sutampa. Vienas ið 

esminiø ES interesø, siekiant garantuoti energijos tiekimà savo vartotojams, yra saugaus 

ilgalaikio energijos resursø gavybos ir transportavimo ið Rusijos uþsitikrinimas. 

Esminis Rusijos interesas – energijos þaliavø eksporto rinkø plëtra bei ES priklausomybës 

nuo Rusijos þaliavø didinimas. 

Ekonominiø santykiø su Rusija plëtojimas bei bûtinybë ið naujo perþiûrëti 

iðsiplëtusios ES santykius su bûsimosiomis kaimynëmis Rytuose yra pagrindinës 

prieþastys, paskatinusios „Platesnës Europos“ iniciatyvà. 

ES pastangos konceptualizuoti ir nuosekliai suformuluoti savo politikà bûsimø 

naujø kaimyniniø ðaliø atþvilgiu ypaè suintensyvëjo 2002–2003 metais. 2002 m. 

pradëta „Platesnës Europos“ koncepcija pamaþu ágauna vis aiðkesnæ formà ir turiná. 

Tiek ES, tiek bûsimosios ES narës (ypaè Lenkija) iðkelia vis naujø iniciatyvø ir pasiûlymø 

dël bendradarbiavimo su bûsimomis ES rytinëmis kaimynëmis plëtojimo. 2003 

m. vasario mën. Lenkija paskelbë naujà „Rytø dimensijos“ iniciatyvà, kuria siûloma 

kurti ir ágyvendinti ávairias programas, uþtikrinanèias Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos 

ir Rusijos stabilumà, saugumà ir ekonominæ gerovæ. Siûloma ákurti Europos 

demokratijos fondà ðioms programoms finansuoti bei suteikti ðioms valstybëms „ilgalaikæ 

perspektyvà“ tapti ES narëmis. 

Svarbiu postûmiu aiðkiau formuluojant ES Rytø politikà turëtø tapti 2003 

metø kovo 11 d. paskelbtas Europos Komisijos komunikatas „Platesnë Europa – 

kaimynystë: nauji santykiø su kaimyninëmis valstybëmis Rytuose ir Pietuose rëmai“ 

(ang. „Wider Europe – Neighbourhood: A New Framework for Relations with 

our Eastern and Southern Neighbours“). Ðiame dokumente pirmà kartà pateikiama 

gana aiðki ES santykiø su kaimyninëmis valstybëmis, kuriø bent jau vidutiniu laikotarpiu 

nenumatoma priimti á ES, vizija. Ðis dokumentas nustato ES santykiø su Rusija, 

Baltarusija, Ukraina, Moldova bei Pietø Vidurþemio valstybëmis (Alþyru, Egiptu, 

Izraeliu, Jordanija, Libanu, Libija, Maroku, Palestinos autonomija, Sirija bei Tunisu) 

gaires ir perspektyvà 23 . 

Svarbiausias ES politikos ðiø ðaliø atþvilgiu tikslas – ekonominio bendradarbiavimo 

su bûsimomis kaimyninëmis ðalimis plëtojimas bei politinio stabilumo erdvës 

kûrimas. Bûsimosios ES kaimyninës ðalys yra suskirstytos á dvi grupes: Rytinës 

kaimynës ir Pietø Vidurþemio valstybës. Tai leidþia daryti iðvadas dël ðiø ðaliø narystës 

ES galimybiø: ES neatmeta Rytiniø kaimyniø narystës ES perspektyvos (nors to 

ir aiðkiai neávardija), taèiau Pietø Vidurþemio valstybiø narystës perspektyva ávardijama 

kaip neámanoma. Svarbu ir tai, kad ðiame dokumente ið viso nëra minimos 

Balkanø valstybës, o tai yra aiðkus þenklas, kad jø narystës ES galimybës yra vertinamos 

ið esmës pozityviai. 

Naujas ES santykiø su komunikate minimomis valstybëmis elementas yra tas, 

kad pradëta kalbëti ne tik apie ekonominio bendradarbiavimo plëtojimà, bet ir demokratijos 

bei laisvos rinkos principø ágyvendinimà bei ES teisës normø perkëlimà 

ir ágyvendinimà. 

23 Commission of the European Communities, Communication from the Commission to the Council 

and the European Parliament „Wider Europe–Neighbourhood: A New Framework for Relations 

with our Eastern and Southern Neigbours“, Brussels: 11 03 2003, COM (2003) 104. 

33

34 

Taip pat siûloma sukurti konkreèius ir aiðkius bendradarbiavimo bei vykdomø 

reformø kontrolës mechanizmus. Europos Komisija parengs individualius veiksmø 

planus, kuriuos ágyvendinant bus vykdomos politinës ir ekonominës reformos bei teisës 

harmonizavimo procesas. Taip pat numatoma kasmet ávertinti pasiektà paþangà. Ið 

esmës tai labai primena ES ir dabartiniø ðaliø kandidaèiø santykiø mechanizmà. Todël 

neatmestina ir rytiniø kaimyniniø valstybiø narystës ES perspektyva. 

Taigi ðis EK dokumentas gali bûti vertinamas kaip siekis suformuoti naujà 

integruotà ES „kaimynystës politikà“, uþtikrinti draugiðkø santykiø ir stabilumo zonà 

aplink ES sienas. Bandoma apibrëþti bendrus ES ir kaimyniniø valstybiø interesus 

– skatinti subalansuotà plëtrà, prekybà bei demokratiniø vertybiø ir ES teisinës 

sistemos sklaidà. 

Pagrindinis ES politikos bûsimøjø kaimyniniø valstybiø Rytuose ir Pietø Vidurþemio 

regione atþvilgiu tikslas – ekonominio bendradarbiavimo su ðiomis kaimyninëmis 

ðalimis plëtojimas bei politinio stabilumo erdvës kûrimas. 

Taigi ði ES iniciatyva gali bûti vertinama kaip siekis suformuoti draugiðkø 

santykiø ir stabilumo zonà aplink ES sienas, apibrëþti bendrus ES ir kaimyniniø 

valstybiø interesus – skatinti subalansuotà plëtrà, prekybà bei demokratiniø vertybiø 

ir ES teisinës sistemos sklaidà. Tokià ES politikà galima apibûdinti kaip buferiniø 

valstybiø þiedo aplink ES iðorines sienas kûrimà. 

3.1.2. Vidurio Europa 

Nuo 2001 metø pab. pradëjo klostytis nauja JAV, ES valstybiø ir Rusijos átakos 

sankloda Vidurio Europoje ir Rytø Pabaltijyje – Rusija ásigali energetikos sektoriuje, o 

JAV dominuoja politiðkai. Ið esmës visa Vidurio Europa ir Rytø Pabaltijis yra labiau 

JAV ir Rusijos, o ne ES bendrø interesø zona. JAV turi didelæ politinæ átakà ðiame 

regione, o Rusijos ekonominë galia èia irgi nuolat auga. Per pastaruosius metus labai 

suaktyvëjo Rusijos kapitalo skverbimasis á strategines Vidurio Europos ir Rytø Pabaltijo 

valstybiø ûkio ðakas: naftos, dujø, elektros pramonæ. Neatmestina versija, kad klostosi 

naujas JAV, Vakarø Europos ðaliø ir Rusijos átakos ðiuose Europos subregionuose 

pasidalijimas. Tik padalijimo linijos yra ne valstybiø sienos, o valstybës gyvenimo srièiø 

(sektoriø) ribos. Vidurio Europa ir Rytø Pabaltijis ekonomine prasme yra „atiduoti“ 

Rusijai. Tokius teiginius leidþia pagrásti maþëjanti JAV investicijø dalis tarp visø uþsienio 

investicijø, tenkanèiø Vidurio ir Rytø Pabaltijo ðalims. Be to, amerikieèiø investicijø 

sàlyginë reikðmë ðiame regione maþëja ir dël to, kad JAV ámonës daþniausiai investuoja 

á smulkøjá ir vidutiná verslà bei strategiðkai ne tokias svarbias sritis – maisto pramonæ, 

paslaugø pramonæ, maðinø, statybos sektorius 24 . 

Akivaizdžiais pavyzdžiais, kad amerikieèiai perduoda savo verslo interesus 

rusams, tapo JAV kompanijos „Williams“ pasitraukimas ið „Maþeikiø naftos“ bei 

„Jukos“ atëjimas á Lietuvà; „Lukoil“ ir „Jukos“ bandymai ásitvirtinti Lenkijos, Vengrijos 

bei Kroatijos naftos versle. 

24 Janeliûnas T., „Redistribution of geopolitical power in CEE“, Lithuanian Political Science Yearbook 

2002, Vilnius, 2003, p. 142–153.

Ádomu pastebëti, kad bûdai, kuriais Lenkijoje rusø kompanijos bandë ágyti 

strateginiø ûkio subjektø kontrolæ, panaðûs á tuos, kuriais tai buvo daroma Lietuvoje. 

Ið pradþiø privatizavimà laimi Vakarø kompanija, kuri vëliau visas akcijas ir valdymo 

teises perleidþia rusø kompanijai. Ðià schemà bandyta taikyti Gdansko naftos perdirbimo 

gamykloje. Todël galëjo susidaryti áspûdis, kad patys amerikieèiai padëjo rusams 

apeiti Vidurio Europoje ir Rytø Pabaltijyje vyraujantá nepasitikëjimà Rusijos 

kapitalu. Taèiau po „Williams“ pasitraukimo ið Lietuvos ir „Jukos“ atëjimo á „Maþeikiø 

naftà“ Lenkijos valdþia ëmësi priemoniø, kurios turëtø apsaugoti jos naftos 

sektoriø nuo Rusijos kompanijø dominavimo. Naftos sektoriaus restruktûrizacijos ir 

privatizavimo programoje suformuluota nuostata, kad naftos terminalai ir naftos bei 

jos produktø saugyklos liktø valstybës arba jos kontroliuojamø ámoniø nuosavybë. 

Programoje taip pat kalbama apie naftos tiekimo diversifikavimo bûtinybæ. 

Aktyviau pradëta svarstyti nacionalinio, o vëliau ir regioninio naftos koncerno 

idëja – já sudarytø Lenkijos, Vengrijos bei Austrijos kompanijos. Visgi maþai 

tikëtina, kad, net ir sukûrus tokià struktûrà, Lenkija sugebëtø iðvengti Rusijos naftos 

koncernø ekspansijos. Svarbiausia problema lieka ta, kad neámanoma surasti alternatyviø 

pigesniø naftos tiekimo ðaltiniø. 

Rusijos skverbimasis á Vidurio Europos ir Rytø Pabaltijo ðaliø energetinius 

sektorius gali bûti paaiðkinamas ekonominiais motyvais* . Rusijos naftos kompanijos 

savo strateginiu uþdaviniu laiko ásitvirtinimà JAV rinkoje. Todël jos, norëdamos 

didinti naftos eksportà á JAV, planuoja ne tik statyti naujus terminalus Vidurio ir 

Rytø Europoje, bet ir stengiasi ágyti jau anksèiau pastatytø terminalø bei visos energetikos 

sektoriaus infrastruktûros kontrolæ. 

Taip pat turint galvoje tai, kad ES nustatyti dideli akcizai importuojamiems 

naftos produktams, rusai nori jau dabar turëti átakos ðaliø kandidaèiø naftos perdirbimo 

gamykloms, kuriø gaminamiems produktams nebûtø taikomi akcizai, nes jos bus 

bendrosios vidaus rinkos dalyvës po ES plëtros. Vidurio ir Rytø Europos valstybëms 

ástojus á ES, Rusijos naftos koncernai taip pat galës naudotis bendros ES ekonominës 

erdvës teikiamais pranaðumais. 

Amerikieèiams Rusijos geoenergetinë ekspansija á Vidurio Europà naudinga 

þaliavø tiekimo saugumo prasme: Rusija yra potenciali alternatyva OPEC (maþinama 

JAV energetinë priklausomybë nuo musulmoniðkojo pasaulio). Ðia prasme Vidurio 

ir Rytø Europos ðalimis galbût nereikëtø ypatingai baimintis Rusijos kapitalo, 

o greièiau jaustis JAV pagalbininkëmis, uþtikrinanèiomis stabilø energetiniø resursø 

tranzità. Be to, ES ekonominis augimas taip pat didele dalimi remiasi pigesniø energetiniø 

resursø importu ið Rusijos. Todël, tapdamos svarbiomis energetiniø srautø 

grandimis, Vidurio ir Rytø Europos valstybës gali paèios mëginti reikalauti didesnio 

JAV ir ES dëmesio ar net tikëtis reikðmingos papildomos ekonominës ar politinës 

naudos 25 . 

* Be to, kontroliuojant strategines pramonës ðakas, ágaunama nemaþai svertø veikti ðiø ðaliø vidaus 

politikà. 

25 Janeliûnas T., „Redistribution of geopolitical power in CEE“, Lithuanian Political Science Yearbook 

2002, Vilnius, 2003, p. 142–153. 

35

36 

Antra vertus, Rusijos ekonominis ásitvirtinimas Vidurio Europoje ir Rytø 

Pabaltijyje yra naudingas Vaðingtonui ir ES galios augimo „sulaikymo“ prasme – 

jei Vidurio Europos ðalyse ásigalëtø Vakarø Europos (visø pirma Vokietijos) kapitalas, 

ES taptø stipresne konkurente JAV. Tuo tarpu Rusijos ásileidimas á Vidurio 

Europà tam tikra prasme neutralizuoja ES – naujosioms narëms didelæ átakà darytø 

ne didþiosios Vakarø Europos valstybës, o JAV, Rusija ir Skandinavijos ðalys. Tai, 

kad G. W. Bush labai palankiai ávertino A. Kwasniewski idëjà sujungti Vyðegrado 

ðaliø ir „Vilniaus deðimtuko“ pastangas bendradarbiaujant ir siekiant bendrø tikslø, 

jau po Prahos susitikimo patvirtina versijà, kad JAV siekia sukurti tam tikrà 

neformalø blokà ES ir taip ne tik dominuoti Vidurio ir Rytø Europoje, bet ir 

maþinti ES átakà èia. 

Taèiau nereikëtø uþmirðti, kad, skverbdamasi á Vidurio ir Rytø Europos ekonominá 

sektoriø, Maskva greièiausiai laikosi savo numatytos strategijos. Netiesioginë 

JAV parama tokiai Rusijos naftos ir dujø kompanijø ekspansijai yra tik interesø 

sutapimas trumpalaikëje perspektyvoje. 

Kokiø ilgalaikiø tikslø siekia Rusija, galima nuspëti, stebint skverbimosi á 

Vidurio ir Rytø Europos regionà bûdus. Rusija taiko skirtingas geoenergetikos taktikas 

Vidurio Europoje, Juodosios jûros baseine, Baltijos valstybëse ir didina ðiø vienos 

zonos daliø skirtumus. 

Rytø Europoje (Juodosios jûros baseino ðalyse) ir Baltijos valstybëse siekiama 

tiesioginio, vertikalaus dominavimo – bandoma perimti visus dujø ir naftos pramonës 

segmentus ir tiesiogiai juos kontroliuoti, iðstumiant ið rinkos konkurentus. 

Vidurio Europoje yra taikoma strateginio valdymo taktika: Rusijos kompanijos investuoja 

á tranzitinius dujotiekius bei naftotekius valdanèias bendroves arba sudaro 

su jomis ilgalaikes palankias tranzito sutartis. 

Didëjantys Vidurio Europos ir Rytø Europos (taip pat ir Baltijos) valstybiø 

geoenergetiniai skirtumai turës tiesioginæ átakà ðiø erdviø integracijai á Vakarø Europos 

energetinæ sistemà. Geoenergetiniu poþiûriu, po ES plëtros ES gali susidaryti dvi 

geoenergetinës zonos: 1) Vakarø Europos energetiniø iðtekliø vartojimo zona bei 2) 

Vidurio ir Rytø Europos transportavimo, perdirbimo zona. Pastaroji energetiniø 

resursø perdirbimo ir transportavimo zona bûtø skiriama á dvi dalis – Vidurio Europos 

(strateginio transportavimo) ir Baltijos bei Juodosios jûros baseino valstybës 

(tiesioginio energetinio dominavimo). 

Jei Rusijos taktika Baltijos valstybëse ir Vidurio Europoje pasiteisins, ilguoju 

laikotarpiu gali bûti pasiektas svarbiausias geoenergetinës Rusijos politikos Vidurio 

ir Rytø Europoje tikslas – ðios transportavimo ir perdirbimo zonos energetikos sektoriø 

integruoti á Rusijos energetikos sistemà, t. y. padaryti jà visiðkai priklausomà 

nuo Centrinës Eurazijos gavybos zonos. Tai bûtø svarbus pranaðumas Rusijai ateityje, 

siekiant Vidurio ir Rytø Europos regionà vël paversti savo geopolitine buferio zona 

prieð Vakarø Europos valstybes ir JAV.

3.2. NVS supraregionas 

Pastaruoju metu suintensyvëjo JAV, ES valstybiø ir Rusijos varþybos dël vakariniø 

kontinentinës geostrateginës zonos (heartlando) pakraðèiø kontrolës. Apskritai 

pastebima, kad aptariamuoju laikotarpiu Vakarø santykiuose su Rusija dar labiau 

iðryðkëjo suartëjimo tendencijos. Tai rinkos ðalies statuso Rusijai suteikimas, paþadai 

paskubinti Rusijos priëmimà á PPO. Tiesa, integracinës tendencijos kol kas labiau 

simbolinës. Taip pat pabrëþtina, kad ðias tendencijas skatina egzistuojantis geoekonominiø 

interesø sutapimas: Vakarams (tiek ES, tiek JAV) Rusija tampa patikima ir 

svarbia strateginiø þaliavø tiekëja. Rusija taip gauna galimybæ modernizuoti savo 

ekonomikà. 

Taèiau gerindama santykius su Vakarais, Rusija kartu didina politiná spaudimà 

heartlando pakraðèiams NVS politinëje erdvëje. Rusija stengiasi neleisti Rytø 

Pabaltijo, Ukrainos, Pietø Kaukazo ir Vidurio Azijos paversti jûriniø valstybiø 

placdarmais tolimesniam politiniam ir ekonominiam heartlando skaldymui ir sutelkia 

savo átakà heartlando erdvëje. 

2002–2003 metais Rusijos Federacija, stengdamasi sutelkti átakà visoje NVS 

erdvëje, didino politiná spaudimà Gruzijai, Rytø Europos subregiono valstybëms 

(Baltarusijai, Ukrainai) ir Vidurio Azijos valstybëms. Rusija diferencijuodavo savo 

politikà atskirø ðaliø atþvilgiu, o konkreèios politikos taktikà lëmë Rusijos geoekonominiai 

interesai. 

Kremlius inicijavo Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos sukûrimà 

(2003 04 27) NVS valstybiø, Kolektyvinës saugumo sutarties dalyviø, susitikimo 

Duðanbëje metu (kartu su Tadþikija ir Rusija susitikime dalyvavo Baltarusija, Kazachija, 

Kirgizija bei Armënija). Nuspræsta, kad Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija 

(KSSO) turës savo biudþetà ir nuolat dirbanèiø valdininkø aparatà. Taip 

pat buvo priimtas sprendimas sukurti jungtiná ðtabà (jam vadovauti turëtø RF Generalinio 

ðtabo virðininkas) bei kolektyvines greitojo reagavimo pajëgas. Pagrindinë 

karinë KSSO bazë bus dislokuota Kirgizijoje. 

Rusija, inicijuodama KSSO kûrimà, tikisi susigràþinti politinæ átakà strategiðkai 

svarbiame Vidurio Azijos regione ir pripaþinti èia savo kariná buvimà. Organizacijos 

kûrimui átakos turëjo NATO plëtra ir greita JAV karinë pergalë Irake. Kitaip 

tariant, Rusijos (taip pat Baltarusijos) poþiûriu, KSSO galëtø tapti atsvara NATO, 

kurioje JAV turi didþiausià átakà. Ið esmës organizacijos kûrimu gali bûti suinteresuotos 

ir Vidurio Azijos ðalys, kuriø pasaulietiniam elitui grasina islamiðkasis fundamentalizmas 

bei terorizmas. Kita vertus, geri santykiai su Rusija gali garantuoti tam 

tikrà balansà JAV átakai regione, kuri nëra vertinama vienareikðmiðkai ir ilgainiui 

gali sàlygoti antiamerikietiðkas nuotaikas. Taip pat Rusija suaktyvino pastangas kurti 

vieningà Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Kazachstano ekonominæ erdvæ. Pradëta 

kurti tokios erdvës koncepcija. 

Maskva nuolat stiprino politiná spaudimà Gruzijai. 2002 m. birþelá priëmus 

naujàjá Rusijos pilietybës ástatymà, buvo gerokai suprastinta rusiðkø pasø iðdavimo 

tvarka buvusios Sovietø Sàjungos gyventojams. Ðis procesas ypaè sparèiai vyko Abchazijoje 

ir Pietø Osetijoje, o tai kelia grësmæ Gruzijos teritoriniam, politiniam ir 

socialiniam integralumui. Taip pat Rusija atsisakë ratifikuoti tarpvalstybinæ Drau- 

37

38 

gystës ir geros kaimynystës sutartá, Dûma priëmë grieþtà nutarimà „Dël situacijos Gruzijoje“, 

susijusá su amerikieèiø karinio kontingento dislokavimu Gruzijos teritorijoje, 

ávestas vizø reþimas. Tokiu politiniu spaudimu buvo siekiama keliø tikslø. Pirma, pakeisti 

provakarietiðkà politinio Gruzijos elito orientacijà. Antra, suteikti pirmenybæ 

palankiems Rusijai geoekonominiams sprendimams* . Treèia, Rusija ruoðia prielaidas 

Abchazijai ir Pietø Osetijai tikrai integruotis á Rusijos Federacijà. Tiesa, maþai tikëtina, 

jog Maskva ðiuo metu siektø stiprinti teritoriná klausimà, nes tada kiltø tiesioginë 

konfrontacija su Tbilisiu. Tokia santykiø dinamika provakarietiðkà Gruzijos politikà 

gali tik dar labiau sustiprinti. Labiau tikëtina, kad ðios Gruzijos teritorijos gali tapti 

Rusijos, Gruzijos ir JAV mainø objektu varþybose dël átakos Kaukazo subregione, 

laikinai nekeliant abejoniø dël Gruzijos teritorinio vientisumo. 

Taip pat galime paminëti átampos tarp Maskvos ir Minsko stiprëjimà. Oficialiai 

Prezidentas Putin ne kartà kritikavo A. Lukaðenka siûlomà sàjunginës valstybës 

sampratà ir nepritarë jai. Taip norëta parodyti, kad Rusijos ir Baltarusijos sàjunga ámanoma 

tik Kremliaus diktuojamomis sàlygomis – kurti sàjungà federacijos principu. 

Maskvos ir Minsko santykiø pasikeitimus reikia vertinti pagerëjusiø bendrø 

santykiø su Vakarais kontekste. Rusijai nebetinka Lukaðenka reþimas, jis tampa kliûtimi, 

trukdo plëtoti santykius su Vakarais. Galima bûtø teigti, kad sàjunga su Baltarusija, 

nors ir lieka prioritetu, taèiau tik grieþtai laikantis Maskvos sàlygø. 

Rusija nesutinka su svarbiausiø strateginiø Baltarusijos pramonës objektø 

(pirmiausia susijusiø su naftos, dujø ir chemijos industrijos kompleksu) privatizavimo 

planais bei sàlygomis. 2002 metø geguþës pab. turëjo paaiðkëti ðeðiø Baltarusijos 

naftos ir chemijos ámoniø privatizacijos konkurso rezultatai. Taèiau, uþuot 

perþiûrëjusi Rusijos naftininkø pareiðkimus, Baltarusija pakeitë privatizavimo taisykles 

ir nukëlë privatizavimà** . Akivaizdu, jog strategiðkai svarbiø objektø privatizacija 

bûtø susilpninusi Lukaðenka padëtá, todël ji sàmoningai buvo stabdoma. Maskva, 

laikydama Baltarusijà svarbia tranzito ðalimi savo energetiniams resursams á Vakarus, 

suinteresuota kuo spartesne privatizacija, nes tai leistø Rusijos kapitalui ásitvirtinti 

Baltarusijos ekonomikoje. Remiantis tuo galima bûtø spëti, kad Rusijos 

spaudimas Prezidentui Lukaðenka ateityje gali tik stiprëti. Akivaizdþiai centralizuotas 

bûsimos sàjunginës valstybës modelis, kurá deklaruoja Putin, gali tapti grësme 

Lietuvai. Lietuva lyg ir taptø geopolitiniu „sumuðtiniu“, t. y. tarp Rusijos Federacijos 

Kaliningrado srities ir visiðkai á Rusijos sudëtá integruotos Baltarusijos. 

Taip pat Rusija ir toliau siekë sutelkti savo átakà Ukrainoje. Tiesa, ðiuo 

atveju ne tiesioginio politinio spaudimo bûdu, bet aktyviai dalyvaudama bendruose 

ekonominiuose projektuose, á kuriuos átraukiama ir Ukraina bei Vakarø Europa. 

* Politiniu spaudimu Gruzijai Rusija pasiekë sau naudingø ekonominiø rezultatø. 2003 liepos pab. 

„Gazprom“ ir Gruzija pasiraðë susitarimà dël strateginio bendradarbiavimo 25 metams. „Gazprom“ 

ne tik tieks dujas Gruzijai, bet ir skirstys jas vartotojams. Taip pat „Gazprom“ tieks dujas ðiluminëms 

elektrinëms ir realizuos elektros energijà. Pagal susitarimà, „Gazprom“ ir Gruzija ákurs bendrà 

ámonæ, kuri eksploatuos, rekonstruos ir plës Gruzijos dujotiekiø sistemà. Matyt, dël ðio susitarimo 

Amerikos energetikos kompanija AES pasitraukë ið Gruzijos ir pardavë 75% turëtø Tbilisio energijos 

tinklo akcijø. 

** Iki 2005–øjø trimis dalimis atskirai bus parduoti 43,27% „Naftan“, 43,19% „Polimir“, 43,08% 

„Grodno Azot“ ir 43,66% „Grodno Chimvolokno“ akcijø paketai.

Pirmiausia tai pasakytina apie energetikos sektoriø. Vis labiau aiðkëja Tarptautinio 

Ukrainos dujotiekiø valdymo konsorciumo sukûrimo prasmë. 

Vykdydamas tokià politikà, Kremlius stengiasi, pirma, konsoliduoti prorusiðkus 

lobistus Ukrainoje. Tai yra svarbu, turint galvoje bûsimus prezidento rinkimus. 

Antra, visai tikëtina, jog taip bandoma paðalinti Lenkijos poveiká, o Ukrainos santykius 

su Vakarais padaryti labiau priklausomus nuo Maskvos. Atrodo, jog tokia ávykiø 

logika ið esmës yra priimtina ir dabartinei Ukrainos valdþiai, kuri nebeástengia iðlaikyti 

balanso tarp Rytø ir Vakarø. 

3.3. Artimøjø ir Vidurio Rytø „skeveldrø regionas“ 

Karas prieð Irakà ið tikrøjø parodë, kad JAV regione atsisako tradicinës galios 

pusiausvyros palaikymo politikos. Kiekvienos regiono valstybës (nuo Egipto iki Pakistano) 

geopolitinë padëtis pasikeitë. 

Šiame regione, kaip ir kituose svarbiuose rimlando geopolitiniuose regionuose, 

JAV nori remtis stipriausiomis kariniu ir ekonominiu poþiûriu valstybëmis – 

Izraeliu ir Iranu. Izraelis jau yra patikimas JAV sàjungininkas, o Iranas tokiu gali 

tapti artimiausiu metu. Iranas bûtø tas stabilusis veiksnys nestabiliame regione. Ðios 

ðalies visuomenë sparèiai modernëja. Dalis visuomenës remia per 1979 m. Islamo 

revoliucijà á valdþià atëjusius musulmonø dvasininkus – grieþto antiamerikietiðko 

kurso ðalininkus. Vis dëlto didþioji dalis Irano visuomenës laikosi nuosaikiø ir proamerikietiðkø 

paþiûrø. Ðioje valstybëje vyksta demokratiniai politiniai procesai 26 . 

Sëkmingas JAV karas su Iraku pakeitë jëgø santyká regione: JAV kartu su 

Izraeliu kariniu poþiûriu tapo stipriausiomis valstybëmis Artimøjø bei Vidurio Rytø 

regione* . Taèiau dabar JAV ir Izraeliui, remiantis santykinës galios persvara, reikia 

sukurti regioninës institucinës kontrolës formas, kurios ilgam suteiktø Izraelio valstybei 

saugumà, uþtikrintø JAV saugumo ir ekonominius interesus (teroristø veiklos 

uþkardymas, masinio naikinimo ginklo neplatinimas, saugus naftos transportavimas). 

Bûtina regiono kontrolës bei stabilizacijos sàlyga – antiamerikietiðkø reþimø Sirijoje 

bei Irane pakeitimas labiau provakarietiðkais, kurie finansiðkai bei politiðkai neremtø 

radikaliø teroristiniø islamo fundamentalistø (ir palestinieèiø) organizacijø. 

Todël artimiausiu laiku JAV politikos Vidurio ir Artimøjø Rytø regione strateginiai 

uždaviniai yra ðie: 1) minimizuoti Irano átakà regione, 2) sureguliuoti þydø ir 

palestinieèiø konfliktà, 3) priversti Saudo Arabijà bei Sirijà uþkirsti kelià teroristø 

finansavimui ir telkimui savo teritorijose. Iðsprendusios ðiuos uþdavinius, JAV galutinai 

ásitvirtintø Artimøjø ir Vidurio Rytø „skeveldrø regione“: suformuotø savo 

átakoje esanèiø valstybiø juostà, kuri tæstøsi nuo Vidurþemio jûros iki Indijos. 

26 Stratfor., „Special Report: Where Is Iran Headed?“, http://www.stratfor.com/premium/analysis_view.php?ID=205314, 

18 July 2002. 

* Jei sëkmingai bus ágyvendinta Izraelio armijos vadovavimo ir struktûros reforma (panaði á JAV), 

Izraeliui negalës prilygti nei Saudo Arabija, nei stipriai modernizuojantis savo ginkluotàsias pajëgas 

Iranas. Karinës reformos tikslas – sujungti visus Izraelio gynybos pajëgø specialiuosius padalinius á 

vienà divizijà, kompiuterizuoti kiek ámanoma visas komunikacines sistemas bei ásigyti daugiau 

tikslaus taikymo ginklø. 

39

40 

Regione nebeliktø valstybës, galinèios tiesiogiai remti radikaliø islamistø organizacijas. 

Galiausiai lojalaus JAV reþimo Irane suformavimas palengvintø politiná Irako 

bei Afganistano reguliavimà. Kol kas stabilumà Irake padës palaikyti ir Jungtinës 

Karalystës bei Lenkijos vadovaujamos tarptautinës pajëgos. Jos Irake pasiliks ilgesniam 

laikui netgi po to, kai ðalies valdymà perims civilinë administracija. 

Turint galvoje sudëtingà, kompleksiná Izraelio ir palestinieèiø konflikto pobûdá, 

maþai tikëtina, kad jis bûtø sureguliuotas per palyginti trumpà laikà. Galima 

pastebëti, kad egzistuoja uþdaras prieþasèiø ratas, skatinantis abipusæ prievartà. Norint 

sutramdyti Palestinos radikalus ir priversti juos nutraukti teroro kampanijà, bûtina 

uþkirsti kelià teikti jiems prieglobstá, finansavimà ir ginklø tiekimà ið Sirijos, 

Irano bei Saudo Arabijos. Ðiuos reþimus pakeisti arba priversti nutraukti paramà 

ekstremistams galima tik kartu su kitomis arabø ðalimis, kurios reikalauja ið pradþiø 

iðspræsti Izraelio ir Palestinos konfliktà. 

Taèiau Izraelio ir palestinieèiø konflikto negalima iðspræsti ið principo. Izraelio 

ir Palestinos geostrateginiai interesai yra visiðkai prieðingi. Nepriklausomos gyvybingos 

Palestinos valstybës egzistavimas savaime kelia pavojø svarbiausiems Izraelio 

saugumo interesams. Politikoje, kare ir ekonomikoje gyvybinga Palestinos valstybë 

yra ámanoma tik tada, kai visiðkai kontroliuojamos Vakarø Jordano kranto ir 

Gazos sektoriaus sienos bei uþtikrinamas laisvas susisiekimas tarp ðiø dviejø teritorijø. 

Tai yra labai pavojinga Izraeliui, nes, bet kokios karinës atakos atveju, prieðui 

bûtø nesunku Izraelio teritorijà tiesiog perkirsti pusiau ar sutrikdyti Izraelio kariuomenës 

judëjimà bei aprûpinimà. Izraelis sunkiai galëtø ilgiau gintis, jei bûtø uþpultas 

ið karto keliø kaimynø, palestinieèiø partizanai trukdytø tiekti pastiprinimà á frontà. 

Kadangi Izraelis regione yra pagrindinis JAV strateginis partneris, saugus Izraelio 

egzistavimas taip pat yra svarbus JAV interesas regione. JAV suvokia abiejø 

pusiø interesø nesuderinamumà ir renkasi „kontroliuojamo konflikto“ taktikà, stengdamasi, 

kad baigtøsi tiesioginë karinë konfrontacija. „Kelio gairiø“ planas yra kaip 

tik tokios taktikos dalis. Ðio plano vykdymas (bet neávykdymas) leistø Vaðingtonui 

pademonstruoti, kad jis rimtai stengiasi sureguliuoti konfliktà. Tai pakeltø JAV prestiþà 

tarp musulmoniðkø ðaliø. Ði aplinkybë JAV ypaè svarbi, turint galvoje tà faktà, 

jog JAV didina spaudimà Sirijai bei Iranui ir joms prireiks politinës kitø musulmonø 

ðaliø paramos siekiant izoliuoti Teheranà. 

Antra vertus, JAV suprasdama, kad „kelio gairiø“ planas neágyvendinamas, uþ 

jo neágyvendinimà visà atsakomybæ pabandys suversti radikalioms islamistinëms organizacijoms 

bei ðalims, kurios jas remia. Tai leis jai naudoti politiná, o reikalui esant 

ir kariná spaudimà prieð tokias ðalis (pirmiausia prieð Sirijà ir Iranà.) Simpatizuojantys 

Izraelio saugumo politikos siekiams sluoksniai JAV administracijoje ir kitose 

valstybës institucijose, visokeriopai rëmæ karinæ operacijà prieð Irakà, jau suorganizavo 

diplomatiná spaudimà Sirijai bei Iranui dël Palestinos radikalø rëmimo. 

Sirija jau nusileido JAV reikalavimams suvarþyti teroristø veiklà, paskelbdama, 

kad uþdarys „Hamas“, „Islamo dþihadas“ bei „Palestinos liaudies iðsivadavimo 

frontas – Bendroji vadovybë“ atstovybes Damaske, neleis per Sirijos teritorijà á Libanà 

gabenti Irano paramos „Hezbollah“ bei iðves savo armijà ið Libano. 

JAV taip pat bando diplomatiðkai izoliuoti ir ekonomiðkai susilpninti Iranà, 

kad pasiprieðinimas mulø reþimui dar sustiprëtø. Vaðingtonas tikisi, kad ilgainiui,

pasinaudojant vidine opozicija, provakarietiðkais elementais vyriausybëje ir visuomenëje, 

revoliucija (ar perversmu) pavyks pakeisti Islamo fundamentalistø reþimà. 

Formaliai Vaðingtonas kaltina Teheranà, jog ðis toliau vykdo branduolinæ programà 

ir nepakankamai aktyviai kovoja su tarptautiniu terorizmu bei remia radikalias islamistines 

organizacijas. 

JAV pavyko átikinti Japonijà nepasiraðyti 2,5 mlrd. USD investicijø sutarties 

su Iranu dël Azadegano naftos telkinio eksploatacijos 35 metams. ES taip pat pasidavë 

JAV spaudimui dël Irano. Anksèiau ES vengdavo bet kokiø aðtresniø pareiðkimø 

Irano atþvilgiu, taèiau dabar iðreiðkë susirûpinimà Irano vykdoma branduoline programa 

ir reikalauja, kad ði valstybë kuo skubiau ir be iðlygø pasiraðytø papildomà 

Branduolinio neplatinimo sutarties protokolà, ásileistø á ðalá tarptautinius inspektorius 

ir bendradarbiautø su Tarptautine atominës energetikos agentûra (TATENA). 

TATENA reikalauja, kad Iranas pateiktø iðsamius árodymus, kurie patvirtintø taikø 

Irano branduolinës programos pobûdá, antraip ji grasina kreiptis á JT ST dël sankcijø 

paskelbimo Iranui. JAV remia tokius TATENA reikalavimus. Taip pat pasirodë netgi 

nepatvirtintø praneðimø, jog ES yra pasiryþusi nutraukti derybas su Iranu dël laisvos 

prekybos sutarties sudarymo. 

Vykdydama paþadà Saudo Arabijos vyriausybei, JAV iðvedë savo karines pajëgas 

ið jos teritorijos á kaimynines Persijos álankos valstybes. Saudo Arabijos vyriausybë 

tikisi, kad, patenkinus ðá islamo fundamentalistø reikalavimà, visuomenës parama 

jiems sumaþës ir juos pavyks neutralizuoti. Saudo Arabija 2003 metø birþelá pradëjo 

itin aktyviai kovoti su „Al Qaeda“ tinklo nariais. Antra vertus, JAV mano, kad maþosiose 

Persijos álankos valstybëse jos turës didesnæ veiksmø laisvæ, o eventualaus monarchinio 

reþimo þlugimo atveju JAV pajëgoms, iðsidësèiusioms aplinkui karalystæ, 

pavyks blokuoti fundamentalistø átakà uþ Saudo Arabijos ribø. 

3.4. Ramiojo vandenyno supraregionas 

Siekdama uþsitikrinti savo dominavimà Rytø bei Pietryèiø Azijoje ir apriboti 

Kinijos átakà, JAV ëmësi iniciatyvos sparèiau formuoti Japonijos – Australijos – JAV 

„saugumo trikampá“. Taip JAV pademonstravo, kad ji siekia pasidalinti „atsakomybæ“ 

regione su savo artimiausiais strateginiais partneriais. Kita vertus, toks trikampis 

veiktø musulmoniðkà Indonezijà, o tai turëtø padëti maþinti islamiðkojo fundamentalizmo 

pavojø ðalyje. Tokias prielaidas patvirtintø 2002 m. geguþës pr. ávykæs Australijos 

bei Japonijos ministrø pirmininkø susitikimas, kurio metu daugiausia dëmesio 

skirta regioninio saugumo klausimams. Tikëtina, jog ðitokios konfigûracijos aljansas 

Vaðingtonui atrodo priimtinesnis, nei vien tik Japonijos ambicijø skatinimas, 

kurios siekis dominuoti gali sukelti átampà ir bûti interpretuotas kaip Japonijos militarizmo 

atgimimas. Japonija jau dabar turi vienas ið moderniausiø kariniø pajëgø 

pasaulyje ir finansines bei technines galimybes sukurti branduoliná ginklà. Japonija 

karinëms iðlaidoms nuo 1995 m. kasmet reguliariai skiria apie 50 mlrd. USD. 

JAV yra svarbu kovojant su globaliu terorizmu išnaudoti Japonijos karines 

technines galimybes. (Tokios tendencijos pastebëtos dar karo Afganistane metu.). Todël 

Vaðingtonas verèia Tokijà paspartinti gynybos politikos koncepcijos transformaci- 

41

42 

jà bei juridinës – politinës bazës, kuri leistø Japonijai aktyviau dalyvauti ávairiose 

karinëse misijose, parengimà. Tarp trikampio ðaliø nors ir iðlieka tam tikrø ekonominiø 

nesutarimø, taèiau susiklostë ir pakankamai glaudûs ekonominiai ryðiai (Australijos 

prekyba su Japonija sudaro apie 16,2 %). Galiausiai visos trys ðalys suinteresuotos 

Kinijos átakos Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione apribojimu. Visø anksèiau 

minëtø veiksniø kompleksas leistø teigti, jog „saugumo trikampis“ turi perspektyvà 

ir artimoje ateityje taps vienu ið JAV uþsienio politikos regioniniø prioritetø. 

3.4.1. Pietryèiø Azijos potencialus „skeveldrø regionas“ 

Rusija ir Pietryèiø Azijos valstybiø asociacija (ASEAN) * pasiraðë partnerystës 

deklaracijà, kuri numato ekonominio bendradarbiavimo tarp ðaliø stiprinimà. 

Deklaracijoje taip pat aptarta galimybë suformuoti naujà bendradarbiavimo formà – 

Rusijos ir ASEAN organizacijos virðûniø susitikimus 27 . Galima daryti prielaidà, jog 

Maskva, neturëdama pakankamai politiniø bei ekonominiø resursø savo átakai regione 

plëtoti, stiprina bendradarbiavimà su ASEAN ðalimis pirmiausia siekdama 

ásitvirtinti Pietryèiø Azijos ginklø rinkoje. Pasinaudodama Pietryèiø Azijos valstybiø 

auganèia baime dël Kinijos aktyvaus savo ginkluotës atnaujinimo (beje, Rusija 

yra viena svarbiausiø ginklø tiekëja Kinijai), Rusija taip pat bando tapti ir svarbiausia 

ginklø tiekëja Pietryèiø Azijos valstybëms. Galime pastebëti, kad Kinija ir Indija 

suaktyvino tarpvalstybinius santykius. Tai liudija Indijos vadovø oficialus vizitas á 

Kinijà. Paðalindama átampà, egzistavusià su Indija dël teritoriniø ginèø, Kinija tuo 

pat metu tikisi panaikinti Indijos átarimus dël agresyviø Kinijos siekiø Pietryèiø 

Azijoje. Taip Kinija nori átikinti Indijà aktyviai neblokuoti Kinijos regioninio ekonominio 

bendradarbiavimo stiprinimo iniciatyvø. Galima manyti, kad kinai tikisi, taip 

„neutralizavus“ Indijà, iðnaudoti savo ekonominá potencialà ir ilgainiui politiðkai 

bandys dar labiau sutvirtinti savo dominavimà Pietryèiø Azijos regione. 

Suaktyvëjæs Kinijos ir Indijos rungtyniavimas dël politinës bei ekonominës átakos 

Pietryèiø Azijoje yra palankus JAV, kurios siekia sumaþinti Kinijos átakà regione. Visai 

tikëtina, jog artimoje perspektyvoje konkurencija tarp ðaliø Pietryèiø Azijoje turëtø dar 

labiau suaktyvëti. Pietryèiø Azijos ðalys, susijungusios á ASEAN politiná – ekonominá 

blokà, globalinëje geopolitikoje bei geoekonomikoje vaidina pakankamai svarbø vaidmená. 

Regiono ðaliø ekonomikos sparèiai atsigauna po 1997 m. nuosmukio, yra pakankamai 

patrauklios uþsienio investuotojams ir eksportuotojams. Kai kurios regiono ðalys 

turtingos strateginiø þaliavø. Regionas yra svarbus pasaulinës laivybos poþiûriu (Malakos 

sàsiauriais eina svarbûs jûros keliai). Globalinë regiono reikðmë dar labiau iðaugo 

kovos su pasauliniu terorizmu sàlygomis, nes kai kuriose ðalyse egzistuoja gerai organizuotos, 

sukarintos islamistø grupuotës (Indonezijoje, Filipinuose). 

* Á ASEAN, sukurtos 1967 m., sudëtá dabar áeina Indonezija, Malaizija, Singapûras, Tailandas, 

Filipinai, Brunëjus, Vietnamas, Laosas, Kambodþa ir Mianmaras (Birma). Jos veikloje taip pat 

aktyviai dalyvauja kitos valstybës, kurios nëra organizacijos narës: JAV, Kinija, Pietø Korëja, Rusija, 

Australija. 

27 ASEAN, „Joint Declaration Of The Foreign Ministers Of The Russian Federation And The 

Association Of Southeast Asian Nations On Partnership For Peace And Security, And Prosperity 

And Development In The Asia–Pacific Region“, http://www.aseansec.org/14849.htm, 19 June 2003.

3.4.2. Australijos ir Okeanijos regionas 

Australijos ir Okeanijos regione kovojant prieð terorizmà ir kuriant ilgalaikæ 

stabilià saugumo aplinkà JAV vis labiau remiasi pagrindinëmis savo sàjungininkëmis 

– Australija ir Japonija. 

JAV stiprina kariná bendradarbiavimà ir su kita Ramiojo vandenyno partnere – 

Australija. Neávardinti ðaltiniai Pentagone Amerikos þiniasklaidai teigë, kad Australijos 

ðiaurinëse teritorijose, Singapûre ir Vietname bus dislokuojamos JAV pajëgos bei didinamas 

amerikieèiø kontingentas Filipinuose. Taip pat amerikieèiai þada australø praðyti 

leisti naudotis jø oro bazëmis, vykdant operacijas prieð teroristus Pietryèiø Azijoje. Savo 

ruoþtu Australija iðreiðkë norà dalyvauti kuriant Prieðraketinës gynybos sistemà 28 . 

4. Baltijos valstybiø geopolitinë padëtis 

2001–2003 m. 

Kurios nors Þemës rutulio teritorijos geostrateginë reikðmë yra vertinama pagal 

tai, kaip jos kontrolë padeda ar uþkerta kelià vienoms ar kitoms valstybës skleisti savo 

átakà ir galià. Skirtingø geopolitiniø koncepcijø dël Rytø Pabaltijo geostrateginës ir galiausiai 

geopolitinës padëties vertinimas yra gana problemiðkas, nevienareikðmiðkas. 

Remiantis pagrindiniø geopolitiniø koncepcijø analize, Baltijos valstybiø, esanèiø 

heartlando „papëdëje“ arba diskontinentinës geostrateginës zonos (rimlando) paèiame 

rytiniame pakraðtyje (pereinamojoje srityje), geopolitinë padëtis priklauso nuo Vakarø 

jûriniø valstybiø kovos su kontinentinëmis valstybëmis formos ir intensyvumo 29 . 

Baltijos valstybiø susikûrimas buvo ið esmës konjunktûrinio pobûdþio. Ðios 

valstybës atsirado susidûrus kelioms geopolitinëms jëgoms, jø susidarymà ir egzistencijà 

tarpukaryje lëmë SSSR (Rusijos) ir Vokietijos mëginimai átraukti Baltijos 

ðalis á savo átakos sferà. Vakarø Europos jûrinëms valstybëms balansuojant tarp kontinentiniø 

valstybiø (stengiantis jas suprieðinti tarpusavyje), Baltijos valstybës ágijo 

nepriklausomybæ, taèiau toji nepriklausomybë buvo depozitinio pobûdþio. Baltijos 

valstybës, kaip mainø objektas, turëjo perspektyvà atsidurti Rusijos arba Vokietijos 

átakoje, greièiau Rusijos, nes Rusijos kontroliuojamas heartlandas Vakarø valstybëms 

buvo maþiau pavojingas nei Vokietijos uþvaldytas heartlandas. 30 

28 Stratfor., „New Defense Triangle Forming in Asia–Pacific?“, http://www.stratfor.com/standard/ 

analysis_view.php?ID=204322, 1 May 2002. 


VUL, 2003, p. 118–119. 

30 Alexander Martin S. (ed.), Knowing your Friends, intelligence Inside Alliances and Coalitions from 

1914 to the Cold War, London: Frank Cass, 1998, Luttwak E. N., Strategy and History, New Brunswick: 

Transaction Books, 1985; Parker G., Western Geopolitical Thought in the Twentieth Century, 

London: Croom Helm, 1985; Romer J., Ch., Géopolitique de la Russie, Paris: Economica, 1999. 

43

44 

XX amþiaus antrojoje pusëje Vakarø valstybëms ëmus blokuoti heartlandà 

varžymo politika (ang. containment), Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybëms atsirado 

galimybë galø gale apsispræsti (nepriklausomybës prasme). Kitaip tariant, joms atsivërë 

perspektyva tapti neatskiriama sudëtine rimlando (diskontinentinës geostrateginës 

zonos), konsoliduoto su Vakarø jûrinëmis valstybëmis, dalimi. Po SSSR suirimo 

heartlando blokavimo strategijà pakeitë laipsniðko heartlando suskaldymo ir átraukimo 

á jûriniø valstybiø átakos zonà strategija, taèiau ji nepanaikino Vakarø politikoje 

galios pusiausvyros þaidimø apraiðkø, galinèiø vël paversti Rytø Pabaltijá mainø objektu, 

o dalis Rusijos politinio ir karinio elito puoselëja ketinimus padaryti Baltijos 

valstybes savo politikos árankiu euroatlatinëse institucijose arba maþø maþiausiai 

neutraliu buferiu. Todël Rytø Pabaltijis kol kas iðlieka savotiðkame geopolitiniø dariniø 

„plyðyje“ – geopolitine anomalija. 

4.1. Lietuvos ir kitø Baltijos valstybiø diskontinentiðkumas 

S. Cohen vienas ið þymiausiø XX a. pab. geopolitikø N. Spykman rimlandà 

(tarpinæ zonà tarp heartlando ir jûrinio pasaulio) suskaldo á geopolitinius regionus. 

Cohen teigimu regionus sieja glaudesni politiniai, ekonominiai ir kultûriniai ryðiai. Jo 

apibrëþti regionai yra labai dideli. Cohen savo schemoje nurodo, kad skeveldrø geopolitiniai 

regionai yra sudaryti ið tam tikrø geopolitiðkai svarbiø srièiø. Vienos gravituoja 

á jûriná pasaulá, kitos – á kontinentà, o treèios yra diskontinentinës, kitaip tariant, ambivalentiðkos, 

turinèios tiek jûriniø valstybiø, tiek þemyno bruoþø. Taip pat tokios teritorijos 

yra priklausomos ir nuo jûrø prekybos, ir nuo kontinento resursø. Vidurio ir Rytø 

Europà Cohen ávardija kaip buvusá skeveldrø regionà. Nors apskritai á visà Europà 

galima þvelgti kaip á jûriniø ir kontinentiniø valstybiø rungtyniavimo arenà31 . 

Þinoma Cohen teorinë inovacija – regionø sàvokos panaudojimas – prasmingai 

papildo geopolitikos teorijà, taèiau Spykman rimlando sàvokos atsisakyti neverta. 

Visiems Cohen regionams (kokie jie bûtø skirtingi kultûriðkai ir ekonomiðkai), kurie 

yra rimlando ribose, bûdingas tas pats bruoþas – diskontinentiðkumas. Rimlandas 

yra ið esmës diskontinentinë zona savo erdvinëmis charakteristikomis (ji prieinama 

ir kontinentinëms valstybëms, ir jûrinëms), kuri ið esmës skiriasi nuo jûrinio ir kontinentinio 

pasauliø. Þinoma, kai kurios rimlando sritys labiau gravituoja á jûrinës 

zonos valstybes, kitos á – kontinentines, taèiau toks reiðkinys nëra visada bûdingas 

(prieðingai, nei teigia Cohen) tik „skeveldrø regionams“ – tai bûdinga visiems rimlando 

zonos regionams. Todël ðios knygos autoriai naudoja rimlando sàvoka sinonimiðkai 

diskontinentinës geostrateginës zonos sàvokai. Rimlando regionai geostrategiðkai 

nëra vienodi, todël, remiantis Cohen, juos galima skirstyti á tris sritis: 

1) pakranèiø sritis (jos priklauso nuo laivybos ir linksta á jûriná pasaulá); 

2) hinterlandus (sritis, nutolusias nuo jûros, kurios labiau orientuojasi á heartlandà); 

3) pereinamàsias (tarpines) sritis (jos gali gravituoti ir á heartlandà, ir á jûrinæ 

zonà). 

31 Cohen, (note 4) p. 15–49.

4 þemëlapis. Rimlando Europos geostrateginës sritys 

Tas sritis galima pavadinti geostrateginiais subregionais. Kadangi Baltijos valstybës 

yra rimlando europinëje dalyje, mums svarbu iðsiaiðkinti Europos geostrateginiø 

ir geopolitiniø subregionø sandarà. Pagal anksèiau pateiktà logikà, rimlando Europa 

skiltø á tris geostrateginius subregionus: Vakarø Europà ir Ðiaurës ðalis (kurios 

gravituoja á jûrines valstybes), Vidurio Europà, Rytø Pabaltijá ir Balkanus („pereinamasis“ 

subregionas) ir Rytø Europà (gravituoja á heartlandà). 

Nesunku pastebëti, kad tai nelabai atitinka dabartiná tikrà politiná valstybiø 

susigrupavimà. Vokietija ir Italija jau seniai nebepriskiriamos Vidurio Europai, Suomija 

priskiriama Skandinavijai (ðiuo atveju Ðiaurës ðaliø ir Skandinavijos subregionai 

sutampa). Neatitikimà galima paaiðkinti tuo, kad tiksliai apibrëþti geostrateginius 

subregionus nepakanka vien tik geostrateginio kriterijaus. Regioninei analizei 

bûtina pasitelkti papildomus kriterijus, þyminèius ekonominius, politinius ir kultûrinius 

civilizacinius veiksnius, kurie kartu su geopolitika nulëmë dabartiniø Europos 

subregionø susiformavimà. 

Prie papildomø veiksniø galime priskirti: 

1) kultûrinæ civilizacinæ priklausomybæ; 

2) ekonominá iðsivystymà (priklausomybë geoekonominëms zonoms); 

3) kryptingà elito politikà bendradarbiauti su „jûrinëmis“ ar „kontinentinëmis“ 

valstybëmis (geopolitinë orientacija); 

4) geopolitinæ masiø orientacijà. 

45

46 

Kultûriniu ir civilizaciniu poþiûriu Europa padalyta á dvi dalis – Vakarø ir 

Vidurio lotyniðkàjà bei Rytø ir Balkanø staèiatikiðkàjà. Dviejø civilizacijø riba eina 

ties rytine katalikybës ir protestantizmo linija. Tiesa, Balkanuose musulmoniðkos 

civilizacijos paveldas vyrauja Albanijoje ir Bosnijoje, o Rytø Europoje yra stiprûs 

Vakarø lotyniðkosios civilizacijos þidiniai Moldovoje, Vakarø Baltarusijoje ir Vakarø 

Ukrainoje. Kultûrinës civilizacinës ribos nesikeièia Europoje jau beveik 600 metø, o 

ekonominiai skirtumai labai dinamiðki (pavyzdþiui, prieð trisdeðimt metø Portugalija 

buvo ekonomiðkai silpna valstybë). Pagal ekonominá lygá Europa taip pat skyla á 

dvi dalis – branduolá ir pusiau periferijà. Jei bandytume karpyti Europos þemëlapá tik 

pagal pavienius geopolitinës gravitacijos, arba geopolitinës orientacijos, ar civilizacinius 

arba geoekonominius kriterijus, gautume tikrovës neatitinkanèius Europos subregioniniø 

dariniø atvaizdus. Taèiau jei atsiþvelgsime á visus keturis paminëtus kriterijus, 

tai subregionus identifikuoti galësime daug tiksliau. 

Šiuo metu rimlando Europos geopolitinis regionas susideda ið ðeðiø subregionø 

(þr. 5 þemëlapá) * : 

1) Vakarø Europa, 

2) Ðiaurës ðalys, 

3) Vidurio Europa, 

4) Balkanai, 

5) Rytø Europa, 

6) Rytø Pabaltijys 32 , 

Kaip minëta Rytø Pabaltijis yra ið esmës konjunktûrinis subregionas, atsiradæs 

susidûrus prieðingoms geopolitinëms jëgoms: regiono susidarymà lëmë SSSR (Rusijos) 

ir Vokietijos mëginimai átraukti Baltijos ðalis á savo átakos sferà. Kaip atsakas á ðiø valstybiø 

siekius tarpukaryje bei XX a. dešimtajame dešimtmetyje ëmë reikðtis paèiø Baltijos 

valstybiø pastangos suteikti subregionui politiná, o galiausiai – ir kariná apibrëþtumà. 

Taèiau tos pastangos ið esmës buvo nesëkmingos, kadangi: 1) suartëti trukdë iðorinës 

jëgos, 2) visos trys Baltijos valstybës skyrësi tiek geopolitine gravitacija, tiek geopolitine 

orientacija. 

Dabartinë Baltijos valstybiø geopolitinë orientacija reikðminga tuo, kad ðiø ðaliø 

elitas orientuojasi á jûrines valstybes, o masiø orientacija yra ambivalentiðka. Tai, matyt, 

didele dalimi lemia ypatinga subregiono geopolitinë gravitacija (tiek á jûriná pasaulá, tiek 

á kontinentà). Kultûrine prasme Baltijos valstybës priklauso Vakarø lotyniðkajai civilizacijai, 

o geoekonomikos poþiûriu – pusiau periferijai. Baltijos valstybës, nors ir yra glaudþiai 

susijusios su Baltarusija ir Ukraina, ið esmës skiriasi nuo Rytø Europos. Rytø Europos 

subregionas – tai ið esmës heartlando gravitacinë zona, kurioje vyrauja Rytø staèiatikiðkoji 

civilizacija. Baltarusijos ir Ukrainos istorinë priklausomybë Lietuvos ir Lenkijos 

valstybei paliko ten Vakarø lotyniðkosios kultûros pëdsakø, o tai ið dalies dabar lemia 

dalies elito orientacijà á Vakarus. Taèiau masiø geopolitinë orientacija nukreipta á Rusijà. 

Geokonomiðkai Rytø Europa priklauso pusiau periferijai. 

* Ir dël regiono pavadinimo, ir dël jo ribø politologai nuolat ginèijasi. Ðio regiono samprata kinta 

populiariojoje geopolitikoje, dël jos nesutaria ir politikai praktikai. Ilgainiui ðio regiono ribø samprata 

keitësi, taèiau ðiame tyrime nëra nei bûtinybës, nei galimybës iðsamiai apraðinëti, kaip istoriðkai 

susiformavo ðis regionas. 

32 Plaèiau þr. Statkus N., Motieka E., Laurinavièius È., Geopolitiniai kodai. Tyrimo metodologija, 

Vilnius: VUL, 2003, p. 47–57.

6XSUDUHJLRQ ULED 

5 þemëlapis. Rimlando europinës dalies geopolitiniai subregionai 

Rytø Pabaltijis, bûdamas geostrateginiø zonø sandûroje, gali atlikti visiðkai 

skirtingas geopolitines funkcijas – tapti ir heartlando valstybiø placdarmu (ar barjeru) 

skverbiantis á Vidurio bei Vakarø Europà ir jûriniø valstybiø barjeru (ar placdarmu) 

rungtyniaujant su heartlando valstybëmis. 

Vertinant geostrategiðkai, Baltijos valstybës yra diskontinentinës geostrateginës 

zonos pereinamosios srities pakraðtyje, kurios dël savo politinës iniciatyvos ir 

civilizacinës priklausomybës orientuojasi á jûrines valstybes. Taèiau Baltijos valstybës 

dël betarpiðko geografinio heartlando artumo ir ilgalaikës politinës priklausomybës 

Rusijai yra linkusios gravituoti kontinentinës geostrateginës zonos link. Taip 

pat Baltijos valstybiø principiná diskontinentiðkumà nusako ne tik jø geografinë padëtis 

(priëjimas prie jûros) bei jø geopolitinë orientacija (ásijungimo á euroatlantines 

struktûras siekis), bet ir paèios jûros geostrateginio regiono valstybiø kryptinga politika 

kontroliuoti (sujungti) visas Eurazijos diskontinentinës zonos pakranèiø ir pereinamàsias 

sritis * (pavyzdþiui, NATO plëtra). 

* Minëta H. Kissingeri, S. Cohen teiginiø interpretacija, pritaikant konkreèiai JAV uþsienio politikai. 

47

48 

4.2. Geopolitinis Baltijos valstybiø priëmimo á NATO aspektas 

Pirmajame NATO plëtros etape Baltijos valstybës nebuvo pakviestos prisijungti 

prie Aljanso. Ið esmës nulëmë tai, kad didþiosios Vakarø Europos NATO 

valstybës (Jungtinë Karalystë, Prancûzija, Vokietija) neparëmë Baltijos valstybiø kandidatûrø 

33 , o JAV Prezidento administracija nusprendë atsiþvelgti á sàjungininkiø 

nuomonæ bei neerzinti Rusijos. 

Pirma, didþiosios Vakarø Europos valstybës nevertino Baltijos valstybiø saugumo 

kaip strategiðkai svarbaus savo intereso. Antra, buvo teigiama, kad Baltijos 

valstybës kariniu poþiûriu yra neapginamos (nedidelis gyventojø skaièius, maþos 

sausumos armijos, Rusijos kariniø pajëgø koncentracija pagal Baltijos valstybiø sienas, 

ypaè Kaliningrado srityje). Treèia, Vakarø Europos politikai ir saugumo ekspertai 

daþnai taip pat minëdavo tautiniø maþumø teisiø apsaugos problemas Latvijoje ir 

Estijoje bei neiðspræstus Baltijos valstybiø ginèus su Rusija dël sienø. NATO Vakarø 

Europos ðalims sunku buvo ásivaizduoti naujà Aljanso naræ, kurios þenkli gyventojø 

dalis bûtø rusø maþuma (ypaè kai Rusija savo nacionalinio saugumo strategijoje 

skelbë, kad vienas ið jos saugumo politikos prioritetø – rusø maþumos apsauga „artimajame 

uþsienyje“) 34 . 

Taèiau svarbiausia buvo neigiama Rusijos reakcija dël NATO plëtros á Baltijos 

valstybes. Teoriðkai Baltijos valstybiø teritorija galëtø bûti panaudota Ðiaurës 

Vakarø Rusijos puolimui ar Baltijos laivyno, dislokuoto Sankt Peterburge, blokadai. 

Tad tuo metu Rusija vertino Baltijos valstybiø siekius kaip didelæ geostrateginæ grësmæ 

savo saugumui. Psichologiðkai daugelis Rusijos gyventojø taip pat nebuvo susitaikæ 

su tuo, kad Baltijos valstybës galëtø rinktis savo saugumo politikos kryptá. 

2002 metø lapkrièio 22 d. Ðiaurës Atlanto Taryba vieningai pakvietë Baltijos 

valstybes prisijungti prie Aljanso, nors beveik visi veiksniai, kurie sutrukdë Baltijos 

valstybëms ástoti á NATO 1997 metais, ið esmës tebeveikë ir 2002–aisiais. Vakarø 

Europai Baltijos valstybiø nepriklausomybë nëra gyvybiðkai svarbus interesas, jos 

taip ir liko neapginamos, niekur neiðnyko nei rusø maþumos, nei Rusijos armija ið 

Kaliningrado srities. Taèiau ið esmës pakito Rusijos pozicija. Rusija ypatingai nesiprieðino 

NATO plëtrai á Baltijos valstybes, tik vieðai pabrëþdavo, kad tai nëra racionalus 

þingsnis. Rusijos pozicijos pasikeitimas ávyko dël keliø nelengvai apibrëþiamø 

ir nevienareikðmiðkai vertintinø prieþasèiø 35* . 

Rusija iki pat 1996 metø liûliavo save viltimis apie „brandþià strateginæ partnerystæ“ 

su JAV, taèiau, paaiðkëjus NATO plëtros planams, ji pamëgino atgauti átakà 

33 Asmus R. D., Nurick R. C., „NATO enlargement and the Baltic states“, Survival, 38, 2, 1996. p. 

121–142. 

34 Ten pat. 

35* Rusijos uþsienio politika ir JAV uþsienio politika Rusijos atþvilgiu pradëjo keistis jau prieð 

Liublianos virðûniø susitikimà. Teroro aktai Niujorke rugsëjo 11 d. viskà tik pagreitino. JAV suvokë, 

kad Rusijos diplomatinë parama, specialiøjø tarnybø þvalgybinë informacija, policijos, muitiniø, 

finansø bei kitø Rusijos institucijø nuoðirdus bendradarbiavimas yra bûtinas sëkmingoms JAV 

antiteroristinëms operacijoms. Ilgainiui Rusija Amerikai reikalinga atsverti auganèià Kinijos galià 

(žr. Brzezinski Z., The Geostrategic Triad. Living with China, Europe and Russia, Washington: The 

CSIS Press, 2001).

NVS ir „artimajame uþsienyje“, taip pat bandë formuoti Rusijos, Kinijos ir Indijos 

trikampá, kuris turëjo bûti tikra atsvara Jungtiniø Valstijø geopolitikai. 36 Kai V. Putin 

tapo prezidentu, jis greitai perëmë ankstesnio ministro pirmininko Primakov doktrinà, 

kad Rusija turi skatinti daugialypës tarptautinës sistemos formavimàsi. Putin 

suprato, kad, demontavus Sovietø imperijà, Rusija prarado bene vienintelá efektyvø 

uþsienio politikos svertà – baimæ, t. y. grasinimà visuotiniu branduoliniu karu. Vakaruose 

niekas daugiau nebijojo Rusijos. Tad Putin ið pradþiø pabandë tæsti tai, kà 

pradëjo Primakov, t. y. atkurti Rusijos átakos sferà NVS bei atgaivinti ryðius su senais 

sovietø sàjungininkais, uþmegzti draugiðkus ryðius su Kinija ir taip priversti JAV 

pakeisti savo politikà ir suteikti Rusijai politiniø ir ekonominiø nuolaidø 37 . 

Kita vertus, Rusija gali vykdyti apgalvotà ilgalaikæ eurokontinentinæ „integracijos 

á Vakarø struktûras“ strategijà, kurios tikslas – suvarþyti JAV átakà ir eventualiai 

iðstumti JAV ið Europos. Apgalvota konfrontacija su JAV ir orientavimasis á antiamerikietiðkà 

koalicijà su Kinija, Indija, Iranu bei kai kuriomis arabø ðalimis buvo 

tarsi pasiruoðimas (áþanginë fazë) geresnei derybø dël „integracijos“ sàlygø su Vakarais 

pradþiai. Tai paaiðkintø Putin vizitus á kai kurias buvusiø SSSR sàjungininkiø 

sostines ir draugystës bei bendradarbiavimo sutarèiø pasiraðymà su Kinija ir Iranu. 

Kuo greitesnë vesternizacija yra svarbiausia sëkmingos rusocentrinës eurokontinentinës 

geopolitinës strategijos prielaida, o rusocentrinis eurokontinentalizmas 

yra vienintelë gyvybinga ilgalaikë strateginë galimybë Rusijai. Rusijos ekonominë 

padëtis yra vargana, demografinës perspektyvos – liûdnos, o technologinis atsilikimas 

nuo Vakarø – didþiulis. Rusijai reikia investicijø, naujø technologijø ir finansiniø 

iðtekliø. Nei Kinija, nei Indija, nei Iranas Rusijai ðito negali duoti. Be to, pavyzdþiui, 

sudariusi geopolitiná aljansà su Kinija, Rusija greitai atsidurtø silpnesnio partnerio 

„jaunesniojo brolio“ vietoje dël Kinijos ekonomikos dinamizmo ir gyventojø 

skaièiaus pranašumo. 

Tad Rusijai reikia JAV ir apskritai Vakarø palankumo bei draugystës, taèiau, 

skirtingai nuo 1991–1996 metø laikotarpio, Rusija jau nepretenduoja á lygiavertæ 

dvipusæ partnerystæ, bet nori tapti kol kas svarbia (o gal ir svarbiausia) JAV partnere 

Europoje (ir visoje Eurazijoje). Ásijungdama á Vakarø organizacijas, Rusija tikisi daryti 

joms tokià átakà, kuri pakirstø jø efektyvià veiklà. Tai ilgainiui sudarytø sàlygas 

Rusijos ekonomikos plëtotei ir politinës átakos didëjimui tarptautiniu mastu. Tad 

gali bûti, kad tai pasiekusi Rusija stengsis ilgainiui iðstumti JAV ið Europos arba 

pasidalinti su JAV Europà, be to, gali kurti europinæ jëgø pusiausvyrà, kurioje ji pati 

bûtø arbitras. 

Taèiau Rusijai, siekianèiai vidutinio laikotarpio tikslø, kol kas pavyko tik ið 

dalies atkurti NVS ðalyse buvusià politinæ galià. Baltijos valstybëse to padaryti Rusija 

dar negali, bet ji siekia susilpninti struktûrinæ Baltijos valstybiø galià. Taip pat naudodamasi 

Baltijos ðaliø paþeidumu (ekonomine energetine priklausomybe nuo Rusijos, 

socialinës ir kultûrinës bei fizinës materialinës gravitacijos ambivalentiðkumu) 

Rusija gali siekti paversti Baltijos valstybes (ar bent vienà ið jø) savo „átakos 

agentais“ Vakarø transatlantinëse institucijose. 

36 Brzezinski Z., Velikaja šachmatnaja doska, Moskva: Mezhdunarodnyje otnošenija, 1999. 

37 MacFarlane N. „Realism and Russian strategy aflter the Collapse of the USSR“ in Kapstein, E. B., 

Mastanduno M., Unipolar Politics: Realism and State Strategies after the Cold War, New York: 

Columbia University Press, 1999, p. 218–260. 

49

50 

Galima manyti, kad bûtent todël Rusija itin nesiprieðino Baltijos valstybiø 

stojimui á NATO. Taèiau Rusijai bûtø naudinga kaip galima ilgiau uþtæsti visavertës 

Baltijos valstybiø narystës Aljanse pradþià, kol ji ið tikrøjø (ir taikiai) pakeis Baltijos 

valstybiø geopolitinæ orientacijà. Dabar ji vengia tiesioginio spaudimo, greièiau imdamasi 

„gundymo“ taktikos, teikdama ekonomiðkai naudingus trumpuoju laikotarpiu, 

bet pavojingus ilguoju laikotarpiu pasiûlymus. 

Kita vertus, JAV ir Rusija galëjo susitarti dël Baltijos valstybiø statuso, priskiriant 

jas Rusijos ekonominës átakos sferai. Ið esmës visa Vidurio Europa ir Rytø 

Pabaltijis yra labiau JAV ir Rusijos, o ne ES valstybiø bendrø interesø zona. JAV turi 

didelæ politinæ átakà ðiame regione, o Rusijos ekonominë (ypaè energetinë) galia èia 

irgi nuolat didëja. 

Jei Rusija sëkmingai bûtø átraukta á naujà transkontinentinæ saugumo struktûrà, 

tai bet kokiu atveju Baltijos valstybiø (kartu ir Lietuvos) laukia geopolitinës provincijos, 

o ne centro ar placdarmo likimas. Á kokià pusæ krypsta ávykiø raida, priklausys 

nuo to, ar Rusija artimiausiu metu gaus kokias realias nuolaidas. Baltijos valstybiø 

saugumo situacijà taip pat labai paveiks priëmimas á NATO, Aljanso struktûrinë 

pertvarka ir vienokiø ar kitokiø stabilesniø geopolitiniø ribø susiklostymas Centrinëje 

Eurazijoje, nes kol kas JAV ir Vakarai tik þarstosi paþadais. 

Jeigu Vakarai ið tikrøjø nuraðys Rusijos skolas, NATO ir Rusijos taryboje 

Rusijai suteiks realià galimybæ dalyvauti priimant reikðmingus sprendimus ir kartu 

su Rusija kurs naujas saugumo struktûras (pavyzdžiui, pasiûlytas Globalus saugumo 

aljansas G–8 pagrindu ar Eurazijos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija), bus 

galima teigti, kad Vakarø (visø pirma JAV) santykiai su Rusija pasikeitë ið esmës ir 

pereinama á kokybiðkai naujà bendradarbiavimo lygmená. Tai gali baigtis tuo, kad 

didþioji heartlando dalis gali atsidurti jûriniø valstybiø átakos zonose (iðskyrus Kinijà) 

arba, atvirkðèiai, pagal Rusijos ir ES ðaliø vidaus politikos pokyèius atverti kelià 

eurokontinentalizmui. 

Apibendrintai vertinant geopolitinës Baltijos valstybiø padëties dinamikà 

1990–2002 metais reikëtø atsiþvelgti á jø geopolitinës orientacijos ir gravitacijos 

kitimà bei jø vertinimà (statusà) ið skirtingø geopolitiniø zonø valstybiø pusës. Galima 

skirti tris Baltijos valstybiø geopolitinës padëties kitimo periodus: 1) Rusijos 

barjeras, 2) Jûriniø valstybiø barjeras, 3) Jûriniø valstybiø „ðvelnus“ placdarmas. 

Apibendrintai vertinant geopolitinës Baltijos valstybiø padëties dinamikà 

1990–2002 metais, reikëtø atsiþvelgti á jø geopolitinës orientacijos ir gravitacijos 

kitimà bei jø vertinimà (statusà) ið skirtingø geopolitiniø zonø valstybiø pusës. Galima 

sàlygiðkai skirti penkis Baltijos valstybiø geopolitinës padëties kitimo periodus: 

1) „nestabilus“ Rusijos barjeras (1990–1993) – nuo nepriklausomybës paskelbimo 

iki Rusijos ginkluotøjø pajëgø iðvedimo; 

2) jûriniø valstybiø ir Rusijos buferis (1993–1995) – nuo Rusijos ginkluotojø 

pajëgø iðvedimo iki Baltijos valstybiø oficialiø praðymø prisijungti prie NATO 

(1994 m. pradþia) ir ES (1995 m. pabaiga); 

3) „nestabilus“ jûriniø valstybiø barjeras (1995–1999) – nuo oficialiai deklaruoto 

Lietuvos apsisprendimo prisijungti prie kolektyviniø Vakarø saugumo 

ir ekonominiø institucijø iki derybø dël stojimo á ES pradþios ir pirmosios 

Pasirengimo stojimui á NATO programos priëmimo (MAP, 1999);

4) „nestabilus“ jûriniø valstybiø placdarmas (1999–2002) – nuo derybø dël 

stojimo á ES pradþios ir pirmosios Pasirengimo stojimui á NATO programos 

priëmimo iki derybø su ES pabaigos ir pakvietimo prisijungti prie NATO; 

5) 2002 – naujo tipo „skeveldrø juostos“ fragmentas? Ar geopolitinës sàsajos 

tarp Rytø ir Vakarø dalis? 

3 lentelë. Baltijos valstybiø geopolitinës funkcijos 1990–2003 m. 

3HULRGDV *HRSROLWLQ RULHQWDFLMD *HRSROLWLQ JUDYLWDFLMD *HRSROLWLQLV VWDWXVDV 

± QHDSLEU åWD M ULQHV 5XVLM ÄQHVWDELOXV³ 5XVLMRV 

YDOVW\EHV 

EDUMHUDV 

± M ULQHV YDOVW\EHV 5XVLM M ULQL YDOVW\EL LU 

± M ULQHV YDOVW\EHV GLVNRQWLQHQWLQ 

5XVLMRV EXIHULV 

ÄQHVWDELOXV³ M ULQL 

YDOVW\EL EDUMHUDV 

± M ULQHV YDOVW\EHV ODELDX M ULQHV YDOVW\EHV ÄQHVWDELOXV³ M ULQL 

YDOVW\EL SODFGDUPDV 

± M ULQHV YDOVW\EHV ODELDX M ULQHV YDOVW\EHV QDXMR WLSR ÄVNHYHOGU 

MXRVWRV³ IUDJPHQWDV 

Vietoje iðvadø 

Baltijos valstybës (ypaè Lietuva) laikosi prioritetinës proamerikietiðkos geopolitinës 

orientacijos. JAV yra vertinamos kaip pagrindinis suverenumo garantas dël 

dviejø svarbiausiø prieþasèiø: 1) dël JAV iðkeltos Simpson doktrinos – nepripaþinti 

teritorijø uþgrobimø jëga – bei tos doktrinos pagrindu 50 metø vykdytos Baltijos 

valstybiø aneksijos nepripaþinimo politikos; 2) dël JAV galios, geopolitiðkai atsverianèios 

Rusijos átakà Rytø Pabaltijyje. 

Savo ruoþtu JAV remia Baltijos valstybiø integracijà á NATO. Panaðu, kad 

Baltijos valstybës Vakarø struktûrose amerikieèiams reikalingos ne kaip barjeras, 

izoliuojantis Rusijà (JAV nerëmë tarpukaryje Lenkijos kurto barjero Rytø Pabaltijyje). 

Pirmiausia JAV norëtø paversti Baltijos valstybes geopolitine sàsaja (tiltu) savo 

ekonominiam bei politiniam skverbimuisi á Rusijà, Baltarusijà ir Ukrainà. Jei tai nepavyktø 

dël Rusijos pragmatinio provakarietiðko geopolitinio kodo pakeitimo eurokontinentiniu 

ar euraziniu kodu, tai JAV siekia pasinaudoti Rytø Pabaltiju kaip placdarmu 

rimlando pakraštyje – átakos pleiðtu, atskirianèiu Europos ðalis nuo betarpiðko 

sàlyèio su Rusija ir Baltijos valstybëmis kaip átakos agentais Europos Sàjungoje (kartu 

su kitomis Vidurio Europos šalimis). 

Taèiau stiprëja Rusijos bei Europos ðaliø spaudimas pakeisti proamerikietiðkà 

orientacijà. Pavyzdþiui, Lietuvos vidaus politikoje antiNATO motyvai siejami su 

kariniø iðlaidø didëjimu, tvirtinant, kad taip yra apkarpomos socialinës programos. 

Lietuvoje taip pat „sergama alergija“ amerikietiðkai masinei kultûrai, bijomasi „ðvelniø“ 

mainø tarp JAV ir Rusijos – amerikieèiai gali uþ kokius nors dividendus Rusijai 

atsilyginti ir perduoti dalá átakos Baltijos valstybëse, visø pirma ekonominëje srityje. 

51

52 

Tai kelia klausimà, ar tolesnë proamerikietiðka geopolitinë orientacija Lietuvai naudinga 

ir tikslinga. 

Eventualios grësmës su JAV patronaþu integruotis á NATO yra ne didesnës 

nei eventualios grësmës, kurias suponuotø nestojimas á NATO arba pakeitimas orientacijos 

nuo proamerikietiðkos á „europietiðkà“. Bûtent todël, kad Europa kol kas 

nepajëgi (o tam tikra prasme ir nesuinteresuota) atsverti Rusijos átakos Rytø Pabaltijyje. 

Todël atspirties taðkas tolimesnëms diskusijoms dël Baltijos valstybiø geopolitinës 

orientacijos bûtø pamatinis teiginys, kad proamerikietiškos orientacijos kaštai 

yra maþesni, nei eventualûs kaðtai tos orientacijos atsisakius. Jokia kita valstybë 

(ar jø grupë) dabar negali (ar nenori) atsverti Rytø Pabaltijyje Rusijos átakos. Atsisakius 

proamerikietiðkos orientacijos, sustiprëtø mûsø slinktis Rusijos link. Tai Baltijos 

valstybëms neigiamai atsilieptø tiek ekonomiðkai, tiek politiðkai (mûsø padëtis taptø 

panaði á Ukrainos, Gruzijos ar net Baltarusijos). 

Antra vertus, nepagrásta bûtø teigti, kad dël Baltijos valstybiø natûralios geopolitinës 

gravitacijos á Europà orientacijos pakeitimas á proeuropinæ þymiai sumaþintø 

átampà regione bei Lietuvos visuomenëje. Tokiu atveju átampa tiesiog egzistuotø 

kitame – þemesniame – mûsø suverenumo lygmenyje. 

Tad Baltijos valstybiø proamerikietiðkos geopolitinës orientacijos sukelta 

átampa tiek ðalies viduje, tiek ir regione yra kaina uþ didesná Lietuvos suverenitetà. 

O ta kaina nei virðija suvereniteto vertës, nei daro destrukcinæ átakà regione. Neigiamas 

proamerikietiðkos orientacijos pasekmes turëtø ðvelninti struktûrinës galios 

stiprinimas – eventualûs Lietuvos, Latvijos ir Estijos tarptautiniø ryðiø ir ávaizdþio 

stiprëjimas.

Nerijus Maliukevièius * 


Karinis konfliktas informacijos amžiuje 

ir Lietuvos pasirengimas 

Informacinë revoliucija keièia tarptautinæ sistemà ir saugumo aplinkà, kurioje mes 

gyvename. Valstybë praranda galios monopolá globalioje informacinëje erdvëje. Taèiau tos paèios 

technologijos tampa ir naujo tipo kariniø konfliktø árankiais. Griûna Vakarø civilizacijos suvokimas 

apie kariná konfliktà: anksèiau remtasi Carl von Clausewitz modeliu, kai vadovai iðkelia 

politinius tikslus ir kontroliuoja karius, kariai tiesiogiai kariauja ir yra teisëti smurto taikiniai, 

civiliai nedalyvauja konflikte, bet remia savo vadovus per mokesèiø sistemà bei palaiko jø 

iðkeltus politinius tikslus. Informacijos amþiaus konfliktas – tai tam tikra prasme ikivestfalinis 

konfliktas, kai nusikaltimai prieð civilius ir valstybës vidaus tvarkà buvo norma. 

Kyla klausimas – kaip valstybë gali uþtikrinti savo pilieèiø saugumà? Didþiosios valstybës 

atsakymà bando rasti sudarant informaciniø operacijø strategijas ir programas. Didelis 

dëmesys èia skiriamas valstybës vieðajai informacijai konflikto metu bei informacijos saugumui. 

Pastarojoje srityje Lietuva jau þengë pirmuosius þingsnius, taèiau vieðosios informacijos 

principø – ne tik karinio konflikto, bet ir taikos metu – mûsø valstybei derëtø pasimokyti. 

Ávadas 

Kariniai konfliktai – tai neatsiejami tarptautinës sistemos raidos, jos kaitos 

elementai. Dël tarpvalstybiniø karø kisdavo teritorijø priklausomybë, ásitvirtindavo 

naujos tarptautiniø santykiø normos: laimëtojams uþtikrinamas palankus status– 

quo, atsirasdavo naujø tarptautiniø organizacijø, tarptautiniø reþimø. Taèiau toks 

santykis visada buvo abipusis: tarptautinëje sistemoje vykstantys procesai lemdavo 

karinio konflikto pobûdá, potencialius jo dalyvius, naudojamas priemones. 

Vienas esminiø globaliø procesø, kuris prasidëjo gerokai anksèiau, nei baigësi 

Ðaltasis karas, yra informacinë revoliucija. Ji paveikë kiekvienà þmogø, kasdienæ jo 

veiklà, ekonomines, visuomenines ar kitokias institucijas ir, svarbiausia, kiekvienà 

valstybæ, jos vaidmená tarptautinëje arenoje. Teigiama, kad po industrinës revoliucijos 

arba po branduolinio amþiaus, kurie buvo praeito amþiaus varomosios jëgos, 

prasideda informacijos amþius. Tarptautiniuose santykiuose formuojasi globali informacinë 

erdvë, kur komunikacijos priemonës ir informacinës technologijos panaikina 

laiko ir erdvës ribas. Taigi keièiasi tarptautinë sistema, formuojasi nauja saugumo 

aplinka, drauge keièiasi ir kariniø konfliktø pobûdis. 

XX amþiaus pabaigoje ypaè sumaþëjo informacijos surinkimo, skleidimo bei 

efektyvaus naudojimo kaðtai. Tai ávyko dël sparèios informaciniø technologijø rai- 

* Nerijus Maliukevièius - Vilniaus universiteto Tarptautiniø santykiø ir politikos mokslø instituto 

doktorantas. Adresas: Vokieèiø 10, 01130 Vilnius, tel. 8-5-2514130, 

e-paðtas: n.maliukevicius@vilsat.net. 

53

54 

dos. Todël nenuostabu, kad ðiuo metu daugelis valstybiø, áskaitant ir Lietuvà, plëtoja 

informacinës visuomenës, þiniø visuomenës, elektroninës vyriausybës ir pan. programas, 

nes savo gerovæ sieja su efektyviu informacijos panaudojimu. 

Teigiama, kad „informacija – tai ne tik gamybos, bet ir griovimo pagrindas“ 1 . 

Informacinë revoliucija paveikë konfliktà, kuris gali vykti ávairiais lygiais. Rusijoje 

daþnai aptariami informaciniai karai tarp oligarchø ar politikø, o tokios valstybës, 

kaip JAV, Kanada, Rusija ar Kinija, vysto informaciniø operacijø programas ar strategijas, 

su kuriomis sieja savo valstybës saugumà arba dalyvavimà ateities kariniuose 

konfliktuose. 

Ðiame straipsnyje siekiama paþvelgti, kokià átakà informacinë revoliucija padarë 

karinio konflikto pobûdþiui, kaip ateities konfliktai suvokiami JAV ir NATO, 

kokiomis priemonëmis ðios organizacijos uþtikrins savo saugumà. Siekiama paþvelgti, 

ko Lietuva galëtø pasimokyti ið ðiø kariniø galios centrø. 

Naujà poþiûrá á kariná konfliktà apibendrina informaciniø operacijø samprata 

* , kuri straipsnyje bus apžvelgta išsamiau. Lietuva netrukus taps NATO nare, mûsø 

ðalis konfliktø Afganistane ir Irake metu buvo suteikusi galimybæ JAV ir kitoms 

NATO sàjungininkëms prireikus naudotis Lietuvos oro erdve ir oro uostais. Be to, 

Lietuva pasiuntë savo karininkà á JAV kariniø pajëgø vadavietæ (CENTCOM), o 

ðalies specialiøjø pajëgø kariai, karo medikai, kroviniø gabenimo specialistai dalyvauja 

realiose karinëse operacijose. Nepaisant to, susidaro áspûdis, kad Lietuvos politikai, 

karo ekspertai miglotai suvokia informaciná karà, informacines operacijas bei 

informaciná saugumà, kaip ðie reiðkiniai lemia priimamus politinius ar karinius sprendimus. 

Matyt, daroma prielaida, kad informacinës operacijos ar gynyba nuo jø – tai 

didþiøjø bei turtingøjø valstybiø prerogatyva. Taèiau tokia prielaida yra klaidinga ir 

tai árodo Austrijos pavyzdys, kuris bus pristatytas straipsnyje. 

Taigi ðio straipsnio tikslas nëra bandyti árodyti, kad Lietuva turëtø kurti analogiðkà 

JAV informaciniø operacijø strategijà ir tam mesti didþiulius finansinius resursus,– 

tai netikslinga, nes tapusi NATO nare ji perims ðios gynybinës sàjungos analogiðkø 

operacijø patirtá ir standartus. Prieðingai, tikslas – atskleisti, kà ðioje sferoje yra 

pasiekusios JAV, NATO ir kà Lietuva turëtø perimti spræsdama savo valstybës administravimo 

bei politikos klausimus. Informaciniø technologijø saugumo uþtikrinimo 

sferoje mûsø valstybë jau þengia pirmuosius þingsnius – patvirtinta Informaciniø 

technologijø saugos valstybinë strategija bei jos ágyvendinimo priemoniø planas. Tuo 

tarpu dabartinë valstybës vieðosios informacijos politika yra nekoordinuota – potencialaus 

karinio konflikto metu mûsø valstybë susidurtø su ypatingais sunkumais. 

Todël bûtina pasinaudoti NATO patirtimi ðioje sferoje. 

1. Informacinë revoliucija ir tarptautinë sistema 

Daugelis autoriø, bandanèiø apibendrinti tarptautinës sistemos vaizdà po Ðaltojo 

karo, daro iðlygà, kad deðimtmetis – tai per maþas laiko tarpas, norint konstatuoti, 

kad jau nusistovëjo vienokia ar kitokia ðios sistemos bûsena. Populiaru pateikti 

1 Baylis J., Smith S., eds., The Globalization of World Politics, Oxford University Press, 1997, p. 554. 

* Kartais vartojamas informacinio karo terminas, taèiau oficialiuose JAV ir NATO dokumentuose 

vartojama informaciniø operacijø sàvoka.

keletà scenarijø: pvz., Huntington, Fukujamos, kapitalistinës sistemos pergalës, Pax 

Amerikana ir pan. scenarijai. Ian Clark manymu, kol tarptautiniø santykiø disciplinoje 

ir paèioje tarptautinëje sistemoje vyrauja chaosas, ðá laikotarpá teisingiausia bûtø 

apibûdinti kaip „naujos istorinës epochos pradþià, kurios dominuojantis tarptautiniø 

santykiø faktorius yra fragmentacija“ 2 . Autorius tokià iðvadà prieina dël dviejø prieþasèiø: 

visø pirma kartu su Ðaltuoju karu baigësi sisteminës prieðprieðos tarp kapitalistinio 

ir komunistinio poliø laikotarpis, antra, ði sisteminë prieðprieða neutralizavo 

arba vieno ið poliø naudai pajungë visas kitas etnines, nacionalines, religines aspiracijas. 

Þlugus bipolei sistemai, visos ðios jëgos tapo nebekontroliuojamos. Todël Ian 

Clark teigia, kad pagrindinis tarptautiniø santykiø ekspertø uþdavinys ðiuo metu yra 

nustatyti naujas konflikto aðis, o jø, skirtingai nei Ðaltojo karo metu, gali bûti keletas 3 . 

Tokiame kontekste ypaè svarbu iðsiaiðkinti, koks yra modernios valstybës vaidmuo 

garantuojant savo pilieèiø saugumà. 

Daugelis autoriø pabrëþia, kad nyksta valstybës suvereniteto reikðmë tarptautiniuose 

santykiuose, t. y. daroma prielaida, kad valstybë praranda galios monopolá. 

Didþia dalimi tai sàlygojo informacinë revoliucija – valstybë prarado monopolá á 

informacijà. Ðá procesà pradëjo M. Thatcher ir R. Reagan telekomunikacijø revoliucija 

4 . Taigi prasidëjo globalus telekomunikacijø sektoriaus dereguliacijos procesas * , 

dël to tarptautinëje arenoje iðaugo telekomunikacijø korporacijø reikðmë. John Baylis 

ir Steve Smith teigia, kad informacinë revoliucija tarptautinës sistemos dalyviams 

turëjo nemaþà átakà. 5 Pirma, vis daugiau informacijos yra prieinama valstybëms ir 

kitiems tarptautiniø santykiø dalyviams, taèiau tai turi teigiamà poveiká tik tada, jei 

sugebama ðià informacijà efektyviai apdoroti ir panaudoti, prieðingu atveju iðkyla 

informacijos pertekliaus problema. Antra, globalûs informacijos kanalai leidþia decentralizuoti 

valdymà, tuo naudojasi transnacionalinës korporacijos, tarptautinës organizacijos, 

net teroristinës grupuotës, tuo tarpu valstybës valdymas yra paremtas 

centralizuotu sprendimø priëmimo mechanizmu, todël ðioje srityje valstybë susiduria 

su rimtais sunkumais. Treèia, nebëra informacijos kontrolës monopolio, todël 

iðauga þiniasklaidos, ypaè pasauliniø televizijos kompanijø, vaidmuo. Ketvirta, informacinë 

revoliucija pasireiðkia globaliu skaidrumu, t. y. problemos, kurios anksèiau 

buvo laikomos valstybiø vidaus reikalu, tampa globaliomis problemomis, ir tai 

tik pagilina valstybës suvereniteto erozijà. M. E. Olsen ir M. N. Marger teigia, kad 

þiniasklaida, kuri yra pagrindinë informacijos formuotoja ir skleidëja, dël informacinës 

revoliucijos tapo viena ið pagrindiniø galios institucijø tarptautinëje sistemoje 6 . 

Taèiau reikia atsiþvelgti ir á tai, kad informacinë revoliucija valstybëms suteikia 

ir tam tikrø galimybiø. Globaliame pasaulyje valstybë gali átvirtinti savo galià ne 

vien kariniu ar ekonominiu potencialu, bet ir komunikacija grindþiama kultûros 

2 Clark I., Globalization and Fragmentation: International Relations in The Twentieth Century, 

Oxford University Press, 1997, p. 172. 

3 Ten pat, p. 174. 

4 John Baylis, Steve Smith., eds., (note 1) p. 542. 

* 1981 m. priimtas Britanijos telekomunikacijø ástatymas, 1984 m. suskaidyta JAV telekomunikacijø 

monopolistë AT&T. 

5 John Baylis, Steve Smith, eds., (note 1) p. 549. 

6 Olsen M. E., Marger M. N., eds., Power in Modern Societies, Westview Press, 1993, p. 238. 

55

56 

sklaida. H. H. Frederick valstybes, vykdanèias tokià politikà ir taip iðnaudojanèias 

savo galià, vadina hegemonais 7 . Tai labai suprastintas sàvokos vartojimas, taèiau ðiuo 

atveju ji puikiai apibûdina JAV politikà po Ðaltojo karo. 

2. Informacijos revoliucija ir konfliktas 

Taigi valstybë, siekdama pilieèiø saugumo, turi prisitaikyti prie globalios informacinës 

aplinkos ir drauge keistis. Visos modernios kariuomenës investuoja dideles 

lëðas á komunikacijø ir informaciniø technologijø sektoriø. Kinta karo technologija 

ir strategija. Skirtingas strategijas JAV karo ekspertai palygina tokiomis schemomis: 

INDUSTRIJOS AMÞIUS INFORMACIJOS AMÞIUS 

1 schema. Industrijos ir informacijos amþiø karo strategijø piramidës 8 

Globalioje informacinëje erdvëje vykstanèiø moderniø kariniø konfliktø metu 

lemiamà reikðmæ turi informacijos kontrolë bei efektyvus jà lemianèiø priemoniø 

taikymas. 

Dabar vykstantá paradigminá pokytá galima palyginti su tuo, kuris vyko po 

Vestfalijos sutarties. Prieð Trisdeðimties metø karà nebuvo aiðkaus skirtumo tarp 

karinës kampanijos ir masinio banditizmo. Richard Mansbach ir Edward Rhodes 

teigia, kad Vestfalijos sutartimi Europos valstybiø lyderiai nusprendë apriboti karà, 

ir tai nulëmë ateities kariniø konfliktø pobûdá 9 . Nuo to laiko pradëta skirti, kas yra 

„legitimus“ kariavimas – vykdomas profesionaliø kariø prieð kitus karius, siekiant 

konkreèiø valstybiø vadovø iðkeltø politiniø tikslø, ir kas yra „nelegitimus“ kariavimas 

– nusikaltimai prieð civilius ir valstybës vidaus tvarkà. Taigi „kariauja tam tikrai 

valdþiai (suvereniai valstybei) atsakinga individø grupë (profesionalûs kariai) ir remiamasi 

aiðkiai apibrëþtomis taisyklëmis, ribojanèiomis smurto naudojimà“ 10 . Smur- 

7 Frederick H. H., Global Communication and International Relations, Belmont: Wadsworth 

Publishing Company, 1992, p. 205. 

8 Report of the Defence Science Board Task Force on Information Warefare – Defence. – Defense 

Science Board, 1996. http://cryptome.org/iwdmain.htm 06 09 2003. 

9 Mansbach R., Rhodes E., eds., Global Politics in a Changing World, Boston: Houghton Mifflin, 

2003, p. 35. 

10 Ten pat, p. 35.

tas tapo dar viena politikos priemone, kurià galëjo naudoti Europos valstybiø monarchai, 

kai kitomis priemonëmis nepavykdavo pasiekti norimø tikslø. Tokia kontroliuojamo 

smurto samprata tapo Prûsijos karininko Clausewitz teorijos apie karà pagrindu. 

Ðio karininko teiginys apie karà kaip politikà, vykdomà kitomis priemonëmis, 

bei jo sukurta karo trikampio samprata suformavo Vakarø civilizacijos suvokimà 

apie kariná konfliktà. Taèiau dabar ðis suvokimas sparèiai kinta ir panaðu, kad 

gráþtama prie ikivestfalinës karinio konflikto sampratos: nusikaltimai prieð civilius 

ir valstybës vidaus tvarkà tampa norma. 

Prielaidos pokyèiams atsirado daug anksèiau. Clausewitz teorijoje karo 

trikampio kampuose atsiduria ðie trys veiksniai: vadovai iðkelia politinius tikslus 

ir kontroliuoja karius, kariai tiesiogiai kariauja ir yra teisëti smurto taikiniai, 

civiliai nedalyvauja konflikte, bet remia savo vadovus mokesèiais bei palaiko jø 

iðkeltus politinius tikslus. Ðis karininkas suformulavo riboto, arba kontroliuojamo, 

karo sampratà. Taèiau I ir II Pasauliniai karai, Richard Mansbach ir Edward 

Rhodes manymu, pademonstravo, kaip karinës technologijos pokyèiai, galimybë 

mobilizuoti visos valstybës ekonomikà karo reikalams bei iðplitæs nacionalizmas 

gali sugriauti ðá teoriná trikampá 11 . Pasauliniai karai buvo totalûs, kur nebuvo 

daromas skirtumas tarp kariø ir civiliø, o valstybiø vadovai labai sunkiai kontroliavo 

konflikto procesus. Ðaltojo karo metu karinë technologija buvo toliau vystoma, 

ir JAV, ir Sovietø Sàjunga sukûrë branduoliná ginklà. Ðaltajam karui pritaikius 

Clausewitz teorijà, galima teigti, kad karas tarp supervalstybiø tapo neámanomas, 

nes, vykdomas kitomis priemonëmis, jis nebûtø racionalios politikos pavyzdys. 

Taèiau riboti kariniai konfliktai ðiuo laikotarpiu vyko, pavyzdþiui, Vietname, 

Afganistane. Po Ðaltojo karo karinë technologija toliau vystësi neátikëtinais 

tempais, taèiau kariná konfliktà Persijos álankoje Lawrence Freedman ir Efraim 

Karsh dar priskiria ribotø karø tipui 12 , kuriems pritaikoma Clausewitz karo 

trikampio samprata: JAV vadovybë turëjo aiðkø politiná tikslà – iðvyti Irako armijà 

ið Kuveito; ðá ávykdþius, Prezidento G. W. Bush administracija kito tikslo – 

nuversti Sadamà Huseinà – nebekëlë; koalicijos vykdomi tiksliniai smûgiai gali 

bûti Clausewitz akcentuojamo aiðkaus kariø ir civiliø atskyrimo iliustracija; be 

to, ne tik JAV visuomenë, bet ir tarptautinë bendruomenë palaikë koalicijos veiksmus 

ir buvo tuo treèiuoju ramsèiu. 

11 Ten pat, p. 35. 

12 Ten pat, p. 49. 

57

58 

Taèiau ðis konfliktas jau vyko naujoje aplinkoje, kurià JAV, Kanados, NATO 

karo ekspertai vadina globalia informacine erdve: 

2 schema. Karinio konflikto vieta globalioje informacinëje erdvëje 13 

Globali informacinë erdvë – tai institucijos, organizacijos, sistemos, esanèios 

uþ karinio konflikto ribø, taèiau galinèios daryti átakà paèiam konfliktui. Anksèiau 

ðià erdvæ iðskirtinai kontroliavo valstybës, taèiau informacijos amþiuje reikðmingas 

gali bûti kiekvienas tarptautiniø santykiø subjektas, jo intencijos ir veiksmai. R. Garigue 

ir T. Romet teigia, kad „visi procesai vyksta globalioje informacinëje erdvëje, o 

ji daro tiesioginæ átakà ðiems procesams“ 14 . Pati átakingiausia veikëja ðioje erdvëje yra 

þiniasklaida, kuri kariniø konfliktø metu „gali paveikti strategines kryptis bei kariniø 

operacijø apimtá“ 15 , taèiau ne maþiau átakingos gali bûti nevyriausybinës organizacijos, 

transnacionalinës organizacijos, tarptautinës organizacijos, individai, kitos 

valstybës ar jø kariuomenës, jei jos sugeba efektyviai kontroliuoti informacijà globalioje 

informacinëje erdvëje. Praeitame deðimtmetyje ðioje erdvëje dominavo tokios 

13 Garigue R., Romet T., „Information Warfare and the Canadian Forces“, National defense, May 

1996. http://www.iwar.org.uk/iwar/resources/canada/iw_&_cf.pdf 06 09 2003. 

14 Ten pat. 

15 Ten pat.

tarptautinës þiniasklaidos korporacijos, kaip CNN, BBC, taèiau dabar á ðias pozicijas 

pretenduoja islamo kultûrà ir vertybes propaguojantys Al–Jazeera, Al–Arabia televizijos 

kanalai. Koká svarbø vaidmená televizija vaidina globalioje informacinëje erdvëje, 

parodo ir J. Chirac iniciatyva steigti prancûziðkàjá CNN analogà: „Tai teisëtas 

mûsø ðalies siekis, ir að norëèiau, kad jis bûtø ágyvendintas; Prancûzija turi aktyviau 

dalyvauti filmuotos medþiagos kovoje, kuri vyksta tarp pasaulio televizijø“ 16 . 

Ðioje globalioje aplinkoje iðauga teroristiniø, radikaliø religiniø ar panaðiø 

organizacijø reikðmë, o jø veiksmai konflikto metu griauna iki tol vyravusá Clausewitz 

modelá. John Keegan teigia, kad informacijos amþiuje bus bûdingi postmodernûs 

konfliktai ir valstybë turi bûti pasiruoðusi juos spræsti: „Postmodernaus karo 

samprata griauna suvokimà, kad karai vyksta tarp suvereniø valstybiø, kai smurtu 

siekiama átvirtinti vienos valstybës politinæ valià prieð kità“ 17 . Nauja konflikto samprata 

atspindi valstybës suvereniteto, politinës valdþios fragmentacijos tendencijà. 

Karas nebëra tik valstybiø politika, vykdoma kitomis priemonëmis, – tai gali bûti 

teroristø „politika“. Gerokai maþëja galimybës kontroliuoti konfliktà – anksèiau uþ 

tai atsakingos bûdavo konflikte dalyvaujanèios valstybës. Postmodernus konfliktas 

nebetenkina ir kitø Clausewitz karo trikampio sampratos teiginiø: nebelieka aiðkaus 

skyrimo tarp kariø ir civiliø, keièiasi ir jø vaidmuo konflikto metu. Á tarptautinius 

karinius konfliktus ásitraukiant teroristinëms organizacijoms ar radikalioms religinëms 

grupuotëms, smurto vykdytojai tampa tarsi beasmeniai „tarptautiniai teroristai“. 

Be to, civilius jie pasirenka kaip „legitimius“ karinius taikinius. Kinta ir ðiø 

grupiø vaidmuo konflikto metu. Pirma, konflikte dalyvaujanèiø pusiø politiniai tikslai 

nebëra tokie aiðkûs arba jø neámanoma kontroliuoti, pavyzdþiui, jei tarptautiniø 

teroristø tikslas yra kova su JAV ir visa Vakarø civilizacija, iðkyla klausimas, kaip ir 

kada ðis tikslas bus pasiektas. Antra, konflikto metu Clausewitz civiliams priskyrë 

materialios ir ideologinës paramos savo valstybei vaidmená, taèiau informacinë revoliucija 

pasireiðkia globaliu skaidrumu, todël esmine problema tampa vidaus ir tarptautinës 

paramos politiniams bei kariniams tikslams garantavimas. Èia galima pateikti 

ir Lietuvos pavyzdá karo Irake metu, kai mûsø ðalies televizijos þiûrovai galëjo 

stebëti karo veiksmus ne tik per tarptautinius CNN ar BBC televizijos kanalus, bet ir 

per Al–Jazeera, kurià retransliavo TV3 kanalas 18 . 

3. Valstybës vaidmuo uþtikrinant savo pilieèiø saugumà 

informaciniame amþiuje 

Taigi naujame tarptautiniø santykiø ir saugumo kontekste valstybës perþiûri 

savo pasirengimà dalyvauti naujo tipo kariniuose konfliktuose, analizuoja priemones, 

kuriomis bûtø uþtikrinamas savo pilieèiø saugumas. Andriu Latham mano, kad 

„ðiuo metu vyksta karo reikalø revoliucija, kai industriná totalø karà (I ir II Pasauli- 

16 J. Chirac siûlo ásteigti iðtisà parà transliuojantá pasauliná þiniø kanalà. http://www.delfi.lt/archive/ 

index.php?id=1784033 06 09 2003. 

17 Mansbach R., Rhodes E., (note 9) p. 59. 

18 TV3 transliuos „Al–Jazeera“ kanalo medþiagà, http://www.delfi.lt/archive/index.php?id=2085167 

06 09 2003. 

59

60 

niai karai) keièia toks karas, kurá galima pavadinti ávairiai: informacijos karas, tiksliniø 

smûgiø karas, kibernetinis karas 19 . Toká paradigminá pokytá lemia keletas faktoriø: 

tobulëjanti karo technologija, ypaè tai, kas susijæ su informacijos revoliucija; 

naujø technologijø dëka maþëjanti masinë armija * ; be to, po Ðaltojo karo besiformuojanti 

nauja, bet grësmæ kelianti saugumo aplinka. Taèiau ne maþiau svarbi yra 

JAV – ðios revoliucijos flagmano – tradicija naujas koncepcijas átraukti á taktinius, 

strateginius dokumentus – doktrinas. Todël tai apima ne tik teorinius apmàstymus 

apie bûsimus konfliktus, bet ir praktiná kariuomenës parengimà dalyvauti juose. 

Andriu Latham teigia, kad karo istorija yra paþenklinta revoliuciniais pokyèiais: 

patrankos/parako, Napoleono karø, industrinio totalaus karo ir pan. revoliucijos. 

Kai kurie autoriai skiria iki deðimties tokiø revoliuciniø etapø, kiti, kaip Alvin 

Toffler, ðneka apie tris revoliucines karø bangas: ikiindustrinæ, industrinæ ir informacinæ 

20 . Dupuy, remdamasis greièio ir technologijos kaitos santykiu, teigia, kad egzistuoja 

keturi periodai, o rusø generolas ir teoretikas Slipchenko mano, kad Persijos 

álankos kare buvo naudojami ðeðtos kartos ginklai 21 . Taèiau svarbiau iðsiaiðkinti ne 

tai, kuri periodizacija yra tiksliausia, o tai, kodël dabartiniai karo reikalø pokyèiai 

yra laikomi revoliuciniais. Martin Show teigia, kad praeito amþiaus kariniai konfliktai 

buvo totalûs dël dviejø prieþasèiø: pirma, konflikto metu valstybës pagrindiná 

dëmesá skyrë totaliam griovimui; antra, ðie konfliktai iðsiskyrë totalia visuomenës ir 

valstybës ekonomikos karo reikalø mobilizacija 22 . Paþvelgus á konfliktus Persijos 

álankoje, Kosove, Afganistane ir Irake, á akis krenta tikslinis, o ne totalus griovimo 

pobûdis. Be to, vidaus ir tarptautiniø karo veiksmø palaikymas yra vienas esminiø 

konflikto sëkmës garantø, o tam reikia didþiuliø pastangø – daug didesniø nei totaliø 

karø metu. Andriu Latham mano 23 , kad karo pokyèius derëtø laikyti revoliuciniais 

dël trijø prieþasèiø: informacinë revoliucija pakeitë informacijos surinkimà, saugà, 

perdavimà ir pristatymà, t. y. ðio proceso greitis artëja prie nulinës ribos, o tai leidþia 

kalbëti apie virtualø karo lauko vaizdà – suprantama, kad keièiasi sprendimø priëmimo 

kariuomenëje procesas ið hierarchinio á decentralizuotesná. Be to, masiná griovimà 

keièia tikslinis griovimas, o tai sàlygoja masinës armijos maþëjimà, t. y. atsiranda 

profesionaliø, specializuotø pajëgø poreikis. Treèioji prieþastis – grësmiø diskurso 

evoliucija, t. y. iðnykus JAV ir Sovietø Sàjungos prieðprieðai atsiranda jau minëtos 

naujos konflikto aðys. 

JAV armijos Operacijø ir planavimo Departamentui priklausantis Strateginiø 

Studijø institutas savo tyrime „Karinis konfliktas XXI amþiuje: informacinë revoliucija 

ir postmodernus karas“ teigia, kad kariuomenë ðiuo metu turi bûti ypaè savikritiðka 

ir tuo pat metu ávertinti pokyèius, vykstanèius globaliame versle: „Ðiandien 

19 Latham A., „Re–imagining Warfare: The „Revolution in Military Affairs“ // Snyder C.A. ed., 

Contemporary Security and Strategy, New York: Routledge, 1997, p. 210. 

* Lietuvos kariuomenës reformos planai taip pat numato nuo 20 tûkst. iki 7 tûkst. maþinti kariná 

rezervà, taip pat turëtø maþëti savanoriø skaièius – Lietuvos kariuomenë persitvarkys kolektyvinei 

gynybai, http://www.delfi.lt/archive/index.php?id=1869108 06 09 2003. 

20 Toffler A., War and anti–war: Survival at the Dawn of the Twenty–first Century, 1993, p. 301. 

21 Bosch J. M. J., „Information Operations: Some Operational Reflections“ in Bosch J. M. J., Luiijf 

H. A. M., Mollema A.R., eds., Information Operations, NLARMS, 1999, p. 80. 

22 Latham A., (note 19) p. 216. 

23 Latham A., (note 19) p. 220.

sëkmingai ir efektyviai verslo organizacijai bûdingas globalus poþiûris á verslà, decentralizuotà 

valdymà, strateginës partnerystës tinklà visame pasaulyje bei lankstumà 

priimant svarbiausius sprendimus“ 24 . Atitinkami pokyèiai turëtø vykti ir karinëje 

srityje. Kaip jau minëta, informacijos amþiuje svarbiausias faktorius yra efektyvi 

informacijos kontrolë, todël JAV Gynybos departamentas yra ásitikinæs, kad ðalies 

kariuomenë ateities kariniuose konfliktuose turi siekti informacijos dominavimo 25 . 

Ði nuostata átvirtinta Vieningoje Informaciniø operacijø doktrinoje. Anot J. M. J. 

Bossch, „informacinës operacijos lemia ne tik karinæ sferà – jos daro poveiká nacionaliniams, 

tarptautiniams ir globaliems politikos, ekonomikos sluoksniams, taip pat 

valstybëms, sàjungoms bei tarptautinëms visuomenëms“ 26 ir jos gali bûti naudojamos 

ávairiose konflikto spektro stadijose. 

3 schema. Informaciniø operacijø vaidmuo konflikto spektre 27 

24 Metz S., Armed Conflict in the 21st Century: the Information Revolution and Post–modern 

Warfare, Strategic Studies Institute, 2000, p. vii. 

25 Ten pat , p. x. 

26 Bosch J. M. J., (note 21) p. 79. 

27 Information Warfare Architecture, http://www.herolibrary.org/iwarch.htm 06 09 2003. 

61

62 

4. JAV poþiûris á informacines operacijas 

Informaciniø operacijø samprata oficialiuose JAV dokumentuose pirmà kartà 

atsirado 1992 m. gruodþio mën., kai Gynybos departamentas patvirtino 36.00.1 direktyvà, 

kur informacinës operacijos taip apibrëþiamos: „Tai á globalià informacinæ erdvæ 

nukreipti kariniai veiksmai, kuriais siekiama paveikti prieðininko informacines arba 

sprendimo priëmimo galimybes“ 28 . Ðis apibrëþimas evoliucionavo ir 1998 m. spalio 9 d. 

patvirtintoje Vieningoje informaciniø operacijø doktrinoje pateikiama paskutinë jo versija: 

„Informacinës operacijos – tai veiksmai, kuriais siekiama paveikti prieðininko informacijà 

ar informacines sistemas, drauge apsaugant savo informacijà ir informacines sistemas“ 

29 . Pabrëþtina, kad ir Rusija 2000 m. patvirtintoje karinëje doktrinoje á informacines 

operacijas þvelgia taip pat kaip ir JAV: „Informacinës operacijos – informacinës (informacinës 

techninës bei informacinës psichologinës) atakos, nukreiptos prieð Rusijà ar jos 

sàjungininkes“ 30 . Tais paèiais metais patvirtinus Rusijos Informacinio saugumo doktrinà, 

buvo siekiama apsaugoti Rusijà nuo potencialiø informaciniø atakø. 

JAV Vieningoje informaciniø operacijø doktrinoje pabrëþiama, kad informaciniø 

operacijø naudojimas konflikto metu yra „esminë sàlyga, norint pasiekti iðkeltus 

uþdavinius“ 31 . Doktrina numato, kad minëtos priemonës turi bûti taikomos tiek 

strateginiame, tiek operatyviniame, tiek taktiniame lygiuose, nepriklausomai nuo 

konflikto intensyvumo: ir karinëse operacijose ne karo metu, ir krizëse, ir paèiame 

kare 32 . Taigi ðie veiksmai apima visà konflikto spektrà, kuris buvo pristatytas 3 schemoje. 

Dokumentas apima puolamàsias ir gynybines informacines operacijas, jø definicijas, 

naudojimo organizavimà bei vadovavimà. Be to, dalis dokumento yra skiriama 

informaciniø operacijø planavimo metodologijai, koordinavimo principams, nemaþai 

dëmesio skiriama apmokymams, pratyboms ir modeliavimui. JAV Vieningà 

informaciniø operacijø doktrinà derëtø laikyti iðsamiausiu ir esminiu kariniu dokumentu, 

skirtu ðiai naujai ateities kariniø konfliktø sferai. 

Jungtinë pub. 1-0 

Personalas 

Vieningø doktrinø hierarchija 

4 schema. Informaciniø operacijø doktrinos vieta vieningø JAV doktrinø hierarchijoje 33 


Informacinës operacijos 

28 Bosch J. M. J., (note 21) p. 91. 

29 Joint Doctrine for Information Operations, 1998, www.dtic.mil/doctrine/jel/new_pubs/jp3_13.pdf 


30 Âîåííàÿ äîêòðèíà Ðîññèéñêîé Ôåäåðàöèè. – Ñîâåò Áåçîïàñíîñòè Ðîññèéñêîé Ôåäåðàöèè, 2000 04 21, 

http://www.scrf.gov.ru/Documents/Decree/2000/706–1.html 06 09 2003. 

31 Joint Doctrine for Information Operations, (note 28) p. vii. 

32 Ten pat, p. II–7. 

33 Ten pat, p. GL–11. 


Þvalgyba 

Jungtinë pub. 1 

Jungtiniai karo veiksmai 


Jungtinës karinës pajëgos 


Operacijos 


Logistika 


Planavimas 


C-4 sistemos

Doktrinoje puolamosios informacinës operacijos, t. y. „veiksmai, kuriais siekiama 

paveikti prieðininko informacijà ar informacines sistemas“, apima operatyviná 

saugumà, kariná nuslëpimà, psichologines operacijas, elektroniná karà, fizines atakas 

– griovimà, specialias informacines operacijas * . Gynybinës informacinës operacijos, 

t. y. „veiksmai, kuriais siekiama apsaugoti savo informacijà ar informacines 

sistemas“, apima informacijos uþtikrinimà, operatyviná saugumà, fiziná saugumà, 

kontrnuslëpimà, kontrpropagandà, kontrþvalgybà, elektroniná karà ir specialias informacines 

operacijas. 

Doktrinoje vadovavimo informacinëms operacijoms funkcija suteikiama Jungtinës 

vadovybës pirmininkui, kuris „yra pagrindinis Gynybos sekretoriaus patarëjas 

informaciniø operacijø klausimais, tvirtina ðiø operacijø planus, uþtikrina nuolatines 

informaciniø operacijø pratybas ir karinio personalo mokymus“ 34 . Karo vadai 

„atsako uþ tiesioginá informaciniø operacijø planavimà, vykdymà ir pratybas“ 35 . Karinio 

konflikto metu informaciniø operacijø planavimas ir modeliavimas yra patikimas 

informaciniø operacijø làstelei. Pabrëþtina, kad doktrina numato ateityje reorganizuoti 

egzistuojanèià vadovavimo ir kontrolës làstelæ á informaciniø operacijø 

làstelæ 36 . Taigi informacinës operacijos JAV ateityje taps karinës strategijos pagrindu. 

Jos savyje sujungs vadovavimo ir kontrolës funkcijas. 

Strateginiame lygyje doktrina numato, kad „bus imtasi veiksmø, kuriais bandoma 

paveikti visus prieðininko galios elementus (kariná, politiná, ekonominá bei 

informaciná), drauge apsaugant savo ir sàjungininkø galios elementus“ 37 . Operatyviniame 

lygyje informacinës operacijos naudojamos kariniams kampanijos tikslams 

pasiekti, o taktiniame jos naudojamos konkretiems, kartais specifiniams taktiniams 

tikslams ágyvendinti 38 . Doktrinoje yra iðdëstyti principai, kuriais remiantis turi bûti 

vykdomos informacinës operacijos: pirma, pagrindinis ðiø operacijø taikinys – prieðininko 

sprendimø priëmimo procesas; antra, informaciniø operacijø tikslai turi 

bûti aiðkûs ir suderinti su nacionaliniais interesais bei bendrais kariniais tikslais; 

treèia, puolamosios priemonës turi bûti parenkamos pagal prieðininko pajëgumà bei 

jo atsako galimybes; ketvirta, ið anksto turi bûti nustatyta, ar informacinës operacijos 

yra centrinës, pagalbinës, ar tik dalinës puolamosios karinës priemonës; penkta, ðios 

operacijos turi bûti visiðkai integruotos á visus JAV karinius veiksmus 39 . Atkreiptinas 

dëmesys á doktrinos teiginá, jog strateginiame lygyje informacinës operacijos turi 

bûti paremtos vieðosios informacijos kampanija ir glaudþiu bendradarbiavimu su 

civilinëmis institucijomis bei organizacijomis. Doktrinoje teigiama, – ir tai itin svarbu,– 

kad informaciniø operacijø sëkmæ nulems karinës ir civilinës sferos informaciniø 

veiksmø derinimas. JAV uþ vieðàjà informacijà atsako Valstybës departamentas, 

kuris ðias funkcijas centralizavo panaikinus JAV Informacijos agentûrà. Tai turëtø 

tapti pavyzdþiu Lietuvai, kur, reiktø pripaþinti, daþnai atskirø Vyriausybës institucijø 

ar net ministerijø vieðosios informacijos veiksmai yra nesuderinti. Karinio konflikto 

metu toks nesuderinamumas bûtø pragaiðtingas. 

* Doktrinoje neatskleidþiamas jø turinys. 

34 Ten pat, p. I–6. 


36 Ten pat, p. ix. 



39 Ten pat, p. II–1. 

63

64 

Informaciniø operacijø taikiniai gali bûti labai ávairûs: vadovybë (civilinë, 

karinë, socialinë, kultûrinë ir pan.), civilinë infrastruktûra (telekomunikacijos, transportas, 

energija, finansai, gamyba ir pan.), karinë infrastruktûra (komunikacijos, þvalgyba, 

logistika ir pan.), karinës sistemos (lëktuvai, laivai, artilerija, tikslinë ginkluotë, 

prieðlëktuvinë gynyba ir pan.). Visø ðiø struktûrø efektyvø funkcionavimà uþtikrina 

technika, todël ji tampa pagrindiniu taikiniu. Taèiau kadangi technika tëra priemonë 

tam tikriems veiksmams atlikti, tikruoju taikiniu visada iðliks þmogaus protas, o 

tiksliau – sprendimø priëmimo mechanizmas * . 

6WHE MLPDV 

J\YHQGLQLPDV 

5 schema. Sprendimo priëmimo mechanizmas 40 

3ODQDYLPDV 

6SUHQGLPDV 

Atsiþvelgiant á tai, doktrinoje ypatingas dëmesys yra skiriamas informaciniø 

operacijø gynybai: operatyvinio saugumo priemonës turi nustatyti paþeidþiamiausià 

informacijà ar informacines sistemas ir sukurti jø apsaugos mechanizmus; elektroninio 

karo priemonës turi prisidëti prie ðios apsaugos funkcijos; ðvietimas ir pratybos 

turi diegti karinio ir civilinio personalo suvokimà apie informaciná saugumà, nes 

didþioji informacijos nutekëjimo dalis – tai þmogiðkojo faktoriaus pasekmë; þvalgyba 

ir kontrþvalgyba turi analizuoti ir nustatyti grësmes; kontrnuslëpimas turi klaidinti 

prieðininkà ir nukreipti jo puolamàsias pastangas kita linkme; kontrpropaganda 

turi atskleisti prieðininko psichologines operacijas. Gynyba turëtø apimti keturis 

etapus: informacinës aplinkos apsaugà; atakos ðaltinio nustatymà; funkcijø atstatymà 

ir atsakà á atakà. Doktrinoje informacinë aplinka – tai nacionalinë informacinë 

infrastruktûra, susidedanti ið privataus, vyriausybës ir gynybos sektoriø. Rusijos Valstybinës 

tarnybos akademijos Nacionalinio saugumo katedros vedëjo pavaduotojas A. 

V. Vozþenikov pabrëþia, kad „vieninga nacionalinë informacinë infrastruktûra bus 

naudojama kaip efektyvus resursas, taèiau dël to jis taps potencialiu taikiniu“ 41 . Tad 

jos apsauga – tai esminë sàlyga. Be to, apsauga yra ir santykinai pigiausia lyginant su 

kitø trijø gynybos etapø (atakos ðaltinio nustatymo, funkcijø atstatymo, atsako) kaðtais. 

Todël bûtent ðioje srityje Lietuva turi perimti jau sukauptà patirtá, ypatingà dëmesá 

atkreipiant á maþesniø valstybiø, tokiø kaip Austrija, pasiekimus, kurie bus 

aptarti vëliau. 

* Ðá terminà átvirtino JAV Oro pajëgø generolas John Boyd. 

40 US Information Operations Field Manual FM 100–6. – Headquarters Department of the Army, 

Washington, DC, 27 August 1996, http://www.atsc–army.org/cgi–bin/atdl.dll/query/download/FM/ 

100–6/fm100–6.zip 06 09 2003. 

41 Êîëåñíèêîâà E. ×òî âåê ãðÿäóùèé íàì ãîòîâèò?, http://www.nosorog.com/public/safety/prognoz.html 

06 09 2003.

5. NATO poþiûris á informacines operacijas 

Tiek karinëse NATO operacijose, tiek karo strategijos reikaluose JAV visada 

uþëmë lyderio vaidmená. Todël nestebina tai, kad NATO poþiûris á informacines 

operacijas yra beveik identiðkas iðdëstytam JAV Vieningoje Informaciniø operacijø 

doktrinoje. 1999 m. sausio 22 d. Ðiaurës Atlanto Taryba patvirtino NATO informaciniø 

operacijø strategijà. Ðis dokumentas nuo JAV doktrinos skiriasi tuo, kad ypatingà 

dëmesá sutelkia á strateginius veiksmus (tai atsispindi pateikiamame informaciniø 

operacijø apibrëþime): „Strateginiai yra tokie veiksmai, kuriais, siekiant politiniø ir 

kariniø tikslø, daroma átaka sprendimø priëmëjams, paveikiant prieðininko informacijà 

ir informacinius procesus, vadovavimo ir kontrolës galimybes, drauge apsaugant 

savàsias“ 42 . Ðis apibrëþimas, skirtingai nei JAV suformuluotas, nëra pritaikytas tik 

karinei sferai. Èia kalbama apie poveiká sprendimo priëmëjams nepriskiriant jø nei 

kariniams, nei politiniams, nei verslo ar kt. lyderiams, t. y. NATO informacinës 

operacijos yra orientuotos á strateginá lygmená, kur siekiama uþsitikrinti paramà savo 

veiksmams konflikto metu ir tuo pat metu palauþti prieðininko valià. Jose Gardeta 

teigia, kad „strateginiame lygyje informacinëmis operacijomis siekiama palauþti visus 

prieðininko galios elementus (politiná, ekonominá, kariná, informaciná)“ 43 . Todël 

NATO informaciniø operacijø sampratoje vieðoji informacija bei kariniø ir civiliniø 

informaciniø veiksmø derinimas uþima daug svarbesnæ vietà nei JAV doktrinoje. 

Kaip ir JAV, NATO apibrëþime akcentuojama informacija ir informaciniai 

procesai, taèiau papildomai iðskiriamas vadovavimas ir kontrolë. Karo su vadovybe 

ir kontrole samprata yra sena kaip ir patys kariniai konfliktai. Prieðo kariuomenës 

vadovybës eliminavimas visada buvo laikomas vienu ið pagrindiniø bûdø pasiekti 

pergalæ. Kariuomenë, netekusi savo vadovybës, bûtø ne tik demoralizuota – svarbiausia, 

ji nesugebëtø efektyviai organizuoti ir koordinuoti savo veiksmø. Taèiau 

informacijos amþiuje nebûtinas fizinis sunaikinimas – uþtenka atriboti prieðininko 

vadovybæ nuo reikiamos informacijos arba jà iðkraipyti, taip atimant ið jos kontrolës 

galimybæ. 

NATO taktinëje publikacijoje ATP–3.2 pateikiamas ðios organizacijos poþiûris 

tik á puolamàsias informacines operacijas, nors jø apibrëþime akcentuojama ir 

gynybos nuo ðiø operacijø reikðmë. Puolamosios informacinës operacijos yra suskirstomos 

taip: fizinës atakos prieð vadovybæ, kontrolæ ir komunikacijas, elektroninis 

karas, operatyvinis saugumas, karinis nuslëpimas ir psichologinës operacijos. 

Ðios priemonës yra analogiðkos iðdëstytoms JAV doktrinoje, taèiau neátraukiama 

specialiø informaciniø operacijø, uþ kurias JAV atsako Nacionalinio saugumo agentûra. 

Taèiau, kaip jau minëta, NATO strategijoje daug didesnis dëmesys nei JAV 

doktrinoje skiriamas vieðosios informacijos ir civilinio bei karinio bendradarbiavimo 

priemonëms. Vieðosios informacijos funkcija – uþsitikrinti paramà savo veiksmams 

konflikto metu. Minëtoje taktinëje publikacijoje vieðoji informacija yra skirstoma 

á kariná ir politiná segmentus. Uþ kariná vieðosios informacijos segmentà atsako 

42 Gardeta J., „Information Operations, the Nato Perspective“ in Bosch J. M. J., Luiijf H. A. M., 

Mollema A. R., eds. , Information Operations, NLARMS, 1999, p. 105. 

43 Ten pat, p. 106. 

65

66 

NATO vadovybë, kuri siekia „visiðkai ir objektyviai, kiek leidþia operatyvinis saugumas, 

pristatyti ir paaiðkinti visuomenei aljanso pasiekimus“ 44 ir garantuoti vidaus ir 

tarptautinæ paramà savo veiksmams. Politinis vieðosios informacijos segmentas turi 

bûti uþtikrinamas koordinuotais visø aljanso nariø veiksmais. Jis labiau nukreiptas á 

tarptautinës paramos uþtikrinimà. Taèiau bûtent ðiuos veiksmus yra sunkiausia efektyviai 

ágyvendinti dël didelio valstybiø skaièiaus ir dël to, kad atsakomybë uþ juos 

tenka ávairioms institucijoms ir organizacijoms (karinëms, politinëms, nevyriausybinëms 

ir pan.). 

NATO informaciniø operacijø organizavimas ir planavimas taip pat yra panaðus 

á JAV. Èia egzistuoja informaciniø operacijø làstelës analogas – NATO Informaciniø 

operacijø darbo grupë 45 , kuriai vadovauja Tarptautinio karinio personalo Operatyvinio 

padalinio direktorius. Á ðià darbo grupæ áeina karo su vadovybe ir kontrole, 

psichologiniø operacijø ir kiti specialistai. 

Nors konflikto metu NATO ypaè akcentuojami strateginio lygio veiksmai, 

operatyvinis ir taktinis lygiai taip pat yra reikðmingi. Jose Gardeta teigia, kad „operatyviniame 

lygyje informacinës operacijos papildo pagrindines karinës kampanijos 

priemones ir yra nukreiptos á prieðininko vadovybæ ir kontrolæ, komunikacijas ir 

logistikà, o taktiniame lygyje padeda siekti specifiniø taktiniø uþdaviniø“ 46 . 

NATO taktinëje publikacijoje, kaip ir JAV doktrinoje, yra iðdëstyti principai, 

kuriais remiantis turi bûti vykdomos informacinës operacijos 47 : pirma, karo vado, 

kuriam tenka visa atsakomybë uþ informacines operacijas, vadovavimas; antra, visø 

veiksmø koordinavimas ir integravimas á bendras karines priemones; treèia, tiksli 

þvalgybinë informacija, kuri turi bûti informaciniø operacijø pagrindu; ketvirta, visi 

veiksmai turi bûti nukreipti á vadinamàjá prieðininko gravitacijos centrà, t. y. á jo 

paþeidþiamiausias vietas; penkta, informacinës operacijos turi remtis centralizuoto 

planavimo ir decentralizuoto ágyvendinimo principu; ðeðta, turi bûti aiðkiai nustatytas 

potencialiø taikiniø sàraðas; septinta, informacinëms operacijoms turi bûti ruoðiamasi 

dar prieð prasidedant paèiam kariniam konfliktui, tai ypaè taikytina informaciniø 

atakø gynybai; aðtunta, vykdant ðias priemones turi dominuoti lankstumas ir 

galimybë prisitaikyti prie vykstanèiø pokyèiø; devinta, turi bûti nuolatos ávertinamas 

panaudotø priemoniø efektyvumas. 

Jose Gardeta apibendrina NATO poþiûrá á informacines operacijas ir teigia, 

kad „jomis galima paveikti valstybës ðerdá, jos infrastruktûrà, pagrindines egzistavimo 

funkcijas“ 48 , todël informacinës operacijos atlieka savotiðkà atgrasymo funkcijà 

ir „turëtø bûti naudojamos taikos metu siekiant kriziø prevencijos“ 49 . Taèiau tai yra 

labai sudëtingas uþdavinys dël paèios NATO prigimties. Ði organizacija – tai valstybiø 

sàjunga, kuri daþnai neranda bendros kalbos dël kur kas paprastesniø klausimø, 

nei informacinës operacijos. NATO neturi tokios vieningos valios naudoti puolamà- 

44 ATP–3.2 Allied Tactical Publication „Information operations, Psichological Operations and 

Public Information“ p. 3–3. 

45 Gardeta J., (note 40) p. 113. 

46 Ten pat, p. 108. 


Public Information“ p. 3–2. 

48 Gardeta J., (note 40) p. 105. 

49 Ten pat, p. 105.

sias ar gynybines informacines operacijas, kokià turi JAV. Visø pirma taip yra dël to, 

kad informacinës operacijos yra gana nauja koncepcija NATO karinëje strategijoje. 

Be to, ji yra sukurta pagal JAV Vieningos Informaciniø operacijø doktrinà ir neaiðku, 

ar visiðkai atitinka ðios gynybinës sàjungos poreikius. Antra, (ir, matyt, svarbiausia), 

ðià sàjungà sudaro daugelis valstybiø, kuriø poþiûris á atskirø informaciniø priemoniø 

naudojimo galimybes skiriasi. Valstybëse ávairiai suvokiamos teisinës pasekmës, 

todël skiriasi apribojimai psichologinëms operacijoms, elektroniniam karui, kompiuteriniams 

ásilauþimams ir pan. Be to, informaciniø operacijø sëkmë didþia dalimi 

priklauso nuo þvalgybinës informacijos, o NATO ðios informacijos turi tik tiek, kiek 

jos suteikia kiekviena ið valstybiø. 

6. Karinis konfliktas informaciniame amþiuje: 

ko Lietuvai derëtø pasimokyti? 

Lietuva neturi galimybiø savarankiðkai vystyti tokiø informaciniø operacijø 

programø bei strategijø, kokios yra JAV ir NATO, taèiau tai nëra bûtina, nes, mûsø 

ðaliai ástojus á Ðiaurës Atlanto aljansà, reikës perimti ir ðios gynybinës organizacijos 

karinius standartus, prisitaikyti prie èia egzistuojanèiø strategijø ir programø, áskaitant 

ir informacines operacijas. Ðiuo metu esminiai yra du faktoriai. Pirma, derëtø 

atsiþvelgti á tai, kad NATO pagrindiná dëmesá skiria strateginëms informacinëms 

operacijoms, kur svarbiausià vaidmená vaidina vieðoji informacija. Antra, tarp Lietuvos 

karo, politikos mokslø ekspertø reikia skatinti diskusijà apie besikeièiantá karinio 

konflikto pobûdá, nes globali informacinë erdvë neturi ribø, todël joje vykstantys 

konfliktai yra potencialiai grësmingi ir Lietuvai. Derëtø kelti klausimà, kaip tokioje 

besikeièianèioje saugumo aplinkoje galima efektyviau uþtikrinti valstybës pilieèiø ir 

tarptautiná saugumà. Todël ypaè svarbu pasirûpinti mûsø valstybës informaciniu saugumu. 

6.1. Suderinta vieðosios informacijos strategija – 

raktas á sëkmæ 

NATO informaciniø operacijø programoje vieðoji informacija yra laikoma 

viena ið esminiø komponentø ávairiose konflikto arba krizës stadijose: jos pagalba 

galima iðvengti krizës, atgrasyti prieðininkà nuo tam tikrø veiksmø, o konfliktui prasidëjus 

– vidaus ir tarptautinei vieðajai nuomonei árodyti savo veiksmø pagrástumà. 

NATO taktinëje publikacijoje vieðoji informacija yra taip apibrëþiama: „Tai informacija, 

kuri paskleidþiama arba publikuojama, siekiant kokybiðko visuomenës informavimo 

ir uþsitikrinant supratimà bei palaikymà“ 50 . JAV informaciniø operacijø 

doktrinoje, kaip ir NATO programoje, vieðoji informacija yra skirstoma á informaci- 


Public Information“, p. 3–25. 

67

68 

jà, skirtà iðorës ir vidaus auditorijoms, taèiau NATO dokumente kaip atskira auditorija 

yra iðskiriamos kareiviø giminës ir artimieji bei teigiama, kad „prioritetas visada 

bus atiduodamas šiai auditorijai“ 51 . Tai labai svarbus aspektas, turint omenyje Rusijos 

pirmàjà karinæ kampanijà Èeèënijoje, kai vietinë þiniasklaida ypatingà dëmesá 

skyrë rusø kariø aukoms ir aukø artimiesiems. 

Iðorinë vieðoji informacija yra nukreipta á þiniasklaidà ir, anot NATO dokumento, 

turëtø remtis ðiais principais: pasitikëjimas yra pagrindas – niekada negalima 

meluoti þiniasklaidai; kiekvienas karinës operacijos aspektas gali turëti vieðumo pasekmes; 

informacijos ribojimas darosi praktiðkai neámanomas, todël turëtø bûti taikomas 

tik saugumo sumetimais; negalima teikti prioritetø vienai þiniasklaidos priemonei 

kitø sàskaita – informacija turi bûti prieinama visiems vienodomis sàlygomis; 

visada reikia stengtis suteikti informacijà; ne visos naujienos yra palankios, bet net ir 

blogos naujienos turi savo teigiamà pusæ (kareiviø herojiðkumas, pagalbos suþeistiesiems 

suteikimas ir pan.); þiniasklaida yra pagrindinis informacijos skleidëjas, todël 

ji yra reikðminga informaciniø operacijø dalis; vieðosios informacijos kampanija turi 

bûti vykdoma per visas konflikto fazes; þiniasklaidos susidomëjimas nëra nuolatinis 

– kartais já reikia skatinti; NATO pajëgos negali bûti atribotos nuo vieðosios informacijos; 

þurnalistai turi bûti akredituoti prie NATO 52 . Atkreiptinas dëmesys á tai, kad 

vieðoji informacija apima visà konflikto spektrà: nuo paprastos konkurencijos iki 

karinës konfrontacijos. NATO programoje numatyta, kad konflikto metu uþ vieðàjà 

informacijà atsako Vieðosios informacijos karininkas, kuris naudojasi nuolatiniu ir 

nenutrûkstamu ryðiu su karine vadovybe. 

Ðiame dokumente, aptariant vieðàjà informacijà, dar kartà akcentuojama globalios 

informacinës erdvës reikðmë ir daroma esminë iðvada, kad informacijos kontrolë 

ir cenzûra moderniame pasaulyje tapo praktiðkai neámanoma ir gali tik pakenkti politiniams 

ir kariniams tikslams. Tai ávyko dël technologiniø pokyèiø, kuriø pasekmë – tai 

kariniø ir privaèiø komunikacijos priemoniø atskyrimas ir nepriklausomybë. Ankstesniuose 

kariniuose konfliktuose, pavyzdþiui, Vietname, þiniasklaidai taip pat buvo teikiamas 

svarbus vaidmuo, taèiau drauge buvo bandoma kontroliuoti þurnalistø perteikiamà 

informacijà, nes þurnalistø veikla priklausë nuo to, ar kariuomenë suteikia komunikacijos 

priemoniø reportaþams perteikti, ar ne. Atsiradus neðiojamiems kompiuteriams, 

videotelefonams ir kitoms priemonëms, þurnalistai tapo nepriklausomi nuo 

kariuomenës technikos. Todël norëdama efektyviai vykdyti vieðosios informacijos kampanijà, 

NATO turëjo prieiti prie tam tikrø iðvadø: pirma, esminis bendravimo su žiniasklaida 

metodas tapo „atvirumas žiniasklaidai ir nepriklausomai žurnalistikai“ 53 , antra,– 

tai nebestebina po karinio konflikto Irake patirties, – þurnalistø átraukimas á karinius 

padalinius siekiant tam tikro emocinio prieraiðumo prie kariø ir paramos jø vykdomoms 

uþduotims; þiniasklaidos praneðimai negali bûti cenzûruojami nepriklausomai 

nuo to, ar jie perteikiami per privaèius, ar per NATO komunikacinius kanalus; informacijos 

saugumas turi bûti uþtikrinamas ðaltinio, o ne informacijos perteikëjo – þurnalisto 

lygmenyje. Taigi ið vieðosios informacijos strategijos dingo tokie anksèiau svarbûs 

þodþiai, kaip informacijos kontrolë ir cenzûra. 

51 Ten pat, p. 3–30. 

52 Ten pat, p. 3–30. 

53 Ten pat, p. 3–30.

Vidaus komunikacija kiekvienoje organizacijoje yra labai svarbi funkcija. Kariuomenëje 

ji palaiko kariø moralæ ir ryþtà. NATO vidaus vieðosios informacijos 

priemonës yra vidiniai laikraðèiai, þurnalai, biuleteniai, radijas, televizija bei kt. priemonës. 

Be to, kariams bendrauti su artimaisiais garantuojama saugi ir greita paðto 

tarnyba, elektroninio paðto priemonës. 

Kitas svarbus vieðosios informacijos aspektas – tai mokymai ir pratybos visiems 

NATO kariuomenës atstovams – tiek paprastiems kariams, tiek karininkams. 

Taktinë publikacija numato, kad NATO personalas turi dalyvauti kursuose „Þiniasklaida 

ðiandien“, „Þiniasklaida ir þmogaus teisës“, „Kaip atsakyti á þurnalistø klausimus“, 

„Saugumas ðaltinio lygmenyje“ , o personalo vadovai ir karininkai – kursuose 

„Susitikimo su þurnalistais planavimas“, „Kaip perteikti þinià“, „Interviu principai“, 

„Brifingai“ 54 . 

6.2. Informacinis saugumas ir Lietuvos pasirengimas 

Nepriklausomai nuo Lietuvos narystës NATO, mûsø ðaliai bûtina uþsitikrinti 

nacionalinës informacinës infrastruktûros saugumà. Pavyzdþiu galëtø bûti ir mûsø 

Rytø kaimynas: 2000 m. rugsëjo 9 d. buvo patvirtinta Rusijos Federacijos informacinio 

saugumo doktrina, kuri „yra Nacionalinio saugumo koncepcijos tæsinys informacinëje 

srityje […], formuoja valstybës politikà informacinio saugumo srityje, […] 

rekomenduoja, kaip tobulinti teisinæ bazæ, […] skatina kurti tikslines informacinio 

saugumo programas“ 55 . 

Taèiau Lietuvai tikslingiausia bûtø remtis nedidelës Europos valstybës Austrijos 

poþiûriu á informaciná saugumà. A. A. J. Forstner – Billau, apraðydamas ðios 

valstybës patirtá, teigia, kad nacionalinæ informacinæ infrastruktûrà sudaro trys tarpusavyje 

susijæ sluoksniai: privati, federacinë (arba vyriausybinë) ir karinë informacinës 

infrastruktûros. Siekiant efektyvaus saugumo, bûtina apsaugoti visas ðias infrastruktûras. 

Karinë infrastruktûra visada bûna geriausiai apsaugota, nes remiasi vienodø 

standartø ir reikalavimø diegimu bei mokymu. Daugelis valstybiø panaðià politikà 

bando pritaikyti ir vyriausybinëms informacinëms infrastruktûroms, tuo tarpu 

daugiausiai problemø kyla dël privaèios infrastruktûros nesaugumo. „Nacionalinë 

informacinë infrastruktûra, kuri yra modernios visuomenës stuburas, yra neleistinai 

paþeidþiama nusikaltëliø, teroristø ar prieðiðkai prieð valstybes nusiteikusiø asmenø 

veiksmø“ 56 . JAV informaciniø operacijø doktrina atskleidë tai, kad didþiosios valstybës 

investuoja didþiulius finansinius resursus á ðià sritá. Tuo tarpu maþàsias valstybes 

galima bûtø suskirstyti á tris grupes: Austrijos tipo valstybës, kurios suvokia ðià 

problemà ir bando jà spræsti, kita grupë net nesuvokia ðios problemos, o Lietuva ir 

kitos panaðios valstybës ðios problemos neakcentuoja, taèiau, kaip paradoksalu bebûtø, 

kopijuodamos uþsienio valstybiø patirtá ið dalies jà sprendþia. 

54 Ten pat, p. 3–31. 

55 Äîêòðèíà èíôîðìàöèîííîé áåçîïàñíîñòè Ðîññèéñêîé Ôåäåðàöèè, http://www.scrf.gov.ru/Documents/Decree/2000/09-09.html 


56 Forstner–Billau A. A. J., „Information Operations: Ideas for a Strategic Approach in a Small 

Country“ in Bosch J. M. J., Luiijf H. A. M., Mollema A. R., eds., Information Operations, NLARMS, 

1999, p. 231. 

69

70 

Informacinio saugumo klausimais Lietuvoje susirûpinta, kai, ruoðiantis narystei 

ES, buvo siekiama perimti „Europa“ programos priemones: „Informaciniø 

technologijø dëka didinti sudaromø sandoriø saugumà, pradedant technologiniais 

sprendimais ir baigiant teisinëmis priemonëmis“ 57 . Be to, 2001 metø lapkrièio 23 d. 

Europos Tarybos iniciatyva Vengrijos parlamente 30 Europos valstybiø pasiraðë konvencijà 

dël kovos su didëjanèia elektroniniø nusikaltimø grësme. „Remiantis sutartimi, 

pasiraðiusios valstybës ásipareigojo steigti nacionalinius nuolat veikianèius centrus, 

teikianèius savitarpio pagalbà visais su kompiuteriniais nusikaltimais susijusiais 

klausimais, pradedant kompiuteriniais ásilauþimais ir iðeikvojimais ir baigiant 

grësmæ gyvybei kelianèiais sunkiais nusikaltimais“ 58 . Taèiau Lietuvoje dëmesys skiriamas 

tik valstybinei informacinei infrastruktûrai. 

JAV informaciniø operacijø doktrina karinæ informacinæ infrastruktûrà laiko 

geriausiai apsaugota, taèiau dël to, kad ji yra praktiðkai neatsiejama nuo vyriausybinës 

ir privaèios informaciniø infrastruktûrø, ji taip pat paþeidþiama. Geriausiai problemà 

dël privaèios infrastruktûros paþeidþiamumo apibendrina A. A. J. Forstner – 

Billau: „Seniau informacinës technologijos versle buvo diegiamos kaip vienetinës 

sistemos, kurios praktiðkai neturëjo jokiø sàryðiø su kitomis sistemomis, todël skyrësi 

ne tik paèios technologijos, bet jos buvo ir nesuderinamos – dabar nuosekliai ir 

nepaliaujamai bandoma spræsti ðià problemà“ 59 , o informaciniø technologijø korporacijos 

uþdirba nemaþai pinigø. Dabar besivystantis Rytø Europos valstybiø verslas 

diegia gerokai paþangesnes technologijas, kurios privalo atitikti bendrus, áskaitant ir 

saugumo, standartus, nes to reikalauja verslo logika. Taèiau A. A. J. Forstner – Billau 

mano, kad privaèios informacinës infrastruktûros apsaugos procesà galima paspartinti: 

„reikia á rinkà pritraukti geros kokybës informacinës apsaugos produktus, kurie 

yra brangûs ir daþnai neáperkami vietiniam verslui, todël maþos valstybës verslas 

turëtø bûti patrauklus didþiøjø korporacijø investicijoms, dalis ið kuriø bûtø skiriama 

informacijos apsaugai“ 60 . 

Maþø valstybiø vyriausybinës informacinës infrastruktûros susiduria su analogiðkomis 

problemomis, kaip ir privatus sektorius. Vieðojo administravimo informacinës 

sistemos kûrësi taip pat nekontroliuojamos – tai buvo atskirø ministerijø ar 

agentûrø informacinës sistemos, nederinamos tarpusavyje. Taèiau informacinio saugumo 

problemos sprendimas vieðojo administravimo sektoriuje turi esminá privalumà 

– èia egzistuoja galimybë patikëti problemos sprendimà konkreèiai institucijai ir 

pareigûnams, kurie uþ tai atsakytø. Austrijoje Federacinëje kanceliarijoje buvo ásteigta 

taryba Informaciniø technologijø suderinamumo klausimams spræsti 61 . 

2001 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybë, kurdama palankias sàlygas 

saugiai informacinës visuomenës ir elektroninës valdþios plëtrai, informaciniø technologijø 

saugos veiksmø koordinavimà valstybiniame sektoriuje pavedë vykdyti Vidaus 

reikalø ministerijai. Ministerija parengë Informaciniø technologijø saugos valstybinæ 

strategijà bei jos ágyvendinimo priemoniø planà, siekiantá 2005 metus. Abu ðie 

57 IT sauga: valstybës institucijø sauga, Informacinës visuomenës plëtros komitetas, http://www.ivpk.lt/ 

main-aktual.php?cat=61&n=8 06 09 2003. 

58 Ten pat. 

59 Forstner–Billau A. A. J., (note 54) p. 231. 

60 Ten pat, p. 233. 

61 Ten pat, p. 234.

dokumentai nustato saugumo uþtikrinimo principus, bûtinas ágyvendinti priemones, 

kurios apima teisinës bazës plëtrà, rekomendacijø ir metodikos rengimà, specialistø 

mokymus, svarbiausiø valstybës informaciniø sistemø saugos stiprinimà bei visuomenës 

ðvietimà 62 . Vidaus reikalø ministerijos Informacinës politikos departamento direktoriaus 

Aurimo Matulio teigimu, „strategija pabrëþia, kad saugumas turëtø bûti garantuojamas 

kompleksiðkai, diegiant programines, technines, fizinës saugos ir, žinoma, administracines 

priemones“ 63 . Reiktø atkreipti dëmesá, kad strategija pabrëþia informacijos reikðmingumo 

principà, kuris yra vienas esminiø tiek JAV, tiek NATO informacinio saugumo 

sampratose. Anot A. Matulio, „saugos priemonës turëtø atitikti resursø, kuriuos siekiama 

apsaugoti, vertæ ir galimus jø paþeidimo padarinius – ne kiekvienai sistemai reikia 

maksimalios saugos, todël diegtinos saugos priemonës pasirenkamos atsiþvelgiant á jø 

reikðmæ ir bûsimas saugos sànaudas“ 64 . Be šio, strategija numato ir kitus principus: aplinkos 

stebëjimo, informacijos technologijø saugos sistemos ir informaciniø sistemø tarpusavio 

priklausomybë, informacijos technologijø naudotojø ir specialistø ðvietimas 65 . Pastarasis 

principas yra pabrëþiamas ir JAV informaciniø operacijø doktrinoje. Jis ypaè 

svarbus, nes, anot A. Matulio, „informaciniø technologijø saugumas organizacijose didþia 

dalimi – apie 70 % – priklauso nuo þmogiðkojo faktoriaus bei organizaciniø procesø 

ir tik apie 30 procentø – nuo technologiniø priemoniø“ 66 . 

Minëtai strategijai 2002–2004 m. ágyvendinti numatyti 3,2 mln. Lt. Be to, siekiant 

ádiegti saugumo valdymo principus valstybës institucijose Vyriausybë patvirtino 

Bendruosius duomenø saugos reikalavimus 67 . Jie nustato, kad valstybës institucijos 

turës parengti ir, suderinusios su Vidaus reikalø ministerija, patvirtinti saugumo politikà 

bei uþtikrinti jos laikymàsi savo veikloje. Reikalavimai buvo suderinti ir su Lietuvos 

savivaldybiø asociacija, todël jais rekomenduojama vadovautis ir savivaldybëms 68 . 

Svarbus ir A. Matulio teiginys, kad „Lietuvai sëkmingai integruojantis á NATO 

bei Europos Sàjungà bûtina tinkamai pasirengti kartu saugiai dirbti elektroninëje 

erdvëje, uþtikrinti saugø pasikeitimà informacija tarp mûsø ðalies ir tarptautiniø organizacijø 

bei uþsienio ðaliø“ 69 . Todël Valstybës saugumo departamentas, Kraðto 

apsaugos ir Vidaus reikalø ministerijos kartu kuria saugumo sistemà, garantuosianèià 

saugø elektroniniø valstybës paslapèiø apdorojimà, saugojimà bei perdavimà kompiuteriø 

tinklais. Ðioje srityje atliekamus Lietuvos specialistø darbus gerai ávertino 

NATO bei JAV ekspertai 70 . 

62 Lietuvos Respublikos Vyriausybës nutarimas Dël informacijos technologijø saugos valstybinës 

strategijos ir jos ágyvendinimo plano patvirtinimo, 2001 m. gruodžio 22 d. Nr. 1625. 

63 Siekiama užtikrinti informaciniø technologijø saugumà Lietuvoje, Vidaus reikalø ministerija 

http://www.vrm.lt/nuorodos/rvs/sp030108.htm 06 09 2003. 

64 Ten pat. 

65 Lietuvos Respublikos Vyriausybës nutarimas Dël informacijos technologijø saugos valstybinës 

strategijos ir jos ágyvendinimo plano patvirtinimo, 2001 m. gruodžio 22 d. Nr. 1625. 

66 Siekiama uþtikrinti informaciniø technologijø saugumà Lietuvoje , Vidaus reikalø ministerija 


67 Lietuvos Respublikos Vyriausybës nutarimas Nr. 2105 Dël duomenø saugos valstybës ir savivaldybiø 

informacinëse sistemose, 2002 m. gruodžio 31 d. 

68 Siekiama uþtikrinti informaciniø technologijø saugumà Lietuvoje , Vidaus reikalø ministerija 


69 Ten pat. 

70 Ten pat. 

71

72 

Išvados 

Informacijos amþiuje vyks postmodernûs kariniai konfliktai, kai globalioje 

informacinëje erdvëje valstybës ir kiti tarptautiniø santykiø subjektai sieks átvirtinti 

savo politikà jëgos priemonëmis. Taèiau ðie konfliktai nebebus panaðûs á Clausewitz 

modelá, kai vadovai iðkelia politinius tikslus ir kontroliuoja karius, kariai tiesiogiai 

kariauja ir yra teisëti smurto taikiniai, o civiliai nedalyvauja konflikte, bet remia savo 

vadovus mokesèiais bei palaiko jø iðkeltus politinius tikslus. Informacijos amþiaus 

konfliktas – tai ikivestfalinis konfliktas, kai nusikaltimai prieð civilius ir valstybës 

vidaus tvarkà buvo norma. Taèiau konflikte naudojamos priemonës bus paèios moderniausios. 

Valstybës turi ieðkoti naujø bûdø savo pilieèiø saugumui uþtikrinti. JAV bei 

kitos didþiosios valstybës mano, kad sëkmæ ateities konfliktuose gali uþtikrinti informacinis 

dominavimas globalioje informacinëje erdvëje, o tai galima pasiekti informaciniø 

operacijø pagalba. Ypatingà reikðmæ ðiø operacijø metu turi vieðosios informacijos 

priemonës bei karinës ir civilinës sferø informaciniø veiksmø derinimas. 

Tokià strategijà yra paruoðusi NATO, todël Lietuvai reiktø perimti ðià patirtá. 

Informacijos amþiuje valstybës savo gerovæ sieja su informacinës visuomenës, 

þiniø visuomenës, elektroninës vyriausybës ir pan. programomis. Taèiau informacija 

gali bûti ne tik gamybos, bet ir griovimo pagrindas, todël kiekviena valstybë ypatingà 

dëmesá turi skirti informaciniam saugumui. Lietuva jau þengë pirmuosius þingsnius 

ðioje srityje: parengtos Informaciniø technologijø saugos valstybinë strategija bei jos 

ágyvendinimo priemoniø planas iki 2005 metø. Taèiau dar daug ko galima bûtø pasimokyti 

ið Austrijos patirties.

Europos 

saugumo 

sistemos 

tendencijos

Algirdas Gricius * 


Kæstutis Paulauskas * 

Generolo Jono Þemaièio Lietuvos karo akademija, 


Europos Sàjungos bendroji užsienio 

ir saugumo politika ir Lietuva 

Nuo pat Maastrichto sutarties stagnavusià ir Balkanuose nesëkmæ patyrusià ES 

bendràjà uþsienio ir saugumo politikà (BUSP) vël iðjudino kontraversiðkas karas Irake. 

BUSP kûrimas ágyja vis didesná pagreitá: ES netrukus gali turëti jau ne tik bendràjà rinkà, 

bendras institucijas ir vienà valiutà, bet ir bendrà konstitucijà, uþsienio reikalø ministrà ir 

net bendrà kariuomenæ. Ypaè entuziastingai uþ vieningesnæ ir stipresnæ BUSP pasisako 

didþiøjø ES valstybiø lyderiai, siekiantys didesnës autonomijos nuo JAV sprendimø tarptautinio 

saugumo srityje. Ðio straipsnio autoriai teigia, jog aiðkiai artikuliuota ir globaliai 

projektuojama ES uþsienio ir saugumo politika nebus ámanoma tol, kol neatsiras bendrø 

visaeuropiniø interesø, paremtø bendru vienos ir vieningos Europos identitetu ir ágyvendinamø 

bendrø virðnacionaliniø institucijø. BUSP átaka Lietuvos uþsienio ir saugumo politikai 

priklausys nuo Europos integracijos ðioje srityje spartos ir nuo europinio identiteto 

stiprumo tarp Lietuvos politinio elito ir paèioje visuomenëje. Kiek ði átaka bus teigiama, 

priklausys nuo to, kokiu keliu pasuks pati Europa – savarankiðkos gynybinës struktûros, 

kaip alternatyvos NATO, kûrimo ar glaudþios strateginës partnerystës su JAV ir NATO 

plëtojimo keliu. Bet kokiu atveju jau dabar aiðku, jog Lietuvai reikës nuolat ieðkoti subtilaus 

balanso tarp ásipareigojimø NATO, ið narystës ES kylanèio poveikio ir glaudþios partnerystës 

su JAV. Ðiame procese Lietuvai labiausiai reikës ne tik áspûdingo ekonomikos 

augimo tempo ar moderniø kariniø pajëgumø, bet ypaè diplomatiniø sugebëjimø lanksèiai 

manevruoti tarp transatlantiniø santykiø rifø ginant nacionalinius Lietuvos interesus. 

Ávadas 

Paprastas ir kartu genialus J. Monnet ir R. Schuman planas sujungti amþinø 

prieðø – Vokietijos ir Prancûzijos – anglies bei plieno pramonæ 6–ojo deðimtmeèio 

pr. pradëjo ambicingà Europos integracijos projektà. Ðis projektas, turëjæs uþkirsti 

kelià naujam karui tarp minëtø valstybiø, peraugo á 15 Europos valstybiø ekonominæ 

ir politinæ sàjungà. Nepaisant daugiau nei 50 metø vykstanèios sëkmingos ekonominës 

integracijos, atvedusios á bendràjà rinkà, bendrà valiutà ir virðvalstybines valdymo 

institucijas, Europos Bendrijos, o vëliau Europos Sàjungos (toliau – ES) pasieki- 

* Doc., dr. Algirdas Gricius - Vilniaus universiteto Tarptautiniø santykiø ir politikos mokslø instituto 

docentas. Adresas: Vokieèiø 10, 01130 Vilnius, tel. 8-5-2514130, e-paðtas: algirdas.gricius@lrs.lt 

* Kæstutis Paulauskas - Lietuvos karo akademijos Politikos mokslø katedros dëstytojas ir Vilniaus 

universiteto ir Tarptautiniø santykiø ir politikos mokslø instituto doktorantas. Adresas: Ðilo 5a, 

10322 Vilnius, tel. 8-5-2103569, e–paðtas: kestutis.paulauskas@pastas.kam.lt 

75

76 

mai uþsienio ir saugumo politikos srityje buvo ir tebëra itin kuklûs, o keletu atvejø 

patyrë visiðkà nesëkmæ. 

2002 m. gruodá Kopenhagoje Lietuva buvo pakviesta tapti ES nare nuo 2003 m. 

geguþës 1 d. Kokia bus iðsiplëtusios ES uþsienio politika? Kaip bûsima narystë paveiks 

Lietuvos saugumo politikà, iki ðiol balansavusià tarp paramos NATO lyderei 

JAV ir paramos ES, kuriø poþiûriai kartais nesutapdavo ir nesutampa net dël esminiø 

tarptautinio saugumo klausimø, kaip Irako nuginklavimas ar Tarptautinio baudþiamojo 

tribunolo veikla? Vien Lietuvoje apie eurointegracijos istorijà, ekonominæ 

sàjungà, bendràjà uþsienio ir saugumo politikà, ES institucijas ir veikimo mechanizmà 

jau yra paraðyta daugybë knygø, studijø ir straipsniø. Naujausi darbai ðia tema – K. 

Manioko studija „Europos Sàjungos plëtra ir europeizacija: Vidurio ir Rytø Europos 

valstybiø ásijungimas á Europos Sàjungà“ 1 ; E. Vareikio „Dinozaurëjanti Europa“ 2 , 

R. Vilpiðausko „Integracija Europoje: Baltijos ðalys ir Europos Sàjunga“ 3 . Apie ávairius 

ES integracijos aspektus yra raðæ ir ðio straipsnio autoriai 4 . 

Nepaisant literatûros gausos, daugelis teoriniø ir empiriniø problemø lieka 

neiðspræstos. Pagaliau sunkiai prognozuojamoje tarptautinëje saugumo aplinkoje ES 

ir jos nariø politika yra itin dinamiðkas ir todël neiðsemiamas akademiniø tyrinëjimø 

objektas. Naujausia tokiø tyrinëjimø medþiaga – 2003 m. liepos mën. pasibaigusio 

Konvento dël Europos ateities darbo rezultatai. Pusantrø metø trukusi diskusija, kurioje 

kartu su ES parlamento bei Komisijos atstovais dalyvavo ir ES valstybiø nariø ir 

ðaliø kandidaèiø nacionaliniø parlamentø bei vyriausybiø atstovai, baigësi Europos 

Sàjungos Konstitucinës sutarties projekto 5 parengimu. Projekte greta þenkliø pokyèiø 

ES institucijø veikloje numatomi ir gana reikðmingi saugumo ir gynybos politikos 

pasikeitimai. Konstitucinës sutarties projektà dar turi patvirtinti 2003 m. rudená prasidësianti 

Tarpvyriausybinë konferencija, kuri, be abejonës, gali net ir ið esmës revizuoti 

minëtus pokyèius. Bûsimos Lietuvos narystës ES kontekste visi ðie klausimai ágyja 

papildomà prasmæ ir aktualumà. 

Ðio straipsnio autoriai siekia dviejø tikslø. Pirma, paaiðkinti, kodël, nepaisant 

sëkmingos ekonominës integracijos, ES iki ðiol nesugeba tokios integracijos pasiekti 

uþsienio politikos srityje ir, tapusi ekonomikos milþine, tebëra nykðtukë tarptautinio 

saugumo prasme. Antras klausimas empiriðkesnis: kokia yra ir kokia turëtø bûti 

ateityje Lietuvos saugumo politika ES bendrosios uþsienio ir saugumo politikos atþvilgiu 

(BUSP): besàlygiðka parama BUSP (proeuropietiðka politika), balansavimas 

tarp ES ir NATO bei kompromisø ieðkojimas (politika, orientuota á transatlantinio 

ryðio stiprinimà) ar visiðkas BUSP ignoravimas (atlantistinë arba proamerikietiðka 

pozicija). 

1 Maniokas K., Europos Sàjungos plëtra ir europeizacija: Vidurio ir Rytø Europos valstybiø ásijungimas 

á Europos Sàjungà, Vilnius: Eugrimas, 2003. 

2 Vareikis E., Dinozaurëjanti Europa, Vilnius: Strofa, 2002. 

3 Vilpišauskas R., Integracija Europoje: Baltijos ðalys ir Europos Sàjunga, Vilnius: Arlila, 2001. 

4 Gricius A., „Europos Sàjungos plëtros problemos“ þr. Europos Sàjunga: institucinë sàranga ir 

politikos aktualijos, Vilnius: Eugrimas, 2000, p. 7–19; Paulauskas K., „Europos gynybos politika 

po St. Malo deklaracijos“, Krašto apsauga, Nr. 4 (7), 2002, p. 7–11. 

5 Draft treaty establishing a Constitution for Europe, submitted to the European Council meeting in 

Thessaloniki – 20 June 2003, Luxemburg: Office for Official Publications of the European Communities, 

2003, VIII, 161 p.

Pagrindinë ðio straipsnio autoriø prielaida yra ta, jog aiðkiai artikuliuota ir 

globaliai projektuojama ES uþsienio ir saugumo politika nebus ámanoma tol, kol 

neatsiras bendrø visaeuropiniø interesø, paremtø bendru vienos ir vieningos Europos 

identitetu ir ágyvendinamø bendrø virðnacionaliniø institucijø. Atitinkamai BUSP 

átaka Lietuvos saugumo politikai priklausys nuo Europos integracijos ðioje srityje 

spartos ir nuo europinio identiteto stiprumo tarp Lietuvos politinio elito ir visuomenës 

nariø. Toliau straipsnyje aptariami teoriniai ES integracijos BUSP srityje rëmai. 

1. Europos saugumo identiteto problema 

Ávairios tarptautiniø santykiø teorijos ávairiai bando aiðkinti ES integracijos 

fenomenà, suteikdamos skirtingà reikðmæ ir svorá trims minëtiems kintamiesiems: 

identitetui, institucijoms ir interesams, taèiau, kai kuriø autoriø teigimu, ðie bandymai 

daþniausiai yra nesëkmingi 6 . Ið tikrøjø skirtingos tarptautiniø santykiø teorijos 

gana sëkmingai gali paaiðkinti atskirus ES integracijos fenomeno aspektus: ekonominæ 

naudà, socialinæ gerovæ, taikà ar saugumà, taèiau fenomeno visumai aprëpti ir 

paaiðkinti jau reikia ieðkoti ðiø teorijø sintezës galimybiø. 

1.1. Europos integracija ir tarptautiniø santykiø teorijos 

Šaltojo karo metais dominavusiai realistinei paradigmai Europos integracija 

tapo milþiniðku iððûkiu, kadangi ji ið esmës prieðtaravo realizmo apologetø prielaidoms. 

Pavyzdþiui, vienas ryðkiausiø realistø K. Waltz teigë, jog ekonominis bendradarbiavimas 

lemia tarpusavio priklausomybæ, kuri kelia grësmæ valstybiø nacionaliniam 

saugumui 7 , todël valstybës, kaip racionalûs veikëjai, siekiantys aiðkiø nacionaliniø interesø, 

turëtø vengti tokios priklausomybës. Eurointegracijos realybë ið esmës paneigë 

ðias prielaidas: Europos valstybës ne tik iðplëtë ekonominá bendradarbiavimà iki bendros 

rinkos, bet ir delegavo dalá savo nacionalinio suvereniteto virðnacionalinëms institucijoms. 

Taigi Europos integracija tapo pagrindiniu liberalizmo paradigmos tyrinëjimø 

objektu 8 . Pagal ðià paradigmà valstybës nëra vienintelës tarptautiniø santykiø 

veikëjos – tarptautinës organizacijos yra ne maþiau svarbios. Dar daugiau – ekonominis 

bendradarbiavimas tarp ilgus amþius kariavusiø Europos valstybiø ne tik nepakenkë 

jø saugumui, bet ir tapo esmine ilgalaikës taikos Europoje sàlyga. 

Vis dëlto liberalizmo paradigmos prielaidos negali paaiðkinti, kodël sëkminga 

Europos valstybiø ekonominë integracija nelëmë politinës gynybinës integracijos. 

Juk jeigu ekonominë tarpusavio priklausomybë iki minimumo sumaþino karo tikimybæ 

tarp ES nariø, bendra uþsienio ir saugumo politika leistø geriau apsiginti ir nuo 

iðoriniø iððûkiø bei uþtikrinti ir apsaugoti ES interesus pasaulyje. Tam tikra prasme ðá 

6 Žr.: Kelstrup M., Williams M. C. (red.), International Relations Theory and the Politics of European 

Integration: Power, Security and Community, London: Routledge, 2000, p. 3. 

7 Žr.: Waltz K., Theory of International Politics, New York: McGraw–Hill, 1979. 

8 Liberaliai tarptautiniø santykiø tradicijai galima priskirti tokius darbus: McCormick M., The 

European Union: Politics and Policies, Oxford: Westview Press, 1999; Slomp H., European Politics 

into the 21st Century, Westport: Praeger Publishers, 2000; Kotlowski J. D. (red.), The European 

Union: From Jean Monnet to the Euro, Athens: Ohio University Press, 2000. 

77

78 

fenomenà gali geriau paaiðkinti realistai, teigiantys, jog nacionalinis saugumas yra 

svarbiausias valstybës atributas, aukðèiausia jos suvereniteto iðraiðka, todël ypaè didþiosios 

valstybës nenori iðsiþadëti savo istorinës prerogatyvos uþsienio ir saugumo 

politikos srityje bendrø ES interesø labui. 

Liberalizmo paradigma sëkmingai gali paaiðkinti ekonominæ integracijà, o 

realistinë paradigma gali padëti atskleisti, kodël panaði integracija nevyko uþsienio ir 

saugumo reikaluose, taèiau nei viena, nei kita paradigma nesugebëjo sujungti abiejø 

tendencijø á vienà nuoseklià integracijos teorijà. 

Kai kuriø autoriø teigimu, postpozityvistinis socialinis konstruktyvizmas gali 

pasiûlyti geresná Europos integracijos aiðkinimà 9 nei racionalistinës realistø ir liberalø 

teorijos. Konstruktyvistø teigimu, „materialinës struktûros turi prasmæ tik tam tikrame 

socialiniame kontekste, per kurá jas galima interpretuoti“ 10 . Kitaip tariant, negalima 

ES suprasti vien kaip tarptautinës organizacijos atliekanèios tam tikras valstybiø nariø 

jai pavestas funkcijas, bet bûtina turëti omeny daugelá socialiniø veiksniø: Europos 

istorijà, geografijà, normas, vertybes ir net idëjas, veikianèias ir formuojanèias europieèiø 

màstymà. Pozityvistinës realizmo ir liberalizmo paradigmos pernelyg suprastina 

socialinæ tikrovæ, bûtent todël racionalistiniai aiðkinimo modeliai negali atskleisti ðiø 

maþiau racionaliø, bet itin svarbiø faktoriø poveikio ES ir jos nariø politikai. 

Pagaliau labai svarbus konstruktyvizmo poþiûriu kintamasis yra tarptautiniø 

santykiø subjekto identitetas, kuris didþiàja dalimi sàlygoja ir jo interesus bei preferencijas 

11 . Kitaip tariant, kalbant apie Europos Sàjungà þodis Europa yra ne maþiau 

svarbus uþ þodá Sàjunga, analogiškai žodžiuose „Amerikos hegemonija“ Amerika yra 

ne mažiau svarbu už hegemonijà. Identitetas yra apriorinë vertybinë ir norminë konstrukcija, 

pagal specifines politines, socialines, kultûrines ir kitokias kokybines savybes 

iðskirianti tarptautiniø santykiø veikëjà ið kitø subjektø. Taigi egzistuoja kokybinis 

skirtumas tarp tokiø sàvokø kaip „Europos Sàjunga“ ir „Sovietø Sàjunga“ arba 

„Amerikos hegemonija“ ir „Europos hegemonija“. 

Nors ðio straipsnio autoriai nëra linkæ nuvertinti tradiciniø tarptautiniø santykiø 

teorijø koncepcijø, kaip suverenitetas, nacionalinis saugumas ar galia, vis dëlto, nagrinëdami 

dabartinæ ES BUSP, autoriai atsiþvelgia á ðias pakankamai naujas ir svarbias áþvalgas apie 

paèios ES socialinës prigimties ypatumus ir jø pasekmes Lietuvos saugumo politikai. 

1.2. Viena Europa ar daug Europø? 

Kas yra Europa? Bûtø klaidinga teigti, jog Europa neturi identiteto. Greièiau 

atvirkðèiai – Europa turi labai daug identitetø. Galima brëþti skirtingus, bet tarpusavyje 

glaudþiai susijusius Europos tapatybës þemëlapius: politiná, geografiná, saugumo, 

ekonominá, kultûriná ar religiná 12 . 

9 Žr. Smith S., „International Theory and European Integration“ in Kelstrup M., Williams C. M. 

(red.), (note 6) p. 48. 

10 Žr.: Checkel J. T., „The Constructivist Turn in International Relations Theory“ in World Politics, 

50 (2). 

11 Žr. Ruggie J. G., What Makes the World Hang Together? Neo–utilitarianism and the Social 

Constructivist Challenge, International Organization, 52 (4). 

12 Plaèiau apie Europos „mentalinius þemëlapius“ þr.: Walker M., „Variable geography: America’s 

mental maps of a Greater Europe“, International Affairs, Vol. 76, No. 3, 2000, p. 459–475.

Bene paprasèiausias yra politinis Europos þemëlapis – tai daugiau nei 40 

ávairaus dydþio valstybiø nuo nykðtukiniø Maltos ir Lichtenðteino iki Prancûzijos ir 

Vokietijos. Ið ðiø 40 valstybiø 15 yra ES narës, o dar 10 ES narëmis taps 2004 m. 

Etniniu poþiûriu tai daugiau nei 100 etniniø bendrijø 13 . Geografiniu poþiûriu Europos 

ribos paprastai brëþiamos apie Vidurþemio jûrà pietuose, Atlanto vandenynà 

vakaruose, Arkties vandenynà ðiaurëje ir Uralo kalnus rytuose, todël á europieèiø 

vardà gali pretenduoti Rusija, Ukraina, Turkija ir net Gruzija. Apie 270 mln. gyventojø 

(be 150 mln. rusø) gyvena Europoje, bet ne ES, taigi bûtø klaidinga visiðkai 

tapatinti ES su Europa. Nei kultûriniu, nei religiniu poþiûriu Europa taip pat nëra 

homogeniðka. Europieèiai kalba 36 kalbomis 14 (be tarmiø ir dialektø), Europoje 

gyvena katalikai, protestantai, pravoslavai ir musulmonai. 

Dar komplikuotesnis yra Europos saugumo þemëlapis. Tokiose euroatlantinio 

saugumo organizacijose kaip Euroatlantinës partnerystës taryba (EAPT) ar Europos 

saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), dalyvauja daugiau nei 50 

Europos, Kaukazo, Vidurio Azijos valstybiø bei JAV ir Kanada. NATO ir ES vykdo 

sparèià plëtrà á Vidurio ir Rytø bei Pietø Europà. Net Ukraina, Azerbaidþanas ir 

Gruzija kalba apie tolimà narystës perspektyvà, o Maroko karalius yra këlæs net 

Maroko narystës ES klausimà 15 . Kyla klausimas, kiek dar plësis ES ir NATO ir ar 

narystë ðiose organizacijose galiausiai apibrëð iðorines Europos sienas. 

Europos identiteto apibrëþimas priklauso ir nuo to, ið kokios perspektyvos á 

Europà þiûrima. Ðaltojo karo metais sàvokos „Vakarai“ ir „Europa“ buvo vartojamos 

kaip sinonimai, nors NATO ( t. y. „Vakarams“) priklausë Graikija ir Turkija (pietryèiø 

Europa), o Èekoslovakija buvo „Rytuose“. Kandidatuojantis á ES Kipras yra tik 

200 km. nuo Libano kranto, nutolæs labiau á pietus nei Tunisas ar Alþyras ir labiau á 

rytus nei Kijevas. Prancûzijos prezidentas De Gaulle turëjo „tam tikrà Europos idëjà“ 

16 ir ásivaizdavo Europà kaip politinæ suvereniø valstybiø sàjungà nuo Atlanto iki 

Uralo. NATO poþiûriu Europa faktiðkai apima erdvæ nuo Vankuverio iki Vladivostoko 

(plg. ES poþiûrá: Europa nuo Lisabonos iki Liublianos) 17 : PfP pratybos jau 

rengtos ir Kazachstane, o tai jau Vidurinë Azija. Taigi „Europa“ þiûrint ið Vaðingtono 

atrodo daug didesnë nei „Europa“, matoma pro Briuselio langus. Galima bûtø spekuliuoti, 

jog NATO plëtra á VRE ðalis ið viso nebûtø vykusi, jeigu JAV bûtø palikusi 

iniciatyvà patiems europieèiams, taèiau sparti NATO plëtra privertë eurobiurokratus 

paspartinti ir ES plëtrà. Taigi bet koks Europos apibrëþimas yra neiðvengiamai 

subjektyvus ir priklauso nuo istorinës, kultûrinës ir politinës perspektyvos. 

Dabartinë Irako krizë tik dar kartà patvirtino, jog ðiuo metu neámanoma kalbëti 

apie koká nors politiná vieningos Europos identitetà po ES vëliava. Netgi imta kalbëti 

apie naujà Europos skilimà, tik ðákart á Senàjà Europà – Prancûzijà ir Vokietijà, prieðinanèias 

save Amerikai, ir transatlantinæ Naujàjà Europà 18 , remianèià JAV pozicijà. 

13 Žr.: McCormick M., (note 8) p. 92. 

14 Ten pat. 

15 Wallace W., „From the Atlantic to the Bug, from the Arctic to the Tigris? The Transformation of 

the EU and NATO“, International Affairs, Vol. 76, No. 3, 2000, p. 477. 

16 Apie De Gaulle Europos vizijà plaèiau þr.: Bozo F., Two Strategies for Europe: De Gaulle, the 

United States, and the Atlantic Alliance, Oxford: Rowman and Little Publishers, Inc., 2001. 

17 Walker M., (note 12) p. 452. 

18 Pavyzdžiui, žr.: „New Europe, Old Europe“, Wall Street Journal, 24 Jan. 2003. 

79

80 

Kita vertus, turint omeny didþiulæ politinæ ir kultûrinæ ávairovæ, kelis ðimtmeèius 

karø, draskiusiø visà Europos kontinentà, pasiektas Europos integracijos lygis 

yra neátikëtinas. Tokie Europos vienybës simboliai, kaip ES vëliava, himnas (L. W. 

Bethoven „Odë dþiaugsmui“), bendra valiuta ir galiausiai kuriama ES Konstitucija 

byloja bent jau apie besiformuojantá vieningos Europos identitetà. Pagaliau kaip pabrëþia 

M. McCormick, bendro Europos identiteto formavimasis priklauso nuo paèiø 

europieèiø, nuo to, kaip jie supranta Europos Sàjungà ir kaip greitai jiems pavyks 

áveikti istorinius mitus bei uþmirðti kelis ðimtameèius vykusiø karø praeitá 19 . Pagal 

naujausias Eurobarometro apklausas, daugiau nei 50 % ES ðaliø gyventojø jauèiasi 

esà ne tik vokieèiai, italai ar norvegai, bet ir europieèiai, 10 % jauèiasi esà tik europieèiai 

20 . Didëjant taip màstanèiø Europos gyventojø proporcijai, kitas þingsnis jau bûtø 

tikra Europos pilietybë. 

Apibendrinant galima teigti, jog, viena vertus, sunku ásivaizduoti bendrà ES 

uþsienio ir saugumo politikà nesant aiðkiai apibrëþiamo Europos kaip tokios identiteto. 

Kita vertus, patá Europos identitetà geriausiai apibûdina ávairovë ir pliuralizmas, 

o ne vienovë, todël vargu ar galima tikëtis, jog ES kada nors tarptautiniuose 

santykiuose imtø veikti kaip viena ir vieninga nacionalinë valstybë. Pagaliau kalbant 

apie ES identitetà tradiciniø tarptautiniø santykiø paradigmø retorika nebëra pakankama, 

kaip ir teigia konstruktyvistai,– socialinë tikrovë yra kur kas sudëtingesnë nei 

santykiai tarp nacionaliniø valstybiø ir tarptautiniø organizacijø. 

1.3. Lietuvos europinis identitetas 

Kaip reiškiasi europinio identiteto sklaida Lietuvoje? Po nepriklausomybës 

atkûrimo savotiðkas Lietuvos uþsienio politikos credo buvo gráþimas á Europà. 2003 

m. geguþës 10–11 d. ávykusiame referendume net devyni ið deðimties balsuoti atëjusiø 

Lietuvos pilieèiø pasisakë uþ narystæ ES,o proeuropietiðkiausia Baltijos valstybe 

laikytoje Estijoje uþ narystæ balsavo tik 63% rinkëjø. 

Kyla klausimas, ar toks Lietuvos visuomenës troðkimas tapti ES nare kilo todël, 

kad lietuviai jauèiasi europieèiais, ar todël, kad tikisi politikø roþiniø paþadø iðsipildymo? 

Bûtø naivu manyti, kad kitø ES ðaliø pilieèiai pasisakë uþ prisijungimà prie ES 

vien ið europietiðko solidarumo. Kita vertus, galima klausti, kas ið tikrøjø sudaro europietiðkos 

tapatybës turiná. Ar tai bendra istorija, kurioje daugiau karø, nacionalizmo ir 

ksenofobijos; ar kultûra ir kalba, kuriose daugiau skirtumø nei panaðumø; gal tai ES 

simboliai – vëliava, himnas, euras ir ES pilieèio pasas, kurie kelia maþiau emocijø nei 

atitinkami nacionaliniai simboliai? Galbût ES siejama su socialine gerove ir saugumu, 

laisve keliauti, dirbti ir plëtoti verslà bet kurioje ðalyje? Matyt, teisingiausias atsakymas 

bûtø ir viena, ir kita, kadangi pirma galiausiai sàlygojo antra 21 . 

Ðiandien turbût jau niekas neginèija ir Lietuvos geografinës, istorinës, kultûrinës 

ir tam tikra prasme moralinës priklausomybës Europai. Konstitucinë sàranga, 

19 Žr.: McCormick M., (note 8) p. 73. 

20 Žr.: European Commission: Eurobarometer 57: Public Opinion in the European Union, 2002, 

http://europa.eu.int/comm/public_opinion/archives/ eb/eb57/eb57_en.pdf. 

21 Vienas ádomiausiø darbø, visapusiðkai nagrinëjanèiø ES tapatybës problematikà, yra Delanty G., 

Europos iðradimas: idëja, tapatumas, realybë, Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, 2002.

institucijos, teisinë sistema Lietuvoje buvo kuriama remiantis Europos valstybiø patirtimi. 

Be abejonës, Lietuvos europeizacijai didþiausià átakà padarë ir tebedaro pats 

eurointegracijos procesas, ES iškelti reikalavimai narystei ir Lietuvos pasirengimas 

jai 22 . 2004 m. geguþës 1 d. Lietuva papildys politiná ES þemëlapá kaip visavertë ðios 

organizacijos narë. 

Daug painesnis yra regioninis Lietuvos identiteto lygmuo: Lietuva yra pieèiausia 

Ðiaurës Europos regiono ðalis ir ðiauriausia Vidurio Europos valstybë. Lietuva 

taip pat yra ir Baltijos jûros regiono valstybë. Priklausomybë vienam ar kitam 

regionui suponuoja gana skirtingus Lietuvos uþsienio ir saugumo politikos aspektus. 

Lietuvos buvimas Ðiaurës Europoje visø pirma reiðkiasi per gana iðplëtotà 

politinio, ekonominio, kultûrinio ir karinio bendradarbiavimo formatà 5 (Skandinavijos 

valstybës) + 3 (Baltijos valstybës). Lietuvà VRE regiono kontekste galima 

traktuoti kaip vienà ið lyderiø, ypaè dël sëkmingos Vilniaus–10 grupës veiklos 

koordinuojant regiono ðaliø pasirengimà narystei NATO. Pagaliau Baltijos jûros 

regionas yra institucionalizuota Baltijos jûros valstybiø tarybos (BJVT) pagalba ir, 

be trijø Baltijos valstybiø, apima Suomijà, Ðvedijà, Danijà, Lenkijà, Rusijà, Vokietijà 

bei sprendþia ekonominius, socialinius, ekologinius regioninio bendradarbiavimo 

klausimus. 

Lietuvos saugumo identiteto turinys ir jo europinë dimensija yra bene kontraversiðkiausia. 

Paradoksalu, bet bene didþiausià átakà Lietuvos saugumo politikai daro 

iðorës, o ne europinis veiksnys – santykiai su JAV: JAV vaidmens negalima nepaisyti 

kalbant apie Lietuvos saugumo identitetà, ypaè jos narystës NATO kontekste. Ðis 

vaidmuo, ilgai buvæs neformalus, buvo átvirtintas 1999 m. pasiraðyta JAV ir trijø 

Baltijos valstybiø chartija. Ðio deðimtmeèio pradþioje bendradarbiavimas ágyja platesná 

– 5 + 3 + 1 formatà, kurio pagrindiniai tikslai yra JAV dëmesio iðlaikymas 

Ðiaurës rytø Europos erdvei ir pastangø plësti saugumo erdvæ toliau á rytus koordinavimas. 

Nors, kai kuriø Lietuvos autoriø teigimu, JAV reikðmë Lietuvos uþsienio 

politikai buvo ir tebëra pernelyg sureikðminama, o didþiøjø ES valstybiø, ypaè Vokietijos, 

vertinama nepakankamai 23 , ðio straipsnio autoriø nuomone, vien buvimas 

Europoje neturëtø bûti lemiamu veiksniu Lietuvai nustatant savo uþsienio ir saugumo 

politikos prioritetus. Ðiuos prioritetus turi lemti ne sentimentai vienai ar kitai 

ðaliai, bet objektyvûs geostrateginiai veiksniai. Galima bûtø netgi kelti toká retoriná 

provokaciná klausimà: kas pirmas ateitø Lietuvai á pagalbà agresijos atveju – Prancûzija 

ir Vokietija ar JAV? 

Apibendrinant galima teigti, jog Lietuvos europinis identitetas dar nëra visiðkai 

iðsikristalizavæs. Taip pat reiktø pastebëti, jog europinis identitetas nëra vienodai 

stiprus skirtingose srityse: kalbant apie istorijà, kultûrà, teisinæ sistemà ir vertybes, 

Lietuvoje jau galima stebëti gana ryðkià europietiðkos savimonës ir mentaliteto sklaidà, 

bet apie saugumo politikà to paties dar negalima sakyti. 

22 Lietuvos europeizacijos fenomenà iðsamiai nagrinëja K. Maniokas, (note 1). 

23 Pvz., þr.: Nekraðas E., „NATO ir Europos Sàjungos santykiø transformacija bei Lietuvos uþsienio 

politika“ þr.: Ðiaurës Atlanto erdvë ir Lietuva, Vilnius: Eugrimas, 2001, p. 35. 

81

82 

2. ES vaidmuo pasaulyje 

Besiformuojantis ES, kaip pliuralistinës europietiðkos bendruomenës, identitetas 

yra, be abejonës, svarbus veiksnys, lemiantis ES iðskirtinumà ir tam tikra 

prasme apibrëþiantis jos vietà pasaulyje. Vis dëlto vieno ar kito tarptautinës sistemos 

subjekto tapatybës nustatymo nepakanka jo iðoriniø santykiø praktikai paaiðkinti. 

Kitaip tariant, ES vaidmená ir galios sklaidà pasaulyje lemia kiti du kintamieji 

– interesai ir jø ágyvendinimo instrumentai: institucijos bei atitinkami ekonominiai, 

demografiniai, kariniai resursai. 

2.1. ES interesai: bendro vardiklio problema 

Kitas ES vaidmená pasaulyje sàlygojantis elementas – interesai. Kad ir koks 

sunkiai apèiuopiamas Europos identitetas, vis dëlto visas ES valstybes vienija vienas 

dalykas – jos visos yra Europoje. Pagaliau tai esminis ES narystës kriterijus ðalia 

demokratijos ir rinkos ekonomikos. Be bendro identiteto, apskritai nebûtø ámanoma 

kalbëti apie kokius nors bendrus interesus. Todël vien pats buvimas Europos kontinente 

tampa savotišku mažiausiu bendru vardikliu bendriems interesams atsirasti. 

Vis dëlto tenka pastebëti, jog konstruktyvistinë tarptautiniø santykiø interpretacija 

turi tam tikrà trûkumà: aiðkindami visumos, socialinio tarptautinës sistemos 

audinio svarbà, konstruktyvistai paprastai pamirðta paèius ðios sistemos veikëjus – 

valstybes ir tarptautines organizacijas. Bûtent ðiø veikëjø preferencijos, motyvai, intencijos, 

interesai konstruoja socialinæ tikrovæ, o ne atvirkðèiai, nors tam tikras gráþtamasis 

ryðys ir egzistuoja. Þinoma, svarbu tai, jog, pavyzdþiui, ES didelá prioritetà 

teikia humanitarinei pagalbai daugiausia dël to, kad tai yra kone organiðka Europos 

identiteto dalis ir to ið jos tikisi partnerës. Kitas dalykas, kaip ðis interesas yra ágyvendinamas 

ir kaip jis lemia veikëjø tarpusavio santykius, o tai jau politikos klausimas, 

kurá sprendþiant identiteto klausimas nebëra svarbiausias. 

Pati Europos integracija prasidëjo nuo bendro intereso – iðvengti dar vieno 

karo tarp Prancûzijos ir Vokietijos, dar vienas svarbus bendras Europos tikslas – 

iðvengti Sovietø Sàjungos grësmës. Kitaip tariant, Europos integracijos pradþioje bendrasis 

vardiklis valstybiø interesø prasme buvo gana aukðtas, taèiau po Ðaltojo karo 

iðnyko buvæs aktualiausias dalykas – sovietø agresijos baimë. Taigi valstybiø nacionaliniø 

interesø spektras ir ávairovë labai iðsiplëtë, tad interesai ne tik daþnai nesutapo, 

bet ir prieðtaravo vieni kitiems, todël bendrasis ES vardiklis smarkiai sumaþëjo. Vis 

dëlto klaidinga bûtø manyti, jog Europos ðalys nebeturi bendrø tikslø, netgi atvirkðèiai: 

auganèiai ES ekonominei galiai paremti ir globaliniams interesams apsaugoti 

kaip niekada iki ðiol yra bûtinas vieningas politinis veikimas tarptautinëje arenoje. 

Bûtent ðá supratimà ir ákûnijo dar Maastrichto sutartyje numatyta BUSP. Ðios sutarties 

J.1 straipsnyje iðdëstyti BUSP tikslai savotiðkai ir atspindi tai, kà bûtø galima 

vadinti ES bendrais interesais: 

– saugoti bendrai puoselëjamas vertybes, esminius sàjungos tikslus ir jos 

nepriklausomybæ; 

– visais bûdais stiprinti ES ir atskirø jos ðaliø saugumà; 

– uþtikrinti taikà, stiprinti tarptautiná saugumà;

– skatinti tarptautiná bendradarbiavimà; 

– plëtoti bei stiprinti demokratijà, pagarbà þmogaus teisëms ir laisvëms. 

Vargu ar kuri nors ES valstybë pasisakytø prieð, pavyzdþiui, tarptautinës taikos 

saugojimà ar tarptautiná bendradarbiavimà. Problemos kyla dël skirtingo poþiûrio 

á ðiø tikslø ágyvendinimà. Pavyzdþiui, kai ES praëjusio deðimtmeèio pradþioje 

bandë spræsti krizæ Balkanuose, visos narës ið esmës sutarë, kad pagrindinis ES tikslas 

yra saugumo ir taikos atstatymas regione, taèiau dauguma ðaliø skirtingai ásivaizdavo 

ðio siekio ágyvendinimo strategijà. 

2.2. BUSP ágyvendinimo galimybës 

Akivaizdu, jog gerø norø nepakanka vieningai BUSP ágyvendinti. Tikslø ávykdymo 

galimybes, taigi ir ES iðorës santykiø sëkmæ, lemia keli daugiau ar maþiau 

objektyvûs veiksniai. 

Pirmiausia tai Vokietijos ir Prancûzijos ryðio stiprumas, kuris bent ðiuo metu 

abejoniø nekelia: jau periodiðkai rengiami ir bendri abiejø ðaliø parlamentø posëdþiai. 

Paryþiaus ir Berlyno aðis faktiðkai buvo ir yra BUSP varomoji jëga, taèiau, kaip 

parodë Irako krizë, ði aðis gali likti be krumpliaraèiø, jeigu visiðkai neatsiþvelgs á kitø 

didþiøjø ES valstybiø, ypaè D. Britanijos, Italijos, Ispanijos, nuomonæ ir nepaisys 

bûsimø nariø saugumo interesø. Pagaliau, be Didþiosios Britanijos, bet kokia nuosekli 

ES uþsienio ir saugumo politika vargu ar yra ámanoma. 1998 m. D. Britanijos ir 

Prancûzijos ministrø pirmininkø J. Chirac ir T. Blair kartu paskelbta St. Malo deklaracija, 

kurioje reiðkiamas ásitikinimas dël Europai bûtinos autonomiðkos nuo NATO 

saugumo ir gynybos dimensijos, buvo þingsnis á prieká, taèiau progresà pristabdë ir 

tam tikra prasme pasuko atgal Irako ávykiai. Átakingojo dienraðèio Financial Times 

ekspertø teigimu, ðiandien ES kyla trys problemos: britø, vokieèiø ir prancûzø problema 

24 . Galima pridurti, jog visos jos yra susijusios ne tik su interesø suderinamumo, 

bet ir tapatybës problema. Londonas per 30 narystës ES metø tebëra pasiklydæs 

tarp savo specialaus ryðio su Vaðingtonu, atlantizmo ir euroskepticizmo ið vienos 

pusës ir faktinës priklausomybës ES ið kitos. Prancûzijos politinis elitas vadovaujasi 

ðûkiu: kas blogai Amerikai, tas gerai Prancûzijai. Tà patá ðûká Paryþius bando pritaikyti 

ir likusiai Europai, todël natûralu, kad JAV parëmusioms ES kandidatëms J. 

Chirac pasiûlë patylëti ir todël sukëlë visuotiná pasipiktinimà VRE sostinëse. Taigi 

Prancûzijos problema yra ne tiek jos istorinis konfliktas su JAV, kiek bandymas kurti 

Europos tapatybæ antiamerikietiðkumo pagrindu, o tai jau savaime destruktyvi strategija, 

kuri ne tik nedavë jokiø teigiamø rezultatø, bet dar labiau padidino átampà tarp 

senosios ir naujosios Europø. Pagaliau Vokietija, kamuojama istoriniø traumø, politinio 

karinio menkavertiðkumo, nerealizuoto lyderystës potencialo, atrodo, niekaip 

negali atrasti savo tapatybës Europoje ir todël juntamas blëstantis euroentuziazmas. 

Financial Times ekspertø receptas Europos vienybei pasiekti – europietiðkesnë Didþioji 

Britanija, kuklesnë Prancûzija ir dràsesnë Vokietija. 

24 Ash T. G., Mertes M., Moisi D., „Only a club of three can bring European unity“, Financial Times, 

11 July 2003, p. 11. 

83

84 

Kitas svarbus veiksnys – politinës krizës ES viduje ir ES gebëjimas jas suvaldyti. 

BUSP konsensuso principai subyra kaip kortø namelis rimtø kriziø atvejais. Taip buvo 

Balkanuose, kai Vokietija, nepasitarusi su kitomis ES narëmis, pripaþino Slovënijos ir 

Kroatijos nepriklausomybæ, o ES pastangos suvaldyti kylanèià karo audrà Balkanuose 

patyrë visiðkà fiasko ir prireikë JT bei NATO ásikiðimo. Panaðià situacijà galima buvo 

stebëti ir prieð antràjá Persø álankos karà: vietoj bendros ES pozicijos ið pradþiø bendrà 

laiðkà paraðë 8 Europos valstybës, tada atskirà pareiðkimà pateikë 10 Vilniaus grupës 

ðaliø, o Vokietija, Prancûzija ir Belgija atkakliai laikësi visiðkai prieðingos pozicijos. 

Irako klausimu ES ne tik neturëjo bendros politikos, bet ir visiðkai nekoordinavo 

atskirø ðaliø veiksmø bei demarðø. Bûtent tokios krizës ir yra geriausias BUSP vieningumo 

ir efektyvumo testas. Iki ðiol tokio testo ES në karto nepavyko iðlaikyti. 

Dar vienas itin reikšmingas faktorius – transatlantiniai santykiai, kurie ðiuo 

metu iðgyvena bene didþiausià krizæ nuo II pasaulinio karo pabaigos. Ið vienos pusës, 

JAV po Balkanø ir Kosovo kriziø visiðkai prarado pasitikëjimà neveiksminga Europos 

komitetø komitetëliø sistema (ang. war by committee) ir vis daþniau yra linkusi tarptautiniø 

kriziø atvejais imtis vienaðaliðkø veiksmø, paremtø savanoriðkomis koalicijomis 

(ang. coalitions of the willing). Nepamatuotos ES politinës ambicijos ir nenoras 

atitinkamai investuoti á savo saugumà ir gynybà turëjo atvirkðtiniø pasekmiø: Europos 

sàjungininkiø átaka Vaðingtonui gerokai sumaþëjo JAV sprendþiant tarptautinio saugumo 

klausimus (karai Afganistane ir Irake). Ið kitos pusës, augantis JAV vienaðaliðkumas 

paakino kai kurias svarbias NATO sàjungininkes Europoje dar labiau atitolti nuo 

Vaðingtono. Antiamerikietiðkos Prancûzijos nuotaikos Irako krizës metu nebuvo itin 

netikëtos, bet atkaklaus Vokietijos pasiprieðinimo prieð karà Irake ekspertai neprognozavo 

arba manë, kad jis eventualiai iðtirps ir Berlynas prisijungs prie JAV koalicijos. 

Galima daryti paradoksalià prielaidà, jog ES daugiaðaliðkumo siekiai sprendþiant tarptautines 

problemas tik sumaþino ES galimybes paveikti tø problemø sprendimà. 

Pagaliau ne mažiau svarbus veiksnys yra Europos komisijos (EK) vaidmuo 

ES iðorës santykiuose. EK yra efektyviausias ES sprendimø priëmimo ir ágyvendinimo 

organas, kadangi jo nevarþo tarpvyriausybiðkumo principai. Problema ta, kad EK 

iðorës santykiø direktorato, vadovaujamo Ch. Patten, funkcijos apsiriboja iðorës ekonominiais 

bei prekybiniais santykiais, o saugumo ir gynybos reikalai lieka antrosios 

kolonos – BUSP prerogatyva. Þinoma, EK galëtø aktyviau panaudoti savo svorá ES 

siekiant suvienodinti ðaliø nariø pozicijas ir iðreikðti bendrus ES interesus ávairiais 

pasaulinës politikos klausimais, taèiau nacionalinës vyriausybës akylai stebi, kad EK 

nevirðytø savo ágaliojimø. Rezultatas – EK daugeliu atveju lieka tik apgailestauti 25 . 

Tiesa, kai kurios planuojamos institucinës ES reformos, kurios bus aptartos toliau, 

gali ðiek tiek padidinti EK svorá sprendþiant tarptautinius reikalus. 

Nepaisant daugelio minëtø bendro vardiklio problemø, iðorës santykiø ekonominëje 

srityje ES ne tik turi labai aiðkius bendrus tikslus, bet neretai ir sëkmingai 

juos ágyvendina. Kalbant apie ES globaliná vaidmená, bûtent ekonomika yra pagrindinis 

ES galios ðaltinis ir iðraiðka. 

25 Bûdingas EK bejëgiðkumo pavyzdys: 2003 kovo 18 dienà AFP tarnyba iðplatino tokio turinio 

þinutæ: „Europos Komisija santûriai kritikavo JAV ir jø sàjungininkes, atsisakiusias diplomatiniø 

Irako krizës sprendimo bûdø, pareikðdama, kad karinës jëgos naudojimo reikëtø iðvengti. „Panaðu, 

jog kai kurios ðalys netrukus ketina imtis vienaðaliø veiksmø, ir mes dël to apgailestaujame“, – sakë 

vyriausiasis EK atstovas spaudai R. Kempinen.

2.3. ES iðoriniai ryðiai: prekyba, plëtros skatinimas 

ir humanitarinë pagalba 

Sutarties dël Europos Konstitucijos projekto 3 straipsnyje ES iðorës veiksmø 

principai ir tikslai apibrëþiami taip: Bendraudama su plaèiuoju pasauliu Sàjunga 

iðsaugo savo vertybes ir gina savo interesus. Ji padeda iðsaugoti taikà, uþtikrinti saugumà, 

planetos tvarø vystymàsi, tautø tarpusavio solidarumà ir pagarbà, laisvà ir sàþiningà 

prekybà, padeda kovoti su skurdu ir apsaugoti þmogaus, ypaè vaiko, teises, taip pat 

grieþtai laikosi tarptautinës teisës, áskaitant Jungtiniø Tautø Chartijos principus, ir jà 

plëtoja 26 . Siekiant ðiø tikslø bei norint kuo labiau padidinti ES átakà pasaulyje, visiðkai 

suprantama, kad ji turi pasiekti kuo didesnio iðorës veiksmø darnumo ir veiksmingumo 

ne tik ekonominëje, bet ir saugumo bei gynybos uþsienio politikoje. 

Iðorës veiksmams ir BUSP ágyvendinti ES ðiandien turi savo misijas prie daugelio 

átakingiausiø tarptautiniø organizacijø, per 120 atstovybiø treèiosiose ðalyse. Ðiø atstovybiø 

tikslas yra plëtoti daugiaðalius ir dviðalius ES santykius su tarptautinëmis organizacijomis, 

ávairaus dydþio ir turtingumo ðalimis bei jø regioninëmis grupëmis. 1997 m. pasiraðius 

Amsterdamo sutartá, Europos Virðûniø Taryba buvo ágaliota parengti ilgesnio 

laikotarpio bendràsias strategijas, taikomas atskiroms ðalims ir regionams 27 . 

ES ðiandien turi nemaþai politiniø ir ekonominiø galiø savo átakai pasaulyje 

didinti. Tai ir techninio bei ekonominio bendradarbiavimo programos su treèiosiomis 

ðalimis, humanitarinës pagalbos fondai, susitarimai dël bendrø diplomatiniø 

veiksmø, priemonës, skirtos konfliktø prevencijai, galimybës sudaryti ávairiø tipø 

dviðales ir daugiaðales sutartis, ávairiø veiksmø galimybës tarptautinëse organizacijose 

ir daugiaðaliuose forumuose. Be to, daugelis Sàjungos vidaus politikos srièiø ir 

veiksmø gali turëti átakos ir projektuojant BUSP globaliná lygmená. 

Nors apie 4/5 ES prekybos sudaro tarpusavio vidaus prekyba ir prekyba su 

Europos kontinento valstybëmis, ji tuo pat metu iðlieka ir stambiausias prekybos 

partneris pasaulinëje prekyboje. ES dalis pasaulinëje prekyboje pateikta grafikuose. 

1 grafikas: Pasaulinë prekyba 

3DVDXOLQ SUHN\ED SUHN PLV P 

/LN V 

SDVDXOLV 

-$9 

3LHW 

$PHULND 

&HQWULQ 

$PHULND 

$]LMD 

 

È 

(6 

3DVDXOLQ SUHN\ED SDVODXJRPLV 

/LN V P 

SDVDXOLV 

-$9 

3LHW 

$PHULND 

&HQWULQ 

$PHULND 

$]LMD 

-DSRQLMD 

Šaltinis: 

http://trade–info.cec.eu.int/doclib/cfm/oclib_section.cfm?sec=110&lev=2&order=date 

26 ES konstitucinës sutarties projekto neoficialus vertimas, þr.: http://www.euro.lt/upl_images/ 

20030902091859.doc?TopMenuID=144&MenuItemID=382&ItemID=3669&LangID=1. 

27 Pvz., Rusijai ir Ukrainai skirtoms bendrosioms strategijoms buvo pritarta 1999 m., o Vidurþemio 

jûros regionui skirta strategija buvo patvirtinta 2000 m. 

(6 

85

86 

Pateikti duomenys rodo, kad ES turi galimybæ panaudoti ekonominius ryðius savo 

politiniams tikslams ágyvendinti daugelyje pasaulio regionø ir gana sëkmingai jais naudojasi. 

Vis dëlto ES santykiai su PPO 28 ne visada buvo itin sklandûs, nes buvo nesutariama 

dël þemës ûkio produktø prekybos. Nesutarimø ðiais klausimais kildavo ir 

tarp paèiø ES valstybiø. ES pozicijai dël þemës ûkio produktø prekybos ir ðiuo metu 

daugiausia prieðtarauja JAV, Australija, Kanada, daugelis kitø besivystanèiø valstybiø. 

Nesutarimø tarp ES ir kitø PPO nariø kartais kyla ir dël naujø valstybiø, pavyzdþiui, 

Rusijos priëmimo á ðià organizacijà. 

Šiuo metu ES yra didžiausia paramos teikëja pasaulyje ir penktoji pagal dydá 

negràþinamø paskolø finansuotoja po JAV, Japonijos, Vokietijos ir Prancûzijos. Nors 

pati ES teikia tik 10 % , taèiau kartu su kitomis ES valstybëmis – 55% visos pasaulio 

paramos yra teikiama silpniau iðsivysèiusiø valstybiø plëtrai uþtikrinti. Kasmetinis 

ES iðorinës paramos portfelis sudaro apie 9,5 milijardo eurø 29 . Savo autoritetà tarptautiniu 

mastu ES taip pat didina aktyviai dalyvaudama ir finansiðkai remdama daugiaðales 

aplinkos apsaugos programas. 

Europos Bendrijø vystymosi pradþioje ir vëlesniais metais iðorës parama buvo 

skiriama buvusiø ES valstybiø nariø kolonijoms Afrikoje, Karibø jûros ir Ramiojo 

vandenyno regionuose, o ðiuo metu 2/3 teikiamos paramos tenka Vidurio ir Rytø 

Europai, buvusioms Sovietø Sàjungos respublikoms, Balkanø, Artimøjø Rytø, Vidurþemio 

jûros, Azijos ir Lotynø Amerikos regionams. Ði parama teikiama ne tik 

minëtøjø regionø vystymuisi, bet ir institucijø stiprinimui skatinti, makroekonominëms 

programoms ir þmogaus teisëms uþtikrinti. 

Kalbant apie atskirus pasaulio regionus, pirmiausia reikia pabrëþti ES santykius 

su Ðiaurës Amerika. JAV yra didþiausia ES partnerë, su kuria ji ypaè artimai 

bendradarbiauja daugelyje srièiø, pradedant prekyba bei politika ir baigiant uþsienio 

politika bei saugumu. Dabartiniai ES – JAV santykiai grindþiami ðiais dokumentais: 

1990 m. Transatlantine deklaracija, kurioje numatoma dviðalius virðûniø susitikimus 

rengti du kartus per metus; 1995 m. Naujàja transatlantine darbotvarke, kurioje, be 

kitø klausimø, ásipareigojama prisidëti prie pasaulinës prekybos plëtros ir tarpusavio 

ryðiø stiprinimo; 1998 m. pasiraðytu transatlantinës ekonominës partnerystës dokumentu, 

ápareigojanèiu ðalinti technines dviðalës prekybos kliûtis ir skatinti daugiaðalá 

liberalizavimà, 1999 m. Bonos deklaracija 30 , kurioje kalbama apie visapusæ ir lygiavertæ 

ekonomikos, politikos ir saugumo srièiø partnerystæ. 

ES ir JAV ðiuo metu yra du pagrindiniai pasaulinës ekonomikos veikëjai. Kartu 

paëmus jiems tenka beveik pusë pasaulio ekonomikos ir prekybos srautø, o jø investicijos 

sudaro beveik 1 milijardà eurø per dienà. Jos yra viena kitos vienintelis didþiausias 

partneris bei svarbiausias uþsienio investicijø ðaltinis ir investavimo vieta. Jø svarbà 

viena kitai iliustruoja ES paslaugø prekybos grafikas: JAV tenka beveik 2/3 ES 

paslaugø prekybos. Aktyviai tarpusavio ryðius padeda plëtoti ir JAV bei ES verslo 

bendruomenës, palaikanèios abipusá transatlantinio verslo dialogà. 2000 m. prekybos 

ir investicijø apimtis tarp JAV ir ES buvo daugiau nei vienas trilijonas 31 eurø. 

28 Iki 1994 m. PPO vadinta GATT – Bendrasis susitarimas dël muitø ir tarifø. 

29 Europos komisijos delegacijos Lietuvos informacija, žr.: http://www.eudel.lt/lt/es_pasaulyje/isipareigojimai.htm. 

30 Bonos deklaracija, pasirašyta 1999 06 21, http://www.projecteu.com/usa.htm. 

31 Vien 2002 m. ES importavo ið JAV prekiø uþ 174 mlrd. eurø ir paslaugø uþ 120 mlrd. eurø. ES 

prekiø eksportas á JAV sudarë 238 mlrd. eurø, o paslaugø – 116 mlrd. eurø, žr.: http://europa.eu.int/ 

comm/trade/issues/bilateral/countries/usa/index_en.htm.

2 grafikas: ES paslaugø prekybos 2002 m. struktûra 

-DSRQLMD 

.DQDGD 

âYHLFDULMD 

Šaltinis: EUROSTAT 

.LWRV 

-$9 

Vis dëlto platus ES ir JAV ekonominis bendradarbiavimas neapsaugo transatlantinio 

ryðio nuo daugybës nesutarimø ávairiose srityse: Europos ðalys kritikuoja 

JAV dël Kioto protokolo neratifikavimo, mirties bausmës taikymo, plieno importo 

muitø, neprisijungimo prie Tarptautinio baudþiamojo tribunolo; JAV savo ruoþtu 

netenkina ES þemës ûkio politika, genetiðkai modifikuotø produktø importo embargas, 

per maþas karinis ánaðas á NATO. Galiausiai Irako krizë iðryðkino kai kuriuos 

esminius nesutarimus dël paèios tarptautinës saugumo sistemos prigimties. 

Vienas ið strateginiø ES prioritetø yra taikos ir stabilumo gràþinimas á Balkanø 

regionà Pietryèiø Europoje bei ðio regiono ðaliø átraukimas á Europos politiná ir 

ekonominá gyvenimà. 1999 m. Kelne vykusiame ES virðûniø susitikime valstybiø ir 

vyriausybiø vadovai priëmë Pietryèiø Europos stabilumo paktà 32 . Ðiame dokumente 

didþiausias dëmesys skiriamas regioninio bendradarbiavimo iniciatyvoms verslo ir 

aplinkos apsaugos srityse, kovai su korupcija bei organizuotu nusikalstamumu. Stabilizavimo 

ir bûrimo á bendras struktûras procesas yra pagrindinë politikos priemonë, 

kurià ES taiko Albanijai, Bosnijai ir Hercegovinai, Kroatijai, Serbijai ir Juodkalnijai 

bei Makedonijai. Vykstantis procesas apima ekonominæ ir finansinæ pagalbà, 

bendradarbiavimà, politiná dialogà, tikslà tapti laisvosios prekybos zona, ES teisës 

aktø ir praktikos derinimà. Minëtoms Pietryèiø Europos ðalims ES teikia svarià 

finansinæ ir techninæ pagalbà. Paskutiniame praëjusio amþiaus deðimtmetyje ES ðiam 

regionui skyrë 4,5 milijardo eurø, o 2000–2006 m. finansinë ir techninë pagalba 

regionui bus dar didesnë 33 . 

32 Patá dokumentà galima rasti: http://www.stabilitypact.org/stabilitypactcgi/catalog/ 

cat_descr.cgi?prod_id=1806. 

33 Europos komisijos delegacijos Lietuvos informacija, žr.: http://www.eudel.lt/lt/es_pasaulyje/isipareigojimai.htm. 

87

88 

Gana glaudžius ir visapusiškus ryšius ES palaiko su Vidurþemio jûros regiono 

valstybëmis. 1995 m. pab. 15 ES valstybiø ir 12 Vidurþemio jûros ðaliø priëmë 

Barselonos deklaracijà 34 . Siekdama ágyvendinti Deklaracijoje uþsibrëþtus uþdavinius, 

ES jau yra pasiraðiusi dviðalës asociacijos sutartis su Maroku, Tunisu, Jordanija, 

Palestinos savivalda ir Izraeliu. Ðio proceso tikslas – iki 2010 m. sukurti Europos ir 

Vidurþemio jûros regionø laisvàjà prekybos zonà. Siekdamas padëti Vidurþemio 

jûros regiono partneriams áveikti su laisvàja prekyba susijusius sunkumus, Europos 

investicijø bankas kasmet ðiam regionui skiria vienà milijardà eurø negràþintinø ir 

vienà milijardà eurø gràþintinø paskolø. Ðiuo metu jau vyksta gana platûs prekybiniai 

mainai tarp ES ir ðio regiono valstybiø. Ekonominio bendradarbiavimo apimtis 2000 

m. siekë 2,2 milijardo eurø 35 . 

Jau ne pirmà deðimtmetá (taèiau ne itin sëkmingai) ES dalyvauja ir Artimøjø 

Rytø taikos procese. ES laikosi principo, kad ðio regiono ðaliø bendradarbiavimas ir 

ekonominë paþanga ágalintø pasiekti ilgalaiká susitarimà. Tai, be abejonës, reikalauja 

ir didelës finansinës paramos. ES yra prisiëmusi atsakomybæ pirmininkauti Regiono 

ekonominës plëtros darbo grupei. ES yra didþiausia donorë Palestinoje, kuriai 1994– 

1999 m. ji skyrë 1,6 milijardo eurø – tai sudarë 60 % visos tarptautinës paramos 36 . 

2003 m. ES kartu su kitomis ketverto narëmis – Rusija, JAV ir JT – pagaliau pavyko 

priimti ilgai lauktà taikos planà (ang. Roadmap), taèiau nesiliaujantis abipusis kraujo 

praliejimas ir toliau griauna visas taikos viltis. 

ES ekonominiai santykiai su Rusija ir Nepriklausomø valstybiø sandraugos 

(NVS) ðalimis yra vystomi remiantis TACIS programa. Ðia programa siekiama 

perteikti patirtá, skatinanèià pereiti prie rinkos ekonomikos, stiprinti demokratijà ir 

kurti teisinæ valstybæ. Ðiuo metu vykdomoje septyneriø metø programoje daugiausia 

dëmesio skiriama vieðojo administravimo reformai, privataus sektoriaus plëtrai ir 

galimoms perëjimo prie rinkos ekonomikos socialinëms pasekmëms. Gana didelæ 

reikðmæ ES iðoriniams santykiams turi ekonominiai ryðiai su Rusija. Ypatingas dëmesys 

skiriamas energetiniø þaliavø, pirmiausia dujø, importui ið Rusijos ir NVS 

ðaliø. 2001 m. ES prekybos apimtis su Rusija sudaro 65 milijardus eurø 37 . 

ES ekonominiai ryðiai plëtojami ir su Azijos regiono (Japonija, Kinija, Pietø 

Korëja, Malaizija, Singapûras ir kt.), Afrikos bei Lotynø Amerikos valstybëmis. 

2.4. ES ekonominiai ryšiai su Lietuva 

Bûtø naivu manyti, kad Lietuva yra ypaè svarbi ES prekybos ir investicijø 

partnerë, taèiau, kalbant apie Lietuvos ekonominiø ryðiø plëtrà su ES ðalimis, galima 

pastebëti, kad jie per pastaruosius metus nuolat didëjo ir ðiuo metu sudaro apie pusæ 

(48 %) Lietuvos uþsienio prekybos apimties (prekybos dinamikà atspindi grafikas). 

Stambiausi Lietuvos prekybos partneriai 2002 m. buvo D. Britanija (2,73 milijardo 

Lt), Vokietija (2,10 milijardo Lt), Danija (1,04 milijardo Lt), Ðvedija (0,85 milijardo 

34 http://euromedrights.net/english/barcelona–process/barcelona_declaration.htm. 

35 European Commission Annual report on MEDA program 2000, p. 4., http://europa.eu.int/ 

comm/europeaid/reports/meda_2000_en.pdf. 

36 Ten pat. 

37 Žr.: http://europa.eu.int/comm/external_relations/russia/intro/trade.htm.

Lt), Prancûzija (0,83 milijardo Lt), Olandija (0,64 milijardo Lt), Italija (0,57 milijardo 

Lt). Ðie duomenys rodo, kad Lietuva ðiuo metu palaiko plaèius ir gana reikðmingus 

ekonominius ryðius su visomis pagrindinëmis ES valstybëmis. Vidurio ir Rytø Europos 

valstybëms (CEFTA) tenka 7,3 % Lietuvos uþsienio prekybos, EFTA narëms dar 

apie 3,4 % (þr. 3 grafikà). Ádomu pastebëti, jog praëjusio deðimtmeèio vidurio prekybos 

ryðiai su NVS ðalimis nuolat maþëjo: 1996 m. NVS ðalims teko 38 % Lietuvos uþsienio 

prekybos, o 2002 m. jau tik 23 %. 

3 grafikas: Lietuvos užsienio prekybos dinamika 1996 – 2002 m. 

0OQ OW 

P P P P 

Šaltinis: LR Statistikos departamentas, 2003 m. 

Tiesioginës uþsienio investicijos Lietuvoje ið ES ðaliø ðiuo metu siekia 7840 

milijonø litø, arba 60 % visø investicijø (þr. 4 grafikà). Ádomu pastebëti, jog per pastaruosius 

trejus metus pastebimai iðaugo ir NVS, ypaè Rusijos, verslininkø aktyvumas 

Lietuvoje: investicijos iðaugo nuo 153 milijonø Lt 2000 m. iki 702 milijonø Lt 2003 m. 

Taip pat reikia pastebëti, jog ðie skaièiai dar neatspindi dabar vykstanèios valstybiniø 

Lietuvos ámoniø privatizacijos, kurioje Rusijos kapitalas reiškiasi itin aktyviai. 

4 grafikas: Tiesioginës uþsienio investicijos Lietuvoje 2003 m. 

196 

()7$ 

/DWYLMD (VWLMD 

.LWRV 

Šaltinis: LR Statistikos departamentas, 2003 m. 

(6 

(6 

196 

.LWRV 

&()7$ 

()7$ 

89

90 

Pateikta ES ekonomikos iðorës santykiø su pasauliu ir Lietuva apþvalga leidþia 

teigti, kad ðiuo metu ES yra viena ið stipriausiø veikëjø pasaulio ekonomikoje. Didþiulis 

ekonominis potencialas, platûs ir visapusiðki tarptautiniai ryðiai visuose pasaulio 

regionuose, parama silpniau iðsivysèiusioms valstybëms, humanitarinë pagalba stichiniø 

nelaimiø bei kariniø konfliktø atvejais turëtø suteikti Europos Sàjungai svarø þodá 

uþtikrinant taikà ir stabilumà ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Vis dëlto ES ekonominiai 

pasiekimai netapo BUSP sëkmës garantija – ES saugumo politika patyrë nemaþai 

nesëkmiø ir kriziø, kurios iki ðiol gerokai apsunkino ES galimybes tapti ir svarbiu 

tarptautinës saugumo sistemos veikëju. Persiliejimo (ang. spill–over) efektas sëkmingai 

veikë ekonomikos srityje, taèiau taip pat natûraliai neveikia BUSP srityje. Tai galima 

aiðkinti skirtinga rinkos ekonomikos, kurios varomoji jëga yra naudos siekimas, ir 

uþsienio politikos, kuri remiasi (ar bent turëtø remtis) nacionaliniais interesais, prigimtimi. 

Vis dëlto pastaraisiais metais ES pasiekë ir tam tikrà gynybos integracijos 

paþangà. Ðie procesai atsispindi ir kintanèioje Lietuvos politikoje BUSP atþvilgiu. 

4. Lietuvos santykio su BUSP evoliucija: 

galimybës ir iððûkiai 

G. Vitkaus teigimu, dar prieð prasidedant stojimo á ES deryboms (2000 m. vasaris), 

Lietuva jau buvo aktyvi daugiaðalio politinio dialogo su ES BUSP srityje dalyvë 38 . Lietuva 

reguliariai prisijungdavo ir paremdavo ES pozicijas ir deklaracijas. Iki 2001 m. Lietuva 

buvo prisijungusi prie 611 ES pareiðkimø, demarðø ir bendrø pozicijø, tarp jø ir JT bei 

ESBO organizacijose. Tik 10 kartø Lietuva nusprendë to nedaryti ir dauguma atvejø buvo 

susijæ su ESBO misijomis Latvijoje bei Estijoje ir jø rusakalbiø maþumø klausimu. Dar 

daugiau – Lietuva uþdarë BUSP derybø skyriø vos joms prasidëjus – 2000 m. geguþës 25 d. 

Lietuva nepraðë jokio pereinamojo laikotarpio ðioje srityje ir visiðkai atitiko visus teisinius 

acquis reikalavimus BUSP srityje. 2001 m. Lietuva prisijungë prie 605 ES pozicijø, 2002 

m. prie 471 pozicijos, o per pirmus keturis 2003 m. mënesius prie 80 ES pozicijø 39 . 

ES plëtros átaka Lietuvos vidaus ir uþsienio politikai nekelia abejoniø. Kaip teigia 

K. Maniokas, naujausios studijos ES tematika autorius, „ES poveikis valstybëms kandidatëms 

yra itin didelis tiek intensyvumu, tiek apimtimi“ 40 . K. Maniokas nuodugniai 

aptarë Europos integracijos ir su ja susijusio prisitaikymo, vadinamosios europeizacijos, 

padarinius Lietuvai kitø VRE valstybiø kontekste. Ávertinæs Kopenhagos kriterijø ágyvendinimo 

Lietuvoje poveiká 41 , autorius padarë iðvadà, jog „ES plëtra ið esmës prisidëjo 

prie demokratijos konsolidavimo, regioninio ir vidaus politinio stabilumo, ekonominio 

augimo ir valstybës institutø plëtros“ 42 . Reikia pastebëti, jog visi ðie padariniai yra labiau 

susijæ su Lietuvos vidaus politika (tiek, kiek jà galima atskirti nuo uþsienio ir saugumo 

politikos,_ turint omeny europeizacijos ir globalizacijos kontekstus). 

38 Missiroli A. , eds., „Bigger EU, wider CFSP, stronger ESDP?“, Occasional Paper, No. 34, April 

2002, p. 14. 

39 LR Uþsienio reikalø ministerijos Europos integracijos departamento informacija. 

40 Maniokas K., (note 1), p. 132. 

41 Kopenhagos kriterijai paskelbti 1993 m. ES virðûniø tarybos susitikime Kopenhagoje: politinis 

arba demokratijos kriterijus, ekonominis arba laisvosios rinkos kriterijus ir pilnas acquis perëmimas. 

42 Maniokas K., (note 1) p. 182.

Nepaisant tokios akivaizdþios ir empiriðkai pagrindþiamos pozityvios eurointegracijos 

átakos Lietuvai, ðio straipsnio autoriai mano, jog Lietuvos santykis su antruoju 

ramsèiu – BUSP yra kontroversiðkesnis negu indikuotø greitai ir lengvai uþdarytas 

derybø skyrius dël BUSP. Atrodytø sëkmingi oficialiø derybø su ES rezultatai 

atspindi tik formaliàjà Lietuvos santykio su ES BUSP pusæ. Nëra taip sunku apsispræsti 

paremti ES pozicijà, jeigu yra smerkiami þmogaus teisiø paþeidimai ar genocidas 

kokioje nors autoritarinëje valstybëje. Vis dëlto Irako krizë parodë, jog Lietuvai 

gali kilti kur kas didesniø dilemø, kai sprendþiami svarbiausi tarptautinio saugumo 

klausimai. Priimti sprendimà Irako nuginklavimo klausimu buvo palyginti paprasta, 

nes pati ES neturëjo vieningos nuomonës. Ateityje tokios dilemos gali labai paaðtrëti, 

jeigu buvæs antrasis ramstis, kaip tai numato ES Konstitucijos projektas, pasislinks 

arèiau pirmojo ir ágis daugiau virðvalstybiniø bruoþø bei funkcijø 43 . 

Ðis klausimas yra labiausiai susijæs su minëta Lietuvos saugumo identiteto 

dualumo problema. Praëjusio deðimtmeèio pradþioje prasidëjus euroatlantinës integracijos 

procesams tarp Lietuvos politinio elito iðsikristalizavo tokia neoficiali 

integracijos formulë: narystë NATO turëtø garantuoti Lietuvai ilgalaiká saugumà 

paèia „kieèiausia“ – 5 straipsnio, t. y. kolektyvinës gynybos – prasme. Tuo pat metu 

narystë ES turëtø garantuoti ðaliai ekonominæ gerovæ ir socialiná stabilumà – vadinamàjá 

minkðtàjá saugumà. Kai kurie lietuviø autoriai netgi teigia, jog „de facto narystë 

NATO gan ilgà laikà – bent jau iki 1999 metø – buvo Lietuvos uþsienio politikos 

prioritetas Nr.1” 44 . Ðio straipsnio autoriai toká teiginá yra linkæ laikyti esant pernelyg 

dràsø ir manytø, jog abu procesus vis dëlto reiktø vertinti kaip daugiau ar maþiau 

lygiavertës, nors savo turiniu skirtingos, reikðmës Lietuvai. Tai, kad iki 1999 m. – 

derybø dël narystës su ES (beje, kaip ir NATO Narystës veiksmø plano) pradþios – 

Lietuvos politinis elitas ið tiesø daugiau pastangø rodë integracijai á NATO, sàlygojo 

daugiau ar maþiau objektyvi prieþastis: pamaþu blëstanti, bet vis dar gaji Rusijos 

baimë ir netikrumas dël ilgalaikiø saugumo garantijø. Oficialiuose Lietuvos diplomatø 

ir politikø pasisakymuose narystës Euroatlantinëse institucijose formulë skamba 

gana aptakiai: „Narystë ES nepakeièia narystës NATO, bet papildo viena kità“. 

Vis dëlto vargu ar kas nors ryþtøsi neigti, jog narystës ES pasekmës valstybiø nariø 

vidaus ir uþsienio politikai bei tarptautiniam statusui yra kur kas fundamentalesnës 

negu narystës NATO pasekmës. Nereikëtø apsigauti kalbant apie vienos ar kitos 

organizacijos prioritetizavimà vienu ar kitu laikotarpiu. Galima daryti prielaidà, jog 

kitos ðalys, siekianèios narystës abiejose organizacijose, vadovaujasi panaðiais iðskaièiavimais, 

nors kai kuriais atvejais galima pastebëti ir tam tikras preferencijas narystës 

vienoje ar kitoje organizacijoje atþvilgiu. Net ir daugelyje senøjø ES nariø Ðaltojo 

karo metais vyravo tokios pat nuostatos: NATO buvo suprantama kaip saugumo 

garantas, o ES – kaip gerovës tiekëja. Vis dëlto Ðaltojo karo pabaiga, ES BUSP, o 

vëliau ir ESGP iniciatyvos áneðë tam tikrø pokyèiø á ðià lygtá. 

43 ES Konstitucijos projekte yra atsisakyta ES skirstymo á tris „ramsèius“. 

44 Nekrašas E., (note 23) p. 17. 

91

92 

4.1. ESGP ir jos pasekmës Lietuvai 

Po 1980–øjø eurosklerotinës stagnacijos deðimtojo deðimtmeèio pradþia suteikë 

ypaè daug vilèiø: iðnykusi Sovietø Sàjungos grësmë, atsivërusios Rytø Europos 

sienos, Vokietijos unifikacija, bræstanti krizë Balkanuose – ES tapo savotiðka stabilumo 

sala permainø vandenyne. ES, kaip civilinës galios, statusas, turtingø liberaliø 

valstybiø klubas, atrodë itin gerai pasiruoðæs imtis lyderio vaidmens naujoje aplinkoje, 

kurioje karinës galios reikðmë lyg ir tapo maþesnë ir net imta kalbëti apie NATO 

paleidimà. Netgi JAV parëmë didesná ES vaidmená sprendþiant jos paèios saugumo 

klausimus. Vis dëlto euforija greitai iðtirpo: atotrûkis tarp ES norø tapti svarbiu 

tarptautiniu saugumo sistemos veikëju ir galimybiø ágyvendinti siekius iðryðkëjo ið 

karto po Maastrichto sutarties, kadangi pasirodë, jog Europa yra visiðkai nepajëgi 

viena tvarkytis su vidaus krizëmis,– tai árodë Balkanø situacija. Juk tik NATO dëka 

1995 m. buvo pasiraðyta Deitono taika. ES jau seniai ir bergþdþiai stengiasi sureguliuoti 

Artimøjø rytø taikos procesà. Net ES plëtros procesà á rytus skatino prasidëjusi 

NATO plëtra. Kosovo krizës metu iðryðkëjo ir beviltiðkas karinis ES atsilikimas nuo 

JAV. Visa tai sàlygojo á 1998 m. prasidëjusá ESGP – Europos saugumo ir gynybos 

politikos kûrimo procesà. 

1998 m. St. Malo mieste (Prancûzija) susitikæ Didþiosios Britanijos Ministras 

Pirmininkas T. Blair ir Prancûzijos Prezidentas J. Chirac pasiraðë deklaracijà, iðreiðkusià 

ásitikinimà, jog „Europos Sàjunga privalo turëti veiksmø autonomijà, paremtà 

patikimomis karinëmis pajëgomis, gebanèiomis reaguoti á tarptautines krizes“ 45 . Ðis dviejø 

Europos ðaliø pareiðkimas buvo svarbus impulsas ES Virðûniø tarybos priimtiems 

sprendimams Kelne (1999 06) ir Helsinkyje (1999 12) kurti bendràjà ESGP. Iki St. 

Malo Europos gynybos politika rëmësi keliais neginèytinais principais: 1) Europos 

saugumo ir gynybos identitetas galëjo bûti plëtojamas tik NATO kontekste ir tik su 

JAV pritarimu; 2) Vakarø Europos Sàjunga (VES) turëjo bûti organizacinë Europos 

gynybinio bendradarbiavimo struktûra, glaudþiai susieta su NATO; 3) ES ir jos BUSP 

faktiðkai nebuvo numatytas joks realus vaidmuo Europos gynyboje. Dviðalë britø ir 

prancûzø St. Malo deklaracija paskelbë apie bûtinybæ suteikti ES autonomiðkà gynybos 

dimensijà. Neatsitiktinai bûtent Didþioji Britanija ir Prancûzija inicijavo ESGP: 

tik ðios dvi ðalys turi tam tikrà ateities strategijà, kuri ne tik projektuojama uþ Europos 

ribø, bet ir turi pakankamai kariniø, politiniø bei ekonominiø iðtekliø savo interesams 

paremti ir apsaugoti. Abi ðalys turi branduoliná ginklà ir abi yra nuolatinës 

Jungtiniø Tautø Saugumo tarybos narës. Todël bet kokie savarankiðki Europos gynybos 

planai be Prancûzijos ir Didþiosios Britanijos kariniø pajëgø ir resursø bûtø 

beviltiðki. Iki ðiol bûtent Didþioji Britanija buvo didþiausia euroskeptikë ir prieðinosi 

visiems bendros gynybos planams, kurie galëtø pakenkti specialiajam ryðiui su 

Vaðingtonu. Kita vertus, Prancûzija iki ðiol buvo didþiausia Europos autonomijos 

nuo JAV ðalininkë, taigi negalëjo nepriimti ðios Blair pasiûlytos iniciatyvos kurti 

bendrà saugumo ir gynybos politikà. 

45 Žr.: Joint declaration issued at the British–French Summit, St–Malo, France, 3–4 December 1998 

/ Howorth J. European Integration and defence: the ultimate challenge? Chaillot Papers 43, 2000.

Netiesiogiai ESGP atsiradimà galima sieti ir su bendros valiutos – euro ávedimu 

ES nuo 1999 m. pradþios, þymëjusiu precedento neturintá valstybiø ekonominës 

integracijos apogëjø. Tapo aiðku, jog bendriems ES interesams ginti reikalinga bendra 

uþsienio politika, paremta adekvaèiais instituciniais, politiniais ir kariniais pajëgumais, 

o ne abstrakèiomis ir faktiðkai nesaistanèiomis bendrosiomis pozicijomis. 

Bendra uþsienio politika sunkiai ásivaizduojama be saugumo politikos, kuri savo 

ruoþtu nebus patikima be tam tikros bendros gynybos dimensijos. Pagaliau Kosovo 

karas, atskleidæs Europos priklausomybæ nuo JAV technologijø ir resursø, palengvino 

politiná ir teisiná ESGP átvirtinimà ES Virðûniø tarybos susitikimuose Kelne ir 

Helsinkyje. ESGP iniciatyva remiasi dviem pagrindinëmis tarpusavy susijusiomis 

prielaidomis: JAV negalës arba nenorës ásitraukti á kiekvienà Europoje ar jos periferijoje 

kylanèià krizæ, todël jeigu Europos valstybëms nepavyks modernizuoti savo 

ginkluotøjø pajëgø bei sukurti adekvaèiø kriziø valdymo pajëgumø, Europa liks paþeidþiama 

ir nepajëgi spræsti savo saugumo problemø. Kaip yra paþymëjæs NATO 

generalinis sekretorius George L. Robertson, ðiuolaikinëje saugumo aplinkoje turëti 

tik du pasirinkimus – NATO arba nieko – bûtø praþûtinga Europai. 

Kelno ES Virðûniø taryba nustatë institucinæ ESGP struktûrà, kuri daugeliu 

atþvilgiø yra analogiðka NATO politinei ir karinei sàrangai. Buvo sukurtos naujos 

politinio ir strateginio vadovavimo institucijos: buvæs NATO generalinis sekretorius 

J. Solana buvo paskirtas pirmuoju ES Aukðtuoju ágaliotiniu bendrajai uþsienio ir saugumo 

politikai, sukurtas Politikos ir saugumo komitetas (PSK), Europos karinis komitetas 

(EKK) – aukðèiausia ES karinë institucija ir Europos karinis štabas (EKÐ), 

kurio paskirtis – uþtikrinti karinæ ekspertizæ ES vadovaujamoms operacijoms. Ðios 

reformos tapo savotiðku vieno Europos balso idëjos ákûnijimu ir atsakymu á JAV 

Prezidento R. Nixon patarëjo H. Kissinger klausimà: „Á kà mums Europoje kreiptis?“. 

Atsakomybës uþ BUSP akumuliacija viename asmenyje taip pat iðreiðkë ES 

politinæ valià kurti vieningà politinio karinio planavimo, analizës ir politikos konsultavimo 

centrà. Vis dëlto naujø institucijø sukûrimas savaime negarantavo efektyvaus 

sprendimø priëmimo ar juo labiau efektyvaus jø ágyvendinimo. Kad ESGP taptø 

veiksminga, buvo bûtina sukurti ne tik ir ne tiek naujas sprendimø priëmimo institucijas, 

kiek efektyvias karines pajëgas. 

ES Helsinkio Virðûniø susitikimo metu ES ðaliø vadovai paskelbë pagrindiná 

ESGP tikslà (ang. Headline Goal): sukurti 60 000 kariø greitojo reagavimo pajëgas 

Petersbergo uþdaviniams (humanitarinëms, taikos palaikymo bei kriziø valdymo 

operacijoms) vykdyti, kurias per 60 dienø bûtø galima iðsiøsti á krizës vietà ir iðlaikyti 

maþiausiai metus. Europieèiams paskelbus ðá ambicingà planà, saugumo politikos 

ekspertai iðkëlë tris esminius klausimus: kam reikalingos naujos pajëgos, kaip jos 

paveiks JAV ir Europos/NATO ir ES santykius ir pagaliau ar europieèiai yra pasirengæ 

iðleisti pakankamai pinigø. 

Atsakydami á pirmà klausimà, europieèiai paprastai kartoja Helsinkio nutarimuose 

uþfiksuotà argumentà: naujø pajëgø misija bus veikli ten, kur NATO kaip 

visuma nedalyvaus. Kitas klausimas, kur tai galëtø bûti – Europoje ar kur kitur. ES 

nutarimai nenustatë geografiniø ribø, kuriose ES ásipareigoja imtis kriziø valdymo 

operacijø, taèiau galima spëti, jog prerogatyva bûtø teikiama krizëms, kylanèioms 

Europos erdvëje ir ypaè jos neintegruotoje periferijoje. ES 2003 m. ëmësi taikos 

93

94 

palaikymo misijos Makedonijoje, siekia perimti SFOR misijà Bosnijoje ir Hercegovinoje 

ið NATO ir svarsto galimybæ pradëti misijà Moldovoje. Vis dëlto J. Solana 

vienoje kalboje yra paþymëjæs, jog „krizë gali kilti bet kuriame pasaulio taðke, o tai 

kelia didelius reikalavimus mûsø pajëgoms“. Kitaip tariant, ES, siekdama ágyti didesná 

vaidmená pasaulyje, turi gebëti reaguoti globaliai. Pirmàja tokia ES misija tapo 

2003 m. vasarà Kongo Demokratinëje Respublikoje pradëta operacija „Artemis“. 

Kitas klausimas, ar europieèiai pasiruoðæ atitinkamai mokëti uþ naujas pajëgas. 

Ið pirmo þvilgsnio, pagrindinis Helsinkyje iðkeltas tikslas neatrodo toks ambicingas, 

turint omeny tai, kad ES nariø kariuomenëse tarnauja 1,8 milijono kariø (JAV – 1,3 

milijono), o gynybai ES ðalys iðleidþia penktadalá viso pasaulio kariniø iðlaidø per 

metus. Vis dëlto galima abejoti europieèiø pasiryþimu investuoti á kriziø valdymà ir 

savo paèiø saugumà apskritai: nuo Ðaltojo karo pabaigos daugelio ðaliø karinës iðlaidos 

nuolat maþëjo ir tik pastaruoju metu stabilizavosi. Prancûzija gynybos reikmëms 2001 

m. iðleido 2,6%, Didþioji Britanija 2,4%, Vokietija 1,5% savo ðaliø BVP (plg. JAV 

iðleido 3,2% BVP). 2002 m. JAV iðleido 343 milijardus USD, o 2003 m. iðleis jau 

beveik 400 milijardus USD, arba 3,5% BVP, t. y. apie pusæ viso pasaulio kariniø 

iðlaidø. Optimizmà kelia nebent tai, jog daugelio ES ðaliø gyventojai remia savarankiðkà 

Europos saugumo ir gynybos politikà. Pavyzdþiui, net 79% Vokietijos ir Prancûzijos 

gyventojø pasisako uþ bendrà ESGP, o ES vidurkis – 73%. Klausimas, ar jie pasirengæ 

atitinkamai mokëti uþ savarankiðkà saugumo ir gynybos politikà, lieka retorinis. 

Ekspertø vertinimu, Helsinkio tikslui ágyvendinti, t. y. 12 mënesiø trunkanèios 

operacijos pajëgø rotacijai uþtikrinti, yra reikalingi tokie pajëgumai 46 : 200 000– 

230 000 sausumos pajëgø kariø, 300–350 koviniø orlaiviø, 180 paramos lëktuvø, 3–4 

vykdomosios grupës po 20 fregatø. 2000 m. ávykusioje pajëgumø planavimo konferencijoje 

ES valstybës ir ðalys partnerës nurodë 100 000 kariø, 400 orlaiviø ir 100 laivø 

ánaðà á greitojo reagavimo pajëgas. Tokio ánaðo lyg ir turëtø pakakti jûrø ir oro pajëgø 

elementams, o Europos ðaliø gausios kariuomenës leidþia manyti, jog ir sausumos 

pajëgø personalo komplektavimo klausimas neturëtø kelti dideliø sunkumø. Egzistuoja 

kita problema – realûs, o ne popieriniai koviniai pajëgumai. Tam tikru atþvilgiu 

ES ðaliø kariuomeniø dydis ir yra tø paèiø kariuomeniø ginkluotës bei árangos modernizacijos 

stabdys, be kuriø Europos kariðkiai negalës vykdyti ðiuolaikiniø operacijø. 

Atrodo, jog ES ir po 2003 m. dar nebus pajëgi viena imtis tokiø sudëtingø 

koviniø operacijø, kaip NATO karinë kampanija Kosove ar Irako laisvë. 

Pajëgumø stiprinimo konferencijoje Briuselyje 2001 m. ES narës ir ðalys partnerës 

nurodë papildomà ánaðà á greitojo reagavimo pajëgas, kuris turëtø uþglaistyti 

kai kurias pajëgumø spragas 47 . ES pareigûnai atkreipë dëmesá, jog ES bus pajëgi 

vykdyti operacijas tose srityse, kur NATO iki ðiol nebuvo labai aktyvi, visø pirma 

civilinës policijos operacijas. 2002 m. pradþioje ES valstybiø uþsienio reikalø ministrai 

priëmë sprendimà dislokuoti 500 policijos pareigûnø kontingentà Bosnijoje, perimant 

iki ðiol Jungtiniø Tautø vykdytà operacijà. Tai tapo pirmàja ES civiline operacija, 

tiesiogiai susijusia su ESGP. 

46 Žr.: Howorth J., „European integration and defence: the ultimate challenge?“, Institute for 

Security Studies of WEU: Chaillot Paper 43, 2000, p. 39–40. 

47 Detalius ðaliø nurodytus ánaðus á ES greitojo reagavimo pajëgas þr.: Paulauskas K., „Europos 

gynybos politika po St. Malo deklaracijos “, Krašto apsauga, 4 (7), 2002, p. 7–11.

Kaip ir reiktø tikëtis, liûto dalá naðtos formuojant bendras ES pajëgas yra 

prisiëmusios Prancûzija, Didþioji Britanija ir Vokietija. Lietuva taip pat yra nurodþiusi 

gana apèiuopiamà ánaðà á ES pajëgas 48 , netgi vienà didþiausiø tarp bûsimø ES 

nariø. Reikia turëti omeny, kad panaðø pajëgø krepðelá Lietuva nurodys ir NATO 

operacijoms. Lietuva vadovaujasi principu, jog, turëdama vienà kariuomenæ, turi tik 

vienus karinius standartus – NATO standartus (ES kol kas nëra sukûrusi savo vieningø 

standartø, nors ir nëra pareiðkusi, kad ruoðiasi laikytis NATO standartø formuodama 

savo pajëgas). Dël finansiniø ir kitø materialiniø apribojimø Lietuva negali 

turëti atskirø pajëgø ES ir atskirø NATO operacijoms vykdyti, nors anksèiau ar vëliau 

gali susiklostyti tokia situacija, kurioje tiek NATO, tiek ES praðys Lietuvos ánaðo 

á jø operacijas, o Lietuva galës prisidëti tik prie vienos. 

Iki ðiol realus Lietuvos ánaðas á ES vadovaujamas operacijas buvo minimalus 

(þr. 1 lentelæ). Ádomu pastebëti, jog ðiuo metu didþiausia dalis 2003 m. Lietuvos 

uþsienyje dislokuotø kariø teko net ne NATO operacijoms, bet ad hoc koalicijai 

Irake ir JAV operacijai Enduring Freedom Afganistane – iš viso 147 kariai. NATO 

vadovaujamose operacijose 2003 m. antroje pusëje dalyvavo daugiau nei 130 kariø. 

1 lentelë: Lietuvos dalyvavimas tarptautinëse operacijose 2003 m. 

23(5$&,-26 /,(78926 1$â$6 ,5 â$/,6 3$571(5 

1$72 23(5$&,-26 

.)25 .RVRYDV NDUL %$/7641± PLVLMD VX 'DQLMRV SDM JRPLV 

NDUL .)25± PLVLMD VX /HQNLMRV SDM JRPLV 

6)25 %RVQLMD LU +HUFHJRYLQD NDULQLQNDV -RLQW )RUJH RSHUDFLMRMH VX -$9 SDM JRPLV 

,6$) $IJDQLVWDQDV NDUR PHGLNDL VX 9RNLHWLMRV NDUR OLJRQLQH 

(6 23(5$&,-26 

2SHUDFLMD &RQFRUGLD 0DNHGRQLMD NDULQLQNDV (6 PLVLMRMH 

2SHUDFLMD $UWHPLV .RQJR 

'HPRNUDWLQ 5HVSXEOLND 

3ROLFLMRV PLVLMD %RVQLMD LU 

+HUFHJRYLQD 

.,726 23(5$&,-26 

,UDNR ODLVY ,UDNDV NDULDL 'DQLMRV NRQWLQJHQWH 

NDULDL /HQNLMRV VHNWRULXMH 

ORJLVWDL VX DPHULNLHþLDLV 

7YDUL WDLND $IJDQLVWDQDV VSHF SDM J NDUL VX DPHULNLHþLDLV 

Šaltinis: LR Krašto apsaugos ministerijos duomenys. 

4.2. ESGP perspektyvos ir transatlantiniai santykiai 

Vis dëlto ESGP kûrimo procesas nëra toks sklandus, kaip galëtø atrodyti ið 

ES nariø ir jø partneriø pasiryþimo prisidëti prie ES kriziø valdymo pajëgumø kûrimo. 

Nors oficialusis Vaðingtonas pasveikino Helsinkio nutarimus kaip þingsná, stiprinantá 

tiek Europà, tiek Ðiaurës Atlanto Aljansà kaip visumà, JAV administracija á 

48 Lietuvos ES priskirtø pajëgumø krepðelá sudaro po 1 mechanizuotà ir motorizuotà kuopos bei 

bûrio dydþio pëstininkø vienetà, karo medikø skyriø, inþinieriø bûrá, specialøjá pajëgø bûrá, 1 An– 

26 orlaivá, 2 Mi–8 sraigtasparnius 2 iðminavimo laivus, 2 karinius poligonus. 

95

96 

1998 m. prasidëjusá St. Malo/ESGP kûrimo procesà ið pat pradþiø þiûrëjo gana skeptiðkai 

ir net su tam tikru nerimu. Tuometinë JAV Valstybës sekretorë M. Albright 

iðreiðkë nuogàstavimà, jog ESGP atskirs Europos saugumà nuo Ðiaurës Amerikos 

saugumo, dubliuos jau esanèius NATO resursus ir diskriminuos ES nepriklausanèias 

NATO nares. Nepaisant skeptiðko JAV poþiûrio á ESGP, NATO generalinis 

sekretorius George L. Robertson akcentavo, jog ði iniciatyva gali duoti ir pozityvø 

efektà – padidinti karinius Europos pajëgumus ir ánaðà tarptautiniam saugumui garantuoti. 

ES dokumentuose yra aiðkiai uþfiksuota nuostata, jog ESGP nëra siekiama 

pakeisti NATO ar kurti Europos kariuomenës49 , o NATO iðlieka prioritetinë Europos 

gynybos organizacija. Institucijø ir resursø dubliavimo problema yra neiðvengiama 

ir tam tikru poþiûriu bûtina. Tai ne tiek JAV ir Europos santykiø, kiek paèiø 

europieèiø tarpusavio nesusikalbëjimo, gynybos planavimo procesø koordinavimo, 

fragmentuotos gynybos pramonës ir ginklavimosi politikos problema. Europos valstybës 

neturi jokiø kariniø technologijø, kuriø neturëtø JAV. Paradoksalu, taèiau pati 

ESGP idëja ið esmës yra bûtent dubliuoti JAV turimus iðteklius tose srityse, kuriose 

Europos atsilikimas yra didþiausias, t. y. strateginio oro ir jûrø transporto, satelitinës 

þvalgybos, taikiniø nustatymo sistemø, ypatingo tikslumo ginkluotës srityse. 

Diskriminacijos problema buvo susijusi su VES ájungimu á ES struktûrà. Iki 

ðiol ðeðios NATO narës – Èekija, Lenkija, Vengrija, Islandija, Norvegija ir Turkija 

buvo asocijuotos VES narës, taèiau sujungiant abi organizacijas ES neperëmë daugiapakopës 

VES narystës, todël minëtos ðeðios valstybës liko uþ borto kuriant ESGP. 

Ðalims, kurios beveik vienu metu taps tiek ES, tiek NATO narëmis, tarp jø ir Lietuvai, 

tokia problema nekils. Èekija, Lenkija ir Vengrija taip pat netrukus taps ES 

narëmis. Didþiausiø problemø kyla dël Norvegijos ir ypaè Turkijos – jø galimybës 

prisijungti prie ES artimiausiu metu yra gana miglotos, o Turkija savo ruoþtu ilgai 

prieðinosi galimybei leisti ES (kurios narë yra Graikija) naudotis NATO pajëgumais. 

Tik pasiekus principiná ES sutarimà su Turkija, tapo ámanoma strateginë NATO ir 

ES partnerystë, kurià átvirtino ir nemaþai 2002 m. ir 2003 m. pasiraðytø susitarimø. 

Jau yra sukurti nuolatiniai ES ir NATO konsultacijø ir bendradarbiavimo mechanizmai, 

reguliariai vyksta abiejø organizacijø susitikimai ávairiais klausimais. Pagal vadinamà 

Berlin Plus koncepcijà ði partnerystë apima tokius pagrindinius elementus: 

• ES turi priëjimà prie NATO operacinio planavimo struktûrø; 

• ES gali pasinaudoti NATO pajëgumais ir iðtekliais; 

• DSACEUR (Sàjungininkø pajëgø Europoje vyriausiojo vado pavaduotojas) 

vadovauja ES operacijoms, kuriose naudojami NATO iðtekliai; 

• Adaptuojama NATO planavimo sistema, átraukiant ir ES vadovaujamas 

operacijas. 

49 Pagrindinius ESGP reglamentuojanèius dokumentus galima rasti ðiame rinkinyje: From St–Malo to 

Nice: European defence: core documents, Institute for Security Studies of EU: Chaillot Paper 47, 2001.

Pirmàja tokia Berlin Plus tipo operacija tapo misija Makedonijoje, kurià ES 

perëmë ið NATO. Ima ryðkëti ir tam tikras neformalus darbø pasidalijimas tarp 

NATO ir ES: NATO vykdo kolektyvinës gynybos, sudëtingas kovines kriziø valdymo 

operacijas, o ES – humanitarines, taikos palaikymo, civiliniø kriziø valdymo 

operacijas. 

Vis dëlto sunku pasakyti, kaip toliau plëtosis ES ir NATO santykiai. Irako krizë 

tik papildë vis ilgëjantá JAV ir Europos nesutarimø sàraðà. Pastebima ir vis ryðkesnë 

pasaulëþiûrø sankirta tarp G. Bush ir jo konservatyvios bei linkusios á vienaðaliðkumà 

aplinkos ið vienos pusës ir centro–kairës Europos ðaliø lyderiø ið kitos pusës. Vis dëlto, 

perfrazuojant raðytojà Mark Twain, gandai apie transatlantiniø santykiø mirtá yra gerokai 

perdëti. Europa yra ir toliau išlieka svarbiausia JAV partnere pasaulyje kaip ir vice versa. 

Kokios yra transatlantinio ryðio nedalomumo prielaidos? Pirmiausia tai nesikeièianti 

kai kuriø Europos ðaliø pozicija sieti Europos saugumà su amerikieèiø 

gynybiniais ásipareigojimais, o ne miglotais eventualiai bendros gynybos planais – 

ðios ðalys, ir visø pirma Didþioji Britanija, prieðintøsi tokiai ESGP raidai, kuri keltø 

rimtà grësmæ transatlantiniam ryðiui. Tokios pozicijos laikosi naujosios NATO bei 

ES narës ið VRE regiono, tarp jø ir Lietuva. Ðiame kontekste tvirta ðiø ðaliø parama 

transatlantiniam ryðiui iðsaugoti gali suvaidinti gana didelá pozityvø vaidmená. Antroji 

prielaida – tai strateginiai Europos iðskaièiavimai: atgrasymas ir gynyba branduolinio 

ar kitokio plataus masto karo atveju ir didelio intensyvumo kariniai konfliktai 

uþ Europos ribø (pirmiausia Artimuosiuose Rytuose). Abiem atvejais ES 

iðlieka ir ateity iðliks priklausoma nuo JAV karinës ir politinës galios. Treèia, ypatingas 

paties transatlantinio ryðio pobûdis: nepaisant tam tikros trinties NATO viduje, 

ði institucija kartu yra ir priemonë Europos valstybëms daryti átakà JAV politikai. 

Naujoje tarptautinio saugumo aplinkoje savanoriðkai atsisakyti ðio ypatingo ryðio 

Europai bûtø pavojinga. Pagaliau rugsëjo 11 teroro aktai JAV ir karas Afganistane 

smarkiai paveikë Europos gynybos politikos darbotvarkæ. Iki tol pagrindinë problema 

buvo bandymas efektyviai iðvengti nereikalingo resursø dubliavimo, suderinti 

ESGP su NATO, o ðiandien jau keliamas klausimas, kaip padaryti, kad NATO veiktø 

ne kaip Ðiaurës Atlanto regiono gynybinë organizacija, o kaip pasaulinë jëga, kuri, 

reikalui esant, galëtø panaudoti jëgà ne tik gynybos tikslais. Tokiame kontekste ESGP 

galëtø tapti istorine galimybe ES ágyti svarbios tarptautinio saugumo veikëjos vaidmená, 

pagrástà realiais kriziø valdymo pajëgumais, kuriø pakaktø ne tik miðko gaisrui 

uþgesinti. Galima daryti paradoksalià iðvadà, jog nuo ESGP sëkmës didele dalimi 

priklauso NATO ateitis: ESGP sëkmës atveju bûtø realizuota JAV prezidento J. F 

Kennedy dar 1962 m. paskelbta dviejø lygiø ir lygiaverèiø ramsèiø Atlanto Aljanso 

vizija, kita vertus, jeigu ESGP pasirodys besanti tik ambicinga, bet tikrovës neatitinkanti 

ES iliuzija, NATO ir visai Euroatlantinei saugumo bendruomenei iðkiltø rimtø egzistenciniø 

klausimø. Vienas ið jø – kam reikalinga tokia NATO, kurioje tik JAV ir 

Didþioji Britanija bei keletas maþesniø VRE ðaliø gali veikti kartu didesnës krizës 

atveju, o kitos Europos ðalys lieka tik pasyvios stebëtojos, nepajëgianèios, nenorinèios 

ar negalinèios susitarti tarpusavyje ir atitinkamai investuoti á bendrà Europos saugumo 

ir gynybos politikà. 

97

98 

4.3. ES reforma: BUSP institucionalizacijos galimybës ir ribos 

Negatyvus chaotiðko ir nekoordinuoto BUSP ávaizdis ið dalies atsiranda dël 

didelio atotrûkio tarp ES norø ir galimybiø, t. y. ES galimybës yra gerokai pervertinamos, 

todël keliami uþdaviniai neákandami 50 . Galimybes galima apibrëþti kaip tam 

tikrus uþsienio politikos instrumentus – karinæ jëgà, diplomatijà, ekonomines priemones, 

kultûrinæ átakà. Svarbu ir pats veikëjo potencialas – gyventojø skaièius, teritorija, 

gerovës lygis, technologinis iðsivystymas. Pagaliau tai ir gebëjimas priimti kolektyvinius 

sprendimus ir jø laikytis. Norus galima suvokti kaip tam tikrus lûkesèius, 

susijusius su ES globaline veikla tiek ES viduje, tiek iðorëje. Tai politinis spaudimas 

vykdyti ES plëtrà, spræsti treèiøjø ðaliø problemas, teikti ekonominæ bei humanitarinæ 

pagalbà, taikyti palankø prekybos reþimà ir pan. 

ES potencialas abejoniø nekelia. ES gyvena 370 milijonø þmoniø, BVP siekia 

15 trilijonø doleriø (JAV atitinkamai turi 290 milijonø gyventojø ir 10 trilijonø 

doleriø BVP), 10 á ES pakviestø ðaliø turi dar apie 75 milijonø gyventojø, o norintys 

á ES ásilieti bulgarai, rumunai ir turkai sudarytø dar apie 100 milijonø gyventojø. Po 

10 – 15 metø ES jau gali gyventi apie 550 milijonø þmoniø. ES tarptautinës prekybos 

apimtis didþiausia pasaulyje, ji taip pat yra didþiausia humanitarinës pagalbos ir 

paramos ekonominei plëtrai tiekëja. Kita vertus, realia politine ir diplomatine galia 

ES ekonominis potencialas nepavirto iki ðiol. Gynybinë dimensija vystoma lëtai, o 

ES galimybës dalyvauti valdant krizes yra glaudþiai susijusios su NATO gera valia. 

Bendros pozicijos ir bendri veiksmai, matyt, yra geriausia ir realistiðkiausia, 

kà ES, kaip vieningas galios centras, gali nuveikti pasaulyje. Teisingumo dëlei galima 

pasakyti, jog pavieniai bendri ES veiksmai buvo bent ið dalies sëkmingi: Europos 

stabilumo paktas, Mostaro miesto administracija Bosnijoje, demokratijos átvirtinimas 

Pietø Afrikoje, rinkimø monitoringas Rusijoje ir pan. Taèiau visa tai nëra aukðtoji 

politika. Materialinë pagalba Rytø Europai ir Vidurþemio jûros ðalims taip pat 

tëra vadinamojo minkðtojo saugumo projekcija. ES ekonominiø sankcijø svertai yra 

bene stipriausias jos galios instrumentas. 

Viena pagrindiniø tokio atotrûkio tarp norø ir galimybiø problemø yra ta, jog 

ðalia iðoriniø ES interesø ágyvendinimo galimybes ribojanèiø veiksniø egzistuoja ir 

rimtos institucinës kliûtys paèioje organizacijoje. Silpna uþsienio ir saugumo politikos 

institucionalizacija yra bene didþiausia ES problema. Pirmiausia BUSP remiasi 

tarpvyriausybiniu principu, kuris ið esmës apriboja galimybes greitai ir efektyviai 

priimti sprendimus. ES, kaip organizacijos, ambicijos ágyti didesná svorá tarptautinëje 

politikoje kertasi su jos nariø nenoru aukoti suvereniteto bendrø interesø labui. 

Principas veikti pagal konsensusà ið esmës paralyþiuoja 15 nariø turinèià organizacijà 

ir jeigu ðis mechanizmas nebus pakeistas, po kito plëtros raundo ES gali apskritai 

50 Peterson J., Sjursen H., eds., A Common Foreign Policy for Europe?, London: Routledge, 1998, 

p. 19–32.

nustoti priimti bendrus uþsienio politikos sprendimus. Negalima atmesti galimybës, 

jog bus perþiûrëtas ir NATO konsensuso principas atsiþvelgiant á Turkijos atvejá ir 

iðaugusá poreiká greièiau priimti politinius sprendimus kriziø atvejais. ES sprendimø 

priëmimà ðiek tiek sustiprino Amsterdamo sutarties nuostata, jog ES bendriems 

veiksmams ir pozicijoms yra taikoma konstruktyvaus susilaikymo teisë. 

Institucinis BUSP silpnumas labiausiai iðryðkëja já lyginant su ES ekonomine 

ir pinigø sàjunga. Ðioje srityje egzistuoja aiðkûs bendri ekonominiai interesai tiek dël 

bendrosios rinkos, tiek ekonominiuose vis–a–vis santykiuose su iðoriniu pasauliu, 

kuriuos uþtikrina stipri virðnacionalinë institucija – EK, turinti pakankamai svertø 

priversti paklusti jos sprendimø nepaisanèius narius. BUSP srityje nieko panaðaus 

nëra. Pagaliau nelabai aiðki ir politinës integracijos nauda visoms narëms, kuri bûtø 

analogiðka ekonominei naudai: vien ES prestiþas ir globalinë galia gali bûti nepakankami 

stimulai bendrai uþsienio ir saugumo politikai atsirasti. Greièiausiai tam reikalingas 

stiprus iðorinis postûmis ar net sukrëtimas, kuris prilygtø Sovietø Sàjungos 

grësmei, ar panaðus iðorinis konsoliduojantis veiksnys. Galbût tokiu konsoliduojanèiu 

veiksniu ilgainiui galëtø tapti augantis tarptautinio terorizmo pavojus. 

1997 m. Amsterdamo sutartimi buvo pabandyta suteikti svaresná instituciná 

pagrindà BUSP – buvo numatytas VES funkcijø perdavimas ES. Vis dëlto neefektyvios 

organizacijos ájungimas á kità neefektyvià institucijà (t. y. BUSP) negali sukurti 

vieno efektyvaus junginio. 

Pagaliau iðlieka neiðspræstas ir BUSP finansavimo klausimas. Kad ES galëtø 

sukurti savarankiðkà saugumo ir gynybos dimensijà, reikëtø 4–7 % ES biudþeto, o tai 

yra nerealu, turint omeny, kad daugelis ES nariø iðleidþia maþiau nei 2 % savo BVP 

gynybai ir dar labiau maþina karines iðlaidas. Tik BUSP administracinës iðlaidos 

dengiamos ið ES biudþeto (nesiekia net 1 %), o operacines iðlaidas dengia valstybës 

pagal norus ir galimybes, t. y. ad hoc bûdu. 

Kai kurias ið minëtø problemø gali iðspræsti bûsima ES Konstitucija: jos projekte 

numatoma iðplësti ESGP apimtá, sustiprinti didþiøjø valstybiø vaidmená joje, 

ágalinti to norinèias valstybes sudaryti laikinas koalicijas veikti ES vardu. Konstitucinëje 

sutartyje taip pat uþsimenama apie gana ribotà vyriausybiø demokratinæ atsakomybæ 

uþ veiksmus ágyvendinant bendràjà saugumo ir gynybos politikà. 

Svarbûs pasikeitimai Konstitucinës sutarties projekte numatomi Europos Tarybos 

sprendimø priëmimo procedûrose plaèiau taikant kvalifikuotos daugumos 

sprendimø priëmimo principà. Tiesa, kvalifikuotos daugumos sprendimams bus reikalinga 

ne tik daugumos valstybiø pritarimas, bet ir tai, kad jos atstovautø ne maþiau 

kaip 60 % ES pilieèiø. Gerokai daugiau galiø negu dabartinis Aukðtasis bendrosios 

uþsienio ir saugumo politikos atstovas turëtø ágyti ir naujà Europos Sàjungos uþsienio 

reikalø ministro postà uþimsiantis pareigûnas, kuris kartu bus ir EK pirmininko 

pavaduotojas. Jis atstovaus ES interesams tiek BUSP, tiek ESGP klausimais. 

Projektas numato ir Petersbergo uþduoèiø iðplëtimà: ES neturëtø apsiriboti 

kriziø valdymu ir taikos palaikymu, bet ir vykdyti jungtines nuginklavimo operacijas 

bei kovà su terorizmu, taip pat paramà treèiosioms ðalims kovojant su vidaus terorizmu. 

Konstitucinës sutarties projekte atsiradusi sàvoka „struktûrizuotas bendradarbiavimas“ 

ágalina atskiras valstybes burtis á glaudesnio bendradarbiavimo grupes 

nustatant kriterijus, pagal kuriuos kitos valstybës galëtø prie jø prisijungti. Atskiruo- 

99

100 

se straipsniuose numatoma, kad ES Taryba tokiai ðaliø grupei gali pavesti vykdyti 

tam tikras, áskaitant ir karines, operacijas saugumo ir gynybos srityje veikiant ES 

vardu. Ðiø operacijø planavimas ir vykdymas turëtø vykti bendradarbiaujant su ES 

uþsienio reikalø ministru. Konstitucinës sutarties projektas taip pat numato galimybæ 

pereiti prie bendros gynybos, kuri praktiðkai atitiktø Ðiaurës Atlanto sutarties 

penktàjá straipsná, jeigu ES virðûniø taryba priimtø toká sprendimà. Konstitucijoje 

átvirtinta ir solidarumo – visapusiðkos pagalbos – sàlyga, jeigu viena ið valstybiø nariø 

taptø teroristinio iðpuolio auka. Siekiant stiprinti ES gynybos pajëgas numatoma 

ákurti Europos ginkluotës, moksliniø tyrimø ir kariniø pajëgumø agentûrà. 

Numatomi pasikeitimai formuojant ir ágyvendinant BUSP turëtø padidinti jø 

efektyvumà ir sustiprinti ES vaidmená tarptautinëje politikoje. Suprantama, kad iðsiplëtusi 

iki 25 nariø (ateityje gali bûti ir daugiau) ES vargu ar galës vienbalsiðkumo 

principu priimti nepavëluotus ir efektyvius sprendimus ávairiais, tarp jø ir BUSP, 

klausimais. Taèiau kartu negalima pamirðti, kad uþsienio, o tuo labiau saugumo ir 

gynybos politika yra valstybiø prestiþo ir savarankiðkumo tarptautinëje sistemoje 

iðraiðka ir në viena valstybë, nepriklausomai nuo jos dydþio, nenori taip lengvai jos 

atsisakyti. Kitas aktualus klausimas – atsakomybë uþ priimtus sprendimus ir jø ágyvendinimo 

pasekmes. Demokratijos ir vieðumo trûkumas ES valdymo struktûrose 

bei priimant sprendimus – sena ir aktuali problema. Konstitucijos projekte nenumatoma, 

kad europarlamentas ar nacionaliniai parlamentai galëtø efektyviai kontroliuoti 

ES Tarybos ir Komisijos priimamus sprendimus ir jø ágyvendinimà . Jie galës 

gauti informacijà apie vykstanèius procesus, o reali valdþia bus sutelkta ES ir jos 

valstybiø–nariø vykdomosios valdþios institucijø rankose. 

Ar sëkmingai pavyks ágyvendinti bûsimos ES Konstitucinës sutarties nuostatas 

BUSP ir ESGP, parodys netolima ateitis. Taèiau jau dabar yra bûtina analizuoti ir 

vertinti galimas tokios politikos ágyvendinimo galimybes ir pasekmes Lietuvai, nes 

ne visada ir ne visi BUSP sprendimai gali atitikti jos interesus. Kai kuriø ES Konstitucinës 

sutarties projekto nuostatø galima átaka Lietuvai aptariama 3 lentelëje.

3 lentelë: ES Konstitucijos poveikis Lietuvos užsienio ir saugumo politikai 

(6 .2167,78&,-26 352-(.72 

18267$7$ 

*$/,0$6 329(,.,6 /,(789$, 

(6 8åVLHQLR UHLNDO PLQLVWUR SDUHLJ\E V 'LGHVQ %863 UHLNDO NRRUGLQDFLMD \UD VYHLNLQWLQDV 

VWHLJLPDV 

UHLãNLQ\V /LHWXYD WDLS SDW NDLS LU NLWRV ãDO\V JDO V 

HIHNW\YLDX NRRUGLQXRWL VDYR XåVLHQLR SROLWLN VX (. 

.YDOLILNXRWRV GDXJXPRV EDOVDYLPR SULQFLSDL /DQNVWHVQLV EDOVDYLPDV %863 J\YHQGLQLPR 

NODXVLPDLV QHLJLDPRV WDNRV /LHWXYDL QHWXU V 

6YDUELDXVL %863 SROLWLQLDL LU NDULQLDL VSUHQGLPDL LU 

WROLDX EXV SULLPDPL YLHQEDOVLãNDL ± WDL JDUDQWXRV 

/LHWXYDL JDOLP\E DSVDXJRWL VDYR QDFLRQDOLQLXV 

LQWHUHVXV .LWDLV DWYHMDLV HVDQW UHLNDOXL /LHWXYD JDO V 

QDXGRWLV NRQVWUXNW\YDXV VXVLODLN\PR WHLVH 

QHVWDEGDQþLD (6 YHLNVP (6*3 VULW\MH WROLDX EXV 

WDLNRPDV YLHQEDOVLãNXPR SULQFLSDV 

3DSLOG\WL 3HWHUVEHUJR XåGDYLQLDL 

(6 JDOL SDQDXGRWL NDULQHV LU FLYLOLQHV SULHPRQHV -HL (6 LPVLV SODWHVQLR VSHNWUR XåGXRþL ± QXR 

WRNLRPV RSHUDFLMRPV Y\NG\WL 

KXPDQLWDULQL LNL NRYLQL PLVLM NDLS WDL QXPDWR 

MXQJWLQHV QXJLQNODYLPR 

.RQVWLWXFLMRV SURMHNWDV ± SDGLG V LU UHLNDODYLPDL (6 

KXPDQLWDULQHV LU JHOE MLPR 

SDM JXPDPV ,OJDLQLXL LU /LHWXYDL JDOL WHNWL SHUåL U WL 

NDULQ V SDJDOERV WUHþLRVLRPV ãDOLPV (6 SULVNLULDP SDM J NUHSãHO 

NRQIOLNW SUHYHQFLMRV LU WDLNRV SDODLN\PR 

NUL]L YDOG\PR WDLS SDW LU WDLNRV YHGLPR 

SRNRQIOLNWLQ V VWDELOL]DFLMRV 

(XURSRV JLQNOXRW V PRNVOLQL W\ULP LU /LHWXYRV SULVLMXQJLPR SULH ãLRV DJHQW URV SDVHNP V 

NDULQL SDM JXP DJHQW UD JDOL E WL GYHMRSRV 7HLJLDPDV SRYHLNLV ± GLGHVQ 

Ä VWHLJLDPD DJHQW UD NXULRV WLNVODV ± QXVWDW\WL JLQNOXRW V VWDQGDUWL]DFLMD EHL V YHLNXPDV WDUS (XURSRV 

RSHUDFLM Y\NG\PR SRUHLNLXV VNDWLQWL SULHPRQHV ãDOL SDM J 1HLJLDPD WDND SDVLUHLNãW WXR DWYHMX MHL 

ãLHPV SRUHLNLDPV WHQNLQWL SDG WL QXVWDW\WL LU WDPãL 

$JHQW UD J\W YLUãQDFLRQDOLQ YHLNORV SRE G LU 

WLNUDLV DWYHMDLV J\YHQGLQWL EHW NRNL SULHPRQ WXU W WHLV YDOVW\E PV QDU PV QXVWDW\WL JLQNOXRW V 

E WLQ SUDPRQLQHL LU WHFKQRORJLQHL J\Q\ERV VLJLMLPR SULQFLSXV LU SULRULWHWXV SY] WYLUWLQW 

VHNWRULDXV ED]HL VWLSULQWL GDO\YDXWL IRUPXRMDQW SULYDORP SULQFLS ÄSLUN HXURSLHWLãN ³ 

(XURSRV SDM JXP LU JLQNOXRW V SROLWLN ³ 

Galima apibendrinti, jog ES Konstitucija, jeigu jà patvirtins Tarpvyriausybinë 

konferencija, itin neigiamø pasekmiø saugumo ir uþsienio politikos srityje Lietuvai 

neturës. Daugelis nuostatø, skirtø padidinti sprendimø priëmimo efektyvumà ir politikos 

koordinavimà, gali bûti vertinamos tik teigiamai. Bene jautriausias klausimas 

Lietuvai yra bûsimas ESGP santykis su NATO struktûromis ir funkcijomis. 

Išvados 

Neapibrëþtas Europos identitetas, didþiulë interesø ávairovë ir silpna institucionalizacija 

yra tie trys pagrindiniai veiksniai, kurie iki ðiol kliudë pasiekti didesná 

ES vaidmená pasaulio politikoje. Nei po Maastrichto, nei po Amsterdamo sutarties 

BUSP nepadarë ES svarbesniu tarptautiniu veikëju, o po naujo plëtros raundo BUSP 

efektyvumas gali ir dar labiau sumaþëti, jeigu nebus imtasi esminiø instituciniø reformø, 

kurios numatomos Konvento dël Europos ateities parengtame ES Konstitucijos 

projekte. Kita vertus, vargu ar institucinë ES reforma iðspræstø kur kas fundamenta- 

101

102 

lesnius ES vaidmená pasaulyje lemianèius klausimus – Europos identiteto ir bendrø 

interesø problemà. Europos identitetas negali bûti primestas ið virðaus, bet turi kilti 

ið apaèios – t. y. turi stiprëti paprastø ES gyventojø europietiðkumo jausmas, kuris 

galiausiai sudarytø prielaidas nacionalinëms vyriausybëms atsisakyti savo ambicijø 

bendrø Europos interesø labui. Europos Komisija negali primesti narëms neva bendrø 

tikslø, jeigu jos paèios to nenorës ir neleis. 

ES viduje federalizmo idëjos tebëra gajos ir niekur nedings, taèiau iðlieka 

struktûrinë problema: norint ávykdyti kai kuriø valstybiø siekius suteikti ES didesná 

vaidmená BUSP srityje, reikia didinti sprendimø priëmimo proceso lankstumà, o 

didesnis lankstumas neiðvengiamai kertasi su nacionaliniø interesø pirmenybës uþsienio 

ir saugumo politikos srityje principu, kurio laikosi didþiosios valstybës. Taigi 

federalinës Europos ateities klausimas ið esmës yra nacionaliniø uþsienio politikø 

konvergencijos, arba didesnio bendrojo vardiklio, klausimas. Tikëtis, kad jis bus 

iðspræstas artimiausiais metais, vargu ar galima. 

Kokia vis dëlto yra ES vieta pasaulio politikoje ðiandien ir kokias funkcijas ES 

bando prisiimti ir atlikti pasaulyje? ES neuþpildë tos politinës ir karinës galios vakuumo, 

kurá pasaulyje paliko Sovietø Sàjungos þlugimas. ES iki ðiol nëra lygiavertë JAV 

partnerë palaikant tarptautiná saugumà ir netgi nesugeba viena susitvarkyti savo kontinente. 

Bandymai tarpininkauti taikos procesui Artimuosiuose rytuose, Balkanuose, 

Korëjoje nebuvo ir nëra sëkmingi. Kita vertus, ES ðalys vis aktyviau reiðkiasi taikos 

palaikymo misijose: Balkanuose ir Afganistane daugiausia taikdariø yra bûtent ið Europos, 

ES pirmà kartà perëmë ið NATO misijà Makedonijoje, pradëjo sudëtingà savarankiðkà 

operacijà Kongo Demokratinëje Respublikoje. Dël ávairaus lygio ir formø 

dialogø ES jau seniai yra tapusi savotiðku tiltu tarp turtingø ir vargðø, Ðiaurës ir Pietø, 

taigi atlieka itin pozityvø vaidmená stiprinant pasaulio stabilumà. Pagaliau ES yra aktyvi 

pasaulinës ekonomikos priþiûrëtoja, efektyviai dalyvaujanti PPO sistemoje. 

Lietuvos ásijungimo á Euroatlantines institucijas – ES ir NATO – procesas sutampa 

su dideliø pokyèiø ðiø institucijø vidinëje struktûroje ir veikloje procesais. Lietuva 

ásilieja á kokybiðkai skirtingas organizacijas, negu jos buvo prieð 10 metø. Baigiasi 

laikotarpis, kai Lietuva galëjo prisijungti prie vieno ar kito ES demarðo BUSP srityje, 

taèiau tiesiogiai nedalyvauti já ágyvendinant ir faktiðkai uþ já neatsakyti. Irako krizës 

metu Lietuvai jau teko labai stipriai pajusti, jog senosios ES narës ið bûsimø nariø 

tikësis solidarumo svarbiausiais uþsienio ir saugumo politikos klausimais. Be abejonës, 

ateityje BUSP átaka Lietuvai tik didës. Kiek ði átaka bus teigiama, priklausys nuo to, 

kokiu keliu pasuks pati Europa – savarankiðkos gynybinës struktûros, kaip alternatyvos 

NATO, kûrimo ar glaudþios strateginës partnerystës su JAV ir NATO plëtojimo 

keliu. Bet kokiu atveju jau dabar aiðku, jog Lietuvai reikës nuolat ieðkoti balanso tarp 

ásipareigojimø ES ir ásipareigojimø NATO. Ðiame procese Lietuvai vertingiausi bus ne 

tiek kariniai pajëgumai ir ekonomikos augimo tempai, bet diplomatiniai sugebëjimai. 

Ðiandien vargu ar galima kalbëti apie koká nors ES bandymà atsverti JAV 

globalinæ karinæ galià. Matyt, galima kalbëti apie Europà kaip tam tikrà politinæ, 

norminæ ir net vertybinæ alternatyvà JAV dominavimui pasaulyje. Europa dar neiðsëmë 

savo potencialo ir ne laikas kalbëti apie jos dinozaurëjimà. Maastrichto sutarèiai 

dar tik 12 metø, o integracijos fenomenas yra sunkiai paaiðkinamas, bet galingas 

reiðkinys. Lieka tikëtis, kad transatlantiniø santykiø atþvilgiu ðis potencialas nebus 

panaudotas destruktyviems tikslams.

Margarita Ðeðelgytë * 

Generolo Jono Þemaièio Lietuvos karo akademija 


NATO reagavimo pajëgø ir ES greitojo 

reagavimo pajëgø veiklos perspektyvos 

Pasibaigus Šaltajam karui, reaguodamos á pokyèius tarptautinëje aplinkoje, siekdamos 

efektyviai atsakyti á naujus saugumo aplinkos iððûkius ir uþsitikrinti savo raison d’etre 

keitësi ir saugumo institucijos. NATO buvo pradëtos atitinkamos kariniø vadovavimo struktûrø 

bei saugumo uþtikrinimo instrumentø reformos. Pradëtos kurti mobilios ir lankstesnës 

karinës pajëgos, kurias galima bûtø panaudoti regioniniuose konfliktuose. ES taip pat 

iðplëtë funkcijas á savo struktûras átraukdama kariná matmená bei pradëdama kurti Europos 

greito reagavimo pajëgas (EGRP). 

Viena svarbiausiø saugumo organizacijø misijø tapo taikos palaikymas. Taèiau taikos 

palaikymo instrumentai nebuvo pakankami kovojant su kitomis ðiuolaikinëmis grësmëmis, 

po 2001 m. rugsëjo 11 d. ypaè aktualiais tapusiais masinio naikinimo ginklø plëtra ir 

terorizmu. Afganistano karinë kampanija árodë, kad nei ES, nei NATO nëra tinkamos 

operacijoms, kurios reikalauja operatyvumo ir lankstumo. Reaguodamas á tai JAV gynybos 

sekretorius Donald Rumsfeld pasiûlë NATO Reagavimo pajëgø (NRP) projektà, numatantá 

NATO struktûrose sukurti mobilias greito reagavimo pajëgas. NATO ágijo dar vienà misijà – 

uþtikrinti tarptautiniø kriziø prevencijà ir kriziø valdymà, áskaitant ir kovà su asimetrinëmis 

grësmëmis. 

Naujai kuriamos struktûros, besikeièianti tarptautinë aplinka iðkelia daug klausimø 

dël bûsimos Europos ir pasaulio saugumo institucijø „architektûros“ formos, efektyvumo ir 

poveikio tarptautiniam saugumui. Ðio straipsnio tikslas – pateikti naujø NATO ir ES 

kariniø instrumentø veiklos perspektyvø analizæ, iðsiaiðkinti, kokià rolæ NRP ir EGRP 

atliks esamoje saugumo struktûroje, koks bus jø tarpusavio ryðys ir kaip visa tai veiks 

tarptautiná saugumà. 

Pirmoje straipsnio dalyje analizuojamos NRP bûsimos veiklos perspektyvos, galimos 

problemos, ðiø pajëgø átaka NATO efektyvumui, transatlantiniam ryðiui ir tarptautiniam 

saugumui. Antra dalis skirta EGRP perspektyvø ir problemø analizei. Treèiojoje 

dalyje siekiama ávertinti ðiø pajëgø bendros veiklos galimybes, svarbiausias problemas, jø 

átakà pajëgø veiklos efektyvumui ir pasekmes tarptautiniam saugumui. Paskutinëje dalyje 

trumpai apþvelgiamos Lietuvos dalyvavimo NRP ir EGRP operacijose perspektyvos. 

Ðaltojo karo pabaiga buvo tinkamas metas kitaip paþvelgti á tarptautiniuose 

santykiuose vyravusias sampratas, ið naujo ávertinti santykius tarp valstybiø bei tarp 

valstybiø ir nevalstybiniø veikëjø, perþvelgti iki tol vyravusias bendradarbiavimo 

struktûras akcentuojant visai kitas bendradarbiavimo funkcijas. Pagaliau Ðaltojo karo 

metais egzistavusi prieðprieða tarp blokø nebetrukdë valstybëms bendradarbiauti 

spendþiant globalaus pobûdþio problemas. 

* Margarita Ðeðelgytë - Lietuvos karo akademijos Politikos mokslø katedros lektorë ir Vilniaus 

universiteto Tarptautiniø santykiø ir politikos mokslø instituto doktorantë. Adresas: Ðilo 5a, 10322 

Vilnius, tel. 8-5-2103569, e–paðtas: margo_ses@yahoo.com 

103

104 

Ðaltojo karo pabaiga ir dvipolës pasaulio tvarkos þlugimas turëjo ir neigiamø 

pasekmiø. Paaðtrëjo iki tol dviejø blokø atgrasymo politikos ribojamos problemos, 

siejamos su technologine paþanga ir globalizaciniais procesais. Iðkilo naujø saugumo 

problematikos klausimø, kuriems iki tol buvo teikiamas ribotas dëmesys, iðaugo 

nekariniø grësmiø svarba. Moderniø technologijø plëtra, komunikaciniø priemoniø 

tobulëjimas, erdvës ir laiko svarbos sumaþëjimas dar labiau suintensyvino neigiamø 

reiðkiniø plitimà ir destruktyvumà. Tarptautinë migracija, tarptautinis nusikalstamumas, 

ekologiniø problemø globalizacija, greitai besipleèianèios ekonominës krizës, 

socialiniai neramumai, etniniai konfliktai, terorizmas pasibaigus Ðaltajam karui ágavo 

naujà prasmæ. Visa tai lëmë ir kariniø grësmiø pobûdþio pakitimà. Karines grësmes 

pradëta sieti ne tik su tarpvalstybiniais santykiais, bet ir su ávairaus pobûdþio 

problemomis valstybiø viduje. Dauguma kariniø konfliktø po Ðaltojo karo vyko ne 

tarp valstybiø – tai tapo valstybiø vidaus problema ir buvo sàlygoti nesutarimø tarp 

prieðiðkø grupiø valstybës viduje. Tradiciniai saugumo garantavimo instrumentai tapo 

neefektyvûs kovojant su naujomis grësmëmis. 

Efektyviø saugumo garantavimo instrumentø paieðkas komplikavo ir neaiðkus 

grësmiø apibrëþimas. Tradicinës grësmës, vyravusios Ðaltojo karo metais, buvo 

nesunkiai apibrëþiamos, joms nesunku buvo numatyti tinkamas prevencines ir kovos 

priemones. Ðiandieninës grësmës yra pakankamai miglotos, ne visos valstybës sutaria 

dël ðiø grësmiø apibrëþimo, be to, siekiant apibrëþti ðias grësmes, daþnai susiduriama 

su „vertybinio pobûdþio“ problemomis (ðalies suvereniteto nelieèiamumas, 

þmogaus teisiø apsauga, agresoriaus ir aukos apibrëþimas). Su grësmiø pasikeitimu 

susijæs ir mûðio lauko apibrëþimo pokytis: mûðio lauko sàvoka taip pat tapo sunkiai 

apibrëþiama. 

Saugumo problematikos pokyèiai bei jø destruktyvios pasekmës skatino valstybes 

bendradarbiauti ir ieðkoti naujø prevenciniø priemoniø bei kovos bûdø. Siekiant 

uþtikrinti efektyvià tokios grësmiø ávairovës prevencijà bei kovà su jomis, reikalinga 

ávairiapusë ir gerai iðplëtota institucinë struktûra, disponuojanti ávairaus pobûdþio 

saugumo garantavimo instrumentais. Ilgalaikëje saugumo uþtikrinimo politikoje 

ypaè reikðmingi tapo prevenciniai veiksmai ir civiliniai pajëgumai. Nors kolektyvinë 

gynyba iðliko svarbi priemonë kovojant su tradicinëmis grësmëmis, taèiau vis 

daþniau, ypaè kai veiksmø bûtina imtis nedelsiant, naudojami kriziø valdymo instrumentai, 

jungiantys daug priemoniø – nuo tiesioginës prievartos iki netiesioginiø „suvarþymø“ 

tarptautinëse organizacijose. Karinëje srityje iðaugo civiliniø pajëgumø 

reikðmë, taip pat atsirado poreikis turëti nedideliø specialios paskirties pajëgø, besinaudojanèiø 

naujausiomis technologijomis bei moderniausiomis oro pajëgomis, operatyviais 

þvalgybiniais pajëgumais. Tai sàlygojo kovos priemoniø, kariniø pajëgø ir 

ginkluotës pokyèiø bûtinybæ. 

Reaguodamos á kintanèià saugumo aplinkà, keisdamos savo tikslus, uþdavinius, 

struktûras ir kurdamos naujus instrumentus, kinta ir saugumo institucinës struktûros. 

Pasibaigus Ðaltajam karui, reaguojant á pokyèius tarptautinëje aplinkoje, keitësi 

saugumo organizacijø misijos. Ðaltojo karo metais NATO garantavo kolektyvinæ 

gynybà ir atgrasymà. Ðaltajam karui pasibaigus, organizacija, siekdama uþsitikrinti 

savo raison d’etre ir efektyviai atsakyti á naujus saugumo aplinkos iððûkius, ëmësi 

naujos misijos – taikos palaikymo. Buvo pradëtos atitinkamos NATO kariniø vado-

vavimo struktûrø bei priemoniø reformos. Pradëtos kurti mobilios ir lankstesnës 

karinës pajëgos, kurias galima bûtø panaudoti regioniniuose konfliktuose. ES taip 

pat nusprendë iðplësti savo funkcijas struktûrose – pradëjo kurti kariná matmená. 

1998 m. Kelno virðûniø taryboje ES perëmus VES funkcijas, numatyta kurti Europos 

greito reagavimo pajëgas (EGRP), kuriø tikslas – vykdyti humanitarines operacijas, 

gelbëjimo darbus, taikos palaikymà ir kriziø valdymà. EGRP 2003 m. geguþës mën. 

paskelbtos veiksniomis ir ðiuo metu jau vykdo misijas Makedonijoje ir Kongo Demokratinëje 

respublikoje. Vis dëlto taikos palaikymo instrumentai nebuvo pakankami 

kovojant su kitomis ðiuolaikinëmis grësmëmis – po 2001 m. rugsëjo 11 d. ypaè aktualiais 

tapusiais masinio naikinimo ginklø plëtra ir terorizmu. Afganistano karinë 

kampanija árodë, kad nei ES, nei NATO nëra tinkamos operacijoms, kurios reikalauja 

operatyvumo ir lankstumo. Tapo akivaizdu, kad jei NATO neágis naujø instrumentø 

kovai su bûsimais iððûkiais, dauguma kariniø operacijø vyks laikinø koalicijø 

struktûrose ir tai turës neigiamà átakà Aljanso svarbai. Pradëta ieðkoti naujø organizacijos 

reabilitavimo bûdø bei naujø kovos su ðiomis grësmëmis priemoniø. Reaguodamas 

á tai JAV gynybos sekretorius Donald Rumsfeld pasiûlë NATO Reagavimo 

pajëgø (NRP) projektà, numatantá NATO struktûrose sukurti mobilias greito reagavimo 

pajëgas. NATO ágijo dar vienà misijà – uþtikrinti tarptautiniø kriziø prevencijà 

ir kriziø valdymà, áskaitant ir kovà su asimetrinëmis grësmëmis. 

Tarptautiniø saugumo organizacijø transformacija, prasidëjusi pasibaigus Ðaltajam 

karui, tebevyksta. Nepaisant to, kad ði transformacija jau vyksta daugiau negu 

deðimt metø, jos pasekmës lieka neaiðkios ir skatina nuolat vertinti galimø pokyèiø 

átakà organizacijø efektyvumui ir tarptautiniam saugumui. Ðio straipsnio tikslas – 

pateikti naujø NATO ir ES kariniø instrumentø veiklos perspektyvø analizæ, iðsiaiðkinti, 

kokià rolæ NRP ir EGRP atliks esamoje saugumo struktûroje, koks bus jø 

tarpusavio ryðys ir kaip visa tai veiks tarptautiná saugumà. 

Pirmoje straipsnio dalyje analizuojamos NRP bûsimos veiklos perspektyvos, 

galimos problemos, ðiø pajëgø átaka NATO efektyvumui, transatlantiniam ryðiui ir 

tarptautiniam saugumui. Antra dalis skirta EGRP perspektyvø ir problemø analizei. 

Treèiojoje dalyje siekiama ávertinti ðiø pajëgø bendros veiklos galimybes, svarbiausias 

problemas, jø átakà pajëgø veiklos efektyvumui ir pasekmes tarptautiniam saugumui. 

Paskutinëje dalyje trumpai apþvelgiamos Lietuvos dalyvavimo NRP ir EGRP 

operacijose perspektyvos. 

1. NATO reagavimo pajëgos (NRP) – 

Aljanso atgaivinimo priemonë 

Pagrindinë mintis, nuskambëjusi 1990 m. NATO Romos virðûniø susitikime, 

buvo tokia: Ðaltasis karas pasibaigë, Europa áþengë á naujà erà ir naujai Europai 

reikia naujos NATO. Prasidëjo aðtrios diskusijos dël Aljanso ateities. Dalis diskutuojanèiøjø 

manë, kad NATO dienos suskaièiuotos, kad, nebelikus pagrindinio motyvuojanèio 

veiksnio – komunistinio bloko keliamos grësmës, organizacija bus pasmerkta 

nunykti. Pasigirdo nuomoniø, kad konfliktø era baigësi ir pasaulis po truputá 

þengia á liberalizmo, demokratijos ir taikos amþiø. Pasauliniu bestseleriu tapusioje 

105

106 

Francis Fukuyama knygoje „Istorijos pabaiga ir paskutinis þmogus“ 1 buvo piešiamas 

naujas taikaus pasaulio vaizdas, susilaukæs daugybës pasekëjø ávairiose ðalyse. Taèiau 

ðià vizijà sugriovë jau pirmaisiais metais po Ðaltojo karo prasidëjæ ginkluoti konfliktai 

Jugoslavijoje bei buvusios SSSR teritorijoje. 

Konfliktai Balkanuose, ko gero, ir buvo tas pagrindinis impulsas, suteikæs 

galimybæ Ðiaurës Atlanto Aljansui árodyti, jog, nors komunistinë grësmë dingo, jis 

yra reikalingas. Naujø, ið Sovietø Sàjungos globos iðsilaisvinusiø ðaliø siekiai tapti 

NATO narëmis bei Aljanso sëkmë Álankos kare dar labiau sutvirtino organizacijos 

raison d’etre. 

Nors kolektyvinë nariø gynyba iðliko pagrindine NATO misija, jau pirmaisiais 

paskutiniojo deðimtmeèio metais NATO ëmësi naujos misijos – taikos palaikymo. Dël 

padidëjusios kriziø prevencijos ir valdymo misijø paklausos, saugumo aplinkoje susiformavusioje 

po Ðaltojo karo, 1992 m. Ðiaurës Atlanto Taryba (NAC) susitikime Osle ásipareigojo 

remti taikdarystës operacijas 2 . JAV inicijavo diskusijas dël NATO reformos. O 

1990 m. priimtos dvi deklaracijos – ES – JAV ir ES – Kanada – skelbë bûtinybæ transformuoti 

NATO ið karinës á daugiau politinio pobûdþio organizacijà, apimanèià kolektyvinio 

saugumo palaikymo uþduotis. Deklaracijose taip pat buvo nuspræsta pertvarkyti NATO 

karines pajëgas, ágalinant jas veikti Petersbergo užduoèiø rëmuose ir pritaikant kovai su 

naujomis grësmëmis, kurioms valdyti reikalingas lankstumas ir mobilumas. 

NATO ir Aljanso partneriø pajëgos dalyvavo taikos palaikymo misijose Bosnijoje 

ir Hercegovinoje, Kosove, Makedonijoje. Vis dëlto vykdyti naujàjà misijà NATO 

sekësi sunkiai. Paaiðkëjo, kad ðiuose naujo pobûdþio konfliktuose NATO pajëgos nëra 

efektyvios. Serbai ir èigonai bëgo ið Kosovo ne todël, kad jie laikë NATO savo prieðais, 

bet todël, kad nepasitikëjo NATO, kaip institucija, galinèia ávykdyti policininko funkcijas. 

Su panaðaus pobûdþio problemomis NATO susidûrë ir kituose konfliktuose 

(Bosnijoje – Hercegovinoje bei Kroatijoje). Buvæs JAV Gynybos sekretorius William 

Cohen, vertindamas Aljanso galimybes vykdyti naujàjà organizacijos misijà, atkreipë 

dëmesá, kad taikos palaikymo misijø ágyvendinimas reikalauja visiðkai kitokio pasirengimo 

bei kitokiø pajëgø. Karinë jëga tokiose misijose ne visada yra optimaliausias 

sprendimo variantas 3 . Kita vertus, NATO operacijoms uþ Aljanso ribø buvo reikalingas 

Jungtiniø tautø (JT) mandatas. JT mandato gavimo procedûra sulëtindavo operacijø 

eigà, o pats mandatas daþnai ásprausdavo NATO pajëgas á tokius siaurus galimos 

veiklos rëmus, kad ne tik sumaþindavo NATO operacijø efektyvumà, bet keldavo pavojø 

kariø saugumui. Ir nors NATO buvo kritikuojama dël nesugebëjimo sureguliuoti 

regioninius konfliktus, verta pripaþinti, kad tai buvo vienintelë organizacija, sugebëjusi 

pasiøsti karines pajëgas á konfliktø regionus. 

Sunku nustatyti, kas labiausiai sàlygojo NATO atgimimà: ar konfliktai Balkanuose, 

ar Álankos karas, ar didelis Vidurio ir Rytø Europos ðaliø noras ástoti á ðià 

organizacijà, ar institucinis inertiðkumas 4 , ar tai, kad neatsirado në vienos organiza- 

1 Fukuyama F., The end of history and the last man, New York, Macmillan, 1989. 

2 Ministerial Meeting of the North Atlantic Council Final Communique, Oslo, 4 June 1992, http:/ 

/www.nato.int/docu/comm./htm. 

3 „Peacekeeping Not NATO’s Job says Cohen“, Press Advissory: Basic Publications, 16 July 1999, 

http://www.basicint.org/pr_natopk.html. 

4 Cornish P., „Partnership in Crisis: the US, Europe and the Fall and Rise of NATO“ in Chatam 

House Papers, London, Royal Institute of International Affaires, 1997, 4.

cijos, galinèios pakeisti NATO. Tikriausiai visø ðiø veiksniø kompleksas uþtikrino, 

kad NATO iðliko reikðminga saugumo organizacijoje. Siekiant sustiprinti Aljanso 

gynybiná pajëgumà, buvo pradëtos NATO kariniø vadovavimo struktûrø bei priemoniø 

reformos. Pradëtos kurti mobilios ir lankstesnës karinës pajëgos, kurias galima 

bûtø panaudoti regioniniuose konfliktuose. Taikos palaikymui skirtas pajëgas buvo 

planuojama ásteigti Europos saugumo ir gynybos identiteto (ang. European Security 

and Defense identity (ESDI)) rëmuose maþai ginkluotiems europieèiø daliniams 

suteikiant civilinës administracijos, policijos, konfliktø sprendimo, rinkimø organizavimo 

ir stebëjimo bei þiniasklaidos monitoringo funkcijas. 5 Vaðingtono virðûniø 

susitikime buvo pristatyta ir Gynybiniø pajëgumø iniciatyva (DCI), kurios tikslas – 

patobulinti NATO pajëgumus, siekiant pritaikyti juos kriziø valdymui. Numatytos 

ávairios reformø kryptys: mobilumo, logistikos, ilgalaikiðkumo bei efektyvaus veikimo, 

vadovavimo, kontrolës, informaciniø sistemø srityse. 

NATO susidorojus su krize ir suradus naujà vaidmená ðiuolaikiniame pasaulyje, 

daugelis NATO tyrëjø prakalbo apie naujà Aljanso erà. Taèiau optimizmas vyravo 

neilgai. Pirmaisiais naujojo tûkstantmeèio metais vël svarstome NATO iðlikimà. 

Ir nors po 2001 m. rugsëjo 11–osios teroristiniø iðpuoliø JAV parodyta NATO vienybë 

demonstravo Aljanso tvirtumà ir aktyvumà, Afganistano karinë kampanija árodë, 

kad NATO nesugeba atlikti operatyvumo ir lankstumo reikalaujanèiø operacijø. Be 

to, amerikieèiai nëra linkæ remtis Aljansu vykdydami savo gynybà. Amerikieèiø ir 

britø karinë kampanija Irake tik dar labiau susilpnino NATO reikðmæ. 

Ko gero, pagrindinë ðiandieniniø Aljanso problemø prieþastis yra NATO gyvavimo 

ramsèio – transatlantinio ryðio - silpnëjimas. Ðios problemos atsiradimà 

lëmë daugelis faktoriø: JAV strateginiø prioritetø pasikeitimas po Ðaltojo karo; Europos 

ekonominës ir politinës reikðmës augimas, taèiau drauge milþiniðkas atsilikimas 

nuo JAV kariniø pajëgumø srityje; JAV suinteresuotumo NATO atþvilgiu sumaþëjimas 

ir vienaðaliðkumas tarptautinëje politikoje; europieèiø bandymai kurti naujas 

pajëgas maþo intensyvumo taikos palaikymo operacijoms vykdyti ir dar daug kitø 

veiksniø. Verta atkreipti dëmesá ir á abejotinas NATO galimybes kovoti su, matyt, 

svarbiausiomis XXI amþiaus pradþios grësmëmis – masinio naikinimo ginklø nekontroliuojama 

plëtra bei terorizmu. 

Europieèiai, susirûpinæ Aljanso reikðmës maþëjimu, kaltino amerikieèius vienaðaliðkumu 

ir visas NATO problemas buvo linkæ sieti su amerikieèiø nenoru remtis 

daugiaðalëmis institucijomis. Amerikieèiai savo ruoþtu buvo linkæ daugiau akcentuoti 

ðio nenoro prieþastis ir kalbëjo apie netobulà Aljanso struktûrà, sudëtingà ir ilgà 

sprendimø priëmimà, JT suvarþymus, europieèiø kariná atsilikimà. 

Nei europieèiai, nei amerikieèiai kol kas nëra suinteresuoti Aljanso iðnykimu, 

taèiau NATO, toks, koks yra ðiandien, nesugeba adekvaèiai reaguoti á ðiuolaikinius 

saugumo iððûkius ir nepatenkina nei amerikieèiø, nei europieèiø lûkesèiø. Ðiandieninis 

NATO atlieka veikiau politinio forumo, o ne karinio aljanso funkcijas. Þinoma, 

netgi kaip politinis forumas Ðiaurës Atlanto Aljansas yra naudingas skatinant 

bendradarbiavimà ir demokratijos plëtrà, taèiau ar toká Aljansà nori matyti jo nariai 

XXI amþiuje? 

5 „ESDI: Right Debate, Wrong Conclusions“ Press Advisory: Basic Publications 8 September 2000, 

http://www.baisicint.org.ciuunits.htm. 

107

108 

Akivaizdu, kad jei NATO neágis naujø instrumentø kovai su naujais iððûkiais, 

dauguma kariniø operacijø vyks laikinø koalicijø struktûrose. Taèiau laikinos koalicijos 

nëra pats geriausias sprendimas. Nepaisant galimos laikinø koalicijø teikiamos 

naudos, bendradarbiavimas ðiose koalicijose daþniausiai bûna trumpalaikis, nukreiptas 

prieð konkreèià grësmæ ir vyksta tik tol, kol tenkina dalyvaujanèiø ðaliø lûkesèius. 

Jis nesuteikia ilgalaikiø saugumo garantijø bei neatlieka visø saugumo politikos funkcijø. 

Nuolatinës saugumo institucijos ne tik suteikia galimybes kartu kovoti prieð 

grësmes, bet turi ir drausminantá poveiká, kuris padeda iðspræsti svarbiø tarptautiniø 

santykiø „netikrumo problemà“. Bendromis taisyklëmis, institucijomis, elgsenos modeliais 

ilgainiui stiprindamos bendrà identitetà, ilgalaikës institucijos skatina glaudesná 

bendradarbiavimà, daugiaðaliðkumà, taip pat paèios tampa svarbiu pasaulio 

saugumo veiksniu. Laikinos koalicijos, vykdydamos karines operacijas, daug daþniau 

susiduria su legitimumo problema. Tai, beje, árodë ir amerikieèiø bei britø bendros 

koalicijos, nukreiptos prieð Irako reþimà, kritika. 

Taigi tinkamos nuolatinës bendradarbiavimo struktûros turbût bûtø geresnis 

kovos su tarptautiniais iððûkiais bûdas, nei rëmimasis iðimtinai laikinomis koalicijomis. 

Tikëtina, kad suvokdami tai Aljanso nariai nusprendë suteikti organizacijai dar 

vienà galimybæ árodyti savo reikalingumà. Kadangi pagrindinës grësmës ðiandieniam 

saugumui – terorizmas ir nekontroliuojama masinio naikinimo ginklø plëtra, NATO 

turi bûti pasirengusi su jomis kovoti. Prasidëjus XXI amþiui NATO ágyja dar vienà 

misijà – uþtikrinti tarptautiniø kriziø prevencijà ir kriziø valdymà, taip pat ir kovà su 

asimetrinëmis grësmëmis. 6 Ar NATO sugebës atsakyti á ðá iððûká? 

Spalio 6 d. NATO Parlamentinës Asamblëjos Deklaracijoje dël Aljanso transformacijos 

buvo skelbiama, kad NATO privalo átvirtinti gynybà prieð terorizmo ir 

masinio naikinimo ginklø grësmes, ypatingà dëmesá teikiant kovai su biologiniø, cheminiø 

ir radiologiniø ginklø plitimu 7 . Neformalaus NATO gynybos ministrø susitikimo, 

vykusio 2002 m. rugsëjo 24 d. Varðuvoje, atidarymo proga pasakytoje kalboje JAV 

Gynybos sekretorius Donald Rumsfeld pabrëþë, kad „kol NATO neturës mobiliø ir 

greitø pajëgø, kurias galima bûtø dislokuoti per kelias dienas ar savaites, o ne per kelis 

mënesius ar net metus, ði organizacija galës nedaug kà pasiûlyti XXI amþiuje“ 8 . 

Siekdamas sutvirtinti savo þodþius praktiniais árodymais valstybëms narëms 

pasiûlë NATO Reagavimo pajëgø (ang. NATO Reaction Force) NRP projektà, numatantá 

NATO struktûrose sukurti mobilias greito reagavimo pajëgas (apie 20 000 kariø) 

su visais sausumos, oro, jûrø pajëgø ir vadovavimo elementais, kurias galima bûtø 

dislokuoti per 7–30 dienø. Ðios pajëgos neturës geografiniø apribojimø ir ið esmës bus 

skirtos vykdyti operacijas uþ NATO ribø. NRP bus sudaromos ið NATO nariø kariniø 

pajëgø uþtikrinant aukðtà parengties lygá, taèiau parengtyje NRP nebus laikomos nuolat, 

o tam tikra pajëgø dalis bus vienoje arba kitoje rotacijos fazëje – mokymuose, 

misijoje arba nuolatinëje parengtyje. Kol pajëgos bus nuolatinës parengties fazëje joms 

6 Lordo George Robertson kalba, pasakyta Charles Universitete Prahoje 2002 m. kovo 21 d., http:/ 

/www.kam.lt /index.php?ItemId=11647 

7 Simpson F., Lindborg Ch., „The Results of the Prague Simmuit and Challenges Ahead“ http:// 

www.basicint.org/update/041202_PF.htm. 

8 BBC News World Edition, http://news.bbc.co.uk/2/hi/europe/default.stm, 25 09 2002.

vadovaus nacionalinë karinë vadovybë, o krizës atveju – Sàjungininkø pajëgø Atlante 

vyriausiasis vadas (SACEUR). Pagrindinës NRP kûrimo planuose numatomos operacijos: 

1) jëgos demonstravimas; 2) savarankiðkas plataus operacijø vykdymas; 3) 

iðskleidimo operacijø vykdymas pagrindiniø pajëgø iðskleidimui uþtikrinti. Taip pat 

planuojama sukurti naujà cheminá, biologiná, radiologiná ir branduoliná batalionà, 

kuris bus átrauktas á NRP. 

2002 m. lapkrièio mën. Prahos virðûniø susitikime dëmesys buvo skiriamas 

dviem pagrindiniams klausimams: NATO misijai XXI amþiuje ir tinkamiausiø struktûrø 

naujoms uþduotims ágyvendinti paieðkoms. Prahoje taip pat buvo svarstomos NRP, 

dël kuriø sutarta, kad jos turi pradëti veikti kuo greièiau, t. y. ne vëliau nei 2004 m. 

spalio mën. o pilnà pajëgumà pasiekti ne vëliau kaip 2006 m. tà patá mënesá. 

NRP projektas buvo vertinamas labai ávairiai. Kai kurie apþvalgininkai tvirtino, 

kad ðis JAV pasiûlymas tebuvo siekis sumaþinti plëtros politikos reikðmæ ir nuraminti 

rusus. Kiti teigë, kad tai – bûdas suteikti NATO sàjungininkams paskutinæ 

galimybæ pagerinti savo karinius pajëgumus. Dar kiti manë, jog ðiuo projektu buvo 

siekta sumaþinti sàjungininkø nuogàstavimus dël auganèio JAV izoliacionizmo ir 

suteikti naujà pagrindà bendradarbiauti JAV, NATO ir ES. 

JAV pasiûlymui kurti NRP be prieðtaravimø ið karto pritarë visi sàjungininkai 

9 . Taèiau kyla pagrástas klausimas: ar ið tiesø NRP yra panacëja nuo visø NATO 

kamuojanèiø ligø? O gal tai tik JAV bûdas átvirtinti savo dominavimà? Gal tai tik 

geriausia ið galimø blogybiø, kurià europieèiai yra priversti rinktis? 

Pradëjus veikti NRP, NATO ið regioninës gynybinës organizacijos bûtø transformuojamas 

á „agresyvø“ aljansà, globaliai naudojantá savo karines pajëgas. Ði transformacija 

tikrai nëra visiðkai suderinama su europietiðkuoju identitetu, kuris remiasi 

„regioninio – civilinio“ veikëjo role. Tai, kad NRP yra sukurtos preventyviems smûgiams 

prieð „iðdykusias“ (angl. rogue) 

valstybes ir, amerikieèiø supratimu, neturëtø priklausyti nuo JT Saugumo 

tarybos mandato, kertasi dar su vienu europieèiø taip vertinamu tarptautinës teisës 

principu – valstybës suvereniteto virðenybe. Ronja Kempin savo straipsnyje apie NRP 

cituoja Prancûzijos gynybos ministræ, kuri, kalbëdama apie iniciatyvà, teigë, kad NATO 

geografinio apibrëþtumo panaikinimas yra pavojingas, kadangi „sukuria galimybes 

imtis veiksmø bet kokiomis sàlygomis“ 10 . Gynybos ministrë uþduoda pagrástà klausimà 

„Kas spræs?“. Taigi ar NRP nëra bûdas áteisinti JAV dominavimà? 

Vis dëlto NRP projektas naudingas ir europieèiams. Naujoji G. W. Bush strategija 

vos uþsiminë apie Europà ir NATO, europieèiai ëmë nuogàstauti, kad JAV 

nusisuks nuo NATO ir Europos. Neturintys pakankamø kariniø pajëgumø europieèiai 

yra ypaè suinteresuoti JAV galvojimu apie Europà, o svarbiausias ðá galvojimà 

uþtikrinantis veiksnys – NATO. Kadangi NRP kûrimo pasiûlymas yra vertinamas 

kaip paskutinë NATO galimybë árodyti savo reikalingumà, tai neabejotinai svarbu ir 

naudinga europieèiams. Kita vertus, NRP – tai pigus bûdas reabilituoti europieèiø 

karinius pajëgumus, kai maþiausiomis sànaudomis yra gaunama maksimali vertë. 

9 Financial Times, 24 September 2002. 

10 Kempin R., „The new NATO Responce Force: Challenges for and Reactions from Europe“, http:/ 

/www.copri.dk/publications/Wp/WP%202002/29–2002.doc. 

109

110 

NRP kuriamos specialiø Aljanso sàjungininkø pajëgumø pagrindu ir bus sudarytos ið 

NATO nariø pajëgø, kurios mokysis kartu ir rotuosis kas ðeðis mënesius. NATO 

Generalinis Sekretorius George Robertson jau prieð Prahà agitavo NATO nares 

ieðkoti galimo indëlio á NRP. Ðie ánaðai turëtø sumaþinti pajëgumø skirtumà, egzistuojanti 

tarp JAV ir Europos sàjungininkø (2002 m. JAV gynybai iðleido 355 mlrd. 

USD, o NATO nariai europieèiai – tik 260 mlrd. 11 ). Á NRP projektà buvo átraukta 

„specialiø pajëgumø“ (ang. niche capabilities) sàvoka, uþtikrinsianti geresná pasirengimà 

naujoms misijoms nedidinant gynybos iðlaidø. Europieèiams svarbi dar viena 

detalë: ðios pajëgos turës bendrus þvalgybinius, planavimo ir vadovavimo bei kontrolës 

pajëgumus – bûtent tai, ko Europos karinës pajëgos neturi. Pagaliau dalyvavimas 

NRP vykdomose misijose suteiks galimybæ europieèiams bent jau dalyvauti priimant 

sprendimus: tai bûtø neámanoma, jei JAV, apeidama NATO struktûras, remtøsi laikinomis 

koalicijomis. Taigi galima teigti, kad ðis NRP europieèiams vis dëlto yra 

naudingas. O kokià naudà turës amerikieèiai? 

G. W. Bush, West Pointo Karo akademijoje kalbëdamas apie naujàjà JAV Nacionalinio 

saugumo strategijà akcentavo, kad JAV „saugumui uþtikrinti reikalinga kariuomenë, 

kuri yra pasiruoðusi akimirksniu suduoti smûgá á bet kurá, net tamsiausià 

pasaulio kampà” 12 . JAV 2001 m. Nacionalinio saugumo strategijoje pabrëþiama, kad 

nors kolektyvinë transatlantinio demokratiðkø ðaliø Aljanso gynyba iðlieka pagrindine 

NATO misija, NATO privalo sukurti naujas struktûras ir pajëgumus ágyvendinti ðià 

misijà naujomis aplinkybëmis 13 . Ðios citatos ir tai, kad NRP ið esmës yra amerikieèiø 

pasiûlymas, ko gero, jau yra svarbus árodymas, jog ðis projektas yra naudingas JAV. Vis 

dëlto verta atkreipti dëmesá á tai, kad JAV ir taip turi reikalingus pajëgumus tokioms 

misijoms vykdyti. Tai árodë karinës operacijos Afganistane ir Irake. Kodël JAV reikëjo 

kurti tokias pajëgas NATO struktûrose? Pirma, ko gero, dël to, kad, neþiûrint Europos 

reikðmës sumaþëjimo JAV strateginiame màstyme, Europa iðlieka svarbi JAV, o NATO 

suteikia galimybæ iðlikti Europoje. Antra, pradëjus veikti NRP, JAV laimës – turës nors 

ir nedidelæ karinæ paramà, todël sumaþës JAV dalyvavimo karinëse operacijose kaðtai. 

Vis dëlto bene svarbiausias JAV laimëjimas – veiksmø legitimumas, kurio ji nesugebëjo 

uþsitikrinti Irake. Taigi panaðu, kad ðiuo projektu yra suinteresuoti tiek amerikieèiai, 

tiek europieèiai, ir visi stengsis ðá projektà sëkmingai ávykdyti. 

Vertinant šio projekto perspektyvas, verta atkreipti dëmesá á keletà problemiðkø 

srièiø. Pirma, nepaisant vieningo pritarimo NRP Prahoje, tarp NATO nariø egzistuoja 

esminiø skirtumø, galinèiø neigiamai veikti NRP perspektyvas. Nors pajëgos, 

kuriø viena pagrindiniø uþduoèiø yra kova prieð terorizmà, turëtø vadovautis tuo 

paèiu terorizmo apibrëþimu bei kovos samprata. JAV ir Europos vizijos dël kovos su 

svarbiausiomis globaliomis problemomis ir grësmëmis labai skiriasi. Daþnai amerikieèiai 

ir europieèiai netgi skirtingai apibrëþia ðias problemas ir grësmes 14 . Pavyz- 

11 Powell S. M., Rosenberg E., „NATO plans multinational rapid deployement force 20,000 troops 

ready to hit trouble spots within days“, http://sfgate.com/cgi–bin/article.cgi?f=/s/a/2002/11/17/ 

MN111299.DTL. 

12 Smith D., „Preemptive Peace“, http://www.fcnl.org/issues/mil/sup/peacekeeping_force716-03.htm. 

13 The National Security Strategy of the United States of America, September, 2002. 

14 Van Ham P., Kugler R. L., „Western Unity and the Transatlantic Security Challenge“, Marshall 

Center Papers, http://www.marshallcenter.org/CISS/English/Mcpapers, 20.

dþiui, amerikieèiai Saddam Hussein reþimà vertino kaip keliantá terorizmo grësmæ, 

panaðià á tà, su kuria amerikieèiai susidûrë 2001 m. rugsëjo 11 d. Dauguma europieèiø 

nemanë, kad ðis reþimas kelia terorizmo pavojø, kita vertus, jie nesutiko su amerikieèiø 

pasirinktomis kovos su ðia grësme priemonëmis. Amerikietiðkas savo esme NRP projektas 

kai kurioms NATO ðalims (pavyzdþiui, Prancûzijai ir Vokietijai) neiðvengiamai 

sukurs dilemà, kylanèià dël kitokio ðiø ðaliø poþiûrio á prevencinius karinius veiksmus 

ir terorizmo apibrëþimà. Taip pat egzistuoja þenklus skirtumas apibrëþiant vadinamas 

piktavales valstybes ir jø problemas. JAV jas suvokia kaip neatitinkanèias tarptautinës 

visuomenës keliamø reikalavimø ir siekia izoliuoti. Europieèiai mano prieðingai: ðias 

ðalis reikia integruoti á tarptautinæ visuomenæ ir taip bandyti spræsti jø problemas. Kol 

egzistuoja ðie skirtumai, tikëtina, kad átampa tarp Europos ir JAV augs. Jau dabar 

vyksta aðtrios diskusijos dël sàlygø, kuriomis NRP turi bûti naudojamos. 

Antra problemø grupë yra daugiau sietina su kariniais pajëgumais. NATO 

pajëgø kûrëjai baiminasi, kad politiniai lyderiai NRP vertins kaip vaistà nuo visø ligø 

ir reikalaus ið ðiø pajëgø daugiau, negu jos bus pajëgios ávykdyti. NRP gali bûti verèiamos 

ásitraukti á labai ávairaus pobûdþio misijas. Neaiðkumø kyla ir dël NRP struktûros: 

ar tai bus vienas darinys, ar keli. Nëra apibrëþiama ir tai, ar oro, sausumos ir jûros 

pajëgos sudarys vienà vienetà, ar kelis atskirus. 

NRP efektyvumas neiðvengiamai priklausys ir nuo sprendimø priëmimo proceso. 

Sprendimà dël NRP dislokavimo, esant galimybei, turëtø priimti Ðiaurës Atlanto 

taryba (ÐAT), kitais atvejais – NATO Gynybos planavimo komitetas, kuriame 

nedalyvauja prancûzai. Prancûzai grieþtai pasisako prieð toká planà ir tvirtina, kad 

sprendimas turëtø bûti priimamas ÐAT. Taèiau visais atvejais sprendimo teisës suteikimas 

ÐAT neiðvengiamai sàlygotø NRP neefektyvumà, nes sulëtës NRP dislokavimo 

laikas. Kmdr Dick Lacey netgi siûlo siekiant efektyviø NRP suteikti SACEUR 

teisæ planuoti misijas dar iki tol, kol yra pasiekiamas politinis susitarimas 15 . Dar 

komplikuotesnis gali bûti sprendimø priëmimas sostinëse. Siekiant dislokuoti NRP 

pajëgas, kiekviena valstybë narë turës patvirtinti savo sprendimà pagal ðalies ástatymø 

numatytas procedûras. Kyla klausimas ar lëtos pajëgø siuntimo áteisinimo procedûros 

ðalies parlamentuose netaps NRP paralyþiuojanèiu veiksniu. 

2003 m. spalio 8-9 d. Kolorado Springse (Colorado Springs) NATO gynybos 

ministrai apþvelgë NRP projekto ágyvendinimà. Jie kartu su kitais ðaliø nariø kariuomeniø, 

politiniais ir NATO aukðtais pareigûnais pasitelkdami „simuliaciná þaidimà“ 

pabandë ávertinti, kaip NRP galëtø kovoti su asimetrinëmis grësmëmis ðiandieninëmis 

sàlygomis. Pagrindinë mintis, nuskambëjusi ið tuometinio NATO generalinio 

sekretoriaus George Robertson lûpø po ðio bandymo, buvo ta, kad Aljansui 

reikia realiø kariø, o ne „popieriniø kariuomeniø“. Jo manymu, seminaras Kolorado 

Springse leido politikams ir kariðkiams surasti daug bendrø sprendimø ávairiais su 

NRP susijusiais klausimais. Jie suvokë, kad NATO kovodama su krizëmis ateityje 

privalës pagreitinti sprendimø priëmimo procedûras valstybëse narëse, o ðios problemos 

sprendimui pasitarnautø iðankstinis planavimas. 16 

15 2–4 July, 2003 – visit to the UK by the Defence and Security Sub–committee on Transatlantic 

Defence and Security Co–operation, http://www.naa.be/default.asp?shortcut=406. 

16 Porth J.S., „Robertson says NATO transformation must be completed“ Washington File, 08 

October 2003, http://usinfo.state.gov/usinfo/products/washfile.html. 

111

112 

2003 m. spalio 15 d. NRP formaliai pradëjo veikti. Taèiau nepaisant europieèiø 

ir amerikieèiø suinteresuotumo ðiuo projektu, iðlieka daug svarbiø klausimø, nuo 

kuriø sprendimo priklausys NRP perspektyvos. Ar formaliai pradëjusios veikti NRP 

bus sëkmingos praktikoje? Ar NATO sugebës vykdyti misijas uþ savo teritorijos 

ribø? Kokios tai bus misijos? Ar pavyks pagreitinti NATO sprendimø priëmimo 

procedûrà (ypaè svarbu NATO pleèiantis)? Kokie bus NATO santykiai su kitomis 

tarptautinëmis organizacijomis, ypaè su ES? Ir pagaliau koks bus JAV poþiûris á 

NATO? Ar JAV á NATO þvelgs kaip á instrumentø rinkiná, ið kurio galima susikonstruoti 

laikinas koalicijas, ar vertins kaip naudingà organizacijà su visais nuolatiniø 

bendradarbiavimo struktûrø teikiamais privalumais? 

2. ES Greito reagavimo pajëgos (EGRP) 

ir jø vystymo perspektyvos 

1991 m. Maastrichto virðûniø tarybos susitikime formalizuota Europos Sàjungos 

Bendroji uþsienio ir saugumo politika (BUSP), kurios struktûrose numatytas 

gynybinis matmuo 17 . Gynybinio matmens atsiradimà ES galima vertinti kaip europieèiø 

atsakà á amerikieèiø kaltinimus dël karinio nepajëgumo, be to, tai lëmë ir 

neiðvengiamai gilëjanti ES integracija bei bûtinybë vis auganèiai ir stiprëjanèiai ES 

sukurti naujus karinius, gynybinius instrumentus, skirtus ES vertybëms bei interesams 

ginti. Ðis pokytis buvo reikðmingas ES, kuri, reaguodama á tarptautinës aplinkos 

pokyèius ir prisiimdama karinio pobûdþio ásipareigojimus, tapo ne tik ekonomine 

– politine sàjunga, bet kartu ir saugumo organizacija. 

Po Maastrichto susitikimo kelerius metus gynybinës dimensijos kûrimas ES vyko 

vangiai. Iki 1998 m. nebuvo priimta jokiø kardinaliø sprendimø. Pagrindiniu veiksniu, 

stabdanèiu tolesná ðios iniciatyvos vystymàsi, buvo ES valstybiø nesutarimas dël principiniø 

bendros gynybos politikos ir bendros gynybos formavimo klausimø bei bûsimø ES 

santykiø su NATO. Taèiau 1998 m. gruodþio 3 – 4 d. St. Malo Didþiosios Britanijos bei 

Prancûzijos vadovø susitikime pasiektas susitarimas dël ES nepriklausomø kariniø pajëgumø, 

kuriuos galima bûtø panaudoti kriziø atveju, kûrimo, ir tai tapo esminiu persilauþimu 

ES bendros gynybos politikos ir bendros gynybos formavimo procese. 

1998 m. Kelno virðûniø taryba numatë VES funkcijas átraukti á ES 18 , Helsinkyje 

pristatytas Pagrindinis tikslas (ang. Headline Goal) ir susitarta dël Europos 

greito reagavimo pajëgø (ang. Rapid Reaction Force (RRF) ásteigimo. Europos greito 

reagavimo pajëgø (EGRP) statusas buvo átvirtintas 2000 m. Nicos sutartyje 19 , o Lakene 

paskelbta, kad ðos pajëgos jau yra pajëgios vykdyti kai kurias kriziø valdymo 

operacijas 20 . 2002 m. geguþës 22 – 28 d. ES pirmà kartà ESGP struktûrose vykdë 

17 Bendra uþsienio ir saugumo politika (BUSP) átrauks visus klausimus, susijusius su ES saugumu, 

taip pat ir bendros gynybos politikos formavimà, kuri ilgainiui gali iðaugti á bendrà gynybà. Treaty of 

EU, Maastricht, 1991, http://europe.eu.int/eur_lex/eu/treaties/index.html. 

18 Cologne European Council, Presidency Conclusions,1999, http://europe.eu.int/council/off/conclu/ 

index.htm. 

19 Treaty of Nice, Brussels, 14 February 2001, SN1247/1/01 REV1. Art.24(3), http://europa.eu.int/ 

comm./nice_treaty/index_en.htm. 

20 Leaken European Council Presidency Conclusions, 2001, http://europe.eu.int/council/off/conclu/ 

index.htm.

savo kriziø valdymo pratybas, kurios 2002 m. Sevilijos virðûniø tarybos susitikime 

buvo pripaþintos sëkmingomis. Nepaisant trûkumø, strateginio oro perkëlimo, þvalgybiniø 

sistemø, specialiø operacijø, paieðkos ir gelbëjimo bei apsaugos nuo cheminio, 

biologinio ir branduolinio ginklo srityse ðios pajëgos 2003 m. geguþës mën. buvo 

paskelbtos veiksniomis. Ðiuo metu europieèiai jau perëmë vadovavimà operacijai 

Makedonijoje, o kitais metais EGRP, ko gero, pakeis NATO pajëgas Bosnijoje ir 

Hercegovinoje. 2003 m. vasarà Konge pradëjo veikti ES misija ARTEMIS, kurià 

sudaro apie 1500 kariø (dauguma prancûzø). Ðios misijos tikslas – ginti civilius ir JT 

personalà, pagerinti humanitarinæ situacijà, uþtikrinti pabëgëliø stovyklø ir oro uosto 

saugumà, stabilizuoti saugumo situacijà Konge. 

3DJULQGLQLV WLNVODV +HDGOLQH JRDO Ã 

,NL P NXUWL (XURSRV NDULQHV SDM JDV JHEDQþLDV J\YHQGLQWL 3HWHUVEHUJR XåGXRWLV 21 

22 

âLDV SDM JDV WXUL 

VXGDU\WL LNL EULJDG ± NDUL GLVORNXRMDP NUL] V UDMRQH QH LOJLDX NDLS SHU GLHQ LU VXJHEDQþL 

YHLNWL WHQ QH PDåLDX NDLS YLHQXV PHWXV EH URWDFLMRV 

EGRP ne tik iðreiðkë europieèiø sieká turëti karinius instrumentus, ágalinanèius 

geriau ginti ES nariø interesus ir vertybes, – jos turëjo tapti pirmosiomis naujo 

pobûdþio karinëmis pajëgomis, skirtomis kovoti su ðiuolaikiniais konfliktais. Pakankamai 

greita EGRP evoliucija leido tikëtis, kad, nors ir daug kritikuotas, ðis 

europieèiø projektas bus sëkmingai ágyvendintas. Taèiau, siekiant ávertinti tolimesnes 

EGRP perspektyvas, verta atkreipti dëmesá á keletà svarbiø problemø, kuriø 

vienoks arba kitoks sprendimas lems, ar ðios pajëgos taps efektyvios, ar taip ir liks 

„popierinës“. 

Viena pagrindiniø EGRP problemø yra Petersbergo uþduoèiø tiek teritorinis, 

tiek turinio neapibrëþtumas. Neiðsprendus ðios problemos, lieka neaiðku, kur bus Europos 

kariniø pajëgø veikimo ribos ir kokio pobûdþio konfliktuose jos dalyvaus. ES 

gynybiniø pajëgumø panaudojimo scenarijai buvo svarstomi jau nuo 1995 m., o galimø 

operacijø nuotolis matuojant nuo Briuselio apibrëþiamas „nuo 2000 iki 6000 km“ 23 . 

Vadinasi, trumpiausio nuotolio operacijos gali nesiekti iðsiplëtusios ES rytiniø sienø, 

o tolimiausios operacijos vykti Afganistane, Vidurinëje Azijoje ar Afrikoje. Toks 

neaiðkus bûsimø operacijø ribø apibrëþimas nesudaro galimybiø tiksliai ávertinti 

kokiø pajëgø ir pajëgumø reikës bûsimoms operacijoms. 

Galima teigti, kad ið esmës bûsimø misijø neapibrëþtumas sietinas su ES 

identiteto problema: kaip ES supranta save ir savo vertybes bei gintinus interesus. 

Kadangi dël iðsiskirianèiø nariø interesø ir nevienodo tarptautinio aktyvumo, ko 

gero, bûtø sudëtinga pateikti vienareikðmiðkà ES gintinø interesø sàraðà, verta atkreipti 

dëmesá á galimà ES vaidmená tarptautinëje politikoje. Jei ES ateityje apsiribos 

regioniniu veikëjo vaidmeniu, tai Petersbergo uþduotys apsiribos galimø vidiniø pro- 

21 Helsinki European Council Presidency Conclusions, 1999, http://europe.eu.int/council/off/conclu/ 

index.htm. 

22 1992 m. VES ðalys pasiraðë Petersbergo deklaracijà, patvirtinanèià jø pasiryþimà suformuoti 

karinius vienetus, skirtus Petersbergo uþduotims ágyvendinti, kurios yra apibrëþiamos taip: 

humanitarinës operacijos, gelbëjimo darbai, taikos palaikymas ir kriziø valdymas,. http://europe.eu.int/ 

seadplus/leg/en/cig/g4000p.htm. 

23 Croft S., „Guaranteeing European Security?: Enlarging again“, International Affairs 78 (1), 2002, 

102. 

113

114 

blemø sprendimu arba stabilumo palaikymu geografiðkai artimose erdvëse. Taèiau 

net ðis scenarijus dël vykstanèios plëtros bei dël plëtros priartësianèiø nestabiliø 

regionø nepateikia aiðkiø bûsimø operacijø rëmø. 

Kita vertus, ES ðalys, bûdamos vakarø civilizacijos atstovës, yra suinteresuotos 

vakarø liberaliosios demokratijos vertybiø iðsaugojimu ir plëtra, todël tikëtina, 

kad Petersbergo tipo misijos bus vykdomos siekiant apginti ðias vertybes. Vakarø 

civilizacijos vertybiø gynyba gali nukelti EGRP á tolimesnius regionus, pavyzdþiui, á 

Artimuosius rytus ar Afrikà. Vis dëlto paskutiniaisiais metais ðiø vertybiø gynybai 

ES buvo labiau linkusi naudoti ekonominius ar politinius instrumentus, o ne karinius, 

todël þenklus perëjimas prie kariniø instrumentø bent jau artimiausiu metu yra 

maþai tikëtinas. 

Atsiþvelgiant á tai, kad ES ekonominë galia paverèia jà globalaus masto veikëju, 

verta atkreipti dëmesá ir á globalaus ES vaidmens scenarijø. Ðio scenarijaus atveju 

Petersbergo uþduotys gali átraukti veiksmus ir pakankamai nuo ES sienø nutolusiuose 

pasaulio regionuose. Taèiau kol kas ðis scenarijus, ko gero, yra maþiausiai tikëtinas. 

Pirmiausia dël to, kad ES globali ekonominë galia nëra paremta atitinkama 

politine átaka ir kariniais pajëgumas, antra, kol kas pati ES nëra suinteresuota globaliu 

vaidmeniu, ir, be to, globaliø ES interesø gynyba galima tik tuo atveju, jei ðie 

interesai visø nariø yra suvokiami taip pat, taèiau kol kas jie labai skiriasi. Artimiausiu 

laikotarpiu labiausiai tikëtinas yra regioninio veikëjo scenarijus, nes, prieð pradëdama 

veikti globaliu mastu, ES dar turi iðspræsti tam tikras vidaus bei regiono problemas. 

Kita vertus, tolimesnëje perspektyvoje sëkminga plëtra ir integracija neabejotinai 

gali sàlygoti globalesnes ambicijas. 

Petersbergo uþduoèiø turinys taip pat nepateikia aiðkaus atsakymo á tai, kokias 

operacijas turëtø vykdyti EGRP. Dabartinis Petersbergo uþduoèiø apibrëþimas 

suteikia galimybes net tokius didelio masto konfliktus, kaip Álankos karas ar ðeðtajame 

deðimtmetyje vykæs Korëjos karas, vertinti kaip atitinkanèius apibrëþimo turiná. 

Todël tikëtina, kad bûsimøjø EGRP misijø turiná lems paèios ES pasirinkimas: sprendþiant 

tarptautinio saugumo problemas prioritetas bus teikiamas karinei ar civilinei 

ES rolei. 

Henrik Larsen teigia, kad tarptautiniø konfliktø sprendimo samprata ES yra 

sietina su liberaliàja doktrina ir joje akcentuojamais demokratijos, pagarbos þmogaus 

teisëms ir pagrindinëms laisvëms bei teisës virðenybës principais 24 . Tarptautiniø konfliktø 

prieþastis ES narës daþniausiai sieja su ðiø principø paþeidimu ir mano, kad jø 

iðtaisymas iðspræstø daugumà ðiandien vykstanèiø konfliktø. Pavyzdþiui, terorizmà 

ES daþniausiai apibrëþia kaip ekonominæ, politinæ ir socialinæ problemà, reikalaujanèià 

atitinkamø sprendimo priemoniø, o JAV terorizmà laiko karine grësme, su 

kuria reikia kovoti karinëmis priemonëmis. Todël savo á misijà – uþtikrinti tarptautiná 

saugumà ir atsakyti á ðiuolaikinius saugumo iððûkius – ES þvelgia kaip civilinis 

veikëjas. 2002 m. vasario 19 d. savo kalboje J. Solana pabrëþë, kad „pasaulio stabilumas 

– labiau civilinë nei karinë sàvoka“, o pagrindinis Europos siekis – tapti „civiline 

galia“. Jo manymu, viena ið svarbiausiø saugumo ir stabilumo garantijø – tai 

integracijos tàsa ir sëkminga plëtra 25 . 

24 Larsen H., „The EU: A Global Military Actor“, Cooperation and conflict, Journal of the Nordic 

International Studies Association, SAGE publications, Vol. 37, N. 3, September 2002, 291. 

25 Ten pat, 298.

Tiesa, kaimyniniø ðaliø problemø sprendimà ES ðalys supranta kaip specifinæ 

ES politinës atsakomybës sritá. ES ásipareigojimus Balkanuose ir jø sëkmæ valstybës 

narës tiesiogiai sieja su savo saugumu, o ðiuos ásipareigojimus ágyvendina naudodamos 

ir karinius instrumentus. Taèiau karines priemones ES ðalys suvokia tik kaip 

vienà ir, ko gero, ne patá svarbiausià saugumo problemø sprendimo instrumentà, 

todël jas átraukia á platø politiniø ir ekonominiø konfliktø sprendimo priemoniø 

tinklà. Christopher Patten, kalbëdamas apie pasikeitusià saugumo problematikà, tvirtino, 

kad „protingosios“ bombos yra svarbios, taèiau dar svarbesnë yra protinga pagalba 

vystymuisi. Svarbesnis yra siekis á tarptautinæ bendruomenæ valstybes átraukti, 

nei jas iðstumti“ 26 . Panaðûs motyvai skambëjo ir 2003 m. birþelio 20 d. Salonikuose 

J. Solana pristatytoje naujoje ES saugumo strategijoje „Saugesnë Europa geresniame 

pasaulyje” (ang. A Secure Europe in a Better World) 27 . Èia buvo akcentuojamos trys 

pagrindinës temos: pirma, uþtikrinti daugiau iðtekliø kuriant ekonominá ir politiná 

stabilumà kaimynystëje; antra, kurti tarptautinæ tvarkà, paremtà daugiaesiðkumu; 

treèia, stiprinti civilinius ir karinius pajëgumus kovojant su masinio naikinimo ginklø 

grësme ir „piktavalëmis“ valstybëmis. Civiliniams instrumentams J. Solana skyrë 

ypatingà dëmesá. Dokumente buvo uþsiminta ir apie prevencinius veiksmus, taèiau 

ir èia daugiau dëmesio buvo skiriama daugiaðaliðkumui uþtikrinti, o ne kariniams 

prevenciniams veiksmams. 

Ávertinus tai, kad ðiandien ES pagrindiná dëmesá teikia regioninëms problemoms 

ir siekia jas spræsti pirmiausiai civilinëmis priemonëmis, karininius pajëgumus 

naudojant tik kaip vienà ið civilinio saugumo uþtikrinimo priemoniø komplekso 

sudëtinæ dalá, tikëtina, kad artimiausiu laiku Petersbergo uþduotys bus apibrëþiamos 

kaip labai nedidelio masto taikos palaikymo operacijos Europoje arba netoli 

nuo Europos nutolusiuose regionuose. 

Petersbergo uþduoèiø neapibrëþtumo problema tiesiogiai siejasi su kitu svarbiu 

veiksniu, lemsianèiu EGRP sëkmæ ar nesëkmæ, – ES ðaliø kariniais pajëgumais. 

Nors dauguma EGRP tyrinëtojø teigia, kad ði problema ir yra pagrindinë, taèiau ið 

tiesø ðios problemos aktualumà lems Petersbergo uþduoèiø apibrëþimo pasirinkimas. 

Kariniø pajëgumø problema nebus tokia akivaizdi, jei ES ðalys pasirinks siauriausià 

Petersbergo uþduoèiø apibrëþimà. 

Europos kariniø pajëgumø trûkumai iðryðkëjo Balkanø konfliktø metu. Buvusio 

JAV Gynybos sekretoriaus William S. Cohen ir generolo Henry H. Schelton 

JAV Senato Ginkluotøjø pajëgø komitetui pateiktame praneðime JAV ir Europos 

sàjungininkø bendras darbas Kosove susilaukë negatyvaus ávertinimo 28 . Nustatæ esmines 

problemas, amerikieèiai reziumavo, kad europieèiai susiduria su dideliais 

sunkumais dël mobilumo, vadovavimo, kontrolës ir komunikacijos nepakankamo 

efektyvumo. Balkanø konfliktai iðryðkino trûkumus strateginës þvalgybos, prieðraketinës 

gynybos, strateginio transportavimo oro pajëgumø, tikslaus valdymo raketø bei 

26 Freedland J., „Patten Lays into Bush’s America“, The Guardian, 9 February, 2002. 

27 Solana J. „A Secure Europe in a Better World, Thessaloniki“ 20 March 2003, http://ue.eu.int/ 

pressdata/EN/reports/76255.pdf. 2003 m. gruodþio 12 d. Briuselyje ði strategija patvirtinta Europos 

virðûniø taryboje. 

28 Smith I. D., Shadow Secretary of State for Defense, United Kingdom to the Committee on International 

Relations, House of Representatives, Wednesday, 10 November, 1999. 

115

116 

kitose srityse, sietinose su modernia technologija. Nors dauguma ðiø pajëgumø yra 

aktualesni teritorinës gynybos operacijose ir todël jø nepakankamumas gali ir neturëti 

lemiamos átakos operacijø Petersbergo uþduoèiø rëmuose efektyvumui, taèiau jei 

ES imsis ambicingesniø uþduoèiø toliau nutolusiose teritorijose, ðie pajëgumai bus 

bûtini. ES karinio komiteto pirmininkas teigë, kad kol EGRP nebus pajëgios uþtikrinti 

efektyvaus transportavimo oru (iki 2008 – 2012 m.) tol pirmas A400M nebus 

paruoðtas veikti, nepajëgs vykdyti sudëtingesniø misijø. 

Galima teigti, kad pajëgumø problema buvo lyg uþprogramuota jau nustatant Pagrindiná 

tikslà, kai europieèiai nepakankamai apskaièiavo realias jo ágyvendinimo galimybes. 

Atsiþvelgiant á tai, kad kai kurios misijos gali uþsitæsti arba kad ES gali dalyvauti keliose 

misijose ið karto, EGRP turi bûti pajëgios rotuotis. Siekdama imtis ambicingesniø misijø, 

ES privalës turëti tris ar keturis kartus daugiau nei parengtyje esanèios numatytos 60 000 

pajëgos. Realus reikalingø kariø skaièius gali iðaugti iki 200 000, atitinkamai padidës ir 

reikalingos karinës technikos, logistikos ir kt. pajëgumø apimtys. Ir nors 2001 m. lapkrièio 

mën. vykusioje ES gynybos ministrø konferencijoje ES narës susitarë padindinti savo ánaðus, 

realios galimybës suteikti ðiuos pajëgumus yra diskutuotinos. 

Dar vienas veiksnys, kuris ne tik lemia ES karinio sektoriaus atsilikimà, bet ir 

didina ES ðaliø priklausomybæ nuo JAV, – Europos karinës pramonës problemos. 

Fragmentuota karinës pramonës struktûra, konkuruojantys ðaliø interesai bei rinkos 

nepakankamumas maþina europieèiø galimybes ðioje srityje konkuruoti su amerikieèiais 

ir taip pat EGRP autonomiðkumà. Nors minimalûs bendradarbiavimo pagrindai 

karinës pramonës srityje padëti dar Ðaltojo karo metais: ásteigta Europos 

grupë, Nepriklausoma Europos programø grupë, kuri 1992 m. performuota á Vakarø 

ginkluotës grupæ (VES struktûrose) 29 . Ir nors visos ES narës pripaþásta, kad, siekiant 

efektyvumo, bûtina bendradarbiauti, vis dëlto glaudesná bendradarbiavimà stabdo 

tai, kad në viena jø nenori visiðkai atsisakyti savo interesø. 

Paskutiniaisiais metais Europos karinës pramonës srityje galima áþvelgti ir 

pozityviø tendencijø. Dël padidëjusios konkurencijose Europoje, susijusios su JAV 

kompanijø atëjimu á Europos rinkas, ES ðalyse prasidëjo nacionaliniø firmø susiliejimai, 

kartais átraukiant ir uþsienio (ES ðaliø) kompanijas. 2002 m. Britanija, Prancûzija, 

Vokietija ir Italija ásteigë Bendrà organizacijà bendradarbiavimui ginkluotës 

srityje (OCCAR), ágyvendinsianèià bendras pirkimø programas bei ágalintà sudaryti 

bendrus kontaktus; Ispanija ir Ðvedija 1998 m. pasiraðë ketinimø protokolà, skirtà 

koordinuoti ir derinti kai kurias gynybos politikos sritis bei procedûras. 

Vienas ið galimø sprendimø, sudarysianèiø galimybes pakelti ES karinës pramonës 

funkcionalumà bei efektyvumà, – tai techniniø operacijø reikalavimø harmonizavimas 

bei komerciniø interesø suderinimas, kuris jau buvo atliktas aviacinës ir 

kosmoso pramonës srityse. Tikëtina, kad tarpvalstybinës programos – bendra britø – 

vokieèiø ávairaus naudojimo karinio transporto priemoniø programa (ang. Joint British 

German Multi Role Armared Vehicle Program), Horizon oro gynybos programa, 

Tiger ir NH90 sraigtasparniø programa, bendradarbiavimas transportavimo oro pajëgumø 

srityje (A400M oro transporteris) 30 – bus impulsas plëtoti ir restruktûrizuoti 

29 Cornish, (note 4), 105. 

30 „Europe in Space: Overtaking the Cold Warriors“ 1900 GMT, 19 April 200, http:// 

www.stratfor.com.

endrà Europos karinæ pramonæ. Europos ginklø, tyrimø ir kariniø pajëgumø agentûros 

ásteigimas, siûlomas ES Konstitucijos projekte, neabejotinai paskatintø ES kariniø 

pajëgumø didinimà ir sàveikumà bei stiprintø ES gynybos pramonës bazæ, taèiau 

valstybës narës baiminasi, kad ði agentûra, nustatydama ginkluotës ásigijimo 

principus ir prioritetus, gali pakenkti ðalies interesams arba jau egzistuojantiems 

prekybiniams santykiams su treèiosiomis valstybëmis. 

EGRP ateitis priklausys ir nuo to, ar pavyks ES ðalims uþtikrinti pakankamà 

kariniø pajëgø bei operacijø finansavimà. Lyginant su JAV, Europos ðalys ne tik iðleidþia 

gynybai maþiau, – ðios lëðos naudojamos ne taip efektyviai. Didesnë dalis ES 

valstybëse gynybai skiriamø lëðø yra iðleidþiamos kariuomenëms iðlaikyti, o ne moderniø 

kariniø technologijø vystymui, kaip tai daro JAV. Nepakankamas ir ne visiðkai 

efektyvus kariniø pajëgø finansavimas gali nulemti tai, kad ir taip jau susidurianèios 

su dideliais trûkumai ES karinës pajëgos bus nepajëgios atlikti net ribotø uþduoèiø. 

Operacijø finansavimas taip pat svarbus veiksnys EGRP perspektyvoms. Lëtos 

finansavimo procedûros gali sulëtinti operacijos eigà, o ribotø finansavimo galimybiø 

iðryðkëjimas misijai jau prasidëjus ar uþsitæsus bûtø labai pavojingas ne tik 

kariø, bet ir regiono, kuriame misija yra vykdoma, saugumui ir stabilumui. Finansiniu 

aspektu ES yra skiriamos dvi kriziø valdymo rûðys: civilinë, kurios finansavimas 

numatytas ES biudþete, ir karinio pobûdþio operacijos, kurios finansuojamos ad hoc 

pagrindu. Ið ES biudþeto finansuojamos tik Petersbergo uþduoèiø administracinës, 

logistinës bei medicininës iðlaidos. Visas kitas iðlaidas turi padengti valstybës narës 

pagal NATO naudojamà principà, kai moka operacijoje dalyvaujanèios ðalys 31 . Ðis 

principas neblogai veikia NATO, taèiau ES galiojantis „konstruktyvaus susilaikymo“ 

principas 32 gali sàlygoti iðsisukinëjimà (ang. free riding). Problemiðka yra ir tai, 

kad Petersbergo uþduoèiø vykdymas reikalauja labai ávairiø priemoniø, kurios yra 

átrauktos á skirtingus ES ramsèius, ir todël skiriasi ðiø priemoniø finansavimo procedûros 

ir ðaltiniai 33 . Procedûrø ir ðaltiniø ávairovë neabejotinai lëtina finansavimo 

procesà ir maþina misijos operatyvumà. Kita vertus, sudëtinga garantuoti, kad reikiamu 

momentu bus gautos visos reikalingos lëðos. Operacijø finansavimo problemos 

gali sumaþinti operacijø ir kariniø pajëgø pasirengimo greitá, sutrumpinti misijos 

laikà, sàlygoti netolygø kaðtø pasidalijimà, kai didþiosioms valstybëms teks liûto 

dalis iðlaidø tiek personalo, tiek finansø prasme. Komplikuota kariniø operacijø 

finansavimo procedûra, kai, sprendþiant konfliktus, daug lengviau galima pasinaudoti 

civilinëmis, o ne karinëmis kriziø valdymo priemonëmis, ko gero, dar kartà 

árodo, kokiems konfliktø sprendimo instrumentams ES yra teikiamas prioritetas. 

Kariniø pajëgumø trûkumà esant politinei valiai ir produktyvioms pastangoms 

galima iðtaisyti per tam tikrà laikà, bet iðspræsti iðsiskirianèiø nacionaliniø 

interesø keliamas problemas sudëtingiau. Pagrindiniai nesutarimai kyla dël skirtingo 

ðaliø poþiûrio á santykius su JAV bei á paèios ES formà – tai turi bûti federacija ar 

31 Missiroli A., „Euros for ESDP: financing EU operations“, Occasional Paper N. 45, June 2003, 

European Union Institute for Security Studies, Paris. 

32 Amsterdamo sutartyje numatytas „konstruktyvaus susilaikymo“ principas (ang. constructive abstention), 

leidþiantis ðalims, kuriø interesai gali bûti paþeisti, susilaikyti priimant sprendimus ir 

nedalyvauti veiksmuose, neblokuojant sprendimo priëmimo. 

33 Missiroli, (note 31). 

117

118 

konfederacija. Jei ES narës nesutaria net dël bendros EGRP, ateityje joms gali bûti dar 

sudëtingiau susitarti dël to, kada, kaip ir kur ESGP turi bûti naudojamos. Siekiant 

uþtikrinti vieningà ES gynybos politikà, reikalingas tvirtas institucinis pagrindas, suteikiantis 

prielaidas skirtingø ðaliø interesø derinimui ir ápareigojantis laikytis prisiimtø 

ásipareigojimø. Taèiau ES BUSP, kurios dalis yra EGRP, átvirtinti tarpvyriausybiðkumo 

ir vienbalsiðkumo principai nesuteikia pagrindo konsoliduoti besiskirianèius valstybiø 

nariø interesus. Daugumos balsavimo principo ávedimas á BUSP teigiamai lemtø 

EGRP efektyvumà, taèiau valstybës narës, bijodamos, kad daugumos balsavimo procedûros 

naudojimas svarbias uþsienio ir saugumo politikos klausimais gali paþeisti jø 

nacionalinius interesus, nëra linkusios atsisakyti vienbalsiðkumo. 

Naujø nariø ásijungimas á ES gali dar labiau komplikuoti galimybes susitarti 

EGRP klausimais. Pirma, kad ðios ðalys labai skiriasi nuo daugumos senbuviø tiek 

savo ekonominiu pajëgumu, tiek labai atsargiu poþiûriu á suvereniteto klausimus, be 

to, joms bûdinga proatlantinë pozicija. Kita vertus, ES sienos priartës prie probleminiø 

regionø galimø EGRP misijø apibrëþimas neabejotinai plësis, taèiau neaiðku, ar 

naujø nariø interesø gynyba bus suinteresuotos senosios narës, ir atvirkðèiai. 

Buvo bandymø inicijuoti principø ESGP klausimais panaikinimà naujoje Konstitucijoje, 

Konstitucijos projekte kriziø atveju (áskaitant sprendimø vykdyti Petersbergo 

uþduotis priëmimà) pagrindinis vaidmuo vël numatytas Europos Tarybai, kurioje 

sprendimai bus priimami vienbalsiai. 

ES Konstitucijos projekte numatyti ir kiti patobulinimai, susijæ su ESGP: plësti 

Petersbergo uþduoèiø apibrëþimà, átraukiant nusiginklavimo, kariniø ekspertø pagalbà, 

konfliktinës stabilizacijos ir kovos su terorizmu funkcijas (ir paramà treèiosioms 

ðalims kovojant su terorizmu jø teritorijose); átraukti struktûruoto bendradarbiavimo 

principà, leidþiantá kelioms ðalims glaudþiai bendradarbiauti gynybos srityje; uþtikrinti 

ad hoc koalicijoms veikianèioms ES struktûrose galimybæ vykdyti operacijas ES 

vardu; áraðyti solidarumo iðlygà (ES ðaliø pagalba viena kitai teroristinio iðpuolio, 

gamtinës arba þmogaus sukeltos katastrofos atveju); sukurti Europos ginkluotës, tyrimø 

ir kariniø pajëgumø agentûrà 34 . Nors ðios Konstitucijos projekte numatytos nuostatos 

padëtø iðspræsti kai kurias EGRP problemas, taèiau diskusijose dël naujos Konstitucijos 

iðryðkëjo nesuderinamumo problema: ðalys turëjo labai skirtingas EGRP 

sampratà ir joms sunkiai sekësi susitarti. Sprendimà dël Konstitucijos priims ne tik 

seni nariai, bet ir naujai ásijungusios á ES ðalys, kurios taip pat turi savo EGRP vizijà, 

todël gali kilti dar daugiau nesutarimø dël pasiûlytø Konstitucijos nuostatø. 

ES ðaliø nesutarimus EGRP kûrimo klausimais parodë 2003 m. balandþio 

29 d. Briuselyje ávykæs keturiø ES ðaliø (Prancûzijos, Vokietijos, Belgijos ir Liuksemburgo) 

vadovø susitikimas dël bendradarbiavimo gynybos srityje. Susitikimo 

pabaigoje ðalys iðplatino praneðimà, kuriame pateikë pasiûlymus naujajai ES Konstitucijai. 

Buvo siûloma ES Konstitucijoje ávesti solidarumo ir kolektyvinës gynybos 

bei struktûruoto bendradarbiavimo principus, iðplësti Petersbergo misijø formuluotæ, 

átraukiant galimybæ ES vykdyti visø tipø operacijas (nuo taikos iki koviniø 

operacijø), sukurti ginkluotës ásigijimø agentûrà ir atskirà nuo NATO ir valsty- 

34 „Draft Treaty Establishing a Constitution for Europe“, Brussels, 18 July 2003, http:// 

www.european–convention.eu.int/bienvenue.asp?lang=EN.

iø nariø ES ðtabà, suteikiantá galimybæ atskiroms ðalims sparèiau integruotis gynybos 

srityje 35 . 

Kai kurie ketverto pasiûlymai kitø nariø buvo sutikti atsargiai, o kai kurios ið 

jø atvirai iðreiðkë savo nepasitenkinimà ir nuogàstavimus. Italijos ir Didþiosios Britanijos 

pareigûnai buvo skeptiðkai nusiteikæ ðiø pasiûlymø atþvilgiu ir baiminosi, kad 

panaðûs veiksmai gali susilpninti transatlantiná ryðá. ES institucijø atstovai taip pat 

neskubëjo sveikinti iniciatyvos. J. Solana, kalbëdamas apie susitikimà, pabrëþë, kad 

„jei ðio susitikimo tikslas yra skatinti Europos valstybes skirti daugiau lëðø kariniø 

pajëgø vystymui, tai susitikimas yra vertingas visai ES“ 36 , taèiau në þodþiu neuþsiminë 

apie kitus pasiûlymus. R. Prodi pabrëþë, kad remia iniciatyvà tiek, kiek ji yra 

atvira kitiems nariams. Tony Blair sukritikavo ketverto pasiûlymus teigdamas, kad 

britai nerems jokiø veiksmø, galinèiø pakenkti NATO ar prieðtaraujanèiø pagrindiniams 

jau sutartiems Europos gynybos principams. Jis netgi perspëjo dël galimø 

naujø Ðaltojo karo pobûdþio pasidalijimø, jei transatlantinis ryðys silpnës 37 . 

Jungtinës Karalystës, Ispanijos, Portugalijos, Italijos, Danijos ir Nyderlandø 

pozicija buvo vienareikðmiðka: kolektyvinës gynybos sritis turi bûti palikta NATO 

kompetencijai. Dar keturios ES narës (Suomija, Ðvedija, Airija ir Austrija) bei dvi 

kandidatës (Malta ir Kipras) laikosi nesijungimo á karinius aljansus politikos ir todël, 

ko gero, nepritars kolektyvinës gynybos sistemos ES viduje kûrimui. Bûsimos ES narës, 

tarp jø ir Lietuva, pasisako uþ transatlantinio ryðio iðlaikymà ir gynybos planavimo 

prioritetà taip pat teikia NATO. Pagaliau tai, kad susitikime nedalyvavo ES atstovai, 

parodë, kad ði iniciatyva nëra susijusi su oficialiàja Europos saugumo ir gynybos politika. 

Taigi nors ketverto nariai buvo nusiteikæ rimtai kovoti dël savo pasiûlymø Konvente 

sprendþiant Europos ateitá, kai kurie ið jø greièiausiai jie nebus priimti. Kita vertus, 

tikëtina, kad Prancûzija ir Vokietija, siekdamos pagerinti dël Irako karo paðlijusius 

santykius su JAV, paèios nebus suinteresuotos eskaluoti Vaðingtonui nepriimtinø klausimø. 

2003 m. EGRP pajëgos buvo paskelbtos veiksniomis ir jau vykdo misijas 

Makedonijoje bei Kongo Demokratinëje Respublikoje. Ðios misijos yra labai nedidelës 

ir nesudëtingos, taèiau europieèiams ypaè svarbu gerai pasirodyti jose. Visø pirma 

dël to, kad atgautø amerikieèiø pasitikëjimà, antra, jog árodytø pasauliui, kad Europos 

politinë bei ekonominë galia yra paremta realiais kariniais instrumentais. Pagaliau 

nuo europieèiø sëkmës ðiose misijose neabejotinai priklausys EGRP ávaizdis bei 

tolimesnës veiklos perspektyvos. 

Nors svarbu ir tai, kaip europieèiams pavyks iðspræsti institucines ir pajëgumø 

problemas, taèiau, ko gero, svarbiau nei institucijos ir pajëgumai yra ES nariø suinteresuotumas 

EGRP kûrimu. Ðalys nëra linkusios rizikuoti savo kariø gyvybëmis, jei 

ðiai rizikai nëra pakankamo pagrindo, suderinamo su svarbiausiais ðalies interesais. 

Kyla klausimas, ar ES narës yra pasirengusios rizikuoti savo kariø gyvybëmis dël 

Europos. Jei reikëtø atsakyti á ðá klausimà dabar, ko gero, daugumos ðaliø pozicijos bûtø 

35 „Meeting of the Heads of State and Government of Germany, France, Luxembourg and Belgium 

on European Defence“,Brussels, 29 April 2003, http://www.dgap.org/english/tip/tip0302/ 

ge_fr_lu_be290403.htm. 

36 Lobjakas A., „EU: Defense ‘Mini – Summit’ Highlights Unease With U.S. Dominance“, http:// 

www.rferl.org/nca/features/2003/04/29042003164338.asp. 

37 Ten pat. 

119

120 

neigiamos. Taigi tikrasis iððûkis kuriant EGRP – ne tik efektyvios karinës struktûros, 

paremtos realiais pajëgumais, bet taip pat sugebëjimas uþtikrinti politinæ valià. Ir galbût 

ðiuo atþvilgiu svarbesnës yra ne balsavimo procedûros, o politinës ir institucinës kultûros, 

skatinanèios ES nares savo nacionalinius interesus apibrëþti ES perspektyvoje, kûrimas. 

EGRP projektas neámanomas ir be efektyvios BUSP, ðalys privalo turëti ne 

tik bendrà EGRP ir jø naudojimo vizijà, bet taip pat apsispræsti dël ðiø pajëgø vietos 

regiono saugumo struktûroje bei santykiø su kitomis tarptautinëmis organizacijomis, 

ypaè dël santykiø su NATO. Didþioji dalis ES nariø pagrindinæ rolæ regiono 

saugumo struktûroje teikia bûtent ðiai organizacijai ir savo karines pajëgas ES struktûrose 

sutiks dislokuoti tik tada, jei NATO atsisakys dalyvauti. Tokia situacija sàlygoja 

daug neaiðkumø dël bûsimø EGRP misijø. Problemiðka ir tai, kad ES ir NATO ið 

esmës naudosis tomis paèiomis pajëgomis (vykdydami platesnio pobûdþio karines 

operacijas, europieèiai susiduria su pajëgumø problemomis ir tai vers juos naudotis 

NATO pajëgumais). Akivaizdu, kad EGRP bus priklausomos nuo NATO. 

EGRP vystymasis artimiausiu metu dël ES gilëjanèios integracijos ir plëtros gali 

dar sulëtëti. Taèiau jei ðie procesai bus sëkmingi, tikëtina, kad darys teigiamà átakà ERGP 

perspektyvoms ateityje. Pavyzdþiui þymus ES tyrinëtojas Donald Puchala optimistiðkai 

vertina bendros ES saugumo ir gynybos politikos, o kartu ir EGRP perspektyvas. Jis yra 

ásitikinæs, kad jei europieèiai kaþko imasi, tai jie anksèiau ar vëliau tai ávykdys. Savo 

straipsnyje „Taikos kûrimas ið gabaliukø: Europos vienybës perspektyvos“ (ang. Building 

Peace in Pieces: the Promise of European Unity) 38 jis teigia, kad beveik kiekviena krizë ES 

sàlygodavo gilesnæ organizacijos integracijà arba plëtrà. Ðis procesas visada susidurdavo 

su stipria opozicija, sàlygojanèia konfrontacijà, derybas, kompromisus ir, pagaliau, didëjanèià 

vienybæ. O su kiekviena sëkminga sinteze ES vienybë stiprëjo. Iðanalizavus ES 

evoliucijos istorijà, galima pastebëti, kad beveik kiekvienas didesnis tikslas, kurá ES narës 

uþsibrëþia ágyvendinti, anksèiau ar vëliau yra pasiekiamas. Taigi nors tikëtina, kad artimiausiu 

metu ES greièiausiai rinksis regioninio veikëjo vaidmená, tikëtina, kad, laikui 

bëgant, jos ambicijos taps globalesnëmis. Vis dëlto lieka neaiðku, kaip ES nuspræs remti 

globalià veiklà – karinëmis ar civilinëmis priemonëmis. Nuo to taip pat priklausys EGRP 

forma ir perspektyvos. 

3. NRP ir EGRP: bendradarbiavimo perspektyvos 

ir galimos problemos 

Po Ðaltojo karo vienu svarbiausiø saugumo struktûrø þemëlapio akcentu tapo 

tarporganizacinis bendradarbiavimas 39 , kai skirtingos tarptautinës organizacijos uþtikrina 

ávairaus pobûdþio saugumo instrumentus, reikalingus visuose saugumo politikos 

matmenyse. ES nepajëgumas veikti sudëtingesnëse misijose be NATO paramos, 

daugumos ES nariø priklausymas NATO organizacijai, abiejø organizacijø ko- 

38 Puchala D., „Building Peace in Pieces: the Promise of European Unity“, in Kegley Ch. W., 

Wittkopf E. R. ed., The Global Agenda: Issues and Perspectives, Boston: McGraw–Hill, 1998, 

171. 

39 Winn N., „Europe: Old Institutions, New Challenges“ in Jones C., Kennedy–Pipe C., ed., International 

Security in a Global Age: Securing the Twenty – first Century, London, Portland: Frank 

Cass Or., 2000, 80.

va dël to paties tikslo – demokratijos ásigalëjimo ir saugumo bei stabilumo pasaulyje 

bei daugelis kitø istoriniø, politiniø, ekonominiø ir kultûriniø prieþasèiø lemia, jog 

bendradarbiavimas tarp ðiø dviejø organizacijø yra neiðvengiamas. 

NATO ir ES bendradarbiavimo karinëje srityje prieðistore galima bûtø ávardinti 

santykius, egzistavusius tarp Ðiaurës Atlanto Aljanso ir Vakarø Europos Sàjungos 

(VES). Modifikuotos Briuselio sutarties 4 str. ápareigojo sutarties ðalis ir visus 

pagal sutartá sukurtus organus dirbti glaudþiai bendradarbiaujant su NATO, remiantis 

NATO karine vadovybe, informaciniais pajëgumais ir konsultuotis su NATO 

kariniais klausimais 40 . Susitarimai ir sàrangos, sudarytos tarp NATO ir VES nuo 

1991 iki 2000 m., padëjo pagrindus tolimesnës strateginës partnerystës tarp NATO ir 

ES plëtotei. 

ES perëmus VES funkcijas, reikëjo ið naujo nustatyti NATO ir ES ateities 

santykiø gaires. Sprendimas buvo pasiûlytas Vaðingtono virðûniø susitikime 41 , pagal 

kurá abi organizacijos turëjo bendradarbiauti NATO ir VES bendradarbiavimo patirties 

pavyzdþiu. 2000 m. liepos mën. prasidëjo reguliarios iðankstinës diskusijos dël 

bendradarbiavimo. O Nicos virðûniø taryboje buvo patvirtintos nuolatinës NATO ir 

ES bendradarbiavimo struktûros. Svarbiausias bendradarbiavimo tarp ES ir NATO 

akcentas, ko gero, buvo ES priëjimas prie NATO vadovavimo, planavimo ir kitø 

pajëgumø. Nicos virðûniø tarybos susitikime ðá priëjimà buvo numatyta uþtikrinti 

pagal „Berlin plus“ 42 formulæ. Nors 2000 m. gruodþio 14 – 15 d. vykusiame NATO 

gynybos ministrø susitikime dauguma ðaliø pritarë Nicoje numatytoms ES–NATO 

bendradarbiavimo struktûroms, sprendimas nebuvo priimtas, nes Turkija, baimindamasi, 

kad ES pajëgos nebûtø panaudotos prieð jos interesus, pavyzdþiui, Kipre, vetavo 

iniciatyvà ÐAT. Abejoniø dël NATO ir ES bendradarbiavimo turëjo ir Graikija. 

Turkijos bei Graikijos dvejonës uþtæsë ðio priëjimo patvirtinimà dar dvejiems metams, 

kol susitarimas pagaliau buvo pasiektas Kopenhagos virðûniø tarybos susitikime. 

Kopenhagoje Turkijai pavyko iðsiderëti nuostatà, jog ES kriziø valdymo operacijose 

dalyvaus tik tos ES valstybës, kurios yra ir NATO narës ar partnerës, taigi buvo 

iðstumtos Malta ir Kipras. 2002 m. gruodþio 13 d. NATO ir ES paskelbë bendrà 

Deklaracijà dël ESGP 43 . Ji nubrëþë formalius ES – NATO bendradarbiavimo politinius 

principus ir suteikë ES garantuotà priëjimà prie NATO planavimo (ES naudosis 

operaciniu planavimu SHAPE ir NATO pajëgø planavimo procesu) ir logistiniø 

pajëgumø kriziø valdymo, konfliktø prevencijos atveju. Abiem organizacijoms svarbus 

buvo ir VES deklaracijose, pridëtose prie Maastrichto ir Amsterdamo sutarèiø, 

40 Modified Brussels Treaty, Brussels, 1954, http://www.weu.int/Treaty.htm. 

41 Washington Summit Communiqué „ An Alliance for the 21st Century“, issued by the Heads of 

State and Government participating in the meeting of the North Atlantic Council, Washington, 

D.C., 24 April 1999, http://www.nato.int/docu/pr/1999/p99–064e.htm. 

42 1996 m. Berlyne buvo priimti sprendimai suteikti NATO paramà VES vadovaujamoms operacijoms 

(Berlyno Komunikatas). 1999 m. ðis susitarimas buvo patobulintas „Berlin plus“ formule – ðis 

paketas átraukë 4 elementus: 1) garantavo ES dalyvavimà planuojant NATO operacijas; 2) numatë 

ES galimybæ naudotis NATO pajëgumais; 3) patvirtino NATO Europos vadovavimo struktûrø 

panaudojimo ES vadovaujamose operacijose galimybæ (taip pat ir Sàjungininkø pajëgø Europoje 

vyriausiojo vado (SACEUR) dalyvavimà); 4) ásipareigojo pritaikyti NATO gynybos sistemà ES 

operacijoms skirtø pajëgø átraukimui. Http://www.nato.int/uk.docu/esdi.htm. 

43 „EU–NATO Declaration on ESDP“, 13 December 2002, http://www.nato.int/docu/pr/2002/ 

p02–142e.htm. 

121

122 

nustatytas NATO pirmumo principas 44 , kuris patvirtintas Nicos virðûniø taryboje ir 

NATO ir ES Deklaracijoje dël ESGP. Tai reiðkë, kad EGRP dalyvaus kariniuose 

veiksmuose tik tada kai NATO atsisakys dalyvauti. 

NATO ir ES Deklaracija dël ESGP bei sutartis tarp ES ir NATO dël informacijos 

saugumo, ágalinusi abi puses keistis áslaptintais dokumentais, tapo pagrindu 

2003 m. kovo 31 d. ES perimti ið NATO misijà Makedonijoje ir patvirtino ðiø dviejø 

organizacijø strateginæ partnerystæ. Vis dëlto kyla klausimas, ar susitarimai tarp ES ir 

NATO reiðkia, kad ðios organizacijos pasidalijo funkcijomis uþtikrinant saugumà ir 

stabilumà pasaulyje? Ir, jei taip, kokios rolës buvo numatytos EGRP ir NRP? Pagaliau 

ádomu, ar bendradarbiavimo schema numatyta „Berlin plus“ formulëje yra ágyvendinama 

praktiðkai. 

Buvæs NATO Generalinis sekretorius G. Robertson pabrëþë, kad pagrindinis 

NATO tikslas – uþtikrinti kad NRP ir EGRP papildytø viena kità. Generalinis sekretorius 

ásitikinæs, kad ðios pajëgos nedubliuos viena kitos ir galëtø puikiai bendradarbiauti. 

Jis teigë, kad EGRP nuo NRP skiriasi tuo, kad jose nedalyvaus amerikieèiai 

kariai, taip pat ir tuo, kad abi turi skirtingus tikslus: ERGP pajëgø pagrindinis 

tikslas – vykdyti Petersbergo uþduotis, o NATO naujøjø pajëgø misija – „gesinti gaisrus 

pasaulio karðtuosiuose taðkuose“ 45 . Generolas Gustav Hägglund, ES Karinio 

komiteto pirmininkas, savo vizito Suomijoje metu kalbëdamas apie ðiandienines 

saugumo problemas akcentavo, kad kai reikia greitø veiksmø, ES yra neágali – trûksta 

reikalingos organizacijos. Tokiose situacijose NRP tikslas – uþtikrinti greitus ir 

efektyvius veiksmus. Jei reikës, ES galës prisiimti atsakomybæ tolesniuose veiksmuose 

46 . 2002 m. NATO ir ES Deklaracijoje dël ESGP taip pat pripaþástama, kad 

organizacijos yra skirtingos prigimties, ir pabrëþiama, kad ES dalyvaus tik tose srityse, 

kuriose NATO kolektyviai nedalyvaus. Akivaizdu, kad NATO ir ES kuriamos 

pajëgos yra skirtingos prigimties, kad joms numatytos skirtingos funkcijos, ir tikëtina, 

kad jos viena kitos nedubliuos. Kita vertus, nors pasiskirstymas darbais tarp ES ir 

NATO bûtø racionalus sprendimas, lieka neaiðku, ar jis yra ágyvendinamas praktiðkai 

ir ar tuo suinteresuotos visos dalyvaujanèios ðalys. 

EGRP kol kas yra pajëgios atlikti tik labai riboto pobûdþio operacijas ir neaiðku, 

kaip toliau evoliucionuos. NRP taip pat tëra tik projektas. Nustatyti realias jø 

bendradarbiavimo galimybes, kol nëra praktinës ðiø pajëgø veiklos árodymø, yra 

labai sudëtinga. Vis dëlto jau aiðkëja pagrindinës problemos, galinèios sutrukdyti 

bendrai ðiø pajëgø veiklai. Svarbiausias problemas, kaip ir NRP ir EGRP atvejais 

atskirai, ko gero, bûtø galima suskirstyti á du blokus: pajëgumø problemos ir politinës 

problemos. 

Akivaizdþiausios, ko gero, yra pajëgumø problemos, kuriø pagrindinë – tai, 

kad NRP ir EGRP remsis tais paèiais pajëgumais (ang. double hatting). Ir nors tiek 

NATO, tiek ES pareigûnai tvirtina, kad EGRP ir NRP yra skirtos vykdyti skirtingas 

44 Missiroli A., „Flexibility and Enhanced Cooperation in European Security Matters“, Occasional 

Paper N. 6, January 1999, European Union Institute for Security Studies, Paris, 40. 

45 „Robertson: EU is „flabby giant“ not „pygmy“, 08 October 2002, http://www.euobserver.com/ 

index.phtml?aid=7845. 

46 „EU needs NATO’s new Response Force“, http://www.euobserver.com/index.phtml?aid=8090.

misijas, ir todël problemø dël pajëgumø neturëtø iðkilti, verta pripaþinti, kad vienu 

metu egzistuos apibrëþtas pajëgø ir visoms operacijoms reikalingø resursø kiekis. 

Kyla klausimas, ar praktiðkai ámanomas toks scenarijus: europieèiø kariai su NRP 

uniformomis kovoja kare arba suduoda preventyvø smûgá, tada pasikeièia ðiuos ðalmus 

á EGRP uniformas ir toje paèioje vietoje vykdo taikos palaikymo misijà? Tuo 

paèiu metu vykstant kelioms, kad ir skirtingoms, operacijoms resursø klausimas 

neabejotinai iðkils. Juk taikos palaikymo ar humanitarinei operacijai gali reikëti tø 

paèiø oro transporto pajëgumø, kaip ir intensyvesnei operacijai. Pajëgumai ir resursai, 

naudojami EGRP, tuo paèiu metu nebus prieinami NRP, ir atvirkðèiai. Kadangi 

EGRP ir NRP veiklos sritys yra nepakankamai apibrëþtos ir ateityje gali plëstis, 

konkurencija dël resursø gali ne tik tapti rimta kliûtimi EGRP ir NRP veiklos efektyvumui, 

bet taip pat kelti grësmæ tarptautiniam saugumui. 

Neaiðku, ar europieèiai, ir taip susiduriantys su didelëmis karinio sektoriaus 

finansavimo problemomis, sugebës uþtikrinti pajëgumus NRP. Nors teigiama, kad 

NRP remsis „specialiais pajëgumais“ ir nereikalaus papildomø iðlaidø ið europieèiø, 

visos EGRP kûrimo pajëgumø problemos gali persikelti á NRP. Be to, europieèiams 

reikës performuluoti savo iðlaidø paskirstymà akcentuojant svarbiausias sritis (ko 

nereikëjo EGRP) ir tam, ko gero, taip pat reikës papildomø iðlaidø. Jei Europos 

valstybëms nepavyks uþtikrinti pakankamo kariniø pajëgumø kiekio ir atitinkamo 

finansavimo, abu projektai gali bûti pasmerkti nesëkmei. Bûtina ávertinti ir kariniø 

iðlaidø pasiskirstymo problemas, sàlygotas atskirø valstybiø nevienodø interesø. Maþai 

tikëtina, kad ðaliø suinteresuotumas ir kaðtai sutaps. 

NATO ir ES Deklaracijoje dël ESGP buvo numatyta, kad NATO ir ES dalinsis 

moderniomis technologijomis bei kitais daug kainuojanèiais kariniais iðtekliais. 

Viena vertus, tai iðsprendþia nereikalingo NATO ir ES pajëgumø dubliavimo problemà. 

Kita vertus, realus ðios nuostatos ágyvendinimas yra kvestionuotinas. Pirma, 

paþangios technologijos valdymas reikalauja atitinkamo pasirengimo, todël arba, skolinantis 

ðiuos pajëgumus, reikës „skolintis“ ir personalà, arba kiekvienu atveju reikës 

organizuoti specialius mokymus. Gali atsitikti ir taip, kad kuris nors vienos ar kitos 

organizacijos narys nesutiks „skolinti“ brangios árangos arba kariø ir vetuos toká 

sprendimà, sutrukdydamas kariniø operacijø eigà. Dar problematiðkesnës gali bûti 

komunikacijos ir dalijimosi informacija tarp dviejø pajëgø perspektyvos. Bosnijoje ir 

Kosove, net veikiant vienos organizacijos struktûrose, buvo labai sudëtinga koordinuoti 

europieèiø ir JAV bei paèiø europieèiø tarpusavio veiksmus. Galima tik spëlioti, 

kokiø sunkumø kils europieèiams bei amerikieèiams veikiant dviejø organizacijø 

struktûrose. Apskritai tikëtina, jog sàveikumo problema tarp amerikieèiø ir europieèiø 

kariniø pajëgø, kuri yra aktuali NATO struktûrose, dar labiau iðryðkës, jei 

veiks dvi organizacijos. 

Vis dëlto pajëgumø problemos, nors akivaizdesnës yra iðsprendþiamos per 

tam tikrà laikà (kaip ir EGRP atveju atskirai), jei ðalys yra suinteresuotos jas spræsti. 

Sunkiau sprendþiamos yra politinës problemos. 

EGRP ir NRP bendros veiklos perspektyvos neabejotinai priklausys nuo transatlantinio 

ryšio stiprumo. Šaltojo karo metais transatlantinio ryšio tvirtumas buvo 

pagrindinis Europos saugumo garantas: Europos saugumo interesai buvo priklausomi 

nuo dominuojanèios galybës (JAV) saugumo orientacijos, o JAV dislokavo regio- 

123

124 

ne karines pajëgas, uþtikrindama Vakarø Europos saugumà. Ðaltajam karui pasibaigus, 

vis labiau ðàlantys partneriø santykiai ir vis gausëjantys ginèai tarp partneriø 

verèia susimàstyti, ar nauja pasaulio tvarka bei jos pasekmës neiðardys ilgalaikës 

partnerystës. Silpnëjant transatlantiniam ryðiui, gali sumaþëti NATO svarba, todël 

NRP projektas nebeteks prasmës. Uþduotys, kurios buvo numatytos NRP, gali bûti 

ágyvendintos JAV. Toks scenarijus neabejotinai turëtø neigiamø pasekmiø ir EGRP, 

kurios yra priklausomos nuo NATO pajëgumø, vystymuisi ir veiklai. 

R. Kepmin yra ásitikinusi, kad ilgainiui NRP ir EGRP taps nesuderinamos 47 , 

nes yra kuriamos remiantis visiðkai kita saugumo samprata, su kuria susijæs bendradarbiavimo 

galimybiø vertinimas, tarptautinës teisës interpretavimas, grësmiø apibrëþimas 

bei kovos priemoniø pasirinkimas. Amerikietiðkosios ir europietiðkosios 

saugumo sampratø pagrindinius bruoþus savo straipsnyje „Galia ir silpnumas“ (ang. 

Power and Weakness) iðsamiai nagrinëja Robert Kagan 48 . Ið tiesø NRP remiasi JAV 

saugumo logika ir pateikia Europos ðalims tris pagrindinius klausimus, á kuriuos 

atsakius paaiðkës realios NRP perspektyvos. Pirma, ar jos sutiks globaliai kovoti su 

asimetrinëmis grësmëmis, kaip tarptautinis terorizmas ir masinio naikinimo ginklø 

plëtra, ir, jei reikës, naudoti prevencinius veiksmus. Antra, ar jos yra pasirengusios 

savo saugumo politikos stiliø keisti aktyvia veikla. Ar jos yra pasiryþusios uþtikrinti 

resursus, reikalingus operacijoms, kurios iðeina ið 5 str. rëmø? 

EGRP remiasi europietiðkàja saugumo vizija, kuri sietina su ES regioninio – 

civilinio veikëjo misija (þr. antrà straipsnio dalá) ir ilgalaike konfliktø prevencija. 

Konflikto atveju ES nori bûti pajëgi veikti greitai, taèiau naudojant ir civilinius pajëgumus 

(policija, teisëjais, civilinëmis institucijomis). Ðiems civiliniams aspektams 

JAV beveik neteikë reikðmës savo strategijoje Irake. Turint omeny, kad NRP ir bus 

skirtos vykdyti operacijoms, panaðioms á JAV vykdytà karinæ kampanijà Irake, akivaizdu, 

kad europietiðkoji ir amerikietiðkoji kovos su grësmëmis vizijos gali iðsiskirti. 

Taigi atsiþvelgiant á filosofinius JAV ir europieèiø uþsienio politikos skirtumus 

svarbiausios problemos gali kilti dël nesutarimo, kur ir kokias pajëgas naudoti. 

Verta atkreipti dëmesá á tai, kad ESGP institucinë sàranga ir sprendimø priëmimo 

procesas yra per daug komplikuotas ir krizës atveju per lëtas, todël EGRP 

galës dalyvauti tik labai nedidelio intensyvumo operacijose. Veikiant NATO pirmumo 

principui, á Europos saugumo sampratà amerikieèiai gali bûti linkæ neatsiþvelgti 

ir tai savo ruoþtu sàlygotø átampà tarp partneriø. Ðia problemà galima bûtø iðspræsti, 

jei europietiðka saugumo samprata, pagrásta taikos palaikymu, bûtø ájungta á NATO 

struktûras, kur lengviau pasiekti kompromisus ir kur politinës ambicijos yra paremtos 

realia karine jëga. G. Hägglund mano, kad europinis ramstis NATO ir ESGP 

eventualiai bus sujungtas. Savo vizito Suomijoje metu jis tvirtino, kad jei Suomija 

netaps NATO nare, ðio deðimtmeèio pabaigoje tai nebeturës svarbos: ESGP ir europinis 

NATO ramstis bus tas pats 49 . Bûtø logiðka EGRP átraukti á NATO, taèiau ar 

taip atsitiks ið tiesø, priklausys tiek nuo paèiø europieèiø ambicijø turëti bent ið 

dalies savarankiðkas pajëgas ES struktûrose, tiek nuo JAV poþiûrio á Europos saugu- 

47 Kempin, (note 10). 

48 Kagan R., „Power and Weakness“, http://www.policyreview.org/JUN02/kagan_print.html. 

49 „Top military official predicts EU merge with NATO“, 17 January 2003, http://www.euobserver.com/ 

index.phtml?aid=9048.

mo sampratà. Paaiðkës ir tai, ar ji ir toliau bus vertinama kaip europieèiø silpnumo 

iðraiðka, ar á jà bus atsiþvelgiama konstruojant saugumo strategijà. Vis dëlto jei europieèiai 

yra tikrai suinteresuoti bent daliniu EGRP savarankiðkumu, EGRP turëtø 

turëti atskirus pajëgumus. 

Diskusijos vyksta ir dël NATO „pirmojo atsako“ teisës. NATO pirmumo 

principas leis kriziø atveju iðvengti nesutarimø dël lyderystës, taip pat privers europieèius 

stiprinti karinius pajëgumus. Taèiau transatlantiniams santykiams jis gali turëti 

ir neigiamø pasekmiø. Problema ta, kad NRP ir EGRP bus paskirstyti ne tik 

kariniai darbai, bet, ko gero, ir misijos. Karinë kovos su terorizmu misija teks NRP, o 

civilinë, átraukianti ir ðiokius tokius karinius instrumentus, – EGRP. Amerikieèiai 

baiminasi, kad toks padalijimas gali suformuoti dviaukðtæ struktûrà, kurioje europieèiai 

domësis tik nesunkiomis uþduotimis (taikos palaikymu), o NATO, tiksliau – 

amerikieèiø modernioms karinëms pajëgoms, bus paliekamas visas „juodas darbas“ 

– ten, kur „karðèiau“ 50 . Buvæs JAV ambasadorius NATO Robert E. Hunter savo 

publikacijoje „ESGP: NATO partneris ar konkurentas?“ (ang. ESDP: NATO’s companion 

or competitor?) pateikiamose rekomendacijose sëkmingai ir efektyviai ðiø 

organizacijø veiklai uþtikrinti pabrëþia, kad ypaè svarbu uþtikrinti, jog bûtø laikomasi 

NATO pirmumo principo ir vengiama tiek formalaus, tiek neformalaus darbo 

pasidalijimo tarp NATO ir ES 51 . Jo manymu, iðlaidos gynybai ir pajëgumai turi bûti 

bendri. Abi organizacijos turi bendradarbiauti kovojant su pagrindine grësme – terorizmu 

ir susieti skirtingus saugumo politikos aspektus (kariná, politiná, diplomatiná, 

þvalgybiná, finansiná ir teisiná) 52 . Vis dëlto, atisiþvelgiant á EGRP ir NRP saugumo 

sampratø skirtumus, sunkiai ásivaizduojamas ðiø rekomendacijø ágyvendinimas. 

Europieèiai savo ruoþtu nerimauja, kad NRP JAV naudosis siekdama „susikonstruoti“ 

reikiamus pajëgumus savo vykdomoms misijoms. Vis reèiau selektyviai 

ásitraukdama á operacijas, JAV veiks vadovaudamasi savo interesais, europieèiams 

palikdama ilgalaikes, maþo intensyvumo, maþai politiðkai reikðmingas, bet daug kainuojanèias 

uþduotis. Suteikiant NATO pirmumo teisæ, taip pat sumaþinamas arba 

visiðkai panaikinamas ES sprendimø priëmimo autonomiðkumas tais klausimais, 

kurie ið tiesø yra svarbiausi – spræsti dël jëgos panaudojimo. Jei sprendimai bus 

priimami ÐAT, JAV turës veto teisæ sprendþiant dël EGRP kriziø valdymo ir EGRP 

tikrai taps tik „europietiðkuoju ramsèiu“ NATO. Europieèiø savarankiðkumo ribojimas 

gali sàlygoti tai, kad jie bus linkæ nusiðalinti nuo daugumos misijø. Ar galima 

tikëtis, kad valstybës rizikuos savo kariø gyvybëmis, jei joms nebus suteiktas jokia 

sprendimø teisë? 

Siekiant ávertinti bendradarbiavimo tarp EGRP ir NRP perspektyvas, iðkyla 

daugiau klausimø, nei galima pateikti atsakymø, taèiau verta atkreipti dëmesá á kai 

kurias reikðmingas tendencijas. 

Ar NRP kûrimas ápareigos europieèius didinti savo karinius pajëgumus? Jei 

taip, tai laimëtø ne tik NRP, bet ir EGRP, nes pajëgumai yra bendri. Prieðingu atveju 

50 „ Amerikieèiams nerimà kelia Europos Sàjungos siekiai kurti savarankiðkà gynybos organizacijà“ 

Laisvoji Europa, 2000 03 13. 

51 Hunter R.E. „The European Security and Defence Policy: NATO’s companion or competitor“, 

2002, http://www.rand.org/natsec_area/products/MR1463.html. 

52 Ten pat. 

125

126 

abu projektai bûtø neveiksmingi. Kyla klausimas, ar nesuþlugdys abiejø pajëgø sàveikumo 

problema. Ar ðalys bus suinteresuotos „skolinti“ viena kitai brangiai kainuojanèià 

technikà bei savo karius misijose, kuriomis nebus suinteresuotos? Turint omeny, 

kad amerikieèiø ir europieèiø saugumo sampratos skiriasi, o europieèiø interesai 

taip pat gali iðsiskirti, ðio pobûdþio problemos gali kelti rimtø problemø bûsimai 

NRP ir EGRP veiklai. 

NRP sëkmë priklausys ir nuo to, kiek europieèiai bus linkæ keisti savo saugumo 

politikos sampratà. Jei jie laikysis nuomonës, kad NRP veikla turi bûti organizuojama 

pagal europietiðkosios saugumo politikos principus, NRP projektas nebus 

sëkmingas. Pirma, juo nebus suinteresuotos JAV, antra, NRP, kurios yra sukonstruotos 

pagal amerikietiðkà saugumo logikà, nebus pajëgios veikti. 

Kiti svarbûs veiksniai, lemsiantys NRP ir EGRP perspektyvas, bus Europos 

identiteto ir transatlantiniø santykiø vystymosi tendencijos. Transatlantiniam ryðiui 

silpnëjant, gali sumaþëti NATO svarba ir NRP nebeteks prasmës. Toks scenarijus 

sàlygotø ir EGRP, kurios remiasi NATO pajëgumais, nesëkmæ. Jei NATO atliks 

daugiau politinio forumo funkcijas, tikëtina, kad JAV bus linkusios veikti savarankiðkai, 

greièiausiai laikinø koalicijø struktûrose. Taèiau sprendimas gali iðkelti JAV 

rimtø problemø dël vienaðaliðkumo, kurios tapo akivaizdþios Irake. Kita vertus, jei 

nepasiseks ágyvendinti NRP projekto, tikëtina, kad NATO svarba maþës, ir tai silpnins 

transatlantiná ryðá. Taigi NRP, NATO ir transatlantinio ryðio perspektyvos yra 

tarpusavyje susijusios. EGRP sëkmingos veiklos svarba ðiame kontekste yra sàlyginai 

maþiausia. Net jei ðis projektas nebus sëkmingai ágyvendintas artimiausiu metu, 

ðioms pajëgoms numatytos misijos galës bûti ágyvendinamos NATO struktûrose. Vis 

dëlto kadangi EGRP ir NRP pajëgumai yra tie patys, net jei EGRP nebus veiksmingos 

dël, pavyzdþiui, instituciniø problemø ES struktûrose, svarbu, kad europieèiai 

uþtikrintø NRP, reikalingus pajëgumus. 

Kol kas visi pritaria abiem projektams. Europieèiai yra suinteresuoti bet kokia 

kaina iðlaikyti JAV NATO, o siekiant tai ágyvendinti bûtinos veikianèios NRP. 

Amerikieèiams NRP reikalingos, nes suteikia galimybæ legitimizuoti savo saugumo 

sampratà ir su ja susijusius veiksmus. Be to, NRP labiau átrauktø Europos sàjungininkes 

á regionus, kurie tradiciðkai Europos ðaliø nelabai domina, ir nors ðiek tiek palengvintø 

amerikieèiø karinius kaðtus. NRP leistø amerikieèiams iðvengti problemø, 

su kuriomis jie susiduria Irake. Taigi tikëtina, kad NRP projektas bus visiðkai ágyvendintas 

iki numatytos datos (2006 m.). EGRP projektas amerikieèiams ir proatlantiniø 

paþiûrø europieèiams priimtinas tik tiek, kiek skirtas stiprinti europieèiø karinius 

pajëgumus ir vykdyti labai riboto intensyvumo uþduotis. Nepaisant kai kuriø 

ðaliø, ypaè Prancûzijos, polinkio EGRP skirti ambicingesnæ rolæ, panaðu, kad artimiausiu 

metu (bent jau kol ES nepakeis savo identiteto ir regioninio veikëjo á globalesná) 

ðios pajëgos liks daugiau deklaratyvaus pobûdþio projektu ir dalyvaus tik maþose 

misijose, panaðiose á tas, kurios jau yra vykdomos Makedonijoje ir Kongo Demokratinëje 

Respublikoje. Svarbu ir tai, kokie sprendimai dël EGRP bus átvirtinti 

ES Konstitucijoje, ar Europos politinë retorika bus paremta kariniais resursais. Gynybos 

iðlaidos, ko gero, iðliks vienu pagrindiniø europieèiø suinteresuotumo EGRP 

indikatoriumi. EGRP gali vaidinti svarbesná vaidmená tarptautinio saugumo struktûrose, 

taèiau tam bûtini savarankiðki pajëgumai, atskiros pajëgos ir ES valstybiø

vienybë. EGRP nebus pajëgios imtis svarbesniø misijø, jei ES nesugebës konsoliduoti 

labai iðsiskirianèiø valstybiø interesø. Kita vertus, situacija gali pasikeisti, jei ES 

pavyks susidoroti su vidaus problemomis, jei plëtra ir integracija vyks sëkmingai ir 

ES identitetas stiprës. Abiejø pajëgø vystymui gali átakos turëti ir JAV administracijos 

pozicija bei visuomenës nuomonë tiek JAV, tiek ES ðalyse. Svarbu ir tai, kuri 

organizacija sugebës pasiûlyti geresnes bendradarbiavimo su kitomis šalimis (Rusija, 

gal Kinija ir pan.) galimybes. 

4. Lietuvos dalyvavimo NRP ir EGRP perspektyvos 

Lietuva taps visateise ES ir NATO nare, todël dalyvavimo EGRP ir NRP 

klausimas iðkils ir Lietuvai. Nors NRP projektas dar naujas, Lietuvoje jau yra svarstoma, 

kuo lietuviai galëtø prisidëti prie ðiø pajëgø vykdomø operacijø. Buvo planuojama 

ðioms pajëgoms skirti vienà specialiøjø pajëgø eskadronà, kuris ðiuo metu veikia 

operacijoje „Tvirta taika“ Afganistane. 

Nors, kaip ir kitos Vidurio ir Rytø Europos (VRE) ðalys, Lietuva pripaþásta 

NATO, kaip saugumo garanto, pirmenybæ, Lietuva yra pasirengusi savo pajëgomis 

prisidëti ir prie EGRP. 2001 m. neformalaus ES gynybos ministrø susitikimo metu 

buvo numatyta EGRP skirti po vienà mechanizuotà ir motorizuotà kuopos bei bûrio 

dydþio pëstininkø vienetà, karo medikø skyriø, inþinieriø bûrá, specialiøjø pajëgø 

bûrá, vienà An–26 orlaivá, du Mi–8 sraigtasparnius, du iðminavimo laivu, du karinius 

poligonus). Lietuva ðiuo metu planuoja tiek NATO, tiek ES skirti tuos paèius 

pajëgumus. 

Maþos ðalys nedaug kuo gali prisidëti prie greito reagavimo pajëgø. Pirma, jos 

daþniausiai neturi brangiai kainuojanèiø pajëgumø, antra vertus, jø karinës pajëgos 

yra kitokios struktûros, negu to reikia greito reagavimo pajëgoms. Tai ypaè aktualu 

Vidurio ir Rytø Europos (VRE) ðalims, kuriose karinës pajëgos buvo kuriamos 

remiantis teritorinës gynybos principu ir kurios susiduria su ekonominëmis problemomis, 

nulemianèiomis nedideles gynybos iðlaidas. Prahos virðûniø susitikimo metu 

G. Robertson pakvietë Europos ðalis ieðkoti galimybiø prisidëti prie kuriamø 

NRP stiprinant „specialiuosius pajëgumus“. Tarp ðaliø, kurios galëtø skirti konkreèius 

pajëgumus, buvo minimos Èekija ir Rumunija 53 . Tai rodo, kad ir VRE ðaliø 

pajëgumai gali bûti svarbûs NRP. Britø Kmdr Chris Parry pabrëþë, kad maþos ðalys 

taip pat gali surasti savo vietà ðiose pajëgose. Jo manymu, „niekada nëra per daug 

medicininiø pajëgumø“. Britas pripaþino, kad tarp Europos ir JAV tebeegzistuoja 

milþiniðkas atotrûkis kariniø technologijø srityje, ir tvirtino, kad labai svarbu, jog ðis 

atotrûkis bent jau nedidëtø. Svarbiausia, jo nuomone, yra uþtikrinti, kad ðalyse veikianèios 

sistemos galëtø bûti inkorporuotos á JAV sisteminá tinklà 54 . VRE valstybës 

galëtø NRP skirti karinës policijos, sprogmenø specialistø ir vairuotojø junginius. 

Kita vertus, nors ðios ðalys nedaug kuo gali prisidëti prie NRP, tikëtina, kad jø narystë 

Aljanse pozityviai lems NATO vidinæ dinamikà ir funkcionavimà. Jø pasitikëjimas 

ir parama stipriai transatlantinei partnerystei reiðkia, kad ðios ðalys bus aktyvios 

53 Powell, Rosenberg (note 11). 

54 (note 15). 

127

128 

siekdamos iðlaikyti ðià partnerystæ ir stiprins Aljansà. Todël netgi neskirdamos NRP 

daug pajëgumø, savo politine parama Aljansui ir transatlantinei partnerystei ðios 

ðalys galëtø padëti uþtikrinti geresnes efektyviø NRP kûrimo sàlygas. 

Nors Lietuva remia ESGP vystymà, taèiau pabrëþia, kad ji neturëtø konkuruoti 

su NATO, ir pripaþásta NATO svarbà bei pirmumà. Baiminamasi tradiciniø 

grësmiø, todël NATO yra priimtinesnë kaip vienintelë organizacija, galinti pasiûlyti 

tinkamas ir efektyvias priemones kovai su ðiomis grësmëmis. Á Rusijà dar daþnai 

VRE ðaliø (ypaè Baltijos valstybiø) þvelgiama kaip á potencialià grësmæ bet kokia 

forma ir ilgesnëje perspektyvoje. Ilgametis Maskvos prieðtaravimas narystei NATO 

lietuviø akyse ásivaizduojamas kaip Rusijos ambicijø patvirtinimas. Rusijos ekonominës 

ambicijos, neaiðkûs ryðiai tarp verslo ir politiniø sluoksniø ir bandymas manevruoti 

„þaidþiant“ su Vakarø valstybiø vadovais vis dar kelia nerimà. Nauji susitarimai 

tarp Rusijos ir NATO taip pat verèia nuogàstauti. Ar NATO elgsis taip, kaip ið 

jos buvo tikimasi á jà stojant? Ar NRP nereiðkia, kad NATO imasi kitokios misijos? 

Ar 5 str. bus panaudotas Rusijos agresijos atveju? Nors NATO vadovai visada akcentuoja, 

kad kolektyvinë gynyba iðlieka pagrindine Aljanso misija, tradicinë filosofija ir 

susirûpinimas savo suverenumu gali sulëtinti ðiø ðaliø karines reformas pereinant 

prie specialiø pajëgumø. 

Verta atkreipti dëmesá, kad VRE regionas, kurio dalimi yra ir Lietuva, – tai 

naujø ir klasikiniø tradiciniø grësmiø miðinys. Nelegali migracija, prekyba narkotikais, 

juodosios rinkos problemos ðiai Europos daliai tiek pat reikðmingos, kaip ir 

kariniø pajëgumø koncentracija ir kitos Ðaltojo karo laikø problemos. Ðiame regione 

egzistuoja ir unikaliø regionui bûdingø grësmiø: uþðaldyti konfliktai (Moldova, Pietø 

Kaukazas), unikalios geopolitinës situacijos (Kaliningradas) ir seno tipo autoritariniai 

reþimai (Baltarusija) ir Rusijos organizuotas nusikalstamumas. Todël regionui 

ne maþiau svarbûs ir „minkðtojo“ saugumo instrumentai, kuriuos gali pasiûlyti EGRP. 

Vis dëlto Lietuvos saugumo dienotvarkëje svarbiausia organizacija iðlieka 

NATO. Nors egzistuojant rimtiems nesutarimams tarp amerikieèiø ir europieèiø ar 

ávykus NATO ir ES transformacijai dvigubas identitetas gali supainioti Lietuvos 

uþsienio ir saugumo politikos prioritetus, tikëtina, kad bent artimiausiu metu pirmenybë, 

kaip ir anksèiau, bus skiriama NATO. O prioritetine gynybos planavimo sritimi, 

ko gero, bus „specialûs pajëgumai“, kuriuos galima bûtø naudoti ir NRP, ir 

EGRP vykdomose operacijose. 

Išvados 

Dar neveikianèiø (ar tik ið dalies veikianèiø) naujo pobûdþio struktûrø galimybiø 

analizë – sudëtingas procesas, reikalaujantis atsiþvelgti á daugybæ ávairiomis 

kryptimis veikianèiø ir ne visada tiesiogiai susijusiø su tiriamais objektais veiksniø. 

Siekiant iðsiaiðkinti NRP ir EGRP galimybes, apibrëþti ðiø pajëgø rolæ naujoje saugumo 

„architektûroje“ ir numatyti, koks bus jø tarpusavio ryðys bei átaka tarptautiniam 

saugumui, straipsnyje pateikta NRP ir EGRP bei jø veikos perspektyvø analizë 

iðkëlë daug klausimø dël ðiø pajëgø naudojimo, efektyvumo, sàveikumo bei galimos 

átakos tarptautiniam saugumui. Nors ðiandien dar sudëtinga atsakyti á daugumà ið ðiø 

klausimø, vis dëlto, galima áþvelgti kai kurias tendencijas, bylojanèias apie vienokià

ar kitokià greito reagavimo pajëgø vystymosi kryptá, taip pat iðskirti veiksnius, neabejotinai 

lemsianèius tolimesnæ jø evoliucijà. 

EGRP vystymàsi neabejotinai lems tai, ar Europos ðalims pavyks skirti pakankamai 

pajëgumø ðiø misijø ágyvendinimui ir ar ðie pajëgumai bus efektyviai naudojami 

bei finansuojami. Kariniø pajëgumø trûkumà galima iðtaisyti per tam tikrà laikà, jei 

ðaliø pastangos bus paremtos politine valia. Sudëtingiau ES narëms gali bûti iðspræsti 

iðsiskirianèiø nacionaliniø interesø keliamas problemas. Dël iðsiskirianèiø nariø interesø 

ir nevienodo tarptautinio aktyvumo, ko gero bûtø sudëtinga net pateikti vienareikðmiðkà 

ES gintinø interesø sàraðà. Ðie nesutarimai sàlygoja, kad ES ðalys nevienodai 

supranta, kur pajëgos turi bûti naudojamos, kada jos turi bûti naudojamos ir, pagaliau, 

kokiø pajëgumø joms reikia. Europieèiai tarpusavyje nesusitaria ir dël ðiø pajëgø 

statuso. Nesuderinamumo problemas komplikuoja tai, kad ES antrajame ramstyje nëra 

tvirto institucinio pagrindo, suteikianèio prielaidas skirtingø ðaliø interesø derinimui 

ir ápareigojanèio laikytis prisiimtø ásipareigojimø. EGRP plëtotë artimiausiu metu 

gali sulëtëti ir dël ES gilëjanèio integracijos ir plëtros. 

Kol ES neiðspræs vidaus problemø bei neuþtikrins stabilumo bent jau prie ES 

sienø, ES ðalims, ko gero, nepavyks uþsitikrinti pakankamos paramos ir vienybës 

EGRP kûrimui. Kita vertus, iðkilus grësmei gyvybiðkai svarbiems Europos ðaliø 

interesams situacija gali pasikeisti. Vis dëlto artimiausiu laikotarpiu tikëtina, kad, jei 

EGRP dalyvaus karinëse operacijose, tai bus labai riboto pobûdþio operacijos, panaðios 

á tas, kurios jau yra vykdomos Makedonijoje ir Kongo Demokratinëje respublikoje. 

Tolimesnëje perspektyvoje sëkminga plëtra ir integracija gali sàlygoti globalesnes 

ambicijas, taèiau, ir pradëjus veikti globaliai, lieka neaiðku, ar ES nuspræs globalià 

veiklà remti kariniais ar civiliniais instrumentais. Vis dëlto EGRP projekto sëkmë 

ar nesëkmë, nors ir svarbi Europos Sàjungai, jei ði sieks globalesnio vaidmens, 

nëra tokia svarbi tarptautiniam saugumui. Ðioms pajëgoms numatytos misijos gali 

bûti ágyvendinamos ir NATO struktûrose. 

Kadangi EGRP ir NRP pajëgumai yra tie patys, svarbu, kad europieèiai uþtikrintø 

ðiuos pajëgumus. Prieðingu atveju, tai gali sàlygoti NATO marginalizacijà, JAV 

„pasitraukimà“ ið Europos ir neigiamai veikti tarptautiná saugumà. NRP perspektyvas 

temdo ir tai, kad ðios pajëgos yra kuriamos vadovaujantis amerikietiðka saugumo 

samprata. Neaiðku, ar europieèiai bus linkæ skirti savo pajëgumø JAV saugumo sampratos 

ágyvendinimui. Bendradarbiavimo galimybes gali sumaþinti ir JAV, jei NRP 

vertins kaip galimybæ sukonstruoti pajëgas savo interesams ginti. Skirtingos saugumo 

sampratos gali ástumti europieèius ir amerikieèius á ilgus ginèus dël ðiø pajëgø misijos 

ir naudojimo. NRP raidos perspektyvos yra svarbesnës nei EGRP, nes jos gali 

tiesiogiai veikti NATO raison d’etre ir taip veikti transatlantiná ryðá. Abiejø pajëgø 

vystymui gali átakos turëti ir JAV administracijos pozicija bei visuomenës nuomonë 

tiek JAV, tiek ES. Svarbu ir tai, kuri organizacija sugebës pasiûlyti geresnes bendradarbiavimo 

su kitomis ðalimis (Rusija, o gal Kinija ir pan.) struktûras. 

EGRP ir NRP bendros veikos perspektyvos iðlieka miglotos. Nors buvo susitarta 

dël NATO „pirmojo atsako“ teisës, o europieèiams „paliktos“ tik labai ribotos 

uþduotys, realus funkcijø pasidalijimas maþai tikëtinas dël politinës átakos problemø, 

dël pajëgumø nesuderinamumo ir trûkumo ir, pagaliau, dël skirtingø saugumo 

sampratø, kuriomis remiantis konstruojamos vienos ir kitos pajëgos. 

129

130 

Nors kintanti tarptautinë aplinka verèia valstybes nuolat perþvelgti savo interesus 

ir koreguoti uþsienio ir saugumo politikos pozicijas, tikëtina, kad bent artimiausiu 

metu VRE ðalys, o tarpe jø ir Lietuva, pirmenybæ kaip ir anksèiau skirs 

NATO. Prioritetine gynybos planavimo sritimi, ko gero, bus „specialûs pajëgumai“, 

kuriuos galima bûtø naudoti tiek NRP vykdomose operacijose, tiek JAV vadovaujamose 

laikinose koalicijose, tiek pagaliau ir kai kuriose EGRP misijose.

Ramûnas Vilpiðauskas * 


Glaudesnio bendradarbiavimo ES 

perspektyvos ir pasekmës Lietuvai 

Šiame straipsnyje aptariama keletas su glaudesniu bendradarbiavimu ir jo potencialiu 

poveikiu naujoms narëms (pirmiausia Lietuvai) susijusiø klausimø. Pirmiausia aptariama 

glaudesnio bendradarbiavimo sampratos raida, parodant, jog siekis suderinti skirtingø preferencijø 

ir galimybiø valstybiø norà integruotis yra bûdingas visai pokario Europos istorijai. 

Pristatomi pagrindiniai glaudesnio bendradarbiavimo formalizavimo ES sutartyje motyvai 

ir aplinkybës, susiklosèiusios per pastaràjá deðimtmetá. Po to aptariamos konkreèios 

glaudesnio bendradarbiavimo nuostatos, átvirtintos ES sutartyje. Skirtingi motyvai bei lûkesèiai, 

susijæ su glaudesniu bendradarbiavimu ES viduje bei dëmesys jam diskusijose dël 

Europos ateities, suteikia pagrindo teigti, jog formaliø (ir neformaliø) glaudesnio bendradarbiavimo 

iniciatyvø plëtra ir ágyvendinimas yra vienas ið svarbiausiø klausimø, nuo kurio 

priklausys ir tolesnë ES raida po jos plëtros, ir narystës Sàjungoje teikiama nauda Lietuvai 

ir kitoms narëms. Tai susijæ ir su galimomis tarpvyriausybinëmis koalicijomis ES po plëtros, 

kurios detaliai analizuojamos straipsnyje, bei su jø tikëtinu stabilumu. Galiausiai ávertinamos 

glaudesnio bendradarbiavimo perspektyvos ES po jos plëtros ir su tuo susijæ iððûkiai 

Lietuvai. 

Ávadas 

2004 m. geguþës mën. ES narëmis taps aðtuonios Vidurio ir Rytø Europos 

valstybës, taip pat Kipras ir Malta. Tikëtina, jog dar po keleto metø prie ES prisijungs 

Bulgarija, Rumunija, Kroatija, o dar vëliau – ir kitos Balkanø ðalys (ir galbût Turkija). 

Vienas pagrindiniø ðios Europos Sàjungos plëtros bruoþø – dël kaip niekada smarkiai 

padidëjusio valstybiø nariø skaièiaus iðaugsianti ávairovë tarp ES valstybiø. 

ES yra valstybiø klubas, kurio veikla yra pagrásta vieningomis institucijomis 

(Europos Komisija, Europos Teisingumo Teismas ir kt.) bei visiems bendromis teisës 

normomis (ang. acquis communautaire). Nenuostabu, jog, dar prieð prasidedant 

deryboms su Vidurio ir Rytø Europos ðalimis, kai kurie ES institucijø bei valstybiø 

nariø vadovai pradëjo kalbëti apie poreiká sukurti schemas po plëtros iðaugusios 

ávairovës Sàjungoje valdymui, sudarant formalià galimybæ grupëms giliau integruotis, 

o norinèioms ir galinèioms valstybëms narëms sparèiau tarpusavyje plëtoti naujus 

integracijos projektus. Ðie svarstymai dar labiau suintensyvëjo prasidëjus diskusijai 

dël Europos ateities, o pagrindiná vaidmená, siûlant diferencijuotos integracijos vizi- 

* Doc., dr. Ramûnas Vilpiðauskas - Vilniaus universiteto Tarptautiniø santykiø ir politikos mokslø 

instituto docentas. Adresas: Vokieèiø 10, 01130 Vilnius, tel. 8-5-2514130, e-paðtas: 

ramunas@lrinka.lt 

131

132 

jas, vaidino Vokietijos ir Prancûzijos politikai 1 . Nors ir ávardinama skirtingai – kaip 

„gravitacijos centras“ (Joschka Fischer), kaip „avangardas“ (Jacques Delors) ar kaip 

„pionieriø grupë“ (Jacques Chirac) – tokia „klubas klubo viduje“ galimybë yra laikoma 

vienu ið pagrindiniø dilemos tarp iðaugusios ávairovës ir siekio iðlaikyti ES funkcionalia 

organizacija (ir apsisaugoti nuo galimo integracijos sulëtëjimo po plëtros) 

sprendimo bûdø. 

Glaudesnio (arba sustiprinto) bendradarbiavimo (pastaraisiais metais nusistovi 

bûtent tokia ðio institucinio mechanizmo, suteikianèio pagrindà diferencijuotai 

integracijai ES viduje, formuluotë) motyvai ir pasekmës gali bûti interpretuojami 

gana ávairiai. Kai kuriems ES politikams ir ekspertams glaudesnio bendradarbiavimo 

galimybës formalizavimas Amsterdamo sutartyje ir tolesnis jo átvirtinimas Nicos 

sutartyje bei dabar svarstomoje ES konstitucijoje yra bûtinas, norint apsisaugoti nuo 

ES fragmentacijos ir uþtikrinti institucines galimybes efektyviam ES funkcionavimui. 

Kitiems tai – galimybë bendradarbiauti glaudþiame (senøjø) ES valstybiø nariø 

bûrelyje, kurio netrikdytø prie „senosios ðeimos“ áproèiø nepripratusios naujosios 

narës. Pastarasis motyvas daþniausiai priskiriamas Prancûzijos ir Vokietijos politikams, 

kuriø „dviðalis motoras“ daþnai bûdavo pagrindinë varomoji jëga uþ daugelio 

integracijos projektø nuo pat Bendrijø sukûrimo. Formalizuotas glaudesnis bendradarbiavimas 

suteikia galimybæ tokias neformaliai uþmegztas dviðales iniciatyvas plëtoti, 

naudojantis formaliais instituciniais mechanizmais. Taèiau reikia pastebëti, jog 

dabartinë jo formuluotë (ypaè atvirumas prisijungti visoms norinèioms dalyvauti 

ðalims bei minimalaus dalyvaujanèiøjø skaièiaus nustatymas) atspindi kompromisà 

tarp atsargiai á diferenciacijà þiûrinèiø valstybiø nariø, Europos Bendrijos metodo 

iðlaikymu ir vientisomis struktûromis (áskaitant ir savo vaidmená) suinteresuotos 

Europos Komisijos bei Prancûzijos ir Vokietijos (ir keleto kitø ðaliø), susirûpinusiø 

galimybe iðlaikyti integracijos tempà ir nusistovëjusius koordinavimo áproèius po ES 

plëtros. 

Kita vertus, kai kurios dabartinës ES ir ypaè bûsimosios jos narës, áskaitant ir 

Lietuvà, gana atsargiai vertina glaudesnio bendradarbiavimo sampratà. Nors formaliai 

glaudþiau bendradarbiauti gali bet kokia norinti ir galinti bûti naujo integracijos 

projekto nare valstybë, taèiau dël politiniø preferencijø, ekonominiø charakteristikø 

ir kitokiø skirtumø dalyvavimas naujuose integracijos projektuose neiðvengiamai 

sukurtø dilemà tarp nacionaliniø interesø bei dalyvavimo integracijoje vien dël noro 

nelikti politinëje periferijoje. Kitaip sakant, bûtent dël tø paèiø prieþasèiø, dël kuriø 

Prancûzija, Vokietija ar Beniliukso ðalys norëtø glaudþiau bendradarbiauti mokesèiø, 

saugumo ir gynybos politikos ar kitose srityse, kitoms ðalims (Didþiajai Britanijai, 

Lietuvai ir kt.) jis gali sukurti grësmæ bûti paliktoms uþ sprendimus priimanèio 

rato ribø. Lietuvoje ir kitose stojanèiose ðalyse ði grësmë ávardijama antrarûðës narës 

statusu. 

Skirtingi motyvai bei lûkesèiai, susijæ su glaudesniu bendradarbiavimu ES, 

bei dëmesys bendradarbiavimui diskusijose dël Europos ateities suteikia pagrindo 

1 Diskusijø apie naujà ES valstybiø nariø branduolá Sàjungoje, kurá sudarytø labiausiai tolesnæ 

integracijà palaikanèios ðalys (greièiausiai EB sukûrusios ðeðios ðalys), pradþia laikomas 1994 m. 

rugsëjá paskelbtas Vokietijos Bundestago nariø Schauble ir Lamers paskelbtas tekstas „Apmàstymai 

apie Europà“. Vëliau ðios diskusijos buvo tæsiamos, pradëjus svarstymus apie Europos ateitá.

teigti, jog formaliø (ir neformaliø) glaudesnio bendradarbiavimo iniciatyvø plëtojimas 

ir ágyvendinimas yra vienas ið svarbiausiø klausimø, nuo kurio priklausys ir 

tolesnë ES raida po jos plëtros, ir narystës Sàjungoje teikiama nauda Lietuvai ir kitoms 

narëms. Ðiame straipsnyje aptariama keletas su glaudesniu bendradarbiavimu 

ir jo potencialiu poveikiu naujoms narëms (pirmiausia Lietuvai) susijusiø klausimø. 

Pirma, aptariama glaudesnio bendradarbiavimo sampratos raida, parodant, jog siekis 

suderinti skirtingø preferencijø ir galimybiø valstybiø norà integruotis yra bûdingas 

visai pokario Europos istorijai. Pristatomi pagrindiniai glaudesnio bendradarbiavimo 

formalizavimo ES sutartyje motyvai ir aplinkybës, susiklosèiusios per pastaràjá 

deðimtmetá. Po to aptariamos konkreèios glaudesnio bendradarbiavimo nuostatos, 

átvirtintos ES sutartyje. Galiausiai yra ávertinamos glaudesnio bendradarbiavimo 

perspektyvos ES po jos plëtros ir su tuo susijæ iððûkiai Lietuvai. 

Prieð pereinant prie pirmojo klausimo, reikia pateikti keletà metodologiniø 

pastabø. Pati temos formuluotë sàlygoja tai, jog èia bus kalbama daugiausia apie 

bendradarbiavimà ES tarp vyriausybiø. Glaudesnis bendradarbiavimas gali vykti tik 

tarp valstybiø, o ne regionø, interesø grupiø ar kitokiø institucijø ir yra grindþiamas 

nacionaliniø preferencijø ir gebëjimø panaðumais (tarp norinèiø já plëtoti ðaliø) ir 

skirtumais (tarp inicijuojanèiø naujà integracijos projektà ir liekanèiø uþ jo ribø) 2 . 

Kitaip sakant, politinë dinamika ES yra vertinama ið tarptautiniø santykiø disciplinø 

perspektyvø. 

Nagrinëjant sàlygas glaudesniam bendradarbiavimui ir jo pasekmes nedalyvaujanèioms 

ðalims svarbiausiu klausimu tampa klausimas apie tai, kas lemia valstybiø 

preferencijas plëtoti arba susilaikyti nuo tolesnës (gilesnës) integracijos bei jø 

gebëjimus tai daryti. Tarptautiniø santykiø ir politinës ekonomijos literatûroje galima 

rasti keletà populiariø poþiûriø á nacionaliniø preferencijø formavimà. Vieni 

akcentuoja struktûrinius tarptautinius veiksnius – ðalies dydá, ekonominio iðsivystymo 

lygá, istorinæ patirtá ir pan. Kiti pagrindiná dëmesá skiria tokiems ðaliø vidaus 

politikos veiksniams, kaip elito ir jo dominuojanèios idëjos, geriausiai organizuotø 

interesø grupiø spaudimas ir jø sàveika su perrinkimu besirûpinanèiais politikais ar 

ekspertø dominavimas, formuojant nacionalinius interesus. Ðie klausimai plaèiau 

bus aptarti paskutinëje dalyje kalbant apie galimas koalicijas ES viduje po jos plëtros 

bei Lietuvos interesus, aptariant ávairius koalicijø formavimàsi skatinanèius veiksnius. 

1. Skirtumø valdymas besiintegruojanèioje Europoje 

Dažnai manoma, jog diskusijos apie glaudesná bendradarbiavimà prasidëjo 

pastaràjá deðimtmetá, kilus klausimams dël Ekonominës ir pinigø sàjungos (tolesnio 

ES gilinimo) bei Vidurio ir Rytø Europos ðaliø narystës (tolesnës ES plëtros). Vis 

dëlto skirtingas Europos ðaliø entuziazmo bei gebëjimo integruotis laipsnis ir su juo 

susijæs siekis ieðkoti lanksèiø bendradarbiavimo sprendimø pastebimas nuo pirmøjø 

2 Kaip yra pastebëjæs vienas ekspertas, „glaudesnis bendradarbiavimas tam tikra prasme ið naujo 

átvirtina valstybes kaip monolitinius veikëjus“ (De Areilza J. M., Enhanced Cooperation in the 

Treaty of Amsterdam: Some Critical Comments, Jean Monnet Center Working Paper, 1998, p. 5). 

133

134 

þingsniø kuriant Europos Bendrijas. Kaip pastebi H. Wallace, „Vakarø Europos istorija 

yra nusëta pastangø sukurti priemones giliau integruotis toms vyriausybëms, 

kurios linkusios þengti pirmyn, nei dvejojanèioms“ 3 . Pagrindiniais pirmaisiais tokiø 

pastangø pavyzdþiais galima laikyti Europos angliø ir plieno bendrijos, o vëliau ir 

kitø dviejø bendrijø sukûrimà tarp ðeðiø integruotis linkusiø ðaliø bei vëliau EFTA 

grupës suformavimà tarp ne itin entuziastingai integracijos atþvilgiu nusiteikusiø 

valstybiø. 

Tiesa, ðiuo atþvilgiu tuometinë Vidurio ir Rytø Europa skyrësi nuo Vakarø 

tuo, jog viena ið sàlygø – ðiø ðaliø gebëjimas integruotis su Vakarø Europos ðalimis – 

buvo visiðkai apribota dël iðoriniø politiniø prieþasèiø. Ið dalies dël tø paèiø Europos 

padalijimà sàlygojusiø prieþasèiø kai kurios neutralios Europos ðalys (Suomija, Austrija) 

taip pat negalëjo laisvai pasirinkti dalyvauti po II Pasaulinio karo kuriamuose 

bendradarbiavimo projektuose – Europos Bendrijose, NATO ir Vakarø Europos 

Sàjungoje. Tik pasikeitus tarptautinei padëèiai, po Ðaltojo karo pabaigos, galima prasmingai 

kalbëti apie lankstaus bendradarbiavimo klausimus visoje Europoje (ir bûtent 

dël to kai kuriose Vidurio ir Rytø Europos ðalyse taip jautriai reaguojama á 

Prancûzijos ir kitø „senøjø nariø“ politikø svarstymus apie glaudesná bendradarbiavimà, 

kuris, manoma, gali tapti nauja galios sutelkimo priemone ir nauja kliûtimi 

visai neseniai atkurtiems lygiaverèiams santykiams). 

Vis dëlto Vakarø Europos ðaliø grupëje, nors ir geografiðkai ribotoje, glaudesnio 

formalaus ir neformalaus integravimosi patirtis yra gana ilga. Ir ekonominës 

integracijos, ir saugumo bei karinio bendradarbiavimo srityse nuolatos buvo daugiau 

ar maþiau entuziastingai integracijos atþvilgiu nusiteikusiø ðaliø. Tai atspindëjo ir 

formali narystë skirtingose organizacijose, ir neformalios naujø projektø iniciatyvos 

tarp keleto ðaliø, kurias daþnai po to perimdavo platesnës ðaliø grupës. Tik nuo 

praëjusio deðimtmeèio pradþios ES pradëjo aiðkiai dominuoti Europoje kaip pagrindinë 

funkcinë organizacija, kurios narëmis galiausiai gali tapti didþioji dauguma 

þemyno valstybiø. Kitaip sakant, tik visai neseniai ES pradëta laikyti ir geografiðkai, 

ir funkciðkai pagrindine Europos organizacija. Tad, galima sakyti, klausimas apie 

institucinæ Europà, kurià sudarë ávairios narystës atþvilgiu persidengianèios Europos 

ir transatlantinës organizacijos, pavirto klausimu apie glaudesná bendradarbiavimà 

gausesnëje ir ávairesnëje ES. Kaip paradoksaliai tai beskambëtø, taèiau bûtent ES 

sëkmë jos narystës patrauklumo atþvilgiu sukûrë sàlygas diskusijoms apie glaudesná 

bendradarbiavimà jos viduje, kuris, kaip jau minëta, gali bûti interpretuojamas ir kaip 

dalies narystës privalumø naujoms narëms atitolinimas. 

Diskusijos apie lanksèios (diferencijuotos) integracijos metodus Europoje (ir 

laipsniðkai paèioje ES) ypaè suintensyvëjo praëjusio deðimtmeèio pirmoje pusëje. 

Tuo metu skirtingø valstybiø nariø atstovai bei akademikai aptarinëjo ávairias lankstaus 

bendradarbiavimo formas – Europa a la carte, „skirtingø greièiø“ Europa ir 

„varijuojanèios geometrijos“ Europa. Ðios vizijos, dar apibûdinamos ávairiomis kitomis 

metaforomis, nors ir daþnai painiojamos, reiðkë gana skirtingus dalykus: galimybæ 

atskiroms valstybëms narëms pasirinkti ávairius integracijos projektus, sutariant 

3 Wallace H., „Flexibility: A Tool of Integration or a Restraint on Disintegration?“ in Neunreither 

K., Wiener A., eds., European Integration after Amsterdam, Oxford: Oxford University Press, 

2000, p. 175.

dël minimalaus visiems bendrø tikslø skaièiaus (pavyzdþiui, vidaus rinkos), lanksti 

integracija, kai galinèiø ir norinèiø ðaliø grupë integruojasi sparèiau uþ kitas, drauge 

paliekant galimybæ kitoms prisijungti prie jø (pavyzdþiui, Ekonominë ir pinigø sàjunga), 

bei diferencijuota integracija, kurioje nustatomos nuolatinës ribos tarp skirtingais 

laipsniais integruotø valstybiø (pavyzdþiui, priklaususios ir nepriklaususios 

Vakarø Europos Sàjungai ðalys) 4 . 

Kiekviena ið ðiø vizijø atspindëjo skirtingas politines nuostatas bei pasirengimà 

tolesnei integracijai. Beveik kiekvienas ið ðiø diferencijuotos integracijos metodø 

turëjo ir praktinius pavyzdþius, ið kuriø daþniausiai minimi buvo pinigø sàjunga, 

Ðengeno susitarimas bei socialinë chartija. Vis dëlto deðimtmeèio viduryje, rengiantis 

1996–1997 m. tarpvyriausybinei konferencijai, vyraujanèia diferencijuotos integracijos 

samprata tapo skirtingø greièiø Europa – glaudesnis bendradarbiavimas, kuriame 

skirtingu metu gali dalyvauti skirtingos valstybiø nariø grupës, taèiau jis turi 

bûti atviras visoms kitoms ðalims, be to, turi vykti vieningos ES institucinës struktûros 

ir vieningø taisykliø pagrindu. Kitaip sakant, tai vienu instituciniu ir teisiniu 

pagrindu besiremianti integracija, kurioje norø ir gebëjimø integruotis skirtumai 

valdomi pereinamaisiais laikotarpiais (arba net jei pastarøjø formaliai nëra, tikimasi, 

jog visos ðalys anksèiau ar vëliau prisijungs prie naujø integracijos projektø). Ðie 

glaudesnio bendradarbiavimo principai buvo 1997 m. formalizuoti Amsterdamo 

sutartyje. 

Prieð aptariant konkreèias ðiuo metu ES sutartyje átvirtintas glaudesnio bendradarbiavimo 

nuostatas, reikia pastebëti, jog diskusijos dël Amsterdamo sutarties 

nuostatø keliomis aplinkybëmis skyrësi nuo ankstesniø tokio pobûdþio diskusijø 

ES 5 . Pirma, kaip minëta, tuo metu jau praktiðkai buvo pradëta ágyvendinti pinigø 

sàjunga, kurios projektas numatë galimybæ dalyvauti ne visoms ðalims (tiesa, kai 

kurie Prancûzijos ir Vokietijos politikai tikëjosi, jog joje dalyvausianti valstybiø nariø 

grupë nevirðys ðeðiø ðaliø, taèiau galutiniame sàjungos kûrimo etape 1999 m. ji padidëjo 

iki vienuolikos). Antra, po keliø naujø nariø priëmimo dalis jø arba nuolatos 

skeptiðkai vertindavo naujus integracijos gilinimo projektus (Didþioji Britanija, Danija), 

arba nesugebëdavo juose dalyvauti (Graikija). Treèia, uþsienio ir saugumo, o 

vëliau ir gynybos politikos klausimø iðkëlimas ES bei dviejø tarpvyriausybinio bendradarbiavimo 

ramsèiø sukûrimas Maastrichto sutartimi paskatino diskusijas apie 

naujà ES vaidmená saugumo srityje. Ketvirta, bûsimoji ES (ir NATO) plëtra, daugelio 

manymu, stiprino bûtinybæ numatyti iðaugsianèios ávairovës valdymo glaudesnio 

bendradarbiavimo priemonëmis metodus. Galiausiai susirûpinimas sienø apsauga 

(savo ruoþtu susijæs ir su bûsima plëtra) taip pat prisidëjo prie glaudesnio bendradarbiavimo 

klausimo iðkëlimo á tarpvyriausybinæ darbotvarkæ. Tad nors anksèiau dël 

vienokiø ar kitokiø aplinkybiø EB vis iðkildavo diferencijuotos integracijos klausimas, 

taèiau bûtent praëjusio deðimtmeèio viduryje susidariusiø aplinkybiø visuma 

sukûrë sàlygas jo átraukimui á tarpvyriausybinës konferencijos darbotvarkæ ir paèià 

ES sutartá. 

4 Plaèiau apie tai þr. Stubb A. A., „Categorization of Differentiated Integration“, Journal of Common 

Market Studies, vol. 34, No. 2, July 1996, p. 283–295; Warleigh A., Flexible Integration. 

Which Model for the European Union, London: Sheffield Academic Press, 2002, p. 9–13. 

5 Wallace, (note 4) p. 177. 

135

136 

2. Glaudesnio bendradarbiavimo nuostatos 

Nuostatos dël glaudesnio (tuo metu vadinto „artimesniu“) bendradarbiavimo 

á ES sutartá buvo átraukos 1997 m. Amsterdame (15–17 str.) bei 2000 m. ðiek tiek 

modifikuotos Nicos sutartyje (43–45 str. ir keletas specifiniø nuostatø, susijusiø su 

konkreèiomis funkcinëmis sritimis). Beje, viena ið daþniausiai nurodomø ðiø ES 

sutarèiø pataisø prieþasèiø buvo poreikis pritaikyti ES institucijas jos funkcionavimui 

po naujøjø nariø priëmimo. Glaudesnio bendradarbiavimo tema taip pat buvo 

gana plaèiai diskutuojama ir pradëjus diskusijà dël Europos ateities bei svarstant 

konvente rengiamà ES konstitucijà. Pavyzdþiui, ðiai diskusijai neformalià pradþià 

suteikusioje Vokietijos uþsienio reikalø ministro J. Fischer kalboje vienu ið svarbiausiø 

akcentø buvo keleto labiausiai tolesnei integracijai pritarianèiø valstybiø nariø 

branduolys, turintis tapti avangardu, galiausiai politinës integracijos bûdu paversianèiu 

ES federacine sistema 6 . Taèiau, nors galiausiai Konvento pateiktame ES konstitucijos 

variante glaudesnio bendradarbiavimo nuostatos buvo dar ðiek tiek pakeistos, 

suprastinant esamas formuluotes bei pasiûlant keletà procedûriniø pakeitimø (bei 

pakeièiant glaudesnio bendradarbiavimo nuostatas saugumo ir gynybos srityje), svarbiausi 

jø bruoþai iðliko nepakitæ 7 . Toliau, apþvelgiant ðiuos pokyèius, pristatomos 

pagrindinës glaudesnio bendradarbiavimo nuostatos. 

Pagrindinë glaudesnio bendradarbiavimo paskirtis yra ES tikslø ágyvendinimas 

ir jos interesø apsauga. Pastebëtina, jog tik Nicos sutartyje ði nuostata buvo papildyta 

ir dar vienu glaudesnio bendradarbiavimo naudojimo pagrindimu – integracijos 

proceso sustiprinimu. Ði nauja nuostata iðliko ir ES konstitucijos projekte. Ði nuostata 

atspindi Prancûzijos, Vokietijos ir kitø EB sukûrusiø valstybiø politikø populiarø 

poþiûrá á Europos integracijà kaip á savaime vertingà ir tæstinà procesà (o ne á priemonæ 

kitiems tikslams ágyvendinti). 

Viena ið svarbiausiø glaudesnio bendradarbiavimo sàlygø yra pagarba ES institucinei 

sàrangai ir teisiniam pagrindui. Amsterdamo sutartyje buvo numatyta, jog 

glaudesnis bendradarbiavimas gali bûti naudojamas tik kaip kraðtutinë priemonë, 

kai tam tikri ES tikslai negali bûti pasiekti áprastomis procedûromis. Ði nuostata, 

nors ir kiek pakoreguota, iðliko ir ES konstitucijos projekte. Á lankstesnæ buvo pakeista 

sàlyga dël minimalaus dalyvaujanèiø valstybiø skaièiaus. Nicos sutartyje buvo 

atsisakyta pirminës nuostatos, kad glaudesnio bendradarbiavimo projektuose turi 

dalyvauti dauguma valstybiø nariø. Ji Nicos sutartyje buvo pakeista á minimalø aðtuoniø 

ðaliø skaièiø (kuris ir yra dauguma ið penkiolikos nariø, taèiau po plëtros tai 

pasikeis), o ES konstitucijos projekte yra numatyta, kad tokiuose projektuose dalyvaus 

bent treèdalis visø valstybiø nariø (taigi ES–25 tai bûtø aðtuonios ðalys). Nicos 

sutartyje taip pat buvo suðvelninti reikalavimai glaudesnei integracijos iniciatyvai 

6 Žr. Fischer J., „From Confederacy to Federation: Thoughts on the Finality of European Integration“ 

in Speech at the Humbodlt University in Berlin, 12 May 2000. Á ðá siûlymà netrukus neigiamai 

sureagavo ne tik kai kurie kitø Europos ðaliø atstovai, bet ir Fischer vizijà vertinæ akademikai. Þr. 

Zielonka J., Enlargement and the finality of European integration, Symposium: Responses to Joschka 

Fischer, Jean Monnet working paper, (7) 2000. 

7 Pakeitimai su paaiškinimais yra pateikti Konvento darbiniame dokumente: The European Convention 

Praesidium, Enhanced cooperation, Brussels, 14 May 2003, CONV 723/03.

patvirtinti – tam dabar reikia tik kvalifikuotos daugumos balsø Ministrø Taryboje 

(iðskyrus uþsienio ir saugumo politikà, kur tokioms iniciatyvoms turi pritarti visos 

ES valstybës narës, taèiau ðioje srityje, rengiant ES konstitucijà, buvo numatyti pakeitimai, 

palengvinantys glaudesnio bendradarbiavimo inicijavimà). 

Po ES sutarties modifikacijø iðlieka dar viena svarbi glaudaus bendradarbiavimo 

sàlyga – jis gali bûti naudojamas tik tose srityse, kurios nepriklauso iðimtinei ES 

kompetencijai (taigi jis negalimas pinigø sàjungos, iðorës prekybos politikos ir þuvininkystës 

srityse). ES sutartyje kol kas taip pat numatyta, jog glaudesnis bendradarbiavimas 

neturi paþeisti vidaus rinkos, iðkreipti prekybos ir konkurencijos tarp valstybiø 

nariø. Jis taip pat neturi paliesti Ðengeno sutarties taisykliø. Taèiau pastarøjø 

iðlygø ES konstitucijoje siûloma atsisakyti. 

Galiausiai dar viena svarbi glaudaus bendradarbiavimo sàlyga, iðlikusi nuo 

Amsterdamo sutarties pataisø, – glaudaus bendradarbiavimo projektai turi bûti visada 

atviri bet kuriai dalyvauti norinèiai valstybei narei. Tiesa, ES konstitucijos projekte 

(III–213 str.) numato ir detalias sprendimø priëmimo procedûras plëtojant glaudesná 

bendradarbiavimo gynybos srityje (pavyzdþiui, dël vëliau prie grupës norinèios 

prisijungti narës galimybiø joje dalyvauti sprendþia tos grupës valstybës). Be to, visos 

ES valstybës narës gali dalyvauti glaudesná bendradarbiavimà pradëjusios ðaliø grupës 

diskusijose, taèiau nepriklausanèios ðiai grupei negali balsuoti priimant sprendimus 

ðioje srityje. Priimti sprendimai yra privalomi taip pat tik grupei priklausanèioms 

šalims. ES konstitucijos projekte taip pat numatyta, jog glaudesnio bendradarbiavimo 

metu priimtas acquis nëra privalomas ES ðalims kandidatëms. Sprendimai 

grupës viduje gali bûti priimami ir kvalifikuotos daugumos, ir vienbalsiu balsavimu, 

priklausomai nuo bendradarbiavimo srities, o balsai skaièiuojami remiantis tais paèiais 

principais, tik tarp grupës nariø. Beje, po Amsterdamo sutarties nuostatø patvirtinimo 

kai kurie analitikai teigë, jog tokioms ðalims, kaip Prancûzija ir Vokietija, 

glaudesnio bendradarbiavimo projektø inicijavimas gali tapti bandymu pasididinti 

savo galià Ministrø Taryboje, kuri sumaþës ES po plëtros vien dël to, jog iðaugs nariø 

ir jø turimø balsø skaièius 8 . 

Tad galima teigti, kad, nepaisant ávairiø pasiûlymø, kuriuos per diskusijos dël 

Europos ateities këlë ir ES valstybiø politikai, ir ekspertai, glaudesnio bendradarbiavimo 

sàlygos iðliko nelabai pakitusios ir atspindi kompromisà tarp besirûpinanèiø 

tolesnës integracijos perspektyvomis ir siekianèiø, kad bandymai kurti naujas grupes 

ES viduje nevirstø nuolatiniais skirtingø narystës statusø átvirtinimu. Tad kyla klausimas, 

ar toks kompromisas ir po ES plëtros tenkins valstybes nares, kiek juo gali bûti 

naudojamasi ir kokia tikimybë, kad kai kurios valstybës narës (ypaè Prancûzija ir 

Vokietija, á kuriø siûlymà dël glaudesnio bendradarbiavimo gynybos srityje buvo ið 

dalies atsiþvelgta ES konstitucijos sutartyje) bus linkusios inicijuoti naujus integracijos 

projektus, kurie nepateks nei á áprastinio, nei á glaudaus bendradarbiavimo rëmus. 

Ðie klausimai savo ruoþtu yra susijæ ir su tuo, kiek ði plëtra pakeis ES tarpvyriausybinio 

bendradarbiavimo principus ir neformalià koalicijø kûrimo dinamikà ir kiek dël 

to atsiradusios naujos kliûtys ir galimybës skatins kai kurias ðalis apeiti áprastus 

bendradarbiavimo metodus (inicijuoti naujus projektus uþ ES ribø). 

8 De Areilza, (note 3 ). 

137

138 

Prieð pereinant prie ðiø klausimø aptarimo, reikia pastebëti ir dar vienà glaudaus 

bendradarbiavimo praktikos (ar jos trûkumo) ypatumà. Kol kas glaudaus bendradarbiavimo 

procedûros formaliai nebuvo në karto panaudotos ES. Taèiau siûlymø 

ðià procedûrà naudoti pastaraisiais metais bûta ne vienas. Pavyzdþiui, pastaruoju 

metu Europos Komisija yra uþsiminusi apie ðios procedûros naudojimà, priimant 

kai kurias naujas aplinkosaugos taisykles, dël kuriø jau seniai nesutaria valstybës 

narës. Apie glaudesná bendradarbiavimà uþsimenama ir kalbant apie naujas iniciatyvas 

saugumo ir gynybos politikos bei mokesèiø srityse. 

Tokiais atvejais glaudaus bendradarbiavimo perspektyva veikia kaip papildoma 

paskata svyruojanèioms ðalims prisidëti prie naujø iniciatyvø ir pritarti Europos 

Komisijos siûlymams. Kitaip sakant, glaudaus bendradarbiavimo procedûra naudojama 

kaip savotiðkas derybinis árankis stumtelti abejojanèius ar nepritarianèius tolesnës 

integracijos link. Kaip pastebi kai kurie analitikai, maþdaug pusë ið visø tokiø 

atvejø, kai Europos Komisija ar ES pirmininkaujanti ðalis panaudojo „grasinimà“ 

inicijuoti glaudesná bendradarbiavimà, baigësi tuo, jog nepritarianèios sprendimui 

ðalys pakeitë savo nuomonæ 9 . Bûtent kaip „glaudesnio bendradarbiavimo ðeðëlis“ ði 

procedûra gali bûti daþniausiai naudojama ir ateityje, jei susidariusi dauguma bûtø 

nepakankama sprendimams priimti. Beje, ES konstitucijos projekte siûlomas kvalifikuotos 

daugumos balsavimo taisyklës iðplëtimas á naujas sritis bei jo supaprastinimas, 

labiau susiejant daugumos nustatymà su gyventojø skaièiumi, lyg ir turëtø sumaþinti 

poreiká naudoti glaudesná bendradarbiavimà, kaip ES efektyvumà didinanèià 

priemonæ. 

3. Bendradarbiavimas didesnëje, ávairesnëje, 

gausesnëje ES 

Nors teiginiai apie didesnæ ir ávairesnæ ES po naujø nariø priëmimo bei su tuo 

susijusá poreiká reformuoti Sàjungos institucijas ir procedûras jau seniai yra tapæ 

konvencine iðmintimi, taèiau savaime ðie teiginiai maþai kà pasako apie ES plëtros 

poveiká tarpvyriausybiniam bendradarbiavimui tarp gausesnio valstybiø nariø bûrio. 

Atsargiai þiûrëti á prognozes apie subyrësianèià ES arba á radikaliai pasikeitusá jos 

funkcionavimà reikëtø dël keliø prieþasèiø. Daþnai tie, kas garsiausiai nuogàstauja 

dël pasikeitusios ES, siekia pasinaudoti ES plëtra savo politinës darbotvarkës tikslams 

ágyvendinti (tarp jø gali bûti ir ES pertvarkymas pagal federaciná modelá). Be to, 

kaip pastebi Wallace, JAV funkcionuoja ir bûdamos penkiasdeðimties valstijø federacija 

10 . 

Tad nors didesnis klubo nariø skaièius ir apsunkina koordinavimà bei padidina 

sutarimø paieðkos kainà (ir netiesiogine – ilgesnio laiko – prasme, ir tiesiogine – 

didesnio poreikio „nupirkti“ nepritarianèiø ðaliø paramà didesniø iðmokø ið ES 

fondø – forma), taèiau savaime didesnis valstybiø nariø skaièius nebûtinai tampa 

9 Phillippart E., Optimising the Mechanism for „Enhanced Cooperation“ within the EU: Recommendations 

for the Constitutional Treaty, CEPS Policy Brief, No. 33, May 2003. Autorius mini 

tokius atvejus kaip Europos bendrovës statuto patvirtinimas, Europos areðto taisykliø suderinimas 

bei energijos mokestis. 

10 Wallace, (note 4 ).

institucine ir procedûrine problema. ES funkcionalumui ir áprastoms bendradarbiavimo 

procedûroms problema gali tapti ne didesnis valstybiø skaièius, bet interesø 

(nacionaliniø preferencijø) ávairovë ir ypaè skirtumai tarp labiau ir maþiau entuziastingai 

tolesnæ integracijà palaikanèiø ðaliø. Kitaip sakant, ar senas klausimas apie tai, 

kà ES narëmis esanèiø ðaliø grupë nori daryti kartu, paaðtrës tiek, kad kai kurioms 

ðalims patraukliausia bendrø integracijos projektø forma taps grupës nariø skaièiaus 

sumaþinimas (ir drauge jos dalyviø galios padidinimas) ar net naujø integracijos 

projektø inicijavimas uþ ES ribø. 

Atsakymas á tai priklauso nuo bûsimø valstybiø nariø preferencijø suderinamumo 

ir jø galimø preferencijø iðsiskyrimo atvejø. Tarptautiniø santykiø teorija pateikia 

keletà poþiûriø á nacionaliniø interesø (preferencijø) apibrëþimo veiksnius, 

kuriuos galima iðskirti á dvi grupes priklausomai nuo to, ar pirmenybë skiriama 

tarptautinëms struktûroms, ar vidaus politikos veikëjams. Struktûras akcentuojantys 

poþiûriai (neorealizmas, institucionalizmas) pabrëþia ilgalaikes tarptautines struktûras 

bei valstybiø bruoþus, kurie apibrëþia jø vietà tarptautinëje bendrijoje. Liberalios 

tarptautiniø santykiø teorijos akcentuoja vidaus politikos veikëjø – interesø grupiø, 

politinio elito, ekspertø ir jø sàveikos – reikðmæ valstybiniø preferencijø susiformavimui. 

Absoliuti dauguma Europos integracijà aiðkinanèiø politinës ekonomijos 

poþiûriø, pavyzdþiui, neofunkcionalizmas ar liberalusis tarpvyriausybiðkumas, taip 

pat pripaþásta vidaus politikos veikëjø vaidmená (ir didesná ar maþesná vaidmená 

suteikia virðvalstybinëms institucijoms, kurios, kai kuriø analitikø nuomone, gali 

daryti ilgalaiká poveiká nacionalinëms preferencijoms) 11 . 

Ðiame straipsnyje bus aptarta keletas struktûriniø ir á vidaus politikos veikëjus 

orientuotø nacionalines preferencijas sàlygojanèiø veiksniø bei aptartos galimos tarpvyriausybinës 

koalicijos ES po jos plëtros pagal kiekvienà ið jø. Aptariamø veiksniø 

sàraðas nëra iðsamus, juo tik norima iliustruoti galimas koalicijas ir jø sudëtis. Priklausomai 

nuo to, kokios (didelës ar maþos, ilgalaikës ar trumpalaikës, sutampanèios 

ar nepersidengianèios nariø atþvilgiu) koalicijos tikëtinos pagal skirtingus valstybiø 

nariø nacionaliniø interesø pjûvius, galima prognozuoti ir glaudesnio bendradarbiavimo 

perspektyvas bei Lietuvos vietà tarpvyriausybinëse koalicijose. 

Pagal valstybiø charakteristikas tarptautinëje sistemoje galima iðskirti keletà 

bruoþø, daþnai lemianèiø valstybiø nacionalines preferencijas: tai valstybës dydis, geografinë 

vieta, istorinë patirtis bei ekonominio iðsivystymo lygis. Kokios galimos tarpvyriausybinës 

koalicijos ES po jos plëtros pagal kiekvienà ið ðiø valstybës bruoþø? 

Koalicijos pagal valstybiø dydá ES susiformuoja tik instituciniø reformø metu, 

kadangi reformuojant institucijas visada iðkyla klausimas dël valstybiø atstovavimo 

ES institucijose ir jø svorio priimant sprendimus. Kitaip sakant, instituciniø reformø 

metu iðkyla klausimas dël valstybiø nariø santykinës átakos ES politikai átvirtinimo, 

kuris nusistovi iki kitø instituciniø reformø. Bûtent dël ilgalaikiø instituciniø reformø 

pasekmiø valstybiø santykinei formaliai galiai bei galimø skirtingø balsø svërimo 

kriterijø (proporcingumo gyventojø skaièiui), tokiø reformø metu ES valstybës 

11 Tiesa, pavyzdþiui, Moravcsik nuomone, nors valstybiø preferencijø formavimuisi didþiausià poveiká 

daro ekonominiø interesø grupiø sàveika su vyriausybe, taèiau tarpvyriausybiniø derybø metu 

valstybës derybinæ galià lemia jos ekonominiø ryðiø (a)simetrijos. Dël to, jo poþiûriu, derybose 

didelës valstybës lemia daugiau nei maþos (þr. svarbiausià jo veikalà Moravcsik A., The Choice for 

Europe, Ithaca, NY: Cornell University Press, 1998.). 

139

140 

narës paprastai pasidalina á maþø ir dideliø ðaliø grupes. Tai buvo aiðkiai pastebima 

paskutiniosios tarpvyriausybinës konferencijos, kuri parengë Nicos sutartá, metu. 

Tokia takoskyra iðryðkëjo ir ðiuo metu Konvente bei rengiantis naujai tarpvyriausybinei 

konferencijai. 

Paprastai instituciniø reformø metu balsavimo taisykliø ir valstybiø atstovavimo 

klausimais panaðià pozicijà atstovauja Vokietija, Prancûzija ir Didþioji Britanija. 

Kartais prie jø prisijungia ir Italija bei Ispanija. Tuo tarpu visos kitos valstybës, 

kurios yra vadinamos vidutinëmis ir maþomis, paprastai palaikomos Europos Komisijos, 

sudaro „maþøjø koalicijà“. Vienas ið pagrindiniø ðios ES plëtros bruoþø yra 

maþø valstybiø nariø skaièiaus padidëjimas. Taigi, kaip jau galima pastebëti ið vykstanèiø 

diskusijø dël ES konstitucijos projekto nuostatø, jau dabar susidarë maþø 

valstybiø blokas, prie kurio prisijungusi ir Lenkija (bei Ispanija), kurios nenori Nicos 

metu joms numatytø balsø perdalijimo. Tiesa, ðiam neformaliam blokui nepriklauso 

Beniliukso ðalys, pasisakanèios uþ siûlomus institucinius pakeitimus (Europos Komisijos 

skaièiaus ribojimà bei ES pirmininkavimo taisykliø pakeitimus), siejant tai 

su lûkesèiais, jog jie sustiprins tolesnæ integracijà. 

Pastebëtina, jog instituciniø reformø klausimu Prancûzija ir Vokietija, nepaisant 

ðiek tiek skirtingø nuostatø dël ES federalizavimo, 2002 m. antroje pusëje suformavo 

bendrà pozicijà, kurios nemaþai siûlymø pateko ir á Konvento parengtà ES konstitucijos 

variantà (kai kuriø analitikø nuomone, ES konstitucija labiausiai atspindi 

Prancûzijos preferencijas) 12 . Keletà svarbiausiø pakeitimø (dël Europos Komisijos 

sudëties, ES pirmininkavimo principø bei kvalifikuotos daugumos taisykliø) ypaè atsargiai 

vertina Lietuva ir kitos „maþos“ valstybës. Tiesa, jei pasirinkimas tarpvyriausybinëje 

konferencijoje bus tarp ðiø nuostatø priëmimo ir pasiektø kompromisø perþiûros, 

gali bûti, jog „maþøjø“ koalicija praras bendrumà ir galiausiai priims ES konstitucijos 

projekto nuostatas, kadangi në viena valstybë nenorës tapti tarpvyriausybinës konferencijos 

nesëkmingos pabaigos „kaltininke“. Apibendrinant galima pastebëti, jog 

maþø ir dideliø valstybiø koalicijos susidaro tik beveik iðimtinai instituciniø reformø 

metu, o jos vyksta ne daþnai (nors per pastaràjá deðimtmetá tokiø bandymø buvo kaip 

niekada daug). Be to, formaliai þiûrint, didþiøjø valstybiø, pirmiausia Vokietijos ir 

Prancûzijos, balsø neuþteks, kad bûtø sudaryta kvalifikuota dauguma Ministrø Taryboje, 

kai joje bus atstovaujamos 25 ar daugiau ðaliø, todël sprendimø priëmimui joms 

reikës ir dalies maþesniø valstybiø balsø. Ðiuo atþvilgiu dvigubos kvalifikuotos daugumos 

modelio pateikimà galima laikyti reikðmingu minëtø ðaliø bandymu didinti didþiøjø 

ðaliø galià Ministrø Taryboje, kuris galëtø padëti ateityje ne maþiau efektyviai 

ágyvendinti jø interesus gausesnëje ir ávairesnëje Sàjungoje. 

Kitas valstybiø preferencijas apibrëþiantis veiksnys yra geografinë padëtis. Ji 

svarbi keliais atþvilgiais, kuriais veikia ðaliø uþsienio politikos prioritetus: ES pakraðèiø 

valstybës gali bûti linkusios kelti á ES darbotvarkæ bendradarbiavimo su 

kaimyninëmis ES nepriklausanèiomis ðalimis; taip pat ES viduje geografiðkai artimos 

valstybës dël natûraliø prieþasèiø gali bûti linkusios plëtoti bendras bendradarbiavimo 

iniciatyvas. Ðis veiksnys yra glaudþiai susijæs ir su bendra istorine patirtimi, 

12 Guerot U., Hughes K., Lefebvre M., Egenhoff T., „France, Germany and the UK in the Convention. 

Common Interests or Pulling in Different Directions“, EPIN Working Paper No. 7, July 2003, 

p. 12.

kadangi geografiðkai artimos valstybës daþnai turi ir bendros istorinës patirties. Tai 

pasakytina apie geografiðkai artimas Beniliukso ðalis, kurios, dar prieð sukuriant 

Europos angliø ir plieno bendrijà, sukûrë triðalæ muitø sàjungà. Panaðià grupæ ir ES 

viduje, ir kartu su jai nepriklausanèiomis ðalimis sudaro Skandinavijos valstybës. 

Beje, 2000 m. rudená Skandinavijos ðaliø sudaryta „iðminèiø grupë“ pasiûlë ðioms 

ðalims suintensyvinti regioniná bendradarbiavimà, formuojant bendrà pozicijà, atsiþvelgiant 

á tokius pokyèius ES kaip euro zonos sukûrimas ir bûsimoji jos plëtra 13 . 

Tikëtina, jog dël ðiø prieþasèiø bendrà pozicijà tokiais klausimais, kaip infrastruktûros 

projektai (keliai, elektros energijos tiltas), ES atstovaus ir Lenkija bei 

Lietuva. Ðios ðalys abi gali bûti suinteresuotos ir intensyvesniais ES santykiais su 

kaimyninëmis jai nepriklausanèiomis ðalimis – Ukraina, Rusija ar (priklausomai 

nuo vidaus politinës padëties) Baltarusija. Tokios ðaliø grupës arba koalicijos gali 

ateityje konkuruoti dël ES uþsienio politikos prioritetø ir jiems ágyvendinti skirtø 

lëðø: Pietø Europos ðalys gali propaguoti glaudesnius ryðius su Lotynø Amerika ar 

Vidurþemio jûros ðalimis, Graikijos, Italijos, kai kurios Vidurio Europos ðalys – su 

Balkanø valstybëmis, Lenkija, Baltijos ðalys bei Skandinavijos valstybës – su Rusija. 

Beje, ðiuo atþvilgiu Prancûzija ir Vokietija daþnai gali atsidurti skirtingose koalicijose 

– pirmoji labiau orientuota á Pietus, antroji – á Ðiauræ ir Rytus. 

Geografinë padëtis ir istorinë patirtis turi ir dar vienà ypatumà. Ið dalies dël 

ðiø veiksniø – artumo Rusijai bei istorinës okupacijos patirties – (ið dalies dël valstybës 

dydþio ir kariniø pajëgø) naujosios ES narës yra linkusios labiau palaikyti artimus 

ryðius su JAV ir remti jos átakos iðlaikymà (bei NATO vaidmená) Europoje, nei 

daugelis dabartiniø valstybiø nariø. Tiesa, ðiuo, kaip ir kitais preferencijø formavimosi 

pjûviais, nesusidarys dvi atskiros senøjø ir naujøjø nariø koalicijos (dabartiniai 

ES nariai prieð naujuosius), bet formuosis jø deriniai. Pavyzdþiui, artimesniø JAV 

valstybiø nariø koalicijai gali priklausyti dauguma naujøjø ES nariø ir Didþioji Britanija 

(bei Ispanija ar Italija). Ðá preferencijø iðsiskyrimà tarp „transatlantø“ ir „kontinentø“ 

ypaè aiðkiai parodë ES bei stojanèiøjø ðaliø palaikymas (ar jo trûkumas) JAV 

konflikto Irake metu. Ne maþiau iliustratyvi buvo ir Prancûzijos prezidento reakcija 

á JAV palaikanèiøjø ðaliø pozicijà. Ðiuo atþvilgiu Prancûzija tebeturi senø aspiracijø 

jei ne bûti atsvara JAV pasaulio politikoje, tai bent sukurti tokià grupinæ Europos 

ðaliø atsvarà 14 . 

Pastarasis Prancûzijos motyvas gali suvaidinti svarbø vaidmená ir plëtojant jau 

besiformuojanèià neformalià koalicijà tarp Prancûzijos, Vokietijos, Belgijos ir Liuksemburgo 

dël „gynybos sàjungos“ kûrimo, kurios idëja buvo iðkelta 2003 m. kovo 

mën. Diskusijos apie glaudesná bendradarbiavimà tarp nedidelës valstybiø nariø grupës 

gynybos srityje prasidëjo jau anksèiau, ir èia taip pat svarbiausià vaidmená kol kas 

vaidino atgijæs Prancûzijos ir Vokietijos „motoras“. Abi ðalys po 2002 m. rinkimø 

Prancûzijoje, kurie baigë vadinamà „kohabitacijos“ Prancûzijoje periodà, kai prezidentas 

ir Vyriausybë atstovavo skirtingoms partijoms, iðkilmingai atnaujino Prancûzijos 

ir Vokietijos „aðies“ veiklà, pateikdamos bendrus siûlymus institucijø reformos, 

saugumo ir gynybos, teisingumo ir vidaus reikalø, ekonominës politikos bei ES plëtros 

finansavimo klausimais. Tada ðiø ðaliø politikai nedviprasmiðkai uþsiminë apie 

13 Nordic Council to discuss enhanced cooperation, Euobserver, 09.10.2000, www.euobserver.com. 

14 Grabbe H., Shaken to the Core, Prospect, May 2003, p. 12–13. 

141

142 

glaudesnio bendradarbiavimo plëtojimà saugumo ir gynybos srityse, nors tai formaliai 

ir neatitinka dar galiojanèios Nicos sutarties nuostatø, pagal kurias gynybos srièiai 

negali bûti taikomos glaudesnio bendradarbiavimo procedûros. 

Ðios problemos sprendimas galimas dviem bûdais: arba tokio projekto vykdymas 

uþ ES ribø, arba ðiø nuostatø pakeitimas, priimant ES konstitucijà, kurio, atrodo, 

siekia Prancûzija ir Vokietija ið anksto prie ES konstitucijos pridedamoje deklaracijoje, 

siekdamos numatyti tokiame projekte dalyvausianèiø ðaliø sàraðà ir numatant 

glaudesniam bendradarbiavimui kiek kitokias taisykles, kuriomis galima bûtø 

riboti norinèiøjø prisijungti galimybes. Beje, vykstant tarpvyriausybinei konferencijai 

2003 m. rudená, Prancûzija ir Vokietija pradëjo svarstyti dviejø ðaliø branduolio, 

kuriame bûtø suvienyta saugumo ir gynybos politika, sukûrimà ES po jos plëtros. Ðis 

siûlymas, kuris buvo vieðai aptariamas po to, kai Prancûzija atstovavo Vokietijai 

viename ið ES virðûniø susitikimø, skirtø gynybos politikai, nëra naujas ir buvo iðkeltas 

dar maþdaug prieð deðimtmetá 15 . Tada já pristabdë Prancûzija ir gali bûti, jog dabar 

ði idëja taip pat veikiau naudojama kaip derybinë priemonë, norint paskatinti kai 

kurias ðalis greièiau pritarti tarpvyriausybinëje konferencijoje svarstomam ES konstitucijos 

projektui. Tai patvirtina ir ðios idëjos vieðo aptarimo laikas, ir panaðios 

Vokietijos bei Prancûzijos uþuominos dël finansiniø ir kitokiø „sankcijø“ ES konstitucijos 

priëmimà stabdanèioms ðalims. Taèiau, nors dabar glaudesnis bendradarbiavimas 

(beje, tarp maþesnio ðaliø skaièiaus, nei numato ES sutartis) greièiausiai naudojamas 

kaip strateginë kitø partneriø átikinimo priemonë, jis rodo ir potencialius 

entuziastingiausiai tolesnæ integracijà palaikanèiø valstybiø tvarkymosi su iðaugusios 

ES ávairove bûdus. 

Kita problema – ne tik noras, bet gebëjimas plëtoti glaudesná bendradarbiavimà 

gynybos srityje. Pavyzdþiui, naujienos apie Belgijos ir Liuksemburgo dalyvavimà 

naujoje iniciatyvoje dël gynybos sàjungoje sukëlë nemaþai paðaipiø komentarø apie 

ðiø ðaliø potencialø indëlá á karines struktûras. Kitaip sakant, bet kokia tokio pobûdþio 

iniciatyva sunkiai ásivaizduojama be Didþiosios Britanijos, kuri iki pastarojo 

meto gana atsargiai þiûrëjo á tai. Nors pastaraisiais metais Didþioji Britanija palankiau 

pradëjusi vertinti bendrø iniciatyvø plëtojimà gynybos srityje, taèiau visada nuosekliai 

iðlaikoma parama NATO vaidmens Europoje iðlaikymui, kurio neturëtø sumenkinti 

naujos ES iniciatyvos. Taèiau jei ði Didþiosios Britanijos pozicija pasikeistø 

(o pastaruoju metu pasirodë tikrø pozicijos kaitos þenklø), tai sukurtø nemaþø dilemø 

Lietuvai ir kitoms naujosioms ES ir NATO narëms 16 . Prancûzijos, Vokietijos ir 

kai kuriø kitø ES ðaliø glaudesnio bendradarbiavimo iniciatyva gynybos srityje turëtø 

stiprø simboliná ir politiná poveiká naujosioms ðalims. Nedalyvaudamos ðioje iniciatyvoje 

jos prarastø ir (bent formalià) dalyvavimo priimant sprendimus galimybæ, 

kuri laikoma viena ið svarbiausiø narystës ES privalumø, ir turëtø pergalvoti savo 

dalyvavimo gynybos ir saugumo aljanse politikà. 

15 Core Franco–German Union considered, Euobserver, 13.11.2003, www.euobserver.com. 

16 Po paskutiniojo triðalio Prancûzijos, Vokietijos ir Britanijos vadovø susitikimo pasirodë praneðimai, 

jog visos trys ðalys sutarë dël to, kad ES turëtø bûti sukurti „bendri gebëjimai planuoti ir 

vykdyti operacijas, nesinaudojant NATO iðtekliais ir pajëgumais“. Taip pat buvo teigiama, jog ðá 

iniciatyva, trijø ðaliø nuomone, turëtø bûti plëtojama arba sutarus visoms 25 valstybëms narëms, 

arba, jei tai nepavyks, „suinteresuotø partneriø rate“ (UK comes nearer to Franco–German position 

on defence//euobserver, 2003.09.23, www.euobserver.com). Tiesa, vëliau Didþiosios Britanijos vyriausybë 

paneigë praneðimus apie jos paramà tokiai iniciatyvai.

Galiausiai dar vienas svarbus valstybiø poþymis, galintis lemti tarpvyriausybiniø 

koalicijø formavimàsi ES po plëtros, yra jø ekonominio išsivystymo lygis. Stojanèiøjø 

ðaliø pajamos vienam gyventojui, Eurostat duomenimis, 2002 m. sudarë apie 40 % ES 

vidurkio. Ir nors kai kurios naujosios narës (Slovënija) pagal ðá rodiklá jau aplenkusios 

kai kurias ES valstybes (Graikijà), o kitos auga sparèiausiai Europoje (Baltijos 

ðalys), taèiau gana dideli ekonominiø iðsivystymø skirtumai tarp skirtingø valstybiø 

nariø iðliks dar bent 15–20 metø. Tiesa, santykiniai skirtumai tarp valstybiø nariø 

turbût niekada neiðnyks, taèiau tikëtinas jø sumaþëjimas ir, vykstant ekonominiam 

augimui, bendro ekonominio iðsivystymo lygio ES didëjimas. 

Taèiau kol ekonominiai skirtumai tarp ðaliø sumaþës ir maþiau iðsivysèiusios 

ðalys taps turtingesnës, tikëtinos gana skirtingos valstybiø pozicijos (ir koalicijos) 

tarp turtingesniø ir skurdesniø valstybiø nariø. Pozicijø skirtumai ypaè ryðkûs gali 

bûti dviem aspektais – bendrøjø reguliavimo normø atþvilgiu bei perskirstymo per 

ES biudþetà klausimais. Didþioji dalis ES teisës normø yra skirtos prekybai tarp 

valstybiø nariø reguliuoti bei „rinkos trûkumams“ taisyti, daþnai nustatant detalius 

produktø kokybës ar gamybos procesø standartus. Tas pats pasakytina ir apie harmonizuotus 

netiesioginius mokesèius (akcizà bei pridëtinës vertës mokestá), kuriø minimalios 

normos taip pat yra suderintos. Detalûs standartai, kurie daþniausiai atspindi 

turtingesniø ðaliø preferencijas, nors ir daþnai numatant pereinamuosius laikotarpius 

tam, kad palengvintø jø ágyvendinimà skurdesnëse ES ðalyse, reiðkia didesnius 

prisitaikymo kaðtus skurdesniø ðaliø ámonëms, biudþetams, vartotojams. Tai maþina 

jø konkurencingumà ir perskirsto pajamas. Bûtent dël ðiø normø ágyvendinimo brangumo 

Lietuva ir kitos ðalys susiderëjo po porà deðimèiø pereinamøjø laikotarpiø 

derybose su ES. 

Dabar daugelis ES darbotvarkëje esanèiø siûlymø yra susijæ su grieþtesniø 

reguliavimo normø (aplinkosaugos, chemijos produktø ir kitose srityse) diegimu. 

Tokiø normø ágyvendinimas turëtø neigiamà poveiká Lietuvos ámoniø konkurencingumui 

ir sàlygotø bent laikinà kainø augimà. Dël tokiø tikëtinø pasekmiø Lietuvos ir 

kitø stojanèiøjø ðaliø vyriausybës turëtø sudaryti prieð grieþtesnius privalomus standartus 

pasisakanèiø ðaliø koalicijà (su sàlyga, jog vyriausybës neignoruos galimø grieþtesnio 

reguliavimo pasekmiø ar nepasiduos interesø grupiø, kurioms tokios normos 

gali bûti naudingos kaip apsauga nuo konkurentø áëjimo á rinkà). Apskritai po ES 

plëtros dël joje iðaugusiø ekonominio iðsivystymo skirtumø turëtø bûti priimama 

maþiau (ir lëèiau) naujø reguliavimo normø. Tikëtina, jog bûtent dël to Europos 

Komisija pastaraisiais metais yra pateikusi nemaþai siûlymø dël lankstesniø reguliavimo 

metodø platesnio taikymo (rëminiø direktyvø, savireguliacijos ir kt.) 17 . Turbût 

dël to vienas pagrindiniø naujøjø ES projektø – Lisabonos strategija – yra grindþiama 

atviro koordinavimo metodu, taip pat paliekanèiu valstybëms narëms galimybes apsispræsti 

dël tinkamiausiø priemoniø iðkeltiems tikslams ágyvendinti. 

Kitas su ekonominiu šalies išsivystymo lygiu susijæs koalicijø susidarymo aspektas 

– interesø sankirtos tarp á ES biudþetà daugiau sumokanèiø ir ið jo daugiau 

gaunanèiø ðaliø. Ðiuo atþvilgiu galimos koalicijos tarp tokiø ðaliø, kaip, viena vertus, 

Vokietija, Olandija ar Ðvedija, ir, kita vertus, daugumos kitø ðaliø, daugiau gaunan- 

17 Žr. Commission of the EC, „European Governance“, A White Paper, Brussels, COM (2001) 428, 

25.07.2001. 

143

144 

èiø, nei sumokanèiø á ES biudþetà. Pastarojoje grupëje turbût bûtø ir dauguma naujøjø 

valstybiø nariø. Tiesa, net ir ðiuo klausimu, kuriuo labiausiai tikëtinas pasidalinimas 

tarp senøjø ir naujøjø ES nariø, vis dëlto tikëtinos „miðrios“ koalicijos, kadangi 

tokios ðalys, kaip Italija, Prancûzija ar Ispanija, gali taip pat palaikyti siûlymus didinti 

ES biudþeto iðlaidas (ar bent nepritarti jø maþinimui). Kita vertus, pavyzdþiui, Slovënija 

ar Estija gali prisijungti prie Vokietijos vadovaujamø ðaliø grupës. Beje, bûtent 

ðiuo klausimu tikëtinas didþiausias Vokietijos ir Prancûzijos pozicijø iðsiskyrimas 

(nors jo laipsnis gali priklausyti ir nuo tolesnio stabilumo ir augimo pakto likimo, 

kurio nuostatø, ribojanèiø biudþeto deficità, ðiuo metu nesilaiko abi ðalys). Aiðkesnës 

koalicijos ES biudþeto klausimais susiformuos, prasidëjus diskusijoms dël naujo 

ES finansinio periodo. 

Nacionalinës preferencijos formuojasi veikiant ne tik struktûriniams veiksniams, 

bet ir ðaliø vidaus politikos veikëjams. Toliau aptariami du vidaus politikos 

veiksniai – interesø grupiø preferencijos bei politinio elito ásitikinimai, kuriø analizë 

grindþiama ekonomikø struktûra ir vieðai deklaruojamomis ðaliø vyriausybiø pozicijomis. 

Pagal ðiuos du veiksnius bus prognozuojamos tikëtinos valstybiø nariø koalicijos 

po ES plëtros. 

Interesø grupiø preferencijos ir jø átaka valstybës politikai priklauso nuo jø 

veiklos pobûdþio ir organizuotumo. Tiesa, ES daugialypio valdymo sistemoje atskirø 

ðaliø interesø grupës, ypaè sukûrusios Europos asociacijas, turi ir kitus átakos 

kanalus, kurie bûna nukreipti tiesiogiai á ES institucijas (ypaè Europos Komisijà). 

Taèiau daþnai iðnaudojami ir nacionaliniai ir virðvalstybiniai átakos kanalai, o nacionalinës 

valstybës ir toliau yra ðalies vidaus politikos arenoje veikiamos interesø grupiø. 

Todël prasminga ir toliau vertinti sàveikà tarp ðalies interesø grupiø ir vyriausybës, 

nors ir atsiþvelgiant á tai, jog kartais (ir priklausomai nuo konkreèios srities, 

pavyzdþiui, saugumo ir gynybos politikoje) interesø grupiø átaka bûna minimali. 

Detali valstybiø nariø interesø grupiø preferencijø analizë iðeina uþ ðio straipsnio 

rëmø. Èia apsiribojama keliais pastebëjimais. Pirma, daugelis naujøjø ðaliø yra 

maþesnës ir santykinai atviros ekonomikos ðalys. Atsiþvelgiant á uþsienio prekybos 

dalá ðaliø BVP, tikëtina, jog didelë dalis ðiø ðaliø ámoniø bus suinteresuotos kliûèiø 

uþsienio prekybai ðalinimu. Taèiau, iðskyrus keletà pereinamøjø laikotarpiø, tokios 

kliûtys turëtø iðnykti nuo narystës ES datos. Dël ðios prieþasties ir dël gana glaudþiø 

ekonominiø ryðiø su kaimyninëmis ES nepriklausanèiomis ðalimis naujøjø nariø 

ámonës gali palaikyti prekybos su treèiosiomis ðalimis liberalizavimo politikà, o tai 

gali neatitikti kai kuriø dabartiniø ES valstybiø nariø tradiciðkai saugumø sektoriø 

interesø. 

Vis dëlto tarptautinës prekybos pramonës gaminiais liberalizavimas Pasaulio 

prekybos organizacijos (PPO) derybose yra paþengæs gana toli ir ðiuo metu daugiausia 

klausimø ir nesutarimø kelia prekyba þemës ûkio produktais (ir parama ûkininkams) 

bei netarifiniø prekybos barjerø reguliavimas. Dël þemës ûkio klausimø galima 

prognozuoti keletà tikëtinø koalicijø, kurios sujungs, viena vertus, ðalis su didele 

þemës ûkio dalimi ekonomikoje arba tradiciðkai stipria ûkininkø átaka, kita vertus, 

ðalis, kuriose ûkininkai nëra átakingi. Tikëtina, jog pirmajai grupei priklausytø Prancûzija, 

Italija, Ispanija bei Lietuva, Rumunija, Lenkija, Latvija. Ðios ðalys turbût atsargiai 

vertins ir tolesnius þingsnius Bendrosios þemës ûkio politikos reformos link bei

derybas PPO dël prekybos þemës ûkio produktais liberalizavimo. Tiesa, gali bûti, jog 

dël nustatytø diskriminaciniø tiesioginës paramos sàlygø naujosios narës gali palaikyti 

paramos ES ûkininkams maþinimà vien tam, kad sumaþintø paramos skirtumus 

senosiose ir naujosiose narëse. Taèiau iðnykus diskriminacijai ðie motyvai taip pat 

iðnyks ir pagrindiniais dël ûkininkø spaudimo taps kuo didesnës paramos ûkininkams 

uþtikrinimas. 

Netarifiniø kliûèiø prekybai ðalinimo srityje pagrindinis klausimas ES vidaus 

rinkoje bus tolesnis bendrø reguliavimo normø diegimas. Kaip jau minëta anksèiau, 

vien dël ekonominio iðsivystymo lygio skirtumø grieþtesniø standartø diegimas neigiamai 

veiktø naujøjø ðaliø ámoniø konkurencingumà. Kita vertus, kaip iliustruoja pereinamieji 

laikotarpiai, kuriuos ES (valstybës narës) taikys kabotaþo paslaugoms bei darbo 

jëgos judëjimui, kai kurios interesø grupës (profesinës sàjungos, kai kurios sektorinës 

organizacijos) ieðkos bûdø apsisaugoti nuo vis dar pigesne darbo jëga grindþiamos 

konkurencijos ið naujøjø ðaliø. Tiesa, ðuo klausimu ne visada iðsiskirs naujøjø ir senøjø 

nariø pozicijos, kadangi turtingesnës naujos narës gali palaikyti Vokietijà ir Skandinavijos 

ðaliø pozicijà, o kai kurios dabartinës valstybës narës (pavyzdþiui, Graikija) gali 

palaikyti uþ status quo reguliavimo srityje pasisakanèias ðalis. 

Galiausiai, vertinant valstybiø nariø vyriausybiø (politinio elito) preferencijas, 

galima iðskirti porà klausimø. Tai arba uþ liberalizavimà, arba uþ valstybës átakos 

iðlaikymà (didinimà) pasisakanèiø ðaliø koalicijos. Kitas pjûvis – arba prieð, arba uþ 

tolesnæ integracijà ES vien dël „kuo glaudesnës Sàjungos kûrimo“ pasisakanèiø valstybiø 

nariø koalicijos. Nors nuostatos valstybës (ir virðvalstybiniø institucijø) vaidmens 

ekonomikoje atþvilgiu turëtø priklausyti nuo partijø ideologijos, taèiau ðiuo 

metu ES valstybëse narëse (ir stojanèiose ðalyse) galima pastebëti kiek kitokià tendencijà. 

Uþ ekonomikos liberalizavimà (ypaè diskusijose apie Lisabonos strategijos 

ágyvendinimà pasisako) Didþiosios Britanijos vyriausybë su Ispanijos vyriausybe, 

kartais dar palaikomos Italijos ir Portugalijos vyriausybiø. Tikëtina, jog, sprendþiant 

ið ðaliø pasisakymø konvento darbo metu, prie ðios grupës ið naujøjø nariø tarpo 

prisijungs Estija bei Èekija. 

Tuo tarpu prieð liberalizavimà ir dereguliavimà daþniausiai pasisako Prancûzija, 

kartais palaikoma Vokietijos (nors abiejose dël demografiniø ir fiskaliniø prieþasèiø 

pastaruoju metu vyriausybës bando pradëti reformas) bei Austrijos ir Skandinavijos 

ðaliø (tiesa, pastarosios iðsiskiria tuo, jog atstovauja liberaliam poþiûriui diskusijose 

apie ES iðorës prekybos politikà). Tikëtina, jog prie ðiø skeptiðkai tolesná 

liberalizavimà vertinanèiø ðaliø prisidës ir Lietuvos, Lenkijos bei daugelio kitø naujøjø 

nariø vyriausybës. Tiesa, kai kuriose ið jø ðiuo metu vykdoma uþsienio prekybos 

politika yra liberalesnë nei ES, privatizacijos eiga paþengusi toliau nei kai kuriose ES 

valstybëse narëse. Taèiau tai yra veikiau pirmøjø reformos metø sprendimø, kuriuos 

„uþfiksavo“ ásipareigojimai tarptautinëms finansinëms institucijoms bei prekybiniai 

susitarimai, o ne politinio elito ásitikinimø rezultatas. Apskritai tolesnë socializacija 

ES institucijose bei Lisabonos strategijos, atspindinèios bandymus eiti „treèiuoju“ 

arba „Europietiðkos socialinës rinkos“ keliu, ágyvendinimas stiprins kompromisø 

paieðkos kultûrà, o ne ideologiniais modeliais grindþiamà politikà. 

145

146 

Išvados 

Ávertinus galimas tarpvyriausybines koalicijas ES po jos plëtros pagal svarbiausius 

nacionaliniø preferencijø formavimo veiksnius, galima pateikti keletà iðvadø. 

Pirma, menkai tikëtinas nuolatiniø dviejø koalicijø, ið kuriø vienai priklausytø 

tik naujosios ES valstybës narës, o kitai – tik dabar esanèios narëms, egzistavimas. 

Tikëtini ávairiø koalicijø deriniai, kuriø sudëtis priklausys nuo konkretaus svarstomo 

klausimo. Tokià iðvadà patvirtina ir kiti darbai, analizuojantys ES politikà po jos 

plëtros 18 . Tai maþina glaudaus bendradarbiavimo projektø tikimybæ. 

Antra, tarpvyriausybiniø koalicijø dydis ir jø ilgalaikiðkumas priklausys nuo 

svarstomø klausimø. Pavyzdþiui, maþø ir dideliø valstybiø nariø koalicijos susidaro 

instituciniø reformø metu. Turtingesniø ir skurdesniø valstybiø nariø koalicijos formuosis 

svarstant ES finansinës perspektyvos klausimus. Uþ ir prieð bendràjà þemës 

ûkio politikà pasisakanèiø vyriausybiø koalicijos susidarys svarstant ðios politikos 

reformà (tai ið dalies susijæ ir su ES biudþeto svarstymu). Bene pastoviausia koalicija, 

galinti peraugti á glaudesná bendradarbiavimà kai kuriose srityse, yra uþ tolesnæ integracijà 

pasisakanèiø ðaliø grupë, kurià sudaro EEB sukûrusios ðalys. 

Treèia, koalicijø kaitos ir galimø nuolaidø, pateikiamø derybø metu, susiejant 

skirtingus ES darbotvarkës klausimus, atþvilgiu ES po plëtros nelabai skirsis nuo 

ankstesnës ES. Nors derybø trukmæ pailginti ir sprendimø paieðkà komplikuoti gali 

didesnis valstybiø nariø skaièius, taèiau ES politinis procesas neturëtø radikaliai 

pasikeisti po jos plëtros. Tiesa, ilgesnë derybø trukmë (ypaè tada, jei tarpininko vaidmens 

tinkamai negalës atlikti Europos Komisija ir neiðkils aiðkus lyderis, galintis 

tarpininkauti, skirtingus interesus turinèioms ðalims) gali sulëtinti sprendimø priëmimà 

ir ðitaip sustiprinti paskatas naudoti glaudesnio bendradarbiavimo metodà. Ðià 

tikimybæ didina ir ta aplinkybë, jog anksèiau nepritarianèiø tolesnei integracijai ðaliø 

pritarimas daþnai bûdavo pasiekiamas ávairiomis finansinëmis paskatomis (paprastai 

sukuriant naujas regioninës plëtros programas), o dabar naujø finansavimo programø 

kûrimas ir ES biudþeto iðlaidø didinimas yra menkai tikëtinas. Tiesa, paskatas plëtoti 

glaudesná bendradarbiavimà gali sumaþinti kvalifikuotos daugumos balsavimo taisykliø 

reforma ir lankstesniø reguliavimo metodø taikymas. Taèiau tose srityse, kur sprendimai 

bus priimami vienbalsiai, o preferencijos tolesnës integracijos atþvilgiu smarkiai 

skirsis, poreikis glaudesniam bendradarbiavimui gali iðlikti. 

Ketvirta, glaudesnio bendradarbiavimo tikimybë yra didþiausia saugumo ir 

gynybos politikos srityje. Ði sritis yra labiausiai atsieta nuo ekonominiø klausimø, 

todël sunkiau keistis ir nuolaidomis tarp saugumo ir gynybos politikos bei ekonominiø 

klausimø (kiekvienoje ið ðiø srièiø dominuoja skirtingi nacionaliniø preferencijø 

formavimosi veiksniai ir motyvai – vienoje didesná vaidmená atlieka tarptautinë aplinka, 

kitoje – vidaus interesø grupës, ministrai daþnai maþiau þino apie vieni kitø 

reikalus nei, pavyzdþiui, finansø ir þemës ûkio ministrai ir pan.). Èia jau dabar iðaiðkëjo 

galima iniciatyvinë valstybiø nariø grupë, nors ji kol kas yra perpus maþesnë 

18 Žr. pavyzdžiui Moravcsik A., Vachudova M. A., 2002 National Interests, State Power and EU 

Enlargement // East European Politics and Society, August 2002, juodraštis; Baun, M. EU Intergovernmental 

Politics after Enlargement, Paper presented at the 8th Bieennial International Conference 

of the EUSA, Nashville, March 27–29, 2003.

(keturios ðalys), nei turëtø bûti, kad galëtø formaliai pradëti glaudesnio bendradarbiavimo 

iniciatyvà. Be to, visos dabar joje norinèios dalyvauti ðalys taip pat priklauso 

ir uþ gilesnæ integracijà pasisakanèiø ðaliø grupei. Tiesa, ðios iniciatyvos formalizavimui 

bûtinas Didþiosios Britanijos dalyvavimas ir bent keleto kitø valstybiø nariø 

prisijungimas. Tokia iniciatyva taip pat turëtø bûti suderinta su NATO. Galiausiai 

tam bus reikalingos papildomos lëðos, kurias visuomenei pagrásti ekonominio sàstingio 

metu yra sunku. 

Tikëtina, jog artimiausiu metu po ES plëtros glaudesnio bendradarbiavimo 

galimybë bus dar daþniau naudojama kaip kitø ðaliø átikinimo priemonë, o ne alternatyvus 

sprendimø priëmimo mechanizmas, padedantis valdyti auganèià interesø 

ávairovæ ES. Daugiausia naujø integracijos iniciatyvø kils neformaliose senøjø valstybiø 

nariø grupëse, ypaè tarp EB sukûrusiø valstybiø, kurios formalizuodamos ir 

keldamos naujas iniciatyvas á ES politinæ darbotvarkæ glaudesnio bendradarbiavimo 

perspektyvà naudos kaip derybinæ priemonæ. Ar kai kurios ið ðiø iniciatyvø ið tiesø 

pavirs glaudesnio bendradarbiavimo projektais, priklausys nuo jas inicijuojanèiø ðaliø 

interesø stiprumo bei susilaikanèiø ðaliø nenoro prisidëti prie siûlomo projekto. 

ES, kurioje tikëtinos lanksèios nuo konkretaus klausimo priklausanèios koalicijos ir 

kurioje sprendimai bus priimami supaprastintos kvalifikuotos daugumos balsavimo 

taisykliø pagrindu, glaudaus bendradarbiavimo iniciatyvos neturëtø bûti daþnos. 

Galiausiai, jei glaudaus bendradarbiavimo iniciatyvos ES bûtø ið tiesø ágyvendamos, 

kokias pasekmes jos turëtø Lietuvai? Atsakymas á ðá klausimà priklauso nuo 

glaudesnio bendradarbiavimo vaidmens integracijos procese vertinimo. Glaudesnis 

bendradarbiavimas gali bûti naudingas ir uþ jo ribø liekanèioms ðalims (jei tokia 

bûtø Lietuva), kadangi jis leidþia geriau suderinti skirtingas preferencijas, neiðardant 

ES ir derinant ávairovæ su esamais integracijos pasiekimais, ypaè vieningos rinkos 

funkcionavimu. Tiesa, Lietuvai glaudesnio bendradarbiavimo iniciatyvos nekeltø 

grësmës, jei jos iðliktø atviros kitoms ðalims. Taèiau tokios iniciatyvos sukurtø nuolatiná 

spaudimà – ir jei jos bûtø naudojamos tik kaip derybinës priemonës, ir jei jos bûtø 

praktiðkai ágyvendinamos. Ðis spaudimas kiltø ið sudëtingos dilemos, pasirenkant 

tarp nacionaliniø interesø ir tarp noro bûti integracijos avangarde bei dalyvauti vien 

dël to, kad bûtø galima apsisaugoti nuo paribio statuso. Sprendþiant ðià dilemà, svarbiausia 

bus tinkamai ávertinti Lietuvos interesus Sàjungoje ir pasirinkti partnerius. 

Taèiau reikia pripaþinti, jog iðaugusi interesø ávairovë neiðvengiamai sukurs situacijas, 

kai reikës rinktis arba tarp harmonizavimo (kuriame daugiausia turbût lems 

didþiøjø ir turtingøjø valstybiø preferencijos), arba tarp glaudesnio bendradarbiavimo, 

kuriame Lietuva nedalyvautø, arba lankstaus bendradarbiavimo formø (atviro 

koordinavimo metodo) naudojimo. 

147

Posovietinës 

erdvës 

bûklë 

ir raida

Janina Ðleivytë * 

Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija 


Rusijos vienijimasis su Europa: 

euroatlantinës darbotvarkës 

ágyvendinimas? 

Straipsnyje aptariama Rusijos europinë politika po 2001 m. rugsëjo 11–osios ávykiø 

ir dvigubos plëtros – NATO ir Europos Sàjungos – kontekste. Nors Vladimir Putin valdymo 

metais ávyko tam tikri reikðmingi pokyèiai Rusijos uþsienio politikoje, ji ir toliau pasiþymi 

nenuoseklumu ir neapibrëþtumu. Prieðtaravimai kyla paèioje Rusijos euroatlantinës bendruomenës 

vizijoje Jungtiniø Amerikos Valstijø kaip supervalstybës ir Europos kaip auganèios 

galios atþvilgiu. Be to, tikëtina, kad Putin politikos strategija yra aiðki: siekti kuo 

glaudesnio ryðio su euroatlantine bendruomene. Europos Sàjunga yra vienas ðios vienijimosi 

strategijos elementas. Straipsnyje analizuojama Rusijos dialogas su Europos Sàjunga, áskaitant 

ir jø bendradarbiavimà saugumo srityje, nurodomos esamos kliûtys bei pateikiamos 

tolesnës Rusijos vienijimosi su euroatlantine bendruomene perspektyvos. 

Ávadas 

Rusijos ryðiai su Europa yra daug platesni nei diplomatiniai santykiai ar uþsienio 

politika. Ið tiesø tai susijæ su klausimu apie ið esmës paèios Rusijos visuomenës 

orientacijà, apimanèià jos specifinæ kultûrà ir civilizacijà. Geografiniu poþiûriu Europos 

ir Rusijos erdvës susikryþiuoja. Pusë Europos yra Rusija, o pusë Rusijos yra 

Europoje. Taigi geografija prisideda prie ðio politinio suvokimo dvilypumo. Taèiau 

politikoje, kitaip nei geografijoje, nebûtinai tai suvokiama kaip aksioma – arba Europoje, 

arba Rusijoje. Argumentai apie Rusijos sàryðá su Europos civilizacija visuomet 

atspindëjo vykstanèius debatus, apimanèius jø tarpusavio priklausomybæ, Rusijos 

individualø nacionaliná charakterá ir jos istoriná vystymosi kelià. Per savo istorijà 

rusai nuolat klausdavo: „Ar mes esame Europos dalis?“ Nepriklausomai nuo atsakymo, 

neginèijama, kad keletà pastarøjø ðimtmeèiø Europa turëjo lemiamà reikðmæ 

Rusijos uþsienio politikoje. 

* Dr. Janina Ðleivytë – Gynybos politikos ir planavimo departamento Gynybos politikos skyriaus 

virðininko pavaduotoja ir Lietuvos karo akademijos Politikos mokslø katedros dëstytoja. Adresas: 

Kraðto apsaugos ministerija, Totoriø 25/3, 01121 Vilnius, tel. 8-5-2735686, e–paštas: 

JaninaS@pastas.kam.lt 

151

152 

Kiekvienu svarbesniu Europos žemyno istorijos lûþio momentu – ar tai bûtø 

Napoleono imperijos þlugimas, ar Antantës susiformavimas – Rusija vaidino aktyvø 

ir nepriklausomà vaidmená Europoje ir buvo svarbi bendro Europos balanso sudëtinë 

dalis. Dvideðimtajame amþiuje Rusijos indëlis Europos reikaluose iðaugo dar 

labiau, nepaisant neigiamos ideologinës, karinës ir politinës reakcijos didesnëje Europos 

dalyje, atsakant á revoliucinius sukrëtimus Rusijoje ir audringus ávykius Sovietø 

Sàjungoje, atvedusius á jos þlugimà. 

Rusijos užsienio politika Europos atþvilgiu nebuvo statiðka. Be to, nors po 

„medaus mënesio“ periodo, pasibaigusio gana greitai po Sovietø Sàjungos subyrëjimo 

1991 metais, Rusijos santykiai su Vakarø Europa tapo labiau varþantys ir sunkiai 

sprendþiami (ypaè nuo deðimtojo deðimtmeèio vidurio), bendradarbiavimo tendencija 

išliko 1 . Rusija ið esmës teigiamai vertino Europos Sàjungos plëtrà. Dabartinë 

Rusijos sàveika su Europa yra gerokai paveikta esamø tarptautinës politikos pokyèiø: 

NATO ir ES plëtros (o ðios organizacijos nuolat keièiasi), 2001 m. rugsëjo 11– 

osios ávykiø, Irako karo ir pan. Taèiau svarbiausià poveiká Europos santykiams su 

Rusija daro pastarosios iðlikæs supervalstybës sindromas. 

M. Gorbaèiov „bendrøjø Europos namø“ terminas priskiriamas aðtuntajam 

deðimtmeèiui; nuo to laiko panaðios sàvokos vartojamos beveik visuose svarbiuose 

Vakarø Europos institucijø ir Rusijos pasiraðytuose dokumentuose. Pavyzdþiui, 

Europos Komisijos dokumentas dël santykiø su Rusija strategijos 1999 m. liepos 4 d. 

teigia, kad „stabili, demokratinë ir klestinti Rusija, stipriai ásitvirtinusi vieningoje 

Europoje be skiriamøjø linijø, yra svarbiausia sàlyga, kad bûtø iðsaugota taika þemyne“ 

2 . 1999 m. spalio mën. Rusija á tai atsako analogiðku dokumentu – ðalies strategija 

ES atþvilgiu (Vidutinës trukmës (2000–2010) ES–Rusijos Federacijos santykiø plëtojimo 

strategija), kuriame deklaruojamas Rusijos ásipareigojimas dalyvauti kuriant 

„vieningà Europà be skiriamøjø linijø“ 3 . 

Pradinë Vladimir Putin suartëjimo su Vakarais kryptis buvo Europa. Jau pirmaisiais 

valdymo metais jis vertino Europos Sàjungà kaip pagrindinæ Rusijos uþsienio 

partneræ, labai svarbià ðalies transformavimo procesui. Putin siekia Rusijos integracijos 

á Europà dël ekonominiø prieþasèiø: bûtent Europoje sutelktos rinkos ir 

potencialios investicijos. Rusija pradëjo formuluoti savo politikà Europos atþvilgiu, 

pagrástà ásitikinimu, kad Europa gali ir turëtø tapti pradine globalinio strateginio 

stabilumo vieta. Vëliau, ypaè po 2001 m. rugsëjo 11–osios ávykiø bei tolesniø nesutarimø 

tarp JAV ir Europos bei paèioje Europoje, Rusijai iðkilo du gyvybiniai klausimai: 

„Ar „Vakarai”, kaip koncepcija, yra vieninga ir iðbaigta?“ „O jeigu ne, tai su 

kuriais „Vakarais“ Rusija norëtø vienytis?“ 

Ðio straipsnio tikslas – analizuoti Rusijos vienijimàsi su Europa po 2001 m. 

rugsëjo 11–osios susiklosèiusioje tarptautinëje saugumo aplinkoje bei dvigubos plët- 

1 Bowker M., „The place of Europe in Russian Foreign Policy“ in Webber M., ed., Russia and 

Europe, Macmillan Press Ltd, 2000, p. 22–45. 

2 „Common Strategy of the European Union on Russia“, Official Journal of the European Communities, 

June 24, 1999, L157/1, http://europa.eu.int/comm/external_relations/ceeca/com_strat/russia_99.pdf, 

2003 03 15. 

3 „The Russian Federation Middle Term Strategy Towards the European Union (2000–2010)“, 

http://www.eur.ru/neweur/user.php?func=index, 2003 04 12.

os – NATO ir Europos Sàjungos – kontekste. Straipsnyje laikomasi neorealistinio 

poþiûrio á aptariamus ávykius ir procesus. Autorë pritaria tiek tarp Vakarø, tiek ir 

tarp Rusijos politologø paplitusiai nuostatai, kad, nors dabartinëje tarptautinëje sistemoje 

stebimas perëjimas nuo tradicinio iðorës galios balanso tarp nepriklausomø 

sistemos subjektø – valstybiø – prie vidaus átakø balansavimo per tarptautines institucijas, 

esminës tarptautinës politikos tendencijos iðlieka nepakitusios 4 . Gerokai sumaþëjusi 

masinës ginkluotos konfrontacijos galimybë ir iðaugusi valstybiø tarpusavio 

priklausomybë bei jø interesø harmonizavimas nepaðalina tarpvalstybinës konkurencijos, 

o tik pakeièia jos pobûdá. Todël, nors ir pripaþástant neorealizmo trûkumus, 

jis yra laikomas „viena þymiausia ðiuolaikinës tikros politikos (ang. realpolitik) 

versija“ 5 . Tai ypaè atitinka Rusijos politikà, kurioje dominuoja geopolitiniai, o ne 

ekonominiai bendradarbiavimo faktoriai. 

Straipsnyje autorë taip pat apsibrëþia, kad Rusijos uþsienio politika ið esmës 

yra Prezidento Vladimir Putin politika. Ðià nuostatà pagrindþia dvi prieþastys. Pirma, 

paþymëtina, kad Rusijos uþsienio reikalø ministerijos poveikis, formuojant politikà, 

ypaè lyginant su tuometinio uþsienio reikalø ministro J. Primakov turëta galia 

B. Jelcin valdymo laikotarpiu, yra stebëtinai maþas. Dabartinis uþsienio ministras 

Igor Ivanov yra tik árankis, bet toli graþu nëra svarbi politinë figûra 6 . Antra, Putin 

neginèijamai stovi Rusijos uþsienio politikos prieðakyje, bûdamas jos autorius ir pagrindinis 

dalyvis 7 . Nors kiti veikëjai, o ypaè saugumo institucijos, taip pat atlieka 

ávairius skirtingos svarbos vaidmenis, bet tik Prezidentas Putin yra tas asmuo, kuris 

lemia politikos kryptá ir eigà 8 . 

Ðiame darbe aptariamos pagrindinës Rusijos Europos politikos tendencijos ir 

pateikiamos jø tolesnio vystymosi perspektyvà. Straipsnis apima ðiuos klausimus: 

pirma, pateikia glaustà Rusijos Europos santykiø po Ðaltojo karo apþvalgà; antra, 

analizuoja Rusijos besikeièiantá poþiûrá á NATO ir ES; treèia, ávertina vykstantá 

Rusijos dialogà su Europos Sàjunga, taip pat ir jø tarpusavio santykius saugumo 

srityje; ketvirta, nurodo pagrindines kliûtis, kurios trukdo Rusijai bendradarbiauti su 

ES; penkta, analizuoja Rusijos balansavimo politikà tarp JAV ir Europos po 2001 m. 

rugsëjo 11–osios; galiausiai pateikia iðvadas dël Rusijos vienijimosi su euroatlantine 

bendruomene perspektyvø. 

4 Straus I. L., „Unipolarity: The Concentric Structure of the New World Order and the Position of 

Russia“,Kosmopolis Almanac, Moscow, 1997, p. 158–159. 

5 Pursiainen C., Russian Foreign Policy and International Relations Theory, Aldershot (UK): Ashgate, 

2000, p. 101. 

6 Rusijos uþsienio reikalø ministerija liko beveik nereformuota; tai ið dalies paaiðkina, kodël Putin 

linkæs remtis patarëjais ið iðorës. Ivanov þvelgia á pasaulá per tradicinæ sovietinæ rusiðkà prizmæ ir 

linkæs traktuoti Vakarus su átarimu. Putin nuomone, dabartinis Rusijos diplomatinis korpusas 

nepasirengæs suvokti laisvà rinkà, visuomenës informavimo priemones ar po Ðaltojo karo atsiradusiø 

grësmiø kilmæ. Þr. Stent A., „The New Russian Diplomacy“, World Policy Journal, Fall 2002. 

7 Fedorov A., „Russia’s Place in the World: Finally Emerging from the Effects of the Cold War“, 

Presentation at the Wilton Park Conference WP 668 „Putin’s Russia: Two Years on“, UK, March 

11–15, 2002. 

8 Lo B., „The Securitization of Rusian Foreign Policy under Putin“ in Gorodetsky G., ed., Russia 

between East and West: Russian Foreign Policy on the Threshold of the Twenty–First Century, Frank 

Cass, 2003, p. 21. 

153

154 

1. Rusijos santykiø su Europa po Ðaltojo karo 

trumpa apžvalga 

Verta prisiminti, kad po Sovietø Sàjungos þlugimo Rusijos orientacija tarptautinëje 

arenoje buvo stipriai provakarietiðka. Suardytas senas reþimas, atsikratyta 

komunistinës praeities bei tvirta orientacija á demokratijà ir rinkos ekonomikà, – 

visa tai, atrodë, turëjo suteikti Rusijai „þalià kortà“ á Vakarø pasaulio bendruomenæ. 

Taigi tiek politiðkai, tiek psichologiðkai Rusija buvo pasirengusi ásijungti á „civilizuotø 

tautø bendruomenæ“ ir bûti pripaþinta besikurianèios naujos saugumo tvarkos, 

turëjusios pakeisti bipolinæ kontinento struktûrà, visateise dalyve 9 . Taèiau tokios 

viltys gyvavo neilgai. Kai kurie apþvalgininkai linkæ tai aiðkinti Rusijos euforija po 

Ðaltojo karo, kiti (ir tai atrodo labiau pagrásta) – ávairiø tarptautiniø þaidëjø, pirmiausia 

paèios Rusijos, nesugebëjimu tvarkytis su iðkilusiomis problemomis. 

Viena yra aiðku: bendraudama su Europa, daugeliu poþiûriø Rusija ðiandien 

jauèiasi daugiau suvarþyta nei tai buvo prieð deðimtmetá. Tai daugiausia susijæ su 

dviem svarbiais faktoriais. Pirmasis jø yra ideologinis ar vertybinis ir atspindi Rusijos 

suderinamumà su Europa. Jei Rusija nori elgtis kaip „normali“ tarptautinës bendruomenës 

narë, vakarietiðkos standartinës vertybës – demokratija, þmogaus teisës, 

rinkos ekonomika ir pan. – tampa viskà lemianèiu testu. Rimti sunkumai, kuriuos 

patiria ðalis ðiuo atþvilgiu, yra iððûkis visø pirma paèiai Rusijai, taip pat ir jos dialogui 

su Europa. Antrasis faktorius á pirmà vietà iðkelia geopolitikà ir yra susijæs su Maskvos 

sumaþëjusiomis galiomis veikti ávykius Europoje. Remiantis viena neorealizmo 

teorija, kuriai pritaria dauguma politikos ekspertø, Rusijos „pasitraukimas“ ið Europos 

yra aiðkinamas jos prastai suvokta ir neefektyvia uþsienio politika jau nuo sovietinës 

pertvarkos (rus. perestroikos) laikø. Jei á ávykius þvelgtume ið ðios pozicijos, 

sunkiai pateisinamos nuolaidos, kurias dël daugelio klausimø Maskva padarë Europai 

ir Vakarams apskritai: Vokietijos susivienijimas, „iðorinës“ imperijos þlugimas, 

Sovietø kariuomenës iðvedimas ið Centrinës Europos ir kiti panaðûs dalykai, galëjæ 

tapti derybose galingais koziriais ir iðkeisti á reikðmingas kompensacijas Maskvai, 

buvo atiduoti uþ dykà 10 . 

Todël pasibaigus Ðaltajam karui Rusija atsidûrë kontinento periferijoje. Rusijà 

nuo jos buvusiø kaimyniø skyrë dvi teritorinës zonos: buvusios Sovietø Sàjungos 

vakarinës respublikos ir buvusios Varðuvos pakto ðalys. Be to, daugybë faktoriø, tradiciðkai 

veikianèiø ðalies saugumo statusà, – iðëjimas á atvirà jûrà, svarbiø resursø 

turëjimas ir kita – labai susilpnëjo, kai iðiro SSSR. Rusija taip pat prarado kai kuriuos 

svarbius svertus, kuriais naudodamasi Sovietø Sàjunga galëjo veikti Europà. Jei prisimintume 

Sovietø kariuomenës iðvedimà ið Centrinës Europos, pakaktø paminëti 

turëtas þenklaus karinio kontingento dislokavimo 1000 myliø atstumu Rytø kryptimi 

galimybes. Þvelgiant á karinæ plëtotæ plaèiàja prasme, tampa akivaizdu, kad Rusijos 

bendra karinë galia Europoje per deðimtàjá deðimtmetá stulbinamai sumaþëjo. Tai 

9 Baranovsky V., „Russia: A Part of Europe or Apart from Europe?“ in Brown A., ed., Contemporary 

Russian Politics: A Reader, Oxford: Oxford University Press, 2001, p. 433. 

10 Ten pat.

lëmë dvi prieþastys: pirma, SSSR þlugimas; antra, neturintis precedento ekonomikos 

smukimas, pasibaigæs 1998–øjø metø finansiniu krachu, po kurio pakankamas gynybos 

resursø skyrimas tapo nebeámanomas. Konvencine prasme Rusijos karinës pajëgos 

teprilygo didelës Europos ðalies pajëgoms, o tai net neámanoma palyginti su 

turëtais sovietiniais pajëgumais. Panaðios tendencijos buvo stebimos ir strateginëje 

branduolinëje ginkluotëje: devintajame deðimtmetyje Rusija dar sugebëjo iðlaikyti 

kiekybiná paritetà su Jungtinëmis Amerikos Valstijomis, taèiau neatrodo, kad Maskvai 

pavyks tai pasiekti kitais deðimtmeèiais. Negana to, Rusijos ginkluotàsias pajëgas 

gerokai silpnino masinis árangos ir ginkluotës senëjimas, grieþtas ásigijimo programø 

ribojimas ar net stabdymas, o kà jau kalbëti apie karininkijà apëmusià moralinæ 

krizæ, sàlygotà jos statuso praradimo. Ðios prieþastys lëmë bendrà suirutæ visuose 

kariniø pajëgø lygmenyse. 

Rusija pripaþino naujai susiklosèiusià realybæ, taèiau ðis pripaþinimas buvo 

sumiðæs su tam tikru kartëliu, kadangi pasitraukimas ið Europos atrodë daugiau kaip 

„paniðkas skrydis nei apgalvotos politikos rezultatas“ 11 . Rusija pradëjo vertinti save 

kaip aukà kitø tarptautiniø veikëjø neteisingo elgesio jos atþvilgiu, nes bûtent jie 

pasinaudojo jos bloga vidaus situacija. Dar daugiau – Maskva pajuto, kad jos situacija 

sunki, prarado visus savo senuosius sàjungininkus Europoje ir nepajëgë pritraukti 

naujø, iðskyrus Baltarusijà, atmetus visas abejones dël Aleksandro Lukaðenkos reþimo. 

Rusijai taip pat teko iðkæsti finansinës ir ekonominës globalizacijos poveiká, ir 

visa tai, skirtingai nei anksèiau, vyko jai paèiai jau nebeveikiant globaliniø procesø 

raidos. 

Ði situacija, „be sàjungininkø“, turëjo ir kitø pasekmiø: ji stûmë Rusijà ið 

Europos tiek politiðkai, tiek ideologiðkai. Jei sàjungininkø nebeliko Europoje, vadinasi, 

reikia jø ieðkoti uþ jos ribø; jei europieèiai nesugeba ar nenori traktuoti Rusijos 

kaip specifinës ðalies, turëtø atsirasti kiti, maþiau reiklûs partneriai. Pats ryðkiausias 

pavyzdys, kaip ði logika tampa politika, yra Rusijos suartëjimas su Kinija. Nors Rusijos 

ryðiø su „klastingomis valstybëmis” (ang. rogue states) nereikëtø pervertinti, kai 

kurios ið jø, kai nëra kitø ypaè Europoje alternatyvø, buvo traktuojamos kaip potencialios 

kandidatës á partneres. 

Kita tokiø nuostatø prieþastis buvo deðimtajame deðimtmetyje pasiekta didþiulë 

paþanga Europos integracijoje jos dvigubos plëtros – ES ir NATO – prasme, 

kai tuo metu Rusijos pastangos siekiant integruotis su Nepriklausomø Valstybiø Sandraugos 

(NVS) ðalimis buvo bevaisës. Be to, tuomet, kai Europos valstybës artëjo 

viena prie kitos, Rusijai iðkilo teritorinio vientisumo grësmë. Taèiau svarbiausia ne 

tik tai, kad Rusija ir likusi Europa buvo skirtingose savo evoliucijos fazëse, bet kad 

kontinento gravitacijos centras stûmësi á Vakarus. Trumpai tariant, pirmiausia geopolitinis 

faktorius – liekamasis didþiosios valstybës sindromas – lemia Rusijos santykius 

su Europa. Juos neigiamai veikia Rusijos nusivylimas ir susierzinimas bei jos 

iðlikæs noras átvirtinti save kaip „specialià“ veikëjà Europoje ir pasaulyje. 

B. Jelcin valdymo laikotarpiu Maskva parodë didelá politiná ir diplomatiná 

aktyvumà propaguodama vadinamàjá paneuropiná saugumà. Dël to Europos saugumo 

ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) pagal savo genezæ, sudëtá ir veiklos 

11 Ten pat. 

155

156 

pobûdá tapo Rusijai paèia patraukliausia daugiaðale institucija. Ið savo pusës Rusija 

demonstravo sporadiðkas pastangas, siekdama pasinaudoti prieðtaravimais tarp JAV 

ir Europos bei skatinti „tikrà europiná“ poþiûrá kaip atsvarà á intensyvø Amerikos 

ásitraukimà á Europos reikalus. Vienas ið Kosovo krizës ðalutiniø padariniø taip pat 

buvo Rusijos padidëjæs dëmesys Europai. Ið tiesø pagrindinë prieþastis buvo opozicija 

NATO. Tai atsispindëjo ir tuomet besiformuojanèiame Rusijos poþiûryje á ES 

vykstanèius pokyèius saugumo bei karinëje srityse. 

Anot Karnegio centro Maskvoje eksperto Timofej Bordaèiov, Rusijos politika 

ES atþvilgiu perëjo tris stadijas. Pirmoji prasidëjo deðimtojo deðimtmeèio pradþioje 

ir baigësi Partnerystës ir bendradarbiavimo sutarties sudarymu 1994 metais 12 . 

Dabar ES iðkilo kaip individuali þaidëja ir Rusijos partnerë. Rusijoje stokojant ekspertø, 

galinèiø tinkamai ávertinti ES esmæ, vaidmená ir jos evoliucijos pobûdá, jos 

poþiûris á Europos Sàjungà buvo daugiausia palankus. Antroji stadija (1996–1999 m.) 

atspindëjo bendrà ðaltø Rusijos santykiø su Vakarais tendencijà. Pagaliau treèioji 

stadija (po 1999 m.), kuri yra susijusi su Putin era, pasiþymi Rusijos pasitraukimu 

nuo konfrontacinës pozicijos ir naujos Kremliaus administracijos noru pasinaudoti 

suartëjimo su Vakarais politika, siekiant gauti maksimalià ekonominæ naudà 13 . 

Valdant Putin, kai ðalies vidaus reformø ágyvendinimas tapo neiðvengiama 

bûtinybë, kaip, beje, ir jos noras turëti geresnes pozicijas pasaulinëje rinkoje, Rusijos 

interesas dël ekonominiø ryðiø su Europa stipriai iðaugo. Rusijos pagrindinis tikslas 

Europos atþvilgiu yra padaryti jà ðalies transformavimo árankiu. Maskva siekia sustiprinti 

Rusijos tarptautiná vaidmená ir uþkirsti kelià ávykiams, galintiems já sumenkinti. 

Todël Putin nebemanë kaip Jelcin, kad ESBO yra svarbiausia saugumo organizacija 

Europoje, o siekë atstatyti santykius su NATO, kurie buvo suspenduoti Kosovo 

krizës metu. Vien tik ðaltu Putin pragmatizmu galima paaiðkinti, kodël Rusijos 

politika sugebëjo iðvengti „radikaliai besikeièianèiø optimizmo ir nusivylimo bangø“ 

14 , kurios bûdingos 1990–øjø laikotarpiui. 

2. ES versus NATO 

Buferinë zona, skirianti Rusijà nuo Vakarø, greitai traukiasi. Jau greitai Rusijos 

vienintelë kaimynë Vakaruose bus Europos Sàjunga ir á ES þvelgianti Ukraina. ES 

plëtros perspektyva, absoliuèiai prieðingai nei emocinës reakcijos dël NATO plëtimosi 

á Rytus, nedaug tesujaudino Rusijà. Vakarø laikraðèiuose pasirodë tik Rusijos 

antraðtës, susijusios su Kaliningrado klausimu. Toks Maskvos ðiek tiek lengvas poþiûris 

á Europos Sàjungos plëtrà ið dalies paaiðkinamas tuo, kad tik deðimtojo deðimtmeèio 

pabaigoje ES pasirodo Rusijos politinio aparato „radaro ekrane“ kaip savarankiðka 

uþsienio ir saugumo politikos dalyvë. Atskiros Europos valstybës ir toliau 

12 Europos taryba priëmë PBS Korfu 1994, bet jos ásigaliojimas buvo atidëtas iki 1997 m. dël 

pirmojo karo Èeèënijoje [Autorës pastaba – J.Ð.]. 

13 Bordachev T. V., „Strategy and Strategies“ in Moshes A., ed., Rethinking the Respective Strategies 

of Russia and the European Union, Carnegie Moscow Center & The Finnish Institute of International 

Affairs (FIIA), 2003, p. 32 (Special FIIA – Carnegie Moscow Center Report). 

14 Lo B., Russian Foreign Policy in the Post–Soviet Era: Reality, Illusion and Mythmaking, Palgrave, 

2002, p. 161.

išlieka svarbesniais atramos taškais Rusijos užsienio politikoje. 

Kita gana ramaus Rusijos poþiûrio á ES plëtrà prieþastis yra ta, kad trûksta supratimo 

apie tai, kà Europos integracija apima ir kà konkreèiai euroatlantinë integracija 

reiðkia Rusijai. Iki 2000–øjø Rusijoje vyravo nuostata, kad ES plëtra yra ið esmës pozityvus 

reiðkinys, svarbus paèios Rusijos ambicingame modernizacijos projekte ir pagrástas 

daugiau ekonominiais nei politiniais imperatyvais 15 . Paþymëtina, kad Rusijos poþiûriai 

á Europos Sàjungà ir NATO visuomet radikaliai skyrësi. Dmitrij Trenin, Karnegio Maskvos 

centro pavaduotojo, þodþiais, Rusija nuolatos buvo linkusi „suprieðinti gerus europinius 

Vakarus – ES“ ir „blogus Vakarus – NATO“ 16 . Laikydama ES pozityvia organizacija, 

Rusija vertino jà „ne pagal tuos dalykus, kuriuos ES turëjo, […] bet greièiau pagal tuos, 

kuriø ji stokojo“ 17 , bûtent Amerikos ir integruotos karinës struktûros buvimo. 

Greta ES realios paþangos, kurios tikslas yra þymi plëtra á Rytus, antra prieþastis, 

sukelianti Rusijoje vis didëjantá susidomëjimà Europos Sàjunga, glûdi deðimtajame 

deðimtmetyje jos vykdytose vidaus reformose. Tos reformos baigësi paèios 

organizacijos transformacija ir jos pastangomis padidinti ES tarptautiná vaidmená, 

pavyzdþiui, imantis Europos saugumo ir gynybos politikos (ESGP), kuri yra Bendros 

uþsienio ir saugumo politikos (BUSP) dalis, plëtojimo. Vertëtø pabrëþti, kad 

pradþioje ESGP Rusijai atrodë esanti alternatyvi ir priimtinesnë Europos saugumo 

sistema, siekianti susilpninti ar netgi griauti NATO aljansà. Todël Rusijos politikai 

suvokë ESGP pirmiausia kaip pleiðtà tarp Europos NATO nariø ir JAV 18 . Kita 

prieþastis, kodël ES plëtra niekada neatrodë galinti kelti grësmæ Rusijai, yra ta, kad 

Europos Sàjungoje karinis matmuo kol kas vaidina ðalutiná vaidmená,. 

Tikrovëje viskas klostësi kitaip. Vien tik Kaliningrado klausimas privertë 

rusus susimàstyti, kad ES plëtros projektas apima kur kas daugiau ir yra ambicingesnis 

nei NATO plëtra á Rytus. Todël, nors bûsimà Centrinës ir Rytø Europos valstybiø 

narystæ ES Rusija dar priima palankiai, kuo labiau artëja kai kuriø kaimyniniø ðaliø 

prisijungimo prie Europos Sàjungos momentas, tuo daugiau Maskva ima nerimauti. 

Visø pirma Rusija turëjo ásitikinti, kad, pasak Trenin, „jei NATO [maðina] paleidþiama 

nenumatytais atvejais, ES veikia nuolat“ 19 . Prekybos sàlygos, kaip ir þmoniø 

judëjimas per naujas Europos Sàjungos sienas, turëtø gerokai pasikeisti, iðkilti tikri 

barjerai tarp priklausanèiø ES ir likusiø uþ borto, o kà jau kalbëti apie „Ðengeno 

uþdangà“ didesniam Rusijos eksportui á Europos rinkas. O kaip Maskva ir Briuselis 

sugebës tvarkyti Kaliningrado, vadinamo „pilotiniu projektu“ ar ES santykiø su Rusija 

„iðbandymo priemone“, apsupto ES teritorija, statusà? Taigi ES plëtra turës dvigubà 

poveiká Rusijai, nes geografiðkai priartins jà prie Europos, bet atitolins didëjanèio 

ekonominio ir socialinio atotrûkio poþiûriu. Dël ðiø sàlygø Rusijai gresia laips- 

15 Baranovsky V., „Russia’s Attitudes Towards the EU: Political Aspects“, Programme on the 

Northern Dimension of the CFSP, No. 13, Helsinki and Berlin: FIIA and Institut für Europäische 

Politik, 2001, p. 122–143. 

16 Trenin D., „Russia–EU partnership: Grand Vision and Practical Steps“, Russia on Russia, Issue 1, 

Moscow School of Political Studies and Social Market Foundation, February 2000, p. 106. 

17 Trenin D., „Russian–Lithuanian Relations: Will the Success Story Last“, Lithuanian Foreign 

Policy Review, 2000/2 (6), http://www.urm.lt/lfpr, 2003 05 30. 

18 Light M., et al., „Russian Perspectives on European Security“, European Foreign Affairs Review, 

2000, p. 12–14. 

19 Trenin, (note 17). 

20 Trenin, (note 16). 

157

158 

niðkas nustûmimas á ðalá 20 . Nors Rusijos narystë Europos Sàjungoje yra lengviau 

ásivaizduojama nei narystë NATO, taèiau, netgi jei Maskva sugebëtø atitikti narystës 

kriterijus, vien tik Rusijos dydis galëtø destabilizuoti ES struktûras ir institucijas 21 . 

Vis dëlto nors buvæs skirstymas á „blogà NATO“ ir „gerà ES“ nebëra toks absoliutus 

dël pastarosios plëtros ir kylanèio poveikio Kaliningradui 22 , Aljanso ávaizdis lieka 

daugiausia negatyvus. 

3. Rusijos – ES dialogas 

Rusija yra labai svarbi Europos Sàjungos kaimynë, ir ES pademonstravo didþiulá 

ásipareigojimà, átraukdama Rusijà, padëdama jos transformavimosi procese bei priartindama 

jà prie savæs. Analogiðkai Europos Sàjunga Rusijai yra pati svarbiausia prekybos 

partnerë, didþiulis investicijø, techniniø þiniø bei patirties ðaltinis, naudingas 

tarpininkas, siekiant narystës Pasaulinëje prekybos organizacijoje, ir vienintelë reali 

politinë alternatyva JAV hegemonijai. ES politikos Rusijos atþvilgiu bendras tikslas 

yra giluminë ðios ðalies transformacija, pagrásta laipsniðku daugelio Europos normø ir 

vertybiø pripaþinimu. 1997 m. tarp ES ir Rusijos Federacijos ásigaliojo Partnerystës ir 

bendradarbiavimo sutartis 23 (PBS) – pagrindinis teisinis dokumentas, reglamentuojantis 

ES santykius su Rusija; 1999 m. ES parengë Bendràjà strategijà dël Rusijos 24 

(BSR), á kurià pastaroji atsakë Vidutinës trukmës strategija (VTS), o 2000 m. buvo 

priimtas Ðiaurës matmens 25 veiksmø planas. Nepaisant to, ES santykiams su Rusija dar 

trûksta esmës, kadangi dauguma politiðkai tiksliø deklaracijø ir iniciatyvø taip ir nebuvo 

ágyvendintos (þr. „Pagrindinës kliûtys Rusijos santykiuose su ES“). 

Europos bendradarbiavimo su Rusija interesas didþia dalimi yra pagrástas 

geostrateginiu pragmatizmu, nes abi ðalys dalijasi kontinentà. Aiðkiai kalbant, Rusijos 

„buvimas Europos saugumo horizonte yra neiðvengiamas“ 26 . Tai kelia tiek teigiamø, 

tiek ir neigiamø iððûkiø Europai. Ið pozityvios pusës, Rusija svarbi Europai kaip 

energijos ðaltinis, nes net daugiau kaip 15 % kuro yra gaunama ið Rusijos 27 . Tikimasi, 

kad netolimoje ateityje Rusija taps dar svarbesniu ES energijos ðaltiniu. Paþymëtina, 

kad pagrindinis Rusijos – ES energijos dialogo tikslas yra energijos saugumo Europos 

žemyne stiprinimas 28 . Netgi jei Maskvos vaidmuo joje yra gana pasyvus (kaip, 

pavyzdžiui, „kvarteto“ – JT, ES, JAV ir Rusijos – atveju), jis vis tiek yra svarbus, nes 

21 Bowker, (note 1) p. 40. 

22 Kasyanov M., „PM rejects EU visa proposal for Kaliningrad“, The Russia Journal (online edition), 

September 27, 2002, http://www.russiajournal.com/news–article.chtml?nd=27419. 

23 „Agreement on Partnership and Cooperation between EU and Russia“, http://www.europa.eu.int/ 

comm/external_relations/russia/pca_legal, 2003 06 02. 

24 BSR, kurià ES priëmë Kelne 1999 m., buvo pirma strategija, parengta pagal Amsterdamo sutartá 

dël BUSP [Autorës pastaba – J.Ð]. 

25 Suomija ávedë Ðiaurës matmens koncepcijà, kurios tikslas buvo sukurti bendradarbiavimo forumà 

tarp ES, jos kaimynës Rusijos ir kitø Baltijos jûros valstybiø, siekiant sustiprinti regioniná saugumà 

ir stabilumà [Autorës pastaba – J.Ð]. 

26 Stent A., Shevtsova L., „America, Russia and Europe: a Realignment“, Survival, 44 (4), Winter 

2002–2003, p. 127. 

27 Lynch D., „Russia faces Europe“, Chaillot Papers, No 60, May 3003, p. 19. 

28 Dël informacijos apie ES – Rusijos energijos dialogà þr.: http://www.europa.eu.int/comm/energy_transport/en/lpi_en_3.html, 

2002 12 05. 

29 Lynch, (note 27) p. 19.

prisideda prie „tarptautinio sutarimo ávaizdþio” 29 kûrimo tam tikru klausimu. Analogiðkai 

Rusija yra ir negatyviø iððûkiø ðaltinis. Ypaè didelá nerimà Europai kelia ið 

posovietinës erdvës kylanèios „naujosios“ grësmës: branduolinio ginklo plitimas, 

organizuotas nusikalstamumas, taip pat ir prekyba narkotikais, nelegali imigracija, 

pinigø plovimas, prekyba moterimis ir vaikais, infekciniø ligø (ypaè tuberkuliozës ir 

ÞIV – AIDS) plitimas ir aplinkos tarða. 

Rusija siekia tapti integralia Europos dalimi – ne Europos Sàjungos nare ar 

siekia susivienyti su ja, taèiau bûti Europoje taip, kaip joje yra Vokietija ar Prancûzija. 

Rusija nesiekia narystës NATO ar Europos Sàjungoje, taèiau nori turëti didþiausià 

ámanomà naudà ið esamø ryðiø su ðiomis organizacijomis. Maskva nori tæsti ávairiapusá 

bendradarbiavimà su Europos Sàjunga ir ketina pereiti á strateginës partnerystës 

lygmená. 2001 m. Prezidentas Putin savo metinëje kalboje Rusijos Federaliniam susirinkimui 

paþymëjo, kad ðalies pastangos jai tampant efektyvia ES partnere didëja, ir 

pabrëþë, kad „Rusijos integracija á Europà taps viena svarbiausia Rusijos uþsienio 

politikos sritimi“ 30 . 

Anot Rusijos uþsienio reikalø ministro Igor Ivanov, vienas fundamentaliausiø 

principø Rusijos politikoje su Europa yra dviðaliø santykiø plëtojimas su atskiromis 

šalimis 31 . Rusija suvokia dviðalá bendradarbiavimà kaip áranká ágyvendinant savo 

interesus NATO ir ES. Dviðalis bendradarbiavimas laikomas svarbiu pats savaime, 

o ypaè galimos prekybinës ar ekonominës naudos poþiûriu. Todël Rusijos politikoje 

institucinës ir dviðalës kryptys yra sujungiamos: jos yra specifiðkai svarbios atskirai 

ir turi platesnæ reikðmæ, veikdamos viena kità. Èia svarbiausia tai, kad per visas 

audringos Europos istorijos permainas ir posûkius dviðaliai ryðiai visada buvo tas 

faktorius, kuris tarptautinius santykius Europoje stabilizuodavo 32 . Kita ðio klausimo 

prieþastis yra ta, kad galios politika ar neorealizmo koncepcija tebëra aktuali tiek 

Rusijos tarptautiniø santykiø teorijoje, tiek ir uþsienio politikoje. Vadovaudamasi 

ðiais principais, per pastaràjá deðimtmetá Rusija traktavo ES kaip regioninæ tarpvalstybinæ 

asociacijà, kurioje viršnacionalinis elementas nevaidina pagrindinio vaidmens, 

o visus svarbiausius sprendimus Europos valstybës priima savarankiðkai 33 . Paralelës 

su ðia diena akivaizdþios. Pavyzdþiui, siekdamas sustiprinti bei iðnaudoti skirtumus 

tarp ES institucijø dël Kaliningrado tranzito klausimo sprendimo, 2002 m. baigiamoje 

derybø su Briuseliu fazëje Putin pasinaudojo artimais dviðaliais (asmeniniais) 

santykiais. 

Dël susiklosèiusiø istoriniø prieþasèiø Rusija turi gerus ryðius su kai kuriomis 

Europos valstybëmis. Nors JAV visuomet buvo centrine valstybe Rusijai, santykiø su 

Europos „sunkiasvorëmis“ uþmezgimas yra lemiamas dalykas Rusijai propaguojant 

paneuropiná saugumà. Rusijos noras panaudoti ryðius su Europos valstybëmis bei 

institucijomis kaip svertà prieð Jungtines Amerikos Valstijas kyla dël jos susirûpinimo 

JAV politika ateityje. Jelcin prezidentavimo pabaigoje Prancûzija ir Vokietija 

buvo laikomos svarbiausiomis Rusijos partnerëmis Europos arenoje. Vladimir Pu- 

30 Ivanov cituoja Putinà, žr.: Ivanov S. I., The New Russian Diplomacy, Washington, D. C: The 

Nixon Center and Brookings Institution Press, 2002, p. 96. 

31 Ten pat. 

32 Ten pat, p. 95. 

33 Bordachev, (note 13) p. 36. 

159

160 

tin tokios pat svarbos valstybe laiko ir Jungtinæ Karalystæ. Kiekviena ðiø trijø valstybiø 

yra savaip patraukli Rusijai: Rusijos ryðiai su Londonu turi reikðmæ dël „transatlantinio 

rezonanso“, o santykius su Paryþiumi Maskva vertina dël jø panaðaus poþiûrio 

á tarptautinius santykius 34 . Taèiau nors Jungtinë Karalystë ir Prancûzija yra svarbios, 

Vokietija uþima neginèijamai pirmà vietà Rusijos Europos politikoje. 

Posovietinë Rusija visada laikë Vokietijà savo svarbiausia partnere Europoje. 

Tiksliau kalbant, Vokietija Rusijai yra Europos simbolis. Putin atëjus á valdþià, Rusijos 

santykiai su Vokietija pakilo á naujà lygmená. Rusijos Prezidento sàsajas su Vokietija 

paaiðkina asmeninës prieþastys: didþiàjà dalá savo KGB karjeros jis praleido VDR, 

todël gerai þino ðalá ir moka vokieèiø kalbà. Bûtent Rusijos noras buvo puoselëti specialius 

santykius su Vokietija ir tai tapo ið esmës strateginës partnerystës su Europos 

Sàjunga dalimi. 2002 m. balandþio mën. savo vizito á Vokietijà metu Putin teigë, kad 

„Rusijos santykius su Vokietija ámanoma ásivaizduoti tik Maskvos santykiø su Europos 

Sàjunga kontekste. Vokietija yra vienas ið Europos integracijos centrø“ 35 . 

Apibendrinant galima teigti, kad Rusijos artëjimas su Europa vyksta dviem 

kryptimis: per partnerystës stiprinimà su Europos Sàjunga ir dviðaliø santykiø plëtojimà 

su ES narëmis. Praëjusiø metø patirtis (pavyzdþiui, kelionës á Kaliningradà per 

Lietuvà) parodë, kad, net jei yra problemø santykiuose su ES, Rusija sugebëjo rasti 

atsvaros mechanizmà dviðaliame lygmenyje. Vertëtø taip pat pabrëþti, kad nors Putin 

naujai akcentavo Rusijà kaip sudëtinæ Europos dalá, lygiagreèiai buvo kitas troðkimas 

– matyti Europà maþiau „proatlantinæ“ 36 . Galima argumentuoti, kad Kremliaus 

galutinis, nors ir tolimas, tikslas yra ES paremti saugumo mechanizmai – ESGP ir 

Greitojo reagavimo pajëgos (GRP) – tam, kad bûtø atsverta NATO struktûrø átaka 

Europos saugume 37 . Peršasi logika, jog tik tuomet Rusija bus garantuota, kad jos 

geopolitinis svoris Europoje ir uþ jos ribø nustos maþëjæs. 

4. Saugumo santykiai 

Europos poþiûris á Rusijos saugumo klausimus ið esmës yra netiesioginis: padëti 

ðaliai jos sudëtingame transformavimosi procese, puoselëjant viltá, kad tai taip pat prisidës 

ir prie saugumo stiprinimo. Dabartinë Rusijos – ES saugumo darbotvarkë yra gana kukli, 

ypaè „grieþtojo“ saugumo srityje. Europos tiesioginis bendradarbiavimas su Rusija grynai 

karinëje sferoje yra labai ribotas, nes pastaroji tebëra problemiðka saugumo partnerë. Maskva 

vis dar yra ásivëlusi á karo su Èeèënija painiavà, jos ðiandieninë gynybos politika yra 

netinkama, gausybë neatidëliotinø reikalavimø iðlaikyti karinius pajëgumus, jau nekalbant 

apie jø modernizavimà. Kitas jautrus klausimas – Rusijos civiliø ir kariðkiø santykiai. 

Putin atsigræþimas á Europos Sàjungà yra ið dalies jo pripaþinimas, kad ES yra 

galimybë Rusijai ne tik ekonomikos ir prekybos prasme, bet taip pat ir Europos 

34 Lynch, (note 27) p. 50. 

35 BBC Summary of World Broadcasts (SWB), SU/4485, April 11, 2002. 

36 Tai reiðkia, kad Rusija nori, kad JAV turëtø maþesná poveiká Europoje. Þr. Smith M. A., „Contemporary 

Russian Perceptions of Euro–Atlanticism“, F74, RMA Sandhurst (UK): Conflict Studies 

Research Centre (CSRC), February 2002. 

37 Þr. Igorio Ivanovo komentarus spaudai po diskusijø su ES Madride: Diplomaticheskiy Vestnik, 

No. 5, May 2002, p. 21 (rusø k.). 

38 Lynch, (note 27) p. 73.

saugumo prasme. Nors pradþioje uþëmë Maskva „laukimo ir stebëjimo“ 38 pozicijà 

dël Europos saugumo ir gynybos politikos, drauge ji negalëjo ignoruoti fakto, kad 

ESGP atsiradimas sutapo su Europos Sàjungos plëtimosi ir gilëjimo procesais. Jei 

Rusija siekia maksimaliai iðnaudoti savo galimybes paveikti ESGP formavimàsi, ji 

privalo plësti ryðius su visomis pagrindinëmis organizacijomis, dalyvaujanèiomis 

kuriant Europos saugumà. 

Ivanov þodþiais, pagrindinis Rusijos Europos politikos tikslas yra kurti „stabilià, 

nediskriminuojanèià ir universalià Europos saugumo sistemà“ 39 . Bûtent tai 

apimtø „didesnës Europos“ su vieninga stabilumo ir saugumo sritimi, ekonomine 

gerove ir ilgalaike demokratija kûrimà 40 . Ðia prasme ESGP ið esmës yra instrumentas 

„didesnei Europai“ kurti. Kitaip sakant, santykiai su ESGP turëtø paremti Rusijos 

interesus Europoje, apimanèius Europos saugumo modelio, garantuojanèio Maskvai 

lygø balsà visuose saugumo lygmenyse, sukûrimà. Toks Maskvos ESGP suvokimas 

yra visiðkai prieðingas Briuselio nuostatoms. Europos Sàjungai ESGP yra tik 

ribota jos uþsienio politikos priemonë, naudojama vien tik kriziø valdymui, taigi 

tarnaujanti ES, o ne „didesnei Europai“ 41 . 

Per pastaràjá deðimtmetá Rusijos interesas plësti paneuropiná saugumà sutapo 

su jos pastangomis pakelti ESBO iki Europos visaapimanèios (skëtinës) saugumo 

organizacijos, kuriai bûtø pavaldþios visos kitos institucijos, lygio. Jelcin netgi bandë 

sieti ES, kaip saugumo dalyvës, formavimosi procesà su ESBO stiprëjimu 42 . Ði politinë 

linija neiðnyko ir pirmoje Putin kadencijos pusëje. Pakaktø prisiminti jo kvietimà, 

kurá iki 2001 m. rugsëjo 11–osios buvo galima daþnai iðgirsti dël strateginiø ir 

saugumo santykiø tarp Rusijos, Europos ir JAV pertvarkymo, teigiant, kad dabartinë 

saugumo sistema neuþtikrina saugumo apskritai. Ið kitos pusës, Maskvos sugebëjimas 

laviruoti santykiuose su ESBO, NATO ir ES gerai iliustruoja Putin pragmatiðkà, 

taèiau geopolitiðkai motyvuotà poþiûrá á tarptautinius reikalus. 

Vëliau Putin laipsniðkai atsisakë ESBO pirmumo idëjos, teskirdamas jai menkà 

vaidmená Europos saugumo koncepcijoje. Tai galima bûtø aiðkinti dvejopai. Visø 

pirma ESBO tapo vis labiau varþanti Rusijà ir todël nepageidaujama (ypaè dël Èeèënijos) 

bei nesugebanti bûti efektyvia priemone remiant Rusijos strateginius tikslus – 

toká savo poþiûrá Maskva patvirtino ir 2001 m. ESBO virðûniø susitikime Stambule 

43 . Atitinkamai keitësi ir Rusijos nuostatos dël ESGP. Jelcin prezidentavimo laikotarpiu 

ESGP (ir ES) buvo suvokiama kaip atsvara esamai Europos saugumo sistemai, 

kurios centre buvo NATO, ir kaip esminis „polius“ daugialypiame pasaulyje. 

Putin administracija taip pat siekë pradëti bendradarbiauti ESGP srityje, taèiau skirtingu 

bûdu. Kremliaus nuomone, ESGP ágyja skirtingà funkcijà – tampa Rusijos 

39 Ivanov, (note 30) p. 96. 

40 Ivanov cituoja Putin, ten pat. 

41 Lynch, (note 27) p. 76. 

42 Press 43, Nr. 618/99, EU–Russia Summit, Brussells, 1999 02 18. 

43 „Moskva protiv provedeniya sammita OBSE v etom godu“, Nezavisimaya Gazeta, March 31, 

2001, p. 1 (rusø k.). 

44 Rontoyanni C., „So far, so good? Russia and the ESDP“, International Affairs, Vol. 78, No. 4, 

2002, p. 818. 

161

162 

ásitraukimo á politikos formavimo procesà Europoje „nauju kanalu“ 44 . Žvelgiant iš 

šios perspektyvos, ESGP atsiradimas Europos saugumo aplinkoje reikalauja ið Rusijos 

kaip galima greièiau plësti dviðalius kontaktus su ðia nauja struktûra. Antra, Maskva 

atnaujino savo santykius su NATO, kurie buvo nutraukti dël bombardavimø Kosove. 

Ir tik Putin, tuomet dar einanèio Prezidento pareigas, kvietimas NATO generaliniam 

sekretoriui lordui Robertson 2000 m. pr. suteikë pradiná impulsà poslinkiui 

ðia kryptimi. Jau tuomet Putin pripaþino neiðvengiamà faktà, kad NATO ið tiesø 

uþtikrina saugumà Europoje ir kad Rusijai nebelieka jokio kito pasirinkimo, o tik 

prisitaikyti. Toks postûmis politikoje ið esmës reiðkë Maskvos sprendimà nesiprieðinti 

procesams, kuriø ji negali lemti. 

Rusijos Prezidentas turëjo pripaþinti, kad NATO tebeturi þymià átakà Europoje 

ir uþ jos ribø. 2001 m. gruodá Putin konstatavo, kad „[...] nauja Rusijos santykiø 

su NATO kokybë galëtø bûti geras tiltas á Rusijos dalyvavimà bûsimoje Europos 

saugumo sistemoje“ 45 . Tai leidþia manyti, kad santykiai su NATO yra nepaprastai 

svarbûs Maskvai kuriant labiau prognozuojamà klimatà Europoje. Atrodë, kad deklaracija 

„NATO – Rusijos santykiai: nauja kokybë“ 46 , priimta NATO valstybiø vadovø 

ir Rusijos Federacijos 2002 m. geguþæ Romoje, þymëjo svarbø þingsná ið esmës 

paèiame Aljanse, transformuodama Europos ar netgi globalinio saugumo sistemas. 

Rusija tikëjosi, kad ji galës akyviau dalyvauti sprendþiant euroatlantinës erdvës saugumo 

klausimus, o tai leis jai atsikratyti deðimtajame deðimtmetyje turëto daugiausia 

neþymaus vaidmens Europos saugumo reikaluose. Uþsienio ir gynybos politikos 

tarybos pirmininkas Sergej Karaganov argumentuoja dar grieþèiau: anot jo, Rusija 

turëtø bûti suinteresuota NATO kaip priemone, kurios dëka Europos valstybës, áskaitant 

ir Rusijà, galëtø apriboti JAV vienaðaliðkà politikà 47 . 

Manoma, kad raktas á efektyvesnæ partnerystæ saugumo srityje turëtø bûti 

NATO – Rusijos taryba (NRT). Politinë valia, priversianti ðià naujà struktûrà funkcionuoti, 

yra esminis skirtumas, lyginant su praëjusiu deðimtmeèiu. Tuomet Maskva 

mëgino suvarþyti NATO, bet dabar Putin supranta, kad tokia laikysena tik atvestø 

Rusijà prie besitæsianèios politinës izoliacijos. Klaidø, kurioms buvo pasmerkta 

NATO – Rusijos nuolatinë jungtinë taryba, galima iðvengti, jei naujoji taryba susikoncentruos 

á kuklesnius bendrus projektus, taip kurdama pasitikëjimà didesniø projektø 

plëtrai. Greta kitø dalykø, NRT turëtø susitelkti ir á reikalingà Rusijai karinæ 

reformà, kuri ágalintø Rusijos kariðkius daug efektyviau bendradarbiauti su NATO 

kolegomis ir skatintø naujà saugumo suvokimà Europoje. Taèiau Rusijoje NATO 

toli graþu nëra pozityvus reiðkinys, nes NATO, jø nuomone, visø pirma tebëra karinis 

blokas. Tai paaiðkina, kodël, nepaisant Putin daugiau pragmatiðko poþiûrio ir polinkio 

bendradarbiauti su NATO, Rusijos kariðkiai lieka skeptiðki ir netgi priešiški 

Aljanso atžvilgiu. 

Ateitis parodys, kokie bus realûs NATO suartëjimo su Rusija rezultatai, taèiau 

ðiuo metu, remiantis daugeliu apþvalgininkø, atrodo, kad NRT davë Rusijai 

45 Žr. Putin kalbà Graikijos žiniasklaidai: Daily News Briefs (DNB) ar Ministry of Foreign Affairs 

(MFA), Moscow, December 5, 2001. 

46 Žr. http://www.nato.int/docu/basictxt/b020528e.htm, 2003 03 10. 

47 Interviu su S. Karaganov, Žr.: Karaganov S. „We need to have a normal alliance with the countries 

of the West“, Nezavisimaya Gazeta, 28 February 2002.

palyginti maþai naujo turinio prasme. Esmë ta, kad NATO ir Rusijos nuomonës dël 

naujo bendradarbiavimo formato skiriasi. Trumpalaikëje ir vidutinës trukmës perspektyvoje 

NATO prioritetas Rusijos atþvilgiu yra kuo daugiau skatinti bendradarbiavimà 

„kariai kariams“, ypaè átraukiant rusø karius á reikðmingas diskusijas dël 

gynybos reformos Rusijoje. Tuo tarpu Rusijos pageidavimø sàraðas dël bendradarbiavimo 

su NATO ateityje apima daugiau taikos palaikymo operacijø praktinius aspektus 

bei noras NRT paversti diskusijø platforma ir pasiekti bendrà supratimà svarbiausiais 

saugumo klausimais 48 . Maskva tikëjosi tam tikros konkreèios paþangos, 

NATO transformuojantis ið gynybinio aljanso á politinæ organizacijà, sprendþianèià 

saugumo klausimus platesnëje Europoje. Be to, kaip jau buvo paþymëta, pati Rusija 

skatino NATO tapti politine organizacija, prilygstanèia jau esamoms Europoje (ES, 

ESBO ir kt.), nesuteikiant NATO monopolio 49 . Pagrindinis iððûkis Rusijai, sukeliantis 

didelá pasiprieðinimà ið NATO pusës, yra tai, kad Maskva norëtø integruotis 

su NATO saugumo srityje, taèiau nëra suinteresuota karine integracija 50 . Vadovaujantis 

ðia logika, NATO bendradarbiavimas su Rusija ið esmës beveik nëra pleèiamas 

Aljanso pagrindinëje veiklos sferoje – karinëje srityje, áskaitant ir kovos su tarptautiniu 

terorizmu karinius aspektus 51 . Rusijos karinis aparatas demonstruoja ypatingà 

susilaikymà tokio bendradarbiavimo atþvilgiu. 

Bendrais bruoþais kalbant, svarbiausias NRT laimëjimas yra tai, kad Rusija ir 

NATO nustatë susitarimo kûrimo principus ir ágyja neákainojamà patirtá priimant 

bendrus sprendimus. Tarsi naujo bendradarbiavimo ásipareigojimo patvirtinimas buvo 

tas faktas, kad skilimas Aljanso viduje dël karinio planavimo, susijusio su parama 

Turkijai prieð karà Irake, nelëmë NRT veiklos. Ið tiesø NRT tæsë savo darbà netgi 

prasidëjus JAV karinei kampanijai Irake. Ið vienos pusës, tai parodo ryðkø kontrastà, 

lyginant su Kosovo karu, kurio metu bendra NATO – Rusijos veikla buvo suspenduota. 

Ið kitos pusës, tokia „normali“ bûsena galëtø bûti suvokiama ir kaip árodymas, 

kad tiek Rusijai, tiek NATO saugumo reikmëms NRT nëra svarbiausias dalykas. 

Trenin nuomone, yra keletas galimybiø Rusijai ir Vakarø Europai „bendradarbiauti 

saugumo srityje, vedanèioje á saugumo integracijà“ 52 . Viena jø yra NATO, 

kuri iðliks pagrindine Vakarø saugumo organizacija ateityje. Bendradarbiavimas, remiantis 

nauja saugumo darbotvarke, apimanèia nuo kovos su tarptautiniu terorizmu 

ir masinio naikinimo ginklø platinimo iki taikos palaikymo, pasitarnaus pagrindiniam 

tikslui – „Rusijos santykiø su Vakarais demilitarizavimui“ 53 . Tai savo ruoþtu 

sukuria sàlygas ir suteikia stimulà karinei reformai, kuri bûtø pagrásta esamomis ir 

bûsimomis, o ne praeities grësmëmis ir pavojais. Antra galimybë yra Rusijos ryðiai su 

48 Strategic Survey: Evaluation and Forecast of World Affairs, Oxford: Oxford University Press, 


49 Antonenko O., „NATO Enlargement and Russia: A Declining Problem?“, Presentation at the 

Wilton Park Conference WP 668 „Putin’s Russia: Two Years on“, UK, March 11–15, 2002. 

50 Gorenburg D., et al, „The Expansion of NATO into the Baltic Sea Region: Prague 2002 and 

Beyond“, The Center for Strategic Studies, U.S.: Alexandria, Virginia, May 2002, p. 38, 40. 

51 2003 m. karinis bendradarbiavimas buvo labai ribotas, apëmë tik logistikà, oro transportà, degalø 

papildymà ore ir jûrines paieðkos ir gelbëjimo operacijas. Þr. Strategic Survey, (note 48) p. 118. 

52 Trenin D., „A Russia within Europe: Working Towards a New Security Arrangement“, Russia’s 

Security Policy & EU–Russian Relations, ESF Working Paper No. 6, March 2002, p. 3. 

53 Ten pat. 

163

164 

Europos Sàjunga saugumo srityje, apimantys tuos klausimus, kuriuose ES yra labiausiai 

kompetentinga – „ðvelnøjá“ saugumà. Tai ypaè aktualu ðiuolaikinei Europai ir 

jungia ávairias saugumo sritis – nuo aplinkos saugos iki branduolinio, cheminio ir 

bakteriologinio saugumo (branduoliniø atliekø sunaikinimas, cheminis nusiginklavimas 

ir t.t.), Petersbergo (arba ESGP) uþduoèiø 54 . Tipiðkas pavyzdys – Kaliningrado 

anklavas, kuris yra laikomas ES bendradarbiavimo su Rusija testu, áskaitant ir 

saugumo sferà. Kaliningrado problema taip pat reikalauja ES, NATO ir Rusijos 

koordinuoto veikimo. Kitas tokio triðalio bendradarbiavimo pavyzdys galëtø bûti 

Balkanai 55 ir galbût Vidurinë Azija bei Pietø Kaukazas 56 . Rusijos mokslø akademijos 

Europos instituto Europos saugumo departamento direktoriaus Dmitrij Danilov 

nuomone, Rusijos ir Europos Sàjungos pajëgos galëtø kartu dalyvauti kriziø valdymo 

operacijose buvusios Sovietø Sàjungos teritorijoje. Tai esà bûtø naudinga abiem pusëms, 

nes sustiprintø ES, kaip regioninës ir tarptautinës veikëjos, vaidmená ir Rusijos 

poveiká NVS ðalims 57 . Bet turbût dar pernelyg anksti apie tai galvoti, kadangi Rusija 

susirûpinusi, kad ESGP su europinëmis pajëgomis Rusijos pasienyje neatsisuktø 

prieð jos interesus ateityje 58 . 

Rusijos ir ES kariniø struktûrø dalyvavimo kriziø valdymo operacijose galimybë 

pirmà kartà buvo paminëta jø virðûniø susitikime Paryþiuje 2000 m. spalio 

30 d., kai buvo priimta „Bendra deklaracija dël dialogo stiprinimo ir bendradarbiavimo 

politiniuose ir saugumo reikaluose Europoje“ 59 . 2002 m. geguþæ vykusiame virðûniø 

susitikime paþymëta, kad nuo 2000–øjø metø Rusijos – ES saugumo santykiai 

tapo prasmingesni. Bendrame ðio susitikimo pareiðkime abi ðalys sutarë plëtoti tarpusavio 

politiná dialogà ir bendradarbiauti kriziø valdyme bei saugumo reikaluose 60 . 

Be to, Rusijos Federacija pasiûlë bendradarbiavimo su Europos Sàjunga veiksmø 

planà ESGP srityje 61 . Tais paèiais metais ES kariniame ðtabe pradëjo dirbti rusø 

ryðio karininkas. Taigi 2002 – 2003 metais Rusija pradëjo bendradarbiauti su ES 

saugumo ir gynybos srityje, taèiau, kaip ir su NATO, tik labai maþai, pradedant 

koncepciniu poþiûriu, tebuvo pasiekta; dabartiniø instituciniø mechanizmø nepakanka, 

kad uþsimegztø produktyvus dialogas ðioje srityje 62 . Taèiau politiðkai svarbu 

tai, kad po keleto metø skepticizmo ir apatijos dël ESGP Maskva galiausiai pareiðkë 

savo ketinimà bendradarbiauti. 

Vertëtø pabrëþti, kad Rusijos ir ES bendro dalyvavimo kriziø valdymo operacijose 

idëja yra gana reali ir tapo gyvybiðkai svarbesnë po 2001 m. rugsëjo 11–osios, 

pagreitinusios JAV kariniø pajëgø atitraukimà ið ðio tipo operacijø Europoje. Nuo 

2000–øjø Rusija maþiau dalyvauja NATO vadovaujamose operacijose Balkanuose, 

54 Ten pat. 

55 Ten pat. 

56 Zagorski A., „Russia and NATO: Prospects for Cooperation after the Prague Summit“, IAIR 

Policy Papers, Vol. 1, No. 4, December 2002, p. 9. 

57 Danilov D., „How stable are our priorities“, Nezavisimaya Gazeta, 11 March 2002. 

58 Lynch, (note 27) p. 77. 

59 Þr. ES–Rusijos virðûniø susitikimo Paryþiuje 2000 m. spalio 30 d. dokumentus: http://europa.eu.int/comm/external_relations/russia/summit_30_10_00/stat_secu_en.htm 

60 Þr. Europos komisijos dokumentus (2002 m. geguþës mën. ES–Rusijos virðûniø susitikimas): 

http://www.eur.ru/eng/neweur/user_eng.php?func=delspec&id=98, 2002 12 12. 

61 Ten pat. 

62 Lynch, (note 27) p. 90.

et drauge ji siekia dalyvauti naujose ES operacijose ðiame regione ið dalies dël noro 

iðlaikyti nors ir simboliðkà poveiká visuose Europos saugumo aspektuose. Paþymëtinas 

Rusijos dalyvavimas pirmoje ES operacijoje – policijos misijoje Bosnijoje – Hercegovinoje. 

Nors yra nesutarimø dël Rusijos, kaip treèiosios ðalies, átraukimo á ESGP 

operacijas modalumø, tikëtina, kad jos dialogas su ES saugumo srityje intensyvës 63 . 

Pagrindine bendradarbiavimo idëja ateityje neturëtø tapti Europos bendros „saugumo 

erdvës“ ar kitos Gorbaèiov „bendrø Europos namø“ versijos sukûrimas. Turëtø 

bûti akcentuojami specifiniai saugumo klausimai, kurie yra neatidëliotini tiek Rusijai, 

tiek ir ES. 

5. Pagrindinës kliûtys Rusijos santykiuose su ES 

Europos Sàjungos santykiai su Rusija yra pleèiami, taèiau pastebimas didelis 

atsargumas abiejose pusëse. Detali bendradarbiavimo struktûra yra per daug plati ir 

nepakankamai akcentuota. Rusijos pareigûnai yra nusivylæ ryðiø su Briuselio biurokratais 

institucine painiava ir ES nelankstumu. ES pareigûnai savo ruoþtu yra atsargûs 

su Maskva ir neigiamai reaguoja á jos pastangas apeiti taisykles. 

Nepaisant deklaruojamo tikslo plëtoti politiná dialogà, PBS struktûra iðryðkina 

grynai techniná ES santykiø su Rusijà pobûdá, daugiausiai susijusá su prekybiniais 

ir ekonominiais klausimais. Ið PBS aiðku, kad dialogo struktûra daugiau „priklauso 

nuo vidiniø ES reikalavimø nei paèiø santykiø“ 64 . Pavyzdžiui, kas pusmetá vykstanèius 

virðûniø susitikimus nulemia ne aukðto lygio dialogo poreikis, o ES pirmininkaujanèiø 

valstybiø rotacija. BSR taip pat turi ribotà vertæ, kadangi yra priklausoma 

nuo PBS ir nedisponuoja jokiais papildomais resursais, kurie bûtø skirti santykiø su 

Rusija plëtojimui. Dar daugiau, dviejø pagrindiniø strategijø – Europos BSR ir Rusijos 

VTS – palyginimas atspindi didþiulá neatitikimà tarp jø pateikiamo partnerystës 

apibrëþimo. Visø pirmiausia BSR nuostatos yra labai bendros ir miglotos, tuo tarpu 

VTS teiginiai yra gana specifiniai. Antra, abu dokumentai paryðkina iðsiskirianèius 

ðaliø interesus – strateginá atotrûká tarp Maskvos ir Briuselio. ES akcentuoja vertybes 

ir demokratiniø reformø bei pilietinës visuomenës atsiradimo Rusijoje bûtinumà, o 

Rusija didþiausià prioritetà skiria savo nacionaliniams interesams ir fundamentalaus 

suvereniø teisiø principo iðsaugojimui 65 . Galiausiai Rusijos VTS suvokia Europos 

Sàjungà kaip instrumentà, skirtà paneuropinës saugumo sistemos plëtojimui pagal 

Primakov daugialypæ koncepcijà. Kadangi ES ir Rusijos saugumo darbotvarkës radikaliai 

skiriasi, jø politiniame ir saugumo dialoge paþanga nebuvo pasiekta. Momentas, 

kurá reikia priimti domën: ES veikia per institucijas, o Rusijoje viskà lemia 

asmenybës. Dël ðiø skirtumø „strateginës partnerystës“ plëtojimas tarp Maskvos ir 

Briuselio tampa sudëtingas 66 . Problemos esmë yra ta, kad abi pusës turi skirtingai 

suvokia partnerystæ, jos kompetencijà ir ásipareigojimus. 

63 2003 m. balandþio mënesá ES bendradarbiavimas su Rusija apëmë kerturias sritis: konfliktø 

prevencijà, þemës minø iðvalymà, ES galimà pasinaudojimà Rusijos ir Ukrainos ilgo nuotolio oro 

transportu, ir Rusijos dalyvavimà ES policijos misijoje. Žr. Strategic Survey, (note 48) p. 119. 

64 Lynch, (note 27) p. 55. 

65 Žr. 2 ir 3 išnašas. 

66 ES naudodama „strateginës partnerytës“ Rusijos atþvilgiu sàvokà nepateikia jokios ðio termino 

interpretacijos, todël ðià savokà kiekviena pusë suvokia savaip. 

165

166 

Taigi ES susiduria su iððûkiu, kaip kuo efektyviau átraukti Rusijà. Pastaroji 

tebëra áþeidi Europos partnerë, „kartais susipainiojusi ir sudëtinga, ir, þinoma, visada 

gynybinëje pozicijoje“ 67 . Klausimas ne tas, ar Rusija bus átraukta á Europos integracijos 

procesà, bet kaip tai bus pasiekta. Kitaip sakant, pagrindinis akcentas yra tas, kaip 

ES plëtros sàlygomis plëtoti santykius tarp Rusijos ir Europos Sàjungos. Klausimas, 

ar Europos Sàjunga gali plëstis, nesukurdama naujø padalijimo linijø, nenustumdama 

á periferijà Rusijos ir kitø Europos valstybiø, ðiandien ið tiesø yra vienas svarbiausiø 

kontinento iððûkiø. Neturëtume pamirðti, kad Rusija ir Europos Sàjunga taip pat 

stengiasi keistis – ES gilëja ir pleèiasi, o Rusija telkia valstybæ ir gaivina ekonomikà. 

Skirtingi Rusijos ir ES prioritetai sumenkina jø dedamø pastangø viena kitos atþvilgiu 

svarbà. 

Europos Sàjungos plëtimosi ir tuo pat metu vykstanèio integracijos gilëjimo 

procesai yra didþiulis iððûkis ES – Rusijos tarpusavio santykiams. Reikðminga, kad 

Rusijos ekonominis bendradarbiavimas su Europos Sàjunga, atrodo, bepasiekiàs 

savo ribà. 2002 m. abi pusës ásitraukë á aktyvias diskusijas dël „bendros ekonominës 

erdvës“ koncepcijos, taèiau, pradëjus ágyvendinti ðá etapà, susidûrë su daugeliu kliûèiø. 

Tai leidþia manyti, kad nei Rusija, nei ES tinkamai neávertino tikros plëtros 

kainos 68 . Taèiau kokie bebûtø trûkumai ið Europos pusës, problemiðki ES – Rusijos 

santykiai þymia dalimi turëtø bûti siejami su Rusija. Esminis klausimas èia yra reformos 

paèioje Rusijoje, ypaè trijose – saugumo, sienø reþimo bei prekybos ir ekonominiø 

santykiø – srityse. Europos Sàjungos plëtros perspektyva 2004 m. sukûrë naujà 

átampà tarp ES ir Rusijos, ypaè dël Kaliningrado srities ateities. Pastarasis klausimas 

atsirado Europos ir tarptautinëje darbotvarkëje stebëtinai vëlai. Problema egzistavo 

jau visà deðimtmetá, taèiau jos esmë nebuvo visiðkai suvokta. Debatai dël Kaliningrado 

privertë ES ir Rusijà stipriai susikoncentruoti á jø tarpusavio santykius. Kaliningrado 

klausimas keletà kartø buvo panaudotas kaip esamø Rusijos santykiø su ES 

„lakmuso testas“. 2002 m. Rusijos vyriausybë prieðtaravo ES pasiûlymams netgi dël 

supaprastinto leidimø reþimo keliaujantiems ið Kaliningrado ir atgal motyvuodama 

tuo, kad tai paþeis Rusijos pilieèiø pagrindines teises laisvai judëti savo ðalyje, tuo bûdu 

paþeidþiant ir paèios Rusijos suverenitetà 69 . Klausimas iðspræstas tik kuriam laikui – 

2002 m. lapkrièio mën. ES ir Rusijos virðûniø susitikime Putin nenoromis sutiko su 

palengvintos tranzito dokumentø tvarkos ávedimu Rusijos pilieèiams, keliaujantiems 

tranzitu per Lietuvà ið Kaliningrado eksklavo ir á jà 70 . 

Nors ir Rusija kreipia didesná dëmesá á ekonominius prioritetus, svarbu turëti 

galvoje, kad patys svarbiausi Rusijos uþsienio politikos klausimai tebëra saugumas ir 

geopolitika. Londono Karaliðkojo tarptautiniø santykiø instituto asocijuoto nario 

Bob Lo nuomone, siekimas grynai ekonominiø prioritetø yra nulemtas vadinamøjø 

„konjunktûriniø faktoriø“ – politinës ir strateginës raidos 71 . Taigi ekonominiai sumetimai 

tik ið dalies sàlygoja Maskvos norà turëti reikalø su ES: Putin administracija 

67 Lynch, (note 27) p. 18. 

68 Strategic Survey 2001/2002, Oxford: Oxford University Press, 2002, p. 149. 

69 Kasyanov (note 22). 

70 „Joint Statement of the European Union and the Russian Federation on Transit between the 

Kaliningrad Region and the Rest of the Russian Federation“, Brussels, November 11, 2002. 

71 Lo B., Vladimir Putin and the Evolution of Russian Foreign Policy, London, RIIA: Blackwell 

Publishing, 2003, p. 70 (Chatham House Papers).

ir toliau þvelgia á ES daugiausia per politinæ prizmæ. Tai, kad pagrindiniu Rusijos 

santykiø su ES darbotvarkës klausimu tapo bevizis reþimas Kaliningrado gyventojams 

ir kitiems Rusijos pilieèiams, kertantiems Lietuvà, o ne atsiradusi galimybë 

Rusijai turëti ekonominæ naudà ið ES plëtros, kyla ið tokios galvosenos. Putin kieta 

pozicija dël vizø klausimo daþnai pakenkdavo Kaliningrado integracijos á Europà 

politikai. Tai reiðkia, jog niekas neturëtø puoselëti iliuzijø, kad Putin suvokia ekonominius 

prioritetus ir interesus taip, kaip juos supranta jo kolegos Vakarø Europoje. Ið 

vienos pusës, neiðvengiama, kad màstymas Rusijoje tebëra veikiamas sovietinës praeities, 

atmetanèios tam tikras nuostatas, kurios yra neatskiriama vakarietiðko suvokimo 

dalis, kaip pavyzdþiui, ekonomikos augimo, demokratizacijos ir pilietinës visuomenës 

atsiradimo tarpusavio priklausomybë 72 . Ið kitos pusës, verta pastebëti, kiek 

stipriai dalykai pasikeitë Putin valdymo metais. Skirtingai nuo Jelcin administracijos, 

beveik atvirai deklaravusios neigiamà nuostatà uþsienio ekonominës politikos 

atþvilgiu, Kremlius ðiandien demonstruoja visiðkai skirtingà mentalitetà ir sugebëjimà 

savo ketinimus realizuoti. 

Apskritai Rusijos partnerystæ su Europos Sàjunga lems daug dalykø. Visø 

pirma tai Rusijos „sugebëjimas áveikti uþsitæsusá perëjimà á demokratijà“ ir imtis kito 

Putin eros iðbandymo – „demokratijos átvirtinimo“ 73 . Be to, karas Èeèënijoje tebëra 

neaiðki ir beprotiðka Rusijos afera. Disputas dël Kaliningrado problemos gali taip 

pat turëti ilgalaiká neigiamà poveiká Rusijos santykiams su Europa. Þvelgiant plaèiau, 

sëkmæ ar nesëkmæ Rusijos artëjimui su Europa pirmiausia lems Rusijos politinës, 

ekonominës ir socialinës transformacijos tempas ir gylis. Europos Sàjungai nerimà 

kelia ES ir Rusijos demokratiniø ir þmogaus teisiø principø nesuderinamumas, 

sàlygojantis jø neaiðkø ásipareigojimà ðiø vertybiø atþvilgiu. Rusija nesiderina su politiniu 

korektiðkumu, biurokratiniu pedantiðkumu ir visuotiniu liberalizmu Europos 

gyvenime. 

6. Rugsëjo 11–oji ir vëliau: Rusija tarp JAV ir Europos 

Rusijos vadovybës poþiûris á Vakarus pasikeitë gerokai iki teroristinio iðpuolio 

prieð JAV 2001 m. rugsëjo 11 d. Vladimir Putin padarë keletà svarbiø iðvadø ið 

savo pirmtako uþsienio politikos. Pirma, jis suprato, kad po Ðaltojo karo pasaulio 

tvarkos taisyklës buvo paraðytos Rusijai nedalyvaujant. Antra, uþsienio reikalø ministro, 

o vëliau ministro pirmininko Jevgenij Primakov vykdyta daugialypë politika 

tik sumenkino Rusijà ir paliko jà likimo valiai „tarptautiniuose reikaluose su neapibrëþta 

padëtimi“ 74 . Pasak Uþsienio ir gynybos politikos tarybos pirmininko Sergej 

Karaganov, Putin politika siekia „ágalinti Rusijà iðeiti ið neapibrëþtos padëties, kurioje 

ji atsidûrë po Ðaltojo karo kaip pusiau partnerë, pusiau prieðë Vakarø atþvilgiu“ 

75 . Svarbiausia, kad ávykiø raida po 2001 m. rugsëjo 11–osios paryðkino Rusijai 

72 Ten pat, p. 71. 

73 Herd G. P., „EU Enlargement in the North: Security Dynamics in Nordic–Baltic–EU–Russian 

Relations into the New Century”, CSRC, F69, February 2000, p. 5. 

74 Lynch, (note 27), p. 10. 

75 Interviu su Jelena Aleksandrovna: Parlamentskaya Gazeta, March 12, 2002 (rusø k.). 

167

168 

vienà esminá naujos eros bruoþà: „pasaulis gali bûti daugialypis, taèiau yra tik viena 

supergalybë“ 76 . Treèia, ankstesnë uþsienio politika buvo tik energijos ðvaistymas ir 

atsitraukimas nuo svarbiausio uþdavinio – Rusijos valstybës atgaivinimo. Putin suvokë 

vidiniø ir iðoriniø tendencijø pavojingà sàryðá: „iðorinë izoliacija susilpnina valstybæ 

ið vidaus, pakenkia sutarimui dël reformø ir sustiprina radikalias politines jëgas“ 

77 . Ketvirta, jis suprato, kokia yra svarbi nuspëjama ir „draugiðka“ iðorinë aplinka. 

Tai reikalavo permàstyti uþsienio politikos prioritetø eilæ. Galutinë iðvada buvo 

pragmatizmo poreikis – tokio pragmatizmo, kuris pagal Maskvos apibrëþimà reiðkia, 

kad uþsienio politika grieþtai atitiks esamus valstybës pajëgumus 78 . 

Pagal ðià logikà, Putin politika grindþiama ðaltakraujiðku Rusijos silpnumo 

pripaþinimu ir pasiryþimu suteikti savo valstybei naujà impulsà. Tai diktavo Maskvos 

ásitraukimo á tarptautinius reikalus politikà: 2001 m. sausio mën. Putin konstatavo, 

kad „ mûsø strateginis pasirinkimas yra integracija” 79 . Ið esmës Kremlius neturi kitos 

alternatyvos, iðskyrus integracijà: izoliacija paliktø ðalá istorijos ðalikelëje, nesuteikiant 

galimybës lemti svarbiø Rusijos ateièiai ávykiø raidos. Maskvos anksèiau propaguojamas 

„specialus kelias“ negráþtamai paverstø Rusijà treèiojo pasaulio ðalimi 

80 . Taèiau bûtina aiðkiai skirti Rusijos „provakarietiðkà” pasirinkimà nuo „integracinio“. 

Politikos fondo prezidento Maskvoje Viaèeslav Nikonov poþiûriu, Rusija 

netaps Vakarais, taèiau jai nereikia pasidaryti prieðiðkai Vakarams 81 . Verta taip pat 

turëti galvoje, kad Putin pragmatizmas pagrástas ne kompromisu, bet iðskaièiavimu. 

Paprastai kalbant, siekdama iðvengti izoliacijos, sustiprinti savo balsà ir pritraukti 

tarptautinæ paramà reformoms ðalyje, Rusija privalo jungtis prie pagrindiniø euroatlantinës 

bendruomenës 82 valstybiø ir institucijø. Visa tai rodo, kad 2001 m. rugsëjo 

11–oji buvo katalizatorius, o ne posûkio taðkas Rusijos politikoje – ji davë tik svarbø 

postûmá jau besikeièianèioms nuostatoms ir gerëjantiems Rusijos santykiams su Vakarais. 

Nuo pat atëjimo á valdþià Putin buvo charakterizuojamas kaip eurocentristas; 

tai buvo vienas esminiø bruoþø, skirianèiø jo ir Jelcin uþsienio politikà. Todël tapo 

ðablonu laikyti Putin uþsienio politikà europietiðkesne. Ðie tvirtinimai turi dvi svarias 

prieþastis. Pirma, Putin eurocentristinis poþiûris susijæs su jo darbo Europoje patirtimi: 

jo, kaip KGB karininko, kvalifikacija buvusioje Rytø Vokietijoje ir Peterburgo 

mero pavaduotojo, atsakingo uþ miesto ryðius su iðoriniu pasauliu, veikla. Antra, Putin 

vizitai á Vakarø Europos ðaliø sostines pirmaisiais jo valdymo mënesiais paryðkino, kad 

Rusija teikë reikðmæ glaudesniam bendradarbiavimui su ES ir siekë Europos paramos 

Maskvos pozicijai strateginiais klausimais tarptautinëje arenoje, kaip pavyzdþiui, Amerikos 

planø dël nacionalinës prieðraketinës gynybos apribojimo 83 . 

76 Lynch, (note 27) p. 15. 

77 Ten pat, p. 11. 

78 Ten pat. 

79 DNB, MFA, Moscow, 29 January 2001, http://www.mid.ru, 2003 07 02. 

80 Moshes A., Discussion on contemporary Russian politics, Tartu: Baltic Defence College, April 3, 

2002. 

81 Nikonov V., „Towards Russia’s National Revival“, International Affairs (Moscow), No. 4, 2001. 

82 „Euroatlantinës bendruomenës” sàvoka yra analogiðka „Vakarø“ sàvokai Ðaltojo karo metais ir 

apima JAV ir Europà iki pat Japonijos [Autorës pastaba – J.Ð]. 

83 Lo, (note 8) p. 23.

Užsienio politikos darbotvarkëje Maskva pradþioje pabrëþdavo savo strateginius 

santykius su Europa, teikdama maþesná dëmesá JAV galbût kaip atsakà D. Bush 

administracijai, kuri ið pradþiø buvo linkusi nuvertinti Rusijà. Rusijos vadovybë pradëjo 

pripaþinti ES ágytà potencialiai stiprø ir nepriklausomà vaidmená pasauliniuose 

reikaluose. Tuo paaiðkinamas Rusijos atkaklumas siekiant uþmegzti glaudþius ryðius 

su Europos Sàjunga. Taèiau reikalai pasikeitë po 2001 m. rugsëjo 11–osios – Rusijos 

politika ëmë orientuotis ir á Jungtines Amerikos Valstijas. Nuo to laiko oficiali Maskva 

ëmë pabrëþti savo strateginæ partnerystæ tiek su ES, tiek ir su JAV. Tai, be kita ko, 

atitinka Bush administracijos nuostatà, kad Rusija turëtø tapti sudëtine Europos, bendradarbiaujanèios 

su JAV, dalimi. Savo kalboje Vokietijos Bundestage 2002 m. geguþæ 

Prezidentas Bush konstatavo, kad viena JAV misija yra „skatinti Rusijos þmones matyti 

savo ateitá Europoje, bet kartu su Amerika. Rusija turi didþiausià ðansà nuo 1917 m. 

tapti Europos ðeimos dalimi“ 84 . Iš kitos pusës, Rusijos „proamerikietiðka“ orientacija 

atspindi jos besikeièianèius prioritetus, atsiradusius kaip tarptautinës galios politikos 

rezultatas, – ir tai ið esmës suponuoja „amerikacentriðkà poþiûrá“ 85 . 

Kaip buvo pastebëta, Rusijos supratimas apie ES „pasižymi dviprasmiškumu“ 

86 . Kremliaus poþiûriu, jei Europa ketina tapti savarankiðku ir visaverèiu pasaulinës 

galios centru, trumpiausias kelias pasiekti ðá tikslà yra geri santykiai su Rusija. 

Atrodytø, kad rusai puoselëja svajonæ: Europa su Rusija tolygu galingai jëgai. Tokia 

uþuomina buvo Putin kalboje Bundestage 2002 m. rugsëjá. 

„Taèiau að manau, kad [...] Europa geriau sustiprintø savo, kaip galingo ir ið 

tiesø savarankiðko tarptautinës politikos centro, reputacijà, jei ji sujungtø savo paèios 

galimybes su Rusijos þmogiðkaisiais, teritoriniais ir gamtiniais iðtekliais, su Rusijos 

ekonominiu, kultûriniu ir gynybiniu potencialu“ 87 . 

Remiantis Dþordþtauno universiteto Eurazijos, Rusijos ir Rytø Europos studijø 

centro direktore Andþela Stent, Rusijos skirtingas poþiûris á Europà ir JAV galëtø 

bûti paaiðkinamas paprastu faktu: Europa ir Amerika „ágyvendina skirtingas saugumo 

darbotvarkes Rusijos atþvilgiu, naudodamos skirtingus politikos instrumentus ir skirtingas 

institucijas“ 88 . Be to, Amerikos ir Europos poþiûriai á Rusijos saugumo politikà 

yra „fundamentaliai asimetriðki“: JAV vertina Rusijos politikà savo „globaliniø interesø 

ir perspektyvø kontekste“, o Europos ðalys kreipia dëmesá á „saugumo implikacijas 

dël Rusijos poveikio Europai“ 89 . Analogiškai Rusijos politika Jungtiniø Amerikos 

Valstijø ir Europos Sàjungos atþvilgiu pagrásta skirtingu iðskaièiavimu: nuo Sovietø 

Sàjungos subyrëjimo Rusija tebesiekia bûti pripaþinta JAV kaip jai lygi globalinës reikðmës 

partnerë, tuo tarpu jos tikslai ES yra daugiau regioninio pobûdþio 90 . 

84 Visà Busho kalbos tekstà žr. 

http://www.whitehouse.gov/news/releases/2002/05/20020223–2.html, 2002 12 17. 

85 Lo, (note 8) p. 23. 

86 Lynch, (note 27) p. 16. 

87 Ivanov cituoja Putin, Žr.: Ivanov, (note 30) p. 96. See also DNB, MFA (MID), Moscow, 25 

September 2001, http://www.mid.ru, 2003 07 18. 

88 De Spiegeleire S., „Europe’s Security Relations with Russia: Staying the Course“, Russia’s Security 

Policy & EU–Russian Relations, ESF Working Paper No. 6, March 2002, p. 10. 

89 Stent A., „An American View on Russian Security Policy and EU–Russian Relations“, Russia’s 

Security Policy & EU–Russian Relations, ESF Working Paper No. 6, March 2002, p. 16. 

90 Ten pat. 

169

170 

Daugiau kaip metus po 2001 m. rugsëjo 11–osios ávykiø Putin vykdë tvirtà, á 

JAV orientuotà strategijà, turëdamas aiðkø ir ambicingà tikslà plëtoti partnerystæ ar 

netgi aljansà su likusia pasaulio supervalstybe. Esà tai turëtø pasitarnauti Rusijos 

ekonominiams, geopolitiniams ir saugumo tikslams. Vienintelë Maskvos problema, 

kad Vaðingtonas jai rodë menkà dëmesá. Rusija gali bûti tik „speciali“ Amerikos 

partnerë, bet ne jai lygi. Kalbant dar tiksliau, JAV ir nereikia visaapimanèios partnerystës 

su Rusija, iðskyrus kelias sritis, kaip, pavyzdþiui, terorizmas, branduolinis nusiginklavimas, 

taèiau globalinio saugumo sferoje Rusija gali bûti tik pagalbininkë, 

bet ne partnerë. Bush pagarbi elgsena Rusijos atþvilgiu niekada nesudarë iliuzijø, kad 

JAV galëtø atsitraukti sprendþiant esminius reikalus, ar tai bûtø sutartis dël antibalistiniø 

raketø, NATO plëtra á Rytus, ar kiti jautrûs klausimai. 

Daugelis apþvalgininkø teigia, kad Jungtinës Amerikos Valstijos turi daugiau 

bendra su Rusija. Skirtingai nuo Europos, JAV, kaip ir Rusija, pasiþymi tradiciðkesniu 

poþiûriu á jëgos panaudojimà. Be to, JAV, kitaip nei ákyrûs europieèiai, kreipë maþesná 

dëmesá á Rusijos vidaus reikalus, ypaè á Èeèënijà. Kova prieð tarptautiná terorizmà 

pasirodë besanti puiki pagalba Rusijos vidaus tikslams. Rusijos karas prieð èeèënø 

terorizmà yra vidaus karas. Pasinaudodamas JAV susirûpinimu dël reþimo pakeitimo 

Irake, Putin ëmësi grieþtø priemoniø prieð èeèënø kovotojus Gruzijos Pankisio 

tarpeklyje. Jis pateikë ultimatumà Tbilisiui, grasindamas sumuðti èeèënø teroristus 

Gruzijos teritorijoje bei pateisindamas savo pozicijà Bush þodþiais apie teisëtà „prevenciniø 

priemoniø“ panaudojimà prieð ðalis, slepianèias teroristus. Nors Jungtinës 

Valstijos ir Europos taryba kritikavo Kremliø dël grasinimø Gruzijai, JAV pareigûnai 

palaikë Putin tvirtinimà, kad kai kurios èeèënø grupës, áskaitant ir vadovaujamas 

teisëtai iðrinkto lyderio Aslan Maschadov, yra remiamos uþsienio teroristø 91 . Tuo 

pat metu vykdoma ES politika, siekianti maksimaliai iðnaudoti ryðius su arabø pasauliu 

(ypaè dël didelës musulmonø maþumos), kartais bûdavo nukreipta prieð Rusijos 

nacionalinius interesus. Reikðminga, kad arabø konflikto su Izraeliu atþvilgiu 

Rusija uþëmë daugiau Izraeliui palankià pozicijà. Putin yra pirmasis lyderis, kuris 

yra „daugiau beðaliðkai nusiteikæs Izraelio atþvilgiu“ ir siekiantis pagerinti santykius 

su juo 92 . Svarbiausia, kad Vaðingtonas iðlieka pagrindinis þaidëjas Maskvos svarbiausiø 

politiniø interesø srityse: kovoje prieð tarptautiná terorizmà, integracijoje á pasaulinæ 

ekonomikà, strateginiame nusiginklavime ir pan. Netgi Jungtiniø Tautø, turinèiø 

ypatingà reikðmæ Rusijos Europos politikai, vaidmuo gali bûti patvirtintas tik su 

JAV pagalba. 

Taèiau lygiai taip pat galima rasti argumentø, remianèiø Rusijos vienijimàsi 

su Europos Sàjunga, ypaè ekonominiø, socialiniø ir þmogiðkøjø ryðiø sferoje, nors 

abi pusës taip pat turi dideles galimybes ir saugumo srityje. Pastarasis teiginys pagrindþiamas 

Rusijos ir Europos Sàjungos geografiniu artumu ir tuo, kad realiø ar hipotetiniø 

konfliktø Balkanuose, Kaukaze ar Vidurinëje Azijoje þidiniai yra daug arèiau jø 

nei JAV. Be to, Rusijoje ir ES gyvena daug musulmonø, ir, palyginus su JAV, yra 

paþeidþiamesnës radikalaus Islamo. Jos taip pat turi didesnæ patirtá ðioje srityje. Be 

to, Briuselis ir Maskva panaðiai suvokia JT ir Saugumo Tarybos svarbà naujoje tarp- 

91 Felgenhauer P., „Bloody Chechen Deadlock“, Moscow Times, September 26, 2002. 

92 Stent, Shevtsova, (note 26) p. 125.

tautiniø santykiø sistemoje. Glaudþiø santykiø su ES kûrimas turëtø sujungti Rusijà 

ir euroatlantinæ bendruomenæ stipresniais saitais bei siekti svarbiausio uþdavinio– 

atgaivinti ðalá. Nëra abejoniø, kad ekonominiai klausimai uþima deramà vietà Rusijos 

santykiuose su kitais partneriais, taèiau ES uþsienio politikos darbotvarkëje jie 

yra nepalyginamai svarbesni nei kariniai ar grynai politiniai klausimai. Europos Sàjungos 

santykiuose su Rusija ypaè aukðtas prioritetas teikiamas energetikos reikalams. 

Neabejotinai ateityje Rusijos – ES energijos dialogo reikðmë tik didës. Tai 

suvokdama Rusija savo ekonominæ politikà yra padariusi rimtu jos santykiø su ES 

árankiu. 

Turëtume konstatuoti, kad nuo to laiko, kai Putin dëka buvusi Kremliaus 

prieðtaringa politika tapo pragmatiðka, ES santykiai su Rusija akivaizdþiai pagerëjo, 

nors dar stokoja strateginës vizijos. Dël to dviðaliø santykiø esmæ nuolat uþgoþia 

tariamai techniniai klausimai, kaip, pavyzdþiui, Kaliningrado gyventojø tranzito teisës. 

Rusijos santykiø su ES esmë ta, kad tai yra „organiniai santykiai“, susijæ su artima 

kaimynyste. Todël Rusijos problemos su Europa yra svarbesnës nei su JAV ir yra 

sunkiau sprendþiamos. Rusijos santykiai su ES apima sudëtingà oficialiø ryðiø tinklà, 

o tai daþnai sukuria nesutarimus. Tuo tarpu Rusijos santykiai su JAV neturi tokio 

tinklo, todël yra lankstesni ir gali bûti sparèiau plëtojami 93 . 

Irako kampanija metë iððûká Putin vienijimuisi su euroatlantine bendruomene 

ir tik patvirtino tai, kas jau buvo akivaizdu: Jungtinës Amerikos Valstijos yra vienintelë 

supervalstybë tiek pagal savo galià, tiek ir pagal pasirengimà jà naudoti. JAV iðkilo kaip 

pagrindinë Irako karo laimëtoja, diskreditavusi prieð ðá karà nusistaèiusá trejetà (Prancûzijà, 

Vokietijà ir Rusijà), suduodama pagrindiná smûgá Jungtinëms Tautoms ir pakirsdama 

paneuropines institucijas. Ðio fakto pripaþinimas leidþia daryti iðvadà, kad 

paprastai yra naudinga draugauti su Jungtinëmis Valstijomis, o nedraugauti paprastai 

nëra gerai. Dar daugiau – Irako krizë iðkëlë á pavirðiø giliai ásiðaknijusius skirtumus 

tarp JAV ir Vakarø Europos politinës kultûros, poþiûrio á tarptautinæ politikà ir jëgos 

vaidmens tarptautiniuose reikaluose. Svarbiausia, karas Irake paryðkino dar vienà pamatinæ 

problemà – Europos nesugebëjimà formuoti bendrà uþsienio ir gynybos politikà. 

Ðiam karui pasibaigus, JAV santykiai su „naujàja“ Europa pagerëjo, o su Rusija 

beveik sugráþo prie ikikarinës pusiausvyros, tuo tarpu su „senàja“ Europa liko átempti. 

Be to, Irako krizë susilpnino Europos saugumo infrastruktûrà. Kadangi Maskva nori 

bûti kartu su stipriais partneriais ir tais, kuriems gerai klojasi, o ne su silpnais ir atsiliekanèiais, 

logiðkai iðvada, kad dabartinis Rusijos strateginis aljansas su ES uþsienio ir 

saugumo politikoje nëra labai produktyvus. 

Putin tikriausiai klausia savæs, ar dar yra tokia Europa, su kuria galima turëti 

reikalø. Iðkyla dilema: Putin visuomet buvo uþ Rusijos integravimàsi su Vakarais, 

darant prielaidà, kad „Vakaruose“ Maskva gali tuo pat metu draugauti tiek su Paryþiumi, 

tiek ir su Vaðingtonu. O jeigu ne? Atrodo, kad Maskva vis dar bando pasirinkti 

abu, ir jai gali pavykti, priklausomai nuo to, kaip susiklostys Vaðingtono ir Paryþiaus 

tarpusavio santykiai. Taèiau jei ne, tuomet kurá ið jø? Rusija, atrodo, neturinti aiðkios 

uþsienio politikos strategijos. Bet taip pat tikëtina, kad savo pasirinktoje strategijoje 

Maskva nori iðlaikyti „dviprasmiðkumo dozæ“ 94 . Putin sugebëjo atsispirti pagundai 

93 Ten pat, p. 128. 

94 Lynch, (note 27) p. 13. 

171

172 

kirðinti Amerikà prieð „senàjà“ Europà – tai daryti Rusija neturi jokio noro, bet 

kodël nepasinaudojus galimybe kurstyti vidinius nesutarimus Europoje savo paèios 

naudai? Ðis pragmatiðkas dviprasmiðkumas Rusijos politikoje puikiai pasitarnavo 

jos tarptautiniam vaidmeniui sustiprinti. Nors ir sunkiai, bet Rusijai pavyko iðsaugoti 

„JAV santykiø su Rusija po rugsëjo 11–osios ðilumà“. Tuo pat metu iðaugo Rusijos 

vaidmuo svarbiausiø Europos sàjungininkiø atþvilgiu 95 . 

Jei kalbëtume apie Rusijos Europos darbotvarkæ, tai pastebëtume, kad pagrindinë 

problema yra tokia: Maskva nelinkusi tenkintis sumaþëjusiu regioniniu Rusijos, 

tik kaip svarbios Europos valstybës, vaidmeniu; vyrauja globalus poþiûris, kuriame 

JAV yra pagrindinis Rusijos strateginës atramos taðkas 96 . Be to, Rusijos uþsienio 

politika palaiko daugialypæ idëjà, kurioje Europai skirtas lemiamas vaidmuo. Ið 

tiesø, vien tik ðaltas pragmatizmas dominuoja Putin darbotvarkëje. Svarbiausia – 

grynai Europos kontekste Maskva nuolat suvokia, kad, priimdama sunkius sprendimus, 

Vakarø Europa linkusi sekti Vaðingtono vadovavimu – netgi tokios ðalys, kaip 

Prancûzija ar Vokietija, kurios yra labai kritiðkos JAV politikos atþvilgiu. 

Aptariant Rusijos vienijimàsi su euroatlantine bendruomene, vertëtø pabrëþti, 

kad Putin pragmatizmo esmë yra priimti realybæ tokià, kokia ji yra, suvokiant, kad 

Rusija turi ribotà galimybæ kontroliuoti, jau nekalbant apie galià pakreipti iðorës 

ávykiø raidà. Bendradarbiavimas su Europa ir JAV ar netgi nesutarimas su pastaràja 

tam tikrais jautriais klausimais yra atidþiai pasverti pagal Rusijos interesus. Nors 

Rusijos opozicija JAV hegemonijai yra tikra, Putin ir èia iðlieka pragmatikas. Ðia 

prasme Maskva bet kokia kaina siektø iðvengti rimtos konfrontacijos su Vaðingtonu. 

Per visà Irako krizës laikotarpá Maskva stengësi atvirai bendrauti su Vaðingtonu, 

kartodama, kad esantys skirtumai neturëtø lemti jø partnerystës plaèiàja prasme. 

Putin poþiûriu, daugialypë pasaulio tvarka yra esminis dalykas. Rusai bijo, 

kad vienalypiame pasaulyje Vaðingtonas gali visai ignoruoti jø interesus, o daugialypëje 

sistemoje, – net jei Jungtinës Valstijos iðliktø stipriausia valstybe, – Rusija bûtø 

reikalinga partnerë Vaðingtonui ágyvendinti savo tikslus. Turint tai galvoje, Putin 

neámanoma visiðkai atsisakyti naujai atrastø sàjungininkø Europoje – Vokietijos Kanclerio 

G. Schroeder ir Prancûzijos Prezidento J. Chirac, netgi kai jis bando sudaryti 

sandërá su Bush. Todël jam yra sudëtinga radikaliai pakeisti Rusijos poþiûrá á Irakà. 

Savo kalboje JT Generalinëje Asamblëjoje rugsëjo 25 d. Putin patvirtino, kad Maskva 

remia Jungtiniø Tautø gyvybiðkai svarbø vaidmená pasauliniuose reikaluose, áskaitant 

jø vadovavimo Irake mandatà. Taèiau, siekdamas ásiteikti Vaðingtonui, Putin 

savo kalboje taip pat davë suprasti, kad ámanoma siøsti Rusijos taikdarius á Irakà – 

netgi JAV dispozicijoje ir joms vadovaujant, jei JT bus suteiktas politinio vadovavimo 

mandatas iki rinkimø Irake. Tai jau reikðminga nuolaida Vaðingtonui ið Rusijos 

pusës, nors Putin, norëdamas turëti Vokietijos ir Prancûzijos palankumà, taip pat 

pakartojo Maskvos pozicijà dël grieþto tvarkaraðèio valdþios perdavimui irakieèiams 

nustatymo. Ðie þingsniai perða mintá, kad Putin siekia tarpininko vaidmens tarp Va- 

95 Antonenko O., „Putin risks widening the rift“, Wall Street Journal, May 9, 2003. 

96 Tai atitinka Aleksej Puðkov argumentus, kad Rusijai kelia nepasitenkinimà jos kaip „klasikinës 

regioninës valstybës“, kaip pvz. Vokietijos statusas. Þr. Pushkov A., „Rossiya v novom miroporyadke: 

ryadom s zapadom ili sama po sebe ?“, Mezhdunarodnaya zhizn, No. 10, 2000, p. 42.

ðingtono ir Paryþiaus – Berlyno blokø. Atrodo, kad Rusijos politinis elitas suprato, 

kad, jei Rusija nori uþmegzti glaudesnius ekonominius ir politinius ryðius su stipriomis 

demokratinëmis valstybëmis, susiskaldþiusi euroatlantinë bendruomenë nëra 

Rusijos interesas. Sergej Karaganov teigia, kad ðiandien Rusijoje pasigirsta kvietimø 

(kaip neásivaizduojama tai bûtø buvæ dar visai neseniai) dëti pastangas áveikti euroatlantinius 

prieðtaravimus ir „imtis integratoriaus vaidmens transatlantiniuose santykiuose“ 

97 . 

Apskritai glaudþiø politiniø ir ekonominiø santykiø su pagrindinëmis Vakarø 

valstybëmis plëtojimas yra vienintelë alternatyva, Rusijai siekiant svarbiausio tikslo – 

valstybës atgaivinimo ir modernizavimo. Ðis tikslas, Putin poþiûriu, yra sëkmingiausiai 

pasiekiamas drauge su euroatlantine bendruomene, o ne atskirai. Siekiant iðvengti 

Rusijos nuðalinimo nuo sprendimø priëmimo Europos saugumo klausimais, kaip 

labiausiai tinkamas kelias buvo pasirinktas tarpusavio pasitikëjimo stiprinimas ir 

bendradarbiavimo su esanèiomis institucijomis, ypaè NATO ir ES, plëtojimas. Taigi 

Putin orientacijà á Europà ir norà prisidëti prie Europos darbotvarkës, padedanèios 

Rusijai tapti labiau integralia ir konkurencinga tarptautinës bendruomenës nare, 

nulemia svarbios politinës ir ekonominës prieþastys. Taip pat Rusijos politiniame 

elite ir visuomenëje apskritai tebëra plaèiai paplitæs poþiûris, kad Europa – ES atstovauja 

„geriausià Vakarø pusæ, labiau pasiekiamà ir potencialiai pelningiausià“ 98 Rusijai, 

kuri siekia modernizuoti ir integruoti savo ðalá. 

Išvados 

Prezidento Putin provakarietiðkos politikos kursà paaiðkina tai, kad nëra jokio 

kito pasirinkimo, tik vesti ðalá Vakarø link. Putin pagrindinë jëga ta, kad jis pritaiko 

savo politikà prie realybës. Pirmiausia prasta ðalies vidaus situacija reiðkia, kad 

Rusija yra daugiau reaktyvi, o ne proaktyvi tarptautiniø ávykiø atþvilgiu ir tampa 

daugiau tarptautiniø santykiø objektu, o ne subjektu (kaip kad buvo ápratusi). Susidurdama 

daugiausia su vidaus grësmëmis, susijusiomis su iððûkiais ið Rytø ir Pietø, 

Maskva suvokia Vakarus kaip daugelio savo problemø sprendimo ðaltiná. Klausimo 

esmë: kuriuo keliu – per Europà ar JAV – eiti á Vakarus? Ið vienos pusës, Putin, 

skirtingai nuo Jelcin, suteikia daugiau eurocentriná fasadà Rusijos santykiams su 

Vakarais. Ið kitos pusës, tai, ko Putin siekia Rusijai – integracijos á pasaulio ekonomikà, 

paramos kovoje prieð islamiðkà terorizmà (Èeèënija) ir tarptautinio statuso – 

randama atidarius duris, nuo kuriø raktà turi Vaðingtonas. Taigi nors didþioji dalis 

Rusijos politinio elito mano, kad jø valstybë turi tapti „europietiðkesnë“, jos instinktus 

ir toliau formuoja strateginë kultûra, kuri visuomet pagrindiniu atramos taðku 

laikë Jungtines Amerikos Valstijas. 

97 Karaganov S., „Russia, Europe and New Challenges“, Russia in Global Affairs, Vol. 1, No. 1, 


98 Pravda A., „Putin’s Foreign Policy after 11 September: Radical or Revolutionary?“ in Gorodetsky 

G., ed., Russia between East and West: Russian Foreign Policy on the Threshold of the Twenty–First 

Century, Frank Cass, 2003, p. 55. 

173

174 

Kalbant apskritai, nors ir esama kai kuriø svarbiø permainø poþymiø Rusijos 

uþsienio politikoje, ji iðlieka neapibrëþta ðalies orientacijos euroatlantinëje bendruomenëje 

atþvilgiu – tarp Jungtiniø Amerikos Valstijø ir Europos, tarp NATO ir ESGP, 

tarp vienaðaliðkumo ir daugiaðaliðkumo. Orientacija á Europà lieka pagrindiniu Rusijos 

prioritetu, tai atitinka ðimtmeèiø senumo santykius ir tradicijas bei yra svarbus 

nacionalinio identiteto komponentas. Jei kalbëtume apie pleiðtà tarp JAV ir Europos, 

tai bûtø absoliuèiai þalinga Rusijos interesams. Oficiali Maskva teigia, kad Rusijos 

uþsienio politikos prioritetai apima santykiø su JAV ir Europa plëtojimà ir 

viena negali bûti pasiekiama kito sàskaita. Tuo pat metu analitikai árodinëja, esà 

tikëtina, kad ateityje Maskva bus átraukta á ávykius, kuriuos ji menkai tegalës lemti ir 

kuriuose JAV vis daþniau vaidins gyvybiðkai svarbø vaidmená. 

Todël tezë apie Rusijos uþsienio politikos „europëjimà“ gali bûti interpretuojama 

dvejopai. Ið vienos pusës, valdant Putin, Rusijos uþsienio politika rodo þymø nukrypimà 

nuo Primakov doktrinos, ypaè atsisakant bet kokiø iððûkiø JAV dominavimui ir 

bet kokios konfrontacinës pozicijos santykiuose su Vakarais dël NATO plëtros ar JAV 

pasitraukimo ið Antibalistiniø raketø sutarties. Ið kitos pusës, nors ir aiðkiai suvokdamas, 

kad Rusija yra susilpnëjusi, Putin ir toliau mato savo ðalá kaip globalinæ bei regioninæ 

galià. Tai ypaè gerai atskleidþia jo intensyvi uþsienio vizitø programa. Taèiau bûtø 

klaidinga interpretuoti Putin uþsienio politikos prioritetus kaip „nulinës sumos loðimà“ 

(angl. zero–sum game), kur Europos išskyrimas nebejotinai reiðkia sumaþëjusá interesà 

Jungtinëms Valstijoms ar atvirkðèiai. Ið Putin valdymo laikotarpio akivaizdu, kad 

Maskva gerai supranta abiejø „Vakarø“ poreiká, nes tiek Europa, tiek JAV gali savaip 

pasitarnauti Rusijos interesams. Dar daugiau – stipresni ryðiai su ES padarytø Rusijà 

svaresne JAV partnere, ir atvirkðèiai. Todël jis stengiasi turëti abi puses – siekti Rusijos 

integracijos á Europà ir gerinti santykius su Amerika. Trumpai tariant, Prezidento Putin 

Rusija siekia iðlaikyti unikalià pozicijà pasaulyje, taèiau Rusijos interesai geriausiai ágyvendinami 

vienijantis su euroatlantine bendruomene, o ne jai oponuojant. Ne paskutiná 

vaidmená vaidina ir tai, kad Putin valdymas yra nepalyginamai aktyvesnis ir efektyvesnis 

nei Jelcin. Taigi, nors ir tiesa, kad Putin uþsienio politika dabar yra „europietiðkesnë“, 

drauge ji skiria didesnæ reikðmæ ir Jungtinëms Valstijoms. Galiausiai pagrindinis dalykas 

– Rusija turëtø vengti gretinti paþangà savo santykiuose su JAV ir Europa, net jeigu tai 

daryti skatintø tam tikros iliuzijos ar realûs motyvai. Strateginis tikslas ðiuo metu yra 

noras „iðlaikyti balansà tarp Amerikos ir Europos uþsienio politikos kurso ir stengtis 

nesuteikti pirmenybës kuriai nors partnerei, nes tai bûtø visiðkai nenaudinga“ 99 . 

Reziumuojant galima pasakyti, kad Rusija siekia Vakarø Europos pripaþinimo 

tiek pat ar netgi dar daugiau nei Amerikos. Maskvos santykius su Vakarais apskritai 

nulemia valstybës modernizavimo poreikis. Ðia prasme prioritetà turi Europos 

Sàjunga. Rusija teikia pirmenybæ ne galimybei tapti ES nare, bet pasinaudoti jos 

teikiamomis galimybëmis. Stebima tendencija ið Rusijos pusës – palaikyti lankstesnæ 

politikà Europos Sàjungos atþvilgiu. Teigiama, kad net jei ES nuspræstø kurti „Europà 

be Rusijos“ 100 , tai nesusilpnintø jø tarpusavio glaudaus bendradarbiavimo poreikio 

ne tik ekonomikos, bet taip pat ir saugumo srityje. 

99 „Russia in 2003 and its Foreign Policy: Excerpts from the Report by the Foundation for Prospective 

Studies and Initiatives“, Russia in Global Affairs, Vol. 1, No. 1, 2003, p. 99. 

100 Trenin, (note 52) p. 3.

Taèiau vertëtø paaiðkinti vykstanèià polemikà dël Rusijos pasirinkimo tarp 

JAV ir Europos. Nepaisant visø nesutarimø tarp Rusijos ir JAV, nepaisant Maskvai 

bûdingo didelio nepasitikëjimo Vaðingtonu, didesnio, negu bet kuria Europos sostine, 

nepaisant netgi JAV vienaðaliðkos politikos tendencijø, Vaðingtonas yra laikomas 

efektyvesniu ir skaidresniu partneriu nei Briuselis. Tokià situacijà sàlygoja daug problemø 

ES – Rusijos santykiuose: atotrûkis tarp ES ir Rusijos, t. y. pastarosios ástatymø, 

taisykliø ir normø priartinimo prie ES reikalavimø lygio, instituciniai barjerai 

abejose pusëse, taip pat politinio ir verslo elito abejonës dël suartëjimo ir tarpusavio 

integracijos patrauklumo bei efektyvumo ir kita. Svarbiausia, skirtingai nuo Rusijos 

ryðiø su JAV, kad Rusijos – ES santykiai yra „organiðki“ artimos kaimynystës santykiai. 

Tokius santykius visuomet daug sunkiau iðsaugoti: jie tampa kasdienine rutina ir 

yra daug labiau institucionalizuoti (apima platø ryðiø tinklà tarp ávairiø institucijø), 

taigi ir maþiau lankstûs. 

ES, kaip naujos dalyvës, iðkilimas Europos saugumo reikaluose suteikë Rusijai 

ávairiø galimybiø, susijusiø tiek su jos nuolatinëmis pastangomis stiprinti savo 

balsà Europos saugumo srityje, tiek ir su Putin nuostata siekti glaudesnës partnerystës 

su ES. Turëdama visa tai omenyje, Maskva siekia tolygiai gerinti Rusijos santykius 

su Europa ir Jungtinëmis Amerikos Valstijomis, suprasdama, kad dauguma ES ðaliø 

bus palankiau nusiteikusios priimti jà kaip patikimà partneræ, jei jos santykiai su JAV 

bus stabilûs ir konstruktyvûs. 

Apibendrinant galima teigti, kad tolimesnëje perspektyvoje Maskvos bendradarbiavimo 

su euroatlantine bendruomene artumas „priklauso nuo pagrindiniø suderinamumo 

klausimø“ 101 tarp Rusijos ir svarbiausiø ðios bendruomenës valstybiø. 

Tai susijæ ne tik su Rusijos galimybe efektyviai konkuruoti pasaulio rinkose. Nors 

vadovaujat Vladimir Putin Rusija tampa stipresne valstybe, taèiau nei jos modernizacijacijos 

tempai, nei gynybos ar uþsienio politika dar toli graþu neatitinka ðalies poreikiø. 

Galiausiai siekdama ásilieti á ðià bendruomenæ Rusija privalo tapti pliuralistinës 

demokratijos ðalimi, o tai vargiai dera su Prezidento Putin šalies vidaus politine 

darbotvarke. 

101 Pravda, (note 98) p. 41. 

175

Raimundas Lopata * 

Vilniaus universiteto Tarptautiniø santykiø ir politikos mokslo institutas 

Geopolitinis ákaitas: 

Rusijos Federacijos 

Kaliningrado (Karaliauèiaus) srities atvejis 

Straipsnyje, atkreipiant dëmesá á tam tikrà metodologinæ stagnacijà kaliningradistikos 

fronte, yra grindþiama hipotezë, kad Maskva (Kremlius, metropolija, federalinis centras), 

siekdama iðsaugoti suverenitetà srityje bei uþtikrinti ryðio su ja nepertraukiamumà, 

pavertæ ðià eksklavinæ provincijà geopolitiniu ákaitu – cesijos procese karo grobio pagrindu 

atitekusia teritorija, kurià siekiama ne tik iðlaikyti (vidinis aspektas), bet ir priversti kitas 

valstybes arba tarptautines institucijas susilaikyti nuo bet kokio akto, kaip tiesioginës arba 

netiesioginës ákaito iðlaisvinimo sàlygos, ávykdymo (iðorinis aspektas). 

Dël konkreèios Kaliningrado padëties (Potsdamo ðleifas, geografinë padëtis, socialiniai 

ekonominiai veiksniai) Maskvai didesnæ reikðmæ gali turëti bûtent vidinis aspektas, 

oficialiai „pridengiamas“ iðoriniu. Formaliai Kremlius neprieðtarauja ir net skatina, kad KS 

bûtø traktuojama kaip specifinis, unikalus Rusijos regionas, taèiau praktikoje neleidþia jam 

ypatingai veikti. Taip siekiama suþadinti ir palaikyti srityje Stokholmo sindromà – kaliningradieèiai 

patys turi susitaikyti su eiline Rusijos Federacijos regiono padëtimi, t.y. sutikti su 

tuo, kad visus sprendimus dël KS funkcionavimo bei jos ateities priiminës Maskva, o KS – 

kaip subjektui (veikëjui) – nebus leista veikti. 

Ðiandien pareikðti savo nuomonæ Rusijos Federacijos Kaliningrado (Karaliauèiaus) 

srities klausimu tapo paskutiniu mados klyksmu tiek praktinëje tarptautinëje 

veikloje, tiek taikomuosiuose tarptautiniø santykiø ar uþsienio politikos tyrimuose. 

Regis, net JAV prezidentas George Bush jaunesnysis, beje, Lietuvos ambasadoriaus 

Vaðingtone dëka, þino, kad Karaliauèiaus sritis yra prie Baltijos jûros ir savo 

plotu maþdaug lygi Maryland valstijai. 

Tokia padëtis neturëtø stebinti. Vien tai, kad diskusijos kaliningradistikos 

tema verda jau beveik penkiolika metø, rodo, kad Kaliningrado (Karaliauèiaus) sritis 

nëra eilinis Rusijos Federacijos regionas. Jo problematika po Ðaltojo karo pabaigos 

daugiausia buvo siejama su klausimais, kuo bus Karaliauèiaus sritis ateityje, kokia 

vieta ir koks vaidmuo jai atiteks? Tirtinø klausimø laukà suformavo besikeièianti 

geopolitinë aplinka – Rusijos eksklavas atsidûrë Baltijos jûros regione sparèiai vykstanèiø 

euro-atlantinës integracijos procesø kelyje. Todël buvo siekiama identifikuoti 

tikruosius Karaliauèiaus problemos parametrus saugumo, politikos ir ekonomikos 

srityse. 

Prof., dr. Raimundas Lopata – humanitariniø mokslø daktaras, Vilniaus universiteto Tarptautiniø 

santykiø ir politikos mokslø instituto direktorius. Adresas: Vokieèiø 10, 01130 Vilnius, 

tel. 8-5-2514130, e-paðtas: raimundas.lopata@tspmi.vu.lt 

177

178 

XX a. deðimtojo deðimtmeèio pradþioje dëmesio centre atsidûrë srities demilitarizacijos 

aspektai, galimi karinës grësmës neutralizavimo bûdai (nuo politinio 

tarptautinio spaudimo iki ávairiø juridinio statuso pakeitimo planø). XX a. deðimtojo 

deðimtmeèio viduryje regiono raidos perspektyvos nagrinëtos per dviejø alternatyvø 

– karinio forposto ir ekonominio tilto tarp Rusijos ir Vakarø – prizmæ. XX–XXI 

amþiø sandûroje dienos ðviesà iðvydo studijos, glaudþiai susijusios su praktine tarptautine 

Kaliningrado aplinka. Kadangi ðis laikotarpis sutapo su Lenkijos bei Lietuvos 

derybø su Europos Sàjunga pradþia, todël tiriamø klausimø ratà apibrëþë ið esmës 

Europos Sàjungos plëtra ir jos poveikis Rusijai apskritai ir konkreèiai Karaliauèiaus 

srièiai 1 . 

Apskritai ðie etapai aiðkiai atskleidë domëjimosi „atramos“ taðkus: palaipsniui 

maþëjo lyginamasis kariniø strateginiø grësmiø analizës svoris, o vyrauti pradëjo 

„ðvelniojo“ saugumo aspektai: socialinis ekonominis srities atsilikimas, organizuotas 

nusikalstamumas, nelegali migracija, aplinkos uþterðtumas, susisiekimas su didþiàja 

Rusija ir pan. Be to, Karaliauèiaus sritá pradëta vertinti ne kaip vienà pagrindiniø 

grësmës visam regionui ðaltiná, o kaip iððûká, atveriantá kokybiðkai naujo tiek 

Baltijos jûros regiono, tiek Rusijos eksklavo raidos scenarijaus galimybes. 

Tiesa, buvo abejojanèiø tokio scenarijaus galimumu. Pavyzdþiui, globalinës sumaiðties 

koncepcijos ðalininkai teigë, kad Rusijos tendencijø bei krypèiø analizæ komplikuoja 

ne tik po Ðaltojo karo suirusi pasaulio geopolitinë sankloda, bet ir daugybë 

neprognozuojamø specifiniø ekonominiø, socialiniø ir kultûriniø veiksniø, dël kuriø 

ðios ðalies transformacija ir tarptautinë adaptacija vyksta ypatingu bûdu 2 . Kalbantys 

struktûrinës (konstruktyvistinës) geopolitikos terminais aiðkino, kad Karaliauèiaus 

srities ateities miglotumà sàlygoja besiformuojanèiø geopolitiniø tapatybiø – Rusijos ir 

Europos Sàjungos – nesugretinamumas 3 . Nepaisant skepsio, kaliningradistikoje ásivyravo 

postmodernistai, pasiûlæ geopolitiná skirtingumà áveikti (slopinti) dialogu. Dialogas, 

pasak jø, turëtø remtis naujais politinës erdvës organizavimo principais, kuriais 

remiasi ES daugiapakopë valdymo logika ir kurie yra skleidþiami ES plëtros: 

deteritorialumu, valstybiø sienos reikðmës maþëjimu bei jø funkcijø kokybiniø pasikeitimu, 

pasienio bendradarbiavimu bei tarptautiniu susiejamumu (ang. engagement), 

siekiant likviduoti skirtumus tarp kaimyniniø regionø bei didinti regioniniø veikëjø 

tarpusavio priklausomybæ 4 . 

Ði paradigma tapo populiari dël Kaliningrad Puzzle metaforos. Lietuvoje ji 

prigijo Karaliauèiaus galvosûkio pavadinimu, nors patys metaforos autoriai 5 turëjo 

galvoje konkretø galvosûkio variantà – dëlionæ. Miglose skæstantis ðviesesnës Kaliningrado 

ateities paveikslas (toks þaidimo tikslas), atitinkantis Kaliningrado gyven- 

1 Lopata R., „Naujausios kaliningradistikos apžvalga“, Politologija, 1, 2002, p. 96–104. 

2 Radžvilas V., Europos Sàjungos plëtra, JAV ir Lietuva, Ðiaurës Atlanto erdvë ir Lietuva, Vilnius: 

Eugrimas, 2001, p. 37–39; Aalto P., Structural Geopolitics in Europe: Constructing Geopolitical 

Subjectivity for the EU and Russia, University of Tampere, 2002. 

3 Aalto P., Structural Geopolitics in Europe: Constructing Geopolitical Subjectivity for the EU and 

Russia, Working Paper, University of Tampere, 2002, p. 26–27. 

4 Joenniemi P., Dewar S., Fairlie L. D., The Kaliningrad Puzzle, Karslkrona: The Aland Islands Peace 

Institute, 2000, p. 3–4, 26. 

5 Ten pat.

tojø poreikius bei lûkesèius, atsiþvelgiantis á Rusijos – Europos santykiø perspektyvà 

bei bendros europinës erdvës formavimo aspektus, turëtø bûti sudëliotas nûdienà 

identifikuotø problemø sprendiniais (konkretûs gamtos saugos projektai, keleiviø 

tranzitas ir vizos, pasienio bendradarbiavimas ir t. t.). 

Vis dëlto nepaisant intelektualiø privalumø ir tam tikrø pasiekimø praktikoje 

besireiðkianèiu ES – Rusijos susiejamumu ið esmës galinti ir nesibaigti dëlionë á 

paðalá nustûmë principiná klausimà – koká vaidmená Karaliauèiaus sritis vaidina 

Rusijos uþsienio ir vidaus politikoje? 

1. Diskusijos paraðtëse 

Galima matyti akivaizdø pasikeitimà: anksèiau Karaliauèiaus srities atvejis 

buvo aptarinëjamas gana triukðmingai, o ðiandien ðiuo klausimu ramiai akademinëje 

aplinkoje keièiamasi nuomonëmis. Vieni, pavadinkime juos partikuliaristais, aiðkina, 

kad vien tik geografinë ðios Rusijos Federacijos srities padëtis pavertë jà unikaliu 

teritoriniu vienetu, reikalaujanèiu specialaus dëmesio 6 . Jø argumentacijos arsenale 

ne tik specifinës geopolitinës situacijos faktas (euroatlantinë integracija, jos keliami 

iððûkiai ðalia esanèiai valstybei bei jos teritorinei politinei anomalijai 7) , bet ir komplikacijos, 

kylanèios ávardinant tà teritorinæ politinæ anomalijà (anklavas, eksklavas, 

atskirtas regionas, tiesiog regionas ir pan. 8 ). Jiems oponuoja generalistai, kurie, apeliuodami 

á tokiø teritoriniø dariniø analogus (Aliaska, Dancigas, Diego–Garsija, 

Gibraltaras, Makao, Vakarø Berlynas ir t.t.), stengiasi priminti, jog Karaliauèiaus 

atvejis nëra vienintelis 9 . 

Toks apsikeitimas nuomonëmis ið pirmo þvilgsnio gali priminti apsiðaudymà 

tuðèiais ðoviniais. Juk argi nëra pakankamai aiðki eksklavo – valstybës teritorijos ar 

jos dalies, apsuptos kitø valstybiø teritorija, bet turinèios jûros krantà – apibrëþtis? 

Gerai þinoma ir aksioma, kad kiekvienas atvejis plëtojasi skirtinguose istoriniuose 

kontekstuose ir skiriasi konkreèiomis istorinëmis detalëmis. Kita vertus, ði konkreti 

partikuliaristø – generalistø diskusija iðties verèia atkreipti dëmesá á neignoruotinas, 

t. y. istorijos patikrintas, bendras teritorinëms politinëms anomalijoms problemas, 

su kuriomis susiduria metropolija („motininë valstybë“, ang. home state) – eksklavas/anklavas 

– kaimyninë valstybë (angl. host state) arba valstybës, supanèios teritorinæ 

politinæ anomalijà: jos administravimas ir saugumas, ekonominë padëtis, èia 

gyvenanèiøjø identitetas, susisiekimas su atskirta teritorija. Metropolijos paprastai 

visomis priemonëmis siekia neutralizuoti grësmes suverenitetui iðlaikyti, átvirtinant 

eksklavo/anklavo administravimà, nepaþeidþiantá metropolijoje vyraujanèiø politinës–teritorinës 

kontrolës principø, ir uþtikrinant efektyvø ryðá (susisiekimà) su juo 

6 Krickus R. J., The Kaliningrad Question, Lanham, Boulder, New York, Oxford: Rowman and 

Littlefield Publishers, 2002, p. 139. 

7 Terminas išpopuliarintas G. W. S. Robinsono // www.uta.edu/stillwell/išnašas. 

8 Nis S., „Kaliningrad – ne edinstvennyj anklav“, Pro et Contra, Moskva, 8 (1), 2003, p. 90–109; 

Holtom P., ,„Kaliningrad in 2001: From Periphery to Pilot Region“ in Holtom P., Tassinari F. 

Russian Participation in Baltic Sea Region Building: A Case Study of Kaliningrad, Gdansk, Berlin, 

2002, p. 53; Joenniemi P., Prawitz J, eds., Kaliningrad: The European Amber Region, Aldershot, 

1998, p. 265. 

9 Nis, (note 8) p. 90–106. 

179

180 

(„kaimyninës valstybës ignoravimo“ principas). Kaimyninës valstybës vaidmuo matomas 

ið jos reakcijos á metropolijos veiksmus, siekiant uþtikrinti susisiekimà su 

eksklavu/anklavu. O pastarasis, ypaè tais atvejais, kuomet jo ir metropolijos santykiø 

problematika pasiekia vadinamos didþiosios politikos lygmená, patiria eksklavo/anklavo 

sindromà, jeigu tokio pobûdþio teritoriniai dariniai vertinami kaip specifiniai 

ar ypatingi, taèiau konkreèiomis priemonëmis nëra realizuojami specifiniai tokio 

darinio ir jame gyvenanèiøjø poreikiai, galø gale toks teritorinis darinys (jo gyventojai) 

praranda norà turëti specialø statusà 10 . 

Plaèiau neanalizuojant ðios diskusijos, akivaizdu, kad metropolijos – kaimyninës 

valstybës – teritorinës politinës anomalijos trikampyje svarbiausias vaidmuo 

tenka bûtent metropolijai, jos strategijai ir taktikai. Prisimenant klausimà – koká 

vaidmená Karaliauèiaus sritis vaidina Rusijos uþsienio ir vidaus politikoje – pabrëþtina, 

kad konkreèiuose tyrimuose, nagrinëjanèiuose metropolijos (Rusijos, Maskvos, 

Kremliaus, federalinio centro) veiksmus politinës teritorinës anomalijos (Rusijos 

Federacijos Karaliauèiaus srities) atþvilgiu, vyrauja metropolijos neapsisprendimo 

motyvas. Ðtai keli pavyzdþiai. 

„Rusija dorai dar nesuformavo savo realios politikos ar poþiûrio Kaliningrado 

atþvilgiu“, – prieð metus aiðkino Sander Huisman, Europos Sàjungos Saugumo 

studijø Instituto vizituojantis mokslo darbuotojas 11 . 

Visai neseniai sprendþiant garsøjá Rusijos pilieèiø tranzito á/ið Kaliningrado 

srities klausimà Sergej Korðunov, Rusijos Federacijos Tarybos Tarptautiniø reikalø 

komiteto ekspertas, vos ne á taktà S. Huisman nusistebëjo: „Maskva iki ðiol nesuformulavo 

savo interesø Kaliningrado srities atþvilgiu, federalinis centras neturi jos 

geopolitinës rolës suvokimo, aiðkiø kariniø interesø, ilgalaikës ekonominës strategijos, 

kurioje atsispindëtø srities funkcijos pasidalijant darbà visos Rusijos mastu, uþtikrinant 

uþsienio prekybos ryðius, naudotinos priemonës jos raidai skatinti“ 12 . 

Lietuviø politologai buvo áþvalgesni. Jø nuomone, Kremlius turi kelias strategijas 

Karaliauèiaus atþvilgiu: 1) Karaliauèius – karinio prieðakinio posto arba ypatingo 

strateginio regiono sritis; 2) Karaliauèius – ekonominiø reformø bandymø 

aikðtë. Taèiau ir jiems iki ðiol nëra aiðku, kuri ið minëtø strategijø poimperinës Rusijos 

politikoje dominuos ir bus realizuojama 13 . Suprantama, lietuviø mokslininkams 

daugiau rûpëjo kaimyninës valstybës, t. y. Lietuvos, vieta Rusijos projekcijose. Todël 

nestebina ir minëtos problemos sprendimo bûdas. Buvo analizuojama, kaip Rusija 

stengësi ir stengiasi iðnaudoti susisiekimo (Rusijos Federacijos karinis tranzitas á/ið 

Kaliningrado srities per Lietuvos teritorijà, vizos ir civilinis tranzitas) klausimà, siekdama 

stabdyti Lietuvos euroatlantinës integracijos ir Lietuvos stojimo á Europos 

Sàjungà procesà. Ðiame kontekste lietuviams atrodo, kad, „atsiþvelgiant á Maskvos 

diplomatinio spaudimo ðalims kandidatëms ir ES intensyvumà, sunku paneigti prie- 

10 Catudal H., The Exclave Problem of Western Europe, Alabama, 1979, p. 66; Holtom, (note 8) p. 

53. 

11 Huisman S., A New European Union policy for Kaliningrad, Paris: The European Union Institute 

for Security Studies, 2002, Occasional Papers, No. 3, p. 13. 

12 Koršunov S., „Kaliningrad kak problema Rosijsko – Evropejskoje partniorstva“, Meždunarodnaja 

žizn 1, 2003, p. 52–53. 

13 Sirutavièius V., Stanytë–Toloèkienë I., „Rusijos Federacijos Kaliningrado srities strateginë reikðmë“, 

Lietuvos Metinë Strateginë Apþvalga, Vilnius, 2003, p. 176.

laidà, jog Kaliningrado srities klausimas yra ne savaiminis tikslas, o tik Maskvos priemonë 

daryti átakà plëtros procesui“ 14 , kurti istoriná bei juridiná pagrindà kësintis á 

Baltijos valstybiø suverenitetà 15 . 

Pagaliau suomis Paami Aalto, atkreipæs dëmesá ir á lietuviø pastangas paaiðkinti, 

kodël Kaliningrado korta atsidûrë didþiojoje politikoje, trumpai drûtai reziumavo: 

Rusijos geostrategijoje Kaliningradas yra árankis Rusijai tæsti didþiosios valstybës 

tradicijà 16 . 

Mums atrodo, kad tai yra tik viena metropolijos (Maskvos) – eksklavo (Karaliauèiaus) 

santykiø pusë. Spræsdama savo suvereniteto iðsaugojimo ir ryðio uþtikrinimo 

su Kaliningradu problemà, Maskvà ðià sritá pavertë geopolitiniu ákaitu – cesijos 

procese karo grobio pagrindu atitekusia teritorija, kurià siekiama ne tik iðlaikyti 

(vidinis aspektas), bet ir priversti kitas ðalis arba tarptautines institucijas ávykdyti 

arba susilaikyti nuo bet kokio akto, kaip tiesioginës arba netiesioginës ákaito iðlaisvinimo 

sàlygos, ávykdymo (iðorinis aspektas). Dël konkreèios Karaliauèiaus srities 

situacijos (Potsdamo ðleifas, geografinë padëtis, socialiniai ekonominiai veiksniai) 

Maskvai didesnæ reikðmæ gali turëti bûtent vidinis aspektas, oficialiai pridengiamas 

iðoriniu. Formaliai Maskva neprieðtarauja ir netgi skatina, kad Kaliningrado sritis 

bûtø traktuojama kaip specifinis, unikalus Rusijos regionas, taèiau praktikoje neleidþia 

tam ypatingumui reikðtis. Todël siekiama suþadinti ir palaikyti srityje Stokholmo 

sindromà – kaliningradieèiai patys turi susitaikyti su áprasto Rusijos regiono 

statusu, t. y. visus sprendimus dël srities funkcionavimo ir ateities priims Maskva, o 

Kaliningrado srièiai – kaip subjektui (veikëjui) – nebus leista reikðtis. 

Straipsnyje pateikiami konkretûs atvejai, atskleidþiantys, kaip politinëje praktikoje 

funkcionuoja ðis rusiðkojo ákaito mechanizmas: Karaliauèiaus eksklavas átraukiamas 

á didþiàjà politikà siekiant sukurti jo ypatingumo aureolæ, o „maþosios“ politikos 

lygmenyje, palaikant eksklave iðskirtinumo viltis, taèiau neleidþiant joms praktiðkai 

realizuotis, glaudþiai pririðti sritá prie Rusijos. Bûtina turëti omenyje, kad èia 

prieðprieðos tarp didþiosios ir„ maþosios“ politikos nëra. 

2. Karaliauèius ir didþioji politika: NATO plëtra 

Anatoli Liven, 1991 m. ir 1994 m. apsilankæs Kaliningrade, bene pirmasis 

pastebëjo groteskiðkà didþiosios ir „maþosios“ politikos samplaikà srityje: daugybë 

viena kitai prieðtaraujanèiø srities raidos vizijø; susirûpinusios Vakarø kanceliarijos, 

siekianèios uþkirsti kelià veiksniams, destabilizuojantiems regiono saugumà, kartu 

siekianèioms iðsaugoti status quo; nepaprastai iðaugæs kariðkiø skaièius ir irstantis 

karinis pramoninis kompleksas; liberaliø paþiûrø karininkai, besiimantys privataus 

verslo ir balsuojantys uþ Boris Jelcin bei vadinamuosius reformatorius; konservatyviø 

kariðkiø bei rusø nacionalistø aljansai, pasiryþæ iðsaugoti Karaliauèiø, kaip paskutinæ 

karinæ bazæ Baltijos jûros pietuose ir paskutiná Antrojo pasaulinio karo laikø 

14 Ten pat, p. 200. 

15 Laurinavièius È., Lopata R., Sirutavièius V., Military Transit of the Russian Federaytion Through 

the Territory of the Republic of Lithuania. Rusijos Federacijos karinis tranzitas per Lietuvos Respublikos 

teritorijà, Vilnius, 2002, p. 72. 

16 Aalto, (note 2) p. 25. 

181

182 

trofëjø (kartu su Kurilais); pastangos ið naujo atrasti istorijà, vadinamus naujuosius 

prûsus, pervadinti miestà Kantogradu bei kiek galima daugiau pagaminti iðkabø Koenigsberg; 

srityje populiari, kartais Maskvoje palaikoma, bet realiame gyvenime neveikianti 

laisvos prekybos zonos idëja; pagaliau gyvuojanti viltis, kad Vakarai suteiks 

pagalbà, plauksianèià á Kaliningradà vien dël to, kad sritis netaptø destabilizacijos 

þidiniu 17 . 

Kiek vëliau Zbigniew Brzezinski tai pavadino vienu ið geostrateginës fantasmagorijos, 

istorinio ir strateginio sàmyðio (rus. zamešatelstvo) poimperinëje Rusijoje 

atspindþiu, kuomet vidinës transformacijos sunkumai, ekonominës politikos nesëkmës 

sukûrë kolizijà tarp realiø Rusijos galimybiø ir tebevyraujanèiø buvusios 

pasaulinës galios nuotaikø 18 . Bûtent ði kolizija natûraliai tapo startine aikðtele specifinëje 

geopolitinëje padëtyje atsidûrusiai Rusijos Federacijos Karaliauèiaus srièiai 

sparèiai kilti á aukðtàjà politikà. Ið pradþiø ji tapo tarptautinio politinio futurizmo 

objektu. Vëliau dël savo specifinës geografinës padëties tapo taikiniu Rusijai bandant 

faktiðkai spræsti ðià kolizijà. Rusija siekë dangstyti neatitikimà ypatingais santykiais 

su Vakarø valstybëmis (Andrej Kozyrev), visomis ámanomomis priemonëmis riboti 

jø galià (Jevgenij Primakov), rinktis kompromisinæ ðiø strateginiø orientacijø linijà 

(Vladimir Putin) 19 . 

Pastebëtina, kad tarptautinis politinis futurizmas Karaliauèiaus atþvilgiu pradëjo 

blësti 1993 m. pab. – 1994 m. pr., kai energingu provakarieèiu vadinamas Rusijos 

uþsienio reikalø ministras A. Kozyrev pareiðkë, kad Rusija „iðlaikys savo kariná 

buvimà regionuose, ðimtmeèiais priklaususiais jos átakos sferai“. Be to, vyriausybës 

laikraðtis „Izvestija“? pasiûlë atkreipti dëmesá á tà aplinkybæ, kad Rusijai pavyko 

iðsaugoti beveik trisdeðimt limitrofø, kurie nuo Kaliningrado iki Kurilø sudaro linijà, 

ið esmës atitinkanèià buvusios SSSR teritorijà. Bûtent tada buvo pradëta realiau 

svarstyti ne tik ðiø limitrofø instrumentiðkumà poimperinës Rusijos identitetui vystyti, 

bet ir klausimà, kà naujame geopolitiniame kontekste reiðkia metropolijos bandymai 

iðsaugoti didþiosios valstybës stereotipà: ar Rusija laukia patogaus momento 

iðsiplëtoti, ar ruoðiasi iðgyventi beveik totalinës apgulties sàlygomis? 20 . 

Konkreèiu Karaliauèiaus atveju iðpopuliarëjo interpretacija, paremta galios 

pusiausvyros (balansavimo) koncepcija: metropolija naudoja sritá kaip veiksná, atgrasinantá 

NATO nuo plëtros Rytø kryptimi 21 . 

Iðties pirmojo NATO plëtros etapu XX a. deðimtojo deðimtmeèio pr. Kaliningradas 

atsidûrë prieðakinëse rusø politinio elito antinatinës argumentacijos linijose. 

Buvo ne tik primenama, kad Vakarai uþ Vokietijos suvienijimà dar Prezidentui 

Michail Gorbaèiov þadëjo neplësti Ðiaurës Atlanto sutarties organizacijos ar kad 

tokia plëtra kelia pavojus gleþnai demokratijai Rusijoje iðsilaikyti, bet ir bauginama 

nauja geleþine siena, kurioje ypaè þiojës Kaliningrado ambrazûra. 

17 Lieven A., Pabaltijo revoliucija, Vilnius, 1995, p. 218–223. 

18 Bžezinski Z., Velikaja šachmatnaja doska, Moskva, 1999, p. 118. 

19 Laurinavièius È., „Rusijos uþsienio politika po Rugsëjo 11–osios“, Lietuvos Metinë Strateginë 

Apþvalga, Vilnius, 2003, p. 159–161. 

20 Bžezinski, (note 18) p. 130; Lopata R., Laurinavièius M., Tarptautinë politika: komentarai ir 

interpretacijos.Vilnius, 2002, p. 252. 

21 Sirutavièius, Stanytë–Toloèkienë, (note 13) p. 176.

Tam tikrais atvejais rusø retorika priminë Nikita Chruðèiov laikø frazæ: „Berlynas 

– tai Vakarø sëklidës. Kai noriu, kad Vakarai klyktø, suspaudþiu Berlynà“. Dar 

1993 m. rugpjûèio mën. Boris Jelcin ëmësi „ðaltàja taika“ grasinti á NATO þengianèiai 

Lenkijai, Lietuvai buvo mëginama ápirðti kariná koridoriø, o Karaliauèiø paversti 

kariniu strateginiu bastionu. 1994 m. kovo mën. Karaliauèiuje apsilankæs Rusijos 

Gynybos ministras Pavel Graèiov paskelbë, kad sritis tapo specialiu rusø Baltijos 

karinio laivyno vado vadovaujamu gynybiniu rajonu, tiesiogiai pavaldþiu Gynybos 

ministerijai ir Generaliniam ðtabui. Rusijos generalitetas ir kariniai analitikai siûlë 

keisti Rusijos karinæ doktrinà ir atsisakyti principo pirmajai nenaudoti branduolinio 

ginklo, grasino dislokuoti srityje taktiná branduoliná ginklà (pastebëtina, kad èia nuolatos 

vykdavo kariniai manevrai 22 ). 1994 m. pab. admirolas Vladimir Jegorov situacijà 

aiðkino labai paprastai: siekiama iðsaugoti Rusijos teritoriná integralumà, uþkirsti 

kelià karinës pusiausvyros iðkraipymams, garantuoti susisiekimà su Rusija bei 

iðsaugoti ekonominá regiono stabilumà. Tolimesnë srities raida, pasak admirolo, priklausys 

nuo kaimyniniø valstybiø elgsenos palaikant abipusá saugumà 23 . 

Taèiau tuo paèiu metu srities karinis potencialas buvo mažinamas 24 , o Maskvos 

diplomatai beveik atvirai siûlë Lenkijai ir Baltijos valstybëms atsisakyti jungtis á 

Ðiaurës Atlanto sutarties organizacijà uþ Karaliauèiaus kraðto demilitarizavimà 25 . 

NATO pirmoji plëtros banga, kaip þinoma, nebuvo sustabdyta, nebuvo nubrëþtos 

ir aiðkios Kaliningrado srities demilitarizacijos ribos, taèiau 1997 m. buvo 

ásteigta NATO ir Rusijos Nuolatinë jungtinë taryba, suteikusi Maskvai tam tikrø 

vilèiø bûti átrauktai á Vakarø strateginiø klausimø priëmimo procesà 26 . 

Kita vertus, vadinamoje Vakarø saugumo bendruomenëje kilo gana audringos 

diskusijos dël tikrosios, autentiðkos, Kaliningrado karinës strateginës reikðmës. 

Iki šiol yra svarstoma, kokiais motyvais vadovavosi tarptautinio saugumo analitikai 

bei praktikai, paðaipiai vertinæ Kaliningrado – forposto idëjà, ir ekspertai, 

traktavæ jà labai rimtai. Iki ðiol yra prisimenama, kaip JAV Valstybës sekretoriaus 

pavaduotojas Richard Holbrooke neuþmirðdavo pabrëþti, kad Kaliningrado srities 

klausimas atrodo komplikuotas tik tada, kai á já þvelgiama pro geografo akinius, nors 

ðiaip jau jis yra tik Vakarø – Rusijos santykiø dalis. Iki ðiol neuþmirðta ir þymiø 

RAND korporacijos analitikø Ronald D. Asmus ir Robert C. Niurick iðvada, kad 

Karaliauèiaus sritis yra strateginis karinis avanpostas, kuriame sutelkta milþiniðka 

Rusijos karinë galia, ypaè Baltijos valstybes paverèianti specialiu atveju 27 . Tuomet 

Baltijos valstybëse ir ypaè Lietuvoje abi nuomonës buvo sutiktos jautriai, kadangi 

22 Oldberg I., Kaliningrad: Russian Exclave, European Ebclave, Stokhom, 2001, p.15. 

23 Jegorov V., Cooperative Security in Northern Europe, Ideas on Cooperatvive Security in the Baltic 

Sea Region, Helsinki, 1995, p. 130–131. 

24 Per 1993–1998 m. puolamøjø malûnsparniø skaièius sumaþëjo nuo 48 iki 42, naikintuvø nuo 35 

iki 28, povandeniniø laivø nuo 15 iki 2, fregatø nuo 24 iki 4, patruliniø pasienio laivø nuo 140 iki 

30. Ðiuo laikotarpiu iðaugo tik tankø skaièius – nuo 620 iki 1000. Plaèiau þr.: Sirutavièius, Stanytë– 

Toloèkienë, (note 13) p. 177. Pastebëtina, kad toks padidëjimas ið esmës buvo siejamas su finansiniø 

lëðø trûkumu pergabenti juos á „didþiàjà Rusijà“. 

25 Landsbergis V., Karaliauèius ir Lietuva,Vilnius, 2003, p. 132; Krickus, (note 6) p. 72. 

26 Lopata R., Vitkus G., sudar., NATO: vakar, šiandien, rytoj, Vilnius, 1999, p. 75. 

27 Laurinavièius, Lopata, Sirutavièius, (note 15) p. 47–49; Krickus, (note 6) p. 56. 

183

184 

nebuvo, regis, apsispræsta, ar specialus atvejis yra privalumas, ar, prieðingai, trûkumas. 

Taèiau tame ekspertiniø svarstymø kontekste ypaè palankiai buvo sutikta JAV 

respublikono Christopher Cox rezoliucija, ið esmës mainais uþ Karaliauèiaus demilitarizacijà 

siûlantá JAV ekonominæ paramà Rusijos Kaliningradui 28 . 

Nepriklausomai nuo lietuviðkø vertinimø, tarptautiniame saugumo diskurse 

Kaliningrado veiksnys formaliai tapo vertinamas kaip Vakarø (NATO) ir Rusijos 

santykiø problema, nors akivaizdþiai ðis Rusijos Federacijos regionas ëmë atlikti ne 

tiek sulaikymo, kiek ákeisto daikto funkcijà Rytø – Vakarø strateginiuose mainuose, 

paremtuose atgrasinimo (sulaikymo) – nuraminimo (ang. appeasement) taktika. Beje, 

ðiame kontekste ypaè iðkalbingai atrodë kai kuriø Kaliningrado srities Dûmos 

deputatø intervencija 1997 m. spalio mën. susieti pasiraðomà Lietuvos – Rusijos 

sutartá dël valstybinës sienos su rusø karinio tranzito per Lietuvos teritorijà á/ið Kaliningrado 

srities klausimu 29 . 

Situacija pasikartojo vykstant debatams dël antrosios NATO plëtros bangos ir 

praktinës jos sklaidos. Pasinaudodama ávykiais Kosove, 1999 m. Maskva sugrieþtino 

tradicinæ antinatinæ retorikà, áðaldë dalyvavimà NATO – Rusijos Nuolatinëje jungtinëje 

taryboje, ëmë spartinti nuo 1996 m. puoselëtus Rusijos – Baltarusijos sàjunginës 

valstybës ákûrimo planus, o atgimusiam balansavimui árodyti Karaliauèiaus srityje 

surengë bendrus rusø – baltarusiø grandiozinius karinius manevrus „Vakarai – 99“ 

(„Zapad – 99“). Manevruose buvo repetuota deeskalacijos misija, imituojant taktinio 

branduolinio ginklo panaudojimà NATO agresijai atremti. 

2000 m. liepos mën. á Baltijskà Karinio laivyno dienos ðvæsti atvykæs Prezidentas 

Vladimir Putin garsiai pareiðkë apie ðio limitrofo remilitarizacijà, pabrëþdamas, 

kad rusø Baltijos jûrø laivynui, atsiþvelgiant á Rusijos strateginius interesus 

visose jûrose ir vandenynuose, bus skiriamas ypatingas dëmesys 30 . Tai, kad Prezidento 

þodþiai nëra tuðti, iliustravo ne tik visas paketas Kremliuje priimtø dokumentø dël 

nacionalinio saugumo, uþsienio politikos, karinës doktrinos bei karinës reformos, 

bet ir 2000 m. lapkrièio mën. Karaliauèiuje ávykæs iðvaþiuojamasis Federalinio saugumo 

tarnybos kolegijos posëdis, skambiai pavadintas „Dël padëties ir priemoniø 

pasiprieðinti grësmëms saugumui ir Rusijos Federacijos suverenitetui Kaliningrado 

srityje“. Posëdyje, be kita ko, buvo paþymëta, kad gali „kilti átampa tuo atveju, jei 

Lietuva ástos á NATO, todël srièiai jau ðiandien reikia pradëti ruoðtis“ 31 . 

Tarsi patvirtinant Maskvos posûká á Karaliauèiaus atgaivinimà karinio forposto 

vaidmenyje 2001 m. pradþioje pasirodë praneðimø, esà Rusija, vykdydama savo 

grasinimà visomis iðgalëmis prieðintis naujajai NATO plëtrai á Rytus, dislokuoja 

ðiame kraðte taktiná branduoliná ginklà 32 . Tuo paèiu metu paplito gandai dël galimo 

Vokietijos ir Rusijos sandërio Karaliauèiaus sàskaita, o 2001 m. pavasará iðryðkëjo ir 

realus Maskvos spaudimas politine sutartimi áteisinti Rusijos kariná tranzità per Lietuvos 

teritorijà á/ið Kaliningrado sritá. Kovo mën. pab., prieð prasidedant Lietuvos 

28 Landsbergis, (note 25) p. 136–139. 

29 Krickus, (note 6) p. 63. 

30 Oldberg , (note 22) p. 16. 

31 Lopata R., „Santykiai su Kaliningrado sritimi euroatlantinës integracijos kontekste“, Pranešimas 

Lietuvos užsienio politikos tarybos posëdyje, Vilnius, 2001 m. gruodþio 21 d., p. 2. 

32 Lopata, Laurinavièius, (note 20) p. 222–224.

Prezidento Valdo Adamkaus vizitui Rusijos Federacijoje, ðis spaudimas pasiekë apogëjø, 

virsdamas antilietuviðka – antinatine isterija, beje, lydima paskleistø gandø, jog 

rusai siûlysià lietuviams vos ne pusæ Kaliningrado srities mainais uþ Lietuvos atsisakymà 

stoti á NATO arba neleisià V. Adamkui po Maskvos apsilankyti Kaliningrade 

33 . 

Nors jau vizito metu galima buvo áþvelgti, kad, Lietuvai atlaikius spaudimà, 

Rusijos vadovybë linkusi susitaikyti su Baltijos valstybiø naryste Aljanse 34 , kietosios 

linijos su Vakarais ðalininkai, vadinami vanagai, ir toliau reiðkë nepasitenkinimà. 

Maskvoje pagausëjo pareiðkimø, siejanèiø NATO plëtrà su konvencinës ginkluotës 

apribojimo sutarties iðplëtimu Rytø Pabaltijyje bei Rusijos dalyvavimu antiteroristinëje 

koalicijoje, o Kaliningrade neseniai paskirtas Baltijos karinio laivyno vadas Vladimir 

Valujev netgi grasino, esà jam nereikës branduolinio ginklo kam nors „á vietà 

pastatyti“, nes aplink Karaliauèiø yra áprastine ginkluote paþeidþiamos 47 atominës 

elektrinës 35 . Nepatogioje padëtyje atsidûrë ne tik buvæs laivyno vadas, dabartinis 

Kaliningrado srities gubernatorius V. Jegorov, bet ir kai kurie srities Dûmos deputatai 

su jos pirmininku Vladimir Nikitin prieðakyje, iki tol aiðkinæ (beje, net ir po 

susitikimø su ðalies Prezidentu), kad NATO plëtra nekelia grësmës regionui. Aukðèiausieji 

srities pareigûnai pradëjo primygtinai siûlyti atidëti Rusijos – Lietuvos sienos 

sutarties ratifikavimà 36 . 

Tiesa, tai reikalo esmës nekeitë. NATO plëtros antrajai bangai ritantis á prieká, 

2002 m. geguþës 27 d. buvo ákurta bendra NATO ir Rusijos taryba. Nors joje 

Rusija ir neágijo veto teisës sprendþiant Aljanso plëtros ar jo nariø saugumo klausimus, 

taèiau Maskva galëjo pasigirti sëdinti kartu su NATO ðaliø atstovais pagal vadinamà 

20–à formulæ. Panaðu, kad sulaikymo – nuraminimo kontekste Kremlius ir vël 

akivaizdþiai pademonstravo, kad elgiasi su Kaliningradu kaip su ákaitu. 

3. Karaliauèius ir „maþoji“ politika: 

laisvoji (ypatingoji) ekonominë zona 

Kartà vieðint Karaliauèiuje teko iðgirsti átakingo vietinio politiko pastabà: 

„Ðiandien Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis yra graþi, bet akla merguþëlë“. 

Tada dël groþio nesiginèijome, nes buvo pasiûlyta kitokia alegorija – pasaka apie 

Mieganèiàjà graþuolæ. Potekstë buvo tarsi nesunkiai suvokiama: lengviau paþadinti 

miegantá, nei tikëtis, kad aklas praregës. Regis, tuo metu mes, lietuviai ir rusai, nesupratome 

vieni kitø. Mums atrodë, kad kaliningradieèiai ið esmës ignoruoja visas 

Lietuvos ir apskritai Vakarø pastangas juos paþadinti, t. y. paskatinti galvoti, jog srities 

ateitis pirmiausia priklauso nuo vietiniø pastangø. Mes nesupratome, kad tos 

pastangos buvo dedamos, kà jau klausti, kodël jos buvo þlugdomos. 

Ðiandien neslepiama, kad tonà þemajai politikai suteikë dar 1989 m. prasidëjæ 

svarstymai tarp Kaliningrado ir Maskvos dël galimybiø srièiai funkcionuoti po Lie- 

33 Laurinavièius, (note 19) p. 164; Lopata, Laurinavièius, (note 20) p. 236. 

34 Laurinavièius, (note 19) p. 164. 

35 „Vsegda gotovy“, Itogi 20 (258), 2001 m. geguþës 30 d.; (http://Itogi.ru). 

36 Lopata, Laurinavièius, (note 20) p. 231. 

185

186 

tuvos atsiskyrimo nuo SSSR. Bûtent tada regionui buvo suteikta vilèiø, kad jos iðsigelbëjimo 

ratas – statuso pakëlimas (respublika RSFSR sudëtyje 37 ) bei pliuralizmas 

ekonominëje raidoje. RSFSR Ministrø tarybos pirmininko V. Vorotnikov vadovaujama 

darbo grupë srities statuso nesvarstë. Maskva ruoðësi uþkirsti kelià populiarëjanèiai 

tuometinëje SSSR suverenizacijos idëjai ir pasiûlyti naujà regioninës politikos 

koncepcijà – regioninæ ûkiskaità. Pastaroji, beje, vadinta tiek laisvàja verslininkyste, 

tiek laisvàja ekonomine zona, buvo patraukli ir daugeliui to meto regionø lyderiø, 

kadangi numatë ne tik didesná jø savarankiðkumà sprendþiant ûkinius klausimus, 

uþsienio kapitalo dalyvavimà steigiant bendras ámones, bet ir perdavimà á jø rankas 

vadinamojo sàjunginio pavaldumo objektø valdymà. 1990 m. liepos – 1991 

m. rugsëjo mën. RSFSR Aukðèiausioji Taryba patvirtino specialios ekonominës 

zonos statusà vienuolikai Rusijos regionø (7 % teritorijos su 13 % Rusijos gyventojø). 

Metø pabaigoje gauti toká statusà iðreiðkë norà dar apie 150 regionø. Taèiau 

1991 m. pab. – 1992 m. pr., Maskvai nusprendus ágyvendinti atviros ekonomikos 

koncepcijà, naujieji pretendentai buvo iðbraukti ið sàraðo, o tarp senøjø uþvirë 

gana atkakli konkurencinë kova. 

Bûtent tuo laikotarpiu Sankt Peterburgo meras Anatolij Sobèiak átikino Kremliø 

nedidinti ið Centrinës Europos iðvedamos sovietinës kariuomenës sàskaita kariniø 

pajëgumø Leningrado srityje 38 , siûlant juos, ypaè karinio laivyno pajëgas, dislokuoti 

Kaliningrado srityje. Federalinis centras, tarsi teisindamasis, toliau priiminëjo 

ástatyminius aktus, aiðkinanèius 1991 m. birþelio 3 d. RSFSR Aukðèiausiosios Tarybos 

pirmininko potvarká „Dël ûkinio teisinio laisvos ekonominës zonos „Jantar“ 

Kaliningrado srityje statuso“: 1991 m. rugsëjo 25 d. RSFSR Ministrø Taryba patvirtino 

„Memorandumà dël Laisvosios ekonominës zonos (LEZ) „Jantar“, o 1992 m. 

gruodþio mën. Rusijos Federacijos Prezidentas paskelbë ásakà „Dël iðoriniø ekonominiø 

sàlygø sudarymo Kaliningrado srities raidai“. Ðiuose aktuose buvo uþfiksuotos 

tos mokestinës iðimtys bei skirtinos investicijos infrastruktûrai ir þemës ûkiui 

vystyti, kurios turëjo, manyta, paskatinti socialinæ ekonominæ regiono raidà ir pabrëþti 

regiono iðskirtinumà. Beje, 1992 m. pab. Rusijos Valstybës Dûma sutiko svarstyti 

ir Kaliningrade paruoðtà ástatymà „Dël Kaliningrado srities statuso“ 39 , o tuometinis 

srities gubernatorius Jurij Matoèkin netgi prabilo apie galimybæ Kaliningradui 

per deðimt metø tapti Baltijos Honkongu. 

Taèiau jau 1993 m. liepos 2 d., priëmus iðimtis anuliuojantá federaliná ástatymà 

„Dël muitø tarifø“, LEZ Karaliauèiaus srityje nustojo galioti. Nors 1993 m. pab. 

buvo paskelbtas Rusijos Prezidento ásakas „Dël Kaliningrado srities“, 1994 m. geguþës 

mën. vyriausybës potvarkis „Dël neatidëliotinø priemoniø stabilizuojant Kaliningrado 

srityje ekonominæ padëtá“, o 1994 m. spalio 12 d. Rusijos Saugumo Tarybos 

sprendimas „Dël LEZ vystymo Kaliningrado srityje“, ið esmës laisvoji ekonominë 

zona nefunkcionavo. 1995 m. kovo 6 d. naujas Prezidento ásakas dël taikytinø iðimèiø 

LEZ „Jantar“ panaikinimo buvo tik formalumas. Jau 1994 m. Rusijos Valstybës 

37 Kargopolov S., Gorodilov A., Kulikov A., Gomin A., XXI viek: Svobodnaja zona i osobyj status, 

Kaliningrad, 2001, p. 77. 

38 Krickus, (note 6) p. 58. 

39 Clopeckij A., Fiodorov G., Kaliningradskaja oblast: region sotrudnichestva, Kaliningrad, 2000, p. 

331.

Dûmai pateiktas ástatymo projektas „Dël Kaliningrado srities statuso pakëlimo“ virto 

ástatymu „Dël Rusijos Federacijos suvereniteto stiprinimo Kaliningrado srities 

teritorijoje“, buvo sugrieþtintos muitinës procedûros, sustiprinta sienø kontrolë, anuliuoti 

prekybos susitarimai, sudaryti tarp regiono ir kitø ðaliø. Tuoj po gynybos ministro 

P. Graèiov Karaliauèiuje apsilankæs Rusijos ministro pirmininko pavaduotojas 

Sergej Ðachraj atvirai uþsipuolë vietinius separatistus, palaikanèius Vakarø ekspansijà, 

ir pareiðkë, kad srities ateitá visø pirma lems visos ðalies strateginiai interesai 

40 . 

Pasak paèiø kaliningradieèiø, 1995 m. pabaigoje trapø politiná balansà tarp 

Karaliauèiaus ir Maskvos interesø ðiaip taip pavyko átvirtinti federaliniu ástatymu 

„Dël ypatingos ekonominës zonos (YEZ) Kaliningrado srityje“, kuriam 1996 m. 

sausio 5 d. pritarë Federacijos Taryba, o sausio 22 d. pasiraðë ir B. Jelcin 41 . Ta proga 

Rusijos Federacijos Tarybos pirmininkas Vladimir Ðumeiko netgi uþsiminë apie 

Karaliauèiaus autonomijos galybæ, iðreiðkë viltá, kad sritis gali tapti tarptautiniø kongresø 

centru, bevize turistine zona ir apskritai liberalios ekonomikos eksperimentu. 

Taèiau federalinis ástatymas laukiamo efekto nedavë. 1996 m. pradþioje pasiraðyta 

„Kaliningrado srities ir Rusijos Federacijos sutartis“ bei sudarytas „Rusijos Federacijos 

vyriausybës ir Kaliningrado srities administracijos susitarimas dël kompetencijø 

pasidalijimo“, kaip vëliau paaiðkëjo, jokiø ypatingø teisiø srièiai nesuteikë 42 . Nors 

1997 m. rugsëjo 29 d. buvo paskelbta „Federalinë tikslinë ypatingos ekonominës 

zonos Kaliningrado srityje 1998 – 2005 m. raidos programa“, srities Dûma priëmë 

ástatymà „Dël vietiniø laisvø ekonominiø zonø Kaliningrado srityje“, o 1998 m. 

geguþës mën. – „Regioninæ socialinës ekonominës Kaliningrado srities raidos programà“, 

susigràþintos privilegijos tebuvo tik iliuzijos. Tuometinei srities administracijai 

su gubernatoriumi Leonid Gorbenko prieðakyje beliko apeliuoti á Gibraltaro 

pavyzdá ir guostis, esà ateityje bus ámanoma suderinti karinio forposto bei ekonominiø 

reformø bandymø aikðtelës funkcijas 43 . 

Ðiandien netrûksta aiðkinimø, esà laisvos, o vëliau ypatingos ekonominës zonos 

likimà sàlygojo prieðtaringas Rusijos federalizacijos procesas, regioninës politikos 

koncepcijos bei atitinkamø finansiniø resursø stokos Maskvoje sàlygota ástatyminë 

tokiø zonø veiklà reguliuojanèiø intervencijø gausa (daugiau kaip deðimt daþnai 

vienas kitam prieðtaraujanèiø ástatyminiø ar poástatyminiø aktø vien 1992 – 1996 

m.), sudëtinga, ávairiø kriziø kreèiama (pavyzdþiui, 1998 m. vadinamoji finansinë 

krizë) socialinë ekonominë situacija Rusijos Federacijoje, menki Kaliningrado srities 

politinio elito administravimo gebëjimai, aukðtas korupcijos lygis, visuomenës 

inertiðkumas ir t.t. 44 Visa tai neblogai paaiðkina laisvosios (ypatingosios) ekonominës 

zonos likimà Karaliauèiaus srityje. Taèiau kartu negalima nepastebëti ir dar keleto 

aplinkybiø. 

Atidþiau susipaþinus su aktais, reguliuodavusiais LEZ (YEZ) veiklà, ar programomis, 

skirtomis joms ágyvendinti, akivaizdu, kad pagrindiniu politiniu ir finan- 

40 Oldberg, (note 22) p. 55. 

41 Gorodilov A., Kozlov S., Geopolitika, Kaliningrad, 2003, p. 61. 

42 Clopeckij, Fiodorov, (note 39) p. 337. 

43 Oldberg, (note 22) p. 18; Clopeckij, Fiodorov, (note 39) p. 364–368. 

44 Sirutavièius, Stanytë–Toloèkienë, (note 13) p. 176. 

187

188 

savimo vertu prioritetu buvo skelbiamas siekis átvirtinti Kaliningrado srityje Rusijos 

suverenitetà ir panaudoti srities teritorijà garantuojant ðalies gynybiná pajëgumà. Praktikoje 

tai reiðkë, kad didþioji dalis ávairiose programose numatytø lëðø plaukë kaip 

subsidijos kariniam pramoniniam kompleksui išlaikyti 45 . Kita vertus, paèiø kaliningradieèiø 

vertinimu, nepaisant ástatyminës laisvos (ypatingos) ekonominës zonos 

bazës kaitos, jos sukeltø komplikacijø ir paralyþiø, finansavimo prioriteto vienaðaliðkumo, 

laisvos (ypatingos) ekonominës zonos idëja vis dëlto paskatino struktûrines 

permainas srities ekonomikoje, suvaidino pozityvø vaidmená skatinant bendro kapitalo 

ámoniø steigimàsi, politiðkai tapo visuomenæ vienijanèia idëja 46 ir pagrindu harmonizuojant 

srities bei federalinio centro interesus 47 . 

Problema yra ta, aiðkino kaliningradieèiai, kad Maskva, „viena ranka dovanodama 

vienà ar kità dekretà, kita ranka já atimdavo“. Kitaip tariant, federalinis centras, 

keldamas viltis suteikti Kaliningrado srièiai ypatingumà, reikalavo visus veiksmus 

derinti su juo. Tai savo ruoþtu didino átampà tarp srities ir centro, nepasitikëjimà juo, 

galø gale vertë prisipaþinti, jog srities „ypatingumas yra jos uþdarumas“, o terminà 

zona reikia suprasti paèia primityviausia þodþio prasme 48 . 

4. ES plëtra ir Karaliauèius: 

didþiosios ir „maþosios“ politikos samplaika 

ES plëtra á Rytus dar labiau paryðkino Karaliauèiaus srities, kaip Maskvos 

ákaito, vaidmená. Visø pirma ji apibrëþiama kaip sritis, kurioje dël Maskvos manipuliacijø 

praktinëje politikoje palaikomos tiek galimos jos atsivërimo, tiek galimos jos 

tolimesnio izoliavimo tendencijos. Á ðá þaidimà, beje, buvo átraukta Europos Komisija 

ir á ES besirengianèios ástoti kaimyninës valstybës – Lenkija ir Lietuva. 

Ðiandien ið esmës visuotinai pripaþástama, jog ypaè Vilniaus aktyvûs mëginimai 

ágyvendinti mintá, kad Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis nusipelno 

ypatingo dëmesio, leidþianèio regionà paversti Vakarø ir Rytø ryðiø plëtotës pavyzdþiu, 

nemaþai prisidëjo prie Kaliningrado klausimo iðkilimo Rusijos ir ES darbotvarkëje. 

Vilnius, þinoma, siekdamas savøjø nacionaliniø interesø realizavimo, pasiûlë 

ir labai racionalø bendradarbiavimo principà – problemas paversti privalumais. 

Lietuvos bandymai sulaukë teigiamos Rusijos reakcijos. Dar 1998 m. Maskva 

neprieðtaravo Karaliauèiaus srities átraukimui á Baltijos jûros valstybiø tarybos 

(BJVT) darbotvarkæ bei á ES Ðiaurës matmens iniciatyvà. Jà taip pat iliustravo ne 

tik regioninio bendradarbiavimo institucionalizavimas, bet ir bendri Vilniaus – 

Maskvos siûlymai, svarbûs ES plëtrai, ágavæ tarptautiná pavadinimà „Nidos iniciatyva“. 

Lietuvos pastangas atverti Kaliningradà teigiamai ávertino ir patys kaliningradieèiai. 

Juolab kad 1999 m. spalio mën. tuometinis Rusijos premjeras V. Putin 

asmeniðkai iðsakë savo nuomonæ apie besiklostanèià padëtá, paskelbdamas apie 

galimybæ transformuoti sritá á pilotiná eksperimentiná regionà santykiuose su ES, 

45 Kargopolov, Gorodilov, Kulikov, Gomin, (note 37) p. 67; Clopeckij, Fiodorov, (note 39) p. 41. 

46 Kargopolov, Gorodilov, Kulikov, Gomin, (note 37) p. 9. 

47 Gorodilov, Kozlov, (note 41) p. 61. 

48 Kargopolov, Gorodilov , Kulikov, Gomin, (note 37) p. 9, 138.

taip pat pasiraðyti su ES specialià sutartá, uþtikrinanèià srities, kaip Rusijos Federacijos 

subjekto, interesø apsaugà 49 . 

Nors pilotinio regiono idëja nebuvo plëtojama, bûtent tada Kaliningrade 

kilo pagyvëjimas, neva ði idëja vël atveria kelius suteikti srièiai specialø statusà. 

1999 m. pab. – 2000 m. pr. Maskva lûkesèiø neslopino, taèiau tai darë labai savotiðkai 

– didindama politinæ átampà srityje. 

Ið pradþiø Rusijos NTV televizijos laidose, o po to straipsniuose centrinëje 

bei vietos spaudoje (ir net The New York Times puslapiuose) pasirodë kritikos lavina 

srities gubernatorius L. Gorbenko atþvilgiu: argumentuoti kaltinimai korupcija, ryðiais 

su nusikalstamu pasauliu, kontrabandos skatinimu, kriminaliniais paèios gubernatoriaus 

ðeimos siautëjimais. O ið Maskvos atvaþiavæ aukðti pareigûnai (pavyzdþiui, 

Uþsienio reikalø viceministras Ivan Ivanov) atvirai reikðdavo nepasitenkinimà 

ne tik regionine autarkija, bet ir tuo, kad gubernatorius nieko konkretaus negali 

atsakyti á klausimà, kokius planus srities administracija puoselëja ES Ðiaurës matmens 

atþvilgiu ir kaip ruoðiasi tapti pilotiniu regionu 50 . 

Tuo paèiu metu laikraðèiø puslapiuose pasirodë informacija apie tai, kad Maskvoje 

brandinamas Kaliningrado srities teritorinio statuso ástatymas. Jame ne tik numatoma 

dar kartà formaliai patvirtinti ypatingosios ekonominës zonos egzistavimà 

srityje, bet drauge ávesti ir federaliná – tiesioginá valdymà. O tai reiðkia, jog gubernatorius 

nebus renkamas – já skirs Kremlius. Pasklido ir konkreèios galimo ápëdinio 

pavardës gandai – dimisijos kontradmirolas, pirmasis Sankt Peterburgo vicegubernatorius 

Vladimir Griðanov 51 . Taigi jûreivis, kaip ir L. Gorbenko. 

Situacijà paaiðkino pats L. Gorbenko, beje, po susitikimø Kremliuje. Maskvoje 

svarstoma Rusijos teritorinë administracinë reforma, numatanti padalinti ðalies 

teritorijà á septynias federalines apygardas: Kaliningradas bus priskirtas Centriniam, 

o gubernatoriaus rinkimai ávyks planuotu laiku – 2000 m. rudená. 

Prezidentas V. Putin iðleido ásakà dël teritorinës administracinës reformos 

geguþës mën. Iðvakarëse Rusijos televizijø þiniø laidose buvo galima iðvysti bûsimà 

ðalies politiná þemëlapá: Karaliauèiaus sritis buvo nuspalvinta ta paèia spalva, kaip ir 

Centrinë federalinë apygarda. Spalvos pasikeitë ásakà iðleidus – sritis buvo priskirta 

Ðiaurës Vakarø apygardai. 

Gubernatoriaus rinkimai ávyko numatytu laiku – 2000 m. spalio – lapkrièio 

mën. Du esminiai dalykai skyrë senojo ir naujojo pretendento – admirolo V. Jegorov 

– programas: V. Jegorov palankumà demonstratyviai rodë V. Putin; V. Jegorov ragino 

derinti srities (ir ðalies) teisinæ bazæ su ES. Rinkimus laimëjo V. Jegorov 52 . 

Admirolo pergalë vël suþadino Kaliningrade viltis, kad sritis susilauks iðskirtinio 

specialaus dëmesio. Apie tai tarsi bylojo tiek iðorës, tiek vidaus faktai. 

2000 m. lapkritá ES plëtros strateginiame dokumente pirmà kartà oficialiai 

buvo nurodyta, kad Karaliauèius patirs ypatingà ES plëtros átakà. 2001 m. sausio mën. 

49 Sirutavièius, Stanytë–Toloèkienë, (note 13) p. 135; Kargopolov, Gorodilov, Kulikov, Gomin, 

(note 37) p. 134 – 135; Lopata, Laurinavièius, (note 20) p. 217, 221. 


51 Ten pat, p. 166–167. 

52 Ten pat, p. 217. Ádomi detalë: po rinkimø L. Gorbenko gavo asmeninæ prezidento dovanà – 

vardiná laikrodá su uþraðu „Uþ pasiekimus vystant Kaliningrado srities ekonomikà“. 

189

190 

pasirodë Europos Komisijos komunikatas „ES ir Kaliningradas“, kuriame pabrëþiama, 

kad dël unikalios geografinës padëties ES plëtros poveikis srièiai gali bûti didesnis, 

nei manyta iki tol. Vasario mën. srityje apsilankë ES iðoriniø ryðiø komisaras 

Chris Patten ir Ðvedijos Uþsienio reikalø ministrë Anna Lindh, kovo mën. – Lietuvos 

Prezidentas Valdas Adamkus. Apskritai per pirmuosius ðeðis mënesius po gubernatoriaus 

rinkimø srityje pabuvojo delegacijos ið beveik visø Europos Sàjungos valstybiø, 

o pats gubernatorius buvo nuolatinis Rusijos oficialiø delegacijø ES valstybëse 

narys. 

Maskvoje V. Jegorov nesunkiai iðsprendë kolizijà, kurià sukëlë Rusijos prekybos 

komiteto sprendimas, naikinantis ypatingosios ekonominës zonos lengvatas. 

Ið Prezidento bei premjero M. Kasjanov buvo gautas patikinimas, kad Maskva perþiûrës 

sprendimà dël srities priskyrimo federalinei apygardai, galbût suteikdama jai 

aðtuntosios federalinës apygardos statusà, keli srities vicegubernatoriai bus átraukti á 

darbo grupæ, atsakingà uþ ES plëtros Rusijai pasekmiø studijà, o Kaliningrado politikams 

teks ypatingas vaidmuo ruoðiant Rusijos ir ES specialø susitarimà dël Kaliningrado 

srities 53 . 

Taèiau paþadai palaipsniui pradëjo bliûkðti. 

Rusijos vyriausybei 2001 m. kovo mën. 22 d. svarstant priemoniø planà dël 

Kaliningrado srities socialinio ekonominio vystymosi bei gyvybingumo uþtikrinimo, 

M. Kasjanov garsiai, panaðiai kaip 1996 m. V. Ðumeiko, pareiðkë, kad regionas 

taps „rinkos metodø taikymo pavyzdžiu“ 54 . Bet plane ið esmës buvo numatytos tik 

priemonës, kurios turëjo padëti Maskvai iðplësti savos kompetencijos ribas 55 . 

Liepos 26 d. Rusijos Federacijos Saugumo Tarybos posëdyje jau V. Putin ragino 

kiek galima greièiau neigiamus Kaliningradui ES plëtros veiksnius paversti teigiamais 

ir greièiau apsispræsti dël German Gref paruoðtos „Federalinës tikslinës 

Kaliningrado srities socialinës ekonominës raidos 2002 – 2010 m.“ programos. Programa, 

kuriai finansuoti trûksta beveik 50 % lëðø, buvo patvirtinta tik gruodyje. O 

posëdyje buvo nutarta ásteigti Prezidento ágaliotinio Ðiaurës Vakarø federalinëje apygardoje 

Viktor Èerkesov pavaduotojo pareigybæ. Pavaduotoju paskirtas Andrej Stepanov 

tapo atsakingas uþ federaliniø institucijø veiklos Kaliningrade koordinavimà 

ir turëjo uþtikrinti Maskvos átakà (kontrolæ) srityje 56 . 

Daugiau kaip metus Karaliauèiaus politikai pluðëjo, ruoðdami Rusijos – ES 

sutarties dël Kaliningrado srities koncepcijà bei patá sutarties tekstà. Beje, nesulaukdami 

pilotinio regiono idëjos iðskleidimo centre, kaliningradieèiai pateikë ir savàjà – 

bendradarbiavimo regiono idëjà 57 . Taèiau 2002 m. kovo 4–5 d. Rusijos uþsienio 

reikalø ministras Igor Ivanov, kalbëdamas BJVT IX sesijoje Svetlogorske, pareiðkë, 

kad tokios sutarties pasiraðymas nëra tikslingas 58 . 

53 Lopata, Laurinavièius, (note 20) p. 231; Holtom, (note 8) p. 45–46. 

54 Holtom, (note 8) p. 47. 

55 Sirutavièius, Stanytë–Taloèkienë, (note 13) p. 178. 


57 Chlopeckij, Fiodorv, (note 39) p. 316; Klemešev A., Kozlov S., Fiodorov G. Ostrov sotrudnichestva, 

Kaliningrad, 2002, p. 155–156, 162–167. Ið esmës po „bendradarbiavimo regionu“ vëliava 

maskuojamos pastangos iðsaugoti ypatingosios ekonominës zonos privilegijas, uþsitikrinti srities 

iðskirtinumà, tiksliai apibrëþiant centro – regiono santykius, „legitimuoti“ ES standartus ekonominëje 

veikloje, tapti ne tik Rusijos Federacijos, bet ir ES ekonominës veiklos subjektu. 

58 Songal A., The Fate of the Exclave Decided (Manuscript), Kaliningrad, 2002, p. 2.

Pagaliau ásibëgëjus ir artëjant prie finiðo Lietuvos ir Lenkijos deryboms dël 

narystës ES, Maskva átraukë Kaliningradà á vadinamø techniniø ir procedûriniø dalykø 

svarstymà ir ypaè á daugiausia rezonanso sulaukusá Rusijos pilieèiø tranzito per 

Lietuvos teritorijà á /ið Karaliauèiaus srities klausimà. 

Iki 2001 m. pavasario Rusija ið ES reikalavo iðlaikyti bevizá kaliningradieèiø 

gyventojø keliavimo á kaimynines valstybes reþimà. 2001 m. kovo 6 d. Maskva pakeitë 

pozicijà, praðydama Kaliningrado gyventojams iðduoti nemokamas vienø metø 

trukmës vizas, leidþianèias ávaþiuoti á kaimyniniø valstybiø teritorijas, o po keliø 

savaièiø pareikalavo koridoriaus metropolijos gyventojams, vykstantiems á eksklavà 

per kaimynines valstybes. Kai tarptautiniuose forumuose srities gubernatorius vis 

aðtriau reikðdavo susirûpinimà, kad vizø reþimo atsiradimas taps pirmàja skiriamàja 

linija, paversianèia regionà dideliu rezervatu Europos viduje, Rusijos Uþsienio reikalø 

ministerijos atstovai aiðkino, kad vizø ávedinimas Karaliauèiaus gyventojams 

nebus skausmingas 59 . 2002 m. audringai besiplëtojusi vadinamoji bevizio tranzito á 

Kaliningrado sritá byla dar labiau iðryðkino, kad Maskvai daugiau rûpi metropolijos, 

o ne regiono interesai 60 . Beje, federalinis centras to net neslëpë. 2002 m. vasarà per 

Prezidento V. Adamkaus ir gubernatoriaus V. Jegorov susitikimà Palangoje Lietuvos 

pusë pristatë vadinamø magnetiniø identifikacijos korteliø variantà, leisiantá moderniomis 

priemonëmis uþtikrinti sklandþià eksklavo – kaimyninës valstybës sienos 

kirtimo procedûrà. Rusijos Uþsienio reikalø ministerijos atstovø reakcija buvo tiesmukiðka: 

„Mums reikia ne korteliø, o koridoriø“. 

Ðiame kontekste neturëtø stebinti Karaliauèiaus politinio elito reakcija. Srities 

Dûmoje vietos politikai buvo priversti priiminëti rezoliucijas, reikalaujanèias 

keleiviø tranzito klausimà sieti su Rusijos – Lietuvos sienos sutarties ratifikacija 

Valstybës Dûmoje, laikraðèiø ar vadovëliø (sic!) puslapiuose jie atvirai reiðkë nusivylimà, 

jog vykstanèios derybos dël tranzito nesprendþia gelminiø srities raidos problemø. 

Kaip teigia srities Dûmos vicepirmininkas Sergej Kozlov, tai ne tik didina gyventojø 

netikrumà bei nepasitikëjimà federaliniu centru, bet ir dar syká iðryðkina tendencijas, 

leidþianèias ávardinti regiono raidà kaip kvazikolonijinæ: sritis – Rusijos Federacijos 

subjektas, kuriame dominuoja kariðkiø ir kitø federaliniø jëgos struktûrø átaka 

ir kuriam nepaliekama alternatyvø ágyvendinant metropolijos ekonominius, politinius 

ir karinius interesus 61 . 

Turint omenyje ir ðias nuostatas, lieka maþai abejoniø, kad po priimtø sprendimø 

dël keleiviø tranzito 2003 m. vasarà iðaugæs Maskvos dëmesys Kaliningrado 

srièiai 62 (raginimai, skatinantys rengti naujà „Ypatingos ekonominës zonos ástatymà“, 

V. Putin apsilankymas Kaliningrade ir paþadai imtis ekonominës regiono plëtros 

problemø) – ne kas kita, o tik mëginimai uþtikrinti tolimesná ákaito mechanizmo 

funkcionavimà. 

59 Rusijos Federacijos URM atstovo Kaliningrado srityje ambasadoriaus A. Kuznecov pareiškimas, 

Baltic News Service, 2001 m. kovo 26 d. 

60 Sirutavièius, Stanytë–Taloèkienë, (note 13) p. 191–195. 

61 Gorodilov, Kozlov, (note 41) p. 64. 

62 Stanytë–Toloèkienë I., „Kaliningrado ateitis – Maskvos rankose“, Lietuvos Rytas, 2003 m. liepos 

5 d. 

191

192 

Išvados 

Atliktas tyrimas patvirtino versijà, kad Maskva (metropolija, federalinis centras), 

siekdama iðsaugoti suverenitetà, uþtikrinti ryðá su Kaliningrado (Karaliauèiaus) 

sritimi, ðià eksklavinæ provincijà pavertë geopolitiniu ákaitu. 

Konkreèiomis Kremliaus vykdytomis uþsienio politikos priemonëmis buvo 

pasiekta, kad sritis didþiojoje politikoje Rusijos – Vakarø santykiams kelia nemaþà 

problemà. 

Akivaizdu, jog problemos aðtrumas priklausë nuo Maskvos gebëjimo manipuliuoti 

Rusijos padëtá veikusiais iðorës bei vidaus veiksniais. Reikia pripaþinti, kad 

tam tikrais atvejais ðiais veiksniais metropolija naudojosi gana sëkmingai. Vakarai ið 

esmës neiðdráso priminti komplikuotø politiniø ir teisiniø Kaliningrado (Karaliauèiaus) 

srities statuso aspektø ir daþniausiai bûdavo linkæ politinæ problemà spræsti 

techniniais bûdais. Tai atvërë Kremliui rankas naudoti spaudimà kaimyniniø, eksklavà 

supanèiø valstybiø, atþvilgiu, sunkinti jø ir euroatlantiniø institucijø dialogà. 

Kita vertus, tai tapo palankia dirva Maskvai manipuliuoti tariamu Kaliningrado (Karaliauèiaus) 

eksklavo at(si)vërimu iðorinei aplinkai, praktikoje neleidþiant reikðtis 

visuotinai pripaþástamai jo specifikai. Taèiau iki ðiol nëra aiðku, ar naudojantis tokiu 

geopolitinio ákaito mechanizmu metropolijai pavyks sëkmingai palaikyti eksklave 

Stokholmo sindromà.

Vidiniai 

Lietuvos 

saugumo 

aspektai

Graþina Miniotaitë * 


Kultûros, filosofijos ir meno institutas 

Pilietinis pasipriešinimas 

Lietuvos saugumo ir gynybos sistemoje: 

raida ir perspektyvos 

Lietuva yra viena ið nedaugelio valstybiø pasaulyje, kurios saugumo ir gynybos 

strategijoje ðalia karinës gynybos svarbus vaidmuo skiriamas pilietiniam pasiprieðinimui 

(pilietinei gynybai). Straipsnyje nagrinëjamos istorinës aplinkybës bei teorinës prielaidos, 

lëmusios Lietuvos politinio elito dëmesá ðiai netradicinei gynybos formai. Pirmiausiai trumpai 

apþvelgiama pilietinës gynybos teorijos raida bei nagrinëjamos kai kuriø jos elementø 

taikymo ypatybës Lietuvos iðsivadavimo judëjime (1990–1991 m.). Po to analizuojama 

pilietinio pasiprieðinimo bei pilietinës gynybos samprata Lietuvos saugumo ir gynybos politikà 

reglamentuojanèiuose dokumentuose. Galiausiai, vertinant pilietinio pasiprieðinimo 

vietà ir perspektyvas ðiuolaikinëje Lietuvos saugumo sistemoje, daroma iðvada, kad euroatlantinës 

integracijos ir globalizacijos sàlygomis visuotinis pilietinis pasiprieðinimas, siejamas 

su pilietiniø laisviø iðsaugojimu, nepraranda aktualumo, iðlikdamas universaliu atsaku á bet 

kokias grësmes. 

Ávadas 

Lietuvos Nacionalinio saugumo strategijoje (2002) pažymima, kad „valstybës 

gynyba susideda ið karinio saugumo ir pilietinio pasiprieðinimo“ 1 . Dokumente nurodoma, 

kad pilietinis pasiprieðinimas apima ginkluotas (partizaninis karas) ir neginkluotas 

(ávairios pilietinio nepaklusnumo akcijos) civiliø gyventojø rezistencijos formas, 

kurios turëtø bûti taikomos ðalies okupacijos atveju. Pilietinis pasiprieðinimas, 

suprantamas kaip spontaniðkas civiliø gyventojø ásijungimas á valstybës gynybà, yra 

gana plaèiai apraðytas ávairiuose istoriniuose ðaltiniuose, taèiau jo potencialo iðankstinis 

ákomponavimas á gynybos strategijà yra retas dalykas. Ryðkiausiais ðiuolaikiniais 

tokio ákomponavimo pavyzdþiais galima laikyti Ðveicarijos ir Ðvedijos visuotinës 

gynybos koncepcijas. 

* Doc., dr. Graþina Miniotaitë - Lietuvos karo akademijos Politikos mokslø katedros docentë ir 

Kultûros, filosofijos ir meno instituto mokslo darbuotoja. Adresas: Šilo 5a, 10322 Vilnius, tel. 8-5- 

2103569, e–paštas: grazinam@ktl.mii.lt 

1 Nacionalinio saugumo strategija, 2002, 5.2.3.2 http://www.kam.lt/catalog/ministerija/nacionalinio_saugumo_strategija_06_05.doc 

, 2003 08 01. 

195

196 

Mëginant pilietiniam pasiprieðinimui surasti vietà gana plaèiame gynybos konceptualizavimo 

spektre, iðryðkëja teorinis sàvokos neapibrëþtumas, jos konceptualiniø 

pagrindø prieðtaringumas. Kyla nemaþa klausimø: ar galima pilietiná pasiprieðinimà 

laikyti savarankiðka alternatyvia gynybos forma, ar tai tik tam tikras karinës 

gynybos priedas; koks santykis tarp karinës gynybos ir pilietinio pasiprieðinimo; ar 

strategiðkai suderinamas ginkluotas partizaninis karas ir ávairios neginkluoto pasiprieðinimo 

akcijos? Tam tikrus mëginimus atsakyti á ðiuos klausimus randame neprovokuojanèios 

gynybos 2 (ang. non–provocative defence) ir pilietinës gynybos (ang. 

civilian defence) koncepcijose. Bendra ðioms koncepcijoms yra tai, kad jø didþiausio 

populiarumo laikotarpis – Ðaltojo karo metai. Jas vienija mëginimas surasti alternatyvias, 

neprovokuojanèias prieðininko gynybos formas bei dëmesys bendro saugumo 

ir pasitikëjimo tarp valstybiø stiprinimo klausimams 3 . 

Neprovokuojanèios gynybos doktrinos prielaida yra neorealistinë saugumo 

dilemos interpretacija 4 . Kaip pažymi Robert Jervis, anarchinëje tarptautinëje sistemoje 

ginklavimasis gynybos tikslais kitø valstybiø gali bûti interpretuotas kaip ginklavimasis 

puolimo tikslais ir sukelti atsakomuosius veiksmus. Norint iðvengti saugumà 

destabilizuojanèio poveikio, reikia vystyti neprovokuojanèià, atvirà gynybinæ 

saugumo sistemà 5 . Neprovokuojanèios gynybos koncepcija yra siejama su tokiomis 

idëjomis, kaip kolektyvinis saugumas, taikos palaikymas (ang. peace keeping), pasitikëjimo 

kûrimas (ang. confidence building). Ypaè perspektyvi neprovokuojanèios 

gynybos idëja atrodë XX a. devintojo deðimtmeèio pradþioje. Taèiau, kaip rodo maþëjantis 

publikacijø skaièius, susidomëjimas ja palaipsniui blësta 6 . 

Pilietinës gynybos koncepcija gali bûti traktuojama kaip specifinis neprovokuojanèios 

gynybos atvejis 7 . Ji dar vadinama pilieèiais grindþiama gynyba (ang. civilian–based 

defence), socialine gynyba (ang. social defence), neprievartine gynyba 

(ang. nonviolent defence) bei gynyba pilietiniu pasipriešinimu (ang. defence by civil 

resistance) 8 . Ðiomis ið esmës gana panaðiomis sàvokomis mëginama konceptualizuoti 

tam tikrà valstybës gynimo bûdà, kurio pagrindà sudaro gyventojø sugebëjimas 

2 Neprovokuojanti gynyba dar vadinama ginamàja gynyba (ang. defensive defence), nepuolamàja 

gynyba (ang. non–offensive defence), teritorine gynyba (ang. territorial defence), gynybiniu atgrasymu 

(ang. defensive deterrence), konvenciniu atgrasymu (ang. conventional deterrence) ir alternatyvia 

gynyba (ang. alternative defence) Žr.: Wiseman G., Concepts of Non–provocative Defence: Ideas 

and practices in international security, New York: PALGRAVE, 2002, p. 3–4; Moller B., Dictionary 

of Alternative Defence, Boulder, CO: Lynne Rienner, 1995. 

3 Neprovokuojanèios gynybos idëjø vystymui ypatingai reikðminga buvo Ðvedijos ministro pirmininko 

Olof Palme vadovaujamos tarptautinës Nepriklausomos nusiginklavimo ir saugumo klausimø 

komisijos (Independent Commission on Disarmament and Security Issues, 1982) veikla. 

4 Moller B., Common security and Nonoffensive Defense: A Neorealist Perspective, Boulder, CO: 

Lynne Rienner, 1992. 

5 Jervis R., Perception and Misperception in International Politics, Princeton, NJ: Princeton Univer- 

sity Press, 1976, p. 64–65. 

6 Nors plaèiai diskutuojama bei palaikoma vieðosios nuomonës, neprovokuojanèios gynybos idëja 

netapo vyraujanèio strateginio màstymo dalimi net ir jos didþiausio populiarumo laikotarpiu. Jos 

ðalininkai buvo siejami su taikos, o ne prestiþinëmis strategijos studijoms, daþniausiai iðreikðdami 

opozicijos, o ne vyriausybës poþiûrá. 

7 Wiseman, (note 2) p. 10. 

8 Brian M., „Social Defence Strategy: the Role of Technology“, Journal of Peace Research, 5 (26), 

1999, p. 535–552.

neprievartiniais metodais sustabdyti grësmes, iðkilusias jø fundamentalioms laisvëms 9 . 

Tai – ne teritorinë gynyba, o pagrindiniø socialiniø vertybiø (laisvës, nepriklausomybës, 

demokratijos, taikos) ir socialinës struktûros, palaikanèios ðias vertybes, gynimas 10 . 

Pilietinio pasiprieðinimo sàvokoje persipina ir neprovokuojanèios teritorinës 

gynybos, ir pilietinës gynybos doktrinø elementai. Tai sudaro prielaidas tam tikram 

konceptualiam nenuoseklumui, kuris pasireiðkia mëginimais suderinti pozityviai 

orientuotà realiàjà santykiø tarp valstybiø sampratà ir gandiðkàjá normatyvizmà 11 . 

Apskritai pilietinio pasipriešinimo sampratos vystymas ir pagrindimas yra labiau 

sietinas su pilietinës gynybos negu neprovokuojanèios gynybos koncepcija. Neprovokuojanèios 

gynybos doktrinos dëmesio centre – karinës gynybos analizë, nukreipta á 

saugumo dilemos suðvelninimà, tuo tarpu pilietinës gynybos teoretikus pirmiausiai 

domina civiliø gyventojø panaudojimo galimybës valstybës gynyboje. Tad straipsnyje 

daugiausiai remiamasi pilietinës gynybos koncepcijos áþvalgomis. 

Idëja apie pilietinio pasiprieðinimo panaudojimà valstybës gynyboje atsirado 

po I Pasaulinio karo Nyderlanduose, karo veteranø aplinkoje. Tai buvo greièiau neapykantos 

karui iðraiðka, noras surasti bûdus, tausojanèius aplinkà bei gyventojus, 

negu teoriðkai pagrásta idëja. Ji atgimë po II Pasaulinio karo, ypaè Ðaltojo karo laikotarpiu. 

1964 m. ðiai idëjai plëtoti ávyko I tarptautinë konferencija Oksforde. 

Netrukus pasirodë moksliniø publikacijø, nagrinëjanèiø pilietinës gynybos perspektyvas 

Vakarø Europoje 12 . Þinomas karinës strategijos specialistas Basil Liddell– 

Hart, mëgindamas pagrásti valstybës gynybos strategijà atominio karo grësmës aplinkybëmis, 

pabrëþë, kad dabartinëje tankiai apgyvendintoje miestø Europoje kova prieð okupacijà 

negali orientuotis á ginkluotà pasiprieðinimà, – tai turëtø bûti nekarinë gynyba 13 . 

Vokietijoje broliai Hans Heinrich ir Wilhelm Nolte suformulavo autonominës gynybos 

koncepcijà, teigianèià, kad atominës grësmës akivaizdoje ðalis turi kliautis savo jëgomis, 

o ne kolektyvinës gynybos sistemomis. Jie ypaè pabrëþë, kad autonominë gynybos sistema 

turi atsiþvelgti á konkreèios ðalies specifikà, sistemoje turi bûti iðradingai derinama 

karinë ir pilietinë gynyba 14 . Autonominës gynybos idëjà gana palankiai priëmë kai kuriø 

Europos ðaliø, daugiausiai nedideliø valstybiø, karinis ir politinis elitas. Jà á savo gynybos 

doktrinà átraukë Belgija, Nyderlandai, Ðvedija, Prancûzija, Ðveicarija 15 . 

9 Íèçèíã É., Îáùåñìâåííàÿ îáîðîíà êàê ëîãè÷åñëàÿ àëúìåðíàìèâà, Ìîñêâà: CEPCO, 1993, p. 146 

(Niezing J., Sociale verdegiging als logisch alternatief, Antwerpen – Assen / Maastricht, 1987). 

10 Geeraerts, G., „Two approaches to civilian defence“ in Geeraerts G., ed., Possibilities of Civilian 

Defence in Western Europe, Amsterdam: Swets & Zeitlinger, 1976, p. 6. 

11 Apie Mahatmos Gandþio idëjø átakà pilietinës gynybos koncepcijai þr.: Sharp G., Gandhi as a 

Political Strategist, with Essays on Ethics and Politics, Mass.: Porter Sargent, 1979. 

12 Roberts A., ed., The Strategy of Civilian Defence: Non–violent Resistance to Aggression, London: 

Faber and Faber, 1967; Boserup A., Mack A., War Without Weapons: Non–violence in 

National Defence, London: Frances Pinter, 1974; Geeraerts G., ed., Possibilities of Civilian Defence 

in Western Europe, Amsterdam: Swets and Zeitlinger, 1976; Sharp G., Making Europe Unconquerable: 

The Potential of Civilian–based Deterrence and Defense, Cambridge, Mass.: Ballinger, 

1985. 

13 Liddel – Hart B., Strategy. The Indirect Approach, London: Faber & Faber Ldt., 4 th revised and 

further enlarged ed., 1967; Liddell – Hart, B., „Lessons from Resistance Movements, Guerilla and 

Non–Violence“ in Roberts, (note 12) p. 208–210. 

14 Nolte H. H., Nolte W., Ziviler Widerstand und Autonome Abwehr, Baden–Baden, 1984, p. 154. 

15 1972 metais Ðvedijos vyriausybës uþsakymu vienas ið pilietinës gynybos idëjos pradininkø Adam 

Roberts parengë studijà „Totalinë gynyba ir pilietinis pasiprieðinimas“, turëjusià átakos nacionalinës 

gynybos sampratai ávairiose ðalyse . Þr.: Íèçèíã (note 3) p. 27–30. 

197

198 

Naujà impulsà pilietinës gynybos idëjø plëtotei suteikë Sovietø Sàjungos þlugimas 

bei Ðaltojo karo pabaiga 16 . Pilietinës gynybos teorijos vystymuisi ypaè reikðmingas 

buvo 1989–1991 m. taikus Rytø Centrinës Europos iðsivadavimo nuo Sovietø Sàjungos 

patyrimas, kuriame Lietuvai teko iðskirtinis vaidmuo 17 . Kovodama dël nepriklausomybës 

Lietuva ne tik taikë pilietiná pasiprieðinimà, bet ir oficialiai ávardijo já kaip 

valstybës gynybos bûdà (1990–1991 m.) 18 . Be to, tapusi suverenia valstybe, neatsisakë 

ðios idëjos, o suteikë jai pakankamai reikðmingà vietà „Nacionalinio saugumo pagrinduose“ 

(1996) bei „Nacionalinio saugumo strategijoje“ (2002). Ið oficialiø dokumentø 

galima spræsti, kad Lietuvos gynyba yra grindþiama visuotinës besàlygiðkos gynybos 

principu, apimanèiu karinæ ir nekarinæ gynybà. Kyla klausimas, ar visuotinës gynybos 

bei pilietinio pasiprieðinimo idëjos atitinka naujas aplinkybes, susijusias su Lietuvos 

naryste NATO ir ES bei jos ásijungimu á kolektyvinës gynybos sistemà. Mëginant atsakyti 

á ðá klausimà, straipsnyje pirmiausiai trumpai apþvelgiama pilietinës gynybos teorijos 

raida bei nagrinëjamos kai kuriø jos elementø taikymo ypatybës Lietuvos iðsivadavimo 

judëjime (1988–1991 m.). Po to analizuojama pilietinës gynybos bei pilietinio 

pasiprieðinimo samprata Lietuvos saugumo ir gynybos politikà reglamentuojanèiuose 

dokumentuose. Galiausiai mëginama atsakyti á klausimà apie pilietinio pasiprieðinimo 

vietà ir perspektyvas Lietuvos gynyboje. 

1. Pilietinës gynybos samprata 

Pilietinës gynybos idëjai vystytis iðsiskyrë dvi tradicijos: pacifistinë (principinë) 

ir pragmatinë 19 . Pirmoji traktuoja pilietinæ gynybà kaip alternatyvà karinei, pabrëþdama 

karinës ir pacifistinës strategijø nesuderinamumà. Pacifistinë gynybos samprata 

grindþiama moraliniais argumentais, joje prievarta, kaip konfliktø sprendimo 

bûdas, nepateisinama jokiais, net ir kilniausiais tikslais. Antroji fizinës prievartos 

netaikymo reikalavimà grindþia pragmatiniais argumentais (socialiniais, politiniais, 

ekonominiais ir pan.): pilietinë gynyba taikoma ne todël, kad ji moralesnë uþ kitas 

16 Sharp G., Civilian–Based Defense: A Post–Military Weapons System Princeton: Princeton University 

Press, 1990; Anderson S., Larmore J., eds., Nonviolent Struggle and Social Defence, London: 

War Resisters International, 1991; Brian M., Social Defence, Social Change, London: Freedom 

Press, 1993; Ackerman P., Kruegler Ch., Strategic Nonviolent Conflict: The Dynamics of People 

Power in the Twentieth Century, Westport: Praeger Publishers, 1994; Burrowes R. J. The Strategy of 

Nonviolence Defense: A Gandhian Approach, Albany, NY: State University of New York Press, 

1996;. Powers R. S., William B., eds., Protest, Power, and Change: An Encyclopedia of Nonviolent 

Action, New York: Garland Publishing, 1997; Ackerman P., Duvall J., A Force More Powerful: A 

Century of Non–Violent Conflict, New York: St. Martin’s Press, 2000. 

17 Roberts A., Civil Resistance in the East European and Soviet Revolutions, Cambridge, MA: The 

Albert Einstein Institution, Monograph Series 4, 1991; Bleiker R., Nonviolent Struggle and the 

Revolution in East Germany, Cambridge, MA: The Albert Einstein Institution, Monograph Series 

6, 1993; Eglitis O., Nonviolent Action in the Liberation of Latvia,Cambridge, MA: Albert Einstein 

Institution, 1993; Lieven A., The Baltic Revolution; Estonia, Latvia, Lithuania and the Path to 

Independence, New Haven and London: Yale University Press, 1993. 

18 Miniotaite G., Nonviolent Resistance in Lithuania: A Story of Peaceful Liberation. Monograph 

series 8 , Boston: Albert Einstein Institution, 2002. 

19 Apie principinæ ir pragmatinæ neprievartà þr.: Holms R., ed., Nonviolence in Theory and Practice, 

Belmont, California: Wadsworth Publishing Company, 1990, p. 1–6.

gynybos formas, o todël, kad, esant tam tikroms aplinkybëms, ji yra efektyvesnë uþ 

karinæ. Pragmatinëje interpretacijoje pilietinë gynyba traktuojama kaip visuotinës 

gynybos sudedamoji dalis, kaip karinës gynybos papildymas. 

Pilietinë gynyba kaip alternatyva karinei neegzistuoja jokioje pasaulio ðalyje; pragmatiðkai 

interpretuojamos pilietinës gynybos elementai áeina á kai kuriø valstybiø gynybos 

koncepcijas. Nenuostabu, kad pilietinës gynybos strategijos studijos daugiausiai vystomos 

pragmatinës tradicijos rëmuose. Kyla klausimas, kaip turëtø bûti kuriama analogo 

pasaulyje neturinti gynybos teorija. Matyt, ðiuo atveju tenka kalbëti apie hipotetinës teorijos 

kûrimà, kurios empirinis pagrindas yra analizuoti ávykusius neginkluoto pasiprieðinimo 

epizodus, ypaè susijusius su pasiprieðinimu okupacijai ir valstybës perversmams. 

Teoriniu naujos gynybos sampratos pagrindu tampa karinës strategijos klasikai – Carl von 

Clausewitz, Sun–Tzu bei ðiuolaikinës karinës strategijos þinovø, tokiø kaip Stephen King– 

Hall ir Basil Liddell–Hart, mintys apie nemilitarinæ gynybà 20 . 

XX a. septintajame deðimtmetyje pasirodþiusiose pilietinës gynybos studijose 

pirmiausiai buvo mëginama suprasti neprievartinës kovos veiksmingumo, sprendþiant 

socialinius ir politinius konfliktus, prigimtá. Ið publikacijø, analizuojanèiø istoriná 

neprievartinës rezistencijos patyrimà 21 , ypaè iðsiskyrë iðsami trijø tomø Gene Sharp 

studija The Politics of Nonviolent Action (1973) 22 . Ðioje knygoje Sharp apraðë 198 

neprievartinio veiksmo metodus bei suformulavo pagrindinius jo dinamikos principus. 

Neprievartinis veiksmas knygoje apibrëþiamas kaip „a technique used to control, 

combat and destroy the opponent’s power by nonviolent means of wielding 

power“ 23 . Sharp atsiriboja nuo prievartos sàvokos vartojimo plaèiàja prasme, kai ji 

tapatinama su viskuo, kas slopina þmogaus fiziniø ir dvasiniø potencijø vystymàsi. 

Prievarta yra siejama tik su veiksmais bei elgesio formomis, grasinanèiomis þmogaus 

gyvybei. Neprievartinë kova draudþia fiziná smurtà, taèiau neatmeta kitokiø spaudimo 

prieðininkui formø 24 . 

Neprievartinio veiksmo politika grindþiama tam tikra valdþios galios samprata. 

Sharp poþiûriu, politinë valdþia iðlaiko savo galià vidiniø visuomenës ðaltiniø 

dëka: tai autoritetas, þmoniø iðtekliai, jø ágûdþiai ir þinios, dvasiniai veiksniai, materialiniai 

iðtekliai ir sankcijos 25 . Ðie ðaltiniai gali efektyviai maitinti valdþià tol, kol 

pilieèiai jai paklûsta ir su ja bendradarbiauja. Valdomieji, nutraukdami savo paramà 

20 King–Hall S., Defence in the Nuclear Age, London: Victor Gollancz, 1958. Šioje knygoje Stephen 

King–Hall rekomenduoja Didþiajai Britanijai atsisakyti atominës ginkluotës ir vystyti pilietinæ 

gynybà. 

Taip pat žr.: Liddell–Hart (note 6). 

21 Daþniausiai pateikiami pavyzdþiai yra Vokietijos kova prieð Belgijos ir Prancûzijos okupacijà 1923 m., 

Indijos kova dël nepriklausomybës, neprievartinë rezistencija prieð naciø okupacijà Vakarø Europoje, 

pasiprieðinimas 1961 m. Alþyro generolø maiðtui, 1968 metø Èekoslovakijos pasiprieðinimas Sovietø 

invazijai, Marcos diktatûros Filipinuose þlugimas 1986 metais, palestinieèiø kova 1987–1993 m., 

komunistiniø reþimø þlugimas Rytø Centrinëje Europoje 1989 metais. 

22 Sharp, G., The Politics of Nonviolent Action, Boston:Porter Sargent Publishers, 1973. Amerikieèiø 

profesoriaus Gene Sharp darbai susilaukë plataus tarptautinio pripaþinimo, jie yra iðversti á 

daugiau negu 30 kalbø, taip pat á lietuviø, estø, latviø, rusø. 

23 „Neprievartinis veiksmas yra technika, naudojama kontroliuoti, kovoti ir suþlugdyti oponento 

galià neprievartinëmis priemonëmis“, Sharp (note 22), part I p. 4. 

24 Lazari–Pawlowska I, „Ethical Aspects of Resistance“, The Modern Churchman 2 (30),1988, p. 

7–14. 

25 Sharpas. G., Pilietinë gynyba: postmilitariniø ginklø sistema, Vilnius: Mintis, 1992, p. 28–29. 

199

200 

valdþiai, gali neprievartinëmis priemonëmis jà kontroliuoti ir net suþlugdyti. „If they 

do this in sufficient numbers for long enough, that government or hierarchical system 

will no longer have power. This is the basic political assumption of nonviolent action“ 

26 . Tokia valdþios galios samprata buvo grindþiama Indijos iðsivadavimo judëjimo 

lyderio M. Gandhi veikla. 1920 m. jis raðë: „[…] no government can exist for a 

single moment without the cooperation of the people, willing or forced, and if people 

suddenly withdraw their cooperation in every detail, the government will come to a 

standstill“ 27 . Vëliau tà paèià mintá pakartojo Hannah Arendt: „the people lend their 

power and support to the government by agreeing to act according to its rules“ 28 . 

Kenneth Boulding jà vadina integrativi galia (ang. integrative power) 29 . 

Sharp apibrëþia pilietinæ gynybà kaip „paèiø pilieèiø, o ne karinio personalo 

vykdomà gynybà, naudojantis pilietinëmis, o ne karinëmis ar pusiau karinëmis kovos 

priemonëmis“ 30 . Tai „a projected refinement of the general technique of nonviolent 

action“, „[…] an attempt deliberately to adapt and develop that technique to meet 

defend needs“ 31 . Pilietinës gynybos teoretiko Robert Burrowes poþiûriu, strateginis 

pilietinës gynybos tikslas yra „to consolidate the power and will of the defending 

population to resist the aggression“, „[...] to alter the will of the opponent elite to 

conduct the aggression, and to undermine their power to do so“ 32 . Šiame procese 

susipina du tikslai: prieðininko atgrasymas (oponento valios pakeitimas) ir gynyba. 

Jei oponentas nekeièia valios, já galima priversti tai padaryti neprievartiniais veiksmais, 

kurie pilietinëje gynyboje atlieka ginklø vaidmená. 

Neprievartinës kovos ginklai skirstomi á tris dideles kategorijas: 1) neprievartinis 

protestas ir átikinimas (demonstracijos, piketai, protesto mitingai, vieðos paskaitos 

ir diskusijos ir t. t.); 2) nebendradarbiavimas: „Veiksmai, kuriais nutraukiami, 

apribojami ar ignoruojami tam tikri santykiai – socialiniai, ekonominiai arba 

politiniai“ 33 (streikai, boikotai, mokesèiø nemokëjimas, rinkimø ir teisëtvarkos boikotas, 

pilietinis nepaklusnumas); 3) neprievartinis ásikiðimas: „Disruption or destruction 

of behavioral patterns, policies, relationships, or institutions that are consi- 

26 „Jei jie tai daro pakankamai daug kartø ir pakankamai ilgà laikà, vyriausybë arba hierarchinë 

sistema netenka galios. Tai yra pagrindinë neprievartinio veiksmo politikos prielaida“. Sharp, (note 

22 ) p. 64. 

27 „[…] jokia vyriausybë në minutës negali egzistuoti be þmoniø bendradarbiavimo su ja, savanoriðko 

ar priverstinio. Jei þmonës staiga visiðkai nutrauks bendradarbiavimà, vyriausybë pateks á aklavietæ“. 

Cituojama pagal Sharp, (note 11) p. 44. 

28 „Þmonës paskolina savo galià ir paramà vyriausybei sutikdami elgtis pagal jos taisykles“. Cituojama 

pagal: Presbey G. M., „Hannah Arendt on nonviolence and political action“ in Kool V. K., eds., 

Nonviolence: Social and Psychological Issues. Lanham: University Press of America, 1993, p. 249. 

29 Boulding K. E., „Peace, Justice, and the Faces of Power“ in Wehr P., H. Burgess and G. Burgess, 

eds., Justice without Violence, Boulder: Lynne Rienner Publishers, 1994, p. 51. 

30 Sharp, (note 25) p. 12. 

31 Tai – „apgalvotas bendros neprievartinio veiksmo technikos patobulinimas […]“, „mëginimas jà 

pritaikyti ir iðvystyti gynybos poreikiams“. Sharp G., Social Power and Political Freedom, Boston, 

Mas.: Porter Sargent Publishers, 1980, p. 233. 

32 „Konsoliduoti pasiprieðinimui prieð agresijà gynyboje dalyvaujanèiø gyventojø galià ir valià“; 

„pakeisti oponento elito valià tæsti agresijà bei pakirsti jo galià tai daryti“. Burrowes, (note 16) p. 

209. 

33 Sharp, (note 25) p. 43.

dered unacceptable“ 34 (neprievartinë blokada ir okupacija, badavimas, ákalinimo 

siekimas, alternatyviø politiniø, ekonominiø, socialiniø institucijø steigimas, alternatyvios 

mokyklos, paralelinis transporto, komunikacijø tinklas). 

Pilietinë gynyba reikalauja ypatingo gyventojø pasiruoðimo bei jos lyderiø 

strateginio kûrybingumo. Neginkluota gynyba prieð ginkluotà prieðininkà reikalauja 

visuomenës vieningumo, iðvystytos pilietinës visuomenës, asmeninës dalyviø dràsos, 

neprievartinës disciplinos (neatsakyti smurtu á represijas), sugebëjimo atskleisti ir 

iðnaudoti prieðininko silpnàsias puses. Be to, tai ypatingas santykis su prieðininku: 

pilietinëje gynyboje nesiekiama nuþmoginti prieðininko – tikslas yra neutralizuoti jo 

prieðiðkumà ir, jei pavyks, paversti já sàjungininku. 

Ið ðios trumpos pilietinës gynybos teorijos apþvalgos gali susidaryti áspûdis, kad 

pilietinës gynybos teoretikai kuria utopinio pasaulio utopinæ teorijà. Kaip rodo istorija, 

taikiø permainø laikotarpius keièia nauji smurto protrûkiai, vedantys ne prie neprievartinio 

veiksmo, o prie karinës ginkluotës tobulinimo. Kiek realus yra pilietinës gynybos 

ágyvendinimas? Pirmiausiai reikëtø neuþmirðti, kad karinës gynybos istorija siekia tûkstantmeèius, 

valstybingumo iðsaugojimo pagrindimas yra konceptualizuojamas karinës 

galios kategorijomis. Tuo tarpu pilietinës gynybos idëja gyvuoja viso labo kelis deðimtmeèius. 

Pilietinës gynybos teoretikai, ypaè pragmatinës orientacijos, þengia dar tik pirmuosius 

idëjos pagrindimo þingsnius. Jø poþiûriu, perëjimas nuo teorijos prie jos praktinio 

ágyvendinimo turëtø prasidëti ið virðaus, t. y. ávedant kai kuriuos pilietinës gynybos elementus 

á nacionalinës gynybos sistemà. Tokio proceso tikslingumui devintajame XX 

amþiaus deðimtmetyje pritarë ir kai kuriø Europos valstybiø valdþios atstovai. 1986 m. 

Ðvedijos Parlamentas pritarë Nemilitarinës rezistencijos komisijos ásteigimui. 1990 m. 

Norvegijos gynybos ministras Johan Holst paþymëjo: „Civilian–based defence has the 

potential of constituting an important complement to traditional military forms of resistance“ 

35 . Ðià Holst mintá mëgina praktiðkai ágyvendinti Lietuvos politinis elitas, pilietiniam 

pasiprieðinimui Lietuvos gynyboje skirdamas svarbià vietà. 

2. Neprievartinis veiksmas ir pilietinë gynyba 

Lietuvos iðsivadavimo judëjime: 1988–1991 m. 

Daugelyje SSSR þlugimui nuðviesti skirtø publikacijø paþymima, kad Sovietø 

imperijai subyrant Lietuva atliko katalizatoriaus vaidmená. Imperijos þlugimas yra 

sudëtingas, ávairiapusis procesas, veikiamas daugybës vidaus ir iðorës faktoriø. Daugelis 

autoriø, analizuojanèiø Sovietø imperijos þlugimà, atkreipë dëmesá á jo taikø 

pobûdá 36 , taèiau iðsami ðio proceso analizë neprievartinio veiksmo teorijos poþiûriu 

dar laukia savo tyrinëtojø. Lietuvoje platus neprievartinio veiksmo taikymas 1988– 

34 „Þlugdymas arba destrukcija tokiø elgesio modeliø, politikos, santykiø ar institucijø, . kurie 

laikomi nepriimtinais“. Burrowes R., The Strategy of nonviolent defence, http://polar.alaskapacific.edu/gregb/sc430n5.html, 


35 „Pilietinë gynyba turi galimybæ tapti svarbiu tradiciniø kariniø pasiprieðinimo formø papildymu“, 

Holst J. J., Civilian–Based Defence in a New Era, Cambridge, Mass.: Albert Einstein Institution, 

Monograph Series No 2, 1990, p. 14–15. 

36 Lieven A., The Baltic Revolution: Estonia, Latvia, Lithuania and the Path to Independence, New 

Haven and London: Yale University Press, 1993; Smith G., eds., Baltic States: National Self– 

Determination of Estonia, Latvia and Lithuania , London: Macmillan, 1994; Gerner K., Hedlund 

S., Baltic States and the End of the Soviet Empire, London: Routledge, 1993. 

201

202 

1991 m. suvaidino svarbø vaidmená kovojant dël nepriklausomybës. Ðá laikotarpá 

tikslinga suskirstyti á du periodus: pirmasis – nuo Sàjûdþio ásisteigimo iki nepriklausomybës 

deklaravimo 1990 m. kovo 11 d; antrasis periodas baigiasi Lietuvos priëmimu 

á JT organizacijà 1991 m. rugsëjo 17 d. Pirmajam periodui bûdingas spontaniðkas 

neprievartinio veiksmo metodø taikymas kovojant dël valstybës suvereniteto prieð 

Vilniaus ir Maskvos nomenklatûrà, antrajame vyksta kova prieð Sovietø Sàjungos 

karinæ ir politinæ nomenklatûrà dël paskelbtos nepriklausomybës iðsaugojimo ir átvirtinimo. 

Ðiuo periodu ginant valstybingumà atsiranda apgalvoto ir organizuoto neprievartinio 

veiksmo technikos taikymo elementø, t. y. pilietinës gynybos uþuomazgø. 

3. Pilietinës gynybos elementai kovojant dël Lietuvos 

nepriklausomybës iðsaugojimo: 1990–1991 m. 

Lietuva buvo pirmoji Sovietø Sàjungos respublika, vienaðaliðkai paskelbusi valstybës 

nepriklausomybæ. 1,5 % beginkliø gyventojø, uþimanèiø 0,3 % teritorijos, kurioje 

tuo metu buvo dislokuota Sovietø kariuomenë, metë iððûká didþiulei, turinèiai galingà 

represiná aparatà imperijai. Po keliø dienø neeilinis SSSR deputatø suvaþiavimas 

paskelbë Lietuvos nepriklausomybës deklaracijà neturinèia juridinës galios ir pareikalavo 

„atkurti tvarkà ir teisëtumà“ Lietuvos teritorijoje. Þvelgiant ið SSSR pozicijø, visi 

tolimesni Lietuvos veiksmai atkuriant valstybingumà yra neteisëti, neprievartinio veiksmo 

teorijos poþiûriu jie gali bûti ávardinti kaip pilietinis nepaklusnumas. Tuo tarpu 

þvelgiant ið Lietuvos pozicijø – tai valstybingumo gynimas ir átvirtinimas. Atsakomajame 

laiðke suvaþiavimui Vytautas Landsbergis pabrëþë, kad uþsienio valstybës rezoliucijos 

neturi juridinës galios Lietuvoje ir kad teisëti SSSR interesai galëtø tapti derybø 

objektu. Abi pusës jautësi esanèios teisios ir nuosekliai siekë realizuoti savo tikslus. 

Esminis skirtumas buvo tas, kad Lietuvos valdþia rëmësi visuotine þmoniø parama, tuo 

tarpu SSSR vadovybë galëjo kliautis tik represinëmis struktûromis. 

Po nepriklausomybës paskelbimo SSSR santykiuose su Lietuva vyravo ultimatyvus 

tonas: grasinimai sugriauti ekonomikà, atimti kai kurias teritorijas, suprieðinti 

visuomenæ. Lietuvos valdþia siûlë pradëti derybas ir, nepaisydama grasinimø, kûrë 

institucijas, átvirtinanèias valstybës suverenitetà. Buvo priimtas Respublikos pilieèio 

paþymëjimo ástatymas, pradëtas valstybës sienø þymëjimas ir kontrolë, ásteigtas Lietuvos 

Kraðto apsaugos departamentas. Maskva á ðiuos veiksmus atsakë ekonomine blokada, 

pastatø okupavimu ir niokojimu, karinæ tarnybà boikotuojanèiø jaunuoliø gaudymu. 

2991 m. sausio mën. buvo pamëginta su desantininkø ir tankø pagalba susigràþinti 

Lietuvos paklusnumà. Nors buvo brutaliai uþimti Spaudos rûmai, Radijo ir televizijos 

pastatas, televizijos transliacijos bokðtas, taèiau SSSR Prezidento Michail Gorbaèiov 

telegramoje Lietuvos AT suformuluotas tikslas – „tuètuojau visiðkai atkurti TSRS konstitucijos 

ir Lietuvos SSSR konstitucijos galiojimà, atðaukti priimtus konstitucinius 

aktus“ 37 – nebuvo pasiektas. 1991 m. sausio 13 naktá tankams kelià pastojusi neginkluotø 

þmoniø minia suþlugdë karinio perversmo ágyvendinimà 38 . 

37 Lietuva, 1991.01.13: Dokumentinë medþiaga, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1991, p. 23. 

38 Tà naktá gindami televizijos bokðtà þuvo 13 Lietuvos gyventojø, 702 buvo suþeisti. Ten pat, p. 360.

Lietuvos AT, mesdama iððûká imperijai, ið pat pradþiø orientavosi á netradicines, 

neginkluotos kovos formas, daugiausiai á jau iðmëgintus neprievartinio veiksmo 

metodus. Didëjant ginkluotos agresijos pavojui, stiprëjo suvokimas, kad atsvara jai 

gali bûti tik vadinamas Gandþio kelias. 1990 m. gruodþio mën. bendroje AT Sàjûdþio 

remiamø deputatø, savivaldybiø deputatø atstovø tarybos ir Sàjûdþio Seimo konferencijoje 

buvo paskelbtas kreipimasis „Respublika pavojuje“. Jame visi Lietuvos þmonës 

buvo kvieèiami „laikytis nepaklusnumo ir nebendradarbiavimo su okupaciniais 

organais principø“ 39 . 1991 m. sausio 8 d., kai Maskvos agresija atrodë neiðvengiama, 

Landsbergis per radijà kreipësi á Lietuvos þmones: „Ateikite ir paremkite savo valdþià, 

kitaip galite turëti svetimà“ 40 . Per televizijà buvo parodytas Richard Attenborough 

filmas „Gandhi“. Prasidëjo nuolatinis Sàjûdþio organizuotas Lietuvos gyventojø 

budëjimas prie Seimo, Spaudos rûmø, televizijos transliacijos bokðto. Kartu su 

civiliais gyventojais budëjo neginkluoti policininkai, Policijos akademijos studentai. 

Jø pagrindinis uþdavinys buvo uþkirsti kelià ginkluotoms provokacijoms. 

Sausio ávykiai Lietuvoje ir Latvijoje 41 nepateisino Maskvos lûkesèiø. Toliau dirbo 

Lietuvos Aukðèiausioji ir Ministrø tarybos, savivaldybës kontroliavo padëtá miestuose. Policija 

liko iðtikima Lietuvos respublikai. Be to, labai iðaugo valdþios autoritetas ir þmoniø 

parama jai. Prievartos naudojimas prieð taikius gyventojus atvedë prie vadinamo politinio 

dþiu–dþitso: tai tokia situacija, kai dël prievartos naudojimo padidëja rezistentø skaièius ir 

gyventojø nepaklusnumas, iðryðkëja nesutarimai tarp prieðininkø, sumaþëja jø galimybës 

palauþti nepaklusnumà ir tæsti savo politikà 42 . Britø þurnalistas Anatol Lieven pastebi: 

„Soviet measures however only increased the determination and morale of ordinary Lithuanians. 

Those who, immediately after declaration [of independence], had been critical of 

Landsbergis and Sajudis, became increasingly supportive, and popular demonstrations returned 

to their preindependence dimensions“ 43 . Be to, dël Sausio ávykiø labai iðaugo Sovietø 

Sàjungos gyventojø bei kitø ðaliø parama Lietuvos nepriklausomybei. Sausio ávykiai 

Lietuvoje akivaizdþiai parodë neginkluotos gynybos efektyvumà: civiliai gyventojai apgynë 

labai svarbius Lietuvos nepriklausomybei objektus – Aukðèiausiàjà Tarybà, Televizijos stotá 

Sitkûnuose, leidusià atnaujinti TV transliacijà. Tad neatsitiktinai po Sausio ávykiø sustiprëjo 

ir Lietuvos vyriausybës bei visuomenës orientacija á pilietinæ gynybà. Ji buvo suprantama 

kaip ið anksto organizuotas þmoniø galios panaudojimas valstybës gynimo tikslams. Antai 

1991 m. vasario 28 d. AT paskelbtoje rezoliucijoje teigiama: 

Prasidëjus atvirai okupacijai, stodami á kovà uþ nepriklausomybæ, Lietuvos 

respublikos pilieèiai kvieèiami laikytis neklusnumo, nesmurtinio pasiprieðinimo ir 

politinio bei socialinio nebendradarbiavimo principø 44 . 

39 Landsbergis V., Laisvës byla, Vilnius: Lietuvos Aidas, 1992, p. 182. 

40 Ten pat, p. 186. 

41 Eglitis O., Nonviolent Action in the Liberation of Latvia, Cambridge, MA: Albert Einstein 

Institution, 1993, p. 31–35. 

42 Apie politinio dþiu–dþitso sàvokà þr. Sharp (note 25) p. 57–59. 

43 „Sovietø naudojamos priemonës „sustiprino paprastø lietuviø apsisprendimà ir dvasià. Ypatingai 

sustiprëjo parama tø þmoniø, kurie ið karto po nepriklausomybës deklaracijos paskelbimo kritikavo 

Landsbergá ir Sàjûdá; protesto demonstracijos ágavo ankstesná mastà“. Lieven, (note 36) p. 239. Tai 

patvirtino ir 1991 m. sausio 14 dienà Vilniaus universiteto sociologijos laboratorijos ir Lietuvos 

mokslø akademijos Vieðosios nuomonës tyrimø centro atlikta apklausa, kuri parodë, kad po Sausio 

ávykiø labai iðaugo netgi Lietuvoje gyvenanèiø kitatauèiø, ypaè rusø, pritarimas Lietuvos nepriklausomybei. 

Žr. Lietuvos Aidas, 1991 01 23. 

44 Lietuvos Respublikos Aukðèiausios tarybos ir vyriausybës þinios, 1991, t. 8, p. 324. 

203

204 

Tokiai rezoliucijai atsirasti átakos turëjo ne tik sukauptas praktinis patyrimas, 

bet ir paþintis su teorinëmis pilietinës gynybos studijomis. 45 Pirmiausiai buvo mëginama 

pritaikyti kai kuriuos pilietinës gynybos elementus Sovietø agresijos atgrasymo 

tikslams. Buvo siekiama átikinti Sovietø politiná ir kariná elità, kad jø tikslas – jëga 

susigràþinti Lietuvà – yra nepasiekiamas, o mëginimas tai daryti atneðtø didþiulæ 

materialinæ ir moralinæ þalà perestroikai ir tarptautiniam ðalies prestiþui. Jau sausio 

mënesá Kraðto apsaugos departamentas pradëjo leisti laikraðtá rusø kalba Doroga 

Litvy (Lietuvos kelias). Laikraðtis buvo platinamas tarp sovietø kariðkiø, tarnavusiø 

Lietuvoje bei Sovietø Sàjungoje. Taip pat buvo tiraþuojama ir platinama medþiaga 

apie Sausio ávykius. Sàjûdis, AT deputatai, vyriausybë bei paprasti Lietuvos gyventojai 

palaikë glaudþius ryðius su nacionalinio iðsivadavimo judëjimais visoje Sovietø 

Sàjungoje, mëgindami daryti átakà demokratizacijos procesø eigai 46 . 

Rengiantis pilietinei gynybai svarbus uþdavinys buvo gyventojø ir kariðkiø ðvietimas, 

jø nuteikimas naudotis pilietinës gynybos ginklais. „Tai netradicinë ginklø sistema, 

kurià valdyti reikia mokytis. Ji reikalauja daug daugiau þiniø, intelekto, þmogiðkosios 

prigimties supratimo nei áprastinis ðautuvas ar policininko lazda“, – raðë Kraðto 

apsaugos ministras Audrius Butkevièius G. Sharp knygos publikacijos lietuviø kalba 

proga 47 . 1991 m. vasario mën. vyriausybës ásakymu buvo ásteigta Psichologinës gynybos 

ir pilietinio pasiprieðinimo komisija. Ásakyme numatoma „parengti pilietinio pasiprieðinimo 

instrukcijà, skirtà KAD etatiniams darbuotojams ir SKA savanoriams, [...] 

organizuoti savanoriø mokymà pagal neprievartinio pasiprieðinimo programas“ 48 . Savanoriðka 

kraðto apsaugos tarnyba daug dëmesio skyrë savanoriø mokymams organizuoti, 

rëmë reikiamos literatûros vertimà á lietuviø kalbà 49 . Siekdami padëti gyventojø 

ðvietimui, pagrindiniai Lietuvos laikraðèiai spausdino medþiagà, skirtà pilietinës rezistencijos 

istorijai, jos metodø analizei. Taip pat buvo organizuotos televizijos laidos, 

supaþindinanèios gyventojus su pagrindiniais pilietinës gynybos principais. 1991 m. 

rugpjûèio 19 d. prasidëjus puèui Maskvoje, V. Landsbergis pakartojo, kad „pagrindinis 

Lietuvos pasipriešinimas okupacijos atveju yra neginkluotas, nesmurtinis pasipriešinimas“ 

50 . Lietuvos þmonës vël buvo pakviesti rinktis prie AT pastato. Kraðto apsaugos 

departamentas iðleido ásakymà, kuriuo kraðto apsaugos sistemos darbuotojai okupacijos 

atveju ápareigojami „organizuoti ir vykdyti pilietinio pasiprieðinimo akcijas visoje 

Lietuvos respublikos teritorijoje, naudojant nesmurtinio pasiprieðinimo metodikà“ 51 . 

45 Jau 1990 metø pabaigoje Sharp knyga Civilian–Based Defence (1990) buvo iðverstos á lietuviø 

kalbà. Vertimo rankraðtis buvo ádëmiai studijuojamas Kraðto apsaugos departamento direktoriaus, 

kitø pareigûnø, Sàjûdþio aktyvistø. Taip pat buvo iðversta ir 1992 metais publikuota Sharp knyga 

Self–Reliant Defense without Bankruptcy or War (1990). 

46 Prasidëjus Donecko ir Kuznecko srièiø ðachtininkø streikams, Darbininkø Sàjungos iniciatyva 

Lietuvoje buvo renkami maisto produktai streikuojantiems. Paramos gabenimas sunkveþimiais per 

Sovietø Sàjungà turëjo didþiulæ idëjinæ reikðmæ; kartu su maisto produktais keliavo ir pozityvi 

informacija apie Lietuvà. 

47 Sharpas, (note 25 ) p. 147. 

48 Kraðto apsaugos departamento ásakymas Nr.12, 1991 m. vasario 20 d. (Autorës archyvas). 

49 Buvo iðversti iðtisi skyriai ið knygø, straipsniai apie Suomijos, Indijos, Norvegijos, Filipinø, Lenkijos 

Solidarumo neprievartinës kovos patyrimà. Savanorio bibliotekëlëje buvo iðspausdintas Sharp 

straipsnis „Jëgos vaidmuo nesmurtinëje kovoje“ (The role of power in nonviolent struggle). Savanorio 

bibliotekëlë 3, 1991. 

50 Landsbergis, (note 39) p. 284. 

51 Kraðto apsaugos departamento ásakymas Nr. 160., 1991 m. rugpjûèio 18 d. (Autorës archyvas).

Netrukus po rugpjûèio puèo Maskvoje pralaimëjimo Lietuva sulaukë tarptautinio pripaþinimo 

– 1991 m. rugsëjo 17 d. ji tapo JT nare. 

Trumpa Lietuvos kovos dël nepriklausomybës 1988–1991 m. apþvalga patvirtina 

neprievartinio pasiprieðinimo efektyvumà bei atskleidþia jo perspektyvas valstybës 

gynyboje. Taèiau bûtø naivu pasiektà rezultatà aiðkinti tik neprievartinio pasiprieðinimo 

strategija. Lietuvos Nepriklausomybës deklaracija buvo priimta esant ypaè 

palankioms vidaus ir iðorës aplinkybëms. Perestroika, Sovietø Sàjungoje atvërusi kelius 

vieðumui ir demokratizacijai, iðjudino totalitarinio reþimo pagrindus. Tuo paèiu 

metu „Solidarumo“ pergalë Lenkijoje, vadinama aksominë Èekoslovakijos revoliucija, 

Vokietijos susivienijimas sukûrë pabrëþtinai palankø tarptautiná klimatà iðsivadavimo 

judëjimams Baltijos valstybëse. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos valstybëse, 

per kelis metus buvo sukauptas vertingas pilietinio pasiprieðinimo patyrimas, susiformavo 

nepriklausomos struktûros, kurios suteikë jam kryptá ir idëjiná pagrindimà. 

Po Nepriklausomybes deklaracijos paskelbimo susidarë unikali situacija, kai sutapo 

naujai besiformuojanèiø valdþios struktûrø ir visuomenës tikslai. Be to, gyventojø 

sugebëjimas iðsaugoti neprievartinæ disciplinà, nepasiduodant prieðininko provokacijoms 

á smurtà atsakyti smurtu, padëjo Lietuvai laimëti pasaulio vieðosios nuomonës 

paramà. Nepriklausomybë buvo pasiekta su minimaliomis þmoniø aukomis, 

iðsaugant ðalies resursus bei infrastruktûrà. 

4. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvos saugumo 

ir gynybos sistemoje 

Po tarptautinio Nepriklausomybës pripaþinimo Lietuvoje pradëjo formuotis 

savarankiðka vidaus ir uþsienio politika, kuri orientavosi á maþos valstybës teorijà: „A 

small state‘s foreign policy must first of all deal with the potential threat posted by great 

powers in order to secure its own survival“ 52 . Matydama pagrindinæ grësmæ nestabilioje 

ir neprognozuojamoje Rusijoje, Lietuva palaipsniui atsisakë tilto tarp Rytø ir Vakarø 

ávaizdþio ir ryþtingai pasuko suartëjimo su Vakarais linkme. Ði tendencija ypaè sustiprëjo 

po Rusijos kariuomenës iðvedimo ið Lietuvos 1993 m. Nuoseklus Vakarø krypties 

politikos ágyvendinimas lëmë Lietuvos narystæ NATO ir Europos Sàjungoje (2004). 

Kyla klausimas, kaip atsispindi ðiuolaikinës Lietuvos saugumo ir gynybos sistemoje 

neprievartinio pasiprieðinimo patyrimas, suvaidinæs be galo reikðmingà vaidmená siekiant 

nepriklausomybës pripaþinimo. Á ðá klausimà bus atsakyta apþvelgiant Lietuvos 

Saugumo ir Gynybos politikos konceptualizavimo ypatybes. 

Nuo pirmøjø Lietuvos nepriklausomybës deklaravimo dienø valstybës ir tautos 

saugumas yra pagrindinë Lietuvos politinio diskurso tema. Jau 1992 m. Krašto 

apsaugos ministerijos iniciatyva parengiamas pirmasis Nacionalinio saugumo koncepcijos 

projektas, kuriame gana reikšmingas vaidmuo skiriamas pilietinei gyny- 

52 „Maþos valstybës uþsienio politika pirmiausiai privalo bûti orientuota á dideliø valstybiø keliamà 

grësmæ ir savo paèios iðlikimà“. Knudsen O. F., „Baltic States’ Foreign Policies“, Nordic Journal of 

International Studies 1 (28), 1993, p. 48. 

53 „Lietuvos respublikos nacionalinio saugumo koncepcija. Projektas“ (1992), Þr.: Bagdonavièius 

V., sudar., Lietuvos nacionalinis saugumas: teorija ir realijos, Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir 

teisës institutas, 1994, p. 125–145. 

205

206 

bai 53 . Tais paèiais metais Kraðto apsaugos departamentas kartu su Alberto Einðteino 

institutu (JAV) surengë tarptautinæ konferencijà apie pilietinës gynybos pritaikymà 

ir perspektyvas Baltijos valstybëse. Prie Civilinës saugos departamento ásteigiamas 

Neprievartinës rezistencijos kabinetas, kuriame kaupiama medþiaga apie pilietiná 

pasiprieðinimà Lietuvoje ir kitose ðalyse. Kabineto veiklà tæsë Pilietinio pasiprieðinimo 

mokymo skyrius 54 : jame kraðto apsaugos ministerijos ir kitø institucijø pareigûnams 

buvo skaitomas trumpas pilietinio pasiprieðinimo pagrindø kursas 55 . 1994– 

1995 m. buvo parengtas susitarimo projektas dël Lietuvos, Latvijos ir Estijos pilietinës 

gynybos bendradarbiavimo. Nors visos ðalys pritarë susitarimo idëjai, taèiau jis 

taip ir nebuvo pasiraðytas. Artëjant narystei NATO, blëso dëmesys pilietinei gynybai, 

ypaè Latvijoje ir Estijoje. 

1996 m. pab. Seimo patvirtinti Lietuvos Nacionalinio saugumo pagrindai (NSP) 

suteikë pilietiniam pasiprieðinimui tvirtà teisiná pagrindà. Pilietinë gynyba dokumente 

apibrëþiama kaip esminë pilietinio pasipriešinimo dalis. Dokumento skyriuje 

Pilietinis pasipriešinimas (7.4) teigiama: 

Lietuvos gynybos sistemos pagrindas – visuotinës ir besàlyginës gynybos principas. 

Pilietinio pasiprieðinimo jëgà lemia Tautos valia ir apsisprendimas kovoti uþ 

savo laisvæ, kiekvieno pilieèio, nesvarbu, koks jo amþius ir profesija, pasiryþimas 

visais ámanomais bûdais prieðintis uþpuolikui ar okupantui, prisidëti prie Lietuvos 

gynybos. Pilieèiø pasirengimo pilietiniam pasiprieðinimui sistema yra valstybinë. 

Jos funkcionavimà organizuoja Vyriausybë. 

Uþpuolimo, pasikësinimo á Lietuvos teritorijos vientisumà arba jos konstitucinæ 

santvarkà atveju pilieèiai ir jø savaveiksmiai dariniai imasi pilietinio pasiprieðinimo 

veiksmø – nesmurtinio pasiprieðinimo, nepaklusnumo ir nekolaboravimo su 

neteisëta administracija, taip pat ginkluoto pasiprieðinimo 56 . 

Pilietinio pasiprieðinimo nuostatos taip pat átvirtintos Lietuvos Nacionalinio 

saugumo (NSS, 2002) ir Nacionalines gynybos (2000) strategijose 57 . Vykdant Nacionalinio 

saugumo pagrindø ástatymà 2000 m. Vyriausybës nutarimu ásteigtas Valstybinis 

pilietinio pasiprieðinimo rengimo centras prie Kraðto apsaugos ministerijos. Jo 

paskirtis – „ágyvendinti valstybës politikà rengiant visuomenæ individualiam ir organizuotam 

pilietiniam pasiprieðinimui“ 58 . 2001 m. pradëjæs veiklà, centras tæsia pilietinio 

pasiprieðinimo skyriaus pradëtus darbus. 

Apþvelgus pilietinio pasiprieðinimo idëjos ágyvendinimà nepriklausomos Lietuvos 

laikotarpiu, galima teigti, kad kai kurie pilietinës gynybos elementai uþima gana 

54 Skyrius buvo ásteigtas 1999 metais Generolo Adolfo Ramanausko kariø profesinio tobulinimosi 

centre. 

55 Mokymo pradþioje kurso klausytojai buvo Rezervo kariø asociacijos nariai, Skautø sàjungos 

vadovai, Ðauliø sàjungos rinktiniø vadai, kariniø daliniø ryðiø su visuomene specialistai ir kariø 

ramoviø darbuotojai. Þr.: Mankevièius V., Daugirdas A., Pilietinis pasipriešinimas, Vilnius: Mažoji 

Evelina, 2002, p. 3. 

56 „Lietuvos respublikos nacionalinio saugumo pagrindø ástatymas“, Valstybës þinios 2, 1997, p. 2–20. 

57Nacionalinio saugumo strategija, 2002 http://www.kam.lt/catalog/ministerija/nacionalinio_saugumo_strategija_06_05.doc; 

Nacionalinës gynybos strategija, 2000, http://www.kam.is.lt/index.php?ItemId=9675 2003 03 14. 

58 Nutarimas dël Valstybinio pilietinio pasiprieðinimo rengimo centro prie Kraðto apsaugos ministerijos 

ásteigimo 1359, 2000 11 07, Valstybës þinios 98, 2000, p. 73.

svarbià vietà pagrindiniuose Lietuvos saugumo ir gynybos politikà apibrëþianèiuose 

dokumentuose. „Visuotinis pilieèiø pasirengimas pasiprieðinimui“ laikomas svarbia 

potencialaus uþpuoliko atgrasymo proceso dalimi. Taèiau ðis pasirengimas ðvieèiant 

gyventojus nëra visuotinio pobûdþio, jis daugiausiai yra skirtas su Kraðto apsaugos 

ministerija susijusioms institucijoms. Sprendþiant pagal programà, Pilietinio pasiprieðinimo 

rengimo centro veikla turëtø apimti platesnius gyventojø sluoksnius: joje numatomas 

glaudus bendradarbiavimas su mokymo ir mokslo ástaigomis, baþnyèia, valstybës, 

vietos savivaldos institucijomis ir visuomeninëmis organizacijomis. 

Pilietiniam pasipriešinimui skiriama svarbi vieta ne tik siekiant atgrasyti nuo 

agresijos, bet ir sprendžiant gynybos klausimus. Lietuvos visuotinës ir besàlyginës 

gynybos modelis labiausiai primena aðtuntojo deðimtmeèio Ðveicarijos totalinës gynybos 

(vok. Gesamptverteidigung) strateginæ triadà, kurià sudaro karinë gynyba, partizaninis 

karas ir nekarinë gynyba 59 . Kaip raðoma Nacionalinio saugumo pagrinduose, 

Lietuva prieðinsis agresoriui karine gynyba ir pilietiniu pasiprieðinimu, t. y. partizanine 

kova bei nesmurtinio pasiprieðinimo veiksmais. Pilietinis pasiprieðinimas 

turëtø prasidëti nutraukus karinæ gynybà ir agresoriui okupavus ðalá. Ðioje gynybos 

stadijoje iðkyla esminis pilietinio pasiprieðinimo strategijos klausimas: ar suderinama 

ginkluotas partizaninis karas ir neginkluota pilietinë gynyba? Pilietinës gynybos 

teoretikai gana vienareikðmiðkai tvirtina, kad gynyba, kurioje ginkluota kova taikoma 

kartu su neprievartiniu pasiprieðinimu, yra pasmerkta nesëkmei. Esant tokiai 

gynybos taktikai pakertamos pilietinio pasiprieðinimo efektyvumo ðaknys – moralinis 

rezistentø pranaðumas, kuris yra labai svarbus siekiant palankios tarptautinës 

reakcijos. Be to, ginkluotà kovà lydintis smurtas, atsitiktinës civiliø aukos, gyvenamos 

aplinkos niokojimas suteikia prieðininkui pagrindà pateisinti represijas 60 . 

Nekelia abejoniø, kad tolimesnis pilietinio pasiprieðinimo bei pilietinës gynybos 

idëjø plëtojimas reikalauja jø iðsamesnio teorinio pagrindimo, santykio tarp 

ginkluotos ir neginkluotos gynybos strategijø analizës, socialiniø ir politiniø prielaidø, 

bûtinø ðiai netradicinei gynybos formai ágyvendinti, studijø 61 . 

Pilietinio pasiprieðinimo átraukimas á Lietuvos saugumo ir gynybos sistemà 

pagrástas visuotinës ir besàlyginës gynybos principu, reikalaujanèiu „visus ir kiekvienà 

pilietá prieðintis agresoriui visomis ámanomomis priemonëmis“ (NSS, 6.3.4). Atsakymas 

á klausimà, ar laiku rodomas dëmesys pilietiniam pasiprieðinimui Lietuvos 

saugumo sistemoje, slypi atsakyme á klausimà, ar nepavëluotas yra visuotinës ir besàlyginës 

gynybos principas. Lietuvos politinio elito orientacijà á visuotinæ ir besàlyginæ 

gynybà lëmë ávairûs faktoriai, ið kuriø pirmiausiai iðskirtina specifinë tarpukario 

Lietuvos istorijos interpretacija. Tai tarsi skausminga dabarties polemika su 1940 m. 

ávykiais, kai militarizuota Lietuvos valstybë jokia forma nepasiprieðino Sovietø Sà- 

59 Íèçèíã, (note 9) p. 29. 

60 Íèçèíã, (note 9); Sharp (note 25); Ackerman (note 16). Tà paèià mintá iðreiðkë buvæs Lietuvos 

Kraðto apsaugos ministras Audrius Butkevièius: „Kai valstybë pereina prie pilietinës gynybos pobûdþio 

pasiprieðinimo, tuos, kurie organizuoja tolimesná pasiprieðinimà naudodami smurtà, ji turëtø 

laikyti galimais provokatoriais, tarnaujanèiais agresoriui, kadangi jø veiksmai ardo gynybos pastangas. 

Valstybë turëtø aiðkiai paskelbti, kad okupacijos metu jos gynybos politika yra pilietinë gynyba“. 

Þr.: Audrius Butkevièius, Maþos valstybës gynybos strategijos tezës, Cambridge, MA: The 

Albert Einstein Institution, 1994, p. 26. 

61 De Valk G. in cooperation with Niezing J., Research on Civilia –Based Defence, Amsterdam: 

SISWO, 1993. 

207

208 

jungos ultimatumui. Tikima, kad visuotinë ir besàlyginë gynyba turëtø uþkirsti kelià 

tokiai kapituliacinei situacijai pasikartoti. Be to, visuotinës gynybos principui pasirinkti 

átakos turëjo Lietuvos politiniame diskurse vyraujanti neorealistinë jos geopolitinës 

situacijos interpretacija ir su ja susijusi modernistinë suvereniteto samprata, 

taip pat orientacija á kaimyniniø ðaliø, ypaè Ðvedijos, patyrimà. 

Straipsnyje aptartuose oficialiuose dokumentuose neabejojama, kad narystë 

NATO ir ES garantuos Lietuvos teritoriná saugumà, taèiau taip pat pabrëþiama, kad 

„globalinis dinamiðkas vystymasis pateikia naujø iððûkiø, pavojingø situacijø ir grësmiø“ 

(NSS), todël visuotinis pilietinis pasiprieðinimas ir dabartinëmis sàlygomis 

lieka universaliu atsaku á bet kokias grësmingas aplinkybes. 

Baigiamosios pastabos 

Ið karto po nepriklausomybës pripaþinimo Lietuvos nacionalinio saugumo sistemai 

þengiant pirmuosius þingsnius, ávairiø ðaliø pilietinës gynybos teoretikai ir entuziastai 

vylësi, kad Lietuva taps pirmàja ðalimi pasaulyje, kurios gynyba bus grindþiama neginkluotu 

pilietiniu pasiprieðinimu. Negalima sakyti, kad Lietuva visiðkai nepateisino jø lûkesèiø, – 

pilietinës gynybos nuostatos áeina á jos saugumo ir gynybos politikà. Paþymëtina, kad nors 

visos rytø ir centrinës Europos ðalys patyrë þmoniø galios veiksmingumà, taèiau tik Lietuva 

oficialiai pripaþino jos pritaikymà ir perspektyvas. Dëmesys pilietiniam pasiprieðinimui 

Lietuvos saugumo ir gynybos politikà reprezentuojanèiuose dokumentuose iðlieka gana 

unikaliu faktu ðiuolaikinëje gynybos konceptualizavimo praktikoje pasaulyje. 

Apþvelgusi trumpà pilietinës gynybos idëjos atsiradimo bei kai kuriø jos þingsniø 

ágyvendinimo Lietuvoje istorijà, nesiimu prognozuoti jos tolimesnës raidos. Apsiribosiu 

tik kai kuriø tendencijø bei problemø, lydinèiø pilietinës gynybos vystymàsi 

po Ðaltojo karo, formulavimu. 

Pilietinës gynybos teorija daugiausiai buvo vystoma Ðaltojo karo laikotarpiu 

nedidelëse nebranduolinëse valstybëse. Konceptualiu ir pilietinës, ir karinës gynybos 

strategijos pagrindu buvo ir lieka neorealistinë tarptautinës sistemos samprata. 

Saugumà neorealizmas supranta kaip geopolitiðkai sàlygotø nuolatiniø grësmiø valstybei 

ir tautai identifikavimà ir jø neutralizavimà 

politinëmis ir karinëmis priemonëmis. Pasaulis yra padalijamas á saugø, racionaliai 

valdomà tautinës valstybës vidø ir pavojingà anarchinæ neprognozuojamà 

iðoræ, á taikos ir grësmës zonas. Bûtent tokia tarptautiniø santykiø samprata remiasi 

visuotinës gynybos ir pilietinio pasiprieðinimo idëja Lietuvos nacionalinio saugumo 

pagrinduose 62 . 

Neorealizmo sàvokomis konceptualizuojamoje tikrovëje visuomenës konsolidavimo, 

jos mobilizavimo gynybai pagrindas yra bendrø, vienareikðmiðkai apibrëþiamø 

grësmiø kolektyviniam (tautiniam) identitetui pripaþinimas, jø konstravimas 

ir rekonstravimas 63 . Lietuvoje 1988–1991 m. bendra, vienijanèia visuomenæ gynybai 

grësme buvo Sovietø Sàjungà, vëliau – nenumatoma ir neprognozuojama Rusija.

Po Ðaltojo karo, þlugus bipoliarinei pasaulio tvarkai bei intensyvëjant globalizacijai, 

riba tarp taikos ir grësmës zonø praranda pastovumà, tampa paslanki. Aktualizuojasi 

naujos, demokratinëms valstybëms bendros grësmës, susijusios su terorizmu, 

nelegalia migracija, þmogaus teisiø paþeidimais. Keièiasi saugumo ir grësmës 

sampratos, buvæs aiðkus prieðas netenka apibrëþtumo. 

Lietuvos dalyvavimas euroatlantinëje integracijoje stiprina jos teritoriná saugumà, 

taèiau drauge silpnina simboliná ryðá tarp tautos ir valstybës bei skatina tautinio 

identiteto erozijà. Grësmëms netenkant vienamatiðkumo, keièiasi visuomenæ 

konsoliduojantys faktoriai, maþëja tautinës priklausomybës vaidmuo formuojantis 

kolektyviniam identitetui. Þmones vienijanèiu faktoriumi tampa ne tautybë, o pilietybë, 

bendros politinës vertybës. Stiprø tautiná identitetà keièia pilietinis identitetas, 

kurá vokieèiø filosofas Jurgens Haberm pavadino konstituciniu patriotizmu 64 . 

Ðiomis globalaus vystymosi aplinkybëmis keièiasi ir pilietinio pasiprieðinimo 

bei pilietinës gynybos turinys. Viena vertus, atgrasymas nuo agresijos, orientuotas 

á konkretø prieðà, netenka prasmës. Taèiau, kita vertus, atsirandant naujiems iððûkiams 

bei pavojingoms situacijoms, visuotinis pilietinis pasiprieðinimas nepraranda 

aktualumo, iðlikdamas universaliu atsaku á bet kokias grësmes. 

Dabartiniame demokratijos raidos etape pagrindiniu pilietinës gynybos objektu 

tampa fundamentalios pilietinës laisvës, kuriø egzistavimo prielaida yra stipri 

pilietinë visuomenë, jos vertybiø ugdymas ir iðsaugojimas. Drauge pilietinio pasiprieðinimo 

sistemoje atgrasymas nuo potencialaus prieðininko virsta pilietiðkumo 

mokykla. Bûtent ðia kryptimi pastaraisiais metais pasuko pilietinës gynybos ákomponavimas 

á Lietuvos saugumo sistemà. Tai patvirtina Pilietinio pasiprieðinimo rengimo 

centro programa ir veikla. 

64 Haberm J., The Inclusion of the Other: Studies in Political Theory, Cambridge, Mass.: The MIT 

Press, 1998, p. 225–226. 

209

Dalia Ðiukðtienë* 


Lietuvos bankininkystës raidos ypatybës 

ir jø poveikis gyventojø ekonominiam 

saugumui 

Straipsnis skirtas Lietuvos gyventojø poþiûrio á bankus analizei, vertinant ðá poþiûrá 

kaip sudëtinæ ekonominio saugumo koncepcijos dalá. Atskirais bankininkystës raidos faktais 

pagrindþiamas teiginys, kad ankstesnës jos politikos ydos ir ágyvendinimo klaidos ligi 

ðiol lemia menkà gyventojø pasitikëjimo Lietuvos bankine sistema rodiklá. Remdamasi 

ankstesne darbo patirtimi Vilniaus banko rinkos tyrimø ir marketingo struktûriniuose 

padaliniuose, autorë detaliau komentuoja vieno ðalies komercinio banko sprendimus bankininkystës 

raidos fone. Remiantis atskirø autoriø publikacijomis, teisine ir statistine informacija, 

straipsnyje siekiama parodyti individualaus lygmens poþiûrio á ðalies finansø institucijos 

vietà bendroje nacionalinio saugumo sampratoje. 

Ávadas 

Viena pagrindiniø sëkmingo Lietuvos perëjimo ið centralizuotos ekonomikos á 

rinkos ekonomikà prielaidø yra veiksmingo finansø sektoriaus sukûrimas. Nors Lietuvos 

finansø sektorius nëra didelis, lyginant su ES valstybëmis (visø ðalies finansø tarpininkø 

turtas sudaro apie 36 % BVP, kai maþiausias rodiklis tarp ES ðaliø siekia 180 % 

Suomijoje, o didþiausias – Olandijoje – net 520 %) 1 , taèiau turi priimti naujus iððûkius, 

kylanèius ið besipleèianèio elektroninio verslo ir prekybos, uþpildyti visas ES saugios 

bankininkystës spragas, atsirandanèias dël naujø verslo formø ar globalizacijos. Pagrindinë 

dalis Lietuvos finansø institucinëje struktûroje tenka bankams (apie 32 % BVP), kai 

kredito unijos, lizingo bendrovës bei draudimo sektorius savo turtu tesudaro apie 4 % 

ðalies BVP 2 . 2003 m. pr. Lietuvoje veikë 10 Lietuvos banko licenzijà turinèiø bankø, 4 

uþsienio bankø skyriai ir 2 uþsienio bankø atstovybës. Jø turtas (aktyvai) 2003 m. pr. sudarë 

17,2 mlrd. Lt 3 . Gyventojai Lietuvos bankams buvo patikëjæ 6,9 mlrd. Lt indëliø. 2002 m. 

bendrasis Lietuvos bankø audituotas pelnas sudarë 146,8 mln. Lt – tai geriausias rodiklis 

*Dalia Ðiukðtienë - ekonomistë, Lietuvos karo akademijos Politikos mokslø katedros lektorë. 

Adresas: Ðilo 5a, 10322 Vilnius, tel. 8-5-2103569, e–paðtas: d.siukstiene@delfi.lt 

1 .„Finansø sektoriaus plëtra iki 2015 metø“, projektas, darbo grupës vadovë E. Martinaitytë, 

Vilnius, 2002, http://www.ekm.lt/catalogs/33/strategijos/finansu sektorius.doc. 

2 Ten pat. 

3 Kredito ástaigø veikla 2002 metais, LB, 2003 01 28, http://www.lbank.lt/istaigos/veikla2002a.htm. 

211

212 

po nepriklausomybës atkûrimo 4 . Veiklos nuostolá 2002 m. deklaravo trys bankai, o 

2001 m. tokiø buvo 6. Nepasitvirtino ir Lietuvos ekonomistø nuogàstavimai, kad, susiejus 

lità su euru, rinkoje kils ámoniø bei gyventojø inertiðkumas áprastos valiutos – 

JAV dolerio – atþvilgiu ir suformuos tam tikrà valiutø dualizmà. Pagrindinës bankø 

sektoriaus prieþiûros institucijos – Lietuvos banko – veiklà gerai ávertino Europos 

komisijos ekspertai: Pasaulio banko Finansø sektoriaus ávertinimo programos iðvadose 

teigiama, kad ðalyje jau padaryta esminë paþanga, uþtikrinant saugø ir patikimà 

bankinës sistemos funkcionavimà, o ðiuo metu susiklosèiusi Lietuvos kredito ástaigø 

prieþiûros sistema atitinka tarptautinæ praktikà ir ES keliamus reikalavimus 5 . Taèiau 

2003 m. pr. reikðmingø pasiekimø ir gerø ávertinimø fone disonansu nuskambëjo Valstybës 

saugumo departamento generalinio direktoriaus Meèio Laurinkaus komentaras 

dël gandø apie naujà bankø krizæ: „[…] VSD vertinimu, gandai apie didþiausio banko 

krizæ këlë grësmæ nacionaliniam saugumui. […] Gandai kilo ið dalies paties banko 

viduje, paskui persimetë á konkurentø sluoksnius, susidarë visas kompleksas, tik banko 

vadovo pareiðkimas galëjo laiku uþkirsti tam kelià. Tai nebuvo padaryta, todël buvo 

áveltos kitos valstybinës struktûros ir Valstybës saugumo departamentas“ 6 . Darant prielaidà, 

kad tokio pareiðkimo potekstë nurodo á Lietuvos Nacionalinio saugumo strategijà 

7 , kurioje ekonominis saugumas yra siejamas su svarbiausiais valstybës interesais, ðis 

faktas reikðtø pavojø ir grësmes gyventojø gerovei, kylanèias tada, kai „ðeðëliniø finansiniø 

ir organizuotø nusikaltimø grupuoèiø veikla kelia didelæ grësmæ valstybei ir visuomenei“ 

8 . Á gandus apie finansinius sunkumus Lietuvos bankø sektoriuje rinka sureagavo 

þaibiðkai – vien per gruodá ir sausá gyventojai ir ámonës ið Vilniaus banko atsiëmë 

apie 0,6 mlrd. Lt, o terminuotøjø indëliø apimtis, penkerius metus ið eilës Lietuvoje 

augusi daugiau kaip po 800 mln. Lt kasmet, vien per 2002 m. gruodá sumaþëjo 1,5 % 9 . 

Šis faktas leidþia teigti, kad Lietuvos gyventojø pasitikëjimas nacionalinëmis finansø 

institucijomis, kaip asmeninio ekonominio saugumo garantu, formuoja visà rinkos 

dalyviø ásitikinimø potencialà ir yra vienas svarbiausiø privalumø arba trûkumø, mobilizuojanèiø 

ar slopinanèiø pokyèius joje. Individualûs poþiûriai ir vertybinës orientacijos 

ðiuo atveju formuoja bendrà pokyèiø terpæ ir socialiná psichologiná kontekstà 

permainoms. Tobulëjant informacinëms sistemoms ir bankø technologijoms, Lietuvos 

bankai siûlo vis daugiau moderniø paslaugø, susijusiø su ilgalaikiø indëliø ir investicijø 

valdymu. Ðio proceso vystymuisi bûtina prielaida – pasitikëti 3 elementais: finansiniø 

institucijø darbuotojø profesionalumu ir kompetencija, ðalies ástatymine baze bei garantijomis 

ir prieþiûros tarnybø darbo efektyvumu. Deja, vieðosios nuomonës tyrimø 

bendrovës Vilmorus reguliariø apklausø duomenimis, 2002 m. pab. nuvilnijusi kalbø 

banga apie problemas bankuose ir taip menkà bankais pasitikinèiø gyventojø skaièiø 

per mënesá sumažino nuo 32,7 % iki 30,1 % 10 . Nors 2002 m. nacionalinio saugumo 

4 Ten pat. 

5 Ten pat. 

6 „Nuo gandø apie bankà – iki skandalo“, Eltos informacija, Lietuvos rytas, 2003 m. vasario 19 d. 

7 Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dël Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“, 

2002 m. geguþës 28 d. Nr. IX – 907, Valstybës þinios, 2002 m. birželio 7 d., Nr. 56, 29. 

8 Ten pat. 

9 Dubauskas M., „Gandø kaina – apie pusæ milijardo litø“, Lietuvos rytas, 2003 m. kovo 6 d., Nr. 54. 

10 „Pasitikite ar nepasitikite šiomis Lietuvos institucijomis?“, Lietuvos rytas, 2003 m. vasario 12 d., 

Nr. 35.

ataskaitoje pripaþinta, kad „Lietuvos bankø sektorius yra labai koncentruotas ir priklauso 

nuo vieno uþsienio regiono bankø, todël neatmestina galimybë, kad Ðiaurës 

ðaliø finansø rinkose iðkilusios problemos gali turëti átakos Lietuvos bankø veiklos 

stabilumui“ 11 , jø kontroliuojamos privaèios struktûros dabar kovoja dël naujo „kàsnio“ 

– dalies Lietuvos gyventojø socialinio draudimo lëðø, valdant jas privaèiuose 

pensijø fonduose 12 . Akivaizdu, kad didþiausia lëðø dalis atsidurs Skandinavijos bankø 

kontroliuojamuose fonduose, kurie brangiomis marketingo priemonëmis, iðnaudodami 

bankø darbuotojø potencialà, vykdo agresyviausià agitacijà. O gana painios 

pensijø fondø taisyklës 13 , dabar skiriamø senatvës pensijø dydþiai, neadekvatûs ilgametëms 

socialinio draudimo ámokoms, nekorektiðki konkuruojanèiø pensijø fondø 

marketingo veiksmai gimdo kontraversiðkus vertinimus TV diskusijø laidose ir spaudoje. 

Tai rodo, kad Lietuvos bankinë sistema, ekspertø ir autoritetingø institucijø 

pripaþinta saugia ir efektyvia, bûdama vienu svarbiausiø kriterijø ðalies ekonominio 

saugumo sampratoje, dar nepasiekë teigiamo pripaþinimo tarp finansiniø paslaugø 

vartotojø. 

1. Bankininkystës vieta saugumo sampratoje 

sisteminiu ir individualiu poþiûriu 

Atrodo, kad þmonës daþniausiai balsuoja uþ savo pinigines 

ir remia ástatymus, kurie pasitarnauja jø asmeniniams interesams. 

George Soros 14 

Lietuvos Respublikos Vyriausybë, referuodama Seimui, o kartu ir visuomenei 

apie pasiekimus ðalies nacionalinio saugumo sistemoje, kaip ekonominio 

saugumo faktorius vardija stabilios fiskalinës ir monetarinës politikos uþtikrinimà, 

valstybës skolos valdymà, konkurencingos ekonomikos kûrimà, kraðto aprûpinimà 

energija ir energijos iðtekliais, transporto infrastruktûros plëtojimà 15 . Teoriniame 

lygmenyje yra teigiama, kad saugumas „bet kuria objektyvia prasme 

matuoja grësmës nebuvimà turimoms vertybëms, o subjektyvia prasme – nebuvimà 

baimës, kad tos vertybës bus uþpultos“ 16 . Ðio straipsnio autorë, sutikdama su 

pateiktu Barry Buzan teiginiu ir priimdama prielaidà, kad subjektyvus saugumo 

jausmas ar „tikrumas nebûtinai siejasi su tikru saugumu“ 17 , o „idëja, kad ekono- 

11 Lietuvos Respublikos Seimas, 2002 metø nacionalinio saugumo sistemos bûklës ir plëtros ataskaita, 

Vilnius, 2003, http://www3.lrs.lt/pls/inter/w3_viewer.viewdoc?p_int_tekst_id. 

12 Lietuvos Respublikos Pensijø sistemos reformos ástatymas, 2002 m. gruodžio 3 d. Nr. IX–1215, 

Valstybës þinios, 2002, Nr. 123–5511. 

13 Lietuvos Respublikos Pensijø fondø ástatymo pakeitimo ástatymas, 2003 m. liepos 4 d. Nr. IX– 

1692, Valstybës þinios, 2003, Nr. 38–1672. 

14 Soros G., Pasaulinio kapitalizmo krizë: Atviroji visuomenë pavojuje, Vilnius: Tyto alba, 1999, p. 

23. 

15 Ataskaita (note 11). 

16 Buzan B., Þmonës, valstybës ir baimë: tarptautinio saugumo studijos po ðaltojo karo, Vilnius: 

Eugrimas, 1997, p. 50. 

17 Ten pat, p. 70. 

213

214 

minis saugumas yra absoliuti vertybë, kuri gali bûti plaèiai taikoma, tëra iliuzija, 

jos siekimas tolygus chimeros medžioklei“ 18 , nesiekia formuluoti gilesnio ekonominio 

saugumo apibrëþimo. Ekonominio saugumo realybë yra susijusi su daugybe 

prieðtaravimø ir kompromisø tiek globaliniø finansø plëtroje, tiek valstybiø siekiuose 

kontroliuoti kapitalà ir jo judëjimà, tiek atskirø visuomenës grupiø nuostatose, 

todël dël ribotos straipsnio apimties á dalykà bus þiûrima kaip á kompleksà aplinkybiø, 

kurios garantuoja „priëjimà prie pagrindiniø þmogaus gyvenimo reikmiø (maistas, 

vanduo, bûstas, ðvietimas ir pan.)“ 19 . 

Organizuotoje visuomenëje ðiø pagrindiniø gyvenimo reikmiø tenkinimas neámanomas 

be pinigø ir jø valdymo, kitaip tariant, be geriau ar blogiau funkcionuojanèios 

bankø sistemos. Kaip teigiama Europos Komisijos dar 1995 m. parengtoje ir 

patvirtintoje asocijuotø Vidurio ir Rytø Europos valstybiø pasirengimo á ES programoje 

(ang. White paper), finansø sektorius yra vienas svarbiausiø ûkinës veiklos dalyviø, 

nes bûtent per já privaèios santaupos ir kitoks finansinis kapitalas panaudojamas 

investicijoms, per já siekiama koordinuoti ûkinës veiklos pagyvëjimà atskirose ðakose 

taip, kad kapitalas bûtø panaudojamas naðiausiai. Jei tinkamai funkcionuojantá 

ðalies finansø sektoriø gali uþtikrinti trys bûtini elementai – parengtas ir gerà reputacijà 

turintis personalas, atitinkama ástatymø bazë ir veiksmingai dirbanèios prieþiûros 

tarnybos, tai, kaip raðoma ES dokumente, dar svarbiau pasiekti, „kad finansø 

rinkos dalyviai (tiek vietiniai, tiek tarptautiniai) ja visiðkai pasitikëtø“ 20 . 

Teorinëse studijose yra analizuojama sisteminë rizika arba grësmë, kylanti ið 

struktûriniø „vyriausybiø (bei tarptautiniø institucijø) ir rinkø, arba tiksliau – vieðosios 

ir privaèios valdþios galiø poslinkiø globalinëje finansø sistemoje“, kai jokia 

finansø institucija nesuinteresuota laikytis grieþtesniø reguliavimo standartø nei jos 

konkurentai 21 . Nors Lietuvoje kryptingai dirbama atsiliepiant á 1998 m. TVF ir Pasaulio 

banko susitarimus kurti veiksmingà tarptautiná prieþiûros mechanizmà ir uþtikrinti 

didesná finansinës informacijos skaidrumà, kad bûtø uþkertamas kelias galimoms 

finansø krizëms atskiruose regionuose, priimtina teoretikø prielaida, kad tai 

dar nereiðkia, jog vyriausybës gali finansø rinkas efektyviai kontroliuoti arba taip pat 

lengvai kaip eliminavusios ið naujo ávesti veiksmingà kapitalo kontrolæ 22 . Lietuvos 

bankininkystës sektorius ðalies nacionalinio saugumo sistemoje gerai vertinamas, 

teigiant, kad „grësmiø bankø sektoriuje tikimybë nedidelë, taèiau, ávertinant finansø 

rinkos dinamiðkumà, turës bûti nuolat tobulinamas valdymo procesas bei bankø 

veiklos reguliavimas“ 23 . Formalia grësme arba rizika bankininkystëje pripaþástami 

„investuotojai ið Skandinavijos, per dukterinius bankus uþimantys apie 68,7 % rinkos“ 

24 . Þinant, kad ðiø motininiø bankø tinklas apima daugelá pasaulio ðaliø, o reitingai 

ne patys aukðèiausi, nurodytas rizikos faktorius darosi daug aktualesnis Lietu- 

18 Ten pat, p. 294. 

19 Ten pat, p. 297. 

20 Lietuvos integracija á Europos sàjungà: bankininkystë ir finansai, Vilnius: Lietuvos bankas, 1997/ 

1, p. 12. 

21 Pauly L., „Who Elected the Bankers?“, New York: Cornell University Press (1997), p. 163. 

22 Held D., McGrew A., Goldblatt D., Perraton J. Globaliniai pokyèiai: politika, ekonomika ir 

kultûra, Vilnius: Margi raštai, 2002, p. 243. 

23 Ataskaita (note 11). 

24 Ten pat.

vos ekonominiam saugumui negu oficialiai tà norima pripaþinti. Teoriðkai vertinant, 

reikia sutikti su teiginiu, kad pasaulio kapitalo rinka veikia dar ne taip, „kaip veikia 

vadovëliuose tobulai integruota kapitalo rinka […], nes skolintojø ir skolininkø galimybës 

dalyvauti ðioje rinkoje skiriasi“ 25 . Tai sukuria atsiskaitymø rizikà (grësmæ), kai 

sandorio ðalims, gyvenant skirtingose laiko zonose, gali nutikti taip, kad vienas banko 

aptarnaujamo „sandorio dalyvis gali bûti jau ávykdæs savo sutartinius ásipareigojimus, 

tuo tarpu antrasis tuo metu nebeástengia sumokëti reikiamos sumos, ir likvidavimo 

rizika – kai sandorio ðalys nepajëgia sumokëti reikiamos sumos“ 26 . Lietuvos bankai 

naudojasi tarpbankine mokëjimø sistema, kurios savininkas yra Lietuvos bankas, o 

maþø ir dideliø verèiø mokëjimai, arba tarpbankinis kliringas, vykdomi dukart per 

dienà fiksuoto laiko sistema. Taèiau integruojantis á ES struktûras dabartinë mokëjimø 

sistema turës bûti pertvarkyta á realaus laiko sistemà ir prijungta prie Europos TAR- 

GET sistemos. Taip tampa aktualu, kad valstybë, dalá kompetencijos finansø verslo 

reguliavimo srityje perduodama tarpnacionalinëms prieþiûros institucijoms, uþtikrintø 

garantijas indëlininkams, kuriø pinigais disponuoja bankai, aptarnaujantys tarptautinius 

verslo sandorius. Þinodami, kad pagrindinis Lietuvos bankams patikimø pinigø 

garantas yra valstybiniame indëliø draudimo fonde sukaupiamos lëðos, kurias ástatymu 

nustatyta tvarka reguliariai didina visi Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai, negalime 

pervertinti fondo poveikio visuomenës nuostatoms. 2002 m. fondo veiklos ataskaitoje 

raðoma, kad per metus indëliø draudimo fondo áplaukos buvo 25 mln. Lt, o administravimui 

iðleista tik apie 3,4 % ðios sumos. Lietuvos indëliø draudimo fondas 2002 m. pab. 

sudarë apie 295 mln. Lt 27 , o bankuose laikomø indëliø suma siekë 11,7 mlrd. Lt. Vadovaujantis 

paprasta aritmetika galima teigti, kad visiškai apdraustas yra maþdaug vienas 

litas ið 40 gyventojø ir ámoniø indëliø bankuose. Þinoma, derëtø kalbëti apie fondo lëðø 

perdraudimà uþsienio kompanijose, draudþiamø bankø turto likvidumà, fondo lëðø 

valdymo principus, valstybës kontrolës priemones bankø stabilumui uþtikrinti, bet 

individualiu poþiûriu svarbiausia bûtø ði „aritmetinë“ tiesa. 

Atskirø teoretikø nuomone 28 , pati sàvoka „saugumas“ gali bûti analizuojama 

trimis lygiais: valstybës, ûkio subjekto ir þmogaus. Kalbant apie ekonominá valstybës 

saugumà, turima galvoje materialinis, intelektinis, kultûrinis pagrindas, kuris kartu 

yra ir ekonominiø poreikiø tenkinimo bazë. Pagrindinës jo problemos ir pagrindiniai 

veikëjai kyla ið ekonominës politikos arba ið vidinës valstybës aplinkos 29 . Dël 

ribotos straipsnio apimties saugumo lygiø analizë nebus plëtojama. Autorë, sutikdama 

su pateiktu teiginiu ir naudodamasi apraðomuoju tiesos ieðkojimo metodu 30 , 

vidinës valstybës aplinkos ir jos dalyvio – þmogaus – sàsajas toliau vertins tik Lietuvos 

bankininkystës raidos kontekste. Nes, kaip raðo autorës mëgstami ekonomistai, 

ðiandien giliai nugramzdintame ekonominiø teorijø ir „statistikos dugne yra galybë 

plaèiø prielaidø apie þmones, tokius kaip að ar tu, apie mûsø poreikius ir motyvacijà, 

25 Held (note 22), p. 248. 

26 Ten pat, p. 264. 

27 Indëliø draudimo fondo finansinë ataskaita, http://www.idf.lt/docs/finans_atask.rtf. 

28 Grëbliauskas A., „Grësmiø Lietuvos ekonominiam saugumui analizë“, Lietuvos metinë strateginë 

apþvalga 2002, Vilnius: LKA, 2003, p. 260–261. 

29 Ten pat. 

30 Schumacher E. F., Small is Beautiful:Economics as if People Mattered, New York, Harper&Row, 

Publishers, Inc., p.1973. 

215

216 

tikslus, kuriems skiriame gyvenimà“ 31 , o màstantys ekonominiø ir socialiniø reikalø 

dalyviai turi teisæ keisti ekonomikos taisykles bei socialines sistemas vien pareikðdami 

nuomones apie ðias taisykles 32 . 

Kalbant apie Lietuvos gyventojø santyká su bankininkyste, tikslinga prisiminti 

sociologinio tyrimo (SIC, 2001 m. rugsëjo – spalio mën.) 33 respondentø nurodytas 4 

jiems asmeniðkai labiausiai svarbias bankø savybes (maksimalus galimas rangas – 51): 

Eil.Nr. Savybë Suteiktas rangas 

1. Banko saugumas ir patikimumas, stabilumas, patikimi investuotojai 40 

2. Þemi paslaugø ákainiai 24 

3. Patogumas: lengvai prieinamas, daug filialø, bankomatø, patogi vieta 21 

4. Aukðta aptarnavimo kokybë ir kultûra, gráþtamasis ryðys su klientais 18 

Apklausos duomenys leidþia daryti iðvadà, kad 78 % Lietuvos gyventojø prioritetà 

atiduoda banko saugumo, patikimø investuotojø kriterijui. Aptarnavimo kultûra ir 

pagarba klientui yra reikðmingiausi kriterijai tik 35 % Lietuvos gyventojø. Iki ðiol Lietuvos 

gyventojai daþniausiai naudojasi tik dviem pagrindinëmis bankø paslaugomis – einamosiomis 

bei kaupiamosiomis sàskaitomis ir mokëjimo kortelëmis 34 . Ðiuolaikinës bankininkystës 

vaidmená savo gyvenime Lietuvos gyventojai daþniausiai nusako tokiomis 

stereotipiðkomis formuluotëmis: „Gerai, kad esanti tokia institucija, bet ne gyvybiðkai 

bûtina“, „pinigø saugykla“, „pinigø saugykla, kuri yra saugesnë nei piniginë ar kojinë 

namuose“, „kiaulë taupyklë“, „atlyginimø perdavëjas“, „tarpininkas tarp mano ir ámonës 

finansø; galimybë iðleisti kuo maþiau pinigø atsiskaitymo kortelëmis“ 35 . 

Sutikdami su mintimi, kad „elgesio, paþintiniai, motyvaciniai vertybiniø orientacijø 

aspektai atskleidþia kiekvieno asmens ar jø grupiø praeities socializacijos patirtá, 

yra ásiðaknijæ dabartyje ir atsispindi vykstanèius procesus suvokiant taip, kaip tai 

susijæ þmogiðkoje praeityje“ 36 , ir retrospektyviai apþvelgæ ðiuolaikinës Lietuvos bankininkystës 

iðtakas bei jos teisinius pagrindus, ðalyje kilusiø bankininkystës kriziø 

prieþastis ir pokriziniø laikotarpiø sprendimus galime atsekti aiðkø ryðá tarp gyventojø 

individualios patirties ir nuostatø á ðiandieninæ bankininkystës sistemà, o pagaliau 

ir á savo asmeniná ekonominá saugumà. 

31 Ten pat, p. 8. 

32 Soros (note 14), p. 51. 

33 SIC, Naudojimosi bankinëmis paslaugomis áproèiai: Kokybinio tyrimo ataskaita, 2001 m. spalis, 

SIC Rinkos tyrimai Brand Sellers DDB Vilnius užsakymu, 2001. 

34 Ten pat, p. 13. 

35 Ten pat. 

36 Matonytë I., „Ekonominio elito vertybiniø orientacijø kaita 1990–2000“, Artium Unitio, Nr. 9, 

http://www.artium.lt/9/elitas.html.

2. Ekonominiø argumentø ir ambicijø kova – 

Lietuvos nacionalinës bankininkystës pamatas 

Rinkos dalyviai pradeda ne nuo žinojimo, o nuo klaidos. 


Dar 1988 – 1990 metais, ruoðiant Lietuvos nacionalinës bankininkystës koncepcijà, 

vyko ánirtinga polemika dël sistemos reorganizavimo bûdo. Kai kurie specialistai 

pasisakë uþ ryþtingà ir greità perëjimà á rinkos ekonomikà, kuriant nepriklausomoje 

Lietuvoje rinkos ekonomikos ðalims bûdingà bankø sistemà. Mokslininkai, 

ávertindami tai, kad Lietuvos ûkyje dar nebuvo laisvø rinkos dalyviø, kad egzistavo 

tik valstybës nuosavybë ir didþiulë rinkos disproporcija, kad buvo naudojami 

svetimos valstybës pinigai – rubliai ir jos kredito sistema, reikalavo ðalies ûkio pertvarkymo 

priemones diegti etapais 38 . Tuometinei aukðèiausiai ðalies institucijai, Lietuvos 

Aukðèiausiajai Tarybai, 1990 m. rudená buvo pateiktas ástatymo projektas nacionalizuoti 

SSSR bankus Lietuvoje. Nors pristatant projektà nebuvo remtasi bankø 

padëties analize ar Vakarø ðaliø patirtimi, Lietuvos AT deputatams buvo primygtinai 

siûloma remtis jausmais: esà yra grobiamas Lietuvos turtas, eikvojamos lëðos ir pan. 

Todël svarbus nutarimas, kuriuo Lietuvos Vyriausybë ir Lietuvos bankas iki 1990 m. 

gruodþio 31 d. privalëjo perimti ir átraukti á Lietuvos banko struktûrà 4 sàjunginius 

bankus su jam priklausanèiu turtu, buvo operatyviai priimtas, nors dokumento autoriai 

ir toliau buvo smarkiai kritikuojami 39 . 

Naujai suformuoto Lietuvos banko vadovybë jokiø perspëjimø ir argumentø 

nesiklausë: pasinaudojusi politiniu komfortu, darydama, ekonomistø ir politikø vertinimu, 

nemaþai strateginiø ir taktiniø klaidø, susikûrë autonomijà vykdyti ðalies 

centrinio banko funkcijas ir kartu ëmë verstis komercine veikla. Gavæs galimybæ 

disponuoti dideliais finansiniais iðtekliais valstybinio banko bazëje, centrinis Lietuvos 

bankas nuo pat ákûrimo ëmësi komerciniam bankui bûdingos veiklos, taip sukeldamas 

jau veikusiø ir besikurianèiø komerciniø bankø pasiprieðinimà visai Lietuvos 

banko politikai. Vyriausybë nesikiðo, pagal koncepcijà buvo teigiama, kad bankas 

savo veikla turi eiti pirma ûkio, kad ðalies komerciniai bankai vykdys klasikines 

vakarietiðkø bankø funkcijas, tokias kaip tarpininkavimas, ieðkant prekybos partneriø 

uþsienyje, informacijos kaupimas apie þaliavø ir gatavos produkcijos rinkas ir 

pan. 40 .1990 m. kovo mën. ákurto Lietuvos banko vadovybæ, negaudavusià reikiamo 

palaikymo ið ðalies vyriausybës, ilgà laikà atvirai ignoravo ir veikusiø komerciniø 

bankø vadovai. Tik 1990 m. rugsëjo mën., patvirtinus Lietuvos banko statutà, buvo 

sukurti teisiniai Lietuvos banko pagrindai. Statutas áteisino jo prerogatyvà iðduoti 

leidimus komerciniø bankø veiklai, nustatyti privalomuosius normatyvus ir atskai- 

37 Soros (note 14), p. 21. 

38 Ðadþius L., „Du poþiûriai á Lietuvos bankininkystës kûrimà“, http://ausis.gf.vu.lt/mg/98/1112/ 

11bank.html. 

39 Ten pat. 

40 Šadžius L., „Lietuvos šiuolaikinës bankininkystë raidos pradþia“, http://ausis.gf.vu.lt/mg/98/1112/ 

11bank.html. 

41 Lietuvos Respublikos AT ir Vyriausybës þinios, 1990, Nr. 10, p. 374. 

217

218 

tomybës tvarkà 41 . Deja, realius bankininkystës prieþiûros veiksmus ir sprendimus 

Lietuvos bankas pradëjo vykdyti tik po skaudþiø pirmosios Lietuvos bankø krizës 

pamokø 1995 metais. Dël objektyviø ir subjektyviø prieþasèiø komerciniø bankø 

veikla kelerius metus realiai nebuvo kontroliuojama, o bankininkystë, kaip rizikos 

valdymo verslas, atsirado beveik po deðimtmeèio. Pavyzdþiui, tik 1997 m. Lietuvos 

bankø sistemoje buvo ávestos Bazelio kapitalo taisyklës ir tarptautiniai apskaitos 

standartai, o pagrindinius to meto pajamø ðaltinius – valiutines spekuliacijas ir skolinimà 

uþ dideles palûkanas – pakeitë tradiciðkesnø bankinë veikla 42 . 

Polemikos ir diskusijø aplinkoje komerciniai bankai Lietuvoje turëjo galimybæ 

kurtis stichiðkai ir ilgà laikà nebuvo niekieno kontroliuojami. Prielaidas jø atsiradimui 

sudarë sovietinës bankø sistemos, gyvavusios ir Lietuvoje, reorganizacija. 1988 m. SSSR 

Valstybiniam ir sàjunginiams specializuotiems bankams buvo palikta pinigø emisijos 

ir kredito iðtekliø skirstymo funkcija, taèiau ámonës pirmà kartà gavo teisæ sàskaitas 

atsidaryti, pasirenkant bankà – ið SSSR Valstybinio banko buvo atimta monopolinë 

teisë disponuoti ámoniø pinigais. 1988 m. ásigaliojo ir Lietuvos bankininkystei svarbus 

„Tarybø Socialistiniø Respublikø Sàjungos kooperacijos ástatymas“, leidæs steigti 

ûkiskaitinius ðakinius ir teritorinius kooperatinius bankus 43 . Procesas ypaè aktyviai 

vyko didþiuosiuose Rusijos miestuose, o laisvosios rinkos pradmenys Lietuvoje 

buvo atakuojami naujojo verslo idëjomis ir pasiûlymais. Nepriklausomos Lietuvos 

Vyriausybei priëmus nutarimà, pritariantá „Vilniaus, Kauno, Klaipëdos, Ðiauliø ir 

Panevëþio 1990 m. gruodþio mën. ámoniø iniciatyvai steigti komercinius bankus“, 

áregistruojant juos Lietuvos banke 44 , prasidëjo „greito verslo“ ideologijos etapas. Kaip 

akcininkai ir organizatoriai, procese aktyviai dalyvavo valstybiniø bankø darbuotojai, 

vietos savivaldybiø, kitø valdþios institucijø atstovai. Tuo metu Lietuvoje dar 

nebuvo susiformavusiø þemës ir nekilnojamo turto rinkø – ðalis neturëjo teisinës 

struktûros, skatinanèios skolinimà, ástatymø, susiejanèiø uþstatà su bankrotu, hipotekos 

registrø. Ástatyminës bazës spragos leido komerciniø bankø akcininkams manipuliuoti 

stebëtojø tarybø nariais ir siekti naudos sau. Á naujøjø bankø valdymo organus 

buvo renkami veiklos iniciatoriai ir kapitalo savininkø atstovai, neatsiþvelgiant á 

jø profesiná pasirengimà ir bankininkystës reikalo iðmanymà. 

Tokiame kontekste formavosi ðiandieninë Lietuvos bankininkystës struktûra, 

inicijuota idealizmo ir finansinës jëgos sàjungos. Pavyzdþiui, vienas ið Lietuvos komercinës 

bankininkystës pradininkø Juozas Nekroðius, iki 1990 m. vadovavæs Valstybinio 

leidyklø, poligrafijos ir knygø prekybos reikalø komitetui, pasakojo: „Kartà 

sutikæs tuometiná Lietuvos banko vadovà Z. Þilevièiø paklausiau, ar nebûtø galima 

sukurti privatø bankà“ – „Galima“,– iðgirdau atsakymà. – „Atsiøsk vyrà, kuris domisi 

tais dalykais […]“. Svarbiausia, jog mes nutarëme kurti ne bankà dël banko, o 

turëdami tikslà visà ankstesná komitetà transformuoti á moderniðkà spaudos koncernà“ 

45 . Kaip teigiama Pasaulio banko iðvadose (1998), vilkinant reikalingø teisiniø 

42 1998 metø pasaulio banko ataskaita: Lietuva/Bankininkystë, http://www.lrv.lt/pasaul_bankas/ 

Lithuania.php. 

43 TSRS AT žinios, 1988, Nr. 22 (2460). 

44 Lietuvos Respublikos AT ir AT Prezidiumo dokumentø rinkinys, Vilnius, 1991, t. 1, p. 621. 

45 Vilniaus banko dešimtmetis: Prisiminimai ir dabartis, Vilnius: AB Spauda, 2000, p. 14.

dokumentø rengimà Lietuvos banke, komerciniai bankai kûrësi ir plëtojosi savo 

nuoþiûra. Uþ jø prieþiûrà atsakingi Lietuvos banko darbuotojai, vadovaudamiesi planinës 

ekonomikos postulatais, tarybiniø bankø normatyviniais dokumentais bei ásisavintomis 

tradicijomis, ið esmës ignoravo Lietuvos rinkos ekonomikos ðalininkø 

rekomendacijas, uþsienio konsultantø iðvadas 46 . Po deðimtmeèio faktais buvo árodyta, 

kad besiverèiantis komercine veikla Lietuvos centrinis bankas nesugebëjo bûti 

neðaliðku bankininkystës raidos stebëtoju, o jo nekompetentingi ir ambicingi sprendimai, 

kaip atskiri Lietuvos ekonomistai bei uþsienio ekspertai ir prognozavo, ástûmë 

besikurianèià Lietuvos bankininkystæ á problemø liûnà. 

1990 – 1995 metus Lietuvos bankininkystëje galima vadinti trumpalaikiø 

paskolø (iki metø trukmës) etapu. Komerciniai bankai, neretai net nebandydami 

analizuoti kitø ðaliø patirties, ignoravo ir savanoriø konsultantø ið uþsienio perspëjimus 

dël dëmesio kreditavimo rizikai stokos, nekontroliuojami Lietuvos banko, patys 

kûrësi sau taisykles ir reikalavimus. Kai kurie komerciniai bankai iðduodavo kreditus 

per dienà ar dvi be jokio uþstato, milijonines paskolø sumas teikdavo grynaisiais 

pinigais, daþnai nesivargindavo tikrinti uþstatø vertës ar verslo planø realumo. „Saviems“ 

ar atsakingas pareigas uþimantiems klientams buvo mokamos sutartinës palûkanos 

uþ indëlius, 1,5 – 2 kartus didesnës uþ vieðai skelbiamas. Spalvotieji ir juodieji 

metalai, nafta ir jos produktai, medvilnë, pieno milteliai, popierius – Lietuvos 

verslininkai derëjo milijonines sumas uþ kontraktus Rusijoje, Uzbekijoje, Kazachijoje, 

ápainiodami ir Lietuvos bankus. Ðiø prekybos susitarimø ávykdymas priklausë ne 

tik nuo prekybos partneriø sàþiningumo, bet ir nuo politinës aplinkos, kriminogeninës 

situacijos atskirose ðalyse. Pavyzdþiui, per 1993 m. komerciniai bankai rezidentams 

paskolino 1,8 mlrd. Lt nacionaline valiuta ir 1,4 mlrd. Lt uþsienio valiuta, o per 

1994 m. – atitinkamai 2,9 mlrd. ir 1,7 mlrd. Lt 47 . Tai buvo áspûdingiausias savo 

apimtimi paskolø teikimo laikotarpis, pralenktas tik 2002 metais 48 . Trumpalaikes 

paskolas litais 1993 m. komerciniai bankai teikë su 64–108 %, valiuta – su 53–73 % 

palûkanø norma. Kitais metais paskolø palûkanø normos kiek sumaþëjo – svyravo 

tarp 47–74 % uþ litus ir 42–64 % uþ valiutà 49 . Paskolø brangumas, trumpi (iki metø) 

gràþinimo terminai, sutartyse numatyti ir skaièiuojami delspinigiai uþ ne laiku gràþinimas 

paskolas, kaip teigia ekspertai, buvo viena ið prieþasèiø, dël kuriø daug verslininkø 

1990 – 1994 metais pakliuvo á nemokumo pinkles 50 . Á komercinius bankus 

negráþtanèios lëðos bei nekvalifikuoti Lietuvos banko veiksmai, 1995 m. pabaigoje 

paskelbtas moratoriumas didþiausiam Lietuvos privaèiam ir trims kitiems bankams, 

kuriø bendras turtas sudarë ketvirtadalá viso Lietuvos bankinës sistemos turto, pastûmëjo 

Lietuvos bankininkystæ á krizæ. Pastarosios padariniai Lietuvos gyventojø sàmonëje 

suformavo baimës dël savo investicijø ir nepasitikëjimo institucine bankine 

sistema nuostatà. 

46 Pasaulio bankas (note 42). 

47 Mënesinis biuletenis,Vilnius: Lietuvos bankas, 2003, Nr. 1, p. 29. 

48 Kredito ástaigø veikla (note 3). 

49 Biuletenis (note 47), p. 40. 

50 Maldeikis E., „Bankinës krizës pamokos ir dabartinë bankinio sektoriaus raida Lietuvoje“, http:/ 

/finansai.tripod.com/bf.htm. 

219

220 

3. Lietuvos gyventojø elgsena ir nuostatos 

bankininkystës krizës kontekste 

Apie vertybes negali bûti sprendþiama pagal joká objektyvø kriterijø, 

nes nemanoma, kad jos atitiktø tikrovæ: kriterijai, pagal kuriuos 

galima spræsti apie vertybes, yra jose paèiose. 


Pirmieji nepriklausomos Lietuvos gyventojø finansiniai praradimai siekia 

1990 m., kai sovietinis Vnešekonombankas nutraukë savo padalinio Lietuvoje veiklà, 

o aktyvuose Maskvoje pasiliko Lietuvos gyventojø ir ámoniø lëðas valiuta. Tuo metu 

uþsienio valiuta disponavo kai kurios buvusio sàjunginio pavaldumo ámonës ir 

þmonës, gaudavæ valiuta atlyginimà uþ darbà uþsienyje, prekybos ar þvejybos laivuose, 

artimøjø palikimà ar dovanas ið uþsienio. Kitokio bûdo gauti ir turëti valiutos, 

nesinaudojant Vnešekonombanku, realiai nebuvo. Nors tokiø indëlininkø nebuvo 

daug, pasklidus þiniai apie jo uþdarymà, „gyvos“ eilës prie uþrakintø durø 

rikiavosi kelias paras. Atsakingi buvusio banko darbuotojai skubiai ásidarbino besikurianèiuose 

komerciniuose bankuose, atsiribodami nuo ankstesnës veiklos ir 

problemø Vnešekonombanke ir atsisakydavo teikti informacijà. Ðiandien praktiðkai 

nebekalbama apie ðalies valiutos praradimus 1990 m., teigiant, kad gyventojø 

valiutos kiekiai nebuvo dideli, o valiutiniø lëðø sugràþinimo klausimas dar bus 

sprendþiamas tarptautinës teisës normø nustatyta tvarka. Ilgalaikës derybos su Rusijos 

vadovybe dël lëðø gràþinimo nebuvo sëkmingos, o tyrimas ir kaltøjø paieðka Lietuvoje 

vyko vangiai. Tik 1999 m. geguþës mën. Lietuvos Ekonominiø nusikaltimø 

tyrimø komisija priëmë nutartá, kad „dël Lietuvos banko valdybos buvusio pirmininko 

K. Ratkevièiaus ir kitø Lietuvos banko vadovø aplaidumo nebuvo imtasi priemoniø 

ir veiksmø uþðaldyti Lietuvos banko atsiskaitymø centre buvusias Ekonominiø 

ryðiø su uþsieniu banko korespondentines sàskaitas ir dël to, neteisëtai naudojant ðios 

sàskaitos lëðas, banko likvidacinës komisijos pirmininkë D. Tuèkienë padarë valstybei 

701 500 Lt þalà“ 52 . Þurnalistai, atlikæ savo tyrimà, teigia, kad 1990 m. prarasta 

suma siekë 150 mln. JAV doleriø, kad keliasdeðimt milijonø, priklausiusiø ámonëms, 

ávairiais bûdais paèiø ámoniø buvo susigràþinti, taèiau paprasti pilieèiai savo 

santaupø neatgavo 53 . 2003 metø balandþio 4 d. Lietuvos televizijos TV4 laidoje „Korida“ 

Lietuvos Seimo narys ir buvæs finansø ministras J. Lionginas sakë, kad privatiems 

Vnešekonombanko indëlininkams jau yra gràþinta po 6 tûkst. litø – norma, 

kuri buvo nustatyta, keièiant sovietinius rublius á nacionaliná lità. Maskvos skola esà 

dar sudaro 5 mln. JAV doleriø, taèiau didesniø kompensacijø buvæ indëlininkai ir 

neturi tikëtis. Nors pirmieji finansiniai praradimai, susijæ su Vnešekonombanku, 

nebuvo reikðmingi visø Lietuvos gyventojø materialinei gerovei, taèiau kaip istorijos, 

kurios nutiko „kaþkam“ ið jø paþástamø rato, dar ilgai buvo svarstomos ir komentuojamos. 

Fafo ekspertai, reziumuodami apie 1990–1994 m. gyvensenos tyrimus Lietuvoje, 

51 Soros (note 14), p. 87. 

52 „Dël buvusios SSSR „Vneðekonombank“ Lietuvos respublikinio banko (Ekonominiø ryðiø su 

uþsieniu banko) perëmimo ir jo reorganizavimo tyrimo eigos, 1999 05 03“, Seimo kronika: Komisijos, 

1999, Nr.12 (117), p. 575. 

53 Vyšniauskaitë B., „20 milijonø litø ákalèiai saugomi Varënoje“, Ekstra, 2000, Nr.32 (95).

aðë: „Nestebina, kad pasitikëjimas politine sistema, kaip rodo skaièiai ir pasitikëjimo 

valdþia tyrimai, sumaþëjo. Skepticizmas ir nepasitikëjimas nukreipti ne tik sistemos 

atþvilgiu, bet taip pat ir á save – savo asmeniniu atþvilgiu. Lyginant su 1990 m., pasitikëjimas 

savimi ir savo galimybëmis sumaþëjo. Matomas ir menkëjantis pasitikëjimas 

ekonomikos sistema, […] þmonës jauèiasi prislëgti ðiurkðèiø kasdienybës realijø“ 54 . 

Panaðias iðvadas apie Lietuvos gyventojus padarë ir Lietuvos agentûra „Baltijos 

tyrimai“, 1994 m. gruodþio mën. Lietuvos bankams pateikdama kokybinio tyrimo „Lietuvos 

gyventojai apie bankus“ 55 rezultatus. Ataskaitoje, pasinaudojant 1992, 1993 ir 1994 m. 

iðsamiais Lietuvos gyventojø tyrimais pagal tarptautinæ RISC International metodikà, buvo 

raðoma: „Dauguma Lietuvos gyventojø gyvena taip, lyg bankai jiems nebûtø reikalingi. 

Daugiau nei pusë suaugusiø Lietuvos gyventojø ið viso neturi jokio ryðio su bankais […]. 

Infliacijos ekspektacijos Lietuvoje aukðtos. Jos bûdingos visoms gyventojø grupëms. Nëra 

në vienos socialinës demografinës grupës, kuri tvirtai tikëtø lito stabilumu. Þymi taupanèiøjø 

dalis – „ieðkanèiø saugumo“ tipas. Panika kelia grësmæ asmeninio saugumo jausmui, 

o drauge yra ðio jausmo silpnëjimo rezultatas“ 56 . Ekonominio saugumo vertybinë 

orientacija RISC testo rezultatuose 1994 m. uþëmë antrà vietà po „atvirumo pasauliui“, 

kai, pavyzdþiui, „materialiniam statusui“ buvo priskirta 12 vieta, „gerai sveikatai“ – 27 

vieta; Latvijos ir Estijos gyventojai, ðiose ðalyse atlikto tyrimo duomenimis, „atvirumà á 

pasaulá“ taip pat laikë svarbiausia vertybe, ekonominiam saugumui 1992–1994 m. skyrë 

tik 4–tà vietà; lyginant su kitø 5 ðaliø – D.Britanijos, Ispanijos, Italijos, Prancûzijos ir 

Vokietijos – analogiðko tyrimo rezultatais, „atvirumo pasauliui ir ekonominio saugumo“ 

vertybëms lietuviai priskyrë maþdaug 2 kartus didesnæ reikðmæ 57 . 

„Baltijos tyrimø“ 1994 m. kovo – gruodþio mën. atlikta apklausa parodë, kad 

Lietuvos gyventojai savo pasitikëjimo balsus atidavë valstybës prieþiûrai ir ignoravo 

ryðkëjanèià tokio apsisprendimo rizikà. Respondentai, ketinæ laikyti pinigus bankuose, 

pasirinkimo preferencijà atidavë „didelëms palûkanoms uþ indëlius“ (39 % 

gyventojø), antroje vietoje laikydami „gerà banko vardà“ (38 % gyventojø), treèioje – 

„galimybæ gauti palûkanas kas mënesá“ (25 % gyventojø) 58 . Nors apklausos rezultatai 

iðryðkino labai sureikðmintà Lietuvos gyventojø ekonominio saugumo poreiká, 

taèiau, ið kitos pusës, atskleidë ir jø finansiniø reikalø neiðprusimà, rizikos ignoravimà 

ir siekimà kuo daugiau pasipelnyti ið savo santaupø. Tyrimo autoriai, vadovaudamiesi 

gautais rezultatais, kartu su ataskaita Lietuvos bankininkystës specialistams 

pateikë ir perspëjimà: „Dera prisiminti, kad panaðus atvejis (bankroto – aut. past.) 

atsitiko 1992 m. Lenkijoje, panaði ir „Sekundës“ istorija […]. Reikalinga greita ir 

aiðki reakcija masinës informacijos priemonëse bei visø ámanomø finansiniø ir organizaciniø 

banko rezervø mobilizavimas. Svarbu skatinti racionalø indëlininkø elgesá“ 

59 . Deja, „Baltijos tyrimø“ informacija sudomino tik atskirus bankø specialistus, 

platesnës reakcijos ir kryptingø veiksmø nebuvo. 

54 Knudsen K., Lithuania in a Period of Transition, Fafo Report 186, Forskningssiftelsen, 1996, p. 

127. 

55 Lietuvos gyventojai apie bankus: Tyrimo ataskaita, 1994 m. gruodis, Vilnius: Baltijos tyrimai, 

1994. 

56 Ten pat, p. 3. 

57 Ten pat, p. 6. 

58 Ten pat, p. 16. 

59 Ten pat, p. 2. 

221

222 

O vilionës aukðtomis palûkanomis uþ indëlius (1993 m. vidutinë terminuotøjø 

indëliø litais palûkanø norma buvo 88,48 %, valiuta – 24,42 %) 60 , nesudëtinga sàskaitø 

atidarymo ir valdymo procedûra á Lietuvos komercinius bankus traukë ir uþsienio pilieèiø 

bei ámoniø pinigus uþsienio valiuta: 1993 m. gruodþio pab. nerezidentø indëliai 

uþsienio valiutomis Lietuvos komerciniuose bankuose sudarë vos 4,3 % visø indëliø, o 

1994 m. pab. net 14,2 % 61 Dar 1990 m. Lietuvos rinkoje atsiradusi specifinë prekë – JAV 

doleris – masino gyventojus ir ámones pasinaudoti valiutø kursø svyravimais ir palankesnëmis 

indëliø palûkanø normomis uþ indëlius uþsienio valiuta. Pasitikëjimas JAV doleriu 

buvo ypaè padidëjæs po dalinio santaupø praradimo gyventojø lëðas bankuose pakeitus 

á litus, kai nacionaline valiuta buvo paversta tik dalis turëtø santaupø rubliais. Per 

vienerius metus (1993–1994) rezidentø terminuotøjø indëliø uþsienio valiutomis apimtis 

Lietuvos komerciniuose bankuose iðaugo 2,8 karto (nuo 514,5 mln. Lt 1993 m. gruodþio 

31 d. iki 1471,6 mln. Lt 1994 m. gruodþio 31 d.) 62 . 

1994 m. rinkai pirmà kartà buvo pasiûlyti Lietuvos vyriausybës vertybiniai 

popieriai, kuriø iþdo vekseliø forma buvo iðleista uþ 563,33 mln. Lt su 10,55 % metø 

palûkanø norma 63 . Taèiau iþdo vekseliø palûkanø norma, bûdama apie 4 kartus maþesnë 

nei terminuotøjø indëliø palûkanos komerciniuose bankuose, visiðkai netraukë 

Lietuvos gyventojø investicijø, todël 84,5 % investuotojø á rinkoje platinamus 

VVP sudarë Lietuvos komerciniai ir taupomieji bankai, dar 11,5 % – nerezidentai 64 . 

O gyventojai kaupë grynuosius pinigus ir aktyviai juos skolino ne tik bankams, 

bet ir piramidës principu organizuotoms kvazifinansinëms institucijoms ar ávairiems 

fondams. Jø siûlomos palûkanos, siekdavusios 100–120 %, reklaminiai paþadai „padarysime 

jus milijonieriais“, fondø vadovai, vieðai demonstravæ turtingo gyvenimo 

privalumus, nesunkiai pritraukdavo investuotojus. Valstybinës institucijos nesikiðo 

ir nekontroliavo privaèiø fondø veiklos. Kilus pirmiesiems jø bankrotams, nuo ðiø 

institucijø oficialiai atsiribojo ir Lietuvos bankas, nes motyvavo savo pareiðkimà 

faktu, kad pastarieji nebuvo registruoti Lietuvos banke. Taèiau iki pirmøjø bankrotø 

eiliniams Lietuvos gyventojams fondai daþniausiai asocijavosi su valstybës kontroliuojama 

veikla. Eiliniai Lietuvos pilieèiai, stokojæ finansinio iðprusimo ir negaudami 

informacijos, nuoðirdþiai tikëjo nepriklausomos valstybës ideologija, „valstybës 

vyrø“ profesionalumu ir sàþiningumu. 

Nagrinëjamu laikotarpiu buvo tikima, kad valstybë yra ekonominio saugumo 

garantas. Galimybë „ádarbinti“ savo santaupas ir gauti greità pelnà tuo metu buvo 

stipriai paveikusi Lietuvos gyventojø sàmonæ. Tokiai situacijai paaiðkinti tiktø E. F. 

Schumacher mintis, kad pinigai visuomenëje suprantami kaip visagalë jëga. Net negalint 

uþ pinigus nusipirkti nematerialiø vertybiø, tokiø kaip teisingumas, harmonija, 

groþis ar sveikata, tikima, kad pinigai kompensuoja ðiø vertybiø neturëjimà ar 

praradimà 65 . 

60 Biuletenis (note 47), p. 37. 

61 Ten pat. 

62 Ten pat, p. 22. 

63 Lietuvos vyriausybës vertybiniø popieriø metinë apþvalga, Lietuvos Respublikos finansø ministe- 

rija, 2002, http://www.finmin.lt. 

64 Ten pat. 

65 Schumacher (note 30), p. 293.

4. Lietuvos bankininkystës klaidø prieþastys – 

politiniai ir makroekonominiai faktoriai 

bei netinkamas valdymas 

Finansinës rinkos yra ypatingos […]: jos dalyviai atmeta 

bet koká vyriausybës kiðimàsi, bet giliai ðirdyje tikimasi, 

kad valdþia ásikið, jei sàlygos ið tiesø pasidarys þiaurios. 


Klasikinëje marketingo teorijoje daþnai minimas 1932 m. krizës atvejis JAV 

Last National banke, kai efektyviai veikæs bankas per kelias dienas bankrutavo, patraukæs 

paskui save daug kitø bankø, nes be aiðkios prieþasties buvo pasklidæs gandas 

apie bankrotà, o JAV Federaliniai rezervai ásikiðo pavëluotai. Vëliau faktas liko 

prisimenamas kaip Thom Merton „savaime iðsipildanèios pranaðystës“ 67 dësnis. Nuo 

tokiø situacijø, kaip rekomenduoja marketingo teorija, gali apsaugoti tik greita reakcija 

á aplinkybes, bankø personalo profesionalumas ir mokymas, kaip elgtis panaðiais 

atvejais. Deja, ir 2003 m. pr. Vilniaus banko prezidentas visuomenei teisinosi taip: 

„Mes turime planà, kà daryti karo ar ekstremalios situacijos atþvilgiu, bet, pasirodo, 

kad neturime plano, kaip elgtis tokioje situacijoje, kurioje neseniai buvome atsidûræ“ 

68 . Tai rodo, kad nei pasaulinës patirties pamokos, nei Lietuvoje iðgyventi praradimai 

dar nëra realiai ávertinti, o gyventojø sprendimø motyvacija ir elgesio preferencijos 

nelaikomos svarbiomis. Lietuvos Vyriausybë 2001 m. nacionalinio saugumo ataskaitoje 

referavo, kad „ekonominiø grësmiø maþinimo ir ekonominio saugumo uþtikrinimo, 

Lietuvos ûkio funkcionavimo projektas parengtas dar 2000 m., taèiau 

iðkilus programos ir kitø teisës aktø dubliavimosi problemoms svarstomas programos 

projekto tikslingumas“ 69 . 

Analitikai pripaþásta, kad nestabilumas bankø sektoriuje daþniausiai kyla tik 

atsiradus rimtesniems pokyèiams ðalies makroekonominëje aplinkoje 70 . Tai infliacijos 

stabilizavimas, palûkanø normø pokyèiai, valiutø kursø kitimai ir kiti faktoriai, 

kuriø ið anksto nenumato rinkos dalyviai. Ðios prieþastys ir buvo esminës Lietuvos 

bankininkystës krizei po penkeriø nepriklausomos veiklos metø. Jos metu ðalies 

nacionalinë bankininkystë veikë fone, bûdingame ir kitoms nepriklausomoms, bet 

ilgai komandinio ûkio sàlygomis gyvenusioms ðalims. Jø finansø rinkos reformos 

prasidëjo ið esmës tuðèioje erdvëje: net esminiai finansiniai ryðiai tokias atvejais ilgai 

bûna rudimentinio pobûdþio ar labai maþai efektyvûs, ryðys tarp paskolø ir jø realios 

vertës yra menkas, o tai generuoja blogas paskolas bankuose ir dideles ámoniø vidaus 

skolas. 1996 m. tyrimas teigë (autoriai – Caprio ir Klingebiel), kad politiniai faktoriai, 

tokie kaip vyriausybës kiðimasis ir su tuo susijusios paskolos, buvo bûdingi 

66 Soros (note 14), p. 14. 

67 Ten pat, p. 35. 

68 Dubauskas (note 9). 

69 Lietuvos Respublikos Seimas, 2001 metø nacionalinio saugumo sistemos bûklës ir plëtros ataskaita, 

Vilnius, 2002, http://www3.lrs.lt/pls/inter/w3_viewer.viewdoc?p_int_tekst_id. 

70 Maldeikis (note 50). 

71 Ten pat. 

223

224 

treèdaliui ið 29 autoriø analizuotø sisteminiø bankø krizø. Kiti, kintantys ávairiose 

ðalyse, faktoriai buvo bûdingi pusei jø tirtø sisteminiø kriziø, o netinkamas bankø 

valdymas bei bloga jø prieþiûra ir aplaidi registracija buvo bûdinga 60–80 % bankø 

kriziø 71 . Kaip ir kitose šalyse, Lietuvos bankininkystës reguliavimo sistema nuo pat 

pradþiø nebandë paryðkinti vietos ypatumø ir modeliuoti unikalioje ekonominëje 

terpëje kilusiø prieðtaravimø valdymo. Po nepriklausomybës atkûrimo Lietuvos bankø 

sistema turëjo paveldëjusi ne tik menkà planinës sistemos efektyvumà, bet ir labai 

didelá vyriausybës kiðimàsi á ðá sektoriø per „palengvintà skolinimà“. Verslo ir kapitalo 

Lietuvoje neaugino ir 1992 m. vykusi vadinamoji èekinë privatizacija, kai Lietuvos 

gyventojams buvo iðdalinta po 5000 investiciniø èekiø, o jø panaudojimo procesas 

inicijavo papildomà turto kaupimà. Pasinaudojæ galimybe perpirkti investicinius 

èekius ir pigiai ásigijæ didelá turtà, naujieji „verslininkai“ nekûrë konkurentiðko ir 

efektyvaus verslo, o naujai ásigytà ir jokio pelno neduodantá turtà skubiai ákeisdavo 

bankams. Gautas paskolas naudojo prestiþiniam vartojimui, papildomo turto privatizavimui 

ar su deklaruotais verslo planais nesusijusiems didelës rizikos projektams 

finansuoti. Lietuvos bankiniame sektoriuje ðie neigiami èekinio privatizavimo efektai 

pasireiðkë labai stipriai, sukurdami jame didþiulius neveiksnius aktyvus. Tik 1994 

m. Lietuvos bankas pirmàkart ávedë privalomøjø banko atsargø reikalavimà – tai, 

galima sakyti, ir buvo nuostoliø suvokimo proceso pradþia. Ðis sprendimas kartu 

panaikino ir dalá bankø sistemoje deklaruoto pelno. 1995 m. ir 1996 m. banko privalomøjø 

atsargø reikalavimai buvo dar didinami, o tai akivaizdþiai rodë blogëjanèià 

bankø finansinæ bûklæ. Tarptautiniø apskaitos standartø neþinojimas ir jø nebuvimas 

pradþioje, kaip teigia uþsienio ekspertai, labai apsunkino „valdytojø, akcijø savininkø, 

priþiûrëtojø veiksmus, vertinant bankø mokumà ir likvidumà, […] priþiûrëtojai 

daþniausiai nepasinaudodavo duomenimis, kurie galëjo áspëti anksèiau, negu kas 

atsitikdavo […]. Korumpuotesni bankai, pasinaudodami padëtimi, iðmokëdavo didþiulius 

dividendus ið neegzistuojanèiø popieriniø pelnø. Taèiau visø bankø fiktyvûs 

pelnai buvo apmokestinami, ir tai buvo didelis mokesèiø sistemos trûkumas“ 72 . Komerciniø 

bankø vadovø savivalë kartu su socialiai ir politiðkai orientuota skolinimo 

politika didino Lietuvos bankø sistemos nuostolius ir sumaþino bankø pelningumà 

iki lygio, kuris nebeleido padengti dideliø bankø operaciniø iðlaidø. Kalbant apie 

1995–1996 m. bankø krizæ Lietuvoje, dažniausiai teigiama, kad tuo metu tik dviem 

komerciniams bankams – Litimpeks ir LAIB – iðkilo nemokumo problema. Taèiau 

svarbu paþymëti, kad ðiuos sunkumus didþiàja dalimi sukëlë keliø Lietuvos valstybinio 

energetikos sektoriaus ámoniø nepajëgumas gràþinti ið bankø gautus kreditus. 

Jos, ið kitos pusës, buvo ir ðiø bankø stambiausios akcininkës. 1994–1995 m. ir 

Lietuvos valstybiniai bankai balansavo ties likvidumo ir mokumo riba, buvo latentiðkai 

bankrutuojantys. Taèiau kiek grieþtesnë negu komerciniø bankø atþvilgiu Lietuvos 

banko prieþiûra ir vyriausybës pagalba kurá laikà leido valstybiniams bankams 

iðlaikyti stabilumo ávaizdá. Pasaulio bankas savo 1998 m. ataskaitoje apie Lietuvos 

bankininkystæ teigë: „Pirmieji uþsidaræ bankai buvo nedideli, tuo tarpu 1995 m. 

vasarà visuomenë suþinojo apie didþiøjø bankø problemas. Indëlininkai, tarp jø ir 

vyriausybë, pradëjo atsiimti lëðas ið silpnesniøjø bankø, ir 1995 m. gruodþio mën. 

72 Fleming A., Chu L. and Bakker M., „Banking Crisis in the Baltics“, Finance and Development, 

March 1997.

kilo tikra bankø krizë […]. Vyriausybei ir LB nepavyko greitai iðspræsti krizës, átraukusios 

keturis bankus, nes nebuvo pasirengta kritinëms situacijoms bankiniame sektoriuje, 

bankininkystæ reglamentuojantys ástatymai buvo neefektyvûs, taip pat bûta 

nemaþai politinio kiðimosi“ 73 . 

1995–1996 m. krizë buvo palietusi visus Lietuvos bankus, taèiau kiekvienas 

ieðkojo savo bûdo problemoms spræsti, o nuo sprendimø efektyvumo priklausë, ar 

iðliksi rinkoje. Pavyzdþiui, Vilniaus banko darbuotojai prisimena: „Pasklido gandai, 

kad susvyravo ir Vilniaus bankas, bet mes nepasidavëme panikai, nes turëjome pakankamai 

grynøjø pinigø. Atvirai pastatëme kasose maiðus pinigø. Juos iðmokëjome 

visiems, kurie norëjo atsiimti indëlius“ 74 . Taèiau iðgyventi ðiam bankui padëjo ne 

psichologinio poveikio priemonës, bet ir institucinë pagalba, kurios buvo aktyviai 

siekta, pasirodþius pirmiesiems krizës poþymiams. „Taip jau sutapo, kad tà patá „juodàjá 

penktadiená“, 1995 metø gruodþio 22–àjà, kai Lietuvos bankai iðgyveno didþiausià 

átampà, Vertybiniø popieriø komisijoje buvo áregistruota Vilniaus banko 17 mln. 

litø emisija. Dar tà paèià dienà akcijas pasiraðë Londone áregistruotas investicijø 

bankas Nomura International plc. […]. Gruodþio 27–tà visa emisija buvo apmokëta“ 

75 , – pasakojo vienas banko vadovø. Ekonomistai A. Fleming, L.Chu ir M. Bakker, 

1997 m. analizavæ bankø krizes visose Baltijos ðalyse, teigë, kad bankø krizës yra 

vienas ið pereinamojo laikotarpio atributø, o valstybës turi bûti joms pasiruoðusios, 

stiprindamos prieþiûrà ir tvirtai ágyvendindamos jau priimtus sprendimus. Buvo padaryta 

iðvada, kad bankø krizës pereinamosios ekonomikos ðalyse baigiasi palyginti 

greitai, ið dalies todël, kad indëlininkai tiesiog susitaiko su bankø nepatikimumu. 

Pastaràjá teiginá iliustruoja ir ðio straipsnio autorës 1996 m. vasario 15 d. – kovo 1 d. 

atlikto Vilniaus banko (VB) verslo ir privaèiø klientø apklausos rezultatai. Savo 

poþiûrá á susiklosèiusià situacijà bankininkystëje anketose iðdëstë 230 Vilniaus banko 

verslo klientø (tai sudaro apie 20 % turëjusiø aktyvias sàskaitas VB), kuriuos atstovavo 

ámoniø vadovai, ir 150 privaèiø asmenø (arba 5 % visø tuo metu turëjusiø terminuotuosius 

indëlius). Iðsaugota pirminë tyrimo medþiaga leidþia daryti kai kurias 

iðvadas, susijusias su to meto bankininkystës ypatybëmis ir gyventojø ekonominio 

saugumo samprata. 

Išankstinis Vilniaus banko duomenø bazës tyrimas rodë, kad apklausos pradþioje 

(1996 m. vasario 15 d.) per 22 % aptarnaujamø klientø sudarë ámonës, kurios 

VB sàskaitas atsidarë tada, kai buvo paskelbtas veiklos moratoriumas kitiems dviem 

Lietuvos komerciniams bankams, ir tos, kurios suskubo pasinaudoti Lietuvos banko 

leidimu atsidaryti antràsias atsiskaitomàsias sàskaitas. Taigi savo verslo lëðas jau buvo 

diversifikavusios per 68 % ámoniø ir organizacijø, o tai rodo, kad bankø bankroto 

ir lëðø praradimo pavojus jau buvo realiai suvoktas. 

Taèiau dauguma buvusiø tuo metu dviejø bankrutuojanèiø bankø klientø vertino 

pastarøjø bankø situacijà kaip laikinà problemà. Grieþti ir formalizuoti VB 

reikalavimai ámoniø finansinei informacijai ir dokumentacijai jiems buvo nepriimtini, 

nostalgiðkai buvo prisimenamas bankiniø operacijø ir kreditavimo procedûrø 

paprastumas anksèiau juos aptarnavusiuose bankuose. 

73 Pasaulio bankas (note 42). 

74 Vilniaus bankas (note 45), p. 17. 

75 Ten pat , p. 35. 

225

226 

Á anketos klausimà, ar laukia uþsienio bankø Lietuvoje, 79 % verslo klientø 

atsakë teigiamai, motyvuodami savo nuomonæ vertinimais, kad „uþsienio bankuose 

neprarandami klientø pinigai“, „paskolos iðduodamos geresnëmis sàlygomis“, „yra 

geriau techniðkai apsirûpinæ ir labiau pasitiki klientais“. 

Apklausos rezultatai leidþia daryti iðvadà, kad net po pirmosios bankø krizës 

bangos Lietuvos verslininkai turëjo labai ypatingà supratimà apie banko ir kliento santykius: 

komercinës bankininkystës misijà jie suprato kaip lengvai ir skubiai teikiamà finansinæ 

paramà verslo reikalams, visiðkai ignoruodami „palengvinto skolinimo“ politikos 

pasekmes. Vis dar regëdami „greito biznio“ iliuzijà, pinigø saugumui banke ir po keliø 

bankø veiklos sustabdymo Lietuvos verslininkai dar neteikë prioritetinës reikðmës. 

Privaèiø VB klientø anketinë apklausa buvo orientuota á asmenis, kurie prasidëjus 

bankø krizei VB sudarë naujas terminuotøjø indëliø sutartis arba neatsiëmë 

indëliø. Savo terminuotuosius indëlius VB respondentai apibûdino taip: 

Tai visos šeimos santaupos 25,8 % 

Tai dalis ðeimos santaupø 22,6 % 

Tai pinigai „juodai dienai“ 16,1 % 

Tai pinigai buities reikmëms ar pirkiniams 12,9 % 

Kiti atsakymai 22,6 % 

Apklausos duomenys ið dalies gali iliustruoti krizës padariniø poveiká þmoniø 

materialinei gerovei, nes tuo metu beveik pusë indëlininkø savo vardu bankuose 

laikydavo visas arba dalá ðeimos santaupø. Bankø krizës laikotarpiu þmoniø nuostatas 

daugiausia veikë individualûs bankø sprendimai, nes per 50 % VB klientø pasitikëjo 

banku ir jo darbuotojais. Indiferentiðkumà situacijai rinkoje parodë kita dalis 

VB klientø, kurie nesigilino á vykstanèius procesus arba siekë uþdarbio palûkanø 

forma. Motyvuodami savo sprendimà sutarties pasibaigimo dienà, kai norëta indëlá 

atsiimti, per 80 % respondentø nurodë vienà prieþastá – jiems „skubiai reikalingi 

pinigai“. Tie respondentai, kurie pratæsë indëlio sutartá VB, nurodë po kelis motyvus, 

reikðmingus sprendimui: 

Pasitiki banko darbuotojø profesionalumu 80,0 % 

Namuose laikyti pinigus tiesiog pavojinga 50,0 % 

Savo indëlio banke nelaiko svarbiu reikalu 35,0 % 

Pasitiki pozityviais vertinimais žiniasklaidoje 20,0 % 

Palûkanos uþ indëlá reikalingos gyvenimui 10,0 % 

Indëlio saugumà banke garantuoja valstybë 10,0 % 

Neturi laiko vaikðèioti á kitus bankus 10,0 % 

Pasitiki draugø patarimu 10,0 % 

Kiti atsakymai 20,0 % 

Kaip rodo atsakymø pasiskirstymas, beveik pusë klientø ir po krizës liko 

indiferentiðki bankø patikimumo svarbai – jie pasitikëjo valstybës garantijomis, draugø 

patarimais, þiniasklaida ar nenorëjo skirti laiko bankininkystës problemoms nagrinëti. 

Skirtingai nei verslo klientai, dar rodæ abejingumà bankø patikimumo kriterijui, 

gyventojai laisvos formos komentarais iðsakë nepasitikëjimà visa Lietuvos ekonominio 

saugumo sistema:

„Niekuo negalima pasitikëti Lietuvoje, bet nëra kur dëtis“; 

„Abejoju bankais, bet kuriame nors banke sàskaita turëjo bûti“. 

Kaip pripaþásta ir uþsienio analitikai, 1995 m. krizinæ situacijà bankuose Lietuvos 

gyventojai jau po keliø mënesiø vertino tarsi savaiminá ir neiðvengiamà dalykà. 

Dar nebuvo suvokti finansiniai praradimai, dar buvo tikimasi realios atsakomybës ir 

sprendimø ið Vyriausybës. Taèiau 1995 m. sudaryta Lietuvos Respublikos Seimo 

komisija bankø krizei iðaiðkinti tik po keleriø metø pavieðino savo tyrimo iðvadas: 

„[…] Vyriausybës ir Lietuvos banko, atsakingø pareigûnø […] veiksmuose gali bûti 

tarnybinio aplaidumo bei piktnaudþiavimo poþymiø. Neávertinta LAIB finansinë 

padëtis ir dirbtinai sukelta jo krizë, suþlugdytas 1995–1996 m. biudþeto vykdymas 

bei komerciniø bankø prieþiûra, dirbtinai iðprovokuota Litimpeks banko krizë, apleistas 

prevencinis ir kontrolës darbas dël paskolø iðdavimo bei blogø paskolø iðieðkojimo“ 

76 . Buvo pavieðintos ir asmenø, pripaþintø atsakingais uþ krizæ, nuomonës: 

„Þinau, kodël buvo pasirinktas toks skandalingas kelias. Bet nesakysiu – tai ne mano 

reikalas. […] nesuprantu, kodël valdþia neieðkojo pinigø bankams gelbëti, o leido, 

kad bûtø sudaromi ávairûs paprastø indëlininkø sàraðai, kad jie naktimis ðaltø prie 

bankrutavusiø bankø ir ðalyje bûtø jauèiama kaþkokia suirutë ir nepasitenkinimas 

bankais bei paèia valdþia. (K. Ratkevièius, buvæs Lietuvos banko vadovas – aut. past.) 

„Dël griûties Litimpeks ir LAIB kalta prasta Lietuvos banko prieþiûra. Juk LAIB 

buvo ið viso netikrintas trejus metus. Jeigu ið jo buvo skolinamasi po keliasdeðimt 

milijonø litø ir laiku negràþinama, tai kuo èia dëti Vyriausybë ir A. Ðleþevièius? Bet 

tauta linksniavo tik mano pavardæ, apie K. Ratkevièiø bûdavo uþsimenama tik ðiaip 

(A. Ðleþevièius, buvæs premjeras – aut. past.)“ 77 . Ði pavardë, vëliau sutapatinta su 

pavadinimu „Ðleþevièiaus indëlio istorija“, tûkstanèiams Lietuvos gyventojø ásiminë 

kaip skaudþiausias bankø griûties prisiminimas. Ji siejama su faktu, kai premjeras 

per savo padëjëjà slapta atsiëmë asmeniná indëlá, Lietuvos bankui 1995 m. gruodþio 

mën. atðaukus leidimà atlikti visas banko operacijas Lietuvos akciniame inovaciniame 

banke (LAIB). Taigi A. Ðleþevièius atgavo grynaisiais 135162 litus – ne minimalià 

kompensacijà ir vyriausybës vertybiniø popieriø, kuo teko pasitenkinti daugeliui 

kitø LAIB kreditoriø. 2002 m. Lietuvos Aukðèiausiasis Teismas, pritaikæs 1964 m. 

CK 434 str.– 445 str., pinigø gràþinimà pripaþino teisëtu 78 . Ðis faktas Lietuvos gyventojø 

apklausose dar daþnai nurodomas kaip socialinës neteisybës ir korupcijos pavyzdys. 

Todël ir 2002 m. gruodþio mën. pasklidæ gandai, kad „valdþia atsiëmë indëlius iš 

Vilniaus banko“, vos netapo kitos bankø krizës pretekstu. 

76 Vyðniauskaitë B., „Lietuvos bankø dþiunglës ir gyventojai“, Ekstra, 1999 , Nr. 45 (58). 

77 Ten pat. 

78 Lietuvos Aukðèiausiasis Teismas: Nutartis Lietuvos Respublikos vardu, Civilinë byla Nr. 3K–7– 

494/2002, 2002 m. kovo 28 d., Vilnius, http://www.lat.litlex.lt/Nutartys/cnut/htm. 

227

228 

5. „Savaime iðsipildanèios pranaðystës“ 

nuojauta gyventojø ekonominio saugumo sampratoje 

Taisykliø kûrimas apima kolektyvinius sprendimus arba politikà. 

Þaidimas pagal taisykles – tai individualûs sprendimai, 

kitaip tariant, elgsena rinkoje. 


Kalbant apie ðiandieninæ Lietuvos bankininkystæ analitiðkai, galima sutikti, 

kad susiformavusi „tiesioginiø ekonomikos subjektø ir valdþios institucijø veiksmø 

ilgalaikiø padariniø visuma tam tikra prasme atitinka socialinio fenomeno – instituto 

– sampratà“ 80 , kuria atskiri autoriai (T. Veblen, 1991) vadina áproèius ir màstymo 

stereotipus, bûdingus visuomenës daugumai 81 . Susidariusios krizinës situacijos bankininkystëje 

ir jø sprendimo bûdai parodë Lietuvos valdþios, kaip taisykliø kûrëjos ir 

teisëjos, vaidmená. Kasdienë þmoniø elgsena, anot Milton Friedman (1982), yra tarsi 

þaidimo dalyviø elgsena þaidimo aikðtelëje: „Geram þaidimui reikia, kad þaidëjai 

pripaþintø þaidimo taisykles ir teisëjà, kuris aiðkina ir þiûri, kad jø bûtø laikomasi; 

gerai visuomenei irgi reikia, kad jos nariai sutartø dël bendrø taisykliø, kuriomis 

remsis jø santykiai, dël priemoniø nesutarimams ðalinti ir dël mechanizmo, garantuojanèio, 

kad tø bendrø taisykliø bûtø laikomasi“ 82 . 

Lietuvos gyventojø nuostatos bankininkø atþvilgiu bei elgsenos motyvacija yra 

svarbûs kriterijai tiek organizuotiems veiksmams, tiek grësmiø, tarp jø kylanèiø ekonominiam 

saugumui, prevencijai. Nors Lietuvos Nacionalinio saugumo strategija nepateikia 

koncentruoto ekonominio saugumo apibrëþimo, taèiau atskiri analitikai ðiandieninæ 

ekonominio saugumo strategijà interpretuoja kaip valstybës ir jos subjektø 

sugebëjimà iðlaikyti ekonomikos objektø ir sistemø pusiausvyrà 83 . Kaip rodo Lietuvos 

gyventojø apklausos 84 , net praëjus penkeriems metams nuo bankø krizës, „apgavikø, 

vagiø ir sukèiø“ kategorijas bankininkystës sistemai priskyrë beveik penktadalis Lietuvos 

gyventojø, o per 5 % gyventojø matë tiesioginæ problemà – indëliø saugumo garantijø 

stygiø. Maþdaug du treèdaliai Lietuvos gyventojø vis dar nebuvo pamirðæ praeities 

pamokø, todël pranaðavo naujus bankø bankrotus, kitaip tariant, gyventojø intuityviai 

buvo suvokiamas „savaime iðsipildanèios pranaðystës“ dësnis. 

Atsiþvelgiant á tai, kad Lietuvos Nacionalinio saugumo strategijos ágyvendinimo 

bûdai ir priemonës ekonominio saugumo srityje numato palankios aplinkos sudarymà 

investicijoms ir verslui, ekonomikos infrastruktûros parengimà veikti ekstremaliomis 

ir kritinëmis sàlygomis 85 , bûtø prasminga, jei institucijos ir atskiri specialistai, 

atsakingi uþ ðiø krypèiø vykdymà, savo sprendimus grástø ne tik teoriniais 

79 Soros (note 14), p. 23. 

80 Lydeka.Z., Rinkos ekonomikos tapsmas: Teoriniai svarstymai, Kaunas: VDU leidykla, 2001, p. 

76. 

81 Veblen T., The Place of Science in Modern Civilization and Other Essays, N.Y., 1991, p. 31. 

82 Friedman M., Kapitalizmas ir laisvë,Vilnius: Mintis, 1998, p. 32. 

83 Grëbliauskas (note 28), p. 262. 

84 Vilmorus, Nepasitikëjimo komerciniais bankais prieþastys: Reprezentatyvi gyventojø apklausa, 

2000 m. balandþio 5–9 d., Lietuvos bankø asociacijos uþsakymu, Vilnius: Vilmorus, 2000. 

85 Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dël Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“, 

2002 m. geguþës 28 d. Nr. IX – 907, Valstybës þinios, 2002 06 07, Nr. 56, p. 34.

apibrëþimais, bet ávertintø ir faktorius, daranèius átakà ðalies gyventojø poþiûriui á 

asmeniná ekonominá saugumà, vis dar intuityviai suvokiamus kaip grësmes. Viena 

tokiø grësmiø ðiandieninëje ekonominëje aplinkoje, jei jà suprantame kaip „natûraliø 

procesø, taip pat ekonomikos subjektø bei jø veiklà reglamentuojanèiø institucijø 

konkreèiø veiksmø ilgalaikiø ir trumpalaikiø padariniø visumà“ 86 , bûtø gyventojø, 

kitaip – finansiniø paslaugø vartotojø, poþiûris á bankus ir investicijas Lietuvoje. 

Ðiandienines Lietuvos gyventojø nuostatas ðiuo aspektu lemia bankininkystës 

raidos ydos, sisteminës bei atsitiktinës klaidos ir jø pasekmës. 2000 m. apklausoje 

nepasitikëjimo bankine sistema prieþastys pagal koduotus du galimus atsakymus ir 

respondentø paþodiniai atsakymai buvo pasiskirstæ taip 87 : 

1.Neatgauti indëliai: 35,2 % 

„buvo apvogæ þmones, komersantai padarë þmones ubagais“ 

„dël þmoniø indëliø netekties nusikaltëliai nenubausti“ 

„jie buvo iðvogti ir suburti tam, kad apvogtø þmogø“ 

„todël, kad komerciniuose bankuose buvo daug apgautø þmoniø“ 

„iðgrobstë þmoniø turtà ir neatlygino nuostoliø“ 

„nes esu nukentëjusi nuo „Holdingo“ 

„nukentëjau nuo „Sekundës“ banko, todël dabar niekuo netikiu“ 

2.Bankrotai 34,1 % 

„iðvogë viskà ir subankrutavo, nëra teisybës, tik sukèiavimas ir vagystës“ 

„LDDP valdymo laikais […] prarasti visi pinigai, dabar niekas negràþina“ 

„kas buvo prieð 10 metø, tas pats ir dabar bus“ 

„kad per daug tø bankrotø ir piniginiø aferø“ 

„kada nori, tada skelbia bankrotà“ 

„nepasitikiu savininkais, ir nëra apdrausti“ 

„jei prarandi pinigus, ilgas gràþinimo procesas“ 

3.Apgaudinëja, vagia, sukèiai 19,7 % 

„nuo senø laikø bloga reputacija, visi prisivogë sau“ 

„nëra pagrindo pasitikëti, ðiais laikais niekuo negalima pasitikëti“ 

4.Nepatikimi, nestabilûs 10,7 % 

5.Nëra indëlio saugumo garantijø 5,2 % 

6.Kita 16,6 % 

„komerciniø bankø dabartinë kreditø politika yra nepatikima“ 

„þiniasklaida teikia informacijà, kad jais negalima pasitikëti“ 

„Lietuvoje dar nëra tikrø komerciniø bankø“ 

„ mano pinigai uþdirbti sàþiningai, tai á bet kieno rankas jø neduodu“ 

„jei turi patikimø draugø, tai gali pasitikëti ir tuo banku“ 

„indëliø apsaugos ástatymai neefektyvûs, nestipri ekonomika ir bankai“ 

„neaiðkûs savininkai, audito medþiagos neaiðkios“ 

86 Lydeka (note 80), p. 76. 

87 Vilmorus (note 84), priede. 

229

230 

2002 m. visi Lietuvos komerciniai bankai, vykdydami Lietuvos banko nustatytus 

minimalius reikalavimus visuomenei, savo interneto svetainëse ëmë skelbti 

svarbiausià informacijà apie finansinæ bûklæ, aktyvø kokybæ, veiklos rizikà ribojanèiø 

normatyvø vykdymà ir pan. Lietuvos bankas kas ketvirtá savo interneto svetainëje 

taip pat informuoja visuomenæ apie bendrus bankø sektoriaus veiklos rodiklius. Tarp 

Lietuvos bankø atsirado ir gyvuoja konkurencija – marketingo priemonëmis ir tiesioginiu 

bendravimu su klientais siekiama jø palankumo ne tik atskiram bankui, bet ir 

visai Lietuvos bankø sistemai. Tai bene vienintelis teisingas bûdas nustatyti gyventojø 

nuostatø realijas ir adekvaèiai á jas reaguoti, susilaukiant gal ir negreito, bet ilgalaikio 

indëlininkø ir investuotojø pasitikëjimo. Kitaip tariant, tarp bankø vyksta gera ir 

neformali konkurencija dël to, kuris geriausiai atsilieps á rinkos dalyviø norà turëti jø 

naudai veikianèias ir ekonominá saugumà garantuojanèias „þaidimo“ taisykles. Taèiau, 

kaip raðo finansus ir verslininkystæ analizuojanti spauda, Lietuvoje „në vienas 

finansø analitikas nëra atidaræs kabineto, galinèio padëti tvarkyti finansus kiekvienam 

norinèiam. Sprendimø, ar patikëti savo santaupas bankui, ar investuoti á nekilnojamà 

turtà, ar apsidrausti kaupiamuoju gyvybës draudimu, ieðkoma apgraibomis, 

labiau pasitikint intuicija bei draugø patarimais, nei þiniomis ar specialistø rekomendacijomis“ 

88 . 

Apibendrinimas 

Ðiuolaikinës bankininkystës pagrindai Lietuvoje susiformavo dar sovietmeèiu, 

kai, pasinaudojus bankø sistemos reorganizacija, buvo sukurtos prielaidos pinigø 

transformacijai ið valstybiniø bankø á komercines struktûras. Pagrindinë Lietuvos 

bankininkystës prieþiûros institucija – Lietuvos bankas – buvo ákurtas skubotai valstybinio 

banko bazëje, neatsiþvelgiant á tarptautinæ praktikà ir mokslininkø rekomendacijas 

dël ûkio pertvarkymo. Daug metø jis veikë vadovaudamasis planinës ekonomikos 

postulatais, ignoruodamas rinkos ekonomikos specialistø rekomendacijas ir 

uþsienio konsultantø iðvadas, darydamas daug strateginiø ir taktiniø klaidø, nuolaidþiaudamas 

politizuotiems vyriausybës sprendimams. 

Stokodami patirties, informacijos ir finansinio iðprusimo, Lietuvos gyventojai 

pasitikëjo valstybës prieþiûra bei komercinëmis struktûromis ir prarado milijonines 

sumas. Nors po penkeriø metø kilusios krizës rezultatas buvo tik keliø bankø bankrotas, 

jos pasekmes pajuto visi Lietuvos bankai, verslo ámonës ir gyventojai. Jei 

analitiniame lygmenyje teigiama, kad krizës ir finansiniai praradimai yra neiðvengiami 

pereinamajame laikotarpyje á rinkos ekonomikà, kad jos baigiasi palyginti greitai, 

nes indëlininkai ápranta prie bankø nepatikimumo, tai identifikuodami tam tikrà 

visuminá indiferentiðkumà ðiandieniniame Lietuvos gyventojø poþiûryje á ekonominá 

saugumà, jø individualiuose sprendimuose matome nuostatà vadovautis konfidencialia 

informacija, galinèia atsirasti gandø pagrindu. 

Oficiali informacija ir statistika rodo, kad Lietuvos bankininkystë jau tapo 

brandþia institucine struktûra, galinèia valdyti atskirus rinkos rizikos elementus. Per 

88 Redakcijos skiltis, Verslo žinios, 2003 m. kovo 17 d., Nr. 453.

deðimtmetá Lietuvoje buvo suformuota finansinës apskaitos ir atskaitomybës politika, 

garantuota efektyvi, skirtingose ðalyse veikianèiø, bet priklausanèiø tai paèiai 

grupei bankø prieþiûra. Taèiau gali prireikti dar deðimtmeèio, kad ið Lietuvos gyventojø 

atminties bûtø iðtrintos politiniø bei organizaciniø klaidø ir finansiniø praradimø 

þymës. Kaip yra pastebëjæ uþsienio ekspertai, „áspûdingi pastatai ar ámantri elektroninë 

áranga bankuose nepadës sukurti aplinkos, kuria pasitikëtø visuomenë. Tik 

aukðtø etikos standartø ádiegimas, atsakingas elgesys […] yra tikras uþdavinys kiekvienam, 

turinèiam bet kokios átakos bankininkystës veiklai, – politikams, valdþios 

vyrams, bankø savininkams ir valdytojams“ 89 . Lietuvoje vis dar pasitaikantys teisinio 

nihilizmo, grobstytojø ir sukèiø nebaudþiamumo faktai, dabartinë asmenø, ávardijamø 

kaltais dël kitø þmoniø finansiniø praradimø, karjera politikoje ar versle neþada, 

deja, greito ðalies gyventojø palankumo Lietuvos bankø sistemai, kaip asmeninio 

ekonominio saugumo garantui. 

89 Kristoffersen K., praneðimas konferencijai „Lietuva: dabartis ir perspektyvos“, Vilnius, 1999 m. 

rugsëjo 23 d., http://www.erc.lt/Transition%20conf/pranesimai–lt/santrka3.htm. 

231

Þivilë Ðatûnienë * 


Lietuvos energetinë (ne)priklausomybë 

ir ðalies saugumas 

Ðiame straipsnyje nagrinëjama Lietuvos energetinës (ne)priklausomybës bûklë ir galimos jos 

pasekmës ðalies nacionaliniam saugumui. Ið sovietinio valdymo laikotarpio Lietuva paveldëjo 

tokià energetikos infrastruktûrà, kuri ir ðiuo metu kai kuriuose energetikos sektoriuose 

lemia visiðkà priklausomybæ nuo energetiniø þaliavø importo ið Rusijos. Straipsnyje árodinëjama, 

kad Rusija neapsiriboja tokia (struktûrine) átaka ir stengiasi uþsitikrinti dar stipresnes 

pozicijas Lietuvos energetikos sektoriuje, veikdama iðvien su stambiausiomis savo ðalies 

energetikos sektoriaus ámonëmis, per ámones tarpininkes ir/ar kt. bûdais. Ekonominiø 

svertø panaudojimas politiniais tikslais yra ypaè stipri nuostata dabartinëje Rusijos uþsienio 

politikoje, taip pat ir tarpvalstybiniø santykiø praktikos dalis. Atsiþvelgiant á tai, Rusijos 

átakos plëtimas Lietuvos energetikos sektoriuje skatina neigiamai vertinti ðalies energetinës 

nepriklausomybës bei saugumo perspektyvas. 

Ávadas 

Siauràja prasme ðalies energetinë nepriklausomybë yra suprantama kaip nepriklausomybë 

nuo energetiniø iðtekliø importo (t. y. savø iðtekliø turëjimas) ar bent jau 

galimybë rinktis ið keleto ðiø iðtekliø tiekëjø. Lietuva, kaip ir daugelis kitø pokomunistiniø 

ðaliø, ið sovietinio valdymo laikotarpio paveldëjo tokià energetikos infrastruktûrà, 

kuri ðiuo metu lemia visiðkà fizinæ priklausomybæ nuo energetiniø þaliavø (gamtiniø 

dujø, naftos, branduolinio kuro ir kt.) importo ið Rusijos. Gamtinës dujos á Lietuvà 

ið Rusijos patenka vieninteliu dujotiekiu Minskas – Vilnius. Maþeikiø naftos perdirbimo 

gamykla, nors teoriðkai ir galëtø per Bûtingës terminalà importuoti naftos þaliavà ið 

kitø, t. y. nebûtinai Rusijai priklausanèiø naftos versloviø, faktiðkai dël ekonominiø 

prieþasèiø taip pat yra „pririšta“ prie vienintelio naftotiekio Novopolockas – Biržai – 

Mažeikiai ir rusiðkos naftos tiekimo. Ignalinos atominë elektrinë (IAE), iki numatytos 

jos uþdarymo datos vis dar gaminanti didþiausià ðalyje suvartojamos elektros energijos 

dalá, branduoliná kurà dël sovietinës gamybos RBMK reaktoriø specifikos taip pat gali 

importuoti tik ið Rusijos 1 . Net ir vëliau, kada IAE bus uždaryta, Lietuvos energetikos 

sistemos fizinë priklausomybë nuo þaliavø importo ið Rusijos iðliks, nes, atsiþvelgiant 

á grieþtus ES gamtosaugos reikalavimus, likusios stambiausios ðalies elektros jëgai- 

* Þivilë Ðatûnienë - Vilniaus universiteto Tarptautiniø santykiø ir politikos mokslø instituto 

doktorantë. Adresas: Vokieèiø 10, 01130 Vilnius, tel. 8-5-2514130, e-paðtas: zivileb@yahoo.com 

1 ELTA, Iðvengusi muito branduolinio kuro kasetëms Lietuva kitàmet sutaupys 6,6 mln. litø, 23 07 2003. 

233

234 

nës kaip pagrindiná kurà elektros energijos gamybai naudos gamtines dujas, o ðios, 

kaip jau buvo minëta, dël egzistuojanèios dujotiekiø infrastruktûros gali bûti importuojamos 

tik ið Rusijos. 

Atsiþvelgiant á nepertraukiamo energetiniø iðtekliø tiekimo svarbà ðalies ekonominiam 

gyvybingumui, jos pramonës gaminiø tarptautiniam konkurencingumui, 

socialiniam ir netgi politiniam valstybës stabilumui, energetinës nepriklausomybës 

problema gali bûti vertinama kaip nacionalinio saugumo problema. Lietuvos atveju, 

kai ðalis energetines þaliavas ið esmës gali importuoti tik ið Rusijos, net neatlikus jokios 

analizës galima teigti, jog valstybë yra ekonomikos poþiûriu arba apskritai (jeigu ekonominá 

saugumà laikysime kompleksine nacionalinio saugumo dalimi) nesaugi. 

Ðiame straipsnyje nesiekiama nei árodyti, nei paneigti tokià „iðvadà“ – didþiausias 

dëmesys jame skiriamas Lietuvos energetinës (ne)priklausomybës dinamikai, šalies 

energetinio saugumo perspektyvø analizei. Kaip ir bet kuri kita valstybë, Lietuva siekia 

diversifikuoti energetiniø iðtekliø tiekimo ðaltinius, privatizuodama stambiausias ðalies 

energetikos ámones, „subalansuoti“ Rytø ir Vakarø kapitalø átakà bei ágyvendinti 

kitas ðalies energetiná saugumà stiprinanèias priemones. Tokios nuostatos yra átvirtintos 

pagrindiniuose su ðalies saugumu bei energetikos sektoriaus plëtros perspektyvomis 

susijusiuose dokumentuose – 1996 m. gruodþio 19 d. LR Nacionalinio saugumo 

pagrindø ástatyme Nr. VIII–49, 2002 m. spalio 10 d. LR Seimo nutarimu Nr. IX–1130 

patvirtintoje Nacionalinëje energetikos strategijoje ir kt. 

Pagrindinis ðio straipsnio uþdavinys – iðnagrinëti ir prognozuoti ðalies energetinës 

nepriklausomybës sustiprinimo (kitaip tariant, Rusijos átakos ðalies energetikos sektoriuje 

sumaþinimo) galimybes. Siekiant ðio tikslo, pirmiausiai reikalinga suvokti Rusijos 

interesus Lietuvos energetikos sektoriuje, iðnagrinëti jø ágyvendinimo bûdus bei priemones, 

nustatyti, ar struktûrinë „artimojo uþsienio“ energetikos sistemø priklausomybë 

tenkina Rusijos interesus, ar ðia priklausomybe yra bandoma papildomai, sàmoningai 

manipuliuoti, siekiant platesniø interesø – galbût politinës átakos ðalies vidaus gyvenime, 

uþsienio politikos nuolaidø, priklausomybës nuo Rusijos stiprinimo, uþkertant kelià ir 

ateityje diversifikuoti energetiniø iðtekliø tiekimo ðaltinius. Vienas þymiausiø neorealizmo 

tarptautiniø santykiø teorijos atstovas Barry Buzan teigia, kad „blogiausias atvejis“ 

ðalies ekonominiam saugumui yra ne tuomet, kai ðalis struktûriðkai priklauso nuo þaliavø 

tiekimo, bet kai valstybës tiekëjos ðá paþeidþiamumà stengiasi iðnaudoti tam, kad 

iðgautø joms palankiø politiniø nuolaidø 2 . Taigi siekiant ávertinti Lietuvos energetinës 

priklausomybës pasekmes ðalies saugumui pirmiausiai reikalinga analizuoti ðalies þaliavos 

tiekëjos interesus ir elgsenà. Tai nagrinëjama pirmojoje straipsnio dalyje. Antrojoje 

straipsnio dalyje Rusijos átaka ir jos maþëjimo/didëjimo perspektyvos yra nagrinëjamos 

atskirai kiekviename Lietuvos energetikos sektoriuje (gamtiniø dujø, naftos, elektros 

energijos). Ðiuo tikslu pirmiausia yra pateikiama pasirinkto sektoriaus charakteristika, 

struktûrinës priklausomybës nuo þaliavø importo ið Rusijos lygmuo, galimybës / projektai, 

kaip bûtø galima padidinti sektoriaus (ne)priklausomybæ nuo Rusijos ir ðios ðalies 

„kontraveiksmai“, kuriø tikslas – iðlaikyti / sustiprinti savo átakà atskiruose Lietuvos 

energetikos sektoriuose. Straipsnio pabaigoje yra pateikiamos iðvados – Lietuvos energetinës 

(ne)priklausomybës ir ðalies ekonominio saugumo prognozës. 

2 Žr. Buzan B., Þmonës, valstybës ir baimë: Tarptautinio saugumo studijos po Šaltojo karo, Vilnius: 

Eugrimas, 1997, p. 175.

1. Rusijos energetinë/uþsienio politika: 

interesai, jø ágyvendinimo bûdai ir priemonës 

Beveik visi politologai bei þiniasklaidos atstovai pripaþásta, kad 1997 – 2000 

m. Rusijos uþsienio politikoje, ypaè Baltijos ðaliø atþvilgiu, ávyko esminis lûþis 3 : 

maþdaug iki 1997 – 1998 m. joje aiðkiai dominavo geopolitinis màstymas ir kategoriðkas 

tonas – aktyvus prieðinimasis NATO plëtrai á Baltijos valstybes, grasinimas á 

Rusijos nacionaliniø interesø paþeidimà ar rusakalbiø teisiø Baltijos ðalyse negerbimà 

atsakyti karine jëga ir t. t. 4 Vëliau, ypaè po 1998 m. Rusijos ekonomikos krizës, 

ðios ðalies uþsienio politikos tonas ëmë kisti. Dar 1997 m. vasario mën. Rusijos 

Prezidentas pasiraðë dokumentà dël ilgalaikës Rusijos strategijos Baltijos ðaliø atþvilgiu, 

kurio tikslas buvo „potencialiai draugiðkø ryðiø tarp Rusijos ir Baltijos ðaliø 

palaikymas, konstruktyvaus santykiø modelio nustatymas“ 5 . Nors vis dar buvo prieðtaraujama 

Baltijos ðaliø stojimui á NATO, Rusija bene pirmàkart pademonstravo 

esanti pasirengusi Baltijos ðaliø atþvilgiu vykdyti subtilesnæ uþsienio politikà, aktyviau 

naudojant ekonominius svertus. 2000 m. birþelio mën. priimtoje RF Uþsienio 

politikos koncepcijoje ypaè aiðkiai galima pastebëti perëjimà nuo geopolitinio prie 

geoekonominio màstymo 6 . Minëtoje koncepcijoje, kuri pasiraðyta Prezidento Putin 

ir galioja ir ðiuo metu, yra iðreikðtas ypaè stiprus Rusijos susidomëjimas ES plëtros 

procesu, tranzito, investicijø bei rinkø prieinamumo klausimais. Interpretuojant ðiuos 

siekius Baltijos ðaliø atþvilgiu, galima teigti, jog ðiame regione Rusijà domina palankiø 

sàlygø ðios ðalies verslo ámonëms garantavimas, parama Rusijos kapitalui strategiðkai 

svarbiose Baltijos ðaliø ûkio ðakose (energetikos, tranzito sektoriuose). Koncepcijoje 

teigiama, jog „Rusija, siekdama apginti savo nacionalinius interesus, turi 

bûti pasirengusi iðnaudoti visus turimus ekonominius svertus bei resursus“ 7 , o Lietuva, 

kaip ir kitos „artimojo uþsienio“ ðalys, tradiciðkai yra priskiriama svarbiausiai 

Rusijos interesø zonai, kurioje ji siekia iðlaikyti savo turëtà átakà. Ávertinant tai, jog 

ðiandien Rusija apsisprendë vykdyti uþsienio politikà, kurioje labai svarbi ekonomika, 

Rusijos kompanijø átakos Lietuvos energetikos sektoriuje didinimas gali ir turi 

bûti nagrinëjamas kaip oficialiosios Rusijos uþsienio politikos dalis. 

3 Žr. Godzimirski J. M., „Russian National Security Concepts 1997 and 2000: A Comparative 

Analysis“, European Security 9 (4), 2000, p. 73–91; Jensen D. N., „Working with Russians“, 

EBSCO Publishing, 2003; Spruds A., „Political Priorities and Economic Interests in Russian– 

Latvian Relations“, NUPI [620] Working Paper December 2001, p. 1–14, http://www.nupi.no/ 

PubFelles/Notat/PDF2001/NUPIwp620.pdf, 20 06 2003; Blank S. J., „Russia and the Baltics in 

the Age of NATO Enlargement“, Parameters: US Army War College 28(3), 1998, p. 50–69. 

4 Pavyzdþiui, 1993 m. lapkrièio mën. patvirtintoje Rusijos karinëje doktrinoje buvo teigiama, jog 

Rusija pasilieka sau teisæ panaudoti karinæ jëgà, jeigu uþsienio ðalyse bus paþeistos Rusijos pilieèiø 

teisës, jeigu bus pasikësinta á uþsienyje esanèias jos karines bazes ar jeigu bus iðplësti kariniai blokai, 

kenkiantys Rusijos saugumo interesams. Apie tai þr.: Spruds, (note 3) p. 2. 

5 Žr. Ten pat, p. 3. 

6 Godzimirski, (note 3) p. 73–91. 

7Êîíöåïöèÿ âíåøíåé ïîëèòèêè Ðîññèéñêîé Ôåäåðàñèè óòâåðæäåíà Ðîññèéñêîé Ôåäåðàöèé Â. Â. Ïóòèíûì 

28 èþíÿ ã., http://www.ln.mid.ru/ns–osndoc.nsf/0e9272befa34209743256c630042d1aa/ 

fd86620b371b0cf7432569fb004872a7?OpenDocument, 15 07 2003. 

235

236 

Stambiausios Rusijos energetikos sektoriaus kompanijos, net jeigu valstybinis 

kapitalas jose nebedominuoja, tradiciðkai lieka svarbiausios Rusijos vyriausybës partnerës, 

ágyvendinant ðios ðalies uþsienio politikà „artimojo uþsienio“ ðalyse. Naftos ir 

dujø ámoniø kapitalo grupës Rusijoje yra vienos átakingiausiø formuojant bei ágyvendinant 

ir vidaus, ir uþsienio politikà 8 . Be to, Rusijos valstybiniai ir Rusijos energetikos 

kompanijø interesai Baltijos ðalyse (Lietuvoje) neprieðtarauja vieni kitiems, o tai 

dar labiau padidina Rusijos uþsienio politikos efektyvumà siekiant iðlaikyti ir/ar 

padidinti savo átakà Lietuvoje energetikos sektoriuje. 

Rusijos naftos bei dujø ámonës pirmiausiai yra suinteresuotos maksimaliai 

padidinti savo pelnà. Kadangi Rusijos vidaus rinkoje þaliavø kainos yra bent perpus 

maþesnës uþ pasaulines rinkos kainas, o vartotojø mokumas – palyginti þemas, Rusijos 

naftos bei dujø kompanijos ypaè aktyviai siekia plësti þaliavø eksportà á mokias 

Vakarø rinkas. Pavyzdþiui, 1998 m. Rusijos vidaus rinkoje uþ pateiktas gamtines 

dujas „Gazprom“ pinigais gavo tik 15 % visos numatytos sumos, uþ maþdaug 40 % 

vidaus rinkoje parduotø dujø (daugiausia valstybinëms ámonëms, elektros jëgainëms) 

iðvis neatsiskaityta 9 . 2001 m. pirmàjá pusmetá vidutinës naftos pardavimo kainos 

Rusijoje siekë tik 42 % tarptautinio naftos kainø lygio, taèiau tarptautinës institucijos 

tai ávardijo kaip „ryðkø progresà“, nes dar 1999 m. pab. kainø skirtumas Rusijos 

vidaus rinkoje ir pasaulinëje rinkoje buvo atitinkamai 7:25 10 . Lietuva, nors, pavyzdžiui, 

gamtines dujas vis dar perka ið Rusijos ðiek tiek þemesnëmis kainomis nei Vakarø 

Europos ðalys, nuo 1997 m. nebeturëjo ámonei „Gazprom“ jokiø ásiskolinimø. Baltijos 

ðaliø mokumas bei jø geografinis artumas Vakarø Europos ðalims skatina Rusijos 

naftos bei dujø kompanijas siekti iðlaikyti ðiose ðalyse savo þaliavø pardavimo 

rinkas. Be to, Lietuvos, Latvijos bei Estijos rinkos, kurios netrukus taps vieningos ES 

rinkos dalimi, Rusijos analitikø bei paèiø Rusijos naftos bei dujø kompanijø strategø 

yra vertinamos kaip „atraminës rinkos“, „mokymosi bazës“, vëliau ketinant plësti 

savo átakà ir tolimesnëse Vakarø Europos ðalyse 11 . Siekdamos maksimaliai padidinti 

savo pelnà, Rusijos naftos bei dujø kompanijos siekia kontroliuoti visà grandinæ: nuo 

produkto gamybos iki pardavimo galutiniam vartotojui, taigi jos yra suinteresuotos 

Lietuvoje, taip pat kitose „artimojo uþsienio“ ðalyse kontroliuoti naftos perdirbimo, 

gamtiniø dujø transportavimo bei tiekimo, elektros gamybos bei perdavimo, energetiniø 

þaliavø / produktø eksporto pajëgumus. Verslo praktika Lietuvoje, ypaè atsiþvelgiant 

á ðios ðalies perspektyvà tapti visateise ES nare, Rusijos energetikos kompanijoms 

bûtø naudinga patirtis ágyvendinant savo ilgalaikes plëtros á Vakarø rinkas 

strategijas. 

8 Plaèiau apie tai þr. Jaffe A. M., Manning R. A., „Russia, Energy and the West“, Survival 43(2), 

2001, p. 133–136; Khripunov I., Matthews M. M., „Russia’s Oil and Gas Interest Group and Its 

Foreign Policy Agenda“, Problems of Post–Communism 43(3), 1996, p. 38–40; Adams J. S., 

„Russia’s Gas Diplomacy“, Problems of Post–Communism 49(3), 2002, p. 14–15 ir kt. 

9 International Energy Agency, Russia Energy Survey 2002, OECD/IAE, 2002, p. 39–40. 

10 Ten pat, p. 76. 

11 Žr. Çàðóáåæíàÿ ýêñïàíñèÿ ðîññèéñêèõ íåôåòåãàçîâûõ êîìïàíèé: èòîãè è ïåðñïåêòèâè. Àíàëèòè÷åñêèé 

äîêëàä, Ìîñêâà: Öåíòð ïîëèòè÷åñêîé êîíúþíêòóðû Ðîññèè, 2002, p. 3–4, http://www.ancentr.ru, 15 05 

2003.

Rusijos vyriausybei energetikos kompanijø ekspansija á Vakarus taip pat yra 

„nacionalinio saugumo lygio“ interesas. Pirma, pajamos ið energetiniø iðtekliø eksporto 

sudaro daugiau nei 20 % Rusijos BVP ir apie 50 – 60 % jos pajamø uþsienio 

valiuta 12 . Vien naftos sektoriaus ámoniø sumokami mokesèiai á nacionaliná ðalies 

biudþetà sudaro 25 % visos mokesèiø bazës 13 . 1998 m., stipriai kritus pasaulinëms 

naftos kainoms, Rusijos naftos kompanijø pajamos ið eksporto sumaþëjo apie 30 %, 

o ðalies ekonomika patyrë krizæ. Taigi siekdama socialinio bei ekonominio valstybës 

stabilumo Rusijos vyriausybë yra priversta remti ðalies energetikos ámoniø ekspansijà 

á Vakarus. Politinë parama Rusijos naftos bei dujø kompanijø veiklai eksporto 

rinkose, siekiant gauti maksimalià naudà ið þaliavø tranzito, eksporto, taip pat ásigyjant 

papildomø þaliavø perdirbimo bei eksporto pajëgumø uþsienio ðalyse, áskaitant 

elektros gamybos ámones, yra numatyta 2003 m. geguþës mën. RF vyriausybës patvirtintoje 

Rusijos energetikos strategijoje iki 2020 m. 14 

Nors oficialiai taip nedeklaruojama, Rusijos vyriausybës poþiûriu, ðios ðalies 

energetikos kompanijø ekspansija á uþsienio (Baltijos) valstybes yra skatintina ir dël 

politiniø prieþasèiø. Rusijos analitiniai centrai, vyriausybei patarinëjanèios visuomeninës 

organizacijos savo ataskaitose akcentuoja, kad Rusijos energetikos kompanijø 

átaka Baltijos ðaliø ekonomikoms ðalies vyriausybei suteikia galimybiø daryti 

átakà energetiðkai priklausomø valstybiø politiniams sprendimams ir Rusijos vyriausybë 

turëtø aktyviau iðnaudoti ðiuos svertus 15 . Analitine veikla uþsiimanèiø nevyriausybiniø 

organizacijø ataskaitose teigiama, jog Rusijos vykdomoji valdþia remia 

naftos bei dujø kompanijø ekspansijà á Vakarø ðaliø rinkas. RF Prezidentas Putin 

susitikimuose su stambiausiø ðalies naftos kompanijø vadovais ne kartà yra pabrëþæs, 

jog bûtina stiprinti Rusijos verslo pozicijas uþsienyje 16 . Spaudimas nuo energetiniø 

þaliavø priklausanèios ðalies politinio elito sprendimams gali bûti daromas nebûtinai 

drastiðkomis (pavyzdþiui, nutraukiant gamtiniø dujø ar naftos þaliavos tiekimà), 

bet ir kur kas subtilesnëmis priemonëmis, pavyzdþiui, padidinant eksportuojamos 

þaliavos pardavimo kainà. Kadangi didëjanèios energetiniø iðtekliø kainos tuoj pat 

pakelia vartojimo kainø lygá, taip galima iðprovokuoti infliacijà, socialiná nestabilumà, 

visuomenës nepasitenkinimà esama valdþia ir kitoká, nei buvo iki tol, (galbût 

palankesná Rusijai) vidaus politiniø jëgø iðsidëstymà. Kitu atveju egzistuojanti vyriausybë, 

siekdama „apsidrausti“ nuo tokio scenarijaus, galbût bûtø paskatinta priimti 

Rusijai palankius politinius sprendimus. Todël nekyla abejoniø, jog Rusija yra 

suinteresuota iðlaikyti savo kompanijø átakà ir Lietuvos energetikos sektoriuje – kaip 

efektyvø politinës átakos svertà. 

12 Jaffe, (note 8) p. 134. 

13 Ten pat. 

14 Ýíåðãåòè÷åñêàÿ ñòðàòåãèÿ Ðîññèè íà ïåðèîä äî 2020 ãîäà http://www.mte.gov.ru/files/103/876.stra- 

tegy.pdf, 29 07 2003. 

15 Pavyzdþiui, þr. Rusijos visuomeninës organizacijos „Nacionalinë uþsienio politikos laboratorija“ 

parengtus pasiûlymus Rusijos vyriausybei, kaip efektyviau ginti Rusijos nacionalinius interesus 

Latvijoje – Ëàòâèÿ: ïîëèòè÷åñêèå äåéñòâèÿ, ìåñòíàÿ ýêîíîìèêà è ðîññèéñêèå èíòåðåñû, http://www.nlvp.ru/ 

reports/61.html, 20 07 2003, arba visuomeninës organizacijos „Rusijos politinës konjunktûros 

centras“, tarp kurios klientø yra Rusijos ministerijos, specialiosios tarnybos, kitos valdþios institucijos, 

parengtà ataskaità Çàðóáåæíàÿ ýêñïàíñèÿ, (note 11) p. 3–4. 

16 Žr. Ten pat, p. 3, 6. 

_ 

237

238 

Kita ne maþiau svarbi prieþastis, dël kurios Rusijos vyriausybei yra naudinga 

remti savo energetikos kompanijø ásitvirtinimà Baltijos ðalyse, – tai bûsimoji ðiø 

ðaliø narystë NATO. Ðios organizacijos plëtra á ðalis, kurios energetiniu poþiûriu yra 

priklausomos nuo Rusijos, pastarajai yra naudinga, nes suteikia papildomø galimybiø 

daryti átakà visos organizacijos sprendimams, sustiprina Rusijos pozicijas ir 

NATO, kur sprendimai priimami susitarimo (ang. consensus) bûdu, ir JAV atþvilgiu. 

Pavyzdþiui, Rusijos politinës konjunktûros centro parengtoje ataskaitoje teigiama, 

kad „jeigu Baltijos ðalyse verslà kontroliuos rusai, ðiø ðaliø politiniam elitui, net 

ðalims ir esant NATO bei ES sudëtyje, bus sudëtinga atvirai reikðti Rusijai nepriimtinà 

pozicijà“ 17 . 

Taigi Lietuvos ir kt. Baltijos ðaliø priklausomybë nuo energetiniø iðtekliø 

importo ið Rusijos yra reali grësmë ne tik ðiø ðaliø fizinei bazei (ekonomikai), bet ir 

politiniam savarankiðkumui. Ðios grësmës intensyvumà dar labiau didina faktas, jog 

Rusija yra bandþiusi manipuliuoti kitø ðaliø energetine priklausomybe politiniais 

tikslais. Kitaip tariant, energetinës priklausomybës grësmë ðalies saugumui yra „istoriðkai 

aktuali“ (pasak B. Buzan, istorinis aktualumas yra vienas ið grësmës intensyvumà 

apibûdinanèiø kriterijø 18 ). 

Pavyzdžiui, kuomet Lenkija buvo priimta á NATO, „Gazprom“ gamtines dujas 

ðiai ðaliai pradëjo pardavinëti pasaulinëmis kainomis. Tai sàlygojo gyvenimo lygio 

nuosmuká ir sumaþino Lenkijos konkurencingumà tarptautinëse rinkose 19 . Galima 

rasti ir prieðingø pavyzdþiø – 2001 m. Moldovoje rinkimus laimëjus prorusiðkai 

Komunistø partijai, netrukus buvo susitarta su „Gazprom“ dël gamtiniø dujø kainos 

sumaþinimo, anuliuota dalis ðalies ásiskolinimo uþ dar 1994 m. „Gazprom“ tiektas 

dujas, pasiektas susitarimas, kad uþ dujas Moldova galës atsiskaityti natûra, ir t. t. 20 

Rusijos ekonominá politiná spaudimà 2002 m. patyrë ir Latvija. Rusija laipsniðkai 

maþino naftos, perkraunamos Ventspilio naftos terminale, tranzito per Latvijà kiekius, 

o 2003 m. pirmàjá ketvirtá apskritai nesinaudojo Ventspilio naftos terminalo 

paslaugomis. Analitikø skaièiavimais, dël sumaþëjusio tranzito bei terminalo krovos 

darbø Latvijos BVP 2002 m. smuko 0,5 % 21 . Nors oficialiai buvo teigiama, kad 

Rusija pasirinko kitus Baltijos jûros pakrantëje esanèius naftos terminalus dël palankesniø 

tranzito mokesèiø, dauguma analitikø pripaþino, kad pagrindinë tokios blokados 

prieþastis buvo spaudimas Latvijos vyriausybei parduoti „Ventspils nafta“ akcijø 

suinteresuotoms Rusijos kompanijoms (juo labiau, kad 2003 m. pr. nustatyti 

nauji, ypaè þemi tranzito mokesèiai rusiðkai naftai, transportuojamai á Ventspilá, 

nepadëjo sustabdyti Rusijos vykdytos terminalo blokados) 22 . Panaðioje situacijoje, 

vykstant AB „Maþeikiø nafta“ privatizacijai, buvo atsidûrusi ir Lietuva. Rusijos naftos 

kompanija „Lukoil“, nesëkmingai siekusi tapti AB „Maþeikiø nafta“ operatore, 

17 Žr. Ten pat. 

18 Žr. Buzan, (note 2) p. 187–189. 

19 Çàðóáåæíàÿ ýêñïàíñèÿ, (note 11) p. 49. 

20 Moldova Premier Pleased with Talks with Russian Gazprom Chief, http://english.pravda.ru/comp/ 

2001/08/09/12099.html, 29 07 2003. 

21 Ëàòâèÿ: ïîëèòè÷åñêèå äåéñòâèÿ, (note 15). 

22 Žr. Ten pat.

1999 – 2000 m. aktyviai naudojosi savo, kaip Rusijos naftos tiekimø koordinatorës, 

statusu. AB „Maþeikiø nafta“ valdytojai – JAV kompanijai „Williams“ faktiðkai nebuvo 

leidþiama susitarti su kitomis Rusijos naftos kompanijomis dël þaliavos tiekimo, 

o „Lukoil“ siûlomos naftos kainos bûdavo dirbtinai padidintos. Rusijos þiniasklaida 

teigë, kad bendrovë „Lukoil“ „Maþeikiø naftos“ komercinæ blokadà vykdo 

þinant Rusijos kuro ir energetikos ministerijai, siekdama sukompromituoti ir iðstumti 

ið Maþeikiø gamyklos amerikieèiø kapitalà („Williams“) 23 . 

Apibendrinant anksèiau iðdëstytus argumentus, galima teigti, jog: 

1) Rusijos uþsienio politikoje vis didesnæ svarbà ágyja ekonominiai svertai; 

2) Rusijos energetikos kompanijø ir Rusijos vyriausybës interesai „artimojo 

uþsienio“ ðalyse (tarp jø ir Lietuvoje) sutampa, todël Rusijos vyriausybë aktyviai 

remia savo ðalies ámoniø ásitvirtinimà priklausomø ðaliø strateginiuose sektoriuose; 

3) Rusijos vyriausybë yra suinteresuota kuo ilgiau iðlaikyti ir stiprinti savo 

átakà priklausomø ðaliø energetikos sektoriuose; 

4) Baltijos ðaliø (Lietuvos) energetinë priklausomybë nuo þaliavø importo ið 

Rusijos yra reali grësmë ne tik ðiø ðaliø ekonominiam saugumui, bet ir politiniam 

savarankiðkumui; grësmës intensyvumà didina tai, jog Rusija yra linkusi energetine 

priklausomybe manipuliuoti politiniais tikslais. 

2. Rusijos interesø ágyvendinimas Lietuvos energetikos 

sektoriuje: ðalies saugumo pokyèiø prognozës 

2.1. Gamtinës dujos 

Lietuva kasmet suvartoja apie 2,7 mlrd. m 3 gamtiniø dujø 24 , kurios ið Rusijos 

(pirminis tiekëjas – Rusijos koncernas „Gazprom“) per Baltarusijos teritorijà yra 

transportuojamos á Lietuvà, kur patenka vieninteliu dujotiekiu Minskas – Vilnius. Ið 

sovietinio laikotarpio paveldëta Lietuvos dujotiekiø infrastruktûra nesuteikia ðaliai 

galimybiø gamtines dujas importuoti ið kitø ðaltiniø, t. y. ne ið Rusijos 25 . Tiesa, daþnai 

minima, kad Lietuvos aprûpinimo gamtinëmis dujomis patikimumà didina tai, 

23 Ïðàâîñóäîâ C., „Ìàæåéêÿé, êàê ñòðàòåãè÷åñêàÿ òî÷êà Ëèòâû, è òðè ðîññèéñêèå êîìïàíèè“, http:// 

www.smi.ru/text/01/07/02/111742.html, 20 04 2003; Global Intelligence Update, Russia Slashes 

Oil Supplies to Lithuania, Red Alert, February 3, 1999, http://www.malaysia.net/lists/sangkancil/ 

1999-02/msg00013.html, 20 04 2003 ir kt. 

24 AB „Lietuvos dujos“, Bendras gamtiniø dujø naudojimas Lietuvoje, http://www.dujos.lt/lt43.html, 


25 AB „Lietuvos dujos“, Lietuvos gamtiniø dujø tiekimo sistema, http://www.dujos.lt/lt41.html, 

02 08 2003. Lietuvos gamtiniø dujø tiekimo sistemoje be jungties Minskas – Vilnius dar yra ir 

kitø tarpvalstybiniø dujotiekiø sistemø jungèiø: Ivacevièiai (Baltarusija) – Vilnius ir Ryga (Latvija) 

– Panevëþys. Dujotiekio atðaka Ivacevièiai – Vilnius yra neeksploatuojama. Ði dujotiekio 

atkarpa galëtø pakoreguoti rusiðkø gamtiniø dujø tranzito trajektorijà per Baltarusijos teritorijà 

(jeigu,pavyzdþiui, atkarpoje Minskas – Vilnius ávyktø techninë avarija), taèiau neturi jokios 

átakos Lietuvos priklausomybei nuo gamtiniø dujø importo ið Rusijos. Jungtis Ryga – Panevëþys 

teoriðkai leistø Lietuvai importuoti gamtines dujas ið Latvijos, taèiau ði ðalis savo resursø 

neturi ir taip pat yra visiðkai priklausoma nuo gamtiniø dujø importo ið Rusijos. Taigi egzistuojanèios 

tarpvalstybinës Lietuvos ir kaimyniniø ðaliø dujotiekiø sistemos jungtys nepadidina ðalies 

energetinës nepriklausomybës. 

239

240 

jog per Lietuvos teritorijà gamtinës dujos yra transportuojamos á RF Kaliningrado 

sritá, kuriai ðis bûdas, kaip turëti gamtiniø dujø, taip pat yra vienintelis. Atsiþvelgiant 

á Lietuvos, kaip vartojimo rinkos, menkumà (2002 m. „Gazprom“ iðgavo apie 522 

mlrd. m 3 gamtiniø dujø 26 , ið kuriø Lietuvai buvo parduota tik apie 0,5 % ðio kiekio), 

vis dëlto neámanoma tikëtis, jog Lietuvos kontroliuojamas gamtiniø dujø tranzitas á 

Kaliningrado sritá galëtø bûti svarbia „korta“ Lietuvai derantis su „Gazprom“ dël 

palankesniø gamtiniø dujø tiekimo kainø bei sàlygø. 

Apskirtai gamtiniø dujø sektorius Lietuvos energetikos sistemoje yra ypatingai 

svarbus – nuo ðios þaliavos tiekimo ir jos kainos priklauso ðilumos, elektros 

energijos kaina (dauguma ðalies elektriniø, iðskyrus IAE, elektros gamybai naudoja 

gamtines dujas kaip ekologiðkesná nei mazutas kurà ir yra skatinamos tai daryti dël 

grieþtø aplinkos saugos normø bei dideliø mokesèiø uþ aplinkos tarðà), nepertraukiamas 

kai kuriø ðalies pramonës ámoniø (tràðø, stiklo ir kt. gamyklø) darbas ir t. t. 

Didinant ðios þaliavos kainà, galima destabilizuoti ðalyje nusistovëjusià socialinæ 

situacijà (pavyzdþiui, skurdþiausiai gyvenantys visuomenës nariai gali ypaè jautriai 

reaguoti á padidëjusius komunalinius mokesèius bei vartojimo prekiø kainas), sukelti 

infliacijà, pakenkti ðalies tarptautiniam konkurencingumui ir pan. Taigi Rusija, 

kontroliuojanti Lietuvos gamtiniø dujø sektoriø, turi ypaè galingà svertà daryti átakà 

ir politiniam ðalies gyvenimui: priimamiems sprendimams, politiniø jëgø valdþioje 

iðsidëstymui. Be to, uþdarius IAE, gamtinës dujos taps pagrindiniu kuru elektros 

energijos gamyboje 27 , taigi priklausomybës nuo gamtiniø dujø importo ið Rusijos 

keliama grësmë Lietuvos ekonominiam saugumui taip pat iðaugs. 

Nagrinëjant Rusijos interesø ágyvendinimà Lietuvos energetikos sektoriuje, 

svarbu paþymëti ir tai, jog „Gazprom“ – ámonë, valdanti didþiausius pasaulyje gamtiniø 

dujø rezervus ir Rusijos dujotiekiø sistemà – tradiciðkai yra laikoma nuosekliausia 

Rusijos oficialiosios uþsienio politikos ágyvendintoja 28 . Valstybë kartu su bendrove 

valdo kontroliná „Gazprom“ akcijø paketà, bendrovës vadovais visàlaik buvo 

skiriami artimi reþimui asmenys (kai RF Prezidentas buvo B. Jelcin – „Gazprom“ 

vadovavo V. Èernomyrdin, prieð tai buvæs Rusijos kuro ir energetikos ministru, vëliau 

– R. Viachirev, prieð tai buvæs kuro ir energetikos ministro pavaduotoju 29 , 2000 

m. RF Prezidentu tapus V. Putin, „Gazprom“ vadovu buvo paskirtas A. Miller, iðeivis 

ið Sankt – Peterburgo, asmeniðkai paþástamas ir artimas Prezidentui þmogus 30 ). 

Lietuvos nacionalinëje energetikos strategijoje yra numatyta, jog ðalis sieks 

diversifikuoti gamtiniø dujø tiekimo ðaltinius. Egzistuoja tarptautiniai projektai, pagal 

kuriuos Lietuva ir galbût kitos Rytø Europos valstybës, kaip ir Lenkija, galëtø 

gauti Ðiaurës jûroje Norvegijos arba Danijos iðgaunamø gamtiniø dujø 31 . Taèiau Lie- 

26 OAO «Ãàçïðîì», Îñíîâíûå èòîãè äåÿòåëüíîñòè ÎÀÎ «Ãàçïðîì» çà 2002 ãîä, http://www.gazprom.ru/ 

articles/article4861.shtml, 03 08 2003. 

27 Simënas D., „Lietuva be Ignalinos vartos keliskart daugiau dujø“, Verslo žinios, 16 11 2001. 

28 Žr. Çàðóáåæíàÿ ýêñïàíñèÿ, (note 11) p. 6, 49–52; Khripunov, (note 8) p. 38–40 ir kt. 


30 Žr. Žr. Íåçàìåíèìûõ íåò, http://www.garweb.ru/project/vas/news/smi/01/05/20010531/ 

317952.htm, 09 08 2003; Àëåêñåé Ìèëëåð ñìåíèë Ðåìà Âÿõèðåâà íà ïîñòó ïðåäñåäàòåëÿ “Ãàçïðîìà”, 

http://www.garweb.ru/project/vas/news/smi/01/05/20010530/317267.htm, 09 08 2003 ir kt. 

31 Þr. Sytas A., „Dujos á Baltijos ðalis tekës per Lietuvà“, Verslo žinios, 23 07 2001.

tuvos perspektyvos iðvengti visiðkos priklausomybës nuo gamtiniø dujø importo ið 

Rusijos lieka abejotinos ir dël objektyviø, nepriklausanèiø nuo Rusijos prieþasèiø, ir 

dël aktyviø Rusijos / „Gazprom“ pastangø kontroliuoti Lietuvos gamtiniø dujø sektoriø, 

uþkertant galimybes ateityje ágyvendinti nenaudingus Rusijos interesams Lietuvos 

dujotiekiø sistemos plëtros projektus. 

Objektyviø prieþasèiø, dël kuriø Lietuvos energetinë nepriklausomybë gamtiniø 

dujø sektoriuje greièiausiai nebus pasiekta, grupëje reikëtø paminëti ðias aplinkybes: 

1. Gamtiniø dujø kaina, kurià Lietuva moka „Gazprom“, ir ðios þaliavos rinkos 

kaina, kuri yra suprantama kaip vidutinë Rusijos / Norvegijos eksportuojamø á 

Vakarø Europos ðalis dujø kaina, bent jau ðiuo metu gana þenkliai skiriasi 32 . Lietuvoje 

visiðkai liberalizavus gamtiniø dujø pardavimo rinkà, o tai yra vienas ið ES reikalavimø, 

vartotojai galëtø laisvai rinktis tiekëjà, taigi norvegiðkø dujø paklausa bûtø 

abejotina. Ávertindami ðá faktà, privatûs investuotojai bent jau artimiausiais metais 

nebus suinteresuoti statyti dujotieká, kuriuo Lietuvà galëtø pasiekti gamtinës dujos ið 

Norvegijos. 

2. Ávairiais apskaièiavimais, Ðiaurës jûroje glûdinèiø (iðþvalgytø) gamtiniø dujø 

iðtekliø pakaks tik maþdaug 25 metams 33 . 

3. Lietuva teoriðkai galëtø gauti gamtiniø dujø ið Vakarø tik tuo atveju, jei dël 

tokio projekto ágyvendinimo tikslingumo prieð tai susitartø Norvegija, Danija, Lenkija 

ir kitos Rytø Europos ðalys, galinèios ásipareigoti suvartoti tam tikrà norvegiðkø 

dujø kieká (norvegø apskaièiavimais, dujotieká bûtø naudinga statyti tik tuo atveju, jei 

Lenkija kasmet suvartotø maþiausiai 8 mlrd. m 3 Ðiaurës jûros dujø, taèiau Lenkija dar 

anksèiau yra pasiraðiusi ilgalaikæ tiekimo sutartá su „Gazprom“, kuri 100 % patenkins 

auganèius ðalies vartojimo poreikius maþiausiai 10 metø) 34 . 

Ðios aplinkybës parodo, jog Lietuvai diversifikuoti gamtiniø dujø tiekimo ðaltinius 

bûtø ypaè sudëtinga – net jeigu minëtos valstybës veiktø iðvien, projektas nebûtø 

komercinis (jo vertë – apie 11 mlrd. USD 35 ), tam turëtø bûti skiriamos valstybës 

lëðos. Atsiþvelgiant á tai, jog alternatyviø apsirûpinimo gamtinëmis dujomis projektø 

kûrimas bei ágyvendinimas galëtø iðprovokuoti vienintelio dabartinio tiekëjo – Rusijos 

„Gazprom“ – nepasitenkinimà bei gamtiniø dujø kainø Lietuvos vartotojams 

didinimà, maþai tikëtina, kad tam ryþtøsi kuri nors ðalies vyriausybë. 

„Gazprom“ aktyviai siekia kontroliuoti gamtiniø dujø pardavimo rinkà Lietuvoje, 

taip ágydamas papildomø galimybiø iðlaikyti Lietuvà priklausomà tik nuo 

rusiðkø gamtiniø dujø tiekimo. 

Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitø Rytø Europos valstybiø, energetiðkai priklausomø 

nuo Rusijos, „Gazprom“ savo átakà siekia uþsitikrinti dviem pagrindiniais 

32 3 Pavyzdþiui, 2001 m. vidutinë gamtiniø dujø kaina Vakarø Europai siekë 136 USD / 1000 m , tuo 

tarpu Lietuvos bendrovës ið „Gazprom“ 2001 m. gamtines dujas pirko uþ 77 – 79 USD / 1000 m3 . 

Apie tai žr. International Energy Agency, (note 8) p. 127, taip pat Damauskas Þ., „Dujø kainà lems 

ámonës privatizavimo scenarijus“, Lietuvos rytas, 2001 09 24. Pavyzdþiui, Lenkija 2001 m. ið 

„Gazprom“ pirko dujas uþ vidutinæ – 122 USD / 1000 m3 kainà, tuo tarpu norvegiðkos dujos jai 

kainuotø apie 150 USD / 1000 m3. Apie tai žr. Ten pat. 

33 Žr. The European Union Energy Policy, http://www.emu.edu.tr/~eefegil/europeanunion.htm, 09 

08 2003. 

34 Žr. ELTA, Norvegija ragina Rytø Europà ir Baltijà iðgelbëti dujø planà, 06 06 2002. 

35 Ten pat. 

241

242 

bûdais: 1) dalyvaudama priklausomø ðaliø gamtiniø dujø ámoniø, administruojanèiø 

nacionalinius dujotiekiø tinklus bei parduodanèiø dujas galutiniams vartotojams, 

privatizavime; 2) priklausomose rinkose steigdamas savo firmas tarpininkes. 

Privatizuodama Lietuvos dujotiekiø tinklus valdanèià AB „Lietuvos dujos“, 

ðalies vyriausybë nusprendë siekti „subalansuoti“ Rytø ir Vakarø kapitalo átakà – 

investuotojui, atitinkanèiam „Europos ir transatlantinës integracijos kriterijø“, ir gamtiniø 

dujø tiekëjui siûlyti ásigyti lygius – po 34 % AB „Lietuvos dujø“ akcijø paketus 

36 . 2002 m. pirmasis akcijø paketas buvo parduotas Vokietijos „Ruhrgas“ ir „E.on“ 

ámoniø konsorciumui. Su tiekëju – Rusijos „Gazprom“ – derybos uþsitæsë, privatizavimo 

procesas nesibaigia iki ðiol 37 . Lietuvos vyriausybës derybines pozicijas jame 

silpnina nesëkminga AB „Maþeikiø nafta“ privatizavimo patirtis, kai operatoriaus 

teisiø perdavimas Vakarø bendrovei paskatino Rusijà imtis Lietuvai þalingø veiksmø 

ir blokuoti naftos pardavimà gamyklai rinkos kainomis, bei tai, jog „Gazprom“ yra 

vienintelë bendrovë, galinti pretenduoti á antràjá privatizuojamà AB „Lietuvos dujos“ 

34 % akcijø paketà. Taigi tikimybë, jog bûtent „Gazprom“ taps minëto AB „Lietuvos 

dujos“ akcijø paketo valdytoja, yra gana didelë. 

Kita vertus, net jei „Gazprom“ nedalyvautø AB „Lietuvos dujø“ valdyme (pavyzdþiui, 

Lietuvos vyriausybei apsisprendus niekam neparduoti „antrojo“ bendrovës 

akcijø paketo), vienintelio tiekëjo padëtis jam leidþia visiðkai kontroliuoti Lietuvos 

gamtiniø dujø pardavimø rinkà ir netgi, esant tokiam tikslui,– ekonomiðkai smukdyti 

AB „Lietuvos dujos“. Beveik visose buvusios Sovietø Sàjungos bei Rytø Europos 

pokomunistinëse ðalyse „Gazprom“ savo átakà rinkoje uþsitikrina per firmas tarpininkes. 

Iki 1992 m. Lietuvoje gamtines dujas parduodavo tik AB „Lietuvos dujos“, 

nupirkusi jas ið „Gazprom“. Vëliau laipsniðkai pradëjo atsirasti ir kitø dujø tiekëjø, 

parduodanèiø dujas bendrovei AB „Lietuvos dujos“ arba tiesiogiai stambiems galutiniams 

dujø vartotojams. AB „Lietuvos dujos” tiesiogiai ið „Gazprom“ perkamø gamtiniø 

dujø dalis pastoviai maþëjo, tuo tarpu firmoms tarpininkëms buvo suteikiama 

didþiausia rinkos dalis ir palankiausios gamtiniø dujø kainos. Nuo 2002 m. Lietuvos 

gamtiniø dujø pardavimø rinkoje ëmë dominuoti „Gazprom“ tarpininkë UAB „Dujotekana“. 

AB „Lietuvos dujos“ 2002 m. tiesiogiai vartotojams pardavë tik 0,58 mlrd. 

m 3 gamtiniø dujø – tai sudarë apie 22 % visø ðalyje per metus suvartojamø gamtiniø 

dujø kiekio 38 . 

Pasirinktai firmai tarpininkei „Gazprom“ paprastai suteikia ne tik didþiausià 

toje ðalyje gamtiniø dujø kvotà, bet ir ðiek tiek þemesnæ nei kitiems operatoriams 

kainà 39 . Tokia Rusijos dujø koncerno politika leidþia visiðkai kontroliuoti priklausomos 

ðalies gamtiniø dujø rinkà. Priklausomos ðalies rinkoje gali veikti keli dujø 

tiekëjai (Lietuvos atveju – UAB “Dujotekana” ir AB “Lietuvos dujos”), taèiau, jei yra 

36 Þr. LR Vyriausybës 2001 m. spalio 4 d. nutarimà Nr. 1194 „Dël LRV 2000 m. kovo 2 d. nutarimo 

Nr. 246 „Dël AB „Lietuvos dujos“ pagrindiniø privatizavimo bei pertvarkymo nuostatø patvirtinimo“ 

dalinio pakeitimo“. 

37 2003 m. rugsëjo mën. 

38 AB „Lietuvos dujos“, Liberalizuota prekyba gamtinëmis dujomis, http://www.dujos.lt/lt42.html, 


39 Þr. Kulikauskas T., „Rusija padidins gamtiniø dujø kainà Lietuvai“, Respublika, 29 05 2003; 

Damauskas Þ., „Gazprom” nori padidinti dujø kainas Lietuvai“, Lietuvos rytas, 13 11 2002 ir kt.

vienintelis tiekëjas, realios konkurencijos tarp jø nëra: „Gazprom“ lojali firma tarpininkë 

perparduoda pigiau ásigytas dujas ir valdo didþiausià rinkos dalá, tuo tarpu 

nacionalinei dujotiekiø tinklus valdanèiai bendrovei, kurios administraciniai kaðtai 

neiðvengiamai bûna didesni, o ásigyjamø ið „Gazprom“ dujø kaina aukðtesnë, paprastai 

paliekama tik nedidelë visø vartotojø dalis. Beje, tokia politika gali daryti átakà 

pastarosios ámonës finansiniams rodikliams. Jeigu tokià ðalies dujotiekiø tinklus 

valdanèià bendrovæ ruoðiamasi privatizuoti, „Gazprom“, veikdamas per ámones tarpininkes, 

turi galimybiø sumaþinti jos vertæ. 

Atsiþvelgiant á tai, jog daugiau nei 50 % „Gazprom“ akcijø valdo valstybë bei 

pati kompanija, galima teigti, jog Lietuvos, kaip ir daugelio kitø priklausomø ðaliø, 

gamtiniø dujø rinkos kontroliavimas per tarpininkus yra Rusijos valstybinës politikos 

dalis. Tai patvirtina ir faktas, jog dar 2001 m. pab. RF Prezidentas Putin vieðai 

pareikalavo, kad „Gazprom“ uþsienyje atsisakytø gamtiniø dujø pardavimø firmø 

tarpininkiø, nes dël jø „Gazprom“, taip pat ir Rusijos biudþetas, praranda nemaþà 

dalá potencialiø pajamø 40 , taèiau 2002 m. pr. Lietuvos gamtiniø dujø pardavimø 

rinkoje atsirado nauja „Gazprom“ tarpininkë – UAB „Dujotekana“. Ávertinus Rusijos 

dujø koncerno lojalumà reþimui, galima daryti prielaidà, jog firmos tarpininkës, 

veikianèios Lietuvoje, daroma nauda Rusijai yra didesnë nei praradimai ðalies biudþetui, 

kuriø nebûtø, jeigu „Gazprom“ gamtines dujas priklausomose ðalyse pardavinëtø 

be tarpininkø. 

Lietuvos gamtiniø dujø sektoriuje, kuris ir taip yra struktûriðkai priklausomas 

nuo gamtiniø dujø importo ið Rusijos, pastaroji siekia uþsitikrinti savo ilgalaikæ átakà. 

„Gazprom“ firmos tarpininkës veikia kaip instrumentas, kuris kontroliuoja Lietuvos 

gamtiniø dujø pardavimø rinkà. Panaudodamas firmas tarpininkes, „Gazprom“ 

taip pat gali veikti privatizuojamos ámonës „Lietuvos dujos“ vertæ. Rusijos koncerno 

ásitvirtinimas ðioje bendrovëje ateityje Rusijai leis blokuoti nepalankius Lietuvos 

gamtiniø dujø sistemos plëtros projektus (pvz. ðalies dujø tinklø jungimo su Europos 

dujotiekiø tinklais), taigi Lietuvos perspektyvos turëti nepriklausomà nuo vieno tiekëjo 

gamtiniø dujø sektoriø yra abejotinos. 

2.2. Nafta 

7 – 9 deðimtmetyje (XX a.) Lietuvoje pastatytas naftos perdirbimo kompleksas 

– Maþeikiø naftos perdirbimo ámonë (NPÁ), Birþø naftos perpumpavimo stotis ir 

naftotiekio magistralë Novopolockas (Baltarusija) – Birþai, ið kur viena atðaka pasuka 

á Maþeikiø NPÁ, kita á Ventspilá – buvo suprojektuotas, siekiant perdirbti Rusijoje 

iðgaunamà naftà ir jos produktais aprûpinti visà Sovietø Sàjungos Ðiaurës Vakarø 

regionà. Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, ðalies naftos kompleksà papildë 1999 m. 

pradëtas eksploatuoti Baltijos jûroje esantis Bûtingës naftos eksporto – importo terminalas. 

Ðis terminalas suteikë ðaliai galimybæ importuoti bei perdirbti kità, nebûtinai 

Rusijos, naftà, taèiau ðia alternatyva realiai nesinaudojama, nes naftos gabenimas 

tanklaiviais á Bûtingæ, lyginant su transportavimu vamzdynais ið Rusijos naftos ver- 

40 Žr. Ïóòèí – „Ãàçïðîìó“: çà÷åì îòäàåòå òàê äåøåâî?, http://lenta.ru/russia/2001/11/20/urengoi/, 26 05 

2003. 

243

244 

sloviø, bûtø daug brangesnis pasirinkimas, dël kurio Maþeikiø NPÁ produktai taptø 

nekonkurencingi. Be to, Maþeikiø NPÁ projektinis pajëgumas yra 15 mln. tonø per 

metus, tuo tarpu per Bûtingës terminalà galima importuoti tik 6 mln. tonø naftos per 

metus (naftotiekio atðakos iki Maþeikiø NPÁ pajëgumas – 16 mln. tonø per metus) 41 , 

o, pavyzdþiui, 2002 m. Maþeikiø NPÁ perdirbo 6,6 mln. tonø naftos 42 . 

Taigi, nors egzistuojanti infrastruktûra Lietuvai leidþia gauti naftos þaliavos ir 

ið kitø pasaulio regionø, faktiðkai ðalies naftos ûkis yra priklausomas nuo naftos 

tiekimo vamzdynais ið Rusijos. Tiesa, Lietuva ir pati turi savo nedideliø naftos iðtekliø 

– prognozuojami geologiniai ir iðgaunami iðtekliai ðalies teritorijoje siekia atitinkamai 

278 mln. ir 87 mln. tonø 43 , taèiau ekonominës sàlygos bei egzistuojanti infrastruktûra 

nëra palankios ðalyje iðgaunamà naftà perdirbti Maþeikiø NPÁ. 

Maþeikiø NPÁ pajëgumai stipriai virðija Lietuvos naftos produktø poreikius, 

taèiau gamyklos ar Bûtingës eksporto terminalo prastovos (pavyzdþiui, 2000 – 2001 

m.) yra nuostolingos ir paèiai ámonei, ir ðalies biudþetui. AB „Maþeikiø nafta“ sukuria 

apie 10 % ðalies BVP 44 , todël Lietuvos ekonominiam stabilumui svarbu, kad AB 

„Maþeikiø nafta“ turëtø pakankamai naftos perdirbti bei eksportuoti per Bûtingës 

terminalà reikalingà þaliavà. 2002 m. per terminalà eksportuota 6,1 mln. tonø naftos 

45 , projektinis Bûtingës terminalo eksporto pajëgumas – 8 mln. tonø per metus 46 . 

2002 m. rugsëjo 19 d., kai „Jukos“ nupirko „Williams International Company“ 

turëtas AB „Maþeikiø nafta“ akcijas ir tapo kontrolinio bendrovës akcijø paketo 

(53,7 %) valdytoja, ði Rusijos naftos kompanija faktiðkai pradëjo kontroliuoti 

naftos tiekimo á Lietuvà, jos perdirbimo ir naftos eksporto per Bûtingës terminalà 

verslà. 2002 m. pradëjusi valdyti AB „Maþeikiø naftà“, „Jukos“ perdirbinëjo joje tik 

savo naftà, daugiau nei 50 % per Bûtingæ eksportuotos þaliavos taip pat priklausë 

„Jukos“ 47 . 

Skirtingai nei gamtiniø dujø sektoriuje, Lietuvos naftos ûkyje Rusijos naftos 

kompanijai „Jukos“ dominuoti leidþia oficiali jos padëtis (AB „Maþeikiø nafta“ 

kontrolinio akcijø paketo valdytoja) bei tam tikros ið „Williams“ „perimtos“ Vyriausybës 

nuolaidos, verslo apsaugos garantijos, pavyzdþiui, lengvatiniai tarifai uþ naftos 

produktø krovos darbus Klaipëdos naftos produktø terminale (AB „Klaipëdos nafta“), 

15 % muitas áveþamiems á ðalá naftos produktams 48 . Dël to „Jukos“ gali dominuoti 

ir toje rinkoje, kur neturi kontroliuojanèiø aktyvø veikianèiose bendrovëse. 

Pavyzdþiui, apie 1/3 maþmeninës prekybos naftos produktais rinkos uþima Vakarø 

kompanijos „Statoil“, „Neste“ ir kt., taèiau dël ekonominiø sumetimø jos produktus 

41 AB „Maþeikiø nafta“, Naftos perdirbimo ámonë, http://www.nafta.lt/content.php?pid=22, 26 05 

2003; AB „Maþeikiø nafta“, Vamzdynai, http://www.nafta.lt/content.php?pid=56, 26 05 2003. 

42 AB „Maþeikiø nafta“, Visa 2002 metø ataskaita, http://www.nafta.lt/content.php?pid=147, 


43 Miðkinis A., Galinis A., Kugelevièius J., Lietuvos energetikos dabartis, problemos, perspektyvos, 

Kaunas: LEI, 1999, p. 32. 

44 Wines M., „Ìåñòî Áîëüøîãî áðàòà çàíèìàåò Áîëüøàÿ íåôòÿíàÿ êîìïàíèÿ?“, The New York Times, 

20 09 2002, http://www.inosmi.ru/stories/01/07/19/3013/158836.html, 26 05 2003. 

45 AB „Maþeikiø nafta“, (note 41). 

46 AB „Maþeikiø nafta“, Bûtingës terminalas, http://www.nafta.lt/content.php?pid=55, 26 05 2003. 

47 Þr. Beinoravièienë R., „Jukos“ vadovai þvalgo pirkiná“, Lietuvos žinios, 30 08 2002. 

48 ELTA, „Jukos“ paprieðtaravus, Vyriausybë nesiryþo maþinti muito arktiniam dyzelinui, 16 01 2003.

ásigyja ið „Jukos“ valdomos AB „Maþeikiø naftos“, o ne importuoja ið Vakarø 49 . 

Lietuvoje suvartojama tik apie 28–30 % AB „Maþeikiø nafta“ pagamintos produkcijos, 

likusi dalis yra eksportuojama á Lenkijà, Latvijà, Estijà ir kt. ðalis 50 , daugiausiai – 

per AB „Klaipëdos nafta“ naftos produktø terminalà. „Jukos“ valdoma AB “Maþeikiø 

nafta” yra pagrindinë Klaipëdos naftos produktø terminalo klientë. Siekdama 

padidinti savo pajamas ir kontroliuoti visà produkto gamybos iki pardavimo galutiniam 

vartotojui grandinæ, „Jukos“ yra suinteresuota dalyvauti ir AB „Klaipëdos nafta“ 

privatizavime. 2002 m. spalio 10 d. priimtame LR Strateginæ reikðmæ nacionaliniam 

saugumui turinèiø ámoniø ir árenginiø bei kitø nacionaliniam saugumui uþtikrinti 

svarbiø ámoniø ástatyme Nr. IX–1132 buvo numatyta, kad valstybë bendrovëje 

„Klaipëdos nafta“ turi iðlaikyti sprendþiamàjà galià. Taèiau net ir neprivatizuota AB 

„Klaipëdos nafta“ nepadidina ðalies ekonominio saugumo (nesumaþina Rusijos átakos 

ðalies naftos sektoriuje) – be „Jukos“ valdomos „Maþeikiø naftos“, kiti terminalo 

klientai taip pat yra naftos produktø gamintojai ar jø tarpininkai ið Rytø – tai lemia 

geleþinkeliø infrastruktûra. 

Lyginant su kitomis Rusijos naftos kompanijomis, Lietuvos naftos sektoriuje 

dominuojanti „Jukos“ tradiciškai laikoma mažiau politizuota Rusijos naftos kompanija. 

Bendrovës vadovai pabrëþia, jog Lietuvoje jiems rûpi tik verslas, jog „Jukos“ 

laikosi principo nesikiðti á politikà, nefinansuoti rinkimø kampanijø ir t. t. 51 Kita 

vertus, „Jukos“ Rusijoje nëra atsiribojusi nuo politikos. Po 2003 m. liepos mën. 

incidentø su teisësauga „Jukos“ vadovai pareiðkë bendradarbiausià su opozicinëmis 

Rusijos politinëmis jëgomis 52 . Beje, dar 2002 m. pavasará RF Prezidentas buvo asmeniðkai 

susitikæs su „Jukos“ prezidentu M. Chodorkovskij ir, kaip teigë vieðoji 

spauda, paragino já skirti didesná dëmesá Rytø Europai 53 . Netrukus po to, 2002 m. 

birþelio mën., „Jukos“ tapo AB „Maþeikiø nafta“ akcininke ir suteikë gamyklai ilgalaikes 

naftos tiekimo bei eksporto garantijas. „Jukos“ atëjimas á Lietuvà negalëjo bûti 

nepolitizuotas ir todël, kad Lietuva ilgà laikà buvo priskiriama „Lukoil“ interesø 

zonai. Ði Rusijos naftos kompanija turi didþiausià Lietuvoje degaliniø tinklà, jos 

atstovai aktyviai dalyvavo privatizuojant AB „Maþeikiø nafta“, vëliau – koordinuojant 

naftos tiekimà Lietuvos – Latvijos kryptimi. Todël sprendimas dël interesø erdviø 

„padalijimo“, o kartu dël „Jukos“ investicijø Lietuvoje turëjo bûti priimtas Rusijos 

valdþios sluoksniuose 54 . 

Nors Lietuvos naftos sektorius, kaip ir gamtiniø dujø, yra priklausomas nuo 

þaliavos tiekimo ið Rusijos, abiejuose sektoriuose Lietuva turi tam tikrø svertø, dël 

kuriø Rusija neturëtø bûti suinteresuota priklausomos ðalies atþvilgiu taikyti drastiðkø 

sankcijø, pavyzdþiui, nutraukti þaliavos tiekimà. Dujø sektoriuje Lietuvos „stiprioji 

vieta“ yra per ðalies teritorijà einantis gamtiniø dujø tranzitas á Kaliningrado 


50 AB „Maþeikiø nafta“, (note 41). 

51 Žr., pavyzdžiui, „Yukos International“ valdybos pirmininko Lordo Oweno pasisakymus – Lopeta 

V., „Jukos“ atstovai ragina nebijoti Rusijos“, Lietuvos žinios, 29 08 2002. 

52 Žr. „Karas su „Jukos“ dar nesiliauja“, Respublika, 29 07 2003. 

53 Žr. Çàðóáåæíàÿ ýêñïàíñèÿ, (note 11) p. 42. 

54 Žr. Ñåäîâ H., Áèòâà ïðè Ìàæåéêÿå. ÞÊÎÑ îáîøåë ËÓÊÎÉË â Ëèòâå, íî ëîêàëüíûé êîíôëèêò âðÿä 

ëè âûëüåòñÿ â çàòÿæíóþ âîéíó ãèãàíòîâ, Oáçîð çà 11–17 èþíÿ 2001 ãîäà, http://www.rusenergy.com/ 

investindex/a18062001.htm, 02 08 2003. 

245

246 

sritá, tuo tarpu naftos sektoriuje Rusijai ypaè patrauklus yra Bûtingës naftos eksporto 

terminalas, nes Rusijos naftos kompanijoms, kasmet didinanèioms gavybà sparèiau, 

nei auga vidaus vartojimas, trûksta eksporto pajëgumø. 

Á Ðiaurës Europos ðalis (Suomijà, Vokietijà, Nyderlandus, Didþiàjà Britanijà, 

Belgijà ir kt.) Rusijos nafta yra eksportuojama per vakarinëje Baltijos jûros pakrantëje 

esanèius terminalus: Ventspilio Latvijoje (metinis pajëgumas – 30 mln. tonø), 

Gdansko Lenkijoje, Bûtingës Lietuvoje (metinis pajëgumas – 8 mln. tonø, planuojama 

padidinti iki 13–14 mln. tonø) 55 . Dalis rusiðkos naftos yra eksportuojama per 

Estijos terminalus, á kuriuos ji ið Rusijos gabenama geležinkeliais. 

Apskritai per terminalus vykdoma daugiau nei pusë (apie 57 %) viso Rusijos 

naftos eksporto ir tik maþesnioji dalis – naftotiekiais. Jau 2000 m. Baltijos ir Juodosios 

jûrø terminalø pajëgumai, eksportuojant naftà, buvo iðnaudojami vidutiniðkai 89 

% „Druþba“ naftotiekyje, kuriuo Rusijos nafta pasiekia Vakarø Europos ðalis, taip 

pat buvo likæs tik nedidelis – 10 % neiðnaudotø pajëgumø rezervas 56 . Rusijos skaièiavimais, 

ið visø Baltijos bei Juodosios jûros terminalø tam tikras pajëgumø rezervas 

dar yra tik Ventspilio ir Bûtingës terminaluose 57 . 

Kita vertus, 2002 m. pradëtas Rusijos ekonominis spaudimas Ventspilio terminalui 

parodo, jog eksportiniø pajëgumø turëjimas ðaliai savaime nëra jokia garantija, 

kad energetiniai iðtekliai bus tiekiami. Be to, esama ir kitø faktoriø, silpninanèiø Lietuvos 

pozicijas Rusijos atþvilgiu. 2001 m. pab. Primorske, netoli Sankt Peterburgo, buvo 

pastatytas ir pradëtas eksploatuoti visiðkai naujas naftos terminalas (projektas „Baltijos 

vamzdynø sistema“). Nors 6 mën. per metus jûra prie Primorsko terminalo bûna uþðalusi, 

ðiuo metu terminalo eksporto pajëgumai siekia 12 mln. tonø per metus. Vëliau, 

nutiesus papildomas naftotiekiø atðakas, per Primorskà Rusija ketina eksportuoti iki 

50 mln. tonø naftos per metus 58 . Ðis projektas Rusijai kainavo apie 550 mln. USD, o 

visose pastabose dël projekto ágyvendinimo tikslingumo buvo minima, jog tai padidins 

Rusijos saugumà, nes bus iðvengta priklausomybës nuo eksporto per pavienes ðalis ir 

sustiprins jos derybines pozicijas, tariantis dël uosto tarifø, gabenant naftà per kitø 

Baltijos ðaliø terminalus 59 . AB „Maþeikiø nafta“ skaièiavimais, dël konkurencijos su 

Primorsko terminalu bendrovë 2002 m. prarado apie 5 mln. USD pajamø 60 . 

Apibendrinant galima teigti, jog šalies naftos ûkis struktûros poþiûriu nëra visiðkai 

priklausomas nuo þaliavos tiekimo ið Rusijos, taèiau „Jukos“ tapus kontrolinio AB 

„Maþeikiø nafta“ akcijø paketo valdytoja ði Rusijos kompanija perëmë ekonominæ 

Lietuvos naftos sektoriaus kontrolæ. Lietuvoje perdirbama tik rusiðka nafta, nes taip 

labiau apsimoka. Be to, „Jukos“ pretenduoja dar labiau sustiprinti savo pozicijas tose 

verslo srityse, kurios leistø ðiai kompanijai kontroliuoti visà produkto – nuo pagaminimo 

iki pardavimo galutiniam vartotojui – grandinæ, t. y. ásitvirtinti naftos produktø 

eksporto terminale Klaipëdoje ir maþmeninëje ðalies degalø prekybos rinkoje. „Jukos“ 

Rusijoje nëra visiðkai atsiribojusi nuo politikos, nors ir nëra nuosekli dabartinës vyriau- 

55 International Energy Agency, (note 9) p. 12, 94. 

56 Ten pat. 

57 Ten pat. 

58 Plaèiau þr. Ten pat, p. 97. 

59 Žr. Öåëè è çàäà÷è ïðîåêòà, http://www.lenobl.ru/transport1, 09 08 2003. 

60 Senapëdienë E., „Ventspilis smukdo Maþeikius“, Verslo žinios, 05 02 2003.

sybës politikos vykdytoja. Tuo tarpu Prezidento Putin vyriausybë ryþtingai siekia sumaþinti 

Rusijos priklausomybæ nuo Baltijos ðaliø uostø – Baltijos vamzdynø sistemos 

projektas faktiðkai sumaþino Lietuvos ekonominá saugumà, nes turimø eksporto pajëgumø 

reikalingumas Rusijai, pastaèius terminalà Primorske, santykinai sumenko. 

3. Elektros energetikos sektorius 

Lietuvoje per metus yra suvartojama apie 8 TWh elektros energijos (2002 m.) 61 , 

ið viso ðalies elektrinës galëtø pagaminti apie 20 TWh 62 . Kaip ir kiti energetikos sektoriai, 

Lietuvos elektros energetikos sistema sovietiniais metais buvo kuriama bei plëtojama 

kaip Sovietø Sàjungos Ðiaurës Vakarø jungtinës energetikos sistemos sudedamoji 

dalis. Didþiausios sistemos elektrinës – Lietuvos elektrinë, pastatyta Elektrënuose 

aðtuntojo deðimtmeèio pradþioje, Ignalinos AE, pradëta eksploatuoti devintajame 

deðimtmetyje, bei Kruonio hidroakumuliacinë elektrinë (HAE), pradëta statyti 

dar Lietuvai esant Sovietø Sàjungos sudëtyje – buvo skirtos didþiulio regiono, o ne tik 

Lietuvos poreikiams tenkinti. Lietuvos elektros tinklai yra sujungti su Kaliningrado 

srities, Baltarusijos bei Latvijos sistemomis, kurios iki ðiol yra paraleliai dirbanèios 

(Rusijos) vieningos energetikos sistemos sudedamosios dalys. 

Nepriklausomybës laikotarpiu gerokai sumaþëjus elektros energijos poreikiams 

bei jos eksporto lygiui, Lietuvos elektros energetikos sistemoje ëmë dominuoti 

IAE. Ðioje elektrinëje nuo 1992 m. pagaminama daugiau kaip 4/5 viso ðalyje suvartojamos 

elektros energijos kiekio 63 . Tokià IAE padëtá pirmiausiai lëmë elektros energijos 

gamybos kaðtai, kurie ðioje jëgainëje yra nepalyginamai þemesni nei kitose termofikacinëse 

(Lietuvos, Vilniaus, Kauno, Maþeikiø ar Klaipëdos) Lietuvos elektrinëse 

64 . Uþdarius IAE (o tai greièiausiai ávyks 2004 m. (I blokas) ir 2009 m. (II 

blokas), kaip jau yra numatyta LR Nacionalinëje energetikos strategijoje bei LR Derybinëje 

pozicijoje Nr. 14 „Energetika“ 65 , didþiausias elektros energijos gamybos 

krûvis teks Lietuvos elektrinei bei kitoms ðiluminëms ðalies elektrinëms, kurios naudoja 

gamtines dujas arba mazutà. Pastaràjá gamina AB „Maþeikiø nafta“ arba já tektø 

importuoti, tuo tarpu gamtinës dujos, kaip jau buvo minëta, gali bûti gaunamos tik ið 

Rusijos. Beje, Lietuva savo derybinëje pozicijoje „Aplinka“ ásipareigojo nuo 2004 m. 

nekûrenti mazuto, kurio sieringumas virðija 1 %, o „Maþeikiø naftos“ gaminamas 

mazutas bent jau kol kas neatitinka tokiø reikalavimø 66 . 

61 AB „Lietuvos energija“, AB „Lietuvos energija“ akcininkai patvirtino 2002 metø veiklos rezultatus, 

http://www.lpc.lt/index.php?show_content_id=291&news_id=225, 10 08 2003. 

62 Miškinis, (note 43) p. 9. 

63 Ten pat, p. 10. 


65 Žr. ERK prie LRV, Derybos dël narystës ES – derybinës pozicijos. Nr. 14 Energetika, http:// 

www.euro.lt/showitems.php?TopMenuID=2&MenuItemID=9&ItemID=440&LangID=1, 15 08 

2003. 

66 Žr. ERK prie LRV, LR derybinë pozicija „Aplinka“ (22 derybinis skyrius), http://www.euro.lt/ 

showitems.php?TopMenuID=2&MenuItemID=9&ItemID=448&LangID=1, 15 08 2003. Ðiuo 

metu AB „Maþeikiø nafta“ gaminamo mazuto sieringumas yra 2,5 proc. Modernizacijai, kuri leistø 

gaminti ES standartus atitinkantá mazutà, reiktø apie 1 mlrd. Lt. Tiesa, iki 2008 m. Lietuvos 

elektrinës dar galës kûrenti AB „Maþeikiø nafta“ gamintà mazutà, taèiau tik nedideliais kiekiais, 

pakaitomis su gamtinëmis dujomis – þr.: Liukaitytë G., „Euroderybininkai nepadëjo „Maþeikiø 

naftai“ Verslo žinios, 04 02 2002. 

247

248 

Taigi galima teigti, jog dirbanti IAE ið dalies maþina Lietuvos elektros energetikos 

priklausomybæ nuo Rusijos. Nors IAE reikalingà branduoliná kurà gamina tik 

Rusija, jis nëra tiekiamas nuolat ar be pertraukø, dël to sumaþëja Rusijos galimybë 

drastiðkomis priemonëmis (pavyzdþiui, nutraukiant þaliavos tiekimà) trikdyti viso 

Lietuvos elektros energetikos sektoriaus veiklà. Taèiau uþdarius IAE didþiausià suvartojamos 

elektros energijos kieká gamins elektrinës, kurios naudoja gamtines dujas, 

– dël ðios prieþasties Rusijos átaka Lietuvos elektros energetikos sektoriuje iðaugs. 

Ið visø stambesniøjø ðalies elektriniø, be Ignalinos AE: 

1) didžiausia šiluminë elektrinë – Lietuvos elektrinë, esanti Elektrënuose, – 

gali naudoti gamtines dujas, mazutà ir orimulsijà, taèiau darbui su ðiuo kuru, gabenamu 

ið Venesuelos, yra parengtas tik vienas ið aðtuoniø elektrinës blokø 67 ; ðiuo metu 

Lietuvos elektrinë dirba „budëjimo reþimu“, taèiau, uþdarius IAE, joje bûtø gaminamas 

didþiausias elektros energijos kiekis; 

2) Kauno ðiluminë elektrinë – gali naudoti gamtines dujas ir mazutà, taèiau 2003 

m., jà ásigijus „Gazprom“ vadovaujamam konsorciumui, greièiausiai naudos vien dujas; 

3) Maþeikiø ðiluminë elektrinë – gali naudoti gamtines dujas ir mazutà; 

4) Vilniaus ðiluminë elektrinë – ðiuo metu gali naudoti gamtines dujas ir 

mazutà; svarstomos galimybës ateityje kûrenti ir dalá orimulsijos 68 . 

Kai kuriuose Lietuvos elektros energetikos sektoriaus objektuose Rusijos átaka 

yra tiesioginë: pavyzdþiui, 2003 m. „Gazprom“, UAB „Dujotekana“ ir „Clement 

Power Venture“ konsorciumas ásigijo Kauno termofikacinæ elektrinæ 69 . Kituose, dar 

tik numatomuose privatizuoti, objektuose Rusijos kompanijos taip pati turi interesø: 

tarp galimø pretendentø á pelningai dirbanèiø Rytø bei Vakarø skirstomøjø tinklø, 

Lietuvos elektrinës, Kruonio HAE, galinèios bûti Rusijos elektros sistemos reguliatoriumi, 

taip pat Maþeikiø elektrinës valdytojus yra minimi Rusijos koncernas „JES 

Rossii“, naftos kompanija „Jukos“, kitos su rusiðku kapitalu susijusios bendrovës 70 . 

Ypatingà dëmesá Lietuvos rinkai rodo Rusijos koncernas RAO „JES Rossii“ – 

vertikaliai ir horizontaliai integruota natûrali monopolija Rusijos elektros energetikos 

sektoriuje, kuriai vadovauja átakingiausiems Rusijos vidaus politikoje asmenims priskiriamas 

„oligarchas“ A. Èiubais. Koncerno dukterinë ámonë „Inter RAO JES“ 

nuo 2000 m. faktiðkai kontroliuoja lietuviðkos elektros energijos eksportà á Baltarusijà 

ir Kaliningrado sritá. 2002 m. kovo mën. Lietuvos pusë ásipareigojo su ðia bendrove 

bendradarbiauti iki IAE uþdarymo. Taigi ðalies elektros sektoriuje buvusios verslo 

niðos, kuriose Lietuva turëjo tam tikrà pranaðumà Rusijos atþvilgiu (pavyzdþiui, Kaliningrado 

sritis neturi galimybiø elektros energija apsirûpinti kitaip, kaip tik importuoti 

jà ið Lietuvos), buvo perduotos Rusijos kompanijos kontrolei. Nors dominavimas 

elektros energijos eksporto rinkoje („Inter RAO JES“ tenka 84 % viso Lietuvoje 

pagamintos elektros energijos eksporto 71 ) nereiðkia, jog ði bendrovë Lietuvos elektros 

sektoriuje perims ir kitø verslø kontrolæ, visgi reikia pripaþinti, jog tokia „Inter 

67 Penki kontinentai online, Orimulsija ar dujos?, http://www.penki.lt/Article.asp?Lang=L&ArticleID=5484, 


68 Žr. ELTA, „Vilniaus energija“ rengia orimulsijos naudojimo studijà, 13 11 2002. 

69 BNS, Pasiraðyta Kauno elektrinës pardavimo sutartis, 31 03 2003. 

70 Þr. Damauskas Þ., „Rusijos energetikai braunasi á Lietuvà“, Lietuvos rytas, 19 09 2002; Markevièienë 

E., „Elektros tinklø privatizavimas gali uþsitæsti“, Lietuvos žinios, 16 06 2003. 

71 BNS, Pernai elektros energijos eksportas išaugo 63,4 proc. (papildytas), 03 01 2003.

RAO JES“ veikla leidþia jai sukaupti privatizacijai reikalingus finansinius iðteklius bei 

suteikia santykiná pranaðumà kitø kompanijø atþvilgiu, kurios ateityje galbût bandys 

dalyvauti numatytø objektø privatizavime, taèiau, skirtingai nei „Inter RAO JES“, 

neturës nei darbo Lietuvos rinkoje patirties, nei formaliø bei neformaliø kontaktø. 

Be to, panašiai minëtoji Rusijos kompanija elgësi ir kitose posovietinëse ðalyse 

– Moldovoje, Armënijoje, Azerbaidþane: pirma ásitvirtino elektros energijos eksporto 

versle, o vëliau dalyvavo ir privatizuojant ðiø ðaliø elektros perdavimo tinklus bei elektrines 

72 . „Inter RAO JES“ skelbia ateityje sieksianti plësti savo veiklà á Vidurio ir Rytø 

Europà, Balkanø ðalis 73 . 

Dar 1997 m. buvo pradëtas svarstyti Lietuvos ir Lenkijos elektros tinklø sujungimo 

projektas („elektros tiltas“), kurio dëka Lietuva galëtø sumaþinti savo elektros energetikos 

sektoriaus priklausomybæ nuo Rusijos apskritai, priklausomybæ nuo eksporto á rusiðkas 

rinkas, padidinti sektoriaus ámoniø efektyvumà bei turëtø galimybæ, esant reikalui (pavyzdþiui, 

uþdarius IAE), perteklinæ elektros energijà importuoti ið Lenkijos, Vakarø Europos. 

Taèiau pirminës projektø studijos buvo rengiamos dar tuomet, kai nebuvo planuojama IAE 

uþdaryti anksèiau techniniuose projektuose nustatyto laiko. Situacijai pasikeitus, „elektros 

tilto“ projektas buvo beveik uþmirðtas ir ið naujo aktualizuotas tik 1999 – 2002 m., atsiradus 

galimybëms projekto ágyvendinimui gauti ES paramà. Visa projekto vertë – apie 1,4 mlrd. 

Lt, ágyvendinimo trukmë – 6 – 7 metai. Ekspertø apskaièiavimais, projektas atsipirktø tik 

tuo atveju, jeigu apie 61 % jo vertës bûtø gauta ið ES kaip neatlygintina parama 74 . Taèiau 

elektros tilto statybos gali uþtrukti dël Lenkijos pusës abejingumo. Lenkijoje elektros energijos 

yra perteklius, ði ðalis pati yra suinteresuota pagamintà elektros energijà eksportuoti á 

Slovakijà ir kitas Vakarø Europos valstybes. Pastaèius tiltà, ji bûtø priversta á savo elektros 

energijos eksporto rinkà ásileisti konkurentus. 

Bet kuriuo atveju, net jei projektas bus realizuotas, Lietuvos elektros energetikos 

sektoriuje Rusijos átaka iðliks – ir dël gamtiniø dujø, kurias importuoti galima tik ið 

Rusijos, dominavimo elektros energijos gamyboje, ir dël gerokai maþesnës Rytuose pagamintos 

elektros energijos (jeigu ateityje Lietuvai tektø jà importuoti dël nepakankamø 

galiø) kainos. Pavyzdþiui, Baltarusija savo reikmëms per tarpininkæ „Inter RAO JES“ 

elektros energijà perka ið IAE, tuo tarpu savo ðalies elektrinëse pagamintà elektros energijà 

per tà paèià operatoræ – Rusijos bendrovæ „Inter RAO JES“ – eksportuoja á Lenkijà, 

nes taip esà labiau apsimoka 75 . Suprantama, jog nei Rusija, nei Baltarusija nëra suinteresuotos, 

kad Lietuva pati turëtø galimybæ tiesiogiai eksportuoti elektros energijà á Vakarø 

rinkas, o minëtas pavyzdys tik iliustruoja, koká ekonominá spaudimà dël lietuviðkos elektros 

energijos eksporto kainos á Rytø rinkas sugeba daryti „Inter RAO JES“, turinti norø 

ásitvirtinti pelningiausiuose Lietuvos elektros energetikos sektoriaus objektuose. Atsiþvelgiant 

á tai, ávertinant nepakankamà Lenkijos pusës suinteresuotumà elektros tilto 

statyba bei labai abejotinas ðalies galimybes artimiausiais metais iðvengti priklausomybës 

nuo gamtiniø dujø tiekimo ið Rusijos, galima teigti, kad Lietuvos elektros energetikos 

sektoriaus priklausomybë nuo Rusijos, uþdarius Ignalinos AE, tik didës. 

72 Žr. Íàø îòâåò „×åìáåðëåíó“?, http://www.dnestr.ru/articles/art_0502_01.htm, 17 08 2003; Êóäà ïîòåêóò 

ôèíàíñîâûå ïîòîêè Àðìÿíñêîé ÀÝÑ?, http://www.diasp.ru/news/armeny/arc1-2003.shtml, 17 08 2003 

ir kt. 

73 Žr. „Àíàòîëèé ×óáàéñ íàìåðåí îáúåäèíèòü Ðîññèþ è Åâðîïó“, Íåçàâèñèìàÿ ãàçåòà, 28 03 2002. 

74 Þr. Damauskas Þ., „Atgaivinama elektros tilto á Vakarus idëja“, Lietuvos rytas, 05 10 2002. 

75 Electricity and Heat Markes, http://www.rao–ees.ru/en/business/report2002/9_4.htm, 17 08 2003. 

249

250 

Iðvados 

Apibendrinant galima teigti, jog energetiniu poþiûriu Lietuva yra priklausoma 

nuo Rusijos. Galimybës sumaþinti ðià priklausomybæ yra minimalios, ir tai yra 

vertintina kaip reali grësmë ðalies nacionaliniam saugumui. Atlikta Lietuvos gamtiniø 

dujø, naftos bei elektros energetikos sektoriø funkcionavimo analizë leidþia iðskirti 

bent porà Lietuvos energetinës priklausomybës nuo Rusijos aspektø: 

1) struktûrinë priklausomybë nuo energetiniø þaliavø ið Rusijos tiekimo – 

tokià priklausomybæ gamtiniø dujø bei elektros energetikos sektoriuose sàlygoja ið 

sovietinio laikotarpio paveldëta vamzdynø sistema arba sovietinëse energetikos objektø 

statybose naudotos technologijos (pavyzdþiui, RBMK reaktoriai), ðiandien suteikia 

visiðkà priklausomybæ nuo þaliavø tiekimo ið Rusijos; 

2) valingais stambiausiø Rusijos kompanijø ir / ar jø satelitiniø ámoniø veiksmais 

„laimëta“ svarbiø rinkø ar verslø kontrolë (pavyzdþiui, gamtiniø dujø pardavimo 

rinkos kontrolë, kurià „Gazprom“ realizuoja per savo tarpininkæ Lietuvoje – 

bendrovæ „Dujotekana“, „Jukos“ dominavimas naftos tiekimo á Lietuvà, perdirbimo, 

eksporto ir netgi maþmeninës degalø prekybos rinkoje, „Inter RAO JES“ ilgalaikis 

ásitvirtinimas ðalies elektros energijos eksporto versle ir pan.). 

Pirmoji, t. y. struktûrinë, ðalies energetikos sektoriaus priklausomybë nuo 

Rusijos kelia grësmæ ðalies saugumui todël, jog priklausomos ðalies ekonomika bei 

socialinis stabilumas tampa ypaè paþeidþiami galimø techniniø incidentø atveju (pavyzdþiui, 

kilus avarijai vamzdynuose, kuriais energetiniai iðtekliai yra transportuojami 

á Lietuvà) arba dël galimo manipuliavimo tokia priklausomybe (þaliavø tiekimu, 

jø kaina) politiniais tikslais. 

Antroji, specialiai kuriama ar didinama, Lietuvos energetikos priklausomybë 

nuo Rusijos kelia grësmæ ðalies nacionaliniam saugumui dël to, kad tam tikrose 

energetikos sektoriaus niðose ásitvirtinusios Rusijos kompanijos ágyja santykiná pranaðumà 

kitø kompanijø atþvilgiu ir vëliau gali tuo pasinaudoti ne tik privatizuojant 

stambiausius ðalies energetikos sektoriaus objektus ir tiesiog formalizuojant savo 

átakà Lietuvos energetikos sektoriuje, bet ir sprendþiant dël ðalies energetinæ nepriklausomybæ 

potencialiai galinèiø padidinti projektø realizavimo (kitaip tariant, gali 

tiesiogiai ar netiesiogiai stabdyti Rusijai nenaudingø projektø ágyvendinimà, pavyzdþiui, 

Lietuvos – Lenkijos tilto statybà, Lietuvos dujotiekiø sistemos jungimà su Europos 

Sàjungos dujotiekiø sistema ir t. t.). Tokia grësmë yra visiðkai reali, atsiþvelgiant 

á pastaraisiais metais Rusijos uþsienio politikoje vis didëjantá ekonominiø svertø 

svorá bei besiplëtojantá reþimo ir ðalies energetiniø kompanijø bendradarbiavimà, 

siekiant Rusijos nacionaliniø interesø ágyvendinimo. 

Iki ðiol Lietuva patyrë tik vienà tokio Rusijos ir jos stambiausiø energetikos 

sektoriaus ámoniø bendradarbiavimo atvejá, kai spaudimo ðaliai motyvai buvo politiniai, 

o kartu ðalies ekonomikai buvo padaryta dar ir þala. Tai – AB „Maþeikiø nafta“ 

privatizavimo laikotarpiu „Lukoil“ vykdyta ekonominë „blokada“ Lietuvos naftos 

bendrovës atþvilgiu. Nors tokie manipuliavimo energetine ðalies priklausomybe politiniais 

tikslais atvejai nëra daþni, Rusijos uþsienio politikoje jø vis dëlto galima 

aptikti, o tai dar labiau aktualizuoja Lietuvos energetinës priklausomybës nuo Rusi-

jos keliamà grësmæ ðalies nacionaliniam saugumui. 

Be to, Lietuvos nacionaliniam saugumui pavojingi yra ne tik tiesioginiai ar 

netiesioginiai Rusijos (kompanijø) bandymai ásitvirtinti Lietuvos energetikos sektoriuje, 

bet ir alternatyviø projektø, kurie maþina santykiná Lietuvos pranaðumà Rusijos 

atþvilgiu, ágyvendinimas, pavyzdþiui, Primorsko terminalo statyba, dël kurios 

Lietuvoje esanèio Bûtingës naftos terminalo patrauklumas Rusijos kompanijoms santykinai 

sumenko. 

Nacionalistiniø paþiûrø ir geoekonominio màstymo dominavimas Rusijos 

uþsienio politikoje yra tam tikras „pavojaus signalas“ energetiniu poþiûriu nuo ðios 

ðalies priklausomoms valstybëms. Grësmiø, kurias energetinë priklausomybë kelia 

ðalies nacionaliniam saugumui, faktiðkai nesumaþina netgi iðorinës „kietojo“ ar 

„minkðtojo“ saugumo garantijos, kurias priklausoma valstybë (ðiuo atveju Lietuva) 

gaus visateisës narystës NATO bei ES atveju. 

251



STRATEGINIØ TYRIMØ CENTRAS 

LIETUVOS 

METINË STRATEGINË 

APŽVALGA 2003 

Atsakingasis redaktorius – Gediminas Vitkus 

Redaktorë – Laura Lapkûnaitë 

2004 07 09. Tiraþas 300 egz. Uþsakymas GL-200. 

Iðleido Generolo Jono Þemaièio Lietuvos karo akademija, 

Ðilo g. 5A, LT–2055 Vilnius 

Maketavo ir spausdino KAM Leidybos ir informacinio aprûpinimo tarnyba, 

Totoriø g. 25/3, LT–2001 Vilnius

Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2003 - Generolo Jono Žemaičio ...

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?