KODÄL JIS APIE RATUS, O JI APIE BATUS? RÅ«ta MarcinkeviÄien ...

More documents

Recommendations

Info

daugiau kalba darbe, viešose vietose, oficialiomis progomis, didesniuose žmonių susibūrimuose. Moterys – namuose, intymioje aplinkoje, mažuose draugų būreliuose. Tad kodėl gi susidaro įspūdis, kad moterys kalba daugiau Gal todėl, kad moterų, kaip ir vaikų, vieta mišriose draugijose ištisus šimtmečius buvo nusakoma taip: „Būk matoma, bet negirdima“. Šią nuostatą ir šiandien palaiko banalios šnekos apie moterų paskirtį tik būti gražiomis ir puošti draugiją. Be to, moteris vyrai laiko plepiomis dar ir todėl, kad jos kalba apie tokius dalykus, apie kuriuos patys vyrai nekalbėtų. Tyrimai rodo, kad net ir tuomet, kai jos kalba tiek pat, kiek ir vyrai, šiems atrodo, kad moterys kalbėjo daugiau. O kas moka klausytis Stilių skirtybės ryškios ir kalbėjimo bei klausymosi santykyje. Ne paslaptis, kad vyrai yra linkę „skaityti paskaitas“, t. y. patys vieni ilgai kalbėti tik apie juos dominančius dalykus ir nekreipti dėmesio į pašnekovą. O jei jau jie klausosi, tai tylomis, be grįžtamojo ryšio ir žodinio ar nežodinio atsako. Taip jie klausosi tol, kol vėl ateina jų eilė kalbėti. Moterys pačios vienos kalba neilgai, daugiau klausinėja, ragina prabilti pašnekovą, o klausydamosi gyviau reaguoja į pašnekovo žodžius. Jas sunkiau apkaltinti narciziškumu, mėgavimusi savo iškalba. Moterys, daugelio tyrinėtojų nuomone, yra dėmesingesnės kitiems pokalbio dalyviams, jos kur kas rečiau savo nuožiūra keičia pokalbio temą, todėl yra priverstos klausytis ilgų ir joms nuobodžių vyriškų šnekų. Kaip reiškiame savo nuomonę Kitas skiriamasis moterų pokalbio bruožas – palyginti su vyrais nekategoriškai reiškiama nuomonė. Tiesmukus pasakymus jos paprastai sušvelnina tokiais intarpais kaip „aš manau“, „galima tik spėti“, „nesu tikra, bet“, „atrodo, kad“, „gal ir klystu“ ar dar kaip kitaip. Be to, jos mažiau vartoja tiesioginių paliepimų ir komandų, paversdamos juos klausimu, kvietimu ar raginimu. Toks netiesioginis kalbėjimas dažnai kiek kitaip, nei būtų norėjusi moteris, yra suprantamas vyro ir jis apkaltinamas tuo, kad „negirdi“. Iš tiesų jis tik neįsigilina į potekstę, moters pasakymus, ypač nusiskundimus, supranta paraidžiui (žr. minėtosios J. Gray knygos veneriečių–marsiečių frazių žodynėlį). Todėl autorius ir teigia, jog šnekame skirtinga kalba. Kas dažniau pertraukinėja pokalbį Į kategoriškų feminizmo stereotipų pinkles nesunku pakliūti ir gilinantis į klausimą, kas gi – vyrai ar moterys – kalbėdamiesi dažniau pertraukinėja vieni kitus. Mat yra įsivyravusi nuomonė, kad kuri nors viena iš lyčių labiau pertraukinėja kitą. Tokia nuomonė remiasi prielaida, kad pertraukimas yra siekis dominuoti ir valdyti pokalbį. D. Tannen neigia tokią kategorišką ir tiesmuką prielaidą. Ji atsižvelgia į daugelį dalykų, lemiančių kalbos pertraukimo daromą poveikį: ar pertraukėjas nori pritarti ar paprieštarauti pašnekovui, pratęsti ar nutraukti jo mintį. Be to, dėl skirtingos kultūros, auklėjimo ar temperamento impulsyvus pašnekovas santūresniojo gali būti vertinamas kaip nemandagus pertraukinėtojas, pažeidžiantis lygias pašnekovų teises, nors šis tokių ketinimų ir neturėjo. Knygoje „Tu tiesiog nesupratai: moterų ir vyrų pokalbiai“ autorė neigia idealią, bet nerealią nuostatą, jog vienu metu gali kalbėti tik vienas žmogus (one–speaker–at–a–time). Taip kalbama tik viešose vietose, tik oficialiai. Intymioje, draugiškoje aplinkoje kelių pašnekovų kalbėjimas vienu metu nelaikomas pertraukinėjimu. Mat toks kalbėjimas gali būti visai draugiškas. Destruktyvus, vieno pašnekovo siekį dominuoti rodantis pertraukinėjimas būna tuomet, kai keičiama pokalbio tema, pirmajam kalbėtojui dar nebaigus pradėtos dėstyti minties. Turbūt nėra nieko įžeidesnio už situaciją, kai pašnekovas, sulaukęs, kol tu baigsi dėstyti savo mintis, ir niekaip į jas nesureagavęs, ima kalbėti visai apie ką kitą. Nors, formaliai žiūrint, jis ir sulaukė tavosios kalbos galo, tačiau iš tiesų jis suardė pokalbio audinį, nemotyvuotai ir savavališkai pakeitė jos kryptį. Jau tuomet kur kas geriau vienas kitą palaikantis kalbėjimas vienu metu, bet apie tą patį. Kuris nemandagesnis Moterys ir vyrai yra linkę laikyti vieni kitus nemandagiais pertraukinėtojais dar ir dėl to, kad nesutampa jų pokalbio stiliai. Moterys mėgsta įsiterpti pritardamos pašnekovui ar reikšdamos savo mintis ir vertinimus pokalbio tema. To paprastai nedaro vyrai, mažiau palaikantys ryšį su pašnekovu ir siekiantys savo nuožiūra keisti pokalbio kryptį. Čia tinka prisiminti seną anekdotą apie moterį, kuri norėjo skirtis su savo vyru, nes šis 2
dvejus metus jai nepratarė nė žodžio. Teisėjo paprašytas pasiaiškinti vyras atsakė, nenorėjęs pertraukti savo žmonos. Sunku pasakyti, kas ką dažniau pertraukia namuose, užtai Vakaruose esama nemaža viešų pokalbių tyrimų, kurių rezultatai rodo ta pati – vyrai moteris pertraukia tris kartus dažniau. VDU magistrės Airinos Tamulynienės atlikta kelių diskusijų laidų analizė parodė, kad vyrai jų metu ne tik kalbėjo dvigubai daugiau ir ilgiau, bet ir pertraukinėjo moteris du kartus daugiau nei šios juos. Žinia, pertraukimas pertraukimui nelygu. Kai pertraukiamas į kitas temas benuklystantis pašnekovas ar trumpa replika tik įsiterpiama į svetimos kalbos pauzę, pokalbio gija nenutrūksta. Antra vertus, nenutraukus kai kurių per ilgai įsikalbėjusių pašnekovų, pokalbis virstų monologu. Gaila, kad juo toliau, tuo labiau mūsų viešose diskusijose įsigali principas: ,,kalbėk, kol nenutraukė“ taip pat ir arši kova dėl kalbėtojo vietos, kurioje moterims nedažnai atitenka laurai. Beje, čia jos turi spręsti dilemą: ar elgtis įprastai moteriškai ar kopijuoti vyriškąjį elgsenos modelį. Mat dažnai vyriškas elgesys yra laikomas norma, o bet koks kitoks – nukrypimu nuo jos. Moterų ir vyrų elgesio asimetrija ypač išryškėja aplinkinių vertinimuose. Esama daugelio pavyzdžiu, kai lytys skirtingai vertinamos net ir tuomet, kai elgiasi visai vienodai. Bendras vyrų ir moterų kalbos bruožas, kai jį turi moterys, laikomas neigiamu, kai vyrai – teigiamu, pavyzdžiui, moterų tylėjimas laikomas bejėgiškumo, o vyrų – išminties ir jėgos ženklu. Vien todėl, kad nesiekia būti vyraujančia, moteris laikoma žemesne. Apskritai imant, galima sutikti ar nesutikti su čia pateiktąja schema, aiškinančia lyčių bendravimą, o savojoje aplinkoje rasti ją patvirtinančių ar paneigiančių pavyzdžių, bet negalima nemąstyti, nesigilinti į savo ir artimųjų gyvenimo būdą, atsispindintį kalboje. Taigi kviestume šiuo aspektu patyrinėti savuosius pokalbius, gal turint tokį tikslą neprailgs susirinkimai ar diskusijos, ne tokie pikti bus barniai, ne tokie skaudūs nesusipratimai. Svarbiausia, anot D. Tannen, nieko nekaltinti dėl nesusipratimų, kylančių tarp vyrų ir moterų, nes vienu kurių nors iš jų dominavimas nėra kilęs iš jų sąmoningo noro dominuoti. 3
Page 1: 1 Rūta Marcinkevičienė KODĖL JI

KODÄL JIS APIE RATUS, O JI APIE BATUS? RÅ«ta MarcinkeviÄien ...

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?

KODÄL JIS APIE RATUS, O JI APIE BATUS? RÅ«ta MarcinkeviÄien ...