Redagavimo pratybÅ³ tekstai

JŪRATö ČIRŪNAITö 

REDAGAVIMO PRATYBŲ TEKSTAI 

Vytauto Didžiojo universitetas 

Kaunas, 2009

Apsvarstyta ir rekomenduota išleisti Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų 

fakulteto tarybos pos÷dyje 2007-05-31 (protokolo Nr. 3) bei Humanitarinių mokslų fakulteto 

Lietuvių kalbos katedros pos÷dyje 2007-05-10 (protokolo Nr. 16). 

Recenzavo 

prof. habil. dr. Kazimieras Župerka 

doc. dr. Aurelija Leonavičien÷ 

ISBN 978-9955-12-543-3

TURINYS 

PRATARMö ........................................................................................................................5 

REDAGAVIMO TEKSTAI..................................................................................................7 

1 tekstas........................................................................................................................7 

2 tekstas........................................................................................................................8 

3 tekstas.......................................................................................................................25 

4 tekstas.......................................................................................................................30 

5 tekstas.......................................................................................................................47 

6 tekstas.......................................................................................................................52 

7 tekstas.......................................................................................................................56 

8 tekstas.......................................................................................................................59 

9 tekstas.......................................................................................................................61 

10 tekstas.....................................................................................................................62 

11 tekstas.....................................................................................................................66 

12 tekstas.....................................................................................................................70 

13 tekstas.....................................................................................................................73 

14 tekstas.....................................................................................................................76 

15 tekstas.....................................................................................................................77 

16 tekstas.....................................................................................................................80 

17 tekstas.....................................................................................................................81 

18 tekstas.....................................................................................................................82 

19 tekstas.....................................................................................................................84 

20 tekstas.....................................................................................................................86 

21 tekstas.....................................................................................................................93 

22 tekstas.....................................................................................................................96 

23 tekstas.....................................................................................................................98 

24 tekstas....................................................................................................................103 

PRIEDAI.............................................................................................................................129 

1 priedas REDAGAVIMO PAVYZDŽIAI................................................................129 

1 pavyzdys.........................................................................................................129 

2 pavyzdys.........................................................................................................130 

3 pavyzdys.........................................................................................................131 

4 pavyzdys.........................................................................................................132 

5 pavyzdys.........................................................................................................137 

3

6 pavyzdys.........................................................................................................138 

7 pavyzdys.........................................................................................................144 

2 priedas FRAZEOLOGIZMŲ IR KITŲ VAIZDINGŲ POSAKIŲ LIETUVIŠKI 

ATITIKMENYS.........................................................................................................148 

Rusiškų frazeologizmų ir kitų vaizdingų posakių lietuviški atitikmenys..........148 

Lenkiškų frazeologizmų ir kitų vaizdingų posakių lietuviški atitikmenys........151 

Angliškų frazeologizmų ir kitų vaizdingų posakių lietuviški atitikmenys........153 

Vokiškų frazeologizmų ir kitų vaizdingų posakių lietuviški atitikmenys.........154 

Prancūziškų frazeologizmų ir kitų vaizdingų posakių lietuviški atitikmenys...156 

Ispaniškų frazeologizmų ir kitų vaizdingų posakių lietuviški atitikmenys.......157 

Norvegiškų frazeologizmų ir kitų vaizdingų posakių lietuviški atitikmenys....158 

Latviškų frazeologizmų ir kitų vaizdingų posakių lietuviški atitikmenys.........159 

LITERATŪRA....................................................................................................................162 

4

PRATARMĖ 

Metodin÷ mokymo priemon÷ „Redagavimo pratybų tekstai“ yra skirta lietuvių kalbos 

specialyb÷s studentams, studijuojantiems redagavimo pagrindų kursą, ir Humanitarinių mokslų 

fakulteto studentams, studijuojantiems specialyb÷s kalbos kultūros kursą. 

Metodinę mokymo priemonę sudaro pagrindin÷ dalis Redagavimo tekstai ir du priedai: 

Redagavimo pavyzdžiai ir Frazeologizmų ir kitų vaizdingų posakių lietuviški atitikmenys. 

Į pagrindinę dalį Redagavimo tekstai įeina įvairių stilių (publicistinio, mokslinio, 

populiariojo mokslinio) tekstai, tarp jų verstiniai, skirti formuoti studentų redagavimo įgūdžiams. 

Pirmajame priede Redagavimo pavyzdžiai pateikti septynių publicistinio stiliaus tekstų 

redagavimo pavyzdžiai. Tekstai yra paimti iš religinio turinio periodinio informacinio leidinio. 

Antrasis priedas Frazeologizmų ir kitų vaizdingų posakių lietuviški atitikmenys daugiausia skirtas 

redaktoriams, redaguojantiems verstinius tekstus. Frazeologizmai ir vaizdingi posakiai iš vienos 

kalbos į kitą turi būti verčiami ne pažodžiui, o kitos kalbos tą pačią reikšmę turinčiais 

frazeologizmais arba kitais vaizdingais posakiais. Priede pateikiami rusiškų, lenkiškų, angliškų, 

vokiškų, prancūziškų, ispaniškų, norvegiškų, latviškų frazeologizmų ir kitų vaizdingų posakių 

vertimo į lietuvių kalbą pavyzdžiai. Buvo parinkti daugiausia tie frazeologizmai ir kiti vaizdingi 

posakiai, kurių pažodinis vertimas nesutampa su literatūriniu vertimu. 

Redagavimas – tai rankraščio paruošimo spaudai darbas. Šiame leidinyje studentams 

siūloma susipažinti su kalbos redaktoriaus, arba redaktoriaus stilisto, darbo specifika. Tai yra 

siauresnis redaktoriaus darbo supratimas, negu įprasta leidyklose, kur redaktorius atsako ne tik 

už rankraščio kalbos paruošimą leidybai, bet ir už leidinio turinį. Kitaip sakant, iš studentų, kurie 

redaguos šiame leidinyje įd÷tus tekstus, nereikalaujama tikrinti rankraštyje pateiktų faktų. 

Vienintel÷ jiems keliama užduotis – sutvarkyti visus kalbos lygmenis: ištaisyti rašybos, 

skyrybos, kalbos (leksikos, morfologijos, sintaks÷s), stiliaus, logikos klaidas, patikrinti terminų, 

tarptautinių žodžių, sud÷tingesnių lietuviškų žodžių vartojimą, suvienodinti tekste ir lentel÷se, 

išnašose, įrašuose po iliustracijomis vartojamas žodžių formas ir atlikti dalį techninio 

redaktoriaus darbų – sutvarkyti tarpus tarp žodžių, po skyrybos ženklų, nurodyti, kur turi būti 

brūkšnelis, o kur brūkšnys, pažym÷ti kursyvą, pusjuodį šriftą, retinimą etc. 

Tikimasi, kad tekstus redaguojantys studentai sugeb÷s pažinti ir ištaisyti nelietuviškas 

konstrukcijas, pažodžiui iš kitų kalbų išverstus frazeologizmus. Taip pat tikimasi, kad studentai 

taisys tik netikslias vietas, bet neperrašin÷s viso teksto – tai yra gerbs autoriaus teisę tur÷ti savo 

stilių. Kitaip sakant, tikimasi, kad neatsitiks taip, kaip atsitinka kai kuriems neprofesionaliems 

5

edaktoriams, kurie perrašo savais žodžiais visą rankraštį, bet neištaiso klaidų iš Valstybin÷s 

lietuvių kalbos komisijos patvirtinto ,,Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo“. 

Sudarytoja d÷koja recenzentams prof. habil. dr. Kazimierui Župerkai ir doc. dr. Aurelijai 

Leonavičienei, visapusiškai įvertinusiems rinkinį. 

Šio rinkinio rankraštis taip pat svarstytas Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių kalbos 

katedroje. Katedros darbuotojų pastabos pad÷jo jį taisyti ir tobulinti. Rinkinio sudarytoja 

nuoširdžiai d÷koja kolegoms. 

Surinkti ir išversti į lietuvių kalbą frazeologizmus ir kitus vaizdingus posakius pad÷jo 

didelis bičiulių būrys: doc. dr. Alvydas Butkus, lektor÷ Violeta Butkien÷ ir visas VDU Letonikos 

centro kolektyvas, VDU Užsienio kalbų centro lektoriai Viktorija Macelyt÷, Bronius Dovydaitis, 

Ugnius Mikučionis, VDU Vokiečių ir prancūzų filologijos katedros d÷stytoja doc. dr. Aurelija 

Leonavičien÷ ir Vita Čep÷nien÷. Surinktus frazeologizmus redagavo VDU Anglų filologijos 

katedros lektor÷ Vitalija Liutvinskien÷ ir VU Slavistikos katedros d÷stytoja Nina Senčenko. 

Visiems jiems sudarytoja taria nuoširdų ačiū. 

Sudarytoja taip pat d÷koja „Bažnyčios žinių“ informacinio biuletenio redaktorei Violetai 

Micevičiūtei, leidusiai mokymo priemon÷je panaudoti jos suredaguotus tekstus. 

6

REDAGAVIMO TEKSTAI 

1 tekstas. Suredaguokite tekstą. Atkreipkite d÷mesį į istorinių ir šiuolaikinių vietovardžių, 

asmenvardžių pateikimą. 

Baltijos Sabantujus Rygoje 

Sabantujus – pavasario darbų pabaigos švent÷. Daugiausia jis paplitęs tarp totorių ir 

baškirų. Tiurkų kalbomis „saban“ reiškia arklą, „tui“– šventę. Birželio 10 d., šeštadienį, 

Latvijos sostin÷je Rygoje, įvyko II Baltijos šalių Sabantujus, kuriame kartu su Latvijos 

totoriais ir baškirais dalyvavo totoriai iš Lietuvos ir Estijos. 

Infliantų administratoriaus hetmano Jano Karolio Chodkevičiaus kariuomen÷je buvo 350 

totorių, kurie kartu su 300 Kurliandijos raitelių, 800 kazokų ir 2350 lenkų ir lietuvių karių kov÷si 

d÷l Rygos apulties nutraukimo prieš 15 tūkstančių švedų kariuomenę, visame pasaulyje 

žinomame Kircholmo mūšyje, kuris įvyko 1605 m. rugs÷jo 27 d. 

Reikia pažym÷ti, kad viena iš pirmųjų knygų išleistų 1838 m. latvių kalba „Šis latvių 

draugas“ pasakojo apie tiurkų tautas ir jų papročius. Gyventojų surašymas, atliktas 1897 m. 

parod÷, kad Latvijos teritorijoje gyveno 1525 totoriai, 49 turkai ir 362 giminingų tautų atstovai. 

Šiuo metu Latvijoje gyvena apie 3 tūkstančius totorių. Baškirų yra dešimt kartų 

mažiau.Tod÷l Sabantujus Rygoje visuomet švenčiamas kartu su kaimynais ir draugais. Taip buvo 

ir šiais metais, kuomet iš Lietuvos totorių bendruomen÷s atvažiavo 60 žmonių, 32 atvyko iš 

Estijos, taip pat buvo svečių iš Daugavpilso ir Ventspilso. 

Iš Kazan÷s atvyko „Tatarstano“ žurnalo vyriausiasis redaktorius Rifatas Fatachovas, 

Rusijos Federacijos ir Tatarstano liaudies artist÷, operos daininink÷, profesor÷ Venera Ganijeva, 

Tatarstano liaudies artistas Ildaras Kyjamovas, geriausias Tatrastano bajanistas – Ramilis 

Kuramšinas. 

Šventinis koncertas, skirtas Rusijos dienai, įvyko Sabantujaus metu. Į jį atvyko Rusijos 

Federacijos ambasadorius Latvijoje Viktoras Kaliužnyj, pirmasis ambasados sekretorius 

Večiaslavas Jefremovas, Latvijos Tautinių mažumų departamento direktor÷ Irina Vinnik, taip pat 

daugyb÷ kitų garbių svečių. 

Daugelis totorių į šventę at÷jo apsirengę tautiniais rūbais.Tokio kiekio svečių Latvijos Itos 

Kozakevič vardo tautinių – kultūros bendrijų asociacija, nuo pat įsikūrimo nebuvo mačiusi: į 

Latvijos totorių ir baškirų draugijos „Čišma“ organizuojamą Sabantujų, asociacijos 

administrator÷s Marinos Zotovos skaičiavimais buvo susirinkę ne mažiau, kaip 500 žmonių. 

7

Pasibaig÷ žaidimai, rungtys, konkursai, koncertas, kuriuos skelb÷ ir meistriškai ved÷ 

publicistas, poetas Damyras Rafikovas. Užrištomis akimis Sabantujaus dalyviai dauž÷ puodus, iš 

kefyru pripildyto dubebs burna išimin÷jo monetas, b÷giojo maišuose. Visi dalyviai steng÷si ne 

tik dalyvauti, bet ir nugal÷ti. Ore tvyrojo rungtynių dvasia, ne mažesn÷, negu, kad būna per 

olimpines žaidynes. Imtynių „Kereš“ nugal÷tojui Artūrui Absaliamovui atiteko gyvas avinas. 

Nenuostabu, kad jis laim÷jo. Už Artūrą sirgo ir su pergale sveikino visa šeima: žmona Natalija, 

vaikai – Oksana, Nastia, Ania, Andrejus. Vaikyst÷je jis užsiimin÷jo dziudo, yra kandidatas į 

sporto meistrus lengvojoje atletikoje. 

Geriausiai pasirodžiusieji buvo apdovanojami garb÷s raštais ir prizais.Tarp prizininkų yra ir 

Lietuvos totorių atstovų, tai – Rimantas Grinius, už÷męs pirmąją vietą rankų lenkimo rungtyje, 

Arūnas Chaleckas, už÷męs trečią vietą imtyn÷se „Kereš“. 

Sekančią dieną VEF‘o kultūros rūmuose įvyko Antrasis tarptautinis Rašito Vagapovo 

dainų festivalis. Festivalio iniciatoriumi buvo vyriausiasis žurnalo „Tatarstan“ redaktorius 

Rifatas Fatachovas. Jis taip pat paraš÷ puikią monografiją apie Rašitą Vagapovą, kurią koncerto 

metu buvo galima įsigyti foje. Drauge su vokalo meistrais, scenoje puikiai pasirod÷ 

aštuoniolikmet÷ dainink÷ iš Rygos Jelena Gazizova, kuri pabaigusi vidurinę mokyklą planuoja 

pratęsti dainavimo mokslus Kazan÷s konservatorijoje. 

Malonu pažym÷ti, kad Sabantujus UNESCO sprendimu nuo 2003 m. yra įtrauktas į 

Pasaulio Nematerialiojo paveldo lobyną. 

2 tekstas. Suredaguokite tekstą. Nurodykite stiliaus klaidas. 

Lietuvos musulmonai: bendruomen÷s santykiai bei savivoka 

Pastaruoju metu į Europą, taip pat į Lietuvą, did÷ja imigracija iš musulmoniškų šalių. 

Atvykę ir esantys musulmonai Lietuvoje susiduria su neigiamu visuomen÷s požiūriu. Apie šią 

problemą pasirodo pavien÷s publikacijos, tačiau visapusiškai ji n÷ra ištyrin÷ta. Šiuo darbu 

tikimasi prisid÷ti prie aktualios problemos – požiūrio į Lietuvos musulmonų bendruomenę 

keitimo, pagarbos, tolerancijos ir savitarpio supratimo visuomen÷je skatinimo. 

Straipsnio tikslas – išanalizuoti Lietuvos musulmonų tapatybę bei socialines įtampas, 

susijusias su kitataučių gyvenimo ypatumais Lietuvoje. 

Uždaviniai: 

1. Išanalizuoti Lietuvoje gyvenančių musulmonų grup÷s socialinę kultūrinę veiklą, 

susijusią su jos etnin÷s savivokos stiprinimu. 

8

2. Išanalizuoti bendruomen÷s narių tarpusavio santykius bei santykius tarp bendruomen÷s 

grupių siekiant atskleisti bendruomeniškumo poreikį. 

3.Išanalizuoti žiniasklaidoje formuojamą požiūrį į Lietuvos musulmonus siekiant nustatyti 

galimų įtampų židinius. 

Tyrimo objektas - Kauno musulmonų bendruomen÷, kurioje buvo bendrauta apytiksliai su 

trimis dešimtimis žmonių, per dvejus metus užrašyta ir iššifruota apie 10 interviu. Daugeliu 

atveju buvo apsiribota tik pokalbiais, nes grup÷s nariai ne visada palankiai vertino pokalbių 

įrašin÷jimą ir kur kas atviriau bendravo be audiovizualinių įrašymo priemonių. Argumentuodami 

tuo, kad jie nepasitiki žiniasklaida bei nenori viešintis. Daugiausiai laiko kartu su pateik÷jais 

buvo leidžiama Kauno mečet÷je, penktadieniais ir sekmadieniais, kai susirinkdavo 

bendruomen÷s branduolį sudarantys asmenys. Ši vieta pasirinka tod÷l, kad čia dažnai tarp 

bendruomen÷s narių vyksta diskusijos, tai atskleidžia galimas įtampas bendruomen÷je bei už jos 

ribų. Rečiau, su keliais bendruomen÷s nariais buvo bendraujama kavin÷se. 

Tyrimo šaltiniai. Tyrin÷jant naudoti grup÷s steb÷jimo, pusiau struktūruotais interviu, 

žiniasklaidos duomenys bei grup÷s dokumentai, filmuota medžiaga, fotografijos. Atlikta 

Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos m÷nesinio leidinio „Lietuvos totoriai“ kokybin÷ ir 

kiekybin÷ analiz÷. „Lietuvos totoriais“ pasiremta analizuojant grup÷s savivoką, jos tapatyb÷s 

supratimą, tarpgrupinius santykius, grup÷s narių požiūrį į visuomen÷s realijas. Išanalizuotas 181 

straipsnis, publikuoti 2003m. lapkričio iki 2006m. sausio m÷n. 

Tyrimo metodai: Taikyti kokybin÷s sociologijos metodai: steb÷jimas dalyvaujant grup÷s 

aplinkoje, pusiau struktūruotas interviu, taip pat – kokybin÷ ir kiekybin÷ žiniasklaidos analiz÷. 

Analizuojant medžiagą, įvairiais metodais surinkti duomenys buvo lyginami tarpusavyje, t.y. 

naudotas trianguliacijos metodas: buvo lyginami populiariosios spaudos bei grup÷s žiniasklaidos 

duomenys, gauti rezultatai patikrinti atliekant interviu ir steb÷jimo duomenys. 

Etniniai musulmonų grupių santykiai 

Lietuvos musulmonai etniniu požiūriu n÷ra vienalyt÷ grup÷. Didžiąją jos dalį sudaro 

totoriai, kurie Lietuvoje gyvena apie šešis šimtmečius. Taip pat, čia yra pab÷g÷lių iš 

musulmoniškų kraštų, dažniausiai Čečnijos ir Afganistano, studentų iš arabų kraštų bei lietuvių, 

pri÷musių islamą. Islamo atgimimas Lietuvoje prasid÷jo po Lietuvos valstyb÷s 

nepriklausomyb÷s atgavimo, ÷mus atsikurti totoriškoms bendruomen÷ms bei kurtis 

musulmoniškoms organizacijoms. Lietuvoje vis dažniau išryšk÷ja perskyra tarp musulmoniškų 

grupių, tad vert÷tų pažvelgti į šios bendruomen÷s santykius iš pradžių palietus situaciją 

kaimynin÷se šalyse, taip bandant numatyti galimas ar jau esamas įtampas Lietuvos 

musulmoniškų grupių santykiuose. Esama pad÷tis rodo, kad daugelyje Europos valstybių 

9

susiduria dvi islamo srov÷s, tai iš musulmoniškų valstybių ateinantis fundamentalistinis islamas 

ir „euroislamas“ – modernus, vertinantis musulmonų intergaciją į europietišką visuomenę bei 

besivadovaujantis nuosaikiomis liberaliomis id÷jomis islamas. Pasak Algio Prazausko: prieš 

paplintant radikaliam islamizmui, keletas totorių intelektualų turinčių dvejopus – religinį ir 

pasaulietišką pagrindus, parod÷ susidom÷jimą islamo reforma. Rafael Khakimov k÷l÷ 

Euroislamo (Euro-Islam) id÷ją. Toks žvilgsnis į „Euroislamą“ paskatino teologinius ir 

ideologinius debatus tokiais opiais klausimais, kaip santykis tarp idžtihado(ijtihad) (teis÷s tur÷ti 

nepriklausomą nuomonę) ir Taklid ( pareigos sekti autoritetingais islamo įsakymais) (Prazauskas 

2005: 19). Kaip matome, Lietuvoje tarp totorių nesvetimos aktyviai grup÷s žiniasklaidoje 

aptariamos šios modernios islamo reformacijos id÷jos. Tačiau islamo ideologijoje yra ir 

islamiškasis fundamentalizmas. Islamiškas fundamentalizmas ir radikalizmas kilo kaip atsakas į 

Vakarietišką modernumą, vakarietiškų vertybių ekspansiją, kaip bandymas išsaugoti tradicinę 

kultūrą, kuriai gresia niveliacija su Vakarais. Š.Paunksnis teigia, kad radikalių islamistinių 

pažiūrų mąstytojai atmeta vakarietišką modernumą laikydami jį naikinančiu tradicinę kultūrą. Jo 

teigimu: „Islamo fundamentalizmas priešpastato save globalizacijai, kuri apima daugelį 

gyvenimo sričių – ekonomiką, politiką, kultūrą. Globalizacija paliečia tradicionalizmą, vietines 

kultūras, kurias automatiškai veikia, ir kai kuriais atvejais naikina.“ (Paunksnis 2005: 94), 

Vakarietiškos pažiūros išlaisvinančios nuo tradicijų yra nepriimtinos islamo fundamentalistams, 

kurie neigia vakarietiškų tradicijų universalumą, o ypač suprekintą vartotojišką kultūrą. „Vakarai 

vykdo homogenizacijos kompaniją, ir ta prasme vakarietiškoji kultūra yra antikultūrin÷.“ 

(Paunksnis 2005: 94). Prieš šį reiškinį Lietuvos musulmonų bendruomen÷s pasyviai kovoja, 

iškeldamos musulmoniškas dvasines vertybes, stengdamosi surasti aukso vidurį tarp liberalumo 

ir konservatyvumo. Bendruomen÷ nesutinka su postmodernistine globalizacijos id÷ja ir stengiasi 

išlaikyti savo etnokonfesinę tapatybę, įvairiais būdais skatindama bendruomen÷s savimonę. 

Tačiau Lietuvos musulmonai nesirenka radikalių priemonių kovai su vakarietišku modernizmu, 

taip, kaip tai daro arabų fundamentalistai, bet islamiškas religingumas atgimsta ir Lietuvoje. 

Lietuvoje musulmonai religinių perversmų neorganizuoja, kadangi daugumai yra nesvetimos 

Euroislamo id÷jos, jiems kur kas svarbiau yra integruotumas į visuomenę, tokiu būdu užtikrinant 

galimybę išgyventi, tačiau tam tikros musulmonų grup÷s visuomen÷s laikomos atskirtyje nuo 

daugumos [pab÷g÷liai]. Tod÷l šios grup÷s sunkiai adaptuojasi ne vien tik d÷l kultūrinių skirtumų, 

bet ir d÷l neigiamo visuomen÷s požiūrio. Pasauliniu mastu susidariusi kultūrin÷ – vertybin÷ 

opozicija, įvairių autorių įvardinama civilizacijų konfliktu. Tačiau šis „konfliktas, kurį m÷gstama 

įvardinti civilizacijų konfliktu maskuoja kitą, daug svarbesnį konfliktą, kuris vyksta islamo 

pasaulio viduje – tai yra religijos naudojimas siekiant priešintis vakarietiškai modernybei.“ 

(Paunksnis 2005: 94). Taip galima apibr÷žti islamo kontekstą Lietuvoje ir už jos ribų. 

10

Pasaulyje ir Lenkijoje besiklostanti situacija komentuojama leidinyje “Lietuvos totoriai”: 

„Islamo arabizacija – tai visam musulmoniškajam pasauliui nesaugi tendencija. Arabizantai 

tvirtina, kad yra viena tauta – Dievo tauta, viena kalba – šventa senov÷s arabų kalba, viena 

partija – Dievo partija. Uzbekistane, Alžyre, Azerbaidžiane, Kryme matomas tas pats pavojus. 

Vietos kultūra, tradicijos pradedamos laikyti nuod÷me. Arabų misionieriai turi pinigų, lengvai 

pritampa prie neturtingų šalių, kur n÷ra darbo, kur jaunimas neturi ateities. Jų įtakoje jaunimas 

praranda taip svarbų musulmonams vyresniųjų autoritetą. Tautos turtu yra laidojimo apeigos. 

Arabų ateiviai sako, kad toks laidojimas - tai nuod÷m÷ ir įveda savo arabiškas apeigas. Europos 

musulmonai turi tarpusavyje labiau bendrauti ir priešintis jų naikinimų tendencijoms.“(Poludnik 

2004 : 14) 

Įtampa tarp Lenkijos ir Lietuvos musulmonų diasporų bei imigrantų iš arabų šalių 

atsiskleidžia per opozicijas įvairiuose lygmenyse: 

Savi / svetimi, totorių mažiau / arabų daugiau, totoriai nyksta / arabų daug÷ja, krikščionyb÷ 

+ islamas, Euroislamas / arabiškas islamas, totoriški papročiai / arabiški papročiai, vietos kultūra 

ir tradicijos nuod÷m÷, pagarba valstyb÷s įstatymams / pagarba šariato įstatymams, integracija / 

izoliacija, euroislamas /arabizacija, nuosaikios liberalios id÷jos / radikalios id÷jos. 

Šiuolaikiniame musulmonų pasaulyje Europoje susiduria dvi musulmoniškos ideologijos, 

tai konservatyvus islamas ir modernus islamas. Pirmasis - arabiškasis islamas siekiantis atsiriboti 

nuo modernių id÷jų ir užkonservuoti savyje arabiškas fundamentalias tradicijas, jo šalininkai 

imigrantai iš arabiškų kraštų, norintys įdiegti savas pažiūras Europos musulmonų tarpe. Antrasis 

vadinamas Euroislamu, modernių pažiūrų, kurių tikslas neatsilikti nuo progresyvių, europietiškų 

id÷jų, kuriomis seka nuo seno Europoje gyvenantys totoriai. Tarp šių dviejų grupių įvairiuose 

lygmenyse išryšk÷ja ideologinis konfliktas. Žiūr÷ti žemiau pateiktoje schemoje pavaizduotą 

konfrontaciją tarp šių dviejų islamo ideologijų Lietuvoje ir Europoje. 

Apie totorių pad÷tį Lenkijoje, laikraštyje „Lietuvos totoriai“ esantys straipsniai rodo tai, 

kad Lietuvos totoriams yra svarbūs procesai vykstantys Lenkijoje, kadangi ten jie prasid÷jo šiek 

tiek anksčiau, Lietuvos totoriams ypač svarbu išvengti klaidų ir pasukti savos bendruomen÷s 

raidą kita linkme, tod÷l paliečiami itin aktualūs klausimai. 

Pasak Lietuvos totorių, „Lenkijoje susiduria dvi islamo versijos: slaviška, tradicin÷ ir 

fundamentalistin÷. Kyla klausimas ar vietin÷ bendruomen÷ pasiduos naujiesiems misionieriams 

[arabams]? Straipsnyje keliami klausimai matomi ir pažystami Lietuvos totoriams. Dalis mūsų 

totorių į tuos klausimus neturi visiškai aiškaus ir argumentuoto atsakymo.“ (Makaveckas 2004 

11:14) 

Lenkijos musulmonų arabizacijos problema kaskart darosi vis ryškesn÷, žvelgiant į tai, 

galima numatyti ir galimas ateities situacijas Lietuvoje nes: “Lenkija demokratijos keliu eina 

11

anksčiau nei Lietuva. Per tą laiką ten apsigyveno ir pilietybę įgijo jau apie 20 tūkstančių įvairių 

arabų šalių piliečių. Jie įregistravo teisingumo ministerijoje savo atskirą musulmonų religinę 

bendriją, kurią pavadino „Musulmonų lyga“. Ši bendruomen÷ tapo pagrindin÷, kadangi ji 

didesn÷ ir jai tenka tiek vyriausyb÷s, tiek arabų šalių subsidijos. Ši situacija skaldo ir Lenkijos 

totorių bendruomenę. Lenkijoje gyvenantys arabai pyksta, kad gyvendami Lenkijoje privalo 

europizuotis arba polonizuotis, kad privalo matyti ir vietinių gyventojų religinius papročius. 

Konfliktas tarp nuo amžių Lenkijoje gyvenančių totorių ir neseniai čia s÷sliai apsigyvenusių 

arabų matomas kaskart vis aiškiau. Tą atmosferą dar tirština nerami situacija Artimuosiuose 

Rytuose, kaltinimai islamistiniu terorizmu, karas Irake.”(Poludnik 2004 11:14) 

“Lenkijos totoriai[taip pat ir Lietuvos totoriai] – tai etnin÷ grup÷, kuri gyvena 

Žečpospolitos teritorijoje jau per 600 metų. Atvyko į ją daugmaž XIVa. Antroje pus÷je. Turkai – 

Osmanai ir Krymo totoriai mus g÷dijo, kad kovojame Karūnos armijoje prieš savo giminaičius. 

Jie atsakin÷jo: „Nei Dievas, nei Pranašas neįsak÷ mums pulti lenkų ir lietuvių ir mes su jumis 

kariausime kaip su banditais, o ne kaip su tos pačios religijos asmenimis. Tą patį galima sakyti ir 

apie šiuos laikus.“”(Makaveckas 2005 07-08:5). 

“Totoriams iškyla nelengvas pasirinkimas. Iš vienos pus÷s ilgas bendras gyvenimas su 

krikščionimis kaimynais, atmintis apie karo tarnybą Žečpospolitoje. Iš kitos pus÷s – ištikimyb÷ 

islamui. Juk religijos ir arabų kalbos dažniausiai moko arabai. Pasitaikius progai jie teigia 

papročius ir taisykles, kurie nepažystami lenkiškojo islamo atmainai.” (Poludnik 2004 11:14) 

Atliekant Lauko tyrimus Kauno mečet÷s bendruomen÷je bei analizuojant spaudą susidar÷ 

vaizdas, kad didžiąją arabų Lietuvoje dalį sudaro studentai iš musulmoniškų kraštų, 

studijuojantys Kauno Medicinos akademijoje. Dažniausiai vaikinai, labai retai merginos. Jų tarpe 

yra ir sunitų, ir šiitų. Kurie tarpusavyje nelabai sutaria religiniais klausimais, o ypač šeimos 

klausimu, nors ir vieni, ir kiti yra musulmonai. Šiitai pagal religiją gali Lietuvoje, ar būdami kur 

nors kitur, sudaryti laikinąją santuoką tam tikram laiko tarpui, pvz., kol studijuos, o po to be 

vargo gali palikti žmoną, tačiau tik tuo atveju jei per tą laiką negimsta vaikai, nors būna visaip. 

Be to, jiems kur kas lengviau nei sunitams išsiskirti. Tokiu būdu keldami socialines įtampas, 

žiniasklaidoje kartas nuo karto pasirodo straipsniai apie arabų nuskiriaustas lietuvaites. Tuo tarpu 

sunitų pakraipos musulmonai tuokiasi iki “grabo lentos”, o ir skyrybų atveju priežastys turi būti 

svarios. Kaip ten bebūtų, tačiau Lietuvos musulmonai yra suinteresuoti ištekinti savo dukteris 

(totorių kilm÷s merginas) už vaikinų atvykusių iš musulmoniškų kraštų. Tam, kad Lietuvos 

totor÷s neprarastų religijos ištek÷jusios už lietuvių. Nors, kita vertus, ištek÷ję už musulmonų iš 

Arabijos jos rizikuoja prarasti savo totorišką identitetą ir tradicijas, kurios pastaruoju metu, o 

ypač po sovietmečio yra smarkiai nunykusios. 

12

Pasak Imamo norinčių pasilikti Lietuvoje studentų musulmonų yra nedaug ir: „Tie kurie 

čia studijuoja yra laikinai, tod÷l mes jų kaip bendruomen÷s narių neskaičiuojam. Nu, o jeigu juos 

skaičiuot, tai jie sudarys kokia dvidešimt procentų. Bet mes jų neskaičiuojam.”(VDU MKR C 

53) 

Populiariojoje žiniasklaidoje bei visuomen÷je kyla nerimas d÷l imigrantų iš arabų šalių. 

Kita vertus, reikia pasteb÷ti, kad iš tiesų Lietuvoje yra labai mažai pastoviai gyvenančių 

musulmonų imigrantų. Dauguma atvyk÷lių pabaigę studijas Lietuvoje sugrįžta į t÷vynę arba 

migruoja į Vakarų Europą. Kitas aspektas, lietuv÷s moterys – arabų žmonos, jos kaip atskira 

grup÷, naujai pri÷musių islamo religiją, yra artimesn÷s šeimyniniais ryšiais su arabais, nei 

totoriai, ir pasižyminčios kiek griežtesn÷mis pažiūromis nei totorių. Totoriams sukūrus mišrią 

santuoką su lietuviais dažniausiai tenka atsisakyti savo religijos d÷l didesn÷s asimiliacijos. 

Dar vieną Lietuvos musulmonų bendruomen÷s dalį sudaro pab÷g÷liai iš musulmoniškų 

šalių. Audros Sipavičien÷s tyrimai rodo kad,: „Pagrindin÷s priežastys (pasak migrantų), 

privertusios žmones palikti savo t÷vynę, - gr÷sm÷ gyvybei ir laisvei. Beveik 60 proc. 

respondentų teig÷ tur÷ję palikti savo gimtąją šalį d÷l karo, politin÷s suirut÷s, religinių, etninių ar 

rasinių konfliktų“.(Sipavičien÷ 2006:27) Dauguma Lietuvoje gyvenančių pab÷g÷lių išpažįsta 

Islamą, nes yra čeč÷nų kilm÷s, taip pat yra keletas afganų. Atliekant lauko tyrimus teko susidurti 

su įvairiais totorių pasakojimais apie šių tautų žmonių papročius smarkiai besiskiriančius nuo 

totoriškų. Ypač įdomi vienos totor÷ pasakota istorija apie vis dar gyvą čeč÷nų paprotį grobti 

nuotakas, čeč÷nų bendruomen÷je netgi ir esant Lietuvoje, tai vis dar vyksta. Tačiau nepaisant 

kultūrinių skirtumų Kauno mečet÷s bendruomen÷ kuo puikiausiai priima visus ateinančius, ten 

susirinkę moterys pasidalina rūpesčiais ir džiaugsmais, aptaria religinius klausimus, kartu 

meldžiasi. Bendravime tarp totorių ir pab÷g÷lių užfiksuoti konfliktų ar aptikti kokių nors žinių 

analizuojant totorių spaudą neteko. Bet, vis d÷l to, konfliktas yra, tačiau kitame lygmenyje. 

Stebint ir dalyvaujant mečet÷je susirinkusių moterų diskusijose paaišk÷jo faktas, - pab÷g÷liai 

nepasitiki žiniasklaida, nes pastaroji apie juos rašo netiesą, bei stengiasi įvairiais būdais 

išprovokuoti. Jų supratimu tarp musulmono pab÷g÷lio ir teroristo dedamas lygyb÷s ženklas. Tą 

patį rodo ne vien žiniasklaida ir viešoji nuomon÷, bet ir mokslininkų tyrimai, ypatingai gerai šią 

visuomen÷s poziciją iliustruoja dviejų Mykolo Riomerio universiteto, socialinio darbo fakulteto 

tyr÷jų, dr. Irenos Zaleckien÷s ir Jolantos Banevičien÷s atliktas socialinis tyrimas: Šio straipsnio 

bendraautorių nuomone, „centruose gyvenantys pab÷g÷liai yra izoliuoti nuo vietos 

bendruomen÷s narių, jie nedalyvauja bendruose kultūriniuose miesto renginiuose, nebendrauja su 

jais, tod÷l mažai juos pažįsta. Taip formuojasi priešiška nuostata. Kitas svarbus veiksnys, 

lemiantis priešiškumą pab÷g÷lių atžvilgiu, yra visapusiškos, teigiamos informacijos apie 

13

pab÷g÷lius trūkumas žiniasklaidoje. Apklausa parod÷, kad pagrindinę informaciją apie 

pab÷g÷lius bendruomen÷s nariai gauna tik iš žiniasklaidos. Kaip rodo informacijos, susijusios su 

pab÷g÷lių Lietuvoje gyvenimu, analiz÷, dažnai ši informacija yra neigiamo pobūdžio ir 

pateikiama tik kilus tam tikrom problemom arba socialiniams konfliktams. Apklausos duomenų 

analiz÷ atskleid÷ vyraujantį priešiškumą vietos bendruomen÷s narių požiūrį į pab÷g÷lius (90,9 

proc. respondentų). Tyrimo metu paaišk÷jo, kad pagrindinis informacijos apie pab÷g÷lius šaltinis 

yra žiniasklaida, kurioje vyrauja neigiama informacija apie pab÷g÷lius bei jų poreikius. Tod÷l 

galima daryti prielaidą, kad išsamios informacijos nebuvimas yra viena iš priešiško nusiteikimo 

pab÷g÷lių atžvilgių priežasčių.”(Zaleckien÷, Banevičien÷ 2004: 90). Kauno mečet÷s imamas 

interviu metu apie pab÷g÷lius kalb÷jo, kaip laikinus bendruomen÷s narius, kadangi jų tikslas yra 

išvykti iš Lietuvos toliau į Vakarus. Pab÷g÷lių bei studentų iš arabų šalių imamas nelaiko 

pastoviais musulmonų bendruomen÷s nariais, nes pastarieji neketina likti Lietuvoje. Jis teigia 

kad: 

Pab÷g÷liai stengiasi dar kažkur toliau išvykti. Gauna jie kažkokį tai statusą, gauna 

pinigų,(...) leidimą gyvent,(...) kelion÷s pasą ir tada jie jau gali kažkur tai toliau keliauti. Paskui 

jie taip ir padaro. Buvo (...) įvairiausių žmonių, o dabar tai kažkuris Ispanijoje, kitas Švedijoje, 

trečias dar kažkur. Tai mes irgi nežinom, priskaičiuot juos ar nepriskaičiuot. Kas jau gavo 

pilietybę ir jau apsistojo Lietuvoj – tai būtų nedaug, vienas kitas... žinau vieną turką, kuris gavo 

Lietuvos pilietybę, yra keli libaniečiai... tai n÷ra daug. Tai va, jų n÷ra daug, jie nekelia gr÷sm÷s, 

ko yra bijomasi...(VDU MKR C 53). 

Taigi, „D÷l savo geografin÷s pad÷ties ir silpnos sienų kontrol÷s 1990-ųjų pradžioje Lietuva 

tapo tarpine grandimi pagaus÷jusiame žmonių jud÷jime iš Rytų į Vakarus sraute. Per Lietuvą 

nusidriek÷ nelegalių migrantų iš tolimųjų Azijos, Afrikos ir sąlygiškai artimesnių Nepriklausomų 

Valstybių Sandraugos (NVS) šalių srautas į trokštamas Vakarų ir Šiaur÷s Europos šalis 

(Sipavičien÷ 1997, 2006:26). 

Apibendrinus populiariosios žiniasklaidos duomenis ir mokslinę literatūrą galima teigti, 

kad pab÷g÷lių ir imigrantų iš musulmoniškų kraštų poreikiai yra gan÷tinai panašūs. Abi šios 

grup÷s ketina sugrįžti į savo kilm÷s kraštus pasikeitus sąlygoms. Pab÷g÷lių atveju, pasibaigus 

karui, arabų – įgijus išslavinimą. Taip pat, tiek pab÷g÷liai, tiek ir arabai reiškia susidom÷jimą 

migruoti toliau į Vakarų Europą d÷l geresnių gyvenimo sąlygų. Kai kurie pab÷g÷liai nor÷tų 

integruotis į visuomenę, tačiau šį procesą apsunkina kalbos nemok÷jimas ir tam tikri teisiniai 

niuansai. Žemiau esančioje schemoje pateikiami pab÷g÷lių ir imigrantų iš arabų kraštų poreikiai. 

Šiom grup÷m svarbiausi yra edukacinių, socialinių bei religinių poreikių tenkinimas. 

14

Žiniasklaidoje pasirodantys straipsniai atskleidžia pab÷g÷lių problemas susijusias su 

valstybin÷mis institucijomis. Šis klausimas dažniausiai paliečiamas tokiais atvejais, kai kas nors 

panašaus vyksta pasauliniame kontekste d÷l pab÷g÷lių iš musulmoniškų šalių kilus neramumams. 

Spaudos susidom÷jimą Lietuvoje gyvenančiais pab÷g÷liais bei jų problemomis, socialin÷mis 

įtampomis tarp valstyb÷s, visuomen÷s ir pab÷g÷lių. (Stanišauskas 2005) 

Schema. Pab÷g÷lių ir imigrantų iš arabų kraštų poreikiai 

Pab÷g÷liai 

Poreikiai 

Arabai 

INTEGRUOTIS Į 

VISUOMENĘ 

SUGRĮŽTI Į TöVYNĘ 

Išvykti į Vakarus 

Edukaciniai 

Socialiniai 

Religiniai 

SUGRĮŽTI Į TöVYNĘ 

Išvykti į Vakarus 

Reikia pasteb÷ti, kad Lietuvos totoriams pab÷g÷liai problemų nekelia, šių dviejų grupių 

bendravime pastebimi geranoriški santykiai. Pab÷g÷liai dažniausiai gerai pritampa totorių 

religin÷je aplinkoje, o pastarieji savo ruožtu pagelbsti šiems nelaim÷s ištiktiesiems 

musulmonams. Maldos namuose vykstantys tarpkultūriniai dialogai, moko pažinti kitų etninių 

kultūrų atstovus, musulmonus. 

Lietuvos totorių bendruomeniškumo bruožai 

Plačiąja prasme asimiliacija suprantama kaip rasin÷s ar etnin÷s mažumos narių lygiateisis 

su daugumos grup÷s narių egzistavimas visuomen÷je be jokių ryškių kultūrinių, socialinių ar 

asmeninių skirtumų. Asimiliacijos procesas numato dominuojančios grup÷s vertybių ir kultūros 

per÷mimą ir įsisavinimą (The C.O.D. of Sociology 1994: 20). 

Asimiliacijos temos įvairiapusis gvildenimas itin dažnas Lietuvos totorių laikraštyje, tai 

rodo, kad ši totorių problema jiems patiems yra ypač aktuali. Be to, daugelis autorių bando ne tik 

išsamiai išanalizuoti šį reiškinį, bet ir pasiūlyti išeitį iš susidariusios nepalankios bendruomenei 

pad÷ties. Asimiliacijos problemą galime laikyti viena pagrindinių šioje bendruomen÷je ir tai 

reiškia kad, jos šalinimui dedamos ypač didel÷s pastangos. Tai būtų, aktyvi bendruomenių 

veikla, įvairūs renginiai, baramai, konferencijos, orientai ir pan., taipogi prie totorių kultūros 

gaivinimo Lietuvoje prisideda ir sekmadienin÷s vaikų mokykl÷l÷s, kuriose mokoma totorių 

etnokultūros bei istorijos, taip diegiant ir stiprinant totorišką savivoką. Taipogi nemažą reikšmę 

turi etnofolklorinių ansamblių veikla. Be abejo, reikia pamin÷ti, kad, labai didele dalimi aktyviai 

15

dalyvauja totoriškai spauda su grupele intelektualų kiekvieną m÷nesį paruošiančių naują 

laikraščio numerį ir taip prisid÷ti prie totoriško mentaliteto gaivinimo ir populiarinimo. 

Pasak, totorių asimiliacijos klausimą tyrin÷jusios, Mildos Jakutyt÷s – Vasil: “Asimiliacijos 

teorija teigia, kad kultūrin÷ asimiliacija įvyksta tada, kai atsisakoma savų kultūrinių papročių, 

religijos, bendruomen÷s. Šiuo požiūriu totorių negalima laikyti asimiliuotais, nes esminis dalykas 

išlaikęs jų tapatumą iki XXI a., kaip tik ir yra bendruomen÷ ir religija. Bendruomen÷s nariai, 

atsisakę savo bendruomen÷s normų ir vertybių, buvo bendruomen÷s ignoruojami. Tik jie gali 

būti laikomi visiškai asimiliuotais. Tačiau apie kitus bendruomen÷s narius to pasakyti negalima.” 

“Totorių asimiliacijos tyr÷jai skiria 3 pagrindinius asimiliacijos veiksnius: 

1. kalbos praradimas; 

2. krikštas, kurį skatino karin÷ tarnyba ir mišrios santuokos; 

3. vietin÷s kultūros įtaka musulmonų papročiams.” ( Jakulyt÷ – Vasil 2004 09-10:11-12) 

Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininko Ado Jakubausko teigimu, Lietuvos 

totorius neramina maž÷jantis totorių skaičius Lietuvoje ir asimiliacijos pavojus: „1989 metais 

Lietuvoje gyveno 5180 totorių tautyb÷s žmonių, o jau 2001 metais jų liko mažiau kaip 4 

tūkstančiai. Šiuos skaičius pateikia 2003 metų Lietuvos Statistikos Metraštis. Toks staigus 

gyventojų nuosmukis mūsų [totorių] bendruomenę neramina. Po to, kai 2004 metų geguž÷s 1 

dieną Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, Lietuvos gyventojų migracija, ieškant geresnio uždarbio 

Vakarų šalyse stipriai padid÷jo. Savaime suprantama, kad tarp šių žmonių yra ir Lietuvos totorių, 

kurie yra lygiaverčiai Lietuvos piliečiai, laisvai važin÷jantys po visą Europą ir ieškantys legalaus 

darbo. Tod÷l šiandien mums [totoriams] nepaprastai svarbu išsaugoti savo bendruomenę, kad 

ateityje ji gal÷tų egzistuoti ir vystytis.” (Čaruchova 2002 06: 4-5). 

Kaip alternatyvą – bendruomen÷s intelektualai siūlo d÷ti pastangas į asimiliacijos proceso 

pasukimą kita linkme. Pateikiamas naujas terminas: 

„Grįžtamasis asimiliacijos procesas“ reiškia tai, kad tie mūsų populiacijos nariai, kurie 

šiame procese nu÷jo labai toli, tie, kurie dar atsimena savo totoriškas šaknis, gali jų neatsižad÷ti, 

grįžti prie jų. Tik tokiu atveju mes [totoriai] išlaikysime savo nekintantį kiekį. Etniškumo 

komponent÷s yra trys – tai etnin÷ savimon÷ (savęs identifikacija totoriumi), kalba ir religija. Dvi 

pastarosios komponent÷s – tautin÷s kultūros klausimo dalys.” (Čaruchova 2002 06: 4-5) 

Straipsnių serijoje “Kas mes – kultūros požiūriu?” Romualdas Makaveckas bando aptarti 

tokias problemas kaip: “pirmiausia tai sekmadienin÷ mokykla. Nustatykime kriterijus. 

Sekmadienin÷ mokykla turi apr÷pti tris dalykus – religijos, tautos istorijos ir meno saviveiklos 

pagrindus. Tai pirmas reikalavimas. Antras reikalavimas tame, jog mokyti mūsų vaikus tegali 

mokytojai iš mūsų tarpo, o ne arabai ar turkai. Aš nieko neturiu nei prieš vienus, nei prieš kitus, 

kaip mums draugiškus piliečius. Bet tik mes patys giliai suvokiame mūsų skaudulius ir mūsų 

16

problemas, tik mes patys galime rasti jų sprendimus, ir niekas iš šalies negali mums pad÷ti. Visi 

kiti gali tik padūsauti, ar pasiūlyti jų mentalitetui būdingus sprendimus, kurie mažai ką bendro 

turi su mumis. Su arabais ir turkais mes galime ir turime draugauti, bet, gerbiamieji, nelaukime, 

kad jie spręstų mūsų problemas.“( Makaveckas 2003 11:6) 

Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas, Adas Jakubauskas mano kad, 

Lietuvos totoriams „būtų tikslinga siekti specialaus statuso Europos Sąjungoje, kaip vienai iš 

unikaliausių tautinių mažumų, kadangi Lietuvos totorių bendruomen÷ (taip pat totoriai, 

gyvenantys Lenkijoje) istoriškai yra pati seniausia išpažįstanti Islamą tautin÷ grup÷, atsidūrusi 

Europos Sąjungoje.“ (Čaruchova 2002 06: 4-5). 

Lietuvos totorių bendruomen÷s nario manymu, „istorin÷ totorių misija yra tame, kad mums 

reikia tapti tilteliu tarp Islamo pasaulio ir Vakarų toje vietoje kur mes gyvename – Lietuvoje.(..) 

Naują suskilusį pasaulį apjungti gali tik naujos vertyb÷s. Šios vertyb÷s negali būti grynai 

liberaliomis, bet negali būti ir tradicin÷mis – islamiškomis. Islamo civilizacijos požiūriu mes 

gyvename ypatingoje vietoje ir geografiniu ir kultūriniu požiūriu mes randam÷s ant ribos. Mes 

esame neš÷jai tos kultūros, kuri savyje jungia ir islamo, ir liberalines vertybes. Tame mūsų 

privalumas, nors mūsų labai mažai ir žymios įtakos tiems procesams mes negalime 

tur÷ti.(…)Tuo pačiu ir islamas turi neišvengiamai tapti europeizuotas. Tai bus euroislamas. 

Religijos ir kultūros modernizacija – tai nacijos išlikimo klausimas. Nūdienos situacija tokia, kad 

neįmanoma gyventi pasaulinių tendencijų šalikel÷je. Reiškia, savo kultūrą būtina adaptuoti 

globalizacijos procesui“(Makaveckas 2003 11: 6-7). Totorių bendruomen÷s tikslas - prisitaikyti 

prie šiuolaikinio pasaulio. Totoriams ypač svarbu išlaikyti etniškumą, savas tradicijas, jau 

kardinaliai besiskiriančias nuo radikalaus islamo ir krypstančias kita europietiškumo linkme. 

Tačiau ar tai n÷ra kelias vedantis prie asimiliacijos, o tai reiškia savos kultūros praradimą. Tai 

n÷ra vienintel÷ problema, kylanti šioje grup÷je. Dar vienas svarbus aspektas tai grup÷s narių 

sklaida arba susiskaldymas grup÷s viduje, o tai yra bene pagrindin÷ bendruomen÷s konfliktų 

priežastis. 

Laikraštyje buvo aprašomos ir bendruomen÷s narių aptarin÷tos problemos: įtampos kilę d÷l 

Vilniaus mečet÷s statybos, laidojimo paslaugų mokesčio, d÷l bendruomen÷s veiklos 

organizavimo, d÷l bendruomenių susiskaldymo (vieni mano esą geresni už kitus), d÷l noro 

savoje bendruomen÷je jaunimą mokyti patiems, nors norinčių dirbti nemokamai sunkiai 

atsiranda, d÷l kai kurių krikščioniškų papročių per÷mimo ( krikštat÷vių tur÷jimas, ritualinis 

žvakių deginimas ir pan.), d÷l svetimų papročių (net traktuojamų kaip grynas islamas) 

nepriimtinumo arba priimtinumo ir t.t. Tačiau vis d÷l to grup÷ yra gan÷tinai vieninga, sugebanti 

tvarkytis savo viduje, bei palaikyti draugiškus santykius su išore. Lietuvos musulmonus ir 

17

totorius vienijančių organizacijų, bei jų organizuojamų renginių gausa puikiausiai tą įrodo. 

Aktyvi grup÷s veikla yra išlikimo jos išlikimo sąlyga. 

Apžvelgus Lietuvos musulmonų santykius paaišk÷ja, kad ši grup÷ bendradarbiauja su kitų 

šalių musulmonų bendruomen÷mis, semiasi patirties, organizuoja tarptautinius renginius bei 

konferencijas, kartu švenčia religines ir etnines šventes, dažnai svečiuojasi vieni kitų 

bendruomen÷se. Glaudūs Lietuvos musulmonų ryšiai su Turkijos ambasada Lietuvoje. Taipgi 

bendradarbiaujama su Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos, Rusijos bei Turkijos musulmonų 

bendruomen÷mis. 

Lietuvos musulmonai n÷ra vienalyt÷ grup÷, jos pagrindą sudaro įvairios kilm÷s musulmonų 

bendruomen÷s: totoriai, pab÷g÷liai (č÷č÷nai, afganai), musulmonai iš arabiško islamo bei 

lietuviai musulmonai. Šias grupes vienija religin÷ veikla: bendravimas, religin÷s apeigos 

mečet÷je, bendros švent÷s. Kai kurias grupes vienija vedybiniai santykiai, tai ypač ryšku tarp 

arabų ir lietuvių, turputį mažiau tarp arabų ir totorių. Bendroje Lietuvos musulmonų veikloje, 

ypač religin÷je, dalyvauja Lietuvoje gyvenantys musulmonai iš arabų kraštų: Libano, Pakistano, 

Jungtinių Arabų Emyratų, Sudano. Lietuvoje yra grup÷ lietuvių išpažįstančiu islamą, tai 

dažniausiai yra moterys ištek÷ję už imigrantų iš musulmoniškų šalių. Dar viena, laikoma 

problemine, musulmonų grup÷ Lietuvoje yra pab÷g÷liai iš Čeč÷nijos bei Afganistano. Jie taip pat 

lankosi mečet÷se ir dalyvauja religin÷se apeigose bei švent÷se. Ši grup÷ Lietuvoje turi 

daugiausiai problemų d÷l netolerantiško visuomen÷s požiūrio. 

Gausiausia musulmonų grup÷ Lietuvoje – įvairios kilm÷s totoriai užsiima aktyvia 

visuomenine veikla ir bendruomen÷s savimon÷s ugdymu. Šioje, nuo seno Lietuvoje 

egzistuojančioje grup÷je pagrindin÷ problema yra įsib÷g÷jęs asimiliacijos procesas be to, grupę 

skaido vidiniai nesutarimai. Tačiau totorių intelektualų pastangomis sukurta Lietuvos totorių 

bendruomenių sąjunga vienija po visą Lietuvą pasklidusiais totorių bendruomenes rengdama 

kultūrinius renginius, konferencijas, bendradarbiaudama su užsienio totorių bendruomen÷mis. 

Lietuvos musulmonų savivoka 

Musulmonų savivokos tyrimui buvo pasitelkta Totorių bendruomenių sąjungos leidžiamo 

m÷nraščio „Lietuvos totoriai“ analiz÷, kuri pad÷jo atskleisti bendruomen÷s struktūrą ir jos 

veiklą, susijusią su Lietuvos musulmonų etnin÷s savimon÷s gilinimu. 

Analizuojant Lietuvos musulmonų tapatybę didelę reikšmę turi etniškumas, religingumas, 

tradicijos bei ritualai. Taip pat svarbu atkreipti d÷mesį į visuomen÷s, juo labiau, etnokonfesin÷s 

grup÷s elementą – šeimą, kuri yra bendruomen÷s tradicijų tes÷ja. Lietuvos musulmonams kaip 

mažai bendruomenei rūpi kiekvienas narys, labai dažnai apie pakilius, savo elgesiu ir gyvenimo 

būdu sektinus asmenis rašoma totorių spaudoje. 

18

Tiriant Lietuvos totorių savivoką d÷mesys skiriamas bendruomen÷s kultūrin÷s veiklos 

analizei. Aptariamos grup÷s narių saviraiškos formos bendruomen÷je - tradicinių švenčių 

organizavimas, folkloriniai ansambliai, nauja kultūrin÷s išraiškos forma, skirta 

etnokonfesiškumo išsaugojimui - orientai. Tai šiuolaikin÷s totorių švent÷s, kurių metu vyksta 

praktin÷s konferencijos kartu su bendruomen÷s pasilinksminimais, jų paskirtis tokia pat kaip ir 

bendruomenių veiklos – tautin÷s savimon÷s skatinimas bei atgaivinimas. Kitas svarbus 

klausimas yra grup÷s narių identiteto formavimas išskiriant savo grupę iš visuomen÷s. 

Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Dr. Adas Jakubauskas bendruomen÷s 

m÷nraštyje totorių bendruomenę pristato kaip labiausiai į Vakarus nutolusią didžiojo totorių 

etnoso dalį, seniausią musulmonų bendruomenę kartu su Lietuva įstojusią į Europos Sąjungą. 

Gyvenančią Lietuvos žem÷je daugiau kaip šešis šimtmečius ir siejančia ateitį tik su Lietuva 

(Jakubauskas 2002 06 : 4). 

Lietuvos totoriai save mato Lietuvos gyventojais ir gimtine laiko Lietuvą. Galima išskirti 

dvi gan÷tinai skirtingas totorių grupes Lietuvoje, - reiškinį pasteb÷jo ir Natalija Kasatkina: 

„Totoriai yra sena teritorin÷ mažuma, į savo identitetą integravusi daug varijuojančių elementų, 

dominuojanti kalba vadinama „Kazan“ yra vartojama totorių, kurie yra imigravę iš Sovietų 

Sąjungos laikantys save kito tipo totoriais nei „Lietuvos totoriai“.”(Kasatkina 2004 : 11) 

Natalija Kasatkina tyrin÷dama etninę mažumą respondentus pasirinko iš skirtingų miestų, 

iš kurių labiausiai išsiskiriantis - Visaginas, jame ir gyvena totoriai atsik÷lę į Lietuvą Sovietų 

okupacijos laikotarpiu. Jos manymu: “Totoriai turi aukštesnį individualumo laipsnį, kuris rodo, 

juos esant tipiškus savo etnin÷s grup÷s reprezentatoriais. Totoriai santykinai yra labiau aktyvūs 

etnin÷se organizacijose, jų nuomon÷s ne visada sutampa: pavyzdžiui, yra skirtumas tarp 

respondentų iš Visagino ir respondentų iš Vilniaus bei Alytaus. Respondentai iš pastarųjų miestų 

dažniausiai yra istorin÷s diasporos palikuonys, atskleidžiantys aukštesnį asimiliacijos su 

lietuviais lygį.” (Kasatkina 2004 : 11). 

Vienas svarbiausių faktorių pad÷jusių šiai grupei išvengti asimiliacijos yra religija, kuri 

užima svarbią vietą Lietuvos totorių ir kitų musulmonų gyvenime. Musulmoniškoje gyvensenoje 

religija yra visa ką reglamentuojanti bei paaiškinanti sritis. Musulmonai į bet kokį su gyvenimu, 

elgesiu, morale susijusį klausimą turi atsakymą, mečet÷je, pokalbių metu dažnai atsakoma 

citatomis iš Korano, netgi nurodant surą bei ajatą (tikslią vietą Korane). 

“Nuo galutin÷s asimiliacijos, visiško susitapatinimo su Lietuvos visuomene totorius 

saugojo bendruomen÷s vidaus ryšiai, kuriuos stiprino visuomen÷s ir pačių totorių suvokiamas 

etnin÷s kilm÷s ir tikybos atskirumas. Atskirumas trukd÷ svetimoms įtakoms skverbtis į totorių 

religinio gyvenimo organizavimą, tradicijas ir papročius. Nuo bendruomen÷s atsiskyrę asmenys 

19

negal÷jo tapti rimta, tradicinius ryšius ir etnokonfesinę izoliaciją griaunančia 

j÷ga.”(Bairašauskait÷ 1996 : 220). 

Daugelio totorių nuomone, religija yra būtent tas faktorius pad÷jęs išlaikyti tradicijas ir 

papročius, nors ir smarkiai pakitusius, teigiama, kad religija yra išlaikytos etnokonfesin÷s 

tapatyb÷s priežastis. 

Lietuvoje musulmoniškas religingumas dažnai susiduria su visuomen÷s netolerancija. 

Religija suteikia atspirties net pasipriešinti arčiausiai žmogaus esančiai struktūrai – šeimai. 

Daugelis Islamą pri÷musių merginų ir moterų, pakeitus religiją, susidūr÷ su t÷vų ir artimųjų 

priešiškumu, abejingumu, retais atvejais susilauk÷ artimųjų pritarimo religijos klausimu. Viena 

respondent÷ t÷vų ir visuomen÷s pritarimą grindžia tuo, kad ateistai vertina religingus ir 

morališkai tvirtus asmenis, tačiau yra susidūrusi su nuomone, kad Islamas yra paskutin÷ religija, 

kurią būtų verta priimti: 

„Na mūsų visuomen÷ tokia prosovietin÷ taip sakant. Dauguma ateistai nors vadinasi 

krikščionim, kurie neturi tų tvirtų pagrindų (...) ir jie gana teigiamai vertina, kad žmogus tiki, kad 

jis seka gerom vertyb÷m. Jiems gerai. Bet aišku islamą jie laiko paskutine religija, kurią jie 

nor÷tų priimti d÷l visos šitos propagandos, kuri žiniasklaidos yra „vedama“. Gerbia d÷l to, kad 

tiki dievą ir kažkuo tiki. Tvirtai išsako, kad islamas tai neigiamas. Galvoja, kad moterys yra 

engiama, užspausta ir panašiai.“ (VDU MKR B 180-1)) 

Kita pateik÷ja susiduria su artimųjų abejingumu: „Nelabai įdomu. Kadangi tai jiems atrodo 

kaip dar vienas iš būdų, viena iš religijų. Tai jiems atrodo kvaila pasirinkti kitataučių ir t.t. Reikia 

savo laikytis ir čia...“( VDU MKR B 180-1 ) 

Susidūrus su visuomen÷s netolerancija, ji nedrįsta išsiduoti išpažįstanti šią religiją: „Šiaip 

visuomen÷ veikia. Tu negali išeiti. Aš universitete niekam nesakau. Reakcija bus. Mūsų 

visuomen÷ nelabai supranta viso šito.“( VDU MKR B 180-1) 

D÷l netradicin÷s religijos išpažinimo Lietuvos musulmonai turi problemų. Pagrindin÷ - 

negatyvus visuomen÷s požiūris į šią grupę, kuriamas žiniasklaidoje. D÷l šios priežasties 

musulmonų bendruomen÷s nariai negali laisvai deklaruoti savo vertybių ir religinių įsitikinimų. 

Pasak Virginijaus Savukyno, tautinei mažumai būdinga tai, kad ji daugiau ar mažiau siekia 

išsaugoti savo identitetą, tod÷l dažniausiai vedybų partnerio ieškoma tarp savos tautyb÷s 

(Savukynas 2000 : 385). 

Šeima yra musulmoniškos bendruomen÷s pagrindas, ji padeda išlaikyti tradicijas, ir be 

abejo, etnokonfesinę tapatybę. Bene pagrindine totorių Lietuvoje maž÷jimo priežastimi laikoma 

mišri santuoka, kuri paspartina bendruomen÷s narių asimiliacją, susitapatinimą su masine 

kultūra. Tam, kad būtų kuriamos totoriškos arba bent jau musulmoniškos šeimos Lietuvos totorių 

bendruomen÷ deda nemažas pastangas, vienas iš įvairiausių renginių tikslas yra supažindinti 

20

totorišką jaunimą tarpusavyje, kad to pasekoje kurtųsi musulmoniškos šeimos, tai yra 

etnokonfesijos išlikimo sąlyga. Tai rodo ir totorių bendruomen÷s žiniasklaida, šis klausimas 

ypač aktyviai keliamas moksliniame lygyje aptariant totorių asimiliacijos klausimą bei kalbant 

apie šios bendruomen÷s narius, iškilias asmenybes, pasakojant apie totoriškas gimines. 

Straipsniai apie pakilias totorių asmenybes (autobiografijos, prisiminimai, ir pan.)grup÷s 

žiniasklaidoje (laikraštyje „Lietuvos totoriai“) sudaro nemažą straipsnių dalį. Ta tema nuo 2004 

01 iki 2005 09 m÷nesio laikraštyje publikuota 33 straipsnių, kurie sudaro 18.232% viso 

duomenų. Juose minimos asmenyb÷s priklauso ne vien tik Lietuvos totorių bendruomenei, 

aprašomos tarptautiniu mastu nusipelniusieji, dažniausiai kultūros ir mokslo žmon÷s. Labai 

m÷gstama rašyti apie įžymius totorių kilm÷s kariūnus, istorines asmenybes, bei originalias 

profesijas turinčius žmones. Totorių laikraštyje labai m÷gstama nurodyti rašančių išsilavinimą 

bei mokslinį laipsnį, tuo totoriai itin didžiuojasi. Kaip jau ir buvo min÷ta, laikraštyje aprašomos 

ir kitose valstyb÷se gyvenančios iškilios totorių asmenyb÷s arba tik musulmonams būdingų 

specialybių, ar išsilavinimo atstovai, religijos specialistai ir mokytojai imamai arba muftijai. Taip 

pat dažnai pasirodo pranešimai apie šachmatų turnyrus bei jų nugal÷tojus. Kartai „Lietuvos 

totoriuose“ perspausdinami straipsniai pasirodę populiariojoje spaudoje, nors joje beveik niekad 

neminima, kad aprašoma asmenyb÷ yra totoriškos kilm÷s, tai rodo kad bendruomen÷ domisi savo 

tautiečiais. 

Straipsniuose, kuriuose kalbama apie totores moteris akcentuojama, vaikų gausa, puikūs 

santykiai su aplinkiniais. Reikia pamin÷ti, kad dauguma straipsnių apie totorių asmenybes ir 

gimines turi teigiamą emocinį krūvį, tai taip pat, kaip rodomas geras pavyzdys, prisideda prie 

totorių tautin÷s savimon÷s ugdymo. Grup÷s m÷nraštyje „Lietuvos totoriai“, publikuojami 

straipsniai atspindi totoriams itin svarbų išsilavinimo vaidmenį, o tai savo ruožtu rodo, kad ši 

etnokonfesin÷ grup÷ gerai integravosi visuomen÷je. Taipogi, straipsniuose išaukštinamos 

dvasin÷s minimų asmenybių savyb÷s bei tik totoriams būdingi tautinio charakterio bruožai, 

pagarba karinei tarnybai, didžiavimasis aukšta kilme, artimų ryšių su gimin÷mis ir bendruomene 

palaikymas bei aktyvumas kultūrin÷je veikloje. 

Lietuvos totorių bendruomen÷ savo kultūrine veikla vienija benduomen÷s narius bei skatina 

jų totorišką savimonę. 

Žemiau pateiktoje schemoje parodyta Lietuvos totorių bendruomen÷s kultūrin÷ veikla, 

kurią sudaro švent÷s – orientai ir bairamai, folkloro ansambliai, jaunimo vasaros stovyklos. Taip 

pat daug įtakos daro mečečių ir sekmadieninių mokyklų veikla. Kita neatsiejama, kultūrin÷s 

veiklos dalis yra grup÷s leidinys - „Lietuvos totoriai“ įtakojantis grup÷s narių savivoką. Jame 

suteikiama informacija susijusi su bendruomen÷s veikla bei analizuojamos totoriamas aktualios 

temos. 

21

Schema: Lietuvos totorių kultūrin÷ veikla 

Lietuvos totorių bendruomen÷ 

Kultūrin÷ veikla 

Švent÷s 

Folkloro 

ansambliai 

Orientai 

Bairamai 

Mečečių veikla 

Laikraštis „Lietuvos totoriai“ 

Vasaros 

stovyklos 

Sekmadienin÷s 

mokyklos 

Švent÷s musulmonams ne tik linksmybių laikas, bei ir konsolidavimosi priemon÷, jų metų 

labiau nei bet kada jaučiama bendrumo atmosfera ir bendruomen÷s vienyb÷. Kita vertus per 

šventes susirenka ne tik bendruomen÷s nariai, bet ir pasikviečiama svečių iš kaimyninių 

respublikų arba iš toliau, gimtųjų Krymo, Kazan÷s ir kitų kažkada laikytų arba vis dar laikomų 

t÷vyne kraštų. Švenčių metu apsijungia ne tik Lietuvos totorių bendruomen÷, bet ir visi Lietuvos 

musulmonai, mielai dalyvaujantys tiek totoriškose tiek iš musulmoniškose švent÷se. 

Švent÷s Lietuvos totorių - musulmonų bendruomen÷se gaivina tautinę savimonę, įtvirtina 

totorišką identitetą, suburia gimines, skatina pasyvesnius bendruomen÷s narius komunikuoti su 

aktyviaisiais ir įsijungti į bendruomen÷s veiklą. Švent÷s turi grup÷s nariams labai svarbią, 

bendruomenę vienijančią, dvasinę funkciją. Taipgi kaip akcentuoja grup÷s nariai, švent÷s padeda 

susipažinti totorių jaunuoliams ir tai tampa prielaida susikurti naujoms totoriškoms šeimoms. 

Kultūrin÷s švenčių dalies – pasilinksminimų, turinčių estetinę funkciją, kurią įgyvendina, 

grup÷s nariai bei svečiai iš užsienio vokalistai, bei ansambliai rodantys teatralizuotus 

vaidinimus, dainuojantys populiarias ir etnines dainas totorių kalba, sukelia švenčių dalyviams 

ne tik estetinį, bet ir dvasinį pasig÷r÷jimą. Lietuvos totorių folkloriniai ansambliai grup÷s 

veikloje bei tarptautiniuose renginiuose atlieka svarbų vaidmenį. Taipogi, dabartinę Lietuvos 

totorių savivoką įtakoja ne tik laikraštis „Lietuvos totoriai“, bet ir gausyb÷ istorinių studijų 

įvairiais klausimais, iš kurių bene išsamiausios ir plačiai naudojamos yra Tamaros 

22

Bairašauskait÷s monografija (Bairašauskait÷ 1996) bei Stanislovo Kričinskio monografijos 

bandymas (Kričinskis 1994). 

Lietuvos totorių bendruomen÷s kultūrin÷ veikla yra labai svarbi jų savimon÷s išsaugojimui. 

Etnin÷s kultūros bruožus siekiama išlaikyti rengiant bendruomen÷s šventes (bairamus ir 

orientus), jaunimo ir vaikų stovyklas, stengiantis suburti bendruomen÷s narius į folkloro 

ansamblius. Šią veiklą prasmingai papildo bendruomen÷s leidžiamas laikraštis “Lietuvos 

totoriai”, kurio straipsnių didžioji dalis skirta tradicinių vertybių puosel÷jimui, tapatyb÷s 

išlaikymo reikšmingumui. 

Išvados 

Visame pasaulyje paplitusi, viena iš gausiausią išpažin÷jų ratą turinti religija – islamas, 

Lietuvoje, totorių etnokonfesin÷je mažumoje įgavo modernią euroislamo formą, t.y. per 600 

metų laikotarpį Lietuvos musulmonai pritapo ir asimiliavosi išlaikydami religiją, nors daugelis 

jos ritualinių apeigų pakito, veikiant lietuviškai aplinkai. 

Lietuvos totorių požiūris į islamą gerokai liberalesnis nei arabų, modernaus islamo id÷ja 

totorių laikoma pažangia bei sektina, o tradicijas siekiama išsaugoti skatinat totorišką savimonę, 

mokant jaunimą etnokultūros bei religijos, rengiant tradicines islamiškas šventes - bairamus, 

kuriama nauja tradicija – Orientas. Didžia dalimi prie totoriško mentaliteto ugdymo prisideda 

grup÷s leidinys „Lietuvos totoriai“. Lietuvos totorių bendruomen÷ palaiko artimus santykius su 

Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos, Rusijos bei Turkijos musulmonais, šių ryšių pagrindas yra 

tiurkiška kilm÷ bei bendradarbiavimas, siekiant apsaugoti savą bendruomenę nuo asimiliacijos. 

Lietuvos musulmonų bendruomen÷ n÷ra monolitin÷ etniniu bei religiniu požiūriu, ją 

sudaro skirtingų etninių grupių atstovai, tai Krymo, Kazan÷s, Sibiro ir iš kitų kraštų kilę totoriai, 

taip pat grupei priklauso pab÷g÷liai iš Čeč÷nijos, Afganistano ir studentai iš arabų šalių, kurie 

tuokdamiesi su lietuv÷mis skatina jas priimti islamą ir taip papildo Lietuvos musulmonų būrį. 

Lietuvos musulmonų bendruomen÷ yra įvairių kultūrų bei tradicijų suvienytų religiniu pagrindu 

grup÷. 

Atliktas tyrimas parod÷ jog Lietuvos musulmonų veikla nukreipta į atvirą bendravimą su 

visuomene, tuo pačiu siekiant išsaugoti savo savitumą. 

Lietuvos musulmonai jaučia neigiamas visuomen÷s nuostatas, daugelis iš jų viešai 

nereiškia savo religinių įsitikinimų. Populiariosios žiniasklaidos formuojama nuomon÷ apie 

musulmonus yra negatyvi, musulmonai vaizduojami kaip teroristai, kitų religijų eng÷jai. 

Nepalankiai žiniasklaidos vertinami pab÷g÷liai bei studentai iš musulmoniškų kraštų. Šie 

faktoriai kelia įtampas Lietuvos musulmonų bendruomen÷je, tarp grup÷s narių bei visuomen÷s. 

23

Literatūra ir šaltiniai 

Bairašauskait÷ Tamara. 1996. Lietuvos totoriai XIX amžiuje. Vilnius: Mintis. 

Kasatkina Natalija. 1999. Etniniai procesai šiuolaikin÷je visuomen÷je. Kaunas. 

Kasatkina Natalija. 2004. The adaptacion of ethnic minority groups: Defining the 

problem(Case of Lituania).Ethnicity Studies 2003: Social adaptacion of Ethnic Minorities. 

Kaunas: Vytautas Magnus University. 

Kričinskis Stanislovas. 1993. Lietuvos totoriai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 

Paunksnis Šarūnas. 2005. Modernyb÷s kritika šiuolaikin÷je islamo fundamentalizmo 

politin÷je mintyje [rankraštis]: politikos mokslų magistro darbas: tarptautiniai santykiai ir 

diplomatija/Šarūnas Paunksnis, vadovas Algis Prazauskas. Kaunas: VDU. 

Prazauskas Algis. 2005. Islam in Modern Russia. Kaunas. 

Savukynas Virginijus. 2000. Interpretuojant identitetą: sociosemiotin÷ kito analiz÷. 

Kultūrologija 6: 380. 

Sipavičien÷ Audra. 2006. Tarptautin÷ gyventojų migracija Lietuvoje: modelio kaita ir 

situacijos analiz÷. Vilnius: Tarptautin÷ migracijos organizacija. 

Sipavičien÷ Audra. 1997. Nelegalių migrantų tranzitas per Lietuvą. Vilnius: Tarptautin÷ 

migracijos organizacija. 

Zaleckien÷ Irena, Banevičien÷ Jolanta. 2004. Pab÷g÷lių socioedukacinių poreikių 

tenkinimo galimyb÷ Lietuvoje. Socialinis darbas 3(2): 90-105. 

**** 

Čaruchova Edije. 2002 06. Adas Jakubauskas: I.Gasprinskio likimas gal÷jo susiklostyti 

kitaip. Lietuvos totoriai. 6(77): 4-5. 

Jakulyt÷ – Vasil Milda. 2004 09-10. LDK totorių asimiliacijos klausimu. Lietuvos totoriai. 

9-10(80-81): 11-12. 

Makaveckas Romualdas. 2005 07-08. Euroislamas. Lietuvos totoriai. 4(87): 5. 

Makaveckas Romualdas. 2004 11. Publicistika, numon÷s. Lietuvos totoriai. 11(82): 14. 

Poludnik Elžbieta. 2004 11.Lenkijai lojalūs totoriai ir Dievo partija. Lietuvos 

totoriai.11(82): 14. 

Stanišauskas Gediminas. 2005 12 02. 

http://www.kaunodiena.lt/lt/?id=6&aid=33294 

Duob÷tas pab÷g÷lių kelias. Kauno diena. 

24

3 tekstas. Suredaguokite tekstą. Raskite pažodžiui iš anglų kalbos išverstas vietas ir jas 

pataisykite. 

Islamo kardas 

Prieš keturiolika šimtmečių Arabijos dykumose gim÷ naujas tik÷jimas ir lyg šviesa 

pasklido trijuose kontinentuose. 

Po žalia oaz÷s spalvos v÷liava Islamo kariai privert÷ gyventi ištisas civilizacijas pagal jų 

šventąją knygą, priimti jų gyvenimo būdą ir požiūrį į pasaulį. Šiandien atrodo, kad rekonstruota 

Islamo id÷ja plinta tokiu pat greičiu ir tokioje pat teritorijoje. Nuo Šiaur÷s Afrikos iki Vidurin÷s 

Azijos stepių Mahometo mokymas, interpretuojamas kaip visuotinis elgesys, musulmonų 

bendruomen÷se priimamas su atsinaujinimo viltimi – ir perversmo baime. 

Visas pasaulis iš tiesų žiūri ir domisi šio tektonnio poslinkio smūgiu. Panašiai buvo 

Viduramžiais, kai Islamas pasiek÷ savo galyb÷s apog÷jų. Tada Europa “pasilenk÷”, siekdama 

išvengti smūgio. Po Sovietų Sąjungos suirimo kai kurie Vakarų politikai teigia, kad “Islamo 

fundamentalizmas” – terminas, kurį atmeta patys musulmonai – ateinančiame tūkstantmetyje gali 

kelti didelę gr÷smę liberaliai demokratijai. 

Terorizmas, netolerancija ir revoliucijos eksportas – trys atgyjančio jud÷jimo rykšt÷s. 

Šitaip mano daugelis žmonių, priklausančių abiems kultūroms. 

Europos tautos labai susirūpinę, kad islamistai gali destabilizuoti gausias čia gyvenančias 

musulmonų emigrantų bendruomenes. 

Vakarai labai nervingai reaguoja į atgimstančio Islamo jud÷jimo antivakarietišką retoriką ir 

impulsus. 1979 metų Irano revoliucija buvo didžiausias įvykis, įvardijęs Islamą kaip masinį 

politinį džihadą arba šventąjį karą, atvirai nukreiptą prieš “Didįjį Š÷toną” Ameriką ir Europą. 

Šiandien Islamo gyn÷jų tonas ir akcentai labai kinta. Kaip ten bebūtų, jie linkę atiduoti duoklę 

priežastims, pad÷jusioms nuversti šachą ir įkv÷pusioms kitus musulmonus kovoti d÷l naujos 

kultūros pranašumų. Irano pavyzdys ir kai kuriais atvejais jo aktyvi parama bei potenciali įtaka 

v÷l parod÷, kad ryšys su įsigal÷jusiais režimais gil÷ja palaipsniui su ekonominiais sunkumais, 

pradedant islamiškąja juosta Afrikoje, Viduriniaisiais Rytais, Pietų Azija, netgi musulmonų 

gyvenamosios vietose Vakarų Kinijoje. 

Dabar, kai Iranas yra kaltinamas siekimu įsigyti atomin÷s bombos gamybos technologiją 

bei sovietinių bombų kūr÷jų medžiagą, kiekvienas tarptautinis jud÷jimas, kuris pasižymi 

priešiška vakarietiškoms vertyb÷ms laikysena, beveik garantuotai bus laikomas archipriešu. Be 

abejon÷s, istorija šiek tiek išpučia šį atsargumą. Šimtmečių b÷gyje su Islamu susieti žodžiai 

vakariečių galvose švysčiojo ir skamb÷jo tarsi Damoklo kardas. 

25

Pamaldūs musulmonai taip pat šokiruoti to, kad jų tik÷jimo vardas, kuris reiškia 

paklusnumą dievui, gali kažkam asocijuotis su prievarta. 

Kaip tai beskamb÷tų, tačiau religiniai jausmai vaidina tik antraeilį vaidmenį dabartin÷je 

pasaulio dramoje, nežiūrint visų vizijų apie sarac÷nų mušamus kryžiuočius. Šiandienin÷ 

konfrontacija n÷ra religinis konfliktas, o susidūrimas tarp realyb÷s suvokimo. 

Kiek perd÷tas yra nuogąstavimas d÷l naujo saul÷tekio tarp Islamo ir likusio pasaulio? 

Daugelis Islamo lyderių, atrodo, yra susierzinę d÷l reiškinio, kurį jie vadina dirbtine krize. Anot 

jų, jie tenorį teisyb÷s namuose, ir jokio žudikiško varžymosi už savo pasaulio ribų. Jungtin÷s 

Valstijos ir kitos Vakarų valstyb÷s su tuo nesutinka, motyvuodamos tuo, kad Musulmonų 

pasaulyje v÷l įsigali represyvūs režimai, jau nekalbant apie priešiškumą žydų valstyb÷s Izraelyje 

kūrimui. 

Ir netgi islamizuojantis jud÷jimas savo prigimtimi yra veikiau reakcija, dažniausiai 

spontaniška, į Vakarų kultūros skleidžiamus modernius dalykus. Indijos musulmonų rašytojas ir 

vieno iš valstyb÷s ministrų patar÷jas teigia, kad kita Vakarų “konfrontacija jau be abejon÷s kils 

su Musulmonu pasauliu. Islamo nacijų regione, pradedant ir baigiant Pakistanu, prasid÷s 

grumtyn÷s d÷l naujos pasaulio tvarkos” . 

Be abejo, tokios plačios pranašyst÷s visada yra diskutuotinos. Musulmonų pasaulis 

tebelieka didelis sektantiškų tik÷jimų, etninių savitumų ir politinių struktūrų kratinys. Tod÷l 

aukščiau min÷to rašytojo ir patar÷jo mintys šiuo metu daugiau galioja tarp musulmoniškųjų 

nacijų arba jų viduje. Pra÷jusių metų sausyje Alžyre buvo numalšintas Islamiškasis Gelb÷jimo 

frontas, kai ÷m÷ aišk÷ti jo pergal÷ rinkimuose. Sekuliarioji Turkija ir islamistinis Iranas 

intensyviai gudrauja d÷l įtakos naujoms islamiškosioms respublikoms, atsiradusioms po Sovietų 

Sąjungos subyr÷jimo. Turkija teikia prekybinius kreditus, duoda pažadus d÷l televizijos 

transliacijų ir spaudinius romaniškuoju alfabetu. Iranas aprūpina prekybiniais kreditais ir 

literatūra arabiškais rašmenimis 

Sudano naujoji valdžia daugiau ar mažiau aktyviai diegia militarizmą. Baath’o pakraipos 

politinių grupuočių valdomi Irakas ir Sirija, kartu su radikalios - socialistin÷s Libijos vadovu 

Muamaru Kadafiu, - visose šiose šalyse viešpatauja sekuliarieji režimai, išvystę antivakarietišką 

propagandą ir terorizmą. Matyt, ne visi musulmonai panašiai pasiduoda atgimimo jud÷jimui. 

Taigi, religija yra patogus arkliukas opozicijai ir disidentams. Didžiojoje dalyje šalių daug 

musulmonų, jeigu ne dauguma, yra labai nepatenkinti, gyvendami prie represyvių, karingų, 

islamiškųjų režimų. Malaizijos ir Indonezijos tropikuose Islamas yra visai kitoks negu beduinų 

palapin÷j ar Tuniso turguje: patyrusios Viduriniųjų Rytų politinių srovių įtaką, Pietų Azijos 

sumišusios ras÷s ir tik÷jimai turi kartu gyventi, jei jie nori ir toliau palaikyti nuostabų ekonominį 

kilimą. 

26

Nuo seno musulmonų pasaulyje įsigaliojusi politin÷ santvarka, o dažniausiai ji likusi tokia 

pat kaip paskelbus nepriklausomybę po kolonijin÷s santvarkos užsitarnauja griežtą visuomen÷s 

nelojalumą. Kairiosios Baath’o partijos, chaki spalvos Egipto nacionalizmas,Jordanijos 

monarchija – visi jie gąsdino spektaklyje, kuriame buvo agituojama už politinę legitimaciją, 

glūdinčią Korane ir religin÷se tradicijose. Pagrindin÷ kovojanti mudžahedinų grupuot÷, kovojusi 

d÷l valdžios išlaisvintame Afganistane mažai d÷l ko sutar÷, išskyrus Šariato, arba islamiškojo 

teisinio kodekso, patvirtinimo teisin÷s sistemos pagrindu. Kairo universiteto filosofijos 

profesorius daktaras Hasanas Hanafis teigia: “Islamas ateina. Klausimastik toks:fanatiškasis ar 

liberalusis”. 

Kod÷l jis tur÷tų būti liberalus? Pradžioje pranašo Mahometo ištartas žodis skelb÷ vieną iš 

labiausiai egalitarinių religijų. Žinoma, šimtmečių b÷gyje Islamas labiausiai apeliavo į liaudį, 

kuri jaut÷si nuskriausta, prarado vertę dievo akyse, kitų tik÷jimų sąlygotą socialinę hierarchiją. 

Teoriškai, Islamas tur÷tų sąlygoti tvirtą pagrindą politiniam lankstumui ir ekonominiam augimui, 

nes remiasi etika, jog už nuopelnus bus atlyginta. Tačiau praktika rodo ką kita. Vašingtono 

Džordžtauno universiteto Arabų studijų profesorius Ibrahimas Ibrahimas sako: “yra daugyb÷ 

priežasčių, kod÷l arabai kritiškai nusiteikę Vakarų atžvilgiu. Priežastys ne technologin÷s. Tai 

kolonializmo skriauda. Mes buvome pažeminti. Vakarai padar÷ musulmoniškąjį pasaulį tokį, 

koks jis yra”. 

Panašiai kalbama ir kitoje Atlanto pus÷je. Tuniso advokatas Abdelvahadas Belvahis teigia: 

“Kolonializmas steng÷si deformuoti visas kultūrines Islamo tradicijas. Tai ne konfliktas 

tarp religijų. Tai konfliktas tarp civilizacijų”. 

Islamo karingumas yra “visiškai politinis”, kadangi musulmonai atmeta režimus pagrįstus 

“perneštomis” ideologijomis. 

Iš Alžyro kilęs Sorbonos profesorius Mahomedas Arkounas, vienas geriausių islamizacijos 

procesų analitikų, pabr÷žia, kad musulmonų pasaulis sukūr÷ orumo troškimą. Islamo 

fundamentalizmas nieko nereikštų, jeigu nebūtų jaunatviškumo, o jaunieji apaštalai yra 

daugiausia miestel÷nai, nedirbantys ir labai nepatenkinti tokia politika, kokia ji yra. Jie atsigręžia 

į Mahometo valdymo laikotarpį Arabijoje septintajame dešimtmetyje ir į “teisingai vairavusius 

kalifus”, kurių režimai v÷liau buvo rodomi kaip tobulas šių dienų valstyb÷s valdymo modelis, 

nežiūrint į tai, kad jų visuomen÷s buvo ištrauktos su šaknimis iš žemdirbinio, namudinio ir 

genetinio pasaulio, kuriame buvo pranašas. 

Arkounas pastebi, kad didžiule dalimi “musulmonai yra atskirti nuo tradicijų, žemių, 

etninių tradicijų, išstumti į didelių miestų lūšnynus ir verčiami klausytis kvietimų legitimizuoti 

valstyb÷s valdžią neligitymiu būdu”. Egzistuoja daugyb÷ variacijų šia tema: jau prieš 5000 metų 

tur÷jęs miestų civilizaciją Egiptas nelabai linkęs prie radikalių pakeitimų, ko negalima pasakyti 

27

apie Alžyrą ar Nilo aukštupyje esantį Sudaną. Saudo Arabija, kurios pakraščių pokyčiams itin 

didelę reikšmę tur÷jo naftos turtai, savo dvasia galiausiai pasilieka artima beduinų kultūrai. 

Pastaroji gi laikosi XVIII-ame amžiuje susiformavusio islamiškojo puritonizmo tipo nuostatų. 

Juos išvyst÷ wahabi atgaivintojai kartu su Saud’ų klanu. 

Tačiau daugelio nacijų ir sektų musulmonai vis dažniau atmeta postkolonijinį valdantį elitą, 

t.y. vienos partijos “šiuolaikinių” vyrų isteblišmentus, kurie išplaukia iš vakarietiško valdymo 

modelių – socializmo ir nacionalizmo. Kaip samprotauja islamistai, jų kultūrai nereikia jokios 

įtakos, jeigu musulmoniškoji civilizacija praeityje buvo galingiausia šviesa pasaulyje: mokslinio 

ir politinio pakilimo bangos aukso amžius, trukęs maždaug penkis su puse šimtmečio. 969 metais 

Egiptą prad÷jusi valdyti Fatimidų dinastija atved÷ jį į aukso erą. Tuomet Kaire buvo universitetas 

ir Al Azharo mečet÷. Šlovingasis periodas pasibaig÷ XIII amžiaus viduryje. 

Jeigu musulmonai šiandien save įvardija Vakarų kankiniais, tai Krikščionyb÷ didžiąja savo 

istorijos dalį jaut÷si apsupta. Pranašo mirties šimtmetyje (mir÷ jis 632 metais) maurai nukariavo 

Ispaniją ir beld÷si į Prancūzijos duris. Karolis Martelis, frankų imperatoriaus Karolio I t÷vas, 

sustabd÷ juos prie Tūro, 1453 metais turkai atomanai užgrob÷ Konstantinopolį ir per Balkanus 

žygiavo kitų Europos durų link. Paskutin÷ Vienos apsuptis 1683 metais sustabd÷ šią ekspansiją. 

Nežiūrint jų imperatoriškosios praeities, musulmonai daugiausia d÷mesio skiria 

paskutiniams dviems šimtmečiams. Būtent tada europiečiai su savo aukšta technologija ir 

ginklais privert÷ Islamą užleisti tam tikras pozicijas. 

Dabar, skirtingai negu tada, įsiverž÷lis yra ne Krikščionyb÷, o ištisas kultūrinis, 

intelektualinis ir politinis moderno aparatas. Ši besiplečianti, nepaliaujama, nevaldomo progreso 

pažiūra, priverčia visuomenes, kad ir ko jos slapta benor÷tų, eiti kartu sudinamiškais dabartiniais 

pasikeitimais. Kapitalizmas, diskotekos ir sekso filmai yra tik dalisužliejančios bangos. Daug 

didesnis pavojus yra nacionalinių prielaidų r÷mai, kilę iš XVII amžiaus Europos, visiškai 

priešingi visoms tradicin÷ms Islamo kultūros id÷joms. Maroko profesorius Mohamedas El-Jabry 

sako: “Mes musulmonai gyvename XIV –ojo amžiaus kultūrin÷je epochoje. Mums reikia 

Dekarto, Rodžerio Bekono, Ibn Khadumo, Karlo Popero.” 

Kadangi vakariečiai islamizuojančiam jud÷jimui priklijavo etiketę “fundamentalistinis”, tai 

maištininkų dedamas bombas, rankų nukapojimą, svetimoteriautojų užm÷tymą akmenimis 

parodo kaip dalykus, laikomus tikruoju Islamo šaknų atvaizdu. Nors šiurkščios priemon÷s 

neatspindi visos politinių Islamizmo pažiūrų įvairov÷s ir niekaip nesieja su moderniaisiais 

islamistais, tačiau Koranas bet kuriuo atveju duoda nevienareikšmiškus paaiškinimus d÷l jų 

priimtinumo. Arkounui atrodo, kad dauguma religijų naudoja “retorines figūras, metaforas ir 

įvaizdžius, kurie gali būti įvairiai interpretuojami. Religija nefunkcionuoja tolygiai įstatymui. 

Netgi įstatymas duoda galimybę interpretacijai”/ 

28

Dalį dilemos kelia pats Pranašo gyvenimas. Pranašas tur÷jo valdyti visuomenę, dykumos 

mieste Medinoje po to, kai jis ir jo pasek÷jai 622 metais išsiverž÷ iš Mekos apsupties, vadinamos 

Hegira. Mahometas tur÷jo įsikišti į ginčus tarp įvairių genčių ir atsiliepti į tūkstančių vyrų ir 

moterų kasdieninius rūpesčius. Prancūzų Islamo tyrin÷tojas Maksimas Rodinsonas sako: 

“Priešingai Krikščionybei, kuri gim÷ plačioje ir gerai organizuotoje Romos imperijoje, Islamas 

atsirado žem÷je be valstyb÷s”. Jokia politin÷ struktūra negal÷jo prilygti Medinos aukso amžiui. 

Mūsų min÷tas Arkounas teigia: “Nei viena valstyb÷ neatitiko idealių Islamo reikalavimų – ir tik 

darant prielaidą, kad kuri nors gal÷jo.” 

Didele dalimi Islamo rašytin÷s tiesos yra uždara sistema, nepriimanti nei analiz÷s, nei 

debatų d÷l to, ką šiandien reikštų pranašo žodžių bendros interpretacijos. Tai, kad indų kilm÷s 

rašytojas Salmanas Rušdis, musulmonas pagal kilmę, gal÷jo parašyti “Š÷toniškas eiles”, kuriose 

keliamas klausimas d÷l dieviškojo įkv÷pimo Korane ir atakuojamos Islamo ištakos, buvo 

laikoma nedovanotina nuod÷me netgi viduriniojoje miesto musulmonų klas÷je, kuri paprastai 

neturi nieko bendra su ideologija ar religiniu keliaklupsčiavimu. Jų požiūriu, Rušdis pasielg÷ 

šventvagiškai d÷l to, kad šitiems netik÷liams tariamai patvirtino, jog Islamo kultūra yra žemesn÷. 

Islamas tiek pat universalus kaip ir Krikščionyb÷, jame yra tokia pat dosni paguoda, 

kai kalbama apie prasm÷s ieškojima, sielos išganymą šiame painiame pasaulyje. 

Indijos musulmonų mokslininkas Imtazas Ahmetasi iš Delio universiteto prie supančių 

Islamą pavojų priskiria daugiau pažodinius, netgi baudžiamuosius ir maištaujančius tik÷jimo 

skaitinius. Jis sako ”Yra du požiūriai į Islamo d÷snius. Jie atitinka dvi Korano dalis, paskelbtas 

Mekoje ir Medinoje”. Mekoje, kur Pranašo religija kovojo už išlikimą, priesakai buvo labiau 

karingi”. Tuo tarpu Medinoje, kur Islamas viešpatavo, pranašyst÷s tapo labiau tolerantiškos 

mažumų ir kitų tik÷jimų atžvilgiu. Medina islamistui gali būti ideali valstyb÷, tačiau tikslūs 

Mekos kodeksai yra tai, iš ko jie stengiasi pasisemti įkv÷pimo. 

Islamizmas turi šiandien daugybę veidų, nors ir atrodo kaip vienalyt÷ ideologija. 

Pavyzdžiui , dauguma musulmonų sunitų negali sutikti su principine Irano šiitų nuostata d÷l 

dvasininkijos laikysenos – nesutariama ne tik d÷l doktrinos pagrindo, bet it d÷l to, kad dauguma 

“oficialių sunitų dvasininkų susikompromitavo ryšiais su valdžia. Ir nors dauguma sunitų 

tikinčiųjų nesąmoningai pasikliauna Otomanų kalifų politika kaip kertiniu akmeniu unitarinei 

mečetei ir valstybei, arabai su ilga istorine atmintimi prisimena, kad Otomanų sultonai vis d÷lto 

pasinaudojo nelabai legitymiu keliu valdydami savo imperiją. 

Indijos parlamento narys ir redaktorius Sijedas Šahabudinas argumentuoja, kad “nors 

Islamas yra ateities banga, ilgainiui nugal÷s nuosaiki Islamo versija. Pabaigai jis priduria: 

“Islamas ir Vakarai sąveikavo 1400 metų ir sukūr÷ bendrą civilizaciją. Tuniso Islamo partijos 

29

En-Nahda lyderis Rašedas Chanuchis skelbia tai, kas vakariečiams labiausiai priimtina jud÷jime. 

Tremtinys mato religiją kaip “bendrą kultūrinį pagrindą” įvairialypei demokratijai ir išveda 

paralelę su Vakarais. “Eidamas nuo veinos partijos prie kitos Didžiojoje Britanijoje arba 

Jungtin÷se Valstijose jūs aptinkate tą pačią fundamentalią kultūrą. Jūs turite reikalą ne tik su 

fundamentaliai supriešintomis koncepcijomis, bet ir su daugybe panašumų. Išorin÷s šiai 

kultūrinei šeimai j÷gos, pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų komunistų partija, atsiduria demokratijos 

pakraščiuose.” 

En-Nahda atstovas spaudai sako : “Mes jau supratome, kad Korano ir Islamo laisv÷s id÷ja 

yra fundamentali. “Privačios mokyklos filosofijos mokytojas Lourmi Ajmi iš Tuniso irgi sako: 

“Chanuchis pasak÷, kad pati glaudžiausia politin÷ sistema su Islamu yra vakarų demokratin÷ 

sistema, ypač Amerikos konstitucija”. Bet kas tuomet, jeigu dauguma nori primesti Islamo 

įstatymą religin÷ms mažumoms arba nemažam skaičiui musulmonų, kurie jo nenori? Tada Ajmi 

šiek tiek numykia: O ką mes galime d÷l to padaryti?” 

Tuniso miestų intelektualai, įeinantys į EN-Nahda vadovybę, tačiau pripažįsta, kad laisv÷s, 

kurių jie trokšta, gali lengvai praslįsti pro pirštus, sukurdamos daugumos diktatūrą nebūtinai 

panašią į leninizmą. Esminis klausimas- ar naujai galvą keliantis Islamas gali susigyventi su 

kitamintiškumu, o taip pat artintis prie kitų kultūrų labiau pasitikint savimi – ir toliau kels rūpestį 

didelei pasaulio daliai. Geriausia, ko gali tik÷tis abi pus÷s, yra suvokimas, kad negalintis maž÷ti 

priešiškumas n÷ra neišvengiamas jų atnaujintos kovos rezultatas. 

4 tekstas. Suredaguokite tekstą. Atkreipkite d÷mesį į leksikos klaidas. Sutvarkykite literatūros 

sąrašą. 

Dirbantieji ir darbdaviai tęstiniame profesiniame mokymesi: 

sankirtos ir prieštaros 

Straipsnyje analizuojamos dirbančiųjų ir darbdavių požiūrių sankirtos ir prieštaros tęstinio 

profesinio mokymosi atžvilgiu. Empiriniu tyrimu identifikuojamas dirbančiųjų požiūris į 

mokymosi galimybių sudarymą ir egzistuojančius trukdžius bei įvertinamas darbdavių požiūris į 

darbuotojų mokymąsi ir galimybių tam sudarymą. 

Raktiniai žodžiai: dirbantieji, darbdaviai, mokymasis visą gyvenimą, tęstinis profesinis 

mokymasis. 

Įvadas 

D÷mesys mokymuisi visą gyvenimą, kaip vienai iš esminių prielaidų aktyviai dalyvauti 

sparčios kaitos procesuose bei daryti jiems įtaką atskirai pažym÷tas 2000 metų Lisabonos 

30

strategijoje, kurioje Europos šalių narių vyriausių vadovai susitar÷, kad Europa sieks tapti viena 

konkurencingiausių ir dinamiškiausių regionų pasaulyje (Structural Policies and European 

Territories, 2003). Vienu pagrindinių uždavinių įvardijama būtinyb÷ kurti įtraukiančią 

visuomenę, suteikiančią lygias aukštos kokyb÷s mokymosi galimybes. Neapsiribojama tik 

įsidarbinimo galimybių pl÷tra: ji vardinama kartu su aktyvaus pilietiškumo, kuris numato 

politinių, visuomeninių reikalų išmanymą, skatinimu bei kvalifikacijų tobulinimą, kuris numato 

ekonominę pl÷trą, taip pat švietimo paslaugų kokyb÷s, numatančios efektyvių naujovių 

įgyvendinimą, kuriant prieinamą mokymosi aplinką visiems, k÷limą (Mokymosi visą gyvenimą 

memorandumas, 2001). Kaip rodo v÷lesn÷s tendencijos, šis uždavinys kol kas sprendžiamas 

mažesniu lygmeniu, negu buvo planuota, tod÷l mokymasis visą gyvenimą vertinamas tik kaip 

dar svarbesnis (Laužackas, Kaminskien÷, 2004), ir vienam iš jo aspektų: darbdavių ir 

suaugusiųjų pasirengimui mokymuisi. Kaip teigia Pundzien÷ ir Dienys (2003), darbo pasaulio ir 

švietimo sąveikos skatinimas, taigi ir mokymo(si) kultūros pl÷tros prielaidos yra pragmatin÷s, 

diktuojamos socialinių – ekonominių pokyčių ir technologijų pl÷tros. Pasikliauti (ar net ir 

reikalauti), kad nariai mokytųsi, nesudarant tam galimybių, yra neetiška. Geriausi rezultatai 

pasiekiami tose organizacijose, kuriose mokymo(si) poreikių tenkinimas yra bendrosios 

organizacijos strategijos integralia dalimi. 

Pasak Tamošiūno ir kt. (2004) „arti ketvirtadalio suaugusiųjų Lietuvos gyventojų nori ir 

dalyvauja neformaliuose mokymuose tobulindami savo profesinę kvalifikaciją ir atitinkamai 

penktadalis tai daro savišvietos srityje“, didel÷ dalis suaugusiųjų nenori arba nežino apie 

mokymosi galimybes „arba laikosi stereotipin÷s kliš÷s, kad mokymasis yra jaunų žmonių 

užsi÷mimas“, tod÷l tikslinga ištirti, kokios aplinkyb÷s trukdo didžiajai daliai. 

Šie aspektai įgalina formuluoti problemą: mokymasis bei galimyb÷s jam n÷ra paprastas 

reiškinys, atvirkščiai, individai mokosi socialin÷je aplinkoje ir tik visų socialinių partnerių 

informuotumas ir pasirengimas sudaro galimybes s÷kmingam mokymuisi, tačiau kartais, kaip 

analizuota, skirtingų partnerių informuotumas ir pasirengimas gali būti skirtingi. 

Tyrimo objektas – dirbančiųjų ir darbdavių požiūris į tęstinį profesinį mokymąsi ir 

aktualiausius mokymosi poreikius. 

Tikslas: šiuo tyrimu siekiama išsiaiškinti dirbančiųjų ir darbdavių požiūrių sankirtas ir 

prieštaras tęstinio profesinio mokymosi atžvilgiu. Tikslo siekiama įgyvendinant šiuos 

uždavinius: 

1. Analizuojant mokymosi visą gyvenimą perspektyvas teisiniuose ir strateginiuose 

švietimo dokumentuose. 

2. Nustatant dirbančiųjų požiūrį į mokymosi galimybių sudarymą ir egzistuojančius 

trukdžius. 

31

3. Įvertinant darbdavių požiūrį į darbuotojų mokymąsi ir galimybių tam sudarymą. 

4. Išsiaiškinant, kokie yra dirbančiųjų mokymosi poreikius ir darbdavių požiūrį į juos. 

Tikslin÷s tyrimo grup÷s: dirbantieji ir trumpalaikiai bedarbiai, taip pat įmonių ir įstaigų 

vadovai – darbdaviai iš visų Lietuvos apskričių. 

Rengiant straipsnį naudotasi literatūros, Lietuvos ir tarptautinių švietimo dokumentų 

kritin÷s ir sistemin÷s analiz÷s, empirinio tyrimo metodais. 

Mokymosi visą gyvenimą perspektyvos 

Dabartin÷ Europos Sąjungos švietimo ir mokymosi visą gyvenimą politika pabr÷žia 

mokymosi visą gyvenimą svarbą šiuolaikin÷je visuomen÷je, akcentuojant sąsajas su darbo rinka. 

Paskutinįjį dešimtmetį mokymasis visą gyvenimą perženg÷ edukologinių diskusijų diskursą. Jis 

apima politines ir ekonomines bei kitas priemones ir instrumentus, akcentuojant investicijų i 

žmogiškuosius išteklius svarba, kuri, be abejon÷s, yra vadybos, valstybinio ir ekonominio 

mąstymo perspektyvoje. 

Vienu iš pavyzdžių laikytinos Mokymosi visą gyvenimą memorandumo (2001) nuostatos, 

kurių viena (antroji) pažymi, kad svarbu “padidinti investicijas į žmogiškuosius resursus, kad 

prioritetą įgytų brangiausias Europos turtas – jos žmon÷s“. Pažym÷tina ir ketvirtoji tez÷, 

akcentuojant d÷mesį mokymuisi neformaliai ir savaiminiu būdu. Nors iki 2010 m. lieka nedaug 

laiko, akivaizdu, kad kai kuriose srityse (pavyzdžiui, mokymosi, pasitelkiant IKT; Rudžionien÷, 

2005) pažanga yra didesn÷, negu kitose. Artimesn÷ socialin÷ partneryst÷ ekonomikos ir švietimo 

sektoriuose sektoriuose išlieka vienu pagrindinių uždavinių. Pasteb÷tina, kad ir Komunikate apie 

suaugusiųjų mokymąsi (2006) projekte pažymima, kad kiekvienas dirbantysis turi ir teisę, ir 

pareigą mokytis bent savaitę per metus, taip pat akcentuojama, kad švietimo paslaugos turi būti 

siūlomos suaugusiesiems visuose švietimo sistemos lygmenyse. Pasteb÷tinos ir akivaizdžios 

teigiamos tendendencijos, politiniu lygmeniu nubr÷žiančios orientyrus mokymosi visą 

gyvenimmą praktikų įgyvendinimui. Did÷janti Europos šalių bendradarbiavimo švietimo ir 

profesinio rengimo sektoriuje reikšm÷ išryškino bendrųjų principų, apibr÷žiančių mokymosi 

pasiekimų pripažinimo procesą, svarbą. 2002 metais Kopenhagoje 31 švietimo ministras, 

socialiniai partneriai visoje Europoje bei komisija paskelb÷ Kopenhagos deklaraciją (2002), 

kurioje pažymima, kad būtina parengti neformaliojo ir savaiminio mokymosi pasiekimų 

įvertinimo bendruosius principus, kurie sudarytų galimybę lyginti šalių praktikas skirtinguose 

lygmenyse. 2003 m. Bankoke, Tailande, įvyko UNESCO organizuota penktoji tarptautin÷ 

Suaugusiųjų švietimo konferencija (CONFINTEA V), kurioje buvo pažym÷ti pagrindiniai 

pasiekimai nuo 1976 m. bei nubr÷žti pagrindin÷s tolesnių veiksmų gair÷s. Pažym÷ta, kad 

stengtasi suprasti suaugusiųjų mokymosi ypatumus, kadangi visos šveitimo veiklos politin÷s 

kryptys prasmingos tik tada, kai sudaro galimybes individo poreikių ir galimybių sklaidai. 

32

Pažymima, kad daugelis šalių konkretizavo nuo 1997 m. savo suaugusiųjų švietimo strategijas, 

tačiau ateities uždaviniais lieka tampriau integruoti šias strategijas bendrosiose nacionalin÷s 

pl÷tros strategijose, įvertinant įvairias socialines iniciatyvas. Taip pat svarbu įtraukti 

bendruomenes, nes tik autentiškas dalyvavimas yra tikrojo mokymosi esm÷. Pažym÷ta, kad 

reikia atkreipti d÷mesį į: 

• socialin÷s integracijos reikšmę darniai šalių ir regionų pl÷trai; 

• suaugusiųjų švietimo reorganizaciją kaip šalies ir regiono investicijas, taip pat didinti 

finansines investicijas į šią sritį; 

• bendradarbiavimo reikšmę šioje srityje visuose lygmenyse: tarptautiniu (UNESCO ir kitos 

iniciatyvos), nacionaliniu, taip pat nevyriausybinių organizacijų veiklos lygmenyje, svarbios 

bendruomen÷s ir kitų socialinių partnerių tarpusavio pastangos. 

Pasteb÷tina, kad d÷mesys mokymuisi visą gyvenimą ir realių galimybių jam sudarymui 

did÷ja ir jis pagrįstas, kaip argumentuota prielaida, kad socialin÷, ekonomin÷ ir net kultūrin÷ 

s÷kminga raida yra neatsiejamos nuo kiekvieno visuomen÷s nario kompetencijos pl÷tot÷s ir 

augimo. Švietimo politikos dokumentuose suaugusiųjų mokymasis, manoma, yra nedaloma 

darbo rinkos ir jos politikos dalis. D÷l šios priežasties net progresyviausia švietimo sistema 

negali užtikrinti mokymosi visą gyvenimą vien tik švietimo darbuotojų - andragogų, 

pastangomis. Tod÷l būtinas dialogas, sąjunga su politikais, darbo rinkos atstovais, o taip pat 

įvertinimas kasdieninių suaugusiųjų darbo ir mokymosi situacijų bei pačių dalyvių požiūrių. 

Kaip pažymi Laužackas (2005) tik iš pirmo žvilgsnio įmon÷s (darbdavio) ir subjektyvūs 

asmenyb÷s saviraiškos polinkiai atrodo skirtingi: „

Pirmajame etape anketin÷ suaugusiųjų apklausa vykdyta, siekiant atskleisti objektyvius 

(pasiūla) ir subjektyvius (motyvacija) veiksnius suaugusiųjų švietimo srityje, buvo išdalintos – 

2200 anketų, iš jų grįžo – 1631 anketos, tod÷l grįžtamumo dalis sudar÷ -74%. 

Antrajame etape anketin÷ darbdavių apklausa vykdyta, siekiant identifikuoti darbdavių 

poreikius ir lūkesčius, iš išdalintų 200 anketų grįžo – 97 anketos, grįžtamumas sudaro -48,5 %, 

tod÷l atitinka bendrąsias tendencijas socialiniuose moksluose, ir rezultatai nagrin÷tini. 

Taikyta tikimybin÷ sluoksnin÷ atranka į imtį: priklausomybę grupei: daugiausiai 

besimokančiųjų, mažesn÷ darbdavių grup÷. Tyrimas vykdytas 2005 spalio – gruodžio m÷nesiais, 

duomenys tvarkyti remiantis tinkamais matematin÷s statistin÷s analiz÷s metodais, naudojant MS 

Excel ir SPSS (Statistical Package for Social Sciences) 12.01 versiją. Duomenų apibendrinimui 

naudota aprašomoji statistika, koreliacin÷ analiz÷, dispersin÷ analiz÷, neparametriniai kriterijai 

(χ 2 kriterijus). 

Respondentai 

Pirmajame etape tyrime iš viso dalyvavo 1631 suaugęs Lietuvos gyventojas iš visų 

Lietuvos apskričių. Mažiausia dalis respondentų yra iš Marijampol÷s apskrities, didžiausia dalis 

– iš Vilniaus ir Šiaulių apskričių. Anketos buvo tolygiai išdalintos visose apskrityse, ir nevienodą 

grįžusių anketų skaičių l÷m÷ nevienodas respondentų aktyvumas. Pasiskirstymas pavaizduotas 1 

pav. 

12,87% 

Vilniaus 

10,31% 

Alytaus 

9,24% 

Utenos 

10,31% 

Kauno 

4,18% 

Klaip÷dos 

11,56% 

Telšių 

6,25% 

Marijampol÷s 

11,93% 

Taurag÷s 

12,12% 

Šiaulių 

11,24% 

Panev÷žio 

1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal apskritis 

Didžioji respondentų dalis – per 84% gyvena miestuose, likusi – kaimuose, vienkiemiuose 

arba gyvenamosios vietos nenurod÷. 

34

Pakankami jauni – 25-34 metų amžiaus respondentai sudaro metų amžiaus respondentai 

sudar÷ daugiau kaip trečdalį apklaustųjų. Mažiausią dalį tyrime dalyvavusių suaugusiųjų sudar÷ 

žmon÷s, perkopę 55 metus. (2 pav.) 

15,29% 

45-55 

7,89% 

Virs 55 

21,19% 

15-24 

21,57% 

35-44 

34,06% 

25-34 

2 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal amžių 

Beveik 60% apklausoje dalyvavusių turi šeimas ir yra vedę arba ištek÷jusios. Likusieji d÷l 

įvairių priežasčių gyvena vieni: arba yra viengungiai, išsiskyrę arba jau yra našliai. Tyrime 

dalyvavo abiejų lyčių asmenys, tačiau moterys sudar÷ didžiąją respondentų dalį 78 %. Vyrų, 

dalyvavusių tyrime, dalis yra 22 %. 

Beveik pus÷ tyrime dalyvavusių respondentų turi didelę darbo patirtį – jie yra dirbę 10 ir 

daugiau metų. Pakankamai didelę – nuo 5 iki 10 metų darbo patirtį turi 17 % apklaustųjų. 

Likusios grup÷s – neturintys patirties arba turintys nedidelę darbo patirtį (neviršijančią 5 metų) - 

sudaro beveik lygias – po 10 %. grupes. 

Trečdalis tyrimo dalyvių yra įgiję aukštąjį išsilavinimą. 24 %tyrime dalyvavusių 

respondentų turi vidurinį išsilavinimą. 18 %turi pagrindinį išsilavinimą. Aukštesnįjį išsilavinimą 

yra įgiję 16 % respondentų. Šis respondentų pasiskirstymas atspindi realią gyventojų turimo 

išsilavinimo situaciją Lietuvoje. Pagal 2006 m. kovo 16 d. agentūros BNS pranešimą registruoto 

nedarbo lygis 4,0 %. Dirbančiųjų yra 64 %. Tyrime dalyvavusieji respondentai nurod÷, kad 34 

%jų nedirba. Kaip rodo apklausa, nedarbo priežastys pačios įvairiausios: 32 % nedirbančiųjų 

augina vaikus, 15 % sudaro pensininkai, kurių taip pat negalime laikyti bedarbiais. Darbo vietų 

neranda 19 %. nedirbančiųjų (arba 4,7 % visų respondentų). Taigi, respondentų pasiskirstymas 

pagal užimtumą artimas bendram statistiniam Lietuvos vidurkiui. 

Antrajame etape dalyvavo 97 darbdaviai taip pat iš visų Lietuvos apskričių. Darbdavius 

apklausti nebuvo lengva d÷l jų užimtumo, nenoro bendrauti su pašaliniais asmenimis klausimais, 

35

nesusijusiais su tiesioginiu jų darbu. Daugiausia respondentų buvo iš Vilniaus, Panev÷žio 

apskričių. Visai nebuvo anketas užpildžiusių darbdavių iš Utenos apskrities. Daugiausia 

darbdavių nurod÷, kad įmon÷se dirba nuo 1 iki 20 darbuotojų – net 50,5 %., o tai sudaro daugiau 

nei pusę visų apklaustųjų. Taip pat pavyko apklausti tuos darbdavius, kurių įmon÷se yra nuo 51 

iki 200 darbuotojų, tai sudaro 18,6 %. respondentų. Mažiausiai pavyko apklausti įmonių vadovų, 

kur dirba virš 2000 darbuotojų, tai sudar÷ tik 4,1 %. Apklaustųjų tarpe buvo tokių žinomų 

įmonių atstovai: aviakompanijos „Lietuvos avialinijos“, UAB „Fima“, AB bankas 

„Hansabakas“, SEB „Vilniaus bankas“, VST ir kt. 

Dirbančiųjų požiūris į profesinį tobulinimąsi 

Analizuojant dirbančiųjų ir bedarbių nuostatas pasteb÷ti tam tikri prieštaravimai. 

Pasteb÷tina, kad mokymasis daugumai yra ne asmeninio tobul÷jimo, sociain÷s raidos raktu, o – 

greičiau – pagrindiniu socioekonomin÷s integracijos instrumentu. 

Į klausimyną buvo įtrauktas klausimas, norint sužinoti, kaip respondentai supranta 

mokymąsi/tobulinimąsi. Respondentai gal÷jo rinktis ne vieną atsakymą. Dauguma galvoja, kad 

mokymasis/tobulinimasis yra profesijos/išsilavinimo įgijimas, asmenyb÷s tobulinimas, 

profesin÷s kvalifikacijos tobulinimas. Nedidel÷ dalis galvoja, kad tai yra laisvalaikio praleidimo 

būdas ar dalyvavimas visuomeniniame gyvenime (3 pav.). Taip dar kartą patvirtinama, kad 

suaugusiųjų mokymasis yra neatskiriama darbo rinkos dalis. 

60,0% 

50,0% 

56,7% 

51,6% 52,4% 

procentai 

40,0% 

30,0% 

20,0% 

10,0% 

0,0% 

profesijos/išsilavinimo įgijimas 

profesijos/kvalifikacijos tobulinimas 

asmenyb÷s tobulinimas 

turiningas laisvalaikio praleidimas 

dalyvavimas bendruomen÷s veikloje 

11,7% 11,8% 12,3% 

7,1% 

0,8% 

asmeninių poreikių tenkinimas 

dom÷jimasis visuomen÷s gyvenimu 

kita 

3 pav. Mokymosi/tobulinimosi suvokimas 

Kuo vyresni žmon÷s, tuo labiau jie gali leisti suprasi mokymąsi/tobulinimąsi kaip 

asmeninių poreikių tenkinimą, dom÷jimąsi visuomeniniu gyvenimu. Tod÷l suskaičiuotas χ 2 

36

kriterijus patvirtina išvadą, kad amžius turi įtakos mokymosi/tobulinimosi suvokimui tarp 

suaugusiųjų besimokančiųjų (p=0,000, 4 pav.). 

Amžius 

Virs 55 

45-55 

35-44 

25-34 

15-24 

Mokymasis/tobulini 

masis yra 

profesijos/išsilavini 

mo įgijimas 


masis yra 

profesin÷s 

kvalifikacijos 

tobulinimas 


masis yra 

asmenyb÷s 

tobulinimas 


masis yra 

turiningas 

laisvalaikio 

praleidimas 

55 ir daugiau 


masis yra 

dom÷jimasis 

visuomen÷s 

gyvenimu 


masis yra 

asmeninių pomegių 

tenkinimas 

0 20 40 60 80 100 

Procentai 

4 pav. Mokymosi/tobulinimosi suvokimo paskirstymas priklausomai nuo amžiaus 

Analizuojant, ar turima suaugusiųjų darbo patritis turi įtakos jų supratimui apie mokymosi 

paskirtį, galime pasteb÷ti aiškią tendenciją, kad neturintieji darbin÷s patirties arba turintieji 

nedidelę darbo patirtį mokymąsi visų pirma suvokia kaip profesijos ar išsilavinimo įsigijimą. Ir 

did÷jant darbo patirčiai jau suvokimas plečiasi – mokymąsi jau suvokia ne tik kaip profesijos 

įgijimą, bet ir kaip turimos profesin÷s kvalifikacijos tobulinimą. Turintieji didelę darbo patirtį jau 

gali suvokti mokymąsi plačiau: kaip laisvalaikio praleidimo būdą ar dalyvavimą visuomenin÷je 

veikloje. Kriterijaus χ 2 

kriterijaus p reikšm÷ patvirtina, kad turima darbo patirtis įtakoja 

suaugusių žmonių požiūrį į mokymąsi/tobulinimąsi (p=0,000.). 

Apibendrinant suaugusiųjų mokymosi suvokimą galima teigti, kad jis pirmiausiai siejamas 

su profesijos įgijimu ir jo tobulinimu. Mokymasis menkai identifikuojamas su dalyvavimu 

bendruomenin÷je ar visuomenin÷je veiklose. Vyrai ir moterys mokymąsi suvokia panašiai, 

didžiausi skirtumai susiję su amžiumi. Respondentai virš 55 metų labiau akcentuoja asmeninius 

poreikius, dom÷jimąsi visuomeniniu gyvenimu, dalyvavimą bendruomen÷je, turiningą 

laisvalaikio praleidimą. 

Apklausos dalyviams buvo pateiktas klausimas "ar šiuo metu nor÷tum÷te 

mokytis/tobulintis?". Beveik visi apklausos dalyviai nurod÷, kad nor÷tų mokytis (beveik 71% 

respondentų). Dar beveik 12% respondentų teigia, kad mokytis nor÷tų, bet nesp÷ja. Taigi, 

norinčių mokytis respondentų dalis viršija 80% apklausoje dalyvavusių respondentų atsakymų. 

37

Kategoriškai mokytis nenori tik 5,5%. Likusioji dalis nežino, ką atsakyti, arba apie tai visiškai 

nemąst÷. 

Analizuojant tyrimo dalyvių atsakymus apie motyvaciją, kuri juos skatina mokytis, buvo 

klausta "kokios srities kompetencijų, Jūsų manymu, Jums labiausiai trūksta?". Visose apskrityse 

respondentai nurod÷, kad jiems labiausiai trūksta užsienio kalbų kompetencijų. Didžiųjų miestų 

apskrityse – Vilniaus, Kauno – gan÷tinai ryškus ir informacinių technologijų bei kompiuterinio 

raštingumo kompetencijų trūkumas. Kaip trūkstamas kompetencijas respondentai taip pat 

išsiskyr÷ ir verslo organizavimo bei profesines kompetencijas (5 pav.). Skaičiuota χ 2 kriterijaus p 

reikšm÷ patvirtina išvadą, kad motyvacija mokytis ir įgyti trūkstamas kompetencijas n÷ra 

vienoda skirtingose apskrityse (p=0,039). 

Vilniaus 

Utenos 

Telšių 

Taurag÷s 

Šiaulių 

Panev÷žio 

Marijampol÷s 

Klaip÷dos 

Kauno 

Jums labiausiai 

trūksta profesinių 

kompetencijų 


trūksta vadybos ir 

verslo 

organizavimo 

kompetencijų 


trūksta pardavimo 

kompetencijų 


trūksta IT ir 

kompiuterinio 

raštingumo 

kompetencijų 


trūksta užsienio 

kalbų kompetencijų 


trūksta finansų 

apskaitos 

kompetencijų 

Nieko netrūksta 

Alytaus 

0 20 40 60 80 100 

Skaičius 

5 pav. Trūkstamų kompetencijų pasiskirstymas apskrityse 

Dažniausiai nurodomos trūkstamos užsienio kalbų kompetencijos vyrauja tiek tarp miesto, 

tiek tarp kaimo gyventojų, tačiau mieste skirtumas ypatingai ryškus, o kaimuose, vienkiemiuose 

skirtumas tarp šios kompetencijos ir IT bei kompiuterinio raštingumo įgūdžių tur÷jimo trūkumo 

n÷ra toks ryškus. Mieste ryškiai matyti finansų apskaitos trūkumas, tuo tarpu kaime jo trūkumas 

jaučiamas ne taip ryškiai. Mieste labai nežymus pardavimo - bendravimo įgūdžių trūkumas, o 

kaimo, vienkiemio gyventojai mano, kad bendrauti jiems sekasi sunkiau 

Didžiausias trūkumas, d÷l kurio negali mokytis respondentai, yra l÷šų trūkumas. Išimtis yra 

Vilniaus apskritis, kurioje didžiausia kliūtis yra laiko trūkumas, didelis darbo krūvis. 

Nuodugnesn÷ analiz÷ (9 pav.) rodo, kad yra menkai paveikių veiksnių – pavyzdžiui, daugeliui 

žmonių trukdo mokyti asmeniniai ar šeimos įsipareigojimai (vaikų as senų t÷vų priežiūra), šiose 

srityse tik socialinių paslaugų pl÷tojimas pad÷tų aktyvesniam suaugsuiųjų įsitraukimui. Šio 

straipsnio d÷mesio centre – socialinių partnerių (darbdaviai – dirbantieji) mokymesi santykiai, 

38

tod÷l pasteb÷tina, kad kai kuriose apskrityse (Panev÷žio – 14,5%; Alytaus – 10,2%, Vilniaus – 

10,7%) nepalankus darbdavių požiūris laikomas didele kliūtimi. Suskaičiuota χ 2 kriterijaus p 

reikšm÷ p=0,000 rodo, skirtumai apskrityse pagal kliūtis, kurios lemia, kad suaugusieji 

nesimoko, yra esminiai (6 pav.). 

Apskritis 

Vilniaus 

Utenos 

Telšių 

Taurag÷s 

Šiaulių 

Panev÷žio 

Marijampol÷s 

Klaip÷dos 

Kauno 

Alytaus 

0 20 40 60 80 100 

Procentai 

Mokytis Jums trukdo 

netur÷jimas lešų 

apmok÷ti mokymo, 

kvalifikacijos 

tobulinimo išlaidas 


nežinojimas, kokia 

profesiją pasirinkti ir 

kur galima įgyti 

paklausią profesiją 


mažų vaikų 

priežiūra 


senų t÷vų priežiūa 


galimyb÷s arti 

gyvenamosios 

vietos mokytis 

nebuvimas 


neturejimas laiko, 

didelis krūvis 


nepalankus 

darbdavio požiūris 


neužbaigtas 

pagrindinis 

išsilavinimas 


sveikatos 

problemos 

6 pav. Mokymosi/tobulinimosi kliūtys pagal apskritis 

Respondentai taip pat buvo prašomi atsakyti į klausimą "ar gaunate pakankamai 

informacijos apie galimybes mokytis?". Dauguma respondentų nemato informacijos trūkumo 

(39,5% mano, kad žino, kur tokios informacijos rasti, dar 37,9% mano, kad informacijos yra, bet 

jos pateikimas gal÷tų būti efektyvesnis). 

Dirbantys žmon÷s yra labiau informuoti apie galimybes tobul÷ti, jiems informacija yra 

lengviau pasiekiama, prieinama. Nedirbantys šiuo metu apklausos dalyviai mano, kad 

informacijos yra, tačiau ji tur÷tų būti pateikiama efektyviau (7 pav.). Šį faktą gal būtų galima 

paaiškinti tuo, kad darboviet÷s teikia dalį informacijos, be to, darbo vietose yra lengviau gauti 

informaciją iš vadovų, kolegų. χ 2 kriterijaus p reikšm÷ rodo, kad yra reikšmingas skirtumas, 

priklausomai nuo to, ar respondentai dirba, ar ne. (p=0,000). 

39

Procentai 

100,0 

80,0 

60,0 

40,0 

20,0 

Ar gaunate 

pakankamai 

informacijos apie 

galimybes mokytis? 

Taip, žinau kur 

rasti tokios 

informacijos 

Taip, bet 

informacijos 

pateikimas gal÷tų 

būti efektyvesnis 

Nekada 

nesidomejau 

panasia 

informacija 

Ne, tokios 

informacijos yra 

pakankamai sunku 

rasti 

Ne, tokios 

informacijos 

neįmanoma rasti 

Nežinau 

0,0 

Taip 

Ar Jūs dirbate? 

Ne 

7 pav. Informacijos apie galimybes mokytis sklaida priklausomai statuso darbo rinkoje 

(dirbantis/nedirbantis) 

Įdomu ir tai, kad, nors informacijos patikimumas iš darbo vietos vertinamos trečiu 

prioritetu, - aukštai, tačiau problematiška tai, kad darboviet÷je apie šiuos klausimus 

besimokantieji gal÷tų būti informuojami aktyviau (8 pav.). 

50,0% 

45,0% 

44,3% 

40,0% 

procentai 

35,0% 

30,0% 

25,0% 

20,0% 

15,0% 

13,5% 

30,4% 

14,4% 

10,0% 

7,8% 

5,0% 

0,0% 

žiniasklaida 

pažįstami, 

draugai 

darbdaviai skrajut÷s nežinote 

patikimų 

šaltinių 

8 pav. Patikimiausi informacijos apie mokymosi/tobulinimosi galimybes šaltiniai 

Kadangi vienas iš informavimo šaltinių yra informacija, gaunama darboviet÷je, dirbantieji 

pagrįstai informacijai gaunamai darboviet÷se skiria didesnę reikšmę nei neturintys darbo. 

Dirbantieji savo aplinkoje turi platesnį kolegų, bendradarbių ratą, tod÷l jie nurodo, kad 

daugiausia informacijos gauna iš aplinkinių pažįstamų, kolegų. Nedirbantys respondentai 

pagrindiniu informacijos apie mokymus šaltiniu laiko žiniasklaidą. 

40

Darbdavių požiūris į darbuotojų profesinį tobulinimąsi 

Paprašius darbdavių įvertinti savo įmon÷s (organizacijos) darbuotojų profesinę 

kompetenciją ir kvalifikaciją, 68,8% ją įvertino kaip gerą. Beveik 23% įmonių vadovų atsak÷, 

kad vertintų patenkinamai, labai gerai vertinančių nebuvo daug – 7%. Tai rodo, kad darbdaviai 

yra beveik patenkinti savo darbuotojų kvalifikacija, nors gerinti situaciją galima beveik visose 

įmon÷se (9 pav.). 

80,0% 

70,0% 

68,8% 

60,0% 

procentai 

50,0% 

40,0% 

30,0% 

20,0% 

22,9% 

10,0% 

0,0% 

7,3% 

1,0% 

labai gerai gerai patenkinamai labai blogai 

9 pav. Darbuotojų profesinių kompetencijų ir kvalifikacijų vertinimas 

Darbdaviai nori matyti savo darbuotojus, turinčius aukštą kvalifikaciją. Darbdaviai į 

klausimą "kiek Jums svarbi darbuotojo kvalifikacija ir išsilavinimas?" atsak÷, kad tai yra labai 

svarbu visose srityse: tiek aukščiausio lygio vadovams, tiek ir pagalbin÷ms tarnyboms. Aiški 

tendencija, kad kuo aukštesnio lygio vadovas priimamas į darbą, juo aukštesn÷s kvalifikacijos ir 

išsilavinimo iš jo reikalaujama. Tačiau netgi pagalbinių tarnybų darbuotojai tur÷tų tur÷ti 

pakankamai nemažą kvalifikaciją ir išsilavinimą. Į klausimą "kas nulemia Jūsų sprendimą 

priimant darbuotoją?", dažniausias atsakymas buvo, kad didžiausią įtaką turi bendrieji 

geb÷jimai. Labai ryškus bendrųjų geb÷jimų prioritetas didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, 

Kaune). Tuo tarpu kai kuriuose rajonų centruose darbdavio sprendimą nulemia būsimųjų 

darbuotojų asmenin÷s savyb÷s (Telšiai, Šilal÷). Įdomu pasteb÷ti, kad visur profesin÷ 

kompetencija iš pamin÷tų faktorių yra mažiausiai svarbi. Tai leidžia daryti prielaidą, kad arba 

darbdaviai suteiks reikiamą kvalifikaciją, suteikdami galimybę darbuotojui mokytis, arba juos 

tenkina turima kvalifikacija, ir darbdaviams svarbesnis organizacijos mikroklimatas bei 

geb÷jimas atlikti ne tik tiesioginį darbą. Paskaičiuota χ 2 kriterijaus p reikšm÷ rodo, kad 

skirtingose vietov÷se darbuotojų pasirinkimo kriterijus vienodas (p=0,471). 

41

Klausiant darbdavių, kur jie mato sritis, kuriose darbuotojai gal÷tų tobul÷ti, darbdaviai 

dažniausiai nurod÷, kad jų įmonių darbuotojams reik÷tų gerinti profesinius geb÷jimus (64%). 

Užsienio kalbų mok÷jimas taip pat yra labai svarbus šiuolaikiniame pasaulyje, tod÷l didel÷ dalis 

darbdavių mano, kad jų darbuotojai tur÷tų tobulinti ir užsienio kalbos mok÷jimą (60%). 

Darbdaviai tikisi iš savo darbuotojų gero tiesioginio darbo, tod÷l darbdaviai nor÷tų geresnių 

darbuotojų socialinių bei IT raštingumo žinių. Atkreipti d÷mesį į asmenines savybes siūlytų 28% 

darbdavių. Negalima teigti, kad yra labai didelis atotrūkis tarp dažniausiai ir mažiausiai min÷tų 

savybių. Tod÷l galime daryti išvadą, kad darbdaviams svarbios yra visos darbuotojų 

kompetencijos, labiausiai išryškinant profesinius geb÷jimus (10 pav.). Kad darbuotojams 

nereikia mokytis, atsak÷ tik vienas darbdavys. Pasteb÷tinas paradoksas – asmeninių savybių 

svarbai skiriamas II prioritetas (56,7 %), tačiau min÷dami, ko reikia mokytis jų darbuotojams, 

darbdaviai nurodo profesinius geb÷jimus, užsienio kalbą ir kita, asmeninių savybių tobulinimui 

palikdami penktą prioritetą (28 %). 

120% 

100% 

99% 

procentai 

80% 

60% 

40% 

53% 

64% 60% 

47% 

28% 

72% 

36% 

64% 

26% 

74% 

svarbu 

nesvarbu 

20% 

0% 

profesiniai geb÷jimai 

užsienio kalbos 

socialiniai geb÷jimai 

asmenin÷s savyb÷s 

IT raštingumas 

verslumas 

mokytis nereikia 

1% 

10 pav. Darbdavių nurodytos sritys, kuriose tur÷tų tobulintis darbuotojai 

Į klausimą "kur, Jūsų nuomone, darbuotojai tur÷tų mokyti/tobulintis?", darbo įmonių ir 

organizacijų vadovai teig÷, kad labiausiai pasitiki ir nor÷tų, kad jų darbuotojai mokytųsi 

mokymo/konsultavimo organizacijose (71%). Mokytis išvažiuojamoje sesijoje savo darbuotojus 

išleistų 34% darbdavių. Beveik toks pats skaičius nor÷tų, kad jų darbuotojai tobul÷tų savo darbo 

vietoje. Į aukštąsias ar profesines mokyklas savo darbuotojus darbdaviai išleidžia nenoriai 

(atitinkamai 14 % ir 7%). Darbdaviai tikisi tokių darbuotojų, kurie jau turi įgiję tinkamą darbo 

42

vietai kvalifikaciją ir tobulinimąsi sieja su darbo vieta, o ne formaliojo mokymosi diplomu. (11 

pav.) 

procentai 

100% 

90% 

80% 

70% 

60% 

50% 

40% 

30% 

20% 

10% 

0% 

33% 

67% 

71% 

29% 

34% 

66% 

7% 

93% 

14% 

86% 

6% 

94% 

taip 

ne 

darbo vietoje 

mokymo/konsultavimo organizacijoe 

išvažiuojamose sesijose 

profesin÷se mokyklose 

aukštosiose mokyklose 

kitur 

11 pav. Darbdavių pasirinkimas, kur jų darbuotojai tur÷tų mokytis 

Šis darbdavių požiūris taip pat atskleidžia vertą tolesn÷s analiz÷s prieštaravimą tarp 

politinių nuostatų ir realios situaciojos, kadangis, akivazdu, nors ES lygmenyje skatinama, kad 

švietimo paslaugos visuose švietimo sistemos lygmenyse būtų prieinamos suaugusiesiems, 

darbdavių požiūriu formaliojo švietimo sistemos paslaugos n÷ra tokios reikšmingos, kaip, 

pavyzdžiui, konsultacinių firmų teikiamos. 

Darbdaviai suinteresuoti, kad suplanuoti darbai vyktų, ir darbas nenutrūktų. Tod÷l 

darbdaviai nor÷tų, kad jų darbuotojai mokytis ar tobulintis vyktų į trumpalaikius mokymus (iki 

dviejų dienų – 59%). Į tęstinius seminarus, kurie vyktų ilgiau kaip 2 dienas, savo darbuotojus 

išleistų pus÷ darbdavių (49%). Į ilgalaikius mokymus (ilgiau negu vieną m÷nesį) savo 

darbuotojus išleistų tik 11% darbdavių. Akivaizdu, kad, jei prisiminsime Komunikato apie 

suaugusiųjų mokymąsi (2006) projekto nuostatą apie tai, kad kiekviena sdirnatysis turi teisę ir 

pareigą bent vieną savaitę per metu mokytis, Lietuvoje darbdavių požiūris gali tur÷ti lemiamos 

reikšm÷s šiam darbuotojo apsisprendimui. 

Prieštaros ir sankirtos 

Tiek dirbantieji tyrimo dalyviai, tiek darbdaviai gal÷jo išsakyti savo požiūrį tobulinosi 

galimybes dirbant. Ryškiai išsiskiria darbdavių ir dirbančiųjų požiūriai d÷l profesinių 

kompetencijų tobulinimo: darbdaviai mano, kad savo profesines kompetencijas tur÷tų tobulinti 

per 30% dirbančiųjų, tuo tarpu patys tik mažiau negu 20% dirbančiųjų įžvelgia čia problemą (χ 2 

43

kriterijaus p reikšm÷ p=0,000, 12 pav.). Dirbantieji ir bedarbiai mano, jog labiausia jiems reiktų 

mokytis užsienio kalbų. Požiūriai į verslumo, IT kompetencijų tobulinimą jau yra panašūs tiek 

žiūrint iš darbdavių, tiek iš darbuotojų pozicijų (p=0,138). 

dirbantieji 

darbdaviai 

Darbuotojams 

reikia gilinti 

profesinius 

geb÷jimus 

Darbuotojams 


užsienio kalbų 

žinias 

Darbuotojams 


informacinių 

technologijų 

raštingumo žinias 

Darbuotojams 


verslumo žinias 

Darbuotojams 

reikia gilinti (kita) 

Darbuotojams 

nereikia 

mokytis/tobulintis 

0 20 40 60 80 100 

Procentai 

12 pav. Dirbančiųjų ir darbdavių požiūris į trūkstamas kompetencijas 

Analizavome, kad darbdavių manymu efektyviausi yra trumpalaikiai kursai, tačiau lyginant 

darbuotojų ir darbdavių požiūrį į mokymų trukm, nuomon÷s kardinaliai išsiskyr÷: darbdaviai 

nor÷tų, kad darbuotojai mokytųsi vietoje arba kuo trumpesniam laikui paliktų savo darbo vietą. 

Beveik pus÷ darbdavių pasisako už trumpus (iki dviejų dienų) seminarus. Kad darbuotojai gal÷tų 

mokytis daugiau nei m÷nesį, sutiktų 10% darbdavių. Patys darbuotojai nori mokytis, tobulintis, ir 

juos vienodai tenkintų galimyb÷ mokytis dvi dienas, ilgesniuose nei dviejų dienų seminaruose ar 

net ilgiau negu m÷nesį trunkančiuose mokymuose (χ 2 kriterijaus p reikšm÷ p=0,002, 13 pav.). 

dirbantieji 

Optimaliausia 

mokymų trukm÷: 

trumpalaikiai 

seminarai (iki 2 

dienų) 

Optimaliausia 


tęstiniai seminarai 

(daugiau kaip 2 

mokymų dienos) 

Optimaliausia 


ilgalaikiai mokymai 

(virš 1 m÷nesio) 

Optimaliausia 

mokymu trukm÷: 

kita 

darbdaviai 

0 20 40 60 80 100 

13 pav. Dirbančiųjų ir darbdavių požiūris į mokymų trukmę 

44

Apibendrinant pasteb÷tina, kad dirbantieji yra labiau suinteresuoti mokymusi, nors kai 

kuriais apektais skirtumas nedidelis, tačiau statistiškai patikimas. 

Apibendrinimas 

Gautus duomenis galima analizuoti bent iš dviejų perspektyvų. 

Pirmasis – pasteb÷tosios prieštaros tarp švietimo politikos, edukologijos nuostatų apie 

mokymosi vietą ir reikšmę ir vyraujančių požiūrių Lietuvoje: akivaizdu, kad būtinos 

intensyvesn÷s pastangos visuose lygmenyse, informuojant, konsultuojant dirbančiuosius apie 

mokymosi galimybes, kaip šiuolaikin÷s sparčiai kintančios visuomen÷s tolesn÷s raidos vieną 

svarbiausių veiksnių. Pasteb÷tina, kad informavimas, konsultavimas, glaudesni ryšiai tarp 

švietimo ir ekonomikos institucijų yra būtini, nes darbdavių požiūris apie dirbančiųjų mokymosi 

poreikius skiriasi nuo realyb÷s. Kas svarbiausia - profesin÷s kompetencijos ar bendrosios 

kompetencijos), mokymosi organizavimo būdai (trumpalaikiai ar vidutin÷s trukm÷s, ar ilgalaikiai 

kursai, taip pat – kokiuose švietimo lygmenyse ar organizacijose) gali ir turi lemiamos reikšm÷s 

tęstiniam profesiniam mokymuisi. Tai argumentuotina šio tyrimo duomenimis, kad kai kuruiose 

apskrityse, gana nepalankus darbdavių požiūris į jų darbuotojų mokymąsi . Jei kai kurių 

veiksnių, pavyzdžiui, šeimyninių aplinkybių, be išpl÷totos socialinių paslaugų infrastruktūros 

palengvinti negalime, tai subjektyvūs veiksniai socialinių partnerių mokymesi (darbdaviaidarbuotojai) 

paritetinių santykių, teigiamo požiūrio pl÷tojimas – yra paveikūs veiksniai. 

Antrasis aspektas – prieštaringas mokymosi sampratos vertinimas. Kaip pažym÷ta, 

sampratai suteikiamas turinys n÷ra universalus, n÷ra visuotinio sutarimo, kas tai – asmenyb÷s 

augimas, profesin÷s kompetencijos tobulinimas ar asmeninių pom÷gių tenkinimas. Sampratos 

kaita yra susijusi su amžiumi (statistiškai patikimai, tai rodo ir kiti tyrimai; Zuzevičiūt÷ 2005). 

Akivaizdu, kad jaunesniems žmon÷s mokymasis turi aiškią s÷kmingos socioekonomin÷s 

integracijos instrumento funkciją; ir tik vyresni žmon÷s mano, kad mokymasis – tai asmeninių 

pom÷gių tenkinmas ar asmenyb÷s tobul÷jimas (tai rodo ir kiti tyrimai; Vasauskait÷, 2005). 

Akivaizdu, kad, jei patys suaugusuieji mato s÷kmingos veiklos profesijos srityje galimybes per 

mokymąsi, visi galintys sudaryti tam galimybes (darbdaviai, formaliojo ir neformaliojo švietimo 

sistemos), turi ir pareigą tai daryti, ir tai daugeliu atžvilgiu yra dar tik spręstinas uždavinys. 

Išvados 

Atlikta išsami suaugusiųjų švietimą Lietuvoje reglamentuojančių dokumentų bei surinktų 

duomenų analiz÷ leidžia daryti tokias išvadas: 

1. Dirbantieji ir bedarbiai, priklausomai nuo amžiaus, mokymosi sampratai suteikia skirtingą 

turinį: jaunesni mano, kad tai profesijos įgijimas ar profesin÷s kvalifikacijos tobulinimas. 

45

Kuo vyresni respondentai (ryšys tarp nuomonių skirtumų amžiaus grup÷se statistiškai 

patikimas), tuo dažniau mokymasis suprantamas kaip asmeninių pom÷gių siekimas, įdomus 

būdas praleisti laisvalaikį, asmenyb÷s tobul÷jimas. 

2. Dirbantieji informaciją apie galimybes mokytis gauna darboviet÷se, tačiau nemažą dalį 

informacijos suteikia žiniasklaida, taip pat, kaip vieną svarbiausių kliūčių mokymuis 

suaugusieji nurodo finansinius sunkumus, tačiau kai kuriose apskrityse gana didele kliūtimi 

nurodomas ir darbdavių nepalaikymas ir tai rodo būtinybę dirbti įvairiomis kryptimis,. 

3. Didžiausia dalis dirbančiųjų pirmą prioritetą skiria užsienio kalbų mokymuisi, o tik v÷liau 

profesinių bei verslumo kompetencijų tobulinimui, geb÷jimui naudotis informacin÷mis 

komunikacin÷mis technologijomis. 

4. Darbdaviai nurodo, kad svarbiausia jų darbuotojams tobulinti profesinius geb÷jimus, taip 

pat užsienio kalbų mok÷jimą. Darbdaviai tikisi iš savo darbuotojų gero tiesioginio darbo, 

tod÷l darbdaviai nor÷tų geresnių darbuotojų socialinių geb÷jimų bei IT raštingumo žinių. 

5. Darbdaviai labiau pritaria savo darbuotojų mokymuisi trumpalaikiuose kursuose, ir mažiau 

pritaria mokymuisi ilgalaikiuose kursuose, taip pat labiau pritaria mokymuisi 

konsultacin÷se firmose ar darbo vietose negu formaliojo švietimo sistemoje. 

6. Tyrime pasteb÷ti prieštaravimai tarp realios situacijos (mokymosi, kaip socialinių partnerių 

lygus informuotumas ir pasirengimas mokymuisi) ir šiuolaikinių švietimo politikos 

dokumentų nuostatų, tod÷l tolesn÷ informavimo ir konsultavimo veikla aktyvinant socialinę 

partnerystę, ir prisidedant prie požiūrių kaitos yra svarbus uždavinys artimai ateičiai. 

Literatūra 

1. A European Area of Lifelong Learning (2002), European Communities, Belgium 

2. Common European Principles for Validation of Nonformal and Informal learning, 

2004. 

3. Communication on adult Learning: never too late to learn 

(http://www.eaea.org/news.php?k=10129&aid=10129; žiūr÷ta 2006 05 19) 

4. Laužackas R. (2005). Profesinio rengimo metodologija. Kaunas, VDU. 

5. Laužackas R., Kaminskien÷ L. (2004). Neformaliojo mokymosi pripažinimas 

organizuojant profesinį rengimą: socialin÷s partneryst÷s aspektas. Acta Paedagogica Vilnensia. 

Nr. 12, Vilnius, VU. 

6. Mokymosi visą gyvenimą memorandumas (2001). Vilnius. LŠŠA. 

7. Neformaliojo suaugusiųjų švietimo būkl÷ ir gyventojų bei darbdavių požiūris į 

neformalųjį suaugusiųjų švietimą (2005). Tyrimo ataskaita (T.Tamošiūnas, I.Šutinien÷, 

D.Filipavičien÷, O.Guseva). 

46

8. Progress towards the Common Objectives in Education and Training Indicators and 

Benchmarks. Comission staff working paper, Brussels 2004.01.21 

9. Pundzien÷ A., Dienys V. (2003). Darbas ir mokymasis; darbo pasaulio ir švietimo 

sąveikos pobūdžio kaita. Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos, Nr. 6. 

10. Rudžionien÷ J. (2005).Besimokančios visuomen÷s link: komunikacijos ir informacijos 

specialistų tęstinio mokymo nuostatų įgyvendinimas Vilniaus universitete. Tiltai.Nr. 30. 

11. Structural policies and European territories. Competitevenness, sustainable 

development and cohesion in Europe. From Lisbon to Gothenburg. (2003).Brussels, European 

Commission. 

12. Suaugusiųjų tęstinio mokymo galimybių pl÷tra mokymosi visą gyvenimą strategijos 

įgyvendinimo kontekste (2004). Tyrimo ataskaita (T.Tamošiūnas, G.Linkaityt÷ ir kt.). 

13. Vasauskait÷ R. (2006). Pagyvenusių suaugsuiųjų mokymosi motyvacijos ypatumai. 

[Rankraštis]: magistro tez÷s. Kaunas, VDU. 

14. Zuzevičiūt÷ V. (2005). Metakognityvinių strategijų modeliavimas universitetin÷se 

studijose. [Rankraštis]: daktaro disertacija. Kaunas, VDU. 

15. Zakarevičius P. (2003). Pokyčiai organizacijose: priežastys, valdymas, pasekm÷s. 

Kaunas, VDU. 

5 tekstas. Suredaguokite tekstą. Atkreipkite d÷mesį į asmenvardžių pateikimą. Ištaisykite. 

Trumpa Kauno tvirtov÷s istorin÷ apžvalga 

Kauno tvirtov÷ – tai gynybinių įtvirtinimų sistema, pastatyta Kaune ir jo apylink÷se 1882 – 

1915 metų laikotarpiu ir skirta apginti vakarin÷ Rusijos Imperijos sieną. Pirmosios mintys apie 

karinį Kauno sustiprinimą Rusijos imperijoje atsirado dar XVIII amžiaus gale, tačiau tapo ypač 

aktualios po 1812 metų karo, kai Napoleono kariuomen÷ be jokių kliūčių persik÷l÷ per Nemuną 

prie Kauno. Vieno iš pirmųjų Rusijos Imperijoje geležinkelio tunelio statyba ir geležinkelio 

ruožo Varšuva – Sankt Peterburgas įrengimas dar labiau padidino Kauno strateginę reikšmę, 

tod÷l 1879 metais ir buvo priimtas sprendimas apie pirmosios klas÷s tvirtov÷s įrengimą Kaune. 

Pirmąjį tvirtov÷s generalinį planą sudar÷ generolai Zverev, Obruč÷v, ir Volberg. Plane 

buvo numatyta pastatyti septynis fortus ir devynias baterijas, centrinius įtvirtinimus, 

kazematuotų sand÷lių, kareivinių, administracinių pastatų, o taip pat įrengti kelius prie visų 

įtvirtinimų. Statybų darbai prasid÷jo 1882 metais ir tęs÷si iki 1889 metų. Tvirtov÷s statybai buvo 

nupirkti dideli žem÷s plotai Fredoje, Aleksote, Panemun÷je ir Naujajame miesto centre. 

Tvirtov÷s įtaka miestui pastoviai did÷jo, tod÷l tvirtov÷s vadovyb÷ prad÷jo kelti klausimą apie 

47

tvirtov÷s rajono išskyrimą ir tvirtov÷s pavertimą savarankišku administracijos vienetu su pilna 

karine valdyba. 

Pirmojo statybų etapo fortai buvo statomi pagal tipinį 1879 metų rusų plytinio forto 

projektą, tod÷l pirmieji septyni fortai yra panašios konstrukcijos, skiriasi tik vidiniu išplanavimu, 

integracija į vietov÷s reljefą, v÷lesniais atnaujinimais ir kai kuriais konstrukciniais elementais. 

Fortas yra penkiakampio formos, turi dvi savarankiškas pozicijas – p÷stininkų, kuri išsid÷sčiusi 

ant apatinio forto pylimo, ir artilerin÷s pozicijos – ji buvo išsid÷sčiusi ant viršutinio forto pylimo. 

Artilerinę poziciją kerta keletas traversų, kurių viduje įrengtos kazematuotos sl÷ptuv÷s ir 

šaudmenų sandeliai. Forto užnugaryje yra kareivin÷s, centrin÷s poternos pagalba sujungtos su 

šaudmenų sand÷liu ir centriniu kaponieriumi. Forto griovių gynybai skirtas centrinis kaponierius, 

du puskaponieriai ir goržos arba užnugario kaponierius. Visu forto perimetru, neįskaitant 

užnugario, pastatyta kontreskarpin÷ siena, užnugario dalyje eskarpin÷ siena sujungia kareivinių 

fasadą su parako sand÷liais dešiniajame ir kairiajame sparnuose. 

Stacionariosios baterijos – tai apgintos nuo artilerin÷s ugnies ir šturmo įtvirtintos sunkios ir 

lengvos artilerijos pozicijos, kurios išsid÷sčiusios fortų žiedo linijoje, dažniausiai ant kalvų. 

Baterijos profilis sutampa su forto profiliu, tik mažesnio dydžio. Baterijos gynybinis griovys 

plytinių sienų neturį, o kazematai susideda iš vienos arba kelių sand÷lių - sl÷ptuvių bei nedidelių 

galerijų, nutiestų į barbetus. Stacionariosios baterijos išsid÷sčiusios tarpuose tarp fortų, tur÷jo 

užtikrinti besiginančios tvirtov÷s artilerijos j÷gą. 

1891-ais metais, d÷l įtvirtinimų šiaur÷s vakarin÷je miesto dalyje nebuvimo, buvo sumanyta 

įrengti Linkuvos fortinį ruožą. Šio sumanymo pagrindu tapo Glinkos – Jančevskio forto 

projektas. Į ruožo sud÷tį į÷jo VIII fortas, X baterija bei kairiojo sparno liunetas. Atskiri 

įtvirtinimai žem÷s pylimų pagalba buvo sujungti į vientisą sistemą. Kairiajame ruožo flange 

buvo įrengtas vienintelis Kauno tvirtov÷je vandens griovys. Baigus Linkuvos įtvirtinimų 

statybas, Kaunas buvo apjuostas įtvirtinimais iš visų pusių. VIII fortas tapo moderniausiu 

įtvirtinimų Kaune. Pastatytas naudojant betoną, su erdviais kazematais, apskaičiuotais 1000 

žmonių įgulai, fortas buvo aprūpintas elektros energija, kanalizacija ir kitomis inžinierin÷mis 

naujov÷mis 

IX fortas buvo statomas 1889 metais pagal naujausią profesoriaus Veličko 1887 metų 

projektą ir tapo pirmuoju šio projekto fortu Rusijos Imperijoje. Fortas yra trapecijos formos ir 

turi vieną p÷stininkų pylimą. Forto kareivin÷s dviaukšt÷s, turi vieną puskaponierių. Kazematuoti 

forto pastatai betoniniai, sienos storis ne mažiau nei 1,5 m. Fortas aprūpintas dviem šarvuotais 

steb÷jimo postais, forte įrengta elektra, kanalizacija, ventiliacija, pabūklų kazematų sienos 

apmuštos kamščiu, norint sumažinti šaudymo triukšmo įtaką įgulai. 

48

Tolimesnis Kauno tvirtov÷s vystymasis po IX forto pastatymo sustojo. Iki 1912 metų 

Kaune nebuvo statoma jokių naujų įtvirtinimų, tačiau aktyviai buvo modernizuojami seni. 

Rusijos karas su Japonija kuriam laikui pristabd÷ visų Rusijos tvirtovių vystymąsi, tačiau šio 

karo metu buvo įgyta daug ilgalaik÷s fortifikacijos naudojimo patirties, buvo suprasti visų tuo 

metu naudojamų sprendimų privalumai ir trūkumai. D÷l to 1908 metais buvo parengtas pirmųjų 

šešių fortų modernizavimo projektas. Buvo pasiūlyta sustiprinti kazematus papildomu betono 

sluoksniu, perstatyti parako sand÷lius ir pratęsti poternas tam, kad sujungti visus turimus forto 

kazematus į vientisas sistemas. Modernizavimo darbai prasid÷jo pirmuose penkiuose fortuose, 

tačiau užbaigti buvo tik pirmuose trijuose. 

1912 metais buvo patvirtintas naujas tvirtov÷s pl÷tros planas. Tai vyko d÷l Rusijos 

Imperijos vakarin÷s sienos gynybin÷s strategijos pasikeitimų. Kartu su Gardino, 

Novogeorgijevsko, Bresto tvirtov÷mis Kaunas tapo svarbiu vakarin÷s sienos gynybos mazgu. 

Kartu su Gardino tvirtove Kauno tvirtov÷ tur÷jo kontroliuoti strateginį geležinkelį, sulaikant 

priešą iki pat Vilniaus karin÷s apygardos mobilizavimo pabaigos, o prireikus – vykdyti puolimo 

operacijas rajone, naudoti apgulties parkus, nukreiptus prieš Karaliaučiaus (Kenigsbergo) bei 

kitas priešininkų tvirtoves. 

Pl÷tros plane buvo numatyta pastatyti 12 fortų, dvi fortu grupes ir devynis atsparos punktus 

2-4 km atstumu nuo dabartinių fortų. Taip tvirtov÷s žiedas did÷jo pusantro karto – nuo 30 iki 45 

kilometrų. Naujai kuriamiems fortams buvo paruošti iš principo nauji kaip ir naujų fortų, taip ir 

kazematuotų statinių projektai. Pavyzdinio projekto vaidmenį atliko 1909 metų profesoriaus 

Veličko tipinis forto projektas. Kazematuoti statiniai buvo projektuojami, remiantis 1912 metais 

pravestų Berezan÷s bandymų rezultatais. 1913 metais prasid÷ję darbai vyko tik du statybinius 

sezonus ir buvo visiškai sustabdyti prasid÷jus Pirmajam pasauliniam karui. Naujo žiedo fortuose 

buvo užbaigti žem÷s darbai, Domeikavos ir Romainių fortuose buvo prad÷tas kazematų 

betonavimas. 

Mobilizacijos periodo metu tvirtov÷s statybų darbai vyko sparčiai, tačiau pagrinde buvo 

orientuoti ilgalaikių ugnies taškų bei sl÷ptuvių ruožo statyboms. Nebaigti statyti fortai buvo 

ruošiami gynybai: nepastatyti iš÷jimai į nebaigtas poternas buvo betonuojami, fortuose buvo 

įrengiamos neplanuotos sl÷ptuv÷s, kulkosvaidžių pozicijos, taip pat apkasų linijos. Fortų linija 

buvo maksimaliai paruošta gynybai. Tvirtov÷s rajone esančios gyvenviet÷s irgi buvo pritaikytos 

gynybai bei įtrauktos į atsargos bei apsaugos gynybines linijas. 

1915 metais vokiečių Kaiz÷rin÷s kariuomen÷s daliniai po dešimties parų šturmo už÷m÷ 

Kauno tvirtovę. Dabar jau vokiečių „Festung Kowna 1 “ tapo Kaizerio paj÷gų baze. Ginkluot÷ 

buvo demontuojama ir išvežama į Vokietiją, iš artilerijos šaudmenų buvo išimamos 

1 Kauno tvirtov÷ (vok.) 

49

sprogstamosios medžiagos, o ginklų dirbtuv÷se kulkosvaidžiai „Maksim“ buvo pritaikomi 

vokiškiems šoviniams. Sekmingas 1915 metų vokiečių kariuomen÷s puolimas atitrauk÷ fronto 

liniją toli nuo Kauno tvirtov÷s. 

50 

Pirmojo pasaulinio karo pabaiga ir Lietuvos nepriklausomyb÷s atkūrimas atv÷r÷ naują 

tvirtov÷s istorijos puslapį. Kauno tvirtov÷ atiteko naujosios valstyb÷s kariuomen÷s jurisdikcijai. 

Iš kažkada stiprios tvirtov÷s liko tik sugriauti įtvirtinimai, visa ginkluot÷ buvo demontuota o 

griovius užpildydavo metalo laužas. Trijų metų b÷gyje tvirtov÷ buvo laikoma veikiančia, tačiau 

pasikeitusios karo sąlygos ir nedidel÷ Lietuvos kariuomen÷ negal÷jo pilnaverčiai išnaudoti 

Rusijos Imperijos palikimo. Buvusios 28-os divizijos kareivines už÷m÷ lietuvių kariuomen÷s 

daliniai, Panemun÷s artilerijos kariniame miestel÷je įsikur÷ Karo mokykla. 

Gera miesto 

infrastruktūra, ir daug buvusių tvirtov÷s bei gubernijos administracijos pastatų tapo palankiomis 

aplinkyb÷mis paversti Kauną Laikinąja Sostine 2 . Be karin÷s paskirties, dalis tvirtov÷s 

infrastruktūros buvo naudojama ūkin÷ms reikšm÷ms, tvirtov÷s kibirkštin÷ stotis tapo Lietuvos 

Respublikos radiju , o I forto parako sand÷lyje buvo įrengta dujų kamera, skirta įvykdyti teismo 

paskirtus mirties nuosprendžius. Tai buvo viena iš pirmųjų dujų kamerų Europoje. Kal÷jimo 

vaidmenį atliko IX fortas. 

Lietuvos krašto okupacija vokiečių nacistais tapo vienu iš liūdniausių tvirtov÷s istorijos 

puslapiu. Masin÷s žydų žudyn÷s pirmosiomis karo dienomis vyko IV ir VII fortuose, VI forte ir 

apylink÷se buvo organizuota sovietų karo belaisvių stovykla. Daugiausia žmonių buvo 

sunaikinta „1005 B fabrike“ – buvusiame IX Kauno tvirtov÷s forte. Šioje ne tik vietin÷s 

reikšm÷s, bet ir tarptautin÷je koncentracijos stovykloje buvo naikinami Lietuvos, Prancūzijos, 

Vokietijos, Lenkijos piliečiai (daugiausiai žydai), iš viso sunaikinta apie 50 000 žmonių. 

1944 metais d÷l fronto linijos priart÷jimo, buvo bandyta įtvirtinti Kauną. Tam buvo statomi 

įtvirtinimai „geležinkelio“ forto rajone, kasami prieštankiniai grioviai. Gynybai buvo pritaikomi 

ir tvirtov÷s fortai. Šių veiksmų pagrindu tapo tiesioginis Hitlerio įsakymas „bet kokia kaina 

neleisti užimti Nemuną“, kuris buvo vadinamas „katastrofos linija 3 “. Tačiau Minsko hitlerininkų 

grupuot÷s sunaikinimas, o taip pat pilna sovietų kariuomen÷s persvara nulem÷ Kauno likimą. 

Rugpjūčio 1 dieną po 45 min artilerin÷s parengties 3-ojo Baltarusijos fronto kariai „už÷m÷ 

Kauną ir Kauno tvirtovę 4 “. Antrą kartą istorijoje labiausiai išsiskyrusiems daliniams buvo 

priskirtas pavadinimas „Kauno...“ 5 . Apie Kauno pa÷mimą 3-ojo Baltarusijos fronto vadas 

armijos generolas I. Černiachovskij asmeniškai praneš÷ Sovietų Sajungos kariuomen÷s vadui 

Josifui Stalinui. 

2 Kaunas buvo arti fronto linijos tod÷l buvo svarstoma daug variantų 

3 A.Šaripovas „A.Černiachovskis“ 258 psl 

4 Sovietų informacijos biuro pranešimas, 1944 metai. 

5 Taip atsirado Kauno 291 ir 449 šaulių pulkai; 482 Kauno naikintuvų aviacijos pulkas; 5-osios armijos 65-asis 

šaulių Kauno korpusas, 7-pji gvardiečių Kauno minosvaidininkų divizija.

Nuo 1944 metų formaliai jau nebeegzistuojanti tvirtov÷ atiteko miestui bei sovietų 

kariuomenei. Nuo 1948 metų tvirtov÷s komendantūros pastate įsikur÷ 7-osios gvardijos oro 

desantininkų divizijos štabas. Kauno įgulos kareivin÷se disluokoti 108-ojo gvardijos oro 

desantininkų pulko ir kitų dalinių kariai. Dauguma fortų naudojami kaip sand÷liai, V-ame forte 

diskluokojasi techninis priešraketin÷s gynybos divizijonas. Sovietmečio laikotarpiu tvirtov÷s 

įtvirtinimai buvo aktyviai naudojami ūkinei veiklai. Iš dalies tai užtikrindavo įtvirtinimų 

apsaugą, tačiau statybin÷ veikla įtvirtinimuose buvo mažai reglamentuojama. Rezultate 

griaunami kareivinių fasadai, užpilami grioviai. Išgyvenusi dviejų pasaulinių karų ugnį 

tvirtov÷ l÷tai griūvo, o ypatingas karinių objekto statusas paliko mažai šansų architektūrinei 

priežiūrai. Taip buvo išardyti I, II, V, VI forų kareivinių fasadai, kelios stacionarios baterijos, kiti 

statiniai. Nemažai žalos tvirtov÷s paveldui padaryta intensyvios miesto pl÷tros metais. Statant 

KPI universitetą sunaikinami III-jo gynybinio žem÷s įtvirtinimai, o Šančių kariniame miestelyje 

sudega buvusia šančių įgulos bažnyčia. 

Po Rusijos kariuomen÷s dalinių išvedimo iš Lietuvos Respublikos dauguma fortų apleisti. 

Išimtimi tapo tik IX fortas, paverstas muziejumi, ir VII fortas, kurio teritorijoje įsikūr÷ Lietuvos 

kariuomen÷s dalinis. Nežiūrint į kultūros paminklų statuso priskyrimą tvirtov÷s įtvirtinimams, 

dauguma fortų visiškai nesaugomi, jų teritorijoje neretai įvykdomi nusikaltimai, arba 

paprasčiausiai iškraunamos šiukšl÷s. Tęsiasi niekam nepriklausančio paminklo naikinimas – 

miesto ribose, 100 m nuo policijos nuovados plytoms ardomos buvusios rusijos 28-os divizijos 

kareivin÷s, suvaidinusios savo vaidmenį ir Lietuvos kariuomen÷s istorijoje. 

Buvusios Kauno tvirtov÷s statinių kompleksas – tai unikalus fortifikacijos paminklas, o tie 

fortai, kuriuose buvo sunaikinta ir palaidota daugyb÷ nacizmo aukų, gali pretenduoti į ypatingą 

memorialinių kapinių statusą. Nežiūrint į kai kuriuos nuostolius, Kauno tvirtov÷s statinių 

kompleksas yra vienintel÷ visiškai išsilaikiusi Rusijos Imperijos tvirtov÷, kurios būklei pavydi 

Rusijos, Lenkijos bei Vokietijos fortifikacijos istorikai. Vakarų Europos šalyse kur kas mažiau 

įdomūs fortifikacijos objektai tampa populiariais turistiniais objektais . Tokia pad÷tis pakelia 

tvirtov÷s išsaugojimo problemą ne tik į valstybinį, bet ir tarptautinį lygį. Problemos nepaisymas 

blogai veikia miesto įvaizdį, o masinių žmonių naikinimų vietų nesutvarkymas iki padoraus 

lygio v÷liau ar anksčiau gali tapti rimta užsienio politikos problema. 

51

6 tekstas. Suredaguokite tekstą. Atkreipkite d÷mesį į išnašas, jas sutvarkykite. 

Kauno tvirtov÷s istoriografija 

Kauno tvirtov÷s istoriografiją sudaro daugiausia įvairios tematikos straipsniai, publikuoti 

periodiniuose leidiniuose bei r÷ti bibliografiniai leidiniai, sunkiai pasiekiami eiliniam skaitytojui. 

Čia išvardinti didžiausios reikšm÷s darbai, p[ilnas literatūros sąrašas pateiktas bibliografijoje. 

Skaitymo patogumui rusiškų knygų pavadinimai išversti į lietuvių kalba, tačiau bibliografijoje 

pateiktas originalus pavadinimas . Darbai, kurie buvo parašyti pagal min÷tų publikacijų 

medžiagas be papildymo svarbia informacija, praleisti 6 . 

Kauno tvirtov÷s egzistavimo metais (1878 – 1915 metai) d÷l didelio slaptumo, taikomo 

šiuolaikiniam slaptam objektui, buvo sunku tik÷tis kokios nors informacijos apie tvirtov÷s 

statybas, įgulą bei ginkluotę 7 . Tod÷l tuo periodu buvo išleisti tik keli leidiniai, kurie netiesiogiai 

susiję su tvirtov÷s tema. Tai G.Citovičiaus knyga „Laivyno ir kariuomen÷s šventyklos 8 “, 

kuriame aprašytos tvirtov÷s įgulos cerkv÷s, o taip pat duota trumpa pulkų istorija. Trumpa 

artilerijos kuopų istorija duota leidinyje 9 „Apgulties ir tvirtovių artilerijos kuopų kronikos“. 

Kasmetiniame leidinyje „Kauno gubernijos atminimo knyga 10 “ yra pamin÷ta tvirtov÷s statybų 

pradžia, publikuojami vyriausiųjų valdininkų vardai ir pavard÷s, o taip pat tvirtov÷s įgulos 

karininkų pavard÷s ir išvardintos gubernijoje dislokuotos karin÷s paj÷gos. Rusijos Imperijoje 

egzistavo tradicija leisti progines publikacijas, švenčiant tvirtov÷s, pulko ar įstaigos šimtmečio 

jubiliejų. Kauno tvirtov÷ egzistavo mažiau negu 40 metų, tačiau Kaune esanti įgula buvo 

suformuota kur kas ankščiau ir tur÷jo tokių publikacijų 11 . Tokio pobūdžio leidiniai yra 

bibliografin÷ retenyb÷, kadangi buvo platinami siauram skaitytojų ratui. Jų galima surasti tik 

didžiausiuose bibliotekose arba privačių kolekcininkų archyvuose. 

Pirmojo pasaulinio karo metais apie tvirtov÷je vykstančius karinius veiksmus nuolat 

informavo reguliarus periodinis leidinys „Lukomorje“, „Karo metraštis 12 “, bei vokiečių žurnalas 

„die Woche“, anglų žurnalas „The war illustrated“. Šiuose periodiniuose leidiniuose buvo 

publikuojamos pirmosios sugriautų įtvirtinimų ir užgrobtos karo technikos nuotraukos. 

Analogiškas publikacijas galima rasti amerikietiškame kataloge „Collier’s History of European 

War 13 “. Trumpos karo veiksmų ataskaitos buvo veikiamos stiprios politin÷s propagandos – buvo 

6 Pateiktas leidinių sąrašas n÷ra visiškai pilnas – išvardinti tik tie leidiniai, kurie buvo pasiekiami autoriui rašant 

knygą. 

7 Šis faktas liūdija apie ypatingą naujai statomos tvirtov÷s reikšm÷. Rusijos Imperijos slaptumas nebuvo labai 

griežtas, daugumą faktų apie kariuomenę galima buvo sužinoti iš atvirų šaltinių. 

8 Citovičius „Laivyno ir kariuomen÷s šventyklos“ Petegrorskas 1913 metai 

9 Vakaras J.„Apgulties ir tvirtov÷s artilerijos kuopų kronikos“ Sankt Peterburgas, 1908 metai 

10 Gukovskis „Kauno gubernijos atminimo knyga už ..... metus“ Kaunas 

11 Turima omenyje 28-osios divizijos pulkų kronikos. 

12 Karo metraštis 1914-1915 Peterburgas, 1915 m. 

13 Collier’s Photographic History of the European War (New York 1916) 

52

ašoma tik apie savo paj÷gų s÷kmingas operacijas ir dideles priešų nuostolius. Taip, Vasilevskio 

brošiūroje „Kaip krito Kaunas 14 “ autorius sugeb÷jo aprašyti visą tvirtov÷s gynybos operaciją 

miniatiurin÷je knygut÷je bei pateikti išvada, kad viskas viko būtent taip, kaip to nor÷jo Rusijos 

kariuomen÷s vadovyb÷. Vertingiausia tokių leidinių dalis – tai fotografijos, o taip pat kai kurie 

duomenys apie karo veiksmus, kurie nereikalauja papildomo tikslinimo. 

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui dalyvavusių šalių spaudoje pasirodo pirmieji 

išsamūs straipsniai apie tvirtov÷s rajone vykusius karo veiksmus, taip pat apie tvirtov÷s puolimą 

ir gynybą. Pagrinde šie memuarai yra parašyti mūšių dalyvių. Įdomiausias šios grup÷s vienetai – 

tai Buvusio tvirtov÷s komendanto Grigorijevo teismo proceso protokolas 15 , kuris buvo 

publikuotas Lemk÷s knygoje „250 dienų caro valdžioje 16 “, Generolo Litzmann‘o memuarai 

„Kauno tvirtov÷s puolimas ir pa÷mimas“, kurių vertimas į lietuvių kalbą pateiktas žurnale „Mūsų 

žinynas“ 17 Šiokia tokia informacija randama profesoriaus Veličko knygoje „Rusų tvirtov÷s I-ojo 

pasaulinio karo lauko operacijų metu 18 “, pulkininko Krasausko knygoje „Pastovioji fortifikacija 

prieš pasaulinį karą ir po jo 19 “ ir Suomių šaulių pulko vado A.Svečino „Pulko vadovavimo 

menas 20 “. Šie leidiniai turi vertingos informacijos apie Kauno tvirtov÷s dalyvavimą I 

pasauliniame kare. 

Tam tikros publikacijos, skirtos Kauno tvirtovei, sutinkamos lietuviškuose laikraščiuose ir 

žurnaluose nuo 1919 metų ir iki šiol. Paprastai šios publikacijos skirtos plačiam skaitytojų ratui, 

kas veikia medžiagos tikslumą ir kokybę. 

Nemažai publikacijų, aprašančių požeminius tunelius, pasl÷ptus lobius ir kitas legendas 

prad÷jo rodytis Pirmosios Lietuvos respublikos metais 21 . Miestiečių žinios apie tvirtovę buvo 

gana menkos – jie staiga pamat÷ tai, kas ilgai buvo sl÷pta nuo paprasto žmogaus žvilgsnio. 

Akivaizdu, kad toks nežinojimas gimdo speliones ir gandus, begant laikui formuojasi savotiškas 

Kauno tvirtov÷s legendų fondas. 

Pirmieji tvirtov÷s įtvirtinimų aprašymai pasirod÷ profesoriaus Jakovlevo knygoje 

„Ilgalaik÷s fortifikacijos evoliucija 22 “, publikuotos 1931 metais. Ši knyga parašyta vadov÷lio 

forma ir skirta Raudonosios kariuomen÷s karo inžinierijos karininkų paruošimui. Kauno tvirtovei 

skirtas nedidelis skyrius, tačiau knygoje yra pateikta svarbi ir išsami fortifikacijos mokslo raidos 

14 Maža Vasilevskio brošiūra neturi jokių vertingų duomenų apie tvirtov÷s gynybą ir sudaryta grynai patriotiškomis 

nuotaikomis. 

15 Ši medžiaga ne kartą patvirtinama įvairiuose lietuviškuose leidiniuose, taip pat Boleckio straipsnyje „Kauno 

tvirtov÷s gynimas“, „Mūsų žinynas“ Nr.14 1923 m. 

16 Lemk÷ „250 dienų caro valdžioje“ Charvest‘as 2001 m. 

17 „Kauno tvirtov÷s puolimas ir pa÷mimas“ „Mūsų žinynas“ Nr.19 1930 m. 

18 Prof. Veličko“Rusų tvirtov÷s I-ojo pasaulinio karo lauko operacijų metu“ 1926 m. 

19 Pulkininkas Krasauskas „Pastovioji fortifikacija prieš pasaulinį karą ir po jo“ Kaunas, 1925 metai 

20 A.Svečino „Pulkininkyst÷s menas“, 1914-1918 m; 1930 m. 

21 Vardinti šiuos leidinius n÷ra prasm÷s, nes jie neturi jokios vertingos informacijos, tačiau būtent šie leidiniai 

suformavo šiokį tokį miesto legendų pluoštą. 

22 Prof. Jakovlevas „Ilgalaik÷s fortifikacijos evoliucija“ Maskva 1931 m. 

53

teorija, o taip pat Kauno tvirtov÷s planas. 1934 metais to paties autoriaus buvo parašytas nauja 

monografija „Kauno tvirtov÷“ – pirmasis ir vienintelis išsamus leidinys apie Kauno tvirtov÷s 

įrengimą 1882 – 1915 metais. Knygoje išsamiai aprašyti visi tvirtov÷s įrengimo etapai, įskaitant 

bandomuosius ir nepatvirtintus projektus. Šis leidinys nebuvo publikuotas ir saugomas buvusios 

karo inžinerijos akademijos bibliotekoje rankraščio pavidalu 23 . 

Sovietų valdymo metais tvirtov÷s istorijai buvo skirta labai nedaug d÷mesio. Taip buvo d÷l 

sovietų ideologijos, traktuojančios Pirmą pasaulinį karą, kaip „imperialistinį“. Kita priežastis 

buvo tai, jog į sovietų kariuomen÷s nuosavybę per÷ję įtvirtinimai v÷l tapo uždarais kariniais 

objektais. 1967 metais leidinyje „Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai“ publikuota 

Černeckio 24 disertacijos „Kauno tvirtov÷ 1882 – 1990 m“ anotacija. Darbe tyrin÷jamos pirmojo 

įtvirtinimo žiedo statybos, o taip pat įgulos formavimas. Ypač daug d÷mesio skirta pilietin÷s ir 

karin÷s valdžios santykių temai. Autorius daro išvadas, kad tvirtov÷ neigiamai veik÷ miesto 

vystymąsi. Gan÷tinai tendencingas požiūris ir trumpas laiko periodas neleidžia pavadinti darbą 

objektyviu, tačiau šis darbas turi reikšm÷s, kaip pirmas rimtas santykių tarp karin÷s ir miesto 

valdžios tyrin÷jimas, beje, šis darbas paremtas archyvine medžiaga. 

1981 – 1985 metais tvirtov÷s objektuose, o taip pat Kauno apskrities archyve dirbo A. 

Kostiukovo vadovaujama ekspedicija. Tarp ekspedicijos dalyvių buvo žymus rusų speleologas, 

speleologų klubo „Barjeras“ garb÷s narys Andrejus Krainevas, o taip pat mokslinink÷ Svetlana 

Pisar÷va, inžinerijos paj÷gų pulkininkas Aveniras Ovsianovas ir kt. dalyviai. Ekspedicijos 

dalyviai bendradarbiavo su istoriku A.Pociūnu, architektoriumi J.Lukšiu. Formaliu ekspedicijos 

organizatoriumi buvo TSRS krašto apsaugos ministerija ir VLKSM, bet pati ekspedicija, anot jos 

dalyvių, r÷m÷si vadovo entuziazmu. Per keletą tyrin÷jimo 25 metu fortuose buvo pravesti 

archeologiniai darbai, analizuojama archyvin÷ medžiaga, tačiau jokie rezultatai nebuvo 

publikuoti. 

Po nepriklausomyb÷s atkūrimo (1990 m) buvo pastebimi pozityvūs Kauno tvirtov÷s 

tyrin÷jimo pokyčiai. Architektūrinio tvirtov÷s paveldo tyrin÷jimu užsi÷m÷ N.Steponaityt÷ 26 , 

N.Tolvaišien÷ 27 , tvirtov÷s objektų aprašymai pateikti leidiniuose „Urbanistika ir architektūra“, 

„Kauno architektūra“, „Lietuvos architektūros istorija“ 28 . 

Vytauto Didžiojo Karo Muziejaus istoriko A. Pociūno buvo parašyti straipsniai apie 

karinius veiksmus tvirtov÷s rajone, o taip pat straipsnių ciklai apie Kauno tvirtovę. Istoriko 

23 nuorodoms naudoti Jakovlevo „Kauno tvirtov÷“ (1882 - 1915) Maskva, Karo inžinerijos akademija 1934 metai. 

24 Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai, Vilnius 1967 m. 

25 ekspedicija dirbo 1985 metų vasarą, o po to buvo rengiamos papildomos kelion÷s į Kauną. 

26 Steponaityt÷ „Kauno tvirtov÷: projektavimas ir statyba“ // Urbanistika ir architektūra Vilnius, 2001 m. 

27 Tolvaišien÷ „Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje“ 2001 m. 

28 Lietuvos architektūros istorija, III tomas 

54

darbai publikuoti periodiniuose leidiniuose „Kauno istorijos metraštis 29 “, „Darbai ir dienos 30 “, 

taip pat spaudoje. Įdomiausios yra išsamios publikacijos, kurios skirtos atskiriems tvirtov÷s 

įgulos junginiams – Vilkmerg÷s p÷stininkų pulkui, tvirtov÷s karo laivynui. Paskutiniai istoriko 

darbai parašyti remiantis nepublikuota archyvinę medžiaga. , tod÷l ypač svarbūs istoriografijai. 

Vytauto Didžiojo Karo muziejuje veikia pastovi tvirtov÷s gynybos ekspozicija, rengiamos 

tematin÷s parodos. 

Nemažą ind÷lį į tvirtov÷s istorijos tyrin÷jimą įd÷jo IX–ojo forto muziejaus kolektyvas. 

Muziejuje veikia dvi pastovios ekspozicijos – tvirtov÷s statybų ir gynybos, fonduose sukaupta 

nemažai archyvin÷s medžiagos. Bendradarbiaujant su Vytauto Didžiojo Universiteto karo 

istorijos centru (VDU KIC) organizuojamos konferencijos, skirtos tvirtov÷s istorijai. 

Bendradarbiavimas su Kauno kolekcionieriais leidžia rengti parodas ir papildyti kolekcijas. 

Pataruoju metu tvirtov÷s istorija prad÷jo aktyviai dom÷tis miesto gyventojai. Neretai toks 

dom÷jimasis atneša juntamus rezultatus – interneto resursus ar mažo tiražo projektus. 

Pirmuoju tinklapiu, skirtu Kauno tvirtov÷s istorijai tapo svetain÷ http://tvirtove.kaunas.lt , 

kurį sukūr÷ G.Č÷sonis 31 . Autorius analizuoja tvirtov÷s įtaką miesto urbanistikai, svetain÷je 

pateiktos fortų ir kai kurių kitų įtvirtinimų nuotraukos iš paukščio skrydžio. 

Pirmuoju leidiniu, kuriame buvo surinkti straipsniai apie tvirtov÷s statybas ir jos gynybą, o 

taip pat ir įtvirtinimų nuotraukos tapo mažo tiražo projektas „Kauno tvirtov÷ ir Kauno stačiatikių 

cerkv÷s“, kurį paruoš÷ Kauno stačiatikių Apsireiškimo katedros sekmadienin÷s mokyklos 

mokiniai. Šis darbas labiau panašus į įvairių darbų kompiliaciją, jame publikuoti keletas 

straipsnių, kuriuose aprašyti ne tik gynybiniai, bet ir sakraliniai tvirtov÷s pastatai – stačiatikių 

cerkv÷s. Susipažinti su šiuo leidiniu galima Kauno Viešojoje bibliotekoje. 

Privati tyrin÷jimo iniciatyva rodo miestiečių susidom÷jimą tvirtov÷s istorija, tačiau 

objektyvios priežastys neleidžia išnagrin÷ti tvirtov÷s istorijos vien vietinių kraštotyrininkų 

pastangomis. Tod÷l didžioji pasiekiamos istorin÷s medžiagos dalis turi tik bendruosius duomenis 

ir dažniausiai n÷ra pasiekiama užsienio tyrin÷tojams ar turistams. 

Apibendrinant istoriografijos temą norisi pasteb÷ti, kad nežiūrint į nemažą publikacijų 

skaičių, n÷ viena iš jų negali pretenduoti į logiškai užbaigto ir informatyvaus kūrinio vardą. 

Maža to, didžioji istoriografin÷s medžiagos dalis – tai laikraščių ir žurnalų straipsniai, parašyti 

atitinkamu stiliumi ir tikslumu. Tod÷l tvirtov÷s tyrin÷jimo tema taip pat aktuali šiais laikais, kaip 

ir prieš dvidešimt, trisdešimt ar penkiasdešimt metų. 

29 Arvydas Pociūnas. Garlaiviai Kauno tvirtov÷je KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS, III tomas (Kaunas, 2002) 

30 Arvydas Pociūnas „Kauno tvirtov÷s žlugimas“ (Vilkmerg÷s p÷stininkų pulkas 1914 – 1915 metais ) Darbai ir 

dienos Nr.21 

31 Istorin÷ svetain÷s dalis parašyta remiantis Černeckio darbais. 

55

7 tekstas. Suredaguokite tekstą. Atkreipkite d÷mesį į išnašas, jas sutvarkykite. 

Strategin÷ Kauno miesto paskirtis 

Miestas, pavadinimu Kaunas, rusiškai – Kovno, Kovna, vokiškai ir lenkiškai – Kowno, 

lotyniškai Caonia, Cavonia, Cauna, o senoviniuose rankraščiuose net Kirnov buvo įkurtas XI 

šimtmečio pradžioje (1030 m.?) Lietuvos kunigaikščio Palemono – Libono Kuno (arba Kono), 

žuvusio mūšyje su slavų didžiuoju kunigaikščiu Jaroslavu Vladimirovičiumi 1040 metais. 

Pirmąkart miestas minimas lenkų istorikų 1280 metais. 

Gera strategin÷ pad÷tis dav÷ Kaunui turtingą karo istoriją visuose jo egzistavimo etapuose. 

Karo veiksmai kryžiavosi su aktyviais karo statinių įrengimo darbais, ir kiekvienam įtvirtinimų 

statybų etapui atsirasdavo to vertas priešas. 

Pirmieji žmon÷s Nemuno ir Neries santakoje apsigyveno daug ankščiau, negu buvo įkurtas 

miestas. Vienais iš pirmųjų žmonių egzistavimo šioje vietoje p÷dsakų tapo piliakalniai. 

Archeologiniai tyrimai parod÷, kad Kaune buvo mažiausia 6 piliakalniai, o Kauno rajone – 20 32 . 

Tikslų jų amžių nusakyti sunku – seniausi datuojami pirmuoju tūkstantmečiu iki Kr. Tokių 

statinių eros pabaiga laikomas XIV amžius, kai atsirado apgulties, o v÷liau ir šaunamieji ginklai. 

Šie įtvirtinimai už÷m÷ dominuojančias aukštumas, dažnai ties Nemuno ir Neries up÷mis. Kalvos 

viršūn÷je buvo mediniai pastatai, medin÷s gynybin÷s tvoros, gynybos sistemą papild÷ iškasti 

grioviai, terasos, pylimai. Kai kurių piliakalnių strategin÷ pad÷tis tokia s÷kminga, kad buvo 

vertinta keliomis fortifikatorių kartomis. Rezultatu tapo reiškinys, kai priešistorin÷s gyvenviet÷s 

terasoje išlike Pirmojo pasaulinio karo apkasai, kas suteikia vietovei nepakartojamą koloritą 33 . 

Antrasis fortifikacijos etapas dabartinio Kauno teritorijoje priklauso 1030 metams 34 . Tais metais, 

pagal Bychovco ir M.Strykovskio kronikas, buvo įkurtas Kauno miestas ir pastatyta Kauno pilis. 

Apie šią pilį žinoma nedaug – 1316 metais ji buvo užimta kryžiuočių ir pavadinta 

Gottesverderiu 35 , o 1362 metais po 28 dienų apgulties visiškai sunaikinta kaip ir pati pilis, taip ir 

miestas. Pilis buvo murin÷, apsupta pylimu ir gynybos grioviu, su aukštomis sienomis. Pilies 

įgula buvo gerai ginkluotas Vaidoto (Kęstučio sūnaus) vadovaujamas karių būrys. Pilis buvo 

apsupta 5-6 metrų pločio grioviu, sienų aukštis buvo apie 9 m, plotis – iki 2 m. Sienų viršūn÷je 

buvo šaudymo angos, į kurias galima buvo patekti medin÷mis galerijomis 36 . Lygiagrečiai šiai 

sienai buvo pastatyta antra, perpus mažesn÷. Gynybos bokštų ši pilis netur÷jo. 

32 G.Zabiela, Z.Baubonis „Lietuvos piliakalniai“ Atlasas, I tomas 

33 Autorius steb÷jo šį reiškinį Pajiesyje ir Eiguliuose. Tokie piliakalnių pavadinimai, kaip Lentainiai, Pakalniškiai ir 

Pypliai sutampa su 1915 m gynybos punktų Kauno tvirtov÷je, pavadinimais. 

34 Išsamesni šaltiniai teigia, kad Kauno pilis buvo pastatyta XIII amžiuje. 

35 Kauno gubernija 1843-1893 metais Kaunas, 1893, 244 psl. 

36 Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vid. V., 1988, I tomas, psl.52-56, 77-80 

56

1383 metais buvo statoma antra Kauno pilis. 1533 metais Kauno pilis tampa karalien÷s 

Bonos nuosavybe 37 . XVI amžiaus viduryje pilis buvo modernizuota – sustiprinti fosai, pastatyta 

nauja bast÷ja. Nežiūrint į tai pilis ÷m÷ l÷tai griūti ir prarado gynybinę reikšmę. XVIII amžiuje 

Kauno pilyje veik÷ miesto kal÷jimas 38 . 

XVII amžiaus viduryje miestas aktyviai vyst÷si, tačiau patikimų gynybinių sienų netur÷jo. 

Tod÷l 1655 metais miestui buvo suteikta privilegija prekiauti ir apdirbti medieną su sąlyga, kad 

bus pastatyti akmeniniai įtvirtinimai. Tačiau šis planas nebuvo įvykdytas – 1655 metų gale d÷l 

karinių susidūrimų tarp Karlo Gustavo X švedų karių ir rusų caro Aleksejaus Michailovičiaus 

kariuomen÷s miestas buvo užimtas rusų ir stipriai apgriautas. Tik XVII amžiaus 7-ajame 

dešimtmetyje miesto vakarų pakraščiuose buvo pastatyta plytin÷-medin÷ siena su dviem 

plytiniais bokštais ir dvejais vartais – Vilniaus ir Totorių, O šiaur÷s pakraštyje – Panerių 39 . Išilgai 

miesto sienoms buvo supilti žemyniniai pylimai 40 . Rusų-Švedų karo metu Karlo XII kariai į÷jo į 

Kauną 1701 metų gruodžio pirmą dieną. Miestas buvo v÷l sugriautas ir nuniokiotas. Tikslių 

duomenų apie Kauno fortifikavimą Šiaur÷s karo metu n÷ra, tačiau istoriškai susid÷jęs Kauno 

rorajono pavadinimas Šančiai (vokiškai Schanze – apkasai, įtvirtinimai) susiriša su atseit šioje 

vietoje buvusiais švedų armijos įtvirtinimais. 

1795 metais po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo miestas atiteko Rusijos 

Imperijai. Pirma buvusi Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyst÷s teritorija buvo padalinta į dvi 

gubernijas – Slonimsko ir Vilniaus. Nuo 1796 metų abi gubernijos buvo apjungtos į vieną, 

Lietuvos guberniją, o caro Aleksandro II-jo valdymo pradžioje v÷l padalintos, dabar jau į 

Gardino ir Vilniaus gubernijas. Vilniaus gubernijos sud÷tyje buvo Kauno apylink÷ su miestu 

Kaunas, kuris tapo viena iš rusų kariuomen÷s bazių ir buvo valdomas armijos korpuso vado. 

1796 metų Kauno plane 41 Žaliakalnyje 42 išd÷styti bastioninio tipo įtvirtinimai, tačiau duomenų 

apie jų pastatymą n÷ra. 

1812 metais 700-tūkstantin÷ Napoleono kariuomen÷ persik÷l÷ per Nemuną. Nedidel÷ 

gubernijos miesto įgula, išd÷styta lengvuose įtvirtinimuose Žaliakalnyje, atsitrauk÷, prancūzų 

armijos persik÷limas pra÷jo be kliūčių. V÷liau Napoleono armija pastat÷ mieste nedidelius 

įtvirtinimus - tet-de-pontą tam, kad gal÷tų apginti strategiškai svarbią perk÷lą per Nemuną. Šie 

įtvirtinimai nesuvaidino jokio vaidmens – per 25-ų laipsnių šaltį 1812 metų žiemą Nemuno 

paviršius pavirto į storą ledą, kuriuo galima buvo gabenti net sunkiąją artileriją 43 . 

37 D÷l to ši pilis ilgą laiko tarpą buvo vadinama „Karalien÷s Bonos pilimi“ 

38 Vienu iš šio kal÷jimo kaliniu buvo F.E.Dzeržinskis, suimtas už „propagandą Kauno darbininkų tarpe“. 

39 Panerių 

40 Lietuvos architektūros istorija, II tomas, psl.40 

41 РГВИА фю349 оп. 18д. 7104 и ф.ВУА д.22047 

42 Šiuo metu taip vadinamas miesto mikrorajonas 

43 Maršalo Bertje raportas Napoleonui 1812 m. gruodžio 12 dienos. Informacija iš tinklapio 

http://www.museum.ru/museum/1812/ 

57

1843 metais buvo padalinta Vilniaus gubernija. To priežastimi tapo „ per didelis ir mišrus 

jos gyventojų skaičius 44 . Iš pradžių gubernijos sostine buvo planuojama padaryti Raseinius, 

išsid÷sčiusius gubernijos centre, tačiau v÷liau buvo išrinktas Kaunas, kuris buvo nors ir pačiame 

gubernijos pasienyje, bet tur÷jo ryškius ekonominius privalumus – laivybines upes ir strateginius 

kelius. 

Išsid÷stęs sl÷nyje tarp Nemuno ir Vilijos 45 upių iki 1878 metų miestas susid÷jo iš senosios 

ir naujosios dalių, priemiesčių Aleksoto ir Vilijampol÷s, už÷m÷ apie 6100 ha plotą. Aplink 

miestą esanti aplinka buvo užimta laukais, miškais, kaimais bei folvarkais. Trys svarbiausios 

aukštumos atskirti giliais grioviais su stačiais krantais – tai ledyno tirpimo pasekm÷s. Taip, be 

gamtinių vandens kliūčių miesto rajone buvo dar keturi gana dideli grioviai – up÷ Girstup÷ 46 , up÷ 

Jiesia, Zastianskio griovys 47 , ir Marvel÷s griovys 48 . Vidutinis miesto plato aukštis nuo jūros lygio 

siekia 30-40 metrų. Aukščiausiai iškilusi vietov÷ – Linkuvos aukštumos, esančios Nemuno 

dešiniajame krante, į vakarus nuo Vilijos. Kauno rajone gruntas gana sausas, pelkių praktiškai 

n÷ra. Mažyt÷s gyvenviet÷s buvo betvarkiškai išsid÷sčiusios po visą aplink miestą esančią 

teritoriją, užstatyti mediniais statiniais, didžiausia gyvenviet÷ – Garliava 49 . Akmeniniai statiniai 

daugiausia buvo folvarkuose. Svarbiausi susisiekimo keliai – Vilniaus-Veržbolovsko 

geležinkelis 50 , einantis per tunelį 51 , Kauno geležinkelio stotį ir tiltą per Nemuną, bei 

Vilkmerg÷s 52 - Kauno vieškelis , kuris buvo pašto kelio tarp Peterburgo ir Varšuvos dalis. Šis 

kelias ved÷ į šiaur÷s rytų miesto dalį 53 , kirto Senamiestį 54 , tiltą ir ÷jo per Aleksoto priemiestį, po 

to buvo nukreiptas į Varšuvą. Daugiau vieškelių mieste nebuvo, o gruntiniai keliai strategin÷s 

reikšm÷s netur÷jo. Be sausumos kelių miestas tur÷jo dar ir gerą upių susisiekimą su Klaipedą 

(Memeliu) ir Karaliaučiumi (Kenigsbergu), tam buvo naudojamas Nemunas. Rami t÷km÷ ir 

slenksčių nebuvimas leido naudoti plaustus ir baržas, o kelto pagalba keltis į abi puses. 

Miestas nebuvo didelis. Rusijos karas su Švedija ir karas su Napoleonu blogai paveik÷ 

miesto vystymąsi. Iki 1843 metų mieste buvo tik 17 gatvių, iš kurių tik 7 buvo grįstos, 360 

nekilnojamojo turto vienetai – pastatų, daržų ir t.t. Mieste buvo septyni veikiantys katalikų 

44 Kauno gubernija 1843-1893 Kaunas 1893, 3 psl. 

45 Šiuo metu ši up÷ vadinama Nerimi 

46 Dabar ši up÷, kažkada tek÷jusi prie dabartin÷s kovo 11-osios gatv÷s teka požeminiais vamzdžiais. Antras 

pavadinimas – Mickevičiaus sl÷nis. 

47 IV forto rajone esantis apie 6km besitesiantis griovys, dugnu teka up÷ S÷mena. 

48 I forto rajone 

49 Tais laikasi - Godlevo 

50 Linijos Peterburgas-Varšuva dalis 

51 1859 metais nutiestas dviejų kelių geležinkelių tunelis Kaune tapo vienu iš pirmųjų geležinkelio tunelių 

Varšuvoje. 

52 Ukmerg÷s 

53 Dabar ši kelio dalis – tai Savanorių prospektas 

54 dabar tai Vilniaus gatv÷ 

58

vienuolynai, o taip pat stačiatikių cerkv÷, liuteronų bažnyčia, sinagoga. Mieste buvo šios 

įstaigos: miesto rotuš÷, karo ligonin÷, invalidų komandos kareivin÷, mokykla, iždininkai, maisto 

parduotuv÷s, kal÷jimas, muitin÷s namai, ligonin÷ ir vargo namai. Iki 1848 metų mieste gyveno 

14297 gyventojai 55 , iš kurių 1810 žmonių buvo kariškiai 56 . 

Taip, 1878 metais formuojasi svarbus strateginis mazgas Šiaur÷s vakarų krašte – 

šiuolaikinis gubernijos miestas Kaunas. Mieste susitinka pagrindiniai strateginiai keliai į vakarų 

Europą, tai kompaktiškas, aktyviai besivystantis miestas su šiuolaikiška infrastruktūra. Geresn÷s 

vietos pirmosios klas÷s tvirtovei imperijos vakarų pasienyje surasti buvo neįmanoma. 

8 tekstas. Suredaguokite tekstą. Atkreipkite d÷mesį į stilių. 

XIX amžiaus antrosios pus÷s tvirtovių sistema Rusijoje 

Tuo metu, kai galutinai buvo nuspręsta statyti Kauno tvirtovę, Vakarų Europos, o taip pat ir 

Rusijos tvirtov÷s aktyviai įsisavindavo naują karo mokslo patirtį, gautą Prancūzijos kare su 

Prūsija 1870 – 1871 metais. Šio karo eigoje vokiečių armija tur÷jo kariauti prieš 28 prancūzų 

tvirtoves. Rezultatai parod÷, jog tuometin÷s tvirtov÷s – stovyklos buvo visiškai bej÷g÷s prieš 

besivystančią sraigtinę artileriją – pabūklai gal÷jo šaudyti iki 5 km atstumu, o tvirtov÷s su mažu 

gynybiniu apvadu jau negal÷jo būti visiškai apsaugotos nuo apšaudymo. Ne mažiau siaubingą 

patirtį įgijo miestai – tvirtov÷s, kurie kartu su civiliais gyventojais yra apjuosti gynybine siena. 

Meco tvirtov÷s pavyzdys, kuri kapituliavo tik d÷l to, kad joje užsirakino prancūzų armija, 

privert÷ priimti sprendimą, kad tvirtov÷ tik naikina kariuomenę, kuri leido save ten užrakinti; 

kariuomen÷ taip pat naikina tvirtovę, naudoja jos atsargas ir tuo trumpina tvirtov÷s dienas 57 . 

Atsižvelgiant į įgytą patirtį į pirmą planą iš÷jo manevrin÷s, arba fortin÷s fortifikacijos 

koncepcija, kur tvirtov÷ buvo tik laikinoji karių buvein÷ ir atramos punktas tam tikrame karo 

veiksmų teatre. Pagrindinę reikšmę įgavo fortų ruožas, nutolęs ne mažiau penkių kilometrų nuo 

tvirtov÷s centro. Kadangi tvirtov÷se pirmenyb÷ buvo teikiama artilerijai, fortai buvo suprantami 

kaip artilerijos pozicijos. 

Negalima nepasteb÷ti, kad vakarų Europos fortifikatorių rate dideliu autoritetu buvo 

laikomas Rusijos Imperijos karo inžinierius grafas Eduardas Totlebenas. Totlebeno id÷jų 

veikimas išsipl÷t÷ toli į užsienį - Jo rekomendacijos buvo vertinamos ir Vokietijoje. Pats 

Totlebens 1866-1873 metais, būdamas generolo-inspektoriaus pavaduotoju, pasiūl÷ įtvirtinimų 

sistemą, skirtą šiaur÷s vakarų sienų sustiprinimui, o nuo 1880 metų buvo Šiaur÷s Vakarų krašto 

generaliniu gubernatoriumi. Į šio krašto sud÷tį į÷jo ir Kaunas. 

55 Kauno gubernija 1843-1893 1Kauans, 247 psl. 

56 1893 metais mieste buvo 61 5000 gyventojų, iš jų 14 960 kariškiai. 

57 Jakovlevas „Ilgalaik÷s fortifikacijos evoliucija“ XX skyrius 

59

Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios Rusijos ir Vokietijos santykiai pradeda blog÷ti. 1878 

metų vasarį Rusija ir Turkija pasirašo San Stefano preliminarią sutartį, kuria buvo pabaigtas 

1877 – 1878 metų karas. Šios sutarties nuostatos k÷l÷ neigiamą Vakarų Europos valstybių 

reakciją, bijant per didel÷s Rusų įtakos Balkanuose. Po paskutinio Abiejų Tautų respublikos 

padalinimo vakarin÷ Rusijos Imperijos siena taip pasistum÷ į Europos gylį, kad galimojo karo 

metu rusiški pulkai stov÷jo vos už 500 kilomentų iki Berlino. Jeigu San Stefano sutartis būtų 

įgyvendinta, Rusijos Imperijos įtakos zonos dar labiau padid÷tų ir Europos valstybių išorin÷je 

politikoje liktų labai mažai klausymų, kurių sprendimas būtų įmanomas be Rusijos Imperijos 

dalyvavimo. Tod÷l Vokietijos iniciatyva ši sutartis buvo perduota svarstymui į Berlyną. 

Rezultatu tapo 1878 metų liepos 1 dieną pasirašytas Berlyno traktatas. Pagal šį traktatą Rusija 

tur÷jo atsisakyti daugelio šios pergalingos kampanijos pasiekimų 58 . Berlyno traktato pasirašymas 

suk÷l÷ daug nepasitenkinimo rusų visuomen÷je, kuri laik÷ šį dokumentą tautos pažeminimu. 

Vokietija daugiau nebuvo laikoma sąjungininke. Pati Vokietija irgi netur÷jo d÷l to didelių 

iliuzijų– naujoje Austrijos ir Vokietijos sąjungoje Rusijai vietos jau nebuvo. 

Prasid÷jus aštuntam devyniolikto amžiaus dešimtmečiui Rusijos Imperijos vakarų pasienio 

gynybai buvo skirtos šios tvirtov÷s: Aleksandro citadel÷ Varšuvoje, Novogeorgijevsko ir 

Ivangorodo tvirtov÷s pirmoje gynybos linijoje, ir Bresto – Litovsko tvirtov÷ užnugaryje. Be to, 

buvo ir senesn÷s tvirtov÷s Novogeorgijevskas, Dinaburgas, ir Bobruiskas. Pagrinde tai buvo 

pasenusios citad÷lin÷s tvirtov÷s, kurių frontai buvo sustiprinti papildomais nedideliais 

įtvirtinimais – ilgalaikiais redutais, liunetais, iškeltais ne daugiau negu už vieno kilometro nuo 

citad÷l÷s. Be to, 1878-1880 metais buvo suplanuoti ir dalinai pastatyti kai kurie fortai 

Ivangorodo ir Bresto tvirtov÷se. 

Kitaip sakant, vakarų Rusijos Imperijos sienos apsauga buvo tikrai ne pačioje geriausioje 

būkl÷je. Šios situacijos priežastis – ne tik politinių nuotaikų pokyčiai. Galu gale nepriklausomai 

nuo to, ar Vokietija, ar Prancūzija, ar kita Europos valstyb÷ per÷jo iš sąjungininkų į priešininkų 

gretas, kelias iš Europos link Rusijos visada buvo vienodas – per Nemuną, kuris tapo savotišku 

Rubikonu ne vienam kariuomen÷s vadui. Tiesiog imperiojos siena stum÷sį į vakarų pusę gerokai 

greičiau, negu pati Imperija gal÷jo tai sau leisti. Dešimtmečiais laik÷si situacija, kai naujai 

pastatytos tvirtov÷s prarasdavo savo aktualūmą ir nauja imperijos siena netur÷davo atitinkamos 

apsaugos. Dar viena svabi problema imperijos gynyme – labai l÷ta kariuomen÷s mobilizacijos 

eiga. Didžiuliai šalies plotai ir silpnas geležinkelis neleisdavo greitai perdislokuoti kariuomenę 

reikiama kryptimi – mobilizacija gal÷jo vykti visą m÷nesį. Tuo tarpu Vokietija galimo konflikto 

atveju sugeb÷tų atlikti savo kariuomen÷s mobilizacija vos per 14 dienų. Tod÷l aukščiausiai 

imperijos vadovybei buvo du keliai – tinkamai pasirūpinti pasienio gynyba, kad sąlyginai 

58 Ten pat, XXI skyrius 

60

nedidel÷ kariuomen÷ gal÷tų sulaikyti priešą visam mobilizacijos laikotarpiui, arba v÷l sutikti 

priešo kariuomenę prie Maskvos vartų. Šios užduoties sprendimui geriausiai tiko modernus 

tvirtovių ruožas naujame imperijos pasienyje. 

9 tekstas. Suredaguokite tekstą. Atkreipkite d÷mesį į asmenvardžių rašybą. 

Kauno tvirtov÷s statybos 

Pirmą kart apie Kauno miesto įtvirtinimą buvo prabilta 1873 metais vykusiame 

Specialiame pos÷dyje, surengtame caro Aleksandro II. Faktiškai pos÷dis buvo skirtas grafo 

Eduardo Totlebeno vakarinių Rusijos imperijos sienų įtvirtinimo plano aptarimui. Pagal 

Vyriausiojo štabo nurodymus, Kaune buvo surengtos lauko išvykos, atliktas vietov÷s 

niveliravimas, nubraižyti pirmieji būsimų įtvirtinimų planai. Bet finansiniai sunkūmai ir 1877 

metais prasid÷jęs karas su Turkija kuriam laikui šį projektą sustabd÷. 1879 metų birželio 7 dieną 

caras Aleksandras II patvirtino krašto apsaugos ministro Valiutino pasiūlymą d÷l tvirtov÷s 

Kauno mieste įkūrimo. Vasarą į Kauną atvyko Generalinio štabo atstovas generolas Obručev, ir 

karo inžinieriai Zverev ir Valberg tam, kad būtų įvykdyti pirminiai planavimo darbai. 

Atsižvelgiant į strateginį Kauno miesto vaidmenį, statomiems įtvirtinimams buvo keliami 

šie reikalavimai: 

1. Sulaikyti priešininko puolimą mobilizacijos ir armijos perdislokavimo prie Nemuno 

laikotarpiui. 

2. Sutrukdyti priešininkui persikelti per Nemuną ir užblokuoti prieigą prie geležinkelių, 

einančių gilyn į Lietuvą. 

3. Puolant tur÷ti aprūpintas perk÷las per Nemuną, o taip pat stiprią bazę, kad palaikyti 

kovojančią lauko kariuomenę. 

1880 metų gruodžio 22 dieną krašto apsaugos ministras praneš÷ Aleksandrui II : 

„Turint omeny tai, jog mums labai svarbus Kauno miestas ir aplink jį esančios vietov÷s, 

abiejuose Nemuno krantuose ir ginantis, ir atakuojant šiaur÷s vakarų karo teatre, planuojama 

įrengti pakankamai galingą tvirtovę, kuri gal÷s apsisaugoti nuo priešo apgulties, bei leistų 

užtikrinti gerą abiejų Nemuno krantų gynybą bei stambių kariuomen÷s dalinių maneurą abiejose 

Nemuno krantuose 59 ...“ 

Bendroje pranešimo išvadoje pasiūlyta pastatyti aplink Kauno miestą 7 fortus ir 12 baterijų, 

kad bendras įtvirtinimų žiedo ilgis būtų 17 km, o taip pat ilgalaikius žem÷s įtvirtinimus tvirtov÷s 

žiedo viduryje . Kauno tvirtov÷s planas buvo suderintas su naujuoju generalgubernatoriumi 

Šiaur÷s Vakarų kraštuose grafu E.Totlebenu. 

59 Яковлев В.В. Крепость Ковна стр. 3 

61

Pasiūlytų įtvirtinimų statyba naudojant laisvųjų darbininkų darbo j÷gą ir beveik 

nesinaudojant kariškių darbo j÷ga buvo įvertinta 6 000 000 rublių, įskaitant ir naujų kelių bei 

geležinkelių tiesimą, bei sand÷lių ir kitų pagalbinių statinių statybą. Finansavimas buvo 

paskirstytas šešeriems metams, padalinus šį laiko tarpą į tris dalis po du metus. Neatsižvelgiant į 

tai, jog paruošiamieji darbai jau buvo baigti, d÷l finansinių sunkumų 1880 ir 1881 metais buvo 

atlikti įvairūs paruošiamieji darbai, dokumentacijos tvarkymas ir pan. 

10 tekstas. Suredaguokite tekstą. Ištaisykite rašybos klaidas. 

Pirmasis tvirtov÷s statybų etapas 

1881 metų geguž÷s 12 dieną 60 buvo išleistas imperatoriaus Aleksandro II įsakymas d÷l 

tvirtov÷s statybų pradžios, kuris buvo adresuotas krašto apsaugos ministrui. Oficiali statybos 

darbų pradžios data yra 1882 metų balandžio 24 d 61 . 

1882 metais formuojasi Kauno tvirtov÷s statybos valdyba, o tų pačių metų rugpjūčio 6 d. 

statybos darbams vadovauti buvo paskirtas pulkininkas Pavel Vasiljevič Bertgold 62 . Jo 

komandoje dirbo papulkininkas Ivan Vasiljevič Ivanov, darbų vykdytojai – kapitonai Konstantin 

Duchonin, Viktor Borisov, Nikolaj Uljanin, Konstantin Vrotnovskij, Ivan Zavotin, Eugenij 

Leitner. Tai buvo kvalifikuoti specialistai, baigę Nikolajaus inžinierijos akademiją. Būtent šie 

žmon÷s prad÷jo statyti Kauno tvirtovę. 1882 metų rugpjūčio 10 dieną buvo pasirašytas 

kontraktas tarp rangovo, atsargos papulkininkio Nikolajaus Ševcovo, ir Tvirtov÷s inžinerin÷s 

valdybos d÷l pirminių statybos darbų vykdymo 63 . Pagal sutartį, 1882 – 1884 metų laikotarpyje 

darbai buvo vykdomi pirmuose šešiuose fortuose ir baterijose Nr. 1, 4, 6, 8, 9. Fortai buvo 

statomi keliais etapais: kelio tiesimas iki įtvirtinimų, žem÷s darbai, kareivinių pamatų įrengimas, 

kareivinių statyba, parako sand÷lių statybos, kaponierių ir poternų įrengimas. Visi šie darbai 

buvo įvertinti 1 954 007 rublių 64 . 

1883 metų liepos 7 dieną buvo pasirašytas papildomas kontraktas, pagal kurį Nikolaj 

Ševcov, kaip rangovas tur÷jo įvykdyti sekančius darbus: septintojo forto ir baterijų Nr. 2, 3, 5, 7 

statybas, kelių tiesimą, drenažin÷s sistemos įrengimą ir šulinių kasimą visuose fortuose, o taip 

pat gynybinių griovių sausinimą. Analizuojant šio kontrakto turinį, galima teigti, kad jame buvo 

išvardinti darbai, kuriais buvo susirūpinta jau prasid÷jus statyboms. Palyginus dr÷gnas Kauno 

60 Čia ir tuoliau visos datos pateiktos sienoju stiliumi. 

61 Ковенская губерния за время 1843 – 1893 m. стр. 253 

62 Памятная книжка Ковенской губернии за 1883 г. стр. 98 

63 KAA I465-1-36 

64 Tam kad suprasti, kokio lygio pinigai buvo skirti Kauno tvirtov÷s statybai, užtenka pamin÷ti, kad darbininko 

m÷nesio atlyginimas buvo apie 20 rublių, mokytojo apie 230 rubliu. 

62

klimatas įneš÷ savo pakeitimus į Kauno Tvirtov÷s projektą, kas papildomai kainavo apie 370 000 

rublių. Pilna kontrakte išvardintų darbų kaina – 800 000 rublių. 

1885 metų sausio 23 dieną, po pirmos ir antros eil÷s darbų užbaigimo, buvo pasirašytas 

trečiasis kontraktas, kurio sąlygose buvo nurodyti darbai infrastruktūros objektuose – centrinių 

įtvirtinimų, kazematinių sand÷lių, kazematinių laboratorijų, dirbtuvių, papildomų kelių, karin÷s 

geležinkelio stoties ir artilerijos įgulos kareivinių statyba. Trečiojo kontrakto vert÷ siek÷ vieną 

milijoną rublių. 

Darbai buvo vykdomi, vadovaujantis bendromis sąlygomis, specialiai paruoštomis naujom 

Kauno ir Osoveco tvirtov÷m. Šios sąlygos reglamentavo užsakovo ir rangovo tarpusavio 

santykius, įskaitant ir higienos, priešgaisrin÷s apsaugos, saugumo instrukcijas. Sąlygos draud÷ 

užsien÷čiams dalyvauti statybose, tačiau nesudarydavo didelių kliūčių d÷l darbininkų tik÷jimo ar 

tautyb÷s. Priešingai, tvirtovę statančių inžinierių tarpe buvo nemažai žmonių, išpažįstančių 

katalikybę ar protestantizmą. 

Statybos darbams atlikti, rangovo buvo įsteigta kontragento kontora, kurioje dirbo rangovo 

patik÷tiniai, inžinieriai, darbų vadovai, braižybininkai ir kitokie specialistai. Šios įstaigos 

sud÷tyje daugiausia buvo atsargos karininkų ir valdininkų. Taip, III forto statyboms vadovavo 

kapitonas Anton Dovgerd, V forto statyboms – inžinierius Liudvik Neimark. Darbus kontroliavo 

Kauno tvirtov÷s įrengimo kontrol÷s valdyba, kuriai vadovavo Michail Moroškin 65 . 

Kiekvieno forto statybose dirbo laisvi darbininkai, kurių samdytojas buvo statybų 

rangovas. Darbais vadovavo karo inžinieriai, atsakingi darbų vykdytojui. Būsimojo forto 

žym÷jimą ir niveliravimą atlikdavo inžinierin÷ tvirtov÷s valdyba, o už statybos darbus buvo 

atsakingas rangovas. Darbai buvo pradedami nuo kelių tiesimo ir laikinų medinių statinių 

kuriuose buvo įrengiami barakai, valgyklos, dirbtuv÷s, sand÷liai, įrengimo. Ten, kur to reik÷jo, 

buvo tiesiami tiltai. Statyboms pasibaigus, visi laikini statiniai buvo išardomi. 

Pirmajame statybos etape buvo kasamas gynybinis griovis, o laisva žem÷ panaudojama 

pylimo formavimui. Pylimo kraštai buvo sutvirtinami ir apsodinami augalais. Šiame etape dirbo 

specialiai kviesti specialistai, nusimanantys sud÷tingo fortifikacinio reljefo formavime. 

Sekančiame etape buvo įrengiama forto dr÷nažin÷ sistema. Kasami įvairaus gylio dr÷nažiniai 

šuliniai, klojami arba murijami vamzdynai. Kazematiniais forto statiniais buvo: centrinis 

šaudmenų sandelis-sleptuv÷, poterna nuo centrinio sandelio iki kaponieriaus, nuo skersin÷s 

poternos iki centrinio sandelio, skersin÷ poterna, fronto ir užnugario kaponieriai, poterna iki 

užnugario kaponiariaus, šaudmenų sandeliai dešiniajame ir kairiajame sparnuose, dešiniosios ir 

kairiosios kareivin÷s, šaudmenų sandeliai dešiniajam ir kairiajam kampuose, maisto atsargų 

65 Taip pat „Kovenskaja kontrolnaja palata“ įstaigos vadovas 

63

sandelis. Plytos statyboms buvo specialiai gaminamos specialiose plytų gamyklose, įrengtose 

kuo galima arčiau kiekvieno forto, dažniausiai prie vandens tvenkinių ar upių. 

Sekančiame etape griovyje buvo statomos gynybin÷s kontreskarpin÷s, o užnugaryje - 

eskarpin÷s sienos. Forto užnugaryje buvo statomi mediniai pastatai – karininkų namas, žandarmų 

namas, kuopos vado ir dviejų jaunesniųjų karininkų namas, pabūklų platformų sandelis, kiti 

pagalbiniai statiniai. Per užnugario griovį gal÷jo būti tiesiamas medinis tiltas. Vieno forto statyba 

trūko 3 – 5 metus ir šalies iždui kainavo apie 500 000 rublių. 

Stacionarios baterijos buvo statomos fortų žiedo linijoje, tarpuose tarp gretimų fortų. 

Baterija savo klasikiniame pavidale buvo reduto formos įtvirtinimas, apsaugotas nuo priešo 

šturmo bei turintys kazematines patalpas įgulai ir šaudmenų sandelius amunicijai. Baterijos buvo 

statomos aukštumose, ginkluotos sunkiaja ir lengva artilerija. Baterijos vyduryje buvo pastatytas 

vienas ar kelios sleptuv÷s, o sparnuose išd÷styti apabūklų barbetai. Kai kuriuose baterijuose (Nr. 

1, 6) įrengtos nedidel÷s galerijos, kurių pagalba įgula gal÷jo saugiai jud÷ti tarp šaudmenų 

sandelio ir pabūklo, tačiau daugūmoje baterijų jų n÷ra. Baterija apsaugota nedideliu gynybiniu 

grioviu. Stipriausia buvo pirmoji baterija, kurioje be kelių sleptuvių buvo įrengtos galerijos ir net 

mūrin÷ kontreskarpin÷ siena 66 . 

Mediniai baterijos statiniai – tai žandarmų namas su priestatais bei platformų sandelis. 

Vienos baterijos statybų kaina siek÷ nuo 20 iki 60 tūkstančių rublių. 

Centriniai įtvirtinimai buvo statomi pirmame ir trečiame gynybos sektoriuje. Jų paskirtins 

buvo sulaikyti prasiveržusios pro tarpfortinius intervalus priešo paj÷gas, pridengti tvirtov÷s bei 

miesto administracinį centrą. Įtvirtinimai pirmame sektoriuje buvo sudaryti iš trijų didelių ir 

vieno mažo redutų bei laužytų kurtinų, jungiančių redutus į vientisą gynybinį ruožą. Atskiros 

įtvirtinimų dalys tur÷jo sekančius pavadinimus: kairiojo flango redutas, vidurin÷s kurtinos 

dešinysis redutas, vidurin÷s kurtinos kairysis redutas, kairiojo flango redutas, dešinioji kurtina, 

vidurin÷ kurtina, kairioji kurtina. Kiekviename redute buvo įrengti du fosai, du flankai bei 

gorža. 67 . 

Centrinių įtvirtinimų profilis atitinka forto profilį – juose įrengtas išlygintas glasisas už 

kurio iškastas gynybinis griovys. Griovyje įrengtas dr÷nažas bei metalin÷ ir spigliuotos tvoros. 

Už griovio supiltas pylimas, kuriame įrengtas p÷stininkų brustv÷ris ir valgangas su barbetais 

prieššturminei artilerijai. Pirmojo sektoriaus centriniai įtvirtinimai tur÷jo tris kazematus – parako 

rūsius, kuriuos sudar÷ trys skyriai – juose galima buvo laikyti 4000 pūdų parako. Rūsiuose buvo 

įrengtas v÷dinimas ir šildymas. 

66 Pirmojo pasaulinio karo metais šį bat÷rija buvo modernizuotą į savarankišką įtvirtinimą – fortą. 

67 

64 

Яковлев. Крепость Ковна стр. 15

Centriniai artilerijos sand÷liai buvo skirti ilgalaikiam šaudmenų saugojimui. Kaune 

pastatyti du tokie sand÷lių kompleksai – kairiajame ir dešiniajame Nemuno krantuose. 

Dešiniajame Nemuno krante įsikūręs sand÷lių kompleksas buvo sudarytas iš keturių parako 

rusių, kiekviename iš kurių galima buvo laikyti 6600 pūdus parako, kazematin÷s laboratorijos, ir 

dviejų sandeliukų distancinių vamzdelių bei paruoštų sv÷dinių saugojimui. Prie centrinių 

sand÷lių buvo devyni mediniai sandeliai įvairiam papildomam inventoriui laikyti. Taip pat buvo 

pastatytos sargybos namas. Kairiajame krante įsikūręs sand÷lių kompleksas susid÷jo iš trijų 

parako sand÷lių, laboratorijos, kazematinių dirbtuvių bei analogiškų pagalbinių statinių. 

Tarpiniai sand÷liai, išsid÷stę dviejų kilometrų atstumu nuo fortų buvo skirti šaudmenų 

saugojimui bei pastatyti naudojant sekcinę struktūra. Priklausomai nuo gynybos skyriaus 

poreikio, pastatyti sandeliai tur÷jo didesnį ar mažesnį sekcijų skaičių. Tokie sand÷liai buvo 

pastatyti už V, VII ir VIII fortų. 

Pirmosios tvirtov÷s kareivin÷s buvo mediniai fligiliai, kuriuose buvo apgyvendintos 

pirmosios artileristų kuopos. Pirmiau pastatyti fligeliai keturioms kuopoms, du karininkų 

fligeliai, valgykla ir kitos patalpos. V÷liau buvo pastatyti kareivinių miesteliai Fredoje, 

Panemun÷je, Žaliakalnyje. Naujų kareivinių skaičius did÷jo proporcingai tvirtov÷s augimui ir 

įgulos did÷jimui. 

Karin÷ geležinkelio stotis, pastatyta pirmame gynybos skyriuje, susid÷jo iš stoties pastato ir 

trijų platformų – krovinin÷s, karin÷s ir šaudmenų. 

Per pirmuosius penkis statybų metus valstyb÷s iždas išleido apie 5,5 milijonus rublių. Iš jų 

kiek daugiau nei milijonas buvo panaudota kelių tiesimui. Pasibaigus statyboms tvirtov÷ buvo 

apsupus miestą 270 laipsnių kampu, ją sudar÷ septyni fortai, devynios baterijos ir centriniai 

įtvirtinimai, šaudmenų sandelių kompleksai bei kiti negynybiniai pastatai. Tvirtov÷ buvo 

suskirstyta į tris gynybos skyrius. Pirmajam buvo priskirti pirmieji trys, antrajam – IV ir V fortai, 

o trečiajam – VI ir VII fortai. 

Šiame statybų etape buvo įgyvendintas pirminis Kauno tvirtov÷s planas. Pasibaigus 

statyboms, prasid÷jo įgulos formavimas, ginkluot÷s bei amunicijos kaupymas. Į Kauną buvo 

komandiruojami nauji kariniai daliniai, vežama artileriją. Pamažu miestas keisdavo savo veidą iš 

nerūpestingo provincialo į griežto Imperijos pasienio saugotojo. Iš primo žvilgsnio atrod÷ kad 

Kauno tvirtovei keliami uždavyniai buvo įgyvendinti ir statybos baigtos, tačiau istorija parod÷, 

kad viskas tik prasid÷jo. 

65

11 tekstas. Suredaguokite tekstą. Raskite kalbos klaidas, jas ištaisykite. 

Antrasis statybų etapas 

Ketvirto gynybos skyriaus, t.y. miesto dalies nuo dešiniojo Nemuno kranto iki dešiniojo 

Neries kranto įrengimo iš pradžių nebuvo planuota išvis. Apie taip vadinamų „Linkuvos 

aukštumų“ įtvirtinimą pirmą kart užsiminta buvo 1883 metais. Ši id÷ja kilo karo inžinieriui 

Zverevui. Buvo pasiūlyta įtvirtinti Linkuvos aukštumas nedideliais lauko įtvirtinimais tam 

atvejui, jeigu Neries up÷ žiemos metu užšaltų ir naturalioji kliūtis priešo kariuomen÷i savaime 

pasišalintų.. Pirmasis Linkuvos įtvirtinimo projektas buvo parengtas 1884 metų liepos 11 dieną. 

Pagal projektą, įtvirtinimai tur÷jo būti įrengti arčiausiai miesto esančiose kalvose. Aukštesn÷s 

instancijos projekto nepatvirtino, tod÷l 1886 metais karo inžinierius Nepliujevas paruoš÷ naują 

projektą. Šį kartą tur÷jo būti pastatytas pastovus fortas su betonin÷m kareivin÷m, kofrais, 

šarvotais bokštais prieššturminiams pabūklams ir dviem pylimais. Tuo pat metu buvo manoma, 

jog reikia įtvirtinti ir toliau esančias vietoves – Šilainiių kaimo ir Kumpių folvarko aukštumas 68 . 

Skirtingų nuomonių laikymasis klaidino įvairias instancijas ir stabd÷ projektus. 

1887 metų lapkričio 28 dieną buvo priimtas aukščiausias nurodymas d÷l tvirtov÷s 

esplanados išlaikymo ir naujų tvirtov÷s statinių įrengimo. Vadovaujantis šiuo nurodymu, 

tvirtov÷ buvo padalinta į keturis rajonus 69 . 

1886 metais atsargos inžinierius – kapitonas Sviatoslav Kazimirovič Glinka – Jančevskij 

pristat÷ studiją „Pagrindin÷s ilgalaik÷s fortifikacijos nuostatos, tvirtov÷s – stovyklos“ Jame jis 

kritikavo tuometinius fortifikacijos principus, taip pat ir populiarius fortų projektus. Publikacijos 

rezultatu tapo audringos diskusijos karininkų rate. Koviniai karininkai, tvirtovių gynybų dalyviai 

pritar÷ Jančevskio pasiūlymams, tačiau Inžinerijos akademijos mokslininkai šiuos pasiūlymus 

aršiai kritikavo. D÷l to Generalinio štabo Akademijoje vyko vieši debatai, kurie tęs÷si daugiau 

negu m÷nesį. Glinka – Jančevskis buvo pristatytas Didžiąjam kunigaikščiui Vladimirui 

Aleksandrovičiui, kurio įsakymu išd÷st÷ savo nuomonę apie tvirtovių statybą Peterburgo 

apylink÷s gvardijos karininkams, kuriems vadovavo pats kunigaikštis Vladimiras 

Aleksandravičius. Galų gale karo ministras Vanovskis pri÷m÷ sprendimą panaudoti Glinkos – 

Jančevskio pasiūlymus Linkuvos įtvirtinimų projektui.. Toks ministro sprendimas buvo 

motyvuojamas ne tik d÷l naujoviškų inžinieriaus sprendimų, bet ir d÷l to, jog pagal tokį projektą 

pastatytas fortas buvo atsparus tuo laikotarpiu atrastoms naujoms sprogmenų rūšims. Be to, 

Glinkos – Jančevskio projektas išsiskyr÷ dar ir tuo, kad jo įgyvendinimas kainavo žymiai 

mažiau, kas buvo Vanovskiui labai svarbu. 

68 Яковлев. Крепость Ковна стр. 14 

69 Ковенская губерния за время 1843-1893 г. 

66

Turint omenyje tai, kad toks forto projektas buvo įgyvendintas tik Kauno tvirtov÷je, 

skirsime šiek tiek d÷mesio toms projekto autoriaus id÷joms, kurios įgyvendinant šį projektą buvo 

reikšmingiausios. Analizuojant praktinius Paryžiaus, Strasbūro ir Sevastopolio tvirtovių gynybos 

pavyzdžius, Glinka – Jančevskij pabr÷ž÷ faktą, kad šių tvirtovių fortai laik÷si tiek, kiek buvo 

paj÷gi priešintis tvirtov÷s artilerija, o žlugus artilerijai, netrukus buvo prarandama ir pati tvirtov÷. 

Šiuo atveju atakuojančio priešo artilerijai susidaro palankesn÷s sąlygos, negu tvirtov÷je 

esančioms artilerin÷ms paj÷goms, nes apgulties baterijos yra gana toli viena nuo kitos, užima 

palyginus nedaug vietos, ir į atakuojančio priešo taikinius yra gana sunku pataikyti. Tuo metu 

tvirtov÷je esantys pabūklai tampa dideliu ir gerai matomu taikiniu mobilioms priešo 

baterijoms 70 . D÷l visų šių aplinkybių projekto autorius teig÷, kad laikyti tvirtov÷s įtvirtinimuose 

artileriją pražūtinga. Sprendžiant tvirtov÷s šturmo klausimą, Glinka – Jančevskis teig÷, jog 

šiuolaikin÷s sraigtin÷s artilerijos pabūklai yra tokių kalibrų, jog gali sunaikinti betkokį arti esantį 

flankuojanti statinį – kasponierių ar puskaponierių, ir tai įvyks gerokai anksčiau, negu priešo 

p÷stininkai pam÷gins įveikti gynybinius griovius. Taip flankuojantys statiniai, kuriuos galima 

panaudoti tik šturmo metu praranda prasmę, nes fortą priešams labai lengva apšaudyti. Projekto 

kūr÷jui taip pat nepatiko karių apgyvendinimo kazematuose koncepcija, d÷l kurios, anot jo, 

gynybai įgula naudojama labai neefektyviai. Atskirais mūšio etapais įtvirtinimai ginami ne visos 

įgulos, o tik atskiromis kareivių grupel÷mis. 

Projekto autorius, remdamasis savo paties padarytomis išvadomis, pasiūl÷ šias priemones 

fortų gynybai pagerinti: 

1. Forto artilerijos iš÷mimas iš forto ir išd÷stymas prifortin÷se baterijose. 

2. Kreivalinijin÷ forto gynybos linija ir griovis. 

3. Flangin÷s gynybos sistemos panaikinimas ir jos pakeitimas frontaline. 

Buvo siūlomas fortas, kurį galima būtų aprašyti kaip pusratis, iš trijų pusių apsuptas 

griovių. Kiek toliau už forto, dešiniajame ir kairiajame flanguose išsid÷sčiusios fortui 

priklausančios baterijos, kurių pabūklai flankiruoja du frontinius forto griovius. Užnugario 

griovys, o taip pat pra÷jimai į baterijas flankiruojami kaponyro – vienintelio flankiruojančio forto 

pastato. Baterijos apsaugotos nuo šturmo gynybiniais pylimais. Forto įgula yra išd÷stoma glasiso 

formos brustv÷ryje ir sunaikina priešą frontalinę ugnimi, o forto grioviai apsaugoti spygliuota 

viela ir mūrinių sienų neturi. Papildomas pylimas skirtas glasiso apšaudymui. Forto įgulai 

užnūgaryje pastatomos erdvios kareivin÷s. 

Kitaip sakant, autorius vienas iš pirmūjų suprojektavo tokį fortą, kuriame buvo realizuotos 

Totlebeno id÷jos iškelti visą sunkiąją artileriją už forto ribų. Be to projekte buvo ir kitų 

70 Свод прений по поводу предложений отставного капитана Глинки-Янчевского, происходивших в 

Николаевской академии Генерального штаба. СПб., 1887 стр. 5 

67

naujoviškų id÷jų, tiesa ne pakankamai gerai pragalvotų. Taip, buvo pasiūlyta sujungti užnugario 

ir tarpinio kaponieriaus funkcijas viename statine, bei pasirūpinti tokiomis traversų 

geometrin÷mis formomis, kad įtvirtinimas kuo geriau maskuotusi. 

Taip buvo suprojektuotas Linkuvos (VIII) fortas, kuriame gynybiniai grioviai netur÷jo 

mūrinių sienų, kareivin÷s buvopastatytos naudojant mūrines sienas ir betoninį skliautą, gynybinis 

griovys buvo apšaudomas tik frontalinę ugnimi. Naujo forto statybos prasid÷jo 1889 metais. Į 

Linkuvos gynybinį ruožą į÷jo baterija Nr. 10 ir kairiojo flango atsparos punktas (redutas). 

Dar nepastatytas fortas jau netenkino tvirtov÷s vadovyb÷s. Klaidingas forto išsid÷stymas 

artimiausiose aukštumose pad÷jo sutaupyti formuojant vientisą gynybos linija bet leido jį 

apšaudyti iš šalia esančių aukštesnių aukštumų Šilainiai, Domeikava bei Kump÷. Dar daugiau – 

karo atv÷jų duominojančiose aukštumose išd÷stytos priešo bat÷rijos gal÷jo apšaudyti miesto 

centrą bei priešingo Neries kranto baterijas. Tod÷l jau 1890 metais buvo nagrin÷jamas 

bandymas ankščiau min÷tose aukštumose pastatyti tris naujus fortus. Linkuvos fortui buvo 

numatyta suteikti šio sektoriaus centrinių įtvirtinimų atsparos punkto vaidmenį, sustiprinant 

forta kofrais ir užnugario kaponieriumi. Šis pasiūlymas nesulauk÷ vadovyb÷s d÷mesio, kadangi 

tuo metu naujų statybų finansavimui šalies iždas netur÷jo jokių galimybių. 

Iki XIX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio tvirtov÷s statyboms buvo sunaudota 9 640 583 

rubliai 40 kapeikų. Tvirtov÷je intensyviai vyko darbai – buvo statomas Linkuvos fortas, 

vykdomas IV ir V fortų sustiprinimas betonu. Kairiajame Nemuno krante buvo statomi centriniai 

įtvirtinimai, kurie susid÷jo iš keturių redutų ir dviejų baterijų flanguose, kurios buvo skirtos 

apšaudyti Nemuno t÷kmei. 

Prie tvirtov÷s infrastruktūros statybų prisid÷jo ir miesto valdžia. Taip 1890 metais 

Žaliakalnyje Trečiajam tvirtov÷s p÷stininkų pulkui buvo pastatyta kareivin÷, kurios vert÷ buvo 

7500 rublių. 1890 metais prad÷ti statyti du parako rūsiai, kurie buvo skirti 2-ajam ir 3-ajam 

tvirtov÷s p÷stininkų batalionams, kurie kainavo 835 rublius. Neskaitant pačių tvirtov÷s statybų, 

miesto iždas buvo panaudotas nuomojant patalpas 110-ajam Kamsko pulkui, 111-tam Dono 

pulkui, trijų tvirtov÷s p÷stininkų batalionų, o taip pat štabo patalpų nuomai. 1893 metais buvo 

skirta išleista 78 893 rublių kariuomen÷s apgyvendinimo išlaidoms . Apie pusę šios sumos buvo 

išleista privačių savininkų patalpų nuomai. 

1892 metais Laikinoji vykdomoji komisija 71 aptariant tvirtovių statybos klauysimus, 

pri÷m÷ išvadą, kad reikia nedelsiant modernizuoti visus tvirtov÷s įtvirtinimus ir įtvirtinti tarpus 

tarp fortų. Šio sprendimo priežastimi buvo naujų brizantinių (fugasinių) sviedinių efektyvus prieš 

senus įtvirtinimus o taip pat ir „skyl÷tų“ tvirtovių kritikavimas, kuriose tarpai tarp fortų ir 

baterijų buvo apsaugoti tik lauko įtvirtinimais, arba išvis neapsaugoti. Fugasin÷ bomba, veikiama 

71 Временная распорядительная комиссия 

68

kinetin÷s energijos patekdavo į tvirtov÷s pylimus ir sprogdavo labai arti nuo kazemato sienos. 

Tokie sprogmenys dar÷ daug žalos fortams, o ypač plytin÷ms jų konstrukcijoms. Greitosios 

atakos taktika numat÷ priešų karių patekimą į tarpus tarp fortų ir užnugario infrastruktūros 

sunaikinimą be stipraus pasipriešinimo iš apeitų arba apsuptų fortų. 

Į tvirtov÷s 1892 m. statybų planą buvo įtrauktos šios užduotys: 

• Prad÷ti II, III, IV fortų ir 1-osios baterijos modernizavimą 

• Prad÷ti ruošti tarpus, esančius II forto kair÷je ir dešin÷je, bei tarpus, esančius IV forto 

dešin÷je. 

• Sujungti Linkuvos įtvirtinimus su Nemunu, sujungiant su baterija, skirta Nemuno t÷kmei 

apšaudyti. 

• Sujungti VI ir VII fortus į vientisą liniją. 

• Linkuvos įtvirtinimų modernizavimo arba naujų įtvirtinimų statybų už Linkuvos atsisakyti. 

1892 metais tvirtov÷je vyko maneurai, kuriose dalyvavo laikinasis tvirtov÷s komendantas 

generolas Bogoliubov ir Inžinierių Akademijos profesorius K.Veličko. Remiantis maneurų 

rezultatais, o taip pat ir kai kuriais bandymais profesorius Veličko pareng÷ ataskaitą, kuri buvo 

pristatyta karo ministrui. Savo ataskaitoje profesorius Veličko raš÷: 

„Atsižvelgiant į dabartinę kovinę tvirtov÷s būseną, įsitikinau, jog jeigu nesiimti jokių 

priemonių, silpnosios tvirtov÷s vietos dar negreit bus sutvarkytos, o tvirtov÷ nebus sutvarkyta iki 

tokio lygio, kad ją tikrai galima būtų vadinti tvirtove. Šiuo metu Kauno tvirtov÷ skiriasi nuo visų 

kitų mūsų šalies tvirtovių, ir nors ir kitose tvirtov÷se yra problemų su jų gynybos organizavimu, 

bet jas vis tiek galima charakterizuoti, kaip uždaras tvirtoves, ko, deja, negalime pasakyti apie 

Kauno tvirtovę. Kauno tvirtov÷ – tai ne viena sistemiška visūma, bet viena po kitos taikytų 

priemonių eil÷, kurių sąraše pri÷mus vieną sprendimą, reik÷jo priimti dar kelis. Ir nors ir 

padorumo ribose, tačiau tvirtov÷ nepaj÷gi siekti tikslingumo ir neturi iš pat pradžių apgalvoto 

vientisumo 72 “ 

Kaip jau buvo pasakyta, modernizavimo darbai buvo vykdomi visuose tvirtov÷s fortuose. 

Dažniausiai buvo betonuojami atskiri fortų statiniai, buvo vykdomi žam÷si darbai, keičiamas 

pylimų, glasisų ir traversų profilis. 1893 metais II, III и IV fortuose buvo iškasti papildomi 

grioviai, IV forte buvo betonuojamas kairysis kareivinių sparnas. Modernizacija paliet÷ ir 

Linkuvos fortą – prie kareivinių buvo pristatytas kaponierius, kuris atliko tarpinio ir užnugario 

kaponieriaus funkcijas. 

72 Отчёт проф. Величко о командировке в Ковну в 1892 году. 

69

1894 metais prasid÷jo bandomojo siaurojo geležinkelio statybos. Šiam tikslui buvo 

užsakytos geležinkelio dalys Malcevo ir Putilovsko gamyklose. Visoms geležinkelio įrengimo 

reikm÷ms buvo išskirta 260 000 rublių 73 . 

1896 metais tvirtov÷s inžinierių vadas Nepliujev pasiūl÷ dvi naujoves, kurias sekmingai 

išband÷. Pirmoji buvo naujo tipo kazematinio įejimo projektas, kuris buvo pavadintas 

„kolenčiatyj skvoznik“. Antroji – dvigubos fortų durys, pirmosios – medin÷s su metalo lakšto 

sluoksniu, ir antrosios, sudarytos iš metalinio r÷mo, apipinto stora geležine viela. Šį konstrukcija 

leido apsaugoti įejimą į kazematus nuo sprogimo bangos. Nepliujevo pasiūlymai buvo plačiai 

taikomi Kauno tvirtov÷je taip pat kituose Rusijos tvirtov÷se. 

1896 – 1899 metais tvirtov÷je buvo vykdomi fortų sustiprinimo darbai, taip pat tiesiami 

centriniai įtvirtinimai tarp Neries (Vilijos) ir Nemuno upių, buvo statomas betoninis šaudmenų 

sandelis kairiajame Nemuno krante. Nors Linkuvos įtvirtinimų modernizavimo klausimas buvo 

keliamas ne vieną kartą, tačiau iki pat XIX amžiaus galo ši problema buvo ignoruojama 

aukštesn÷se instancijose. 

12 tekstas. Suredaguokite tekstą. Pateikite taisyklingus lietuviškus vietovardžius. 

Trečiasis statybų etapas 

1901 metais imperatorius Nikolaj II atkreip÷ karo ministro Kuropatkino d÷mesį į 

potencialų Kauno tvirtov÷s tvirtov÷s silpnų vietų pavojų, pabr÷žiant, kad potencialus Kauno 

tvirtov÷s žlūgimas gali būti labai skaismingas visai Šiaur÷s – Vakarų krašto gynybai. Caras 

vadovavosi duomenimis, pateiktoms Vilniaus karin÷s apygardos vado generolo Trockio 

pranešime. 

Silpniausia tvirtov÷s vieta buvo laikomos neįtvirtintos Linkuvos aukštumos, kurios už÷m÷ 

dominuojančią pad÷tį visame ketvirtajame tvirtov÷s skyriuje. Vyriausioji inžinierin÷ valdyba 

nepalaik÷ Linkuvos aukštumų įtvirtinimo, pateisindama tai tuo, jog Linkuvos aukštumų 

įtvirtinimo atveju tvirtov÷s įgula bus pernelyg didel÷. Nesitikint papildomų l÷šų pilnaverčių fortų 

statyboms, Kauno tvirtov÷s komendantas paruoš÷ ketvirtojo tvirtov÷s skyriaus įtvirtinimo lauko 

įtvirtinimais projektą. Projekte buvo numatyta pastatyti tris naujus fortus 74 , septynias baterijas, o 

taip pat įrengti tranš÷jas ir atvirus lauko įtvirtinimus. Puikiai suprasdamai, kad aukščiausios 

vadovyb÷s nuotaikos labai priklauso nuo finansin÷s klausimo pus÷s, tvirtov÷s vadovyb÷ paruoš÷ 

projektą, kuriame buvo numatytas įgulos kareivių darbas, o 137 000 rublių išlaidas siūl÷ padengti 

iš tvirtov÷s statybų biudžeto, atsisakant kai kurių pastatų, kurių finansavimas jau buvo 


74 Buvo siūlomi tokie fortai, kurie tur÷jo visus ilgalaikio forto bruožus, tačiau netur÷jo mūrinių kazematų. Jų vietoje 

buvo planuojamos medin÷s sleptuv÷s – blindažai. Šio tipo fortai įrengti Alytaus tvirtov÷je. 

70

patvirtintas. Projektas buvo patvirtintas Vilniaus karin÷s apygardos vadu, o v÷liau ir karo 

ministro Kuropatkino. 

1901 metų geguž÷s gale, ministras Kuropatkinas ir profesorius Veličko atvyko į Kauną 

tam, kad kartu priimti sprendimą d÷l Linkuvos aukštumų įtvirtinimo. Šios kelion÷s pas÷koje 

buvo nutarta atsisakyti komendanto pasiūlymų, ir vietoje to ketvirtajame tvirtov÷s skyriuje 

pastatyti vieną fortą, kurio kaina bus 300 000 – 350 000 rublių. Fortas tur÷jo būti įrengtas prie 

Kump÷s kaimo, o šalia jo – du pusiau laikini įtvirtinimai – prie Šilainių kaimo ir folvarko Černi 

priekyje. Geguž÷s 21 dieną Kuropatkinas pristat÷ pranešimą imperatoriui ir gavo pritarimą 

naujajam projektui. 

1900 – 1901 metų statybos darbams buvo paskirtos užnugario kaponierių 75 statybos II ir 

III fortuose, dešiniojo sparno kontreskarpin÷s sienos betonavimas I-ame forte, centrinių 

įtvirtinimų statybos trečiame sektoriuje. 

Visi 1901-ieji ir bent pus÷ 1902-ųjų metų vyko Linkuvos aukštumų įtvirtinimo projektų 

suderinimas. Pagaliau, 1902 metų geguž÷s 17 dieną Vyriausioji Inžinierin÷ valdybai buvo 

pristatytas Komp÷s forto projektas, kurio įgyvendinimo kaina buvo apskaičiuota 489 000 

rublių 76 . Fortą buvo planuojama pastatyti kiek į vakarus nuo Kump÷s kaimo, aukštumoje 44.4. 

Pirminiame projekte buvo numatytos laužytos formos kareivin÷s ir dviaukštis tarpinis 

kaponierius. Projektas buvo vertinamas profesoriumi Veličko, kuri buvo oficialaus 1897-jų metų 

ilgalaikio forto projekto autorius. Prof. Veličko nurod÷ visą aibę projekto trukūmų, tod÷l fortas 

buvo projektuojamas naujai, šį kartą labiau panašiu į tipinio 1897-jų m. forto projektą. 

Forto projektas buvo patvirtintas Vyriausios Inžinerin÷s valdybos komisijos 1902 metų 

rugpjūčio 28 d. Tų pačių metų rudenį buvo patvirtinti dviejų papildomų baterijų projektai. 

Dešiniojo flango baterija buvo skirta keturiems pabūklams, o kairiojo flango – aštuoniems. Buvo 

numatyta baterijose išd÷styti sunkiąją artileriją, nes pačiame forte buvo laikomi tik žvalgybiniai 77 

pabūklai. Tuo pat metu komisijai buvo pristatyti naujų fortų prie Šilainių kaimo ir folvarko Černi 

priekyje projektai, tačiau buvo atšaukti iš pernelyg didel÷s jų kainos (apie 300 000 rublių už 

fortą). 

1902 metų gruodį tvirtov÷s komendantas Jakov Grebenšikov iniciavo susirašin÷jimą d÷l 

Lingemo 78 (Lingsmos) kalvos įtvirtinimo. Buvo pasiūlyta pastatyti čia pusiauilgalaikį fortą 79 , 

75 Šio tipo kazematai dažnai vadinami tarpiniais puskaponiariais, kas geriau atitinka jų paskirčiai. Tačiau 

archyvin÷se dokumentuose jie pavadinti užnugario kaponieriumi (тыловой капонир). 


77 Šie pabūklai (рекогнисцировочные орудия) buvo skirti prifortinių baterijų ugnies koregavimui. Žvalgybinių 

pabūklų įgulą gerai mat÷ taikinį ir keliais bandomais šūviais nustatin÷jo taikiklio duomenys, po to šaud÷ prifortin÷s 

baterijos. Veliau šios praktikos atsisak÷. 

78 J÷sios ir Nemuno up÷s sąntakoje dešiniajame J÷sios krante , antrasis gynybos skyrius. 

79 Labai supaprastintas ilgalaikio forto projektas, su minimaliais žem÷s darbais bei paprastais kazematais. Karo 

metais toks fortas gal÷jo būti stiprinamas. 

71

kuris būtų skirtas apsaugoti nuo galimo priešo prasiveržimo J÷sios sl÷nio link, bei ketvirtosios 

baterijos apsupimo. Šis pasiūlymas pritarimo nesulauk÷ ir buvo atid÷tas. 1905 metais Vilniaus 

apylink÷s inžinierių vadas pakartotinai kreip÷si į Vyriausiają ižin÷rinę valdybą d÷l Lingemo 

įtvirtinimo. Buvo siūloma pastatyti Lingemo fortą, kurio kaina siektų 31 357 rublių. Tuo metu 

šioje kalvoje jau buvo lauko įtvirtinimas, kuris buvo pastatytas 1903 metų maneurų metu. Šis 

įtvirtinimas buvo apginkluotas dviem baterijom iš keturių pabūklų bei vienu kulkosvaidžiu. 

Vyriausias tvirtovių komitetas padar÷ išvadą, kad d÷l silpnos Lingemo įtvirtinimų įtakos miesto 

gynybai, rimtesnius įtvirtinimus šioje vietoje statyti netikslinga, užtat buvo nuspręsta, jog 

panašaus tipo įtvirtinimai reikalingi prie plytų fabriko, tačiau galutinis šios problemos 

sprendimas gali būti atid÷tas, nes tvirtov÷je yra ir reikšmingesnių problemų. Svarbiausia to meto 

tvirtov÷s modernizavimo užduotimi buvo ketvirtojo tvirtov÷s skyriaus įtvirtinimas ir 

modernizavimas 80 . 

1903 metais buvo gautoы pirmosios l÷šos Kump÷s forto statyboms - 185 tūkst. rublių. 

Darbai prasid÷jo nuo žem÷s darbų, t.y. griovių kasimo, pastatų duobių įrengimo, glasiso 

formavimo. Per pirmuosius statybų metus buvo sp÷ta pastatyti kairiąją poterną su nusileidimu ir 

parako rūsiu, dešiniosios poternos dalį bei atskirą prieššturminių pabūklų kazematą. 

1907 metais Inžinierių komiteto pos÷džiuose buvo pasteb÷tos klaidos Kump÷s forto 

išsid÷styme . Klaidos buvo padarytos geometriškai surišant gretimus fortus, kurių pas÷koje tarp 

fortų atsirado visiškai neapšaudomos zonos.. D÷l šių priežasčių Kump÷s forto projektas buvo 

šiek tiek pakoreguotas. Buvo nuspręsta: 

• Nukreipti kairiąją pylimo pusę 5° į pietus. 

• Paaukštinti dalį kairiojo flanko. 

• Pailginti kairįjį puskaponierių 1,9 metro. 

• Nepastatyto kairiojoje puskaponieriaus perdengimų ir sienų storį padidinti iki 2,7 metro. 

1909 metų balandžio m÷n. buvo patvirtintas projektas d÷l betoninių skliautų pakeitimo 

gelžbetoniniais su papildomais sm÷lio sluoksniais. Iki 1910 metų gruodžio m÷n visi žem÷s 

darbai Kimp÷s forte buvo užbaigti, ir buvo prad÷tos kareivinių statybos. Art÷jant 1911 metams 

forto statybos ÷jo į pabaigą. Nepastatytais liko kairysis puskaponierius ir kairiojo sparno poterna. 

Forto esplanadoje buvo pasodinta apie 1500 medžių, o nuolydžiuose apie 400 vienetų krūmų 81 . 

Pradžioje fortui buvo planuota išleisti 459 000 rublių, bet vykdant šį projektą, jo kaina padid÷jo 

iki 810 300 rublių. 

1911 metais Kauno tvirtov÷ susid÷jo iš keturių gynybos skyrių: 


81 Ten pat, стр. 38 

72

I ir II gynybos skyriai išsid÷stę kairiajame Nemuno krante, ir buvo laikoma, kad jie yra 

labiausiai galimoje atakos zonoje. Šioms dviems zonoms priklaus÷ I, II, III, IV ir V fortai, o taip 

pat ir pirmosios penkios baterijos (Nr. 1 - 5), bei atramos punktas (tarp IV ir V fortais) Šiai zonai 

taip pat priklaus÷ dalis centrinių įtvirtinimų su keturiais redutais. 

III gynybos skyrius – dešiniajame nemuno krante, tarp Nemuno ir Neries. Į šio skyriaus 

sud÷tį į÷jo pats miestas, du fortai – VI ir VII, keturios baterijos (Nr. 6 – 9) ir centrinių įtvirtinimų 

dalis. Šis skyrius buvo laikomas mažiausiai pavojingu priešo puolimui, tod÷l ne karto nebuvo 

modernizuojamas. 

IV gynybos skyrius buvo dešiniajame Nemuno krante, kuris buvo nauja tvirtov÷s dalimi, 

nenumatyta pirminiame tvirtov÷s projekte. Skyrius susid÷jo iš VIII ir IX (Kump÷s) fortų, bei 10- 

osios baterijos, o taip pat centrinių įtvirtinimų 82 , kurios dalimi ir buvo VIII fortas. Šiame skyriuje 

buvo numatyta pastatyti dar du fortus. 

Visų darbų, atliktų nuo pat tvirtov÷s statybų pradžios iki IX forto įrengimo pabaigos kaina 

siek÷ net 30 000 000 rublių. Iš jų gynybiniams įtvirtinimams buvo panaudota 17,5 mln. rublių. 

1909 metais karo ministras Redigeris savo pranešime carui teig÷: „Kauno tvirtov÷ užtveria 

svarbiausius kelius iš Rytų Prūsijos link Maskvos bei Sankt Peterburgo. Tvirtov÷ suteikia 

kariuomenei didelę maneuravimo laisvę visame vidurinio Nemuno rajone. Pastačius šiuolaikinę 

tvirtovę Gardine, Kauno tvirtovę galima dalinai modernizuoti, tačiau skirti nemažą d÷mesį jos 

aprūpinimui pabūklais ir šaudmenimis.“ 83 

13 tekstas. Suredaguokite tekstą. Raskite rašybos ir skyrybos klaidas, jas ištaisykite. 

I – III fortai 

Pirmieji trys fortai buvo statomi Kauno tvirtov÷je 1888-1889 metais pagal Vyriausios 

Inžin÷rin÷s valdybos patvirtintą 1879 metų tipinį forto projektą 84 . 

Neskaitant nedidelių skirtumų, didžiąja dalimi atsiradusių modernizacijų metais , pirmus 

trys fortus galima pavadinti visiškai vienodais. Forto projektas gim÷ kaip reakciją į pirmas 

Rusijos-Turkijos karo (1877 – 1878) išvadas. 1874 meų forto projektas traktavo fortą kaip 

artilerijos pozicija ir p÷stitinkam jame praktiškai nebuvo vietos. Tačiau silpnai apginkluoti 

artilerija turkai rusijos kariuomen÷i dar÷ milžiniškų nuostolių vien tik šautuvų ugnimi. Tod÷l 

naujai projektuojami fortai buvo siūlomi kaip mišri artilerijos ir p÷stininkų pozicija 85 . 

82 1910 metams centriniai įtvirtinimai šiame skyriuje dar nebuvo užbaigti. 


84 Проф. Яковлев В.В. Эволюция долговременной фортификации. Глава XXI 

85 Ten pat. 

73

Fortas simetriško penkiakampio formos, bendras plotas apie 2 ha. Fortas turi du pylimus. 

Aukštas pylimas centrin÷je forto dalyje buvo skiriamas artilerijai. Forto priekyje įrengtas 

papildomas žemas pylimas – fosebrija, skirtas p÷stitinkams. Šio pylimo kampuose įrengti 

barbetai lengvoms prieššturmin÷ms patrankoms. Iš visų pusių fortas apjuostas gynybiniu grioviu. 

Kazematų sienos – raudonų plytų mūras, kazematų fasadai papuošti dekoratyviniais elementais. 

V÷liau kai kurie kazematai buvo sustiprinti betonu. 

Užnūgario (goržos) dalyje pastatytos erdvios kareivin÷s, susidedančios iš vienodų 

gyvenamųjų sekcijų. Kareivin÷s buvo skirtos forto įgulai apgynti nuo priešo ugnies, taikos metu 

kareivin÷se dislokavosi viena tvirtov÷s artilerijos kuopa. Dalis sekcijų buvo panaudota forto 

komendantui, karininkams, virtuvei, maisto atsargu sandeliams, taip pat tualetams 86 . Forto 

užnugario kampuose išsid÷stę du parako sand÷liai. Eskarpin÷ siena forto užnugaryje formuojama 

kareivinių ir parako sandelių fasadais, bei papildomomis mūrin÷s sienos atkarpomis 87 . 

Įvažiavimas į fortą per centrinius vartus, apsaugotus užnūgario kaponieriaus pagalba. 

Pastarasis taip pat flankavo visą užnūgario dalies griovį. Centrin÷ poterna išsid÷styta forto 

simetrijos ašyje, sujungia kareivines su skersine artilerijos kiemo poterna, centriniu parako 

sandeliu, kaponieriumi. Taip pat yra dvi poternos iš kiekvieno kareivinių sparno į artilerijos 

kiemą, pastatytos v÷lesniuoju laikotarpiu. 

Šaudmenų sandeliai įrengti dešiniajame ir kairiajame sparne. Raudonų plytų mūras 

modernizuojant fortą buvo sustiprintas betono sluoksniu. Sandelio fasadas nukreiptas į užnūgario 

pusę, sandelio vyduje įrengta poterna tur÷jo iš÷jimą į žemesnį pylimą. Modernizuojant fortą 

antrasis iš÷jimas buvo užmūrytas, o fasadas pasl÷ptas į betoninio priestato vidų. Šis priestatas 

taip pat apjung÷ prie fasado iškastą vandens šulinį į bendrą konstrukciją su parako sandeliu. 88 . 

Sandeliai dviaukščiai, į viršų veda laiptai ir dvi šachtos, skirtos šaudmenų gabenimui. Sandeliai 

tur÷jo sud÷tingą šildymo - v÷dinimo sistemą. Dvi patalpos buvo užimtos pečiumi su šildymo 

katilais, karštas vanduo vamzdžių sistema patekdavo į kitas rūsio patalpas, d÷l to sandelių 

patalpose buvo žemas dr÷gm÷s lygis ir pastovi temperatūra, kas buvo labai aktualu saugant 

paraką. Pagrindin÷se pirmojo aukšto patalpose buvo sumontuoti mediniai stelažai šaudmenims, 

antrasis aukštas atlikdavo pabūklų įgulos sl÷ptuv÷s vaidmenį. 

Kaponierius ir puskaponieriai įrengti klasikin÷s formos, šiuo metu sunkiai pasiekiami d÷l 

aukšto vandens lygio fortų griovyje. Kaponierius simetrin÷s formos, turi šešis kazematus 

kaponierin÷m patrankom, du iš÷jimus į griovį. Puskaponierius sudarytas iš trijų kazematų. 

86 Kiekviename kareivinių sparne įrengti tualetai buvo skirti tik apgulties atv÷jui. 

87 Šios atkarpos v÷lesniuoju laiku buvo išardytos arba sunaikintos tvirtov÷s puolimo metais. 

88 Kauno Apskrities archyvas И 465-1-244 

74

Modernizacijos metais virš užnūgario kareivinių pastatyti du puskaponieriai 89 su šešioms 

ambrazūroms (keturios šono sienoje ir dvi užnugaryje). Šie kazematai tur÷jo apsaugoti atstumus 

tarp gretimų fortų. Tarpinio puskaponieriaus kazematas buvo sujungtas su kareivin÷mis 

metaliniais laiptais. 

Modernizacijos metu fortų aukšo pylimo traversoje buvo pastatytos nedidel÷s sl÷ptuv÷s , 

kurie buvo skirti prieššturminiams pabūklams. Šių sl÷ptuvių įrengimas buvo motyvuojamas 

artileristų skaičiumi ir sunkumais, norint operatyviai kelti prieššturminias patrankas ant 

barbetų 90 . 

Kontreskarpin÷ siena – raudono mūro, skliautin÷s konstrukcijos. Šį naujoviška konstrukcija 

leido ne tik sumažinti sienos storį, bet ir neleisdavo jai nukristi, jei priešas bandytu sprogdinti 

galingą užtaisą glasiso gylumoje. Pirmajame forte kontreskarpin÷s siena būvo tik, dešiniajam 

sparne, v÷liau ją pakeit÷ betonin÷ siena su technologin÷mis galerijomis. 

Pirmieji trys fortai stypriai nuk÷nt÷jo Kauno tvirtov÷s gynybos metu. Didelio kalibro 

sv÷diniai be didelių kliūčių griov÷ fortų kazematus. Pirmojo forto kairiojo puskaponieriaus 

poterna, centrin÷ poterna, o taip pat kairysis parako sandelis sugriauti tiesioginiais pataikymais. 

Taip pat šiame forte kiaurai pramuštas dešiniojo parako sandelio perdengimas. Antrajame forte 

sugriauta užnūgario (goržos) kaponieriaus kairioji dalis ir kareivinių fragmentas. Kiek mažiau 

sugriautas III fortas. 

Sovietin÷s valdžios metais fortai buvo naudojami kariniais bei ūkiniais tikslais – kaip 

sandeliai, garažai ir pan. Naujiems šeimininkams nelabai rūp÷jo fortų išsaugojimo klausimas – 

buvo ardomi kareivinių fasadai, keičiamas vidinis patalpų išplanavimas. Kiek geriau išsiliko 

trečiasis fortas. Šio forto kareivin÷se dar liko autentiškų remų, o kazematuose gali aptikti vidin÷s 

įrangos liekanų – laiptų, tur÷klų, vamzdžių. Nepaisant storo aliejinių dažų „kultūrinio sluoksnio“ 

fortų kazematuose galima įskaityti rūsų kalba rašytas fraz÷s: „Dieve saugok cara 91 “, „Atmink 

priesaiką, paklusk vadui“, o taip pat ir Pirmosios respublikos ikonografiją. Šiomis dienomis 

pirmieji du fortai apleisti, trečiojo forto teritorijoje išsid÷sčiusios remonto dirbtuv÷s. 

89 Šie kazematai d÷l jų dislokacijos vietos dokumentuose vadinami užnūgario puskaponiariais (тыловой 

полукапонир), tačiau v÷liau mokslin÷je literatūroje prigyjo terminas „tarpinis“ (промежуточный). Tiesa sakant 

toks tarpinio puskaponieriaus išd÷stymas virš užnūgario kareivinių sutinkamas tik Kauno tvirtov÷s pirmuose trijuose 

fortuose. 

90 LVIA Tvirtov÷s komendanto ataskaita už 1913 metus. 

91 Боже Царя храни – pirmieji Rusijos Imperijos himno žodžiai. 

75

14 tekstas. Suredaguokite tekstą. Atkreipkite d÷mesį į rašybos, skyrybos, kalbos klaidas. Jas 

ištaisykite. 

IV fortas 

Jeigu pirmieji trys fortai buvo tipin÷s 1879 metų projekto realizacijos, tai IV fortas, nors ir 

buvo pastatytas pagal tą patį projektą, realizuotas kur kas kūrybiškiau. Galima teigti, jog toks 

drąsus realizavimo būdas leido sukurti įtvirtinimą, kuris buvo žymiai pralenkęs savo laikmetį. 

Įvertinant pradinį projektą bei gausias modernizacijas, galima drąsiai sakyti, kad tai vienas iš 

geriausių Rusijos fortifikacijos kūrinių. 

Fortas trikampio formos, visame primetre apsuptas gynybinių grioviu. Gynybiniame 

griovyje pastatyta skliautin÷ kontreskarpin÷ siena, užnūgario griovyje statinių fasadais 

suformuotas mūrinis eskarpas. Užnūgario kareivin÷s padalintos į du savarankiškus sparnus. 

Kiekvienas sparnas sudarytas iš aštuonių vienodų kazematų įgulai, ir penkių pagalbinių 

kazematų. Abu kareivinių sparnai buvo sujungti su užnūgario kaponieriumi eskarpine siena. 

Užnūgario kaponierius –savarankiškas kazematas, kuris taip pat atlieka centrinių vartų 

vaidmenį. Centrin÷ forto poterna sudaryta iš trijų segmentų, aprūpina fortą trimis iš÷jimais į 

vidinias pozicijas ir užsisuka į kairį sparną. Centrin÷je forto kapital÷je išsid÷stęs šaudmenų 

sand÷lis, poterna sujungtas su centrinių kaponieriumi. Du analogiškos konstrukcijos šaudmenų 

sand÷liai a išd÷styti kairiajame ir dešiniajame sparnuose. 

Kairysis forto puskaponierius poterna sujungtas su kairiojo sparno kareivin÷mis. Ta pati 

poterna jungia į vieną kompleksą prieššturminių pabūklų sleptuvę, tarpinį kairiojo faso 

puskaponierių, du iš÷jimus į pozicijas. Dešiniajame fase pastatytas tarpinis puskaponierius. Forto 

kampuose išsid÷stę nedideli sandeliai. Griovyje buvo įrengtos vienos eil÷s metalin÷s grotos 92 . 

Tarp centrinio šaudmenų sandelio ir centriniu kaponieriumi modernizacijos metais pastatyti 

du betoniniai kazematai, skirti pulkininko Lichačiovo keltuvams prieššturminių patrankų 

k÷limui 93 . Šios sistemos kūrimo darbai buvo patik÷ti darbų vykdytojui, karo inžinieriui 

Lichačiovui 1893 metų kovo m÷nesį pagal juo pačiu sukurtus br÷žinius 94 . Kazemato statybų 

darbai vyko 1893 metų b÷gyje, keltuvo užsakymas buvo pateiktas Rulskio gamyklai, jo kaina 

siek÷ 9500 rublių. Šis unikalus keltuvas leisdavo pakelti prieššturmines patrankas į šaudimo 

poziciją, kas anksčiau buvo daroma tiesiog stūmiant patrankas apar÷l÷mis 

Unikalus mechanizmas buvo išsid÷stęs keturių aukštų kazemate ir leido kelti platformą su 

ant jos pastatytu pabūklu. Forto bombardavimo metu platforma buvo nuleidžiama, ir įstumiama į 

92 KAA И 465-1-453б 11 psl. 

93 Kauno apskrities archyvas, И465-1-452б,42 psl. 

94 Jakovlevas „Kauno tvirtov÷“ 19 psl. 

76

kazematą, pats kazematas buvo uždaromas šarvuota siena. Keltuvas buvo varomas dviejų 

žmonių j÷ga, sud÷tingos mechanin÷s sistemos pagalba. 

Pradedant 1884 m, trijų metų b÷gyje keltuvo mechanizmas buvo išbandomas kasdien su ant 

jo sumontuotu pabūklu. Bandymų metu nebuvo pasteb÷ta n÷ vienos technin÷s įrenginio 

problemos. 1897 metais Lichačiovas gavo 1500 rublių premiją. Įrenginys buvo 

rekomenduojamas gaminti masiškai, įvertinant jo kaina 5000 rublių. Tačiau d÷l finansinių 

priežasčių masin÷s gamybos buvo atsisakyta, bandomasis egzempliorius greit buvo nuginkluotas 

ir jau nebenaudojamas. 

Kazematai su vienu sumontuotu mechanizmu liko vienintele praktine šio projekto 

realizacija. Ji papild÷ nedidelį paslepiamosios 95 kazematin÷s artilerijos pavyzdžių kiekį. 

Įrengtasis mechanizmas egzistavo iki pat II pasaulinio karo ir vokiečių okupacijos metais buvo 

demontuotas metalo laužui 96 . 

Modernizacijos metu betonu buvo sustiprintas kaponierius, poterna ir kairysis kareivinių 

sparnas, išardytas medinis tiltas per griovį. Prieššturmin÷s artilerijos kazematai ir tarpiniai 

puskaponieriai pastatyti vykstant 1892 metų modernizacijai. 

Forto pastatai buvo papildyti mediniais karininkų, kuopos vado, žandarų namais ir 

sand÷liu pabūklų platformoms saugoti. 

Traukiantis įgulai fortas buvo dalinai susprogdintas, tačiau rimtai nepažeistas. Sprogimas 

sugriov÷ prieššturminių patrankų sleptuvę, pažeistas šaudmenų sandelis 97 . 1941-1945 metais 

forte buvo masiškai šaudomi žydai, apie ką liudija kulkų žym÷s kazematų fasaduose. Sovietų 

valdžios metais fortą, kaip sand÷lį ir šaudyklą naudojo 108-asis desantininkų pulkas. Šiuo metu 

fortas apleistas, į jo teritoriją vežamos buitin÷s bei statybin÷s atliekos. 

15 tekstas. Suredaguokite tekstą. Raskite rašybos, skyrybos ir kalbos klaidas. Jas ištaisykite. 

V fortas 

Penktojo forto projektas buvo gana sud÷tinga tipinio 1879 metų projekto realizacija 98 . 

Forto integracija į vietov÷s reljefą, papildoma baterija, sud÷tinga drenažin÷ sistema ir papildomi 

kazematai – visos šios naujov÷s padidino forto vertę iki 540 940 rublių, kai visiems septyniems 

95 Rusiškai - скрывающаяся артиллерия 

96 Mechanizmo liekanos liko iki šiol ir randasi apsemtame kazemate. 

97 Kai kurie sprogimai gal÷jo vykti v÷lesniuoju laikotarpiu naudojant forto kazematus aptiktų sprogmenų naikinimui 

ir pan. Ši praktika padar÷ nemažai žalos ne tik Kauno tvirtov÷s fortams. 

98 Jakovlevas „Ilgalaik÷s fortifikacijos evoliucija“ (XXI skyrius), 1931 m., Maskva 

77

fortams ir devynioms baterijoms iš viso buvo išleista apie 3 mln. rublių 99 . Forto statybos 

prasid÷jo 1882 m, baig÷si 1889 metais, fortas modernizavimas prasid÷jo 1908 metais. 

78 

Asimetriška šešiakamp÷ forto forma maksimaliai pritaikyta vietov÷s reljefui. Bendras forto 

traversų skaičius siekia vienuolikos. Fortas aprūpintas papildoma baterija, skirta 4-iems 

pabūklams. Privažiavimas prie forto iš šiaur÷s vakarų, į forto vidų ved÷ specialus tiltas. 

Kareivin÷s sudarytos iš devynių vienodų patalpų įgulai, kareivinių centre - patalpos 

karininkams, forto komendantui ir telegrafo stočiai. Kairiajame kareivinių sparne buvo maisto 

sand÷liai, prausyklos, tualetai bei virtuv÷. 

Centrin÷s poternos pradžia kairiajame kareivinių krašte, į÷jimas į ją buvo priešais į÷jimą į 

užnūgario kaponierių. Per centrinę poterna galima buvo patekti į vidinį kiemą, padalintą 

kazematuotų traversu į dešinįjį (didesnįjį) ir kairįjį (mažesnįjį) forto sparnus. 

Dešiniajame sparne randame šaudmenų sandelį, kurio vidin÷ poterna veda į žemesnio 

pylimo poziciją, į÷jimą į kaponieriaus paterną, sleptuvę su sandeliu 100 , kurios konstrukciją 

galima sutikti tik šiame forte, ir mažąją prieššturminių pabūklų sleptuvę. Kairysis forto sparnas 

žymiai mažesnis, jame išsid÷stę du pra÷jimai į puskaponierius, analogiškos konstrukcijos 

sleptuv÷ su sandeliu, šaudmenų sandelis ir prieššturmin÷s patrankos sleptuv÷. 

Griovio gynybai forte numatyti du kaponieriai, du puskaponieriai ir du artileriniai 

kazematai, kurie yra forto užnugario kampuose – vienas penkių patalpų, antras - šešių patalpų, su 

šaudymo angomis. Įdomi forto ypatyb÷ yra netipiškas kaponieriaus ir puskaponierių eiliškumas. 

Asimetriška konstrukcija leido įrengti kaponierių kairiajame forto kampe. Fortas apsuptas 

kontreskarpine siena, goržoje kontreskarpin÷s sienos n÷ra, tačiau goržos kairiajame sparne 

pastatyta eskarpin÷ gynybin÷ siena su šautuvams skirtomis šaudymo angomis, virš kurios ir buvo 

nutiestas tiltas į forto vidų. Kaip ir visuose mūrin÷s konstrukcijos fortuose, kontreskarpin÷ siena 

pastatyta naudojant skliautus. Apatin÷je sienos dalyje per visą jos ilgį eina dujų nuvedimo 

kanalas. Tokio kanalo naudojimas leido neleisti kontreskarpui sugriūti, sprogus minai glasiso 

viduje 101 . Esant mažam sprogimo bangos sl÷giui, banga gal÷jo išeiti per nuvedimo kanalą, 

nepažeidžiant sienas. Esant aukštam sl÷giui, palyginus plona skliauto sienel÷ griūdavo ir dujos 

išeidavo į išorę 102 . Kitoje sienos pus÷je buvo įrengtas eskarpas. Forto griovyje buvo įrengtos 

vienos eil÷s Oščevskio – Krugliko gynybin÷s grotos. 

Gana sud÷tingos konstrukcijos forto drenažin÷ sistema susideda iš drenažinių šulinių, 

sujungtų drenažiniais kanalais. Drenažiniai šuliniai apmūryti raudonomis plytomis, kvadrato 

formos, jų gylis nuo 2 iki 10 metrų. Šulinio sienos sumūrytos šachmatų eil÷s tvarka, naudojant 

99 Kauno apskrities archyvas И465-1-36 

100 Jie taip pat atliko šaudmenų saugyklos funkciją. 

101 Jakovlevas „Ilgalaik÷s fortifikacijos evoliucija“ (XXI skyrius), 1931 m., Maskva 

102 Analizuojant stambaus kalibro sv÷dinio pataikymo p÷dsakus III-me forte galima teigti, jog tokia sistema buvo 

efektyvi.

tarpą vietoj gretimos plytos. Tai leido lengvai surinkti grunto vandenį visos sienos paviršiuje. 

Šuliniai išsid÷st÷ visose forto vietose, prie į÷jimų į poternas ir kazematus. Jų paskirtis – neleisti 

patekti vandeniui į forto patalpas. Drenažiniai kanalai, kurie buvo įrengti arba iš plytų, arba iš 

molinių vamzdžių, jung÷ šulinius į bendras kairiojo ir dešiniojo sparnų drenažines sistemas, 

kurios susijungdavo prie dešiniojo kareivinių sparno. Toliau surinktas vanduo nutek÷davo į 

griovį. Griovio sausinimui visu jo ilgiu buvo nutiestas atviras dr÷nažinis kanalas, o užnūgario 

dalyje – uždaras kanalas su 18 drenažiniais šuliniais. Atskiras drenažinis kolektorius buvo 

įrengtas eskarpe. Taip, naudojant reljefo geometriją ir aukščio skirtumus, forto teritorija buvo 

sausinama, nenaudojant jokių mechanizmų. Analogiškos drenažin÷s sistemos egzistavo visuose 

tvirtov÷s fortuose. 

Modernizuojant tvirtovę buvo paruoštas V forto sustiprinimo planas 103 . Pagal šį planą, 

visos forto patalpos buvo papildomai betonuojamos, buvo perstatomi šaudmenų sand÷liai, 

užnūgario kaponierius buvo apjungiamas su kareivin÷mis ir centrine poterna.. Tačiau iš visų 

planuotų darbų apvyko atlikti tik kai kuriuos. Tarp jų – kaponieriaus ir vieno šaudmenų sand÷lio 

betonavimas. 

Fortas dalyvavo tvirtov÷s gynyboje I Pasaulinio karo metais. Traukiantis iš tvirtov÷s 

artileristai numet÷ pabūklų spynas į forto šulinius, susprogdino šaudmenų likučius. 

Sovietiniais metais forto teritorijoje dislokavosi priešl÷ktuvin÷s gynybos pulko techninis 

divizijonas. Forto teritorijoje buvo atliekama raketų ir jas gabenančių vilkikų technin÷ priežiūra, 

kareivin÷s buvo pritaikytos garažams. Tam buvo sugriautas kareivinių fasadas, kas padar÷ fortui 

daug žalos. Tais pačiais laikais, įrengiant papildomą įvažiavimą, buvo užpiltas žem÷mis griovio 

fragmentas, kas stipriai pažeid÷ drenažinę sistemą. Forto teritorijoja pastatyti keli nauji pastatai, 

įrengtos raketinio kūro taupyklos. Šiuo metu fortas naudojamas kaip dažasvydžio sporto baz÷. 

Pagal originalų planą forto konstrukcijoje neišliko: centrin÷ poterna – visiškai sugriauta 

sprogimo, taip pat nukent÷jo prie jos pristatytas kareivin÷s sparnas. Kairiojo sparno šaudmenų 

sandelis dalinai sugriautas, jo fasadas visiškai nubyr÷jo. Dešiniojo užnugario kampo artilerijos 

kazematas ekspedicijų metu nerastas. Iš trijų įrengtų forto vandens šulinių liko tik vienas, esantis 

prieš kairiojo sparno šaudmenų sandelio, tačiau po sprogimo jis visiškai užverstas plytomis. Kiti 

du šuliniai – prieš dešinijį šaudmenų sandelį ir priešais kareivines nepasiekiami d÷l betono 

dangos forto teritorijoje. 

V fortas yra vienas iš įdomesnių tvirtov÷s fortų, jis yra vertingas karo inžinerijos bei 

mūrin÷s fortifikacijos paminklas. 

103 V forto perstatymo projektas И465-1-210 - И465-1-215 

79

16 tekstas. Suredaguokite tekstą. Atkreipkite d÷mesį į korektūros klaidas, jas ištaisykite. 

VI fortas 

VI fortas, kurio statybos prasid÷jo 1889 metais antrojo tvirtov÷s statybų etapo metu, buvo 

statomas vienu metu su IV, V ir VII fortais. Šio forto projektas – tai modifikuotas 1879 metų 

projektas. 

Fortas yra šešiakampio formos, turi viena simetrijos ašį. Iš visų pusių fortas apsuptas 

gynibinių grioviu su eskarpine (užnugario pus÷je) ir kontreskarpine (frontalin÷ pus÷ ir flangai) 

sienomis. Forto kazematai susideda iš kareivinių, dviejų šaudmenų sandelių, dviejų įgulos 

sl÷ptuvių su vandens šuliniais, prieššturmin÷s patrankos sl÷ptuvių ir centrin÷s poternos. Griovio 

gynybai buvo skirti du kaponieriai ir du puskaponieriai. 

Originaliai išspręstas įvažiavimo į fortą klausimas. Įvežiavimo kelias iš užnugario pus÷s 

nusileidžia į griovį lygegriačiai eskarpo sienai. Pagrindiniai vartai konstruktyviai sujungti su 

užnugario kaponieriumi ir suplanuotos kaip atskiras pastatas. Be kaponierinių patrankų 

kazemato, kaponieriuje taip pat yra papildomi kazematai įgulai. Įvažiavimas flankuojamas per 

šaudymo angas eskarpo sienoje, bei kaponierinių patrankų ambrazūras. 

Forto kareivin÷s pastumtos link forto centro, kas leido gerokai padidinti jų kazematų 

skaičių. Kareivin÷s sudarytos iš dviejų nelygių dalių, juose 16 praktiškai vienodų kazematų 

forto įgulai, ir du blokai po 6 pagalbines patalpas priešinguose kareivinių galuose. Šiuose 

blokuose buvo sanitarinis mazgas, virtuv÷, sand÷liai. Kareivinių susikirtimo su centrine forto 

kapitale vietoje prasid÷da centrin÷ poterna. 

Centrin÷ poterna sudaryta iš trijų segmentų ir jungia kareivines su centriniu kaponieriumi ir 

centriniu šaudmenu sandeliu, turi tarpinius iš÷jimus į p÷stininkų ir artilerijos pylimus, poterna 

baigiasi prie į÷jimo į centrinį kaponierių. 

Šaudmenų sandeliai – tipin÷s formos, po viena kiekviename forto sparne. Tai dviaukštis 

pastatas su poterna, vedančia į forto p÷stininkų pozicijas ir dvejomis šaudmenų k÷limo 

šachtomis. Kadangi sandelio poternos išejimas nukreiptas į atakuojančio priešininko frontą, jis 

apsaugotas nedidele siena, su joje esančiu mažuoju kazematu, kuris gal÷jo būti naudotas kaip 

prieššturmin÷s patrankos sleptuv÷ 

Sl÷ptuv÷s dešiniajame ir kairiajame sparnuose – sud÷tingos formos kazematai, sujungti 

trumpos galerijos pagalba su p÷stininkų pozicijomis. Susideda iš patalpų įgulai, patrankom ir 

geriamo vandens šulinio. Planuojamos modernizacijos metu šios sl÷ptuv÷s būtų perstatytos į 

tarpinius puskaponierius 104 . 

104 Kauno Apskrities archyvas И465-1-228 

80

Drenažiniai kolektoriai sujungia visus pagrindinius forto pastataus, siekiant neleisti lietaus 

vandeniui užlieti kazematus. Viso griovio ilgyje buvo nutiestas dr÷nažinis lovys vandeniui 

nutek÷ti. Griovyje buvo įrengtos vienaeil÷s Oščevskio-Krugliko grotos. 

VI fortas – vienas iš stipriausių mūrinių Kauno tvirtov÷s fortų, Projekto įpatumais galima 

pavadinti didelį artilerijos pozicijų skaičių, d÷l ko atsirado daugiau artilerijos kiemelių ir 

šaudmenų sand÷lių. 

II pasaulinio karo metais forte veik÷ koncentracijos stovykla sovietų karo belaisviams. Kai 

kurių kazematų sienose išlyko vokiški užrašai.. Sovietiniais metais fortas buvo naudojamas kaip 

7-sios desantininkų divizijos šaudmenų sand÷lys, bet d÷l spartaus miesto augimo buvo iš ten 

iškeltas. Šiuo metu fortas apleistas. 

17 tekstas. Suredaguokite tekstą. Patikrinkite terminų darybą ir rašybą. 

VII fortas 

VII fortas išsid÷stęs taip arti prie centrinių įtvirtinimų, kad faktiškai tapo jų dalim. 

Pastatytas su nežymiais nukrypimais nuo tipinio projekto, fortas nekart nebuvo modernizuotas ir 

praktiškai yra pats silpniausias Kauno tvirtov÷s fortas. 

Fortas trikampio formos, forto fasai apsūpti gynybinių grioviu su kontreskarpine siena. 

Užnūgario eskarpin÷s sienos n÷ra. Griovys flankiruojamas iš dviejų kaponierių ir vieno 

puskaponieriaus. Forto viduje išsid÷sčiusios kareivin÷s, kapitalinis traversas su poterna, keturi 

parako sand÷liai, maisto sand÷lis. Forto ypatyb÷ – tai keturi pabūklams skirti kazematai, pastatyti 

po fosebrijos traversu 105 . 

Forto pastatai buvo papildyti mediniais karininkų, kuopų vado, žandarų namais ir sand÷liu 

pabūklų platformoms saugoti 106 . 

Buvo planuotą atlikti forto modernizaciją analogiškai I skyriaus fortams. Mobilizacijos 

laikotarpiu forte buvo pastatyti du betoniniai steb÷jimo kazematai. II pasaulinio karo metais forte 

vyko masiški taikiųjų gyventojų sušaudymai. Pokario metais užnugario kaponierius buvo 

sunaikintas, griovys vietomis užpiltas žem÷mis, pagrindinis kaponierirs ir puskaponierius buvo 

užpilti šiukšl÷mis ir lietaus vandeniu. Ilgą laiką fortas buvo naudojamas Kauno apskrities 

archyvui, šiuo metu didžioji forto dalis sutvarkyta, kareivin÷s restauruotos, forte įsikūr÷ 

kariuomen÷s dalinis. 

105 Kauno apskrities archyvas И 465-1-452 44psl. 

106 Kauno apskrities archyvas И 465-1-453 25psl. 

81

18 tekstas. Suredaguokite tekstą. Atkreipkite d÷mesį į pažodžiui iš rusų kalbos išverstas vietas, 

jas pataisykite. 

VIII fortas 

Nors 1889 metais šis fortas ir buvo statomas kaip savarankiškas, faktiškai jis yra IV 

skyriaus centrinių įtvirtinimų dalis, tod÷l ir buvo pavadintas Linkuvos įtvirtinimu. Kartu su 

baterija Nr. 10 ir žem÷s įtvirtinimais fortas suformavo vientisą įtvirtintą ruožą. Šio sprendimo 

pas÷km÷s gal÷jo būti visai neblogios – paskutiniame amžiaus dešimtmetyje „skyl÷tos tvirtov÷s“ 

buvo aršiai kritikuojamos, tačiau Linkuvos įtvirtinimo kūr÷jai nepasteb÷jo duominuojančių 

Linkuvos aukštumų prie Kump÷s, Šilainių kaimų. Jeigu aukštumos būtų užimtos priešų, 

apšaudymo gr÷sm÷ iškiltų ne tik pačiam fortui, bet ir miesto centrui. Šios klaidos pasiekioje 

fortas taip ir netapo pilnaverčiu fortu ir buvo naudotas kaip redutas. 

Forto projektas parengtas atsižvelgiant į atsargos inžinieriaus-kapitono Glinkos-Jančevskio 

pasiūlymus. Forto griovys yra taisyklingo penkiakampio formos, visame griovio perimetre 

įrengtas eskarpas. Vietoj kontreskarpo priešingoje griovio pus÷je yra padarytas nuolydis, 

flankuojamas frontalinę ugnimi nuo forto pylimo. Griovyje buvo įrengtas vielos tinklas, v÷liau – 

trieil÷s Oščevskio-Krugliko metalin÷s grotos 107 . 

Forto pylimas yra pusračio formos ir turi dvi pozicijas – viršutin÷ flankuoja priešfortinę 

poziciją, apatin÷ (arčiau griovio) – forto griovį. Forto vidinis kiemas centrin÷s poternos atžvilgiu 

simetriškas, forto viduje yra dvi nedidel÷s saugyklos prieššturminiams pabūklams, aparel÷s, 

pra÷jimai į centrinę poterną 108 . 

Didžiausias forto kazematas – tai kareivin÷s, susidedanti iš dviejų simetriškų sparnų, 

pastatytos su nedideliu lūžiu centre. Kareivin÷s sienos – mūrytos, perdengimas – betoninis, 9 

p÷dų storio 109 . Dešiniajame ir kairiajame kareivin÷s kraštuose išd÷stytos pagalbin÷s patalpos, 

sanitariniai mazgai. Įgulai skirtos patalpos – tai ilga skliautin÷ galerija, be jokių papildomų sienų, 

su iš÷jimais ir goržinę forto dalį iš kiekvieno kareivinių sparno. Kareivin÷s fasado neturi, nes yra 

pilnai padengtos ž÷mes sluoksniu. Pagrindin÷je kapital÷je prie kareivinių prisijungtas užnugario 

kaponierius, taip pat atliekantis ir tarpinio kaponieriaus funkcijas. Kaponierius – tai betoninis 

cepelino formos monolitas, su dvejomis ambrazūromis pabūklams ir viena žibintui kiekvienoje 

pus÷je. Kaponierius buvo aprūpintas ventiliacine sistema (ventiliatorius buvo varomas elektriniu 

varikliu, sumontuotas priekin÷je kaponieriaus dalyje, dujos buvo ištraukiamos kanalu po 

grindimis), o taip pat šarvuotomis sklend÷mis ambrazūrose. Atsižvelgiant į ambrazūros 

107 Goržoje - vienaeil÷ 

108 Linkuvos įtvirtinimo planas РГВИА Ф13148 оп.1 д.3846 

109 Jakovlevas „Ilgalaik÷s fortifikacijos evoliucija“ XXIV skyrius 

82

gabaritus, galima sp÷ti kad kaponieriaus ginkluotei gal÷jo būti panaudotos revolverin÷s Gočkinso 

patrankos. 

Į kaponierių galima buvo patekti per užnugario griovį, kuriame buvo įrengtas įvažiavimas į 

fortą, taip pat iš kareivinių Centrin÷ poterna ÷jo per visą forto kapitalę ir tur÷jo keturius 

simetriškus iš÷jimus – skersines poternas. Pirmoji skersin÷ poterna jungdavo forto vidinio kiemo 

sparnus. Už šios poternos, judant centrin÷je traversoje yra pereinamas stačiakampio formos 

kazematas. Už šio kazemato – antroji skersin÷ poterna, kurios iš÷jimai pasukti 90 laipsnių kampu 

ir saugomi metalin÷mis durimis.Už antrosios skersin÷s poternos traversoje yra antrasis 

pereinamas kazematas bei trečiosi skersin÷ poterna, analogiška antrajai. Pagaliau centrin÷ 

poterna nuveda į didžiausią vidine patalpą. Už šios patalpos – finalin÷ centrin÷s poternos atkarpa, 

baiganti dviem simetriškai išsidesčiusiais prieššturminių pabuklų kazematais. Visi kazematai 

centrin÷je traversoje pereinamieji, turi dvigubas sienas, atstumas trap kurių apie 1 m. Šie 

kazematai skirti budinčiajam būriui, šaudmenų sand÷liui, elektrinei. 

Prieššturmin÷s artilerijos kazematai išsid÷stę frontin÷je forto dalyje iš pradžių nebuvo 

numatyti projekte. Tačiau bokštin÷s artilerijos populiarumas paskutiniame XIX amžiaus 

dešimtmetyje paveik÷ projektą ir jame buvo įvesti pakeitimai. Kazematai skirti vienam 

sukiojamam bokštui, pastatyti iš abiejų centrin÷s poternos pusių, susideda iš nedidel÷s patalpos 

šaudmenims, ir bokštiniam pabūklui skirtos patalpos. Kazematų fasadas suformuoja papildomą 

kontreskarpą forto viduje. 

VIII fortas tapo pirmuoju Kauno įtvirtinimu, kuriame buvo elektra. Tam viename iš vidinių 

kazemart buvo pastatytas nafta varomas variklis bei generatorius. Kareivin÷s buvo apskaičiuotos 

1000 žm. įgulai 110 . 

Kartu su VIII fortu, centrinių įtvirtinimų kompleksas IV skyriuje susideda iš reduto Nr.3, 

10-osios baterijos, kuri buvo aprūpinta trejais betoniniais šaudmenų sandeliais-sl÷ptuv÷mis, 

redute taip pat buvo pastatyta sl÷ptuv÷. Pagal projekto autoriaus koncepciją, forto kampuose turi 

būti dvi baterijos, kurios tur÷jo gynybos nuo šturmo priemones – pylimą ir griovį. Bet praktikoje 

buvo pastatyta tik viena tokia baterija, dešinysis forto flangas faktiškai r÷m÷si į Nemuną ir buvo 

saugomas centrinių įtvirtinimų fragmentu. Įtvirtinimų kairiojo flango išor÷je įrengtas vandens 

griovys 111 – vienintelis Kaune. Griovys buvo iškastas link Nemuno, vanduo į griovį patekdavo 

per šliuzą. 

Nežiūrint į akivaizdžius privalumus, fortas tur÷jo eilę trūkumų. Užnugario ir tarpinio 

kaponierių sujungimas viename statine nebuvo toks s÷kmingas, tod÷l buvo suplanuota pastatyti 

po tarpinį kaponierių kiekviename kampe. Taip pat buvo skeptiškai priimta mintis d÷l 

110 РГВИА Ф956-1-225 стр.11 

111 KAA И465-1-451 44psl. 

83

kontreskarpin÷s sienos atsisakymo. Buvo numatyta pastatyti kofrus griovio flankavimui 112 . 

Nežiūrint į nemažą planuojamų modernizacijos darbų skaičių, ne vienas iš jų atliktas nebuvo. 

D÷l aukščiau min÷tų priežaščių visos forto naujov÷s dav÷ mažai naudos skyriaus gynybai– fortas 

buvo apginkluotas, kaip tipinis centrinių įtvirtinimų redutas tik lengvomis patrankomis. 

Prieššturmin÷s artilerijos kazematai, o taip pat kaponierius ginkluot÷s netur÷jo. 

1941 m. fortas buvo dalinai susprogdintas, tačiau beveik nenukent÷jo. Pokario metais fortas 

buvo naudojamas kaip šaudmenų sand÷lis. Užsikimšusi drenažin÷ forto sistema tapo visiško 

forto kazematų aps÷mimo priežastimi. Išimtimi tapo tik kareivin÷s. Kostiukovo ekspedicijos 

metu (1981-1985) fortas buvo tyrin÷jamas, bet vieno naro žūtis sustabd÷ darbus. V÷lesni 

tyrin÷jimai leidžia teigti, jog forte liko įvairios įrangos, tarp kurios – dalimis išardytas elektros 

generatorius. Šiuo metu fortas apleistas ir užsęmtas. 

19 tekstas. Suredaguokite tekstą. Raskite leksikos svetimybes, sutvarkykite išnašas. 

IX fortas 

Fortas prie Kump÷s folvarko pastatytas pagal naujausia profesoriaus Veličko 1896 metų 

projektą tapo pirmaja šio projekto realizacija. 

Sprendimas apie didelio forto, gavusio eil÷s nr. 9, statybas Linkuvos įtvirtinimų priekyje, o 

taip pat dviejų mažų fortų, buvo priimtas įvertinant Linkuvos aukštumų strateginę svarbą kaip IV 

skyriaus, taip visos tvirtov÷s gynybai. Forto statyboms buvo išleista apie 600 000 rublių. 

Fortas yra penkiakampio formos, visi forto kazematai betoniniai, kareivinių fasadas – 

plytinis. Įvertinant Kronštado bandymus kazematų sienų plotis nuo 1,5 iki 2,1 m 113 , šiame forte 

įrengti šarvuoti steb÷jimo postai. 

Fortas apsuptas griovio su kontreskarpine siena, kurioje įrengti vienas dvigubas ir du 

viengubi kofrai. Forto pylimų aukštis – 6,9 m. Centrin÷je forto kapital÷je įrengtas vidinis 

traversas. Dvigubas kofras poterna sujungtas su forto pylimu bei kareivin÷mis, prie poternos 

priglaustas šaudmenų sandelis žvalgybin÷ms pabūklams. Sandelyje buvo sumontuoti šaudmenų 

pakelimo mechanizmai. Kontreskarpin÷je sienoje nutiestos galerijos, sujungiančios kofrus, o taip 

pat turinčios iš÷jimus į užnugario dalį. Galerijos aprūpintos kontrmininiais kanalais. Kairioji 

poterna jungia kareivines su kairiuoju kofru. Pati trumpiausia poterna būtų dešinioji, ji numatyta 

plane, tačiau nepastatyta. 

Prie šoninių kareivinių poternų išd÷styti parako sand÷liai kaponierin÷ms patrankom, 

dvylikai 6 dm patrankų bei keturiom prieššturminn÷m patrankom. Dar du kazematai keturiems 

112 РГВИА Ф1956-1-225 стр.11 

113 Jakovlevas „Ilgalaik÷s fortifikacijos evoliucija“ Maskva, 1931 

84

pabūklams kiekvienas randasi žemająme valgange kairiajame forto sparne. Dešiniojo sparno gale 

yra šaudymo banketo vieta, o kairiajame kampe – žvalgybinis pabūklai. 

Fortas turi vieną p÷stininkų pylimą, kadangi sunkiosios artilerijos forte nenumatyta. Forto 

kampuose įrengti barbetai prieššturminiams pabūklams, žem÷s aparel÷s. Traversoje yra 

prieššturmin÷s artilerijos sl÷ptuv÷ 114 . 

Forto kareivin÷s dviaukšt÷s, pastatytos iš betono, fasadui naudojant plytas. Kareivin÷s 

susideda iš 14 kazematų įgulai, sanitarinio mazgo, elektrin÷s kazemato, pagalbinių sand÷liukų. 

Pirmojo aukšto kazematai atlikdavo šias funkcijas 115 : karininkų kambarys ir kanceliarija, 

karininkų kambarys, tvarstomasis, valgykla, virtuv÷ su sand÷liu, elektrin÷. Antrojo aukšto 

kazematai buvo skirti kareiviams. 

Kraštinis dešinysis antro aukšo kazematas turi iš÷jimą į steb÷jimo punktą. Šarvuoti 

steb÷jimo postai įrengti sl÷ptuv÷se prie centrin÷s ir kairiosios poternų 116 . 

Du tarpiniai puskaponieriai keturiems pabūklams buvo išd÷styti kraštiniuose kareivinių 

kazematuose. Forte pastatytas tik dešinysis tarpinis puskaponierius. 

Fortas buvo aprūpintas ventiliacijos sistema bei elektros energija. Forto elektrin÷s 

pagaminama elektra buvo tiekiama į visus forto kazematus, ir naudojama patalpų apšvietimui, 

ventiliatorių darbui, vandens pumpavimui iš šulinių, o taip pat griovių apšvietimui naktin÷s 

gynybos metu. 

Forto ginkluot÷ susid÷jo iš 28 lengvų patrankų, keturiolikos 57mm kaponierinių patrankų, 

4 varinių mortyrų ir keturių Maksimo kulkosvaidžių. 

I Pasaulinio karo metais fortas praktiškai ne nukent÷jo. Pokario metais jo teritorijoje įsikūr÷ 

miesto kal÷jimo filialas, 1941 metais – NKVD kal÷jimas. 1941-1944 metais forte veik÷ 

„fabrikas 1005B“ – koncentracijos stovykla, kurioje buvo masiškai naikinami žydų tautyb÷s 

žmon÷s iš Lietuvos ir kitų Europos šalių.. Po to kurį laiką fortas buvo naudojamas žem÷s ūkio 

produkcijai saugoti. Naują forto istorijos puslapį atv÷r÷ genocido muziejaus įkurymas 1958 

metais. Šiuo metu forte veikia respublikin÷s reikšm÷s muziejus, kuriame sutalpintos įvairios 

tematikos ekspozicijos. Dvi muziejaus sal÷s panaudotos Kauno tvirtov÷s bei Pirmojo pasaulinio 

karo istorijos ekspozicijoms Fortas palaipsniui restauruojamas, didžioji kazematų dalis lankoma 

lankytojų. 

114 Kauno tvirtov÷s aprašymas КАА И 465-1-451, 43 psl. 

115 Kazematai išvardinti pradedant nuo kraštinio kairiojo 

116 Kump÷s forto planas. IX forto muziejaus fondai. Kaunas DFM GEK 

85

20 tekstas. Suredaguokite tekstą. Pateikite taisyklingas vietovardžių formas. 

Tvirtov÷s pletra 1912 – 1914 metai. 

Ministro Suhomlinov‘o reformų eigoje Rusijos imperijos karin÷ doktrina buvo perplanuota. 

XIX amžiaus pabaigoje karin÷ kompanija vakariniame pasienyje buvo planuota kaip puolimo 

operacija, vystoma nuo Varšuvos placdarmo. Bet finansiniai sunkumai, 1904 m. karas su 

Japonija ir s÷kmingos vokiečių diplomatijos pastangos l÷m÷ gynimosios doktrinos pokyčius 117 . 

Tokia įvykių seka privert÷ masiškai panaikinti visą eilę Varšuvos įtvirtinto rajono tvirtovių, bet 

žymiai sustiprino Kauno tvirtov÷s reikšmę. Naujausia doktrina numat÷ armijų išsid÷stymą 

Nemuno tvirtovių-Kauno, Alytaus ir Gardino linijoje, bei diktavo naujus uždavinius Kauno 

tvirtovei 118 : 

1. Užtverti priešui geležinkelius Kenigsberg (dab. Kaliningrad) –Landvarovo (dab. 

Lentvaris) , bei plentus jų susikirtimuose su Nemuno upe, Neries ir Nev÷žio intakais. 

2. Neleisti priešui gabenti krovinius Nemunu. 

3. Palaikyti kariuomen÷s puolimą į Rytų Prūsiją. 

4. Tarnauti kaip atramos punktas veiksmams aukštutiniame ir žemutiniame Nemune, 

užtikrinant geležinkelio ir plento kelių pervažų priklausomybę rusų armijai. 

5. Užtikrinti veiklos laisvę abejuose Nemuno, Neries ir Nev÷žio krantuose. 

Tuo momentu tvirtov÷, nežiūrint į praktiškai nepertraukiamą statybą, jau neatitikdavo jai 

paskirtų užduočių. Nežiūrint į tai, kad dalis kairiojo kranto fortų buvo sutvirtinti betonų, 

puskaponieriais fortų tarpams apšaudyti, dešiniojo Neries kranto fortai buvo pastatyti iš betono ir 

gelžbetonio, tvirtov÷je veik÷ plati geležinkelių sistemą, o pačiame mieste buvo pakankamai 

apsaugotų nuo bombardavimo pastatų, tame skaičiuje ir geležinkelio tunelis, tvirtov÷s pagrindą 

sudar÷ pasenę plytų įtvirtinimai, o jos vadovyb÷ komendanto Grigorjevo asmenyje buvo gana 

pesimistiškai nusitekusi 119 . 1910 m. spalio 22 Suhomlinovas asmeniškai aplank÷ tvirtovę, 

apžiūr÷jo IX fortą ir pripažino tvirtov÷s gynybinį paj÷gumą kaip „labai silpną“. Buvo akivaizdu, 

norint, kad tvirtov÷ s÷kmingai vykdytų jai pavestas užduotys, ją reikia rimtai sustiprinti. 

Tvirtoves stiprinimo projektas gimdavo per kančias. 1910m., įvertinant ankščiau min÷tas 

tvirtovei suteiktas užduotys, Generalinis Štabas pateik÷ ministrui Suhomlinovui pranešimą apie 

Kauno tvirtov÷s rekonstrukciją. Tame pranešime žymiausiomis šios tvirtov÷s silpnyb÷s buvo 

įvardintos daugelio fortų stiprinimo stoka, vidin÷s erdv÷s matomumas pirmame ir antrame 

117 Величко К.И. Русские крепости всвязи с операциями полевых армий в Мировую войну. Psl. 31-35 

118 Яковлев В.В. Крепость Ковна. Psl. 25-26 

119 Величко К.И. Русские крепости всвязи с операциями полевых армий в Мировую войну. Psl. 43 

86

tvirtov÷s skyriuose, maskuot÷s nebuvimas , trečio skyriaus silpnumas, ketvirto skyriaus 

matomumas nuo Linkuvos aukštumų. Buvo paruoštos tokios tvirtov÷s stiprinimo išvados 120 : 

1. Pl÷sti tvirtovę planuota Šiaur÷s Rytų skyriuje, nes jis buvo svarbiausias visos tvirtov÷s 

gyvybingumui. 

2. Tvirtov÷s įgula netur÷tų viršyti 25 p÷stininkų batalionų , 1 inžinerinio bataliono, 6-7 

batalionų tvirtov÷s artilerijos. 

3. Tvirtov÷ turi būti aprūpinta atsargoms 6 m÷nesiams apgulties, esant visai įgulai. 

4. Visi įtvirtinamai turi būti pritaikyti ilgiausiam pasipriešinimo laikui be pagalbos iš išor÷s. 

5. Tvirtoves ginkluot÷ turi būti atnaujinta naujausiais pavyzdžiais. 

6. Tvirtov÷s stiprinimas turi būti etapinis, kiekvieno etapo pabaigoje tvirtov÷ turi siekti tam 

tikrą baigimo laipsnį. 

Remiantis šiais samprotavimais, o taip pat stipriu noru nedidinti tvirtov÷s perimetro buvo 

nuspręstą pastatyti du anksčiau planuotus fortus IV skyriuje ir keturiais padidint III skyrių. 

Pasiekoje tvirtov÷s skersmuo padid÷davo iki 12 km, o perimetras iki 36. Modernizacijos sąnaudų 

planuota vert÷ -17.4 milijono rublių, iš jų inžineriniams darbams-9.5 milijono. Darbai buvo 

suplanuoti 10 metų, pabaigą 1920 metais. 

Šis projektas buvo nusiustas į tvirtovę. Vietinis tvirtov÷s pos÷dis, papildęs projektą kai 

kuriais savo pageidavimais, jam pritar÷. Siūlyta padidint skiriamos artilerijos skaičių, o taip pat 

padaryti užtvarą II skyriuje. Pasiūlymams buvo pritarta Generalinio Štabe Vyriausios Valdybos. 

Tvirtoves komendantas pasiūl÷ alternatyvų tvirtov÷s vystymo planą , kuriame vietoj 6 naujų 

fortų buvo numatyta 10 artimo mūšio atsparos punktų statybą ir priešakinių pozicijų pl÷timas. 

Abu variantai aktyviai buvo nagrin÷jami specialios Tvirtov÷s komisijos Gen. Štabe, o taip pat 

Inžinerijos Komiteto Vyriasioje Inžinerijos Valdyboje 1910-1911 metais. Taip pat nagrin÷tas ir 

pigiausias variantas: forto statyba prie Šilainių kaimo ir V forto modernizacija. 

1912 metu pradžioje Tvirtov÷s komisijos nariui, prof. Buinickiui (Буйницкий) buvo 

pateikta peržiūr÷ti visuose pateiktuose projektuose darbų paskirstymo eiliškumą , pagal darbų 

sąnaudas. Buinickis pateikia savo tvirtov÷s stiprinimo projektą . Pasiekoje komisija sudar÷ tokias 

Kauno tvirtov÷s stiprinimo išvadas 121 : 

Pirmame skyriuje: 

Didelis fortas prie dv. Marva; 

Tarpinis mažas fortas prie dv. Kozliški ; 

Didelis fortas priekyje tarp II ir III fortų 

Antrame skyriuje: 

120 Яковлев В.В. Крепость Ковна. Psl. 36 

121 Ten pat, psl. 39 

87

Didelis fortas prie palivarko Pojesje (dab. Rokų teritorijoje); 

Mažas prie kaimo Zastianka ; 

Didelis fortas prie kaimo Pakalniškiai. 

Trečiame skyriuje: 

Didelis fortas Požaice prie Pažaislio vienuolyno aukštumoje 30. 

Fortas 122 Prišoseinyj Peterburgo griovos (taip anksčiau vadinamas Girstupio upelio sl÷nis) 

pradžioje. 

Fortas prie plento tarp aukštumų 35,3 ir 33,3 

Fortas prie kaimo Novosady (Kleboniškio miško teritorijoje) 

Ketvirtame: 

Domeikavos fortų grup÷, kuria sudarytų didelis fortas aukštumoje 48.3, mažas fortas 

aukštumoje 41.9, dviejų kareivinių ir vieno parako sandelio. 

Didelis fortas prie palivarko Romaine (veliau pavad. X) 

Didelis fortas Kumpe 123 (veliau pavad. IX) 

Be išvardintų įtvirtinimų buvo numatytos tarpin÷s kareivin÷s , parako sandeliai ir siaurasis 

geležinkelis. Darbų sąmata siek÷ 18 991 000 rubliu. 

1912 m. Kovo 16 d. pateiktas planas buvo pritartas Gen. Štabo Komiteto, 19 gruodžio 

planas patvirtintas karo ministro Suhomlinov‘o, o 22 gruodžio jam pritar÷ Nikolajus II. Bendra 

sąmata dešimčiai metų, įskaitant perginklavimo sąnaudas ir atsargu didinimą sudarę 37 142 488 

rublius. Vieno didelio forto kaina buvo 1 000 000 rublių, mažojo forto kaina 500 000 rublių. 

Domeikavos grupes kaina siekdavo 1 800 000 rublių . 

Tuo pačiu laiku tvirtov÷s komendantas Grigorjev toliau gin÷ savo tvirtov÷s pl÷tros plano 

viziją 124 . Jo pateiktas projektas kardinaliai skyr÷si nuo nagrin÷jamojo. Kritikuojant pastarąjį d÷l 

gylios gynybos nebuvimo ir naujų fortų linijos artumo nuo strateginių perk÷lų, komendantas 

siūl÷ pakeisti jo nuomonę pasenusią fortų koncepciją eile ilgalaikių atvirų iš goržos pozicijųglasių 

, kurias šachmatų tvarka keičia nedideli atramos punktai. Įtvirtinimų sistema buvo 

suplanuota trijų susisiekiančių gynybinių linijų pavidalu - priešakin÷s,apsaugin÷s ir pagrindin÷s. 

Be to, numatyta sauganti linija, įtvirtinta lauko fortifikacijomis. Tokia įtvirtinimų linija, 

komendanto nuomonę, suteikdavo didelę gynybos gilumą , geresne besiginančiųjų 

bendradarbiavimą , suteikdavo galimybę žymiai padidinti tvirtoves perimetrą. Komendanto 

122 Šito ir sekančių fortų didumas tur÷jo paaišk÷ti po projekto studijavimo atsižvelgiant į vietovę. 

123 1912 m. pabaigoje visiškai baigtas statyti. 


88

pateiktas planas buvo nagrin÷tas Tvirtov÷s komisijos pos÷dyje ir buvo atmestas d÷l to, kad tokia 

tvirtov÷s organizaciją tur÷tu žymiai padidinti planuotą įgulos skaičių 125 . 

Vasario 13 1913 metais pl÷tros projektas, po tvirtov÷s inžinerijos valdybos detalizuoto 

nagrin÷jimo pasiekia Inžinerijos Komitetą. Projekte buvo numatomi nedideli pakeitimai. Taip, 

didelį fortą tarp II ir III fortų buvo numatyta pakeist į du mažesnius, suvienijus juos į fortų grupe 

Januce (dabar. Jonučiai), fortą Požaice pastumti 2 km į priekį ir į kairę prie geležinkelio. Taip jis 

tapo Geležinkelio (Železnodorožnyj) fortu. 

Šių pakeitimų pasiekoje tvirtov÷s perimetras padid÷jo iki 47 km. Naują įtvirtinimų žiedą 

sudar÷ 12 fortų , 12 įvairaus didumo atsparos punktų , kelių tinklas nuo 43 km padid÷jo iki 62 

km, Sarg÷nų kaimo rajone numat÷ geležinį tiltą per Nerį. Visi darbai buvo paskirstyti dviem 

eil÷m, pirmajai eilei (1913-1917mm.) suteiktas kreditas 9 275 800 rublių, antrajai -9 906 200. 

Galutinai sudarytas tvirtov÷s pl÷tros planas buvo patvirtintas 1913 metais balandžio 10 126 . 

Naujiems fortams ir kazematuotiems statiniams buvo paruošti iš principo nauji projektai. 

Tipinis naujų fortų projektas buvo parengtas, dalyvaujant prof.Veličko, atsižvelgiant į Port- 

Artūro gynybos patirtį ir naujausias ilgalaik÷s fortifikacijos id÷jas. Kazematuoti statiniai buvo 

projektuoti atsižvelgiant į surengtus 1912 metais Berezan÷s 127 tyrimų ir naujų rekomendacijų , 

pateiktų išleistoje 1913 metų kovo 29 d. „Laikinojoje instrukcijoje perdengimų ir kazematuotų 

pastatų sienų įrengimui 128 “. Šioje instrukcijoje pateikiami naujo pavyzdžio perdengimų 

konstrukcijos, kurios gali atlaikyti nuo vieno iki trijų naujų fugasinių 28 cm. sviedinių 

pataikymų, arba vieną 42 cm sviedinį 129 . 

Naujo pavyzdžio didelis fortas buvo išgaubto penkiakampio formos.Visos kazematų 

patalpos darytos iš betono arba gelžbetonio.Vieno aukšto goržos kareivin÷s skirtos vienos 

kuopos įgulai statytos po goržos pylimų.Su kareivin÷mis susijungia goržos kaponierius. Po forto 

pylimu įrengta budinčio dalinio sl÷ptuv÷ 130 . Pats pylimas turi betoninį brustverą prekin÷je 

pylimo dalyje ir supiltą iš žemių – šonų fasose. Pobrustverin÷ galerija jungia budinčios dalies 

sl÷ptuvę su šarvuotais steb÷tojų postais ir šarvuotais prieššturminių pabūklų bokštais įrengtais 

forto fasose. Su goržos kareivin÷mis ribojasi laužtiniai puskaponieriai tarpams tarp fortų 

125 Problemos esm÷ buvo ne tiek papildomų įgulos batalionų poreikyje, kiek pačios tvirtov÷s filosofijoje. Karo 

doktrina tvirtov÷je, su, palyginti, maža įgula, mat÷ galimyb÷ kovoti gan ilgą laiko tarpą prieš žymiai pranašesnį 

priešininką. Komendanto pateikta įtvirtinto rajono koncepcija neleisdavo taupyti įgulos atžvilgiu, tačiau atitykdavo 

įtvirtintų rajonų, pakeitusių tvirtoves v÷lesniuose karuose, id÷jas. Grigorjev‘ui visgi pavyko dalinai įgyvendinti savo 

id÷jas praktikoje, ruošiant gynybai nebaigta statyti tvirtovę. 

126 Яковлев В.В. Крепость Ковна.Psl. 45 

127 Berezan÷s saloje pastatytas poligonas, kuriame buvo tiriami Rusijos Imperijos ilgalaikiai fortifikaciniai statiniai. 

Atsižvelgiant į naujausių fugasinių sviedinių atsiradimą, buvo išbandyti įvairūs tų metų naujausi fortifikacijos 

elementai: „kofr‘as“ (kontreskarpo kaponierius), įvairių tipų „skvoznik‘ai“, bokštin÷ tvirtov÷s artilerija ir t.t. 

128 Яковлев В.В. Эволюция долговременной фортификации. Skyrius 31 

129 Разведданные о наличие в германской артиллерии орудий 42-х см калибра были получены достаточно 

поздно, но проекты казематов всё-же были переработаны с учётом этих данных. 

130 Яковлев В.В. Голенкин Ф. Долговременная фортификация (краткий курс) psl. 34 

89

apšaudyti. Išilgai forto centrin÷s simetrijos ašies nutiesta centrin÷ poterna, jungianti goržos 

kareivines su sl÷ptuve. Forto griovys apsaugotas kontreskarpo siena turinčia vieną dvigubą 

(dešiniame kampe) ir vieną viengubą (kairiajame kampe) kofrus. Kofrai jungiasi tarpusavyje 

kontreskarpo galerija, o su forto vidin÷mis patalpomis –poterna, jungiančia kontreskarpo galerija 

su goržos kareivin÷mis arba pobrustverine galerija. Tokiu būdu visi forto kazematai jungiasi 

vieninga poternų sistema, leidžiančia jud÷ti forto ribose neišeinant į paviršių. Alkūn÷s forma 

turinčiuose apsauguotose nuo sprogimo bangos sl÷ptuv÷s ir pobrustverin÷s galerijos į÷jimuose 

(skvoznik‘uose) įrengtos prieššturminių pabūklų sl÷ptuv÷s 131 . Kadangi did÷lio kalibro artileriją 

forte naudoti nenumatyta, parako sandelių kazematų n÷ra, prieššturmin÷s artilerijos ir ginklų 

šaudmenys saugomos nedideliuose rūsyse, susisiekiančiuose su pobrustverine galerija. 

90 

Goržos kareivines sudaro eil÷ skliautinių kazematų. Kazemato plotis – 5, ilgis – apie 4 

metrus. Kazemate numatyta talpint 36 žmones dviejų aukštų gultuose. Kazematai susisiekia 

kapitalin÷se sienose padarytais pra÷jimais, fasado kazemato sienoje įrengti du langai. Vidin÷je 

kareivinių sienoje įrengta ventiliacijos galerija. Į÷jimas į kareivines padarytas alkūn÷s formos 

„skvoznik‘o“ pavidalu. Sienų ir perdengimų storis priklausomai nuo vietos varijuoja 1,7-2 metrų 

ribuose. 

Kareivin÷s kazematai skirti įgulai, atsargoms ir technologin÷ms funkcijoms. Taip, Marvos 

forto goržos kareivin÷s sudar÷ rankinių granatų rūsys, ventiliatorin÷, prausykla, tvarstykla, 4 

kareivių kazematai, elektrin÷ , virtuv÷, duonos ceihauzas ir sandeliukas maisto atsargoms. 

Pylimo sl÷ptuv÷, taip pat vadinama budinčio dalinio sl÷ptuve, faktiškai yra betonin÷ 

galerija, įrengta po visais fronto ir šoninių fasų pylimais.Galerijos plotis – apie 3 metrus , aukštis 

- 2,45 metro 132 . Sl÷ptuv÷s lupos skliaut÷ti, stiprinti skliautinių perdengimu iš dvitainių. Sl÷ptuv÷ 

turi keletą iš÷jimų – į poterną, vedančią iki goržos kareivinių , kairiąją ir dešiniąją 

pobrustverines galerijas, į poterną iki kontreskarpo galerijos, į prieššturmin÷s artilerijos barb÷tus. 

Kazemato skliauto ir sienų storis viršija 2 metrus. Ant sl÷ptuv÷s stogo įrengtas banketas su 

nišomis šaudmenims. Sl÷ptuv÷s kazematus sudaro parako sandelis, šulinys, elektrin÷, šarvuoto 

posto patalpos 133 . 

Ypatingos kofrų ir puskaponierių konstrukcijos modernizacijos nebuvo. Kofre 134 

įrengti du 

pabūklų kazemataii, kiekvienas 57 mm kaponierinei patrankai. Kair÷je kazemato sienoje įrengta 

niša 150 unitariniams šoviniams saugoti. Trečias kazematas 

skirtas kulkosvaidžiui arba 

prožektoriui. Ketvirtas kazematas- išviet÷. Priverstinei kazematų ventiliacijai kofre įrengta 

ventiliacijos sistema. 

131 Nežiūrint šarvuotos bokštin÷s artilerijos buvimą,buvo numatoma ir ištraukiamosios prieššturmin÷s artilerijos 

naudojimas, tam apatin÷se forto kampuose gal÷jo įrengti barb÷tus. 


133 Sl÷ptuv÷s ir kareivinių kazematai aprašyti pagal Romainių forto numatytą projektą. 

134 Aprašyta viena kofro pus÷, kita puse-veidrodin÷.

Tarpiniai puskaponieriai išpildyti vieno aukšto kazematų pakopų pavidalu 135 ,sujungtų 

užnugaryje bendru koridoriumi. Puskaponieriuose įrengdavo lengvus lauko pabūklus ant 

Durliaher‘o 136 kazematinių lafetų. 

Šarvuotas forto konstrukcijas sudar÷ steb÷tojų postai ir šarvuoti bokštai. Šarvuotas 

steb÷tojų postas skirtas sargybinių ir steb÷tojų priedangai. Fortuose buvo planuojama naudoti 

inžin÷riaus Golenkino steb÷jimo postai. Postą sudar÷ lieta metalo konstrukcija, kurios forma 

primena antpirštį su 8-10 colių sienelių storiu. Posto sienel÷ turi steb÷jimo angas su sklend÷mis. 

Poste taip pat įrengti žiūronai, telefono ryšys ir pasikalb÷jimų vamzdžiu. Į postą ved÷ kop÷čios. 

Postas numatytas dviem žmon÷ms. 

Šarvuotų bokštų projektai projektuojant ir netgi statant naujus fortus buvo tik rengiami. 

Bokštai skirti prieššturminei artilerijai ir didelio kalibro pabūklams skyr÷si. Prieššturmin÷s 

patrankos tur÷jo būti įrengiamos paslepiamuose bokšteliuose. Bokštelis gal÷jo suktis aplink savo 

ašį, bokštelio pakilimas ir nuleidimas buvo rankinis, atsvaro pagalba 137 . Did÷lio kalibro 

artil÷rijos bokštai gal÷jo būti išpildyti pagal vieną iš trijų tipinių projektų ir buvo skirti statyti 

fortų grup÷se, šarvuotuose baterijose arba atskirai stov÷ti atkarpose tarp fortų. 

Tokio forto įgula sudar÷ dvi karin÷s kuopos (apie 500 žm.), iš jų 185 žm. p÷stininkų ir 165 

žm. artileristų įsikurdavo goržos kareivin÷se, 65 žmon÷s įsikurdavo pylimo sl÷ptuv÷je, likusieji 

užimdavo savo vietas kofruose, puskaponieriuose, kazematuotose traversose ir poternose. 

Rezultate naujo forto projektas kardinaliai skyr÷si nuo visų prieš tai buvusių tvirtov÷s fortų. 

Goržos kareivinių vaidmuo žymiai sumaž÷jo – didesnių kazematu tapo pylimo sl÷ptuv÷. Forte 

įrengiamas betoninis brustveris šauliams, didelis skaičius šarvuotų postų ir bokštinių pabūklų 138 . 

Iš principo nauju reiškiniu tapo fortų grup÷s, taip pat mažieji fortai. Fortų grupę paprastai sudar÷ 

du ar daugiau fortų, apjungtų bendros gynybos sistemos, bendro griovio, o taip pat lauko 

fortifikacijos metalinių tvorų pagalba. Tuo pačiu kiekviena grup÷ projektuodavo atskirai, 

atsižvelgiant į aplinkos savybes ir gynybos uždavinius duotajame rajone. Taip, fortų grup÷ 

Januce statoma I skyriuje, buvo skirta apjungt esamus II ir III fortus su naujai statomais mažais 

fortais. Tuo pasiekoje plentas Godlevo-Kovno (dabar Veiverių g.) ÷jo fortų grup÷s vidurių , o 

tarp fortų numatyri lauko įtvirtinimai sustiprinti metalinių tvorų užkardomis. 

Fortų grup÷ Domeikovo (dabar. Domeikava) statyta pagal kitokį principą. Grup÷s pagrindą 

sudar÷ didelis (pagrindinis) fortas, projektuojamas pagal tipinį projektą. Forto įguloje buvo viena 


136 Pabūklai, kurie lauko artilerijoje buvo pripažinti pasenusiais ir ar XX amžiaus pradžioje buvo pakeisti, vis dar 

tarnavo kaip kazematiniai pabūklai. 3-jų colių greitašaudžio pabūklo keitimo projektai pasistumdavo ypač l÷tai d÷l 

kazematinio lafeto silpnumo. Durliaher‘o parengtas naujo tipo lafetas tvirtov÷se nesp÷jo ištarnauti, bet ji naudojo 

sovietinių įtvirtintų rajonų IUT‘uose. 


138 Tipiniam projekte numat÷ iki 4 steb÷tojų postų, šarvuotą šaulių galeriją, iki 3-jų šarvuotų bokštinių įrenginių. 

91

p÷stininkų kuopa, ginkluot÷je tur÷jo tris 3-colių greitašaudžius pabūklus bokštuose, aštuonis 57- 

mm kaponierines patrankas, keturias patrankas tarpų flanginiam apšaudimui, keturis 

prieššturminius pabūklus, taip pat aštuonis kulkosvaidžius , keturias puspūdžio mortyras ir 

dvyliką raketų platformų. Mažą fortą, esantį dešiniame grup÷s flange, gin÷ viena p÷stininkų 

kuopa, užimanti 200 žmonių sl÷ptuvę, dvi 57-mm kaponierin÷s patrankos ir trys prieššturmin÷s 

patrankos su prožektoriumi. Kairiajame grup÷s flange buvo tarpinis puskaponierius, išpildytas 

kaip savarankiškas atsparos punktas turintis dvi patrankas kazematuose, vieną kulkosvaidį, 

prožektorių ir viena p÷stininkų kuopa įgulos. Grup÷s centrin÷je dalyje buvo dviejų 6 colių 

haubicų bokštuose kazematas. Papildomos kareivin÷s,o taip pat parako sandelis statyti kairiajam 

grup÷s flange, pastūmus į užnugarį. Grup÷ juos÷ bendras griovys su įrengta jame metaline tvora. 

Domeikovo fortų grup÷ buvo stipriausia iš naujai projektuotų. 

Mažasis fortas tur÷jo trikampio formos įtvirtinimo pavidalą. Nedidel÷s kareivin÷s su 

tarpinių puskaponieriumi jų priestate buvo forto goržos dalyje. Centrin÷ poterna jungdavo goržos 

kareivines, fronto fosos sl÷ptuvę ir kofrą. Forto griovį apšaudydavo iš kofro , užnugarį – iš 

kaponieriaus. Pylimo sleptuv÷ tur÷jo banketą. Griovyje – metalin÷ tvora, tokiu būdu forto 

konstrukcija buvo analogiška dideliam fortui, tik sumažinta iki trikampio formos, kas leido 

sumažinti griovių ilgį, naudoti tik vieną kofrą, o tai žymiai sumažindavo išlaidas. Visus 

mažuosius fortus stat÷ pagal vieną projektą. 

Tvirtov÷s pl÷tros darbai prasid÷jo 1913 metais nuo žem÷s darbų fortuose Marva, Romaine, 

Domeikovo ir atsparos punkte Šaki. Forte Marva buvo iškastas 4,8 metrų gylio griovys, 

kareivinių pamatų duob÷ , goržos griovys iki numatyto gylio, tai sudar÷ 60% visų žem÷s darbų 

šiame forte. Forte Romaine iškasti fronto fosos 5,4 m. gylio grioviai, šonų fosų - 4,8 m., goržos 

fosos – 2,5 m. Iki pus÷s supilti brustverai ir glasiai. Tai sudar÷ 55% visų žem÷s darbų. Forte 

Domeikovo buvo iškasti fronto fosos ir pus÷ kairiojo šono fosos grioviai iki 4,2 m. gylio, dešin÷s 

fosos griovys iškastas iki 3 m. gylio. Buvo supiltas fronto fosos glasis. Tai sudar÷ 10% žem÷s 

darbų. Atsparos punkte Šaki iškas÷ fronto ir kairiojo šono fosų grioviai iki 2,1 gylio, iki pus÷s 

supil÷ brustverus ir glasius, kas sudar÷ 60% darbų. Taip pat buvo prad÷ti statybos aikštelių 

ūkinio aprūpinimo darbai fortuose Pokalniški, Geležinkelio, Prišoseinyj , atsparos punktuose prie 

Vilkomirsko plento, kaimo Lontainy (prie dabar. Domeikavos), tarp fortų Kumpe ir Romaine, taip 

pat trijuose tiekiamuose ir dviejuose atsarginiuose parako sandeliuose. Tais pačiais metais buvo 

nutiesta 8 varstai plentų, padaryta žem÷s darbų dar 20 varstų plento kelių. Išviso 1913 metais 

buvo panaudota 2 070 000 rublių 139 . 

1914 metais, atsižvelgiant į gautas papildomas l÷šas įtvirtinimų statybai, Kauno tvirtov÷s 

darbams buvo skirta 3 800 000 rublių. Forte Romaine ir atsparos punkte Šaki žem÷s darbai ÷jo į 


92

pabaigą. Forte Marva žem÷s darbai siek÷ 75%. Metų b÷gyje planuota tęsti darbus prad÷tuose 

įvirtimuose, padaryt dalį darbų naujosiose aikštel÷se ir prad÷ti betono darbus statant 

pobrustverines galerijas 5-6 fortuose 140 . Iš negynybin÷s reikšm÷s objektų reikia pamin÷ti 

betoninę radio stotį ir refrižeratorių, kuriuose darbus numat÷ baigti 1914 m. 

Statybos poreikiams buvo įsigyta 100 varstų siauro geležinkelio, 25 garvežius, 1200 

vagonečių, 9 akmens skaldymo mašinų , viena vienkaušį ir 7 daugiakaušius ekskavatorius, 20 

sunkvežimių , 2 traktorius, 22 betono gamyklas su mašinomis ir įtaisais. 141 

Prasid÷jus karui darbai tvirtov÷je tur÷jo vykti pagal mobilizacijos planą, d÷l to 

einančiuosius darbus teko sustabdyti. Tuo laiku buvo pastatyta budinčio dalinio sl÷ptuv÷ forte 

Romaine. Domeikovo grup÷s forte pastatytos goržos kareivin÷s, pylimo sl÷ptuv÷, nutiesta 

poterna, jungianti kareivines su sl÷ptuvę. Kairiojoje ir dešiniojoje fasose prad÷ta bokštin÷s 

artilerijos kazematų statyba, iš keturių numatytų baigta statyti vieną, du prad÷ti. 

Nepanaudoti planiniai statybai darbininkai, medžiagos ir įranga buvo perorientuota 

mobilizacijos periodo statybos darbams vykdyti. 

21 tekstas. Suredaguokite tekstą. Raskite leksikos svetimybes ir jas pataisykite. 

Mobilizacin÷ statyba tvirtov÷je 

Prasid÷jus Pirmam pasauliniam karui – 1914 m. liepos 18 tvirtov÷je buvo paskelbta 

mobilizacija. Pagal mobilizacijos tvarką tvirtovę planuota paruošt visiškai karo pad÷čiai per 11 

dienų. Toks trumpas mobilizacijos laikotarpis paaiškinamas tvirtov÷s artumu prie valstyb÷s 

sienos, taip pat priešo galimybe pasinaudoti patogia transporto magistrale - Nemuno upe, kuria 

per trumpiausią laiko tarpą priešas gali perkelti kariuomenę ir apgulos artilerija į tvirtov÷s rajoną. 

Mobilizacijos pirmos valandos parod÷ visišką mobilizacijos plano nepagrįstumą. Daugiatomis 

darbas, kritikuotas prof. Veličko dar 1892 m. 142 , taip ir liko tolimas nuo tvirtov÷s realijų , tod÷l 

visiškai neįgyvendinamas praktikoje. 

Tačiau mobilizacijos plano trukumus buvo su kaupu kompensuoti karinių veiksmų eiga. 

Tvirtovei neteko priešintis vokiečių puolimui nei dvylikta mobilizacijos dieną, nei 

sekančiomis1914 metų dienomis – likimas padovanojo tvirtov÷s vadovybei beveik du statybos 

sezonus, kurių metu buvo intensyviai vykdomi gynybai paruošiamieji darbai. Situaciją lengvino 

ir tai, kad visose gynybos skyriuose buvo išpl÷stos gamybin÷s galios statant atrojo žiedo 

140 Ten pat. 

141 Ten pat, psl 47 

142 Kaip jau min÷ta anksčiau prof. Veličko inspektavo Kauno tvirtovę ir pateik÷ ataskaitą aukščiau esančioms 

instancijoms, kurioje neigiamai pasireišk÷ apie daugelį Kauno tvirtov÷s aspektų. 

93

gynybinius statinius – nutiestas siauras geležinkelis, paleisti betono gamyklos, suformuoti 

darbininkų brigados ir t.t. 

Potencialiu priešo atakos taikinių buvo pasirinktas pirmas gynybos skyrius, kas visiškai 

pasitvirtino tvirtov÷s gynybos metu. Šiame skyriuje tvirtov÷ tur÷jo 3 plytų fortus, vieną atsparos 

punktą 143 ir dvi baterijas. Fortai buvo įtvirtinti betonu – parako sandelių į÷jimai buvo uždengti 

betono „skvoznikais“, goržos kareivinių flangai sustiprinti betono „čiužiniais“, ant kareivinių 

pastatyti tarpiniai puskaponieriai iš betono, nuo kareivinių nutiestos papildomos betono poternos, 

jungiančios goržos griovį su vidinių forto kiemu. Betono skliautų storis siekdavo 1,8 m. Seni 

plytiniai statiniai kaponieriai, puskaponieriai, kontreskarpas dūl÷jimo pasiekoje neteko rimtos 

fortifikacin÷s svarbos, dažnos nuošliaužos mažino griovių gylį. Ilgalaik÷s baterijos buvo 

plytin÷s, tačiau jas nebetonuodavo. Už fortų linijos, nutolsiančios nuo miesto centro 1,5 - 4 km , 

buvo pirmojo skyriaus centrinių įtvirtinimų atkarpa, kuria sudar÷ dešiniojo flango atsparos 

punktas su kurtina ir kairiojo flango atsparos punktas su kurtina. Atsparos punktas tur÷jo reduto 

pavidalą su trapecijos formos grioviais, glasio formos pylimais, trikampio formos priešakiniais 

grioviais su įrengta trijų eilių Oševskio-Krugliko sistemos tvora su betono stulpais 144 . Po 

pagrindinių kurtinos pylimų buvo trys tarpiniai tiekimo parako sandeliai, du plytiniai, vienas iš 

betono. 

Pirmam skyriuje taip pat buvo centriniai amunicijos sandeliai, juos sudar÷ trys plytų 

atsargos parako rūsys 6660 pūdams parako, vienas betoninis atsargos parako rūsys 13 000 pūdų 

parako, betoninis užtaisymo skyriaus ir du maži plytiniai rūsiai distanciniams vamzdeliams (???) 

ir paruoštai produkcijai. 

Iš naujų įtvirtinimų pirmam skyriuje buvo padaryta 75% žem÷s darbų forte Marva , iki šio 

forto nutiestas siauras geležinkelis ir plentas. Kituose objektuose darbai tik prad÷ti. 

Mobilizacijos statybos plano pagrindu tapo tie komendanto tvirtov÷s stiprinimo pasiūlymai, 

kuriem aukščiau esančių instancijų prieš porą metų nebuvo pritarta. Prasid÷jusio karo realijos 

suteik÷ komendantui Grigorjev‘ui pačiam priimti sprendimą , nelaukiant ilgų m÷nesių derinant, o 

tvirtov÷s per÷jimas į karinę pad÷tį pagreitino sprendimą daugelio klausimų, susijusių su žem÷s 

nuosavyb÷s per÷jimų 145 , miesto gamyklų naudojimų, atsargų ir t.t. 

Pagrindin÷ fortų linija buvo priimta kaip pagrindin÷ pozicija, antrojo žiedo – gynybos 

pozicija, prieš kuria statoma apsaugin÷ pozicija. Prieš pat gynyba buvo parengta ketvirta – 

sargybos pozicija, žyminti tvirtov÷s rajono ribas. 

Pirmame gynybos skyriuje buvo atlikti šie inžinerinio pobūdžio darbai: 

143 Pirma baterija buvo perdaryta į atsparos punktą. 

144 Яковлев В.В. Крепость Ковна psl. 48 

145 Faktiškai visi tie veiksmai, ankščiau reikalaudavę did÷lių finansinių išlaidų ir Aukščiausiojo patvirtinimo, dabar 

spręsdavosi vienu komendanto parašu. 

94

Fortuose ir stacionarin÷se baterijose buvo atlikti remonto darbai, kurie ap÷m÷ nuošliaužų 

šalinimo darbus, aikštelių prieššturmin÷ms pabūklams parengimą, aparelių ir brustverų 

pataisymus, šulinių valymą , žodžiu, avralo tvarka padaryti visi tie darbai, kuriems 

dešimtmečiais neužtekdavo pinigų. Tarpuose tarp fortų pastatyta 56 numerin÷s baterijos 42 linijų 

ir 6 colių pabūklams, taip pat 16 baterijų lauko patrankoms. Pastatytų mortyrų baterijų skaičius 

buvo nedidelis, nes tvirtov÷ netur÷jo jų daug. Tarpuose taip pat buvo įrengti redutai, apkasai, 

atskiri kulkosvaidžių lizdai, blindažai. Arčiausi prie fortų griovos buvo minuotos fugasais ir 

akmensvaidžiais. Tarp fortų žiedo ir centrinių įtvirtinimų buvo pastatyti tarpiniai parako 

sandeliai su trijų dienų sviedinių atsarga baterijų grup÷ms, taip pat įrengti telefono stotys ir 

žemin÷s. 

Centriniai įtvirtinimai buvo pritaikyti fronto gynybai, redutuose buvo išd÷styta sunki 

tvirtovin÷ artileriją, pastatyti žemin÷s-sl÷ptuv÷s aptarnaujančiam personalui, tiekimo parako 

sandeliai. Gynybin÷ tvora buvo suremontuota, kraštiniai tvoros atkarpos buvo nuleisti į Nemuną 

iki pus÷s aukščio. Siauras geležinkelis buvo prapl÷stas papildomomis atšakomis ir pralankomis. 

Prie Aleksoto buvo pastatytas nuolatinis medinis tiltas ant polių, o prie Marvos dvaro – 

pontoninis tiltas. 

Apsaugin÷s pozicijos linija buvo nustumta 1,6 -3,2 km. į priekį nuo fortų linijos ir saugojo 

paskutinę, jei ją pažeistų, nuo šturmo. Apsaugin÷ linija sudar÷ lauko pobūdžio įtvirtinimai , jos 

pagrindu buvo statomi naujo žiedo fortai, o taip pat atsparos punktai, sukurti prie Ryngvaldyškių, 

Germaniškių ir Dominikanka dvarų. Apsaugin÷s pozicijos įtvirtinimus sudar÷ apkasai, redutai, 

pusiau ilgalaikio pobūdžio sl÷ptuv÷s – iš rastų su betono ir sm÷lio sluoksniais 146 , taip pat lauko 

tipo sl÷ptuv÷s su perdengimais iš 2-3 rastų eilių apipilti 1,8 m storio sluoksniu žem÷s, žemin÷s, 

sustiprintų kulkosvaidžių lizdų, steb÷jimo punktų , telefono ryšio stočių ir t.t. 

Apsaugin÷ linija buvo sustiprinta dvejų juostų vielos tinklu 7 kolų pločio, vietomis prieigos 

prie jos buvo minotos fugasų grup÷mis. 

Nebaigtas statyti fortas Marva buvo pritaikytas gynybai. Pagrindinis forto pylimas buvo 

pritaikytas antrai gynybos linijai, pirmą liniją padar÷ iš glasio. Forto grioviui pritaik÷ flanginiam 

apšaudymui iš sl÷ptuvių su kulkosvaidžiais. Pamatų duobę, numatytą kareiviniams iš betono 

statyti, panaudojo statant analogiškų matmenų medinių kareivinių, padengtų betono „čiužiniu“ 

su sm÷lio sluoksniu. Kontreskarpo šlaituose buvo įrengtos sl÷ptuv÷s „lap÷s urvas“ tipo. 

Bendras apsaugin÷s I skyriaus linijos ilgis pagal frontą buvo apie 12 km. Jos baigtumo 

laipsnis 1915 metų liepos antroje pus÷je siekdavo 80%. 

Priešakin÷ gynybos linija ÷jo pagal k. Piple (Pypliai) – dv. Stangveliški (Stangviliškiai) – 

Kantališki – Taboriškiai (Tabariškiai) – Ozliški – Foityški – Olšany (Alšenai) – Kempiški 


95

(Kampiškai) – Godlevo (Garliava)– Rynkuny (Rinkūnai) liniją 147 . Į linijos sud÷tį įeidavo atsparos 

punktas prie k. Dygry (Digriai), keletas pozicijų eilių dešiniajame flange, prie dv. Piple (Pypliai) 

148 . Linija tur÷jo apie 40 km. ilgio ir ja sudar÷ apkasai, nedidelis skaičius lengvų sl÷ptuvių, 

kulkosvaidžio lizdų. Linija buvo sustiprinta 3 eilių vielos tinklu. 

Linija tur÷jo pristabdyti priešo puolimą, pad÷ti nustatyti jo puolimo centrą ir priversti jį 

persiformuoti. 149 Prasid÷jus karo veiksmams priešakin÷ linija buvo paruošta tik 50% karinio 

paruošimo. 150 

Iš viso mobilizacijos darbams tvirtov÷je 1914 metų b÷gyje buvo išleista 2 900 000 

rublių 151 . 

22 tekstas. Suredaguokite tekstą. Sutvarkykite tarpus tarp spaudos ženklų, ištaisykite datų 

rašymo klaidas. 

Administracin÷ Kauno tvirtov÷s struktūra 

Kauno tvirtov÷s administraciją galima apibūdinti, kaip gana sud÷tingą struktūrą. Tvirtovei 

vadovavo komendantas, kuris tur÷jo korpuso vado teises. Jam vadovavo Vilniaus Karin÷ 

apylink÷. Pagrindin÷ tvirtov÷s valdymo instancija buvo štabas. Štabe dirbo komendanto 

valdyba, Kauno tvirtov÷s artilerijos valdyba, tvirtov÷s inžinierin÷ valdyba ir Kauno tvirtov÷s 

statybų valdyba, o taip pat intendatūros valdyba. Pirmo pasaulinio karo metu buvo įkurta 

sanitarin÷ valdyba. 

Komendanto kompetencijoje buvo bendri tvirtov÷s valdymo klausimai, tvirtov÷s įsakymai, 

kariškių paskirstymo klausimai, vidaus tarnybos klausimai, mobilizacijos planai, o taip pat visų 

likusių valdybų darbo kontrol÷. Veikiant komendantui šalia veik÷ dar ir kolegin÷s instancijos, 

kurios buvo surenkamos tvirtov÷s komendanto vadovaujamuose pos÷džiuose: Kauno tvirtov÷s 

paskirstomasis komitetas ir Kauno tvirtov÷s ginkluot÷s komisija. Be šių, auksčiau išvardintų 

valdybų ir instancijų Kaune dar buvo Kauno parapijų ir bažnyčių valdyba, kurios vadovu buvo 

Šv. Petro ir Povilo soboro klebonas. Karo metu tvirtov÷s gynyba dalinosi į keturis gynybos 

zonas, kurios tur÷jo p÷stininkų, artilerijos ir inžinierinius dalinius, kurioms vadovavo tos zonos 

vadovas. Taikos metu tvirtov÷s įgula susid÷jo iš trijų p÷stininkų batalionų, suskirstytų į pulkus, 

bet v÷liau išformuotų.. Įgulon taip pat buvo įtraukti ir dvidešimt artilerijos kuopų, išminuotojų 

kuopa, aviabūrys (1910 metais jis buvo atskirtas nuo oreivių kuopos), karo telegrafo ir pašto 

147 Skliaustuose pateikti lietuviški vietovių pavadinimai pagal 1920 m. situaciją. 

148 D÷l darbo j÷gos trukumų šie atsparos punktai buvo menkai fortifikuoti. 


150 Ten pat, psl 53. 

151 Į šią sumą neįeina karo metų darbai, kuriuos finansuodavo ypatingas karinis fondas ir yra faktiškai neįvertinami. 

96

alandžių stotys. Viso taikos periodo metu tvirtov÷je buvo dislokuotas 28-os divizijos štabas su 

trimis pulkais , o taip pat dragūnų pulkas ir du šimtai kazokų. Tam, kad pad÷ti įgulai vykdyti 

veiksmus už tvirtov÷s ribų, įgulon į÷jo ir 5-oji baterija. Šios paj÷gos nors ir buvo laikomos 

tvirtov÷s dalimi, bet pakluso ne komendantui, o apylink÷s karo vadui. 

Tvirtov÷s administracijos įkurdinimui 1889 – 1891 metais Kauno centrin÷je dalyje buvo 

pastatytas administracinių pastatų kompleksas. Tvirtov÷s administracijai skirti pastatai buvo 

išsid÷stę dabartin÷je Kęstučio gatv÷je, Donelaičio gatv÷je, bei Gedimino gatv÷je, ir kartu su 

Šventųjų Petro ir Povilo soboru sudar÷ savotišką architektūrinį ansamblį. 

Kauno tvirtov÷s štabas (Kęstučio g.27) 

Komendanto valdyba (komendantūra)(Gedimino g.25) 

Tvirtov÷s vado namas (Gedimino g.23 / Miško g.30) 

Tvirtov÷s intendantiškoji valdyba (Gedimino g.27 / Kęstučio g.25) 

Kauno tvirtov÷s inžinierin÷ valdyba (Gedimino g.43 / Donelaičio g.58) 

Kauno tvirtov÷s statybininkų valdyba (Donelaičio g.58 ) 

Kauno tvirtov÷s karinis telegrafas (Donelaičio g.25) 

Tvirtov÷s žandarų komanda (Miško g.22) 

Kauno tvirtov÷s artilerijos valdyba (kalnų Freda) 

28-osios p÷stininkų divizijos štabas 

Karininkų ir Inžinierių valdybos butai (Gedimino g.41) 

Karininkų susirinkimas? (Laisv÷s al÷ja 38) 

Kauno tvirtov÷s komendantais buvo: 

09.1887 Infanterijos generolas Klemas Ottas Karlovičius 

Generolas-leitenantas Klchenas Sergejus Aleksejevičius 

31.08.1892 -17.06.1899 Inžinierius - generolas ČemerziansAleksandras Jakovlevičius 

Generolas-leitenantas Grebenšikovas Jakovas Aleksandrovičius 

Generolas-leitenantas Lisunovas Michailas Grigorjevičius 

Generolas-leitenantas Nepliujevas Vladimiras Stepanovičius 

27.11.1908 – 6.1.1909 Generolas-leitenantas Fomyčius Aleksandrovas Nikolaevičius 

7.3.1909 – 22.11.1915 Generolas-leitenantas Grigorjevas Vladimiras Nikolajevičius 

97

23 tekstas. Suredaguokite tekstą. Atkreipkite d÷mesį į didžiųjų raidžių stilistinį vartojimą. 

Kauno tvirtov÷s įgula 

Kauno tvirtov÷s įgulos formavimas prasid÷jo 1885 metų viduryje, dar iki pagrindinių 

statybos darbų pabaigos. Per du metus buvo suformuotas tvirtov÷s štabas, štabui pavaldžios 

valdybos, o naujose kareivin÷s apgyvendinti pirmieji tvirtov÷s daliniai. 

Taikos metu tvirtov÷s įgula susid÷jo iš trijų p÷stininkų pulkų, o karo metu – iš 28-osios 

p÷stininkų divizijos ir dviejų rezervinių divizijų, atvykstančių į Kauną per 14 mobilizacijos 

dienų. 

1889 metais formuojami 1-asis ir 2-asis p÷stininkų batalionai. 1891 metais tvirtov÷s įgula 

sustiprinta 3-uoju tvirtov÷s batalionu. Tolimesnis tvirtov÷s vystymasis 1894 metais prived÷ prie 

to, kad buvo formuojami pulkai, kurių sud÷tyje buvo po du batalionus. 1908 metais antrieji pulkų 

batalionai kartu su kitų tvirtovių p÷stininkų daliniais, paj÷gų išd÷stymui buvo panaudotos 65 ir 

66 rezervin÷s brigados ir lauko divizijos. 1910 metais Suchomlinovo vykdomos reformos metu 

buvo panaikintos tvirtov÷s p÷stininkų paj÷gos, o išformuoti batalionai buvo panaudoti p÷stininkų 

pulkų kūrimui. Naujausia doktrina ne numat÷ tvirtov÷s paj÷gų – pagal Suchomlinovo planą 

tvirtovę ginti tur÷jo tik lauko paj÷gos, kurios taikos metu manevruos įtvirtinimų rajonuose. 

Visą tvirtov÷s egzistavimo laikotarpį joje egzistavo tvirtov÷s artilerija bei inžinieriniai 

batalionai. 

1906 metais Kauno tvirtov÷s įgulos sud÷tyje buvo šie daliniai: 

Trys 28-osios divizijos pulkai: 

190-asis Volgos p÷stininkų pulkas 

110-asis Kamos p÷stininkų pulkas 

111-asis Dono p÷stininkų pulkas 152 

28-oji artilerijos brigada 153 

1-asis Kauno tvirtov÷s p÷stininkų batalionas 



3-asis pontoninis batalionas 

5-oji raitoji artilerin÷ baterija 

5-oji išlaipinamoji baterija 

3-asis Novorosijsko dragūnų pulkas 

152 1898 metais Dono pulkas išžygiavo į Marijampol÷s miestą, bet 1910 metais sugrįžo pastoviai dislokacijai į 

Kauną. Ketvirtasis divizijos pulkas – 112-asis Uralo pulkas dislokavosi Alytuje. 

153 T.y. 28-osios p÷stininkų divizijos artilerija 

98

3-asis Dono kazokų pulkas (du šimtai kariškių) 

Kauno tvirtov÷s artilerijos kuopos 

109-asis Volgos pulkas dislokavosi Šančių kareivin÷se. Pulko švent÷ – vasario 4 diena. 

Pulko istorija prasid÷jo 1797 metų geguž÷s 17 dieną, kai buvo suformuotas dviejų batalionų 20- 

asis j÷gerių pulkas. 1801-ais metais šis pulkas buvo pervadintas ir vadinosi 19-uoju j÷gerių 

pulku. 1883 metų sausio 28 dieną šio pulko batalionai buvo prijungti prie Muromsko p÷stininkų 

pulko. 1863 metais iš 4-ojo rezervinio bataliono ir 5-ojo ir 6-ojo atsargos batalionų buvo 

suformuotas Muromsko rezervinis pulkas, kuris tais pačiais metais buvo pervadintas ir vadinosi 

Volgos p÷stininkų pulku. 1864 metų kovo 25 dieną pulkas buvo pavadintas 109-uoju Volgos 154 

p÷stininkų pulku. Pulkas tur÷jo 1883 metų Šv.Georgijaus simboliką, ant kurios buvo užrašas 

„Už gynybą nuo turkų kariuomen÷s 1829 metais ir už Sevastopolį 1854 – 1855 metais“, „1797 

m. 20-asis J÷gerių pulkas“ir caro Aleksandro jubiliejine juosta. Ant v÷liavos buvo pavaizduotas 

Šventojo Vladimiro 155 Georgijaus šventasis paveikslas. 

110-asis Kamos p÷stininkų pulkas dislokavosi Šančių kareivin÷se. Pulko švent÷ – 

rugpjūčio 1 diena. Pulkas atsirado iš 53–jo J÷gerių pulko, suformuoto 1813 metų liepos 11 dieną. 

1815 metais pulkas buvo pervadintas į 20-ajį J÷gerių pulką. 1883 metų sausio 28 dieną 20-o 

J÷gerių pulko batalionai buvo prijungti prie Nižegorodsko p÷stininkų pulko. 1863 metais iš 4-ojo 

rezervinio bataliono, bei 5-ojo ir 6-ojo išleidžiamųjų batalionų buvo suformuotas Nižegorodsko 

rezervinis pulkas, kuris tais pačiais metais buvo pervadintas, ir vadinosi Kamos p÷stininkų 

batalionu, o 1864 metų kovo 25 dieną pulką pavadino 11-uoju Kamos 156 p÷stininkų pulku. 

Pulkas tur÷jo Jubiliejinę 1900 metų pavyzdžio Šv.Georgijaus v÷liavą, ant kurios buvo parašyta: 

„Už gynybą nuo turkų armijos 1829 metais“, „1813 - 1913“, „1813 metais. 53-asis J÷gerių 

pulkas 157 “ 

111-asis Dono p÷stininkų pulkas 1898 – 1910 metais dislokavosi Marijampol÷je, o iki 1989 

metų ir po 1910 metų pulkas dislokavosi Kaune. Pulko švent÷ – geguž÷s 9 diena. Pulkas atsirado 

iš 12-ojo dviejų batalionų J÷gerių pulko, kuris buvo suformuotas 1797 metų geguž÷s 17 dieną. 

1801 metais pulkas pavadintas 11-uoju J÷gerių pulku. 1833 metų sausio 28 dieną11-ojo J÷gerių 

pulko batalionai buvo prijungti prie Nizovsko p÷stininkų pulko. 1863 metais iš 4-ojo rezervinio, 

bei 5-ojo ir 6-ojo batalionų buvo suformuotas Nizovsko rezervinis p÷stininkų pulkas, tais pačiais 

metais pervadintas. Naujasis jo pavadinimas buvo Donsko 158 p÷stininkų pulkas. Pulko herbas – 

1883 metų Šv.Nikolajaus šventojo paveikslo atvaizdu. Ant v÷liavos buvo užrašyta: „1797 - 

154 G.A.Citovičius Kariuomen÷s ir laivyno cerkv÷s. Piategorskas, 1913, 167 psl. 

155 V.V.Zvegincovas „Rusų kariuomen÷s v÷liavos ir simbolika“, 1969 metai 

156 Ten pat, 168 psl. 



99

1987“, „1792 metai. 12-asis J÷gerių pulkas“. Taip pat buvo Aleksandro jubiliejin÷ juosta „1897 

metai 159 “. 

112-asis Uralo p÷stininkų pulkas nuo 1910 metų dislokavosi Alytuje, ir taikos metu buvo 

III klas÷s tvirtov÷s įgulos dalimi. Ši tvirtov÷ susid÷jo iš keleto žemyninių fortų. Šio pulko 

batalionai buvo nukreipiami į tvirtov÷ pratybų metu, bei sargybai. 

3-asis dragūnų Novorosijsko jos Imperatoriškosios Didenyb÷s Didžiosios 

Kunigaikštien÷s 160 Elenos Vladimerovnos pulkas įejo į 3-osios kavalerijos divizijos sud÷tį, 

kurios štabas buvo įsikūręs Kauno mieste. Pulko eskadronai buvo išsid÷stę miesto pakraščiuose, 

Žydų kapinių rajone. Pulko švent÷ – rugpjūčio 6-oji. Pulkas buvo suformuotas 1803 metų kovo 

16 dieną iš eskadronų, kurie buvo atskirti nuo Černyševskio, Tver÷s, Seversko ir Smolensko 

dragūnų pulkų. Nuo 1864 metų pulkas vadinosi 3-uoju Novorosijsko 161 dragūnų pulku. Pulkas 

tur÷jo 1900 metų Šv.Georgijaus v÷liavą su užrašais: „Už puikius žygdarbius, padarytus 1814 

metais“, „1803 - 1903“, „1803 metai. Novorosijsko dragūnų pulkas“, bei tur÷jo Aleksandro 1903 

metų jubiliejinę juostą „1903 metai“ 162 . 

5-oji išlaipinamoji baterija buvo skirta pad÷ti tvirtov÷s paj÷goms regionuose už tvirtov÷s 

ribų 163 . Baterija dislokavosi Fredos aukštumose. 1910 metais išlaipinamosios baterijos buvo 

išformuotos, o jas pakeit÷ 5-a, ir 6-a artilerijos baterijos. 

Du šimtai Dono kazokų pulko buvo paskirti atlikti rekvizitines ir žvalgybines funkcijas 

karo metu. Po mobilizacijos juos pakeit÷ šeši šimtai kariškių iš antraeilio kazokų pulko. 

Pontoninis batalionas į÷jo į Kauno tvirtov÷s įgulos sud÷tį. Tiltų per Nemuną ir Nerį kiekis 

buvo nepakankamas tvirtov÷s reikm÷ms, tod÷l tvirtov÷ tur÷jo galimybę pastatyti tris pontoninius 

tiltus. V÷liau pontoninių tiltų statybos funkcija teko išminuotojų kuopai. 

Kauno tvirtov÷s artilerija atsirado 1885 metų liepos 7 dieną, kai 10-oji, 4-oji, 13-oji, 14-oji, 

15-oji ir 16-oji kuopos iš Dinaburgo tvirtov÷s artilerijos buvo pervadintos į Kauno tvirtov÷s 

artilerijos kuopas ir dislokuotos Kaune 164 . Statant naujus fortus, kuopų skaičius tvirtov÷je žymiai 

padid÷jo. 1894 metų lapkričio 22 dieną artilerijos įgula buvo papildyta keturiomis kuopomis, 

kurios buvo perdislokuotos iš Dvinsko tvirtov÷s. 1900 metais tvirtov÷s artilerija padid÷jo dar 

septyniomis kuopomis, perdislokuotomis iš Kijevo tvirtov÷s artilerijos. Paskutin÷ 165 artilerijos 

kuopa, kuri buvo dvyliktoji, suformuota 1904 metų geguž÷s 24 dieną. Tiesą sakant, šiais 


160 Kunigaikštien÷ buvo pulko vad÷, , tod÷l jos titulas ir vardas minimi pulko pavadinime 



163 išlaipinamosios baterijos atsirado 1881 metais generolo – feldmaršalo Didžiojo Kunigaikščio Mochailo 

Nikolajevičiaus įsakymu 

164 J.Vakaras. Tvirtov÷s artilerijos kuopų kronikos. Sankt Peterburgas, 1908 metai. 

165 Iš viso Kaune buvo dvidešimt tvirtov÷s kuopų, bet kažkod÷l dvidešimtoji kuopa buvo suformuota keturiais 

metais ankščiau, negu devynioliktoji. 

100

pakeitimais, Kauno tvirtov÷s įgulos did÷jimas nesustojo. 1913 metais prie tvirtov÷s įgulos buvo 

prijungti Libavsko ir 4-asis Varšuvos batalionai. Taip Kauno tvirtov÷s artilerija išaugo iki 

septynių batalionų, po septynais kopas kiekvienas. Buvo planuotas dar vieno bataliono 

formavimas. Be karinių kuopų, tvirtov÷je taip pat buvo viena neeilin÷ artilerin÷ kopa. Karui 

prasid÷jus tvirtov÷je buvo suformuotas sunkiosios artilerijos divizionas. 

Taip taikiuoju metu tarnavo apie 5000 tvirtov÷s artileristų. Artilerijos vadovyb÷ susid÷jo iš 

70 karininkų, taip pat civilių valdininkų, žem÷tvarkininkų, gydytojų, ūkvedžių ir kt. visi jie buvo 

pra÷ję mokymus artileristų mokyklose. Tvirtov÷s artilerijos vadu buvo karininkas, generolas 

majoras ir tur÷jo visas divizijos vado teises. Tiesa, batalionai net nebuvo sujungti į pulkus 166 . 

Artilerijos dalinių dislokacija keit÷si taikos ir karo metu. Taikos metu 12 kuopų buvo 

išsid÷sčiusios Panemun÷je esančiose kareivin÷se, dvi kuopos buvo dislokuotos Fredoje, devynios 

kuopos buvo įsikūrusios fortų kareivin÷se. Keturios kuopos buvo įsikūrusios Žaliakalnyje 167 . 

Karo metu kuopos užimdavo centrinius įtvirtinimus Linkuvoje, Šilainiuose, VII forte, 

Domeikavoje, Šakiuose, Kump÷je, t.y. įtvirtinimus, kuriuose yra nepatogi pastovi dislokacija 

taikos metu. Tikslus kuopų pasiskirstymas pateiktas lentel÷je 168 : 

1-asis batalionas 



Kanceliarija Freda, Nr.572 169 

1-oji kuopa 

I fortas 

2-oji kuopa 

II fortas 

3-oji kuopa 

III fortas 

4-oji kuopa Freda, N.572 

Kanceliarija 

Panemun÷ 170 , Nr.1691 

5-oji kuopa 

IV fortas 

6-oji kuopa 

IV fortas 

7-oji kuopa 

V fortas 

8-oji kuopa 

Panemun÷, Nr.1691 

Kanceliarija 

Panemun÷ 171 , Nr.1691 

9-oji kuopa 

VII fortas 

10-oji kuopa 

Žaliakalnis, Frid÷s 172 namas 

11-oji kuopa 

VII fortas 

166 Ataskaita apie Kauno tvirtovę už 1913 metus, 9 psl. 

167 KOA I 514-1-14 

168 KOA I 465-1-452, 63 psl 

169 Pastatų numeriai pateikti pagal Kauno tvirtov÷s inžinerijos valdybos priimtą numeraciją. 

170 Šiuo metu Panemun÷s mikrorajonas 

171 Šiuo metu Panemun÷s mikrorajonas 

101

12-oji kuopa 

Žaliakalnis, Frid÷s namas 



Kanceliarija 

13-oji kuopa 

14-oji kuopa 

15-oji kuopa 

16-oji kuopa 

Kanceliarija 

17-oji kuopa 

18-oji kuopa 

19-oji kuopa 

20-oji kuopa 




Freda, Nr.1181 







Vystantis tvirtovei, atsirandant naujoms paj÷gų rūšims keit÷si ir tvirtov÷s įgulos sud÷tis. 

Karo ministras Suchamlinovas 1910 metais panaikino tvirtov÷s p÷stininkų paj÷gas. Buvo 

manyta, jog tie daliniai, kurie šiuo metu buvo pavaldūs fronto vadams. 

1914 metų pradžioje tvirtov÷s įgula buvo sudaryta iš šių dalinių 173 : 

20 kopų (penki batalionai) tvirtov÷s artilerijos 174 

1 išminuotojų kuopa 

1 tvirtov÷s telegrafo kuopa 

1 oreivių kuopa 

1 karin÷ pašto balandžių stotis 

Žandarų komanda 

Trys 28-osios divizijos pulkai tęs÷ dislokaciją Kauno kareivin÷se. Jie buvo nepavaldūs 

tvirtov÷s komendantui. Jie buvo pavaldūs XX korpuso vadui. 

Analizuojant 1885 – 1914 metų tvirtov÷s įgulos dinamiką reik÷tų pažym÷ti, kad įgulos 

pakeitimai vyko vystantis inžinieriniam daliniui 175 . 

Tvirtov÷s išminuotojų kuopa buvo skirta tvirtov÷s statinių atstatymo darbams bei tvirtov÷s 

tvorų bei sprogimams atsparių sienų statyboms. Karo telegrafo kuopa, o taip pat pašto balandžių 

stotis buvo skirta telefono bei telegrafo ryšio tarp tvirtov÷s objektų aptarnavimui. Tvirtov÷s 

oreivių kuopa buvo inžinierinių paj÷gų sud÷tyje. Ji atliko žvalgybos funkciją, tvirtov÷s ugnies 

koregavimu, ir ryšiui su lauko paj÷gomis palaikyti. Kareiviai, esantys inžinierinių paj÷gų 

172 Privatus namas, kurį nuomavosi valstyb÷ 

173 O.Markovas „Rusijos kariuomen÷ 1914 – 1917 metais“ Sankt – Peterburgas 2001 metai 

174 Neskaitant Libavsko ir Varšuvos artilerijos batalionų 

175 O.Markovas „Rusijos kariuomen÷ 1914 – 1917 metais“ Sankt – Peterburgas 2001 metai 

102

sud÷tyje praeidavo specialius apmokymus. Ten jie išmokdavo dirbti išminuotojų, 

geležinkelininkų, pontonininkų ir kt. darbų 176 . 

1913 metų balandžio 27 4-osios oreivių kuopos sud÷tyje buvo sudarytas aviacinis būrys, 

kuris tur÷jo paklusti tvirtov÷s komendantui. Birželio 13 dieną į 4-ąjį oreivių būrį buvo pasiųsti 4 

karininkai tam, kad mokyti specialų pilotą – žvalgą. Pirmaisiais tvirtov÷s aviatoriais tapo 

pagalbininkai Šatunovas ir Lešanovskis, Štokmaras, Maicuradz÷, Ivanovas 177 . Būrio sud÷tyje 

buvo 5 karininkai ir 33 kariai. 

Tuo pačiu metu buvo pastatytas laikinas kibirkštin÷s stoties pastatas, kurios įgulos sud÷tyje 

buvo dviejų pakarininkių ir 45-ių žemesnio rango įgulos narių 178 . 

Taip, iki I pasaulinio karo pradžios Kauno tvirtov÷s įgula tur÷jo keletą rimtų trūkumų – tai 

buvo p÷stininkų paj÷gų nebuvimas ir pastovus kariškių skaičiaus taikos metu trūkumas. 28-osios 

divizijos pulkų kariai nors ir buvo pra÷ję specialius pamokymus, bet šių mokymų trukm÷ (9 

dienos per metus), o taip pat jų buvimas antrame plane neleido pasiekti tinkamo pasiruošimo 

lygio. Tvirtov÷s rajonų plotas, bei pastovus tvirtov÷s vystymas, tobulinimas ir modernizavimas 

reikalavo labai žymaus įgulos didinimo, o galimybių tai padaryti nebuvo. Pad÷tį sunkino ir tai, 

jog tvirtov÷je buvo laikoma labai daug šaudmenų, kurie periodiškai reikalavo aptarnavimo. 

24 tekstas. Suredaguokite tekstą. Sutvarkykite teksto skyrybą. 

Ideologija ir utopija po kriminologijos įsiveržimo 

“Grynai teoriniuose nesutarimuose slypi tarpusavyje konkuruojančių 

grupių pasaul÷žiūriniai skirtumai, tod÷l tai, kas anksčiau buvo aiškinama 

kaip ‘dvasinio pasaulio’ dialektika, kaip ‘imanentin÷ dvasios istorija’ – 

žinojimo sociologijos požiūriu, yra dvasios istorijos jud÷jimas, kurio 

ritmą reguliuoja kartų kaita ir konkurencija”. 

(Karlas Mannheimas 1929/1936) 

Sociologas C.W. Mills (1959:154) teigia, kad visiems mums reikia daugiau studijuoti 

istoriją tam, kad sugeb÷tume jos atsikratyti, kas reikštų, kad nor÷dami paaiškinti vieną ar kitą 

reiškinį visuomen÷je negalima ignoruoti fakto, kad reiškiniai, sąvokos ir žodžiai, kurie sudaro 

teorijas ir paradigmas yra istoriškai ir ideologiškai angažuoti ir kad norint geriau juos suvokti 

mes turime pažvelgti į juos istoriškai, kad gal÷tume studijuoti juos kaip sociologai nūdienos 

kontekste. Žinojimo sociologijai didžiulę įtaką tur÷jo daugelis XIXa. ir XXa. mąstytojų, tokių 

176 IAL , Kauno tvirtov÷s ataskaita už 1913 metus 

177 KOA, I 465-2-13 Įsakymas Nr.65 

178 Ten pat 

103

kaip M. Scheler, K. Marx, W. Dilthey, P. Berger, T. Luckman. Tod÷l iš karto kyla klausimas 

kod÷l šiame skyriuje buvo pasirinkta vengrų sociologo ir filosofo Karlo Mannheimo žinojimo 

sociologija? Šiam paaiškinimui galima būtų pasitelkti argumentą, kad Mannheimo žinojimo 

sociologija yra vertinga ne tiek žinojimo sąvokos sampratai, bet kaip instrumentas, 

atskleidžiantis mechanizmą kaip galima studijuoti id÷jų istoriją ir kokie yra įmanomi būdai 

apsisaugoti nuo jų ideologizuojančio poveikio. Manhheimo žinojimo sociologija suteik÷ naujo 

kv÷pavimo problemoms į kurias daugelis mąstytojų iki jo nekreip÷ d÷mesio aprioriškai 

sutikdami su hipoteze, kad ideologijos neįmanoma atsikratyti. Mannheimo įnašas į Europos ir 

Šiaur÷s Amerikos socialin÷s minties lobyną buvo jo įžvalgoje, kad socialinių mokslų 

objektyvumo turi būti siekiama ne vengiant vertinimų, bet bandant juos kontroliuoti. Mannheimo 

įtvirtinta nuostata, kad vertinimai ir ideologija intelektualo ar politiko mąstyme n÷ra išvengiami, 

nors tai nereiškia, kad nereikia siekti išmokti juos valdyti, tampa reikšmingu iššūkiu ne tik 

sociologijai, bet ir socialiniams mokslams apskritai. 

1.1 K. Mannheimo žinojimo sociologija: ‘ideologijos’ ir ‘utopijos sąvokos ir 

metodologiniai pasiūlymai 

Nors Mannheimo sociologinių tyrin÷jimų sritys ap÷m÷ daugelį įvairių socialin÷s teorijos 

sričių, svarbiausias jo įnašas į (ypač anglosaksišką) sociologiją buvo žinojimo sociologijos 

įteisinimas (Berger ir Luckmann 1966/1999; Nesavas 1989). Mannheimas suformavo vieną iš 

labai svarbių socialinių mokslų principų, kad socialinio pažinimo objektyvumas priklauso nuo to, 

kaip kiekvienas tyr÷jas sugeba kritiškai įsisąmoninti ir kontroliuoti subjektyvius vertinimus. 

Žinojimas, kurį individas įgauna per savo patyrimą iš esm÷s yra ne individualus, bet kolektyvinis 

ir labai priklausantis nuo socialinio konteksto, kuriame vyrauja tam tikros vertyb÷s ir mąstymo 

tipai. Jo manymu pagrindinis dabartinių sociologų uždavinys yra surasti tinkamą metodą, kuris 

leistų analizuoti taip vadinamą “neteorinį” (ikiteorinį) mąstymą, kuriuo vadovaujasi žmon÷s 

rašydami teorijas arba spręsdami praktinius ir kasdieninius klausimus. Tod÷l žinojimo 

sociologijos, kaip disciplinos, nagrin÷jančios įvairių teorinių ir neteorinių mąstymų tipų 

socialines šaknis, esmin÷ tez÷, pasak Mannheimo, tur÷tų būti sekanti: “pažinimas ir mąstymas 

atsiranda konkrečiomis išorin÷mis bei socialin÷mis sąlygomis, tod÷l n÷ra jokios prasm÷s aiškinti 

pažinimą ir mąstymą visiškai atsietai nuo socialinių sąlygų bei žmogiškojo patyrimo” 

(Mannheim, cit. iš. Nesavas 1989:56). Tokie Mannheimo suformuluoti žinojimo sociologijos 

uždaviniai ir esminiai principai susiję ir su jo žinojimo sąvokos samprata. Mannheimo žinojimo 

sociologija, kaip Mąstymo egzistencinio sąlygotumo teorija ir istorinis-sociologinis tyrin÷jimo 

metodas rodo, kad žinojimas tur÷tų būti siejamas su ideologija ir utopija. 

104

Mannheimo ideologijos teorija ir santykis su žinojimu labiausiai įžvelgiamas jo 1929 m. 

veikale paskelbtame vokiečių kalba Ideologija ir utopija ir ypač sociologiniu požiūriu 

reikšmingose metodologin÷se nuostatose, kurios aiškiausiai išd÷stytos 1926 m. straipsnyje 

“Ideologische und soziologische Interpretation der geistigen Gebilde” (Ideologin÷ ir sociologin÷ 

dvasinių darinių interpretacija). 179 Mannheimas išskyr÷ tris ideologijos sąvokas: ideologija kaip 

priešininko mąstymo segmentas; ideologija kaip visas priešininko mąstymas (panašiai kaip 

Markso ‘klaidinga sąmon÷”); ir ideologija, kaip mano paties mąstymas. Kitaip tariant, 

Mannheimas pasiek÷ naują žinojimo sociologijos lygį, kuriame įtvirtinama, kad joks žmogaus 

mąstymas (išskyrus išvardintus) n÷ra apsaugotas nuo ideologizuojančio socialinio konteksto 

įtakos. Šitaip išpl÷sdamas ideologijos teoriją, Mannheimas siek÷ atskirti jos svarbiausią 

problemą nuo politinio konteksto ir traktuoti ją kaip bendrąją epistemologijos ir istorin÷s 

sociologijos problemą. Tod÷l šiame kontekste yra svarbu įsigilinti į Mannheimo ideologijos ir 

utopijos sąvokas, ir įvertinti jo požiūrį į id÷jų istoriją, kaip žinojimo konstravimo mechanizmą. 

Mannheimo metodologin÷s ir epistemologin÷s nuostatos, kurios kritikų buvo ignoruojamos d÷l 

jau pasenusio požiūrio tapatinti žinojimo sociologiją su ideologijų teorija, gal÷tų tapti reikšmingu 

instrumentu siekiant suvokti kriminologinio žinojimo istorijos ir konstravimo ypatumus. 

1.1.1 ‘Ideologijos’ ir’ utopijos’ sąvokos. 

Ideologija ir utopija Mannheimui yra neatskiriamos viena nuo kitos. Abi sąvokos reiškia 

mąstymo sistemas, kurios ne visiškai atitinka (t.y. yra kongruenciškos) realybę. Abi šias sąvokas 

apjungia bendros kategorijos, kuriomis žmon÷s supranta ir patiria pasaulį, pasąmoningai 

reflektuodami ir nujausdami id÷jas, kaip savaime suprantamus dalykus. Kai žmones jungia tam 

tikra ideologija arba utopija, jie pavyzdžiui gali dalintis id÷jomis apie socialinius reiškinius ir 

puikiai suprasti vienas kitą. Tačiau nesusipratimai dažniausiai kyla tada, jeigu jų ideologijos 

skiriasi arba jeigu vieno mąstymas yra labiau ideologinis, o kito – utopinis. Kadangi kiekviena 

socialin÷ sistema (tvarka) yra palaikoma tam tikrų mąstymo kategorijų ir mitų, ideologija ir 

utopija tarnauja jos palaikymui arba performavimui. Ideologija, anot Mannheimo, yra 

dažniausiai laikoma konservatyvia j÷ga naudinga visuomenin÷s tvarkos užtikrinimui. Priešingai, 

utopija yra tokia mąstymo sistema, kuri mobilizuoja pakankamą kiekį žmonių arba, dažniausiai 

charizmatinio lyderio pagalba, sugeba konsoliduoti įvairias j÷gas, kurios pradeda veiksmą, 

siekiantį pakeisti egzistuojančią tvarką. Tod÷l utopija iš esm÷s yra socialinių sąjūdžių stūmokliu 

ir įvairių socialinių permainų (o tuo pačiu ir naujų ideologijų atsiradimo) pagrindiniu varikliu. 

179 Šiame darbe buvo analizuojamas knygos Ideologija ir utopija anglų kalba tekstas, kuris buvo išleistas 1936 m. 

JAV. Straipsnio “Ideologin÷ ir sociologin÷ dvasinių darinių interpretacija” vertimas (vert. A. Nesavas) į lietuvių 

kalbą 1989 m. paskelbtas “Problemose” Nr. 40 p. 63-74. 

105

Taigi Mannheimo sociologijoje santykis tarp ideologijos ir utopijos yra ‘dialektinis’ ir, H÷gelio 

terminais kalbant, yra suprantamas kaip tez÷s ir jai prieštaraujančios antitez÷s sintez÷, kas 

reikštų, kad ideologija ir utopija egzistuoja kaip viena kitą palaikančios, kuriančios ir 

griaunančios j÷gos: 

“ utopijos santykis su egzistuojančia tvarka yra ‘dialektinis’. Tai reiškia, kad 

kiekviename laikotarpyje (lokaliai skirtingose socialin÷se grup÷se) iškyla tos id÷jos 

ir vertyb÷s, kurios kondensuotai talpina savyje nerealizuotas ir neįgyvendintas 

tendencijas, atspindinčias to laikotarpio poreikius. Tie intelektualūs elementai tada 

tampa sprogstama medžiaga, deginančia egzistuojančios tvarkos ribas. Utopijos, 

pagimdytos egzistuojančios tvarkos, sulaužo jos kaulus, ir palieka juos ramyb÷je kol 

pasirodys sekančios tvarkos r÷mai” (Mannheim 1929/1936: 199, vert.aut.). 

Nustatyti kas konkrečiu atveju yra ideologija ir kas yra utopija yra nelengva, nes 

kiekvienas toks bandymas yra susijęs su vertyb÷mis ir vertinimo kriterijais. Tuo labiau, kad 

šiandienos utopijos kartais gali greitai tapti rytdienos realybe. Tačiau Mannheimas (1929/1936: 

203) nurodo keletą savybių, kurios leidžia atskirti ideologiją nuo utopijos. Pirma, beveik visada 

būtent dominuojančios grup÷s, pritardamos egzistuojančiai tvarkai nusprendžia ką reikia 

“apšaukti” utopija (“id÷ja yra paženklinama utopijos etikete tos epochos atstovų, kuri yra jau 

pasibaigusi”), o nepatenkintieji esama pad÷timi visada ieškos galimybių kažką įvardinti 

ideologija. Kitas kriterijus yra id÷jų realizavimas. Išskirdamas dvi utopijų rūšis – reliatyvią, kaip 

įgyvendinamą ir absoliučią – kaip iš principo neįmanomą tik tam tikrame kontekste, 

Mannheimas daro išvadą, kad “id÷jos, kurios laiko t÷km÷je atskleid÷ iškreiptos praeities arba 

potencialios socialin÷s tvarkos atspalvius buvo ideologin÷s. Utopijos, yra tos, kurios buvo 

adekvačiai ir s÷kmingai realizuotos socialin÷s tvarkos požiūriu.” (ibid.: 204). 

Būtent tod÷l, kad visuomen÷s pokyčiai yra neatsiejami nuo utopinio mąstymo, veiksmo ir 

socialin÷s struktūros, Mannheimas akcentavo utopijos sociologinio nagrin÷jimo privalumus. 

Modernios utopijos id÷jos yra sociologin÷s analiz÷s tema tod÷l, kad įmanoma įžvelgti koreliaciją 

tarp įvairių utopijos formų ir socialin÷s stratifikacijos sluoksnių: “jeigu mes galime kalb÷ti apie 

socialinę ir istorinę utopinių id÷jų diferenciaciją, tada mes turime klausti savęs ar jų forma ir 

turinys tam tikrame laike negal÷tų būti suprantama analizuojant konkrečią socialinę-istorinę 

situaciją, kurioje jos iškilo” (ibid.: 207). Kita vertus, Mannheimas pripažino, kad žinojimo 

sociologija yra tampriai susijusi su ideologijos teorijomis, kurių tikslas yra demaskuoti daugiau 

ar mažiau sąmoningas, tam tikrų žmonių grupių (dažniausiai politinių partijų), apgaules ir 

klaidas. Tačiau žinojimo sociologijai, anot jo, turi labiau rūp÷ti įvairios mąstymo struktūros 

besiformuojančios skirtinguose socialiniuose ir istoriniuose dariniuose. 

Mannheimo supratimu yra naudinga išskirti du ideologijos termino tipus: partikuliarią ir 

totalinę. Partikuliari ideologijos sąvoka apima intencišką arba neintencišką, sąmoningą arba 

106

nesąmoningą klaidinimą (falcity), kuris dažniausiai vyksta psichologiniame lygmenyje ir atspindi 

paprasčiausią melą (ibid: 266). Tačiau naudodami partikuliarios ideologijos sąvoką, anot jo, mes 

neatsižvelgiame į mastymo struktūros integralumą ir nurodome tik į specifinius tvirtinimus 

(assertions), kurie gal÷tų būti suprantami kaip sl÷pimas, falsifikacija arba melas. Tod÷l žinojimo 

sociologijai reikalinga totalin÷ ideologijos sąvoka. Mannheimo nuomone ideologiją reikia 

suprasti totaliai, t.y. problemiškai vertinti “totalinę mąstymo struktūrą”. Tod÷l Mannheimo 

žinojimo sociologiją galima suvokti kaip mokslo sritį, kuri nekritikuoja vieno ar kito mąstymo 

tvirtinimų (teiginių), bet tikrina juos struktūriniame ir “neologiniame” lygiuose tam, kad būtų 

įmanoma atskleisti įvairias mąstymo tvirtinimų formas ir aspektus, pasireiškiančius socialin÷s 

kaitos t÷km÷je. Galiausiai, Mannheimas (ibid: 266) daro išvadą ir siūlo nevertinančią ideologijos 

sąvoką: “Kadangi apgavysčių ir melo įtarin÷jimai į totalinę ideologijos sampratą n÷ra 

įtraukiami, ideologijos sąvoka neturi tikslo morališkai vertinti ar kaltinti. Ši sąvoka veikiau 

apibūdina tyrin÷jimo interesą kelti klausimą kada ir kur socialin÷s struktūros atsispindi mąstymo 

(tvirtinimų) struktūrose.” 

Tokią išvadą Mannheimas pateikia pripažindamas, kad kiekvienos teorijos užnugaryje 

glūdi įvairios kolektyvin÷s j÷gos, atspindinčios skirtingus grupinius interesus ir galios santykius. 

Tod÷l ideologijos sąvoka turi būti aiškinama nevartojant jos neigiamos vertinimo prasm÷s, bet 

konstruojama atsižvelgiant į jos neišvengiamas sąsajas su tam tikru galvojimo stiliumi 

(Weltanschauung), ir jį sąlygojančia socialine bei istorine situacija (Ibid: 125). Šia prasme 

svarbiu ideologijos sampratos elementu tampa pripažinimas, kad politin÷ mintis yra integraliai 

susieta su socialiniu gyvenimu. Panašiai aiškindamas ir utopijos raidą, Mannheimas (Ibid: 206) 

pabr÷žia, kad utopijų turinio ir formos kaita nevyksta neatsiejamai nuo socialinio gyvenimo. 

Ypač moderniame istorijos laikotarpyje utopijų s÷km÷ nuo pat pradžių priklauso nuo istorinio 

periodo ir nuo tam tikros socialin÷s stratos sugeb÷jimo efektyviai pasinaudoti istoriniu 

laikotarpiu. Kadangi visiems šiems teiginiams dar reikalinga gilesn÷ Mannheimo teiginių 

analiz÷, pravartu būtų trumpai paaiškinti ką tiksliai Mannheimas tur÷jo omenyje, ir kokie yra jo 

pagrindiniai argumentai. Šiam tikslui pasiekti reikia gilesn÷s jo metodologinių ir epistemologinių 

nuostatų analiz÷s. 

1.1.2 Metodologiniai ir epistemologiniai pasiūlymai. 

Vienas iš Mannheimo žinojimo sociologijos kertinių akmenų buvo reliacionizmo (arba 

kitaip tariant mąstymo sąlygotumo) sąvoka, kuri implikuoja epistemologinę žinojimo 

sociologijos perspektyvą. Tokia perspektyva reiškia ne mąstymo kapituliavimą prieš socialinį 

istorinį reliatyvumą, bet pripažinimą, jog “žinojimas visada turi remtis tam tikra pozicija” 

(Berger ir Luckman 1966/1999: 21). Paveiktas Dilthey ir Markso id÷jų ir naudodamas ‘žinojimo 

107

egzistencinio sąlygotumo’ sąvoką, kuri d÷l neaiškumo susilauk÷ nemažai kritikos, Mannheimas 

išryškino bet kokio mąstymo socialinį sąlygotumą ir kartu m÷gino rasti kriterijus, kurie pad÷tų 

įvertinti ‘neteorinių veiksnių’ reikšmingumą mąstymo procese: 

“Egzistencinis mąstymo sąlygotumas gali būti laikomas faktiškai įrodytu tose srityse, 

kuriose pavyksta atskleisti: a) kad pažinimo procesas de facto vystosi anaiptol ne 

pagal istoriškai “imanentiškus d÷snius”, anaiptol neišplaukia iš daiktų prigimties arba 

iš grynai loginių galimybių ir n÷ra vidin÷s dvasin÷s dialektikos rezultatas, bet kad 

mąstymo atsiradimą ir formavimąsi svarbiausiais atvejais lemia įvairiausi neteoriniai 

faktoriai, paprastai vadinami ‘būties faktoriais’ b) kad šių faktorių įtaka 

konkrečiam žinojimo turiniui turi anaiptol ne periferinę reikšmę, kad jie n÷ra 

relevantiški tik id÷jų genez÷s požiūriu, bet įsiskverbia į id÷jų turinį bei formą ir 

nulemia mūsų patyrimo ir steb÷jimo imlumą, apimtį bei intensyvumą, t.y. tai ką mes 

vadiname pažinimo aspektu” (Mannheim, cit. iš Nesavas 1998:57) 

Neteoriniais (arba “būties”) faktoriais Mannheimas įvardijo socialinę ir istorinę tyrin÷tojo pad÷tį. 

Šiuo požiūriu Mannheimas priart÷ja prie K. Markso id÷jų, kad žmogaus sąmonę determinuoja 

socialin÷ jo pad÷tis. Tačiau Mannheimas atsisako Markso dogmatikos ir nesusiaurina socialin÷s 

pad÷ties (situacijos) sampratos iki klas÷s. Mannheimas (1929/1936: 276) kalba apie socialinę 

individo poziciją ir skirtingus pasaulio interpretacijų būdus tur÷damas omenyje ne tik klasę, bet ir 

kartas (generacijas), statuso grupes, sektas, profesines grupes, mokyklas etc. Tokia Mannheimo 

pozicija buvo apkaltinta reliatyvizmu ir redukcionistiniu požiūriu 180 

į žmogaus mąstymą ir 

pažinimą (žr. Geertz 1973, Horkheimer 1982, Alexander 1995). Kritikams tai pavyko d÷l 

neaiškaus jau min÷to ‘mąstymo sąlygotumo’ termino ir migloto mąstymo ir visuomen÷s santykio 

apibr÷žimo. 181 

Tačiau kita vertus, įsigilinus į Mannheimo darbus galima pasteb÷ti, kad jis 

pabr÷žtinai siek÷ atsiriboti nuo priežastinio aiškinimo ir niekur n÷ra aprašęs šio sąlygotumo 

priežastin÷mis sąvokomis. Anot Nesavo (1989:58), Mannheimo žinojimo egzistencinis 

sąlygotumas n÷ra susijęs su mechanišku priežasties-padarinio ryšiu. Šio sąlygotumo prasm÷ lieka 

nenustatyta, ir tik empiriniai tyrin÷jimai gal÷s atskleisti kokia iš tikrųjų yra koreliacija tarp 

gyvenimo situacijos ir mąstymo proceso. Tuo labiau, Mannheimui mesti kaltinimai d÷l žmogaus 

proto nuvertinimo, teorinio cinizmo ar skepticizmo tampa nepagrįsti “jeigu traktuosime žinojimo 

sociologiją ne kaip pažinimo nuvertinimo, diskreditavimo priemonę, bet kaip m÷ginimą rasti 

intersubjektyvaus supratimo pagrindus” (ibid: 58). 

Labai svarbus Mannheimo įnašas buvo tai, kad jis k÷l÷ žinojimo sociologijai uždavinį 

analizuoti tas struktūrines sąlygas, kuriose gimsta arba išnyksta vienos arba kitos problemos, 

180 Pasak Alexander’io (1995:3), reliatyvizmo klaidos yra epistemologin÷s. Jų spektras apima mąstymo (proto) 

subjektyvumą ir mąstymo universalumą. Redukcionizmo klaidos – sociologiniai aiškinimai apie mąstymo (proto) 

socialinį sąlygotumą ir id÷jų angažuotumą socialiniame gyvenime. 

181 K. Mannheim mąstymą susieja su konkrečia socialine situacija, t.y. kad masto ne žmon÷s apskritai ir ne pavieniai 

individai, bet “tam tikros žmonių grup÷s, kurios sukuria ypatingą mąstymo stilių nepabaigiamai reaguodamos į tam 

tikras tipiškas situacijas, būdingas jų bendrajai pad÷čiai” (Mannheim, cit. iš Nesavas 1989:56). 

108

sąvokos, disciplinos 182 . Ignoruoti žinojimo socialines šaknis sociologiškai neįmanoma ir tod÷l, 

viena iš jo žinojimo sociologijos fundamentalių įžvalgų yra tai, kad procesas, kurio metu 

kolektyvin÷s pasąmon÷s motyvai tampa sąmoningi, nevyksta kiekvienoje epochoje, bet tam 

tikroje specifin÷je situacijoje: 

“Mąstymo (‘žiūros’) pokyčiai nuo tiesioginio dalykų steb÷jimo iki svarstymo apie 

skirtingus mąstymo būdus įvyksta tik tada, kai išnyksta galimyb÷ tiesiogiai ir inertiškai 

suprasti sąvokas ir atsiranda fundamentaliai priešingos sampratos apie tuo pačius 

dalykus ir situacijas. Skirtingų požiūrių ir mąstymo būdų įvairov÷ netampa 

problema laikotarpyje, kai socialinį stabilumą įtvirtina ir garantuoja vidinis 

pasaul÷žiūros bendrumas. Tol, kol tos pačios žodžių reikšm÷s, ir tie patys id÷jų 

dedukcijos būdai yra vienodai diegiami visiems grup÷s nariams nuo vaikyst÷s, skirtingi 

mąstymo procesai negali egzistuoti” (Mannheim 1929/1936: 6, vert.aut.). 

Taigi, Mannheimas pabr÷žia socialinį-istorinį sąvokų sąlygotumą. Įvairūs reiškinių suvokimai, 

sampratos ir diskurso formavimas, pasak jo, labai priklauso nuo aktyvių ir atsakingų visuomen÷s 

narių. Kita vertus, Mannheimas teigia, kad jokios problemos ir tuo pačiu teorijos atsiradimo bei 

jos reikšmingumo negalima paaiškinti atskiro žmogaus sugeb÷jimais ar talentais. Kadangi šiam 

aiškinimui galima nustatyti įvairių tarpusavyje susijusių problemų formas ir sąveikas arba 

kontekstą, kuriame atsiranda konkreti problema. Išskirdamas sociologinį ir ideologinį ‘žiūr÷jimą’ 

į gamtos ir dvasinio turinio objektus, Mannheimas akcentuoja ikiteorinio mąstymo 

priklausomybę nuo istorinio laikotarpio: 

“ klaidinga būtų manyti, kad skirtumas tarp ideologinio vidinio nagrin÷jimo ir 

sociologinio išorinio nagrin÷jimo žymi tik požiūrių skirtumas. Šį išankstinį patyrimo ir 

nuostatų skirtumą id÷jų turinio atžvilgiu sąlygoja skirtingų požiūrių galimyb÷. 

Geriausiai tai įrodyti būtų galima atkreipus d÷mesį į štai ką. Sugeb÷jimas suvokti 

akmenį vienu atveju kaip cheminį objektą, kitu- kaip fizinį yra grynai intelektualinis, 

taigi iš principo kiekvienam įveikiamas uždavinys, o sugeb÷jimas suvokti id÷ją kaip 

ideologiją – neįmanomas iki tam tikros istorin÷s pakopos. Tam būtina tur÷ti dvasinio 

turinio atžvilgiu skirtingas ikiteorines nuostatas, t.y. sugeb÷jimą atsiriboti nuo jų įtakos 

sferos.” (Mannheim 1926/1989: 64, orig. paryšk.) 

Visiškai atsikratyti ideologijų įtakos, Mannheimo supratimu, n÷ra įmanoma (Mannheim 1940: 

29, 129). Tačiau ideologijos įtaką galima sušvelninti jeigu sistemingai analizuosime kuo daugiau 

ir įvairių socialiai pagrįstų požiūrių. Kitaip tariant, Mannheimo nuomone mąstymo objektas 

tampa aiškesnis kaupiant skirtingas jo ‘žiūros’ perspektyvas (Mannheim 1929/1936: 105). Toks 

tur÷tų būti ir žinojimo sociologijos tikslas, ir tuo būdu ši disciplina gali tapti reikšmingu įrankiu 

(‘mąstymo aparatu’) siekiant kuo objektyvesnio įvykių ir žinojimo supratimo. 

182 Pavyzdžiui, Mannheim atkreip÷ d÷mesį į tam tikro laikotarpio tyrin÷jimuose vartojamas sąvokas (pvz.: sąvoka 

‘socialinis’) ir teig÷, kad tam tikrų sąvokų nebuvimas rodo, kad “nesama ne tik apibr÷žto požiūrio į tam tikras 

gyvenimo problemas, bet ir aiškaus intereso spręsti tam tikras problemas” (Mannheim 1929/1936: 274). 

109

Mannheimas tvirtina, kad socialiniai veiksniai turi įtakos pažinimo procesui ir 

primygtinai konstatuoja, kad būtina atsisakyti apriorin÷s nuostatos, kad pažinimo procesą galima 

paaiškinti kaip tam tikrą ‘imanentinę dvasios istoriją’. Atmetus šią apriorinę (nepriklausomą nuo 

patyrimo) nuostatą, galima pasteb÷ti esminį Mannheimo požiūrį į metodologines problemas 

sociologijoje, kad “a) problemos k÷limas įmanomas tik remiantis ankstesniu gyvenimo patyrimu; 

b) duomenų atrankoje dalyvauja pažįstančiojo subjekto valia; c) problemos tyrin÷jimo pobūdžiui 

turi įtakos gyvenimo j÷gos” (Mannheim, cit. iš Nesavas 1989: 59). 

Greta šių įsitikinimų Mannheimas siūlo ir keletą metodologinių procedūrų, kurias jis 

taik÷ socialinių reiškinių bei id÷jų analiz÷ms. Pirmoji iš jų, atsiribojimas (Distanzierung) skirta 

įvairiems mąstymo stiliams nagrin÷ti. Šią procedūrą išsamiai apibūdino Nesavas (1989:61): 

“[A]tsiribojimas vyksta kai: a) kuris nors konkretus bendrų grup÷s id÷jų bei vertybių 

reišk÷jas atsiskiria nuo savo socialin÷s grup÷s (pereina į aukštesnę socialinę pakopą, 

emigruoja ir t.t.); b) keičiasi visos grup÷s socialinis pagrindas jos tradicinių normų bei 

institutų atžvilgiu; c) vienoje socialin÷je sferoje konkuruoja dvi arba daugiau socialiai 

sąlygotos pasaulio interpretacijos, ir abipus÷ kritika taip išryškina jų esmę ir taip 

atriboja vieną nuo kitos, kad mąstymas kokiu nors aspektu tampa visų 

konkuruojančių atstovams iš pradžių galimybe, o v÷liau ir visuotinai pripažintu 

dalyku.” 

Antroji procedūra - reliacionizavimas siejama su jau min÷ta totaline ideologijos sąvoka (arba 

kitaip jis ją dar vadina nevertinančia ideologijos samprata, Mannheim 1929/1936: 85). 

Reliacionizavimo negalima tapatinti su filosofiniu reliatyvizmu, nes pirmasis Mannheimui reišk÷ 

požiūrį, kad teiginiai, d÷l jų pačių prigimties, negali būti suformuluoti absoliučiai. Tod÷l 

Mannheimas argumentuoja, kad teiginiai yra formuojami ir suprantami atsižvelgiant į socialiai 

sąlygotą pažinimo ‘aspektą’. Šia prasme jis įtvirtina žinojimo sociologijos principą, kad id÷jų 

turinio konstatavimas n÷ra pakankamas, o ‘dvasiniai dariniai’ ir id÷jų turinys turi būti siejami su 

apibr÷žta socialine struktūra ir socialine situacija, nes individo socialin÷ ir istorin÷ pad÷tis 

sąlygoja jo pasirenkamą konkrečią perspektyvą ar “aspektą”, kuris savo ruožtu turi įtakos 

vartojamoms sąvokoms ir netgi pačiam mąstymo turiniui bei formai. Viena vertus, tokio požiūrio 

analitin÷ nauda yra abejotina. Nesavas (1989:61) šioje vietoje išmetą savo svarbiausią iššūkį: “ar 

yra kokia nors prasm÷ konkretų mąstymo aktą susieti su socialine pozicija? Kas pasakoma apie 

teiginio teisingumą, jei įrodoma, kad jis priklauso liberalui, konservatoriui arba marksistui?” 

Tačiau kita vertus, Nesavas (ibid: 61) čia pat pateikia ir Mannheimo atsakymus į šiuos 

klausimus: 

110 

“a) galima tvirtinti, kad išaiškinus teiginio socialinį sąlygotumą, kartu neigiamas jo 

validumas; b) galima priešingai manyti, - kad žinojimo sociologijos metodais nieko 

negalima pasakyti apie teiginio teisingumą, nes teiginio genez÷ n÷ra susijusi su jo 

validumu. Pats K. Mannheimas renkasi trečią būdą. Pasak jo, pirmuoju atveju 

neatsižvelgiama į tai, kad grynai faktinis socialin÷s pad÷ties apibr÷žimas ir jo

identifikacija dar nesuponuoja vertinimo apie teiginio teisingumą. Galima daryti tik 

prielaidą, kad tam tikras teiginys yra dalinis. Antruoju atveju klystama, kad žinojimo 

sociologijoje siekiama aprašyti vien konkretaus teiginio genez÷s sąlygas. Žinojimo 

sociologas visada siekia nustatyti nagrin÷jamo teorinio požiūrio turinio ir 

struktūros ribas, kitaip tariant, “kiekvienu atveju ne tik reliacionizuoja, bet ir 

partikuliarizuoja konkretų požiūrį bei jo validumą” (paryšk. mano). 

Taigi trečioji procedūra – partikuliarizavimas. Mannheimo (1929/1936: 284) žodžiais tariant, 

“tam tikros mąstymo (o tuo pačiu ir žinojimo) perspektyvos partikuliarizavimas yra kultūrinis ir 

intelektualinis analizuojamos grup÷s pozicijos indeksas”. Žinojimo sociologijos analitiniai 

žingsniai neapsiriboja vien faktų determinacijos nustatymu (reliacionalizavimu), sociologinių 

faktų aprašymais, kurie nustato kokiu būdu tam tikri požiūriai yra sąlygojami kažkurio socialinio 

milieu. Mannheimo žinojimo sociologija tampa skirtingų teorinių perspektyvų kritika ir teoriniu 

požiūriu siūlo ne tik dom÷tis epistemologijos problemomis, bet ir empiriškai. Tačiau ne vien 

intelektualin÷s istorijos klausimais, kaip tai siūl÷ daugelis žinojimo sociologijos šalininkų, ne 

vien teoriniu mąstymu ar id÷jų genealogija, bet socialine žinojimo ir mąstymo prigimtimi. 

Mannheimas apibr÷žia žinojimo sociologijos ribas ir susiaurina disciplinos objektą iki socialinioistorinio 

socialinių santykių aiškinimo bei nurodo empiriškai svarbią problemą – intelektualin÷s 

ir socialin÷s pozicijos tarpusavio santykį. Šioje vietoje verta sustoti ir trumpai pristatyti 

Mannheimo modelio stipriosios ir silpnosios pus÷s, kad v÷liau būtų galima kelti klausimą kokią 

prasmę Mannheimo sociologin÷s ir metodologin÷s id÷jos turi siekiant suvokti kriminologijos 

istoriją ir kriminologinio žinojimo id÷jų sąlygotumą ir sąsajas su istoriniu-kultūriniu kontekstu. 

1.2 K. Mannheimo paradoksas ir kriminologijos istorija 

Mannheimo iškeltas id÷jas galima būtų apibendrinti į trijų lygių modelį apjungiantį jo 

sociologines ir epistemologines nuostatas, kurios n÷ra nekritikuotinos ir nedviprasmiškos, bet 

vertos tolimesn÷s analiz÷s ir pagrindimo. Keletas klausimų dar turi būti atsakyta prieš pradedant 

praktiškai taikyti Mannheimo modelį kriminologinio žinojimo analizei. 

Pirmoji problema yra pati ideologijos sąvoka. Mannheimo teorija susilauk÷ didžiausios 

kritikos d÷l nevertinančiosios, t.y. ‘totalin÷s’ ideologijos sąvokos vartojimo. Amerikiečių 

antropologas C. Geertz buvo vienas iš svarbiausiųjų Mannheimo minties kritikų. Pagrindin÷ jo 

kritika ir argumentai buvo nukreipti ne tiek prieš Mannheimo metodologines nuostatas, kiek į jo 

‘teorinį grem÷zdiškumą’. Geertz (1973) suformulavo Mannheimo paradoksą, kuris anot jo, slypi 

sociologin÷s analiz÷s objektyvumo poreikyje ir Mannheimo ambicijose siekti tai, ko neįmanoma. 

Tokie uždaviniai, teigia Geertz (Ibid: 194), sociologams yra būdingi nuo pat šios disciplinos 

atsiradimo ir gali būti suprantami kaip šio ‘jauno mokslo’ siekti išorinio “moksliškumo”: 

“Mokslin÷ sociologija” yra labiausiai naudinga pripažintoms ‘intelektualų klas÷ms’, kurių 

111

statuso pamatus drebina kaltinimai apie ideologinius jų tyrin÷jimų atspalvius. Kritikuodamas 

Mannheimo nevertinančią ideologijos sampratą ir siekdamas parodyti ideologijos pasipriešinimą 

sociologinei analizei Geertz kritikuoja postulatus, kurie yra paskendę ‘nešvariose mokslin÷s 

ideologijos up÷se’ ir įklimpę į Mannheimo paradokso pinkles. Geertzo sukritikuota T. Parsonso 

mintis verta d÷mesio šiame kontekste, nes ji geriausiai implikuoja kaip veikia Mannheimo 

paradoksas: “Ideologijos problema kyla tada, kai atsiranda prieštaravimas tarp to, kuo yra 

tikima ir to, kas gali būti [įtvirtinama] kaip moksliškai teisinga” (T. Parsons, cit. iš Geertz 

1973:198). 

Vertinančioji ideologijos samprata, Geertzo manymu, yra taip pat nenaudinga. Kritikos 

daugiausiai susilauk÷ Mannheimo žinojimo sociologijos šviesoje, bei Freudo ir Durkheimo 

teorijų įtakoje išvystytos Interesų ir Spaudimo (Strain) teorijos. Jų ištakos, pasak Geertz (Ibid: 

202), slypi Machiaveliškoje ideologijos sampratoje ir Marksistin÷je pasaul÷žiūroje, kurioje 

socialinis veiksmas yra siejamas su nesibaigiančia kova d÷l galios (valdžios). Abi šios teorijos 

vartoja tuos pačius sociologinius ir psichologinius terminus (interesas, spaudimas), ir tyrin÷ja 

motyvacinius turinius ir socialinį struktūrinį kontekstą. Tačiau tiek Interesų tiek ir Spaudimo 

teorija dažniausiai analizuoja ideologijos priežastis ir pasekmes neįvertindamos ideologijos kaip 

simbolin÷s interakcijos prasm÷s. Tod÷l, Geertz (Ibid: 212) siūlo žinojimo sociologiją vadinti 

prasmių sociologija, nes “socialiai yra apspręsta yra ne sąvokų prigimtis, bet sąvokų priemon÷s” 

(vehicles). Po šių Geertzo įžvalgų galima teigti, kad kultūrinis ideologijos supratimas yra lygiai 

taip pat svarus, kaip ir kritiškumo arba diagnoz÷s elementai – mokslui. Mokslas ir ideologija 

abipusiai nusako ir apibr÷žia tuos kultūros modelius, kurie įtvirtina ir apsaugo jos vertybes ir 

įsitikinimus. 

Apibendrintai galima teigti, kad Geertzo siek÷ Mannheimo teorijos paneigimo, nes 

skirtumas tarp ideologijos ir mokslo slypi ne ‘tiesoje’, kuri priklauso nuo socialinio, 

psichologinio ir kultūrinio konteksto, bet skirtingai konstruojamuose simboliuose. Anot Geertzo, 

ideologija ir mokslas, kaip kultūrin÷s sistemos apibr÷žia problemines visuomen÷s situacijas ir 

užpildo trūkstamos informacijos plyšius. Bet informacija, kuri reikalinga netgi tų pačių situacijų 

supratimui yra skirtinga. Mokslas analizuoja struktūras deklaruodamas savo nešališkumą ir 

nesuinteresuotumą ir siekdamas maksimalaus intelektualinio aiškumo. Ideologija skiriasi tik tuo, 

kad jos tikslas yra motyvuoti veiksmą. Tai reikštų, kad ideologas, kaip ir mokslininkas naudoja 

tas pačias semantines priemones, kurios leidžia efektyviai užmaskuoti moralinius vertinimus, ir 

tuo būdu “ideologas yra ne kas kita, bet prastas socialinis mokslininkas, taip, kaip pastarasis - 

prastas ideologas” (Ibid: 231). Tod÷l Geertzo pozicija yra tokia: ideologijos sąvoka negali būti 

nevertinanti. Ji n÷ra naudingas analitinis terminas. Ideologijos reikia atsisakyti moksliniame 

diskurse, taip kaip šiuolaikin÷je visuomen÷je prietarai yra paliekami polemikos sferai. 

112

Tokia Geertzo kritika iš dalies yra pateisinama, ideologijos neįmanoma atsikratyti. Tai 

neneig÷ ir pats Mannheimas. Tačiau kita vertus, Geertz ignoravo ne tik jo metodologines 

nuostatas, bet ideologijos ir utopijos sintez÷s procesą ir dialektinį utopijos kaip ideologijos 

antitez÷s principą, kuris gali būti įvardinta, kaip antroji svarbi Mannheimo modelio problema. Ši 

Geertzo pozicija gali būti suprantama, nes Mannheimas aiškiai neapibūdino utopijos bruožų, 

kurie leistų atskirti vieną dominuojančią utopiją iš daugelio galimų, nukreiptą prieš tam tikrą 

ideologiją. Mannheimo analiz÷je dinaminiai procesai, kurių metu utopijos tampa ideologijomis 

n÷ra išsamiai paaiškinami. 

Tačiau Mannheimui daugiau rūp÷jo išskirtin÷s socialin÷s struktūros sąlygos, kuriose 

įmanomas naujų utopijų atsiradimas. Negalima nuneigti ir tai, kad Mannheimo modelis 

implicitiškai įjungia ne tik socialinę struktūrą, bet ir kultūros klausimą. Turbūt tiksliausiai 

Mannheimo modelį galima apibūdinti sekančiai: kiekviena pagrindin÷ utopija paskatina 

svarbias socialin÷s struktūros permainas, kurios sintezuoja utopijos elementus su ankstesnei 

struktūrai ir kultūrai reikšmingomis ypatyb÷mis. Tai galima būtų suprasti, kad utopijos oponuoja 

ideologijoms kultūriniame lygyje ir tai, kad socialin÷s struktūros modifikavimas, turi skirtingas 

socialines pasekmes (galimybes ir apribojimus) įvairiems visuomen÷s segmentams. Kaip teigia 

(Turner 1994: 85), utopijų šaltiniai ir kryptys gali būti geriausiai paaiškinami, analizuojant 

emocinį socialinių grupių atsaką į socialin÷s struktūros poveikį, nes kognityvi utopijos dalis, 

sekant Mannheimo dialektika, atspindi logišką pasipriešinimą ideologijai. Tuo būdu Turner, 

panašiai kaip ir Geertz daro išvadą, kad ideologijų ir ankstesniųjų utopijų studijavimas 

nepaaiškina ir neleidžia nusp÷ti būsimųjų utopijų prigimties. Tačiau su tokia perspektyva galima 

nesutikti jeigu išspręsime Mannheimo sekančią dviprasmybę. 

Trečioji, Mannheimo suformuluota problema apie intelektualinių pozicijų ir socialinio 

gyvenimo (socialin÷s struktūros) ryšį yra tikrai įdomi ir verta d÷mesio. Tai pripažįsta ir jo 

kritikai (Horkheimer 1982, Calhoun 1995). Beje, panašių ambicijų savo darbuose tur÷jo ir kiti 

pokarinio laikotarpio socialinių mokslų teoretikai Vakaruose (pvz. Garfinkel 1967, Habermas 

1971/1974, Bourdieu 1977, 1988, 1991), dirbantys ‘Neo-romantin÷s’ kritin÷s teorijos tradicijos 

r÷muose, Alexander’io (1995:99) pavadintais ‘Kontekstualizavimo sąjūdžiu’. Kaip jau min÷ta, 

Mannheimo argumentai apie socialin÷s struktūros įtaką konkrečiai intelektualinei pozicijai yra 

šiek tiek ambivalentiški. Šiam priežastingumui nustatyti jis nenaudojo mechaninio priežastiespadarinio 

argumentacijos. Tačiau kita vertus, Mannheimas teig÷, kad “problemos traktuot÷ ir jos 

plotm÷, abstrakcijos ir konkretizacijos lygis, kurio kiekvienu konkrečiu atveju siekia tyrin÷tojas, 

- visa tai socialiai ir egzistenčiskai sąlygota” (Mannheim, cit. iš Nesavas 1989:61). Šis 

prieštaravimas tikriausiai gali būti paaiškinamas tuo, kad Mannheimas nesiek÷ išrasti naujos 

113

ideologijos teorijos, bet siek÷ surasti metodą, kuris gal÷tų būti naudingas jų sociologiniam 

paaiškinimams. 

Atkartojant Alexanderio kritiką nukreiptą į radikalią Bourdieu žinojimo sociologiją apie 

mokslinio žinojimo objektyvumo trūkumus ir sociologin÷s epistemologijos privilegijuotumą, 

galima rimtai abejoti Mannheimo prielaidomis apie socialinį mąstymo sąlygotumą ir jo santykį 

su socialine struktūra. Anot Alexanderio (1995: 181), vienas dalykas yra argumentuoti mąstymo 

priklausomybę (determinaciją) nuo socialin÷s struktūros jei bandytume analizuoti, pavyzdžiui, 

įvairaus statuso grupių vartotojišką elgesį, ir visai kitas – jeigu vadovaudamiesi tokia pačia 

redukcine elgesio bei mąstymo samprata, ir spręsime apie socialinių mokslininkų ir savo paties 

elgesį. Alexander kaltina ne tik Bourdieu, bet ir Mannheimo sociologiją ir epistemologiją. Jo 

nuomone, Mannheimo paradoksas slypi tame, kad žinojimo sociologijos siūlomas objektyvaus 

kritinio mąstymo kontroliavimas lyg ir nurodo ne į mokslinius, bet ideologinius kitų mokslininkų 

teorijos ir praktikos ribotumus, d÷l jų nesugeb÷jimo išlaikyti atstumą tarp savęs ir visuomen÷s. 

Tačiau lygiai taip pat galima kalb÷ti ir apie Alexanderio paradoksą, kuris visiškai atmeta 

mąstymo subjektyvumo per se kriterijų. Alexander pritar÷ Geerzto antropologinei kritikai ir jo 

etnografinių metodų privalumams, tod÷l steb÷tinai keista, kad Alexander Mannheimo teorijoje 

nerado atsakymo į klausimą, kaip galima atskirti grynąją sociologiją nuo tam tikros sociologijos 

krypties, t.y. socio-analizių, kurios nesugeba atsiriboti nuo ideologizuojančio aplinkos poveikio. 

Alexaderio (Ibid: 183) kaltinimai Mannheimui reliatyvizmu, redukcionizmu ir polinkiu į 

‘autoritetingą išskirtinumą’ leidžia daryti prielaidą, kad su Mannheimo epistemologin÷mis ir 

metodologines nuostatomis, kuriose kaip tik ir atsiskleidžia sociologinio ir ideologinio 

nagrin÷jimo skirtumai, jis susipažinęs nebuvo. 

Jau min÷tame straipsnyje Mannheimas (1926/1989:67) išskiria sociologinį ir ideologinį 

darinių (Gebilde) analiz÷s būdus. Tam, kad atskleistume Mannheimo (Ibid: 67-69) minties 

originalumą, jei tai apskritai leidžia vertimas, vert÷tų prisiminti autentiškas jo įžvalgas: 

“Id÷jos ir ideologijos priešstata gali būti suprantama kaip to paties dvasinio turinio 

nagrin÷jimo būdų priešstata. Šia prasme dvasinis darinys yra id÷ja, kol 

nagrin÷jame jį ‘iš vidaus’, ir ideologija, kai jis nagrin÷jamas ‘iš išor÷s’, kai 

laikomas už jo esančios būties funkcija. ‘Išorinis nagrin÷jimas’ yra idealistinis 

arba pozityvistinis priklausomai nuo to, ar dvasin÷s arba ‘pozityvistin÷s’ prasmių 

struktūros postuluojamos kaip galutin÷ būtis, kurios atžvilgiu funkcionalizuojamos 

id÷jos. Dvasinio turinio funkcionalizacija už jo esančios būties struktūros 

prasmių požiūriu suteikia šiai dvasinei struktūrai naują prasmę. Istorinio 

mąstymo stebuklu galima laikyti šį mūsų sugeb÷jimą atsigręžti ir 

retrospektyviai suvokti praeities dvasinį turinį (id÷ją) kaip ideologiją, t.y. 

funkcionalizuoti jį šiuo metu mums turinčios prasmę būties požiūriu ir 

įžvelgti praeities turinyje naują prasmę.” (paryšk. mano) 

114

Taigi Mannheimas (Ibid: 67) daro svarbią prielaidą, kad tol, kol išsaugoma ideologin÷ 

(imanentin÷) nuostata, tol ‘dvasinio turinio’ ideologinis pobūdis n÷ra akivaizdus: “ideologiniu 

požiūriu id÷ja yra id÷ja, ir tik sociologiniu požiūriu ji virsta ideologija”. Tuo būdu neneigdamas 

sociologijos interpretacinio pobūdžio akcentuoja sociologin÷s analiz÷s konteksto prasm÷s svarbą 

ir tyrimų makro-mikro sintez÷s lygmenyje (t.y. socio-psichologinių ir istorinių grupių ir 

biografinių tyrimų) privalumus. Tačiau svarbiausia, ką Mannheimas nori įtvirtinti yra tai, kad 

ideologijos ir utopijos sociologinis supratimas padeda išskirti tas id÷jų prasmes, kurios leidžia 

vieno istorinio laikotarpio ideologijas retrospektyviai suprasti priešpriešoje su kitų epochų 

ideologijomis ir utopijomis. Toks metodas apima nevertinančią ir vertinančią ideologijos 

sampratą, nes istorinis ir sociologinis suvokimas n÷ra prasmingas tol, kol tam tikri jo aspektai 

n÷ra supriešinami. 

Galima daryti išvadą, kad Mannheimo metodologin÷s ir epistemologin÷s žinojimo 

sociologijos nuostatos atspind÷jo jau 1781 m. Imanuelio Kanto pasaul÷žiūrą, kuri kritiškai 

vertino akademinių disciplinų skelbiamą objektyvumą. Šia prasme Mannheimo teorija tęsia 

Kantiškosios kritin÷s teorijos tradiciją, kuri išk÷l÷ žinojimo ribotumo ir nemokslinių, t.y. 

ideologinių kriterijų įtaką mokslui (Kant 1781/1996). Mannheimo teiginiai apie socialin÷s 

struktūros ir mąstymo santykį siekia paaiškinti esminę teorinio mąstymo savybę – jų socialinį 

angažuotumą. Sekant Geertzo pozicija ideologiją priešpastatyti mokslui n÷ra tikslinga, tačiau 

ideologijos ir utopijos sugretinimas tampa reikšminga teorine nuostata, nes utopijos, kaip ir 

ideologijos siekia motyvuoti veiksmą ir pakeisti status quo, tačiau utopijos oponuoja tam, kas jau 

yra moksliškai ir ideologiškai įtvirtinta. Kadangi kriminologijos mokslo priederm÷ visada buvo 

tampriai susijusi su visuomen÷s poreikiais ir interesais įtvirtinti moral÷s nuostatas ir atrasti 

individų kontrol÷s mechanizmą, utopija, kurioje visada egzistuoja nerealumo aspektas, gali tapti 

reikšmingu instrumentu, leidžiančiu atskirti praktiškąją kriminologijos dalį (t.y. administracinę 

kriminologiją) nuo teorin÷s. 

1.3 Kriminologijos ideologijos ir utopijos 

Mannheimo nuostatos leidžia daryti prielaidą, kad sąveiką tarp kriminologinio žinojimo 

ir visuomen÷s, galima būtų nagrin÷ti trejopai – istoriškai, ideologiškai ir sociologiškai. Šiame 

kontekste žinojimą galima būtų suprasti ne bendrąja prasme, kaip kognityvią ir normatyvinę 

pasaulio sampratą, bet kaip tam tikrų mokslinių teorijų ir metodologijos produktą. Iš vienos 

pus÷s šį ryšį galime įžvelgti kriminologijos, kaip vienos iš socialinių mokslų šakų, teorijų 

vystymosi ir įvairių socialinių reformų eigoje. Iš kitos – procese, kurio metu kriminologija tampa 

socialine ir jurisprudencijos teorija, tod÷l neatsiejama nuo politikos ir veiksmo. Tod÷l, pirmasis 

kriminologinio žinojimo modelis siūlo istoriniu metodu nagrin÷ti id÷jų istoriją ir analizuojant 

115

epistemologines problemas bei id÷jų istoriją, paaiškinti kriminologijos santykį su kitais mokslais 

ir socialiniu gyvenimu. Antrasis modelis, kuriam ryškiausią įtaką padar÷ Foucault metodas, 

kriminologijos istorijos raidoje genealogiškai dekonstruoja kriminologijos diskursą per žinojimo 

ir galios santykį ir analizuoja jo įtaką disciplinarin÷ms praktikoms. Tokio modelio pagrindu 

galima kritiškai vertinti kriminologijos santykį su galia (valdžia). Pirmuoju atveju, sekant 

Mannheimu, toks būdas būtų naudingas, tuo atveju jeigu aprašysime id÷jų istoriją atsižvelgdami 

į jų istorinį socialinį kontekstą. Tik id÷jos sui generis analiz÷ tampa pilnaverčio istorinio ir 

sociologinio žinojimo nagrin÷jimo objektai. Kitu atveju, t.y. id÷jų nagrin÷jimo iš vidaus 

perspektyvoje, ideologiškai ir a priori susiaurinti kriminologijos žinojimą iki kažkurios vienos 

perspektyvos nebūtų naudinga kriminologijai kaip disciplinai, kuri šiuo metu yra toli gražu ne 

tokia, kokią ją apraš÷ Foucault ir kiti, marksistin÷s ‘žinojimo-galios’ paradigmos kūr÷jai. Tod÷l 

reikalingas trečiasis būdas, kurį siūlo Mannheimo žinojimo sociologija. Sekant jo 

metodologiniais principais tikriausiai vertingiausia būtų analizuoti kriminologijos istoriją 

nagrin÷jant skirtingas ‘žiūros’ perspektyvas, kurios leistų išvengti jų ideologinio poveikio ir 

analizuoti socialinį-kultūrinį kontekstą, kuriame formavosi įvairios kriminologijos ideologijos ir 

utopijos. Kadangi pirmieji du ‘žiūros’ modeliai nusako reikšmingus kriminologijos mokslo 

vystymosi etapus ir praplečia teorinius Mannheimo žinojimo sociologijos privalumus, 

leidžiančius juos empiriškai patikrinti, verta juos panagrin÷ti nuodugniau. 

1.3.1 Kriminologijos genez÷ – tarp mokslo ir politikos. 

Kriminologin÷s minties istorijos klausimas yra pakankamai sud÷tingas. Siekiant 

patenkinti istorinį smalsumą pasigilinus ir į kriminologijos istorijos vadov÷lius galima atsekti 

kriminologinio žinojimo šaknis, kurios prasideda senov÷s graikų filosofų Platono ir Aristotelio 

samprotavimuose apie žmogaus sieloje vykstančią dviejų pradų (g÷rio ir blogio) kovą, 

nusikaltimų problemos sąsajas su visuomen÷s socialine-ekonomine struktūra. Šiais laikais 

pavarčius eilę mokslinių kriminologijos žurnalų puslapius aptiksime dabartinius kriminologijos 

mokslo vaisius, kurie yra tokie skirtingi ir įvairialypiai, kad neretam kiltų klausimas ar 

kriminologija yra mokslas apskritai. Ir jei taip – tai koks yra šio mokslo objektas ir kaip jis 

pasikeit÷ istorijos t÷km÷je? 

Istorin÷ kriminologinio žinojimo raida rodo, kad kriminologijos santykis su kitomis 

disciplinomis ir valdžia yra istoriškai apspręstas. Tačiau prieš pradedant kalb÷ti apie 

kriminologijos (žinojimo) ir galios (valdžios) klausimą pravartu būtų trumpai prisiminti 

kriminologijos mokslo genezę, istorinę raidą ir kelti klausimą koks yra kriminologijos santykis 

su kitomis disciplinomis. Kaip yra kuriamos skirtingos kriminologijos paradigmos tam tikruose 

visuomen÷s sluoksniuose ar grup÷se? Kokiu būdu vienos paradigmos užleidžia vietą kitoms? 

116

Paradigmos sąvoka šios analiz÷s metu pasirinktina ne atsitiktinai. Graikų kalbos žodis 

‘paradigma’ reiškia modelį, raštą. Moksliniame kontekste ‘paradigmą’ galima būtų suprasti kaip 

koherentišką ir esminį galvojimo (mąstymo) principą, kuris įtakoja tyrimo procesą (Mathiesen 

1990: 48). Šis principas (arba Mannheimo terminais kalbant mąstymo sąlygotumas) apsprendžia 

tyrimo tikslus ir problemų formulavimą ir funkcionuoja kaip interpretacijų schema pagal kurią 

empiriniai duomenys yra patalpinami į tam tikrą teorinį kontekstą. Mano tikslas šiame skyriuje 

yra ne konkretizuoti kokios id÷jos gali būti įvardijamos kaip ideologijos ar utopijos, bet 

paaiškinti kaip istoriškai susiformavo esmin÷s kriminologijos paradigmos ir kokiu būdu vienų 

dominavimas išliko iki šių dienų, o kitos išnyko laiko t÷km÷je. Kita vertus, tokia perspektyva 

leistų plačiau pažvelgti į tai, kokios yra kriminologijos kaip mokslo ribos? 

Pirmuoju kriminologijos tekstu galima būtų įvardinti klasikin÷s jurisprudencijos 

mokyklos teisininko C. Beccaria klasikinę studiją Dei dellitti e delle pene, parašytą 1764 m. 

Tačiau klasikin÷ mokykla, kurios pagrindiniai postulatai siek÷ apginti teis÷s nepriklausomybę 

nuo politinių j÷gų, ir individą nuo valstyb÷s intervencijos, buvo kritikuojama d÷l socialinių 

nusikaltimo aspektų ignoravimo (Swaaningen 1997: 30). Tur÷jo atsirasti naujas požiūris į 

nusikaltimus, baudžiamąją teisę ir bausmes. Tod÷l kriminologijos gimimas konvenciškai yra 

datuojamas 1878 m. ir siejamas su Moderniąja kriminologijos mokykla ir ypač su trimis Italijos 

mokslininkais, kurie pasauliniame kriminologijos istorijos kontekste žinomi kaip ‘Italijos 

pozityvistin÷ mokykla’. 

Ši mokykla išgars÷jo savo skandalingais ir prieštaringai vertinamais straipsniais žurnale 

Archivio di Psichiatria e Antropologia Criminale. Turino universiteto teismo medicinos ir 

viešosios higienos medicinos profesorius C. Lombroso tapo įžymiu 1878 m. paskelbęs 

kontroversišką ir daug diskusijų suk÷lusį tyrimą L’uomo Delinquente (Delinkventinis žmogus), 

kuriame jis nustat÷ žmogaus-nusikalt÷lio antropologines charakteristikas. Inspiruotas Socialinio 

Darvinizmo tradicijos 183 Lombroso savo kriminalin÷s antropologijos studijose sukūr÷ teoriją apie 

neišsivysčiusius ir degeneravusius žmones, kuri ilgainiui dominavo Europoje ir JAV 184 . Ne 

mažiau reikšmingi buvo ir du jo mokiniai - teisininkai R. Garofalo ir E. Ferri. Pirmasis iš jų, 

buvo nusistatęs prieš klasikinę baudžiamosios teis÷s mokyklą, tačiau vis d÷lto gyn÷ 

konservatyvias moralinių standartų ir įgimtų moralinių defektų teorijas. Antrasis, nors ir buvo 

labiau sociologinių pažiūrų (‘socialinio Lamarkizmo’ tradicijos 185 įtaka) ir akcentavo socio- 

183 ‘Socialinis Darvinizmas’ – tai biologo C. Darvino (1809-1903) įtakoje dirbusių socialin÷s antropologijos ir 

kriminologijos teorijų kūr÷jų noras atrasti skirtumus tarp rasių, žmonių tipų (rūšių), lyčių ir t.t. (Dahl 1985: 58). C. 

Darvino knyga Apie rūšių atsiradimą (1859) ir joje išd÷styta biologinio pasaulio evoliucijos teorija apie natūralią ir 

selektyvią rūšių atranką sudar÷ palankiams sąlygas naujo, į konfliktus orientuotos visuomen÷s modelio, suvokimui. 

184 Lombroziškos pasaul÷žiūros apraiškų dar galima pasteb÷ti ir lietuviškuose III šimtmečio moksliniuose tekstuose, 

kuriuose yra konstruojamos individualios patologijos prigimtin÷s priežastys (žr. Radavičius 2000:26). 

185 “Socialinis Lamarkizmas’ – tai J.B. Lamarck’o biologijos teorijos šviesoje vystomas visuomen÷s interpretacijos 

modelis apie visuomenę kaip socialinį organizmą pereinantį visas išsivystymo stadijas – nuo paprastos ir 

117

ekonomines ‘gimusių nusikalt÷lių’ elgesio prielaidas, nusikaltimo priežasčių (o tuo pačiu ir 

prevencijos priemonių) ieškojo ne teisin÷je kategorijoje ‘kriminalinis veiksmas’, bet nusikalt÷lio 

asmenyje. 

118 

Tačiau siekiant paaiškinti kriminologijos gimimą, Italijos pozityvistin÷s mokyklos 

atsiradimo aprašymas nebūtų pakankamas. Tod÷l galima kelti klausimą kod÷l kriminologijos 

mokslas su savo naujomis sąvokomis, objektu ir tyrimo metodais neatsirado ankščiau, ir kod÷l 

būtent XIX a. pabaigoje prasid÷jo šios disciplinos kūrimas. Šiuo tikslu verta trumpai paanalizuoti 

socio-ekonomin÷s ir kultūrines sąlygas, kurios tuo metu kriminologijos mokslas buvo vystomas 

įvairiose Europos šalyse. 

Kriminologijos, kaip disciplinos atsiradimo istorinis aiškinimas labai priklauso nuo to, 

kokiame laikotarpyje kriminologijos istorikai raš÷. Aiškiai skyr÷si ir kriminologijos istorikų 

tikslai. M. Foucault tradicijoje rašę autoriai kriminologijos genez÷s procesą siejo su istoriniu 

laikotarpiu ir įvairių intelektualinių tradicijų bei socialinių reformų kontekstais, nes siek÷ 

parodyti kriminologijos kaip disciplinos problemiškumą ir jos artimą ryšį su valdžia/galia (žr. 

Cohen 1988, Garland 1985, Dahl 1985, Beirne 1993, Sumner 1994). Pavyzdžiui, britų istorikas ir 

kriminologas Garland (1985:80) kriminologijos atsiradimo priežastis susiejo su trimis 

pagrindin÷mis istorin÷mis ir socio-ekonomin÷mis ir kultūrin÷mis sąlygomis Europoje XIX a. 

pabaigoje: (1) statistinių duomenų apie žmogaus socialinį gyvenimą poreikių augimu ir jų 

gaus÷jimų, kuris paaiškinamas duomenis gaminančių institucijų (mokslo ir valdžios) skaičiaus 

augimu; (2) psichiatrijos mokslo pl÷tra; (3) kal÷jimų institucijos augimu ir jos administravimo 

poreikiams naudingų kriminologijos žinių taikomuoju pobūdžiu. 186 

Panašiai, norvegas Dahl 

(1985) pabr÷ž÷ tuo metu Europoje vykusių baudžiamosios teis÷s reformų ir kriminologija 

besidominčių teisininkų bei kal÷jimo personalo, siekusių savo profesijos įtvirtinimo, sąjūdžių 

svarbą kriminologijos kaip disciplinos vystymuisi. 

V÷lyvesni autoriai, sugeb÷ję atsikratyti Foucault ideologijos ir Foucaultiškojo 

kriminologijos sampratos priežastis aiškino ne tik bandydami išsilaisvinti iš kriminologijos 

ideologinių spąstų, bet keldami epistemologinius ir analitinius klausimus. Tarp tokių galima 

pamin÷ti olandą Swaaningen (1997: 18) kuris rašydamas kriminologijos istoriją tur÷jo aiškiai 

išd÷stytą tikslą: sustabdyti kriminologijos atsiskyrimą nuo teis÷s mokslo. Swaaningen pripažino, 

kad M. Foucault padar÷ labai reikšmingą įnašą į kriminologijos istoriją ir sukūr÷ alternatyvų 

požiūrį į kriminologijos istoriją (kad į kriminologijos istoriją galima žiūr÷ti kaip į disciplinarinių 

praktikų studiją siekiant parodyti mokslo sąsajas su moderniomis galios ir valdžios formomis). 

nesud÷tingos (primityvios) visuomen÷s iki kompleksiškos ir daugiasluoksn÷s (Dahl 1985:58). H. Spencer – 

labiausiai žinomas tokios perspektyvos sociologas pl÷tojo teoriją apie individo adaptacijos prie aplinkos 

mechanizmą, kuriame nenatūralus ir dirbtinas valstyb÷s įsikišimas yra nereikalingas. 

186 Šiek tiek v÷liau D. Garland (1992:403) savo kritiniame straipsnyje apie Foucault kriminologijos sampratą pats 

pripažino savo angažuotumą.

Tačiau vis d÷l to Swaaningen (Ibid: 29) pripažino, kad M. Foucault įtakoje parašytų 

kriminologijos istorijų daugelis mokslininkų kriminologiją interpretavo kaip ‘teisin÷s tvarkos’ 

legitimacijos diskursą, kuris yra ne visa kriminologijos istorija, bet tik vienas iš jos bruožų. 

Garland (1992) ir Swaaningen (1997) pateik÷ išvadą, kad šis kriminologijos istorijos elementas 

turi būti aptariamas tik santykyje su visa intelektualine, institucine, socialine ir kultūrine šios 

disciplinos istorija. Tokia perspektyva kriminologijos istorijoje yra ypač reikšminga, nes 

kriminologijos teorinis objektas ir vidin÷ ‘žiūros’ logika pasikeit÷ labai nedaug, tačiau jos 

epistemologiniai pamatai buvo nuolatos perstatomi ir veikiami kitų mokslo sričių. 

1.3.2 Kriminologijos santykis su kitomis disciplinomis. 

Pačia bendrąja prasme galima išskirti dvi kriminologijos teorijų paradigmas – teisinę ir 

sociologinę. Akademin÷ kriminologija Europos kontinente visų pirma atsirado ir buvo vystoma 

teis÷s (jurisprudencijos) mokyklose klasikin÷je kriminologijos tradicijoje XIX a. pabaigoje. Ir tik 

1960-70 metais, kai tuo metu klest÷jo interakcionistin÷ deviacijų sociologijos kryptis bei M. 

Foucault įtakoje pripažinimo susilauk÷ kritin÷ (radikalioji) kriminologijos kryptis, kriminologija 

kaip disciplina įgavo nepriklausomą socialinių mokslų statusą. Kita vertus, sociologines 

kriminologijos perspektyvas galima įžvelgti ir ankstyvųjų kriminologų darbuose 1880 –1890 

metais. Tačiau kadangi tuo metu sociologijos mokslas dar tik skyn÷si sau kelią į ‘pripažintų’ 

mokslų gretas, tiek klasikin÷je tiek modernioje kriminologijos tradicijoje sociologin÷s 

perspektyvos buvo apjungtos su baudžiamąja teise, psichologija, antropologija ir statistika 

(Swaaningen 1997). Tod÷l iš vienos pus÷s, kriminologija atsirado kaip teis÷s teorijos mokslas 

keliantis normatyvinius klausimus kas yra nusikaltimas ir kas yra bausm÷, kurie buvo naudingi 

praktiniu požiūriu baudžiamajai teisei ir kriminalin÷s justicijos reformoms. Iš kitos, 

kriminologija, kaip ir sociologija, antropologija ar kiti socialiniai mokslai, atsirado tuo metu 

klestinčių gamtos mokslų šeš÷lyje. Tod÷l pradžioje sociologin÷s kriminologijos, kaip ir gamtos 

mokslų (ypač biologijos) metodo pagrindą sudar÷ empirinis žmogaus kūno ir elgesio testavimas 

ir diferenciacija. Žmogaus elgesio ir tuo pačiu socialinių pokyčių prognozavimas (elgesio 

priežasčių paieška ir sankcijų nustatymas) taip pat tur÷jo praktinę reikšmę kovos su nusikaltimais 

politikos formavimui. 

Bręstančio kriminologijos mokslo pradžioje sociologin÷ ir teisin÷ paradigmos nebuvo 

aiškiai atskirtos. Kaip teigia Dahl (1985: 60), kriminologijos mokslo XIX a. pabaigoje tikslai 

buvo teisiniai, nors naudojami metodai – sociologiniai ir iš dalies psichologiniai, antropologiniai 

ar net statistiniai. Toks teisinis ir sociologinis požiūris buvo naudingas tiek teisin÷s sistemos 

tobulinimui, kurios pagrindinis objektas tur÷jo tapti kriminalinis aktas (veiksmas), tiek 

nusikaltimų prevencijai, nes siekiant užkirsti kelią nusikaltimams žinios apie jų priežastis buvo 

119

ūtinos. Pats Ferri teig÷, kad kriminologijoje taip, kaip ir medicinoje, turi būti įtvirtinamas tas 

pats principas (Ferri, iš Dahl 1985: 60). Pasak jo, mokslas apie bausmes ir nusikaltimus nebus 

efektyvus tol, kol bus kvestionuojama tik teisin÷ kategorija ‘nusikaltimas’. Medicina tapo 

efektyvesn÷ ne tada, kai medikai gydymą analizavo ligų simptomatiką, bet tuomet kai buvo 

išrastas ‘pacientas’. Taigi, ir tuometin÷s kriminologijos tikslas ir priemon÷s mažinančios polinkį 

pažeisti įstatymus tur÷jo būti nukreiptos į ‘nusikalt÷lį, bet ne į patį kriminalinį veiksmą. Toks 

kriminologijos ‘projektas’ v÷liau buvo pavadintas Marburgo programa, kurios ryškiausias 

veik÷jas buvo vokiečių teis÷s teoretikas Franz von Liszt. Kaip teigia Swaaningen (1997:33), ši 

programa buvo reikšmingas kriminologijos pasiekimas sugriovęs klasikin÷s teis÷s teorijos 

dogmatiką, pagal kurią baudžiamoji teis÷ tur÷jo kelti ne tik teisinius, bet ir teorinius klausimus. 

Sociologin÷ paradigma kriminologijoje atsirado Europoje prancūzų ‘Enviromentalistų 

mokyklos’ įtakos kontekste kaip priešprieša Italijos pozityvistizmui. Ryškiausias šios mokyklos 

pradininkų buvo prancūzų teisininkas Gabriel Tarde ir antropologas A. Lacassagne. Tarde’o 

studija Imitacijų įstatymai (1890 m.), kurioje socialin÷s aplinkos faktorius buvo iškeliamas kaip 

vienas iš esminių turinčių įtaką kriminaliniam elgesiui, padar÷ didelę įtaką v÷lyvesniems sociopsichologiniams 

tyrimams apie nusikaltimus ir bausmes. Ši įtaka labiausiai atsispindi 

pozityvizmo laikotarpyje - E. Durkheimo, E. Sutherlando teorijose ir visoje deviacijų 

sociologijos istorijoje, ir kai kurių teisininkų darbuose (ypač A. Prins’o kūryboje). Tačiau netgi ir 

sociologin÷se XIX a. kriminologijos perspektyvose parašytose darbuose kriminalinio elgesio 

priežasčių buvo ieškoma ‘nusikalt÷lio’ patologijoje. Pavyzdžiui, E. Durkheimas nors ir 

nusikaltimo egzistavimą visuomen÷je vertino kaip normalų ir neišvengiamą, tačiau nusikalt÷lio 

arba moral÷s normų pažeid÷jų asmenyje įžvelg÷ patologines charakteristikas (Durkheim 

1895/2001: 79). Tik apie 1970 m., kai ypač JAV, ir konkrečiai Čikagos mokykla, išvyst÷ 

simbolin÷s sąveikos, socialin÷s kontrol÷s ir etikečių teorijas, deviacija ir nusikaltimo sąvokos 

įgavo kultūrinį atspalvį ir buvo suvokiamos ne tik kaip elgesio per se kategorijos, bet simbolin÷s 

sąveikos ir elgesio vertintojų reakcijos rezultatas. 

Sociologin÷ paradigma kriminologijoje Europoje ir Šiaur÷s Amerikoje suklest÷jo d÷l 

daugelio priežasčių. Dar n÷ra pakankamai iširta kiek kriminologija kaip mokslas tur÷jo įtakos 

deviacijų sociologijai, ir atvirkščiai – ar deviacijų sociologija tur÷jo reikšm÷s kriminologijos 

nepriklausomo statuso stiprinimui. Šis klausimas bus svarstomas v÷liau. Šiame kontekste yra 

svarbu pabr÷žti tai, kad deviacijų sociologijos objektas – deviacija ir socialin÷ kontrol÷ buvo 

reikšminga atsvara kriminologijai, kuri kvestionavo teisines kategorijas – nusikaltimą ir 

bausmes. Kaip parod÷ Sumnerio (1994) analiz÷, deviacijų sociologijos teorijos kriz÷ kilo d÷l 

pačios deviacijos sąvokos klaidingumo ir dviprasmiškumo. Jei nusikaltimas turi būti 

baudžiamas, o elgesio modelių skirtumai toleruojami, tai Durkheimiškai sukonstruota ‘deviacija’ 

120

tapo moral÷s ir ideologijos vertinimo vienetu. Ne ką mažiau komplikuota pasirod÷ ir deviacijos 

‘sesuo’ – abstrakčioji socialin÷s kontrol÷s sąvoka apimanti “socialinius procesus nuo vaikų 

socializacijos iki viešo bausm÷s vykdymo” (Cohen 1985:2). Taigi, deviacijų sociologijos mokslo 

objektas d÷l savo ideologizuojančio poveikio atsidūr÷ teorin÷je kryžkel÷je. Tuo metu, kai 

deviacijų sociologijai buvo rašomi mirties liudijimai (žr. Sumner 1997) teisin÷ kriminologijos 

paradigma ir ypač kritin÷s kriminologijos kryptis buvo veikiama utopijos (Young 1992, 

Swaaningen 1997). 

Galima išskirti dvejus teisin÷s paradigmos istorinius laikotarpius jeigu nemin÷sime 

klasicizmo (Moderniosios teis÷s mokyklos), kuris dominavo kriminologijos priešistor÷s 

laikotarpyje XIX a. pabaigoje. Pirmasis – tai Neo-klasicizmo ir pozityvizmo laikotarpis. Jame 

susiformavo nusikaltimo samprata kurioje nusikaltimas – tai laisvo, tačiau turinčio moralinių 

problemų individo elgesys, kuriam ne mažos įtakos turi genetiniai, šeimos arba socialiniai 

patologiniai faktoriai. Išaišk÷jus, kad tradicinis teorinis ir metodologinis požiūris į nusikaltimus 

ir bausmes yra kritikuotinas atsirado būtinyb÷ kelti alternatyvius klausimus apie nusikaltimus ir 

bausmes. Tod÷l antrojo – Kritin÷s kriminologijos periodo metu aiškiai atsisakoma nusikaltimų 

etiologijos (priežasčių ieškojimo) ir bandoma ieškoti alternatyvių kriminalin÷s justicijos ir 

nusikaltimų kontrol÷s modelių. Šis periodas prasid÷jo revoliucingame pra÷jusiojo XX a. 

šeštajame dešimtmetyje. Deviacijų sociologijos pamatai prad÷jo griūti tuo metu, kai 

interakcionistin÷ paradigma įtvirtino nuostatą, kad ‘deviacija’ – tai etiket÷, ir kitų reakcijos 

rezultatas. Tod÷l, kritin÷ kriminologija nukreip÷ savo objektą ne į patį nusikaltimą, bet į jo 

kontrolę. Šiame periode kriminalin÷ justicija ir jos institucijos, žiniasklaida, ‘moral÷s 

serg÷tojai’ 187 tapo pagrindiniu kriminologijos objektu. Swaaningen (1997: 5) netgi nurodo, kad 

kritin÷ kriminologija buvo daugiau ‘kritiška’ pačiai kriminologijai, negu nusikaltimo per se 

problemai. Tačiau kita vertus, pačiame kritin÷s kriminologijos sąjūdyje buvo ir skirtumų. 

Pavyzdžiui, realistin÷je perspektyvoje rašę autoriai akcentavo socio-ekonomines sąlygas ir kūr÷ 

Galimybių ir Spaudimo (Strain), Racionalaus pasirinkimo teorijas. Ir priešingai – idealistai (arba 

Abolicionistinio sąjūdžio atstovai), kuriems buvo artimesn÷ interakcionistin÷ (Simbolin÷s 

sąveikos) paradigma, kūr÷ Etikečių (H.C. Becker), Socialinio konstruktyvizmo, Marksizmo (T. 

Mathiesen), Komunitarianizmo (N. Christie), ir Fenomenologines (L. Hulsman) teorijas. 

Kaip teigia Cohen (1988: 228), kiekvieno vadov÷lio apie deviacijas ir nusikaltimus 

pirmuose puslapiuose tur÷tų būti parašyta, kad tik abolicionistinis sąjūdis sugriov÷ abiejų šių 

sąvokų stereotipus, nes būtent jie įtvirtino nuostatą, kad kriminalin÷ justicija n÷ra vienintel÷ 

187 Šią sąvoką 1963 m. pavartojo H.C. Becker savo įžymioje knygoje “Outsiders”. Moral÷s serg÷tojai (‘Moral 

enterpreneurs’) pagal jį yra visi tie, kurie kuria taisykles, normas, ritualus ir t.t. Becker’io (1963) Etikečių teorija 

sukūr÷ labai įtakinga kriminologijoje ir deviacijų sociologijoje teorinį sąjūdį, kuriame moral÷s serg÷tojai buvo 

suprantami kaip deviacijų ir nusikaltimų kūr÷jai, tod÷l ‘kalti’ ir d÷l jų skaičiaus did÷jimo. 

121

socialin÷s kontrol÷s forma. Taip, kaip deviacijų sociologija teig÷, kad deviacija yra klaidinga ir 

ideologiškai angažuota sąvoka, kritin÷ kriminologija ir abolicionizmas įtvirtino nuostatą, kad 

ontologin÷ nusikaltimų realyb÷ neegzistuoja, nes nusikaltimas yra sukuriamas kriminalin÷s 

justicijos. Kaip pavyzdį galima pamin÷ti vieno iš pačių radikaliausių kriminologų L. Hulsman’o 

(1986: 65, 1991) koncepciją apie nusikaltimus. Iš tikrųjų, L. Hulsman netgi siūlo atsisakyti 

nusikaltimo sąvokos ir kalb÷ti apie ‘problemiškus įvykius’, nes tokius įvykius kaip smurtą 

šeimoje, gatv÷s chuliganizmą, pl÷šimus, vagystes, ekologinius pažeidimus arba korupciją 

apjungia tik kriminalin÷ justicija, kuri kažkokiu būdu turi į juos reaguoti. Šie įvykiai yra 

nepalyginami, o žmon÷s įsitraukę į panašius ‘įvykius’ nesudaro vienalyt÷s specifin÷s 

‘nusikalt÷lių’ kategorijos. Kitas abolicionistas N. Christie (1977, 1982), kurio nusikaltimo 

samprata yra labai artima Hulsmannui siūlo kriminalinių bausmių apskritai atsisakyti ir 

konfliktus spręsti civilizuotesniais būdais. Netgi tokiems, mūsų visuomen÷je vertinamais 

‘sunkiems’ nusikaltimams, kaip lytin÷ prievarta prieš moteris kritin÷s kriminologijos 

mokslininkai randa argumentų, kurie pateisina švelnesnių bausmių įteisinimą (žr. Finstad 1990). 

Kaip galima pasteb÷ti iš aukščiau pateiktos istorin÷s analiz÷s abi kriminologijos mokslo 

paradigmos – teisin÷ ir sociologin÷ – nurodo, kad kriminologijos teorijos objektas ir ‘žiūros’ 

logika yra silpnoji šios disciplinos. Tai galbūt gali būti paaiškinama tuo, kad kriminologijos 

šaknys pvz. Didžioje Britanijoje susiję su Lombroziška nusikaltimo samprata ir utilitarine 

kriminologijos funkcija (Garland1985, 1994). Apie kriminologijos sąsajas su baudžiamąja teise 

ir kriminaline politika Norvegijoje raš÷ ir Dahl (1985). Swaaningen (1997: 193) taip pat pastebi, 

kad dvilyp÷ kriminologijos paskirtis funkciniu požiūriu išliko ir iki šių dienų: “šiuolaikin÷je 

kriminologijoje kontrastas tarp kriminologijos, kuri yra ‘vartojama’ politikos tikslams ir kelia 

tradicinius įstatymų įgyvendinimo klausimus, ir tos kriminologijos, kuri stengiasi pasirinkti savo 

tyrimo subjektą autonomiškai tuo būdu užimdama refleksišką poziciją politikos atžvilgiu”. 

Kriminologijos objektas galbūt tod÷l ir nukent÷jo, nes reik÷jo spręsti praktinius klausimus iš 

kurių svarbiausias buvo - ką daryti su tvarkos problema teisin÷je valstyb÷je. Sociologin÷ ir 

teisin÷ paradigmos kriminologijoje išsiskyr÷ tikriausiai ir tod÷l, kad nusikaltimas yra ne tik 

teisin÷, bet ir socialin÷ sąvoka, tod÷l vertinga būtų kritiškai pažvelgti į epistemologinius 

klausimus apie kriminologijos ideologinius pamatus, kuriuos labiausiai išryškino M. Foucault 

socialin÷ teorija. Tai galbūt šiek tiek sumažintų įtarimus, kad kriminologija n÷ra mokslas. 

Žinojimo-galios paradigma. Sekdamas Swaaningeno kritine teorija epistemologiją šiame 

darbe galima suprasti ne tik kaip klausimą – ką mes galime sužinoti? Ne mažiau svarbus 

klausimas yra ir kas apsprendžia, kad vienas ar kitas žinojimas yra reikšmingas? Klausimas ar 

kriminologija yra mokslas praktiškai buvo prad÷tas diskutuoti tarp kriminologų kai M. Foucault 

122

paskelb÷ įtakingą veikalą Disciplinuoti ir bausti: Kal÷jimų gimimas. 188 Tikriausiai paradoksalu, 

kad žinant kaip kritiškai M. Foucault buvo nusiteikęs kriminologijos atžvilgiu, pats į tokį 

klausimą atsakytų klausimu “Kokį žinojimą Jūs norite atmesti, jei klausiate ar tai mokslas?” 

(Foucault, cit iš Swaaningen 1997:16). Tačiau kriminologijos mokslo objekto problemos jau 

buvo pamin÷tos, tod÷l šiame kontekste mano tikslas yra išsiaiškinti ideologinius kriminologijos 

mokslo pamatus. Kokiais argumentus M. Foucault vartojo kvestionuodamas kriminologijos 

discipliną? Prisimenant Mannheimo teoriją apie mąstymo sąlygotumą ir priklausomybę nuo 

socialin÷s situacijos kyla klausimas ar M. Foucault kriminologijos genealogija nebuvo 

ideologija, kurią mes galime pasteb÷ti tik šiandien, pra÷jus pakankamai laiko nuo euforijos, 

kilusios po Foucault. Šiuo metu kriminologijos mokslas yra visiškai kitoks negu jis buvo tada, 

kai M. Foucault charakterizavo kriminologiją kaip disciplinarinį žinojimą, kuris tarnauja 

moderniajai baudžiamajai valstyb÷s galiai. Šiuolaikin÷ kriminologija (pvz. Abolicionizmas) yra 

labiau rezistenciška nei funkcionali valdžios institucijoms (žr. Mathiesen 1974). Tod÷l tikslinga 

būtų įvertinti žinojimo-galios paradigmą. Kita vertus, reikia ir giliau pažvelgti kaip Foucaultiška 

paradigma kriminologijoje yra suvokiama šiandienos kontekste. 

Foucault intelektualinio palikimo svarbos negalima nuneigti. Jo įtaka ypač kritin÷s 

kriminologijos vystymuisi ir kritinio požiūrio į kriminologiją formavimuisi buvo didžiul÷. Apie 

Foucault minties palikimą yra ne mažai prirašyta (žr. Lemert ir Gillan 1982, Martin et al. 1988, 

McMahon 1992, Lacombe 1996, Fox 1998). Kadangi prie M. Foucault klausimo apie 

kriminologijos santykį su valdžia (galia) dar bus grįžtama trečiajame skyriuje, šiame kontekste 

norisi pasteb÷ti, kad mano intencija nebuvo visiškai atsisakyti Foucault ideologijos studijuojant 

kriminologiją. Tačiau tuo pačiu šiandienin÷ kriminologijos teorija ir nesiūlo visiškai ja 

pasikliauti (žr. Garland 1992). Nežiūrint į tai, kad pats Foucault ir niekad nek÷l÷ sau tokio 

uždavinio, ir netgi priešinosi, kad jo socialin÷ teorija būtų taikoma tam tikrų atvejų analiz÷ms, 

reikia įvertinti Foucault galios ir žinojimo ontologiją konkrečiame socialiniame ir kultūriniame 

kontekste. 

Foucault metodo taikymas sociologijoje yra problematiškas. Daugelis svarsto ar 

prancūzas M. Foucault gali būti vadinamas filosofu, istoriku, sociologu. Šio įžymaus filosofo ir 

istoriko palikimas tur÷tų būti laikomas socialine teorija. Taip kaip ir Foucault neatskiria 

galios/valdžios nuo žinojimo, taip ir jo socialin÷ teorija yra neatskiriama nuo ideologijos. 

Socialin÷ teorija visada linkusi flirtuoti su ideologija ir normatyviškumu, tačiau ji n÷ra antimokslas 

nors ir atsisako “grynojo” mokslo standartų – objektyvumo, vertinimo, formalizmo ir 

nomotezių (Lemert ir Giller 1982: 94). Socialin÷ teorija yra tuo pačiu ir kritin÷ teorija nes ji 

188 Kita vertus, D. Garland (1992: 404) teigia, kad M. Foucault požiūris į kriminologiją ne tik jo knygoje 

“Disciplinuoti ir bausti: Kal÷jimų gimimas” ir spausdintuose interviu bei kituose straipsniuose (žr. Foucault 1980, 

1988, 1989). 

123

oponuoja dominavimui. Tai reiškia, kad socialin÷ teorija aiškina, tod÷l jos neįmanoma atmesti. 

Tuo labiau, kad rašyti kriminologijos istoriją ir nutyl÷ti Foucault, tai tas pats kaip kalb÷ti apie 

psichoanalizę ir nepamin÷ti Freudo (Cohen 1985:10). 

Foucault metodas – genealogija – yra suprantamas kaip tam tikra istorijos forma kuri 

siekia paaiškinti žinojimo, diskurso, objektų sferą sąryšyje su subjektu, kurio santykis su įvykiais 

gali būti transcendentinis arba istorijos t÷km÷je išliekantis vis toks pat. (Foucault, cit. iš 

Lacombe 1996: 348, paryšk. mano). Foucault genealogijos objektais buvo psichiatrin÷s, 

seksualumas, liberalizmas ir daugelis kitų. Tačiau tikriausiai labiausiai jį išgarsino kal÷jimų ir 

bausmių genealogijos, kurios neatsiejamai buvo įglaustos į kriminologijos mokslo istoriją. 

Kriminologija, Foucault (1975/1988) supratimu, gim÷ XIX a. kal÷jimų ir disciplinarinių 

praktikų kontekste. Naujųjų kal÷jimų ‘penitencinių technikų įgyvendinimui reik÷jo pastovaus 

žinių atnaujinimo apie individualius kalinius, potencialius nusikalt÷lius ir jiems taikomų 

disciplinarinių priemonių efektyvumą. Sistematiška žinių apie nusikalt÷lius diferenciacija sudar÷ 

palankias prielaidas naujojo mokslo – kriminologijos atsiradimui. Foucault (1980) nuomone 

kriminologija kaip mokslas turi labai silpną ir nekoherentišką teorinį pagrindą, o visa 

kriminologijos literatūra – tai ‘plepalų diskursas’ ir ‘nesibaigiantys pasikartojimai’. Kaip esminę 

kriminologijos išlikimo priežastį jis įvardija jos funkcionalumą visoms moderniosioms 

baudžiamosios sistemoms: “Kiekvienas gali susidaryti įspūdį, kad ji [kriminologija] yra tokia 

naudinga sistemos vitališkumui ir veiksmingumui, kad jai netgi nereikia ieškoti teorinio savęs 

pagrindimo, ar netgi paprasčiausio koherentiško modelio. Ji visapusiškai utilitari” (Foucault 

1980:47). 

Pasak Foucault, kriminologijos naudingumas pasireiškia įvairiais aspektais. Pirma, 

kriminologija padeda legitimuoti teis÷tas bausmes visuomen÷se, kuriose tiesmukiškas (be aiškios 

kalt÷s įrodymo) bausm÷s įvykdymas tapo nepriimtinas. Kitaip tariant, kriminologija padeda 

įstatymų leid÷jams įteisinti baudžiamąją teisę, o teis÷jams - teisti. Kriminologiniai tyrimai 

padeda atpažinti nusikalt÷lio savybes ir ‘žinodamos’ nusikaltimų priežastis išranda 

delinkvenciją: 

“Nusikalt÷lis’ ima egzistuoti dar iki nusikaltimo ir kažkuria prasme be jo. Nuo tada 

juridinį atsakomyb÷s nustatymo kelią pradeda temdyti jį dubliuojanti psichologinio 

priežastingumo paieška. Įžengiama į ‘kriminologinį’ labirintą, iš kurio dar ir šiandien 

nerasta iš÷jimo: kiekviena pateisinanti priežastis, kuri gali tik sumažinti atsakomybę, 

paženklina nusižengimo autorių dar baisesniu kriminalumu ir verčia imtis prieš jį dar 

griežtesnių penitenciarinių priemonių” Foucault (1975/1998: 297). 

124

Foucault bando įtvirtinti nuostatą, kad iki kriminologijos atsiradimo teisei labiau rūp÷jo ne 

nustatyti nusikalt÷lio savybes, bet analizuoti inkriminuojamo veiksmo savybes. Jeigu ‘kaltasis’ 

būdavo pripažįstamas ‘neveiksniu’ – teisin÷s procedūros buvo sustabdomos ir tolimesnis darbas 

buvo paliekamas medikams. Kriminologinis metodas leido ‘moksliškai’ aprašyti įtariamojo 

veiksmus paliekant jį teisinių ir baudžiamųjų procedūrų pinkl÷se. Individo (ir neretai jo šeimos 

narių) ‘delinkventin÷s’ charakteristikos tapo normalizuojančių ir disciplinuojančių priemonių 

objektas ir įvairų naujojo kriminologinio žinojimo uždaviniu “moksliškai’ kvalifikuoti, koks 

veiksmas yra nusikaltimas, o ypač – kuris individas yra nusikalt÷lis.” (Ibid: 300). 

1.4 Skyriaus išvados: 

Šiame poskyryje pravartu būtų apžvelgti kokias galima daryti prielaidas iš aukščiau 

pateiktos istorin÷s kriminologijos genez÷s. Galima išskirti tris svarbiausias kriminologijos 

paradigmas: sociologinę, teisinę ir žinojimo-galios. Visos šios paradigmos nusako esminius 

kriminologijos mokslo objektus. Sociologin÷s kriminologijos arba deviacijų sociologijos 

objektais buvo deviacijos ir socialin÷s kontrol÷s samprata. Šios paradigmos vienu iš svarbiausių 

variklių buvo pozityvizmas, kuris pasak Young’o (1992: 427) “miršta per kiekvienas Kal÷das, 

tam, kad prisikeltų kitais akademiniais metais”. Deviacijų sociologijai apie 1990 metus jau buvo 

rašomi mirties liudijimai (žr. Sumner 1994). ‘Deviacijos’ sąvoka buvo bandoma išstumti iš 

sociologijos diskurso. Deviacija tapo ideologija. Teisin÷ paradigma kriminologijoje k÷l÷ 

uždavinį paaiškinti kas yra nusikaltimas ir kokia turi būti bausm÷. Ypatingai kritin÷ 

kriminologija atsiradusi Interakcin÷s perspektyvos klest÷jimo laikotarpyje taip pat viską vert÷ 

aukštyn kojom – nusikaltimo sąvokos buvo siūloma atsisakyti, bausm÷s samprata taip pat 

pasikeit÷ nuo atpildo teorijų, gydymo ir reabilitacijos iki susitaikymo ir žalos atlyginimo. 

Svarbiausia, buvo manoma, yra studijuoti ne nusikaltimus, bet nusikaltimų kontrolę, nes 

“pagrindinį nusikalstamumo pavojų šiuolaikin÷se visuomen÷se kelia ne patys nusikaltimai, o tai, 

kad kova su jais visuomenę gali pastūm÷ti totalitarizmo link.” (Christie 1994/1999: 18). Trečiąją 

paradigmą kriminologijoje suformavo M.Foucault genealogija. Kriminologija buvo 

‘demaskuota’. Atskleistas kriminologijos santykis su galia, o jos utilitariškumas valdžiai dar 

daugiau komplikavo sąvoką ‘kriminologija’, kuriai anot Downes ir Rock (1998), nuo pat jos 

išradimo gr÷s÷ išnykimas. Visos trys paradigmos kriminologijoje yra vienodai svarbios, ir 

atspindi reikšmingus kriminologinio žinojimo, arba Mannheimo terminais kalbant, mąstymo ir 

‘žiūros’ apie visuomeninę tvarka pokyčius, tod÷l šiame darbe yra siūloma jas patyrin÷ti 

nuodugniau. 

Bet prieš tai reikia atsakyti į klausimą ko tuo siekiama. Galima abstrakčiai mąstyti, kad iki 

šiol n÷ra aišku kas yra kriminologija, tod÷l pats bendriausias tikslas yra išsiaiškinti kokios yra 

125

kriminologijos kaip mokslo ribos. Swaaningen (1997) raš÷ kriminologijos istoriją siekdamas 

kriminologijos artimesnio ir glaudesnio ryšio su jurisprudencija, t.y. plačiąja prasme teisine 

paradigma. Jo nuomone, kriminologija išsiskiria iš kitų socialinių mokslų savo specifiniu 

žinojimu teis÷s ir nusikaltimų administravimo srityje, tod÷l empirin÷ nusikaltimų ir jų kontrol÷s 

analiz÷s interpretacija yra reikšminga tik taikant specifinį teisinį žinojimą. Tuo būdu Swaaningen 

siek÷, kad kriminologija išlaikytų nepriklausomą akademinį statusą ir neatsisakytų 

kriminologijos atotrūkio nuo teis÷s, galinčios praturtinti šią discipliną specifin÷mis žiniomis apie 

teisines sąvokas ir struktūras, kurių prigimtis glūdi esmin÷se politin÷se vertyb÷se. Nors ir galima 

sutikti su Swaaningen’u, kad politiniai sprendimai n÷ra priimami atsižvelgiant tik į racionalius 

argumentus ir mokslinius tyrimus, o veikiau jie daromi pasitelkiant politinius interesus, partinę 

ideologiją ir pranašystes ir tod÷l didžiausius barjerus, pavyzdžiui, populistinei kriminalinei 

politikai gali pastatyti tik teisin÷ logika. Tačiau verta patyrin÷ti nuodugniau kuri paradigma 

teisin÷ ar sociologin÷ išvysto kriminologijos, kaip akademin÷s ir teorin÷s disciplinos žiūros 

logiką. Kita vertus, tokie pat “geri kriminologai” gali būti ir sociologai bei filosofai, nes 

normatyviniai klausimai taip pat yra keliami sociologijoje ir filosofijoje 189 . Kriminologijos 

projektas, kai ši disciplina atiduodama tik į teisininkų rankas, priartina ją prie instrumentalizmo 

ir utilitarizmo rizikos, o tam tikro žinojimo profesionalizavimas ir institucionalizavimas iškeliant 

jį aukščiau už kitus gali išsivystyti į tam tikrą įtakos sferų monopolizavimą ir vienos profesijos 

dominavimą kriminalin÷s justicijos politikos sprendimuose. Ypač tai tur÷tų būti aktualu 

posovietin÷je visuomen÷je, kurioje kriminologijos mokslas nuo Sovietų laikų buvo ir yra labai 

arti konjunktūros ir valdžios (žr. McMahon 1995). Tačiau kita vertus, ta pati problema ne mažiau 

aktuali ir Vakarų Europoje. Kriminologai-teisininkai labai daug nusipeln÷, kad apie 1960 metus 

prasid÷jęs sąjūdis “prieš kal÷jimus” būtų s÷kmingas suk÷lęs ‘de-profesionalizacijos’, ‘demedikalizacijos’, 

‘anti-psichiatrijos bangas’. Tačiau profesionalai ir ekspertai, didindami 

monopolistinę įtaką sveikatos, švietimo, socialin÷s gerov÷s, gyvenimo stilių, šeimos politikos, 

deviacijų kontrol÷s srityse toliau panaudoja savo sugeb÷jimus ir kompetenciją būti priklausomais 

nuo jų sprendimų ir ekspertiz÷s (Cohen 1985: 164). 

Tod÷l kriminologijos vieta tiek teorijoje tiek praktikoje tur÷tų būti kvestionuojama. Mano 

uždavinys yra ne tik prapl÷sti sociologinę, kaip priešprieša ideologinei (Mannheim) 

kriminologinio žinojimo sampratą, bet ir atskleisti ką kriminologijai gali pasiūlyti sociologija. 

Pats Swaaningen (Ibid:3) pripažįsta, kad diskursas apie nusikaltimus ir jų kontrolę buvo 

pakyl÷tas į “aukštesnį sociologinį lygį, pranokusį pozityvistinę etiologiją” ne tada, kai 

189 Geriausi teisininkai d÷l savo socialinių įgūdžių ir žinių, kaip teigia Kūris, būtent yra sociologai arba filosofai. 

Kita vertus, normatyvumo aspektas sociologijoje yra visiškai įmanomas, nes “teis÷s normos, realių socialinių 

santykių atžvilgiu būdamos idealios prigimties, drauge yra ir faktin÷s būkl÷s elementas. Jeigu norma dažniau 

pažeidžiama, negu jos laikomasi gyvenime, ji nustoja būti norma” (Kūris 1997: 384). 

126

kriminologai nusikaltimą analizavo kaip vieną iš nukrypimų (deviacijų) nurodydami į politines 

šio reiškinio priežastis, bet tada kai prad÷jo daugiau d÷mesio skirti struktūriniam normos, 

normalumo, netvarkos visuomen÷je nagrin÷jimui. Galiausiai, Swaaningen (Ibid:242) daro 

išvadą, kad pozicija, siūlanti liautis debatuoti apie deviaciją yra neargumentuota. Su tokia 

Swaaningeno nuomone galima sutikti, nes postmodernizmo ir ypač feminizmo teorijos labai 

prapl÷t÷ deviacijos diskursą atverdamos naujas erdves diskusijoms apie visuomen÷s 

heterogeniškumą ir kultūrinį pliuralizmą. Tačiau, tam dar reikia argumentacijos ir gilesn÷s 

deviacijos sąvokos analiz÷s. Tuo labiau, kaip jau buvo pasteb÷ta, Foucault aprašydamas 

kriminologiją neįvertino sociologijos įnašo, o būtent jame atsispind÷jo ‘deviacijų’ sociologinis 

diskursas. 

Kita vertus, gal apskritai reikia įsiklausyti J. Q. Wilson žodžius ir jeigu ne viską, tai bent 

daugumą to kas istoriškai buvo pripažinta kaip ‘kriminologija’ reikia pamiršti ir priskirti 

kriminalin÷s ‘politikos analizių’ sferai, nes visos kriminologin÷s id÷jos buvo apspręstos laiko ir 

erdv÷s požiūrio ir nusikaltimų kontrol÷s sui generis (Wilson, iš Young 1992: 426). Kalbant 

Mannheimo terminais kyla įtarimas, kad galima apčiuopti kriminologinio mąstymo sąlygotumą. 

Šis sąlygotumas galbūt ir slypi tame, kad tam tikru istoriniu periodu, tam tikroje erdv÷je ir laike 

kriminologinis žinojimas pasireikšdavo ideologijos ir utopijos formomis ir buvo apspręstas tam 

tikrų socialinių-ekonominių sąlygų bei konkrečiose socialin÷se reformose vyravusių diskursų. 

Kaip parod÷ istorin÷ analiz÷, nusikaltimas ir deviacija (taip, kaip ir bausm÷ ir socialin÷ kontrol÷) 

visada buvo įvairių disciplinų mokslo objektas. Istorinis disciplinos formavimasis rodo kad tai, 

kas buvo laikoma kriminologija, yra tradicijos arba laikotarpio klausimas (žr. Cohen 1988). Ar 

tai reiškia, kad kriminologija turi būti tarp-disciplinin÷? Galbūt kriminologija tur÷tų tapti 

sociologijos dalis ir būtų galima kalb÷ti apie nusikaltimų sociologiją? O gal svarbesn÷ 

perspektyva posovietin÷je visuomen÷je yra būdai, kurie apribotų kriminologijos galimybes 

pavirsti tik administraciniu valdžios įrankiu? 

Jau min÷ta, kad vienas iš kaltinimų buvo esminis – tai kriminologijos per daug artimas 

ryšys su valdžia. Nekyla abejonių, kad kriminologijos teorijų angažuotumas su tam tikromis 

valdžios formomis ar ideologijomis (pvz. liberalizmu, socializmu, pozityvizmu) yra tikrai 

įdomus. Tačiau reikia pamin÷ti ir kitus du pagrindinius kaltinimus. Jie yra susiję su ideologija ir 

utopija. Kaip jau buvo pasteb÷ta, deviacijų sociologijai rašomi mirties liudijimai, d÷l sąvokų 

deviacija ir socialin÷ kontrol÷ ideologinio aspekto ir teorinio neadekvatumo. Kritin÷s 

kriminologijos atstovai buvo atakuojami d÷l jų utopinio mąstymo. Šia prasme ideologija ir 

utopija yra panašios. Panašiai kaip ideologijomis (pvz. pozityvizmu) buvo įvardijamos 

dominuojančios ir įsitvirtinusios sociologin÷s teorijos (pvz. funkcionalizmas), utopijos ‘etiket÷s’ 

buvo klijuojamos kai kuriems kritin÷s kriminologijos kūr÷jams, ypač Abolicionizmo sąjūdžiui. 

127

Utopija atspindi mentalitetą, kuris kartais gali būti sunkiai suderinamas su realybe, tod÷l apšaukti 

kažką utopija reiškia ją paneigti, jos atsisakyti (Young 1992: 427). Lygiai taip pat ideologijomis 

buvo įvardijamos deviacijų sociologijos teorijos. Tačiau kas iš tikrųjų yra utopija? Kuo ‘utopinis 

mentalitetas’ (Mannheim 1929/1936: 192) arba ‘utopinis mąstymas’ (Bauman 1976: I sk.) 

skiriasi nuo kitokio žinojimo ar mąstymo būdų ir ypač kuo utopija skiriasi nuo ideologijos? 

Yra keletas dalykų kuriuos yra svarbu pamin÷ti kalbant apie skirtumus tarp ideologijos ir 

utopijos. Pirma, kaip galima pasteb÷ti iš Mannheimo žinojimo sociologijos analiz÷s, aiškiai 

atskirti ideologiją nuo utopijos yra labai sunku. Mannheimas išryškino skirtumus tarp 

revoliucijos ir reformų taip atskleisdamas, kad utopijos yra daugiau revoliucin÷s, o ideologijosreformistin÷s. 

Tod÷l utopijos yra transcendentin÷s, orientuotos į ateitį, jos nebūtinai turi būti 

įgyvendintos. Ideologijos bei jomis pagrįstas veiksmas turi trumpalaikius, specifinius ir greitai 

įgyvendinamus tikslus. Antra, nors Mannheimas teig÷, kad utopijos šaknys slypi realyb÷s 

pajautime – ‘topijoje’, pats svarbiausias jos elementas yra intelektualinis ir moralinis 

atsiribojimas (‘Distanzierung’). Tai reikštų, kad kiekvienoje utopijoje turi būti bent kažkiek 

idealizmo, o idealizmas nepasiekiamas be šio atsiribojimo. Ši paskutin÷ Mannheimo mintis labai 

tinka kontekstui kalbant apie kriminologinį žinojimą, arba tiksliau tariant kriminologiniam 

galvojimui, kuriam, kaip min÷ta visada buvo svarbu kuo skubiau atrasi nusikaltimų priežastis 

tam, kad būtų galima juos kontroliuoti. Tod÷l pačia siaurąja prasme kriminologija yra mokslas 

apie nusikaltimo/deviacijos priežastis ir jų kontroliavimo priemones. Norisi pabr÷žti, kad 

Mannheimas aiškindamas šiuos skirtumus band÷ ieškoti būdų kaip įtvirtinti, kad žmogaus protas 

gal÷tų tapti emancipacine j÷ga, ir šiam tikslui utopinis mąstymas yra palankesnis, nes jam 

sunkiau daryti spaudimą ir paversti jį instrumentu. Nors Mannheimas pripažino, kad skirtumas 

tarp ideologijos ir utopijos yra labai nežymus, kartais nulemtas kultūros ir istorinio laikotarpio, 

tačiau vaidmuo, kuris yra priskiriamas utopijai siekiant pakeisti realybę, aiškiai ją atskiria nuo 

ideologijos. Tod÷l klausimas, kaip tai atsiskleid÷ deviacijų sociologijos ir kritin÷s kriminologijos 

istorijoje ir, kaip kriminologinis žinojimas ir jo santykis su valdžia gali būti paaiškinamas 

konkrečios reformos kontekste yra sekančių skyrių tikslas. 

128

PRIEDAI 

1 priedas REDAGAVIMO PAVYZDŽIAI 

1 pavyzdys 

Skaityti pasirenkamas laisvas, bet natūralus tempas, leidžiantis stabtel÷ti prie atskiros 

eilut÷s ar minties, po to skaityti toliau. Toks skaitymas rekomenduojamas, kad mes kasdien 

bendrautume su Dievo žodžiu. 

Naudingas visokio pobūdžio skaitymas. Atidžiai kasdien skaitydami klausom÷s mums per 

Raštą kalbančio Dievo žodžio. 

Kod÷l rekomenduojama Rašto skaitymo pagrindu rinktis penkiolika minučių? Penkių 

minučių per mažai norint iš tikrųjų panirti į Dievo žodį; pusvalandis daugumai mūsų – bent 

pradžioje – per ilgas laikas budriai ir maldingai Rašto skaitybai. Žinoma, jei gauname ypatingų 

malonių iš Dievo, traukiančio atsid÷jus ilg÷liau skaityti Raštą, reikia būtinai tai daryti. 

Dienotvark÷ turi pad÷ti skaityti, o ne atvirkščiai. 

Augant Rašto skaitybos srityje, penkiolika minučių gali pasirodyti per maža, prireikti 

daugiau laiko. Papildomą laiką dera skirti veikiau irmelstis negu skaityti. Vis geriau suvokiant 

Bibliją, kils noras perskaityti visą Biblijos knygą vienu pris÷dimu, taip pat skaityti knygas apie 

Bibliją. Taip pat atsiras poreikis skirti laiko Rašto studijoms – apie jas taip pat bus aptarta 

atskirai. Tačiau pirmutinis mūsų tikslas – Raštą skaityti penkiolika minučių kasdien; tas laikas 

ugdys maldingumą ir peraugs į maldą. 

Tiems, kurie lengvai pabunda arba mokosi tai daryti, pirmosios ryto minut÷s yra ramiausias 

ir išsiblaškymų neužgožtas laikas. Tuo ankstyvu metu nereikia galvoti apie dienos planus, 

būtinas atlikti užduotis. Tiesiog atsigręžkime į Viešpatį, atverskime Šventojo Rašto pasižym÷tą 

vietą ir prad÷kime skaityti. 

Kitiems žmon÷ms vakaro ramyb÷ gali būti idealus laikas praleisti Viešpaties artumoje ir 

klausytis jo Žodžio. Pabaigus dienos darbus, ištrūkus iš didmiesčio eismo spūsties, suguldžius 

vaikus galima atipūsti nuo įtampos ir visa širdimi atsigręžti į Dievą, be išsiblaškymo jo klausyti. 

Dar kiti savo dienotvark÷je ras kitą laiką penkiolika minučių skaityti. Gal šeimos mama tai 

darys išleidusi vaikus į mokyklą, prieš imdamasi kitų dienos ruošos darbų. Neapibr÷žtas 

sumanymas penkiolika minučių rasti „kažkada per dieną“ n÷ra realistiškas: kartais tai pavyksta, o 

kartais ne. Kur kas geriau numatyti konkretų laiką. 

Galima prad÷ti taip pat nuo Morkaus evangelijos. Tada po jos rekomenduotina imtis 

apaštalo Pauliaus laiškų tesalonikiečiams ir korintiečiams. Jono evangelija ir Pirmasis Jono 

129

laiškas yra tarsi Naujojo Testamento apreiškimo viršūn÷, tačiau šias knygas reikia skaityti labai 

atidžiai. 

Savo maldoje, prieš skaitydami, tur÷tume prašyti Dievo dviejų dalykų. Pirma, melstis, kad 

ta pati Šventoji Dvasia, vadovavusi rašant Raštą, įkv÷ptų mus tinkamai suprasti, ką skaitome, 

nuolat gilindama mūsų suvokimą. Antra, maldoje tur÷tume prašyti, kad paj÷gtume įgyvendinti 

tai, ką skaitome. Pasak šv. Jokūbo: „ Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai” (Jok 1, 

22). Tam, kad paklustume ir suprastume, reikalinga Šventosios Dvasios galia. Jos taip pat turime 

melsti. Iki galo suvokę, ko meldžiame, prašyti galime paprastais žodžiais: žodžiais. 

Tokia malda būtina kiekvienąsyk prieš pradedant skaityti Bibliją. Šventąjį Raštą imame į 

rankas kitaip negu kokią nors kitą knygą. Prie jo artinam÷s kaip prie galimyb÷s klausytis To, 

kuris kalba mums Rašto žodžiais. Per Bibliją mes art÷jame prie paties Dievo, ir mūsų nuostata 

turi būti paženklinta malda. 

Ką tur÷tume daryti, kai kyla pagunda manyti, jog niekuomet nepaj÷gsime ištikimai tes÷ti 

įsipareigojimo kasdien skaityti Raštą? Vienas atsakymas – pasirinkti geriausią įmanomą laiką ir 

jo laikytis. Tačiau lygiai taip pat svarbi gali būti nuostata siekti įdiegti gyvenime kasdienį Rašto 

skaitymą. Svarbu, kokiu būdu dorojam÷s su nes÷km÷mis vykdydami šį planą. 

Pokyčiai vyksta labai l÷tai ir laipsniškai. Sunku įsivaizduoti, kad elgsena akimirksniu 

pasikeistų vien tik nusprendus nuo šiol daryti kitaip. Pokyčiai atsiranda ir augama per ilgalaikes 

pastangas ir maldą. Kai kuriems žmon÷ms reikia ilgalaikių pastangų, kad kasdienis Rašto 

skaitymas taptų jų gyvenimo dalimi. 

Mus gali paguosti tai, kad daugelis diskusijų interpretuojant įvairias Biblijos vietas vyksta 

d÷l dalykų, kurie mažai susiję su mūsų gyvenimu. 

Vis d÷lto yra klausimų, kurių atsakymai yra svarbūs, kurie siejasi su mūsų tik÷jimo turiniu 

ir gyvenimu. Skaitant Bibliją, iškils klausimų, į kuriuos tur÷sime ieškoti atsakymų. Norint 

tinkamai skaityti Bibliją, būtinos geros Biblijos studijos. Negalime skaityti Rašto kaip Dievo 

žodžio, jei jį nelaikome rimtu studijų objektu. 

2 pavyzdys 

Išmintingi žmon÷s žino, kad šiame gyvenime nei džiaugsmas, nei liūdesys netrunka 

amžinai. Šventasis Bernardas mok÷ tai atsiminti ir laim÷s, ir nelaim÷s valandą. Laim÷s 

akimirkomis tokia atodaira apsaugo nuo lengvabūdiškumo, egzaltuotų pasiryžimų, o prisl÷gus 

liūdesiui padeda išvengti nusiminimo ir išlaikyti drąsą. Nuotaikų kaita būdinga ir aplinkiniams. 

Daugelis esame patyrę, kaip iš tų pačių lūpų po pagyrimų ar mandagių komplimentų pasigirsta 

nepaaiškinamo susierzinimo gaidos… Panašią patirtį galima įžvelgti ir šiandienos Evangelijoje. 

130

V÷žiautojai žino, kad savo laimikio pintin÷je gali nedengti dangčiu: jei vienam 

žnypliuotajam pasiseka išsikepurn÷ti, kiti jį tuojau nutveria ir grąžina atgal. Kai kada panašiai 

elgiasi ir žmon÷s. Tokie buvo Nazareto gyventojai, neįstengę išleisti J÷zaus iš savo pasaulio ribų 

ir provokavę jį išsklaidyti jų abejones ir įrodyti savo kitoniškumą stebuklais. Tačiau J÷zus niekad 

nedaro stebuklų vien žmonių smalsumui patenkinti, jis reikalauja tik÷jimo; be tik÷jimo stebuklai 

nevyksta. 

Sinagogoje susirinkusių žmonių netik÷jimas netrukus virto įniršiu . Jie išsivar÷ J÷zų iš 

miesto ir ketino jį nustumti nuo kalno pakriūt÷s. Jų manymu, tas, kuris nepatvirtina savo žodžių 

stebuklais, yra ne Mesijas, bet piktžodžiautojas. Evangelijoje aprašyta scena neatitinka 

geografin÷s Nazareto apylinkių tikrov÷s. Galbūt evangelistas Lukas taip nor÷jo susieti Nazaretą 

ir Jeruzalę, kur J÷zus buvo nukryžiuotas ir pasmerktas taip pat “už miesto”. Tačiau Nazarete jo 

valanda dar nebuvo at÷jusi, tod÷l J÷zus pra÷jo pro minią ir pasišalino. 

Ši vieta mums atskleidžia, kad J÷zus ir sunkiausiais žemiškojo gyvenimo momentais buvo 

ne situacijos įkaitas, bet Viešpats. Kitoje Evangelijos vietoje stebuklingai padauginęs duoną prie 

Tiberiados ežero J÷zus pasišalina nuo minios, besiruošusios paskelbti jį karaliumi: “J÷zus, 

supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, v÷l pasitrauk÷ pats vienas į kalną“ 

(Jn 6, 14 – 15). J÷zaus neišblaško nei laim÷s, nei nelaim÷s valandos, jis visada išlaiko ramybę. 

Psichologiškai žmogui gali pad÷ti įsisąmoninimas, kad nuotaikos keičiasi, o laim÷ ar nelaim÷ 

netrunka amžinai. Tačiau tikroji atrama tokiomis valandomis yra tik÷jimas, atiduodant gyvenimą 

į Dievo rankas. 

Mūsų tik÷jimas ypač tvirt÷ja tada, kai atsitraukiame nuo paviršutiniškos kasdienyb÷s, kad 

pabūtume vienumoje su Dievu. Pabuvimas vienumoje su Dievu brandina žmogų, ugdo atvirumą 

ir pasitik÷jimą. Būdami vienumoje su Dievu iš naujo randame gyvenimo kūrybos šaltinį. 

Kiekvienam Bažnyčios nariui verta naujai išgirsti Petro žodžius: “Pasitrauk nuo manęs, 

Viešpatie, nes aš – nusid÷j÷lis.” Bažnyčia neturi sl÷pti, dangstyti ar tušuoti savo narių nuod÷mių. 

Retai nuoširdžiai išpažįstame savo silpnybes. Neseniai Lenkijos Bažnyčią sukr÷t÷ pav÷luotas 

aukšto hierarcho sąžin÷s kompromisų išpažinimas. Tačiau visuomet, kai nuoširdžiai tariame: 

„Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes esu nusid÷j÷lis“, širdyje priduriame: „Pasilik su mumis, nes 

nuo Tavęs atsiskyrę nieko negalime nuveikti.“ 

3 pavyzdys 

Pirmojoje konferencijoje prelegentas kalb÷jo apie dvasin÷s kultūros pl÷trą ir vietą šių dienų 

pasaulyje ir mūsų visuomen÷je. Filosofas apžvelg÷ istorinį kontekstą, kaip pl÷tojosi dvasinių 

vertybių vertinimas įvairiais laikais ir kas tam tur÷jo didžiausią įtaką bei kokios aplinkyb÷s 

nulemdavo vienokį ar kitokį atskirų dvasinių vertybių pasirinkimą. Pasak prelegento, tiesos 

131

tikrumo klausimas buvo ir yra aktualus, nes civilizaciją kuriantis žmogus dažnai linkęs kitam 

primesti savo tiesą, kuri ne visada atitinka realybę bei tikrąją vertybių skalę. Tikrųjų vertybių 

skal÷ yra nukreipta prieš pasaulio tuštybę, kuriai priešprieša ir yra dvasinių vertybių 

puosel÷jimas. 

Antrojoje konferencijoje apžvelgta postmodernistin÷ epocha ir jos požymiai. Buvo kalbama 

apie būtinybę šių dienų pasaulyje atkreipti d÷mesį į stebuklo realybę ir Dievo kalbos suvokimą. 

Ir postmoderniajame pasaulyje Dievas kalba žmon÷ms. Tik÷jimo perdavimas – bene pagrindinis 

Bažnyčios rūpestis. Šis uždavinys yra patik÷tas jai ir postmoderniajame pasaulyje Bažnyčia tai 

vykdydama išlieka ženklu šių laikų žmogui. 

Pirmos dienos pavakarę visi susirinkusieji vadovai kartu su Telšių vyskupu J. Boruta SJ 

meld÷si Žemaičių Kalvarijos bazilikoje. Šv. Mišių metu pamokslą pasak÷ Telšių ganytojas. 

Kalb÷damas seminarijų vadovams ir susirinkusiems tikintiesiems vyskupas primin÷, jog 

seminarijos vykdo didžiulę misiją – ugdo jaunąją kunigų kartą. Kunigo pašaukimas šių dienų 

pasaulyje yra sunkus, o ypač didel÷ atsakomyb÷ tenka tiems, kurie savo žodžiu, pavyzdžiu ugdo 

jaunuolius, v÷liau skelbsiančius Dievo žodį. Pamokslininkas seminarijose besidarbuojantiems 

link÷jo ištverm÷s ir stipryb÷s, o tikinčiuosius kviet÷ nuoširdžiai melsti pašaukimų į kunigystę. 

Antrąją susirinkimo dieną lektorius V. Ališauskas kalb÷jo apie kunigo vietą visuomen÷je ir 

jo tapatybę šių dienų pasaulyje. Kunigas yra pašauktas būti ir pavyzdžiu, ir tikrųjų vertybių 

liudytoju. Kiekvienas žmogus turi tur÷ti tvirtą pasaul÷žiūrą ir ją formuojant į pagalbą ateina 

Bažnyčia. Dvasininkas visuomen÷je išlieka mokančiu tik÷jimo tiesų ir padedančiu tikintiesiems 

suvokti esminius gyvenimo uždavinius bei prasmę. Kunigas yra tas, pas kurį žmon÷s ateina su 

įvairiomis problemomis ir klausimais. Jam reikia atsakyti remiantis tikrąja tiesa – Šv. Raštu ir 

Bažnyčios mokymu. 

Po konferencijos ir pietų atskirose grup÷se seminarijų rektoriai, vicerektoriai ir prefektai, 

dvasios t÷vai ir propedeutinių kursų vadovai aptar÷ konferencijų medžiaga, diskutavo, nagrin÷jo 

įvairius aktualius klausimus, dalijosi patirtimi. 

4 pavyzdys 

Tikybos pamokų svarba mokinių, mokytojų, šeimų, visuomen÷s požiūriu 

Europos vyskupų konferencija atlieka tyrimą, kuriuo nori nustatyti, kaip tikybos mokymas 

mokykloje vertinamas įvairiose Europos šalyse. Lietuvos katechetikos centras užsak÷, kad 

Religijos studijų kolegija atliktų šį tyrimą Lietuvoje. Mūsų institucijai, rengiančiai tikybos 

mokytojus, tai yra labai svarbu, nes norime išsiaiškinti tikybos pamokų svarbą mokykloje. 

Šiam tyrimui vadovavo Religijos studijų kolegijos mokslo skyriaus ved÷ja dr. Dalia 

Verbylait÷. Tyrimą atliko II kurso studentai: A. Šarauskait÷, R. Milašaukait÷, D. Vasiliauskien÷, 

132

D. Gaizelien÷, A. Bendikas, J. J. Meiglait÷, I. Spundzevičien÷ ir III kurso studentai: O. 

Kaminskien÷, D. Grabauskien÷, P. Dievaitis, R. Langaitis. Tyrimas atliktas 2006 m. rugs÷jo – 

lapkričio m÷nesį. 

Apklausos apie tikybos pamokų svarbą rezultatai: 

Ko tikisi moksleiviai iš tikybos mokymo mokyklose? 

Apklausti 806 respondentai iš įvairių Lietuvos vietų. Išanalizavus duomenis paaišk÷jo, kad 

moksleiviai iš tikybos mokymo tikisi: 

– išmokti tik÷jimo pagrindų – 541 (67,12 proc.), 

– dvasiškai tobul÷ti – 183 (22,7 proc.), 

– tur÷ti tikybą kaip laisvesnę pamoką – 42 (5,2 proc.). 

Tačiau yra ir nieko nesitikinčių– 34 (4,2 proc.), neturinčių nuomon÷s – 6 (0,74 proc.). 

Dauguma respondentų per tikybos pamokas tikisi gauti tik÷jimo pagrindus, kur kas mažiau 

– dvasiškai tobul÷ti. Tačiau atsiranda ir tokių, kurie tikybos pamoką vertina kaip laisvesnę 

poilsio valand÷lę. Juk pažymiai šioje pamokoje nerašomi. Kai kurie iš tikybos pamokų nesitiki 

nieko, neteikia tikybai jokios svarbos. 

Ko tikisi mokytojai iš tikybos mokymo mokyklose? 

Apklausoje dalyvavo 612 respondentų. Išsiaiškinus mokytojų nuomones paaišk÷jo, kad jie 

iš tikybos mokymo tikisi: 

– tvirtų dorovinių pagrindų – 282 (46,07 proc.), 

– dvasingumo – 178 (29,08 proc.), 

– turiningų ir naudingų pamokų – 76 (12,42 proc.), 

– charakterio ugdymo – 54 (8,8 proc.), 

Nieko nesitiki – 16 (2,6 proc.), neturi nuomon÷s – 6 (0,9 proc.). 

Dauguma mokytojų iš tikybos mokymo tikisi dorov÷s, dvasingumo, charakterio ugdymo, 

suteikdami tikybai ugdomąją funkciją. Tačiau keletas jų nieko nesitiki ar neturi jokios 

nuomon÷s. Tai gal÷tų būti skeptikai ar visiškai abejingi doroviniam ugdymui. 

Kokius rezultatus duoda tikybos mokymas mokyklose mokytojų požiūriu? 

Apklausoje dalyvavo 612 respondentų iš įvairių Lietuvos vietų. Atsakymai tokie: 

– tikybos mokymas duoda tvirtesnį tik÷jimą – 410 (67 proc.), 

– bendravimo įgūdžius – 143 (23,4 proc.), 

– neturi nuomon÷s – 38 (6,2 proc.), 

– neduoda jokių rezultatų – 21 (3,4 proc.). 

Taigi dauguma apklaustų mokytojų tikybos rezultatu laiko tvirtesnį tik÷jimą, kiek mažiau – 

bendravimo įgūdžius, o tai yra labai geras tikybos mokymo rodiklis. Nedidel÷ dalis mokytojų 

133

nemato jokių rezultatų. Vadinasi, tikybą vertina neigiamai, nematydami jokios dvasin÷s naudos. 

Panašiai tiek neturi savo nuomon÷s. Taigi yra abejingi tikybos mokymui. 

Kokius rezultatus duoda tikybos mokymas mokyklose mokinių požiūriu? 

Apklausti 806 respondentai iš įvairių Lietuvos vietų. Nuomon÷s pasiskirst÷ taip: 

– tikybos mokymas suteikia žinių apie Dievą – 596 (74 proc.), 

– padeda atsipalaiduoti nuo psichologinio spaudimo – 137 (17 proc.), 

– neduoda jokių rezultatų – 45 (5,6 proc.), 

– neturi nuomon÷s – 28 (3,4 proc.). 

Dauguma mokinių tikybos pamokų rezultatu laiko žinias apie Dievą ir atsipalaidavimą nuo 

psichologinio spaudimo. Tai labai geras rezultatas, nes tikybos mokymo esm÷ ir yra suteikti 

žinių apie Dievą, stiprinti tik÷jimą. Šie rezultatai yra panašūs į mokytojų. Vis d÷lto yra mokinių, 

manančių, kad tikybos mokymas neduoda jokių rezultatų. Dar kiti neturi savo nuomon÷s. 

Kuo tikybos mokymas prisideda prie bendrojo mokinių ugdymo mokyklose? 

Apklausoje dalyvavo 1418 respondentų iš įvairių Lietuvos vietų. Respondentai atsak÷ taip: 

tikybos mokymas prisideda prie bendrojo mokinių ugdymo tuo, kad 

– formuoja dorovines vertybes – 686 (48,4 proc.), 

– padeda suvokti gyvenimo prasmę – 264 (18,6 proc.), 

– moko bendrauti – 234 (16,5 proc.). 

Yra atsakiusiųjų, kad tikybos mokymas nedaro įtakos – 134 (9,5 proc.), neturi nuomon÷s – 

100 (7 proc.). 

Dauguma respondentų teigia, jog tikybos mokymas prisideda prie bendrojo mokinių 

ugdymo, formuodamas dorovines vertybes, pad÷damas suvokti gyvenimo prasmę, mokydamas 

bendrauti. Didžiausia svarba teikiama dorovin÷ms vertyb÷ms, kurios kartu su religin÷mis 

vertyb÷mis sudaro dvasingumo pagrindą. Tačiau yra manančių, kad tikybos mokymas 

neprisideda prie bendrojo mokinių ugdymo. Yra ir neturinčių nuomon÷s šiuo klausimu. 

Ar ir kaip tikybos mokymas gali pad÷ti visapusiškai ugdyti mokinį kaip asmenybę? 

Apklausoje dalyvavo 1418 respondentų. Taip atsak÷ 1108 (78 proc.), ne – 310 (22 proc.). 

Absoliuti dauguma respondentų teigia, kad tikybos mokymas padeda visapusiškai ugdyti 

mokinį kaip asmenybę. Vadinasi, šie respondentai mano, jog religija formuoja asmenybę. Vis 

d÷lto yra manančių priešingai. 

Kaip tikybos mokymas gali pad÷ti visapusiškai ugdyti mokinį kaip asmenybę? 

Apklausoje dalyvavo 1418 respondentų iš įvairių Lietuvos vietų. Į šį klausimą respondentai 

atsak÷ taip: tikybos mokymas gali pad÷ti visapusiškai ugdyti mokinį kaip asmenybę, nes 

– padeda tobul÷ti – 582 (41 proc.), 

– ugdo pasitik÷jimą savimi – 526 (37 proc.). 

134

Tačiau yra manančių, kad tai trukdo ugdyti asmenybę – 204 (14,5 proc.), neturi nuomon÷s 

– 106 (7,5 proc.). 

Išsiskyr÷ dvi teigiamos nuomon÷s, jog tikybos mokymas gali prisid÷ti prie visapusiško 

mokinio kaip asmenyb÷s formavimo, pad÷damas tobul÷ti, ugdydamas pasitik÷jimą savimi. 

Tačiau nemaža dalis respondentų mano priešingai arba neturi nuomon÷s. 

Kokius rezultatus duoda tikybos mokymas mokyklose visuomen÷s požiūriu? 

Apklausoje dalyvavo 1000 piliečių iš įvairių Lietuvos vietų. Išanalizavus respondentų 

atsakymus išsiskyr÷ tokios nuomon÷s: tikybos mokymas mokyklose 

– vaikus priartina prie Dievo – 401 (40,1 proc.), 

– išmoko moralinių vertybių – 396 (39,6 proc.), 

– pratęsia šeimos tradicijas – 161 (16,1 proc.), 

– padeda siekti karjeros – 12 (1,2 proc.), 

– padeda susirasti bendraminčių – 6 (0,6 proc.), 

– apsaugo nuo sektų įtakos – 1 (0,1 proc.). 

Tačiau 23 (2,3 proc.) respondentai iš tikybos mokymo nesitiki jokių rezultatų. 

Nemaža visuomen÷s dalis mano, kad tikybos mokymas priartina prie Dievo, išmoko 

moralinių vertybių, pratęsia šeimos tradicijas. Atskirų asmenų nuomone, tikybos mokymas 

padeda siekti karjeros, susirasti bendraminčių, apsaugo nuo sektų įtakos. Pasitaiko manančių, jog 

tikybos mokymas neduoda jokių rezultatų. 

Ar ir kod÷l tikybos mokymas mokyklose prisideda prie visuomen÷s santykių stiprinimo ar 

jiems kliudo? 

Apklausta 1000 respondentų iš įvairių Lietuvos vietų. Kad tikybos mokymas stiprina 

visuomen÷s santykius teig÷ 353 respondentai (32,3 proc.), neturi įtakos visuomen÷s santykiams – 

150 (15,0 proc.), turi įtakos iš dalies – 497 (49,7 proc.). 

Net apie pusę respondentų mano, kad tikybos mokymas tik iš dalies stiprina visuomen÷s 

santykius. Vadinasi, šie respondentai iki galo nesupranta religijos reikšm÷s visuomenei. Tuo 

tarpu apie trečdalis apklaustųjų puikiai supranta tikybos mokymo reikšmę visuomenei. Kod÷l 

tikybos mokymas mokyklose prisideda prie visuomen÷s santykių stiprinimo ar jiems kliudo? 

Tikybos mokymas prisideda prie visuomen÷s santykių stiprinimo tuo, kad 

– daro visuomenę dvasingesnę – 607 (60,7proc.), 

– padeda spręsti psichologines problemas – 243 (24,3 proc.). 

Tačiau 150 (15,0 proc.) nežino, ką visuomen÷s santykiuose keičia tikybos mokymas. 

Dauguma respondentų mano, kad tikybos mokymas daro visuomenę dvasingesnę, kur kas 

mažiau – jog padeda spręsti psichologines problemas. Apie penktadalis nežino, ką ši disciplina 

keičia visuomen÷s santykiuose, nesupranta religijos svarbos. 

135

Ko tikisi šeimos, auginančios vaikus, iš tikybos mokymo mokyklose? 

Apklausoje dalyvavo 1000 respondentų iš įvairių Lietuvos vietų. Išanalizavus tyrimo 

duomenis nuomon÷s pasiskirst÷ taip: šeimos iš tikybos mokymo tikisi, kad vaikai 

– įgis žinių apie Dievą – 300 (30,0 proc.), 

– išsiugdys teigiamus asmenyb÷s bruožus – 190 (19,0 proc.), 

– taps dvasingesni – 150 (15,0 proc.), 

– ieškos gyvenimo prasm÷s – 150 (15,0 proc.), 

– bus parengti priimti sakramentus – 140 (14,0 proc.). 

Vis d÷lto dalis apklaustųjų iš tikybos pamokų nesitiki nieko – 70 (7,0 proc.). 

Taigi apie trečdalis šeimų iš tikybos mokymo tikisi, kad vaikai įgis žinių apie Dievą, kiek 

mažiau – jog išsiugdys teigiamus asmenyb÷s bruožus, taps dvasingesni, ieškos gyvenimo 

prasm÷s, pasirengs priimti sakramentus. Nedidel÷ dalis iš tikybos mokymo nesitiki nieko. 

Tyrimo apibendrinimas 

Apibendrinant galima teigti, kad tikybos mokymas Lietuvos mokyklose yra vertinamas 

optimistiškai. 

– Mokiniai iš tikybos pamokų tikisi tik÷jimo pagrindų ir dvasinio tobul÷jimo. 

– Mokytojai tikisi tvirtų dorovinių pagrindų, dvasingumo, turiningų ir naudingų pamokų, 

charakterio ugdymo. 

– Mokytojų požiūriu tikybos mokymas duoda tvirtesnį tik÷jimą, bendravimo įgūdžius. 

– Mokiniai tikybos pamokų rezultatu laiko žinias apie Dievą ir atsipalaidavimą nuo 

psichologinio spaudimo. 

– Dauguma respondentų teigia, kad tikybos mokymas prisideda prie bendrojo mokinių 

ugdymo, formuodamas dorovines vertybes, pad÷damas suvokti gyvenimo prasmę, mokydamas 

bendrauti. 

– Dauguma apklaustųjų mano, jog tikybos mokymas prisideda prie visapusiško mokinio 

kaip asmenyb÷s formavimo, pad÷damas tobul÷ti, ugdydamas pasitik÷jimą savimi. 

– Visuomen÷ mano, kad tikybos mokymas priartina prie Dievo, išmoko moralinių vertybių, 

pratęsia šeimos tradicijas. Atskirų asmenų nuomone, tikybos mokymas padeda siekti karjeros, 

susirasti bendraminčių, apsaugo nuo sektų įtakos. 

– Net apie pusę respondentų teigia, kad tikybos mokymas tik iš dalies stiprina visuomen÷s 

santykius. Tuo tarpu apie trečdalis puikiai supranta tikybos mokymo reikšmę visuomenei. 

– Daugumos respondentų manymu, tikybos mokymas daro visuomenę dvasingesnę, beveik 

perpus mažiau teigia, jog padeda spręsti psichologines problemas. Maža dalis yra nežinančių, ką 

tikybos mokymas keičia visuomen÷s santykiuose. 

136

5 pavyzdys 

Šiaulių vyskupijos šeimos švent÷ 

Pasitinkant Šiaulių vyskupijos dešimtmetį, sausio 7 dieną buvo kviesta į kasmetinę 

Šeimos šventę. Gausyb÷ šeimų iš visos Šiaulių vyskupijos Šiaulių katedroje susirinko kartu 

dalyvauti Mišiose bei atnaujinti Santuokos sakramento priesaiką. Šventąsias Mišias aukojo 

švent÷s glob÷jas, Šiaulių ganytojas Eugenijus Bartulis. Vyskupo teigimu, ši švent÷ yra 

žvilgsnis į šeimų gyvenimą, kad dar geriau suprastume savo pareigas ir atsakomybę Dievui, 

tautai ir Bažnyčiai. Pavyzdys šeimoms yra Šventoji Šeima. T÷vų užduotis šiame pasaulyje, 

anot Šiaulių vyskupo, yra ne tik pašaukti kūdikį, bet ir parengti jį meil÷s gyvenimui. Kaip 

džiugi viltis nuskamb÷jo žinia iš Alytaus, kur praeitais metais gim÷ daugiau nei numir÷ ir 

susituok÷ daugiau nei išsiskyr÷. Ganytojas ragino padaryti viską, kad kitąmet ir Šiauliai 

džiaugtųsi panašiomis naujienomis. 

Po šventųjų Mišių tikinčiųjų eisena nuo Šiaulių katedros patrauk÷ į kino ir kultūros centrą 

“Saul÷”, kur vyko šventin÷ programa. Šventę organizavo Šiaulių vyskupijos šeimos centras, 

vadovaujamas Editos Gulbinien÷s. Renginį ved÷ Dapkų šeima: sutuoktiniai su trimis savo 

vaikais. Sal÷ buvo pilnut÷l÷, nelikus vietų, daugelis sus÷do tiesiog ant laiptų. Šeimų susitikime 

dalyvavęs Šiaulių meras Vytautas Juškus pažad÷jo, kad kitais metais šeimos gal÷s šventę rengti 

naujoje, daug didesn÷je sal÷je. Svarbiausia nesivaikyti mados, į šeimą žiūr÷ti kaip į didžiausią 

vertybę, pasitik÷ti vienas kitu ir Dievu. Po trumput÷s įžangos vaikai su Vadaktų parapijos 

jaunimu bei broliu pranciškonu Ramūnu OFM vestibiulyje žiūr÷jo spektaklį, žaid÷, pieš÷. Net 

keista, pasakojo iš Kelm÷s rajono atvykusi penkiolikmet÷, kad pasiūlius ką nors pavaizduoti 

popieriuje visi prad÷jo piešti širdis, buvo sukurta širdžių paroda. Turbūt vaikai geriausiai suprato 

ir išreišk÷ švent÷s šūkį: “Nebijokime meil÷je gyventi”. 

Tuo metu suaugusieji tiek žodžiais, tiek menine kalba band÷ išreikšti, išsakyti, kaip jie 

supranta gyvenimą meile šeimoje. 

“Šiandien šeima yra elitinis, prestižinis, nebe kiekvienam įkandamas kūrinys”, – sak÷ 

Lietuvos šeimos centro direktor÷ Vijoleta Valantiejut÷, kalb÷dama apie tuoktis, įsipareigoti 

šeimyniniam gyvenimui bijantį jaunimą. Jos skurta Kal÷dų pad÷kos litanija išreišk÷ d÷kingumą 

už nuostabų sutuoktinių puosel÷jamą kūrinį – šeimą. 

Kun. Kęstutis Brilius MIC kalb÷jo apie bendravimo svarbą šeimoje. „Esame apsistatę ir 

vaikus aprūpinę įvairiomis komunikacin÷mis priemon÷mis, tačiau užmirštam, kad žmogiškieji 

ryšiai yra kur kas svarbiau“,– sak÷ kunigas. Pasak jo, Technologiniai procesai pavagia ir išdarko 

mūsų laiką, nebeturime laiko jausmų, minčių išgyvenimui. Tai ardo daugelį šeimų. Tik 

žmogiškieji ryšiai daro mus įgalius susivienyti, pasiaukoti ir siekti bendrų tikslų. 

137

Seimo nar÷ Rima Baškien÷ tikisi, kad 2007-ieji bus atsigręžimo į šeimą metai, kad 

galiausiai valstyb÷ šeimą vertins kaip vertybę, kad mokyklose bus d÷stomas pasirengimo šeimai 

kursas. 

Šventę, kaip ir kiekvienais metais, gyvino meniniai kolektyvai: Šv. Cecilijos sakralin÷s 

muzikos ansamblis, tautinių šokių ansamblis “Kalatinis”, vaikų chorai “Mažieji svirpliukai” bei 

“Ro-ko-ko”, choreografinis kolektyvas “Želmen÷liai”. Šiaulių dramos teatro aktoriai Jūrat÷ 

Budriūnait÷ ir Antanas Venckus pristat÷ ištrauką iš spektaklio “Ezopas”. Tačiau labiausiai visus 

suvienijo kartu su vyskupu giedotos giesm÷s, prad÷jusios ir pabaigusios šventę. 

6 pavyzdys 

Galime įsivaizduoti, kad J÷zaus sek÷jai buvo gerai susipažinę su Raštais – tomis Senojo 

Testamento knygomis. Jie studijavo šias knygas ir rimtai steng÷si suprasti Dievo žodį bei Dievo 

įstatymus. Tačiau, nepaisant jų studijų, nepaisant bendryst÷s su J÷zumi Kristumi, jiems nepavyko 

įžvelgti, kad J÷zus įgyvendino Raštus. 

J÷zus pasinaudojo jų Rašto pažinimu kaip pagrindu aiškindamas jų misiją. Jis paaiškino 

Raštų prasmę, nauja šviesa atskleisdamas žinomas Rašto vietas, parodydamas ryšį tarp pranašų 

išpranašautų dalykų ir savo gyvenimo. J÷zaus aiškinimas ne tik mokiniams pad÷jo naujai suvokti 

Senąjį Testamentą, bet ir geriau pažinti patį J÷zų. 

J÷zus dažnai aiškindavo Raštų prasmę savo sek÷jams. Luko evangelijoje pirmasis J÷zaus 

pamokslas Nazarete yra pranašo Izaijo ištraukos aiškinimas. J÷zus drąsiai teig÷: „Šiandien 

išsipild÷ ką tik jūsų gird÷ti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Jis dažnai tur÷jo aiškinti palyginimus savo 

sek÷jams: „Jo mokiniai paklaus÷, ką reiškiąs tasai palyginimas. Jis atsak÷: Jums duota pažinti 

Dievo karalyst÷s paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad reg÷dami nematytų ir 

gird÷dami nesuprastų” (Lk 8, 9–10). Prieš žengimą į dangų J÷zus savo pamokymus apaštalams 

pradeda galutinai atskleisdamas Senojo Testamento reikšmę: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, 

kuriuos jums kalb÷jau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Moz÷s 

Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalm÷se. Tuomet jis atv÷r÷ jiems protą, kad jie suprastų Raštus” 

(Lk 24, 44–45). 

Visomis šiomis progomis J÷zaus žodžiai mokinimas dav÷ ne tik naują supratimą, bet kur 

kas daugiau. Tai buvo gyvenimo žodžiai, palietę jų širdis ir perkeitę gyvenimus. J÷zui kalbant, 

kažkas įvykdavo. Jam ištarus ligoniui: „Būk išgydytas“, šis pasveikdavo. J÷zui pakvietus juo 

sekti, keit÷si žmogaus gyvenimas. Galime įsivaizduoti, kad J÷zui kalbant apie T÷vo meilę ir 

rūpinimąsi besiklausančių apaštalų širdys deg÷. 

138

Mūsų širdys taip pat degtų, jei J÷zus eitų šalia aiškindamas mums Raštų prasmę. Galime 

skaityti jo žodžius Naujajame Testamente, bet kartais jie atrodo mums be gyvyb÷s – gal pernelyg 

pažįstami ar nud÷v÷ti, gal pernelyg neaiškūs. Kartais klausom÷s, bet nesuvokiame, skaitome, bet 

nesuprantame. Nor÷tume geb÷ti skaityti Senąjį Testamentą taip, kad J÷zus per Rašto žodžius 

šviestų, kad mes taip pat tur÷tume tokį supratimą, kokį gavo tie du mokiniai eidami į Emausą su 

J÷zumi. 

Nuostatos 

Kad išgirstume Viešpaties balsą kaip jį išgirdo mokiniai, turime imtis Rašto su teisinga 

proto ir širdies nuostata. Norint išgirsti Dievo žodį Rašte, reikia skaityti Raštą kaip tikrą Dievo 

žodį su visa derama pagarba. Turime artintis prie Rašto atvira širdimi, uoliai paklusti išgirstam 

žodžiui ir tik÷ti, kad išgirsime mums asmeniškai skirtą Dievo žodį. 

Taip Raštą skaitant būtina studijų perspektyvą. Turime studijuoti Biblijos knygas panašiai 

kaip studijuotume kitokio pobūdžio literatūrą, siekdami jas suprasti. Dauguma mūsų studijų bus 

(ir iš tikrųjų tur÷tų būti) apie Bibliją. Tačiau tai neturi būti pats sau tikslas; tai tur÷tų būti 

žingsnis, parengiantis mus skaityti Bibliją supratingai, kad gal÷tume klausytis Dievo balso, 

bylojančio per jo žodžius. Būtina pranokti Biblijos studijavimą ir tiesiog skaityti ją kaip Dievo 

Žodį. 

Vairuodami automobilį, paprastai sąmoningai nekreipiame d÷mesio į priekinio lango stiklą. 

Tiesiog žvelgiame pro langą, kad matytume, kur važiuojame. Purvinas lango stiklas gali 

pabloginti matomumą ir blaškyti mus. Tokiu atveju reikia sustabdyti automobilį ir nuvalyti 

stiklą. Tai padarysime kokybiškai tik sutelkę d÷mesį į stiklą, o ne žvelgdami pro jį. Biblijos 

studijos yra tarsi stiklo valymas. Mums reikia pažvelgti į Bibliją, kad ją studijuotume ir augtų 

mūsų supratimas. Mums reikia sužinoti, kaip Biblija buvo parašyta, įgyti žinių apie kiekvieną 

Biblijos knygą; turime palyginti skirtingus vertimus, pasižiūr÷dami, kaip kiekviename vertime 

aiškinamos sud÷tingos eilut÷s. Tačiau n÷ vienas iš šių dalykų iš tikrųjų n÷ra Rašto kaip Dievo 

žodžio skaitymas, panašiai kaip žvilgsnis į automobilio lango stiklą n÷ra tas pat, kas žiūr÷jimas 

pro jį. Studijos gali išblaškyti, trukdydamos išgirsti Dievo žodį, panašiai kaip sutelkus d÷mesį į 

d÷meles, esančias ant stiklo, galima nuvairuoti į šalikelę. Privalome pranokti savo Biblijos 

studijas, jei siekiame, kad Raštai vestų mus Dievo žodžio išgirdimo link. Biblija turi tapti mums 

langu į Dievą. 

Jokūbo laiške panašia analogija esame mokomi, kaip tinkamai klausytis Dievo žodžio. 

Skaitant Raštą pamatin÷ nuostata turi būti atvira širdis: troškimas klausytis Dievo žodžio ir noras 

sutelkti į jį d÷mesį. Jei norime, kad Dievas mums kalb÷tų, bet nesistengiame iš tikrųjų jo 

klausytis, elgiam÷s nemandagiai, panašiai būtų netaktiška užduoti kam nors klausimą ir 

139

neišklausius iki galo atsakymo nueiti šalin. Norime, kad Dievas mums kalb÷tų, bet patys 

nusprendžiame, ar priimti jo žodžius rimtai, ar ne – tai yra traktuojame jo žodžius tik kaip vieną 

iš daugelio nuomonių, o ne kaip Dievo balsą. 

J÷zaus mokymas yra aiškus: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane 

myli” (Jn 14, 21). „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: Viešpatie, Viešpatie!, įeis į dangaus 

karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo T÷vo valią. Kas klauso šitų mano 

žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos” (Mt 7, 21. 24). 

Klusnumo nuostata yra būtina, jei rengiam÷s skaityti Raštą kaip Dievo žodį. Mes nesame 

Dievo žodžio teis÷jai; jo žodis teisia mus. Nustatyti ribas, pagal kurias leistume Dievui kažko iš 

mūsų reikalauti, reikštų atsisakyti jo klausytis. Jei mūsų nuomon÷ skiriasi nuo Dievo nuomon÷s, 

tai – nuod÷m÷; jo paliepimų nevykdymas yra neklusnumas. Mūsų klusnumas reiškia ne 

paklusimą įstatymams bei kodeksams, bet mus sukūrusiam Dievui. Tai n÷ra vien išorinio 

klusnumo paisymas, bet viso savęs patik÷jimas Dievui. 

Imantis Rašto mūsų nuostata turi būti pripažinimas, jog Dievas nori kiekvienam iš mūsų 

prabilti asmeniškai. Biblija n÷ra knyga, kuri tik kažką atskleidžia apie Dievą ir jo buvimą 

istorijoje. Jei skaitome ją kaip Dievo žodį, ji yra taip pat jo asmeninis bendravimas su kiekvienu 

iš mūsų. Kai skaitome Raštą, mumyse yra mus įkvepianti Šventoji Dvasia. Skaitant Raštą, Dievo 

žodis gali kalb÷ti kiekvienam asmeniškai. 

Kasdien savo pašto d÷žut÷je randame įvairiausių pranešimų: gyventojams skirtų skelbimų, 

mokesčių sąskaitų, ant kurių nurodytas mūsų vardas, pavard÷ ir sąskaitos numeris. Žinome, kad 

šie pranešimai atspausdinti kompiuteriu. Pranešimai mokesčių mok÷tojams yra labiau asmeninio 

pobūdžio negu bendrieji reklaminiai skelbimai, tačiau mums aišku, kad kompiuteriui svarbesnis 

mūsų sąskaitos numeris negu vardas bei pavard÷. Iš svetur išvykusio pažįstamo galime gauti 

laišką, skirtą grupei draugų. Vienu aplinkraščiu žmogus nori papasakoti savo bičiuliams 

naujienas. Tai dar asmeniškesnis pranešimas, negu kompiuteriu atspausdintos mokesčių 

sąskaitos, nors jis buvo išsiųstas ne tik jums, bet ir daugeliui kitų žmonių. Galiausiai galime gauti 

laišką iš savo t÷vo. Jį atpl÷štume pirmiau negu kitus pašto d÷žut÷je rastus laiškus ir nekantriai 

perskaitytume. Jis rašytas ir skirtas tikrai tik jums. Tai būtų pasveikinimas nuo jus labai gerai 

pažįstančio mylinčio asmens. 

Kaip Dievo žodis, Raštas skaitomas kaip asmeniškai mums rašytas T÷vo laiškas. Biblija 

n÷ra skirta anonimiškai visiems, tarsi koks visai žmonijai skirtas reklaminis dangaus skelbimas. 

Biblija n÷ra panaši į kompiuterio adresuotas mokesčių sąskaitas. Nors Raštai skirti visiems 

žmon÷ms, Dievo balsas kreipiasi į mus ne taip, kaip grupinis aplinkraštis. Dievo balsas kalba 

kiekvienam asmeniškai, kaip vaikui rašantis t÷vas. Jei tinkamai artinam÷s prie Rašto, skaitysime 

jį kaip kiekvienam iš mūsų T÷vo asmeniškai atsiųstą žinią. 

140

Rašto palyginimas su asmeniniu laišku duoda mums jo giliausios prasm÷s suvokimo raktą. 

Artimi bičiuliai ar giminaičiai savo laiškuose dažnai pasakoja, kas vyksta jų gyvenime: gal gim÷ 

vaikas, gal persik÷l÷ į naujus namus, o gal tiesiog gyvena įprastą kasdienį gyvenimą. Bičiuliai ar 

giminaičiai nesiekia perduoti apie save kuo daugiau informacijos, tarsi mums reiktų daugiau 

faktų užpildyti trūkstamas jų biografijų spragas. Bičiuliai rašo tod÷l, kad nori mums atsiskleisti, 

jie mus myli ir mes juos mylime. Jie siunčia laišką ne tam, kad perduotų žiupsnį faktų, bet 

nor÷dami išreikšti asmeniškai save. Tiek laiško siuntimas, tiek jo gavimas yra reikšmingas d÷l 

mus siejančio meil÷s ryšio. Laiškas yra tos meil÷s išraiška ir priemon÷, leidžianti meilei augti. 

Taip yra ir su Raštu. Dievas siekia ne vien pateikti faktus, o veikiau atskleisti save. Jis rašo 

mums ne tod÷l, kad sudarin÷jame jo biografiją, bet kad mus myli ir kviečia jį myl÷ti. Raštas yra 

paties Dievo ir jo meil÷s mums išraiška. Tai yra viena iš jo priemonių pakviesti mus asmeniškai 

įžengti į meil÷s bendrystę su juo. Jei neatkreipiame d÷mesio į šią perspektyvą, liekame nesuvokę 

Rašto prasm÷s – nesvarbu, kaip gerai kitais požiūriais suvoktume Rašte glūdinčius faktus bei 

vietas. 

Šiandien lengva būti vien gyvenimo steb÷tojais. Galime žiūr÷ti reportažus apie potvynius ar 

karus vakaro žinių laidose, o per reklaminę pertrauk÷lę nueiti prie šaldytuvo užkąsti. Galime 

steb÷ti siaubingus įvykius nebūdami į juos asmeniškai įtraukti. Šitokios grynai steb÷tojiškos 

nuostatos nesąmoningai gali būti laikomasi ir skaitant Raštą: galime skaityti Rašto žodžius kaip 

teisingus ir svarbius, tačiau neturinčius mums įtakos. 

Asmeninis įsitraukimas skiriasi nuo atsieto steb÷jimo. Jei važiuotume automobiliu 

greitkeliu pro negyvenamas dykynes ir pamatytume rimtą avariją, įsitrauktume į situaciją. 

Tur÷tume spręsti: ar ištraukti nukent÷jusiuosius iš automobilių d÷l gaisro pavojaus? Ar juos 

pajudinę nepadidinsime sužalojimų? Kaip sustabdyti kraujavimą? Ką daryti, kai kas nors mūsų 

akyse miršta? Širdis svarstytų, o protas karštligiškai suktųsi ieškodamas teisingo sprendimo. 

Koks didžiulis skirtumas tarp tiesioginio dalyvavimo įvykyje ir jo steb÷jimo per televiziją! 

Mūsų susitikimas su Dievo Žodžiu Rašte tur÷tų būti tikras ir tiesioginis. Tai nereiškia, kad 

kiekvieną kartą skaitant Bibliją iš susijaudinimo tur÷tų smarkiai plakti širdis, tačiau vis d÷lto su 

skaitomu dalyku tam tikra prasme tur÷tume jausti tiesioginę sąsają. Biblija n÷ra vien labai seniai 

pasakyto Dievo žodžio atpasakojimas, tarsi straipsnis žurnale. Tai Dievo žodis, bylojamas mums 

skaitant čia ir dabar. Negalime likti nuošalūs steb÷tojai; būtina išgirsti jį kaip skirtą asmeniškai 

mums, kviečiantį ir reikalaujantį asmeninio atsako. 

Jei laikysim÷s nuostatos, kad Raštas – mums skirtas Dievo žodis, tai ir išgyvensime jį kaip 

tokį. Jei ateisime Dievo akivaizdon trokšdami klausytis, ką jis mums nori pasakyti, patirsime, 

kad jis iš tikrųjų mus kalba. Jo žodis Rašte taps gyvas. Skaitysime jį ne kaip negyvą, seniai 

parašytą laišką, bet kaip šiandien mums ištartą žodį, gyvenimo žodį J÷zuje Kristuje. 

141

Prieigos 

Tod÷l turime imtis Rašto su malda. Jau anksčiau min÷ta, kaip svarbu kasdieninio skaitymo 

laiką prad÷ti malda, prašant Dievo mums kalb÷ti per Rašto žodžius. Privalome ištikimai melsti, 

kad Viešpats mums kalb÷tų, kai skaitome jo žodį. Patik÷kite – jis girdi mūsų maldą ir į ją 

atsilieps. 

Malda sąmoningai stojame Dievo akivaizdon. Norint klausytis per Raštą kalbančio Dievo, 

reikia būti vienumoje su juo ir jo žodžiu. Turime būti įmanomai laisvi nuo išsiblaškymų, 

susitelkę tik į jį ir į tai, ką jis mums rengiasi pasakyti. Jei ketiname klausytis jo balso, privalome 

nuraminti visus kitus balsus, ypač mūsų proto klajones. Būdami vienumoje su Dievo žodžiu 

neturime įsitempti; veikiau reikia atsipalaiduoti ir paprasčiausiai susitelkti į tą, kuris mums kalba. 

Pagalbos būti vienumoje su Dievu taip pat būtina prašyti pradžios maldoje. Viešpats mus kviečia 

nurimti: „Žinokite, kad aš esu Dievas” (Ps 46, 10). 

Prad÷dami skaityti Raštą, tur÷tume laikytis nuostatos: „Tai, ką skaitau, parašyta man ir apie 

mane”. J÷zaus žodžius turime skaityti kaip skirtus asmeniškai mums. Pauliaus laiškas skaitytinas 

kaip mums parašytas laiškas, tarsi jis būtų pristatytas rytiniu paštu. Gali atrodyti, kad skaityti 

Raštą ir jį taip asmeniškai taikyti yra nepagrįsta laisv÷. Tačiau šventasis Paulius savo laiškuose 

būtent taip naudojasi Raštu. Jis Senojo Testamento įvykius taiko savo laiškų adresatų gyvenime. 

Paulius rašo korintiečiams: „Noriu, kad žinotum÷te, broliai, jog visi mūsų prot÷viai sek÷ paskui 

debesį ir visi per÷jo jūrą. Vis d÷lto daugumas jų nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gul÷ti 

dykumoje. Tie įvykiai yra mums įsp÷jimas, kad negeistume blogio, kaip anie geid÷. Visa 

tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įsp÷ti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje” 

(1 Kor 10, 1. 5–6. 11). Senosios Sandoros įvykiai buvo pavyzdžiai, parengiantys Naujosios 

Sandoros įgyvendinimą. Panašiai tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento įvykiai yra pavyzdžiai 

mums, jie moko mus, kaip Dievo planas išsipildo šiandien mūsų gyvenime. Paulius taip pat 

cituoja Senąjį Testamentą ir tiesiogiai pritaiko jo tekstus. 

Tokiu būdu skaitydami Raštą suprantame ir tai, ką tekstas reišk÷ tuomet, kai autorius jį 

raš÷, taip pat tai, ką jis dabar reiškia mums asmeniškai. Gird÷dami Dievo žodį, per pranašą 

Jeremiją skirtą Izraeliui: „Amžina meile aš pamilau tave, tod÷l nesiliauju tau reikštis ištikima 

meile” (Jer 31, 3), suprantame, jog šiais žodžiais Dievas garantuoja savo meilę senajam Izraeliui 

– tokia buvo jų prasm÷ tuomet, kai juos ištar÷ Jeremijas. Tačiau šie žodžiai taip pat reikšmingi ir 

šiandien: per šiuos žodžius mums kalba Dievas, laiduojantis savo pastovią ir amžinai išliekančią 

meilę. Ir taip yra tod÷l, kad šių skaitomų žodžių prasm÷ atitinka viso Rašto prasmę ir mūsų, kaip 

Kristaus kūno narių, Dievo meil÷s patyrimą. Galime skaityti Jeremijo žodžius kaip asmeniškai 

mums skirtus Dievo žodžius, kuriais jis dar kartą laiduoja savo meilę mums. 

142

Kreipdamasis „jūs” Paulius omenyje tur÷jo beveik prieš du tūkstantmečius Efeze 

gyvenusius žmones. Tačiau taip pat šiandien kiekvienas Pauliaus žodžius gali priimti kaip jam 

skirtą vardinį Dievo kreipinį. Galime skaityti juos kaip atskleidžiančius, ką Dievas kiekvienam iš 

mūsų šiandien numat÷. „Tai, ką skaitau, parašyta man ir apie mane”. Šitaip skaitomo Rašto 

žodžiai įgyja mums skirtą reikšmę ir pritaikymą. 

Kai girdime J÷zų sakant: „Išritink rąstą iš savo akies, prieš rūpindamasis iš savo brolio 

akies pašalinti krislelį”, mintyse gali iškilti kai kurie mūsų broliai su krislu akyse, taip pat ir 

mūsų pačių akyse riogsantys rąstai. J÷zaus žodžiai: „Neteiskite ir nebūsite teisiami”, gali priminti 

mūsų nepagrįstus kitų smerkimus, taip pat tas mūsų gyvenimo sritis, kur viliam÷s gailestingumo, 

o ne griežto teismo. Išgirdę J÷zaus žodžius: „Aš at÷jau, kad žmon÷s tur÷tų gyvenimą, – kad 

apsčiai jo tur÷tų”, pirmiausia suvokiame, kad jis kreipiasi į mus, sakydamas, jog at÷jo mums 

duoti gyvenimo pilnatvę. Vienas dalykas yra tik÷ti, jog J÷zus at÷jo myl÷damas visus žmones; 

visai kas kita priimti, kad jis myli mane. 

Yra daug J÷zaus posakių, kuriuos dera skaityti kaip skirtus asmeniškai mums, jei norime 

teisingai juos suprasti. Jis siek÷ ne palikti mums kažkokį universalų pamokymų sąvadą su 

bendrais principais, bet kad išgirstume jo žodžius kaip skirtus būtent mums: “Kaip aš jus 

myl÷jau, kad ir jūs taip myl÷tum÷te vienas kitą”. “Aš esu prisik÷limas ir gyvenimas tau”. 

Daugelį Biblijos vietų tokiu būdu galima lengvai pritaikyti mūsų gyvenimui; tačiau kai 

kurias turime skaityti taip, tarsi jos ne tiek bylotų mums, kiek apie mus. Pavyzdžiui, Antrojoje 

Samuelio knygoje pasakojama, kaip karalius Dovydas pamat÷ savo kareivio Urijo žmoną 

Batšebą ir jos užsigeid÷. Dovydas patvark÷ taip, kad Urijas būtų nusiųstas į priekines mūšio 

gretas ir žūtų. Tada karalius pasi÷m÷ Batšebą savo žmona. Tai nepatiko Dievui, kuris atsiunt÷ 

pas jį pranašą Nataną. 

Dovydo pyktis įsiliepsnojo ir jis tar÷: „Kaip gyvas Viešpats, žmogus, kuris tai padar÷, turi 

mirti! Be to, už avį jis turi atsilyginti keturgubai d÷l to, kad padar÷ tokį dalyką ir nepasigail÷jo.“ 

Tuomet Natanas tar÷ Dovydui: „Tu esi tas žmogus!” (2 Sam 12, 5.7). 

Skaitydami Raštą turime sau tarti: „Aš esu tas žmogus”; šie Rašto žodžiai kalba apie mane. 

Ne tik Petras neteisingai suprasdavo J÷zų ir veik÷ negalvodamas. Aš taip pat dažnai nesuprantu ir 

veikiu skubotai. Ne tik kunigas ir levitas palyginime apie gerąjį Samarietį pra÷jo pro sužeistą 

žmogų Jericho kelyje. Aš kasdien darau tą patį. Ir ne tik Lozorių J÷zus myl÷jo ir prik÷l÷ gyventi. 

Jis myli ir mane ir nori prikelti gyvenimui. 

Šitaip asmeniškai skaitant Raštą, kaip mums ir apie mus bylojantį žodį, vis tiek išlieka 

pareiga jį studijuoti. Jei nesistengsime suvokti Biblijos knygų bei ištraukų prasm÷s, jų supratimas 

ir taikymas gali būti netinkamas. Neteisingai suvoktą esminę palyginimo mintį nebus naudinga 

taikyti savo gyvenime. 

143

Tačiau reikia tur÷ti omenyje ir tai, kad Rašto prasm÷ turi tapti prasme mums. Galima tur÷ti 

skvarbių įžvalgų apie gerojo samariečio palyginimą, tačiau nesuvokus, kaip jį taikyti savo 

gyvenime, tai nebus Dievo žodžio skaitymas. J÷zui paklausus: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs 

artimas patekusiam į pl÷šikų rankas?“ galime lengvai rasti atsakymą. Tačiau kita eilut÷ visa tai 

įprasmina mums: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 36–37). 

Net iš pažiūros neaiškios Senojo Testamento vietos skelbia mums skirtą žinią: „Visa, kas 

kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda tur÷tume vilties“ 

(Rom 15, 4). Vargiai rastume tokią Rašto vietą, kuria Dievas negal÷tų mums prabilti. Būtina 

stengtis suvokti kiekvieną skaitomą Rašto vietą kaip pamokymą mums žvelgiant Dievo 

žvilgsniu, kaip Dievo perduodamą mums žinią. Turime būti atviri, kad Dievas gali prabilti ir 

duodamas įžvalgų netgi per tas Biblijos vietas, kurios iš pažiūros atrodo neturi ryšio su mūsų 

gyvenimu. 

144 

7 pavyzdys 

Lenkijos vyskupų žodis visiems Bažnyčios Lenkijoje tikintiesiems 

Brangūs broliai ir seserys, 

1. Pastarosiomis dienomis išgyvenome dramatiškus įvykius, susijusius su Varšuvos 

arkivyskupo metropolito Stanisławo Wielguso atsistatydinimu iš pareigų tą dieną, kai buvo 

numatytas jo iškilmingas ingresas – įžengimas į Varšuvos katedrą. Su skausmu sek÷me jam per 

pastarąsias savaites keltus kaltinimus d÷l jo bendradarbiavimo su LLR saugumo tarnyba bei 

žvalgyba. Tai suk÷l÷ nerimo ir net nepasitik÷jimo bangą naujojo ganytojo atžvilgiu. Tikinčiųjų 

bendruomen÷je išryšk÷jo susidalijimai. Esame d÷kingi Šventajam T÷vui Benediktui XVI už jo 

t÷višką pagalbą, evangeliškai dorojantis su sunkia situacija, kurioje atsidūr÷me. Jo sprendimo ir 

nuostatos d÷ka esame geriau pasirengę drąsiai ir vaisingai išgyventi šį neįprastą laiką. D÷kojame 

taip pat apaštališkajam nuncijui Lenkijoje arkivyskupui Józefui Kowalczykui už jo brolišką ir 

kompetentingą pagalbą. 

Šių metų sausio 5 d. arkivyskupas Wielgusas, kreipdamasis į Varšuvos bažnyčios 

bendruomenę, patvirtino min÷to bendradarbiavimo faktą ir tai, kad d÷l to, taip pat – žiniasklaidos 

kampanijos akivaizdoje – paneigdamas bendradarbiavimo su saugumo tarnyba faktus, padar÷ 

žalos Bažnyčiai. 

Su pagarba priimame jo sprendimą atsistatydinti iš Varšuvos metropolito pareigų. Ne 

mums teisti žmogų, mūsų konfratrą, kuris daugelį metų ištikimai ir uoliai tarnavo Bažnyčiai, be 

kita ko, būdamas Liublino katalikų universiteto profesoriumi bei rektoriumi, o v÷liau Plocko 

vyskupu. Savo malda norime remti arkivyskupą, iki galo išaiškinant tiesą. Drauge 

apgailestaujame, jog neatsižvelgimas į visuotinai priimtą nekaltumo prezumpciją prisid÷jo prie

to, kad kaltinamo arkivyskupo atžvilgiu buvo sudaryta spaudimo atmosfera, nepalengvinusi jam 

pateikti viešajai nuomonei atitinkamos gynybos, į kurią jis tur÷jo teisę. 

2. Eilinį kartą patiriame, jog dešimtmečius viešpatavusios mūsų t÷vyn÷je totalitarin÷s 

sistemos laikotarpio niūri praeitis vis dar teb÷ra juntama. Lenkijos episkopato Memorandume 

d÷l kai kurių dvasininkų bendradarbiavimo su saugumo organais Lenkijoje 1944–1989 m. 

raš÷me: „Tautin÷s atminties instituto archyvuose saugoma dokumentacija atskleidžia dalį plačių 

sričių, kur totalitarin÷s valstyb÷s saugumo tarnybos paverg÷ ir neutralizavo lenkų visuomenę. Vis 

d÷lto tai n÷ra visa ir vienintel÷ pra÷jusio laikotarpio dokumentacija.“ Tik kritiška ir sąžininga 

visų mums prieinamų šaltinių analiz÷ leis prisiartinti prie tiesos. Vienpusiškas dokumentų, 

sudarytų tautai bei Bažnyčiai priešiškų komunistin÷s valstyb÷s represinio aparato funkcionierių, 

skaitymas atneštų žmon÷ms didelę žalą, sunaikintų visuomeninio pasitik÷jimo ryšius ir galiausiai 

privestų prie nežmogiškos sistemos, kurioje mums teko gyventi, pomirtinio triumfo. 

Memorandume taip pat teigiama, jog „Bažnyčia kaltinama d÷l to, kad slepia dalį jai 

nenaudingos tiesos, kad bando pasl÷pti atsakinguosius d÷l bendradarbiavimo su saugumo 

tarnybomis ir užmiršta apie to paties bendradarbiavimo aukas. D÷l to imama abejoti Bažnyčios 

autoritetu, silpninamas jos tik÷tinumas. Gana lengvai pamirštama, jog komunistinio totalitarizmo 

laikais visa Bažnyčia Lenkijoje nuolat priešinosi visuomen÷s pavergimui ir buvo laisv÷s bei 

tiesos oaz÷“. 

3. D÷l to dar kartą kartojame: Bažnyčia nebijo tiesos, net jei tai sunki ir g÷dinga tiesa, o ją 

pasiekti kartais yra labai skausminga. Tvirtai tikime, jog tiesa išlaisvina, nes pats J÷zus Kristus 

yra išlaisvinanti tiesa. Du tūkstantmečius Bažnyčia kovoja su nuod÷me savo viduje ir pasaulyje, į 

kurį ji yra pasiųsta. Nuod÷m÷ smukdo žmogų ir iškreipia jame [glūdintį] Dievo paveikslą bei 

panašumą į jį. Bažnyčia to nedaro savo galia. Ji tai daro galia To, kuris vienintelis gali išlaisvinti 

mus nuo pikto. Tod÷l kiekvieną Eucharistiją pradedame išpažindami savo nuod÷mingumą: 

„Prisipažįstu visagaliam Dievui...“ Tai ne tuščiažod÷ liturgin÷ formuluot÷, bet gilus susidūrimas 

su mūsų silpnybe ir neištikimybe gailestingojo Dievo akivaizdoje. Panašiai per kiekvienas 

Mišias prašome: „Viešpatie J÷zaus Kristau, žiūr÷k tad ne mūsų nuod÷mių, o savosios 

Bažnyčios tik÷jimo“. Nebijome išpažinti, jog Bažnyčia yra nusid÷j÷lių bendruomen÷, tačiau 

drauge šventa ir pašaukta į šventumą, nes jos galva J÷zus Kristus – Šventasis virš visų šventųjų – 

joje gyvena ir toliau veikia. Jo akivaizdoje stojame prašydami Šventosios Dvasios, kad mus 

išlaisvintų nuo pikto, nuo baim÷s, nuo mūsų silpnadvasiškumo. 

Pra÷jusį sekmadienį per Viešpaties Krikšto šventę Varšuvos katedroje buvo skaitoma 

Evangelija apie J÷zų, kuris solidariai su nusid÷j÷liais stov÷jo ant Jordano kranto, priimdamas 

atgailos krikštą. Tvirtai tikime, jog J÷zus drauge su mumis visais stovi ant lenkiškojo Jordano 

kranto. Mums dar kartą grąžina viltį J÷zaus žodžiai: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet 

145

ligoniams. Aš at÷jau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusid÷j÷lių“ (Lk 5, 31–32). Solidarumas su 

nuod÷mingais žmon÷mis nuved÷ J÷zų ant kryžiaus. To d÷ka pri÷m÷me jo krikštą – Šventosios 

Dvasios ir ugnies krikštą nuod÷m÷ms atleisti. 

4. Atminkime: „Du tūkstantmečius Bažnyčia priešinasi blogiui evangeliniu būdu, 

nenaikinančiu kito žmogaus orumo. Tiesa apie nuod÷mę turi nuvesti krikščionį į asmeninį kalt÷s 

pripažinimą, į gailestį, kalt÷s išpažinimą, prireikus net viešą, po to – į atgailą ir atmoką. 

Negalime atsitraukti nuo tokio evangelinio dorojimosi su blogiu kelio. Kristaus Bažnyčia – 

susitaikinimo, atleidimo ir gailestingumo bendruomen÷. Joje yra vietos kiekvienam nusid÷j÷liui, 

trokštančiam kaip Petras atsiversti ir, nepaisant silpnumo, norinčiam tarnauti Evangelijos labui“ 

(Memorandumas). 

Dievo tarnas Jonas Paulius II įtikinamai pabr÷ž÷, jog „žmogus yra Bažnyčios kelias“ 

(Redemptor hominis, 14) – kiekvienas žmogus, taip pat kiekvienas kunigas ir kiekvienas 

vyskupas. Įvykdydamas krikščioniškojo atsivertimo sąlygas, kiekvienas įgyja teisę į atleidimą ir 

gailestingumą, teisę įsitraukti į Bažnyčios bendruomen÷s ir visuomen÷s gyvenimą. Žinome, kad 

daugelis tų, kurie kadaise pasidav÷ pavergiami, užtild÷ savo sąžinę ir pažeid÷ savo orumą, už šią 

silpnybę jau atliko atgailą ištikimos tarnybos metais. Jie yra mūsų broliai ir seserys tik÷jime! 

Trokštame, kad šiemet÷ Pelenų diena, vasario 21-oji, būtų visos lenkų dvasininkijos maldos 

ir atgailos diena. Tegu visose mūsų vyskupijų bažnyčiose bus laikomos pamaldos Gailestingojo 

Dievo prašant atleisti klaidas bei silpnybes skelbiant visą Evangeliją. Būdami dvasininkai esame 

„paimti iš žmonių“, esame dalis Lenkijos visuomen÷s, kuriai visai reikia nusigręžti nuo blogio ir 

atsiversti. 

5. Bažnyčiai Lenkijoje, greta užduoties stoti tiesoje priešais Dievą, iškyla taip pat didžiulis 

susitaikinimo uždavinys. Praeities nepakeisime – tiek garbingos, tiek ir tos, kurios g÷dijam÷s. 

Dievo padedami viską galime įtraukti į mūsų dabartį ir ateitį tokiu būdu, kad Kristaus galia 

pasirodytų Bažnyčios veide. Kreipiam÷s į visus Bažnyčios žmones, dvasininkus ir pasauliečius, 

kad tęstų sąžin÷s apyskaitą, patikrindami savo nuostatą totalitarizmo laikotarpiu. Nenorime 

įsiveržti n÷ į vieno žmogaus sąžin÷s šventovę, bet raginame padaryti viską, kad būtų stota galimų 

faktų tiesos akivaizdon ir – jei reikia – būtų atitinkamai pripažintos ir išpažintos kalt÷s. 

Kviečiame valdančiuosius parlamentarus garantuoti, kad iš Lenkijos LR laikų išlikusiais 

archyviniais dokumentais būtų naudojamasi nepažeidžiant asmens teisių ar žmogiškojo orumo, 

taip pat kad egzistuotų galimyb÷ patikrinti tą medžiagą nepriklausomame teisme. Ir nedera 

pamiršti, jog ta medžiaga pirmiausia rodo jos autorių kaltę. 

Prisimindami Kristaus raginimą: „Neteiskite , kad nebūtum÷te teisiami“ (Mt 7, 1), prašome 

visų susilaikyti nuo paviršutiniškų ir skubotų teisimų, nes jais galima pakenkti. Turime omenyje 

ypač visuomen÷s komunikavimo priemonių darbuotojus. Tegu krikščioniškoji sąžin÷ ir 

146

žmogiškasis jautrumas jiems pataria, ką ir kaip perteikti viešajai nuomonei, visuomet 

atsižvelgiant į žmogaus asmens orumą, žmogaus teisę į gynybą ir gerą vardą, taip pat ir po 

mirties. Kreipiam÷s į jaunąją kartą, tiesiogiai neišgyvenusią tos epochos, kurioje teko gyventi 

vyresniesiems, kad pasistengtų pažinti sunkią ir sud÷tingą praeities laikų tiesą. Nepaisydami visų 

šeš÷lių, esame d÷kingi tais laikais gyvenusioms kartoms, taip pat ir dvasininkijos kartoms, 

atkakliai kovojusioms su blogiu, už atgautą laisvę po mums primestos marksistin÷s ideologijos, 

sovietinių politinio bei visuomeninio gyvenimo pavyzdžių primetimo metų. 

Bažnyčia Lenkijoje visuomet bud÷jo drauge su tauta ir dalijosi jos likimu, ypač niūriausiais 

mūsų istorijos laikotarpiais. To fakto nepakeis po daugelio metų į dienos šviesą iškeltos kai kurių 

jos narių, taip pat dvasininkijos, silpnyb÷s bei neištikimyb÷s. Tegu dabartinis laikas bus mums 

visiems tinkamas apsivalyti ir susitaikinti, grąžinti pažeistą teisingumą ir atgauti tarpusavio 

pasitik÷jimą bei viltį. Tegu tai bus visų pirma maldos metas, taip pat laikas pagilinti tik÷jimą 

Viešpaties buvimu istorijoje tarp labiausiai supainiotų žmogiškųjų dalykų. 

Pasitik÷dami Evangelijos tiesos galia, būdami jūsų ganytojai norime tęsti darbus iki galo 

patikrinant Tautin÷s atminties institute sukauptų bylų turinį, susijusį su mumis pačiais, taip pat su 

visais dvasininkais. 

6. „Nors einu per tamsiausią sl÷nį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi“ (Ps 23, 4). 

Tegu psalmininko žodžiai būna su mumis šiomis dienomis. D÷kojame jums, brangūs broliai ir 

seserys, ypač už maldos dvasią, v÷sinusią emocijas, įvedusią širdies darną ir meil÷s tvarką. 

D÷kojame už jūsų rūpinimąsi Bažnyčia ir išlikimą su ja išbandymo momentais. Tikime, kad 

mūsų dabartin÷ patirtis prisid÷s prie Bažnyčios atnaujinimo, didesnio jos narių tyrumo bei 

brandos. Tikim÷s, jog tai pad÷s Bažnyčiai būti ištikimai Evangelijai, ieškoti joje mūsų problemų 

sprendimų ir iš jos atsigaivinti, kad būtume pasaulyje g÷rio ir meil÷s raugas. 

Tur÷dami širdyje šiuos troškimus prašome visiems Dievo palaimos ir Jasna Guros Dievo 

Motinos, mums nuolatos primenančios: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5), užtarimo. 

Pasiraš÷: Lenkijos Vyskupų Konferencijos Nuolatin÷s tarybos ir į diecezinių vyskupų 

pos÷dį susirinkę kardinolai, arkivyskupai ir vyskupai. 

Varšuva, 2007 m. sausio 12 d. 

147

Eil. 

nr. 

2 priedas. FRAZEOLOGIZMŲ IR KITŲ VAIZDINGŲ POSAKIŲ 

LIETUVIŠKI ATITIKMENYS 

Rusiškų frazeologizmų ir kitų vaizdingų posakių lietuviški atitikmenys 

Rusiškas frazeologizmas 

arba kitas vaizdingas 

posakis 

Pažodinis vertimas į 

lietuvių kalbą 

Lietuviškas frazeologizmas, 

kitas vaizdingas posakis arba 

aprašomasis vertimas 

1. При чем тут я Prie ko čia aš Kuo aš čia d÷tas 

2. Без году неделя Be metų savait÷ Nesp÷ti kojų sušilti 

Būti ką tik paskirtam 

3. Без оглядки (бежать) 

Во весь дух (бежать) 

Сломя голову (бежать) 

B÷gti neatsigręžiant 

Kiek kojos neša (b÷gti) 

Kaip akis išdegus (b÷gti) 

Kojomis žem÷s nesiekiant 

(b÷gti) 

4. Без царя в голове Be caro galvoje Be varžtelio (galvoje) 

Vieno balkio (šulo) trūksta 

Ne visi namie 

5. Вилами (нa) воде писано Šak÷mis vandenyje 

rašyta 

(Tai dar) labai abejotina 

(Tai) visai netikras dalykas 

Dar neaišku 

6. Брать на себя Imti ant savęs Imtis (darbo, pareigų) 

Atsakyti 

Vadovauti 

7. Брать своё Paimti savo Pasiekti savo 

8. Валить с больной головы 

на здоровую 

Versti nuo skaudančios 

galvos ant sveikos 

Versti kaltę kitam 

Sveikam ligą įkalb÷ti 

Suversti b÷dą 

9. Валять дурака Kvailį volioti Juokus kr÷sti 

Apsimetin÷ti kvailiu 

10. Вверх дном Aukštyn dugnu Verstis aukštyn kojomis 

11. В два счета Dviem sąskaitom Akies mirksniu 

Vienu akimoju 

12. В двух словах Dviem žodžiais Trumpai drūtai 

13. Ни пуха, ни пера Nei pūko, nei plunksnos Laimingai 

Gero v÷jo 

Linkiu s÷km÷s 

14. В духе (быть) Būti dvasioje (Būti) gerai nusiteikus 

(Būti) geros nuotaikos 

15. Вертится в голове Sukasi galvoje Ant liežuvio galo stovi 

Neįmanoma prisiminti 

16. Вести себя Vesti save Elgtis 

17. Владеть собой Valdyti save (Mok÷ti) tvardytis 

18. Вне себя Už savęs Netekęs pusiausvyros 

Nesitverdamas apmaudu 

Įtūžęs 

Susijaudinęs 

19. В обрез Iki pjūvio Tik tik 

Vos vos 

Striuka 

Nedaug 

148

20. Во всю ивановскую 

(кричать, храпеть) 

R÷kti taip garsiai, tarsi 

skambintum visais 

Maskvos Kremliaus 

Ivano Didžiojo varpin÷s 

varpais 

Visa (išvirkščia) gerkle r÷kti 

21. Прижать (загнать) в угол Prispausti (įvaryti) į 

kampą 

Priremti prie sienos 

Suriesti į ožio ragą 

22. Водить хлеб-соль Duoną ir druską vedžioti Bičiuliautis 

Vieną riešutą krimsti 

23. Тише воды, ниже травы 

Мухи не обидет 

Už vandenį tylesnis, už 

žolę mažesnis 

(Visiems) duodantis kelią 

Kaip avin÷lis 

Nors už ančio d÷k 

Mus÷s nenuskriaus 

24. В свое время Savo laiku Kitados; kadaise 

Anuo metu 

Kai reik÷s; laiku 

25. Втирать очки Įtrinti akinius Akis apdumti (apmuilinti) 

Pūsti miglą į akis 

26. В ус недуть Į ūsą nepūsti N÷ motais 

Nei šilta, nei šalta 

Galvos neskauda 

27. Выводить (вывести) на 

чистую (свежую) воду 

Išvesti į švarų vandenį 

Išvilkti dienos švieson 

Iškelti aikšt÷n 

Parodyti tikrąjį veidą 

Demaskuoti 

28. Вылетать в трубу Išl÷kti per kaminą Likti be kelnių (kaip stovi) 

Subankrutuoti; sužlugti 

29. Выходить из положения Išeiti iš pad÷ties Surasti išeitį 

Išsisukti iš keblios pad÷ties 

30. Выходить из себя Išeiti iš savęs Netekti pusiausvyros 

Prarasti pusiausvyrą 

Įtūžti; karščiuotis 

31. Гол как сокол Plikas kaip sakalas Plikas kaip tilvikas 

Kaip stovi 

32. Грош цена Kaina – grašis (N÷) skatiko nevertas 

33. Дать прикурить Duoti pridegti Imti į nagą 

Duoti pylos (garo, v÷jo, velnių, 

pipirų) 

Užkurti pirtį 

34. Дальше некуда 

Дойти до ручки 

35. Два сaпога пара 

Одного поля ягода 

Из одного теста 

N÷ra kur toliau 

Prieiti prie rankel÷s 

(ranken÷l÷s, 

plunksnakočio) 

Du batai – pora 

Vieno lauko uoga 

Iš vienos tešlos 

Negali n÷ būti blogiau 

Prieiti liepto galą 

Abu labu tokiu 

Vieno lizdo paukščiai 

Iš vieno molio (dr÷bti) 

Vieno raugo 

Atitiko kirvis kotą 

Kaip du vandens lašai 

36. Делать вид Daryti vaizdą Nutaisyti veidą 

D÷tis; apsimesti 

37. Дело в шляпе Reikalas kepur÷je Išdeg÷ 

Kuo puikiausiai 

149

38. Ждать у моря погоды Laukti gero oro prie jūros Laukti rankas sud÷jus 

S÷d÷ti ir nieko neveikti 

39. До седьмого пота Iki septinto prakaito Iki devinto prakaito 

Iki kruvino pakaito 

40. Елки-палки Egl÷s lazdos Po šimts pypkių (velnių, 

kalakutų) 

Velniai rautų 

Kad tu prasmegtum (sudegtum, 

surūgtum) 

Kad tave kur 

41. По Сеньке и шапка Pagal Senką (Simuką) ir 

kepur÷ 

Pagal Jurgį ir kepur÷ 

Koks artojas, toks ir arklas 

42. Сказка про белого бычка Pasaka apie baltą jautuką Pasaka (daina) be galo 

Užkliuvo varčios ir v÷l nuo 

pradžios 

Padav÷ šieno galą ir v÷l nuo 

galo 

43. Скатертью дорога Kelias staltiese Tesinešdina į visas keturias 

puses 

Na, ir drožk, kur kojos neša 

Keliauk sau sveikas 

44. Как сыр в масле (кататься) Kaip sūris svieste Kaip inkstas taukuose (vartytis) 

(važin÷tis) 

45. Кoнцов не найти Galų nesurasti Neatsekti (neaptikti) siūlo galo 

Neatnarplioti 

46. Курам на смех Juokas vištoms Vienas juokas 

Juokų darbas 

47. Убивать время Užmušin÷ti laiką Tuščiai leisti (gaišti) laiką 

(Nuobodžiaujant) stumti 

laisvalaikį 

Tempti gumą 

48. Цыплят по осени считают Viščiukus rudenį 

skaičiuoja 

49. Шут гороховый 

Чучело (пугало) 

гороховое 

Žirnių juokdarys 

Žirnių baidykl÷ 

50. Яблоку негде упасть Obuoliui n÷ra kur 

nukristi 

Negirk dienos be vakaro 

Neperšokęs per griovį, nesakyk 

„op“ 

Pažiūr÷sim, kai dugną d÷sim 

Avies sapnas 

V÷jo botagas (pamušalas) 

Pliuškis 

Kaip silkių statin÷je 

Uodas snapo neįkištų 

Adatos neįkištum 

N÷ kojai pastatyti vietos n÷ra 

51. Язык без костей Liežuvis be kaulų Liežuviu apmeta ir ataudžia 

Ilgą liežuvį tur÷ti 

52. Спустя рукава Atleidus rankoves Atbulomis (atžagariomis) 

rankomis 

Atbulais (sugrubusiais) nagais 

Keršai margai 

Bet kaip; et bet 

150

53. С пятого на десятое Nuo penkto iki dešimto Kur kliuvo, kur ne 

Kaip pakliūk 

Kur ranka, kur koja 

Atbulomis rankomis 

54. Собаку съел Suvalg÷ šunį Dantis pra÷dęs 

Budęs ir gudęs 

Įgavęs patirties 

55. Садиться в калошу Atsis÷sti į kaliošą Įklimpti (įpulti) į b÷dą 

Садиться в лужу 

Atsis÷sti į balą 

56. Родиться в сорочке Gimti su marškin÷liais 

(рубашке) 

57. Пуд соли съесть Pūdą druskos suvalgyti Pažinti nuluptą 

Ilgai kartu gyventi 

Atsidurti keblioje pad÷tyje 

Būti laim÷s kūdikiu 

Po laiminga žvaigžde gimti 

Eil. 

nr. 

Lenkiškų frazeologizmų ir kitų vaizdingų posakių lietuviški atitikmenys 

Lenkiškas frazeologizmas 


posakis 






Ne iš kelmo spirtas 

Nekvailas 

1. Nie w ciemię bity Ne per viršugalvį 

(momenį) muštas 

2. Do chrzanu ! Į krienus ! Niekam tikęs (apie darbuotoją ir 

pan.) 

3. Nim tłusty schudnie, Kol riebus sulies÷s, Kol riebus sumenks, menkas 

chudego diabli wezmą sudžiūv÷lį velniai paims padv÷s 

4. Natura ciągnie wilka do lasu Prigimtis traukia vilką į Miško paukštis į mišką žiūri 

mišką 

5. Cicho jak makiem siał Tylu tarsi aguonų pas÷ta Tylu, net ausyse spengia 

6. Cicha woda brzegi rwie Ramus vanduo krantus Rami kiaul÷ gilią šaknį knisa 

pl÷šia 

7. I cielęta mają swoje akcenta Ir veršiukai turi savo Ir kvailys kartais būna 

akcentą (tartį) 

išmintingas 

8. Ciemności egipskie Egiptietiškos tamsumos Begalin÷ tamsa 

9. Człowiek spod ciemnej Žmogus iš po tamsios Neaiškus (įtartinas) tipas 

gwiazdy 

žvaigžd÷s 

10. Cienkim głosem śpiewać Plonu balsu dainuoti Galą su galu vos sudurti 

Balsą nuleisti 

11. Choćby pioruny biły Nors perkūnai pliektų Nors dangus griūtų 

(trzaskały) 

(trat÷tų) 

12. Robota idzie piorunem Darbas eina perkūnu Darbas virte verda 

13. Porastać (porosnąć) w piόra Apaugti plunksnomis Prasigyventi 

Praturt÷ti; prakusti 

14. Cienko prząść Plonai verpti Gyventi vargingai 

Būti silpnos sveikatos 

15. Uderzyć w ciemię Smogti į viršugalvį Apstulbinti (pritrenkti) 

netik÷tumu 

16. Usawać w cień Nustumti, pastatyti į 

šeš÷lį 

17. Ciepłe kluski Šilti kukuliai Ištiž÷lis 

Apsnūd÷lis 

Liurbis 

Nustumti į antrą planą 

151

18. Ciepłą ręką dać Duoti šilta ranka Duoti pačiam asmeniškai 

Duoti prieš pat savo mirtį 

19. Dokonać cięć etatowych Įvykdyti etatinius Sumažinti etatus 

gen÷jimus 

20. Orać komu grzbiet Arti kam nors nugarą Perti kam nors kailį 

(nugarkaulį) 

21. Orać nosem (po ziemi) Arti nosimi žemę Griuvin÷ti 

22. KaŜdy orze, jak moŜe Kiekvienas aria kaip gali Kas kaip moka, tas taip šoka 

23. Kto dobrze orze, ma chleb Kas gerai aria, turi Kas dirba, tas turi 

w komorze 

duonos kamaroje 

24. Nie gryź z diabłem Negraužk su velniu Neik su velniu obuoliauti 

orzechόw 

riešutų 

25. Jakby orzech zgryzł Tartum riešutą sugrauž÷ Beregint; kaipmat 

26. Osadzać na koszu (kobietę) Pasodinti ant pintin÷s Palikti (merginą) senmerge 

(moterį) 

27. Osadzać kogoś na lodzie (na Pasodinti ką nors ant Sukelti kam nors nusivylimą 

mieliźnie) 

ledo (ant seklumos) 

28. Osłodzić komu (gorzką) 

pigułkę 

Pasaldinti kam nors 

(karčią) piliulę 

Sumažinti kam nors 

nemalonumus 

29. Owijać (owinać) gorzką 

pigułkę w opłatek 

Apvynioti karčią piliulę 

kal÷daičiu 

Švelniai pasakyti nemalonų 

dalyką 

30. Połknąć ołowianą pigułkę Praryti švininę piliulę Nusišauti 

31. Postawić sprawę na ostrzu Iškelti klausimą ant Iškelti klausimą labai griežtai 

noŜa 

peilio ašmenų 

32. Nie wziąć (nie zostawić) Nepaimti (nepalikti) ko Nepalikti ko nors n÷ trupučio 

czego na owinięcie palca nors piršto apvyniojimui 

33. Nie owijać czego w Neapvynioti ko nors Sakyti tiesiog (be užuolankų) 

bawełnę 

medvilne 

34. W braku laku dobry i Trūkstant smalkos (lako) Iš bado ir varšk÷ gerai 

opłatek 

ir kal÷daitis gerai 

35. Pies (z kuławą nogą) nie Šuo (su šluba koja) Joks žmogus neuž÷jo 

przyszedł 

neat÷jo 

36. Coś jest psu na budę Kas nors yra šuns būdai Kas nors yra nieko nevertas 

37. Kocha kogo jak psy dziada Myli ką nors kaip šunys Myli kaip šuo katę 

w ciasnej ulicy 

dieduką siauroje 

(ankštoje) gatv÷je 

38. Zejść na psy Nueiti šunims Nuskursti; morališkai nusmukti 

39. Francuski piesek Prancūziškas šunelis Lepūn÷lis 

40. Piramidalne głupstwo Piramidin÷ kvailyst÷ Didel÷ kvailyst÷ 

41. Piramidalny osioł Piramidinis asilas Kvailas per visą pilvą 

42. Pozdrowienie anielskie Angeliškas 

Malda „Sveika Marija“ 

pasveikinimas 

43. Powiększyć grono aniołkόw Pagausinti angeliukų būrį Nukeliauti į aną pasaulį 

Numirti 

44. Co mi z tego przyjdzie ? Kas man iš to ateis ? O kas man iš to? 

45. Wystawić kogo tyłem do Išstatyti ką nors Apdumti (apmauti, apgauti) ką 

wiatru 

46. Pasować jak wόł do karety 

(jak osioł do karocy) 

152 

pasturgaliu prieš v÷ją 

Tikti kaip jautis prie 

karietos (kaip asilas prie 

karietos) 

nors 

Tikti kaip šuniui balnas 

47. Od świętej pamięci Nuo šventos atminties Nuo senų senov÷s

48. Lewe papiery Kairieji popieriai Padirbti dokumentai 

49. Zachciało się komu kafelka 

z pieca 

Kas nors užsinor÷jo 

koklių iš krosnies 

Kas nors užsinor÷jo dangiškų 

migdolų 

50. Za piecem chowany Už krosnies sl÷ptas Miške augintas 

51. Siedzieć (leźeć, spać) za S÷d÷ti (gul÷ti, miegoti) Dinderį mušti 

piecem 

už krosnies 

52. Przy czyim ogniu upiec Prie kieno nors ugnies Pasinaudoti proga (kai galima) 

własną pieczeń 

iškepti savo (nuosavą) 

kepsnį 

53. Przy jednym ogniu upiec Prie vienos ugnies du Vienu šūviu nušauti du zuikius 

dwie pieczenie 

54. Uciekać (zmykać, pojecnać) 

gdzie pieprz rośnie 

55. Krzywić się jak środa na 

piątek 

56. Wolę tu w piątek niŜ tam w 

niedzielę 

kepsnius iškepti 

Pab÷gti (pasprukti, 

nuvažiuoti) kur pipirai 

auga 

Raukytis (būti 

nepatenkintam) kaip 

trečiadienis penktadieniui 

Verčiau būsiu čia 

penktadienį nei ten 

sekmadienį 

Pab÷gti (nuvažiuoti) į pasaulio 

kraštą 

Susiraukti kaip vyžai (naginei) 

Geriau namie duona negu kitur 

pyragas 

Eil. 

nr. 

Angliškų frazeologizmų ir kitų vaizdingų posakių lietuviški atitikmenys 

Angliškas frazeologizmas 


posakis 






Mus÷s nenuskriaustų 

1. Butter wouldu’t melt in his 

mouth 

Sviestas nesutirptų jo 

burnoje 

2. Scrape the bottom of the Gramdyti statinait÷s Verpti iš pakulų vilną 

barrel 

dugną 

3. Age before beauty ! Amžius pirma grožio Pagarba žilai galvai ! 

4. Would not do sth. for Nedaryčiau to n÷ už ką Už jokius pinigus to nedaryčiau 

anything 

5. Cost an arm and a leg Kainuoti ranką ir koją Kainuoti krūvą pinigų 

6. Let the cat out of the bag Išleisti katę iš krepšio Leptelti žodį 

Prasitarti; išpliurpti 

7. Chance would be a fine Galimyb÷ būtų puikus Nor÷ti niekas nedraudžia 

thing 

dalykas 

8. He’s got a chip on his Jis turi (sunkumą) R÷muo širdį pa÷da 

shoulder 

skeveldrą ant pečių 

9. Two’s a company, three’s a Du – kompanija, trys – Kur du – trečias nereikalingas 

crowd 

minia 

10. His bark is worse than his 

bite 

Jo lojimas blogesnis už 

įkandimą 

Jis daugiau barasi, negu pyksta 

Kad ir birbia, bet nekanda 

11. On top of the world Pasaulio viršūn÷je Devintame danguje 

12. Talk of the devil ! Pamin÷k velnią ! Vilką minti, vilkas čia ! 

13. It’s not the end of the world Tai ne pasaulio pabaiga Dar ne pasaulio pabaiga 

14. Feel in your bones Jausti kauluose Širdyje dilgs÷ti 

Širdis nujaučia 

15. There are no flies on him 

(her) 

Ant jo n÷ra musių 

Gerai pasikaustęs 

Sena (sukta) galva 

153

16. It’s your (his) funeral Tai tavo laidotuv÷s Tai tavo (jo) reikalas (rūpestis) 

17. The grass is (always) Žol÷ (visada) žalesn÷ Ten gera, kur mūsų n÷ra 

greener on the other side kitoje pus÷je 

18. It’s all Greek to me Tai man graikų kalba Tamsus miškas 

19. The pot calling the kettle 

black 

Puodas vadina katilą 

juodu 

Juokiasi puodas, kad katilas 

juodas 

20. Don’t make me laugh ! Neversk manęs juoktis ! Nejuokink pasaulio ! 

21. Have (or : get) the last laugh Paskutiniam nusijuokti Juokiasi tas, kas juokiasi 

paskutinis 

22. Break a leg Susilaužyk koją S÷km÷s ! 

Kad viskas kaip iš pypk÷s eitų ! 

23. My lips are sealed Mano lūpos 

užanspauduotos 

Tyl÷ti kaip žem÷ 

Liežuvį už dantų laikyti 

24. As broad as it is long Tiek pločio kiek ir ilgio Vis tas pats galas 

25. Once in a blue moon Kartą m÷lynoj 

Kartą per šimtą metų 

m÷nesienoj 

26. Mutton dressed (up) as lamb Avis pateikta vietoj Avis dedasi dar avele 

÷riuko 

Vokiškų frazeologizmų ir kitų vaizdingų posakių lietuviški atitikmenys 

Eil. 

nr. 

Vokiškas frazeologizmas 


posakis 






1. Das Saltz in der Suppe Druska sriuboje Tai, kas geriausia, įdomiausia 

2. Mit allen Wassern 

gewaschen sein 

Visais vandenimis būti 

išpraustam 

Būti ir v÷tytam, ir m÷tytam, 

ugnį ir vandenį per÷jusiam 

3. Jemandem den Spiegel 

vorhalten 

Kažkam veidrodį rodyti Parodyti kam jo trūkumus, 

silpnąsias vietas 

4. Ein totgeborenes Kind Negyvas gimęs vaikas Tuščias sumanymas 

5. Vom Regen in die Traufe Nuo lietaus į nutekamąjį Nuo vilko ant meškos užl÷kti 

kommen 

vamzdį patekti 

6. Jemandem Steine in den Kam nors akmenis d÷ti Kam pagalius į ratus kaišioti 

Weg legen 

ant kelio 

7. Butter auf dem Kopf haben Sviestą ant galvos tur÷ti Tur÷ti negryną sąžinę 

Netikras pinigas 

8. Öl auf die Wogen gieβen Bangą laistyti aliejumi Nuraminti įsiliepsnojusias 

aistras 

9. Sich die Butter nicht vom 

Brot nehmen lassen 

Neleisti nusiimti sviesto 

nuo duonos 

Nesileisti skriaudžiamam 

Ne p÷sčias vaikščioja 

10. Das sind mir spanische 

Dörfer 

Man tai ispaniški kaimai Aš čia ničnieko nesuprantu 

Tai man nesuprantami dalykai 

11. Pfeffer im Hintern haben Pasturgalyje tur÷ti pipirų Gyvas sidabras 

Būti kaip ant žarijų 

Nenustygti vietoje 

12. Quark reden Varškę kalb÷ti Kalb÷ti nesąmones 

13. Groβe Rosinen im Kopf 

haben 

Didelių razinų galvoje 

tur÷ti 

Tur÷ti neįgyvendinamų id÷jų, 

planų 

154

14. Sich die gröβten Rosinen 

aus dem Kuchen herauspicken 

15. Nicht das Salz zum Brot, 

zur Suppe haben 

16. Angst im Nacken sitzen 

haben 

17. Das Kind beim richtigen 

Namen nennen 

18. Mit Mann und Maus 

Didžiausias razinas iš 

pyrago išrinkti 

Netur÷ti kuo pasūdyti 

duonos, sriubos 

Baimę sprande tur÷ti 

Pasiimti geriausią kąsnį 

Netur÷ti duonos kąsnio 

Labai bijoti 

Vadinti vaiką tikruoju 

vardu 

Vadinti daiktus tikraisiais 

vardais 

Su žmon÷mis ir pel÷mis Paskęsti visiems iki vieno 

untergehen 

nugrimzti 

19. Mann an Mann Žmogus į žmogų Petys į petį 

20. Mann für Mann Žmogus žmogui Visi kaip vienas 

21. Er ist mein Mann Jis yra mano žmogus Aš juo pasitikiu 

22. Die Mitte treffen Sutikti vidurį Pataikyti į taikinį (centrą) 

23. Das heiβt einen Mohren Tai reiškia maurą (negrą) Tai bergždžias darbas 

weiβwaschen wollen baltai išprausti nor÷ti 

24. Blauen Montag machen M÷lyną pirmadienį daryti Neateiti į darbą 

Praleisti darbo dieną 

25. Eine komische Nudel Juokingas makaronas Juokingas padaras 

26. Dumme Nuss Kvailas riešute Kvailas daikte 

Asile 

27. Jmdm. eine harte Nuss zu Kietą riešutą kam duoti Iškelti kam sunkų uždavinį 

knacken geben 

sutraiškyti 

28. Wie Kraut und Rüben Kaip kopūstai ir rop÷s Viskas aukštyn kojomis 

suversta 

29. Das ist kalter Kaffee Tai atšalusi kava Viskas seniai žinoma 

Tai niekam neįdomu 

30. Dagegen ist kein Kraut Prieš tai jokia žol÷ Prieš tai n÷ra jokių priemonių 

gewachsen 

neaugo 

31. Jmdn. durch den Kakao 

ziehen 

Ką nors traukti per 

kakavą 

Ką per dantį traukti 

Ką ant juoko laikyti 

32. (Ach) du dickes Ei ! Tu drūtas kiaušini! Kas tai mat÷! 

Kad tave Dievai! 

33. Herz wie Butter haben Širdį tur÷ti kaip sviestą Būti minkštos širdies 

34. Weder Fisch noch Fleisch Nei žuvis, nei m÷sa Nei šis, nei tas 

Nei velnias, nei gegut÷ 

35. Das sind kleine Fische Tai smulkios žuvys Tai smulkmenos, menkniekiai 

36. Sich gleichen wie ein Ei 

dem anderen 

Būti panašiam kaip 

vienas kiaušinis į kitą 

37. Pudding in den Armen (in Pudingą rankose (kojose) 

den Beinen) haben tur÷ti 

38. Jmdn. die Suppe versalzen Kam nors sriubą 

persūdyti 

39. Jmdm. steht das Wasser bis Kam nors vanduo stovi 

zum Halse 

gerkl÷je 

Būti panašiems kaip du vandens 

lašai 

Būti visai bej÷giam 

Pridaryti kam nemalonumų 

Atimti kam džiaugsmą 

Kieno pad÷tis be galo sunki 

155

Eil. 

nr. 

Prancūziškų frazeologizmų ir kitų vaizdingų posakių lietuviški atitikmenys 

Prancūziškas frazeologizmas 


posakis 






Policijos furgonas 

1. Panier à salade Krepšys daržov÷ms 

plauti 

2. Tourner les talons Atsukti kulnis Atsukti nugarą; nusigręžti 

3. Donner froid dans le dos Šalčiui per nugarą pereiti Nugara pagaugais eina 

4. Des tas d’ennuis Krūvos nemalonumų Aib÷s nemalonumų 

5. Le paradis perdu Prarastas rojus Prarastas rojus 

6. Bête comme une oie Kvailas (-a) kaip žąsis Kvailas (-a) kaip žąsis 

7. Être comme un coq en pâte Būti kaip gaidžiui tešloje Vartytis (gyventi) kaip inkstui 

taukuose 

8. Une fine mouche Apsukri mus÷ Vikri paukštel÷ 

9. Quand les poules auront des Kai vištos tur÷s dantis Niekada 

dents 

10. Tuer le ver Užmušti kirminą Numarinti kirminą 

11. Humeur de chien enragé Pasiutusio šuns pykčio Piktas kaip pasiutęs šuo 

12. S’accorder comme chien et Sutarti kaip šuniui su Gyventi kaip šuniui su kate 

chat 

kate 

13. Pousser comme une Išdygti kaip grybui Dygti kaip grybams po lietaus 

champignion 

14. Se coucher comme les Gultis kaip vištoms Su vištomis gultis 

poules 

15. A aucun prix Jokia kaina N÷ už ką 

16. Ce qui passe par la tête Tai, kas ateina į galvą Kas į galvą šauna 

17. Mettre sur pieds Pastatyti ant kojų Ant kojų ką pastatyti 

18. Ne faire oeuvre de ses Pirštų nejudinti 

N÷ piršto nepajudinti 

doigts 

19. Briser le coeur Sudaužyti širdį Širdį draskyti 

20. Baisser la tête Nuleisti galvą Nuleisti galvą 

21. Montrer le blanc des yeux Rodyti akių baltymą Baltomis akimis į ką žiūr÷ti 

22. Lever le nez Kelti nosį Nosį riesti 

23. Montrer du doigt Rodyti pirštu Pirštais į ką rodyti 

24. Tordre le cou Nusukti kaklą Nusukti sprandą 

25. Remuer ciel et terre Maišyti dangų su žeme Sumaišyti dangų su žeme; 

apversti viską aukštyn kojom 

26. Entre chien et loup Tarp šuns ir vilko Prietemoje 

27. Ne pas croire à un seul de Netik÷ti n÷ vienu jo Netik÷ti n÷ vienu jo žodžiu 

ses mots 

žodžiu 

28. Tourner la tête à qn Sukti kam galvą (Ap)sukti kam galvą 

156

Eil. 

nr. 

Ispaniškų frazeologizmų ir kitų vaizdingų posakių lietuviški atitikmenys 

Ispaniškas frazeologizmas 


posakis 






Ką nors padaryti akimoju (greit 

ir lengvai) 

Š÷lti kiaurą naktį 

1. Llegar y besar el santo Ateiti ir pabučiuoti 

šventąjį 

2. Pasar una noche toledana Praleisti toledietišką 

naktį 

3. Buscarle tres pies al gato Ieškoti kat÷s su trim Ieškoti priekabių 

kojom 

4. Irse por los cerros de ubeda Vaikščioti Ubedos Vienas apie batus, kitas apie 

kalvomis 

ratus 

5. Si sale con barbas, San Jei išeis su barzda, bus Kas bus, tas bus gerai 

Antón 

Šventas Antonas 

6. Ponerse las botas Apsiauti batus Prisišveisti iki soties 

7. Ir en el coche de San Važiuoti Švento Eiti p÷sčiam 

Fernando 

Ferdinando vežimu 

8. Despedirse a la francesa Atsisveikinti 

Išeiti neatsisveikinus, staiga 

prancūziškai 

9. Pasar la noche en blanco Praleisti naktį baltai Nesud÷ti bluosto 

10. Poner a uno en un brete Prikaustyti prie trinkos Pastatyti į keblią pad÷tį 

11. A buen callar llaman Kas tyli, tas Sančas Tyla – gera byla 

Cancho 

12. Tirar la casa por la ventana Išmesti namą pro langą Švaistyti pinigus veltui 

13. Ancha es Castilla Kastilija plati M÷gautis laisve 

14. Atar los perros con la Rišti šunis dešra Vartytis kaip inkstui taukuose 

longaniza 

15. Dar la lata Duoti skardinę Pilstyti iš tuščio į kiaurą 

16. Estar a la cuarta pregunta Gauti ketvirtą klausimą Netur÷ti n÷ grašio 

17. Llevar al huerto Nuvesti į sodą Dumti akis meiliais žodžiais 

18. Esto es Jauja Čia Chaucha Čia tikras rojus 

19. Abogado del diablo Velnio advokatas Silpnų vietų ieškotojas 

20. Quien fue a Sevilla perdió Kas nuvyko į Seviliją, Gera vieta ilgai nebūna tuščia 

su silla 

neteko savo k÷d÷s 

21. De bote en bote Nuo krašto iki krašto Grūste prigrūstas 

22. Adelante con los faroles Su žibintais – į priekį Pirmyn, nepaisant kliūčių 

23. Hasta verte, Jesús mío Kad net tave pamatyčiau, Išgerti iki dugno 

J÷zau 

24. Tirar de la manta Patraukti antklodę Ištraukti į dienos šviesą 

25. Guardar como oro en paño Saugoti kaip auksą Saugoti kaip akies vyzdį 

gelumb÷je. 

26. Pelar la pava Pešti kalakutę Meilintis, r÷žti sparną 

27. Poner pies en Polvorosa Įžengti į Polvorosą Sprukti išsigandus. Nešti 

kudašių 

28. Estar entre Pinto y Būti tarp Pinto ir Dvejoti, nesiryžti 

Valdemoro 

Valdemoro 

29. Estar a partir un piñón Kedro riešutą dalintis Puikiai sutarti 

30. Hacer morder el polvo Žemę valgyti Pasiduoti pralaim÷jus 

31. Más se perdió en Cuba Kuboje buvo daugiau 

prarasta 

Yra didesnių b÷dų 

157

32. Perdir árnica Prašyti arnikos Melsti užuojautos 

33. Eso es como si Juan y Šitai tarsi Chuanas ir Bergždžias dalykas 

Manuela 

Manuela 

34. Hay moros en la costa Pakrant÷je maurai Reikia būti atsargiam 

35. Cambiar de chaqueta Pakeisti švarką Pakeisti nuomonę 

Eil. 

nr. 

Norvegiškų frazeologizmų ir kitų vaizdingų posakių lietuviški atitikmenys 

Norvegiškas 

frazeologizmas arba kitas 

vaizdingas posakis 

1. Det er to alen av samme 

stykke 



Tai dvi to paties audeklo 

uolektys, du to paties 

audeklo gabalai 




Iš to paties molio dr÷bti 

2. Komme fra asken til ilden Pakliūti nuo pelenų prie Užšokti nuo vilko ant meškos 

ugnies 

3. Ta mannen istedenfor ballen Imtis žmogaus vietoje 

kamuolio 

Užsipulti asmenį, užuot 

kalb÷jus apie poelgį/įvykį 

4. Komme mellom barken og Tarp žiev÷s ir medienos Pakliūti tarp kūjo ir priekalo 

veden 

5. Bite i det sure eplet Atsikąsti rūgštaus 

obuolio 

Daryti kažką, ko mielai būtum 

nedaręs 

6. En skal ikke selge skinnet 

før bjørnen er skutt 

Nepardavin÷k kailio, kol 

lokys dar nenušautas 

Neperšokęs griovio, nesakyk 

„op“ 

7. Ha grønne fingre(r) Tur÷ti žalius pirštus M÷gti prižiūr÷ti augalus ir tur÷ti 

tam gabumų 

8. Frisk som en fisk Sveikas kaip žuvis Sveikas kaip ridikas 

9. Hverken fugl eller fisk Nei paukštis, nei žuvis Nei m÷sa, nei žuvis 

10. Ta for god fisk Priimti už gerą žuvį Priimti už gryną pinigą 

11. En fugl i hånden er bedre 

enn ti på taket 

Geriau vienas paukštis 

rankoje nei dešimt 

Žvirblis rankoje geriau nei 

briedis girioje 

danguje 

12. Kjenne lusa på gangen Atpažinti ut÷lę iš eisenos Atpažinti ką iš elgesio 

13. Små gryter har også ører Ir maži puodai turi ausis Vaikai irgi supranta, ką 

suaugusieji šneka 

14. Love gull og grønne skoger Žad÷ti auksą ir žalius Žad÷ti aukso kalnus 

miškus 

15. Før hanen galer Iki gaidgyst÷s Labai anksti 

16. Den røde hanen galer Raudonas gaidys gieda Gaisras siaut÷ja 

17. Være i den syvende himmel Būti septintame danguje Būti devintame danguje 

18. Hovmod står for fall Puikyb÷ reiškia kritimą Aukštai šokęs, žemai pulsi 

19. Med hud og hår Su oda ir plaukais Visiškai, su ragais ir nagais 

20. Intet menneske er en øy N÷ vienas žmogus n÷ra Visiems reikia bendravimo 

sala 

21. Skjære alle over en kam Kirpti visus (plaukus) 

virš tų pačių šukų 

Siūti visus ant vieno kurpalio 

Nematyti skirtumo, vienodai 

traktuoti 

158

22. Skyte spurver med kanoner Šaudyti žvirblius 

patrankomis 

Kelti daug triukšmo d÷l 

menkniekių 

23. Den må tidlig krøkes som Tas, kas taps geru kabliu, Lenk medį, kol jaunas 

god krok skal bli 

turi būti lenkiamas anksti 

24. Holde kruttet tørt Laikyti paraką 

Būti pasirengusiam 

nesudr÷kusį 

25. Suge på labben Čiulpti leteną Taupyti, negal÷ti leisti sau 

išlaidauti 

26. En glad laks Linksma lašiša Linksmas, nerūpestingas 

žmogus 

27. Ha sommerfugler i magen Tur÷ti drugelių skrandyje Labai jaudintis, būti 

įsitempusiam 

28. Krake søker make Varna ieško poros Kiekvienas ieško panašaus į 

save 

29. Helle malurt i begeret Įpilti pelynų į indą Apkartinti džiaugsmą 

30. Slå skåka, og mene merra Mušti ieną, o tur÷ti Nukreipti kritiką ne tuo adresu 

omeny kumelę 

31. La humla suse Leisti kamanei dūgzti Nesukti sau galvos, 

nerūpestingai gyventi 

32. Den som kommer først til Kas pirmas ateina į Kas pirmesnis, tas gudresnis 

mølla, får først male malūną, tas pirmas ir 

susimala 

33. Sur som ei padde Rūgštus/surūgęs kaip Surukęs kaip nagin÷ 

rupūž÷ 

34. Ta noe med en klype salt Priimti ką su žiupsneliu Priimti ką ne už gryną pinigą 

druskos 

35. Kjenne hvor skoen trykker Jausti, kur batas spaudžia Jausti, kur yra problema, kur 

36. Bedre føre var enn etter snar Geriau iš pradžių būti 

atsargiam, negu paskiau 

greitam 

37. Skyte spurver med kanoner Šaudyti į žvirblius iš 

patrankų 

šuo pakastas 

Devynis kartus atmatuok, 

dešimtą – pjauk 

D÷ti bereikalingai daug 

pastangų 

38. Holde stigbøylen for en Palaikyti kam balnakilpę Patarnauti kam 

39. Gå over streken Peržengti brūkšnį Peržengti ribas 

40. Han fikk kniven på strupen Jam buvo prid÷tas peilis 

prie gerkl÷s 

Jam buvo pateiktas 

ultimatumas, jis buvo priverstas 

pasirinkti 

41. Gå etter i sømmene Tikrinti siūles Atidžiai tikrinti 

42. Øvelse gjør mester Lavinimasis daro meistrą Kas lavinasi, pasieks gerų 

rezultatų 

Eil. 

nr. 

Latviškų frazeologizmų ir kitų vaizdingų posakių lietuviški atitikmenys 

Latviškas frazeologizmas 


posakis 






1. Taisīt no oda ziloni Daryti iš uodo dramblį Iš adatos vežimą priskaldyti 

2. Pūst miglu acīs Pūsti miglą į akis Pūsti miglą į akis 

Dumti akis 

159

3. Ar acīm apēst Su akimis suvalgyti Akimis ryti 

4. Pēc acumēra Pagal nustatymą iš akies Iš akies 

5. Iet, kur acis rāda Eiti, kur akys rodo Eiti, kur akys veda 

6. Kā akmens uz (no) sirds Kaip akmuo ant (nuo) Kaip akmuo ant (nuo) širdies 

širdies 

7. Laist gar ausīm Leisti pro ausis Leisti pro ausis 

8. Velns viĦu zina Velnias jį žino Bala / Velnias žino 

9. Vesels lērums Ištisa daugyb÷ Gyva bala / Gyvas kelmas / 

velnias 

10. Dzīvo kā brāĜi Gyvena kaip broliai Gyvena kaip broliai 

11. Kā no debesīm nokrist Kaip iš dangaus nukrist Nukristi kaip iš dangaus 

12. [Pa]vilkt uz zoba Patraukti ant danties [Pa]traukti per dantį 

13. Skaidrs kā uz delnas Aiškus kaip ant delno Aišku kaip ant delno 

14. Aizcirst durvis deguna Užtrenkti duris prieš nosį Užtrenkti duris panos÷je 

priekšā 

15. Kad pūcei aste ziedēs Kada pel÷dai uodega Kai gaidys pautą pad÷s 

žyd÷s 

Po švento nygdos 

16. No galvas līdz kājām Nuo galvos iki kojų Nuo galvos iki kojų 

17. Galva griežas Galva sukasi Galva sukasi 

18. Dzīvo kā niere pa taukiem Gyvena kaip inkstas Gyvena kaip inkstas taukuose 

taukuose 

19. Melns uz balta Juodas ant balto Juodu ant balto 

20. No melna iztaisīt baltu Iš juodo padaryti baltą Juoda paversti balta 

21. Pārvērst jokā Paversti juoku Paversti juokais 

22. Iedzīt kādu kapā Įvaryti į kapą Nuvaryti ką į kapus 

23. Krist no kājām Kristi iš kojų Virsti iš kojų 

24. Plūkt laurus Skinti laurus Skinti laurus 

25. Palaist mēli Paleisti liežuvį Paleisti liežuvį 

26. Turēt mēli aiz zobiem Laikyti liežuvį už dantų Laikyti liežuvį už dantų 

27. Justies kā mājās Jaustis kaip namie Jaustis kaip namie 

28. Vazāt aiz deguna Tampyti už nosies Vedžioti už nosies 

29. Dīrāt āžus (āzi) Lupti ožius (ožį) Ožius lupti 

Į Rygą važiuoti 

30. Vēl mātes piens uz lūpām Dar motinos pienas ant Dar pienas nuo lūpų 

lūpų 

nenudžiūvo 

31. Trūkst tikai putna piena Trūksta tik paukščio Tik paukščio pieno trūksta 

pieno 

32. Kā pērkons no skaidrām Kaip perkūnas iš giedro Kaip perkūnas iš giedro 

debesīm 

dangaus 

dangaus 

33. Dieva pirksts Dievo pirštas Dievo pirštas 

34. Aptīt ap pirkstu Apvynioti aplink pirštą Apvynioti aplink pirštą 

35. Izzīst no pirksta Išžįsti iš piršto Išlaužti iš piršto 

36. Skatīties caur pirkstiem Žiūr÷ti pro pirštus Žiūr÷ti pro pirštus 

37. Pazīt kā savus piecus Pažinti kaip savo penkis Pažinti kaip savo penkis pirštus 

pirkstus 

pirštus 

38. Vaiga sviedros Skruosto prakaituose Ligi devinto prakaito 

39. SaĦemt ar atplestām rokām Priimti išsk÷stomis Priimti išsk÷stomis rankomis 

rankomis 

40. Krist no rokām Kristi iš rankų Kristi iš rankų 

41. Ciets rieksts Kietas riešutas Kietas riešutas 

42. Kā siĜėes mucā Kaip silk÷s statin÷j Kaip silk÷s statin÷j 

160

43. Tas nav ne plika graša vērts Tai n÷ pliko grašio Tai n÷ sudilusio skatiko neverta 

neverta 

44. Iet kā pa taukiem (pa Eina kaip po taukus (po [Eina] kaip sviestu patepta 

sviestu) 

sviestą) 

45. Ar drebošu sirdi Su drebančia širdim Drebančia širdimi 

46. ĥemt ko pie sirds Imti kažką prie širdies Imti ką į širdį 

47. Atvērt sirdi Atverti širdį Širdį išlieti / atverti 

48. Dūša papēžos Drąsa kulnuose Širdis kulnuose 

49. Ar vieglu sirdi Su lengva širdimi Lengva širdimi 

50. Būt ar kādu uz nažiem Būti su kažkuo ant peilių Gyventi kaip šuniui su kate 

51. Dzīvot kā sunim ar kaėi Gyventi kaip šuniui su Gyventi kaip šuniui su kate 

kate 

52. Kā suns uz siena kaudzes Kaip šuo ant šieno Kaip šuo ant šieno / rupūž÷ 

kupetos 

ant pyrago 

53. Sūtīt pie velna Siųsti pas velnią Pasiųsti po velnių 

54. Velnu pilns Velnių pilnas Velnių pri÷dęs 

55. Ne šis, ne tas Nei šis, nei tas Nei velnias, nei gegut÷ 

56. Nerast sev vietas Nerasti sau vietos Nerasti sau vietos 

57. Vīrs kā ozols! Vyras kaip ąžuolas Vyras kaip ąžuolas! 

58. Pārtraukt pusvārdā Pertraukti per pusę Nutraukti vidury žodžio 

žodžio 

59. Justies kā zivij ūdenī Jaustis kaip žuviai Jaustis kaip žuviai vandenyje 

vandeny 

60. Darbs kaėim zem astes Darbas katei po uodega Darbas kaip šuniui ant uodegos 

61. Kā cimds ar roku Kaip pirštin÷ su ranka Kaip vienos rankos pirštai 

62. Krīt kā mušas uz medu Krenta kaip mus÷s į Limpa kaip mus÷ prie medaus 

medų 

63. Dzīvo kā Dieva ausī Gyvena kaip Dievo ausy Gyvena kaip Dievo užantyje 

161

LITERATŪRA 

Butkus A. Lietuvių–latvių kalbų vadovas. Kaunas: Aesti, 2002. 

Frazeologijos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2001. 

Jakubauskien÷ M. Deutsch–litauische Redensarten. Kaunas: Šviesa, 2002. 

Lemchenas Ch. Rusų–lietuvių kalbų žodynas. T. 1. Vilnius: Mokslas, 1982. 

Leonavičien÷ A. Lingvistikos ir meno sandūroje (Šiuolaikinių lietuvių novelių vertimai į 

prancūzų kalbą). Darbai ir dienos, 45, 2006, 157–170. 

Leonavičien÷ A. Metaforinių prancūzų kalbos frazeologizmų vertimas į lietuvių kalbą. 

Diplominis darbas. Vilnius, 1989. 

Manser M. H. Anglų–lietuvių kalbų kasdienių frazeologizmų žodynas. Vilnius: alma littera, 

1999. 

Mikučionis, U. Norvegų–lietuvių kalbų žodynas. Kaunas: Naujasis lankas, 2006. 

Stašaitien÷ V., Paulauskas J. Rusų–lietuvių kalbų frazeologijos žodynas. Vilnius: Mokslas, 

1985. 

Suazo Pascual G. Abecedario de dichos y frases hechas. Madrid: Editorial Edaf, S.A., 1999. 

Šlapoberskis D. Vokiečių–lietuvių kalbų žodynas. Vilnius: Mintis, 1972. 

Vaitkevičiūt÷ V. Lenkų–lietuvių kalbų žodynas. Vilnius: Mokslas, 1994. 

Žirgulys A. Prie redaktoriaus stalo. Vilnius: Vaga, 1979. 

162

JŪRATö ČIRŪNAITö 

REDAGAVIMO PRATYBŲ TEKSTAI 

Išleido Vytauto Didžiojo universiteto leidykla 

(S. Daukanto g. 27, LT-44249 Kaunas) 

163

Redagavimo pratybÅ³ tekstai

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?