Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA 

KARO ARCHYVAS 

XXII 

Vilnius, 2007 

ISSN 1392–6489

„Karo archyvas“ – tęstinis Generolo Jono Žemaičio 

Lietuvos karo akademijos Mokslo centro leidinys 

Mokslinis redaktorius ir sudarytojas 

plk. ltn. dr. Gintautas SURGAILIS, 

Vytauto Didžiojo karo muziejus. 

Redaktorių kolegijos nariai: 

prof. habil. dr. Algirdas AŽUBALIS, 

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 

prof. habil. dr. Gžegošas BLAŠČYKAS (Grzegosz Blaszczyk), 

Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetas (Lenkijos Respublika), 

doc. dr. Pranas JANAUSKAS, 

Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitarinių mokslų fakultetas, 

dr. Erikas JEKABSONAS (Ēriks Jēkabsons), 

Latvijos universitetas, 

doc. dr. Vytautas LESČIUS, 

dr. Valdas RAKUTIS, 

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 

prof. habil. dr. Valdemaras REZMERIS (Waldemar Rezmer), 

Mikalojaus Koperniko universitetas (Torūnė, Lenkijos Respublika), 

dr. Rimantas ZIZAS, 

Lietuvos istorijos institutas. 

Stilistė Loreta Barauskienė 

Viršelio dailininkė Inga Dambrauskienė 

Maketavo Laima Adlytė 

© Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2007 

2

TURINYS 

Baltų karyBos ankstyvajame 

geležies amžiuje (v–i a. pr. kr.) Bruožai 

(Dr. Manvydas VITKŪNAS, vilniaus universitetas) ..................................................5 

karas ir taika radvilų Biržų kunigaikštystėje Xvi a. 

paBaigoje – Xvii a. viduryje 

(Deimantas KARVELIS, Vilniaus pedagoginis universitetas, 

lietuvos istorijos katedra) ........................................................................................... 4 

lietuvos nuostoliai 1812 m. kare 

(Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS, Lietuvos karo akademija, 

lietuvos istorijos institutas) ........................................................................................89 

lietuviai latvių šaulių daliniuose, latvijos kariuomenėje ir latvių 

daliniuose, veikusiuose vokieČių kariuomenėje (1915–1945 m.) 

(Dr. Ēriks JĒKABSONS, Latvijos universitetas) ........................................................111 

lietuvos kariuomenės karininkų 

skautiška veikla 1918 – 1940 m. 

(Giedrius GLOBYS) .....................................................................................................131 

lenkų provokaCijos neutralioje Zonoje 1921–1923 metais 

(Doc. dr. Vytautas LESČIUS) ......................................................................................15 

karo padėties klausimas lietuvos seimuose (1919–1927 m. ) 

(Modestas KUODYS, vytauto didžiojo universitetas) ..............................................219 

raudonosios armijos 16–oji lietuviškoji šaulių 

diviZija: kelias nuo suFormavimo iki katastroFos 

prie aleksejevkos (1941 – 1943 m. vasaris – kovas) 

(Dr. Rimantas ZIZAS, lietuvos istorijos institutas) ..................................................291 

lietuvos liaudies armijos reorganiZavimo į 29–ąjį teritorinį 

raudonosios armijos šaulių pulką istorija 1940–1941 m. 

(Aleksandr ČAPENKO, istorijos mokslų kandidatas, murmansko valstybinio 

pedagoginio universiteto visuotinės istorijos katedros docentas) .......................... 5 

dokumentai pasakoja: 

lietuvos kariuomenės vyriausiojo štaBo viršininko plk. 

k. škirpos lietuvos kariuomenės vystymo planas 

(Dr. Jonas VAIČENONIS, vytauto didžiojo karo muziejus)....................................364

SOMMAIRE 

PARTIcuLARITés De L’ART MILITAIRe BALTe à 

L’ÂGe Du feR RécenT (V-I s. AV. J.c.) 

Dr. Manvydas VITKŪNAS, université de vilnius .....................................................419 

LA GueRRe eT LA PAIx DAns LA PRIncIPAuTé De BIRŽAI. 

(fIn xVI e –MILIeu xVII e sIècLes) 

Dr. Deimantas KARVELIS, université pédagogique de vilnius .............................420 

PeRTes De LA LITuAnIe PenDAnT LA GueRRe De 1812 

Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS, académie militaire de la lituanie, 

institut d’histoire .........................................................................................................422 

Les LITuAnIens DAns Les unITés De cHAsseuRs LeTTons, DAns 

Les foRces ARMées LeTTonnes eT DAns Les unITés LeTonnes Au 

seIn De L’ARMée ALLeMAnDe (1915-1945) 

Dr. Eriks JEKABSONS, université de la lettonie ...................................................424 

Les offIcIeRs Des foRces ARMées LITuAnIennes 

eT Le MouVeMenT scouT en 1918-1940 

Giedrius GLOBYS, université de šiauliai .................................................................425 

PRoVocATIons PoLonAIses DAns LA zone neuTRe en 1921-1923 

Dr. Vytautas LESČIUS ................................................................................................426 

éTAT De GueRRe en quesTIon Au seIMAs 

(PARLeMenT) (1919-1927) 

Modestas KUODYS, université vytautas le grand de kaunas ...............................428 

LA 16 e DIVIsIon LITuAnIenne De cHAsseuRs (šAuLIAI) De L’ARMée 

RouGe: LA VoIe De foRMATIon Jusqu’à LA cATAsTRoPHe PRès 

D’ALeKseJeVKA (féVRIeR-MARs 1941-1943) 

Dr. Rimantas ZIZAS, institut de l’histoire de lituanie ...........................................4 0 

RefoRMATIon Des foRces ARMées LITuAnIennes 

Au coRPs MILITAIRe TeRRIToRIAL De L’ARMée RouGe 

A. ČEPENKO ..............................................................................................................4 2 

4

Baltų karyBos ankstyvajame 

geležies amžiuje (v–i a. pr. kr.) Bruožai 

Įvadas 

Dr. Manvydas VITKŪNAS 

Vilniaus universitetas 

šio straipsnio tikslas – aptarti baltų karybos bruožus ankstyvajame geležies 

amžiuje, remiantis archeologinių tyrinėjimų (visų pirma vykdytų dabartinėje 

Lietuvos teritorijoje) duomenimis. 

Chronologija ir periodizacija. Ankstyvasis geležies amžius – seniausias 

geležies amžiaus periodas. Tradiciškai Lietuvos archeologijoje ankstyvasis geležies 

amžius laikytas trečiuoju ankstyvųjų metalų laikotarpio periodu (po senojo 

ir naujojo bronzos amžiaus 1 , atitinkamai xVI–xII a. ir xI–VI a. pr. Kr.) 2 . 

naujausioje Lietuvos archeologinėje literatūroje ankstyvasis metalų laikotarpis 

skiriamas į keturis periodus – ankstyvąjį, vidurinįjį ir vėlyvąjį bronzos amžius 

bei ankstyvąjį geležies amžių 3 . Lietuvos teritorijoje ankstyvasis geležies amžius 

yra V–I a. pr. Kr. Po jo seka dar trys geležies amžiaus periodai – senasis (I–IV a.), 

vidurinysis (V–Ix) ir vėlyvasis (x–xII a./xIII a. pr.) geležies amžius. 

Latvijoje ankstyvasis geležies amžius, kaip ir Lietuvoje, yra V–I a. pr. Kr. 4 

Baltarusijoje geležies amžius skiriamas į du periodus – ankstyvąjį geležies amžių 

(VII/VI a. pr. Kr. – IV a.) ir vėlyvąjį (V–VIII a.). šiaurės rytų Lenkijoje, baltų 

gyventose žemėse, ankstyvasis geležies amžius yra V a. pr. Kr. – I a. 5 Dabartinės 

Baltarusijos teritorijos pietinėje dalyje, Polesėje, pirmieji geležiniai dirbiniai pasirodė 

VII/VI a. pr. Kr. 6 Lenkijos teritorijoje seniausi geležiniai dirbiniai pasirodė 

1 

senesnėje archeologinėje literatūroje buvo įsigalėjęs klaidingas „žalvario amžiaus“ pavadinimas, 

dalies autorių naudojamas ligi šiol. – plg. merkevičius a. karyba lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje 

// karo archyvas. t. XX. vilnius, 2005, p. 8–49. 

2 

kulikauskas p. žalvario amžius, bronzos amžius // tarybų lietuvos enciklopedija. t. 4. vilnius, 1988, 

p. 636. 

lietuvos istorija. i tomas. akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis. vilnius, 2005. 

4 

latvijas senākā vēsture 9. g. t. pr. kr. – 1200. g. rīga, 2001. 

5 

antoniewicz j. Bałtowie zachodni. pojezierze – olsztyn – Białystok, 1979. 

6 

aрхеалогiя i нумiзматыка Беларусi. Энцыклапедыя. Мiнск, 1993, c. 250. 

5

6 


dar anksčiau – VIII–VII a. pr. Kr. 7 Rusijos europinėje dalyje ankstyvojo geležies 

amžiaus pradžia apibendrintai laikomas I tūkstm. pr. Kr. vidurys, o pabaiga 

– IV–V a. 8 

Tyrimų problematika. Ankstyvojo geležies amžiaus problematika Lietuvos 

archeologijos moksle aptarta bene mažiausiai, lyginant su kitomis proistorės 

epochomis. Pripažįstama, kad xx a. moksliniuose tyrinėjimuose į šį laikotarpį 

buvo kreipiama labai mažai dėmesio. Todėl dažnai apie ankstyvojo geležies 

amžiaus ypatumus galima kalbėti tik remiantis kaimyninių šalių archeologijos 

mokslo pasiekimais 9 . Rytiniame baltų genčių areale ankstyvojo geležies amžiaus 

paminklų archeologinė medžiaga dažniausiai nagrinėjama kartu su senojo geležies 

amžiaus (pagal Lietuvoje priimtą periodizaciją) medžiaga. Tai labai apsunkina 

I tūkstm. pr. Kr. antrosios pusės medžiagos išskyrimą. Lietuvoje, o iš dalies 

ir kaimyniniuose kraštuose ankstyvasis geležies amžius kol kas lieka tarsi „balta 

dėmė“ tarp geriau ištirto vėlyvojo bronzos amžiaus ir nepalyginamai geriau ištirto 

senojo geležies amžiaus. 

specializuotų studijų, skirtų ankstyvojo geležies amžiaus baltų karybai, Lietuvoje 

iki šiol nebuvo. Galbūt šis straipsnis bent iš dalies padės užpildyti šią spragą. 

Bendrieji laikotarpio bruožai. Tiksliai nustatyti ankstyvojo geležies amžiaus 

pradžią Lietuvos teritorijoje bei kaimyniniuose regionuose gana sunku, nes 

trūksta su tikslia data geležinių dirbinių. Į Lietuvos teritoriją seniausi įvežtiniai 

geležiniai dirbiniai pateko apie I tūkstm. pr. Kr. vidurį, ir ankstyvojo geležies 

amžiaus pradžia laikomas V a., nors spėjama, kad seniausi geležiniai dirbiniai 

galėjo būti atgabenti ir kiek anksčiau – VII–VI a. pr. Kr. 10 Manoma, kad visą 

ankstyvąjį geležies amžių buvo naudojami dirbiniai iš įvežtinės geležies. esminis 

lūžis, kai metalinius dirbinius žmonės galėjo gaminti iš vietinės žaliavos, 

įvyko tik senojo geležies amžiaus pradžioje. 

Ankstyvajame geležies amžiuje Lietuvos teritorijoje dažniausiai gyventa 

įtvirtintose gyvenvietėse – piliakalniuose, stulpinės konstrukcijos pastatuose. 

nedidelės patalpos viduryje iškastoje duobutėje buvo židinys. Židinio kraštai 

buvo sustiprinami moliu ir akmenimis. Gyvenvietėse randama daug naminių gyvūnų 

kaulų, o to laikotarpio žemdirbystės pėdsakai dar menki (maža trinamųjų 

7 

dąbrowski j. Zabytki metalowe epoki brązu między dolną Wysłą a niemnem. Wrocław – W–wa 

– kraków, 1968, p. 142–144. 

8 

Мартынов А.И. Археология. Москва, 2000, с. 245–248. 

9 

lietuvos istorija. i tomas. akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis. vilnius, 2005, p. 323. 

10 

Григалавичене Э., Мяркявичюс А. Древнеишие металлические изделия в Литве. 

Вильнюс, 1980, с. 38.

BALTŲ KARYBOS ANKSTYVAJAME GELEŽIES AMŽIUJE (V–I A. PR. KR.) BRUOŽAI 

girnų). Todėl manoma, kad svarbiausias to meto verslas buvo gyvulininkystė. 

Gyvenvietėse randama dar nemažai akmeninių kirvių, kaulinių strėlių antgalių ir 

smeigtukų. Tai liudija, kad geležies turėta labai nedaug, dažnai naudoti kauliniai 

ir akmeniniai įrankiai, netgi kauliniai papuošalai. Gaminti moliniai lipdomieji 

puodai turėjo lygų, brūkšniuotą ir grublėtą paviršių 11 . 

europoje ankstyvajame geležies amžiuje būta reikšmingų įvykių. europos 

kultūrinei raidai didelę įtaką darė antikinis pasaulis. Vakarų ir Vidurio europoje 

susiformavo labai reikšminga keltų kultūra, dariusi įtaką aplinkinėms tautoms 

ir gentims. Keltai gana anksti išmoko gaminti geležį ir tapo jos eksportuotojais. 

Tikėtina, kad kai kurie keltų įtakos elementai pasiekė ir baltų žemes. 

Manytume, kad didžiausią įtaką baltams darė latenizuotos, t. y. keltų įtaką 

patyrusios, centrinės europos bei, iš dalies, skandinavijos kultūros. Latenizuotų 

kultūrų (pavyzdžiui, germanų genčių) arealas buvo svarbus baltams europos 

regionas. Germanų ir baltų pasaulius sieja daug bendrų bruožų. Germanų, kaip ir 

baltų, pasaulyje žemdirbystė plito gana lėtai. Germanų srityse netgi galima įžvelgti 

panašumų su baltų sritimis: maži žemdirbystės pajėgumai, aiškiai militarizuotas 

kasdienis gyvenimas (baltų bendruomenės priverstos kurtis piliakalniuose, germanai 

stato įtvirtintas sodybas), gentis skiria tarpgentinės dykros, materialinė kultūra 

artima (stulpinės konstrukcijos pastatai, atviri ugniakurai, panašūs ginkluotės, 

darbo įrankių tipai). Veikiausiai panaši buvo ir visuomenės struktūra 12 . Didesnę 

germanų pažangą lėmė tai, jog jie turėjo šalimais rimtus mokytojus – iš pradžių 

keltus, vėliau romėnus. Baltai buvo toliau nuo kultūrinės pažangos sklaidos centrų 

nei germanai, tad ir žinios bei patirtis iki jų ateidavo per tarpininkus 13 . 

Lenkijos teritorijoje ankstyvajame geležies amžiuje gyvavo Lužitėnų kultūra, 

kurios palikimo dalimi yra Biskupino archeologinis kompleksas. Lenkijos pamaryje 

ankstyvajame geležies amžiuje susiformavo Pamario kultūra (lenkiškoje 

istoriografijoje dar vadinama kapų dėžėse (grobów skrzynkowych), o lietuviškoje 

istoriografijoje – Veidinių urnų kultūra). Pabrėžiama didelė keltų bei skandinavijos 

kultūrų įtaka Pamario kultūrai 14 . M. Gimbutienė šią kultūrą laiko baltiška 15 . 

11 tautavičius a. geležies amžius istorinėse baltų žemėse // Baltų archeologija, 1994 nr. 3, p. 3. 

12 jovaiša e., kalonaitis a. Baltai ir antika // istorija. t. XliXl. v., 2001, p.46 – 55; michelbertas m., 

vitkūnas m. Baltų karybos senajame geležies amžiuje (i–iv a.) bruožai // karo archyvas. t. Xviii. 

v., 2003, p. 51–54. 

13 vitkūnas m. Baltų vieta barbarų pasaulio tipologijoje (m. ščiukino „septynių pasaulių“ teorijos 

plėtotės link) // lietuvos istorijos studijos. t. 17. vilnius, 2003, p. 31. 

14 lietuvos istorija. i tomas. akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis. vilnius, 2005, p. 311. 

15 gimbutienė m. Baltai priešistoriniais laikais. vilnius, 1985, p. 78–85. 

7

8 


nuo Vengrijos iki pat Kinijos aptariamuoju laikotarpiu egzistavo labai margas 

ir platus klajoklių genčių regionas, kurio gyventojus vienijo klajokliškas arba pusiau 

klajokliškas gyvenimo būdas ir vertimasis gyvulininkyste. Į šiaurę nuo Juodosios 

jūros esančiose stepėse klajojo karinga ir ekspansyvi skitų gentis, neabejotinai kontaktavusi 

su baltų gentimis. Ypač dažni buvo skitų ir pietinių baltų genčių kontaktai. 

Į šiaurę nuo baltų gyveno ugro–suomių gentys. Iš ugro–suomių genčių toliausiai 

pažengusios, vis dažniau metalą naudojančios vakaruose buvo estų ir 

suomių, o rytuose – Kamos baseino gentys. Mišrioje baltiškai ugro – suomiškoje 

Djakovo kultūroje bronzinių, o vėliau – ir geležinių dirbinių gausu. Tuo tarpu 

vidurinė ugro–suomių arealo dalis dar prieš du tūkstančius metų gyveno neolito 

sąlygomis, kai kurios iš jų vietinių genčių netgi nežinojo žemdirbystės 16 . 

Manoma, kad apie V a. pr. Kr. ar kiek anksčiau plačiame areale nuo Vyslos 

žemupio vakaruose iki okos aukštupio rytuose (1 pav.) baltų prokalbė ėmė skilti ir 

ilgainiui susidarė atskirų genčių tarmės. Tikėtina, kad šį skilimą bei genčių formavimosi 

pradžią atspindi ir to laikotarpio archeologinių kultūrų įvairovė. Buvusiuose 

Rytprūsiuose bei Lietuvos ir iš dalies vakarinės Latvijos pajūryje susidarė Vakarų 

baltų pilkapių kultūra. Jai būdingas mirusiųjų deginimo paprotys. sudegintų mirusiųjų 

palaikai buvo supilami į molinius puodus – urnas arba užkasami tiesiog duobutėje 

pilkapyje. Kartais urnos buvo apdedamos keliais akmenimis, iš akmenų sukraunama 

dėžė arba rentinys. Kapuose įkapių nedaug arba visai nėra. Paskutiniais šimtmečiais 

prieš Kristų ėmė plisti paprotys pilkapiuose laidoti ir nesudegintus mirusiuosius. Jų 

kapuose daugiau žalvarinių, o kartais – ir geležinių papuošalų. svarbiausi tokie pilkapynai 

Lietuvos teritorijoje yra Ėgliškiai ir Kurmaičiai greta Kretingos. Ankstyvojo 

geležies amžiaus gyvenviečių Lietuvos pajūryje nėra tyrinėtos 17 . 

Rytinėje Lietuvos dalyje ir iš dalies užnemunėje, taip pat Vakarų ir Vidurio 

Baltarusijoje, Latvijos rytinėje ir centrinėje dalyje egzistavo brūkšniuotosios keramikos 

kultūra. šios kultūros lokalinių grupių yra ir Žemaitijoje. šiai kultūrai būdingos 

įtvirtintos bendruomeninės gyvenvietės – piliakalniai su antžeminės konstrukcijos 

pastatais, šildomais atvirais židiniais, ir lipdyta brūkšniuotoji keramika. Laidojimo 

paminklų liko labai mažai. Mirusieji ankstyvajame geležies amžiuje laidoti sudeginti 

kapinynuose (duobutėse, urnose arba apkrauti akmenų krūsnimis) 18 . 

Į rytus nuo brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo gyveno kitos baltų 

16 

vitkūnas m. Baltų vieta barbarų pasaulio tipologijoje (m. ščiukino „septynių pasaulių“ teorijos 

plėtotės link) // lietuvos istorijos studijos. t. 17. vilnius, 2003, p. 32. 

17 

grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 239–242. 

18 

luchtanas a. Brūkšniuotosios keramikos kultūra // visuotinė lietuvių enciklopedija. t. iii. vilnius, 

2003, p. 529.


9 

1 pav. Baltai IV–III a. pr. Kr. (žemėlapis iš leidinio: Visuotinė Lietuvių enciklopedija. T. II. Vilnius, 2002, p. 517).

10 


gentys, palikusios kelių archeologinių kultūrų paminklus – Dniepro–Dauguvos, 

Milogrado, Juchnovo, okos aukštupio. Kai kurios iš šių kultūrų siejamos su antikinių 

autorių minimomis gentimis: Dniepro–Dauguvos – su androfagais, Milogrado 

– su neurais, Juchnovo – su budinais. 

Ginklai 

Metalų gavybos įtaka ginkluotės raidai. Ginkluotės raidos aspektu ankstyvasis 

geležies amžius plačiame to laikmečio baltų genčių areale – pakankamai 

savita proistorės epocha. Tai – tarsi grįžimas į akmens amžių tame laikmetyje, 

kai Vidurio, o juo labiau – Pietų ar Vakarų europos gyventojai įvaldė geležies gamybos 

ir geležinių dirbinių gamybos technologijas. Tuo metu, kai už kelių tūkstančių 

ar vos kelių šimtų kilometrų gyvenę žmonės gamino geležinius ginklus, 

baltai teturėjo labai nedaug tokių įvežtinių ginklų. Kas dar labiau krinta į akis 

– šiuo laikotarpiu aiškiai sumažėjo ir bronzinių ginklų, baltų žemėse išplitusių 

bronzos amžiuje. Ginkluotės arsenale vyraujančią padėtį toliau (ir dar ryškiau nei 

ankstesniame bronzos amžiuje) užima kauliniai bei akmeniniai ginklai. Ankstyvajame 

geležies amžiuje absoliuti dauguma ginklų baltų areale buvo pagaminti 

ne iš metalo. Kaip liudija dirbinių, rastų rytinėje Lietuvos dalyje ir datuojamų I 

tūkstm. pr. Kr., analizė, metaliniai dirbiniai tesudarė apie 2,4 % visų tyrinėjimų 

metu aptiktų radinių. Tai – keli įmoviniai kirviai, papuošalai ir jų nuolaužos 19 . 

Visame Rytų Baltijos regione ankstyvajame geležies amžiuje bronzos importas 

smarkiai sumažėjo. Jos netgi mažiau nei ankstyvajame geležies amžiuje. 

Bronza ir toliau koncentruojasi sembos pusiasalyje bei Vakarų baltų pilkapių 

kultūros areale. Bronzos panaudojimo lygį atskiruose baltiškuose regionuose 

aiškiai iliustruoja bronzinių radinių disproporcijos atskiruose regionuose: brūkšniuotosios 

keramikos kultūros areale ir Dniepro–Dauguvos kultūros areale bronzinių 

dirbinių atitinkamai 21 ir 28 kartus mažiau nei Vakarų baltų pilkapių kultūros 

areale. Bronzinių ginklų labiau nuo jūros nutolusiose žemėse randama labai 

nedaug. Pavyzdžiui, kirvių rasta tik 21, iš jų tik vienas ne iš buvusių Rytprūsių. 

strėlių antgalių (26 vnt.) pagausėja Milogrado kultūros regione prie Dniepro. 

Manoma, kad tai lėmė skitų–sarmatų genčių įtaka. Taigi akivaizdu, kad ankstyvajame 

geležies amžiuje bronziniai ginklai kur kas labiau buvo paplitę pajūrio 

zonoje nei žemyninėje baltų arealo dalyje. Anot bronzos plitimą rytiniame Balti- 

19 Лухтан А.Б. Восточная Литва в i тысячелетии до н. э. Автореферат дисертации на 

соискание ученой степени кандидата исторических наук. Москва, 1990, с. 14.


jos regione iki Kristaus nagrinėjusių A. Luchtano ir R. V. sidrio, sunku pasakyti, 

kas sutrukdė prekybą ir metalo tiekimą į Rytų Baltijos regioną, nes tai galėjo 

lemti keli faktoriai. Pasikeitė politinė ir etninė situacija Rytų europoje: klajokliškos 

skitų–sarmatų gentys atkirto baltiškąjį regioną nuo Karpatų kalnuose buvusių 

metalo žaliavos šaltinių ir Viduržemio jūros rinkos. Kita priežastis galėjo 

būti platus geležies naudojimas centrinėje europoje – tai sumenkino bronzos 

reikšmę. Vidurio ir Vakarų europos gentys įžengė į išvystytą geležies amžių, 

tuo tarpu Rytinio Baltijos regiono žmonės gerokai atsiliko nuo šio didžiąją europos 

dalį apėmusio proceso ir tik pamažu pradėjo susipažinti su geležimi nuo 

paskutiniųjų amžių prieš Kristų. Dar viena priežastis – gerokai sumažėjusi gintaro 

paklausa Vidurio ir Pietų europoje (nuo VI a. pr. Kr. etrurijoje ir nuo IV a. 

pr. Kr. Alpių regione, šiaurinėje Balkanų pusiasalio dalyje bei šiaurės Italijoje). 

A. Luchtano ir R. V. sidrio apžvelgtame areale ankstyvajame geležies amžiuje 

bronziniai ginklai tesudarė vos 9 proc. visų bronzinių dirbinių. Tačiau rytiniame 

Baltijos regione bronzinių ginklų neišstūmė ir geležiniai, nes pastarieji tada buvo 

ypač reti. Atvirkščiai, metalinių ginklų „spragą“ užpildė akmeniniai kirviai bei 

ietigaliai ir strėlių antgaliai iš kaulo ir rago, gerai žinomi iš tyrinėtų to laikotarpio 

įtvirtintų gyvenviečių 20 . 

Dniepro–Dauguvos kultūros areale ypatingai svarbią vietą užėmė kailiniai 

bei raginiai darbo įrankiai ir ginklai. Tik pačioje I tūkstm. pr. Kr. pabaigoje pradėta 

naudoti daugiau geležinių dirbinių, o kaulinių ginklų kiekis smarkiai sumažėja, 

o kai kurie per visą ankstyvąjį geležies amžių žinoti ginkluotės tipai 

apskritai išnyksta 21 . 

Metaliniai ginklai buvo reti, brangūs ir veikiausiai simbolizuojantys aukštesnę 

jį turinčio kario (vado) padėtį bei apskritai skirti simbolizuoti karių pranašumą prieš 

eilinius bendruomenininkus. Taip pat būtina pastebėti, kad dalis ginklų (visų pirma 

lankai su strėlėmis bei ietys) buvo ne tik kovos, bet ir medžioklės priemonė. 

Kirviai. Ankstyvajame geležies amžiuje vieni svarbiausių įrankių buvo 

kirviai, kurių absoliuti dauguma pagaminti iš akmens. Kol kas nėra galimybių 

išskirti būtent ankstyvajam geležies amžiui būdingus kirvius: jų formos menkai 

kito per visą ankstyvųjų metalų laikotarpį, dalis žinomos dar akmens amžiuje. 

Dažniausiai aptinkami paprasti įtveriamieji kirviai (2 pav.). e. Grigalavičienė 

atkreipia dėmesį, jog sokiškių bei kai kuriuose kituose piliakalniuose tokių kirvių 

daug daugiau nei kito tipo kirvių – pentinių su išgręžtomis skylėmis kotui 

20 

luchtanas a., sidrys r. v. Bronzos plitimas rytiniame pabaltijo regione iki kristaus // archeologia 

lituana. t. i. vilnius, 1999, p. 26–28, 35. 

21 

aрхеалогiя i нумiзматыка Беларусi. t. 2. Мiнск, 1999, c. 188. 

11

2 pav. Akmeniniai įtveriamieji kirviai, rasti 

Sokiškių piliakalnyje (Ignalinos r.) . 

12 


3 pav. Akmeniniai pentiniai kirviai, rasti 

Nevieriškės piliakalnyje (Švenčionių r.). 

(3 pav.). Abiejų tipų kirviai yra labai įvairaus dydžio: įtveriamieji – iki 12 cm, 

pentiniai – iki 20 cm ilgio. 

Akmeniniai kirviai buvo pakankamai universalūs darbo įrankiai bei artimosios 

kovos ginklai. Gal tik patys masyviausi pentiniai kirviai labiau tinkami 

medžio darbams nei kovai. 

Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnyje Gorani 22 (Горани) vietovėje 

Baltarusijoje, smurgainių r., rastas nedidelio raginio kirvio ruošinys 23 . 

Lietuvos archeologinėje medžiagoje neturime metalinių kirvių, kuriuos be 

abejonės būtų galima skirti ankstyvajam geležies amžiui. Tačiau radiniai iš kaimyninių 

kraštų rodo, jog Rytų Baltijos regione ankstyvajame geležies amžiuje 

kurį laiką dar gyvavo bronzos amžiui būdingų kirvių gamybos tradicija. Lietuvoje 

greta kitų tipų bronzinių kirvių rasta keliasdešimt įmovinių kirvių, daugelis 

jų turėjo nedideles ąseles. Visi šie kirviai priskirti vėlyvajam bronzos amžiui 24 . 

Tačiau labai tikėtina, kad tokie kirviai galėjo būti naudojami ir ankstyvajame geležies 

amžiuje. Lenkų archeologės L. okulič–Kozarynos (Ł. okulicz–Kozaryn) 

22 gorani piliakalnis datuojamas i tūkstm. pr. kr. – iv a. 

2 

Звяруго Я. Г. Исследования Гораньского городища // lietuvos archeologija. t. 9. vilnius, 

1992, p. 99. 

24 

grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 155–159.


nuomone, bent dalis vakarų baltų areale rastų kirvių su ąselėmis skirtini ankstyvajam 

geležies amžiui. Anot archeologės, ankstyvajame geležies amžiuje ir 

toliau sėkmingai veikė bronzinių gaminių dirbtuvės 

vakarų baltų žemėse, visų pirma – sembos 

pusiasalyje. Įmovinių kirvelių su ąselėmis gamintojai 

ne tik tęsė iš vėlyvojo geležies amžiaus 

perimtą tradiciją, bet ir praturtino šiuos dirbinius 

naujais technologiniais sumanymais 25 . 

Latvijoje rasti du geležiniai įmoviniai kirviai 

su ąselėmis, grubiai atkartojantys bronzinių kirvių 

formas (4 pav.). Panašių kirvių rasta ugro–suomių 

genčių areale – estijoje, suomijoje, Rusijos šiaurės 

vakaruose 26 . Tačiau kiti ankstyvajam geležies 

amžiui skiriami geležiniai įmoviniai kirviai ąselių 

jau neturi ir įgauną formą, būdingą ir senojo geležies 

amžiaus kirviams. Lietuvoje senajam geležies 

amžiui priskiriamų geležinių įmovinių kirvių 

rasta per du šimtus 27 . Latvijoje pavieniai tokie kirviai 

priskiriami ir ankstyvajam geležies amžiui 28 . 

Baltarusijoje brūkšniuotosios keramikos kultūros 

areale vienas toks kirvis, žymi laikotarpį apie 

Kristaus gimimą, rastas Gorodiščės (Гарадзішча) 

piliakalnyje prie Minsko 29 . 

Baltarusijoje, Rusijoje, estijoje ir Latvijoje 

rasta pavienių siauraašmenių geležinių 

4 pav.Geležiniai įmoviniai kirviai 

su ąselėmis, grubiai atkartojantys 

bronzinių kirvių formas, rasti 

Latvijos teritorijoje. 

kirvių, smarkiai platėjančia pentimi. Latvijos 

archeologai strazdės (strazdē) vietovėje rastą 

kirvį priskiria ankstyvajam geležies amžiui 30 . 

Tam pačiam laikotarpiui priskiriami ir Dniepro 

– Dauguvos kultūros areale rasti analogiš- 

25 

okulicz–kozaryn Ł. dzieje prusów. Wrocław, 1997, p. 80. 

26 

latvijas senākā vēsture 9. g. t. pr. kr. – 1200. g. rīga, 2001, p. 175–176, pav. 134: 1, 4. 

27 

michelbertas m. senasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1986, p. 160. 

28 

latvijas senākā vēsture 9. g. t. pr. kr. – 1200. g. rīga, 2001, p. 175–176, pav. 134:3. 

29 

Медведев А. М. Беларуское Понеманье в раннем железном веке. Минск, 1996, с. 30, 150, рис. 46:1. 

0 

latvijas senākā vēsture 9. g. t. pr. kr. – 1200. g. rīga, 2001, p. 175–176, pav. 134:5. 

13

14 


ki kirviai 31 . Tokie kirviai dėl savo formos, pritaikytos medžio skėlimui, ir 

masyvumo laikytini ne ginklais, bet darbo įrankiais. 

unikalus radinys baltų žemėse – neabejotinai kovinis geležinis siauraašmenis 

kirvis užapvalinta pentimi (5 pav.), rastas cholmeco (Холмец) piliakalnyje 

Rusijos smolensko srityje. šis piliakalnis 

priskiriamas Dniepro–Dauguvos kultūrai. 

Piliakalnyje aptiktas kirvis analogiškas 

randamiems skitų, aptariamuoju laikotarpiu 

klajojusių eurazijos stepėse, kapuose 

randamiems kirviams 32 . 

Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, 

kaimyniniuose kraštuose ankstyvajam geležies 

amžiui priskiriamų metalinių kirvių 

yra, o Lietuvos teritorija, remiantis ligšiolinių 

archeologinių tyrimų duomenimis, lieka 

tarsi „sala“, kurioje naudoti tik akmeniniai 

kirviai. Tačiau manyti, jog čia apskritai nenaudoti 

metaliniai kirviai, būtų nelogiška 

– veikiausiai tokį vaizdą lemia ne visiškai 

tiksli dalies bronzinių, o galbūt ir geležinių 

kirvių (kaip ir kitų metalinių dirbinių) data. 

Galbūt ateityje Lietuvoje bus patikslinta 

šių dirbinių chronologija. Tačiau akivaizdu, 

jog metaliniai kirviai to meto baltų že- 

5 pav. Kovos geležinis siauraašmenis 

kirvis suapvalinta pentimi, rastas 

Cholmeco (Холмец) piliakalnyje 

Rusijos Smolensko srityje. 

mėse buvo naudojami dar gana retai, ypač 

nuo prekybos kelių bei kontaktinių zonų su 

kitais etnosais nutolusioje centrinėje baltų 

arealo dalyje – brūkšniuotosios keramikos 

kultūros teritorijoje. 

Akmeninės buožės. Vėlyvojo bronzos 

amžiaus bei ankstyvojo geležies amžiaus piliakalnių kultūriniuose sluoksniuose 

aptinkama pavienių akmeninių buožių. Lietuvos teritorijoje tokių daugiakampių, 

daugmaž 7–8 cm skersmens buožių su skylėmis viduryje rasta narkūnų (ute- 

31 

Шмидт Е.А. Племена верховьев Днепра до образования древнерусского государства. 

Москва, 1992, с. 84–85, 177, таб. 19:1–3. 

2 

Шмидт Е.А. Племена верховьев Днепра до образования древнерусского государства. 

Москва, 1992, с. 86, 176, таб. 18:1.


6 pav. Akmeninė buožė, rasta 

Narkūnų piliakalnyje (Utenos r.) 

7 pav. Kauliniai strėlių antgaliai, ietigaliai ir 

durklai, rasti Sokiškių piliakalnyje (Ignalinos r.) 

nos r.) (6 pav.), nevieriškių (švenčionių r.), Velikuškių 

(zarasų r.) piliakalniuose 33 . Veikiausiai 

tai buvo artimosios kovos ginklai, tačiau tikėtina, 

kad kariai tokias buožes išmokdavo ir taikliai 

svaidyti į priešą. Buožės ir akmeniniai kirviai iš 

esmės atliko tą pačią funkciją – buvo smogiamasis, 

o prireikus – ir svaidomasis ginklas. 

Durklai ir peiliai. Lietuvos archeologiniuose 

paminkluose rasta keliasdešimt kaulinių 

durklų, priskiriamų bronzos ir ankstyvajam 

geležies amžiui. Kai kurie jų – gana masyvūs, 

18–25 cm ilgio. Dalis durklų turėjo 

papildomas kaulines ir ragines 

rankenas, kurios kartais buvo ornamentuojamos 

griovelių bei rantelių 

kompozicijomis. Tačiau dažniausiai 

randami ilgi, ylas primenantys nusmailinti 

kauliniai durklai (7 pav.). 

Dviejų sokiškių piliakalnyje rastų 

tokių gana primityvių durklų ilgis 

siekė 17,5 cm. 34 Kaulinių durklų 

gana gausu ir Latvijos, Baltarusijos 

bei kitų aplinkinių kraštų baltiškuose 

piliakalniuose. 

Kauliniai durklai buvo vieni 

svarbiausių artimosios kovos ginklų, 

taip pat naudoti medžioklės metu 

pribaigiant sužeistą žvėrį. Iš bronzos 

amžiaus Lietuvoje žinomi keli 

bronziniai nevietinės kilmės durklai, 

15 

veikiausiai įvežti iš skandinavijos. 

volkaitė – kulikauskienė r. narkūnų didžiojo piliakalnio tyrinėjimų rezultatai (apatinis kultūrinis 

sluoksnis) // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 23; grigalavičienė e. nevieriškės piliakalnis 

// lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 65, pav. 10:1; grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis 

geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 146. 

4 

grigalavičienė e. sokiškių piliakalnis // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 112, p. p. 114 

pav. 11–12.

8 pav. Rumijos kapinyne (Mozūrijos ežerų regionas) 

palaidoto kario įkapės – molinis indas, geležinis 

sulankstytas kalavijas ir geležinis ietigalis. 

16 


Ankstyvojo geležies amžiaus sluoksniuose 

panašių durklų nerasta. 

Iš kaulo ir rago buvo gaminami 

ne tik durklai, bet ir peiliai. sokiškių 

piliakalnyje rasti du trumpi 

(iki 7 cm ilgio) plokščia nugarėle, 

tiesiais ir aštriais ašmenimis peiliai 

bei keli peiliai, pagaminti iš šonkaulių, 

išaštrintais ašmenimis, primenantys 

žalvarinius peilius 35 . Taip 

pat aptikti keli vėlyvajam bronzos 

amžiui priskiriami bei neaiškios 

chronologijos bronziniai peiliai 36 . 

Kalavijai. Jau ankstyvajame 

bronzos amžiuje iš centrinės ar 

šiaurės europos į Lietuvą pateko 

bronzinių kalavijų. Daugiausia tokių 

kalavijų ir jų nuolaužų rasta vakari- 

nėje Lietuvos dalyje. skandinaviškos kilmės kalavijų rasta ir į šiaurę nuo Lietuvos 

– estijoje bei suomijoje. 37 švedijoje randami vėlyvojo bronzos amžiaus durklai 

savo forma primena kalavijus. Tokie yra ir kai kurie Lietuvoje rasti durklai 38 . 

Ankstyvajam geležies amžiui priskiriamų kalavijų Lietuvoje neturime. Galbūt 

kalavijo dalimi laikytinas neaiškus geležinio kalavijo ar masyvaus peilio 

ašmenų galas, rastas Ėgliškių pilkapyno (Kretingos r.) pilkapio nr. 3 sampilo 

pagrinde. Ankstyviausius geležinius dirbinius, aptiktus Ėgliškių pilkapyje, tyrinėjimų 

autorė e. Grigalavičienė priskiria 300 – 200 m. pr. Kr. 39 

Mozūrijos ežerų regione, Rumijos (Rumia) kapinyne, I a. pr. Kr. priskiriamam 

kario kape, rastas geležinis kalavijas (8 pav.). Tame pačiame kape taip pat rastas gele- 

5 

grigalavičienė e. sokiškių piliakalnis // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. p. 111, pav. 

14–16, p. 112. 

36 

Григалавичене Э., Мяркявичюс А. Древнеишие металлические изделия в Литве. Вильнюс, 

1980, с. 48. 

7 


38 

Григалавичене Э., Мяркявичюс А. Древнеишие металлические изделия в Литве. Вильнюс, 

1980, с. 46. 

9 

grigalavičienė e. egliškių pilkapiai // lietuvos archeologija. t. 1. vilnius, 1979, p. 37, pav. 10:25:15.


žinis ietigalis ir molinis indas. Kalavijas ritualiniais tikslais buvo sulankstytas 40 . 

Kalavijai ankstyvajame geležies amžiuje baltų žemėse buvo retas ginklas. Daugiau 

jų (visų pirma – prūsų žemėse) pradėta naudoti senajame geležies amžiuje 41 . 

Ietys. Aptariamuoju laikotarpiu baltų žemėse medžioklei ir karybai visų 

pirma buvo naudojamos lengvos svaidomosios ietys. sunkių smogiamųjų iečių 

atsiradimą, remiantis tyrimų duomenimis, galima priskirti tik laikotarpiu apie 

Kristaus gimimą. 

Lietuvos bei Latvijos teritorijoje nėra rasta ankstyvajam geležies amžiui 

priskiriamų geležinių ar bronzinių ietigalių. Iš ankstesnio laikotarpio – vėlyvojo 

bronzos amžiaus – Lietuvoje turima keliolika, daugiausia atsitiktinai rastų bronzinių 

ietigalių. Daugiau jų aptikta buv. Rytprūsių teritorijoje. Manoma, kad čia 

kai kurių tipų bronziniai ietigaliai buvo gaminami pagal iš skandinavijos patekusius 

pavyzdžius 42 . Per dešimt įmovinių bronzinių ietigalių, taip pat priskiriamų 

bronzos amžiui, rasta Latvijoje 43 . Lietuvos bei Latvijos teritorijoje rasti bronzos 

amžiaus ietigaliai veikiausiai buvo įvežtiniai. Panašu, jog bent jau dabartinės 

Lietuvos ir Latvijos teritorijoje ietys su metaliniais antgaliais aptariamuoju laikotarpiu 

buvo naudojamos labai retai. 

Kaulinių įmovinių ietigalių, pagamintų iš vamzdinių kaulų, rasta su ankstyvuoju 

geležies amžiumi siejamuose piliakalniuose. Kaip pavyzdį galima pateikti 

radinius iš sokiškių piliakalnio (Rokiškio r.) (7 pav.). Paprasčiausi iki 12–14 

cm ilgio ietigaliai buvo pagaminti iš įstrižai nuskeltų vamzdinių kaulų. Taip pat 

rasta pavienių dailių ietigalių, tyrinėjimų autorės nuomone, pagamintų pagal 

žalvarinių ietigalių pavyzdį. Vieno ietigalio fragmentas leidžia rekonstruoti visą 

itin dailaus ietigalio platėjančia plunksna vaizdą 44 . sokiškių piliakalnyje vyravo 

8–10 cm ilgio, 1,0–1,2 cm skersmens įmovomis kauliniai ietigaliai. Tačiau būta 

ir masyvesnių – daugmaž 15 cm ilgio ir 1,8 cm skersmens ietigalių 45 . 

Kaulinių ietigalių Lietuvos teritorijoje taip pat rasta ankstyvajam geležies 

amžiui priskiriamų Moškėnų, Petrešiūnų (abu Rokiškio r.) bei kai kuriuose ki- 

40 

Z przeszłości pomorza Wschodniego. Wrocław – Warszawa – kraków, 1962, p. 49. 

41 

michelbertas m., vitkūnas m. Baltų karybos senajame geležies amžiuje (i – iv a.) bruožai // karo 

archyvas. t. Xviii. vilnius, 2003, p. 8–50. 

42 


4 

latvijas senākā vēsture 9. g. t. pr. kr. – 1200. g. rīga, 2001, p. 170–171. 

44 

grigalavičienė e. sokiškių piliakalnis // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 89–137; grigalavičienė 

e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 109, pav. 59:4; grigalavičienė 

e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 109, pav. 59:4. 

45 

grigalavičienė e. sokiškių piliakalnis // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 27–28. 

17

18 


tuose piliakalniuose. Kai kurių ietigalių viename įmovos šone buvo padarytos 

skylutės vinutei (veikiausiai taip pat kaulinei). 

Kauliniai ietigaliai, jų gamybai skirtus kaulus nuskėlus pakankamai smailu 

kampu ir tinkamai nušlifavus, buvo pakankamai aštrūs, kad būtų galima sumedžioti 

žvėrį bei sužeisti ar net nužudyti žmogų. Tačiau šie ietigaliai, o drauge ir ietys 

nebuvo masyvūs ir veikiausiai naudoti visų pirma kaip svaidomasis ginklas. 

Iškelta prielaida, jog kauliniai ietigaliai pagaminti aiškiai sekant metalinių 

ietigalių forma, ir spėta, kad piliakalnių gyventojai ankstyvajame geležies 

amžiuje turėjo ir metalinių ietigalių, kurių trūko, todėl ginkluotės arsenalą teko 

papildyti ietimis su kauliniais ietigaliais 46 . su šia prielaida nesinorėtų visiškai 

sutikti. sekimą metalinių ietigalių formomis galime įžvelgti tik keliuose ietigaliuose, 

visų pirma – minėtame ietigalyje iš sokiškių piliakalnio bei ietigaliuose 

iš Dūkštelių piliakalnio (Ignalinos r.). šiame piliakalnyje vieną iš rastų kaulinių 

ietigalių gaminęs meistras išties stengėsi pamėgdžioti metalinį ietigalį. Ietigalio 

įkotėje yra skylutė tvirtinimo vinutei 47 . Manytume, jog daugumos kaulinių 

ietigalių formą lėmė visų pirma ne sekimas metaliniais pavyzdžiais, bet pačios 

medžiagos – vamzdinių kaulų – struktūra. 

sunku pasakyti, ar ankstyvajame geležies amžiuje Lietuvos teritorijoje naudoti 

bronziniai ietigaliai. Geležiniai ietigaliai taip pat pasirodė tik pačioje laikotarpio 

pabaigoje arba tik senojo geležies amžiaus pradžioje. Baltarusijos teritorijoje, 

Vileikos r., geležinis įmovinis ietigalis (ilgis – apie 22 cm, plotis – 1,4 cm) 

rastas brūkšniuotosios keramikos kultūrai priskiriamame Malyškų (Малышки) 

piliakalnyje. šis ietigalis priskiriamas erų sandūrai ir turi kelis analogus zarubincų 

kultūrai priskiriamame Čaplino kapinyne pietinėje Baltarusijoje 48 . Tame 

pačiame piliakalnyje rastos dviejų svaidomųjų iečių geležinės įmovos ir vienas 

svaidomosios ieties antgalis, tačiau šie radiniai jau I–II a. Taigi nemuno aukštupio 

baseine iki šiol rasti ankstyviausi iečių antgaliai priskiriami tik laikotarpiu 

apie Kristaus gimimą. A. Jegoreičenka su tam tikromis išlygomis dviašmenius 

svaidomųjų iečių antgalius, rastus brūkšniuotosios keramikos kultūros areale, 

priskiria laikotarpiu apie Kristaus gimimą 49 . 

Mozūrijos ežerų regione, Rumijos (Rumia) kapinyne, I a. pr. Kr. kario kape 

rastas geležinis ietigalis ištęsto rombo formos plunksna su iškilia briauna per 

46 kulikauskas p., kulikauskienė r., tautavičius a. lietuvos archeologijos bruožai. vilnius, 1961, p. 122. 

47 krzywicki l. grodziska górno–litewskie. 1. grodzisko w duksztach // pamiętnik Fizyograficzny. t. 

22. dz. 5. Warszawa, 1914, pav. iv:20. 

48 Медведев А.М. Беларуское Понеманье в раннем железном веке. Минск, 1996, с. 30, 150, 

рис. 46:1. 

49 Егорейченко А.А. Культуры штрихованой керамики. Минск, 2006, с. 83.


vidurį (8 pav.) 50 . A. Jegoreičenko teigimu, ietigalių su iškiliomis briaunomis priskyrimas 

yra komplikuotas, nes panašūs ietigaliai plačiame baltų kultūrų areale 

priskiriami labai įvairiai. Klajoklių skitų areale tokie ietigaliai atsirado V–III 

a. pr. Kr. Baltų areale jie buvo išplitę bent iki I tūkstm. vidurio. Baltarusijos 

teritorijoje tokių ietigalių rasta brūkšniuotosios keramikos kultūrai priskiriamuose 

Azdiatičių (Аздятичи), Ivanės (Ивань), Kaščeličių (Кащеличи), Malyškų 

(Малышки), svidno (Свидно) piliakalniuose, taip pat Dniepro–Dauguvos 

kultūrai priskiriamame Burakovo (Бураково) piliakalnyje, zarubincų kultūros 

Čaplino (Чаплино) kapinyne. Panašu, jog daugelis minimų ietigalių gali būti 

skirtini tik erų ribai arba pirmiesiems amžiams po Kristaus. 

Lankai ir strėlės. Geležies amžiaus strėles, rastas Lietuvos teritorijoje, yra 

išsamiai aptaręs V. Kazakevičius. Kaulinių strėlių antgalių (7 pav.) archeologas 

savo darbe neaptarė, o ankstyviausius geležinius antgalius skyrė II a. 51 

Lietuvos teritorijoje rastus kaulinius ir raginius bronzos bei ankstyvojo geležies 

amžiaus strėlių antgalius apibendrinusi e. Grigalavičienė skiria septynias jų 

grupes: 1. Antgaliai rombo formos plunksna su dviem užbarzdomis; 2. Antgaliai su 

viena užbarzda; 3. Apvalaus pjūvio antgaliai nusmailintomis plunksnomis ir įtvaromis; 

4. Antgaliai plokščia plunksna; 5. Antgaliai, padaryti pagal titnaginių strėlių 

antgalių pavyzdžius; 6. Antgaliai, padaryti iš paprastų kaulo skelčių, nusmailinus 

įtvaros galą, nesuteikiant jiems įprastų gražių formų; 7. Įmoviniai antgaliai, padaryti 

iš vamzdinio kaulo, įstrižai nupjovus, nusmailinus ir užaštrinus galą 52 . 

Pateikta kaulinių strėlių antgalių tipologinė schema laikytina viso labo pirmine, 

orientacine. Detali kaulinių antgalių tipologija ir chronologija – atskiro tyrimo 

uždavinys. Kai kurie strėlių antgaliai yra netipiškų formų – jas padiktavo atsitiktiniai 

antgalius gaminusio meistro atlikti kaulo pjovimo ar kirtimo veiksmai. Tokių 

strėlių antgalių pavyzdžiais galėtų būti kai kurie sokiškių piliakalnio radiniai 53 . 

Ankstyvajam geležies amžiui priskiriami numanomi skitiškos kilmės (siejami 

su klajoklių skitų gentimis, aptariamuoju laikotarpiu klajojusiomis eurazijos 

stepėse) bronziniai strėlių antgaliai, rasti Merkinėje ir šalia Druskininkų 54 . 

Pateikiamas ir kita šių ietigalių data, priskiriant juos bronzos amžiaus pabaigai 

50 

Z przeszłości pomorza Wschodniego. Wrocław – Warszawa – kraków, 1962, p. 49. 

51 

Егорейченко А.А. Культуры штрихованой керамики. Минск, 2006, с. 82–83. 

52 

kazakevičius v. geležies amžiaus strėlės lietuvoje (ii–Xii/Xiii a.). vilnius, 2004. 

5 


54 

grigalavičienė e. sokiškių piliakalnis // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 114, pav. 20:3, 5. 

19

20 


– VII–VI a. pr. Kr. 55 Pietinėje Baltarusijos dalyje randami dvisparniai ir trisparniai 

bronziniai strėlių antgaliai laikomi kontaktų su skitais liudijimu ir priskiriami 

4–3 a. pr. Kr. 56 Dniepro – Dauguvos kultūros areale taip pat rasta keletas 

geležinių strėlių antgalių, kuriuos A. Mitrofanovas laiko esant skitiškos kilmės ir 

priskiria III a. pr. Kr. 57 

Apsauginė ginkluotė. Lietuvos teritorijoje ankstyvajam geležies amžiui 

(kaip ir visu ankstyvuoju metalų laikotarpiu) priskiriamos apsauginės ginkluotės 

– skydų, šalmų, šarvų nėra rasta. Tačiau negalime teigti, jog apsauginė ginkluotė 

išvis nebuvo naudojama, juolab kad įvairiuose europos regionuose ji žinoma jau 

bronzos amžiuje 58 . senajame geležies amžiuje apsauginė ginkluotė jau plačiai 

žinoma baltų žemėse. Visų pirma tai skydai. skydų umbų bei kitų skydo detalių 

gausiausiai randama vakarinėse baltų žemėse. Tuo tarpu rytinėje baltų arealo 

dalyje, mišrios baltų ir ugro–suomių Djakovo kultūros objektuose rasta spėjamų 

šarvų plokštelių 59 . Ant kai kurių bronzos amžiaus pabaigos ir ankstyvojo geležies 

amžiaus pirmosios pusės Pamario kultūros urnų iš Vyslos žemupio baseino pavaizduoti 

kariai su skydais 60 . 

Fortifikacija 

Ankstyvajame geležies amžiuje Lietuvoje jau egzistavo pakankamai tankus piliakalnių 

tinklas. Archeologas G. zabiela yra argumentuotai apžvelgęs ir įvertinęs 

piliakalnių raidą Lietuvoje iki Kristaus gimimo. Leisime sau pateikti kelias plačias 

citatas iš z. Baubonio ir G. zabielos sudaryto „Lietuvos piliakalnių atlaso“ 61 įvadinės 

dalies (toliau citatos iš šio leidinio nurodomos gulsčiu šriftu – M.V.), juolab tai – vieni 

konceptualiausių pastarojo meto tekstų, skirtų ankstyvųjų piliakalnių raidai: 

„Lietuvos piliakalnių atsiradimą šiek tiek veikė skitų ir keltų įtvirtinimų rai- 

55 


56 

merkevičius a. karyba lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje // karo archyvas. t. XX. vilnius, 2005, p. 17. 

57 

aрхеалогiя i нумiзматыка Беларусi. Энцыклапедыя. Мiнск, 1993, c. 590. 

58 

Митрофанов А.Г. Железный век средней Белоруссии (vii–vi вв. до н. э. – viii в. н. э.). 

Минск, 1978, с. 38. 

59 

Harding a. the Bronze age // european prehistory. a survey. new york, Boston, dordrecht, london, 

moscow, 2002, p. 316–317; merkevičius a. karyba lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje // karo 

archyvas. t. XX. vilnius, 2005, p. 17. 

60 



61 

gimbutienė m. Baltai priešistoriniais laikais. vilnius, 1985, p. 78.


da. Kadangi abi tautos su Lietuvos teritorijoje gyvenusiomis gentimis nesiriboja, 

jų kultūrinė įtaka persidavė per tarpininkus. Toks tarpininkas tarp keltų ir baltų 

buvo lužitėnų kultūra. Centrinėje Lenkijoje dažniausiai lygiose vietose, apsaugotose 

ežerų vandenų, rastas šios kultūros liekanas VIII – VI a. pr. Kr. įrengtos 

nemažos įtvirtintos gyvenvietės. Bene garsiausia iš jų yra Biskupinas, iš dalies tyrinėta 

ir pagal tyrinėjimų rezultatus atkurta. 

Joje medžio įtvirtinimai juosė tankiai 

užstatytą plotą. Skitų kultūros tarpininkas 

yra Milogrado kultūra, gyvavusi VII – III 

a. pr. Kr. Ukrainos šiaurinėje ir Baltarusijos 

pietinėje dalyse. Jos 2–10 ha ploto 

piliakalniai įrengti kranto kyšuliuose, nuo 

lauko pusės įtvirtinti 1,5–3 m aukščio pylimais 

bei jų išorinėje pusėje iškastais 1 m 

gylio grioviais. I tūkstm. pr. Kr. Lietuvoje 

jau buvo įtvirtinimų, kuriuos galime laikyti 

ankstyviausiais piliakalniais. Išsiskiria du 

jų regionai – Vakarų ir Rytų Lietuva. Rytų Lietuvoje piliakalniams įrengti naudotos 

atskirų kalvų viršūnės. Šių piliakalnių forma yra maksimaliai pritaikyta prie 

esamo reljefo. Žmogaus rankų paliesti būna tik aikštelės kraštai, kur suformuotas 

plokštesnis jos kraštas ir 1–2 m aukštyje nuo aikštelės statesnis šlaitas. Aikštelės 

– šlaito riboje įrengiamos medinės tvoros (9 pav.), kurios neretai būdavo dvigubos. 

Pačioje aikštelėje stovėjo padrikai išsidėstę pastatai. Bendruomenės nebuvo 

didelės, jas sudariusios vos kelios šeimos, tad tokių piliakalnių aikštelės paprastai 

nebuvo didesnės nei 30 m skersmens. Pastebimi tokių ankstyvųjų piliakalnių savotiško 

sutankėjimo regionai, kuomet atstumai tarp atskirų piliakalnių siekia kelis 

šimtus metrų – porą kilometrų (Parsvėto ežero krantai Ignalinos r., Žąsinų ežero 

apylinkės Švenčionių r.). Ar tai tankaus apgyvendinimo, ar skirtingos piliakalnių 

chronologijos pasekmė, tebėra neaišku [...]. 

Ankstyvieji Rytų Lietuvos piliakalniai priklauso brūkšniuotosios keramikos 

kultūrai [..]. Įtvirtintos gyvenvietės pavyzdžiu iš Rytų Lietuvos galėtų būti narkūnų 

piliakalnis (utenos r.). Archeologinių tyrinėjimų duomenys parodė, jog kalvoje, 

ilgainiui tapusioje piliakalniu, pirmieji gyventojai pasirodė dar II tūkstm. pr. 

Kr. pabaigoje. Tuo metu ryškesnių vietovės pertvarkymų nepastebėta. Daugiausia 

pastatų buvo aikštelės pakraščiuose. Ilgainiui gyventojų skaičius augo, pradėti 

apgyvendinti vis didesni piliakalnio aikštelės plotai. I tūkstm. pr. Kr. pirmojoje 

pusėje pastatų atsiranda ir piliakalnio aikštelės viduryje, o pati gyvenvietė (10, 11 

21 

9 pav. Vertikalių rąstų tvora piliakalnio 

aikštelės pakraščiuose.

10 pav. Įtvirtintos gyvenvietės Narkūnų piliakalnyje (Utenos r.) rekonstrukcija 

11 pav. Pastato Narkūnų piliakalnyje (Utenos r.) rekonstrukcija 

pav.) pradedama stiprinti dirbtinėmis kliūtimis. Manoma, kad iš to laiko yra likę vertikalių 

kuolų, perpintų šakomis, apdrėbtomis moliu, ir sutvirtintų akmenimis, pėdsakai. 

Ankstyvajame geležies amžiuje atsiranda ir įtvirtinimų iš žemių – nesaugiausioje 

šiaurinėje kalvos pusėje kasamas gynybinis griovys ir įrengiamas pylimas 62 . 

Kitas ankstyviausių Lietuvos piliakalnių regionas yra Vakarų Lietuva. Čia 

ankstyviausi piliakalniai įrengti krantų kyšuliuose arba aukštumų viršūnėse 

62 lietuvos piliakalniai. atlasas (sud. Z. Baubonis ir g. Zabiela). t. i. vilnius, 2005, p. 15. 

22 

Dr. Manvydas VITKŪNAS


(Dapšiai, Mažeikių r.; Daubariai, Mažeikių r.; Imbarė, Kretingos r.; Kurmaičiai, 

Kretingos r.). Jų apatiniuose kultūrinio sluoksnio horizontuose rasta tik 

labai plačios chronologijos dirbinių: lipdytos lygios, brūkšniuotos ir neryškiai 

grublėtos keramikos, titnaginių grandukų, grąžtelių, kirvelių, akmeninių kaplių, 

trintuvų, molinių svarelių. Neturint gamtamokslinių datų, šie piliakalniai datuojami 

I tūkst. pr. Kr. antrąja puse63 . 

sauginių piliakalnyje (šiaulių r.), kurio data I tūkstm. pr. Kr. pabaiga, piliakalnio 

aikštelės pakraščius juose medinė tvora iš kas 1,5–2,5 m į žemę įkastų 

pušinių 15–20 cm storio rąstų, kurie laikė tarp jų sudėtus horizontalius rąstus. 

Rąstai, saugant juos nuo padegimo, iš dalies ir nuo vėjo, buvo apdrėbti moliu. 

už pirmos tvoros daugmaž per metrą atstumu ėjo antra tvora. Piliakalnio aikštelėje 

stovėjo nedideli pastatai (12 pav.). Anot piliakalnį tyrinėjusio V. Daugudžio, 

gamtos natūraliai labiau apsaugotose piliakalnio vietose būta ir viengubų medinių 

sienų. Medinės sienos 

papildomai buvo sustiprinamos 

akmenimis. Kartais 

būdavo statomos ir dvigubos 

sienos. Tarpus tarp 

dvigubų sienų, tyrinėtojo 

nuomone, veikiausiai dengė 

stogas. Kartais tarpas tarp 

dvigubų sienų buvo visiškai 

užpildomas akmenimis, taip 

gaunant itin tvirtą gynybinį 

statinį64 12 pav. Įtvirtinimų Sauginių piliakalnyje (Šiaulių r.) 

rekonstrukcija. 

. 

Vakarų Latvijoje ankstyviausias Paplakos, Liepojos r., piliakalnis datuotas 

I tūkstm. pr. Kr. viduriu ir antrąja puse. Prie šių piliakalnių greičiausiai tenka 

priskirti ir daugiau pajūrio ruože žinomus negausius iš akmenų krautus įtvirtinimus, 

įrengtus beveik lygiose vietose (Auksūdis, Kretingos r., Jakai, Klaipėdos r.). 

Čia iš akmenų krautuose pylimuose buvo įrengtos stulpinės konstrukcijos medines 

gynybines sienos. Ankstyva šių akmeninių įtvirtinimų chronologija rodo 

tai, kad kai kada šių įtvirtinimų liekanos aptinkamos pačiuose ankstyviausiuose 

pylimų sluoksniuose (Įpiltis, Mosėdis Skuodo r.), o jiems artimiausios analogijos 

žinomos iš Skandinavijos bei šiaures rytinio Pabaltijo, kur iš akmenų krauti 

63 grigalavičienė e. narkūnų didžiojo piliakalnio tyrinėjimų rezultatai (apatinis kultūrinis sluoksnis) 

// lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 41–42, pav. 67. 

64 lietuvos piliakalniai. atlasas (sud. Z. Baubonis ir g. Zabiela). t. i. vilnius, 2005, p. 15. 

2

24 


įtvirtinimai pasirodė apie 1300 m. pr. Kr. 

Žiediniai iš akmenų ir žemių įrengti vakarų Lietuvos įtvirtinimai iki šiol 

labai mažai tyrinėti, neaiški tikslesnė jų chronologija. Jakų piliakalnis įrengtas 

lygioje vietoje, vėlesniais laikais labai apardytas žemės darbų metu. Piliakalnio 

skersmuo – daugmaž 45 m. Aikštelę juosia 17–20 m pločio pylimas, kurio pietiniame 

pakraštyje žymūs buvusio įvažiavimo pėdsakai. nedidelės apimties archeologinių 

tyrinėjimų metu rasta stulpaviečių, degėsių, molio tinko, keramikos šukių 

65 . Tai – labai įdomus archeologinis objektas. Tikėtina, kad ir kitose Lietuvos 

vietose pavyktų rasti panašių įtvirtinimų. Jie galėjo būti pastatyti bendruomenių, 

kurios gyveno lygumose ir dėl atitinkamų gamtinių sąlygų neturėjo galimybės 

įrengti piliakalnio natūralioje kalvoje. 

Pagal įtvirtinimus išsiskiria keli brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnių 

tipai, kurie greičiausiai yra chronologiškai ir funkciškai skirtingi. Vieną 

grupę sudaro jau minėti nedideli piliakalniai kalvų viršūnėse be ryškiau išreikštų 

įtvirtinimų (Armališkės, Utenos r., Betiškės, Zarasų r., Gugiai, Zarasu r., Avilčiai, 

Molėtų r., Malkestas, Molėtų r., Paseirninkai, Lazdijų r.). Juose buvo plonas 

kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta akmeninių kirvių. Tokie piliakalniai iki 

šiol beveik netyrinėti, tik labai suardytame Bikūnų antrajame piliakalnyje rasta 

akmeninio kirvio išgrąža bei lipdyta šukė. Šių piliakalnių papėdėse aiškesnių 

gyvenviečių liekanų neaptikta. 

Kitai grupei priklauso piliakalniai nemažomis (40–80 m skersmens) pailgomis 

keturkampėmis ar ovaliomis aikštelėmis (Antilgė, Utenos r., Mineikiškės, Zarasų 

r., Jaurelis, Utenos r., Šišponiškės, Zarasų r.) be žymesnių įtvirtinimų. Kaip 

rodo tyrinėjimai, šie piliakalniai buvo stambesnių bendruomenių gyvenamosios 

vietos. Jų įtvirtinimus sudarė tik dvigubos medinės tvoros aikštelės pakraščiuose 

(Nevieriškė, Švenčionių r., Narkūnai). Tai ilgiau gyvavę piliakalniai su storesniu 

kultūriniu sluoksniu, kartais pridengtu vėlesnių epochų palikimo, todėl jo dalis 

išliko iki mūsų dienų. 

sokiškių piliakalnis (Ignalinos r.) pergyveno kelis savo raidos etapus, pradedant 

vėlyvuoju bronzos amžiumi ir baigiant senuoju geležies amžiumi (nuo 

III tūkstm. pr. Kr. pabaigos iki pirmųjų amžių po Kristaus). Maždaug VIII–III 

a. pr. Kr., vėlyvojo bronzos amžiaus ir ankstyvojo geležies amžiaus sandūroje, 

piliakalnis buvo toliau tvirtinamas. Iš pirmųjų fortifikacijos darbų, atliktų dar 

bronzos amžiuje, liko apsauginis 3–5 m pločio, 1,1–2 m gylio griovys, o už jo 

vidinėje aikštelės pusėje – apie 0,7 m aukščio bei iki 2 m pločio pylimėlis bei 

65 daugudis v. senoji medinė statyba lietuvoje. vilnius, 1982, p. 15–19, pav. 2, 3, 4.


dar vienas negilus griovys. Įtvirtinimus papildė medinės užtvaros. Bronzos amžiaus 

ir ankstyvojo geležies amžiaus sandūroje gyventojai toliau aukštino pylimą 

smėliu bei moliu. Piliakalnio aikštelėje stovėjo stulpinės konstrukcijos pastatai. 

Labiausiai piliakalnis pertvarkytas paskutiniaisiais ankstyvojo geležies amžiaus 

ir pirmaisiais senojo geležies amžiaus šimtmečiais. Atlikti dideli žemės darbai, 

piliakalnio šlaitai padaryti statesni, įrengtos terasos. Iš kalvos nuolaidžiais šlaitais 

jis tapo aukštu, stačiais šlaitais, sunkiai prieinamu piliakalniu 66 . 

„Trečiai grupei priklauso tiek kalvų viršūnėse, tiek ir krantų kyšuliuose 

įrengti 30–80 m dydžio piliakalniai daugiausia keturkampėmis aikštelėmis, kraštuose 

sutvirtinti pylimais (Dryžiai, Utenos r., Paūdronis, Šalčininkų r., Suginčiai, 

Molėtų r.). Šie piliakalniai neretai turi ir papildomas įtvirtinimų (griovių – pylimų) 

linijas šlaituose (Zokoriai, Zarasų r., Barčiai, Varėnos r., Pakainiai), paprastai 

virtusias terasomis. Tai bene geriausiai pažįstami ir daugiausia tyrinėti 

brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalniai. Jie naudoti gana ilgą laiką, gynybiniai 

įtvirtinimai ne kartą rekonstruoti, plėsti ir stiprinti (Sokiškiai, Ignalinos 

r., Velikuškės, Zarasų r.). Šie piliakalniai pergyveno brūkšniuotosios keramikos 

kultūros žlugimo laikus ir gyvavo iki I tūkstm. vidurio. Jų papėdėse yra nemažos 

gyvenvietės, siekiančios iki 6 ha plotą (Sokiškiai). 

Atskiras ankstyvųjų piliakalnių tipas yra nedidelių kalvų viršūnėse įrengti 

maži piliakalniai apvaliomis, iki 20 m skersmens aikštelėmis, apjuosti 2–3 įvirtinimų 

žiedais. Paprastai pirmas pylimų žiedas juosia aikšte1ę, 3–4 m žemiau jos 

pastatytuose šlaituose iškastas griovys, kurio išorėje supiltas pylimas (Jašiškis, 

Anykščių r., Obonys, Kupiškio r., Puziniškis, Ignalinos r.). Kai kada žemiau pirmosios 

įtvirtinimų linijos šlaituose dar įrengta antroji (Ažubalis, Ignalinos r., 

Tolimėnai, Ignalinos raj.; Biekaučyzna, Zarasų raj., Strakšiškė, (Ignalinos raj. 

Šie piliakalniai netyrinėti, aiškesnių papėdžių gyvenviečių neturi. 

Atskira labai negausi brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnių rūšis 

yra didžiuliai (0,5–3 ha) piliakalniai – gyvenvietės, turintys tik natūralius įtvirtinimus. 

Paprastai tai statūs šlaitai, papėdėje juosiami vandens (Jonėnai, Molėtų 

r., Šinkūnai, Ukmergės raj., Velikuškės II, Zarasų r., Kalviai, Utenos r., Aviliai, 

Zarasų r.). Tai tiesiog didžiulės silpnai įtvirtintos gyvenvietės. Tiek šie piliakalniai, 

tiek ir gausios brūkšniuotosios keramikos kultūros papėdžių gyvenvietės 

lieka beveik netyrinėtos. 

Pagrindinius brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnių bruožus atkartoja 

ir kitų Lietuvos vietų piliakalniai. Kadangi jie beveik netyrinėti, nega- 

66 Banytė r., žulkus v. jakų klaipėdos rajone žvalgomieji archeologiniai kasinėjimai // archeologiniai 

tyrinėjimai lietuvoje 1992 ir 1993 metais. vilnius, 1994, p. 39 – 43. 

25

26 


lime kalbėti nei apie tikslesnę jų chronologiją, nei apie kultūrinį priklausymą. 

Vakarų Lietuvoje žinomos negausios Pilalės – nedidelės kalvelės upių slėniuose, 

neturinčios piliakalnių bruožų ir šiame atlase [iš kurio paimta citata – M.V.] nepristatomos. 

Tuo tarpu Vakarų Lietuvoje žinoma ir nedidelių neįtvirtintų (Veiteliai, 

Skuodo raj.), ir didesnių įtvirtintų (Kurmaičiai, Kretingos r.), ir mažų labai 

smarkiai įtvirtintų piliakalnių“ 67 . 

Dar vienas itin įdomus įtvirtintų gyvenviečių tipas, būdingas ankstyvojo 

geležies amžiaus baltams, – gyvenvietės ant vandens. Bene plačiausiai žinomas 

tokio pobūdžio objektas – ožyšo (orzysz) gyvenvietė (13 pav.) Mozūrijos ežerų 

regione Lenkijoje. ežero 

seklumoje, netoli kranto, iš 

rąstų keliais aukštais buvo 

suklota medžio rąstų konstrukcija, 

sutvirtinta į ežero 

dugną sukaltais ąžuoliniais 

poliais – savotiška medinė 

sala, kurią juosė statmenų 

rąstelių siena. su krantu šia 

dirbtinę salą jungė tiltas. 

saloje, užėmusioje 2–3 arų 

plotą, stovėjo keli stulpinės 

konstrukcijos pastatai. L. 

okulič – Kozaryn teigimu, 

taip didžiulėmis pastangomis, 

naudojant milžiniškas 

darbo sąnaudas, įrengta 

sala saugojo jos gyventojus 

nuo svetimų žmonių ir 

žvėrių68 . Iš dalies galima 

būtų sutikti su tokiu teiginiu. 

Tačiau dirbtinės salos 

13 pav. Polinės Ožyšo gyvenvietės likučiai 

privalumai išnykdavo, vos 

spustelėjus dideliems šalčiams 

ir ežerui užšalus. 

67 

grigalavičienė e. sokiškių piliakalnis // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 92–101. 

68 

lietuvos piliakalniai. atlasas (sud. Z. Baubonis ir g. Zabiela). t. i. vilnius, 2005, p. 14–16.


Kita gyvenvietė ant vandens Mozūrijos ežerų regione, tyrinėta Maltainių 

(Moltajny) vietovėje. Kaip ir ožyšo gyvenvietė, Maltainių gyvenvietė skiriama 

V a. pr. Kr. ir priskiriama Vakarų baltų pilkapių kultūrai. Maltainių gyvenvietė 

buvo daugmaž kvadrato formos, 22 x 20 m dydžio 69 . Gana panašiai buvo įrengta, 

tik keliolika kartų didesnė daugmaž vienalaikė Biskupino gyvenvietė Lenkijoje, 

priskiriama Lužitėnų kultūrai. 

Labai įdomūs radiniai ir iš Luokesų ežero (Molėtų r.), kur grupė Lietuvos 

archeologų prieš keletą metų aptiko dviejų polinių gyvenviečių pėdsakus. Pirmoji 

gyvenvietė aptikta šiaurinėje ežero dalyje. Iš polių išsidėstymo matyti, kad 

gyvenvietė pusapvalio plano. centrinėje 30x35 m dydžio gyvenvietės dalyje 

būta gyvenamųjų būstų. Manoma, kad gyvenamąjį kompleksą galėjo sudaryti 

iki dešimties pastatų. Gyvenvietę dar juosė polių tvora iš į ežero dugną sukaltų 

dviejų polių eilių. Tokia tvora galėjo svariai padidinti gyvenvietės gynybines galimybes 

ne tik vasarą, bet ir ežerui užšalus. Luokesų gyvenvietė priskiriama II 

tūkstm. pr. Kr. 70 „arba vėlyvojo geležies amžiaus pabaiga“ – ankstyvojo geležies 

amžiaus pradžia 71 . Brūkšniuotosios keramikos kultūros teritorijoje rastos Luokesų 

gyvenvietės bei „medinės salos“ iš Mozūrijos ežeryno rodo, jog baltų genčių 

areale greta piliakalnių buvo ir įtvirtinimų vandenyje, tačiau jų tyrimai dar tik 

dabar bus plačiau aptariami. 

Susisiekimas 

Žirgų naudojimas. Bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje greta kitų naminių 

gyvulių auginti ir arkliai. Rytų Lietuvos piliakalnių kultūriniuose sluoksniuose 

jų kaulai sudaro 5–15 % visų kaulų. Arklių mėsa naudota maistui – tai 

liudija rasti dažniausiai suskaldyti arklių kaulai 72 . Tiesa, sunku pasakyti, kiek 

arkliai buvo reikšmingi kaip naminiai gyvuliai, nes bent dalį rastų arklių kaulų 

gali sudaryti sumedžiotų laukinių arklių – tarpanų – kaulai. 

Ant kai kurių bronzos amžiaus pabaigos ir ankstyvojo geležies amžiaus 

69 

gackowski W. osiedlie navodne z mołtajn, gm. Barciany. Wstępne wwniki analiz przyrodniczych 

(próba rekonstrukcji zabudowy) // Ziemie polskie we Wczesnej epoce żelaza i ich powiązania z intymi 

terenami. rzesów, 1992, p. 353–355. 

70 

Baubonis Z., kraniauskas r., kvedaravičius m. luokesų ežero senovės gyvenvietės povandeniniai 

archeologiniai tyrinėjimai // archeologiniai tyrinėjimai lietuvoje 2000 metais. vilnius, 2002, p. 

229–231. 

71 


72 

grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 99. 

27

pirmosios pusės Pamario kultūros urnų iš Vyslos 

žemupio baseino pavaizduoti ne tik žirgai, bet ir 

spėjami raiteliai, o ant Grabove rastos urnos – dviejų 

arklių tempiamas vežimas (14 pav.) 73 . skandinavijoje 

rasti vėlyvajam bronzos amžiui priskiriami 

uolų raižiniai, kuriuose vaizduojami dviračiai ir 

keturračiai vežimai, tempiami dviejų žirgų 74 . 

Vakarų baltų areale žirgai jau naudoti ne tik jojimui, 

bet ir vežimų tempimui. Tuo tarpu kitose baltų 

žemėse žirgais jau jota, tačiau 

žirgo aprangos detalių ir raitelio 

reikmenų rasta itin mažai. 

Baudėjose (Prienų r.) tvenkinyje 

aptiktas ankstyvajam geležies 

amžiui priskiriamas bronzinių 

dirbinių lobis – įvijinis smeigtukas, 

dvi įvijinės apyrankės ir 

trys apskritos plokštelės 75 . šios 

plokštelės laikomos žirgo aprangos 

detalėmis 76 . Petrešiūnų 

piliakalnyje (Rokiškio r.) rastas 

28 


kaulinis kamanų laužtukas. Panašių dirbinių aptikta Latvijos ir Baltarusijos piliakalniuose 

77 . 

svarbus kokybinis žirgų naudojimo jojimui požymis yra pentinų išplitimas. 

Rytų baltų areale pentinai plačiau žinomi tik nuo senojo geležies amžiaus 78 . Tik 

zarubincų kultūros areale, pietinėje Baltarusijoje, aptinkami seniausi pentinai, 

priskirtini laikotarpiui apie Kristaus gimimą 79 . 

natūralu, kad intensyvesnio žirgų naudojimo jojimui ar net vežimų tempimui 

pėdsakų randama vakarinėse ir pietinėse baltų žemėse. Čia gyvenusios 

7 gimbutienė m. Baltai priešistoriniais laikais. vilnius, 1985, p. 78–82, pav. 47. 

74 merkevičius a. karyba lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje // karo archyvas. t. XX. vilnius, 2005, p. 17. 

75 

kulikauskas p., kulikauskienė r., tautavičius a. lietuvos archeologijos bruožai. vilnius, 1961, p. 

138–139, pav. 87. 

76 

grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 99. 

77 rimantienė r. lietuva iki kristaus. vilnius, 1995, p. 117. 

78 Егорейченко А. А. Культуры штрихованой керамики. Минск, 2006, с. 84. 

79 Археалогiя Беларусi. Т. 2. Мiнск, 1999, c. 250. 

14 pav. Grabove (Lenkija) rasta Pamario kultūros 

antropomorfinė urna, ant kurios pavaizduotas dviejų 

arklių tempiamas keturratis vežimas


gentys su visuomenėmis, kuriose žirgai buvo plačiai naudojami (Pamario kultūra 

– su germanais, zarubincų kultūra – su skitais). Žirgų reikšmė karybai ir susisiekimui 

tolydžio augo. Akivaizdu, kad baltai vis labiau mokėsi jodinėti žirgais, ir 

raiteliai darėsi vis reikšmingesnis karybos elementas. Tuo tarpu vežimų reikšmė 

karyboje kelia abejonių. Kovos vežimai efektyvūs atviroje vietovėje, tuo tarpu 

visas baltų gyvenamas arealas buvo itin miškingas. Pamario kultūros žmonės 

šiuos vežimus galėjo naudoti visų pirma kaip genčių vadų prabangos, valdžios 

simbolį. 

Laivyba. susisiekimui taikiais ir kariniais tikslais reikšminga buvo laivyba. 

Deja, kol kas apie vidaus vandenyse ir jūroje ankstyvajame geležies amžiuje 

naudotus luotus bei laivus galime spęsti tik pagal gretimoms proistorės 

epochoms skiriamus radinius bei ankstyvojo geležies amžiaus laivus iš gretimų 

nebaltiškų regionų. 

Luotų, ankstyvajam geležies amžiui, Lietuvoje neturime. Tačiau rasta luotų 

tiek iš ankstyvesnių, tiek iš vėlyvesnių epochų 80 . sprendžiant pagal chronologiškai 

artimiausius bronzos ir senojo geležies amžiaus luotus, ankstyvajame geležies 

amžiuje naudoti luotai galėjo būti 4–8 m ilgio, nors jau bronzos amžiuje būta 

ir itin masyvių, net 15 m ilgio luotų. Kartais keli luotai buvo sujungiami šonais. 

Taip gaunama ne itin manevringa, bet stabili krovinių bei žmonių gabenimui 

skirta susisiekimo vandeniu priemonė. 

Žinių apie ankstyvajame geležies amžiuje Baltijos jūroje naudotus laivus 

suteikia unikalus radinys Danijos Also saloje. Čia durpyne rastas IV a. pr. Kr. 

datuojamas 19 metrų ilgio laivas, jame tilpo apie 20 žmonių. Laivas buvo paaukotas 

kartu su jame sudėtais ginklais, priklausiusiais 21–22 kariams 81 . Panašius 

laivus galėjo statytis ir pajūryje gyvenusios baltų gentys. 

Karinė organizacija. Karinių konfliktų pėdsakai 

Ankstyvojo geležies amžiaus karinė organizacija neatsiejamai susijusi su 

to meto visuomenės organizacija. Dar II tūkstm. pr. Kr. viduryje, yrant patriarchalinėms 

šeimoms, dalis atsiskyrusių šeimų paliko neįtvirtintas gyvenvietes ir, 

80 

kuncienė o. susisiekimo vandeniu priemonės lietuvoje iki Xiii a. // lietuvos tsr mokslų akademijos 

darbai. serija a., 1975 t. 2 (51), p. 51–59; perminas k. priešistoriniai luotai lietuvoje // praeities 

puslapiai: archeologija, kultūra, visuomenė. klaipėda, 2005, p. 223–250. 

81 

randsborg k. scandinavian armies. military organization before viking age // archeologia Baltica. 

t. 2. vilnius, 1997, p. 105. 

29

0 


ieškodamos saugių vietų, įsikūrė gamtos apsaugotose aukštumose. Manoma, kad 

piliakalniuose gyveno giminingos šeimos, turėjusios bendrus protėvius. Piliakalniuose 

veikiausiai gyvendavo 60–100 žmonių. Piliakalnyje klostėsi nauji ekonominiai 

ir socialiniai santykiai. Pagrindinis ūkinis vienetas buvo šeimos bendruomenė, 

kuri naudojosi bendrais žemdirbystės, medžioklės, žvejybos plotais, 

turėjo bendras gyvulių bandas. sutelkę jėgas, gyventojai gebėjo geriau įtvirtinti 

piliakalnį, saugoti jį ir gintis. Kai kurie šeimos nariai, be bendrų darbų, dar papildomai 

rinko maistą, gamino aprangą, kitus reikmenis. Dalis gyventojų dirbo darbus, 

kurie reikalavo specifinių žinių ir pasirengimo. Pamažu jie tapo puodžiais, 

žalvarinių ir geležinių dirbinių gamintojais. Iš jų vėliau išaugo amatininkai. Palaikyti 

ryšiai ir su tolimesnių piliakalnių gyventojais. Ilgainiui, didėjant gyventojų 

skaičiui, dalis gyventojų atsiskirdavo ir išsikeldavo į naujus piliakalnius, 

gyvenvietes šalia piliakalnių arba atskiras atviras gyvenvietes 82 . 

Įsikūrimas piliakalniuose liudija, kad tarp bendruomenių daugėjo konfliktų. 

Tai iš dalies sietina su atskirų bendruomenių santykiniu turtėjimu. Jis galėjo 

ryškėti dėl prekybos arba vietinės metalurgijos keliu gautų metalinių dirbinių 

turėjimo arba neturėjimo. Metaliniai darbo įrankiai dirbiniai palengvindavo įvairius 

darbus, metaliniai ginklai ir papuošalai buvo prestižo daiktai, kurie negalėjo 

nemasinti svetimų bendruomenių plėšikiškų išpuolių. Be abejo, greta metalinių 

dirbinių geidžiamas grobis buvo ir kitos materialinės vertybės – gyvuliai, maisto 

atsargos. Labai tikėtina, kad geidžiamas grobis buvo ir belaisviai, visų pirma 

– metalurgijos ir kalvystės meistrai. 

Karinių konfliktų buvimą liudija ne tik sparti fortifikacijos pažanga, bet ir 

gana dažni gaisrų pėdsakai piliakalniuose. Jie sietini visų pirma su kariniais antpuoliais, 

nors, be abejo, būta ir buitinio pobūdžio gaisrų. 

Priešams užpuolus piliakalnį, jo ginti stodavo visi pajėgūs tai daryti gyventojai. 

Kitas klausimas, kokios pajėgos buvo sutelkiamos puolamiesiems žygiams, 

kokia buvo to meto karinė organizacija. Kai kurių vakarų šalių autorių 

(A. Hardingo, K. Kristianseno) nuomone, jau bronzos amžiuje egzistavo karių 

visuomenė, kurioje vyravo karinis elitas, o karyba buvo neatskiriama sudedamoji 

kasdienio gyvenimo dalis ir priemonė, leidžianti atskiriems individams įgyti atitinkamą 

statusą ir galimybę valdyti kitus. Manoma, kad ir Lietuvoje bei visame 

Baltijos regione vyko panašūs procesai. Remiantis archeologinių tyrinėjimų duomenimis, 

teigiama, kad jau vėlyvajame bronzos amžiuje kai kurios bendruomenės 

turėjo pusiau profesionalių karių būrius. Greta tokių bendruomenių, mano- 

82 grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 96–97.


ma, egzistavo ir neturtingos bendruomenės, kuriose nebuvo pusiau profesionalių 

karių, ir šių bendruomenių vyrai turėjo patys apsiginti 83 . su pastaruoju archeologo 

A. Merkevičiaus teiginiu būtų sunku sutikti: labai abejotina, kad baltų žemėse 

galėjo egzistuoti bendruomenės su pusiau profesionalių karių būriais ir be 

jų. Karinių antpuolių grėsmė buvo akivaizdi visame baltų gyvenamame areale. 

Karybai esant neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi, kiekvienas suaugęs ir 

ginklą gebantis naudoti vyras neišvengiamai buvo pusiau profesionalus karys, 

o prabangūs ginklai liudijo ne didesnį jų savininkų profesionalumą, bet buvo 

prestižiniai daiktai, simbolizuojantys turtingumą. 

Manytume, jog aptariamuoju laikotarpiu pusiau profesionalių karių būriai 

baltų žemėse jau formavosi, tačiau jie dar nebuvo pasiekę profesionalios kariaunos 

lygio, kai kariauna, pavaldi vadui, iš esmės gyvena vien tik iš karybos. sprendžiant 

iš vienalaikių germanų genčių karybos tyrimų bei vėlesnio laikotarpio – 

senojo geležies amžiaus – baltų ir germanų genčių karybos tyrimų, ankstyvajame 

geležies amžiuje baltų žemėse egzistavo karinė demokratija. Profesionalių karių 

sluoksnis dar nebuvo susiformavęs, karines pajėgas sudarydavo eiliniai bendruomenininkai, 

vadovaujami autoritetingų vyresniųjų – renkamų vadų. Vadų įtaka ir 

autoritetas visų pirma reiškėsi ne turtu, bet asmeninėmis savybėmis – drąsa, kovingumu, 

organizacinėmis savybėmis, gebėjimu valdyti įvairius ginklus. senojo 

geležies amžiaus kapuose greta ginklų randami ir darbo įrankiai, o tai liudija, jog 

čia palaidoti eiliniai bendruomenės nariai, imdavę ginklą į rankas kilus pavojui 

arba plėšiamųjų žygių metu 84 . 

Labai sunku apibūdinti ankstyvojo geležies amžiaus karių ginkluotės kompleksus. 

Kapų tirta labai mažai, ginklų juose rasta itin mažai. Remiantis bronzos 

amžiaus kapų medžiaga, galime spėti, jog vadų ginklas (turintis ir svarbaus 

simbolio reikšmę) buvo kalavijas. Pavyzdžiui, Rytprūsiuose, Rantavoje tirtas 

pilkapis, kuriame palaidotas vyras, be kitų prabangių įkapių (stiklo ir gintaro karolių, 

žalvarinės apyrankės ir smeigtuko), turėjo ir du ginklus – kalaviją ir kovos 

kirvį 85 . Tai – išskirtinis, valdovo, kapas. Bronzinius, o vėliau geležinius kovos 

kirvius bei kalavijus turėjo tink nedaugelis karių – vadų. eiliniai bendruomenininkai 

dažniausiai ginkluodavosi kur kas paprastesniais ginklais – ietimis su kauliniais 

ir raginiais ietigaliais, durklais, akmeniniais kirviais, buožėmis, lankais 

83 

merkevičius a. karyba lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje // karo archyvas. t. XX. vilnius, 2005, 

p. 23–24. 

84 



85 

gimbutienė m. Baltai priešistoriniais laikais. vilnius, 1985, p. 70–71, pav. 35. 

31

2 


ir strėlėmis. Tai, kaip mažai rasta metalinių ginklų, lyginant su pagamintais iš 

akmens, kaulo, rago, liudija, jog metaliniai ginklai buvo didelė retenybė ir negali 

būti laikomi išskirtiniu pusiau profesionalių ar profesionalių karių būrių egzistavimo 

požymiu. Tai – turto, atskirų vadų galios simboliai, neturėję kokybinės 

įtakos karinių konfliktų eigai. 

Karinių konfliktų būta ne tik tarp atskirų baltų bendruomenių, bet ir su išorės 

priešais. Pietines baltų gentis puldinėjo klajokliai skitai. Jų ginkluotės fragmentų 

rasta netgi toli šiaurėje – Lietuvos teritorijoje netoli Druskininkų rasta 

skitiškų strėlių antgalių. Vargu ar skitai galėjo prasiveržti taip toli į šiaurę – šie 

antgaliai tikriausiai pateko į Lietuvos teritoriją kaip prekės. Tuo tarpu kur kas 

labiau skitai niokojo pietinius baltų arealo pakraščius – Milogrado ir Juchnovo 

kultūrų teritoriją. 

Tikriausiai karinių konfliktų grėsmė ir vakarines baltų gentis skatino kurti 

sunkiau pasiekiamus įtvirtinimus, pavyzdžiui, gyvenvietes dirbtinėse salose. 

Paprastai daugiau sužinoti apie praeities žmonių konfliktus, patirtas traumas 

padeda ir antropologiniai tyrimai. negausūs ankstyvojo geležies amžiaus 

laidojimo paminklai šiuo atžvilgiu nėra informatyvūs: paplitus mirusiųjų deginimo 

papročiui, Lietuvos teritorijoje iš šio laikotarpio antropologinės medžiagos 

beveik nėra 86 . 

sparti fortifikacijos raida leidžia teigti, jog ankstyvasis geležies amžius 

buvo iš tiesų didelės karinių antpuolių grėsmės laikas. Tai skatino atskiras bendruomenes 

skirti ženklius žmogiškuosius išteklius gynybos poreikiams tenkinti. 

Turtėjant atskiroms bendruomenėms, laipsniškai išsiskyrė pusiau profesionalių 

karių sluoksnis, kurio vienu iš pagrindinių (atskirais atvejais galbūt netgi pagrindiniu 

užsiėmimu) tapo karyba. 

Išvados 

1. Ankstyvasis geležies amžius pasižymėjo karinio pobūdžio konfliktų gausa. 

Tai liudija gausūs fortifikacinių įrenginių pėdsakai. Pakankamai tvirtų piliakalnių, 

gyvenviečių dirbtinėse salose įrengimas reikalavo didelių darbo sąnaudų. 

Tai liudija buvus pakankamai rimtą pavojų, kad atskiros bendruomenės gali būti 

užpultos kitų giminingų bendruomenių narių ar netgi svetimų etnosų karių. 

2. Ankstyvajame geležies amžiuje baltų žemėse buvo tęsiamos ankstesnio 

86 jankauskas r. lietuvos gyventojų antropologija: nuo seniausių laikų iki Xiii a. // istorija. t. XliX 

l. vilnius, 2001, p. 40.


periodo – vėlyvojo geležies amžiaus – fortifikacijos tradicijos. Greta stipriomis 

medžio ir akmenų užtvaromis sustiprintų piliakalnių egzistavo ir didelės, palyginti 

silpnai įtvirtintos, gyvenvietės piliakalniuose. Tai lėmė tuo metu bendruomenei 

kilusios grėsmės mastas bei bendruomenės ūkinis ir gynybinis pajėgumas. 

3. Pagrindiniai baltų genčių karių ginklai ankstyvajame geležies amžiuje 

buvo ietys kauliniais ir raginiais antgaliais, durklai, lankai ir strėlės, akmeniniai 

kirviai ir buožės. Itin reti ir brangūs ginklai buvo bronziniai bei geležiniai kirviai 

ir kalavijai. Metalinių ginklų naudota labai mažai. Metaliniai ginklai buvo išskirtinės 

vadų padėties simboliai. 

4. Žirgai ankstyvajame geležies amžiuje jau naudoti jojimui. Vakarų baltų 

gentys šiuo metu jau galėjo turėti vežimų, tačiau jų reikšmė karyboje abejotina. 

susisiekimui vandeniu naudoti luotai. Pajūryje gyvenusios bendruomenės, tikėtina 

(remiantis analogijomis kaimyniniuose regionuose), jau turėjo ir plaukiojimui 

atviroje jūroje tinkamų laivų. 

5. Baltų bendruomenėse ankstyvajame geležies amžiuje jau būta pusiau 

profesionalių karių būrių. Profesionalių karių sluoksnis dar nebuvo išsiskyręs. 

Gynyba buvo visų bendruomenės narių rūpestis. 

6. Karinių konfliktų pasitaikydavo tarp etiškai artimų baltiškų bendruomenių. 

Baltų arealo pakraščiuose gyvenusios gentys susidurdavo ir su svetimų 

etnosų kariai. Pietinės baltų gentys patirdavo klajoklių skitų antpuolius.

Įvadas 

karas ir taika radvilų Biržų 

kunigaikštystėje Xvi a. 

paBaigoje – Xvii a. viduryje 

Deimantas KARVELIS 

Vilniaus pedagoginis universitetas, 

Lietuvos istorijos katedra 

naujųjų amžių Lietuvos karybos istoriografija gali pasigirti daugeliu darbų, nagrinėjančių 

xVI–xVII a. LDK karus, etmonų vaidmenį juose, atskirus žymesnius 

mūšius, pašauktinių prievolių veikimą, diplomatiją ir pan. Tačiau stinga tyrinėjimų, 

analizuojančių karo įtaką pačiai to meto visuomenei, ypač vietinei. šiame tekste 

vienos konkrečios ordinacinės valdos Radvilų Biržų kunigaikštystės (toliau–BK), 

gyvavusios 1547–1811 m., pavyzdžiu, remiantis gausiais iki šiol istoriografijoje nenaudotais 

archyviniais šaltiniais 1 , liečiami klausimai, iki šiol mokslinėje literatūroje 

nagrinėti menkai arba išvis nenagrinėti, potencialiai praplečiantys karybos istorikos 

problemų klausimyną. Galbūt per daug pretenzingai tolstojiškai suformuluotu 

straipsnio pavadinimu tiesiog siekiama nukreipti skaitytojo akis į sunkiai šaltiniuose 

apčiuopiamą, tačiau labai įdomų aspektą – lokalinės dvaro visuomenės egzistenciją 

karo ir taikos metu, kurias savo ruožtu naujaisiais amžiais taip pat ne visuomet įmanoma 

radikaliai atskirti. Be abejo, šis tekstas nepretenduoja į visų šaltiniuose atspindimų 

klausimų pristatymą, bet konkrečiai apima tuos, apie kuriuos istoriografija gali 

pasakyti mažiausiai: xVI–xVII a. privačios didikų kariuomenės komplektavimas, 

dalyvavimas karo veiksmuose; bastioninių pilių karinis funkcionalumas; svetimšalių 

karininkų vaidmuo LDK karinėse pajėgose; dvaro visuomenės elgsena karo 

metu; xVII a. pradžios švedmečio empirika šiaurės Lietuvoje ir pan. Tekstu iš dalies 

siekiama parodyti, jog istorinių šaltinių empirika atskirais atvejais leidžia atskleisti 

xVI–xVII a. lokalios karo istorijos puslapius. 

Kadangi pasirinkta konkreti Radvilų valda – Biržų kunigaikštystė, galima 

1 ypač informatyviais laikytini radvilų giminės fondas vyriausiajame senųjų aktų archyve varšuvoje 

bei radvilų dvaro dokumentai, saugomi a. dubrovskio kolekcijoje rusijos mokslų akademijos bibliotekoje 

peterburge. 

4

KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE 

buvo pasitelkti tik vadinamąją „biržietiškąją“ lenkų ir lietuvių istoriografiją, teikiančią 

informacijos apie Biržų–Dubingių šakos Radvilas, Biržų pilį. Joje teko 

ieškoti nedidelių epizodų karybos tematika. Tarp tyrinėjimų išsiskiria s. Pinkaus 

darbai, pateikiantys detalią, plačiai archyvine medžiaga dokumentuotą pilies statybos 

ir restauravimo istoriją 2 . svarbu tai, jog Pinkui, skirtingai nei kitiems anksčiau 

apie Biržų pilį rašiusiems autoriams 3 , labiau rūpėjo ne pilies architektūriniai 

ir urbanistiniai dalykai, bet ją kūrę, statę, joje gyvenę žmonės – lokali visuomenė. 

Iš lenkų istorikų šiuo pavyzdžiu pasekė T. Vasilevskis, pirminių šaltinių duomenimis 

paryškinęs Pinkaus nagrinėtą pilies restauracijos istoriją xVII a. pirmoje 

pusėje 4 , bei H. Visneris, remdamasis Radvilų korespondencija, rašęs apie pilies 

statybinius darbus xVII a. pradžioje 5 . nemažai dėmesio Biržų pilies statybos 

istorijai kitų valstybės tvirtovių kontekste skirta monumentalioje B. Dybašio monografijoje 

6 . Autorius Radvilų Biržų ir slucko pilis pasirinko kaip klasikinius 

privačios fortifikacijos pavyzdžius. Vertingi studijos epizodai, pateikiantys Biržų 

pilies statybos xVII a. pirmoje pusėje socialinį kontekstą (didiko iniciatyvos, 

lokalios visuomenės vaidmens apibūdinimas). M. Jučo darbe, nagrinėjančiame 

ne tik pilies, bet ir svarbių miesto komunikacinių struktūrų (rotušės, mokyklos, 

gatvių tinklo, gynybinės sienos) raidą, pateikiama naujos šaltinių medžiagos apie 

xVI–xVII a. vidurio laikotarpį 7 . Paminėtini I. švereikaitės ir n. Kitkausko darbai. 

Pirmasis skirtas pilies statybos ir egzistencijos istorijai 1586–1704 m. 8 , antrasis 

– pilies olandiškojo fortifikacinių elementų atspindžiams 1640–1669 m. 9 Tiesa, 

pastarajame darbe autorius iš esmės remiasi xVII a. antrosios pusės ir xVIII 

a. medžiaga bei archeologinių tyrinėjimų duomenimis, todėl temos atskleidimas 

iki 1655 m. nėra didelis. nedidelis A. Baublio straipsnis reprezentuoja mėginimą 

2 

pinkus s., Biržų pilis, Lietuvos pilys, Vilnius, 1971, p. 245-276; idem, Biržų pilis, vilnius, 1986. 

Ciechanowiecki a., Z dziejów budowy zamku w Birzach, Kwartalnik Architektury i Urbanistyki, 1959, 

t. 4, Z. 1-2, s. 43-66. 

4 

Wasilewski t., Budowa zamku i rezydencji radziwiłłów w Birżach w latach 1586-1654, Podlug nieba 

i zwyczaju polskiego, Warszawa, 1988, s. 263-272. 

5 

Wisner H., Wojsko litewskie i połowy Xvii wieku,cz. ii, Studia i Materiały do Historii Wosjkowości, 

t. XX, 1976, s. 14-20. 

6 

dybaś B., Fortece Rzeczypospolitej. Studium z dziejów budowy fortyfikacji stałych w państwie polskolitewskim 

w XVII wieku, toruń, 1998. 

7 

jučas m, kai kurie Biržų pilies ir senamiesčio istorijos metmenys, Architektūros paminklai, 1972, t. 

2, p. 28-45. 

8 

švereikaitė i., Biržų pilis Xvi a. pab.–Xviii a. pr., (diplomis darbas; vad. e. gudavičius), vilnius, 

1978, VUB RS, f. 85, b. 1985, l. 1-77. 

9 

kitkauskas n., Biržų antrosios pilies pylimai, fosa, redutas, tiltas, Architektūros paminklai, 1975, t. 

iii, p. 136-156. 

5

36 


remiantis esama istoriografija konceptualizuoti Biržų pilies ir miesto visuomeninį 

centralumą 10 . Pilies ir miesto ir istoriografinę medžiagą papildo archeologinių 

tyrimų empirika. J. Genys analizavo xVI–xVII a. dvaro ir pilies koklių autentiškumo 

ir chronologijos, pilies teritorijoje buvusių pastatų funkcionalumo klausimus 

11 . Biržų–Dubingių šakos Radvilų giminės tyrinėjimai pasižymi tam tikru 

paradoksu. Turime tyrinėjimų apie ankstesnio laikotarpio Radvilų latifundijas 12 , 

o Radvilos Perkūno, Kristupo II, Jonušo ir Boguslavo Radvilų biografų studijose 

teskirtas menkas dėmesys šių didikų valdoms bei jų lokalioms visuomenėms, 

taigi ir BK, apibūdinti. Taip yra turbūt todėl, kad pastarųjų tyrinėtojų analizės 

epicentre – politinė, karinė, religinė, visuomeninė išvardytų asmenybių veikla, 

kurios rekonstrukcijai rašytiniai šaltiniai yra gerokai iškalbingesni 13 . Apie xVI a. 

pab. – xVII a. špitolę ir Biržuose dirbusius dvaro gydytojus yra rašęs A. Bagdonavičius 

14 , Kristupo II numizmatikos kolekciją, saugotą Biržų pilyje, V. Ruzas 15 , 

žydų etnokonfesinę grupę xVII a. antroje pusėje – xVIII a., Radvilų Biržuose 

– J. Bardachas 16 . Biržinianos istoriografinė apžvalga leidžia konstatuoti tam tikras 

BK istorijos spragas: stinga darbų, apibūdinančių kompaktišką BK sociostruktūrą 

bei atskiras jos dalis. šio klausimo kontekste patenkinama situacija tik 

kalbant apie valdos elitą – Radvilas; tarp BK institucijų labiausiai tyrinėta Biržų 

pilis, jos architektūrinė raida, šiek tiek miestas, tuo tarpu tokie vientisiniai instituciniai 

dariniai, kaip dvaras, bažnyčia, smuklė, iš esmės netyrinėti; publikuotų 

tyrinėjimų yra nepakanka xVI–xVII a. BK analizei; BK istorija Livonijos karų 

10 

Baublys a., Biržų tvirtovė ir miestas – lietuvos dk protestantų mecenatų kunigaikščių radvilų 

rezidencija (Xvi–Xvii a.), Protestantizmas Lietuvoje: istorija ir dabartis, vilnius, 1994, p. 138-148. 

11 

genys j., Herbiniai Biržų kokliai, Kultūros paminklai, T. 1, vilnius, 1994, p. 96-101; idem., 1984- 

1985 m. archeologinių kasinėjimų Biržų pilyje rezultatai, Architektūros paminklai, t. 11, vilnius, 1988, 

p. 45-51. 

12 

malczewska m., Latyfundium Radziwiłłów w XV do połowy XVI wieku, Warszawa, 1985; ragauskienė 

r., M. Radvila Rudasis (apie 1515-1584)–XVI a. LDK didikas. daktaro disertacijos santrauka, vilnius, 

2000, p. 19-22. 

13 

kotlubaj e., Życie Janusza Radziwiłła, Wilno i Witebsk, 1859; Wisner H., Krzysztof II Radziwiłł 

(1585-1640), Warszawa, 1969 (daktaro disertacijos mašinraštis; varšuvos universitetas, nr. Xia. 1094); 

idem, religijnośc i tolerancja k. radziwiłła, Zapiski Historyczne, 1995, Z. 1, p. 25-37; idem, kampania 

inflancka k. radziwiłła w latach 1617-1618, ZH, 1970, Z. 1, p. 9-35; idem, Wojna polsko–szwedzka w 

inflantach 1621-1622, ZH, 1991, Z. 4, p. 45-69; visneris H., Jonušas Radvila, vilnius, 2000; radziwiłł 

B., Autobiografia, Warszawa, 1979; Polski Sł ownik Biograficzny, 1987, t. 30, Z. 1-3 (radziwiłłowie); 

kotlubajus e., Radvilos, vilnius, 1995 ir kt. 

14 

Bagdonavičius a., iš Biržų medicinos istorijos, Mokslas ir gyvenimas, 1990, nr. 6, p. 12-13. 

15 

ruzas v., kristupo ii radvilos numizmatikos kolekcija Biržuose, Voruta, 1993, nr. 16, p. 7. 

16 

Bardach j., Żydzi w Birzach radziwiłłowskich w Xvii-Xviii wieku, Przegląd Historyczny, 1990, Z. 

1-2, p. 199-220.


kontekste tebelieka „terra incognita“. 

Bastioninės pilies valstybinė reikšmė ir santykis su Radvilomis. Radvilų 

pilis Biržuose buvo išskirtinė institucija tiek šiauriniuose LDK pavietuose, tiek 

BK, kadangi abiejuose arealuose neturėjo į ją panašių analogų. Bastioninės tvirtovės 

buvimas Radvilų dvarui, Biržų miestui ir visai vietinei BK visuomenei savaime 

kūrė savitą ryšių tinklą. Prieš konkretizuojant pastarojo skirtingus aspektus, 

pastebėsime, kad su pilimi susijusių ryšių apraiškų galima ieškoti keliuose metmenyse 

ar jų tarpusavio samplaikoje. „Ėmiausi restauruoti Biržų pilį ne tik savo valia, 

bet visos mūsų giminės, besivadinančios šia vieta, valia. Taip pat pačios tėvynės 

valia. Nes labai svarbu, kad pasienis būtų fortifikuotas kuo geriau ir apsaugotas 

nuo priešo“ 17 . šiuose 1637 m. Kristupo II Radvilos pasakytuose žodžiuose matyti 

trys Biržų pilies reikšmės, kurių žinojimas padeda ieškoti dėl pilies atsiradusių ryšių 

pobūdžio: asmeninė konkretaus Radvilos, visos Radvilų giminės ir valstybinė. 

šios reikšmės tyrinėtojui sufleruoja bent tris socialines aplinkas, kuriose galima 

tirti pilies komunikatyvumą: valdos savininkas ir BK, bendra Radvilų latifundijų 

sistema bei LDK. Verta išsiaiškinti, kokia iš tikrųjų buvo Biržų pilies valstybės ir 

giminės įtaka, siekiant nepervertinti jos centriškumo ir pamatyti kai kuriuos ne 

vietinės kilmės BK lokalios visuomenės ryšių variklius. 

Žinoma, jog privačios tvirtovės, priklausiusios stambioms didikų giminėms, 

buvo glaudžiai susijusios su jų po visą valstybę išsibarsčiusių valdų kompleksais 

18 . ne išimtis Biržų–Dubingių Radvilų giminė. Biržų pilis buvo ne vienintelė 

šiai Radvilų giminės šakai priklausiusi tvirtovė, tačiau vienintelė jos bastioninė 

pilis etninėje Lietuvoje. svarbu nustatyti, kokių ryšių pagrindu su visomis Biržų 

Radvilų valdomis funkcionavo, buvo statoma ir ginama Biržų pilis bei kokius 

BK visuomenės ryšius ji kūrė, palaikė ir atspindėjo. Tai struktūriškai sąlygoja 

skirtingus pilies istorijos paveikslus: pilis taikos metu; pilies statybiniai ir restauraciniai 

darbai 19 ; pilis karo metu. Galop Biržų pilis buvo šiaurinės Lietuvos fortifikacinės 

sistemos strateginiu centru, viso pasienio apsaugos atraminiu tašku. 

Kalbamu laikotarpiu ji išsiskyrė ne tik ypatinga strategine padėtimi, bet, amžininkų 

žodžiais tariant, ir viena stipriausių ar ne pačia stipriausia LDK fortifika- 

17 

1637. v. 20. Biržai. k. radvila B. radvilos valdų administratoriams, Archiwum Główny Akt Dawnych, 

Dział Radziwiłłowski (toliau–AR), Biržų pilies statybos knyga (toliau –KBB), l. 8v. 

18 

dybaś B., Fortece Rzeczypospolitej. Studium z dziejów budowy fortyfikacji stałych w państwie polsko– 

litewskim w XVII wieku, toruń, 1998, s. 110. 

19 

pastarieji čia nebus nagrinėjami, kadangi tam skirtas atskiras autoriaus tekstas – žr. karvelis d., 

Biržų pilies statyba Xvi a. pab.–Xvii a. p.p. socialinės komunikacijos požiūriu, Lietuvos aukštųjų 

mokyklų mokslo darbai. Istorija, t. liv, 2002, p. 70-86. 

7

38 


cinių sistemų 20 . ši privati pilis, be abejonės, buvo valstybės reikšmės. 1590 m. 

seimo konstitucijoje buvo konstatuota, jog „visi, kurie nori išlaikyti savo pilis, 

turi jas aprūpinti žmonėmis, ginkluote ir maistu, kad galėtų atsilaikyti prieš priešą. 

Kas negalėtų ar nenorėtų to daryti, to pilis metui atėjus turi būti palikta arba 

sudeginta, o amunicija ir patrankos išvežtos“ 21 . sprendimas tarsi sakyte sakė, 

jog egzistuoja valstybei savininkų ir jų valstybinės sąmonės. Radvilos ir lokaliu 

BK visuomenė Biržų piliai sukūrė kitokį likimą, nei išsakyta minėtoje seimo 

konstitucijoje. Įdomus sutapimas, jog kaip tik maždaug tuo metu prasidėjo Biržų 

pilies statybos, restauravimo, renovavimo bei pilies visuomenės gyvavimo istorija. 

Pilis buvo šiauriniai vartai į LDK iš Kuršo ir Livonijos. 1625 m. Vilniaus 

vaivada Leonas sapiega rašė: „Labai gailiuosi Biržų apsupties, nes žinau, kaip 

daug nuo jų priklauso. Jei priešas juos užimtų, atsivertų jam vartai į LDK“ 22 . 

Patys Radvilos taip pat puikiai suvokė pilies reikšmę. Radvila Perkūnas būtent 

todėl statė šią bastioninę tvirtovę. xVII a. pirmosios pusės Livonijos karo atmosferoje 

„pilies tėvas“ laiške, adresuotame nežinomam Kuoknesės pilies įgulos karininkui, 

siūlė, nepavykus apginti Kuoknesės, visiems pasitraukti į jo Biržų pilį 

ir joje apsistoti, tvirtindamas, jog „jokia kita vieta Lietuvoje arti Livonijos sienų 

nėra geriau aprūpinama, nei Biržai“ 23 . nuo pat pradžių pilis buvo fortifikaciškai 

funkcionali ir tinkamai paruošta atlaikyti didelės kariuomenės šturmą. Radvila 

Perkūnas, ragindamas kavalerijos būrius Livonijoje, reikalui esant, ramiai atsitraukti 

į Biržų pilį, tvirtino, jog priešui prieiga prie pilies yra tik iš vienos pusės 

(„nuo senosios bažnyčios“), tad „nors ir didžiausia kariuomenė pultų, lengvai 

apginsite pilies artilerijos dėka tą prieigą“ 24 . Žodžiai „noriu su Dievo pagalba 

restauruoti mano Biržų pilį, ir tai ne savo, bet labiau viešam reikalui“ ar „nuo 

Biržų pilies nemažai priklauso Respublikos šlovė ir Lietuvos saugumas“ buvo 

tipiški Kristupo II instrukcijose ir laiškuose. Kristupo II nuostatos, jog „Biržų 

praradimas prilygtų visoms Livonijos pilims“, ar tai, jog „nors pilis yra mano 

20 

„Bey den Liffländischen Gränzen gegen Semigallien und nicht weit von Radziwiliszki gelegen sambt 

Dubinki der Herzogen von Radziwil gehörig. Es wird dieser Ort von theils vor die furnembste Vestung 

in Lithauen (…), m. Zeillerum, newe Beschreibung des konigreichs polen und grossherzogthums 

lithauen, 1663, s. 63. 

21 

o slużbie wojennej włościan za dawnej polski, Przegląd Poznański, 1846, t. iii, s. 107; Volumina 

Legum, t. ii, 1859, petersburg, s. 309-310. 

22 

1625. viii. 29. mogiliovas. l. sapiega k. radvilai, Archiwum Domu Radziwiłłów, s. 277. 

2 

1601. iii. 2. varšuva. k. radvila nežinomam asmeniui, Rusijos Nacionalinė Biblioteka Peterburge 

(toliau–RNB), f. 971, ap. 2, Col. Aut.152, l. 77. 

24 

1601. iii. 3. varšuva. k. radvila dembinskiui ir kt. husarų bei kazokų rotmistrams, RNB, f. 971, ap. 

2, Col. Aut. 321/1, nr. 78.


bajoriška tvirtovė, tačiau labai reikalinga Respublikai“, nelaikytume metafora 

ar perdėtu pilies sureikšminimu 25 . Boguslavas Radvila, į kurio latifundijų sistemą 

iki 1640 m. BK neįėjo, Biržus laikė svarbiu „giminės lizdu“, prie kurio iškilimo 

norėjo prisidėti. Vėliau valdovas Jonas Kazimieras Vaza nedviprasmiškai 

jam aiškino, jog LDK kraštų, ypač Žemaitijos saugumas, tiesiogiai susijęs su 

Biržų tvirtovės išlaikymu 26 . Jonušas Radvila suvokė, jog karo atveju Biržų pilis 

bus pirmasis objektas, ginantis Lietuvą iš šiaurės, tad jos praradimas „pradžiugintų 

ir užsienio, ir vidaus priešus“ 27 . strategiškai Biržų pilis buvo svarbi ne 

tik BK ir LDK apsaugos, bet taip pat Livonijos ir Kuršo kontekste. A. šapoka 

teisus, teigdamas, jog švedai siekė užimti Biržus ir kitas strategiškai patogias 

vietoves (veikiausiai kalbama apie nemunėlio Radviliškio ir Čedasų pilaites) ne 

tik dėl invazijos į LDK gilumą, bet dėl minėtų taškų svarbos, pridengiant Kuršą 

ir Karaliaučių nuo galimo Maskvos puolimo 28 . Pilies strateginis vaidmuo Kuršo 

pasienyje buvo gerai suvokiamas ir vėliau 29 . 

Labiausiai valstybinę pilies reikšmę iliustruoja nevienkartiniai Kristupo 

II Radvilos mėginimai seimuose gauti valstybės finansinę paramą Biržų pilies 

aprūpinimui Livonijos karo metais. 1617 m. tai jam nepavyko. Valdovas Žygimantas 

Vaza pareiškė, kad Radvilos pakankamai turtingi išlaikyti tvirtovę savo 

lėšomis 30 . Vėlesniuose seimuose priimti nutarimai dėl finansinės kompensacijos 

LDK lauko etmonui Kristupui II Radvilai, aišku, lietė Biržų pilies išlaikymą. 

nors konstitucijose tiesiogiai nebuvo minima ši tvirtovė, tačiau aktų kontekstas 

nedviprasmiškai tai rodo. 1622 m. Kristupas II išsiuntinėjo laiškus į priešseiminius 

seimelius, prašydamas pagalbos Biržų pilies gynybai 31 . 1623 m. seimas, 

nekonkretizuodamas sumos, nusprendė apmokėti Radvilai išlaidas, kurias jis 

patyrė Livonijos kampanijos metu, tačiau realiai Radvila kompensacijos nesulaukė, 

kadangi 1626 m. ši nuostata seime buvo pakartota. Daugelio seimelių 

25 

1625. vii. 22. sluckas. k. radvila m. kuncevičiui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr. 47. 

26 

1637. v. 19. Biržai. B. radvila savo valdų ekonomams, KBB, l. 8; „mając tedy condi securitatem 

kraiów żmudzkich, osobliwie fortecy birżańskiej“, 1659.i.8.gdanskas. j.k.vaza B.radvilai, RNB, f.971, 

ap.2, aut. 65, l. 33. 

27 

1617. Xii. 17. Frankfurtas prie oderio. j. radvila k. radvila, Zakład narodowy biblioteki im 

Ossolińskich we Wroclawiu, nr. 1851/I, l. 41. 

28 

šapoka a., 1655 metų Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655-1656 metais, vilnius, 1990, p. 45-46. 

29 

Birże, Historisch-politisch-geographischer Atlas der ganzen Welt oder grosses und vollständiges 

geographisch und kritisches Lexikon, leipzig, 1744, s. 954. 

0 

Wisner H., kampania inflancka krzysztofa radziwiłła w latach 1617-1618, Zapiski Historyczne, 

1980, Z. 1, s. 26-27. 

31 

kraushar a., Dzieje Krzysztofa z Arciszewa (…), 1893, t. 1, s. 78. 

9

40 


dėmesio Radvilų Biržų piliai nederėtų aiškinti vien šios giminės politine įtaka 

tuose seimeliuose, taip teigiant perdėtą pilies sureikšminimą valstybiniu mastu. 

Pirma, Biržų Radvilų įtaka nepastebima daugelyje Karūnos seimelių, kurie 

taip pat pabrėžė pilies svarbą. Kita vertus, pats valdovas Žygimantas Vaza 

1626 m. pradžioje inicijavo Biržų pilies temos svarstymą seimeliuose: „Raginu 

būsimuose seimeliuose aptarinėti Livonijos klausimą [...], nes priešas užėmė 

Biržų pilį ir nusiaubė artimiausius valsčius“ 32 . 1627-1628 m. seimai šį klausimą 

atidėjo 33 . Ypač aktyviai Biržų pilies klausimą siekta pakelti seimeliuose. Vienas 

Radvilos dvariškis rašė: „apie Biržus esu tos nuomonės, jog iki seimo Lietuvos 

ir Karūnos, bet ypač Lietuvos, seimeliuose reikia stengtis priimti tokius punktus, 

kad gynyba nebūtų pradėta tol, kol ta pilis nebus gerai aprūpinta karaliaus 

įsakymu už Respublikos pinigus, nes nuo tos pilies priklauso visos Lietuvos saugumas“ 

34 . Jau 1625 m. pabaigoje Vilniaus, Trakų ir ukmergės seimeliai kėlė 

klausimą dėl to, jog Kristupui II iš valstybės lėšų būtų sumokėta kompensacija 

už tai, jog, prarasdamas Biržus ir savo privačiomis karinėmis pajėgomis nustumdamas 

švedus už Dauguvos, išgelbėjo Vilnių 35 . 1625-1628 m. Kristupo II 

pastangas gauti finansinę paramą atstatyti piliai po švedų okupacijos parėmė net 

šiaurinėms LDK sienoms tolimų Palenkės pavietų, kuriuose buvo nemažai Biržų 

– Dubingių Radvilų valdų arba kuriuose pastebima Kristupo II politinė įtaka, bajorija. 

Tai atsispindi Bielsko, Briansko, Mielniko, Gardino, Drohičino seimelių 

instrukcijose bei tų kraštų bajorijos laiškuose Kristupui II 36 . slonimo seimelis 

1627 m. nors nesutiko su Kristupo II Radvilos prašymu surengti paviete piniginę 

rinkliavą Biržų piliai, tačiau išsiuntė laišką Vilniaus vaivadai L. sapiegai, reikalaudami, 

kad šis pasirūpintų sustiprinti pilies gynybą žmonėmis 37 . Volkovysko 

seimelis ragino, remiantis seimo konstitucija, realiai atlyginti nuostolius Kristupui 

II, o Biržų pilį vėl paversti „gerai ir labai naudinga Respublikos tvirtove“ 38 . 

Pagrindinės LDK tvirtovės įgulos finansavimui iš valstybės iždo tuo metu pritarė 

2 

1626. i. 27. varšva. ž. vazos universalas, AR, dz. ii, nr. 926. 

1623 m.– „zapłata expens na expeditią inflancką (...), który pewne wydatki de suo uczynił”, 1626 m.– 

„na wojsko jako na insze potrzeby woienne wydał”, vl, 1859, t. iii, s. 220, 239, 265, 280. 

4 

rnB, f. 971, ap.2, aut. 115, l. 95. 

5 

1625. Xii. 16. vilniaus, trakų, ukmergės seimelių instrukcijos, AR, dz. ii, nr. 935, 936, 937. 

36 

Bagińska e., rekrutacja klienteli radziwiłowskiej na podlasiu w Xvii w., Białostocczyzna, 1998, nr. 

1, s. 10, 14; augustyniak u., podlaska klientela krzysztofa ii radziwiłła, Drobna szlachta podlaska z 

XVI-XIX w., Białystok, 1991, s. 103, 111. 

7 

1627. Xi. 3. dzieventkovas. a. pšeclavskis k. radvilai, AR, dz. v, t. 289, nr. 12483. 

38 

1627. Xii. 1. volkovysko seimelio instrukcija, AR, dz. ii, nr. 981.


svarbūs Karūnos seimeliai – Prošovicų, šredzko, zatorų. Vilniaus ir Ašmenos 

seimeliai instrukcijose konstatavo, jog Kristupas II Radvila už savo kariuomenės 

naudojimą valstybės reikalams turėtų gauti finansinę kompensaciją, o nesant tokiai 

galimybei, bent derėtų etmono valdoms (BK pirmiausia) taikyti mokesčių 

lengvatas. upytės seimelio atstovai, turbūt geriausiai informuoti apie tai, kiek 

Radvilai kainavo švedmetis, prašydami karaliaus padengti Radvilos ekspedicijos 

išlaidas, pažymėjo ne tik Biržų pilies ir arsenalo nuostolius, bet ir BK teritorijos 

nualinimą. Teigta, jog ką tik praėjęs švedmetis parodė, jog netekus tokios 

pilies LDK sostinė Vilnius, Kaunas ir kiti miestai kenčia nuolatinį pavojų. Lydos 

seimelis lyriškai gyrė Radvilos nuopelnus: „Savo gimtojoje Biržų kunigaikštystėje 

sulaikė didžiulę kariuomenę ir visą LDK bei mus su žmonomis, vaikais ir valdomis 

ramybėje apsaugojo ir priešui plėšti neatidavė“. ukmergės seimelio tvirtinimu, 

Radvilos šiaurinis forpostas tapo svarbiausiu veiksniu, kurio dėka priešas 

buvo išstumtas iš Lietuvos ir Kuršo už Dauguvos ir taip išgelbėtas Vilnius. naugarduko 

seimelyje fiksuota nuostata skirti dalį pavieto mokesčių sumos Radvilai, 

jei tik bus priimta atitinkama seimo konstitucija. Minsko ir Žemaitijos seimeliai, 

išvardydami visą sąrašą Radvilos nuopelnų (etmono veikla, pinigai, asmeninis 

ryžtas, privačios valdos) bei išgelbėtus Kauną ir Vilnių, siūlė atleisti jo valdas 

nuo kaištinio mokesčio. Trakų seimelis siūlė ne tik atlyginti Radvilai nuostolius, 

patirtus dėl pilies atidavimo švedams, bet tvirtovę aprūpinti amunicija, patrankomis 

ir žmonėmis bei viešai padėkoti Radvilai seime. savo lojalumą Radvilai 

ir jo Biržų pilies valstybinės reikšmės suvokimą instrukcijomis taip pat paliudijo 

Kauno, oršos, opatovo, Livonijos seimeliai 39 . 1628 m. upytės ir Gardino 

pavietų seimelių instrukcijose Biržų pilies aprūpinimo klausimas tiesiogiai suvalstybintas: 

pažyma, jog ji buvo pagrindinis LDK pasienio forpostas, užtikrinęs 

Vilniaus, Kauno ir kitų artimesnių miestų saugumą, ir teigiama, jog ši pilis turi 

būti išlaikoma valstybės lėšomis 40 . Bielsko, Kulmo, Prošovicų seimeliai Biržų 

pilies svorį dar labiau globalizavo, pabrėždami „Radvilos ir jo Biržų pilies nuopelnus 

Respublikai“ 41 . Tie nuopelnai nebuvo laužti iš piršto. Visa Livonijos karo 

istorija leido Kristupui II pasiremti tuo kaip argumentu, teigiant, jog valstybei 

9 „ale folwarki wszystkie wniwecz obrocone”, išrašai iš 1625-1629 m. seimelių instrukcijų; instrukcija 

kauno pavieto pasiuntiniui a. masalskiui ir kt., RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr.158, 272; 1627. 

iX. 28, 1628. vi. 5. trakų seimelio instrukcijos, AR, dz. ii, nr. 979, 996; 1628. vi. 5. upytės seimelio 

instrukcija, AR, dz. ii, nr. 998; 1628. vi. 6. kauno seimelio instrukcija, AR, dz. ii, nr. 1001. 

40 1628. vi. 5. upytės seimelio instrukcija,AR, dz. II, t. 7, nr. 998, l. 4; 1628. vi. 5. gardino seimelio 

instrukcija, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas, Vilnius, 2001, p. 339-340. 

41 1628. vi. 5. Bielsko, prošovic ų, vieluno seimelių instrukcijos, AR, dz. II, t. 7, nr. 1000; 1011; 1014. 

41

42 


„per daugiau kaip dvidešimt metų padarė pakankamai, tačiau [...] toliau vien tik 

savo jėgomis [...] pilies ginti nebegali“ 42 . Tik 1631 m. seimas skyrė Kristupui II 

22 000 auksinų kompensaciją už patirtus nuostolius švedų okupacijos metais 43 . 

1634 m. ukmergės pavieto seimelis konstatavo, jog regiono saugumui reikia 

įtvirtinti ir aprūpinti geromis įgulomis pasienio pilis. Pirmoje vietoje šalia Mintaujos, 

Dyneburgo ir Bauskės pilių minėti Biržai 44 . 

Kokie veiksniai lėmė aktyvų pačių Radvilų dalyvavimą pilies istorijoje? 

Pilies kompleksinės struktūros (rezidencinių rūmų architektoninė sintezė su 

fortifikaciniais elementais) ypatumai bei individualus Radvilų santykis su BK, 

kurį aptarėme, leistų kalbėti apie genealoginį, gynybinį, valstybinį ir, žinoma, 

reprezentacinį veiksnius. Pilis Biržų–Dubingių šakos Radviloms kalbamu laikotarpiu 

reiškė ne tik tėvonijos latifundinį centrą, ne tik Biržų kunigaikštystės 

apsauginį–fortifikacinį židinį, bet atliko ir didikų giminės reprezentacinę funkciją. 

Tai buvo tipiška tarp Lenkijos–Lietuvos didikų, išgalėjusių savo rezidencinius 

dvarus tankiai aptverti įvairiais fortifikaciniais elementais: grioviais, pylimais, 

statinių tvoromis, pakeliamaisiais tiltais, vartais 45 . Radvilų rezidenciniai rūmai 

buvo integrali ir neatskiriama pilies komplekso detalė. Viskas buvo suprojektuota 

taip, kad kiekviena smulkiausia fortifikacinių įrenginių detalė galėtų būti 

naudojama pilies gynybai. Tai pasakytina ir apie rūmus, turėjusiu tapti tvirta 

užkarda vakarinės pilies sienos gynėjams. Kadangi iš vakarų ir šiaurės pilį 

juosė širvenos ežeras, buvo mažai tikėtina, kad pavojus piliai gali grėsti iš ežero 

pusės. Pietinėje ir rytinėje pusėje rūmai turėjo suvaidinti lemiamą vaidmenį. Be 

to, gynėjai, dengiami rūmų, sunkiosios artilerijos ugnimi lengvai galėjo pasiekti 

rytinius ir šiaurinius bastionus, puolamus priešo 46 . Biržų pilis atliko abi pagrindines 

naujųjų amžių pilims būdingas funkcijas – rezidencinę–gyvenamąją ir 

gynybinę 47 . Radvilų kartografas Juzefas naronovičius–naronskis savo klasikiniame 

veikale teigė, jog „magnatai statė tvirtoves ne tiek dėl valstybės karinių 

poreikių, kiek dėl savo šlovės ir pompastikos“ 48 . Manytume, jog kalbant apie 

Biržų pilį minėtus du didikų fortifikacinės veiklos motyvus, kalbant apie prioritetus, 

derėtų sukeisti vietomis. Biržų pilies gynybinė funkcija pranoko rezidencinę 

42 

1628. naugardukas. k. radvilos raštas seimeliams, AR, dz. II, t. 7, nr. 1013. 

4 

„Na różne wydatki wojenne”, vl, 1859, t. iii, p. 324. 

44 

1634. Xii. 14. ukmergės seimelio instrukcija, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 152, l. 145-146. 

45 

markowski F., Polskie dwory zwyczajne i obronne XVI-XIX w., lwów, 1935, s. 21-24. 

46 

švereikaitė i., Biržų pilis XVI a. pab.–XVIII a.pr., 1978, p. 41-42, VUB RS, f. 85, b. 1085. 

47 

Encyklopedia techniki wojskowej, Warszawa, 1978, s. 195. 

48 

naronowicz–naroński j., Budownictwo wojenne, s. 48.


ir administracinę. Pilies erdvinė struktūra tai patvirtina. Biržų pilies rūmai buvo 

palyginti nedideli ir nepasižymėjo įmantriu architektoniniu dizainu. Pastatai 

pilies teritorijoje (ceikhauzas, provianthauzas (maisto sandėlis), arklidės) buvo 

tipiškesni tvirtovei nei rezidencijai. Platus vidinis kiemas taip pat buvo labiau 

susijęs su komunikacijos pilies viduje užtikrinimu nei rezidenciniais poreikiais 49 . 

Karinės, o ne rezidencinės funkcijos dominavimą liudija ne tik pilies komplekso 

struktūra ir pilies vieta Livonijos karų peripetijose, bet ir faktas, jog Biržų 

Radvilų fortifikacinių aspiracijų nepastebime kitose jų valdose etninėje Lietuvoje, 

pavyzdžiui, Kėdainiuose, Dubingiuose, svėdasuose ar Alantoje, kur buvo 

dideli rezidenciniai dvarai ir nemaža evangelinių lokalinių visuomenių koncentracija, 

todėl strateginės pilies buvimas buvo specifinis BK visuomenės bruožas, 

skiriantis ją nuo kitų lokaliu visuomenių didikų latifundijose. savo ruožtu tokio 

objekto buvimas negalėjo neveikti sociumo ryšių ar net kurti jų. Manytume, jog 

pilies komunikatyvumo kryptis tiesiogiai lėmė jos funkcijų pobūdis. šis aspektas 

formuoja tirtiną pilies istorijos klausimyną: kaip ir kiek pilies administracinė, 

karinė, socialinė–ekonominė, rezidencinė funkcijos kūrė, sąlygojo ir keitė lokalios 

visuomenės ryšius, kokį pilies centriškumą tie ryšiai atskleidžia. svarbus 

klausimas taip pat ir pilies visuomenės vieta BK socialinėje struktūroje ir faktoriai, 

lėmę jos komunikatyvumo ribas. Pilies, kaip socialinės komunikacijos institucijos, 

nagrinėjimas, be to, leidžia pažvelgti į tai, kaip lokalios visuomenės 

gyvenimui ir jo dinamikai įtaką darė nekasdieniai, komunikacinę situaciją labai 

intensyvinantys veiksniai – karas ir generalinė statyba, kūrę visiškai kitokį ryšių 

paveikslą nei kasdienybė. 

Pilis – administracinis centras. Pilis buvo ne tik apsauga nuo išorės priešų, 

bet pirmiausia įrankis palaikyti stabilumą lokalioje visuomenėje taikos metu 50 . Čia 

susiduriame su administracine pilies funkcija. Pilies centriškumas BK lokalioje 

visuomenėje pirmiausia pasireiškė tuo, jog joje dažnai rezidavo ir gyveno pagrindinis 

kunigaikštystės pareigūnas – Biržų seniūnas. šis urėdininkas retai gyveno 

Biržų dvare (palivarke), nes administravo ne tik šį, bet visus BK dvarus, be to, jis 

turėjo nemenką valdžią miesto magistratui. Biržų seniūno administracinių funkcijų 

platumas lėmė ne tik aktyvų pastarojo važinėjimą po BK, bet ir tai, jog į pilį įvairiais 

reikalais atvykdavo visų BK socialinės struktūros dalių atstovai, dažniausiai 

– bajorai. BK Papilio, salamiesčio, n. Radviliškio, saločių urėdininkai, tiesiogiai 

pavaldūs Biržų seniūnui, visus žemėvaldinius klausimus spręsdavo su juo pilyje. 

49 dybaś B., twierdza czy rezydencja ? militarne znaczenie siedzib magnackich w Xvii wieku, Rezydencje 

w średniowieczu i czasach nowożytnych, red. e. opaliński, Warszawa, 2001, s. 76-77. 

50 dybaś B., Fortece.(…), s. 55. 

4

44 


Pilyje minėtas urėdininkas atlikdavo svarbiausias savo funkcijas. Pilyje buvo atliekamos 

finansinio atsiskaitymo operacijos, susijusios su valdų užstatymu, pardavimu, 

grynųjų pinigų skolinimu 51 , činšo pinigų surinkimu 52 , mokami jurgeltai ne tik 

pilies žmonėms, bet ir dvaro klientams, dvasininkams 53 , siuntinėjami pasiuntiniai 

su korespondencija ir įvairiais pavedimais, sudarinėjami valdų inventoriai ir t. t. 

Pilis – karinis centras. Lenkų fortifikacijos tyrinėtojas Andrzejus sowa 

yra pastebėjęs, jog, be subjektyvių faktorių, xVII a. pilių reikšmę koregavo ir 

objektyvūs veiksniai: karo veiksmų dažnumas ir atitinkamos teritorijos visuomenės 

struktūros ypatumai 54 . Tai reikštų, jog, norint konstatuoti tikrą, o ne teorinį 

konkrečios pilies militarinį centriškumą, reikia nustatyti jos funkcionalumą vykusių 

karų metu ir visuomenės, kurios gyvenamajame areale ji stovėjo, santykį 

su pilimi taikos metu. Biržų pilies kontekste šie samprotavimai kelia tokius nagrinėtinus 

klausimus: 1) koks buvo pilies vaidmuo Livonijos kare? 2) kokius BK 

visuomenės ryšius kūrė militarinė pilies paskirtis ir kaip juos keitė karo veiksmų 

situacija? Abu minėti klausimai verčia kalbėti apie vieną dar neaptartą BK sociostruktūros 

dalį – pilies visuomenę 55 . Profesionalių kareivių (karininkų) terpė 

ar kasta Lietuvoje buvo negausi arba, taikliu Visnerio pastebėjimu, jos iš viso 

nebuvo, nes xVII a. I pusėje LDK nebuvo didesnių privačių kariuomenių ar nuolatinių 

valstybinių pajėgų, žmonės, siekę atsiduoti karo amatui, turėdavo emi- 

51 k. radvila įsipareigojo Biržų pilyje sumokėti k. tynkauzui 1500 auksinų už pagervės palivarką, 

1623. VIII. 8. Biržai. Pagervės palivarko perdavimo aktas, lenkijos mokslų akademijos biblioteka krokuvoje 

(toliau–pan), nr. 6158, l. 12; j. radvila įsipareigojo iš j. sesvegeno pasiskolintus 2000 auksinų 

grąžinti Biržų pilyje, 1647. X. 27. Papilys. Palivarko BK užstatymo aktas, pan, nr. 6149, l. 3. 

52 „Oddając ten czynsz do rąk urzędnika zamku birżańskiego”, 1590. Xi. 18. Biržai. k. radvilos miško 

palivarko suteikimo vokiečiui H. skibai raštas, MAB RS, f. 25, b. 167, l.196-197; “powinien płacię (…) 

na urzędzie birżeńskim”, 1604. iii. 7. Biržai. k. patrikoskio raštas dėl užusienio suteikimo j. Byčkovskiui, 

MAB RS, f. 148, b. 3, l. 10; “pobory poselskie (…) vybrawszy od poddanych (….) przez ręcę starosty 

Birżańskiego oddawaę powinien”, 1642. i. 2. Biržai. j. radvilos panemunės palivarko užstatymo o. 

miunsteriui raštas, MAB RS, f. 25, b. 167, l. 73-74. 

5 saločių valdos kiemėnų bajoras j. grabovskis jurgelto vykdavo pas Biržų seniūną, 1628. XII. 28. Biržai. 

K. Radvilos raštas J. Grabovskiui, maB rs, f. 25, b. 167, l. 204; „płacąc rzemiesłnikom, kościelnim, 

piechocie jurgielty“, 1624. iv. 24. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507. 

54 sowa a, rola zamków wojewodzta krakowskiego w Xvii wieku (do 1660 roku), Studia Historyczne, 

1977, z. 4, s. 541. 

55 pretenzingas skaitytojas galėtų pastebėti, jog tokio socialinio darinio niekada nebuvo. iš dalies pripažindami 

tokios definicijos dirbtinumą (kaip, beje, nemaža istorinių terminų yra dirbtiniai, niekada 

nevartoti pirminiuose šaltiniuose ir į mokslinę apyvartą įvesti tik patogumo dėlei, pvz., baltai, didikai 

ir kt. arba neadekvatūs atvejai, kai Xviii a. sąvokos aparatas mėginamas pritaikyti Xvi-Xvii a. 

šaltinių raidei) visgi teigtume, jog veikianti bastioninė pilis savitai telkė tam tikrą vietinės visuomenės 

dalį, kur kas didesnę, nei vien tik pilies įgula, kurios gyvensena ir kasdienybė siejosi tik su pilimi. Čia 

svarbus ne atskiros definicijos autentiškumas, bet autentiško pilies žmonių gyvenimo būdo suvokimas, 

mėginimas išsiaiškinti veiksnius, kurie pilies areale jungė žmones.


gruoti 56 . BK socialinių grupių kontekste ji nebuvo aptarinėjama dėl kelių svarių 

priežasčių. Pirma, tai labai maža ir socialiai bei etniškai nestabili grupė 57 . Antra, 

neprasminga atskirai ieškoti šios grupės komunikatyvumo horizontų, nes jie visiškai 

sutapo su pilies egzistencijos ribomis. Pilies visuomenės taip pat negalima 

identifikuoti vien su pilies įgula, kadangi įgula sudarė tik vieną, tiesa, svarbiausią, 

jos dalį. Kitą jos dalį sudarė vadinamieji pilies žmonės (ludzie zamkowe), 

turėję menką santykį su karyba ir pritraukti į pilį laikinai dėl savo profesinės 

paskirties (valstiečiai, pilies amatininkai, miestiečiai). Įgulos ryšiai nebuvo nagrinėjami 

BK visuomenėje, nes visa lokalios visuomenės dalis, susijusi su karyba, 

apibūdintina kaip profesinė – ne kaip luominė grupė. Be to, profesionalių 

kareivių ir karininkų dalis įguloje buvo menka. H. Visnerio teigimu, Biržų pilies 

įgulą sudarė žemionys, rinktiniai ir lauko kariuomenės komandiruoti daliniai. 

nuolatinės ir stiprios įgulos, anot jo, pilis neturėjo 58 . šie tyrinėtojo teiginiai reikalautų 

bent trijų korekcijų. Pirma, pilies įgulos branduolį sudarė samdyti, pastovų 

jurgeltą gaunantys ir pilies administracijai pavaldūs profesionalūs karininkai 

ir pėstininkai, sugebantys naudoti rankinius ir artilerinius šaunamuosius ginklus. 

Antra, Visnerio paminėtos kitos žmonių grupės įgulos dalimi laikytinos tik sąlygiškai, 

kaip jos papildymas, pritrauktas į pilį ordinariniais (prievolių veiksnys) 

ir ekstraordinariniais (karo pavojaus veiksnys) atvejais. Trečia, „pilies dvasia“ 59 

buvo gyva tiek taikos metu, tiek karo veiksmams vykstant Livonijos teritorijoje, 

ar jiems persimetant į BK. Radvilos suvokė, jog jų valdos (BK) saugumas didžia 

dalimi priklauso nuo pilies pajėgumo, o pastarasis tiesiogiai susijęs su stipria 

įgula. Be abjejo, Radviloms nebuvo naujiena A. freitago išsakytas tvirtinimas, 

jog pilis, neturinti pakankamo skaičiaus įgulos, kelia didesnį nesaugumą, nei ta 

pilis apskritai neegzistuotų 60 . Tezė kalba ne tik apie įgulos faktoriaus svarbą, bet 

ir apie gynybinės tvirtovės traukos krūvį. Pilis, net ir apleista, traukė jei ne savus, 

tai bent priešus. Todėl Radvilos ypač rūpinosi, kad Biržų, kaip ir slucko pilyje, 

būtų stipri įgula, pasirengusi gynybai, kad visas pilies žmonių kontingentas būtų 

56 

Wisner H., Wojsko litewskie (…), 1973, cz. i, s. 75-76. 

57 

Biržų pilies visuomenės heterogeniškumas buvo įprastas to meto pilims. štai netoli buvusios 

kuoknesės pilies aktyviąją visuomenės dalį sudarė svetimšaliai vengrai, rinktiniai, „senieji pilies 

žmonės“ bei bajorai žemionys, 1600. Kuoknesės pilies inventorius, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut.321/1, 

nr. 68. 

58 

Wisner H., Wojsko litewskie w Xvii w., cz. ii, SMHW, 1976, t. XX, s. 20. 

59 

Xvii a. pirmosios pusės fortifikacijos teoretikai pilį laikė kūnu, kurio gyvavimui reikalinga gyva 

dvasia, t. y. nuolatinė įgula, gyvenanti pilyje. – Dybaś B., Fortece (…). s. 59. 

60 

Zarębska t., Początki polskiego piśiennictwa urbanistycznego, Warszawa, 1975, s. 305. 

45

46 


paklusnus administracijai 61 . Pilies rūmuose buvo atskiros patalpos gyventi įgulos 

komendantui ir pėstininkams su savo vyresniaisiais 62 . nors pilį nuo miesto skyrė 

aukštas pylimas, tačiau jis nereiškė pilies gyventojų, taigi ir kareivių izoliacijos 

nuo miestiečių. Izoliacija, savo ruožtu sunkinusi artimesnę įgulos komunikaciją 

su miestiečiais, buvo juridinė. Pilis turėjo savo jurisdikciją, kurios vertikali hierarchinė 

schema iki xVII a. vidurio buvo tokia: Radvila, BK seniūnas, pilininkas 

(horodničius), karininkai, kareiviai, amatininkai, pilies valsčiaus valstiečiai. Po 

tvano schema pasikeitė taip, jog pilininko urėdas išnyko, o atsirado įtakinga pilies 

komendanto pareigybė, savo reikšmingumu nenusileidžianti BK seniūno ir 

Biržų vaito urėdams. Pilininkas buvo pavaldus BK seniūnui ir taikos metu vykdė 

įvairius su pilies ūkiu susijusius pavedimus, t. y. atliko tarsi pilies ūkvedžio funkcijas 

63 . Jurgeltų sąrašuose nuolat minimas tarp kitų amatininkų 64 . Greičiausiai jis 

buvo tas tarpininkas, kuris realizavo BK valstiečių prievoles piliai. Pilininkas 

važinėjo po įvairius BK dvarus (n. Radviliškį, salamiestį), susitikinėjo su jų valdytojais 

ir rūpinosi, kad jaučiai, skirti pilies darbams (taikos metu dažniausiai tai 

buvo malkų vežimas žiemai), kartu su juos prižiūrinčiais valstiečiais būtų laiku 

siunčiami į pilį 65 . Keičiantis pilininkams, senasis, remdamasis inventoriais, naujajam 

perduodavo visas pilies kontaktų su valdiniais gijas. Radvila šį urėdą laikė 

labai svarbiu pilies vidaus tvarką užtikrinančiu veiksniu. Pilininku paprastai tapdavo 

koks nors vietinis bajoras, būtinai mokantis vokiečių kalbą, kadangi įgulos 

kareiviai ir karininkai dažniausiai buvo svetimšaliai 66 . Įgulos narių gyvensenos 

komunikatyvumas tiesiogiai priklausė nuo jų profesinių funkcijų, militarinio gyvenimo 

būdo, kuris neprogramuotų ir atsitiktinių ryšių su kitais BK sociumo dalyviais 

galimybę ribojo. Pilyje kareiviai artimiausiai kontaktavo su karininkais, 

kurie jiems ne tik vadovavo, bet ir mokė karo meno paslapčių 67 . eiliniai įgulos 

kareiviai retai išeidavo iš pilies. Taikos metu jie dažniausiai eidavo pilies sargybą. 

Vartų pastate nuolat buvo keletas kareivių, kurių funkcija buvo ryte ir vakare 

61 

1621. viii. 16. k. radvilos instrukcija tarnams, AR, dz. XI, nr. 37, l. 180. 

62 

„Mieszkanie burgrafowi (…), mieszkanie dla piechoty i starszych ich”, kBB, l. 42v. 

63 

„Horodniczy co porządku zamku i budynków przestrzega“, naronowicz–naroński j., Budownictwo (...), 

s. 57. 

64 

1615. Biržai. pilies klientų ir amatininkų jurgeltai, PAN, nr. 4335, l. 78-78v. 

65 

1598. Xii. 9. Biržai. j. sicinskis k. i radvilai, AR, dz. V, t. 384, nr. 15523. 

66 

„Sam widzę, że bez ustawicznego horodniczego w zamku niemoże bądz dobry porządek”, 1638. iv. ? 

mogiliovas. k. radvila j. penkalskiui, KBB, l. 69v; 1638. vii. 3. Biržai. k. radvila j. penkalskiui, MAB 

RS, f. 148, b. 4, l. 101-10; „Biez horodniczego barzo złe w zamku”, 1638.viii. 16. Zabludovas. k. radvila 

j. penkalskis, KBB, l. 78v. 

67 

Chabielski m., Sposob do ukazania obrony (…), kraków, 1615, Wypisy żródłowe do historii polskiej 

sztuki wojennej, Z. 8, opr. T. Nowak, Warszawa, 1961, s. 40-41.


atidarinėti ir uždarinėti vartus, o po dešimtos valandos vakaro budėti ir saugoti 68 . 

už pilies ribų kareiviai atsidurdavo, kai kartu su valstiečiais, atliekančiais pastotes, 

veždavo į pilį ar iš jos cekhauzo inventorių, kurį reikėjo prižiūrėti ir saugoti. 

Be nuolatinės įgulos pilis buvo tik keletą kartų. 1648–1650 m., visiems įgulos 

karininkams ir kareiviams dalyvaujant J. Radvilos ukrainos kampanijoje, pilies 

sargybą ėjo Biržų miestiečiai, 1653 m. Jonušas Radvila, H. Visnerio spėjimu, 

įgulą ketino sudaryti iš šiaulių rinktinių 69 . 

šaltiniai neatskleidžia pilies įgulos gausumo Radvilos Perkūno patronato 

laikais (1589–1603 m.). Po tėvo mirties Kristupas II „Livonijos pasienyje šalia 

Biržų savo lėšomis beveik visuomet laikė“ po kelis šimtus kareivių „ginti sienoms 

ir tenykštiems gyventojams“ 70 . Aišku, ne visi jie priklausė pilies įgulai. Įgulos skaičių 

koregavo Biržų dvaro finansinės galimybės, kurių ne visada pakako užtikrinti 

reikiamą provianto, algos kareiviams, aprangos kiekį. 1627 m. M. Piuro Biržuose 

sumokėjo už mėnesį pėstininkams, tačiau įspėjo Radvilą, kad daugiau nebebus 

kuo mokėti 71 . Karo metu įgula išaugdavo, lyginant su taikos metu 72 . štai 1601 m. 

gresiant švedų agresijai įgulą sudarė 250 žmonių. sunku pasakyti, kiek jų buvo 

įprastos įgulos kareivių, nes prie jų tuo metu prisijungė dalis miestiečių bei samdinių 

iš šalies 73 . 1622 m. rugpjūtį pilyje buvo 64 kareiviai, 1625 m. – 80 rinktinių ir 

30 žemionių 74 . Apskritai pilies įgulos skaičius niekada neatitiko to meto teoretikų 

(D. Speckle, P. Sardi, A. Freytag, A. Cellarius) siūlymų. Pagal jų skaičiavimus, 

atsižvelgiant į pylimo perimetro ilgį, bastionų skaičių ir patrankų pilyje kiekį, tokia 

tvirtovė kaip Biržų turėjo turėti ne mažesnę kaip 2000 žmonių įgulą 75 . Pilies xVII 

a. pirmosios pusės istorija rodo, jog geriausiais laikais įgulos skaičius buvo apie 

dešimt kartų mažesnis už idealųjį, o blogiausiais – šimtą kartų. 

Pilies įgulos pėstininkų ir privačios Radvilų kavalerijos (husarų, kazokų, 

dragūnų) karininkai buvo išskirtinė ir ryšių prasme nekomunikabiliausia BK 

68 

1631. X. 20. Biržai. k. radvilos instrukcija klientams, BNIA, f. 694, ap. 3, b.6, l. 131. 

69 

1648, 1650 m. j. radvilos instrukcijos Biržų magistratui, Lietuvos Nacionalinis Muziejus (toliau– 

LNM), R–4005, l. 15v-16; Wisner H., Jonušas Radvila (…), p. 191. 

70 

1629. ii. 19. varšuva. k. radvilos kalba seime, „Spisek orleański“, s. 283. 

71 

1627. v. 15. vilnius, m. piuro k. radvilai, AR, dz. V, t. 269, nr. 11728. 

72 

Xvii a. pirmoje pusėje valstybinio mąsto tvirtovėse taikos metu įgulą paprastai sudarydavo 20-50 

kareivių, A. Sowa, Rola zamków województwa (…), s. 550. 

7 

Herbst s., kampania letnia 1601, Przegląd historyczno–wojskowy, 1931, t. IV, s. 205. 

74 

„Na piechotę zamku birżańskiego 200 złotych na osób 64”, 1622. viii. 8. Biržai. k. skrobovičius k. 

arciševskiui, AR, dz. V, t.359, nr. 14507; 

75 

dybaś B., Fortece.(…), s. 59-60. 

47

48 


visuomenės dalis, kadangi jais dažniausiai būdavo nevietiniai, beveik neturėję 

asmeninių ryšių su BK ir Radvilų dvaru plačiąja prasme. Jų įsiliejimą į vietinę 

visuomenę ypač skatino patys Radvilos. Kristupas II ir Jonušas Radvilos praktikavo 

žemių BK dalijimą jų privačioje kariuomenėje tarnaujantiems karininkams. 

Tai nebuvo atsilyginimas nukaršusiems klientams už ištikimybę – greičiau didikai 

siekė sustiprinti BK gynybinę situaciją. Prisimenant BK žemionių vangų 

dalyvavimą Radvilų karinėse programose, karininkų nusėdimas BK, ypač dalijant 

jiems palivarkus strategiškai svarbiame pasienyje ties nemunėliu, buvo tarsi 

garantija, jog reikiamu momentu karinė pagalba ne tik bus suteikta, bet ji bus 

kvalifikuota. Kita vertus, karininkas, gyvenantis BK, reiškė dar tris pozityvius 

veiksnius. Viena, mažėjo poreikis samdyti karinius klientus iš svetur, antra – potencialiai 

karininkas buvo figūra, užtikrinanti pėstininkų priežiūrą ir pritraukimą 

į pilį, trečia – karininkui, turinčiam valdelę BK, nereikėjo mokėti jurgelto grynaisiais. 

Jurgeltą gaudavo tik įguloje tarnaujantis ir pilyje gyvenantis karininkas 76 . 

Lokalizuoti karininką savo kunigaikštystėje Radvilos siekė įvairiais būdais: ne 

karo metu, t. y. neturėdami ypatingo poreikio gryniems pinigams, skolindavosi 

juos iš karininkų ir užstatydavo kokią nors valdą, o pasibaigus sutartam terminui 

ne grąžindavo pinigus, bet pratęsdavo karininko teises į tą žemę „iki gyvos 

galvos“, suteikdavo svarbius BK urėdus (pvz., T. Dyvijus buvo Biržų miesto 

vaitu; D. Vechmanas – n. Radviliškio urėdininku, vėliau – pilies komendantu; 

B. zakševskis – pilies komendantu). Kartais iniciatyva buvo iš karininko pusės. 

štai 1620 m. kapitonas G. ceridonas, žymus Livonijos kampanijos dalyvis, 

prašė Radvilos „aprūpinti būstu ir duona iki gyvos galvos, būtent, suteikti BK 

palivarką prie Nemunėlio, kur anksčiau gyveno žemionis Misievičius“ 77 . Radvilų 

kurta pilies įgulos pėstininkų išlaikymo sistema, kurioje ryškus siekis, kad 

šie žmonės „nusėstų“ BK visuomenėje, lėmė, jog pilies įgulos funkcionalumas 

buvo tik privatus. Valstybiniams reikalams įgula tarnavo nebent tuo atveju, jog 

pati pilis LDK pasienyje Livonijos karų metu įgaudavo valstybinę reikšmę. šaltiniuose 

nėra užfiksuota duomenų, jog Biržų įgula kada nors būtų panaudota ne 

pagal paskirtį, t. y. ne Radvilų giminės karinėms ir ūkinėms programoms, ar būtų 

kėlusi pavojų apylinkių gyventojams, skirtingai nei taip nutikdavo kitose pilyse. 

štai 1636 m. Kristupas II, turėdamas žinių apie jam, kaip etmonui, pavaldžios 

Dyneburgo pilies įgulos naudojimą kažkieno privatiems reikalams, iš Biržų rašė 

76 1648 m. – „P. Capitanowi Bołtowi 200 zł (…) Zakrzewskiemu burgrabi 60 (…) feltwebliowi 96”, 1654 

m.– „Oberszterowi 300”, maB rs, f. 148, b. 3, l. 121-122. 

77 1620. ?g. Ceridonas k. radvilai, AR, dz. V, t. 43, nr. 1881. Ceridonas kristupo ii klientu buvo bent nuo 

1617 m., 1617.IX.3. Diunamundė. G. Ceridonas K. Radvilai, rnB, f. 971, ap. 2, Col.aut. nr. 116, l. 31.


du laiškus Dyneburgo pilies kapitonui, griežtai nurodydamas imtis priemonių, 

kad „kareiviai, gaunantys algą iš Respublikos, tarnautų tik Respublikai, bet ne 

privačiai“ ir kad „pėstininkai, skirti saugoti tenykštę vietą, nedarytų kaimyninių 

valdų valstiečiams didžiulių skriaudų 78 “. 

Karininkų žemėvalda Biržų kunigaikštystėje XVII a. I p. 79 

Vardas/pavardė Valdos pavadinimas Metai 

Kapitonas 

Teofilis Boltas 

Kapitonas 

Ditrichas Plėjeris, 

vėliau – rinktinių 

poručikas 

Kapitonas 

Gabrielis Ceridonas 

Majoras 

Dovydas Vechmanas 

Kapitonas 

Jonas Vechmanas 

Talkūnų km. ir Panemunio 

pal. N. Radviliškio 

valdoje; 

Kievliškių km. ? 

valdoje; 

Poleidiškių pal. Papilio 

valdoje; Krikščiūnų km. 

Papilio valdoje; 

Pošerokščių pal. Biržų 

valdoje 

Panemunio pal. N. Radviliškio 

valdoje 

Bliūdžių km. N. Radviliškio 

valdoje; 

Pauperių km. Biržų 

valdoje 

Panemunio pal. ir Astravo 

pal. prie pilies 

49 

1640-1650 

1632 

1637 

1644 

1647-1655 

1622-1641 

1650-1655 

1643 

Suteikimo 

forma 

užstatymas 

Leno teise 

užstatymas 

Leno teise 

Leno teise 

užstatymas 

Leno teise 

Leno teise 

1655 Leno teise 

Majoras Eigirdas ? valda 1650 Leno teise 

78 1636. Xi. 10. Biržai. k. radvila j. Berkui (du laiškai), RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut 242, l. 84. 

79 į lentelę neįtraukti žemionys, karo metu tarnavę dragūnų ir pėstininkų poručnikais, vėliavininkais. 

įtraukti tik tie karininkai, kurie tiesiogiai buvo susiję su pilies įgula. maB rs, f. 31, b. 842; f. 25, b. 

167, l. 51-58, 61-64, 73-80, 85, 88, 105-106, 108-111, 152, 206; lvia, f. sa, nr. 15195, l. 256v; nr. 15196, 

l. 732; f. 716, ap. 3, b. 3, l. 40v; b. 1374, l. 1v; 1645 m. j. naronovičiaus–naronskio Bk žemėlapis; 

Bnia, f. 694, ap. 4, b. 1879, l. 3v; b. 1900, l. 74; Instrukcijos (…), p. 20; šaltiniuose minima gerokai 

daugiau karininkų, gavusių žemėvaldą iš radvilų. jų duomenys į lentelę neįtraukti, nes ne visada įmanoma 

įvardinti ir lokalizuoti jų laikytą valdą: F. Hanas, diterlofas, p. ronas, F. mėjeris, m. slepščas, 

j. slepščas, k. šostas ir kt.

Kapitonas 

Petras de la Noe 

Majoras 

Kristupas Viberkas 

Kapitonas 

Tomas Dyvijus 

Kapitonas 

Šompenpilas 

50 


Rališkių pal. ? valdoje 1653 užstatymas 

Panemunio pal. ? 

valdoje; 

Hermaniškių pal. ? N. 

Radviliškio valdoje 

Kraulaičių užusienis 

Kilučių km., sližių km., 

Biržų valdoje 

svirplėnų užusienis, 

Biržų valdoje 

1651 

1654 

užstatymas 

užstatymas 

1631-1654 Leno teise 

1631 Leno teise 

Svetimšaliai BK karinėje struktūroje. BK, kaip būdinga visai Respublikai, 

xVII a. pirmoje pusėje itin vertinti svetimšaliai karininkai, kuriems buvo 

įprasta po karinių kampanijų apsigyventi LDK. Livonijos, Kuršo, rečiau Prūsijos 

bajorų, tapusių karininkais, integravimasis į lokalią visuomenę buvo įprastas 

reiškinys 80 . Tiesa, svetimšalio sąvoka yra gana kebli, daugeliu atvejų netiksli, 

kalbant apie karinės aplinkos žmones. štai Kuršo ir Livonijos gyventojai buvo 

svetimšaliai, nors ir gyveno leninėje ATR teritorijoje. Problemą komplikuoja 

faktas, jog daugelis jų tuo pat metu buvo LDK piliečiai, nes pasienio pavietuose 

(Žemaitija, upytė, ukmergė) nuo 1607 m. galėjo turėti ir turėjo žemes (perkant 

ar įsigyjant vedybų keliu) ir dalyvaudavo šių regionų seimeliuose 81 . svetimšaliai 

pėstininkai, sudarę pilies įgulos branduolį, nepriklausomai nuo tautybės, paprastai 

vadinti vokiečių pėstininkais (piechota niemiecka), nors jais būdavo ne tik 

Kuršo ir Livonijos vokiečiai 82 , bet ir prancūzai bei anglosaksai. Paminėtinas pastarųjų 

epizodas BK karinėje struktūroje. svetimšaliai pėstininkai Respublikoje 

pirmą kartą pastebimi stepono Batoro laikais. nors jų niekada nebuvo daug, 

80 

Wisner H., Wojsko litewskie (…), cz. i, s. 79-80. 

81 

rachuba a., oficerowie cudzoziemskiego autoramentu w armii Wielkiego księstwa litewskiego 

w latach 1648-1667, Od armii komputowej do narodowej (XVI-XX w.), red. karpus Z., toruń, 1998, s. 

58-62; idem., armia Wielkiego księstwa litewskiego jako czynnik unifikacji narodwej i kulturowej, 

Przegląd Historyczny, 1997, Z. 2, s. 238. 

82 

Funeralinėje to meto literatūroje skaitome, jog 1641 m. svėdasuose laidojant kristupą ii radvilą, 

dalyvavo „vokiečių raitelių kornetas, kurį, pagerbdamas savo etmono laidotuves, kaip senas pulkininkas 

atsivedė Vendeno (dab. Cėsys) kaštelionas, jo malonybė ponas Korfas. Jis buvo sudarytas iš Kuršo bajorų, 

daugiausia karininkų, kurie velionio vadovaujami, tarnavo kariuomenėje. Juos vedė rotmistras ponas 

Sakenas. Žirgų buvo 100.”


tačiau buvo labai vertingi kaip puikūs šauliai. Kristupas II Radvila škotų, airių ir 

anglų samdinių panaudojimu buvo novatorius ne tik BK, bet ir visoje LDK. Tam 

jį greičiausiai paskatino Gustavo Adolfo pavyzdys, kuris švedų kariuomenę reformavo 

olandišku būdu, t. y. pritraukdamas svetimšalius samdinius 83 . Pavyzdžiu 

galėjo būti ir škotų vėliavų naudojimas Karūnos kariuomenės sudėtyje 1601 m. 

Livonijoje 84 . Iš šaltinių galima spręsti, jog ne anksčiau nei 1612 m. buvo pradėtas 

svetimšalių šaudymas ir jų dislokavimas BK. Radvilos klientas K. skrobovičius 

rašė patronui apie 300 škotų, anglų ir vokiečių kareivių Rygoje, iš kurių dalį 

mėgino pasamdyti. Teigė, jog svetimšaliai nesutiko vykti į BK, negavę grynųjų. 

Vis dėlto už nedidelį užstatą jam pavyko pasamdyti 50 kareivių 85 . H. Visnerio 

teigimu, šis verbavimas turėjo būti skirtas Kristupo II žygiui prieš Maskvą, kuris 

tuo metu neįvyko, o tolesnis samdinių likimas nežinomas. Trys pėstininkų būriai, 

vadovaujami anglų Arturo Astono (300 žm.) ir Jano Donovajaus (120 žm.) bei 

airio Jokūbo Butlerio (300 žm.), tarnavo Kristupo II kariuomenėje nuo 1621 m. 

ir dalyvavo Mintaujos pilį užimant 86 . 1626 m. pabaigoje prie Vendeno Astono ir 

Donovajaus daliniai pateko į švedų nelaisvę 87 . Gana ilgai Kristupui II ir Jonušui 

tarnavę Butleris (1627 m.) ir Donovajus (1654 m.) Radvilų protekcijos dėka už 

savo karinius nuopelnus gavo Respublikos indygenatą, taip pat valdų 88 . šaltiniai 

liudija, jog airiai ir anglai ne kartą buvo dislokuojami Biržuose 89 . Livonijos karo 

Radvilos finansiniuose dokumentuose užfiksuota, kad 1622 m. kovo mėn. barzdaskučiui 

Dovydui 90 Biržuose buvo sumokėta 300 auksinų už „sergančių airių ir 

83 nowak t., Wimmer j., Historia oręża polskiego 963-1795, Warszawa, 1981, s. 316, 350. 

84 du škotų pėstininkų būriai po 300 kareivių, Wisner H., Kircholm 1605, Warszawa, 1987, s. 69-70. 

85 

„starałem się ze wszystkich miar moich, abym mógł o nich (…) zaciągnąę i na włośę wywieśę“, 1612. v. 

5. papilys. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507. 

86 

1620-1625 m. k. radvilos korespondencijos kopijos, Lenkijos nacionalinė biblioteka Varšuvoje (toliau–BN), 

rkps. 87, l. 449. 

87 

napiersky g. l. , Bödeckers Chronik Livlöndischer und Rigascher Ereignisse 1593-1638, riga,1890, 

s. 97. 

88 

Borowy W., anglicy, szkoci i irlandczycy w wojsku polskim za Zygmunta iii, Studia z dziejów kultury 

polskiej, Warszawa, 1949, s. 310-311; vl, t. iv, 1859, s. 219. pritartume r. ragauskienės spėjimui, jog 

panemunio valdelė, kurią laikė Butleriai, buv Bk. 1637 m. a. Butlerytė, dėkodama kristupui ii už paramą 

po vyro mirties, užsiminė, jog valdos jai suteikimo raštą turi jos brolis. pastaruoju laikytume ne 

g. v. Butlerį, bet kapitoną jokūbą Butlerį, karinės karjeros pabaigoje turėjusį valdą prie smolensko 

pilies, Ragauskienė R., Karališkojo Birštono praeitis. Istorinė raida iki XIX a., Vilnius, 2004, p. 109; 1646. 

iii. 22. varšuva. vladislovo vazos raštas majorui j. Berkui, LM, 121, l.54-54v 

89 

pastebėsime, kad karinio turinio šaltiniuose sąvoka Biržai kartais reikšdavo Bk, miestą, tačiau dažniausiai 

– pilį. 

90 

kristupo ii radvilos dvaro gydytojas dovydas detelevesas. 

51

52 


kitų svetimšalių gydymą“ 91 . Balandį Biržų pilyje tarp anglų pėstininkų dėl maisto 

stygiaus ir algų nemokėjimo tvyrojo maišto atmosfera. Kai kurie pėstininkai 

bėgo iš pilies ir parsidavinėjo švedams. Tikriausiai taip buvo dėl vėluojančių 

grynųjų pinigų už tarnybą mokėjimo. Pėstininkai nenorėjo imti dalies pinigų, 

reikalaudami sumokėti visą atitarnautą sumą bei sutartą už tarnybą į priekį iš viso 

už 7 mėnesius 92 . Gegužės mėnesį iš kunigaikščio dvaro iždo airių pėstininkams 

išmokėta 2000 auksinų, tai leistų spėti tuo metu Biržuose buvus ne mažiau kaip 

200–250 airių kareivių. Astono anglų pulkui pinigai sumokėti tik 1623 m. pavasarį. 

Kapitonas gavo 2000 auksinų į rankas Varšuvoje seimo sesijos išvakarėse 93 . 

1625 m. liepos mėnesį Kristupas II pavedė Jonui Vechmanui kartu su ukmergės 

pavieto bajorais Livonijoje pasamdyti 50 „svetimšalių dragūnų su gera ginkluote“, 

tvirtino, jog „mūsų kraštuose sunku rasti svetimšalių, todėl tenka samdyti iš 

toli“ 94 . 1625 m. rugpjūtį, prieš pat švedų okupaciją, Biržų seniūnas užverbavo 

20 anglų ir škotų, kurių apgyvendinti pilyje nesiryžo, ir, davęs jiems prievaizdą, 

išsiuntė į aplinkinius kaimus. Po savaitės „parsidavėlių“ (tai buvo dezertyravę 

švedų kariuomenės kareiviai) jau buvo 40: „Jie nori tarnauti Jūsų Šviesybei ir 

prašo paskirti jiems kapitoną. Jūsų Šviesybės prašo, kad kapitonas būtų anglų 

tautybės“ 95 . Rugpjūčio pabaigoje pilies gynybai tapus kritiška, Kristupas II per 

J. Donovajų mėgino pasamdyti net 300 svetimšalių pėstininkų 96 . Tiek pasamdyti 

nepavyko. Rugsėjį etmono karinėje stovykloje buvo 73 Donovajaus vadovaujami 

pėstininkai. Donovajaus būrys Biržuose neužsibuvo: 1627 m. išlaisvinus pilį, 

jo dalinys jau dalyvavo Dyneburgo pilies gynyboje 97 . 

Anglosaksų buvimą Biržuose liudija ir archeologinių kasinėjimų metu pilies 

teritorijoje rastos xVII a. pirmosios pusės škotiškos monetos 98 . epizodinis 

karinio pobūdžio anglosaksų lankymasis, negrįstas prekybinėmis ar religinėmis 

91 lvia, f. 716, ap. 3, b. 11, l. 54v. 

92 

1622. v. 6; v. 18. Biržai. k. radvila k. naruševičiui (du laiškai), SWP, s. 199; RNB, f. 971, ap. 2, col. 

aut. 321/2, nr. 34. 

9 

lvia, f. 716, ap. 3, b. 11, l. 56; 1623. i. 3. vilnius. k. radvilos raštas, RNB, f. 971, ap. 2, aut. 115, l. 81. 

94 1625. vii. 17. rubieževičiai. k. radvilos raštai rotmistrams, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/2, nr. 45, 46. 

95 

„aby mieli Capitana nacyi swojej Anglika”, 1625. viii. 2, viii. 7. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, 

AR, dz. V, t. 359, nr. 14507. 

96 

„26 Augusta do P. Donowaiowi dał list przypowiedni”, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/2, nr. 66. 

97 rnB, f. 971, ap. 2, aut.321/2, nr. 67, l. 50-51; “Donowaiową piechotę nadgoniłem na przewozie pod 

Dynemborkiem”, 1627. iX. 23. druja. a. goiževskis j. sapiegai, MAB RS, f. 139, b. 1151. 

98 genys j., tyrinėjimai Biržų pilyje, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1984 ir 1985 metais, Vilnius, 

1986, p. 88.


priežastimis, BK, skirtingai nei Radvilų Kėdainiuose 99 , xVII a. pirmoje 

pusėje nesukūrė prielaidų atsirasti vietos škotų bendruomenei. s. Alexandrovičiaus 

tvirtinimas, jog škotų Biržuose buvo daug, gerokai perdėtas 100 . 

svetimšalių dezertyrų–parsidavėlių paslaugomis Kristupas II, nepaisant valdovo 

priekaištų, naudojosi ne tik Biržų okupacijos metu, tačiau ir 1627–1628 

m. 101 svetimšalių karininkų samda, be karybos amato kvalifikacijos privalumo, 

turėjo ir savų minusų. Iškilus didesnio karinės tarnybos apmokėjimo 

galimybei, tokie kareiviai lengvai galėjo perbėgti į priešo stovyklą, be to, 

užsieniečius buvo sunkiau kontroliuoti: ne visada, gavę pinigus, nustatytu 

metu atvykdavo į karinę stovyklą. etmono teigimu, „su svetimšaliais buvo 

sunkiau“ susitarti nei su kitais 102 . 

Lokali visuomenė ir Livonijos karai. šios temos akiratyje kiltų tokie klausimai: 

1) nustatyti, kokias Biržų pilies centriškumo puses išryškino Livonijos 

karas; 2) paaiškinti, kaip BK lokalios visuomenės gyvenimą ir egzistavusių ryšių 

sistemą keitė karo veiksmai Livonijoje bei BK teritorijoje; 3) naujų šaltinių 

duomenimis paryškinti 1625–1627 m. švedmečio BK fragmentą, atskleidžiant 

pilies okupacijos veiksnio įtaką visuomenės komunikatyvumo pokyčiams. Lokalios 

visuomenės poreikiai buvo tiesiogiai susiję su gynybiniais Biržų pilies 

poreikiais. Radvila gynybinę pilies motyvaciją nusakė taip: – „tai pasienio pilis 

ir miestas“ 103 . Dėl jos į savo strateginės reikšmės Biržų pilis ir n. Radviliškio 

pilaitė 104 turėjo saugoti Lietuvą, taigi ir BK, nuo švedų pavojaus. Lenkų istoriografija 

teigia, jog šio uždavinio pilis niekada neįvykdė. BK militarine prasme 

buvo tarpinė Livonijos karų orbitoje besisukanti valda, o pilis – jos strateginis 

centras. Pilies karinė reikšmė įžvelgtina jau vien dėl Livonijos karų, kuriuos taktikos 

prasme galima vadinti karais dėl pilių, pobūdžio. Pilis buvo kaip LDK ka- 

99 

žirgulis r., škotų bendruomenė kėdainiuose 1630-1750 m., Lietuvos muziejų rinkiniai, kėdainiai, 

2002, p. 23-27. 

100 

alexandrowicz s., Zaludnienie miasteczek litwy i Białorusi w Xvi i pierwszej połowie Xvii w., 

Roczniki Dziejów Społecznych i Gospodarczych, 1965, t. 27, s. 47. 

101 

„Spisek orleański” (…), s. 115. 

102 

štai garsusis prancūzų kapitonas g. Ceridonas laikinai netgi buvo išmestas iš tarnybos, nes paėmęs 

pinigus pėstininkų samdymui, neatvyko į kariuomenę, RNB, f. 971, ap.2, aut.115, l.113; „koło 

cudzoziemskich ludzi chodzę pilno, ale z tymi trudniejsza sprawa“,1626.vi.4. prie anykščių. k.radvila 

smolensko vaivados sūnui, op.cit.,l. 151. 

103 

1636. v. 24. k. radvilos raštas miestui, MAB RS, f. 25,b. 167, l. 282. 

104 

tai buvo nedidelė pilaitė šalia miestelio prie pačios ldk–kuršo sienos. jos buvimą patvirtina kartografiniai 

(j. naronskio Bk žemėlapis) ir rašytiniai šaltiniai – „w Radziwiłłowie ostrożek poprawię”, 

1624. iv. 24. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t.359, nr. 14507. 

5

54 


riuomenės koncentracijos punktas bei pradinė žygių bazė. Livonijos karas buvo 

veiksnys, sunkinęs prekybinę kraštų komunikaciją ir tuo pat metu kūręs kitokias 

kontaktų bei susidūrimų galimybes. Iš Biržų Radvila Perkūnas 1599 m. puolė 

Kuoknesę, kur ir išgarsėjo kaip karvedys 105 . Iš Biržų pilies ir n. Radviliškio 1600 

m. Radvila laiškais teikė strateginius nurodymus kavalerijos rotmistrams Livonijoje 

dėl pulkų judėjimo krypčių, karo vadovybės subordinacijos, naujų pulkų 

verbavimo bei karinių surašymų, dalijosi su kitais gauta karine informacija ir 

pan. 106 Kariuomenių judėjimas BK teritorijoje buvo intensyvus 1601 m. vasarą. 

Pasienio gynybos organizavimui vadovavo Kristupo I dvariškis, Biržų seniūnas 

Jonas sicinskis. Jis rūpinosi ir Biržų fortifikacija, ant pilies pylimų sutraukė visas 

turimas patrankas, padidino įgulos skaičių. n. Radviliškyje dislokavo 300 kareivių 

būrį, kuris vengdamas švedų atsitraukė į Plonėnus. švedai jau tais metais 

ketino užimti Biržų pilį 107 . Padėtis vėl paaštrėjo 1604 m. sicinskis prašė Radvilos 

sustiprinti BK apsaugą, argumentuodamas tuo, jog anksčiau dėl dėmesio Biržų 

gynybai priešas niekada negalėjo įsiveržti į šį kraštą. Pranešė, jog švedai jau 

sudegino keletą BK kaimų n. Radviliškio valdoje ir rengiasi žygiuoti į Biržus 108 . 

1605 m. J. K. chodkevičius Biržų pilyje buvo dislokavęs savo karines pajėgas, 

su kuriomis išžygiavo link Kircholmo 109 . chodkevičius su trimis tūkstančiais 

Biržų pilyje surinktų karių patraukė link Rygos padėti apsuptiems miestiečiams. 

Po salaspilio pergalės ir Rygos išvadavimo vėl grįžo į Biržų pilį ir iš jos išsiuntė 

tolesnius karinius įsakymus. Būtent iš Biržų jis išsiuntė laišką švedų generolui 

Mansfeldui, derėdamasis dėl apsikeitimo belaisviais, paimtais salaspilio mūšyje. 

Biržų pilyje jis taip pat gavo karaliaus laišką iš Krokuvos, kurio data spalio 12 

d., kaip atsakymą į pranešimą apie pasiektą pergalę. 1608 m. Diunamundės pilies 

gynyboje dalyvavo ir BK žemionys. Biržų seniūnas teigė, jog mūšyje jų žuvo 

15, o keliasdešimt švedai paėmė į nelaisvę. švedai, paėmę Diunamundę ir Kuoknesę, 

artėjo prie Biržų. Generolas Mansfeldas skleidė žinias, jog per 4 savaites 

105 

ruškys p., Biržų pilis ir jos apylinkės, Mūsų senovė, 1921, Kaunas, Kn. 1., p. 149; Lietuvos Didžiosios 

Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas, vilnius, 2001, p. 171-172. 

106 

1600. viii. 12. Biržai. k. radvilos raštas rotmistrams j. Chžanovskiui ir kt., įsakant nedelsiant 

su kuopomis atvykti į parnavos pilį; Xi. 15. Biržai. k. radvila valdovo rotmistrams apie pavaldumą 

dorpato kaštelionui m. lenkui; Xii. 1. n. radviliškis. k. radvila a. Zavišai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. 

Aut.321/1, nr. 45, 50, 64. 

107 

Herbst s., kampania letnia 1601, Przegląd historyczno–wojskowy, 1931, t. iv, p. 205-206. 

108 

“Jakobyscie to miejsce albo Xięstwo Birzanskie (…) moglo znowu opatrzyc za czasu tak zywnoscią 

wszelaką jako i gotowoscią”, 1604. iii. 15. Biržai. j. sicinskis k. radvilai, AR, dz. V, t. 384б, nr. 15523. 

109 

g. manteufel, Birze litewskie, Slownik geograficzny (…), p. 236; k. tyszkiewicz, Wiadomosc (…), p. 151.


ketina pasiekti Vilnių. Kelias į LDK sostinę, aišku, turėjo eiti per Biržus 110 . Kristupas 

II organizavo gynybą, remdamasis savo, brolio Jonušo ir negausių pavieto 

vėliavų jėgomis 111 . 1609 m. chodkevičius vėl grįžo į Biržų pilį, kur buvo įspėtas 

žvalgų apie švedų žygį iš Parnavos į Diunamundę, tad jis staiga su savo kariuomene 

užėmė ištuštėjusią Parnavą 112 . 

svarbiu veiksniu karo aplinkoje buvo BK kaimynystė su Kuršo ir Žiemgalos 

kunigaikštyste (toliau – KŽK). Karo nuostoliai ir kariuomenių judėjimai darė 

įtaką kaimo gyvenimo organizacijos ryšių ardymui, žmonių judėjimui, stipriai 

jį dinamizuodami 113 . Karo metu siena tarp BK ir KŽK tartum neegzistuodavo, 

militarinė kariuomenių ir migracinė civilių gyventojų dinamika vyko abiejomis 

kryptimis, nors dažnesnė – iš BK į Kuršą. Kartais pastaroji įgaudavo kraštutinių 

formų ir sukeldavo kuršiečių nepasitenkinimą. 1601 m. Kuršo kunigaikštis skundėsi 

Žygimantui Vazai Kristupo I klientų ir kareivių, besidislokavusių tuo metu 

Kuoknesės pilyje, veiksmais. Jis rašė, kad šie „labai dažnai iš Biržų ir kitų pilių 

siuntinėja žmones į jo žemes gauti maisto, (…) puldinėja vietinių bajorų namus, 

valdas, atima arklius, gyvulius ir viską, ką randa, plėšia bažnyčias, degina dvarus 

ir kaimus, kankina ir žudo valstiečius, ir tiek pridarė, jog ir svetimoje žemėje 

priešas vargu ar galėtų padaryti daugiau“. Kitas anoniminis šaltinis taip pat 

tvirtina, kad 1601 m. rudenį įsiveržus J. zamoiskio ir K. Radvilos kariuomenėms 

krašte tarp Daugpilio ir Bauskės „neliko net šuns, nekalbant apie žmones“ 114 . Leonas 

sapiega pranešė Radvilai valdovo nurodymą, kad šis uždraustų savo tarnams 

tai daryti 115 . Tuo tarpu Radvila plėšikavimais kaltino kuršiečius, kunigaikščiui 

fridrichui Ketleriui rašydamas apie tai, jog pirkliams, vežantiems kariuomenei 

proviantą, ar pasiuntiniams, gabenantiems korespondenciją per Kuršą, beveik 

neįmanoma to padaryti saugiai, kadangi „Kuršo kunigaikščio pavaldiniai juos 

puldinėja, žudo, nenorėdami jų praleisti“ 116 . Matyt, teisios ir tuo pat metu neteisios 

buvo abi pusės. Karo veiksmų zonoje judančioms ir save išsilaikančioms kariuomenėms 

buvo tiesiog neįmanoma susilaikyti nuo prievartinio provianto rinkimo, 

kuris greit virsdavo paprasčiausiu plėšikavimu, į kurį įsitraukdavo ir vietos 

110 1608. viii. 23. Biržai. k. patrikoskis k. radvilai, Biblioteka zakladu (…), rkps. 2284/II; H. Wisner, 

kirchholm 1605, Warszawa, 1987, p. 122. 

111 sWp, p. 289. 

112 m. Balinski, starozytna polska (…), p. 455; k. tyszkiewicz, Wiadomosc (…), p. 154-155. 

113 a. Bues, stosunki kurlandii z rzecząpospolitą u schylku Xvi i Xvii w., ZH, 1998, t. 63, Z. 1, p. 51. 

114 Дорошенко В.В., Очерки по аграрной истории Латвии в Xvii веке, Рига, 1960, c. 143-144. 

115 1601. X. 28. prie stropo pilies. l. sapiega k. radvilai, Archiwum domu Sapiehów, t. 1,lwów, 1892, p. 301. 

116 1601. v. 28. stovykla prie kuoknesės. k. radvila F. ketleriui, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/1, nr. 101. 

55

56 


gyventojai. Radvila Perkūnas, kaip etmonas, tai puikiai suprato. štai tais pačiais 

1601 m. gavęs iš vieno Kuršo bajoro Jono Verkelio skundą dėl to, kad Respublikos 

kariuomenė nuolat niokoja jo valdą, išleido aplinkraštį Livonijoje esančių 

dalinių karininkams, įsakydamas šiems prižiūrėti, kad Verkelio pavaldiniai galėtų 

gyventi saugiai ir ūkininkauti 117 . nemažai aiškumo tam klausimui suteikė 

išsamus, su faktais ir svarstymais Radvilos perkūno laiškas fridrichui Ketleriui. 

1601 m. į Radvilą kreipėsi Kuršo kunigaikščio pavadiniai, skųsdamiesi prievarta, 

plėšimais ir vagystėmis, kurias jie patyrė iš Kuoknesės pilies apsupties dalyvių. 

Taip pat jie konkrečiai kaltino Radvilos pavaldinius, kai kuriuos Biržų žemionis 

tuo, jog praėjusią žiemą jie slėpė savo namuose švedų kareivius bei teikė jiems 

maistą. Į Kuršo kunigaikščio raginimus nubausti Radvilos „namų žmones“ (t. 

y. upytės pavieto valdų gyventojus) Kristupas I atsakė negalįs savo galiomis 

pasiekti kaltininkų, kadangi šiuo metu jie tarnauja ne su jo, bet su karaliaus vėliava. 

Be to, pridūrė, jog paskutiniu jam žinomu atveju kaip tik biržiečiai buvo 

apiplėšti kuršiečių: keliasdešimt biržiečių buvo pasiųsti iš karaliaus stovyklos 

atvežti provianto atsargų. Per kelias dienas daugelis buvo užmušti, visas proviantas 

atimtas. Radvila prašė Kuršo hercogą nubausti kaltuosius, išsakė spėjimą, 

jog kuršiečiams nuostolių galėjo pridaryti nebūtinai Radvilos pavaldiniai, bet 

as kitas „iš už Lietuvos sienos“. Kita vertus, patikino Ketlerį, jog jei ateityje Biržų 

pavaldiniai pridarys kuršiečiams kokių nuostolių, jis imsis kuo greitesnio teisingumo 

įvykdymo, nes trokšta „kaip ir anksčiau, taip ir dabar geros ir ramios 

kaimynystės“ 118 . Kad konfliktų tarp kareivių ir vietinių gyventojų būta ir vėliau, 

rodo 1621 m. Kristupo II susitarimas su Kuršo kunigaikščiu fridrichu, šalia kitų 

klausimų numatantis bausmes „plėšikaujantiems kareiviams“ 119 . Koks alinantis 

būdavo tais laikais kareivių plėšikavimas, gerai atskleidžia 1621 m. ATR kareivių 

padarytų nuostolių Kuršo kunigaikščio Bauskės valdoje sąrašai: fiksuota, jog 

visų pulkų kareiviai atiminėjo avis, jaučius, naminius paukščius, šieną, avižas, 

grūdus, karves, arklius, maisto produktus, alų, midų, net bites. Antpuoliai vykdavo 

arba kariuomenei apsistojus šalia dvarelių ir kaimų, arba užpuolus staiga iš 

karinės stovyklos. Viename iš skundų minėti Biržų Radvilų kliento K. Arciševskio 

kareivių „žygdarbiai“. Pastarieji, 4 savaites stovėdami viename kaime, kuriame 

buvo 16 ūkininkų, paėmė daug maisto ir drabužių. „Po šio dalinio pasitraukimo 

atvyko kitas būrys, gerai pažįstantis Arciševskio pulką, ir paėmė 12 arklių, 17 

117 

1601. vi. 28. kuoknesė. k. radvilos raštas karininkams, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/1, nr. 111. 

118 

1601. vi. ? ? k. radvila F. ketleriui, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/1, nr. 114. 

119 

H. Wisner, Wojna polsko–szwedzka w inflantach 1621-1622, ZH, 1991, Z. 4, p. 61.


karvių. […] Visa tai jie paėmė užpuldami naktį. Kalbama, jog tai buvo Ceridono 

(Radvilos klientas G. ceridonas) dalinys“ 120 . Dažniausiai Kuršo kunigaikščiai 

laikydavosi neutralios arba LDK palankios pozicijos, leisdami Respublikos karinėms 

pajėgoms (kurias šiame regione dažnai reprezentavo Biržų Radvilų privatūs 

būriai) laisvai judėti po Kuršo teritoriją 121 ar net pranešinėdami Radviloms 

karines žinias bei padėdami kariškai 122 . Pasitaikydavo ir kolaboracijos su švedais 

atvejų (pvz., hercogo Vilhelmo 1617 m.) ar atsargaus vengimo paremti bet kurią 

pusę (fridrichas 1621 m.) 123 . 

Didikai, ir ne tik Radvilos, turintys valdų šiaurės Lietuvoje, puikiai 

suvokė vietos gyventojų–pavaldinių apsaugojimo nuo svetimų kariuomenių 

siautėjimo reikšmę. 1611 m. J. Valavičiui susirašinėjant su Kristupu II dėl 

kaištinio mokesčio surinkimo sunkumų pastarojo valdose, paaiškėjo, jog to 

priežastis – dažni kariuomenių siautėjimai, varginę ir pavaldinius, ir mokesčių 

rinkėjus 124 . BK gyventojai, ypač gyvenantys pasienyje (n. Radviliškio 

ir saločių valdose), nuolat jautė karinio įsiveržimo grėsmę. šaltiniai kalba 

apie švedų įsiveržimą ir žemionių dvarelių Panemunėje nusiaubimą 1614 

m. 125 Radvila pats nevengdavo pasislėpti pilyje. štai 1617 m. išsiuntęs kariuomenės 

dalį į Livonijos pasienį, dėl geresnio įvykių supratimo, pasiliko 

Biržuose, iš čia susirašinėjo su etmonu L. sapiega ir Vilniaus vyskupu e. 

Valavičiumi 126 . 1617–1618 m. ne kartą grįždavo iš Livonijos į Biržų pilį 127 . 

1617 m. vasarą Biržuose rinkosi Radvilos karo pajėgos, pasirengusios žygiuoti 

į Rygą. Henrikas Visneris daro prielaidą, kad dėl Livonijos nualinimo 

norėdamas aprūpinti kariuomenę Kristupas II turėjo remtis savo jėgomis 128 . 

Kadangi kariuomenės surašymas vyko Biržuose, proviantą pristatyti pir- 

120 

1621. Xii. 28. Bauskės valdai kareivių padarytų nuostolių inventories, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 

321/2, nr. 26. 

121 

„transitus wolny wojsku naszemu będzie”, 1635. vii. 27. Brodnica. vladislovas iv vaza k. radvilai, 

A. Grabowski, Wladyslawa IV listy i inne pisma urzędowe, Krakow, 1845, p. 128-129. 

122 

a. tyla, lietuva ir livonija (…), p. 68, 75, 90, 93, 181. 

123 

a. tyla, lietuva ir livonija (…), p.142-143. 

124 

1611. vii. 29. alanta. k. radvila j. valavičiui, RNB, f. 971, ap. 2, col. Aut. 242, l. 3. 

125 

„Poglądając zwlaszcza na terazniejsze spustoszenie od nieprzyjaciela”, 1614. iX. 11. Biržai. k. radvilos 

raštasdėl palivarko suteikimo onai omieciankai, LVIA, f. 716, ap. 3, b. 3, l. 14. 

126 

1617. vii. 30; viii. 5; viii. 11. Biržai. k. radvila l. sapiegai, BN, rkps. 77, l. 109-119; 1617. viii. 

5; viii. 11. Biržai. k. radvila e. valavičiui, AR, dz. IV, kop. 303. 

127 

g. l. napiersky, Bodeckers Chronik livlandischer und rigascher ereignisse 1593-1638, riga, 1890, 

p. 62-64. 

128 

H. Wisner, kampania inflancka krzysztofa radziwilla w latach 1617-1618, ZH, 1980, Z. 1, p. 20-21. 

57

58 


miausia turėjo BK gyventojai. Jėgų likučius (150 žemionių ir 300 raitelių, 

atvykusių Radvilos kvietimu iš ukmergės pavieto) dislokavo n. Radviliškio 

apylinkėse 129 . 1619 m. į Biržų valdą buvo įsiveržusi V. farensbacho 130 kariuomenė. 

Radvilos teigimu, ferensbachas pasiuntė savo žmones plėšti BK 

valstiečių palei Rygos vieškelį. Radvilos kazokai vijosi agresorius, bet tie 

pasitraukė į Auceną Kurše. Pavyko tik paimti vieną į nelaisvę ir vieną užmušti. 

Po kelių dienų apie 50 ferensbacho raitelių vėl įsiveržė į BK, sudegino 

Heverto Vechmano dvarelį (turbūt Drabūnus, buvusius prie Kuršo sienos) 

ir naktį, pasinaudodami papirktų pilies amatininkų pagalba, mėgino užimti 

Biržų pilį. farensbacho gauja buvo labai marga tautiniu atžvilgiu: švedai, Livonijos 

ir Vestfalijos vokiečiai, estai, Podolės ir Kulmo lenkai, prancūzai 131 . 

Įgula sumušė avantiūristus, paėmė į nelaisvę tris švedus, išaiškino išdavikus 

tarp pilies žmonių 132 . 1621 m. pavasarį, prieš švedams užimant Rygą, vienas 

Rygos magistrato tarėjų Johanas ulrichas susirašinėjo su Biržų seniūnu Jonu 

Daugėla striška, pateikdamas karščiausią informaciją apie karinius veiksmus 

133 . 1621 m. rugpjūtį, kai švedai užėmė Rygą, Radvila laukė Biržuose, kol 

atvyks rezervinės vėliavos, ir siuntinėjo universalus į artimiausius pavietus. 

Iš ten išvyko į n. Radviliškį, o po to į Kuršą 134 . BK bajorai žemionys rinkosi 

į karinius surašymus ir dalyvavo žygiuose su upytės ir ukmergės pavietų 

vėliavomis 135 . Biržų pilyje Radvila praleido 1622 m. balandį, gydydamas pašlijusią 

sveikatą ir gausiai susirašinėdamas su valdovu ir senatoriais 136 . Pilyje 

tuo metu buvo dvaro gydytojas Matas, kurio paslaugomis naudojosi ir kiti. 

Pavyzdžiui, Radvila siūlė K. Arciševskiui atvykti gydytis į Biržus 137 . univer- 

129 

H. Wisner, krzysztof ii (…), p. 29-30, 39, 50, 58, 64, 68. 

130 

volmaras Ferensbachas, tauruso ir rujeno valdų livonijoje seniūnas… 

131 

1619. X. 12. Przyznawanie slug i raitarow W. Farensbacha, ar, dz. Xi, nr. 35, l. 57-59; 1619. X. 9, X. 

14. Biržai. k. radvila a. s. radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut.242, l. 15-16. 

132 

1619. vi. 13. vilnius. k. radvila l. sapiegai, BN, rkps. 77, l. 134; 1619. X. 23. Biržai. k. radvila s. 

pukštai, AR, dz. IV, kop. 305; 1619. v. 13, vilnius; k. radvila valdovui, AR, dz. XI, nr. 35, l. 153. plačiau 

radvilos konfliktas su Farensbachu aprašytas H. visnerio, H. Wisner,Krzysztof II (…), p.70-74. 

133 

H. Wisner, Wojna polsko–szwedzka w inflantach 1621-1622, ZH, 1991, Z. 4, p. 47. 

134 

1620-1625 m. k. radvilos korespondencijos kopijos, BN, rkps.87, l. 72-75. 

135 

1621. X. 7. stovykla. k. radvilos instrukcija upytės pavieto pasiuntiniams, RNB, f. 971, ap. 2, aut.115, 

l. 67. 

136 

ar, dz. iv, ks. 1a, l. 160v-174, 278; dz. iv, kop. 308-309. 

137 

1622. iX. 10. Biržai. k. radvila k. arciševskiui, AR, dz. IV, kop.309.


salams ir korespondencijai pristatyti naudoti Biržų ir Papilio pasiuntiniai 138 . 

Mintaujos pilies apsupties metu į nelaisvę paimti švedai, latviai ir kiti belaisviai 

buvo gabenami į Biržų pilį 139 . Rugpjūtį patikėjęs žvalgų priežiūrą K. Arciševskiui 

grįžo į Biržus. Grįžo, jau žinodamas, kad švedai prieš du mėnesius 

sudegino n. Radviliškį 140 . Rugpjūčio 26 d. su savo pėstininkais Kristupas II 

atvyko į n. Radviliškį, kur rugsėjo 4 d. įvyko LDK pašauktinių kariuomenės 

surašymas. 1622 m. pabaigoje Biržų pilyje tarp pėstininkų dėl vėluojančių 

jurgeltų mokėjimo buvo bepradedąs kilti maištas. Kristupui II kareiviams 

išdalijus grynųjų pinigų likučius ir pavykus nuraminti kai kuriuos karininkus, 

neramumai baigėsi. Radvila sėdėjo pilyje, laukdamas atvežant pinigų kariuomenei, 

siekiant išvengti naujo maišto 141 . 

nuo pražygiuojančių kariuomenių veiksmų kentėjo ne tik BK valstiečiai, tačiau 

ir vietos bajorai, mėginę ginti savo turtą. Išliko vieno vokiečio, kariavusio Livonijoje ir 

tiesiogiai susirašinėjusio su Biržų seniūnu ir Radvila, laiškas, atskleidžiantis privataus 

turtingo asmens elgseną lokalios visuomenės visuotinio pasimetimo ir karo atmosferoje. 

Vilhelmas Barberijus, beje, kariavęs Livonijoje nuo 1622 m., netekęs 7000 auksinų 

vertės turto, vylėsi išsaugoti nuosavybės (galvijai, arkliai, buities daiktai) likutį, paslėpdamas 

jį netoli Biržų 142 pas vieną savo pavaldinį, tačiau niekas iš vietinių nesutiko 

suteikti pastato, dėl to jam teko trauktis į Vyžuonas, o iš ten – į Kėdainius, kur palikus 

žmoną ir vaikus reikėjo sunkiai ieškoti prasimaitinimo šaltinių 143 . Karo aplinkoje BK 

bajorai rizikavo prarasti ne tik nuosavybę 144 , bet ir ją patvirtinančius dokumentus, kurie 

antpuolių metu sudegdavo arba švedų būdavo tiesiog atimami 145 . 

Pilis ir provianto apytaka. Pilis buvo ne tik kariuomenės 146 , bet ir jos provianto 

telkimo centras. Provianto momentas pilies istorijoje rodė komunikacinį 

jos centriškumą ne tik vietinės visuomenės, bet ir LDK interesų Livonijoje at- 

138 

„Przyszlo pisanie od P. Cerydona przez poslanca birzanskiego”, “poslaly się uniwersaly do wszystkich 

chorągwi przez poslance popielskie”, ar, dz. iv, ks. 1a., l. 254-256. 

139 

Bnia, f. 694, ap. 2, b. 456, l. 54v, 55v. 

140 

H. Wisner, krzysztof ii (…), s. 125; “przyjechal P. Zielinski z Birz (…) i powiedzial, ze szwedowie 

Radziwillow spalili”, Bn, rkps. 525; “majętnosc moje Radziwiliszki, gdzie mi kilkanascie chalup spalili”, 

1622. vi. 2. Biržai. k. radvila e. valavičiui, AR, dz. IV, kop. 308. 

141 

1622. Xii. 12. Biržai. k. radvila j. valavičiui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 119, l. 154. 

142 

turbūt šližių kaime, kur po švedmečio jis turėjo 10 valakų palivarką, LVIA, f. 716, ap. 3, b. 3, l. 40v. 

143 1625. viii. 18. kėdainiai. v. Barberijus k. radvilai, AR, dz. V, t. 9, nr. 371; 1639 m. gavo atr 

indygenatą, LM, 113, l. 442-443v. 

144 „Budowanie spalili szwedowie”, lvia, f. 716, ap. 3, b. 3, l. 40v. 

145 

maB rs, f. 25, b. 166, l. 15; b. 167, l. 167-168. 

146 

B. dundulis, švedų feodalų įsiveržimai į lietuvą Xvii-Xviii a., vilnius, 1977, p. 23, 25. 

59

60 


žvilgiu. Kita vertus, provianto veiksnys ne mažiau nei pati įgula lėmė pilies priklausomybės, 

išsaugojimo ir funkcionalumo klausimą. xVII a. pirmosios pusės 

karų realijos parodė, jog tvirtovės, kad ir laikinai, buvo netenkama dėl žmonių 

arba dėl provianto stygiaus 147 . Pilies aprūpinimo proviantu šaltiniai buvo trys: 

1. Pilies dirbamos žemės eksploatavimas (tai reiškė, jog pilis turėjo jai priklausomos 

dirbamos žemės plotus, pajamos iš kurių ėjo pilies poreikiams); Kristupas 

I, pastatęs Biržų pilį ir supirkinėdamas iš upytės pavieto bajorų žemę, 

pasirūpino, kad jos dalis būtų skirta pastoviam pilies aprūpinimui proviantu ir 

darbo jėga. xVI a. pabaigoje šaltiniai mini piliai priklausiusius Rimgailių, Bačuncų 

kaimus, taip pat žemes Likėnų ir Voišucevičių laukuose 148 . šiuo provianto 

šaltiniu rūpinosi Biržų seniūnas 149 . 2. Provianto pristatymas iš kitų valdų. šis 

būdas nebuvo reguliarus ir vykdavo užnerio valdų administracijos pavedimu. 

Konkrečios valdos, pavyzdžiui, Papilio, urėdininkas gaudavo pristatytinų į pilį 

maisto produktų sąrašą ir imdavosi jo realizavimo 150 . Tai vykdavo tada, kai pilies 

palivarko derlius ar provianto atsargos pilyje būdavo nepakankami. Jei pilies 

poreikių nesugebėdavo patenkinti BK valdos, užnerio pareigūnas problemos išsprendimo 

ieškodavo kituose dvaruose. 1627 m. negaunant paspirties iš aplinkinių 

Biržams dvarų, išskyrus nedidelio Panemunės dvaro, grūdų piliai pristatymas 

suorganizuotas iš Vyžuonų, upytės naujamiesčio, šetekšnų 151 . 3. Maisto atsargų 

pirkimas už grynuosius Rygoje. Minėtinas ir pilies provianthauzo komunikacinis 

vaidmuo Livonijos kare. Kariuomenės aprūpinimas maistu buvo vienas esminių 

sėkmės veiksnių. 1601 m. Biržų seniūno J. sisinckio pulkai, kovoję prie Kuoknesės, 

pritrūkę maisto atsargų, siųsdavo gurguoles į Biržus. sicinskis rašė Radvilai, 

kad pasiekti gurguolėms Biržus, vykstant per Kuršą, gana sudėtinga, nes priešas 

„žiauriai užmušinėja mūsų žmones keliuose“ 152 . Kristupas II apskritai manė, jog 

per laiką galima išspręsti bet kokią karinę problemą, tačiau „nėra išsigelbėjimo 

147 

„Aby prowiantem i ludzmi podlug potrzeby opatrowal Birzom (…) aby od defectum zywnosci więcej się 

niedostala nieprzyjacielskie”, 1659. i. 8. gdanskas. j.k. vaza B. radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, aut. 65, l. 33. 

148 

1596-1598. sprawy przykupna poddanych gruntow do zamku birzanskiego, AR, dz. XXVII, nr. 25. 

149 

„Zasiewam pasznią (…) zamkową; (…) staram się, aby zamek bez zywnosci nie byl”, 1623. v. 11. 

Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507. 

150 

„Zywnosc do zamku wedlug rejestru do P. Piora poslal”, 1621. vii. 2. papilys. B. makarskis k. radvilai, 

AR, dz. V, t. 191, nr. 9098. 

151 

1627. ii. 21. Balninkai. m. piuro k. radvilai, AR, dz. V, t. 269, nr. 11728. 

152 

„40 człowieka dla żywności jachało do Birż w jednej gromadzie, zabito ich 30 w jednym miejscu, a 10 

ledwie uciekło“, 1601. v. 13. stovykla prie kuoknesės. j. sicinskis k. radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. 

Aut. 321/1, nr. 91.


trūkstant maisto, jeigu tuo anksčiau nepasirūpinta“ 153 . Biržų pilis tapo svarbiu 

LDK kariuomenės provianto kaupimo, sandėliavimo ir paskirstymo punktu. 

1622 m. buvo įsteigtas LDK provianto (prowiantmistrz) vadovo urėdas. Pirmuoju 

į šį urėdą buvo paskirtas valdovo sekretorius stanislovas Brolnickis. Jo 

rūpestis buvo aprūpinti proviantu LDK kariuomenę, esančią Livonijoje. Brolnickis 

organizavo maisto pirkimą Kaune, Karaliaučiuje, taip pat Polocko ir Vitebsko 

pavietuose, iš kur atsargos gabentos į Biržų pilį. Čia provianto, pirkto ir gabento 

už LDK iždo lėšas, prižiūrėtoju buvo Mikalojus Bielikovičius. Maisto produktai 

pirkti ir BK, nes Bielikovičius turėjo įgaliojimus tai daryti „kelyje, vykdamas į 

Biržus ir ten gyvendamas“ 154 , o pilies provianto atsargos naudotos visų LDK kariuomenės 

dalinių šiauriniame pasienyje poreikiams. 1622 m. iš Biržų Kristupas 

II vyko į n. Radviliškį susitikti su J. Valavičiumi. Vienu svarbiausių susitikime 

svarstytų klausimų buvo provianto klausimas 155 . Todėl Biržų pilis kartu su Kuoknesės 

ir Dyneburgo pilimis dėl savo strateginės padėties (nedidelio atstumo iki 

karo veiksmų arealo) ir gynybinio patikimumo bei pastarųjų nulemto provianthauzo 

funkcionalumo buvo svarbus LDK kariuomenės gyvybingumo Livonijoje 

veiksnys 156 . Kartais pilies provianthauzas būdavo reikalingas ir vietiniams 

gyventojams, dėl sutrikusios karo metu prekybinės komunikacijos negalintiems 

įsigyti būtinų maisto produktų. Tokiu atvejo pilis suvaidindavo netgi savotiško 

prekybos centro vaidmenį 157 . Pažymėtina ir tai, jog provianto sistemos funkcionavime 

dalyvavo ir BK areale gyvenantys valdovo valdų laikytojai. etmonas 

Kristupas II įpareigojo pastaruosius, gyvenančius BK geografinėje erdvėje ar tiesiog 

Biržų pilies prieigose remti jo kariuomenę maistu, patikindamas, jog drauge 

jie bus ginami nuo švedų plėšikavimų 158 . 

1625–1627 m. švedmetis Biržų kunigaikštystėje. Vienas xVII a. pirmosios 

pusės Livonijos karo epizodui – 1625–1627 m. švedmečiui Radvilų Biržų 

kunigaikštystėje – reikia atskiro pristatymo dėl kelių priežasčių. Pirma, jis savitai 

atskleidžia pilies okupacijos veiksnio įtaką vietinei dvaro visuomenei. Kita 

153 

1622. vi. 13. Biržai. k. radvila žygimantui iii vazai, SWP, p. 207. 

154 

1622. v. 19. s. Brolnickio instrukcija m. Bielikovičiui, AR, dz. IV, Ks. 1a., l. 190. 

155 

1622. iX. 27. ? j. valavičius k. radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut.119, l. 150. 

156 

H. Wisner, prowiantmistrz w Wielkim księstwie litewskim 1621-1622, Między Wschodem a Zachodem. 

Rzeczpospolita XVI-XVIII w., Warszawa, 1993, s 87-92. 

157 

Biržų seniūnas vietiniams valstiečiams pilyje pardavė 46 statines druskos, 1623. II. 23. Biržai. M. 

Piuro K. Radvilai, ar, dz. v, t. 269, nr. 11728. 

158 

1625. Xi. 10. stovykla. k. radvila valdovo dvarų Biržų apylinkėse laikytojams, RNB, f. 971, ap. 2, 

col. Aut. 321/2, nr. 77. 

61

62 


vertus, 1625–1627 m. Livonijos karo epizodas ypatingas LDK užsienio politikos 

ir karų istorijoje. 1625 m. švedų kariuomenės įsiveržimas į etninę Lietuvą (konkrečiai 

į BK) buvo pirmasis svetimšalių ekspansijos aktas nuo 1435 m. Pabaisko 

mūšio, kai Livonijos ordino kariuomenė žygiavo per LDK. surasti nauji šaltiniai 

įgalina rekonstruoti ne tik švedmečio šiaurės Lietuvoje karines aplinkybes, bet 

labiau paaiškina lokalios visuomenės elgsenos xVII a. karų akistatoje ypatumus, 

paryškina Biržų pilies fortifikacinės istorijos nežinomus puslapius, įgalina 

tiksliau rekonstruoti LDK kariuomenės komplektavimo klausimus, galop leidžia 

pratęsti monumentalius A. šapokos ir A. Tylos tyrinėjimus, skirtus švedų faktoriui 

xVII a. pirmosios pusės bei vidurio karuose. 

Pilies reikšmė ir jos gynybos organizacija 1625 m. švedų kariuomenės 

tendencija veržtis į LDK per Biržus darė Biržų pilies išsaugojimo klausimą vienu 

esminių, kalbant apie šiaurinių LDK sienų saugumą. Kristupo II manymu, Kuoknesė 

ir Biržai buvo du svarbiausi centrai strateginio saugumo prasme: Kuoknesė 

– visai Livonijai ir Dauguvos baseino teritorijai, o Biržai – visiems LDK užnerio 

pavietams bei pačiam Vilniui. Pradžioje Radvila planavo išsaugoti abi minėtas 

pilis, įsakydamas šiaulių rinktinius siųsti į Kuoknesę, o upytės – į Biržus. Tuo 

atveju, jei Kuoknesės apginti nepavyktų ar pėstininkai negalėtų laiku jos pasiekti, 

rotmistrą perspėjo visus ir šiaulių, ir upytės rinktinius – nukreipti į Biržus ir 

pavesti vietos seniūno dispozicijai. Vėlesni įvykiai patvirtino, jog būtent taip ir 

atsitiko. Kristupas II laiške rotmistrui išskyrė tris Biržų pilies karinės reikšmės 

aspektus: 1) arsenalo, kuriame buvo saugomos ir valdovo, ir Radvilos patrankos, 

svarba; 2) gausios provianto atsargos vietiniuose sandėliuose (receptaculum), 

sukauptos valdovo daliniams, besikaunantiems Livonijoje; 3) pilis kaip priedanga 

žmonėms, vykstantiems į Livoniją. Anot Radvilos, jei net visi šie aspektai 

išnyktų, pilis vis tiek „turi būti užpildyta Respublikos žmonėmis, nes neįmanoma 

įveikti visuotinio priešo privačiomis jėgomis“ 159 . Tam Radvila siekė surinkti kuo 

daugiau žmonių aplinkiniuose pavietuose – ukmergės, upytės, Kauno bei Žemaitijoje, 

ypač orientuodamasis į valdovo stalo dvarus, siekdamas surinkti kuo 

daugiau rinktinių „Respublikos sienų ir pilių gynybai“ 160 . Biržų seniūnui buvo 

pavesta surinkti visus kareivius, esančius Biržuose ir jų apylinkėse. Jam netgi patikėta 

jurisdikcija vietos totorių atžvilgiu 161 . Majorui J. Vechmanui buvo pavykę 

159 

1625. vii. 22. sluckas. k. radvila rotmistrui m. kuncevičiui, AR, dz. II, t. 5, nr.546, l. 130-131; 

RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 47. 

160 

1625. vii. 25. rubeževičiai. k. radvila valdovo dvarų seniūnams ir laikytojams, RNB, f. 971, ap. 

2, Col. aut. 321/2, nr. 49. 

161 

1625. viii. 9. ivania. k. radvila m. korfui, AR, dz. II, t. 5, nr.546, l. 138.


surinkti 200 raitelių, tačiau jie buvo nukreipti į Livoniją, tik nedidelė jų dalis liko 

Anykščiuose proviantui surinkti 162 . Kristupo II pavedimu kapitonui šypempilui 

buvo skirtos lėšos pasamdyti 120, eigirdui – 150, Donovajui ir ceridonui – po 

120 svetimšalių kareivių 163 . strateginę BK reikšmę rodė projektas 1625 m. surengti 

paliaubų derybas su švedais pusiaukelėje tarp Pasvalio ir Biržų, tik vėliau 

pasirinktas zelborkas 164 . 

Pačius Biržus žinios apie švedų veržimąsi pasiekė 1625 m. liepą. Informacija 

BK pasiekdavo per Radvilos susirašinėjimą su Kuršo kunigaikščiu bei 

Bauskės ir Biržų seniūnų tarpusavio epistolinę komunikaciją. Be to, žinias apie 

švedų kariuomenės judėjimą Radvilai laiškais teikė Vendeno kaštelionas 165 . Biržų 

seniūnas ėmėsi kraštutinių priemonių siekdamas užtikrinti pilies saugumą: 

laiškuose prašė Radvilos papildyti įgulą slucko kunigaikštystės pėstininkais ir 

kazokais, į įvairias vietas išsiuntinėjo pilies kapitonus (ceridoną, Donovajų, eigirdą) 

pasamdyti kareivių, tvirtino pilies pylimų sistemą, visas arsenale esančias 

patrankas sutraukė ant pylimų, toliau vyko mūrijimo darbai, rūpinosi pilies 

malkų rezervo papildymu, palapinėmis, valstiečiais. Kapitonams nepavykus 

pasamdyti nė vieno kareivio (eigirdas mėgino verbuoti net Kaune, Jurbarke), 

seniūnas prašė Radvilos, kad šis organizuotų rinktinių surinkimą kitose valdose. 

Biržų seniūno pastangos sustiprinti BK gynybą, apeliuojant į kitų Radvilų valdų 

paramą, buvo racionalios ir rėmėsi 1621 m. Kistupo II instrukcija dvariškiams, 

kurią jis išleido, išvykdamas į Livonijos kampaniją. Ji numatė, jog karinio pavojaus 

atveju lietuviško ir rusiško trakto latifundijos, būdamos saugios, turi padėti 

toms, kurios patiria priešų antpuolį 166 . 1625 m. situacijoje tai reiškė, jog BK, kuri 

priklausė Lietuvos ir Palenkės Biržų–Dubingių Radvilų giminės dvarų traktui ir 

kuriai grėsė švedų pavojus, turėjo sulaukti pagalbos iš Rusios–Panemunės trakto 

valdų – slucko ir Kopyliaus kunigaikštysčių, Koidanovo, Liubčios, Bielicos, Jašiūnų, 

Deliatyčių. Kristupas II atsižvelgė į Biržų seniūno prašymus ir liepos pabaigoje 

net keturis kartus siuntė universalus slucko ir Kopyliaus kunigaikštysčių 

162 

1625. viii. 8. ivania. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313. 

163 

1625. vii. 17. rubeževičiai. k. radvila nežinomam adresatui, RNB, f. 971, ap. 2, Col.aut.321/2, 

nr.45, 46 

164 

H. Wisner, Wojna inflancka 1625-1629, Studia i Materiały do Historii Wojskowości, t. Xvi, cz. i, 

Warszawa, 1970, s.43. 

165 

1625. vii. 4 – X. 28. įvykių livonijoje dienoraštis, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 66. 

166 

„Gdzieby tez na jeden trakt ciężki jaki gwałt przypadł, a drugi niebezpieczenstwa prozenbył, tedy i z Rusi 

do Litwy i z Litwy do Rusi jedni drugim zadaniem znaę od starszych przybywaę powinni”, 1621. viii. 16. 

k. radvilos instrukcija tarnams, AR, dz. XI, nr. 37, l. 180. 

63


bajorams žemionims, nurodydamas būti pasiruošusiems žygiuoti į Livoniją167 . 40 

Papilio dvare dislokuotų raitelių, vadovaujamų kapitono Misevičiaus, tuo metu 

saugojo vieškelius, vedančius į pilį, Biržų kazokai, vadovaujami Vechmano, nemunėlio 

Radviliškyje prižiūrėjo pasienį, dvaro klientas Grabovskis su Radvilos 

universalais vyko rinkti upytės pavieto totorių, kapitono Juršos pėstininkų būrys 

pasiųstas į Biržus168 . Per trumpą laiką pilies gynybos pajėgos ženkliai išaugo 

– nuo 80 iki 300–400 žmonių169 . Prie jų reiktų pridėti nežinomą skaičių BK 

žemionių, kurie švedų pavojaus akivaizdoje bėgo slėptis į pilį. Vien salamiesčio 

valdos Klingių kaimo činšiniai žemionys, anot inventoriaus, „visi buvo pirmoje 

apsuptyje, o po to visi kartu su […] gyvuliais buvo išsiųsti į Alantą“ 170 . šis 

skaičius galėjo būti nepalyginamai didesnis, jei trys Kristupo II prašymai LDK 

iždininkui K. naruševičiui suteikti konvokacijos patvirtintas sumas kareivių verbavimui 

nebūtų blokuoti valdovo zigmanto III. Valdovas ne kartą karo metu 

neigiamai atsakė į Radvilos prašymus papildyti Biržų pilies įgulą LDK kariuomenės 

daliniais171 . 

Pilies praradimas. 1625 m. rugpjūčio 5 d. švedų daliniai pirmą kartą pasirodė 

prie Biržų pilies, tačiau įgulos buvo sumušti. Rugpjūčio 7 d., paėmę nemunėlio 

Radviliškį, apie 8000 švedų kareivių, vadovaujamų franso fon Torno, 

apgulė Biržų pilį. Diena anksčiau pilį pasiekė slucko pilies arsenalo patrankininkai. 

Kad švedai neturėtų kur apsistoti, Biržų seniūnas K. skrobovičius padegė 

miestą ir dvarą. švedai, neįstengę paimti pilies, rugpjūčio 10 d. vėl pasitraukė į 

nemunėlio Radviliškį. Rugpjūčio 16 d. Vechmano tarnas Radvilai pranešė apie 

švedų pasitraukimą nuo pilies, todėl etmonas rūpinosi kuo greičiau papildyti 

pilies įgulos kontingentą ir parako atsargas, įsakė G. ceridono pulkui žygiuoti 

į Biržus172 . Pagalbos prašymai paremti pėstininkais, adresuoti didžiajam LDK 

etmonui L. sapiegai, taip pat ir Kristupui II, rezultatų nedavė. nemunėlio Radviliškyje 

švedai fortifikavo savo stovyklą ir ruošėsi kitam Biržų šturmui, tikėda- 

167 


168 

op. cit ; 1625. vii. 16, vii. 24, viii. 2. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507; 

169 

pradžioje pilies įgulą plačiąja prasme sudarė apie 80 žmonių (įskaitant bajorus ir rinktinius), vėliau 

– juršos pėstininkai, 10 eigirdo dragūnų, 30 žemionių, 80 rinktinių, pilies įgulos pėstininkai (piechota 

polska i niemiecka), 90 – 150 eigirdo samdinių, 40 parsidavėlių anglų ir škotų, 50-100 skrobovičiaus 

surinktų kazokų. keliasdešimt vokiečių eigirdui pavyko pasamdyti subačiuje, 1625. VIII. 3. Anykščiai. 

J. Vechmanas K. Radvilai, ar, dz. v, t. 421, nr. 17075. 

170 

1631 m. Bk žemionių inventorius, MAB RS, f. 25, b. 166, l. 15-16. 

171 

H. Wisner, Wojna inflancka 1625-1629, SMHW, 1970, t. XVI, cz. I, p.50, 55. 

172 


64


miesi netgi sulaukti atvykstant paties Gustavo Adolfo 173 . Čia švedai laukė artilerijos 

pastiprinimo. Rugpjūčio 20 d. valstietis iš nemunėlio Radviliškio, pasiekęs 

Radvilos dalinių stovyklą prie Kupiškio, pranešė, jog švedus patrankos jau pasiekė 

174 . Radvila rugpjūčio 27 d. laiške husarų vėliavos rotmistrui rašė, jog švedai 

vėl apgulė pilį, apsirūpinę ne tik kariuomene, bet ir patrankomis, baiminosi, kad 

piliai negavus reikiamos pagalbos iš Biržų švedai „lengvai išplatins savo galią 

į Lietuvą“. Tomis dienomis siekta pritraukti į BK kuo daugiau pulkų, ypač kavalerijos, 

baiminantis, kad, praradus pilį, švedai galės alinti „visas artimiausias 

žemes ir pavietus“ 175 . 6 sienas griaunančių patrankų atgabenimas įgalino švedus 

pradėti reguliarų, jau antrąjį pilies puolimą 176 . Tuo metu švedai išties apgulė Biržus, 

prieš tai patyrę karinį susidūrimą su Vechmano būriais, sudeginę Vabalninką 

ir Pasvalį. Vechmanas atsiuntė Radvilai du sugautus švedų belaisvius. Rugpjūčio 

28–29 d. pilies gynėjai gavo paskutinę pagalbą – Vechmano kazokų pulkas įžengė 

į pilį, taip pat Žukovieckio žemionių būrys, stancevičiaus rinktiniai, sosnovskio 

dalinys, be to, laukta atvykstančių sielco valdos žemionių pulko 177 . Po antros 

apgulties artilerinio šturmo (post acerrimum oppugnationem) rugpjūčio 29 d. 

– rugsėjo 5 d. švedai pilį paėmė. Dera pastebėti, kad švedų kariuomenė, judėdama 

link pilies, pakeliui žudė valstiečius, degino dvarus ir kaimus. Vechmanas 

rašė, jog švedai, sudeginę vieną kaimą prie Biržų, miške sugavo keletą valstiečių 

ir ten pat nukankinę pakorė 178 . Apsupę pilį švedai išsidėstė trimis fortifikuotmis, 

redutais su patrankomis įtvirtintomis stovyklomis ir pradėjo puolimą. šaudymas 

iš abiejų pusių buvo toks pašėlęs, jog Radvila šį pilies šturmą prilygino Rygos 

šturmui. švedų taktikoje vietos atrado netgi vietiniams Biržų valstiečiams, kuriuos 

jie „pagonišku būdu prievarta varė kariuomenės priešakyje“ 179 . Trys švedų 

mėginimai paimti pilį, puolant per pylimus, baigėsi nesėkmingai. nors daugiau 

kaip šimtui kareivių pavyko užlipti ant pylimo, tačiau „iš Dievo malonės 

173 

„nieprzyjaciel w moich Radziwiliszkach leży okopem i szancami obóz swoy ufortificowawszy, na Birże 

moie jeszcze się przegraza”, 1625. viii. 25. dubingiai. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 

313; 1625. viii. 22. Biržų pilis. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507; “nieprzyjaciel 

z potęgą, z armatą do Bierż się gotuie”, 1625. viii. 20. kupiškis. j. vechmanas k..radvilai, AR, dz. V, 

t. 421, nr. 17075. 

174 

1625. viii. 21 stovykla prie kupiškio j. vechmanas k..radvilai, AR, dz. V, t. 421, nr. 17075. 

175 

1625. viii. 27. dubingiai. k. radvila j. svolinskiui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 60; 1625. 

iX. 4. stovykla prie anykščių, k. radvila j. rostovskiui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr. 65. 

176 

H. Wisner, Wojna inflancka 1625-1629, SMHW, 1970, t. XVI, cz. I, p. 46. 

177 


178 

1625. viii. 21.stovykla prie kupiškio j. vechmanas k..radvilai, AR, dz. V, t. 421, nr. 17075. 

179 

1626. iX. 3. stovykla prie anykščių. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313. 

65

66 


visi buvo numušti“. Pilies įgula priešinosi labai narsiai, nepaisant to, jog švedai 

apšaudė pilį, pasistatę patrankas prie pat vandens griovio, o pilyje staiga įgulos 

kareiviai ėmė mirti nuo ligų. Maru juos užkrėtė keliasdešimt rotmistro Kuncevičiaus 

atvestų šiaulių ir upytės rinktinių, kurie, marui plintant, buvo išvaryti 

iš pilies. Biržų seniūno žodžiais tariant, „nuo ligų įgula kentėjo daugiau, nei 

nuo priešo“ 180 . stebėtina, bet ir tokiomis aplinkybėmis įgula dar sugebėjo imti 

švedų žvalgus į nelaisvę, atmušinėti švedų kareivius nuo lauko pylimų ir netgi 

rengti išpuolius prieš švedų stovyklą. Vieno išpuolio metu pavyko atimti švedų 

patranką 181 . Vėliau Kristupas II bus teisus, teigdamas, jog Biržų pilį švedams 

buvo paimti sunkiausia (du šturmai per penkias savaites), kad „priešas kitus 

miestus ir pilis, nors labiau įtvirtintus, kurie gėdingai atidarinėjo vartus, užėmė 

greičiau“ 182 . 

Radvilos teigimu, pilis krito dėl trijų priežasčių. Pirma, intensyvėjantis švedų 

artilerijos šaudymas „kulkomis, sviediniais ir įvairiais degančiais apskritimais“ 

darėsi nebepakeliamas ir grėsė pilies padegimu. Antra, pilyje esantiems 

žmonėms ir arkliams problemą kėlė senkančios vandens atsargos griovyje bei 

maras. Trečia, beje, ir svarbiausia, kad švedams pavyko iš dviejų pusių pasikasti 

po pylimu ir užminuoti pilį. Tai buvo bene vienintelis šansas užimti pilį. Pilies 

bastioninė fortifikacija (tvirtovę gynė kelios bastėjos bei kaip „ugnies bokšto“ 

funkciją atliekantis centrinių vartų pastatas) darė pilį sunkiai pasiekiamą, puolant 

įprastine artilerijos ugnimi ar pėstininkų šturmu. Tai, beje, vėliau patvirtino ir 

ilgas užblokuotos švedų įgulos laikymasis pilyje. Pilies gynėjams buvo pasiūlyta 

patiems apžiūrėti užminuotas vietas ir įsitikinti gynybos beprasmiškumu. Po 

derybų įgula nusprendė pasiduoti ir, „nesant vilties apsiginti, geriau išsaugoti 

bent savo gyvybes Respublikos labui“ 183 . negausiai pilies įgulai su išskleistomis 

vėliavomis, rankiniais ginklais ir asmeniniais daiktais buvo leista saugiai 

pasitraukti 184 . Radvila neabejojo, kad jeigu ne maras ir užminavimas, įgula būtų 

išsilaikiusi nepalyginamai ilgiau. Be to, „Biržai yra tokia pilis, kurios apgulčiai 

reikia mažiausiai 2000 žmonių, norint ją užimti; aš negalėjau surinkti tiek bajo- 

180 nuo maro mirus 6 rinktiniams, dar 22 buvo išvaryti už pilies, 1625. VIII. 22. Biržų pilis. K. 

Skrobovičius K. Radvilai, ar, dz. v, t. 359, nr. 14507. 

181 1625. iX. 6. stovykla prie anykščių. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313. 

182 1627. iX. 29. koidanovas. k. radvilos instrukcija s. kurošui į seimą, “Spisek orleański” w latach 

1626-1628, opr. augustyniak u., sokolowski W., Warszawa, 1990,.s.201. 

183 1625. b. d. ir b. v. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. II, t. 5, nr.546, l.132-133. 

184 tyla a., Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, vilnius, 1987, p. 179; s. pinkus, 

Biržų pilis, vilnius, 1986, p. 15.


rų, kiek netikėtai surinko priešas“, – teigė jis 185 . 

Pilies praradimo aplinkybes detaliai paryškina penkių amžininkų liudijimai, 

užrašyti iškart 1625 m. pabaigoje, – Biržų seniūno ir kelių įgulos kapitonų, sudariusių 

įgulos vadovybę ir apklausiamų Radvilos stovykloje. Rankraštinis dokumentas 

pavadintas „Tyrimas apie Biržų pilies atidavimą“ 186 . Turinio struktūra 

leidžia laikyti jį memuaristikos bruožų turinčiu tekstu, surašytu greičiausiai kokio 

nors Kristupo II Radvilos dvaro sekretoriaus. Didesnę jo dalį sudaro Biržų 

seniūno Kristupo skrobovičiaus pasakojimas. Anot jo, pilies įgula gana vėlai 

sužinojo apie didžiulės švedų kariuomenės žygį, užėmus Kuoknesę ir kitas pilis, 

į Lietuvą. Rugpjūčio 8 d. 5000 švedų kariuomenė nuo neretos pasuko link 

Biržų. Pradžioje švedai ketino įkurti stovyklą prie Parovėjos vieškelio, po to su 

keliais raitelių kornetais įsiveržė į miestą ir įsitaisė prie miesto pylimų šalia pilies. 

Tuo metu švedus užpuolė 20 Vechmano ir 20 eigirdo kazokų, įvyko susišaudymas, 

keletas raitelių buvo užmušti, o belaisvių paimti nepavyko. Dar rugsėjo 

4 d. etmonas rašė skrobovičiui, jog ketina su eigirdo daliniu prasiveržti į pilį. 

Matydamas, kad švedai ketina įsitvirtinti mieste, skrobovičius įsakė padegti Biržus. 

Tai pastebėję švedai atsiuntė trimitininką siūlydami Biržų seniūnui susitikti 

su švedijos karaliumi Gustavu Adolfu. skrobovičius pats nevyko, bet pasiuntė 

kapitonus Voidatą ir Vechmaną derėtis su švedų generolu grafu fon Turnu, tačiau 

susitarta nebuvo. Kitą dieną Gustavas įsakė į nelaisvę paimtam Parovėjos dvaro 

paseniūniui aprodyti švedų kariuomenei visas pilies prieigas. Įgulos kareiviai 

tarp švedų atpažino patį karalių ir ėmė šaudyti iš kelių patrankų į jį, tačiau Gustavas 

spėjo atsitraukti link Biržų dvaro palivarko. Iš pilies imta dar aktyviau šaudyti 

patrankomis į švedų stovyklos pusę. švedų pėstininkai pradėjo kasti apkasus, 

vis dėlto tądien jų žuvo nemažai. 

Trečią apgulties dieną, sekmadienį, Gustavas vėl pasiūlė pasiduoti. skrobovičius 

iš jo gavo atskirą raštą, tačiau į jį atsakė kaip ir anksčiau – jog pasiduoti 

įgula neketina. Tuomet švedų kariuomenė patraukė prie nemunėlio Radviliškio 

ir įkūrė stovyklą. Rugpjūčio 30 d. švedai grįžo prie pilies ir pradėjo antrąjį šturmą. 

Puolantieji turėjo net 58 vėliavas (kuopas). Įgula narsiai gynėsi, buvo matyti, 

kaip kai kuriems švedų vėliavininkams iš rankų krinta vėliavos. skrobovičiaus 

teigimu, švedai atsitraukė prie miesto žydų kapinaičių, kur anksčiau buvo įkūrę 

stovyklą. Tądien švedai ėmė statyti tiltą per upę link miesto, kiti užėmė reformatų 

bažnyčią ir dislokavo ten pėstininkus, treti prie pylimo iš dviejų pusių ėmė 

185 

1627. iX. 29. koidanovas. k. radvilos instrukcija s. kurošui į seimą, “Spisek orleanski”, s. 201. 

186 

1625 m. inquisitia o podaniu zamku Birz, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 154. 

67

68 


kasti tunelius. Vakare įgula staiga iš pilies išleido 40 pėstininkų, vadovaujamų 

majoro eigirdo, kurie nužudė 12 švedų, vieną paėmė į nelaisvę, likusius nuvijo 

už bažnyčios. naktį švedai atgabeno iš stovyklos patrankas ir įtvirtino jas prie 

apkasų. Vieną švedų patranką pilies įgula pašovė, kartu su ja ir kelis švedus, ji 

gulėjo lauke niekieno nejudinama. nepaisant to, švedams pavyko 4 patrankas 

pastatyti, nukreipiant į pilies rūmų pusę ten, kur buvo Radvilienės apartamentai, 

o dar dvi – ant apkasų nuo miesto pusės. Tarp bažnyčios ir miesto ant kalvelės 

pastatė dar dvi patrankas. Pradėję šaudyti artilerijos ugnimi švedai sugriovė didįjį 

pilies bokštą. Palei pylimą ir vandens griovį, einant nuo reformatų mokyklos 

iki plytinės, dislokavo 4 būrius ir ėmė pilti naują, antrinį, pylimą, skirtą gynybai, 

jei staiga užpultų pasala iš lauko ar pilies. Biržų seniūno įsakymu iš pilies pasitraukė 

maru užsikrėtę šiaulių pėstininkai, be to, nemažą dalį įgulos tuo metu sudarė 

sergantys kareiviai. Matydamas silpstančias įgulos galimybes skrobovičius 

nusprendė pasiduoti švedams. 

Per tris dienas jis su pilies įgulos likučiais nukako į karinę Radvilos stovyklą 

prie Anykščių 187 . Kapitonas J. Donovajus, paklaustas apie pilies paėmimo aplinkybes, 

akcentavo įgulos kiekybinį menkumą ginant tokią didelę pilį. Jis tvirtino, jog 

švedų pakastų pylimų negalėjo apginti toks mažas žmonių skaičius, žmonių trūko 

ir ant pilies mūrų. net neturėta su kuo rengti rezultatyvių išpuolių, kad būtų trukdoma 

priešui atlikti inžinerinius darbus. Be to, įgula ne visada žinojo priešų veiksmų 

planus, ypač per vėlai sužinota apie užminuotus pylimus. Donovajus pastebėjo, 

kad įgula, nors ir pasidavė, tačiau išsaugojo gyvybes ir neprisiekė švedams, bet 

pasitraukė iš pilies. Kapitonas egertas paliudijo, jog ne kartą yra buvęs pilių apsuptyse 

ir ne kartą pats puolė tvirtoves, tačiau Biržų atveju nematė būdo apginti 

tokios, jo manymu, silpnos pilies prieš tokį galingą priešą, kurį dėl pilies gynėjų 

stygiaus teko prileisti prie pačių mūrų. Kapitonas syamrothas teigė, jog įgula nesitikėjo, 

kad švedai prieis taip arti prie pilies ir taip įžūliai pradės kastis po pylimais 

ir mūrais, „kad galės mėtyti į pilies gynėjus akmenimis“. net ir pastebėjus švedų 

inžinerinius planus, įgula neturėjo su kuo organizuoti kontrveiksmų: nebuvo nei 

instrumentų, nei žmonių, sugebančių tai daryti. Be to įgulai tai buvo trigubai didesnis 

uždavinys: būtų tekę kastis per visą pylimą ir žemiau švedų, o tam būtų reikėję 

daryti net keturias perkasas. sakė, jog įgula galėjo išsilaikyti dar kelias valandas, 

bet patirtų didelių nuostolių. Kapitonas Jurša pridūrė, jog įgula visiškai neturėjo 

poilsio valandėlių, todėl paprasčiausiai išseko. Galop teigė, kad ir ta kariuomenė, 

kuri buvo Kristupo II stovykloje, nebūtų ilgiau pasipriešinusi švedams. 

187 rnB, f. 971, ap. 2, aut.321/2, nr. 66.


Rugsėjo 7 d., gavęs žinią apie pilies netektį, Radvila iškart parašė keliems 

valstybės dignitoriams. negausūs Radvilos būriai, pradžioje apsistoję Papilyje 

188 , jau rugsėjo 8 d. dislokavosi prie Anykščių, iš kur stebėjo Biržų apgultį. 

Anykščių pasirinkimas saugojo tuo metu Lietuvą nuo švedų veržimosi, tačiau 

neužtikrino pagalbos Biržų įgulai. Pirma, ši stovykla buvo pakankamai toli nuo 

Biržų, antra, tuo metu Radvilai trūko pinigų samdyti kareiviams, trečia, ne visos 

jo vėliavos spėjo atvykti į dislokacijos vietą, ketvirta – veiksmus kaustė sugautų 

švedų žvalgų informacija apie artėjančios švedų kariuomenės, sudarytos iš profesionalių 

samdinių svetimšalių (čekų, vengrų, prancūzų, olandų, anglų, škotų ir 

kt.), skaičių (duomenys įvairavo nuo 10 000 iki 15 000 rudenį ir iki 30 000 1626 

m. pavasarį) 189 . Iš Anykščių Radvila dar mėgino rinkti papildomus kariuomenės 

dalinius, rašydamas universalus į įvairius pavietus, ypač esančius netoli BK. 

Kauno pavieto rotmistrui, kaip ir kitiems prieš mėnesį, rašė, jog, praradus Biržus, 

„priešas lengvai galės užpulti visas artimiausias žemes ir pavietus“, kvietė kuo 

greičiau su savo pulkais atvykti į stovyklą prie Anykščių, „nes priešo gaujas 

galėsime sugėdinti tik tada, kai būsime krūvoje“ 190 . Galop neatvykstant aplinkinių 

pavietų pajėgoms ir nesurenkant planuotų 1500 žmonių, Radvila 1625 m. 

rugsėjį realiai net nemėgino paremti pilies gynėjų 191 . Vienintelė išimtis, nors ir 

nepadariusi lemiamos įtakos pilies likimui, buvo Čedasų mūšis, kuriame Derpto 

pakamarės Gedeono Rajeckio vadovaujami ukmergės pavieto pašauktinių daliniai 

sumušė 100 švedų būrį, ketinusį vykti į pilies apgultį 192 . 

Kai rugsėjo antroje pusėje Anykščiuose ir svėdasuose susirinko beveik 

3000 karių, Biržų pilyje jau šeimininkavo švedai 193 . Gustavo Adolfo būriai 

tris paras buvo išsidėstę apkasuose ir nedrįso lįsti iš pilies teritorijos. Radvilos 

daliniams atsitraukus link svėdasų, švedų kariuomenės pagrindinės pajėgos 

pajudėjo link Kuršo ir užėmė Bauskę. Pilies prieigose švedai paliko nemažus 

provianto, patrankų sviedinių, vežimų rezervus ir net sergančius kareivius. 

188 

H. Wisner, Wojna inflancka (…), p. 51. 

189 

1625. iX. 8. stovykla prie anykščių, k. radvila vilniaus vyskupui e. valavičiui, AR, dz. II, t. 5, 

nr.546, l.134-135. radvila netgi rašė, jog švedų samdinių kariuomenėje tarp pėstininkų apskritai nėra 

švedų, AR, dz. IV, kop. 314. 

190 

1625. iX. 4. stovykla prie anykščių. k. radvila j. rostovskiui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, 

nr. 65. 

191 

„powiaty się do mnie nie gromadziły i dotąd nie gromadzą”, 1625. iX. 8. stovykla prie anykščių, k. 

radvila vilniaus vyskupui e. valavičiui, AR, dz. IV, kop. 314. 

192 

1625. iX. 8. stovykla prie anykščių, k. radvila vilniaus vyskupui e. valavičiui, AR, dz. IV, kop. 

314. 

193 

a. tyla, Lietuva ir Livonija (…), p. 182. 

69

70 


Dera pastebėti, jog būtent tuo metu švedai išgabeno iš pilies arsenalo didžiąją 

patrankų dalį. Vėliau jas keturiais kariniais laivais ketino plukdyti į švediją, 

tačiau audra visus juos nuskandino Kuršo pakrantėje. Patrankas švedams pavyko 

ištraukti, tačiau laivų – ne 194 . Pilies netektis sukėlė didelę BK gyventojų 

paniką, jiems užkirto kelią į uždauguvį ir teoriškai atvėrė švedams kelią į Vilnių 

ir Kauną. Aleksandras Gosievskis 1626 m. Kristupui II rašė: „Kol Biržai 

bus priešo rankose, tol pavojuje bus ne tik Kaunas, bet ir Vilnius“ 195 . Vilniaus 

vyskupui Kristupas II rašė, jog švedai, pavertę Biržus „savo rezidencija (domicilium), 

lengvai įsiverš į tėvynės vidų“ 196 . Apie švedų ketinimą žygiuoti į Vilnių, 

užėmus Biržus, tarsi sutartinai liudijo visi šnipai, sugauti švedų žvalgai ar 

parsidavę kareiviai 197 . sklido kalbos, jog švedams į pagalbą BK juda generolo 

Pontuso vadovaujama kariuomenė, užėmusi Derptą. Radvila suvokė, jog vien 

savo privačių būrių pagalba negali sustabdyti tokios karinės jėgos ir dėl pilies 

netekties kaltino valdovą ir etmoną sapiegą. Valdovas zigmantas III, priešingai, 

nepagrįstai įtarinėjo Radvilą susitarus su švedais ir atidavus jiems Biržų 

tvirtovę. Radvila kaltintas, jog negynė Biržų ir nemėgino atsiimti pilies tyčia, 

keršydamas valdovui už nesuteiktą didžiojo etmono urėdą 198 . 

Lokali BK visuomenė ir švedmetis. Vietiniai BK gyventojai kentėjo ne tik 

nuo Biržų pilyje įsitvirtinusios švedų įgulos, bet nuo dažnų abiejų kariuomenių 

judėjimų ir karo veiksmų BK teritorijoje. Į miškus Biržų valstiečiai bėgo dar 

besiartinant švedų kariuomenei 199 . Anot amžininko, „visus žmones apėmė tokia 

didelė baimė, kad pradedant Daugpiliu kelyje į Rokiškį, Panemunę, Pandėlį visi 

išbėgiojo, 10 mylių spinduliu namuose nerasi nė vieno valstiečio“ 200 . Žemaitijos 

teisėjas Jurgis Gruževskis iš nemunėlio Radviliškio Radvilai rašė apie tokius 

pačius dalykus: „Daug bajorų namų, miestų ir miestelių, kaimų ištuštėję“ 201 . 

1625 m. rugpjūtį kapitonas M. Korfas rašė Radvilai apie visos BK niokojimą, 

194 

1625. iX – 1626. i. stovyklos dienoraštis; 1625. iX. 25. ? Flemingo Clauso, švedų viceadmirolo universalas 

domesnesto (kuršas) valstiečiams dėl švedų laivų, audros išmestų ant kranto, išsaugojimo, 

RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 69, 157. 

195 

H. Wisner, Wojna inflancka (…), s. 80. 

196 

1625. viii. 27. dubingiai. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313. 

197 

1625. iX. 3. stovykla prie anykščių, k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313. 

198 

„spisek orleanski” w latach 1626-1628, opr. u. augustyniak, W. sokolowski, Warszawa, 1990, p. 

37, 201. 

199 

1625. viii. 2. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507. 

200 

1625. viii. 3. anykščiai. j. vechmanas k. radvila, AR, dz. V, t. 421, nr.17075. 

201 H. Wisner, Wojna inflancka 1625 (…), s. 52.


pabrėždamas, jog tai yra didžiulis nuostolis valstybei. šį teiginį autorius laiške 

pabraukė 202 . Tuo metu švedai siaubė kaimus prie Čedasų, Panemunės ir patį Panemunės 

miestelį, pirmiausia grobdami gyvulius, o žmonių neliesdami. Papilio 

seniūnas, matydamas tokią pat Papilio valdos perspektyvą besiartinant švedams, 

Biržų seniūno prašė gynybiniams reikalams atsiųsti parako ir alavo 203 . Priartėję 

prie Biržų, švedai paėmė visus gyvulius Ageniškyje ir aplinkiniuose kaimuose, 

sudegino Papilio dvarą, nužudė Papilio paseniūnį ir Ageniškio tijūną 204 . Dėl to 

saugumo sumetimais iš Biržų, Papilio, salamiesčio dvarų galvijai buvo genami į 

šetekšną ir toliau į Alantą, Vyžuonas pas vietinius bajorus žemionis, ypač olandiški 

galvijai 205 . 

Karo veiksmų pavojus sąlygojo tam tikrus dvarų ūkinės veiklos pertvarkymus, 

ypač kalbant apie galvijų apsaugą. Tai vyko visais Livonijos karo etapais. 

štai 1601 m. pavasarį švedai, iš Kuršo pasiekę Biržų pilies prieigas, sudegino 

Radvilos Perkūno valdos kaimų (aišku, BK) 206 . 1603 m. šaltinyje minimas dvariškis, 

atsakingas už užnerio valdų galvijų bandų – nemunėlio Radviliškio ir 

Parovėjos dvarų kumeliukų – gynimą į Alantos dvarą. Alantos urėdininkas įpareigojamas 

deramai rūpintis jų išlaikymu 207 . 1624 m. gyvuliai iš n. Radviliškio 

dvaro varomi gilyn į BK 208 . samdyti latvių valstiečiai nuolat pranešdavo švedų 

kariuomenės judėjimo tempą ir kryptį, tad pavojaus atveju, t. y. švedams judant 

per Rokiškį link Vyžuonų, Radvilos dvariškiai buvo pasiruošę organizuoti gyvulių 

gynimą toliau į Dubingių dvarą 209 .1625 m. rugsėjo 2 d. švedai sudegino 

salamiestį, Kupiškį ir daugelį aplinkinių kaimų 210 . 

Kad švedai nualino visus BK miestelius netiesiogiai, rodo 1625 spalio 20 d. 

Kristupo II raštas, kviečiantis Žeimelio, Pasvalio, Kėdainių, upytės naujamiesčio 

miestiečius vežti savo prekes į Kurše esančią karinę stovyklą, neminint jame 

202 1625. viii. 13. b. v. m. korfas k. radvilai, AR, dz. V, t. 160, nr. 7232, l. 27. 

20 1625. viii. 2. papilys. B. makarskis k. skrobovičiui, AR, dz. V, t. 191, nr. 9098. 

204 

1625. viii. 7. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507; 1625. viii. 14. ivania. 

k. radvila vilniaus vaivadai, SWP, p. 509.. 

205 

1625. viii. 11. dubingiai. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313; maB rs, f. 25, b. 

166, l. 16v. 

206 

1601. v. 28. vilnius. p. progulbickio raštas, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut.150, l.8. 

207 1603. vii. 23. jezierničiai. k. radvila j. piotrovičiui, AR, dz. IV, kop. 295, l. 194. 

208 1624. iv. 24. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507. 

209 1626. vii. 30. vyžuonos. k. tynkauzas k. radvilai, AR, dz. V, t. 410, nr. 16636. 

210 1625. iX. 3. stovykla prie anykščių, k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313. 

71

72 


geografiškai artimesnių BK miestelių 211 . 1626 m. upytės pavieto seimelio instrukcijoje 

rašoma apie dvarų, miestelių ir kaimų plėšimą, deginimą bei valdinių 

vargą, sukeltą kariuomenių savivalės ir bado 212 . BK gyventojus alino ir LDK kariuomenės 

plėšikavimai. 1626 m. pabaigoje oršos seniūno A. sapiegos ir Polocko 

kašteliono M. zenovičiaus daliniai apiplėšė vietinius gyventojus, Biržų seniūnas 

surašęs padarytus nuostolius ir klausęs Radvilos, kaip pasielgti toliau 213 . etmonas 

prašė apsaugoti jo valdas nuo kareivių plėšikavimo, tvirtindamas, jog priešingu 

atveju galvoti apie Biržų pilies susigrąžinimą nėra šansų 214 . Radvila buvo teisus, 

vienam valdovo pareigūnui rašydamas, jog jo užnerio valdas, taigi ir BK, nualino 

ne tik priešas, bet ir savieji. Toks atvejis nebuvo vienintelis ar atsitiktinis. LDK kariuomenės 

„šeimininkavimo“ BK gyventojų atžvilgiu faktų buvo pasitaikę ir anksčiau. 

1605 m. tuometinis Biržų seniūnas s. Voinovskis Radvilos pavedimu kartu su 

upytės pavieto paseniūniu suregistravo kareivių padarytų nuostolių Biržų valdose 

faktus. Iš jų aiškėja, jog labiausiai kariuomenė savivaliavo teritorijose palei vieškelį, 

vedantį į Livoniją. Rašte minima Aleksandro chodkevičiaus kuopa, penkias 

dienas dislokacijos vietoje atiminėjusi grūdus iš Biržų valdos valstiečių, Bornikovskio 

kuopa, kurios „žygdarbiai“ Papilio valdoje ir žemionių prie nemunėlio 

dvareliuose pasireiškė valstiečių puldinėjimu, grūdų, arklių, jaučių atiminėjimu. 

Minėtus veiksmus Voinovskis įvardijo kaip ne tokį didelį nuostolį, lyginant su kitų 

per BK judančių dalinių elgsena 215 . 1622 m. Radvila skundėsi kancleriui, jog LDK 

kariuomenės vėliavos neskuba vykti į Livoniją, bet plėšia jo valdinius, „atiminėdami 

maistą kasdieninėmis stacijomis ir išpirkomis“ 216 . BK teritorijos nusiaubimo 

ir valdinių išžudymo faktą jau 1626 m. seime Varšuvoje iškėlė Radvilos dvariškis 

slucko seniūnas stanislovas Bučinskis 217 . 

Vietinių gyventojų plėšimai karo veiksmų metu pirmiausia buvo susiję su 

kariuomenės apsirūpinimo proviantu klausimu. Didžiule Radvilos padalinių problema 

tuo metu buvo apsirūpinimas proviantu. 1625 m. rugsėjį Kristupo II Radvi- 

211 a. tyla, Lietuva ir Livonija (…), p. 182. 

212 a. tyla, Lietuva ir Livonija (…), p. 186-187. 

213 1626. Xii. 12. stovykla prie Biržų. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507. 

214 „Wszystkie moje patrimonium z Birżami wniwecz poszło (…), jestem jak w jakiej prasie ustawicznego 

żału względem dóbr moich zawilejskich, i od nieprzyjaciela i od swoich zgubionym”,1626. ? . k. radvila 

valdovo urėdininkui (?), SWP, s. 571; 1626. vi. 9. anykščiai. a. k. gosievskis k. radvilai, RNB, f. 971, 

ap. 2, Col. aut. 116, l. 120. 

215 1605. ii. 10. Biržai. s. voinovskis k. radvilai, AR, dz. V, t. 445, nr. 17733. 

216 1622. i. 27. mintauja. k. radvila l. sapiegai, SWP, s. 147. 

217 1626. ii. 14. varšuva. s. Bučinskis k. radvilai, “Spisek orleanski”, s. 120.


los raštas valdovo stalo dvarų administratoriams atskleidžia kai kurias provianto 

rinkimo karo veiksmų ir kariuomenių žygių maršrutų teritorijoje išsidėsčiusiose 

valdose aplinkybes. Kristupas II, pripažindamas BK gynybos vėlavimą, pastebėjo, 

jog vienas svarbiausių veiksnių buvo prastas kariuomenės aprūpinimas maistu. 

Didikas teigė, jog kariuomenė pradžioje turėjo tik „iš savų valsčių pasiimtą duoną 

ir negalėjo gauti jos iš niekur kitur“. etmonas ragino valdovo dvarus prisijungti 

aprūpinant LDK kariuomenę maistu, atliekant tai tvarkingai, kiekvienai vėliavai 

pateikus etmono parengtus universalus, taip išvengiant savavališko savos kariuomenės, 

juo labiau – švedų, plėšikavimo. Ilgainiui siekta išvengti savavališko kariuomenės 

plėšikavimo ir taip organizuoti tvarkingą provianto surinkimą kiekvienai 

vėliavai, „kad pavaldiniai būtų kuo mažiau apsunkinti“ 218 . 

Švedai Biržų pilyje. Dėl maro BK švedai rugsėjo pabaigoje nuo Biržų pasitraukė, 

palikdami pilyje savo įgulą, sudarytą iš dviejų pėstininkų kuopų (apie 

300 žmonių). nors švedai Biržus tuo metu traktavo jau kaip švedijos karalystės 

ribą, realiai BK jie nekontroliavo, jų įgula pilyje faktiškai tapo įkalinta. nuolatiniai 

Radvilos kariuomenės dalinių puldinėjimai ir švedų belaisvių grobimas tai 

patvirtino. švedų įgulą pilyje Radvilos nurodymu iškart blokavo fiodoro Žukovieckio 

kazokų vėliava (karinio surašymo duomenimis, ją sudarė 202 kazokai) 219 

ir atskyrė nuo pagrindinių švedų pajėgų, esančių Livonijoje ir Kurše. Įgula dėl 

blokados laikėsi sunkiai, pastotės iš Rygos jos nepasiekdavo. Blokados metu 

asmeninės Kristupo II pajėgos (pavietų bajorai dar nebuvo susijungę su lauko 

etmono daliniais) nuolat puldinėjo švedus prie Biržų, grobė į nelaisvę sargybinius, 

gyvulius, maisto gurguoles, prie Pasvalio sumušė paties Gustavo Adolfo 

vėliavą, ėjusią į pagalbą Biržų įgulai, ėmė 42 belaisvius. 

švedų puldinėjimas, siekiant paimti belaisvių, buvo dažniausia Radvilos 

būrių, dislokuotų Anykščiuose bei pačios pilies prieigose, veiklos forma. Jau 

rugsėjo mėnesį, iškart po pilies praradimo, Radvilos dvaro ataskaitose skaitome: 

„Rugsėjo 10 d. kunigaikštis išsiuntė į Biržus Kinskį ir Lovčyckį patruliuoti; 

Rugsėjo 11 d. į patruliavimą patraukė Vechmanas su savo vėliava; Rugsėjo 12 

d. Kinskis ir Lovčyckis grįžo, atvedė 4 belaisvius; Rugsėjo 13 d. Vechmanas atvedė 

tris belaisvius (…)“ 220 . Dera pastebėti, kad piliai blokuoti, pulti Radvila 

turėjo pakankamai pajėgų. Anykščiuose dislokuotoje kariuomenės struktūroje 

218 

dokumente minimos šios valdos : tverės seniūnija, žemaitijos kaltinėnai, raudžiūnai, paširvintys, 

1625. IX. 20. stovykla prie Svėdasų. K. Radvilos raštas valdovo stalo dvarų urėdininkams, rnB, f. 

971, ap. 2, Col. aut. 115, l. 112. 

219 

1625. iX. 10. anykščiai. k. radvilos kariuomenės surašymas, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr. 67. 

220 


7

74 


buvo daugiau nei 2700 žmonių, tarp kurių net 154 perbėgėliai (Livonijos vokiečiai 

arba švedų belaisviai). Pačią pilį švedai sutvirtino iki tol šiuose kraštuose 

„nematytomis struktūromis […], fortifikuodami savo stovyklą pylimu, apkasais 

ir redutais, sustiprindami laufgrabais ir baterijomis ir visas prieigas prie pilies 

šancais“ 221 . Tarp griovio ir pylimo švedai pastatė fortą, kuriuo vežė į pilį vandenį 

ir vedžiojo girdyti arklius. Pavyko netgi perimti Biržų įgulos vado (stathalter) 

Kroico (Kreutz) laiškus, rašytus Gustavui ir kitiems, atskleidusius įgulos padėtį. 

švedai prašė pakeisti juos kitais žmonėmis, skundėsi Radvilos kazokų išpuoliais, 

dėstė apie eilinių kareivių nenorą ginti pilį, neturint naujos aprangos ir negaunant 

atlyginimo, pranešė apie įgulos gretų retėjimą dėl maro. Tik jėgų papildymo 

stygius neleido, anot Radvilos, išnaudoti šio „tinkamo meto atgauti Biržus“ 222 . 

Kristupas II suvokė, jog net paėmus Biržus būtų neįmanoma „apginti pilį akimis, 

be kariuomenės“ 223 . 

Rugsėjo antroje pusėje švedai įsidrąsinę išginė iš pilies pasiganyti didelę 

bandą galvijų. Viskas baigėsi tuo, jog Žukovieckio vadovaujama Radvilos palikta 

pasala atėmė visus gyvulius, buvusius „pagrindine pilies maisto viltimi“ 

ir paėmė į nelaisvę keliolika švedų 224 . Kitų šaltinių teigimu, Žukovieckio būriai, 

atžygiavę nuo subačiaus, išsivarė nuo pilies kelis šimtus galvijų ir pagavo septynis 

belaisvius. Pats Kristupas II tomis dienomis taip pat dalyvavo puldinėjant 

švedų įgulą. Jo būriai sudegino vieną švedų įtvirtintą stovyklą, prie pilies paėmė 

vieną belaisvį. Po to kunigaikščio daliniai pasitraukė nuo Biržų Bauskės kryptimi 

ir įsikūrė netoli Pasvalio 225 . Radvilai niekaip nesisekė surinkti didesnių karinių 

pajėgų, net ir verbuojant svetimšalius samdinius, nors 1625 m. rudenį tam buvo 

skiriamas ypatingas dėmesys. Prancūzų kapitonas ir Radvilos klientas nuo 1621 

m. G. ceridonas, dar vasarą gavęs rankpinigius kareiviams verbuoti, nepakluso 

nevienkartiniams patrono nurodymams atvykti į Biržų pilį ar į stovyklą, pats savavališkai 

rinko stacijas iš vietos gyventojų, iš BK gyventojų surinktą proviantą 

pardavinėjo ir siuntė į savo dvarą, puldinėjo bajorų dvarus, atiminėjo arklius, 

„niekino etmono universalus“, galop ketino pereiti tarnauti švedams. spalio 20 

d. Radvila įsakė ceridonui atvykti į jo stovyklą, antraip grasino pritaikysiąs jam 

221 

.1625. iX. 30. b. v. k. radvila e. valavičiui, AR, dz. IV, kop. 314. 

222 

1625. X. 20. b. v. k. radvila e. valavičiui, AR, dz. IV, kop. 314; 1625. Xi. 10. k. radvila valdovui, 

SWP, s. 526-527. 

22 

1625. Xi. 16. stovykla. k. radvila e. valavičiui, AR, dz. IV, kop. 314. 

224 

SWP, p. 533. 

225 

1625. vii. 4 – X. 28. įvykių livonijoje dienoraštis, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 66.


atsakomybę, fiksuotą kariniuose artikuluose 226 . 

Radvila vylėsi surinkti didelę kariuomenę, nes organizavo provianto rinkimą 

labai plačiame areale, išsiuntinėjo universalus daugelio valdų, daugiausiai 

valstybinių, administratoriams – Joniškio, Kėdainių, Žagarės, šiaulių, Pasvalio, 

Mintaujos, Linkuvos, naujamiesčio, Panevėžio, Žeimelio. etmonas rūpinosi net 

savo patruliuojančiais būriais, kurių tikslas buvo įrenginėti slaptas stovyklas Biržų 

pilies prieigose, gaudyti švedų belaisvius, neleisti švedų įgulai rengti žygių po 

BK apylinkes. Todėl prašė BK valdas turinčių valdovo bajorų, kad šie netrukdytų 

tokiems būriams, „tarnaujantiems ne privačiam tikslui, bet valdovui ir Respublikai“, 

rinkti provianto 227 . 

f. Žukovieckis tuo metu siūlė Radvilai pilies atgavimo planą, aktyviai įtraukiant 

į tai vietinius valstiečius. Pastarieji bet kuriuo atveju jau buvo naudojami 

pilies apgultyje, t. y. žemės darbams, įrenginėjant stovyklavietę aplink Biržus, 

vadovaujant inžinieriui 228 . siūlyta surinkti kuo didesnius valstiečių būrius, tarp 

jų ir keletą pėstininkų ir 1–2 savaites aršiai atakuoti pilį, „neduodant esantiems 

pilyje miegoti“. Pats Žukovieckis nuo Kėdainių pasiuntė prie Biržų 50 raitelių, ir 

tik Biržų mieste, valsčiuje ir pačioje pilyje siautėjantis maras prigesino jų įkarštį, 

nors jie buvo tiek priartėję prie pilies, jog mesdami akmenis galėjo pasiekti pilies 

rūmų langus. Žukovieckio siūlyta taktika taip ir liko tik laiške, Biržų valstiečiai 

išgarsėjo ne pilies šturmu, bet ištuštėjusių palivarkų plėšimu. švedai tuo metu 

sveikus kareivius įkurdino Astrave, o pilį saugoti paliko mirštantiems. švedų 

įgula pilyje buvo taip apsupta ir spaudžiama, kad negalėjo „išlįsti be nuostolių“ 

229 . spalio 29 d. švedijos kancleris atsiuntė pas Kristupą II Kuršo bajorą R. 

Grotuzą, beje, vėliau tapusį BK saločių valdos seniūnu, paimtą į nelaisvę jo 

paties namuose, o per jį – du laiškus, kuriuose dėkojo už svetingą švedų pasiuntinių 

priėmimą derybų metu bei prašė paleisti švedų belaisvius. Kartu su Grotuzu 

atvyko švedų trimitininkas, per kurį Radvila ir išsiuntė savo atsakymą. Vėliau 

derėtis dėl belaisvių paleidimo švedai atsiuntė dar vieną savo patikėtinį, buvusį 

Rygos magistrato narį J. ulrichą, anksčiau susirašinėdavusį su Biržų seniūnu 

J. D. striška. Veikiausiai belaisvių klausimu susitarti nepavyko, nes lapkričio 

mėnesį Radvila suintensyvino pilies apgultį bei naujų belaisvių gaudynes visoje 

226 

1625. X. 13. ? k. radvila g. Ceridonui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr. 73. 

227 

1625. X. 20. stovykla prie ekmuižės. k. radvila joniškio miestiečiams; 1625. Xi. 10. stovykla. k. 

radvila karaliaus valdų Biržų apylinkėse laikytojams, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr.74, 77. 

228 

H. Wisner, Wojna inflancka (…), s. 60; SWP, s. 541. 

229 

1625. b. d. damianai. t. žukovieckis k. radvilai, AR, dz. V, t. 481, nr. 19014; 1625. Xi. 13. stovykla. 

k. radvila m. korfui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 96, l. 69. 

75

76 


šiaurės Lietuvoje (žr. priedą). K. Tynkauzas siuntė Radvilai Vyžuonų ir Alantos 

valdų prieigose sugautų belaisvių sąrašą. Iš laiško aiškėja, jog keletą pabėgusių 

švedų belaisvių užmušė vietos valstiečiai, o likę sugauti bėgliai buvo sukaustyti 

230 . Prie pilies buvo pastatyti keturi įtvirtinimai, iš kurių puldinėti švedai. Tam 

etmonas netgi skyrė inžinierių ir Biržų valstiečių darbams atlikti. Lapkričio 12 d. 

pavyko sugauti latvį, iš pilies nešusį švedų karininkų laiškus į Rygą. Iš jo sužinota, 

kas vyksta pilyje. Radvilai pavyko dovanomis patraukti latvį ir įkalbinti jį 

nunešti minėtus laiškus į Rygą, o su švedų atsakymais grįžti į Radvilos stovyklą. 

Lapkričio 13 d. iš Biržų etmonui pranešta, jog švedų įgula, pastebėjusi statant 

pasalos įtvirtinimus, mėgino eiti į derybas, po to ėmė aktyviai šaudyti iš pabūklų, 

siekdami trukdyti inžineriniams darbams. 

Gruodį iš Livonijos ir Kuršo BK ėmė pasiekti žinios apie galimą kelių tūkstančių 

švedų kariuomenės žygį į Bauskės arba Biržų pilis, siekiant aprūpinti jose 

sėdinčias švedų įgulas. Gruodžio 12 d. Radvila išvyko į ukmergės seimelį. Jam 

vykstant pro pilį, švedai surengė išpuolį, įvyko susirėmimas, keli švedai buvo 

nušauti, vienas paimtas į nelaisvę, likusieji – įvyti atgal į pilį 231 . 1626 m. pradžioje 

lietuviams pavyko sučiupti vieną švedų dezertyrą, pabėgusį iš pilies, kuris 

atskleidė įgulos padėtį. Pilyje tuo metu beveik nebebuvo parako, dagčių, druskos, 

malkų, trūko alaus, silkių, lašinių, sviesto, „be ko gyventi jie nebuvo pratę“, 

rūbai nusidėvėję ir pan. Tarp įgulos pėstininkų tvyrojo pasidavimo nuotaikos, 

kurios labai neramino švedų karininkus ir žadino viltį Radvilai savo kariuomenės 

pastangomis susigrąžinti pilį 232 . sausį Radvila susilpnino Biržų apgultį, kadangi 

švedų įgula jau beveik du mėnesius derėjosi dėl pasidavimo. Radvilos pavedimu 

derybomis rūpinosi kapitonas M. Korfas 233 . Minėtose darybose Korfui talkino 

smolensko vaivados sūnus, kuris Radvilos pavedimu turėjo švedus įtikinti, jog 

jis turįs papildomų karinių pajėgų ir kad racionaliausia būtų užleisti Radvilai 

Biržų pilį. Tačiau sudaryti kokią nors konkrečią sutartį nedalyvaujant jam Radvila 

draudė, nurodydamas Korfui vilkinti jos pasirašymą tol, kol etmonas pats 

neatvykusiąs į BK 234 . Padėtį sunkino LDK kariuomenėje prasidėję susiskaldy- 

2 0 

1625. Xi. 13. vyžuonos. k. tynkauzas k. radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 116, l. 71. 

231 

1625. iX - 1626. i. stovyklos dienoraštis, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 157. 

2 2 

1626. pradžia ? k. radvila m. korfui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 96, l. 64. 

2 

1626. i. 19. stovykla. k. radvila pinsko pavieto bajorams, AR, dz. IV, kop. 31; sWp, s. 542; „nieprzepominaj 

WM Birż moich, ażebys się przez to wytargowaę mogły“, 1626. v. 2. vilnius. k. radvila m. 

korfui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 115, l. 131. 

2 4 

„Bez mego consensus warownie ta sprawa zawarta byę nie może, iżem ja zawsze niebywał poslednim do 

promonowania pokoiu”, 1626. v. 2. vilnius. k. radvila smolensko vaivados sūnui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. 

aut.115, l. 131.


mai, apylinkėse siautėjantis maras 235 ir prie BK artėjanti 4000 švedų kariuomenė, 

vadovaujama generolo Pontuso. 

sausio 19 d. LDK maršalkos Jono sapiegos universalas ukmergės pavieto 

bajorams atskleidžia kai kurias tų dienų aplinkybes. negausi LDK kariuomenė 

(apie 1500 žmonių) dislokavosi prie Rokiškio, ketindama sulaikyti artėjančią 

keliolikos tūkstančių švedų kariuomenę. sapiegos teigimu, tai buvo tas 

pats, kas „gesinti liepsnojančią ugnį lašeliu vandens“. Tačiau žvalgų teikiama 

informacija leido manyti, kad švedai ketina atkirsti Biržų pilį, ją sudeginti ir 

žygiuoti gilyn į Lietuvą Žemaitijos kryptimi. Tokia žinia vertė veikti nedelsiant. 

Pavieto bajorai buvo kviečiami atvykti ir papildyti LDK kariuomenės gretas 236 . 

Pats Radvila buvo šiek tiek pasimetęs. „Pats su maža saujele žmonių šen bei ten 

jodinėju, nenulipdamas nuo arklio ir varginu priešą“, – rašė LDK kancleriui 

A. s. Radvilai 237 . Kristupo II žvalgų duomenimis švedų planai Biržų atžvilgiu 

buvo kontraversiški. Vienų teigimu, Pontusas ketino pasiekti Biržus, kad geriau 

aprūpinti įgulą. Kitų žiniomis, kad sugriautų šią pasienio tvirtovę. Teisesni buvo 

pirmieji, nes sausio pabaigoje pilies įgula buvo aprūpinta maistu, naujais kareiviais. 

Labiausiai nuo šios milžiniškos kariuomenės žygio vėl nukentėjo BK valstiečiai. 

Kristupas II rašė, kad Pontusas „visą savo rūstybę mano valdose išliejo 

ant valdinių […], sudegino keletą kaimų, nepasigailėdamas abiejų lyčių žmonių, 

įsakydamas žudyti net mažus vaikus“. 

Radvilos įsakymu pulkininkas sėjus ir poručnikas Karmanovskis su savo 

būriais užpuolė dalį švedų prie pat Biržų pilies ir „raiti kapojo kardais už tai, 

kad nekrikščioniškai žudė apylinkių valstiečius“ 238 . švedai išties žiauriai elgėsi 

su BK valstiečiais. Vienas švedų įgulos vadų Jonas Heringas kaltintas, kad 

suluošino ir pakorė daug Radvilos valstiečių, už ką „Dievas jį paralyžiavo“ 239 . 

Tomis dienomis dar ne kartą Biržų ir Parovėjos apylinkėse buvo gaudomi švedų 

belaisviai 240 . Jie suteikė nemažai informacijos apie švedų kariuomenės judėjimą 

2 5 

„W moich Birżach mrą praesidiary”, 1626. vi. 4. prie anykščių. k. radvila vilniaus vyskupui, RNB, 

f. 971, ap. 2, Col. aut. 115, l. 150. 

236 

1626. i. 19. rokiškis. j. s. sapiega ukmergės pavieto bajorams, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 133, 

l. 144. 

2 7 

1626. i. 21. stovykla prie nemunėlio. k. radvila a. s. radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr.102. 

238 1626. i. 27. b. v. k. radvila nežinomam adresatui, AR, dz. IV, kop. 314. 

2 9 1626.viii. 25. stovykla prie Biržų. a. snarskis k. radvilai, AR, dz. V, nr. 14701. 

240 apskritai pabrėžtinas pozityvus k. radvilos elgesys su švedų belaisviais, kuriuos siekta perverbuoti. 

to priežasčių galima įžvelgti keletą: karinis pragmatizmas, siekiant sustiprinti savo dalinius ir 

išvengti švedų kariuomenės papildymo; radvilos humaniškumas; siekis mainų būdu išlaisvinti saviškius, 

patekusius į nelaisvę, ir kt. 

77

78 


BK teritorijoje. švedų kariuomenė sausio pabaigoje buvo apsistojusi dviejuose 

BK kaimuose kelių kilometrų nuo Biržų atstumu šalia n. Radviliškio vieškelio. 

Belaisvis negalėjo nurodyti kaimų pavadinimų, tačiau detaliai nupasakojo įspūdingų 

švedų pajėgų, atžygiavusių nuo Valmuižės, sudėtį. Jas sudarė 28–32 kuopos, 

kuriose buvo ir 125 škotų pėstininkai, 6 lauko patrankos. sausio 25 d., vieno 

Biržų malūnininko žiniomis, švedai rogėmis iš pilies nugabeno 20 patrankų į 

stovyklą, be to, siekdami atsigriebti už prarastus žmones, patys su keliolika raitelių 

kornetų „užpuolė ir padegė kelis Jo Kunigaikštiškos Šviesybės (t. y. Radvilos) 

kaimus, o žmones sumetė į ugnį“ 241 . 

Parėmęs pilies įgulą vasario pradžioje Pontusas su savo kariuomene patraukė 

link saločių ir šalia jų įkūrė stovyklą. Radvilos pavedimu naktimis J. Vechmano 

kazokų būriai rengė pasalas, apsunkindami švedų judėjimą. Radvilos būriai 

tuo metu dislokavosi Linkuvoje, kurią etmonas laikė puikia strategine vieta 

esamomis aplinkybėmis, iš kur vienodai greitai buvo įmanoma pasiekti Bauskę, 

Biržus, Pasvalį, Žeimelį ir Joniškį 242 . Pilies blokada nebuvo visiška, nes švedų 

įgula dažnai rengė išpuolius ir plėšė apylinkių gyventojus. Kaspero Kosmovskio 

teigimu, „valstiečiai nebenori paklusti ir dirbti, ir ketina su viskuo eiti į Lietuvą 

(t. y. palikti BK teritoriją) 243 “. 

švedų įgulos padėtis ir toliau buvo sunki, tačiau pėstininkų stygius, taip pat 

nesėkmingi bandymai užverbuoti svetimšalius kareivius, tai rodo, kad Kristupo 

II Radvilos kariuomenėje nesugebėta pasinaudoti susidariusia palankia proga 244 . 

Kristupas II Biržams atgauti į kovą pasiuntė savo privačios kariuomenės būrius, 

už ką jam dėkojo A. K. Gosievskis, tačiau raginimų pulti pilį, kurioje, jo 

žiniomis, beliko tik 50 švedų kareivių, ir pažadų būsimuose seimeliuose ir seime 

kalbėti apie kompensacijos Radvilai sumokėjimą nepakako. Pats Gosievskis tuo 

metu negalėjo padėti pilį apgulant, nes susidūrė su karinės drausmės problemomis 

jam pavaldžiuose pulkuose, besidislokavusiuose prie Anykščių. Karininkai 

vienas po kito paliko jo stovyklą. Beje, ne viename laiške Radvilai Gosievskis 

šalia valstybinio Biržų pilies veiksnio minėjo ir privatų Radvilų motyvą, pilies 

241 

1626. i. 25. švedų belaisvių, sugautų prie parovėjos, apklausos aktas, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 

321/2, nr.105. 

242 

1626. ii. 2. stovykla prie mūšos; ii. 4. gailėnai; ii. 5. linkuva, k. radvila ldk vėliavininkui p. 

pacui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 115, l. 115-117. 

24 

1626. vii. 8. stovykla prie anemburko k. kosmovskis k. radvilai, AR, dz. V, t. 163, nr. 7448. 

244 1626. vi. 4. prie anykščių, vi. 12. k. radvila m. korfui ir smolensko vaivadai, RNB, f. 971, ap. 2, 

Col. aut. 96, l. 65; aut. 115, l.151.


aprūpinimą gausia įgula siedamas su BK teritorijos saugumu 245 . 1626 m. rugpjūtį 

iš Livonijos Biržų atgavimui (o recuperowaniu Birz) buvo pasiųsta 400 raitelių, 

tarp jų 100 pavieto totorių. Be jų, prie Biržų jau buvo dislokuota 200 raitelių, 4 

pėstininkų vėliavos, turėjusios apie 500 kareivių 246 . Tokių pajėgų užteko visiškai 

pilies blokadai, tačiau nepakako pilies šturmui. Turint žinių apie švedų ketinimą 

sustiprinti pilies apsaugą, prie Biržų pasiųsta papildomai 7 vėliavos (6 totorių). 

Be to, Kristupas II įsakė vienai savo husarų vėliavai, vykstančiai į smolensko 

vaivados stovyklą, apsisukti ir grįžti atgal prie Biržų 247 . Pilies apgulties metu 

nuolat buvo rengiamos pasalos, siekiant paimti į nelaisvę įgulos kareivių. Radvilos 

pajėgos įsitvirtino miesto perkasose ir liuteronų bažnyčioje. švedai, tai 

pastebėję, šaudė į bažnyčią iš patrankų, užmušė keletą rinktinių 248 . 

1626 m. pabaigoje įgulos padėtis tapo kritiška: visiškai išseko maisto atsargos, 

šieno rezervai, malkų stygius buvo toks aktualus, jog švedai dalimis ėmė 

deginti liuteronų bažnyčią ir medines trobeles, kurias patys buvo pastatę pilies 

teritorijoje. Pilyje tuo metu buvo ne daugiau kaip 200 pėstininkų. Paradoksalu, 

tačiau, nepaisant sunkios įgulos padėties, paimti pilį beveik nebuvo jokių šansų, 

kadangi „nebuvo su kuo, nebent patys pasiduotų ar išmirtų badu“ 249 . Iš tikrųjų 

puolančiųjų stovykloje buvo nedaug pėstininkų ir tik vienas kapitonas. Biržų seniūnas 

prašė Radvilos atsiųsti Korfą, Krečkovskį, sosnovskį ir kitus karininkus 

bei vokiečių pėstininkų papildymą. Problema buvo ir svetimšalių parsidavėlių 

dezertyravimas. skrobovičius siuntė Radvilai pėstininkų ir kazokų sudėties rejestrus, 

pranešė apie 6 pabėgusius vengrus ir jų gaudymą 250 . skaudus faktorius 

buvo BK žemionių nenoras prisidėti prie pilies atgaivinimo ir karinės prievolės 

vengimas. Vieni bajorai bėgo nepasiekę karinės stovyklos, kiti atvykdavo, bet, 

išgirdę apie besiartinantį švedų pastiprinimą, pasitraukdavo, majoro M. Korfo 

vėliava atvyko be savo vado. skrobovičiui pasiuntus šauklius į Panemunę, kur 

gyveno anksčiau karinėje Radvilų klientūroje garsėjusi Vechmanų giminė, šie 

pranešė, jog minėtos valdos bajorai „neturi noro tarnauti ir nėra pasiruošę mū- 

245 

„dla ostrzeżenia Incursyi nieprzyjacielskiej do przyległych wsi tamecznych“, „(...) abym dóbr WXM od 

szarpania żołnierskich ochraniał“, 1626. vi. 4., vi. 9. anykščiai. a. k. gosievskis k. radvilai, RNB, f. 

971, ap. 2, aut. 116, l.111-112, 120; 1626. vi. stovykla prie anykščių. karininkų raštas dėl išsiskirstymo 

į namus, RNB, f. 971, ap. 2, aut. 96, l. 10. 

246 

1626. viii. 8. stovykla prie anemburko. k. kosmovskis k. radvilai, AR, dz. V, t. 163, nr. 7448, l. 25, 29. 

247 

„Wiadomośc, iz nieprzyjaciel chce czatę potężną pod Bierże uczynię”, 1626. viii. 27. stovykla prie 

jaunamuižės. k. kosmovskis k. radvilai, AR, dz. V, t. 163, nr. 7448, l. 43. 

248 

1626. Xii. 3. stovykla prie Biržų. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507. 

249 


250 


79

80 


šiams nei husarų, nei kazokų kuopose“. skrobovičius su nedideliu pėstininkų 

būriu be įtvirtinimų stovyklavo Kilučiuose prie Biržų, Korfo būrys Panemunėje. 

Radvilos dvariškis M. Piuro kartu su Biržų seniūnu registravo pėstininkus, daugelis 

kurių sirgo, ir mokėjo jiems jurgeltą 251 . Papildymas iš zabludovo rinktas 

labai sunkiai. Ilgame kelyje iš zabludovo į Biržus pėstininkai išsibėgiojo, net 

kazokai, gavę pinigus, savavališkai paliko stovyklą. Radvilos klientas Dovydas 

Božymovskis, apsilankęs stovykloje prie Biržų, konstatavo, kad Biržų seniūnui 

norint rezultatyviai tęsti apgultį, reikalingi vokiečių pėstininkai, karuose patyrę 

žemionys ir kelios lengvosios patrankos 252 . Vis sunkiau darėsi grobti belaisvius, 

nes švedai toliau už pilies vartų nebeišeidavo 253 . 

Biržų seniūnas skrobovičius organizavo gerą pilies apgultį. Pagrindinė jo 

stovykla buvo viename kaime už širvenos ežero, iš kurios dieną naktį buvo prižiūrima, 

jog niekas nepatektų į pilį ir niekas neišeitų. Liuteronų bažnyčioje buvo 

dislokuota pėstininkų pasala, tiesiogiai saugojusi pagrindinius pilies vartus. švedai 

patrankų ugnimi privertė pėstininkų pasalą iš bažnyčios pasišalinti. Radvilos stovyklos 

kareiviams stokojant maisto, buvo išsiųsti universalai į ukmergę ir Anykščius. 

Proviantas pristatytas tik iš ukmergės. Radvilos stovykla provianto problemą 

sprendė vietinių valstiečių sąskaita. salamiesčio valdos, turbūt mažiausiai nukentėjusios 

nuo švedų, valstiečiai buvo raginami tiekti maisto produktus „savo kariuomenei, 

ginsiančiai jų gyvybes ir namus nuo priešo išpuolių iš pilies ar karaliaus 

kareivių plėšikavimo“. Įdomu tai, kad švedų įgulą pilyje, salamiesčio paseniūnio, 

kuris buvo patekęs į nelaisvę ir pabėgo, liudijimu, sudarė vien tik švedai ir nė vieno 

vokiečio. švedų kapitonai laikėsi nuostatos nepasiduoti tol, kol liks bent kokios 

maisto atsargos. Metų pabaigoje pilyje vis daugėjo sergančių ir mirštančių, pradėti 

pjauti ir valgyti paliegę arkliai, kurių beliko mažiau nei 10 254 . Greitu pilies atgavimu 

Radvilos stovykloje jau niekas neabejojo. švedų įgulai dar tebesant pilyje, 

Kristupas II savo klientams (skrobovičiui, Piuro, Korfui) jau dalijo nurodymus, 

kaip elgtis atgavus pilį. Minėti dvariškiai turėjo prižiūrėti, kad pasitraukianti įgula 

nieko neišneštų iš pilies, surašyti detalų pilies inventorių, iki Radvilos atvykimo į 

Biržus sulaikyti visus pilyje buvusius žmones, nepriklausiusius švedų įgulai, nesiaiškinant, 

kurie iš jų išdavikai, o kurie ištikimi Radvilai. Ypatingai akcentuotas 

pilies sustiprinimo poreikis tiek fortifikacine, tiek įgulos prasme. Įgulos papildy- 

251 

1626. Xii. 3. vilnius. s. svirskis k. radvilai; 1626. Xii. 21. Balninkai. m. piuro k. radvilai, RNB, 

f. 971, ap. 2, Col. aut. 116, l. 124-126, 129-130. 

252 

1626. Xii. 26. stovykla prie Biržų. d. Božymovskis k. radvilai, AR, dz. V, t. 28, nr. 1268. 

25 

1627. i. 1. stovykla prie Biržų. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507. 

254 

1626. Xii. 26. stovykla prie Biržų. d. Božymovskis k. radvilai, AR, dz. V, t. 28, nr. 1268.


mui turėjo būti sutraukti bajorai iš Radvilos valdų upytės ir ukmergės pavietuose, 

atsisakius nuostatos priimti į pilį žmones iš kitur. Pilis vėl turėjo tapti BK lokalinę 

visuomenę konsoliduojančiu, saugančiu faktoriumi. Radvila rašė, jog „net valstiečiai 

taps paklusnesni, išgirdę, kad pilis grįžta mums“ 255 . 

Pilį kartu su buvusiomis joje patrankomis Radvilos atgavo 1627 m. sausio 

26 d. pagal sausio 19 d. Baldenmuižės paliaubų sutartį. LDK buvo nemažai abejojančių 

šios sutarties naudingumu, manyta, jog Biržų susigrąžinimas yra vienintelis 

teigiamas jos aspektas, beje, patys švedai pripažino, jog Biržų pilies atidavimas 

mainais už Liauduonos pilį yra nuostolingai nelygiavertis 256 . Vis dėlto 

lokaliai BK visuomenei sutartis neabejotinai buvo pozityvi, nes suteikė galimybę 

atstatyti karo veiksmų pakirstus regioninius ryšius. Pirma, pilies susigrąžinimas 

vėl leido jaustis saugiai, antra – sutartis, nutraukusi karinius veiksmus Žemaitijoje, 

šiaurės Lietuvoje, Žiemgaloje, Livonijos dalyje, garantavo prekybos laisvės 

atnaujinimą šiame regione 257 . 

Atgavus pilį. Atgavus pilį, Biržų seniūnas įvykdė Radvilos nurodymą dėl 

pilies įgulos, sudarydamas ją tik iš Radvilos pėstininkų. smolensko vaivados 

siūlymas palikti pilyje pėstininkų būrį su dviem rotmistrais nebuvo priimtas. Žemionys, 

grįžtantys į pilį, taip pat nebuvo įleidžiami 258 . Valdiniai, ypač Biržų valsčiaus 

buvo taip nualinti karo, jog, anot skrobovičiaus, „neturėdami nei kuino, nei 

jokio daikto, neturi kuo pradėti atstatymą“. o nuskurdusių valstiečių naudojimas 

vežti medieną palivarkams atstatyti tuo metu būtų išvis nepateisinamas, todėl 

Radvila prašytas atsiųsti pastočių iš kitų valdų, kurių karo veiksmai nepalietė. 

Pinigai įgulos kareivių algoms tuo metu taip pat ėjo ne iš BK valdų. BK dvarų 

gyvuliai buvo grąžinami į kunigaikštystę. Biržų, naradavo, Parovėjos, Pagervės, 

n. Radviliškio dvarų gyvuliai laikinai buvo patalpinti Papilyje 259 . 

1627 m. pabaigoje pilies aprūpinimo klausimas seime svarstytas dar nebuvo. 

Kadangi pilį saugojo negausi Radvilos įgula (1627 m. kovą ją sudarė tik 

20 kareivių), be to, po švedų išėjimo ji liko apgriauta, be artilerijos, nerimas dėl 

255 

1627. i. 20. minskas. k. radvilos laiškai k. skrobovičiui, m. piuro, m. korfui, Baltarusijos Nacionalinis 

Istorijos Archyvas, f. 694, ap. 3, b. 6, l. 16-17v. 

256 

1627. iv. 6. orlė. s. kurošas k. radvilai, AR, dz. V, t. 173, nr. 8080; 1627. ? ? m. Beženskis k. radvilai, 

AR, dz. V, t. 17, nr. 637, cz. III, l. 19. 

257 

H. Wisner, rozejm w Baldenmojzie (1627), Lietuva ir jos kaimynai. Nuo normanų iki Napoleono, 

Vilnius, 2001, p. 271-272; a. tyla, Lietuva ir Livonija (…), p. 191.. 

258 

1627. ii. 4. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507. 

259 

lėšos įgulai 1627 m. pradžioje ėjo iš upytės naujamiesčio dvaro pajamų, 1627. II. 4. Biržai, III. 16. 

Vyžuonos. K. Skrobovičius K. Radvilai, ar, dz. v, t. 359, nr. 14507. 

81

82 


galimo naujo jos praradimo per visus 1627–1629 m. buvo pagrįstas 260 . 1627 m. 

viduryje etmonas L. sapiega dėl vėl gresiančio švedų įsiveržimo žadėjo atsiųsti 

į Biržų pilį 300 pėstininkų, 200 kazokų. Be to, pilyje nuo rugpjūčio mėn. buvo 

dislokuotas kapitono šaniavskio pėstininkų būrys. Žadėtam pastiprinimui neatvykstant, 

šaniavskio būriui pasitraukus sutikti gabenamos artilerijos, o BK bei 

kitų upytės pavieto žemionių nepavykstant pritraukti pilies gynybai, jos situacija 

vėl tapo kritiška. Juo labiau, kad tuo metu švedai persikėlė per Dauguvą, priartėjo 

prie sienos, užpuolė ir sumušė Biržų kazokų stovyklą. šaniavskio daliniui sugrįžus 

į pilį, padėtis stabilizavosi tik iš dalies, nes kareiviai, negaudami atlyginimų 

daugiau kaip pusmetį, dėvėdami nutriušusią uniformą, buvo prie maišto ribos. 

Gyvuliai iš Parovėjos dvaro ganyklų prevenciniais tikslais nuginti į salamiestį, 

kol žinios apie švedų kariuomenės judėjimą negarantuos deramo saugumo 261 . 

1628 m. kovo pradžioje šaniavskio pėstininkai iš pilies išbėgiojo, pats rotmistras 

taip pat išvyko. Biržų seniūnas pranešė Radvilai, jog smolensko vaivada padėti 

piliai atsisakė, o pats su 20 pėstininkų įgula nežinąs ką daryti. Klausė, ar Radvila 

nuspręs pasielgti su pilimi pagal ankstesnį savo sumanymą – išvežti patrankas ir 

laikinai palikti tvirtovę (turbūt prisimintas 1625 m. atvejis). Pasvalyje skrobovičius 

buvo susitikęs su Vilniaus vaivada, tačiau šis taip pat atsisakė duoti žmonių 

pilies apsaugai. Balandžio viduryje pilyje buvo apie 60 pėstininkų. Pilies įgulai 

žmonių labai trūko. Karinėje–epistolinėje informacijoje Kristupui II Radvilai 

apie „ne pagal poreikius aprūpintas pasienio pilis, kuriose stinga pėstininkų“ 

greta Bauskės ir Dyneburgo tvirtovių nuolat minėti Biržai 262 . 

Paskutinės švedų grėsmės apraiškos pastebimos 1629 m. švedų baimė buvo 

tokia didelė, jog n. Radviliškio valdos bajorai ir valstiečiai masiškai traukėsi į 

Biržus, o užnerio urėdininkas rūpinosi pilies apsauga galimo pavojaus atveju 263 . 

1629 m. viduryje BK dvarai ėmė pamažu grįžti prie ankstesnio gyvenimo ritmo. 

švedmečio rezultatas buvo BK valstiečių išsibarstymas ir nuskurdimas, savo 

ruožtu nulėmęs dvarų ūkininkavimo stagnaciją. Žvelgiant regioniniu žvilgsniu 

ir pasikliaunant patikima užnerio dvarų urėdininko informacija, galima teigti, 

kad labiausiai nuo karo nukentėjo Biržų, Papilio ir salamiesčio valdos, t. y. BK, 

260 

1627. Xii. ? s. Bučinskis k. radvilai, “Spisek orleanski”, s. 227; a. tyla, lietuva ir livonija (…), 

p. 199-200.. 

261 

1627. viii. 12; viii. 19; viii. 23; Xi. 27; Xii. 9; Xii. 23; 1628. ii. 15. k. skrobovičius k. radvilai, 

AR, dz. V, t. 359, nr. 14507. 

262 

1628. vi. 17, Xii. 29. elkmuižė. m. korfas k. radvilai, RNB,f. 971, ap. 2, Col. aut. 96, l. 53-55. 

263 

1628. iii. 15; v. 15; Xii. 13; 1629. X. 9. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 

14507; 1629. i. 30 salamiestis; iii. 22. Balninkai. m. piuro k. radvilai, AR, dz. V, t. 269, nr. 11728.


o mažiausiai Vyžuonos, Alanta ir Dubingiai 264 . 

Išvados 

1. Biržų pilies kuriamą pobūdį pirmiausia lėmė tai, jog ji buvo vienintelė valstybinės 

reikšmės BK institucija. Tą pripažino valdovai Vazos, valstybės dignitoriai, 

įvairių LDK ir Lenkijos pavietų bajorai, patys Radvilos, švedai. Dėl ypatingos 

strateginės padėties ir su tuo susijusios valstybės teritorijos gynybinės funkcijos 

(šiaurinių LDK sienų, Žemaitijos, net visos Lietuvos, įskaitant Vilnių, apsauga nuo 

švedų; Kuršo ir Livonijos apsauga nuo rusų) ši tvirtovė praaugo lokalios institucijos 

ir lokalių privačios valdos ryšių ribas. xVII a. 3–4 dešimtmetyje Biržų pilies 

aprūpinimo valstybės lėšomis bei žmonėmis (iki karo ir karo metu) ar finansinės 

kompensacijos Radviloms už patirtus pilies eksploatavimo nuostolius sprendžiant 

valstybės reikalus (po karo) ne kartą figūravo seimuose ir seimeliuose (Biržų pilies 

klausimą pavyko aptikti net 24-ių seimelių instrukcijose). Minėtas asmeninis 

Biržų–Dubingių Radvilų santykis su savo valda, t. y. dažnas lankymasis BK ir tiesioginis 

rezidencinės–reprezentacinės pilies ir jos rūmų paskirties kūrimas, reiškė 

aktyvų asmeninį didikų interesą. Valstybinio ir privataus interesų koegzistencija 

bei pilies funkcijų įvairovė lėmė ryšių, kuriuos kūrė ir kuriuose dalyvavo pilies visuomenė 

ir visa BK visuomenė, savitumus. Taikos ir karo metų kontekstuose ryšių 

pobūdis pilies socialinėje erdvėje šiek tiek skyrėsi. 

2. Pilis taikos metu BK pirmiausia buvo administracinis centras. Joje gyveno 

ir veikė Radvilų valdžią ir stabilumą valdoje užtikrinantys klientūriniai ir kariniai 

svertai (užnerio valdų ir BK seniūnas; dvariškiai; pilies įgula). Kita vertus, 

kaip valdžios realizavimo vieta ir simbolis pilis traukė beveik visas lokalios visuomenės 

grupes, negyvenusias pačioje pilyje: bajorus ir dvaro klientus (karinė 

tarnyba; žemėvaldos tvarkymo įteisinimo procedūros; korespondencijos pristatymas; 

jurgeltų išmokėjimas; lokalių BK dvarų administravimo reikalų tvarkymas; 

mokesčių mokėjimas), miestiečius (karinė tarnyba; jurgeltų išmokėjimas), 

žydus (finansinės operacijos), totorius (karinė tarnyba), valstiečius (inventorių 

surašymas). Pilies gynybinė paskirtis ir karinė trauka, dariusi ją kariniu centru, 

suformavo savitą lokalios visuomenės dalį – pilies visuomenę. Pastaroji buvo 

skirta saugoti, ginti, aptarnauti ir aprūpinti pilį. Pilies visuomenė buvo socialiai 

ir tautiškai eklektiškas ir ypač margas sociumas, nes susidarė išorinių (pilies 

264 1629. iv. 26. salamiestis. m. piuro k. radvilai, AR, dz. V, t. 269, nr. 11728. 

83

84 


įgula) ir vidinių BK (pilies žmonės: amatininkai ir rinktiniai) ryšių dėka. Pilies 

įgula (profesionalūs karininkai ir pėstininkai) formuota samdos, o pilies žmonės 

daugiau burti prievolių pagrindu (išskyrus cekhauzo samdytus amatininkus). 

Įgulos gyvenimas tiek taikos, tiek karo metu metu buvo pakankamai uždaras ir 

nekomunikatyvus kitų BK visuomenės grupių atžvilgiu. Tą lėmė ne tiek atskira 

pilies jurisdikcija nuo miesto jurisdikcijos (kareivių pavaldumas karininkams; 

karinių artikulų galiojimas pilies teritorijoje; pilininko urėdo egzistavimas), kiek 

profesinė įgulos paskirtis, beveik nesudariusi progų eiliniams kareiviams išeiti 

už pilies teritorijos ribų. Pilininkas atliko ryšių tarp pilies savininko, pilies įgulos 

ir pilies žmonių tarpininko vaidmenį. nedidelis nuolatinės įgulos narių skaičius 

(20–80 žmonių) taikos metu aiškintinas finansiniais jos išlaikymo sunkumais bei 

suvokimu, kad netikslinga laikyti daug dykinėjančio karinio personalo. Taikos 

metu įgulos kareiviai tik ėjo pilies sargybą ir kartais dalyvaudavo cekhauzo inventoriaus 

pervežimo darbuose, kurių metu susidurdavo su valstiečiais. Karinės 

disciplinos veiksnys objektyviai ribojo platesnių kareivių kontaktų su kitų luomų 

atstovais galimybes. Įgulos ir privačios Radvilų kavalerijos karininkai turėjo 

daugiau socialinio bendravimo sąlygų, nes didikai, ypač Kristupas II ir Jonušas, 

siekdami užtikrinti valdos saugumą, siekė jų integravimosi lokalioje visuomenėje. 

Karininkai buvo įliejami į dvaro/kaimo visuomenę: jiems netoli pilies arba 

Kuršo pasienyje dalijami palivarkai (užstato ar leno teise), suteikinėjant svarbius 

BK urėdus (Biržų vaito; pilininko; lokalinių valdų administratoriaus). šaltiniuose 

aptikta keliasdešimt karininkų, turėjusių žemėvaldą BK. Didžioji jų dalis buvo 

svetimšaliai: vokiečiai (Boltas; Vechmanai; Plėjeris; Viberkas), prancūzai (ceridonas; 

de la noe). Pilies visuomenės dalimi taip pat buvo arsenalo personalas, 

sudarytas iš cekvarto (urėdas atsirado xVII a. 3 deš.), patrankininkų ir amatininkų. 

Pradžioje arsenalu rūpinosi Biržų dvaro klientai, vėliau cekvartais (karininkui 

prilygstanti pareigybė) ar artileristais samdyti artilerijoje nusimanantys 

žmonės, dažniausiai vokiečiai iš Prūsijos (frichtsrichtas; štrėvelis; Pliateris). 

3. svarbus lokalinės visuomenės gyvenimo aspektas, turėjęs įtakos gyvenimo 

būdo pokyčiams, taigi ir ryšiams, buvo karas. Išskirtini trys periodai, kai 

Livonijos karo veiksmai tiesiogiai lietė BK teritoriją ar Biržų pilies visuomenę 

(1600–1601, 1617–1618, 1621–1622, 1625–1627 m.), nors dėl įvairių karinių 

ekscesų bei nuolat cirkuliuojančios informacijos apie švedų ir rusų kariuomenių 

judėjimus kaimyninėse teritorijose, formavusios nuolatinio pavojaus jausmą, 

teigtina, kad BK visuomenė visą xVII a. pirmąją pusę gyveno karo būklės jausmu. 

šioje karinėje kasdienybėje Biržų pilis daugeliu aspektų buvo kaip socialinės 

komunikacijos ir ją sąlygojančios karinės veiklos epicentras. Pilis ne kartą


buvo tapusi karine būstine, iš kurios etmonai (J. K. chodkevičius, Kristupas I ir 

Kristupas II Radvila) vadovavo LDK kariuomenės veiksmams Livonijoje. šia 

prasme pilis buvo korespondencinės informacijos, kurią labai intensyvino karo 

veiksnys, centru. 2. Pilis atliko tarpinės karinės bazės, kurioje vykdavo kariniai 

surašymai, apsistodavo LDK kariuomenės daliniai funkciją. 3. Pilyje saugoti 

karo belaisviai (švedai, vokiečiai, latviai, estai). 4. Pilis buvo provianto telkimo 

ir paskirstymo regione centras. Provianto, skirto pilies visuomenei išlaikyti, 

šaltiniai buvo trys: pajamos ir derlius iš piliai priklausančių palivarkų; rezervai, 

atsiunčiami iš kitų Radvilų valdų; provianto pirkimas už BK dvarų lėšas Rygoje. 

Karo metu pilis buvo ir kaip LDK kariuomenės provianthauzas, už LDK iždo 

lėšas aprūpinantis stovyklų gurguoles. 5. Pilis saugojo vietinę visuomenę nuo 

potencialių karinių pavojų (švedų; valdovo bajorų – žemionių; įvairių plėšikaujančių 

gaujų), ji tam ir buvo pastatyta, kad užtikrintų BK visuomenės funkcionuojančių 

ryšių stabilumą ir nepažeidžiamumą; karo metu joje slėpdavosi pilies 

visuomenei nepriklausę BK gyventojai – bajorai–žemionys, miestiečiai. 6. 

Išskirtinis pilies arsenalo komunikacinis vaidmuo. Pilies cekhauzas buvo bene 

svarbiausia pilies struktūrinė dalis, turėjusi ne tik karinės, bet ir reprezentacinę 

reikšmę (pilies svečių lankymosi vieta; magistrato archyvo saugojimo karo metu 

vieta; patrankų naudojimo elekcinio seimo metu galimybė). Livonijos karo metu 

arsenalo inventorius ir įranga buvo naudojama ne tik BK gynybai, bet gerokai 

platesniu mastu – kaip bene svarbiausia LDK kariuomenės ginkluotės rezervinė 

bazė (daugkartinis Radvilų patrankų ir muškietų naudojimas Kuršo ir Livonijos 

pilių mūšiuose; šaudmenų ir parako rezervų tiekimas; į karo veiksmų zoną gabenamos 

karinės amunicijos ir ginkluotės priežiūra). 

Karo metu po BK judėjo daug didesnis žmonių srautas nei taikos metu. 

Tarp šių žmonių karinės veiklos vykdymo ir savo saugumo užtikrinimo pagrindu 

dalyvavo ir BK gyventojai. Be to, vyko nuolatinė abipusė Kuršo ir BK gyventojų 

migracija, priklausomai nuo kariuomenių judėjimo maršrutų. BK valstiečiai 

LDK kariuomenei turėjo pristatyti proviantą, atlikti transporto patarnavimus. 

Biržų dvaro gydytojai (Matas (Vorbek Letovas ??), Dovydas Detelevesas) pilyje 

gydė Livonijos kampanijoje sužeistus kareivius. BK bajorai–žemionys vežiojo 

karinę korespondenciją ir kazokų bei dragūnų kavalerijos sudėtyje tiesiogiai dalyvavo 

kariniuose veiksmuose. 

Karo situacija lokaliai visuomenei ne tik kūrė naujų ryšių progas, bet veikė 

senuosius. Ypač BK visuomenę vargino įvairių karinių formuočių (švedų, Kuršo 

kunigaikščių pavaldinių, LDK dalinių, Radvilų asmeninių dalinių) veiksmai 

regione, pasireiškę įvairiomis negatyviomis formomis: teisėtu provianto rinki- 

85

86 


mu, prievartiniu jo atiminėjimu, tiesioginiu plėšikavimu, valstiečių žudymu. Tai 

aštrino konfliktus tarp kareivių ir vietinių gyventojų. Labiausiai nuo įsiveržimų 

kentėjo n. Radviliškio valdos gyventojai, gyvenę prie pat Kuršo sienos, Biržų ir 

Papilio pavaldiniai, gyvenę netoli pilies. Pažymėtina, kad BK valstiečiai taip pat 

patys taip pat neatsisakydavo pagundos plėšti ištuštėjusių palivarkų. Karas ardė 

nusistovėjusius prekybinius ryšius: iš pirklių ir valstiečių, mėginančių vykdyti 

įprastines keliones į Rygą, buvo atiminėjamos prekės, Biržuose ir BK miesteliuose 

nebevyko mugės, nefunkcionavo turgūs. Tačiau karo metu reikšdavosi 

prekybiniai kontaktai, nebūdingi BK taikos metui: pilis tapdavo bene vienintele 

vieta, kur BK gyventojai galėjo realizuoti savo produkciją ir taip bent iš dalies 

atkurti prekybinius ryšius; į provianto telkimo pilyje procesą buvo įtraukiami BK 

geografinėje erdvėje gyvenančių valdovo valdų laikytojai; laikinais prekybiniais 

centrais tapdavo mobilios karo stovyklos. 

Karo faktorius bent laikinai keitė pilies visuomenės sociostruktūrą, praturtindamas 

pilies karininkų spektrą anglosaksais: airiais (Butleris), anglais ir škotais 

(Astonas, Donovajus). 1612–1655 m. aštriausiais Livonijos karo momentais 

ne kartą pilyje buvo dislokuojama iki kelių šimtų samdytų anglosaksų pėstininkų. 

Pastariesiems paprastai vadovaudavo jų tautybės karininkai. Tokie kariniai 

daliniai nepasižymėjo drausme, buvo neprognozuojami, bet kada galėjo pereiti 

į švedų pusę, dažnai dezertyruodavo, jų kontaktai su vietiniais gyventojais buvo 

minimalūs, o buvimas BK tęsdavosi tol, kol budavo patenkinamas jų veiklos 

pragmatinis motyvas – grynųjų pinigų gavimas už karinę tarnybą. 

1625–1627 m. švedmečiu BK tapo karščiausių karo veiksmų zona, situacija 

keitėsi tiesiog dienomis. BK realiai niekas nekontroliavo, nors tą daryti 

siekė ir švedai, ir Kristupas II Radvila. 1625 m. iškilus švedų totalinio įsiveržimo 

grėsmei, pilies gynybai buvo telkiami ne tik BK gyventojai. Kristupas II Radvila, 

siekdamas apsaugoti Biržų pilį, mėgino pritraukti į BK kuo daugiau karinės 

aplinkos žmonių iš už BK ribų (surinkti valstiečius–rinktinius ir bajorus–žemionis 

upytės, ukmergės, Kauno pavietuose ir Žemaitijoje esančiuose valdovo stalo 

dvaruose, Radvilų slucko ir Kopyliaus kunigaikštystėse; padidinti svetimšalių– 

samdinių pėstininkų skaičių). Dėl valdovo zigmanto Vazos abejingo valstybinio 

požiūrio į šiaurinių LDK sienų ir Biržų pilies saugumą teigtina, kad tik Kristupo 

II lėšų ir klientūrinės dvaro sistemos organizuotumo dėka pavyko gynybai sutelkti 

BK visuomenę ir pritraukti nedideles papildomas pajėgas bei apginti pilį 

nuo 8000 švedų kariuomenės pirmosios apsupties metu (rugpjūčio 5–10 d.). Dėl 

daugelio nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių (maro protrūkis tarp įgulos karių; 

papildomų švedų artilerijos rezervų atgabenimas; per didelė kiekybinė švedų


ir pilies gynėjų disproporcija; informacijos apie švedų veiksmus stygius; įgulos 

išsekimas) antrasis pilies šturmas (rugpjūčio 29 d. – rugsėjo 5 d.) švedams pavyko. 

Rugsėjo viduryje Radvilos būriams atkirtus pagrindines pajėgas nuo švedų 

įgulos, prasidėjo daugiau kaip metus trukusi Biržų pilies atgavimo epopėja. Pilis 

buvo blokuojama, siekiant išsekinti švedų įgulą nuolatiniais smulkiais puldinėjimais, 

belaisvių grobimu, maisto stygiumi. Pajėgų visapusiškam šturmui nepakako. 

Be to, visą laiką vyko nuolatinės derybos su švedais belaisvių apsikeitimo 

ir įgulos galimo pasidavimo klausimais. 1626 m. pradžioje įgula gavo papildymo 

rezervus ir blokada nebebuvo totali. 

BK gyventojų dalyvavimas atgaunant pilį buvo nevienodas. Vienu svarbiausių 

apgulties prižiūrėtojų, nuolat informavusių Radvilą, buvo BK seniūnas 

K. skrobovičius. Didžioji dalis BK bajorų–žemionių, nuolat kviečiamų papildyti 

kazokiškos kavalerijos gretas, vengė atlikti prievolę „savo“ piliai. Kariniams 

veiksmams planuota netgi panaudoti Biržų valstiečius, įmaišant juos tarp pėstininkų. 

Vis dėlto pastarieji labiau naudoti inžineriniams darbamse, statant pilies 

prieigose fortifikacinius pasalos įtvirtinimus. 

Pilis atgauta 1627 m. pradžioje, iki pat 1629 m. BK visuomenės gyvenimas 

nebuvo stabilus: nualintas dvarų ūkis atsigavo lėtai ir tik ryšių su kitomis Radvilų 

valdomis, kurių nepalietė karo veiksmai (valstiečių pastotės; lėšos įgulos 

išlaikymui); karo išbarstyti BK valstiečiai neskubėjo grįžti į savo kaimus; pilis 

su menka įgula nebegalėjo garantuoti saugumo naujo švedų įsiveržimo atveju. 

1625–1627 m. įvykiai ir pilies šeimininkų kaita pademonstravo taikos metu sunkiai 

suvokiamą faktą, jog pats pilies valdymas dar nebūtinai garantuoja įtaką visai 

BK. Pilies funkcionalumas lokalios visuomenės ryšių kontrolės prasme buvo 

įmanomas tik turint pakankamai gausias karines pajėgas. 

švedų kariuomenės judėjimas vietos gyventojams pirmiausia turėjo psichologinę 

įtaką: kėlė paniką, vertė gyventojus bėgti į miškus arba pilį, palikti savo 

ūkius. nuo švedų ypač kentėjo BK valstiečiai. šaltiniuose nemažai žinių apie jų 

kankinimus, žudymus, ypač žeminanti aplinkybė, kuomet žmonės, varomi kariuomenės 

priešakyje šturmuojant pilį, atlikdavo „patrankų mėsos“ vaidmenį, sodybų 

deginimą ištisais kaimais, neaplenkiant taip pat dvarų ir jų urėdininkų. Dalis bajorų 

prarasdavo ne tik nuosavybę, bet ir teises į žemę patvirtinančius dokumentus, kurie 

arba sudegdavo, arba juos atimdavo švedai, kai kuriuos švedai vertė kolaboruoti, 

pereinant į jų pusę ar vežiojant jų karinę korespondenciją, tarpininkaujant derybose 

ar belaisvių mainuose. švedų įgula, netgi blokuota Biržų pilyje, 1626 m. sugebėjo 

surengti ne vieną BK apylinkių valstiečius alinantį išpuolį. 

Karo akistata vertė lokalios visuomenės dalyvius (dvarų administraciją, ba- 

87

88 


jorus ir valstiečius) rūpintis tam tikrais ūkinės veiklos pertvarkymais. siekiant 

apsaugoti naminių gyvulių, ypač olandiškų, išteklius, visų BK valdų (išskyrus 

saločius) bandos organizuotai gintos į kitus Radvilų užnerio dvarus, buvusius 

atokiau nuo karo veiksmų zonos (Vyžuonas, Alantą, šetekšnas, kartais siekiant 

net Dubingius). Tą atliekantiems BK valstiečiams karas sudarydavo progą susitikti 

su tų regionų valstiečiais, į kuriuos taikos metu nebuvo nukreipta jų pastočių 

prievolė. Karo „dėka“ BK gyventojai galėjo susitikti ir su įvairiausių europos 

regionų (Vokietijos, švedijos, Portugalijos, škotijos, Prūsijos, nyderlandų) atstovais, 

kurie kaip karo belaisviai, buvo sugaunami ir laikomi stovyklose BK 

teritorijoje. Tarp neva švedų belaisvių buvo nemažai Kuršo ir Livonijos vokiečių, 

latvių, estų. 

` 2006 m. gegužės 9 d.

lietuvos nuostoliai 1812 m. kare 

Įvadas 

Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS 

Lietuvos karo akademija, Lietuvos istorijos institutas 

1812 m. Prancūzijai ir Rusijai, dviem karinėms galybėms europoje, nusprendus 

išsiaiškinti tarpusavio prieštaravimus karinės jėgos priemonėmis, Lietuva pusę 

metų buvo įtraukta į karinių veiksmų zoną. napoleoną ir Didžiąją Armiją Lietuvos 

gyventojai sutiko palankiai, vertindami juos kaip išvaduotojus iš Rusijos imperijos, 

o Lietuvos laikinosios valdžios sukūrimas padidino prancūzų šalininkų gretas bei dar 

labiau sustiprino valstybingumo atkūrimą. Lietuva, kaip ir tikėjosi prancūzų imperatorius, 

tapo sajungininke, kuri turėjo visų pirma pasirūpinti toli į Rusijos gilumą 

nužygiavusios Didžiosios Armijos gyvybiniais poreikiais – maistu ir pašarais, taip 

pat tikėtasi konkrečios karinės paramos. Lietuvos laikinoji valdžia savo pastangas 

sutelkė į žmogiškųjų resursų mobilizaciją ir stengėsi efektyviai išnaudoti neturtingo 

krašto ūkinį potencialą, kad galėtų sėkmingai įgyvendinti iškeltus uždavinius. Pasistengti 

derėjo, juolab kad tautos sugebėjimą susitelkti ir spręsti iškilusius iššūkius 

napoleonas vertino kaip subrendusios valstybingumui tautos vieną iš svarbiausių 

bruožų. Tokią politikos aksiomą arba požiūrį į buvusios valstybės atkūrimą, jis išdėstė 

Vilniuje susirinkusiems Lietuvos ir Lenkijos politikams. 

Per visą karo laikotarpį Lietuva užėmė itin svarbią strateginę poziciją napoleono 

karinėje politikoje: čia buvo įkurta svarbiausia užnugario karinė bazė, 

iš kurios nusitiesė Didžiajai Armijai gyvybiškai svarbi komunikacinė arterija. 

Galima sakyti, kad Lietuvos gyventojai pajuto karo, o, tiksliau sakant, visus su 

karo veiksmais susijusius sunkumus. 

straipsnyje nagrinėjami Lietuvos gyventojų prancūzmečiu patirti nuostoliai 

dėl Didžiosos Armijos savivalės, maisto, pašaro ir transporto rekvizicijų, išaugusios 

mokesčių naštos, karinių abiejų priešininkų susidūrimų, taip pat dėmesys 

sutelkiamas į civilių gyventojų aukas bei siekiama nustatyti Lietuvos reguliariosios 

iš karo nuostolių įvertinimo komisijos vadinamosios „Generalinės lentelės“ 

apie gyventojų patirtus nuostolius dėl 1812 m. Rusijos kariuomenės ir Didžiosios 

Armijos neteisėtai įvykdytų rekvizicijų ir kitokių savivaliavimo veiksmų sužinome, 

kad Vilniaus gubernijos nuostoliai sudarė – 12 815 790 rb. sidabru, o 

89

90 


Gardino gubernijos – 8 141 261 rb. sidabru 1 . nuostolių suma gerokai išaugo 

suskaičiavus oficialių rekvizicijų finansinę išraišką, o, tiksliau sakant, Vilniaus 

gubernijai skaičiuojama 19 273, 007 rb sidabru, atitinkamai Gardino – 32 535, 

616 rb. sidabru, Minsko – 34, 186.976 rb. sidabru, Baltstogės – 777.321 rb. sidabru 

2 . Kokie pagrindiniai veiksniai nulėmė Lietuvos gyventojų patirtus didžiulius 

materialinius nuostolius? 

Didžiosios Armijos savivalės pasekmės 

Karo pradžioje Lietuvos teritorijoje nevyko didesnių priešininkų susidūrimų, netgi 

stambiausi miestai – gubernijų centrai, gynybiniu požiūriu svarbūs objektai – buvo 

atiduoti be mūšio. Tegalime paminėti vos kelis priešininkų didesnius susidūrimų ties 

Miru ir Kobrinu bei daugybę epizodinių ariergardų susidūrimų, pavyzdžiui, Vilniaus 

departamente vienintelis susidūrimas vyko ties ukmerge. Taigi gyventojai nepatyrė 

didesnių nuostolių, išskyrus Kobrino miestiečius, kai sudegė 548 namai. Kita vertus, 

Rusijos kariuomenė, skubiai atsitraukdama, pirmiausia stengėsi sunaikinti karinės paskirties 

objektus: maisto ir pašaro, amuncijos sandėlius bei tiltus per upes 3 . Todėl Lietuvos 

gyventojų patirtus pirmuosius didelius nuostolius dera sieti su Didžiosios Armijos 

veiksmais, kadangi pirmosiomis karo dienomis susiklostė komplikuota situacija, kai 

dėl spartaus žygiavimo ji atitrūko nuo maisto gurguolių ir didžiulės karinės pajėgos (per 

400 000 karių) buvo priverstos pačios apsirūpinti maisto produktais ir pašaru arkliams. 

Pirmoji maisto gurguolė pasiekė Kauną tik liepos 8 d. 4 

Didžiausius nuostolius patyrė Vilniaus gubernija, kadangi per josios teri- 

1 

karo nuostolių įvertinimo komisija, veikusi 1813 03 02–1816 12 23 laikotarpiu, registravo vilniaus, 

minsko, gardino ir Baltstogės gubernijų, t. y. lietuvos laikinosios vyriausybės komisijai 4 pavaldžių 

departamentų, gyventojų patirtus nuostolius: sudeginti ir sugriauti dūmai bei įvairios paskirties 

pastatai, sunaikinti pasėliai, pagrobti naminiai gyvuliai ir judamas turtas, taip pat nugaišę nuo 

ligų gyvuliai. komisija atskirai surinko duomenis apie rusijos kariuomenės vykdytas rekvizicijas ir 

savivaliavimus. Генеральная табель no. 318, 319, Виленский Временик (Акты и документы 

архива Виленского, Ковенского и Гроднеского Генерал–Губернаторского управления, 

относяшеюся к истории 1812–1813 г. г.), кн. 5, ч. 2, Вильна, 1913, с. 275; iwaszkiewicz j. rejestracja 

i indemnizacja strat wojenych na litwie po roku 1812, likwidacja skutków wojny w dziedzinie 

stosunków prawnych i ekonomicznych w polsce, Warszawa, 1917, s. 132–146. 

2 

iwaszkiewicz j., Litwa w roku 1812, kraków, 1912, s. 321; 

Орловский Е., Гродненская старина, ч. 1, Гродна, 1910, с. 23; Хрептович – Бутенев К., 

Заметка о военных действиях в 1812 году в местностях Новогруцкого и Ошмянского уездов, 

Санкт – Петербург, 1911, с. 14; dundulis B. lietuva napoleono agresijos metais (1807–1812), vilnius, 

1981, p. 64; Бескровный Л. Г. Отечественная война 1812 года, Москва, 1962, с. 277, 281, 283. 

4 

kukiel m., Wojna 1812 roku, kraków, 1937, t. 1, s. 363.

LIETUVOS NUOSTOLIAI 1812 M. KARE 

toriją pirmosiomis karo dienomis žygiavo pagrindinė napoleono vadovaujama 

armija (apie 220 tūkst. karių). Labiausiai nukentėjo vietovės prie pagrindinių 

traktų, esančių Kauno, Vilniaus, Trakų, užnerio (švenčionių) apskrityse. Kariniai 

daliniai masiškai vykdė savavališkas rekvizicijas: nuganydavo ir ištrypdavo 

pasėlius, paimdavo iš gyventojų maisto produktus, grūdus, naminius gyvulius, 

o gyvenamuosius namus nusiaubdavo, šie veiksmai dažniausiai peraugdavo į 

atvirą plėšikavimą, dvaro ir valstiečių trobesių padeginėjimus, taip pat pasitaikydavo 

atvejų, kai gyventojai buvo tiesiog sušaudomi. napoleono gvardija 

apiplėšė Kauną ir jo apylinkes, o Rumšiškės, Žiežmariai, Vievis ir kitos vietovės 

prie Kauno–Vilniaus kelio buvo beveik visiškai sudegintos ir sugriautos. 

Karo pradžioje Vilniaus gubernijoje mažiausiai nukentėjo tik Žemaitija, kadangi 

10-ojo korpuso vadas maršalas etienas Makdonaldas sugebėjo užtikrinti deramą 

tvarką daliniuose ir juos aprūpinti maistu ir pašaru, gyventojams buvo išduodami 

atitinkami dokumentai – „bonai“, liudijantys rekvizicijos faktą bei rekvizuotų 

priemonių kiekį 5 . 

Tokie veiksmai pirmosiomis karo dienomis liudijo apie sparčiai įsivyraujančias 

dezorganizacijos ir demoralizacijos tendencijas napoleono vadovaujamos 

armijos gretose ir darė neigiamą įtaką itin palankiai nusiteikusiems vietiniams 

gyventojams, kurie, baimindamiesi dėl savo gyvybės ir turto, buvo priversti 

slėptis miškuose. Kiekvienai gausiai kariuomenei, taip pat ir Didžiajai Armijai, 

apsirūpinimas maisto produktais karo metu sukeldavo daugybę problemų, kurias 

pagal įprastinę praktiką ji spręsdavo pasinaudodama užimto krašto ištekliais 6 . 

Tačiau šiuo atveju, kaip prisimena tų įvykių amžininkas faberas du fauras, dailininkas, 

kurio uždavinys piešti karo vaizdus žygio metu, „reikalingo maisto parūpinimas 

iš krašto, pro kurį žygiuojama, jokiame karo žygyje nebuvo toks dažnas 

ir niekuomet nebuvo palydimas tokių sunkinančių aplinkybių tiek kariams, 

tiek ir krašto gyventojams, kaip šiame kare“ 7 . Kita vertus, nederėtų užmiršti ir 

kitos priežasties, sąlygojusios tokius karių savivaliavimus: Lietuva jiems buvo 

kraštas, kuriame reikėjo susikauti su priešu. netgi ir napoleonas Vilkaviškyje 

paskelbtame kreipimesi į armiją painiojosi: skelbė antrojo karo dėl Lenkijos 

5 

dundulis B., Napoleón et la Lituanie en 1812, paris, 1941, p. 115, 117–118; dundulis B. lietuva napoleono 

agresijos metais, p. 59, 111. 

6 

Bielecki r. Wielka armia, Warszawa, 1995, p. 359–360. 

7 

dailininkas nupiešė lietuvos valstiečio apiplėšimo sceną vilniaus apylinkėse. 1812 m. birželio 29 

d. Christian Wilhem von Faber du Faur ir jo 1812 metų karo veiksmų lietuvoje vaizdai. reklaitis p. 

prarastosios lietuvos pėdsakų beieškant, vilnius, 1999, p. 298–299, 304. 

91

92 


pradžią ir čia pat teritoriją anapus nemuno vadino priešo kraštu 8 . 

Taigi dėl tokio elgesio karo pradžioje Lietuvos gyventojams tapo nebeaišku, 

kaip atskirti rekviziciją nuo plėšimo ir prievartos, kadangi ribos tarp šių 

veiksmų buvo visiškai išsitrynusios. Tokie karinių dalinių priešiški veiksmai 

prieš vietinius gyventojus, anot istoriko Danielius Beavua, parodantys „ dvigubą 

„išvaduotojo“ veidą“, tebesitęsė, kadangi paskui pagrindines jėgas traukė 

kiti daliniai, kurie žygiuodami tais pačiais traktais ieškojo maisto ir pašaro pas 

jau apiplėštus gyventojus 9 . 

Tokią išvadą patvirtina Lietuvos laikinosios valdžios institucijų dokumentacija. 

Vilniaus departamento Trakų apskrities paprefektis Juozapas Petrikovskis 

nuolatos gaudavo pranešimų apie apiplėštas ir sudegintas gyvenvietes, neteisėtas 

rekvizijas ir kitokius pražygiuojančių dalinių nusižengimus. Ašmenos apskrities 

vadovas Ignas Žaba pirmuosius įspūdžius, patirtus pražygiavus Didžiajai Armijai, 

rašte Lietuvos laikinajai vyriausybės komisijai (toliau – LLVK) aprašė tokiais 

žodžiais: „Tą metą lydėjo įvykiai, kuriuos sunku netgi aprašyti ir įsivaizduoti“ 10 . 

Apie analogiškas situacijas savo pranešimuose Laikinajai vyriausybei raportavo 

užnerio (švenčionių) ir ukmergės apskričių vadovai 11 . Kaip rodo šaltinai, tuo 

metu gyventojų saugumo nepavyko užtikrinti netgi artimiausiose Vilniaus apylinkėse, 

štai tik keletas konkrečių faktų: visiškai nusiaubtas Verkių dvaras, be to, 

sudeginta dalis valstiečių namų, fabijoniškių kaime nušautas ūkininko sūnus, 

laisvai šeimininkauta Trinapolio vienuolyne, apiplėštas bajoro Juozapo eismonto 

namas Markučiuose (savininkas nuostolius įvertino 4 000 rb. sidabru), taip 

pat nušienauti dvaro ir valstiečių pasėliai. Tiesą pasakius, kai kuriems atkakliausiems, 

pasiskundus armijos vadovybei, pavyko gauti vienkartines kompenscijas, 

tačiau tokių būta vos vienas kitas 12 . 

Gardino departamentui, pro kurio teritoriją žygiavo Vestfalijos karaliaus Že- 

8 

pugačiauskas v. napoleono administracija lietuvoje, vilnius, 1998, p. 38–39. 

9 

Beauvois d. les français à vilna en 1812. l’epoque napoléoniene et les slaves, prace slawistyczne, 

Wrocław, 1982, t. 24, s. 64. 

10 

trakų apskrities paprefekčio j. petrikovskio 1812 07 25 raštas llvk, lietuvos valstybės istorijos 

archyvas (toliau – lvia), f. 1532, ap. 1, b. 7, l. 112–113; ašmenos apskrities parprefekčio 1812 07 10 

raštas llvk. ten pat, l. 287. 

11 

užnerio ir ukmergės apskričių paprefekčių 1812 06 raštai llvk. ten pat, l. 103, 148, 168. 

12 

pavyzdžiui, už sudegintą lūšnelę savininkui sumokėta 100 frankų. Письмо Виленского помещика 

Эйсмонта о пребывании Наполеона в Вильне в 1812 году, Военский К. Акты, документы 

и материалы для политической и бытовой истории 1812 года, Санкт–Петербург, 1909, Т. 1, 

с. 416–417; vilniaus apskrities gyventojų raštai 1812 07 08, 16 raštai, lvia, f. 1532, ap. 1, b. 7, l. 25, 

27–30, 33.


romo vadovaujami daliniai, galima sakyti, pasisekė labiau, smarkiai nukentėjo tik 

kai kurių vietovių gyventojai, pavyzdžiui, Berštų kaimą apiplėšė iš Merkinės atvykęs 

prancūzų dalinys, o liepos 24 d. Lydos apskritį nusiaubė generolo Dominyko 

Vandamo vadovaujamas dalinys. Tačiau bene daugiausia nuostolių patyrė ščiučino 

gyventojai, netikėtai užpulti vestfaliečių dalinio (3 nušauti, 2 sužeisti, kelios dešimtys 

sumuštų, o namai apiplėšti). Tokių lokalių savivalės pavyzdžių, turimais 

duomenimis, dargi fiksuojame Gardino ir naugarduko apskrityse, tačiau šis reiškinys 

neįgavo tokio masinio pobūdžio kaip minėtose Vilniaus departamento apskrityse. 

Tokį nuosaikesnį dalinių elgesį galima paaiškinti elementaria priežastimi: per 

Gardino departamentą pražygiavo vos 80 tūkst. karių, o štai Vilniaus – tris kartus 

daugiau. Kita vertus, apie trečdalį šių pajėgų sudarė 5-asis korpusas, suformuotas 

tik iš lenkų karių, vadovaujamų kunigaikščio Jozefo Poniatovskio 13 . 

Minsko departamente pirmosiomis karo savaitėmis Didžiosios Armijos 

dalinių savivaliavimo mastai taip pat nepasiekė tokio masinio pobūdžio kaip 

Vilniaus departamente. Tai sąlygojo keletas palankių aplinkybių. 1-ojo korpuso 

vadas maršalas nikolia Davu, atsiskyręs nuo pagrindinių pajėgų ir užėmęs 

Minską, liepos 8 d. sugebėjo priversti pavaldinius griežtai laikytis karinės drausmės, 

o nepaklusnius baudė griežtomis priemonėmis: 13 karių, pagautų grobiant 

prekes vienoje iš Minsko parduotuvių, buvo viešai sušaudyti. Kita vertus, Davu 

viešuose kreipimuose į savo pavaldinius priminė, kad jie užėmė ne priešų, bet 

sąjungininkų kraštą. Tokia vadovybės griežta ir aiški pozicija drausmino eilinius 

karius. ne mažiau svarbu ir tai, kad Minske Davu lengvai sprendė dalinių maisto 

aprūpinimo problemą, kadangi galėjo pasinaudoti rusų kariuomenės sandėliuose 

paliktomis maisto ir pašaro atsargomis (duonos pakako 5 dienoms) bei pasinaudoti 

jų paliktomis kepyklomis. Paskubomis besitraukiantys rusų daliniai nesugebėjo 

jų sunaikinti, kaip tai atsitiko Vilniuje 14 . Tiesa, kur kas labiau nukentėjo 

Vileikos, Disnos, Borisovo apskritys, nes pro tas Didžiosios Armijos pagrindinės 

pajėgos žygiavo iš Vilniaus į Vitebską ir smolenską 15 . Iš keturių departamentų, 

13 

Историческая записка о событиях в Гроднеской губернии в 1812 году, Военский К. min., 

veik, p. 442. 

14 

Цяплова В. А, Кахaноcкi А. Г, Грыбко i. Л, Гiсторыя Беларуci XiX cт., Мiнцк, 2004, c. 46; 

Краснянский В. Г. Минский департемент Великого Княжества Литовского (эпизод из 

иcтoрии войны 1812 г., Санкт–Петербург, 1902, с. 6, 23; iwaszkiewicz j. litwa w roku 1812, s. 87–88. 

15 

Записка Минского Губернатора от 31 мая 1838 г. о состоянии губернии в 1812 году, 

Военский К. min., veik, p. 461–462; О беглых француских солдат, Акты, издаваемые 

Виленскою комиссиею для разбора древних актов. Документы и материалы, относящиеся 

к истории Отечественной войны 1812 г. Вильна, 1912, Т. 37, с. 232; О грабежах в окресностяхь 

г. Докшиць французкими войсками. ten pat, c. 224 – 225; Об ограблении помещиков и 

крестянь Бeрезинского кантона итальянскими войсками. ten pat, c. 213–232. 

9

94 


pavaldžių LLVK, mažiausiai nuostolių patyrė Baltstogės departamentas, išsidėstęs 

gerokai atokiau nuo karinių veiksmų zonos 

Platus nukentėjusių vietovių sąrašas liudija masinį Didžiosios Armijos dalinių 

savivaliavimą bei pirmuosius didžiulius materialinius nuostolius, patirtus 

vietinių gyventojų. Tačiau didžiausias skriaudas gyventojai patyrė dėl marodierių, 

dezertyrų ir tiesiog dėl įvairiausių priežasčių nuo savo dalinių atsilikusių karių 

kriminalinio elgesio. šis reiškinys liepos mėn. įgavo visuotinį nekontroliuojamą 

pobūdį, be to, būtent jiems galima drąsiai priskirti kaltę dėl civilių gyventojų 

žudymo, todėl tikslinga tai aptarti išsamiai. Jau pirmosiomis napoleono armijos 

buvimo Lietuvoje, išskyrus Žemaitiją, dienomis civilių gyventojų saugumui kilo 

realus pavojus dėl pavienių ir susijungusių į būrius dezertyrų bei marodierių 

užpuolimų, kai buvo atvirai žudomi žmonės, plėšiamas dvarininkų ir valstiečių 

turtas, deginami namai, atimami gyvuliai ir t. t. Didžiausią mastą tokia kriminalinė 

veikla įgavo Trakų apskrityje, kur liepos mėn viduryje, anot paprefekčio Juozapo 

Petrikovskio, galėjo būti iki 1000 atsilikusių karių, apsijungusių į įvairaus 

dydžio gaujas ir nuolatos terorizijuojančių gyventojus: sudeginta keletas dvarų, 

keliolika kaimų ir smuklių, nužydyta dešimtys žmonių 16 . 

Liepos 14–22 d. Trakų apskrityje buvo areštuota 90 Didžiosios Armijos marodierių, 

dezertyrų ir atsilikėlių. suimtųjų sarašas, kuriame nurodyti pagrindiniai 

duomenys (vardas, pavardė, kariuomenės rūšis, pulko ir būrio numeris bei trumpai 

aprašytos suėmimo aplinkybės) suteikia nemažai papildomos informacijos. 

Paiaškėjo, kad nedisciplinuotumu pasižymėjo įvairių Didžiosios Armijos dalinių 

kariai, tačiau daugausia suimtųjų sudarė italų kariai, ypač generolo Dominyko 

Pino vadovaujamos divizijos, kurie nedidelėmis grupelėmis, niekieno netrukdomi, 

sugebėdavo klajoti po apskritį dvi tris savaites. Dalis iš jų netgi neturėjo nei 

ginklų (iš 78 suimtų tik 20 turėjo šaunamąjį ginklą), nei amunicijos ir netgi apsirengę 

skarmalais bei basi. Didžiąją daugumą sudarė marodieriai, sugauti įvykio 

vietoje, dažniausiai vietinių gyventojų pastangomis, arba lenkų generolo Vincento 

Krasinskio gvardijos kariai, nors Trakuose ir apskrityje tvarką turėjo prižiūrėti 

karinio komendanto Veberio vadovaujamas būrys 17 . 

Ypatingai plačai marodieriai veikė Ašmenos apskrityje, kur ištisą liepos 

16 dundulis B. napoléon et la lituanie en 1812, paris, 1941, p. 117; trakų apskrities paprefekčio 1812 

07 14 raštas llvk, lvia, f. 1532, ap. 1, b. 7, l. 261. 

17 napoleonas siekdamas atstatyti drausmę karių gretose ir pažaboti marodierių siautėjimą lietuvos 

miestuose įkūrė judriąsias kolonas ir karo teismų komisijas. dundulis B. lietuva napoleono agresijos 

metais, p. 112; marodierių ir atsilikėlių, suimtų trakų apskrityje 1812 06 14 – 22 sąrašai. lvia, f1532, 

ap1, b. 7, l. 109–110, 261–264.


mėnesį siaubė dvarus, pasitaikydavo atvejų, kad žudė bajorus ir valstiečius, kurie 

negalėjo deramai pasipriešinti šaunamaisiais ginklais apsiginklavusiems savivaliautojams. 

Apskrities gyventojų pastangos pasipriešinti neteisėtiems karių 

veiksmams kartais duodavo netikėtų rezultatų: vietinės valdžios areštuotus 27 

marodierius, pagautus plėšimo metu, pražygiuojanti karinė komanda išlaisvino ir 

netgi leido susidoroti su juos sulaikusiais asmenimis 18 . Tiesa, derėtų dar pridurti, 

kad kai kurie apskrities gyventojai pasistengė pasinaudoti tokia nestabilia situacija, 

pavyzdžiui, Daniušavos palivarke gyvenantis bajoras Jonas narkevičius 

su savo ekonomu Juozapu falkovskiu ir dar keletu bajorų priglaudė ginkluotų 

marodierių gaują ir kartu su ja užpuldinėjo Brindiškių, Gruodžių palivarkus 19 . 

napoleono armijos „kriminalinių veiksmų“ zona apėmė prie pagrindinių 

link Rusijos vedančių traktų esančias Vilniaus, užnerio ir ukmergės apskritis 20 . 

Analogiška situacija susiformavo Gardino departamente, Lydos apskrityje, kurios 

miškingose vietovėse gyventojus persekiojo marodierių, susibūrusių po 

4–20 žmonių, gaujos 21 . Minsko departamente labiausiai nuo marodierių siautėjimo 

nukentėjo Borisovo apskritis, per kurios teritoriją vyko intensyvus karinių 

dalinių judėjimas traktu į smolenską. Tik rugpjūčio 12 d. Minsko departamento 

gubernatorius generolas Mikalojus Bronikovskis laikraštyje Tymczasowa gazeta 

Minska pranešė apie pasibaigusią kovą su marodieriais 22 . Kalbėdami apie marodierių 

ir dezertyrų įvykdytas civilių gyventojų žudynes, deja, negalime operuoti 

tiksliais skaičiais, tačiau, remiantis turimais šaltiniais, galima teigti, kad galėjo 

būti nužudyta apie du šimtus žmonių. 

Reikia pabrėžti, kad Didžiosios Armijos savivaliavimų problema išliko aktuali 

per visą karo laikotarpį, kadangi per LLVK pavaldžią teritoriją nusidriekė 

pagrindinė komunikacinė arterija, jungianti į Rusijos gilumą nužygiavusią napoleono 

armiją. šiuo keliu nuolatos vyko intensyvus judėjimas: žygiavo papildomi 

kariniai daliniai, keliavo gurguolės su maistu, karine amunicija ir ginklais, čia 

18 

ašmenos apskrities paprefekturos 1812 07 22 raštas llvk. ten pat, l. 127–128. 

19 

jokūbo lokuvickio, adomo ir vinco voinovičių 1812 07 06 prašymas ašmenos paprefektūrai. ten pat, 

l. 120. 

20 

vilniaus apskrities gyventojo stanislovo jasinskio 1812 07 25 prašymas llvk. ten pat, l. 33; 

ukmergės paprefekčio 1812 07 28 raštas vdak, Ten pat, l. 169; užnerio apskrities piliečio šventožerskio 

raštas. ten pat, l. 156. 

21 

iwaszkiewicz. j. litwa w roku 1812, s. 152. 

22 

Корнейчик Е. Белорусский народ в Отечественной войне 1812 года, Минск, 1962, с. 44; О 

разорении жителей Березинского кантона французкими мародерами с которыми иногда 

соединились крестьяне, Акты, уздаваемые Виленскою комиссиею для разбора древних 

актов, c. 273–274; tymczasowa gazeta minska, 1812, nr. 8. 

95

96 


taip pat veikė pagrindiniai ir tarpiniai maisto ir pašaro etapų sandėliai. savo ruožtu 

papildoma arterija, jungianti Tilžę ir Rygą, ėjo per Žemaitiją. 

Lietuvos laikinosios valdžios įvairių lygių institucijų dokumentacijoje 

(ypač Vilniaus departamento) surandame nemažai pranešimų, fiksuojančių pražygiuojančių 

dalinių savivaliavimo faktus ir gyventojų patirtus nuostolius. Vėlgi 

labiausiai nukentėjo tos vietovės, per kurias vyko intensyviausias kariuomenės 

judėjimas arba ilgesniam ar trumpesniam laikui buvo apsistoję kariniai daliniai. 

Vilniaus departamente didžiausias skriaudas patyrė Vilniaus, Ašmenos, Trakų 

apskričių miestelių ir kaimų gyventojai. Vilniaus apylinkėse (Rūkainiuose, Paneriuose, 

Rastinėnuose, sudervėje, Medininkuose) daliniai dažnai elgdavosi vien 

savo nuožiūra, o, tiksliau sakant, be akivaizdžios būtinybės: nors Vilniuje sandėliuose 

netrūko nei maisto, nei pašaro, atvirai smurtavo ir plėšė gyventojų turtą. 

Medininkų valstiečiai pražygiavus Didžiosios Armijos daliniams ir po marodierių 

siautėjimo prarado daug naminių gyvulių (paimti jaučiai, karvės ir arkliai) 

bei neteko pagrindinio turto – 19 namų. Patekę į tokią keblią padėtį valstiečiai 

prašėsi valdžios atsižvelgti į nelaimes ir vienus metus atleisti nuo mokesčių 23 . 

savo ruožtu Trakų apskrities gyventojai skaičiavo nuostolius, patirtus dėl 

Merkinėje dislokuoto karinio būrio vado majoro de Kusteno veiksmų, kuris nesitenkino 

vien tik oficialiomis rekvizicijomis, bet vykdė ekspedicijas į aplinkines 

vietoves (ypač nukentėjo Varėnos dvaras ir aplinkiniai kaimai) bei reikalavo iš 

gyventojų piniginių rinkliavų. Tokį elgesį vietinė valdžia tiksliai įvardijo kaip 

„neformalų apiplėšimą“. Kitose Vilniaus departamento apskrityse, esančiose 

atokiau nuo pagrindinių karinių dalinių judėjimo maršrutų, tokių atvejų pasitaikydavo 

gerokai mažiau 24 . 

Žemaitijos gyventojai tiesiogiai susidūrė su karinių dalinių savavališkais 

veiksmais, kai paskui 10-ąjį korpusą žygiavo papildomi daliniai, daugiausia 

iš Prūsijos, ypatingai pasižymėjo generolo Hermano Deandelso divizijos kariai 

25 . Rugpjūčio 30 d. divizijos kariai įvykdė Veliuonos dvaro ir valstiečių, 

2 spalio 3 d. sudeginti medininkų klebonijos pastatai, atimti arkliai, be to, du kartus apiplėšta bažnyčia. 

medininkų parapijos kunigo pranciškaus ulinskio 1812 10 14 raštas llvk, lvia, f. 1532, ap. 

1, b. 7, l. 67; vilniaus apskrities paprefektūros 1812 09–11 dokumentacija, Ten pat, l. 70–76, 89–94; 

medininkų valstiečių 1812 10 13 prašymas vilniaus departamento administraciniai komisijai. ten pat, 

b. 15, l. 158; ašmenos apskrities paprefektūros 1812 09 18–19, 10 04, 16 dokumentacija, Ten pat, b. 7, 

l. 130, 137, 140, 143. 

24 trakų apskrities paprefektūros 1812 07 18–28, 08 25, 31 dokumentacija, Ten pat, l. 112 – 115, 274; 

užnerio apskrityje 57 -ojo pėstininkų pulko kariai dėl neaiškių priežasčių sudegino (išliko tik klebono 

namas ir karčema) slabados gyvenvietę polocko trakte. pranciškaus paškevičiaus 1812 09 31 prašymas 

užnerio apskrities paprefektūrai, Ten pat, b. 13, l. 400. 

25 pugačiauskas v. napoleono administracija lietuvoje, p. 100–101.


anot dvaro valdytojo, „iki tol negirdėtą apiplėšimą“: nuostolių suma dvarui 

buvo 2 826, 21 auksinas, o valstiečiams – 11 524, 14 auksinų. Batakių valsčiaus 

žemvaldžiai ir valstiečiai įvertino savo nuostolius – 2 559 auksinų suma. 

Tačiau labiausiai nepasisekė Vilkijos miestelio, dvaro ir gretimų kaimų gyventojams, 

kurie nuostolius įvertino net 30 180 auksinų suma. Tokia padėtis 

privertė Raseinių apskrities valdžią pažadėti mokesčių lengvatas labiausiai nukentėjusiems 

gyventojams 26 . Beje, Vilkijos ir jos apylinkių gyventojai kentėjo 

ir vėliau, kadangi miestelyje buvo numatytas tarpinis depo trakte tarp Jurbarko 

ir Kauno, bei kelio, ateinančio iš Raseinių, tačiau nepasirūpinta įkurti maisto 

ir pašaro sandėlio, tad pražygiuojantys kariniai daliniai apsistodavo gyventojų 

namuose po 3–4 kareivius ir reikalavo visapusiško išlaikymo 27 . 

Dėl intensyvaus pražygiuojančių dalinių srauto nemažų nuostolių patyrė ir 

Minsko departamento gyventojai, ypač Borisovo apskrities: čia sudeginta 12 kaimų, 

o etapų sandėliai dažnai buvo paprasčiausiai išgrobstomi, iš gyventojų karinės komandos 

jėga atiminėjo maisto produktus ir pašarus, skirtus Borisovo sandėliui 28 . 

Gardino departamente karinių dalinių savivalė, turimais duomenimis, neįgavo 

plataus masto. Čia fiksuojame tik pavienius savavališkų rekvizicijų atvejus atskirose 

Lydos, naugarduko, Volkovysko apskričių vietovėse, kurias epizodiškai vykdė 7-asis 

saksų karių korpusas vadovaujamas generolo Žano Renjė, ir 8-asis, vestfaliečių korpusas, 

vadovaujamas minėto generolo Vandamo, turintis ypatingą tokios veiklos patirtį 29 . 

Apginti gyventojų nuo dalinių savivaliavimo apskričių valdžia neturėjo didesnių 

galimybių: į josios pastabas paprasčiausiai nebuvo atsižvelgiama, o jai 

pavaldi žandarmerija buvo per menka jėga. Tik reguliariosios kariuomenės pulkams 

retkarčiais pavykdavo sutramdyti ir apginti gyventojus nuo įsismarkavusių 

26 

jonas mikša prarado avį, kiaulę, grūdus, šieną, 2 kepures, vežimą, vašką ir druskos atsargas, iš viso 

už 142 auksinus ir 6 grašius. tačiau labiausiai nukentėjo malūninkas, netekęs ne tik maisto produktų 

atsargų, bet ir namų apyvokos daiktų (sidabrinių stalo įrankių drabužių ir kitokio turto) už 386 auksinus 

ir 90 grašių. veliuonos dvaro ir gyventojų nuostolių, patirtų dėl deandels divizijos savivaliavimo, 

suvestinė, lvia, f. 1532, ap. 1, b. 13, l. 3–7; Batakių valsčiaus nuostolių sąrašas, ten pat, l. 91; vilkijos 

nuostolių sarašas. ten pat, l. 107–110. 

27 

kazimiero dambrovičiaus 1812 09 20 raštas raseinių paprefektūrai. ten pat, b. 13, l. 106. 

28 

Краснянский Г. Город Борисов и Борисовский уезд в Отечественную войну 1812 года, 

Гродно, 1914, с. 7, 33, 38; oб отнятии французами провианта у местного обивателя, Акты, 

издаваемые Виленскою комиссиею для разбора древних актов, т. 37, с. 206–207; Жалоба еврея 

Бульфа Двиркихда у которого взято 12 лошадей русскими и 26 французами. ten pat, p. 211. 

29 

vestfaliečiai „bloga šlove“ pasižymėjo 1809 m. kare lenkijoje kališo departamente. Złotkowski 

d. miasta departamentu kaliskiego w okresie księstwa Warszawskiego, Częstochowa, 2001, s. 51; 

Историческая записка, Военский К. min., veik, p. 442–443. 

97

98 


Didžiosios Armijos karių 30 . Akivaizdu, kad toks karinių dalinių elgesys gerokai 

sumažino palankiai nusiteikusių gyventojų gretas. 

Karo pabaigoje Lietuvos gyventojų dar laukė papildomi išbandymai, kurie 

sietini su Didžiosios Armijos atsitraukimo tragiškomis aplinkybėmis. Iš Rusijos 

grįžtantys demoralizuoti, pakrikę, karo ir žiemos sunkumų išvarginti daliniai, 

tiksliau sakant, jų likučiai, bei iš paskos jiems besivelkantys atsilikėliai siaubė 

pakeliui esančias vietoves, ieškodami maisto ir šiltos pastogės. Taigi labiausiai 

nukentėjo Borisovo, Molodečno, smurgainių, Vilniaus ir Kauno vietovių gyventojai, 

ypač mažesnių gyvenviečių. Jas, pasak amžininko, dažniausiai ištikdavo 

toks likimas: „naktis buvo šalta ir kitą dieną beveik visi kaimelio trobesiai išnyko 

sukūrenti laužavietėse“ 31 . Analogiškas likimas ištiko Borisovo miestą 32 . 

Vilniuje buvo sugriauta, apiplėšta ir sudeginta trečdalis viso namų fondo 33 . 

Panaši situacija susiklostė ir Kaune, nors jį pasiekė mažesnis skaičius Didžiosios 

Armijos karių. Aleksandro Ružancovo duomenimis, Kaune pastatų fondas 

patyrė įvairaus pobūdžio nuostolių: suniokota 26,3 proc. mūrinių ir 16,8 proc. 

medinių namų, taip pat 5 vienuolynai bei 5 bažnyčios. Taigi beveik pusė namų, 

t. y. iš 271 namų nukentėjo 114 34 . šiuo atveju vėlgi labiausiai pasisekė šiaulių 

ir Telšių apskričių gyventojams, kadangi Makdonaldo korpuso daliniai traukėsi 

tvarkinga rikiuote, be didesnės panikos, o maistu dažniausiai apsirūpindavo iš 

sukauptų atsargų etapų sandėliuose 35 . 

Didžiosios Armijos masinės savivalės rezultatus tiesiogiai galima susieti 

su nužydytų ir dingusių be žinios civilių gyventojų, apiplėštų bei sugriautų 

ir sudegintų rūmų ir dvarų, valstiečių dūmų, sunaikintų pasėlių, miestiečių gyvenamųjų 

namų, o taip pat bažnyčių, vienuolynų bei ūkinės paskirties statinių 

(malūnų, smuklių, duonos kepyklų, bravorų, sandėlių, arklidžių, krautuvių ir t. 

0 

ašmenos apskrities paprefektūros 1812 11 16 raštas, lvia, f. 1535, ap. 1, b. 7, l. 143; užnerio apskrities 

paprefektūros 1812 12 01 raštas. ten pat, l. 160–161. 

31 

pasitraukimas per lietuvą. paskutiniai Christian Wilhelm von Faber du Faur 1812 metų karo žygio 

vaizdai lietuvoje. reklaitis p. min., veik, p. 311. 

2 

Краснянский Г. min., veik, p. 57. 

vilniaus miesto nekilnojamojo turto nuostolių, patirtų per prancūzmetį, suvestinė, lvia, f. 937, 

ap. 1, b. 165, l. 26–30. 

4 

publikuojamas kauno miesto visuomeninių, gyvenamųjų ir kitokios paskirties namų, nukentėjusių 

prancūzmečiu sąrašas. ružancovas a. gaisrai kaune 1812 metais (prancūzmečiu), savivaldybė, 1930, 

nr. 4, p. 22–24; Ведомость сколько в городе Ковне клашторов, церквей, домов..... Декабря 

29–го дня 1812 года, Виленский Временик, книга 5, ч. 1, с. 224; Рахманин С. Наполеон i и 

великая армия в Ковенской губернии, Ковно, 1908, с. 18–19. 

5 

rekvizicijų, vykdytų napoleonmečiu šiaulių apskrityje, sąrašas, lvia, f. 392, ap. 1, b. 23, l. 201.


t.) statistika. Kadangi „Generalinėje lentelėje“ yra suregistruoti duomenys apie 

abiejų priešininkų įvykdytus neteisėtus veiksmus prieš vietinius gyventojus, dėl 

tokios bendros statistikos neįmanoma tiksliai suskaičiuoti Didžiosios Armijos 

savivaliavimo padarytų nuostolių, tačiau komisijos darbo protokoluose abiejų 

armijų padaryti „nusižengimai“ fiksuojami atskirai. Juose, be abejonės, gerokai 

didesnis vaidmuo tenka Didžiajai Armijai. Tai ypač atsispindi sudegintų ir apiplėštų 

pastatų statistikoje, tačiau vėlgi reikia pastebėti, kad nemažai šių nuostolių 

dera priskirti karo pabaigai, t. y. vertintinas ir kaip abiejų priešininkų susidūrimų 

rezultatas. Pavyzdžiui, Baltupių palivarką niokojo ne tik pracūzų daliniai, betgi 

ir rusų kazokai, sudeginę malūną ir tris valstiečių kiemus, о Vidžius spalio 31 d. 

užpuolę kazokai sudegino 79 namus, 22 krautuves bei šieno ir grūdų sandėlius. 

Baltstogės miesto 1812 m. karo nuostoliai, komisijos vertinimu, sudarė 15 861 

rb. sidabru ir 21 kapeikas, iš kurių Didžiajai Armijai priskirtina 13 041 rb. 62 

kap. sidabru suma, o Rusijos kariuomenei 2 819 rb. 59 kap. sidabru suma 36 . 

Ašmenos apkrities gyventojai, remiantis minėtos komisijos surinktais duomenimis, 

patyrė didžiausius nuostolius: sudeginti 2 189 (tarp jų 3 bažnyčios, 2 rūmai), 

apiplėšti 21 pastatas. Vilniaus apskrityje sudeginta 830, apiplėštas 281 pastatas 

(daugiausia 207 valstiečių dūmai). Breslaujos apskrityje sudeginta 519 (iš jų daugiau 

kaip pusė – 217 valstiečių gyvenamieji namai ir ūkiniai trobesiai), apiplėšti 

157 pastatai. Mažiausiai nukentėjo upytės apskritis, atitinkamai 19 ir 11 pastatų. Iš 

viso Vilniaus departamente sudeginti 3 rūmai, 5 bažnyčios, 3 klebonijos, 1 cerkvė, 

230 dvarininkų ir bajorų gyvenamųjų namų, 103 miestiečių gyvenamosios patalpos, 

67 palivarkai, 906 valstiečių dūmai ir 226 valstiečių gyveniamieji trobesiai bei 

daugiau kaip 2000 ūkinės paskirties objektų, o apiplėšta – 1370 37 . 

Gardino departamento apskričių nuostolių statistika byloja, kad gyventojai 

patyrė gerokai mažesnių nuostolių, o labiausiai nukentėjo Volkovysko apskritis, 

kurioje sudegė 151 gyvenamasis namas ir apie 1000 įvairios paskirties pastatų, 

tačiau Lydos apskrityje sudeginti vos 34 gyvenamieji namai ir 48 kitos paskirties 

pastatai bei apiplėšta vos 21 sodyba 38 . Minsko ir Baltstogės departamentų duomenų 

nepavyko rasti. 

Taigi galima teigti, kad Didžiosios Armijos vykdyta savivaliavimo prakti- 

36 iwaszkiewicz. j. rejestra i indemnizacja strat wojenych na litwie po roku 1812, tabl. iii, s. 146. 

prancūzų padaryti nuostoliai Baltupiams įvertinti 4 194 rb. sidabru, o rusų kazokų 411 rb. sidabru ir 99 

kap. Baltupių palivarko nuostolių suvestinė. ten pat, f. 392, ap. 1, b. 3029, l. 25; vidžių municipaliteto 

1812 11 18 raštas llvk. ten pat, f. 1532, ap.1, b. 7, l. 166. 

7 Генеральная табель nr. 318, Виленский Временик, т. 2, c. 275. 

38 Генеральная табель nr. 319. ten pat, t. 2, p. 376. 

99

100 


ka tapo vienu iš svarbiausių veiksnių, nulėmusių Lietuvos gyventojų didžiulius 

nuostolius: pirma, civilių gyventojų žudynės, antra, materialinė žala praradus 

pagrindinius pragyvenimo šaltinius, taigi žmonės buvo priversti kęsti nepriteklių 

ir balansuoti ties skurdo riba. 

Rekvizicijų našta 

Antruoju svariu veiksniu, pareikalavusiu iš gyventojų didelių materialinių 

išlaidų, galima drąsiai įvardyti karo rekvizicijas. Kaip žinoma, Rusijos karinė 

vadovybė rekvizicijų iš gyventojų būdu prieš pat karą sukaupė didžiulius maisto 

ir pašaro sandėlius. Pirmosiomis karo savaitėmis Lietuvos gyventojai susidūrė su 

realiais sunkumais, kuriuos nulėmė ne tik daugiatūkstantinės napoleono armijos 

masinis savivaliavimas, bet ir skubios rekvizicijos stokojant maisto ir pašaro 39 . 

Armijos aprūpinimas maistu ir pašarais išliko aktualia problema per visą karo 

laikotarpį. napoleonas tai sprendė vietinių gyventojų sąskaita skelbdamas gausias 

rekvizicijas, kurių adminstravimu rūpinosi Lietuvos Laikinoji Vyriausybė 

bei prancūzų civilinė ir karinė administracija Lietuvoje. Akivaizdu, kad visų rekvizicijų 

nebeįmanoma suskaičiuoti dėl jų gausos, o atskirais atvejais duomenų 

trūkumo, todėl dėmesį sukoncentruosime į didžiausias, kurios leis susidaryti realų 

vaizdą apie rekvizuotų produktų apimtį ir mastą. 

Tokių svarbiausių rekvizicijų, paskelbtų napoleono ir LLVK įsakais, yra keturios. 

Pirmoji – įsakyta skubiai aprūpinti sandėlius, įkurtus Vilniuje ir kitose vietovėse, 

maistu ir pašaru bei surinkti 2000 arklių, skirtų lengvajai kavalerijai, artilerijai 

ir transporto vežimams traukti, taip pat nurodyta įvykdyti kontribuciją iš Žemaitijos 

(t. y. nuo 20 dūmų derėjo pristatyti po 1 arklį) į Kauną vėlgi dviem tūkstančiams 

arklių, skirtų artilerijai ir karinės amunicijos ekipažams. Tai reiškė, kad gyventojai 

privalėjo pristatyti grūdų atsargas, pasiliekant tik asmeninėms reikmėms po nedideles 

kruopų ir miltų atsargas. Minsko departamente tokios rekvizicijos pavyzdys 

9 pirmosiomis karo dienomis iš vietinių gyentojų buvo pareikalauta išmaitinti: napoleonas vilniuje 

pareikalavo 100 000 maisto davinių, makdonaldas nurodė raseiniuose išmaitinti apie 40 000 karių, 

o telšiuose 600 000 davinių džiūvėsių, 300 statinių degtinės, 1500 alaus, 20 statinių acto, po 50 000 

davinių avižų, šieno ir šiaudų, 600 jaučių, 400 vežimų. įsakas dėl panašaus dydžio rekvizicijų pasiekė 

ir šiaulių apskrities valdžią. maršalas udino ukmergės apskrityje liepė surinkti maistą 45 000 karių, 

kurie galėtų maitintis 15 dienų, vestfalijos karalius žeromas gardine pareikalavo 500 000 maisto porcijų 

davinių. tiesą pasakius, neaišku, kiek pavyko surinkti. dundulis B. lietuva napoleono agresijos 

metais, p. 52, 111; iwaszkiewicz j. litwa w roku 1812, s 236; Орловский Е. Гродненская губерния 

в 1812 году, Гродно, 1912, с. 25; le maréchal macdonald, revue Histoire de l’armée, paris, 1971, 

no. 2, p. 59.


– liepos 25 d. Iš Borisovo apskrities, turinčios 46 950 gyventojus, pareikalauta 

2306 statinių miltų, 415 kviečių, 4604 avižų, 5216 pūdų šieno ir šiaudų, 14 526 

gorčius degtinės, 1725 jaučių 40 . Gardino departamente 6 pagrindinių bei 3 rezervinių 

magazinų Gardine, Lydoje, naugarduke aprūpinimui pagal prancūzų karo 

komisaro Barthomeufo įsaką turėjo būti sukaupta kiekviename ne mažiau kaip po 

2000 maisto atsargų daviniams ir pašaro norma 700–800 arkliams 41 . 

Antroji – naujojo derliaus pyliava, vadinamasis „savanoriškas paaukojimas“, 

kuris turėjo būti įvykdytas iki spalio 1 d., privalu surinkti tokį kiekį: 24 232 statines 

rugių, tiek pat avižų, 1376 statines grikių arba kitų kruopų, po 128 644 pūdų (1 pūdas 

–16,4 kg) šieno ir šiaudų. Dėl gero derliaus ši rekvizicija buvo beveik įvykdyta. 

Trečioji – rugsėjo 1 d. napoleono paskelbta rekvizicija, pagal kurią 4 departamentams 

derėjo pristatyti po 600 000 centnerių rugių ir avižų, po 15 000 šiaudų ir šieno ir 

30 000 jaučių į rezervinius sandėlius. Išimtis taikoma tik valstiečiams daržininkams, 

bežemiams bei nukentėjusių dūmų šeimininkams. Rekvizicijos vykdymo terminas – 3 

mėn. grūdams ir pašarui, 6 mėn jaučiams surinkti. Ji nebuvo iki galo įvykdyta. 

Ketvirtoji didžiulių rekvizicijų banga nusirito per kraštą, kai napoleonas 

įsakė kuo skubiau sukaupti dideles maisto, pašaro (maždaug 4 žiemos mėnesių 

laikotarpiui po 100 000 – 120 000 maisto davinių vienai dienai) ir kuro atsargas 

Vilniuje, kadangi tikėjosi be didelių nuostolių pasiekti miestą ir čia, atrėmus priešą, 

sėkmingai peržiemoti. sprendžiant iš Prancūzijos užsienio reikalų ministro 

H. B. Marė pranešimo atvykusiam į Medininkus napoleonui, pasiektas rezultatas 

buvo gerokai kuklesnis: Vilniaus sandėliuose pavyko sukaupti atsargų, kurių 

pakaktų 100 000 karių 40 dienų 42 . Taigi gyventojai vienu metu privalėjo vykdyti 

kelias maisto ir pašaro rekvizicijas. 

Kita vertus, reikia turėti omenyje ir tai, kad būta daugybė kitų mažesnių įvairaus 

pobūdžio rekvizicijų kariniams poreikiams tenkinti, inicijuotų vietinių laikinosios 

valdžios institucijų arba prancūzų intendantų, tepaminėsime tik keletą: spalio 

mėnesį prancūzai reikalavo papildomai 1000 arklių kavalerijai, karo ligoninėms 

Vilniuje pristatyti 2875 jaučius, vėliau dargi surinkti 2 gorčius grūdų nuo kiekvieno 

dūmo iš 6 apskričių, o nuo kiekvienos daryklos po 15 gorčių degtinės 43 . Yra žino- 

40 Корнейчик Е. min., veik, p. 51. 

41 Историяеская записка, Военский К. min., veik, p. 438. 

42 iwaszkiewicz j. litwa w roku 1812, s. 300, 302. 

4 llvk paskirstė taip: 775 – vilniaus departamentui, 600 – tiekėjui micheliui, 1500 – gardino, minsko 

ir Baltstogės departamentams). l’etat de requisitions mises sur les districts du departament de 

Wilno, pour livrer des boeufs pour les hopitaux de la grand armée à Wilna, lvia, f. 1532 ap. 1, b. 14, 

l. 234–235; dundulis B. lietuva napoleono agresijos metais, p. 113. 

101

102 


ma, kad napoleonmečiu šiaulių apskrities valdžią pasiekė apie 17 prancūzų karinės 

ir Lietuvos laikinosios valdžios įsakų dėl įvairaus pobūdžio rekvizicijų 44 . 

Aiškinantis rekvizicijų apimtį gelbsti Vilniaus centrinio sandėlio statistiniai 

duomenys, kuriuose pateikiami gautų ir išduotų grūdų, miltų, degtinės, jaučių, šiaudų, 

šieno kiekis, – buvo surinkta rekvizicijų būdu iš Vilniaus departamento apskričių 

bei naugarduko, Lydos, Baltstogės apskričių. Taigi čia buvo kaupiamos pirmos būtinybės, 

strateginės, atsargos, skirtos napoleono kariniams daliniams maitinti, taip pat 

išduodamos Vilniaus municipalitetui, kuris naudojo produktus (labiausiai naudota 

mėsa ir dėgtinė) karo ligoninėse. Iki naujojo derliaus sandėlio direktoriaus Puzynos 

žiniaraštyje užfiksuotas didžiausias pašarų ir jaučių priėmimo ir išdavimo kiekis 45 . 

Per laikotarpį nuo liepos 10 d. iki spalio 9 d. sandėlyje buvo atgabenta rekvizicijų 

iš 14 apskričių: 1605 jaučiai ir 19 avių, 2659 statinės rugių, 11 kviečių, 

221 miežių, 769 avižų, 26 grikių, 1085 statinės ruginių miltų, 34 kruopų, 6027 

gorčiai degtinės. Visa tai buvo išduota, išskyrus jaučius (liko 757). Didžiausią 

paklausą turėjo rugiai ir avižos (išdavimo norma vidutiniškai iki 100 statinių per 

dieną) bei pašarai, kurie sandėlyje niekada neužsilikdavo. Intensyviai gyventojai 

rekvizicijas vežė į Vilnių spalio mėn., o lapkričio mėn. sandėlio maisto produktų 

ir pašaro apyvarta gerokai sulėtėjo, paskutinė išdavimo diena – gruodžio 6 d. 46 

ši statistika liudija apie didžiulę maisto, pašaro ir kitų rekvizicijų apimtį, 

tenkančią gyventojų ūkiams. Laikinoji valdžia, siekdama patenkinti karinius poreikius, 

buvo priversta rekvizicines prievoles taikyti dvarininkams ir bajorams. 

Ryškiausias pavyzdys – pyliavos rekvizicija, kurios vykdymas buvo paskirstytas 

po lygiai žemės savininkams ir valstiečių ūkiams taip: rugiai ir avižos po 100 

litrų (2 osminas, t. y. po 8 ketvirčius Vilniaus statinės – 407 litrai), šieno ir šiaudų 

po 2 pūdus, kruopų ir žirnių po 2 gorčius. Tačiau pagrindinė rekvizicijų našta 

atiteko valstiečių kiemams, atleidžiant nuo pagrindinių rekvizicijų tik bežemius 

bei sugriautų ar sudegintų dūmų valstiečius. 

Liepos mėnesį, remiantis šiaulių apskrities pavyzdžiu, kiekvienas dūmas 

turėjo pristatyti 62 pūdus šieno, rugsėjį – 5 gorčius miltų ( 1 lietuviškas gorčius 

– 2,75 litro), 13,3 gorčiaus avižų, 2 pūdus ir 15 svarų (1 svaras – 370 g.) šieno ir 

šiaudų, po septintadalį kvortos (1 kvorta – 1,4 litro) degtinės ir nuo 12 dūmų po 

44 

rekvizicijų, vykdytų napoleonmečiu, šiaulių apskrityje sąrašas, lvia, f. 392, ap. 1, b. 23, l. 200–201. 

45 

rugsėjo mėn. pirmosiomis savaitėmis sandėlyje tebuvo vos 210 statinių rugių, po 8 statines miežių ir 

kviečių bei apie 100 jaučių. naugarduko, lydos, gardino, Baltstogės ir volkovysko apskritys tiekė tik 

jaučius. vilniaus centrinio magazino statistiniai duomenys. ten pat, f. 1532, ap. 1, b. 11, l. 85, 96–117. 

46 

vilniaus departamento gyventojai rekvizicijas vežė iki pat prancūzų sugrįžimo, o gruodžio 6 d. javų 

likutis sudarė 3598 statines. ten pat, l. 140–142, 190–193.


1 jautį. spalio mėn. pradžioje karo ligoninėms VDAK pareikalavo 2 gorčių (1 

gorčius – 3 litrai) kviečių, vėliau pristatyti į etapų sandėlius Alytuje ir Merkinėje 

nuo kiekvieno dūmo po 156 litrų miltų, 250 litrų avižų, šieno 22 pūdus, o nuo 

6 dūmų 1 jautį. Kaip matyti iš šios statistikos, rekvizicijos valstiečių ūkiui buvo 

sunki našta, pavydžiui, rekvizuojamo šieno kiekis prilygo 4 karvių išlaikymui 47 . 

Karo nuostolių statitiska liudija, kad Vilniaus departamente naminių gyvulių 

nuostoliai, įskaitant ir prievarta atimtus, siekė 30 % – 60 % nuo bendro 

gyvulių skaičiaus, pavyzdžiui, kas antras kiemas prarodo po jautį, o Ašmenos ir 

Vilniaus apskrityse šie rodikliai siekė apie 1,3 jaučio. Panaši situacija susiklostė 

Gardino departamento apskrityse 48 . Taigi kraštą nuo didesnių bėdų išgelbėjo 

1813 m. geras derlius, o Vilniuje nuo rudens duona ir kiti maisto produktai buvo 

pradėti pardavinėti ikikarinėmis kainomis 49 . 

Vilniaus, turinčio Didžiosios Armijos svarbiausios užnugario karinės bazės 

bei politinio ir administracinio centro statusą, gyventojams teko vykdyti specifines 

prievoles, pavyzdžiui, išlaikyti prancūzų karinės ir administracinės valdžios 

aukštus pareigūnus, teikti pastotes, išlaikyti karo ligonines (įrengti patalpas, aprūpinti 

inventoriumi, pasirūpinti jo išlaikymu) 50 . 

Be to, reikia pastebėti, kad gyventojams begales rūpesčių sukėlė transportavimo 

rekvizicijos. surinkti maisto produktai ir pašarai turėjo būti operatyviai 

pristatomi į apskričių, Vilniaus ir Kauno centrinius ir netgi kitų departamentų 

sandėlius. šiam sunkiam darbui atlikti reikėjo nemažo skaičiaus arklių, jaučių ir 

vežimų, o žmonės buvo priversti ilgam palikti savo ūkius. Padėtį blogino daugybė 

faktorių: arklių stoka, blogi keliai, dažni atvejai, kai transporto priemones 

karinė valdžia užlaikydavo arba tiesiog atimdavo ir priversdavo vykdyti kari- 

47 

žr. nuor. 44; suskaičiuota, kad vienai karvei reikėjo 18 pūdų šieno. jučas m. Baudžiavos irimas 

lietuvoje, vilnius, 1972, p. 115. 

48 

karo nuostolių skaičiavimo komisijos duomenimis, vilniaus departamento gyventojai (115 796 

kiemai) patyrė tokius nuostolius: 99 605 arkliai, 61 183 jaučiai, 13 590 karvių, 224 166 avys, 120 961 

kiaulės. pavyzdžiui Breslaujos apskrities gyventojai neteko 61 % arklių, 53 % jaučių, 58 % karvių ir 54 

% kaiulių. gardino departamento (89 953 kiemai) neteko 32 209 arklių, 70 297 jaučių, 129 038 karvių, 

165 641 avių, 72 417 kiaulių. Генеральная табель, nr. 318, 319, Виленский Временник, кн. 5, ч. 

2, c. 275, Hedemann o. Historia powiatu Brasławskiego, Wilno, 1930, s. 158; vilniaus departamento 

kiemų skaičius nurodytas pagal 1795 m. liustracijos duomenis, kadangi ,,generalinėje lentelėje“ 

ukmergės ir šiaulių apskrities kiemai nėra suskaičiuoti. vilniaus gubernijos 1795 m. kiemų liustracijos 

duomenys, lvia, f. 1532, ap. 1, b. 6, l. 6. 

49 

Frankas j. atsiminimai apie vilnių, vilnius, 2001, p. 419. 

50 

jurginis j, merkys v, tautavičius a. vilniaus miesto istorija, vilnius, 1968, p. 231. plačiau apie 

miestiečiams skirtas rekvizicijas žr. v. pugačiauskas. napoleonas ir vilnius: karinio gyvenimo kasdienybės 

bruožai, vilnius, 2004, p. 45–51. 

103

104 


nio transportavimo užduotis. Ypatingai sunki našta ši rekvizicija buvo Žemaitijos, 

upytės apskrities valstiečiams, kadangi jie vykdė papildomus rekvizicinius 

įsipareigijimus – tiek laikinosios valdžios, tiek Makdonaldo ar jam pavaldžių 

dalinių vadų įsakus dėl maisto produktų, pašaro ir transportavimo rekvizicijų. 

Dar daugiau nuo rugpjūčio 12 d. iki spalio vidurio jie aptarnavo artilerijos (130 

pabūklų) ir amunicijos pervežimo į Rygą rekviziciją, kuriai įvykdyti prireikė ne 

daug laiko, bet ir apie 5000 arklių 51 . Taigi pervežimo rekvizicijos apimčių būta 

tokių, kad kiekvieno ūkio šeimininkas, turintis arklį arba jautį ir vežimą, buvo 

priverstas vykdyti prievolę po keletą kartų. 

Laikinosios Vyriausybės Maisto ir magazinų komitetas, vadovaujamas stanislavo 

soltano, tiesiogiai atsakingo už rekvizicijas, prancūzų valdžios nurodymu, 

sukūrė ištisą „magazinų“ tinklą. svarbiausiuose traktuose veikė centriniai 

etapų sandėliai, papildomi tarpiniai „magazinai“, išdėstyti maždaug per vienos 

dienos žygiavimo atstumą, bei jau minėti rezerviniai sandėliai 52 . 

Tiesą pasakius, didžiosios daugumos rekvizicijų reikiamo kiekio įvykdymas 

buvo sunkiai įmanomas dėl gausybės įvairaus pobūdžio priežasčių. Pirmoji ir, galima 

sakyti, pagrindinė – napoleono armijos poreikiai gerokai viršijo ūkinį krašto 

potencialą, tiksliau sakant, gyventojų ūkio galimybės pateikti papildomą, didesnį 

maisto produktų kiekį buvo itin ribotos, beje, tai pastebėjo ir napoleono administracijos 

Lietuvoje pareigūnai. Apie tai liudija valstiečių atsisakymai vykdyti maisto 

produktų pristatymą ir mokėti mokesčius, laikinosios valdžios institucijų raginimai 

skelbiami bažnyčiose, dėl rekvizicijų vykdymo atsakomybės, bei rekvizicijų išieš- 

51 oб изготовлении 12 000 подвод для перевозки амуниции из Сморгонь в Оршу, Военский 

К. min., veik, p. 186; Савицкий В. Упитсний уезд в период французкой оккупации (1812), 

lietuvos tsr aukštųjų mokyklų mokslo darbai (toliau – ammd), istorija, 1978, t. Xviii, sąs 2, p. 

70–71; dundulis n. napoléon et la lituanie en 1812, p. 225–226; pugačiauskas v. napoleono administracija 

lietuvoje, p. 107, 110. artilerijai traukti 2 dūmai privalėjo paskirti dviem arkliais traukiamą 

vežimą. rekvizicijų, vykdytų napoleonmečiu, šiaulių apskrityje sąrašas, lvia, f. 392, ap. 1, b. 23, l. 

200–201. 

52 napoleono nurodymu vilniaus departamente pirmieji sandėliai pradėjo veikti kauno–vilniaus 

trakte (vievyje, žiežmariuose, rykantuose), pačiame vilniuje, taip pat merkinėje ir alytuje specialios 

paskirties artilerijos parko, kavalerijos ir karinių ekipažų sandėliai. pastarųjų vietovių magazinams 

produktus privalėjo tiekti ne tik vilniaus, bet ir gardino departamentas, o atskirais atvejais ir 

varšuvos kunigaikštystės lomžos magazinų tinklas veikė ir žemaitijoje apskričių centruose ir prie 

pagrindinių traktų įsikūrusiose vietovėse. kelyje iš vilniaus į ašmeną tarpiniai magazinai veikė medininkuose 

ir smurgainyse. minsko departamente, mūsų žiniomis, centriniai magazinai veikė minske, 

Borisove, vileikoje, igumene ir kitose mažesnėse gyvenvietėse. lvia, f. 1532, ap. 1, b. 157–158; 

dundulis B. napoléon et la lituanie en 1812, p. 285–286; dundulis B. lietuva napoleono agresijos 

metais p. 112, 115; О сборе в магазины фуража, Акты, издаваемые Виленскою комиссиею 

для разбора древних актов, т. 37, c. 202; kорнейчик Е. min., veik, p. 51.


kojimas pasitelkus karinę jėgą 53 . Paminėsime ir dar keletą konkrečių pavyzdžių: 

1811 m. grūdinių kultūrų nederlius, rusų kariuomenės prieš pat karą vykdytos rekvizicijos, 

vėliau rekvizicijų transportavimo sunkumai dėl jaučių ir arklių stokos. 

Keblią situaciją švelnino tik naujojo derliaus pyliavos bei Vyriausybės sudaryti 

kontraktai su paskui armiją žygiuojančiais tiekėjais, vietiniais bei užsienio 

pirkliais, kurie galėjo operatyviai pristatyti reikiamą maisto kiekį ir pašaro 

atsargų iš vietovių, neįtrauktų į karo zoną. Tačiau tam reikėjo sukaupti nemažus 

finansinius išteklius, savaime suprantama, įprastinių ir naujai įvedamų mokesčių 

būdu, pavyzdžiui, vien pirkliui Micheletui už 1000 statinių rugių pristatymą derėjo 

sumokėti per du mėnesius pagal suderintą grafiką, iš viso 16 000 rb. sidabru. 

Ypač dažnai laikinoji Vyriausybė ir Vilniaus departamento administracinė komisija 

naudojosi tiekėjų paslaugomis iki naujojo derliaus 54 . 

nuo rudens Lietuvos gyventojai privalėjo išlaikyti ir laipsniškai besikuriančios 

Lietuvos reguliariosios kariuomenės pulkus. Laikinoji Lietuvos Vyriausybė 

spalio 5 d. paskelbė tvarką, pagal kurią lietuviški daliniai aprūpinami maisto 

produktais iš Didžiajai Armijai skirtų sandėlių. Tais atvejais, jeigu dalinio dislokacijos 

vietoje nėra maisto sandėlio, ji įpareigojo vietinę valdžią įkurti naujus, 

kaip ir pasirūpinti dalinių aprūpinimu, kai jie keičia dislokacijos vietą 55 . Iki to 

momento, kaip rodo 17–ojo kavalerijos pulko, vadovaujamo pulkininko Mykolo 

Tiškevičiaus, pavyzdys, kai kariai savavališkai rekvizavo Kupiškio miestelio 

gyventojus atimdami iš jų maisto produktus, pašarus bei vežimus su arkliais, 

lietuviški reguliariosios kariuomenės daliniai kaskart buvo priversti prasimaitinti 

savo jėgomis 56 . Kauno municipalitetas 21 Lietuvos kariuomenės pėstininkų 

pulko bataljoną (860 žmonių), apsistojusį miesto prieigose, turėjo aprūpinti rei- 

5 

laikinosios komisijos raštas vilniaus departamento administracijai dėl priemonių prancūzų kariuomenei 

aprūpinti, lietuvos tsr istorijos šaltiniai. vilnius, 1955, t. 1, p. 403; Савицкий В. Волнения 

крестьян в Упитском уезде в 1812 г., ammd, istorija, vilnius, 1964, t. 7, p. 165; generolas Bronikovskis 

viename iš savo kreipimęsi grasino, kad gyventojams nevykdantiems nustatytų rekvizicijų 

į minsko centrinį sandėlį, bus atsiusta kareivių pastotė. Обявление генерала Брониковского o 

неакуратной доставке продoволствия, Военский К. min., veik, p. 381, 463–464; 

54 

laikinoji vyriausybė patenkino vilniaus departamento administracijos komisijos prašymą sudaryti 

sutartis su tiekėjais dėl avižų pirkimo. llvk 1812 09 08 posėdžio nutarimas. rusijos valstybinis 

senųjų aktų archyvas, f. 12, b. 262, l, 22; llvk prekybinių sutarčių 1812 08 protokolai, lvia, f. 1532, 

ap. 1, b. 7, l. 410, 425; vdak prekybinių sutarčių 1812 06–09 protokolai. ten pat, b. 11, l. 320, 322, 

336, 360, 392. 

55 

Правила о продоволствии Литовского войска, Военский К. min., veik, p. 196. 

56 

kupiškio dvaro valdytojo 1812 09 03 raštas ukmergės apskrities paprefekčiui, lvia, f. 1532, ap. 

1, b. 7, l. 172 

105

106 


kmenimis, skirtais ruošti maistui lauko sąlygomis 57 . 

Be minėtų šių pagrindinių rekvizijų, Lietuvos gyventojai vykdė ir kitokius 

darbus, bene daugiausiai žmonių prancūzų karinės valdžios pageidavimu dirbo 

fortifikacinių įrengimų darbų Vilniuje ir Kaune. šiuose miestuose vasaros ir rudens 

mėnesiais apkasų kasimo darbus Kaune (šančiuose) dirbo iki 1200 gyventojų 58 . 

Kaip žinoma, Vilniuje, dešiniajame neries krante, prancūzai įrenginėjo dviejų linijų 

gynybinę poziciją, skirtą artilerijai ir kariams, čia dirbo šimtai žmonių iš Ašmenos, 

Trakų, ukmergės ir Vilniaus apskričių. 100 žmonių savo ruožtu kasė apkasus 

nemenčinėje 59 . Vilniaus apskrities valstiečiams dažnai teko palikti savo ūkius, kadangi 

buvo varomi plukdyti sielių nerimi bei traukti botų su maisto atsargomis 60 . 

Taigi napoleonmečiu Lietuvos gyventojus užgulė sunki rekvizicijų našta, kai vienu 

metu reikėjo vykdyti daugybę įvairaus pobūdžio ir didžiulės apimties rekvizicijų, 

dažniausiais viršijančių jų ūkių potencialias galimybes. 

Mokesčiai: įprastiniai ir specialieji 

Laikinosios Vyriausybės galimybės aprūpinti Didžiosios Armijos bei šalies 

kasdieninius poreikius smarkiai padidėjus karinėms išlaidoms (Lietuvos reguliariosios 

kariuomenės dalinių formavimas) pirmiausiai rėmėsi finansiniais ištekliais, 

surenkamais mokesčių pavidalu. Tačiau prabėgus vos vienam mėnesiui 

finansų komitetas nusprendė realizuoti radikalius ir netradicinius būdus, siekiant 

skubiai papildyti tuščią biudžetą. Tai reiškė, kad mokestinė bazė išplečiama ir 

neapmokestintų luomų sąskaita. svarbiausias buvo vadinamasis asmeninis „vienkartinės 

aukos“ mokestis, kurį privalėjo mokėti visi gyventojai, nepriklausomai 

nuo luomo, tikybos, tautybės, suskirstyti į 11 kategorijų. Mažiausias fiksuotas 

mokestis siekė vos 15 grašių, kuriuos privalėjo sumokėti valstiečiai, neturintys 

savo pajamų ir bernai, o didžiausias mokestis – 500 auksinų suma – buvo paskirtas 

dvarų, turinčių 1000 kiemų, savininkams arba nuomotojams, taip pat nefik- 

57 

majoro kozickio 1812 10 20 raštas kauno municipalitetui. ružancovas a. iš kauno miesto valdybos 

archyvo 1812–1813 metų bylų, karo archyvas, kaunas, 1928, t. 4, p. 103. 

58 

kauno apskrities paprefektūros 1812 09 02, 10 raštai vdak, lvia, f. 1532, ap. 1,.b. 14, l. 420– 

423. 

59 

Fortifikaciniai darbai tęsėsi nuo liepos mėnesio iki vėlyvo rudens ir įprastai vienu metu dirbo apie 

800 žmonių. vilniaus apskrities paprefektūros 1812 08 25, 10 20, 27 raštai. ten pat, l. 401, 410, 413; 

pugačiauskas v. napoleonas ir vilnius: karinio gyvenimo kasdienybės bruožai, p. 32–33. 

60 

rugsėjo menesį 100 žmonių traukė 23 botus nerimi iš kernavės į vilnių. vilniaus apskrities paprefektūros 

1812 08–09 raštai. lvia, f. 1532, ap. 1, b. 9, l. 394, 399, 411.


suotam mokesčiui priskirti „kapitalistai“ atskaičiuojant 1/7 dalį kapitalo pajamų 61 . 

Lietuvos laikinoji valdžia, įvesdama šį mokestį, planavo papildomai surinkti 

apie 3–4 milijonus auksinų, tačiau nepavyko aptikti tikslių duomenų, kiek 

pinigų įplaukė į iždą, aišku viena, kad nuolatinių rekvizicijų ir savivaliautojų 

nualintame krašte didžiulė pinigų suma negalėjo būti surinkta operatyviai, be 

to, buvo numatytas ilgas vienų metų surinkimo laikotarpis. Kita vertus, surinkta 

suma neišsprendė pinigų stygiaus problemos ir napoleonas buvo privertas skirti 

500 000 frankų sumą Lietuvos kariniams daliniams formuoti 62 . 

finansinių lėšų trūkumas privertė Vyriausybę žengti dar vieną žingsnį ir 

apmokestinti specialiuoju mokesčiu tik dvasininkų luomą, tiksliau sakant, gauti 

papildomų pajamų atgaivinant 1789 m. Abejų Tautų Respublikos seimo priimtą 

vadinamąjį bažnytinį mokestį, susidedantį iš dviejų dalių: fiksuotos sumos ir 5 

% nuo gaunamų pajamų per 4 metus pagal nustatytas 9 kategorijas. Pirmajai 

priskirti metropolitai ir achivyskupai turėjo sumokėti 1000 auksinų ir 5 %, 6–ąją, 

gausiaisią, kategoriją sudarė parapijų kunigai, kurie, priklausomai nuo metinių 

pajamų sumos, privalėjo sumokėti po 10, 30, 100 arba 250 auksinų ir po 5 %, į 

paskutinę kategoriją pateko vienuolynai, kuriems tebuvo skirtas tik 5 % mokestis. 

Manoma, kad surinkta suma buvo nedidelė 63 . 

Vilniaus miesto municipalitetas, turėdamas savivaldos teisę, iždo deficito 

problemas sprendė savaip – priverstine tvarka pasiskolindamas iš turtingiausių 

miestiečių nuo 1000 iki 6000 auksinų, priklausomai nuo jų metinių pajamų. 

Tokiu būdu pavyko surinkti 112 333 iš planuotų 130 000 auksinų 64 . Taigi šiai gyventojų 

grupei derėjo mokėti valstybinių ir vietinių mokesčių dvigubą naštą. Reikia 

pastebėti, kad būta nemažai specialių mokesčių visiems gyventojų luomams, 

susijusių su kavalerijos ir pėstininkų formavimo poreikiais: už nepristatytus arklius 

kavalerijos pulkui, raitelių uniformai (surinkta trečdalis numatytos sumos), 

dvarams, neturintiems nustatyto valstiečių dūmų skaičiaus, nuo kurio renkamas 

61 

dvarų, turinčių 2–15 kiemų, – 8 auks., 40 kiemų – 10 auks., nuo 40 iki 80 kiemų – 30 auks., nuo 80 

iki 250 – 60 auks., nuo 250 iki 480 – 100 auks., nuo 480 iki 1000 – 300 auks., o nuo 1 000 kiemų – 500 

auks. savininkai ir nuomotojai. Bežemiai bajorai – 4 auks., valstiečiai činšininkai – 2 auks., lažininkai 

– 1 auks. amatininkai meistrai – 4 arba 10 auks., priklausomai nuo kategorijos, o pirkliai – nuo 30 

auks. parapijų klebonai, vikarai – 10 auks. 1812 m. rugpjūčio 12 d. ldk laikinosios vyriausybės komisijos 

nutarimas dėl rinkimo nuo visų lietuvos gyventojų mokesčių, pavadintų „asmenine vienkartine 

auka“, lietuvos tsr istorijos šaltiniai, t. 1, p. 400–403. 

62 

iwaszkiewicz. j. litwa w roku 1812, s. 192–193. 

63 

Постановление Комиссии Временого Правительсва Великого Княжества Литовского 

об обложении духовенства благотворительним сбором, Военский К. min., veik., p. 197–192. 

64 

pugačiauskas v. napoleonas ir vilnius: karinio gyvenimo kasdienybės bruožai, p. 54–55. 

107

108 


rekrutas, žydams ir kitiems asmenims, kuriems anksčiau buvo netaikoma rekrutų 

prievolė, pagalvės – pradiniam rekruto išlaikymui, išimtinai miestiečiams – žandarmerijos 

ir tautinės gvardijos išlaikymui 65 . Taigi gyventojai, slegiami rekvizicijų 

naštos, atsidūrė sudėtingesnėje situacijoje, kadangi derėjo surasti lėšų ne tik 

įprastiniams, bet ir specialiesiems mokesčiams. 

Kariniuose susidūrimuose patirti nuostoliai 

Lietuvos reguliariosios kariuomenės ir atskirų dalinių formavimas, kaip žinome, 

iki karo nebuvo visiškai baigtas, o joje galėjo tarnauti apie 17 000 karių. 

nustatyti tikslų Lietuvos kariuomenės karių žuvusių, sužeistų ir paimtų į nelaisvę 

skaičių yra sudėtinga, kadangi disponuojame negausiais ir nepakankamai tiksliais 

duomeninis. Didžiulėjė teritorijoje išmėtyti, menkai apginkluoti ir apmokyti Lietuvos 

pulkai kartu su Didžiosios Armijos daliniais dalyvavo 4 didesniuose susirėmimuose. 

Pirmasis nuo rusų gvardijos nukentėjo lengvosios kavalerijos pulkas, vadovaujamas 

brigados generolo Jono Kanopkos, kurį spalio 19 d. slonime sutriuškino 

rusų generolo P. Čiaplico dalinys. sprendžiant iš generolo Pranciškaus Koseckio 

korespondencijos, 70 žuvo arba sbuvo užeista, generolas Kanopka su 13 karininkų 

ir 253 kariais pateko į nelaisvę, likusieji sugebėjo atsitraukti 66 . 

Antrajame mūšyje didesnių nuostolių patyrė 3 pulkai: pulkininko stanislavo 

Čapskio 22-asis pėstininkų pulkas, ne iki galo sukomplektuotas ir savo gretose 

turintis apie 1500 karių, 18-asis ulonų pulkas (apie 940 raitelių) ir pulkininko 

Juozapo Kosakovskio pėsčiųjų šaulių pulkas, sudarytas iš dviejų batalionų (634 

kariai), dalyvavo mūšyje prie Koidanovo patyrė didelių nuostolių. Tačiau žuvusių, 

sužeistų ir patekusių į nelaisvę skaičius lieka neaiškus. Trečiasis susidūrimas 

su užgrūdintais mūšiuose rusų daliniais įvyko ties Berezina, kuriame dalyvavo 

anksčiau paminėti daliniai bei 19-asis ulonų pulkas, taip pat Minsko departamento 

žandarmerija. Tesužinome, kad šaulių menkos pajėgos buvo visiškai sunaikintos, 

o žandarai neteko 9 karininkų. Apie patirtus nuostolius galima spręsti tik 

remiantis žiniomis apie pulkų sudėtį jiems traukiantis iš Lietuvos: 18-ajame pės- 

65 iwaszkiewicz. j. litwa w roku 1812, s. 164, 178, 196–197; o взыскании с обывaтелей после 

15 сентября за каждого преставленого рекрута по 21 рублю, вместе положених 7 рублей, 

Акты, издаваемые Виленскою комиссиею для разбора древних актов, т. 37, с. 320. 

66 tyszkiewicz j. Historia 17 pułku ułanów na tłe wojsk litewskich 1812–1814, gdynia, 2004, s. 9; 

Charkiewicz W. rok 1812 w powiecie slonimskim, slonim, 1936, s. 16–17; dundulis B. lietuva napoleono 

agresijos metais, p. 108.


tininkų pulke tebuvo18 karininkų, 48 puskarininkai ir eiliniai, 18-ajame ulonų 

– 112, 19-ajame ulonų – apie 100 karių, yra duomenų, kad didesnioji dalis karių 

išsibėgiojo. Ketvirtasis susidūrimas, pareikalavęs aukų, įvyko Vilniuje, prie Aušros 

vartų, gruodžio mėn 9 ir 10 d. Žuvo 6 3-iojo jėgėrių bataliono karininkai bei 

Lietuvos totorių eskadronas – pulko vadas pulkininkas Murza Achmatovičius, 

10 karininkų ir 80 eilinių 67 . nederėtų pamiršti ir lietuvių, įstojusių į Didžiosios 

Armijos dalinius, pavyzdžiui, 120-asis pėstininkų pulkas ir Ilyrijos pulkas, kurie 

dislokacijos Vilniuje, o vėliau Minske metu gavo napoleono leidimą papildyti 

savo gretas po 500 vietinių rekrutų, tačiau apie surinktų karių skaičių ir galimas 

netektis neturime kokrečių duomenų 68 . 

Remiantis turimais duomenimis, galime teigti, kad žuvusių ir sužeistų mūšiuose 

skaičius galėjo svyruoti nuo 1000 iki 2000 karių, dar daugiau pateko į 

nelaisvę. Galima teigti, kad didžioji dauguma karių (iš 17 000 karių, įvairiais 

skaičiavimais, už Lietuvos ribų pasitraukė nuo 3402 iki 4500 karių) nebenorėdami 

kariauti už Lietuvos ribų ir apimti panikos tiesiog išsivaikščiojo: kitaip 

paaiškinti, kodėl daliniuose, kurie nedalyvavo mūšiuose, nebeliko karių, būtų 

pakankamai keblu. Tokia padėtis susiklostė 4 pėstininkų pulkuose: 18-ajame iš 

1650 karių nebeliko pusės, 19-ajame iš beveik 2000 pasiliko tik 22 karininkai ir 

17 eilinių, 20-ajame ir 21-ajame laisvai pasitraukusių buvo mažiau, tačiau taip 

pat skaičiuojama šimtais. naugarduke dislokuoto 19 ulonų pulko karių, apimtų 

panikos dėl rusų dalinių grėsmės, taip pat išsibėgiojo 69 . 

Pabaigoje derėtų aptarti bendrą žuvusių civilių gyventojų skaičių. Tiesą pasakius, 

susiduriame su didelėmis problemomis dėl šaltinių stokos ir ypač dėl jų 

nepatikimumo. Istorinėje literatūroje nepagrįstai teigiama, remiantis „Generalinėje 

lentelėje“ pateiktais duomenimis, kad Vilniaus departamente žuvo ir dingo 

apie 47 774 vyrų, o Gardino departamente – 37 699 70 . Iš anksčiau aptartos 

medžiagos paaiškėjo, kad nuostoliai turėjo būti gerokai mažesni. Dera atkreipti 

67 

glemža l. lietuviški kariniai daliniai prancūzijos kariuomenėje, karo archyvas, t. Xviii, vilnius, 

2003, p. 154, 156, 165–166; gembarzewski B. Wojsko polskie księstwo Warszawskie 1807–1814 r. Warszawa, 

1905, t. 1, s. 81; notice historique sur les armements qui lieu en lituanie pendant l’occupation 

française, Военский К, min., veik, p. 419–422; dundulis B, lietuva napoleono agresijos metais, p. 

109; kukiel m. Wojna 1812 roku, t. 2, s. 471. 

68 

dundulis B. napoléon et la lituanie en 1812, p. 213, 289 

69 

yra duomenų, kad 19-ojo pėstininkų pulko kariai galutinai išsibėgiojo po susidūrimo su kazokais ties 

vilniumi. kukiel m. dzieje wojska polskiego w dobie napoleońskiej 1795–1815, Warszawa, 1920, t. 2, 

s. 161; glemža l. min., veik, p. 154, 165–166. į šį skaičių neįtraukti nuostoliai, kuriuos patyrė lietuviški 

kariniai daliniai, pasitraukę už lietuvos ribų ir dalyvavę 1813–1814 metų karinėse kampanijose. 

70 

dundulis B. lietuva napoleono agresijos metais, p. 117; iwaszkiewicz j. regestracja i indemnizacija 

strat wojenych na litwie w roku 1812, s. 140. 

109

110 


dėmesį į keletą esminių aplinkybių. Pirma, susipažinus su minėtos komisijos 

protokolais paaiškėja, kad liustratoriai skaičiavo ir civilių gyventojų mirtis ne 

tik 1812 m. antroje pusėje, bet ir 1813 m., t. y. kai mirtingumas Lietuvos Vyriausybei 

pavaldžiose teritorijose buvo pasiekęs aukštą lygį dėl po karo išplitusios 

šiltinės epidemijos. Antra, į šį skaičių pateko asmenys, prancūzmečiu paimti į 

rekrutus, mirę natūralia mirtimi bei laikinai pasitraukę iš savo gyvenamųjų vietovių. 

Tokį laisvai traktuojamą rusų liustratorių skaičiavimo metodikos panaudojimą 

paliudija gausybė faktografinių duomenų 71 . Taigi remiantis šiuo dokumentu 

neįmanoma pateikti netgi preliminaraus žuvusių, mirusių ir dingusių be žinios 

civilių gyventojų skaičiaus. 

Baigiamosios pastabos 

1812 m. kare Lietuva patyrė nemažų nuostolių dėl Rusijos kariuomenės rekvizicijų, 

priešininkų karinių veiksmų, o ypač Didžiosios Armijos savivaliavimo 

bei didžiulės rekvizicijų naštos, užgulusios kiekvieno gyventojo pečius. Karo 

padariniai, skaičiuojant vien tik aritmetinę materialinę nuostolių išraišką, galima 

sakyti, stipriai sulėtino Lietuvos, po valstybės padalijimo nesuspėjusios atsigauti 

ekonomiškai ir morališkai, plėtotę: žemės ūkis, pagrindinis krašto ekonominio 

potencialo variklis, prarado apie 50 % iki karo turėtų pajėgumų. Dvarai ir valstiečiai 

pristigo traukiamosios jėgos, miestai, miesteliai ir kaimai buvo smarkiai 

nuniokoti, dalis pastatų sudeginta. nuskurdusiems gyventojams prireikė nemažai 

laiko vien tiktai savo jėgomis atstatyti sugriautus ūkius. Minėti įvykiai, taip 

pat civilių gyventojų aukos bei karių žūtys mūšiuose ar mirtys dėl šiltinės bei 

kitų ligų turėjo įtakos šalies demografinės situacijos blogėjimui. 

Įteikta 2006 m. Lapkričio 21 d. 

71 pateikiame kelis klasikinius pavyzdžius: šiaulių mieste iš 1115 gyventojų tebuvo likę 451, iš kurių 

potenciali dauguma sugrįžo po karo. aukštadvaryje iš 119 vyrų ir 80 moterų napoleonmečiu ir pokariniu 

laikotarpiu, 19 mirė nuo šiltinės, 3 pasitraukė dėl neaiškių priežasčių, 2 paimti į rekrutus. upytės 

apskrities liustracijos raštai, lvia, f. 529, ap. 1, l. 1–2; lydos apskrities liustracijos raštai. ten pat, b. 

842, l. 1–3, 5, 6; naugarduko apskrities liustracijos raštas. ten pat, b. 845, l. 3; volkovysko apskrities 

liustracijos raštas. ten pat, b. 2153, l. 1–2, 5, 20–21; 1812 m. sunaikintų namų ir dingusių gyventojų 

skaičius. iš vilniaus civilinio gubernatoriaus d. n. Bantyš–kamenskio pranešimo, lietuvos tsr istorijos 

šaltiniai, t. 1, p. 404.

111 

Vertimas iš latvių kalbos 

lietuviai latvių šaulių daliniuose, 

latvijos kariuomenėje ir latvių 

daliniuose, veikusiuose vokieČių 

kariuomenėje (1915–1945 m.) 

Dr. Ēriks JĒKABSONS 

Latvijos universitetas 

Dabartinėje Latvijos teritorijoje 19–ojo šimtmečio pabaigoje ir 20–ojo pradžioje 

lietuvių gerokai padidėjo. Pirmiausia tai įvyko didžiuosiuose pramonės centruose 

– Rygoje ir Liepojoje, į tuos miestus traukė lietuvių tautybės darbininkai iš Kauno 

gubernijos. Tačiau padidėjo ir kaimuose gyvenančių lietuvių skaičius, ypač Kuršo 

– Kauno gubernijos pasienio valsčiuose. Per 1897 m. gyventojų surašymą Latvijos 

teritorijoje buvo 24 507 lietuviai, o 1913 m. vien Rygoje jų jau gyveno 34 982. Po 

Pirmojo pasaulinio karo susikūrus nepriklausomoms Baltijos valstybėms Latvijoje 

1925 m. buvo 23 193 lietuviai, 1930 m. – 25 885, o 1935 m. – 22 843, jie labai harmoningai 

įsiliejo į visas valstybines ir visuomeninio gyvenimo sritis, kartu išlaikydami 

ir savo nacionalinį identitetą, sudarydami Latvijos valstybei lojalią, santykiškai 

didelę tautinę mažumą. Gana aktyviai Latvijos lietuviai dalyvavo ir 1915–1920 m. 

vykusiuose kariniuose–politiniuose procesuose bei valstybės gynimo veikloje iki pat 

Baltijos valstybių okupacijos 1940 m. Vokiečių okupacijos metu Latvijoje gyvenančių 

lietuvių skaičius reikšmingai nepadidėjo ir 1943 m. jų buvo 24 094 1 . Tad sovietų 

ir vokiečių okupacijos metu Latvijos lietuviai buvo priversti įsitraukti į visus karinius 

procesus, be kita ko, atlikti karinę tarnybą latvių karinių pajėgų dalyse. 

Pirmasis pasaulinis karas 

Jau pirmosiomis Pirmojo pasaulinio karo dienomis į kariuomenę buvo mo- 

1 smulkiau žr.: jēkabsons Ē. lietuviai latvijoje. – rīga, 2003. – 11.–14., 53.–57., 99. lpp.

112 


bilizuoti arba savanoriškai įstojo daugelis Latvijos lietuvių. Pavyzdžiui, 1914 

m. pabaigoje latvių žurnale „Varavīksne“ („Vaivorykštė“) buvo išspausdinta fotografija, 

kurioje matyti į nelaisvę patekęs vokiečių karys kartu su praporščiku 

(jaunesniuoju karininku) J. Jeselioniu iš Liepojos 2 . Karo metais daugelis Latvijos 

lietuvių savanoriškai ėjo į karo tarnybą latvių šaulių batalionuose (paskiau 

– pulkuose), kovojusiuose Rygos fronte. Pavyzdžiui, 1916 m. vasarą septyniuose 

aktyviai veikiančiuose (fronto) batalionuose tarp šaulių ir puskarininkių lietuvių 

buvo 174 (1,6 proc.), tačiau čia neįskaičiuoti 8–ajame Valmieros ir Latvių šaulių 

atsargos batalione buvę lietuviai 3 . Buvęs 3–ojo Kuršo latvių šaulių bataliono 

būrio vadas J. Kalniņš vėliau prisiminė, kad 1915 m. vasarą, batalionui formuojantis 

Vecmilgravyje (prie Rygos), į jį, be savanorių latvių, įstojo ir nedidelis procentas 

„vietinių svetimtaučių“ – daugiausia estų ir lietuvių, taip pat lenkų, rusų ir 

vokiečių 4 . Labai simboliška, kad tarp trijų pirmųjų Rygos fronte (1915 m. spalio 

12 d.) žuvusių latvių šaulių dalinių karių (iš 1–ojo Daugavgrivos latvių šaulių 

bataliono), kurie spalio 15 d., dalyvaujant maždaug šimtui tūkstančių žmonių, 

iškilmingai iš Rygos Latvių draugijos namų buvo palydėti į paskutinę kelionę – 

Brolių kapines Rygoje (jie buvo pirmieji ten palaidoti), buvo ir lietuvis savanoris 

Jonas Gavenas 5 . Vis dėlto nagrinėjant šaulių anketas matyti, kad palyginti daug 

buvo ir tokių lietuvių, kurie iš Lietuvos į Latviją atvyko kaip pabėgėliai. Kad ir 

tokie pavyzdžiai: 1–ajame Daugavgrivos („Dauguvos žiočių“) latvių šaulių batalione 

tarnavo savanoriai lietuviai Juzefas Davginovičius (iš šiaulių valsčiaus), 

Benediktas Dreimanis, Benediktas Dvarickis, 2–ajame Rygos batalione – Jonas 

Bauzeris (darbininkas iš Rygos, šiame mieste ir gimęs), Kazimieras stasiulis (iš 

Telšių apskrities), Vladislovas sveikatas (iš Lašų valsčiaus), Pranas servetko (iš 

Panevėžio apskrities), Motiejus slavinskas (gimęs zarasų apskrityje, iš Talino), 

osipas sudnikas (iš Malinovkos valsčiaus Daugpilio apskrityje), jaunesnysis karininkas 

Kazimieras savgunas (iš Jelgavos), 3–ajame Kuršo batalione – Liudvikas 

Vorocinskas (iš šaulių), 5–ajame Žiemgalos batalione – Antanas Kristonaitis 

(iš Aknystės valsčiaus), Petras Krivinskas (kalvis iš Misos valsčiaus, anketą 

užpildęs latvių kalba), Kazimieras Kudulis (iš Radviliškio), 6–ajame Tukumo 

batalione – Jonas Gatulis (iš Žagarės), Kazimieras Gudas (iš Kauno guberni- 

2 

varavīksne. – 1914. – nr. 14. – 1. lpp. 

Bērziņš V. latvių šauliai – drama ir tragedija. – rīga, 1995. – 245. lpp. 

4 

kalniņš j. 3. kuršo latvių šaulių bataliono raida// latvių šauliai. – 1935. – nr. 1. – 12. lpp. 

5 

latvių šaulių batalionai. eskizai ir epizodai/ sudarė līgotņu jēkabs. – pēterpils, 1916. – 50.–55. lpp.; 

latvių šauliai. latvių senųjų šaulių istorinių dokumentų ir atsiminimų rinkinys. – 1. sēj. – rīga, 1935. – 

60. lpp.; latvių šauliai amžinybės šviesoje/ red. j. goldmanis, e. mednis. – strēlnieks, 1953. – 225. lpp.

LIETUVIAI LATVIŲ ŠAULIŲ DALINIUOSE, LATVIJOS KARIUOMENĖJE 

IR LATVIŲ DALINIUOSE, VEIKUSIUOSE VOKIEČIŲ KARIUOMENĖJE (1915–1945 M.) 

jos), Jokūbas Gelažnikas (iš Biržų valsčiaus Panevėžio apskrityje, vienintelis 

reformatas), Andronas Varna (iš Kauno gubernijos), Vincentas Vesulis (iš Rygos), 

Klementas strukaitis (iš sesavos valsčiaus), 7–ajame Bauskės batalione 

– Aleksandras Koterekis (iš šiaulių apskrities), Jurgis Kononovas (Daugpilyje 

gimęs rygietis), osipas Konovaičikas (iš Karsavos valsčiaus), Kazimieras Pučka 

(iš Panevėžio apskrities) 6 ir t. t. Dar viena ypatybė, kuri šiuos lietuvių karius 

skyrė nuo pagrindinių latvių šaulių batalionų karių, yra tai, kad tarp jų buvo gana 

daug neraštingų. 

Lietuvių buvo ir tarp latvių šaulių dalių karininkų (pavyzdžiui, 8–ojo Valmieros 

šaulių pulko poručikas, rygietis Valentinas šimoliūnas 7 ir kt.). Lietuvis, 

kolegijos asesorius (kapitono laipsnį atitinkantis civilinės tarnybos laipsnis, kuris 

Rusijos armijoje buvo suteikiamas ir karo gydytojams) Dominikas Bukontas 1915 

m. gruodį paskirtas 6–ojo Tukumo latvių šaulių bataliono vyriausiuoju gydytoju 

(apskritai šiame batalione jo sudarymo pabaigoje 1915 m. buvo 47 lietuviai, arba 

2,5 proc. iš bendro karių skaičiaus) 8 . savo ruožtu Rokiškio apskrityje gimęs Petras 

Kubiliūnas, baigęs realinę mokyklą Rygoje, o prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą 

– Vilniaus karo mokyklą, buvo bataliono vadas 2–ajame Rygos latvių šaulių pulke. 

už parodytą narsą kautynėse per Kalėdas prie Ložmetējkalno („Kulkosvaidžių kalno“) 

jam vėliau, jau kaip Lietuvos kariuomenės karininkui, suteiktas III laipsnio 

Lačplėsio Karo ordinas 9 . 1894 m. Panevėžio apskrities Ruosų sodžiuje gimęs ir 

Jelgavos realinę mokyklą baigęs 5–ojo Žiemgalos latvių šaulių pulko paporučikis 

Mašuchno žuvo 1917 m. gruodžio 24 d. (pagal senąjį kalendorių), vesdamas savo 

karius į ataką pirmąją garsiųjų Kalėdų kautynių dieną. Latvių spauda apie jį rašė: 

„Lietuvis. Ir tikras latvis – šaunus, karštakraujis kovotojas, kuris suprato, kad jo 

Lietuva turi daug bendrų sopulių su Latvija, tiek senovėje, tiek dabar. stengdamasis 

būti artimas latviams, jis itin puikiai buvo išmokęs latvių kalbą.“ Žuvęs karininkas 

palaidotas latvių karių Brolių kapinėse Rygoje 10 . 

Įdomu tai, kad 1940 m. vasarą, jau įvykus valstybės okupacijai, naujai paskirtam 

politiniam Latvijos kariuomenės vadui Bruno Kalniniui, kaip patarėjas 

(faktiškai – kontroliuotojas), buvo atsiųstas lietuvis, sovietų sąjungos pasienio 

6 

latvijos valstybės istorijos archyvas (toliau: lvva), 5434. f., (latvių šaulių batalionų organizacinis 

komitetas – savanoriškai arba jų įgaliotų asmenų užpildytos anketos), 1. apr., 689. l., 725., 739., 769., 

835., 848., 861., 862., 863., 869. l. 

7 

lvva, 5601. f., (armijos štabo asmeninių bylų kolekcija), 1. apr., 6265. l., 4. lp. 

8 

latvių šauliai. – 11 sąsiuvin. – rīga, 1937. – 1067., 1072. lpp. 

9 

lačplėsio karo ordino kavalieriai. Biografinis žodynas. – rīga, 1995. – 258.–259., 275. lpp. 

10 līdums. – 1917. – 3. janv. 

113

114 


apsaugos karinių pajėgų pulkininkas Baltrušaitis, kuris prieš tai tarnavo sovietų 

sąjungos – Latvijos pasienyje ir mokėjo latvių kalbą. Regis, kad ją buvo išmokęs 

Pirmojo pasaulinio karo metu (galimas daiktas, ir Rusijos Pilietinio karo metu), 

tarnaudamas latvių šaulių daliniuose 11 . 

Raudonieji latvių šauliai 

nors kol kas dar trūksta išsamesnės informacijos apie lietuvius, tarnavusius 

sovietinėje Latvių šaulių divizijoje per Rusijos Pilietinį karą, vis dėlto galima su 

didesniu ar mažesniu tikrumu teigti, kad lietuviai joje tarnavo. šiuo metu rimtai 

persvarstoma latvių šaulių raida Rusijos Pilietiniame kare, laužant sovietmečiu 

įsišaknijusį stereotipą, kad „raudonieji“ latvių šauliai Rusijoje kovėsi pirmiausiai 

ideologinių motyvų vedini. Yra pakankamai daug liudijimų, kad jų veiksmus 

labiausiai lėmė tai, kad nebuvo galimybės grįžti į Latviją, grynai nacionaliniai 

motyvai, kaip ir ypatingos Rusijos Pilietinio karo aplinkybės, dėl kurių latviams 

buvo daug saugiau būti savo aplinkoje, savajame latvių karinių pajėgų dalinyje. 

Yra žinoma, kad lietuvių buvo ir tarp latvių šaulių dalinių vadų. Pavyzdžiui, 

buvęs 3–ojo Kuršo latvių šaulių pulko praporščikas (pulke – nuo 1917 

m. vasario) eduardas Kriščiūnas vadovavo latvių šaulių pulkui 1919 m. rudenį 

vykusiose kautynėse su Dono kazokais prie carycino, kur su visa štabo sudėtimi 

pateko į nelaisvę ir buvo užkapoti kardais 12 . savo ruožtu lietuvis, buvęs carinės 

Rusijos armijos generolas majoras, vėliau – Lietuvos kariuomenės generolas 

Antanas Martusevičius nuo 1919 m. kovo 27 d. iki spalio 20 d. (atšauktas iš 

pareigų) buvo latvių šaulių divizijos (iki 1919 m. vasaros – sovietų Latvijos 

armijos 1–osios divizijos) vadas, vadovavęs jai kautynėse tiek Latvijos teritorijoje, 

tiek Pietų Rusijoje. 1919 m. liepą, kai divizija po atsitraukimo iš Latvijos 

buvo pervadinta į 53–ąją šaulių diviziją, jis kartu su štabo viršininku ir komisaru 

prašė išsaugoti seną pavadinimą, gerai suprasdamas, kokią negatyvią reakciją 

tai sukels tarp šaulių (prašymas buvo patenkintas asmeniškai įsikišus Leninui). 

Kautynėse su Denikino armija prie oriolo 1919 m. rudenį divizija įėjo į 14–ąją 

armiją, kuriai vadovavo lietuvis Jeronimas uborevičius, pokalbyje su divizijos 

11 

latvių karys antrojo pasaulinio karo metu. dokumentų ir atsiminimų rinkinys/ red. o. Freivalds. – 1. 

sēj. – vasteras, 1970. – 147., 149. lpp.; kalniņš B. lemtinga 1940 metų vasara// latvijas vēstnesis. – 1999. 

– 12. maijs. 

12 

lapainis p. atsitiktinumo karys. „…mažesnės blogybės pusėje“// laukų gyvenimas. – 1990. – nr. 6. 

– 12. lpp.



štabo viršininku K. švedu jis pasakęs: „Manyje teka toks pats kraujas kaip ir 

latvių. Aš žinau latvių šaulių nuopelnus ir jų žygdarbius“. Kaip jau minėta, A. 

Martusevičius vadovavo divizijai iki 1919 m. spalio 20 d., smogiamosios grupės 

(ir kaip jos vadas) sudėtyje įvesdamas ją į Denikino armijai lemtingas oriolo 

– Kromo kautynes. oriolas buvo paimtas tiesiogiai spalio 20 d., tačiau A. Martusevičius 

buvo atšauktas iš pareigų remiantis divizijos patirtais gyvosios jėgos 

nuostoliais 13 . Vėliau A. Martusevičius grįžo į Lietuvą. 

Nepriklausomybės karas 

nepriklausomybės kare Latvijos kariuomenės gretose kovojo palyginti daug 

lietuvių tautybės karių. Daugelis kautynėse buvo sužeisti. Pavyzdžiui, kautynėse 

su bermontininkais 1919 m. lapkritį buvo sužeistas 8–ojo Daugpilio pėstininkų 

pulko kareivis lietuvis Bronislovas saugūnas 14 . 1919 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos 

diplomatinė atstovybė paprašė Latvijos karinių įstaigų daugiau nebeimti į karo 

tarnybą Lietuvos piliečių ir atleisti jau pašauktus. Vasarą ir rudenį daugelis Latvijos 

kariuomenės karininkų ir karių buvo paleisti iš kariuomenės kaip Lietuvos 

piliečiai: Artilerijos atsargos vyresnysis leitenantas nevronis, Vidžemės divizijos 

ryšių komandos viršininkas vyresnysis leitenantas Juozas Bilevičius (gimęs 

1894 metais Rygoje, kur baigė realinę mokyklą, 1916 m. pabaigė Čugujevo karo 

mokyklą, Rusijos armijas poručikas, iš Latvijos kariuomenės atleistas 1919 m. 

rugpjūčio 24 d., į Lietuvos kariuomenę įstojo rugsėjo 20 d.), 5–ojo cėsių pėstininkų 

pulko vyresnysis leitenantas ir kuopos vadas Jonas Bytautas (gimęs 1894 

m. Liepojoje, 1916 m. baigė Žitomiro praporščikų mokyklą, tarnavo 7–ajame 

suomių šaulių pulke, 1919 m. – generolo s. Bulak–Balachovičiaus būryje n. Judeničo 

armijoje, iš Latvijos kariuomenės paleistas 1919 m. spalio 27 d., paliekant 

rikiuotėje iki lapkričio 24 d., dalyvavo kautynėse su bermontininkais, lapkričio 

24 d. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, kurioje tarnavo iki 1923 m., turėjo 

kapitono laipsnį; 1923 m. liepos 10 d. nužudytas, kai vyko atostogų į Latviją) ir 

kiti. štai aviacijos grupėje tarnavęs jūrų leitenantas Jazepas (Juozas) Andžejevskis 

(Andzejauskas) iš kariuomenės paleistas 1919 m. spalį (gimęs 1887 m. liepos 

13 Bērziņš v. latvių šauliai – drama ir tragedija. – 187., 203. lpp.; primakovs v. raudonųjų kazokų ir 

latvių šaulių reidai denikino armijos užnugaryje. (1919 m. spalis–lapkritis)// pp spalio pergalės. raštai 

ir atsiminimai apie latvijos komunistų kovą didžiosios spalio socialistinės revoliucijos ir pilietinio 

karo metu 1917–1919 m. – rīga, 1967. – 289. lpp. 

14 8. daugpilio pėstininkų pulko istorija/ pareng. j. liepiņš. – Cēsis, 1930. – 138. lpp. 

115

116 


16 d. zarasų apskrityje, kitomis žiniomis – Rygoje, baigęs Mangalių tolimojo 

plaukiojimo jūrų mokyklą, 1916–1918 m. tarnavo laivo vado padėjėju ir šturmanu 

ledlaužyje „sampo“ ir kreiseryje „Rusj“, 1919 m. birželio 6 d. buvo paskirtas 

į Latvijos kariuomenės Aviacijos grupę kaip motorlaivio vadas; iš kariuomenės 

paleistas spalio 4 d., po šešių dienų mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir iki 

1920 m. sausio 7 d. joje tarnavo, o perkeltas į Lietuvą liko gyventi Latvijoje; mirė 

1938 m.) 15 . Dėl santykiškai didelio skaičiaus asmenų, kurie norėjo būti paleisti iš 

kariuomenės remdamiesi užsienio atstovybės išduotu pasu, 1920 m. sausio pradžioje 

Latvijos kariuomenės vyriausiojo vado štabas išleido įsakymą, pagal kurį 

galėjo būti paleisti tiktai Lietuvos, estijos ir Lenkijos piliečiai (tas apskritai buvo 

draudžiama ukrainos Liaudies Respublikos ir Baltarusijos Liaudies Respublikos 

piliečių atžvilgiu dėl nenustatytos tų šalių padėties ir dažnų daugelio Latvijos 

piliečių mėginimų išsisukti nuo karinės tarnybos), tačiau tiktai tokiu atveju, jeigu 

jie gali pateikti pilietybę liudijančius dokumentus, išduotus prieš jų mobilizavimą 

į Latvijos kariuomenę. Jeigu dokumentai buvo įgyti jau būnant Latvijos kariuomenės 

gretose arba asmenys buvo įstoję į kariuomenę savanoriškai, jie buvo 

„paliekami tarnauti bendrųjų nuostatų pagrindu“ 16 . Toks griežtumas buvo susijęs 

su būtinybe tuo metu (Latgalos išlaisvinimo pradžia) išlaikyti didelį kariuomenės 

kovinį pajėgumą, vėliau paleidimo sąlygos buvo sušvelnintos. 

Pavieniai Lietuvos piliečiai buvo paleidžiami ir toliau, pavyzdžiui, ilgus 

metus Liepojoje gyvenęs 5–ojo cėsių pėstininkų pulko felčeris, pirmiau minėto 

5–ojo cėsių pėstininkų pulko vyresniojo leitenanto Jono Bytauto vyresnysis 

brolis Alfonsas Bytautas (gimęs 1892 m. šiaulių apskrityje, baigęs Liepojos nikolajaus 

gimnaziją, Rusijos armijoje – nuo 1913 m., karo ligoninės vaistinės 

vedėjas, 1919 m. tarnavęs n. Judeničo armijos šventojo Jurgio kavalierių šaulių 

partizanų padalinyje, 1919 m. balandžio 22 d. buvo paskirtas tarnauti Latvijos 

Laikinosios Vyriausybės ginkluotųjų pajėgų šiaurės Latvijos brigados Rezervo 

batalione, nuo birželio 5 d. – šiaurės Latvijos Partizanų pulko tvarstymo punkto 

vedėju, nuo rugsėjo – pulko felčeriu, o atleistas iš kariuomenės 1920 m. rugpjūčio 

30 d. kaip Lietuvos pilietis); paleisti buvo ir 9–ojo Rėzeknės pėstininkų pulko 

vyresnieji leitenantai Jazepas Jodenukis ir Jonas Levinas (1920 m. balandį) bei 

kiti. Keli lietuvių tautybės kariai net nesulaukė įsakymo dėl atleidimo iš kariuomenės 

ir savavališkai pasitraukė iš savųjų karinių pajėgų dalinių, pavyzdžiui, 

15 lvva, 5601. f., 2. apr., 48. l., 1.–8. lp.; armijos vyriausiojo vado įsakymai 1919 metais// lvva 

mokslinė biblioteka; lietuvos kariuomenes karininkai 1918–1953 m. – ii tomas. – vilnius, 2002. – 65, 

179, 185 p. 

16 lvva, 1501. f. (1–asis raitininkų pulkas), 1. apr., 49. l., 41. lp.



prieš tai kautynėse sužeistas 8–ojo Daugpilio pėstininkų pulko kareivis Povilas 

šeinauskas, kuris 1919 m. gruodį buvo pateikęs prašymą perkelti jį į Lietuvos 

kariuomenę (dezertyravo 1920 m. sausį), ir 13–ojo Tukumo pėstininkų pulko 

(buvusio Vokiečių landesvero) kareivis Antonas Rozaliūnas (1920 m. balandį) 17 . 

Labai įdomi yra lietuvio (taip nurodyta dokumentuose) stanislavo Kasparovičiaus 

tarnyba. Kauno gubernijos Krošo mieste 1885 m. spalio 24 d. gimęs ir 

katalikų bendruomenės mokykloje išsilavinimą įgijęs liepojietis, trijų šventojo 

Jurgio kryžių kavalierius, Rusijos armijos 5–ojo husarų pulko ir nuo 1917 m. 

1–ojo lenkų ulonų pulko puskarininkis; po lenkų dalinių išformavimo 1918 m. 

birželį grįžo į Liepoją, dirbo Liepojos–Romnų geležinkelyje. 1919 m. vasario 28 

d. įstojo į 1–ąjį Atskiro latvių (Kalpako) bataliono Raitininkų būrį kaip vyresnysis 

seržantas ir dalyvavo kautynėse su bolševikais Kurše. Vėliau kovėsi 1–ajame 

Kuršo ir galiausiai 4–ajame Žiemgalos atskirajame eskadrone (jau užimdamas 

karininko vietą). 1921 m. balandį jis už kovinius nuopelnus buvo paaukštintas – 

gavo leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas naujai sudaryto Raitininkų pulko būrio 

vadu, tačiau netrukus po to (1921 m. gruodžio 21 d.) dezertyravo 18 , greičiausiai 

persikėlė į Lietuvą. 

Dar 1936 m. Lietuvoje gyvenę buvę liepojiečiai, škodoje gyvenantys broliai 

Kostas (Konstantinas) Kubilovičius ir Voldemaras Kubilovičius, per Latvijos 

konsulatą šiauliuose ir karinį atašė Kaune pateikė Latvijos Gerovės ministerijai 

ir Armijos štabui prašymus skirti jiems atitinkamus Latvijos apdovanojimus už 

dalyvavimą nepriklausomybės kare. K. Kubilovičius 1919 m. rudenį, kai Bermonto 

karinės pajėgos pradėjo pulti Liepoją, savanoriškai įstojo į geležinkelio 

kuopą, o vėliau buvo paskirtas į 11–ąjį Duobelės pėstininkų pulką ir dalyvavo 

kautynėse su bermontininkais Liepojos kulkosvaidininkų būrio sudėtyje, o 1920 

m. pavasarį kartu su pulku buvo nusiųstas į sovietų Rusijos frontą prie Drysos. 

Iš kariuomenės paleistas 1920 m. rudenį po taikos sutarties sudarymo vienas iš 

pirmųjų, nes K. Kubilovičius buvo gimęs 1901 m. savo ruožtu vyresnysis jo 

brolis (gimęs 1895 m.) V. Kubilovičius 1919 m. Liepojoje taip pat savanoriškai 

įstojo į Latvijos kariuomenės Latgalos Papildu batalioną, kuris tam tikrą laiką 

buvo Ventspilyje, o vėliau kartu su broliu tarnavo 11–ajame Duobelės pėstininkų 

pulke Liepojoje ir Latgalos fronte. Po nepriklausomybės kovų abu grįžo į 

Lietuvą. V. Kubilovičius 1936 m. vasarį rašė: „Būdamas Latvijoje, Liepojoje, 

17 kariuomenės vyriausiojo vado įsakymai. 1919// lvva mokslinė biblioteka; lvva, 5601. f., 1. apr., 

780. l., 4. lp.; 1468. f., (karo ministerijos sekretariatas) 1. apr., 138. l., 14. lp.; 3601. f. (kariuomenės 

vyriausiojo vado štabas), 1. apr., 251. l., 3.–4., 19. lp. 

18 lvva, 5601.f., 1. apr., 2862. l., 1.–8. lp. 

117

118 


ir matydamas sunkią Latvijos valstybės padėtį ir tai, kad priešas vėl puola jauną 

Latvijos valstybę, norėdamas ją okupuoti ir sunaikinti, nepaisydamas visko, kas 

man buvo brangu – savo žmonos ir vaikų, savo senų tėvų, savanoriškai įstojau 

į jauną Latvijos kariuomenę ir stovėjau už Latvijos tautos išlaisvinimą, iki kol 

Latvija tapo laisva nuo visų priešų“. savo ruožtu K. Kubilovičius rašė: „Prie 

Latvijos išlaisvinimo aš, būdamas dar jaunų metų ir matydamas, kad mano tėvynei 

Latvijai ir vėl artinasi sunki priešų okupacija, prisidėjau nežiūrėdamas viso 

savo gyvenimo ir nepagailėdamas savo tėvų, įstojau į gretas kaip savanoris, kad 

gelbėčiau savo gimtinę – Latviją. stovėjau valstybės sargybos poste iki tol, kol 

Latvija tapo laisva nuo priešų. Kadangi esu lietuvis ir mano tėvas vyko į Lietuvą, 

tai aš išvykau kartu, ir dabar esu Lietuvos pilietis“. Latvijos konsulas šiauliuose 

ir Kariuomenės štabas atsiliepė ir apdovanojos abu Latvijos Išlaisvinimo kovų 

jubiliejaus atminimo medaliu 19 . 

Įdomu tai, kad bandymų užmegzti latvių ir lietuvių karinio pobūdžio bendradarbiavimą 

buvo ir Rusijoje Pilietinio karo metu. Pavyzdžiui, 1919 m. gegužės 

6 d. bolševikų nekontroliuojamoje teritorijoje buvusi sibiro ir uralo Latvių 

nacionalinė taryba savo posėdyje omske išnagrinėjo vietos lietuvių civilių ir 

karininių darbininkų pateiktą prašymą leisti į naujas kuriamas latvių karinių pajėgų 

dalis (Imantos pulką ir Troicko batalioną) stoti ir lietuviams. Buvo nuspręsta 

kreiptis į Prancūzijos karinę misiją sibire ir Tolimuosiuose Rytuose (generolą 

Žanėną), kuriai pavaldus buvo latvių padalinys, su prašymu apsvarstyti šį pasiūlymą. 

Kol kas nežinoma, kaip toliau klostėsi tas reikalas, tačiau reikšmingas yra 

jau pats faktas 20 . 

Lačplėsio Karo ordino kavalieriai – lietuviai 21 

Mažiausiai aštuoni vietos lietuviai už Latvijos nepriklausomybės karo kautynėse 

parodytą didvyriškumą buvo apdovanoti aukščiausiu Latvijos kariniu apdovanojimu 

– Lačplėsio Karo ordinu (III laipsnio). 

Ilūkstės apskrities Prodės valsčiuje 1896 m. kovo 18 d. gimęs 3–ojo Jelgavos 

19 

lvva, 2574. f. užsienio reikalų ministerijos politinis–ekonominis departamentas), 3. apr., 1736. l., 3. 

–18. lp. 

20 

lvva, 5965. f. (latvijos vyriausybės atstovas sibire ir tolimuosiuose rytuose), 1. apr., 7. l., 16. lp. 

21 

tolesnis aprašas apie lietuvius – lačplėsio karo ordino kavalierius, sudarytas remiantis: lvva, 

1304.f. (lačplėsio karo ordino taryba) medžiaga (ordino kavalierių asmeninės bylos); lačplėsio karo 

ordino kavalieriai. Biografinis žodynas. – rīga, 1995.



pėstininkų pulko kapralas Pavelas Masūlis Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo 

38–ajame Turkestano šaulių pulke Vakarų fronte. Į Latvijos kariuomenėje pašauktas 

1919 m. birželį, tarnavo Aukštutinio Kuršo partizanų pulke, kuris vienu metu 

operatyviai buvo pavaldus Lietuvos kariuomenės vadovybei ir dalyvavo kautynėse 

su bolševikais Ilūkstės apskrityje. Vėliau partizanai buvo priskirti 3–ajam Jelgavos 

pėstininkų pulkui ir jo sudėtyje 1919 m. rudenį dalyvavo kautynėse su Bermonto 

karinėmis pajėgomis. Pulkui persekiojant bermontininkus ir įėjus į Lietuvos teritoriją, 

lapkričio 20 d. Žeimėje kapralas Masūlis su grupe savanoriškai atsidūrė priešo 

užnugaryje, apsupo vokiečių žandarų užimtą namą, su rankine granata nutildė 

priešo kulkosvaidžius ir padėjo paimti į nelaisvę vokiečius, atėmęs iš jų kulkosvaidžius. 

Vėliau dalyvavo Latgalos išlaisvinimo kovose. Iš kariuomenės paleistas 

1921 m. kovą, paskui ūkininkavo Prodės valsčiuje, 1944–1957 m. kalintas sovietų 

kalėjime. Mirė Prodės valsčiuje 1972 m. vasarą. 

Jelgavoje 1900 m. vasario 8 d. vasarį gimęs Kazimieras Pavilaitis savanoriškai 

įstojo Rusijos armiją jau 1915 m. ir dalyvavo kautynėse Karpatuose bei 

Rumunijos fronte (apdovanotas šventojo Jurgio kryžiumi IV laipsnio ir šventojo 

Jurgio IV laipsnio medaliu). Į Latvijos Laikinosios Vyriausybės ginkluotąsias 

pajėgas savanoriškai įstojo 1918 m. gruodžio 20 d. ir tarnavo Atskirame Raitininkų 

būryje, vėliau – 1–ojoje baterijoje ir 1–ajame ginkluotame divizione kaip 

šarvuotojo automobilio „Kurzemnieks“ artileristas. Bermontininkams pradėjus 

Rygos puolimą 1919 m. spalio 8 d. nepaprastai sunkiomis aplinkybėmis užmezgė 

šarvuotojo automobilio ryšį su 9–uoju Rėzeknės pėstininkų pulku, pagelbėjo 

užimant Dzilnų dvarą. Vėliau, lapkričio 17 d., buvo kontūzytas, dar dalyvavo 

Latgalos išlaisvinimo kovose, gavo seržanto laipsnį. Iš kariuomenės paleistas 

1921 m., dirbo elektros mechaniku Rygoje. Mirė 1977 m. balandžio 30 d. 

Panevėžyje 1894 m. sausio 19 d. gimęs Vitoldas Pupeiko buvo liepojietis, 

Rusijos armijoje tarnavęs nuo 1913 m., o prasidėjus karui pakeltas į praporščikus. 

Kautynėse Rytų Prūsijoje 1914 m. rugsėjį 113–ojo pėstininkų pulko sudėtyje 

buvo sužeistas ir pateko į vokiečių nelaisvę. 1918 m. pabaigoje grįžęs iš nelaisvės, 

1919 m. sausio 19 d. Liepojoje savanoriškai įstojo Latvijos Laikinosios Vyriausybės 

ginkluotųjų pajėgų 1–ąją nepriklausomybės kuopą ir dalyvavo visose 

kautynėse Kurše ir Žiemgaloje su sovietų Latvijos armija. Kautynėse prie Aunų 

smuklės 1919 m. kovo 12 d. jis kartu su antruoju karininku po priešo ugnimi 

apėjo jo pozicijas ir netikėtai apšaudę priešininkus išvijo juos, taip sudarydami 

galimybę užimti jų pozicijas per visą liniją. Kovo 22 d. kautynėse prie Kalnciemo 

buvo sužeistas į ranką, tačiau kovėsi toliau, bet buvo priverstas pasitraukti iš 

kovos gretų netekęs daug kraujo. Buvo paaukštintas ir gavo vyresniojo leitenan- 

119

120 


to laipsnį, 1920 m. dalyvavo kautynėse, vykusiose Latgaloje, 12–ojo Bauskės 

pėstininkų pulko sudėtyje. 1921 m. rugsėjį buvo atleistas ir persikėlė gyventi į 

Lietuvą, kur tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tolesnis likimas nežinomas. 

Lietuvoje, Kilimskos [?] valsčiuje (Latvijos pasienyje), 1892 m. rugpjūčio 

15 d. gimęs Pavelas Paliūnas (taip pat – Paleliunis) Rusijos armijoje tarnavo 

nuo 1913 m., karo metu kautynėse būdamas 29–ojo sibiro šaulių pulko sudėtyje 

pelnė IV laipsnio šventojo Jurgio kryžių, o 1916 m. pateko į vokiečių nelaisvę, iš 

kurios grįžo 1918 m. pabaigoje. Į Latvijos kariuomenę pašauktas 1919 m. birželį, 

paskirtas į Malienos batalioną ir vėliau paaukštintas iki seržanto. Latgaloje 1919 

m. lapkričio 25 d. vykusiose kautynėse jis pirmasis Berzpilio valsčiuje užpuolė 

priešo sargybą ir paėmė į nelaisvę aštuonis Raudonosios armijos karius. Po to, 

kai 1922 m. buvo paleistas iš kariuomenės, ūkininkavo saikavos valsčiuje, kur 

mirė 1975 m. rugsėjo 10 d. 

Grobinėje 1897 m. gruodžio 12 d. gimęs Antonas Grizis Latvijos kariuomenės 

8–ajame Daugpilio pėstininkų pulke tarnavo nuo 1919 m., 1920 m. sausio 

13 d., kautynėse su Raudonąja armija Latgaloje prie Gorkų sodžiaus, puolimo 

metu grandininis A. Grizis ėjo visų karių priešakyje, savu pavyzdžiu įkvėpdamas 

kitus, labai prisidėjo prie sodžiaus paėmimo. Paleistas iš kariuomenės 1921 m. 

persikėlė gyventi į Lietuvą, apie tolesnį likimą žinių trūksta. 

Jelgavoje 1900 m. gimęs mechaniko mokinys Peteris Mirovičius 1919 m. 

kovo mėn. savanoriškai įstojo į Latvijos Laikinosios Vyriausybės ginkluotąsias 

pajėgas ir vėliau tarnavo 9–ajame Rėzeknės pėstininkų pulke, dalyvavo visose 

kautynėse, kuriose kovėsi pulkas. Kautynėse su Raudonąja armija 1920 m. sausio 

28 d. Latgaloje, prie Ploskų sodžiaus, su automatu nusigavo į priešo užnugarį 

ir apšaudė sodžių, kuriame buvo priešo pulko štabas. Tai sukėlė priešo pajėgose 

didelę sumaištį ir latvių daliniai įgijo galimybę judėti į priekį. Mirė nuo sužeidimo 

1920 m. lapkričio 11 d. Kuršo divizijos lazarete. 

Kauno gubernijoje 1897 m. gruodžio 10 d. gimęs osipas Bartaševičius nuo 

1916 m. tarnavo Rusijos armijoje. Į Latvijos kariuomenę pašauktas 1919 m. birželio 

15 d. ir paskirtas 4–ajame Valmieros pėstininkų pulke kaip kapralas. Kovėsi 

su Bermonto karinėmis pajėgomis 1919 m. lapkričio 22 d. emburgo–Iecavos 

kelyje, vadovavo 6 karių grupei, kurios užduotis buvo nutildyti du priešo kulkosvaidžius. 

nepaisydamas smarkios ugnies užduotį atliko, sunaikinto priešo būrį 

ir atėmė kulkosvaidžius, iš kurių tuojau pat atidengė ugnį į bermontininkų kovos 

liniją. Paleistas iš kariuomenės 1921 m. pavasarį, jis ūkininkavo saikavos valsčiuje. 

Mirė 1929 m. gruodžio 31 d., palaidotas Rygos Brolių kapinėse. 

Ypač drąsus yra Rygoje gimusio (gimimo data nežinoma) ir Jelgavos gim-



naziją 1915 m. baigusio 7–ojo siguldos pėstininkų pulko vyresniojo leitenanto 

Aleksandro Jodikaišo žygdarbis. 1915 m. jis buvo mobilizuotas į Rusijos armiją, 

o 1916 m., baigęs Pavelo karo mokyklą Petrograde, dalyvavo kautynėse Galicijoje. 

1917 m. paaukštintas, tapo paporučikiu. už kovos nuopelnus apdovanotas 

IV laipsnio šventojo Jurgio kryžiumi psnio ir dviem ordinais. Į Latvijos kariuomenę 

įstojo savanoriškai 1919 m. rugpjūtį ir rudenį aktyviai dalyvavo kautynėse 

su Bermonto karinėmis pajėgomis. spalio 16 d. Rygoje, uždauguvyje, cemento 

fabriko rajone, jis, kaip būrio vadas, bataliono priešakinėse pozicijose „su ypatinga 

narsa atmušė kelis priešo kontrpuolimus, dengė dešinįjį bataliono sparną, 

taip suteikdamas galimybę mūsų pajėgoms susijungti ir išlaikyti užimtas pozicijas, 

tačiau pats tose kautynėse buvo smarkiai sužeistas ir mirė didvyrio mirtimi“. 

Jo, kaip ordino kavalieriaus, šeimai, vykstant agrarinei reformai, buvo skirtas 

naujas ūkis Ancės valsčiuje Kurše, prie Ventspilio. 

ordiną gavo ir Robertas Grigaitis, šaltkalvis, gimęs 1887 m. rugpjūčio 8 d. 

senuosiuose Dubultuose (Rygos Jūrmala), ir nors jo dokumentuose nebuvo nurodyta 

tautybė lietuvis, tačiau neabejotinai jis buvo bent jau lietuvių kilmės. Į Latvijos 

kariuomenę pašauktas 1919 m. birželį Valmieroje, tarnavo 6–ajame Rygos pėstininkų 

pulke. Kautynėse su bermontininkais 1919 m. spalio 14 d., pulko 2–ajam 

batalionui keliantis per Dauguvą prie Jumpravos dvaro, karys R. Grigaitis kartu 

su seržantu ir grandininiu Aunapū (estų tautybės) savanoriškai pirmieji įsiveržė į 

priekį, išmušė iš kraštinių pozicijų vokiečių postinius ir sulaikė juos, suteikdami 

galimybę batalionui forsuoti upę. Išleistas į atsargą 1920 m. rugsėjį, dirbo vairuotoju 

mechaniku. 1940 m. pasikeitė pavardę į „Aivars“. Tolesnis likimas nežinomas. 

Taikos metas 

Ir po nepriklausomybės kovų Latvijos kariuomenėje tarnavo palyginti daug 

lietuvių. 1926 m. vasarį Latvijos kariuomenėje tarp privalomosios karinės tarnybos 

karių lietuvių buvo 241, kartu jie sudarė 1,21 proc. visų iš 19 857 tos kategorijos 

karių 22 . Lietuvių buvo ir tarp viršlaikinės tarnybos karių, pavyzdžiui, Raitininkų 

pulke 1927 m. jie sudarė 0,8 proc., 1928 m. – 1,6 proc. tos kategorijos karių 23 . 

Gana daug lietuvių tarnavo profesionaliais karininkais – Latvijos kariuomenės 

karininkais. Aukščiausią tarnybos laipsnį iš jų pasiekė 1898 m. Rygoje 

22 

Bērziņš V., Bambals A. latvijos kariuomenė. – rīga, 1991. – 58. lpp. 

2 

raitininkų pulkas dešimtais egzistavimo metais. trumpa istorinė apžvalga pulko 10 metų jubiliejaus 

proga. 1919. 5. vii – 1929. 5. vii. – rīga, 1929. – 44. lpp. 

121

122 


gimęs Peteris Praškevičius (jis buvo kilęs iš Kauno gubernijos valstiečių), baigęs 

gimnaziją. 1919 m. spalio 1 d. savanoriškai įstojo į Latvijos kariuomenę ir buvo 

Latvijos Karo ligoninės vaistinės felčeris. Po to, kai išlaikė vaistininko padėjėjo 

egzaminą, 1920 m. buvo paaukštintas ir gavo farmacininko–leitenanto laipsnį. 

nuo 1921 m. buvo Rygos Karo ligoninės farmacijos instruktorius, o nuo 1923 m. 

– ligoninės vaistinės buhalteris. 1928 m. gavo farmacininko–kapitono tarnybos 

laipsnį, 1929 m. sutvarkė pirotechnikos išbandymus ir nuo 1930 m. tarnavo Pagrindiniame 

artilerijos sandėlyje kaip ypatingųjų užduočių karininkas. Tuo pačiu 

metu jo pareigos buvo pervadintos į administracinio kapitono. 1931 m. perkeltas 

į Artilerijos laboratoriją kaip sandėlio vedėjas (1939 m. laboratorija pervadinta į 

Kariuomenės 22–ąją dirbtuvę). netrukus po šalies okupacijos, 1940 m. liepą, jis 

buvo paaukštintas – gavo administracijos pulkininko–leitenanto laipsnį ir buvo 

paskirtas 22–osios dirbtuvės viršininku. Paleistas iš kariuomenės 1940 m. spalį 

apsigyveno Rygoje, o vokiečių okupacijos metu buvo chemijos ir farmacijos fabriko 

„saga“ direktorius Rygoje. 1944 m. su pabėgėliais pasitraukė į Vokietiją ir 

1948 metais iš špakenbergo pabėgėlių stovyklos išvyko į Kanadą. Apie tolesnį jo 

likimą žinių nėra. Buvo apdovanotas Trijų žvaigždžių V laipsnio ordinu 24 . 

1900 m. kovo 18 d. Rygoje gimęs Levas Trinko 25 1920–1924 m., prieš įstodamas 

į Latvijos kariuomenės Raitininkų pulką Daugpilyje, tarnavo Lietuvos kariuomenėje 

(jis buvo vienintelis Latvijos kariuomenės vadas, baigęs Lietuvos kariuomenės 

Karo mokyklą). 1920 m. lapkričio 15 d. stojo tarnauti į Lietuvos kariuomenę 

ir 1921 m. gegužę įstojo į Karo mokyklos Raitininkų būrį, mokyklą baigė tų pačių 

metų gruodį ir buvo paskirtas leitenantu į 1–ąjį Raitininkų pulką. Vis dėlto jau 1922 

m. sausį jis buvo perkeltas į 1–ąjį husarų pulką, kuriame tarnavo kaip jaunesnysis 

karininkas. 1923 m. birželį L. Trinko priskirtas į Geležinkelių batalioną, o1924 

m. sausį išleistas į atsargą. Greičiausiai tai buvo susiję su Latvijos pilietybės priėmimu, 

nes jau vasarį jis buvo Latvijoje, tada ir pašauktas į Latvijos kariuomenę, 

paskirtas į Raitininkų pulką jaunesniuoju karininku. 1925 m. L. Trinko sėkmingai 

baigė karininkų kursus, 1926 m. buvo paaukštintas ir tapo vyresniuoju leitenantu, 

o 1927–1928 m. komandiruotas į Prancūziją, kur sėkmingai baigė somiros kavalerijos 

mokyklą. Grįžęs į pulką buvo paskirtas kulkosvaidininkų eskadrono vadu, 

1929 m. pakeltas į kapitonus. Pulko vadas Trinko atestacijoje 1930 m. rašė: „Labai 

nesugyvenamo būdo. Laisvalaikiu verčia karines knygas iš prancūzų kalbos. Per 

daug jautrus. Geras, paliktinas pareigose.“ 1932 m. kapitonas Trinko savo paties 

24 

lvva, 5601. f., 1. apr., 5045. l. 

25 

galimas daiktas, kad vardo ir pavardės lietuviska rašyba latvijoje buvo pakeista, nes dokumentuose 

aiškiai nurodyta: tautybė – lietuvis, tikėjimas – katalikas.



pageidavimu buvo paskirtas į Vidžemės artilerijos pulką Rygoje, vėliau – į Armijas 

štabą, tačiau 1934 m. jis neišlaikė artilerijos karininko žinių patikrinimo ir buvo išsiųstas 

atgal į Raitininkų pulką, kur neilgą laiką ėjo būrio vado pareigas, o 1935 m. 

pavasarį buvo atleistas iš tarnybos. Tada apsigyveno Rygoje (žmona buvo latvė), 

kur, nepatikrintomis žiniomis, dar gyveno po Antrojo pasaulinio karo 26 . 

Kauno gubernijoje 1894 m. rugsėjo 13 d. gimęs, o prieš Pirmąjį pasaulinį 

karą Rygoje gyvenęs Valentinas šimoliūnas buvo pašauktas į Rusijos armiją dar 

1915 m. pradžioje. Baigęs oranienbaumo praporščikų mokyklą dalyvavo kautynėse 

Karpatuose, kur dėl dviejų gautų sužeidimų buvo paaukštintas į paporučikius 

ir apdovanotas (iš viso buvo gavęs keturis Rusijos ordinus). 1916 m. 

rugsėjį savo paties pageidavimu perkeltas į latvių šaulių dalinius Rygos fronte. 

Jis tarnavo 8–ojoje Valmieros latvių šaulių pulko kulkosvaidininkų komandoje 

– iš pradžių kaip jaunesnysis karininkas, paskui buvo paaukštintas ir tapo poručiku, 

o 1917 m. rugsėjį paskirtas kulkosvaidininkų komandos viršininku. netrukus 

po to V. šimoliūnas pateko į vokiečių nelaisvę. Iš jos grįžo paleistas jau 1918 m. 

sausį ir patraukė į savo namus salacoje, kur vokiečių okupacijos metu užsiėmė 

prekyba. Po sovietų valdžios įsigalėjimo 1919 m. pradžioje jis liko ten pat ir 

kovo mėnesį buvo mobilizuotas į sovietinę Latvijos kariuomenę. Kaip 18–ojo 

sovietų Latvijos pulko ūkio dalies reikalų vedėjas ir vėliau kulkosvaidininkų komandos 

karininkas, jis išvyko į frontą Lietuvoje, kur birželio 10 d. savanoriškai 

perėjo į lenkų karinių pajėgų pusę, nutylėdamas tai belaisvių stovykloje. Lenkai 

jį iš stovyklos kartu su daugeliu latvių išlaisvino 1920 m. sausį ir V. šimoliūnas 

iš karto grįžo į Latviją, kur buvo paskirtas į Latvijos kariuomenės 7–ojo siguldos 

pėstininkų pulką kaip vyresnysis leitenantas, einantis jaunesniojo karininko 

pareigas (pulkas kovojo Latgalos fronte prieš Raudonąją armiją). nuo 1921 m. 

pabaigos jis ėjo kuopos vado pareigas, o 1922 m. perkeltas į 9–ąjį Rėzeknės 

pėstininkų pulką kaip vadas, vėliau kuopos vadas, 1927 m. lapkritį pakeltas į kapitonus. 

1929 m. apdovanotas Trijų žvaigždžių V laipsnio ordinu (jis buvo gavęs 

ir Latvijos išlaisvinimo karo atminimo ženklą bei Latvijos išlaisvinimo kovų 10 

metų jubiliejaus atminimo medalį). 1933 m. pabaigoje dėl kaltinimų įvykdžius 

nusikaltimą V. šimoliūnas perkeltas į 8–ąjį Daugpilio pėstininkų pulką, kur buvo 

paskirtas būrio vadu. Kaltinimas nepasitvirtino, tačiau 1935 m. balandį kapitonas 

V. šimoliūnas buvo atleistas iš tarnybos paliekant jam teisę vilkėti uniformą, įsikūrė 

jis cėsių apskrityje (žmona buvo latvė) 27 . Tolesnis likimas nežinomas. 

26 

lvva, 5601. f., 1. apr., 6607. l., 1.–29. lp. 

27 

lvva, 5601. f., 1. apr., 6265. l., 1.–39. lp. 

123

124 


Rygos Karo ligoninėje tarnavo gydytojas kapitonas Vikentijus norgello, 

kurio dokumentuose ketvirtajame dešimtmetyje buvo įrašyta, tautybė „lietuvis“; 

konjunktūros veikiamas ją pasikeitė į palankesnę „latvio“ tautybę (V. norgello 

buvo ir latvių studentų korporacijos „Lettonia“ filisteris). Gimęs 1899 m. kovo 

27 d. Rygoje, jis 1919 m. gegužės 22 d. (Rygos išlaisvinimo iš sovietų karinių pajėgų 

dieną) savanoriškai įstojo Latvijos Laikinosios Vyriausybės Ginkluotąsias 

pajėgas ir paskirtas kareiviu į 3–ąjį atskirą batalioną, o šiek tiek vėliau, kuriantis 

vieningajai Latvijos kariuomenei, – į 3–ojo Jelgavos pėstininkų pulko kulkosvaidininkų 

kuopą. nuo 1920 m. pradžios tarnavo cėsių apskrities ir miesto 

komendantūroje, o jau vasarį buvo perkeltas į 1–ąjį Ginkluotąjį divizioną, kovą 

– į Ginkluotąjį automobilių divizioną, kuriame tarnavo kaip jaunesnysis, vėliau 

– kaip vyresnysis raštininkas. Baigiantis kautynėms už Laisvę ir kariuomenei po 

truputį pereinant prie taikos meto etatų sąrašo, 1921 m. vasarį V. norgello buvo 

išleistas į atsargą. Jis pradėjo studijas Latvijos universiteto Medicinos fakultete, 

metu dirbdo vyriausiosios Geležinkelių valdybos kontoros darbuotoju. 1926 

m. pradžioje V. norgello paskirtas į veikiančią tarnybą Vyriausiajame artilerijos 

sandėlyje kaip vyresnysis medicinos felčeris. 1928 m. pabaigoje baigė studijas 

universitete, 1929 m. buvo paaukštintas – tapo gydytoju–leitenantu ir buvo paskirtas 

dirbti Vyriausiojo artilerijos sandėlio gydytoju. 1931 m. rugpjūtį perkeltas 

į 4–ąjį Valmieros pėstininkų pulką kaip gydytojas, o lapkritį paaukštintas ir tapo 

gydytoju–vyresniuoju leitenantu. 1932–1935 m. V. norgello buvo pasiųstas į ilgalaikes 

komandiruotes – į 6–ąjį Rygos pėstininkų pulką, Rygos karo ligoninę ir 

Arsenalą, o 1935 m. spalį perkeltas į Rygos karo ligoninę kaip ordinatorius. 1936 

m. pabaigoje buvo paaukštintas, tapo gydytoju–kapitonu. Po šalies okupacijos 

1940 m. vasarą V. norgello rudenį išėjo į atsargą ir gyveno Rygoje. 1944 m. jis su 

šeimai (žmona latve ir trimis vaikais) su pabėgėliais pasitraukė į Vokietiją, iš ten 

persikėlė į JAV. Mirė 1988 m. spalio 9 d. Pietų Dakotoje. Buvo apdovanotas Trijų 

žvaigždžių ordinu II pakopos garbės ženklu, Latvijos išlaisvinimo karo atminimo 

ženklu ir Latvijos išlaisvinimo kovų 10 metų jubiliejaus atminimo medaliu 28 . 

1900 m. rugpjūčio 2 d. Jelgavoje gimęs lietuvis (tiesa, ir jis, panašiai kaip V. 

norgello, nuo antros ketvirtojo dešimtmečio pusės dokumentuose nurodydavo, 

kad yra latvis) Aleksandras felicjanas Bolšaitis buvo baigęs gimnaziją narvoje 

ir 1920 m. sausio 23 d. savanoriškai įstojo į Latvijos kariuomenę. neilgą laiką 

tarnavo Vidžemės divizijos papildu batalione, po to buvo perkeltas į sienos 

apsaugos tarnybą (tarnavo jaunesniuoju raštininku), o 1920 m. rugsėjį pradėjo 

28 lvva, 5601. f., 1. apr., 4488. l., 1.–49. lp.



mokytis Karo mokyklos Raitininkų būryje. Po dvejų metų baigė ją I laipsniu, 

buvo paskirtas leitenantu į Raitininkų pulką Daugpilyje, kuriame vyko jo tolesnė 

karinė tarnyba. Iš pradžių – būrio vadas, 1925 m. paaukštintas, jam suteiktas vyresniojo 

leitenanto laipsnis, nuo 1926 m. – pulko adjutanto padėjėjas, nuo 1928 

m. – eskadrono vado padėjėjas. 1929 m. lapkritį jis buvo paaukštintas ir gavo 

kapitono tarnybos laipsnį, o ir nuo kitų metų pradėjo eiti eskadrono vado pareigas. 

už gerą tarnybą apdovanotas Trijų žvaigždžių V laipsnio ordinu, kelis kartus 

pasiekė gerų rezultatų tarptautinėse jojimo varžybose. 1939 m. kapitonas Bolšaitis 

perkeltas tarnauti į Vidžemės divizijos valdybą Rygoje ir paskirtas divizijos 

eskadrono vadu. Tuo pačiu metu jis ėjo ir divizijos štabo viršininko pareigas. 

Po šalies okupacijos 1940 m. rugsėjį iš Latvijos kariuomenės pervestas į jos pagrindu 

kuriamą Raudonosios armijos 24–ąjį teritorinį šaulių korpusą 181–osios 

divizijos 186–ajame šaulių pulke, kur ėjo cheminės tarnybos viršininko pareigas. 

1941 m. birželio 14 d. karinių pajėgų vasaros stovykloje kartu su dar keliais 

šimtais latvių karininkų buvo suimtas ir išvežtas į norilsko „bausmės“ stovyklą. 

Čia 1942 m. gegužės 15 d. A. Bolšaitis, kaip „Latvijos kariuomenės karininkas ir 

antisovietinis elementas“, buvo nuteistas 10 metų kalėti. 1942 m. lapkričio 19 d. 

pakeliui iš norilsko į Taišetą mirė. Latvijoje likusi šeima (žmona latvė ir du vaikai) 

1944 m. su pabėgėliais atsidūrė Vokietijoje, iš ten vėliau persikėlė į JAV 29 . 

1909 m. vasario 21 d. Rygoje gimęs Rygos Lietuvių gimnazijos pirmosios 

(1927 m.) laidos absolventas Janis Izidorius Budris 1929 m. baigė Latvijos kariuomenės 

Karo mokyklą ir tarnavo kaip karininkas iš pradžių 11–ajame Duobeles 

pėstininkų pulke Daugpilyje, o nuo 1930 m. – Aviacijos pulke, kur baigė 

karo aviacijos mokyklą. 1932 m. buvo paaukštintas ir gavo vyresniojo leitenanto 

laipsnį, tapo lakūnu (1939 m. jam oficialiai suteiktas karo lakūno vardas). Taip 

pat ir šis karininkas, būdams neabejotinai lietuvis, greičiausiai konjunktūros sumetimais, 

1936 m. pradžioje perėjo iš katalikybės į liuteronybę (įšventino kariuomenės 

pastorius), o 1937 m. pakeitė savo tautybę ir tapo latviu. Tuo pačiu 

metu jis tęsė aktyvią veiklą lietuvių visuomeninėse organizacijose, kas aiškiai 

paliudija formalų to pakeitimo pobūdį. Vyresnybės nepasitikėjimą apskritai tolerantiškoje 

Latvijos visuomenėje karininkas užsitarnavo dėl savo gyvenimo draugės 

pasirinkimo. Jo 1939 m. atestacijoje rašoma: „Mėgsta susitikinėti su žmonėmis 

ir atvirai rodytis su savo žmona, kuri pagal tautybę yra žydė, o tai vyresnįjį 

leitenantą Budrį diskreditavo kitų karių ir visuomenės akyse. nusiteikimas valstybės 

atžvilgiu ir laikysena nekelia pasitikėjimo“. Aviacijos pulko karo lakūnas 

29 ten pat, 855. l., 1.–29. lp. 

125

126 


J. Budris buvo mirtinai sužeistas per karinio lėktuvo katastrofą ir mirė 1940 m. 

sausio 24 d. Rygos miesto 2–ojoje ligoninėje 30 . 

Labai įdomi ir sudėtinga yra 1902 m. spalio 14 d. Rygoje gimusio lietuvio 

Janio Lepinio biografija. Jis, dar penkiolikmetis, Pirmojo pasaulinio karo 

metu 1917 m. sausio 1 d. savanoriškai įstojo į latvių šaulius ir iki spalio tarnavo 

1–ajame Daugavgrivos latvių šaulių pulke. 1919 m. balandžio 24 d., kada Janio 

Baložo vadovaujama 1–oji Latvių atskiroji brigada kartu su vokiečiais dar kovėsi 

su sovietine Latvijos armija Kurše, J. Lepinis įstojo į ją ir buvo paskirtas tarnauti 

štabe kaip kareivis. Vasarą, kuriantis vieningajai Latvijos kariuomenei, jis liko 

tarnauti Rygoje Kuršo divizijos štabe, o 1920 m. kovą buvo atleistas kaip nepilnametis. 

Vis dėlto jaunuolis jau buvo pasirinkęs savo profesiją ir tų pačių metų 

rudenį įstojo į Karo mokyklą, Artilerijos skyrių, kurią baigė po dvejų metų, 1922 

m. rugsėjį, pradėdamas karininko, būrio vado tarnybą Žiemgalos artilerijos pulke 

Daugpilyje. 1925 m. savo paties pageidavimu perkeltas į Artilerijos instruktorių 

bateriją cėsyje (1931 m. šis padalinys buvo pervadintas į Atskirą artilerijos divizioną), 

kur jis nuo 1929 m. ėjo instruktorių kursų viršininko pareigas. nuo 1936 

m. vasaros P. Lepinis vėl tarnavo Žiemgalos artilerijos pulke, 1939 m. pabaigoje 

buvo paaukštintas ir tapo kapitonu – baterijos vadu. už deramą tarnybą buvo apdovanotas 

Trijų žvaigždžių V laipsnio ordinu. Paskui įvyko valstybės okupacija, 

remiantis Latvijos kariuomenės baze buvo suformuotas 24–asis teritorinis šaulių 

korpusas. 1940 m. spalį kapitonas J. Lepinis paskirtas į korpuso 624–ąjį haubicų 

artilerijos pulką baterijos vadu. 1941 m. birželio 14 d. represuoti keli šimtai korpuso 

karininkų. Likusieji prasidėjus vokiečių ir sovietų karui dezertyravo arba 

buvo atleisti kaip neįtikę sovietų valdžiai. Tiktai atskiri karininkai, daugiausiai 

– tiesiogiai iš artilerijos dalinių, buvo priversti su savo daliniais atsitraukti per 

Latvijos sieną. Tarp jų buvo ir J. Lepinis. Jis dalyvavo kautynėse 1941 m. vasarą 

ir rudenį, o po 24–ojo korpuso išformavimo buvo įtrauktas į Raudonosios armijos 

naujai formuojamas latvių dalis. Jis buvo 43–osios latvių gvardijos divizijos 

94–ojo artilerijos pulko vado pavaduotojas ir po to – 130–ojo latvių šaulių korpuso 

artilerijos pulko vado pavaduotojas. Buvęs Latvijos kariuomenės karininkas 

J. Lepinis krito „didvyrio mirtimi“ kautynėse su vokiečių karinėmis pajėgomis 

1943 m. žiemą Rusijoje 31 . Ir šio žmogaus gyvenime atsispindi tragiški latvių ir 

lietuvių tautų likimai Antrojo pasaulinio karo metais. 

Žinoma, kiek lietuvių trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje veikė ir parami- 

0 

ten pat, 1030. l., 3.–34. lp. 

31 

lvva, 5601. f., 1. apr., 3696. l., 2.–26. lp.; savčenko v. 24–ojo šaulių korpuso likimas//sovietų latvijos 

komunistas. – 1989. – nr. 2. – 69. lpp.



litaristinėje Gynėjų („Aizsargų“) organizacijoje, nors procentiniu atžvilgiu jų buvo 

mažiau negu lenkų ir estų. Pavyzdžiui, 1937 m. sausio 1 d. šioje organizacijoje iš 

viso buvo 41 lietuvis vyras ir 15 lietuvių moterų (daugiausiai – 11 lietuvių vyrų ir trys 

lietuvės moterys – buvo 12–ajame Ilūkstės karinių gynėjų („aizsargų“) pulke, taip 

pat trys lietuviai ir šešios lietuvės tarnavo Geležinkelių karinių gynėjų („aizsargų“) 

pulke, keturi lietuviai ir 2 lietuvės – 15–ajame Liepojos, šeši lietuviai – 16–ajame Jelgavos, 

keturi – 19–ajame Jaunosios Latgalos, du lietuviai ir viena lietuvė – 4–ajame 

Jakabpilio, po du lietuvius – 3–ajame Ludzos, 5–ajame Rygos, 18–ajame Daugpilio 

karinių gynėjų („aizsargų“) pulke ir t. t.) 32 . Palyginti su caro valdžios metais, gerokai 

mažiau lietuvių tarnavo Latvijos policijoje, vis dėlto jų buvo. Aukščiausias pareigas 

iš jų neabejotinai ėjo Jazepas (Juozas) Dobelinskis, kuris buvo gimęs 1879 m. 

Žagarės valsčiuje, 1893 m. baigė šiaulių apskrities mokyklą ir nuo 1899 m. dirbo 

raštininku Rygos policijoje. Pirmojo pasaulinio karo metu nuo 1915 m. buvo būrio 

prižiūrėtojas, nuo 1916 m. – policijos prievaizdas Rygoje, o 1917 m. trumpą laiką 

tarnavo kariuomenėje. Vokiečių karinėms pajėgoms užėmus Rygą 1917 m. rugsėjį J. 

Dobelinskis liko mieste ir nuo to laiko tarnavo okupacinės valdžios įstaigų „Kripo“ 

policijoje pareigūnu. 1919 m. liepos 15 d. stojo į tarnybą Latvijos valstybės policijoje 

kaip Geležinkelių policijos II klasės (nuo rugpjūčio mėn. – I) prižiūrėtojas. 1920– 

1922 m. J. Dobelinskis buvo Geležinkelių policijos Rygos būrio viršininko padėjėjas, 

1922–1925 m. Geležinkelių policijos Daugpilio būrio sienos apsaugos kontrolierius 

Žiemgalos stotyje (prie Lenkijos sienos), o 1925–1927 m. – Indros stotyje (netoli 

nuo sienos su sssR). 1927 m. paskirtas Daugpilio prefektūros II poskyrio viršininku 

ir tas pareigas ėjo iki 1932 m., kol buvo atleistas iš pareigų policijoje. 1940 m. rugpjūtį, 

kai valstybė jau buvo okupuota, J. Dobelinskis okupacinės valdžios įstaigoms 

pateikė prašymą priimti į darbą milicijoje, tačiau nežinoma, ar į jo prašymą buvo 

atsižvelgta. Tolesnis J. Dobelinskio likimas kol kas nežinomas 33 . 

Latvių daliniai, veikę vokiečių kariuomenėje (1941–1945 m.) 

Daugelis Latvijoje gyvenusių lietuvių jau pirmosiomis vokiečių ir sovietų 

karo dienomis įsijungė į latvių partizanų, kovojusių prieš sovietus, judėjimą (pavyzdžiui, 

Petras Butvilavičius snėpelės valsčiuje, kuris karo pabaigoje veikė ir 

vokiečių organizuotoje latvių diversantų – „Miško kačių“ organizacijoje Kurše, 

2 

lvva, 1640. f. (aizsargu štābs), 1. apr., 657. l., 2. lp. 

lvva, 5604. f. ( policijos darbuotojų asmeninės bylos), 1. apr., 1453. l., 1.–12. lp. 

127

128 


už tai po karo sovietų valdžia jį įkalino ir nuteisė) 34 . 

santykiškai daug lietuvių tautybės asmenų, buvusių Latvijos piliečių (o 

kartkartėmis – ir Latvijoje apsistojusių buvusių Lietuvos piliečių), turėjo paklusti 

mobilizacijai į latvių „savanoriškąjį“ ss legioną. Tarp jų buvo visų visuomenės 

sluoksnių atstovų. 1943 m. birželį į legioną pašauktas Aknystos lietuvių tautinės 

mokyklos vedėjas, buvęs Rygos lietuvių gimnazijos absolventas Jonas šeškėnas, 

o 1944 m. pradžioje – Rygos lietuvių gimnazijos mokytojai. Tie, kurie buvo atlikę 

tarnybą Latvijos kariuomenėje ir įgiję joje instruktoriaus tarnybinį laipsnį, ir legione 

tarnavo su juo, pavyzdžiui, lietuvis iš Demenės valsčiaus Jazepas Kliaderis 

1944 m. buvo 4–ojo latvių pasienio apsaugos pulko unteršarfiureris (puskarininkis). 

Apskritai,ž galima daryti išvadą, kad latvių legione lietuvių buvo palyginti 

daug 35 . Kurše gyvenę ar apsistoję lietuviai buvo mobilizuoti į legioną dar 1945 

m. pavasarį (iki pat Vokietijos kapituliacijos gegužės mėn.). Taip pat Liepojoje 

buvo mobilizuotas darbininkas iš Grobinės valsčiaus Julianas Petrikas, Ravos 

valsčiaus ūkininkas Leonas Dučmanis, Popės valsčiaus ūkininkas Andrievs Apanavičius 

(dar gegužės 4 d.) ir daugelis kitų 36 . Kaip ir latvių atveju, tai buvo labai 

jauni vaikinai, pavyzdžiui, Rygoje 1926 m. gimęs Bronislovas noreika. Ir dar 

matyti, kad pasitaikė atvejų, kai į latvių legioną buvo šaukiami lietuviai, kurie 

net nebuvo Latvijos piliečiai, o pateko į Latviją jau vokiečių okupacijos metu. 

Pavyzdžiui, nuo 1943 m. spalio į legioną buvo įrašytas Albertas noreika (gimęs 

1924 m. Lietuvoje), jo motina Marija šiuo metu dar gyvena Rygoje 37 ir t. t. 

Lietuvių ar bent jau lietuviškos kilmės asmenų buvo ir tarp latvių policijos 

bei legiono padalinių karių, gavusių apdovanojimus. Pavyzdžiui, 1943 m. rugsėjį 

už nuopelnus kautynėse Geležinio Kryžiaus II laipsnio ordiną gavo 15–osios ss 

divizijos grandininis Jonas Palelionis (gimęs 1921 m.), 1944 m. sausį – 1–ojo 

Rygos policijas pulko grandininis Leonardas nikolaitis (gimęs 1915 m.), Kurše 

1944 m. lapkritį – 19–osios ss divizijos 44–ojo grenadierių pulko grandininis 

Jonas Petkūnas (gimęs 1922 m. Aknystos valsčiuje), 1945 m. sausio 3 d. – 19– 

osios divizijos 43–ojo grenadierių pulko seržantas Petras Miliūnas, grandininiai 

eduardas Vataitis ir eduardas Voitekūnas 38 . 

4 

lva, 1986. f. (1941 m. suimtų ir nuteistų asmenų baudžiamosios bylos), 1. apr., 42 553. l. 

5 

lvva, p–951. (švietimo ir kultūros generalinės direkcijos mokyklų departamentas) f., 1. apr., 118. 

l., 39. lp.; p–180. (ss karinių pajėgų „ostland“ aprūpinimo tarnybos karininkas) f., 5. apr., 634. l., 44. 

lp.; 290. l., 9. lp. 

36 

lvva, p–71. (latvių ss legionas) f., 1. apr., 21. l., 2.–73. lp. 

7 

lvva, į latvių legioną paskirtų karinių asmenų kartoteka. 

38 

sietiņš u. i. apie žemę, kurią mylime... latvių geležinio kryžiaus kavalieriai. – rīga, 2005. –179.,



Po Antrojo pasaulinio karo labai daug lietuvių ar lietuvių kilmės žmonių Latvijoje 

buvo suimti ir teisiami tiesiogiai už tarnybą įvairiose latvių karinėse formuotėse, 

pavyzdžiui, tai buvo Petras Markevičius (gimęs 1896 m. Panevėžio apskrityje, areštuotas 

1944 m. gruodį, tarnavęs latvių savigynos daliniuose 1941 m., „išvykęs su karinių 

gynėjų grupe į estiją kovoti su Raudonąja armija“), Antanas Markevičius (gimęs 1921 

m. Rygoje, areštuotas 1945 m. lapkritį, „tarnavęs 19–ojoje ss divizijoje“), Benediktas 

Rupšis (gimęs 1908 m. Rygoje, areštuotas 1945 m. sausį; ketvirtajame dešimtmetyje 

Rygoje aktyviai veikė kraštutinių dešiniųjų pažiūrų latvių nacionalistinėje organizacijoje 

„Pērkonkrusts“ („Perkūno kryžius“), karo metu V. Arajo vadovaujamos Latvių sD 

komandos narys), Antanas šimkūnas (gimęs 1904 m. Lietuvoje, areštuotas 1945 m. 

sausį, karinis gynėjas („aizsargas“) Raudos valsčiuje), Jonas Balčiūnas (gimęs 1915 

metais Bauskėje, areštuotas 1950 m., vyresnysis policininkas Rygos apskrityje, vėliau 

– latvių legione, 1945 m. balandį Rusmanio kovinės grupės sudėtyje iš Vokietijos atvykęs 

Kurše 19–osios divizijos papildymui), Martinas Balčiūnas (gimęs 1924 m. Kurmenės 

valsčiuje, areštuotas 1949 m., 15–osios ss divizijos karys), Juozas Bieliūnas 

(gimęs 1895 m. elkšnių valsčiuje, areštuotas 1945 m. vasarį, latvių savigynos padalinio 

narys), Petras Janulaitis (gimęs 1927 m. Rygoje, areštuotas 1945 m. gegužę, Kurše 

vokiečių sudaryto latvių diversantų dalinio „ss Jagdverband ostland“ narys, permestas 

per fronto liniją į sovietų karinių pajėgų užnugarį), Josifas Kazlas (gimęs 1887 m. Lietuvoje, 

nuo 1934 m. buvęs karinis gynėjas („aizsargas“), karo metu tarnavo latvių policijoje) 

ir kt. 39 Labai daug lietuvių buvo tarp latvių legiono dalinių žuvusių ir be žinios 

dingusių karių, pavyzdžiui, kareiviai Arturas Anckaitis, Michailas Kozelius, Voldemaras 

Lukašunas, Vladislavas Markevičius, stanislovas Markūnas, Alfonsas ir Donatas 

Misiūnai, Antanas Pranckūnas, Justinas skavarauskis, Justas Voitekūnas, stanislovas 

Voitekūnas, Pranas Tarbunas, grandininis Alfredas Andrejaitis, kapralas edmundas 

Mackaitis ir daugelis kitų (visi čia paminėti buvo dažniausiai gimę 1918–1924 m. ir 

žuvę 1944–1945 m. abiejų latvių ss divizijos, policijos arba sienų apsaugos pulkų sudėtyje) 

40 . Lietuviai arba lietuvių kilmės asmenys tarnavo ir latvių policijas daliniuose, 

pavyzdžiui, 1943 m. gegužę nuo sužeidimų, patirtų per susidūrimą su „banditais“, mirė 

Geležinkelių policijos policininkas Albertas Mikalaitis 41 . 

stebinantis lietuvių skaičius buvo Vokietijos kautynių erdvėje 1944–1945 m. 

atsidūrusioje 15–osios divizijos 1–ojo latvių statybos ir rezervo bataliono 4–ojo- 

185., 192., 195, 248., 257. lpp. 

9 

nuo nkvd iki kgB. politiniai procesai latvijoje. – 47., 49., 54., 69., 299., 345., 487., 663., 749. lpp. 

40 

latvių karys antrojo pasaulinio karo metu. – 10 tomas. – kritę ir be žinios dingę latvių kariai. 

– toronto, 1989. 

41 

tēvija. – 1943. – 1. jūn. 

129

130 


je kuopoje. Jau po kapituliacijos, būdami Vakarų viešojoje belaisvių stovykloje, 

keli iš jų pateikė vokiečių kalba parašytus prašymus leisti grįžti į „tarybų armijos 

užimtą Lietuvos sritį“. Tai buvo otto Martinaitis (gimęs Vokietijoje, Rytų Prūsijoje, 

Tilžės apskrityje), Karolis Bervingis (savarankiškai ir ypatingai pažymėdavęs, 

kad yra „lietuvis“), Adamas Kalvaitis, Arturas šinteningas (jūrininkas iš Krakiškių 

Tilžės apskrityje, Rytų Prūsija), Mykolas Bakšas (iš Klaipėdos apygardos), Karlas 

Gailis (Gaül; iš Klaipėdos apskrities, galimas daiktas, kuršių kilmės), Martinas 

šichnšnelis (iš Rytų Prūsijos), Maksas Katlunas (iš Rytų Prūsijos), buvęs folkšturmistas 

Mykolas Kvauka (iš Klaipėdos krašto), Kristupas Augustinas (iš Kretingos 

apskrities), Martinas Pinkis (iš nidos, galimas daiktas, kuršis), Richardas Gailius, 

Heinrichas šmitas, Hansas Libukas (visi – iš Klaipėdos apskrities), 1928 m. gimęs 

jūrininkas Vilius frėzė (iš Klaipėdos). Ir nė vienas jų nebuvo gimęs Latvijoje, visi 

– Lietuvoje arba Rytų Prūsijoje, daug iš jų prašė leidimo išvykti į Klaipėdą. Pagal 

amžių visi jie buvo pagyvenę (kai kurie gimę dar 19–ojo amžiaus dešimtajame dešimtmetyje) 

arba labai jauni (jauniausias – gimęs 1928 m.), o tai leidžia manyti, kad 

tai buvo lietuvių tautybės vietos gyventojai, kurie vokiečių kariuomenei traukiantis 

iš Klaipėdos krašto ir Rytprūsių patraukė kartu, o vėliau, jau artėjant karo pabaigai, 

buvo paskirti į pagalbinį to latvių legiono padalinį 42 . Kadangi Latvių legiono padalinių 

karių, grįžusių iš Vakarų sąjungininkų belaisvių stovyklų į sovietų okupuotą 

gimtinę, lyginamasis svoris labai mažas, galima manyti, kad lietuvių karių ir tame 

padalinyje buvo daugiau, o kiti iš jų tiesiog apsisprendė likti Vakaruose. 

* * * 

Reikia padaryti išvadą, kad latvių šaulių daliniuose Pirmojo pasaulinio karo 

metu ir Latvijos kariuomenėje 1918–1940 m. tarnavo palyginti didelis lietuvių 

skaičius ir daugelis iš jų buvo karininkai. Aštuoni lietuviai už parodytą didvyriškumą 

Latvijos kariuomenės sudėtyje 1918–1920 m. nepriklausomybės karo 

metu buvo apdovanoti Lačplėsio Karo ordinu. Keli lietuvių tautybės karininkai 

Latvijos kariuomenės gretose pasiekė gana aukštus tarnybos laipsnius ir pareigas, 

tai aiškiai rodo, kad lietuvių tautinė mažuma aktyviai dalyvavo ir šioje Latvijos 

valstybės gyvenimo srityje. Vokiečių okupacijos metais Latvijoje gyvenantys 

lietuviai tarnavo ir latvių policijos daliniuose, o nuo 1943 m. – latvių legione, 

kartu su latvių tauta išgyvendami ir tą labai tragišką Latvijos istorijos laikotarpį. 

42 latvijos okupacijos muziejaus fondai. 

Vertimas tikras. LR BK 235 str. turinys vertėjai žinomas.

lietuvos kariuomenės karininkų 

skautiška veikla 1918 – 1940 m. 

Giedrius GLOBYS 

„skautizmo atsiradimas ir išsivystymas yra vienas iš žymiausių įvykių ne tik 

jaunimo gyvenime, bet ir visuotinėje pedagogikos istorijoje 1 “. Prof. st. šalkauskis. 

skautų organizacijos idėja gimė tuomet, kai Anglų – būrų karo 2 metu Pietų 

Afrikoje išbandytus žvalgų (angl. scout) metodus britų generolas Robertas 

Baden – Povelis (Robert Baden – Powell) 1907 m. išbandė vaikų stovykloje 

Brownsee saloje. Metais vėliau išleidęs knygą „skautybė berniukams“ 3 jis padėjo 

ideologinius ir organizacinius pagrindus jau beveik šimtmetį skaičiuojančiam 

pasauliniam skautų sąjūdžiui. 19 – 20 amžių sandūroje europoje ieškota naujų 

pedagoginių metodų, kurtos įvairios sportinės – patriotinės organizacijos, todėl 

skautybė čia rado puikią dirvą, kiekvienoje šalyje įgaudama savitų bruožų. 

Lenkų skautų kūrėjas Andžejus Malkovskis (Andrzej Małkowski) apie skautybę 

yra pasakęs: „Harcerystė – tai skautybė su nepriklausomybe (lenk. harcerstwo 

to skauting plus Niepodległośę) 4 . Daugumą skautų organizacijų įkūrė ir joms 

vadovavo karininkai. Lenkijoje – Andžejus Malkowskis, Rusijoje – olegas 

Pantiuchovas, Latvijoje – Karlis Gopertas, Lietuvoje – Petras Jurgėla. 

Lietuvos skautai su kariuomene susiję labai artimai. skautijos kūrėjai buvo 

karininkai, tiksliau, skautų vadovai tapo savanoriais ir karininkais, kadangi oficiali 

lietuvių skautų įkūrimo data yra 1918 m. lapkričio 1 d., taigi Lietuvos kariuomenė 

beveik mėnesiu „jaunesnė“. Trys iš keturių skautų organizacijos vadovų 

– vyriausiųjų skautininkų – buvo karininkai 5 . Daug karininkų buvo skautų vadovai 

arba prisidėjo prie skautų veiklos rėmimo. skautų organizacijos raidą galima 

skirti į du laikotarpius, kurių riba būtų 1930 m., kuomet savarankišką visuomeninę 

organizaciją tautininkų valdžia suvalstybino. Karininkija buvo pagrindinė 

tautininkų režimo atrama, todėl, norėdami išryškinti karininkų vaidmenį skautų 

1 

šalkauskis.st., skautai ir pasaulėžiūra, Čikaga, 1953, p. 23. 

2 

didžiosios Britanijos 1899–1902 m. karas pietų afrikoje su orane ir transvalio respublikomis. 

Baden – powell r. scouting for boys. london, 1908. 

4 

Metoda harcerska a hufiec // czuwaj. 1997, nr. 11, s. 18. 

5 

Vsevolodas šenbergas1922–1925 m., Mikas Kalmantas – 1925–1930 m. ir Juozas šarauskas 1930–1940 m. 

131

132 


organizacijoje, atkreipsime dėmesį ir į teisinius bei ideologinius tautininkų politikos 

aspektus skautų atžvilgiu. 

Tyrimo objektas – skautų veikloje dalyvavę Lietuvos kariuomenės karininkai. 

straipsnio tikslas – išanalizuoti ir įvertinti Lietuvos karininkų dalyvavimą 

skautiškoje veikloje. 

uždaviniai: 

– apžvelgti Lietuvos skautijos ištakas; 

– apžvelgti teisinius ir politinius veiksnius, sąlygojusius skautų veiklą; 

– apibrėžti ir įvertinti kiekybinį ir kokybinį karininkų dalyvavimą skautiškoje 

veikloje. 

šaltiniai ir literatūra šiems klausimams nagrinėti skirstomi į tris grupes: 1) 

archyviniai dokumentai ir periodika; 2) skautų įkūrėjo kpt. Jurgėlos tekstai; 3) 

istorikų darbai, skirti Lietuvos kariuomenei. 

Rašant darbą naudotasi Lietuvos centrinio valstybės archyvo fondais – 

576–uoju, kuriame saugomi Lietuvos skautų sąjungos dokumentai, ir 930–uoju, 

kuriame saugomos asmeninės karininkų bylos. Abiejuose fonduose esantys dokumentai 

apima 20 amžiaus trečią ir ketvirtą dešimtmečius. Dauguma karininkų 

bylų – tarnybos lapai, atestacijos – tyrinėtojų ne kartą naudotos, tačiau apie 

skautišką karininkų veiklą duomenų jose labai maža. skautų archyvas palyginus 

mažai tyrinėtas. Tuntininkų ataskaitos ir kiti dokumentai yra pakankamai 

informatyvūs ir atspindi skautų organizacijos vienetų veiklą, kurioje dalyvavo ir 

Lietuvos kariuomenės karininkai. Taip pat naudotasi gausia tarpukario skautiška 

(Skautų aidas) ir kariška (Kardas, Kario kalendorius, Mūsų žinynas) periodika 

bei kita pagalbine literatūra. 

skautų įkūrėjo Jurgėlos tekstus galima skirti į dvi dalis. Pirmoji – jo pasisakymai 

tarpukario skautiškoje ir kariškoje periodikoje bei atskiromis knygomis 

išėję leidiniai, skirti praktinei skautų ir jų vadovų veiklai 6 . šie tekstai svarbūs, 

kadangi juose atsiskleidžia Jurgėlos požiūris į skautybės ir karininkijos santykį. 

Kita dalis – JAV išleista knyga „Lietuviškoji skautija“ 7 . Knyga svarbi skautų 

istorijos tyrimams ir vertinga ne tik dėl pateikiamų faktų gausos, sistemingo jų 

dėstymo, bet ir dėl to, jog tai vienintelė tokio pobūdžio studija, parašyta svar- 

6 Jurgelevičius P. lietuvos ateitis. kaunas, 1925; Jurgelevičius P. Piliečių auklėjimo mokykla – skautybė. 

kaunas, 1920; Jurgelevičius P. skautystė: vadovėlis jaunuomenei. kaunas, 1925; Jurgelevičius P. 

skautų tarnavimas tėvynei, kaunas. 1927; Jurgelevičius p. skautų vadovas, kaunas. 1929. Vyr. ltn. P. 

Jurgelevičius. skautų tarnyba valstybės saugumui // Mūsų žinynas, Kaunas, 1927, t. 12, nr. 27, p. 208; Kpt. 

P.Jurgelevičius, skautai // Kario kalendorius 1930 Vytauto Didžiojo metams, Kaunas, 1930, p. 231. 

7 Jurgėla P. Lietuviškoji skautija. Bruklinas, 1975.

LIETUVOS KARIUOMENĖS KARININKŲ SKAUTIŠKA VEIKLA 1918 – 1940 M. 

biausių įvykių dalyvavusio skautų įkūrėjo. Tačiau knygoje pasitaiko ir netikslumų, 

dažniausiai cituojant tarpukario periodiką. Knygai pasirodžius, autoriui, be 

padėkų ir pagyrimų, priekaištauta dėl faktų ir detalių kolekcionavimo bei pernelyg 

teigiamo praeities vaizdavimo 8 . 

Tarpukario Lietuvos kariuomenei ir karininkijai skirtų darbų nuolat gausėja, 

juose dažniausiai nagrinėjami pagrindiniai kariuomenės veiklos aspektai ar 

tiesiog trumpai, enciklopedine forma, nors ir su tam tikrais trūkumais bei netikslumais 

pristatomos karininkų biografijos 9 . Tiriamai temai artima dr. Jono Vaičenonio 

monografija 10 , skirta kariuomenės vidaus veiklai, įtakai Lietuvos politiniam 

gyvenimui bei kariuomenės įvaizdžiui visuomenėje aptarti. Tačiau knygoje 

nepakankamai nagrinėjama visuomeninė karininkų veikla. 

svarbios kelios pastabos dėl pavardžių rašybos. Tekste bus vartojami abu 

Perto Jurgėlos pavardės variantai: cituojant šaltinius – senasis „Jurgelevičius“, 

kalbant apie jį – sulietuvintas „Jurgėla“. Taip pat bus vartojami ir Miko (Mykolo) 

Kalmanto (Kalmantavičiaus) pavardės variantai. 

Lietuvių skautų ištakos 

Mintis įkurti lietuvių skautus dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą vienu metu 

kilo skirtingose vietose gyvenusiems lietuvių išeiviams. Peterburge gyvenęs dr. 

Jurgis Alekna, susipažinęs su rusų skautų veikla, šia idėja pasidalijo su būsimu 

pirmuoju vyriausiuoju skautininku Vsevolodu šenbergu, su kuriuo vėliau 

inicijavo skautų paspirties (rėmimo) draugijos įkūrimą. Lietuvių skautų įkūrėju 

tradiciškai laikomas Petras Jurgėla su skautybe susipažino panašiu metu, taip pat 

Rusijoje, skautaudamas lenkų ir ukrainiečių draugovėse ir netrukus pats pradėjo 

burti lietuvių skautų grupeles. Po karo grįžę į Lietuvą šenbergas ir Jurgėla tapo 

savanoriais, vėliau karininkais, o dr. Jurgis Alekna – minėtos draugijos pirmininku 

11 . nors ir tikslas, ir interesai buvo bendri, tačiau abu karininkai nebuvo 

bičiuliai, tai atsispindėjo ir jų skautiškuose atsiminimuose 12 . šenbergas, rašyda- 

8 

http://www.arka.lt/kuprionis/jk_skautu_vadovui_lietuviskoji_skautija.html 

9 

Lietuvos kariuomenės karininkai: 1918–1953. Vilnius, t. 1, 2001 m., t. 2, 2003, t. 3, 2003 m., t. 4, 2004 

m. t. 5, 2005 m.. 

10 

Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenė valstybinio ir politinio gyvenimo verpetuose. Versus aureus. 2004. 

11 

dr. Jurgis Alekna buvo Lietuvos banko valdybos nariu ir antrojo ministrų kabineto Vidaus reikalų viceministru. 

12 

šenbergas v. skautybė Lietuvoje ir dr. Alekna // skautų aidas, 1938, nr. 4, p. 79 

133

134 


mas apie skautų organizacijos steigimą, akcentavo skautų paspirties (rėmimo) 

draugijos svarbą, o Jurgėla, nemenkindamas draugijos reikšmės, daugiau dėmesio 

skyrė darbui su vaikais atpasakoti. šios pozicijos taip pat laikėsi ir kitas atsiminimus 

rašęs Vyriausiasis skautininkas Jonas Kuprionis 13 . 

skautų idėjos sklaida Lietuvoje priklausė ne tik nuo objektyvių prielaidų, 

bet ir nuo konkrečių asmenybių bei jų aplinkos, todėl verta plačiau apžvelgti 

lietuvių skautų įkūrėjo Petro Jurgėlos skautišką biografiją. Jurgėla gimė 1901 m. 

rugsėjo 30 d. JAV. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis su tėvais atvyko į Lietuvą, tačiau 

prasidėjus karo veiksmams Jurgėlų šeima buvo priversta išvykti į Taganrogą 

(ši aplinkybė vėliau taps labai svarbi) 14 . Ten Jurgėla įstojo į lenkų skautų T. Kosciuškos 

draugovę 15 . Lenkų skautai, pasak Jurgėlos, buvo patriotiškai nusiteikę, 

drausmingi, žvalūs ir apsukrūs, turėjo savo himną, patriotines dainas, sistemingo 

darbo programą ir patirtį, buvo labiau organizuoti, todėl jis pasirinko juos, o ne 

rusų skautus. Draugovėje Jurgėla ėjo skiltininko pareigas, studijavo lenkų ir rusų 

literatūrą apie skautybę, kaupė vadovavimo patirtį. Kilus konfliktui dėl jo lietuviškų 

pažiūrų, 1916 m. gegužės 4 d. Jurgėla perėjo į 121–ąją ukrainiečių skautų 

draugovę, kurioje vėliau gavo paskautininkio ir skautininko laipsnius. 

1917 m. rugpjūtį Jurgėla įstojo į Martyno Yčo vadovaujamą gimnaziją 

Voroneže. Ten atsirado keletas norinčių skautauti jaunuolių ateitininkų. Kosto 

Vaitkaus padedamas pagal lenkišką „szkola harcerza“ ir rusišką „skautybę berniukams“ 

Jurgėla ruošė juos būti skautų vadovais 16 . Tos pačios gimnazijos mokinys, 

būsimasis diplomatas stasys Lozoraitis jau buvo lenkų draugovės adjutantas 

ir turėjo paskautininkio laipsnį, tačiau nei jis, nei kitose draugovėse skautavę 

lietuviai į naujos draugovės darbą neįsijungė. Rusijoje prasidėjus revoliucijai, 

besikurianti draugovė pakriko. Iš Voronežo grįžęs į Taganrogą Jurgėla toliau vadovavo 

121–ajai rusų – ukrainiečių draugovei ir įkūrė negausią lietuvių skautų 

skiltį, kuri veikė iki kitų metų rugpjūčio. 1918 m. rudenį Peterburge kunigas 

Vladas Mažonas ir eduardas Petrelevičius Rovne taip pat buvo įkūrę ir globojo 

lietuvių skautų skiltis. 

Pagal lenkų harcerų ir kitus matytus pavyzdžius kurdamas lietuvių skautus, Petras 

Jurgėla iš pradžių juos pavadino vyčiais 17 . organizacijos ženklu taip pat buvo 

13 

http://www.arka.lt/kuprionis/jk_skautu_vadovui_lietuviskoji_skautija.html 

14 

Lietuvių skautijos pradžia (žodis paties kūrėjo) // skautų aidas, 1933, nr. 11, p. 3. 

15 

Jurgėla P. Ten pat. p. 20. 

16 

Lietuvių skautijos pradžia (žodis paties kūrėjo) // skautų aidas, 1933, nr. 11, p.3. 

17 P. Jurgėla. Ten pat. p. 21.


pasirinktas vytis. Terminas „vytis“ gyvavo iki 1918 m., 1918 – 1922 m. vartoti abu 

terminai ir galiausiai apsistota prie „skauto“. Kuriant lietuvių skautų terminologiją, 

Jurgėlai daug padėjo Jonas Jablonskis, kuris „kaldindamas“ savo naujadarus naudojosi 

lenkiškais terminais: družyna – draugovė, družynowy – draugininkas, czuwaj 

– budėk 18 . Apie glaudų Jurgėlos ir lenkų skautų ryšį liudija ir jo Lietuvos skautų 

sąjungai 1930 m. paaukotos knygos: iš 55 pavadinimų knygų 28 yra lenkų ir 2 rusų 

kalba. Kitos 25 – anglų skautų periodinio leidinio „Boy scout Diary“ 19 numeriai. 

Iki I Pasaulinio karo pabaigos ir Rusijos revoliucijų metu už Lietuvos ribų 

buvo įsikūrę keturi lietuvių skautų vienetai, turėję apie 45 narius. Pridėjus kitur 

vienetuose veikusius lietuvių skautus, Jurgėlos teigimu, apie 50 lietuvaičių buvo 

susipažinę su skautybe 20 . 

1918 m. rudenį Jurgėla grįžo į Vilnių ir įstojo į Vytauto Didžiojo gimnaziją. 

Lapkričio 1 d. moksleivių ateitininkų susirinkime jis perskaitė pranešimą apie 

skautų veiklą, po kurio atsirado 12 jaunuolių, norinčių tapti skautais. Vienam Jurgėlai 

buvo per sunku mokytis ir tuo pačiu metu vadovauti draugovėms, organizuoti 

skiltininkų kursus bei versti metodinę literatūrą. Greit jis sulaukė pagalbos. 

Vieną dieną pas jį atėjo „šaunus jaunuolis su lenkų paskautininkio uniforma ir 

ženklais ir prisistatė: Izydor edward Krewnicki – Krewnajtys“ 21 . Kaip paaiškėjo 

vėliau, tai buvo Izidorius Kraunaitis, lenkų gimnazijos mokinys ir skautas nuo 

1915 m. Vėliau kartu su Aloyzu Valušiu jie tapo didžiausiais lietuvių skautų kūrėjo 

pagalbininkais. 

1919 m. sausio pradžioje, dar prieš Lietuvos kariuomenės puolimą, bolševikų 

okupuotame Vilniuje buvo suorganizuotas Tėvynės Tarnybos būrys, kurį 

sudarė Izidorius Kraunaitis, Aloyzas Valušis, Mikas Kukutis, Antanas Mačiuika 

ir kiti vyresni 15 – 19 m. skautai 22 . Būrys slapta specialiai mokėsi žvalgybos 

ir signalizavimo, kad galėtų padėti Lietuvos kariuomenei. Lenkams okupavus 

Vilnių visi vyresni skautai tapo savanoriais ar karininkais ir tapo tikrais savo 

srities profesionalais. Jurgėlos teigimu, apie dvidešimt buvusių Vilniaus skautų 

tapo karininkais 23 . 

1919 m. kovo mėnesį Kaune veikė Kosto Vaitkaus vasario mėnesį įkurta 

18 

Ten pat. p. 26. 

19 

Petro Jurgelevičiaus paaukotų knygų sąrašas // LcVA, f. 576, ap. b. 56. l. 9. 

20 


21 


22 


2 


135

136 


skiltis ir skautininko Vsevolodo šenbergo įkurta žydų skautų draugovė. Atvykęs 

Jurgėla perėmė lietuvių skautų skiltį, ją apmokė ir išplėtė iki draugovės. Buvo 

sudarytas tunto štabas, kuriame Jurgėla atstovavo „tautinei lietuvių mažumai“, 

nes dauguma štabo narių buvo ne lietuviai. skautų rėmimo draugijos pirmininku 

buvo išrinktas daktaras Juozas Alekna, kuris vėliau tapo pirmuoju Lietuvos 

skautų šefu. 

Jurgėlos asmeninė, daugiausia iš lenkų gauta skautiška patirtis padėjo jam 

padėti metodinius ir idėjinius skautų sąjūdžio pamatus. 1920–1929 m. jis parašė 

pagrindines lietuvių skautams reikalingas knygas 24 , tačiau prie organizacijos 

struktūros kūrimo jis prisidėjo mažai. Kodėl nuo maždaug 1925 m. Jurgėla nutolo 

nuo skautiškos veiklos, vienareikšmiškai atsakyti negalima. Pasikeitusios šeimyninės, 

visuomeninės ir profesinės aplinkybės nulėmė apsisprendimą išvykti, 

tačiau tolimesnė veikla 25 parodė, kad jis liko idealistas ir Lietuvos patriotas. 

Skautų veiklos teisiniai ir politiniai veiksniai 

Karininkų dalyvavimą skautiškoje veikloje reguliavo du teisiniai aktai. Tai 

1926 m. krašto apsaugos ministro įsakymo nr. 27 penktasis paragrafas 26 ir 1927 

m. Įsakymo kariuomenei nr. 35 septintasis paragrafas 27 . Abiejų įsakymų turinys 

labai panašus: kariams leidžiama dalyvauti šaulių ir skautų veikloje pirmu 

atveju leidus divizijos vadui, antru – atskiros dalies vadui. Kodėl praėjus vos 

metams reikėjo pakartoti įsakymą su praktiškai identišku turiniu? Po perversmo 

tautininkų vyriausybei rūpėjo formuoti sau palankią visuomeninių ir statutinių 

organizacijų struktūrą. Dr. Vaičenonio monografijoje teigiama 28 , kad tautininkų 

ir kariuomenės kuriama pakopinė sKAuTo – KARIo – šAuLIo ir paraleliai 

esančio JAunALIeTuVIo organizacijų struktūra, per kurią pilietis maksimaliai 

priartėjo prie kariuomenės, buvo pradėta kurti būtent šiais įsakymais. Pastarąjį 

teiginį patvirtintų kita visuomeninė karininkų veikla. 1925 m. buvo įsteigta 

24 Jurgelevičius P. lietuvos ateitis. kaunas, 1925; Jurgelevičius P. Piliečių auklėjimo mokykla – skautybė. 

kaunas, 1920; Jurgelevičius P. skautystė: vadovėlis jaunuomenei. kaunas, 1925; Jurgelevičius P. skautų 

tarnavimas tėvynei, kaunas. 1927; Jurgelevičius p. skautų vadovas, kaunas. 1929. 

25 JAV P. Jurgėla buvo stepono Dariaus ir stasio Girėno skrydžio organizavimo komiteto sekretoriumi, vėliau 

išleido knyga „sparnuoti lietuviai“ (Čikaga, 1935 m.), dalyvavo įvairių lietuviško organizacijų veikloje. 

26 1926 m. vasario 27 d. Krašto apsaugos ministro įsakymas nr. 27, § 5 

27 

1927 kovo 5 d. Įsakymas kariuomenei nr. 35, § 7. 

28 

Vaičenonis J. Ten pat. p. 138.


Karo mokslų draugija, kuri rūpinosi kariniu moksleivių ruošimu. nuo 1927 m. 

į jos veiklą įsijungė karininkai Izidorius Kraunaitis, Antanas Mačiuika ir Petras 

Jurgėla. Draugijos nariai skaitė paskaitas, siekė Tėvynės gynimo idėją puoselėti 

mokyklose. 1929 m. draugija priėmė kpt. Martyno Pauros ir gydytojo kpt. Antano 

Jurgelionio paruoštą kariško jaunimo auklėjimo programą, kuriai mokyklų 

programose buvo skirta viena valanda per savaitę 29 . 

Dar vienas tautininkų žingsnis savo įtakai stiprinti jaunimo politikos srityje 

buvo 1928 m. lapkričio 1 d. švietimo ministro Konstantino šakenio išleistos taisyklės 

30 , reguliavusios skautų ir jaunųjų šaulių veiklą mokyklose. Jomis remiantis 

mokyklose galėjo veikti tik šios dvi organizacijos. norėdamas dar labiau išplėsti 

savo įtaką ir susilpninti politinių konkurentų pozicijas, Antanas smetona 1930 

m. spalio 1 d. išleido Lietuvos skautų sąjungos įstatymą 31 , kuriuo suvalstybino 

skautų organizaciją ir uždraudė mokyklose kitų jaunimo organizacijų veiklą, o 

pats pasiskelbė trečiuoju Lietuvos skautų sąjungos šefu po dr. J. Aleknos ir Aleksandro 

stulginskio. stiprindamas savo įtaką nuo 1935 m. jis tapo ir vyriausiuoju 

sąjungos vadu, drauge ir sąjungos tarybos garbės primininku 32 . 

smetonos globa nuo ankstesniųjų skyrėsi tuo, jog skautų organizacija buvo 

remiama ne valstybės vadovo institucijos autoritetu, bet tiesioginiu jos administravimu 

ir finansavimu. skautų suvalstybinimas buvo apgalvotas Lietuvos 

vidaus politikos žingsnis, turintis nemažai precedentų pasaulio skautų organizacijų 

praktikoje. Trečiajame dešimtmetyje Anglijos, JAV, Danijos, Rumunijos, net 

siamo 33 skautų organizacijas globojo princai, hercogai, karaliai, prezidentai 34 . 

Kokius skautus, vadovo nuomone, turėjo išugdyti organizacija? 

Apibrėždamas svarbiausius Lietuvos jaunimo uždavinius, valstybės Prezidentas 

pabrėžė galimybę naudotis sąlygomis, kurias suteikia valdžia, visuomenė 

ir tėvai. Taip pat jaunimas, ypač skautai, galėjo prisidėti prie gamtos apsaugos“ 35 . 

Ryšys su gamta, jos tausojimas pabrėžti jau pačioje skautų ideologijoje, todėl šis 

teiginys lyg nieko naujo ir nepasako. Tačiau jo išskyrimas, pripažinimas svarbiu 

kalba apie pakankamai siaurą organizacijos paskirties suvokimą. 

Lietuvių skautams buvo keliamas lietuviško tautinio identiteto paieškos už- 

29 


0 

Taisyklės šaulių ir skautų veiklai mokyklose reguliuoti // skautų aidas, 1928, nr. 11. p. 8. 

31 

lietuvos skautų sąjungos įstatymas // vyriausybės žinios, 1930 spalio 2 d.nr. 338, eil. nr. 2321. 

2 

lietuvos skautų įstatymas // vyriausybės žinios, 1930 spalio 2 d nr. 338, eil. nr. 2321. 

Dabartinis Tailandas. 

4 

mačiuika a. skautų patrono šv. Jurgio šventė Kaune. // skautų aidas, 1925, nr.23, p. 8. 

5 

Pas J.e. Respublikos Prezidentą – mūsų šefą. // skautų aidas, 1932, nr. 1, p. 1. 

137

138 


davinys. skautų brolijos vadovams reikėjo „rasti, aptikti ir auklėti lietuvių būdą“ 36 . 

Koks gi tas „lietuvio būdas“? A. smetonos nuomone, vienalytei ir „tebeatgimstančiai“ 

Lietuvos visuomenei, kurios pradžia ir pagrindas yra žemdirbiai, skautai buvo 

reikalingi kaip gerų manierų mokykla ūkininkų vaikams 37 . Tai buvo „savitai priderinta“ 

ir „lietuvio būdą“ atitinkanti skautybė. Valstybės vadovas ir skautų šefas jaunimo 

auklėjimo organizacijai kėlė dar vieną uždavinį – būti tėvynės patriotais 38 . 

Daugiau aiškumo smetonos „lietuviškojo skauto“ vizijai suteikia jo nuomonė 

apie „skautų vadą“ – 1933 m. išleistą lietuvių skautų vadovų pagalbinę knygą. 

Pripažindamas, kad knyga buvo reikalinga mokyklai ir auklėtojams, smetona 

išvardija ir jos trūkumus: joje nebuvo „išdėstyta lietuviškai tautiško pagrindo, 

kuriuo tektų derinti jo skelbiamieji dėsniai“ 39 . „Tautiškas pagrindas“ – Lietuvos 

istorija. Kauno skautai vyčiai vienu metu bandė įgyvendinti šią nuostatą. Deja, 

„straipsniuose ir viešose kalbose nuolat linksniuojami senovės Lietuvos kunigaikščių 

vardai nepadarė organizaciją lietuviškesnę...“ 40 . 

Kiti lietuvių skautų bruožai, Prezidento akimis, yra paklusnumas 41 , optimizmas, 

kova su blogiu 42 . Kalbėdamas apie organizaciją, jis pabrėžė paties vadovavimo 

svarbą: „[...] auklėjamasis jaunimas turės subrendęs auklėti kitus, turės 

kam šiaip ar taip vadovauti, o vadovybė kiekvienai organizacijai ir kiekvienai 

tautai yra svarbiausias daiktas. Kur vadovybė stipri, ten ir tauta stipri 43 “. Čia išryškėjo 

dar vienas lietuvių skautų paskirties aspektas – jie buvo būsimieji vadai. 

Iš smetonos pasisakymų galima susidaryti nuomonę, kad skautų organizacijos 

paskirtis buvo moralaus, lojalaus savo valstybei ir vyriausybei, lietuviško, 

lietuvybę suprantant kaip savo praeities išmanymą, piliečio ugdymas. Tariant 

„Dievui, Tėvynei ir artimui“ mintyje turėta „Dievui, „tautai“ ir artimui“. Į skautus 

buvo žiūrima kaip į ateities vadovus, savotišką pamainą. 

Reikėtų įvardyti ir keletą socialinių skautų judėjimo plitimo veiksnių. Visų 

pirma tai visuomeninių jaunimo organizacijų tradicija. skautų atsiradimo metu 

Lietuvoje jau veikė keletas jaunimo organizacijų: „Aušrininkai“, „Ateitininkų 

federacija“, „Lietuvos jaunimo sąjunga“, „Pavasarininkų federacija“, kurios 

36 smetona A. Pasakyta parašyta. Kaunas, 1992, p. 151. 

7 Ten pat. Tautos vadas taro skautams, p. 137. 

38 Ten pat. skautizmo prasmė, p. 152. 

39 Ten pat. skautų vadovams, p. 146. 

40 Mūsų skautų vyčių rūpesčiai. // skautų aidas, 1934, nr. 20, p. 18. 

41 smetona A. Pasakyta parašyta. p. 141. 

42 Ten pat. Patrono dieną, p. 133. 

43 Ten pat. skautizmo prasmė, p. 152.


buvo susijusios su atitinkamomis politinėmis partijomis. skautai iki 1930 m. suvalstybinimo 

politinių globėjų neturėjo, jiems reikėjo bendradarbiauti, o vėliau 

konkuruoti su kitomis jaunimo organizacijomis. 

20 a. pirmojoje pusėje Lietuva buvo palyginus mažai urbanizuotas kraštas, 

todėl skautų propaguojamas gyvenimas gamtoje 44 nebuvo didelė naujovė ar labai 

patrauklus užsiėmimas 45 . skautų idėjos – savęs lavinimas ruošiantis kovai su 

blogiu, pagalba artimui – labiausiai traukė ir žavėjo piemenavimo ir naktigonės 

mokyklas išėjusius kaimo jaunuolius. Dauguma didžiųjų miestų gyventojų buvo 

ne lietuvių tautybės: 7 % valstybės gyventojų sudarė žydai, kurie po 1930 m. 

Lss įstatymo buvo prijungti prie lietuvių skautų organizacijos ir 1931 m. sudarė 

apie 49 % visų Lietuvos skautų 46 . 

Karininkai skautybėje 

Tarpukario periodikoje nemažai diskutuota ir agituota už karininkų dalyvavimą 

visuomeninėje veikloje ir darbą su vaikais. Rekomenduota ją vykdyti tautininkams 

palankiose ir jų remiamose šaulių ir skautų organizacijose 47 . Morališkai 

remtas karininkų darbas švietimo sistemoje, apgailestaujant, kad tuo metu jis 

nebuvo pakankamai plačiai išplėtotas ir karininkai neturi savotiškos „antros specialybės“ 

– mokytojo, nors, pasak kai kurių autorių, jie tą darbą tiesiogiai dirba, 

pavyzdžiui, mokydami beraščius šauktinius 48 . Taip pat dėstoma, jog turėdami šį 

„atsarginį variantą“ karininkai jaustųsi labiau užtikrinti dėl savo ateities ir galėtų 

geriau atlikti tiesiogines pareigas. šie argumentai sustiprinami užsienio valstybių, 

kad ir Vokietijos, pavyzdžiais. Apskritai teigiama nuostata, kad karininkas 

turi būti visuomeniškai aktyvus ir ypač išnaudoti savo socialinio statuso teikiamą 

kapitalą dirbdamas su jaunimu. skautų organizacija kariuomenei buvo pristatoma 

patriotiškai militariniu aspektu: „skautija yra riteriška, patriotiška, pusiau 

44 

Čečeta V. Jaunuomenės auklėjimas gamtoje // skautų aidas, 1927, nr.5, p. 6. 

45 

negalima teigti, kad urbanizacijos lygis buvo lemiama aplinkybė skautų judėjimo plėtimuisi, tačiau 

pavyzdžiui Latvijoje, kur skautai susikūrė panašiu metu, kaip ir Lietuvoje (rusų skautai – 1917 m., latvių 

–1921 m.) 1924 m. buvo 121 vadovas ir 2958 skautai, o Lietuvoje tais pačiais metais 13 vadovų ir 1147 

skautai. 

46 

skautų apskaitos 1931 vasario 11d. duomenys, LcVA, f. 576, ap. 5, b. 185, l. 2. 

47 

nedzinskas, Kariuomenė, šauliai, skautai // Kardas, 1937, nr. 22, p. 518. 

48 

K.M., Karininkas ir mokytojas // Kardas, 1934, nr. 29, p. 545. Plačiau: Ažubalis A., Kazlauskaitė – 

Markelienė R. Lietuvos kariuomenės kareivių išsilavinimo ir kultūros lygio kėlimas (1919 – 1928 m.) // 

Karo archyvas, 2003, t. xVIII 

139

140 


kariška jaunimo auklėjimo organizacija [...]; skauto idealas yra karys – pilietis, 

kuris nuolat tarnauja savo Tėvynei“ 49 , o karininkai dėl žinių, etinių ir patriotinių 

vertybių nurodomi kaip geriausi skautų vadovai 50 . 

skautiškoje veikloje dalyvavusius ar prie jos prisidėjusius karininkus galima 

skirstyti į dvi grupes: priklausiusius organizacijai, aktyviai skautavusius ir turėjusius 

skautų organizacijoje įvairių pareigų ir prie skautų veiklos prisidėjusius 

tik fragmentiškai, dalyvavusius joje neintensyviai. 

Daugiausia su skautais dirbo ir labiausiai jiems nusipelnė skautų kūrėjas Petras 

Jurgėla, jo padėjėjai Izidorius Kraunaitis, Aloyzas Valušis, nuo pat pradžios su skautais 

dirbęs aviacijos pulkininkas Vsevolodas šenbergas, pulkininkas Mykolas Kalmantas, 

pulkininkas Juozas šarauskas. Apžvelgsime jų kariškas ir skautiškas biografijas. 

Pervertus skautų įkūrėjo Jurgėlos tarnybos lapus ir asmens bylą, jo biografija, 

iki tol pažįstama iš skautiškos pusės, tapo išsamesnė ir pilna netikėtų posūkių. 

Pavyzdžiui, tarnybos lapuose yra įrašas, kad Petras Jurgėla 1919 kovo 18 d. registracijos 

biuro paskirtas į 2 husarų eskadroną, iš kurio balandžio 16 d. pabėgo. 

Vėliau laikomas ne pabėgusiu, bet perkeltu į žvalgybos skyrių 51 . nesusipratimas 

buvo atsiradęs dėl karo valdininkų laiku neperduotų dokumentų. 

skautų įkūrėją, kaip kariškį, jo viršininkai apibūdino labai prieštaringai. Atsargos 

majoras Jonas Martynas Laurinaitis 1927 m. atestacijoje jį pristatė kaip 

rikiuotėje mažai tarnavusį, tačiau gerai ir sąžiningai savo darbą atliekantį neperiodinių 

leidinių redaktorių, taisantį atskirų leidinių kalbą ir korektūrą, tarp 

jų ir Mūsų žinyną. Pasak Laurinaičio, Jurgėla „buvo dažnai kilnojamas. Tokios 

nepalankios aplinkybės buvo jį kiek neigiamai paveikusios. Karo mokslo valdyboje 

rado sau tinkamo pastovaus darbo. Todėl jo dvasia atsigavo, būdas pradeda 

tvirtėti. Myli mūsų Lietuvą, brangina mūsų tautos kalbą, tuos idealus stengiasi 

platinti ir mūsų kariuomenėj. savo vietai labai tinka“ 52 . 

Iš tiesų per savo daugiau negu dešimties metų karinės tarnybos laiką Jurgėla 

pakeitė keliolika tarnybos vietų. Įvairūs jo viršininkai skirtingai interpretavo šį 

faktą. 1926 m. atestacijoje apie skautų kūrėją parašyta: „Prigimties gana gabus, 

skaito daug, bet gaunasi […] nesistemingo blaškymosi nuo vieno klausimo prie 

kito, mėgsta kartais […] klausimus, kuriuose mažai nusimano. Daugiau frazės, 

49 

Kap. P.Jurgelevičius, skautai // Kario kalendorius 1930 Vytauto Didžiojo metams, Kaunas, 1930, p. 231. 

50 

Vyr. ltn. P. Jurgelevičius. skautų tarnyba valstybės saugumui // Mūsų žinynas, Kaunas, 1927, t. 12, nr. 27, 

p. 208. 

51 

Karo mokslo valdybos vyr. leitenanto Petro Jurgėlos tarnybos lapai // LcVA, f. 930, ap. 5, b. 1114, l. 14. 

52 

Karo mokslo valdyba atestacija 1927 m. svetimų kalbu vertėjas vyr. ltn. P. Jurgėla // LcVA, f. 930, ap. 

2J, b. 145, l. 10.


negu konkretaus darbo žmogus. sunku suvokti, ar dėl savo būdo savybių, ar dėl 

kitų priežasčių dažnai keičia tarnybos vieta. Mėgsta rašyti, bet ne visada jam 

prieinamais klausimais. Darbo disciplinos ir sistemos neturi. Geras rikiuotes stažas 

būtų jam gera mokykla visais atvejais […]. etatinė vieta – kalbų vertėjas, 

bet dirba kitą darbą“ 53 (parašas neįskaitomas). Vyresnysis karininkas neatkreipė 

dėmesio, kad po 1919 m. kovo – gegužės mėnesiais kautynėse su bolševikais 

ties Kaišiadorimis, Žąsliais ir Vieviu patirtų sužeidimų 54 Jurgėla buvo paskirtas 

nerikiuotės karininku. „Didelis patriotas. Lietuvių kalbą moka gerai. Pavestą 

darbą atlieka rūpestingai. Geras šeimynos narys. Blaivus. Įstaigoje galėtų užimti 

aukštesnę vietą“ 55 , – taip 1925 m. apie Jurgėlą rašė kpt. Andrius Pridotkas. „Lietuvis, 

mandagus, drausmingas, inteligentiškas, nelabai tvirtos sveikatos, todėl 

tinkamas nesunkiam darbui ir tokios rūšies darbą galėtų dirbti ir aukštesnę vieta 

užimdamas“ 56 , –1923 m. atestacijoje rašė inžinierius Bronius šulcas. 

Daug griežčiau skautų kūrėjo karinę tarnybą įvertino drausmės bataliono 

vadas vyr. ltn. Jonas niauronis: „Leitenantas Jurgelevičius tarnybos jokios tinkamai 

nežino: pastangų papildymui trūkumų jokių nededa, nes jo galvoje kitoniškos 

svajonės [...]. Išsilavinimo dėl karininko turėtų užtektinai, bet darbo jokio. 

Būdamas dar visai jaunu daug pridaro neleistinų dalykų, kaip tarpe kariškių, taip 

ir tarpe civilių gyventojų. Išauklėti iš jo karininką – darbininką vilties beveik 

nėra. sveikatos silpnos. Politinė ištikimybė dar nesubrendus“ 57 . Kokios buvo tos 

„kitoniškos svajonės“? Tuo metu Jurgėla labai intensyviai dirbo su skautais, vertė 

ir rašė jiems metodinę literatūrą. Tokia jauno karininko veikla jo vyresniesiems 

kolegoms neatrodė, švelniai tariant, verta dėmesio. Tačiau patį negatyviausią 

įvertinimą Jurgėla iš savo vadų gavo 1920 m.: „[...] karinę tarnybą (rikiuotę, statutą) 

žino silpnai. Visai nesugeba veikti savarankiškai. Lietuvių kalbą žino gerai. 

Tarnybą atlieka silpnai, be iniciatyvos ir buvo baustas. Mėgsta išgerti. neenergingas, 

gan bailus, mėgsta pameluoti. sveikata vidutinė. Komendantūroje, kaip 

administracinėje įstaigoje – netinka. Rikiuotėje galėtų priprasti. Atitiktų štabams 

pildyti kanceliarijos reikalų“ 58 . Pastebimas sutapimas – prasčiausi atsiliepimai 

5 

Ten pat. l. 12. 

54 

Karo mokslo valdybos vyr. leitenanto Petro Jurgėlos tarnybos lapai // LcVA, f. 930, ap. 5, b. 1114, l. 18. 

55 

Karo mokslo skyriaus atestacija. Leidiniu redaktoriaus padėjėjas Petras Jurgėla // LcVA, f. 930, ap. 2J, b. 145, l. 14. 

56 


57 

Ten pat. l. 20 

58 

ežerėnų (nuo 1906 iki 1926 m. taip buvo vadinami zarasai / Kviklys B. Mūsų Lietuva, t. 1, Vilnius, 1989, 

p. 554) miesto ir apskrities Komendanturos komendanto padėjėjo leitenanto P. Jurgėlos atestacija už 1920 

metus // LcVA, f. 930, ap. 2J, b. 145, l.22 

141

142 


Jurgėlos atestacijose yra iš 1920 – 1925 m. laikotarpio, kuomet jis labai intensyviai 

dalyvavo skautų veikloje. Galime daryti išvadą, kad visuomeninė jauno 

skautų vado veikla neimponavo jo vyresniems kolegoms. Taip pat galime daryti 

prielaidą, kad patriotiškai nusiteikęs jaunuolis, skautų vadovas, įstojo savanoriu 

į kariuomenę, tačiau ten savęs nerealizavo ir visą energiją atidavė tam, kuo buvo 

užsiėmęs iki kariuomenės, – skautiškai veiklai. 

Pats Jurgėla viename savo raporte, kuriuo prašo jį perkelti iš aviacijos valdybos 

į kitą dalinį, mini ir tokį epizodą, kuomet atvykęs į naują tarnybos vietą 

– Aviacijos valdybą buvo labai nedraugiškai ir nemaloniai jos viršininko, laikinai 

šias pareigas ėjusio vyr. ltn. Vsevolodo šenbergo, sutiktas. „Adjutantas atsakė: 

„Viršininkas sakė, jog jam nesudaro jokio malonumo matytis su vyr. leit. Jurgelevičium“ 

59 . Tokio kolegos ir brolio 60 elgesio priežastis Jurgėla aiškino jo ir šenbergo 

prieš keletą metų „privatiškam gyvenime“ turėtais asmeniniais santykiais, 

kurie vėliau nutrūko. „Kadangi vyr. ltn. V. šenbergas įeina aviacijos vadovybes 

sudėtin ir, be to, dar šį mėnesį pradės vadovauti Av. Parkui ir turint galvoj anksčiau 

minėtą precedentą, drąsiai tat galima numatyti nemalonias mano tarnybos 

perspektyvas artimoj ateity“ 61 , – rašė Jurgėla, prašydamas jį perkelti į kitą dalinį. 

Kas buvo „asmeniniai santykiai praeityje“, po kurių tarp abiejų karininkų ir 

skautų vadovų atsirado didelė antipatija, tiksliai pasakyti negalima, tačiau labai 

didelė tikimybė, kad tai buvo bendra, o kartu ir skirtinga skautiška veikla. 

Kaip matome, Petrui Jurgėlai tarnyba Lietuvos kariuomenėje nebuvo sklandi ir 

sėkminga. 1927 m. rugpjūčio 1 d. už ištarnautą laiką jis buvo paaukštintas – suteiktas 

pėstininkų kapitono laipsnis 62 . Paties prašymu 1930 m. birželio 16 d., kaip JAV pilietis, 

paleistas iš Lietuvos kariuomenes 63 ir 1931 m. pavasarį išvyko į JAV. 

Buvo dar viena šeimyninė aplinkybė, paskatinusi Jurgėlą emigruoti. Po nepriklausomybės 

kovų jo tėvai apsistojo Varėnoje, kuri iki 1923 m. pergyveno kelias 

lietuvių ir lenkų okupacijas. Pasiilgusi ramesnio gyvenimo, 1924 m. vasarą visa 

Jurgėlos šeima grįžo į JAV ir 1926 m. atsiuntė reikalingus dokumentus, įrodančius 

jo JAV pilietybę 64 , dėl ko jis vėliau prašė paleisti jį iš Lietuvos kariuomenes. 

59 

Aviacijos parko vyr. ltn. P. Jurgelevičiaus raportas aviacijos parko vado padėjėjui (slaptai, asmeniškai) // 

LcVA, f. 930, ap. 2J, b. 145, l. 74. 

60 

skautai vienas kitą vadina „broliu“ ir „sese“ pabrėždami organizacijos demokratiškumą ir narių lygybę. 

61 

Aviacijos parko vyr. ltn. P. Jurgelevičiaus raportas aviacijos parko vado padėjėjui /slaptai, asmeniškai/ // 

LcVA, f. 930, ap. 2J, b. 145, l. 74. 

62 


63 


64 

Ten pat. l. 33.


Kiti ilgesnį laiką skautų organizacijoje dirbę ir atsakingose pareigose buvę 

karininkai buvo Mykolas Kalmantas, Vsevolodas šenbergas, Aloyzas Valušis ir 

Izidorius Kraunaitis. Jų asmenybės ir karinė bei visuomeninė veikla yra pakankamai 

žinomos, tad norėjosi pasidomėti, kaip jų tarnybos dokumentuose atsispindėjo 

priklausomybė skautų organizacijai. 

Kpt. Mykolas Kalmantas 1924–1925 m. buvo vieno stipriausių Lietuvoje 

šiaulių tunto tuntininku, 1925–1930 m. – vyriausiuoju skautininku 65 . Į vyriausiąjį 

skautų štabą pasikvietęs Lietuvos universitete studijavusius studentus skautus 

jis pagyvino organizacijos veiklą. Plk. Kalmanto 1937 m. atestacijos grafoje 

„netarnybiniai reikalai ir visuomenine veikla“ minimos Lietuvos skautų sąjunga, 

Lietuviams užsienyje remti draugija, Lietuvos – suomijos draugija 66 , tačiau 

1938 m. atestacijoje jokios visuomeninės organizacijos nenurodytos. 

Vsevolodas šenbergas buvo vienas iš skautų Lietuvoje kūrėjų, 1919 m. 

dalyvavo steigiant Lietuvos skautų paspirties draugiją, 1922 m. buvo Kauno 

tunto tuntininku bei laikinojo Vyriausiojo skautų štabo viršininku, 1922 – 1925 

m. buvo vyriausiuoju skautininku, 1931 – 1934 m. vėl vadovavo Kauno tuntui. 

Tačiau 1938 m. atestacijos dokumentuose rašoma, kad jis „organizacijoms nepriklauso, 

bet kaip buvęs skautas remia ir palaiko“ 67 . Keista, kad kalbėta būtuoju 

laiku, kadangi šenbergas niekada nenutraukė ryšių su skautais, net ir po Antrojo 

pasaulinio karo išvykęs į JAV. Kitų metų atestacijų pastabose rašyta, kad jis „karininkų 

nelabai mėgiamas“ 68 , ir pabrėžiama „stoka takto“ 69 . šis bruožas iš dalies 

paaiškina jo konfliktiškus santykius su Jurgėla. 

Vienas pirmųjų skautų vadovų, Tėvynės tarnybos būrio ir Lietuvos skautų 

rėmimo draugijos narys, 1922–1925 Vyriausiojo skautų štabo bendrosios dalies 

vedėjas, skautininkas nuo 1923 m., 1931–1933 m. Vyriausiojo skautų štabo užsienio 

dalies vedėjas, 1932 m. apdovanotas Lelijos ordinu gen. štabo pulkininkas 

Aloyzas Valušis, atestacijose 70 apibūdinamas kaip sąžiningas, doras, griežtas, 

mandagus, sumanus, drausmingas. „Kupinas gerų norų ir pasiryžimų, tik ne visada 

užsibrėžtą tikslą sugeba pasiekti. Darbe trūksta sistemos – blaškosi. Gerai 

išauklėtas, mandagus“ 71 , – rašė generalinio štabo plk. ltn. Juozas Bačkus. Apie 

65 


66 

plk. M. Kalmanto 1937 m. atestacija // LcVA, f. 930, ap. 2k, b. 25, l.91. 

67 

Vsevolodo. šenbergo 1938 metų atestacija // LcVA, f. 930, ap. 5, b. 2645, l. 14. 

68 

Ten pat, l. 17, 19. 

69 

Ten pat, l. 22. 

70 

Gen. štabo pulkininko Aloyzo Valušio atestacija 1938 m. // LcVA, f. 930, ap. 2v, b. 101, l. 

71 Ten pat, l.25, 26. 

143

144 


priklausymą draugijoms informacijos nėra. Galbūt dėl to, kad tuo metu keitėsi 

karininkų atestacijos blankai ir naujuosiuose tokios grafos nebuvo. 

Dauguma Aloyzo Valušio vadų pabrėžė jo darbštumą, gerą profesinį pasirengimą, 

ūkiškumą. „Visuomet drausmingas, gerai išsilavinęs, energingas ir 

džentelmenas. Kaip tarnyboje, taip ir liuosu laiku elgiasi gerai ir esti pavyzdžiu 

kitiems. užimamai vietai pilnai atitinka“ 72 , – 1925 m. rašė majoras Teodoras engmanas. 

Majoras Povilas Plechavičius keleriais metais anksčiau apibūdina taip 

pat gerai, tik lakoniškiau: „Kavalerijos tarnybą žino gerai. uždėtas pareigas atlieka 

labai gerai. Kaip tarnyboje, taip ir liuosu laiku elgiasi gerai ir esti pavyzdžiu 

kitiems savo drausmingumu ir mandagumu. sveikas. užimamai vietai pilnai 

atitinka“ 73 . 1919 m. kartu su Izidorium Kraunaičiu Aloyzas Valušis baigė Karo 

mokyklą Kaune, buvo vienas iš užsienio karo mokyklų absolventų; 1926 m. baigė 

saint–cyro kavalerijos mokyklą „ecole d‘Application de cavalerie saumur“ 

Prancūzijoje ir 1931 m.Karo Akademiją „ecole de Guerre“ Belgijoje 74 . 

Teigiamai rašoma ir apie kitus karininkus – skautus, tačiau būtent Valušio 

dokumentuose yra gana daug nesutapimų. Tarnybos lapuose rašoma, kad 1933 

m. rugpjūčio 1–20 d. jis „buvo išvykęs skautų reikalais į Vengriją ir Palangą“ 75 , 

tačiau nė vienoje atestacijoje tarp „netarnybinių reikalų ir visuomeninės veiklos“ 

skautai neminimi. Tuo tarpu Valušis buvo Gyvuliams globoti draugijos narys, 

Lietuvių – prancūzų draugijos narys 1935–1938 m. 76 , bet 1939 m. atestacijose 

teigiama, kad jis jokiai organizacijai nebepriklausė 77 . 

Valušio tarnybos lapuose yra daug duomenų pasikeitimų. Yra įrašų, kurie 

išspausdinti mašinėle, tačiau vėliau rašalu išbraukti ir į vėlesnius nuorašus nepateko. 

Pavyzdžiui, įrašai apie komandiruotę į Kauną „parvežimui kardų“ arba 

komandiruotės tarnybos reikalais į Panevėžį, Virbalį ar Klaipėdą. Vienas iš išbrauktų 

punktų yra toks: „1924 m. rugpjūčio 06–30 d. buvo išvykęs į tarptautinę 

skautininkų konferenciją Danijoje“ 78 . 1927 m. atestacijoje šis įrašas dar buvo 79 , 

tačiau į vėlesnius nuorašus taip pat nepateko. Galime daryti prielaidą, kad tokia 

72 

Gen. štabo pulkininko Aloyzo Valušio atestacija už 1925 m. // LcVA, f. 930, ap. 5, b. 2972 l.32. 

7 

Ten pat, l.35 

74 

Gen. štabo pulkininko Aloyzo Valušio atestacija už 1938 m. // LcVA, f. 930, ap. 2v, b. 101, l. 66. 

75 

Ten pat, l. 14 

76 

Ten pat. l. 19, l. 22, l. 24. 

77 

Ten pat, l. 18. 

78 

Kpt. Aloyzo Valušio tarnybos lapas (data nenurodyta, paskutinis įrašas 1929 m. vasario 9 d.) // lCva, 

f. 930, ap. 5, b. 2972, l. 17v. 

79 

Kpt. Aloyzo Valušio tarnybos lapas // lCva, f. 930, ap. 5, b. 2972, l. 12v.


tarnybos duomenų korekcija galėjo būti susijusi su pokyčiais asmeniniame gyvenime 

ir suartėjimu su smetonos aplinka. 1927 m. rugsėjo 10 d. Kauno katedroje 

Valušis vedė Mariją–Danutę smetonaitę 80 . net menkiausia duomenų korekcija 

netaikyta kitiems aukštiems karininkams, pavyzdžiui, plk. Vsevolodas šenbergas 

tik kelioms dienoms buvo atvykęs į tautinę stovyklą, bet tai vis tiek užfiksuota 

tarnybos lape 81 . 

Karinio ir diplomatinio pasirengimo įvertinimo viršūne galėtume laikyti karininko 

skyrimą į aukštas ir atsakingas pareigas. Žinoma, kad Valušis buvo pirmasis 

Lietuvos karo atašė Lenkijoje. 1939 m. atestacijoje šis jo pageidavimas jau buvo 

deklaruotas, o priklausomybė visuomeninėms organizacijoms „išnykusi“ 82 . 

Plk. Juozo šarausko vaidmuo skautų organizacijoje taip pat labai reikšmingas. 

Pagrįstai galima tegti, kad būtent jis buvo skautų suvalstybinimo „architektas“. 

nuo 1924 m. jis kaip karininkas – visuomenininkas dalyvavo Lietuvos 

skautų rėmimo draugijos veikloje. Tais pačiais metais įsijungė ir į šaulių sąjungos 

veiklą. 1929–1930 m. jis buvo Lietuvos skautų rėmimo draugijos vicepirmininku. 

Jurgėlos teigimu 83 , būtent šios draugijos iniciatyva buvo priimtas Lietuvos 

skautų sąjungos įstatymas. šį teiginį patvirtintų ir tai, kad po 1930 m. skautų 

suvalstybinimo iki 1940 m.. šarauskas buvo vyriausiuoju Lietuvos skautų sąjungos 

skautininku. 1933 m. jis dalyvavo pasaulinėje skautų stovykloje (jamboree) 

Vengrijoje, organizavo tais pačiais metais įvykusį pasaulio skautų įkūrėjo 

vizitą Lietuvoje ir 1938 m. vykusią Tautinę skautų stovyklą, kurioje dalyvavo 

apie 2000 skautų. Trečiajame dešimtmetyje plk. J. šarauskas dirbo kariuomenės 

operacijų skyriaus viršininku, ypatingųjų reikalų karininku susisiekimo skyriuje, 

buvo įstojęs į Lietuvos universiteto Teisių skyrių, kurio dėl pašlijusios sveikatos 

nebaigė 84 . 1928 m. jis buvo išrinktas Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos 

nariu, suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. nuo 1929 m. iki sovietinės 

okupacijos jis dirbo kariuomenės štabo spaudos ir švietimo skyriaus viršininku. 

Matome, kad užimdamas aukštas pareigas kariuomenės štabe ir būdamas skautų 

organizacijos vadovu šarauskas savo veikla patvirtino anksčiau minėtą teiginį 

apie visuomenės ir kariuomenės suartinimą. 

Pirminių šarausko karinės tarnybos dokumentų rasti nepavyko, išskyrus Lie- 

80 

Kpt. Aloyzo Valušio tarnybos lapas, prierašas prie krikšto liudijimo // lCva, f. 930, ap. 5, b. 2972, l. 82. 

81 

Plk.Vsevolodo šenbergo tarnybos lapas // lCva, f.930, ap. 5, b. 2645, l. 4. 

82 

Gen. štabo pulkininko Aloyzo Valušio atestacija už 1939 m. // lCva, f. 930, ap. 2v, b. 101, l. 50. 

83 


84 

Markūnas A. savanoris, šaulys, skautas, muziejininkas, raudonojo teroro auka – pulkininkas Juozas šarauskas 

// Kauno laikas. 1994, nr. 13 (806), p. 4. 

145

146 


tuvos kariuomenės likvidavimo laikotarpiu rašytą autobiografiją, kurioje skautai 

įvardyti kaip „pedagoginė jaunimo organizacija“. Tačiau dokumento sudarymo 

laikas, aplinkybės ir forma (rašyta ranka, rusiškai, ant darbininkų ir valstiečių raudonosios 

armijos (RKKA) blankų) neleidžia jo naudoti kaip patikimo šaltinio. 

A. Markūno straipsnyje 85 teigiama, kad šarauskas buvo apdovanotas skautų 

„Geležinio vilko 86 “ ordinu. Tai gana dažnai pasitaikanti aukščiausiojo skautiško 

apdovanojimo pavadinimo klaida. Tarpukariu šis apdovanojimas vadinosi „Gedimino 

vilko“ ordinu. Jį pradėjo teikti lietuvių skautai išeivijoje 87 . 

Karininkų dalyvavimą skautiškoje veikloje galima įvertinti ir statistiškai. Iš 

maždaug šimto trisdešimties vadovų, iki 1930 m. imtinai pakeltų iki skautininko 

laipsnio, buvo septyni karininkai. 1913–1917 m. skautininkais tapo Petras Jurgėla, 

Izidorius Kraunaitis, Vsevolodas šenbergas; 1920–1930 m. – ltn. Kostas Vaitkus, 

ltn. Antanas Mačiuika, ltn. Aloyzas Valušis, kpt. Mikas Kalmantas, ltn. stepas Žukaitis, 

ltn. Juozas Bačkys, 1930 m. – vienintelis Juozas šarauskas. Tačiau 1931 m., 

kitais metais po organizacijos suvalstybinimo, – iš karto septyni karininkai: tapo 

skautininkais ltn. Antanas Jonaitis, kpt. Mikas Kukutis, j. ltn. Antanas Levinas, ltn. 

Juozas navikas, ltn. Kazys Petrulaitis, ltn. Juozas Puknys, kpt. feliksas Tiškus, iš 

jų tik kpt. M. Kukutis ir kpt. f. Tiškus anksčiau aktyviai dalyvavo skautiškoje veikloje. 

Toks netolygus karininkų skaičiaus augimas leidžia daryti prielaidą, kad po 

1930 m. karininkai buvo skatinami aktyviau dalyvauti skautiškoje veikloje. 

1917–1940 m. skautininko laipsnis buvo suteiktas apie keturiems šimtams vadovų, 

iš jų apie dvidešimt penkiems karininkams. Jei pridėsime dar apie du šimtus skaučių 

vadovių, matysime, kad karininkų tarp visų skautų vadovų buvo tikrai nedaug. 

Vienas iš skautiškos veiklos bei nuopelnų pripažinimo ženklų – skautiški 

apdovanojimai. Aukščiausiu Lietuvos skautų apdovanojimu, Gedimino vilko ordinu 

88 , buvo apdovanota 18 asmenų, iš jų šeši užsieniečiai: gen. Robertas Baden 

– Povelis, latvių skautų kūrėjas gen. Karlis Gopertas, dažnai Lietuvoje lankęsis 

britų generolas A. Burtas. Iš lietuvių skautų vadovų karininkų ordinas buvo įteiktas 

skautų įkūrėjui, visiems vyriausiems skautininkams ir Lietuvos kariuomenės 

85 

ten pat. 

86 

Iki 1925 m. apdovanojimas vadinosi Sidabrinio garbės vilko ordinu, 1925–1940 – Gedimino vilko ordinu; 

išeivijoje aukščiausias skautiškas apdovanojimas vadintas Geležinio vilko ordinu. Aukščiausias Latvijos 

skautų apdovanojimas vadinosi Pilkojo vilko ordinu. Plačiau: Kavaliauskas V. už nuopelnus Lietuvai. 

Vilnius, 2001, p. 436. 

87 

Kavaliauskas V. estijos, Latvijos ir Lietuvos ordinai ir medaliai 1918–1940 m. Vilnius, 1997, p. 65. 

88 

vilko simbolio, kaip apdovanojimo, naudojimo tradicija prasidėjo nuo skautų sukūrimo. Aukščiausias 

britų skautų apdovanojimas – sidabrinis vilkas, įsteigtas 1909 m. http://www.pinetreeweb.com/bp–honours–silver–wolf.htm


vadui: 1920 m. – Petrui Jurgėlai, 1925 m. – Vsevolodui šenbergui, 1932 m. 

– Mikui Kalmantui, Juozui šarauskui, 1935 m. – plk. stasiui Raštikiui. Lietuvos 

kariuomenės karininkams skirtame leidinyje 89 šis Jurgėlos apdovanojimas neminimas. 

Taip pat labai glaustai apibūdinama ir jo skautiška veikla. 

Jurgėlos duomenimis, ordinu Už nuopelnus 1928 – 1940 m. buvo apdovanoti 

apie 250 skautų vadovų, iš jų tik vienas karininkas – 1931 m. ltn. Antanas Petrauskas. 

Tuo pačiu laikotarpiu Lelijos ordinu apdovanoti 86 90 asmenys, iš jų 8 karininkai. 

Abu ordinai teikiami už darbą vidutinio ir aukščiausio lygio vadovais. 1920–1940 m. 

Svastikos ordinu 91 , kuris buvo teikiamas už nuopelnus skautijai, nebūnant jos nariu 

arba kaip ypatingos skautiškos padėkos ženklas, apdovanoti 108 asmenys, iš jų 28 

karininkai 92 (Priedas nr. 1). Tarp aukščiausiais skautiškais apdovanojimais (Gedimino 

vilko, svastikos, Lelijos ordinais) pagerbtų asmenų kariškių buvo santykiškai 

daugiau, negu tarp apdovanotų žemesniais (už nuopelnus) garbės ženklais. 

Palyginę iki skautininko laipsnio paaukštintų ir garbės ženklais apdovanotų 

karininkų ir civilių santykį matome, kad iš maždaug keturių šimtų vadovų dvidešimt 

penki buvo karininkai, o iš maždaug šimto aštuonių apdovanotųjų karininkų 

buvo dvidešimt aštuoni. Palyginus su kitais vadovais, karininkai skautiškais apdovanojimais 

buvo pagerbiami gerokai dažniau. 

Ar skyrėsi karininkų motyvacija dirbti su vaikais iki skautų organizacijos 

suvalstybinimo ir po jo? stojančiųjų pareiškimuose ir autobiografijose išdėstyti 

sprendimo motyvai. 1927 m. rugsėjo 23 d. 5–ojo DLK Kęstučio pulko 1–os kulkosvaidininkų 

kuopos leitenantas Jokūbas Liaudinskis savo curriculum vitae rašo: 

„Ir šiandien tebeturiu skautiškąjį idealizmą. Mielu noru atiduočiau savo šventadienius 

ir šiaip laisvas nuo tarnybos valandas mūsų mažiesiems skautams“ 93 . 1934 m. 

gegužės 1 d. Albinas Reneckas savo sprendimą grindė visai kitokiais argumentais: 

„Jau nuo seno ėmiau stebėti politinį gyvenimą. Likimas lėmė, kad susidraugavau 

su bendro likimo daukantiečiais, kaip tik tais, kurie irgi aštrūs politikai. Perėjau per 

šiokį tokį ateitininkų raugą. susidūriau pagaliau su skautais, apie kuriuos jau anksčiau 

galvojau. šie man labiau patiko ir atatiko mane. Į juos ir įstojau pernai žiemą, 

1–ąją skautų vyčių draugovę V. Kudirkos būrelį kuriame ir dabar esu” 94 . negalima 

89 

Lietuvos kariuomenės karininkai: 1918–1953. Vilnius, 2004, t. 4, p. 268. 

90 

v. kavaliausko teigimu – 88 asmenys. Kavaliauskas V. už nuopelnus Lietuvai. Vilnius, 2001, p. 442. 

91 

1925–1928 m. apdovanojimas vadintas Baltosios svastikos ordinu. Kavaliauskas V. Ten pat. p. 444. 

92 

Jurgėla P. Ten pat. p. 99 – 103. 

9 

5–ojo DLK Keistučio pulko, 1–os kulkosvaidininkų kuopos ltn. Liaudinskio Jokūbo curiculum vitae // 

LcVA, f. 576, ap. 5, b. 184, l. 9. 

94 

Albino Renecko curriculum vitae. 1934 m. gegužės 1 d. // LcVA, f. 576. ap. 1. b. 242. l. 40–41. 

147

148 


teigti, kad po suvalstybinimo organizacijoje idealistus pakeitė vieni pragmatikai, 

tačiau pastarųjų gerokai padaugėjo. Tautininkų opozicija formavo nuomonę, kad 

tapti skautų vadovu reiškė būti karjeristu 95 . 

Ketvirtojo dešimtmečio viduryje Lietuvos skautų sąjungoje įvykusių reformų 

metu nemažai didelių teritorinių vienetų vadų pareigas užėmė aukšti karininkai. 

1935 m. iš dvidešimt šešių Lietuvos skautų sąjungos tuntų penkiems vadovavo 

karininkai 96 : Biržų tuntui – plk. ltn. Kleofas Vytautas Michalauskas, Kauno rajono 

tuntui – ats. plk. Povilas Budrevičius, Kauno pilies tuntui (pastarąjį reikėtų skirti 

nuo Kauno rajono tunto: jam minėtu laikotarpiu vadovavo mjr. Aleksandras Ardickas 

ir Vsevolodas šenbergas) – j. ltn. Vytautas Pečiūra, Klaipėdos tuntui – kpt. 

Mikas Kukutis, Vilkaviškio rajono tuntui – plk. ltn. Vincas Matulionis. Plk. ltn. 

K. V. Michalauskas 1927–1933 m. buvo Mažeikių, o nuo 1933 iki 1940 m. – Biržų 

apskrities komendantu. Plk. ltn. V. Matulionis 1927–1929 m. buvo Trakų, 1929– 

1940 m. – ukmergės apskrities komendantu 97 . 1932–1933 m., būdamas Vilkaviškio 

tunto tuntininku, vadovavo ir Vilkaviškio šaulių rinktinei. Abu tuntininkai 1933 

m. už nuopelnus skautų organizacijai buvo apdovanoti svastikos ordinais. 

1935–1936 m. Lietuvos skautų sąjunga pagal naują statutą buvo padalyta 

į keturiolika rajonų, apėmusių juose veikusius dvidešimt penkis tuntus. Kauno, 

Klaipėdos, Raseinių, ukmergės, Vilkaviškio rajonų vadais tapo aukšti Lietuvos 

kariuomenės karininkai 98 . Rajonų vadai globojo savo rajone veikiančius skautus, 

prižiūrėjo skautiškų vienetų darbą, tarpininkavo tarp rajono ir įvairių įstaigų. 

Kaip minėjome, gana dažnai karininkai skautus rėmė ne tiesioginiu savo dalyvavimu 

skautiškoje veikloje, bet remdami juos organizaciniais ir materialiniais 

ištekliais, įvairiu inventoriumi. Pavyzdžiui, ukmergės tuntui 1931 m. sausio mėn. 

ltn. Juozas Puknys suorganizavo vadovų kursus. Pirmojo pėstininkų DLK Gedimino 

pulko vadai skolino stovykloms reikalingą karišką inventorių 99 . Tokių pavyzdžių 

galima pateikti ir daugiau. Apžvelgsime ketvirtojo dešimtmečio viduryje veikusių 

kelių skautiškų vienetų situaciją, jų santykius su kariuomene ir visuomene. 

95 

utenos tunto 1933 m. veiklos apžvalga // LcVA, f. 576, ap. 3, b. 135, l. 78. 

96 

1935 m. Lietuvos skautų sąjungos tuntininkai ir jų adresai // LcVA, f. 576, ap. 3, b. 135 l.2. 

97 

Vaičenonis J. Karo komendantųrų veikla Lietuvoje 1927 – 1940 m. // Karo archyvas. Vilnius, 2003, t. 

18, p. 283, 286, 290, 292. 

98 

kauno – ats. plk. povilas Budrevičius, nuo 1939 m. – plk. izidorius kraunaitis; klaipėdos – gen. 

št. plk. juozas laskoronskis, 1936–1937 m. – gen. št. plk. antanas Breimelis; marijampolės – gen. 

št. plk. antanas gaušas, 1937 m. ir 1939–1940 m. plk. ltn. e reikenis; raseinių – plk. ltn. juozas 

šepetys; šiaulių – nuo 1938 m. – gen. ltn. mikas rėklaitis; ukmergės – gen. št. plk. leonas gustaitis; 

vilkaviškio –1938 m. – pkl. vincas matulionis; Jurgėla P. Ten pat. p. 270. 

99 

Jurgėla P. Ten pat. p. 162.


Alytuje skautai įsikūrė 1924 m. pavasarį, tuntas buvo įsteigtas tų pačių metų rudenį. 

Po suvalstybinimo skautų veikla sustiprėjo, skautus rėmė gimnazijos vadovybė 

ir ulonų pulkas, tačiau tarp vadovų kareivių ar karininkų nebuvo 100 . 1933 m. tuntininko 

Karolio Dineikos iniciatyva su Lietuvos kunigaikštienės Birutės ulonų pulko pagalba 

įkurta pirmoji Lietuvoje skautų šimtinė su trisdešimčia narių 101 . sekdami geru 

pavyzdžiu skautų – raitelių vienetai 1937 m. buvo įkurti Prienuose ir Tauragėje 102 . 

Kėdainiuose skautai įsikūrė 1922 m., tačiau geriausius savo gyvavimo laikus 

išgyveno kuomet Dotnuvos Akademijoje mokėsi būsimasis vyr. skautininkas 

Jonas Kuprionis. Po skautų suvalstybinimo jis iš skautų veiklos pasitraukė, o 

kartu su juo nemažai ir kitų aktyvių skautų vadovų. 1931 m. tarp vadų buvo 

vienas karininkas – ltn. Antanas Maksimavičius, Trečiasis pėstininkų pulkas skolino 

stovyklinį inventorių ir leido naudotis orkestru 103 . 1932–1933 m. tarp skautų 

rėmėjų buvo prokuroro padėjėjas, mokyklų inspektorius, mokytojai ir karininkai 

104 . 1935 m. vadijoje dirbo du pulkininkai leitenantai (mokslo ir propagandos 

skyriaus vedėju dirbo plk. ltn. Bronius Pečiulis, o stovyklų ir iškylų instruktoriumi 

buvo plk. ltn. Alfonsas šklėrius), trys gimnazijos mokytojai, trys mokyklų 

inspektoriai, du pradinių klasių mokytojai. Rėmėjai rėmė pinigais, pašnekesiais, 

patalpomis, pulkas duodavo stovyklai inventorių ir orkestrą nemokamai 105 . Beje, 

Jurgėlos teigimu, minėti karininkai vadijoje dirbo nuo 1931 m., o 1931 – 1935 

m. tuntui vadovavo atsargos kapitonas Pranas Baranauskas 106 . 

Tauragėje, kur skautai savo veiklą pradėjo 1927 m., stovėjo Geležinio Vilko 

dragūnų pulkas, skautų ir kariuomenės bendradarbiavimo nebuvo. Po suvalstybinimo 

skautų buvo tik keturiasdešimt aštuoni, suaugusių vadovų ir rėmėjų nebuvo, 

santykiai su visuomene šalti. situacija nesikeitė ir 1931 – 1933 m. 107 Tik 1933 

m., atslūgus kunigų agitacijai, pradėjo grįžti dėl jos išstoję skautukai 108 . 1934 

m. pabaigoje atlikti vadovavimo praktikos atvažiavo skautų vadovų kursų stažuotojai 

– mokytojai ir karininkai. skautai patys organizavo įvairius minėjimus, 

rinkliavas nepasiturintiems, gražino ir tvarkė viešas aplinkas ir taip pelnė visuo- 

100 Alytaus tunto veikimo apyskaita už 1930–35m. // LcVA, f. 576, ap. 3, b. 135 l. 9. 

101 Ten pat. l. 11. 

102 Jurgėla P. Ten pat. p. 228. 

103 Kėdainių tunto veikimo apyskaita už 1930–35m. // LcVA, f. 576, ap. 3, b. 135, l. 38. 

104 Ten pat. l. 40. 

105 Ten pat. l. 42. 

106 P.Jurgėla, Ten pat. p. 123. 

107 Tauragės rajono tunto Lss vyriausio skautininko raportas // LcVA, f. 576, ap. 3, b. 135, l. 53, l. 55, l. 57 

108 Ten pat. l. 58. 

149

150 


menės simpatijas 109 . Galima daryti prielaidą, jog draugiškų santykių tarp skautų 

ir kariuomenės nebuvo dėl tarp karininkų vyravusių antivyriausybinių nuotaikų, 

kurios vėliau atsiskleidė 1934 m. pučo metu. 

utenoje skautai veikė nuo 1921 m., tuntas buvo įkurtas 1930 m. gruodžio mėnesį. 

nors karininkai tunto veikloje ir nedalyvavo, vaizdingas tunto būklės aprašymas parodo 

bendrą ketvirtojo dešimtmečio pirmos pusės skautų situaciją. 1931 m. skautai iš esmės 

veikė mokinių pastangomis, nei pedagogai, nei visuomenė jiems nepadėjo. Visi vadovai 

iki draugininkų imtinai buvo moksleiviai, tunto štabe – skautiškų patirčių neturėję 

mokytojai 110 . nors utenos skautai su kariuomene nebendradarbiavo, bendram skautų 

padėties iliustravimui pacituosime tuntininko, prokuroro padėjėjo e. Vojevodskio rašytą 

raportą: „1932 m. pradėjęs visuose vietovėse prigyti jaunųjų skautų judėjimas buvo 

žiauriai nuslopintas dvasiškijos propagandos dėka. ne tik jaunųjų skautų judėjimas nepagyvėjo, 

bet visiškai likvidavosi, nes visame tunte teliko viso tik 8 paukštytės ir nei 

vieno vilkiuko. [...] sunaikinti utenos tunte jaunųjų skautų judėjimą buvo pavartotos 

neteisingos, nekatalikiškos, nekrikščioniškos priemonės. Jos dvasiškijai pavyko. Visų 

konkrečių faktų neminėsiu, jie skautų vadovybei žinomi. Dėl tos pačios priežasties iš 

18 skautų vienetų liko 6. [...] Viso iš kovos fronto už kilnią skautybės idėją mano tunte 

1932 metais išmušta 23 vyčiai 25 vilkiukai, 40 paukštyčių, 13 skaučių ir 137 skautai, 

viso 238. Žydų (skautų – G. G.) padaugėjo nuo 74 iki113. Inteligentija ir valdininkija 

stojo skautų ginti 111 . 1933 m. utenoje skautų negausėjo. „Primaldautus mokytojus kolegos 

vadina karjeristais, o kunigai – masonais. 1933 m. Palangos sąskrydis teigiamai 

paveikė, atirado 5 vadovai, kurie netgi kursus baigė“. 112 Tais pačiais metais nuo tunto 

buvo atskirta žydų draugovė. 1934 m. rėmėjai rėmė materialiai, visuomenė – moraliai, 

ateidama į laužus, šventes. „santykiai su tautiškąja visuomene geri, bet su vadinama 

opozicine, „katalikiškaja“ visuomene ir dvasiškija blogi ne dėl pačių skautų kaltės. Ta 

padėtis, kurią reikia aukščiausiai skautų vadovybei bent kartą sunormuoti, nes skautų 

auklėjimas dėl to labai kenčia“. 113 

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje spaudoje pagausėjo straipsnių, akcentavusių 

skautų pareigą ginti Lietuvą. 12–16 metų skautai buvo mokomi priešcheminės 

ir priešlėktuvinės apsaugos 114 , studentų–skautų korporacija „Vytis“ rengė 

109 

Ten pat. l.61. 

110 

utenos tunto 1931 m. veiklos apžvalga, // LcVA, f. 576, ap. 3, b. 135, l.74. 

111 


112 


113 


114 

šenbergas V. svarbi pareiga Tėvynei. skautai organizuoja krašto gynimo pagalbą // skautų aidas, 1938, 

nr. 8, p. 164; Margasis vėžlys. Ką darysime lėktuvų puolimo metu? // skautų aidas, 1939, nr. 2, p. 29.


kariškai tematikai skirtas paskaitas ir diskusijas, pavyzdžiui, 1938 m. vasario 13 

d. gen. št. kpt. Juozas navikas skaitė paskaitą „skautybė ir kariuomenė“, kurioje 

pabrėžė, kad „geri skautai visuomet būna geri kariai, viršininkų branginami“ 115 . 

1938 m. skautų vadovų suvažiavime, dėkodamas už jų darbą, visokeriopą paramą 

skautams, užtikrino ir kariuomenės vadas stasys Raštikis 116 . 

Išvados 

Apibendrinant karininkų dalyvavimą skautiškoje veikloje 1918 – 1940 m. 

galima padaryti tokias išvadas: 

1. Lietuvos kariuomenės karininkai dalyvavo skautų organizacijos kūrime, 

nemažai skautų ir skautų vadovų tapo karininkais. 

2. Iki tautininkų perversmo atskiri karininkai savo iniciatyva dalyvavo 

skautiškoje veikloje, tačiau valstybės politikos dėl karininkų dalyvavimo visuomeninėje 

veikloje nebuvo. Tarnybiniuose karininkų dokumentuose skautiška 

veikla buvo fiksuojama fragmentiškai. skautų įkūrėjas kpt. Petras Jurgėla karinėje 

tarnyboje savo vadų buvo vertinamas prieštaringai, jo skautiška veikla buvo 

laikoma karininkui netinkamu užsiėmimu. 

3. Po 1926 m. tautininkų perversmo vykdant kariuomenės ir visuomenės 

suartinimo politiką aukšti karininkai buvo skiriami į aukščiausius Lietuvos skautų 

sąjungos postus ir gerokai dažniau negu civiliai vadovai buvo apdovanojami 

aukščiausiais skautiškais apdovanojimais 

4. nepaisant tautininkų ir kariuomenės vadų skatinamos kariuomenės ir 

skautų suartinimo politikos, skautiškų vienetų ir karininkų bei karinių dalinių bendradarbiavimas 

dažnai priklausė ne nuo bendrų politinių tikslų, bet nuo konkrečių 

asmenybių veiklos. 

151 

Įteikta 2006 m. gegužės 6 d. 

115 studentų skautų korporacijos vytis diskusija “skautybė ir kariuomenė“ // skautų aidas, 1938, nr. 4, p. 

84. 

116 Raštikis st. Dirbkime ne sau, bet visos mūsų tėvynės labui. Kalba pasakyta skautų vadovų sukaktuviniame 

suvažiavime1938 m. spalio 31 d. // Trimitas, 1938, p. 1051.

Priedas nr. 1. 

Metai Pavardė 

1928 

Skautiškais ordinais apdovanoti 

Lietuvos kariuomenės karininkai 117 

Lelijos ordinu apdovanoti 

ltn. Paulius Labanauskas, ltn. Bronius Michelevičius, 

plk. ltn Vsevolodas šenbergas 

1931 plk. ltn. Mikas Kalmantas, plk. ltn. Juozas šarauskas 

1934 kpt. Mikas Kukutis 

1940 mjr. Vincas Mikalauskas 

svastikos ordinu 

152 


Metai Pavardė 

1920 j. ltn. Petras Jurgėla 

1928 gen. Pranas Tamašauskas 

1931 gen. Teodoras Daukantas, gen. Vladas nagevičius 

kpt. steponas Darius (po mirties), lakūnas stasys Girėnas (po mirties), 

1933 kpt. Ignatavičius, kpt. Leonas Juozapaitis, plk. ltn. Vytautas Michalauskas, 

plk. ltn. Jonas Puodžiūnas, plk. Pranas saladžius 

1934 plk. ltn. Mykolas Jašinskas, kpt. Petras Kamarauskas 

ats. kpt. Pranas Baranauskas, ats. plk. Paulius Budrevičius, gen. ltn. Julius 

Čaplikas, plk. Pertas Genys, plk. ltn. Antanas Michelevičius, plk. ltn. 

1935 

Petras Murnikas, kpt. Juozas Rinkevičius, plk. Aleksandras svilas, ltn. 

feliksas Vaitkus 

1937 gen. ltn. Mikas Rėklaitis 

1940 

Plk. ltn. Kazys Babickas, plk. ltn. Jokūbas Baubliauskas, mjr. Vytautas 

Mikalauskas, mjr. Aleksandras Ružancovas, plk. Alfonsas šklėrius 

117 Jurgėla P. Lietuviškoji skautija. p. 99–103.

lenkų provokaCijos 

neutralioje Zonoje 1921–1923 metais 

Įvadas 

Doc. dr. Vytautas LESČIUS 

Apgynusi krašto nepriklausomybę 1918–1920 m. kovose, lietuvių tauta tikėjosi 

nukreipti visas savo jėgas taikiam kuriamajam darbui, tolesniam valstybingumo 

stiprinimui. Tokioms viltims išsipildyti tam tikrą pagrindą suteikė 1920 

m. lapkričio 29 d. Kaune, dalyvaujant keturiems Tautų sąjungos karinės kontrolės 

komisijos nariams, Lietuvos ir Lenkijos atstovų pasirašyta paliaubų sutartis 

dėl karo veiksmų nutraukimo ir neutralios zonos tarp abiejų kaimyninių šalių 

kariuomenių nustatymo. šis susitarimas dėl neutralios zonos buvo svarbus bent 

jau tuo, jog jis rodė lenkų vykdytos Vilniaus ir jo krašto okupacijos laikinumą. 

Tačiau lenkų valdžia, ir toliau Lietuvą laikydama tik laikinąja valstybe, šio 

susitarimo nesilaikė ir, kaip ankstesniais atvejais, taip ir šį kartą beveik nuo pat 

pirmos dienos jį pažeidinėjo. neutrali zona tapo „niekieno žemė“, kurioje daugumą 

gyventojų sudarė lietuviai, nors tam tikra jų dalis buvo nutautėjusi. Abi 

pusės – ir lenkai, ir lietuviai – stengėsi neutralios zonos gyventojų simpatijas 

patraukti savo pusėn. Lenkai savo priešininkus minėtoje zonoje ėmė įvairiais 

būdais terorizuoti. netrukus jų plėšikavimai, nepaklusnių gyventojų žudymai, o 

vėliau netoli minėtos zonos buvusių lietuvių kariuomenės sargybų puldinėjimai 

įgavo sistemingą pobūdį. 

Per laiką, vis labiau ėmė ryškėti lenkų siekiai ne tik įsitvirtinti visoje neutralioje 

zonoje nuo Vokietijos pasienio ties Vištyčio ežeru iki Latvijos sienos, bet ir 

užgrobti Kapčiamiestį, širvintas, Giedraičius ir kitas Lietuvos vietoves. Tokiais 

atvejais į karinius veiksmus įsitraukdavo ir Lietuvos partizanai, šauliai, milicija, 

o kartais net ir atskiri kariuomenės daliniai. Todėl neatsitiktinai padėtį neutralioje 

zonoje ir toliau atidžiai stebėjo Tautų sąjungos karinė kontrolės komisija. 

neutrali zona tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių, egzistavusi nuo 1920 

m. pabaigos iki 1923 m. pavasario, ir su ja susiję tolesni politiniai įvykiai bei 

kariniai veiksmai iki šiol tebėra viena iš vadinamųjų „baltųjų dėmių“ mūsų istoriografijoje. 

Pirmąją informaciją apie padėtį minėtoje zonoje pateikė tuometinė 

periodinė spauda – tiek karinė, tiek pasaulietinė. Tačiau joje randame tik trumpų 

fragmentinių žinių apie vadinamųjų lenkų partizanų (neretai jų kareivių, per- 

153

154 


rengtų civiliniais drabužiais) plėšikavimus, nepalankiai jų atžvilgiu nusiteikusių 

vietinių gyventojų, inteligentų terorizavimą, žudynes, lietuvių sargybų užpuldinėjimus 

pasienyje ir pan. 

Tuometinė lenkų valdžia, visokiais būdais didindama įtampą neutralioje 

zonoje, siekė išprovokuoti lietuvių kariuomenės atsakomuosius veiksmus ir, 

Tautų sąjungai apkaltinusi ją tariamu paliaubų susitarimo nesilaikymu, pasiųsti 

į Lietuvos gilumą Vilniaus krašte sutelktas stambias ginkluotąsias pajėgas. Tai 

suvokdama Lietuvos karinė vadovybė nesileido provokuojama ir elgėsi labai 

apdairiai. Kariuomenės dalims griežčiausiai buvo draudžiama įžengti į neutralios 

zonos teritoriją. Tik vėliau, lenkų provokacijoms neutralioje zonoje įgavus 

platų mastą ir iškilus grėsmei prarasti kai kurias vietoves (širvintas, Giedraičius, 

Kapčiamiestį ir kt.), Lietuvos karinė vadovybė išimtiniais atvejais, laikydamiesi 

didžiausios paslapties, sutiko, kad tam tikri pasienyje buvusių karinių dalių patikimi 

kariai–savanoriai, pasivadinę neutralios zonos gyventojais partizanais ir 

persirengę civiliais rūbais, padėtų vietinei milicijai bei šauliams atremti dažnus 

lenkų puldinėjimus. Tokie faktai buvo žinomi tik keliems aukščiausiems valstybės 

veikėjams bei kariuomenės vadovybei ir į tuometinę spaudą negalėjo patekti, 

tad ilgą laiką tai buvo paslaptis. Ir tik po Antrojo pasaulinio karo išeivijoje atsidūrę 

kai kurie tų praeities įvykių dalyviai ar liudininkai, nors daug ką pamiršę ir, 

negalėdami pasinaudoti mūsų archyvuose esančia gausia šios pakraipos medžiaga, 

karinėje spaudoje paskelbė kai kurias kovų dėl neutralios zonos nuotrupas. Jų 

galima rasti JAV ėjusiame mėnesiniame žurnale „Karys“. 

Tiesa, išeivijoje pasirodė ir tokių publikacijų apie įvykius neutralioje zonoje, 

kurie nebuvo įslaptinti ir Lietuvos visuomenei daugiau ar mažiau buvo žinomi, 

bet ikitolinėje spaudoje atgarsio nesusilaukė. Vienas iš tokių gana reikšmingų 

įvykių neutralioje zonoje buvo lenkų išprovokuotos ir Tautų sąjungos karinės 

kontrolės komisijos „palaimintos“ kautynės su mūsų kariuomenės daliniais dėl 

Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio ruožo 1923 m. vasario 15–23 d., pasibaigusios 

lietuvių nesėkme. Pasirėmęs neutralios zonos Molių kaimo gyventojo J. Valicko, 

vėliau atsidūrusio JAV, parašytais prisiminimais, straipsnį apie jas paskelbė žinomas 

karo istorikas K. Ališauskas 1 . Po keleto metų šią medžiagą gerokai sutrumpinęs 

savo knygoje paskelbė ir kitas karo dalykų Lietuvoje žinovas dr. A. Rukša 2 . 

nepaisant jų pastangų ir gerų norų atskleisti skaitytojui skaudžių praeities įvykių 

vaizdą, o tai padaryti buvo neįmanoma neturint galimybių disponuoti reikiama 

1 k. ališauskas, kautynės prie valkininkų ir rūdiškių geležinkelio ruožo 1923 m. vasario 15–23 d., 

Karys,.niujorkas, 1972, nr. 9, p. 297–299; nr. 10, p. 325–327. 

2 dr. a. rukša, Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, t. 3, Cleveland, 1982, p. 404–411.

LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS 

dokumentine medžiaga. 

Pasibaigus sovietinei okupacijai ir mūsų visuomenėje akivaizdžiai augant susidomėjimui 

ne taip jau tolima savo krašto praeitimi, tautos pastangomis apginti 

sunkiai iškovotą laisvę ir nepriklausomybę, tyrinėtojų žvilgsnis, be kitų klausimų, 

pagrįstai nukrypsta ir į mus dominančią problemą – tolesnius kaimyninių šalių 

– Lietuvos ir Lenkijos – santykius, nepriklausomybės kovoms pasibaigus. 

Vienas iš pirmųjų autorių, panaudojusių Lietuvos kariuomenės generalinio 

štabo operacijų skyriaus keletą dokumentų apie neutralią zoną, turėjusią ryšį su 

jos širvintų ruožu, ir fragmentiškai apibūdinęs tiek grobikiškus lenkų veiksmus 

širvintų krašte, tiek lietuvių partizanų atsakomuosius veiksmus, yra literatūros tyrinėtojas 

ir istorikas Juozas Lebionka, 2000 m. paskelbęs straipsnį kraštotyriniame 

leidinyje „širvintos“ 3 . šiame nedidelės apimties straipsnyje sudėtos minėto generalinio 

štabo dokumentų ištraukos, tačiau nedaug vietos skirta jų analizei. 

1920 m. pabaigoje – 1921 m. pradžioje bei vasarą lenkų vykdytos provokacijos 

prieš vietinius Pietų suvalkijos gyventojus ir ten dislokuotos lietuvių IV 

pėst. divizijos (vadas – plk. ltn. K. Ladyga) atskirų kariuomenės dalių sargybas 

bei lietuvių partizanų ir karių atsakomieji veiksmai trumpai apžvelgti Vidmanto 

Jankausko 2004 m. išleistoje knygoje 4 . 

Tais pačiais metais spaudoje pasirodė ir Vygando Vareikio straipsnis, skirtas 

Lietuvos šaulių partizaninei veiklai pasienyje 1920–1923 m. aptarti 5 . neabejotina, 

jog jame pateikta medžiaga padeda skaitytojui geriau suprasti tiek tuo metu 

sudėtingus kaimyninių šalių santykius, tiek ir Lietuvos šaulių vaidmenį ginant 

savo krašto interesus. Pažymint autoriaus atliktą darbą, tenka apgailestauti, jog 

neišvengta nemažų trūkumų. Dėl faktų medžiagos trūkumo atskiros straipsnio 

dalys gana paviršutiniškos. Pasigendama ir panaudotos medžiagos analizės. Pernelyg 

kuklios ir straipsnio išvados. straipsnyje neišvengta ir dalykinių netikslumų, 

pavyzdžiui, straipsnyje netiksliai nusakytos vadinamosios lenkų partizanų 

„Varviškės savivaldos“ likvidavimo, neutralios zonos komendanto partizanų 

vado Virbalio–sartono žuvimo aplinkybės, data bei vieta ir kt. 

2004 m. tame pačiame leidinyje „Darbai ir dienos“ išspausdintas ir Balstogės 

universiteto istoriko Voiciecho slešinskio (Wojciech Śleszyński) straipsnis 

„Abipus demarkacinės linijos“. nuo pat pirmojo sakinio skaitytoją nemaloniai 

j. lebionka, širvintos neutralios zonos metais, Širvintos, vilnius, 2000, p. 198–209. 

4 

v. jankauskas, Kario kelias. Generolas Kazimieras Ladiga nepriklausomybės kovose, vilnius, 2004, p. 

291–300. 

5 

v. vareikis, pasienio incidentai. lietuvos šaulių partizaninė veikla, Darbai ir dienos, t. 40, kaunas, 

2004, p. 109–128. 

155

156 


nustebina tai, jog, pradėdamas nagrinėti minėtą temą, autorius nė žodžiu neužsimena 

apie pačią priežastį 1920 m. spalio 7 d. su lenkais pasirašytos suvalkų 

sutarties ir jau kitą dieną klastingai sulaužytą ir tuometinių lenkų valdančiųjų 

sluoksnių inspiruotą gen. L. Želigovskio avantiūros prieš Lietuvą. Autorius klaidingai 

tvirtina, jog kariniuose veiksmuose su lietuviais kovojusi tik vadinamosios 

„Vidurinės Lietuvos“ kariuomenė, kai faktiškai gen. L. Želigovskio „sukilėliams“ 

nuolat buvo siunčiami kovotojai iš Galicijos, Poznanės, Varšuvos ir 

kt. sričių, iš Lenkijos teikiama karo medžiaga, įskaitant net šarvuočius, taip pat 

parama maistu, amunicija ir kt. 

straipsnyje (p. 101) autorius teigia, jog „Lenkijos valstybinėse institucijose 

rastuose dokumentuose yra daugybė pavyzdžių, patvirtinančių nutarimo (suprask 

– 1920 m. lapkričio 29 d. protokolo – V. L.) pažeidimus iš lietuvių pusės“. Tačiau 

autorius tendencingai nutyli, jog pirmieji neutralios zonos pažeidėjai buvo kaip 

tik lenkai ir kad jų provokacijos greitai įgavo sistemingą ir platų pobūdį ir platų 

mastą. Joje dalyvavo ne tik vadinamieji lenkų partizanai, įvairių karinių organizacijų, 

kurių veikla buvo aiškiai nukreipta prieš Lietuvą, nariai, bet gana dažnai 

ir civiliais rūbais perrengtos kariuomenės dalys. Jų metu buvo plėšiami, įvairiais 

mokesčiais bei prievolėmis apdedami, terorizuojami ir žudomi nepaklusnūs vietiniai 

gyventojai, lietuvių inteligentai, užpuldinėjamos neutralios zonos pasienyje 

buvusios lietuvių karių sargybos ir kt. 

Iš straipsnio medžiagos matyti, jog autorius nesiorientuoja kai kuriuose to 

meto lemtinguose įvykiuose. Antai jis teigia (p. 105), jog 1920 m. lapkričio mėn. 

lietuvių partizanų daliniai (?) neutralumo ruože (?) siaubė lenkų gyvenamas vietoves 

(?). Tai iš piršto išlaužti teiginiai. Rašydamas pasirinktąja tema, autorius privalėjo 

žinoti, jog jo minimu laikotarpiu kaip tik vyko ne lietuvių partizanų dalinių, o 

Lietuvos ginkluotųjų pajėgų karinės puolamosios operacijos prieš želigovskininkus 

ties širvintomis, Giedraičiais ir Musninkais. šie patyrė gėdingą pralaimėjimą, 

buvo verčiami trauktis iš okupuotos Lietuvos teritorijos ir tik įsikišus Tautų sąjungos 

karinei komisijai tolesni kariniai veiksmai jų naudai buvo sustabdyti. Jokio 

autoriaus minimo neutralumo ruožo tuo metu dar išvis nebuvo. 

straipsnyje yra ir daugiau netikslumų, neobjektyvaus vertinimo atvejų, neretai 

nukrypstant į smulkius, menkaverčius faktus. o apskritai šiame straipsnyje 

lyg raudona gija dominuoja mintis, jog viskas, ką lenkai tuo metu darė okupuotoje 

Lietuvos dalyje, buvę visais aspektais teisinga. su tokiais teiginiais, aišku, 

negalima sutikti. 

Tenka apgailestauti, jog prestižinio leidinio „Darbai ir dienos“ redakcinė 

kolegija bei Vytauto Didžiojo universiteto istorikai be jokių komentarų išspaus-


dino jame tokį neobjektyvų ir tendencingą straipsnį. Manytume, jog tokios publikacijos 

neprisidės prie normalaus abiejų šalių istorikų bendradarbiavimo bei 

gerėjančių santykių tarp abiejų tautų plėtojimo. 

šiuo straipsniu, pasirėmus gausia archyvine medžiaga, vyriausybiniais dokumentais, 

periodine spauda ir kitais šaltiniais, ir siekiama atskleisti tuometinės 

lenkų valdžios bei jų karinės vadovybės agresyvius planus ir veiksmus, taip pat ir 

Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos dviveidišką politiką Lietuvos atžvilgiu 

bei mūsų vyriausybės, jos karinių pajėgų bei visuomenės pastangas išsaugoti 

krašto suverenumą, apginti jo teritorinį vientisumą. 

1. Neutrali zona ir tolesni lietuvių–lenkų santykiai 

Taip jau susiklostė, kad nuo pat nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 

16 d. Lietuvai teko atlaikyti sunkų išbandymą – tiek diplomatiniu keliu, tiek 

ginklo jėga, šalia kitų kaimynų atremti ir priešiškai nusistačiusios šalies – Lenkijos 

– valdančiųjų sluoksnių agresyvius užmojus. Tuometiniai lenkų politikai 

bei valstybės vadovai niekaip nenorėjo pripažinti tautinio lietuvių kita kryptimi 

vykusios raidos, nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimo ir, spręsdami 

teritorinius ginčus, anksčiau ar vėliau, susiklosčius palankiai situacijai, planavo 

ją pavergti. Pasinaudoję Antantės šalių, visų pirma Prancūzijos, nuolaidžiavimu, 

lenkai vykdė „įvykusių faktų“ politiką ir užiminėjo vieną po kitos lietuviškas 

teritorijas. siekdami grobikiškų tikslų ir pasinaudodami savo ginkluotos jėgos 

persvara, lenkai nepaisė net Antantės šalių Vyriausiosios tarybos nutiestų abiejų 

šalių (lietuvių ir lenkų) kariuomenes skiriančių kelių demarkacijos linijų. 

Kaip jau minėjome, nepriklausomybės kovoms pasibaigus, tarp lietuvių ir 

lenkų kariuomenių nuo Vokietijos pasienio ties Vištyčio ežeru iki sienos su Latvija 

ties Kurzumo dvaru netoli Daugpilio (455 km pločio ruože) nusistovėjo 3 

neutralios zonos (suvalkijoje, Vilniaus bei švenčionių srityse) ir demarkacijos 

linija Varėnos srityje. 

Pirmoji neutrali zona suvalkijoje Tautų sąjungos kontrolės komisijos buvo 

nustatyta suvalkuose dar 1920 m. spalio 5 d. Ji susidarė iš dviejų po 6 km pločio 

juostų, buvusių abipus vadinamosios curzono linijos, kuri, pradedant nuo 

Vokietijos sienos, ėjo iki Pirmojo pasaulinio karo buvusios suvalkų apskrities 

šiaurine riba; toliau į pietus, palikus Punską Lenkijos pusėje, iki Galaduso ežero 

šiaurės vakarų kraštutinio punkto; po to išilgai minėto ežero 2 km atstumu į 

šiaurę nuo Žagarių; toliau lygiagrečiai ežerų, esančių tarp Žagarių ir Beržininkų, 

157

158 


2 km atstumu nuo jų; po to kirto vieškelį tarp Beržininkų ir Kapčiamiesčio; nuo 

jo į pietus iki Juodosios Ančios upės, iki punkto, esančio už 2,5 km į rytus nuo 

Želvos; toliau minėta upe iki studiankos; toliau į rytus iki Igorkos upelio ir juo 

pro Varviškes iki intako į nemuną ir šia upe iki uciechos kaimo (10 km į pietus 

nuo Merkinės). šioje zonoje negalėjo būti jokių karinių pajėgų, tačiau buvo leista 

veikti civilinei administracijai 6 . 

Varėnos srityje neutrali zona nebuvo nustatyta. Joje veikė demarkacijos linija, 

kuri buvo nubrėžta dviem etapais. nuo uciechos kaimo pietuose iki tilto per 

Dereznios upelį, perkertantį Vilniaus–Gardino geležinkelį, demarkacijos linija 

buvo nustatyta dar suvalkų sutartimi 1920 m. spalio 7 d. Ji ėjo Gravės upeliu, 

įtekančiu į nemuną iki perkertant Merkinės–Ratnyčios plentą; toliau tiesia linija 

iki skruoblio upelio intako į nemuną, palikus salavarčių kaimą lietuviams, o 

Maledubno kaimą – lenkams; po to Dereznios upeliu, perkertant Vilniaus–Varėnos 

geležinkelį, maždaug 2 km į šiaurės rytus nuo Varėnos geležinkelio stoties. 

nuo Dereznios tilto iki Jakėnų kaimo demarkacijos linija buvo nustatyta Tautų 

sąjungos kontrolės komisijos, pasiūlius Lietuvos užsienio reikalų ministerijos 

Tautų sąjungos ir Lenkų departamento direktoriui Ig. Jonynui 1921 m. liepos 4 d. 

Ji ėjo nuo Dereznios tilto į šiaurę per tris 122 m aukštumas, paliekant minėtąjį tiltą 

bei aukštumas lietuvių pusėje; po to Merkio upe iki tos vietos, kur Dolupio upelis 

įteka į Merkį, o toliau Dolupio upeliu iki Jakėnų kaimo. Taigi išilgai visos demarkacijos 

linijos nuo uciechos kaimo iki Jakėnų kaimo neutralios zonos nebuvo 7 . 

Antroji neutrali zona buvo nustatyta Vilniaus srityje tarp lietuvių kariuomenės 

ir gen. L. Želigovskio vadovaujamos lenkų kariuomenės 1920 m. lapkričio 

29 d. Joje jokios demarkacijos linijos nebuvo. 

Iš lietuvių pusės minėta zona ėjo per šias vietoves: Jakėnai–strielčiškės–Kalėnai–spenglininkai–Kolonija–Panašiškės–zuklijai–saviškės–spindžius–strėva–stareinė–Daugirdiškės–Kovaičiai–navapolis–218 

aukštuma–Katališkės–229 

aukštuma–189 aukštuma–seibu–tonys–Malūnėlis – geležinkelio tiltas ant Bražuolės 

(kairysis krantas) – Amerinis–Paliesė – kairysis neries upės krantas ligi 

Valiukiškių–Vičiūnai–Daubariškis–užušiliai–Pasiekos–Rimučiai–šniponys– 

Akmeniai–Antaninava–Kiemeliai–Ūlyčėlė–Pajuodžiai–Juodiškiai–Giedraičių 

ežero vakarų krantas ir šiaurės krantas – Jančiūrai–Miežoniai–Asvejos ežero 

6 lietuvos užsienio reikalų ministerijos tautų sąjungos ir lenkų departamento direktoriaus ig. jonyno 

1922 05 31 d. raštas nr. 13706 krašto apsaugos ir vidaus reikalų ministrams dėl neutralių zonų su 

lenkais, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 374, l. 85. 

7 ten pat, l. 87; l. e. genštabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt. s. pundzevičiaus 1923 03 01 trumpos 

žinios apie neutralią zoną tarp lenkų ir lietuvių kariuomenių, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 64.


šiaurės krantas iki Alkos–Baluošų ežero šiaurės krantas – Labaišiškiai–Joniškis. 

Iš lenkų pusės: Degsnės–Tiltai–Žėronys–Rūdiškių stotis–obeliai–Jalovė–178 

aukštuma–kelias iš 178 aukštumos į senąjį Malūną–Gojus–seimėnai–į 

šiaurę nuo aukštumos 171–Alsakiai (palei aukštumą 201) – Kunigaikštinė–Dubuklė–Miciūnai–Lazdėnai–Josteliūnai–Bražuolė–surmonys 

– dešinysis neries 

krantas iki Padvarių – Pakalnės–sibirka–Plikiškės–Jauniūnai–Birkos–Kvakšiai–Miegučiai–nugarai–narūniškės–Burkila–Jokubonys–skindariškės–Kaidonėliai–Pakirniai–Merionys–Padubingė–Maciūniškės–Arnionys 

8 . 

Lietuvių ir lenkų kariuomenių atsitraukimas į nurodytas linijas turėjo įvykti 

iki 1920 m. gruodžio 3 d. 12 val. Iš tiesų viskas taip ir įvyko, išskyrus tai, kad iš 

lietuvių pusėje palikto Joniškio miestelio lenkai pasitraukė tik po mėnesio. 

Tautų sąjungos karinė kontrolės komisija bandė nustatyti ir trečiąją neutralią 

zoną švenčionių srityje. Ji nurodė tokias sienas: 

1. Iš lietuvių pusės: Joniškis, Garšvėnai, Žeimeliai, Lakaja, Rašia, Pakryžė, 

Paminėlė, Labanoras, Palabažys, nojudini, Laromiesije, Belozki, Varniškės, 

Minčia, Jakėnai, Pratkūnai, salakas, Padvarinė, Vilkiškiai, Grebeniškės, Berankiškės, 

zarasai. 

2. Iš lenkų pusės: Arnionys, Pravatkos rytinis krantas iki Pravalo ežero, Maldžiūnai, 

Rutovčizna, Baranava, Antaliedė, Berniūnai, Linkiškės, Palūšė, kelias iš Palūšės 

į Kazačizną, Meiliūnai, Alejūnai, Karačiūna, smalvos, Dulkiškė, Mateikiškės 9 . 

ši neutrali zona buvo nustatyta be lietuvių sutikimo ir pritarimo, todėl Lietuvos 

vyriausybė ją užprotestavo, kadangi, remiantis suvalkų sutartimi, šioje srityje 

ji turėjo būti nužymėta bendru lietuvių ir lenkų susitarimu. Tokia kontrolės 

komisijos nustatyta neutrali zona šioje srityje neturėjo juridinio pagrindo, nors 

faktiškai ir egzistavo. 

Tarp lietuvių ir lenkų kariuomenių nustačius minėtą neutralią zoną, visų 

pirma buvo tikėtasi ir tam tikro įtampos atoslūgio Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybiniuose 

santykiuose. neišvengiamai reikėjo imtis ir skubaus atkuriamojo 

darbo, likviduojant Pirmojo pasaulinio karo, vokiečių okupacijos ir užsitęsusių 

nepriklausomybės kovų metu patirtus nuostolius. o jie vos pradėjusiai laisvą 

gyvenimą lietuvių tautai buvo išties dideli. 

Kovos dėl laisvės pareikalavo ne tik daug aukų, bet ir didelių materialinių 

nuostolių. Karinės vadovybės sudaryta komisija, pirmininkaujama gen. L. Radus–zenkavičiaus, 

surinkusi duomenis iš visų respublikos ministerijų, apskai- 

8 lietuvos užsienio reikalų ministerijos tautų sąjungos..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 374, l. 86. 

9 ten pat. 

159

160 


čiavo, jog tie nuostoliai vien kovų su želigovskininkais metu provizoriškai siekė 

apie 96354182,84 Lt. 10 šiems nuostoliams likviduoti reikėjo ne tik Lietuvos vadovybės, 

bet ir visos tautos didelių pastangų. 

Tuo tarpu Lietuvos karinę vadovybę ir toliau neramino iš kitos neutralios 

zonos pusės ateinančios žinios apie tolesnius agresyvius lenkų užmojus mūsų 

krašto atžvilgiu – išprovokuoti susirėmimus minėtoje zonoje, suverčiant visą 

kaltę už tai lietuviams, ir tuo pretekstu mesti prieš Lietuvą stambias ginkluotas 

pajėgas. Žvalgybos duomenimis, 1921 m. pradžioje lietuvių fronte nuo Vokietijos 

iki Latvijos sienos buvo sutelktos 6 lenkų divizijos: I, II ir III legionų, I ir II 

lietuvių–baltgudžių ir xVIII pėstininkų bei trijų kavalerijos brigadų dalys. Be 

to, Lydoje dar buvo dislokuotos VII ir Ix pėst. divizijos. Iš viso jose buvo apie 

24000 pėstininkų ir 3000 raitelių 11 . Lenkų karinė vadovybė Lietuvos pasienyje 

vykdė dažnus savo karinių pajėgų pergrupavimus. 

Lietuvos karinė vadovybė atidžiai stebėjo lenkų kariuomenės veiksmus 

neutralios zonos pasienyje ir rengėsi bet kokiems galimiems priešiškiems antpuoliams. 

1921 m. pradžioje neutralios zonos pasienį ir demarkacijos liniją saugojo 

I, III ir IV pėst. divizijos. 

IV pėst. divizija (vadas – plk. ltn. K. Ladyga), kurią sudarė x, xI ir xII pėst. 

pulkai, IV art. pulkas ir I raitelių pulko du eskadronai, saugojo barą nuo Vokietijos 

sienos ties Vištyčio ežeru iki Jakėnų kaimo. Divizijos štabas buvo Alytuje. 

III pėst. diviziją (vadas – mjr. Ig. Musteikis) sudarė III, VI ir Ix pėst. pulkai, 

III art. pulkas ir I raitelių pulko I eskadronas. Ji saugojo barą nuo Jakėnų iki Valiukiškių 

kaimo prie neries upės. Divizijos štabas buvo Kaišiadoryse. 

I pėst. divizijos (vadas – gen. ltn. s. nastopka) sudėtyje buvo I, IV ir VII 

pėst. pulkai, I art. pulkas ir III raitelių pulko I eskadronas. Divizija saugojo barą 

nuo Valiukiškių kaimo iki Latvijos sienos ties Kurzumo dvaru. Divizijos štabas 

buvo ukmergėje 12 . 

Kalbamuoju laikotarpiu Lietuvos–Lenkijos santykiuose ir drauge neutralioje 

zonoje augo įtampa dėl šių šalių delegacijų nesutarimų derybose, kurios, tarpininkaujant 

Tautų sąjungai, 1921 m. balandžio 20 d. prasidėjo Briuselyje. Lietuvos 

delegacija savo memorandumuose išdėstė teisinius, istorinius, etnografinius 

ir ekonominius motyvus bei moralinę Vilniaus reikšmę Lietuvai ir reikalavo, kad 

10 

želigovskininkų padaryti nuostoliai lietuvai nuo 1920 m. spalio 1 d. iki lapkričio 21 d. imtinai, 

LCVA, f. 384, ap. 2, b. 576, l. 422. 

11 

lietuvių armijos vado gen. s. žukausko 1921 04 27 direktyva kariuomenei nr. 2, LCVA, f. 929, ap. 

3, b. 277, l. 8. 

12 

ten pat, l. 9.


Lenkija vykdytų suvalkų sutartį ir grąžintų Vilnių ir jo sritį. Dėl suktos lenkų 

delegacijos pozicijos derybos užsitęsė. Tautų sąjungos atstovų siūlomi projektai 

buvo rengiami ne lygybės tarp abiejų šalių principu, o suteikiant tik privilegijas 

Lenkijai. Tai vėliau teisingai pažymėjo žymus lenkų istorikas P. Losovskis, teigdamas, 

jog „lenkai ėjo kovoti ne dėl pavergtųjų laisvės, bet dėl to, kad jie norėjo 

būti ponais ir valdovais kaimynystėje esančiose valstybėse“ 13 . 

Blogėjant abiejų šalių tarpusavio santykiams ir lenkų kariams bei įvairiems 

provokatoriams vis dažniau pažeidinėjant neutralią zoną, užpuldinėjant pasienyje 

buvusias lietuvių sargybas bei plėšiant vietinius gyventojus, armijos vadas gen. 

s. Žukauskas 1921 m. balandžio 27 d. slaptoje direktyvoje kariuomenei nr. 2 

įsakė visoms kariuomenės dalims pasilikti nurodytose vietose, energingai rengtis 

kovai, tačiau jokiu būdu nepasiduoti lenkų provokaciniams išsišokimams. Prasidėjus 

galimam lenkų kariuomenės puolimui, IV pėst. divizijai įsakyta, palikus ne 

daugiau kaip tris batalionus jai pavestos demarkacijos linijos stebėjimui, su visa 

artilerija ir vienu kavalerijos eskadronu greitai susikoncentruoti Mauručių–Gudelių–Prienų 

rajone. Divizijos vadovybei nurodyta imtis visų priemonių, siekiant 

išlaikyti savo rankose tiltą ties Prienais. Kito eskadrono stiprios raitelių užtvaros 

turėjo stebėti priėjimus prie Vilkaviškio, Marijampolės ir Balbieriškio. 

III pėst. divizija, lenkų puolimo atveju palikusi ties demarkacijos linija ne 

daugiau kaip du batalionus priešo veiksmams sekti, su artilerija ir kavalerijos 

eskadronu turėjo greitai susikoncentruoti Kaišiadorių rajone ir ginti priėjimus 

prie Kauno miesto tarp nemuno ir neries upių. 

I pėst. divizijai, demarkacijos linijai saugoti palikusiai taip pat ne daugiau 

kaip du batalionus, su artilerija ir raitelių eskadronu nurodyta greitai susikoncentruoti 

Veprių–Deltuvos–ukmergės rajone. 

II raitelių pulkas (vadas – plk. Pr. Jackevičius), greitai susikoncentravęs 

Kurklių–Kavarsko–Anykščių rajone, turėjo žvalgyti Molėtų–utenos ir Kamajų 

link. susitelkęs minėtuose rajonuose, pulkas turėjo užmegzti ryšius su I pėst. 

divizija ir pereiti jos vadovybės žinion. Kauno įgula (viršininkas – gen. ltn. Br. 

skomskis, 4 batalionai, 2 baterijos, pusė eskadrono) turėjo būti pasirengusi kovoms 

ir laukti tolesnių nurodymų. Kariuomenės rezervui (vadas – plk. ltn. M. 

Velykis, 8 batalionai, 3 baterijos ir I raitelių pulko I eskadronas), gerai pasirengusiam, 

susitelkti Kėdainių–Žeimių–šėtos rajone 14 . 

Divizijų vadai turėjo nedelsdami parengti savo veiksmų planus, gerai tarpu- 

13 

p. lossowski, Stosunki polsko–litewskie w latach 1918–1920, Warszawa, 1966, s. 370–371. 

14 

armijos vado gen. s. žukausko 1921 m. balandžio 27 d. slapta direktyva..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 

277, l. 8. 

161

162 


savyje sutarti, atidžiai stebėti tarp divizijų esamus intervalus. Išsiaiškinus priešo 

svarbiausio puolimo kryptį, tuojau pereiti į kontrantpuolį, dar labiau sukoncentruojant 

divizijas joms nurodytuose rajonuose. 

siekiant išvengti galimų didelių nuostolių, armijos vadas įsakė vykdyti 

įvairių karinių sandėlių ir įstaigų atsargų evakuaciją iš Kauno į šiaulius bei Mažeikius, 

pasiliekant vietoje tik tai, kas būtinai reikalinga kariuomenės kovoms. 

Priešui veržiantis į teritorijos gilumą, nurodyta susprogdinti visus geležinkelių 

ir kitus didelius tiltus, kad nepatektų į priešo rankas, traukiantis kariuomenei už 

linijos Kaunas–Jonava–ukmergė 15 . 

ši direktyva buvo valstybinės svarbos slaptas dokumentas, su kurio turiniu 

buvo supažindinti tik aukštieji karo vadai. 

Panašaus turinio įsakymus pavaldžioms karinėms dalims paskelbė ir visų 

divizijų vadai. Generalinio štabo viršininkas gen. ltn. M. Katchė, turėdamas informaciją 

apie lenkų rengimąsi agresyviems veiksmams prieš Lietuvą, taip pat 

perspėjo visų keturių pėstininkų ir I raitelių divizijos vadus patikrinti pasirengimą 

galimoms kovoms, įsakydamas griežtai laikyti neutralios zonos liniją ir 

neįsitraukti į aktyvius veiksmus, kuriuos lenkai galėtų vertinti kaip lietuvių kariuomenės 

iššūkį. Jiems buvo nurodyta perimti savo žinion visas jų rajonuose 

buvusias šaulių organizacijas ir iš anksto užkirsti kelią visokiems savavališkiems 

jų išsišokimams, neleidžiant 10 km atstumu nuo neutralios zonos linijos jokių 

ginkluotų veiksmų iš šaulių ir partizanų pusės. už šio įsakymo nevykdymą ir 

provokacinius veiksmus šauliams buvo grasinama karo lauko teismu 16 . 

savo ruožtu krašto apsaugos ministras prof. J. šimkus, paneigdamas Tautų 

sąjungos atstovo Bergeros tvirtinimą, jog gen. L. Želigovskis Vilniaus krašte 

teturįs iš viso tik 12000 karių ir nekeliąs pavojaus Lietuvai, 1921 m. birželio 21 

d. informavo užsienio reikalų ministrą, jog lietuviai „turi reikalą ne su Želigovskio 

kariuomene, bet su reguliariosiomis lenkų armijos dalimis, kuriose yra apie 

65000 pėstininkų, 8000 raitelių ir 200 patrankų. Be to, „Vidurinės Lietuvos“ teritorijoje 

buvo priskaitoma dar daug civiliais rūbais persirengusių kareivių“ 17 . 

Tokios lenkų pajėgos grėsė tuometinei Lietuvai, nepriklausomybės kovoms 

vos tik pasibaigus. nepaisant 1920 m. pabaigoje nustatytos minėtos neutralios 

zonos, faktiškai jau tų pačių metų paskutinėmis dienomis pradėta juos pažeidi- 

15 ten pat. 

16 l. e. generalinio štabo viršininko p. gen. ltn. m. katchės 1921 04 15 slaptas ir skubus įsakymas nr. 

445 pėstininkų ir raitelių divizijų vadams, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 278, l. 7. 

17 krašto apsaugos ministro prof. j. šimkaus ir l. e. generalinio štabo viršininko p. gen. ltn. m. katchės 

1921 06 21 slaptas raštas nr. 980 užsienio reikalų ministrui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 309, l. 244.


nėti, o nuo 1921 m. pradžios veiksmai tapo dažni ir pavojingi. 

2. Lenkų karinių organizacijų priešiška Lietuvai veikla 

Aptariamuoju laikotarpiu Lenkijoje veikė daug karinio pobūdžio organizacijų, 

glaudžiai susijusių tiek su valdžios aparato, tiek ir su kariuomenės vadovybės 

veikla. Viena iš pagrindinių tokių organizacijų buvo „Krašto apsaugos 

sąjunga“ („z. B. K.“ – „związek Bezpeczenstwa Kraju“). Tiesioginis jos tikslas 

buvo saugoti valstybę nuo vidaus ir išorės priešų. šiai Varšuvoje įsikūrusiai 

organizacijai vadovavo patyrę karininkai. Apygardose veikė šios organizacijos 

skyriai, kiekviename iš jų buvo „Vyriausioji vadovybė“ („Glówna Komanda“) su 

viršininku priešakyje. Apygardos valdžios atstovas („Delegat žondu“), priklausomai 

nuo politinės padėties vietoje, šios organizacijos vadovams skelbė įvairius 

įsakymus bei nurodymus 18 . 

okupavę žymią Lietuvos teritorijos dalį, lenkai ir joje pradėjo kurti įvairių 

tokių karinio pobūdžio organizacijų tinklą. Toms organizacijoms buvo iškeltas 

uždavinys – okupuotame krašte vesti kuo plačiausią ir Lenkijai palankiausią agitaciją 

ir, svarbiausia, ruoštis karui ir neįsileisti lietuvių kariuomenės tuo atveju, 

jeigu lenkų kariuomenė būtų priversta pasitraukti iš užgrobtos teritorijos; taipgi 

įvairiomis priemonėmis stengtis siaurinti Lietuvos valstybės sienas, kol galų gale 

bus okupuota visa Lietuva. šiam tikslui pasiekti paties gen. L. Želigovskio iniciatyva 

jo kariuomenės vyriausiojo štabo defenzyvos skyrius 1921 m. gegužės 

mėn. tas organizacijas sujungė į vieną didelę karinę organizaciją, kuri taip pat 

pasivadino „z. B. K.“. oficialiai jai vadovavo kpt. Ignas Bobrovskis – Vyriausiasis 

komendantas (Komendant Glówny). Jo štabas įsikūrė Vilniuje, Kaukazo 

g. nr. 2 (buv. Pagirių geležinkelių valdybos rūmuose). štabe buvo šie skyriai: 1) 

rikiuotės (viršininkas – R. Kavalecas, iš Kauno kalėjimo pabėgęs peoviakas), 2) 

organizacijos, 3) techninis su ginklų sandėliu, 4) propagandos su biblioteka, 5) 

ūkio, 6) raštinė ir 7) instruktorių mokykla 19 . 

Visa Vilniaus krašto teritorija buvo suskirstyta į apygardas („okręg“), kurios 

atitiko administracines apskritis, o apygardos – į nuovadas („obwod“) kiekvieno 

valsčiaus teritorijoje. Apygardos priešakyje buvo jos inspektorius, o nuovadų virši- 

18 l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 12 14 slaptas pranešimas nr. 121 i 

pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 67. 

19 generalinio štabo žvalgų dalies viršininko žinių santrauka apie lenkų organizaciją „Z. B. k.“ iki 

1921 m. rugpjūčio 5 d., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 301, l. 320. 

163

164 


ninkais – vyresnieji instruktoriai. Jiems į pagalbą buvo skiriama po 2–3 jaunesniuosius 

instruktorius. Kiekvienoje nuovadoje buvo kariuomenės kuopa iš trijų pėstininkų 

ir vieno kulkosvaidininkų būrių. Būriuose buvo po 3 sekcijas (skyrius). 

Vilniaus krašto teritorija buvo padalyta į 5 apygardas: 1) Vilniaus miesto, 2) 

Vilniaus–šiaurinė (viršininkas sukienickis (sukienycky), padėjėjas edmundas 

urbanovičius (edmunt urbanovič)), veikusi Vilniaus–Trakų apskrityse, 3) Vilniaus–Pietinė 

(veikė Breslaujos apskrityje), 4) švenčionių ir 5) Ašmenos apskrityje. 

Kiekvienoje iš jų buvo ne mažiau kaip 8 nuovados. 

Vilniaus miestas buvo padalintas į 8 nuovadas – Antakalnio, šnipiškių, Žvėryno, 

nowy swiat (?), šv. stepono, užupio ir naujamiesčio. Vilniaus–šiaurinėje apygardoje 

buvo Pabradės, Maišiagalos, nemenčinės, Riešės, Lentvario, naujųjų Trakų, 

Rūdiškių ir Rūdninkų nuovados. Vilniaus–Pietinė apygarda suskirstyta į Bistryčios, 

Varnionių, Mickūnų, Rykantų, Rudaminos, šumsko, Turgelių ir salininkų nuovadas. 

švenčionių ir Ašmenos apskrityse nuovadų būstinių nepavyko nustatyti. 

Kiekvienoje nuovadoje buvo apie 100 tikrųjų narių, kurie visi buvo ginkluoti. 

Kiekvienam šautuvui buvo skiriama po 40 šovinių, o kiekvienam nariui 

– po 2–3 granatas. Ginklai į rankas nebuvo išduodami, bet laikomi nuovadų sandėliuose. 

Visi tikrieji nariai buvo ginkluoti prancūziškais šautuvais. 

1921 m. vasarą minėtose apygardose buvo 4000 tikrųjų narių, 4000–5000 

kandidatų ir apie 500 civilių rūbais perrengtų lenkų kareivių. 

„z. B. K.“ organizacijos karinį veiklos pobūdį patvirtina ir tas faktas, jog 

jos skelbiami įsakymai buvo visiškai analogiški gen. L. Želigovskio įsakymams 

kariuomenei 20 . 

1922 m. pabaigoje „z. B. K.“ organizacija pasivadino „Pakraščių apsaugos 

sąjunga“ („związek Bezpeczenstwa Kresów“). šios organizacijos Vilniaus apygardos 

(„Wilenszczizny“) vyriausioji vadovybė tebebuvo Vilniuje, objezdowa 

g. nr. 2. Viršininku buvo kapitonas, slapyvardžiu „Bialy“. Jo padėjėjais dirbo 

poručikai Korsakas (Korsak) ir urbanovičius (urbanowicz). Valdžios atstovu 

prie Vilniaus apygardos buvo Romanovskis (Romanowski). Be minėtų karininkų, 

šios organizacijos priešakyje buvo iš Lietuvos pabėgę lenkų dvarininkai ir į 

juos panašūs avantiūristai. Į šią organizaciją įsijungė atleisti lenkų kariuomenės 

kariai, bedarbiai, kuriuos nedarbas ir badas vertė stoti į partizanus. Taigi buvo 

priimta daug buvusių kalinių, kuriuos lenkų valdžia paleido į laisvę su sąlyga, jei 

jie stosią į partizanų eiles 21 . 

20 ten pat. 

21 l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 12 14 slaptas pranešimas i pėst. 

pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 67.


ši karinė organizacija visais atžvilgiais buvo lenkų valdžios remiama ir jos 

lėšomis išlaikoma. Be to, ji gaudavo materialinę paramą ir iš kitų panašių organizacijų, 

kaip antai: „Lenkų laisvės organizacija“ („P. o. W“ – „Polska organizacja 

Wolnosci“), „Pakraščių gynimo komitetas“ („K. o. K.“ – „Komitet obrony 

Kresów“), „Vilniaus savigynos komitetas“ („K. s. W.“ – „Komitet samoobrony 

Wilno“), „Kauno žemės politinis komitetas“ („K. P. z. K.“ – „Komitet Polityczny 

ziemi Kowienskiej“) ir t. t. 

Minima „z. B. K.“ organizacija veikė tik Vilniaus ir švenčionių rajonuose. 

Apie partizanų organizaciją, veikusią suvalkų ir Gardino rajonuose, tikrų žinių 

nerasta. Vienur ji vadinosi „šaulių sąjunga“ („z. s.“ – „związek strelców“), 

kitoje vietoje – „suvalkų žemės pakraščių gynimo vadovybė“ („D. o. K. z. s.“ 

– „Dowódstwo obrony Kresów ziemi suwalskiej“). Tačiau nustatyta, jog ir šių 

rajonų partizanų organizacija gaudavo ginklus ir išlaikymą iš „z. B. K.“ 22 . 

Minėtojo lenkų valdžios atstovo prie Vilniaus apygardos Romanovskio įsakymu 

ir nurodymais „z. B. K.“ organizacijai pačioje neutralioje zonoje suorganizuoti 

lenkų partizanų būrius, kurie pavadinti „neutralios zonos lenkų milicija“ („M. L. 

P. n.“ – „Milicja Ludowa Pasu neutralnego“). siekiant suklaidinti Tautų sąjungos 

karinės kontrolės komisijos atstovus, stebėjusius padėtį neutralioje zonoje, buvo teigiama, 

jog tai neva pačių vietos gyventojų suorganizuota ir savarankiškai veikianti 

milicija tvarkai palaikyti. Tačiau faktiškai neutralioje zonoje veikę partizanų būriai 

buvo pavaldūs „z. B. K.“ organizacijai ir toliau iš jos gavo ginklų ir išlaikymą. 

šios vadinamosios milicijos tikslas buvo išstumti iš neutralios zonos lietuviams 

palankią miliciją, išprovokuoti Lietuvos kariuomenės veiksmus su lenkų 

ginkluotosiomis pajėgomis, įtikinti vietos gyventojus, kad ne tik neutrali zona, 

bet ir teritorija iki šventosios upės turi priklausyti Lenkijai, įvykdyti Lietuvoje 

sukilimą, kuriuo pasinaudojus nuversti tuometinę vyriausybę ir jos vietoje pastatyti 

kitą, palankią Lenkijai, ir kt. 23 

Visa neutrali zona, išskyrus suvalkų ir Gardino rajonus, buvo padalyta į vadinamąsias 

apygardas („okręg“). Tokių apygardų buvo šešios, būtent: širvintų, 

Giedraičių, Joniškio, Trakų, Rūdiškių ir smalvų. Kiekvienos apygardos partizanai 

priklausė 6 draugijoms („družyn“): I, II, III, IV, kulkosvaidžių ir štabo. 

neutralios zonos policininkai (partizanai) buvo skirstomi į dvi rūšis: samdomuosius 

ir vietinius gyventojus – garbės („honorowyje“). samdomieji gaudavo 

visą lenkų kareivio išlaikymą ir 30000 lenkų markių per mėnesį. Ginklais ir šovi- 

22 

lietuvos kariuomenės karo veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 40–41. 

2 

l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 12 14 slaptas pranešimas i pėst. 

pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 67. 

165

166 


niais juos aprūpindavo artimiausios lenkų kariuomenės dalys. Garbės partizanai, 

daugiausiai vietos gyventojai, gaudavo vien ginklų. ne vietos gyventojams, tapusiems 

neutralios zonos partizanais, „z. B. K.“ išduodavo liudijimus kaip vietos 

gyventojams. Kiekvienoje apygardoje samdytų partizanų galėjo būti ne daugiau 

kaip 120 žmonių, tuo tarpu garbės (vietinių) skaičius nebuvo ribojamas 24 . 

1923 m. pradžioje „z. B. K.“ organizacijos vyriausioji vadovybė, susirašinėdama 

su „M. L. P. n.“, pasirašinėdavo vėl nauju pavadinimu „neutralios zonos 

milicijos vyriausioji vadovybė“ („n. K. M. z. P. n.“ – „naczelna Komenda 

Milicji Pasu neutralnego“), tačiau nenurodydama savo būstinės. šioje organizacijoje 

veikė šie skyriai: operatyvinis–informacijų, konspiracinis, ūkio, juridinis 

ir kultūros–švietimo. Tiek šios organizacijos vadovybė, tiek ir kiekviena apygarda 

leido savo operatyvinius įsakymus. neutralios zonos milicijai (partizanams) 

buvo išleistas specialus drausmės statutas. Jame, be kita ko, buvo skelbiama, jog 

visi neutralios zonos gyventojai už nusižengimus bus baudžiami. 

Iš lietuvių žvalgybai patekusių dokumentų matyti, jog neutralios zonos apygardų 

komendantai ir toliau organizavo Lietuvos teritorijoje žvalgybą ir nustatytu 

laiku pranešinėjo „n. K. M. z. P. n.“ apie mūsų kariuomenės bei šaulių grupių 

dislokaciją, teikė kuo smulkiausių žinių apie Lietuvos politinę bei ekonominę 

padėtį. Tarp neutralios zonos gyventojų lenkų partizanai vykdė smarkią agitaciją 

už jų prisijungimą prie Lenkijos. Iš kai kurių dokumentų matyti, kad lenkai ruošėsi 

netrukus užimti visą neutralią zoną ir net skverbtis į Lietuvos gilumą. Tuo 

metu okupuotoje Lietuvos dalyje ir neutralioje zonoje jau buvo apie 6000 lenkų 

partizanų. Aktyviausiai lenkų partizanų grupės savo veiklą plėtė širvintų rajone 

(Avižonių k.) ir suvalkijoje (Varviškių k.) 25 . 

3. Lenkų provokacijos Pietų Lietuvoje 

Kaip jau minėjome, Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos 1920 m. 

spalio 5 d. nutarimu suvalkijoje tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių buvo nustatyta 

12 km pločio neutrali zona. šią maždaug 172 km ilgio juostą saugojo IV 

pėst. divizija, kuriai nuo 1920 m. spalio 14 d. vadovavo plk. ltn. K. Ladyga, 1921 

m. gruodžio 12 d. jį laikinai pakeitė III pėst. DLK Vytauto pulko vadas mjr. A. 

24 lietuvos kariuomenės karo veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 25. 

25 ten pat, l. 42.


Jakaitis, o 1922 m. kovo 16 d. vadovybę perėmė plk. ltn. K. Žukas 26 . 

1921 m. pradžioje divizijoje buvo 124 karininkai, 21 karo valdininkas, 7 gydytojai 

ir 5366 kareiviai. Jos sudėtyje buvęs x pėst. Marijampolės pulkas saugojo barą nuo 

Vištyčio ežero iki Galinių kaimo imtinai; xI pėst. Vilniaus pulkas – nuo Galinių kaimo 

imtinai iki Liškiavos bažnytkaimio imtinai, o xII pėst. Kauno pulkas – nuo Liškiavos 

imtinai iki Jakėnų kaimo imtinai. Tačiau faktiškai iš visų trijų IV pėst. divizijos pulkų 

paskirtus barus saugojo tik po vieną batalioną. Likusios minėtų pulkų dalys ir artilerija 

stovėjo kareivinėse – Marijampolėje ir Alytuje, čia buvo įsikūręs ir divizijos štabas 27 . 

Divizijos saugojamame bare tebuvo 62 negausios sargybos. Jos buvo pastatytos 

tik tose vietose, kur vyko didesnis žmonių judėjimas arba, kilus kariniams 

konfliktams su lenkais, tikėtinos priešo veržimosi kryptys. Didinti sargybų ir kareivių 

skaičiaus jose vadovybė negalėjo, nes dėl sunkios krašto ekonominės–finansinės 

padėties kalbamuoju laikotarpiu vyriausybė buvo priversta itin mažinti 

bendrą kariuomenės skaičių. Pagal naujai įvedamus etatus pulkuose vietoj ankstesnių 

trijų batalionų liko po du. Todėl sienai saugoti kiekvienai kuopai buvo 

skiriami 30–40 km pločio barai 28 . Antai xII pėst. pulko V kuopa, kurioje 1922 m. 

tebuvo 71 rikiuotės ir 23 ne rikiuotės kareiviai, Merkinės rajone saugojo 25 km 

pločio barą. Jame buvo 7 lauko sargybos 3–8 km atstumu viena nuo kitos. Kuopai 

teko paruošti 3 užtvaras, kurių kiekvienoje turėta patrulius tik iš 4–7 karių. 

Be to, dar du patruliai po 3 žmones turėjo palaikyti ryšį tarp sargybų. Merkinės 

miestelyje buvęs kuopos vadas, teturėdamas 4 patrulius ir 21 ne rikiuotės karį, 

lenkų užpuolimo atveju miestelio jokiu būdu nebūtų apgynęs, nes tą patį barą 

kitoje zonos pusėje saugojo net visas lenkų batalionas 29 . 

negausūs Lietuvos kariuomenės daliniai neutralios zonos gyventojų negalėjo 

apginti dar ir todėl, kadangi, kaip jau minėjome, Tautų sąjungos sprendimu 

jie neturėjo teisės net į ją įžengti. Todėl lenkų skriaudžiami vietos gyventojai 

visas viltis dėjo į lietuvių miliciją ir šaulius. Tačiau daugelyje Lietuvos vietovių 

žmonės gyveno labai neturtingai, itin opi buvo maisto problema, todėl dėl didelių 

produktų kainų ir mažo atlyginimo surinkti reikiamą milicininkų skaičių buvo 

sunku. negausūs buvo ir šaulių būriai, silpna jų veikla. neretai tarp kariuomenės, 

26 

1921 m. įsakymai lietuvos kariuomenei, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 37, l. 369; 1922 m. įsakymai lietuvos 

kariuomenei, ten pat, b. 47, l. 101. 

27 

iv pėst. divizijos štabo 1922 03 22 d. raštas nr. 62 krašto apsaugos ministerijos generalinio štabo 

operacijų skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 363, l. 42, 57. 

28 

l. e. generalinio štabo viršininko p. mjr. i. griciaus 1922 12 01 pareiškimas nr. 1422 krašto apsaugos 

ministrui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 354, l. 120. 

29 

lietuvos kariuomenės karo veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 24–25. 

167

168 


milicijos ir šaulių nebuvo reikiamų kontaktų ir bendrų veiksmų suderinimo. Lenkai 

tokia padėtimi greit pasinaudojo. Jau 1920 m. pabaigoje jie ne kartą pažeidė neutralią 

zoną, plėšikaudami prieš gyventojus ir puldinėdami lietuvių sargybas. Laikui 

bėgant, tie užpuolimai tapo nuolatiniai. Antai 1921 m. kovo 21 d. iš Punsko atvykęs 

300 lenkų kareivių būrys užpuolė Kreivėnų kaimo gyventojus. Juos apiplėšę ir susišaudę 

su mūsų šauliais, pasitraukė 30 . Liepos 30 d. raiti lenkų žandarai, palaikomi 

pėstininkų ir apsiginklavusių civilių, puolė į šiaurę nuo Punsko neutralioje zonoje 

šiapus curzono linijos buvusius Vaičiuliškių, Tromboliškių, Trompolės ir Giluičių 

kaimus, apiplėšė juose gyvenusius žmones, atėmė arklius ir kt. 31 Tokie plėšimai ir 

net gyventojų žudymai tapo dažnai pasikartojančiu reiškiniu. 

1921 m. vasarą suvalkų rajone lenkai ėmė sparčiai organizuoti partizanus. 

Žvalgybos duomenimis, jų tikslas buvo suorganizuoti iki 7000 žmonių ir 

jų jėgomis pasistūmėti 10 km į priekį nuo lenkų užimamos linijos. Partizanų 

organizavimo darbas buvo patikėtas iš kariuomenės paleistiems lenkų karininkams 

ir kareiviams. Buvo steigiami ginklų sandėliai, miškuose vykdomi slapti 

partizanų apmokymai 32 . 

Lenkų partizanams užėmus keletą Lietuvos kaimų pietuose, prieš gyventojus 

buvo panaudojamas smurtas, lietuvių valdžiai ištikimi žmonės verčiami 

pasirašyti, jog jie norį prisijungti prie Lenkijos, o atsisakiusieji tai daryti baudžiami 

kontribucijomis, gyvulių rekvizicijomis ir kitomis priemonėmis 33 . Vietos 

gyventojams buvo įsakoma nemokėti Lietuvos valdžiai mokesčių, neleisti naujokų 

į kariuomenę, reikalauta įvairiausių duoklių. nepaklusę lenkams ir lietuvių 

valdžiai lojalūs žmonės buvo visaip terorizuojami, plėšiamas jų turtas, o neretai 

žiauriausiu būdu nužudomi. 1922 m. spalio 7 d. lenkų karininkų vadovaujama 

kuopa neutralioje zonoje užpuolė Guronių kaimą. Daugelis iš jų buvo karinėmis 

uniformomis persirengę partizanai, ginkluoti šautuvais, granatomis ir kulkosvaidžiu. 

užpuolimo metu buvo nužudyti 3 lietuvių milicininkai, sužeisti milicijos 

viršininkas ir 1 milicininkas. Be to, susirėmimo metu buvo užmušti 1 vyras ir 1 

moteris, o keletas žmonių sužeisti. Kaimas buvo apiplėštas 34 . Tų pačių metų lap- 

0 

iv pėst. divizijos vado plk. ltn. k. ladygos 1921 03 21 telefonograma nr. 98 armijos vadui, užsienio 

šalių misijoms ir užsienio reikalų ministerijai, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 304, l. 76. 

31 

generalinio štabo viršininko pirmojo padėjėjo mjr. a. Zubrio 1921 07 31 raštas nr. 1259 krašto 

apsaugos ir užsienio reikalų ministerijoms, tautų sąjungos atstovams, ten pat, l. 238. 

2 

generalinio štabo viršininko pirmojo padėjėjo mjr. a. Zubrio 1921 07 18 raštas krašto apsaugos ir 

užsienio reikalų ministrams, ten pat, b. 309, l. 296. 

vietinės kariuomenės brigados vado mjr. a. merkio 1922 06 16 slaptas raštas nr. 181 generalinio 

štabo viršininkui, ten pat, b. 367, l. 38. 

4 

santykiai su lenkais 1921–1923 metais, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 543, l. 39–40.


kričio 9 d. lenkų partizanai, užpuolę neutralioje zonoje buvusį Liubavo miestelį 

(šiapus curzono linijos), nužudė 2 lietuvius milicininkus ir 3 vietos inteligentus 

35 . Be to, visokiais būdais buvo žeminama Lietuvos valdžia, kuri neva greit 

suirsianti, o neutrali zona pereisianti lenkų globon. 

Lenkų teroras ir agitacija veikė gyventojus. Iki tol palankūs lietuvių valdžiai ir 

energingai kovoję prieš lenkus, vietos gyventojai, nejausdami iš savo valdžios realios 

paramos, ėmė silpti, linkti lenkų pusėn ir slapta net mokėti jiems mokesčius. 

susiklosčius tokiai padėčiai, krašto apsaugos ministras mjr. B. sližys 1922 

m. gruodžio 12 d. slaptame rašte Ministrų kabineto pirmininkui teigė, jog „nesustiprinus 

suvalkijoje mūsų administracijos, demoralizuotos daugybe žiaurių 

lenkų veiksmų, neparėmus vietinių mums prijaučiančių gyventojų, mes visai 

nustosime neutralios zonos ir lenkai ten galutinai įsiviešpataus“ 36 . siekiant išvengti 

tokių nemalonių pasekmių, ministras nurodė, jog: 1) būtina sustiprinti 

suvalkijoje miliciją, aprūpinti visais galimais pėstininkų ginklais, kad ji visiškai 

būtų pasirengusi aktyviai gintis nuo lenkų užpuldinėjimų; 2) padėti Lietuvai lojaliems 

neutralios zonos gyventojams susiorganizuoti į grynai karinius būrius, 

skirti jiems ginklų bei apmokymų instruktorių ir 3) skirti tam reikalui lėšų pagal 

pridedamą sąmatą 37 . 

nesulaukę Lietuvos valdžios reikiamos paramos, pietų Lietuvos gyventojai 

patys ėmė organizuotis ir ieškoti užtarimo Tautų sąjungoje. sužinoję iš spaudos, 

jog netrukus po neutralią zoną važinės Tautų sąjungos komisija, neva, žadanti 

nustatyti naują demarkacijos liniją, 1922 m. rugsėjo 15 d. suvalkų apskr. 

Andriejavo valsčiaus 11–os kaimų (Andriejavo, sodželkų, Maidano, Jeziorkų, 

Kaciolkų, selmentkos, Krysavo, Arišejenkos, Ingielio, Jakenavo ir smalnyčios) 

gyventojai savo rašte griežtai pareikalavo, kad minėti kaimai būtų priskirti Lietuvai, 

nes juose gyvena tikri Lietuvos piliečiai. Jie skundėsi, kad jau treji metai esą 

paskirti į neutralią zoną, kurioje jiems iš lenkų teko patirti didžiausių sunkumų: 

mušimų, suėmimų, duoti pastotes įvairiems darbams dirbti, mokėti nepakeliamas 

duokles ir t. t. Be to, lenkai suvaržę gyventojų teises, lietuvybę. šį reikalavimą 

pasirašė minėtų 11 kaimų 2267 gyventojai 38 . 

Dar anksčiau, 1922 m. rugpjūčio 30 d., panašų reikalavimą minėtai komi- 

5 

ten pat. 

36 

krašto apsaugos ministro mjr. inž. B. sližio 1922 12 12 slaptas raštas nr. 1458 ministrų kabineto 

pirmininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 380, l. 163. 

7 

ten pat. 

38 

suvalkų apskr. andriejavo valsč. gyventojų 1922 09 15 reikalavimai tautų sąjungos komisijai, 

LCVA, f. 929, ap. 3, b. 367, l. 127. 

169

170 


sijai pasirašė neutralios zonos 19–os kaimų (Garniabūdžio, naujakaimio, Žaliosios, 

Budziskos, sabaliavo, Volkoviznos, Kamenkos, salaperangio, Pasiekų, 

sapsalio, Kazlavo, šarkio, senabūdžio, Reketijos, santakos, Trikaičių, Aguonio, 

Paliubavės, Grumodiškių) 94 įgaliotiniai už 602 gyventojus 39 . Panašius reikalavimus 

buvo parašę ir keleto kitų kaimų gyventojai 40 . 

Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos atstovas ispanas P. saura su tos 

komisijos sekretoriumi serbu s. Lasičiumi 1923 m. rugsėjo–spalio mėn. be apsaugos 

neišdrįso pasirodyti neutralioje zonoje, kurioje jiems buvo pavesta ištirti 

padėtį. Jiems buvo baugu lankyti tos pačios Tautų sąjungos kontrolės komisijos 

nustatytą neutralią zoną 41 . Vis dėlto susipažinęs su realia padėtimi vietoje, P. saura 

Tautų sąjungos posėdyje vėliau pareiškė, jog 300 tūkst. gyventojų turinčioje 

neutralioje zonoje padėtis nepakenčiama: tarp lietuvių ir lenkų nuolat vyksta susirėmimai 

ir lietuviai su lenkais niekad nesusitaikys 42 . 

Į šį reikalą įsikišo Tautų sąjungos Taryba. 1923 m. vasario 3 d. posėdyje ji 

rekomendacijos forma pasiūlė lietuvių ir lenkų vyriausybėms dėl neutralios zonos 

tarp abiejų valstybių padalijimo ir jos administravimo, išvedant tarp jų administracinę 

liniją. Lenkai su tuo sutiko. Tuo tarpu Lietuvos Vyriausybė, laikydamasi principo 

neįsileisti į teritorinius sandėrius su Lenkija, šiai Tautų sąjungos rekomendacijai 

nepritarė ir siūlė bylą perduoti nuolatiniam Tarptautiniam teismui. Tačiau 

Tautų sąjungos Taryba vengė Tarptautinio teismo ir minėtos bylos jam spręsti neperdavė. 

Dar daugiau. Ambasadorių konferencija, Lenkijos Vyriausybės prašoma, 

visai neatsiklaususi Lietuvos, tų pačių metų kovo 15 d. pripažino Lenkijos sienas 

su Lietuva pagal Tautų sąjungos atstovo, anksčiau minėto ispano P. sauros, 1922 

m. apsilankiusio Lietuvoje, pateiktą atliktų darbų ataskaitą ir jo nustatytą demarkacijos 

liniją. Tuo tarpu Lietuvos Vyriausybės atstovai Paryžiuje įteikė Ambasadorių 

konferencijai griežtą protestą ir minėto nutarimo nepriėmė 43 . 

Lietuvos užsienio reikalų ministerija 1923 m. vasario 12 d. pranešė Krašto 

apsaugos ministerijai, jog Lietuvos Vyriausybė pasiliko prie savo senojo nusistatymo, 

kad neutrali zona, kokia ji buvo nustatyta Tautų sąjungos karinės kontrolės 

komisijos, privalo pasilikti neliečiama, kol abi pusės, pasirašiusios 1920 m. lapkričio 

29 d. protokolą, nuspręs bendru susitarimu ją panaikinti. Todėl, vadovaujantis 

9 

ten pat, l. 128. 

40 

ten pat, l. 129–132. 

41 

v. j. neitralėj zonoje, Karys, 1922 12 13, nr. 49, p. 581. 

42 

lietuva ir užsieniai, Karys, 1923, nr. 7, p. 85. 

4 

p. klimas, Iš mano atsiminimų, vilnius, 1979, p. 378–379.


protokolo dėsniais, toje zonoje negali būti jokios kariuomenės. užsienio reikalų 

ministerija paprašė atitinkamų nurodymų, kad Lietuvos kariuomenė pasiliktų savo 

senose pozicijose, kurios buvo nustatytos pagal 1920 m. lapkričio 29 d. protokolą 

Kaune 44 . Vadovaudamasis tuo kariuomenės vadas nurodė IV pėst. divizijos vadui 

jo saugomame bare be kariuomenės pagalbos iki vasario 15 d. išvaryti lenkus iš 

visų vietų, kurias jie buvo užėmę į šiaurė nuo curzono linijos lietuvių pusėje 45 . 

Tačiau lenkai 1923 m. vasario 17–20 d. eilinį kartą pažeidė neutralią zoną ir 

į jos teritoriją įvedė savo kariuomenę. ši užėmė keletą kaimų ruože nuo Vokietijos 

sienos iki nemuno upės tiek lenkų, tiek ir lietuvių pusėje nuo curzono linijos. 

užimdami neutralią zoną, lenkai platino gyventojams lapelius, kuriuose buvo 

teigiama, jog Lenkija užimanti Tautų sąjungos Tarybos šių metų vasario 3 d. jai 

paskirtąjį plotą ir kad vietos gyventojai lietuviai lojaliai sutiksią lenkų valdžią. 

šie lapeliai buvo parengti Vilniuje 46 . 

nuo to laiko suvalkijoje lenkų partizanų vykdyto taikių gyventojų ir neutralios 

zonos pasienyje buvusių lietuvių karinių sargybų apšaudymai tapo nuolatiniai. 

Partizanai jau veikė ne kaip „neutralios zonos lenkų milicija“ („M. L. 

P. n.“), bet titulavo save vietos gyventojais sukilėliais, nenorinčiais pripažinti 

Lietuvos valdžios. šių „sukilėlių“ būrius sudarė buvę neutralios zonos lenkų milicininkai, 

užverbuoti vietos gyventojai ir nuolat siunčiami parašai iš Vilniaus ir 

Lenkijos. Jiems vadovavo lenkų karininkai. operatyviniu atžvilgiu šios lenkų 

partizanų grupės ir toliau buvo priklausomos nuo „z. B. K.“ organizacijos. Jų 

tikslas buvo ir toliau pulti lietuvių kariuomenės sargybas, terorizuoti jas ir priversti 

vietos gyventojus jungtis prie Lenkijos 47 . 

1923 m. pradžioje suvalkijos pietuose IV pėst. divizijos saugomame bare 

veikė trys stiprios lenkų partizanų organizacijos: 1. „suvalkų rajono šaulių ratelių 

sąjunga“ („związek kólka strzelskiego suwalskiego rajonu“) – Liubavo–Punsko 

rajone. štabas buvo įsikūręs suvalkuose. Vyriausiasis šių partizanų vadas buvo 

poručnikas Mirskis (Mirski). 2. Dar 1922 m. spalio mėn. pradžioje iš suvalkų į 

sopockynę atvykusi 200 partizanų grupė, veikusi jos apylinkėse. 3. Varviškių 

kaime, nemuno ir Igorkos upių santakoje, neutralios zonos lietuvių pusėje, įsitvirtinusi 

lenkų partizanų karinė organizacija „Varviškės savivalda“ („samorząd 

44 

užsienio reikalų ministerijos 1923 02 12 raštas nr. 2418 krašto apsaugos ministerijai, LCVA, f. 929, 

ap. 3, b. 360, l. 79–80. 

45 

kariuomenės vado 1923 02 14 skubus ir slaptas įsakymas nr. 194 iv pėst. divizijos vadui, LCVA, f. 

929, ap. 3, b. 425, l. 42. 

46 

iv pėst. divizijos štabo 1923 03 02 slaptas raštas nr. 34, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 148. 

47 

lietuvos kariuomenės karo veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 133. 

171

172 


Warwiszki“). Ją sudarė pabėgę iš Lietuvos lenkų dvarininkai, atvykėliai iš Vilniaus, 

silezijos bei kitų Lenkijos vietų, įvairūs avantiūristai, atleisti kareiviai, 

sulenkėję aplinkinių kaimų gyventojai. ši lenkų organizacija suorganizavo savo 

vadinamąją Varviškės savivaldą, skelbėsi esanti nepriklausoma nuo Lietuvos ir 

Lenkijos ir siekianti prijungti Lietuvą prie „Vidurinės Lietuvos“. Ji turėjo savo 

vadą ir naudojo lenkišką antspaudą. Varviškėse buvo sudarytas gerai ginkluotas 

partizanų būrys, kuriame buvo apie 350 žmonių, ginkluotų šautuvais, granatomis, 

turėjęs 5 kulkosvaidžius bei 1 minosvaidį 48 ; kitur minimas net 700 partizanų 

skaičius 49 . ši vietovė tapo visos Pietų Lietuvos lenkų teroristų centru neutralioje 

zonoje. Jame įsitvirtinę lenkų partizanai užpuolinėjoir plėšė gyventojus plačiame 

Druskininkų–Beržininkų miestelių fronte. Tų užpuolimų metu buvo nužudyta 

daug nekaltų lietuvių gyventojų. 

nebepakęsdami daugkartinių lenkų plėšikavimo ir terorizavimo atvejų, 

Varviškių apylinkės gyventojai kreipėsi į karinę vadovybę pagalbos. IV pėst. divizijos 

vadas plk. ltn. K. Žukas ryžosi jiems padėti, pasiųsdamas 150 kareivių 

minėtai gaujai likviduoti. Informavęs apie savo sumanymą kariuomenės vadą ir 

gavęs jo pritarimą, paprašė atsiųsti 100 komplektų civilinių rūbų kariams perrengti 

50 . Pritaręs tokiam IV pėst. divizijos vado plk. ltn. Žuko veiksmui, kariuomenės 

vadas gen. ltn. J. stanaitis įsakė palaikant artimą kontaktą su Vidaus 

reikalų ministerijos atstovais ir iš jų gauti reikiamą rūbų kiekį 51 . 

Prieš lenkų partizanus į Varviškes buvo pasiųstas Alytuje apsistojęs xI pėst. 

pulko I batalionas. I kuopai vadovavo vyr. ltn. A. Borchertas, II – kpt. Vl. ščepanavičius, 

III – vyr. ltn. Vl. opulskis, I kulkosvaidžių kuopai – vyr. ltn. e. Berentas. 

Batalionas Varviškių kryptimi išžygiavo 1923 m. kovo 22 d. ir sutemus 

pasiekė neutralią zoną. Visą laiką teko žygiuoti miškais. Buvo numatyta Varviškes 

pasiekti ir apsupti vos pradėjus aušti. Pakelėje buvusios sodybos šeimininkui 

buvo įsakyta nuvesti batalioną į numatytą kaimą. Batalionas visą laiką žygiavo 

vora. Dar nepriėjus Varviškių, pasigirdo šūvis kaip pavojaus ženklas. Priėjus arčiau 

prie kaimo, pasipylė lenkų partizanų šautuvų ir automatinių ginklų ugnis. 

Batalionas išsiskleidė į grandinę ir sugulė. Auštant buvo matyti, kaip iš kaimo 

48 1923 m. kovo 15 d. žvalgybos daviniai varėnos rajone, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 151; lenkų 

partizanai 1923 m. vasario mėn., lietuvos kariuomenės karo veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 

3, b. 360, l. 73. 

49 dr. a. rukša, Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, t. 3, p. 403. 

50 

e. iv pėst. divizijos vado p. plk. ltn. k. žuko 1923 01 23 telefonograma nr. 57 kariuomenės vadui,. 

LCVA, f. 929, ap. 3, b. 425, l. 37. 

51 

l. e. generalinio štabo viršininko p. mjr. i. griciaus 1923 01 24 pranešimas plk. ltn. k. žukui, ten pat.


trobų partizanai bėga į apkasus. Taigi lietuvių kariams nematomiems prieiti 

kaimo nepavyko. nepaisant smarkaus lenkų šaudymo, po keleto minučių ltn. J. 

Gotlybas atsistojęs sušuko kariams: „Pirmyn!“. Juo pasekė kiti kuopų vadai bei 

puskarininkiai. Pradėjus puolimą, po atkaklaus susišaudymo partizanai vienas po 

kito šoko iš apkasų ir leidosi bėgti nemuno link. Taigi kovo 23 d. 5 val. 30 min. 

lenkų partizanai iš Varviškių ir Bugiedos kaimų buvo pašalinti. Kautynių metu 

visas Varviškių kaimas su partizanų ginklų sandėliu ir kitais pastatais buvo sudegintas. 

Priešas paliko apie 150 šautuvų. Kadangi kaime nebuvo vežimų grobiui 

išvežti, šautuvai buvo sudeginti. Apie 30 partizanų buvo nukauta, o kiti pabėgo 

pas lenkus už demarkacinės linijos ir už nemuno. 

Iš lietuvių pusės du karininkai (ltn. A. urbelis ir ltn. A. Beras) buvo nukauti, 

o vyr. ltn. Vl. opulskis sužeistas. Be to, buvo nukauti 2 kareiviai, o dar 2 sužeisti, 

4 kareiviai dingo be žinios 52 . Taip buvo sunaikintas banditų lizdas, turėjęs politinį 

tikslą – prijungti Varviškių apylinkes prie Lenkijos. 

Kariuomenės vadas gen. ltn. J. stanaitis nebuvo patenkintas Varviškės karinės 

operacijos eiga. Iš IV pėst. divizijos štabo 1923 m. kovo 23 d. gautoje telefonogramoje 

yra tokio turinio rezoliucija: „Veikimas ne visai tikęs. Dėl kokių 

priežasčių sudeginti šautuvai? Telegrama turėjo būti šifruota. Pranešti smulkiau, 

išguldant priežastis sudeginimo šautuvų, prapuolimo be žinios kareivių“ ir t. t. 53 

Kovo 25 d. pati lenkų kariuomenė nuginklavo atbėgusius Varviškės partizanus 

ir jų ginklus perdavė 42 batalionui. Lietuvių tautybės partizanai (apie 150 

žmonių) buvo paleisti iš partizanų organizacijos, apie 20 žmonių suimti ir uždaryti 

į suvalkų kalėjimą, apie 100 ukrainiečių tautybės žmonių laikomi sargybos 

priežiūroje sopockyno miestelyje 54 . 

Tačiau lenkų puldinėjimai prieš lietuvių kariuomenės sargybas ir toliau nesiliovė. 

Per 1923 m. kovo mėn. jie įvykdė 23 tokius stambesnius užpuolimus 

neutralioje zonoje. Lenkų partizanų skaičius būriuose svyravo nuo kelių dešimčių 

iki kelių šimtų. Pagrindinis tikslas ir toliau buvo plėšti ir įsitvirtinti neutralios 

zonos lietuvių pusėje 55 . 

Lietuvos visuomenę ypač sukrėtė 1923 m. kovo 19 d. įvykis Alytaus apskr., 

52 

iv pėst. divizijos štabo 1923 03 23 telefonograma nr. 220 kariuomenės generaliniam štabui, LCVA, 

f. 929, ap. 3, b. 360, l. 153–154; dr. a. rukša, Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, t. 3, p. 403–404; 

ats. ltn. j. gotlybas, varviškės ekspedicija, Karo archyvas, t. iX, kaunas, 1938, p. 239–240. 

5 

lietuvos kariuomenės karo veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 159. 

54 

ten pat. 

55 

l. e. generalinio štabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt. s. pundzevičiaus pranešimas nr. 418, 

LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 120. 

173

174 


Paliepių k., šiapus demarkacijos linijos. Tą dieną lenkų kariai, perrengti civiliais 

rūbais, užpuolė minėtą kaimą ir nuožmiausiu būdu kardais užkapojo ten buvusią 

lietuvių sargybą, išniekino gynėjų lavonus, nukirsdami kojas, pirštus, bjauriausiai 

sudaužydami jų galvas. 

Alytaus m. ir apskrities gyventojai, susirinkę palaidoti žuvusiųjų karių, pareiškė 

griežčiausią protestą dėl tokio lenkų elgesio ir pareikalavo iš valdžios, 

kad: 1) būtų apsaugota gyventojų ramybė ir gyvybė, 2) būtų apsaugotas žmonių 

turtas, 3) būtų atitaisyta sumindžiota Tautos garbė, 4) kad tam reikalui būtų panaudotos 

visos valdžios ir visuomenės fizinės ir moralinės priemonės. 

Protesto dalyviai pasižadėjo šiuo atveju visomis išgalėmis remti visas vyriausybės 

pastangas ir, reikalui esant, stoti į tėvynės gynėjų eiles. Dėl tokio nuožmaus 

lietuvių karių nužudymo jie nutarė kreiptis į visą kultūringąjį pasaulį, tikėdamiesi dėl 

solidaraus protesto prieš nesiliaujantį lenkų karių žvėriškumą. Demonstrantų įgalioti 

protesto rezoliuciją pasirašė V. Runta, dr. s. Jonavičius ir J. stankevičius 56 . 

1923 m. kovo mėn. pabaigoje Lietuvos vyriausybėje ir kariuomenės vadovybėje 

buvo svarstomas klausimas dėl tolesnio kariuomenės skaičiaus mažinimo ir 

valstybės sienų apsaugos pertvarkymo. Buvo numatyta I, II ir III pėst. divizijas nuo 

pasienio atitraukti į krašto gilumą, o visą valstybės sieną pavesti saugoti vien IV 

pėst. divizijai ir I bei II pasienio pulkams. Tokį sprendimą lėmė sunki valstybės finansinė–ekonominė 

padėtis ir būtinybė po ilgai užsitęsusių kovų rimtai susirūpinti 

tinkamu kariuomenės parengimu pagal jos paskirtį. Lietuvos Vyriausybės posėdyje 

buvo parengtas pasienio sargybų sutvarkymo įstatymo projektas. Jame buvo 

numatyta išformuoti IV pėst. diviziją ir II pasienio pulką, jų vietoje suformuoti pasienio 

sargybų diviziją, kurią pavesti Vidaus reikalų ministerijos žinion, minėtoje 

divizijoje nustatyti 3 metų kareivių tarnybą ir ją prilyginti karo tarnybai. 

su šiuo projektu 1923 m. balandžio 20 d. buvo supažindintas būsimosios 

pasienio sargybų divizijos vadas plk. ltn. K. Žukas. Kariuomenės vadas gen. ltn. 

J. stanaitis įsakė jam iš anksto pasirūpinti, kad, paskelbus numatytą įsakymą, šis 

galėtų tuojau jam pavestos divizijos karius aprengti pasienio dalims nustatyta 

uniforma 57 . Pagal būsimosios divizijos dalių reikalavimu krašto apsaugos ministro 

įsakymu buvo pasirūpinta reikalinga medžiaga ir nustatyta nauja uniforma 

(pakeisti trikampiai, įsiuvai ir t. t.) 58 . 

56 

alytaus m. ir apskr. piliečių demonstracijos protesto rezoliucija, Karys, 1923 04 19, nr. 16, p. 197. 

57 

l. e. generalinio štabo viršininko p. mjr. i. griciaus 1923 04 20 slaptas pranešimas nr. 501 iv pėst. 

divizijos vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 408, l. 34. 

58 

l. e. generalinio štabo viršininko p. mjr. i. griciaus 1923 04 22 slaptas operatyvinis pranešimas nr. 

509 

kariuomenės intendantui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 408, l. 35.


Reaguodamas į besiklostančią naują padėtį, IV pėst. divizijos vadas plk. ltn. 

K. Žukas 1923 m. balandžio 22 d. paskelbė operatyvinį įsakymą nr. 2 dėl baro 

apsaugos sutvarkymo: 

1) x pėst. pulkui ne mažiau kaip 6 kuopomis saugoti barą nuo Vokietijos sienos 

iki Kapčiamiesčio imtinai; kitos pulko dalys ir štabas – Kalvarijos miesto rajone; 

2) xII pėst. pulkui taip pat ne mažiau kaip 6 kuopomis saugoti barą nuo 

Kapčiamiesčio miestelio iki Perlojos miestelio imtinai; likusioms pulko dalims 

ir štabui įsikurti Alytuje; 

3) Baltgudžių kuopai saugoti barą nuo Perlojos miestelio iki Kalėnų kaimo 

imtinai, kitos kuopos dalys – Varėnos miestelio – Bobriškių kaimo rajone, kuopos 

štabas – Bobriškių kaime; 

4) xI pėst. pulkui, ne mažiau kaip 6 kuopomis, nuo Kalėnų kaimo imtinai 

iki neries upės, likusios pulko dalys – Kaišiadorių stoties rajone; pulko štabas 

– Kaišiadorių geležinkelio stotyje 59 . 

1923 m. pavasarį politinė padėtis Lietuvoje buvo įtempta. Kovo 12 d. paleidus 

Pirmąjį seimą, rinkimai į Antrąjį buvo paskirti tų metų gegužės 12–13 d. 

Juose galėjo dalyvauti ir kariuomenė, balsuodama kartu su visais piliečiais tose 

rinkimų apylinkėse, kuriose ji buvo dislokuota 60 . 

Priešiškos Lietuvos valstybingumui jėgos, tarp jų ir lenkų politiniai sluoksniai 

bei jų agentai, išvystė itin smarkią priešišką agitaciją, kuri griovė žymesnių asmenų, 

partijų ir paties seimo autoritetą ir pasitikėjimą visuomenėje. Melagingoms 

žinioms, kurias lenkų agentai skleidė tarp pafrontės gyventojų, išaiškinti kariuomenės 

vadas gen. ltn. J. stanaitis leido valstybinio nusistatymo šauliams su divizijų 

vadų leidimu raginti pafrontės gyventojus aktyviai dalyvauti seimo rinkimuose 61 . 

šiuo atsakingu laikotarpiu neliko nuošaly ir kariuomenė, ypač buvusi pafrontėje. 

siekdama ją apsaugoti nuo priešiškos agitacijos poveikio, vadovybė leido 

tiek tose vietose, kur buvo paskelbta karo padėtis, tiek ir ten, kur jos nebuvo, 

organizuoti ikirinkiminius susirinkimus, aiškinant rinkimų į seimą reikšmę Lietuvai 

ir priešiškų jėgų ketinimus jos atžvilgiu 62 . Dėl sudėtingos politinės padėties 

kariuomenės vadovybė balandžio mėn. pabaigoje vienam mėnesiui net atidėjo 

59 

iv pėst. divizijos vado plk. ltn. k. žuko 1923 04 22 operatyvinis įsakymas nr. 2 dėl baro apsaugos 

sutvarkymo, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 169–170. 

60 

1923 04 07 įsakymas kariuomenei nr. 64 dėl seimo rinkimų, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 163. 

61 

ten pat. 

62 

generalinio štabo 1923 04 19 telefonogramos nr. nr. 375, 432 ir 496 i, iii ir iv pėst. divizijų bei 

vietinės kariuomenės brigados vadams, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 166. 

175

176 


numatytą 10000 kareivių paleidimą iš kariuomenės 63 . 

Dėl šių įvykių Lietuvos karinei vadovybei iškilo ir kitų rimtų problemų. 

nors, kaip jau minėjome anksčiau, Lietuvos Vyriausybė ir nepripažino Ambasadorių 

konferencijos 1923 m. kovo 15 d. nutarimo dėl neutralios zonos panaikinimo 

ir administracijos linijos tarp Lietuvos ir Lenkijos nustatymo, tačiau realiame 

gyvenime su įvykusiu faktu teko skaitytis. Buvusios neutralios zonos gyventojų 

padėtis dėl priešo pastangomis suorganizuotų partizanų grupių arba tiesiog paprastų 

plėšikų gaujų vykdyto nuolatinio terorizavimo reikalavo imtis rimtų apsaugos 

priemonių. Kadangi, kaip minėjome, tuo metu Lietuvos kariuomenė buvo 

smarkiai mažinama, nutarta nevilkinti numatytos sienų apsaugos patikėjimo Vidaus 

reikalų ministerijai. 1923 m. gegužės 2 d. IV pėst. divizija buvo performuota 

į pasienio diviziją. Į jos sudėtį įėjo I pasienio pulkas, o x pėst. Marijampolės, 

xI pėst. Vilniaus ir xII pėst. Kauno pulkai tapo atitinkamai II, III ir IV–uoju 

pasienio pulkais. Iki tol veikęs II pasienio pulkas buvo išformuotas 64 . 

Tačiau ši divizija, būdama dar tik besikurianti, negausi, menkai ginkluota 

bei aprūpinta, greitai perimti visos Lietuvos sienų (iš viso 1325 km, iš jų prieš 

lenkus – apie 460 km) apsaugos negalėjo. Todėl palikus I pasienio pulką Vokietijos 

pasienyje, likusieji trys pulkai turėjo perimti sienos apsaugą prieš lenkus nuo 

Vokietijos sienos iki neries upės ties Valiukiškių kaimu. Tai turėjo būti įvykdyta 

iki 1923 m. gegužės 15 d. 65 faktiškai tai buvo padaryta viena diena anksčiau – tų 

metų gegužės 14 d. 66 

Lenkai iš neutralios zonos lietuvių pusės daugumos vietų pasitraukė nesipriešindami. 

Tačiau štai suvalkijoje jie laikė užėmę eglynės, Gilušių, senųjų 

Alksnėnų, Burokų, Beržininkų kaimus, Dušnicos kaimą ir palivarką, Majerio 

Alnų, Volmerio Alnų, Rakelėkų, Paliesio kaimus, tiltą per Igorkos upelį ties to 

paties pavadinimo palivarku, Vievio rajone lenkai turėjo užėmę Viluniškių dvarą, 

malūną į rytus nuo Ausintiškių kaimo. 

Minėtojo eglynės kaimo šiaurinę dalį gegužės 14 d. taip pat užėmė lietuvių 

pasienio sargybų dalys. Tačiau pietinėje kaimo dalyje pasiliko lenkai. Tame 

kaime, be lenkų pasienio sargybos, pasirodė ir jų milicija. Gegužės 18 d. į šį 

kaimą atvyko lenkų komisija, kuri pareiškė lietuvių pasienio baro viršininkui, 

63 


64 

1923 m. įsakymai lietuvos kariuomenei, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 15, l. 110. 

65 

vidaus reikalų ministro 1923 05 07 operatyvinis įsakymas nr. 1 pasienio sargybų divizijai dėl neutralios 

zonos, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 181. 

66 

l. e. generalinio štabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt. s. pundzevičiaus padėties ir įvykių neutralioje 

zonoje bei pafrontėje santrauka už 1923 m. gegužės mėn., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 137–138.


jog eglynės kaimas turi priklausyti lenkams ir kad lietuviai iki gegužės 19 d. 24 

val. iš jo pasitrauktų, antraip grasino kaimą užimti jėga. Pareiškusi šiuos savo 

reikalavimus, lenkų komisija išvyko. 

Gegužės 20 d. anksti rytą lenkų kariuomenės dalys puolė eglynės kaimą. 

Mūšis tęsėsi apie 3 valandas. Lietuvių sargyba buvo priversta kaimą palikti. Tačiau 

lenkai turėjo žymių nuostolių: 12 jų kareivių buvo nukauti, o 4 sužeisti. 

Lietuvių 1 karininkas ir 3 kareiviai buvo sužeisti, 1 kareivis nukautas ir 1 dingo 

be žinios 67 . Po šių kautynių lenkai eglynės kaime išsikasė apkasus ir budriai sekė 

lietuvių sargybas, bijodami jų antpuolio. 

1923 m. liepos mėn. pradžioje visi anksčiau buvę lenkų pasienio batalionai 

(„straž graniczna“) buvo išformuoti ir sienų apsauga buvo perduota samdomai 

pasienio policijai. ši savo barą saugojo labai budriai: vienas sargybinis turėjo 

matyti kitą, tarp jų nuolat judėjo patruliai 68 . 

1923 m. rudenį dar ne visi lietuviai belaisviai iš Lenkijos buvo paleisti. 

Lietuvoje taip pat dar buvo lenkų belaisvių. su Lenkijos Raudonuoju kryžiumi 

buvo susitarta jais apsikeisti tų metų spalio 16 d. Lenkijos užimtoje Lietuvos 

dalyje cipliškėse, į pietus nuo suvalkų Kalvarijos. Lietuviai į cipliškes pasiuntė 

32 lenkų belaisvių partiją. Visi jie buvo sveiki, gerai aprengti žieminiais rūbais ir 

naujais batais. Tuo tarpu atvežti 35 lietuviai belaisviai buvo suvargę, be žieminių 

rūbų, apsisiautę lengvomis antklodėmis, be baltinių, suplyšusiais rūbais ir batais, 

iš kurių išlindę nuogi kojų pirštai. Lietuvių komisijai toks elgesys su lietuviais 

belaisviais paliko itin blogą įspūdį ir sukėlė pasipiktinimą 69 . 

4. Kautynės su lenkais neutralios zonos Valkininkų– 

Rūdiškių geležinkelio ruože 1923 m. vasario 15–23 d. 

Kaip jau minėjome, po pasibaigusių kovų su želigovskininkais 1920 m. lapkričio 

29 d. tarp lietuvių ir lenkų kariuomenių buvo nustatyta 6 km pločio neutrali 

zona – niekieno žemės juosta. Abi pusės turėjo atsitraukti maždaug po 3 km 

nuo paliaubų metu turėtų pozicijų. Tai buvo įvykdyta gruodžio 1–2 d. be jokių 

nesusipratimų ar ginkluotų susirėmimų. 

67 

v. j. padėtis neitralėj zonoje, Karys, 1923 05 24–31, nr. 21, p. 251; pasienio divizijos štabo 1923 05 

20 telefonogramos nr. nr. 17 ir 24 generalinio štabo operacijų skyriui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 

185–186. 

68 

lenkų pasienio apsaugos dalys 1923 08 01, ten pat, l. 216–217. 

69 

generalinio štabo operacijų skyriaus viršininko kpt. s. pundzevičiaus 1923 10 16 telefonograma nr. 

1091 pasienio divizijos vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 416, l. 246. 

177

178 


Lietuvos karinė vadovybė neutralios zonos barą nuo Jakėnų kaimo pietuose 

iki neries upės šiaurėje pavedė saugoti III pėst. divizijai (vadas – mjr. I. Musteikis, 

divizijos štabas – Kaišiadoryse). Divizijos dalys buvo dislokuotos daugelyje 

aplinkinių vietovių. Po lietuvių ir lenkų kariuomenių atsitraukimo nuo neutralios 

zonos Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio ruože buvęs tos divizijos VI pėst. pulkas 

(vadas – plk. ltn. Pranas Tvaronas) įsitvirtino strielčiškių–Kaniukų–Kalėnų– 

spenglininkų–Gudakiemio–Panošiškių kaimų–spindžio ežero–strėvos–Daugirdiškių 

kaimų riboje. Pulko vadavietė buvo Kruonyje. Kairiąją baro dalį saugojo 

Ix pėst. pulko vienas batalionas, o į pietus nuo VI pėst. pulko IV pėst. divizijos 

daliniai 70 . Jie pasitraukė į Kurpiškių–Paakmenės kaimų ribą. 

Tiek lenkų, tiek lietuvių kareivių maži daliniai įeidavo į neutralią zoną pasižvalgyti, 

bet greitai pasitraukdavo. susirėmimai tarp jų buvo retenybė, nes žvalgyti 

ir eiti į neutralią zoną buvo uždrausta. 

Padėtis neutralioje zonoje buvo sudėtinga: vyko nuolatiniai žudymai ir apiplėšimai. 

Abi pusės – ir lenkai, ir lietuviai stengėsi neutralios zonos gyventojus 

patraukti savo pusėn. Minėtoje zonoje žymią gyventojų dalį sudarė lietuviai, mažumą 

– nutautėję lietuviai, lenkų šalininkai. Lenkai iš savo šalininkų organizavo 

Liaudies miliciją („Milicja Ludowa“), o lietuviai – šaulius ir partizanus. Tarp 

lietuvių ir lenkų šalininkų nuolat vyko kovos. 

neutralios zonos gyventojai dažnai kreipdavosi paramos į Lietuvos Vyriausybę, 

tačiau ši nieko negalėjo daryti ir tik ragindavo gyventojus organizuotis ir 

patiems gintis. neretai į pagalbą gyventojams būdavo siunčiami šauliai. 

nustatant neutraliąją zoną, į ją pateko dalis Gardino–Vilniaus geležinkelio 

(Varėnos–Rūdiškių ruožas). Anksčiau vykusių lietuvių–lenkų kovų metu geležinkelio 

tiltas per Merkio upę netoli Pamerkio kaimo buvo susprogdintas. Kai kuriose 

geležinkelio vietose buvo susprogdinti pylimai ir išardyti bėgiai. Todėl lenkai neteko 

tiesioginio susisiekimo geležinkeliu tarp Gardino–Varėnos–Vilniaus. Pasikeitusiomis 

aplinkybėmis jie buvo priversti palaikyti susisiekimą Gardino–Lydos–Vilniaus 

geležinkelio ruožu, todėl turėjo nepatogumų ir nemažų nuostolių. 

Lenkija stengėsi derėtis su Lietuva ir neutralios zonos ribą pakeisti taip, kad 

galėtų naudotis minėtu geležinkeliu. Tačiau Lietuva į derybas nesileido, motyvuodama 

tuo, kad bet koks derėjimasis su Lenkija būtų esamos padėties pripažinimas, 

o drauge ir Vilniaus bei jo krašto pripažinimas Lenkijai. 

Į šį reikalą įsikišo Tautų sąjungos Taryba. 1923 m. vasario 3 d. posėdyje 

ji rekomendacijos forma pasiūlė lietuvių ir lenkų vyriausybėms dėl neutralios 

70 iii pėst. divizijos dalių išdėstymas bare, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 363, l. 51–52.


zonos tarp abiejų valstybių ir padalijimo jos administravimo, išvedant tarp jų 

administracinę liniją. Dalinant neutralią zoną pusiau, Gardino–Vilniaus geležinkelis 

Valkininkų–Rūdiškių ruože turėjo atitekti Lietuvai. Tuo tarpu Lenkija, 

priimdama Tautų sąjungos Tarybos rekomendaciją, reikalavo, kad geležinkelio 

ruožas tarp Valkininkų–Rūdiškių būtų priskirtas jai. 

Lietuvos Vyriausybė, laikydamasi principo neįsileisti į teritorinius sandėrius 

su Lenkija, šiai Tautų sąjungos rekomendacijai nepritarė. Kaip jau minėjome, 

Ambasadorių konferencija, Lenkijos Vyriausybės prašoma, 1923 m. kovo 15 

d. pripažino Lenkijos sienas su Lietuva pagal Tautų sąjungos atstovo ispano P. 

sauros pateiktą jo atliktų darbų ataskaitą. 

Tuo metu buvo patogus momentas lenkams aktyviai veikti siekiant Valkininkų–Rūdiškių 

geležinkelio ruožo priskyrimo. sausio 15 d. lietuvių sukilėliams 

užėmus Klaipėdą, Lietuva įsivėlė į tarptautinį ginčą, kuris užsitęsė iki 1923 m. 

vasario 19 d. europos politikoje tuo metu dominavusi Prancūzija simpatizavo 

Lenkijai ir ją palaikė. Lietuvos Vyriausybei tokiomis aplinkybėmis teko veikti 

labai apdairiai. 

negavę Lietuvos Vyriausybės sutikimo, lenkai ryžosi Valkininkų–Rūdiškių 

geležinkelio ruožą užimti jėga. Jau vasario 9 d. lenkai visame neutralios zonos 

plote ir ypač geležinkelio Rūdiškės–Varėna ruože ėmė koncentruoti savo jėgas. 

Tą dieną iš įvairių Lenkijos bei okupuotos Lietuvos dalies vietų į Vilnių buvo sušaukta 

apie 3000 pėsčių ir raitų policininkų, kitą dieną lenkų „z. B. K.“ organizacija 

visoms savo apygardoms paskelbė slaptą įsakymą kuo greičiausiai įvykdyti 

narių mobilizaciją, kurie vasario 13 d. turėjo atvykti į Vilnių 71 . III pėst. divizijos 

štabo žiniomis, vasario 10 d. į Valkininkų miestelį atvyko 200 lenkų partizanų 

(xxI pėst. pulko kareivių, aprengtų civiliais rūbais); vasario 11 d. – dar 150 

lenkų partizanų ir 4 ešelonai kareivių su artilerija, kurių tikslas buvo iki vasario 

15 d. užimti geležinkelį Rūdiškės–Valkininkai Varėnos link 72 . Vasario 12 d. Vilniuje 

jau buvo sugrupuota apie 1000 milicininkų, dauguma kurių perrengti lenkų 

karių uniformomis. Jie buvo apgyvendinti viešbučiuose, privačiuose ir užvažiuojamuose 

namuose, vadinamojoje „Krengelio salėje“ (netoli Didžiosios gatvės). 

Visi apginkluoti gerais šautuvais ir kulkosvaidžiais. Minėta milicija turėjo vasa- 

71 gen. štabo žvalgybos skyriaus 1923 m. vasario 14 d. pranešimas nr. 2; iv pėst. divizijos štabo vasario 

14 d. telefonograma nr. 108; iii pėst. divizijos 1923 m. vasario 14 d. telefonograma nr. 186 gen. 

štabui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 89–90. 

72 iii pėst. divizijos štabo viršininko kpt. a. gepfnerio 1923 02 13 telefonograma nr. 179 gen. štabo 

operacijų skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 416, l. 37. 

179

180 


rio 13–15 d. iš Vilniaus išvykti į Varėnos–Rūdiškių rajoną 73 . Tomis dienomis į 

Valkininkų rajoną iš Lydos buvo atsiųstas lenkų 76 pėst. pulkas, o į Merkinę – 77 

pėst. pulkas ir artilerijos dalys. Į Gierojcie (?) kaimą atvyko lenkų vadinamasis 

„celny“ batalionas ir kitos pasienio dalys 74 . 

Lenkų kontrolės stočių veikla neutralioje zonoje buvo sustabdyta, gyventojams 

leidimai pereiti ją neišduodami, sargybos sustiprintos. Vasario 13 d. buvo 

nukabinti telefono laidai Rudnios kaime (saugumo sumetimais). Iš „placovkų“ 

(sargybų) kareiviai išsiųsti kitur. Visas pasiruošimas puolimui buvo laikomas didžiausioje 

paslaptyje. Kariuomenė buvo koncentruojama Varėnos stoties rajone 75 . 

Lietuvos karo vadovybė atidžiai stebėjo lenkų veiksmus. 1923 m. vasario 

14 d. kariuomenės vadas gen. ltn. J. stanaitis įsakė visų keturių pėstininkų ir kavalerijos 

divizijų vadams bei šaulių sąjungos instruktoriui užtikrinti, kad kariuomenė 

ir šauliai savo veiksmais nesudarytų Lenkijai formalaus preteksto paskelbti 

karą Lietuvai, drauge pabrėždamas, kad visiems – tiek kariams bei šauliams, tiek 

ir neutralios zonos gyventojams – turi rūpėti neleisti Lenkijai faktiškai užimti tų 

plotų, kuriuos jai tų metų vasario 3 d. sprendimu pavedė Tautų sąjungos Taryba. 

Minėtame įsakyme III pėst. divizijos vadui mjr. I. Musteikiui nurodyta neleisti 

lenkams naudotis Vilniaus–Gardino geležinkeliu. Kariuomenės vadas pabrėžė, 

kad apskritai krašto politika reikalauja sukelti visų vietos gyventojų pasipriešinimą 

toje neutralios zonos dalyje Vilniaus krašte, kuri, pagal vasario 3 d. rezoliuciją, 

skiriama lenkams 76 . 

Tą pačią dieną kariuomenės vado įsakymu III pėst. divizijos žinion buvo 

nukreiptas V pėst. pulkas, I husarų pulko du eskadronai ir V lauko baterija. Atsarginės 

kariuomenės dalys turėjo būti sukoncentruotos Aukštadvario rajone ir 

onuškio miestelyje. III pėst. divizijos vadui pakartotinai buvo nurodyta tuo atveju, 

jei lenkai užimtų neutralią zoną ir veržtųsi gilyn į mūsų teritoriją, imtis visų 

priemonių tą veržimąsi sustabdyti 77 . 

III pėst. divizijos vadas mjr. I. Musteikis, supažindinęs jam pavaldžių dalių vadus 

su lenkų planais užimti neutralią zoną ir veržtis toliau į krašto gilumą, įsakė: 

7 

i pėst. divizijos štabo viršininko kpt. s. skimundrio 1923 02 13 telefonograma nr. 9 gen. štabo operacijų 

skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 416, l. 38. 

74 

lenkų užpuolimas neutralioje zonoje stočių valkininkai–rūdiškės, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 543, l. 47. 

75 

iv pėst. divizijos štabo 1923 02 14 telefonogramos nr. 109 ir 141 gen. štabo operacijų skyriui, 

LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 89–90. 

76 

kam gen. štabo viršininko 1923 02 14 slaptas ir skubus operatyvinis raštas nr. 194 i, ii, iii ir iv 

pėst. ir i kavalerijos divizijų vadams bei šaulių s–gos instruktoriui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 425, l. 42. 

77 

kariuomenės vado 1923 02 14 raštas nr. 206 iii pėst. divizijos vadui mjr. i. musteikiui, LCVA, f. 

929, ap. 3, b. 360, l. 87–88.


VI pėst. pulkui (vadas – plk. ltn. Pr. Tvaronas, du batalionai, VI ir Ix baterijos, 

I raitelių pulko vienas eskadronas) – sustiprinti sargybų budrumą saugomame 

bare nuo Jakėnų kaimo iki Daugirdiškių kaimo ir neleisti lenkams prasiveržti 

šiapus demarkacijos linijos; 

Ix pėst. pulkui (vadas – kpt. Br. Girštautas, du batalionai) – likti saugomame 

bare nuo Daugirdiškių kaimo iki neries upės ties Valiukiškių kaimu ir taip pat 

jame nepraleisti galimo priešo pajėgų veržimosi; 

V pėst. pulkui (vadas – plk. ltn. Vl. Reklaitis, trys batalionai) – vasario 15 d. 

11 val. išvykti iš Kaišiadorių ir per Žiežmarius–užuguostį vasario 16 d. 13 val. nuvykti 

į Aukštadvarį ir, prisilaikant atsargumo priemonių, būti divizijos atsargoje; 

VII pėst. pulkui (vadas – plk. ltn. J. Čaplikas, du batalionai) – būti divizijos 

atsargoje. 

Prie VI pėst. pulko priskirtos VI ir Ix baterijos. V baterija perduota V pėst. 

pulko vado žinion, o III ir sunkioji baterijos paliktos atsargoje. Divizijos štabas – 

Kaišiadorių geležinkelio stotyje. Intendantūros ir artilerijos sandėlis, evakuacijos 

punktas, automobilių būrys, I raitelių pulko vienas eskadronas ir minosvaidžių 

kuopa sutalpinti Žiežmarių dvare. 

Divizijos vado plk. ltn. I. Musteikio pavaduotojai buvo plk. ltn. Pr. Tvaronas 

ir plk. ltn. J. Čaplikas 78 . 

Vasario 15 d. IV pėst. divizijos vadas plk. ltn. K. Ladyga divizijos kairiajam 

sparnui apsaugoti iš Alytaus į Varėnos–Bobriškių–Jakėnų rajoną išsiuntė 

xII pėst. pulko vieną pilnos sudėties batalioną, pionierių būrį, pusę raitų žvalgų 

komandos ir IV artilerijos pulko xI lauko bateriją. Be demarkacijos linijos gynimo, 

šioms pajėgoms įsakyta tuojau pradėti ardyti tiltus per Merkio upę ir visaip 

kliudyti lenkams prasiveržti į vakarus nuo demarkacijos linijos 79 . 

Lenkų puolimo išvakarėse neutralios zonos apsaugoje buvo išsidėsčiusios 

šios VI pėst. pulko II bataliono (laikinai jam vadovavo V kuopos vadas ltn. Vyt. 

Buragas) pajėgos: 

IV kuopa (vadas – vyr. ltn. P. Bobrauskas) – strielčiškių–Kalėnų–Kaniūkų 

kaimuose; kuopos vadavietė – Bytautonių kaime; 

V kuopa (vadas – ltn. Vyt. Buragas) – spenglininkų–Gudakiemio–Panošiškių–spindžiaus 

kaimuose; kuopos vadavietė – samninkų kaime; 

VI kuopa (vadas – vyr. ltn. V. G. (?)) – strėvos, Bagdanonių–Daugirdiškių 

kaimuose; kuopos vadavietė – Bagdanonių kaime. 

78 

1923 m. vasario 14 d. įsakymas nr. 1 iii pėst. divizijai, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 425, l. 71–72. 

79 

iv pėst. divizijos štabo 1923 02 15 telefonograma nr. 116 gen. štabo operacijų skyriui, LCVA, f. 929, 

ap. 3, b. 360, l. 93–94. 

181

182 


Vienai kuopai teko saugoti apie 10 km pločio barą, tad sargybos buvo išdėstytos 

retai, nes vientiso fronto nebuvo. 

Pulko štabas, I ir III batalionai ir kiti pulko daliniai buvo išsidėstę Kruonio, 

Darsūniškio ir Lapainos kaimuose 80 . saugoti ir žvalgyti barą kariuomenei talkininkavo 

šauliai. šiame ruože veikė f. šemetos vadovaujamas šaulių būrys 81 . 

Kaip minėjome, dar 1923 m. vasario mėn. pradžioje lenkai į Valkininkų–Rūdiškių 

rajoną buvo atsiuntę gausią kariuomenės dalį. Jau vasario 12 d. vadinamosios 

lenkų „partizanų“ pajėgos, sustiprintos 2 kulkosvaidžiais, puolė neutralioje zonoje 4 

km į vakarus nuo Valkininkų miestelio esantį Pūčkarnių kaimą. Tačiau vietos lietuvių 

partizanams atkakliai pasipriešinantis lenkai turėjo pasitraukti. Vasario 14 d. popietę 

lenkai puolimą pakartojo ir minėtą kaimą užėmė. Tačiau vakare atkakliomis vietos 

gyventojų partizanų pastangomis jie iš Pūčkarnių buvo išvyti 82 (žr. 1 schemą). 

Vasario 15 d. 6 val. ryto prasidėjo lenkų reguliariosios kariuomenės dalių 

veržimasis į neutralią zoną Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio stočių ruože. Vietos 

grynai lietuviškų kaimų gyventojai partizanai priešą sutiko smarkia ugnimi. 

Tuo tarpu tuometinė lenkų spauda visam pasauliui skelbė, jog neutralios zonos 

gyventojai juos sutikę „entuziastingai“ (!). Po atkaklių mūšių 12 val. lenkams 

pavyko užimti Klepočių ir Vaikštenių kaimus 83 . 

Tą pat dieną nuo 14 iki 18 val. lenkai didelėmis jėgomis (beveik 2 pėstininkų 

batalionai ir 1 raitelių eskadronas) puolė Leipūnų kaimą. Vietos partizanams 

smarkiai pasipriešinus, lenkai to kaimo užimti neįstengė. Kovų metu jie patyrė ir 

nemažų nuostolių: 4 kariai buvo nukauti, 6 sužeisti ir 2 pateko lietuvių nelaisvėn. 

Abu belaisviai buvo 31 „celny“ bataliono (pasienio apsaugos dalies – V. L.) III 

kuopos kareiviai. Vienas vietos gyventojas buvo lengvai sužeistas 84 . 

smarkios kovos tarp lenkų kariuomenės ir lietuvių partizanų tą dieną vyko prie 

Pūčkarnių kaimo ir Leipūnų viensėdžio. Puldami gausiomis pajėgomis lenkai Pūčkarnių 

kaimą užėmė, nors ir buvo nukautas jų 1 karininkas, o 15 „celny“ bataliono 

kulkosvaidžių kuopos 1 kareivis pateko į nelaisvę. Lietuviai nuostolių nepatyrė. 

Vis dėlto iki tos dienos vakaro lenkų kariuomenei minėtame ruože pavyko užimti 

šiuos punktus: geležinkelio liniją tarp Valkininkų ir Rūdiškių stočių, Karpiškių, 

80 

matas naujokas, kautynės su lenkais 1923 m. vasario 15–23 dienomis, Karys, niujorkas, 1975, nr. 

6, p. 204. 

81 

dr. a. rukša, Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, t. 3, p. 407. 

82 

v. j. lenkų lietuvos puolimas, Karys, 1923 02 22–28, nr. 8. 

83 ten pat. 

84 

lenkų kariuomenės puolimas neutralios zonos valkininkų–rūdiškių geležinkelio stočių ruože va- 

sario 15 d., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 95.


1 schema. Valkininkų–Rūdiškių kautynės 1923 m. vasario 15–23 d. 

(iš kn. Dr. A. Rukša, Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, t. 3, cleveland, 1982) 

183

184 


Kuklių, Pūčkarnių, Vaitakarčmio, Klepočių, Vaikštenių, Ąžuolijų kaimus, Leipūnų 

viensėdį ir Valkininkų geležinkelio stotį. šiose kovose lenkų partizanai nedalyvavo. 

Puolančios lenkų kariuomenės užnugaryje buvo lenkų baudžiamoji žandarmerija 85 . 

Vasario 16 d. lenkų kariuomenė, verždamasi pirmyn į vakarus nuo Valkininkų–Rūdiškių 

geležinkelio linijos, 9 val. privertė mūsų partizanus pasitraukti iš 

Leipūnų kaimo ir prisiartino prie lietuvių kariuomenės sargybų neutralios zonos 

pasieny. Puldama gerokai didesnėmis jėgomis, lenkų kariuomenė per dieną mūsų 

kariuomenės sargybų linijoje užėmė Žilinų, Panošiškių, Jakėnų, strielčiškių, Kalėnų, 

spenglininkų, Daugėliškių, solomiankos, smalių kaimus. Lietuvių sargybos 

atsitraukė ties Kaniūkų–Damononių–Vergakiemių–Puodžių kaimų linija 86 . 

naktį iš vasario 16 į 17 d. lietuviai mėgino strielčiškius susigrąžinti, bet gausios 

lenkų kariuomenės pajėgos šį puolimą sustabdė 87 . 

susiklosčius tokiai nepalankiai padėčiai, III pėst. divizijos vadas plk. ltn. I. 

Musteikis vasario 16 d. 23 val. įsakė VI pėst. pulko vadui plk. ltn. Pr. Tvaronui imtis 

visų priemonių buvusiai ankstesnei padėčiai atstatyti 88 . VI pėst. pulko vadas plk. ltn. 

Pr. Tvaronas, vykdydamas minėtą įsakymą, pakėlė ant kojų atsargoje buvusius I ir 

III batalionus. nepaisant šalčio, užpustytų kelių, abu minėti batalionai su pulko vado 

žinioje buvusia VI baterija itin greitai atskubėjo į onuškį, atlikdami 40 km žygį. 

Tuo metu pulko IV ir V kuopų sargybos iš savo postų jau buvo pasitraukusios 

ir tik VI kuopa dar laikėsi užimtose pozicijose. susipažinęs su realia padėtimi vietoje, 

plk. ltn. Pr. Tvaronas įsakė I bataliono vadui kpt. K. Mackevičiui, susitelkus 

Gruožninkuose, pulti ir užimti spenglininkų, Kaniūkų, Kalėnų, strielčiškių kaimus. 

II bataliono vadu pulko vadas vietoj ltn. Vyt. Burago paskyrė kpt. J. Barkauską. 

Bataliono puolimą turėjo paremti VI baterija. III bataliono vadui kpt. A. sinkevičiui, 

įsakyta susitelkus samninkėliuose, pulti ir užimti Gudakiemio kaimą 89 . 

Vykdydamos pulko vado įsakymą, vasario 17 d. VI pėst. pulko dalys dėjo 

daug pastangų ankstesniajam sargybų išdėstymui atstatyti. Tam buvo surengta 

keletas kontrpuolimų. Kai kuriuos iš jų rėmė artilerija. I kuopa puolė ir užėmė 

spenglininkus; II kuopa užėmė Kaniūkus, tačiau iš Kalėnų kaimo išvyti priešo 

nepavyko; III kuopa užėmė zakorius ir juose įsitvirtino; III bataliono daliniai 

85 

lenkų kariuomenės puolimas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 95–97. 

86 

reliacija mūšių su lenkais 1923 02 14–23 rajone į vakarus nuo geležinkelio linijos valkininkai–rūdiškės, 

LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 144. 

87 

ten pat. 

88 

iii pėst. divizijos štabo 1923 02 16 telefonograma nr. 202 vi pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 

3, b. 418, l. 144. 

89 

matas naujokas, kautynės su lenkais..., p. 205–206.


užėmė Gudakiemio kaimą. Tą dieną buvo surengta daug kontrpuolimų, kuriuos 

rėmė artilerija. smarkesni smūgiai buvo kreipti į smalių kaimą, kur buvo vienas 

priešo pėstininkų batalionas su kulkosvaidžiais, ir į gretimus solomiankos 

ir Daugėliškių kaimus. Iš pastarųjų dviejų kaimų priešas buvo išvytas. Lenkai, 

gavę pastiprinimą, išsilaikė tik smalių kaime 90 . 

Puolant lenkus (vasario 17 d.) strielčiškių–Palielukio kaimų ruože, išryškėjo 

dideli artilerijos trūkumai. VI lengvoji baterija savo užduotį vykdė gerai, 

tačiau Ix lengvoji baterija (vokiškos patrankos) nesugebėjo laiku užimti pozicijų 

ir atidengti ugnies. 5 sviediniai krito visai kita kryptimi – 2–3 km į šalį nuo taikinio, 

kiti sviediniai krisdavo tai priešais, tai mūsų puolančios pėstininkų grandinės 

užnugaryje. Vasario 18 d. apie 15 val. dėl netikslaus Ix baterijos šaudymo 

Vergakiemio kaime sviediniais buvo sužeisti 2 mūsų kareiviai, iš kurių 1 mirė. 

Tarp stebėjimo punkto ir šios baterijos blogai veikė telefono ryšys. Iš vasario 18 

d. iššautų 242 sviedinių 48 užtaisai visai nesuveikė, apie 15 proc. suplyšo tūtos ir 

apie 15 proc. sviedinių nepasiekė priešo pozicijų. Pulko vadui plk. ltn. Pr. Tvaronui 

sustabdžius Ix baterijos ugnį, strielčiškių kaimą atakavo vien tik pėstininkai 

ir jį užėmė 91 . Lenkai mūšiuose su lietuviais savo artilerijos niekur nenaudojo. 

Kovų ties strielčiškiais metu į nelaisvę paimti 15 „celny“ bataliono IV kuopos 

1 vadas ir 2 kareiviai. Vietos gyventojų pranešimais, vasario 17–18 d. lietuvių 

kontrpuolimo metu buvo nukauta 18 lenkų kareivių, o 45 buvo sužeisti. 

Mūsų VI pėst. pulko nuostoliai tomis dienomis: 3 nukauti, 11 sužeistų, 4 pateko 

nelaisvėn ir 8 kareiviai dingo be žinios 92 . 

naktį iš vasario 17 į 18 d. mūsų kariuomenė atsiėmė iš lenkų smalius. 

Vasario 17 d. lenkai veržėsi ir kairiajame III pėst. divizijos sparne. Čia jiems 

pavyko užimti mums skirtos neutralios zonos chvoščyznos, Jančiūnų ir Viliūniškių 

kaimus prie Vievio–Rykantų ruožo geležinkelio linijos. Po to puolė nuobariškių 

kaimą, bet buvo nuo jo nuvyti 93 . naktį iš vasario 18 į 19 d. lenkai pasitraukė iš 

chvoščyznos, Jančiūnų, Daniliškių, Viliūniškių kaimų ir apsistojo ties Tautų sąjungos 

Tarybos nustatyta linija. Tačiau iš Ausieniškių, Karageliškių ir Žarnavalkos 

neutralioje zonoje tarp geležinkelio, Vievio ir neries upės nepasitraukė 94 . 

90 

iii pėst. divizijos bare vasario 17 d., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 101. 

91 

vi pėst. pulko vado plk. ltn. pr. tvarono 1923 02 19 slapta telefonograma nr. 103 iii pėst. divizijos 

vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 111. 

92 

iii pėst. divizijos bare 1923 02 17–18 d., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 103–104. 

9 


94 

iii pėst. divizijos susirašinėjimas su gen. štabo operacijų skyriumi 1923 02 18, LCVA, f. 929, ap. 3, 

b. 360, l. 105. 

185

186 


Vasario 19 d. 8 val. lenkai puolė į šiaurės vakarus nuo Valkininkų geležinkelio 

stoties esantį Palielukio kaimą ir jį užėmė. Tačiau po 3 valandų mūsų 

kariuomenė per VI pėst. pulko dalių kontrpuolimą jį atsikovojo 95 . 

Vasario 21 d. 1 val. 30 min. IV pėst. divizijos dalys pietuose puolė lenkus, 

norėdami iš jų perimti Paakmenės kaimą. Puolime dalyvavo 85 kareiviai, 2 karininkai 

su sunkiaisiais ir 4 su lengvaisiais kulkosvaidžiais. Tačiau lenkai, turėdami 

stipresnes pajėgas ir pritraukę rezervus, mūsų puolimą atrėmė. Lietuviai patyrė 

tokius nuostolius: 3 kareiviai sužeisti, 1 sužeistas pateko lenkams į nelaisvę, 5 

dingo be žinios, netekta 1 lengvojo kulkosvaidžio. Lenkų 4 kareiviai nukauti. 

Mūšio metu išeikvota 18000 šovinių ir panaudotos 22 granatos. Po 3 valandas 

užtrukusio mūšio lietuvių dalys pasitraukė. Tą pačią dieną susirėmimai 

su lenkais įvyko ties Paručių ir Kamiankos kaimais 96 . Iš Valkininkų į Mielupių, 

Bortelių, Biekšų ir smalninkų kaimus buvo atsiųsta daugiau lenkų kareivių. Prie 

geležinkelio tilto ties Pamerkių kaimu pastatytos 2 patrankos 97 . 

Po šių susirėmimų įtampa Varėnos–Valkininkų bare pamažu atslūgo. Vasario 

23 d. lenkai pasitraukė iš Paakmenės, o dar po poros dienų paliko Kalėnų ir aplinkinius 

kaimus. šiapus neutralios zonos nebeliko nė vienos lenkų užimtos vietovės. 

Lenkai pirmieji užėmė jiems skirtas neutralios zonos vietoves ir pradėjo 

žymėti naują administracinę liniją, kuri Lietuvoje buvo vadinama demarkacine 

linija. Ją nuvedus, mūsų kariuomenės daliniai užėmė Lietuvai skirtą neutralios 

zonos dalį. Vėliau jie buvo pakeisti pasienio policija. 

Taigi Pamerkio–Valkininkų–Rūdiškių rajone visa neutrali zona, taip pat ir 

Varėnos–Valkininkų–Rūdiškių geležinkelis atiteko lenkams. šio ruožo lenkų 

užimtoje zonoje beveik visi gyventojai buvo lietuviai. 

ši demarkacijos linija išliko iki 1939 m. rugsėjo mėn. 

III pėst. divizijos štabo duomenimis, mūšių su lenkais Valkininkų–Rūdiškių 

bare 1923 m. vasario 14–23 d. VI pėst. pulkas neteko 3 žmonių, 13 buvo sužeisti, 

9 pateko nelaisvėn ir 1 karininkas su 2 kareiviais dingo be žinios. Paimta nelaisvėn 

1 lenkų karininkas ir 9 kareiviai, o 4 kareiviai žuvo 98 . M. naujoko teigimu, 

ginant Lietuvos teritoriją, žuvo 8 VI pėst. pulko ir 2 IV pėst. divizijos (Alytaus 

įgulos) kareiviai 99 . 

95 ten pat, l. 106. 

96 iv pėst. divizijos bare 1923 02 21, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 110–111. 

97 ten pat. 

98 l. e. iii pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. a. gepfnerio 1923 07 12 slaptas raštas nr. 236 gen. 

štabo operacijų skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 144. 

99 matas naujokas, kautynės su lenkais..., p. 207.


VI pėst. pulko kariai ir jo vadas plk. ltn. Pr. Tvaronas kovose parodė daug 

ryžto ir drąsos. 8 karininkai, tarp jų ir pulko vadas, bei apie 30 kareivių ir puskarininkių 

buvo apdovanoti Vyčio Kryžiais 100 . 

Aptarus 1923 m. vasario 18 d. sėkmingai pasibaigusias VI pėst. pulko kovas 

ties strielčiškėmis, paminėtinas dar vienas reikšmingas įvykis – incidentas 

su Anglijos karo atstovu prie Lenkijos Vyriausybės gen. A. carton de Wiart. Tą 

dieną III kuopos vadui kpt. P. soltanui su savo kariais užėmus strielčiškius ir 

juose įsitvirtinus, apie 16 val. iš neutralios zonos atvyko minėtas anglų generolas 

A. carton de Wiart, lydimas adjutanto mjr. e. H. Grandt ir dviejų lenkų karininkų 

– kpt. Dunin–Wasowicz ir kpt. Mirski. Jie ieškojo prieš tai čia su lietuviais kovojusios 

lenkų kuopos. Mūsų kariuomenės sargybos minėtus karininkus sulaikė 

ir pristatė kuopos vadui, buvusiam tuo metu zakorių kaime, kur jie pernakvojo. 

Rytojaus dieną anglų karininkai buvo pakviesti vykti į pulko štabą onuškio 

miestelyje. Anglų generolas kategoriškai atsisakė tai daryti, pareikšdamas, jog 

jeigu Lietuvos vadovybė su juo norinti pasimatyti, jis sutinkąs jos palaukti zakorių 

kaime. Apie tai buvo pranešta onuškyje buvusiam VI pėst. pulko vadui plk. 

ltn. Pr. Tvaronui. šis, pasitaręs su III pėst. divizijos vadu plk. ltn. I. Musteikiu, 

per I bataliono vadą kpt. K. Mackevičių, o šis per III kuopos vadą kpt. P. soltaną 

pranešė generolui, jog, atsisakius vykti, jie į pulko štabą būsią pristatyti jėga. Vasario 

19 d. rytą gen. A. carton de Wiart su abiem lenkų karininkais, lydimi mūsų 

karininko Jasėno ir dviejų raitų žvalgų, apie 9 val. rogėmis atvyko į pulko štabą. 

Pristatant juos į štabą, fizinė jėga nebuvo panaudota, jie tik buvo nuginkluoti ir 

su užrištomis akimis. Minėtą misiją III pėst. divizijos vadas plk. ltn. I. Musteikis 

savo asmeniniu automobiliu atvežė į Kruonį, o ten buvo atsiųstas iš Kauno 

automobilis su kariuomenės vado gen. ltn. J. stanaičio adjutantu, kuris anglų 

karininkus priėmė ir su jais išvyko į Kauną. Čia jie buvo apgyvendinti „Rūtos“ 

viešbutyje. Vasario 20 d. įsikišus Anglijos atstovybei, jie buvo paleisti. Kitą dieną 

abu anglų karininkai traukiniu per Virbalį išvyko iš Lietuvos 101 . 

Apie anglų generolo ir jo palydovų sulaikymą užsienio (ypač anglų ir prancūzų) 

spaudoje buvo daug ir piktai rašoma. Anglijos Vyriausybė įteikė Lietuvos 

Vyriausybei notą ir pareikalavo pasiaiškinti. Lietuvos Vyriausybė dėl gen. A. 

100 ten pat. 

101 iii kuopos vado kpt. p. soltano 1923 02 19 d. pranešimas i bataliono vadui nr. 21, LCVA, f. 929, 

ap. 3, b. 418, l. 46–47; vi pėst. pulko ltn. k. jasėno 1923 02 19 pareiškimas nr. 10 ii bataliono vadui, 

ten pat, l. 47–48; vi pėst. pulko vado plk. ltn. pr. tvarono 1923 02 21 pareiškimas nr. 10 iii pėst. 

divizijos vadui plk. ltn. i. musteikiui, ten pat, l. 43; l. e. gen. štabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt. 

s. pundzevičiaus 1923 03 01 paaiškinimas apie patekimą į lietuvos teritoriją anglų gen. a. Carton de 

Wiart ir mjr. e. H. grandt, ten pat, l. 62. 

187

188 


carton de Wiart sulaikymo Anglijos Vyriausybės atsiprašė. 

Karo istorikas plk. ltn. K. Ališauskas vėliau išeivijos spaudoje gyrė anglų 

generolą kaip tikrą anglų džentelmeną, apie jo sulaikymą niekam nieko nesakiusį 

102 . Tačiau visiškai kitokio įvertinimo minėtas anglų generolas susilaukė 

išeivijos spaudoje iš plk. o. urbono. Jo teigimu, šis generolas buvęs „100% aršus 

lenkomanas“, gynęs vien tik lenkų interesus, kiekviena proga mėginęs lietuvius 

įžeisti ir pažeminti. Generolo knygoje „Laiminga odisėja“ akivaizdžias jo 

simpatijos lenkams ir neapykanta lietuviams. Dar 1923 m. jis gavęs Lenkijoje 

išsinuomoti dvarą, už kurį nereikėjo lenkams mokėti nė vieno zloto nuomos. 

Ten išgyvenęs iki II pasaulinio karo. Knygoje minima, kad net pats Pilsudskis, 

pasikvietęs pas save šį generolą, padėkojo jam už tą didelį patarnavimą, kurį jis 

padaręs Lenkijai 103 . 

5. Lenkų karinės akcijos neutralios zonos 

Širvintų–Giedraičių ruože 

1921 m. pradžioje šį neutralios zonos barą nuo dešiniojo neries upės kranto 

ties Valiukiškių kaimu iki Latvijos sienos ties Kurzumo dvaru saugojo I pėst. 

divizija. nagrinėjamuoju laikotarpiu jai paeiliui vadovavo: gen. ltn. st. nastopka 

(1920 08 23–1921 07 29), gen. ltn. K. Kleščinskas (1921 07 29–1923 08 03), plk. 

P. Tamašauskas (IV pėst. pulko vadas), nuo 1923 08 03 tas pareigas ėjęs laikinai. 

Divizijos štabas buvo ukmergėje. Diviziją sudarė I, IV ir VII pėst. pulkai, IV 

ir x lauko baterijos, šarvuotas automobilis ir pionierių būrys. Prie divizijos dar 

buvo priskirtas III dragūnų „Geležinio Vilko“ pulko vienas eskadronas, kuris 

dislokuotas zarasuose 104 . 

IV pėst. pulkas (vadas – kpt. J. Variakojis) saugojo barą nuo Valiukiškių iki 

Rimučių kaimo imtinai. Pulko štabas buvo Paširvinčio dvare. Pulkui buvo priskirta 

x lauko baterija, būriais suskirstyta Musninkų dvare ir Michailiškių vienkiemyje. 

Minėtą barą pulkas gynė vieno bataliono pajėgomis. Jo štabas buvo Musninkuose, 

kiti du batalionai buvo atsargoje: vienas Levainių dvaro rajone, o kitas Musninkuo- 

102 

k. ališauskas, kautynės prie valkininkų ir rūdiškių geležinkelio ruožo 1923 m. vasario 15–23 d., 

Karys, niujorkas, 1972, nr. 9, p. 327. 

103 

o. urbonas, anglų generolo sulaikymas, Karys, niujorkas, 1973, nr. 4, p. 127. 

104 

i pėst. divizijos štabo karo dienynas kovų su lenkais metu (1921–1922 m.), LCVA, f. 929, ap. 3, b. 

337, l. 1.


se. Batalionai jiems patikėtą barą saugojo iš eilės, pasikeisdami 105 . 

Barą nuo Rimučių kaimo iki Giedraičių ežero vakarinio kranto saugojo I 

pėst. pulkas (vadas – mjr. Vl. skorupskis). Jo štabas buvo Bartkūnų kaime, netoli 

ukmergės–širvintų plento. Pulkas barą taip pat saugojo vienu batalionu, kurio 

štabas buvo staškūniškyje. II batalionas buvo išsidėstęs Rubikonių kaimo apylinkėje, 

o III – Bagaslaviškio miestelyje. 

VII pėst. pulkas (vadas – plk. ltn. edv. Adamkevičius) ir jo štabas buvo 

ukmergėje. Čia buvo ir divizijos maisto, pašaro bei artilerijos sandėliai 106 . 

1921 m. vasario 1 d. divizijos vado gen. ltn. st. nastopkos įsakymu IV ir 

VII pėst. pulkai apsikeitė vietomis – baro apsaugą perėmė VII pėst. pulkas. Be 

to, šio pulko vadui buvo įsakyta perimti savo žinion tilto per nerį ties Čiobiškiu 

apsaugą ir pastatyti ten nuolatinę sargybą 107 . 

Priklausomai nuo nestabilios politinės situacijos ir neutralios zonos pasienyje 

vykstančių dažnų lenkų kariuomenės pergrupavimų ir jos veiksmų, lietuvių karinių 

dalių (batalionų, kuopų, sargybų) dislokacija taip pat dažnai buvo keičiama. 

Vietoje lenkų spaudoje skelbiamos gen. L. Želigovskio kariuomenės demobilizacijos 

1921 m. vasario mėn. pabaigoje pastebėtas jos mobilizavimas ir raginimas 

kovų su lietuviais metu iš Lenkijos atvykusiems kariams pasilikti Vilniaus 

krašte savanoriais arba papildyti organizuojamos vietinės milicijos bei partizanų 

būrius. Vasario 22 d. bare prieš širvintas buvo išsidėstęs lenkų I Vilniaus pulkas, 

kurio štabas – Maišiagaloje. Čia buvo telkiamos vis naujos pėstininkų dalys. 

Bare prieš Giedraičius sutelktas xIII ulonų pulkas, kurio štabas buvo Paberžėje. 

Lenkų karinė vadovybė niekaip negalėjo atleisti lietuviams už patirtą gėdingą 

pralaimėjimą 1920 m. lapkričio mėn. pabaigoje ties širvintomis, Giedraičiais bei 

Musninkais ir, pasitaikius pirmai progai, siekė revanšo 108 . 

Kaip jau minėjome, nuo 1920 m. pabaigos abiejų pusių (lietuvių ir lenkų) kariams 

buvo draudžiama peržengti neutraliąją zoną. Iš pradžių ir vieni, ir kiti šio reikalavimo 

laikėsi. Tačiau jau 1921 m. pabaigoje lenkai nedidelėmis partizanų grupėmis 

ėmė vykdyti ne tik neutralios zonos gyventojų, bet ir jos pasienyje buvusių lietuvių 

lauko sargybinių, sargybų ir net užtvarų užpuldinėjimus ir apšaudymus. Toliau tie 

užpuldinėjimai įvairiose širvintų–Giedraičių rajono vietose vyko 2–3 kartus per savaitę, 

juose neretai dalyvaudavo ir uniformuoti reguliariosios kariuomenės kariai. 

105 

ten pat. 

106 


107 

ten pat, l. 5, 9. 

108 

ten pat, l. 7–8. 

189

190 


Pirmas toks 15 ginkluotų lenkų kareivių apsilankymas neutralioje zonoje 

įvyko jau 1921 m. sausio 14 d. netoli širvintų esančiame Beržės kaime. Apiplėšę 

gyventojus, lenkai pasitraukė 109 . naktį iš vasario 3 d. į 4 d. į Viršuliškių dvarą 

atvykę lenkai ėmė šaudyti į Daubariškio kaime buvusias lietuvių sargybas. Dviejų 

lenkų kulkosvaidžių ugnis buvo atidengta ir iš Papiernios kaimo. Lenkai kurį 

laiką šeimininkavo minėtame Papiernios bei Paspėrių ir Meiliūnų kaimuose 110 . 

Tuo metu netoli širvintų miestelio buvusiame Akmenių dvare stovėjo I 

pėst. pulko kuopa. Kovo 18 d. jos vadas, gavęs žinią, jog širvintų link artėja 

lenkų kareivių kuopa, pasiuntė 4 kareivius į miestelį žinios patikrinti. širvintose 

tie kareiviai lenkų buvo netikėtai užklupti, pateko nelaisvėn ir 3 vietoje sušaudyti, 

vienam iš jų pavyko pasprukti. Tuo metu į pietus nuo širvintų miestelio 

sargyboje buvę VII pėst. pulko 2 kareiviai, išgirdę šaudymą, nuėjo pasižvalgyti. 

Jie irgi lenkų buvo suimti ir ties Kielių kaimu taip pat sušaudyti. Apiplėšę keletą 

miestelio gyventojų, lenkai pasitraukė. nužudyti lietuvių kariai kovo 19 d. buvo 

iškilmingai palaidoti ukmergės kapinėse 111 . 

Kraupų nusikaltimą lenkai įvykdė tų metų kovo 22 d. Įtardami palankumu lietuviams, 

jie Jauniūnų kaime sušaudė kleboną kunigą Kazimierą Lajauską 112 į Vilnių 

vykusį pirkti zibalų bažnyčiai liturginių daiktų. ši žinia sukrėtė Lietuvos visuomenę. 

Lenkams į neutralios zonos pasienį širvintų–Giedraičių bare telkiant vis 

daugiau kariuomenės ir padažnėjus jų provokacijoms, generalinis štabas 1921 

04 16 įsakė I, IV ir VII pėst. pulkų vadams griežčiau kontroliuoti savo karių, 

šaulių bei partizanų veiksmus, neleisti jiems peržengti neutralios zonos linijos, 

kad nesudarytų lenkų vadovybei preteksto imti prieš Lietuvą stambių puolamųjų 

veiksmų ir užgrobti jos naujų teritorijų. nusižengusius šiam įsakymui įsakyta 

perduoti karo lauko teismui 113 . 

1921 m. gegužės 17–18 d. I pėst. divizijos dalių dislokacijoje įvyko tam 

tikrų pokyčių. I pėst. pulkas su I baterija, šarvuotu automobiliu ir automobilių 

būriu persikėlė į ukmergės rajoną ir perėmė iš jame buvusio IV pėst. pulko visas 

įgulas bei sargybas. Jis liko I pėst. divizijos rezerve. Iki tol šio pulko saugotą barą 

perėmė kpt. J. Variakojo vadovaujamas IV pėst. pulkas su IV lauko baterija 114 . 

109 


110 


111 

i pėst. divizijos vado gen. ltn. st. nastopkos 1921 03 20 telefonograma nr. 76 generalinio štabo 

viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 305, l. 49–50. 

112 

i pėst. divizijos štabo karo dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 337, l. 11. 

113 ten pat, l. 14. 

114 ten pat, l. 22.


Tačiau tuo persitvarkymai I pėst. divizijos gyvenime nesiliovė. 1921 m. 

liepos 29 d. I pėst. divizijos vadą gen. ltn. st. nastopką paskyrus kariuomenės 

inspektoriumi, vadovavimą divizijai perėmė plk. K. Kleščinskas 115 . Rugsėjo 19 

d. VII pėst. pulkas (vadas – plk. ltn. edv. Adamkevičius) buvo perkeltas į Žiežmarius 

III pėst. divizijos vadovybės žinion. Tuo tarpu į ukmergę I pėst. divizijos 

vadovybės žinion buvo atsiųstas iš III pėst. divizijos rezerve buvęs III pėst. 

pulkas (vadas – mjr. A. Jakaitis), kuris perėmė iš I pėst. pulko visas įgulos sargybas 

116 . Iki tol saugotą VII pėst. pulko barą perėmė I pėst. pulkas (vadas – mjr. 

Vl. skorupskis). IV pėst. pulko vadą kpt. J. Variakojį dar rugsėjo 1 d. paskyrus 

eiti III pėst. divizijos štabo viršininko pareigas, vadovauti minėtam pulkui buvo 

paskirtas plk. P. Tamašauskas 117 . 

Po visų šių pertvarkymų 1922 m. sausio 1 d. I pėst. divizijoje buvo I, III ir 

IV pėst. pulkai, I artilerijos pulko I, IV ir VII baterijos ir laikinai priskirtos karinės 

dalys: II pionierių kuopa, I automobilių komanda ir šarvuotas automobilių 

būrys. Divizijos štabas su komandomis ir toliau liko ukmergėje. I pėst. pulkas 

saugojo barą nuo Valiukiškių kaimo prie neries iki Rimučių kaimo. Baras, kaip 

ir anksčiau, buvo saugomas vienu batalionu, kurio štabas buvo Paširvinčio dvare. 

Kuopų vadai buvo Kunigiškiuose, Musninkuose ir Lapšių dvare. Kitos pulko dalys 

buvo atsargoje Gelvonų dvaro rajone. Pulko štabas irgi buvo Gelvonų dvare. 

IV pėst. pulkas užėmė barą nuo Rimučių kaimo iki Giedraičių miestelio imtinai. 

Jo štabas buvo šešuoliuose. Pulkas barą saugojo taip pat vienu batalionu, kurio 

štabas buvo staškūniškio kaime. Kuopų vadai buvo Akmenių, šešuolėlių, Martyniškių 

kaimuose. Kitos pulko dalys buvo atsargoje šešuolių miestelio rajone. 

III pėst. pulkas saugojo barą nuo Giedraičių iki sienos su Latvija. Barui 

ginti buvo skirtas taip pat vienas batalionas, kurio štabas buvo utenoje. Kuopų 

vadai buvo Molėtuose, Kuktiškėse ir Gateliuose. Pulko štabas ir kitos dalys, kaip 

minėjome anksčiau, buvo ukmergės mieste ir rajone 118 . 

Lenkų karinė vadovybė, siekdama revanšo dėl anksčiau minėto pralaimėjimo 

lietuviams 1920 m. pabaigoje, neutralioje zonoje išskirtinį dėmesį skyrė 

širvintų bei Giedraičių vietovėms ir bet kokiais būdais siekė jas užimti. šios 

vietovės lenkams buvo itin reikšmingos keliais aspektais: a) strateginiu – nuo 

stambaus širvintų miestelio iki Vilniaus tebuvo apie 50 km, o nuo Giedraičių 

– dar mažiau; b) abu miesteliai ir jų apylinkės buvo smarkiai sulenkinti ir dalis 

115 1921 m. įsakymai lietuvos kariuomenei, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 37, l. 231. 

116 i pėst. divizijos štabo karo dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 337, l. 40. 

117 1921 m. įsakymai lietuvos kariuomenei, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 37, l. 266. 

118 i pėst. divizijos štabo karo dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 337, l. 59. 

191

192 


jų gyventojų siekė prisijungimo prie Lenkijos. Be to, neutralios zonos teritorijoje 

– širvintose – buvo susikūrusi lietuviškoji valdžia – valsčiaus valdyba, kuri 

Tautų sąjungos kontrolės komisijos buvo įgaliota atlikti vietos administracijos ir 

teismo reikalus. Pastarasis faktas lenkus labai siutino. 

Todėl neatsitiktinai jau 1921 m. gruodžio mėn. prieš lietuvių I pėst. divizijos 

saugomą barą lenkų karinė vadovybė sutelkė dideles karines pajėgas. Ypač 

daug buvo sukoncentruota kavalerijos. Vis dažniau uniformuoti lenkų kariai ėmė 

pulti lietuvių sargybas. Lietuviams palanki širvintų milicija, susiorganizavusi iš 

vietinių apylinkės jaunų vyrų, neįstengė viena širvintų miestelio ir jo gyventojų 

apginti. Pastebėję ar sužinoję apie besiartinančius lenkų partizanus, jie palikdavo 

miestelį, bėgdavo į Akmenius, kur buvo IV pėst. pulko kuopos karių rezervas su 

viršininku, ir prašydavo pagalbos. Tokiais atvejais lietuvių kariai patikrindavo 

gresiančio pavojaus mastą ir, jei leisdavo laikas ir įsitikindavo, jog lenkai tikrai 

artėja prie širvintų, atskirų sargybinių šautuvų ugnimi, dažniausiai iš tolokų distancijų, 

juos apšaudydavo ir priversdavo pasitraukti. 

Tuo metu širvintų milicijos organizavimu ir jos veikimu rūpinosi pats 

širvintų valsčiaus viršaitis Povilas Žukauskas ir jo pagalbininkai Petrauskas ir 

Gruzdys. Viršaitis itin sumaniai ir rūpestingai veikė lietuvių naudai ne tik organizuodamas 

miliciją, pildydamas fiktyvias knygas (bylas), reikalingas atsiskaityti 

Tautų sąjungos kontrolės komisijos nariams, bet ir palaikė glaudžius ryšius su 

IV pėst. pulko štabu ir baro viršininku. Atvykdamas kartas nuo karto į šešuolius, 

jis pranešdavo štabui apie sužinotus lenkų planus, bendrą padėtį širvintose ir 

apylinkėse. Lenkams pradėjus atkakliau miestelį puldinėti ir iškilus grėsmei jį 

prarasti, pageidaudavo būtinai suteikti ginkluotą karinę pagalbą jam apginti. Pulko 

vadovybė gerai suprato, jog lenkams užėmus širvintas ir juose įvedus savąją 

tvarką netoli esančiuose Akmenių ir šniponių kaimuose pulko sargybų padėtis 

būtų neįmanoma 119 . nuo to laiko lietuvių artimiausios sargybos buvo perspėjamos 

ir turėjo galimybę suteikti širvintoms pagalbą, dažniausiai panaudodamos 

šautuvų ugnį ir priversdamos lenkus pasitraukti. 

Tačiau vėliau, lenkams pradėjus puldinėti širvintas vis didėjančiomis pajėgomis 

ir iškilus pavojui netekti širvintų, ši ryšio priemonė neteko pirmykštės 

vertės, kol reikėjo ieškoti naujų sprendimų. 

Apie pasunkėjusią padėtį buvo informuota karo vadovybė Kaune ir paprašyta 

sutikimo pulkui veikti lenkų pavyzdžiu, t. y. leisti saugoti ir ginti širvintas perrengtiems 

civiliais rūbais kariams. Tačiau karo vadovybė, nors ir gerai suprato gresiantį 

119 trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko partizanų neutralioje zonoje širvintų–giedraičių rajone 

1922–1923 m. kautynių aprašymas, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 3.


širvintoms pavojų, peržengti neutralią zoną laikė rizikingu ir neleistinu dalyku. Ji 

motyvavo tuo, jog: 1) tai lenkams suteiktų pagrindą atvirai pulti žymiomis karinėmis 

pajėgomis ir užimti širvintas; 2) taip pasielgus, Tautų sąjungos kontrolės 

komisija Lietuvos valdžiai pridarytų daug nemalonumų. Be to, ir Lietuvos Vyriausybė 

niekada nebūtų nesutikusi sulaužyti Tautų sąjungos kontrolės komisijai duoto 

pasižadėjimo neleisti kariams peržengti neutralios zonos. 

Tačiau pulkas, siekdamas žūtbūt išlaikyti širvintas ir Giedraičius savo rankose, 

pasiryžo jokiu būdu neįsileisti lenkų į šiuos miestelius. neturėdamas kitos 

galimybės tai atlikti, jis, remdamasis lenkų pavyzdžiu, griebėsi nelegalių priemonių 

– prisiimdamas sau atsakomybę, savarankiškai, nepaisydamas Vyriausybės 

nusistatymo, įleido į neutralią zoną perrengtus civiliais rūbais savo karius. 

Taigi nuo 1922 m. gegužės 1 d. prasidėjo IV pėst. Lietuvos karaliaus Mindaugo 

pulko karių partizaninė veikla neutralioje zonoje 120 . 

Pirmąjį partizanų būrelio branduolį sudarė IV pėst. pulko VII, VIII ir Ix 

pėstininkų ir II kulkosvaidžių kuopų kariai savanoriai, ginkluoti vienu lengvuoju 

kulkosvaidžiu. Tam būreliui vadovauti pasisiūlė ltn. Petras Inickas, pavaduotojas 

– ltn. Domas Kavaliauskas. Palikus kuopose visus tapatybę įrodančius dokumentus, 

kariams buvo išduoti fiktyvūs asmens liudijimai su širvintų valsčiaus viršaičio 

P. Žukausko ir raštvedžio J. Ūsavičiaus parašais, patvirtinti valsčiaus antspaudu. 

Juose buvo nurodyta, jog šie žmonės neutralios zonos įvairių kaimų gyventojai 121 . 

šis partizanų būrelis savo tarnybą neutralioje zonoje vykdė gana sėkmingai, 

nors šių drąsuolių veikla buvo itin pavojinga ir daug sunkesnė negu atvirose 

kautynėse. Patekusieji vieni kitiems nelaisvėn, jie tuoj pat vietoje būdavo sušaudomi. 

Jiems ištisas naktis teko budėti saugant miestelį ir beveik kas antrą naktį 

atremti smulkius netikėtus lenkų puolimus, pasiskirstant į sargybas į rytus, pietus 

ar vakarus nuo širvintų, o būrelio branduoliui – miestelyje prie tilto. Poilsiui 

dienos metu dažniausiai pasilikdavo širvintos upės pakrantėje arba kartais dalis 

jų pasitraukdavo į Akmenius. 

Tuo metu lenkų partizanai į neutralią zoną dažnai pasikviesdavo kariuomenės 

dalis. Kariai čia ieškodavo maisto bei pašaro ir skleidė gandus, jog netrukus 

neutrali zona bus jų užimta. Rytinė neutralios zonos dalis buvo nuolatinėje lenkų 

partizanų („Milicja Ludowa Pasu neutralnego“) priežiūroje. neutralios zonos 

komendantu (neįgaliotu santarvininkų komisijos) savavališkai buvo pasiskelbęs 

Virbalis (buvęs Kauno miesto milicijos vadas, išdavikiškai perėjęs lenkų pusėn), 

120 


121 


193

194 


pasivadinęs sartonu. Jo štabas buvo Viršūniškių kaime. Lenkų partizanų užimta 

linija ėjo per Kernavę, Meiliūnų, Papiernios, Kantrimiškio, Avižonių, Ramaškonių, 

Alionių kaimus, o Giedraičių rajone – Akmenos, Pustilkos kaimus. Kiekviename 

iš šių kaimų stovėjo 5–10 ginkluotų partizanų grupės, vadovaujamos 

viršininkų. Dauguma partizanų buvo atsiųsti iš Vilniaus ir kt. dalių demobilizuoti 

kareiviai. Partizanai buvo gerai aprūpinti, jiems mokamas 25000–30000 lenkų 

markių atlyginimas per mėnesį. Grupės buvo gerai ginkluotos,. didesniosios turėjo 

kulkosvaidžių. Jų komendantas Virbalis–sartonas aprūpindavo partizanus 

reikiamais dokumentais bei leidimais nuvykti į Vilnių. širvintų valsčiaus valdybos 

išduoti dokumentai čia negaliojo 122 . 

širvintų ir Giedraičių miestelių gyventojai dėl nuolatinių partizanų susišaudymų 

buvo be galo įbauginti. Jiems teko patirti daug moralinių bei materialinių 

skriaudų. susirėmimų metu tarp gyventojų būdavo užmuštų ir sužeistų. Jie 

maldavo mūsų partizanus ir pulko vadovybę neįsileisti lenkų į miestelius, bandė 

sulaikyti lenkų puolimus ir taikiu būdu. Antai 1922 m. gegužės 27 d. buvo sukviestas 

širvintų miestelio ir apylinkių žymesnių asmenų susirinkimas, išrinkta 

komisija, į kurią įėjo širvintų bažnyčios kunigas Jonas novickis, stanislovas 

Kojala, Jonas Ūsavičius, Jonas Adomavičius, Juzefas siemanavičius ir kt., kuri 

turėjo derėtis su lenkų neutralios zonos komendantu Virbaliu–sartonu. Derybos 

nuėjo niekais, kadangi pastarasis išdidžiai ir ultimatyviai pareikalavo, kad lietuvių 

partizanai ir milicija tuojau paliktų širvintas ir neutralią zoną, teigdamas, jog 

jis esąs paskirtasis jos viršininkas 123 . 

Tačiau lenkai, negalėdami įveikti ir įsibrauti į širvintas, ruošėsi atkeršyti 

lietuvių partizanams, gerokai sustiprinę savo jėgas. 1922 m. naktį iš birželio 12 

d. į 13 d. įvyko pirmosios iš žymesnių kautynių tarp mūsų partizanų ir lenkų 

neutralioje zonoje. Tą naktį ltn. D. Kavaliauskas su grupele partizanų budėjo 

širvintose. Į vakarus, pietus ir pietvakarius nuo širvintų miestelio sustatęs 5 postus, 

pats su vienu eiliniu budėjo milicijos patalpose pietinėje miestelio dalyje. 

Ltn. P. Inickas su lietuviais partizanais budėjo Akmeniuose. Apie 1 val. pasigirdo 

pirmieji lenkų šūviai. Greit iš vakarų pusės pasirodė lenkų grandinė ginkluota 

lengvuoju kulkosvaidžiu, ji artinosi pamažu, apšaudydama žydų kapines, kur 

buvo lietuvių postas. netrukus pasirodė dar dvi lenkų grandinės su lengvaisiais 

kulkosvaidžiais, iš kurių viena slinko nuo Kielių kaimo, o kita – nuo Paširvinčio 

dvaro pusės. Mūsų postų sargybiniai traukėsi į pietinę miestelio dalį, iš kur 

122 

i pėst. divizijos štabo viršininko kpt. j. lanskoronskio 1922 04 25 slaptas raštas nr. 27 i pėst. pulko 


123 

trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 5–6.


apie 3 val. 30 min. pradėjo bendrai veikti prieš iš pietų atslenkančias grandines. 

Kovodami pietinėje dalyje mūsų partizanai tapo atkirsti nuo šiaurinės miestelio 

pusės, nes lenkų grandinė, slinkusi žydų kapinių link ir atstūmusi iš ten mūsų 

postą, įsiveržė į miestelį ties bažnyčia. Todėl ltn. D. Kavaliausko jėgos liko atkirstos 

nuo savo rezervo ir lenkų apsuptos iš trijų pusių. Ltn. D. Kavaliauskas, 

pasinaudojęs tebesančia ankstyvo ryto tamsa, prasiveržė Rimučių kaimo link. 

Pasiekęs mišką sustojo ir pradėjo kontrpuolimą prieš lenkus, kurių grandinės 

jau buvo įsiveržusios ir užėmusios pietinę širvintų miestelio pusę. Tuo pat metu 

ltn. P. Inickas, padalijęs savo rezervą į dvi dalis, pradėjo puolimą. Viena grupė 

su lengvuoju kulkosvaidžiu, kuriai jis pats vadovavo, prisiartinusi prie širvintos 

upės pakraščiu, netikėtai atakavo lenkus iš rytų pusės. Antra grupė, vadovaujama 

jaun. psk. J. Dovydėno, puolė vieškeliu. Dabar jau lenkai mūsiškių buvo apsupti 

iš trijų pusių: iš vakarų juos supo ltn. D. Kavaliauskas, iš šiaurės – jaun. psk. J. 

Dovydėnas ir iš rytų ltn. P. Inickas su savo grupėmis spaudė lenkus. 

Lenkai kontrpuolimo neatlaikė. nors jų vadai stengėsi sulaikyti savuosius 

šaukdami „Pirmyn, pirmyn!“ („naprzód, naprzód“), o kartais net lietuviškai „Valio!“, 

veikiausiai norėdami suklaidinti mūsiškius, tačiau visos trys susipainiojusios 

grupės paskubomis, atsišaudydamos, traukėsi pietų pusėn – Kielių kaimo link. 

Iš 150 dalyvavusių kautynėse lenkų dauguma buvo uniformuoti ulonai. 

šiose kautynėse lenkų jėgos 5–6 kartus viršijo lietuvių jėgas. Lenkų nuostoliai, 

patikimų vietinių gyventojų žiniomis, buvo tokie: 3 nukauti, 3 sunkiai ir 8–10 

lengvai sužeisti. Lietuvių – mirtinai sužeistas jaun. psk. J. Dovydėnas, kuris dar, 

nors ir sunkiai sužeistas, nušovė vieną lenką. su buvusiais partizanais milicininkas 

Aleksandras Molis pateko į lenkų nelaisvę ir buvo vietoje sušaudytas. 

Kautynių metu gerokai nukentėjo ir širvintų miestelis: nukautas 1 žydų tautybės 

gyventojas, o keletas buvo lengvai sužeisti. Iš viso mūsų partizanų būrelio, 

veikusio labai drąsiai ir energingai, ypač verti pagarbos abu vadai – ltn. P. Inickas 

ir ltn. D. Kavaliauskas, jaun. psk. J. Dovydėnas, jaun. psk. Vaclovas Daukšys ir 

eil. stasys staškus ir kt. 124 

Kadangi šiose kautynėse IV pėst. pulkas turėjo nuostolių ( keletas karių 

užmušta ir sužeista), partizanų veikimo neutralioje zonoje paslapties nuo vadovybės 

išlaikyti nebuvo galima. Teko su baime pranešti ir neramiai laukti karo vadovybės 

bei Vyriausybės reagavimo. Tačiau iš abiejų buvo sulaukta visiško moralinio 

pasitenkinimo ir pritarimo. Pats kariuomenės vadas gen. ltn. J. stanaitis 

ir generalinio štabo viršininkas gen. ltn. M. Katchė dalyvavo žuvusiųjų karžygių 

124 1922 m. birželio 12–13 d. įvykių dėl širvintų aprašymas, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 399, l. 28. 

195

196 


laidotuvėse ukmergėje ir ant jaun. psk. J. Dovydėno lavono krūtinės užsegė Vyties 

Kryžių. nuo tos dienos tiek Vyriausybės, tiek karo vadovybės nusistatymas 

dėl širvintų gynybos griežtai pasikeitė pulko naudai. Vyriausybės vardu buvo 

padėkota už atliktą vertingą žygį, pažadėtą patenkinti pulko pageidavimus, nekliudyta 

peržengti neutralios zonos. Kartu buvo įspėta ir toliau veikti kuo atsargiausiai, 

kaip ir iki tol – be dokumentų ir uniformų. nuo tos dienos pulko vadui 

buvo leista padidinti partizanų skaičių iki 64 žmonių. Teigiamai buvo išspręstas 

klausimas ir dėl partizanų aprūpinimo maistu bei alga. Vyriausybės nutarimu nuo 

1922 m. liepos 1 d. pulkas pagal įstatymą gavo teisę leisti partizanus neribotų 

atostogų, aprūpinti maistu iš pulko atsargų. Vidaus reikalų ministerija padidino ir 

jų algas: karininkams buvo mokama po 1500, o kareiviams – po 880 auksinų per 

mėnesį. IV pėst. pulkas privalėjo juos aprūpinti ginklais 125 . 

Po anksčiau minėto pralaimėjimo lenkai nenurimo. Priešingai – agentų bei 

pabėgėlių iš neutralios zonos gyventojų pranešimais, lenkai ruošėsi naujam Lietuvos 

puolimui. Birželio 25 d. Virbalis, nuvykęs į Vilnių ir pranešęs savo rėmėjams 

apie padėtį neutralioje zonoje, gavo specialius nurodymus tolesnei veiklai. Grįžęs 

iš Vilniaus jis reklamavo, jog į neutralią zoną atvyksią naujų jėgų, su kurių pagalba 

ne tik užimsią širvintas ir Giedraičius, bet išvysią lietuvius iš visos buv. Vilniaus 

gubernijos. Jiems, t. y. neutralios zonos gyventojams, padėsią ir pačios Lietuvos 

gyventojai, puldami lietuvius iš užnugario. Jis melagingai tvirtino, jog Vilniuje yra 

labai daug lietuvių karių, pabėgusių iš Lietuvos kariuomenės, kurie, nenorėdami 

Lietuvos valdžios ir jos tvarkos, nori grįžti į savo gimtąsias vietas 126 . 

Tomis dienomis iš silezijos ir kt. Lenkijos kraštų į Vilnių vyko ešelonai civilių 

žmonių, kurie buvo registruojami į tam tikras specialias knygas, jiems buvo 

skiriamas maistas ir algos. Birželio 26 d. atvykus tokiam 200 žmonių ešelonui 

iš silezijos, vienas iš atvykusiųjų pareiškė, jog jie tuojau eisią mušti lietuvių, su 

kuriais nebus net ko peštis, baigdamas žodžiais: „Dabar, kai mes atžygiuosim į 

lietuvių frontą, kai įkrėsim lietuviams, tai juos cholera griebs“ („teraz jak my przydzym 

na litewski front, jak zasypim litwinow (...), to ich cholera wezmie“) 127 . 

Liepos mėn. pradžioje lenkų partizanų judėjimas aktyvėjo ne tik neutralioje 

zonoje, bet ir mūsų karinių dalių užnugaryje. šių partizanų (vietinių gyventojų 

vadinamų plėšikais – V. L.) tikslas buvo užpulti vien tik atskiras mūsų kariuomenės 

dalis ir jas apiplėšti (civilių asmenų jie nekliudė). Išplėštas valdiškas turtas, 

125 

trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 7. 

126 

i pėst. divizijos štabo viršininko kpt. j. lanskoronskio 1922 07 04 santrauka paskutinių žinių apie 

lenkų veiksmus ir sumanymus nr. 53, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 29. 

127 

ten pat.


arkliai ir kita buvo gabenama į neutralią zoną ir ten perduodama lenkams. Pastarieji 

tokiems plėšikams duodavo pinigines dovanas. 

šie užnugariniai partizanai–plėšikai palaikė ryšius su neutralios zonos 

partizanais. Iš jų gaudavo atitinkamus nurodymus bei atlyginimus už atliktus 

„darbus“. Jų skaičius neviršijo 15–20 žmonių. Mūsų kariuomenės užnugaryje jie 

turėjo palankių asmenų, kurie juos slėpė ir teikė materialią pagalbą 128 . 

Liepos 19–21 d. d. mūsų kariuomenės dalys Gelvonų apylinkės miškuose 

sugavo 11 tokių lenkų partizanų–plėšikų. Tardymo metu paaiškėjo, kad dar birželio 

mėn. juos suorganizavo neutralios zonos komendantas Virbalis–sartonas 

ir pasiuntėi į Gelvonų apylinkių miškus. šio būrio vadas buvo Jonas Grušeckis 

(Jan Gruszecki), kilęs iš ukmergės apskr. Gelvonų valsč. Budos kaimo. Jo pagalbininku 

buvo Bonifacas Rimkevičius, kilęs iš Gelvonų valsč. Alekniškių kaimo. 

Tokių užfrontinių partizanų–plėšikų skaičius siekė iki 30 žmonių, tarp jų buvo 

kilusių iš Lenkijos ir buv. Minsko gubernijos vietovių. Maistą jie gaudavo iš 

vietinių gyventojų dažniausiai iš vietinių dvarininkų. Algą (15000 lenkų markių) 

ir ginklus iš neutralios zonos pristatydavo Virbalis–sartonas 129 . 

neutralios zonos partizanai (virbalininkai) buvo skirstomi į dvi rūšis: rikiuotės 

ir ne rikiuotės. Rikiuotės partizanų, priklausančių Virbaliui, buvo apie 150 žmonių. 

Beveik visi jie buvo atsiųsti iš Lenkijos, atitarnavę kariuomenėje, dezertyrai 

iš sovietų Rusijos ir iš Lietuvos kilę buvę lenkų kareiviai, neturintys pragyvenimo 

šaltinio. Jiems buvo mokama 15000 lenkų markių alga ir suteiktas mundiravimas. 

ne rikiuotės partizanai buvo iš vietinių gyventojų, nuolat gyvenusių savo 

kaimuose, kurie kartas nuo karto būdavo sušaukiami atlikti kokiai nors užduočiai. 

šiems partizanams taip pat buvo mokama 15000 lenkų markių mėnesinė 

alga ir duodami ginklai. Maisto ir drabužių jie negaudavo. širvintų–Giedraičių 

rajonuose tokių ne rikiuotės partizanų skaičius siekė apie 60 žmonių. Jie irgi 

buvo ginkluoti gerais ginklais. Virbalio–sartono teigimu, ginklais, pinigais, 

mundiravimu, batais. Kitais reikmenimis aprūpindavo Vilniaus „z. B. K.“ organizacija. 

Be to, Virbalio–sartono žinioje buvo vienas ulonų eskadronas, tam 

tikras pėstininkų skaičius, kurie buvo Jauniūnų kaime ir su kuriais telefonu buvo 

palaikomas ryšys. Iškilus pavojui iš lietuvių pusės, kiekvieną akimirką buvo galima 

išsikviesti reikiamą pagalbą. Lenkų partizanų tikslas ir toliau liko išvyti iš 

širvintų miestelio lietuvių miliciją, įtraukti lietuvius į lemiamą mūšį ir drauge su 

128 

l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 07 10 dienos pranešimas i pėst. 

divizijos vadui nr. 58, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 49. 

129 

l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 07 23 dienos pranešimas nr. 69 i 

pėst. pulko vadui nr. 58,.ten pat, l. 51. 

197

198 


užfrontiniais partizanais vyti juos iki šventosios upės. Virbalis–sartonas uždraudė 

vartoti žodį „partizanas“ (už tai net imta bausti dabokle): buvusieji partizanai 

nuo to laiko privalėjo vadintis neutralios zonos milicininkais („Milicja Ludowa 

Pasu neutralnego“) 130 . 

neutralios zonos lenkų partizanų aktyvią veiklą drąsino ir skatino 1922 m. 

vasarą Vilniuje bei jo apylinkėse sutelktos stambios lenkų kariuomenės pajėgos, 

kuriomis visada buvo galima pasiremti. Tuo metu čia veikė pilnos sudėties 

19–oji ir 29–oji pėst. divizijos su dviem artilerijos pulkais, 4 ulonų pulkai (iš jų 

vienas švenčionių rajone), 3–ias pionierių pulkas ir 3–ias sunkiosios artilerijos 

pulkas. Prie neutralios zonos mūsų I pėst. divizijos saugomame bare dar buvo 

išdėstyti 5 atskiri batalionai, vadinami „colnyje baony“: 81–as – Maišiagalos, 

29–asis – Pabradės, 42–asis – Kaltinėnų, 32–asis – Linkmenų ir 4–asis – Dūkšto 

rajonuose 131 . 

1922 m. birželio 4 d. milicijos komendanto Virbalio–sartono įsakymu į 

Kantrimiškio kaimą buvo sušaukti visi neutraliosios zonos kaimų šaltyšiai naujam 

širvintų valsčiaus viršaičiui rinkti. Rinkimuose dalyvavo 15 šaltyšių. Viršaičiu 

buvo išrinktas Virbalis–sartonas, o milicijos komendantu – jo pagalbininkas 

Dicas (Dic), kuris buvo kilęs iš Varšuvos 132 . 

Toliau Vilniaus krašte augant kariuomenės skaičiui ir aktyvėjant nepakenčiamai 

jų partizanų veiklai neutralioje zonoje, I pėst. divizijos, saugojančios 180 

km pločio barą, padėtis darėsi itin sudėtinga. Ją dar labiau komplikavo vykdomas 

spartus Lietuvos kariuomenės skaičiaus mažinimas. nors pagal tuometinius 

etatus 3 pėst. pulkų I pėst. divizijoje turėjo būti 7950 karių, faktiškai joje tebuvo 

5280 žmonių. Taigi trūko net 36 proc. žmonių. Minėtame bare buvo visi 3 batalionai. 

Taigi vienas batalionas užėmė 60 km, o kuopa – 20 km pločio barą, o pagal 

lauko tarnybos statutą, norint tinkamai eiti apsaugos tarnybą, kuopa apsaugai 

galėjo užimti ne daugiau kaip 2 km. 

suprantama, kad esant negausiam divizijos žmonių skaičiui, tokį ilgą barą, 

perkirstą miškais, pelkėmis ir kalvomis, apsaugoti buvo labai sunku. Gerai žinodami 

mūsų negausių užtvarų išsidėstymą, lenkų partizanai ar jų kariai galėjo aktyviai 

veikti, pasirinkdami užpuolimui tą ar kitą sargybų postą, grupuoti savo jėgas tuomet, 

kai lietuviai, stovėdami vietoje, pasyviai laukdavo netikėtų lenkų užpuolimų. 

fronte buvę kareiviai neturėjo nei poilsio, nei ramybės, girdėdami apie netikėtus 

130 


131 

i pėst. divizijos štabo viršininko kpt. j. lanskoronskio 1922 07 17 slaptas dienos pranešimas nr. 61 

i pėst. divizijos vadui,.ten pat, l. 50. 

132 

ten pat.


lenkų užpuolimus ir patirtus nuostolius. Tai sąlygojo karių prastą nuotaiką. 

I pėst. divizijos vadas gen. št. gen. ltn. K. Kleščinskas, apibūdinęs tokią susidariusią 

padėtį jo vadovaujamos divizijos bare, kariuomenės vadui gen. ltn. J. 

stanaičiui pasiūlė greičiau papildyti I pėst. divizijos sudėtį pagal nustatytus etatus, 

visus Lietuvos šaulius ir partizanus pasiųsti į neutralią zoną aktyviai veiklai, 

imtis atitinkamų diplomatinių žingsnių nenormaliai ir nepakenčiamai padėčiai 

išspręsti, neapsiribojant vien tik Tautų sąjungai siunčiamais informaciniai pranešimais 

apie įvykius fronte, kuriais nieko naudingo nepasiekiama, panaikinti 

neutralią zoną, siekiant išvengti nereikalingų aukų 133 . 

Tačiau karo vadovybė dėl sudėtingos tuometinės politinės padėties ir finansinių 

ekonominių sunkumų padėti I pėst. divizijai mažai kuo tegalėjo. Tuo tarpu 

lenkai nerimo. 1922 m. rugpjūčio 22 d. dėl širvintų įvyko antros kautynės. Tos 

dienos 17 val. lenkų partizanai 3 grupėmis pradėjo širvintų puolimą. Viena 30 

vyrų grupė su lengvuoju kulkosvaidžiu per Motiejūnų–Kazliškių kaimus slinko 

iš pietryčių, antra grupė (apie 60 vyrų) su bombosvaidžiu ir 2 sunkiaisiais 

kulkosvaidžiais per Paširvinčio dvarą iš pietų ir trečia grupė (40 vyrų) su vienu 

kulkosvaidžiu pasirodė nuo miško iš pietvakarių pusės. Iš pradžių lenkai, ypač 

jų vidurinioji grupė, palaikydama stiprią ugnį, atkakliai stūmėsi pirmyn. Lietuviai, 

pastebėję lenkų silpnesnes sparno grupes, kulkosvaidžių ugnimi pradėjo jas 

atakuoti. šios be žymesnio pasipriešinimo ėmė trauktis atgal, pasiimdamos savo 

užmuštuosius ir sužeistuosius. Kitą dieną iš Kielių kaimo gyventojų sužinota, jog 

4 lenkai buvo užmušti, o 3 sunkiai sužeisti. Lengvai sužeistų skaičiaus nustatyti 

nepavyko, nes tame kaime tik dalis jų buvo sutvarstyti. šiose kautynėse beveik 

pusė lenkų partizanų dalyvavo su ulonų uniforma. 

Lietuvių nuostoliai buvo nežymūs: 1 nukautas ir 4 sužeisti. Be to, buvo sužeisti 

3 vietiniai gyventojai. šiose kautynėse ypač gerai kovėsi ltn. D. Kavaliauskas 

ir eiliniai kulkosvaidininkai: Jonas Jasiūnas, Jonas Leketa, Juozas Vaišnoras 

ir Juozas šulcas 134 . 

Tą patį vakarą iš vietinių gyventojų buvo sužinota, jog puolimui vadovavęs 

Virbalis–sartonas iš Vilniaus gavo žmonių papildymą – apie 80 ulonų (areštuotų 

nusikaltėlių), kurie buvo apgyvendinti Ramaškonių kaime. Mūsų partizanai nutarė 

neleisti jiems ten apsigyventi ir pasiruošė tą pačią naktį įvykdyti puolimą. Taigi 1922 

m. naktį iš rugpjūčio 22 d. į 23 d. įvyko trečios kautynės su lenkų partizanais. 

šiam puolimui ltn. P. Inickas pasirinko tik 30 vyrų, ginkluotų 2 kulkosvai- 

133 

i pėst. divizijos vado gen. št. gen. ltn. k. kleščinsko 1922 07 27 slaptas pranešimas kariuomenės 


134 


199

200 


džiais, ir apie 24 val. per Bajorus išvyko Ramaškonių kaimo link. Likus 1 km 

iki minėto kaimo, partizanai pasidalijo į dvi grupes. Pirma grupė, vadovaujama 

ltn. P. Inicko, turėjo pulti šiaurės vakarinę kaimo dalį, o antra, vadovaujama ltn. D. 

Kavaliausko – apeiti kaimą iš pietryčių ir tada pulti. Pagal sutartą ženklą abi grupės 

be šaudymo pradėjo artintis prie kaimo. Lenkai pastebėjo tik ltn. P. Inicko grupę 

ir pasirengė ją pulti. Lietuviai pasitiko juos šautuvų ir šompolinių granatų ugnimi. 

Tuo tarpu ltn. D. Kavaliauskas su savo grupe nepastebėtas prisiartino prie lenkų, 

į jų dešinįjį sparną atidengė ugnį iš šautuvų ir šompolinių granatų. Tas netikėtumas 

lenkų ulonus taip išgąsdino, jog jie, viską metę, bėgo iš kaimo, palikdami 9 

nukautus. Tamsoje paskubomis buvo paimta 20 šautuvų. šiose kautynėse iš lenkų 

pusės dalyvavo vien tik ulonai. Iš vietinių lietuviams patikimų gyventojų pranešimų 

sužinota, jog dauguma išvaikytų ulonų tą pat dieną išvažiavo atgal į Vilnių. Jie 

atvirai keikė Virbalį–sartoną, sakydami, jog jis tyčia suteikė jiems pirmą nakvynę 

Ramaškonių kaime, kad lietuviai galėtų juos įžeisti ir išniekinti. Po to lenkų partizanai 

nebemėgino apsigyventi šiame kaime iki pat neutralios zonos padalijimo 135 . 

Iš nedaugelio nukentėjusiųjų mūsiškių paminėtas netrukus nuo žaizdų miręs narsus, 

jau anksčiau gerai kovęsis eil. Aleksas Matėjaitis. šiame puolime ypatingai 

pasižymėjo partizanų vadai – ltn. P. Inickas ir ltn. D. Kavaliauskas, jaun. psk. Kazys 

zakarevičius, eil. stasys staškus, eil. filimonas orlovas, jaun. psk. Vaclovas 

Daukšys ir kt. Reaguodama į lietuvių ir lenkų valdžios bei neutralios zonos 

gyventojų nuolatinius skundus dėl nenormalios padėties krašte, 1922 m. rugsėjo 

19 d. susipažinti su padėtimi vietoje į širvintas atvyko Tautų sąjungos kontrolės 

komisijos atstovai ispanas P. saura ir serbas Lasič, lydimi 4 lenkų milicininkų. Būdami 

vietoje, jie pasikalbėjo su bažnyčios klebonu kunigu J. novickiu, apžiūrėjo 

milicijos būstinę, kurioje rado 41 milicininką (likusieji lietuvių milicininkai jiems 

nesirodė). sužinoję apie atstovų atvykimą, pasikalbėti susirinko apie 400 širvintų 

miestelio gyventojų. Jie skundėsi, jog lenkai dažnai puldinėja širvintas, skriaudžia 

gyventojus, neleisdami jiems ramiai gyventi. Po šio susitikimo atstovas serbas Lasič 

darkyta rusų kalba pareiškė: „Bolše streliat ne budeš“ 136 . 

Iš širvintų atstovai nuvyko į Avižonių kaimą, kur tuo metu buvo įsikūręs 

Virbalio–sartono lenkų partizanų štabas. sužinojęs iš anksto apie Tautų sąjungos 

karinės kontrolės komisijos atstovų atvykimą, Virbalis–sartonas į visus aplinkinius 

kaimus buvo išsiuntinėjęs įsakymus, kad visi gyventojai nuo 10 metų 

amžiaus susirinktų į Avižonis pasiskųsti Tautų sąjungos atstovams dėl lietuvių 

135 


136 

l. e. generalinio štabo žvalgų dalies viršininko p. kpt. p. klimaičio 1922 09 25 slaptas pranešimas, 

LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 60.


tariamai daromų skriaudų. Į susirinkimą atvyko apie 200 žmonių, tarp jų buvo 

daug neginkluotų lenkų partizanų. Jie skundėsi atstovams, kad lietuviai neįsileidžia 

jų į širvintas, suiminėja ir kankina neutralios zonos gyventojus, ir pareiškė 

pasiryžimą kovoti tol, kol pasieksią šventosios upę. Į lenkų skundus Tautų sąjungos 

atstovai tą dieną ypatingo dėmesio nekreipė ir jiems pareiškė, jog atvyksią 

kitą kartą ir tuomet pradėsią visus skundus tirti 137 . 

Po Tautų sąjungos kontrolės komisijos atstovų apsilankymo lenkų veiksmai 

neutralioje zonoje nesumažėjo, bet priešingai – ėmė įgauti dar didesnį mastą. 

Virbalio–sartono ir jo bendraminčių tikslas buvo, įvairinant puolimų variantus, 

žūtbūt užimti širvintas. Tokį stambesnį ketvirtą puolimą jie įvykdė 1922 m. lapkričio 

16 d. Jame dalyvavo per 100 žmonių su 3 kulkosvaidžiais, čia buvo ir iš 

Jauniūnų kaimo pakviestų kareivių. 

Pasinaudoję ta aplinkybe, kad tai turgaus širvintose diena ir į miestelį vyko 

nemažai valstiečių, lenkai jų vežimuose paslėpė savo ginklus, taigi su valstiečių 

priedanga apie 40 partizanų prasiskverbė pro lietuvių sargybas ir iš užnugario 

pradėjo į jas šaudyti. Tuo pačiu metu daug didesnė lenkų grupė pradėjo širvintų 

puolimą iš vakarų pusės. Trečia jų grupė, buvusi pamiškėje į rytus nuo šniponių 

kaimo, į mūsų sargybas, buvusias tarp Akmenių ir šniponių, atidengė smarkią 

ugnį, siekdama neutralizuoti jų pagalbą lietuvių partizanams. Pastarieji kurį laiką 

buvo sumišę dėl tokio netikėto lenkų prasiveržimo į širvintas, tačiau greit spėjo 

susitelkti sutartinoje vietoje arti tilto, susitvarkė ir pradėjo kontrpuolimą, vydami 

lenkus, spėjusius užimti pietinę miestelio dalį. Lenkai neatlaikė lietuvių staigaus 

sutartinio puolimo ir, atsišaudydami bei pasigriebdami savo nukentėjusius partizanus, 

pasitraukė miškan į vakarų pusę. Jų nuostolių masto šį kartą nepavyko sužinoti, 

bet, matant kaip jie nešė su savimi į mišką sužeistuosius, o kitus nusivežė 

vežimuose Kielių kaimo link, jie turėjo būti žymūs. Lietuvių pusėje buvo sužeisti 

9 partizanai, iš kurių 2 sunkiai. Be to, buvo sužeistos 2 moterys ir 1 vyras – miestelio 

gyventojai. šiose kautynėse ypatingai pasižymėjo ltn. Kazys Taruška, ltn. 

Jurgis Tumavičius, jaun. psk. Jonas snobaitis ir kt. 138 

netrukus iš patikimų vietinių gyventojų buvo sužinota, jog lenkai vėl stiprina 

savo pajėgas ir artimiausiomis dienomis ruošiasi širvintų puolimą pakartoti. 

nelaukiant atsakymo iš karinės vadovybės Kaune, lietuvių partizanų jėgos buvo 

skubiai padidintos iki 100 žmonių, komandiruojant į širvintas ltn. J. Tumavičių, 

137 ten pat. 

138 l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 11 18 d. pranešimas nr. 107 i pėst. 

pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 62; trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 

929, ap. 3, b. 774, l. 9. 

201

202 


pasižymėjusį atremiant ankstesnį lenkų puolimą. 

Gyventojų pranešimai apie lenkų užmojus pasitvirtino. 1922 m. lapkričio 19 

d. įvyko penktos stambesnės kautynės. Lenkai kaip visada laikėsi savo taktikos, 

puldami trimis grupėmis. šį kartą joms vadovavo uniformuoti karininkai. Tarp 

jų buvo ir Virbalio–sartono pagalbininkas milicijos komendantas karin. Dicas. 

Lenkų pirmoji grupė prisiartino prie širvintų iš šiaurės vakarų pusės, antroji – 

keliu nuo Kielių kaimo ir trečioji – mišku iš pietryčių. Visose grupėse, be šautuvų 

ir granatų, lenkai turėjo po 2 kulkosvaidžius. Dėl nakties tamsos susišaudymas 

vyko iš artimų distancijų. Vidurinioji lenkų grupė, būdama atviresnėje vietoje 

ir todėl patyrusi žymesnių nuostolių nuo lietuvių ugnies, bėgo atgal, palikdama 

savo užmuštuosius ir sužeistuosius, kad greičiau pasiektų dešinėje esantį mišką. 

Jų šiaurės vakarinė grupė po smarkių susišaudymų kelis sykius kartojo puolimą, 

bet, mūsiškių apmėtyta rankinėmis granatomis, kiekvieną sykį buvo verčiama 

pasitraukti atgal. Trečioji jų grupė pasitenkino vien tik šaudymu iš šautuvų ir kulkosvaidžių. 

Lietuviams juos apmėčius granatomis, lenkai netvarkingai atsitraukė 

iki Avižonių. Lietuviai juos persekiojo iki sutemos, po to atsitraukė. Lietuviai nenukentėjo, 

tuo tarpu žuvo lenkų karininko pagalbininkas, daug lenkų sužeista 139 . 

Taigi susirėmimai su lenkais darėsi vis aršesni, pajėgos vis didėjo. Palyginti 

nedidelis lietuvių partizanų būrys beveik pusmetį be pertraukos turėjo ne tik 

kiekvieną valandą eiti pavojingą tarnybą, bet ir patirti sunkiai įsivaizduojamą 

vargingą gyvenimą: naktimis budėti, išsiskirsčius į sargybų būrelius; reta naktis 

praeidavo be lenkų apšaudymų šautuvų ir kulkosvaidžių ugnimi. net ir dieną 

didžioji partizanų dalis turėdavo ilsėtis apsirengę. nebuvo galimybės jiems ir 

normaliai maitintis. Dėl tokių sąlygų net ir buvę sveiki vyrai, tapo liguisti. Tačiau 

pabaigos ir poilsio nesimatė: atėjo pranešimų iš anapus neutralios zonos, jog lenkai 

toliau didina savo karines jėgas prieš širvintas ir Giedraičius. Dalis tų jėgų 

jau apgyvendintos neutralios zonos kaimuose. Jų artimiausias tikslas – užimti 

širvintas ir Giedraičius, o po to ir nustumti lietuvius iki šventosios upės. 

Iki 1922 m. lapkričio mėn. pabaigos lenkų partizanai širvintų–Giedraičių 

rajone buvo užėmę beveik visą neutralią zoną. Jų sargybos buvo Juodelių–nečionių–Alionių–Magūnų–Pikietos–Pašilių–Murovankos 

kaimuose. Lenkai ypač 

gerai jautėsi Giedraičių apylinkėse, kur, užimdami vieną kaimą po kito, nesutiko 

nė mažiausio vietinių gyventojų ir šaulių pasipriešinimo. Lenkų planuose buvo 

siekis artimiausiomis dienomis užimti Giedraičius. Jų gyventojai, ypač lietuviai, 

139 l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 11 22 d. slaptas pranešimas nr. 

108 i pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 63; trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., 

LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 10.


jautėsi esą nepakenčiamoje padėtyje ir kiekvieną valandą buvo pasirengę bėgti 

iš miestelio. netoli Giedraičių buvo įsitvirtinę per 90 lenkų partizanų, kuriems 

vadovavo jų komendantas Černiavskis. 

širvintų rajone kalbamuoju laikotarpiu buvo nuolat per 150 partizanų, kuriems, 

kaip minėjome, vadovavo komendantas karin. Dicas. šie lenkų partizanai 

po kelių iš eilės širvintų puolimų gavę atitinkamą atkirtį, kuriam laikui aprimo. 

Plito žinios, jog Virbalis–sartonas ėmėsi žygių Vilniuje papildyti savo žmonių 

skaičių ir net gauti patranką, kad galėtų sėkmingiau pulti širvintas. 

Lenkai neutralioje zonoje platino visokias brošiūras, kuriose buvo šmeižiama 

Lietuvos valdžia, kariuomenė ir šauliai, siekiant parodyti gyventojams 

lietuvių nesugebėjimą valdyti, netvarką kariuomenėje, įrodinėjo, jog Lietuva ir 

ateityje negalės būti savarankiška valstybė ir todėl nėra reikalo su Lietuvos administracija 

ir partizanais palaikyti bet kokių santykių 140 . 

susidariusiai padėčiai saugomame bare įvertinti ir tolesnei veiklai aptarti 

1922 m. lapkričio 24 d. šešuolių miestelio liaudies mokykloje įvyko slaptas IV 

pėst. pulko karininkų susirinkimas. Tiek pulko vadovybė, tiek karininkai susiklosčiusią 

padėtį pripažino esant nepaprastai rimtą ir sudėtingą. Lenkai, neatsisakydami 

savo agresyvių planų užimti širvintas ir Giedraičius, toliau didino savo 

pajėgas, vieną po kitos rengė provokacijas, smarkiai išvystė propagandinę veiklą 

tiek prieš Lietuvos Vyriausybę, tiek ir mūsų kariuomenę ir kt. 

Pulko karininkai daug kalbėjo apie būtinybę pulkui gerai pasiruošti toms lenkų 

provokacijoms atremti ir jų planus suardyti. susirinkimo metu pulko karininkams 

buvo pranešta, jog Vyriausybė leido pulkui padidinti partizanų skaičių iki 

200 žmonių, kartu skiriant kovoms su lenkais ir daugiau karininkų. Buvo aptarti 

ir partizanų tarnybos sunkumai bei būtinybė suteikti jiems daugiau privalumų. susirinkimui 

baigiantis, karininkų buvo paklausta, kas iš jų norėtų vykti į neutralią 

zoną ir pakeisti joje pervargusius karininkus P. Inicką ir D. Kavaliauską. Apie ¾ 

visų susirinkusių karininkų pakėlė rankas, tuo pareikšdami norą būti partizanais. 

Momentas buvo labai jaudinantis, labai pakilusi pasiryžimo nuotaika ginti savo 

žemes. Tarp norinčiųjų vykti į neutralią zoną ypač daug buvo jauniausių IV laidos 

leitenantų. Kartu buvo ir tokių, kurie pulke jau buvo užėmę garbingas adjutanto, 

žinių karininko, kuopos vado ir kt. pareigas. Tarp norinčiųjų buvo ir beveik visi 

Vyties Kryžiaus ordino kavalieriai, kai kurie tiesiog veržte veržėsi. Iš kareivių, 

norinčių tapti partizanais, batalionų vadai turėjo 3 kartus daugiau negu buvo reikalinga. 

Pranešus kariuomenės vadovybei Kaune apie susirinkimo rezultatus, buvo 

140 l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 11 25 d. slaptas pranešimas nr. 

111 i pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 65. 

20

204 


išreikštas didelis pasitenkinimas pulko veikla ir išsakyta padėka 141 . 

Po šio karininkų pasitarimo IV pėst. pulke atlikus daug organizacinių ir kitų 

darbų, partizanų jėgos gerokai sustiprėjo. sužinoję apie lenkų planą didelėmis 

pajėgomis vėl pulti ir užimti širvintas, partizanai pasiryžo užbėgti įvykiams į 

priekį – patiems pulti lenkus, juos sumušti ir išvyti iš paties svarbiausiojo punkto 

neutralioje zonoje – Avižonių kaimo. 

Lenkų jėgos tame kaime nuolat keitėsi. Iš patikimų šaltinių buvo gauta žinia, 

kad lenkų partizanų komendantas karin. Dicas už kyšių ėmimą buvo suimtas 

ir į jo vietą paskirtas naujas buvusio lenkų vadinto Kauno pėst. pulko karininkas, 

slapyvardžiu „Bial“. Jis 1922 m. gruodžio 11 d. atvyko į Avižonis kartu su 60 

naujų ginkluotų lenkų partizanų. Po keleto dienų turėjo atvykti dar vienas ginkluotas 

karininkų vadovaujamas 200 žmonių būrys 142 . 

Avižonių kaimo puolimo operaciją suplanavo III kuopos vadas Benediktas 

svyla perėmęs vadovavimą iš ltn. P. snickio. 1923 m. naktį iš sausio 4 d. į 5 d. prasidėjo 

šeštos žymios kautynės su lenkais. Mūsų partizanai, apie 150 vyrų, puolimui 

pasidalijo į 3 grupes. Pirmajai vadovavo ltn. K. Taruška, antrajai – ltn. J. Tumavičius 

ir trečiajai – jaun. psk. J. snobaitis. Puolimas prasidėjo manevringu tripusiu 

Avižonių kaimo apsupimu. Lenkai pajuto apsuptį už 150 žingsnių, kada vienas ltn. 

J. Tumavičiaus žvalgų grupės karys, nejučiomis prisiartinęs prie lenkų sargybinio, 

jį nukovė. Budinčioji lenkų dalis bandė apsiginti, šaudydama iš bombosvaidžių 

ir kulkosvaidžių. Prie jų greit prisijungė ir vos pusiau apsirengti spėję kiti lenkų 

partizanai. susišaudymas buvo trumpas, bet labai smarkus. Mūsiškiai iš pradžių 

panaudojo šautuvų ugnį, bet, prisiartinę prie lenkų, apmėtė juos rankinėmis, šompolinėmis 

ir bombosvaidžių granatomis. Dėl sprogstančių granatų nebuvo galima 

susikalbėti. Lenkai, apimti panikos, bėgo Kielių–Kantrimiškio kaimų link. Lenkų 

partizanai, buvę Juodelių kaime, bandė saviesiems pagelbėti, bet mūsų I grupė 

kulkosvaidžių ugnimi juos sulaikė ir privertė pasitraukti atgal. 

Lenkai patyrė šiuos nuostolius: 12 nukautų, daugiau kaip 10 sužeistų, 3 pateko nelaisvėn. 

Jie karo lauko teismo sprendimu buvo sušaudyti. Mūšio metu sudegė apie 16 

gyventojų trobų. Buvo nukautų ir vietos gyventojų, kurių skaičius neišaiškintas. Kaime 

buvęs lenkų partizanų ginklų sandėlis buvo sudegintas, kadangi nebuvo laiko jam iškraustyti, 

nes buvo laukiama iš kitų kaimų susijungusių lenkų grupių kontrpuolimo. Į 

mūsų partizanų rankas pateko 2 bombosvaidžiai, 2 sunkieji „Maxim“ sistemos kulkosvaidžiai, 

60 šautuvų ir daug šovinių. Lietuvių nuostoliai – 2 nukauti ir 9 sužeisti. 

141 


142 

l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 12 14 d. slaptas pranešimas nr. 121 

iv pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 67.


8 val. ryto mūsų partizanai sugrįžo į širvintas. Jų nuotaika buvo gera. Tuo 

tarpu lenkų partizanai tik apie 15 val. pradėjo rinktis į Avižonių kaimą. Jų ir juos 

palaikiusiųjų vietos gyventojų ūpas visai dingo. Jie niekad nesitikėjo, kad lenkus 

lietuviai taip lengvai galėtų sutriuškinti. Po tokio patirto smūgio vietos gyventojai 

pradėjo tiek geruoju, tiek piktuoju priešintis lenkų partizanų apsigyvenimui jų 

namuose, norėdami išvengti panašių lietuvių partizanų puolimų 143 . 

sėkmingas lietuvių partizanų puolimas Avižonių kaime sąlygojo lenkų kariuomenės 

koncentravimą neutralioje zonoje ir jos pasienyje, nes Virbalis–sartonas 

buvo pranešęs Vilniuje esančiai lenkų partizanų bei kariuomenės vadovybei, 

jog Avižonių kaimą puolusi lietuvių kariuomenė. Į neutralią zoną pasiųstos lenkų 

jėgos buvo grynai kariuomenės dalys, kurios, prisidengusios partizanų vardu, 

sausio 6 d. neutralioje zonoje užėmė Kielių, Avižonių, Ramaškonių, Alionių, 

Pagirių, Magūnų ir kitus kaimus. Į šį rajoną buvo įvesta apie 300–400 tariamų 

partizanų ir 30 raitelių būrys 144 . 

Dalis lenkų partizanų rinkosi, organizavosi Kraujaleidžių kaime ir ruošėsi 

pulti Giedraičius. Tuo metu šiame miestelyje lietuvių partizanų jėgos buvo visai 

nežymios, nes iki tol čia nebuvo jaučiama rimto pavojaus. Lenkai greičiausiai 

nerodė didelių pastangų užimti Giedraičius, nes juose dauguma gyventojų kalbėjo 

lietuviškai. nors aplinkiniuose kaimuose jie ir kalbėjo sudarkyta lenkų kalba, 

bet savo dvasia ir nusistatymu dauguma jų buvo palankūs Lietuvai. 

Barą prieš Giedraičius saugojo IV pėst. pulko ltn. stasys eidukaitis su I 

kuopa. sužinojęs apie lenkų pasirengimą Kraujaleidžių kaime, jis pasirinko keliolika 

drąsesnių I kuopos vyrų, padalijo juos į dvi grupes, kurių vienai vadovavo 

pats, o kitą pavedė viršilai Vaciui sipavičiui. 1923 m. naktį iš sausio 10 d. į 11 

d. prasidėjo septintosios kautynės prie Kraujaleidžių kaimo. Prisiartinę iš dviejų 

pusių, lietuviai netikėtai puolė lenkų sargybinius, apšaudydami ir mėtydami į 

juos granatas. nors lenkų ten būta keliskart daugiau, tačiau tamsoje, nežinodami 

tikrų lietuvių jėgų skaičiaus, netikėtai užpulti, jie panikuodami bėgo iš kaimo be 

jokio pasipriešinimo, palikdami vietoje dalį šautuvų, amunicijos ir 2 nukautuosius. 

Lietuviai nuostolių nepatyrė. 

šį puolimą ltn. s. eidukaitis įvykdė savarankiškai ir savavališkai, net ne- 

143 i pėst. divizijos štabo viršininko plk. ltn. j. laurinaičio 1923 01 05 d. slaptas pranešimas kariuomenės 

vadui nr. 3, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 8; trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, 

f. 929, ap. 3, b. 774, l. 11–12. tenka pažymėti, kad šiuose dviejuose dokumentuose kai kurie nurodyti 

skaičiai šiek tiek skiriasi – V. L. 

144 l. e. generalinio štabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt. s. pundzevičiaus 1923 02 07 raštas nr. 

166 užsienio reikalų ministerijos lenkų departamento direktoriui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 13. 

205

206 


pranešęs savo sumanymo tiesioginiam savo viršininkui. Pulko štabe tuojau buvo 

gauta žinia apie lenkams suduotą smūgį, bet neturėta tikrų žinių, kas tai įvykdė. 

Mat ltn. s. eidukaitis išsyk pabijojo pranešti vadovybei apie savo nors ir pasisekusį, 

bet savavališką žygį. Tik trečią dieną, įvykdžius apklausą, buvo gauta tikrų 

žinių apie šį puolimą 145 . 

1923 m. sausio mėn. pradžioje iš pulko žvalgų ir patikimų neutralios zonos 

gyventojų buvo sužinota, jog į pietus nuo širvintų visus kaimus užėmė reguliari 

lenkų kariuomenė. Kantrimiškio kaime įvyko slaptas lenkų karininkų pasitarimas, 

kuriame dalyvavo aukštesnio rango kariškiai – majorai, kapitonai, poručnikai. 

Iš jų pasisakymų buvo galima spręsti, jog lenkai rimtai ruošiasi širvintų 

puolimui. Vienas iš karininkų pareiškė, jog jų vadovybė kliudanti partizanams 

kovoti su lietuviais, pastaruoju metu tarp vietinių gyventojų smukęs lenkų partizanų 

autoritetas, anksčiau į juos buvo žiūrima visai kitaip. susirinkime buvo priminta, 

kad jų neutralios zonos komendantas Virbalis ir sartonas, nors jau seniai 

išrinktas širvintų viršaičiu, tačiau niekaip negali į juos patekti ir pan. 

Lietuvių partizanų vadovybė, visa tai žinodama, laukė lenkų partizanų, ypač 

jų vadų, keršto ir pasiruošė juos tinkamai pasitikti. Pulko vadovybė partizanų 

skaičių padidino iki 200 su 7 karininkais – nors ir jaunais, bet patyrusiais, drąsiais 

partizanų vadais priešakyje. Partizanams pagelbėti į Akmenius dar buvo 

nukreipta VI kuopa, kuri turėjo būti širvintiškių rezervu. Jai vadovauti buvo paskirtas 

jau anksčiau sėkmingai partizanams vadovavęs ltn. D. Kavaliauskas. 

sėkmingai suduotas smūgis prie Kraujaleidžių kaimo pagreitino kitą lenkų 

puolimą, nes jau kitą naktį, t. y. 1923 m. iš sausio 11 d. į 12 d., įvyko aštuntosios 

mūsų partizanų kautynės su lenkais širvintose. Minėtos dienos vėlyvą vakarą, 

apie 22 val. 30 min., lietuvių partizanų slapukas, buvęs pamiškėje į pietus nuo 

Kabaldos kaimo, išgirdo iš Juodelių kaimo atjojančius lenkų raitelius. Po poros 

minučių buvo pastebėtas visas raitelių būrys, kuris, prijojęs kryžkelę, pasuko 

Motiejūnų kaimo link. Po 15 min. slapukas pastebėjo tuo pat keliu besiartinančią 

lenkų kuopą, o netrukus ir kitą, einančią iš kairės, pamiške. Lenkų kuopoms 

prisiartinus apie 150 žingsnių nuo mūsų slapukų, šie paleido į lenkus dvi šompolines 

granatas ir leidosi bėgti į širvintas perspėti mūsiškių apie gresiantį pavojų. 

Praslinkus dar 20 minučių, priešais lietuvių sargybas pasirodė trys lenkų 

grandinės. Lietuvių partizanai buvo pasiruošę, prisileido lenkus kuo arčiausiai ir 

atidengė į juos smarkią šautuvų ir kulkosvaidžių ugnį. Lenkai sugulė ir iš abiejų 

pusių prasidėjo smarkus susišaudymas, trukęs apie valandą. Lenkai, gulėda- 

145 trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 12–13.


mi atviresnėje vietoje, daugiau kentėjo nuo lietuvių ugnies. Iš pradžių atskiri jų 

partizanai, o vėliau mažais būreliais lenkai pradėjo pakrikai trauktis į mišką. Jų 

viršininkų bandymas sulaikyti bėgančiuosius riksmu ir keiksmais nieko nepadėjo. 

Tik miške susitvarkę lenkai puolimą pakartojo. šį kartą pasirodė ir nauja jų 

grandinė, išbėganti iš miško iš vakarų, nuo šniponių kaimo pusės, kurios tikslas 

buvo mūsiškius netikėtai užpulti, užimti šiaurinę širvintų dalį, drauge neutralizuojant 

šniponių ir Akmenių kaimuose buvusias mūsų jėgas. Tačiau lietuviai 

buvo pasiruošę ir ten jų laukė. Vos spėjus lenkų kuopos grandinėms pasiekti 

Koltinės–Žąsino keliuką, mūsų šniponių sargyba ir Akmenių kulkosvaidininkai 

pradėjo apšaudyti lenkus smarkia kryžmine ugnimi. Lenkai, nespėję net atidengti 

ugnies, buvo priversti greit ir netvarkingai trauktis atgal mišką. Jų sumanymas 

ir paruoštas manevras širvintoms užimti baigėsi visišku nepasisekimu. šį kartą 

atvirai veikusios lenkų reguliarios kariuomenės kuopos (ne mažiau nei batalionas) 

neįstengė įveikti mūsų partizanų ir patyrę nemenkų nuostolių buvo priversti 

pasitraukti. Lietuvių nuostoliai buvo nežymūs 146 . 

Po keleto lenkų pralaimėjimų lietuviams kai kurių neutralios zonos kaimų 

gyventojai pasiuntė į Vilnių delegaciją, prašydami vadovybės arba atitraukti partizanus 

iš neutralios zonos, arba prijungti ją prie Lenkijos. savo prašymą motyvavo 

tuo, jog gyventojų padėtis joje tapo nebepakenčiama. 

Tačiau lenkų vadovybė visiškai nereagavo į gyventojų prašymą ir, be jau 

buvusių neutralioje zonoje kareivių, 1923 m. sausio 16 d. į Maišiagalos rajoną 

pasiuntė dar 3 pulkus – pėstininkų, kavalerijos ir artilerijos. sausio 20 d. į 

neutralios zonos pasienyje buvusį Pociūnų kaimą dar atvyko 85 pėst. pulko II 

batalionas, dalis 5 legionų pulko kareivių ir 23 ulonų pulko 25 raiteliai. Iš jų 

buvo sudaryta atskira partizanų grupė, kurioje buvo 5 karininkai ir 350 kareivių. 

Tos grupės vadu buvo paskirtas 5 legionų pulko karin. Buri. Jie buvo perrengti 

civiliniais drabužiais, surekvizuotais iš vietinių gyventojų. Iš kareivių buvo atimti 

visi dokumentai ir įsakyta griežčiausiai laikytis paslapties. sausio 26 d. į 

Vilnių iš kitų vietovių buvo atsiųstos naujos lenkų kariuomenės dalys. Jos atvyko 

ešelonais naktimis. Kareiviai iš kareivinių nebuvo išleidžiami. Plito žinios, jog jų 

tikslas buvo užimti visą Vilniaus apskritį. ši kariuomenė tik laukė progos, kada 

reguliari Lietuvos kariuomenė įsitrauks į mūšį su lenkais 147 . 

Kaip jau minėjome, 1923 m. vasario 3 d. Tautų sąjungos Taryba panaikino 

neutralią zoną. širvintos ir Giedraičiai buvo priskirti Lietuvai. Tuo labai džiau- 

146 ten pat, l. 13–14. 

147 l. e. generalinio štabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt. s. pundzevičiaus 1923 02 07 raštas nr. 

166 užsienio reikalų ministerijos lenkų departamento direktoriui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 12. 

207

208 


gėsi visa Lietuva ir ypač vietiniai gyventojai, tikėdamiesi nuo tos dienos sulaukti 

ramaus gyvenimo ir nuolatinio pavojaus dėl lenkų puldinėjimų pabaigos. Tačiau 

ypač džiaugėsi ir didelį moralinį pasitenkinimą jautė IV pėst. pulko partizanai, 

atlikę tikrai karžygišką paslaugą savo tautai ir tėvynei, išlaikę savo rankose širvintas, 

atkakliai ir su pasiaukojimu gynę ne tik šį miestelį, bet ir aplinkines vietoves 

nuo lenkų puolimų ir sužlugdę visas jų pastangas atplėšti nuo Lietuvos ir 

pasisavinti šią vietovę, kad vėliau įprastu metodu – su Tautų sąjungos kontrolės 

komisijos pagalba – priverstų mus taikstytis kaip su įvykusiu faktu. 

šis neutralios zonos padalijimas tarp lenkų, ypač veikusių prieš lietuvius 

širvintų rajone, sukėlė didelį nepasitenkinimą ir neapykantą, kuri pasireiškė paskutiniu 

širvintų puolimu žymesnėmis kariuomenės ir partizanų jėgomis, vadovaujant 

Virbaliui–sartonui, karin. Dicui ir kitiems. 

šiam puolimui buvo itin kruopščiai ruoštasi. Tai buvo jaučiama likus kelioms 

dienoms iki jo. Apylinkės kaimų gyventojams buvo uždrausta važinėti į širvintas. 

Į kaimus atvyko daug lenkų kareivių ir partizanų. Jų puolamosios jėgos, kaip 

ir ankstesniais atvejais, buvo suskirstytos į tris grupes. Puolimo išvakarėse iš 

Juodelių, Kielių ir Kantrimiškio kaimų buvo suvaryta iki 25 valstiečių pastočių. 

Jau vasario 23 d. vakare dešinioji grupė prisiartino prie širvintų iš šiaurės–rytų 

pusės, užimdama miško pakraštį į šiaurę nuo Verbiliškių kaimo. ši grupė turėjo 

suderinti savo veiksmus su viduriniąja, ėjusia širvintos paupiu. Trečia grupė, 

sugulusi į roges, vyko keliu nuo Kielių kaimo, užimdama rytinį miško pakraštį. 

Vasario 24 d. rytą, dar tamsoje, priešakinės viduriniosios grupės dalys prisiartino 

prie Kabaldos kaimo ir puolė mūsų sargybas, išsidėsčiusias gyventojo Boreckio 

namuose. Taip prasidėjo devintosios, pačios aršiausios ir kruviniausios kautynės. 

Tuo pačiu metu pradėjo savo puolimą ir abi šoninės grupės, atidengdamos ugnį į 

miestelį. Po smarkios granatų kovos mūsų priešakinės sargybos buvo priverstos 

pasitraukti į miestelio gilumą. Lenkai, priėję bažnyčią, tuojau ėmė plėšti krautuves 

ir gyventojų namus. Į lietuvių partizanų sargybas Kabaldoje įmestos kelios 

lenkų granatos sužeidė namo savininko Boreckio dvi dukras. Įsiveržę į šį namą, 

lenkai nuo sužeistųjų nuplėšė šiltus rūbus (paltus). Iš viso apiplėšė 9 krautuves ir 

keletą privačių namų. Plėšimo metu Virbalis–sartonas, stovėdamas prie miestelio 

vaistinės, tik stebėjo įvykius 148 . 

Kita lenkų dalis, nesutikdama žymesnio lietuvių partizanų pasipriešinimo, 

slinko pirmyn į šiaurinę miestelio dalį. Tuo tarpu lietuvių partizanai po 40–50 

min., susirinkę prie tilto ir susitvarkę, šaukdami „Valio!“, atkakliai metėsi prieš 

148 

i pėst. divizijos štabo viršininko 1923 02 26 d. slaptas pranešimas nr. 23, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 

418, l. 57.


lenkus į kontrpuolimą. Prasidėjusios gatvės kautynės tęsėsi apie 2 valandas. Lenkai, 

prisiplėšę įvairaus turto, ėmė trauktis iš miestelio Kielių link. Tas gobšumas 

juos ir pražudė. Palikę miestelį ir atsidūrę atviroje vietoje, lenkai buvo priversti 

mesti ne tik turtą, bet ir šautuvus bei granatas ir netvarkingai bėgti. Lietuviai, 

juos šaudydami, vijosi iki pat Kielių kaimo. Visas kelias nuo širvintų iki Kielių 

kaimo buvo kraujuotas. Pakelėje gulėjo užmušti ir sužeisti žmonės. Ties Paširvinčio 

dvaru gulėjo nukautas pats neutralios zonos komendantas ir lenkų partizanų 

vadas Virbalis–sartonas. Kryžkelėje į Juodelių kaimą gulėjo nukautas lenkų 

karininkas greta su nukautais 6 kareiviais. Jie 12 val. buvo parvežti į širvintas. 

Lietuviai, grįždami į miestelį, surinko visą išmėtytą turtą, šautuvus, karabinus, 

granatas. Turtas buvo grąžintas širvintų gyventojams. šis paskutinis žygis į 

širvintas lenkams labai brangiai kainavo. Vien užmuštų pakelyje į Kielių kaimą 

buvo suskaičiuota 21. Vietinių gyventojų teigimu, jų pas Kielių kaimo gyventoją 

Kunigėlį buvę surinkta gerokai daugiau. 18 lenkų buvo sunkiai sužeisti, o 

lengvai sužeistų, manoma, buvo dar daugiau. Vėlesnėmis žiniomis, nukautieji ir 

sužeistieji buvo išvežti 5 automobiliais į Vilnių. 

Lietuvių nuostoliai buvo nežymūs – 2 nukauti ir 4 sužeisti. Tarp nukautųjų 

buvo narsus, pasižymėjęs partizanas, mokomosios kuopos grandinis Tomas Matijošaitis. 

sužeistas ir buvo jaunas, drąsus, vienas iš partizanų vadų ltn. Kazys 

Petkevičius. Kautynių pradžioje mūsų partizanai neteko 1 sunkiojo ir 1 lengvojo 

kulkosvaidžių. Iš vietos gyventojų buvo sunkiai sužeistos 3 moterys. šiose 

kautynėse daugiausia pasižymėjo leitenantai Kostas Dulksnys, Kazys Taruška, 

Jurgis Tumavičius, anksčiau minėtas Kazys Petkevičius ir daugelis eilinių partizanų, 

kovojusių drąsiai ir su dideliu įniršiu 149 . 

Po šių kautynių labai įbauginti Kielių, Avižonių, Kantrimiškio ir kitų kaimų 

gyventojai su ašaromis prašė lenkų partizanų palikti kaimus. Vasario 24 d. susibūrę 

Avižonių kaimo gyventojai su lazdomis juos išvijo iš savo trobų. 

Po gauto smūgio lenkai be žymesnio lietuvių partizanų spaudimo buvo verčiami 

išsikraustyti iš Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos 1923 m. vasario 

3 d. nutarimu Lietuvai priskirtų kaimų. Jau kovo mėn. antrojoje pusėje iš visų 

tų kaimų širvintų–Giedraičių bare buvo išvyti. IV pėst. pulko partizanai pasijuto 

nebeturį ką veikti. Pulko vadovybė, norėdama juos grąžinti į pulką, kreipėsi į karinę 

vadovybę. Tačiau ši, laikydamasi atsargumo ir pasitikėdama IV pėst. pulko 

partizanais, patį pulką nuo 1923 m. gegužės 1 d. perkėlė į Panevėžį, o partizanus 

kuriam laikui paliko širvintose. Tokiam karinės vadovybės nusistatymui dau- 

149 ten pat; trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 16. 

209

210 


giausiai įtakos turėjo ta aplinkybė, kad vietos gyventojai, nežiūrint jų tautybės, 

nenorėjo išleisti partizanų ir neperkalbamai prašė pulko vadovybės nepalikti jų 

kerštingų lenkų partizanų aukomis. Taigi IV pėst. pulko partizanai pasiliko širvintose 

ir savo užnugaryje turėjo jau minėtą barą, saugojantį kitą lietuvių pulką. 

Ir tik visiškai aprimus kovoms ir įsitikinus, jog lenkų puolimo sulaukti nebeteks, 

partizanai 1923 m. birželio 14 d. sugrįžo į savo pulką, įsikūrusį Panevėžyje 150 . 

Tačiau iki to laiko I pėst. divizijos saugomame bare dar nebuvo ramu. Atskirose 

jo vietose perrengti lenkų reguliariosios kariuomenės būriai, prasiveržę į 

retai išdėstytų lietuvių sargybų užnugarį, puldinėjo tiek jas, tiek kuopų štabus. 

1923 m. vasario 27 d. III pėst. pulko bare naktį apie 100 lenkų kareivių su 4 

kulkosvaidžiais ir keliolika partizanų, vadovaujami 2 karininkų, prasiveržę į gilų 

užnugarį, puolė Molėtus. Įsiveržę į miestelį, lenkai suėmė lietuvių milicininkus, 

paėmė 10 arklių ir įvairaus turto. užpuolimo metu buvo sužeistas 1 lietuvių kareivis 

ir miestelio pašto viršininkas. Lenkams į nelaisvę pateko 8 kareiviai, kuriuos 

lenkai, atsitraukdami į neutralios zonos pusę, nusivarė iki Kirneilio kaimo, 

kur juos nurengė ir paleido 151 . 

Vasario mėn. pabaigoje prieš I pėst. divizijos sargybas veikė 5 partizanų grupės, 

išdėstytos širvintų, Giedraičių, Joniškio–Dubingių, švenčionių ir Dūkšto rajonuose. 

Kiekvienos grupės sudėtis – apie 150 žmonių, apginkluotų kulkosvaidžiais. 

už jų atsargoje buvo III raitelių brigada iš IV ir x ulonų pulkų – švenčionių rajone 

ir I legionų bei xIx lietuvių–baltgudžių divizijos – Vilniaus rajone. 

siekdama užkirsti kelią lenkų plėšikavimams ir tokiai jų veiklai, I pėst. divizijos 

vadovybė vasario 28 d. įsakė Anykščiuose dislokuoto III dragūnų „Geležinio 

vilko“ pulko vadui su jam pavaldžiais 4 eskadronais persikelti į uteną. 

Joje apsistojus pulko štabui ir vienam kulkosvaidžių eskadronui, kiti trys turėjo 

perimti iš III pėst. pulko III bataliono saugomą barą ir išsidėstyti Molėtuose, 

Kuktiškėse ir Gateliuose. Minėtas III batalionas (vadas – vyr. ltn. Davydovas, III, 

VII, VIII ir Ix kulkosvaidžių kuopos ir 8 raiteliai) operatyviniu atžvilgiu perėjo 

dragūnų pulko vadovybės žinion ir toliau vykdė baro priešakinę apsaugą 152 . 

Tuo tarpu demarkacijos linijos nuo neries upės iki Latvijos sienos apsauga 

toliau liko patikėta I pėst. divizijai. Jos vado įsakymu I pėst. pulkas perėmė saugoti 

iš III pėst. pulko barą nuo neries upės iki Giedraičių miestelio imtinai. Tuo 

tarpu III pėst. pulko vienas batalionas su štabu buvo perkeltas į Anykščių–Troš- 

150 

trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 16–17. 

151 

i pėst. divizijos bare 1923 02 27, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 125. 

152 

1923 02 28 slaptas operatyvinis įsakymas nr. 1 i pėst. divizijai, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 425, l. 96.


kūnų rajoną, o kitas, užėmęs barą nuo Giedraičių miestelio iki Latvijos sienos, 

liko III dragūnų pulko vado žinioje 153 . 

Lenkams įvedus savo administraciją jiems skirtoje neutraliosios zonos dalyje, 

kariuomenės vadas gen. ltn. J. stanaitis įsakė tą pat padaryti dalims, užimančioms 

barą nuo neries upės ties Valiukiškių kaimu iki Latvijos sienos, vienu 

metu gegužės 23 d. pradedant žygiuoti ir iki gegužės 25 d. išsidėstyti Ambasadorių 

konferencijos nustatytos sienos linijoje. užimant šią liniją, įsakyta vengti susidūrimų 

su lenkais, tačiau reikalauti, kad lenkai paliktų visus lietuviams priklausančius 

punktus. Vykdydami jiems iškeltą uždavinį, tiek dalių vadai, tiek ir visi 

kariai turėjo parodyti didelį taktą ir pavyzdingai elgtis su vietos gyventojais 154 . 

šis kariuomenės vado įsakymas buvo įvykdytas labai operatyviai. Jau gegužės 

23 d. auštant I pėst. pulko dalys užėmė zoną nuo neries upės iki Aleksandriškių 

kaimo imtinai, o III dragūnų pulkas – likusią dalį nuo Aleksandriškių kaimo iki 

Latvijos sienos 155 . užimant neutralią zoną, didesnio lenkų kariuomenės pasipriešinimo, 

išskyrus susišaudymus su jų partizanais atskirose vietose, nebuvo. 

Tų pat metų birželio 10 d. I pėst. pulko dalis minėtame bare, o birželio 12 d. 

– III dragūnų pulką pakeitė IV pasienio pulkas 156 . 

Tuo Lietuvos kariuomenės misija, saugant valstybės sieną 1921–1923 metais, 

pasibaigė. Visa kariuomenė buvo sukoncentruota taikos meto stovėjimo vietose. 

Išvados 

1. Tautų sąjungos spaudimu Lenkijos Vyriausybės prisiimta atsakomybė 

už gen. L. Želigovskio karinę avantiūrą prieš Lietuvą, paliaubų sutarties Kaune 

1920 m. lapkričio 29 d. su ja pasirašymas bei neutralios zonos tarp abiejų 

valstybių kariuomenių nustatymas neužtikrino tolesnių normalių tarpvalstybinių 

santykių vystymosi. užgautos ambicijos dėl gėdingo pralaimėjimo lietuviams 

ties širvintomis ir Giedraičiais, nenoras pripažinti tautinio lietuvių atskirumo bei 

jų savarankiškos, nepriklausomos valstybės funkcionavimo, Tautų sąjungos tei- 

153 

i pėst. divizijos vado 1923 05 04 operatyvinis įsakymas nr. 3 dėl baro apsaugos, LCVA, f. 929, ap. 

3, b. 360, l. 177. 

154 

generalinio štabo 1923 05 19 raštas nr. 620 i pėst. divizijos vadui dėl neutralios zonos užėmimo, 

LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 185–186. 

155 

i pėst. pulko 1923 05 23 d. telefonograma nr. 252 ir i pėst. divizijos štabo 1923 05 24 d. telefonograma 

nr. 288 generaliniam štabui dėl neutraliosios zonos užėmimo, ten pat, l. 187. 

156 

i pėst. divizijos štabo viršininko plk. ltn. j. laurinaičio 1923 06 12 d. telefonograma nr. 213 ir 1923 

06 15 d. telefonograma nr. 221 generalinio štabo viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 425, l. 135–136. 

211

212 


kiamos Lenkijai privilegijos skatino tuometinius jos valdančiuosius sluoksnius ir 

toliau neatsisakyti agresyvių tikslų Lietuvos atžvilgiu. 

2. Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos nustatyta neutralioji zona tapo 

pretekstu lenkams stiprinti joje savo įtaką, koncentruojant prie jos stambius kariuomenės 

dalinius, kuriant įvairias karines organizacijas neva vietos gyventojams nuo 

lietuvių puldinėjimų ginti, o faktiškai provokuoti susirėmimus su jais ir minėtomis 

pajėgomis prisijungti ne tik neutralią zoną, bet ir naujas Lietuvos teritorijas. Tuo tikslu 

prieš Lietuvą buvo nukreiptos ir nežabotos propagandos bei agitacijos priemonės. 

3. Lenkų provokaciniai veiksmai prieš lietuvius minėtoje zonoje vyko trimis 

pagrindinėmis kryptimis – suvalkijos pietuose, Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio 

ruože ir širvintų–Giedraičių krašte. sistemingais, neretai ypač žiauriais 

puolimais ir plėšikavimais buvo siekiama palaužti vietinių gyventojų priešinimąsi 

ir prijungti prie Lenkijos daugelį vietovių, kurios lenkų planuose buvo dar iki 

suvalkų sutarties pasirašymo. 

4. Lenkų seniai planuotą puolimą Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio ruože 

paspartino kelios aplinkybės: a) noras kuo greičiau turėti savo valdžioje minėtą 

ruožą, kad būtų galima nekliudomai naudotis geležinkelio linija Gardinas–Vilnius; 

b) Lietuvai nepalanki tarptautinė padėtis, susiklosčiusi 1923 m. pradžioje sukilėliams 

užėmus Klaipėdos kraštą ir pastarosios vyriausybei įsivėlus į ginčą su Antantės 

šalimis (visų pirma Prancūzija), kurios atvirai palaikė lenkus; c) turėta patikimos 

informacijos, jog minėto ruožo pasienį saugančios menkos lietuvių pajėgos 

neįstengsiančios ilgiau pasipriešinti gerai paruoštai lenkų karinei akcijai. 

5. Tuometinės lenkų karinės vadovybės, jos inspiruojamų karinių organizacijų 

ir vadinamųjų partizanų (faktiškai – plėšikų gaujų) revanšiniai planai ir juos 

žiaurūs, teroristiniai veiksmai didžiausią mastą įgavo bene „karščiausiame“ neutralios 

zonos širvintų–Giedraičių ruože, neretai prasiskverbiant ir į tolimesnes 

Lietuvos kariuomenės kontroliuojamas teritorijas. 

6. nors Lietuvos Vyriausybės balsas Tautų sąjungoje dėl anksčiau minėtų 

aplinkybių ir mažai buvo girdimas, tačiau ji visą laiką siekė parodyti pasauliui 

tuometinių Lenkijos valdančiųjų sluoksnių dviveidišką politiką, jų siekius ne tik 

sužlugdyti 1920 m. gruodžio 29 d. paliaubų susitarimą, bet ir agresyvius veiksmus 

Lietuvos valstybingumo atžvilgiu. savo ruožtu neutralios zonos pasienyje 

dislokuotos negausios lietuvių ginkluotosios pajėgos, šauliai ir partizanai, vietinių 

gyventojų aktyviai remiami, iškilus pavojui teritoriniam valstybės vientisumui 

bei gyventojų saugumui, pasiaukojamai kovodami, atkakliai priešindamiesi, 

įstengė suduoti ryžtingą atkirtį.


1 priedas 

IV pėst. Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko karininkai–partizanų vadai, 

pasižymėję kovose su lenkais Širvintų–Giedraičių rajone 1922–1923 metais 

1. Ltn. Petras Inickas – pirmasis partizanų vadas–savanoris. narsiai ir sėkmingai 

vadovavo partizanams visose kautynėse, tiek ginant širvintas, tiek vykdant 

puolimus neutralioje zonoje nuo 1922 m. gegužės 1d. iki tų metų lapkričio 

mėn. pradžios. už savo žygius apdovanotas nebuvo, nes ankstesnių kovų metu 

jo krūtinę puošė du Vyties Kryžiaus ordinai. 

2. Ltn. Domas Kavaliauskas – vienas iš pirmųjų pulko partizanų vadų ir 

ltn. P. Inicko pirmasis pavaduotojas. Dalyvavo ir vadovavo partizanų grupėms 

visose kovose nuo 1922 m. gegužės 1 d. iki tų metų pabaigos. už pasižymėjimus 

apdovanotas I rūšies 3 laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu. 

3. Ltn. Kazys Taruška. Perėmęs iš ltn. P. Inicko vadovavimą partizanams, 

pasižymėjo drąsa ir narsumu. Ypač atmintinas jo 1923 m. sausio mėn. 4–5 d. d. 

vadovavimas partizanams, puolant lenkų ulonus ir jų štabą Avižonių kaime bei 

sumušant lenkus širvintose 1923 m. sausio mėn. naktį iš 11 d. į 12 d. 

Apdovanotas I rūšies 2 laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu. 

4. Ltn. Kostas Dulksnys. Pasižymėjo drąsa ir narsumu visose kautynėse su 

lenkais, vadovaudamas partizanų grupėms nuo 1923 m. sausio 1 d. iki partizanų 

veiklos pabaigos. Jis asmeniškai nukovė neutralios zonos komendantą, lenkų 

partizanų vadą Virbalį–sartoną. 

5. Ltn. Kazys Petkevičius. Pasižymėjo visose kautynėse su lenkais nuo 1923 

m. sausio 1 d. iki partizanų veiklos širvintose pabaigos. Ypatingą ištvermę parodė 

paskutinio mūšio su lenkais metu, kada, būdamas sunkiai sužeistas, nepaliko 

rikiuotės tol, kol lenkai nebuvo išvyti iš širvintų. 


6. Ltn. Jurgis Tumavičius. nuo 1922 m. lapkričio 15 d. iki 1923 m. kovo 

1 d. dalyvavo visose kautynėse su lenkais, vadovaudamas partizanų grupėms. 

savo asmeniška drąsa patraukdavo pavaldinius kovoti iki galutinės pergalės. 

213


214 


7. Ltn. stasys eidukaitis. savo drąsia iniciatyva su keliolika drąsuolių pasižymėjo 

puldamas ir išvaikydamas lenkų partizanus iš Krivalaidžių kaimo 1923 m. 

sausio mėn. naktį iš 10 d. į 11 d. ir tuo sukliudė jų pasiruošimui pulti Giedraičius. 


8. Ltn. Alfonsas Antanaitis. Vadovavo partizanų būriui Giedraičiuose, gindamas 

miestelį nuo lenkų puldinėjimų nuo 1923 m. sausio 1 d. iki birželio 13 d. 


9. Ltn. Benediktas svylas. Pasižymėjo puolant lenkų partizanus 1923 m. 

sausio mėn. naktį iš 4 d. į 5 d. Avižonių kaime, su keliais drąsuoliais iš nedidelio 

atstumo apmėtydamas lenkų kulkosvaidininkus rankinėmis granatomis, atėmė iš 

jų vieną sunkųjį kulkosvaidį ir padėjo iš minėto kaimo išvyti lenkus ir jų štabą. 


IV pėst. Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko kareiviai–partizanai, pasižymėję 

1922–1923 m. ginant Širvintų–Giedraičių rajoną nuo lenkų puldinėjimų, 

apdovanoti I rūšies 3 laipsnio Vyties Kryžiaus ordinais 

1. Viršila Vacys sipavičius 

2. Jaun. pusk. Vaclovas Daukšys 

3. Jaun. pusk. Aleksandras Dovydėnas 

4. Jaun. pusk. Kazys zakarevičius 

5. Jaun. pusk. Jonas snobaitis 

6. Grandinis Tomas Matijošaitis 

7. eil. stasys staškus 

8. eil. ciprijonas Gutmanas 

9. eil. Antanas Kačinskas 

10. eil. Juozas Jočys 

11. eil. filimonas orlovas 

12. eil. Jonas Gedimonas 

13. eil. Motiejus Mikšys 

14. eil. stasys navickas


15. eil. Vincas navickas 

16. eil. Antanas šležas 

17. eil. felicijonas Gesevičius 

18. eil. Aleksas salagubovas 

19. eil. nesteras Kastelianovas 

20. eil. Petras užkurėnas 

21. eil. Kazys Kanopa 

22. eil. Vincas Kulikauskas 

23. eil. Petras Tenys 

24. eil. Gipas Kopanskis 

25. eil. Lukius Ivanovas 

26. eil. Juozas Dočkus 

27. eil. Jurgis Teledregeris 

28. eil. Jonas Račkauskas 

29. eil. Mečys sipavičius 

30. eil. Pranas Jasiūnas 

31. eil. Jonas Leketa 

32. eil. Juozas Vaišnoras 

33. eil. Juozas šulcas. 

Širvintų miestelio ir jo apylinkių gyventojai, aktyviai talkininkavę organizuojant 

miestelio gynybą nuo lenkų 1921–1923 metais, apdovanoti II 

rūšies 3 laipsnio Vyties Kryžiaus ordinais 

1. Povilas Žukauskas. Tarptautinės kontrolės komisijos paskirtas širvintų 

viršaičiu, palaikė glaudžius ryšius su artimiausiomis Lietuvos kariuomenės dalių 

sargybomis, kurias perspėdavo apie gresiantį lenkų pavojų. IV pėst. pulko karius– 

partizanus aprūpindavo fiktyviais dokumentais – asmens liudijimais, pakeičiančiais 

pasus. Turėdamas sau patikimų žmonių tiek neutralioje zonoje, tiek ir lenkų 

okupuotoje Lietuvos dalyje, sistemingai rinko žinias apie lenkų planus. svarbią 

informaciją IV pėst. pulko štabui į šešuolius pristatydavo pats asmeniškai. 

2. Gruzdys (vardas nenustatytas). energingas širvintų milicijos organizatorius 

ir veiklus jaunimo agitatorius. Artimiausias viršaičio P. Žukausko padėjėjas 

širvintas ginant nuo lenkų. Pradėjus veikti IV pėst. pulko partizanams, narsiai 

kovėsi jų eilėse prieš lenkus. 

215

216 


3. Vytautas Petrauskas. Ilgą laiką vadovavo širvintų milicijai. sėkmingai 

organizavo pasipriešinimą lenkams iki IV pėst. pulko partizanų veiklos pradžios 

– 1922 m. gegužės 1 d. Drąsios ir aktyvios veiklos dėka lenkų agentų pastangos 

išvaikyti lietuviškos orientacijos miliciją širvintose ir jos vietoje įsteigti savąją 

nuėjo niekais. Jiems padedant, ryšiams su kariuomenės baro viršininku palaikyti 

milicijos patalpose buvo įrengtas slaptas kariškas telefonas. 

4. Liba Mednikienė. Per savo patikimus bendrataučius, gyvenusius okupuotos 

Lietuvos dalyje, rinkdavo ir suteikdavo Lietuvos partizanų vadams žinių 

apie lenkų sumanymus ir ruošimąsi kokiam nors žygiui. Kautynių metu ištikimai 

saugodavo paliktas jai stambias partizanų pinigų sumas, slapta laikomas šovinių 

ir granatų atsargas. Mūšių metu pati išduodavo partizanams šovinius ir granatas. 

Partizanų vadai jos bute turėjo prieglobstį ir štabą. 

5. Malvina Kaušinytė. Iš savo pažįstamų surinkdavo ir perduodavo partizanams 

svarbių žinių apie lenkų judėjimą ir jų sumanymus. Dalis partizanų jos namuose 

rasdavo prieglobstį. Kiek galėdama stengėsi aprūpinti partizanus maistu, 

rūpinosi jo kokybe. 

6. skorupskas iš šniponių kaimo. nors ir nemokėjo kalbėti lietuviškai, bet 

buvo patriotiškai nusiteikęs lietuvių atžvulgiu, ir uoliai dirbo lietuvybės naudai. 

Pats asmeniškai ir per savo pažįstamus sekė lenkų judėjimą, aiškinosi jų sumanymus 

ir viską perduodavo lietuvių partizanams arba šniponių kaime nuolat stovėjusiai 

sargybai. skorupskas lietuvių pasienio sargyboms buvo patikimiausias 

žvalgas ir slapukas. 

7. Pliukšta iš Gavėnių kaimo. Dalyvavo visose lietuvių partizanų kautynėse 

su lenkais ir pasižymėjo narsumu. Kaip vietinis gyventojas, sėkmingai vykdė ir 

žvalgybas. 

8. Ignas Jonukaitis iš Kielių kaimo. Kalbąs tik lenkiškai, gyvendamas tarp 

visiškai nutautėjusių valstiečių, išoriškai niekuo iš jų neišsiskyrė ir pelnė tiek jų, 

tiek lenkų karių iš neutralios zonos visišką pasitikėjimą. Dvasioje jausdamasis 

esąs lietuvis, slaptai ir uoliai per savo pasiuntinį viską pranešinėdavo lietuvių 

partizanų vadovybei. 

(Duomenys iš LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 16–22)


Reziume 

Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, lietuvių tauta tikėjosi imtis spartaus 

atkuriamojo darbo visose valstybės gyvenimo srityse. Atrodė, jog 1920 m. lapkričio 

29 d. Kaune su lenkais pasirašyta paliaubų sutartis ir kartu tarp lietuvių ir lenkų 

kariuomenių nubrėžta neutrali zona tam suteikė juridinį pagrindą, juo labiau jog ją 

pasirašant dalyvavo ir Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos nariai. 

Deja, ir šį kartą greitai teko nusivilti. Lenkų valdantieji sluoksniai ir toliau 

niekaip nenorėjo pripažinti nepriklausoma pasiskelbusios Lietuvos Valstybės ir, 

susiklosčius palankiai situacijai, neatsisakė planų ją pavergti. 1921 m. pradžioje 

lietuvių fronte nuo Vokietijos iki Latvijos sienos buvo sutelktos net 6 lenkų divizijos, 

o dar dvi dislokuotos Lydoje. Lenkų karinė vadovybė Lietuvos pasienyje 

vykdė dažnus savo karinių pajėgų pergrupavimus. Jos siekis buvo išprovokuoti 

susirėmimus neutralioje zonoje, suverčiant visą kaltę už tai lietuviams ir tuo 

pretekstu mesti prieš Lietuvą minėtas pajėgas, užimti ne tik neutralią zoną, bet 

prisijungti ir kitas teritorijas. 

Lietuvos karinė vadovybė atidžiai stebėjo lenkų kariuomenės veiksmus ir 

ruošėsi bet kokiems galimiems priešiškiems antpuoliams. 1921 m. pradžioje 

neutralios zonos pasienį saugojo 3 lietuvių divizijos, o viena buvo rezerve. 

Blogėjant abiejų šalių tarpusavio santykiams ir lenkų kariams bei įvairiems 

provokatoriams vis dažniau pažeidinėjant neutralią zoną, užpuldinėjant pasienyje 

buvusias lietuvių sargybas bei plėšiant vietinius gyventojus, Lietuvos kariuomenės 

vadovybė įsakė visoms kariuomenės dalims energingai rengtis galimai 

kovai, tačiau jokiu būdu nepasiduoti lenkų provokaciniams iššūkiams. 

Be savo karinių pajėgų koncentravimo okupuotoje Lietuvos dalyje, lenkai joje 

pradėjo kurti įvairių karinio pobūdžio organizacijų tinklą. Joms buvo iškeltas uždavinys 

okupuotame krašte vesti kuo plačiausią ir Lenkijai palankiausią agitaciją 

prieš Lietuvą ir jos vadovybę. Tos organizacijos buvo aprūpinamos ginklais, lėšomis, 

karine amunicija. Jos iš neutralios zonos gyventojų tarpe telkė vadinamuosius lenkų 

partizanų būrius, kurie, remiami civiliais rūbais perrengtų reguliarios lenkų kariuomenės 

dalinių, turėjo užimti visą neutralią zoną ir skverbtis į Lietuvos gilumą. 

Padėtis neutralioje zonoje buvo sudėtinga: nuolat vyko žudymai ir apiplėšimai. 

Abi pusės – ir lenkai, ir lietuviai – stengėsi neutralios zonos gyventojus patraukti savo 

pusėn. Minėtoje zonoje žymią gyventojų dalį sudarė lietuviai, mažumą – nutautėję 

lietuviai, lenkų šalininkai. Tarp lietuvių ir lenkų šalininkų vyko nuolatinės kovos. 

neutralios zonos gyventojai dažnai kreipdavosi paramos į Lietuvos Vyriausybę, 

tačiau ši nieko negalėjo daryti ir tik ragindavo gyventojus organizuotis ir 

217

218 


patiems gintis. neretai į pagalbą gyventojams būdavo siunčiami šauliai. 

Lenkų provokaciniai veiksmai prieš lietuvius minėtoje zonoje vyko trimis 

pagrindinėmis kryptimis – suvalkijos pietuose, Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio 

ruože ir širvintų–Giedraičių krašte. Pietų suvalkijoje lenkai net suorganizavo 

vadinamąją „Varviškės savivaldą“, kuri skelbėsi esanti nepriklausoma nuo 

Lietuvos ir siekianti prisijungti prie „Vidurinės Lietuvos“. nebepakentus lenkų 

partizanų savivaliavimo, prieš juos į Varviškes 1923 m. kovo 23 d. pasiųstas xI 

pėst. pulko I batalionas minėtą lenkų organizaciją likvidavo. 

Dar nustatant neutraliąją zoną, dalis Gardino–Vilniaus geležinkelio (Varėnos–Rūdiškių 

ruožas) pateko į neutralią zoną. Todėl lenkai neteko tiesioginio 

susisiekimo geležinkeliu tarp Gardino–Varėnos–Vilniaus. Lenkai žūtbūt siekė šį 

ruožą perimti savo žinion, tačiau lietuviai perleisti jo nesutiko. Į šį reikalą įsikišo 

Tautų sąjungos Taryba. negavę Lietuvos vyriausybės sutikimo, lenkai ryžosi 

minėtą ruožą užimti jėga. sutelkę stambias ginkluotas pajėgas, jie 1923 m. vasario 

15 d. pradėjo veržtis į neutralią zoną Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio stočių 

ruože. Lietuvių kariuomenės pajėgos toje vietovėje buvo menkos ir, nepaisant 

atkaklaus jų pasipriešinimo, po keleto dienų lenkai šį ruožą užėmė. šiame ruože 

lenkų užimtoje zonoje beveik visi gyventojai buvo lietuviai. 

Lenkų karinė vadovybė, siekdama revanšo dėl pralaimėjimo lietuviams 1920 

m. pabaigoje, neutralioje zonoje išskirtinį dėmesį skyrė širvintų bei Giedraičių 

vietovėms ir bet kokiais būdais siekė jas užimti. Todėl neatsitiktinai jau 1921 m. 

gruodžio mėn. prieš lietuvių I pėst. divizijos saugomą barą lenkų karinė vadovybė 

sutelkė ir nuolat laikė dideles karines pajėgas, ypač kavaleriją. Dažnai uniformuoti 

lenkų kariai užpuldavo neutralios zonos pasienyje buvusias lietuvių sargybas. 

Lietuviams palanki širvintų milicija, susiorganizavusi iš vietinių apylinkės jaunų 

vyrų, neįstengė viena apginti širvintų miestelio ir jo gyventojų. Lenkams pradėjus 

puldinėti širvintas vis gausesnėmis pajėgomis ir iškilus pavojui netekti širvintų, 

nutarta veikti lenkų pavyzdžiu, t. y. leisti saugoti ir ginti širvintas civiliais rūbais 

perrengtiems kariams. Taigi nuo 1922 m. gegužės 1 d. prasidėjo IV pėst. Lietuvos 

karaliaus Mindaugo pulko karių partizaninė veikla neutralioje zonoje. 

Pažymėtina, jog IV pėst. pulko partizanai drauge su širvintų milicija ir šauliais 

atliko tikrai didvyrišką darbą savo tautai ir tėvynei, išlaikė savo rankose 

širvintas, atkakliai ir su pasiaukojimu gynė ne tik šį miestelį, bet ir aplinkines 

vietoves nuo lenkų puolimų ir sužlugdė visas jų pastangas atplėšti nuo Lietuvos 

ir pasisavinti šį kraštą, suduodami priešui ryžtingą atkirtį.

karo padėties klausimas lietuvos 

seimuose (1919–1927 m. ) 

Įvadas 

Modestas KUODYS 

Vytauto Didžiojo universitetas 

1918 m. savarankiško valstybingumo keliu pasukusi Lietuvos Respublika 

beveik du dešimtmečius gyveno nepaprastosios padėties sąlygomis: karo padėtis 

egzistavo tiek valstybei žengiant pirmuosius žingsnius parlamentinės demokratijos 

keliu, tiek nusigręžus nuo jos, po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. šiuo 

požiūriu ypač savitas ir problemiškas ankstyvasis, vadinamasis „seimokratijos“, 

laikotarpis (1920–1926 m.), kai karinei padėčiai stipriai ribojant piliečių visuomeninę 

raišką, kūrėsi ir funkcionavo demokratinės institucijos. svarbiausia šių 

institucijų – visuotinu, tiesioginiu, slaptu balsavimu renkamas seimas – turėjo 

lemiamą reikšmę sustabdant demokratinės konstitucijos garantuotų pilietinių 

teisių įgyvendinimą viešajame valstybės gyvenime. Taigi skirtingai nei autoritarizmo 

laikotarpiu (1927–1940 m.), karo padėtis veikė teisėtai išrinktos, politinės 

tautos legitimaciją įgijusios valdžios valia. seimų laikotarpiu Lietuvos valstybė 

gyveno dvilypį vidaus gyvenimą, jungusį du diametraliai priešingas ir, atrodytų, 

nesuderinamas būsenas – konstitucijoje įtvirtiną parlamentinę demokratinę 

santvarką ir sudėtingų vidaus bei išorės sąlygų nulemtą karo padėties režimą. 

Pasak teisės istoriko Mindaugo Maksimaičio, „nuolatinis nepaprastosios padėties 

naudojimas iškreipė žmogaus teisių įgyvendinimo praktiką, ir tai ypač trukdė 

atsiskleisti demokratijai, kurią nuoširdžiai norėta puoselėti 1922 m. Konstitucija“ 

1 . Ar motyvai, vertę palaikyti nepaprastąją padėtį, buvo pagrįsti ir realūs, ar 

valstybei visada grėsė toks pavojus, jog reikėjo nuolatos naudotis išimtinėmis 

karo meto priemonėmis ir ar jomis nebuvo piktnaudžiaujama, – tai dar viena 

labai komplikuotų bei problemiškų klausimų grupė, į kuriuos atsakyti sunku. 

suprantama, jog po 1926 m. perversmo karo padėtis visų pirma buvo naudingas 

autoritarinei vyriausybei, netoleruojančiai jokio politinio pliuralizmo ir kariškių 

pagalba siekiančiai kontroliuoti visuomenę bei išsilaikyti valdžioje. Tačiau seimų 

1 m. maksimaitis, Lietuvos valstybės konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), vilnius, 2005, p. 136. 

219

220 


laikotarpio situacijos taip vienareikšmiškai įvertinti nepavyktų: ji gerokai painesnė 

ir sudėtingesnė. Didžiąją šio periodo dalį neprastąją padėtį palaikė teisėtai 

išrinkta valdžia, deklaruojanti demokratines vertybes, nors jų realiame gyvenime 

ne visuomet paisyta. Tai leido kairiajai opozicijai ilgą laiką politiniame gyvenime 

dominavusį krikščionių demokratų bloką nuolatos kaltinti diktatūriniais 

užmojais bei piktnaudžiavimu karo padėties priemonėmis. Taigi karo padėties 

problema trečiojo dešimtmečio pradžios Lietuvoje drauge kelia ir klausimą, kiek 

apskritai šį parlamentarizmo tarpsnį galima vadinti demokratišku. 

Mūsų tyrimo objektas – karo padėties klausimas Lietuvos seimuose – palies 

tik tam tikrus čia iškeltų problemų aspektus, juolab kad mes nesieksime pačios to 

laikotarpio karo padėties režimo analizės, o tik pažvelgsime į viešus šio reiškinio 

vertinimus ir su juo susijusius įstatymus leidžiančios institucijos sprendimus. Taigi 

šiame darbe mus domins to meto visuomenę pasiekdavusi viešoji informacija, vienaip 

ar kitaip formavusi, o drauge ir atspindėjusi šios požiūrį į karo padėtį. seimų 

laikotarpio Lietuvoje svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus sprendė demokratiškai 

išrinkti tautos atstovai, reprezentuojantys pagrindines politines partijas ir 

visuomenės grupes, vykdavo nevaržomos diskusijos seime, o informacija apie tai 

per partinę spaudą pasiekdavo ir skaitančiąją piliečių dalį. šios aplinkybės bei pakankamas 

reikiamų šaltinių kiekis ir paskatino mus rinktis minėtą tyrimo kryptį. 

šio straipsnio tikslas – analizuojant parlamentines diskusijas, to meto 

spaudą, atskleisti svarbiausių valstybės politinių partijų atstovų seime požiūrį į 

karo padėtį bei su ja susijusius reiškinius. Tikslui realizuoti išsikėlėme du uždavinius: 

1) išryškinti karo padėties šalininkų ir priešininkų pozicijas, analizuoti jų 

argumentus; 2) analizuoti karo padėties klausimo nagrinėjimą Lietuvos seimuose, 

parodyti, kokią įtaką tam turėjo seimų sudėties kaita. 

Istoriografija. Karo padėties režimas prieškario Lietuvos Respublikoje – mažai, 

dažnai tik paviršutiniškai tyrinėta tema. Atskiro dėmesio lietuvių istoriografijoje 

nesulaukė ir parlamentinės diskusijos dėl karo padėties trečiojo dešimtmečio pirmojoje 

pusėje. Tiesa, daugelyje veikalų ir straipsnių, skirtų šio periodo politinei istorijai, 

seimų darbui, karo padėties problema vienokiu ar kitokiu aspektu aptariama, tačiau 

giliau neanalizuojama. Todėl ieškodami informacijos apžvelgėme nemažą kiekį 

svarbiausios tarpukario Lietuvos politinei istorijai skirtos mokslinės literatūros. 

Po Antrojo pasaulinio karo išeivijoje pasirodė nemažai straipsnių ir knygų 

apie nepriklausomos Lietuvos politinį gyvenimą. Apie steigiamąjį seimą egzilio 

spaudoje plačiau rašyta, minint jo penkiasdešimtmetį 1970 m. 2 Tuo metu Vanda 

2 Z. ivinskis, lietuvos steigiamasis seimas//į laisvę, 1970 nr. 50; v. vaitiekūnas, lietuvos suverenumas 

steigiamajame seime, aidai, 1970, nr.10., ir kt.

KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.) 

Daugirdaitė – sruogienė 3 parengė ir atskirą, kol kas vienintelę šios valstybės teisinius 

pagrindus kūrusios institucijos veiklos apžvalgai skirtą monografiją. Joje 

išanalizuoti svarbiausieji pirmosios demokratiškai išrinktos tautos atstovybės 

darbai, reikšmė, pateikta vertingos medžiagos apie pačius tautos atstovus. Pirmieji 

valstybės kūrimosi žingsniai, parlamentarizmo pradžia detaliai atskleisti 

Prano Čepėno dvitomio „naujųjų laikų Lietuvos istorijos“ antrajame tome 4 . Visa 

prieškario Lietuvos politinė raida apžvelgiama istoriko Jono švobos 5 knygoje 

„seiminė ir prezidentinė Lietuva“. Tačiau jam, kaip ir kitam tautininkams simpatizavusiam 

istorikui Aleksandrui Merkeliui 6 , būdingas tam tikras subjektyvumas 

vertinant kontraversiškus to laikmečio įvykius. socialdemokratų partijos veiklą 

prieškario valstybingumo metais savo knygoje atskleidė Juozas Vilčinskas 7 . 

sovietmečiu paskelbta nemažai darbų, skirtų „buržuazinės“ Lietuvos valstybės 

istorijai. Juose daugiausia įrodinėtas „antiliaudinis“ tiek demokratiškai išrinktos 

8 , tiek perversmininkų suformuotos valdžios pobūdis, plačiai vaizduota 

išsivaduojamoji „engiamųjų klasių kova“. orientuodamiesi į šias temines kryptis 

to meto istorikai daug dėmesio skyrė valdžios represinės politikos, su kuria glaudžiai 

susijusi ir karo padėtis, tyrimams. Tarp mus dominantį laikotarpį tyrinėjusių 

autorių pirmiausia paminėtinas Juozas Bulavas 9 . stambiausios jo knygos 

„Rinkimai ir „tautos atstovavimas“ buržuazinėje Lietuvoje“ viename skyriuje, 

pavadintame „Karinis – policinis režimas“, išsamiai nagrinėjamas karo padėties 

naudojimas visuomenės politinės raiškos kontrolei. Pilietinių laisvių varžymą, 

trečiojo dešimtmečio represinės politikos ypatybes bei karo padėties naudojimą 

jų įgyvendinimui savo tyrimuose plačiai analizavo Mindaugas Maksimaitis 10 bei 

v. daugirdaitė – sruogienė, Steigiamasis seimas 1920 05 15 – 1922 10 07, new york, 1975. 

4 

p. Čepėnas, Naujųjų laikų Lietuvos istorija // t. 2, Chicago, 1986. 

5 

j. švoba, Seiminė ir prezidentinė Lietuva / fotograf., leid./ vilnius, 1992. 

6 

a.merkelis, Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla, new york, 1964. 

7 

j. vilčinskas, Lietuvos socialdemokratija kovoje dėl krašto nepriklausomybės, london, 1985. 

8 

i. gricevičiūtė, Antiliaudinė krikščionių demokratų partijos politika Lietuvoje 1920 – 1926 m., vilnius, 1953. 

9 

j. Bulavas j. Rinkimai ir „tautos atstovavimas“ buržuazinėje Lietuvoje, vilnius, 1956; Bulavas j. lietuvos 

buržuazinės vyriausybės susidarymas ir veikla, kuriant valstybės aparatą // Buržuazinės valstybinės 

teisinės koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika, vilnius, 1972. 

10 

m. maksimaitis, administracinių ir teisminių priemonių taikymas slopinant revoliucinį judėjimą 

lietuvoje 1919–1926 m. // Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A, t.1, vilnius, 1963; m. 

maksimaitis, lietuvos laikinosios buržuazinės vyriausybės priemonės 1918–1919 m. proletarinei revoliucijai 

slopinti // Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai (konferencijos medžiaga), 

vilnius, 1976. m. maksimaitis, „seimokratijos“ turinys ir klasinė esmė lietuvoje // Teisė, 1978, 

t.14; m. maksimaitis, „seimokratijos“ turinys ir klasinė esmė lietuvoje // Teisė, 1978, t.14, p.13–22. 

221

222 


kiti 7–8 dešimtmečiais rašę teisės istorikai 11 . 

1926 m. antrosios pusės politiniai įvykiai Lietuvoje detaliai nagrinėti eusiejaus 

Jacovskio 12 , eugenijaus Dirvelės 13 monografijose. 

xx a. paskutiniajame dešimtmetyje, lietuvių istoriografijai nusikračius 

ideologinių sovietmečio pančių, 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos istorijos 

tyrinėjimams susidarė palankios sąlygos: juos paskatino ne tik politinės konjunktūros 

pokyčiai, bet ir išaugęs visuomenės susidomėjimas. Deja, karo padėties 

reikšmė tarpukario Lietuvos valstybės ir visuomenės raidai atskirai nebuvo tyrinėjama. 

Kita vertus, kariuomenės kūrimosi istorija, nepriklausomybės kovos sulaukė 

nemažai istorikų dėmesio. sistemingiausiai tai tyrinėjo Vytautas Lesčius 14 , 

parengęs keletą nemažos apimties studijų. Vis dėlto karo padėties problemos 

autorius giliau neanalizavo. Kitaip į kariuomenės vaidmenį Pirmojoje Lietuvos 

Respublikoje pažvelgė Jonas Vaičenonis 15 . savo monografijoje istorikas analizavo 

kariuomenės įtaką politiniams procesams, jos vietą valstybėje autoritarizmo 

laikotarpiu (1927–1940 m.). Čia detaliau nagrinėtas ir karo padėties teisinis institutas 

bei su juo susiję reiškiniai, tačiau nepaprastosios padėties režimą trečiojo 

dešimtmečio pradžioje autorius aptarė tik fragmentiškai. Vertingos informacijos 

apie valstybės vidaus saugumo problemas radome Arvydo Anušausko knygoje 

„Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940 m.“ 16 

Kol kas dar neparašytas stambesnis, visą dvidešimties metų prieškario Lietuvos 

valstybinio gyvenimo laikotarpį aprėpiantis apibendrinamojo pobūdžio veikalas. 

Tiesa, ano meto politiniai įvykiai gana išsamiai aptariami iškiliems valstybės veikėjams 

skirtuose biografinio pobūdžio darbuose. seimų laikotarpis aptariamas Alfonso 

11 o. Ruželytė, Konstitucinės žodžio ir spaudos laisvės buržuazinėje Lietuvoje ir tikrovė // Buržuazinės 

valstybinės teisinės koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika, Vilnius, 1972; o. Ruželytė, susirinkimų 

laisvė ir jos suvaržymas darbo žmonėms buržuazinėje Lietuvoje // Buržuazijos diktatūros Lietuvoje vals- 

tybiniai teisiniai aspektai, (konferencijos medžiaga), Vilnius, 1976; V. Pavilionis, Antiliaudinė valdančių- 

jų partijų politinio viešpatavimo ideologija ir jos pasireiškimas Lietuvos valstybės mechanizmo veikloje 

(buržuaziniu demokratiniu laikotarpiu) // Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, 

(konferencijos medžiaga), Vilnius, 1976; 

12 e. jacovskis, Uždangą nuplėšus... Gruodžio 17 d. fašistinis perversmas ir visiškas atstovavimo teisės 

likvidavimas Lietuvoje 1926–1940 m., vilnius, 1959. 

13 e. dirvelė, Klasių kova Lietuvoje 1926 metais, vilnius, 1961. 

14 v. lesčius, Lietuvos kariuomenė 1918–1920. vilnius, 1998; v. leščius, Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės 

kovose 1918 –1920, vilnius, 2004. 

15 j. vaičenonis, Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose 1927–1970 m. vilnius, 2004. 

16 a. anušauskas, Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940 m. vilnius, 1993.


eidinto knygose apie Antaną smetoną 17 , Kazį Grinių 18 , Aleksandrą stulginskį 19 , Liudo 

Truskos veikale apie Antaną smetoną 20 , Gedimino Ilgūno monografijoje „Kazys 

Grinius“ 21 . Kolektyvinime darbe „Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai“ pateikti 

žymiausių xx a. Lietuvos istorijos tyrinėtojų straipsniai apie ano meto vyriausybių 

vadovus, apžvelgiamos valstybės vidinio ir išorinio saugumo problemos, svarbiausi 

visų ministrų kabinetų darbai 22 . Pirmieji Lietuvos parlamentarizmo žingsniai 

atskleidžiami 2000 m. steigiamojo seimo aštuoniasdešimtmečiui skirtos mokslinės 

konferencijos medžiagos pagrindu parengtame straipsnių rinkinyje 23 . 

Pažvelgti į Lietuvos politinę raidą xx a. trečiojo dešimtmečio pradžioje 

globalios politikos kontekste leido Vakarų šalių istorikų – Alfredo ericho senno 

24 ir Georgo von Raucho 25 veikalai. 

Kitą mums reikšmingos posovietinio laikotarpio mokslinės literatūros grupę 

sudaro teisės istorijai skirti tyrimai. šioje srityje per savo dar sovietmečiu 

pradėtą mokslinę karjerą daugiausiai nuveikė Mindaugas Maksimaitis – vienas 

iškiliausių ir produktyviausių tarpukario Lietuvos teisės ir valstybės konstitucinės 

sąrangos tyrinėtojų 26 . 2003 m. pasirodžiusiame Lietuvos konstitucionalizmo 

raidai skirtame straipsnių rinkinyje, be kita ko, analizuotas ir demokratinių laisvių 

atsispindėjimas pirmosiose Lietuvos valstybės konstitucijose 27 . 

Darbe taip pat rėmėmės kitais atskirai įvairius karo padėties aspektus bei 

ypatingos baudžiamosios teisės klausimus nagrinėjusiais autoriais 28 . 

17 a. eidintas, Antanas Smetona. Politinės biografijos bruožai, vilnius, 1990. 

18 a. e. eidintas, Kazys Grinius. Ministras pirmininkas ir prezidentas, vilnius, 1993. 

19 a. eidintas, Aleksandras Stulginskis: Lietuvos prezidentas – Gulago kankinys, vilnius, 1995. 

20 l. truska, Antanas Smetona ir jo laikai, vilnius, 1996. 

21 g. ilgūnas, Kazys.Grinius, vilnius, 2003. 

22 

Z. Butkus, dr. k. grinius, Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai /sud. r. Čepas/ vilnius, 1997; 

r. Čepas, ministras pirmininkas mykolas sleževičius // ten pat; s. jegelevičius, ernestas galvanauskas 

– lietuvos ūkio kūrėjas// ten pat. 

2 

1920–1922 metų parlamentinė patirtis: sprendimų politika, tikslai, aplinkybės, (konferencijos medžiaga), 

vilnius, 2000. 

24 

a. e. senn, Lietuvos valstybės atkūrimas 1918–1920, vilnius, 1992. 

25 

g. von rauch, The Baltic states: Estonia, Latvia, Lithuania. The years of independence 1917–1940, 

new york, 1995. 

26 

m. maksimaitis, mažasis seimas – ryškus epizodas lietuvos parlamentarizmo raidoje // Jurisprudencija, 

t.17, vilnius, 2000; m. maksimaitis, Lietuvos valstybės konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), vilnius, 2005. 

27 

Mūsų konstitucionalizmo raida /sud. a.v. Bartkutė, a. vaišnys/ vilnius, 2003. 

28 v.andriulis, Mirties bausmė Lietuvoje 1918–1940 // Pozicija, 1997, nr.2; m. apanavičius, kariniai 

teismai 1926–1940 metais // Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos /sud. j. skirius, g. šapoka/ vilnius, 

2001; s. vansevičius, Baudžiamosios teisės šaltiniai 1919–1940 metais // ten pat.. 

22

224 


Šaltiniai. Mūsų naudotus šaltinius sudaro kelios grupės: publikuoti dokumentai, 

to meto periodinė spauda ir teisės aktai bei jų komentarai. Pirmąją grupę apima 

steigiamojo 29 bei kitų trijų vėlesnių seimų publikuotos stenogramos 30 – tai pats svarbiausias 

mūsų tyrimo šaltinis. Jo analizė leido atskleisti pagrindinių Lietuvos partijų 

ir jų seimo frakcijų laikyseną karo padėties atžvilgiu, išryškinti parlamentinės kovos 

bruožus. Antroji grupė – periodinė spauda – papildo pirmąją. Prieškario Lietuvos 

spauda buvo partinė, todėl kiekvienas rimtesnis leidinys atstovavo tam tikrai politinei 

srovei, delsė jos požiūrius į valstybėje vykstančius procesus. svarbu tai, jog iki 

1926 m. perversmo Lietuvos karo cenzūra buvo palyginti švelni (neleisdavo skelbti 

tik tam tikros su kariuomene susijusios informacijos), todėl trečiojo dešimtmečio 

periodiniai leidiniai beveik nevaržomai galėjo rašyti įvairiomis politinėmis temomis. 

ši aplinkybė didina minėtos šaltinių grupės vertę. Medžiagą darbui rinkome šiuose 

svarbiausių partijų laikraščiuose: Krikščionių demokratų bloko laikraščiuose Laisvė, 

Rytas; socialdemokratų Žiežirba, Socialdemokratas; valstiečių liaudininkų – Lietuvos 

ūkininkas, Lietuvos žinios, tautininkų – Lietuvis. 

Kita šaltinių grupė – teisiniai aktai, jų komentarai. Ją sudaro Vyriausybės 

žiniose paskelbti įstatymai bei įsakymai, atskirai išleisti teisinių dokumentų rinkiniai 

31 , taip pat tuometiniai teisinės sistemos ir konkrečių jos institutų analizei 

skirti darbai 32 . Jie leido nagrinėti karo padėties režimą, jo teisinę reglamentaciją. 

Iškalbingos informacijos apie seimų laikotarpio Lietuvos politinį gyvenimą radome 

kai kurių anuometinių valstybės veikėjų prisiminimuose 33 . 

1. Karo padėties režimas Lietuvoje 1919–1926 m. 

(teisinės raidos apžvalga) 

Karo padėtis – tai teisinis institutas, tam tikra nepaprastosios padėties forma, 

įvedama valstybėje gresiant ar prasidėjus karui, vidiniams neramumams. Jo 

29 

Steigiamojo seimo darbai. 1920 – 1922, kaunas, 1922. 

0 

Seimo.stenogramos..Pirmasis.seimas. 1922 – 1923; Seimo stenogramos. Antrasis seimas. 1923 – 1926; 

Seimo stenogramos. Trečiasis seimas. 1926 – 1927. 

31. Karo baudžiamasis statutas. Priedėlis: Pulko teismo įstatai, kariuomenės teismo įstatai, Ypatingieji 

valstybės apsaugos įstatai ir kiti aktai / sud. j. papečkys, kaunas, 1922. 

2 

Kariuomenės teismas 1919–1929, kaunas, 1929. 

purickis j. seimų laikai // Pirmas nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928 /fotograf. leid./ 

kaunas, 1990; grinius k. apie 1926 metų gruodžio 17–osios dienos perversmą // a. eidintas, Kazys. 

Grinius: ministras pirmininkas ir prezidentas, vilnius, 1993; r. skipitis, Nepriklausomą Lietuvą statant, 

Chicago, 1961.


metu sustabdomos konstitucinės piliečių laisvės ir teisės, valstybė administruojama 

karinių struktūrų, galioja specialios įvairias gyvenimo sferas reguliuojančios 

taisyklės bei veikia jų vykdymą prižiūrinčios institucijos. Visos šios priemonės 

skirtos parengti šalį gynybai, eliminuoti nelojalių piliečių ir priešo agentų keliamas 

grėsmes svetimos valstybės agresijos akivaizdoje arba įvesti tvarką bei 

stabilizuoti padėtį vidaus suirutės metu 34 . Karo padėties režimą reikėtų suprasti 

kaip nepaprastosios padėties nustatytos tvarkos įgyvendinimą, funkcionavimą ir 

vienokią ar kitokią kaitą tam tikru laikotarpiu. 

Karo padėtis bei artima jam sustiprinta apsauga veikė beveik visą prieškario 

Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpį (1919–1940 m.). Ji įvesta prabėgus vos 

metams po nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Tai sąlygojo sunki 

to meto valstybės padėtis, priešiškų jėgų ginkluota intervencija. Vėliau dėl skirtingų 

motyvų ir priežasčių nepaprastoji padėtis su nedidelėmis pertraukomis tapo nuolatine 

šios vos du dešimtmečius egzistavusios valstybės vidaus gyvenimo palydove. 

Lietuvos Respublika kūrėsi labai sudėtingomis sąlygomis: kraštas buvo nualintas 

Pirmojo pasaulinio karo ir okupacinės kaizerinės Vokietijos kariuomenės, nemažai 

gyventojų virtę karo pabėgėliais. Dar didesnį pavojų naujos valstybės egzistencijai 

kėlė kiekybiškai gausesnės priešiškos išorės jėgos. Jau 1919 m. pradžioje, skelbdama 

Pasaulinės revoliucijos šūkius, į Lietuvos teritoriją įsiveržė bolševikinės Rusijos 

Raudonoji armija 35 . ne mažesnę grėsmę jaunai valstybei kėlė atsikūrusi Lenkija, iš 

Latvijos atėję bermontininkų būriai. Kovų dėl nepriklausomybės metu, beviltiškai 

trūkstant lėšų, valstybinio gyvenimo patyrimo ir žinių, kurtos šalies aukščiausios ir 

vietinės valdžios institucijos 36 . Daug kas daryta skubotai, be išankstinio pasirengimo, 

susidurta su galybe sunkumų įtvirtinant naująją valdžią 37 . 

Karo padėties, kaip valstybės gynybos bei apsaugos nuo vidaus priešų priemonės, 

poreikis iškilo vos prasidėjus ką tik suformuotų Lietuvos kariuomenės dalinių 

kovoms su 1919 m. sausį įsiveržusiais Rusijos bolševikais. Tų pačių metų vasario 

7 d. Mykolo sleževičiaus ministrų kabinetas priėmė laikinąjį įstatymą karo padėties 

režimui reguliuoti, pavadintą „Ypatingaisiais valstybės apsaugos įstatais“ 38 

4 

karo stovis // Lietuvių enciklopedija, t.11, Boston, 1957, p. 84. 

5 

v. lesčius, Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918–1920, vilnius, 2004, p.34–38. 

36 

žr. j. Bulavas, lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės susidarymas ir veikla kuriant valstybės aparatą, 

Buržuazinės valstybinės teisinės koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika. vilnius, 1972, p.35–71. 

7 

pirmieji valstybės kūrimo metai, sudėtinga krašto situacija detaliai ir vaizdžiai atsiskleidžia rapolo 

skipičio – teisininko, aktyvaus valstybininko, 1920 m. buvusio vidaus reikalų ministru, prisiminimuose. 

žr. r. skipitis, Nepriklausomą Lietuvą statant, Chicago, 1961, p.40–41, 46–52, 57–64, 81–119. 

38 

ypatingi valstybės apsaugos įstatai // Laikinosios vyriausybės žinios (toliau – LVŽ), 1919 03 05 

nr.4/42. . 

225

226 


(toliau – YVAĮ), – tai po kelių dienų leido oficialiai įvesti karo padėtį 39 . Minėtus įstatus 

40 netrukus, kovo 5 d., pakartotinai priėmė Valstybės Taryba 41 . ši dviprasmiška 

situacija atspindėjo nuo pat metų pradžios besitęsiančią ir pirmaisiais mėnesiais 

ypač paaštrėjusią kovą aukščiausiuose Lietuvos valdžios sluoksniuose. Dešiniųjų 

dominuojama Valstybės Taryba dėl įtakos ir sprendimų viršenybės konfrontavo 

su kairiųjų atstovo – sleževičiaus pirmininkaujamu ministrų kabinetu. Valstybės 

Tarybos prezidiumas, nustumdamas į šalį Vyriausybę, siekė įtvirtinti savo teisę 

skelbti karo padėtį, kontroliuoti jo palaikymą. nesutarimai 1919 m. kovo 12 d. 

atvedė prie Vyriausybės krizės – naująjį kabinetą sudarė krikščionių demokratų 

žmogus Pranas Dovydaitis. Tačiau jis nepajėgė efektyviai veikti sudėtingoje situacijoje. 

Dėl to į ankstesnįjį postą grįžo sleževičius, prieš tai iš Valstybės Tarybos 

išsireikalavęs didesnių galių Vyriausybei 42 . Jo ryžtinga politika leido Lietuvai išgyventi 

vieną iš sudėtingiausių nepriklausomybės kovų etapų 43 . 

Tokia visais atžvilgiais komplikuota 1919 m. Lietuvos valstybės padėtis 

lėmė tai, jog karo padėtis buvo įvesta skubotai, jos palaikymą reglamentuojantys 

teisiniai aktai bei atitinkamos institucijos nebuvo tinkamai parengti ar apskritai 

kurį laiką neegzistavo 44 . Be to, ir pati jos paskelbimo istorija turėjo nemažai kontraversiškų 

detalių 45 . Kauno vyriausybės valdžia 1919 m. pirmoje pusėje veikė 

nedidelėje Lietuvos dalyje, todėl teritoriją, kurioje visą dvidešimtmetį egzistavo 

Pirmoji Respublika, karo padėtis realiai apėmė tik tų pačių metų rudenį 46 . 

Karo padėties režimą reglamentavę YVAĮ per visą nepriklausomybės lai- 

9 

ministrų kabinetas įvesti karo padėtį nutarė 1919 m. vasario 10 d. iš pradžių nepaprastoji padėtis 

turėjo veikti tik 30 km. juostoje palei fronto liniją. tačiau jau vasario 13 d. nauju įsakymu karo padėtis 

įvesta iš esmės visoje kauno vyriausybės kontroliuojamoje teritorijoje. žr. krašto apsaugos ministerijos 

karo stovio įvedimo įsakymai // LVŽ, 1919 03 05, nr.4/47, 4/48, 4/49. 

40 

ypatingi valstybės apsaugos įstatai // LVŽ, 1919 04 04, nr. 5/55. 

41 

m. maksimaitis, Lietuvos konstitucijų istorija, p. 80–81. 

42 

m. maksimaitis, lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės priemonės 1918–1919 m. proletarinei 

revoliucijai slopinti // Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai (konferencijos medžiaga), 

vilnius, 1976, p. 11–12. 

4 

r. Čepas, ministras pirmininkas mykolas sleževičius // Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai 

(1918–1940) /sud. r. Čepas/ vilnius, 1997, p. 84–85. 

44 

skubotumas, nepasirengimas buvo ryškus kuriant visą valstybės teisinę bazę – tai ryškiai atsispindėjo net 

pirmųjų laikinųjų konstitucijų rengimo peripetijose. žr. s. jegelevičius, lietuvos laikinųjų konstitucijų 

ištakų klausimu // Mūsų konstitucionalizmo raida /sud. a. v. Bartkutė, a. vaišnys/ vilnius, 2003, p.37, 48. 

45 

pavyzdžiui, kauno savivaldybėje yvaį rankraštinis variantas buvo parengtas rusų kalba. plačiau 

žr. p. janauskas, lietuviškas lūžis. kalbų varžybos kauno savivaldybėje 1918–1928 metais // Darbai ir 

dienos, t.34, kaunas, 2003, p.35. 

46 

karo stovis // Lietuvių enciklopedija, t.11, Boston, 1957, p.84.


kotarpį buvo ne kartą papildomi. Tokių korekcijų daugiausia būta pirmaisiais 

valstybės gyvenimo metais. YVAĮ, kaip ir kiti anuometinės valstybės karo teisės 

aktai bei baudžiamasis kodeksas, buvo parengti ištisai arba iš dalies perimant 

carinės Rusijos teisinį paveldą 47 . YVAĮ sudarė 17 paragrafų, trumpai reglamentavusių 

karo padėties įvedimą, jo vykdymo mechanizmą, vykdytojų teises, bausmes 

už nustatytos tvarkos pažeidimus 48 . 

1919 m. balandžio 4 d. redakcijos „Įstatų“ paragrafas skelbė, kad „kiekviena Lietuvos 

apskritis arba jos įsakmiai nurodytos dalys, karo metu arba gresiant šalyje suirutės 

pavojui, Aukštojo Valstybės Tarybos prezidiumo gali būti paskelbtos karo stovyje. Karo 

metu, esant paskirtam Vyriausiajam karo vadui, karo padėtį veikiamos armijos srityje 

skelbia Vyriausiasis karo vadas“ 49 . nepaprastosios padėties įvedimo tvarka numatyta remiantis 

savita 1918–1919 m. sandūroje suprojektuota laikinąja aukščiausiosios Lietuvos 

valdžios struktūra 50 . Ginkluoto priešo užpuolimo atveju turėjo būti įsteigta Vyriausiojo 

karo vado pareigybė. suteikus vienam asmeniui plačias, diktatoriškas galias tikėtasi mobilizuoti 

valstybės gynybinius resursus ir efektyviai pasipriešinti agresijai. Maksimaitis 

dar sovietmečiu paskelbtame straipsnyje mini, jog 1918 m. gruodžio 20 d. karo vado 

diktatūros klausimą svarstė Vilniuje likę Valstybės Tarybos nariai 51 . Diktatoriumi buvo 

siūlomas sleževičius, tuo metu ėmęsis vadovauti Laikinajai Vyriausybei. 

YVAĮ apibrėžta karo padėties įvedimo tvarka labai greitai paseno, atsiliko 

nuo nuolatos kintančių gyvenimo sąlygų. 1919 m. antrojoje pusėje jau iš esmės 

nebeegzistavo institucijos, turėjusios skelbti šią nepaprastosios padėties 

formą. Aukštąjį Tarybos prezidiumą pakeitė Valstybės Prezidentas, Karo vadu 

buvo vadinamas kovojančios kariuomenės vadas, tačiau ta sąvoka jau neturėjo 

tos pirminės reikšmės, apie kurią galvota išleidžiant YVAĮ. nepaisant to, pirmasis 

paragrafas taip ir nebuvo pakeistas, todėl diskusijų dėl karo padėties metu 

vėlesniuose seimuose YVAĮ nevengta kritikuoti kaip užsilikusio anachronizmo 52 . 

47 

apie skirtingų šalių teisės sąveiką pirmosios lietuvos respublikos teisinėje sistemoje plačiau žr. 

m. maksimaitis, nacionalinės ir perimtos teisės koegzistencijos principai tarpukario lietuvoje // Lietuvos 

teisės tradicijos (konferencijos medžiaga), vilnius, 1997, p.138–154. 

48 

žr. ypatingieji valstybės apsaugos įstatai, Karo baudžiamasis statutas su priedais /sud. j. papečkys/ 

kaunas, 1922, p.124–125. 

49 

ten pat, p.124. 

50 

pirmojoje 1919 kovo 5 d. yvaį redakcijoje teisė įvesti karo padėtį suteikta ministrų kabinetui, o 

antrojoje (balandžio 4 d.) – aukštajam valstybės tarybos prezidiumui arba vyriausiajam karo vadui. 

pastarasis yvaį variantas su papildymais ir veikė visą tarpukario laikotarpį. plg. yvaį // LVŽ, 1919 

03 05 nr. 4/42; yvaį // LVŽ, 1919 04 04, nr. 5/55. 

51 

m. maksimaitis, lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės priemonės 1918–1919 m. proletarinei 

revoliucijai slopinti // Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, p.8. 

52 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 05 06, 93 pos., p. 4. 

227

228 


Dėl įvykusių pokyčių valdžios struktūroje apie karo padėties įvedimą arba atšaukimą 

Lietuvoje 1919 m. balandžio birželio mėnesiais teisę paskelbti turėjo 

Prezidentas, nutarus Vyriausybei. 1920 m. birželio 12 d. Laikinoji Konstitucija 

taip pat suteikė jam tokią teisę (įstatymų skelbimo teisė), gavus steigiamojo 

seimo pritarimą ir Vyriausybės pasiūlymą. Be to, įvesti arba atšaukti karo padėtį 

buvo galima tik atskiru įstatymu 53 . šią tvarką iš esmės atkartojo 1922 m. rugpjūčio 

1 d. Lietuvos Konstitucija. Trisdešimt penktasis jos straipsnis numatė, kad 

nepaprastosios padėties įvedimas skelbiamas Prezidento aktu, pasiūlius Ministrų 

kabinetui bei pritarus seimui 54 . 

Antrasis, trečiasis, ketvirtasis YVAĮ paragrafai reglamentavo karo komendantų 

skyrimą 55 , visuomenės informavimą, įvedant karo padėtį. Jie įpareigojo komendantus 

viešai paskelbti apie nepaprastosios padėties veikimą, supažindinti su nauja tvarka. 

Karo padėtis turėjo įsigalioti tuoj po paskelbimo, tik atokesniuose miesteliuose 

ir kaimuose – po dviejų dienų. Karo komendantams, tiesiogiai pavaldiems krašto 

apsaugos ministrui, suteikti dideli įgaliojimai, jiems talkinti įpareigota milicija (nuo 

1924 m. policija), savivaldos ir kitos civilinės įstaigos (šeštasis ir septintasis paragrafai). 

Karo padėties metu suvaržomos pagrindinės konstitucinės piliečių teisės, 

nurodytos aštuntajame YVAĮ paragrafe. Jis karo komendantui numato teisę ištremti į 

kitą vietovę arba uždaryti į koncentracijos stovyklą 56 asmenis, galinčius kelti pavojų 

visuomenės tvarkai arba kariuomenei; įpareigoti piliečius, kurių darbas naudingas 

valstybei, pasilikti tam tikrose vietose; daryti atskiras arba bendrąsias rekvizicijas; 

drausti pirkti, parduoti, išvežti arba įvežti tam tikras prekes, maisto produktus, pašarą; 

bausti už šaunamojo ginklo laikymą be leidimo. Atskiri paragrafai karo komendantui 

suteikė teisę leisti arba drausti įvairaus pobūdžio susirinkimus, uždaryti 

pramonės ir prekybos įmones; savo nuožiūra sustabdyti laikraščių ir kitų spaudinių 

leidybą; sustabdyti civilinių įstaigų įsakymų vykdymą, bausti jų valdininkus. už 

įsakymų nevykdymą karo komendantai turėjo teisę skirti administracines bausmes: 

piniginę baudą (1919–1920 m. ji siekė 10 000 markių), areštą iki 3 mėnesių arba 

taikyti abi sankcijas. už kitus nusižengimus numatyta teisminė atsakomybė. 1919 m. 

pradžioje, kol dar nebuvo karo teismų, civiliai gyventojai turėjo būti teisiami apygar- 

5 

1920 06 10 laikinoji lietuvos valstybės konstitucija, m. maksimaitis, Lietuvos konstitucijų istorija, 

p. 334–335. 

54 

1922 08 01 lietuvos valstybės konstitucija, ten pat, p. 339. 

55 

apie karo komendantūrų kūrimą lietuvoje žr. v. lesčius, Lietuvos kariuomenė 1918–1920, p. 

108–146. 

56 

yvaį 8–ojo paragrafo pirmosios dalies papildymas, numatantis išsiuntimą į koncentracijos stovyklą 

visam karo padėties laikotarpiui, steigiamojo seimo buvo priimtas 1920 m. spalio 13 d. žr. yvaį 

8§ pakeitimas ir papildymas // VŽ, 1920 10 22, nr. 49/487.


dos teismuose, vėliau – Armijos (kariuomenės) ir karo lauko teismuose 57 . YVAĮ taip 

pat įteisino mirties bausmės skyrimą karo padėties metu. ši speciali nuostata atsirado 

ir 1920 m. Laikinojoje Konstitucijoje 58 , o vėliau mirties bausmės taikymo įstatyminis 

reglamentavimas dar labiau išsiplėtė 59 . Karo padėtis turėjo tiesioginę bei netiesioginę 

įtaką kitiems vienaip ar kitaip konstitucines piliečių teises apribojantiems įstatymams 

atsirasti bei jų pobūdžiui. Tiesiogiai jis darė įtaką sekvestro įstatymams, baudžiamojo 

statuto, baudžiamojo proceso įstatymo papildymams 60 . Kadangi trečiojo dešimtmečio 

pirmojoje pusėje karo padėtis veikė ne visose valstybės dalyse, o valdantieji 

sluoksniai bent jau oficialiai žadėjo ilgainiui jos apskritai atsisakyti, iškilo būtinybė 

kompensuoti tam tikrų visuomenės kontrolės priemonių stoką. Todėl 1924–1925 m. 

seime priimti atitinkami spaudos, susirinkimų ir kitų įstatymų papildymai, sustiprintos 

apsaugos įstatymas. 

1920 m. pradžioje, Lietuvos padėčiai sąlygiškai stabilizavusis, Vyriausybė 

ėmė rengtis steigiamojo seimo rinkimams. Dėl to imta svarstyti karo padėties 

panaikinimo klausimą – tai turėjo suteikti galimybes vykti demokratinei, karo 

meto priemonių nevaržomai rinkimų kampanijai. Istorikas sigitas Jagelevičius 

pastebėjo, jog šio sumanymo atsisakyti ministrų kabineto neprivertė net staiga 

susikomplikavusi vidaus situacija – 1920 m. vasario 22 d. įvykęs Panemunės 

įgulos kareivių maištas 61 . Kovo 1 d. Prezidentas pasirašė karo padėties atskirose 

Lietuvos dalyse atšaukimo aktą. nepaprastoji padėtis liko Kaune, daugelyje 

valsčių, besiribojančių su demarkacine linija, kariuomenėje, geležinkelių zonoje. 

nenustojo veikti kariniai teismai, karo cenzūra, tačiau įsakyme nurodyta karinei 

administracijai nedaryti kliūčių rinkimų kampanijai 62 . Tokia padėtis truko iki 

1920 m. liepos 23 d., kai steigiamasis seimas specialiu įstatymu vėl įvedė karo 

57 

plačiau žr. j. matulevičius, ypatingoji padėtis lietuvoje // Kariuomenės teismas 1919–1929, p. 67–72; 

m. apanavičius, kariniai teismai 1926–1940 metais // Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos, p. 240–245. 

58 

1920 06 10 laikinoji lietuvos valstybės konstitucija // m. maksimaitis, Lietuvos konstitucijų istorija, 

p. 335. 

59 

plačiau žr. e. vimeris, mirties bausmė // Kariuomenės teismas, p. 33–50; m. maksimaitis, administracinių 

ir teisminių priemonių taikymas slopinant revoliucinį judėjimą lietuvoje 1919–1926 m. 

// Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A, t.1, vilnius, 1963, p. 49–62; v. andriulis, Mirties. 

bausmė Lietuvoje 1918–1940 // Pozicija, 1997, nr.2. p. 10–12; s. vansevičius, Baudžiamosios teisės 

šaltiniai 1919–1940 metais // Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos, p. 212–217. 

60 

j. matulevičius, ypatingoji padėtis lietuvoje // kariuomenės teismas, p. 68–72. 

61 

s. jegelevičius. ernestas galvanauskas – lietuvos ūkio kūrėjas, Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai 

(1918–1940), p. 170. 

62 

įsakymas karo stovui panaikinti //VŽ, 1920 03 04, nr. 20/255. 

229

2 0 


padėtį 63 . šį žingsnį žengti paskatino suaktyvėjusi bolševikų bei prolenkiškų elementų 

veikla, taip pat padidėjęs išorinis pavojus dėl Lenkijos ir sovietų Rusijos 

karo veiksmų 64 . Dar anksčiau, liepos 13 d., karo padėtis įvesta Vilniaus krašte, 

sovietų Rusijos perduotame Lietuvai pagal taikos sutartį. Anuometinis Lietuvos 

kariuomenės teisininkas kpt. J. Matulevičius straipsnyje, skirtame nepaprastosios 

padėties raidai 1919–1929 m., pastebėjo, jog Vilniaus krašte karo padėtis 

buvo įvesta 65 nesilaikant Laikinojoje Konstitucijoje nustatytos tvarkos, nes jį 

įvedė Ministrų kabinetas be seimo patvirtinimo 66 . 

Karo padėties režimas sušvelnintas 1922 m. rugpjūčio 17d., kai nepaprastoji 

padėtis išliko tik sostinėje, palei demarkacinę liniją ir geležinkelių zonoje visoje 

respublikoje 67 . 1924–1925 m. Antrajame seime pradėjus svarstyti karo padėties 

panaikinimo klausimą, krikščionių demokratų blokas, turėdamas balsų daugumą, 

priėmė „sustiprintos apsaugos įstatymą“ 68 . ši nepaprastosios padėties forma nedaug 

kuo skyrėsi nuo karo padėties, nes čia visuomenės kontrolės funkcijos buvo 

suteiktos vidaus reikalų ministrui ir jam pavaldiems apskričių viršininkams. esminis 

skirtumas – specifinės karo komendantų teisės, susijusios su kariuomenės 

aprūpinimu karo metu (sekvestras, rekvizicijos, produktų transportavimo, gamybos 

bei prekybos suvaržymai ir pan.). Tik karo komendantai galėjo siųsti asmenis 

į koncentracijos stovyklą (nors nuo 1923 m. tokia įstaiga Lietuvoje nebeveikė) 

bei tremti į konkrečias, savo nuožiūra parinktas vietoves. Tuo tarpu „sustiprintos 

apsaugos įstatymas“ leido perkeliamiems asmenims pasirinkti tremties vietą 

69 . Minėtas įstatymas apskrities viršininkams taip pat suteikė teisę sustabdyti 

sąjungų, draugijų, bendrovių veiklą. Vis dėl to karo padėtis nustatė daugiau ir 

rimtesnių apribojimų, todėl laikytas griežčiausia nepaprastosios padėties forma. 

opozicijos pastangos 1925 m. priimti karo padėties panaikinimo įstatymą liko 

bevaisės: krikščionių demokratų blokas, turėdamas persvarą, sugebėjo sulaikyti 

jo pasirodymą, grąžindamas papildomoms redakcijoms į Teisių komisiją. Kitaip 

aplinkybės susiklostė po Trečiojo seimo rinkimų, kai Vyriausybę sudarė valstie- 

63 

įstatymas karo stoviui įvesti // VŽ, 1920 07 23, nr. 41/430. 

64 

k. grinius, steigiamojo seimo metai // Aidai, 1970, nr.5, p. 204; v. lesčius, Lietuvos kariuomenė 

Nepriklausomybės kovose 1918–1920, p. 288–300; a. e. senn, Lietuvos valstybės atkūrimas 1918–1920, 

p.162–163. 

65 

lietuvos vyriausybės įsakymas, LVŽ, 1920 07 17, nr. 40/418. 

66 

j. matulevičius, ypatingoji padėtis lietuvoje // Kariuomenės teismas, p. 57. 

67 

įstatymo karo stoviui įvesti pakeitimas // VŽ, 1922 09 08, nr. 105/823. 

68 

sustiprintos apsaugos įstatymas // VŽ, 1925 06 13, nr. 194/1318. 

69 

j. matulevičius, ypatingoji padėtis lietuvoje // Kariuomenės teismas, p. 60.


čių liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų koalicija. Vienas svarbiausių 

naujosios valdžios priešrinkiminių šūkių buvo „krikščionių diktatūros“ padarinių 

likvidavimas, valstybės demokratizacija. Todėl jau 1926 m. liepos 2 d. paskelbta 

apie karo padėties panaikinimą visoje respublikoje, išskyrus 1 km. juostą išilgai 

demarkacinės linijos 70 . Tokia padėtis truko trumpiau nei pusmetį, iki 1926 m. 

gruodžio pabaigos, kai karo padėtį paskelbė perversmą įvykdžiusios jėgos 71 . šį 

kartą karo padėtis buvo įvesta pažeidžiant 1922 m. Konstitucijoje nustatytą tvarką 

– jį paskelbė perversmininkų iškeltas Prezidentas Antanas smetona naujojo 

Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro siūlymu, tačiau be seimo, kuriame 

jo politiniai priešininkai turėjo daugumą, pritarimo 72 . Įdomu tai, jog gruodžio 17 

d. naktį išplatintose perversmininkų proklamacijose buvo nurodoma, kad Kauno 

mieste skelbiama apgulos padėtis, o likusioje valstybės dalyje – karo padėtis 73 . 

Minėtas kariuomenės teisininkas kpt. Matulevičius čia vėl pastebėjo teisinę koliziją: 

mat tokia nepaprastosios padėties forma, kaip apgulos padėtis, Lietuvoje 

nebuvo numatyta. Ją tikriausiai iš carinės Rusijos karo teisės knygų „pasiskolino“ 

prieškarinius metus menantys vyresnieji karininkai. Tačiau šis sprendimas 

jokių pasekmių neturėjo, nes klaida greitai pastebėta ir ištaisyta 74 . 

Po perversmo įvesta griežčiausios formos karo padėtis egzistavo labai ilgai 

– iki 1938 m. pabaigos, kuomet Vokietijos spaudžiama Lietuvos Vyriausybė 

turėjo jį atšaukti 75 . Tačiau laisvesnės atmosferos visuomenė pajusti nesuspėjo: 

neilgai trukus, 1939 m. pradžioje, įvesta kita nepaprastosios padėties forma – sustiprinta 

apsauga, veikusi iki sovietinės okupacijos 1940 m. 

Karo padėtis Lietuvos valstybingumo pradžioje atsirado dėl objektyvių 

priežasčių: išorinių jėgų agresijos, priešiškų visuomenės sluoksnių aktyvios 

veiklos. Visos šios nepaprastosios padėties formos teikiamos priemonės turėjo 

nemažai reikšmės išsaugant ir įtvirtinant valstybingumą, ypač likviduojant užsienio 

jėgų organizuotus vidinius neramumus pirmaisiais nepriklausomybės metais. 

Tačiau tuo pat metu išryškėjo ir neigiamos šio reiškinio pusės: karo komendantų 

savivalė, neteisminis susidorojimas su atsitiktiniais asmenimis ir pan. Ilgainiui 

valdantiesiems sluoksniams karo padėtis tapo veikiau visuomenės kontrolės nei 

valstybės gynybos nuo kaimyninių šalių priemone. ši tendencija ypač būdinga 

70 karo stovio panaikinimo įstatymas //VŽ, 1926 07 02, nr. 242/1582. 

71 karo stovio įvedimo aktai // VŽ, 1926 12 20, nr. 242/158. 

72 j. Bulavas, Rinkimi ir „tautos atstovavimas“ buržuazinėje Lietuvoje, p. 88. 

73 1926 m. gruodžio 17 d. perversmininkų atsišaukimas // g. ilgūnas, Kazys.Grinius, p. 335. 

74 j. matulevičius, ypatingoji padėtis lietuvoje // kariuomenės teismas, p. 53. 

75 plačiau žr. j. vaičenonis, Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927–1940), 

p. 86–90. 

231

2 2 


smetonos režimo laikotarpiui, kada kariuomenė tapo svarbiausia jo autoritarinės 

valdžios atrama. 

2. Karo padėties klausimas Steigiamajame Seime 

2.1. Idealistinė demokratija ar valstybės saugumas: opozicijos karo 

padėčiai formavimasis 

1920 m. gegužės 15 d. į pirmąjį posėdį susirinko tiesiogiai, visuotinai, slaptai 

išrinktas 112 narių steigiamasis seimas. Tai buvo pirmieji tikrai demokratiniai 

rinkimai Lietuvos istorijoje. šis seimas turėjo baigti svarbiausiąjį valstybės 

kūrimo ir įtvirtinimo etapą – priimti Konstituciją, padėti būtiniausius valstybės 

politinės, socialinės ir ekonominės raidos pagrindus 76 . steigiamojo seimo darbų 

pradžia buvo kupina idealizmo, siekių įgyvendinti carinės priespaudos ir tautinio 

sąjūdžio metais brandintus demokratinės valstybės, visuomenės siekius 77 . Laisvės, 

pacifizmo ir demokratijos idėjomis pokarinėje europoje gyveno daugelis 

kraštų 78 . Tokiu, pasak istoriko ir politologo Česlovo Laurinavičiaus, fetišizuotu 

tikėjimu demokratija ir rėmėsi visi tuo metu sparčiai plitę seimokratiniai režimai 

79 . Tų laikų dvasią, žvelgdamas iš dešimtmečio perspektyvos, vienas anuometinių 

krikščionių demokratų veikėjų Juozas Purickis apibūdino taip: „Visą 

išganymą kiekvienas matė tik demokratijoj. Demokratija buvo alfa ir omega st. 

seimo politinės išminties. Demokratija buvo tarsi šventa dvasia, kuri turėjo apšviesti 

minias politine išmintimi ir suteikti joms politinio neklaidingumo dovaną. 

Ir nenuostabu, kad taip buvo. nusimetusi ilgų amžių pančius, nusimetusi rusų 

valdininkų ir sulenkėjusių dvarininkų jungą, tauta veržte veržėsi prie laisvės, 

kaip sustingęs, peršalęs žmogus prie ugnies“ 80 . 

Tačiau palyginti greitai valstybinio gyvenimo pradžios euforija ėmė blėsti: 

susidurta su naujais iššūkiais, vertusiais rinktis arba laviruoti tarp idealizmo ir 

76 

v. vaitiekūnas, lietuvos suverenumas steigiamajame seime // Aidai, 1970, nr. 10, p.456–461; Z. 

ivinskis, lietuvos steigiamasis seimas // Į laisvę, 1970 nr. 50, p. 3; p. Čepėnas, Naujųjų laikų Lietuvos 

istorija, t.2, p. 675–680. 

77 

apie tarpukario lietuvos partijų, politinio ir kultūrinio elito demokratijos sampratas plačiau žr. s. 

šiliauskas, Demokratijos refleksija Lietuvos politinėje mintyje (1918–1940), klaipėda, 2002. 

78 

m. rėmeris, Konstitucinės teisės paskaitos / fotografuot. leid./ vilnius, 1990, p. 142. 

79 

Č. laurinavičius, geopolitikos ir demokratijos dilema: moderniosios lietuvos užsienio politika ir 

steigiamasis seimas // 1920–1922 metų parlamentinė patirtis: sprendimų politika, tikslai, aplinkybės, p. 34. 

80 

j. purickis, seimų laikai // Pirmas nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928, p. 113.


pragmatiškojo realizmo. Lietuvoje jau pirmaisiais steigiamojo seimo darbo metais 

išryškėjo aiški takoskyra tarp požiūrių į idealistinės demokratijos skelbiamų plačių 

pilietinių laisvių ir teisių institucionalizavimo valstybėje klausimą. susiformavo tarsi 

du blokai 81 , arba pozicija ir opozicija, kurių įtaka steigiamojo ir vėlesnių seimų laikotarpiu 

buvo nevienoda, tačiau kurie turėjo pakankamai aiškias ir daugeliu atvejų 

nesuderinamas nuomones pilietinių teisių ir laisvių plėtotės bei ją varžančių priemonių 

(karo padėties ir kai kurių kontraversiškų įstatymų) atžvilgiu. Pirmąją grupę 

steigiamojo seimo laikotarpiu labiausiai ir ryškiausiai reprezentavo stipriausia 

opozicinė frakcija – Lietuvos socialdemokratai (LsDP), rinkimuose gavę 12 vietų. 

Jie per visą seimokratijos laikotarpį išliko nuosekliausiai, bet drauge radikaliausiai 

ir beatodairiškiausiai „pilnutinės demokratijos idealus“ gynusia politine jėga 82 . Paramos 

savo siekiams LsDP dažnai rasdavo tarp Valstiečių sąjungos ir socialistų 

liaudininkų demokratų (abi srovės turėjo 28 mandatus), nepartinių, tautinių mažumų 

atstovų. Antrąją stovyklą sudarė dešinįjį politinio spektro sparną užėmęs trilypio 

pavidalo Krikščionių demokratų blokas, jungiantis Lietuvos krikščionių demokratų 

partiją (LKDP), Darbo federaciją ir Ūkininkų sąjungą. Tai buvo gausiausia – 59 

narių frakcija, turėjusi didžiausią įtaką politiniams sprendimams. šios dvasininkijos 

vadovaujamos ir Bažnyčios stipriai remiamos politinės jėgos požiūris į idealistinę, 

plačios demokratijos sampratą buvo gerokai konservatyvesnis. Krikščionių demokratų 

frakcija, nors ir pripažindama demokratijos svarbą, nestokojo kritiško požiūrio 

jos atžvilgiu, gynė valstybės teisę išorinės ar vidinės grėsmės akivaizdoje apriboti 

pilietines laisves. Pirmaisiais Lietuvos valstybingumo metais, susidarius krizinėms 

situacijoms, tokią poziciją šalies saugumo vardan paremdavo ir kitos steigiamojo 

seimo frakcijos, visų pirma koalicijos partneriai – valstiečiai ir liaudininkai. 

socialdemokratai aiškią ir griežtą laikyseną prieš karo padėtį užėmė gerokai 

anksčiau nei pateko į steigiamąjį seimą. Apskritai nuo pat Lietuvos tarybos 

laikų kairieji mėgo ryžtingai pareikšti savo skirtingą nuomonę, karštai oponuoti 

dešiniesiems, kaltindami juos „klerikaliniu reakcingumu“ ar monarchistinėmis 

simpatijomis. LsDP demokratinius šūkius siedavo su internacionalizmu bei radikalia 

marksistine socialine programa. šių idėjų junginys atspindėjo savitą ir, 

žvelgiant į tuometinio gyvenimo kontekstą, labai kontraversišką požiūrį į Lie- 

81 apie pagrindines lietuvos partijas, jų programas, dalyvavimą steigiamojo seimo darbe žr. v. pavilionis, 

antiliaudinė valdančiųjų politinio viešpatavimo ideologija ir jos pasireiškimas lietuvos valstybės 

mechanizmo veikloje (buržuaziniu demokratiniu laikotarpiu)// Buržuazijos diktatūros Lietuvoje 

valstybiniai teisiniai aspektai, (konferencijos medžiaga), vilnius, 1976, p. 23–62; a. jakubčionis, politinės 

partijos steigiamojo seimo rinkimuose, 1920–1922 metų parlamentinė patirtis: sprendimų politika, 

tikslai, aplinkybės, p. 15–24. 

82 j. vilčinskas, Lietuvos socialdemokratai kovoje dėl krašto nepriklausomybės, p. 130–131. 

2

2 4 


tuvos valstybę. Todėl LsDP sulaukdavo valdančiosios daugumos priekaištų ir 

kaltinimų dėl „bolševikinio“ pobūdžio kalbų ir veiklos, kurios, kritikų nuomone, 

labiau padeda ne valstybei, bet jos priešams, siekiantiems destabilizuoti padėtį. 

nors socialdemokratai viešai ir smerkė rusiškąjį bolševizmą, smurtinę proletariato 

diktatūrą 83 , Rusijos imperialistinius siekius bei aiškiai pasisakė už Lietuvos 

nepriklausomybę, tačiau į savo valstybę jie vis dėlto žvelgė marksistų 

akimis. Tai jų poziciją darė labai dviprasmišką. Pavyzdžiu, L. Želigovskio karinės 

akcijos metu 1920 m. LsDP spauda 84 ir partijos centro komitetas ragino 

Lietuvos darbininkiją stoti savanoriais į kariuomenę ir visomis išgalėmis ginti 

Lietuvą, kartu nepamirštant, „kad ir sava klerikalė – buržuazinė valdžia ir visuomenė 

– buvo, yra ir bus darbininkų priešas, kad tik didelis pavojus verčia tą 

priešą laikinai taikytis ir gretimai eiti“ 85 . 

skandalingai pirmaisiais priešų spaudžiamos valstybės gyvavimo metais 

steigiamajame seime skambėdavo kai kurių socialdemokratų frakcijos atstovų 

kalbos apie Lietuvos kariuomenę, raginimai ją mažinti. Pavyzdžiui, Kazimieras 

Venclauskis 86 1921 m. pradžioje šaulių sąjungą nesivaržydamas vadino pakilusia 

virš kariuomenės „baltąja gvardija“, skirta streikams malšinti 87 . o 1922 m. 

vasario mėnesį, svarstant karo mokyklos projektą, vienas minėtos frakcijos lyderių 

prof. Vincas Čepinskis 88 piktinosi valstybės militarizacija. „Pas mus kai kurie 

mano, kad nėra militarizmo“, – teigė jis, – „daugelis karininkų, daugelis uniformuotų 

žmonių gatvėse dar nereiškia, kad pas mus viešpatauja militarizmas. Bet 

aš turiu pasakyti, kad visų tų išorinė išvaizda ir, kas svarbiausia, jų elgesys aiškiai 

rodo, kad pas mus yra militarizmas ir militarizmas blogiausios rūšies, nes viskas, 

kas pas mus daroma, sulig kurpaliu ne Vakarų europos [...], bet sulig reakcinės 

Rusijos kurpaliu“ 89 . svarstant Konstitucijos dalį, skirtą valstybės gynybai, 

socialdemokratai pasisakė už kariuomenės organizavimą milicijos pagrindais 90 . 

Tokią poziciją rėmė ir savo kalboje labai aiškiai argumentavo nepartinis Jurgis 

Žitinevičius: „Mes žinome, kiek toji armija kaštuoja, ir argi galima bus ateityje 

83 

į mūsų skaitytojus // Socialdemokratas, 1919 09 11, p. 1; Bolševikų okupacijos pasekmės // Socialdemokratas, 

1920 07 29, p.1; teisybė apie rusus // Socialdemokratas, 1920 09 09, p.2. 

84 

atmušti juos! // Socialdemokratas, 1922 10 21, p.1. 

85 

lsd partijos Centro komitetas gynimosi reikalu // Socialdemokratas, 1920 10 28, p.1. 

86 

apie k. venclauskį žr. Kazimieras Venclauskis, šiauliai, 2000. 

87 

Steigiamojo seimo darbai, 1921 04 20, 82 pos., p. 22. 

88 

apie v. Čepinskį žr. Z. mačionis, j. Čepinskis, Profesorius Vincas Čepinskis, vilnius, 1992. 

89 


90 

ten pat, 1922 04 10, 196 pos., p. 111–112.


visą laiką laikyti tokią armiją, kaip ligi šiol turime, aš manau, kad armijos laikymas 

kenkia labai krašto atstatymui“. Jo teigimu, „laikymas nuolatinės didelės 

armijos tai yra noras turėt visuomet parengtą grūmojamąjį kumštį, ir toks militarizmas 

politiniu atžvilgiu yra nuolatinis pavojus. Dėl to ir reikėtų atsisakyti nuo 

to pavojaus ir sutvarkyti ginkluotąsias pajėgas milicijos pagrindais“ 91 . 

socialdemokratai nuolatos aršiai puolė valdančiąją daugumą, nepraleisdami 

nė menkiausios galimybės jai įgelti, kaltino diktatūriniais užmojais, teroru ir 

savivale. savo spaudoje dažnai nepaisydami sudėtingos valstybės tarptautinės 

ir vidinės padėties kairieji beatodairiškai kritikavo ir smerkė visas Vyriausybės 

taikomas karo padėties priemones, kėlė didžiausią triukšmą dėl kone kiekvieno 

tariamo ar net tikro vietinio bolševiko arešto, globojo už antivalstybinę veiklą 

nuteistus politinius kalinius 92 . Tą patį darė ir jų atstovai iš steigiamojo seimo 

tribūnos. Pavyzdžiui, prof. Vincas Čepinskis karo teismus viešai įvertino taip: 

„Ypatingi karo teismai ir karo metu nieko nepadeda kovojant su žvėriškumu. Juk 

tie lauko teismai tai nėra teismai, o yra tam tikros organizacijos, kad be teismo 

nužudytų žmogų, ar ką kitą padarytų, o po to uždėtų teismo antspaudą“ 93 . socialdemokratai 

taip pat mėgo prikaišioti dėl karo padėčiai skiriamų lėšų, kurios, anot 

jų, galėtų būti panaudojamos kultūros reikalams 94 . 

ne tik vieši kai kurių LsDP frakcijos atstovų veiksmai bei pasisakymai, 

bet ir atkakli labai abejotinos reputacijos „darbininkijos atstovų“ gynyba,ž gana 

stipriai kompromitavo šią politinę srovę. Mat neretai atsitikdavo taip, kad LsDP 

frakcijai pateikus interpeliaciją ar paklausimą dėl įvykusių neva nekaltų asmenų 

areštų, VRM ir KAM atstovai sugebėdavo pagrįsti savo veiksmų teisėtumą, įrodydami 

suimtųjų neginčijamus ryšius su LKP 95 . Krikščioniškųjų frakcijų nariai 

kartais labai sėkmingai ir argumentuotai atremdavo įsikarščiavusių socialdemokratų 

atakas dėl įvykusių areštų ar teisėsaugos institucijų veiksmų. 

Per steigiamojo seimo metus socialdemokratai inicijavo, berods, 6 didesnio 

atgarsio sulaukusias interpeliacijas, susijusias su karo padėties keliamais suvaržymais, 

įtariamų antivalstybine veikla areštais bei tardymo metu naudota fizine 

91 


92 

žr. amnestijos politkaliniams // Socialdemokratas, 1920 05 21, p.1; neatsakomingi // Socialdemokratas, 

1920 09 16, p.1–2; k.v. [k. venclauskis] kaliniai negauna laikraščių, knygų // Socialdemokratas, 

1921 02 17, p. 3; mėrūnas, areštai // Socialdemokratas, 1922 05 11, p. 2; k. venclauskis, kauno kalėjime 

// Socialdemokratas, 1922 08 10, p.2. 

9 

Steigiamojo seimo darbai, 1922 04 05, 193 pos., kaunas, 1922, p. 39. 

94 


95 

žr. Steigiamojo seimo darbai, 1921 05 24, 95 pos., kaunas, 1922, p. 64; Steigiamojo seimo darbai, 

1922 05, 219, pos., p.8; Steigiamojo seimo darbai, 1922 08 5, 243, pos., p. 114–115. 

2 5

236 


prievarta. Be to, atskiri šios frakcijos nariai dar pateikė mažiausiai 4 paklausimus, 

tiesiogiai susijusius su minėtomis problemomis. Vieną interpeliaciją dėl 

karo padėties ir cenzūros Vyriausybei pateikė socialistų liaudininkų demokratų 

atstovai. Taigi šioje srityje socialdemokratai absoliučiai pirmavo seimo statute 

numatytomis priemonėmis kovodami su krikščionių demokratų bloku. Apskritai 

dažnos ir kategoriškos socialdemokratų interpeliacijos erzino valdančiąją daugumą. 

Tai išryškėjo jau pačioje steigiamojo seimo veiklos pradžioje. 1920 m. 

birželį krikščionių demokratų atstovas Vytautas Bičiūnas šios partijos laikraštyje 

Laisvė piktinosi: „Manding, valstybiniai nusistačiusi visuomenė turėtų užklausti 

seimo daugumos: ar ilgai tęsis panašūs pasityčiojimai iš Lietuvos? Ar ilgai dar 

bus leista seime [...] spjaudyti veidan paeiliui kiekvienam vyriausybės atstovui, 

nepajėgiant išrodyti bent kokios kaltės ir ar galės egzistuoti Lietuvoj bent kokia 

žmoniškoji valdžia, jeigu ir ateityje kiekviename posėdyje seimas priiminės vis 

naujas interpeliacijas“ 96 . 

1921 m. gegužės 24 d., po kelių nepriimtų LsDP frakcijos interpeliacijų, 

pratęsdamas praėjusių posėdžių be galo aštrias diskusijas, krikščionių demokratų 

lyderis Mykolas Krupavičius pasakė turbūt vieną iš labiausiai socialdemokratus 

triuškinančių kalbų per visą steigiamojo seimo laikotarpį. Piktindamasis, jog, 

patyrę eilinę nesėkmę savo puolimo metu, socialdemokratai pasitraukė iš seimo 

komisijų, Krupavičius konstatavo, kad „[..] visą laiką socialdemokratų darbuotojai 

reiškė vieną dalyką – užtarimą ir saugojimą bolševikų agentų ir bolševikų 

tarnų“ 97 . Atskleisdamas visą savo iškalbą toliau jis dėstė: „Aš darau išvadas iš 

faktų, kuriuos paskelbiau. Bolševikai, kaip mes gerai žinome, nori mus prievarta, 

teroru prijungti Rusijai tokiomis pat teisėmis, kaip esam buvę iš caro laikais. 

Mes eidami mūsų visuomenės reikalavimais, stojome į griežtą kovą su jais, tuo 

tarpu kai kita visuomenės dalis būtent socialdemokratai, daro antraip – stengiasi 

juos užstoti, išteisinti ir tokiu būdu padėti jiems dirbti. Bolševikai stovi už jūsų, 

ponai socialdemokratai pečių ir turėdami seimo 14 žmonių užtarytojais, drąsiai 

eina prie savo griovimo darbo, drąsiau ima verst mūsų nepriklausomybę, drąsiau 

rengiasi liet mūsų kraują tik dėl to, kad turi socialdemokratuose užtarėjų, bet ar 

jūs suprasit, kad jūs tuo pačiu rengiat didelę nelaimę Lietuvai? Jūs slėpdami 

tuos tamsius elementus už savo pečių, turėsit nešt ir atsakomybę už tą didelę 

nelaimę, kuri dėl to gali ištikt Lietuvą! Man rodos, socialdemokratams vis dėl 

to reikėjo pažiūrėt į savo sąžinę, jeigu ten yra tautinės sąžinės, pasilikęs bent 

96 

v. Bičiūnas, interpeliacijų interpeliacija // Laisvė, 1920 06 20, p.1. 

97 

Steigiamojo seimo darbai, 1921 05 24, 95 pos., kaunas, 1922, p. 64.


trupučiukas...“ 98 

Tai, jog trečiojo dešimtmečio pradžioje LKP aktyviai veikė vykdydama 

nurodymus iš Maskvos, steigiamojo seimo nariams posėdžių metu ne kartą tvirtindavo 

atsakingi KAM ir VRM pareigūnai, apie tai nemažai informacijos turėjo 

Lietuvos slaptosios tarnybos 99 , galiausiai be galo atvirų, tiesiog akis badančių 

straipsnių šia tema netrūko ir spaudoje 100 . 

LsDP neaiškius ryšius su LKP pasmerkdavo net Valstiečių sąjungos ir socialistų 

liaudininkų atstovai, kurie paprastai linko su jais solidarizuotis demokratijos 

ir socialinio teisingumo gynimo vardan. štai po audringų kelių interpeliacijų 

svarstymų 1921 m. gegužės pabaigoje steigiamajame seime Valstiečių sąjungos 

laikraštis Lietuvos ūkininkas apie socialdemokratus rašė: „Mes tai galime 

išaiškinti tiktai kaipo tam tikra aiškėjančia socialdemokratų kryptimi – vytis 

bolševikus, supilant į savą varžą tuos gaivalus, kurie bolševikija ir taikintis prie 

jų. Kitaip nebūtų galima suprasti socialdemokrato Venclauskio šaukimo kalbant 

seime žemės klausimu ir Rotušės salėje (Kaune) mitinge dėl įvedimo Lietuvoj 

tarybų valdžios (suprask bolševikų valdžios). Mūsų socialdemokratai dabar yra 

tokioj padėty, kad nuo vienų pabėgę (senų socialdemokratų, prie kurių nelimpa 

bolševikų mikrobai), kitų nepaviję (bolševikų) [...] Jie bijodami likti generolu 

be armijos pataikauja bolševikams, lenda į bolševikų profesinės sąjungos iš kur 

juos bolševikai veja, neatsižiūrint į tai, kad patys socialdemokratai viešai išeina 

su bolševikų programa 101 “. 

Valdančiosios daugumos atstovai piktinosi socialdemokratų nuolatiniais 

bandymais diskredituoti Lietuvos saugumo tarnybas, jų viešu tapatinimu su carinės 

Rusijos „ochranka“ ir žandarmerija. „Čia ne rusų žvalgyba“, – viename 

posėdyje atkirto kairiesiems M. Krupavičius. „Jei norit kariaut su rusų žvalgyba 

tai eikit į Maskvą, pas mus jos nėra. Mūsų žvalgyba tarnauja Lietuvos demokratinei 

respublikai. Kokie buvo rusų žvalgybos tikslai visiems aišku. Jie ėjo prieš 

mūsų politinius ir tautinius reikalus ir mes turėjome su rusų žvalgyba kovoti. o 

98 

ten pat, p. 65. 

99 

a. anušauskas, Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940 m., vilnius, 1993, p. 49. 

100 s [stasys] kairys, iš kelionės įspūdžių // Lietuva, 1920 01 09, p. 2; paliūnas. vidaus reikalai // 

Laisvė, 1920 11 19, p.1; provokacija ar neišmanymas // Lietuva,1921 04 12, p. 1; mot. kelm. Bolševikų 

darbuotė // Laisvė, 1921 05 22, p. 2–3; mot. kelm. Bolševikų darbuotė lietuvoj. tarybų rusų atstovybė 

// Laisvė, 1921 06 19, p. 2; iš bolševikų darbuotės, Lietuva // 1921 07 26, p. 1; kazimieras skiautiškis, 

lietuvos darbininkų profesinės sąjungos ar rusijos šnipai? // Laisvė, 1922 09 21, p. 2; dabartinė 

komunistų taktika // Laisvė, 1922 10 03, p. 1. 

101 

Bl. Bl. keletas žodžių apie krikščionis demokratus ir socialdemokratus // Lietuvos ūkininkas, 1921 

06 02–08, p. 2. 

2 7

238 


dabartinė mūsų žvalgyba stovi mūsų politinio gyvenimo 102 “. 

LsDP laikysena, rengiant ir priimant nuolatinę Lietuvos Respublikos Konstituciją 

103 , taip pat leido oponentams kalbėti apie savotišką šios partijos veikėjų 

nihilizmą bei nesugebėjimą rasti kompromiso, sprendžiant svarbiausius valstybės 

gyvenimo klausimus. 

Visa tai suteikdavo progą dešiniesiems socialdemokratus sieti su komunistais, 

siekiančiais Lietuvos užgrobimo 104 . Žinoma, tokie kategoriški kaltinimai 

dažniausiai išsprūsdavo karštų diskusijų metu, priešrinkiminėse kovose. LsDP 

autoritetą kėlė tik senieji jos nariai – žymūs tautinio atgimimo veikėjai. Tai, 

jog Rusijos bolševikų sukompromituotas marksizmas labai pakenkė Lietuvos socialistinės 

pakraipos politinėms srovėms, socialdemokratai puikiai suprato. Tai 

jie ne kartą pabrėžė savo spaudoje. „[...] Rusų komunistai mėgino socializmą 

vykdyti durtuvo jėga, ir už tuos mėginimus dabar labai brangiai turi atsimokėti 

Lietuvos darbininkai. Bolševikai laikinai išardė mūsų eiles, apardė organizacijas. 

skriaudas padarę mūsų kraštui jie davė progos visiems darbininkų priešams Lietuvoje 

primesti bolševizmą kiekvienam darbininkų reikalų kovotojui ir jį žlugdyti. 

Visas reakcijos malūnas [...] sukosi pastaruoju metu bolševikų varomu vandeniu“, 

– taip sovietų Rusijos invazijos pasekmes Lietuvos kairiesiems 1919 m. 

pabaigoje apibūdino Socialdemokratas 105 . 

1920 m. pradžioje Vyriausybės nutarimą didžiojoje šalies dalyje atšaukti 

karo padėtį, kad būtų sudarytos palankios sąlygos rinkiminei agitacijai, socialdemokratai 

sutiko skeptiškai ir kone priešiškai. 1920 m. balandžio 24 d. pagrindinis 

šios partijos laikraštis šį sprendimą įvertino taip: „šiandien karo padėtis 

yra panaikinta [...]. [Bet] karo cenzūra pasiliko ir jos pėdai vis dar galima aptikti 

laikraščių skiltyse, o ir šiaip karo padėties režimas keičiasi ir nyksta taip lėtai, 

kad kartais net nenumanu, kurian galan slenkame – ar pirmyn, ar atgal [...]. Karo 

padėties panaikinimą valdžia vilkino kiek tik galėjo. Įvairios baidyklės buvo 

traukiamos aikštėn, kad tik palaikyti komendantų režimą. [...] Pagaliau iš visų 

pusių spiriama ir grasinama valdžia turėjo karo padėtį panaikinti. [...] Panaikinti 

tai panaikino, bet dirbę karo padėties aparatas, įvairių rūšių ir ruožų komendan- 

102 


103 

plačiau žr. a. žemaitytė– veilantienė, konstitucijos projekto komisijos nariai // Mūsų konstutucionalizmo. 

raida, p.57–60; a. kasperavičius, antanas tumėnas – konstitucijos rengimo komisijos 

pirmininkas // ten pat p. 66–79; m. maksimaitis, Lietuvos konstitucijų istorija, p. 120–121. 

104 

v. Bičiūnas, apie socialdemokratus // Laisvė, 1920 05 09, p. 1. 

105 

į mūsų skaitytojus // Socialdemokratas, 1919 09 11, p. 1.


tūros liko savo vietose [...]“ 106 . 

Karo padėtis bei jo palydovai – karo komendantai, milicija ir ypač žvalgyba 

– socialdemokratų retorikoje jau steigiamojo seimo laikais tapo „krikščionių 

režimo“ simboliu, įkūnijančiu prievartą, savivalę ir tikrosios demokratijos užgniaužimą. 

šis motyvas bei klasinė oponentų kilmė per visą seimų laikotarpį 

buvo pagrindinis LsDP ideologinės kovos ginklas. nors juo, žvelgiant į to meto 

sąlygas, galbūt ir piktnaudžiauta, bet reikia pripažinti, jog tokia, sakytume, socialinė 

kritika turėjo ir nemažai teigiamų bruožų. Karo padėties metu taikytos 

policinės valdymo priemonės, pilietinių teisių ignoravimas, didelės karo komendantų 

galios neišvengiamai sukurdavo nepageidautinų, visuomenę piktinančių 

reiškinių. Kad pirmaisiais nepriklausomybės metais nusikalstamos valdžios 

savivalės atvejų pasitaikydavo ne taip jau retai, rodo ir oficiali informacija. Pavyzdžiui, 

steigiamojo seimo skundų komisijos duomenimis, per pirmuosius 

parlamento darbo metus (iki 1921 m. sausio) buvo gauti 324 skundai, iš kurių 

daugiausiai skųstasi Vidaus reikalų ministerija (VRM) ir Krašto apsaugos ministerija 

(KAM) 107 . Iš 60 skundų, tekusių VRM, 38 skųstasi milicijos veiksmais, 17 

apskričių viršininkais. Iš kiek daugiau nei 60 skundų, tekusių KAM, 37 reikštas 

nepasitenkinimas kariuomene ir žvalgyba, o 12 – karo komendantais. Pristatydamas 

ataskaitą, komisijos narys Valstiečių sąjungos atstovas Kazys Ralys pažymėjo: 

„Bet vieną reikia tik konstatuot, kad pas mūsų komendantus yra tas 

pats paprotys, koks buvo prie vokiečių , būtent naudotis [...] savo neapibrėžta 

jėga ir nesiskaityti su niekuo“ 108 . Tų pačių 1921 m. pradžioje, svarstant VRM 

etatus, kairieji atstovai pažėrė kaltinimų ir kritikos laviną Lietuvos milicijai 109 . 

Tada Socialdemokratas rašė: „Mūsų milicija savo daugumoj yra pilnai pasekusi 

caro policiją: yra paperkama per dažnai stveriasi mušimo, nesupranta, kas tai yra 

demokratinės respublikos tvarka, nemoka piliečiams apsaugoti pilietinių teisių. 

Ji pati dažnai daro netvarką. Laužo įstatymus ir vaduojasi ne įstatymais bet savo 

nuožiūra 110 “. Pagerinti padėtį galėjo tik viešumas, kontrolė, reformos. Tam kaip 

tik ir padėjo opozicijos išryškinamos valstybės negerovės, apie kurias spaudoje 

rašyta labai dažnai. 

Taigi socialdemokratai buvo svarbiausia politinė jėga, be išlygų smerkusi 

106 Braido kailinius išvertę // Socialdemokratas, 1920 04 24, p. 1 

107 Steigiamojo seimo darbai, 1921 01 28, 58 pos., p. 564. 

108 Ten pat 

109 Steigiamojo seimo darbai, 1921 02 10, 61 pos., p. 618–625. 

110 seimo ginčai dėl milicijos // Socialdemokratas, 1921 02 17, p. 2. 

2 9

240 


ir kovojusi prieš karo padėtį bei jo sukurtą visuomenės kontrolės sistemą. Jų 

pastangos dažnai likdavo bevaisės: nė viena inicijuota interpeliacija nedavė siekiamų 

rezultatų. Visas jas sustabdė Krikščionių demokratų blokas, turėjęs balsų 

daugumą steigiamajame seime. 

Kita politinė jėga, dažnai kritikavusi karo padėtį, buvo Valstiečių sąjungos 

ir socialistų liaudininkų demokratų frakcija. Tik jų pozicija (o kas ne mažiau 

svarbu – ir jos reiškimo būdas) buvo gerokai nuosaikesnis. nors rinkimų į steigiamąjį 

seimą laikotarpiu šių glaudžiai susijusių partijų atstovai aukščiausiu idealu 

laikė laisvę ir demokratiją 111 , tačiau įsijungusios į valstybinį darbą stengėsi 

įvertinti realias sąlygas ir grėsmes valstybei. štai Valstiečių sąjungos narys, Ministras 

Pirmininkas Kazys Grinius, įtikintas krašto apsaugos ministro plk. Konstantino 

Žuko (taip pat artimo valstiečiams liaudininkams), pritarė karo padėties 

įvedimui 1920 m. liepos pabaigoje, nors šiam žingsniui ir priešinosi kiti kairieji, 

apeliuodami į liberalias Vyriausybės vadovo pažiūras 112 . Valstiečių ir liaudininkų 

neigiama pozicija karo padėties atžvilgiu pradėta garsiau reikšti 1922 m. pradžioje, 

sugriuvus jų koalicijai su Krikščionių demokratų bloku 113 . Kaip tik po to 

ir buvo pateikta jų interpeliacija dėl karo padėties ir cenzūros. 

Dešinieji aiškiausiai ir nuosekliausiai gynė specialių karo padėties priemonių 

svarbą valstybei, nuolat pabrėžė jai kylančius vidinius ir išorinius pavojus. 

Diskusijų metu krikščionių demokratų bloko atstovai pripažindavo, kad karo padėtis 

neigiamai veikia visuomenę, sudaro sąlygas savivalei, tačiau tiek seimo 

tribūnoje, tiek spaudoje įrodinėjo, jog tai neišvengiama, būtina kaina, siekiant 

išsaugoti valstybingumą. Kartais tokie vieši pasvarstymai apie karo padėties negeroves 

būdavo dirbtini ir pakankamai abstraktūs. Pavyzdžiui, 1922 m. vasario 

3 d. valdančiosios daugumos lyderis Krupavičius aiškino: „[...] dėl nenormalių 

gyvenimo sąlygų mums tenka laikyti karo padėtis. Karo padėtį kaip paprastai 

veikia ypatingi įstatymai, kurie teikia daug laisvės veikti atskiriems kariuomenės 

nariams. svarbu, kad ta laisvė būtų vartojama ne sauvalingai, bet vien tik krašto 

gerovę ir laisvę turint prieš akis. Renkant tad žmones į atsakingas vietas, ypač 

esančias toliau nuo centrinės valdžios, kur negali būti nuolatinės kontrolės ir 

priežiūros [...] privalo būti renkami iš sąžiningiausių karių tarpo, kad savo taktu, 

švelnumu ir protingu elgimosi nesunkintų ir be to sunkią žmonėms karo naštą, 

111 

j. žemdirbys, ko reikalaus valstiečių sąjunga steigiamajame seime?// Lietuvos ūkininkas, 1919 12 

07, p. 3 – 4; 1919 12 21, p.4; lietuvos valstiečių sąjungos kuopų atstovų suvažiavimo, įvykusio kaune, 

vasario 15–16 d. 1920 m. protokolas // Lietuvos ūkininkas, 1920 02 22, p. 5. 

112 

k. grinius, steigiamojo seimo metai // Aidai, 1970, nr. 5, p. 204. 

113 

Z. Butkus, dr. k. grinius, Lietuvos respublikos ministrai primininkai, p. 247–248.


bet savo elgimosi ją lengvintų ir žadintų piliečius dar prie didesnių aukų tėvynės 

laisvei ginti 114 “. 

Tačiau panašūs pasisakymai būdavo skirti daugiausiai tik pozityviai viešajai 

nuomonei formuoti. steigiamojo seimo darbo metai parodė, jog didžiausia 

Krikščionių demokratų frakcija nebuvo linkusi visiškai atsisakyti karo padėties 

net tuomet, kai valstybės padėtis neatrodė labai sudėtinga. Tokia laikysena leido 

kairiesiems dar aktyviau kritikuoti bandymus koncentruoti valdžią ir kontroliuoti 

politinius procesus. 

2.2. Steigiamojo Seimo diskusijos dėl karo padėties 

Rinkimų kampanijos laikotarpiu karo padėtis Lietuvoje buvo beveik panaikinta, 

išskyrus atskiras vietoves prie demarkacinės linijos. Bet susirinkusiam steigiamajam 

seimui gana greitai teko spręsti karo padėties grąžinimo klausimą. 1920 m. liepos 

pabaigoje užvirė karštos diskusijos dėl šios tuo metu labai aktualios problemos. Jos 

atskleidė svarbiausių seimo frakcijų pozicijas, išryškino jas formuojančius motyvus, 

kurie daugeliu atvejų liko labai panašūs per visą seimų laikotarpį. už būtinybę įvesti 

karo padėtį aiškiausiai pasisakė krikščionys demokratai, teigę, jog Lietuvoje gausu 

„antivalstybinių gaivalų“, kurie kelia šaliai rimtą grėsmę, todėl su jais būtina ryžtingai 

kovoti, pasitelkiant visas priemones, net ir tas, kurių įgyvendinimui tektų sustabdyti 

Konstitucijos garantuotas laisves 115 . Juos palaikė koalicijos partneriai – Valstiečių 

sąjungos ir socialistų sąjungos atstovai, tad priimant įstatymą keblumų nekilo. 1920 

m. liepos 23–ąją, karo padėties sugrąžinimo dieną, Krupavičius seime taip aiškino šio 

žingsnio priežastis ir aplinkybes: „Pavojaus rimtumą mato šiandien visos seimo frakcijos 

nuo dešiniausios ligi kairiausios ir dėl to mes šiandien rodom vieną bendro darbo 

pagrindą; tas pagrindas – tai tėvynės gynimas, bet suradę vieną tikslą, nesugebam surasti 

vienos priemonės tam tikslui pasiekti. Karo padėtis pati savaime nėra pageidaujama, 

ji daug blogybių neša, stabdo normalę gyvenimo eigą, slopina žmonių laisvę. Bet 

kuomet kūne atsiranda pavojinga liga, kurios negalima pagydyti homeopatijos būdais, 

chirurgas imasi peilio ir dažnai pavojų pašalina. Karo padėtis yra toks pat peilis 116 “. 

LKDP lyderis įrodinėjo, jog nepaprastąją padėtį, esant reikalui, naudoja net demokra- 

114 


115 

l. kr. dem. Bloko pareiškimas į ministerių pirmininko dr. k. griniaus deklaraciją // Laisvė, 1920 

07 01, p. 1. 

116 

m. krupavičiaus kalba pasakyta st. seime liepos 23 d. karo stovio įvedimo reikalu // Laisvė, 1920 

08 08, p. 1. 

241

242 


tiškiausios valstybės, kad valstybiškai mąstanti Lietuvos visuomenė pati nori didesnės 

tvarkos. „Kas [1919 m.] buvo arčiau valdžios, tas gerai žino“, – pasakojo Krupavičius, 

– „kad Vyriausybės durys neužsidarydavo nuo įvairių Lietuvos kampelių delegacijų, 

važiavusių į Kauną su prašymais, kad besivėluojanti vyriausybė kuo greičiau įvestų 

karo stovį. nesant dar bendrų instrukcijų, Marijampolės komendantui jį įvedus, savo 

iniciatyva, gyventojai jį iš dėkingumo gėlėmis apibarstė ir jo vardą ligšiol su pagarba 

mini 117 “. Jis pateikė aiškius, bet gal ir kiek perdėtus motyvus, dėl kurių būtina įvesti 

karo padėtį: „Kuomet aplink mus siuva visur mūsų priešininkai, kuomet visur pilna 

valstybės išdavikų, kuomet pradėjo visti plėšikų gaujos, kuomet politinės atmainos pakrypo 

ne mūsų naudon ir mūsų valstybinį gyvenimą dar labiau apsunkino, supainiojimo 

– vienais žodžiais nieko nepadarysi [...] 118 “. 

Prieš karo padėties grąžinimą atvirai stojo tik socialdemokratai, nors kai 

kurie jų neoficialiai pritarė Vyriausybės sprendimui. M. sleževičiui tai pagrasinus 

vieno posėdžio metu, LsDP frakcijos narys V. Čepinskis to kategoriškai 

nepaneigė: „Kai kurie gal svyravo, bet frakcijoj ir seime buvo nusistatę prieš 

karo padėties įvedimą, ir Krašto apsaugos komisijos narys [Vladas] Požela, 

atėjęs į frakciją, sakė, kad komisijoj jis griežtai kalbėjęs prieš karo padėties 

įvedimą 119 “. Iš tiesų bent jau viešai frakcijos pozicija liko vieninga – visi kalbėjusieji 

socialdemokratų atstovai kategoriškai laikėsi partijos požiūrio. staigus 

LsDP atstovų nuomonės pasikeitimas gerokai įsiutino krikščionis demokratus, 

jų laikraštis Laisvė tomis dienomis išspausdino be galo piktą straipsnį apie tai 120 . 

spaudoje socialdemokratai aiškino, kad, nors sovietų Rusijos ir Lenkijos karo 

veiksmai gali kliudyti Lietuvą, karo padėtis nuo to neapsaugos, o tik toliau trikdys 

gyvenimą piliečiams. Viename straipsnių raginta labiau pasikliauti visuomene: 

„Geriausias apsigynimas, kiekvienos demokratingai tvarkomos šalies, tai jos 

liaudies griežtas pasiryžimas ginti savo laisvę, savo teisę savarankiškai vidujinį 

gyvenimą tvarkyti. Kad Lietuvos liaudis jau moka gintis ji parodė 19–ais metais, 

laukan gindama tuos pačius bolševikus, spirdama legionininkus suvalkijoj, 

kuldama bermontininkus, netenka abejoti, kad ir dabar Rusų pavojui iškilus, 

Lietuvos darbo žmonės, gal tik išskiriant Maskvos užlaikomus agentus, mokėtų 

sutikti krašto grobikus. Tik reikia tos jėgos sukelti, sutvarkyti ir vesti. Tik reikia 

liaudimi pasitikėti. Lietuvos darbininkams karo stovio įvedimas turi ypatingos 

117 

ten pat, p. 2 

118 


119 


120 

p. „šėtono galybė“// Laisvė, 1920 09 25, p. 1.


reikšmės. Be abejo, darbininkų priešai skubinsis juo pasinaudoti suvaržymui jų 

organizacijų, susirinkimų, jų kovos už savo būvio pagerinimą. Kokie yra mūsų 

komendantai ir milicija, gana gavome patirti [Valstybės] Tarybos laikais 121 “. 

nors LsDP reikalavimai seime pritarimo nesulaukė, ši frakcija ir toliau nenustojo 

aktyviai kelti karo padėties panaikinimo klausimą. 1920 m. rudenį socialdemokratų 

atstovai kiekviena proga stengėsi apie tai priminti. Rugsėjo vidury, svarstant 

ministrų kabineto deklaraciją, K. Venclauskis kalbėjo: „Mūsų krašte tebėra 

karo padėtis ir tuo suvaržyta pilietinė teisė [...] Rodos jau reikia aiškiai pasakyt, kad 

čia karo padėtis įvesta be reikalo. Visi organai: valstybiniai, savivaldybių ir administracijos 

veikia neblogai. Kam reikalinga pastatyt apskrityse karo komendantai 

[...] o kad viskas yra, kas reikalinga krašte valstybės funkcijoms atlikti, vis tik 

įvedama karo padėtis. Ir ką karo padėtis mums davė ? Kada buvo įvedama karo padėtis, 

buvo manoma, kad tai padės kovai su priešvalstybiniais elementais, su spekuliacija, 

su plėšikais; bet pasirodo, kad nieko panašaus nėra. Karo komendantai, 

galbūt, mažai suprasdami valstybines pareigas, valdo pagal savo nuožiūras 122 “. 

Paminėti karo padėties sukelti neigiami reiškiniai išprovokavo platesnį aktualių 

problemų įvardijimą bei aktyvesnes diskusijas. Ta proga žodžio paprašęs 

sleževičius, primindamas deklaracijos dalį apie atgautą Vilniaus kraštą, pasiūlė 

amnestuoti suklaidintus, nesąmoningai su Lietuvos priešais 1919–1920 m. kolaboravusius 

asmenis ir taip pakelti vyriausybės autoritetą bei mažinti visuomenės susipriešinimą. 

Jo poziciją palaikė ir žydų frakcijos atstovas š. Rozenbaumas: „Mes 

negalim ir neturim skirti savo piliečių į sūnus ir posūnius [...]mes turime dabot, kad 

krašte nebūtų priešingų gaivalų; bet kiekvienas gaivalas bus valstybei priešingas, 

jei valstybė bus jam priešinga 123 “. Rozembaumas taip pat apgailestavo, jog „deklaracija 

nepatenkina demokratinių sluoksnių reikalavimo, nes neduoda atvaduotam 

[Vilniaus] kraštui apsisprendimo teisės, neduoda laidavimo pilietinių teisių vykinimo, 

neteikia darbininkų klasei veikimo laisvės, nenurodo plano nedarbui prašalint, 

vykina savo nusistatymą, karo padėčia atsiremdama“ 124 . Ragindamas mažinti valstybės 

ir visuomenės tarpusavio nepasitikėjimą, sleževičius nesiėmė kategoriškai 

smerkti karo padėties šalyje. Jie kvietė pirmiausiai apdairiai ir atsakingai įvertinti 

visas tokią valstybės padėtį lemiančias aplinkybes: „Taip gerbiamieji, karo padėtis 

tai joks smagumas, karo padėtis tai sunki našta. Ypač pas mus, kur trūksta dar- 

121 

vėl karo stovis // Socialdemokratas, 1922 07 29, p. 1. 

122 


123 

Ten pat 

124 


24

244 


buotojų, kur sunku gaut gerą komendantą, visuomet atsiranda blogumų, ir kaip 

tai dažnai būna, karo padėtis labai sunkiai varžo ramius žmones, žinomas daiktas, 

mes nė valandėlės negalėsim kęsti, kada pareis jos laikas. Karo padėtis buvo įvesta 

tada, kada susirinko steigiamasis seimas, ir po steigiamojo seimo langais pradėjo 

varyt agitaciją prieš seimą, kad jį reikia išvaikyt, kad Lietuvos valdžia yra buožių 

valdžia ir kitais bjauriausiais būdais šmeižė valdžią ir ardė valstybę. Karo padėtis 

buvo įvesta tada, kai lenkai grėsė pulti, kada buvo didelis pavojus ir iš rusų pusės. 

Tada tik buvo įvesta ta karo padėtis, tada ir mes reikalavom, kad ją įvestų. Drauge 

Krašto apsaugos komisijoj stovėjo už karo padėties įvedimą ir socialdemokratai, 

tik paskui, viešam seimo posėdy, jie buvo prieš karo padėties įvedimą. Ką mes randam 

reikalingu, mes darom atvirai. Bet drauge mes viešai ir griežtai pasisakome, 

jog vos tik įvyks taika, tai karo padėtis tuoj turi būti panaikinta, nei valandai nebus 

jos ilgiau, negu ji bus reikalinga 125 “. Panaši pozicija atsispindėjo ir valstiečių bei 

liaudininkų spaudoje. Lietuvos ūkininkas skaitytojus apie karo padėties įvedimą 

informavo netgi su tam tikra optimizmo gaidele: „Apskritai karo stovis įvedamas 

ne geriems, bet blogiems. Geriems žmonėms karo stovio nėra daug ko bijoti. Visiems, 

kurie yra mūsų nepriklausomybės bei tvarkos šalininkais, karo stovio nėra 

ko bijotis, juo labiau, kad st. seimo išrinkta valdžia pamainė daugelį žmonėms 

įkyrėjusių karo komendantų, bei kitų valdininkų 126 “. 

Iš pasisakymų seime bei straipsnių spaudoje matyti, jog socialistai liaudininkai 

demokratai ir Valstiečių sąjunga į tuometinę Lietuvos padėtį žvelgė gerokai atsargiau, 

nors deklaratyviai ne mažiau nei socialdemokratai aukštino demokratines 

laisves. nuosaikų pritarimą griežtesnei vidaus politikos linijai didžiaja dalimi lėmė 

bendradarbiavimas su Krikščionių demokratų bloku koalicinėje Vyriausybėje. 

seimo frakcijų pozicijos dėl karo padėties trumpam, bet pakankamai aiškiai 

suvienodėjo 1920 m. spalį L. Želigovskio karinės avantiūros akivaizdoje. Tuo 

metu kaip tik svarstytas YVAĮ papildymas, numatantis karo komendantams teisę 

įtariamus antivalstybine veikla asmenis prevencine tvarka izoliuoti koncentracijos 

stovykloje. Keliuose posėdžiuose aptariant šį klausimą, didesnių prieštaravimų 

nekilo 127 , nors vėliau koncentracijos stovyklos egzistavimo faktas nuolatos 

atsidurdavo rėksmingos socialdemokratų kritikos smaigalyje. 

netrukus, 1920 m. spalio 22 d., dėl kilusios Kaunui grėsmės steigiamasis 

seimas buvo pakeistas laikina institucija – Mažuoju seimu, sudarytu iš seimo 

125 


126 

kar. rus. karo stovį įvedus // Lietuvos ūkininkas, 1920 08 01, p. 2. 

127 

Steigiamojo seimo darbai, 1920 10 08, 49 pos., p. 457–458; ten pat, 50 pos., p. 464–467.


Primininko ir šešių atstovų 128 . Jis veikė iki 1921 m. sausio 17 d. Vėl atnaujinus 

normalų parlamentinį darbą, karo padėties klausimas kurį laiką nebuvo plačiau 

eskaluojamas. Tai tikriausiai lėmė neseniai pasibaigusių karo veiksmų prisiminimai. 

Bet socialdemokratai ilgai tylėti nesirengė: tai vienur, tai kitur, įvairių diskusijų 

seime metu, vis mestelėdavo kandžių replikų „krikščionių režimo“ atžvilgiu. 

1921 m. kovo pabaigoje, Socialdemokratas išspausdino straipsnį, kuriame 

jau be užuolankų agituota atšaukti karo padėtį 129 . Reikalavimas motyvuotas tuo, 

jog karo veiksmai seniai pasibaigė, kad nepaprastoji padėtis iš esmės neatlieka 

jokios apsaugos funkcijų, o yra darbininkų „valdymo“ priemonė įteisinanti valdžios 

savivalę. Tačiau tokiems siūlymams tuo metu pritariančių nei Vyriausybėje 

130 , nei seime beveik neatsirado. 

Tik baigiantis steigiamojo seimo kadencijai, 1922 m. pradžioje, karo padėties 

klausimas vėl tapo aktualus. Lietuvos vidaus ir tarptautinė padėtis tapo stabilesnė, 

be to, turėjo prasidėti nauja rinkimų kampanija, kurios sklandžiai eigai nepaprastoji 

padėtis būtų buvusi nemaža kliūtimi. Todėl vėl, visų pirma opozicijos 

gretose, prabilta apie būtinybę užtikrinti aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisių 

realizavimą, panaikinant karo padėtį, kaip tai buvo padaryta 1920 m. pradžioje, 

prieš susirenkant steigiamajam seimui. šį kartą pakankamai aktyviai atšaukti 

nepaprastąją padėtį reikalavo valstiečiai ir liaudininkai, stoję opozicijon krikščionims 

demokratams. 1922 m. gegužės 19 d. socialistų liaudininkų demokratų 

lyderis Mykolas sleževičius labai aiškiai išdėstė savo frakcijos požiūrį: „Aš suprantu, 

kol yra frontas su lenkais, kad pafrontėj panaikinti karo stovis būtų ne 

laikas ir jis tenai turi pasilikti. Mes žinome, kad kada buvo padėtis su lenkais dar 

sunkesnė – prieš rinkimus į steigiamąjį seimą – karo stovis visoj Lietuvoj ir tame 

pačiame Kaune buvo panaikintas ir buvo paliktas karo stovis tiktai 30 kilometrų 

nuo fronto. o tuomet, reikia atsiminti frontas ėjo kur kas arčiau prie Kauno 

ir pavojus buvo nė kiek nemažesnis kaip dabar yra pavojus puolimo iš lenkų 

pusės. Tuomet vyriausybė rado galima panaikinti karo stovį visoj Lietuvoj, o 

plikti [..] tik pafrontėj 30 kilometrų nuo fronto. Aš manau, kad ir dabartiniu metu 

[...] galima būtų palikti karo stovis tik pafrontėje 131 “. sleževičius pažymėjo, kad 

„dabar daugiausia karo stovis atsiliepia į susirinkimus“, todėl tai esą labai trukdo 

128 plačiau apie tai žr. v. daugirdaitė – sruogienė, Steigiamasis seimas 1920 05 15 – 1922 10 07, p.118– 

124; m. maksimaitis, mažasis seimas – ryškus epizodas lietuvos parlamentarizmo raidoje // Jurisprudencija, 

t.17, vilnius, 2000, p.5–8. 

129 reikia pagalios pašalinti karo stovis // Socialdemokratas, 1921 03 17, p.1. 

130 

a. eidintas, Kazys.Grinius, p. 68–69. 

131 


245

246 


legalioms partijoms bendrauti su rinkėjais 132 . Jo nuomone, karo komendantai ir 

kiti valdžios atstovai turi pakankamai priemonių kovoti su antivalstybiniais agitatoriais, 

bet dažnai persekioja ne juos, o legalių opozicinių partijų organizacijas 

ir veikėjus. Liaudininkų lyderio kalbą su pritarimu sutiko socialdemokratai. Jų 

atstovas Vladas Požela buvo gerokai tiesmukesnis. Anot jo, „karo stovis duoda 

progos ir toliau komendantams nustatyti savo diktatūrą tokią, kokią jie turėjo ligi 

šiol“ 133 . socialdemokratams antrino nepartinis J. Žitinevičius: „Iš tikrųjų karo 

stovis ramiems gyventojams be abejo kenkia ir kenks toliau, bet jis nekenkia tokiems 

spekuliantams ir tiems, kuriems kaip tiktai buvo karo stovis taikomas, arba 

kitaip sakant, išleidžiant įstatymą apie karo stovį, buvo manoma, kad tuos visus 

spekuliantus bus galima suvaldyti. Karo stovis gali būti kai kam ir labai reikalingas. 

Aišku mums iš to, sakysime kai kuriems komendantams, kad parodytų 

savo smarkumą ir taip pat milicininkams, kurie ačiū Dievui, atprato visokius 

mušimus vartoti, bet kada yra karo stovis, tai vis dėl to nors kumščiu į nugarą 

suduoda, sako, kad tai esąs karo stovis 134 “. 

Diskusijas dar labiau paaštrino tos pačios dienos posėdyje LsDP frakcijos 

pateikta interpeliacija dėl milicijos veiksmų 1922 m. balandžio 27 d. vykusio 

geležinkeliečių streiko metu 135 .Tai buvo gana svarus kairiųjų argumentas karo 

padėties šalininkų nenaudai. Vis dėlto ši, kaip ir kitos su karo padėties problemomis 

susijusios socialdemokratų interpeliacijos, nebuvo priimtos. 

1922 m. liepos 5 d. steigiamąjį seimą sudrebino dar viena tiesiogiai prieš 

karo padėtį ir cenzūrą nukreipta šį kartą – Valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų 

demokratų frakcijos inicijuota interpeliacija ministrų kabinetui. Jos atsiradimą 

sąlygojo pusmetį periodiškai pasikartojantys karo cenzūros išpuoliai 

prieš spaudą, daugiausiai prieš šios politinės srovės laikraštį Lietuvos žinios. 

Interpeliantai įrodinėjo, jog karo cenzoriai viršijo įgaliojimus ir išbraukė straipsnius, 

kurie nepažeidė esamų visuomenės informavimo apribojimų. esminė tų 

apribojimų sąlyga buvo tokia: karo padėties metu buvo draudžiama skelbti žinias 

apie kariuomenę – ne tik jos skaičių, kovinį pasirengimą ar dislokacijos vietą, bet 

ir neigiamą, demoralizuojančio pobūdžio, armijos kovinę dvasią pakertančią informaciją. 

Interpeliacijos iniciatoriai siekė įrodyti, jog atskirų karo komendantų 

savivalės paviešinimas nepriklauso tų draudžiamų duomenų kategorijai, kadangi 

132 ten pat. 

133 ten pat, p. 98. 

134 ten pat, p. 99. 

135 ten pat, p. 101.


karo cenzūrą reglamentuojantys aktai aiškiai nenusakė, kokia informacija ardo 

„kariuomenės tvarką ir organizaciją“. Valstiečių ir liaudininkų atstovai įrodinėjo 

esą visiškai įsitikinę, jog straipsniuose nieko draudžiamo nebuvę, ir su didžiuliu 

įtūžiu (koks iki tol buvo būdingas tik socialdemokratams) užsipuolė visą karo 

padėties režimą palaikantį kariškių aparatą: „Kas yra tie žmonės? Tai daugiausia 

žmonės, neturį sveiko patriotizmo. Jų patriotizmas, tai tik momento užsidegimas 

ne dėl Tėvynės labo, bet užsidegimas dėl savo labo. Yra daug tokių karininkų, 

kurie mano, kad jie turėtų būti armijos vadais, ministeriais, leitenantais, pulkininkais, 

generolais, kurie mano ir jaučia savy napoleono pašaukimą. Jiems norisi 

šiandien kautis, tik Dieve saugok, ne fronte, ne pirmose eilėse, bet vadovauti 

už fronto stovint [...] [jie] sukasi apie, pinigus, laipsnius, garbę. Tokie karininkai 

daugiausia pasižymi blogu elgimosi su kariais ir su žmonėmis ir yra gavę vardą 

„deržimordų“ 136 . Interpeliacijos skuboto svarstymo atmosfera buvo itin įkaitusi. 

nors tai buvo valstiečių liaudininkų interpeliacija, tačiau socialdemokratai 

taip pat nepraleido tokios palankios progos užsipulti valdančiąją daugumą. V. 

Čepinskis taip įsismarkavo, jog posėdžio pirmininkas kelissyk jį ramino 137 . Tos 

dienos posėdyje panašių emocijų protrūkių tarp opozicijos narių netrūko. 

Į interpeliaciją, nors ji buvo adresuota visai Vyriausybei, sleževičiaus pasipiktinimui, 

atsakinėjo KAM viceministras kpt. Juozas Papečkys – valstiečiams 

liaudininkams artimas pareigūnas. Jis įrodinėjo, kad cenzoriai daugeliu atvejų 

pasielgė teisingai, o į ginčytinus epizodus žadėjo pasigilinti atskirai. nesutiko jis 

ir su interpeliantų iškeltu karo padėties panaikinimo klausimu, nes, pasak jo, lenkų 

užpuolimo pavojus niekur nedingo 138 . Bet drauge pareigūnas pripažino, kad 

karo padėtis netolimoje ateityje galės būti panaikinta, nes jau paruoštas jį pakeisiančios 

„sustiprintos apsaugos“ įstatymo projektas. netrukus į diskusiją įsijungęs 

sleževičius pažėrė daug argumentų, kuriuos įtikinamai paneigti Vyriausybės 

ir valdančiosios daugumos atstovams turėjo būti išties sunku. „Žinau tik, kad 

ministerių kabinete civiliai jautė, jog karo stovis darosi sunkenybė, jog jis nieko 

nepadeda apsigynimui, juo labiau, kad tokiame mažame krašte, kaip Lietuva galima 

greitai įvesti karo stovį“ 139 , – teigė socialistų liaudininkų demokratų lyderis. 

Čia pat jis pridūrė: „[...] bet iš kitos pusės niekas nereikalauja, kad kariuomenė 

būtų nuginkluota ir laikoma taip kaip taikos metu. Mes nieko prieš neturime, 

136 Steigiamojo seimo darbai, 1922 07 05, 219 pos., p.12. 

137 


138 

ten pat. 

139 


247

248 


kad kariuomenė pasiliktų karo stovyje, bet kam reikalingas karo stovis kraštui, 

kuriam jis tiek daug žalos atneša? 140 “. Į tai nebuvo aiškiai ir atvirai atsakyta. Tos 

dienos posėdyje taip pat nepavyko pasiekti, kad interpeliacija būtų svarstoma 

skubos tvarka. Prie jos nagrinėjimo sugrįžta po mėnesio, 1922 m. rugsėjo 14 d., 

kai sąlygos buvo jau pasikeitusios: rugpjūčio 17 d. priimtas „Įstatymas karo stoviui 

įvesti pakeitimas“ sušvelnino karo padėties režimą nepaprastoji padėtis liko 

valstybės sostinėje, kariuomenėje, geležinkeliuose ir dešimtyje iš aštuoniolikos 

apskričių 141 . Valdančioji dauguma tikėjosi, kad problemos aktualumas sumažėjo. 

Tačiau interpeliantų lyderis sleževičius su tuo nesutiko, primindamas, kad karo 

spadėtis liko pačiame Kaune, „kur eina visi mūsų laikraščiai ir kur cenzūra kaip 

veikė, taip ir toliau veiks“ 142 . seime vėl užvirė karšti ginčai. Juos kaitino dar ir 

tai, jog jau buvo prasidėjęs rinkimų kampanijos laikotarpis ir pasisakantieji nevengė 

neatsakingų, propagandinių pareiškimų. Daugiausia kalbėjo sleževičius, 

įrodinėdamas, kad spauda turi teisę atskleist atskirų karo komendantų savivalę ir 

nusižengimus, kad tokia informacija nėra draudžiama. „Karo cenzūra“, – aiškino 

jis, – „veda prie tokių dalykų, kad ji jau pradeda ginti atskirus asmenis, pradeda 

ginti kritišką tų asmenų, kurie yra kieno nors kritikuojami, kad yra draudžiama 

kritika tų darbų, kurie įvyko net prieš tris metus; karo cenzūra eina net prie to, 

kad gali būti pavojinga mums visiems 143 “. Vyriausybės vardu kaip ir anksčiau 

kalbėjo KAM viceministras J. Papečkys. Jis priekaištavo kairiesiems, jog šie 

nepritarė „sustiprintosios apsaugos“ įstatymo projektui, Baudžiamojo statuto 

pakeitimams, turėjusiems aiškiau reglamentuoti atsakomybę už neleistinos informacijos 

viešą skelbimą, sukonkretinti jos pobūdį 144 . Viceministras labai plačiai 

paaiškino Lietuvos karo cenzūros veikimo teisinius pagrindus, sykiu stipriai 

akcentuodamas cenzorių teisę drausti skelbti žinias, galinčias kariuomenei sukelti 

demoralizuojantį poveikį. Taigi vyriausybė visiškai nemanė atsižvelgti į sleževičiaus 

siūlomą iškilusios teisinės kolizijos aiškinimą dėl draudžiamo turinio 

informacijos skelbimo. Į ginčus įsitraukė ir krikščionių demokratų lyderis M. 

Krupavičius. Tarp interpeliacijoje paminėtų nuo cenzūros nukentėjusių laikraščių 

buvo ir LKDP Laisvė, tad šis valdančiosios daugumos atstovas šį kartą, kartu 

su opozicija ėmėsi „auklėti“ KAM pareigūnus. Tačiau tai buvo tik laikinas ir nesu- 

140 

ten pat. 

141 

g. ilgūnas, Kazys.Grinius, p. 275. 

142 


143 


144 

Ten pat


derintas pozicijų suartėjimas – Krupavičius tuoj pat atseikėjo ne mažiau kritikos ir 

patiems socialdemokratams bei socialistams liaudininkams dėl įkyraus oponavimo 

vyriausybei. negana to, kalbos pabaigoje jis jau ėmė talkinti J. Papečkiui, įrodinėdamas, 

jog „kada valstybė serga ir kada tos varžančios priemonės visuomenei 

yra būtinos, kad išgelbėjus Lietuvai gyvybę, laisvę ir vidaus tvarką, tai nei vienas 

žmogus, kuris dar blaiviai gali mąstyti, su tokiu reikalavimu [jas panaikinti – M. 

K] nesutiks“ 145 . Toliau seimo narys aiškino: „Mes pilnai sutinkam, kad labai blogo 

yra cenzūros srity; mes žinom, kad ten daug, kas ne taip daroma, kaip turėtų būti 

daroma, mes žinom, kad cenzoriai nieko neleis rašyti apie karininkų pasielgimus 

ir jų iškrėstus šposus, bet prieš valstybę rašyk kiek nori, kritikuok ir šmeižk seimą, 

šmeižk valdžią, ministerius ir t. t. apie tai galima rašyti. 146 “ 

Per steigiamojo seimo darbo metus buvo keletas atvejų, kai ir Krikščionių demokratų 

bloko nariai imdavo viešai piktintis karo padėties sukeltomis problemomis. 

Pavyzdžiui, tas pats Krupavičius 1922 m. spalio 3 d. įteikė paklausimą KAM dėl kelių 

neteisėtai nuo karo komendantų sankcijų nukentėjusių piliečių 147 . Visa tai neblogai 

parodo, jog nepaprastoji padėtis gerokai trikdė įprastą valstybės gyvenimą – paskelbti 

suvaržymai ir jų įgyvendinimas neretai buvo lydimi įvairių nesusipratimų, incidentų. 

Karo padėties klausimas labai dažnai iškildavo rengiant nuolatinę Lietuvos 

Konstituciją. stiprias diskusijas sukėlė jos projekto straipsnis, numatantis sąlygas 

nepaprastajai padėčiai įvesti. opozicijai čia labiausiai užkliuvo formuluotės, kad 

karo padėtis įvedama „kilus karui, ginkluotam sukilimui ar kitokiems pavojingiems 

neramumams“ paskutinis žodžių junginys. Abstrakti frazė „kitokiems pavojingiems 

neramumams“ ypač piktino socialdemokratus, kurie čia įžvelgė paslėptą 

siekį piktnaudžiauti nepaprastąja padėtimi, panaudojant ją prieš darbininkų streikus. 

Tai savo kalboje pažymėjo vienas iš senųjų LsDP narių, visų gerbiamas tautinio 

sąjūdžio veikėjas Kipras Bielinis: „Laike seimo darbuotės, mes turėjome gana 

daug tokių atsitikimų, kur administracija buvo greita paskelbti išimtiną karo padėtį. 

Aš turiu omeny geležinkeliečių streiką ir atsimenu, kaip visi tada sukruto, kad tas 

streikas lygus sukilimui, kad net reikalauta įvesti išimtiną padėtį.“ 148 Jis taip pat 

paragino atkreipti dėmesį ir į tai, kad minėta formuluotė iš esmės pateisintų jau tuo 

metu veikusią karo padėtį, kadangi nevykstant karo veiksmams ar sukilimams, ji 

gali būti palaikoma motyvuojant tai vien konkrečiai neapibrėžtų „pavojingų nera- 

145 

Steigiamojo seimo darbai. 1922 09 14, 246, pos., p. 44. 

146 

Ten pat 

147 

Steigiamojo seimo darbai, 1922 10 03, 253, pos., p. 44. 

148 

Steigiamojo seimo darbai, 1922 07 13, 223 pos., p.72–73. 

249

250 


mumų“ pavojumi. Krikščionys demokratai nesutiko su kairiųjų siūlymu iš minėtos 

formuluotės išbraukti žodžius „kilus pavojingiems neramumams“. Anot atstovo 

Jono Valickio, tai būtų nelogiška, nes ginkluotas sukilimas esą dažniausiai įvyksta 

po tam tikros parengiamosios fazės – neramumų 149 . 

socialdemokratai, taip pat valstiečiai ir liaudininkai, žydų frakcija akcentavo 

būtinybę nepaprastosios padėties įvedimo teisę perleisti įstatymų leidžiamajai 

(seimui), o ne vykdomajai (Prezidentui) valdžiai 150 . Kairieji siekė, kad karo padėties 

paskelbimas būtų seimo Pirmininko prerogatyva – tai, pasak jų, padidintų 

šios pavojingos priemonės parlamentinę kontrolę. Tokie opozicijos pageidavimai 

nepateko į 1922 m. priimtą Konstituciją, kuri reglamentavo Prezidento 151 teisę 

Vyriausybei pasiūlius paskelbti nepaprastąją padėtį, tačiau tam turėjo būti gautas 

ir seimo pritarimas 152 . Taigi seimokratijos principai neliko paneigti – įstatymų 

leidžiamosios valdžios reikšmė įteisinant tokį sprendimą buvo labai svari 153 . 

Kita vertus, dar svarstant jo projektą liaudininkų atstovas Mykolas Marma 

nuogąstavo, jog Prezidentas gali paleisti seimą ir nesitarti su juo dėl karo padėties 

paskelbimo: „Kuriam laikui tas seimas bus paleistas ir kada bus sušauktas naujas 

– nežinia, bet aišku kad, bus kuris laikotarpis, kada seimo nebus ir kada visa valdžia 

priklausys prezidentui ir ministrų kabinetui. Jie galės leist visokius įsakymus 

įstatymo galia ir čia kaip tik mūsų ir kalbama prieš tai, kad jie negalėtų ištemt ant 

savotiško kurpalio pavojingų neramumų supratimo, kad dėl menkiausio dalyko 

reikėtų paleist seimą, suspenduoti konstitucines garantijas ir ilgą laiką naudotis 

konstitucinėmis teisėmis.“ 154 Tokios diktatūros pavojų opozicijos atstovai siekė eliminuoti, 

siūlydami nustatyti kuo trumpesnį naujo seimo sušaukimo terminą. 

Kitas netiesiogiai karo padėties klausimą lietęs Konstitucijos rengimo aspektas 

buvo žmogaus teisių ir laisvių atsiskleidimas pagrindiniame valstybės 

įstatyme 155 . Kaip pažymėjo išeivijos teisininkas Konstantinas Račkauskas, šių 

demokratinių principų įgyvendinimo lygmuo Konstitucijoje geriausiai rodo jos 

149 


150 


151 

apie prezidento galias tarpukario lietuvos konstitucijose žr. k. šidlauskas, prezidentų konstitucinės 

galios // Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos, p. 185–197. 

152 

1922 m. rugpjūčio 1 d. lietuvos respublikos konstitucija // m. maksimaitis, Lietuvos konstitucijų 

istorija, p. 339. 

153 

j.B. laučka, 1922 m. konstitucijos kilmė ir jos principai // Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos, p. 

172–185. 

154 

Steigiamojo seimo darbai, 1922 07 13, 223 pos., p.76. 

155 

plačiau žr. t. Birmontienė, žmogaus teisių ir laisvių koncepcija 1922 m. lietuvos valstybės konstitucijoje, 

Mūsų konstitucionalizmo raida, p.134–140.


dvasią ir leidėjų pasaulėžiūrą 156 . nepaisant to, jog kai kurios kairiųjų siūlomos 

šios srities pataisos nebuvo iki galo perkeltos į 1922 m. Konstituciją, jos demokratiškumu 

šiuolaikiniai teisės istorikai nė kiek neabejoja. 

1922 m. vasaros pabaigoje steigiamasis seimas pradėjo svarstyti „sustiprintos 

apsaugos“ įstatymo sumanymą. šią naują nepaprastosios padėties rūšį 

siekta paversti pereinamuoju etapu tarp karo padėties ir įprastos, taikos meto, 

valstybės būsenos. Ji turėjo apimti vienodai visą šalį ir būti reguliuojame ne 

KAM, bet VRM 157 . socialdemokratai su Požela priešakyje iškart pareiškė, kad 

„skirtumo bus labai maža, o gal susidėjusioms politinėms gyvenimo apystovoms 

ir praktikai, kuri jau gyvenimo yra nustatyta, to skirtumo nė nebus. Visos tos 

teisės, kurios buvo duotos komendantams, pereis apskričių viršininkams“ 158 . Iš 

tiesų esminių skirtumų tarp šių nepaprastosios padėties formų beveik neturėjo 

būti – to neneigė ir valdančioji dauguma. Jų atstovas zigmas starkus pripažino: 

„skirtumas tik tas, kad vietoj karo administracijos Lietuvoj, įvedama civilinė 

administracija.“ 159 Kita vertus, jis pats neslėpė pageidavimo, kad tų skirtumų 

būtų daugiau ir kad naujoji padėtis taptų švelnesnė. negana to, starkus net ėmė 

raginti kolegas dėl artėjančių seimo rinkimų apskritai atšaukti karo padėtį. 

socialistų liaudininkų atstovas Marma pareiškė, jog, jei sustiprinta apsauga mažai 

skirsis nuo karo padėties, tai nesą jokios prasmės ją įvesti. Be to, jis pridūrė, jog nepaprastosios 

padėties vykdymą, geriau palikti karo komendantams, o ne apskričių viršininkams, 

nes pastarieji esti labai menko išsilavinimo, nedisciplinuoti ir stipriai paveikti 

neigiamų rusiškosios biurokratijos tradicijų 160 . Į pastarąjį pastebėjimą sureagavęs krašto 

apsaugos viceministras kpt. Papečkys replikavo: „Čia aš girdėjau tūlą pasakymą, kad 

pas mus kvepia Rusija. Aš nenorėčiau to užginti. Taip, – kvepia ir dar ilgai kvepės. Mes 

esame tokioje dvasioje augę, ten mokslą esam įgiję ir visą gyvenimo pobūdį esame 

suderinę su Rusijos gyvenimu – mes negreit atsikratysim to.“ 161 Pats KAM pareigūnas 

pripažino būtinybę keisti karo padėtį: „Pas mus buvo karo padėtis labai nenormali, ant 

greitųjų padaryta. Todėl yra reikalo tą žiaurią karo padėties formą susilpninti, įvesti 

vieton jos ką kitą. Jei mes priimsim šį įstatymo sumanymą dėl sustiprintos apsaugos 

padėties, tai ir galėsim panaikinti karo padėtį ir bus panaikinta visa juridinė karo padė- 

156 

k. račkauskas, Lietuvos konstitucinės teisės klausimais, new york, 1967, p. 66. 

157 

Steigiamojo seimo darbai, 1922 08 03, 236 pos., p.63. 

158 

ten pat. 

159 


160 

ten pat. 

161 

ten pat. 

251

252 


ties reikšmė.“ 162 nors viceministras pripažino, kad karo padėtis teikia daug problemų, 

ragino bent kol kas jos neatsisakyti, nes ji didina valstybės saugumą. 

1922 m. rugpjūčio 17 d. vėl grįžta prie karo padėties įvedimo įstatymo pakeitimo 

svarstymų. nepaprastosios padėties klausimas kaip ir anksčiau daugiausia sietas 

su artėjančiais seimo rinkimais. Valdančioji dauguma nerodė didelio noro visiškai atsisakyti 

ypatingųjų priemonių. Ji kaltino kairiuosius valstybinio mąstymo stoka, siekiu 

bet kokia kaina, pažadant neribotas laisves, patraukti rinkėjus. „Kai kurie sako, kad 

pas mus jokio karo nėra ir kad karo stovis visai nereikalingas. Jei pas mus neskamba 

kardai ir netraška šautuvai, tai dar nereiškia, kad pas mus karo nėra. Karas vedamas ne 

tik šautuvais, bet gali būti vedamas ir kitu būdu“ 163 , – įrodinėjo Krikščionių demokratų 

bloko atstovai. Kairieji taip pat savo spaudoje sustiprino puolimą prieš dominuojančią 

frakciją, kaltindami ją siekiais bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje ir po rinkimų 164 . 

Vis dėlto, pasibaigus karštoms diskusijoms, steigiamasis seimas savo darbus 

baigė sušvelnindamas karo padėties režimą. 1922 m. rugsėjo 8 d. įsigaliojęs sprendimas 

atsirado ne be dešiniųjų valios. Padėtis tuo metu neatrodė labai komplikuota, 

o karo padėties sukelti suvaržymai bei problemos, kurias plačiai eskalavo opozicija, 

neigiamai veikė visuomenę. Krikščionių demokratų blokas, galvodamas apie 

artėjančius rinkimus, stengėsi atsikratyti kairiųjų jiems klijuojamos reakcionierių 

etiketės. Apskritai valdančiosios daugumos atstovai diskusijų dėl karo padėties 

steigiamajame seime metu gana subtiliai reikšdavo savo poziciją – vengdavo tiesmukai 

ginti nepaprastosios padėties režimą, pripažindavo jo neigiamas, puses, bet 

kartu sumaniai, pasitelkdami tinkamus ir moraliniu požiūriu nekvestionuojamus 

argumentus, įrodinėdavo griežtesnės vidaus politikos būtinybę. 

3. Karo padėties klausimas Pirmajame (1922 11 13 – 1923 03 12) 

ir Antrajame (1923 06 05 – 1926 06 04) seimuose 

3.1. Siekiai stiprinti visuomenės kontrolę Krikščionių demokratų 

bloko dominavimo laikotarpiu 

1922 m. spalio rinkimai į Pirmąjį seimą nė vienai juose dalyvavusiai partijai 

nelėmė ryškios persvaros. 78 vietų seime Lietuvos krikščionių demokratų 

162 

ten pat. 

163 


164 

krikšč. – demokratų diktatūra // Lietuvos žinios, 1922 03 23, p. 1.


(LKD) blokas 165 gavo 38 vietas, Valstiečių sąjunga ir socialistai liaudininkai demokratai 

– 20, socialdemokratai – 10 166 . nė viena politinė jėga neturėjo absoliučios 

daugumos, leidusios sudaryti stabilią, palaikymą turinčią vyriausybę 167 . 

Krikščionims demokratams ir valstiečiams liaudininkams 168 dėl ideologinių ir 

programinių skirtumų nepavyko konstruktyviai bendradarbiauti, todėl įstatymų 

leidžiamosios ir vykdomosios valdžios darbas buvo iš esmės paralyžiuotas. 1923 

m. kovo 13 d., matydamas seimo nepajėgumą efektyviai atlikti savo funkcijas, 

Prezidentas Aleksandras stulginskis specialiu dekretu jį paleido 169 . 

nauji rinkimai 1923 m. gegužę atnešė Krikščionių demokratų blokui pergalę: 

rinkėjai jiems davė 40 vietų seime, tuo tarpu kai LVLs ir LsDP gavo mažiau – atitinkamai 

16 ir 8 vietas 170 . Valstiečiai liaudininkai sutiko įeiti į nepartinio ernesto 

Galvanausko vadovaujamą vyriausybę, bet ši koalicija gyvavo tik metus 171 . Krikščionims 

demokratams tekusi balsų dauguma užtikrino tam tikrą politinio gyvenimo 

stabilumą, leidusį seimui dirbti visą trejų metų kadenciją. Prasidėjo laikotarpis, 

kuris Lietuvos istoriografijoje neretai įvardijamas kaip Krikščionių demokratų 

valdžios metai. Vienas labiausiai pabrėžiamų jo bruožų – tai pseudodemokratinių 

tendencijų įsivyravimas valstybės vidaus gyvenime. Vieni pirmųjų tai akcentavo 

lietuvių išeivijos istorikai – Aleksandras Merkelis 172 , Jonas švoba. Pastarasis plačiai 

cituojamas šiandienos istorikų kaip tik dėl to, kad bene kritiškiausiai įvertino 

Krikščionių demokratų laikotarpio diktatūrinio valdymo bruožus: nuolatinę karo 

165 

pirmojo ir vėlesnių seimų laikotarpiu krikščionys demokratai siekė viešai parodyti didesnį savo 

bloko narių – lkdp, Ūkininkų sąjungos ir darbo federacijos savarankiškumą, todėl taktiniais sumetimais 

vengė vartoti ankstesnį pavadinimą – „krikščionių demokratų blokas“. tai gerai matyti žvelgiant 

į seimų stenogramas. vis dėlto opozicija ir didesnioji dalis visuomenės visas tas tris krikščioniškąsias 

„partijas“ ir toliau vertino kaip vieną politinę organizaciją. žr. pvz. v. vijoklis [k. grinius] Mūsų 

klerikalai faktų šviesoje, kaunas, 1925, p. 7. 

166 

j. švoba, Seiminė ir prezidentinė Lietuva, p. 103–104. 

167 

s. jegelevičius, ernestas galvanauskas – lietuvos ūkio kūrėjas, Lietuvos Respublikos ministrai 

primininkai, p. 190. 

168 

1922 m. gruodį vykusiame valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų demokratų kuopų atstovų suvažiavime 

buvo priimtas oficialus nutarimas suvienyti šias politines sroves į lietuvos valstiečių liaudininkų 

sąjungą (toliau – lvls). plačiau apie tai žr. v. pavilonis, antiliaudinė valdančiųjų partijų politinio viešpatavimo 

ideologija ir jos pasireiškimas Buržuazinės lietuvos valstybės mechanizmo veikloje (buržuaziniu 

demokratiniu laikotarpiu), Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, p. 34. 

169 

Seimo.stenogramos..Pirmasis.seimas, 1923 03 13, 34 pos., p. 27. 

170 

r. lopata, Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: aplinkybės, legitimumas, koncepcija, Vilnius, 

1998, p. 74. 

171 

s. jegelevičius, ernestas galvanauskas – lietuvos ūkio kūrėjas // Lietuvos Respublikos ministrai 

primininkai, p. 193–194. 

172 

a. merkelis, Antanas Smetona, p. 303. 

25

254 


padėtį, priekabią cenzūrą, žodžio, susirinkimų laisvės suvaržymus, katalikų Bažnyčios 

hegemonijos protegavimą švietime ir viešajame valstybės gyvenime 173 . 

Kita vertus, minėti autoriai buvo aiškiai politiškai angažuoti – abu simpatizavo 

tautininkams, todėl, žvelgdami į ilgamečius konkurentus krikščionis demokratus, 

kritikos nestokojo. Panašius vertinimus randame ir kairiosios orientacijos anuometinių 

valstybės veikėjų prisiminimuose. Buvęs Prezidentas, valstiečių liaudininkų 

atstovas K. Grinius, jau būdamas emigracijoje, šeštojo dešimtmečio pradžioje, 

vienam lietuvių žurnalistui apie krikdemų bloko dominavimo laikus pasakojo: 

„Krikščionims demokratams nesisekė įsigilinti į tikruosius demokratijos principus. 

Ir tai visai nenuostabu, pasaulėžiūrinėms grupėms nepajėgiančioms atskleisti 

netolerancijos ir paniekos kitaip mąstantiems žmonėms, nėra įmanoma būti tikrais 

demokratais. Iki pat 1926 m. rinkimų Lietuvoje nebuvo prošvaistės kada žmonės 

būtų galėję atsikvėpti be karo stovio ar be sustiprintos apsiausties. Visą laiką veikė 

karo cenzūros, buvo varžomos žodžio ir sąžinės laisvės. Kunigai išėjo iš klebonijų 

į viešąjį gyvenimą, darydami įtakas ne tik savivaldybių, bet ir švietimo įstaigų 

veikime. Atsimenu buvo juokaujama, kad be kunigo gaspadinės pritarimo, netgi 

policininkas negali būti policininku.“ 174 

Kur kas tendencingiau, tiksliau tariant, absoliučiai neigiamai krikščionių 

demokratų valdymą vaizdavo sovietinė istoriografija, apibūdindama jį kaip 

„klerikalų ir buržuazijos“ savivalės ar net diktatūros laikotarpį 175 . 

LKDP bloko vyravimas Pirmosios Respublikos politiniame gyvenime buvo 

pakankamai ryškus jau steigiamojo seimo laikais. ši politinė jėga, turėdama 

ženklią atstovų daugumą, darė nemenką įtaką kuriamos valstybės įstatymų bazei, 

reformų turiniui. Pats galutinis 1922 m. Konstitucijos variantas, kaip pažymėjo 

Maksimaitis, buvo gerokai „sukrikdemintas“ 176 . To meto opozicija, piktindamasi 

kariniais policiniais metodais tvarkomu šalies vidaus gyvenimu, parlamentinės 

kovos įkarštyje nevengdavo dešiniųjų kaltinti diktatūriniais užmojais. Tokių 

kaltinimų ypač padaugėjo rinkimų kampanijos į Pirmąjį seimą metu. 

susirinkus Antrajam seimui, 1923 m. birželio 8 d., socialdemokratų frakcija 

įteikė interpeliaciją Vyriausybei, kurioje skundėsi, jog rinkimai praėjo nesklandžiai, 

valdžia sąmoningai kenkė konkurentams. Pirmame interpeliacijos punkte 

teigta, kad karinės administracijos nurodymu milicija pafrontės zonoje bei prie 

173 

j. švoba, seiminė ir prezidentinė lietuva, p. 114–115. 

174 

k. grinius, apie 1926 metų gruodžio 17–osios dienos perversmą // a. eidintas, Kazys.Grinius, p. 160. 

175 

žr. i. gricevičiūtė, Antiliaudinė krikščionių demokratų partijos politika Lietuvoje 1920 – 1926 m., 

vilnius, 1953; j. Bulavas, Rinkimai ir „tautos atstovavimas“ buržuazinėje Lietuvoje, p. 47–57. 

176 

m. maksimaitis, Lietuvos konstitucijų istorija, p. 116–122.


kariuomenės susitelkimo vietų labai trukdė socialdemokratų rinkimų agitacijai, 

bet „valdančiosios partijos tuo parėdymu suvaržytos nebuvo“ 177 . Toliau 

pareikštas protestas dėl „Darbininkų kuopų“ atstovų areštų, apkaltintų ryšiais 

su komunistais. Trečiojoje interpeliacijos dalyje LsDP atstovai išdėstė konkrečius 

rinkimų pažeidimus: „Rinkimų metu piliečiai buvo valdžios terorizuojami, 

juos kratant, mušant, areštuojant ir surašant jų turtą. Taip Varėnoj buvo areštuota 

Lietuvos socialdemokratų partijos nariai: Adomas Andriulionis, Petras Andriulionis, 

Juozas šemelionis, Juozas Linkevičius ir Domas Kairevičius. Per tuos 

areštus atimta apie du šimtu mūsų atsišaukimų „Ko mes socialdemokratai einame 

į seimą“ ir įgaliojimas nuo partijos vardo dalyvauti seimo rinkimuose.“ 178 

Interpeliantai taip pat nurodė, jog prieš pat seimo rinkimus iš darbo buvo atleisti 

kai kurie valdininkai, simpatizavę socialdemokratams. Baigiamojoje dokumento 

dalyje jie pažymėjo, kad „valdžios smurtas ėjo sutartinai su bažnyčios smurtu 

[...]: visose bažnyčios prieš pat rinkimus dusyk buvo skaitomas vyskupų raštas 

su plačiais komentarais, o daugelyje bažnyčių ir be sąryšio su vyskupų raštu 

buvo atvirai grasinama [...]. Per išpažintį prisispytus buvo reikalaujama pasakyti 

už ką balsuota arba manoma balsuoti, o kaip bausmė buvo skiriama nedavimas 

nuodėmių išrišimo“ 179 . Pirmasis interpeliantų vardu kalbėjo steponas Kairys 180 , 

jis su pasipiktinimu konstatavo, jog „nė vieno buvusiųjų seimų rinkimai nėjo tiek 

troškioje savivalybės atmosferoje“, nes „Pirmajame seime vyravusios politinės 

partijos pasiryžo pravesti tą rinkimų kampaniją savo tikslams realizuoti“ 181 . Toliau 

jis aiškino: „Jei steigiamasis seimas renkant susirinkimai ir mitingai galima 

buvo kviesti palyginti visai laisvai, jei pirmojo seimo rinkimais karo stovio suvaržymai 

buvo modifikuoti ir suminkštinti, tai šiais paskutiniais rinkimais, padaryta 

viskas, kad net tos formalinės sąlygos [..] būtų kiek galima suvaržytos ir 

net paverstos trukdymo ir pašalinimo priemonėmis.“ 182 Apibendrindamas savo 

teiginius, Kairys pažymėjo, jog „praėjusieji rinkimai iškėlė dar vieną ypatybę, 

kurios nežinojo rinkimai į steigiamąjį seimą ir į Pirmąjį seimą. Būtent: mūsų 

karo vadovybė laikė galimu įsilaužti į rinkimų kampanijos eigą ir jos tvarką tokiu 

177 

Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1923 06 08, p. 2. 

178 

ten pat. 

179 

ten pat., p. 3. 

180 

apie s. kairį žr. j. stražinskas, Steponas Kairys – inžinierius, mokslininkas, kūrėjas, kaunas, 1999; 

ilgūnas g. Steponas Kairys, vilnius, 2003. 

181 

Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1923 06 08, p. 3. 

182 ten pat. 

255

256 


būdu, kurio negali pateisinti ir neleidžia veikiantieji įstatymai“ 183 . nors vidaus 

reikalų ministras Kazys oleka įrodinėjo, jog kai kurie interpeliacijoje pateikti 

faktai buvo perdėti, tačiau visiškai jų nepaneigė 184 . Tai, jog krikščionys demokratai 

visokeriopai, dažnai net neteisėtais būdais stengėsi išsilaikyti valdžioje, 

gausiai skelbta ir to meto socialdemokratų bei valstiečių liaudininkų spaudoje 185 . 

Pateikti faktai, jų vertinimai labai įvairūs – kartais rimtesni, kartais stipriai tendencingi, 

tačiau šiaip ar taip juose būta nemažai tiesos tuo atžvilgiu, jog valdančioji 

dauguma išties gana plačiai naudojosi valdžia, nepaprastosios padėties 

teikiamomis priemonėmis ir Bažnyčios parama rinkimų kovoje su potencialiais 

konkurentais. Kad daugumą turintys dešinieji nebuvo linkę labai paisyti socialdemokratų 

skundų, parodė balsavimas, kurio metu vien Krikščionių demokratų 

bloko balsais interpeliacija buvo atmesta. 

savo valdžią krikščionys demokratai saugojo priešindamiesi ir atmesdami įvairias 

opozicijos iniciatyvas, orientuotas į demokratinių laisvių ir teisių raiškos didinimą, 

visuomenės kontrolės priemonių atsisakymą. Pavyzdžiui, 1923 m. birželio viduryje 

LsDP bandė į seimo dienotvarkę įtraukti amnestijos įstatymo projektą, turėjusį padėti 

atgauti laisvę daliai politinių kalinių ir koncentracijos stovyklos internuotųjų 186 . Iniciatorių 

vardu kalbėjęs Markauskas pažėrė daug kritikos dėl karo padėties metu vykdomų 

prevencinių areštų, komendantų savivalės, karo teismų ir jų sprendžiamų politinių 

bylų. Tačiau balsuojant karšta opozicijos atstovo kalba nepadėjo – krikdemų blokas 

pavyzdingai laikėsi partinės drausmės ir 37 balsais atmetė projektą. 

Kita valdančiosios daugumos veiklos kryptis išsaugant savo dominavimą 

reiškėsi mėginimais plėsti ir „tobulinti“ viešąją visuomenės raišką ribojančią įstatyminę 

bazę. Tai buvo ypač svarbu ketinant ilgainiui atšaukti karo padėtį, įgijusią 

blogą reputaciją visuomenės akyse ir opozicijos nuolatos aršiai kritikuojamą. 

Todėl galvota apie galimas alternatyvias efektyvias antivalstybinių jėgų, taip pat 

ir nepageidaujamos legaliosios opozicijos veiklos kontrolės priemones. 

Iš pradžių, kol dar dienotvarkėje neatsirado karo padėties atšaukimo įstatymas, 

imtasi pakoreguoti esamą nepaprastosios padėties režimą, papildant jį reglamentuojančius 

YVAĮ. 1924 m. vasario pabaigoje valdančioji dauguma pateikė 

dvyliktojo įstatų paragrafo papildymą, kuris numatė platesnes karo komendantų 

teises prižiūrint spaudą. opozicija tai sutiko labai neigiamai. Valstiečių liaudinin- 

183 

ten pat. 

184 

ten pat. 

185 

k. valstietis [k. grinius?] rinkimų agitacijos laisvė // Lietuvos žinios, 1923 04 18, p.1; rinkimų 

laisvės varžymo dokumentai // Lietuvos žinios, 1923 04 18, p. 3. 

186 

Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1923 06 16, 5 pos., p. 5.


kų atstovai įrodinėjo, jog esamos spaudos cenzūros priemonės pakankamai griežtos, 

dėl jų ir taip esą dažnai kyla problemų, todėl bet kokie žingsniai žiniasklaidos 

atstovų atsakomybės didinimo linkme būtų be galo žalingi 187 . Kitame posėdyje 

YVAĮ papildymo projektą seimas dar pataisė – aiškiau pabrėžė karo komendanto 

teisę leisti privalomus įsakymus ir už jų nevykdymą bausti administraciniu areštu 

iki 3 mėnesių, bauda iki 5000 litų arba taikyti abi bausmes kartu. Čia pasiūlytas 

pakeitimas buvo daugiau redakcinio pobūdžio, nes piniginį baudos dydį pasistengta 

pritaikyti prie pakitusios valstybės valiutos ir jos vertės. 

1924 m. gegužės 6 d. į seimo dienotvarkę pagaliau pateko karo padėties 

panaikinimo klausimas. egzistavo du šiam tikslui parengti įstatymo projektai: 

vieną, ankstesnįjį ir radikalesnį, inicijavo LsDP frakcija, kitą, daugiau simbolinį, 

– Vyriausybė. Valdančiosios daugumos atstovai dar Krašto apsaugos komisijoje 

prioritetą teikė pastarajam projektui, todėl jis ir buvo tos dienos posėdyje 

pristatomas. Jo esmė labai paprasta – karo padėtis panaikinama, vietoje jos 

įvedama sustiprintos apsaugos padėtis. Tai jau bandyta padaryti dar steigiamojo 

seimo laikais, 1922 m. antrojoje pusėje, svarstant „sustiprintos apsaugos“ 

įstatymą. Kaip ir tada, numatomas karo padėties panaikinimas neturėjo atnešti 

didesnių permainų valstybės gyvenime, pagrindinis šio sumanymo tikslas buvo 

kiek sušvelninti nepaprastosios padėties režimą, pakelti valdžios ir kariuomenės 

autoritetą, padėti joms atsikratyti prastos reputacijos. Referentas Jonas steponavičius 

pristatė svarbiausias priežastis, paskatinusias kelti karo padėties atšaukimo 

klausimą: „Motyvai, kurie kalba už panaikinimą karo stovio yra šie. Karo 

padėties kaipo toks, ir įstatymas, kuris per ilgai veikia, jau pasilieka nereikalingas. 

Iš antros pusės, tas karo stovis trukdo patį judėjimą mūsų krašte, lieka ypatingi 

teismai civiliniams žmonėms. Ir paskui svarbiausia, kad krašte karo stovio 

vykinimas atsieina kraštui apie pusantro milijono litų [...]“. „Motyvai kurie sako 

prieš karo stovį yra šie. sustiprintas stovis karšte, užsienyje ir bendrai europoje 

vykdomas Vidaus Reikalų ministerio, o ne Krašto apsaugos. Iš antros pusės, karo 

padėtį vykinimas krašte be galo išpučia Krašto apsaugos ministerijos sąmatą ir 

tas visas pareigas, kurios uždėtos buvo Krašto apsaugos ministerijai. Iš esmės 

imant [...] tos visos pareigos yra antraeilės.“ 188 Projekto rengėjai būtinybę karo 

stovį pakeisti sustiprinta apsauga aiškino vidinėmis ir išorinėmis priežastimis. 

Prie vidinių jie priskyrė finansines sąnaudas, KAM atitraukimą nuo policinių 

funkcijų vykdymo, antivalstybinių jėgų pavojus. Beje, pastarąjį referentas nu- 

187 

Seimo stenogramos, Antrasis seimas, 1923 02 26, 70 pos., p.4. 

188 

Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 05 06, 93 pos., p. 3. 

257

258 


sakė taip: „[...] dar yra komunistinis judėjimas ir judėjimas iš dešinės pusės 189 , 

tai tas judėjimas ne taip didelis kaip iš komunistų pusės ir ne taip baisus [...] 190 “. 

Išorinės priežastys daugiausiai sietos su svetimų valstybių keliama grėsme, taip 

pat su poreikiu pritraukti užsienio investicijas, kurioms karo padėtis, rengėjų 

nuomone, trukdė 191 . 

opozicija karo padėties panaikinimo projektą sutiko nepalankiai. Ta proga 

laikraštyje Socialdemokratas buvo skelbiama: „Mūsų seimo dauguma – Ūkininkų 

sąjunga, krikščionys demokratai, Darbo federacija, ir net valstiečiai liaudininkai 

taip susigyveno su karo stoviu ir visokiomis nepaprastomis padėtimis, kad visi 

mato pavojų, pereiti į normalę padėtį. Ir dabar seime karo stovis panaikinimas 

svarstomas lygiagrečiai su įvedamu sustiprintos apsaugos [įstatymu]“ 192 . socialdemokratai 

be galo piktinosi, kad svarstomas ne jų parengtas įstatymas. Liuda 

Purėnienė kalboje pažymėjo, jog LsDP jau seniai buvo pateikusi du analogiškus 

karo padėties panaikinimo projektus – vieną Pirmojo, kitą Antrojo seimo darbo 

pradžioje 193 . Tačiau nė vienas jų dėl Krikščionių demokratų bloko pastangų 

nepateko į dienotvarkę. Posėdyje kalbėjęs Ūkininkų sąjungos atstovas eliziejus 

Draugelis atvirai pareiškė, kad opozicijos siūlomas įstatymas yra propagandinė 

„proklamacija“ ir visiškai neatitinkanti esamų sąlygų bei valstybės saugumo 

interesų 194 . Jis pabrėžė, kad Lietuvos vidaus padėtis tapo stabilesnė, komunistų 

veikla išsikvėpė, todėl karo padėtis tapo nebereikalinga, tačiau sykiu pridūrė, jog 

būtina palikti kai kurias nepaprastosios padėties priemones, galinčias užtikrinti 

efektyvų tvarkos palaikymą. Tokias priemones, anot jo, kaip tik ir numatė „sustiprintos 

apsaugos“ įstatymas. Projektas buvo pripažintas svarstytinu, įtrauktas į 

darbotvarkę, tačiau prie jo sugrįžta labai negreit. 1924 m. liepos 22 d. LsDP frakcijos 

narė Purėnienė, pateikdama savo siūlomą seimo darbotvarkės planą, viename 

pirmųjų jo punktų bandė įtraukti karo padėties panaikinimo klausimą, tačiau 

189 

prieš 1923 m. rinkimus į seimą lietuvoje pradėjo veikti ekstremistinių dešiniųjų radikalų grupė(s), 

savo kreipimuose prisistatanti fašistais. opozicija juos siejo su lkdp šalininkais ir taip pat vadino 

fašistais. minėtos grupės asmenys surengė daug išpuolių prieš kitataučių (daugiausia žydų) nekilnojamąjį 

turtą, ištepliojo nelietuviškas iškabas degutu. dėl to seime pateiktas paklausimas žr. Seimo. 

stenogramos,.Pirmasis.seimas, 1923 02 20, p. 7. apie įvykius taip pat rašė spauda žr. k. valstietis. iš 

kur eina fašizmas ir ką jis reiškia // Lietuvos žinios. 1923.03.14, p. 1–2. kuodas. ar esama pas mus 

“fašizmo” // Lietuvos žinios. 1923.02.23, p.3. 

190 


191 

Ten pat 

192 

kademų apsaugos įstatymas // Socialdemokratas, 1924 05 21, p. 1. 

193 


194 Ten pat


ši iniciatyva tarp nesulaukė valdančiosios daugumos parlamentarų pritarimo. 

Vėl prie karo padėties panaikinimo vėl sugrįžta tik 1925 m. spalio 27 d. 

Antrasis sumanyto įstatymo skaitymas praėjo palyginti greitai ir sklandžiai. Valdančiosios 

daugumos atstovas Draugelis vėl dėstė ankstesniąją krikščioniškųjų 

frakcijų poziciją, kad „karo stovis jau išsigimė ir neprivalo būti toliau toleruojamas“, 

bet „ypač šiuo momentu kariuomenė išvesti iš karo padėties, taip pat ir 

geležinkelius nėra jokio reikalo, nes kaip tik šiuo momentu amžinas ginčas su 

lenkais nėra nė kiek pagerėjęs, jis nėra išspręstas ir nematyti, kad be karo jis galėtų 

būti išspręstas“ 195 . opozicijos puolimas, skirtingai nei anksčiau, nebebuvo 

labai stiprus, tikriausiai dėl to, jog matydami, kad realiai nieko pakeisti nepavyks, 

ir valstiečiai liaudininkai, ir socialdemokratai pamažu linko susitaikyti su 

valdančiosios daugumos siūlomu karo padėties panaikinimo scenarijumi. 

Trečiasis įstatymo skaitymas vėl įvyko po gana ilgos pertraukos – 1926 

m. vasario 12 d. Čia parlamentiniai ginčiai pasiekė kulminaciją. Tam, žinoma, 

daug reikšmės turėjo artėjantys rinkimai: abi pusės švaistėsi kaltinimais, įrodinėjo 

savo tiesas ir susirūpinimą valstybės ir visuomenės interesais. Įnirtinga politinė 

kova truko net kelias dienas, o politinės kultūros požiūriu peržengė visas 

ribas: diskusijos ir ginčiai virsdavo atviru plūdimusi, asmeniniais įžeidinėjimais, 

neįrodomais kaltinimais. Pirmas posėdžio metu kalbėjo referentas Grinius, jis 

trumpai pristatė karo padėties motyvus, supažindino su kitų šalių praktika: „Apie 

tokio įstatymo reikalingumą nėra ką kalbėti. Karo padėtis iš tikrųjų tokį ilgą 

laiką negali būti pas mus. Tatai tęsiasi apie 7 metus ir gerų rezultatų nedavė [...], 

kitos šalys tokia ilga praktika nesivaduoja. Ir matyti diplomato Taleirano žodžiai, 

kad durtuvais galima viską padaryti, bet ant jų ilgai nesėdėsi, pasitvirtino dar 

kartą. Ir mes turime prieiti prie to, kad tas įstatymas būtų panaikintas. Jei mes 

paimsime praktiką kitų šalių, kaip estijos, kur buvo bolševikų pučas, tai tenai 

irgi karo stoviu naudotasi labai neilgai. Vokietijoje kada buvo Kapo pučas, irgi 

karo stovio įstatymais naudojosi neilgai, net Bulgarijoje diktatorius cankovas 

panaikino karo stovį. Rusija, tiesa, naudojosi sustiprinta apsauga labai ilgai. Ir 

pas mus toksai sustiprintos apsaugos įstatymas yra, jeigu reikalas bus, jį galima 

visada atnaujinti. Dabar policija pas mus yra ganėtinai sustiprinta, gali tas pareigas, 

kurias ėjo komendantai, nešti ir nukrauti nuo armijos, ta pareigą, nuo kurios 

ji pati bėga ir kurios nenori. Ir tiesa, armijai labai ilgai nepritinka tas karo stovis. 

Iš kitos pusės būtų šiokių tokių sutaupymų, nes karo komendantų kanceliarijos 

būtų sumažintos. Tai visi šie dalykai veda prie to, kad tą įstatymą reikia priim- 

195 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 10 27, 203 pos., p. 4. 

259

260 


ti.“ 196 Baigęs pristatymą ir priminęs, jog įstatymas dviem skaitymais 1925 m. 

pabaigoje jau buvo aprobuotas, Grinius pasiūlė jį priimti be pataisymų. Tačiau 

seimo nariai greitai baigti prieš metus pradėto darbo visai nesiruošė – prasidėjo 

plačios diskusijos, užtrukusios kelias dienas. Krikščionių demokratų blokas ėmė 

įtikinėti, kad karo padėtį atšaukti dar ne laikas, nors ji jau ir esą atgyvenusi. Aktyviausias 

jų atstovas Draugelis aiškino, kad veikianti karo padėtis apima tik dalį 

Lietuvos, todėl didelių nepatogumų ramiems piliečiams nesuteikia, bet to, jos egzistavimas 

padeda užtikrinti vidinį valstybės stabilumą, neleidžia aktyviai veikti 

antivalstybinėms jėgoms. Kiti šio seimo nario argumentai buvo susiję su tarptautine 

Lietuvos politika. „Juk jeigu mūsų sostinė ir 1/3 teritorijos yra okupuota 

priešų, tad apie kokią čia normalinę padėtį galime kalbėti?“ 197 , – kaip svarbiausią 

argumentą išdėstė Draugelis. Gąsdindamas Lenkijos grėsme, savo kalbą jis pakreipė 

taip, kad galutinė išvada tapo teiginys, jog panaikinti karo padėtį tolygu 

„savaime atsisakyti nuo Vilniaus ir jo teritorijos grąžinimo“ 198 . Tuo, tikriausiai, 

tikėtasi, kad visas didžiąsias Lietuvos partijas ir visuomenę konsoliduojantis antilenkiškumas 

bei Vilniaus vadavimo motyvas padarys reikiamą įspūdį ir paveiks 

apsisprendimą. siekdamas sustiprinti išorinės grėsmės pojūtį, Draugelis plačiai 

samprotavo apie besiartinantį globalų karo konfliktą, taip pat apie įvairias neginkluoto 

karo išraiškas – ekonominį spaudimą, propagandinę visuomenės demoralizaciją 

ir pan., su kuriomis susiduria ar gali susidurti Lietuva 199 . Jis taip 

pat priminė 1920 m. taikos sutartį su sovietų Rusija, kurios įsipareigojimų pastaroji 

vengė laikytis, 1924 m. komunistų pučą estijoje 200 , rodantį, kad bolševikų 

siekiai dominuoti Pabaltijyje lieka vis tie patys 201 . Taigi kalbėtojas išsakė visus 

įmanomus, dažnai hiperbolizuotus argumentus, kad tik sustiprintų savo pozicijos 

pagrįstumą ir reikšmę. Tačiau tokie dirbtini Draugelio pasažai opozicijai nepaliko 

geidžiamo įspūdžio. Priešingai, jos atstovai daugelį jų labai nesunkiai atrėmė, 

nepamiršdami Ūkininkų sąjungos frakcijos nario apkaltinti kone šventvagiškais 

prasimanymais. socialdemokratas Jeronimas Plečkaitis apie karo padėties įtaką 

kovant su lenkais ironizuodamas dėstė: „[...] aš jūsų paklausiu, ar nuo karo stovio 

196 

Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1926 02 12, 232 pos., p.1–2. 

197 

ten pat, p.2. 

198 

ten pat. 

199 

ten pat, p.3. 

200 

1924 m. gruodį komunistinis pučas estijoje buvo užgniaužtas efektyviai naudojantis karo padėties 

suteiktais dideliais karinės valdžios atstovų įgaliojimais. apie tai žr. g. von rauch, The baltic states: 

Estonia, Latvia, Lithuania. The years of independence 1917–1940, p.112–117. 

201 



kenčia lenkai, ar kenčia lietuviai? Juk karo stovis Lietuvoje spaudžia Lietuvos 

žmones, reiškia karo stovis bloga daro lietuviams ir karo stoviu jūs lenkų nenugąsdinsit. 

Kam ta bausmė mūsų gyventojams, jei lenkai kalti, kad Vilnių paėmė. 

Jei norite, kad mūsų karšto gyventojai turėtų bendrą tikslą išlaikyti mūsų krašto 

nepriklausomybę, tai nedarykite mūsų krašte katorgos režimo. Jūs laikote karo 

stovį, smaugiat visus, kurie mano kitaip, kaip jūs, ir šnekate apie tai, kad mes 

privalom be galo mylėti šitą režimą.“ 202 Kiti kalbėję valdančiosios daugumos 

atstovai savo pasisakymuose iš esmės vadovavosi atstovo Jono steponavičiaus 

visiems pasakyta skambia lotyniška sentencija, jog aukščiausias įstatymas vyriausybei 

turi būti valstybės gerovė 203 . Toji gerovė, pasak jų, kaip tik ir reikalavo 

ypatingos karšto apsaugos – karo padėties. Ūkininkų sąjungos atstovas Jonas 

Vailokaitis karo padėties klausimą dar bandė susieti su svarbiausiais ir aktualiausiais 

visuomenei ūkio reikalais. Jis karštai įrodinėjo, kad tokia nepaprastoji 

padėtis yra būtina, siekiant sėkmingai įvykdyti žemės reformą, ir „įvaryti tam 

tikros baimės tiems žmonėms, kurie nori su svetima kariuomene nuversti Lietuvos 

tvarką“ 204 . Anot Vailokaičio, kiekvienas doras lietuvis ūkininkas, paklaustas, 

ar Lietuvai reikalinga karo padėtis, atsakytų teigiamai. 

LsDP frakcijos narys K. Bielinis tokį krikščionių demokratų suinteresuotumą 

žūtbūt išsaugoti nepaprastąją padėtį susiejo su artėjančiais rinkimais, aiškindamas, 

jog tai leistų valdžiai „lengviau suvesti sąskaitas su politiniais priešais“ 205 . Visas dešiniųjų 

kalbas apie karo padėtį, kaip valstybės gynimo priemonę, jis atvirai pavadino 

absurdiškomis, teigdamas, kad tik geresnis kariuomenės apginklavimas, disciplina, 

mobilizacijos reikalų sutvarkymas gali užtikrinti atsparumą išorinei agresijai. 

Panašiai situacija klostėsi ir kitame, vasario 19 d., posėdyje, skirtame karo 

padėties panaikinimo įstatymo trečiajam skaitymui. Pirmininkaujantis, siekdamas 

išvengti anksčiau buvusių ilgų, vienodų monologų, apribojo kalbėjimo trukmę 

iki 5 minučių. Tačiau tai diskusijų nenuramino: kairieji ir dešinieji, kad ir 

trumpiau kalbėdami, kategoriškai laikėsi savo pozicijų, jas grindė tais pačiais, 

gerokai hiperbolizuotais argumentais, plūdo vieni kitus. Dėl kilusio triukšmo ir 

nevaldomos padėties posėdis nutrauktas vos sulaukus pusiaudienio. Vasario 23 

d. vėl sugrįžta prie nebaigto svarstyti klausimo. Posėdžio pradžioje pranešta, kad 

krikščionių demokratų atstovas Vilimas pasiūlė karo padėties panaikinimo pro- 

202 ten pat, p. 5. 

20 ten pat, p. 8. 

204 Tent pat 

205 ten pat, p.15. 

261

262 


jektą grąžinti patobulinti Krašto apsaugos komisijai. Toks pasiūlymas motyvuotas 

tuo, jog projekte nėra paaiškinta, kaip bus elgiamasi su ypatingais įstatymais, 

numatančiais baudžiamąją atsakomybę už antivalstybinius nusikaltimus, baudžiamus 

mirties bausme, nustojus veikti karo padėčiai 206 . Taigi atrodė, kad iki galo 

neišspręstas karo teismų klausimas. Tačiau opozicija tokius pasiūlymus įvertino 

tik kaip mėginimą vilkinti laiką ir žūtbūt sustabdyti įstatymo priėmimą. Referentas 

Grinius dar kartą ėmėsi įrodinėti būtinybę panaikinti karo padėtį, įtikinamai 

atremdamas jo šalininkų per kelis posėdžius pažertus įvairiausius argumentus. Jis 

pabrėžė, kad 1920 m., būdamas Ministru Pirmininku, pats sutiko paskelbti karo 

padėtį, nes tam būta svarių priežasčių, bet 1926 m. padėtis jau iš esmės pasikeitusi, 

todėl būtini visai kitokie sprendimai 207 . Toliau Grinius ragino atkreipti dėmesį į tai, 

jog karo padėtis kariuomenėje įteisina labai žiaurias bausmes kareiviams už nežymius 

nusižengimus, o civilius skubos tvarka teisia kariniai teismai. Visa tai, pasak 

jo, teisingumo vykdymą pavertė labai nehumanišku procesu, griaunančiu piliečių 

pasitikėjimą valstybe. Grinius paneigė ir įrodinėjimus, jog karo padėtis naudinga 

ūkininkams. Valstiečių liaudininkų lyderis pateikė tokį pavyzdį: „Kada norima 

įsteigti kokia nors ekonominė bendrovė, tai reikia labai daug laiko sugaišti, norint 

išgauti leidimą.“ 208 o geležinkeliams, Griniaus nuomone, taikyta karo padėtis tik 

dėl to, kad pavyktų užkirsti kelią geležinkeliečių streikams. Visi šie pakankamai 

pagrįsti teiginiai nepadėjo žengti paskutinio žingsnio, kurio trūko iki karo padėties 

panaikinimo. 41 balsu prieš 36 seimas nusprendė grąžinti projektą redaguoti. Taip 

Krikščionių demokratų blokui, remiantis vien savo balsais, pavyko sustabdyti nepalankų 

karo padėties atšaukimą. 

Žvelgiant į abiejų pusių argumentus, galima pastebėti, jog jie dažnai rėmėsi 

pakankamai kraštutiniu požiūriu į Lietuvos padėtį: dešinieji bet kokia kaina siekė 

išlaikyti jėgos svertus, socialdemokratai reikalavo demokratinių laisvių. LVLs pozicija 

šiuo konkrečiu atveju, buvo artima socialdemokratiškajai, tačiau nuosaikesnė, 

mažiau radikali, linkusi atsižvelgti ir į valstybės saugumo perspektyvas. 

skirtingų partijų spaudoje karo padėties klausimas labai daug atskiro dėmesio 

nesulaukdavo. Dažniausiai jis minėtas nagrinėjant įvairias su valstybės 

saugumu susijusias temas, kritikuojant teisėsaugos darbą. Diskusijos dėl karo 

padėties žiniasklaida pristatydavo reportažais iš seimo salės, kuriuose būdavo 

206 Seimo stenogramos. Antrasis teismas, 1926 02 23, 235 pos., p. 5. 

207 

Ten pat 

208 

Ten pat


spausdinami sutrumpinti atskirų seimo narių pasisakymai 209 . Kiekvienos partijos 

leidiniai svarstomus klausimus komentuodavo sau palankia linkme. 

1924 m. gegužės 6 d. seimo posėdyje kartu su karo padėties panaikinimo 

įstatymo projektu pristatytas ir „sustiprintos apsaugos“ įstatymas. Čia taip pat 

pateikti du variantai – vienas ankstesnysis, parengtas Krašto apsaugos komisijos, 

kitas, naujausias, – Vyriausybės. Posėdyje pristatytas Vyriausybės projektas 

buvo iš esmės analogiškas tam, dėl kurio diskutuota 1922 m. rudenį steigiamajame 

seime. sustiprintąją padėtį palaikyti turėjo vidaus reikalų ministras su 

apskričių viršininkais bei jiems talkinančia policija. Visuomeninio gyvenimo 

kontrolės požiūriu, apskričių viršininkams buvo numatytos labai panašios teisės 

kaip ir karo komendantams, veikiant karo padėčiai. Projekte planuota, kad, paskelbus 

sustiprintos apsaugos padėtį, apskričių viršininkai galės drausti potencialiai 

pavojingiems asmenims pasilikti konkrečioje vietovėje, juos sulaikyti iki 2 

savaičių; sustabdyti arba uždaryti sąjungas, organizacijas, bendroves, pramonės 

ir prekybos įmones, drausti viešus ir neviešus susirinkimus, mitingus, uždrausti 

spaudinius, jų platinimą. Visoms pateiktoms funkcijoms vykdyti ir kontroliuoti 

apskričių viršininkams numatyta teisė leisti privalomus įsakymus ir už jų nevykdymą 

bausti lygiai taip pat, kaip nurodyta YVAĮ. nauja buvo tai, jog nuspręsta 

aiškiai terminuoti sustiprintos apsaugos padėties trukmę. Jis turėjo būti įvestas 

per 6 mėnesius, su galimybe tokią padėtį pratęsti dar pusmetį 210 . 

opozicija šį sumanymą sutiko labai priešiškai. Įstatymo projektą kritikavo 

ne tik LsDP, LVLs, bet ir tautinių mažumų atstovai. Žydų frakcijos narys s. 

Garfunkelis priekaištavo dėl projekto tekste pateiktų labai abstrakčių sąvokų: 

„valstybės tvarka“, „antivalstybinis veikimas“, kurių laisvas interpretavimas, 

pasak jo, galįs sukelti daug nepageidaujamų reiškinių. seimo nario nuomone, 

vidaus reikalų ministro kompetencijos ribos, esant sustiprintai padėčiai, gerokai 

išplėstos 211 . socialdemokratai buvo labai atviri ir kategoriški. Anot Purėnienės, 

tarp abiejų svarstomų nepaprastosios padėties formų „visas skirtumas tas, kad 

karinė diktatūra pakeičiama civiline diktatūra ir kad tautinis bizūnas pereina 

iš komendantų į apskričių viršininkų rankas“ 212 . socialdemokratė tvirtino, jog 

209 plg. k. sl. ar bus panaikintas karo stovis ? // Lietuvos žinios, 1925 10 29, p.3; atst. a. šmulkštys 

dėl karo stovio lietuvoje, Rytas, 1926 02 14, p.1–2; kaip buvo svarstomas karo stovio panaikinimo 

įstatymo projektas, lietuvos žinios, 1926, 02 14, p.1–2; atst. šmulkštys dėl karo stovio lietuvoje // Rytas, 

1926, 02 16, p.1; seimo posėdis, vasario 12, Rytas, 1926 02 16, p.2–3; karo padėties panaikinimas 

palaidotas // Lietuvos žinios, 1926 02 24, p.1. 

210 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 05 06, 93 pos., p.12. 

211 

Ten pat 

212 


263

264 


„sustiprintos apsaugos“ įstatymas dar griežtesnis nei YVAĮ, be to, abstraktesnis, 

suteikiantis pareigūnams didesnių galimybių savivaliauti. Ji piktinosi, kad įstatymas 

esąs nukopijuotas iš carinės Rusijos panašių teisės aktų ir jog siekis jį įgyvendinti 

ves į praeitį, į patvaldystės, žandarų ir „ochrankos“ laikus 213 . Į diskusijas 

įsijungęs K. Grinius aiškino, kad Lietuvos „sustiprintos apsaugos“ įstatymas 

yra ne 1881 m. analogiško rusų pavyzdžio adaptuota kopija, bet pasiskolintas 

iš Vokietijos teisės. Buvusio ministro pirmininko pozicija planuojamo įstatymo 

atžvilgiu buvo santūresnė. Jis apgailestavo, kad visuomenės gyvenimas ir toliau 

bus varžomas, kad tokia padėtis gali tęstis dar ilgai, bet sykiu palankiai įvertino 

faktą, jog kariuomenė nustos vykdyti policijos funkcijas 214 . Tos dienos posėdyje 

įstatymas priimtas per antrąjį skaitymą. Trečiasis skaitymas surengtas tik po 

metų – 1925 m. gegužės 19 d. Per šį laikotarpį konfrontacija tarp valdančiosios 

daugumos ir opozicijos dar labiau išaugo, apie karo padėties sukeltas problemas 

kalbėta vis garsiau ir dažniau. Todėl paskutinysis „sustiprintos apsaugos“ įstatymo 

svarstymas vyko esant pakankamai įtemtai atmosferai. Abi pusės laikėsi 

ankstesnių pozicijų, karštomis kalbomis gynė savo nuomonę, tačiau viską lėmė 

balsų dauguma. Tiesa, čia valdančiųjų frakcijų atstovai didesnės persvaros neįgijo 

– už balsavo 31, prieš – 28 215 . 

1925 m. birželio 19 d. seimas pradėjo svarstyti spaudos įstatymo pakeitimą. 

Jį inicijavo valdančioji dauguma. Pats pakeitimas buvo nedidelis: siekta padidinti 

spaudos priežiūros institucijoms siunčiamų privalomų egzempliorių skaičių 

nuo 8 iki 10 ir tiksliau apibrėžti baudžiamosios bylos spaudos atstovams kėlimo 

tvarką 216 . Tačiau šis realiai didesnės reikšmės neturėjęs Krikščionių demokratų 

bloko žingsnis sulaukė aktyvios opozicijos reakcijos. Ją daugiau lėmė ne pats 

įstatymo papildymo turinys, bet pasipiktinimas spaudos laisvės būkle ir karo 

padėties suvaržymais 217 . Krikščionys demokratai tuo tarpu įrodinėjo, kad „šiuo 

įstatymu pravestu nieko naujo neįvedama, jis tik šiek tiek praplečia 1919 m. išleistą 

spaudos įstatymą. Todėl jokių ypatingų skorpionų juo neįgyvendinama“ 218 . 

213 


214 


215 

Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 05 19, 182 pos., p.14. 

216 


217 

apie susirinkimų ir žodžio laisvės suvaržymus 3–ojo dešimtmečio pradžioje žr. o. ruželytė, konstitucinės 

žodžio ir spaudos laisvės buržuazinėje lietuvoje ir tikrovė, Buržuazinės valstybinės teisinės 

koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika, p.92–100, 105; o. ruželytė, susirinkimų laisvė ir jos suvaržymas 

darbo žmonėms buržuazinėje lietuvoje, Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai 

aspektai , p.95–99; 

218 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 06 19, 191 pos., p.20.


nepaisant audringų valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų protestų, įstatymo priėmimas 

vyko greitai – užtruko kelias dienas, o buvo priimtas per tris skaitymus 219 . 

1925 m. pradžioje krikščionys demokratai dar turėjo planų seimui pateikti 

ir kitą VRM galias išplečiantį bei prieš antivalstybinę veikla užsiimančius asmenis 

ir organizacijas nukreiptą „Valstybės apsaugos“ įstatymą 220 . Tai sukėlė didelę 

pasipiktinimo bangą opozicijos spaudoje. Kairiuosius ypač piktino aplinkybė, 

jog veikiant karo padėčiai ir ką tik priėmus sustiprintos apsaugos įstatymą, prireikė 

dar vieno nepaprastą padėtį reglamentuojančio teisės akto. „Vienintelis 

šio įstatymo sumanymo tikslas – tai kova su opozicinėmis partijomis ir rengimasis 

sekančiais rinkimais pastatyti opoziciją už įstatymo ribų. Kad projektas 

turi omeny rinkimus į seimą, matosi iš paskutiniojo [paragrafo], kuris nustato 

įstatymo galiojimo laiką ligi 1926 m. liepos 1 d.“ 221 , – skelbta LVLs atvirame 

pareiškime. Tuo labai piktinosi ne tik valstiečiai liaudininkai, kvietę visuomenę 

protestuoti 222 , bet ir seime atstovų neturintys tautininkai 223 . Minėto įstatymo projekto 

seimui svarstyti neteko, nes jo neaprobavo Administracijos komisija 224 . 

Apskritai 1925 m. pavasarį opozicija atvirai ir kategoriškai reiškė pasipiktinimą 

Krikščionių demokratų daugumos siekiais inicijuoti daug visuomenės politinę 

raišką ribojančių įstatymų. LVLs frakcijos narys zigmas Toliušis viename 

straipsnių pažymėdamas tai rašė: „Vos tik pradėjo artintis rinkimų į naująjį seimą 

kampanija, kaip mūsų vyriausybė ėmė rodyti pastebėtiną kūrybos energiją įstatimdavystės 

srity. Beveik vienu ir tuo pačiu laiku buvo įnešti seiman net keturi 

nepaprastos reikšmės įstatymo projektai, būtent Valstybės apsaugos įstatymas, 

rinkimų į seimą ir savivaldybės įstatymų pakeitimai ir sustiprintos apsaugos 

įstatymo projektas. Visi minėti įstatymų sumanymai sudaro lyg kokią įstatymų 

seriją, nes visi jie sujungti viena bendra pamatine mintimi – įvesti Lietuvoje 

administracijos nuožiūra diktatūrą.“ 225 šis opozicijos lyderio pareiškimas gana 

gerai iliustravo Antrojo seimo kadencijos pabaigą. Tuo laikotarpiu Krikščionių 

219 


220 

į lietuvos visuomenę // Lietuvos žinios, 1925 06 06, p.1. 

221 

ten pat. 

222 

v.k. [v. kvieska?] kam reikalingas „valstybės apsaugos įstatymas“ // Lietuvos žinios, 1925 05 14, 

p.1; lietuvos visuomene budėki // Lietuvos žinios, 1925 06 07, p.125, p.1; į lietuvos visuomenę // Lietuvos 

žinios, 1925 06 06, p.1; protestas prieš valstybės apsaugos įstatymą // Lietuvos žinios, 1925 06 10, 

p.1; ką sako kiti apie „valstybės apsaugos įstatymą“ // Lietuvos žinios, 1925 06 10, p.1; pranešimas apie 

planuojamą susirinkimą // Lietuvos žinios, 1925 06 21, p.5 

22 

a. sm. [a. smetona], sustabdytas pasikėsinimas // Lietuvis, 1925 05 22, p.1–2. 

224 

t.Z. [Z. toliušis] parlamentarizmo idėjos griovimas // Lietuvos žinios, 1925 05 17, p.1. 

225 ten pat. 

265

266 


demokratų bloko dominavimas politiniame Lietuvos gyvenime įgavo ryškiausias 

formas: nepaprastojo meto priemonės kur kas dažniau naudotos valdančiosios 

daugumos interesams ginti, nors jų egzistavimą ir stengtasi pateisinti valstybės 

saugumo poreikiais. Įrodyti tai opozicijai seime nepavykdavo: tiek socialdemokratai, 

tiek valstiečiai liaudininkai gebėdavo pakankamai įtikinimai atremti 

karo padėties ir kitų visuomenės politinę raišką varžančių įstatyminių priemonių 

iniciatorių bei šalininkų argumentus, tačiau realius sprendimus vis dėlto lemdavo 

vietų seime skaičius. 

3.2. Opozicijos vienijimasis prieš karo padėtį ir pilietinių 

laisvių suvaržymus 

Jau Pirmajame seime santykiai tarp daugiausiai vietų gavusių partijų LVLs 

ir Krikščionių demokratų bloko buvo pakankamai priešiški, neleidę suformuoti 

stabilesnės koalicinės vyriausybės. ši atmosfera iškalbingai bylojo, jog ankstesnis 

lietuvių partijų idealizmas išblėso 226 . Priešiškumas dar labiau išryškėjo Antrajame 

seime, krikščionims demokratams gavus daugumą vietų, leidusių dominuoti politiniame 

gyvenime. 1924 m. birželį, LVLs atsidūrus griežtoje opozicijoje, kairiųjų 

padėtis sustiprėjo, dažnai ir socialdemokratai, ir valstiečiai liaudininkai reikšdavo 

panašias pozicijas. Žvelgiant į seimų stenogramas, galima aiškiai pastebėti, kad 

partijų kova 1923–1926 m. tapo kur kas aršesnė ir bekompromisiškesnė nei steigiamajame 

seime. opozicija plačiai taikė visas įteisintas parlamentinės kontrolės 

priemones – paklausimus, interpeliacijas. Didžioji jų dalis vienaip ar kitaip buvo 

susijusi su karo stoviu, jo sukeltais neigiamais reiškiniais – karo komendantų, policijos 

savivale, skubotais areštais, priekabia spaudos cenzūra, karo teismais, politiniais 

kaliniais ir pan. LsDP frakcija per šį laikotarpį pateikė, berods, 6 tokio 

pobūdžio interpeliacijas ir 3 paklausimus. nuo jos neatsiliko LVLs, pateikusi 3 

interpeliacijas ir 8 paklausimus. Vien per 1925 m. balandžio 24 d. seimo posėdį 

iš 6 tuo metu KAM ir VRM adresuotų paklausimų 5 buvo inicijuoti valstiečių 

liaudininkų ir tiesiogiai buvo susiję su karo komendantų savivalės, areštų, cenzūros 

klausimais 227 . Dar keletą paklausimų dėl cenzūros pateikė Darbininkų kuopų 

atstovai (Pirmajame seime) ir lenkų frakcija (Antrajame seime). 

socialdemokratai, kovodami prieš, jų žodžiais tariant, „krikščionių diktatū- 

226 

g. ilgūnas, Kazys.Grinius, p. 277. 

227 

Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 04 24, 177 pos., p. 4–7.


rą“, kaip ir steigiamajame seime, buvo aktyviausi bei kategoriškiausi. Labiausiai 

savo dėmesį jie sutelkė į „darbininkų atstovų persekiojimą“, teismus, areštus, 

kalėjimus. Dėl tokios veiklos jie, kaip ir anksčiau, sunkiai pajėgdavo įtikinamai 

atsikratyti ryšių su komunistais šleifo. Tuo, kompromituodami LsDP seime ir 

spaudoje, sėkmingai naudojosi krikščionys demokratai. 

Pavyzdžiui, 1923 m. birželio 15 d. interpeliacijoje dėl valdžios veiksmų 

varžant rinkimus socialdemokratai karštai puolė ginti tuo metu areštuotų Darbininkų 

kuopų atstovų 228 . Jie žinojo, jog jau anksčiau, Pirmajame seime, atsakingi 

Vyriausybės atstovai šią politinę organizaciją atvirai įvardydavo kaip prokomunistinę, 

skirtą atstovauti LKP interesams seime. Dar prieš rinkimus Pirmajame 

seime 1923 m. sausį kuopininkui Povilui norkūnui pateikus paklausimą dėl 

darbininkiškos spaudos persekiojimo, vidaus reikalų ministras oleka jam drąsiai 

atkirto: „Gerbiamas paklausėjas pažymėjo, kad toks [laikraščių] uždarymas 

neatinkąs demokratybės principui. Aš paklausčiau jus, ar jūs gerbiate tą demokratybės 

principą? Jau iš tų laikraščių aišku, kaip jūs žiūrite į seimą ir kaip jūs 

manote elgtis. Aš pasakysiu, kad jūs pirmi neigiat demokratybės principą. [...] 

ne, ne darbininkų spauda varžoma, bet varžoma spauda, kuri eina visai kitais 

keliais, neatsižiūrėdama visai mūsų darbininkų reikalų, bet kitos šalies reikalų. 

[...] Jūs reikalaujat laisvės tiktai tam, kad įgavę tos laisvės galėtumėt tą laisvę sugriaut, 

tą ką mes didžiausiomis pastangomis pastatėme. Aš pasakysiu atvirai: ar 

jūsų vienminčiai, kuriuos jūs norite pasekt, ligi šiol tokios laisvės pripažino jūsų 

politiniams priešams, kuriomis jūs naudojatės ? už dešimtį kartų nekalčiausio 

turinio raštą jūs tuojau nužudytume nemaža žmonių, nes jūs laisvę taikinti mokat 

tiktai sau, bet ne kitiems.“ 229 

Taigi 1923 m. birželį socialdemokratų pareikštas protestas prieš Darbininkų 

kuopų atstovų areštus leido juos nesunkiai kaltinti antivalstybinių jėgų dangstymu. 

Juolab kad ir tada oleka pasakojo tą patį: „nesigina ir patys tos kuopos, 

tos organizacijos nariai, kad jų organizacija yra tiktai širma komunistams veikti. 

Darbo kuopų vardas, arba kitaip sakant „darbininkų kuopų“ yra tiktai lapelis komunizmo 

esmei pridengti. Jei, gerbiamieji jūs atsidėję prisimintume darbininkų 

kuopų veikimą, kuris pasirodė, kad ir čia seime, tai pas jus neliks jokio abejojimo, 

kas yra toji grupė iš esmės. užtenka prisiminti vieną jų buvusį lyderį [Kazį 

– M.K.] Matulaitį, jo pareiškimą duotą kovo mėn. 9 d., norint suprasti, kad fak- 

228 


229 


267

268 


tinai jie nepripažįsta ir tada nenorėjo pripažinti jokios lietuviškos valdžios.“ 230 

Analogišką kaltinimą atsakydamas į interpeliaciją pateikė ir Ministras Pirmininkas 

ernestas Galvanauskas, o tas pats vidaus reikalų ministras oleka buvo 

dar atviresnis: 

„[...] negaliu nepastebėti, kad savo interpeliacijoje soc. dem [okratų] frakcija 

su ypatingu malonumu stoja komunistų gynėjų eilėn. šitas sielų giminingumas 

buvo pastebėtas ir rinkimų metu. Vietomis s.d. [socialdemokratų] žmonės savo 

prakalbomis visai atstovavo komunistų demagogus. Kur baigiasi socdemai ir kur 

prasideda komunistai, jie patys negali nustatyti. Todėl sunku kaltinti miliciją, kad 

ir ji tos sienos nemokėjusi pravesti.“ 231 

Panašių kaltinimų būta ir daugiau 232 . 1924 m. dešinieji ginčų su LsDP metu 

dažai „linksniavo“ partijos atstovo seime Jono Markelio pavardę. šis veikėjas 

per gegužės pirmosios šventę buvo įsivėlęs į incidentą su policija; oponentų teigimu, 

per mitingą Tauragėje reikalavęs vietoj Lietuvos trispalvės iškelti raudoną 

vėliavą 233 . Daug kandžių priekaištų LsDP kliuvo, kai iš Lietuvos pabėgo už 

užstatą policijos paleistas ir socialdemokratų atkakliai gintas, su komunistais 

susijęs visuomenės veikėjas stanislovas Matulaitis 234 . 

Labai įdomų prieštaringos socialdemokratų veiklos aiškinimą 1926 m. vasario 

12 d. posėdyje pateikė Krikščionių demokratų bloko narys Vailokaitis: „socialdemokratų 

partija, gerbiamieji, šiandien pergyvena krizį. Aš žinau, kad vadai 

be armijos nėra vadai. socialdemokratai, norėdami rasti sau tam tikro atsparumo, 

turi remtis masėmis ir pats gyvenimas verčia juos atsiremti masėmis, kurios yra 

prisisunkusios bolševikinės agitacijos ir su pagalba tos agitacijos bolševikinių 

idėjų. Kadangi socialdemokratams reikia patenkinti demagoginius reikalavimus, 

kuriuos iškelia bolševizmas, tai be abejo, kad jų reikalavimai, kada iš tribūnos 

čia kalba taip pat eina daug toliau negu jų įsitikinimas. socialdemokratai daug 

daugiau iš tribūnos reikalaudami, patys bijo ir nori, kad tų reikalavimų seiman 

nepriimtų. ne kartą privačiai jie pasako: ko jūs toki kvaili, ko jūs klausote, ko 

mes viešai reikalaujame, mes taip turim kalbėt.“ 235 

Paprastai dešinieji kiekviena proga kaltindavo socialdemokratus paramos 

2 0 


231 


2 2 

s. Bepročiai ar išdavikai. kodėl socialdemokratai gina bolševikus // Rytas, 1926 03 24, p. 2. 

2 

Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 05 06, 93 pos., p. 7 

2 4 

j.k. d–ras matulaitis pabėgo į sssr // Rytas, 1925 11 04, p. 3. 

2 5 



teikimu bolševikams, o pastarieji patys nevengdavo viešai pasmerkti LKP sovietų 

Rusijoje vykdomo teroro. LsDP spaudoje dažnai demaskuodavo komunistų 

taktiką, stengėsi sukompromituoti jų propagandinius šūkius 236 . Ypač socialdemokratus 

piktino bolševikų skverbimasis į profesines sąjungas, mėginimai atitraukti 

eilinius LsDP narius ir rėmėjus nuo partijos vadovybės, pasėti anarchiją 237 . Apie 

LsDP santykius su komunistais viename 1924 m. socialdemokratinio jaunimo 

laikraščio Žiežirba straipsnyje aiškinta: „Komunistai kartais neatsisako pasiųsti 

į mūsų tarpą savo provokatorių, kurie mūsų organizacijas turi griauti iš vidaus. 

savo raštuose, leidžiamuose už Rusijos pinigus, jie negaili mums visokių baisių, 

baisesnių vardų. Jei klausyti komunistų, tad išeitų, kad mes esame „žvalgybos 

agentai“, buržuazijos liokajai“, „judošiai“, „parsidavėliai“ ir taip be galo be krašto. 

Ir vis dėlto yra net ir mums artimų žmonių, kurie nemato skirtumų tarp mūsų 

ir komunistų? Jei paimsit galutinį tikslą, tad čia būtų sunku įrodyti, kur tie skirtumai 

yra, gal net tektų pasakyti, kad komunistų ir socialdemokratų galutinis tikslas 

yra tas pats.“ 238 Autorius pabrėžė, jog socialdemokratai taip pat vadovaujasi 

marksizmu, tačiau, skirtingai nei komunistai, pasisako prieš proletariato diktatūrą, 

smurtą, tautų teisų paneigimą. Todėl, anot jo, tarp šių dviejų partijų, nepaisant 

apgaulingo išorinio panašumo, esama principinių skirtumų: „Griežtas atsirubežiavimas 

tarp komunistų ir socialdemokratų yra būtinai reikalingas. Kiekvienas 

socialistas turi du keliu į socialistinę tvarką: vienas kelias eina per komunistinę 

diktatūrą, antras kelias per eina per demokratiją. Diktatūros keliu eina Rusija, 

kuri net Turkestane ir Bucharoj vykdo „komunizmą“, o demokratijos keliu eina 

Prancūzija, Anglija, Danija ir kitos kultūringos Vakarų europos šalys. Mums 

reikia vienas iš tų kelių pasirinkti. Komunistų kelias veda per kraują, karus, vėl į 

tą patį prakeiktą kapitalizmą [...] socialdemokratų kelias veda daug tikriau prie 

socializmo. skirtumas yra didelis ir tiktai politiniai aklas arba koks riebus Lietuvos 

klebonas to skirtumo nepajėgia įžiūrėti.“ 239 

nepaisydami kaltinimų, socialdemokratai nenustojo kelti viešumon politi- 

236 ad. andriejūnas. kur žvalgybininkai ? // Žiežirba, 1923 10 14, p. 7–8; j.g. komunistai nėra tikri 

darbininkų reikalų gynėjai // Socialdemokratas, 1923 02 22, p.3; B. dėl bendro fronto // Žiežirba, 1923 

12 23, p. 15. l.s.d. partijos 3–osios konferencijos rezoliucijos // Socialdemokratas, 1924 01 10, p.1; 

Buvęs. laiškas iš rusijos, Socialdemokratas // 1924 01 31, p.1–2; g.– nas. maskvos davatkų gadzinkos 

// Socialdemokratas, 1924 04 10, p. 2; pavergtoj gruzijoj // Socialdemokratas, 1924 05 01, p.2; saloje 

tarp ledų // Socialdemokratas, 1924 05 01, p.4; 

2 7 s.k. [s. kairys] l.s.d. partijos konferencija // Socialdemokratas, 1924 01 03, p.1; vargas, Komunistų 

provokacija // socialdemokratas, 1926 01 21, p. 3. 

238 j.a. degutis, dėl komunistų puolimų // Žiežirba, 1924, nr.9, p. 6. 

2 9 ten pat, p. 11. 

269

270 


nių kalinių, areštų, komendantų ir saugumo pareigūnų savivalės faktų. 1924 m. 

vasario 8 d. LsDP frakcija įteikė interpeliaciją dėl „žvalgybos egzekucijų“ (tuo 

metu ši institucija, vykdžiusi politinio sekimo funkcijas, vadinosi Kriminalinės 

policijos skyrius „B“). socialdemokratai sukėlė didžiulį triukšmą dėl areštuotų 

už komunistinę veiklą asmenų laiško, kuriame pasakota, kad tardymo metu naudota 

fizinė prievarta. Tačiau Ministras Pirmininkas pateikė savo įrodymus, jog 

minėti faktai – tai bolševikų prasimanymai, sukurti siekiant diskredituoti Lietuvos 

saugumo organus. Priekaištaudamas šiai frakcijai, Galvanauskas pažymėjo: 

„Jūs socialdemokratai, paprastai skundą priimat už gryniausią, absoliučią teisybę. 

Bendrai kaip tai parodo teismo praktika, skundai neturi savyje 70–80 procentų 

realaus pamato. Jūs iš tų abejotinų skundų tučtuojau darot abejotiną išvadą 

– vyriausybė yra kažkoks monstrum, pastatytas kovoti prieš darbininkus ir prieš 

darbininkų klasę.“ 240 nežinia, kiek patikimi buvo Ministro Pirmininko įrodymai, 

bet seimo daugumą jie įtikino. Kita vertus, Vyriausybės vadovas labai taikliai 

apibūdino socialdemokratų veiklos taktiką ir laikyseną tuometiniame seime. ši 

partija mėgo kiekviena pasitaikiusia proga sukelti audringą puolimą prieš valdančiąją 

daugumą, beatodairiškai smerkti policijos, komendantų kovą su komunistinės 

orientacijos veikėjais. Daugeliu atvejų panašaus pobūdžio paklausimai 

ir interpeliacijos buvo pakankamai sėkmingai valdžios atstovų atremiami, tačiau 

ir tuokart, kai pritrūkdavo svaresnių argumentų, visas interpeliacijas valdančioji 

dauguma atmesdavo pasinaudodama persvara balsavimo metu. 

Valstiečių liaudininkų frakcija taip pat atvirai įvardydavo bei smerkdavo valdančiosios 

daugumos diktatūrinius siekius, bet daugiausia ir aktyviausiai kovojo 

prieš žodžio ir susirinkimų laisvės suvaržymus. Ypač jautriai LVLs frakcija reaguodavo 

į bet kokius bandymus labiau suvaržyti spaudą ar į dažnus karo cenzūros 

veiksmus prieš šios partijos spaudą (daugiausiai kentėjo Lietuvos žinios). 

Pirmąją savo interpeliaciją 1923 m. sausio 9 d. LVLs kaip tik inicijavo dėl 

1922 m. gruodžio 20 d. Kauno karo komendanto išleisto privalomojo įsakymo, 

kuriame nurodyta, kokią informaciją laikraščiams skelbti draudžiama. Valstiečių 

liaudininkų nuomone, tai buvęs savavališkas komendanto žingsnis, nes tokius 

draudimus esą gali reglamentuoti tik įstatymai, o ne įsakymai 241 . Tačiau interpeliacija 

buvo atmesta. nepasisekė ir aktyvus LVLs pasipriešinimas YVAĮ papildymui, 

reglamentuojančiam karo komendantų teisę prižiūrėti spaudą 242 . nuo 

240 


241 


242 

Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 02 29, 72 pos., 14.


1925 m. LVLs paklausimai dėl cenzūros tapo vis dažnesni ir kategoriškesni 243 . 

skirtingai nei socialdemokratai, valstiečiai liaudininkai mažiau dėmesio skyrė 

komunistine veikla kaltinamų asmenų gynybai seime. Be to, juos labiau jaudino 

žmogaus teisių pažeidimai nei pats komunistų persekiojimas. Tai gerai parodo 

kad ir šios partijos nario Balio Žygelio paklausimas vidaus reikalų ministrui dėl 

1923 m. sausio 25 d. Marijampolės realinėje gimnazijoje surengtų gimnazistų 

areštų, įtarus juos ryšiais su LKP 244 . Tačiau čia labiau piktintasi ne moksleivių 

sulaikymu, bet pačia arešto forma – ginkluotų milicininkų įsibrovimu į mokyklą. 

Dėl šio įvykio tą pačią dieną socialdemokratų Kairio ir Markausko įteiktame 

paklausime akcentuotas ne tik milicijos veiksmų brutalumas, bet ir protestuota 

prieš kairiųjų pažiūrų gimnazistų persekiojimą 245 . Dar vieną gerokai kategoriškesnį 

paklausimą dėl smurtavimo prieš suimtuosius tardymo metu valstiečiai 

liaudininkai pateikė 1925 m. balandžio 24 d. Vyriausybės atstovai gindamiesi 

čia naudojo tą pačią taktiką, kaip ir panašaus atvejo su socialdemokratais metu 

– stengėsi visus kaltinimus paversti bolševikų prasimanymais. Vidaus reikalų 

ministras Antanas endziulaitis apie tai kalbėjo: „Paklausėjai įteikdami šios rūšies 

paklausimą, sąmoningai ar ne, prisideda prie valdžios organų autoriteto niekinimo. 

Jie paklausime kelia tai, ką komunistai skaito sau už pareigą iškelti kuomet 

jie esti areštuojami, o ko tikrenybėje nėra buvę. Tai yra gerai žinomas komunistų 

metodas. Jis naudojamas visur, kur jų veikimas esti trukdomas. šiuo metodu jie 

nori paveikti masių psichologiją, nukreipti visą visuomenės dėmesį ne į juos, bet 

į valdžią, jie esti demaskuojami, jie šaukia, kad juos muša, elektrizuoja ir t.t.“ 246 

Dabar vidaus reikalų ministras taip tvirtino turėdamas specialios komisijos, tyrusios 

smurto atvejus, išvadas, kurios valdžiai buvo palankios 247 . Vis dėlto valstiečiai 

liaudininkai, krikščionys demokratai paprastai nevadindavo komunistų 

gynėjais, tačiau kiekviena proga mėgdavo priminti, jog sleževičius 1919 m. ir 

Grinius 1920 m. buvo vyriausybių, įvedusių karo padėtį, vadovais 248 . 

Dar vieną plačią interpeliaciją LsDP frakcicija įteikė 1925 m. sausio 30 d. 

Čia reikštas protestas dėl karo lauko teismo skirtos mirties bausmės keturiems 

už antivalstybinę veiklą nuteistiems asmenims; dėl bedarbių susirinkimo Kaune 

24 

Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 04 24, 177 pos., p. 3–4. 

244 


245 


246 


247 

Ten pat 

248 

a. šmulkštys, diktatūra // Rytas, 1925 01 12, p. 2. 

271

272 


ir socialdemokratų mitingo šiauliuose išvaikymo; dėl karo cenzūros bei kratų ir 

areštų įvairiose Lietuvos vietose. Tai buvo dar vienas didelis opozicijos ir valdančiosios 

daugumos susidūrimas. šį policijos suaktyvėjimą vienas interpeliacijos 

iniciatorių Kairys bandė aiškinti taip: „objektiniai įvertinat susidariusią padėtį, 

būtų sunku rasti motyvų, dėl kurių dabartinė krikščioniškoji vyriausybė vartoja 

panašius kraštui valdyti metodus. Gal vienintelis motyvas būtų tas, kad estuose 

įvykęs komunistų pučas gresia pavojumi ir pačiai Lietuvai. Mūsų giliu įsitikinimu, 

tas motyvas visai atpuola, nes tiek mums, tiek seimo daugumai visai aišku, 

kad komunistinis judėjimas Lietuvoje dėl vidujinio savo moralinio sukrikimo 

nesudaro rimtesnės jėgos mūsų visuomenės tarpe.“ 249 Tačiau valdančiosios daugumos 

vardu prabilęs nuolatinis Ūkininkų sąjungos kalbėtojas, Draugelis opozicijos 

kaltinimus bandė atremti seniai išbandytu ir labai parankiu pareiškimu, 

jog „ponai socialdemokratai gina ir gins bolševikus“ 250 . Kelias dienas trukusios 

diskusijos rezultatų nedavė. 

1925 m. pradžioje, artinantis savivaldybių rinkimams, opozicijos veikla pastebimai 

suintensyvėjo – pasipylė paklausimai, interpeliacijos dėl cenzūros, areštų, 

savivalės. Tačiau nė viena jų nepasiekė savo tikslo. 1925 m. gegužės 26 d. pristatydamas 

„eilinę“ interpeliaciją LsDP frakcijos narys Markauskas kalbėjo: „Gerbiamieji! 

Pirmas klausimas, kurį aš noriu čia iškelti, tai mūsų interpeliacijos tikslas; 

gal net daugiau – mūsų interpeliacijų tikslas apskritai. socialdemokratų frakcija 

jau ne kartą iš šios tribūnos yra kėlusi svarbių klausimų: klausimų mūsų piliečių 

teisių laužymo, klausimų pagrindinių piliečių teisų neigimo. Tie klausimai, mūsų 

nuomone buvo svarbūs visam seimui. Bet deja, jei mes pažiūrėsim į rezultatus, 

kurių turėjo mūsų interpeliacijos, tai reikia pažymėti, kad tie rezultatai buvo lygūs 

zero. Todėl aš dabar keliu klausimą, į kurį atsakysiu, ar verta seime kalbėti apie 

tuos reikalus, kurie pas mus rodo įkyrūs, kurių svarstymas vienų veiduose sukelia 

kartų ir rūgštą nusišypsojimą. Todėl tenka visų pirma pastatyti klausimas, ar socialdemokratų 

frakcija išeina tikslu padaryti tuščią demonstraciją, ar socialdemokratų 

frakcija tiems klausimams, kurie keliami mūsų interpeliacijose duoda labai rimtos 

reikšmės.“ 251 Toks nevilties apimto ir jau susitaikiusio su nesėkme socialdemokrato 

monologas nieko nepadėjo: valdančiosios daugumos vardu prabilęs Draugelis 

tik kandžiai pašiepė tokias desperatiškas pastangas paveikti seimo narius 252 . 

249 


250 


251 

Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 05 26, 184, pos., p. 8. 

252 ten pat, p. 13.


1925 m. pirmoje pusėje dar aktyviau nedemokratines valstybės gyvenimo 

apraiškas pradėjo kritikuoti valstiečiai liaudininkai. Birželio 19 d. svarstant spaudos 

įstatymo pakeitimą, sleževičius paragino atkreipti dėmesį į tai, kad valdančioji 

dauguma pastaruoju metu inicijavo keletą įstatymų (sustiprintos apsaugos, 

spaudos, YVAĮ, Baudžiamojo statuto papildymus), kurie palengvina visuomenės 

kontrolę ir politinį persekiojimą. Jis atvirai piktinosi vis didėjančia akyla valstybės 

priežiūra, stipriai varžančia visuomenę: „Beveik visuose gyvenimo apsireiškimuose, 

kur tik pažiūrėsi, niekas savarankiškai negali vystytis. Mes matom, kad savivaldybės 

yra pastatytos viršininkų policistų globon, mes matom, kad kiekvienas 

gyvenimo apsireiškimas negali apsieiti be policijos globos: visur tik policistas ir 

policistas. Mes einam prie tų laikų, kada [...] Lietuvoje prie kiekvieno piliečio bus 

pastatytas policistas, kuris turės daboti, kad jis keltųsi iš lovos dešine, bet jokiu 

būdu ne kaire koja.“ 253 Kartu sleževičius pateikė ir labai įžvalgią prognozę, prie ko 

gali privesti visuomenės prievartinis nustūmimas nuo viešojo politinio gyvenimo: 

„Iš vienos pusės bus policija ir žandarai, iš kitos pusės bus neištikima visuomenė, 

kurią reikia prižiūrėti. Tai bus pradžia Lietuvos žlugimo, nes Lietuvoj bus daugiau 

tų kurie turės prižiūrėti, negu pačių gyventojų. Tokiame krašte tik anarchija galės 

pradėti viešpatauti ir prives kraštą prie suirutės.“ 254 Po jo kalbėjęs partijos kolega 

zigmas Toliušis buvo dar kategoriškesnis – jis konkrečiai įvardijo krikščionių demokratų 

priemones siekiant sukoncentruoti visą valdžią savo rankose: „Pastaruoju 

laiku mūsų vidaus politikoj pasirodė naujas griežtas kursas. Tas naujas kursas 

apsireiškia tuo, kad į seimą buvo įnešta visa eilė įstatymų sumanymų. Pirmoj eilėj 

tenka turėti omeny Valstybės apsaugos įstatymas. Tas įstatymas, kalbant atvirai, 

turi įvesti fašistinę diktatūrą; ir tos diktatūros priešaky turi būti Vidaus reikalų ministeris. 

Prie tos rūšies įstatymų reikia priskaityti ir seimo ir savivaldybių rinkimų 

įstatymo pakeitimą. Tie pakeitimai taip pat turi įnešti tam tikrų suvaržymų.“ 255 

nuo 1925 m. pradžios gana aiškiai keitėsi ir pats valstiečių liaudininkų kritikos 

tonas – jis radikalėjo, darėsi panašesnis į socialdemokratų 256 . Be to, tuo pat 

metu abi šios opozicinės frakcijos dar labiau suartėjo, jų puolimas prieš valdančiąją 

daugumą tapo kryptingesnis, vieningesnis. Į tai greitai reagavo krikščionių 

demokratų spauda, negailėdama piktų, abstrakčiais kaltinimais persmelktų 

25 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 06 19, 191, pos., p. 14. 

254 

Ten pat 

255 

Ten pat 

256 

žr. pvz. v. vijoklis [k. grinius], Mūsų klerikalai faktų šviesoje, kaunas, 1925. 

27

274 


straipsnių 257 . Viename jų, publikuotame 1924 m. rugsėjį laikraštyje „Rytas“, apie 

LVLs stačiai teigta: „Dėl savo veidmainingos ideologijos, pūvančios partijos 

elementų, klastingos taktikos bei žiauriausių veiksmo priemonių ji yra nesimpatingiausia 

iš visų Lietuvos partijų.“ 258 

nuolat kilusi įtampa neatslūgo iki pat seimo kadencijos pabaigos, o ypač aštrią 

formą įgijo 1926 m. pradžioje. Pavyzdžiui, vienas iš paskutiniųjų Antrojo seimo 

posėdžių, kuriame vyko sesijos baigimo svarstymas, vos prasidėjęs virto į atvirą sumaištį: 

kai kurie seimo nariai nesilaikė tvarkos, plūdosi, grasino vienas kitam 259 . 

Aktyviai Krikščionių demokratų bloko politiką trečiojo dešimtmečio viduryje 

kritikavo ir įžymius valstybės bei visuomenės veikėjus vienijusi neparlamentinė 

partija Lietuvių tautininkų sąjunga (LTs). Plačiausiai savo pažiūras reikšti ji galėjo 

spaudoje, kuriai, kaip ir seimo opozicijos laikraščiams, labai dažnai tekdavo patirti 

karo komendantų sankcijas 260 . Įdomu tai, jog ši konservatyvi dešinioji politinė jėga, 

mėgusi viešai kritikuoti parlamentarizmą 261 ir idealistinę demokratijos sampratą, 

spaudoje nevengdavo valdžiai prikaišioti dėl žodžio, susirinkimų laisvių varžymo, 

karo padėties, kaltino ją diktatoriškomis užmačiomis 262 . Pavyzdžiui, apie karo padėtį 

tautininkų vadas Antano smetonos viename iš 1925 m. rašytų straipsnių teigė: 

„Mūsų oficiozai nuolat skelbia, kad Lietuva esanti karo stovyje su Lenkija, nors 

mūsų valdžia kalbasi per derybas su lenkais visai nekariškai. Būti yra karo stovis nuo 

pat lietuvių valstybės įsikūrimo, tik ne su Lenkija, o su savo piliečiais [...]. Vargiai 

rastume nors vieną naujai įsikūrusią valstybę, kurios sostinė gyventų taip, kaip Lietuvoje 

karo stoviu.“ 263 Toliau autorius poziciją dėstė dar atviriau: „Juk iš karo stovio 

eina rašomojo ir sakomojo žodžio varžymas [...]. Ir nematyti, kad kada nors karo 

stovis pasibaigs. Gal jis truks tol kol ir Lietuvos nepriklausomybė? Kas žino tokios 

valstybės negalima pastatyti į teisėtos tvarkos tipą.“ 264 Kitame straipsnyje jis aiškino, 

257 

žr. j.j. priėjo liepto galą // Rytas, 1924 10 04, p.1; dijas. ar valstiečiai liaudininkai yra socialistai? // 

Rytas, 1924 11 21, p. 1; j.j. tautos posūnių darbas // Rytas, 1925 01 28, p. 1; uo. dr. valstiečiai liaudininkai 

lietuvių kalbos priešai // Rytas, 1925 05 17, p.1; socialistai su žydai boikotuoja lietuvius // Rytas, 1925 

11 12, p.1; saugokimės valstiečių liaudininkų diktatūros // Rytas, 1926 03 06, p.3–4; Krikščionių demokratų 

darbas Seime. A. Šmulkščio paskaita skaityta Kaune 1925 m. birželio 10 d., kaunas, 1926, p. 27. 

258 

a.t. valstiečių liaudininkų tragizmas // Rytas, 1924 09 28, p. 1. 

259 


260 

a. eidintas, Antanas Smetona, p.87–90; l. truska, Antanas Smetona ir jo laikai, p. 128–129. 

261 

žr. pvz. a.m. partijos ir politika // Lietuvis, 1925 03 06, p.1; a. sm. [a. smetona], parlamentarizmo 

negalavimai // Lietuvis, 1926 06 18, p. 1–2. 

262 

a. sm. [a. smetona], sustabdytas pasikėsinimas // Lietuvis, 1925 05 22, p. 1–2. 

263 

a. sm. [a. smetona], valstybiška ir partiška valdžia // Lietuvis, 1925 11 06, p. 2. 

264 ten pat, p.3.


kad „kariuomenės iš viso nereikėtų painioti politikon, todėl nereikia jai tikėti policijos 

priemonių, ypač spaudoje. Kariuomenės autoritetas reikia saugoti“ 265 . Žinant 

tai, jog smetona po metų tapo karine jėga besiremiančiu autoritariniu prezidentu, o 

griežčiausios formos karo padėtis bei su ja susiję reiškiniai pavirto nuolatiniu Pirmosios 

Lietuvos Respublikos gyvenimo palydovu, trukusiu keturiolika metų – iki pat 

jos egzistencijos pabaigos, panašūs teiginiai ir prognozės gali pagrįstai provokuoti ne 

tik prieštaringus vertinimus, bet ir kelti nuostabą. 

Moralizuojanti retorika labiau išryškėjo prieš pat Trečiojo seimo rinkimus, 

kuomet LTs laikinai susiblokavo su LVLs. Visa tai labai siutino krikščionis demokratus, 

kurie savo laikraščiuose rinkiminės kampanijos metu nesiliovė koneveikti 

tautininkų lyderių A. smetonos 266 ir ypač Augustino Voldemaro, daugelyje 

straipsnių primindami jų 1918 m. padarytas klaidas 267 . Į panašius užgauliojimus 

spaudoje LTs vadai reaguodavo gana skausmingai 268 . 

Per visą savo dominavimo laikotarpį Krikščionių demokratų blokas nuolat jautė 

aktyvų ir stiprų opozicijos spaudimą. Kritika vis labiau ėmė stiprėti nuo 1924 m. 

antrosios pusės, kuomet iširo koalicija su valstiečiais liaudininkais, o kulminaciją 

pasiekė likus mažiau nei metams iki Trečiojo seimo rinkimų. Vienas iš svarbiausių 

opozicijos valdančiajai daugumai metamų kaltinimų buvo siekiai naudojantis karo 

padėties priemonėmis koncentruoti savo rankose valdžią ir užtikrinti jos tęstinumą. 

4. Karo padėties klausimas Trečiajame Seime 

(1926 06 04 – 1927 04 12) 

4.1. Naujas vidaus politikos kursas: demokratiniai principai ir 

ankstesnių viešojo gyvenimo suvaržymų šalinimas 

Po ypač įtemptos ir agresyvios rinkimų kampanijos, 1926 m. birželį, susirinko 

Trečiasis seimas. Prasidėjo kardinalių pokyčių laikotarpis: baigėsi beveik šešerius 

metus trukęs Krikščionių demokratų dominavimas valstybės gyvenime, į valdžią 

265 

a.sm. [a. smetona], valdžia ir jos autoritetas // Lietuvis, 1925 11 13, p. 3. 

266 

žr. l. truska, Antanas Smetona ir jo laikai, p. 151–152. 

267 

žr. kaip smetona – voldemaras organizavo mūsų kariuomenę. p. voldemaras savo rusofiliška 

politika demoralizavo karius ir sukėlė revoliuciją // Rytas, 1926 04 17, p.2; p. tik iki seimo durų // 

Rytas, 1926 05 06, p.2. 

268 

a.sm. [a. smetona], apie kr. demokratų derklą // Lietuvis, 1926 01 08, p. 1–4; a. sm. [a. smetona], 

rinkimų priemonės // Lietuvis, 1926 05 14, p. 1–3. 

275

276 


atėjo ilgą laiką opozicijoje buvusios politinės jėgos. 1926 m. birželio 15 d. patvirtinta 

sleževičiaus koalicinė Vyriausybė, kurią sudarė LVLs (gavo 22 mandatus, 85 

vietas seime), LsDP (15 mandatų) ir tautinių mažumų atstovai (13 mandatų) 269 . 

Kairieji dalyvaudami rinkimuose deklaravo demokratinių laisvių bei teisių, 

garantuotų 1922 m. Konstitucijoje, gynimą ir įtvirtinimą valstybės gyvenime 270 . Jie 

žadėjo nedelsdami likviduoti „krikščionių diktatūros“ padarinius: panaikinti karo 

padėtį, ir kitus visuomeninę politinę raišką varžančius įstatymus, jų papildymus, 

priimtus per praėjusius trejus metus. Pirmieji susirinkusio seimo posėdžiai buvo 

tiesiog persmelkti šiuo naujosios valdžios programos leitmotyvu. Įdomu pastebėti, 

jog tris mandatus gavę tautininkai, net ir pasibaigus rinkimų bendradarbiavimui su 

valstiečiais liaudininkais, pirmųjų seimo posėdžių metu tarsi tęsdami ankstesniąją 

agitaciją karštai kritikavo diktatūrinį krikščionių demokratų valdymo stilių. Čia 

ypač garsiai skambėjo Voldemaro kabos apie cenzūros persekiotą tautininkų spaudą 

ir nuolat baustus jų leidėjus. Pats jis su pasipiktinimu prisiminė, kaip už savo 

straipsnius buvo išsiųstas į Varnius – į drausmės kuopą, tuo metu kartais populiariai 

vadintą tiesiog „koncentracijos stovykla“ 271 . niekas tuo metu tikriausiai netikėjo, 

jog seime smerkdamas tokios „žiaurios“ bausmės egzistavimą dar tų pačių 

metų gruodžio pabaigoje, jau tapęs, Vyriausybės vadovu, Voldemaras bus vienas 

iš tikros koncentracijos stovyklos tuose pačiuose Varniuose įrengimo iniciatorių. 

Žinant vėlesnius įvykius, keistai skambėjo ir Voldemaro samprotavimai, jog skirtingų 

pažiūrų žmonių persekiojimas yra amoralus ir nusikalstamas. „Vadinas susidaro 

tokia tvarka, kad ne darbas nulemia, už ką žmogus baudžiamas, o įsitikinimas. 

Jeigu žmogus komunistas, tai nors jis nieko blogo nedarytų jį galima nušauti ir už 

tai nesą jokios bausmės; o jeigu jis yra privilegijuotas, tai pats gali tris užmušti, ir 

jis bus visiškai ramus, jam bausmės nėra“ 272 , – komentuodamas vieną įvykį 1926 

m. rinkimų metu kalbėjo Voldemaras. Tokį jo pasisakymą seimo salėje kairieji 

sutiko audringais plojimais. Tačiau jau greitai kairiosios Lietuvos partijos ir ypač 

pogrindyje veikę komunistai gavo progą patirti, ką iš tikrųjų apie juos manė Voldemaras: 

gruodžio 17 d. perversmas parodė tikrąjį jo veidą. šio tautininkų lyderio 

polinkį į demagogiją pastebėjo ir viename straipsnių išryškino istorikas Česlovas 

Laurinavičius, tyrinėjęs jo veiklą tarptautinių santykių srityje 273 . 

269 

r. lopata, Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: Aplinkybės, legitimumas, koncepcija, p. 74. 

270 

mūsų uždaviniai seime // Socialdemokratas, 1926 05 27, p. 1. 

271 

Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 12, pos., 7, p. 7. 

272 

Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 05, pos., 2, p. 5. 

27 

Č. laurinavičius, augustino voldemaro užsienio politika ir lietuvos geopolitika 1927–1929 //.Politika 

ir diplomatija: Lietuvių tautinės valstybės tapsmo ir raidos fragmentai, kaunas, 1997, p. 188.


socialdemokratai nekantravo kuo greičiau suardyti krikščionių demokratų 

sukurtą visuomenės kontrolės ir politinio persekiojimo sistemą, todėl jau antrajame 

Trečiojo seimo posėdyje pateikė amnestijos įstatymo projektą 274 . Tačiau 

toks jų entuziazmas kuriam laikui liko atšaldytas, nes ką tik susirinkęs seimas 

dar neturėjo sudarytų komisijų ir negalėjo pradėti visaverčio darbo. Taip pat greitai 

naujoji valdančioji dauguma siekė priimti karo padėties panaikinimo įstatymą. 

Tačiau ne tą, kuris numatė karo padėties pakeitimą sustiprintos apsaugos padėtimi 

ir kuris 1926 m. pradžioje po dviejų skaitymų buvo perduotas perredaguoti, 

bet gerokai radikalesnį, parengtą pagal 1923 m. birželio 9 d. socialdemokratų 

projektą 275 . naujasis įstatymas turėjo karo padėtį panaikinti visoje Lietuvoje, taip 

pat ir kariuomenėje bei geležinkelių zonoje. Referentas Jeronimas Plečkaitis, 

pristatydamas projektą, pažymėjo, jog „Krašto apsaugos komisijoje svarstant 

karo stovio panaikinimo klausimą paaiškėjo, kad karo stovio palikimui nėra 

nei pas vieną grupę, nei pas vieną valstybės įstaigą rimtų motyvų. niekas negali 

pasakyti rimtai, kam reikalingas karo stovis“ 276 . Prasidėjus svarstymams, dešinieji 

aiškiai pareiškė nesutiksią su visišku karo padėties panaikinimu. Jų argumentai 

buvo analogiški tiems, kuriuos jie dėstė pasibaigusios kadencijos seime, 

t. y. Lenkijos grėsmė, būtinybė apsaugoti demarkacinę liniją, užtikrinti vidaus 

tvarką 277 . socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai į tai atsakinėjo taip pat pasitelkdami 

senuosius savo argumentus. Čia vėl galėtume cituoti Voldemarą, kuris 

savo moralizuojamais pasvarstymais apie karo padėties žalą visuomenei kartais 

gerokai pranokdavo net pačius socialdemokratus. Viename pasisakyme seimo 

tribūnoje jis aiškiai pareiškė, kad „karo stovį reikia panaikinti, nes iki šiol jis 

buvo vartojamas ne krašto priešams ir ne tiek prieš lenkų propagandą, bet tik tai 

prieš tam tikrus [spaudos] organus“ 278 . Tautininkų lyderio teigimu, „reikia būti 

psichologiniu budeliu, kuris kartą opiumo prisigėręs reikalauja ir toliau vartoti 

tą stiprią priemonę [karo padėtį]“ 279 . Toliau Voldemaras ėmėsi pranašavimo: „Aš 

bijau, kad nuodai, kurie su karo stoviu įėjo, nebūtų ir toliau visuomenę apėmę, 

kad atėję kiti žmonės nebūtų vedami į pagundą tuos pačius nuodus pavartoti prieš 

savo priešus, kurie dabar bus opozicijoj. Ir aš labai džiaugiuos, kad visuomenė 

274 

Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 05, 2 pos., p. 10. 

275 


276 

Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 12, 7 pos., p. 2–5. 

277 


278 


279 

Ten pat 

277

278 


dar nėra tiek aptemusi, kad ji tai darytų. Ji nuo tų nuodų nori atsikratyti. Todėl 

karo stovį reikia kuo greičiausiai panaikinti. Reikia tolimesnius žygius daryti, 

likviduoti visas skriaudas, kurias karo stovis padarė.“ 280 Dar viena neigiama karo 

padėties pusė, pasak Voldemaro, yra tai, jog „žeminama kariuomenė“ ir iš jos 

„daromas žandaras“ 281 . Išvardinęs visas nepaprastosios padėties sukeltas blogybes, 

jis čia pat tiesiai pareiškė, kad karo padėtį reikia panaikinti „kuo greičiausiai 

ir geriausia, kad jis būtų panaikintas po keletos dienų“ 282 . šie Voldemaro „lūkesčiai“ 

taip greitai neišsipildė, nors valdančioji dauguma dėjo visas pastangas kuo 

greičiau „demokratizuoti“ Lietuvos vidaus gyvenimą. Kita vertus, tautininkų atstovas 

siekdamas, kad jo frakcijos pozicija visiškai nesutaptų su socialdemokratų 

pasiūlytu projektu, kalbos pabaigoje pridūrė, jog, panaikinus karo padėtį, reikėtų 

palikti karo teismus, kurie leistų efektyviau kovoti su antivalstybinėmis jėgomis. 

šiuos žodžius plojimais palydėjo krikščionys demokratai 283 . 

Įsijungęs į diskusiją valstiečių liaudininkų atstovas Toliušis atkreipė visų 

dėmesį, aiškiai išdėstydamas, kaip Krikščionių demokratų blokas labai sumaniai 

bandė komplikuoti įstatymo svarstymą. „Ir čia, ir komisijoje [Krašto apsaugos] 

Ūkininkų sąjungos atstovai pasakė, kad jie nesą prieš karo stovio nuėmimą. Ir 

krikščionys demokratai ir Darbo federacija taip pat pasakė, bet daro įvairias išimtis. 

Bet kada pasižiūrėsime į tas išimtis, tai pamatysime, kad jos yra tokios rūšies, 

kad karo stovis ir panaikinamas ir paliekamas“ 284 , – dešiniųjų taktiką demaskavo 

Toliušis. Greta to jis frakcijos vardu išsakė racionalų pasiūlymą, jog karo padėtį, 

reikėtų palikti siaurame ruože palei demarkacinę liniją. seimo nario argumentai 

buvo tokie: „Jeigu karo padėtis būtų panaikintas visoj Lietuvoj ir demarkacijos 

linijoj pasiliktų tuščia vieta, nes jokių įstatymų tenai mes taikyti negalėtume, nes 

nepripažįstame tos linijos. Mes žiūrime į tai, kaip į laikiną sieną. Ir tokiu būdu, 

jeigu karo stovis būtų panaikintas ir tenai, tai mes negalėtume taikinti sienos 

apsaugos įstatymą, kurį taikome sienai su Vokietija, su Latvija. Taigi, kad reikalinga 

tam tikrą zoną prie demarkacinės linijos palaikyti karo stovyje.“ 285 Toliušio 

nuomone, tokia karo padėties zona turėtų likti ne ilgesnė kaip 1 km. Dešinieji 

reikalavo daugiau – 20 km. Tačiau pastarojo, kaip ir kitų opozicijos pasiūlymų ar 

280 


281 

Ten pat 

282 


283 


284 

ten pat. 

285 

ten pat, p. 11


reikalavimų, naujoji valdančioji dauguma nebuvo linkusi paisyti – krikščionims 

demokratams teko susitaikyti su savo vaidmens pasikeitimu. Dar daugiau, kairieji 

gyrėsi, jog jie neseksią buvusios valdžios pėdomis, nesiimsią įstatyminių priemonių 

prieš savo oponentus. socialdemokratas Plečkaitis, mėgaudamasis savo 

padėtimi, kandžiai postringavo: „Mes seime sudarydami daugumą ir sudarydami 

vyriausybę, anaip tol nesivaduosime kerštu ir nenorime vaduotis tais įstatymais, 

kuriais jūs mus smaugėte. Mes tam tikrų įstatymų nenorime dabar vartoti prieš 

jus.“ 286 Iš tikrųjų kairiųjų ir tautinių mažumų dauguma skubėjo panaikinti tai, ką, 

siekdami didesnės viešojo gyvenimo kontrolės, sukūrė krikščionys demokratai 

savo galybės laikotarpiu. Pats karo padėties panaikinimo įstatymas per pirmajame 

posėdyje buvo priimtas per du skaitymus. Trečiasis skaitymas įvyko birželio 

17 d., abi suinteresuotos pusės vėl apsikeitė senais argumentais, tačiau visą tolesnę 

svarstymo eigą diktavo valdančioji dauguma. Krikščionių demokratų bloko 

atstovai įrodinėjo būtinybę karo padėtį palikti nors 10 km. pločio juostoje išilgai 

demarkacinės linijos, tačiau kairieji apie tai nenorėjo girdėti, laikydamiesi anksčiau 

deklaruotos minimalios 1 km. ilgio juostos 287 . Ilgesnės karo padėties zonos 

šalininkai aiškino, jog tai padės lengviau persekioti kontrabandininkus ir priešo 

šnipus, tačiau tai seimo daugumos neįtikino. 

Karo padėties panaikinimo įstatymas buvo priimtas. Jį džiaugsmingai sutiko 

cenzūros nebevaržoma socialdemokratų spauda. nepaprastosios padėties 

laikai viename straipsnių apibūdinti taip: „Krikščionių atkakliai palaikomas karo 

stovis Lietuvoje buvo ne kas kita, kaip kieta ąžuolinė lazda klerikalų – smurtininkų 

rankose. su ta lazda žiauriai ir be atodairos mušė visą mūsų liaudį. Karo 

stoviu pasiremdami, krikščionys reakcininkai ir jų sėbrai surengė visas mūsų 

laisves, nuteriojo demokratinę tvarką ir įprato purvinomis kojomis mūsų liaudies 

veidą. Demokratinė Lietuva buvo virtusi klebono valdoma despotija, klebono, 

dar žiauresnio ir durnesnio, kaip buvo pikčiausi Rusijos carai.“ 288 

Krikščionių demokratų reakcija buvo diametraliai priešinga. Jų laikraštis 

Rytas išspausdino keletą straipsnių, kuriuose aiškinta, jog karo padėties panaikinimas 

– „stambi politinė ir juridinė klaida“, atvesianti Lietuvą į pražūtį 289 . 

1926 m. birželio 15 d. susiremta atšaukti spaudos įstatymo papildymą, kuriuo 

ankstesniame seime taip piktinosi valstiečiai liaudininkai. Čia visų pirma 

286 


287 


288 

karo stovio panaikinimas // Socialdemokratas, 1926 06 24, p. 1. 

289 

p., stambi politinė ir juridinė klaida // Rytas, 1926 06 18, p. 1; atropos, antras įstatymas – antra 

klaida // Rytas, 1926 06 19, p.1. 

279

280 


siekta panaikinti papildyme nustatytą baudžiamosios bylos laikraščių leidėjams 

iškėlimo tvarką 290 . Po trumpų diskusijų įstatymo papildymo panaikinimas iš karto 

priimtas per du skaitymus. Trečias skaitymas buvo surengtas 1926 m. liepos 9 

d., jo metu ir baigta įstatymo priėmimo procedūra. 

negana to, tos pačios birželio 15 d. dienos posėdyje valdančioji dauguma 

užsimojo panaikinti prieš metus pakeistą susirinkimų įstatymą. Čia tuometinę opoziciją 

piktino griežtas suvaržymas rengti susirinkimus tam tikrose viešose vietose 

(viešojo naudojimo keliuose, aikštėse) 291 . šio pakeitimo panaikinimo iniciatoriai 

taip pat buvo valstiečiai liaudininkai. opozicija bandė įrodinėti, kad prieš metus 

nustatyta tvarka yra racionali ir būtina visuomenei, siekiant išvengti įvairių trukdymų 

ir chuliganizmo, tačiau visi jos argumentai liko atmesti. Birželio 17 d. surengtas 

antrasis skaitymas. Ūkininkų sąjungos frakcijos nario Draugelio bauginimai, 

jog „anarchinga visuomenės padėtis, anarchingi visuomenės palinkimai, jeigu jie 

nebus reguliuojami tam tikrais įstatymais, tam tikromis priemonėmis, gali visuomenę 

demoralizuoti“ 292 , taip pat nepavirto svaresniu argumentu, leidusiu įrodyti 

būtinybę išlaikyti griežtesnį susirinkimų įstatymą. 1926 m. liepos 6 d. posėdyje per 

trečiąjį skaitymą susirinkimų įstatymo pakeitimas buvo panaikintas. 

Birželio 22 d. valdančioji dauguma žengė dar vieną žingsnį, šį sykį skirtą 

pašalinti ne politinio persekiojimo priemonėm, bet rezultatams. LsDP frakcija 

seimo dienotvarkėn pateikė amnestijos įstatymo projektą. Amnestija turėjo būti 

kelių rūšių – visiška ir dalinė. numatyta, jog ji apims labai platų politinių kalinių 

kategorijų spektrą. Pateikta bausmių dovanojimo koncepcija buvo plati ir pakankamai 

radikali. Ji seime sukėlė bene stipriausias diskusijas nuo pat jo susirinkimo 

– net valdančioji dauguma čia jau nebuvo tokia vieninga. Referentė Purėnienė 

projektą pristatė taip: „Tamstoms visiems žinoma, kad šiais rinkimais į seimą vis 

dėl to laimėjo demokratijos principų šalininkai. Laimėjo tos grupės, kurios yra 

griežtai nusistačiusios eiti teisėtumo ir teisingumo keliu ir kurios griežtai smerkia 

tą kelią, kuriuo ligi šio buvo eita: smurto, sauvaliavimo kelią. šituo keliu ėjo 

senieji krašto šeimininkai. Aš manau, kad yra svarbus motyvas, norint fiksuoti 

demokratijos laimėjimą, išleisti amnestijos įstatymą. Maža to, nauji šeimininkai 

yra pasiryžę ne tik tai eiti naujais demokratijos keliais, bet privalo dar likviduoti 

liūdno atsiminimo senojo režimo rezultatus. Jie privalo likviduoti visa tai, nes 

290 


291 


292 

Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 17, 9 pos., p. 13.


tai yra ne kas kita kaip tiktai senojo režimo viešpatavimo rezultatai.“ 293 ši 

Purėnienės kalba gerai apibendrina visos LsDP frakcijos požiūrį į savo misiją 

seime ir santykį su ankstesnėmis vyriausybėmis. nors socialdemokratų atstovė 

pripažino, kad esama nemažai tokių kalinių, „kurie tikrai buvo nusikaltę, dėl 

kurių teismas pasakė savo žodį ir pripažino kaltais“ 294 , bet tuo pat metu ji dar stipriau 

akcentavo tai, jog dauguma karo padėties metu iškeltų politinių bylų buvo 

slaptosios policijos „sufabrikuotos“. Tą patį skelbė ir socialdemokratų spauda 295 . 

Jau pirmojo įstatymo skaitymo metu dešinieji kategoriškai pareiškė nepritarsią 

amnestijai, nes paleisti politiniai kaliniai dar labiau destabilizuos valstybės gyvenimą, 

sustiprins priešiškų jai elementų ir užsienio įtakos agentų gretas 296 . nepaisant 

to, įstatymo projektas įveikė dviejų skaitymų pakopas. Tačiau galutinį 

jo priėmimą kuriam laikui sustabdė trečiasis skaitymas, mat dalis valdančiosios 

daugumos – valstiečiai liaudininkai – nusprendė, jog amnestija per plati, ir todėl 

nesiryžo jos palaikyti 297 . Vis dėlto netrukus buvo priimtas kitas, gerokai nuosaikesnis 

bei siauresnis, Vyriausybės parengtas amnestijos įstatymas 298 . 

Liepos 6 d. Vyriausybės frakcijos nusitaikė į ankstesnės valdančiosios daugumos 

priimtą baudžiamojo statuto pakeitimą. Tie pakeitimai sankcionavo mirties 

bausmę už aukšto rango valstybės pareigūnų nužudymą 299 . šios nuostatos 

panaikinimą taip pat inicijavo valstiečiai liaudininkai. frakcijos vardu kalbėjęs 

referentas Toliušis aiškino, jog atšaukus karo padėtį visi su juo susiję reiškiniai, 

taip pat ir mirties bausmės vykdymas turi būti sustabdyti 300 . Liepos 9 d. įstatymas 

buvo priimtas. 

Visa ši kairiųjų Vyriausybės vykdoma demokratinių principų įtvirtinimo ir 

„krikščionių diktatūros“ padarinių šalinimo politika kėlė didelį krikščionių demokratų 

bloko nepasitenkinimą, nuolatos reiškiamą tiek seimo tribūnoje, tiek 

spaudoje 301 . Kaltinimai „kerenščinos“ sukūrimu bei valstybės „bolševizacija“ 

pasipylė jau pirmosiomis susirinkusio Trečiojo seimo darbo savaitėmis 302 . 1926 

29 


294 


295 

kova dėl amnestijos // Socialdemokratas, 1926 07 08, p. 1. 

296 

Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 25, 13 pos., p. 4–5, 9. 

297 


298 

a. eidintas, Aleksandras Stulginskis. Lietuvos prezidentas – Gulago kankinys, vilnius, 1995, p. 211. 

299 


00 


301 

r. lopata, Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: aplinkybės, legitimumas, koncepcija, p. 74. 

02 

krikščionių demokratų nusistatymas dėl naujos vyriausybės // Rytas, 1926 06 24, p.1–3. 

281

282 


m. birželio 13 d. „Darbininkų kuopų“ atstovų išlaisvinimo proga surengta komunistų 

manifestacija Kaune tapo vienu iš dešiniajai opozicijai parankių įvykių, 

leidusių kompromituoti naująją valdžią 303 . Dar viena tokia pat palanki situacija 

susiklostė lapkričio pabaigoje, po policijos išvaikytos dešiniųjų pažiūrų studentijos 

demonstracijos Kaune 304 . Krikščionys demokratai ta proga įteikė Vyriausybei 

interpeliaciją, kurią palaikė ir tautininkai. Joje atvirai teigta, kad vyriausybė 

pradėjo vykdyti „kraštui pragaištingą politiką“, pataikaudama ir stiprindama 

„nevalstybinius gaivalus“ 305 . savo ruožtu, kairieji ėmė garsiai kalbėti apie valstybei 

gresiantį fašizmą. Viename gruodžio pradžios laikraštyje Socialdemokratas 

straipsnyje netgi imtasi prognozuoti galimą dešiniųjų radikalų perversmą: „Kai 

vieni krikščionių eina viešumon kurstyti žmones ir kelti nepaliaujamo triukšmo, 

kiti jų išsijuosę dirba pasuoliuose. Klerikalų vadovybėje buriasi jų išpenėti ir 

išauginti gaivalai. Klerikalai nepaliauja traukti savo pusėn savanorių ir visų tų, 

kuriems pašiuro plaukai naujai tvarkai prasidėjus. Krikščionys išvedė gatvėn studentiją 

ir bandė įvelti į jų rengiamą suirutę šaulių organizaciją. Išvada iš parengiamojo 

darbo gali būti tik viena – reakcininkai atvirai ir aiškiai rengiasi kovon 

ir bandys smurto keliu griebti valdžią į savo rankas.“ 306 

nors 1926 m. antroje pusėje buvo panaikinta karo padėtis ir kiti politinę 

visuomenės raišką varžantys įstatymų barjerai, paskelbta amnestija, LKP negavo 

veikimo laisvės. Tą laikotarpį tyrinėjęs istorikas Alfonsas eidintas, įvertinęs archyvinius 

duomenis, pažymėjo, jog sleževičiaus Vyriausybė kairiųjų profesinių 

sąjungų veikėjų ir komunistų anaiptol „neglostė“ – jie jautė pakankamai intensyvų 

slaptosios policijos spaudimą 307 . LsDP spaudoje taip pat netrūko priešiškų 

komunistams straipsnių, aiškiai įvardijančių jų veiklos tikslus ir metodus 308 . Pati 

tuometinė LKP, o vėliau ir sovietinė Lietuvos istoriografija to „plačios demokratijos 

laikotarpio“ ne tik kad neminėjo nė vienu geru žodžiu, bet neretai dar ir 

smerkė labiau nei prieš tai buvusius šešerius krikščionių demokratų viešpatavi- 

0 

žr. raudonos gairės // Rytas, 1926 06 15, p. 1; simus, komunistų demonstracija kaune // ten pat, p. 1. 

04 

p. r., kas tikrasis kaltininkas // Rytas, 1926 11 25, p.1. 

05 


306 

Būkime pasirengę, Socialdemokratas, 1926 12 02, p. 1. 

07 

a. eidintas, Aleksandras Stulginskis. Lietuvos prezidentas – Gulago kankinys, p. 213. 

308 

žr. akula. šalin komunistinis chuliganizmas ! // Žiežirba, 1926 06 03, p. 12; j. dauginis. komunistų 

pavojus // Socialdemokratas, 1926 06 24, p.1; „pravdos“ nepravda // ten pat, p. 3; komunistų bankrotas 

// Socialdemokratas, 1926 08 05, p.1; komunistų bendras frontas // Socialdemokratas, 1926 08 12, 

p.1; dėl bendrojo fronto su komunistais // Socialdemokratas, 1926 09 16, p.1; komunistai raseiniuose 

užpuolė darbininkų profesinę sąjungą // ten pat, p. 1; j.a. mūsų komunistų ideologija // Socialdemokratas, 

1926 11 25, p.2.


mo metus 309 . sleževičiaus Vyriausybė sovietinių istorikų darbuose kaltinta darbininkų 

jėgų skaidymu, nesipriešinimu perversmui ir kita „antiliaudinė veikla“. 

skubota demokratijos principų įgyvendinimo politika Trečiojo seimo darbo 

pradžioje gerokai sujudino valstybės vidaus gyvenimą, paaštrino dešiniųjų ir kairiųjų 

politinių jėgų konfrontaciją, suaktyvino pilietiškai neintegruotas gyventojų 

grupes. Liberalus Vyriausybės vidaus politikos kurso poveikis visuomenei buvo 

pakankami komplikuotas: valstybėje didėjo įtampa, nestabilumas, formavosi nesaugumo 

atmosfera. 

4.2. Seimo reakcija į karo padėties įvedimą po 

1926 m. gruodžio 17 d. perversmo 

Po valstybės perversmo 1926 m. gruodžio 19 d. į posėdį susirinkusiam seimui 

teko patvirtinti valdžios pasikeitimą. nuverstos Vyriausybės šalininkams 

beveik nebuvo galimybių viešai pareikšti savo protestą dėl Konstitucijos sulaužymo: 

spaudą griežtai stebėjo cenzūra, kitas galimybes varžė karo padėtis 310 . 

Vienintelė vieta, kur opozicija tapusios kairiosios partijos galėjo išlieti pasipiktinimą 

nedemokratinio režimo kūrimu, kurį laiką liko seimas. 1926 m. gruodžio 

30 d. svarstant kitų metų valstybės biudžetą socialdemokratė Purėnienė, savo 

pasisakyme nukrypusi nuo temos, pirmąkart atvirai išdėstė požiūrį į praėjusių 

savaičių naujos valdžios vykdomus politinių oponentų persekiojimus, priminė 

nesenas veidmainiškas Voldemaro kalbas: „Jau mes nurodėme, kokiu būdu buvo 

sulaužyta Konstitucija ir apspjaudytos demokratinės pagrindinės piliečių teisės. 

Tą Konstitucijos sulaužymą, tą perversmą jūs jokiu būdu negalite ir negalėsite 

pateisinti. Bet ir toliau jūs laužote įstatymus ir konstituciją. Kam tas nereikalingas 

kerštas! nežinia už ką dabar keršijama visiems Lietuvos piliečiams. Tamstos, 

dabar Lietuvoj visgi yra karo stovis, mes jį ant savo sprando juntame. Bet kas 

įvedė tą karo stovį? Ponas Voldemaras daug sykių iš šitos tribūnos karštai gynė 

konstituciją, karštai gynė įstatymus.“ 311 Ji labai piktinosi, jog kai kurie LsDP 

frakcijos nariai tuoj po perversmo buvo sulaikyti, visai nepaisant jų turimo seimo 

nario imuniteto. Purėnienė viena pirmųjų seime pareiškė griežtą protestą 

09 

e. jacovskis, Uždangą nuplėšus... Gruodžio 17 d. fašistinis perversmas ir visiškas atstovavimo teisės 

likvidavimas Lietuvoje 1926–1940 m., p.4–19; e. dirvelė, Klasių kova Lietuvoje 1926 metais, Vilnius, 

1961, p. 92–95. 

310 

perversmo pasekmės // Socialdemokratas, 1927 01 20, p. 1. 

311 


283

284 


prieš neteisėtai įvestą karo padėtį ir, kaip teisininkė, nurodė konkrečius Konstitucijos 

pažeidimus: „Tamstos, iš kur mes sužinom apie karo stovį? ogi iš karo 

komendanto įsakymo nr.1. tame įsakyme sakoma, kad ministerių kabinetas savo 

posėdy gruodžio 18 dieną nutarė įvesti karo stovį? Kas gi tą teisę davė ministerių 

kabinetui, įvesti karo stovį? Juk konstitucijoj pasakyta, kad tik prezidentas gali 

įvesti karo stovį ir tuo pat metu turi pranešti seimui patvirtinti, seimas gali gi ir 

atmesti. Kodėl mes nematom atitinkamo įstatymo projekto čia seime dėl karo 

stovio įvedimo. o karo stovis veikia, reiškia konstitucija toliau laužoma. o kam 

reikalingas karo stovis? Tamstos padarėte perversmą, tamstos pastatėte dabartinę 

vyriausybę ir tamstos savo laikraščiuose rašote, kad nė vienas žmogus nesipriešino 

tam perversmui, kad visoje Lietuvoje ramu. Tai paklausčiau ko gi tamstos dabar 

įvedėte karo stovį? Kam reikalingi tie begaliniai areštai tie begaliniai žmonių 

persekiojimai, kam reikalingi tie karo lauko teismai, kam buvo reikalinga sušaudyti 

keturis žmones?.“ 312 Tačiau visi šie kaltinimai liko neišgirsti, dar daugiau 

– naujasis Ministras Pirmininkas Voldemaras į juos reagavo atsainiai, visiškai 

neketindamas dėl nieko teisintis. 

Tikriausiai paskutinį kartą Trečiajame seime opozicija viešai ir atvirai 

protestuoti prieš įtvirtinamą diktatūrą progą gavo 1927 m. vasario pabaigoje, 

naujajam ministrų kabinetui pateikus savo deklaraciją. Jos skiltyje, skirtoje vidaus 

politikos gairėms, įrodinėta būtinybė didinti vykdomosios valdžios galias, 

keisti Konstituciją ir taip pašalinti valstybę apėmusius parlamentarizmo sukeltus 

„negalavimus“ 313 . Tądien Vyriausybė pirmąkart pateikė ir plačiai pakomentavo 

savo poziciją dėl įvestos karo padėties bei jos ateities. Deklaracijoje apie tai 

buvo sakoma: „neribota ir neorganizuota laisvė visur virstų anarchija. o kadangi 

anarchija griauna valstybę ir apskritai visą socialinį gyvenimą, tai kiekvienas 

kabinetas naudojosi ta teise, kuri jam pripažinta konstitucijos ir sustabdydavo 

laisvių veikimą, tariant įvesdavo karo stovį. [...] Žinoma, labai negerai, kad išimtinė 

priemonė virsta chroniška Lietuvos gyvenime. Dabartinė vyriausybė kietai 

pasiryžusi privesti kraštą šiuo atžvilgiu prie normalios padėties. Tam reikalui ji 

paruoš įstatymus, kurie turės apsaugoti asmens, spaudos ir susirinkimų laisvę. 

Peržiūrės įstatymus, kuriais numatomos bausmės dėl laisvės vartojimo piktam. 

Toksai laisvės piktam vartojimas reiškiasi propagandoje prieš valstybę, visuomenės 

tvarką ir vyriausybę. Iš kitos pusės ji turės pataisyti tuos baudžiamuosius 

įstatymus, kurie materialinės ir procesinės teisės atžvilgiu lengvina kovą su kri- 

312 Ten pat 

313 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1927 02 25, 69 pos., p. 7.


minaliniais nusižengimais, esant karo stoviui. Pagaliau karo stovis padeda geriau 

apsisaugoti nuo kriminalinių darbų padarymo. Todėl diskretinė atitinkamų organų 

valdžia kovoje su nusižengimais reiks padidinti prieš panaikinant karo stovį. Visa 

tai sutvarkius bus galima prie normalių valdymui krašto priemonių eiti. Kaip greitai 

galės tai įvykti pareis daugiau nuo pačios visuomenės, o ne nuo valdžios.“ 314 

Tačiau Vyriausybės mėginimai pateisinti esamą padėtį bei griežtėsiančią visuomenės 

kontrolę nebuvo labai įtikinami. Čia nepadėjo net migloti pažadai kada nors, 

neapibrėžtoje ateityje, grįžti prie „normalios“ padėties. Prasidėjus diskusijoms kairieji 

su didžiausiu pasipiktinimu ir įžvalgiu orientavimusi situacijoje ėmė atvirai 

kritikuoti naujosios Vyriausybės numatytą vidaus politikos liniją. Valstiečių liaudininkų 

atstovas Toliušis įvykusį perversmą įvertino kaip dešiniųjų siekį bet kokia 

kaina grįžti į valdžią, dangstantis menama komunistų pučo grėsme. Jis prognozavo, 

jog diktatūrinis valdymas neužtikrins valstybės vidaus stabilumo – priešingai, 

jis paskatinsiąs nuolatinę kovą dėl valdžios, vykdomą nekonstitucinėmis priemonėmis. 

šią problemą jis iliustravo pasaulio politinėmis realijomis: „Kitų kraštų pavyzdžiai, 

kaip tai Graikijos, Bulgarijos, Portugalijos, Meksikos ir kitų nelaimingų 

kraštų, rodo, jog jeigu valstybėje įvyksta militarinis perversmas, tai jis papratai 

ateity sukelia eilę kitų perversmų ir valstybės pradeda sirgti chroniška perversmų 

liga, kuri ardo šalies gerovę ir stumia ją į anarchiją. Ir Lietuvoje šiandien niekas 

negali užtikrinti, kad šis perversmas yra paskutinis, ir kad dėl tų ar kitų priežasčių, 

anksčiau ar vėliau nevyks antras, trečias ir taip toliau perversmas [...], nes pavartojimas 

nors vieną kartą smurto ir ginklo pajėgos krašto politikos klausimais spręsti 

sankcionuoja ir ateičiai tą kovos priemonę ir sudaro taip sakant politinį precedentą, 

kuris ilgainiui ir pasikartojant gali virsti tradicija.“ 315 

Kelių vėlesnių metų įvykiai parodė, jog Toliušio perspėjimai buvo pranašingi: 

didesni ar mažesni pučai ir sukilimai nuolat sudrebindavo autoritarizmo 

keliu pasukusią Lietuvos valstybę. Atvirai šis LVLs frakcijos narys piktinosi ir 

veikiančia karo padėtimi: „Pereinant prie dabartinės krašto padėties įvertinimo, 

tenka pasakyti, kad kraštas valdomas yra karo stovio pagalba. šiuo atveju naujoji 

vyriausybė, kurios garbintojai paskelbė, jog ji įvedė Lietuvoje naują erą, sugebėjo 

tik pamėgdžioti nelemtos atminties krikščioniškąjį režimą. Bet reikia teisybę 

pasakyti, daugeliu atveju dabartinis Voldemaro – Musteikio režimas, savo žiaurumu, 

betiksliais piliečių varžymais ir sauvaliavimu, žymiai prašoka garsųjį krikščioniškąjį 

režimą. Krikščionys demokratai irgi valdė kraštą karo stovio pagalba, 

314 


315 


285

286 


bet tasai karo stovis tuomet buvo teisėtas, nes jį palaikė seimo dauguma.“ 316 

Kad sustiprintų savo teiginius, Toliušis seime garsiai perskaitė vadinamąjį 

„Profesorių memorandumą“, kuriame žymūs intelektualai, visuomenės veikėjai 

– Petras Leonas, Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, Vincas Krėvė – Mickevičius, 

Augustinas Janulaitis, Jonas šliūpas – viešai kreipėsi į valstybės vadovus, pareikšdami 

susirūpinimą dėl susidariusios padėties bei ragindami grįžti prie demokratijos. 

Viename iš pirmųjų memorandumo punktų konstatuota: „šalis įvesta 

karo stovin. neveikia įstatymai, kurie garantuoja žmogaus asmens ir piliečio 

teises. šaly veikia karo lauko teismai. net lojaliems valstybiškai nusistačiusiems 

piliečiams, kurie tačiau tokiam šalies tvarkymui yra priešingi, laisvai išsitarti, 

uždrausti susirinkimai, organizuotos koncentracijos stovyklos ir t. t. Tokiomis 

sąlygomis visada naudojasi tie elementai, kurie griauna valstybę iš pašaknų ir 

veikia slaptai. Taip gyvendami susilauksim netrukus vidaus suiručių, o šios lems 

Lietuvai jos nepriklausomybės praradimą.“ 317 Memorandumo autoriai ragino nedelsiant 

atšaukti karo padėtį, išlaisvinti suimtuosius, amnestuoti politinius kalinius 

ir grįžti prie 1922 m. Konstitucija grindžiamos santvarkos. Tačiau nei memorandumas, 

nei Toliušio ar socialdemokratės Purėnienės paviešinti faktai apie 

jų partijos narių persekiojimą, bauginimą ir beatodairišką laikraščių cenzūravimą 

nebuvo rimtai įvertinti 318 . Ministrų kabineto vadovas, nevengdamas demagoginių 

„triukų“, atmetinėjo oponentų kritiką, protestus ir tuo pat metu stengėsi juos 

įvairiausiais kaltinimais sukompromituoti 319 . 

Tik krikščionių demokratų bloko atstovai seime džiaugėsi Vyriausybės deklaracijoje 

numatytu vykdomosios valdžios galių stiprinimu ir griežtesne vidaus 

politikos linija 320 . Jie tarsi pamiršę posėdžio metu dėjosi karščiausiais naujosios 

valdžios rėmėjais (nors dar visai neseniai priešrinkiminėje agitacijoje viešai purvais 

drabstė smetoną ir Voldemarą). 

Tačiau A. Voldemarui nepamiršti praeities ir savo kalbų, pasakytų tik susirinkus 

Trečiajam seimui, stengėsi padėti Purėnienė. Kalbėdama apie ministrų 

kabineto deklaraciją ji priminė: „ Taigi p. Voldemaras dabar galvoja, kad karo 

padėtis yra „vienintelis būdas tvarkai palaikyti“. Bet man keista, kad ponas 

Voldemaras, kuris yra profesorius, reiškia rimtas žmogus, ir dabartinis minis- 

316 

ten pat, p.9. 

317 


318 

ten pat, p. 12–13, 21– 22. 

319 

žr. Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1927 03 08, 71 pos., p. 13–20. 

20 ten pat, p. 5.


teris pirmininkas, keičia savo nuomonę, kaip panelė keičia baltas pirštinaites. 

septynis mėnesius atgal, kada socialdemokratai įnešė karo stovio panaikinimo 

įstatymą, tas pats ponas Voldemaras iš šitos tribūnos visai kitą kalbą kalbėjo. 

Jis karštai sveikino buvusią teisėtą vyriausybę, kad ji pasiryžo panaikinti karo 

stovį.“ 321 negana to, iškalbingoji socialdemokratė pacitavo atskiras tuometinės 

Voldemaro kalbos vietas, iš kurių ji viešai padarė išvadą, jog „didesnio fariziejaus“ 

surasti nebegalima 322 . Purėnienė taip pat perskaitė karo cenzūros išbrauktą 

vieną socialdemokratų laikraščio straipsnio dalį, kuriame „atskleista“ Varnių 

„koncentracijos stovyklos“ vieta Voldemaro gyvenime. Toje ištraukoje kandžiai 

pastebėta: „Anuomet prof. Voldemaras buvo ištremtas į Varnius. Dabar stojus 

pačiam vyriausybės priešaky, į Varnių koncentracijos liogerį vėl ištrėmimai prasidėjo. 

Matyt p. prof. Voldemaras yra tos nuomonės, kad kas tik nori atsistoti 

vyriausybės priešaky, būtinai Varniuose turi būti. Matyt tenai esama geros administracinės 

mokyklos.“ 323 Visi panašūs kairiųjų kaltinimai Voldemaro nesutrikdė 

– jis ir toliau gynė deklaracijoje išdėstytas nuostatas. Tardamas baigiamąjį žodį 

ir jį adresuodamas seimo daugumai, tapusiai opozicija, Ministras Pirmininkas 

nesikuklino: „ne mūsų partija čia mus pastatė. Mes juntame visą Lietuvos praeitį 

ir juntame Lietuvos ateitį. Jums gal svetimas Vytautas, bet mums Vytautas yra 

ne tuščias vardas, bet gyvuoja istorijos jėga. Ir mes juntame, kad nebaigti Vytauto 

darbai laukia, kad ateitų nauji, pasišventusieji Lietuvos žmonės ir kad toliau 

vestų tą darbą, o ne partijos koki nors žmonės. Ir tuos žmones – jų yra krašte 

daugiau, mes laikome gyvomis jėgomis. Ir mes tikime, kad su jų pagalba mums 

pasiseks užtikrinti Lietuvos likimą.“ 324 

Pasibaigus diskusijoms buvo pasiūlytos dvi formuluotės, turėjusios atspindėti 

seimo požiūrį į ministrų kabineto deklaraciją. Abi parengė seimo daugumos 

atstovai: vieną redagavo socialdemokratas Bielinis, kitą – valstietis liaudininkas 

Toliušis. suprantama, jog abiejose buvo išsakytas nepalankus Vyriausybės įvertinimas. 

Prieš pat balsavimą LVLs frakcijos atstovas Juozas Pajaujis pateikė dar 

papildomą septynių punktų pareiškimą, kuriame atvirai konstatuotas nepasitikėjimas 

Vyriausybe. Bet balsavimas parodė, jog ši Vyriausybei labai nepalanki 

situacija išsisprendė kur kas geriau nei buvo galima tikėtis. nė viena iš siūlytų 

rezoliucijų nesurinko reikiamo balsų skaičiaus, todėl, vadovaujantis seimo sta- 

321 

Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1927 03 03, 70 pos., p.22. 

22 


2 


24 


287

288 


tuto reglamentais, abi buvo atmestos. 

Vėliau seimas jau neturėjo geresnės progos pareikšti protestų dėl karo padėties 

ar kitų diktatūros sukurtų visuomeninio politinio gyvenimo suvaržymų. 

1927 m. balandžio 12 d. Trečiajam seimui priėmus LVLs frakcijos Vyriausybei 

pateiktą interpeliaciją dėl jos nario Pajaujo arešto, Prezidentas smetona specialiu 

dekretu paleido seimą 325 . 

Po perversmo seimas valstybės gyvenime iš esmės jokio realaus vaidmens 

nebevaidino. naujoji valdžia nebandė paisyti jo daugumos nuomonės, kaip ir 

nebuvo suinteresuota tolesniu jo darbu, kadangi jame neturėjo palaikymo. 1927 

m. balandžio pradžioje išreikštas nepasitikėjimas vyriausybe aukščiausiajai valstybės 

valdžiai jau nebeleido ilgiau toleruoti seimo ir tęsti 1922 m. Konstitucijoje 

įtvirtintos parlamentarizmu grindžiamos santvarkos funkcionavimo. 

Išvados 

1. 1919 m. pradžioje įvesta karo padėtis didžiojoje Lietuvos dalyje su nedidelėmis 

pertraukomis (1919 03 01 – 1920 07 23 ir 1926 06 17 – 1926 12 17) 

veikė visą seimų laikotarpį (1920–1927). Karo padėties paskirtis – sustabdžius 

pagrindines pilietines laisves ir laisves, parengti valstybę gynybai nuo išorinės 

agresijos bei sudaryti sąlygas efektyviai kovai su vidaus priešais. Lietuvoje karo 

padėties režimą reglamentavo 1919 m. priimti Ypatingieji valstybės apsaugos įstatai 

(YVAĮ), suteikę Krašto apsaugos ministrui bei jam pavaldžiai vietinei karinei 

administracijai (karo komendantams) plačius įgaliojimus, užtikrinant kariuomenės 

aprūpinimą, saugumą, palaikant vidaus tvarką. Karo padėties paskelbimą 

ir palaikymą reglamentavę teisiniai aktai valstybės kūrimosi pradžioje priimti 

gana skubotai, todėl ilgainiui buvo ne kartą pildomi ir koreguojami. 

2. Lietuviškasis parlamentarizmas formavosi idealizuotos demokratijos 

atmosferoje, kurią sukūrė to meto Vakarų pasaulyje vyravusi politinė pasaulėžiūra 

ir tautinio sąjūdžio tradicijos. nors bemaž visos parlamentarizmo laikotarpio 

lietuvių partijos, demokratiją laikė vertybe, gana aiškiai skyrėsi jų požiūriai į demokratinių 

principų institucionalizavimo lygmenį realiame valstybės gyvenime. 

Kairiosios partijos, visų pirma socialdemokratai, aukščiausiu siekiu laikė plačių 

pilietinių laisvių ir teisių bei socialinio teisingumo idėjų įgyvendinimą, todėl kategoriškai 

priešinosi viskam, kas varžė politinę visuomeninę piliečių raišką. De- 

25 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1927 04 12, 78 pos., p. 20.


šinioji jėga – Krikščionių demokratų blokas – akcentavo valstybės saugumo poreikius, 

todėl gynė laikino konstitucinių garantijų suspendavimo teisėtumo idėją. 

Abiejų grupių ideologinės politinės kovos esmine ašimi seimų laikotarpiu dažnai 

tapdavo karo padėties bei su ja susijusių institucijų ir reiškinių klausimas. 

3. steigiamojo seimo laikotarpiu (1920 – 1922 m.) išorinės agresijos bei vidinės 

suirutės grėsmės buvo pakankamai ryškios, todėl karo padėties klausimas 

netapo labai aštrus. Krikščionių demokratų blokas, taip pat ir didžioji valstiečių 

liaudininkų dalis rėmė nepaprastosios padėties įvedimą 1920 m. vasarą – tai 

nuosekliai kritikavo tik socialdemokratai. 1922 m. vasarą stabilizavusis Lietuvos 

padėčiai bei valstiečiams liaudininkams pasitraukus iš koalicijos su Krikščionių 

demokratų bloku, opozicija karo padėčiai sustiprėjo. 1922 m. rudenį, artėjant 

seimo rinkimams, karo padėties režimas buvo sušvelnintas. 

4. Antrajame seime (1923–1926) Krikščionių demokratų bloko įgyta balsų 

dauguma leido jam įtvirtinti savo dominavimą politiniame Lietuvos gyvenime. 

šiuo laikotarpiu išryškėjo valdžios koncentracijos valdančiosios daugumos rankose 

ir stiprėjančios visuomenės kontrolės tendencijos. Karo padėtis neretai tapdavo 

opozicijos veiklos, jos spaudos varžymo priemone. seime vykstant karo padėties 

panaikinimo klausimo svarstymams 1924–1925 m., valdančioji dauguma rengė ir 

priėmė eilę įstatymų (bei jų papildymų), turėjusių kompensuoti visuomenės kontrolės 

svertų praradimą karo padėties atšaukimo atveju. Tačiau karo padėtis tuo 

metu panaikinta nebuvo: Krikščionių demokratų blokas, ilgai vilkinęs įstatymo 

svarstymą, seimo kadencijos pabaigoje sugebėjo sustabdyti jo priėmimą. 

4. Antrajame seime opozicijos, kovojusios už demokratinių teisių ir laisvių 

įgyvendinimą varžantį karo padėties panaikinimą, gretos sustiprėjo, veikla tapo 

intensyvesnė. socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai gausiomis interpeliacijomis 

ir paklausimais seime viešino įvairius neteisėtus karinės administracijos, 

policijos, karo cenzorių veiksmus, gynė spaudos susirinkimų laisves, politinio 

persekiojimo aukas. 1925 m. valstiečiai liaudininkai – didžiausia opozicijos 

frakcija – atvirai įvardijo ir pasmerkė diktatūrines tendencijas valstybėje. Valdančiosios 

frakcijos, turėdamos balsų daugumą, sėkmingai stabdė visas opozicijos 

iniciatyvas. socialdemokratus jau nuo steigiamojo seimo laikų lydėjo 

kompromituojantis abejotinų ryšių su komunistai šleifas, kurio atsikratyti jiems 

nesisekdavo net oficialiai smerkiant Rusijos bolševizmą. 

5. Trečiajame seime (1926–1927 m.) pergalę pasiekus kairiosioms partijoms, 

politinė konjunktūra Lietuvoje ėmė kardinaliai keistis. Prieš rinkimus deklaruoti 

valstybės demokratizacijos ir represyviosios politikos pasekmių likvidavimo 

šūkiai buvo sparčiai įgyvendinami: per pusantro naujojo seimo darbo 

289

290 


mėnesio panaikinta ir karo padėtis, ir kiti prieš kelis metus priimti visuomenės 

raišką ribojančių įstatymų papildymai bei pakeitimai. opozicijoje atsidūrusios 

dešiniosios frakcijos protestavo prieš tokią politiką, kaltino Vyriausybę valstybės 

ir tautos interesų išdavimu. 1926 m. antrojoje pusėje politinė įtampa šalyje 

pasiekė kulminaciją. 

6. 1926 m. gruodžio 17 m. valstybinis perversmas deformavo, o netrukus ir 

nutraukė demokratinio Lietuvos parlamentarizmo raidą. Perversmininkams sudarius 

savo Vyriausybę, seimo dauguma tapo naujosios valdžios opozicija. Tik 

seime socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai dar galėjo nekliudomi pareikšti 

protestus dėl perversmo, karo padėties įvedimo, cenzūros ir politinių areštų. 

1927 m. pradžioje jie griežtai kritikavo Voldemaro ministrų kabineto deklaraciją, 

tačiau tai buvo tik bergždžios ir desperatiškos pastangos šiek tiek turėti įtakos 

vykstantiems procesams. naujoji valdžia nebuvo suinteresuota ilgiau toleruoti 

seimo, kuriame neturėjo palaikymo, todėl po pareikšto nepasitikėjimo Vyriausybe 

(1927 04 12) jis buvo paleistas. 

Įteikta 2005 m. liepos 11 d.

audonosios armijos 16–oji lietuviškoji 

šaulių diviZija: kelias nuo suFormavimo 

iki katastroFos prie aleksejevkos 

(1941 – 1943 m. vasaris – kovas) 

Dr. Rimantas ZIZAS 

Lietuvos istorijos institutas 

Įvadas. Raudonosios armijos sudėtyje Vokietijos – sssR karo frontuose kariavo 

16–oji lietuviškoji šaulių divizija (toliau – 16 LšD). Kitoje fronto linijos pusėje 

vokiečiams nepavykus suformuoti analogiškos karinės frontinės formuotės – ss lietuvių 

legiono (divizijos), raudonajai lietuviškajai divizijai šio karo istorijoje atitenka 

išskirtinė vieta: ji buvo didžiausias svetimoje armijoje Vokietijos – sssR karo metais 

suformuotas ir fronte veikęs lietuviškas junginys, jam buvo lemta nueiti sunkų ir 

sudėtingą, didžiulių nuostolių ir kančių pareikalavusį kovos kelią. 

Jokia kita Antrojo pasaulinio karo metų lietuviška karinė formuotė neturi tokios 

gausios ir įvairios istoriografijos. objektyviai tai, be abejo, lėmė ilgas sovietmetis, 

šio laikotarpio sovietų valdžios Lietuvoje politiniai, propagandiniai uždaviniai ir 

poreikiai. šios divizijos ir sovietinio ginkluoto pogrindžio Lietuvoje veikla buvo lietuvių 

tautos „visaliaudinio“ priešinimosi nacistinei Vokietijai išraiška. Galima kalbėti 

apie du svarbiausius jų raiškos būdus: Raudonosios armijos lietuviškasis junginys 

atstovavo lietuvių tautai ir vykdė jos politinę valią karo frontuose, o sovietiniai (raudonieji) 

partizanai šią misiją atliko vokiečių užnugaryje. 16 LšD istorija atskleista J. 

Dobrovolsko monografijoje 1 , kituose šio autoriaus darbuose 2 , archyvinių dokumentų 

ir medžiagos rinkiniuose 3 , fotoalbumuose 4 , divizijos karių atsiminimų, publicistinio 

1 

j. dobrovolskas, lietuviai kariai didžiojo tėvynės karo frontuose, vilnius, 1967; 1985 m. e. mokslo 

leidykla išleido antrą, papildytą dokumentų priedais šios knygos leidimą; vl. karvelis, lietuvos tsr 

išvadavimas iš hitlerinės okupacijos 1944–1945, vilnius, 1973, p. 104–140. 

2 

j. dobrovolskas, lietuvių karių kovos raudonosios armijos junginiuose iki lietuvos išvadavimo, 

kn.: „tarybų lietuva didžiajame tėvynės kare“, vilnius, 1975, p. 130–154. 

lietuvos liaudis didžiajame tėvynės kare (1941–1945): dokumentų ir medžiagos rinkinys, vilnius, 1982. 

4 

kovų keliais: lietuvškoji divizija didžiajame tėvynės kare. tarybų lietuvos išvadavimas/Fotoalbumas/: 

sudarė e. dirvelė ir s. kancedikas, vilnius, 1965. 

291

292 


pobūdžio knygose 5 , daugelyje įvairių straipsnių ir publikacijų. Lietuviškojoje divizijoje 

buvo daug žydų, todėl jos istoriją užsienyje aprašė ir žydų autoriai 6 . Divizijos 

istorija neliko ir lietuvių išeivijos autorių dėmesio nuošalėje, publikacijų jos istorijos 

klausimais pasirodydavo lietuviškosios emigracijos leidiniuose, visų pirma žurnale 

Karys, (tačiau straipsnių šia tema išeivijos spaudoje buvo nepalyginamai mažiau 

negu apie vokiškos kilmės lietuvių karines ir policines formuotes). sovietinio laikotarpio 

karine, taip pat ir 16 LšD istorijos tematika žurnale Karyje nemažai publikacijų 

paskelbė 1981 m. į Vakarus pabėgęs K. Ėringis, vėliau, jau nepriklausomoje 

Lietuvoje, jo darbai išleisti atskira knyga 7 . 

Apibendrintai kalbant apie 16 LšD istoriografiją, pirmiausia tenka pažymėti 

kraštutinumus ir jų sąlygotas komplikacijas. Lietuvių išeivijos negausiai 

istoriografijai buvo būdingas nihilistinis, negatyvus, netgi niekinamas požiūris į 

16 LšD, jos karius ir jų kovos prasmę. Kai 1963 m. žurnale Karys buvo paskelbtas 

vienas pirmųjų straipsnių apie Raudonosios armijos lietuviškąjį junginį, kai 

kurių išeivijos atstovų jis buvo įvertintas kaip „labai nemaloni ir liūdna staigmena“, 

„įžeidimas „patriotiškiems“ Kario skaitytojams“, nes bolševikai ir jų karinės 

pajėgos, „nesvarbu, kaip jos būtų pavadintos“, yra didžiausias lietuvių tautos 

priešas. nė vienas sąmoningas lietuvis „bolševikiškos divizijos“, kovojusios 

dėl galutinio Lietuvos pavergimo, negali laikyti sava. Išimtis buvo daroma tik 

prievarta į diviziją paimtiems ir sovietų pusėje priverstiems kariauti lietuviams 

kariams. Iš tikrųjų „bolševikinės divizijos“ kariai išeivijoje buvo supriešinami su 

tariamai savomis, t. y. vokiečių suformuotomis lietuviškomis karinėmis ir policinėmis 

formuotėmis, savisaugos batalionais ir kitais vokiškos kilmės daliniais, 

kurie kovojo prieš žmonijos „pabaisą“ – bolševizmą, siekdami lietuvių tautos 

laisvės, gynė ją nuo mirties, kankinimų, trėmimų 8 . 

savaime suprantama, demokratinėje Vakarų visuomenėje buvo ir kitų nuomonių, 

tačiau negatyvus požiūris į Raudonosios armijos lietuviškąjį junginį 

išeivijoje buvo visuotinis ir nuolatinis. Lietuvos sovietinės okupacijos sąlygomis 

jis ir negalėjo būti kitoks. Kita vertus, šio kraštutinumo pasekmių istoriografijai 

5 

j. macijauskas, tėvynės karo frontuose: atsiminimai, vilnius, 1953; žygiai, apkasai, atakos: didžiojo 

tėvynės karo dalyvių prisiminimai, vilnius, 1961; a. stankevičius, žūtbūtinių kovų keliais, vilnius, 

1975; F. Bieliauskas, liaudies žygdarbis nemirtingas, vilnius, 1985; j. paleckis, pergalės saliutas: karo 

metų užrašai, vilnius, 1985; e. jacovskis, Fronto užrašai: iš kontržvalgybos karininko dienoraščio, 

vilnius, 1976. 

6 

dov levin, Fighting Back: lithuanian jewry’s armed rezistance to the nazis, 1941–1945, new york– 

london, 1985. 

7 

k. ėringis, lietuvos kariuomenės tragedija: faktai, prisiminimai, dokumentai, vilnius, 1993 ir kt. 

8 skaitytojų atsiliepimai, karys, 1963, nr. 5, p. 161; nr. 6, p. 193 ir kt.

RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO 

SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS) 

nereiktų pervertinti: išeivijoje nebuvo sąlygų lietuviškosios raudonosios divizijos 

tyrinėjimams, nebuvo tam nei žmonių, nei istorinių šaltinių ir kt. 

Kitas kraštutinumas – tai idealizuotas ir ideoligizuotas, vienpusiškas, nekritiškas 

sovietinių (iš dalies ir žydų) autorių požiūris į 16 LšD, komplikuojantis 

iš esmės visą sovietinės istoriografijos situaciją ir jos palikimo vertę. negalima 

tvirtinti, kad jis yra visiškai bevertis, – jį sudaro iki šiol mokslinės pažintinės 

vertės nepraradęs istorinės faktologijos (informacijos) krūvis. Plačiai atskleistas 

divizijos karių didvyriškumas, pasiaukojimas ir heroizmas, atlikti žygdarbiai, 

kovose nužygiuoti šimtai kilometrų, persekiojant priešą, vaduojant gyvenvietes, 

naikinant vokiečių gyvąją jėgą ir karo techniką. 

Be abejo, visa tai divizijos istorijoje buvo. Tačiau suformuota visų pirma 

politiniais tikslais, sudėtingomis sąlygomis ir aplinkybėmis, lietuviškoji divizija 

buvo daugiatautis, sudėtingas, nevienalytis, prieštaringas darinys. sovietinėje istoriografijoje 

iš esmės nė vienas jos istorijos klausimas nesusilaukė kritiškesnio 

požiūrio ir analizės, ideologiniais ir propagandiniais tikslais daugelis jų buvo 

aprašomi iškreiptai arba visiškai nutylimi. sovietmečiu kokiais nors kritiniais 

vertinimais nebuvo galima menkinti liaudies žygdarbio „Didžiajame Tėvynės 

kare“. Kai kurios temos, pavyzdžiui, Raudonosios armijos karinės nesėkmės, jos 

vadovybės klaidos, patirti milžiniški nuostoliai, nacionaliniai santykiai divizijoje, 

nekalbant jau apie karių prieš sovietines nuotaikas, kitus negatyvius faktus, 

reiškinius ir procesus, tyrinėjimams buvo tiesiog uždraustos. 

Tautinio atgimimo laikotarpiu (1988 – 1990 m.) ir vėliau, kai pradėta vaduotis 

iš sovietinių dogmų, mitų ir stereotipų, įvairiuose leidiniuose pasirodė 

buvusių divizijos karių prisiminimų ir liudijimų, kuriuose kritiškiau žvelgta į 

16 LšD kovos kelią 9 . Paminėtina 1995 m. išleista moksliniu pažintiniu požiūriu 

vertinga knyga apie žuvusius 16 LšD karius (joje pateiktos 9350 žuvusiųjų pavardės 

ir trumpi duomenys apie juos) 10 , Lietuvoje (ir Izraelyje) pasirodė viena 

kita divizijos veteranų parašyta atsiminimų knyga 11 . Tačiau vertinant senus ir 

atskleidžiant naujus lietuviškosios divizijos istorijos faktus, ryškesnio persilaužimo 

taip ir neįvyko. Kai kurie divizijos veteranai priešiškai sutiko Lietuvos 

9 

a. martinionis, pakirsti ąžuolai aleksejevkoje, tiesa, 1989, nr. 14121; k. varašinskas, pr. petronis, pirmosios 

lietuviškosios divizijos kautynės, gimtasis kraštas, 1988 m. balandžio 28 – gegužės 5; k. varašinskas, 

lietuvos kariuomenės katastrofa, politika: visuomenės ir politikos žurnalas, 1990, nr. 4, p. 19–22 ir kt. 

10 

16–osios lietuviškosios divizijos žuvusiųjų karių atmintis, vilnius 1995. 

11 

j. aleksejūnas, karo verpetuose:lietuviškosios divizijos kario atsiminimai, vilnius, 2002; a. krasauskas, 

kelias atgal: istorinė memuarinė apysaka (vaizdai ir jausmai, žengiant karo keliu bei nuotykingais 

fronto viražais), rokiškis, 2005. 

29

294 


nepriklausomybės atkūrimą, pasisakė ir pasisako prieš mėginimus kritiškiau 

pažvelgti į divizijos istoriją (bandęs tai daryti divizijos veteranas, istorikas K. 

Varašinskas, taip ir kiti istorikai buvo pasmerkti 12 ); išlieka tendencija ir toliau 

idealizuoti divizijos istoriją. 

Tyrinėjant 16 LšD istoriją, iškyla archyvinių šaltinių problema. Kaip Raudonosios 

armijos junginio, lietuviškosios divizijos dokumentai yra saugomi Rusijoje 

(buvusiame sssR Gynybos ministerijos centriniame archyve Podolske, 

netoli Maskvos). Divizijos istorijai atskleisti svarbūs ne tik šiame archyve saugomo 

16 LšD fondo, bet ir sovietinės kariuomenės junginių (frontų ir armijų), 

kuriems divizija priklausė, vadovybės dokumentai, juose atsispindintys požiūriai 

ir vertinimai. Deja, šiandien šio archyvo medžiaga Lietuvos tyrinėtojams yra 

sunkiai pasiekiama. 

Be abejo, vertingi divizijos istorijai atskleisti būtų ir Vokietijos Vermachto 

junginių, prieš kuriuos 16 LšD teko kovoti, archyviniai šaltiniai. 

Kita vertus, nemaža, leidžianti vykdyti tyrimus dokumentinės medžiagos 

bazė apie 16 LšD yra ir Lietuvos archyvuose. Vertingiausia 16 LšD archyvinė 

medžiaga saugoma buvusiame Partiniame archyve prie Lietuvos KP cK (dabar 

– Lietuvos Ypatingasis archyvas (LYA, f. 1771; f. 3377 ir kt.) ir Lietuvos centriniame 

Valstybės archyve (LcVA) LssR Ministrų tarybos fonde (f. R–754). 

Galima tvirtinti, kad bent kai kuriais aspektais (pvz., divizijos suformavimas) 

archyvinių dokumentų Lietuvos archyvuose pakanka, daugeliu atvejų tai originali, 

pirminė medžiaga. Reikia pažymėti, kad sovietmečiu R. šarmaičio ir kitų 

iniciatyva atliktas nemažas darbas Lietuvos archyvuose kaupiant medžiagą apie 

16 LšD iš sssR centrinių archyvų, iš jų medžiagos buvo sudaromi dokumentų 

ir archyvinių duomenų rinkiniai (kolekcijos) (dabar saugomi LYA, f. 3377, ap. 

58 ir kituose šio archyvo fonduose). 

Apibendrinant galima konstatuoti, kad Raudonosios armijos lietuviškojo 

junginio istorija iki šiol toli gražu nėra objektyviau ištirta ir aprašyta, apskritai 

jos istorija nepriklausomoje Lietuvoje mažai domimasi. 16 LšD buvo svetimos 

armijos junginys, sukurtas ir tarnavęs sovietų sąjungos kariniams ir politiniams 

interesams, kaip, beje, ir okupantų vokiečių sukurtos lietuviškos karinės formuotės 

– svetimiems Vokietijos interesams. Dėl karių nacionalinės sudėties ją tik sąlygiškai 

galima vadinti lietuviška. Bet jos karių daugumą, ypač pradiniu veiklos 

laikotarpiu, vis dėlto sudarė Lietuvos gyventojai – lietuviai, žydai, rusai ir kiti, 

tad iš tiesų divizija buvo susijusi su Lietuva, lietuviška. 16 LšD istorija, nesvar- 

12 e. jacovskis, apmaudu!, politika, 1990, nr. 11, 31–32; j. aleksejūnas, min. veik., p. 114–115.



bu kaip ją bevertintume, yra Lietuvos žmonių istorija, kuri turi būti tyrinėjama ir 

žinoma visuomenei. Apskritai divizijos istorija padeda suprasti karo metų istorijos 

tikrovę, jos procesų, reiškinių ir faktų įvairovę. 

šio straipsnio tikslas yra aprašyti pradinį LšD istorijos etapą: jos ilgo, užsitęsusio 

formavimo aplinkybes ir priežastis 1941–1942 m.; detaliai panagrinėti 

divizijos pirmuosius mūšius 1943 m. vasario–kovo mėnesiais Rusijoje, oriolo 

srityje, Pokrovskojės rajone, Aleksejevkos gyvenvietės apylinkėse. šie mūšiai 

divizijos istorijoje buvo labai nesėkmingi, karine prasme juos galima vertinti 

kaip karinę katastrofą, žmoniškąja prasme – kaip jos karių tragediją, kurią gilino 

griežta, nepelnyta, neadekvati, divizijos karių žmoniškąjį ir karinį orumą 

žeminanti ir žeidžianti Raudonosios armijos (jos Briansko fronto ir 48–osios armijos) 

vadovybės reakcija į divizijos nesėkmę (ji paskelbta „savižudžių“ divizija, 

susikompromitavusi, užsitraukusi nešlovę Didžiojo Tėvynės karo frontuose ir 

kt.). Kokios priežastys ir aplinkybės visa tai lėmė? šie skaudūs divizijos istorijos 

klausimai sovietmečiu dėl suprantamų priežasčių buvo nutylimi, aptariami bendrais 

bruožais, prabėgomis, paviršutiniškai. Rašant straipsnį pasinaudota minėtų 

Lietuvos (LYA, LcVA), taip pat buvusio sssR Gynybos ministerijos centrinio 

archyvo (jame autoriui teko dirbti 1979 m.) medžiaga. 

Autorius dėkoja straipsnio recenzentui plk. dr. stasiui Kneziui už vertingas 

pastabas ir patarimus, leidusius išvengti kai kurių klaidų ir netikslumų, už kai 

kurią archyvinę medžiagą ir literatūrą. straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš 

fotoalbumo „Kovų keliais: Lietuviškoji divizija Didžiajame Tėvynės kare. Tarybų 

Lietuvos išvadavimas“ (Vilnius, 1965); J. Dobrovolsko knygos „Lietuviai 

kariai Didžiojo Tėvynės karo frontuose“ (Vilnius, 1967); e. Jacovskio „fronto 

užrašai: iš kontržvalgybos karininko dienoraščio“ (Vilnius, 1976). 

Siekiai suformuoti Raudonosios armijos lietuviškąjį junginį. sovietų 

sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, Lietuvos kariuomenė buvo reorganizuota 

į Liaudies kariuomenę, ši į Raudonosios armijos 29–ąjį teritorinį (lietuviškąjį) 

šaulių korpusą. Lietuviškojo korpuso istorija nutrūko pačioje Vokietijos – sssR 

karo pradžioje: lietuviai kariai nenorėdami trauktis į sovietų sąjungą iš jo dezertyravo, 

pasidavė vokiečiams į nelaisvę, neteko sovietinės karinės vadovybės 

pasitikėjimo. 1941 m. rugpjūčio pabaigoje korpusas buvo išformuotas. 

Pasitraukę į sssR ir Maskvoje įsikūrę Lietuvos komunistų partijos ir sovietinės 

valdžios vadovai (A. sniečkus, J. Paleckis, M. Gedvilas ir kiti) siekė 

Raudonosios armijos sudėtyje suformuoti iš esmės naują lietuvišką karinį junginį. 

Teoriškai aplinkybės tam buvo palankios: sovietinė vadovybė politiniais 

ir kariniais, praktiniais sumetimais leido formuoti nacionalinius sovietinių tautų 

295

296 


dalinius. Jai ypač svarbu buvo parodyti, kad sssR pusėje, Raudonosios armijos 

sudėtyje, savo nacionalinėse formuotėse kaunasi visos „broliškos“ tarybinės tautos, 

tarp jų ir naujųjų sovietinių respublikų – ką tik, karo išvakarėse, okupuotų 

ir aneksuotų Baltijos valstybių piliečiai. Lietuviškajame junginyje turėjo būti 

telkiami, auklėjami ir grūdinami komunistų partijos ir sovietų valdžios administraciniai 

„kadrai“ darbui sovietiniame užnugaryje pokario sovietinėje Lietuvoje. 

Pirmasis Raudonosios armijos sudėtyje suformuotas nacionalinis junginys 

buvo latvių 201–oji šaulių divizija. suformuota 1941 m. rugpjūčio–lapkričio mėnesiais, 

ji išgarsėjo kovose ginant Maskvą, už kovinius nuopelnus jai suteiktas 

43–iosios gvardijos divizijos vardas. 1944 m. gegužės mėn. suformuota ir antroji 

– 308–oji latviškoji šaulių divizija, abi divizijos sudarė 130–ąjį latvių šaulių korpusą. 

1941 m. gruodį – 1942 m. rugsėjį suformuotos 7–oji ir 249–oji estų šaulių 

divizijos, jos sudarė estiškąjį 8–ąjį šaulių korpusą. Buvo suformuoti ir armėnų, 

azerbaidžianiečių, gruzinų, kazachų, kirgizų, tadžikų, turkmėnų, uzbekų ir net 

sovietinių autonominių respublikų – baškirų, kabardinų–balkarų, kalmukų, čečėnų–ingušų 

– nacionaliniai junginiai, iš viso 14 šaulių divizijų, 15 šaulių brigadų, 

20 kavalerijos divizijų 13 . 

A. sniečkaus ir kitų Lietuvos sovietinių veikėjų norą tarybinių tautų nacionalinių 

junginių rikiuotėje turėti lietuvišką junginį, be abejo, skatino greitas 

ir sėkmingas latvių divizijos suformavimas, tai, kaip aukštai jos nuopelnus 

įvertino sovietinė karinė vadovybė. Latvių divizijoje atsidūrė nemažai lietuvių, 

nesuformavus lietuviško junginio jų ten būtų atsidūrę dar daugiau. (Taip, beje, 

vėliau atsitiko kitoje fronto pusėje: 1943 m. vokiečiams nepavykus suformuoti 

ss lietuvių legiono nemažai lietuvių savanorių kovojo ss latvių divizijose.) 

siekius suformuoti lietuviškąjį junginį labiausiai skatino ir kiti veiksniai 

bei aplinkybės. Be abejo, buvo ir troškimas „reabilituotis“ sovietinės vadovybės 

akyse, nuplauti gėdą, kurią užtraukė antisovietiniai reiškiniai Lietuvoje ir lietuviškajame 

šaulių korpuse prasidėjus karui: 1941 m. birželio sukilimas, jo dalyviai 

daug kur apšaudė iš Lietuvos bėgusius Raudonosios armijos kareivius, antisovietiniai 

reiškiniai (sukilimas) pačiame šaulių korpuse, nesėkmingi korpuso 

dviejų divizijų (184–osios ir 179–osios) veiksmai karo pradžioje. Varėnos poligone 

dislokuota korpuso 184–oji divizija savo kovos kelią pabaigė Valkininkų 

apylinkėse, kur buvo vokiečių apsupta (per Vilnių Minsko kryptimi pasitraukė tik 

13 Н. А. Кирсанов, В боевом строю народов–братьев, Мосва, 1984, с. 48–77 ir kt.; Н. А. Кирсанов, 

С. И. Дробязко, Великая Отечественная война 1941–1945 г.г.: национальные и добровольческие 

формирования по разные стороны фронта, Отечественная история, № 6, 

2001, с. 62–63.



kpt. P. Petronio vadovaujamas tos divizijos atskirasis prieštankinis divizionas). šiek 

tiek ilgesnis buvo 179–osios divizijos kovos kelias: ji iš Pabradės poligono traukėsi 

Polocko kryptimi. nevelio–Velikije Lukų apylinkėse 1941 m. liepos 3–4 d. divizijos 

likučiai buvo kiek pertvarkyti ir maždaug po savaitės pasiųsti į mūšį prieš vokiečius 

ties Idrica. Čia didelė lietuvių karių dalis pasidavė jiems į nelaisvę, kiti lietuviai sovietinės 

karinės vadovybės buvo nuginkluoti ir išskirstyti (pati 179–oji šaulių divizija 

išliko, nebuvo išformuota). Atskirai besitraukusius Vilniaus pėstininkų karo mokyklos 

lietuvių kursantus ištiko panašus likimas kaip ir 29–ojo korpuso karius. 

Iki šiol istorinėje literatūroje pateikiami įvairūs prieštaringi duomenys apie 

pasitraukusių į sssR lietuvių karių skaičių. Galima manyti, kad šis skaičius siekė 

ne daugiau kaip 1–1,5 tūkst. žmonių. Be to, nereikia pamiršti, kad, vokiečiams 

visą Lietuvos teritoriją okupavus per nepilną savaitę (5 dienas), joje nespėta 

įvykdyti sovietinės karo mobilizacijos, kuri Pabaltijo ypatingoje ir kitose 

pasienio apygardose buvo paskelbta 1941 m. birželio 22 d. 14 Iš viso iš Lietuvos 

(su moterimis ir vaikais) evakavosi tik apie 15 tūkst. žmonių. Be to, sovietų sąjungoje 

negyveno gausesnė lietuvių bendruomenė (skirtingai negu latvių ir estų), 

kuri galėjo būti svarbus lietuviškojo karinio junginio formavimo šaltinis. 

Iš pateiktų duomenų ir aplinkybių matyti, kokių didelių sunkumų buvo 

patirta siekiant formuoti Raudonosios armijos lietuviškąjį nacionalinį junginį. 

Aišku, tikroji padėtis išryškėjo tik vėliau, pradėjus jį formuoti. Pažymėtina, kad 

Lietuvos KP(b) cK pirmasis sekretorius A. sniečkus ir kiti evakavęsi sovietiniai 

Lietuvos vadovai gyveno iliuzijomis, vylėsi, kad frontas stabilizuosis: jiems buvo 

sunku įsivaizduoti, kad Raudonajai armijai teks taip toli atsitraukti nuo Lietuvos, 

beje, jie nežinojo 29–ojo teritorinio šaulių korpuso tikrojo likimo, neįsivaizdavo, 

kad lietuvišką diviziją teks formuoti tokiomis sunkiomis sąlygomis. 

Tai matyti iš A. sniečkaus ir VKP(b) cK ir sssR Liaudies komisariato 

įgaliotinio n. Pozdniakovo 1941 m. rugpjūčio 28 d. pažymos (rašto) sssR Valstybės 

Gynybos komitetui. Jame buvo siūloma organizuoti savanorišką lietuvišką 

diviziją iš evakuotų iš Lietuvos asmenų, ją siūlyta formuoti veiksmams daugiausia 

Lietuvos teritorijos prieigose ir pačioje Lietuvoje, netgi „galbūt, bendriems 

veiksmams kartu su (sovietiniais) partizanais“. Jeigu karinė padėtis susiklostys 

kitaip, diviziją esą bus galima panaudoti ir anksčiau bet kuriame fronto ruože. 

A. sniečkus ir n. Pozdniakovas siūlė diviziją komplektuoti: a) iš komunistų, 

komjaunuolių ir nepartinių savanorių, 18–40 metų amžiaus (jų manymu, 

tokių asmenų turėjo būti 4–5 tūkst.); b) iš Lietuvos ssR nKVD aparato darbuo- 

14 lietuvos liaudis didžiajame tėvynės kare…, p. 24. 

297

298 


tojų, lietuvių, pasiųstų į nKVD mokyklą Maskvoje (apie 150 žmonių); c) iš lietuviškojo 

korpuso atskirų dalių, jeigu jos išliko ir tiesiogiai nedalyvauja kovose 

fronte (tai esą suteiks galimybę geriau išsiaiškinti šių dalių sudėtį ir geriau dirbti 

politinį darbą jų karių gimtąja kalba, kadangi daugelis nemokėjo rusų kalbos); d) 

iš Vilniaus politinių darbuotojų mokyklos (lietuvių). 

Divizijai rinktis, ją komplektuoti ir kariškai apmokyti A. sniečkus ir n. Pozdniakovas 

siūlė saratovo srityje, Volsko mieste. Jie pageidavo, be rusų vadų, vadovavimą 

divizijai patikėti ir lietuviškojo korpuso vadams, kurie dabar yra paruošiamuosiuose 

kursuose, jeigu ypatingieji skyriai neturėtų juos kompromituojančių duomenų 15 . 

A. sniečkus, jo žodžiais tariant, „lietuviškais klausimais“ 1941 m. rugsėjo 1 

d. buvo priimtas VKP(b) cK sekretorių A. Andrejevo ir A. ščerbakovo. Jie pritarė 

lietuviškos divizijos organizavimui, tačiau A. Andrejevas patarė „iš esmės“ 

šį klausimą spręsti su L. Berija (sssR nKVD viršininku ir sssR Valstybės Gynybos 

komiteto naru). 

A. sniečkus 1941 m. rugsėjo 9 d. rašte L. Berijai apgailestavo, kad jiems iki 

tol nepavyko susitikti, vylėsi, kad tai pavyks padaryti pačiu artimiausiu laiku 16 . 

skubėjusiems suformuoti lietuvišką diviziją A. sniečkui ir kitiems sovietiniams 

Lietuvos vadovams atrodė, kad L. Berija sąmoningai neskuba, „vilkina divizijos 

sukūrimo klausimą“. netenka abejoti, jog lietuviškos divizijos formavimas nebuvo 

tarp aktualiausių klausimų, kuriuos tomis įtemptomis karo dienomis teko 

spręsti L. Berijai ir kitiems aukščiausiems sssR vadovams. Tačiau galima manyti, 

kad L. Berija iš tikrųjų delsė ir dėl politinio nepasitikėjimo lietuviais, be 

abejo, jam buvo gerai žinomos Lietuvos kariuomenės karių, ypač karininkų, karo 

išvakarių antisovietinės nuotaikos 17 , kurias karo pradžios įvykiai tik patvirtino. 

Kaip matyti iš vėlesnio, 1941 m. spalio 13 d., A. sniečkaus ir Lietuvos ssR 

15 

lietuvos kp(b) Ck pirmojo sekretoriaus a. sniečkaus ir vkp(b) Ck ir sssr lkt įgaliotinio 

lietuvoje n. pozdniakovo 1941 m. rugpjūčio 28 d. pažyma sssr valstybės gynybos komitetui, lya, 

f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 2. 

16 

lietuvos kp(b) Ck pirmojo sekretoriaus a. sniečkaus 1941 m. rugsėjo 9 d. raštas l. Berijai, ten pat, l. 3–4. 

17 

lietuvos ssr nkvd liaudies komisaras a. guzevičius 1941 m. pradžioje rašytoje pažymoje apie 

29–ojo teritorinio (lietuviškojo) šaulių korpuso eilinių karių politines ir moralines savybes nurodė, kad 

jo „dalys visiškai nepatikimos“, kai kuriose iš jų tylus pasipriešinimas politinių vadovų darbui toks 

stiprus, kad politinis darbas iš esmės neduoda jokių rezultatų. kitoje a. guzevičiaus rašytoje pažymoje 

apie korpuso karininkų nuotaikas pažymima, kad lietuvos inteligentija, nors ir „neidėjiška“, nesimpatizuoja 

tarybų valdžiai, tačiau jos laikysena ir nuotaikos vis dėlto geresnės negu lietuvos karininkijos, kuri 

visuomenėje buvo uždara, gerbiama, privilegijuota kasta, o dabar karininkija izoliuota ir nušalinta nuo 

visuomenės reikalų. jeigu susidarytų galimybė, šimtai karininkų bėgtų „už kordono“ pas vokiečius, žr.: 

a. guzevičiaus 1941 m. sausio mėn. pažymas „apie teritorinio korpuso eilinių karių politines ir moralines 

savybes“ ir „apie teritoriniame korpuse tarnaujančių buvusios lietuvos kariuomenės karinininkų 

politines ir moralines savybes“, lya, f. 1771, ap. 2, b. 531, l. 57, 59, 61.



Liaudies komisarų tarybos (LKT) pirmininko M. Gedvilo rašto L. Berijai, šis A. 

sniečkų (galbūt, dar ką nors iš sovietinių Lietuvos vadovų, tikėtina, A. Guzevičių) 

priėmė rugsėjo 14 d. L. Berija pažadėjo spręsti lietuviškos divizijos formavimo 

klausimą 18 . 

Apie įvykusį susitikimą pas L. Beriją bylotų ir kitas A. sniečkaus ir Lietuvos 

ssR nKVD komisaro A. Guzevičiaus 1941 m. rugsėjo 15 d. jam rašytas 

raštas, kuriame buvo plačiai pagrindžiamas lietuviškos šaulių divizijos steigimo 

būtinumas ir politinis tikslingumas: mobilizacija Lietuvoje karo pradžioje nespėta 

įvykdyti, šaukiamojo amžiaus evakuotieji iš Lietuvos iki šiol neįtraukti į 

Raudonosios armijos gretas, Lietuvos komunistų partijos, komjaunimo ir tarybų 

valdžios aktyvistai išblaškyti daugelyje sovietų sąjungos sričių, savo laiškuose 

jie esą teisėtai reikalauja įtraukti juos į šalies aktyvią gynybą, evakuotų Lietuvos 

ssR gyventojų siekių ignoravimas, jų nevisavertis panaudojimas vietose, o kartais 

ir reiškiamas jiems nepasitikėjimas keliąs jų nepasitenkinimą. 

Lietuvos ssR piliečių įtraukimas į Raudonąją armiją galimas dviem būdais 

– pagal bendrąją tvarką arba suformuojant „specialią diviziją“ iš Tarybų Lietuvos 

gyventojų (lietuvių, žydų, rusų ir netgi asmenų, laikinai dirbusių Lietuvoje). 

„Mes pasisakome už lietuviškos divizijos organizavimą“, – pabrėžiama rašte. 

A. sniečkaus ir A. Guzevičiaus siūlymu, divizija turėjo būti suformuota iš 

trijų pagrindinių žmonių grupių (rašte pateikti apytiksliai jų kontingentai): a) buvusio 

lietuviško korpuso likučių (kiek jų buvo, duomenų neturėta, tik pažymėta, 

kad jie išblaškyti, o kursuose prie Maskvos yra 50–60 buvusio korpuso vadų); b) 

evakuotų Lietuvos gyventojų, tinkamų karinei tarnybai (netiksliais duomenimis, 

3200 žmonių); c) Lietuvos ssR nKVD milicijos darbuotojų (1100 žmonių). Be 

to, pažymėta, kad yra Vilniaus pėstininkų karo mokyklos 200 kursantų ir 100 

žmonių, besimokiusių politiniuose kursuose Vilniuje. Įdomu pažymėti, kad, nepaisant 

greitai besikeitusios karinės padėties, siūlyta suformuotą diviziją panaudoti 

Lietuvos teritorijos prieigose ir pačioje Lietuvoje 19 . 

Kadangi lietuviškos divizijos formavimo klausimu iš L. Berijos, matyt, nesulaukta 

tvirtų garantijų, sovietiniai Lietuvos vadovai nutarė kreiptis ir į patį staliną. 

A. sniečkaus ir Lietuvos ssR Liaudies komisarų tarybos (LKT) pirmininko 

M. Gedvilo raštas stalinui datuotas 1941 m. rugsėjo 22 d. data. stalinui trumpai 

nurodyti kontingentai (šaltiniai), iš kurių būtų galima sudaryti lietuvišką diviziją. 

18 

a. sniečkaus ir m. gedvilo 1941 m. spalio 13 d. raštas l. Berijai, ten pat, b. 170, l. 11. 

19 

lietuvos kp(b) Ck pirmojo sekretoriaus a. sniečkaus ir lietuvos ssr nkvd komisaro a. 

guzevičiaus 1941 m. rugsėjo 15 d. raštas sssr nkvd generaliniam komisarui, valstybės gynimo 

komiteto nariui l. Berijai, ten pat, l. 5–6. 

299

00 


Kalbant apie lietuviško šaulių korpuso likučius, pažymėta, jog jų gausumas nėra 

žinomas, esą jie išblaškyti įvairiose sąjungos vietose. stalinui priminta, kad lietuviškos 

divizijos suformavimui 1941 m. rugsėjo 1 d. pritarė VKP(b) cK sekretoriai 

Andrejevas ir ščerbakovas. „Galutiniam klausimo sprendimui Andrejevas „mus 

nukreipė pas drg. Beriją“, bet „dėl neaiškių mums priežasčių drg. Berija delsia 

spręsti šį klausimą“, – rašoma šiame laiške. A. sniečkus ir M. Gedvilas stalino 

prašė teigiamai spręsti „lietuviškos karinės dalies“ sudarymo klausimą 20 . 

Tačiau neskubėjo ir pats stalinas: iš jo sovietiniai Lietuvos vadovai negavo 

jokių žinių, net nebuvo aišku, ar jų rašytas raštas (laiškas) pasiekė staliną. A. 

sniečkus 1941 m. rugsėjo 30 d. raštu vėl kreipėsi į VKP(b) cK sekretorių A. 

Andrejevą, aiškino jam, kad divizijos formavimo klausimą L. Berija uždelsė, 

kad buvo kreiptasi ir į „draugą staliną“, tačiau ir iš jo jokio atsakymo negauta. 

A. sniečkus prašė A. Andrejevo pagalbos paspartinti ant lietuviškos divizijos 

kūrimo klausimo sprendimą. 

1941 m. spalio 13 d. sovietiniai Lietuvos vadovai jau minėtu laišku kreipėsi 

į L. Beriją. Jam priekaištauta: „Jūs žadėjote išspręsti šį klausimą, bet iki 

šiol jis neišspręstas.“ Toliau sovietiniai Lietuvos vadovai L. Berijai aiškino, kad, 

neišsprendžiant lietuviškos divizijos formavimo klausimo, lieka neaiški padėtis 

Lietuvos ssR nKVD darbuotojų lageryje /Gorkyje – R. z./: esą padėtis jame 

kasdien blogėjanti. nieko neveikimas, darbuotojų /milicininkų – R. z./ panaudojimas 

ne pagal paskirtį gresiąs pasekmėmis, dalies jų demoralizavimusi. 

„Manome, kad mes turime teisę gauti vienokį ar kitokį atsakymą į mūsų iškeltą 

lietuviškos divizijos klausimą. Mes primygtinai prašome šį klausimą išspręsti 

teigiamai“ 21 , – rašė L. Berijai sovietiniai Lietuvos vadovai. 

sssR Valstybės gynimo komitetas 1941 m. lapkričio 13 d. priėmė nutarimą formuoti 

Vidurinės Azijos, Kazachstano, Baškirijos, Kabardino–Balkarijos, Kalmukijos ir 

Čečėnijos–Ingušijos sąjunginių ir autonominių respublikų nacionalinius junginius 22 . o 

sovietinės vadovybės sprendimo lietuviško junginio steigimo klausimu vis nebuvo. 

Kaip savo karo metų dienoraštyje rašė A. sniečkaus sekretorius R. šarmaitis 

23 , Lietuvos KP(b) cK darbuotojas, 1941 m. lapkričio 16 d. (sekmadienį) į 

20 

lietuvos kp(b) Ck pirmojo sekretoriaus a. sniečkaus ir lietuvos ssr lkt pirmininko m. gedvilo 

1941 m. rugsėjo 22 d. raštas „draugui j. v. stalinui“, ten pat, l. 9. 

21 

a. sniečkaus 1941 m. rugsėjo 30 d. raštas vkp(b) Ck sekretoriui a. andrejevui, ten pat, l. 10; a. 

sniečkaus ir m. gedvilo 1941 m. spalio 13 d. raštas l. Berijai, ten pat, l. 11. 

22 

Н. А.Кирсанов, В боевом строю народов–братьев, с. 61. 

2 

r. šarmaitis, sunkiais didžiojo tėvynės karo metais (1941–1944): dienoraštis (neskelbtas 

rankraštis), lya, f. 17635 (r. šarmaičio fondas), ap. 1, b. 12, l. 7–8.



viešbutį Kuibyševe (čia iš Maskvos artėjant vokiečiams evakavosi sovietinė vadovybė) 

atvyko sssR Aukščiausiosios Tarybos kurjeris su rašteliu J. Paleckiui, kuriam 

liepta nedelsiant atvykti į K. Vorošilovo sekretoriatą. J. Paleckis ir A. sniečkus pas K. 

Vorošilovą nuvyko tuoj pat, R. šarmaičio iškviesti iš teatro, net nebaigę žiūrėti spektaklio. 

K. Vorošilovas jiems pranešęs, kad lietuviškos divizijos formavimo klausimas 

išspręstas teigiamai. A. sniečkus ir A. Paleckis K. Vorošilovui apgailestavo, kad divizijos 

formavimo klausimas per ilgai vilkintas: dabar esą daug žmonių išsiskirstė, 

nKVD lageris Gorkyje paleistas, sunku būsią surinkti žmones ir kt. 

J. Paleckis savo karo metų dienoraštyje 1941 m. lapkričio 16 d. įrašė: „Taigi 

divizija bus! Tai ilgai lauktas laimėjimas.“ 24 

sovietinių Lietuvos vadovų atkaklios pastangos 1941 m. lapkritį susilaukė 

sėkmės, sutikimas formuoti lietuvišką diviziją pagaliau buvo gautas. Jų požiūriu, 

šio kūrimo klausimo sprendimą „vilkino“ L. Berija. ne tik L. Berijos, bet ir kitų 

aukščiausios sovietinės vadovybės pareigūnų jis vilkintas, matyt, dėl jau minėto 

politinio nepasitikėjimo lietuviais, – „senosios“ Lietuvos kariuomenės karininkais. 

Kita vertus, sovietinė vadovybė, matyt, visai pagrįstai abejojo, ar užteks 

žmonių lietuviškai divizijai suformuoti: sovietmečio spaudoje buvę liudijimų 

apie A. sniečkaus ir J. Paleckio sunkumus įrodyti stalinui, kad buvo pakankamai 

patikimų žmonių lietuviškai divizijai suformuoti 25 . Buvo ir įvairių kitų su 

tuo susijusių divizijos formavimo problemų ir sunkumų. Vienas iš jų – divizijos 

potencialus „žydiškumas“. Didelę daugumą pasitraukusių iš Lietuvos žmonių 

sudarė žydai, jie veržėsi į kovą ir su entuziazmu atsiliepė į divizijos formavimą. 

Tačiau ne dėl kokių nors antisemitinių, o grynai dėl politinių motyvų sovietiniai Lietuvos 

vadovai norėjo, kad divizija būtų lietuviška, o ne žydiška. Tai matyti iš R. šarmaičio 

karo meto dienoraščio. Anot jo, jei lietuviško korpuso „liekanos“ bus „surastos“, jos labai 

„pagerins“ būsimos divizijos padėtį, antraip jos sudėtis būsianti „per daug žydiška“. Taigi 

lietuviško korpuso, apie kurio likimą sovietiniai Lietuvos vadovai beveik nieko nežinojo, 

reikėjo „ieškoti“ ne dėl karinių sumetinų – sėkmingo divizijos suformavimo, bet ir dėl 

politinių priežasčių – noro pagerinti nacionalinę divizijos sudėtį. 

24 j. paleckis, pergalės saliutas, p. 17; lya, vienoje iš j. paleckio fonde saugomų bylų yra lapelis, 

jame rašoma: „drg. paleckiui, jūs esate skubiai kviečiamas į drg. vorošilovo sekretoriatą. sssr 

a/ukščiausiosios/ t/arybos/ atsakingas darbuotojas a. lebedevas, 1941 11 16“. prie šio dokumento 

j. paleckis 1967 m. balandžio 12 d., matyt, atiduodamas savo asmeninę medžiagą į archyvą, parašė 

pastabą: „šis raštelis reikšmingas, nes tuomet drg. vorošilovas iškvietė pasitarti dėl lietuviškos divizijos 

kadrų“, žr. lya, f. 17541 (j. paleckio fondas), ap. 1, b. 3, l. 58–59. 

klimentijus vorošilovas (1881–1969) – sssr valstybinis ir karinis veikėjas, sssr maršalas. nuo 1940 

m. buvo sssr liaudies komisarų tarybos (lkt) pirmininko pavaduotojas ir 1941 m. birželio 30 d. 

sudaryto sssr valstybės gynimo komiteto pirmininkas, vėliau jo narys. 

25 s. kancedikas, prisiminkite mus jaunus, tiesa, 1989, gegužės 9. 

301

02 


Priesaika 16–ojoje LŠD 1942 m. pavasarį Gorkio srityje. Iš dešinės: V. Karvelis, K. Preikšas, 

J. Vaišnoras, V. Vitkauskas, A. Sniečkus, M. Gedvilas, J. Macijauksas, F. Baltušis–Žemaitis, 

J. Paleckis. Priesaiką skaito M. Šumauskas. 

Lietuviškos divizijos formavimas. Pasiekus principinį sutikimą formuoti 

lietuvišką diviziją, jos organizavimo reikalai į priekį judėjo lėtokai. R. šarmaitis 

1941 m. gruodžio 12 d. savo dienoraštyje rašė, kad divizijos reikalai vis dar 

„pirmykštėje stadijoje“. Vis dėlto sovietiniai Lietuvos vadovai intensyviai dirbo 

parengiamuosius divizijos formavimo darbus, rinko duomenis apie „kadrus“, iš 

kurių divizija turėjo būti formuojama ir kt. 

1941 m. lapkričio pabaigoje apie žmones, galinčius sudaryti diviziją, buvo 

turimi tokie duomenys: 

1. evakavęsi iš Lietuvos komunistai, komjaunuoliai, nepartiniai, gimę 1901– 

1923 m., – iš viso apie 4,5 tūkst. žmonių. 1941 m. rugsėjį, kai buvo vykdoma evakuotų 

iš Lietuvos gyventojų registracija, jie kompaktiškai gyveno Penzos, Gorkio, 

Jaroslavlio, Ivanovo, Kirovo, Kuibyševo, saratovo, Tambovo, Čeliabinsko ir kitose 

Rusijos srityse bei autonominėse respublikose. Tačiau artėjant žiemai, neturėdami šiltų 

rūbų, ieškodami darbo ir dėl kitų priežasčių daugelis evakuotų Lietuvos gyventojų 

persikėlė į Vidurinės Azijos respublikas – Taškento, Alma–Atos, frunzės apylinkes. 

Žmonių migracija labai apsunkino jų apskaitos ir divizijos organizacinius darbus. 

2. Lietuvos ssR nKVD darbuotojai – iš viso apie 1,5 tūkst. žmonių. 1941 

m. rugsėjį jie buvo įvairiuose lageriuose (Gorkyje – 900, Riazanėje – 200, Kostromoje 

– 200 žmonių). Išformavus šiuos lagerius ir paleidus žmones, Gorkyje



liko apie 500 žmonių, kitų lagerių žmonės dar labiau išsisklaidė – dirbo miško 

darbus, išvyko į Vidurinę Aziją. 

3. Buvusio 29–ojo teritorinio šaulių korpuso kariai. Buvo žinoma, kad po 

daugkartinių apsupimų ir kovų išliko 179–osios šaulių divizijos apie 800 karių, 

rugsėjo pabaigoje jie dirbo Kalinino apylinkėse. Apie lietuvius artileristus, karo 

išvakarėse išsiųstus į sssR „perginklavimui“, nieko nebuvo žinoma. Turimais 

duomenimis, 400 Vilniaus pėstininkų karo mokyklos kursantų buvo stalinske, 

kursuose „Vystrel“ – 72 buvusio lietuviškojo korpuso vadai, tobulinimosi kursuose 

Maskvoje Raudonosios armijos generalinio štabo akademijoje – buvęs 

lietuviškojo korpuso vadas gen. ltn. V. Vitkauskas, gen. mjr. Čepas, gen. mjr. 

Vl. Karvelis. (Buvo nurodoma, kad šie lietuviai generolai, o taip pat 11–osios armijos 

vadas gen. ltn. Morozovas, buvęs korpuso Ypatingojo skyriaus viršininkas 

plk. J. Bartašiūnas gali suteikti duomenų apie lietuvišką korpusą.) 

Pažymėta, kad dalis evakavusių Lietuvos ssR gyventojų stojo savanoriais į 

Raudonąją armiją, taip pat ir į latvių diviziją, naikinamuosius būrius, kai kur (Rževe, 

Tambove) jie buvo mobilizuoti. Mobilizuoti buvo lietuviai, nuo seniai gyvenę 

sssR 26 . Taigi lietuviškos divizijos perspektyvos nebuvo aiškios ir džiuginančios. 

sssR Valstybės Gynimo komitetas nutarimą formuoti lietuvišką diviziją priėmė 

1941 m. gruodžio 18 d. 27 Ją formuoti įpareigoti Lietuvos KP(b) cK ir Lietuvos 

Liaudies komisarų taryba (LKT) bei Maskvos karinės apygardos Karo taryba. sssR 

Gynybos liaudies komisaro pavaduotojo e. ščadenkos gruodžio 19 d. pasirašyta direktyva 

Maskvos Karinės apygardos Karo tarybai, divizija turėjo būti pradėta formuoti 

1941 m. gruodžio 25 d. ir suformuota iki 1942 m. vasario 10 d., jos formavimo 

vieta – Gorkio sritis Gidrotorfo gyvenvietė, divizijoje turėjo būti 11 618 karių 28 . 

Visuose 1941 m. pabaigos dokumentuose apie diviziją jos komplektavimo 

šaltiniai nurodyti tokia tvarka: 1) buvusio 29–ojo teritorinio šaulių korpuso kariai; 

2) nKVD darbuotojai, milicininkai, komunistų partijos ir sovietų valdžios 

darbuotojai; 3) kiti evakavęsi Lietuvos ssR piliečiai. eilinių ir jaunesniųjų vadų 

bei viršininkų sudėtis visų pirma turėjo būti komplektuojama iš patikrintų partijai 

ir sovietų valdžiai ištikimų lietuvių tautybės piliečių. 

26 

lietuvos ssr aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininko j. paleckio, lkp(b) Ck sekretoriaus kadrų 

reikalams n. gridino 1941 m. lapkričio 23 d. pažyma apie lietuviškosios karinės dalies kadrus, lya, 

f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 31–32. iš esmės tokius pat duomenis (su kai kuriais patikslinimais) a. sniečkus 

1941 m. gruodžio 13 d. rašte pateikė ir sssr gynybos liaudies komisaro pavaduotojui e. ščadenkai, 

jame nurodyta, kad evakuotųjų lietuvos piliečių, gimusių 1896–1923 m., yra 4764, ten pat, l. 33–34. 

27 

sssr valstybės gynimo komiteto 1941 m. gruodžio 18 d. nutarimas, lya, f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 1. 

28 

žr.: lietuvos liaudis didžiajame tėvynės kare, p. 43; lya, f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 12–15; ten pat, 

f. 3377, ap. 58, b. 262, l. 45. 

0

04 


16 LŠD vadas F. Baltušis–Žemaitis stebi divizijos dalinių paradą: žygiuoja prieštankininkų 

būrys, 1942 m. pavasaris, Balachna (Gorkio sr.). 

Pagaliau užvirė divizijos formavimo darbas. Kartu su Raudonosios armijos atstovais 

iš Kuibyševo į karo apygardas išvyko LKP(b) cK ir Lietuvos ssR LKT atstovai: 

M. šumauskas ir s. filipavičius – į Maskvos, e. Bilevičius – į Vidurinės Azijos, J. Paleckis 

– į Pavolgio, n. Gridinas – į uralo, M. Kučinskas – į Pietų uralo apygardas 29 . R. 

šarmaičio tvirtinimu, 1941 m. gruodžio 18–29 d. iš Maskvos „į visas puses“ lėktuvais 

ir traukiniais išvyko apie 20 žmonių ieškoti išblaškytų „kadrų“ divizijai. Matyt, jis 

turėjo galvoje paskirtus LKP(b) cK ir Lietuvos ssR vyriausybės įgaliotinius srityse. 

Anot R. šarmaičio, iš karto kilo daug neaiškumų, nesklandumų ir nesusipratimų: 

kai kur į diviziją ėmė tik lietuvius iš Lietuvos, o nepriėmė žydų, kitur 

– tik tarnavusius kariuomenėje, ne jaunesnius kaip 20 m. amžiaus. „Į visas puses“ 

skriejo telegramos, buvo taisomos klaidos, buvusio lietuviško korpuso karių 

ieškota darbo batalionuose ir atsarginiuose daliniuose. 

Matyt, dėl kilusių neaiškumų LKP(b) cK parengė instrukciją, kurios pastaboje 

nurodoma, kad į diviziją šaukiami visi Lietuvos ssR gyventojai – lietuviai, 

žydai, rusai, kitų tautybių gyventojai, mokantys lietuvių kalbą; lietuviai, gyveną 

sssR; ir tik itin retai asmenys, karo išvakarėse komandiruoti darbui į Lietuvą. Į diviziją 

galėjo būti imamos savanorės moterys, turinčios medicininį išsilavinimą 30 . 

Greitai paaiškėjo, kad iki nustatyto laiko divizija nebus suformuota. 1942 m. 

29 


0 

instrukcija lkp(b) Ck ir lietuvos ssr įgaliotiniams srityse dėl lietuviškos divizijos formavimo, 

ten pat, f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 39–40.



sausio 10 d. R. šarmaitis savo dienoraštyje pažymėjo: „sniečkus nervingas“ 31 . 

Kad ir trūko žmonių, vis dėlto į lietuvišką diviziją nebuvo šaukiami 1941 

m. tremtiniai iš Lietuvos, išbuožinti ir priešiškai tarybų valdžiai nusiteikę lietuviai, 

seniai gyvenę sssR (apie tai turėjo būti sprendžiama iš nKVD bylų). 

LKP(b) cK sekretorius, LKP(b) cK įgaliotinis divizijoje K. Preikšas 1942 

m. sausio 18 d. laiške A. sniečkui rašė, jog naujienos „kol kas nekokios“, į formuojamą 

diviziją buvo atvykę 1470 žmonių, tarp jų nKVD pareigūnų ir milicininkų 

buvo 1076, buvusio korpuso karių tik 446. Taigi enkavedistai ir milicininkai 

į diviziją rinkosi sparčiausiai, bet ir jie dar toli gražu buvo ne visi: K. Preikšo 

nuomone, mažų mažiausiai dar 500 „kažkur turėjo būti“. 

sovietinių Lietuvos vadovų įsitikinimu, atvykusieji iš buvusio 29–ojo korpuso 

sudarė tik mažą dalį būsimojo korpuso karių. Daugiausia korpuso karių buvo atvykę 

iš Vologdos srities. K. Preikšo pastebėjimu, jie buvo „baisiai išvarginti žmonės“: vienoje 

atvykusių grupių buvo 45 žmonės, 25 iš jų buvo taip suvargę, kad „ant kojų blogai 

stovėjo“, juos teko paguldyti į ligoninę. Atvykusių karių nuotaika buvusi „gana 

bloga“, anot jo, jie buvo, „matyt, priešų gerai apdirbti“. K. Preikšas kaltino ne rūsčią 

sovietinio užnugario realybę, sunkų, žmones fiziškai nualinusį darbą ir sunkias gyvenimo 

sąlygas, o įžvelgė kažkokių tarybų valdžios priešų veiklą 32 . 

Mobilizuoti iš darbo batalionų ir komandų, išsekinti fiziškai ir palaužti 

dvasiškai buvę Lietuvos kariuomenės kariai įtariai, su nepasitikėjimu, nerimu 

ir baime žvelgė į savo tarnybos perspektyvą formuojamoje divizijoje. „Ką čia 

dabar su mumis darys? Ar negresia mums kas nors?“, – apie Lietuvos kariuomenės 

karininkų nuotaikas rašė R. šarmaitis ir taip pat stebėjosi: „nejaugi 

žmonės vis dar taip nejaukiai jaučiasi?“ R. šarmaitis apie plk. A. šurkų (vėliau 

divizijos 249 šP vadą) atsiliepė kaip apie malonų ir visų pulke mylimą karininką, 

tačiau jį neva nustebinę „tik vienas dalykas“: esą pulkininkas nežinojo, 

kad su Vokietija kariauja ir Amerika, jis buvo nusiminęs, kad nėra galimybių 

pasiųsti į Lietuvą laiško 33 . 

Lėta ir sunki 16 LšD formavimo eiga atsispindi įvairaus pobūdžio dokumentuose. 

e. ščadenka 1942 m. sausio 29 d. rašte kai kurių karinių apygardų 

viršininkams nurodė, kad, nepaisant savo sausio 16 d. rašto apie netinkamą žmonių 

atrinkimą į lietuvių ir estų divizijas, ir toliau lūžio nėra. Jis dar kartą įsakė 

nedelsiant imtis energingų priemonių, kad visi karinei tarnybai tinkami vyrai 

31 r. šarmaičio dienoraštis, ten pat, f. 17 635, ap. 1, b. 12, l. 11. 

2 k. preikšo 1942 m. sausio 18 , kovo 1 d. laiškai a. sniečkui, lya, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 2, 5–6. 

r. šarmaičio dienoraštis, ten pat, f. 17635, ap.1, b. 12, l. 28. 

05

306 


– Lietuvos ir estijos ssR piliečiai iki 45 m. amžiaus – būtų pašaukti į šias nacionalines 

divizijas 34 . 

LKP(b) cK ir sovietinės Lietuvos vyriausybės įgaliotinis Kirovo srityje ch. 

Aizenas A. sniečkui 1942 m. vasario 24 d. rašė apie šios srities karinių komisariatų 

nepaslankumą ir priešiškumą evakuotų žmonių iš Lietuvos mobilizavimui į diviziją: 

beveik visuose srities rajonuose žmones teko „jėga“ išreikalauti, trukdė ir srities partijos 

atstovai. Iš viso iš Kirovo srities iki 1942 m. vasario 20 d. į 16 LšD pašaukta 360 

žmonių: 160 lietuvių, 163 žydų, 37 rusai. Iš jų dėl moralinių politinių motyvų nuo 

mobilizacijos atleisti 4 žmonės, dėl sveikatos problemų – 20 žmonių 35 . 

Iš 16 LšD formavimo dokumentų matyti, kad 1942 m. sausio 9 d. divizijoje 

buvo 499, sausio 14 d. – 1372, sausio 29 d. – 2309 žmonės. Įdomu pažymėti, kad 

absoliuti jų dauguma nurodyti kaip lietuviai 36 , taigi žydų stojimas į diviziją iš pradžių 

arba buvo pristabdomas, arba žydai užrašomi lietuviais. Pirmiausiai buvo suformuota 

po 2 156–ojo ir 167–ojo šaulių pulkų kuopas, 224–ojo artilerijos pulko 1 baterija. 

numatyti divizijos formavimo terminai sužlugo. Lietuvos KP(b) cK biuro 

1942 m. vasario 17 d. posėdyje (jame dalyvavo 16 LšD vadas gen. mjr. f. Žemaitis) 

buvo konstatuota, kad divizijoje tėra apie 5 tūkst. karių, daug žmonių dar neišaiškinta 

ir nemobilizuota. LKP(b) cK biuro duomenimis, į diviziją neva nepašaukti 

apie 3 tūkst. buvusio 29–ojo teritorinio šaulių korpuso karių, kurie tarnauja įvairiuose 

Raudonosios armijos inžineriniuose, pionierių, statybos batalionuose, nKVD darbo 

kolonose ir kitur (vargu ar tai buvo tiesa), pažymėta, kad divizijai trūko daug įvairių 

specialybių karių. LKP(b) cK nutarė prašyti e. ščadenkos „rusų karinių dalių“ 

divizijai skirti 3 tūkst. apmokytų karių, 100 viduriniosios grandies vadų iš iki kovo 

10–15 d., aprūpinti diviziją ginkluote, transportu, padėti surasti ir mobilizuoti 29–ojo 

korpuso karius, Lietuvos gyventojus, dirbusius sssR nKVD sistemoje ir kt. 37 

Kalbant apie realią padėtį, divizija pirmiausia formuota iš Lietuvos piliečių 

(lietuvių ir žydų), pasitraukusių karo pradžioje į sssR. Politiniu moraliniu aspektu 

divizijos branduolį sudarė nKVD, milicijos, kompartijos ir sovietų valdžios 

evakavęsi aktyvistai. Trūkstant Lietuvos gyventojų, svarbiu divizijos komplektavimo 

šaltiniu buvo kariai iš kitų Raudonosios armijos dalinių ir mobilizuotų 

4 

e. ščadenkos 1942 m. sausio 29 d. raštas leningrado, šiaurės vakarų, tolimųjų rytų, užbaikalės 

karinių apygardų viršininkams, lCva, f. r–754, ap. 13, b. 2, l. 2–4. 

5 

lietuvos kp(b) Ck ir lietuvos ssr vyriausybės įgaliotinio kirovo srityje Ch. aizeno 1942 m. vasario 

24 d.ataskaita a. sniečkui apie siuntimą žmonių į 16 lšd, lya, f. 1771, ap. 5, b. 117, l. 1. 

36 

16 lšd formavimo dokumentai, sssr gynybos ministerijos Centrinis archyvas, f. 1079, ap. 1, b. 

4, l. 3, 4, 10. 

7 

lietuvos kp(b) Ck biuro 1942 m. vasario 17 d. nutarimas „apie 16 lšd formavimo eigą“, lya, 

f. 3377, ap. 58, b. 836, l. 15–16.



sssR piliečių, nieko bendra su Lietuva neturėjusių. 

Buvusio 29–ojo lietuviško teritorinio šaulių korpuso kariai sudarė nežymią 

divizijos karių dalį, dar menkesnę jos karių dalį sudarė buvusios Lietuvos kariuomenės 

kariai. Taigi ir Raudonosios armijos lietuviškos divizijos sąsajos su 

Lietuvos kariuomene buvo tokios pat menkos. 

16 LšD vadu paskirtas senas kadrinis Raudonosios armijos karininkas, gen. 

mjr. f. Žemaitis (dėl jo paskyrimo buvo delsiama) 38 , divizijos vado pavaduotoju 

– gen. mjr. V. Karvelis, komisaru – pulko komisaras J. Macijauskas, politinio 

skyriaus viršininku – M. šumauskas, štabo viršininku – pplk. V. Motieka, vėliau 

– plk. V. Kiršinas, artilerijos viršininku – plk. J. Žiburkus. 

156–ojo šP vadu paskirtas mjr. s. staškevičius (Raudonosios armijos karininkas 

lietuvis), 167–ojo šP vadu sssR didvyris kpt. L. Buberis, vėliau – plk. A. urbšas, pplk. 

V. Motieka (nuo 1942 m. gegužės 1 d.), 249–ojo šP vadu – plk. A. šurkus, 224–ojo AP 

vadu – mjr. V. Pioravičius (nuo 1942 m. gegužės 16 d. – mjr. P. Petronis 39 ). 

sovietinė karinė vadovybė lietuvišką diviziją, nors ji dar nebuvo galutinai 

sukomplektuota, 1942 m. gegužės mėnesį planavo pasiųsti į frontą. Gegužės 1 d. 

jos kariai prisaikdinti. K. Preikšas 1942 m. gegužės 9 d. laiške A. sniečkui rašė 

kad gautas įsakymas divizijoje įvesti kovinę parengtį, per keletą dienų užbaigti 

jos komplektavimą, pašalinti visus trūkumus. Jo žodžiais, „į naują vietą“ divizijai 

teks keltis apie gegužės 20 d. 40 

Apie išvykimą į frontą bylotų ir divizijos vadovybės 1942 m. gegužės 20 

d. iškilmingas, su dideliu patosu parengtas raportas sovietiniams Lietuvos vadovams 

A. sniečkui, J. Paleckiui, M. Gedvilui. Jame tvirtinta, kad divizija visiškai 

suformuota, puikiai apginkluota ir aprūpinta, visiškai įvaldžiusi gautą karinę 

techniką ir pasiruošusi šiuolaikinėms sudėtingoms kautynėms, kad ji trokšta kuo 

greičiau įsijungti į „generalinį mūšį“ su „niekingais“ lietuvių tautos ir kitų sovie- 

38 

1941 m. gruodžio pabaigoje laikinu divizijos vadu paskirtas plk. Česnakovas, F. žemaitis divizijos 

vado pareigas taip pat laikinai ėjo, matyt, nuo 1942 m. sausio mėn. tačiau jį oficialiai paskirti divizijos 

vadu buvo delsiama. k. preikšas 1942 m. kovo 28 d. laiške a. sniečkui rašė, kad F. žemaičio paskyrimo 

klausimas „vis tęsiamas”, divizijos vadu jis nepatvirtinamas. anot k. preišo, susidaro įspūdis, kad 

dėl jo paskyrimo „ten viršuj“ (t. y. aukščiausioje sovietinėje politinėje ir karinėje vadovybėje – r. Z.) 

abejojama. k. preikšas patarė a. sniečkui daryti viską, kad F. žemaičiui būtų suteiktas generolo majoro 

karinis laipsnis, nes esą bus nenormalu, jei jau paskirtas jo pavaduotojas (gen. mjr. v. karvelis) 

bus generolas, o divizijos vadas be (tokio) laipsnio, žr.: lya, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 13. taigi, galbūt, F. 

žemaitį paskirti divizijos vadu delsta dėl generolo laipsnio suteikimo jam procedūros, tačiau, matyt, 

svarstytos ir kitos divizijos vado kandidatūros, visų pirma buvusio 29–ojo teritorinio (lietuviškojo) 

korpuso vado gen. ltn. v. vitkausko kandidatūra. 

9 

j. dobrovolskas, lietuviai kariai didžiojo tėvynės karo frontuose, p. 46. 

40 

k. preikšo 1942 m. gegužės 9 d. laiškas a. sniečkui, lya, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 36–37. 

07

308 


tų sąjungos tautų pavergėjais. sutelkusi savo gretose geriausius lietuvių tautos 

atstovus, divizija yra pasirengusi įvykdyti bet kokią užduotį. Lietuvos sovietinė 

vadovybė informuota, kad kreiptasi į sssR Gynybos liaudies komisaro pavaduotoją 

e. ščadenką ir Maskvos Karinės apygardos Karo Tarybą, kad jie tarpininkautų 

diviziją kuo greičiau pasiunčiant į frontą 41 . 

Raudonosios armijos Aprūpinimo komiteto pirmininko A. Mikojano 1942 

m. balandžio 14 d. įsakymu divizijai išimties tvarka pagerintas maitinimas (pagal 

sssR Gynybos Liaudies komisariato (GLK) įsakymo nr. 312 normą nr. 2). A. 

sniečkus ir M. Gedvilas 1942 m. gegužės 22 d. jam rašė, kad buvo manoma, jog 

divizija gegužės pabaigoje pajudės į frontą, tačiau „turbūt ji pasiliks vietoje dar 

kurį laiką iki liepos mėnesio“. A. sniečkus ir M. Gedvilas prašė A. Mikojano 

nepabloginti divizijos maitinimo normos (nepervesti į normą nr. 3), nes tai esą 

būtų netikslinga prieš išvykimą į frontą 42 . 

Taigi nėra aišku, kokios priežastys ir aplinkybės lėmė, kad lietuviškoji divizija 

1942 m. gegužę nebuvo pasiųsta į frontą, ten ji nepasiųsta ir liepos mėnesį 

(fronte ji atsidūrė tik 1943 m. vasario antroje pusėje). 

svarstant klausimą, kodėl sovietinė karinė vadovybė neskubėjo lietuviškos 

divizijos pasiųsti į frontą, įdomūs yra duomenys ir faktai, paminėti K. Preikšo 1942 

m. gegužės 26 d. laiške A. sniečkui. Jis rašė, kad gegužės 25 d. į diviziją jos apžiūrai 

buvo atvykęs Maskvos Karinės apygardos viršininkas Artemjevas. Per pasikalbėjimą 

Artemjevas iškėlė „divizijos išplėtimo“ – korpuso organizavimo klausimą. 

K. Preikšas atsakęs, jog vargu ar dabar iš lietuvių būtų galima sudaryti korpusą, tai 

esą bus galima padaryti (išvaduotoje) Lietuvoje. Artemjevas kalbėjo, kad korpusą 

būtų galima sudaryti iš latvių ir rusų, tačiau šią mintį K. Preikšas vertino skeptiškai. 

Jie kalbėjo ir apie dar vieną variantą: Kalinino fronte veikia buvusio lietuviškojo 

korpuso 179–oji šaulių divizija. nors joje lietuvių ir nėra, „savo pagrindu“ ji esanti 

iš Lietuvos. sujungus 16–ąją ir 179–ąją šaulių divizijas, „šį tą sukrapščius atsargos 

batalione“, anot K. Preikšo, gal ir būtų galima sudaryti, „taip sakant, lietuvišką 

korpusą“. Artemjevas tai palankiai priėmė 43 . 

sunku daryti kokius nors platesnius apibendrinimus iš šių faktų. Kaip ten 

41 

lya, f. 3377, ap. 58, b. 262, l. 1–2. 

42 

a. sniečkaus ir m. gedvilo 1942 m. gegužės 22 d. raštas sssr lkt biuro nariui a. mikojanui, 

lCva, f. r–754, ap. 13, b. 2, l.5. 

4 

k. preikšo 1942 m. gegužės 26 d. laiškas a. sniečkui, lya, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 61–63. savotiškai 

įdomias mintis k. preikšas savo laiške dėstė bendro lietuvių ir latvių korpuso sudarymo klausimu: jis 

buvo prieš tokio korpuso sudarymą, nes latviai esą „žiūri į mus iš viršaus“. jo nuomone, geriau jau pasilikti 

su viena divizija, negu turėti korpusą su latviais, ten pat, l. 63. tai rodo, kad sovietiniai lietuvos 

veikėjai maskvoje bijojo žymiai įtakingesnių latvių kolegų konkurencijos.



bebūtų, lietuviškoji divizija buvo komplektuojama toliau. 1942 m. gegužės pabaigoje 

Balachnoje pradėtas formuoti 2–asis atskirasis šaulių batalionas. 1942 

m. liepos pradžioje divizijoje iš viso buvo 12942 žmonės (1123 vyresniosios ir 

viduriniosios grandies vadai, 2145 jaunesnieji vadai, 9674 eiliniai kariai). 

sssR Liaudies gynybos komisaro pavaduotojo e. ščadenkos 1942 m. rugpjūčio 

7 d. direktyva nr. 14556 divizijos sudėtyje palikti 10 374 kariai, kiti perkelti 

į 2–ąjį atsargos šaulių batalioną ir į kitus Raudonosios armijos junginius. 

Apibendrinamieji duomenys apie 16 LšD organizacinę struktūrą, jos svarbiausių 

sudėtinių dalių – šaulių pulkų (šP) ir artilerijos pulko (AP) – formavimo 

eigą, vadovaujančio personalo (karininkų, politinių vadovų, karinių viršininkų) 

skaičių, nacionalinę sudėtį, ginkluotę pateikti lentelėse nr. 1–5. Iš lentelės 

nr. 1 matyti, kad jau 1942 m. kovo–balandžio mėnesiais karinei tarnybai tinkančių, 

evakuotų ir kitaip su Lietuva susijusių žmonių „resursai“ baigėsi, nuo tol divizija 

buvo baigiama komplektuoti kariais iš kitų Raudonosios armijos dalinių. 

Iš lentelėse pateikiamų duomenų matyti, kokią didelę lietuviškosios divizijos 

karių dalį sudarė žydai, ypač tarp eilinių karių dalį, daugiau kaip 40 proc. Taigi nacionaliniu 

aspektu diviziją tik sąlygiškai galima vadinti „lietuviška“. 16 LšD vadinta 

(ir tokia ji buvo iš tikrųjų) „pačia žydiškiausia“ Raudonosios armijos divizija. 

Reikia pastebėti, kad sovietiniai duomenys apie divizijos nacionalinę sudėtį 

buvo formalūs, juos reikia vertinti kritiškai, atsargiai. Joje buvo nemažai karių, 

ypač karininkų, kurie pagal savo asmens dokumentus buvo lietuviai, tačiau Lietuvoje 

nebuvo buvę, lietuviškai nemokėjo, buvo nutautėję, jų tarnyba lietuviškojoje 

divizijoje kėlė nemažų sunkumų 44 . 

44 k. preikšo 1942 m. liepos 9 d. laiškas a. sniečkui, ten pat, ap. 5, b. 46, l. 90. 

09

16 LšD komplektavimo eiga ir jos karių nacionalinė 

sudėtis 1942 m. vasario – balandžio mėn. 

310 


Lentelė N. 1. 

Data Lietuvių Žydų Rusų Kitų tautybių Iš viso 

1942 02 09 

02 13 

02 19 

02 24 

03 09 

03 15 

03 20 

03 25 

03 30 

04 05 

04 10 

04 20 

2 282 

2 331 

2 565 

2 793 

3 475 

3 588 

3 685 

3 741 

3 799 

3 752 

3 830 

3 923 

660 

1 188 

1 596 

1 850 

2 078 

2 210 

2 300 

2 348 

2 383 

2 452 

2 510 

2 556 

545 

572 

622 

660 

712 

751 

770 

785 

794 

796 

812 

1 436 

71 

87 

69 

78 

86 

99 

106 

108 

109 

110 

113 

214 

3558 

4178 

4852 

5381 

6351 

6648 

6861 

6982 

7085 

7110 

7265 

8129 

Lentelė sudaryta remiantis sssR Gynybos ministerijos centriniu archyvu, f. 1079, ap. 1, 

b. 4, l. 14–41. 

Lentelė Nr. 2. 

Karių skaičius 16 LšD šaulių ir artilerijos pulkuose 

1942 m. vasario – balandžio mėn. 

Data 156 ŠP 167 ŠP 249 ŠP 224 AP 

1942 02 09 

02 13 

02 19 

02 24 

03 04 

03 09 

03 15 

03 20 

03 25 

03 30 

04 05 

04 10 

04 15 

1 301 

1 413 

1 582 

1 584 

1 661 

1 698 

1 741 

1 750 

1 750 

1 751 

1 749 

1 744 

1 742 

870 

1 129 

1 118 

1 126 

1 178 

1 653 

1 609 

1 578 

1 509 

1 590 

1 643 

1 675 

1 728 

97 

112 

486 

1 037 

810 

806 

1 383 

1 541 

1 507 

1 586 

1 561 

1 550 

1 536 

387 

450 

438 

425 

578 

587 

584 

651 

706 

709 

704 

705 

735 

Lentelė sudaryta remiantis sssR Gynybos ministerijos centriniu archyvu, f. 1079, ap.1, 

b. 4, l. 14–38.




16 LšD organizacinė struktūra ir jos dalių ir dalinių sukomplektavimas 

1942 m. balandžio 10 d. duomenimis 

Pavadinimas Etatai Buvo karių 

Divizijos štabas 

156 šP 

167 šP 

249 šP 

224 AP 

78 tiekimo automobilių kuopa 

39 ryšių batalionas 

148 štabo (zenitinė) baterija 

18 motorizuota žvalgų kuopa 

181 minosvaidžių batalionas 

282 prieštankinis batalionas 

93 pionierių batalionas 

80 medicinos sanitarijos batalionas 

23 priešcheminės gynybos kuopa 

62 karo lauko kepykla 

965 Veterinarijos ligoninė 

Karantinas (neišskirstyti kariai) 

198 (178) 

138 (93) 

185 (178) 

68 (62) 

121 (112) 

213 (200) 

151 (241) 

241 (228) 

113 (103) 

58 (54) 

102 (96) 

12 (11) 

Lentelė sudaryta remiantis sssR Gynybos ministerijos centriniu archyvu, f. 1079, ap. 1, 

b. 4, l. 56. 


182 

193 

176 

65 

104 

202 

113 

167 

104 

28 

26 

7 

166 

16 LšD įvairios grandies vadų, politinių vadovų, viršininkų ir eilinių 

nacionalinė sudėtis (1942 m. balandžio 15 d. duomenimis) 

Karių kategorijos Lietuviai Rusai Žydai Kitų tautybių 

Vyriausieji vadai 

Vyriausieji politiniai vadovai 

Vyriausieji viršininkai 

2 

1 

1 

Vyresnieji vadai 

28 

1 1 

4 

Vyresnieji politiniai vadovai 

19 

1 1 

2 

Vyresnieji viršininkai 

27 11 22 

5 

Viduriniosios grandies vadai 186 47 31 

12 

Politiniai vadovai 

109 24 35 

– 

Viršininkai 

51 44 17 

23 

Jaunesnieji vadai 

732 95 93 

6 

eiliniai 

2713 603 2307 

62 

Iš viso 

3869 826 2507 

114 

Lentelė sudaryta remiantis sssR Gynybos ministerijos centriniu archyvu, f. 1079, ap. 1, b. 4, l. 38. 

311 

– 

– 

– 

– 

– 

– 

– 

– 

–

16 LšD ginkluotė (1942 m. balandžio 20 d. duomenimis) 

Eil. Nr. Ginklų rūšys Skaičius 

1. 

2. 

3. 

4. 

5. 

6. 

7. 

8. 

9. 

10. 

11. 

12. 

13. 

14. 

šautuvai ir karabinai 

Automatiniai ir snaiperių šautuvai 

Pistoletai ir revolveriai 

Pistoletai kulkosvaidžiai PPš 

Rankiniai kulkosvaidžiai 

sunkieji kulkosvaidžiai 

Prieštankiniai šautuvai 

signaliniai pistoletai 

Minosvaidžiai 50 mm 



Pabūklai 45 mm 

Pabūklai 76 mm 

Haubicos 122 mm 

312 


9 940 

80 

405 

8 

10 

15 

281 

150 

76 

76 

18 

30 

34 

12 

Lentelė Nr. 5 

Lentelė sudaryta remiantis sssR Gynybos ministerijos centriniu archyvu, f. 1079, ap. 

1, b. 4, l. 41. 

nuo 1942 m. kovo 13 d. 16 LšD dislokavosi Gorkio srityje: divizijos vadovybė 

ir specialiosios dalys – Balachnoje, šaulių pulkai – Pravdinsko, Gorodeco, 

Gidrotorfo gyvenvietėse. 

1942 m. rugpjūčio 15 d. divizija perdislokuota į Tulos sritį, Jasnaja Poliana, spalio 

20 d. – į patį Tulos miestą, gruodžio 27 d. – į Černės miestelio sukmanovo kaimo apylinkes 

(čia divizija įjungta į Briansko fronto kariuomenės operatyvinės grupės sudėtį). 

1943 m. sausio 19 d. divizija įjungta į 2–osios tankų brigados sudėtį ir perkelta 

į Glebovo kaimo Polevyje Lokotcy (10 km. į šiaurę nuo Rossošnoje) apylinkes. 

1943 m. vasario 14 d. 16 LšD išskirta iš 2–osios tankų armijos sudėties 

ir perkelta į Briansko fronto vado rezervą. Vasario 17 d. divizija gavo įsakymą 

įsijungti į 48–osios armijos sudėtį 45 . 

1943 m. vasarį divizija buvo gavusi įsakymą vykti į Kalinino frontą ir net 

buvo visiškai tam pasirengusi – sutalpinta vagonuose. Tačiau netikėtai buvo gau- 

45 j. dobrovolskas, lietuviai kariai didžiojo tėvynės karo frontuose, p.60; 16 lšd vadovybės 1943 m. 

balandžio 16 d raportas 48–osios armijos štabo karinės parengties skyriaus viršininkui, lya, f. 3377, 

ap. 58, b. 262, l. 45–46.



tas įsakymas išvykti į Briansko frontą, į generolo P. Romanenkos vadovaujamą 

šio fronto kariuomenės 48–ąją armiją 46 . 

Taigi ilgą laiką formuota 16 LšD buvo laikoma rezerve, kilnota iš armijos į 

armiją, jos neskubėta mesti į mūšius. Kodėl? Turint galvoje K. Preikšo išdėstytus 

faktus, galbūt kariniais ir politiniais sumetimais puoselėti planai suformuoti 

dar didesnį lietuvišką junginį – korpusą. Tačiau galima kelti ir visai kitokio pobūdžio 

klausimą – galbūt daug kartų diviziją tikrinusios komisijos matė jos kovinės 

parengties nemažų trūkumų ir spragų, kita vertus, atsižvelgiant į divizijos nacionalinę 

sudėtį, karių politines ir moralines nuotaikas, ja ne visiškai pasitikėta. 

R. šarmaitis savo dienoraštyje 1942 m. spalio pabaigoje pažymėjo, kad iš Maskvos 

atvažiavę tikrintojai generolai divizijos pasirengimą vertino „visiškai gerai“, 

o vienas iš jų netgi pasakęs, kad jis dar nematęs taip gerai pasiruošusios divizijos. 

Tačiau R. šarmaitis pažymėjo ir „kontrrevoliucines nuotaikas“ divizijoje: vienas seržantas 

esą ruošęsis sušaudyti savo vadus ir pabėgti pas vokiečius, kitas karys mėginęs 

kompromituoti komjaunuolius, pasitaikę ir dezertyrų. Jis pateikė įdomų faktą: 

pasirodžius vokiečių lėktuvams, kažkas šaudė raketomis, esą dar neaišku, ar tai daro 

lietuviškosios divizijos kariai, ar vokiečių agentai iš vietinių gyventojų 47 . 

Vargu ar realiai galima kalbėti apie gerą 16 LšD karinį pasirengimą. J. 

Dobrovolskas apie jį pateikia prieštaringus apibendrinamus duomenis: šaudymų 

pratimai, taktikos užsiėmimai ir pratybos parodė, kad divizijos karių absoliuti 

dauguma buvo gerai pasiruošusi mūšiams, tačiau nurodo, kad 1942 m. pabaigoje 

divizijoje buvo (tik ) 1458 kariai, kurie buvo dalyvavę kovose fronte, 36 proc. 

karių (eilinių – 42,8 proc.) buvo apskritai netarnavę kariuomenėje, 86,3 proc. 

karių, prieš siunčiant juos į frontą, reikėjo specialiai parengti 48 . 

Apie vieną divizijos karinės parengties patikrinimą, kurį 1942 m. gegužės 

25 d. vykdė minėtasis Maskvos Karinės apygardos viršininkas Artemjevas, 

laiške A. sniečkui rašė K. Preikšas. Jis pažymėjo, kad divizijoje rasta nemažai 

trūkumų: geriau įvertinti tik jos karių gynybos pratimai, puolimas įvertintas „nekaip“ 

(šį žodį K. Preikšas pavartojo keletą kartų): kariai blogai atliko perbėgimų 

pratimus, nemokėjo prisitaikyti prie vietovės (maskuotis?), „nekaip“ mokėjo 

šliaužti, pulti kautynių rikiuote, „nekaip“ mėtė granatas į taikinius, „nekaip“ pasirodė 

surengtame parade. Jo manymu, divizijos dalys pasirodė blogiau, negu iš 

tikrųjų sugeba 49 . 

46 

lya, f. 17541, ap. 1, b. 13, l. 272. 

47 

r. šarmaičio dienoraštis, ten pat, f. 17635, ap. 1, b. 12, l. 28. 

48 

j. dobrovolskas, lietuviai kariai didžiojo tėvynės karo frontuose, p. 50, 59. 

49 k. preikšo 1942 m. gegužės 26 d. laiškas a. sniečkui, lya, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 59–60. 

313

314 


nors iki 1943 m. vasario (kai divizija stojo į pirmąjį mūšį) padėtis pagerėjo, 

buvo stengiamasi pašalinti išaiškintus trūkumus, vis dėlto divizijos karių 

karinis profesionalus parengimas dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių priežasčių 

išliko menkas. Iš pradžių apmokomiems kariams trūko avalynės, todėl apie 800 

karių buvo apmokomi kareivinėse 50 , vėliau praktinių pratybų su ginklais ir kt. 

Karinė parengtis, be abejo, buvo svarbiausias, esminis dalykas, nulėmęs divizijos 

karinės veiklos rezultatus, tačiau ne mažiau svarbūs buvo politiniai, moraliniai, 

psichologiniai, o atsižvelgiant į tai, kad divizija buvo daugiatautė, – ir 

tautinių santykių klausimai. Visa tai lėmė divizijos karių nuotaikas ir būseną. 

16 LŠD išvyksta į frontą, 1942 m. rugpjūtis. 

Pasitraukusių į sovietų sąjungą ir patekusių į diviziją lietuvių ir žydų santykiai 

nebuvo blogi, tačiau archyvinėje medžiagoje galima rasti užfiksuotų atskirų lietuvių 

antisemitizmo faktų: „sistemingai šmeižė žydus“, „skatino nacionalinę neapykantą 

žydams“ ir pan. Žydai „šmeiždavo“ Lietuvos ssR vyriausybę, pareikšdavo apie 

nenorą tarnauti lietuviškoje divizijoje, jiems esą geresni lentų daliniai ir kt. 51 

sovietmečiu divizijos stiprybės šaltiniai, ją vieniję ir konsolidavę veiksniai 

buvo įvardijami jos karių priklausymas partijai (prieš išvykstant į frontą kas trečias 

karys buvo komunistas ar komjaunuolis), socialinė sudėtis (daugiau kaip pusė 

divizijos karių buvo darbininkų klasės atstovai), net ir divizijos daugiatautiškumas 

50 

lietuvos kp(b) Ck biuro 1942 m. vasario 17 d. nutarimas „apie 16 lšd formavimo eigą“, ten pat, 

f. 3377, ap. 58, b. 836, l. 16. 

51 

ten pat, f. 1771, ap. 6, b. 91, l. 7–8; ap. 5, b. 55, l. 37.



(joje buvo daugiau kaip 30 tautybių karių) 52 . Pabrėžiama karių ištikimybė komunistų 

partijai ir jos deklaruojamiems kovos idealams, „tarybinis patriotizmas“, internacionalizmas, 

„tautų draugystė“, neapykanta priešui ir kt. Iš tikrųjų kai kurie 

šie veiksniai buvo mažareikšmiai, prieštaringi savo poveikiu ar net lėmė divizijos, 

kaip kovinio vieneto, politinį ir moralinį silpnumą, pažeidžiamumą, nestabilumą, 

politinį tarpusavio ir sovietinės vadovybės nepasitikėjimą ir kt. 

Divizijos karių politinei moralinei būsenai, ypač antisovietinėms nuotaikoms, 

stebėti ir kontroliuoti sukurtas plačiai išsišakojęs, didelius įgaliojimus turėjęs politinis 

ir represinis aparatas. Divizijoje veikė Ypatingasis skyrius (viršininkas plk. 

J. Bartašiūnas), Karo tribunolas ( pirmininkas K. stasiulis, karinis prokuroras M. 

Mickevičius), vėliau, 1943 m., divizijoje įsteigtas „smeršo“ kontržvalgybos skyrius 

(viršininkas pplk. J. Čebelis). „smeršas“ kiekviename dalinyje turėjo savo 

įgaliotinius – etatinius karininkus, apsaugos būrį 53 . (Divizijos Ypatingasis skyrius 

apie jos karius surinko gausią kompromituojamo pobūdžio medžiagą, kurios detalesnė 

analizė galėtų būti atskiro specialaus tyrimo objektas.) 

16 LšD sudarė į sovietų sąjungą evakavęsi Lietuvos gyventojai (jų buvo 

dauguma) ir pačios sovietų sąjungos gyventojai. nekalbant apie ne savo noru 

(prievarta) į sovietų sąjungą evakuotus ir į diviziją mobilizuotus žmones, šias 

abi žmonių kategorijas stipriau ar silpniau vienijo simpatijos sovietų sąjungai, 

sovietų valdžiai, komunizmo idėjoms, ryžtas kovoti su okupantais vokiečiais. 

Gen. ltn. V. Vitkauskas ragino sovietinės Lietuvos vadovus pasitikėti pasitraukusiais 

29–ojo teritorinio korpuso kariais, nes, anot jo, „kas buvo priešingas Tarybų 

Lietuvai ar norėjo išsaugoti savo kailį, turėjo progų pasišalinti ir pasišalino“ 54 . 

Vis dėlto šios dvi divizijos žmonių kategorijos buvo subrendusios skirtingomis 

istorinėmis sąlygomis, skirtingo identiteto. Pasitraukę Lietuvos gyventojai sovietų 

sąjungoje vis dėlto buvo svetimšaliai, kurių daugumai buvo nelengva prisitaikyti 

prie sunkios sovietinės karo metų tikrovės. 

Galima konstatuoti gana dažną ir būdingą politinį reiškinį: daugelio pasitraukusių 

Lietuvos žmonių (lietuvių ir žydų), net ir komunistų, buvusių sovietų 

valdžios Lietuvoje 1940–1941 m. aktyvistų, nKVD pareigūnų pasaulėžiūroje 

įvyko lūžis. Iš arti pažinę sovietų sąjungos konkrečias gyvenimo realijas, jie 

nusivylė šia šalimi, sovietine santvarka ir išpažintomis komunistinėmis idėjomis, 

52 

j. dobrovolskas, lietuviai kariai didžiojo tėvynės karo frontuose, p. 49, 50, 54. 

5 

k. varašinskas, lietuvos kariuomenės katastrofa, politika: visuomenės ir politikos žurnalas, 1990, 

nr. 4, p. 21. 

54 

gen. ltn. v. vitkausko 1941 m. lapkričio 19 d. laiškas lietuvos kp(b) Centro komitetui ir lietuvos 

ssr liaudies komisarų tarybai, lya, f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 106. 

315

316 


gailėjosi pasitraukę į sovietų sąjungą, nenorėjo kariauti, prasitardavo apie ketinimus 

progai pasitaikius perbėgti pas vokiečius, kritikavo sovietinės santvarkos 

negeroves ir kt. 55 

Kartais į sovietų sąjungą pasitraukusius Lietuvos gyventojus buvo žvelgiama 

kaip į „smulkiaburžuazinės“ ideologijos skleidėjus 56 . 

Tikrą politinę padėtį divizijoje atspindi archyvinių šaltinių medžiaga apie dezertyravusius 

karius. K. Preikšas 1942 m. kovo 31 d. laiške A. sniečkui rašė apie 

„naują nemalonų“ įvykį divizijoje: iš 167 šP dezertyravo Joselis nachimavičius, 

fotografas iš šiaulių, kitame, gegužės 9 d., laiške dezertyravimą iš divizijos jis vadino 

„nesiliaujančiu blogiu“: dezertyrų jau 21 (iš jų 15 Lietuvos ssR piliečiai) 57 . 

1942 m. spalio 30 d. „Lietuvos ssR piliečių dezertyrų ir 16–osios lietuviškosios 

šaulių divizijos Karo tribunolo nuteistųjų sąraše“ – 118 kariai. Kitame, – iki 1942 m. 

spalio pabaigos Karo tribunolo „realiai nuteistų karių“ sąraše, – 72 žmonės 58 . 

Per 1943 m. pirmąjį pusmetį iš 16 LšD dezertyravo apie 40 karių 59 . 

Divizijos karių politines nuotaikas ir padėtį divizijoje atspindi ne tik dezertyrų, 

įvairiomis bausmėmis nubaustųjų sąrašai. Divizijos „Ypatingasis skyrius“ 

ir jo padaliniai prevenciškai sudarinėjo „politiškai nepatikimų“, „karių, kuriuos 

reikia pašalinti“, ir kitaip pavadintus sąrašus. „156 šP jaunesniųjų vadų ir eilinių, 

kuriuos reikia pašalinti, sąraše“, sudarytame 1942 m. rugpjūčio 9 d., įrašytos 29 

karių pavardės, 1942 m. (tikslesnė data nenurodyta) 224 AP karių, kuriuos reikia 

pašalinti sąraše – 14 pavardžių. Iš 148–osios atskirosios zenitinės artilerijos 

55 

apie tai galima pateikti daugybę pavyzdžių, kai kurie jų labai „pikantiški“. antai joniškėlio partorgas 

adomas jurėnas (g. 1910 m.) labai nusivylęs tuo, ką pamatė sovietų sąjungoje kalbėjo: „dabar rusai 

mūsų jau daugiau neapgaus. mes pamatėme, kas dedasi „tarybiniame rojuje“. nėra dėl ko mums kariauti“, 

lya, f.1771, ap. 5, b. 56, l. 59; Buvę šakių apskrities aukšti sovietų valdžios pareigūnai „šmeižė“ 

sovietinę santvarką ir komunistų partiją, kuri juos lietuvoje apgaudinėjo. sovietų sąjungoje komunistų 

partija mirusi – seni bolševikai sušaudyti, o šeimininkauja žulikai ir karjeristai. vienas buvęs Tiesos. 

laikraščio žurnalistas neva kalbėjęs, kad geriau sėdėti „fašistiniame /lietuvos/ kalėjime“ negu dirbti 

sovietų sąjungoje, ten pat, b. 55, l. 19. vienas 167–ojo šp karys 1942 m. po j. paleckio politinės paskaitos 

divizijoje psreiškė, kad netiesa, jog vokiečiai dabar persekioja lietuvius, tiesa tai, kad j. paleckis 

/1941 m./ lietuvius trėmė į sibirą, ten pat, ap.5, b. 56, l. 50. galima pateikti divizijos karių (lietuvių 

ir žydų), buvusių komunistų, komunistinio („revoliucinio“) pogrindžio dalyvių daugybę pasisakymų, 

kritikuojančių įvairias gyvenimo sovietų sąjungoje (ypač kolchozinės santvarkos) negeroves. 

56 

antai iš raudonosios armijos vyriausiosios politinės valdybos atvykęs pranešėjas 156–ojo šp politinių 

vadovų susirinkime 1942 m. liepą nurodydamas politinio darbo divizijoje trūkumus pareiškė, kad 

ne tik divizijos politiniai vadovai, bet net ir kai kurie lietuvos kp(b) Ck sekretoriai dar nėra atsikratę 

„smulkiaburžuazinės“ galvosenos, žr.: v. niunkos 1942 m. liepos 10 d. laiškas a. sniečkui „apie kai 

kuriuos faktus, patirtus lankant diviziją“, lya, f. 1771, ap. 5, b. 55, l. 33. 

57 

k. preikšo 1942 m. kovo 31 d.ir gegužės 9 d. laiškai a. sniečkui, ten pat, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 9, 38. 

58 

ten pat, b. 57, l. 14–17, 20–21. 

59 

16 lšd dezertyrų per 1943 m. pirmąjį pusmetį sąrašas, ten pat, ap. 6, b. 91, l. 10–11.



baterijos, kaip politiškai nepatikimi, pašalinti 7 kariai. Ypač „politiškai nepatikimas“ 

buvo 2–asis atsargos batalionas, nepatikimų karių sąraše net 128 pavardės 

(iki 1943 m. pabaigos iš jo dezertyravo apie 30 karių) 60 . 

Visuose šiuose sąrašuose vyrauja lietuviai, tačiau yra ir žydų karių. 

sunku apibendrintai vertinti pateiktus duomenis apie dezertyravimo iš 16 

LšD mastą, jos karių politines nuotaikas ir padėtį. Tam reiktų palyginamojo pobūdžio 

duomenų šiais aspektais kituose Raudonosios armijos junginiuose. Tačiau 

galima daryti prielaidą, kad sovietinė politinė ir karinė vadovybė divizijos 

nelaikė politiškai patikimu, kovingu nacionaliniu junginiu. Įdomu pažymėti, kad 

KGB organai kaip antisovietinius gandus fiksavo kalbas apie tai, kad „draugas 

stalinas neduoda leidimo Lietuvos divizijai vykti į frontą“ 61 . 

Matyt, tai buvo viena iš priežasčių, kad jokia kita suformuota Raudonosios 

armijos divizija karo meto sąlygomis taip ilgai nebuvo siunčiama į frontą. 

1943 m. vasarį 16 LšD pagaliau gavo įsakymą iki vasario 19 d. ryto susitelkti 

Rusijos oriolo srities Pokrovskojės rajono Aleksejevkos, zolotoj Rogo, 

Troicko, Protasovo kaimų apylinkėse. Čia 16 LšD pagaliau stojo į „Didžiojo 

Tėvynės karo“ karo mūšius. 

Lietuviškosios divizijos įsijungimo į mūšius, kaip istorinio įvykio, jos kovos 

„krikšto“, be abejo, sėkmingo, laukė sovietiniai Lietuvos vadovai, dauguma 

divizijos karių. nors divizijos formavimas buvo susijęs su įvairiais sunkumais ir 

problemomis, nuotaikos joje tuo metu turėjo būti džiaugsmingos. Raudonoji armija 

ir visa „tarybinė liaudis“ gyveno 1943 m. vasario pradžioje prie stalingrado 

pasiektos istorinės pergalės euforija. Divizijos žygį fronto link lydėjo įvairios 

propagandinės akcijos. Iš Tulos ją išlydėjo Lietuvos komunistų partijos ir sovietinės 

vyriausybės atstovai, Tulos „darbo žmonės“, šio Rusijos miesto visuomeninių 

organizacijų atstovai, A. sniečkus įteikė divizijai Raudonąją vėliavą ir kt. 

Paminėtina ir dar viena politinio propagandinio pobūdžio akcija. 1943 m. 

vasario pradžioje LšD vadas gen mjr. f. Žemaitis siūlė divizijos pulkams suteikti 

lietuviškus pavadinimus: 156–ąjį šaulių pulką pavadinti „156 Žalgirio šaulių 

pulku“, 167–ąjį šP – Vilniaus, 249–ąjį šP – Žemaičių, 224–ąjį artilerijos pulką 

– Kauno pulku. savotiškai įdomiai jis motyvavo Žemaičių pulko pavadinimo 

politinį tikslingumą: Žemaitija – tai Lietuvos regionas prie Baltijos jūros ir Rytų 

Prūsijos, žemaičiai šimtmečius atlaikė vokiečių šunų–riterių veržimąsi ir gynė 

lietuvių tautos vientisumą, jie išaugino daug „liaudies didvyrių“, kurie išaukš- 

60 ten pat, ap. 5, b. 56, l. 68–69, 28–30, 97, 87–89; ap. 6, b. 91, l. 1–5. 

61 ten pat, f. 1, ap. 1, b. 47, l. 22. 

317

318 


tinti liaudies padavimuose ir dainose, 1905–1917 m. nemažai žemaičių kovojo 

su Rusijos carizmu, Pilietinio karo metais veikė Raudonosios armijos Žemaičių 

pulkas /jam f. Žemaitis vadovavo– R. z./, kuris kovėsi su vokiečių okupantais 

ir lietuvių buržuaziniais nacionalistais 62 . Tačiau lietuviški pavadinimai divizijos 

pulkams nebuvo suteikti. 

16 LŠD mūšiai prie Aleksejevkos 1943 m. 

vasario 21 d. – kovo 22 d.: tragiškų įvykių kronika 

Taigi gauti pirmąjį kovos krikštą ir pradėti savo kovos kelią 16 LšD buvo 

lemta ne Lietuvos teritorijos prieigose, kaip karo pradžioje planavo A. sniečkus, 

o toli nuo Lietuvos, Rusijos pietuose, oriolo srityje, Briansko fronto 48–osios 

armijos sudėtyje. Tačiau tai buvo svarbus ir garbingas Rytų fronto baras: Raudonoji 

armija po istorinės pergalės prie stalingrado stūmė vokiečius į vakarus, 

tačiau 1943 m. vasario antroje pusėje jos puolimas ėmė strigti, karo veiksmų 

situacija komplikuotis. Atrodytų, kad ne tik sovietiniai Lietuvos vadovai, bet ir 

sssR karinė vadovybė iš ilgai komplektuotos, mūšiuose dar nedalyvavusios, 

taigi šviežios, neišvargintos divizijos tikėjosi sėkmingų puolamųjų veiksmų. 

fronto bare, kuriame divizijai teko pulti, gynėsi vermachto /17–osios armijos–?/ 

45–osios divizijos likučiai, aviadesantinės divizijos 101–ojo pulko ir 501–ojo 

minosvaidžių pulko daliniai 63 . 

Deja, 16 LšD puolamieji mūšiai 1943 m. vasarį – kovą prie Aleksejevkos 

kariniu požiūriu buvo beviltiškai nesėkmingi. Per mėnesį trukusius mūšius divizija 

juos baigė ten, kur buvo pradėjusi, praktiškai nė žingsnio nepasistūmėjusi 

į priekį, tačiau patyrusi didžiulių žmonių aukų, ginkluotės ir kito karinio turto 

nuostolių. Tokius jos kovinės veiklos rezultatus galima vertinti kaip tikrą karinę 

katastrofą ir mūšiuose dalyvavusių žmonių tragediją. šią tragediją gilino ir pratęsė 

divizijos karių karinę garbę ir žmogiškąjį orumą žeminanti savųjų – Raudonosios 

armijos vadovybės aštri, neigiama, žeidžianti reakcija į nesėkmingus 

62 ten pat, f. 3377, ap.58, b. 262, l.3; įdomu pažymėti, kad k. preikšui nelabai patiko „kauno“ ir ypač 

„žemaičių“ pavadinimų suteikimas divizijos pulkams, jo nuomone, „senovėje“ žemaičiai atkakliai kovojo 

su vokiečiais, bet vėliau jie „niekuo nepasižymėjo“. 249 šp jis siūlė pavadinti „249 saulės šaulių 

pulku“ (1236 m. įvykusio saulės mūšio „garbei“). tačiau k. preikšas nežinojo, kaip šiuo atveju į rusų 

k. versti žodį „saulė“: vertinys „sauleskij polk“ buvo neaiškus, nevykusiai asocijavosi su „solnečnyj 

polk“ („saulėto pulko“) pavadinimu. jis pažymėjo, kad šį pulką siūlyta pavadinti „margirio“ pulku, 

žr.: lya, f. 1771, ap. 6, b. 47, l.83. 

63 j. dobrovolskas, lietuviai kariai didžiojo tėvynės karo frontuose, p. 61.



mūšių rezultatus, atrodytų, nepelnyta, neadekvati divizijos karių „kaltei“ dėl to, 

kas įvyko, kritika ir vertinimas. 

sovietinėje istoriografijoje lietuviškosios divizijos mūšių prie Aleksejevkos 

eiga, tikrieji rezultatai, priežastys ir aplinkybės iš esmės liko nutylėti, į šiuos 

dalykus nebuvo gilinamasi, jie paminėti tik bendromis, trafaretinėmis frazėmis, 

dažnai iškreiptai, pagražintai. Todėl remdamiesi oficialiais divizijos kovos veiksmų 

dokumentais pabandykime divizijos mūšių prie Aleksejevkos eigą, įvykius 

ir faktus atskleisti nuosekliai chronologiškai, pažvelgti į divizijos patirtos nesėkmės 

tikrąsias priežastis ir aplinkybes. 

1943 m. vasario 18 d. 48–osios armijos vadas išsikvietė gen. mjr. f. Žemaitį 

ir jam iškėlė tokią kovos užduotį: 16 LšD kartu su priskirtomis dalimis (543 

prieštankiniu pulku, 1007 lengvuoju artilerijos pulku, 324 reaktyvinių minosvaidžių 

(„Katiušų“) daliniu iki vasario 19 d. ryto susitelkti Aleksejevkos, zolotoj 

Rog, Troickio, Protasovo kaimų apylinkėse. 

Vykdydamas gautą armijos vado įsakymą ir vadovaudamasis gauta iš jo 

informacija apie padėtį kovos veiksmų rajone (apie tai, kad „priešas sumuštas 

ankstesniuose mūšiuose ir priešinasi tik atskiruose pasipriešinimo punktuose“), 

divizijos vadas įsakė į puolimo susitelkimo rajoną žygiuoti dviem maršrutais: 

167 šP iki vasario 19 d. 7.00 val. ryto susitelkti Aleksejevkos kaimo šiaurinėje ir 

vidurinėje dalyje, 156 šP – Protasovo ir Troickio apylinkėse, 249 šP – Aleksejevkos 

pietinėje dalyje ir zolotoj Rog apylinkėse. 

Kaip matyti iš divizijos kovos veiksmų žurnalo, toks įsakymas nebuvo realus, 

divizijos pulkai ir kiti daliniai nesugebėjo laiku pasiekti nurodytų susitelkimo 

rajonų, ypač vėlavo 156 ir 167 šP. nebuvo kelių, žmonės ir arkliai pavargo, 

teko sustoti poilsio, žmonėms ir arkliams nebuvo maisto ir pašarų. naktį divizijos 

kolonoms judėti į priekį trukdė sniege įstrigusios automobilių kolonos ir 

pūga. Visas transportas, divizijos, jai priskirta sustiprinimo artilerija dėl gilaus 

sniego (pusnynų) ir degalų stokos atsiliko. Divizijos maršas nuo Pokrovskojės 

iki Aleksejevkos vyko giedrą /vasario 19/ dieną. Divizijos kolonos judėjimą visą 

dieną stebėjo ir apšaudė vokiečių žvalgybinis lėktuvas, tačiau nuostolių nebuvo. 

Tuo tarpu iš 48–osios armijos štabo buvo gaunami įsakymai, tačiau jie 

buvo nevykdomi: vasario 18 d. vėlai vakare atėjo įsakymas iki vasario 19 d. 

12.00 val. išskleisti vieną pulką puolimui kartu su 143 ir 6 gvardijos šaulių divizijomis; 

divizijai kartu su priskirtomis dalimis įsakyta iki vasario 20 d. 1.00 val. 

būti pasiruošusioms zmijevkos ruože pulti bendra oriolo kryptimi. Vasario 19 d. 

rytą divizijai įsakyta „dienos metu toliau Aleksejevkos nesirodyti“, į mūšį stoti 

tik vokiečiams priartėjus prie Aleksejevkos, kautis „vienu pulku ir technika“. 

319

20 


Vasario 19 d. 16.00 val. 167 šP buvo Protasovo, 156 šP – zubkovo apylinkėse, 

249 šP dėl žmonių ir arklių nuovargio buvo dar toliau atsilikęs. Divizija tuo 

laiku užėmė Protasovo, Ivanovkos, zubkovo ruožą. Vasario 19 d. divizijoje jokių 

vykių nebuvo: rinkosi atsilikusios gurguolės ir padaliniai. 

Vasario 20 d. auštant vokiečių aviacija bombordavo 167 šP pozicijas. 1 

karys žuvo, 2 buvo sužeisti 64 . 

Tuo laiku apie priešą buvo žinoma tai, kad jis ginasi stolbeckoje – nižniaja 

sergejevka – nagornyj – choroševskyj – Volnyj Trud – stepnaja Dačia ruože. 

Divizijos puolimo ruožo flanguose Jemeljanovkoje ir choroševskyje buvo du 

gerai įtvirtinti vokiečių atramos mazgai, iš jų buvo galima gerai stebėti ir apšaudyti 

visą puolimo ruožą. Buvo įžvelgiamas pavojus, kad įsiveržus į vokiečių 

gynybos gilumą, šie iš jų gali lengvai atkirsti puolančiuosius nuo užnugario. 

Divizijos kaimynai (dešiniajame sparne – 143 šD, kairiajame 6 gvardijos 

šD) buvo negausūs, išsekinti ankstesnių mūšių, jie vykdyti aktyvių puolamųjų 

mūšių buvo nepajėgūs. 

Todėl, kaip tvirtinama 16 LšD kovos veiksmų žurnale, divizijos vadas gen. 

mjr. f. Žemaitis prašė 48–osios armijos vado pakeisti divizijos puolimo ruožą: vietoj 

pagrindinės puolimo krypties nagornas – Borisovka leisti pulti nataljino – Jegorjevkos 

kryptimi, pirmiausiai likviduoti choroševskio pasipriešinimo mazgą, 

kad toliau puolant nebūtų pavojaus bent vienam divizijos sparnui. Į tokį divizijos 

vado pasiūlymą 48–osios armijos vadas atsakė: „Vykdykite gautą įsakymą“ 65 . 

o 48–osios armijos vado žodinis įsakymas, duotas vasario 20 d. naktį, buvo 

toks: 16 LšD iki vasario 20 d. 24.00 val. pakeisti 143 šD 800–ojo šP dalinius 

ir 6 gvardijos šD ir būti pasiruošus pulti zmijevkos geležinkelio stoties bendra 

kryptimi ruože dešinėje Jemeljanovka – kairėje choroševskis, Bogorodickoje, 

Kuračevo. Dienos užduotis – užimti zmijevką. Puolime turėjo dalyvauti ir minėtų 

kaimyninių divizijų dalys. 

Divizijos vado sprendimu pirmajame ešelone turujo pulti 167 ir 156 šP, skiriamoji 

riba tarp jų aukštuma 250.2. 249 šP turėjo pulti antrajame ešelone paskui 

156 šP, šie divizijos pulkai kartu su 6 gvardijos šD užimti choroševskį. 

Vasario 21 d. naktį iki 5.00 val. siaučiant pūgai ir esant labai blogam matomumui 

divizijos 167 ir 156 šP pakeitė 800–ąjį šP ir 6–osios gvardijos šaulių divizijos kai 

kuriuos padalinius. 249 šP susitelkė į šiaurę ir šiaurės vakarus nuo Aleksejevkos. 

64 Čia (ir toliau) remiamasi duomenimis, pateiktais dokumente „išrašas iš 16 lšd kovos veiksmų 

1943 m. vasario 20 – kovo 19 d. laikotarpiu žurnalo“, lya, f. 1771, ap. 6, b. 180, l. 2–4. tačiau šiame 

dokumente divizijos kovos nuosekliai aprašomas tik iki kovo 1 d. 

65 ten pat, l. 4–5.



Vasario 21 d. ankstyvą rytą 6.00 val. 48–osios armijos vadas žodžiu įsakė 

būti pasiruošus puolimui 10 val. Divizijos vadas 7.10 val. papildomai patikslinino 

puolimo užduotis: pulkams užėmus stepanovkos, Borisovkos, Krasnyj Majak, 

Bogorodickoje, choroševskio gyvenvietes, įsitvirtinti ir būti pasiruošusiems 

atremti vokiečių kontratakas. 

Tuo tarpu 224 AP vasario 20 d. vakare iš susitelkimo rajono Judinkos, Muchorovo 

rajone, per pūgą ir gilų sniegą pajudėjo link Aleksejevkos, pulko pirmieji 

artileristai jos apylinkėse pasirodė tik vasario 21 d. apie 10.00 val. (kai turėjo 

prasidėti divizijos puolimas). Iš jų pranešimų paaiškėjo, kad artilerijos divizionas 

dar už 10 km. iki Aleksejevkos, jis judėjo į priekį labai sunkiai, o haubicų baterija 

dėl degalų trūkumo dar labiau buvo atsilikusi ir stovėjo vietoje. Matyt, dėl šios 

priežasties 48–osios armijos vadas puolimo pradžią nukėlė į antrąją dienos pusę. 

šaulių pulkams įsakyta įsitvirtinti užimamose pozicijose, vykdyti kovinę žvalgybą 

(167 šP – iki dviejų sustiprintų kuopų, 156 šP – sustiprinto būrio jėgomis) siekiant 

nustatyti priešo ugnies taškus ir paimti priešo karo belaisvių. 

167 šP žvalgybos būrys prie nagorno kaimo priartėjo per 200–500 metrų ir 

buvo vokiečių minosvaidžiais ir kulkosvaidžiais apšaudytas iš nagorno, Jameljanovkos, 

choroševskio rajonų. Mūšis truko keletą valandų ir nebuvo sėkmingas, 

būrys patyrė didelių nuostolių ir buvo priverstas trauktis į išeities pozicijas. 156 šP 

žvalgybos būrį vokiečiai stipriai apšaudė iš aukštumos 242.7 ir choroševskio. 

Iš vasario 21 d. žvalgybos mūšių rezultatų darytos, atrodytų, teisingos išvados: 

jose pažymėta, kad Jemeljanovka ir sergejevka yra pavojingi priešo pasipriešinimo 

mazgai divizijos dešiniajame sparne, gilus sniegas apsunkina puolančių karių 

judėjimą į priekį, puolę be baltų maskuojamųjų chalatų kariai gerai matomi priešui, 

be stiprios artilerijos ugnies paramos pralaužti priešo gynybos neįmanoma 66 . 

Vasario 21 d. 9.25 val. iš 48–osios armijos štabo divizijai atėjo šifruotas 

įsakymas: „Būti pasiruošusiems puolimui 18.00val. Apie puolimo pradžią bus 

pranešta papildomai“. Tačiau iki vakaro įsakymo pulti negauta. Vokiečiai visą 

dieną minosvaidžiais apšaudė divizijos kovines pozicijas, jas žvalgė, apšaudė 

kulkosvaidžiais, numetė keletą bombų vokiečių žvalgybinis lėktuvas. 

Visą vasario 21 d. prie Aleksejevkos artėjo divizijos ir priskirtos jai artilerijos dalys. 

Vakarop Aleksejevkos apylinkėse kovines pozicijas užėmė 224 AP dvi baterijos. 

Vasario 21 d. divizijos nuostoliai – 11 žuvusiųjų ir 53 sužeistieji 67 . 

Vasario 22 d. rytą iš 48–osios armijos vadovybės buvo gautas žodinis pra- 

66 


67 


321

22 


nešimas, kad tą dieną armija pradės puolimą, divizijos užduotys nepasikeitusios, 

artilerijos paruošimo pradžia 11.30 val., atakos pradžia 12.00 val., vėliau ji atidėta 

iki 14.00 val. ir galiausiai nukelta į vasario 23 d. rytą. 

Divizijai įsakyta per tą laiką komplektuoti, rinkti atsilikusius padalinius, 

rūpintis šaudmenų, maisto ir pašarų papildymu. Atidėliojant puolimo laiką, visą 

dieną divizijos pulkai buvo išeities puolimui pozicijose. Vokiečiai stipria kryžmine 

minosvaidžių ir artilerijos ugnimi iš sergejevkos ir choroševskio rajonų, kaip pasakyta 

divizijos kovos veiksmų žurnale, „naikino“ 167 ir 156 šP kovines rikiuotes. 

Atsakomoji ugnis dėl sviedinių trūkumo buvo labai silpna. Apie 11 val. iš pradžių 

9, vėliau 10 vokiečių lėktuvų atliko apie 10 antskrydžių virš abiejų pulkų pozicijų 

ir vakarinės Aleksejevkos dalies, jie mėtė bombas ir šaudė kulkosvaidžiais: vokiečių 

lakūnai skraidė drąsiai, „skutamaisiais“ skrydžiais. Armijos pavaldumo zenitinės 

artilerijos nebuvo, šauliai „nedrąsiai“ šaudė iš šautuvų ir kulkosvaidžių. 

16 LšD artilerija toliau lėtai telkėsi Aleksejevkos apylinkėse. Per visą vasario 

22 d. iš viso buvo iššauti 58 sviediniai 68 . 

Apie katastrofiškai nesėkmingą divizijos kovų pradžią prie Aleksejevkos 

byloja ne tik kovos veiksmų žurnalas. 167 šP vadas pplk. V. Motieka dokumente 

„Mūšio nagorno rajone aprašymas“ pažymėjo, kad jo pulko kariai visą vasario 

21d. praleido išeities pozicijose atvirame lauke, pusiau apsikasę sniege, vokiečių 

apšaudomi iš minosvaidžių. Vakare divizijos vado įsakymu pulkas turėjo priartėti 

per 600–700 m. iki vokiečių priešakinų gynybos linijų. 167 šP 1 ir 2 kuopos 

pavėlavo įvykdyti šį įsakymą ir jį vykdydamos artėjo prie vokiečių pozicijų vasario 

22 d., jau prašvitus. 

V. Motieka mini įdomią detalę: tuo metu iš pulko stebėjimo punkto buvo 

matyti, kad vokiečiai pradėjo atitraukti savo prieštankinius pabūklus, jo nuomone, 

„galbūt, turėdami tikslą vilioti mūsų padalinius judėti į priekį ir įtraukti juos 

į ugnies maišą“. Jis raportavo apie tokius priešo veiksmus divizijos vadui ir gavo 

iš jo įsakymą toliau išeities puolimui pozicijų nepulti, dviejų kuopų jėgomis vesti 

žvalgybą mūšiu. Ją vykdė 1 ir 5 kuopos. 

V. Motiekos liudijimu, vasario 22 d. ypač didelių nuostolių patyrė 167 šP 

1–asis batalionas, netekęs daugiau kaip 50 proc. karių, žuvo ir šio bataliono 

vadas bei jo pavaduotojas. Iš viso vasario 21–22 d. 167 šP neteko 235 karių. Vasario 

22 d. temstant divizijos vado įsakymu pulkas atitrauktas į išeities pozicijas, 

į aukštumos 250.2 rajoną 69 . 

68 


69 

167 šp vado v. motiekos 1943 m. kovo 5 d.„mūšių nagorno rajone aprašymas“, ten pat, f. 3377, 

ap. 58, b.262, l. 38–40.



Iš viso vasario 22 d. divizijos karių nuostoliai buvo 

273 žmonės – tiek buvo sužeistų ar žuvusių karių. Pplk. 

V. Motiekos paminėtas tą dieną žuvęs 167 šP 1 bataliono 

vadas, vyr. ltn. stanislovas Vaznelis buvo pirmasis 

divizijoje žuvęs Lietuvos kariuomenės karininkas (g. 

1908 m., tarnavo šarvuočių rinktinėje) 70 . 

Vasario 23 d. 5.40 val. iš 48–osios armijos štabo 

gauta šifruotė, kad artilerijos parengimas prasidės 

11.30 val., puolimas – 12.30 val., jo uždaviniai tie patys 

– pasiekti neručio upės ribą. 

Vasario 23 d. naktį divizijai priskirti 4 tankai, rytą 

dar 3 tankai. Jie turėjo remti 167 šP puolimą nagorno, 

Borisovkos, stepanovkos kryptimi. 156 šP turėjo pulti aukštumos 242.7, Krasnyj 

Majak, Iljinskio kryptimi, kartu su 6 gvardijos šD likviduoti choroševskio 

pasipriešinimo mazgą. 

6.00 val. pulkai užėmė išeities pozicijas puolimui. Ataka turėjo prasidėti 

12.10 val., tačiau 11.20 val. 48–osios armijos vado žodiniu įsakymu atidėta iki 

ypatingojo įsakymo. 14.00 val. įsakyta per likusį dienos laiką ir vasario 24 d. 

naktį šaudmenų atsargas padidinti iki 1–1,5 kovinio komplekto, maisto ir pašarų 

atsargas sukaupti 5 paroms, degalų – 3 įpylimams (rus. zapravka). Vykdyti žvalgybą, 

būtinai paimti į nelaisvę „kontrolinių belaisvių“. 

šaudmenų, maisto ir pašarų, degalų atsargos papildytos nebuvo, nes nebuvo 

transporto, o tiekimo bazės buvo toli, žvalgyba taip pat jokių rezultatų nedavė. 

Vokiečiai visą dieną iš minosvaidžių ir artilerijos pabūklų apšaudė abiejų 

pulkų kovines pozicijas. 

Vasario 23 d. divizijos nuostoliai – 164 nukauti ir sužeisti kariai 71 . 

nepaisant to, kad šaudmenų ir kiti materialiniai resursai papildyti nebuvo, 

vasario 24 d. rytą 9.30 val. po silpnos artilerijos ugnies (trūko sviedinių) 

divizijai įsakyta pulti: 167 šP, remiamas 7 tankų, iš pietvakarių puolė nagorno 

kaimą. Į kaimo pakraštį įsiveržė tik tankai, pulko šauliai nuo jų atsiliko, įsiveržti 

į kaimą neįstengė. Remiamas tų pačių tankų ugnimi, 156 šP ryžtinga ataka, 

patirdamas didelių nuostolių, išstūmė vokiečius iš aukštumos 242.7, tačiau dėl 

70 

karininkų metraštis 1939 m., kaunas, 1939, p. 136; 16–osios lietuviškosios divizijos karių atmintis, 

p. 310. vasario 22 d. taip pat žuvo 167 šp politinis vadovas kap. s. žolneris, šio pulko būrio vadas jaun. 

ltn. Br. kaminskas, 156 šp būrio vadas jaun. ltn. k. Baltrušaitis ir kt., ten pat, p. 32, 130, 333. 

71 

išrašas iš 16 lšd kovos veiksmų 1943 m. vasario 20 – kovo 19 d.žurnalo, lya, f. 1771, ap. 2, b. 

180, l. 9. 

2 

Vyr. ltn. Stanislovas 

Vaznelis

24 


vokiečių ugnies iš nagorno ir choroševskio buvo priverstas ją palikti 72 . (Reikia 

pažymėti, kad ši aukštuma buvo vienintelė divizijos užimta vietovė per visą jos 

mūšių laikotarpį prie Aleksejevkos –R. z.) 

Vasario 24 d. divizijos nuostoliai – 426 žmonės 73 . 

Po vasario 24 d. mūšių divizijos vadovybė padarė apibendrinamąsias išvadas 

apie divizijos mūšius. Jose pažymėta, kad divizija puolė 4 km frontu, priekyje 

buvo vokiečių įtvirtintas nagorno kaimas su aukštuma 242.7, sparnuose 

– stipriai įtvirtinti pasipriešinimo mazgai: dešinėje – sergejevka, Jemeljanovka, 

kairėje – choroševskis. Iš šių pasipriešinimo mazgų visą divizijos puolimo ruožą 

buvo galima apšaudyti iš kulkosvaidžių ir minosvaidžių kryžmine ugnimi. (nustatyta, 

kad priešais diviziją veikė 3 vokiečių toliašaudės artilerijos baterijos, 5–6 

minosvaidžių baterijos, apie 20 sunkiųjų kulkosvaidžių. Iš vokiečių ugnies jėgos 

buvo daroma prielaida, kad prieš diviziją veikia ne mažesnės kaip sustiprinto pulko 

dydžio vokiečių jėgos 74 .) nepakankamas artilerijos parengimas ir jos parama 

leido priešui efektyviai panaudoti visas turimas ugniavietes ir ugnies priemones. 

Kaimynai aktyvių veiksmų nevykdė, puolanti divizija pateko į „ugnies maišą“. 

Gilus sniegas neleido pulti sparčiau, lėtas puolimo tempas didino nuostolius. 

Buvo daroma išvada, kad divizijos kariai – eiliniai ir vadai – „drąsiai veržėsi 

pirmyn“, patirdami didžiulių nuostolių, nepaisydami to, kad keletą parų negavo 

maisto. Pažymėta, kad pirmojo ešelono karių savavališko pasitraukimo atvejų 

iš užregistruota nebuvo, tam tikras karių skaičius palydėdavo sužeistuosius į 

užnugarį ir tuoj pat grįždavo atgal 75 . 

48–osios armijos vadas vasario 24 d. vakare, 23 val., divizijai įsakė vasario 

25 d. nuo 1.00 val. nakties tęsti puolimą ir naktį įvykdyti duotą užduotį: 167 šP 

įsakyta užimti nagorną, 156 šP –pulti choroševskio kryptimi. Tačiau naktinės 

atakos rezultatų nedavė. 

Vasario 25 d. divizijos vadas davė įsakymą iki vakaro užimti zmijevkos 

geležinkelio stotį, kaip „artimiausias uždavinys“ divizijai iškėlė tikslą – užimti 

neručio upės ribą. 

167 šP kartu su 249 šP 2–uoju batalionu (jis naktį išvestas į aukštumos 

242.7 rajoną) smūgiu iš pietvakarių pusės turėjo užimti nagorno kaimą, įsitvirtinus 

jame ir aukštumoje į šiaurės vakarus nuo nagorno, pereiti į gynybą, o priešo 

72 

ten pat, l. 9–10. 

7 


74 

sssr gynybos ministerijos archyvas, f. 1079, ap. 1, b. 8, l. 99. 

75 

išvados apie mūšius 1943 m. vasario 24 d., lya, f. 3377, ap. 58, b. 262, l. 8; išrašas iš 16 lšd kovos 

veiksmų 1943 m. vasario 20 – kovo 19 d. žurnalo, ten pat, f. 1771, ap.6, b. 180, l. 10–11.



traukimosi atveju jį persekioti; 156 šP (kartu su 6 gvardijos šaulių divizija) įsakyta 

pulti choroševskio šiaurinę dalį, iki vasario 25 d. ryto jį užimti, toliau pulti Krasnyj 

Majako, nachlestovo kryptimi ir užimti zmijevką. 249 šP turėjo pulti aukštumos 

250.2 pietinės pašlaitės, toliau Borisovkos kryptimi, būti pasiruošęs atremti galimą 

vokiečių išpuolį iš sergejevkos rajono, „plėtoti sėkmę“ 167 šP puolimo ruože 76 . 

Divizijos pulkai laiku užėmė pozicijas ir buvo pasiruošę puolimui. 

Tačiau vasario 25 d rytą iš 48–osios armijos štabo atėjo pranešimas, kad 

divizijai ruošiama nauja užduotis. 9.30 val. divizija ją gavo: prisidengus vienu 

pulku nuo Verchniaja sergejevka, nagornas, Kurkinas, Dubovy, kelio nagornas–choroševskis, 

kitais dviem pulkais ir priskirtomis pastiprinimo dalimis pulti 

Berezovkos, Borisoglebskojės, Pyrožkovo kryptimi. 

Divizijos vado sprendimu pirmajame ešelone turėjo pulti 156 ir 249 šP, 

smūgiu iš šiaurės ir pietų turėjo būti apeitas choroševskio pasipriešinimo mazgas, 

toliau Berezovkos, Preobraženskojės ir kitos gyvenvietės. 

156 šP turėjo pulti aukštumos 242.7, Bogorodickojės, 1 Pozdnevo kryptimi 

ir iki dienos pabaigos išeiti į novaja Derevnia ir aukštumos į pietvakarius nuo 

jos rajoną. 249 šP išeities pozicijas puolimui turėjo užimti Volnyj Trud rajone, 

apeiti choroševskį iš šiaurės, iki dienos pabaigos užimti Konstantinovkos rajoną. 

167 šP įsakyta užimti pozicijas gynybai kalvose į šiaurę nuo Aleksejevkos, į 

šiaurę ir šiaurės vakarus nuo aukštumos 250.2. 

Tai buvo puolimas nauja kryptimi. Kaip teigiama divizijos dokumentuose, 

2/3 divizijos jėgų reikėjo pergrupuoti, pakreipti į vakarus 90 laipsnių kampu. 249 

šP nuo vokiečių priešakinių linijų buvo per 8 km, šio pulko 2–asis batalionas 

– nagorno rajone, jį dienos metu atitraukti buvo labai sunku. Puolimas turėjo 

prasidėti 11.00 val., taigi iki jo pradžios buvo likę 1,5 val. Laiku pradėti puolimą 

buvo neįmanoma. Divizijos vado prašymu 48–osios armijos vadovybė leido jį 

atidėti 2 kartus: iš pradžių iki 12 val., vėliau – iki 14 val. 

Tačiau 167 šP persitvarkė į gynybą tik į dienos pabaigą: esą kai kuriuos 

padalinius teko perkelti iš vieno sparno į kitą, išilgai fronto linijos vokiečiams intensyviai 

apšaudant iš minosvaidžių ir kulkosvaidžių. 167 šP perkėlus į gynimosi 

pozicijas, iškilo grėsmė 156 šP dešiniajam sparnui ir užnugariui nuo nagorno 

pusės ir aukštumų į šiaurės vakarus nuo jo. 

249 šP į Volnyj Trud rajoną išėjo laiku. Puldamas pulkas kentėjo nuo vokiečių 

minosvaidžių ir kulkosvaidžių ugnies iš choroševskio. Baigiantis dienai 249 

šP vienas batalionas išėjo į Krestjankos rajoną ir kovėsi su priešu sandrovkos 

76 išrašas iš 16 lšd kovos veiksmų 1943 m. vasario 20 – kovo 19 d. žurnalo, 11–12. 

25

326 


rajone. Kitas batalionas ir pulko vadavietė įsikūrė Jegorjevkoje. 249 šP 2 batalionas 

nakčiai atitrauktas į Aleksejevką 2–jų valandų poilsio, po to pasiųstas į 

Jegorjevką, į pulko vado dispoziciją. 

156 (taip pat ir 249) šP veiksmai bandant manevruoti, pulti nauja kryptimi 

buvo „neryžtingi ir nesėkmingi“ 77 . Vokiečiai visą dieną intensyviai minosvaidžiais 

ir kulkosvaidžiais juos apšaudė iš nagorno, Krasnyj oktiabrj, choroševskio, 

sandrovkos, aukštumos 235.0. 

Vasario 25 d. abiejų pulkų žmonių nuostoliai – 572 kariai 78 . 

Vasario 25 d. vėlai vakare, 24.00 val., divizijos štabas gavo 48–osios armijos 

Karo tarybos 1943 m. vasario 25 d. nutarimą nr. 8 „Dėl priemonių stiprinant 

16–osios lietuviškosios šaulių divizijos kovingumą ir discipliną“, jame 

buvo pareikšta apie 16 LšD nepasirengimą kovoms (rus. „о небоеспособности 

16 литовской стрелковой дивизии“) 79 . Kaip matyti iš 16 LšD vado gen. mjr. 

f. Žemaičio 1943 m. balandžio 23 d. raporto, 48–osios armijos Karo tarybos 

narys gen. mjr. Istominas šiek tiek vėliau įvykusiame visos armijos dalių vadų 

susirinkime diviziją pavadino „persišovėlių divizija“ (rus. „объявил дивизию 

самострелщиками“), o dar aukštesnės karinės vadovybės instancijos – Briansko 

fronto Karo tarybos įsakyme divizija paskelbta “suteršusia savo vardą (rus. 

„опозорившейся“, „покрывшейся себя позором“) Tėvynės karo frontuose“. J. 

Paleckio liudijimu, tokiam Briansko fronto vadovybės vertinimui neprieštaravo 

ir sssR aukščiausioji karinė vadovybė (stavka) 80 . 

48–osios armijos ir Briansko fronto vadovybės neapsiribojo kategoriškais, 

diviziją įžeidžiančiais ir niekinamais pareiškimais. Vasario 25 d. į 16 LšD užnugarį 

atsiųstas 48–osios armijos užtveriamasis būrys nr. 1 81 . Armijų užtveriamieji 

būriai buvo pradėti steigti 1942 m. (ir veikė iki karo pabaigos) vykdant sssR 

Gynybos Liaudies komisariato 1942 m. liepos 28 d. liūdnai pagarsėjusiame 

įsakyme nr. 227 numatytas priemones „nė žingsnio atgal“: kiekvienoje armijoje 

suformuoti 3–5 „užtveriamuosius būrius“, kiekviename iš jų turėjo būti apie 

200 žmonių. šie būriai buvo dislokuojami nepatikimų („moraliai nepastovių“) 

77 


78 


79 

ten pat, l. 14; 48–osios armijos karo tarybos 1943 m. vasario 25 d. nutarimas „dėl priemonių 

stiprinant 16–osios lietuviškosios šaulių divizijos kovingumą ir discipliną“, žr. ten pat, f. 3377, ap. 58, 

b. 808, l. 7–8. 

80 

gen. mjr. F. žemaičio 1943 m. balandžio 27 d. raportas gen. mjr. sviridovui, ten pat, l. 15–16; j. 

paleckio 1943 m. neaišku kam rašyto rašto juodraštis, ten pat, f. 17541, ap. 1, b. 13, l. 269. 

81 

ten pat, l. 12.



divizijų užnugaryje, jų pareiga buvo panikos ir savivališko ar netvarkingo 

atsitraukimo iš fronto atvejais šaudyti vietoje panikierius, bailius ir tokiu būdu 

„padėti sąžiningiems kariams“ vykdyti „savo pareigą Tėvynei“ 82 . (Be armijų 

„užtveriamųjų būrių“, tokie būriai (iki bataliono dydžio) veikė ir prie divizijų 

Ypatingųjų skyrių, juos taip pat steigė nKVD teritoriniai organai.) 

Viena iš priežasčių, lėmusių armijos „užtveriamojo būrio“ atsiuntimą, galėjo 

būti ir tai, kad vokiečiai, sužinoję, jog prieš juos kovoja nacionalinė (lietuviška) 

divizija, pradėjo varyti išskirtinę antisovietinę propagandą ir agitaciją. 16 

LšD veteranas A. Krasauskas savo atsiminimuose rašo, kad mūšiuose prie 

Aleksejevkos vokiečiai nešaudė į 167 šP „budinčius šaulius“, atvirkščiai, kone 

visą naktį „solidžiai“ agitavo juos iš kelių radijo ruporų, lietuviškai perdavinėjo 

visokius „monus“, kvietė pereiti pas juos, viliojamai žadėdami už tai kone 

rojų, garantuodami laisvę ir aprūpinimą. Pauzių tarp mūšių metu vokiečiai per 

garsiakalbius grodavo plokštelių muziką – tai „nuostabias klasikines melodijas“, 

esą visai „nefašistines“, tai populiarių šokių margumynus ar šiaip „linksmiausius 

variantus“, „jaudinančias lietuviškas liaudies dainas“, netgi maironiškąją „už 

Raseinių ant Dubysos“, taip pat kalbėjo „perėjėliai“ (perbėgėliai) iš divizijos 83 . 

Taigi per keletą labai nesėkmingų mūšių prie Aleksejevkos dienų lietuviškoji 

divizija 48–osios armijos vadovybės pradėta laikyti nekovingu, kariškai 

nepasirengusiu, nepatikimu, susikompromitavusiu junginiu. Galima pastebėti, 

kad 1943 m., po istorinės pergalės prie stalingrado, pasitaisius padėčiai fronte, 

82 Приказ Народного комиссара обороны Союза ССР n 227, 28 июля 1942 г. įsakymas kaip 

dokumentų priedas paskelbtas: m. Cукнев Записки командира штрафбата: Воспоминания 

комбата, 1941–1945, Москва, с. 235–241. 

83 a. krasauskas, kelias atgal…, p. 68–69. vokiečių propagandą prieš lietuviškąją diviziją patvirtina 

ir sovietiniai archyviniai šaltiniai. lkp(b) Ck atstovas divizijoje m. kučinskas a. sniečkui rašė apie 

tai, kad divizijos karius veikia vokiečių varoma apitacija per ruporus garsiakalbius), žr. jo 1943 m. 

liepos 3 d. laišką a. sniečkui, lya, f. 1771, ap. 6, b. 47, l. 1. galima manyti, kad tokia agitacijos forma 

buvo pagrindinė. tačiau buvo skleidžiami ir rotoprintu spausdinti agitaciniai lapeliai.viename iš 

tokių lapelių, pavadintame „draugai lietuviškosios divizijos kariai!“ ir parašytame divizijos kario 

martinkaus vardu, rašoma apie lietuvos tarnautojų, darbininkų ir kitų pasitraukusių į rusiją žmonių 

čia pamatytą „badą, skurdą ir vargą“, nusivylimą „raudonąja stalino valdžia“. 

toliau divizijos kariai taip agituojami: „dabar, kada lietuvos divizija dalyvauja fronte, yra jums, broliai 

lietuviai, proga atitaisyti savo klaidą. draugai lietuviai! jūs liejate savo kraują visai be reikalo. kurie 

dar esate gyvi, meskite ginklus ir perbėkite į vokiečių pusę. nemažas skaičius jau perbėgo. vokiečiai 

atbėgusius lietuvius priima kuo geriausiai, aprūpina ir leidžia grįžti lietuvon. tai patyriau aš pats, 

kada mane sužeistą išgabeno iš kovos lauko. taigi visi lietuviai, be skirtumo partiniai ar bepartiniai, 

meskite ginklus ir dezertyruokit vokiečių pusėn. tada jums karas bus baigtas ir važiuosite mylimon 

lietuvon. martinkus, /iš/ 93–iojo pionierių bataliono“. lapelio pabaigoje patariama: „kada prieisite 

vokiečių linijas, iškelkite rankas aukštyn ir šaukite „stalin kaput“. tuomet į jus nešaudys ir būsite 

priimti”, ten pat, b. 52, l. 7. 

27

328 


Raudonajai armijai pradėjus perimti iš vokiečių strateginę iniciatyvą, „užtveriamieji 

būriai“ jau retai naudoti. Tačiau toks būrys buvo dislokuotas lietuviškos divizijos 

užnugaryje ir, be abejo, tai buvo nemenkas divizijos karių elgseną lėmęs veiksnys: 

priekyje buvo priešas, už nugarų – savųjų kulkosvaidžiai. 

Kovinės užduotys divizijai ir toliau nesikeitė. Vasario 26 d. naktį (1.10 val.) 

48–osios armijos vadas davė divizijai įsakymą nuo 5.00 val. tęsti kovos veiksmus 

vykdant ankstesnę užduotį. 156 šP vienam batalionui įsakyta pulti choroševskio 

mokyklos, kitiems šio pulko batalionams – Berezovkos kryptimi; 249 šP – vienam 

batalionui pulti Vesiolaja Roščia kryptimi turint užduotį likviduoti vokiečių 

pasipriešinimo mazgą choroševskyje, kitiems pulko batalionams – Krestjankos, 

sandrovkos kryptimi. naktį 249 šP paskirti 7 tankai, divizijos vadovybė informuota, 

kad sovietinė aviacija bombarduos Machovoje ir Verchniaja sergejevka. 

Abu divizijos pulkai puolimą pradėjo įsakyme numatytu laiku – 5.00 val. 

rytą. 156 šP pasistūmėjo kelis šimtus metrų į priekį, bet stiprios vokiečių ugnies 

iš tų pačių ugnies krypčių buvo sustabdytas. 249 šP 1–asis batalionas, puldamas 

aukštumas šiauriau sandrovkos, papuolė į „ugnies maišą“, patyrė didelių žmonių 

ir ginkluotės nuostolius ir taip pat sustojo. 249 šP 3–iasis batalionas, remiamas 

tankų, priartėjo prie Vesiolaja Roščia pietinės dalies per 300 metrų, tačiau vokiečių 

kryžmine ugnimi iš giraitės prie choroševskio ir nuo bevardės aukštumos taip 

pat buvo sustabdytas. 5 tankai (iš 7–ių) buvo pamušti, 2 iš jų sudegė 84 . 

Divizijos vadas vasario 26 d. 11.00 val. nusprendė pakartotinai pulti 

choroševskį ir jį užimti. Visų divizijos pulkų puolimas prasidėjo vienu laiku – 

15.00 val.: 156 šP puolė choroševskio šiaurinės dalįes, 249 šP 3–asis batalionas 

– Vesiolaja Roščia, 2–asis batalionas – choroševskio giraitės pietinės dalies, 

167 šP 1–asis batalionas – choroševskio rytinės dalies kryptimis. 249 šP 1–asis 

batalionas turėjo „sukaustyti“ priešo veiksmus sandrovkos kryptimi. Į mūšį 

mestas ir mokomasis batalionas, jam įsakyta staigiu puolimu (šuoliu) iš Volnyj 

Trud atakuoti choroševskį –2. 

Mokomojo bataliono ir 249 šP bataliono kariai pasiekė vokiečių spygliuotų 

vielų užtvaras, kurios buvo už 200–250 metrų nuo jų gynybinio sniego pylimo, 

ir pradėjo jas ardyti, kiti batalionai šliauždami artėjo prie priešo gynybos linijų. 

Tačiau vasario 26 d. įsakymas atakuoti choroševskį nebuvo gautas. Puolantys 

pulkai patyrė didelių nuostolių dėl priešo snaiperių ir minosvaidžių ugnies. 

Vasario 26 d. divizijos nuostoliai – 615 žmonių 85 . 

84 išrašas iš 16 lšd kovos veiksmų žurnalo, lya, f. 1771, ap. 6, b. 180, l. 15. 

85 ten pat, l. 15– 16.



Vasario 26 d. vakare (18.20 val.) divizijos vadovybė gavo šifruotę divizijai 

būti pasiruošusiai puolimui vasario 27 d. rytą, 8.00 val. Divizijos vadas įsakė 

palikti užimtame ruože sustiprintą kovinę saugą, kitus karius atitraukti apšilimui. 

Vasario 26 d., 20.00 val., gauta šifruotė 16 LšD su priskirtomis dalimis 

(539–uoju haubicų artilerijos pulku, 423–iuoju reaktyvinių sviedinių „Katiušų“ 

daliniu, 543–iuoju prieštankiniu artilerijos pulko 4–iomis baterijomis) pulti 

Preobraženskojės, neručio upės kryptimi, į dienos pabaigą pasiekti Pirožkovo 

– Alenovkos liniją. Prieš puolimą turėjo būti 10 min. artilerijos parengimas, 

dešinėje turėjo pulti 143 šD, kairėje – 6 gvardijos šD. 

16 LšD vado sprendimai buvo tokie patys, kaip ir vasario 26 d. tik 

su nežymiais pakeitimais: 156 šP turėjo iš pradžių sukaustyti priešą prie 

choroševskio, po to, kai 249 šP užims choroševskio giraitę–2, abu pulkai turėjo 

atakuoti ir užimti choroševskį. 167 šP įsakyta susitelkti Aleksejevkoje ir būti 

pasiruošusiam pulti paskui 249 šP. (16 LšD dešinėje puolė 143 šaulių divizija 

kairėje – 6 gvardijos šaulių divizija.) 

Divizijos pulkai laiku užėmė išeities pozicijas puolimui. Mokomasis 

batalionas ir 249 šP 2–asis ir 3–asis batalionai buvo nukelti į atakos priekinę 

liniją, kur laukė signalo pulti. Bet šio signalo, kaip pasakyta divizijos kovos 

veiksmų aprašyme, „visą parą nesulaukta“ 86 . Išeities pozicijose 249 šP ir 

mokomasis batalionas patyrė didelių nuostolių. Temstant mokomajam batalionui 

įsakyta palikti pozicijas ir susitelkti Volnyj Trud kaime. 249 šP pagrindinės jėgos, 

išskyrus paliktą sustiprintą kovinę saugą, atitrauktos į Jegorjevką. 

Vasario 27 d. nuostoliai – 266 žmonės 87 . 

Vasario 27 d. vėlai vakare, 22.00 val., 16 LšD vadą išsišaukė 48–osios 

armijos vadas, kuris davė žodinį įsakymą. Divizijai įsakyta vykdyti naują 

kovos uždavinį: vasario 28 d. naktį divizija (su priskirtu 1007 lengvuoju AP) 

turėjo susitelkti į Jegorjevkos, ekonomičino, Jasnyje Poliany, Aleksejevkos 

rajone ir pakeisti 6 gvardijos šD Krestjankos – Maslovkos upės ruože, turint 

tolesnį uždavinį pulti Pozdnejevo–2 – Borisoglebskojės kryptimi. Artimiausias 

uždavinys – neručio upė. 

249 ir 167 šP pakeitė 6 gvardijos šD dalis, prasidėjus puolimui, jie turėjo 

pulti pirmajame ešelone, smogdami priešui kairiuoju flangu. Artimiausias 

uždavinys šiems pulkams – aukštuma 235.0 – nikitovka. 156 šP gavo įsakymą 

susitelkti Aleksejevkoje. 

86 


87 


29

0 


Vasario 28 d. divizijos kovos veiksmų aprašyme pažymėta: Vasario 28 

d. divizijos vadas su savo grupe, pulkų bei padalinių vadai vykdė vietovės 

rekognuoskuotę 88 ir organizavo kariuomenės sąveiką vietovėje. Divizijos vadas ir 

artilerijos viršininkas su raportais apie rekognoskuotės ir sąveikos organizavimo 

rezultatus 15 val. turėjo atvykti į Petrovskį į 48–osios armijos vadavietę?– R.z. 

Vasario 28 d. nuostoliai – 341 žmogus 89 . 

16 LšD kovos veiksmų žurnale pažymėta, kad vasario 28 d. baigėsi pirmasis 

divizijos mūšių etapas 90 . Divizija per tą laiką (iki vasario pabaigos) neteko 2721, 

daug ginkluotės ir kito materialinio turto, kuris paliktas nagorno, choroševskio, 

sandrovkos ir aukštumos 242.7 prieigose. šios aukštumos laikinas užėmimas 

buvo vienintelė divizijos kovinė sėkmė. 

Kovo 1 d. divizija jokių kovos veiksmų nevykdė. Kariai stiprino užimamų 

pozicijų gynybą. Buvo stebimas priešas ir jo užimama teritorija. naujose pozicijose 

bandomuosius šaudymus atliko artilerija. Vokiečiai visą dieną iš artilerijos ir 

minosvaidžių apšaudė 167 ir 249 šP, kurie buvo išeities pozicijose puolimui. 

Kovo 1 d. nuostoliai – 15 žmonių 91 . 

Kovo 2 d. divizija kovos veiksmų nevykdė. Kai kurie batalionai keisti 

poilsiui: 249 šP – 1–ąjį batalioną pakeitė 3–asis batalionas; 167 šP – 2–ąjį 

batalioną pakeitė 1–ojo bataliono dvi kuopos. 


Kovo 2 d. vakare divizija gavo kovinį įsakymą pulti, divizijos vadas 

parengė kovinį įsakymą. Tačiau netrukus, 21.00 val., iš 48–osios armijos štabo 

gauta šifruotė įvykdyti žvalgybą mūšiu (iki bataliono dydžio jėgoms), turint 

tikslą užimti aukštumą 235.0 ir paimti belaisvių. Puolimui vykstant sėkmingai 

– užimti aukštumą „Jaico“ („Kiaušinis“), o visai divizijai – pasiekti neručio upės 

ribą ir joje įsitvirtinti. 

Žvalgybą mūšiu vykdė 249 šP 2–asis batalionas. Kovo 3 d., 6.30 val., jis puolė 

235.0 aukštumą. 12.00 val. 6–oji kuopa, vėliau ir didesnės bataliono jėgos, įsiveržė 

88 

rekognuoskuotė (išžvalgymas) – regimasis priešo pozicijų ir vietovės išstudijavimas. išžvalgoma 

rengiant kovos veiksmus, kariuomenės judėjimą ir išdėstymą, parenkant išdėstymo vietas, vadavietes 

ir kt.vadas asmeniškai vykdo išžvalgymą patikslinti pagal žemėlapį priimamam ar priimtam operacijos 

(mūšio) vykdymo sprendimui ir kt.,žr.: a. smetona, karybos žodynas, vilnius, 1995, p. 100. 

89 


90 

ten pat; 16 lšd vado plk. a. urbšo ir štabo viršininko rakovo 1944 m. spalio 24 d. pasirašyta 

trumpa charakteristika, sssr gynybos ministerijos archyvas, f. 1079, ap. 1, b. 1, l. 4. 

91 

16 lšd kovos veiksmai nuo 1943 m. kovo 1d. vientisai atsispindi kitame išraše iš jos kovos veiksmų 

žurnalo, žr.,lya, f. 3377, ap. 58, b. 262, l. 19. 

92 

ten pat, l. 19.



į rytines jos pašlaites, bet buvo vokiečių minosvaidžių ir kulkosvaidžių ugnies iš jų 

gynybos gilumos ir nuo aukštumos 235.0 sustabdytos. Puolimas vyko esant stipriai 

pūgai, dėl gilaus sniego jis buvo lėtas, dėl sviedinių stokos jį silpnai parėmė artilerija, 

sovietinė artilerija ir minosvaidžiai šaudė netaikliai. Puolantį 249 šP batalioną 

vokiečiai kontratakavo: iš sandrovkos 40–ties „automatininkų“ grupė, iš nikitovkos 

– taip pat grupė vokiečių „automatininkų“. Abi vokiečių atakos atmuštos. 16.00 val. 

batalionas atitrauktas į išeities pozicijas. Belaisvių ir jokių trofėjų nepaimta. 


Kovo 4 d. 48–iosios armijos vadas divizijų vadams įsakė savo puolimų 

ruožuose paimti į nelaisvę vokiečių „kontrolinių“ belaisvių. 16 LšD jų paimti 

įsakyta bevardėse aukštumose į šiaurę nuo nikitovkos. Žvalgyba vykdyta 

mažomis karių grupėmis. Keliose kryptyse nustatytos priešo ugnies pozicijos. 

Tačiau nė vieno belaisvio ir kitų trofėjų nepaimta. 

Kovo 4 d. nuostoliai – 88 žmonės, daugiausiai žuvusiųjų nuo minosvaidžių 

ugnies 94 . 

Kovo 4 d. vakare 48–osios armijos vadas divizijai įsakė: kovo 5 d. iki 3.00 

val. užimti išeities pozicijas puolimui. Kovo 5 d. naktį įsakyta keliais laikotarpiais 

vykdyti artilerijos parengimą, taip pat ir reaktyvinių minosvaidžių („Katiušų“) salvėmis, 

paimti belaisvių, prieš puolimą „patikrinti“ priešo pajėgas, veikiančias priešais 

diviziją. Divizijos vadas įsakė visus artilerijos pabūklus išstumti šaudymui tiesiu 

taikymu, išeities pozicijose apsikasti ir gerai užsimaskuoti, papildyti šaudmenų, 

maisto, pašarų, degalų atsargas. Tai buvo nauji motyvai vadų įsakymuose. šaulių 

atakos pradžia numatyta 8.30 val., tačiau įsakymo pulti visą dieną negauta. 


Kovo 5 d., 17.00 val., iš 48–osios armijos štabo gauta šifruotė iki kovo 6 d., 

5.00 val., užimti išeities pozicijai puolimui. Artilerijos parengimą vykdyti 7.50 

– 8.30 val. Artilerijos parengimui skiriama sviedinių – 0,25 kovinio komplekto, 

mūšiams priešo pozicijų gilumoje užimant neručio upės ribą – 0, 1 kovinio komplekto 

(taigi sovietinės artilerijos ugnis ir toliau buvo menka). 

48–osios armijos štabo įsakymu virš Verchniaja sergejevka, choroševskio, 

Preobraženskojės turėjo būti paskleista dūmų uždanga, o choroševskis tuo pačiu 

laiku ir sudegintas (tačiau šios priemonės realiai nebuvo įvykdytos). 

Kovo 6 d. divizijos ataka po artilerijos parengimo prasidėjo 8.30 val. Iki 

9 


94 


95 


331

2 


10.30 val. pulkai lėtai, patirdami didelių nuostolių, judėjo į priekį: 167 šP prie 

nikitovkos pietinių pakraščių priartėjo per 100 m., 249 šP (visi 3 batalionai) – iki 

aukštumos 235.0 šiaurinių pašlaičių – per 100–150 m. nuo vokiečių priešakinių 

pozicijų. Tačiau dėl vokiečių ugnies abiejų pulkų puolimas tuo ir baigėsi, jų 

kariai sugulė. (156 šP buvo užėmęs išeities pozicijas puolimui Jasnyje Poliany.) 

12.40 val. 167 šP „kovinę rikiuotę“, ekonomičino kaimą, kairėje puolusių kaimynų 

pozicijas pradėjo bombarduoti 8 vokiečių lėktuvai, 249 šP pozicijas – 3 lėktuvai. 

nuo 15.00 val. abiejų pulkų karius bombardavo 5 vokiečių bombonešiai, taip pat 

juos vokiečiai apšaudė minosvaidžiais iš sandrovkos, choroševskio rajonų. 

16.30 val. į mūšį pajudėjo ir 156 šP, bet ir jis taip pat buvo sustabdytas vokiečių 

vokiečių kulkosvaidžių ir minosvaidžių ugnimi. Divizijos vado sprendimu 

temstant 156 šP patrauktas arčiau priekinės linijos, jam įsakyta naktine ataka iš 

pietų pusės pulti ir užimti nikitovką. Ją pulti įsakyta ir 167 šP, 20.00 val. šis 

pulkas sustiprintas 156 šP 2–uoju batalionu. 

Kovo 6 d. nuostoliai – 329 žmonės 96 . 

Kovo 7 d., 4.00 val., pradėtas naktinis nikitovkos puolimas, jis taip pat 

nebuvo sėkmingas. 167 ir 249 šP neįstengė pajudėti į priekį, patyrė didelių 

nuostolių. 6.50 val. 156 šP įsakyta pasiruošti puolimui. Mokomasis batalionas 

įsakymo pulti laukė Jasnyje Poliany. 

Iki 14.00 val. divizijos pajėgos buvo pergrupuojamos pakartotinam puolimui. 

Jį 16.00 val. pradėjo 156 ir 249 šP. Pergrupuojant jėgas, 167 šP perkeltas 

į kitą atakos ruožą, todėl puolimą pradėjo pusvalandžiu vėliau. Pulkai, pasiekę 

išvakarėse užimtą ruožą, toliau pajudėti neįstengė, buvo priversti sugulti. 


Kovo 8 d., 1.00 val., vėl pabandyta pulti, tačiau nesėkmingai. 6.00 val. 

48–osios armijos vadas įsakė puolimą atidėti iki 12.00 val., papildyti šaudmenų 

atsargas, pergrupuoti pulkus. 

12.00 val. pulkai užėmė pozicijas puolimui, jo tikslai buvo tie patys. Tačiau 

puolimas Briansko fronto kariuomenės vado įsakymu atidėtas iki 14.30 val. 

14.30 val. visi 3 pulkai pradėjo puolimą. 

Kap pažymėta divizijos kovos veiksmų žurnale, „visi pulkai ankstesniuose 

mūšiuose neteko daug karių, ir naujas puolimas nebuvo sėkmingas, pasislinkę į 

priekį 100 – 200 m., pulkai sugulė ir nesugebėjo toliau pulti dėl stiprios priešo 

96 


97 

ten pat, l. 25.



minosvaidžių, artilerijos, kulkosvaidžių ugnies“ 98 . Divizijos vado įsakymu 19.00 

val. 156 šP kairiajame sparne į mūšį mestas mokomasis batalionas. Jo kariai, 

nepasiekę nikitovkos per 150–200 m., sugulė, toliau pulti neįstengė, patyrė didelių 

nuostolių. 


Įnirtingi mūšiai tęsti kovo 9 d. naktį, tačiau jie jokių rezultatų nedavė, divizijos 

3 pulkų ir mokomojo bataliono karių puolimas baigėsi per 100–150 m. 

nuo nikitovkos pakraščių. 

Kovo 9 d. nakties mūšių nuostoliai – 224 žmonės 100 . 

Kovo 9 d., 6.00 val., iš 48–osios armijos štabo atėjo įsakymas įsitvirtinti 

„pasiektose pozicijose“ ir pereiti į gynybą. 249 šP įsitvirtino įrengtuose atsparos 

punktuose aukštumoje 235.0; 167 šP – bevardės aukštumos vakarinėse pašlaitėse 

į šiaurę nuo Maslovkos upės; 156 šP – 500 m. į pietvakarius nuo nikitovkos ir 

kitame įrengtame atsparos punkte, įrengtame aukštumoje 700.0 į šiaurės vakarus 

nuo n/aujojo/ ekonomičino. Įrengtuose pasipriešinimo mazguose buvo po dvi 

– tris 45 mm patrankas, dvi 76 mm patrankas, du 8 mm minosvaidžius, tris 50 

mm minosvaidžius, tris prieštankinius šautuvus, tris sunkiuosius kulkosvaidžius, 

15 šaulių. Kiti divizijos kariai atitraukti papildymui: 249 šP – į Jegorjevką, 167 

šP – į ekonomičiną, 156 šP – į naująjį ekonomičiną. Kovo 9 d. dienos metu 

vykusiuose mūšiuose divizija nedalyvavo. 

Kovo 9 d., 23.30 val., divizija (su jai priskirtais 1007–uoju lengvosios artilerijos 

pulku, 479–uoju minosvaidžių pulku) gavo kovinę užduotį pralaužti vokiečių 

gynybą nikitovkos ruože ir užimti neručio upės vakarinį krantą tarp Pozdnejevo–2 

ir Jasnaja Poliana ir iki kovo 10 d. pabaigos užimti Bogorodickojės 

– Borisoglebskojės ruožą, toliau pulti chliupino – Aleksandrovkos kryptimi. 

Kovo 10 d., 7.00 val., divizija išvesta į pozicijas puolimui. Tačiau aukštesniosios 

karinės vadovybės planai keitėsi. 48–osios armijos vadas puolimą atidėjo 

iki 14.45 val., o Briansko fronto kariuomenės vadas – iki ypatingo nurodymo. 

Visą dieną divizija išbuvo išeities pozicijose pasiruošusi puolimui. nuo 13.30 

val. vokiečiai metodiškai artilerijos pabūklais ir minosvaidžiais iš choroševskio 

ir nikitovkos rajonų apšaudė ekonomičino stotį ir Jasnaja Polianą. 21.00 val. 50 

proc. divizijos karių atitraukta sušilimui. 

98 

ten pat, l. 25–26. 

99 


100 

16 lšd kovos veiksmų aprašymas nuo 1943 m. kovo 1 d. iki kovo 15 d.: 1943 m. kovo 20 d.užrašė 

iš dokumentų ir kovos veiksmų žurnalo kap. Ceplinskis, ten pat, ap. 6, b. 180, l. 26.

4 


Kovo 10 d. nuostoliai – 31 žmogus 101 . 

Kovo 11 d. divizijai vykdė 48–osios armijos vado įsakymą smulkiomis grupėmis 

naikinti priešo ugnies taškus. Priešas buvo aktyvus, šaudė iš minosvaidžių 

ir kulkosvaidžių. 


Kovo 12 d. divizija kovos veiksmuose nedalyvavo. Kariai iš eilės vesti 

sušilti, džiovino aprangą, papildė šaudmenų atsargas, gabeno maistą ir pašarus. 


Kovo 13 d. 48–osios armijos vadas divizijai įsakė persigrupuoti: susitelkti 

Aleksejevkoje ir užimti pozicijas gynybai, įrengti pasipriešinimo mazgus, iškasti 

tranšėjas. 167 šP įsakyta savo užimamą ruožą perduoti 249 šP ir kovo 14 d. naktį 

persikelti į Aleksejevką, čia užimti žiedinę gynybą; 249 šP – be savo gynybos 

ruožo perimti gynybos ruožą iš 167 šP ir organizuoti naują pasipriešinimo mazgą 

aukštumoje prie Maslovkos upės apie 600 m. nuo nikitovkos; organizuoti Jegorovkos 

žiedinę gynybą. 156 šP įsakyta pasilikti savo gynybos ruože, kartu įsakyta 

kasti tranšejas apeinant nikitovką iš pietų pusės, išeiti 300 m. į žemumą ir 

į pietvakarius nuo nikitovkos įrengti pasipriešinimo mazgą. Kitą pasipriešinimo 

mazgą įrengti 500 m. nuo nikitovkos pietinio pakraščio. Trečią pasipriešinimo 

mazgą įrengti aukštumoje 400 m. į šiaurės vakarus nuo senojo ekonomičino. 

senojo ir naujojo ekonomičino kaimuose organizuoti žiedinę gynybą 104 . 

Kairėje nuo 16 LšD žemumoje į šiaurę nuo Pesočnaja tokias pat tranšėjas 

kasė ir įrenginėjo pasipriešinimo mazgus 6 gvardijos šD. 

16 LšD pulkams įsakyta „varginti“ priešą jį apšaudant. 224 AP turėjo 

apšaudyti Goliatichą Pozdnejevą, 249 ir 156 šP – nikitovką ir aukštumoje 

235.0 įsitvirtinusius vokiečius. Pulkai užėmė naujas dislokacijos vietas, stiprino 

gynybos linijas, kasė sniego pylimus, tranšėjas, susisiekimo apkasus. 

Kovo 14 d. naktį vokiečiai buvo visiškai „ramūs“, dieną periodiškai šaudė 

iš ankstesnių krypčių. 

Kovo 13d. nuostoliai – 28, kovo 14 d.–19 žmonių 105 . 

Kovo 15 d. vokiečiai divizijos karius apšaudė iš šautuvų ir kulkosvaidžių, 

jų artilerija apšaudė Jegorjevką, aviacija įvykdė 6 antskrydžius puldama 

101 


102 

ten pat. 

103 

ten pat. 

104 

ten pat l. 28. 

105 

ten pat.



Aleksejevką, Jegorjevką, ekonomičiną, 17.15 val. vokiečių lėktuvas fV numetė 

4 bombas ant Jasnyje Poliany. 

Kovo 15 d. nuostoliai – 63 žmonės (11 žuvo, 46 sužeisti, 6 prapuolė be 

žinios) 106 . 

Kovo 15 d. vakare divizija (kartu su priskirtomis dalimis – 1007 lengvuoju AP, 

479 MP) gavo 48–osios armijos vado užduotį pralaužti vokiečių gynybą nikitovkos – 

Pesočnajos ruože. Divizijai įsakyta būti pasiruošusiai puolimui kovo 16 d., 18.00 val. 

Dieną vykdytas vietovės rekogniskavimas. Vokiečiai apšaudė divizijos pozicijas. 

Vėliau duotas įsakymas kovo 17 d. naktį išdėstyti pabūklus šaudymui tiesiu 

taikymu, iki 5.00 val. užimti išeities pozicijas puolimui per 400 m. nuo vokiečių 

priešakinės gynybos linijos. Puolimą numatyta pradėti 8.00 val., jame dalyvavo 

visi 3 šaulių pulkai. 

156 šP puldamas iš pat pradžių patyrė didelių nuostolių, neteko sunkiojo 

kulkosvaidžio. Kovos veiksmų aprašyme pažymėta esą 6.00 val. jau buvo visiškai 

šviesu, kariai neturėjo maskuojamų chalatų, vokiečių buvo pastebėti vos pradėję 

ataką. Pulkas vokiečių sustabdytas prie jų gynybinio sniego pylimo nikitovkos 

pietiniame pakraštyje. 249 šP pasiekė žemumą, buvusią į rytus nuo nikitovkos 

centrinės dalies, bet joje vokiečių sustabdytas šautuvų ir kulkosvaidžių ugnimi iš 

šiaurinės ir centrinės nikitovkos dalių. 167 šP puolė antrajame puolimo ešelone 

Jasnyje Poliany – nataljino rajone. 

106 ten pat, l. 29. 

5

16 LŠD mūšiuose prie Aleksejevkos, 1943 m. žiema. 

336 


Vokiečiai įnirtingai priešinosi, apšaudydami puolančią diviziją kulkosvaidžiais 

ir minosvaidžiais iš sandrovkos, nikitovkos, artilerijos ugnimi – iš Preobraženskojės. 

Puolančių pulkų kariai sugulė ir bandė apsikasti. Tolesnis puolimas numatytas 

12.00 val., vėliau atidėtas iki 14.00 val., dar vėliau – neribotam laikui. Divizijos vadas 

iššauktas į 48–osios armijos štabą. 

Kovo 17 d. vakare, 22.00 val., 249 ir 156 šP buvo įsakyta tęsti puolimą, 167 šP 

užimti gynybą naujojo ir senojo ekonomičino rajone, kaip rezervui būti pasiruošusiam 

tęsti kitų dviejų divizijos pulkų sėkmingą puolimą. 

Kovo 18 d. divizijos puolimas buvo nesėkmingas. Dėl didelių nuostolių šaulių 

padaliniuose divizijos vadas pulkų vadams įsakė iki 12.00 val. papildyti kulkosvaidininkų 

ir šaulių kuopas kariais iš aptarnaujančių padalinių po 150–200 žmonių. 

12.00 val. divizijai įsakyta užimame ruože pereiti į „atkaklią gynybą“ vienu pulku, 

kitus 2 pulkus išvesti į Aleksejevkos, Jasnaja Poliana, nataljino rajoną. 

Kovo 18 d. nuostoliai – 50 karių nukauti, 75 sužeisti 107 . 

Kovo 19 d., 2.00 val., divizijai įsakyta užimti gynybą Jegorjevkos – senojo ir naujojo 

ekonomičino – Aleksejevkos ruože. naktį vykdytas pulkų perdislokavimas, pradėta 

ruoštis gynybai. Kovos veiksmų nebuvo. Vokiečiai vedė kontrolinę periodinę ugnį. 

Kovo 20 d. toliau buvo rengiamasi gynybiniams veiksmams. Vokiečiai 

107 ten pat, l. 32.



naktį apšaudė naująjį ir senąjį ekonomičiną. 

Kovo 21 d. naktį divizijos pulkai pradėti išvedinėti į 48–osios armijos 

antrąjį ešeloną. 

Kitą, kovo 22 d. naktį, 16 LšD galutinai pakeitė Raudonosios armijos 399 šaulių 

divizijos dalys. Kovo 21 d., 23.30 val., divizijos vadas gen. mjr. f. Žemaitis, vykdydamas 

48–osios armijos vado įsakymą, atidavė paskutinįjį įsakymą (nr. 22) divizijai, pagal kurį 

ji buvo pervesta į 48–osios armijos antrąjį ešeloną ir sutelkta Kubanės, zalipajevkos, fedorovkos 

rajone, kur turėjo įsitvirtinti ir būti pasiruošusi „smogti kontrsmūgį“ Aleksejevkos, 

Verchniaja sergejevkos, Kubanės, Petrovkos, Krasnaja slobodos kryptimi 108 . 

Taip baigėsi 16 LšD 1943 m. žiemos mūšiai oriolo srityje prie Aleksejevkos 

kaimo. Jie buvo beviltiškai nesėkmingi, jų rezultatai skaudūs ir tragiški daugeliu 

aspektų. Divizija neįvykdė nė vienos jai aukštesniosios karinės vadovybės 

keltos kovinės užduoties, puldami jos kariai nepasistūmėjo nė žingsnio į priekį, 

nepaėmė nė vieno vokiečių belaisvio ir kt. 109 

Be abejo, skaudžiausi patirti nuostoliai buvo žmonių netektys – žuvę, sužeisti 

(tapę invalidais), dėl kitų priežasčių išėję iš rikiuotės kariai. Apibendrinamieji 

divizijos karių nuostoliai ilgokai skaičiuoti, todėl archyviniuose šaltiniuose 

jie šiek tiek įvairuoja. 16 LšD vado pavaduotojo gen. mjr. V. Karvelio netrukus 

po 1943 m žiemos mūšių (tiksli data nenurodyta) pasirašytoje suvestinėje per 

1943 m. vasario 20 d. – kovo 24 d. laikotarpį pateikiami tokie skaičiai: 

Eil. 

Nr. 

1. 

2. 

3. 

4. 

5. 

Nuostolių rūšis 

nukauti, mirę nuo žaizdų kariai 

sužeisti, kontūzyti, apdegę ir 

pan. 

susirgę 

Apšalę 

Tikslinama buvimo vieta 

Iš viso nuostolių 

šaltinis: LYA, f. 1771, ap. 6, b. 42, l. 3. 

Vyresnieji 

vadai 

83 

283 

1 

2 

6 

374 

7 

Jaunesnieji 

vadai 

283 

850 

10 

7 

44 

1194 

Eiliniai Iš viso 

803 

2142 

40 

57 

255 

3296 

1169 

3275 

51 

66 

305 

4864 

108 ten pat, l. 32. 

109 rusų istorikas n. kirsanovas, atskleisdamas sovietinių tautų nacionalinių junginių kovos kelią 

didžiojo tėvynės karo frontuose, įžvelgė bene didžiausius 16 lšd kovinius nuopelnus prie aleksejevkos 

(tiesa, neaišku, kokiais šaltiniais remdamasis). jis rašė, kad iki 1943 m.vasario 24 d. divizijos 

156 šp užėmė vyraujančią aukštumą prie nagorno, 167 šp du kartus užėmė šio kaimo pakraščius, bet 

buvo priverstas pasitraukti. jis pažymi, kad priešo gynybą pavyko sugriauti tik iš dalies, priešo nuostoliai 

buvo nedideli: išblaškytas ir sunaikintas maždaug būrys vokiečių pėstininkų, nagorne sunaikinta 

vokiečių gurguolė, Choroševskyje nuslopinta kulkosvaidžio, minosvaidžių baterijos ir pavienio pabūklo 

ugnis, žr.: Н. А. Кирсанов, В боевом строю народов – братьев, с. 185.

338 


16 LšD trumpojoje charakteristikoje nurodomi tokie mūšių per 1943 m. 

vasario 20 d. – kovo 20 d. laikotarpį nuostoliai: nukauti – 1328, sužeisti – 3275, 

dingę be žinios – 159, susirgę, apšalę –122 kariai, iš viso – 4884 žmonės. 

Be abejo, mūšiuose labiausiai nukentėjo šaulių (pėstininkų) pulkai. Yra liudijimų, 

kad po mūšių prie Aleksejevkos kai kuriose šaulių kuopose buvo likę vos 

po 12–15 karių. 

Vėlesniuose sovietiniuose šaltiniuose divizijos žmonių nuostoliai nurodyti dar 

didesni. nuostolių skaičiaus padidėjimas gali būti susijęs su sunkiai sužeistų karių 

mirtimi. Lietuvos KP(b) cK karinio skyriaus 1943 m. pabaigos duomenimis, divizijos 

1943 m. vasario 21d. – kovo 24 d. nuostoliai siekė 5218 žmonių, iš jų 4064 

buvo Lietuvos piliečiai, 1154 – „kitų tautybių“, t. y. ne Lietuvos ssR piliečiai 110 . 

Fotodokumentai sovietinės propogandos tarnyboje sovietmečiu išleistame foto–albume 

„Kovų keliais“ pateikti kaip epizodai iš divizijos mūšių prie Aleksejevkos laikotarpio. Kairėje 

sniegu prausiasi 16 LŠD kariai, dešinėje, sušalusių, paimtų į nelaisvę vokiečių grupelė. 

Iš tikrųjų per visą mėnesį trukusius mūšius prie Aleksejevkos 16 LŠD nepaėmė į nelaisvę 

nė vieno vokiečio. 

nuo 1943 m. vasario 20 d. iki metų pabaigos lietuviškojoje divizijoje žuvo 

3422 kariai, iš jų 881 lietuvis, 772 žydai, 1618 rusų, 151 kitų tautybių karys 111 . 

110 lietuvos kp(b) Ck karinio skyriaus vedėjo jakovlevo pažyma (be datos) apie 16 lšd sudėtį 1943 

m. vasario 20 – lapkričio 11 d, lya, f. 3377, ap. 58, b. 809, l. 9. 

111 lietuvos kp(b) Ck karinio skyriaus vedėjo p. jakovlevo pažyma apie 16 lšd žuvusius karius nuo 

1943 m. vasario 20 d. iki 1943 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, ten pat, f. 1771, ap. 7, b.312, l. 2.



LšD oficialiuose dokumentuose nurodomi ir kiti patirti materialiniai, ginkluotės 

nuostoliai. Jos trumpojoje charakteristikoje nurodoma, kad mūšiuose prie 

Aleksejevkos netekta iš viso 498 arklių: iš jų 147 užmušti, 72 krito, 47 sužeisti, 

220 susirgo, 7 dingo be žinios. 

Divizija neteko 2160 šautuvų, 118 rankinių kulkosvaidžių, 44 sunkiųjų kulkosvaidžių, 

381 kulkosvaidžių pistoletų (PPš), 35 – 50 mm kalibro minosvaidžių, 

7 – 82 mm kalibro minosvaidžių, 12 pistoletų TT, 50 binoklių ir kt. 112 

16 LŠD katastrofos prie Aleksejevkos 

priežasčių ir kaltininkų aiškinimasis 

Lietuviškosios divizijos nesėkmė mūšiuose prie Aleksejevkos buvo tikra 

karinė katastrofa ir tragedija jos kariams, didelis smūgis ji buvo ir sovietinės Lietuvos 

vadovybei Maskvoje. Dėl patirtų didžiulių nuostolių lietuviškasis junginys 

kariniu požiūriu tapo neveiksmingas, iš esmės išvestas iš rikiuotės, o papildyti 

jį „lietuviškais kadrais“ rezervų beveik nebuvo. Taigi žlugo sovietinės Lietuvos 

vadovybės atkaklių pastangų ir ilgo, sunkaus darbo rezultatai jį formuojant, politinės 

ambicijos turėti „Didžiojo Tėvynės karo frontuose“ nacionalinį junginį, kuris 

būtų ne politinis, propagandinis įrankis, o tikra, reali karinė jėga, garbingai 

reprezentavusi lietuvių tautą tarp kitų sovietinių tautų nacionalinių formuočių, 

planai jį plėsti ir stiprinti. Dar vykstant divizijos agonijai prie Aleksejevkos J. 

Macijauskas 1943 m. kovo 4 d. A. sniečkui rašė, kad jam labai nemalonu rašyti 

laišką, kuriame negali nieko gero pranešti, o tik blogas naujienas 113 . J. Paleckis 

vėliau rašė, kad divizijos nuostoliai buvo tokie dideli, kad vietoj pulkų liko tik 

jų likučiai, papildyti kariais iš užnugario dalinių. „Didžiuliu moraliniu smūgiu“ 

jis vadino tai, kaip sovietinė karinė (Briansko fronto ir kt.) vadovybė vertino 

divizijos veiksmus 114 . 1943 m. balandžio 16 d. įvyko Lietuvos KP(b) cK biuro 

posėdis, jame buvo išklausytas divizijos vado gen. mjr. f. Žemaičio ir J. Macijausko 

informacinis pranešimas apie divizijos mūšius. Posėdžio protokole nieko 

nepasakyta apie šio pranešimo turinį, tik pažymėta, kad jis „priimtas žiniai“. 

sovietiniams Lietuvos vadovams atsirado naujų didžiulių problemų ir rūpesčių: 

Biuras apsvarstė politinio masinio darbo priemones su sužeistais kovotojais ir 

112 

16 lšd trumpoji charakteristika, sssr gynybos ministerijos archyvas, f. 1079, ap. 1, b. 1, l. 4–5. 

113 

j. macijausko 1943 m. kovo 4 d. laiškas a. sniečkui, ten pat, ap. 6, b. 46, l. 130. 

114 

j. paleckio 1943 m. rašyto rašto juodraštis, ten pat, f. 17541, ap. 1, b. 13, l. 268–269. 

9

40 


vadais, įpareigojo Lietuvos ssR LKT sudaryti komisiją, kuri rūpintųsi sužeistųjų 

(tapusių invalidais) įdarbinimu ir visa jų socialine globa 115 . Kalbant apibendrintai, 

sovietiniams Lietuvos vadovams Maskvoje iškilo rūpestis išsaugoti diviziją, 

kaip nacionalinį (lietuvišką) junginį. 

nuoskaudą dėl lietuviškos divizijos katastrofiškos nesėkmės, nors ir netiesiogiai, 

gilino palyginti sėkminga ir garbinga suformuotų latvių ir estų junginių 

kovinė veikla karo frontuose 116 . 

nesėkmingi divizijos mūšiai prie Aleksejevkos, turėję įtakos puolamosios operacijos 

sužlugdymui, buvo nemaloni nesėkmė ir 48–osios armijos Briansko fronto 

kariuomenės vadovybei. Todėl jau mūšių metu prasidėjo divizijos karinio pasirengimo 

priežasčių ir jos nesėkmių kaltininkų aiškinimasis, kas kaltas dėl beviltiškai 

stringančio (galiausiai visai sužlugusio) puolimo, didžiulių patirtų nuostolių. 

oficialiuose divizijos dokumentuose (kovos veiksmų žurnale, raportuose ir 

kt.), rašytuose divizijos karininkų ir atspindėjusių jų požiūrį, nurodomos tokios 

mūšių prie Aleksejevkos išvados ir nesėkmių priežastys: 1) divizija padarė vokiečiams 

daug nuostolių (tikrųjų jie buvo abejotini – R.z.), priešas buvo priverstas 

pritraukti stiprius rezervus ir panaudoti aviaciją; 2) divizija stojo į mūšį tiesiai iš 

maršo atsilikus techninėms ir aprūpinimo dalims, o priešo jėgos buvo neįvertintos, 

vokiečiai turėjo gerai parengtą gynybos sistemą, sumaniai manevravo savo 

rezervais; 3) divizijos puolimą silpnai rėmė artilerija, buvo mažai tankų, nebuvo 

aviacijos ir zenitinės artilerijos ir jų paramos, nebuvo normalaus aprūpinimo 

maistu ir pašarais, ypač pirmosiomis dienomis, kai visai divizijai teko badauti, o 

ir vėliau padėtis nedaug pasikeitė; 4) sunkios ir nepalankios gamtinės, klimatinės 

sąlygos: stiprūs šalčiai, gilus sniegas, pūgos, visiškai atvira, gerai priešui matoma 

ir patogi gynybai vietovė; 5) kaimyninės divizijos (143 šD ir 6 gvardijos šD) 

buvo negausios, neaktyvios, išsekintos mūšių, jų parama buvo mažai veiksminga 

ir efektyvi; 6) pačios divizijos mūšių metu išryškėjusios klaidos ir trūkumai: 

priešas pultas pernelyg tirštomis (tankiomis) gretomis, nemokėjimas greitai apsikasti 

ir blogas maskavimasis, neturėjimas maskuojamųjų chalatų; divizijos karių 

nepakankamas mokėjimas panaudoti pėstininkų ginklus, toli nuo priešo gynybos 

115 

išrašas iš lietuvos kp(b) Ck biuro 1943 m. balandžio 16 d. posėdžio protokolo, ten pat, f. 1771, 

ap. 190, b. 2, l. 57. 

116 

201–oji latviškoji šd buvo pirmasis raudonosios armijos nacionalinis junginys, jis savo kovos 

kelią pradėjo1941 m.gruodžio 20 d., pasižymėjo puolamuosiuose mūšiuose prie maskvos naro–Fominsko 

rajone, apsupant ir likviduojant vokiečių demjansko grupuotę ir kitur. 1942 m. pabaigpje už 

kovinius nuopelnus ji pavadinta 43 gvardijos šd. estų 8–asis korpusas (7 ir 249 šd) buvo pats didžiausias 

raudonosios armijos nacionalinis junginys, jis kovas pradėjo 1942 m. gruodį kalinino fronte, 

sėkmingai dalyvavo likviduojat apsuptą vokiečių grupuotęvelikije lukų apylinkėse.



linijos užimamos išeities pozicijos puolimui, lėtas puolimo tempas, baimė eiti į 

durtuvų kautynes, blogas sąveikavimas su artilerija, šaulių (pėstininkų) pasyvumas 

(nejudėjimas į priekį) artilerijos parengimo metu ir kt. 117 

šiuose teiginiuose, išreiškiančiuose daugiausia pačios divizijos vadovybės 

požiūrį, yra nemažai tiesos apie divizijos nesėkmių prie Aleksejevkos priežastis, 

jos plačiai aptartos ir aprašytos sovietinių autorių ir divizijos veteranų atsiminimuose. 

(Kaip minėta, šiuo požiūriu vertingi Atgimimo spaudoje pasirodę divizijos 

veteranų atsiminimų fragmentai, divizijos veiksmų komentarai ir kt. 118 .) 

Koks buvo Raudonosios armijos aukštesniosios vadovybės požiūris į 16 

LšD kovinius veiksmus ir jos nesėkmių priežastis prie Aleksejevkos? Iš karto 

tenka pažymėti, kad jis smarkiai skyrėsi nuo pačios divizijos vadovybės, iki šiol 

kai kurių jos veteranų propaguojamų teiginių. 

Jau minėtame 48–osios armijos Karo Tarybos 1943 m. vasario 25 d. nutarime 

„Dėl priemonių stiprinant 16–osios Lietuviškosios šaulių divizijos kovingumą 

ir discipliną“, skelbusiame jos nepasirengimą mūšiams, buvo tvirtinama, kad 

16 LšD per dvi mūšių dienas parodė labai žemą kovingumą ir discipliną. Buvo 

pažymima, kad, nepaisant ilgo buvimo užnugaryje ir turėtų galimybių organizuoti 

karių apmokymą, divizija nemokėjo organizuoti pėstininkų kovinės rikiuotės, 

dėl ko patyrė nepateisinamų nuostolių, patirti nuostoliai turėjo įtakos karių 

moralinei būsenai. esą divizijos 167 šP du kartus be įsakymo paliko užimamas 

pozicijas, svarbiausia, savavališkai paliko užimtą nagorną. Dėl blogos maskuotės 

ir nemokėjimo panaudoti šautuvų, kulkosvaidžių, prieštankinių šautuvų divizija 

pačią pirmąją susitelkimo mūšiui dieną patyrė žymių nuostolių (žuvo apie 

400 žmonių). Dėl blogos disciplinos pulkuose buvo mūšio lauko palikimo atvejų 

(sužeistųjų palydėjimo į užnugarį ir kitais pretekstais). Keliai į dalis priešakinėse 

pozicijose buvo valomi blogai, tai ir stabdė šaudmenų ir maisto tiekimą į priešakines 

pozicijas ir labai apsunkino normalų sužeistųjų evakavimą. Priešo aviacijos 

smūgiai į gurguolių susitelkimo vietas, sanitarijos įstaigas pakenkė visos 

divizijos kovinei moralei, galėjo sukelti paniką, kuri galėjo apimti ir priešakines 

pozicijas. Divizijos užnugaris buvo išsibarstęs, maisto produktai atsiliko, medicinos 

sanitarijos batalionas neatvyko, haubicų artilerija, šaudmenys atsiliko, jų 

artilerijos padaliniuose buvo neleistinai mažai. Priemonių įvesti griežtą tvarką 

nebuvo imtasi, niekas dėl pasipiktinimą keliančių dalykų nebuvo nubaustas, o tai 

117 

išrašas iš 16 lšd kovos veiksmų žurnalo, ten pat, b. 262, l.33–34; ap. 6, b. 180, l. 20 ir kt. 

118 

žr.: a. martnionis, pakirsti ąžuolai aleksejevkoje, tiesa, 1989, nr. 14121; k. varašinskas, dimisijos 

gen. mjr. pr. petronis, pirmosios lietuviškosios divizijos kautynės, gimtasis kraštas, 1988 balandžio 

28 – gegužės 5 d. ir kt. 

341

42 


sudarė sąlygas reikštis dar didesniam vadų ir politinių darbuotojų neatsakingumui, 

politinis darbas divizijoje buvo dirbamas netinkamai. 

savo vasario 25 d. priimtame dokumente 48–osios armijos Karo taryba 

nutarė 16 LšD vadą, gen. mjr. f. Žemaitį įspėti, kad jis ne visiškai atitinka užimamas 

pareigas, divizijos užnugario viršininką plk. Gudelį, kaip praradusį kontrolę 

užnugario daliniams ir už divizijos neaprūpinimą maistu ir šaudmenimis, 

pašalinti iš pareigų ir atiduoti teismui, divizijos vado pavaduotojui, brigados 

komisarui J. Macijauskui (dokumente jo pavardė rašoma – Macijevkas) už blogai 

organizuotą politinį darbą paskelbti įspėjimą. 48–osios armijos prokurorui 

ir Ypatingojo skyriaus viršininkui nedelsiant išvykti į diviziją ištirti aplinkybių, 

kodėl buvo paliktas nagornas, kaltus atiduoti teismui. Armijos štabo viršininkui 

nedelsiant į divizijos susitelkimo ruožą nusiųsti užtveriamąjį būrį nr. 1., kad būtų 

sulaikomi savavališkai paliekantys mūšio lauką ir šaudomi bėgantys iš jo. 

Divizijos vadui ir jo pavaduotojui J. Macijauskui įsakyta per 3 dienas divizijos 

dalyse įvesti griežtą tvarką (surinkti, arčiau priešakinių pozicijų pritraukti 

užnugario dalis, išmėtytus šaudmenis ir kt.), sustiprinti discipliną, organizuoti 

divizijos kovingumą stiprinantį politinį darbą. 

už visų priemonių stiprinant divizijos kovingumą ir discipliną joje realizavimą 

atsakingais buvo paskirti 48–osios armijos vado gen. ltn. P. Romanenkos 

pavaduotojai plk. /K./ Kolganovas ir plk. Jakovlevas. 

šis nutarimas turėjo būti paskelbtas divizijos karininkams ir viršininkams 

iki batalionų vadų imtinai 119 . 

Ant dokumento užrašyta Briansko fronto kariuomenės vado gen. ltn. M. 

Reiterio ir gen. mjr. I. susaikovo rezoliucija: „Jeigu Žemaitis divizijoje neįves 

tvarkos, teks jį pakeisti“. 

Reikia pažymėti, kad 48–osios armijos vadovybės dokumente buvo nemažai 

teisingos kritikos, teiginių ir priekaištų apie nepakankamą divizijos karinį pasirengimą, 

tai buvo priversti pripažinti ir divizijai vadovaujantys asmenys. Antai J. Macijauskas 

minėtame 1943 m. kovo 4 d. laiške A. sniečkui rašė apie tai, kad tenka 

pripažinti, jog „iš mūsų pusės“ buvo daug didelių trūkumų: visų pirma pasirodė, 

kad divizija buvo nepakankamai paruošta pagal naujausią Raudonosios armijos 

karo statutą, ji puolė pernelyg tankiomis, tirštomis karių gretomis, dėl ko turėjo 

didelių nuostolių, kariai atsilikdavo nuo tankų, apšaudomi iš minosvaidžių, užuot 

veržęsi pirmyn, suguldavo, šauliai nemokėjo šaudyti į priešo aviaciją, šlubavo dis- 

119 ten pat, b. 808, l. 7–8.



ciplina, vadai ne viską padarydavo, kad būtų įvykdyti kovos įsakymai ir kt. 120 

Kita vertus, 48–osios armijos vadovybės dokumente buvo realios tiesos neatikusių, 

melagingų ar net šmeižikiškų 16 LšD karių atžvilgiu teiginių: nagorno 

divizijos kariai nebuvo užėmę ir iš jo savavališkai nepasitraukė; dėl kai kurių 

nesėkmės aplinkybių kaltę turėjo prisiimti ir pati 48–osios armijos vadovybė. 

Dar nepasibaigus mūšiams prie Aleksejevkos, 1943 m. kovo 10 d., 16 LšD 

vadas gen. mjr. f. Žemaitis, matyt, nujausdamas virš jo galvos pakibusią grėsmę, 

parašė raportą 48–osios armijos vadui gen. ltn. P. Romanenkai. f. Žemaitis prašė 

tarpininkauti, kad jo raportas patektų sssR Vyriausiajam karinių pajėgų vadui 

stalinui, reikalavo paskirti komisiją, kuri ištirtų jam patikėtos divizijos „didžiulių 

negarbingų nuostolių per tokį trumpą laiką“ priežastis. 

savo raporte jis rašė, kad nuo 1943 m. vasario 20 d. iki kovo 9 d. divizija 

neteko per 4 tūkst. žmonių, jo žodžiais, tai sudarė maždaug pusę į frontą atvykusios 

divizijos. f. Žemaitis konstatavo, kad, patyrusi tiek nuostolių, divizija tapo 

nekovinga, ji galėsianti dalyvauti Tėvynės kare tik papildyta vadais ir kariais. 

Į diviziją esą buvo surinkti „geriausi“ lietuvių tautos atstovai ir „visas Tarybų 

Lietuvos partinis ir tarybinis aktyvas“. Jis pažymėjo, kad divizija buvo pasiųsta į 

Briansko frontą visiškai sukomplektuota, aprūpinta visais reikalingais ištekliais. 

Tačiau atvykusi į Briansko frontą, divizija sunaudojo visas atsargas ir iki šiol aprūpinama 

visiškai nereguliariai. Dar neturėjusi kovos patyrimo divizija esą gavo 

„nepaprastai didelę ir atsakingą užduotį, kurios įvykdyti neįstengė“. Jo nuomone, 

nesėkmės priežastis buvo ne tik kovinio parengimo trūkumai – svarbiausia, 

nebuvo priemonių užduočiai įvykdyti. Į pirmąjį mūšį divizija buvo mesta alkana, 

pavargusi, turėjo labai mažai šaudmenų, beveik nebuvo jokios sustiprinimo priemonių 

paramos. f. Žemaitis pabrėžė, kad divizija „pirmuosius didžiulius nuostolius 

patyrė dar nepriartėjusi prie priešo: užėmusi išeities pozicijas puolimui 

dvi dienas jos kariai praleido atviroje vietoje, apšaudomi priešo minosvaidžių, 

artilerijos, aviacijos“. f. Žemaitis primygtinai prašė ateityje divizijai teikti organizuotą 

pagalbą sustiprinimo priemonėmis. 

f. Žemaitis drąsiai kritikavo 48–osios armijos vadovybę: „Jūsų žmonių, štabo 

ir Vadovybės pagalba kol kas nedavė divizijai jokios naudos, priešingai, trikdo 

man patikėtos divizijos vadovybę. Jūsų pavaduotojo pulkininko Kolganovo nesibaigiantys 

„matai“ ir priekaištai mažina mūsų darbingumą. Vienas faktas tiesiog 

demoralizavo divizijos štabo darbuotojus. Pakeliui į štabą pulkininkas Kolganovas 

gavo visai netikrus ir neteisingus duomenis, neva lietuvių batalionas bėga iš fronto. 

120 j. macijausko 1943 m. kovo 4 d. laiškas a. sniečkui, ten pat, f. 1771, ap. 6, b. 46, l. 130–134. 

4

44 


Atėjęs į mano štabą draugas Kolganovas niekam nepasakęs nė žodžio iškvietė telefonu 

6–osios gvardijos divizijos vadą ir garsiai, kad girdėtų visas štabas, liepė jam 

tuoj pat iš dviejų sunkiųjų kulkosvaidžių apšaudyti kaimyninį lietuvių batalioną. 

šis ir kiti panašūs faktai demoralizavo mano štabo ir dalių vadovybę.“ f. Žemaitis 

prašė „peržiūrėti“ armijos štabo vadovavimo divizijai būdus. 

Toliau f. Žemaitis pripažino, kad divizijos pastangos pralaužti priešo gynybą 

buvo bevaisės, ji patyrė didžiulių nuostolių. Tačiau, jo manymu, 48–osios armijos 

Karo tarybos narys gen. mjr. Istominas visos armijos dalių vadų susirinkime, pavadino 

diviziją persišovėlių divizija „be jokio pagrindo, neturėdamas jokių faktų“. 

f. Žemaitis tvirtino, kad oficialiai iki šiol nustatyta ne daugiau kaip 10 persišovimų 

atvejų, tai esą neduoda pagrindo visą diviziją vadinti persišovėliais. 

f. Žemaitis savo raporte nesutiko ir su Briansko fronto kariuomenės Karo 

Tarybos pareiškimo vertinimu, kuriame skelbta, kad divizija suteršė savo vardą 

/Didžiojo/ Tėvynės karo frontuose. ši išvada, jo nuomone, padaryta remiantis 

faktu, kad divizija neįvykdė jai iškeltų uždavinių. 

f. Žemaitis rašė: „Manau, kad taip vadinti diviziją yra visiškai neteisinga, skubota, 

nepelnyta. Kariai ir vadai nekalti, kad neįvykdė skirtos užduoties. Jie vyriškai 

bandė ją įvykdyti, daugelis žuvo prie vokiečių įtvirtinimų arba visam gyvenimui 

liko invalidai. nebuvo nė vieno atvejo, kad divizijos dalis ar padalinys atsisakytų 

pulti priešą. nė karto jokia dalis ar karių, vadų grupė savavališkai nepasitraukė 

atgal, niekas, net ir nedidelė karių ar vadų grupelė, neperbėgo į priešo pusę.“ 

f. Žemaitis primygtinai prašė pranešti apie jo raportą stalinui, suteikti galimybę 

divizijai „normalioje aplinkoje įrodyti savo ištikimybę socialistinei Tėvynei, 

su dideliu ryžtu dalyvauti triuškinant vokiečių fašistus – lietuvių tautos 

amžinus priešus“ 121 . 

48–osios armijos vadovybė f. Žemaičio raportą pasiuntė Briansko fronto 

vadui, kuris, kaip ir f. Žemaitis, prašė sudaryti tyrimo komisiją. Kartu su f. Žemaičio 

raportu Briansko fronto vadas gavo ir 48–osios armijos vadovybės ilgą 

raportą 16 LšD kovinės veiklos klausimais. 

Jame pažymima, kad 16 LšD, būdama „giliame užnugaryje“, buvo visiškai 

sukomplektuota žmonėmis, ginkluote, arkliais ir autotransportu. Į 48–ąją armiją 

ji įsijungė 1943 m. vasario 16 d., į susitelkimo rajoną atvyko vasario 19 d. Divizija 

atvyko labai neorganizuotai, jos kolona išsitęsė, rinkosi keletą dienų, haubicų 

artilerija atvyko tik kovo pradžioje, divizija iš užnugario atvyko be maisto, pašarų, 

degalų ir šaudmenų atsargų. Divizijos kariai neturėjo su savimi netgi jiems 

121 

gen. mjr. F. žemaičio 1943 m. balandžio 27 d. raportas gen. mjr. sviridovui, ten pat, f. 3377, ap. 

58, b. 808, l. 15–16.



priklausiusio davinio parai. 

Per 1943 m. vasario 20 d. – kovo 8 d. laikotarpį divizija neįvykdė ne vieno 

iš 3 kovos uždavinių, per visą tą laiką puldama toliau išeities pozicijų beveik nepažengė, 

nors esą visais atžvilgiais tiek gyvąja jėga, tiek technika divizija turėjo 

didžiulį pranašumą prieš vokiečius. 

nuo vasario 20 d. iki 24 d., t. y. 4 dienas, divizijos puolimas buvo atidėliojimas 

dėl materialinio neaprūpinimo ir dėl divizionų ir pulkų artilerijos atsilikimo. 

Pirmą divizijos atvykimo dieną jai buvo išduota duonos 6–osios gvardijos 

šD sąskaita. „Tik 16 LšD vadovybės aplaidumu galima aiškinti divizijos atvykimą 

į frontą be jokių atsargų, juo labiau, kad divizija atvyko per /Briansko/ fronto 

ir 48–osios armijos aprūpinimo bazes bei stotis“, – pabrėžiama raporte. Divizijos 

materialinis aprūpinimas (maisto produktais, pašarais, šaudmenimis, degalais) 

iki šiol nesutvarkytas, nepaisant to, kad armija divizijai ne kartą padėjo armijos 

autotransportu, o ir pati divizija turinti pakankamai automobilių ir arklių. 

Karių maitinimas ir arklių šėrimas divizijoje, net praėjus beveik 3 savaitėms 

po jos atvykimo, vyksta nereguliariai, su dideliais pertrūkiais. 

Divizija mūšiuose pasirodė nepakankamai stabili. 48–osios armijos vadovybė 

tai iliustravo tokiais faktais: iš pozicijų fronte savavališkai pasišalino 156 

šP 3–asis batalionas (bataliono vadas nuteistas sušaudyti); kovo 7 d. naktį 156 

šP 2–asis batalionas įsiveržė į nikitovkos pietinį pakraštį, bet tuoj pat atsitraukė 

kažkokiam provokatoriui ir išdavikui sukomandavus „Atgal“; 167 šP dalis 

padalinių vasario 26 d. mūšyje priartėjo prie nagorno pietinio pakraščio, bet 

be pateisinamų priežasčių tuoj pat atsitraukė į išeities pozicijas; kovo 8 d. naktį 

156 šP 1–asis batalionas puldamas turėjo apeiti nikitovką iš pietų, tačiau vos tik 

sutemo neliko pusės karių: jie, užuot toliau puolę, sugrįžo į užnugarį. 

Mūšiai parodė, kad 16 LšD kovinė parengtis ir mokėjimas drauge kovoti 

yra žemo lygio, vadai silpnai paruošti, menkai bendradarbiauja kovoje su artilerija 

ir tankais, visų grandžių vadų ir štabų vadovavimas mūšyje blogas. Divizijos 

dalys neryžtingai veikia, nė karto nebuvo pakeltos į ataką. net kovo 6 d., kai 

artilerija, minosvaidžiai ir reaktyviniai minosvaidžiai („Katiušos“ – R.z.) stipriai 

apšaudė nikitovką, kai esą buvo visos galimybės užimti kaimą beveik be jokio 

priešo pasipriešinimo, 167 šP nebuvo pakeltas ryžtingam šuoliui pirmyn. Pulkas, 

kaip ir kitos dalys, pragulėjo vietoje iki vakaro. 

16 LšD kariai ir vadai per visą mūšių laikotarpį labai skausmingai ir iškreiptai 

reagavo į priešo ugnį ir parodė nemokėjimą naikinti priešo ugnies taškų. Divizijos 

rajono iki kovo 9 d. priešas masiškai neapšaudė iš artilerijos ir minosvaidžių. 

Iš esmės nebuvo ir intensyvios kulkosvaidžių ugnies. Priešas paprastai šaudė iš 

45

346 


dviejų artilerijos ir dviejų minosvaidžių baterijų, 6–8 sunkiųjų kulkosvaidžių. „To, 

pasirodo, užteko, kad padaliniai gulėtų ir nejudėtų iš vietos, o motyvas tam visada 

buvo vienas ir tas pats – „stipri priešo ugnis“, – pažymima raporte. 

Divizijai būdingi masiniai rankų riešų susižeidimų atvejai. Iki kovo 10 d. iš 

2745 sužeistųjų apie pusė buvo sužeisti į ranką. 

Disciplina divizijoje menka. Vieną sužeistąjį į užnugarį lydi 2–3 sveiki kariai. 

Per laikotarpį nuo vasario 20 d. iki kovo 8 d. divizija paliko mūšio lauke 

daugybę ginklų, o teritorijos, kurioje kovojo divizija, priešas nebuvo užėmęs. 

Trys pulkai paliko mūšio lauke paliko 1577 nesurinktų šautuvų, 265 PPš, 104 

rankinius kulkosvaidžius, 34 sunkiuosius kulkosvaidžius, 30 mm minosvaidžius, 

13 82 mm minosvaidžių, 65 prieštankinius šautuvus. 

48–osios armijos vadovybė dėl visų divizijos nesėkmių kaltino jos vadą gen. 

mjr. f. Žemaitį ir jo pavaduotoją, brigados komisarą J. Macijauską, abu jie esą 

parodė visišką nesugebėjimą kovos sąlygomis jai vadovauti. Armijos vadovybė 

tvirtino, kad jiems vadovaujant divizija negalės atstatyti savo kovinio pajėgumo 

net ir šiuo tikslu išvesta į užnugarį. 

Raporto pabaigoje išvardintos pagalbos priemonės, kurių ėmėsi 48–osios 

armijos vadovybė, taisydama padėtį divizijoje: buvo pakeistas divizijos užnugario 

viršininkas, maisto ir pašarų aprūpinimo viršininkas, divizijoje visą laiką 

dirbo armijos vadų ir politinių darbuotojų grupė, divizija sustiprinta vyresniaisiais 

ir vidurinės grandies vadais, priimtas armijos Karo tarybos nutarimas dėl 

tvarkos įvedimo divizijoje, jis buvo patvirtintas fronto vado. su šiuo nutarimu 

supažindinti visi divizijos karininkai 122 . 

Be 16 LšD vado gen. mjr. f. Žemaičio 1943 m. kovo 10 d. raporto, archyvuose 

yra išlikęs ir jo tų pačių metų balandžio 27 d. raportas, parašytas gen. mjr. 

sviridovui. Raportas parašytas pastarojo įsakymu, todėl galbūt gen. mjr. sviridovas 

buvo sudarytos komisijos vadovas ar narys. šį raportą f. Žemaitis rašė jau 

pašalintas iš divizijos vado pareigų, jame jis taip pat plačiai atskleidė divizijos 

kovinę veiklą ir aiškino jos nesėkmių priežastis. f. Žemaitis pažymėjo, kad du 

mėnesius 16 LšD buvo mėtoma iš vienos puolimo krypties į kitą: iš pradžių ji 

buvo priskirta /Briansko fronto/ 3–ajai armijai 123 , vėliau – gen. ltn. novoselskio 

grupei (t. y. šio fronto kariuomenės operatyvinei grupei – R.z.), dar vėliau 

2–ajai tankų armijai ir pagaliau 48–ajai armijai. Per visą šį laiką divizija nebuvo 

122 48–osios armijos vadovybės (gen. ltn. p. romanenkos, armijos karo tarybos nario gen. mjr. istomino, 

armijos štabo viršininko pavaduotojo plk. dolgovo) raportas (be datos) Briansko fronto vadui 

pasiunčiant 16 lšd vado gen. mjr. F. žemaičio 1943 m. kovo 10 d. raportą, ten pat, l. 11–14. 

123 tai įvyko 1942 m. gruodžio 27 d., žr.: j. dobrovolskas, lietuviai kariai…, p. 60.



pasiųsta į mūšius, o tik „marširavo“ iš Tulos apylinkių į oriolo apylinkes, per du 

mėnesius nužygiavo apie 400 km., beveik visą laiką pagal aliarmo komandą. šių 

žygių metu divizija labai pavargo: kariai nebuvo normaliai maitinami, negaudami 

pakankamai pašarų arkliai nusilpo ir sunkiai traukė techniką. Pirmosiomis 

dienomis atvykus į Briansko frontą, šio fronto štabas paėmė iš divizijos pusę 

sunkvežimių, tai dar labiau apsunkino divizijos aprūpinimą. 

1943 m. vasario pradžioje divizija, būdama 50 km. nuo Jefremovo miesto, gavo 

įsakymą būti pasiruošusi lipti į ešelonus 124 , vykdant šį įsakymą žymi dalis divizijos 

turto buvo pasiųsta į geležinkelio stotis, bet netikėtai po kelių dienų divizija buvo 

pakelta pagal aliarmo komandą ir per 4 valandas pasiųsta visai kita kryptimi. 

Išsiskleidusi Aleksejevkos apylinkėse, divizija iškart pateko į stiprią artilerijos 

ir minosvaidžių ugnį ir patyrė didelių nuostolių. numatytą puolimui dieną 

divizijos pozicijas bombardavo 19 priešo bombonešių, jie atliko 10 antskrydžių, 

dar nesusikovusi su priešu divizija neteko apie 2 tūkst. žmonių. Per mėnesį trukusius 

mūšius divizija iš viso neteko apie 5 tūkst. žmonių. 

f. Žemaičio nuomone, per šiuos mūšius 16 LšD pasirodė labai gerai: a) nebuvo 

nė vieno pasitraukimo atvejo: kuopos ir batalionai žuvo nuo priešo ugnies, 

bet atgal nesitraukė; b) tik vienas seržantas perėjo į priešo pusę; c) kariai vyriškai 

kentė visus sunkumus ir tęsė puolimą; d) kariai ir vadai puikiai laikėsi, demonstruodami 

tikro vyriškumo ir didvyriškumo pavyzdžius. 

Kovo 19 d. divizija atitraukta į 48–osios armijos antrąjį ešeloną, todėl šios 

armijos puolamoji operacija baigėsi nesėkme. Priešo frontas nebuvo pralaužtas. 

Baigdamas savo raportą f. Žemaitis rašė, kad jam, kaip buvusiam 16 LšD 

vadui, nepareikšti jokie kaltinimai, jam kol kas nežinomos jo nušalinimo iš pareigų 

priežastys 125 . 

Aiškinantis divizijos nesėkmės priežastis ir kaltininkus būtina paminėti vieną 

1974 m. dokumentą, tarsi pratęsusį karo metų „diskusiją“ tuo klausimu. Tais 

metais grupė buvusių karininkų ir politinių vadovų – 16 LšD veteranų (J. Macijauskas, 

Vl. Karvelis, J. Žiburkus, f. Bieliauskas, A. Randakevičius, Pr. Petronis, 

V. Motieka, V. Počikajevas, e. Jacovskis) parašė ir įteikė Partijos istorijos institutui 

pareiškimą, kuriame tvirtino, kad apie 48–osios armijos 1943 m. vasario 25 

d. nutarimą jie sužinojo tik 1973 m., tvirtino, kad 1943 m. divizijos vadovybė su 

124 

divizija turėjo pasikrauti į vagonus lobanovo ir jefremovo geležinkelio stotyse, žr.: 16 lšd štabo 

viršininko 1943 m. vasario 7 d įsakymą dalių (pulkų) vadams, sssr gynybos ministerijos archyvas, f. 

1079, ap. 1, b. 7, l. 76. divizija turėjo išvykti į kalinino frontą. 

125 

Buvusio 16 lšd vado gen. mjr. F. žemaičio 1943 m. balandžio 27 d. raportas gen. mjr. sviridovui, 

lya, f. 3377, ap. 58, b. 808, l. 15–16. 

47

348 


juo nebuvo supažindinta. Apie tai, kad divizijos buvę vadai nieko nežinojo apie 

šį ir kitus su juo susijusius dokumentus, galima stipriai abejoti: kaip minėta, jis 

užfiksuotas divizijos kovos veiksmų žurnale, apie jį žinojo net civiliai sovietiniai 

Lietuvos pareigūnai sovietiniame užnugaryje 126 . 

Divizijos veteranai savo pareiškime rašė, kad tas dokumentas juos nustebino ir 

įžeidė, jo turinį vertino kaip divizijos karių šmeižtą, iškreipti ir sugalvoti faktai apie 

dalių ir dalinių dezertyravimą iš kovos lauko, pasitraukimą iš nagorno. Kaip visiškai 

išgalvotą faktą jie vertino 156 šP 3–iojo bataliono pasitraukimą iš fronto ir jo vado 

nuteisimą sušaudyti. (Beje, įdomu pažymėti, kad 16 LšD karys, sssR didvyris G. užpolis 

savo atsiminimų knygoje, išleistoje 1997 m. Izraelyje, šį faktą mini kaip tikrą.) 

„Pagrindinę dalį jos /divizijos – R. z./ karių, politinių darbuotojų ir vadų 

sudarė komunistai ir komjaunuoliai, kovoję už komunistų partijos reikalą buržuazinėje 

Lietuvoje, pogrindininkai, jaunos Tarybų valdžios aktyvistai 1940–1941 

m. ir kiti asmenys, savanoriškai išėję į Tarybinę armiją ginti Tarybų valdžios nuo 

vokiškųjų grobikų. Argi jie kalti, kad 48–osios armijos vadovybė juos pasiuntė 

į mūšį be artilerijos parengties, be tankų, be zenitinės priedangos, be maisto ir 

šaudmenų ir kad jie, nepralaužę parengtos priešo gynybos, vyriškai mirė sniegeo 

esant 20 laipsnių šalčiui“, – piktinosi divizijos veteranai. Jų nuomone, 48–osios 

armijos vadovybė dėl nepavykusio puolimo visą kaltę stengėsi suversti 16 LšD. 

Divizijos veteranų tvirtinimu, nė vienas 48–osios armijos štabo grasinimas 

nebuvo realizuotas, niekas nebuvo atiduotas teismui, pasiųstas į drausmės batalioną. 

Divizijoje kaltų nerasta 127 . 

Tik f. Žemaitis, tarpininkaujant ir reikalaujant 48–osios armijos vadovybei, 

buvo pašalintas iš 16 LšD vado pareigų, atleistas iš pareigų ir užnugario tarnybos 

viršininkas plk. Gudelis 128 . Divizijos vadu paskirtas gen. mjr. Vl. Karvelis. 

126 

antai r. šarmaitis rašė apie fronto štabo vadovybės telegramą, kuri „apjuodino” 16 lšd. jis aiškino, 

kad štabe dirbo žmogus, nekenčią „pabaltijo žmonių”, nes „dėl kažko“ 1940–1941 m. buvo ten 

nukentėjęs, žr. r šarmaičio dienoraštį, lya, f. 17635, ap. 1, b. 12, l. 81 (i. susaikovas buvo pabaltijo 

ypatingosios karo apygardos vado pavaduotojas – r. Z); j. paleckio fonde yra jo rašyto dokumento 

juodraštis, jame minima armijos štabo telegrama, pasirašyta gen. plk. m. reiterio ir gen. mjr. i. susaikovo. 

su šia telegrama buvo supažindinti visi divizijos vadai iki kuopos vadų. dokumente teigiama, 

kad vėliau pokalbiuose su a. sniečkumi ir j. paleckiu i. susaikovas esą pripažinęs, kad jis neįsigilino į 

aplinkybes, pripažino divizijos karių narsą, telegrama esą tik siekęs paskatinti divizijos vadą F. žemaitį 

„atviram pokalbiui“ ir kt., žr. f. 17541, ap. 1, b. 13, l. 272. 

127 

lya, f. 3377, ap. 58, b. 808, l. 2–5. 

128 

48–osios armijos vadovybė F. žemaičiui pateikė daugybę kaltinimų ir priekaištų. Be karinės kompetencijos 

dalykų, jis kaltintas būdo minkštumu, silpnu reiklumu pavaldiniams, nekritiškumu, neryžtingumu 

ir t. t., žr.: 48–osios armijos vadovybės 1943 m balandžio 3 d. rašytinis pareiškimas apie 

gen. mjr. F. žemaitį–Baltušį Centrinio fronto karo tarybai, ten pat, l. 9–10.



Vis dėlto kokios buvo 16 LšD katastrofos prie Aleksejevkos priežastys ir kas 

buvo tikrieji kelių tūkstančių jos karių žūties kaltininkai? 

Pateikti faktai rodo, kad kaltės dalis tenka ir Briansko fronto kariuomenės, ir 

jos 48–osios armijos, ir pačios 16 LšD vadovybei. Be nepagrįstų, neteisingų teiginių 

apie divizijos karių pasitraukimą iš užimto vokiečių įtvirtinto nagorno kaimo, 

viso bataliono perbėgimą pas vokiečius (tokio fakto nebūtų nutylėjusi vokiečių 

propaganda), masinį pobūdį įgavusius tyčinius rankų susižeidimus ir kai kurių kitų, 

netikrų, divizijos karių garbę ir orumą įžeidžiančių faktų, vis dėlto kaip visiškai 

nepagrįstos negalima atmesti 48–osios armijos ir Briansko fronto vadovybės kritikos 

16 LšD atžvilgiu dėl jos karių nepakankamo karinio pasiruošimo. 

Kalbant apie 16 LšD nesėkmes ir didžiulius patirtus nuostolius, reikia pažymėti, 

kad jų priežastys ir aplinkybės buvo kur kas gilesnės ir sudėtingesnės. 

Aiškinantis lietuviškosios divizijos nuostolius nereikia pamiršti, kad Raudonoji 

armija ir jos vadai apskritai kariavo nemokšiškai, negailėdami žmonių, nevertindami 

jų gyvybių. Vokiečiai, sustabdyti prie Maskvos, Leningrado, Rostovo 

ir kitur, apskritai nugalėti kare gynybiniuose ir puolamuosiuose mūšiuose, – ne 

karinio profesionalumo ir meistriškumo dėka, o milijoninių aukų kaina. 16 LšD 

didžiuliai nuostoliai ir netektys šiuo požiūriu nebuvo jokia išimtis. 

Aiškinantis divizijos nesėkmių priežastis visų pirma reiktų akcentuoti ne 

gamtines, o divizijai labai nepalankias mūšių prie Aleksejevkos karines, psichologines 

ir kitas sąlygas. Po mūšių ir istorinės pergalės prie stalingrado, pasiektos 

1943 m. vasario pradžioje, sovietinę vadovybę, Raudonąją armiją buvo apėmusi 

didžiulė euforija, pakili kovinė dvasia, „veržliai“ puolant stengtasi iš vokiečių 

atsiimti kuo daugiau jų okupuotų teritorijų, nustumti juos kuo toliau į vakarus. 

Manyta, kad stalingrado mūšio baigties priblokšti vokiečiai ir toli trauksis nerodydami 

atkaklaus pasipriešinimo. net tikėtasi, kad greitai prasidės Baltarusijos 

išvadavimas. (1943 m. kovo 7 d., kaip įvykdęs savo užduotis, nereikalingas 

buvo likviduotas centrinis partizaninio judėjimo štabas (cPJš), tačiau netrukus, 

balandžio 17 d., jis vėl buvo atkurtas.) 

Likvidavus vokiečių stalingrado grupuotę, Raudonosios armijos žygis į 

vakarus iš pradžių iki 1943 m. vasario vidurio iš tikrųjų buvo triumfo žygis: 

Briansko ir Voronežo frontų kariuomenė žygiavo į vakarus vos ne maršo kolonų 

greičiu 129 : sausio 25 d. išvaduotas Voronežas, vasario 2 d. – Kurskas, vasario 9 d. 

– Belgorodas, vasario 16 d. – charkovas ir kt. 

Tačiau nuo 1943 m. vasario antros pusės padėtis pradėjo radikaliai keistis. 

129 

А. Исаев, Когда внезапности уже не было: история ВОВ, кокорую мы не знали, Москва, 

2006, с. 362. 

49

50 


Vokiečiams pavyko sutelkti pakankamai jėgų, skubiai permetus jas iš kitų karo 

veiksmų rajonų, kad būtų sustabdytas Raudonosios armijos puolimas tarp Kaukazo 

ir Voronežo, užlopyti spragas sutrumpėjusioje fronto linijoje 130 . Vokiečiai 

stabilizavo frontą, dar daugiau – vasario 19 d. pradėjo charkovo puolamąją operaciją, 

kurios metu Raudonoji armija patyrė skaudų pralaimėjimą, jos junginiai 

atblokšti toli atgal, vokiečiai atsiėmė visus išvardytus miestus. 

Galima manyti, kad 16 LšD pradinis kovos kelias būtų susiklostęs visai kitaip, 

gerokai sėkmingiau, jeigu ji būtų įsijungusi į kovas šiek tiek anksčiau, kai Raudonoji 

armija sparčiai veržėsi į priekį, beveik nesutikdama vokiečių pasipriešinimo. 

Lietuviškoji divizija tapo staigiai pasikeitusios karinės situacijos Pietų fronte 

savotiška auka, kurios rezultatas buvo jos karinė katastrofa prie Aleksejevkos. 

Gavusi įsakymą vykti į Briansko frontą, į 48-osios armijos sudėtį, divizija buvo 

orientuota į tai, kad priešas rimto pasipriešinimo neparodys, o atvykusi į Aeksejevkos 

apylinkes pateko į labai sudėtingas kovos sąlygas, sutiko atkaklų, jai 

neįveikiamą vokiečių pasipriešinimą. 

Mūšiuose nedalyvavusi, jokių kovinių nuopelnų dar neturėjusi, ilgai formuota 

ir pafrontės keliais klajojusi lietuviškoji divizija, jos vadai, politiniai vadovai, 

dauguma karių psichologiškai veržėsi į kovą ir siekė joje pasižymėti, to 

labai troško ir sovietiniai Lietuvos vadovai. 

f. Bieliauskas savo atsiminimų knygoje „Liaudies žygdarbis nemirtingas“ 

rašo apie mūšių prie Aleksejevkos išvakarėse įvykusį telefoninį pokalbį tarp 16 

LšD vado gen. mjr. f. Žemaičio ir 48–osios armijos vado gen. ltn. P. Romanenkos. 

neva divizijos vadas armijos vadui aiškino, kad dėl užpustytų kelių divizijai 

nepristatyta degalų, šaudmenų, maisto, atsiliko artilerija ir kt., dėl visų šių priežasčių 

divizija dar nepasiruošusi puolimui, prašė atidėti puolimo pradžią. Tačiau 

divizijos komisaras J. Macijauskas paėmė iš divizijos vado telefono ragelį ir pareiškė, 

kad divizija puolimui pasiruošusi ir įsakymą įvykdysianti 131 . 

su visomis problemomis ir sunkumais, kurie aprašyti 16 LšD oficialiuose 

dokumentuose ir jos veteranų atsiminimuose, susidūrė ir visi kiti Raudonosios 

armijos junginiai: iš geležinkelio stočių į susitelkimo rajonus žygiuota pėsčiomis, 

užpustytais keliais, gilų sniegą sunkiai įveikė net vidutiniai ir sunkieji tankai, 

trūko transporto, degalų, šaudmenų, maisto, buvo puolama sulaukus ne visų 

dalinių ir kt. 132 Tokiomis sąlygomis išryškėdavo junginių mobilumas, organizuo- 

130 

Б. Мюллер–Гиллебранд, Сухопутная Армия Германии 1933–1945 г.г., Москва, 2002, с. 373. 

131 

F. Bieliauskas, liaudies žygdarbis nemirtingas, p. 81–82. 

132 А. Исаев, Когда внезапности уже не было, с. 365.



tumas, karinis pasirengimas. 

Kaip savo rašė raporte 16 LšD vadas gen. mjr. f. Žemaitis, 1943 m. vasario 

antroje pusėje oriolo apylinkėse 16 LšD įsijungus į 48–osios armijos sudėtį, 

šios armijos junginiai dar persekiojo besitraukusius vokiečius, tačiau ties neručio 

upės riba jie nustojo trauktis ir pradėjo įnirtingai priešintis. Tik 48–osios 

armijos 6-oji gvardijos šD sugebėjo pasiekti zmijevkos rajoną, bet čia patyrė 

pralaimėjimą. Prieš 16 LšD atvykimą į Aleksejevkos rajoną vokiečiai organizavo 

ištisą fronto liniją. 16 LšD buvo įsakyta pakartoti šios divizijos puolimą tame 

pat ruože ir ta pačia kryptimi, turint beveik tuos pačius kovos uždavinius 133 . 

Taigi 16 LšD mūšių pradžia sutapo su vokiečių traukimosi pabaiga, fronto linijos 

stabilizavimusi šiame Pietų fronto bare. ši aplinkybė divizijai objektyviai tapo 

svarbiausia nepalankiai jai susiklosčiusių mūšių ir patirtų nuostolių priežastimi. 

Kaip nesėkmės priežastis reikia paminėti ir tai, kad divizijoje nebuvo patyrusių 

vadų. Raudonosios armijos karininkai gen. mjr. f. Žemaitis ir plk. J. Macijauskas 

turėjo tik Rusijos 1918–1920 m. pilietinio karo patyrimą, kaip kariniai 

veikėjai, mąstė pasenusiomis kategorijomis, kariavo pasenusia taktika. Buvę 

Lietuvos kariuomenės karininkai taip pat neturėjo kovos patyrimo, jiems buvo 

nepažįstama Raudonosios armijos valdymo, aprūpinimo ir tiekimo sistema, jos 

gyvenimo normos ir tvarka. nepaisant daugumos 16 LšD karių simpatijų sovietų 

sąjungai, daugelio divizijos karių (lietuvių, žydų ir kitų tautybių karių) drąsos 

ir ryžto kautis su vokiečiais, vis dėlto šių savybių nepakako: lėmė nepakankamai 

karinis pasirengimas ir profesionalumas. 

16 LšD ilgai rengta „giliame“ užnugaryje, palyginus su kitomis šaulių divizijomis 

(kuriose buvo po 5–6 tūkst. karių), buvo gerai sukomplektuota ir apginkluota. 

Todėl, matyt, aukštesnioji karinė vadovybė iš jos nemažai tikėjosi. 

Divizijos nesėkmingas pasirodymas mūšiuose, vilčių nepasiteisinimas lėmė priešiškumą, 

kategorišką, labai nepagarbią, netgi niekinamą aukšto rango 48–osios 

armijos ir kitų vadų reakciją į 16 LšD. Bent iš dalies tam įtakos galėjo turėti ir 

divizijos nacionalinė sudėtis (jos lietuviškumas ir žydiškumas). 

Mūšių prie Aleksejevkos padariniai sovietinės Lietuvos perspektyvai buvo 

skaudūs ne tik kariniu, bet ir politiniu aspektu. Prie Aleksejevkos žuvo visas 

„žiedas“ geriausių Lietuvos komunistų partijos ir sovietų valdžios pareigūnų. 

Divizijos nesėkmė nulėmė ir nepasitikėjimą lietuviais, pokarinį nelietuviškų 

„kadrų“ atvykimą į Lietuvą. Todėl vėl teko siekti paties stalino užtarimo, prašyti 

diviziją papildyti kitų tautybių kovotojais ir kt. 

133 gen. mjr. F. žemaičio 1943 m. raportas gen. mjr. sviridovui, lya, f. 3377, ap. 58, b. 808, l. 17. 

351

52 


1943 m. birželį divizijoje buvo apie 9,5 tūkst. žmonių, dar 1,5 tūkst. karių 

buvo 2–ajame atsargos šaulių batalione, taigi iš viso daugiau kaip 11 tūkst. karių 134 . 

1943 m. vasarą 16 LšD maždaug iš tų pačių apylinkių prie Aleksejevkos pratęsė 

savo kovos kelią. nors patyrė ir nemažų nuostolių, divizija daug sėkmingiau dalyvavo 

mūšiuose prie Kursko, Baltarusijoje, Lietuvoje ir Latvijoje (Kurše). 

Po tragedijos prie Aleksejevkos ir kitur patirtų nuostolių ėmė blėsti A. 

sniečkaus noras matyti diviziją priešakinėse fronto linijose, svarbiausiose puolimų 

kryptyse. Jis dėjo pastangas „taupyti“ diviziją, išsaugoti nuo žūties nacionalinius 

kadrus, kurie buvo reikalingi darbui „išvaduotoje“ Tarybų Lietuvoje. Kaip 

niekada lietuviška savo sudėtimi divizija tapo 1944 m. ją papildžius „išvaduotos“ 

Lietuvos vyrais. Kartu ji kaip niekada tapo politiškai nepatikima. siekiant užkirsti 

kelią masiniam karių dezertyravimui, viešai prieš rikiuotę buvo šaudomi 

sugauti dezertyrai, divizija po mūšių vaduojant Lietuvą 1944 m. – 1945 m. buvo 

perkelta į Kuršą, kur ir sulaukė karo pabaigos. 1944 m. rudenį mėginta suformuoti 

antrą lietuvišką junginį – 50–ąją atsargos šaulių diviziją, bet dėl masinio 

dezertyravimo jos taip ir nepavyko suformuoti. 

16 LšD buvo vienintelis lietuviškas frontinis karinis junginys, kovojęs Vokietijos 

– sssR karo frontuose. okupantams vokiečiams analogiško junginio 

okupuotoje Lietuvoje nepavyko suformuoti. Deja, Raudonosios armijos lietuviškosios 

divizijos sunkus, didelių išbandymų ir daug aukų pareikalavęs kovos 

kelias nevedė į Lietuvos laisvę – artino naują sovietinę okupaciją. 

134 lietuvos ssr lkt 1943 m. birželio 3 d. duomenys apie raudonosios armijos lietuviškuosius 

dalinius, lCva, f. r–754, ap. 10, b. 26, l.1.

5 

Vertimas iš rusų kalbos 

lietuvos liaudies armijos 

reorganiZavimo į 29-ąjį teritorinį 

raudonosios armijos šaulių pulką 

istorija 1940–1941 m. 

Aleksandr ČAPENKO 

Istorijos mokslų kandidatas, 

Murmansko valstybinio pedagoginio universiteto 

Visuotinės istorijos katedros docentas 

1940 m. vasarą Baltijos šalys – estija, Latvija ir Lietuva – neteko nepriklausomybės 

ir, kaip gavusios sąjungos Respublikos, įėjo į ssRs sudėtį. 1940 

m. birželio viduryje Lietuvoje į valdžią atėjo prosovietinė vyriausybė, kuriai 

vadovavo rašytojas Justas Paleckis. naujoji Vyriausybė pradėjo iš esmės „laužyti“ 

visus ankstesnio, buržuazinio valstybės aparato elementus. Turėjo keistis 

ir Lietuvos ginkluotosios pajėgos. Jos buvo pervadintos į Lietuvos liaudies armiją, 

o paskui, kai Lietuva inkorporuota į ssRs sudėtį, buvo pradėta Lietuvos 

liaudies armiją integruoti į Darbininkų ir valstiečių Raudonąją armiją. 

oficialiai apie tai buvo pranešė 1940 m. rugpjūčio 17 d. ssRs gynybos 

liaudies komisaras, sovietų sąjungos maršalas s. K. Timošenka (direktyva 

nr. 0/2/105022). Vykdyti šią direktyvą buvo nurodyta Pabaltijo ypatingajai 

karinei apygardai („PriboVo“), kuri buvo sukurta trijose Pabaltijo respublikose. 

Jau 1940 m. rugpjūčio 20 d. Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos 

vadas, generolas pulkininkas A. D. Loktionovas, specialiu įsakymu apygardai 

pareikalavo nedelsiant vykdyti gynybos liaudies komisariato direktyvą 

nr. 0/2/105022. Pirmiausia iš visų trijų reorganizuojamų Liaudies armijų štabų 

buvo pareikalauta iki rugpjūčio 22 d. pateikti apygardos štabui apdorotus 

duomenis apie žmonių skaičių karinėse dalyse, ginkluotę bei karinių dalių 

dislokavimą ir perduoti Raudonosios armijos apsaugai visus Liaudies armijų 

gyvenamojo fondo objektus ir nekilnojamąjį turtą. Paskui darbą turėjo pradėti 

specialios komisijos, kurios nuo rugpjūčio 25 d. iki rugsėjo 10 d. aprašė ir 

priėmė visą karinį turtą.

54 


Pagal Gynybos liaudies komisaro nurodymą, buvo numatyta reorganizuoti 

visų trijų Pabaltijo respublikų Liaudies armijas į tris teritorinius Raudonosios 

armijos šaulių korpusus. Lietuvos Liaudies armija buvo performuojama 

į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą (TšK), kuris įėjo į Pabaltijo ypatingosios 

karinės apygardos sudėtį. 

nuo rugpjūčio 25 d. iki rugsėjo 5 d. buvo planuojama Lietuvos Liaudies 

armijos dalį iš naujo suformuoti korpusų junginius pagal patvirtintus etatus, 

o paskui nuo rugsėjo 5 d. iki 10 d. įgyvendinti asmeninės sudėties, arklių ir 

materialinės dalies korpuso perdislokavimą į naujus nuolatinės dislokacijos 

punktus, kuriuos nustatydavo Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos štabas. 

Po to, rugsėjo 10–14 d. speciali komisija, vadovaujama 11-osios armijos 

štabo viršininko pavaduotojo, apžiūrinėjo suformuotus 29-ojo TšK junginius, 

vertindama jų komplektiškumą, išdėstymą ir aprūpinimą. 

užbaigti visų trijų teritorinių šaulių korpusų formavimo procesą buvo 

numatyta 1940 m. rugsėjo 15 d. Direktyvoje oficialiai pareikšta, kad teritoriniai 

šaulių korpusai yra laikinosios formuotės ir turi egzistuoti tiktai vienerius 

metus. Per tą laikotarpį jie turi būti išvalyti, pašalinant nepatikimus elementus, 

kariai turi išmokti rusų kalbą ir persikvalifikuoti pagal Raudonosios 

armijos programą ir įstatus. 

Vertinant reikia pažymėti, kad jeigu 1941 m. birželio 22 d. nebūtų prasidėjęs 

Didysis tėvynės karas, nubraukęs visą tolesnę trijų teritorinių šaulių 

korpusų istoriją, tai jau 1941 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. jie būtų paversti 

paprastais eksteritoriniais Darbininkų ir valstiečių Raudonosios armijos 

(DVRA) šaulių korpusais. 

nurodytu terminu formavimas nebuvo baigtas. Kaip pažymėta Pabaltijo 

ypatingosios karinės apygardos nutarime, pagrindinė priežastis buvo „apygardos 

valdybų ir štabo skyrių viršininkų, taip pat TšK vadų nusišalinimas 

nuo to darbo“. Galutinis teritorinių šaulių korpuso kūrimo baigimas pagal šią 

direktyvą buvo nukeltas 1941 m. sausio 1 d. 

Dėl ssRs gynybos liaudies komisaro direktyvoje nr. 0/2/105022 numatytų 

etatų: kiekvieną TšK, kartu 29-ąjį, sudarė korpuso valdyba, dvi šaulių 

divizijos, korpuso artilerijos pulkas, korpuso zenitinės artilerijos divizionas, 

korpuso ryšių batalionas, korpuso išminuotojų batalionas ir korpuso oro eskadrilė. 

Iš viso taikos metu korpuse buvo 15142 žmonės. Latvijos ir Lietuvos 

korpusuose be šių etatų dar buvo pridėtas ir kavalerijos pulkas. Įdomu tai, 

kad etatai karo metu įsakyme nustatyti ir nurodyti nebuvo.

LIETUVOS LIAUDIES ARMIJOS REORGANIZAVIMO Į 29–ĄJĮ 

TERITORINĮ RAUDONOSIOS ARMIJOS ŠAULIŲ PULKĄ ISTORIJA 1940–1941 M. 

Teritorinio šaulių korpuso etatai pagal SSRS GLK 1940 m. rugpjūčio 17 d. 

direktyvą Nr. 0/2/105022 

Korpuso valdyba 53 žm. 

Kavalerijos pulkas 1175 žm. 

Korpuso artilerijos pulkas 1594 žm. 

Korpuso zenitinės artilerijos divizionas 350 žm. 

Korpuso ryšių batalionas 358 žm. 

Korpuso išminuotojų batalionas 579 žm. 

Korpuso oro eskadrilė 208 žm. 

Iš viso korpuso valdyboje 4217 žm. 

šaulių divizijos valdyba 69 žm. 

Trijų šaulių pulkų valdyba, kiekvienoje iš jų: 1410 žm. 

Lengvasis artilerijos pulkas 436 žm. 

Haubicų artilerijos pulkas 673 žm. 

Žvalgybos batalionas 95 žm. 

Ryšių batalionas 130 žm. 

Išminuotojų batalionas 148 žm. 

Prieštankinių pabūklų divizionas 92 žm. 

zenitinės artilerijos divizionas 94 žm. 

Pristatymo automobilių kuopos ir medicinos ir sanitarijos 

bataliono kadrai 

55 

33 žm. 

Iš viso vienoje šaulių divizijoje 6000 žm. 

Iš viso dviejose šaulių divizijose 12000 žm. 

Iš viso teritoriniame šaulių korpuse 16317 žm. 

Dar norėtųsi pabrėžti, kad kol korpusai buvo kaip teritoriniai korpusai, jie 

turėjo būti išlaikomi iš Respublikos biudžeto. su 22-uoju (estijos) ir 27-uoju 

(Latvijos) korpusu taip ir įvyko. Karo priemonių aprūpinimą iš Raudonosios armijos 

jie pradėjo gauti nuo 1941 m. sausio 1 d. o Lietuvos 29-asis TšK karo

356 


priemonėmis ir maistu aprūpinamas iš DVRA dar nuo 1940 m. rugpjūčio 20 

d. Tačiau iki to laiko, kol Vokietija užpuolė sovietų sąjungą, korpusas negavo 

naujos sovietinės ginkluotės – buvo naudojami ginklai, technika, amunicija ir 

kitas turtas, atitekęs kaip palikimas iš Liaudies armijos. Be to, visi 1941 m. pavasarinio 

šaukimo šauktinio amžiaus Lietuvos gyventojai buvo siunčiami tarnauti į 

29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. 

ssRs gynybos liaudies komisaro direktyva visuose trijuose korpusuose 

buvo išlaikyta Liaudies armijų aprangos forma, kuri iš principo mažai kuo skyrėsi 

nuo nacionalinės armijos aprangos. nuo uniformų buvo nuimti ankstesni 

skiriamieji ženklai ir apskritai nenaudojami antpečiai. Prie kepurių pradėtos tvirtinti 

raudonosios žvaigždės – DVRA emblemos, buvo siuvami antsiuvai ir ant 

rankovių tvirtinami skiriamieji ženklai, naudojami Raudonojoje armijoje. Pagal 

Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos vado įsakymą aprangos forma turėjo 

būti pakeista iki 1940 m. rugpjūčio 29 d. Ankstesnė aprangos forma teritoriniuose 

šaulių korpusuose išliko ne dėl noro išlaikyti kokį nors tęstinumą iš Liaudies ir 

nacionalinės armijos, o tai lėmė tik utilitariniai sumetimai. svarbu tai, kad karių 

perrengimui sovietiniais kariniais drabužiais reikėjo milžiniškų lėšų, o 1940 m. 

korpusai buvo išlaikomi iš estijos, Latvijos ir Lietuvos ssR biudžeto, vadinasi, 

buvo neįmanoma greitai visų karių perrengti. Be to, apygardos sandėliuose buvo 

gana daug kario aprangos, likusios iš Pabaltijo kariuomenės, kurios nepanaudoti 

nebuvo prasmės, tuo labiau, kaip buvo pažymėta dokumentuose, „daiktinis turtas 

[buvo] geros būklės“. Generalitetas, taip pat iš DVRA atvykę politiniai darbuotojai, 

iki 1941 m. buvo visiškai perrengti sovietine karine uniforma. Daugelis 

vadų ir eilinių karių baigė dėvėti senų armijų aprangą. Korpusuose, sprendžiant 

iš gausių nuotraukų, išliko ir ankstesnių armijų šalmai – 29-ajame Lietuvos teritoriniame 

korpuse buvo dėvimi vokiškojo pavyzdžio šalmai. 

Korpusuose pradėti studijuoti Raudonosios armijos įstatai ir programos, išverstos 

į estų, latvių ir lietuvių kalbas. Be to, buvo vykdomas darbas rengiant 

teritorinių korpusų karius karinei priesaikai. Pradėtas įgyvendinti ir ideologinis 

naujų Raudonosios armijos kariškių parengimas. 

Iš tiesų kartu su karinių dalių performavimu buvo atliekamas ir karo prievolininkų 

apskaitos ir šaukimo organų reorganizavimas. Taline, Rygoje ir Kaune buvo 

sukurti respublikiniai kariniai komisariatai, o respublikų apskrityse (rajonuose) 

pradėtas rajoninių karinių komisariatų kūrimas. Jie buvo kuriami remiantis Pabaltijo 

šalyse nepriklausomybės laikotarpiu egzistavusių vietos kariniu valdymu. 

Kiekvienoje iš nacionalinių armijų egzistavusios karo mokyklos buvo performuotos 

į pėstininkų DVRA mokyklas, skirtas rengti armijos vadus specialiai



teritoriniams šaulių korpusams. Lietuvoje karo mokykla iš pradžių buvo Kaune, 

o paskui ją perkėlė į Vilnių. Pėstininkų mokykloje buvo numatyta turėti vieną 

batalioną Lietuvos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso armijos vadams rengti. 

1940 m. rugsėjį batalionų skaičius buvo padidintas iki dviejų (kiekviename – po 

tris kuopas). Mokyklos viršininku tapo pulkininkas Kiršinskas, o politiniu vadu 

– Povilavičius. 

nors Lietuvos 29-ojo TšK karių skaičius buvo mažesnis negu nepriklausomo 

laikotarpio Lietuvos kariuomenėje, o ir pačių karinių dalių korpuse buvo 

mažiau, atsirado rimtų problemų dėl gyvenamojo fondo ir parkų technikai. Daugiausia 

tai buvo susiję su tuo, kad didžiąją karinių objektų, anksčiau priklausiusių 

estijos kariuomenei, užėmė 1940 m. įvestos į Lietuvą 1 DVRA dalys. Tačiau 

ir šiuo klausimu situacija 29-ajame korpuse buvo geresnė negu 22-ajame ir 24ajame 

– kareivinėse gyveno 90 proc. karių, tačiau labai trūko arklidžių, sandėlių 

ir automobilių garažų. 

Taigi 29-ojo teritorinį šaulių korpusą sudarė buvusios Lietuvos Liaudies armijos 

kariai, ginkluotė, transportas, amunicija, karinė apranga ir iš dalies – jos 

gyvenamasis fondas. Karinio turto perteklius, likęs pasibaigus formavimui, buvo 

perduodamas pagal aktus į Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos sandėlius, 

buvusius estijos, Latvijos ir Lietuvos teritorijoje. 

Pagrindinės organizacinės priemonės, performuojant Lietuvos liaudies armiją į 

29-ąjį teritorinį šaulių korpusą iki galo įgyvendintos 1940 m. rugpjūčio 21 d. Vadinasi 

reikėjo dar papildomai 20708 žmonių iš Liaudies armijos ir Karinės ministerijos. 

Vykstant formavimui, Gynybos liaudies komisaro direktyva patvirtinti 29ojo 

teritorinio šaulių korpuso etatai buvo keičiami keletą kartus didinant tų etatų 

skaičių. Pagal 1940 m. rugpjūčio 19 d. 29-ojo TšK organizavimo planą buvo 

numatyta korpuso valdyboje ir visose korpusui pavaldžiose dalyse turėti 4108 

žmones, 179-ojoje teritorinėje šaulių divizijoje – 6002 žmones, 184-ojoje teritorinėje 

šaulių divizijoje – 6013 žmonių, iš viso – 16977 žmonių. Galutinai patvirtinti 

29-ojo teritorinio šaulių korpuso etatai atrodė taip: korpuso valdyba ir 

korpusui pavaldžios dalys – 4318 žmonių, 179-oji ir 184-oji šaulių divizijos – po 

6004 žmones, pėstininkų mokykloje – 1654 žmonės, iš viso korpuse – 17980 

žmonių. Galimas daiktas, asmeninės sudėties etatų skaičiaus padidinimas buvo 

susijęs su tuo, kad formuojant 29-ąjį TšK liko gana didelis visai šiuolaikiškos 

karinės technikos perteklius, kurį buvo nuspręsta ne atiduoti į sandėlius, o panaudoti 

papildomų karinių dalių formavimui. Taigi zenitinės artilerijos pulko ir 

1 taip nurodyta originale – vert. pastaba. 

57

358 


Lietuvos karinių ginkluotųjų pajėgų turto pertekliaus sąskaita virš etatų prie 29ojo 

TšK buvo sukurtas antrasis zenitinės artilerijos divizionas ir dvi naikintuvų 

eskadrilės, kurias buvo planuojama panaudoti vietinių objektų priešlėktuvinei 

oro gynybai užtikrinti. 

Be karinės mokyklos, 1940 m. rugsėjo 18 d. karių skaičius korpuso padaliniuose 

buvo toks: štabas ir korpuso dalys – 3813 žmonių, 179-oji teritorinė 

šaulių divizija – 5123 žmonės, 184-oji teritorinė šaulių divizija – 4623 žmonės. 

nebuvo galvojama apie tai, kad, išformavus Liaudies armiją, buvo karių 

skaičiaus perteklius, 1940 m. rugsėjo 21 d. 29-asis teritorinis korpusas buvo ne 

visiškai sukomplektuotas ir trūko kariškių. Korpuso vadų buvo tik 67 proc., jaunesniųjų 

armijos vadų – 70 proc. 29-ojo TšK eilinių užteko. Apskritai kariai 

sudarė 89 proc. nuo visų etatų reikiamo žmonių skaičiaus – tai buvo daugiau 

palyginti su 22-uoju (estijos) TšK (67 proc.), bet mažiau negu 24-ajame (Latvijos) 

korpuse. 

Ypač trūko politinių darbuotojų, artilerininkų ir techninių karinių pajėgų 

specialistų. 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse tarnauti iš DVRA buvo paskirti 

272 žmonės, jie sudarė 11 proc. visų reikalingų vadų etatų. 

Palyginti su estijos ir Latvijos korpusais 29-asis teritorinis korpusas turėjo 

daugiausia arklių. Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos duomenimis, 

1940 m. rugpjūčio 21 d. arklių korpuse buvo 100 proc. reikiamo skaičiaus, 

be to, keletas arklių buvo perduotas į 22-ąjį (estijos) TšK. Lietuvos korpuse 

lengvųjų ir krovininių automobilių buvo tiek, kiek turėjo būti pagal etatų sąrašą. 

Patrankų buvo 85 proc., haubicų – 91 proc. Geriau už 22-ąjį ir 24-ąjį TšK 

Lietuvos korpusas turėjo ir sunkiosios pėstininkų ginkluotės – batalionų minosvaidžių 

buvo reikiamas 100 proc. 29-ojo teritorinio šaulių korpuso valdyba 

ir štabas buvo formuojamas iš Lietuvos liaudies armijos štabo, korpuso ryšių 

batalionas – Estijos 2 iš Liaudies armijos ryšių bataliono, korpuso išminuotojų 

batalionas – iš Lietuvos liaudies armijos 1–ojo ryšių bataliono karių. Korpuso 

artilerijos pulkas buvo suformuotas iš Lietuvos armijos 3-ojo ir 4-ojo artilerijos 

pulkų, korpuso zenitinės artilerijos divizionas suformuotas iš Lietuvos armijos 

zenitinės artilerijos būrio. 26-asis korpuso kavalerijos pulkas buvo sukurtas 

reorganizavus Liaudies armijos 1-ąjį ir 2-ąjį kavalerijos pulkus. Iš Lietuvos 

karinių ginkluotojų pajėgų padalinių buvo sukurta korpuso oro eskadrilė. Korpuso 

štabas įsikūrė Kaune, čia buvo dislokuotos ir visos korpusui pavaldžios 

dalys, tik artilerijos ir kavalerijos pulkai buvo Vilniuje. 

2 taip originale – vert. pastaba.



179-oji teritorinė šaulių divizija buvo formuojama Vilniaus ir Joniškio rajone 

Lietuvos liaudies armijos 1-osios pėstininkų divizijos pagrindu, o kuriant 184-ąją 

teritorinę šaulių diviziją buvo pritraukti Lietuvos armijos 2-osios ir 3-osios pėstininkų 

divizijų junginiai. Divizijos buvo kuriamos rajone utena–Biržai–zarasai. 

šaunamoji ir artilerinė ginkluotė, gauta 29-ojo teritorinio šaulių korpuso 

ginklavimui, kaip pažymėta dokumentuose, buvo „pačių įvairiausių tipų“ „seno 

pavyzdžio [...] gerokai susidėvėjusi“. Tačiau tokie teiginiai didesne dalimi taikytini 

estijos ir Latvijos armijoms. Lietuvos armijos šaunamoji ginkluotė buvo 

šiuolaikiškų pavyzdžių. 29-ojo TšK karių šautuvai ir karabinai buvo vieno tipo ir 

kalibro –7,92 mm Vokietijos firmos „Mauzer“. 1898 m. ir 1924 m. pavyzdžio. Iš 

viso iš Lietuvos liaudies armijos pagal žiniaraščius buvo priimta įvairių sistemų 

117567 šautuvų ir karabinų. Iš jų 10839 išskirti korpuso dalims apginkluoti, o 

likę – aiduoti į sandėlį. 

Rankiniai kulkosvaidžiai, naudoti korpuso dalyse, visi buvo pagaminti Čekoslovakijoje, 

zB–26 (priėmimo aktuose šis modelis kažkodėl buvo pažymėtas 

kaip „Bris“). Visi 853 Lietuvos liaudies armijos turėti zB–26 buvo panaudoti 

kariams apginkluoti o senesni rankiniai kulkosvaidžiai MG–08/15 ir kiti – atiduoti 

į sandėlius. sunkieji kulkosvaidžiai buvo vieno modelio ir kalibro –7,92 

mm MG–08 (vokiškas garsiojo kulkosvaidžio „Maksim“ variantas su pavažiniu 

lafetu). Iš 828 tokių kulkosvaidžių. priimtų pagal aktą iš Lietuvos liaudies armijos, 

korpusas gavo 384. 

Pėstininkai kaip sunkiuosius ginklus naudojo Brandto prancūziškojo modelio 

81 mm minosvaidžius. Priėmimo akte šie minosvaidžiai vadinami „suomiškais“. 

Galimas daiktas, kad jie iš tikrųjų buvo pagaminti suomijoje pagal 

prancūzų licenciją ir įsigyti Lietuvos. Kariuomenei perduoti 42 minosvaidžiai, 

o 69 atiduoti į sandėlį. Ten pat atsidūrė ir vienintelis 120 mm minosvaidis, kurį 

anksčiau turėjo Lietuvos liaudies armija. 

Artilerinė ginkluotė buvo labai marga. Į artilerijos ir haubicų pulkus buvo 

perduotos 76 mm rusiškos 1902 m. pavyzdžio lauko patrankos (16 vnt.), 75 mm 

prancūziškojo pavyzdžio (84 vnt.) ir angliški 83,8 mm lauko pabūklai (9 vnt.), 105 

mm šneiderio sistemos 1936 m. pavyzdžio haubicos (68 vnt.). Visos kitos artilerinės 

sistemos, daugiausia – pasenusios konstrukcijos, buvo atiduotos į sandėlius. 

Prieštankiniai šaulių divizijų divizionai ir šaulių pulkai gavo 92 vnt. 20 mm 

pabūklų, pagamintų šveicarijos firmos „erlikon“. 

Korpuso zenitinės artilerijos divizionų ir analogiškų šaulių divizijų junginių 

ginklavimui buvo numatyta daugiausia naudoti 124 iš Lietuvos armijos gautus 

20 mm vokiškus pabūklus „BsV“. Tačiau dokumentuose užfiksuotas tik, kad 

59

360 


perduota vienuolika tokių pabūklų į korpusą. Galimas daiktas, vėliau į formuojamas 

dalis buvo perduotas papildomas tokių patrankų skaičius. Įdomu tai, kad tarp 

ginkluotės, perduotos iš Lietuvos liaudies armijos, nepažymėti Lietuvos armijos 

turėti zenitiniai pabūklai – penki 40 mm ir devyni 75 mm. Remiantis dokumentų 

analize sunku pasakyti, ar tos artilerijos sistemos buvo perduotos korpusui, ar jas 

taip pat atidavė į sandėlį. 

Išformavus Lietuvos liaudies armiją DVRA atiteko 54 pavyzdžio šarvuotoji 

technika – 44 lengvieji tankai (12 „Reno“ fT–17 ir 32 „Vikkers–Karden–Lloid“) 

ir 10 šarvuotųjų automobilių (4 šiuolaikiški „Landsverk“, pirkti švedijoje, 2 

„Vensk–Merseda“ ir 4 „Daimler“). Korpuso junginiams iš jų buvo perduoti tik 6 

tankai „Vikkers-Karden-Lloid“ ir 6 šarvuotieji automobiliai, be to 29-ajam TšK 

perduota 190 lengvųjų, 361 krovininis ir 47 specialieji automobiliai. Visa kita 

šarvuotoji technika, transporto priemonės, motociklai ir dviračiai buvo atiduoti į 

Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos sandėlius. 

Vertinant 29-ojo TšK sukomplektavimą ginklų ir technikos atžvilgiu, apskritai 

reikia pažymėti, kad palyginti su estijos ir Latvijos korpusu jis buvo apginkluotas 

geriau. Iš dalies šaunamoji ginkluotė buvo pati šiuolaikiškiausia (ypač 

kulkosvaidžiai ir pistoletai) ir vieno kalibro. Pati opiausia problema buvo tai, kad 

trūko artilerijos traktorių ir vilkikų sunkiesiems pabūklams gabenti. Kiekvienas 

teritorinio korpuso artilerijos pulkas privalėjo turėti 45, o kiekvienas haubicų artilerijos 

pulkas teritorinėje šaulių divizijoje – po 21 vikšrinį traktorių, tačiau TšK 

615-ajame korpuso artilerijos pulke 1940 m spalio 12 d. buvo tik du iš numatytų 

pagal etatus traktorių. o divizijos haubicų artilerijos pulkuose turėjo būti po 21 

traktorių pulkui, tačiau nebuvo nė vieno. nekomplektiškumui likviduoti buvo 

nusiųsta paraiška DVRA Vyriausiajai šarvuotųjų automobilių ir tankų valdybai, 

tačiau ji nebuvo patenkinta – šių mašinų labai trūko ir kitose Raudonosios Armijos 

dalyse. Dėl to 615-ajame korpuso artilerijos pulke ir divizijų haubicų artilerijos 

pulkuose technikai vilkti teko naudoti arklius. Mechaninių priemonių nekomplektiškumas 

gana smarkiai buvo jaučiamas ir prieštankiniuose divizionuose bei 

179-ojoje ir 184-ojoje teritorinėse šaulių divizijose – dėl tokios pabūklų vilkimo 

technikos stygiaus tuose junginiuose faktiškai sužlugdavo karinis parengimas, 

Korpuso kariniai vadai buvo atrenkami po visapusio patikrinimo ir konsultacijų 

su naujų Pabaltijo sovietinių respublikų vyriausybėmis iš pačių patikimiausių 

Lietuvos liaudies armijos generolų ir karininkų, anksčiau tarnavusių 

nacionalinėje Lietuvos kariuomenėje. 

29-ojo teritorinio korpuso vadu(e. p.) buvo paskirtas divizijos generolas V. 

I. Vitkauskas. Visi kiti vadai ir politiniai darbuotojai taip pat oficialiai figūravo



dokumentuose kaip „einantys pareigas“. eiti korpuso vado pareigas paskirtas 

DVRA generolas majoras Anatolijus nikolajevičius Rozanovas, korpuso štabo 

viršininko – generolas Žemaitis. 29-ojo teritorinio korpuso komisaro pareigas 

Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos vado 1940 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu 

nr. 0010 buvo paskirtas politinis darbuotojas, atvykęs iš DVRA, brigados 

komisaras A. V. cariovas. 26-ajam kavalerijos pulkui vadovavo pulkininkas 

stanislavas Gudelis, 615-ajam korpuso artilerijos pulkui – pulkininkas Vladas 

Bernardovičius sidzikauskas. 

Vadovauti 179-ajai šaulių divizijai paskirtas divizijos generolas s. I. Pundzevičius, 

jo pavaduotoju – majoras Aleksandras Josifovičius ustinovas (iš 

DVRA). Divizijos šaulių pulkų vadais buvo paskirti: 215-ojo – pulkininkas Antonas 

Adamovičius šurkus, 234-ojo – generolas Albinas stanislavovičius Čapauskas–Čapas, 

259-ojo – pulkininkas leitenantas Antonas Vikentjevičius špokevičius. 

Vėliau 1940 m. gruodžio 13 d., 29-ojo TšK vado įsakymu generolas 

Pundzevičius buvo išleistas į atsargą, o divizijai ėmė vadovauti 234-ojo šaulių 

pulko vadas generolas Čapauskas–Čapas. 234-ąjį šaulių pulką priėmė pulkininkas 

Riackas. Vadovauti 618-ajam artilerijos pulkui buvo pavesta majorui Antonui 

Adamovičiui Dabkui, 619-ajam haubicų artilerijos pulkui – pulkininkui Adamui 

Ivanovičiui Janavičiui. 

eiti 184-osios šaulių divizijos vado pareigas pradėjo brigados generolas V. 

karvelis, jo pavaduotoju tapo pulkininkas Matvejus Ivanovičius Vinogradovas 

(iš DVRA). Divizijos štabui vadovavo pulkininkas Kiršinas, o politinio skyriaus 

viršininku buvo bataliono komisaras Berežinskis. šios divizijos 262-ajam šaulių 

pulkui vadovavo pulkininkas leitenantas Josifas Matvejevičius Listopadskis, 

294-ajam – pulkininkas Antonas fomičius Breinelis, 297-ajam – pulkininkas 

Adolfas Ivanovičius urbšas. Vadovauti 616-ajam artilerijos pulkui ėmė pulkininkas 

Petras Josifovičius Daukšys, 617-ajam haubicų artilerijos pulkui – pulkininkas 

Alfonsas Kiprijanovičius sklerys. 

nors jau po 1940 m. rugpjūčio 29 d. pagal Pabaltijo ypatingosios karinės 

apygardos Karinės tarybos nutarimą visi šie kariškiai turėjo Raudonosios Armijos 

laipsnius ir nešiojo jos skiriamuosius ženklus, oficialiai sovietiniai generolų 

laipsniai 29-ojo TšK vadams buvo suteikti tiktai ssRs gynybos liaudies komisaro 

1940 m. gruodžio 29 d. sprendimu. 

Generolo leitenanto laipsnį gavo tik 29-ojo teritorinio korpuso vadas Vincas 

Josifovičius Vitkauskas. Raudonosios Armijos generolais majorais tapo korpuso 

štabo viršininkas Jonas Kazimirovičius Černius ir 179-osios šaulių divizijos 

vadas stanislavas Juozas Pundzevičius, 184–osios šaulių divizijos vadas Vla- 

361

362 


dislavas Karvelis, 234-ojo šaulių pulko vadas Albinas stanislavovičius Čapauskas–Čapas. 

Intendantinės tarnybos generolu majoru tapo zenonas Jonas Gerulaitis, 

korpuso tiekimo viršininkas, artilerijos generolo majoro laipsnį gavo Vincas 

Jonas Gerulaitis, korpuso artilerijos viršininkas. 

Vertinant Lietuvos liaudies armijos reorganizavimo į 29-ąjį teritorinį šaulių 

korpusą procesą reikėtų pažymėti, kad nepaisant visų pastangų, kurias dėjo vadovybė 

ir asmeninė sudėtis, TšK taip ir netapo visiškai pasirengusiu kovoti Raudonosios 

Armijos junginiu. Visą antrąją 1940 m. pusę pati svarbiausia užduotis iš 

tiesų buvo korpuso dalių ir junginių organizavimas bei sąlygų normaliai kovinei 

ir politiniai parengčiai sudarymas. Tačiau sumanyto mokymo korpusas 1940 m. 

taip ir nepradėjo, nes nebuvo išverstų į rusų kalbą 3 Raudonosios Armijos įstatų 

ir mokymo priemonių – jos pasirodė tik 1940 m. spalio mėn. 1941 m. pradžioje 

ši problema apskritai jau buvo išspręsta, dalys gavo įstatus ir mokymo priemones 

estų 4 kalba, 1941 m. vasario 23 d. kariai priėmė priesaiką. 184-ojoje šaulių 

divizijoje pirmasis priesaiką davė jos vadas generolas majoras V. Karvelis, kuris 

paskui asmeniškai priimdavo divizijos vadų priesaikas. 

1941 m. gegužės mėn. korpuso dalys buvo išvestos į vasaros stovyklas. 

Prasidėjo aktyvus kovinis mokymas, atrodytų, buvo sukurtos sąlygos geriau parengti 

ir fiziškai ir pagerinti kovos žinias, tačiau tuo metu, nuo 1941 m. birželio 

mėn., prasidėjo masinio 29-ojo TšK vadų iš buvusių Lietuvos kariuomenės 

karininkų ir generolų arešto banga. Ir tai buvo daroma ne tiesiogiai korpuse, o 

pasinaudojant ta dingstimi, kad jie siunčiami mokytis į Raudonosios Armijos 

karo akademijas. nors 29-ojo teritorinio šaulių korpuso vadas išvengė daugelio 

Lietuvos karininkų ir generolų likimo, mokytis į akademiją jis vis dėlto išvyko, 

perdavęs savo pareigas 1941 m. birželio 13 d. generolui majorui A. G. samochinui, 

su kuriuo korpusas ir sulaukė Didžiojo tėvynės karo pradžios. 1941 m. 

birželio 14 d. Pabaltijo respublikas užgriuvo košmariška gyventojų deportacijos 

banga. Artėjančio karo su Vokietija sąlygomis tokia trumparegiška ssRs politika 

Pabaltijo respublikose sužlugdė normalų kovinį mokymą, paskatino antisovietinių 

nuotaikų stiprėjimą teritoriniuose šaulių korpusuose ir gerokai susilpnino 

discipliną. šie veiksniai, kartu su šiuolaikiškos ginkluotės trūkumu ir ikikarinių 

mobilizacinių priemonių neparengimu Pabaltijyje tiesiogiai paskatino, kad teritoriniai 

šaulių korpusai prieš pat prasidedant Didžiajam tėvynės karui taip ir 

netapo gerai parengtais ir apmokytasis Raudonosios Armijos junginiais. 

taip originale – vert pastaba. 

4 taip originale – vert pastaba.



29-ojo (Lietuvos) teritorinio šaulių korpuso pavyzdys yra akivaizdus. Jau 1941 

m. birželio 23 d. korpuso padaliniai neįstengė susidoroti su kovine užduotimi – pridengti 

Vilnių. Dėl to 29-asis TšK greitai atsidūrė apsuptyje ir daugelis karių dezertyravo. 

Iš apsupties išsiveržė tik korpuso štabas (veikiausiai, ten buvo kadriniai vadai iš 

DVRA), atskiros karių grupės ir dvi prieštankinės artilerijos diviziono baterijos. 

1941 m. birželio 25 d. buvo priimtas sprendimas – nacionalinių korpusų dėl 

asmeninės sudėties nekomplektiškumo ir „pavojaus, kad gali pasireikšti kontrrevoliuciniai 

elementai“ į kovą nesiųsti, o papildomo sukomplektavimo dingstimi 

išvesti į RsfsR teritoriją. 1941 m. birželio 26 d., vykdydamas šiaurės Vakarų 

fronto vado įsakymą, korpusas pasitraukė į Veličės rajoną. 

Mobilizacijos Lietuvoje nepavyko įvykdyti, nes vokiečiai greitai ją užgrobė. 

Dėl to lietuvių tautybės karių korpuse liko labai mažai – daugiausia tai 

buvo eiliniai ir jaunesnieji karo vadai. Vykstant į naujas pozicijas buvo gautas 

netikėtas ir nesuprantamas karo meto sąlygomis įsakymas – demobilizuoti tuos 

korpuso karius, kurie buvo Lietuvos ssR piliečiai. šis žingsnis buvo motyvuotas 

nerišliu pareiškimu apie Pabaltijo respublikų piliečių dezertyravimą iš teritorinių 

šaulių korpusų. 

Taigi jau 1941 m. liepos pradžioje 29-asis TšK faktiškai buvo kovai nepasirengęs 

junginys. Jis galutinai išformuotas 1941 m. rugpjūtį ryšium su laikinu 

korpusų grandies likvidavimu Raudonoje Armijoje. 

Naudoti šaltiniai ir literatūra: 

Rusijos valstybinis karinis archyvas (RVKA). – f. 36396, 35007, 37848. 

centrinis Gynybos ministerijos archyvas (cGMA). – f. 221. 

Kova už sovietinį Pabaltijį Didžiajame tėvynės kare 1941–1945 m. – Pirmoji 

knyga. – Ryga, 1966. 

Latvių tautos kova Didžiojo tėvynės karo metais, 1941–1945 m. – Ryga, 1970. 

Pabaltijo karinės apygardos istorija. 1940–1967 m. – Ryga, 1968. 

Kiaupa z., Miaesalu A., Pajur A. straube G. Baltijos šalių istorija. – 

„Avita“, 1999. 

Petrov B. n. Pabaltijo karinės formuotės prieš prasidedant Didžiajam tėvynės 

karui ir jo pradžioje // Karinis istorinis archyvas. – 10 leid. – M., 2000. 

363

dokumentai pasakoja 

lietuvos kariuomenės vyriausiojo štaBo 

viršininko plk. k. škirpos lietuvos 

kariuomenės vystymo planas 

Dokumento tęsinys 

Dr. Jonas VAIČENONIS 

Vytauto Didžiojo karo muziejus 

4/ Teritorialės kariuomenės dalių mobilizacinis išsiplėtimas. /koeficientas/. 

Vaizdą, apie tai ant kiek taikos meto kariuomenės teritorialės dalys turės 

prasiplėsti mobilizaciją paskelbus, galima sau sudaryti palyginus jų taikos meto 

karininkų kadrą ir kareivių sudėtį su karininkų ir kareivių skaičiais mobilizuotų 

dalių. Bet toks palyginimo santykis bus tik apytikris, nes taikos meto teritorialių 

dalių kareivių sudėtis nėra pastovi: ji mažėja ar didėja atsižvelgiant kiek yra 

didelis ikmetinis vyrų skaičius, šaukiamų karinei prievolei atlikti. Tuo tarpu, kai 

karo meto dalių /t.y. mobilizuotų/ kalbamam palyginimui imama teoretinė /etatinė/ 

sudėtis. Gauname sekantį palyginamąjį santykį: 

Padaugėja pėstin. dalyse: karininkų - 4 kartus: kareivių - 6,5 kartus; 

Kavalerijos dalyse: kar-kų-3, 5 kartus; kareivių- 6 kartus; 

Lengv.artiler. “ 4 “ “ 6,5 “ 

sunk.artilerijos “ 3,5 “ “ 6 “ 

Priešorl.artiler. “ 3 “ “ 6 “ 

Diviz.ir korpuso 

pionierių dalyse “ 3 “ “ 5,5 “ 

Armijos pion.pont. “ 3,5 “ “ 6,5 “ 

Ryšių dalyse “ 3 “ “ 5,5 “ 

šarvuočių rinktinėje “ 4,5 “ “ 5 “ 

Geležinkeliečių “ 4 “ “ 8 “ 

Automobilistų “ 3 “ “ 7 “ 

Dalių, kurios nesimobilizuoja, o tiktai pasipildo, būtent, sienų priedangos dalių, 

364

LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO 

VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS 

aviacijos ir armijos ryšių bataljono neminime, nes jų taikos meto karininkų kadras 

artimas karo meto sudėčiai, o kareivių sąstatas, mobilizaciją paskelbus, prasiskiečia, 

palyginant, labai nedaug.-Paduoti aukščiau palyginamieji santikiai taip pat parodo ant 

kiek turės būti didelė, pašaukta į tas dalis, rezervo karininkų proporcija, palyginus juos 

su taikos meto karininkų kadru. Mes matome, kad kalbamoji proporcija svyruoja tarp 

3-4,5. Ji yra gana didoka, bet jos nėra ko bijoti. Ji gavosi tokia todėl, kad sulig siūloma 

kariuomenės organizacija, paskelbus mobilizaciją, numatoma pašaukti didesnį žemesnių 

laipsnių rezervo karininkų /leitenantų / skaičių, tuo tarpu kai svarbiausias taktikos 

atžvilgiu vadų kadras t.y. nuo kapitono ir aukščiau, yra pakankamame skaičiuje paslėptas 

taikos meto kariuomenėje. Kad šį išmokslintą, aktyvios tarnybos karininkų kadrą 

karinės jierarchijos atžvilgiu, kaipo militarinei vertingesnį, pastatyti aukščiau už numatomus 

pašaukti rezervo karininkus, tai, mobilizaciją paskelbus, reikėtų aktyvios tarnybos 

karininkus, ištarnavusius sekantį aukštesnį laipsnį, ypač jaunesniuosius karininkus, 

pakelti į ištarnautą laipsnį automatiškai, nes liuosų vietų pakėlimui į sekantį aukštesnį 

laipsnį, kariuomenę mobilizuojant, susidarys pakankamai. 

Ant galo dar pora žodžių apie bendrą visos mobilizuotosios armijos koeficientą, 

palyginus ją su taikos meto kariuomene. Ji naudinga išvesti tam, kad gauti apytikrę 

bazę karininkų ir puskarininkų mokyklų produkcijai taikos metu ir bendrai, kad 

nustatyti davinius, kurie bus vėliau reikalingi išaiškinimui per kiek metų galėtume 

užsibrėžtą organizuoti ginkluotą mūsų tautos pajėgą atsiekti. Kalbamam koeficientui 

nustatyti, reikia palyginti siūlomos taikos meto kariuomenės karininkų, puskarininkų 

ir kareivių sudėtį /žiūr. priedus nr. 2a ir 4a / ir ją palyginti su mobilizuotos armijos 

karininkų, puskarininkų ir kareivių sudėtimi / žiūr. priedą nr. 8 ir davinius puslap. 

110-111. Rezultate tokio palyginimo gauname sekančias 2 lenteles: 

a./ karininkų koeficientai: 

sulig. maksim. programa sulig. variant. organizacija 

Laipsniai 

Taikos karo koefici- Taikos karo koefici- 

metu metu entas metu metu entas 

Armijos generolų - 1 1 - 1 1 

Korpuso generolų 1 4 4 1 4 4 

Divizijos generolų 4 19 5 4 16 4 

Brigados generolų 9 13 1,4 9 13 1,4 

Pulkininkų 40 114 3 36 96 2,7 

Pulkininkų 

94 213 2,3 79 189 2,4 

leitenantų 

Majorų 205 777 3,8 182 669 3,7 

Kapitonų 665 2323 3,5 549 1903 3,5 

Leitenantų 1110 3494 3,2 889 2864 3,2 

Viso 2096 6968 3,3 1749 5755 3,3 

365

sulig kokia 

programa 

sulig. maksimale 

programa 

Puskarininkų kareivių 

Taikos 

metu 

karo 

metu 

366 


b/ Puskarininkų ir kareivių koeficientai. 

koeficient. 

Taikos 

metu 

karo 

metu 

koeficient. 

6838 25986 3,8 27464 196525 7,3 

sulig varianto 5217 21102 4 20135 156577 7,9 

Paduotose aukščiau lentelėse išvestieji santikiniai koeficientai yra labai 

apytikri, nes, kaip jau buvo nekartą minėta, šio ekspose prieduose nėra apskaitliuota 

taikos meto dirbtuvių ir sandėlių personalas ir karo meto karininkai, puskarininkai 

ir kareiviai armijos tarnybose. Bet ir taip apytikriai išvesti koeficientai 

daug ką parodo: jie parodo, kad mobilizaciją paskelbus, karininkų kadras turės 

padidėti 3 - 4 kartus, o kareivių sąstatas 7-8 kartus. Be to, remiantis kareivių 

mobilizacinio padidinimo koeficientais ir priimant domėn normalų suaugusių 

vyrų mirtingumo %, mūsų krašte /apie 2100 vyrų į metus 20-45 metų amžaus 

/ ir priskaičius atatinkamą kiekį rezervistų, kurį absorbuotų veikiančios armijos 

tarnybų aparatais, galima padaryti išvadą, kad užsibrėžtą atsiekti tautos ginkluotą 

pajėgą, pavyktų realizuoti maždaug 12-15 metų, su sąlyga, jei griežtai laikytumėmės 

visuotino, privalomo piliečių karinio apmokymo, bet ne taip, kaip dabar 

daroma, kai vos apie 40-50 % naujokų kontingento tepaimame karo tarnybai, t.y. 

kariniam apmokinimui taikos meto kariuomenėje. Išvadą, kurią tik ką padarėme, 

yra grynai teiretinė. Jei užskaityti rezervistus, karinei apmokintus sulig dabar 

esama ginkluotų pajėgų organizavimo sistema, tai paminėti metų skaičiai atitinkamai 

sutrumpės. Apie tai ant kiek jie sutrumpės, bus kalba vėliau paskutiniame 

šio ekspose skyriuje, kuomet palyginsime siūlomos naujos kariuomenės organizavimo 

sistemą su esamąja. 

5/Mobilizuotos karo pajėgos ginklų rūšių santikis. 

santikis tarp įvairių ginklų rūšių karo meto kariuomenėje gautųsi sekantis:



Ginklų – 

Ginklų rūšys Mobilizuotoje sulig 

maksimal. programa 

%% 

367 

Organizuotoje sulig variantine 

organizacija 

%% 

Pėstininkų 61,3 % 57,3 % 

artileristų 16,6 % 17 % 

kavaleristų 5,55 % 6,6 % 

pionierių 5, 9 % 6,4 % 

ryšininkų 4, 65 % 4, 7 % 

dviratininkų 2,49 % 5,2 % 

aviacijos 1,04 % 1,4 % 

automobilistų 1,04 % 1,2 % 

šarvuotininkų 0,82 % 1,2% 

geležinkeliečių 0,62 % 1.0 % 

Viso 100 % 100 % 

Taigi matome, kad pėstininkai sudarytų daugiau negu pusę visos kariuomenės: 

sulig maksimale programa - 61,3 % ir sulig variantine organizacija - 57,3 %. 

Tai yra daugiau, negu kitose vakarų europos moderninėse kariuomenėse. Toks 

didelis % pėstininkų gaunasi todėl, kad projektuojamoje kariuomenėje numatyta 

labai ekonomingai artilerijos, kavalerijos, aviacijos, šarvuočių ir automobilistų. 

šios pastarosios ginklų rūšys yra labai brangus dalykas ir prie mūsų krašto neturtingumo, 

nežiūrint geriausio mūsų noro, nepajėgtume jų daugiau įsigyti. Lauko 

artilerijos numatyta maždaug tiek, kiek didžiosios valstybės turėjo kariuomenės 

vienetose 1914 metų karo pradžioje. Kadangi šiuo metu ir to neturime, tai turėtume 

būti labai patenkinti, jei numatytą, labai apribotą, artilerijos kiekį pavyktų 

įsigyti. Antra, būtų labai reikalinga turėti ir daugiau kavalerijos. Bet ir čia, iš 

priežasties lėšų stokos, tenka apsiriboti minimumu, nes kavalerijos užlaikymas 

kainuoja dvigubai brangiau, kaip pėstijos: arklio užlaikymas maždaug tiek pat 

atseina, kaip žmogaus. Kad šiek-tiek atsverti numatomos kavalerijos nepakankamumą, 

siūloma įvesti vdiratininkų dalis: po bataljoną kiekvienai kavai, brigadai 

ir, be to, atskirą dviratininkų pulką karo vadovybės dispozicijoje. Dviratininkų 

dalys, kaip pagalbinė priemonė, jau daug kur Vakarų europoje yra naudojamos. 

Tiesa, mūsų klimato sąlygose, kuomet žiemos keliai būna užpustyti, dviratininkus 

tektų žiemos metu laikinai nuo dviračių nusodinti ir juos naudoti, kaip

368 


paprastus pėstininkus. Bet žiemos metu karo veiksmai, bendrai imant, atslūgsta 

ir karai dažniausia prasideda ir vyksta pavasarį, vasarą ir rudenį. Per šį ilgiausį ir 

karo pavojaus atžvilgiu realiausį metų laikotarpį dviratininkus ir mūsų sąlygose 

pilnai būtų galima naudoti. 

6/ Priemonės mobilizacijos pravedimui pagreitinti. 

Greitas ir sklandus mobilizacijos pravedimas priklauso nevien nuo vispusiško, 

tinkamo ir labai apgalvoti mobilizacinių planų parengimo taikos metu, 

bet ir nuo sugebėjimo, energijos ir atsidavimo tam darbui karininkų, kuriems 

tuos planus teks įgyvendinti ir nuo geros valios ir patriotizmo civilės valdžios ir 

savivaldybinių įstaigų, kurios prie to didelio darbo bus pritrauktos. Kaip mobilizaciniai 

planai turi būti parengiami ir kokie jie turėtų būti mūsų sąlygose, čia 

neliesime, nes tai išeina iš šio expose ribų ir mus verstų padaryti antratiek platų 

darbą, kaip ši studija. Čia apsiribosime kaikuriais bendrais samprotavimais apie 

teritorialės kariuomenės dalių, greitą mobilizacinį išvystymą. 

Jau pati taikos meto kariuomenės organizacija ant teritorialio pamato duoda greitos 

mobilizacijos pravedimui didelių pirmenybių, prieš kariuomenę, organizuotą neprisilaikant 

teritorialio dėsnio. Teritorialė kariuomenės dalis mobilizuojasi iš žmonių 

ir arklių, kurie nuolat, t.y. taikos metu, randasi tos dalies teritorialėje srityje. Dalies 

vadas, žinodamas kokių rajonų, rezervistai ir arkliai, ištikus mobilizacijai, bus pirmon 

eilėn sunaudoti jo vadovaujamos dalies užpildymui, jausis suinteresuotas, kad visi jos 

dalies mobilizaciniai planai ir sudėties sąrašai būtų nuolat laikomi tvarkoje: juos dažnai 

tikrins, pats asmeniškai prižiūrės jų sudarymą ir laikymą, ir, pagalios , per savo dalies 

rezervistų pakartotinus mokymus, ypač mokymus mobilizacinėje sudėtyje, turės geros 

progos realiai pakontroliuoti jo dalies mobilizacinių planų tikslumą ir laiku pataisyti 

juos, jei gyvenimas parodytų, kad juose kai kas yra netaip, kaip turėtų būti. 

Antra, ir rezervistai, kaip karininkai, taip ir kareiviai, žinodami taikos metu 

į kurią dalį jie turės stoti paskelbus mobilizaciją, jausis su ta kariuomenės dalimi 

idejinei nuolat surištais ir karo atsitikime daugelis jų, net nelaukdami formalaus 

paraginimo stoti į kariuomenę, žinos ką daryti ir į kur kreiptis. 

Kad teritorialė dalis galėtų, susimobilizuoti kuo-trumpiausiu laiku, reikia, 

kad jau taikos metu būtų visa, kas jos mobilizaciniam išsivystimui yra reikalinga, 

iš kalno parengta: 

1/ Visi mobilizuotos dalies ginklai su atatinkama municijos atsarga, laikomi teritorialės 

dalies sandėliuose, po šios pastarosios priežiūra ir apsauga: pėstininkams: 

- lyd. pabūklai, sunk.ir lengvieji kulkosvydžiai, šautuvai, pistoletai ir tt.;



- artileristams: - karabinai, artil. pabūklai, taikymo ir sekimo prietaisiai ir tt.; 

- pionieriams: šautuvai, lopetos, kirviai ir kitoks pionierių turtas; 

- ryšininkams: - šautuvai, telefono ir radio aparatai, kabelis ir tt. ; 

- kavaleristams: - kavalerijos ginklai, balnai ir tt. 

- šarvuočiams: - šautuvai, tankai, šarv. automobiliai, bensino atsarga, ir tt. ir tt. 

vienu žodžiu, - visoms ginklų rūšims ir specialybėms savo 

ginklai ir savo technikinis turtas. 

2/ atatinkamas kiekis drabužių, apavo ir šarvų, sunumeruotų, ir pritaisytų 

kiekvienam rezervistui laike rezervistų pakartotinų mokymų, taip, kad mobilizaciją 

paskelbus, beliktų tik juos išdalinti kam, kas priguli. 

3/ Taip pat iš kalno turi būti parengta ir visa numatomams mobilizuoti dalims 

gurguolė: vežimai ir pakinktai laikomi teritorialių dalių sandėliuose, o arkliai, 

rekvizuotini mobilizaciją paskelbus, - taikos metu suregistruojami, kasmet 

tikrinami ir jiems pritaikomi pakinkiai. Taip pat kasmet turi būti registruojamos 

ir tikrinamos technikiniu atžvilgiu privatiškų savininkų auto-priemonės, numatomos 

rekvizuoti kariuomenės reikalams karui ištikus. 

4/ Taikos metu teritorialės kariuomenės dalių sandėliuose turi būti laikoma 

nuolatinė maisto ir pašaro atsarga tokio didumo, kad jos užtektų mobilizuotai dalei 

bent kokiai 10 dienų, nes Armijos tiekimo aparatas vargu ar galės greičiau to laiko 

susikurti, suimti iš krašto ir laiku pristatyti maisto ir pašaro, kur kiek bus reikalinga 

kariuomenei besimobilizuojant. Jei visi paminėti aukščiau pagrindiniai reikalavimai 

taikos metų būtų skrupulingai išpildyti, tai galima būtų tikėtis, kad teritorialės 

dalys susimobilizuotų į 2-3 dienas laiko. Kiek daugiau dienų užimtų mobilizavimas 

tokių dalių, kurių teritorialė sritis apima po kelis apskričius arba net visą 

kraštą, nes tokių dalių rezervistai turi gaišinti daug laiko kol atvyksta į rinkimos 

punktus ir kol iš šių pastarųjų atgabianami į mobilizuojamąją dalį. Kiek, būtent, 

dienų prisieitų tokių dalių mobilizavimui skirti, neturint konkretiškų davinių, sunku 

ir pasakyti: spejame, kad apie 3-5 dienas. Tokį laiką priseitų numatyti dalims, 

neįneinančioms į karo apygardų organinę sąstatą, kaip, pavyzdin, sunkiosios artil. 

pulkui, pion-pontonierių pulkui ir kt. Bet jei ir šias pastarasias būtų galima taikos 

metu garnizonuoti tokiose vietose, iš kur jos galėtų vietoje rasti joms mobilizuoti 

reikalingų specialybių rezervistus ir reikalingą kiekį atatinkamo tipo arklių /pavyzdin, 

sunk. artilerijai/, tai tų dalių mobilizavimos laiką būtų galima taip pat žymiai 

sutrumpinti, nes tuomet atpultų reikalas gaišti laiką rezervistų ir arklių surinkimui 

į rinkimosi punktus ir atpultų daug pašalinių transportų: rezervistai ir rekvizuoti 

arkliai patektų betarpiai į kariuomenės dalį, be jokių tarpinių instancijų. 

369

V. Ginklų ir municijos klausimas. 

70 


Lietuvos karinei-politinė padėtis ginklavimos atžvilgiu stoto mums sekančias 

dvi pagrindines sąlygas: 

1/ spiria mus reikalingus mobilizuotosioms mūsų pajėgoms ginklus įsigyti 

iš kalno, nes, kilus karo konfliktui, nėsame užtikrinti, kad juos ant greitujų iš kur 

nors galėtume gauti; 

2/ Taip pat iš kalno turime parūpinti municijos atsargą bent pirmiesiems 2-3 

karp veiksmų mėnesiams. 

Kiek yra reikalinga ginklų ir municijos sulig maximale mūsų tautos pajėgų 

mobilizacija ir sulig variantine organizacija parodyta žemiau paduotose 

dviejose lentelėse, kuriose apskaitliavome tik pagrindinius ginklus; 

a/ Pagrindiniai ginklai /apytikriai/ 

Ginklų pavadinimai 

Kaina vieno 

pabuklo 

litais 

Sulig. maxim. progr. Sulig. varianto 

Skaičius 

ginklų 

Vertė litais 

Skaičius 

ginklų 

Vertė litais 

Pajūrio apsaugos artil. 500 000 12 6 000 000 9 4 500 000 

Priešorl. artilerija 180 000 36 6 480 000 27 4 860 000 

Priešorl. artilerija 

taikymo komplektai 

450 000 12 5 400 000 9 4 050 000 

sunk. lauko gaubicos 250 000 36 9 000 000 27 6 750 000 

sunk. lauko kanuolės 250 000 36 9 000 000 27 6 750 000 

Lengv. gaubicos 150 000 156 23 400 000 120 18 000 000 

Lengv. kanuolės 100 000 312 31 200 000 240 24 000 000 

Pėst. lydim. artilerija 

/minasvydžiai/ 

50 000 248 12 400 000 194 9 700 000 

Prieštank.- priešorl. 

kulkasvydžiai 

20 000 341 6 820 000 269 5 380 000 

sunk. kulkasvydžiai 5 000 1 071 5 355 000 828 4 140 000 

Lengv. kulkasvydžiai 2 500 3 510 8 775 000 2 745 6 862 500 

šautuvai ir karabinai 250 250 000 62 500 000 190 000 47 500 000 

Lengv. tankai 150 000 75 11 250 000 60 9 000 000 

Tankėtė 90 000 150 13 500 000 120 10 800 000 

šarvuoti automobiliai 130 000 48 6 240 000 36 4 680 000 

naikintuvai 200 000 48 9 600 000 36 7 200 000 

Žvalg. orlaiviai 80 000 84 6 720 000 72 5 760 000 

Bombonešiai 120 000 24 2 880 000 12 1 440 000 

Hodroplanai 120 000 12 1 440 000 8 960 000 

Išviso 237 960 000 182 332 500



b/ Municijos apskaitliavimas 

Amunicijos 

pavadinimas 

Kaina 

litais 

Po kiek 

vienam 

ginklui 

371 

Sulig maxim. 

programa 

Kiek 

municijos 

Vertė 

litais 

Sulig varianto 

Kiek 

municijos 

Vertė 

litais 

Krantų artil. 

sviedinių 

500 500 6 000 3 000 000 4 500 2250000 

Priešorl. artil. 

sviedinių 

250 1000 36 000 9 000 000 27 000 6750000 

sunk.lauko gaubicos 

sviedinių 

250 1000 36 000 9 000 000 27 000 6750000 

sunk.lauko kanuolės 

sviedinių 

250 1000 36 000 9 000 000 27 000 6750000 

Lengv. gaubicos 

sviedinių 

150 2000 312 000 46800000 240 000 36000000 

Lengv. kanuolės 

sviedinių 

100 2000 624000 62400000 480 000 48000000 

Lydim. pabuklų 

munic. 

Prieštank.-priešo 

50 3000 744 000 37200000 582 000 29100000 

rl. kulkasvydžio 

šovinių 

20 3000 1392000 27840000 1095000 21900000 

sunk. kulkasvydžio 

šovinių 

0,2 20000 33120000 6624000 25760000 5162000 

Lengvojo kulkasvydžio 

šovinių 

0,2 10000 35100000 7020000 27450000 5490000 

šautuvo šovinių 0,2 1000 250000000 59000000 190000000 38000000 

Rankinių granatų 10 

5granatos 

1250000 

kareivių 

12500000 950000 9500000 

Aviacijos bombų 

25lt. 

kilogr. 

4000kg. 

bombonešiui 

96000kg 2400000 48000kg. 1200000 

Išviso 282 784 000 206 842 000 

Iš paduotų aukščiau apskaitliavimų matome, kad įsigijimas vien reikalingiausių 

pagrindinių ginklų kainuotų: 

- sulig maximale programa - 237 960 000 litų, 

- sulig. variantine organizacija - 182 332 500 litų. 

Prie šių cifrų reikėtų dar pridėti sumas, kurias absorbuotų 

įsijimas visų kitų smulkesnių ginklų: pistoletų, kardų, raketničių, dujokaukių 

ir tt. o taip pat visas pionierių ir ryšių turtas. Visa tai, spėjame, pareikalautų

72 


kokius 80.000.000 litų, sulig maximale programa ir kokius 50.000.000 litų sulig 

variantine kariuomenės organizacija. 

Kai dėl municijos, tai, kaip iš lentelės “b” matyti, ji kainuotų nemažiau, kaip 

ginklai: sulig maximale programa -282 784 000 litų. sulig variantine organizacija 

- 206 842 000 litų. 

Taigi matome, kad ginklų ir reikalingiausios jiems municijos įsigijimas 

kainuotų milžiniškas sumas, mūsų nedidelei ir neturtingai valstybei sunkiai pakeliamas, 

net jei apsiriboti vien ginklų ir municijos įsigijimu, reikalingų tautos 

pajėgai, mobilizuotai sulig variantine organizacija. 

Bet neturime pamiršti, kad ginklavimos problema yra sunki našta netik mažoms, 

bet ir didžiosioms valstybėms, turinčioms nuosavą karo industriją. Antra, 

nuo to, ar laiku parūpinsime ginklų ir municijos, priklausys netik būsinčios, 

veikiančios mūsų armijos pasisekimas karo lauke, bet ir, plačiai imant - mūsų 

valstybinės nepriklausomybės likimas. Taip žiūrint į ginklavimos klausimą, neturėtume 

varžytis jokiomis priemonėmis, byle tik įsigytume visą, kas yra reikalinga 

mūsų tautos militarinei pajėgai stiprinti, nes sunkiausiu Lietuvos valstybei 

momentu ne į ką kitą, kaip į mobilizuotų mūsų tautos pajėgą teks sudėti viltys 

sunkiai įgytai laisvei ir nepriklausomybei apsaugoti. Atrodo, kad iki šiol šito, iš 

esmės labai aiškaus dalyko, mūsų valstybinės politikos vairuotojai, kokias tik 

politines sroves jie neatstovavo, nesuprato, ar, jei jį ir suprato, - neturėjo savyje 

pakankamai gilaus įsitikinimo ir reikalingo valios tvirtumo, kad padaryti iš to 

sekančias išvadas. Kad mūsų tautos ginkluotų pajėgų stiprinimu buvo iki šiolei 

rūpinamasi permažai, parodo, pavyzdin, kad ir biudžeto %, kuris per 15 metų 

mūsų valstybės gyvenimo minėtam reikalui buvo skiriamas. Žemiau paduodame 

%% lentelę už 1921-1932 metus, kurioje vienkart palyginame kokį biudžeto % 

skirė kariuomenės reikalams mūsų artimiausieji kaimynai - Latvija ir Lenkija, 

susikūrę, kaip ir Lietuva, 1914 - 18 metų karo pasekoje. 

Valstybė 

Metai 

1921 1922 1923 1924 1925 1926 1927 1927 1929 1930 1931 1932 

Lietuva 57,7 42,3 33,8 24,06 19,5 17,22 17,41 17,32 17,8 17,51 16,56 16,89 

Latvija 30,7 27,8 24,1 30,6 29,5 27,3 25,7 24,01 22 22,1 20,9 22,6 

Lenkija 37,7 36,4 43,1 41,2 34,5 39,7 38 34,3 34,6 32,5 32,6 35,3 

Iš paduotos lentelės matome, kad mūsų karo biudžetas, pradedant nuo 1921 

metų, buvo radikališkai mažinamas, kol nestabilizavosi maždaug ant 17 %; 1931- 

32 metais net buvo nusileidęs žemiau 17 %. Latvijos karo biudžetas, - po kovų už



nepriklausomybę taip pat sumažintas, bet ne taip drakoniškai, kaip mūsų, — stabilizavosi 

maždaug ant 20-22%. užvis didesni biudžeto % skirė ginkluotos pajėgos 

reikalams Lenkija. Jis nuo pat 1921 metų pasilieka labai didelis ir vidutinei 

sudaro 35% bendro valstybės išlaidų biudžeto. Taigi matome, kad įvairios, per 

minėtą laikotarpį mūsų kraštą valdžiosios Vyriausybės, skirdavo mūsų ginkluotų 

pajėgų reikalui daug mažesnį bendrų valstybės išlaidų %, kaip paminėtieji mūsų 

du kaimynai: To pasekmė yra ta, kad Latvija, o ypač Lenkija, ginklavimos srityje 

pažengė daug toliau už mus, męs gi atsilikome. 

šiandiena jau visiems, ir nekariškiems, turi būti paaiškėję, kad iki šiol skiriamų 

17% karo biudžeto buvo per-mažai, atsižvelgiant į pavojų, kurie mums 

gresia ir didelių mūsų tautos idealų - Vilniaus ir kitų mūsų protėvių žemių vadavimo, 

- kurie lieka dar nerealizuoti. skirtų iki šiol Krašto Apsaugos Ministerijai 

ikmetinių biudžetinių sumų teužtekdavo taikos meto kariuomenės užlaikymui ir 

turimų nuo seniau ginklų pataisymui. 

naujų ginklų bei municijos atsargos sudarymui likdavo visai mažai ir todėl 

mes nuo mūsų kaimynų atsilikome. 

Jei, pavyzdin, per praėjusį mūsų nepriklausomo valstybinio gyvenimo 

laikotarpį būtume skirę ginkluotos pajėgos reikalams nors po 25-30% bendrų 

ikmetinių valstybės išlaidų, tai sunki mūsų valstybės yždui ginklavimos problema 

būtų jau dabar buvusi gerokai įpusėta ir šiandiena, kada išoriniai pavojai vis 

daugiau tvinksta, neturėtume aimanuoti ir imtis abiem rankom už galvos, statant 

sau klausimą iš kur mes, biedni, imsime milžiniško didžio pinigų sumas, mūsų 

paduotas šio expose puslapiuose. 

Puošnumo ir geresnio gyvenimo instinktų pagauti, mes iki šiolei skubėjome 

puošti mūsų mažą valstybinį rūmą iš vidaus, lig nematydami ar nenorėdami matyti, 

kad jo sienos, kartą jau skaudžiai priešo kardo apkapotos, dar nėra tinkamai nuo 

išorinių pavojų apsaugotos. Kariška logika liepia daryti atvirkščiai: Visų pirma 

laiduoti valstybės rūmo sienas nuo išorinių pavojų, ir tik po to jau rūpintis jo vidaus 

puošimu. Padarėme klaidą, kurią turime skubėti atitaisyti, kol dar nepervėlu. 

Apart didesnio valstybės išlaidų % skirimo karo biudžetui praeityje, buvo 

dar viena kietokia, atsitiktina, priemonė didesniam mums reikelingų ginklų kiekiui 

įsigyti, bet, gaila, ta proga iš mūsų rankų, turbūt jau bus išslydusi. 1926 

metais, pasirašius su sov. Rūsija draugingumo sutartį, buvo kilęs sumanymas 

už mišką, kuri sov. Rusija yra Lietuvai skolinga sulig 1920 metų taikos sutartimi, 

paimti ginklais, tekusiais sov. Rūsijai iš Kolčako, Denikino ir kitų, buvusių 

baltujų rūsų armijų. Tos armijos buvo dalinai apginkluotos vakarų europos - 

prancūzų ir anglų - artilerija, kuri sov.Rūsijai, turinčiai nuosavą karo industriją, 

7

74 


nebuvo reikalinga ir gulėjo sandeliuose, šio expose autoriui, ėjusiam 1926 metais 

vyriausiojo štabo viršininko pareigas, teko asmeniškai padaryti sąmatą ginklų 

/daugiausia artilerijos/, kuriuos buvo tikėtasi nurodytu būdu gauti. Tuo tikslu, 

pasinaudojant gerų tarp sov. Rūsijos ir Lietuvos santikių užsimezgimu ir realiu 

sov.Rusijos noru palaikyti Lietuvą prieš Lenkiją, buvo pradėtos derybos su sov. 

Rūsijos vyriausybė ir gautas šios pastarosios principinis sutikimas paminėtų ginklų 

dalį perleisti Lietuvai. Bet likimas šią laimingą progą nuo mūsų nukreipė. 

Iš priežasties 17 gruodžio įvykių Lietuvoje, politiniai sov.Rūsijos santikiai su 

Lietuva pašlijo, ir kada gruodžio 20 dieną šio exposė autorius, parduodamas jo 

portfelyje likusius, į sukilelių rankas nepatekusius, slaptus, dokumetus, užsiminė 

naujam Krašto Apsaugos Ministeriui p. Merkiui apie paminėtą ginklams įsigyti 

galimybę, tai p. Merkys tik iškėtė rankas, tuomi lig duodamas suprasti, kad tas 

sumanymas, atsižvelgiant to, kas gruodžio 17 dieną atsitiko, nebėra realus. Ar 

po to, kai santikiai su sov.Rūsija, praėjus nekuriam lauikui, vėl pasitaisė, dar 

buvo kalbamu reikalu kas nors bandoma - šio expose autoriui nėra žinoma. Teko 

jam, jau esant Berlyne, girdėti, buk sunkiosios artilerijos pabuklus /prancūziškus/ 

sov.Rūsija 1928-29 metais perdavusi Turkijai. Ar visi minimi ginklai buvo 

parduoti ar jų dalis dar ir šiandieną tebeguli sov.Rūsijos sandeliuose - teišaiškina 

mūsų naujas Karo Attache maskvoje. Politinės aplinkybės dabar, rodos, yra itin 

palankios, kad kalbamu klausimu naujai susidomėti. 

Jei mūsų jau visai pavėluota ir minimų ginklų sov.Rūsija nebeturi, tai tenka 

jieškoti kitų priemonių, kaip įsigyti numatomoms mobilizuoti mūsų tautos jėgoms 

reikalingus ginklus ir municijos atsargą. Kokios tos priemonės galėtų būti? 

Aišku, kad tokį didelį ginklų ir municijos kiekį, koks mūsų buvo apskaitliuotas 

šio expose puslapiuose, kad ir atskaičius tai, ką de fakto turime, neįmanoma įsigyti 

į metus - kitus laiko, nes jų vertė prilygsta net dviejų metų mūsų ne didelės 

valstybės išlaidų biudžetui. Todėl tenka numatomas dideles išlaidas padalinti pirmyn 

tarp ilgesnio metų skaičiaus, griežtai prisilaikant tam tikros ginklavimosi 

programos; suderintos su bendru mūsų ginkluotų pajėgų organizacijos vykdymu. 

Mes minėjome, kad užsibrėžtą suorganizuoti ginkluotą pajėgą atsiektume: 

a/ sulig maximale mobilizacija - į 15 metų 

b/ sulig. variantinė organizacija - į 12 metų. 

Per tuos tai metų skaičius turėtume realizuoti ir ginklų bei amunicijos įsigijimo 

programas, būtent: 

a/ per 15 metų- maximale programą 

b/ per 12 metų - variantinę. 

skaitlinėmis tai reiškia, kad turėtume ginklų ir amunicijos įsigijimui



skirti kas met 

pirmu atvėju: 

a/ ginklams įsigyti - 18 850 000 litų 

b/ municijai įsigyti - 21 190 000 litų 

kartu: 40 040 000 litų 

antru atvėju: 

a/ ginklams įsigyti - 19 360 000 litų 

b/ municijai įsigyti - 17 230 000 litų 

kartu: 36 590 000 litų 

Prie ginklų įsigijimo sumų pridėta ir išlaidos, kurios apitikrai būtų reikalingos 

smulkesnių ginklų, pistaletų, kardų dujokaukių ir t.t., o taip pat ryšių ir 

pionierių turtui įsigyti. Atskaičius vertę ginklų ir municijos, kurias jau turime 

dabar minėtos aukščiau sumos šiek-tiek sumažės, bet neperdaugiausiai, nes tai, 

ką mes de fakto turime, yra tik lašas jūroje, palyginus su tuo, kas mums dar yra 

reikalinga įsigyti. Apie šį skirtumą plačiau paliesime specialiame šios studijos 

skyriuje. 

Taigi matome, kad vien ginklų ir municijos atsargai įsigyti būtų reikalinga skirti 

antratiek lėšų, kiek dabar išviso yra kasmet skiriama ginkluotų pajėgų reikalams. 

Kitaip sakant, Krašto Apsaugos Ministerijos išlaidų biudžetas turėtų būti padvigubintas,- 

padidintas maždaug iki kokių 33-35% bendro valstybės išlaidų biudžeto. 

Toks mūsų Krašto Apsaugos Ministerijos išlaidų biudžeto padidinimas nėra 

fantastinis. Jei tokį biudžeto % karo reikalams gali skirti mūsų pietinis kaimynas 

- Lenkija, tai kodėl to negalėtų sau pavėlyti Lietuva? Biudžeto % nėra absoliutinė 

ginkluotų pajėgų reikalui skiriama lėšų suma, o tik tam tikras rodyklis valios, kurią 

valstybė parodo savo ginkluotų, pajėgų stiprinimo atžvilgiu. Juo daugiau lėšų 

tam reikalui skiriama, tuo vaizdžiau valstybė parodo, kad ji daugiau brangina 

savo laisvę bei nepriklausomybę. Mums netik gręsia išoriniai pavojai, bet mes 

dar nėsame pilnai viso to atsieke, ko norėjome: dabar turimoji nepriklausomybė 

tėra lig pereinamasis laiptas į pilną Lietuvos nepriklausomybę su sostine Vilniuje, 

kurį mūsų tauta trokšta atvaduoti. Iš to seka, kad skirimas dvigubai didesnio 

valstybės išlaidų %, t.y. 35% ginkluotų pajėgų stiprinimo reikalams, būtų visai 

logiškas reiškinys, atsižvelgiant didelių tikslų, kuriuos yra sau pastačiusi atsiekti 

mūsų valstybės politika. 

svarbiausia kliūtis, padidinti Krašto Apsaugos Ministerijos išlaidų biudžetą 

gludi ne tame, kad tuomet prisieitų apkarpyti užsimojimus kitų ministerijų bet 

tame, kad prisibijoma kad Krašto Apsaugos Ministerijos užsakymai užsienyje gali 

paliesti mūsų valiūtos pastovumą. šiam pavojui išvengti tėra dvi priemones: 

75

376 


1/ nukreipti mūsų Krašto Apsaugos Ministerijos užsakymus į kurią nors vieną, 

didžiųjų valstybių, politinei suinteresuotą nepriklausomos Lietuvos “buvimu, 

išsiderant iš jos už tai, kaipo kompensaciją, galimybę Lietuvai eksportuoti į tą 

valstybę savo ūkio produktus. 

2/ įsteigti atatinkamas fabrikas ir gaminti reikalingus mūsų kariuomenei 

ginklus ir municijos atsargą patiems, savo krašte. 

Abi tos priemones, žinoma, gali būti panaudotos drauge. Pirmai priemonei 

tinkamiausiu kontr-agentu, atrodo, galėtų dabar būti sovietų Rusija, kuri yra suinteresuota 

Lietuvos nepriklausomybe ir kuri turi galimybės ir reikalo leisti mums 

importuoti į jos kraštus didesnius mūsų ūkio produktų kiekius. Kai dėl antros priemonės 

pavartojimo, tai ji finansiniu atžvilgiu yra patogesnė, kaip nuolatinis ginklų ir 

municijos pirkimas užsienyje, visų pirma jau todėl, kad už ginklus ir municiją, pirktus 

užsienyje, priseina brangiai mokėti aukso valiuta: ginklų fabrikos už užsakymus iš 

užsienio ima kartais po 100 % pelno, ypač už skubius užsakymus. Antra, - įkūrus savas 

ginklų ir municijos gamyklas, pasidarytume nepriklausomesni nuo užsienio mūsų 

armijos ginklais ir municija aprūpinimo atžvilgiais karo metu. Trečia, - nemažas mūsų 

krašto darbininkų ir metalo meisterių skaičius gautų tose fabrikose nuolatinio darbo. 

Dalį valiutos ir turint savas ginklų ir municijos fabrikas, vistiek turėtume išmesti į 

užsienius, būtent, pirkimui ginklams ir municijai gaminti reikalingų pusiaufabrikatų: 

žario, plieno, geležės ir tt., o taip pat tokių dalykų, kaip pavyzdin, parakas, kapsuliai ir 

tt., kurių gamyba yra labai komplikuota ir mums jos imtis neapsimokėtų. 

Bet nuosavų fabrikų ginklams ir municijai gaminti įsteigimas tik tada būtų 

racionalus dalykas, jei mūsų Krašto Apsaugos Ministerija galėtų savo užsakymais 

suteikti toms fabrikoms nuolatinio darbo, nes iš užsienio vargu ar užsakymų .jos 

susilauktų. šiuo atveju mums atrodo, kad pavyzdin, vargu ar apsimokėtų steigti artil. 

pabūklų fabriką, kurios pastatymas labai brangiai atseitų ir kuriai užsakymų galėtume 

duoti, palyginant, visai nedaug. Atrodo, kad artilerijos pabūklus paprasčiau 

vistiktai pirkti užsienyje, nors tai ir reikalauja valiutos išmetimo iš savo krašto. 

Visai kitaip tenka žiūrėti į lengvųjų ginklų -šautuvų su kulkasvydžiais, ir municijos 

gamybą. Lengvųjų ginklų, ypač municijos mums yra reikalingi tokie kiekiai, 

kurių pagaminimui, manome, pilnai apsimokėtų mums įsteigti atatinkamas savo fabrikas, 

tuo labiau, kad moderninės ginklų ir municijos gaminimo mašinos yra visai 

nesudėtingos ir jų kaina, palyginant, nėra labai aukšta. Jei, padarius reikiamus piniginius 

apskaitliavimus, pasirodytų, kad visų minėtų specialių fabrikų įsteigimas Lietuvai 

vienai būtų finansinei artimiausiu laiku nepakeliamas dalykas, tai manytume, 

kad būtų galima bandyti tuo reikalu susitarti su kitoms dviem Pabaltės valstybėmis 

- Latvija ir estija, kurios ginklavimos srityje turi panašius sunkumus, kaip Lietuva.



siūlomas susitarimas galėtų būti vien komercinio pobūdžio, kad sujungtomis jėgomis 

siekti bendro tikslo. Pavyzdin, kiekviena susitarusių valstybių turėtų pasižadėti 

per tam tikrą laiką, sutartyje fiksuotą, pastatyti kurią nors iš reikalingiausių, jai pavestų 

statyti fabrikų, kurios, kiekviena sulig savo specialybe, turėtų gakinti ginklus 

bei municija visoms trims valstybėms, fabrikos kaina, t. y. nesiekiant jokio pelno. Atlikus 

tų trijų valstybių užsakymus, paminėtos fabrikos, žinoma, galėtų, pasipelnymo 

tikslu, priiminėti ir užsakymus iš kitur, jei tik tokie susirastų. 

VI. Karinei - dvasinis ginkluotos pajėgos stiprinimas. 

sulig modernine sąvoka apie tautos ginkluotas pajėgas, - kariuomenė yra 

neatskiriama tautos dalis. Apie kokią tai karišką kastą todėl netenka kalbėti. Kariuomenė 

yra tokia, kokia yra tauta. Juo tauta kulturinei aukščiau pakilusi, tautinei 

daugiau susipratusi ir tvirčiau persiėmusį pasiryžimu siekti savo idealus, tuo 

dvasinei bus stipresnė jos sudarytoji ginkluotoji pajėga. Iš to seka, kad kariuomenės 

dvasia nukalama ne kareivinėje, kaip tai buvo prieš 100 metų, bet pačioje 

tautoje, o kareivinė, per trumpa aktyvios tarnybos laiką, tesuteikia kareiviams 

technikinių žinių kaip vartoti ginklą ir veikti su juo karo lauke. Atsižvelgiant 

šios išvados, yra visai suprantama kodėl visos valstybės, kurios tik jaučia išorinį 

pavojų, ar turi užsibrėžusios sau kokį didesnį ekspansijos idealą, imasi visų 

įmanomų priemonių skiepyti plačiuose tautos sluoksniuose, kurie mobilizaciją 

paskelbus sudaro ginkluotų pajėgų daugumą, - karinę dvasią ir meilę prie ginklo. 

Visas tas karinei-dvasinio tautos parengimo darbas skiriamas į dvi dalis: 

a/ Karinį jaunuomenės paruošimą; 

b/ palaikymą karinių žinių ir karinės dvasios atitarnavusiuose kariuomenėje 

rezervistuose. 

Karinis jaunuomenės parengimas, plačiau į tą dalyką žiūrint, turi prasidėti 

nuo pat mažens, nes jis rišasi su priaugančios kartos auklėjimu valstybės pageidaujama 

kriptimi. 

Pirma_jo_faze tat yra - tinkamas vaikų auklėjimas šeimose. 

Antra faze - karinei-sportinis jaunimo parengimas mokyklose; 

Trečia faze - karinis paruošimas jaunuomenės, apleidusios mokyklos suolą, 

t.y. maždaug nuo 16 iki 20 metų. Pirmoje fazėje ypač didelė rolė tenka motinoms, 

nes tai, ką jos savo vaikams per auklėjimą šeimoje įskiepija, sudaro pamatą 

geroms ar blogoms mūsų tautos prieauglio savybėms. 

Karimu atžvilgiu begal svarbu, kad vaikai nuo pat jų gyvenimo pradžios 

būtų auklėjami tėvynės meilės ir jai pasiaukavimo dvasioje. Motinos, kurios to 

77

378 


nesilaiko, daro didelės žalos valstybei ir tuo pačiu tėvams, kurių gerbuvis senatvėje 

priklauso nuo jų augintinių sugebėjimo apsaugoti valstybę, kuri yra viso 

krašto gerybių aukščiausias šeimyninkas. 

Visų priemonių, kurių būtų galima imtis tam, kad paskatinti motinas auklėti 

savo vaikus valstybei ir ginkluotoms pajėgoms pageidaujamoje dvasioje, čia neskaitliuosime. 

Paminėkime tik viena, kuri mūsų supratimu yra racionališkiausia, 

- tai karinei-patriotinėje dvasioje auklėti ir, ant kiek galima, karinei parengti mergaites, 

- būsiančias motinas ir mūsų tautos prieauglio kūrėjas. Todėl jaunuomenės 

karinis paruošimas turi apimti netik vaikinus bet ir merginas. 

Antroje jaunuomenės karinio parengimo faze - karinei -sportinis mokymas 

mokyklose, duodasi lengvai sutvarkomas, ypač tose valstybėse, kuriose yra įgyvendintas 

visuotinas, privalomas, pradinis mokymas. šitoje fazėje visa jaunuomenės 

karinei-sportinio parengimo našta uždedama ant liaudies mokytojų sulig 

tam tikrų programų, kurias Krašta Apsaugos ir švietimo Ministerijos nustato 

sutartinai; 

Trečioji faze - karinis parengimas jaunuomenės, apleidusios mokyklos suolą, - 

yra jau vien Krašto Apsaugos Ministerijos kompetencijos dalykas. Vienose valstybėse 

jis yra visuotinas ir privalomas, o kitose, - kas dažniausiai būna, - neprivalomas. 

Kai dėl karinių žinių ir karinės dvasios palaikymo atitarnavusiuose kariuomenėje 

rezervistuose, tai šiai problemai spręsti jokio šablono nėra: įvairiose valstybėse 

jis vykdomas įvairiai. Dažniausiai pasitenkinama vien rezervistų pakartotinais 

mokymais, sistematiškai vykdomais sulig priimto toje valstybėje karinės 

prievolės įstatymo. 

šiame expose mums rūpi tai, kaip organizuoti karinį jaunuomenės paruošimą 

ir atitarnavusių kariuomenėje rezervistų karinei-dvasinį stiprinimą Lietuvoje. Kadangi 

tai yra dvi skirtinos problemos, tai jas paliesime vieną nuo kitos atskirai. 

I. Karinis jaunuomenės paruošimas. 

šis reikalas ir Lietuvoje jau nebenaujas. Apie karinį mūsų jaunuomonės paruošimą 

jau buvo nemažai rašyta spaudoje ir tartasi Krašto Apsaugos Ministerijoje. 

Bet, dėja, iki šiolei neprieita prie jokio konkretaus to klausimo išsprendimo. 

Laikas gi metai po metų slinksta, ir męs, kaip kitose ginkluotos pajėgos organizavimo 

srityje, taip ir karinio jaunuomenės paruošimo srityje, atsiliekame- nuo 

kitų valstybių. 

Reikia, pagalios, ant ko nors apsistoti ir imtis pozityvaus darbo, vieton 

bergždžių kalbų ir straipsnių rašymo spaudoje.



Būtų idealas, jei galėtume pravesti visuotiną, privalomą, mūsų priaugančios 

kartos karinį paruošimą. Bei; tai yra susiję su dideliais organizaciniais ir 

psichologiniais sunkumais. Miestuose, tiesa, tai butų nesunku realizuoti, bet kas 

kita valsčiuose, kur jaunuomenė plačiai išsisklaidžiusi po kaimus. Kaip ją visą 

iš kaimų surinkti kariškoms mankštoms, į kur ją surinkti, po kiek žmonių ir kiek 

kartų į savaitę ? Iš kur imti toms mankštoms vesti vietose reikalingą, savo dalyką 

išmanantį, kadrą, ir kiek jo būtų reikalinga? Ar šaukiamas į kariškas mankštas 

jaunimas ir jo mokymo kadras turi už tai gauti piniginį atlyginimą, po kiek ir 

kokiu bendrų išlaidų visuotinas jaunuomenės karinis paruošimas pareikalautų iš 

valstybės ir ar tai perdaug neapsunkintų Krašto Apsaugos Ministerijos biudžeto? 

Jei versti jaunuomenę dalyvauti karinėse mankštose be atlyginimo už sugaištą 

laiką, tai ar tos mankštos su laiku ne-įgrįs pačiai jaunuomenei ir ypač jos tėvams 

ir darbdaviams? Ar, taip atsitikus, privalomas karinis jaunuomenės mokymas nepavirs 

biurokratiaku šablonu ar neiššauks kaimo gyventojuose nepasitenkinimo 

valdžia ir neapykantos tai idėjai, kad ir iš esmės labai kilniai? ....štai kokia daugybė 

klausimų tuojau kyla, kai peržvelgi visuotino, privalomo karinio jaunuomenės 

pa-ruošimo realaus vykdymo galimybės. Atsižvelgiant į visą tai, mums atrodo, 

kad prie tos, ginkluotoms pajėgoms taip svarbios problemos, reikia eiti palaipsniui 

ir su dideliu atsargumu; apeliuojant daugiau jaunuomenės jautrias sielas, į 

jos gerą valią ir patriotizmą, bet ne iškarto taikant jai priverstinumo dėsnį. 

Taip nusistačius, pažiūrėkime, kuriai iš esamų mūsų karinei- patriotinių organizacijų 

būtų galima pavesti telkti apie save priaugančiąja mūsų tautos kartą 

kariniam pasiruošimui. Tokių organizacijų turime išviso tik dvi: Lietuvos šaulių 

sąjungą ir Lietuvos kariuomenės savanorių-kūrėjų sąjungą, Jos abidvi turi gilias 

kovų už Lietuvos nepriklausomybę tradicijas, yra nepartinės ir turi į savo eiles 

suspietusios geriausį mūsų tautos elementą, aukavusį gyvybę Tėvynės-Lietuvos 

išlaisvinimui. Tad jos abi paminėtam svarbiam darbui pilnai, visais atvejais, tinka. 

Klausimas tik kuriai iš judviejų tą darbą pavesti. šis klausimas betgi tuojau 

atpuola, prisiminus, kad dar turime kitą, irgi svarbų karinei-politinį darbą, tai 

palaikymą karinių žinių ir karinės dvasios atitarnavusiuose kariuomenėje rezervistuose, 

apie kurį bus kalba vėliau. Abu tuodu darbu yra labai platūs ir skirtini. 

Jų sujungti negalima. Atrodo, kad būtų visai racionalu vieną jų pavesti Lietuvos 

kariuomenės savanorių-kūrėjų sąjungai, o kitą - Lietuvos šaulių sąjungai. 

Manytume, kad karinį jaunuomenės paruošimą būtų loginga pavesti Lietuvos 

kariuomenės savanorių-kūrėjų sąjungai ir štai kodėl. Kaip žinome, 1914—18 

metų karo pradžioje, kai ties susikovusių didžiųjų valstybių sienomis sutrenkė 

pirmieji patrankų šūviai, kiekvienoje tų valstybių ūmai susirado šimtai tūkstan- 

79

380 


čių patriotinei nusistačiusių jaunuolių, kurie, nelaukdami jokio raginimo iš šalies, 

laisvu noru stojo į kariuomenės eiles. Tas skaistus jaunimas veržte - veržėsi į 

frontą, į kovą su priešu, kad savo jaunutėle pajėga ir jautria siela parodyti pavyzdį 

kitiems, kaip tėvynę ginti. Bet kadangi jis iš kalno karinei nebuvo paruoštas, tai 

jo didelė dalis tragingai žuvo pirmose kautynėse. Mūsų kariuomenės užuomazgą 

sudarė irgi ne kas kitas, kaip savanoriai - šaunioji moksleivija ir patriotiškai 

nusiteikusi mūsų kaimo jaunuomenė. ši jautriausioji mūsų tautos dalis pirma 

stvėrėsi ginklo kovai už Tėvynės-Lietuvos išlaisvinimą, o jos didvyrišką pavyzdį 

pasekė visi kiti. Dabar tie mūsų pirmieji karžygiai, atlikę minėtą aukščiausio 

patriotizmo uždavinį ir iškovoję Lietuvai valstybinę nepriklausomybę, yra susispietę 

į savo sąjungą, kad toliau būti jų krauju iškovotos laisvės sargyboje. Bet 

laikas bėga ir jų eilės ima retėti. Kad jų kovose už Lietuvos išlaisvinimą sukurtas 

idejinis turtas pamažu neišdiltų, reikia jį sistematingai, organizuotai, perduoti 

priaugančiai mūsų tautos kartai, ant kurios gula pareiga baigti įkūnyti pirmųjų 

mūsų kariuomenės kūrėjų - savanorių svajonę - išlaisvinti iš svetimo jungo likusias, 

dar neatvaduotas, mūsų tautos gyvenamas žemes ir jas sujungti po baltojo 

Lietuvos Vyties globa. Tuo tikslu reikėtų prie Lietuvos kariuomenės savanoriųkūrėjų 

sąjungos formuoti jaunųjų savanorių skyrius, į kuriuos, neabejojame, būtų 

galima greitai suburti visus tuos mūsų jaunuolius, patriotinei nusiteikusius, kurie 

yra pasiryžę eiti mūsų kariuomenės pirmųjų savanorių - kūrėjų pradėtu keliu. 

Kadangi savanorių, ideja tebėra labai populiari, o dabar vėl gyvename laikus su 

išorinių pavojų užtvenkta atmosfera, tai jaunųjų savanorių organizavimas tikrai 

sužadintų kiekvieną jautresnę sielą: susirastų daug jaunuolių, kurie, atidėję šalį 

visus partinius skirtumus, skubėtų į jaunųjų savanorių eiles, kad čia, nuošalyje 

nuo visokių mūsų tautos vidaus politikos negalavimų, ruoštis ginti Tėvynę-Lietuvą 

nuo išorinio pavojaus. Tuo būdu į jaunųjų savanorių organizaciją pirmiausiai 

susispiestų visi tie, patriotinei nusistatę, miestų ir kaimų jaunuoliai, kurie dar 

nėra partinei-politinio fanatizmo apsvaiginti, kurie valstybės saugumo reikalą, 

bendrą visai tautai, moka statyti ankščiau už savo asmeninius interesus ir paskirą 

partinei-politinę pasaulėžvalgą. Toksai mūsų jaunuomenės geriausios dalies 

atrinkimas į jaunųjų savanorių eiles ir būtų ta tvirta pradžia, kuria pasiremiant 

jau būtų galima statyti jaunuomenės karinio pasiruošimo rūmą, pagrįstą giliomis 

pirmųjų mūsų kariuomenės savanorių-kūrėjų kilniomis idėjomis ir kovų už Lietuvos 

nepriklausomybę karžygiška dvasia. 

suprantama, kad jaunuomenės karinis paruošimas, nurodyta prasme suprastas, 

iš pradžios būtų laisvo pobūdžio. Paskiau gi,- kuomet bedirbant praktišką 

darbą išsidirbtų jaunųjų savanorių vadų kadras, - jau būtų galima galvoti apie



kalbamo darbo praplėtimą ir palaipsninį perėjimą prie visuotino ir privalomo 

karinio paruošimo visos mūsų priaugančios kartos, nes tuomet, galima manyti, 

jokio psichologinio pavojaus nebebūtų jį platesniuose gyventojų sluoksniuose 

kompromituoti... siūlomas jaunuomenės karinio paruošimo organizavimo būdas 

yra dar ir tuo atžvilgiu tikslus, kad jis neardo kitų, jau veikiančių, mūsų jaunuomenės 

organizacijų, pavyzdin, skautų, jaunalietuvių, moksleivių korporacijų ir 

t.t. šių organizacijų nariai galėtų, jei jiems tai patinka, pasilikti ir toliau kalbamų 

organizacijų nariais ir vienkart prisidėti prie jaunųjų savanorių ... 

Kai dėl jaunuomenės karinio paruošimo programos, tai ji, atsižvelgiant mokomųjų 

jaunuolių amžiaus ir fizinio subrendimo laipsnio, labai plati negali būti. 

Trumpai sakant, ji turėtų apimti šiuos dalykus: 

1/ suprastintos rikiuotės - grupės, kautynių skyriaus, būrio ir, kur galima, 

kuopos, - mankštas; 

2/ elementariškus veiksmus šautuvu:-taikinių suradimas, atstumo įvertinimas 

ir taikymas; jaunesnių metų jaunuomenei- mediniais arba šratiniais šautuvais, 

o vyresnių metų- tikrais ginklais; 

3/ šaudymą: iš pradžios šratais, o paskui, - į mokymo galą,- ir iš kovos 

šoviniais; 

4/ supažindinimų iš pradžios su mediniu kulkosvydžiu, medine granata; 

paskiau - su tikru kulkasvydžiu ir tikra granata. 

5/ Karo drausmės, vidaus ir lauko statutų pagrindinių dėsnių mokymą ir 

6/ karišką sportą su elementariškais lauko pratimais: prisitaikymą prie vietos, 

apkasų kasimą, sargybos nešimą, patruliavimą, žvalgimą ir kautynių veiksmas 

sudėtyje grupės, kautynių skyriaus, būrio ir, kur susirinktų reikalingas dalyvių 

skaičius,- kuopos sudėtyje. 

7/ Paminėti kariniai pratimai,-mankštos, pamokos, sportas ir t.t. - daromi, 

prisitaikant prie vietos sąlygų, bent porą kartų į savaitę, patogiausia šeštadieniais, 

sekmadieniais ir šiaip šventadieniais, kad juose dalyvaujančio jaunimo perdaug 

neatitraukti nuo ikdienio jo užsiėmimo bei darbo. 

Kadangi jaunuomenės karinis mokymas yra daugiau militarinio, kaip sportinio 

pobūdžio, tai jis turi būti organizuojamas prisilaikant karo organizacijos principų: 

karo drausmės, subordinacijos ir vadovaujančio asmens valios. Bet tuojau 

kyla klausimas, kaip su tuo suderinti dabartinę Lietuvos kariuomenės savanorių 

- kūrėjų sąjungos organizaciją, kurioje minėti principai nėra pravesti. Mums atrodo, 

betgi, kad didelio prieštaravimo visai nėra. Priseina tik suderinti tos sąjungos 

visuomeninį pobūdį su jai numatomais pavesti militariniais reikalavimais. 

Lietuvos kariuomenės savanorių-kūrėjų sąjunga iš esmės tėra organizacija, 

381

382 


kurios vyriausias tikslas - išlaikyti ir perduoti priaugančiai kartai kilnias kovų už 

Lietuvos nepriklausomybę idejas. Ji jau yra konsoliduota ir turi sudariusi savo 

tradicijas. Jos organizaciją iš pagrindų keisti būtų rizikinga, kad jos nesuardyti 

arba nepakeisti jos sveikos dvasios. Todel ją vertėtų palikti maždaug tokia, kokia 

ji dabar yra, o pasitenkinti tik kaikuriais korektyvais. Būtent, prisilaikant visoms 

ginkluotosiom pajėgoms bendro principo, reikėtų papildant kalbamos sąjungos 

statutą, pravesti sekančius dėsnius: 

1/ Vyriausiuoju savanorių vadu skaityti valstybės galvą -. Lietuvos Respublikos 

Prezidentą; 

2/ Militarinei savanorių sąjungos priežiūrai skirti inspektorių tikrosios tarnybos 

karininką, vieną iš mūsų kariuomenės pirmųjų savanorių - kūrėjų, kuris 

būtų subordinuotas Vyriausiajam Kariuomenės inspektoriui; 

3/ Apskrityse skiriami savanorių apskričių inspektoriai iš savanorių atsargos 

karininkų tarpo, o skyriuose - skyrių inspektoriai, būriuose - būrių inspektoriai 

ir t.t. sulig karinės hierarchijos principo, žemesnių savanorių padalinių inspektoriai 

priklauso aukštesnės padėties inspektoriams. 

4/ Dabartiniai savanorių sąjungos kolektyviniai organai: centro valdyba, 

skyrių ir būrių valdybos ir t.t. pasilieka, kaip ik šiol buvo, t.y. rinktinos, tik su tuo 

skirtumu, kad jose dalyvautų ir paminėtieji, skirtini, savanorių inspektoriai; 

5/ savanorių inspektoriai vietose, mokymo ir, bendrai, karinės priežiūros 

tikslais, subordinuojami atatinkamiems teritorinės kariuomenės dalių vadams, 

kurie daugiau, negu kas kitas, yra suinteresuoti tuo, kaip bus karinei ruošiama 

jaunuomenė jų vadovaujamos dalies teritorialėje srityje. 

savanorių inspektoriai be p. 2/ paminėtos bendros savanorių sąjungos veikimo 

militarinės priežiūros, kuri tėra antraeilė jų pareiga, turi sekantį pagrindinį 

uždavinį: kurti jaunųjų, savanorių organizaciją, vykdyti jaunuomenės karinį 

paruošimą ir juo vadovauti. Tokiu tai būdu manome, būtų atsiektas savanorių 

sąjungos visuomeniškumo ir net demokratiškumo suderinimas su kariniu jaunuomenės 

paruošimu, organizuojamu daugiau militariniais pamatais. 

Kai del paties karinio jaunuomenės paruošimo praktiško vykdymo, tai mes 

jį vaizduojamės sekančiai: 

1/ Karininkui, kuris numatomas skirti savanorių sąjungos inspektorium, 

pavedama paruošti visus jaunųjų savanorių organizavimo plenus, jaunuomenės 

karinio mokymo programas ir parinkti kandidatus į savanorių apskričių, skyrių 

ir būrių inspektorius, o taip pat į numatomų organizuoti jaunųjų savanorių dalių: 

bataljonų, kuopų, būrių ir t.t. vadus. 

2/ Paruoštus organizacijinius plenus ir mokymo programas peržiūri Genera-



linis štabas, esant reikalui jas pataiso, suderina su kariuomenės mokymo programomis 

ir duoda Vyriausiam Kariuomenės Inspektoriui aprobuoti; 

3/ Kuomet p.p. 1-2 paminėti paruošiamieji darbai bus atlikti, šaukiamas visuotinas 

savanorių sąjungos atstovų suvažiavimas, atatinkamai pakeičiamas tos 

sąjungos statutas ir skiriamas jos inspektorius, o šis pastarasis skiria jam subordinuotus 

apskričių, skyrių ir savanorių būrių inspektorius, o taip pat numatytų 

pirmoje eilėje formuoti jaunųjų savanorių dalių: bataljonų, kuopų, būrių ir t.t. 

vadus ir juos visus atatinkamai instruktuoja. 

4/ Vienkart išvystoma per spaudą ir žodžiu atatinkama karinei - patriotinė 

propaganda jaunuomenės tarpe, kad stotų į jaunųjų savanorių eiles. Prie to jaunųjų 

savanorių verbavimo darbo pritraukiama visa savanorių sąjunga, kad tuo 

būdu jaunųjų savanorių organizacija, nuo pat jos gyvenimo pradžios, idėjinei pakreipti 

mūsų kariuomenės pirmųjų savanorių - kūrėjų nueitu kovos už Lietuvos 

nepriklausomybę keliu. 

5/ Ginklus ir municiją, reikalingus jaunesniųjų savanorių mokymui, teks 

skolinti iš kariuomenė arba sąjungos dalių. Po pamokos jie grąžinami daliai šaulių 

iš kurios jie buvo paskolinti. Provincijoje, kur jokios karinės dalies nėra, tie 

ginklai laikomi pas vietinę policiją 

Kad suteikti galimybės stojusiems į jaunųjų savanorių eiles išoriniai kuo 

nors skirtis nuo kitų, kurie prie to karinei - patriotinio darbo nebus prisidėję, 

reikia įvesti jaunesniems savanoriams uniformą, panašią į tą, kurią dėvėjo mūsų 

kariuomenės pirmieji savanoriai - kūrėjai kovose už Lietuvos nepriklausomybę. 

savaime suprantama, kad uniforma turi būti galimai pigesnė, kad ją kiekvienas, 

kas turi tam teisę, galėtų įsigyti už savo lėšas. Be to, suteikt: organizuotoms jaunųjų 

savanorių dalims atatinkamas vėliavas su dalies pažymėjimu, provincijos, 

miesto ar miestelio ženklu arba gerbu, jei toksai yra, ir su atatinkamais litais 

patriotiniais lozungais ... 

Karinis jaunuomenės paruošimas, kaip ir kiekvienas darbas, savaime suprantama, 

pareikalaus tam tikrų lėšų. Juo jų daugiau tam svarbiam reikalui būtų 

skiriama, tuo būtų galima susilaukti didesnių rezultatų. Bet esame neturtingi ir 

mūsų Krašto Apsaugos Ministerija vargu ar galės tam, nors jai ir labai svarbiam 

reikalui, skirti didesnes sumas. svarbu betgi yra padaryti pradžią, o po to jau pats 

gyvenimas parodys, kaip toliau elgtis, Kalbant tuo tarpu tik apie jaunuomenės 

karinio paruosimo pradžią, manytume, kad reikėtų surasti lėšų: 

1) algoms: 

- Imitacinius, t.y. medinius ginklus galėtų jaunieji savanoriai patys pasigaminti. 

383

384 


1/ algoms: 

- savanorių sąjungos inspektoriui, 

- jo adjutantui ir 

- jo štabo personalui, pavyzdin: 1 mašinistei ir 2 raštininkam; 

2/apie 80.-100.000 litų atlyginimui apskričių, skyrių ir savanorių būrių inspektoriams 

ir jaunųjų savanorių vadams už darbą ir padengti įvairioms išlaidoms: 

mokymo priemonėms įsigyti, vėliavoms pasisiūdinti, kelionėms apmokėti ir t.t. 

3/apie 20.000 litų subsidijoms del tų jaunųjų savanorių, kurie savo lėšomis 

uniformos nepajėgtų įsigyti.- 

Bendrai sakant, reikėtų asignuoti apie 100-150.000 litų, neskaitant užlaikymo 

savanorių sąjungos inspektoriams ir jo štabo personalo, kurie turėtų būti 

etatiniai, nuolatiniai. Manome, kad nurodytoji suma Krašto Apsaugos Ministerijos 

biudžeto perdaug neapsunkintų ir pradžiai darbo turėtų jos užtekti. Ji, tiesa, 

yra per daug kukli, bet, manome, kad kuriamoji jaunųjų savanorių organizacija, 

kaipo idėjinė, savo darbui suras kitokių, didesnių pajamų iš visuomenės pusės, 

pavyzdin, už paskaitas, vaidinimus, vakarėlius, gegužines, karinei - sportines 

rungtynes, sportinį šaudymą, laisvas rinkliavas ir t.t. 

Aukščiau męs gana plačiai palietėme karinį paruošimą, turėdami daugiausiai 

galvoje vaikinus. Kai dėl merginų karinio paruošimo, tai jo programos turėtų 

būti pritaikintos šių pastarųjų fiziniam pajėgumui ir jų numatomai paskirčiai karui’ 

ištikus, būtent: 

1/ slauginimas sužeistų, lankymas ligonių ir globa karo invalidų; 

2/ gaminimas kareiviams maisto; 

3/ siuvimas kariuomenei drabužių, ypač baltinių; 

4/ paruošimas butų ir kitokių patalpų kareivių poilsiui laike žygio; 

5/ priešo agentų sekimas; 

6/ palaikymas gyventojuose vilties ir pasiryžimo, bei kova su byle kuriuo 

nusiminimu ir dvasiniu pakrikimu fronto užpakalyje ir t.t. 

Tik ką išvardytieji uždaviniai yra visai specifiniai. Be to, manytume, kad 

merginoms taip pat būtų naudinga dalyvauti kariniame sporte: lauko žvalgyboje, 

patruliavime, sargyboje, smulkių vienetų veiksmuose, maršuose ir rikiuotės 

mankštose. nes visa tai yra netik sausas kariškas drilis, bet tikros priemonės 

skiepymui supratimo apie aukštą kario pašaukimą, užgrūdijimui valios, didinimui 

fizinio atsparumo ir gilinimui vidujinės disciplinos. o visa tai yra reikalinga 

ne tik vaikinams, bet ir merginoms — būsinčioms mūsų tautos prieauglio kūrėjoms 

- motinoms.



2. Palaikymas karinių žinių ir kariškos dvasios rezervistuose. 

nuolatinis karinių žinių ir kariškos dvasios palaikymas atitarnavusiuose kariuomenėje 

rezervistuose, bendro ginkluotų pajėgų organizacijos ir jų karui paruošimo 

atžvilgiais, yra nemažiau svarbus, kaip karinis jaunuomenės auklėjimas. 

Praktika parodė, kad kareiviai, atitarnavę kariuomenės eilėse aktyviai tarnybai skirtą 

laiką, bebūdami atsargoje, greitai vėl pamiršta, ką aktyvioje tarnyboje išmoko. 

Be to, pasinėrę privataus gyvenimo rūpesniuose ir patekę įvairių ginkluotų pajėgų 

sveikimui dažnai žalingų, pašalinių, veiksnių įtakoms, visai atsipalaidoja nuo byle 

kokio ryšio su kariuomene ir nustoja kariškos dvasios ir pasiryžimo ginkluotai kovai. 

Pakartotinį rezervistų mokymai, nors ir dažniau daromi, aktyviosios tarnybos 

neatstoja, nes jie, visų pirma, - būna labai trumpi, o antra, - iš priežasties didelių 

su jais sisijusiu išlaidų, - visur daromi, palyginant, vistik retokai. Visos valstybės, 

kurios net skrupulingai, nesigailėdamos didesnių išlaidų, vykdo rezervistų pakartotinus 

mokymus, jaučia, kad jų vien neužtenka. Tuo labiau mažosios valstybės, 

kurioms dažnas rezervistų šaukimas į pakartotinus mokymus yra nepakeliama našta 

finansiniu atžvilgiu, turi suprasti, kad jų rezervistų militarinė vertė, tuo žemiau 

krinta, juo rečiau jie šaukiami pakartotiniems mokymams, ir bendrai tariant, juo 

mažiau rūpinamasi iš viršaus palaikyti juose karines žinias, karišką dvasią ir ryšį 

su kariuomenę. Kaip šiuos neigiamus reiškimus ištaisyti, yra problema, kuri rūpina 

visas valstybes. Ypač gi tuo turėtų susirūpinti maža valstybe skaitlingos, su ilgu aktyvios 

tarnybos laiku, kariuomenės išlaikyti finansinei nepajėgia ir visas viltis savo 

nepriklausomybei laiduoti deda ant ginkluotos pajėgos, kurią numazome, ant greitųjų 

sumobilizuoti karo pavojai gręsiant. Mums atrodo, kad atitarnavę kariuomenėje 

ir išėję į atsargą kariai tik tuomet ryšio ne su katiuomenę nenutrauks ir nenustos 

jaustis; kariais, kuomet jie, perėję į atsargą, neliks palaidi kaip dabar, bet bus 

atatinkamai organizuojami, sulig kariuomenės dalimis ir ginklų rūšimis, kuriosna 

numatoma juos sunaudoti mobilizaciją paskelbus. šiame expose apibudinta 

teritorialės kariuomenės organizaciją, tokiam pageidavimui labai atatinka. Jau 

buvo minėta, kad sulig tokia organizacija, numatomos mobilizuoti kariuomenės 

dalįs pasipildo jų teritorialių sričių rezervistais ir kad šie pastarieji pakartotinus 

mokymus atlieka tose taikos meto kariuomenės dalyse, kuriose jie turės tarnauti 

karo metu. Tuomi jau yra daug atsiekta įdėjinio ryšio palaikymui tarp rezervistų 

ir businčios karo meto kariuomenės mobilizacinių branduolių. Lieka tik dar surasti 

atatinkamą formą, kad jie /rezervistai/ netik idėjiniai, bet ir organizaciniai 

jaustųsi papildą taikos meto kariuomenę. Kitaip sakant, reikia organizuoti ką tai 

tokio pagelbinio, stovinčio greta taikos meto kariuomenės, nuolat plastančio šios 

385

386 


pastarosios pulsu, ir organinei jaučiančio drauge su šia pastaraja gyvą reikalą 

budėti Lietuvos nepriklausomybės sargyboje. Klausimo sprendimas žymiai palengvėja, 

nes męs jau turime Lietuvos šaulių sąjungą, kurią, mūsų manymu, 

tam atsakingam darbui lobai lengvai būtų galima pritaikyti. Ji, kaip ir Lietuvos 

Kariuomenės svavanorių-kūrėjų sąjunga, kuriai męs numatėme pavesti jaunuomenės 

karinio paruošimo darbą, turi jau nusistovėjusiams savo tradicijas, paremtos 

jos nuopelnais kovose už Lietuvos išlaisvinimą. faktinai, jau ir iki šiolei ji 

dirbo didelei naudingą mūsų ginkluotoms pajėgoms stiprinti darbą, sutelkdama į 

savo eiles geriausiąją, valstybės įdealams atsidavusią dali mūsų tautos, - vyrus ir 

moteris. Pratindama juos kaip apseiti su ginklu, ji prisidėjo ir iki šiol prie karinės 

dvasios ir ginkluotos pajėgos popularizavimo plačiuose gyventojų sluoksniuose. 

Tas šaulių sąjungos kūrybinis darbas, dėja, nebuvo suderintas su bendra, ginkluotų 

pajėgų organizacija. Iš tos priežasties kildavo -tarp kariuomenės ir šaulių 

sąjungos apgailėtinų nesusipratimų ir net konfliktų, užnuodijusių judviejų gerus, 

santikius. nustačius aiškias šaulių sąjungos funkcijas bendrame ginkluotų pajėgų 

kūrimo darbe, pašliję santikiai tarp kariuomenės ir šaulių sąjungos savaime 

turės išsilyginti. 

funkcijos, kurias numatome šaulių sąjungai pavesti sulig nauja, šiame expose 

apibudinta, mūsų ginkluotų pajėgų organizacija, galėtų būti sekančios: 

1/ jungti į šaulių rinktines, pulkus, batai jonus, kuopas, baterijas, eskadronus 

ir t.t. atlikusius aktyviąją karo tarnybą ir išėjusius į kariuomenės atsargą karininkus, 

puskarininkus ir kareivius; 

2/ rūpintis toliau palaikyti rezervistuose karo mokslo žinias, karinę dvasią, 

karo discipliną ir pasiryžimą ginkluotai kovai. 

Tais tikslais: 

a/ rengti karo pamokas, karo žaidimus ir pratimus ant žemėlapių, smėlio 

dėžėse ir lauke; 

b/ praktikuotis šaudyme iš įvairių ginklų; 

c/ organizuoti ir vykdinti priešdujinę apsaugą; 

d/ organizuoti įvairiausių rūšių karo sportą; 

e/ organizuoti ir patiems dalyvauti visokiose karinei- patriotinėse iškilmėse, 

apeigose ir paraduose; 

f/ prižiūrėti karių kapus ir rūpintis pasižymėjusiems kariams ir kare žuvusiems 

paminklų statymu, ir 

g/ platinti atsargos karių tarpe karinę ir karinei-patriotinę spaudą. 

3/ nuolat, visomis įmanomais priemonėmis, skiepyti savo narių tarpe ir 

plačiuose visuomenės sluoksniuose meilę prie kariuomenės, patriotizmą, reika-



lingumą be paliovos budėti dėl Lietuvos nepriklausomybės ir pasiryžimą žut-būt 

atsiekti dar nebaigtus realizuoti mūsų tautos įdealus; 

4/ Taikos metu padėti valdžios ir savivaldybių organams kovoti su įvairiais 

valstybei kenkiančiais apsireiškimais: su priešo šnipais, žmogžudžiais, vagimis, 

gaisrais, potviniais ir tt. 

5/ Karo metu, pagelba likusių nuo mobilizacijos šaulių, organizuoti tiltų, 

kelių, telefonų ir telegrafo linijų karo, sandelių ir karo transportų apsaugą; vesti 

neužimtose kariuomenės fronto dalyse ir priešo užpakalyje partizaninę kovą; 

sekti priešo špijonų veikimą fronto užpakalyje; rinkti žinias apie priešo kariuomenę; 

rūpintis suteikti pagelbos mobilizuotų karių šeimoms, jų ūkiams ir karo 

invalydams; padėti intendantūros organams suimti iš gyventojų veikiančiai armijai 

reikalingus maisto produktus ir pašarą; kovoti byle, su kokiuo nusiminimu, 

ūpo nupuolimu bei panika gyventojų tarpe ir skleisti juose jų viltį, pakantrumą ir 

pasiryžimą toliau kovoti skatinančias žinias. 

Vykdant Lietuvos šaulių sąjungos uždavinius, paminėta aukščiau prasme 

suprastus, greta taikos meto kariuomenės susidarytų, kita, irgi teritorialiais pamatais 

ir sulig ginklų rūšių sukurta, tik pusiau-karinė organizacija, kuri būtų lig 

tam tikra pirmosios, t.y. taikos meto kariuomenės tąsa, - gyvas, kariškai galvojantis, 

kariškai jaučiantis ir karinei paruoštas rezervoaras? iš kurio, mobilizaciją 

paskelbus, mūsų tautos ginkluotosios pajėgos semtų sau karius, tvirtai pasiryžusius 

ginkluotai kovai. 

Priklausimas prie šaulių sąjungos turėtų būti laisvo pobūdžio, nes kitaip, 

- pavartojus priverstinumo principą, - sutektume į jos eiles vienkart daug tokio 

elemento, kuris jausdamas prievartą, niurzgėtų ir iš esmės gal tik trukdytų tos 

organizacijos darbą; rezultate - galėtų kilti įvairių nesusipratimų pačios organizacijos 

viduje, kurie slopintų jos dvasią ir gali net privesti iki sumišimų, ardančių 

netik pačią organizacijų, bet ir paliečiančių valstybės vidaus ramumą. Ginkluotų 

pajėgų organizavimo atžvilgiu nėra taįp jau svarbu, kad būtinai visi rezervistai 

prie šaulių sąjungos priklausytų. svarbu tik, kad į jos eiles būtų sutraukta mūsų 

tautos atranka, - geriausiejijos sūnus, kurie ištikrųjų yra pasiryžę, esant reikalui, 

aukuoti savo gyvybę už Tėvynės - Lietuvos politinę nepriklausomybę ir už mūsų 

tautos idealus, t.y., kurie bendrus valstybei ir tautai reikalus stato aukščiau byle 

kokių partinių bei asmeninių interesų. 

Istorija rodo, kad tautos likimu vairuoja ne bendras jos skaičius, bespalvė 

masė, bet aktyvesnieji jos nariai, kuriuos mes pavadinsime tautos atranka. Kalbant 

apie mūsų ginkluotas pajėgas, yra, taigi, svarbu, kad šaulių sąjunga sutrauktų į 

savo eiles geriausiuosius mūsų tautos sūnus, - geriausi jį rezervistų, elementą, - ir 

387

388 


jį išlaikytų karinio pasirengimo atžvilgiu tinkamoje aukštumoje, nes, mobilizaciją 

paskelbus, ne bendras mobilizuotųjų skaičius, o tik tas, parinktasis, elementas 

sudarys veikiančios armijos cementą ir jos viduinę energiją kovos lauke. Bendra 

mobilizuotųjų masė eis ten, į kur ją ves tas, ką tik paminėtas, patriotinei ir karinei 

daugiau pasiryžusis rezervistų elementas. Kiek daug rezervistų pavyks į šaulių 

sąjungos dalis liuosu noru sutraukti, pereis nuo tos organizacijos vadų energijos, 

iniciatyvos ir sugebėjimo, o taip pat nuo bendro tautinio ir valstybinio rezervistų 

susipratimo. Juo mūsų tauta bus kultūrinei aukščiau pakilusi ir tautinei giliau susipratusi 

tuo didesnis skaičius karių, atlikusių privalomą aktyviąją karo tarnybą 

taikos meto kariuomenėje ir išėję į atsargą, skaitys sau už pareigą stoti į šaulių 

sąjungos eiles, kad ten toliau būti Tėvynės i sargyboje. 

Kad susitelkę į šaulių sąjungą rezervistai, - laisva valia pasiėmę ant savęs 

sunkią bet ir garbingą Tėvynės sargybinių į pareigą, galėtų viešame gyvenime 

tuomi pasididžiuoti ir išorinei skirtis nuo tų, kurie tos patriotinės pareigos vengia, 

reikia jiems ir toliau palikti jų skirtiną uniformą, vėliavas ir garbės ženklus. Kai 

dėl paties dabartinės šaulių sąjungos pertvarkymo, ir jos pritaikymo paminėtiems 

aukščiau uždaviniams vykdyti tai, manytume, kad pagrindinių jos nuostatų 

liesti nereikėtų. Gyvenimo praktikos jie jau yra pakankamai išbandyti, nusistovėję 

ir tikslus. Taip pat jie protingai suderina tos, pusiau karinės, organizacijos 

visuomeninį pradą su militariniais tikslais. Jų palietimas galėtų tik sudrumsti organizacijos 

viduinę rimtį ir net pakenkti jos sveikai dvasiai. Bet vistik jos rikiuotės 

dalių organizaciją reiktų pertvarkyti, būtent: 

l/pravesti principą šaulių padalinimo į ginklų rūšis, kaip tai yra kariuomenėje; 

2/šaulių vienetas pavadinti kariuomenėje priimta terminologija: skyriais, 

būriais, kuopomis, baterijomis, eskadronais, bataljonais ir pulkais, o įvairių šaulių 

ginklų rūšių junginius vadinti rinktinėmis. 

3/ punkte 2 paminėtas šaulių dalis pritaikyti prie taikos meto kariuomenės 

dalių teritorialių sričių; 

4/ šaulių vietų ir rinktinių vadus, mokymo ir, bendrai, karinės priežiūros 

tikslais, subordinuoti atatinkamiems teritorialės kariuomenės dalių vadams, kurie 

jug, sulig projektuojama teritoriale kariuomenės organizacija, bus daugiau, 

negu kas kitas, suinteresuoti, kaip sutelktieji į šaulių sąjungos padalinius rezervistai, 

iš kurių mobilizaciją paskelbus, jų dalys turės pasipildyti, vietose mokinami 

ir dvasinei auklėjami. 

Be viso to, kaip jau buvo minėta, kalbant apie savanorių organizaciją, turėtų 

būti ir šaulių sąjungos atžvilgiu pravesta doktrinalė ginkluotų pajėgų aukščiau-



sios subordinacijos idėja, būtent, kad vyriausiuoju šaulių Vadu skaitosi Valstybės 

galva - Lietuvos Respublikos Prezidentas. Jo valios vykdymui šaulių organizacijoje, 

skiriamas, kaip ir dabar, šaulių sąjungos viršininkas, - tikrosios tarnybos 

karininkas, - karinės jierarchijos atžvilgiu priklausąs betarpiai Vyriausiam 

Kariuomenės Inspektoriui. Iš savo pusės, šaulių sąjungos Viršininkui priklauso 

šaulių rinktinių vadai, šiems gi pastariesiems - šaulių pulkų, atskirų batalionų, 

artil. grupių, kaval. divizionų ir kitų padalinių vadai. Visi šaulių padalinių vadai 

yra skiriami. Karinio mokymo ir drausmės atžvilgiais jie yra absoliutus jiems 

pavestų šaulių padalinių viršininkai. Greta šaulių sąjungos vadų karinės jierarchijos, 

atsižvelgiant jau įgyto patyrimo ir sukurtų tradicijų, paliekami ir kolektyviniai 

šios organizacijos organai: centro valdyba, rinktinių skyrių ir būrių valdybos, 

kaipo šaulių padalinių vadų pagelbiniai organai kultūrinio ir visuomeninio 

veikimo srityje. 

Ginklų klausime, manytume, kad šaulių organizacijoje būtų galima nueiti 

toliau, kaip jaunųjų savanorių ginklavime. Visų pirma todėl, kad šauliai yra subrendę 

vyrai; antra 

- jie jau apmokinti kaip su ginklu reikia apseiti, ir trečia 

- jų pagrindinė užduotis - būti kiekvienu momentu pasirengusiems ginti 

valstybę ginklo pagelba. Todėl dalį ginklų, netik būtų galima, bet stačiai reikalinga 

duoti šauliams į rankas, bent tiems, kurie savo turtu, savo rimtumu ar savo 

visuomenine bei tarnybine padėtimi teikia pilną garantiją, kad turimo ginklo nepanaudos 

kito, niekuo nekalto, asmens gyvybei atimti ar šiaip prieš valstybę ir 

jos įstatymais nustatytą vidaus tvarką. Bet, kol šaulių sąjunga su naujais, jei pavestais 

uždaviniais ir pertvarkymu pilnai dar nebus susipratusi ir sukūrusi naujų 

pastovių tradicijų, atsargumo dėlei, patartina į rankas atskiriems šauliams duoti 

pradžioje tik minimalį ginklų skaičių; visus gi kitus, šaulių rezervistų mokymui 

reikalingus ginklus ir municiją - laikyti kariuomenės dalių sandeliuose, arba, kur 

tokios galimybės nėra, - vietinės policijos žinioje. Mobilizaciją paskelbus, šauliai, 

turį nuosavus ginklus, stotų į kariuomenę su savo ginklais. Todėl šaulių ginklai 

taikos metu turi būti technikiniu atžvilgiu tinkamai užlaikomi, sistematinei, 

sulig kariuomenėje veikiančių taisyklų, tikrinami ir, esant reikalui, nemokomai 

pataisomi Krašto Apsaugos Ministerijos ginklų dirbtuvėse 

Baigiant apie šaulių sąjungos darbą, pridėsime porą žodžių apie šaules - 

moteris. Jų uždaviniai ir karinis pasiruošimas panašus į tuos, kurie buvo paminėti, 

kuomet palietėme jį mergaičių karinį paruošimą. Todėl jų čia nei nekartosime. 

Pasakysime tik tiek, kad moterys - šaulės, kaipo suaugusios ir vaikų motinos 

turi kitą svarbią paskirti - pačioms tinkamoje dvasioje auklėti savo vaikus ir 

389

90 


visokiais būdais, netik pagalba propagandos per spaudą ir specialei suruoštas 

paskaitas, bet, ir tai svarbiausia, gyvų pavyzdžių ir karštų žodžių paveikti į visas 

kitas, prie šaulių neprisidėjusias, motinas, kad jos savo vaikus auklėtų tėvynės 

meilės dvasioje, ir duoti joms šiuo atveju draugiškų patarimų. 

Išlaidų klausimas. Aišku, kad kaip kariniam jaunuomenės paruošimui, taip ir 

šaulių sąjungos reikalams, kaip jie nebūtų ginkluotų pajėgų stiprinimo atžvilgiu 

svarbus, daug lešų skirti mūsų Krašto Apsaugos Ministerija negali, nes jas reikia 

taupyti kitiems, dar svarbesniems tikslams. Todėl vargu ar šaulių sąjunga gali 

laukti iš vyriausybės pusės didesnės piniginės paramos, negu iki šiol gaudavo. 

Bet ir su tomis, palyginant, labai apkarpytomis sumomis, mūsų nuomone, butų 

galima daugiau nuveikti, negu dabar, jei jos būtų tiksliau sunaudojamos, šaulių 

sąjunga, kaipo karinei-visuomeninio pobudžio organizaciją, turi be to galimybės 

ir privalo surasti sau pagelbinių lėšų iš plačiosios visuomenės. Krašto Apsaugos 

Ministerijos skiriamojį subsidiją turėtų būti sunaudojama vien tik pozityviniam 

kūrybiniam darbui: apmokėjimui šaulių padalinių vadams už kariškas pamokas 

šauliams; padengimui, su tuo susijusių kelionės išlaidų, karo mokslo įrankiams 

įsigyti ir tt., bet jokiu būdu ne biūrokratinio šaulių sąjungos aparato, - valdybų ir 

raštinių užlaikymui, kaip, rodos, dabar yra daroma. 

VII. Projektuojamos ginkluotų pajėgų organizavimo sistemos palyginimas 

su esamąją kariuomenės organizacija. 

Žemiau paduodamus palyginimus ir išvadas mes išskiriamė į atskirą šios studijos 

dalį, kad slaptų davinių apie dabartinę mūsų kariuomenę plačiau nenaudoti. 

Kad sudaryti sau šiokį-tokį vaizdą apie tai, kokion padėtim dabartinė mūsų 

ginkluotų pajėgų organizaciją yra atsidurusi ir ką mums žada nauja, siūlomoji, 

kariuomenės organizavimo sistema, šioje apžvalgoje, remiantis esamais apie dabartinę 

kariuomenę daviniais, pasistengsime įvertinti šią pastarają karo prievolės 

įstatymo, mobilizacinio pasirengimo ir ginklavimo atžvilgiais. 

Veikiantis dabar kare prievolės įstatymais neva yra pagrįstas visuotinos, 

privalomos karo tarnybos principu. Bent tokį įspudį jis daro išoriniai, kuomet jį 

skaitai. Bet jei pažiūrėti į to įstatymo pastraipsniui giliau ir, ypač jei priimti domėn 

praktiškas jo vykdymo išdavas, tai pamatysime, kad jis ant tiek toli atsilieka 

nuo karo prievolės visuotinumo principo, kad tenka tik nusišypsoti, kuomet girdi 

kalbant, kad mus veikia visuotina, privalomą karo prievolė. 

Kalbamas įstatymas, visų pirmą, rezervuoja laisvę Ministerių Kabinetui 

kasmet nustatyti skaičių naujokų, paimtinų į kariuomenės eiles tikrajai tarnybai.



Kitaip sakant jis nustato, kad nevienas ikmetinis naujokų kontingentas turi būti 

paimamas. Tuomi jau nusikalstama karo prievolės visuotinumui, mes, taupume 

sumetimais, politinės instancijos visados yra linkusios imti galimai mažesnį naujokų 

skaičių. 

Antra, minėtas įstatymas numato eilę lengvatų, pavizdin, kare tarnybon stojime 

atidėjimo dėl šeimyninių aplinkybių, ūkio bei įmonės vedimo reikalams, 

profesijos ir specialybės tikslais, mokslo baigimui, dvasiškijai ir t.t. Apart viso 

to, dar, ir tai labai plačiai, praktikuojamas karinės prievolės atlikimo atidėjimas 

del taip vadinamo fizinio nesubrendimo. 

Visų tų lengvatų pasekmėje, kariuomenei faktinai patenka tik dalis naujokų 

kontingento - tam tikra jų atranka. Likusioji gi dalis į kariuomenės eiles visai 

nepatenka, t.y. neimama ir kur tai ištirpsta. . . . 

Koksai didelis skirtumas, faktinai susidaro tarp neva priimto pas mus karo tarnybos 

visuotinumo ir jo praktiško realizavimo išdavų, vaizdžiausiai parodys sekantis 

pavyzdys. 1933 metais buvo išviso pašaukta karinei prievolei atlikti 30 521 vyras, 

kurin skaičių įeina apie 4 500 tokių, kuriems karinės prievolės atlikimas jau jau buvo 

prieš metus atidėtas. Pažiūrėkime, kaip pašauktieji naujokai buvo sunaudoti: 

a/ tapo atleisti nuo karo tarnybos dėl nesveikatingumo - 1585 

b/ atleista nuo karinės prievolės atlikimo kitais motyvais - 234 

Tame skaičiuje: - 56 specialistai, 

- 125 dvasininkai ir 

- 53 kitokie. 

c/ karo tarnybos atlikimas tapo atidėtas - 7457 

Tame skaičiuje: - 3314 dėl fizinio nesubrendimo, 

- 3402 dėl šeimyninės padėties, 

- 635 mokslų ėjimui, 

- 15 turto valdymui ir 

- 11 kitokių. 

d/ nestojo naujokų ėmimo komisijos - 697 

Tame skaičiuje : - 232 dėl nežinamų priežasčių, 

- 75 dėl teisėtų priežasčių, 

- 67 dėl neteisėtų priežasčių, 

- 50 mirusių, 

- 38 dėl ligų ir 

- 235 kaip jau tarnaują kariuomenėje savanoriais. 

e/ priimta tikrojon tarnybon vos - .................. 11 227 

391

92 


Iš paduotų aukščiau oficialių mūsų Vyriaus. štabo organizacijos skyriaus žinių 

matome, kad tik trečdalis visų pašauktųjų tapo priimtas kariuomenei. Išskyrus 1585, 

nuo karinės prievolės atlikimo atleistų dėl nesveikatingumo, kas sudaro apie 5,2% 

bendro minėtais metais pašauktųjų skaičiaus, - visi kiti paliuosavimai ir karinės prievolės 

atlikimo atidėjimai, ypač atidėjimas 3402 dėl šeimyninės padėties ir 3314 dėl 

neva fizinio nesubrendimo, - yra visai nepateisinamas karo prievolės visuotinumo 

atžvilgiu reiškinys. Jis tą principą visai iškraipo ir faktinai paverčia į nieką. 

Blogiausia betgi yra tai, kad nepriimtieji lieka karinei neapmokinti. Tiesa, 

veikiantis karo prievolės įstatymas neva numato, kad vyrai, sveikatos atžvilgiu 

tinką, bet į kariuomenę nepaimti, turi būti užskaitomi į taip vadinamą naujokų 

rezervą, kur jie turėtų išeiti tam tikrą, sutrumpintą karinį mokymą: 

a/ pagrindinį - 3 mėnesių ir 

b/ pakartotiną - po 6 sąvaites, kas tretį metai. 

Bet tas, sutrupintas, mokymas egzistuoja tik ant poperio - teorijoje. Tikrumoje gi 

- jo niekas nevykdo. Priskaitoma iki sausio 1934 metų naujokų rezerve apie 75 000 

vyrų, kurie, išėjus visą karinei prievolei atlikti tinkamumo koštuvą ir pripažinti karo 

tarnybai tinkamais, - faktiniai lieka karinei visai nepamokinti. Tuo būdu dirbtinai padarytas 

mūsų ginkluotoms pajėgoms skaudus nuostolis, kurį sunku būtų ir beatitaisyti. 

Vienu žodžiu sakant, tie iš naujokų, kurie yra apsukresni, kurie sugeba pritaikyti 

sau byle kokią paminėtų aukščiau lengvatų, imtinai užskaitymą į naujokų 

rezervo burbulą, visai nesuderinamą netik su ligybės, bet ir karinės prievolės 

visuotinumo principu, ir moderninės kariuomenės organizavimo atžvilgiu stačiai 

žalingu, - visi tokie naujokai, ištikruųjų, karinės prievolės atlikimo išvengia, bei 

nuo jos išsisuka, ir lieka karinei neparuošti. Tas reiškinys, nekalbant jau apie 

tai, kad jis ir veikiančiam kare prievolės įstatymui yra priešingas, - jis yra stačiai 

skandalingas moraliu atžvilgiu: aukščiau, paminėtomis, kiekvieną, kas nori 

karo tarnybos išvengti, viliojančiomis lengvatomis, męs faktinai patys tvirkiname 

mūsų naujokų kontingentą, pakertame piliečiuose pasitikėjimą lygybe prieš 

įstatymus ir iš pagrindų ardome mūsų ginkluotųjų pajėgų sistemą. 

Praeities praktika parodo, kad, vidutinei imant, apie 40-50% ikmetinio 

mūsų naujokų kontingento pasilieka nuošalyje nuo karinės prievolės atlikimo ir 

lieka karinei visai neapmokinta. 

Metus žvilgsnį atgal, su didele širdgėla priseina konstatuoti, kad kuo ne 

pusė visų vyrų, tinkama karo tarnybai amžiaus, sveikų ir mylinčių mūsų mažą 

Tėvynę-Lietuvą, karui ištikus pašauktini prie ginklo, - nėra paruošti, kaip tą ginklą 

vartoti mylimo krašto laisvai ir politinei nepriklausomybei ginti. 

skaitant apytikriai, kad tik apie 50% naujokų patenką į taikos meto kariuo-



menės eiles ir įgija karinį apmokinimą, pasiremdami Lietuvos statistikos Metrasčio 

daviniais apie esamą mūsų krašte vyrų skaičių 20-45 metų amžiaus, gauname 

sekančią palyginamąją lentelę: 

Viso 1932 m. buvo 

vyrų 20-45 metų 

Atmetus 8% netinkamų 

sveikatos 

atžvilgiu 

9 

Turėtų būti karinei 

pamokintų 

Lieka karinei 

nepamokintų 

a/ nuo 20 iki 34 metų imtinai /maždaug I- os rūšies atsarga/ 

237 699 264 684 132 342 132 342 

b/ nuo 34 iki 45 metų amžiaus / II- os rūšies atsarga/ 

93 306 90 902 45 451 45 451 

386 505 355 586 177 793 177 793 

Paduotos šioje lentelėje teoretinės cifros apie apmokintų bei kariuomenėje 

atitarnavusių rezervistų skaičių maždaug supuola su mūsų Vyriausiojo štabo 

organizacijos skyriaus daviniais. Butent, 1934 m. sausio 1-mai buvo skaitoma 

rezervistų: 

I-os rūšies atsargoje /nuo 21 iki 35 metų / - 121 246 vyrai, 

II-os rūšies atsargoje /nuo 35 iki 45 metų / - 22 780 vyrai. 

Prie pastarujų, faktinai turimų, rezervistų skaitlinių reikėtų dar pridėti atsargos 

karininkus /apie 3200 vyrų/, tikros tarnybos karininkus - 1310 vyrų, taikos 

metų kareivių 14 031 ir be to, dar priimti domėn, kad į II-ros rūšies atsargą tepriskaityti 

vyrai iki 40 metų amžiaus, t.y. tie, kurie tarnavo rusų kariuomenėje tik 

Didžiojo Karo metu ir Lietuvos kariuomenėje laike kovų už nepriklausomybę. 

Pridėjus visą tai, męs kaip tik gausime apmokintų /faktinai turimų/ vyrų tokį 

pat skaičių, kaip anksčiau gavome teoretinėje išvadoje, padarytoje pasiremiant 

Lietuvos statistikos Metrasčio daviniais. Antra tiek gi /apie 180 000 lieka karinei 

nepamokinti ir sudaro mūsų ginkluotoms pajėgoms gryną nuostolį. Tai 

vaizdžiausiai, kaip kas kitas, parodo prie ko mus privedė nesilaikymas karinės 

prievolės visuotinumo principo ir neturėjimas tvirtos mūsų ginklotom pajėgoms 

organizuoti sistemos. 

Tuomi dar pasakėme ne viską. Tariamai karinei pamokintieji vyrai - tarnavusieji 

taikos meto kariuomenėje, ar karinei pasimokinę betarnaujant laike 

kare rusų ar mūsų pačių kariuomenėse, - šiandiena skaitomi mūsų rezervistų sąrašuose, 

- militariniu atžvilgiu nėra aukštos vertės medžiaga. Tame irgi esame 

męs patys kalti, o ne kas kitas. Dėka esamai mūsų ginkluotų pajėgų sistemai, 

atitarnavę kariuomenėje ir išėję į atsargą kriai, nustoja byle kokie ryšio su kariuomene 

ir pamiršta gana greitai visą tą, ką jie būdami kariuomenės eilėse išmoko.

94 


Pakartotinų rezervistų mokymų, karinės prievolės įstatymu numatytų, mes taip 

pat sistematingai nevykdome, kaip nesilaikome pareigos karinei pamokinti visus 

mūsų krašto piliečius, jei neskaityti vieno - antro atsitiktino rezervistų pašaukimo 

pakartotiniam mokymui. Kalbamą klaidą męs darome daugiausiai iš tos priežasties, 

kad veikiantis karo prievolės įstatymas ir rezervistų pakartotino mokymo 

atžvilgiu nėra griežtas. Jis sako, kad rezervistai gali būti šaukiami pakartotinam 

mokymui tik sulig Ministerių Kabineto nutarimo. Kadangi tokį nutarimą susijusį 

su nemažomis išlaidomis, nelengva gauti, tai visas pakartotinas rezervistų mokymas 

pasidaro prigulinčių nuo politikos asmenų malonės ir geros valios. Įstatymo 

normos galė faktinai jau nieko nebereiškia ir mūsų Karo Vadovybei rankos 

rezervistų mokymui pasidaro surištos: joks sistematingas rezervistų paruošimas 

yra nebeįmanomas. 

Prie ko mus tai veda, aišku kiekvienam, kas moka pažvelgti pirmyn į mūsų 

ginkluotos pajėgos ateitį. Paskelbus visuotiną mobilizaciją, dabartinė mūsų ginkluotų 

pajėgų paruošimo sistema duotų mums ne rimtą ginkluotą pajėgą, bet 

atsilikusių nuo karo mokslo ir be reikiamo vidujinio cemento rezervistų rinkinį, 

kurį, prieš siunčiant į frontą, priseitų dar pakartotinai mokinti, kaip šaudyti iš 

šautuvo, nebekalbant jau apie šaudymą iš sudėtingesnių ginklų - kulkasvydžio 

ir artilerijos pabuklo, ir atlikti nemažą skaičių pratimų lauke, kad priminti taip 

surinktiems rezervistams apie pagrindinius moderninės taktikos veiksmus. 

Lygiagrečiai su nevykdymu visuotino piliečių karinio apmokymo, kaip to 

pasekmė, - atsiliekame ir mobilizacinio pasirengimo atžvilgiu. stačiai yra nesmagu 

ir užsiimti, kad po 15 metų nepriklausomo, valstybinio, gyvenimo tėsame 

pasirengę, karui ištikus, mobilizuoti vos 4 divizijas. Tokį divizijų skaičių Lietuva 

jau buvo sukurusi 1920 metų pabaigoje, kuomet kovojome su lenkų generolo 

Želigovskio smurtu. Tiesa, tai ką męs tada turėjome, nebuvo jokios moderninės 

divizijos. Tai buvo kariuomenė improvizacijos keliu, paskubomis, suorganizuota, 

menkai apmokinta ir menkiau apginkluota. Bet ir mūsų priešai tuomet dar 

nebuvo geriau už mus organizuoti ir geriau apginkluoti. šiandieną jau turime 

kitą padėtį. Jau mes su eventualiais mūsų priešais lygintis nebegalime: jie savo 

ginkluotų pajėgų organizavime nužengė toli pirmyn, męs gi atsilikome, ir, deja, 

net nerodome didesnes energijos juos nors kiek pasyvyti ir bendrai, militarinei 

stiprintis, kuomet mums vėl gresia nauji, labai rimti pavojai. 

netik kad numatyta mobilizuoti labai mažas divizijų skaičiaus- kaip 

minėjome, - vos 4 divizijos bet ir šių divizijų mobilizacinis paruošimas neatitinka 

strateginėms sąlygoms, kuriose męs esame. Jei neklįstame, minėtų 

divizijų sumobilizavimas sulig dabartinių mobilizacinių plenų reikalauja



mažiausiai 8-10 dienų laiko. Tai yra del tokios mažos pajėgos itin daug. Toks 

ilgas mobilizavimo laikas gavosi tik todėl, kad mūsų kariuomenės mobilizavimo 

tvarka paimta iš didelės, prieškarinės, vokiečių ginkluotos pajėgos 

mobilizavimo pavyzdžio, kuris, kaipo mažai valstybei, toli gražu nevisai pritaikintinas. 

Antra, jei skaityti, kad mūsų mobilizacinių plenų principai dar 

nėra taip blogi, tai jų pritaikymas gyvenime, jų realizavimas, yra reikalingas 

didelių patobulinimų. Jei mūsų kariuomenė būtų organizuota mūsų auksčiau 

nurodytais teritorialės sistemos pagrindais, tai minėtą, ilgoką, mobilizavimo 

laiką būtų galima daugiau, kaip dvigubai, sutrumpinti... 

strateginės gi sąlygos yra mums labai nepalankios. Męs turime kaimynus, 

kurio jau taikos metu laiko Lietuvos pasieniuose tiek kariuomenės, kad su ja gali 

mus kiekvienu momentu pulti, jei tik panorėtų, be jokios pas save mobilizacijos 

paskelbimo. ši aplinkybe stačiai diktuoti - diktuoja mūsų ginkluotoms pajėgoms 

sunkiai patenkinamą sąlygą sugebėti susimobilizuoti žaibo greitumu, t.y. kol 

priešas nespėjo didesnėmis pajėgomis įsibrauti į mūsų teritorijos gilumą, nes, 

pavykus priešui, pavyzdin, pagelba kavalerijos, - įsibrauti į mūsų kariuomenės, 

besimobilizuojančios,- užpakalį ir sutraukius jos užpakalinius ryšius ir susekimo 

priemones, mums gręsia didžiausias pavojus savo mobilizacijos nesuspėti 

pravesti ir iš viso, - to pasekmėje, - nei nebesuspėti pareikšti priešui organizuotą 

pasipriešinimą pirma, negu jo kavalerija, ar kita paslankioji priešo jėga, mūsų 

valstybinę nepriklausomybę bus paglemžusi. 

Kad nuo tokio, staugaus, priešo užpuolimo apsisaugoti, reikalinga turėti 

nors šiokią- tokią sienų apsaugą, jau taikos metu pasirengusią kiekvienu 

momentu karinėms veiksmams. Deja, ir sienos priedangos problema esamoje 

mūsų ginkluotų pajėgų organizacijoje nėra užtikrinta. 1926 metais sudarytieji, 

vadinamieji, sienos priedangos pulkai /1,5,9 ir 7 p.p./, po to toliau nebuvo 

tam reikalui baigti parengti. Jie ir po šiai dienai pasipildo naujokais, 

kuriuos turi mokinti, ir kuri naudojami kaip branduoliai naujų, mobilizuotų, 

dalių kūrimui, arba privalo dalį karininkų ir puskarininkų išskirti kitų dalių 

mobilizaciniams tikslams. nesunku yra iš kalno numatyti, kas su tokiais, tariamai 

sienos priedangos, pulkais pasidarytų, jei priešas staigiai juos pultų. 

Jokios abejonės negali būti, kad jie rimtesnio pasipriešinimo puolančiam nei 

negalėtų pareikšti; vieton to, kad tučtuojau imtis už ginklų, jie, atsižvelgiant 

esamais mobilizaciniais plenais uždėtų ant jų pareigų, turėtų patys pasipildyti 

rezervistais, išsiskirti dalį savo karininkų ir puskarininkių kadru ir jį, vieton 

to, kad siųsti pirmyn, - gabentų atgal, kam tai juos perduotų ir t.t. Jei priešo 

puolimas pataikintų kaip tik tuo laiku, kai minėtos dalys gauna, arba turi ga- 

95

396 


vusios naujokų, tai, greičiausiai, jose kiltų paniką ir pilnas tų dalių suirimas. 

Tokia sienos apsauga, kaip jį dabar yra numatyta, mūsų nusimanymu, savo 

užduoties neatliks ir tik bergždžiai mūsų Karo Vadovybė deda į ją viltį. Ji 

tos užduoties nepajėgs atlikti tik todėl, kad jos veikimo laisvė jau iš kalno 

yra paralyžuota visokiais pašaliniais jos atveju, mobilizaciniais ir naujokų 

mokymo reikalais... 

Grįžtant prie bendros ginkluotos pajėgos, kurią musų nedidelė valstybė, teoretinei 

imant, turėtų pajėgti suorganizuoti, apie kurią męs plačiai kalbėjome 

šio expose ankstyvesniuose skyriuose, matome, kad esamoji kariuomenės organizacija 

nei organizaciniu, nei mobilizaciniu, nei pagalios, sienos priedangos 

atžvilgiu, absoliutiškai nepalyginama su mūsų siūlomaja sistema. Turimų dabar, 

neva pamokintų, rezervistų skaičiaus - 121 246, netik neužtenka mūsų numatytai 

armijai, mobilizuotai sulig maximale programa, bet ir jos variantinei organizacijai. 

šiai pastarajai, kaip nurodėme pslp.110-111, būtų reikalinga turėti 183 543 

rezervistus, prie kurio skaičiaus reikia dar pridėti apie 50 000 rezervistų, gal kiek 

senesnių metų, - sienos uždangai /paminėtai pslp.46-47/, gelžkelių telegrafo - telefono 

linijų ir tiltų apsaugai, ir armijos užpakalio tarnyboms papildyti. Drauge 

paėmus, tai sudarytų 233543 vyrus. Palyginus šią cifrą su tuo, kiek mes dabar 

turime rezervistų faktinai, priseina konstatuoti didelį trūkumą - 112 297. Tas trūkumas 

nedaug tesumažėja, jei ir 22 780 rezervistus senesnių metų /nuo 35 iki 40 

m./ priskaitytume. 

Taip pat truksta ir daug karininkų. sulig variantinė mūsų ginkluotos pajėgos 

organizacija būtų reikalinga turėti: 

a/veikiančiai armijai - 5755 karininkai, ir 

b/ armijos tarnyboms - apie 800 karininkų 

-------------------- 

Viso : 6555 karininkai. 

Dabar gi teturime: 

a/ aktyvioje tarnyboje - 1310 karininkų ir 

b/ atsargoje - 3280 karininkų 

------------------- 

Viso 4590 karininkų. 

Atrodo, kad truksta apie 2000. faktiniai betgi truksta daug daugiau, nes iš 

esamų atsargoje daugelis karo tarnybai nebetinka ir tik yra įtraukti į atsargos ka-



rininkų sąrašus delto, kad jiems dar nesuėjo metai išeiti į dimisiją. Antra vertus, 

jų tarpe yra daug tokių, kurie kaip karininkai yra kompromituoti, arba ant tiek 

nuo karo dalykų ir karo mokslo atsilikę, kad juos pašaukus kariuomenėn, jokios 

iš jų naudos nebūtų. Pagalios, į atsargos karininkų sąrašus įtraukta 280 karininkų, 

kurie mūsų kariuomenėje niekad ne tarnavo. Kas tai dar karininkai, sunku juos 

ir apibudinti. Greičiausiai tai bus visokie svetimtaučiai: lenkai, rusai arba buvusi 

raudonarmiečiai .... 

Tikslių žinių apie tai, kiek iš paminėtų 3280 atsargos karininkų dar tiktų 

karo tarnybai, neturime. spėjame, kad būtų galima atrinkti iš jų maximum kokius 

2000 karininkų. Priėmus tai domėn, manome, kad neperdaug apsiriksime, jei 

skaitysime turį išviso /su aktyviosios ir atsargos/ apie 3500 karininkų. Truksta, 

taigi, apie 3000 karininkų, reikalingų tam, kad galėtume mobilizuoti ginkluotą 

pajėgą, numatytą sulig variantine programa. 

Paduoti auksčiau kareivių-rezervistų ir karininkų dideli trųkumai vaizdžiausiai 

parodo, kaip nepaprastai męs esame atsilikę realybėje nuo ginkluotos pajėgos, 

kurių teoretinei imant galėtume suorganizuoti. Taip atsitiko daugiausiai 

tik todel, kad ginkluotos pajėgos organizavimo srityje, nebuvome pastatę sau 

aiškaus tikslo, ką norime atsiekti ir neturėjome tam dideliam organizaciniam 

darbui reikalingo, konkretaus, pleno ir nesilaikėme jokios sistemos. 

Kaip iš susidėjusios padėties išbristi, reiktų labai ir labai rimtai pagalvoti. 

Iš esmės, tėra tik dvi galimybės kaip išlyginti konstatuotus karinei pamokintų 

kareivių ir karininkų trūkumus: 

1/tuojau imtis reikalingų priemonių karinei pamokinti visus, kurie nuo karo 

prievolės tuo ar kitu būdu išsisukė, arba, 

2/ atidėjus p. 1/ paminėtus atsilikelius visai į šalį, - palikti spręsti tą klausimą 

laikui, griežtai vykdant ateityje visuotinos karo prievolės principą, t.y. visus, 

kas tik gali ginklą valdyti ir sveikatos atžvilgiu karo tarnybai tinka, - imti į kariuomenę 

ir juos rimtai pamokinti. 

Jei nebūtume atsilikę ginklavimos srityje, apie ką bus kalba vėliau, tai būtų 

racionališkiau pavartojus pirmą galimybę. Kadangi reikia skaitytis su faktu, kad 

truksta ginklų, tai nėra prasmės minėtų atsilikėlių mokymui mėtyti pinigus, kurie 

mums yra reikalingi svarbiasniam, - ginklų įsigijimo, - reikalui. 

Taigi paminėtų atsilikelių mokymą atidedame ir rezervistų trūkumą išlyginti 

paliekame laikui. Taip nusistačius, kila klausimas per kiek metų, vykdant 

97

398 


griežtai visuotiną naujokų ėmimo kariuomenėn dėsnį, galėtume kalbamą trūkumą 

išlyginti? Kadangi iki šiol tebuvo imama apie 50 proc. naujokų kontingento, 

tai, imant ateityje visus, kurie tik sveikatos atžvelgiu karo tarnybai tinka, susidariusį 

per 15 metų, mūsų valstybinio gyvenimo karinei pamokintų vyrų trūkumą 

galėtume išlyginti maždaug per kokius 10 metų, skaitant, kad per tą laiką dalis 

dabar turimų rezervistų iš karo prievolės ribų spės išeiti arba naturaliai pranyks: 

mirs, emigruos į užsienį ir t.t. 

Ginklų ir amunicijos klausimas. Kiek ir kokių ginklų ir municijos męs faktinai 

dabar turime ir koks susidaro skirtumas su tuo, kas būtų reikalinga apginklavimui 

armijos, organizuotos sulig mūsų siūloma variantine programa, seka iš 

šios lentelės: 

Ginklų pavadinimas 

Yra reikalinga Faktinai turime Trūksta 

ginklų municjos ginklų munic-os ginklų Municijos 

Krantų art. 9 4500 - - 9 4500 

Priešorl. art 27 27000 9 9000 18 18000 

Taik. priet. 9 - 3 - 6 - 

sunk.gaubic 27 27000 2 2000 25 25000 

sunk.kanuel. 27 27000 1 1000 26 26000 

Lengv.gaub 120 24000 30 30000 90 210000 

Leng.kanuel. 240 480000 80 80000 160 4000000 

Pest.lyd.pb. 194 582000 - - 291 582000 

Tank.zenit. 

kulk. 

269 1095000 150 150000 119 945000 

sunk.kulk. 828 25760000 400 428 

Lengv.kulk. 2745 27450000 1700 60000000 1045 183210000 

šaut.karab. 190000 190000000 75000 115000 

Lengv.tank. 60 12 48 

Tanketes 120 - 12 108 

šarv.auto 36 10 26 

naikintv. 36 12 24 

Žvlg.aprt. 72 48 24 

Bombonešių 12 12 

Bombų kg 48000 - 8000 40000 

Hidroplan 8 8 

Rank.grant. 950000 - 50000 900000 

Trūkstamų ginklų ir amunicijos vertė /apytikriai/:



a/ginklų - 127 672 500 liktų, 

b/ amunicijos - 156 542 000 litų. 

Prie sumos už ginklus reikia dar pridėti apie 30 000 000 litų įsigijimui trukstamų 

smulkesnių ginklų: pistaletų, kardų, dujokaukių ir trūkstamo ryšių turto. 

Apskritai imant, visų trukstamų ginklų, municijos ir technikinio turto įsigijimui 

būtų reikalinga apie 300 000 000 litų. Taigi gaunasi milžiniška suma, kurioje 

turimų ginklų vertė paskęsta, kaip lašas jūroje. Mūsų atsilikimas ginklavimosi 

srityje yra toks pats didelis, kaip ir organizaciniu atžvilgiu . . . 

Puslp. 169 nurodėme, kad karinio mūsų tautos apmokinimo trukumus, 

vykdydami ateityje griežtai visuotinos karo prievolės dėsnį, pajėgtume išlyginti 

maždaug į kokius 10 metų, kad prieiti prie ginkluotos pajėgos dydžio, teoretinei 

galimo, kurį męs ankstyvesnės šios studijos skiltyse nupiešeme. Reikėtų 

dėti visas pastangas, kad per nurodytą metų skaičių įsigytume ir visus, mums 

trūkstamus ginklus ir amunicijos atsargą. Tuo tikslu reikia, pagalios, vieną kartą 

rimtai apsistoti ties atatinkamu ginklavimosi plenu, išdėstytu ilgesniam laukui / 

10 metų/, kurio ir griežtai laikytis. Mėtantis, kaip dabar, iš vienos pusės į kitą, 

mes ir brangiau už perkamus ginklus ir amuniciją sumokome, ir jų nepajėgiame 

įsigyti. nustačius ginklavimo plenų, pavyzdin, 10 metų, turėtume kasmet ginklavimos 

reikalams skirti po 30 000 000 litų. Kadangi dabar tiems reikalams yra 

skiriama, maždaug, apie 5 - 7 000 000 litų, tai seka , kad dabartinį mūsų Kr.Aps. 

Ministerijos biudžetą turėtume padidinti kas met apie 23 - 25 000 000 litų. 

Paduotos auksčiau sumos dar nėra joks ginklavimos plenas. Jas paduodant 

mes tik norėjome parodyti ant kiek męs ginklavimos atžvilgiu esame atsilikę ir 

kokion sunkion padėtin, per musų pačių klaidą, - nesistematingumą, nesugebėjimą 

laikytės kokios nors ginklavimos pleno ir stoką griežtos valios, - pastatėme 

Lietuvos valstybės gynimo problemą. 

Ar paduotos čia didelės sumos, reikalingos mūsų ginkluotasias pajėgas iš 

esamos padėties gelbėti, - butų mūsų krašto ukiui pakeliamos finansinių atžvilgiu, 

- nesiimame spręsti. Teatsako į tai mūsų finansų ir ūkio sąlygų žinovai. Jei 

kas nors iš jų drįstų tvirtinti, kad męs reikalaujame ginklavimos reikalui perdaug, 

- finansinei per didelių aukų, tai į tokį užmetimą mes atsakome tais pačiais 

žodžiais, kuriais šį mūsų expose pradėjome: valstybės nepriklausomybei ginti 

jokios aukos nėra per didelės!! Jei už tą didelį idealą aukuojama žmonių gyvybė, 

tai to labiau tam idealui neturėtų butu gailiama pinigų. Mes dvigubai nusidėsime, 

jei, taupydami valstybės lėšas įvairiems kitiems, kartais net puošnumo, tikslams, 

laiku neparupinsime musų ginkluotosioms pajėgoms reikalingiausių ginklų ir 

municijos, ir, kilus karui, pasiųsime jas į frontą beginklius, be pakankamos muni- 

99

400 


cijos atsargos, kad musų tautos geriausieji sunus - Tėvynės gynėjai - žūtų kovose 

su galingesniu už juos ir geriau už juos apginkluotu priesu, be vilties laimėti. Juo 

ilgiau užtęsime reikalingų mūsų tautos ginkluotai pajėgai ginklų ir municijos 

įsigijimą, tuo ilgiau jos bus persilpnos apginti Lietuvą nuo išorinių pavojų, kurie 

jai gręsia ir tuo daugiau rizikuojame nustoti valstybinės nepriklausomybės, giliai 

nusikalstant prieš Lietuvos istoriją ir busiančias mūsų tautos kartas, kurios laukia 

iš mūsų rimto valstybinio darbo ir gražaus paveldėjimo - stiprios, savo jėgoms 

pasitikinčios ir amžinai laisvos Lietuvos valstybės!! 

Baigiant šią mūsų studiją, dar apsistosim trumpai ties metodu, kaip nuo 

dabartinės, pakrikusios, mūsų ginkluotų pajėgų sistemos ir organizacijos, pereiti 

prie tobulesnės, mūsų auksčiau nupieštos, teritorialiais pamatais pagrįstos, 

ginkluotų pajėgų organizacijos,- galimai daugiau išvengiant rizikos, kad laike 

numatomų pertvarkymų, nebūti priešo užkluptiems nepasirengus sutikti jį ir jam 

pasipriešinti, nors su dabar faktinai turimais, kad ir nepakankamame kiekyje, 

ginklais…. 

Jei mūsų siūlomoji teritorialė ginkluotų pajėgų organizavimo sistema rastų 

Karo Vadovybės pritarimą, tai jos realizavimą reikėtų padalinti į sekančias fazes: 

Pirma faze - pertvarkymai, kurie nėra susiję su esamų dabar mobilizaciniu 

plenų pagrindiniu pakeitimu. 

Antra faze - pertvarkymai, susiję su minėtų plenų keitimu, ir 

Trečia faze - palaipsninis kariuomenės stiprinimas, suderintas su ginklavimos 

programa. 

Pirma faze 

Pirmoji faze apimtų karo prievolės ir kitų įstatymų atatinkamą pakeitimą, Kr. 

Aps-gos Ministerijos centro organų pertvarkymą ir sienos priedangos sudarymą. 

Ypač yra svarbus sienos priedangos sudarymas. Kol šis klausimas nėra tinkamai 

išspręstas ir kol faktinai neturime sudarę militarinėj patikimos sienos priedangos, 

atsižvelgiant, kad Lietuvai gresia aktualus išoriniai pavojai,- būtų, mūsų 

nuomone, stačiai rizikinga imtis gilesnių esamos mūsų kariuomenės pertvarkymų, 

susijusių su veikiančių jos mobilizacinių plenų pakeitimais. 

Kaip turėtų būti sienos priedanga mūsų sąlygose organizuojama, jau esame 

nurodę / žiūr. puslp. 46-49/. Čia dar pastebėsime, kad pirmąją šios problemos 

dalį - sienos užtvarą - galima organizuoti kiekvienu momentu, nes ji visai nepriklauso 

nuo tokios, ar kitokios kariuomenės organizavimo sistemos. Antroji sienų 

priedangos problemos dalis - apsaugos rinktinių sudarymas - jau sudėtingesnis 

dalykas, nes paliečia esamąją kariuomenę. Bet vistiek ne ant tiek, kad esamąją



kariuomenės organizacija keisti iš pagrindų. faktinai eina kalba tik apie tam tikrą 

žmonių pergrupavimą esamos kariuomenės ribose, t.y. jos viduje: sutelkimo į numatomas 

sienos apsaugos rinktinėms sudaryti kariuomenės padalinius pamokintų 

kareivių, išėjusių naujokų mokymą kitur ir atpalaidavimą sienos priedangos 

dalių nuo mobilizacinio ir naujokų mokymo apsunkinimų. 

Atsižvelgiant, kad šiuo metu, dėl stokos ginklų, ir prie mūsų geriausio noro 

daugiau, kaip 4 divizijas, nenumatome mobilizuoti, tai sienos apsauga dargi galėtų 

būti mažesnė, kaip kad mes nurodėme šios studijos teoretinėje dalyje. Ypač 

esame priversti daboti kuo didesnės ekonomijos atžvilgiu, kurios užlaikymas 

taikos metu yra labai brangus ir kurios mes turime labai mažai. Manytume, kad 

vieton kaval. divizjonų, būtų galima laikinai pasitenkinti priduodant apsaugos 

rinktinėms po vieną atskirą eskadroną, sustiprintą sunk. kulk. būriu. sienos priedangos 

eskadronai mobilizaciją paskelbus, pasidaro automatiškai mobilizuotų 

divizijų žvalgomaisiais organais. šis momentas yra labai svarbus taktikos atžvilgiu, 

nes tuo būdu jau pradžioje eventualus ginkluoto konflikto, mobilizuojamos 

divizijos turėtų žinių betarpiai iš savo žvalgomųjų eskadronų apie tai, kas dedasi 

rajonuose, kur karo veiksmai užsimezgė. sienos apsaugos rinktinių skaičius pasilieka 

toks, kaip mūsų šios studijos pradžioje buvo paminėta, t.y. išviso - trys, 

sekančios sudėties : po 1 pėst. pulką, plius po 1 lengv. art. grupę ir plius po 1 

atsk. kaval. eskadroną. Jų sienos saugojimo barai: 

a/ ukmergės baras: 

su centrine pozicija rajone ukmergės; 

b/suvalkijos baras: 

su centrine pozicija linijoje Marijampolė - Vilkaviškis, ir 1 - nu batalionu- 

rajone Kaišedorių; 

c/Žemaitijos baras: 

su centrine pozicija rajone Tauragės; 

Kai dėl pajūrio apsaugos, tai priseitų formuoti naują kariuomenės - atsk. 

dviratininkų bataljoną Klaipėdoje. 

Apsaugos rinktinių prieš Latviją, su kuria yra normalus, draugiški santikiai, 

manytume, kad nebūtų reikalinga, nes iš čia staigaus puolimo vargu ar priseina 

laukti. Bet ir iš šios pusės būtų naudinga apsisaugoti nors pagalbą sienos užtvaros, 

kurios tikslas būtų aklai užtverti sieną, kad nepraleisti Lietuvai nedraugingų 

kaimynų /pav. Lenkijos su Vokietija/ . . . 

sudarytą mūsų čia nurodytą, kiekvienu momentu pasirengusią ginkluotam 

veikimui, sienos priedangą, mūsų Karo Vadovybė jau galėtų su ramesnia nuo- 

401

402 


taika imtis galesnio mūsų kariuomenės pertvarkymo, susijusio su mobilizacinių 

plenų pagrindiniais pakeitimais, kuris reikalauja nemažo laiko, ypač kol naujoji 

kariuomenės organizacija ir nauji mobilizaciniai planai nesistabilizuos . . . 

Antra faze. 

Antroji faze apima esamosios kariuomenės rikiuotės dalių pertvarkymą, 

naujos karo organizacijos pravedimą gyveniman, paruošimą ir realizavimą naujų 

mobilizacinių plenų, pagalios Lietuvos šaulių ir Lietuvos savanorių sąjungų 

pritaikymą naujos karo organizacijos reikalams, kaip mūsų buvo nurodyta pslp. 

141-159. Visa tai yra tokios rūšies dalykai, nuo kurių gero ar blogo išsprendimo 

prigulės netik tolesnis naujos karo organizacijos sistemos sklandus vykdymas, 

bet ir mūsų ginkluotų pajėgų ateitis. sprendžiant kalbamus klausimus, turėtų būti 

griežtai atsižvelgiama to, ką mes jais norime atsiekti, t.y. prie kokios organizacijos 

einame. Jei neturėtume aiškaus plano, kaip atlikus esamos kariuomenės 

pertvarkymą, toliau mūsų ginkluotąsias pajėgas vystyti, tad geriau jokių pertvarkymų 

nei nedaryti, nes neapgalvotų, neplaningų, esamos kariuomenės pertvarkymų 

pasekoje prieitume ne prie ką nors geresnio, bet prie dezorganizacijos. 

Ką mes siūlomais žemiau esamos kariuomenės pertvarkymais norime atsiekti ir 

kokie galėtų būti tolesni plenai mūsų ginkluotoms pajėgoms vystyti, bus kalba 

sekančioje fazėje /trečioje/. 

Kalbant tuo tarpu tik apie faktiną esamosios kariuomenės pertvarkymą ir 

perėjimą prie teritorialinės karo organizacijos, turime visų pirma konstatuoti, kad 

siūlomas pertvarkymas nėra joks idealis dalykas, bet skaudi pasekmė to, ką mes 

šiandien faktinai turime, t.y. jis pereina nuo to, kiek faktinai turime karininkų ir 

puskarininkių, kiek faktinai turime pamokintų rezervistų ir svarbiausia,- nuo to, 

kiek faktinai turime ginklų, ir amunicijos ir kitokio kariuomenės turto. Būtų visai 

nerealus dalykas paruošti labai skaitlingos kariuomenės mobilizavimo projektus, 

jei tai kariuomenei apginkluoti neturime ginklų. 

Mes jau minėjome, kad, atsižvelgiant turimų ginklų skaičiaus, realiai imant, 

tegalėtume šiandieną šiaip-taip apginkluoti vos 4 divizijas. šį tai divizijų skaičių 

ir priseina imti kaipo išeities bazę tolesniam mūsų ginkluotų pajėgų stiprinimui ir 

su tuo susijusiom esamos, taikos meto, kariuomenės atitinkamam pertvarkymui. 

Atsižvelgiant tokios, tiesa sakant, labai skaudžios išvados, bet tikros realybės, 

manytume, kad būtų galima perėjimui prie sekančio mūsų ginkluotųjų pajėgų 

tobulinimo šuolio, priimti čia paduodamą naują taikos meto kariuomenės organizaciją, 

kad ir labai apkarpytą, bet duodančią galimybę ateityje, palaipsniui, 

sistemingai, progresuoti pirmyn. 

I. Kr.Aps-os Min-ja ir Karo Vadovybė



Paminėta pslp.27-42 

II. sienų priedanga 

Paminėta pirmoje fazėje 

III. Teritorialo kariuomenė 

Padalinta į trys karo apygardas, kaip dabar, plius kariuomenės padaliniai, 

neįeina į organizacinę karo apygardų sudėtį. 

A. Karo Apygardų taikos meto buveinės 

I- os Karo Apygardos - Panevėžyje 

II- os „ „ - Panemunėje/prie Kauno 

III- os „ „ - šiauliuose 

B. Karo Apygardų organizacinės sudėties dalys 

I- ma Karo Apygarda 

a/Pėstija. 

2 terit.pėst.pulkų štabai 

2 terit.pėst.puskarininkių mokyklos 

6 terit.pėst.bataljonai 

b/Artilerija 

1 lengv.artil.terit.pulko štabas 

1 artil.puskarininkių mokykla 

2 terit.artil.grupės 

c/Kavalerija 

1 terit.kaval.pulko štabas 

40

1 kaval.puskarininkių mokykla 

2 terit.kaval.divizijonai 

d/Pionieriai 

1 atsk.terit.pionierių kuopa 

e/Ryšininkai 

1 atsk.terit.ryšių kuopa 

r/Žandarmerija 

1 karo žandarų būrys prie Karo Apyg. štabo 

II- ra Karo Apygarda 

Tokios pats sudėties, kaip I-ma 

III- čia Karo Apygarda 

Tokios pat sudėties, kaip I-ma 

IV. Dalys, neįeinančios į Karo Apygardų esminę sudėtį 

404 


1 aviacijos pulkas /kaip dabar/. 

1 mišrus artil.pulkas, susidedąs iš: 

- 1 prieš.artil.grupės 

lengv.artil. /kiek liks suformavus teritorial.ir sienos priedangos art.grupes/ 

- sunk.artil.užuomazgos. 

1 šarvuočių rinktinės, susidedančios iš: 

- 1 tankų kuopos 

- 1 šarv.aut.būrio. 

1 pion-pontonierių bataljonas, 

- prie jo - 1 pionierių eskadronas, 

1 radio-ryšių bataljonas, 

- prie jo - 1 rait.ryšių eskadronas



1 geležinkelių kuopos 

1 auto-motociklų kuopos 

V. Kadro mokyklos 

1 Karo Akademija 

1 Karo Mokykla, susidedanti iš: 

- pirmo skyriaus - bendro visoms ginklų rūšims, 

- specialių skyrių: pėstininkams, artileristams, kavaleristams, pionieriams 

ir ryšininkams. 

1 Aviacijos mokom.eskadrilė su lakūnų mokykla prie aviacijos pulko. 

1 sanit.puskarininkių mokykla, Karo sanit.Virš-ko žinioje, 

1 Veterin.puskarininkių ir kalvių mokyklos, Karo Veterinarijos Viršininko 

žinioje, 

1 Ginklininkų mokykla, Ginklavimos Viršininko žinioje. 

V. Kauno įgulos štabas 

Vienas - Kaune, 

1 sargybų bataljonas iš 3-jų pėst.kuopų, paeiliui paimamų iš sienos priedangos 

pėst.pulkų 4 mėnesiams, 

1 karo žandarų kuopa /dabartinė karo polic.kuopa/. 

Iš paduotos anksčiau schemos, matome, kad priseitų: 

a/ naujai suformuoti: 

1 dvirat. bataljoną pajūrio apsaugai, 

2 terit. Kavalerijos divizijons, 

3 atsk. terit. pionierių kuopas, 

405

3 atsk. terit. ryšių kuopas, 

1 pionierių eskadroną prie pion. - pont. bataljono, 

1 rait. ryšių eskadroną prie radijo ryšių bataljono, 

3 karo žandarų būrius prie Karo Apygardų štabų. 

b/ išskirti iš esamos kariuomenės dalių: 

6 terit. pėst. pulkų štabus, 

6 terit. pėst. puskarininkių mokyklas, 

18 terit. pėst. bataljonų, 

3 terit. art. pulkų štabus, 

3 artil. pusk-kų mokyklas, 

6 terit. artil. grupes, 

3 terit. kaval. pulkų štabus, 

3 kaval. pusk-kų mokyklas, 

4 terit. kaval. divizijonus, 

ir 3 kaval. eskadronus sienų priedangai. 

406 


Taikos metu kariuomenės, nurodytu būdu perorganizuotos, užlaikymas, atsižvelgiant 

anksčiau padaryto piniginio apskaitliavimo, brangiau turbūt neatsieitų, 

kaip dabar, nes tuo tarpu mes dar nesiūlome įvesti apygardose atskiras dviratininkų 

kuopas, ir be to, vieton pionierių ir ryšių batalijonų, tuo tarpu būtų galima 

pasiteirauti priduodant Karo apygardoms tik po pionierių ir ryšių kuopas. Atidėta 

ateičiai krantų baterijos sudarymas, esamos aviacijos padidinimas ir terit. rait. 

art. terit.baterijų įvedimas. Kai dėl naujos kariuomenės dislokacijos - išskirstymo



sulig teritorialėmis, mūsų anksčiau nurodytomis, sritimis, tai, manome, kad tai 

nenugalimų kliūčių nesudarys. Visų pirma, II-ros karo apygardos srityje turime 

ikvaliai kareivinių, užsilikusių nuo rusų laikų, išskyrus gal tik Kaišedorys ir šakius. 

Bet ir čia, jei neklystame, patalpų klausimą būtų galima išspręsti grąžinus 

Kr. Aps-gos Ministerijai kareivinę straveninkuose ir, rodos, naumiestyje. Kiek 

sunkiau būtų su kitų dviejų Karo apygardų dalių sutalpinimu. III-je karo apygardoje 

butų galima atgauti buv. kareivines Raseiniuose, Varniuose ir rodos dar 

Jurbarke. Bet I-je karo apygardoje, rodos nuo rusų laikų jokių kareivinių neužsiliko, 

jei neskaityti vokiečių pastatytų barakų Kūpiškyje. Kareivinių stoka I-je 

ir III-je karo apygardose betgi neturėtų mus bauginti ir varžyti mūsų sumanymų 

kariuomenei pertvarkyti naujais, teritorialiais, pamatais. Kai kurias atskiras teritorialės 

dalis minėtų apygardų būtų galima laikinai patalpinti drauge, t.y. po 

keletą esamose Panevėžyje, šiauliuose ir kt.areivinėse. Antra, būtų kaikur galima 

kareivinių reikalui pritaikyti dvarų centrų ir kitkias privatiškas ar valdiškas 

patalpas, tuo labiau, kad teritorialių dalių žmonių sudėtis yra visai nedidelė ir 

jai sutalpinti daug vietos nei nereikia. svarbu nors provizorinei jas kur padėti, 

galimai arčiau prie savo teritorialių sričių, kol nebus joms speceliai pastatydintos 

kareivinės, pavyzdin, kad ir mūsų paminėtu būdu /žiūr.puslp.103-104/. Jei, 

pagalios, pageidaujamoje srityje jokiu būdu nebūtų galima surasti tos srities teritorialei 

dalei tinkamų patalpų, tai tokią dalį tektų patalpinti laikinai kiek toliau 

nuo jos teritorialės srities centro, su sąlyga, kad ji vistiek bus papildoma savo srities 

naujokais, pakartotinus rezervistų mokymus ves su savo srities rezervistais 

ir, kad jos mobilizaciniuose planuose bus numatyta papildymas paminėtais, t.y. 

kalbamos dalies teritorialės srities rezervistais. Tai, žinoma. Mobilizacijos pravedimą 

kiek pailgintų, bet šis reiškinys bus išimtino pobūdžio ir su laiku, pastačius 

tokiai dalei kareivines, savaime atpuls. 

Mobilizacinis paruošimas. savaime suprantama, kad lygegrečiai su taikos 

meto kariuomenės pertvarkymu, turi eiti ir jos mobilizacinis paruošimas sulig 

naujų mobilizacijos plenų, pritaikintų naujai kariuomenės organizavimo sistemai. 

Kaip mūsų aukščiau paduota taikos meto kariuomenė turėtų išsivystyti į 

karo meto kariuomenę yra visai nesudėtingas dalykas, nes mobilizuojame vos 

nedidelę karo pajėgą. Tuo tikslu būtų galima numatyti sekantį mobilizacinį išvystymą: 

Vyriaus. Karo Vadovybė - kaip nurodyta puslp. 105 ir 113/, 

Karo apyg. štabai - pavirsta mobilizuotų divizijų štabais, 

Kauno įgulos štabas - Kauno įtvirtinto rajono divizijų štabu, 

Kaval. Inspekcija - Kavalerijos divizijos štabu, 

407

408 


Pėstininkų dalys: 

6 terit. pėst. pulkų štabai - sudaro 6 mobil. pėst. pulkų štabus, 

13 terit. batalionų pasipildo iki karo meto etatų, 

5 sienos priedangos pulkai pasipildo iki karo meto etatų, 

6 pėst. pusk-kų mokyklos sudaro branduolius 6 atsarg. batalionų. 

Artilerijos dalys: 

3 terit. art. pulkų štabai - sudaro 3 mobil. at.pulkų štabus 

6 terit. Art. Grupės - pasipildo iki karo meto etatų, 

3 sien. Pried. Art. Grupės - pasipildo iki karo meto etatų, 

1 mišr. Art. Pulkas - pasipildo iki karo meto etatų, 

3art. Pusk - kų mokyklos - sudaro branduolius 3 art. Ats. Grup. 

Kavalerijos dalys: 

3 terit. Kaval. Pulkų štabai - sudaro 3 mobil kal. Pulkų štabus, 

6 terit. Kav. Divizionai - pasipildo iki karo meto etatų, 

3 atsk, sienos pried. eskadronai - pavirsta mobil. Div-jų žvalg. eskadronais 

3 kav. Pusk-kų mokyklos - sudaro branduolius 3 kav. Ats. Div-jon, 

Pionieriai: 

Pion.-pont. Batalionas - padidinamas iki karo meto etatų, 

3 atsk. Terit. Pion. Kuopos - padidinamos į 3 diviz. Pion-rių batalionus 

1 kaval. Pion-rių kuopas - padidinama į divizioną. 

Ryšininkai: 

Radio- ryšių batalionas - pasipildo iki karo meto etatų, 

3 terit ryšių kuopos - padidinamos į 3 diviz. Ryšių batalionus. 

Kav. Ryšių eskadronas - padidinamas į kav div. Ryšių div-ną, 

Dviratininkai: 

Atsk. Dviratininkų batalionas - padidinamas į dvirat. Pulką. 

Aviacija: 

Aviacijos pulkas - padidinamas iki karo meto etatų



šarvuočiai: 

šarv. Rinktinė - pasipildo iki karo meto etatų. 

Be to, formuojamas šarv. Traukinių batalionas 

Gelžkeliečiai: 

Gelžk. Kuopa - padidinama į gelžkelių batalioną, 

Auto-motociklai 

Auto-moto kuopa - padidinama į autobatalioną ir motociklistų kuopą. 

Karo žandarai: 

Karo žand kuopa prie Kauno įgulos štabo padvigubinama (viena tų kuopų 

- karo vadovybės būstinei) 

3 karo žandarų būriai prie Karo Apyg. - paverčiami į kuopas. 

Tarnybos: 

Armijos tiekimo aparatas pasipildo iki karo meto etatų, 

Divizijų tarnybų organai formuojasi mobilizaciją paskelbus. 

Mobilizaciją įvykdžius, turėtume armiją, susidedančią iš: 

3 divizijų turinčių po 

3 pėst. pulkus 

1 artil. Pulką 

1 pionierių batalioną 

1 ryšių batalioną 

1 raitų žvalgų eskadroną 

1 karo žandarų kuopą, ir 

Atitinkamas divizines tarnybas 

1 kaval. Diviziją iš: 

3 kaval. Pulkų kiekviename po 2 divizionus 

1 kaval. Pionierių divizioną 

1 rait ryšių diviziono, ir 

Atatinkamų divizijinių tarnybų. 

1 dviratininkų pulką, kurį būtų galima priduoti kaval. Divizijai kaipo smūgio 

elementą, 

sekančių dalių, neįeinančių į kariuomenės vienetų sąstatą: 

1 aviacijos pulką 

409

1 mišr artil. Pulką 

1 šarvuočių rinktinę 

1 pion.-pont. Batalioną, 

1 radio-ryšių batalioną. 

1 gelžkelių batalioną 

1 auto batalioną 

1 motociklistų kuopą, ir 

1 karo žandarų kuopą prie Karo vadovybės. 

410 


4-ji divizija - Kauno įtvirtinto rajono divizija - būtų suvestinė. Jai taikos 

metu nėra mobilizacinių branduolių. Paskelbus mobilizaciją, ji sudaroma ant 

greitųjų iš sostinės valdininkijos, karinei - patriotinių organizacijų, sargybų bataliono 

ir eventualiai sutraukiant atsargos batalionus į vieną vietą.Artilerija šiai 

divizijai priduodama iš mišraus atr. Pulko; pionieriai - iš pion.-pont. Bataliono, 

pavyzdin išplečiant kurį nors vieną to bataliono kuopų. Tuo pat metodu sudaromas 

ir tos divizijos ryšių batalionas. 

Kadangi kone visos teritorialės kariuomenės dalys tik pasipildo iki karo 

meto etatų, bet nesimobilizuoja, t.y. labai neturės prasiplėsti, - ir pagrindinis karininkų 

ir puskarininkių kadras maždaug liktų savo vietose, tik kiek sustiprintas, 

tai galima tikėtis, kad prie visų teritorialės sistemos mobilizacinių patogumų, 

paduota ankščiau nedidelė armija galėtų susimobilizuoti labai greitai. Bent 3 pirmos 

linijos divizijos turinčios turėtus mobilizacinius branduolius taikos metu, ir 

branduolys ketvirtoji divizija Kaune, nei kiek neabejojama, kad į dvi-tris dienas 

tikrai suspėtų susimobilizuoti, jei, žinoma, jų mobilizaciniai plenai bus tiksliai 

paruošti ir tinkamai įgyvendinti. 

ši maža armija absorbuotų, skaitant su armijos tarnybomis, maždaug apie 

93000 kareivių - rezervistų ir apie 2800 karininkų. Reiškia liktų dar apie 28000 

rezervistų nesunaudota. Bet, deja, jų nėra kaip mobilizuoti, nes jų apginklavimui 

neturime reikalingų ginklų. 

numatytas kariuomenės pertvarkymas turėtų būti skubiai paruoštas ir įgyvendintas 

ne vėliau kaip iki sekančių metų/1935/pavasario, nes paprastai, atėjus 

pavasariui, padidėja įvairūs išoriniai pavojai, kurių atrėmimui reikia būti visados 

pasirengusiems. Antra, kiekvienas, didesnis kariuomenės pertvarkymas visados 

įneša kariuomenėje laikinos netvarkos, kuri pranyksta tik po tam tikro laiko, 

kada pertvarkyta kariuomenė vėl susigužėja, kada jos viršininkai ir žemesnieji 

vadai susipranta su savo naujomis pareigomis ir nauja aplinka. šį, visai naturalų, 

reiškinį neprivalome pamiršti, užsimojant naują kariuomenės pertvarkymą, tuo



labiau, kad visokių jos pertvarkymų iki šiol jau yra nemažai buvę, tik deja nevisados 

pateisinamų. 

Kartu su taikos meto kariuomenės pertvarkymu, turi vykti ir mūsų pusiaukarinių 

organizacijų - Lietuvos savanorių sąjungos ir Lietuvos šaulių sąjungos,- 

pertvarkymai ir pritaikymai toms dviem organizacijom mūsų sumanytų pavesti 

svarbių mūsų ginkluotos pajėgos stiprinimo uždavinių. Ypač svarbu, kad skubiai 

būtų pertvarkyta Lietuvos šaulių sąjunga, kuri, prisitaikius prie naujos mūsų 

kariuomenės, teritorialės, sistemos, turėtų globą ant mūsų rezervistų, apie kurios 

didelę karinę reikšmę męs jau pakankamai plačiai nušvietėme studijos 151-159 

pslp. 

Tikslas būtų atsiektas, jei šaulių sąjunga, taip pat, kaip kariuomenė, iki sekančių 

metų pavasario sugebėtų sutraukti į savo rikiuotės dalis bent gariausiuosius 

rezervistų, kurie dabar yra palaidi ir nuo kariuomenės perdaug atitolę. 

Trečia fazė 

ši fazė apima eilę etapų - šiuolių, - kuriais mūsų ginkluotasias pajėgas turėtume 

sistemingai stumti pirmyn stiprinimo ir, bendrai, progreso linkme. 

Bet pirm negu tuos šuolius užsibrėžti, tenka dar baigti išlyginti trūkumus 

numatomų dabar mobilizuoti divizijų. /4/ apginklavimui. Tuo tikslu reikėtų dėti 

visas pastangas, kad per ateinančius metus /1935 m./ įsigytume sekančius dalykus 

: 

- Pabuklus vienai sunk. Artil. Grupei, 

- Pabuklus vienai rait. Artil. Grupei, 

- Trukstamų dalį pabuklų 4-tos diviz. Artil. apginklavimui, 

- Pėst. Lydimuosius pabuklus visų 4 divizijų pėst. pulkams, 

- Dasipirkti 3 lengv. tankus ir 23 tanketes /vienam bataljon/ 

- Dasipirkti 2 šarv. automobilius, 

- Vieną hidroplanų eskadrilę, 

- Trukstamų dalį pionierių ir ryšių turto, 

Dapirkti trūkstamas mašinas: 

a/ pėstininkų milicijai/ sautuvų ir kulkasv/ gaminti, 

b/ šautuvams ir karabinams fabrikuoti. 

Į 1935 metų galą, kai reikalingi ginklai bus gauti, padaryti organizacijos 

srityje štai ką: 

Artilerija: 

Mišr. artil. pulko padaryti šiuos pakeitimus: 

411

412 


- sudaryti vieną sunk.artil.grupę, 

- priešorlaiv.artil.grupę palikti, kaip buvo, 

- sudaryti vieną lengv.artil.grupę ir 

- vieną rait.artil.bateriją. 

numatyti to mobil. pulko plane: 

- lengvartil.grupės išplėtimą į artil.pulką 4 - tai div - jai 

- rait.art.baterijos - į rait.artil.grupę. 

Pėstija: 

sudaryti sienos pried.pėst.pulkuose pėst. lydim. pabuklų kuopai ir atsk.terit. 

pėstin.bataljonuose - lydim.pabuklų būrius. 

Kavalerija: 

sudaryti teritor.kaval.divizijonuose lydim. Pabuklų būrius. 

šarvuočiai: 

numatyti mobil. Plenuose išplėtimą: 

- tankų kuopos - į tankų bataljoną, 

- šarv.auto būrio - šarv.auto kuopą. 

Aviacijai: 

suformuoti hidroplanų eskadrilę Klaipėdoje. 

Išlyginus paminėtus čia aktualiausius trūkumus, jau būtų galima prie tolesnio, 

sistemingo, mūsų ginkluotų pajėgų didinimo, suderinto su atatinkamos ginklavimosi 

programos vykdymu. Tuo tikslu, pavydin, galima numatyti sekančią 

trimečių eilę: 

1 - as trimetis. 

(1936, 1937 ir 1939m.) 

tikslas - padidinti mobilizuotumą armiją iki 55 divizijų. 

Įsigytini ginklai: 

- pabuklai vienam lengv.artil.pulkui, 

- pabuklai vienai sunk.artil.grupei, 

- pabuklai vienai priešorl.artil.grupei, 

- Lydin. pabūklai 3 pėst. ir 1 kaval. pulkui, 

- Priešt. -priešorl. kulkasv. vienai divizijai, 

- sunk. ir lenv. kulkasv. vienai divizijai, 

- Lengv. tankų 20 ir tankečių 40- vienam tankų batalionui 

- šarv. automobiliai, 12- vienai šarv. autokuopai 

- Vieną bombonešių eskadrilę, 

- Vieną tolim. žvalg. eskadrilę, 

- Vieną artim. žvalg. eskadrilę,



- Atatinkamą pionierių ir ryšių turtą, ir 

- Mašinas artil. ir pėstin. lydim. pabūklų municijai gamint 

Pasigaminti: 

- šautuvus vienai divizijai, 

- Karabinus vienam kaval. pulkui ir artilerijai, 

- Atatinkamą artil. ir pėstin. municijos atsargą, 

- Visą dangą ir rangą vienai divizijai, naujoms art. dalims, naujam kaval. 

pulkui ir t.t., 

- Gurguolės vežimus, lauko virtuves ir t.t., 

- sanitarijos ir veterinarijos turtą. 

organizaciniai klausimai: 

Kai reikalingi ginklai bus gauti, reikėtų padaryti štai ką: 

a/Pėstijas 

Mobil plenuose vienos iš karo apygardų, kuriai išorinis pavojus tuo metu 

būtų aktualesnis, numatyti terit. batalionų /6/ praplėtimą į pulkus/6/, terit. pulkų 

štabų/2/ - į divizijų štabus/2/. 

b/Artilerija: 

punkte a/ paminėtos karo apygardos artil. pulkų papildyti viena sunk. artil. 

Baterija ir pulko mobilizaciniuose planuose numatyti išplėtimą: 

terit. lengv. artil. grupių/2/ - į lengv. artil. pulkus /2/, sunk. artil. baterijos- į 

sunk. artil. grupę. 

Priešorl. artil grupę išskirti iš mišraus artil. pulko į savystovią, atskirą priešorl. 

artil. grupę, kurios mobil. plenuose numatyti jos išplėtimą priešorl. artil. 

pulką, laikinai iš 8-jų grupių. 

c/Pionieriai: punkte a/ paminėtos karo apygardos atsk. pionierių kuopą 

Performuoti į terit. pionier. bataljoną, susidedantį iš 2-jų pionierių kuopų ir 

1-mos pion. - pont. Kuopos. To bataliono mobil. plenuose numatyti minėtų kuopų 

išplėtimų: į 2 pion. batalionus mobil. dviem divizijom ir į 1-mą pion. - pont. 

413

414 


Batalionų korpuso pionierių. 

Ryšiai: 

Punkte a paminėtos karo apygardos atsk. ryšių kuopą performuoti į ryšių 

batalionų iš 3-jų kuopų, kurias, mobil. atsitikime, praplėsti į 2 ryšių batalionus 

mobil. 2 divizijom ir į 1-mą ryšių batalioną korpuso ešelone. 

Kavalerija: 

Punkte a paminėtos karo apygardos sienos priedangos atsk. kaval. eskadroną 

performuoti į kaval. divizijoną iš 2-jų eskartonų, kurie, mobilizaciją paskelbus, 

taptų mobil. divizijų dviejų raitų žvalgų eskadronais. 

Kalbamos karo apygardos mobil. planuose numatyti terit. kaval. divizijonų 

2-jų išplėtimų į du kaval. pulkus, o terit. kaval. pulko štabą - į kaval. brigados 

štabą. 

šarvuočiai: 

šarv. auto būrį performuoti į šarv. auto kuopą, o tankų kuopą į tankų batalioną. 

numatyti mobil. planuose pirmosios išvystymą į šarv. auto batalioną iš 2-jų 

kuopų ir antrojo - į tankų pulką iš 2-jų tankų batalionų. 

Aviacija: 

Padaryti aviacijos pulke organizacinius pakeitimus šio pobudžio: 

suformuoti papildomai 1 bombon., 1 tolim. žvalg. Ir 1 artim. žvalg. eskadriles. 

2-ras 

Tikslas: - padidinti mobilizuotinią armijų iki 6 divizijų. 

Įsigyti ginklai: 

- pabuklai vienam lengv. artil. pulkui, 

- pabuklai dviem maž. artil. grupėm. 

- Pabuklai vienai rait. Artil. Grupei, 

- Pabuklus 3 pėst. Ir I kaval. Pabuklui, 

- Priešt. Ir priešor. Kulkosv. Vienai divizijai, 

- suak. Ir lengv. Kulkasvaidžius vienai divizijai, 

- Lengv. tankų - 20 ir tankečiu - 40 - vienam batalijonui, 

- šarv. auto 12 - vienai kuopai, 

- 1 naikintuvų eskadrilę, 

- 1 artim. Žvalg. eskadrilę, 

- atatininkų pionierių ir ryšių turtą.



Pasigaminti: 

- šautuvus vienai divizijai 

- Karabinus vienam kaval. Pulkui ir artilerijai, 

- Atatininkų artil. Ir pėstin. municijos atsargų, 

- Atitinkamą dangos ir rangos kiekį, 

- Gurguolės vežimus, lauko virtuvės ir t.t. 

- sanitarijos ir veterinarijos turtą ir t.t. 


Kai reikalingi ginklai bus įgyti, ar pagaminti, - padaryti sekančius organizacinius 

papildymus: 

A/Pėstija: - analogija su 1 - ojo trimečio organ. Papildymais, tik kitoje, sekančioje 

iš eilės, karo apygardoje. 

B/Artilerija: - 

- teritor. artilerijos atžvilgiu - analogija su 1- mu trimečiu 

- vien, iš naujai įsigytų sunk. Artil. pabuklų grupių pavesti sunk. artil. 

pabuklų grupių pavesti sunk. artil. atskirai grupei / armijos/, kurią atsitikus mobilizacijai 

išplėsti į sunk. artil. pulką, laikinai iš 2 - ųjų grupių, 

- kitos suak. artil. grupės pabuklus pavesti artil. pulkui, tos karo apygardos, 

kuri stiprinama. Tuo tikslu taikos metu sudaryti tame pulke vien terit. sunk. 

artil. bateriją, kurią mobilizaciją paskelbus, išplėsti į sunk. artil. bateriją, kurią, 

mobilizaciją paskelbus, išplėsti į sunk. artil. grupę. 

- Rait. Artil. grupės pabuklus padėti karo apygardos artil. pulko, prie kurie 

suformuoti vieną rait. artil. teritor. bateriją, kurią, paskelbus mobilizaciją, išplėsti 

I rait. artil. grupę. 

c/ Prioritetai: - analogija su 1 - u trimečiu, 

D/ Ryšiai: - analogija su 1 - u trimečiu, 

e/ Kavalerija: - analogija su 1 - trimečiu, 

f/ šarvuočiai: numatyti šarvuočių mobil. Planuose išplėtimą: 

- tankų bataljono - 1 pulką jau nebe iš 2 - ųjų, bet iš 3 - ųjų bat. 

- šarv. auto kuopos - į bataljoną iš 3 - ųjų kuopų. 

G/ Avijacija: 

Papildomai formuoti 1 naikint. eskadrilę, 1 artim. žvalg. eskadrilę. 

3 - čias trimetis 

/1942, 1943 ir 1944 m./ 

tikslas: - padidinti mobilizuotą armiją iki 8 divizijų. Minime ne 7 bet 8 divizijas, 

nes įvykdžius visose trijose karo apygardose aukščiau nurodytus mobilizacinius 

padvigubinimus, gautume 6 divizijas, plius Kauno įtvirt. rajono diviziją, 

415

416 


plius vieną diviziją, suvestą iš sienos pried. pėst. Pulkų ir artil. grupių, nes tos 

dalys nesimobilizuoja. 


- pabuklai vienam lengv. artil. pulkui, 

- pabuklai vienai sunk. artil. grupei, 

- pabuklai vienai priešor. Artil. grupei, 

- pabuklai vienai rait. artil grupei, 

- Pabuklai 3 pėst. pulkam ir 1 kaval. pulkui, 

- priešorl. Prieštank. Kulkosvydžiai vienai divizijai, 

- sunk ir lengv. kulkosvydžiai vienai divizijai, 

- 1 naikint. eskadrilė, 

- 1 bombardavimo eskadrilė, 

- 1 tolim. Žvalg. eskadrilė, 

- atatinkamą pionierių ir ryšių turtą, 

Pasigamintini: 

- šautuvai vienai divizijai, 

- karabinai vienam kaval. pulkui ir artilerijai, 

- atatinkama artil ir pėstin. municijos atsarga, 

- atatinkamas dangos ir rangos kiekis, 

- gurguolės vežimai, lauko virtuvės vienai divizijai, 

- atatinkamas sanitarijos ir veterinarijos turtas ir t.t. 


A/ Pėstija: analogija su 1 - ju trimečiu. 

B/ artilerija: 

- lengv. artil. atveju - analogija su 1 - ju trimečiu, 

- sunk. artil. grupės atveju - “ “ “ 

- rait. artil. grupės atveju - analogija su 2 - ju trimečiu, 

- priešorl.artilerija: taikos meto priesorl.artil.grupės mobilizacinį praplėtimą 

numatyti į pulką vieton 2- jų iš 3 - jų grupių. 

c/ prioritetai: - analogija su 1 - ju trimečiu, 

D/ ryšiai: - analogija su 1 - ju trimečiu, 

e/ kavalerija: - analogija su 1 - ju trimečiu, 

G/ aviacija: papildomai formuojamos 1 naik. eskadrilė, l bombardavimo 

eskadrilė ir 1 tolim. Žvalg. eskadrilė.\ 

4 - as trimetis 

tikslas - baigti padidinti mobilizuotiną armiją iki 9 divizijų ir įsigyti dar 

likusį, neįsigytą, per pirmuosius tris trimečius, turtą.




- pabuklai vienam lengv. pulkui, 

- pabuklai vienai sunk.artil grupei, 

- pabuklai vienai krantų artil. grupei, 

- lydin. Pabuklai 3 pėstin.pulkam, 

- prieštank. - priešorl.kulkosvydžiai vienai divizijai, 

- sunk.ir lengv.kulkosvydžiai vienai divizijai, 

- pontonai sunk.pontonų bataljonui, 

- atatinkamas pionierių ir ryšių turtas. 

Pasigamintini: 

- šautuvai vienai divizijai ir 3 dvirat. Bataljonam, 

- atatinkamas artil.ir pėstin.municijos atsarga, 

- atatinkamas dangos ir rangos kiekis, 

- gurguolės vežimai, lauko virtuvės ir t.t., 

- sanitarijos ir veterinarijos turtas. 

organizacijos klausimai: 

A/ pėstininkija: 

formuojamos atsk.dviratininkų kuopos kiekvienoje karo 

apygardoje po vieną, kurios, mobil. paskelbus, paverčiamos dviratininkų 

batalionais kavalerijos brigadų sustiprinimui. Kaipo, palyginant, gana pigios dalys, 

dviratininkų kuopos galėtų būti ir anksčiau suformuotos. 

Kaipo mobilizaciniai branduoliai 9-tai divizijai, imamos visos teritorialinių 

ir sienos priedangoas pulkų xxxxxx mokyklos, kurių iš viso taikos metu yra 9. 

Jos paskelbus mobilizaciją, paverčiamos batalionais, šie pastarieji suvedami į 

pulkus, o pulkai į devintą diviziją. 

b/artilerija: 

Mobil. Branduoliu devinto artilerijos pulkui sudaro taikos meto artiler. 

pusk-kų mokyklos, iš viso trys, keturios, mobilizaciją paskelbus, paverčiamas 

artilerijos grupėmis, šios gi - suvestos į vieną - sudaro 9 artil. Pulką. 

c/Pionieriai: 

numatyti armijos pion. ponton. Bataliono mobil. Plenuose išskyrimą vieno 

bataliono 9-tai divizijai. 

d/Ryšiai: 

Armijos ryšių bataliono mobil. Planuose numatyti išskyrimą vieno bataliono 

9-divizijai. 

e/Kavalerija: 

Raitų žvalgų eskadronas dėl 9-tos divizijos imamas iš kurio nors kaval. pul- 

417

418 


ką mobilizaciją paskelbus. 

f/Armijos pontonieriai: 

pion.-pont. Batalionas mobil. paskelbus paverčiamas pion.-pont. pulku. 

g/sunk. Artilerija: 

- sunk. artil. grupė pabūklai pavedama taikos meto sunk. artil. Grupei, 

kuri, paskelbus mobilizaciją, praplečiama į 3-jų grupią sunk. ariler. pulką armijos 

vado dispozicijoje. 

- formuojama viena taikos meto krantų apsaugos baterija, kuri mobil. 

paskelbus, pasidaro grupe. Tą bateriją būtų galima ir greičiau fortifikuoti, bet 

tada tektų duoti jai laikinai paprastas sunkios artil. Kanuoles, kurios yra pigesnės 

už krantų kanuoles. sumanymas įsygyti šias pastarasias pirm. sunkiosios lauko 

artilerijos pabūklų vargu ar būtų tikslus, nes krantų kanuolės yra labai sunkios, 

jų mūsų tiltai greičiausiai negalėtų pakelti ir tada mes jų niekur kitur negalėtume 

panaudoti, kaip tik krantų apsaugai, kas prie mūsų valstybės neturtingumo būtų 

tam tikras jau prdidelis malonumas. 

Įvykdžius aukščiau atpasakotas ginklavimos ir organizacines programas, 

mes realizuotume tai, ką šioje studijoje pavadinome variantine organizacija. siekiant 

dar toliau, t.y. maximalio mūsų tautos militarinio pajėgumo, - tektų jau 

taikos meto kariuomenę padidinti, kaip mūsų iš pradžios buvo nurodyta, įvedant 

po tris teritorialius pulkus kiekvienoje karo apygardoje. Karo apygardų pionierių 

ir ryšių batalionai jau turėtų būti padidinti kiekvienas iki ė kuopų ir t.t.

PARTICULARITéS DE L’ART 

MILITAIRE BALTE à L’ÂGE DU FER 

RéCENT (V-I S. AV. J.C.) 

Dr. Manvydas VITKŪNAS, 

Université de Vilnius 

L’Âge du fer était marqué par l’abondance de différents conflicts militaires. 

cela démontre les vestiges d’installations fortifiés. L’aménagement des châteaux 

assez forts, des sites dans les îles artificielles exigeaient de grands ressources 

du travail. cela démontre qu’il y avaient des dangers suffisamant sérieux – des 

sociétés pouvaient être attaquées par des autres sociétés de la même famille et 

même par des guerriers des ethnies étrangères. 

à l’Âge du fer récent dans les territoires baltes on poursuivait des traditions 

de l’Âge du fer ancien. à côté des châteaux fortifiés par les barrages de bois et 

de la pierre il y avaient des sites mal fortifiées. cela déterminait la dimention du 

danger pour la société et le potentiel économique et défensif. 

à l’Âge du fer récent les armes principales des guerriers de tribus étaient des 

lances terminées par un os ou une corne, des poignards, des arcs et des flèches, 

des haches et des manches de poignards. Les armes surtout rares et chères étaient 

des haches et des épées en bronze ou en fer. on utilisait peu d’armes en métal. 

Les armes en métal étaient les symboles particuliers des commandants. 

à l’Âge du fer récent on exploitait des chevaux pour le chevauchement. Les 

tribus du nord à cette époque avaient déjà des chars mais leur exploitation dans 

les actions militaires est douteuse. Pour le transport par la voie d’eau on utilisait 

des embarcations. Les tributs du littoral, on espère, avaient des barques convenables 

pour la navigation du large de la mer. 

à l’Âge du fer récent il y avait des troupes de guerriers de métier mais on ne 

les distingait pas. La défense était le soucis de toute la société. 

Les conflits militaires avaient lieu entre les sociétés baltes ethniquement 

proches. Les tribus qui habitaient à l’extrémité confrontaient des guerriers des ethnies 

étrangères. Les tribus baltes du sud subissaient des attaques des nomades. 

419

LA GUERRE ET LA PAIX DANS LA 

PRINCIPAUTé DE BIRŽAI. 

(FIN XVI e –MILIEU XVII e SIèCLES) 

Dr. Deimantas KARVELIS, 

Université pédagogique de Vilnius 

Dans l’article on analyse les aspects différents de l’histoire militaire (fin 

du xVIe – milieu du xVIIe siècles) dans la propriété Biržai – Dubingiai de 

la filiation des grands seigneurs Radvila. on évite consciemment des répétitions 

de l’historiographie pour présenter le nouveau matériel retrouvé dans les 

archives et le mettre en circulation scientifique. on utilise de nombreux sources 

primaires qui n’étaient jamais vues dans l’historiographie et qui n’étaient jamais 

publiées. elles sont conservées à Varsovie, à Petersboug, à Minsk. Dans ce texte 

la plus grande attention est destinée à un objet militaire le plus important qui 

existaient dans la principauté de Biržai – c’est la forteresse de Biržai. en se 

référant à la correspondance et les documents historiques abondants de l’époque 

on la caractérise comme nationale-stratégique, familiale-résidentielle, nationalestratégique, 

locale-défensive et administrative. Dans l’historiographie militaire 

on analyse l’aspect rare de l’histoire antropologique – c’est la communauté de 

forteresse (l’équipe, le nombre et le personnel de service, leur structure et leurs 

fonctions dans la forteresse). on caractérise le groupe professionnel d’officiers, 

les particularités de leur statut social, des officiers étrangers (irlandais, anglais, 

écossais) et leur intégration dans la communauté locale (les relations avec le 

château, l’installation dans la principauté, l’obtention de la propriété terrienne). 

on analyse la vie de la société locale après les actions militaires en Livonie 

et dans le territoire du grand-duché de Lituanie. on marque quelques périodes 

quand des actions militaires ont directement touché la vie de la communauté (les 

années 1600-1601, 1617-1618, 1621-1622, 1625-1627). Les nouveaux sources 

historiques représentent en détails la période suédoise au nord de la Lituanie: la 

formation de l’organisation de la défense en 1625, les circonstances de la perte 

du château, le comportement le l’armée suédoise avec le peuple locale, la question 

du destin des canons de l’arsenal, le quotidien de la garnison suédoise dans 

le château en 1626-1627 et les efforts de Kristupas II Radvila pour le reprendre. 

420

Les annales empyriques dévoilent qu’au xVIIe siècle le château de Biržai était 

le centre militaire, la base militaire intermédiaire de logement pour des unités 

militaires, le lieu de recensement militaire et le camp de prisonniers de guerre, 

le stoc d’approvisionnement, le lieu de la protection de la société en cas d’alerte, 

une de plus grande base d’artillerie du grand-duché de Lituanie. 

421

PERTES DE LA LITUANIE PENDANT 

LA GUERRE DE 1812 

Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS, 

Académie militaire de la Lituanie, Institut d’histoire 

Pendant la guerre de 1812 entre la Russie et la france, la Lituanie comme 

une alliée de la dernière dont les hommes politiques et la société aspiraient à 

la restauration de la puissance, était engagée dans la zone des actions militaires. 

Donc, ses habitants ont subi toutes les dificultés de la guerre et des actions 

militaires. D’abord, dans le territoire de la Lituanie il n’y avait pas de fortes 

confrontations avec des adversaires, mais au début de la guerre la Lituanie a subi 

des grands dégâts à cause du comportement inadmissible de la Grande Armée, 

surtout à cause des maraudeurs dont la fureur a obtenu le caractère général. Le 

résultat de ces actions c’était la propriété de la population et les constructions 

publiques brulées et ravagées, les victimes civiles de violence devait atteindre 

jusqu’à 200 personnes. Deuxième facteur qui exigeait de grandes dépenses matérielles 

c’était la réquisition des provisions, du fourrage et du transport destinée 

à la grande armée retirée à la profondeur de Russie. à l’époque française la 

population lituanienne a effectué 4 grandes réquisitions et plusieurs du caractère 

différant. La plupart n’était pas complétement effectuée à cause de dépassement 

du potentiel économique du pays (la construction des équipements défensifs, la 

traction des bateaux dans la rivière la neris). Après un fort accroissement des 

dépenses militaires, la commission provisoire du pouvoir a élargi la base des impots, 

en introduisant de nouvelles taxes supplémentaires qui devaient être payés 

par toute la population sans aucune exeption quoique soit leur classe, réligion ou 

la nationalité. enfin, à la fin de la guerre le peuple du pays a subit des pertes énormes 

à cause des confrontations des unités militaires adversaires, des réquisitions 

forcées et du comportement inadmissible de deux armées. 

17 000 hommes pouvaient faire le service militaire dans les régiments de 

cavalérie et d’infanterie des forces armées d’active et dans les autres unités déployées 

dans le grand territoire. Les hommes mal armés et instruits participaient 

dans 4 batailles contre les russes et dans les coolisions au bord de Berezina. Le 

nombre de morts et blessés pouvait être entre 1000 et 2000 hommes, la même 

quantité était fait prisonniers et ceux qui ne voulaient pas combattre à l’extérieur 

422

se sont retirés avec des unités de la grande armée. 

Les conséquences de la guerre et des dégâts matériels, ont ralenti le dévéloppement 

de la Lituanie – l’agriculture, le stimulant essentiel du potentiel économique 

du pays, a perdu environ 50% de capacité du potentiel économique et 

aussi a empiré la situation démographique. 

42

LES LITUANIENS DANS LES UNITéS 

DE CHASSEURS LETTONS, DANS LES 

FORCES ARMéES LETTONNES ET 

DANS LES UNITéS LETONNES AU SEIN 

DE L’ARMéE ALLEMANDE (1915-1945) 

Dr. Eriks JEKABSONS, 

Université de la Lettonie 

à la fin du 19 e siècle et au début du 20 e siècle dans le territoire actuel de 

la Lettonie le nombre de lituaniens a bien augmenté. D’abord, c’était dans les 

centres industriels de Riga et de Liepaja qui attiraient des ouvriers lituaniens 

de la province de Kaunas. Le nombre de lituaniens a augmenté aussi dans les 

campagnes, surtout à la frontière Kuršiai-Kaunas. selon le recencement de 1897 

dans le territoire de la Lettonie habitaient 24 507 lituaniens, en 1913 seulement 

à Riga 34 982. Après la Première guerre mondiale, après la fondation des états 

indépendants baltes en 1925 il y avait 23 193, en 1930 – 25 885 et en 1935 – 22 

843 lituaniens qui sont entrés harmonieusement dans toutes les domaines de la 

vie nationale et sociale en maintenant leur identité nationale et en composant la 

minorité suffisamment grande et loyale. 

Les lituaniens participaient aussi dans les formations militaires. Pendant la 

Première guerre mondiale dans les unités lettones de chasseurs et dans les forces 

armées lettonnes en 1918-1940 un grand nombre de lituaniens faisait le service 

militaire, la plupart était des officiers. Pour le héroïsme dans les forces armées 

lettonnes en 1918-1920 huit lituaniens étaient décorés d’un ordre de la guerre 

Lašplesis. Plusieurs officiers d’origine lituanienne aux rangs des forces armées 

lettonnes avaient des fonctions et des grades supérieurs. cela démontre l’activité 

de la minorité lituanienne et dans cette domaine de la vie de l’état de Lettonnie. 

Pendant l’occupation allemande les lituaniens faisaient leur service et dans les 

unités de police, à partir de 1943 – dans la Légion lettonne et avaient subi une 

étape tragique dans l’histoire de la Lettonie. 

424

LES OFFICIERS DES FORCES ARMéES 

LITUANIENNES ET LE MOUVEMENT 

SCOUT EN 1918-1940 

Giedrius GLOBYS, 

Université de Šiauliai 

en Grande Bretagne, en Pologne, en Russie, en Lettonie et en Lituanie le 

mouvement scout a été fondé par des officiers. en Lituanie le scoutisme était 

organisé par Petras Jurgėla, Vsevolodas šenbergas, aussi Izidorius Kraunaitis, 

Aloyzas Valušis, Antanas Mačiuika, Mikas Kukutis qui avaient commencé leurs 

activités scoutes en Russie, ensuite Mykolas Kalmantas, Juozas šarauskas etc. 

P.Jurgėla a fondé une base methodologique de mouvement scout en Lituanie 

mais il n’a pas participé en formant la structure de l’organisation. 

Après le coup d’état de 1926 les forces armées et le pouvoir nationaliste 

(tautininkai) faisaient tous leurs efforts pour rapprocher le peuple à l’armée. 

Dans ce but on a édité plusieurs acts juridiques mais la loi de mouvement scout 

était la plus importante. selon le président Antanas smetona, chef d’union scoute, 

le but de ce mouvement était la formation d’un citoyen moral, loyal envers 

son pays et le gouvernement connaîssant son histoire et son passé. 

Après le coup d’état sous la protection des nationalistes (tautininkai) 

l’image d’un officier – enseignant – chef était réalisé partiellement. Les officiers 

constituaient une petite partie parmi les dirigeants, mais ils étaient décorés plus 

souvent que les dirigeants civils. 

Les officiers participant dans les organisations scoutes étaient divisé en 2 groupes: 

ceux qui étaient membres de l’organisation et exerçaient les fonctions et des autres qui 

participaient dans les activités scoutes de temps en temps. Les officiers supérieurs de la 

Lituanie étaient les plus actifs dans les actions scoutes. Dans la 4 e décénie on accordait 

aux officiers le grade de scouts ou on les nommait chef d’unité de scouts. 

Pendant la période de service militaire cpt. Petras Jurgėla était apprécié 

différamment. ses chefs concidéraient sceptiquement son activité scoute. Dans 

les dossiers de sevice des autres officiers, l’activité scoute est reflétée par des 

fragments. quoique la coopération des unités militaires et le mouvement scouts 

était soutenus par les réglements polytiques, sa réalisation appartenait souvent 

des personnes concrètes et de la situation. 

425

PROVOCATIONS POLONAISES DANS 

LA ZONE NEUTRE EN 1921-1923 

Dr. Vytautas LESČIUS 

sous la pression de l’union nationale la responsabilité assumée par le 

pouvoir polonais n’a pas assuré le dévéloppement de bonnes relations internationales. 

c’était l’avanture militaire de Žiligovski contre la Lituanie, le traité 

d’armistice à Kaunas le 29 novembre 1920 et l’établissement de la zone neutre 

entre les deux états. Les ambitions blessées concernant la défaite près de širvintos 

et Giedraičiai, la répugnance de reconnître les particularités nationales 

lituaniennes et le fonctionnement du pays indépendant, les privilèges de l’union 

nationale accordées à la Pologne, stimulaient les couches sociales, gouvernant 

d’alors, à renoncer aux buts agressifs contre la Lituanie. 

La zone neutre établie par la commission de contrôle de l’union nationale 

est devenue prétexte pour renforcer l’influence polonaise en rassemblant des 

grandes unités militaires, en créant de différentes organisations militaires, c’està-dire, 

pour défendre la population locale contre les attaques, mais en réalité 

c’était pour provoquer des accrochages avec les forces mentionnées et anexer 

non seulement la zone neutre mais aussi de nouveaux territoires lituaniens. Dans 

ce but-là, tous les moyens de propagande étaient dirigés vers la Lituanie. 

Les actions provocatrices contre les lituaniens dans la zone neutre se déroulaient 

en trois directions essentielles – suvalkija du nord, la zone de chemin de 

fer Valkininkai-Rūdiškės et dans le territoire de širvintos-Giedraičiai. à l’aide 

des attaques souvent très cruelles et des pillages on faisait tout possible pour briser 

la résistance de la population et annexer à la Pologne plusieurs territoires qui 

étaient prévus déjà jusqu’à la signature de l’Accord suvalkai. 

L’attaque polonaise planifiée depuis longtemps dans la zone de chemin de 

fer Valkininkai-Rūdiškės était accélérée par quelques circonstances: a) l’envie 

d’avoir sous son pouvoir la zone mentionnée pour utiliser sans obstacles la ligne 

Gardinas-Vilnius, b) la situation internationale défavorable pour la Lituanie 

depuis le début de 1923 après l’occupation de la région de Klaipėda par des 

insurgés et après la dispute du gouvernement avec les pays d’entente (d’abord 

la france) qui supportaient ouvertement la Pologne, c) on avait une information 

sûre que les forces armées à la frontière ne pouront pas longtemps résister à 

426

l’action militaire polonaise bien préparée. 

Les plans révanchistes et les actions cruelles des autorités militaires polonais 

d’alors, leurs organisations militaires et les partisans (en réalité – des bandes 

pilleuses) avaient une grande importance dans le point le plus chaud širvintos- 

Giedraičiai, parfois pénétrant dans les territoires lointains contrôlés par les forces 

armées lituaniennes. 

à cause des circonstanes mentionnées la voix des autorités lituaniens dans 

l’union nationale n’était pas bien entendue mais ils faisaient tout leur possible 

pour dévoiler au monde la politique hypocrite de la Pologne, des actions 

agressives contre l’état de Lituanie et ses efforts pour mettre en échec l’accord 

d’armistice du 29 décembre 1920. à son tour, à la frontière de la zone neutre les 

forces armées lituaniennes, pas nombreuses – les tireurs et les partisans, sous 

le soutien de la population locale, ont riposté avec dévouement et persévérance 

pour défendre l’indépendance territoriale du pays et la sécurité du peuple. 

427

éTAT DE GUERRE EN qUESTION AU 

SEIMAS (PARLEMENT) (1919-1927) 

Modestas KUODYS, 

Université Vytautas le Grand de Kaunas 

Dans l’article on analyse les débats par suite de l’état de guerre au seimas 

lituanien en 1920-1927 entre les partis principaux de ce temps-là – le bloc de 

chrétiens-démocrates de Lituanie, union populaire des paysans et le parti sociaux-démocrates, 

leur position concernant ce problème, leur argumentation et la 

formation de l’opinion publique par l’intermédiaire de la presse. 

L’état de guerre en Lituanie a duré presque 2 décennies entre les deux guerres. 

cet aspect de la phase extraordinaire, destinée pour la préparation de l’état à 

la défense contre les menaces extérieures et les forces hostiles intérieures, exerçait 

une influence sur la vie de l’état. Dans le pays les droits et les libertés civiques 

étaient limités, la peine de mort était mise en vigueur, l’administration militaire 

et les tribunaux militaires étaient munis de larges pouvoirs. ces restrictions de la 

vie sociale existaient en Lituanie au début de la 3 e décennie du xxe siècle sous 

la sanction du seimas élu démocratiquement et de la constitution démocratique 

de 1922. cette situation paradoxale était conditionnée par le danger extérieur et 

intérieur que la Lituanie a confronté depuis la déclaration de l’indépendance. Au 

début de la fondation de l’état, l’élite lituanien, représentant des partis différents, 

a solidairement déclaré l’aspiration au régime démocratique, mais, malgrès ça, 

il comprenait différemment le niveau de réalisation des libertés démocratiques. 

surtout cela se révélait au parlement, en prenant des résolutions concernant 

l’état de guerre qui limitait l’expression de la société. Pendant les premières 5 

années les chrétiens-démocrates dominaient en Lituanie et ils étaient pour l’état 

de guerre comme un moyen le plus éficace pour protéger le pays des forces destructives 

à l’intérieur et repousser les dangers de l’extérieur. Leurs opposants les 

partis gauches, d’abord, les sociaux-démocrates critiquaient une telle position et 

exigeaient catégoriquement des libertés démocratiques et de la justice sociale. Ils 

accusaient la majorité gouvernante de l’ampleur de la dictature, de l’utilisation 

des moyens de contrôle social particuliers à l’état de guerre. Au seimas les sociaux-démocrates 

profitaient de chaque occasion pour répandre le comportement 

inadmissible de l’administration militaire, ils proposaient des projets de démo- 

428

cratisation. à son tour les partis de droite accusaient les sociaux-démocrates de 

la trahison des intérêts de l’état et de la défense de la force antinationale – des 

communistes (parfois sans raison). en 1926 après avoir fait une coalition avec les 

minorités nationales les partis de gauche ont remporté la victoire aux élections, 

ont commencé à réaliser la politique de démocratisation en supprimant l’état de 

guerre et des autres lois adoptés par les chrétiens-démocrates. L’affaiblissement 

remarquable du contrôle militaire-policier a soulevé les troubles du peuple, a 

stimulé le parti nationaliste (tautininkai) non parlementaire et les chrétiens-démocrates. 

Ils ont profité de l’état de guerre, du soutien des militaires et du peuple 

appuyant des partis de droite et ont effectuer le coup d’état du 17 décembre 

en mettant en vigueur un régime autoritaire, soutenu par les forces armées. Les 

protestations du seimas contre l’interdiction des libertés démocratiques n’ont pas 

donné de résultats et dans quelques mois après le coup d’état en avril 1927 le 

président A.smetona a dissous l’institution de promulgation des lois. L’état de 

guerre en Lituanie était la forme la plus rigoureuse qui était utilisée pour la persécution 

des opposants est resté jusqu’à 1940 – la perte de l’indépendence. 

429

LA 16 e DIVISION LITUANIENNE DE 

CHASSEURS (ŠAULIAI) DE L’ARMéE 

ROUGE: LA VOIE DE FORMATION 

JUSqU’à LA CATASTROPHE PRèS 

D’ALEKSEJEVKA 

(FéVRIER-MARS 1941-1943) 

Dr. Rimantas ZIZAS, 

Institut de l’histoire de Lituanie 

à l’époque de la guerre Germano-soviétique (1941-1945) dans les buts politiques 

propagandistes et militaires, au sein de l’armée rouge on formait des 

unités soviétiques nationales. Les autorités lituaniens du pouvoir et du parti communiste, 

retirés à l’uRss à la fin de décembre 1941 dans la région de Gorki, faisaient 

des efforts pour former un détachement militaire national – la 16 e division 

lituanienne de chasseurs. 

Au début les autorités lituaniens avaient des difficultés à convaincre staline 

et des autres fonctionnaires de l’uRss de la suffisance d’hommes pour la formation 

de la division lituanienne. ensuite, il y avait vraiment une insuffisance de 

lituaniens retirés en uRss (à peu près 20 milles personnes, la moitié parmi eux 

– les juifs) et la communauté lituanienne n’existait pas. Au début de la guerre 

on n’a pas parvenu à faire la mobilisation militaire et le 29 e corps territorial de 

chasseurs a été réformé, les hommes repressés et dispersés. 

La 16 e division était commencé à former des citoyens réfugiés en uRss 

(des lituaniens et des juifs) et de la population locale originaire de la Lituanie. Le 

noyau était constitué des membres du parti communiste, des autorités soviétiques, 

n.k.v.d., des fonctionnaires de police, des militaires du 29 e ex-corps territorial 

de chasseurs, les autres – des corps d’armée rouge et des citoyens soviétiques 

mobilisés en uRss. c’est pourquoi la structure nationale de la division était 

multiple. Les juifs faisaient 40% de militaires du rang. La 16 e division était la 

plus «juive» des unités de l’armée rouge. La 16 e division lituanienne définitivement 

a été formée au printemps 1942. à cause de l’insuffisance de l’instruction 

militaire, la division était en reserve ou déplacée d’un corps à l’autre. en février 

4 0

1943 elle participait dans les batailles de la région oriol dans le cadre de 48 e 

corps de Briansk. 

Les premières batailles offensives près d’Aleksejevka étaient catastrophiques 

pour la 16 e division. elle n’était pas capable d’enfoncer les positions défensives 

allemandes, a subit des pertes énormes des hommes (5 mille), de l’armement 

et du matériel militaire. Les raisons étaient du caractère militaire et psychologique: 

les attaques en hiver, un faible appui d’artillerie, la précipitation sans attendre 

une résistence persévérante des allemands etc. 

Le facteur démoralisant la division et humiliant la dignité des combattants 

était la réaction des autorités du 48 e corps et du front de Briansk à la perte près 

d’Aleksejevka. Le 23 février 1943 le conseil militaire a déclaré une inaptitude de 

la division aux batailles et a proclamé que la division avait déshonoré son nom 

dans le front de la Grande Guerre nationale etc. 

Après la perte des milliers de combattants lituaniens et juifs près 

d’Aleksejevka, la division a perdu le sens national. ces évenements ont déterminé 

l’insufisance des «cadres» d’après-guerre. 

complétée par les militaires des autres nationalités, la 16 e division des chasseurs 

continuait son chemin dans les fronts Germano-soviétiques. 

431

REFORMATION DES FORCES ARMéES 

LITUANIENNES AU CORPS MILITAIRE 

TERRITORIAL DE L’ARMéE ROUGE 

A. ČEPENKO 

en été 1940 la Lettonie également la Lituanie et l’estonie sont devenues 

membres de l’union soviétique en acquérant le statut des Républiques indépendantes 

de l’uRss. Après la réorganisation de toutes les structures de l’état, les 

forces armées de ces trois pays Baltes ont fait partie de l’armée rouge de l’uRss. 

Les forces armées lituaniennes ont été reformées au 29 e corps militaire d’armée 

rouge. Durant une année ce corps territorial militaire provisoire devait être reformé 

au corps militaire exterritorial de standard. D’après le planing sur la base 

du 29 e corps militaire devait fonctionner deux divisions et des unités militaires 

où seulement les appelés de la Lituanie et les militaires de l’ex-forces armées 

lituaniennes devaient faire leur service. La tenue était gardée la même en ajoutant 

les insignes de l’armée rouge. L’armement et le matériel étaient aussi empruntés 

à l’ex-forces armées lituaniennes. Le 29 e corps est resté sous la subordination 

des généraux et des officiers de l’ex-forces armées lituaniennes. La formation 

du corps mentionné a duré longtemps et elle n’était pas encore teminée en 1941, 

comme c’était prévu. Après la prestation de serment militaire à l’armée rouge le 

23 février, les officiers et les soldats de ce corps étaient envoyés au camps d’été. 

Au début de juin 1941, avant les attaques allemandes contre l’uRss, presque 

tous les commandants des forces armées lituaniennes avaient subi des repressions. 

Le 14 juin 1941 plusieurs citoyens de la Lituanie étaient déportés. A la 

suite de ces événements la formation militaire était arrêtée, les militaires démoralisés. 

Pour cette raison le 29 e corps territorial n’est pas devenu un vrai corps 

militaire. Au début de la Guerre mondiale en juin 1941 il a été réformé, les corps 

de l’armée rouge provisoirement dissous. 

4 2

4 

„Karo archyvo“ XXII tomo 

straipsnius recenzavo 

dr. romas Batūra, 

dr. liudas glemža 

dr. valdas rakutis 

dr. pranas janauskas 

dr. vytautas lesčius 

dr. aleksandras luchtanas 

dr. gintautas surgailis 

dr. gintautas Zabiela

Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?