Atlikta Veikla 1 - Vanduo - Aplinkos apsaugos agentūra

JŪRINIŲ TYRIMŲ KONSORCIUMAS (JTK) 

KU Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo institutas 

Gamtos tyrimų centras 

Aplinkos apsaugos politikos centras 

LIETUVOS BALTIJOS JŪROS APLINKOSAPSAUGOS VALDYMO 

STIPRINIMO DOKUMENTŲ PARENGIMAS 

I – OJI TARPINĖ ATASKAITA 

KLAIPĖDA, 2011

LIETUVOS BALTIJOS JŪROS APLINKOS APSAUGOS VALDYMO STIPRINIMO DOKUMENTŲ 

PARENGIMAS I - OJI TARPINĖ ATASKAITA 

Lapkričio 1, 

2011 

Vartojami sutrumpinimai bei terminų ţodynas 

Sutrumpinimai 

AAA – Aplinkos apsaugos agentūra 

AAPC – Aplinkos apsaugos politikos centras 

AKS – Aplinkos kokybės standartai 

AM – Aplinkos ministerija 

AV – Angliavandeniliai 

BVPD – Bendroji vandenų politikos direktyva 

CITES - Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencija (angl. The 

Convention on International Trade in Endangered Species of Wild Fauna and Flora) 

DLK – Didţiausia leistina koncentracija 

EK – Europos komisija 

GES - Gera aplinkosauginė būklė (angl. Good Environmental Status) 

GIS – Geografinė informacinė sistema 

GTC – Gamtos tyrimų centras 

HELCOM – Helsinkio komisija 

ICES – Tarptautinė jūrų tyrimų taryba (angl. International Council of Exploration of the Sea) 

JSPD – Jūrų strategijos pagrindų direktyva 

JTAP – Jungtinių tautų aplinkos apsaugos programa 

JTD – Jūrinių tyrimų departamentas 

LEI – Lietuvos energetikos institutas 

LEZ – Lietuvos išskirtinė ekonominė zona Baltijos jūroje 

LOJ – Lakūs organiniai junginiai 

LSLA – Lietuvos saugios laivybos administracija 

MARPOL - Tarptautinė konvencija dėl teršimo iš laivų prevencijos (angl. International Convention 

for the Prevention of Pollution from Ships) 

MDMG - Maksimalus daugiamečių-dominuojančių makrofitų gylis 

MTI – Jūrinis trofinis indeksas (angl. Marine trophic index) 

PAA – Policiklininiai aromatiniai angliavandeniliai 

PCB – Polichlorintieji bifeniliai 

PCDD - Polichlorinti dibenzo-p-dioksinai 

PCDF - polichlorinti dibenzofuranai 

PMD – Pavojingų medţiagų direktyva 

ppm – 1 milijoninė dalis (angl. Part per million) 

SM – Sunkieji metalai 

SSB - Neršiančių išteklių biomasės (angl. Spawning stock biomass) 

SST – Jūros paviršiaus temperatūra 

TA – Tūrinis aktyvumas 

TBA - Organiniai alavo junginiai 

TN – Bendrasis azotas (angl. total nitrogen) 

TP – Bendrasis fosforas (angl. total phosphorus) 

TNT – Sprogiųjų medţiagų etalonas (angl. trinitrotoluene) 

WWF – Pasaulinis gyvosios gyvūnijos fondas (angl. World Wildlife Fund) 

ŢBML -Ţuvų bendrijos mitybos lygmuo 

JŪRINIŲ TYRIMŲ KONSORCIUMAS (JTK) 2



Lapkričio 1, 

2011 

Ataskaitoje naudojamų terminų ţodynas 

Sąvoka / terminas Apibrėţi mas Šaltinis 

Abiotinė aplinka 

Aeracija 

Aleuritas 

Anaerobinė aplinka 

Anoksija 

Apvelingas 

Banka 

Bentalė 

Nebiologinės kilmės gamtos reiškiniai ir veiksniai. Fizinėcheminė 

aplinka, kuriai priklauso fiziniai veiksniai, 

neorganiniai elementai ir jų junginiai bei organinė medţiaga. 

Vandens prisotinimas deguonimi dėl sezoninio vandens 

maišymosi arba dėka epizodinių Šiaurės jūros vandens 

įtekėjimų. 

Puri 0,001-0,001 mm skersmens dugno nuosėdų dalelių 

sankaupa 

Bedeguoninė aplinka. Formuojasi dugno nuosėdose ir (arba) 

vandens sluoksniuose mikroorganizmams pilnai išeikvojus 

deguonį organinės medţiagos skaidymo procese. 

Sąlygos, kai aplinkoje nėra deguonies. Tai galutinė 

deguonies išeikvojimo stadija vandens telkiniuose (vyksta 

po hipoksijos). 

Šalto giluminio vandens, kuriame gausų biogeninių 

elementų, iškilimas į paviršių. 

Didesnė ar maţesnė plokščiaviršūnė sekluma atviroje jūroje, 

sudaryta daugiausia iš smėlio, ţvyro arba ledyno sąnašų. 

Jūros dugnas, bentoso organizmų gyvenamoji aplinka. 

Vandens ekosistemos sudedamoji dalis kartu su pelagialė. 

Baretta-Bekker 

et al., 1992 

BACC Author 

Team, 2008 

Щукин, 

1980;Gudelis, 

1993 

Diaz, 

Rosenberg, 

1995 

Allaby, 1994; 

Diaz, 

Rosenberg, 

1995 


et al., 1992; 

Aplinkos 

ţodynas, 2000 

Gudelis, 1993 

Oleninas, 1996 

Bentofagas Organizmas, mintantis zoobentosu. Oleninas, 1996 

Bentosas 

Biogenai 

Biomasė 

Biotopas 

Cianoprakoriotai 

Vandens telkinio dugno organizmų visuma. Apima 

organizmus, gyvenančius dugno nuosėdų viduje (infauna) 

arba jų paviršiuje (epifauna). 

Biogeniniai elementai. Cheminiai elementai būtini gyviems 

organizmams. Šioje ataskaitoje: neorganinės medţiagos, 

reikalingos fitoplanktono ir 3itobentoso augimui. 

Gyvos medţiagos (populiacijų, rūšių, rūšių grupių, bendrijų) 

kiekis tam tikru momentu tam tikroje vietoje; daţniausiai 

išreiškiama svorio vienetais per pločio ar tūrio vienetą. 

Sin.: buveinė. Ekosistemos abiotinė dalis. Vandens baseino 

tam tikra dalis su panašiomis abiotinės aplinkos sąlygomis. 

Šioje ataskaitoje: jūros dugno dalis su panašiomis 

geomorfologinėmis, litodinaminėmis ir hidrologinėmis 

aplinkos sąlygomis bei būdingais biologiniais poţymiais. 

Sin.: cianobakterijos, melsvabakterės (lot. Cyanobacteria). 

Bakterijų karalystės bakterijų tipas. 

Oleninas, 1996; 






Oleninas, 1996; 

Olenin, 

Ducrotoy, 2006 


et al., 1992; 




Lapkričio 1, 

2011 

Dampingas 

Detritas 

Sin.: sąvarta. Grunto pylimas jūroje, pvz. po uosto gilinimo 

darbu. 

Negyva organinė medžiaga – augalų bei gyvūnų gyvybinės 

veiklos produktų liekanos, suskaldytos į neidentifikuojamas 

dalelytes. 

Vikipedija, 

2011 

Ţaromskis, 

Gulbinskas, 

2002. 

Enciklopedinis 

geologijos 

terminų 



Detritofagai Dugno gyvūnai, mintantys detritu. Oleninas, 1996 

Edifikatoriai 

Ekmano sluoksnis 

Ekmano spiralė 

Epifitai 

Epilitai 

Estuarija 

Eutrofikacija 

Augalų rūšys, vaidinančios pagrindinį vaidmenį bendrijoje ir 

lemiančios jos ypatybes. Šioje ataskaitoje: dugno buveines 

formuojančios rūšys. 

Paviršinis vandens sluoksnis, kuriame stebimas Ekmano 

spiralės reiškinys. 

Hidrologinis reiškinys (aprašytas švedų okeanografo V.W. 

Ekmano), kai jūrose pučiant pastoviam vėjui formuojasi 

paviršinė srovė, sudaranti kampą su vėjo kryptimi (į dešinę 

šiaurės pusrutulyje, į kairę pietų pusrutulyje); didėjant gyliui 

srovė silpnėja, vis labiau nusisuka nuo vėjo krypties ir tam 

tikrame gylyje įgauna priešingą kryptį. 

Vandens augalai, augantis ant kitų augalų, bet jais 

pasinaudojantis tik kaip atrama ir nesimaitinantis jų 

medţiagomis. 

Vandens dumblai, augantys prisitvirtinę prie akmenų. 

Ištįsusi sėkli įlanka, susidariusi jūrai uţliejus upių ţiotis, 

gėlo ir jūrinio vandens maišymosi zona. 

Vandens telkinio biologinio produktyvumo augimas dėl 

padidėjusios biogeninių elementų (daţniausiai fosforo ir 

azoto) prietakos arba kaupimosi. 



Щукин, 1980; 


et al., 1992 

Щукин, 1980; 


et al., 1992 


et al., 1992 

Gudelis, 1993 

BACC Author 

Team, 2008 

Fitobentosas Dugno augalija. Oleninas, 1996 

Fitoplanktonas Mikroskopiniai vienaląsčiai ar kolonijiniai planktono augalai Oleninas, 1996 

Haloklinas 

Vandens sluoksnis, kuriame stebimas ryškus druskingumo 

pokytis (rytų Baltijoje stebimas 60-80 m gylyje), dėl kurio 

formuojasi staigus vandens tankio šuolis. 


et al., 1992; 

BACC Author 

Team, 2008 

Hipoksija Sąlygos, kai aplinkoje yra deguonies stygius (0% < O 2 % < 

Diaz, 

20%). Tarpinė deguonies išeikvojimo stadija vandens 

Rosenberg, 

telkiniuose (vyksta prieš anoksija). 

1995 

Infauna Gyvenantys dugno nuosėdų viduje bentoso gyvūnai. Oleninas, 1996 




Lapkričio 1, 

2011 

Izobata 

Kvazistacionarios 

srovės 

Litoralė 

Makrozoobentosas 

Ţemėlapio linija, jungianti vandens telkinių vienodo gylio 

vietas. 

Šioje ataskaitoje: palyginus pastovios tėkmės, 

susiformuojančios jūros paviršiaus ir atmosferos terminės 

bei dinaminės sąveikos dėka Ekmano sluoksnyje. 

Jūros pakrantės potvynių-atoslūgių zona, viršutinė iš jūros 

bentalės ekologinių zonų. Tikros litoralės potvyniųatoslūgių 

neturinčioje Baltijos jūroje nėra. Lietuvos Baltijos 

jūroje – tai siaura, kelių dešimčių metrų pločio, smėlio, 

ţvyro ir gargţdo juosta, nuolat skalaujama bangų ir 

uţliejama štormų metu. 

Sin.: dugno makrofauna. Bentoso gyvūnai, kurių dydis yra 

nuo 1 iki 200 mm 


Ţaromskis, 

1996 

Oleninas ir kt., 

1996; Olenin, 

1997 


Mezozooplanktonas Planktono gyvūnai, kurių dydis yra nuo 0,2 iki 20 mm Oleninas, 1996 

Nektobentosas 

Pelagialė 

Pelitas 

Priekrantė 

Stratifikacija 

Sublitoralė 

Teritorinė jūra 

Termoklinas 

Bentoso gyvūnai, kurie dalį laiko aktyviai plaukioja vandens 

storymėje, daţniausiai priedugniniame sluoksnyje. 

Vandens ekosistemos sudedamoji dalis, vandens masė virš 

bentalės. 

Puri smulkesnių uţ 0,001 mm skersmens dugno nuosėdų 

dalelių sankaupa 

Įjūrio ruoţas nuo kranto linijos iki ribos, kur bangos ir 

srovės dar veikia jūros dugną. 

Vandens stratifikacija ( sluoksniškumas). Vandens stulpo 

suskirstymas į skirtingo tankio sluoksnius. Gėluose vandens 

telkiniuose priklauso tik nuo temperatūros (terminė 

stratifikacija), jūrinėse - dar ir nuo druskingumo; abu 

faktoriai daţnai veikia kartu (termohalininė stratifikacija). 

Bentalės ekologinė zona, kuriai būdinga aktyvi 

hidrodinamika, bangų ir priekrantinių srovių poveikis 

dugnui, didelė sezoninė vandens temperatūrų kaita ir dugno 

nuosėdų įvairovė. Lietuvos Baltijos jūroje tai povandeninis 

šlaitas iki 25-30 m gylio, esantis po litoralės. 

Lietuvos Respublikos pakrantės 12 jūrmylių pločio Baltijos 

jūros vandenų juosta, kuri yra sudėtinė Lietuvos 

Respublikos teritorijos dalis ir kurios ribas su gretimomis 

valstybėmis nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės 

sutartys ir visuotinai pripaţinti tarptautinės teisės principai 

bei normos. 

Vandens sluoksnis su ryškiu vertikaliu neigiamu 

temperatūros gradientu, daug didesniu, negu viršuje ir 

apačioje esančiuose sluoksniuose. 



Щукин, 1980 

Gudelis 1993 


Oleninas ir kt., 

1996; Olenin, 

1997 

LR Valstybės 

sienos ir jos 

apsaugos 

įstatymas, 2000 





Lapkričio 1, 

2011 

Leksikografiniai literatūros šaltiniai 

Allaby, M., 1994. The concise Oxford dictionary of Ecology. Oxford University Press. 415 

pp. 

BACC Author Team, 2008. Assessment of Climate Change for the Baltic Sea Basin. The. 

Regional Climate Studies. Springer, 474 pp. 

Baretta-Bekker J.G., E.K. Duursma, B.R. Kuipers (eds.), 1992. Encyclopedia of Marine 

Scienes. New York Heidelberg Berlin, Springer-Verlag: 311 pp. 

Diaz, R.J. and R. Rosenberg, 1995. Marine benthic hypoxia: a review of its ecological 

effects and the behavioral responses of benthic macrofauna. Oceanogr. Mar. Biol. Ann. 

Rev., 33: 245-303. 

Enciklopedinis geologijos terminų ţodynas, 2009. J. Paškevičius (red.). Lietuvos geologijos 

tarnyba. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 650 pp. 

Gudelis, V., 1993 Jūros krantotyros terminų ţodynas Vilnius, Akademia 408 pp. 

LR Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymas. 2000 m. geguţės 9 d. Nr. VIII-1666. Vilnius 

Olenin, S. 1997. Benthic zonation of the Eastern Gotland Basin. Netherlands Journal of 

Aquatic Ecology, Vol. 30, No. 4: 265-282 

Olenin S., Ducrotoy J-P. 2006. The concept of biotope in marine ecology and coastal 

management. Marine pollution bulletin, 53: 20-29 

Oleninas, S. 1996. Metodiniai nurodymai ekologijos kursiniam darbui. Hidrobiologijos 

specializacija. Klaipėdos universitetas. 

Oleninas, S., D. Daunys, V. Labanauskas. Lietuvos priekrantės dugno biotopų 

klasifikacijos principai. Geografijos metraštis, 1996, 29: 218-231 

Parsons, T.R., M. Takahashi, B. Hargrave. Biological oceanographic processes. Oxford, 

England: Pergamon Press. 1984 

Ţaromskis R. 1996, Okeanai, jūros, estuarijos (73) 293 pp. 

Щукин, 1980. Четырехъязычный энциклопедический словарь терминов по 

физической географии. Москва. 703 с. 




Lapkričio 1, 

2011 

TURINYS 

VARTOJAMI SUTRUMPINIMAI BEI TERMINŲ ŢODYNAS ...................................................... 2 

ĮVADAS ............................................................................................................................................ 11 

1. TEMOS IŠTIRTUMAS: INFORMACIJOS ŠALTINIŲ ANALIZĖ - VEIKLA 1.1.1 ................. 15 

2. BENDROSIOS VANDENŲ POLITIKOS DIREKTYVOS ĮGYVENDINIMO LIETUVOJE 

PROJEKTŲ BEI SUSIJUSIOS LITERATŪROS ANALIZĖ - VEIKLA 1.1.2 ................................ 19 

3. LIETUVOS BALTIJOS JŪRAI BŪDINGŲ APLINKOS SAVYBIŲ VERTINIMAS BEI JŲ 

PASISKIRSTYMO GRAFINIS ATVAIZDAVIMAS VEIKLA 1.1.3 .............................................. 25 

3.1. Fizinės ir cheminės savybės ............................................................................................. 25 

3.1.1. Jūros dugno topografija ir batimetrija ............................................................... 25 

3.1.2. Hidrometeorologinės sąlygos ir hidrografinės savybės ....................................... 31 

3.1.3. Biogeninių medţiagų, deguonies, pH ir pCO 2 kaita ir jūros vandens 

rūgštėjimas .............................................................................................................. 79 

3.2. Dugno buveinių tipų įvairovė ir pasiskirstymas............................................................... 92 

3.3. Biologinės savybės ........................................................................................................... 94 

3.3.1. Fitoplanktono įvairovė, pasiskirstymas ir kaita .................................................. 94 

3.3.2. Zooplanktono įvairovė, pasiskirstymas ir kaita ................................................ 100 

3.3.3. Dugno bestuburių (makrozoobentoso) įvairovė, pasiskirstymas ir kaita ............ 102 

3.3.4. Gaubtasėklių ir didţiųjų dumblių (makrofitobentoso) įvairovė, pasiskirstymas 

ir kaita ................................................................................................................... 109 

3.3.5. Ţuvų įvairovė, populiacijų struktūra, gausa ir pasiskirstymas ........................... 119 

3.3.6. Jūros ţinduolių įvairovė, pasiskirstymas ir kaita .............................................. 128 

3.3.7. Jūros paukščių pasiskirstymo bei būklės apibūdinimas .................................... 134 

3.3.8. Rūšių, kurios yra Bendrijos teisės aktų arba tarptautinių susitarimų 

reglamentavimo objektas, pasiskirstymo bei būklės apibūdinimas ............................. 139 

3.3.9. Nevietinių, egzotinių rūšių, genetiškai besiskiriančių vietinių rūšių laikino 

atsiradimo, gausumo ir geografinio pasiskirstymo aprašas ........................................ 142 

3.4. Kitos savybės ................................................................................................................. 150 

3.4.1. Su cheminėmis medţiagomis susijusios padėties, įskaitant susirūpinimą 

keliančias chemines medţiagas, nuosėdų uţterštumo, ţidinių, sveikatos problemų, 

floros ir faunos uţterštumo apibūdinimas ................................................................. 150 




Lapkričio 1, 

2011 

3.5. Jūrinių mitybos tinklų elementų gausumas ir įvairovė ............................................. 156 

3.6. Pasiūlymai dėl saugomų teritorijų išskirtinėje ekonominėje zonoje (IEZ) .................... 167 

4. JŪROS RAJONO PAVOJŲ BEI POVEIKIŲ ŠALTINIŲ MASTO, PASISKIRSTYMO IR 

INTENSYVUMO VERTINIMAS BEI JŲ GRAFINIS ATVAIZDAVIMAS VEIKLA 1.1.4 ........ 168 

4.1. Kategorija „Fizinis nykimas“ ......................................................................................... 168 

4.5.1.Grunto gramzdinimas jūroje ........................................................................... 168 

4.2. Kategorija „Fizinė ţala“ ................................................................................................. 189 

4.2.1. Uostų hidrotechninių įrenginių įtaka Baltijos jūros priekrantei ir krantų būklei .. 189 

4.2.2. Kranto linijos dinamika Klaipėdos uosto poveikio zonoje ................................ 194 

4.2.3. Šventosios uosto rekonstrukcijos įtaka Baltijos jūros aplinkai .......................... 195 

4.2.4. Dugninio tralavimo poveikis .......................................................................... 199 

4.2.5. Smėlio kasimo poveikis ................................................................................. 200 

4.2.6. Sprogdinimo darbų jūroje poveikis ................................................................. 204 

4.3. Kategorija „Kitas fizinis trikdymas“ .............................................................................. 205 

4.3.1. Antropogeninio povandeninio triukšmo poveikis jūros aplinkai ....................... 205 

4.3.2. Kitų energijų poveikiai jūroje ........................................................................ 220 

4.3.2. Jūrą teršiančios šiukšlės ................................................................................. 223 

4.4. Kišimasis į hidrologinius procesus ................................................................................ 227 

4.5. Uţterštumas pavojingomis medţiagomis ....................................................................... 228 

4.6. Nuolatinis ir (arba) tikslingas teršalų išmetimas – skysčių, kietų medţiagų arba 

dujų patekimas į jūros vandenį dėl nuolatinio ir (arba) tikslingo jų išmetimo į jūros 

aplinką, kuris leidţiamas pagal kitus Bendrijos teisės aktus ir (arba) tarptautines 

konvencijas ........................................................................................................................... 262 

4.7. Praturtinimas maistingomis ir organinėmis medţiagomis ............................................. 266 

4.8. Biologinis trikdymas ...................................................................................................... 273 

4.8.1. Mikrobinių patogenų patekimas ..................................................................... 273 

4.8.2. Nevietinių rūšių patekimas ............................................................................ 278 

4.8.3. Atrankinė rūšių, įskaitant atsitiktinai pagaunamas rūšis gavyba ........................ 286 

5. KONKREČIŲ ATVĖJŲ IR VIETOVIŲ, KUR REIKALINGAS IŠSAMESNIS 

VERTINIMAS, PAGAL BŪDINGŲ SĄVYBIŲ BEI PAVOJŲ IR POVEIKIŲ VERTINIMĄ, 




Lapkričio 1, 

2011 

NUSTATYMAS. JŪRINIŲ MOKSLINIŲ TYRIMŲ PRIORITETŲ NUSTATYMAS VEIKLA 

1.1.5 ................................................................................................................................................. 288 

5.1. Reikalingo išsamesnio vertinimo poreikiai bioįvairovėje .............................................. 288 

5.2. Nevietinių rūšių išsamesnio vertinimo poreikiai............................................................ 291 

5.3. Ţuvų bei komerciniam tikslam naudojamų ţuvų išteklių išsamesnio vertinimo 

poreikiai ................................................................................................................................ 296 

5.4 Jūrinių mitybos tinklų išsamesnio vertinimo poreikiai ................................................... 298 

5.5. Jūros hidrografinių sąlygų išsamesnio vertinimo poreikiai ........................................... 300 

5.6. Teršalų koncentracijų išsamesnio vertinimo poreikiai ................................................... 303 

5.7. Teršalų ţmogaus maistui skirtuose jūros ištekliuose išsamesnio vertinimo 

poreikiai ................................................................................................................................ 307 

5.8. Jūrą teršiančių šiukšlių išsamesnio vertinimo poreikiai ................................................. 308 

5.9. Energijos įskaitant jūros triukšmą išsamesnio vertinimo poreikiai ................................ 310 

6. TARPVALSTYBINIO POVEIKIO IR VEIKSNIŲ ĮTAKA LIETUVOS JŪROS RAJONUI 

BEI TOKIO POVEIKIO KELIAMOS RIZIKOS, SIEKIANT JSPD TIKSLŲ, VERTINIMAS 

VEIKLA 1.1.7 .................................................................................................................................. 313 

6.1. Galimi poveikiai LR jūros rajonui naftos telkinio „Kravcovskoje“ (D-6) 

eksploatacijos metu ............................................................................................................... 313 

6.2. Galimi invazinių rūšių poveikiai LR jūros rajonui ........................................................ 323 

6.3. Galimi tarpvalstybinės verslinės ţvejybos poveikiai LR jūros rajonui .......................... 325 

7. KLIMATO KAITOS POVEIKIOJŪROS RAJONUI IR POVEIKIO APLINKOS BŪKLEI 

MASTO/DYDŢIO BEI TOKIO POVEIKIO KELIAMOS RIZIKOS ĮVERTINIMAS VEIKLA 

1.1.8 ................................................................................................................................................. 329 

7.1. Klimato kaitos poveikis bioįvairovei ............................................................................. 332 

7.2. Klimato kaitos poveikis nevietinėms rūšims ................................................................. 340 

7.3. Klimato kaitos poveikis komerciniams tikslams naudojamiems jūros produktams ...... 342 

7.4. Klimato kaitos poveikis jūriniams mitybos tinklams ..................................................... 344 

7.5. Klimato kaitos poveikis eutrofikacijai ........................................................................... 346 

7.6. Klimato kaitos poveikis teršalų koncentracijoms jūroje bei teršalų 

koncentracijoms, ţmogaus maistui naudojamuose jūros produktuose.................................. 349 

8. TARPTAUTINIŲ DARBO GRUPIŲ, KURIOSE REIKALINGAS JSPD PROJEKTO 

EKSPERTŲ DALYVAVIMAS, SĄRAŠAS VEIKLA 1.1.12 ........................................................ 350 




Lapkričio 1, 

2011 

9. EK SIŪLOMŲ KRITERIJŲ IR SUSIJUSIŲ RODIKLIŲ AKTUALUMO ĮVERTINIMAS 

LIETUVOS JŪROS RAJONO APLINKOS BŪKLĖS NUSTATYMUI VEIKLA 2.1.1 ............... 352 

9.1. Bioįvairovės (GAB) kriterijų bei rodiklių aktualumas................................................... 352 

9.2. Nevietinių rūšių (GAB) kriterijų bei rodiklių aktualumas ............................................. 359 

9.3. Ţuvų bei komerciniams tikslams naudojamų jūros išteklių (GAB) kriterijų bei 

rodiklių aktualumas ............................................................................................................... 360 

9.4. Jūrinių mitybos tinklų (GAB) kriterijų bei rodiklių aktualumas .................................... 363 

9.5. Eutrofikacijos (GAB) kriterijų bei rodiklių aktualumas ................................................ 365 

9.6. Jūros dugno vientisumo (GAB) kriterijų bei rodiklių aktualumas ................................. 367 

9.7. Jūros hidrografinių sąlygų (GAB) kriterijų bei rodiklių aktualumas ............................. 369 

9.8. Teršalų koncentracijų (GAB) kriterijų bei rodiklių aktualumas .................................... 370 

9.9. Teršalų ţmogaus maistui skirtuose jūros produktuose (GAB) kriterijų bei 

rodiklių aktualumas ............................................................................................................... 371 

9.10. Jūrą teršiančių šiukšlių (GAB) kriterijų bei rodiklių aktualumas ............................... 373 

9.11. Energijų įskaitant povandeninį triukšmą (GAB) kriterijų bei rodiklių 

aktualumas ............................................................................................................................ 374 

ATLIEKAMOS VEIKLOS, PASIEKTA PAŢANGA, KYLANČIOS PROBLEMOS IR 

SIŪLOMI SPRENDIMAI ............................................................................................................... 375 

REIKALINGI AAA SUDERINIMAI BEI GALIMI PATARIMAI IR REKOMENDACIJOS 

DĖL GRAFIKO PAKEITIMO ....................................................................................................... 376 

PASLAUGŲ ĮGYVENDINIMO LENTELĖ (GRAFIKAS) .......................................................... 377 




Lapkričio 1, 

2011 

ĮVADAS 

Šioje ataskaitoje pateikiamas pirminis Lietuvos Baltijos jūros aplinkos būklės ir 

ţmogaus poveikio įvertinimas pagal JSPD reikalavimus bei pateikiama EK siūlomų 

kriterijų ir rodiklių analizė. Ataskaita apima šias paslaugų pirkimo sutarties „LIETUVOS 

BALTIJOS JŪROS APLINKOS APSAUGOS VALDYMO STIPRINIMO DOKUMENTŲ 

PARENGIMAS“ veiklas: 

1.1.1. Surinkti ir išanalizuoti informaciją apie vykdytų/vykdomų projektų, atliktų 

susijusių vertinimų rezultatus, duomenis iš visų galimų šaltinių. Atsiţvelgti į kitus 

susijusius įvertinimus, pavyzdţiui, bendrai atliktus pagal regionines jūrų konvencijas, arba 

jais remtis tam, kad būtų parengtas išsamus jūros aplinkos būklės įvertinimas. 

1.1.2. Surinkti ir išanalizuoti medţiagą, parengtą vykdant 2000 m. spalio 23 d. 

Europos Sąjungos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos 

veiksmų vandens politikos srityje pagrindus, įgyvendinimą, susijusią su priekrantės, 

tarpiniais vandenimis ir teritorine jūra. 

1.1.3. Atlikti jūros rajono būdingų savybių (fizinių, cheminių, buveinių tipų, 

biologinių ir kitų savybių) (Direktyvos III priedas, 1 lentelė; 2010 m. rugsėjo 1 d. EK 

sprendimas dėl geros jūrų vandenų aplinkos būklės kriterijų ir metodinių standartų) 

vertinimą bei jų pasiskirstymo grafinį atvaizdavimą. Nesant pakankamai duomenų apie tam 

tikras savybes, pasinaudojant vykdytų ar vykdomų projektų rezultatais, kitų šalių ar kitais 

būdais prieinama informacija, atlikti tyrimus tam tikrų savybių preliminariam įvertinimui. 

Pateikti pasiūlymus dėl saugomų teritorijų steigimo išskirtinėje ekonominėje zonoje. 

1.1.4. Atlikti jūros rajono pavojų bei poveikių (Direktyvos III priedas, 2 lentelė) 

šaltinių masto, pasiskirstymo ir intensyvumo vertinimą bei jų grafinį atvaizdavimą. Nesant 

pakankamai duomenų apie tam tikrus poveikius, pasinaudojant vykdytų ar vykdomų 

projektų rezultatais, kitų šalių ar kitais būdais prieinama informacija, atlikti preliminarų 

tokių poveikių vertinimą (duomenų nebuvimas neleidţia teigti, jog poveikio nėra). 

1.1.5. Atlikus jūros rajono būdingų savybių ir pavojų bei poveikių vertinimą (1.1.3. 

ir 1.1.4. veiklos), nustatyti konkrečius atvejus ir vietoves, kuriose būtinas išsamesnis 

vertinimas pagal tinkamus kriterijus ir jų rodiklius. Atsiţvelgiant į trūkstamos mokslinės 




Lapkričio 1, 

2011 

informacijos sritis, pasiūlyti jūrinių mokslinių tyrimų prioritetus, kurių įgyvendinimas leistų 

tinkamai įgyvendinti JSPD tikslus. 

1.1.7. Įvertinti tarpvalstybinio poveikio ir veiksnių įtaką Lietuvos jūros rajonui bei 

tokio poveikio keliamą riziką jūros rajonui siekiant JSPD tikslų. 

1.1.8. Įvertinti klimato kaitos poveikį jūros rajonui ir poveikio aplinkos būklei 

mastą/dydį bei tokio poveikio keliamą riziką jūros rajonui siekiant JSPD tikslų. 

1.1.12. Sudaryti tarptautinių darbo grupių (pvz., HELCOM, ICES organizacijų) 

sarašą, kuriose atitinkamos srities moksliniai ekspertai turėtų dalyvauti rengiant jūros 

būklės vertinimus, nustatant aplinkosaugos tikslus, uţtikrinant regioninį bendradarbiavimą 

siekiant JSPD tikslų. Pateikti ekspertų dalyvavimo darbo grupėse planą (paslaugų 

įgyvendinimo tikslams aktualiausių susitikimų skaičius, susitikimų datos, dalyvavimo 

pagrindimas). 

2.1.1. Išanalizuoti kiekvieną EK siūlomą kriterijų ir susijusius rodiklius, įvertinti jų 

aktualumą jūros rajonui, t.y. kurie turėtų būti naudojami aplinkos būklei apibūdinti, pateikti 

atitinkamų kriterijų ir jų rodiklių, kurie nėra aktualūs Lietuvos jūros rajonui, pagrindimą. 

Ataskaita rengė Lietuvos jūrinių tyrimų konsorciumas, susidedantys iš Klaipėdos 

universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto, Gamtos tyrimų centro, 

Aplinkos apsaugos politikos centro ir Lietuvos energetikos instituto specialistų; iš viso 

šiame projekte dalyvavo 30 ekspertų, iš jų 22 mokslo daktarų (1-1 lent.). 




Lapkričio 1, 

2011 

1-1 Lentelė Projekto „Lietuvos Baltijos jūros aplinkos apsaugos valdymo stiprinimo dokumentų parengimas“ 

partnerių ir vykdytojų sąrašas 

Institucija Vykdytojai 

Vaidmuo projekte 

BPATPI Prof. habil. dr. Sergej Olenin Projekto vadovas 

BPATPI Doc. dr. Darius Daunys Projekto vykdomojo komiteto narys 

BPATPI Dr. Saulius Gulbinskas Projekto vykdomojo komiteto narys 

BPATPI Dr. Ingrida Bagdanavičiūtė GIS sluoksnių bei ţemėlapių ruošimas 

BPATPI Donatas Bagočius Projekto administravimas, ataskaitos 

rengimas, povandeninio triukšmo taršos 

jūroje vertinimas, nuolatinio ir (arba) 

tikslinio teršalų išmetimo vertinimas 

BPATPI Dr. Irina Olenina Fitoplanktono vertinimas 

BPATPI Dr. Ričardas Paškauskas Eutrofikacijos, biologinio trikdymo 

vertinimas, patogenų patekimo vertinimas 

BPATPI Dr. Anastasija Zaiko Invazinių rūšių vertinimas 

BPATPI Dr. Inga Dailidienė Hidrografinių sąlygų, klimato kaitos 

vertinimas 

BPATPI Dr. Loreta Kelpšaitė Hidrografinių sąlygų, klimato kaitos 

vertinimas 

BPATPI Diana Vaičiūtė, doktorantė Fitoplanktono vertinimas 

BPATPI Andrius Šiaulys, doktorantas Zoobentoso vertinimas 

BPATPI Dr. Martynas Bučas Fitobentoso vertinimas 

BPATPI Dr. Jūratė Lesutienė Zooplanktono, trofinių tinklų vertinimas 

BPATPI Rasa Uznytė, doktorantė Vandens paukščių vaidmens, trofiniuose 

tinkluose, vertinimas 

BPATPI Egidijus Bacevičius, Trofinių tinklų vertinimas 

doktorantas 

BPATPI Sergėj Suzdalev, doktorantas Šiukšlių taršos jūroje vertinimas, teriukšmo 

bei kitų energijų jūroje vertinimas 

BPATPI Doc. Dr. Zita Gasiūnaitė Zooplanktono, eutrofikacijos vertinimas 

BPATPI Prof. Dr. Artūras Razinkovas Praturtinimo maistingomis medţiagomis 

vertinimas 

BPATPI Doc. Dr. Petras Ţemlys Druskingumo pokyčių modeliavimas 

BPATPI Tomas Zolubas Ţvejybos intensyvumo Lietuvos EEZ 

vertinimas 

BPATPI Arūnas Grušas Jūros ţinduolių vertinimas 

GTC Dr. Linas Loţys Ţuvų vertinimas, EU dominančių rūšių 

vertinimas 

GTC Dr. Mindaugas Dagys Paukščių populiacijų vertinimas 




Lapkričio 1, 

2011 

GTC Eglė Jakubavičiūtė Teršalų ţmogaus maistui naudojamuose 

jūros produktuose, vertinimas, EU 

dominančių rūšių vertinimas 

GTC Dr. Kęstutis Jokšas Cheminės taršos jūroje vertinimas 

GTC Dr. Rimutė Stakenienė Cheminės taršos jūroje vertinimas 

LEI Dr. Jūratė Kriaučiūnienė Hidrografinių sąlygų, klimato kaitos 

vertinimas 

Ataskaita susideda iš Įvado, aštuonių dalykinių skyrių (pagal sutartyje numatytas 

veiklas), trijų pagalbinių skyrių bei trijų priedų: 

1. Išanalizuotų projektų bei susijusios literatūros sąrašo; 

2. GIS ţemėlapių; 

3. Papildomos informacijos; 

4. Veiklų įgyvendinimo eigos lentelės (grafiko); 

5. Atsakymo į pastabas. 

Ataskaitoje pateikti 107 paveikslų, 50 lentelės ir 30 GIS ţemėlapiai. 




Lapkričio 1, 

2011 

1. TEMOS IŠTIRTUMAS: INFORMACIJOS ŠALTINIŲ ANALIZĖ - VEIKLA 

1.1.1 

Rengiant ataskaitą ekspertai surinko bei atliko pirminę 582 informacijos šaltinių 

analizę (1-2 lent.). Buvo naudojami keli informacijos šaltinių tipai: ţinybinės ir mokslinių 

projektų ataskaitos, duomenų bazės, mokslinės publikacijos, ţemėlapiai bei įvairus 

nepublikuoti duomenys, daugiausiai – mokslinės publikacijos (363), mokslinio-tiriamųjų 

projektų ataskaitos (115) bei monitoringo duomenys (37 šaltiniai). Pilnas informacijos 

šaltinių sąrašas pateikiamas I – ame priede. 

1-2 Lentelė Apibendrintų informacijos šaltinių tipai ir jų kiekis 

Informacijos 

šaltinis 

Duomenų bazė 

Mokslinio-tiriamojo 

projekto ataskaita 

Mokslinė 

publikacija 

Monitoringo 

duomenys 

Neskelbta tyrimų 

medţiaga 

Verslinė statistika 

Ţemėlapiai 

Ţinybinė ataskaita 

Apibrėţi mas Pavyzdys Kiekis 

Laisvos prieigos duomenų bazės 

Internete 

Mokslinė arba mokslinė 

techninė ataskaita, mokslinio 

projekto ataskaita; mokslinės 

programos; mokslinės studijos 

Moksliniai straipsniai ir 

monografijos, paskelbtos 

referuojamuose ţurnaluose ir 

kituose leidiniuose; disertacijos 

Valstybinio monitoringo bei kiti 

stebėsenos duomenys 

Neskelbti mokslinių tyrimų, 

stebėjimų duomenys 

Privačių įmonių surinkti 

statistiniai duomenys 

Ţemėlapiai 

Valstybės institucijų paskelbtos 

ataskaitos 

Mokslinių tyrimų ir stebėsenos 

duomenys apie rūšių įvairovę, 

gausumą, erdvinį-laikinį 

pasiskirstymą, biomasę, morfofiziologinius 

parametrus bei 

populiacijų struktūras. 

Grunto gramzdinimo vietos jūroje 

asimiliacinės talpos įvertinimas. 

Mokslinė ataskaita, Vilnius 1999. 

Lietuvos hidrobiologų draugija. 

Olenina I., Kavolytė R., 1997: 

Phytoplankton, chlorophyll "a" and 

environmental conditions in the 

south-eastern coastal zone of the 

Baltic Sea. - In: A. Andrushaitis 

(Ed.). Proc. 13th Baltic Marine 

Biologists Symposium, Riga 49-58 

Palangos paplūdimio papildymo 

smėliu aplinkos tyrimai ir 

monitoringas 

Ţuvų maistinių derinių duomenų 

bazė. E. Bacevičius Neskelbta 

stebėjimų medţiaga apie nėgių ir 

kaulinių ţuvų mitybą atviroje jūroje 

(>20-80m) ir priekrantėje (



Lapkričio 1, 

2011 

Informacinių šaltinių, tinkančių geros aplinkos būklės deskriptorių nustatymui 

Lietuvos Baltijos jūros vandenyse gerokai skiriasi (1-1 pav., 1-2 lentelė). Daugiausiai 

šaltinių (128) yra 1-am deskriptoriui („Bioįvairovė“), iš jų net 80 mokslinių publikacijų. 

Pakankamai daug informacijos šaltinių yra 3-am („Ţuvų ištekliai“), 7-am („Hidrografijos 

sąlygos“) bei 11 –am („Povandeninis triukšmas bei kitos energijos“) deskriptoriams: 62, 53 

bei 95 atitinkamai. Maţiausiai duomenų yra 9-am („Teršalai ţmogaus maistui skirtuose 

jūros produktuose„) ir 10-am („Jūrą teršiančios šiukšlės“) deskriptoriams: 4 ir 10, 

atitinkamai. Tikimasi, kad 6-am deskriptoriui („Jūros dugno vientisumas“) informacijų 

šaltinių kiekis gali padidėti, panaudojus dalį 7-o ir, ypač, 1-o deskriptorių šaltinių. 

100 

90 

80 

70 

Ataskaita 

Monitoringas 

Publikacija 

Statistika 

Kiti 

60 

50 

40 

30 

20 

10 

0 

1D 3D 5D 7D 9D 11D Tarpt Leks 

1-1 Paveikslas Informacijos šaltinių pasiskirstymas pagal deskriptorius 

Suprantama, kad įvairius šaltiniai labai skiriasi pagal naudingos informacijos turinį, 

pvz. vienoje išsamioje monografijoje panaudotinos medţiagos gali būti daugiau negu 

dešimtyje straipsnių ir ataskaitų. Todėl bendras šaltinių kiekis tik sąlyginai atspindi vieno ar 

kito deskritoriaus ištirtumą. 




Lapkričio 1, 

2011 

1-3 Lentelė Literatūros šaltinių pasiskirstymas pagal EK 2010/477 sprendime nustatytus aplinkos būklės 

deskriptorius 

Deskriptorius 

Informacijos tipas 

Informacijos 

šaltinių kiekis 

Viso šaltinių 

1. Bioįvairovė Mokslinė ataskaita 

Monitoringas 

Publikacija 

Statistika 

Ţemėlapis 

DB 

23 

17 

92 

1 

3 

1 

135 

2. Nevietinės rūšys Duomenų bazė 

Mokslinė ataskaita 

Monitoringas 

Publikacija 


3. Komerciniams tikslams 

naudojami ţuvų ištekliai 

Duomenų bazė 


Monitoringas 

Publikacija 

Verslinė statistika 

Ţemėlapis 


4. Jūriniai mitybos tinklai Duomenų bazė 


Neskelbta 

Publikacija 


5. Eutrofikacija Mokslinė ataskaita 

Publikacija 

Monitoringas 


6. Jūros dugno vientisumas Mokslinė ataskaita 

Ţemėlapis 


Mokslinė publikacija 

7. Hidrografinės sąlygos Duomenų bazė 


Publikacija 

Monitoringas 

8. Teršalų koncentracijos Mokslinė ataskaita 

Publikacija 

Monitoringas 

9. Teršalai ţmogaus maistui 

skirtuose jūros produktuose 


Monitoringas 


10. Jūrą teršiančios šiukšlės Mokslinė ataskaita 

Publikacija 

Neskelbta 


11. Energija įskaitant jūros triukšmą Duomenų bazė 


Publikacija 

Ţemėlapis 

1 

7 

1 

14 

1 

1 

13 

10 

35 

1 

1 

1 

1 

1 

1 

13 

1 

14 

22 

1 

3 

1 

6 

3 

11 

2 

9 

42 

1 

18 

15 

4 

1 

2 

1 

5 

2 

1 

2 

2 

13 

79 

1 

23 

62 

17 

40 

21 

54 

37 

JŪRINIŲ TYRIMŲ KONSORCIUMAS (JTK) 17 

4 

10 

98



Lapkričio 1, 

2011 

Statistika 


1 

2 

Socioekonominė analizė 

Mokslinė ataskaita 9 

17 

Publikacija 

Statistika 


2 

2 

4 

Tarptautinis vertinimas 

DB 

1 

6 



Monitoringas 

2 

2 

1 

Patogenų patekimas Mokslinė publikacija 25 25 

Leksikologiniai šaltiniai 

Mokslinė publikacija 

DB 

10 

3 

13 




Lapkričio 1, 

2011 

2. BENDROSIOS VANDENŲ POLITIKOS DIREKTYVOS ĮGYVENDINIMO 

LIETUVOJE PROJEKTŲ BEI SUSIJUSIOS LITERATŪROS ANALIZĖ - 

VEIKLA 1.1.2 

Šioje ataskaitos dalyje surinkta ir išanalizuota medţiaga, parengta vykdant 2000 m. 

spalio 23 d. Europos Sąjungos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB, nustatančios 

Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus, įgyvendinimą, susijusi su 

priekrantės, tarpiniais vandenimis ir teritorine jūra. 

Viso perţiūrėti 15 literatūros šaltiniai (2-1 lent.), dauguma jų (14) priskirtini 

mokslinės ataskaitos tipui. Kriterijai ir rodikliai BVPD tikslams sukurti tik dalinai tinka 

JSPD. 

2-1 Lentelė BVPD informacijos šaltinių sąrašas 

Informacijos / duomenų 

šaltinis, arba pilna 

bibliografija 

Būtingės naftos 

terminalo zonos 

monitoringo duomenys 

Implementation of the 

EU Water Framework 

Tipas 1 

Duomenų 

laikotarpis 

Duomenų 

2 svarba 

Duomenų trumpas 

aprašymas 

Monitoringas 2001-2010 Svarbi Neskelbta 

stebėjimų medţiaga 

apie Būtingės 

terminalo zonos 

fitoplanktoną 

(fitoplanktono 

rūšinė sudėtis, rūšių 

gausumas, biomasė, 

erdvinis 

pasiskirstymas), 

abiotinius faktorius 

(vandens T°C, S‰, 

biogenų 

koncentracijos) bei 

naftos 

angliavandenilių 

koncentraciją 

Mokslinė 

ataskaita 

1984-2003 Svarbi Informacija apie 

Baltijos jūros 

AAA tarp 3 

TAIP, 

fitoplankto 

no rūšių 

gausumas, 

biomasės 

bei 

vandens 

T°C, S‰, 

biogenų 

koncentrac 

ijos ir 

naftos 

angliavand 

enilių 

koncentrac 

ijos 

NE 

1 Informacijos šaltinio tipas pagal 1 lentelę 

2 Duomenų svarba- duomenų svarba jūros aplinkos būklės įvertinimui 

3 Ar duomenų gavimui reikalingas AAA tarpininkavimas 




Lapkričio 1, 

2011 

Directive. Technical 

Note X: Phytoplankton: 

the Curonian Lagoon and 

the Lithuanian coastal 

waters of the Baltic Sea. 

2004. Danish 

Environmental 

Protection Agency, 

DANCEE and the 

Ministry of Environment 

of Lithuania. DEPA 

reference number 

124/025-0225 

Implementation of the 

EU Water Framework 

Directive. Technical 

Note X: Phytoplankton: 

the Curonian Lagoon and 

the Lithuanian coastal 

waters of the Baltic Sea. 

2004. Danish 

Environmental 

Protection Agency, 

DANCEE and the 

Ministry of Environment 

of Lithuania. DEPA 

reference number 

124/025-0225 

Daunys D., Olenin S., 

Paškauskas R., Zemlys 

P., Olenina I., Bučas M. 

(2007). Typology and 

Classification of 

Ecological Status of 

Lithuanian Coastal and 

Transitional Waters: an 

Update of Existing 

System. Technical 

Report for Transition 

Facility project 

No.2004/016-925-04-06: 

Procurement of services 

for the Institutional 

building for the Nemunas 

River Basin 

management, 66 pp. 

Langas V., Nikienė- 

Remeikaitė N., 

Šimanskienė B., Daunys 

D. (2009). Tarpinių ir 

pakrantės vandenų būklė, 

ją įtakojantys veiksniai ir 

Mokslinė 

ataskaita 

Mokslinė 

ataskaita 

Mokslinė 

ataskaita 

fitoplanktono 

bendrijų biomasę, 

gausumą bei 

bendrijų erdvinį 

pasiskirstymą 

2004 Svarbi Informacija apie 


fitoplanktono 

bendrijų biomasę ir 

gausumą 



Lietuvos 

priekrantės 

tipologiją, 

fitoplanktono 

bendrijų biomasę, 

gausumą bei 

bendrijų erdvinį 

pasiskirstymą 


ūkinės veiklos 

poveikį, BVPD 

klasifikacija 

fitoplanktonui ir 

maitmedţiagėms 


NE 

NE 

NE



Lapkričio 1, 

2011 

būklės gerinimo 

priemonės. Ataskaita 

“Baseinų valdymo plano 

poţeminio vandens 

dalies nemuno upių 

baseinų rajonui 

parengimas ir 

integravimas į bendrąjį 

valdymo planą”, IĮ 

„Ekologinių konsultacijų 

biuras“, p. 64. 

Phare dvynių projektas 

„Lietuvos aplinkos 

monitoringo pajėgumo 

stiprinimas“ 

Mokslinė 

ataskaita 

2002 Maţai 

svarbi 

Geografiniai bei 

nacionaliniai 

aspektai, 

monitoringas pagal 

senąsias direktyvas; 

pasiūlymai dėl 

paviršinių vandenų 

kokybės 

monitoringo 

principų. 

NE 

ES Bendrosios vandens 

politikos direktyvos 

2000/60/EB 2000-2006 

metams nustatytų 

reikalavimų 

įgyvendinimas Lietuvoje 

Mokslinė 

ataskaita 

2004 

liepos 1- 

spalio 30 

Maţai 

svarbi 

UBR būklės 

vertinimas; 

paviršinių vandenų 

tipologija; vandens 

naudojimo 

ekonominė analizė; 

paviršinio vandens 

monitoringo 

programa; ISMA – 

jūros ir tarpinių 

vandenų duomenų 

valdymo 

informacinė 

sistema; (galutinė 

ataskaita) 

NE 



2000/60/EB 2000-2006 


reikalavimų 


Mokslinė 

ataskaita 

2004 

sausiskovas 

Maţai 

svarbi 

Kuršių marių 

ichtiofauna; 

Fitoplanktonas; 

dugno makrofauna; 

NE 



2000/60/EB 2000-2006 


reikalavimų 


Mokslinė 

ataskaita 

2003 

birţelisrugsėjis 

Maţai 

svarbi 

Pradinis poţeminių 

vandenų 

įvertinimas; 

ţmogaus poveikio 

poţeminiams 

vandenims 

NE 




Lapkričio 1, 

2011 

įvertinimas; 

ekonominė analizė; 

Šventosios upės 

bandomojo projekto 

skirto įvertinti 

metodiką, 

panaudotą 

identifikuoti, srovių 

matavimo stotis 



2000/60/EB 2000-2006 


reikalavimų 


Mokslinė 

ataskaita 

2004 

balandţio 

1 – birţelio 

30 

Maţai 

svarbi 

UBR būklės 

įvertinimas ir 

Ţmogaus poveikio 

paviršiniams 

vandens telkiniams 

įvertinimas; 

Paviršinių vandens 

telkinių tipologija; 

NE 



2000/60/EB 2000-2006 


reikalavimų 


Mokslinė 

ataskaita 

2004 

sausio 1– 

kovo 31 

Maţai 

svarbi 

Ţmogaus poveikio 

paviršiniams 

vandens telkiniams 

įvertinimas 

NE 

Nemuno upių baseinų 

rajono valdymo planas ir 

priemonių vandensaugos 

tikslams Nemuno upių 

baseinų rajone pasiekti 

programa. Finansavo ES 

Struktūrinių fondų 

programa 








programa. Dalis -Planas 

Mokslinė 

ataskaita 

2009-2010 Svarbus Nemuno upių 

baseinų rajono 

valdymo planas 

2009-2010 

Svarbus 

Nemuno upių 

baseino rajono 

socialiniai – 

ekonominiai 

rodikliai. 

Tarpinių ir 

priekrantės vandenų 


priemonės (tarp jų 

ir teisės aktai) 

NE 

NE 








2009-2010 

Svarbus 

Pateiktas 

pagrindinių ir 

papildomų taršos 

maţinimo 

priemonių vidaus, 

tarpiniuose ir 

priekrantės 


NE



Lapkričio 1, 

2011 

programa. Dalis- 

Programa 








programa. Dalis-Priedas. 

Taršos šaltiniai ir 

apkrovos. Pagrindinių 

priemonių poveikio 

vertinimas. Rizikos 

vandens telkiniai. 

2009-2010 

Svarbus 

vandenyse 

aprašymas (taip pat 

jų vieneto 

sąnaudos, kai kur ir 

efektas). 

Pagrindinės 

priemonės apima 

kitų direktyvų 

įgyvendinimo 

priemones ir teisės 

aktus. Pateikta 

įvairių sektorių 

mokumo analizė. 

Pateiktas taršos 

šaltinių aprašymas. 

NE 









Pasklidosios taršos 

maţinimo priemonės 









Tarpinių ir priekrantės 

vandenų būklė, ją 

įtakojantys veiksniai ir 


priemonės 

2009-2010 

2009-2010 

Svarbus 

Svarbus 

Pateiktas detalus 

papildomų 

pasklidosios taršos 

maţinimo 

priemonių vidaus 

vandenyse 

aprašymas (taip pat 

ir vieneto sąnaudos 

bei efektas), jų 

atrankos metodika 

ir principai. 

Aprašytos kelios 

galimos tarpinių 

vandenų ekologinės 


priemonės (110 psl) 

NE 

NE 




Lapkričio 1, 

2011 



2006/60/EB 2000-2006 


reikalavimų 


Mokslinė 

ataskaita 

iki 2006 

Maţai 

svarbi 

Ţuvų rodiklis 

tarpiniams 

vandenims 

NE 

Institucinių gebėjimų 

stiprinimas tvarkant 

Nemuno upės baseiną 

Mokslinė 

ataskaita 

2006-2007 Maţai 

svarbi 


tarpiniams 

vandenims 

NE 

Baseinų valdymo plano 

poţeminio vandens 

dalies Nemuno upių 

baseinų rajonui 

parengimas ir 

integravimas į bendrą 

valdymo planą 

Mokslinė 

ataskaita 

2008-2010 Maţai 

svarbi 


tarpiniams 

vandenims 

NE 

Vykdant 2000 m. spalio 23 d. Europos Sąjungos Parlamento ir Tarybos direktyvos 

2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmu vandens politikos srityje pagrindus, 

įgyvendinimą, susijusi su priekrantės, tarpiniais vandenimis ir teritorine jura, komerciniais 

tikslais naudojamu ţuvų populiacijų ištekliu būklės vertinimo rodiklių nesukurta. 

Vykdant 2000 m. spalio 23 d. Europos Sąjungos Parlamento ir Tarybos direktyvos 

2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmu vandens politikos srityje pagrindus, 

įgyvendinimą, susijusi su priekrantės, tarpiniais vandenimis ir teritorine jura, ţmonėms 

vartoti skirtose ţuvyse ir kituose juros maisto produktuose teršalu kiekiu nustatymo 

klausimai nepaliesti. 

2-2 Lentelė Literatūros šaltinių pasiskirstymas 

Informacijos tipas 


Monitoringo 

duomenys 

Informacijos šaltinių kiekis Viso informacijos šaltinių 

14 

15 

1 




Lapkričio 1, 

2011 

3. LIETUVOS BALTIJOS JŪRAI BŪDINGŲ APLINKOS SAVYBIŲ 

VERTINIMAS BEI JŲ PASISKIRSTYMO GRAFINIS ATVAIZDAVIMAS 

VEIKLA 1.1.3 

Atlikta veikla 1.1.3. ir pasiektas rezultatas. R1.1.3 - atliktas jūros rajono būdingų 

savybių (fizinių, cheminių, buveinių tipų, biologinių ir kitų savybių) (Direktyvos III priedas, 

1 lentelė; 2010. rugsėjo 1. EK sprendimas dėl geros jūrų vandenų aplinkos būklės kriterijų ir 

metodinių standartų) vertinimas bei jų pasiskirstymo grafinis atvaizdavimas. Nesant 

pakankamai duomenų apie tam tikras savybes, pasinaudojant vykdytų ar vykdomų projektų 

rezultatais, kitų šalių ar kitais būdais prieinama informacija, atlikti tyrimai tam tikrų savybių 

preliminariam įvertinimui. Pateikti pasiūlymai dėl saugomų teritorijų steigimo išskirtinėje 

ekonominėje zonoje. 

Šiame skyriuje aprašomos jūros rajono būdingos fizinės, cheminės, geologinės ir 

biologinės savybės, buveinių tipai bei pateiktas jų pasiskirstymo grafinis atvaizdavimas. 

3.1. Fizinės ir cheminės savybės 

3.1.1. Jūros dugno topografija ir batimetrija 

Baltijos jūros Lietuvos išskirtinės ekonominės zonos (IEZ) plotas yra 6426,6 km². 

Lietuvos teritorinė jūra uţima 1849 km². Pietinėje dalyje Lietuvos IEZ ribojasi su Rusijos 

federacijos, šiaurėje su Latvijos, o vakaruose su Švedijos zonomis. 

Baltijos jūros Lietuvos jūros rajonas pasiţymi gana sudėtingu dugno reljefu, kurio 

svarbiausi elementai yra teigiamos formos plynaukštės ir neigiamos įdaubos. Didelę dugno 

ploto dalį uţima Klaipėdos-Ventspilio plynaukštė bei Gdansko įdaubos link besileidţiantys 

jos šlaitai (Gelumbauskaite, 1986). Pati Gdansko įdauba maţdaug nuo Klaipėdos platumos ir 

20 o 20‟ r. ilg. driekiasi į pietvakarius Gdansko įlankos link. Gdansko įdaubos šiaurinis 

kraštas yra Lietuvos ekonominės zonos centre. Į įdaubą atsiveria Nemuno proslėnis 

(Gelumbauskaitė, 2010). Nuo Gdansko įdaubos šiaurinės dalies jis driekiasi RPR kryptimi, 

arčiausiai prie Kuršių nerijos priartėdamas Nidos-Juodkrantės platumose. 




Lapkričio 1, 

2011 

Nemuno proslėnis iš šiaurės, Gdansko įdauba iš vakarų, o Kuršių nerija ir Sambijos 

pusiasalis iš pietryčių ir pietų riboja Sambijos-Kuršių plynaukštę, plytinčią maţdaug tarp 18 

ir 50-60 m gylio. Jos fragmentai uţima pietinę Lietuvos akvatorijos dalį. Šis rajonas 

pasiţymi didele reljefo sąskaida. Ją lemia iš ledynmečio ir poledynmečio paveldėtas, ryškiai 

kalvotas - daubotas moreninis reljefas, performuotas jūros vandens svyravimų ir šiuolaikinių 

hidrodinaminių procesų. Senųjų kranto linijų vietas ţymi pakopų fragmentai 

(Gelumbauskaitė, Šečkus, 2005). Plynaukščių paviršiuje daţnai sutinkami ţvirgţdu ir 

gargţdu padengti plotai. Esant ţemam jūros lygiui juos suformavo bangų veikla. Nemuno 

proslėnio šlaituose stiprios srovės, susidarančios atviros jūros ir kranto zonos sandūroje 

štormų metu, neleidţia kauptis smulkioms nuosėdoms. Dėl to, tarp 40 ir 55 m gylio plytintys 

pietiniai proslėnio šlaitai labai reljefingi, palyginti statūs ir padengti tik stambia medţiaga 

(Trimonis, Gulbinskas, 2002). 

Šiaurinėje Lietuvos akvatorijos dalyje išryškėja Klaipėdos-Ventspilio plynaukštė. Ši 

plynaukštė prasideda nuo Rygos įlankos ir driekiasi išilgai kranto, o maţdaug Liepojos 

platumoje pasuka į pietvakarius, įsiterpdama tarp Gotlando ir Gdansko įdaubų. Įsiterpimo 

vietoje yra ir ryškesnių pakilumų. Viena jų, esanti šiaurės vakarinėje Lietuvos ekonominės 

zonos dalyje, vadinama Klaipėdos banka. Ją formuoja ledyninis-akumuliacinis bei ledyno 

tirpsmo vandenų sukurtas ir vėliau jūrinių abrazinių-akumuliacinių procesų performuotas 

reljefas. Jūros gylis čia vietomis siekia 47 m (Gelumbauskaitė ir kt., 1999). Einant į vakarus, 

ši banka stačiu šlaitu leidţiasi į Gotlando įdaubą. 

Vienas iš labiausiai suskaidyto reljefo rajonų yra Klaipėdos-Ventspilio plynaukštės 

pietinė dalis, ties Šventąja – Palanga pasiekianti priekrantės zoną ir ties Giruliais 

prisišliejanti prie kranto. Šiame rajone yra daug skirtingo reljefo sąskaidos plotų. Atskirų 

formų santykinis aukštis čia daţniausiai siekia 4-5, o kartais 6-8 m aukščio. 

Lietuvos akvatorijoje yra trys gilūs rajonai (Priedas II.1). Tai Gdansko įdauba, kurios 

dubens gylis Lietuvos akvatorijoje viršija 80 m. Į Gdansko įdaubą įsiterpia Nemuno 

proslėnis, kurio vakarinėje dalyje gyliai siekia 76 m. Trečioji, pati giliausia Lietuvos 

akvatorijos dalis yra ekonominės zonos vakariniame kampe. Tai - Gotlando įdaubos dalis, 

kur gylis didesnis negu 110 m. Maksimalus Lietuvos jūros rajono gylis Gotlando įdauboje - 

125 m (Gelumbauskaitė ir kt., 1999). 




Lapkričio 1, 

2011 

Centrinę Lietuvos akvatorijos dalį uţima lėkšti, vos į pietvakarius pasvirę Gdansko 

įdaubos šlaitai. Tarp Juodkrantės ir Girulių jie prieina beveik iki priekrantės zonos. Šioje 

akvatorijos dalyje dugnas daţniausiai kone idealiai išlygintas ant moreninio pagrindo 

susikaupusiomis smulkaus smėlio ir aleurito nuosėdomis. Tik vietomis senasis moreninis 

reljefas iškyla iš vėlesnių sąnašų arba pasirodo ten, kur intensyvesnis hidrodinaminis 

reţimas ir paviršinės nuosėdos nuplaunamos. 

Jūros priekrantė – tai su krantu besiribojanti jūros akvatorijos dalis, kurioje jūros 

dugną veikia banginiai procesai. Ties Lietuvos krantais priekrantės zonos riba pravedama 

maţdaug ties 20 m gyliu. Su 20 m izobata yra pravedama Pajūrio juostos riba. Kuršių nerijos 

nacionaliniam parkui ir Pajūrio regioniniam parkui taip pat priklauso ir jūros priekrantė iki 

20 m izobatos. Priekrantė tarp Girulių ir Palangos yra ir Baltijos jūros talasologinis 

draustinis. Visos šios priekrantės dalys yra NATURA 2000 teritorijos. Jūros priekrantė 

apribota 20 m izobata uţima apie 343,5 km² plotą. 

Kuršių nerijos priekrantė išsiskiria gana dideliais dugno nuolydţiais, 20 m izobata 

vietomis priartėja apie 2 km prie kranto. Kranto povandeniniame šlaite išsiskiria 

povandeniniai sėkliai ir tarpsėkliais. Ryškiausi jie yra priekrantėje ties Nida, kur sėklių 

zonos plotis siekia apie 600 m ir yra išsivystę 3 sėkliai iki 4-6 m aukščio. Einant į šiaurę 

sėklių skaičius išlieka panašus, bet jų parametrai kiek sumaţėja, o pati zona susiaurėja iki 

400 m. Prieš Klaipėdos uosto pietinį molą sėklių skaičius padidėja, bet jie silpniau išreikšti 

reljefe (Ţaromskis, Gulbinskas, 2010). 

Ţemyninio kranto priekrantėje, į šiaurę nuo Klaipėdos uosto smėlio zona palaipsniui 

siaurėja, nors ties Melnrage ir Giruliais nešmenys dengia dar visą priekrantę, bet uosto molų 

uţuovėjinėje pusėje nesusidaro daugiau kaip vienas (kartais du) povandeninis sėklius. Ties 

Olando kepure ir Karkle audringesniais laikotarpiais yra nuplaunama ne tik paplūdimio, bet 

ir kranto povandeninio šlaito nešmenų storymė. Tada atsidengia rieduliais ir gargţdu 

nuklotas priekrantės benčas. Šiose vietose dugno paviršiuje kyšo stambūs rieduliai. 

Šiauriau Karklės kranto povandeniniame šlaite vėl formuojasi 1-2 povandeniniai 

sėkliai. Giliau smėlio zonos priekrantės reljefas darosi sudėtingas. Taip Olando kepurės - 

Palangos ruoţe uţ smėlio zonos plyti moreninis reljefas, kurio gūbriai iškyla 5-7 m virš 




Lapkričio 1, 

2011 

vidutinės dugno profilio linijos. Čia daţnai kaitaliojasi riedulingos pakilumos ir smėliu 

padengtos įlomės. 

Lietuvos akvatorijos jūros dugnas yra padengtas šiuolaikinėmis ir reliktinėmis dugno 

nuosėdomis (Gulbinskas, 1995). Reliktinės dugno nuosėdos – tai ledynmetyje ir Baltijos 

raidos stadijų metu susiformavusios nuogulos ir nuosėdos. Jos slūgso hidrodinamiškai 

pakankamai aktyviose jūros vietose, kuriose šiuolaikinių dugno nuosėdų kaupimasis 

nevyksta arba net pasireiškia dugno ardymas. Daugelyje tokių vietų ledyninės nuogulos 

(morenos) yra stipriai išskalautos, o jų paviršių dengia rieduliai, gargţdas, ţvirgţdas ar 

įvairiagrūdis smėlis. 

Reliktinės nuogulos ir nuosėdos dengia Sambijos-Kuršių bei Klaipėdos Ventspilio 

plynaukščių paviršių. Reliktines nuogulas sudaro įvairios sudėties morenos (priesmėliai, 

priemoliai, riedulingi moliai) ir iš jų išskalauta medţiaga (rieduliai, ţvirgţdas, gargţdas). 

Toks riedulynas (Klaipėdos Ventspilio plynaukštė) Lietuvos ţemyninio kranto priekrantę 

skiria nuo atviros jūros. Jo paplitimo ribos: ties Giruliais 14 18 m, Karklininkais 16 20 

m, Olando kepure 5 25 m, Nemirseta 10 22 m, Palanga 4 23 m, Šventąja 17 29 m, 

Būtinge 21 32 m. Gilesnėse jūros dalyse plynaukščių paviršius yra maţiau paveiktas 

ardymo procesų. Jūros dugne atsidengia ledyninės ir vėlyvojo ledynmečio nuogulos. 

Klaipėdos Ventspilio plynaukštės šlaite, giliau 80 m, slūgso ankstyvųjų Baltijos jūros raidos 

stadijų moliai. Įvairaus rūpumo smėlio, ţvirgţdo ir gargţdo mišiniai Sambijos-Kuršių 

plynaukštėje aptinkami nuo 25 iki 62 m gylio, o Klaipėdos Ventspilio – iki 75 m gylio. 

Šiuolaikinės dugno nuosėdos aptinkamos akumuliacinėse zonose (Priedas II.2). 

Svarbiausi nuosėdų tipai yra smėlis, aleuritas ir dumblas (Emelyanov ir kt., 2002). 

Smėlio sudėtyje vyrauja smulkiagrūdis smėlis. Jūroje išsiskiria trys smėlio paplitimo 

zonos: jūros priekrantė, lyguma šiauriau Sambijos-Kuršių plynaukštės ir 

Klaipėdos Ventspilio plynaukštės papėdė. Sėklių formavimosi zonoje smulkiagrūdis smėlis 

slūgso išilgai Kuršių nerijos nuo dinaminės kranto linijos iki 8 10 m gylio, šiauriau 

Klaipėdos, išilgai ţemyninio kranto, tik iki 4 10 m. Giliau, iki 20 22 m, priekrantės 

zonoje slūgsantis smėlis yra aleuritingas. 




Lapkričio 1, 

2011 

Smėlis yra plačiai paplitęs povandeninėje lygumoje, esančioje į šiaurę nuo Sambijos- 

Kuršių plynaukštės. Čia jie slūgso 25 62 m gylyje. Jo paplitimo vakarinė riba apjuosia 

Nemuno proslėnį. Klaipėdos Ventspilio plynaukštės papėdėje smėlis slūgso 26 40 m 

gylyje. 

Aleuritas dengia jūros dugną priešais Kuršių marių ţiotis, jūrinio ir gėlo vandens 

susimaišymo zonoje. Čia formuojasi aleurito laukas, kuriame vyksta iš Kuršių marių 

išneštos nuosėdinės medţiagos akumuliacija. Centrinėje Lietuvos akvatorijos dalyje 

aleuritas daţniausiai kaupiasi didesniame negu 20 m gylyje. Vakarinė jo paplitimo riba yra 

45 65 m. Kartais aleuritas yra aptinkamas priekrantės zonoje 10-15 m gyliuose. 

Dumblo nuosėdos sudaro smulkiaaleuritinis ir aleuritinis-pelitinis dumblas. Šie dugno 

nuosėdų tipai yra paplitę apatinėje Gdansko įdaubos šlaito dalyje, maţdaug nuo 50-60 m 

gylio ir dengia Gdansko ir Gotlando įdaubų dugną. 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 

Emelyanov E., Trimonis E., Gulbinskas S. 2002. Surficial (0-5 cm) sediments. In: Emelyanov 

E. (ed.) Geology of the Gdansk Basin. Baltic Sea. Kaliningrad, Yantarny skaz. 82-118 p.p. 

Gelumbauskaitė L.-Ţ., Grigelis, A., Cato, I., Repečka, M., Kjellin, B. 1999. Bottom topography 

and sediment maps of the central Baltic Sea. Scale 1:500,000. A short description // LGT Series 

of Marine Geoogical Maps No. 1 / SGU Series of Geological Maps Ba No. 54. Vilnius-Uppsala 

Gelumbauskaitė L.-Ţ., Šečkus J., 2005. Late Quaternary shore formations of the Baltic basins in 

the Lithuanian sector. Geologija Nr. 52: 34-45. 

Gelumbauskaitė, L. Ţ. 1986. Geomorphology of the SE Baltic Sea. Geomorfologiya, Vol. 1, 

Academy of Sciences of the USSR, Moscow: 55–61. (In Russian). 

Gelumbauskaitė, L.Ţ. 2010. Palaeo–Nemunas delta history during the Holocene. Baltica. Vol. 

23(2): 109-116. 

Gulbinskas S. 1995. Šiuolaikinių dugno nuosėdų pasiskirstymas sedimentacinėje arenoje Kuršių 

marios-Baltijos jūra. Geografijos metraštis, 28: 296-314. 

Trimonis E., Gulbinskas S. 2002. Sedimentacijos ypatumai povandeninio pranemuno slėnio 

rajone Baltijos jūroje. Geologija, 39: 32-39. 

Ţaromskis R., Gulbinskas S. 2010. Main patterns of coastal zone development of the Curonian 

Spit, Lithuania. Baltica, 23, 2: 149-156. 




Lapkričio 1, 

2011 

3.1.2. Hidrometeorologinės sąlygos ir hidrografinės savybės 

Šiame poskyryje aprašomi metinis ir sezoninis temperatūros reţimas ir ledo danga, 

srovių greitis, apvelingas, bangų poveikis, maišymosi savybės, drumstumas, aktyvumo 

trukmė, druskingumo pasiskirstymas erdvės ir laiko atţvilgiu. 

Baltijos jūros vandens temperatūra ir druskingumas 

Baltijos jūros vandens temperatūrą yra matuojama paskutinius 100 metu. Bendrai 

buvo pastebėta, jog paviršinio vandens temperatūra (SST – sea surface temperature) per 

stebėjimo periodą pakilo 0,5 laipsniu (Leparanta ir Myrberg 2009). Panaši situacija yra 

stebima ir Lietuvos priekrantėje, nuo 1961 metų vidutinė vandens temperatūrą pakilo 0,7 

laipsniais (paveikslas 3-1). 

Kadangi vandens masių įšilimas priklauso nuo šilumos prietakos, kaip ir 

daugiametėje vidutinių metinių oro temperatūrų kaitoje, pastebima vandens šiltėjimo 

tendencija. Jau kelis dešimtmečius (nuo 1988 metų), išskyrus 1996 metus, vandens 

temperatūra Baltijos jūros pakrantėje yra aukštesnė uţ daugiamečius vidurkius (3-1 

Paveikslas , 3-2 Paveikslas ) (Ataskaita, 2005). 

3-1 Paveikslas Daugiametė vidutinių metinių vandens temperatūrų kaita Klaipėdoje, 1961-2005 m 

(punktyrinė linija ţymi daugiametę vidutinę reikšmę) (Ataskaita, 2005) 




Lapkričio 1, 

2011 

3-2 Paveikslas Vidutinių metinių oro temperatūrų kaita Klaipėdoje (1961-2006) (Ataskaita 2007) 

Sezoninė paviršinio vandens temperatūros kaitos tendencijos ties Lietuvos priekrante 

yra pavaizduotos 3-1 lentelėje. Maksimali vandens temperatūra stebėta Lietuvos priekrantėje 

1961-2010 metais rugpjūčio mėnesi Palangoje 20,9°C, minimali sausio mėnesi ties Palanga 

ir Nida -0,3°C. Vidutinė 1961-2010 metais vandens temperatūra ties Lietuvos priekrante 

buvo 8,6°C (Ataskaita, 2005). 




Lapkričio 1, 

2011 

3-1 Lentelė Sezoninė vandens temperatūros kaita Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje (1961-2010 m., JTD 

duomenimis) 

I II III IV V VI VII VIII IX X XI XII 

Vid. mėn. 

temperatūra 

Vid. max. mėn. 

temperatūra 

Vid. min. mėn. 

temperatūra 

Klaipėda 

(1961-2010) 

Nida 

(1961-2010) 

Palanga 

(1993-2010) 

Klaipėda 

(1961-2010) 

Nida 

(1961-2010) 

Palanga 

(1993-2010) 

Klaipėda 

(1961-2010) 

Nida 

(1961-2010) 

Palanga 

(1993-2010) 

1,5 1,1 1,9 5,3 10,4 14,1 17,5 18 14,7 10,3 5,9 2,8 

1,5 1 2,1 5,4 9,6 13,7 17,5 17,9 14,9 10,5 5,9 2,5 

1,5 1 1,9 5,3 10 14,5 18 18,4 15,1 10,5 6,2 2,9 

4,7 3,9 4,6 8,1 12,9 17,5 20,1 20,8 16,9 13,6 8,7 6,7 

5 4,3 4,9 7,3 12,1 16,6 20,5 20,6 17,3 13,9 9,4 6,6 

4,5 2,9 4 7,2 12,3 15,7 20 20,9 17,2 14 7,9 6,7 

0,2 0 0 2,3 7 11,2 15,5 15 10,8 6,8 3,2 0,6 

-0,3 -0,4 0 3,6 7,5 9,6 14,3 14,5 9,9 6,8 2,4 0,1 

-0,3 -0,1 0,4 3,6 7,9 13 15,5 16,1 11,2 7,2 2,1 0,3 

Bendroji vandens politikos direktyva (2000/60/EB) išskiria tarpinius, pakrantės ir 

atvira jūros vandenys. Tarpiniams vandenims Baltijos jūroje priskiriama Kuršių marių 

vandens išplitimo zona (2000/60/EB) kuri skiriasi nuo Baltijos jūros vandenų savo 

fizikinėm ir cheminėm savybėm. 

Lietuvos Baltijos jūros akvatoriją apima kelios stambios vandens masės, būdingos 

centriniai Baltijos jūros daliai: viršutinis nugėlintas sluoksnis nuo 0 iki maţdaug 60 m gylio 

(druskingumas 6-8 ‰); haloklinas 60-80 m gylyje (8-10 ‰) ir ţemiau esantis giluminis 

druskingesnis sluoksnis (10-12 ‰) (3-3 Paveikslas ). 




Lapkričio 1, 

2011 

3-3 Paveikslas Charakteringi temperatūros, druskingumai ir tankiai Gotlando įduboje 2003 metais (A) 

Ţiema, (B) Pavasaris, (C) Vasara, (D) Ruduo (Lepparanta ir Myrberg, 2009) 


LIETUVOS BALTIJOS JŪROS APLINKOS APSAUGOS VALDYMO STIPRINIMO DOKUMENTŲ PARENGIMAS I - OJI TARPINĖ ATASKAITA Lapkričio 1, 2011 

3-4 Paveikslas Minimalaus druskingumo pasiskirstymas Baltijos jūros Lietuvos priekrantėje, 2004-2006 metų modeliavimo rezultatai (Pagal Daunį ir k.t. 2007) 



3-5 Paveikslas Vidutinis druskingumo pasiskirstymas Baltijos jūros Lietuvos priekrantėje, 2004-2006 metų modeliavimo rezultatai (Pagal Daunį ir k.t. 2007) 

(Priedas II.3) 




Lapkričio 1, 

2011 

Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūroje zona apima apie 112,5 km 2 , o jos 

erdvinės ribos yra maţdaug 4,7 km pietuose ir 21 km šiaurėje nuo uosto vartų gėlo ir 

jūrinio vandenų susimaišymo, vandens druskingumas ties Melnrage, esančia prie 

Klaipėdos uosto vartų, kartais būna maţesnis net nei 1 ‰ (3-4 Paveikslas ), nors uţ 

keliolikos jūrmylių tuo pačiu metu išmatuojamas 7 ‰ vanduo (Vyšniauskas, 2003). Dėl 

praturtinto biogenais marių vandens, fosforo bei azoto kiekiai išauga 3-5 kartus 

(Jašinskaitė, Narkūnienė, 2003). Pavasarinių potvynių metu Kuršių marių vandenys 

išplinta iki 16-20 km atstumu nuo kranto, vasarą iki 5 km (Dubra, Dubra, 1994). 

Lietuvos pakrantės vandenys atitinka mezohalininius (6-7 ‰) vandenis. 

Hidrologines sąlygas įtakoja atvirų pietryčių vandenų sąveika su vandenimis, 

atitekančiais iš Kuršių marių. Nuolatinė vėjų, bangų ir srovių įtaka sukuria 

hidrodinamišką aplinką, dėl ko nesusidaro deguonies stygius, ir nėra ryškaus vertikalaus 

deguonies gradiento (Olenin, Daunys, 2004). 

Atvira jūra, kuriai priklauso Lietuvos teritoriniai vandenys ir išskirtinė ekonominė 

zona, uţima pietrytinės Baltijos jūros dalį. Vandens temperatūra atviroje jūroje kinta 

nuo 2°C ţiemą iki 22°C vasarą. Vasaros termoklinas formuojasi 20 – 30 m gylyje, ir 

vandens temperatūros gradientas šiame sluoksnyje yra 0,5 – 1,0°C/m. Rudenį atviros 

jūros vandenys atšąla iki 40 m gylio (Vyšniauskas, 2003). Vandens druskingumas 

atviros jūros apatiniame 60 m sluoksnyje siekia apie 7,0 – 7,3 ‰. Haloklinas formuojasi 

60 – 80 m gylyje (Paveikslas 3-3). Druskingumas dugne siekia 10,5 – 12 ‰ 

(Vyšniauskas, 2003). 




Lapkričio 1, 

2011 

3-6 Paveikslas Vandens termoklino ir haloklino charakteringos padėtys ties Lietuvos 

priekrantę (Sudarė V.Jurkin) 

Paviršinio vandens temperatūros pasiskirstymas priklauso nuo Kuršių marių 

vandens ištekėjimo į Baltijos jūrą. Šiltesnis Kuršių marių vanduo, vyraujančių tėkmių 

yra nukreipiamas iš Klaipėdos sąsiaurio į šiaurę. 2008 metų ţiemos ekspedicijos metu 

Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūros zonos paviršinio vandens sluoksnio 

temperatūra buvo apie 3ºC (3-7 Paveikslas ). Ji buvo vidutiniškai daugiau negu 1ºC 

aukštesnė nei paskutinio dešimtmečio (1998 –2007 m.) ţiemos vidutinė paviršinio 

vandens sluoksnio temperatūra (Ataskaita 2008). 




Lapkričio 1, 

2011 

3-7 Paveikslas Vandens temperatūros jūros paviršiuje pasiskirstymas 2008 

m. ţiemos ekspedicijos metu pietrytinėje Baltijoje (Ataskaita 2008) 

Tarpinių vandenų jūros paviršiuje vandens temperatūra pavasarį pasiekė 5–10ºC 

(3-8 paveikslas). Ji buvo vidutiniškai 3ºC ţemesnė nei paskutinio dešimtmečio (1998– 

2007 m.) pavasario vidutinė paviršinio vandens sluoksnio temperatūra (Ataskaita 2008). 

Vasaros ekspedicijos metu akvatorijos paviršinio vandens sluoksnio temperatūra 

pasiekė 19ºC (3-9 Paveikslas ). Tai atitiko 2007 metų vasaros ekspedicijos ir paskutinio 

dešimtmečio vidutinę jūros paviršiaus temperatūrą (Ataskaita 2008). 




Lapkričio 1, 

2011 


m. pavasario ekspedicijos metu pietrytinėje Baltijoje (Ataskaita 2008) 


m. vasaros ekspedicijos metu pietrytinėje Baltijoje (Ataskaita 2008) 

Kuršių marių vandenų išplitimo akvatorijoje rudenį vandens temperatūra jūros 

paviršiuje krito iki 12ºC (3-10 Paveikslas ). Lyginant su paskutinio dešimtmečio vidutine 

temperatūra ji buvo aukštesnė beveik 2ºC. Kuršių marių vandenų išplitimo akvatorijos 

gilesniuose sluoksniuose vandens temperatūra buvo tokia pat kaip ir jūros paviršiuje 

(Ataskaita 2008). 




Lapkričio 1, 

2011 


m. rudens ekspedicijos metu pietrytinėje Baltijoje (Ataskaita 2008) 

Baltijos jūros ledo danga 

Baltijos jūroje ledai susiformuoja kiekvienais metais. Ledų sezono trukmė 

priklauso nuo ţiemos temperatūros ir tipo. HELCOM ataskaitų duomenimis Baltijos 

jūros ledu padengimo plotas svyruoja nuo 60 000 iki 420 000 km 2 (3-11, 3-12 

paveikslai). 




Lapkričio 1, 

2011 

3-11 Paveikslas Baltijos jūros maksimalus padengimas ledu 1719/1720 – 2009/2010 

ţiemomis (FMI/ http://www.helcom.fi/BSAP_assessment/ifs/ifs2010/en_GB/iceseason) 

3-12 Paveikslas Didţiausias ledo dangos plotas skirtingais metais 

(http://www.smhi.se/oceanografi/iceservice/ice_condition.htm) 




Lapkričio 1, 

2011 

Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje ledai susiformuoja vidutiniškai gruodţio 

viduryje ir nuledėja iki balandţio 1d (Climatological ice atlas for the Baltic Sea, 

Kattegat, Skagerrak and Lake Vanern (1963-1979), SMHI, Norrkoping 1982). 

3-13 Paveikslas Ledo dangos susidarymo ir nuledėjimo vidutinės datos 

(http://www.smhi.se/oceanografi/iceservice/ice_condition.htm) 




Lapkričio 1, 

2011 

Ties Lietuvos priekrantė vidutiniškai ledo danga susidaro vasario 1 dienai, 

nuledėja kovo 1 dienai (3-13 Paveikslas ). Ledo sezono trukmė ir ledo padengimo storis 

priklauso nuo oro temperatūros bei šaltų dienų skaičiaus. Kylant vidutinei metinei 

temperatūrai (3-2 Paveikslas ) ledo sezono trukmė trumpėja (3-14 Paveikslas ), ir 

vidutiniškai dabar sudaro apie 30 parų. 

3-14 Paveikslas Baltijos priekrantėje ties Nida vandens paviršiaus temperatūros 

(SST, ˚C) ir ledo sezono trukmės (dienomis) kaita 1961-2005 metais 

Vandens srovės 

Baltijos jūros vandens masės dinamika labiausiai priklauso nuo virš jos 

vykstančių atmosferos procesų. Greitų atmosferos procesų sąveika su inertiška vandens 

mase sukuria sudėtingą paviršinių ir gilesnių tėkmių kompleksą. Pagal susiformavimo 

pobūdį Baltijos jūroje stebimos tokios pagrindinės tėkmių rūšys 

(Гидрометеорологические ..., 1983): 

1. Statinės vandens masės ir besikeičiančio (praeinant ciklonams) slėgio 

lauko virš vandens paviršiaus sąveikoje formuojasi ilgosios priverstinės bangos. 

Atviroje jūroje tokių bangų amplitudė ~ 1 m, o priekrantėse gali būti 4-5 m. Šis 

procesas apima ir gilesnius sluoksnius. Šių procesų sukeltų tėkmių greitis atviroje jūroje 

yra 15-20 cm/s, o priekrantėse, kartu veikiant ir patvankai, gali pasiekti 100 cm/s. 

Ilgosios bangos jūroje egzistuoja visą laiką ir padidina visų kitos kilmės srovių kaitą. 




Lapkričio 1, 

2011 

2. Periodinės tėkmės. Jas sukelia inerciniai svyravimai, kurie susidaro kaip 

atsakomoji vandens masės reakcija siekiant atstatyti lygio pusiausvyrą, suardytą 

ilgalaikių patvankų arba staigaus slėgio pasikeitimo praeinant atmosferiniams frontams. 

Tėkmės, susidarę dėl vandens masės inercinių judesių atviroje jūroje, pasiekia 15-20 

cm/s greitį. 

3. Tėkmės, susiję su vidinėmis bangomis - tai vandens masės judėjimas 

gilesniuose, skirtingo tankio sluoksniuose. Jas taip pat veikią besikeičiantis atmosferos 

slėgis. Šių tėkmių greitis neviršija 10 cm/s. 

4. Potvynių-atoslūgių sukeltos tėkmės Baltijos jūroje silpnos. Didţiausi jų 

greičiai, stebimi Suomių įlankoje, yra iki 8 cm/s, o atviroje jūroje tik 2-3 cm/s. 

5. Kvazistacionarios srovės (Ţaromskis, 1996) - tai tėkmės, 

susiformuojančios Baltijos jūros paviršiaus ir atmosferos terminės bei dinaminės 

sąveikos dėka Ekmano sluoksnyje. Foninę Baltijos jūros tėkmių “cikloninę” kryptį 

(prieš laikrodţio rodyklę) nulemia vandens apykaita su Šiaurės jūra (Baltijos jūros lygis 

vidutiniškai 14 cm aukštesnis uţ Šiaurės jūros lygį), centrinėje Baltijos akvatorijoje 

pasireiškianti nukreipiančioji Koriolio jėga ir gausi upių gėlo vandens prietaka į Baltijos 

jūrą iš gretimų teritorijų. Palei pietrytinius Baltijos krantus srovė nukreipta ŠR ir Š 

kryptimi. Šių tėkmių greitis Baltijos jūroje nedidelis, iki 10 cm/s. 

6. Vėjų sukeltos srovės susidaro betarpiškai veikiant vandens paviršių 

didelių greičių vėjams. Šios tėkmės uţima ypatingą vietą Baltijos jūros dinamikoje. Jos, 

susidariusios viršutiniame jūros sluoksnyje, yra pagrindinė vandens masių judėjimo 

dideliais atstumais prieţastis. Dėl vėjo lauko netolygumo ir didelės vėjo greičių kaitos, 

vėjo sukeltoms tėkmėms būdinga sudėtinga erdvinė struktūra ir didelė kaita laiko 

atţvilgiu. Vėjo sukeltų tėkmių greitis priklauso nuo vėjo greičio ir gylio. Tėkmių 

greičiai leidţiantis gilyn labai greitai maţėja. Šių srovių kryptis leidţiantis gilyn 

neţymiai krypsta dešinėn: 10-15 m gylyje šis atsilenkimas sudaro 10-12°. 

Paviršinėms jūros tėkmėms priekrantės dalyse didelę įtaką turi suminė upių 

prietaka. Iš Kuršių marių ištekantys gėli vandenys daţniausiai teka ~0,5 m/s greičiu 

šiaurės link. Pavasarinių potvynių metu Kuršių marių vandenys išplinta ties Klaipėda 

net 9-11 mylių nuo kranto ir apgėlina paviršinį 5-14 metrų sluoksnį (Dubra, 1970). 

Atmosferinių procesų virš Baltijos jūros skirtingas sezoninis aktyvumas atsispindi ir 




Lapkričio 1, 

2011 

tėkmių greičių metinėje kaitoje. Maţiausi tėkmių greičiai būdingi pavasario-vasaros 

sezonui, o didţiausi – rudens-ţiemos sezonui. Centrinėje Baltijos jūros dalyje atlikti 

tėkmių matavimai plūduruose (3-2 Lentelė ) (Гидрометеорология и гидрохимия 

морей СССР., 1993). Plūduras PRB-3 buvo įrengtas Baltijos priekrantėje ties Kuršių 

nerijos pietine dalimi, o plūdurai PRB-12 ir PRB-14 – priekrantėje ties Lietuvos – 

Latvijos siena. 

3-2 Lentelė Vidutinis ir maksimalus tėkmių greitis pagal stebėjimus plūduruose (skaitiklyje yra 

vidutinis, vardiklyje – maksimalus greitis (cm/s)) (1963-1973) 

Plūduro 

Nr. 

Matavimų 

skaičius 

PRB-3 9041 

Š ŠR R PR P PV V ŠV Absoliu 

tus 

maksimumas 

6 

36 

8 

37 

9 

37 

7 

36 

5 

31 

5 

22 

6 

42 

5 

33 42 

PRB-12 19420 

5 

36 

4 

32 

4 

29 

5 

32 

5 

32 

4 

33 

4 

32 

4 

36 36 

PRB-14 2129 

15 

39 

16 

38 

14 

36 

13 

30 

14 

32 

13 

34 

13 

36 

14 

35 39 

Tačiau tėkmių matavimų atlikta per maţai, kad būtų galima detaliai aprašyti 

Baltijos priekrantės tėkmių reţimą. Daţniausiai vandens tėkmės matavimai buvo 

atliekami esant nedideliam 3-8 m/s vėjo greičiui. Todėl gautos tėkmės schemos nepilnai 

atspindi jūros tėkmių cirkuliaciją ir negali būti panaudotos apibūdinant ekstremalias 

(štormines) sąlygas, kai stebimas didţiausias poveikis nešmenų transportui bei krantų 

procesams. Šioms sudėtingoms vandens masių cirkuliacijos sąlygoms tėkmės struktūrą 

galima sumodeliuoti dideliame Lietuvos Baltijos jūros rajone esant ekstremalioms 

gamtinėms sąlygoms, t.y. pučiant įvairių krypčių stipriam vėjui. 

Tėkmės greičiai ir kryptys Baltijos jūros priekrantėje modeliuoti MIKE 21 

hidrodinaminiu modeliu HD (MIKE 21, 2002.). Modeliavimui pasirinkta 90 km ilgio 

Baltijos jūros priekrantės akvatorija. Nagrinėjamos akvatorijos tinklelio kvadratinės 

gardelės pasirinktas dydis 100 m. 

Stiprūs vėjai turi didelę įtaką tėkmių struktūrai (greičiams ir kryptims). Atlikus 

vėjų greičių ir krypčių analizę pagal daugiamečius duomenis Lietuvos pakrantėje, 

nustatyta, kad vyrauja PV – V – ŠV krypčių stiprūs vėjai (3-32 Paveikslas ). Todėl ir 




Lapkričio 1, 

2011 

Baltijos priekrantės hidrodinamika buvo apskaičiuota pučiant PV, V ir ŠV krypčių 20 

m/s greičio vėjui. Sumodeliuotos tėkmių struktūros (vidutiniai tėkmės greičiai ir kryptys 

vertikalėje), kurios nusistovi per vieną parą pučiant atitinkamos krypties vėjui, 

atvaizduotos 3-15 paveiksle. Pučiant ŠV krypties vėjui, tėkmės kryptis nukreipta iš 

šiaurės į pietus, o tėkmės greičiai siekia 0,2-0,5 m/s (paveiksle 3-15a). Kai pučia V 

krypties vėjas, susidaro tėkmės cirkuliacijos (nėra vienos krypties srovių). Esant 

tokioms sąlygoms, tėkmės greičiai kinta nuo 0.05 iki 0.40 m/s (paveikslas 3-15b). Kai 

pučia PV krypties vėjas, tėkmės yra nukreiptos į šiaurę, o tėkmės greičiai yra 0.2 - 0.6 

m/s (paveikslas 3-15c). Didţiausi tėkmės greičiai yra apskaičiuoti pučiant PV krypties 

vėjui. 

Modeliuojant tėkmių greičius esant PV ir ŠV krypčių vėjams buvo gauti 

tėkmių greičiai didesni nei pučiant V. Taip pat PV ir ŠV krypčių vėjai sukelia didţiausią 

nešmenų pernašos srautą priekrantėje. Hidrodinaminis modeliavimas pagal išdėstytą 

metodiką gali būti atliktas bet kurio stiprumo ir krypties vėjui. Hidrodinaminių procesų 

ištirtumas būtinas modeliuojant nešmenų ir taršos pernašos procesus Baltijos 

priekrantėje, o taip pat vykdant bet kurią ūkinę veiklą uostų akvatorijose. 

Paviršiniame 0-10 m sluoksnyje vyrauja silpnas ir vidutinis srovių greitis, 

neviršijantis 0,20 m/s (Ţaromskis, Pupienis, 2003). Akvatorijoje, kuri plyti tarp kranto ir 

35 m izobatės (linija jungianti, nagrinėjamo vandens baseino, vienodo gylio vietas; rodo 

dugno reljefą) vyrauja į šiaurę nukreiptos srovės, kurių pasikartojimas siekia 18,4%. 

Gerokai rečiau srovės nukreiptos pietų kryptimi, o rečiausiai - pietvakarių. Šie autoriai 

teigia, kad srovės nukreipimui į šiaurę turi įtakos iš Kuršių marių ištekantis gėlo 

vandens srautas. Toliau nuo kranto akvatorijos esančių 35-45 m gylio izobačių, vyrauja 

pietvakarių, pietų ir vakarų srovių kryptys, o jų pasikartojimas atitinkamai siekia 20,3, 

18,7 ir 18,7%. Dar toliau, t.y uţ 45 m izobatės, srovės nukreiptos į rytus ir šiaurės rytus 

(27,2 ir 18,6%). 

Tarpiniame sluoksnyje (10-30 metrų sluoksnyje) formuojasi taip pat trys 

skirtingi tėkmių reţimai. Akvatorijoje iki 35 m gylio izobatos, taip pat kaip ir 

paviršiniame sluoksnyje, vyrauja šiaurės krypties srovė (Ţaromskis, Pupienis, 2003). 

Maţdaug trečdaliu kartų rečiau srovės teka į pietus ir labai retai tėkmės įgauna vakarų 

kryptį. Antruoju atveju tarp 35-45 m gylio izobačių plytinčios akvatorijos susidaro 

išilgai kranto nukreiptos, bet jau vyraujančią pietų kryptį išlaikančios srovės. Šioje 




Lapkričio 1, 

2011 

zonoje rečiausios vakarų ir šiaurės rytų krypties srovės. Trečiuoju atveju, uţ 45 m gylio 

izobatos vyrauja šiaurės ir šiaurės rytų srovės. Autoriai iškėlė prielaidą, kad tarpiniame 

sluoksnyje srovės daţniausiai orientuotos pagal izobatos. Tarpiniame sluoksnyje 

daţniau nei paviršiniame sluoksnyje pasikartoja vidutiniškai stiprios 0,11 - 0,14 m/s 

greičio srovės. 

Priedugniniame sluoksnyje vyrauja silpniausios 0,07 – 0,09 m/s greičio 

srovės. Akvatorijoje iki 35 m izobatos vyrauja šiaurės vakarų ir pietryčių kryptimi 

tekančios srovės. Kadangi tai santykinai sekliavandenė zona, prie dugno srovės beveik 

tiksliai nukreiptos pagal izobates. Akvatorijoje, plytinčioje tarp 35-45 m gylio izobačių, 

vyrauja šiaurės vakarų, vakarų ir pietvakarių krypties srovės, tuo tarpu jau uţ 45 m 

gylio izobatės formuojasi šiaurės kryptimi tekančios srovės (Ţaromskis, Pupienis, 

2003). 

3-3 Lentelė Srovių susidarymas Lietuvos Baltijos jūros akvatorijoje (pagal Ţaromskis, Pupienis, 2003) 

Gylis 

Iki 35 m 

35-45 m 

Giliau 45 m 

izobatos 

izobatos 

izobatos 

0-10 m Š P, PV, V Š, ŠR 

10-30 m Š P Š, ŠR 

30 m ir gyliau Š Š Š 

R. Ţaromskis ir D. Pupienis (2003) pastebi, kad didėjant akvatorijos gyliui, dugno 

poveikis vandens storymės dinamikai palaipsniui maţėja, bet kartu didėja Ekmano 

spiralės vaidmuo. Taip pat autoriai pastebi, kad, keičiantis gyliui, srovė daţnai 

nukrypsta 45 o kampu nuo paviršinės srovės. Tolstant nuo kranto, visoje vandens masėje 

stiprėja kvazistacionarios Baltijos jūros vandens pernašos (nukreiptos į šiaurę) vaidmuo. 



3-15 Paveikslas Lietuvos Baltijos priekrantės tėkmių struktūra pučiant 20 m/s greičio vėjui: a) ŠV, b) V ir c) PV kryptys (sudarė J. Kriaučiūnienė, LEI) 

a) b) c) 




Lapkričio 1, 

2011 

Vėjo roţė 

1999-2001 

metų 

vasaros 

sezonams 

) 

a 

) 

b 

) 

c 

) 

d 

3-16 Paveikslas Srovių stabilumas pavasario sezonu: a) paviršinis sluoksnis, b) 12 m gylyje, c) 20m gylyje, 

d) priedugniniame sluoksnyje (1-stabilį srovių struktūra, 0 nestabili) 




Lapkričio 1, 

2011 

Remiantis trimačio hidrodinaminio modelio BSHmod skaičiavimų rezultatais 1999 – 

2001 metams, buvo sudaryta bendra srovių stabilumo Baltijos jūroje schema (Davuliene, 

2003). Srovių stabilumas yra vidutinis (mėnesio ar metų) apskaičiuotų srovių greičių ir 

krypties rezultatas. Jis parodo charakteringą jų pasiskirstymą, tačiau neparodo srovių 

kintamumo. Srovių stabilumas yra apibrėţiamas kaip vidutinio vektorinio srovės greičio ir 

vidutinio aritmetinio greičio santykis. 




Lapkričio 1, 

2011 

Vėjo roţė 1999- 

2001 metų 

vasaros 

sezonams 

) 

a 

) 

b 

) 

c 

3-17 Paveikslas Srovių stabilumas vasaros sezonu: a) paviršinis sluoksnis, b) 12 m gylyje, c) 20 m gylyje, d) 

priedugniniame sluoksnyje (1-stabilį srovių struktūra, 0 nestabili) 

) 

d 




Lapkričio 1, 

2011 

Priklausomai nuo vyraujančių vėjų krypties nagrinėjamu laikotarpiu, ties Lietuvos 

priekrante, kinta srovių stabilumo pasiskirstymas pirmajame vandens sluoksnyje, kuris yra 

labiausiai įtakojamas vėjo. Visais nagrinėtais laikotarpiais gauti skirtingi vandens srovių 

stabilumo pasiskirstymai. Pavasarį ir rudenį vėjų roţės buvo panašiausios – P bei PR vėjų 

pasikartojimas buvo didesnis, todėl gautas didesnis srovių, nukreiptų šiaurės kryptimi 

išilgai Lietuvos pakrantės, stabilumas. Tačiau stabilumo pasiskirstymai pilnai nesutampa – 

pavasarį stabilumo pasiskirstyme (3-16 Paveikslas ), į pietus nuo Klaipėdos sąsiaurio, 

jaučiama rytinių bei šiaurinių vėjų įtaka, o rudenį – vakarinių vėjų (3-18 Paveikslas ). 

Vasarą, V bei PR vėjo kryptys yra vienodai tikėtinos, todėl paviršiniame vandens 

sluoksnyje, kuriame srovių susidarymą labiausiai lemia vyraujančio vėjo krytis, labai 

stabilių darinių nestebime. Vidutiniškai stabilus darinys susidaro vidurinėje modeliuojamo 

ploto dalyje. Srovės jame yra anticiklinės krypties (3-17 Paveikslas ). Gilesniuose 

sluoksniuose, Nemuno senvagėje, taip pat susidaro stabilus srovių darinys. 




Lapkričio 1, 

2011 

Vėjo roţė 1999- 

2001 metų 

rudens 

sezonams 

) 

a 

) 

b 

) 

c 

3-18 Paveikslas Srovių stabilumas rudens sezonu: a) paviršinis sluoksnis, b) 12 m gylyje, c) 20 m gylyje, d) 


) 

d 




Lapkričio 1, 

2011 

Analizuojamų metų rudenį, vyraujant R ir PR krypties vėjams, Lietuvos pakrantėje 

susidarė vidutiniškai stabilios srovės (3-18 Paveikslas ). Gilesniuose sluoksniuose, kur vėjo 

įtaka vandens masių judėjimui yra silpnesnė, didesnio stabilumo srovės susidaro išilgai 

batimetrijos izolinijų Nemuno senvagės gilėjimo zonoje. 

) 

c 

3-19 Paveikslas Srovių stabilumas ţiemos sezonu: a) paviršinis sluoksnis, b) 12 m gylyje, c) 20 m gylyje, d) 


) 

d 

1999 – 2000 m. ţiemą vyraujant Š, ŠV ir ŠR vėjams susidarė vidutiniškai stabilios 

srovės beveik visame modeliuojamame plote (3-19 Paveikslas ). Maţai stabilios srovės 

paviršiniame vandens sluoksnyje susidarė Nemuno senvagės srityje. Ties Klaipėdos 

sąsiauriu taip pat susidarė maţai stabilios srovės, vanduo iš Kuršių marių neturėjo pastovios 

tėkmės ţiemos sezone. 12 m gylyje susidarė panaši vandens masių judėjimo schema. 

Išryškėjo srovių nestabilumai giliuose modeliuojamo ploto vietose. Artėjant prie dugno 

srovių dinamika darėsi stabilesnė. Išryškėjo stabilios vandens pernašos sekliose vietose. 




Lapkričio 1, 

2011 

Apvelingas 

Apvelingą ties Lietuvos krantais plačiai nagrinėjo Bychkova ir kiti (1987, 1988). Iš 

palydovinių nuotraukų, Baltijos jūroje buvo išskirtos 14 apvelingo zonų, viena iš jų apėmė 

visą Lietuvos ir Latvijos pakrantę (Bychkova ir kiti, 1987). Tipinės apvelingo 

charakteristikos ties Lietuvos krantais yra šios: 6-20 km pločio, 250 km ilgio, apvelingą 

sukelia šiauriniai vėjai, temperatūros gradientas 4-8 o C, apvelingo trukmė tarp 5-6 parų. 

Bychkova ir kiti (1988) išskyrė jau 22 apvelingo rajonus Baltijos jūroje. Taip jau apvelingą 

ties Lietuvos priekrantę sukelia šiaurės ir šiaurės-rytų vėjai (3-20 Paveikslas ). 

3-20 Paveikslas Tipinės orų sąlygos, sukeliančios apvelingą ties 

Lietuvos priekrantę (Leparanta ir Myrberg 2009) 




Lapkričio 1, 

2011 

3-4 Lentelė Apvelingo atvejai ties Lietuvos priekrantę (1993-2009 metais) 

Nida Klaipėda Palanga 

Apvelingo 

Nr. 

Data Temp. 

grad. 

Apvelingo 

Nr. 

Data Temp. 

grad. 

Apvelingo 

Nr. 

Data Temp. 

grad. 

1 1994.08.01 5,4 1 1994.07.18 6,8 1 1994.08.01 7,2 

1994.08.12 4,4 2 1994.08.12 5,1 2 1999.06.23 5,5 

2 1999.06.24 4,9 3 1995.08.08 4,5 3 2006.07.15 7,7 

1999.07.09 4,0 4 1997.07.06 6,2 4 2007.06.08 6,0 

1999.07.10 4,4 5 1998.06.15 4,4 

3 2002.07.31 5,6 6 1999.06.19 6,0 

4 2006.06.16 4,4 1999.06.23 4,9 

5 2006.07.13 6,5 1999.07.09 5,4 

2006.07.15 6,9 7 2002.06.02 5,8 

2006.07.28 5,2 2002.06.05 5,6 

2006.08.06 4,9 8 2003.06.02 4,4 

6 2007.06.16 8,2 9 2005.06.19 6,7 

10 2006.06.16 5,9 

2006.07.01 4,4 

2006.07.15 9,6 

2006.07.28 4,2 

2006.08.07 6,1 

2006.08.12 6,5 

11 2007.06.02 4,5 

2007.06.12 5,6 

2007.06.16 5,5 

2007.06.20 8,3 

12 2007.08.28 5,4 

Aprašant Lietuvos pajūrio hidrometeorologinio reţimo ypatumus buvo minima, jog 

vėjo kryptys, jų pasikartojimo daţnumai ir stiprumai gali vasaros metu sukelti staigų 

vandens pašaltėjimą priekrantėje (Stankevičius ir Tilickis, 2003). Tarp 2002 metų karštos 

vasaros ypatumų buvo minima, jog Baltijos jūros vanduo priekrantėje įšildavo iki 20 o C. 

Daţnai pučiantys rytų vėjai priekrantėje įšilusį vandenį nunešdavo tolyn į jūrą, o į jo vietą 

pakildavo šaltesnis, apie 17 o C vanduo (Ašmontas ir kiti, 2003). 

Kai vandens temperatūros gradientas yra didesnis nei 4 o C, yra registruojami 

apvelingai. Jeigu iškart po apvelingo įvykdavo kitas apvelingas, tai jie abu buvo priskiriami 

prie vienos apvelingo situacijos. 1993-2009 metais Palangos, Klaipėdos ir Nidos 

hidrometeorologinių stočių temperatūros matavimų pagrindu (JTD duomenis) buvo 

nustatyti atitinkamai 4, 12 ir 6 apvelingų atvejai (3-4 lentelė). Staigių vandens temperatūros 

kritimų buvo uţfiksuota atitinkamai 12, 23 ir 4. 

1994, 1999, 2006 ir 2007 metais beveik vienu metu apvelingas įvykdavo ir ties 

Nidą, ir ties Klaipėdą, ir ties Palangą. 2006 metais įvyko visa eilė stiprių apvelingų: ties 




Lapkričio 1, 

2011 

Klaipėda buvo uţfiksuota net 6 staigus temperatūros kritimai, atitinkamai ties Nida – 4, o 

ties Palanga tik 1. 1996, 2000, 2001, 2004 metais stiprių apvelingų, kurių metu vandens 

temperatūros kritimas siektų daugiau negu 4 o C, aptikta nebuvo. 

Stipriausi apvelingai. 

2007 metų birţelio 16 dieną ties Nida buvo uţfiksuotas apvelingas, kurio metu 

vandens temperatūra nukrito 8,2 o C. Ties Nidą, savaitę iki vandens temperatūros kritimo, 

vyravo P ir PV krypties vėjai, kurie iš esmės negali sukelti apvelingo. Palankus apvelingo 

susidarymui ŠR vėjai pūtė tik 6 valandas, likus 1 dienai iki vandens temperatūros kritimo. 

Reikia paţymėti, kad birţelio 12 dieną vandens temperatūra pradėjo staigiai kilti nuo 9,5 o C 

ir birţelio 14 dieną pasiekė 19,2 o C. Toks ne įprastas temperatūros pikas labai gerai sutampa 

su vėjo krypties pasikeitimu iš Pietryčių krypties iki Vakarų krypties vėjų (birţelio 12-13 

d.), kuriems vyraujant, bendra vandens pernaša krypsta link kranto. Susidarius tokiom 

palankiom sąlygom, paviršinis vandens sluoksnis pradėjo šilti, tačiau jau po vienos dienos, 

papūtus ŠR krypties vėjui, paviršinis plonas įšilęs sluoksnis buvo nuneštas truputi toliau 

nuo kranto, ko pasėkoje ir buvo pamatuotas vandens temperatūros kritimas sekančią dieną. 




Lapkričio 1, 

2011 

3-21 Paveikslas Apvelingas 2006 m. liepos 16 d. (Kozlov ir kt., 2010) 

Ties Klaipėda stipriausias apvelingas buvo uţfiksuotas 2006 metų, liepos 16 dieną (3- 

21 paveikslas). Vandens temperatūra sumaţėjo 9,6 o C – tai didţiausias temperatūros 

kritimas, uţfiksuotas ties Lietuvos priekrante. Būtent šią dieną, ties Nida įvyko antras pagal 

dydį vandens temperatūros kritimas (6,9 o C), o ties Palanga - apvelingas su vandens 

temperatūros kritimu 7,7 o C. 




Lapkričio 1, 

2011 

3-22 Paveikslas Apvelingo situacija ties Klaipėda uţ 2006.07.08-22 (raudona linija – 

vandens temperatūra; oranţinė linija– vėjo greitis, juoda štrichuota linija – vėjo kryptis) 

(Sudarė V.Jurkin) 

Savaite, prieš apvelingą, vyravo palankios apvelingui sąlygos. Pūtė ŠR, ŠŠR, ŠR, RŠR, 

R, RPR, PR, PPR krypties vėjai, vyraujant kuriems, vandens masės judėjimas nukreiptas 

nuo kranto link atvirosios jūros. ŠR krypties vėjų, prie kurių daţniausiai įvyksta apvelingas, 

pasikartojimas siekė 25%, su vidutiniais greičiais 3,3 m/s ir standartiniu nuokrypiu 1,5 m/s. 

Kaip jau minėta anksčiau, ties Palanga stipriausias apvelingas buvo uţfiksuotas taip 

pat 2006 metų, liepos 15 dieną (Paveikslas 3-23). 




Lapkričio 1, 

2011 

3-23 Paveikslas Apvelingo situacija ties Palanga uţ 2006.07.08-22 (raudona linija – 

vandens temperatūra; oranţinė linija– vėjo greitis, juoda štrichuota linija – vėjo kryptis) 

(Sudarė V.Jurkin) 

Bangos 

Baltijos jūroje bangavimo reţimas tapatus vėjų reţimui. Didţiausios bangos stebimos 

rudenį ir ţiemą, o maţiausios – vasarą. Bangų sklidimo kryptis sutampa su šiais metų 

sezonais vyraujančiomis vėjų kryptimis (3-5 Lentelė 5). 

3-5 Lentelė Vidutinis Baltijos jūros bangavimas (metrais) pagal mėnesius 1986-2005 (Klaipėda) 

Mėnuo I II III IV V VI VII VIII IX X XI XII 

Vid. 1.02 0.78 0.70 0.52 0.47 0.51 0.57 0.63 0.74 0.75 0.76 0.92 




Lapkričio 1, 

2011 

Bangų aukštis, m 

3-24 Paveikslas Metinės vidutinės bangų aukščių reikšmės ties Lietuvos priekrantę 

1.4 

Klaipėda 

1.2 

Nida 

1.0 

0.8 

0.6 

0.4 

0.2 

1960 1970 1980 

Metai 

1990 2000 2010 

Metinės vidutinės bangų aukščių reikšmės visuose trijuose bangų stebėjimo postuose 

yra panašios. Metinis vidutinis bangų aukštis vyrauja apie 0,7m (3-24 paveikslas). 

Ţinyne (Гидрометеорологические условия шельфовой зоны морей СССР, 1983) 

bangų parametrų skaičiavimams panaudoti tipiniai vėjo laukai, kurie sudaryti panaudojus 

14600 sinoptinių ţemėlapių. Pagal išsamias ţinyno vėjo reţimo charakteristikas, yra 

pateiktos paskaičiuotos bangų elementų ir vėjo reţimo įvairių sezonų tikimybių 

charakteristikos, bangų aukščio ir periodo pasiskirstymas priklausomai nuo vėjo krypties, 

bangų aukščio ir vėjo greičio bei bangų aukščio ir periodo derinių pasikartojimas (%), taip 

pat bangų energija ir suminė jų veikimo trukmė pagal įvairias kryptis. Lentelėje 3-6 

pateikiame bangų elementų pasikartojimo tikimybę, kuri priklauso nuo vėjo greičių. 




Lapkričio 1, 

2011 

3-6 Lentelė Vėjo greičio ir bangų elementų tikimybių charakteristikos pietrytinėje Baltijos jūros dalyje 

1955-1975 m. duomenis (Гидрометеорологические условия шельфовой зоны морей СССР, 1983) 

Sezonas Elementas Tikimybė % 

50 20 5 1 

1 2 3 4 5 6 

Ţiema 

Pavasaris 

Vasara 

Ruduo 

h 

1,1 1,8 2,7 3,5 

h 1% 3,0 4,8 7,2 8,6 

T 4,6 6,0 7,4 8,4 

V 11 16 21 25 

h 

0,6 1,2 2,0 2,8 

h 1% 1,7 3,2 5,2 7,3 

T 3,2 4,8 6,2 7,4 

V 8 12 17 22 

h 

0,7 1,2 1,9 2,6 

h 1% 2,0 3,2 5,0 6,8 

T 3,6 5,0 6,2 7,0 

V 8 12 16 20 

h 

0,8 1,5 2,1 3,1 

h 1% 2,2 3,9 5,5 7,8 

T 4,0 5,4 7,0 8,0 

V 9 14 18 23 

Pastaba: h - vidutinis bangos aukštis m; h 1% - 1% tikimybės bangos aukštis, m; T – 

vidutinis bangos periodas, s; V – vėjo greitis, m/s. 

Bukančio (1994) ţinyne pateikti bangų parametrai yra skaičiuoti panaudojus laivų 

bangų stebėjimo duomenis per 1955-1975 m. Duomenų bazėje buvo virš 155 tūkst. 

matavimų, gana tolygiai apimančių visus sezonus. Vizualūs bangų aukščio stebėjimų 

duomenys perskaičiuoti į 3% tikimybės bangos aukščius. Atlikta sudėtinga statistinė 

analizė, įvertinta ilgo periodo bangavimo kaita bei pateiktas bangų elementų ir vėjo 

dvimačio pasiskirstymo dėsningumų vertinimas. 




Lapkričio 1, 

2011 

Darbe (Давидан, 1980) taip pat pateikiama vėjo ir bangų matavimų analizė ir kaitos 

dėsningumų vertinimas. Pagal statistinius duomenis paskaičiuotą vėjo greičių ir bangų 

aukščių derinių pasikartojimo pobūdį pateikiame lentelėje 3-7. 

3-7 Lentelė Vėjo greičių ir bangų aukščio derinių pasikartojimas (%) pietrytinėje Baltijos jūros dalyje ţiemos 

(12-02) mėn. metu (sudarė B. Gailiušis pagal Pajūrio klimatas, 2003) 

Bangos Vėjo greitis, m/s 

aukštis, 

m 

0-1 1-2 2-3 3-4 4-5 5-6 6-7 7-8 8-9 9-10 10-11 11-12 

0-0,5 4,9 1,4 2,9 1,7 2,3 1,5 1,2 0,4 0,2 0,2 

0,5-1 0,1 1,0 1,5 2,8 5,4 5,8 5,6 3,9 2,4 2,5 1,0 0,3 

1-1,5 0,2 0,2 1,3 1,3 3,2 3,9 3,1 2,7 2,3 1,7 

1,5-2 0,2 1,2 0,9 1,7 1,0 2,1 1,0 

2-2,5 0,1 0,1 0,3 0,1 1,3 0,4 0,6 1,0 

2,5-3 0,1 0,2 0,3 0,4 

3-3,5 0,1 0,1 0,4 

3,5-4 0,1 0,1 

4-4,5 0,1 0,1 

4,5-5 

3-7 Lentelė tęsinys 

Bangos Vėjo greitis, m/s 

aukštis, 

m 

% 

12-13 

13-14 

14-15 

15-16 

16-17 

17-18 

18-19 

19-20 

20-21 

21-22 

24-25 

0-0,5 0,2 16,9 

0,5-1 0,5 0,3 0,3 0,2 0,2 33,8 

1-1,5 1,0 1,0 0,5 0,6 0,2 0,1 23,3 

1,5-2 1,5 1,3 0,6 0,2 0,2 0,1 12,0 

2-2,5 0,8 0,7 0,4 0,7 0,3 0,1 6,9 

2,5-3 0,6 0,6 0,4 0,3 0,2 0,2 0,2 0,1 3,6 

3-3,5 0,5 0,1 0,3 0,3 0,2 0,1 0,1 2,2 

3,5-4 0,1 0,3 

4-4,5 0,4 0,2 0,8 

4,5-5 0,1 0,1 0,2 

% 4,6 4,4 2,3 2,1 1,6 0,8 0,5 0,5 0,1 0,1 0,1 100 

Baltijos jūroje bangavimo reţimas tapatus vėjų reţimui. Bangų sklidimo kryptis 

beveik sutampa su vyraujančiomis vėjų kryptimis. Pagal stiprių vėjų roţę (3-33 Paveikslas ) 

matyti, kad vyrauja PV – V – ŠV krypčių vėjai, kurie ir sukelia didţiausias bangas. Pagal 




Lapkričio 1, 

2011 

(Гидрометеорологические ..., 1983; Атлас...., 1980), Baltijos jūros pietrytinėje dalyje 

vyrauja PV- V- ŠV krypčių bangos: 0-2 m aukščio bangos, kurias sukelia 4–9 m/s greičių 

vėjai, sudaro ~70 atvejų. 2-4 m aukščio bangos, kurias sukelia 10-19 m/s greičių vėjai, 

sudaro ~24 , štorminiai vėjai šioje jūros dalyje sukelia 4-7 m aukščio bangas (~4 ). 

Tyka, štilis daţniausiai stebimas vasaros ir pavasario metu (~5 ). Gana daţnas Baltijos 

jūroje mišrus bangavimas – 2-3 m aukščio bangos ir siūba. 

Baltijos jūros akvatorijoje prieš Klaipėdos uosto kanalą skaičiuoti bangų parametrai 

yra pateikti (Атлас ... 1980) darbe. Vėjo reţimui įvertinti panaudoti Klaipėdos 

meteorologinės stoties stebėjimų duomenys, bangų elementai skaičiuoti giliavandenėje ir 

seklioje jūroje. Dalį šių skaičiavimų rezultatų pateikiame 3-8 Lentelė lentelėje. 

3-8 Lentelė Skaičiuojamieji bangų elementai Baltijos jūroje (gylis 70 m) prieš Klaipėdos uostą (sudarė B. 

Gailiušis pagal Атлас типовых полей ветра Балтийского моря, 1980) 

Kryptis Pasikartojimas Bangų elementai 

1 kartą per h (m) h 1 (m) H 3% (m) h 5% (m) T (s) L (m) 

ŠV 50 metų 4,7 10,2 9,5 8,5 9,3 135 

25 metus 4,2 9,1 8,5 7,6 8,9 124 

10 metų 4,0 8,7 8,1 7,3 8,7 118 

5 metus 3,7 8,1 7,6 6,7 8,5 112 

1 metus 3,2 7,2 6,6 5,9 8,0 100 

V 50 metų 4,8 10,3 9,7 8,6 9,3 136 

25 metus 4,4 9,6 8,9 8,0 9,1 129 

10 metų 4,2 9,1 8,5 7,6 8,9 124 

5 metus 3,9 8,6 8,0 7,1 8,7 117 

1 metus 3,3 7,3 6,8 6,0 8,1 101 

PV 50 metų 4,2 8,9 8,4 7,5 8,5 113 

25 metus 3,8 8,1 7,6 6,8 8,2 105 

10 metų 3,7 7,9 7,4 6,6 8,1 104 

5 metus 3,2 6,9 6,4 5,8 7,7 91 

1 metus 2,8 6,1 5,7 5,1 7,3 82 

Pastaba: h - vidutinis bangos aukštis m; h 1% - h 3% - 1 ir 3% tikimybės bangos aukštis, m; T – 

vidutinis bangos periodas, s; V – vėjo greitis, m/s, L- bangos ilgis, m. 




Lapkričio 1, 

2011 

Apibendrinus archyvinių leidinių analizę daroma išvada, kad nepaisant skirtingų 

skaičiavimo metodų, gauti rezultatai rodo, kad Baltijos jūros Lietuvos teritorinių vandenų 

akvatorijoje vyrauja PV, V, P ir ŠV krypčių vėjų sukeltos bangos, kurių aukštis iki 3,0 m 

(~80%), o stiprių štorminių vėjų sukeliamos 4,0-7,0 m bangos sudaro tik apie 2%. 

Bangų parametrai turi didelę taką tiek hidrodinaminiams, tiek nešmenų pernašos 

procesams Baltijos priekrantėje. Lietuvos priekrantėje nėra daug bangų stebėjimų 

duomenų, todėl būtina sumodeliuoti bangų parametrų sklaidą Lietuvos Baltijos jūros 

priekrantėje pučiant stipriems vėjams. 

Bangų sklaidos modeliavimui yra naudojama dvimačių skaitmeninių modelių sistema 

MIKE 21. Šios sistemos bangų modelis NSW (Near-shore Spectral Wind-Wave Module) 

taikytas modeliuojant vėjo sukeltų bangų sklaidos parametrams Baltijos priekrantėje 

(MIKE, 2002). 

Bangų sklaidai modeliuoti Baltijos priekrantėje pasirinkta 88 km ilgio ir 33 km pločio 

jūros akvatorija. Batimetrija paruošta pagal LSLA švyturių ir hidrografijos skyriaus 

paruoštą jūrlapį (Baltijos jūra. Vidurinė dalis. Lietuvos pakrantė ir išskirtinė ekonominė 

zona. Mastelis 1:200000. 2004). Šios akvatorijos kranto linijos viduryje į jūrą įteka 

Klaipėdos sąsiaurio tėkmė. Batimetrijos tinklelio kvadratinės gardelės dydis parinktas 100 

m. 

Baltijos priekrantės bangų sklaidos modeliavimo rezultatai yra bangos aukščio ir 

krypties pasiskirstymas pučiant 15, 20, 25 m/s greičio 225º, 247º, 270º, 292º ir 315º 

krypties vėjui. 

Bangos aukščių ir krypčių pasiskirstymas Baltijos priekrantėje pučiant 20 m/s greičio 

225º, 247º, 270º, 292º bei 315º krypčių vėjui atvaizduota pav. 14-18 Pučiant 15 m/s greičio 

vėjams, nedidelis bangų aukščio maţėjimas stebimas ties 20-25 m gylio izobata, o 

didţiausias bangų lūţimas vysta 8-10 m gylyje. Didţiausios bangos (3,2–3,4 m) stebimos 

jūrinio įplaukos kanalo akvatorijoje pučiant 247º ir 270º krypčių vėjams, o maţiausia banga 

(2,6–2,9 m) – pučiant 315º krypties vėjui. Didesnėje Baltijos priekrantės dalyje bangų 

kryptis sutampa su dominuojančia vėjo kryptimi, tik artėjant prie kranto bangų kryptis kai 

kur skiriasi 5–15º. 




Lapkričio 1, 

2011 

Panašus Baltijos priekrantės bangų aukščių ir krypčių pasiskirstymas stebimas ir 

pučiant įvairių krypčių 20 (pav. 3-15, 3-16 ) ir 25 m/s greičio vėjui. Tik čia vyrauja didesni 

bangų aukščiai. Pvz.: pučiant vakarų krypties 20 m/s greičio vėjui, jūrinio įplaukos kanalo 

akvatorijoje stebima 3,8–4,0 aukščio banga (pav 3-14), o pučiant 25 m/s greičio vėjui – 4,6 

–4,8 m aukščio banga. 

Ekstremalios vėjo sukeltų bangų parametrų reikšmės Baltijos jūros pakrantėje 

nustatytos pučiant stipriems 247° ir 270° krypties vėjams. Bangų aukščio maţėjams jūroje 

stebimas ties 20-25 m izobata. 


LIETUVOS BALTIJOS JŪROS APLINKOS APSAUGOS VALDYMO STIPRINIMO DOKUMENTŲ PARENGIMAS I - OJI TARPINĖ 

ATASKAITA 

Lapkričio 1, 2011 

3-25 Paveikslas Baltijos priekrantės bangų 

aukščio ir krypties pasiskirstymas pučiant 225º 

krypties 20 m/s greičio vėjui (sudarė J. 

Kriaučiūnienė, LEI) 

3-26 Paveikslas Baltijos priekrantės bangų aukščio ir 

krypties pasiskirstymas pučiant 247º krypties 20 m/s 

greičio vėjui (sudarė J. Kriaučiūnienė, LEI) 






LIETUVOS BALTIJOS JŪROS APLINKOS APSAUGOS VALDYMO STIPRINIMO DOKUMENTŲ PARENGIMAS I - OJI TARPINĖ 

ATASKAITA 

Lapkričio 1, 2011 





3-29 Paveikslas Baltijos priekrantės bangų aukščio ir 

krypties pasiskirstymas pučiant 315º krypties 20 m/s 

greičio vėjui (sudarė J. Kriaučiūnienė, LEI) 




Lapkričio 1, 

2011 

Drumstumas 

Duomenis apie Baltijos jūros skaidrumą remiasi secchi disko matavimais. 

Dabartinis secchi disko lygis Baltijos jūroje priklauso nuo laiko ir vietos (Lepparanta ir 

Myrberg, 2009). Per paskutinius 100 metų jis sumaţėjo nuo 10 m iki 5m (3-30 Paveikslas ). 

3-30 Paveikslas Secchi disko gylis Baltijos Jūroje 1900-2009m (Fleming-Lehtinen, V., 

Kaartokallio, H., 2009) 




Lapkričio 1, 

2011 

3-31 Paveikslas Vandens skaidrumo matavimų 

stotys 1903 – 2009 metais sub-regionose (BB = 

Botnijos įlanka, BS = Botnijos jūra, GoF = 

Suomijos įlanka, NBP = Šiaurinė centrinė Baltija, 

GR = Rygos įlanka, WGB = Vakarinis Gotlando 

baseinas, EGB = Rytinis Gotlando baseinas, Ark = 

Arkono baseinas ir Bor = Bornholmo baseinas 

(Fleming-Lehtinen, V., Kaartokallio, H., 2009) 

Lietuvos priekrantėje didţiausias vandens skaidrumas yra atviros jūros dalyje, 

secchi disko gylis siekia iki 10 metrų. Tarpiniuose vandenyse, Kuršių marių vandenų 

išplitimo Baltijos jūroje zonoje, skaidriausias vanduo yra ţiema, kai vidutinis vandens 

skaidrumas siekia 5,3 m, o didţiausias - 6,5 m. Maţiausias vandens skaidrumas buvo 

rudens ekspedicijos metu, kai vidutinis vandens skaidrumas tesiekė 1,3 m. Pakrančių 

vandenyse didţiausias vandens skaidrumas buvo išmatuotas pavasarį, kai vidutinis vandens 

skaidrumas buvo 5,2 m, o jūrų sąvartyne siekė net 8 m. Maţiausias vandens skaidrumas 

kaip ir tarpiniuose vandenyse buvo išmatuotas rudens ekspedicijos metu, kai vidutinis 

vandens skaidrumas tesiekė 3,5 m. Atviroje jūroje vidutinis vandens skaidrumas pavasario 

ekspedicijos metu buvo 6,5 m. Sechhi disko gylis vasaros metu sumaţėja iki 5,0 m (JTD 

ataskaita, 2007, 2008). 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 

Ašmontas, V., Navašinskienė, J., Pakštys, L., 2003. Lietuvos pajūrio hidrometeorologinio 

reţimo ypatumai. Baltijos jūros aplinkos būklė, pp. 26-30. 

Атлас типовых полей ветра Балтийского моря. Клайпеда. 1980 

Bychkova, I., Viktorov, S., Shumakher, D., 1988. A relationship between the large-scale 

atmospheric circulation and the origin of coastal upwelling in the baltic. Meteorologiya i 

Gidrologiya 10, 91-98 (rusų kalba). 

Bychkova, I., Viktorov, S., 1987. Use of satellite data for indetification and classification of 

upwelling in the Baltic Sea. Oceanology 27 (2), 158-162. 

Bukantis A. Lietuvos klimatas. 1994. Vilnius. VU leidykla, 188 p. 

Climatological ice atlas for the Baltic Sea, Kattegat, Skagerrak and Lake Vanern (1963- 

1979), SMHI, Norrkoping 1982 

Давидан И.Н., Лопатухин Л.И. и др. Совместные распределения элементов волн и 

скоростей ветра. Тр. ГОИ. Вып. 152. Л. Гидрометеоиздат. 1980. 

Davulienė L. Pernašos jūriniuose vandenyse modeliavimas. Kaunas, 2003, 117 p. 

Daunys D., Olenin S., Paskauskas R., Zemlys P., Olenina I. Bučas M. Typology and 

classification of ecological status of lithuanian coastal and transitional waters: an update of 

existing system, Klaipėda, 2007. 

Dubra J. Gėlo vandens išplitimas pagal Lietuvos TSR jūrinius krantus // 

Hidrometeorologiniai straipsniai, Nr. 3, 1970. 

Dubra J., Dubra V., 1994. Srovių reţimas // Naftos terminalas Būtingėje. Vilnius., p. 33-46. 

2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB, nustatanti 

Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus 

Гидрометеорологические условия шельфовой зоны морей СССР. Т.1. Балтийское 

море. Выпуск 1. Л., 1983. 

Гидрометеорология и гидрохимия морей СССР. Т.3. Балтийское море. Выпуск 1. 

Гидрометеорологические условия. Санкт-Петербург. 1992. 

Jašinskaitė A., Narkūnienė Ţ., 2003. Biogeninės medţiagos ir eutrofikacija // Baltijos jūros 

aplinkos būklė. Kaunas, „Aušra“, p. 44; 

Kelpšaite, L., Herrmann, H., Soomere, T. 2008. Wave regime differences along the eastern coast of 

the Baltic Proper. Proceedings of the Estonian Academy of Sciences, 57(4), 225–231. 

Kozlov I., Kudryavtsev V, Dailidiene I.2010. Case study of coastal upvelling imaged by multisatellite 

sensors.Cospar 2010 38th scientific assembly, Bremen. 




Lapkričio 1, 

2011 

Fleming-Lehtinen, V., Kaartokallio, H., 2009. Water transparency in the Baltic Sea 

between 1903 and 2009. HELCOM Indicator Fact Sheets 2009. Online. [2011 09 23], 

http://www.helcom.fi/environment2/ifs/en_GB/cover/. 

Leparanta, M., Myrberg, K. Physical oceanography of the Baltic Sea, Springer, 2009. 

MIKE 21 Hydrodynamic Module. User Guide and Reference Manual. Danish Hydraulic 

Institute. 2002. 

Olenin, S., Daunys, D., 2004. Coastal typology based on benthic biotope and community 

data: the Lithuanian case study. In: G. Schernewski & M. Wielgat (eds.): Baltic Sea 

Typology. Coastline Reports, 4: 65-83 

Pajūrio klimatas. Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba. Klaipėdos skyrius. Klaipėda. 2003 

Stankevičius, A., Tilickis, B., 2003. Lietuvos pajūrio hidrometeorologinio reţimo ypatumai. 

Baltijos jūros aplinkos būklė, pp. 22-25. 

Vyšniauskas I., 2003. Vandens temperatūros reţimas pietrytinėje Baltijoje. Baltijos jūros aplinkos 

būklė. Kaunas „Aušra“, p. 31- 34; 

Ţaromskis R., Pupienis D. Srovių greičio ypatumai skirtingose Pietryčių Baltijos 

hidrodinaminėse zonose. Geografija, Vilnius, 2003, T39(1), p. 16–23. 

Ţaromskis R. Okeanai, jūros estuarijos. 1996. Vilnius, 293 p. 

2005 metų Baltijos jūros ir Kuršių marių aplinkos monitorinio ataskaita, Klaipėda, 2005. 

2007 metų Baltijos jūros ir Kuršių marių aplinkos monitorinio ataskaita, Klaipėda, 2007. 

2008 metų Baltijos jūros ir Kuršių marių aplinkos monitorinio ataskaita, Klaipėda 2008. 

Ice conditions in the Baltic, Online. [2011 09 23], 

http://www.smhi.se/oceanografi/iceservice/ice_condition.htm 




Lapkričio 1, 

2011 

Stiprių vėjų charakteristikos 

Lietuvos pajūrio klimatas yra vidutiniškai šiltas, drėgnas, su palyginti šiltomis ir 

maţai snieguotomis ţiemomis bei vėsiomis vasaromis. Toks klimatas – vyraujančios 

vakarinių oro masių pernašos rezultatas. Dėl aktyvios cikloninės veiklos, ypač šaltuoju 

metų laiku, šiam regionui būdinga staigi orų kaita, kurią parodo visų pagrindinių 

meteorologinių elementų analizė. Tiriamos akvatorijos orų sąlygas apibūdinsime pagal 

Klaipėdos jūrinės meteorologinės stoties vidutinius daugiamečius duomenis, paskelbtus 

ţinynuose, papildę juos Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos stebėjimų duomenimis iki 

2007 m. Vidutiniai daugiamečiai meteorologinių elementų rodikliai pateikti 3-9 lentelėje. 

3-9 Lentelė Pagrindinių meteorologinių rodiklių kompleksinė santrauka (sudarė 

M. Kovalenkovienė (LEI) pagal Klaipėdos jūrinės meteorologinės stoties vidutinius daugiamečius duomenis) 

Rodiklis M ė n e s i a i Me- 

01 02 03 04 05 06 07 08 09 10 11 12 tai 

Oro T, °C 

vidutinė -2,1 -2,5 0,3 5,4 10,8 14,4 17,1 17,2 13,5 8,8 3,7 0,3 7,3 

maksimali 8,7 15,4 17,1 27,0 30,4 34,0 34,0 34,0 30,4 22,2 15,4 10,3 34,0 

minimali -32,0 -33,4 -20,8 -12,8 -4,0 -0,7 4,9 2,9 -2,1 -9,1 -14,4 -24,2 -33,4 

Krituliai, mm 

vidutinis kiekis 55 37 40 35 40 57 68 81 83 84 87 68 735 

Maksimalus 27 15 20 28 24 54 74 48 35 42 33 21 74 

paros kritulių 

kiekis 

Rūkai 

vidutinė 24 27 41 44 33 20 9 6 10 19 20 31 284 

trukmė, val. 

Vėjas 

Vyraujanti PR PR PR ŠV ŠV ŠV V V V PR PR PR PR 

kryptis 

Vidutinis 5,7 5,1 4,8 4,3 4,0 4,1 4,4 4,4 5,1 5,6 6,2 6,0 4,8 

greitis, m/s 

Maksimalus 34 30 28 26 24 25 34 28 30 40 36 38 40 

greitis 

gūsiuose, m/s 

Dienų skaičius, 12,0 5,0 5,7 2,4 0,6 1,5 2,6 3,9 8,2 10,5 9,0 11,3 73 

kai V≥14 m/s 

Vidutinis 3,9 2,1 1,9 2,1 0,8 1,0 1,4 2,4 3,0 3,2 3,6 3,8 29 

štormų skaičius 

Vyraujanti 

kryptis pučiant 

štorminiams 

vėjams 

PV PV PV ŠV V V PV V V PV PV PV PV 




Lapkričio 1, 

2011 

Įvairių vėjo greičių gradacijų procentinis pasiskirstymas metuose pateiktas 3-10 

lentelėje. Pastaraisiais metais (1999-2007) sumaţėjo silpnų vėjų (tik 10,0 vietoj buvusių 

15,1 per daugiametį laikotarpį) ir ţymiai daţniau stebimi 6 7 m/s greičiai (27,0 vietoj 

ankstesnių 21,3 

), tačiau 2005-2007 metais vyravo būtent silpni 2-3 m/s vėjai (vidutiniškai 

32,1 atvejų). 2005 m. išsiskyrė tik „Ervino“ uraganas, kurio metu maksimalus vėjo greitis 

siekė 28 m/s, o 33 val. laikotarpiu vidutinis vėjo greitis buvo 8-18 m/s. 2007 m. sausio mėn. 

14-15 d. „Pero“ uragano metu vėjo greitis gūsių metu siekė 29 m/s, o „Kirilo“ metu (sausio 

21 d.) – 21 m/s. 

3-10 Lentelė Vėjo greičių pasikartojimas (%) Klaipėdoje per 1999-2007 m. (sudarė 

M. Kovalenkovienė (LEI) pagal Hidrometeorologijos tarnybos duomenis) 

Vėjo Mėnesiai Meta 

greiti 01 02 03 04 05 06 07 08 09 10 11 12 i 

s m/s 

Tyka 1,7 

0-1 7,4 10, 9,7 11, 11, 11, 16, 13, 11, 7,0 5,4 8,5 10,0 

0 7 5 5 5 0 2 

2-3 15, 21, 23, 30, 30, 32, 34, 32, 31, 23, 17, 15, 26,2 

9 4 5 3 3 6 0 1 2 7 8 3 

4-5 21, 21, 27, 28, 28, 24, 24, 26, 23, 21, 22, 17, 24,0 

2 0 9 4 6 8 3 4 7 6 5 9 

6-7 34, 27, 27, 23, 25, 23, 21, 22, 26, 31, 37, 34, 27,0 

7 6 5 4 3 9 9 0 8 0 2 4 

8-9 9,9 10, 6,8 4,5 3,1 4,5 2,5 4,3 5,6 8,5 9,9 12, 6,5 

5 

6 

10-11 5,5 4,3 2,1 1,4 1,0 1,5 0,5 1,5 1,2 4,4 3,4 4,0 2,3 

12-13 2,3 2,3 1,6 0,1 0,2 0,8 0,2 0,2 0,2 2,0 2,5 3,0 1,3 

14-15 2,2 1,7 0,2 0,2 0,4 0,1 0,2 0,1 0,9 1,0 2,4 0,7 

16-17 0,5 0,3 0,4 0,1 0,3 0,4 0,8 0,2 

18-20 0,4 0,4 0,2 0,6 0,1 

21-23 0,4 0,03 

24-25 0,1 0,01 




Lapkričio 1, 

2011 

Srovių bei bangų formavimosi procesui jūros priekrantės zonoje didţiausią įtaką turi 

stiprūs, pakankamai ilgos trukmės ir pastovios krypties vėjai. Pagal Lietuvoje priimtą 

klasifikaciją stipriais vadinami tokie vėjai, kurių greitis ≥15 m/s, štorminiais, kai vėjo 

greitis ≥20 m/s. Stipresni nei 30 m/s vėjai jau vertinami kaip uraganiniai. 

Pagal daugiamečius stebėjimus, Klaipėdos pajūryje per metus vidutiniškai 88 dienas 

stebimi stipresni nei 14 m/s vėjai, o 17 dienų – stipresni nei 20 m/s vėjai. Ypatingi buvo 

1990 metai, kai 14 m/s vėjai stebėti 115 dienų, o 31 dieną vėjo greitis buvo 20 m/s. 

1999 m. maksimalus vėjo greitis gūsiuose 20 m/s stebėtas 32 dienas, o 25 m/s – 7 dienas. 

2006 m. tik 34 dienas pūtė stipresni nei 14 m/s vėjai ir tik 2 dienas stipresni nei 20 m/s, o 

2007 m. 61 dieną stipresni nei 14 m/s ir 7 dienas 20 m/s. Stiprių vėjų laikotarpių (kai 

maksimalus greitis 14 m/s) trukmė pagal 1999-2007 m. duomenis svyravo nuo 2-3 iki 

106 valandų. Štormų metu stebimos ne tik uraganinės (>30 m/s) vėjo greičio reikšmės, bet 

ir pakankamai ilgos trukmės (24–96 val.) laikotarpiai, kurių metu būna dideli ir vidutiniai 

greičiai (8-18 m/s). 

Daugiametėje dienų su stipriais vėjais kaitoje kryptingų dėsningumų nėra, tik 2004- 

2007 m. buvo maţiau dienų kai pūtė >20 m/s vėjas (3-32 Paveikslas ). 

3-32 Paveikslas Dienų skaičius su stipriais vėjais per 1971-2007 metus (sudarė M. 

Kovalenkovienė, LEI) 




Lapkričio 1, 

2011 

Stipriems vėjams būdingas ryškus sezoniškumas – jie daţniausiai stebimi 

rudens ţiemos mėnesiais. Pagal vyraujančias kryptis štorminiai vėjai skiriasi nuo vidutinių. 

Tarp stiprių vėjų ryškiai išsiskiria P V sektoriaus vėjai: PV krypties vėjai sudaro 37,6%, V 

– 28,3%, P – 13,3% ir ŠV – 11,2% (3-33 Paveikslas ). 

3-33 Paveikslas Stiprių vėjų roţė pagal 1999-2007 m. stebėjimus (sudarė D. Jakimavičius 

(LEI), duomenys iš Lietuvos hidrometeorologinės tarnybos) 

V 

ŠV 

40 

35 

30 

25 

20 

15 

10 

5 

0 

Š 

22-25 m/s 

20-21 m/s 

18-19 m/s 

16-17 m/s 

14-15 m/s 

ŠR 

R 

PV 

PR 

P 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 

Ţaromskis R. Okeanai, jūros, estuarijos. Vilnius. 1996. 

Гидрометеорологические условия шельфовой зоны морей СССР. Т.1. 

море. Выпуск 1. Л., 1983. 

Bukantis A. Lietuvos klimatas. Vilnius, 1994. 

Pajūrio klimatas. Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba. Klaipėdos skyrius. Klaipėda. 

2003. 

Атлас типовых полей ветра Балтийского моря. Клайпеда. 1980. 

Gudelis V. Lietuvos įjūris ir pajūris. Lietuvos mokslas. 17 knyga. Vilnius. 1998. 

MIKE 21. Wave Modelling. User Guide. Danish Hydraulic Institute Software. 2002. 

Балтийское 

Dubra J. Gėlo vandens išplitimas pagal Lietuvos TSR jūrinius krantus//Hidrometeorologiniai 

straipsniai, Nr. 3, 1970. 

Гидрометеорология и гидрохимия морей СССР. Т.3. Балтийское море. Выпуск 1. 

Гидрометеорологические условия. Санкт-Петербург. 1992. 

MIKE 21 Hydrodynamic Module. User Guide and Reference Manual. Danish Hydraulic 

Institute. 2002. 

Klaipėdos jūrų uosto įplaukos kanalo ir šiaurinės akvatorijos dalies gilinimo iki 14 m gylio 

darbų techninis projektas, 1-3 dalys, Lietuvos energetikos institutas, Kaunas, 1998. 




Lapkričio 1, 

2011 

3.1.3. Biogeninių medţiagų, deguonies, pH ir pCO 2 kaita ir jūros vandens rūgštėjimas 

Eutrofikacija procesas, kurį skatina vandens telkinių praturtinimas 

maistingosiomis medţiagomis (azotu ir fosforu ir kt.). Tai, savo ruoţtu, lemia pirminių 

producentų (dumblių ir cianoprokariotų) augimą, pirminę produkciją ir biomasę; dėl to 

pakinta nusistovėjęs ekologinės organizmų struktūros balansas ir akivaizdţiai prastėja 

vandens kokybė. 

Planktono dumblių vystymasis vandens storymėje, suspenduoto detrito ir/ar 

mineralinių dalelių gausa apriboją šviesos prasiskverbimą į gilesnius vandens sluoksnius ir 

slopina dugno bendrijų fotosintetinį potencialą. Dėl išaugusios produkcijos pagausėjus 

organinės medţiagos, spartėja deguonies suvartojimas vandens storymėje, dėl kurio 

kraštutiniais atvejais susiformuoja deguonies deficitas – hipoksija ar anoksija. 

Kompleksiniam vandens telkinio eutrofikacijos vertinimui siūlomi įvairūs 

indikatoriai (Ferreira et al., 2011), tačiau daţniausiai visgi rekomenduojama naudoti 

integralius chlorofilo a, indikatorinių fitoplanktono ir fitobentoso rūšių bei pirminės 

produkcijos rodiklius. Iš fizikocheminių parametrų aktualiausi išlieka tiesioginis biogeninių 

medţiagų kiekio ir vandens skaidrumo pokyčių įvertinimas. Konkrečių indikatorių 

pasirinkimas yra nulemtas kiekvienos jūros akvatorijos zonos ypatumų. JSPD ertrofikacijos 

poveikį reglamentuojančiuose dokumentuose dėmesys akcentuojamas į biogeninių 

medţiagų didėjimo jūros vandenyje prielaidas, kurias lemia prietaka su upių nuotėkiu ar su 

krituliais, resuspensijos reiškiniai bei biologiniai azoto fiksacijos procesai. 

Eutrofikaciją lemiančių biogeninių medţiagų (fosforo, azoto) koncentracijų 

didėjimą, visų pirma, lemia srautai su upių vandenimis ar tiesioginiais išmetimais. Tokiu 

būdu į jūrą patenka apie 75 % N ir maţiausiai 95 % P (HELCOM, 2007). Įvairių Helsinkio 

komisijos ataskaitinių dokumentų duomenimis į Baltijos jūrą maksimalių reikšmių metais 

(apie 2000) galėjo patekti iki milijono tonų azoto ir virš 30 tūkstančių tonų bendrojo 

fosforo (per metus) (Eutrophication..., 2006). 

Lietuvai priklausančioje Baltijos jūros dalyje, kaip ir kitose vietose, didţiausią 

biogenų prietakos poveikį patiria priekrantės zonos (Voss et al., 2005). Skirtingų šaltinių 

vertinimu pastaraisiais dešimtmečiais į Baltijos jūrą iš Lietuvos teritorijos (daugiausia 




Lapkričio 1, 

2011 

Nemuno baseino) per metus vidutiniškai patekdavo nuo 40 iki 60 tūkstančių tonų bendrojo 

azoto ir nuo 2 iki 4 tūkstančių tonų fosforo (Swaney, 1998; Dubra, 2004; Kuršių marių..., 

2006). Centrinėje Baltijoje Nemunas buvo pristatomas kaip trečias pagal biogenų apkrovą 

jūrai šaltinis (Stalnake et al., 1999), tačiau tyrimų rezultatai rodo, kad minėtų medţiagų 

prietaka iš Nemuno į Baltijos jūrą maţėja. Kita vertus, biogenų prietaka į jūrą vertinama 

remiantis ne Klaipėdos sąsiauryje atliktų stebėjimų rezultatais, tačiau upėse surinktais 

stebėsenos duomenimis. Poreikis įvertinti realius biogeninių medţiagų srautus į jūrą tampa 

vis labiau akivaizdus atsiţvelgiant į biogeocheminių virsmus ir pokyčius, vykstančiusį 

estuarinėse dalyse (Pastuszak et al., 2005). Preliminarūs masių balanso modeliniai 

skaičiavimai parodė, kad Nemunu atplukdomi biogenų kiekiai į Kuršių marias skiriasi nuo 

kiekių, patenkančių Klaipėdos sąsiauriu į Baltijos jūrą (Bonsch et al,. 2009). Autoriai 

atkreipė dėmesį į tai, kad vidutinis metinis paros azoto junginių patekimas (157 t N/p) į 

Baltijos jūrą neţymiai viršija prietaką į Kuršių marias su intakais (apie 137 t N/p). Gautų 

duomenų pagrindu, įvertinę masių skirtumus, autoriai apskaičiavo kito galimo šaltinio - 

kritulių - įtakos biogenų balansui reikšmę, nurodydami apie 5,9 mg N/l per dieną patekimą į 

Kuršių marias. Panašūs kiekiai, matomai, turėtų būti būdingi ir atviros Baltijos jūros 

rajonui. Helsinkio komisijos duomenimis (HELCOM, 2007) iki 25 % azoto prietakos visoje 

Baltijos jūros akvatorijoje sudaro kritulių atnešamas kiekis, tačiau toks įvertinimas 

neatsiţvelgia į biologinius procesus, azoto fiksaciją ir denitrifikaciją, kurie, matomai, yra 

reikšmingi tiek pačiose Kuršių mariose (Paškauskas ir kt., 2008), tiek ir Baltijos jūroje 

(Wasmund et al., 2001). 

Azoto fiksacija – natūralus ir gyvybiškai svarbus procesas, būdingas didelei grupei 

prokariotinių organizmų, sąlygojančių atmosferos azoto asimiliacijos intensyvumo mastus 

daugelyje gėlavandenių vandens telkinių, jūrose ir atviruose vandenynuose. Skirtingai nuo 

pastarųjų, kur anglies ir azoto asimiliacinių procesų spartą lemia mikroskopiniai 

Trichodesmium genties cianoprokariotai (Capone et al., 1997), Baltijos jūroje, kaip ir 

Kuršių mariose, pagrindinai azoto fiksatoriai yra gausiausiai besivystantys, specializuotas 

ląsteles - heterocistas turintys Aphanizomenon ir Anabaena genčių atstovai (Edler et al., 

1984; Aniansson, 2001). Įvairiais vertinimais azotą fiksuojantys mikroorganizmai metinį 




Lapkričio 1, 

2011 

Baltijos jūros biudţetą papildo nuo 100 iki 400 (ir daugiau) tūkstančių tonų azoto 

(Leppanen et al., 1988; Wasmund et al., 2001; Neumann, Schernewski, 2008). 

Paţymėtina, jog nemaţą reikšmę reguliuojant bioprodukcines tendencijas Baltijos 

jūroje turi ne tik bendroji mineralinių biogeninių medţiagų prietaka, bet ir gėlavandenėje 

aplinkoje sunkiai skaidomi organiniai junginiai (Stepanauskas et al., 2002). Autorių 

vertinimu organinio azoto ir fosforo junginių prietaka į Baltijos jūrą vasarą sudaro 

atitinkamai iki 40 % ir 18 %. 

Kitas Baltijos jūros Lietuvos rajonui svarbus biogenų šaltinis yra giluminiai 

centrinės jūros dalies rajonai, kuriuose priedugnio anoksinėmis sąlygomis atpalaiduojami 

gausūs fosforo junginiai (Hille, 2005). Dėl specifinių hidrologijos procesų eigos 

eutrofikacijos poţymiai (gausus cianoprokariotų vystymasis) Baltijos jūrai buvo būdingi 

jau ankstyvuose dabartinio jos vystymosi etapuose (Bianchi, et al., 2000). Didėjantis 

štormingumas, ypač ţiemos laikotarpiu, čia vaidina labai reikšmingą vaidmenį (Danielsson 

et al., 2006). 

Pastarojo dešimtmečio stebėsenos rezultatai rodo, kad bendrojo azoto vidutinės 

koncentracijos ţiemą Lietuvai priklausančioje Baltijos jūros dalyje maţėja, nors 

mineralinio azoto koncentracijų kaitos tendencijos nėra aiškios (3-33 pav.). 




Lapkričio 1, 

2011 

TN, mg/l 

0.50 

3-33 paveikslas Bendrojo (NT) ir mineralinio azoto (DIN) vidutinės ţiemos 

koncentracijos Lietuvai priklausančioje Baltijos jūros dalyje 

0.40 

0.30 

0.20 

y = -0.011x + 22.36 

R 2 = 0.225 

0.10 

0.00 

1997 1999 2001 2003 2005 2007 2009 

DIN, mg/l 

0.20 

0.15 

0.10 

0.05 

y = -0.0054x + 10.851 

R 2 = 0.267 

0.00 

1997 1999 2001 2003 2005 2007 2009 

Vidutinė mineralinio azoto koncentracija ţiemą atviroje jūroje ir teritorinėje jūroje 

uţ BVPD tipologinių rajonų ribų buvo atitinkamai 0,100 ir 0,159 mg/l (Jūrinių tyrimų 

centras, 2008; Aplinkos būklė, 2009; neskelbti JTD duomenys). Lyginant su šiomis 

teritorijomis ţenkliai didesnės mineralinio azoto koncentracijos nustatytos šiaurinės 

akmenuotos priekrantės zonoje ir Kuršių marių įtakos zonoje (vid. per laikotarpį nuo 1992 

m laikotarpį iki 0,280 mg/l). Šiaurinei akmenuotos pakrantės zonai būdingos didesnės 

mineralinio azoto koncentracijos, nei pietinėje smėlėtoje priekrantėje (3-34 pav.). Kita 




Lapkričio 1, 

2011 

vertus, mineralinio azoto koncentracijų kaita ir maksimalios reikšmės ţiemą šiaurinėje 

akmenuotoje priekrantėje nuo 2000 m didėjo. 

DIN, mg/l 

0.70 

0.60 

Pietinė smėlėta priekrantė 

Šiaurinė akmenuota priekrantė 

0.50 

0.40 

0.30 

0.20 

0.10 

0.0 

1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 

3-34 paveikslas Vidutinės mineralinio azoto koncentracijos ţiemą šiaurinėje akmenuotoje ir 

pietinėje smėlėtoje (mėlyna sp. ) Lietuvos Baltijos jūros priekrantės dalyse 

Bendrojo fosforo junginių koncentracija kito nedaug ir įvairiose Baltijos jūros 

Lietuvos akvatorijos dalyse per tyrimų laikotarpį svyravo nuo 0,030 iki 0,034 mg P/l vasarą 

ir nuo 0,039 iki 0,044 mg P/l ţiemą. Vidutinė fosfatų fosforo koncentracija pastaruoju metu 

ţiemos periodais atviros jūros rajone buvo apie 0,027± mg/l, o vidutinė daugiametė fosfatų 

fosforo ţiemos koncentracija atviros jūros rajone – apie 0,019± mg/l. Didţiausios 

mineralinių fosforo junginių koncentracijos beveik be išimčių pastarųjų dviejų dešimtmečių 

laikotarpiu tiek ţiemą, tiek ir vidutiniškai per sezoną, nustatytos atviroje Baltijos jūros 

dalyje (3-35 pav.). 




Lapkričio 1, 

2011 

DIP, µg/l 

30.0 

Vidutinės metinės reikšmės 

Vidutinės reikšmės žiemą 

25.0 

20.0 

15.0 

10.0 

5.0 

0.0 


įtakos zona 

Pietinė 

smėlėta 

priekrantė 

Šiaurinė 

akmenuota 

priekrantė 

Teritorinė jūra 

be priekrantinių 

zonų 

LIEZ 

3-35 paveikslas Vidutinės ţiemos ir vidutinės metinės mineralinių fosforo junginių koncentracijos 

skirtingose Lietuvai priklausančio Baltijos jūros rajono zonose 

Skirtingai nuo azoto, ţiemos vidutinės ištirpusio mineralinio fosforo koncentracijos 

pastebimai maţėjo per stebėjimų laikotarpį nuo 1992 metų (3-36 pav.). Šios tendencijos 

ryškiausiai matėsi pietinėje smėlėtoje priekrantėje, tačiau buvo nepastebimos arba neţymiai 

priešingos atviros jūros rajonuose. 




Lapkričio 1, 

2011 

DIP, µg/l 

50.0 

40.0 

30.0 

20.0 

10.0 

y = -0.9478x + 1919.8 

R 2 = 0.1947 

0.0 

1992 1994 1996 1998 2000 2002 2004 2006 2008 2010 

3-36 Paveikslas Vidutinių ţiemos ištirpusio mineralinio fosforo koncentracijų kaita 1992 – 2010 m. 

laikotarpiu Baltijos jūros Lietuvos priekrantėje 

Kaip atsakas į tiesioginį biogeninių medţiagų gausėjimą vandens masėje kinta 

fotosintetinių fitoplanktono organizmų gausumą ir biomasę dalinai atspindintis chlorofilo a 

kiekis, jo koncentracija vandens storymėje. Didelė chlorofilo a koncentracija vandenyje 

nebūtinai atspindi labai intensyvius fotosintetinius procesus, tačiau vienareikšmiškai 

pademonstruoja biomasės didėjimo tendencijas. Pagausėjęs chlorofilo a kiekis vienoje ar 

kitoje jūros dalyje gali būti pasekmė ir tam tikrų hidrodinaminių veiksnių – vėjų stiprumo ir 

srovių krypties, štormingumo ir pan. Pagal HELCOM (2007) ataskaitų pateiktus duomenis 

sunku įţvelgti akivaizdţias chlorofilo a kaitos tendencijas, nes koncentracijų kaita kai 

kuriuose Baltijos jūros regionuose pastaruoju laikotarpiu netgi padidėjo. Pastarojo 

dešimtmečio vidutinė vasaros chlorofilo a koncentracija Lietuvos teritorinėje jūroje uţ 

BVPD tipologinių rajonų ribų ir atviroje jūroje buvo atitinkamai 3,7 ir 2,6 µg/l, kas yra 

santykinai neţymiai daugiau uţ siekiamas reikšmes centrinei Baltijos jūros daliai (1,2 – 1,0 

µg/l) (HELCOM, 2007). Reikšmingai didesnės, nors taip pat tendencingai maţėjančios 

pastaruoju 10 metų laikotarpiu vidutinės koncentracijos buvo konstatuotos priekrantėje 

(4,0- 5,2 µg/l) ir Kuršių marių įtakos zonoje (7,2 µg/l). 




Lapkričio 1, 

2011 

Vandens skaidrumo maţėjimo tendencijos paţymimos daugumoje apie Baltijos 

jūros trofinio statuso pokyčius reflektuojančiuose leidiniuose (Sanden, Hakanson, 1996; 

Kratzer et al., 2003; Bryhn 2009; HELCOM, 2009), kartu akcentuojant fosforo bei azoto 

junginių įtaką vandens ţydėjimui ir chlorofilo a koncentracijų pokyčiams. Tačiau 

pastaruoju metu Helsinkio komisijos puslapiuose 

(http://www.helcom.fi/BSAP_assessment/eutro/Secchi/en_GB/status/) atkreipiamas 

dėmesys ir į tam tikras vandens skaidrumo padidėjimo tendencijas pastarųjų dekadų 

laikotarpiu pietiniuose Baltijos juros subregionuose. Šiuo laikotarpiu Lietuvai 

priklausančiuose vandenyse vykdyto monitoringo (pagal JTD) duomenimis didţiausios 

vandens skaidrumo reikšmės buvo konstatuotos atviruose Lietuvos išskirtinės ekonominės 

zonos vandenyse pirmam 21 amţiaus dešimtmečio antrojoje pusėje ir savo absoliučiomis 

reikšmėmis (Secchi – nuo 3,5 iki 7,8 m) vandens skaidrumas buvo artimas deklaruotoms 

referentinėms reikšmėms – 8 m (Andersen, 2010). Visumoje, remiantis JTD pateikiamais 

duomenimis, Lietuvai priklausančioje atvirojoje Baltijos jūros dalyje vandens skaidrumo 

didėjimo tendencijos pakankamai akivaizdţios (3-37 pav.). 

S, m 

7.0 

6.0 

5.0 

y = 0.2134x - 423.38 

R 2 = 0.5185 

4.0 

3.0 

2.0 

1.0 

0.0 

1990 1992 1994 1996 1998 2000 2002 2004 2006 2008 2010 

3-37 Paveikslas Vandens skaidrumo pagal Secchi vidutinės vasaros reikšmės Baltijos jūros 

atviruose Lietuvos išskirtinės ekonominės zonos vandenyse 

Baltijos jūroje deguonies deficito reiškiniai giluminiuose rajonuose atsiranda dėl 

ribotos vandenų apykaitos su Šiaurės jūra ir paviršiniais vandens sluoksniais. Uţsitęsus 




Lapkričio 1, 

2011 

stagnaciniam laikotarpiui ir į dugną patenkant organinėms medţiagoms deguonies resursai 

išnaudojami. Kai kuriuose rajonuose ar Baltijos jūros dalyse stebimi sezoniai deguonies 

stokos reiškiniai, o gilesnėse Bornholmo, rytinio ir vakarinio Gotlando ir kitose vietose – 

nuolatinė deguonies stoka (Hille, 2005). Lietuvos priekrantės vandenyse dėl nuolatinių vėjų 

bangų ir srovių įtakos susidariusi dinamiška aplinka neleidţia susidaryti deguonies stygiui 

ir ryškiam deguonies gradientui vandens stulpe (Olenin, Daunys, 2004). Gilesniuose nei 80 

m sluoksniuose pastebimi epizodiški deguonies deficito reiškiniai (3-38 pav.). 

O 2 mg/L 

12.0 

10.0 

A 

8.0 

6.0 

4.0 

2.0 

0.0 

1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 

O 2 mg/L 

6.0 

5.0 

B 

4.0 

3.0 

2.0 

1.0 

0.0 

1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 

3-38 Paveikslas Vidutinės metinės deguonies koncentracijos (mg/L) atviros jūros 

paviršiniame vandens sluoksnyje (A) ir priedugnyje (ţemiau 80 m; B) (JTD duomenys) 

Globalių klimato pokyčių kontekste neretai akcentuojamas anglies apytakos tarp 

pasaulinio vandenyno ir atmosferos klausimai (Borges et al., 2006). Nagrinėjant ir vertinant 

Baltijos jūros vaidmenį šių reiškinių kontekste, jos vaidmuo apibūdinamas 

nevienareikšmiškai. Nurodoma, jog dalyje akvatorijos Baltijos jūroje anglies srautas yra 

nukreiptas į vandens masę, tuo pačiu galintis skatinti rūgštėjimo procesus, kitu atveju, 

anglies srautai yra priešingos krypties - į atmosferą (Beldowski et al., 2010). Šiuo atveju 




Lapkričio 1, 

2011 

maţėjantys neorganinės anglies kiekiai vandens masėje ir bent kiek ţenklesnis 

fotosintetinis fitoplanktono aktyvumas pakankamai reikšmingai pastūmėtų aktyviąją terpės 

reakciją link šarmingesnės aplinkos. Pastarųjų dvidešimties metų laikotarpiu stebimos pH 

reikšmių įvairiuose Lietuvos Baltijos jūros dalyse tendencijos yra akivaizdţios (3-39 pav.). 

Nenagrinėjant reiškinio prieţasčių iš esmės, galima teigti, jog bent kiek reikšmingesnio 

globalių kimato pokyčių poveikio Baltijos jūros rūgštėjimui Lietuvos zonoje nėra arba jam 

pasireikšti neleidţia kiti globalūs ar antropogeniniai veiksniai. 

pH 

8.35 

y = 0.0119x - 15.534 

R 2 = 0.4237 

8.30 

8.25 

8.20 

8.15 

8.10 

8.05 

8.00 

1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 

3-39 paveikslas Vidutinių metinių vandens pH reikšmių kaitą Lietuvai priklausančiame 

Baltijos jūros rajone 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 

Andersen J. H., Axe P., Backer H., Carstensen J., Claussen U., Fleming-Lehtinen V., 

Jarvinen M., Kaartkalli H., Knuuttila S., Krpinen S., Kubiliute A., Laamanen M., Lysiak- 

Pastuszak E., Martin G., Murray C., Mohlenberg F., Nausch G., Norkko A., Villnas A. 

2010. Getting the measure of eutrophication in the Baltic Sea: towards improved 

assessment principles and methods. Biogeochemistry, published online 21. July 2010; DOI 

10.1007/s10533-010-9508-4. 

Aniansson B. H., (ed.) 2001. Nitrogen fixation in the Baltic Sea /Brief guide for 

environmental managers/MARE report/ Department of Biology and Environmental 

Science, University of Kalmar. 22 p. 

Aplinkos būklė, 2009. 2008 metų ataskaita. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, 

Vilnius, 34 p. 

Beldowski J.,. Loffler A, Schneider B., Joensuu L. 2010. Distribution and biogeochemical 

control of total CO 2 and total alkalinity in the Baltic Sea. Journal of Marine Systems, 81, p. 

252–259. 

Bianchi T. S., E. Engelhaupt, P. Westman, T. Andren, C. Rolff, R. Elmgren. 2000, 

Cyanobacterial blooms in the Baltic Sea: Natural or human-induced Limnol. Oceanogr., 

45(3), p. 716–726. 

Borges, A.V., Schiettecatte, L.-S., Abril, G., Delille, B., Gazeau, F., 2006. Carbon dioxide 

in European coastal waters. Estuar. Coast. Shelf S. 70, p. 375–387. 

Bonsch et al,. 2009. Transboundary problems on implementation of the EC Water 

Framework Directive (WFD) Republic of Lithuania – Russian Federation (Kaliningrad 

Region) FKZ 38001 174 Sub-project 1.1: Matter balance and transport - Curonian Lagoon.) 

Bryhn A. C. 2009. Sustainable Phosphorus Loadings from Effective and Cost-Effective 

Phosphorus Management Around the Baltic Sea. PLoS ONE 4(5):e5417. 

doi:10.1371/journal.pone.0005417. 

Capone, D. G., J. P. Zehr, H. W. Paerl, B. Bergman, and E. J. Carpenter, 1997. 

Trichodesmium: A globally significant marine cyanobacterium. Science 276, p. 1221– 

1229. 

Danielsson, A., Jonsson, A., Rahm, L. 2006. Resuspension patterns in the Baltic proper. 

Journal of Sea Research, doi:10.1017/jseares.2006.07.005 

Dubra J. 2004. Influence of waters from the Kurshiu marios lagoon on the Baltic Sea 

Center of Marine Research, Klaipeda, Lithuania. 

Edler L., Hallfors G., Niemi A., 1984, A preliminary check-list of the phytoplankton of the 

Baltic Sea, Acta Bot. Fenn., 128, 1–26. 

Jūrinių tyrimų centras, 2008. Metinė 2007 m. veiklos ataskaita. Klaipėda, 14 p. 

Kuršių marių vandens kokybės gerinimo programa. 2006. LR Vyriausybė. 2006 m. birţelio 

21 d. Nutarimas Nr. 614, 21 p. 




Lapkričio 1, 

2011 

Ferreira J. G., Andersen J. H., Borja A., Bricker S. B., Camp J., Cardoso da Silva M., 

Garcés E., Heiskanen A-S., Humborg C., Ignatiades L., Lancelot C., Menesguen A., Tett 

P., Hoepffnerm N., Claussen U. 20011. Overview of eutrophication indicators to assess 

environmental status within the European Marine Strategy Framework Directive. Estuarine, 

Coastal and Shelf Science (in press). 

HELCOM (Helsinki Commission), 2007. Outline for the HELCOM Baltic Sea action plan 

concerning eutrophication, (4/2007, 3/3.) 

Hille S., 2005, New aspects of sediment accumulation and reflux of nutrients in the Eastern 

Gotland Basin and its impact on nutrient cycling, Institute of Biology, Rostock Univ., 119 

p. 

Eutrophication in the Baltic Sea, 2006. Draft HELCOM Thematic Assessment; HELCOM 

Stakeholder Conference on the Baltic Sea Action Plan. Helsinki, Finland, 7 March 2006. 

HELCOM, 2009. Eutrophication in the Baltic Sea – An integrated thematic assessment of 

the effects of nutrient enrichmentand eutrophication in the Baltic Sea region. Balt. Sea 

Environ. Proc. No. 115B. 

Kratzer S., Hakansson B., Sahlin C. 2003. Assessing Secchi and Photic Zone Depth in the 

Baltic Sea from Satellite Data. Ambio. Vol. 32, No. 8, p. 577-585. 

Leppanen J.M., Niemi A., Rinne I. 1988. Nitrogen fixation of cyanobacteria (blue-green 

algae) and the nitrogen cycle of the Baltic Sea. Symbiosis 6:181–194 

Neumann, T., Schernewski, G. 2008. Eutrophication in the Baltic Sea and shifts in nitrogen 

fixation analyzed with a 3D ecosystem model. J. Mar. Syst. 74: 592–602. 

Olenin S., Daunys d., 2004. Coastal typology based ob benthic biotope and community 

Pastuszak, M., Witek, Z., Nagel, K., Wielgat, M., Grelowski, A. 2005. Role of the Oder 

estuary (southern Baltic) in transformation of the riverine material. Journal of Marine 

Systems Vol. 57, Issue 1-2 pp. 30-54. 

Sanden P., Hakanson B. 1996. Long-term trends in Secchi depth in the Baltic Sea. Limnol. 

Oceanogr. 41(2), p. 346-351. 

Stalnacke, P. Grimvall, A., Sundblad, K. and Tonderski, A. 1999. Estimation of riverine 

loads of nitrogen and phosphorus to the Baltic Sea, 1977-1993. Environ. Monit. Assess. 

58:173-200. 

Stepanauskas R., Jorgensen N.O.G., Eigaard O.R., Zvikas A., Tranvik L.J., Leonardson L. 

2002. Summer inputs of riverine nutrients to the Baltic Sea: bioavailability and 

eutrophication relevance. Ecol Monogr 72: 579–597 p. 

Swaney D. 1998. The Curonian Lagoon (Kurschiu Gulf) http://nest.su.se/MNODE/Europe/ 

curonianlagoon/curonbud.htm 

Voss, M., Liskow, I., Pastuszak, M., Rüss, D., Schutle, U. and Dippner, J. W., 2005. 

Riverine Discharge into a coastal bay: A stable isotope study in the Gulf of Gdansk, Baltic 

Sea. Journal of Marine Science, 57: 127-145. 




Lapkričio 1, 

2011 

Wasmund N., M. Voss, K. Lochte, 2001. Evidence of nitrogen fixation by nonheterocystous 

cyanobacteria in the Baltic Sea and re-calculation of a budget of nitrogen 

fixation. Mar. Ecol. Prog. Ser. 214, p. 1–14. 




Lapkričio 1, 

2011 

3.2. Dugno buveinių tipų įvairovė ir pasiskirstymas 

Jūros dugno buveinės terminas naudojamas ţymėti jūros dugno dalį su panašiomis 

geomorfologinėmis, litodinaminėmis ir hidrodinaminėmis aplinkos sąlygomis, kuriose 

susiformuoja būdingais biologiniais poţymiais Buveinės terminas šiame darbe naudojamas 

kaip “biotopo” termino sinonimas. Pagal 1993-2007 metais atliktų inventorizacijų 

rezultatus šiandien Lietuvos teritorinėje Baltijos jūroje skiriamos 7 pagrindinės buveinės (3- 

11 lent.). Didţiausia buveinių įvairovė Lietuvos priekrantėje būdinga Karklės-Palangos 

ruoţui, kur povandeninis šlaitas viršutinėje sublitoralėje labiau apsaugotas nuo bangų 

poveikio dėl dugno geomorfologinių savybių (II.4 priedas). Remiantis esamais 

duomenimis, maţiau nei 20% teritorinės jūros ploto uţima moreninio dugno buveinės, 

kuriose randama apie pusė visų dugno makrofaunos rūšių ir visos registruotos dugno 

augalų rūšys. 

Remiantis informacija apie dugno makrofaunos bendrijas tikėtina, jog 4-6 dugno 

buveinės gali būti papildomai inventorizuotos uţ teritorinės jūros ribų, tačiau tikslesnius 

duomenis apie jų pasiskirstymą numatoma gauti 2013 m. pabaigoje atlikus LIFE+ 

programos projekto “Jūrinių buveinių ir rūšių inventorizacija NATURA 2000 tinklo plėtrai 

Lietuvos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje” tyrimus atviroje jūroje. 

Pagal Buveinių Direktyvos II priedo buveinių tipų interpretaciją iš septynių 

inventorizuotų dugno buveinių keturios yra klasifikuotos kaip rifai (3-11 lent.). Šios 

buveinės (rifai) uţima apie 20 tūkst. ha plotą (II.5 priedas), tačiau biologiniu poţiūriu 

vertingiausi rifai, kuriuose dominuoja daugiamečiai raudondumbliai F. lumbricalis, yra 

paplitę tik 1% visos teritorinės jūros. Geomorfologiniu poţiūriu svarbiausi rifai yra 

moreniniai gūbriai su Mytilus edulis trossulus ir Balanus improvisus, kurių radimvietė 

Lietuvos teritorinėje jūroje ties Palanga šiuo metu yra vienintelė Baltijoje (priedas II.5). 




Lapkričio 1, 

2011 

3-11 lentelė Lietuvos teritorinės Baltijos jūros buveinių sąrašas ir paplitimas (*- rifams 

priskiriamos dugno buveinės) 

Buveinės pavadinimas 

Plotas 

(ha) 

Atviras bangoms moreninis dugnas su Furcellaria 

lumbricalis* 2 343 1,3 

Atviras bangoms moreninis dugnas su Balanus 

improvisus 10 757 6,1 

Atviras bangoms moreninis dugnas su Mytilus edulis 

trossulus ir Balanus improvisus* 17 494 9,9 

Atviri bangoms moreniniai gūbriai su Mytilus edulis 

trossulus ir Balanus improvisus* 43



Lapkričio 1, 

2011 

3.3. Biologinės savybės 

3.3.1. Fitoplanktono įvairovė, pasiskirstymas ir kaita 

Reguliarus valstybinis fitoplanktono monitoringas Baltijos jūros Lietuvos zonoje 

pradėtas vykdyti 1984 m. Per visą stebėjimo periodą (1984-2010 m.) šiame rajone buvo 

uţfiksuota apie 700 fitoplanktono rūšių (Оленина 1996; Olenina 2004, monitoringo 

duomenys), tai sudaro apie 35% nuo visų rastų fitoplanktono rūšių visoje Baltijos jūros 

akvatorijoje (Hallförs 2004). Taip pat buvo nustatyta, kad dauguma šių rūšių labai retai 

pasitaiko planktono mėginiuose: maţdaug 400 rūšių buvo aptikta ~1% paimtų 1984-2010 

m. mėginių; 200 rūšių - ~10% mėginių (3-40 pav.). Retas atskirų rūšių pasirodymas 

planktone daugiausiai yra susijęs su jų vystymosi sezoniškumu bei aplinkos sąlygomis. 

Daugelis rastų rūšių priklauso gėlo-apysūrio (29 %) ir gėlo (42 %) vandens ekologinėms 

grupėms, keletas iš jų yra paplitę tik Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūroje rajone. 

Kai kurios rastos rūšys priklauso bentosinei ir bento-pelaginei ekologinėms grupėms 

(17%), dėl to jos taip pat tik atsitiktinai gali būti rastos planktoniniuose mėginiuose 

(Olenina 1997). 

400 

Rūšių skaičius 

300 

200 

100 

0 



Lapkričio 1, 

2011 

Pastaraisiais 2005-2010 m. Lietuvos zonoje buvo uţfiksuotos 503 fitoplanktono 

rūšys priklausančios 19 taksonominių grupių (3-12 lentelė). Iš jų didele rūšine įvairove 

pasiţymi tik 4 dumblių klasės: DIATOMOPHYCEAE (25% nuo bendro fitoplanktono rūšių 

skaičiaus), CHLOROPHYCEAE (24%), CYANOPHYCEAE (19%) ir DINOPHYCEAE (14%). 

Gausiausios rūšys ir jų paplitimas Baltijos jūros Lietuvos zonoje yra nurodytos 3-13 

lentelėje. 

3-12 lentelė 2005-2010 m. fitoplanktono sistematinių grupių rūšių 

skaičius Baltijos jūros Lietuvos zonoje 

Planktoninių dumblių 

taksonominės grupės 

CYANOPHYCEAE 97 

CRYPTOPHYCEAE 18 

DINOPHYCEAE 70 

CHRYSOPHYCEAE 12 

SYNUROPHYCEAE 4 

DIATOMOPHYCEAE 127 

XANTHOPHYCEAE 4 

PRASINOPHYCEAE 5 

EUGLENOPHYCEAE 8 

CHLOROPHYCEAE 119 

CHAROPHYCEAE 18 

PRYMNESIOPHYCEAE 6 

COCCOLITOPHORIDAE 1 

CILIOPHORA 1 

EBRIIDEA 1 

CRASPEDOPHYCEAE 7 

FLAGELLATES (UNDETERMINEDS) 1 

INCERTAE SEDIS 4 

Viso: 503 

Rūšių 

skaičius 




Lapkričio 1, 

2011 

3-13 lentelė Baltijos jūros Lietuvos ekonominės zonos gausiausios fitoplanktono rūšys 

Dumblių klasė 

CYANOPHYCEAE 

CRYPTOPHYCEAE 

DIATOMOPHYCEAE 

Rūšys 

* Sezonas, kada 

rūšys gausiai vystosi 

Baltijos jūros Lietuvos 

zonos rajonai, kur rūšys 

gausiai vystosi 

Anabaena lemmermanii Vasara Visa Lietuvos zona 

Anabaena flos-aquae Vasara 

Kuršių marių vandenų 

išplitimo Baltijos jūroje 

zona 

Microcystis aeruginosa Vasara 



zona 

Microcystis viridis 

Vasara 



zona 

Microcystis wesenbergii Vasara 



zona 

Nodularia spumigena Vasara Visa Lietuvos zona 

Plagioselmis prolonga Visais sezonais Visa Lietuvos zona 

Teleaulax acuta Visais sezonais Visa Lietuvos zona 

T. amphioxeia Visais sezonais Visa Lietuvos zona 

Asterionella formosa 

Pavasaris 



zona; Akmenuota ir 

smėlėta pakrantės 

Cerataulina pelagica Ruduo Visa Lietuvos zona 

Chaetoceros danicus Vasara Visa Lietuvos zona 

Chaetoceros cf. lorencianus Ruduo Visa Lietuvos zona 

Chaetoceros wighamii Pavasaris Visa Lietuvos zona 

Coscinodiscus granii Ruduo Visa Lietuvos zona 

Dactiliosolen fragilissimus Ruduo Visa Lietuvos zona 

Diatoma tenuis 

Pavasaris 



zona; Akmenuota ir 

smėlėta pakrantės 

Sceletonema costatum Pavasaris, vasara Visa Lietuvos zona 

Stephanodiscus spp. Pavasaris 



zona 

Thalassiosira baltica Pavasaris Visa Lietuvos zona 

Thalassiosira levanderii Pavasaris Visa Lietuvos zona 

Sceletonema costatum Pavasaris, vasara Visa Lietuvos zona 

Heterocapsa rotundata Pavasaris Visa Lietuvos zona 

DINOPHYCEAE 

Heterocapsa triquetra Vasara Visa Lietuvos zona 

Peridiniella catenata Pavasaris Visa Lietuvos zona 

Prorocentrum minimum Vėlyva vasara-ruduo Visa Lietuvos zona 

CHLOROPHYCEAE Planctonema lauterbornii Vasara Visa Lietuvos zona 

PRYMNESIOPHYCEAE Chrysochromulina spp. 

Pavasaris-ankstyva 

vasara 

Visa Lietuvos zona 

*Sezonai išskirti pagal HELCOM (1988): ţiema apima gruodţio-vasario mėn. periodą; pavasaris – 

kovo-geguţės; vasara – birţelio-rugsėjo; ruduo – spalio-lapkričio periodą. 




Lapkričio 1, 

2011 

Fitoplanktono rūšių pasiskirstymas Baltijos jūros Lietuvos zonoje nėra 

homogeniškas ir keičiasi kaip laike, taip ir erdvėje (II.6 ir II.7 priedai). Remiantis turimais 

valstybinio monitoringo duomenimis buvo nustatyta, kad skirtingais sezonais, pagal 

fitoplanktono struktūrą bei kiekybines fitoplanktono charakteristikas, galima išskirti 4 

Lietuvos zonos rajonus, kurie apima stebėsenos vietas su panašiais sezoniniais 

fitoplanktono kompleksais (Olenina 1997, 2004). Ţiemos metu visuose išskirtuose 

rajonuose fitoplanktone dominuoja titnagdumblių (DIATOMOPHYCEAE) klasei priklausančios 

rūšys, nors smėlėtos priekrantės vandenyse bei atviros jūros rajonuose taip pat didelę 

reikšmę fitoplanktono komplekse turi šarvadumblių (DINOPHYCEAE) klasės rūšys (3-14 

lent.). Pavasarį daţniausiai vyrauja šarvadumblių/titnagdumblių kompleksai. Vasarą - 

intensyviai vystosi melsvadumblių (CYANOPHYCEAE) planktoninės rūšys, tarp jų didelę 

reikšmę bendrijoje turi atmosferinį azotą fiksuojančios cianobakterijos. Vasariniame 

fitoplanktone taip pat daţnai vyrauja šiltam vandeniui būdingos titnagdumblių rūšys. 

Rudens fitoplanktone vėl didėja titnaginių mikrodumblių reikšmė (Olenina, Kavolytė 1997, 

3-14 lent.). Fitoplanktono bendrijų gausumo ir biomasės lygis išskirtuose rajonuose yra 

parodytas 3-14 lentelėje. Didţiausios fitoplanktono koncentracijos visais sezonais yra 

stebimos Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūroje zonoje. Taip pat šiam rajonui yra 

būdinga specifinė planktoninių mikrodumblių bendrija: čia daţnai vyrauja rūšys intensyviai 

besivystančios atitinkamais sezonais Kuršių mariose. Kaip ir akmenuotos priekrantės 

rajonas, Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūroje zona pasiţymi ir didesne rūšine 

įvairove (3-14 lentelėje). 




Lapkričio 1, 

2011 

3-14 Lentelė 2005-2010 m. Baltijos jūros Lietuvos zonos kiekybinės planktoninių mikrodumblių bendrijų 

charakteristikos: gausumas ( A, 10 3 vienetų L -1 ), biomasė (B, mg L -1 ), rūšių skaičius (N), dominuojančios* 

mikrodumblių taksonominės klasės (D, % mėginių, kuriuose klasei priklausančių rūšių suminė biomasė 

sudarė > 25% nuo bendros fitoplanktono biomasės) 

BALTIJOS JŪROS 

LIETUVOS ZONOS 

RAJONAI 


vandenų išplitimo 

Baltijos jūroje 

zona 

Akmenuota 

priekrantė 

Smėlėta 

priekrantė 

Atvira jūra 

KIEKYBINĖS 

STIKOS 

SEZONAI** 

ŢIEMA PAVASARIS VASARA RUDUO 

A 348.2±145.9 4449.2±2591.6 6368.0±4509.3 1781.0±863.4 

B 0.41±023 2.43±1.4 2.55±2.67 1.69±2.03 

N 157 287 273 230 

D 

BENDRIJŲ 

CHARAKTERI- 

DIATOMOPHYCEAE- 

100% 


96%; 

DINOPHYCEAE-35% 

CYANOPHYCEAE-89%; DIATOMOPHYCEAE-96% 

DIATOMOPHYCEAE-54% CYANOPHYCEAE-26% 

A 257.0±273.4 2947.4±2284.8 6369.2±5789.6 1014.2±805.5 

B 0.13±0.13 1.07±0.82 1.48±1.49 1.10±1.73 

N 184 265 298 267 


CYANOPHYCEAE-72%; 

D 

64%; 



DINOPHYCEAE- 

25%; 

71%; 

39%; 

DINOPHYCEAE-20%; 


CRYPTOPHYCEAE- 

PRYMNESIOPHYCEAE- 

31% 

10% 


96%; 

CRYPTOPHYCEAE-25% 

A 225.9±125.0 3010.4±3172.2 5361.9±2711.0 972.9±860.7 

B 0.09±0.06 0.73±0.65 1.79±2.51 0.88±1.17 

N 65 181 187 160 

D 


80%; 


DINOPHYCEAE-84%; 


26% 

CYANOPHYCEAE-65%; DIATOMOPHYCEAE-95% 

DIATOMOPHYCEAE-48% CYANOPHYCEAE-11% 

A 170.1±79.6 2923.3±1847.6 5001.2±3764.4 383.0±245.9 

B 0.09±0.04 0.99±0.75 0.97±0.89 0.57±1.01 

N 99 103 170 119 

D 

DINOPHYCEAE- 


100%; 

71%; 

PRYMNESIOPHYCEAE- 


CYANOPHYCEAE-68%; DIATOMOPHYCEAE- 

DIATOMOPHYCEAE-27% 98%; 

CRYPTOPHYCEAE-23% CRYPTOPHYCEAE-19% 

23% 

*Prie dominuojančių priskirtos mikrodumblių klasės, kurių biomasė sudaro ≥25% bendros fitoplanktono 

biomasės; 

**Sezonai išskirti pagal HELCOM (1988): ţiema apima gruodţio-vasario mėn. periodą; pavasaris – kovogeguţės; 

vasara – birţelio-rugsėjo; ruduo – spalio-lapkričio periodą. 

Kartografinė medţiaga (Priedas II.6, II.7): Fitoplanktono biomasės pasiskirstymas Lietuvai 

priklausančiame Baltijos jūros rajone. 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 

Daunys D., Olenin S., Paškauskas R., Zemlys P., Olenina I., Bučas M. 2007. Typology and 

Classification of Ecological Status of Lithuanian Coastal and Transitional Waters: an 

Update of Existing System. - Technical Report for Transition Facility project No. 

2004/016-925-04-06: Procurement of services for the Institutional building for the 

Nemunas River Basin management, 66 pp. 

Hallförs G. 2004. Checklist of the Baltic Sea Phytoplankton Species. Baltic Sea 

Environment Proceedings, No. 95. HELCOM, 208 pp. 

HELCOM 1988. Guidelines for the Baltic Monitoring Programme for the Third Stage; Part 

B. Physical and Chemical Determinands in Sea Water. – Baltic Sea Environment 

Proceedings, No. 27B. 

Оленина И. 1996. Видовой состав фитопланктона залива Куршю марес и прибрежной 

зоны юго-восточной части Балтийского моря. – Botanica Lithuanica, 2(3): 259-300. 

Olenina I. 2004. Phytoplankton of the Curonian Lagoon and the Lithuanian coastal waters 

of the Baltic Sea. Technical Note X.- Implementation of the EU Water Framework 

Directive, Meeting 2006 deadlines. - Danish Environmental Protection Agency, DANCEE 

and the Ministry of Environment of Lithuania. DEPA reference number 124/025-0225. 

Olenina I. 1997. Kuršių marių ir Baltijos jūros pietrytinės dalies priekrantės fitoplanktonas 

ir jo vystymosi ypatumai. Daktaro disertacijos tezės, 37 p.p., Vilnius. 

Olenina I., Kavolytė R. 1997. Phytoplankton, chlorophyll "a" and environmental conditions 

in the south-eastern coastal zone of the Baltic Sea. - In: (A. Andrushaitis, Ed.) Proc. 13th 

Baltic Marine Biologists Symposium, Riga 49-58. 




Lapkričio 1, 

2011 

3.3.2. Zooplanktono įvairovė, pasiskirstymas ir kaita 

Atviros Baltijos jūros zooplanktono įvairovė nėra didelė ir yra tiesiogiai susijusi su 

druskingumo reţimu. Lietuvos priekrantės vandenyse sutinkamos dviejų ekologinių grupių 

zooplanktono vėţiagyvių rūšys: gėlavandenės ir druskėtų vandenų. Gėlo ir druskėto 

vandens maišymosi zonoje šios rūšys neformuoja pastovių bendrijų, nes, dėl ţemo 

druskingumo, sąlygos čia yra stresinės abiems rūšių grupėms. Nepaisant to, kritinėje 

druskingumo zonoje yra randama didţiausia zooplanktono rūšių įvairovė (Gasiūnaitė 

2000). Panašus dėsningumas stebimas ir kituose Baltijos jūros regionuose, kuriems 

būdingas gėlo ir druskingo vandens maišymasis (Suomijos įlanka, Vislos įlanka, ţr. Telesh, 

2004). Tikėtina, kad mėginio ėmimo metu dalis planktono vėţiagyvių gėlo ir druskingo 

vandens maišymosi zonoje jau būna ţuvę dėl osmotinio streso, tačiau naudojami analizės 

metodai nėra pakankami juos atskirti nuo gyvų, todėl, apdorojant mėginį, ţuvę individai yra 

suskaičiuojami kartu su gyvaisiais. 

Išskiriamos šios Lietuvos priekrantės vandenyse dominuojančios druskėtų vandenų 

zooplanktono rūšys: Pseudocalanus minutus, Acartia longiremis, A. bifilosa, Eurytemora 

hirundoides, Temora longicornis, Bosmina coregoni maritima, Podon polyphemoides ir 

Evadne nordmani. Kuršių marių vandens išplitimo zonoje gali būti aptinkamos 

gėlavandenės planktono vėţiagyvių rūšys: Mesocyclops sp., Thermocyclops spp., 

Acanthocyclops sp., Eudiaptomus graciloides, Daphnia spp., Bosmina coregoni, B. 

longirostris, Chydorus sphaericus, Diaphanosoma brachyurum (Koršenko, 1991, 

Gasiūnaitė, 2000). 1999 metais ties Lietuvos priekrante pastebėta svetimţemė rūšis – 

plėšrus šakotaūsis vėţiagyvis Cercopagis pengoi (Gasiūnaitė, Didţiulis, 2000). 

Rūšies pasiskirstymo vertinimui detaliausius zooplanktono tyrimus Lietuvos 

priekrantėje iki šiol atlieka Jūrinių tyrimų departamentas, nuo 1996 metų vykdydamas 

stebėjimus valstybinio monitoringo stotyse du kartus per metus. Deja, šie duomenys nėra 

tinkami biologinės įvairovės vertinimui dėl taksonominės analizės netolygumo ir abejotino 

korektiškumo, ką liudija duomenų bazėje minimos rūšys, nebūdingos ne tik Lietuvos 

priekrantei, bet ir visai Baltijos jūrai: Centropages tenuiremis, C. violaceus, Temora 




Lapkričio 1, 

2011 

discaudata, T. turbinata ir kt. Be to, prieinamoje duomenų bazėje pateikiami tik organizmų 

tankumo duomenys, nenurodant nei temperatūros ir druskingumo mėginio ėmimo vietoje, 

nei organizmų vidutinio ilgio, nei biomasės. Todėl dabartinę rūšių pasiskirstymo būklę 

įvertinti įmanoma tik iš dalies, nes nėra su kiekvienu mėginiu susietų druskingumo 

duomenų. Būklės vertinimui taip pat reikalinga korektiška taksonominė analizė. Nesant 

detalios taksonominės informacijos galima būtų vertinti pagrindinių taksonominių grupių 

(Calanoida/Cladocera) biomasę, tačiau biomasės duomenų nėra. Taip pat nėra duomenų 

apie organizmų ūginę struktūrą, kuriuos naudojant būtų galima apskaičiuoti biomasę ir 

atlikti dabartinės būklės vertinimą. 

Literatūra 

Dippner, J.W., Kornilovs, G., Siderevics, L. 2000. Long-term variability of 

mesozooplankton in the Central Baltic Sea. Journal of Marine Systems 25, 23-31 

Gasiūnaitė Z.R. 2000. Coupling of the limnetic and brackishwater plankton crustaceans in 

the Curonian lagoon (Baltic Sea). Internat. Rev. Hydrobiol., 85: 649-657. 

Gasiūnaitė, Z.R., Didţiulis, V. 2000. Ponto-caspian invader Cercopagis pengoi 

(Ostroumov, 1891) in Lithuanian coastal waters. Jūra ir aplinka, 2(4), 97-101 

Johansson S., Larsson U., Boehm P., 1980. The “Tsesis” oil spill impact on the pelagic 

ecosystem. - Mar. Pollut. Bull., 11, No 11, 284-293. 

Rahikainen, M., Stephenson, R.L., 2004. Consequences of growth variation in northern 

Baltic herring for assessment and management. 

Telesh I V. 2004. Plankton of the Baltic estuarine ecosystems with emphasis on Neva 

Estuary: a review of present knowledge and research perspectives. Marine Pollution 

Bulletin 49 206–219 

Varela M., Bode A, Lorenzo J, Álvarez-Ossorio MT, Miranda A, Patrocinio T, Anadón R, 

Viesca L, Rodríguez N, Valdés L, Cabal J, Urrutia A, García-Soto C, Rodríguez M, 

Álvarez-SalgadoXA, Groom S. 2006. The effect of the “Prestige” oil spill on the plankton 

of the N–NW Spanish coast. Mar. Poll. Bull., Vol. 53, Issues 5-7, 272-286 

www. http://copepodes.obs-banyuls.fr/en/index.php, Last update : 20/09/2011 




Lapkričio 1, 

2011 

3.3.3. Dugno bestuburių (makrozoobentoso) įvairovė, pasiskirstymas ir kaita 

Rūšinė makrozoobentoso sudėtis. Atviros rytų Baltijos bentalėje randama daugiau 

kaip 50 rūšių, priklausančių 9 tipams: duobagyviams (Coelenterata), plokščiosioms 

kirmėlėms (Plathelminthes), nemertinoms (Nemertini), galvastraubliams 

(Cephalorhyncha), ţieduotosioms kirmėlėms (Annellida), nariuotakojams (Arthropoda), 

moliuskams (Mollusca) ir čiuptuviniams (Tentaculata). Didţiausia rūšinė įvairovė būdinga 

nariuotakojų ir ţieduotųjų kirmelių tipams priklausančioms vėţiagyvių (Crustacea) ir 

daugiašerių kirmėlių (Polychaeta) klasėms. 

Rytų Baltijoje ţinomos bent 22 dugno ir bento-pelaginių vėţiagyvių rūšys, 

priklausančios šoniplaukų (Amphipoda), lygiakojų (Isopoda), ūsakojų (Cirripedia), mizidų 

(Mysidacea), dešimtkojų (Decapoda) ir kumidinių (Cumacea) vėţiagyvių būriams. Tarp jų, 

vienintelė ūsakojų vėţiagyvių rūšis Balanus improvisus yra visiškai sėsli, o kiti yra aktyvūs 

nuosėdų paviršiuje arba laisvai plaukioja priedugniniame sluoksnyje (Gammaridae genties 

vėţiagyviai) bei migruoja vandens storymėje (mizidai). Lygiakojų vėţiagyvių, kurių 

sutinkamos tik 3 rūšys (Idotea balthica, Jaera albifrons ir Saduria entomon), gyvenimo 

būdas ir arealai gana skirtingi: I. balthica radimvietės išskirtinai susijusios su dugno augalų 

sąţalynais, tuo tarpu S. entomon ţinoma kaip judri, šiltuoju metų laiku migruojanti iš 

priekrantės į gilesnius vandenis, rūšis. Pastaroji, kaip ir Monoporeia affinis, P. femorata ir 

Diastylis rathkei yra laikomos praėjusio ledynmečio reliktais. 

Nuolat sutinkamų ir plačiai paplitusių rūšių nėra daug - tokiomis paprastai laikomi 

dvigeldţiai moliuskai midijos Mytilus edulis ir Macoma balthica bei ūsakojai vėţiagyviai 

Balanus improvisus. 

Keičiantis Baltijos jūros ekologinėms sąlygoms rūšys taip pat keičia savo ribas. 

Anksčiau daţnai sutinkamos ir gausiai randamos rūšys, tokios kaip vėţiagyviai Leptocheir 

pilosus arba Jaera albifrons šiandien Lietuvos vandenyse beveik nesutinkami. Tuo tarpu 

kitos rūšys, tokios kaip daugiašerės Streblospio shrubsoli, mūsų teritoriniuose vandenyse 

pradėtos registruoti tik prieš keletą metų ir jų sutinkamumas didėja. Nepaisant visuotinai 




Lapkričio 1, 

2011 

pripaţintų aplinkos sąlygų pokyčių visoje Baltijos jūroje, jos rytinėje dalyje iki šiol nebuvo 

registruotas nei vienos dugno rūšies išnykimo atvejis. 

Rytų Baltijos povandeniniame šlaite didėjant gyliui stebima dėsninga dugno faunos 

rūšių skaičiaus kaita. Priekrantei iki 30 m gylio būdinga didţiausia rūšių įvairovė. Šioje 

gylių zonoje bent kartą registruotos beveik visos centrinės Baltijos rūšys, nors 

giliavandenėms ir šaltamėgėms rūšims čia aplinkos sąlygos nepalankios ir jos dešimtmečių 

laikotarpyje sutinkamos tik atsitiktinai ir pavieniais atvejais. Tipiškos seklių rajonų rūšys 

yra vėţiagyvis Bathyporeia pilosa, kuris daţniausiai randamas tik smėlėtose seklumose iki 

5-8 m gylio, bei dvigeldis moliuskas Mya arenaria, daţniausiai sutinkamas iki 25-30 m 

gylio. Giliau, 30-50 m gylių intervale, kaip ir sekliau, daţniausiai sutinkamos dvi 

pagrindinės bendrijos – Mytilus edulis trossulus ir Macoma baltica – tačiau jų sudėtyje 

nerandamos seklių vandenų rūšys bei retai stebimos tikrosios giliavandenės rūšys – 

ledynmečio reliktai. 

Giliau 50 m paplitusios tik 11-14 rūšių. Tokių rūšių, kaip dvigeldţiai moliuskai 

Macoma balthica arba lygiakojai vėţiagyviai Saduria entomon, kurių arealai nusidriekę 

gana plačiame gylių intervale, skaičius nėra didelis. Todėl gilesnei rytų Baltijos akvatorijai 

būdingi ledynmečio reliktai Diastylis rathkei, Monoporeia affinis arba P. femorata, 

daugiašerės kirmėlės Scoloplos armiger ir Bylgides sarsi. 

Makrozoobentoso struktūriniai rodikliai. Zoobentoso gausumas ir biomasė 

laipsniškai maţėja didėjant gyliui (II.8 priedas). Iki 30 m gylio dugno faunos biomasė ir 

gausumas didţiausi ir gali atitinkamai viršyti 10 3 g m -2 ir 10 5 ind. m -2 , nors siaurame 

smėlėtų seklumų ruoţe nuo kranto linijos iki 3-5 m gylio galima rasti ir ypač skurdţią 

fauną, kurios bendras svoris kvadratiniame metre daţniausiai neviršija kelių gramų, o 

individų skaičius – kelių šimtų individų. Giliau 30 m struktūriniai rodikliai išlieka stabilūs 

10 1 -10 3 g m -2 ir 10 3 -10 5 ind. m -2 ribose iki 60-80 m gylio, kuriame dugno faunos biomasė ir 

gausumas kinta maţiau. Giliau haloklino, 80-110 m gyliuose, faunos gausumas ir biomasė 

daţniausiai neviršija atitinkamai 10 3 ind. m -2 ir 10 2 g m -2 , giliau 110 m – 10 ind. m -2 ir 1 g 

m -2 . Didesniuose nei 80 m gyliuose, pietvakarinėje ir vakarinėje Lietuvos akvatorijos dalyje 

registruojami ir mėginiai be dugno makrofaunos. Nors ţinoma, jog dugno makrofaunai 




Lapkričio 1, 

2011 

giluminėse zonose svarbiausias yra deguonies kiekis priedugnyje, tačiau duomenų apie 

daugiametę ir sezoninę kaitą nėra. 

Makrozoobentoso biomasės daugiametė kaita. Makrozoobentoso stebėsena 

Lietuvos vandenyse pradėta vykdyti 1980 –ais metais. Stebėsenos vietų tinklas ne kartą 

keitėsi: vienos vietos buvo naikinamos, kitos – pridedamos, tad vietų, kur tyrimai būtų 

nuosekliai vykdomi visus tris dešimtmečius, liko nedaug. Dėl stebėsenos tinklo savybių 

pakankamai informacijos apie makrozoobentoso daugiametę kaitą giliau haloklino ir 

haloklino zonose nėra. Kiek sekliau, virš haloklino 45-55 m gyliuose (65 stotis) stebėtas 

makrozoobentoso biomasės padidėjimas virš 10 g m -2 nuo 1988 iki 1993 m ir gana ţenklus 

nykimas 1982-83 bei 1995 metais, kai vidutinė biomasė siekė apie 10 g m -2 (3-41 pav.). 

Tai rodo, jog net pakankamai dideliuose gyliuose makrozoobentoso biomasė metų eigoje 

kinta ţenkliai (10-300 g m -2 ribose) ir gana staigiai (vienerių-dviejų metų bėgyje iki 2-3 

kartų), nors ryškių ir dėsningų daugiamečių svyravimų nėra daug. Kita vertus, analizuojant 

duomenis iš seklesnių 20 ir 64 stebėjimų stočių (atitinkamai 42-49 m ir 29-35 m gyliuose) 

makrozoobentoso biomasės kaita yra kito pobūdţio ir svyravimų daţnis didesnis: 

maksimalios biomasės stebėtos 1983-87 m ir 1998-2007 m laikotarpiuose. Panašūs 

dėsningumai būdingi ir sekliai priekrantei 11-22 m gyliuose (5 ir 7 stebėsenos vietos), 

tačiau ties Kuršių marių ţiotimis (5 vieta) biomasės yra pastebimai didesnės nei akvatorijos 

dalyse, kuriose nėra ištekančių Kuršių marių vandenų poveikio. 

Makrozoobentoso bendrijos. Vienuolika dugno faunos rūšių rytų Baltijoje 

ţinomos kaip dominuojančios dugno faunos bendrijose. Dauguma jų yra prisitaikiusios 

gyventi puriose nuosėdose ir tik dvi rūšys, Mytilus edulis ir Balanus improvisus, dominuoja 

kietame substrate. 

Midijų M. edulis trossulus bendrija išskirtinai formuojasi moreniniame dugne iki 50 

m gylio ir yra didţiausia rūšine įvairove, dugno faunos biomase ir gausumu pasiţyminti 

bendrija rytų Baltijoje. Šios bendrijos išskirtinis bruoţas yra didele biomase pasiţyminčios 

dvigeldţių M. edulis trossulus kolonijos, su kuriomis yra susijusi visa eilė rūšių: ant 

dvigeldţių prisitvirtinę ūsakojai vėţiagyviai B. improvisus, filtruojančių midijų nusodinta 

organine medţiaga mintantys ir kolonijose prieglobstį randančios šoniplaukos, taip pat F. 

sabella daugiašerės kirmėlės. 




Lapkričio 1, 

2011 

400 

350 

300 

65 stotis (45-55 m gylis) 

5 metų slenkantis vidurkis (65 stotis) 

biomasė (g m -2 ) 

250 

200 

150 

100 

50 

0 

1980 1985 1990 1995 2000 2005 2010 

400 

350 

300 






250 

200 

150 

100 

50 

0 

1980 1985 1990 1995 2000 2005 2010 


300 

250 

200 

150 

100 





50 

0 

1980 1985 1990 1995 2000 2005 2010 

3-41 paveikslas Baltijos jūros Lietuvos zonos makrozoobentoso biomasės (g m -2 ) kaita ir tendencijos 

(pagal 5 metų slenkančius vidurkius) 1980-2010 m. laikotarpyje 




Lapkričio 1, 

2011 

Balanus improvisus bendrija daţniausiai sutinkama tik lokaliai iki 20 m gylio. 

Viršutinėje sublitoralės dalyje, kur aplinkos sąlygos nepalankios daugeliui stambių dugno 

faunos rūšių, jos sudėtis skurdi, iki 6-7 rūšių. Čia daţniausiai sutinkami judrūs Gammaridae 

šeimos vėţiagyviai ir pavienės smulkios midijos, todėl biomasė daţniausiai maţesnė nei 10 

g m -2 . Giliau ši bendrija formuojasi ant gargţdo ar smulkių riedulių, kuriuos supa judrios 

nuosėdos, ir neleidţia susiformuoti stambioms midijų kolonijoms. Čia bendrijos biomasė 

gali siekti iki 1-2 kg m -2 , o būdingomis rūšimis yra pilvakojai moliuskai T. fluviatilis ir 

daugiašerės H. diversicolor. Rūšių įvairovė čia didesnė nei maţuose gyliuose, iki 10 rūšių. 

3-15 lentelė Rytų Baltijoje dominuojančių dugno faunos rūšių/taksonų (bendrijose biomasė >40%) 

pasiskirstymas (pakeista iš Olenin, 1997) 

Rūšis/taksonas 

Balanus 

improvisus 

Bathyporeia 

pilosa 

Marenzelleria 

neglecta 

Hediste 

diversicolor 

Mytilus edulis 

trossulus 



Lapkričio 1, 

2011 

mizidus N. integer, gilesniuose smėlių arealuose dominuoja, tačiau šiame gylių intervale 

judrūs B. pilosa individai yra vieninteliai greitai kolonizuojantys šią aplinką tarp štormų 

(kitomis sąlygomis mėginių rinkimas šiame dugne nevykdomas). Vidutinis rūšių skaičius 

bendrijoje surinktose imtyse vienas maţiausių - 3,1 0,3, ir kinta neţymiai – nuo 2 iki 5 

rūšių. Vidutinė biomasė 4,9 0,9 g m -2 taip pat viena maţiausių sublitoralėje, o gausumas – 

9920,4 1568,0 ind m -2 . 

Hediste diversicolor bendrija registruota visoje rytų Baltijos priekrantėje 3-30 m 

gyliuose, tačiau sekliau 15 metrų randama retai. Ši bendrija formuojasi ţvirgţdo ir gargţdo 

nuosėdose, rečiau stambiuose smėliuose, ten kur dugno nuosėdos maţiau palankios kitoms 

daugiašerių rūšims ir dvigeldţiui M. balthica, bei maţai tinkamos prie substratų 

prisitvirtinančioms rūšims. Vidutinis dugno organizmų gausumas yra apie 3750 1574 ind 

m -2 , o biomasė – 17,0 7,3 g m -2 , nors šie rodikliai ţenkliai kinta priklausomai nuo tiriamo 

rajono dugno nuosėdų sudėties. 

Marenzelleria viridis bendrija formuojasi visoje priekrantėje nuo 3 iki 30 m gylio 

smėlėtose dugno nuosėdose. Sutinkama 12 dugno faunos taksonų, tarp jų didţiausias 

sutinkamumas būdingas B. pilosa ir H. diversicolor seklumose, o giliau – P. elegans ir 

Oligochaeta. 

Macoma balthica bendrija yra labiausiai centrinės Baltijos smėlėtame ir 

dumblėtame dugne paplitusi bendrija, kurioje yra registruotos visos šiam rajonui ţinomos 

infauninės ir judrios rūšys. Priklausomai nuo gylio skiriamos keturios šios bendrijos 

formos, nors visose M. balthica dominavimo laipsnis gana didelis ir daţniausiai viršija 70- 

80%. Sekliajai povandeninio šlaito daliai iki maţdaug 30 m gylio būdinga didesne dugno 

faunos įvairove pasiţyminti bendrijos forma, kadangi čia sutinkamos daugelis seklumų 

rūšių, tokių kaip M. arenaria. Giliau bendrijos biomasė ţenkliai išauga, daţnai viršija 100 g 

m -2 dominuoja stambūs M. balthica individai, nors bendrijos rūšinė sudėtis skurdesnė, o jos 

pastovių narių, tokių kaip H. spinulosus arba Bylgides sarsi skaičius nedidelis. 

Diastylis rathkei bendrija centrinės Baltijos rytinėje dalyje daţniausiai stebima 

didesniuose nei 80 m gyliuose giliau haloklino. Rūšių skaičius bendrijoje kinta nuo 2 iki 8, 

nors viso registruojama apie 11 rūšių arba aukštesnio rango taksonų. Bendrijai būdingos 

gilumose nuolat randamos rūšys, tokios kaip Bylgides sarsi, Pontoporeia genties 




Lapkričio 1, 

2011 

vėţiagyviai, S. armiger, priapulidai H. spinulosus arba Ostracoda kiautvėţiai, tik pavieniais 

atvejais joje sutinkamos M. balthica, P. elegans, daugiašerės kirmėlės T. stroemi arba 

nemertinos. 

Pontoporeia spp. bendrijos formuojasi apie 50 m gylyje ir giliau 80 m. Sekliau 

dominuoja P. affinis, jos bendrijoje vidutiniškai randamos 8 rūšys, tuo tarpu giliau 

dominuoja P. femorata ir rūšių skaičius ţenkliai maţesnis – kinta nuo 2 iki 4 rūšių. Abi 

rūšys ţinomos Baltijoje kaip dominantinės giliuose dumblėtuose rajonuose. Šoniplaukų 

dominavimo laipsnis visais atvejais nėra didelis ir daţniausiai neviršija 50% bendros dugno 

faunos biomasės. Tai patvirtina, jog bendrija nėra pastovus darinys povandeniniame šlaite 

ir ją daţniausiai sudaro atsitiktinis toje aplinkoje galinčių išgyventi rūšių rinkinys. 

Ostracoda bendrija atviroje centrinės Baltijos rytinėje dalyje jie dominuoja tik 

giliau nei 80 m, nors šie vėţiagyviai Baltijos jūroje registruoti įvairiuose gyliuose (0,1-241 

m) ir druskingumo (0,1-28,8 psu) sąlygose. Bendriją, be dominuojančios grupės organizmų, 

sudaro 8 rūšys arba aukštesnio rango taksonai: H. spinulosus, M. balthica, P. femorata, M. 

relicta, P. elegans, Bylgides sarsi, S. armiger ir Oligochaeta grupės maţašerės kirmėlės. 

Daugelyje atvejų bendrijoje randama tik B. sarsi ir H. spinulosus rūšys. 

Scoloplos armiger bendrija yra būdinga giluminiams rytų Baltijos jūros rajonams, 

110-120 m gyliams. Bendrijos sudėtyje stebima iki 5 rūšių arba aukštesnio taksonominių 

rango vienetų: Bylgides sarsi, Ostracoda, D. rathkei H. spinulosus, P. femorata. 

Bylgides sarsi bendrija, kaip ir kitos giluminės bendrijos, sutinkama tik giliau 

haloklino, didesniuose nei 80 m gyliuose, nors pavieniais atvejais gali būti randama ir 70- 

80 m gyliuose. Bendrijos sudėtyje registruotos beveik visos giliau haloklino sutinkamos 

šaltamėgės rūšys (išskyrus Saduria entomon), tačiau daţniausiai sutinkamos tik 1-2 rūšys. 

Daţniausiai bendrijoje sutinkami Ostracoda būrio vėţiagyviai, rečiau – P. femorata, M. 

balthica, H. spinulosus ir D. rathkei, labai retai T. stroemi, S. armiger, P. elegans, M. 

mixta. Dugno faunos gausumas bendrijoje kinta nuo 6 iki 750 ind. m -2 , o biomasė – nuo 

0,01 iki 23 g m -2 . 




Lapkričio 1, 

2011 

3.3.4. Gaubtasėklių ir didţiųjų dumblių (makrofitobentoso) įvairovė, pasiskirstymas 

ir kaita 

Makrofitobentoso taksonominė įvairovė Lietuvos priekrantėje. Makrofitobentoso 

įvairovė ties Lietuvos krantais - 35 taksonai priklausantys 5 skyriams (3-16 lent.): 

raudondumblių (Rhodophyta), rudadumblių (Ochrophyta), ţaliadumblių (Chlorophyta), 

maurabragūnų (Charophyta) ir magnolijūnų (Magnoliophyta). 

Raudondumbliai (Rhodophyta). Dauguma šios klasės dumblių prisitaikę augti 

dideliuose gyliuose (Labanauskas, 1998). Ties Karkle ir Palanga nuo 4 m gylio iki 

eufotinės zonos ribos plytintys riedulių laukai - tinkamas substratas daugumai 

raudondumblių rūšių. Maţas vandens druskingumas išlieka pagrindiniu limituojančiu 

faktoriumi. Visi dumbliai epilitai, rečiau fakultatyviniai epifitai. Stambūs daugiamečiai 

raudondumbliai Furcellaria lumbricalis - giliavandenių bendrijų edifikatoriai, augantys 4 - 

14 metrų gyliuose. Kartu aptinkami visi kiti daugiamečiai dumbliai - Coccotylus truncatus 

(Pall.) M. J. Wynne et J. M. Heine, Polyļdes rotundus (Huds.) Grev. ir kt. Vienmetės 

(daţniausiai eurifotinės) rūšys Ceramium spp., Polysiphonia spp. ir kt. paplitusios visame 

gylių intervale nuo 0,5 iki 10 metrų. 

Vienintelė rūšis, galinti augti beveik gėlame vandenyje, Bangia atropurpurea, įrašytą į 

Lietuvos raudonąją knygą (Rašomavičius, 2007). Pavieniai šio dumblio individai, rečiau 

nedideli ploteliai, auga ant akmenų išilgai Klaipėdos sąsiaurio vakarinio kranto nuo pietinio 

jūros vartų molo iki Alksnynės 0 - 20 cm gylyje (Labanauskas, 2000). 

Paminėtinos labai retai aptinkamos giliavandenės raudondumblių rūšys 

Chroodactylon ornatum (C. Agardh) Basson, Rhodomela confervoides (Huds) P. C. Silva, 

Aglaothamnion roseum (Roth) Maggs et L‟Hardy-Halos, retos visame regione ir 

nestabilioje aplinkoje galinčios visai išnykti (Labanauskas, 1998). 

Rudadumbliai (Ochrophyta). Šie dumbliai reiklesni šviesai uţ raudondumblius, ir 

10 metrų gylį pasiekia tik abi Sphacelaria Lyngb. genties rūšys, nors šie dumbliai daţniau 

sutinkami ant plikų riedulių 2 - 5 m gylyje (Labanauskas, 1998). Priešingai, epilitinių 




Lapkričio 1, 

2011 

dumblių Ectocarpus siliculosus gniuţulai auga gausiai seklesnėse vietose, daţniausiai po 

storu siūlinių ţaliadumblių Cladophora glomerata kilimu tarp 1 ir 2 metrų izobatų. 

1998 m. vienintelį kartą buvo registruota pūslėtojo guveinio Fucus vesiculosus ir jo 

obligatinio epifito Elachista fucicola radimvietė Lietuvos priekrantėje ties Rąţės upelio 

ţiotimis 2,0-2,5 m gyliuose (Labanauskas, 1998; 2000). 

Po stipresnių audrų ir štormų į krantą kartu su pūslėtuoju guveiniu bei jūriniu andru 

išmetami stygadumblio Chorda filum gniuţulai. Pagal ankstesnius ir dabartinius 

povandeninius stebėjimus (nardant ar stebint dugną povandenine kamera) visos šios rūšys 

iki šiol nebuvo rastos. 

Pseudolithoderma Sved. genties abiejų rūšių atstovai auga plonos rudos plutelės ant 

riedulių pavidalu, gausūs ant visų tinkamų substratų (Labanauskas, 1998). Jų apibūdinimas 

iki rūšies gana sudėtingas, mėginį paimti sunku, todėl daugumoje tirtų taškų rūšis nebuvo 

nustatyta ir paplitimo duomenys netikslūs. 

Ţaliadumbliai (Chlorophyta). Bangų mūšos ruoţe iki 1 metro gylio gausiai sutinkama 

Cladophora glomerata ir Ulva intestinalis, rečiau U. prolifera (O. F. Müll.) J. Agardh 

(Labanauskas, 1998). Pastarieji gausesni ant toliau jūroje esančių didelių riedulių viršutinės 

dalies. Kartu nedideliais kiekiais randamos visos kitos smulkių siūlinių ţaliadumblių rūšys. 

Cladophora rupestris (L.) Kütz. auga didesniuose gyliuose (iki 7 metrų), daţnai 

sudarydama retus sąţalynus. 

Maurabragūnai (Charophyta). Dviejų Zygnematales eilės jungadumblių genčių 

atstovai rasti ţaliadumblių bendrijose viršutinėje litoralėje (Labanauskas, 1998). Rūšys 

neidentifikuotos. 

Magnolijūnai (Magnoliophyta). Tai vieninteliai Lietuvoje rasti jūros ţiediniai augalai 

– jūrinis andras (Zostera marina) ir maţasis andras (Zostera noltii). Vienintelė tiksliai 

ţinoma šių augalų augimvietė yra ties Rąţės ţiotimis Palangoje (Labanauskas, 2000). 

Jūriniai andrai buvo sugauti kabliu 2–2,5 m gylyje smėlėtame dugne, kur Zostera marina 

buvo maţdaug 10 kartų gausesnė nei Zostera noltii. Nesant nei nardymo, nei video 

medţiagos, negalima tiksliai aprašyti bendrijos rūšių sudėties ir stovio. 




Lapkričio 1, 

2011 

Lentelė 3-16 Dugno floros įvairovė ir gausumas rytų Baltijoje ties Lietuvos krantais 

Skyrius Klasė Eilė Šeima Rūšis Gausumas 

Rhodophyta Bangiophyceae Bangiales Bangiaceae Bangia atropurpurea (Roth) C. neaiškus 

Agardh 1824 

Rhodophyta Bangiophyceae Porhyridiales Stylonemataceae Chroodactylon ornatum (C. retas 

Agardh) Basson 1979 

Rhodophyta Florideophyceae Nemaliales Acrochaetiaceae Rhodochorton purpureum retas 

(Lightfoot) Rosenvinge 1900 

Rhodophyta Florideophyceae Hildenbrandiales Hildenbrandiaceae Hildenbrandia rubra 

dominuoja 

(Sommerfelt) Meneghini 1841 

Rhodophyta Florideophyceae Gigartinales Furcellariaceae Furcellaria lumbricalis (Hudson) dominuoja 

J.V. Lamouroux 1813 

Rhodophyta Florideophyceae Gigartinales Polyidaceae Polyides rotundus (Hudson) neaiškus 

Greville 1830 

Rhodophyta Florideophyceae Gigartinales Phyllophoraceae Coccotylus truncatus (Pallas) M.J. daţnas 

Wynne & J.N. Heine 1992 

Rhodophyta Florideophyceae Ceramiales Rhodomelaceae Harveyella mirabilis (Reinsch) F. neaiškus 

Schmitz & Reinke in Reinke 1889 

Rhodophyta Florideophyceae Ceramiales Rhodomelaceae Polysiphonia fucoides (Hudson) dominuoja 

Greville 1824 

Rhodophyta Florideophyceae Ceramiales Rhodomelaceae Polysiphonia fibrillosa (Dillwyn) daţnas 

Sprengel 1827 

Rhodophyta Florideophyceae Ceramiales Callithamniaceae Aglaothamnion roseum (Roth) neaiškus 

Maggs & L'Hardy-Halos 1993 

Rhodophyta Florideophyceae Ceramiales Ceramiaceae Ceramium tenuicorne (Kützing) dominuoja 

Waern 1949 

Rhodophyta Florideophyceae Ceramiales Ceramiaceae Ceramium virgatum Roth 1797 neaiškus 

Rhodophyta Florideophyceae Ceramiales Rhodomelaceae Rhodomela confervoides (Hudson) daţnas 

P.C. Silva 1952 

Ochrophyta Phaeophyceae Dictyosiphonales Chordariaceae Dictyosiphon foeniculaceus retas 

(Hudson) Greville 1830 

Ochrophyta Phaeophyceae Ectocarpales Pylaiellaceae Pylaiella littoralis (Linnaeus) ne retas 

Kjellman 

Ochrophyta Phaeophyceae Ectocarpales Ectocarpaceae Ectocarpus siliculosus (Dillwyn) ne retas 

Lyngbye 1819 

Ochrophyta Phaeophyceae Ectocarpales Ralfsiaceae Pseudolithoderma extensum (P.L. neaiškus 

Crouan & H.M. Crouan) S. Lund 

1959 

Ochrophyta Phaeophyceae Ectocarpales Ralfsiaceae Pseudolithoderma subextensum neaiškus 

(Waern) S. Lund 1959 

Ochrophyta Phaeophyceae Ectocarpales Ralfsiaceae Ralfsia verrucosa (Areschoug) neaiškus 

Areschoug in Fries 1845 

Ochrophyta Phaeophyceae Chordariales Chordariaceae Elachista fucicola (Velley) neaiškus 

Areschoug 1842 

Ochrophyta Phaeophyceae Sphacelariales Sphacelariaceae Sphacelaria arctica Harvey 1858 ne retas 

Ochrophyta Phaeophyceae Sphacelariales Sphacelariaceae Sphacelaria plumigera Holmes ex neaiškus 

Hauck 1884 

Ochrophyta Phaeophyceae Laminariales Chordaceae Chorda filum (Linnaeus) neaiškus 

Stackhouse 1797 

Ochrophyta Phaeophyceae Fucales Fucaceae Fucus vesiculosus Linnaeus 1753 neaiškus 

Chlorophyta Ulvophyceae Siphonocladales Cladophoraceae Cladophora rupestris (Linnaeus) 

Kützing 1843 

dominuoja 




Lapkričio 1, 

2011 

Chlorophyta Ulvophyceae Siphonocladales Cladophoraceae Cladophora glomerata (Linnaeus) dominuoja 

Kützing 1843 

Chlorophyta Ulvophyceae Ulvales Ulvaceae Ulva intestinalis Linnaeus 1753 daţnas 

Chlorophyta Ulvophyceae Ulvales Ulvaceae Ulva prolifera O.F. Müller in daţnas 

Oeder 1778 

Chlorophyta Ulvophyceae Ulotrichales Ulotrichaceae Ulothrix subflaccida Wille 1901 neaiškus 

Chlorophyta Ulvophyceae Ulotrichales Ulotrichaceae Urospora penicilliformis (Roth) neaiškus 

Areschoug 1866 

Chlorophyta Ulvophyceae Siphonocladales Cladophoraceae Rhizoclonium riparium (Roth) neaiškus 

Harvey 1849 

Charophyta Charophyceae Zygnematales Zygnemataceae Spirogyra sp. neaiškus 

Charophyta Charophyceae Zygnematales Zygnemataceae Zygnema sp. neaiškus 

Magnoliophyta Liliopsida Najadales Alismatales Zostera marina Linnaeus 1753 neaiškus 

Makrofitobentoso bendrijos. Labanauskas (2000) išskyrė 5 epilitines jūros 

makrofitų bendrijas Baltijos jūroje ties Lietuvos krantais. Kelios iš jų labai heterogeniškos, 

todėl vėlesni tyrimai gali parodyti jas esant atskiromis bendrijomis. 

1. Vienmečių siūlinių dumblių – Cladophora ir Enteromorpha bendrija. Bendrija uţima 

beveik visus kietus substratus, esančius nuo 0 iki 2,5 m gylyje. Būdingos rūšys – 

Cladophora glomerata, Ectocarpus siliculosus, Rhizoclonium riparium ir Ulotrix 

subflaccida. Rūšimis turtinga bendrija (iki 20), tačiau daugumą sudaro atsitiktinių arba 

indiferentinių rūšių dumbliai. Ţiemą bendrija sunyksta, bet iš išlikusių propagulių 

banko prasidėjus vegetacijai ji greitai atsistato. Labai atspari nepalankių abiotinių 

faktorių poveikiui (stipriam bangavimui, išdţiūvimui, ledui ir t.t.). Po sunaikinimo 

atauga per keletą savaičių, nes beveik visi šią bendriją sudarantys dumbliai dauginasi 

per visą vegetacijos laikotarpį, o propagulės pasklinda pakankamai dideliu atstumu. 

Bendrija yra polimorfiška, skiriami trys variantai: 

1.1. Vienamečių siūlinių dumblų bendrija su Cladophora glomerata. Diferencinė rūšis 

– Ectocarpus siliculosus. Bendrijose didesniu, negu kitur pastovumu (be 

Ectocarpus siliculosus) pasiţymi dar dvi eurioikinės rūšys – Ceramium siliquosum 

ir Hildenbrandia rubra. Čia pastebimas kitose ţaliadumblių bendrijose 

neegzistuojantis dviejų, o kartais ir trijų lygmenų dumblių sąţalynas, kurį formuoja 

Cladophora glomerata ir Ectocarpus siliculosus. Beveik visur šios dvi rūšys auga 

gausiai (projekcinis padengimas 80 – 100 %) bei skirtinguose lygmenyse teikia 




Lapkričio 1, 

2011 

didelę fitomasę. Ši bendrija aptikta stambių riedulių seklumoje ties Palangos pirso 

galu, o taip pat randama nedideliuose plotuose išilgai visos kranto linijos 0 – 3 m 

gylyje. Bendrijoje auga trys retos raudondumblių rūšys – Ceramium nodulosum, 

Rhodomela confervoides, Harveyella mirabilis. 

1.2. Vienmečių siūlinių dumblų bendrija su v. Rhizoclonium implexum. Diferencinės 

rūšys – Bangia atropurpurea, Rhizoclonium implexum. Šios bendrijos aptinkamos 

tik Klaipėdos sąsiauryje ant krantinių ir molų. Nors gausiai auganti Bangia 

atropurpurea yra jūrinė rūšis, šios bendrijos pasiţymi dideliu atsparumu gėlo 

vandens poveikiui. Auga labai nedideliuose gyliuose, nors, matomai, bendrija 

neatspari bangų mūšai (sąsiauryje bangavimas nepalyginamai maţesnis negu 

jūroje). Raudondumblis Bangia atropurpurea labai retas visoje pietrytinėje 

Baltijoje, Lietuvoje sutinkamas tik šioje bendrijoje ir tik Klaipėdos sąsiauryje. Taip 

pat paţymėtina, kad šiam variantui priklausančiose bendrijose nesutinkama midija 

(Mytilus edulis). 

1.3. Vienmečių siūlinių dumblų bendrija su v. Enteromorpha intestinalis. Diferencinės 

rūšys – Enteromorpha ssp., Pilayella littoralis. Šią bendriją sudaro nitrofilinės– 

fotofilinės rūšys. Ji aptinkama augant nedideliais ploteliais ant stambių riedulių 

išilgai visos pakrantės labai maţame gylyje (iki 1 m). Bendrijoje visai neaptinkama 

Rhizoclonium implexum ir Bangia atropurpurea, tačiau yra daug indiferentinių ir 

atsitiktinių rūšių (daugiausiai Ceramium ir Polysiphonia genčių raudondumbliai). 

2. Giliavandenė ţaliadumblių Cladophora rupestris bendrija. Diferencinės rūšys: 

Cladophora rupestris. Sutinkama 1,5 – 7 m gylyje ant nedidelių, plikų ar dugno 

nuosėdomis bei ūsakojais vėţiagyviais Balanus improvisus padengtų akmenų. Pasitaiko 

išilgai visos pakrantės. Bendrija skurdi rūšimis, augalų projekcinis padengimas ir 

fitomasė taip pat maţi. Vienintelė pastovi rūšis – tai Cladophora rupestris, visos kitos 

(jų aptikta tik 7) – lydinčios, daţnai pasitaikančios beveik visose bendrijose. Tikėtina, 

jog ši bendrija yra sunykęs Sphacelaria arctica bendrijos variantas. 

3. Epilitinių rudadumblių Ochrophyta bendrija. Pagal Labanauską (2000) buvo išskirti du 

bendrijų variantai, Sphacelaria arctica ir Fucus vesiculosus, tačiau pastarąją bendriją 




Lapkričio 1, 

2011 

reikėtų laikyti nepakankamai ištirta, kadangi buvo rasta tik vieną kartą 1989 m. ir 

naudojant nekiekybinius tyrimo metodus (kablį). 

Sphacelaria arctica bendrija. Diferencinė rūšis: S. arctica. Tai epilitinių dumblių 

bendrija, auga 1,5 – 5,5 m gylyje ant vidutinio dydţio ir stambių riedulių, ant kurių gausu 

vėţiagyvių Balanus improvisus ir moliuskų Mytilus edulis. Šioje bendrijoje pastoviau negu 

kitur auga Cladophora rupestris ir Hildenbrandia rubra. Santykinė fitomasė ir projekcinis 

padengimas labai maţi. Kelių metrų atstumu akmenys atrodo pliki, o smulkūs dumbliai 

pastebimi tik iš arti. 

4. Giliavandenių daugiamečių raudondumblių Furcellaria lumbricalis bendrijos. Pagal 

Labanauską (2000) buvo išskirti du bendrijų variantai: Typicum Furcellaria lumbricalis 

bendrija ir Furcellaria lumbricalis v. Cladophora rupestris bendrija. 

4.1. Typicum Furcellaria lumbricalis bendrija. Charakteringos rūšys: Furcellaria 

lumbricalis, Coccotylus truncatus. Daugiamečių raudondumblių bendrija aptinkama 

į šiaurę nuo Klaipėdos ant akmenuoto dugno 4 – 12 m gylyje. Ji gana turtinga rūšių 

(šiuo metu aptikta 16 epilitinių ir epifitinių dumblių rūšių). Šios bendrijos 

edifikatoriai (raudondumbliai Furcellaria lumbricalis ir Coccotylus truncatus) yra 

daugiamečiai augalai, todėl, kaip ir Fucus vesiculosus bendrija, ji ţiemos metu ne 

tik nesunyksta, bet ir tęsia vegetaciją. Be minėtų rūšių šiai bendrijai būdingas 

stambus raudondumblis Polysiphonia fucoides. Tik čia auga keletas retų Lietuvoje 

rūšių – Rhodochorton purpureum, Polyides rotundus, Chroodactylon ornatum. 

4.2. Furcellaria lumbricalis v. Cladophora rupestris bendrija. Charakteringos rūšys: 

Cladophora rupestris. Bendrijos sutinkamos maţesniame (3,5 – 7 m) gylyje, kur 

stipresnis bangų poveikis. Čia daugiau bendrų rūšių su seklių vandenų bendrijomis 

(Sphacelaria arctica, Sphacelaria plumigera, Cladophora rupestris), o Furcellaria 

lumbricalis ir Coccotylus truncatus individai daţnai smulkesni, nors projekcinis 

padengimas panašus. 

5. Ţiedinių augalų bendrijos. Labanauskas (2000) išskyrė ţiedinių augalų (Zosteretum 

marinae Borg. ex van Goor 1921) bendriją. Tačiau, kadangi jų mėginiai buvo paimti 




Lapkričio 1, 

2011 

nekiekybiniais metodais (t.y. kabliu) bei pagal paskutinius tyrimų rezultatus (nuo 2000 m.) 

jų nebuvo rasta priekrantėje naudojant povandeninius tyrimo metodus, todėl tikėtina, kad 

šie augalai yra atnešami srovių iš kitų Baltijos vietų arba šios bendrijos nėra stabilios. 

Bendrai makrofitobentoso rūšinė sudėtis, augimvietės ir bendrijos Lietuvos 

priekrantėje yra maţai tyrinėtos, todėl dabartinis jų išskyrimas yra abejotinas bei reikalauja 

pakartotinų ir detalesnių tyrimų. Daugiausia dėmesio (nuo 1950 m. vidurio) buvo skirta 

raudondumblio šakotojo banguolio Furcellaria lumbricalis (Hudson) J. V. Lamouroux 

išteklių tyrimams dėl šios rūšies komercinės svarbos (Kireeva, 1960 a,b; Blinova ir 

Tolstikova, 1972). 

Raudondumblio šakotojo banguolio (Furcellaria lumbricalis) pasiskirstymas ir 

ištekliai. Šakotasis banguolis yra vienintelis buveines formuojantis daugiametis 

makrodumblis PR Baltijoje (Olenin ir kt., 1996; Bučas ir kt., 2007). Tankūs šio 

raudondumblio sąţalynai yra ţinomi kaip natūralus nerštaviečių substratas Baltijos silkei 

(Clupea harengus membras L.) (Maksimov ir kt., 1996) ir antrinis substratas siūliniams 

makrodumbliams bei dvigeldţiams moliuskams (Mytilus edulis) (L.Blinova ir Tolstikova, 

1972). 

Šakotojo banguolio augimvietės registruotos 1–16 m gylyje (Bučas, 2009). 

Raudondumblio gausumas tyrimų rajone svyravo nuo pavienio ar kelių gniuţulų (< 10 % 

padengimas) iki tankių sąţalynų (100 % padengimas). Vidutinė rūšies biomasė 

povandeniniame šlaite santykinai stipriai koreliuoja (r S = 0,76; p< 0,05) su padengimu. 

Šakotojo banguolio augimvietės mikroploteliuose (10 cm 2 –100 m 2 ) štorminių vėjų 

daţnis ir aplinkinių dugno sedimentų judrumas yra pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką 

raudondumblio pasiskirstymui, o šių veiksnių intensyvumas priklauso nuo gylio ir substrato 

tipo (Bučas, 2009). Šakotojo banguolio augimviečių pasiskirstymui Lietuvos priekrantėje 

pirmiausia daro įtaką tinkamo substrato pasiskirstymas ir gylis (lemiantis apšvietimo 

sąlygas), kurie riboja rūšies augimvietės plotą. Kiti pagal svarbą veiksniai yra Kuršių marių 

vandenų sklaida priekrantėje ir nuo dugno morfologijos priklausantis bangų poveikis. 

Šakotojo banguolio augimvietė Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje tęsiasi apie 26 km 

išilgai ţemyninio kranto (Bučas, 2009). Modeliu įvertintas rūšies augimvietės plotas dengia 




Lapkričio 1, 

2011 

47±11 km 2 , tai sudaro apie 50 % visos potencialios augimvietės ploto. Raudondumblio 

ištekliai šioje teritorijoje sudaro 8449±3813 t. Dėl tinkamų substratų, pakankamo vandens 

skaidrumo ir palankių dugno šlaito morfologinių savybių (maţesnio bangų poveikio) 

vertingiausi šakotojo banguolio sąţalynai ir ištekliai pasiskirstę šiaurinėje priekrantės 

dalyje ties Palanga 5–10 m gylyje (Priedas II.19). 

Istoriniai šakotojo banguolio (F. lumbricalis) išteklių pasiskirstymo pokyčiai 

priekrantėje. Šakotojo banguolio kolonizuota teritorija Lietuvos priekrantėje izoliuota nuo 

kitų šios rūšies augimviečių Baltijos jūroje judraus smėlio rajonų ir gylio (Bučas, 2009). 

Artimiausia Lietuvai F. lumbricalis augimvietė yra apie 25 km į šiaurę ties Pape, Latvijos 

priekrantėje (Müller-Karulis et al., 2007), ir uţ 100 km į pietus ties Sambijos pusiasaliu, 

Kaliningrado teritorijoje (Blinova, 2007). 

Didţiausias šakotojo banguolio maksimalus gylis (19 m) buvo nustatytas 1956 m. (3- 

17 lent.) (Kireeva, 1960b) ir gali būti naudojamas etaloninių sąlygų apibūdinimui. 

Vėlesniais metais maksimalus raudondumblio gylis sumaţėjo iki 14-16 m, bet nuo 1968- 

1969 m. iki dabar jis išliko nepakitęs. Didţiausia šakotojo banguolio biomasė Lietuvos 

priekrantėje buvo registruota taip pat 1956 m. Tai rodo, kad raudondumblio ištekliai tais 

metais buvo optimaliose sąlygose lyginant su 1968-1969 ir 2003-2008 m. 

Lentelė 3-17 Daugiamečiai šakotojo banguolio augimvietės ploto, išteklių ir maksimalaus gylio pokyčiai 

Lietuvos priekrantėje. (-) – literatūros šaltiniuose nepateikti duomenys. 

Parametrai 1956 1968-1969 1993-1994 2003-2008 

Maksimalus rūšies gylis, m 19 14 16 15 

Maksimali rūšies biomasė, g m -2 3260 2000 - 2000 

Rūšies augimvietės plotas, km 2 - 21* 9 21±9* 

Rūšies ištekliai, 10 3 t - 7.0* - 7.5±3.7* 

Maksimalus rūšies padengimas, - 100 90 100 

% 

Literatūra 

Kireeva, 

1960b 

Blinova 

Tolstikova, 

1972 

* apskaičiuota teritorija, kurioje rūšies padengimas > 5 %. 

& Olenin & 

Labanauskas, 

1994; 

Labanauskas, 

2000 

Bučas, 2009 




Lapkričio 1, 

2011 

Palyginus šakotojo banguolio augimvietės plotus 1968-1969 ir 2003-2008 (3-17 lent. 

ir II.9 priedas), buvo nustatytas raudondumblio sumaţėjimas ties Šventąja ir netoli uosto 

vartų ties Giruliais. Šakotojo banguolio augimvietės plotas su tankiu padengimu rūšimi 

(>11-50 %) ţenkliai fragmentavo ir sumaţėjo centrinėje dalyje palyginus su 1968-1969 m. 

Šie skirtumai buvo dar didesni lyginant 1968-1969 m. su 1993-1994 m. situacija. Taigi, 

2003-2008 m. rezultatai rodo raudondumblio augimvietės ir išteklių atsistatymo poţymius 

po didţiausio ţinomo sumaţėjimo vėlyvais 1993-1994 m. (II.10 priedas). 

Eutrofikacijos ir štormingumo, padidėjusi įtaka galėjo sumaţinti šakotojo banguolio 

augimvietės plotą ir maksimalų gylį atviroje priekrantėje (Bučas, 2009). Periodas, per kurį 

uţfiksuotas maksimalus štormų daţnis visoje Baltijos jūroje (Alexandersson ir kt., 2000; 

BACC author group, 2008), sutapo su raudondumblio sumaţėjimo laikotarpiu Lietuvos 

vandenyse per paskutinius penkis dešimtmečius. Kita vertus, eutrofikacija laikoma 

pagrindine prieţastimi, dėl kurios sumaţėjo šakotasis banguolis nuo 1930-1960 m. iki 

1980-1990 m. skirtinguose Baltijos jūros regionuose (Bučas, 2009). Eutrofikacijos neigiami 

procesai pasireiškė per sumaţėjusį šviesos kiekį priedugnyje (pagal Secchi gylį) ir didesnę 

konkurenciją su siūliniais oportunistiniais makrodumbliais (Rönnberg, Bonsdorff, 2004), 

kurių pasėkoje sumaţėjo raudondumblio augimvietės maksimalus gylis ir plotas. 

Maksimalaus šakotojo banguolio gylis reikšmingai sumaţėjo Lietuvos priekrantėje tarp 

1956 ir 1968-1969 m. ir tai sutapo su Secchi gylio sumaţėjimu šiuo laikotarpiu. Tačiau 

skirtingai nei kituose Baltijos jūros regionuose maksimalus rūšies gylis Lietuvos 

priekrantėje (14–16 m) reikšmingai nekito nuo 1968-1969 m, o 2003-2008 m. Lietuvos 

priekrantėje buvo pastebėti šakotojo banguolio augimvietės atsistatymo poţymiai. Teigiami 

raudondumblio išteklių pokyčiai gali būti paaiškinti sumaţėjusiu štormingumu 

(Alexandersson ir kt., 2000; BACC author group, 2008) ir nedideliu vandens skaidrumo 

padidėjimu priekrantės vandenyse. 

Šakotojo banguolio augimvietės ir išteklių sumaţėjimas Lietuvos pakrantėje buvo 

sietinas su naftos išsiliejimu po tanklaivio "Globe Assimi" avarijos 1981 m. (Korolev ir kt., 

1993). Deja, bentoso tyrimai buvo atlikti maţdaug po penkių metų, o jų autoriai nenurodė 

tyrimo vietų koordinačių ir paimtų mėginių skaičiaus. Dėl šių metodinių trūkumų ir 

netikslumų pagrįstų įrodymų apie naftos poveikį dugno augalijai nėra. Be to, 




Lapkričio 1, 

2011 

raudondumblių ploto sumaţėjimas nebuvo registruotas Palangos zonoje, kur nustatyti 

tankiausi ir didţiausi sąţalynai tiek praeityje, tiek ir atlikus tyrimus pastaraisiais 

dešimtmečiais (Blinova & Tolstikova, 1972; Olenin & Labanauskas, 1994). Kita vertus, 

kaip tik Palangos rajone į krantą buvo išmesta viena iš didţiausių naftos dėmių (Olenin, 

1990). Iki šiol nėra eksperimentinių ar kitokio pobūdţio įrodymų apie naftos poveikį 

šakotajam banguoliui, todėl galimas "Globe Assimi" išsiliejusios naftos poveikis lieka 

neaiškus. 

Literatūra 

Alexandersson, H., Schmith, T., Iden, K. & Tuomenvirta, H., 2000. Trends of storms in 

NW Europe derived from an updated pressure data set. Clim. Res. 14, 71-73 

Bäck, S., Kauppila, P., Kangas, P., Ruuskanen, A., Westberg, V., Perus, J. & Räike, A., 

2006. A biological monitoring programme for the coastal waters of Finland according to 

the EU Water Framework Directive. Environmental research. Engineering and management 

4 (38), 6-11 

Olenin, S., 1990. Benthos in the Klaipeda Strait. Katastrofa tankera "Globe Assimi" i ejo 

ekologicheskije posledstviya (Catastrophe of the oil-tanker "Globe Assimi" and its 

ecological consequences, 178-184 (in Russian). 

Rönnberg, C. & Bonsdorff, E., 2004. Baltic Sea eutrophication: area-specific ecological 

consequences. Hydrobiologia 514, 227-241 




Lapkričio 1, 

2011 

3.3.5. Ţuvų įvairovė, populiacijų struktūra, gausa ir pasiskirstymas 

Baltijos jūros Lietuvos vandenyse registruotos 65 apskritaţiuomenių ir ţuvų rūšys, 

tarp jų 21 gėlavandenė ir 33 jūrinės, 11 diadrominių. Apie 19 apskritaţiuomenių ir ţuvų 

rūšių yra saugomos pagal Buveinių direktyvą, Berno arba CITES (Nykstančių laukinės 

faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos) konvencijas, 5 įtrauktos į Lietuvos Raudonąją 

knygą, o 18 yra laikomos labai retomis. Iš visų Baltijos jūros Lietuvos vandenyse 

registruotų rūšių 34 pagaunamos kasmet, o 14 rečiau nei kartą per 10 metų. Informacija 

apie pagrindinių ţuvų rūšių populiacijas, jų gausumą ir pasiskirstymą pateikta 3-18 

lentelėje ir II.10 bei priede nr.III (lentelė 3-18a) (priedas II.11). 



Perpelė 

Alosa 

fallax 

3-18 lentelė Pagrinindinių ţuvų rūšių populiacijų Lietuvos Baltijos jūroje charakteristika 

Rūšis Gausumas Pasiskirstymas Amţiaus/ dydţio struktūra 

fallax 

Baltijos strimelė 

Clupea harengus 

membras 

Bretlingis 

Sprattus sprattus 

Populiacijos, neršiančios Kuršių mariose, 

ištekliai yra stabilūs bei gausūs, išteklių 

būklė tolygiai gerėjo pastaruosius 15 metų. 

2003-2005 m. į Kuršių marias neršti iš jūros 

migravo 250-400 tūkstančių perpelių. 2005 

m. priekrantėje pagauta 2,3 t, 2006 – 4,1 t, 

2007 – 3,5 t perpelių. Manoma, jog bendri 

migruojančių perpelių ištekliai 2003-2007 

m. laikotarpiu buvo 150-240 tonų kasmet 

Tai viena gausiausių ţuvų Lietuvos 

ekonominėje zonoje. Pastaraisiais metais 

Lietuvos ţvejai suţvejoja po 1,5-4,5 tūkst. 

tonų strimelių per metus. Priekrantėje jų 

sugaunama maţiau nei atviros jūros 

akvatorijoje. Baltijos jūros Lietuvos 

priekrantės versliniuose laimikiuose 2007 m. 

sudarė 43,8 t (14% visų laimikių) 

Būdingi labai ţymūs gausumo svyravimai, o 

atskirų kartų gausumas gali skirtis dešimtis 

kartų. Lietuvos ţvejai pastaraisiais metais 

bretlingio sugauna po 2-8 tūkst. t. per metus 

Šios anadrominės ţuvys gyvena Europos 

pakrantėse nuo Pirėnų pusiasalio iki 

Norvegijos krantų. Baltijos jūroje 

paplitimo ribos didėja, lyginant su 

grėsusiu išnykimu XX a. II pusėje, dėka 

sėkmingo populiacijos atsikūrimo 

Lietuvoje. Perpelės migruoja neršti į 

Kuršių marias, nerštas vyksta geguţėsbirţelio 

mėnesiais. Nerštinės migracijos 

metu perpelės gausiai sutinkamos visoje 

šiaurinėje marių dalyje. Į nerštinius tuntus 

perpelės buriasi Nemuno avandeltos 

akvatorijoje, dideli neršiančių individų 

būriai stebimi ties Eţios sekluma, Ventės 

ragu, Vidmarėse. Jaunikliai į jūrą 

migruoja pirmaisiais gyvenimo metais 

Pelaginė ţuvų rūšis, laikosi tuntais 

paviršiniuose vandens sluoksniuose. 

Nerštas stebimas šiaurinėje Lietuvos 

priekrantėje akmenuotame dugne su 

povandenine augmenija, taip pat ant 

Klaipėdos uosto vartų molų konstrukcijų, 

2-15 m gylyje 

Gausios ţuvys, gyvenančios dideliais 

tuntais paviršiniame vandens sluoksnyje, 

maţdaug iki 5-6 m gylio. Neršia geguţėsrugpjūčio 

mėn. 40-100 m gelmėse. 

Nerštaviečių yra ir Lietuvos ekonominėje 

zonoje 

Patelių ilgis 34,5-51 cm, 

svoris – 320-1447 g. Patinų 

ilgis 29-49,2 cm, svoris 194- 

994 g. Subręsta 2-3 m., kai 

ilgis 27-30 cm, svoris 150- 

200 g. Migruojančių individų 

amţius varijuoja nuo 2+ iki 

8+, dominuoja 5+, 6+ 

amţiaus individai 

Ilgis paprastai siekia ne 

daugiau 25 cm, daţniausiai 

20-23 cm, labai retai – 37,5 

cm, svoris daţniausiai – 40- 

80 g, retkarčiais – 100-190 g, 

amţius – 3-6, retkarčiais - 8- 

10 metų. Subręsta 2-3 m., kai 

ilgis 13-14 cm. svoris 20-36 

g. 

Daţniausiai suţvejojamos 2-4 

metų amţiaus, 6-20 g svorio, 

10-15 cm ilgio ţuvys. 

Subręsta 1-2 metų amţiaus, 

kai kūno ilgis pasiekia 9-12 

cm, svoris- 10-13 g. 



Lašiša 

Salmo salar 

Sykas 

Coregonus 

lavaretus 

balticus 

Nuo 1998 m. Baltijos jūroje suţvejojamų 

lašišų kiekis maţėja. Pvz., 2008 m. Baltijos 

jūros Lietuvos priekrantėje suţvejota tik 

0,864 t lašišų, 2009 m. – 0,826 t. Tačiau 

manoma, kad sumaţėjusių laimikių 

prieţastys yra ekonominės, o ne pačių lašišų 

išteklių klausimas ir lašišų galima suţvejoti 

kur kas daugiau, ypač atviroje jūroje 

Lietuvos teritoriniuose vandenyse sykų 

sugaunama maţai, stebimos negatyvios 

verslinių laimikių tendencijos: 1998-2001 m. 

laikotarpiu buvo pagaunama apie 3 t sykų 

kasmet, vėliau laimikiai maţėjo 2002 – 1,4 t, 

2003 – 0,8 t, 2004 – 0,5 t, 2005 – 0,3 t, 2006 

– 0,2 t, 2007 – 0,1 t sykų. Tokios verslinių 

laimikių tendencijos ir mokslinių tyrimų 

duomenys leidţia teigti, jog išteklių būklė 

yra bloga 

Paplitusi Šiaurės Atlante ir gretimuose 

Ledjūrio rajonuose iki Karos upės imtinai, 

Baltijos, Baltosios, Barenco jūrų 

baseinuose. Praeivės. Baltijos jūros 

Lietuvos priekrantėje didţiausios lašišų 

koncentracijos stebimos nerštinės 

migracijos metu (rugpjūčio vidurys - 

lapkričio vidurys) bei atsiganymo periodu 

(kovo-balandţio mėn.). Nerštinės 

migracijos metu jos laikosi daugiausia 

netoli Klaipėdos sąsiaurio bei pačiame 

sąsiauryje, o taip pat netoli upių ir upelių 

ţiočių. Gana daug lašišų ir šlakių 

koncentruojasi netoli Šventosios (pajūrio) 

ţiočių. Atsiganymo periodo metu gana 

didelės lašišų koncentracijos priekrantėje 

stebimos ties Nerija 

Paplitęs nuo Vakarų Europos iki Aliaskos 

ir Šiaurės Amerikos. Ties Baltijos jūros 

Lietuvos priekrantėmis gyvenantys sykai 

neršti plaukia į Kuršių marias. Jų neršto 

migracija iš jūros į šiaurinę marių dalį 

prasideda rugsėjo mėn. Po neršto dalis 

sykų uţsilaiko mariose ir grįţta į jūrą tik 

balandţio - geguţės mėn. Jaunikliai 

gyvena mariose iki liepos-rugpjūčio mėn. 

Vėliau migruoja į jūrą. Jūroje dalis 

jauniklių laikosi netoli kranto, vėliau 

sutinkami ir didesniuose gyliuose. Sykų 

gausumas šiaurinėje dalyje yra didesnis 

lyginant su pietine dalimi. Ţiemos 

laikotarpiu beveik visiškai pasitraukia iš 

priekrantės 

Gali uţaugti iki 1-1,5 m ilgio 

ir iki 40 kg, nors daţniausiai 

sveria 5-8 kg. Subręsta 4-5 

m., kai ilgis 40-45 cm, svoris 

600-1500 g. Gyvena 8-9 m., 

iš jų 2-3 m. upėse 

Kūno ilgis – iki 60-65 cm, 

svoris – iki 2,5-3 kg. 

Daţniausiai 35-50 cm ilgio, 

0,4-1,3 kg svorio, 5-10 m. 

amţiaus. Subręsta 4-5 metų 

amţiaus, kai pasiekia 27-30 

cm ilgį, 400-500 g svorį 



Stinta 

Osmerus 

eperlanus 

Tai pati gausiausia praeivė ţuvis Baltijos 

jūros priekrantėje. Baltijos priekrantėje jų 

sugavimai pastaraisiais metais daţniausiai 

siekia 100-200 t. Kuršių mariose ir Nemuno 

deltoje suţvejojamų stintų laimikiai labai 

svyruoja dėl šių ţuvų populiacijos gausumo 

svyravimų. Pvz., 2004 m. jūroje buvo 

suţvejota 217,54 t stintų, tuo tarpu mariose 

ir Nemune – tik 52,262 t. 2005 m. jūroje jų 

laimikiai siekė 165,282 t, mariose kartu su 

Nemuno delta registruoti taip pat dideli 

laimikiai – 205,999 t. Stintų ištekliai Baltijos 

priekrantėje siekia 1,5-1,7 tūkst. tonų. Vis 

tik, dėl intensyvios ţvejybos priekrantėje bei 

Nemuno deltoje pagal daugiamečius 

duomenis stintų lervučių, jauniklių ir 

subrendusių stintų gausumas turi tam tikrą 

maţėjimo tendenciją 

Paplitusios Europos pakrantėse nuo 

Biskajos įlankos iki Pečioros, Šiaurės, 

Baltijos jūrų ir Volgos aukštupio 

baseinuose. Stintų jaunikliai - viena iš 

daţniausiai sutinkamų ţuvų rūšių jūros 

priekrantėje. Baltijos jūros priekrantės 

šiaurinėje dalyje ties Monciškėmis ir 

Būtinge rugpjūčio mėn. kasmet paprastai 

registruojamas labai didelis stintų 

šiųmetukų gausumas. Baltijos jūroje 

stintos laikosi ne tik priekrantėje, bet ir 

kur kas didesniuose iki 60-80 m gyliuose 

Uţauga iki 25-30 cm (retai 

daugiau) ir 60-80 g, kartais 

150-170 g; dominuoja 3-5 

metų amţiaus, 15-22 cm ilgio 

ir 30-50 g svorio ţuvys. 

Subręsta 2-3 m., kai ilgis 7-20 

cm, svoris 4-40 g. Gyvena iki 

7-9 m. 

Europinis 

ungurys 

Anguilla anguilla 

Baltijos jūros priekrantėje 1995-2007 

ungurių buvo sugaunama vidutiniškai tik 

180 kg per metus, pastaraisiais metais 

statistikoje registruojama tik po kelis 

kilogramus. Tokie maţi laimikiai sąlygoti 

nedidelių, nuolat maţėjančių išteklių 

priekrantėje. Kur kas didesni laimikiai 

registruojami vidaus vandenyse bei Kuršių 

mariose 

Gyvena Europos gėluose ir apysūriuose 

vandenyse, katadrominės ţuvys. Lietuvos 

vidaus vandenyse unguriai yra įţuvinti, o 

Kuršių mariose ir Baltijos jūros 

priekrantėje atitinkamai apie 80% ir 98% 

ungurių yra atmigravę natūraliai, o 20% ir 

2% įţuvinti. Mariose ir priekrantėje 

išimtinai dominuoja patelės, eţeruose 

sutinkami ir patinai 

Uţauga iki 1,2-1,4 m ir iki 4- 

5 kg, išimtiniais atvejais net 

iki 1,5 m ir 10 kg, daţniausiai 

sugaunami 0,5-1 kg. 

Geltonųjų ungurių (patelių) 

amţius Kuršių mariose ir 

Baltijos jūroje atitinkamai yra 

8-16 (vid. 11) ir 6-15 (vid. 

10,8) metų. Subręsta, kai 

vidutinis ilgis siekia 40 

(patinų) – 65 (patelių) cm. 



Ţiobris 

Vimba vimba 

Baltijos menkė 

Gadus morhua 

callarias 

Vėjaţuvė 

Belone belone 

Builis 

Myoxocephalus 

scorpius 

Baltijos jūros priekrantėje ţiobrių laimikiai 

yra kur kas maţesni nei Kuršių mariose. 

Lietuvos priekrantėje vidutiniškai kasmet 

pagaunama 10-17 t ţiobrių, tuo tarpu 

mariose – 50-60 t (iki 180 t 2007 m.) 

Labai svarbios verslinės ţuvys. Pastaraisiais 

metais Lietuvos ekonominėje zonoje 

suţvejojama po 2-4 tūkst. tonų menkių 

Baltijos jūros priekrantėje ties Lietuva jų 

gausiau aptinkama pavasarį – vasaros 

pradţioje 

Baltijos jūroje ţiobriai sutinkami 

priekrantėje, daţniausiai iki 20 m gylio. 

Neršia geguţės- birţelio mėnesiais upėse. 

Išsiritę jaunikliai upėse gyvena iki rudens, 

vėliau migruoja į jūrą 

Laikosi tuntais priedugnyje ir virš jo. 

Rudens ir ţiemos periodu jaunikliai 

koncentruojasi priekrantės seklumose. 

Pavasarį pasklinda ţymiai plačiau ir 

giliau. Subrendusių menkių intensyvaus 

maitinimosi rajonai išsidėstę 50-70 m 

gylyje. Neršia 70-100 m gelmėje 

Paplitusios Atlanto vandenyne ties 

Europa, Afrika, Baltojoje, Barenco, 

Vidurţemio, Juodojoje, Azovo, Baltijos 

jūrose. Gyvena tuntais pelagialėje. Neršia 

balandį-birţelį netoli pakrančių, 10-20 m 

gylyje. Manyta, jog dėl per maţo 

druskingumo ties Lietuva nesiveisia, 

tačiau šis aspektas yra neištirtas. Stebimi 

gausūs šių ţuvų būriai jūros priekrantėje 

pavasarį ir jaunos ţuvys vasarą, leidţia 

daryti prielaidą, jog šios ţuvys gali neršti 

ir Lietuvos priekrantės šiaurinės dalies 

akvatorijose 

Paplitę Šiaurės Atlante, Baltijos jūroje 

daţni. Gyvena pakrantėse, iki 20-25 m 

gelmėse. Builiai gausiausi šiaurinėje 

Lietuvos priekrantės dalyje, nerštiniu 

laikotarpiu (šaltuoju laikotarpiu – ţiemą ir 

pavasarį), taip pat sutinkama pietinėje 

dalyje, tačiau ne tokie skaitlingi 

Uţauga iki 40-45 cm ir 1,5 

kg, labai retai iki 50 cm ir iki 

2 kg. Daţniausiai sutinkami 

30-35 cm ilgio ir 300-700 g 

svorio, 7-10 m. amţiaus 

individai. Subręsta 4-5 m., kai 

ilgis 18-20 cm. 

Baltijos jūroje paprastai 

pasiekia 1 m ilgį ir apie 11 kg 

svorį. Subręsta 2-3 metų 

amţiaus, kai kūno ilgis siekia 

20-27 cm, svoris 400-700 g. 

Gyvena iki 10 metų 

Ilgis iki 94 cm, daţniausiai – 

70-75 cm. Svoris – apie 300 

g. Subręsta 2m., kai ilgis 50 

cm, svoris 150-250 g. 

Ilgis iki 25-30 cm, labai retai 

– 60 cm. Subręsta 3-4 m., kai 

ilgis 15-20 cm, svoris 80- 

150 g. 



Ciegorius 

Cyclopterus 

lumpus 

Ešerys 

Perca fluviatilis 

Starkis 

Sander 

lucioperca 

Gausumas Lietuvos Baltijos jūros 

priekrantėje priklauso nuo populiacijos 

būklės Kuršių mariose. Šiuo metu ešerių 

ištekliai mariose yra santykinai gausūs. 

Pastaraisiais metais Kuršių marių Lietuvos 

dalyje suţvejojama maţdaug po 40-60 t 

ešerių, jūroje – nuo kelių šimtų kilogramų 

iki 2 t. 

Gausumas Lietuvos Baltijos jūros 

priekrantėje priklauso nuo populiacijos 

būklės Kuršių mariose. Pastaraisiais metais 

mariose kasmet suţvejojama 60-110 t. 

Paplitę Šiaurės Atlante, Baltojoje, Baltijos 

jūrose. Gyvena prie dugno, netoli 

pakrantės. Daţnesni šiaurinėje Lietuvos 

priekrantės dalyje. 

Paplitę Eurazijos gėluose vandenyse. 

Šiltuoju metų laiku, po neršto, dalis ešerių 

į Baltijos jūros priekrantę atmigruoja iš 

Kuršių marių, o rudenį grįţta atgal į 

marias. Ešeriai daţniausiai pagaunami 

šiaurinėje Lietuvos priekrantės dalyje. 

Ešerių nerštas Baltijos jūros Lietuvos 

pakrantėje iki šiol nėra registruotas. 

Greičiausiai pagrindinė prieţastis, 

nulemianti ešerių pasiskirstymą Lietuvos 

Baltijos jūros priekrantėje yra dugno 

struktūra: ešeriai šiaurinę pakrantės dalį 

renkasi dėl dugno struktūros, nes čia 

daugiau tinkamų slėptuvių (akmenuoto 

dugno plotų), lyginant su pietine 

priekrantės dalimi 

Paplitę Europos gėluose ir apysūriuose 

vandenyse. Šiltuoju metų laiku, po neršto 

(balandţio mėn. pab.), dalis starkių į 

Baltijos jūros priekrantę atmigruoja iš 

Kuršių marių, o rudenį grįţta atgal į 

marias. Starkiai išsisklaido ne tik jūros 

priekrantėje, bet ir atvirose jūros 

akvatorijose. Daţniau sutinkami 

šiaurinėje dalyje, kuri yra įtakojama gėlo 

Kuršių marių vandens 

Ilgis iki 60 cm, daţniausiai – 

25-40 cm. Svoris – iki 5,5 kg. 

Subręsta 3-4 m., patinams 

pasiekus 17, patelėms - 25 

cm ilgį. 

Uţauga iki 50 cm, svoris iki 

2,5 kg. Tačiau daţniausiai 

sugaunami 15-28 cm, 70-500 

g ešeriai, kurie būna 4-9 m. 

amţiaus. Subręsta 2-3 m., kai 

ilgis 9-15 cm, svoris 30-100 

g. Populiacijos struktūra 

Baltijos jūros priekrantėje 

priklauso nuo populiacijos 

Kuršių mariose struktūros. 

Mariose dominuoja 3- 7 m. 

amţiaus individai, retai 

pasitaiko 9 m. 

Uţauga iki 1,3 m, 20 kg. 

Tačiau daţniausiai sugaunami 

35-55 cm, 0.5-2.5 kg svorio, 

4-8 m. amţiaus individai. 

Subręsta 3-4 m., kai ilgis 38- 

40 cm, svoris 400-600 g. 

Populiacijos struktūra Baltijos 

jūros priekrantėje priklauso 

nuo populiacijos Kuršių 

mariose struktūros, kadangi iš 

jų starkiai šiltuoju metų laiku 

migruoja į jūrą. Mariose 

dominuoja 2 -5 m. amţiaus 



individai, rečiau pasitaiko 7 

m. 

Didydis tobis 

Hyperoplus 

lanceolatus 

Maţasis tobis 

Ammodytes 

tobianus 

Paplitęs Šiaurės Atlante nuo Biskajos 

įlankos iki Islandijos. Daţnas Baltijos 

jūroje, Lietuvos pakrantėse. Gyvena 

tuntais, daţniausiai smėlingose vietose, 

50-60 (150) m gelmėje 

Paplitę Šiaurės Atlante nuo Biskajos 

įlankos iki Islandijos. Daţni Baltijos 

jūroje, Lietuvos priekrantėje. Gyvena 

smėlingose seklumose tuntais 

Kūno ilgis iki 30-35 cm. 

Subręsta 2 m., kai ilgis 13-17 


Uţauga iki 20 cm, daţniausiai 

10-15 cm. Subręsta 2 m., kai 


g. 

Juodaţiotis 

grundalas 

Neogobius 

melanostomus 

Upinė plekšnė 

Platichthys flesus 

Gausesni šiaurinėje Lietuvos Baltijos 

priekrantės dalyje nei Kuršių nerijos 

pakrantėje 

Viena iš gausiausių verslinių ţuvų rūšių. 

Pastaraisiais metais Lietuvos ţvejai Lietuvos 

ekonominėje zonoje kasmet suţvejodavo 

apie tūkstantį tonų plekšnių 

Pirmąkart Lietuvos Baltijos jūros 

priekrantėje registruotas 2002 m., kur, 

tikėtina, pateko su laivų balastiniais 

vandenimis. Sparčiai plinta priekrantėje, 

ypač šiaurės kryptimi, kur, matyt, 

tinkamesnės sąlygos - mitybos, slėptuvės. 

Kuršių nerijos pakrantėje 10 - 20 km 

atstumu nuo uosto vartų šiuo metu 

negausūs, ateityje turėtų išplisti visoje 

nerijos priekrantėje, bet plitimas vyksta 

lėčiau nei šiaurės kryptimi. 2011 m. ties 

Šventąja moksliniuose tinkluose jau buvo 

viena vyraujančių ţuvų. Taip pat sparčiai 

plinta Kuršių mariose, šiuo metu jau 

aptinkami ir pietinėje jų dalyje, 

priklausančioje Rusijos teritorijai 

Laikosi nuo jūros priekrantės gyliuose iki 

50-60 m. Daţniau renkasi smėlėto grunto 

buveines, tačiau pasitaiko ir ant dumblėto. 

Jaunikliai laikosi arti pakrančių, 

stambesnės –giliau 

Uţauga iki 24 cm. Subręsta 2- 

4 m. Gyvena iki 4m. 

Ilgis paprastai iki 45 cm, 

svoris – iki 1,2 kg, 

daţniausiai 20-30 cm ilgio. 

Subręsta 3-4 metų amţiaus, 

uţaugusios iki 16-20 cm ilgio, 

pasiekusios 50-100 g svorį 



Otas 

Psetta maxima 

Gyvagimdė 

vėgėlė 

Zoarces 

viviparus 

2007 m. Baltijos jūros Lietuvos priekrantėje 

buvo sugauta 11 t, tai sudarė 3,5% visų 

verslinės ţvejybos laimikių. Ištekliai 

maţėjo, tačiau maţėjimas pastaraisiais 

metais stabilizavosi 

Paplitę Šiaurės Atlante, Europos 

pakrantėse. Gyvena sekliuose priekrančių 

vandenyse, nuo pat pakrantės iki 80-100 

m gylio ant smėlėto ar dumblingo grunto. 

Jaunikliai laikosi sekliau, suţvejojami ir 

visai prie pat kranto. Suaugę individai 

pavasarį prieš nerštą laikosi gana arti 

kranto, vėliau migruoja giliau, o ţiemoja 

toli nuo krantų, gelmėse. Neršia geguţės - 

birţelio mėn. 5-40 m gelmėse. Uotų 

intensyvesnis nerštas stebimas šiaurinėje 

Lietuvos Baltijos priekrantės teritorijoje 

Paplitusios Šiaurės Atlante nuo Lamanšo 

iki Baltosios jūros, Šiaurės ir Baltijos 

jūrose. Gyvena pakrantėse, smėlingose 

vietose ar dumblių sąţalynuose, 20-30 m 

gelmėje. Lietuvos priekrantėje daţna 

šiaurinėje priekrantės dalyje akmenuoto 

dugno akvatorijose 

Uţauga iki 70-100 cm ilgio ir 

25 kg svorio, daţniausiai iki 

50-80 cm ilgio ir 5-12 kg 

svorio. Lietuvos pakrantėse 

nereti 4-7 kg svorio individai. 

Subręsta 5 metų, uţaugę iki 

20-30 cm ilgio, pasiekę 150- 

300 g svorį. 

Patelės ir patinai auga 

nevienodai, augimo skirtumas 

išryškėja trečiaisiais 

gyvenimo metais. Patelės 

auga didesnės. Maksimalus 

nustatytas patinų amţius 

Lietuvos priekrantėje yra 11 

metų, patelių – 16 m. 

Kūno ilgis 45-60 cm, 5-9 

metų. Daţniausiai 

sugaunamos 4 m., 30-33 cm. 

Subręsta 1-2 m., kai ilgis 16 

cm., svoris 80-120 g. 

Trispyglė dyglė 

Gasterosteus 

aculeatus 

c 

Paplitusios Šiaurės pusrutulio visų 

kontinentų jūrose ir gėluose vandenyse. 

Daţna Lietuvos priekrantės sekliuose 

vandenyse 

Uţauga iki 4-6 (11-12) cm. 

Subręsta 1 m., kai ilgis 3,5-4 

cm, svoris 0,5-0,7 g. Gyvena 

3-4 m. 

Smėlinis 

grundalėlis 

Pomatoschistus 

minutus 

Paplitę smėlingose pakrantėse, 5-40 m 

gelmėse 

Kūno ilgis iki 9,5 cm, 

daţniausiai – 6-9 cm. 

Subręsta 1 m., kai ilgis 6-9 




Paplūdimių 

grundalėlis 

Pomatoschistus 

microps 

Baltijos jūros Lietuvos priekrantėje ne tokie 

gausūs kaip smėliniai grundalėliai 

Baltijoje paplitę imtinai iki Suomių 

įlankos. Paplitę pakrantėse, kur smėlėtas 

ar dumblėtas dugnas, ypač seklumose iki 

5 m gylio 

Kūno ilgis 5-7 cm. Subręsta 1 

m., kai ilgis 5-7 cm, svoris 1- 

2 g. Gyvena 1-2 m. 

Upinė nėgė 

Lampetra 

fluviatilis 

Dabartinė išteklių būklė yra pakankamai 

gera. Baltijos jūros priekrantėje nėgės 

neţvejojamos, todėl verslinė ţvejyba šiuo 

metu išteklių būklės jūroje neįtakoja 

Praeivė, paplitusi Šiaurės, Baltijos jūrų 

baseinuose, subrendusi nerštui migruoja į 

upes. Upinių nėgių migracija iš Baltijos 

jūros į Kuršių marių baseiną prasideda 

antroje vasaros pusėje ir tęsiasi iki kitų 

metų geguţės mėnesio. Nėgių neršto 

migracijos iš Baltijos jūros į Nemuno 

baseiną laikotarpis susideda iš dviejų 

biologiškai tarpusavyje susijusių etapų: 

priešnerštinio rudeninio – ţieminio ir 

nerštinio pavasarinio 

Kūno ilgis 25-50 cm, svoris – 

80-130 g. Subręsta 6-7 m., kai 


g. 




Lapkričio 1, 

2011 

3.3.6. Jūros ţinduolių įvairovė, pasiskirstymas ir kaita 

Baltijos jūroje gyvena ir veisiasi 3 ruonių rūšys: pilkasis ruonis (Halichoerus grypus 

macrorhynchus), ţieduotasis ruonis (Phoca hispida botnica) ir rytų Atlanto paprastasis 

ruonis (Phoca vitulina vitilina). Į Lietuvos faunos sąrašą įtraukta tik viena rūšis – pilkasis 

ruonis. Ši gyvūnų rūšis yra įtraukta ir į Lietuvos raudonąją knygą. Pilkasis ruonis 

priskiriamas 1(E) kategorijai – gyvūnams, kurie yra prie išnykimo ribos. Kitos dvi rūšys 

neminimos Lietuvos gyvūnų sąraše, nors jų pasirodymo Lietuvos teritoriniuose vandenyse 

atvejai yra registruoti. Paprastasis ruonis buvo stebimas 2005 metų vasarą. Ţieduotieji 

ruoniai rasti 1997 ir 2003 metais. Be ruonių, Lietuvoje uţfiksuoti ir kiti jūrų ţinduoliai. 

2001 ir 2003 metais ţvejų tinkluose rastos dvi jūrų kiaulės (Phocoena phocoena). 1998 

metais prie Latvijos sienos rasta negyva Atlanto afalina (Tursiops truncatus), o 2007 metais 

dvi afalinos buvo stebėtos Nemirsetoje 6,5 km. nuo kranto atstumu. 

Kadangi sistemingi jūrinių ţinduolių moksliniai tyrimai ir stebėsena Lietuvos 

jūrinėje teritorijoje nevykdoma, informacija apie ruonius iki 1987 m gauta iš monografijos 

„Lietuvos fauna“ bei apklausiant pajūrio ţvejus. Nuo 1987 m ruonių stebėjimus bei veisimą 

visuomeniniais pagrindais atlieka Lietuvos jūrų muziejus. 1990 metais informaciją apie 

ruonių gausą ir jų sveikatos būklę buvo bandoma gauti atlikant pakrantės gyventojų 

apklausą anketų pagalba, bet šis būdas nepasiteisino dėl ţmonių pasyvumo. Kitais metais 

ţvejų ir pajūrio ţmonių buvo prašoma pranešti apie Baltijos jūroje matytus ruonius 

telefonu. Pirmieji duomenys iš ţmonių gauti jau 1991 metais. Tikrinant gautus duomenis 

aprašyti ruonių stebėjimo vietovė, biotopas, laikas, pagal galimybes apytikslis kūno ilgis ir 

elgsenos ypatumai. 

Halichoerus grypus macrorhynchus – Baltijos jūros pilkojo ruonio porūšis, kurio 

pagrindinis skiriamasis bruoţas nuo Atlanto vandenyno porūšio yra jo pagofiliškumas. Tai 

plačiausiai Baltijoje paplitusi ruonių rūšis, jos didţiausias gausumas fiksuojamas šiaurinėje 

jūros dalyje. Vasario pabaigoje – kovą patelės atveda vieną, rečiau du jauniklius. Nėštumas 

trunka 11-11,5 mėn. Patinai lytiškai subręsta 6 metų, patelės- 3-4 metų, tačiau pirmas 

neštumas būna 4-5 metų. Suaugusių ruonių svoris svyruoja nuo 150 iki 320 kg, ilgis 170- 




Lapkričio 1, 

2011 

250 cm.. Gimusio ruoniuko svoris būna apie 12-15 kg. Laktacijos periodas trunka 2, 

ilgiausiai 3 savaites. Per tą laikotarpį jauniklis vidutiniškai priauga po 2 kg per dieną. 

Motinos pieno riebumas maitinimo metu palaipsniui kyla nuo 35 iki 60%. Maitinimo 

pabaigoje vidutinė jauniklių kūno masė būna: patelių 37,8 kg, patinų 40,2 kg. Nors neretai 

ruoniukų svoris siekia ir apie 50 kg. Būdingas jaunikliams baltas kailiukas pradeda šertis 

jau po 10 dienų ir pilnai nusišeria po mėnesio. 

Phoca hispida botnica – Baltijos jūroje gyvenančio ruonio rūšis. Didţiausias 

gausumas registruojamas šiaurinėje Baltijos jūros dalyje, Botnijos įlankoje yra apie 70% 

visos populiacijos. Vidutinis suaugusio gyvūno svoris svyruoja nuo 50 iki 110 kg. 

Ţieduotieji ruoniai lytiškai subręsta 5-7 metų. Gyvenimo trukmė- iki 40 metų. Tai yra 

pagofilinė rūšis. Nuo ledo susidarymo patelė daro sau gulyklas tarp ledų, kur vasario - kovo 

mėnesiais ji atveda jauniklį ir gali pailsėti. Naujagimių svoris būna 3,5-4,5 kg. Būdingas 

jaunikliams embrioninis baltas kailiukas pradeda šertis jau po 2 savaičių ir pilnai nusišeria 

6 savaičių bėgyje. Visą tą laikotarpį jauniklis būna slėptuvėje ir nelipa į vandenį. Laktacijos 

periodo pabaigoje, po 5-6 savaičių nuo gimimo, jauniklių masė padidėja iki 19-22 kg. 

Motinos pieno riebumas siekia 45-55% kas leidţia ruoniukams greitai suformuoti didelę 

riebalų atsargą. Pusės metų amţiaus gyvūno svoris būna 34-37 kg. 

Phoca vitulina vitulina – pietrytinėje Baltijos jūros dalyje gyventi ruonių rūšis. Šie 

ruoniai gausūs Rytų Atlanto vandenyne ir Šiaurės jūroje; Baltijoje jų nėra gausu. Vidutinis 

suaugusio gyvūno svoris apie 90 - 110 kg. Lytiškai subręsta 4-5 metų. Vasarą, birţelio 

pabaigoje – liepos mėnesį veda jauniklius. Gimusio ruoniuko svoris būna apie 9-11 kg. 

Ruoniukai skirtingai nuo kitų Baltijos jūroje gyvenančių ruonių rūšių gimsta be balto 

embrioninio kailiuko. Jie nusišeria dar būdami motinos įsčiose. Laktacijos periodas trunka 

4-6 savaites. Per tą laikotarpį jauniklis vidutiniškai priauga po 0,5 kg per dieną. Motinos 

pieno riebumas 45%. 

Lietuvos teritorinėje jūroje ruoniai pastoviai negyvena, o tik atplaukia kartu su 

migruojančiomis ţuvimis, todėl tikslus gyvūnų skaičius nėra ţinomas. Remiantis gautų 

pranešimų apie pastebėtus ruonius skaičiumi ryškėja tendencija, kad pastarąjį dešimtmetį 

ruonių Lietuvos pakrantėje gausėja (3-42 pav.). 




Lapkričio 1, 

2011 

3-42 paveikslas Stebėtų gyvų ir kritusių ruonių skaičiaus dinamika Baltijos jūros Lietuvos 

pakrantėje (nepatikrinti duomenys neįtraukti) 

Daţniausiai ruoniai stebimi ankstyvą pavasarį, t.y. ruonių intensyvių migracijų 

metų (3-43 pav.) po 1-2, rečiau 3-5 vnt. grupelėse. Daugiausia stebėjimų registruota 

Palangos, Smiltynės, Melnragės, Nidos pliaţuose, Karklėje prie Olando kepurės. Šios 

pajūrio vietos nebūtinai yra labiausiai ruonių pamėgtos zonos, bet tankiausiai lankomos 

ţmonių, tad tikimybė išvysti ruonį čia yra gerokai didesnė nei kitose pajūrio vietose. 

3-43 paveikslas Bendras gyvų ir kritusių ruonių sutinkamumas Lietuvos 

pakrantėje.skirtingais sezonais 




Lapkričio 1, 

2011 

Vasarą pakrantėje ruoniai taip pat aptinkami neretai, tačiau daţniausia tai pavasarinės 

migracijos metu kritę ar išsekę ruoniai (3-44 pav.). 

3-44 paveikslas Gyvų ir kritusių ruonių sutinkamumas Lietuvos pakrantėje 

skirtingais sezonais 

Surinkti duomenys patvirtina, kad daţniausiai stebimi lytiškai nesubrendę jaunikliai 

(iki vienerių metų amţiaus), arba 2-3 metų amţiaus ruoniai (3-45 pav.). Tai viena iš 

prieţasčių, kodėl mūsų pakrantėse ruoniai vaikų neveda. Kita prieţastis - per intensyvi 

ţmogaus veikla priekrantės zonoje. Lietuvos pakrantės gulyklos priklauso ruonių 

populiacijos pakraščio gulyklų tipui, jos negausios ir nestabilios. Tokiose gulyklose pilkieji 

ruoniai nesudaro kolonijų, būdingų tipinėms šiaurės Baltijos gulykloms Estijos, Suomijos ir 

Švedijos pakrantėse. Jauni ruoniai migruoja į pagrindines Baltijos pilkųjų ruonių gulyklas, 

kur susiformavus tampriems socialiniams ryšiams, jose pasilieka. Tai patvirtina ir Lietuvoje 

paleistų į laisvę ruonių likimas – jie buvo stebėti arba rasti negyvi prie Danijos, Estijos 

(Saremo sala) ir Lenkijos pakrančių, tačiau nei vienas nebuvo stebimas arba rastas nugaišęs 

Lietuvos teritoriniuose vandenyse arba pakrantėje. 




Lapkričio 1, 

2011 

3-45 paveikslas Lietuvos pakrantėje stebėtų ruonių amţius (jaunikliai – iki 

vienerių metų amţiaus, paaugliai – vienerių metų amţiaus, suaugę – vyresni 

nie vienerių metų amţiaus) 

Apie ruonių mitybą Lietuvos priekrantėje sprendţiama tik pagal tinkluose likusias 

ruonių paţeistas ţuvis arba jų likučius - menkes, strimeles, stintas. Lietuvos jūrų muziejuje 

ruonis per dieną suėda iki 10 kg. ţuvies, o literatūros duomenimis ruonis per parą suvartoja 

ţuvies kiekį, lygų 6-10% jo kūno masės. 

Per 1991-2010 metų laikotarpį Lietuvos pakrantėje rasti 62 ruonių lavonai, iš jų 2 

ţieduotųjų ruonių ir 60 pilkųjų ruonių. Didţioji dalis kritusių individų buvo jaunikliai (iki 1 

metų amţiaus) arba jauni nesubrendę ruoniai (1-3 metai). Kadangi gyvūnų kritimo 

prieţastys buvo nustatomos vizualiai, iš 62 kritusių individų tiksli arba spėjama mirties 

prieţastis buvo nustatyta 17 gyvūnų. Mirties prieţastys galima suskirstyti į natūralias 

(bendras išsekimas) ir nenatūralias (įsipainiojo tinkluose, įstrigęs lupoje ţvejybinis 

kabliukas sukėlęs sepsį, šūvių ţymės, sulauţytos galūnės arba sudauţytos kaukolės). 

Spėjame, kad didţiajai daliai kritusių ruonių, kurių mirties prieţastys nebuvo nustatytos, 

turėjo įtakos ţmogiškasis faktorius, kadangi nugaišę gyvūnai buvo gerai įmitę. 

Uţsikrėtimas helmintais arba ligos maţiau tikėtinos, kadangi jas galima tiksliau nusakyti 

pagal bendrą kūno išsekimą, kas nebuvo būdinga didţiajai daliai nugaišusių gyvūnų. Verta 

pabrėţti, kad 2010 metais Lietuvos pakrantėje buvo surasta santykinai daug kritusių 

suaugusių arba stambių ruonių individų (II.12, II.13 priedai). Viena iš jų atsiradimo 




Lapkričio 1, 

2011 

prieţasčių – tai iš Švedijos srovėmis atplukdyti ruoniai. 2010 metų pavasarį Švedijoje buvo 

leista sumedţioti tam tikrą ruonių skaičių, tad nepavykus surinkti visus sumedţiotus 

individus arba dėl kitų prieţasčių nemaţas jų kiekis liko jūroje ir buvo audrų išmesti 

Lietuvos ir Lenkijos pakrantėse. Kaip ir Lietuvoje, Lenkijoje 2010 metais taip pat 

uţfiksuotas didelis kritusių suaugusių ruonių skaičius (apie 40 vnt.) su šautinėmis 

ţaizdomis. 




Lapkričio 1, 

2011 

3.3.7. Jūros paukščių pasiskirstymo bei būklės apibūdinimas 

Lietuvos Baltijos jūros rajonas vandens paukščių atţvilgiu yra ištirtas labai 

netolygiai. Geriausiai ištirta yra jūros priekrantė ir Lietuvos teritoriniai vandenys. Šioje 

teritorijoje reguliariai sutinkama virš 20 jūros paukščių 4 rūšių. Daugiausia jūros paukščių 

čia sutinkama ne perėjimo laikotarpiu – per migracijas ir ypač ţiemojimo laikotarpiu. Iš 

perinčių jūros paukščių Lietuvos Baltijos jūros pakrantėje gausiai sutinkamas tik didysis 

kormoranas – kolonijoje šalia Juodkrantės peri apie 3000 porų, bei kelių rūšių kirai. 

Ţiemojančių jūros paukščių gausumui Lietuvos Baltijos jūros vandenyse didţiulę įtaką turi 

ţiemos klimatinės sąlygos. Čia ţiemojančių paukščių ţenkliai pagausėja atšiauriomis 

ţiemomis, kai uţšąla šiauriau esančios pagrindinės šių paukščių ţiemavietės – Rygos 

įlanka, Irbe sąsiauris ir t.t. Ypač atšiauriomis ţiemomis kai kurių rūšių ţiemojančių jūros 

paukščių gausumas Lietuvos vandenyse gali išaugti kelis ar net keliolika kartų (Vaitkus, 

1999). 

Lietuvos Baltijos jūros vandenyse sutinkami jūros paukščiai priskiriami įvairiems 

jūros paukščių ekotipams: 

Jūros paviršiuje besimaitinantys atviros jūros paukščiai: 

- tripirštis kiras 

Vandens storymėje besimaitinantys (pelaginiai) atviros jūros paukščiai: 

- alka 

- laibasnapis narūnėlis 

- taistė 

Jūros paviršiuje besimaitinantys priekrantės paukščiai: 

4 „jūros paukščių“ sąvoka čia apima visus paukščius, naudojančius jūros aplinką įvairiais savo 

gyvenimo etapais – tikruosius jūros paukščius, kragus, narus, jūros antis, kai kuriuos tilvikus. 




Lapkričio 1, 

2011 

- margasnapė ţuvėdra 

- upinė ţuvėdra 

- maţasis kiras 

Vandens storymėje besimaitinantys (pelaginiai) priekrantės paukščiai: 

- juodakaklis naras (maitinasi ir toliau nuo kranto, gilesniuose vandenyse) 

- rudakaklis naras (maitinasi ir toliau nuo kranto, gilesniuose vandenyse) 

- ausuotasis kragas 

- didysis dančiasnapis 

- vidutinis dančiasnapis 

- didysis kormoranas 

Potvynio zonoje bentosu besimaitinantys paukščiai 

- juodkrūtis bėgikas 

- gaidukas 

Sublitoralėje bentosu besimaitinantys paukščiai: 

- nuodėgulė 

- juodoji antis 

- ledinė antis 

- sibirinė gaga 

- paprastoji gaga 

- klykuolė 

Su ledo danga susiję paukščiai 

- Lietuvos vandenyse šiam ekotipui priklausantys jūros paukščiai nesutinkami 




Lapkričio 1, 

2011 

Ţemiau pateikiama detalesnė informacija apie gausiausias ir aplinkosauginiu 

poţiūriu svarbiausias jūros paukščių rūšis, reguliariai sutinkamas Lietuvos Baltijos jūros 

akvatorijoje. 

Rudakaklis naras (Gavia stellata) ir juodakaklis naras (Gavia arctica). Šios dvi 

narų rūšys apskaitų jūroje metu ţiemojimo laikotarpiu daţnai yra sunkiai atskiriamos viena 

nuo kitos, todėl abiejų rūšių pasiskirstymas ir gausumas yra nagrinejami kartu. Narai 

daugiausiai paplitę akvatorijose iki 45 m gylio, vengia labai seklių vandenų. Lietuvos 

teritoriniuose vandenyse jie sutinkami tiek ties ţemynine pakrante, tiek ties Kuršių nerija, 

jiems būdingas pasiskirstymo plastiškumas. Daţniausiai vengia tankių sankaupų. 

Atšiauriomis ţiemomis stebėti narų tankiai buvo 11 kartų didesni nei švelniomis ţiemomis 

(Vaitkus, 1999). Remiantis stebėjimų nuo kranto duomenimis, Lietuvos priekrantės 

vandenyse visgi gerokai daţnesnis yra rudakaklis naras. Per pastaruosius 20 metų stebėtas 

ţenklus narų gausumo sumaţėjimas Lietuvos Baltijos jūros vandenyse (Priedas II.14). 

Ausuotasis kragas (Podiceps cristatus). Vengia gilių vandenų – daţniausiai 

sutinkami sekliuose priekrantės vandenyse iki 10–15 m gylio. Sutinkami išilgai visos 

Lietuvos pakrantės, tačiau šiek tiek gausesni priekrantėje ties Kuršių nerija. Visoje Lietuvos 

priekrantėje paprastai ţiemoja iki dviejų tūkstančių šios rūšies paukščių. Pastaraisiais 

metais didesnių gausumo pokyčių nepastebėta (Priedas II.15). 

Didysis kormoranas (Phalacrocorax carbo). Tai vienintelė gausiai Lietuvos 

pakrantėje perinti jūros paukščių rūšis. Pradėjo perėti kolonijoje piečiau Juodkrantės prieš 

kiek daugiau nei du dešimtmečius. Dabar čia peri apie 3000 porų. Juodkrantės kolonijoje 

perintys paukščiai pagrinde maitinasi Kuršių mariose, tačiau maţiau nei dešimtadalį maisto 

suranda ir Baltijos jūroje (Pūtys, Zarankaitė, 2010). Be perinčių paukščių, vasarą jūros 

priekrantėje sutinkami ir dideli neperinčių, daugiausiai nesubrendusių, paukščių būriai. 

Ţiemoti pasitraukia piečiau. Baltijos jūroje ties Lietuva sutinkami pavieniai ţiemojantys 

individai, nors pastaraisiais metais stebima tendencija, kad vis daugiau didţiųjų kormoranų 

pasilieka ţiemoti Lietuvoje. 

Sibirinė gaga (Polysticta stelleri). Rečiausia jūrinių ančių rūšis, kurios Baltijos 

jūroje yra ţinomos tik trys ţiemavietės. Lietuvoje ţiemoja labai nedideliame priekrantės 




Lapkričio 1, 

2011 

ruoţe ties Nemirseta – Palanga. Tai – piečiausia ţinoma pastovi šios rūšies ţiemavietė 

Baltijos jūroje. Po palyginus staigaus ţiemojančių paukščių skaičiaus augimo nuo XX a. 

septintojo dešimtmečio iki dešimtojo dešimtmečio vidurio, kai ties Palanga ţiemojančių 

sibirinių gagų skaičius pasiekė 2000, sekė dar staigesnis šių paukščių skaičiaus maţėjimas 

– pastaraisiais metais Lietuvoje ţiemoja tik kelios dešimtys sibirinių gagų. Didţiausioje 

sibirinių gagų ţiemavietėje Estijoje tendencijos buvo panašios, tačiau pastaraisiais metais 

ten jau vėl stebimas ţiemojančių sibirinių gagų skaičiaus augimas, ko negalima pasakyti 

apie Lietuvos ţiemavietę (Priedas II.16). 

Ledinė antis (Clangula hyemalis). Viena gausiausiai ţiemojančių jūrinių ančių 

Lietuvos Baltijos jūros vandenyse. Nors sutinkama ir ties Kuršių nerija, pagrinde ţiemoja 

sekliuose vandenyse (iki 35 m gylio) ties kontinentine Lietuvos Baltijos jūros pakrante. 

Pastaraisiais metais ledinių ančių gausumas dramatiškai sumaţėjo visoje Baltijos jūroje. Šis 

sumaţėjimas taip pat pastebimas ir Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje – pastaraisiais 

metais čia stebima vos virš 3000 ţiemojančių šios rūšies paukščių. XX a. dešimto 

dešimtmečio atšiauriomis ţiemomis, itin didelės ledinių ančių sankaupos (iki 1000 

paukščių/km²) buvo stebėtos toli nuo kranto atviroje jūroje ties Kuršių nerija (Vaitkus, 

1999) (Priedas II.17). 

Nuodėgulė (Melanitta fusca). Gausiausia ţiemojanti jūrinių ančių rūšis Lietuvos 

vandenyse. Sutinkama pagrinde teritorinėje jūroje ties Kuršių nerija, ţiemojimui pasirenka 

smėlėto dugno buveines. Pastaraisiais metais čia buvo stebėta virš 40000 ţiemojančių šios 

rūšies paukščių. Nemaţos nuodėgulių sankaupos buvo stebėtos ir teritorinėje jūroje šiauriau 

Klaipėdos, tačiau toli nuo kranto – virš 30 m gylių zonoje. Per pastaruosius ~20 metų 

Lietuvos priekrantės svarba šiai rūšiai ţenkliai išaugo. Kaip ir ledinių ančių atveju, itin 

didelės nuodėgulių sankaupos praeityje buvo stebėtos Lietuvos vandenyse ties Kuršių 

nerija atšiauriomis ţiemomis (Vaitkus, 1999) (Preidas II.18, II.19, II.20). 

Klykuolė (Bucephala clangula). Sekliuose priekrantės vandenyse (daţnai iki 5 m 

gylio) ţiemojanti rūšis, kurios gausumas pastaraisiais metais Lietuvos priekrantėje 

pastebimai išaugo. Pavieniai individai pasitaiko visoje Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje, 




Lapkričio 1, 

2011 

tačiau gausesnės sankaupos stebimos tik ties ţemynine pakrante. Pastaraisiais metais čia 

buvo stebėta iki 1400 ţiemojančių šios rūšies individų (Priedas II.21). 

Didysis dančiasnapis (Mergus merganser). Ši rūšis įprastai gausiai ţiemoja 

neuţšalusiuose Kuršių marių vandens plotuose ir Klaipėdos jūrų uosto akvatorijoje. Tačiau 

pilnai uţšalus Kuršių marioms, didieji dančiasnapiai pasitraukia į Baltijos jūros priekrantės 

vandenis – tada čia stebimos nemaţos jų sankaupos. Baltijos jūros priekrantėje ši rūšis 

daţniau stebima į šiaurę nuo Klaipėdos, iš Kuršių marių į Baltijos jūrą ištekančio vandens 

įtakos zonoje. Pastaraisiais metais didţiųjų dančiasnapių gausumas Lietuvoje siekė 8200 

paukščių. Prieš 20 metų čia ţiemodavo iki 12000 paukščių (Priedas II.22). 

Alka (Alca torda). Tipiškas pelaginis jūros paukštis, paplitęs atviroje jūroje, 

vengiantis labai seklių vandenų. Paplitęs visoje Lietuvos teritorinėje jūroje ir ekonominėje 

zonoje, tačiau pasiskirstymas labai įvairuoja skirtingais metais ir metų laikais. Lietuvos 

vandenyse ţiemoja Baltijos jūros šalyse perinčiai populiacijai priklausantys paukščiai. 

Ţiemojančių paukščių tankiai paprastai nedideli, ţiemos atšiaurumas neturi didelės įtakos 

Lietuvos vandenyse ţiemojančių paukščių skaičiui bei pasiskirstymui. Pastaraisiais metais 

Lietuvos teritorinėje jūroje buvo stebėta iki 6000 ţiemojančių šios rūšies individų 

Maţasis kiras (Larus minutus). Nėra daţnas atviroje jūroje, tačiau gausiai 

stebimas Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje ir Kuršių mariose migracijos metu vasaros 

pabaigoje. Migracija prasideda antroje liepos mėnesio pusėje ir intensyviai tęsiasi visą 

rugpjūčio mėnesį. Dideli būriai stebimi priekrantėje Šventosios bei Klaipėdos uosto (virš 

1500 paukščių/km²) rajonuose, nors traukimas vyksta išilgai visos pakrantės. 




Lapkričio 1, 

2011 

3.3.8. Rūšių, kurios yra Bendrijos teisės aktų arba tarptautinių susitarimų 

reglamentavimo objektas, pasiskirstymo bei būklės apibūdinimas 

Perpelė (Alosa fallax). Nerštinės migracijos metu Kuršių mariose geguţės – birţelio 

mėn. perpelės gausiai sutinkamos visoje šiaurinėje Kuršių marių dalyje. Į nerštinius tuntus 

perpelės buriasi Nemuno avandeltos akvatorijoje, dideli neršiančių individų būriai stebimi 

ties Eţios sekluma, Ventės ragu, Vidmarėse. 2003 - 2005 m. į Kuršių marias neršti iš jūros 

migravo 250-400 tūkstančių perpelių. Populiacijos ištekliai yra stabilūs bei gausūs, išteklių 

būklė tolygiai gerėja, todėl 2005 ji išbraukta iš Lietuvos Raudonosios knygos sąrašų, 

Baltijos priekrantėje leidţiama specializuota perpelių verslinė ţvejyba. 2005 m. 

priekrantėje pagauta 2,3 t, 2006 – 4,1 t, 2007 – 3,5 t perpelių. Kuršių mariose specializuota 

verslinė ţvejyba nevykdoma, kaip priegauda 2005 m. pagauta 3,5 t, 2006 – 9,4 t, 2007 – 

14,1 t perpelių. Manoma, jog bendri migruojančių perpelių ištekliai 2003 - 2007 m. buvo 

150 - 240 tonų kasmet. 

Remiantis nerštinės migracijos į Kuršių marių nerštavietes tyrimais galima teigti, jog 

perpelių ištekliai yra geros būklės. Neršto migracijos jūroje vyksta pietine priekrantės 

dalimi pradedant maţdaug nuo Juodkrantės, vėliau per Klaipėdos sąsiaurį. Perpelių 

gausumas šiaurinėje Lietuvos Baltijos jūros priekrantės akvatorijoje yra maţesnis nei 

pietinėje (ties Kuršių nerija) – t.y. atitinkamai vidutiniškai 0,085 ir 0,54 sugavimų vienai 

ţvejybos pastangai (3-19 lent.). 

Didţiausias ir reguliarus (kasmet migracijos metu) verslinės ţvejybos poveikis 

perpelėms jūroje stebimas į pietus nuo Klaipėdos sąsiaurio iki Alksnynės (11-15 barai), 

kitur pagaunama nereguliariai, daţnai kartą per 3 metus. Klaipėdos uosto vartai yra 

nerštinės migracijos į gėlus vandenis koridorius perpelėms, todėl šio koridoriaus 

prieinamumas migruojančioms ţuvims yra gyvybiškai svarbus. 

Suaugusios ţuvys ne nerštiniu laikotarpiu priekrantėje neaptinkamos, matyt laikosi 

atviros jūros akvatorijose, tačios atsiganymui svarbios akvatorijos nėra ţinomos. Pagal 

nepatvirtintus duomenis tralavimas atviroje jūroje gali turėti tam tikrą poveikį ištekliams 

nenerštinės migracijos periodu. 




Lapkričio 1, 

2011 

Sykas (Coregonus lavaretus). Ties Lietuvos priekrantėmis gyvenantys sykai neršti plaukia 

į Kuršių marias. Jų neršto migracija iš jūros į šiaurinę marių dalį prasideda rugsėjo mėn. 

Pagrindinės nerštavietės išsidėsčiusios išilgai Kuršių marių vakarinės pakrantės tarp Nidos 

ir Šarkuvos ir pietinę - tarp Kaširsko ir Deimės upės ţiočių. Kai kuriais metais sykas neršia 

ant kietų, ţvirgţdėtų gruntų į pietvakarius nuo Ventės rago. Po neršto dalis sykų uţsilaiko 

mariose ir grįţta į jūrą tik balandţio - geguţės mėn. Jaunikliai gyvena mariose iki lieposrugpjūčio 

mėn., vėliau migruoja į jūrą. Jūroje dalis jauniklių laikosi netoli kranto, vėliau 

sutinkami ir didesniuose gyliuose. 

1926-1938 m. versliniai laimikiai Kuršių mariose sudarė apie 10 (3-17) t per metus. 

Po Antrojo Pasaulinio karo jų ištekliai labai sumaţėjo. 1980-1990 m. buvo sugaunama po 

0,6-2,9 t sykų per metus. Keletą metų jūrinių sykų verslinė ţūklė buvo uţdrausta, todėl 

vėliau sugavimai neţymiai didėjo. 

Sykai gausiausiai sutinkami pakrantės vandenyse pavasarį, ponerštiniu laikotarpiu 

(balandţio-geguţės) mėnesiais ir vasaros pabaigoje, ir rudenį, t.y. nerštinės migracijos į 

Kuršių marias metu. Sykų gausumas šiaurinėje Lietuvos priekrantės dalyje yra didesnis 

lyginant su pietine dalimi. Ţiemos laikotarpiu beveik visiškai pasitraukia iš priekrantės. 

Lietuvos teritoriniuose vandenyse jūrinių sykų sugaunama maţai, stebimos 

negatyvios verslinių laimikių tendencijos. 1998-2001 m. laikotarpiu buvo pagaunama apie 

3 t sykų kasmet, vėliau laimikiai maţėjo: 2002 – 1,4 t, 2003 – 0,8 t, 2004 – 0,5 t, 2005 – 0,3 

t, 2006 – 0,2 t, 2007 – 0,1 t sykų. Tokios verslinių laimikių tendencijos ir mokslinių tyrimų 

duomenys leidţia teigti, jog išteklių būklė yra bloga. 

Sykų gausumas šiaurinėje ir pietinėje Lietuvos Baltijos jūros priekrantės akvatorijose 

skiriasi neţymiai – vidutiniškai 0,001 ir 0,0015 sugavimų vienai ţvejybos pastangai (ţr. 

lentelę nr. 3-19). 

Duomenis apie Lietuvos Baltijos jūros ekonominės zonos svarbą perpelėms ir 

sykams, populiacijų būklę bei amţinę-matmeninę struktūrą tikimasi surinkti iki 2013 m. 

vidurio, vykdant LIFE+ projektą „Jūrinių buveinių ir rūšių inventorizacija NATURA 2000 

tinklo plėtrai Lietuvos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje“. 




Lapkričio 1, 

2011 

3-19 lentelė Perpelių bei sykų gausumas vienai ţvejybos pastangai (vnt./30 m tinklo/12 val) 

šiaurinėje ir pietinėje Lietuvos Baltijos jūros akvatorijose (tyrimų akvatorijų nr. pagal 

ţemėlapį II.10 priede) 

Pietinė akvatorija (Kuršių nerija) 

Perpelė Sykas 

Alosa fallax Coregonus 

Tyrimų 

akvatorijos 

Nr. 

Šiaurinė Baltijos jūros priekrantė 

Perpelė 

Alosa fallax 

Tyrimų 

akvatorijos 

Nr. 

Sykas 

Coregonus 

lavaretus 

lavaretus 

5 0,524 1 0,009 

6 0,023 0,015 2 0,047 0,004 

7 0,043 3 0,004 

8 4 

13 1,563 9 

14 1,167 10 

15 2,083 11 0,125 

16 12 0,500 

17 

18 




Lapkričio 1, 

2011 

3.3.9. Nevietinių, egzotinių rūšių, genetiškai besiskiriančių vietinių rūšių laikino 

atsiradimo, gausumo ir geografinio pasiskirstymo aprašas 

Remiantis turimais duomenimis, Lietuvos Baltijos jūros rajone šiuo metu yra 

ţinomos 14 nevietinės (svetimkraštės) rūšys (lentelė 3-20). 12 jų laikomos įsikūrusios 

(sugeba palaikyti savaime reprodukuojančias populiacijas): 8 – gausios ir daţnai 

aptinkamos, 3 – negausios ir 1 plintantį (Priedas II.23). Apie gauruotaţnyplio krabo 

Eriocheir sinensis ir dumblinio krabo Rhithropanopeus harrisii populiacijų įsikūrimo 

sėkmę kol kas nėra pakankamai duomenų (nėra uţfiksuota, ar krabai reprodukuojasi prie 

Lietuvos krantų), todėl šių rūšių populiacijų būklė laikoma neţinoma (BINLIT ataskaita 

2010; Baltic Sea Alien Species Database 2010; DAISIE database 2011; neskelbti JTD 

monitoringo duomenys; neskelbti VECTORS projekto rezultatai). 




Lapkričio 1, 

2011 

3-20 Lentelė Nevietinės rūšys, aptinkamos Lietuvai priklausančiame Baltijos jūros rajone, jų funkcinė 

grupė, pirmo aptikimo metai (* ţymi, kad ţinomas tik dešimtmetis ar amţius), šiuolaikinė populiacijos 

būklė 

Rūšis Funkcinė grupė Pirmą kartą Populiacijos 

aptikta būklė 

Acartia (Acanthacartia) Planktoninis vėţiagyvis, 1930 Įsikūrusi, 

tonsa 

filtratorius 

negausi 

Anguillicola crassus Nematodas, parazitas 1998 Įsikūrusi, 

negausi 

Balanus improvisus Bentosinis vėţiagyvis, 1844 Gausi, daţnai 

filtratorius 

aptinkama 

Cercopagis pengoi Plėšrus planktoninis 1999 Gausi, daţnai 

vėţiagyvis 

aptinkama 

Chelicorophium curvispinum Bentosinis vėţiagyvis, 1920* Gausi, daţnai 

detritofagas 

aptinkama 

Cordylophora caspia Bentosinis hidroidas, 1800* Gausi, daţnai 

filtratorius 

aptinkama 

Eriocheir sinensis Bentosinis vėţiagyvis, 1935 Neţinoma 

visaėdis 

Gammarus tigrinus Nekto-bentosinis 

2004 Gausi, daţnai 

vėţiagyvis, visaėdis 

aptinkama 

Hemimysis anomala Nekto-bentosinis 

vėţiagyvis, visaėdis 

1962 Įsikūrusi, 

negausi 

Marenzelleria neglecta Daugiašerė kirmėlė, 1988 Gausi, daţnai 

filtratorius, detritofagas 

aptinkama 

Mya arenaria Dvigeldis moliuskas, 1100* Gausi, daţnai 

filtratorius 

aptinkama 

Neogobius melanostomus Plėšri ţuvis 2002 Įsikūrusi, 

plintanti 

Prorocentrum minimum Planktoninis dumblis, 1992 Gausi, daţnai 

miksotrofas 

aptinkama 

Rhithropanopeus harrisii Bentosinis vėţiagyvis, 2001 Neţinoma 

visaėdis 

Išsamiausi duomenys yra sukaupti apie nevietinių dugno bestuburių rūšių įvairovę, 

gausumą ir pasiskirstymą. Remiantis 2007 metais atliktos nevietinių organizmų 

pasiskirstymo skirtingose jūros ir Klaipėdos sąsiaurio dugno buveinėse (Zaiko et al., 2007) 

analizės rezultatais, daugiausiai paplitusi rūšis yra daugiašerė kirmėlė Marenzelleria 

neglecta, kuri yra aptinkama 9-se iš 12 analizuotų buveinių tipų (pav 3-46., lentelė 3-21, 

priedas II.24). Ši rūšis dominuoja minkšto dugno bendrijose (sudaro >50% bendros dugno 

bestuburių biomasės). Kitos plačiai paplitusios dugno bestuburių rūšys - ūsakojis 

vėţiagyvis Balanus improvisus (kieto dugno buveinėse aptinkamas iki 98% mėginių, jo 




Lapkričio 1, 

2011 

biomasė gali viršyti 20 kg/m 2 ), šoniplaukos Chelicorophium curvispinum ir Gammarus 

tigrinus (kieto dugno buveinėse aptinkamos, atitinkamai iki 82 ir 71% mėginių). 

B. improvisus Lietuvos kontinentinės priekrantės dalyje (į šiaurę nuo Klaipėdos), 5- 

10 m (kartais iki 25 m) gyliuose formuoja savitas makrozoobentoso bendrijas, 

dominuodamas kieto dugno buveinėse. Tokios buveinės yra charakterizuojamos aukšta 

antrine produkcija, yra svarbios vandens paukščių (pvz., Clangula hyemalis, Polysticta 

stelleri) mitybos vietos (neskelbti LIFE projekto „Baltic MPA„s duomenys). 

Kiti plačiai paplitę Lietuvos priekrantėje vėţiagyviai (Ch. curvispinum, G. tigrinus) 

taip pat gali būti svarbiais verslinių ţuvų maisto objektas (Nikolaev, 1963; Daunys, Zettler 

2006). Iš kitos pusės, su šių rūšių plitimu yra siejamas naujų parazitų atsiradimas Europoje 

(Gollasch, Zander, 1995; Rolbiecki, Normant 2005). 



3-46 Paveikslas Daugiašerės kirmėlės M. neglecta biomasės pasiskirstymas Lietuvai priklausančiame Baltijos jūros rajone. Taškai parodo 

mėginių duomenis (JTD monitoringo duomenys, Baltic MPA projektų metu surinkti duomenys, 1998-2010), spalvoti kontūrai – 

preliminarius modelio rezultatus (neskelbti EEE, PREHAB projektų rezultatai) 




Lapkričio 1, 

2011 

3-21 Lentelė Nevietinių dugno bestuburių rūšių įvairovė ir sutinkamumas skirtingose 

jūros rajono buveinėse, remiantis 2006-2007 dugno buveinių tyrimų duomenimis (Baltic 

MPA projekto rezultatai). Ţymėjimai: - rūšis neaptinkama, + labai reta (sutinkamumas 



Lapkričio 1, 

2011 

Pastaraisiais metais P. minimum yra pastovus, vėlyvos vasaros – rudens, fitoplanktono 

komponentas pietinėje Baltijos jūros dalyje, įskaitant ir Lietuvos vandenis (BINLIT 

ataskaita 2010; Olenina et al. 2010; neskelbti JTD monitoringo duomenys). 

Duomenys apie grundalo rubuiliaus Neogobius melanostomus sugavimus yra tik 

iš priekrantės ir šiaurinės Kuršių marių dalies (Ţuvininkystės tyrimų ir mokslo skyriaus 

neskelbti ţuvų stebėsenos duomenys). Duomenys yra pirminiai, dar apibendrinami ir 

skaičiuojami. Remiantis tralinių sugavimų 1998-2011 duomenimis (n>400), ši rūšis 

sugaunama nuo 2002 metų. Nėra aptinkama atviroje jūroje ţemiau 15-20 m gylio. 

Priekrantėje tinklaičiuose N. melanostomus individai sugaunami tik vasarosrudens 

pradţios laike, vėliau neaktyvūs (E. Bacevičius, pers. comm.). Rūšis yra įrašyta į 

invazinių Lietuvoje organizmų rūšių sąrašą (AM 2004-8-16 įsakymas Nr. D1-433). 

Jaunos ir vidutinio ilgio ţuvys (80-110 mm) papildė plėšriųjų ţuvų (Baltijos menkių, 

ešerių, starkių, otų, builių) maistinį derinį. Neigiamo poveikio ţuvų bendrijai (Kuršių 

marios š. d. ir priekrantė) kol kas nestebima. Tačiau yra tik pirminiai biologijos, 

mitybos, bei parazitų tyrimų apibendrinimai konferencijose ir keli bendri straipsniai 

(Bacevičius 2008; Rakauskas et al. 2008; Bacevičius, Petrėnaitė 2010).Nors Lietuvos 

priekrantėje grundalo rubuiliaus paplitimas kol kas laikomas lokaliu, tyrimų rezultatai ir 

literatūros analizė leidţia prognozuoti, jo paplitimas ir gausumas didės (nes stebima jų 

sugavimų augimo tendencija (Ţuvininkystės tyrimų ir mokslo skyriaus neskelbti ţuvų 

stebėsenos duomenys)), o ši rūšis potencialiai gali tapti vedančiąja bendrijos rūšimi, 

sukelti mitybos tinklų ir netgi visos ekosistemos pokyčius. Dėl buveinių ji gali 

konkuruoti su plekšnėmis (Platichthys flesus), gyvagimdėmis vėgelėmis (Zoarces 

viviparous). Įrodyta, kad minta ţuvų ikrais (Nichols, 2003; Steinhart, 2004), todėl gali 

kelti grėsmę įvairių ţuvų ikrų išgyvenamumui ir Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje 

(pavyzdţiui strimelių, neršiančių priekrantėje). Su vietinėmis rūšimis anot Almquist 

(2008) grundulai rubuiliai konkuruoja dėl maisto išteklių, nerštaviečių, tačiau yra 

maisto objektas plėšrūnams ir sudaro naujus mitybinius ryšius (moliuskai-grundalaiplėšrūnai). 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 

Almquist, G. 2008. Round goby Neogobius melanostomus in the Baltic Sea – Invasion 

Biology in practise. Doctoral Thesis in Marine and Brackish Water Ecology. Doctoral 

dissertation. Stockholm University. Stockholm. 154 pp. 

Bacevičius E. 2008. Grundalas rubuilis (Neogobius melanostomus, Pallas 1814) – 

naujakūrė rūšis Lietuvos priekrantėje ir Kuršių mariose. Baltijos jūra ir jos problemos. 

Klaipėda. Aplinkos ministerijos Jūrinių tyrimų centras, 148-159 

Bacevičius, E., Gasiūnaitė, Z. R. (2008) Two crab species- Chinese mitten crab 

(Eriocheir sinensis Edw.) and mud crab (Rhithropanopeus harrisii (Gould) ssp. 

tridentatus (Maitland) in the Lithuanian coastal waters, Baltic Sea. Transitional Waters 

Bulletin, 2 (2): 63-68. 

Bacevičius E., Petrėnaitė D. 2010, First decade after expansion: biology, feeding habits 

and metazoan parasites of the round goby (Neogobius melanostomus Pallas, 1814) in 

the Lithuanian coastal zone and Curonian lagoon (South-eastern Baltic Sea). 5th 

student‟s conference: Biodiversity and functioning of aquatic systems in the Baltic Sea 

Region, spalio 6-8 d. Palanga. p. 16-18 

Baltic Sea Alien Species Database 2010. Olenin S., Daunys D., Leppäkoski E., Zaiko A. 

(editors). Available from http://www.corpi.ku.lt/nemo/ [Accessed 15 th May 2011] 

BINLIT (Biologinės invazijos Lietuvos ekosistemose klimato kaitos sąlygomis: 

prieţastys, poveikis, prognozės) projekto baigiamoji ataskaita 2010. 

DAISIE European Invasive Alien Species Gateway, 2008. Available from: 

www.europe-aliens.org [Accessed 15 th May 2011] 

Daunys D., Zettler M.L. 2006. Invasion of the North American amphipod (Gammarus 

tigrinus Sexton, 1939) into the Curonian Lagoon, south-eastern Baltic Sea. Acta 

Zoologica Lithuanica, 16 (1): 20-26 

Gasiūnaitė Z.R., Didţiulis V. 2000. Ponto-Caspian invader Cercopagis pengoi 

(Ostroumov, 1891) in Lithuanian coastal waters. Sea and Environment, 2: 97-101 

Gollasch, S. and Zander, C. D. 1995. Population dynamics and parasitation of 

planktonic and epibenthic crustaceans in the Baltic Schlei fjord. 

HelgolanderMeeresuntersuchungen 49 (14): 759-770 

Nichols, S. J., Kennedy, G., Crawford, E., Allen, J., French I. J., Black, G., Blouin, M., 

Hickey, J., Chernyák, S., Haas, R. and Thomas, M. 2003. Assessment of lake sturgeon 

(Acipenser fulvescens) spawning efforts in the lower St. Clair River, Michigan. Journal 

of Great Lakes Research 29: 383–391 

Nikolaev I.I. 1963. New ivaders in flora and fauna of the North and Baltic Seas. 

Zoologicheskii zhurnal, 152(1): 20-26 (in Russian).Olenina, I., Wasmund, N., Hajdu, S., 

Jurgensone, I., Gromisz, S., Kownacka, J., Toming, K., Vaiciute, D., Olenin, S. 2010. 

Assessing impacts of invasive phytoplankton: The Baltic Sea case. Marine Pollution 

Bulletin, 60: 1691–1700 

Raauskas R., Bacevičius E., Loţys L., Pūtys Ţ. 2008. Expansion, and feedings biology 

of round gouby (Neogobius melanostomus, Pallas 1814). Acta zoologica Lithuanica. 

Vol. 18(3): 180-190. 




Lapkričio 1, 

2011 

Rolbiecki, L. and Normant, M. 2005. The first record of parasites in Gammarus tigrinus 

Sexton, 1939 . a recent newcomer to the Gulf of Gdañsk. Oceanologia 47 (2): 283-287. 

Steinhart, G. B., Marschall, E. A. and Stein, R. A. 2004. Round goby predation on 

smallmouth bass offspring in nests during simulated catch-and-release angling. 

Transactions of the American Fisheries Society 133: 121–131. 

Zaiko A., Olenin S., Daunys D., Nalepa T. 2007. Vulnerability of benthic habitats to the 

aquatic invasive species. Biological invasions, 9: 703–714 




Lapkričio 1, 

2011 

3.4. Kitos savybės 

3.4.1. Su cheminėmis medţiagomis susijusios padėties, įskaitant susirūpinimą 

keliančias chemines medţiagas, nuosėdų uţterštumo, ţidinių, sveikatos problemų, 

floros ir faunos uţterštumo apibūdinimas 

Pagal teršalų paplitimo mastą tarša skirstoma į vietinę (lokaliąją), regioninę ir 

globaliąją. Vietinė tarša - tai tarša, kai vienas ar keli teršalai pasklinda apie taršos 

šaltinį. Nuo vietinės taršos priklauso regioninės ir globaliosios taršos laipsnis. Vietinė 

tarša priklauso nuo išmetamų teršalų kiekio, atstumo nuo taršos šaltinio, emisijos 

aukščio, nuo vietos gamtinių sąlygų, regiono infrastruktūros. Regioninei taršai būdinga 

teršalų pasiskirstymas didelėse teritorijose. Globalioji (pasaulinė) tarša veikia visus 

planetos gyventojus ir visą aplinką nepriklausomai nuo taršos šaltinio vietos. Dėl 

globaliosios taršos gali kisti atmosferos sudėtis ir klimatas. Šiuo metu nėra pakankamai 

tikslių duomenų galimoms globaliosios taršos pasekmėms nustatyti, tačiau galima 

vertinti, kad grėsmingiausios pasekmės gali būti dėl anglies dioksido ar ozono sluoksnį 

ardančių junginių kiekio didėjimo atmosferoje. 

Pagrindiniai jūros aplinkos pavojai ir šaltiniai Lietuvos ekonominėje zonoje, 

kurie daugiausia per hidrodinaminius procesu gali įtakoti ne tik vietinę, bet ir regioninę 

taršą yra Būtingės naftos terminalas, grunto ir cheminio ginklo sąvartynai jūroje bei 

priekrantėje įsikūrusio Klaipėdos ir besiplečiančio Šventosios uosto, Palangos miestokurorto 

vietinė tarša su savitu miestams būdingu mikroklimatu ir taršos elementais. 

Kuršių marių baseino surinkti vandenys, kartu su kitomis į jūrą įtekančiomis upėmis 

(Šventoji, Ronţė ir kt.), į jūrą patenkančios nuotekos – pagrindiniai sausumos 

antropogeninės veiklos teršalų pernešėjai į jūrinę aplinką. 

Regioninės taršos išplitimas yra galimas dėl naftos gavybos Lietuvos vandenų 

pasienyje – Rusijos naftos platforma D-6. 

Klaipėdos uostas – stambus Lietuvos pakrantės taršos šaltinis. 

Klaipėdos uostas sparčiai besivystantis, modernus giliavandenis jūrų uosta, 

kurio įplaukos kanalo gylis – 15 metrų, uosto kanalo gylis – 13-14,5 metrų. Uostas gali 

priimti didţiatonaţius laivus ir tanklaivius. Klaipėdos uostas plečiasi, technogeninė 

apkrova didėja. Nuo 2001 m. uoste Lietuvos ir tranzitinių krovų apimtys didėja. 2010 




Lapkričio 1, 

2011 

m. viso buvo perkrauta 31,3 mln. t krovinių, tai yra 12,2 7%. daugiau negu 2009 m.. 

(antras rezultatas uosto istorijoje). Pagal 2010 m. konteinerių krovos rezultatus 

Klaipėdos uostas išlaiko didţiausio konteinerinio uosto pozicijas rytinėje Baltijos uostų 

pakrantėje nuo Talino iki Kaliningrado. Klaipėdos uoste pastoviai vykdomi akvatorijos 

gilinimo ir valymo darbai, o iškastas gruntas paprastai gramzdinamas Baltijos jūroje 

tams skirtoje vietoje. 

Kuršių marių vandenys, į kuriuos patenka Nemuno upynu plūstantys organiniai ir 

neorganiniai teršalai Klaipėdos sąsiauriu pernešami link jūros. Į sąsiaurį Klaipėdos 

uosto ir miesto ūkinės veiklos rezultate patekę teršalai, kartu su Kuršių marių 

atplukdytais teršalais, formuoja sąsiaurio vandens bei dugno nuosėdų kokybės rodiklius. 

Sąsiaurio vandens storymėje ir dugno nuosėdose aptinkamos teršalų koncentracijos 

daţnai viršija leistinas ribines vertes. Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūros 

zonoje fiksuojamos, palyginus su atvira jūros pakrante, padidintos sunkiųjų metalų, 

naftos ir policiklinių aromatinių angliavandenilių koncentracijos vandenyje ir lokaliai 

besikaupiančiose smulkiagrūdėse dugno nuosėdose (Garnaga et al., 2008; Jokšas et al., 

2003; Stakėnienė at al., 2011). 2008-2009 m. laikotarpių Kuršių marių poveikio zonoje 

aptikti viršijantys kokybės normas sunkiųjų metalų (Cu, Cr, Pb, Cd) bei 2009 m. di(2- 

etilheksil)ftalato kiekiai vandenyje. Ribines vertes viršijanti As koncentracija 2009 m. 

fiksuota šio rajono dugno nuosėdose. 

Grunto gramzdinimo vieta jūroje – jūros aplinkos taršos šaltinis. 

Gilinant uostą ir valant jame nuolat besikaupiantį dumblą, iškastas uoste gruntas 

gramzdinamas jūroje, tokiu būdu patenkančios medţiagos kiekiai jūroje didėja. 

Dampingo rajonas yra išsidėstęs maţdaug tarp 44 ir 49 m izobatų. Skandinant iš uosto 

iškasamą gruntą, dampingo rajone vyksta dugno deformacijos, formuojasi teigiamos 

reljefo formos. Ilgalaikiame grunto gramzdinimo rezultate, dampingo centrinėje dalyje 

susiformavo ryški ŠR krypties teigiama reljefo forma iškilusi virš dugno iki 1,5-2 m. 

Grunto gramzdinimo poveikio rajonas, kuriame vyksta iš gramzdinimo vietų išnešamos 

nuosėdinės medţiagos skaida, yra gerokai uţ paties dampingo kvadrato. Uţ dampingo 

rajono reljefo pokyčiai nustatyti apie 10 km² plote, ŠR ir R kryptimi (Klaipėdos ..., 

2008-2009). Grunto gramzdinimo metu nuo grunto išpilančio laivo 200-300 metrų 

atstumu skendinčių medţiagų koncentracija priedugnyje padidėja 3-10 kartų. Su 

vandenyje sklindančia smulkiausia medţiaga, kartu į aplinką patenka Klaipėdos uosto 




Lapkričio 1, 

2011 

nuosėdose susikaupę teršalai. Palyginus naftos angliavandenilių vidutinę koncentraciją į 

sąvartos vietą plukdomame grunte ir povandeninės sąvartos vietoje, AV koncentracija 

sumaţėja 5-22 kartus (Jokšas, Galkus, 2000). 

Kaip aprašyta 1.1.3 dalyje, dampingo rajone, daţniausiai morenoje, aptinkamos 

sunkiųjų metalų (Cu, Cr, Pb, Ni, Zn), o pastaraisiais 2008-2009 m. Cu, Ni ir Cd, 

koncentracijos viršijančios švariausiai uţterštumo klasei nustatytas ribines vertes. 

Epizodiškai nuosėdose randama TBA, kuris galėjo patekti iš Klaipėdos uoste kasamo 

grunto (Garnaga, 2011). Nors turimais duomenimis suminė PAA koncentracija 

dampingo vietoje neviršija ribinės vertės, bet santykinis šio parametro reikšmių 

išaugimas lyginant su aplinkiniais jūros rajonais, reikalauja nuolatinio PAA stebėjimo 

dugno nuosėdose. Paskutiniųjų metų tyrimai rodo, kad dampingo akvatorijoje 

fiksuojami viršijantys metodo nustatymo ribas pavojingų medţiagų lakiųjų ir 

chlororganinių junginių bei ftalatų kiekiai vandenyje. 

Būtingės naftos terminalas – potencialus naftos ir policikliniais aromatiniais 

angliavandeniliais jūros aplinkos taršos šaltinis. 

Būtingės terminalas yra 2,3 km nuo Baltijos jūros kranto. Reversinis naftos 

eksporto-importo terminalas skirtas ţaliavinės naftos kaupimui, saugojimui ir 

transportavimui nuo kranto į tanklaivį jūroje arba atvirkščiai iš tanklaivio į krantą. 

Naftos perpumpavimas jūroje vyksta per vienataškį švartavimo plūdurą (SPM). Jūros 

gylis šioje vietoje siekia 22 m. Per SPM vienu metu galima aptarnauti tik vieną 

tanklaivį. Aptarnaujamų laivų dydis ribojamas iki 150.000 DWT. Vienu metu terminale 

gali būti iki 254 000 m 3 ţalios naftos. Be to, 2500 m 3 talpos rezervuare gali būti 

saugomas dyzelinis kuras ir 2500 m 3 talpos rezervuaras skirtas sumaišytiems naftos 

produktams (nekondicinei naftai) saugoti. Naftotiekio Maţeikiai – Būtingė vamzdyne, 

per visą jo ilgį, pastoviai būna 23 000 m3 naftos. 2010 m. Būtingės terminale iš viso 

buvo perkrauta 9,0 mln. t krovinių, tai yra 7,5 proc. daugiau negu 2009 m. 

Kaip buvo aprašyta 1.1.3 dalyje – Terminalo rajone nuolat aptinkamos, lyginanat su 

aplinkiniais jūros rajonais, padidėjusios naftos ir policiklinių aromatinių 

angliavandenilių koncentracijos, o metinės vertės viršija kiekybinio įvertinimo ribas. 

Ties Būtinge, kur nepalankios sedimentacinės sąlygos kauptis imlioms teršalams 

smulkiagrūdėms dugno nuosėdoms, vyraujant stambiagrūdėms nuoguloms, aptinkami 

padidinti NA ir išmatuojami atskirų PAA kiekiai rodo nuolatinę taršą šiomis 




Lapkričio 1, 

2011 

medţiagomis. Be to, kaip rodo duomenys, Būtingės naftos terminalas – besikartojančių 

avarijų prieţastis jūroje, kurių metu į jūrinę aplinką patenka nemaţi naftos produktų 

kiekiai. Tačiau, padidinus naftos angliavandeniliams dugno nuosėdose leidţiamas 

maţiausias ribines vertes (100 mg/kg), 2008–2010 m. didesnių kaip 68 mg/kg naftos 

angliavandenilių koncentracijų Būtingės naftos terminalo rajone nebuvo išmatuota. 

. 

Cheminio ginklų laidojimo sąvartynas – potencialus technogeninio arseno patekimo į 

jūrinę aplinką šaltinis. Arsenas – yra cheminio ginklo medţiagų sudėtyje, tokių kaip 

luizitas, klarkas I, II ir kitos. Skirtingai nei kitos cheminio ginklo sudėtyje esančios 

medţiagos, As gali akumuliuotis dugno nuosėdose. 

Lietuvos ekonominės zonos vakarinėje dalyje nuskandinto cheminio ginklo 

medţiagų, savo sudėtyje turinčių arseno, pasklidimas aplinkoje yra nepastebimas arba 

minimalus ir eliminuojamas savaiminio aplinkos komponentų apsivalymo procesų 

metu. Remiantis literatūriniais duomenimis (Katkova, 2010), atlikus detalesnius tyrimus 

jūros rajone ateityje galima prognozuoti didesnių As koncentracijų aptikimą 

priedugniniame vandens sluoksnyje. Didesnės arseno koncentracijos yra nustatytos 

dugno nuosėdų cheminio ginklo nuskandinimo rajone Lietuvos ekonominėje zonoje 

palyginti su kitais rajonais. Vidutinė As cheminio ginklo nuskandinimo rajone (9,7 

mg/kg) buvo didesnė nei aptinkamos didţiausios koncentracijos Klaipėdos uosto dugno 

nuosėdose (7 mg/kg) ir viršijo švariausiai grunto klasei (I) nustatytą ribinę vertę. 

Rusijos D-6 naftos platforma – yra potencialus regioninės taršos naftos ir policikliniais 

aromatiniais angliavandeniliais šaltinis. Modeliavimo rezultatai rodo, kad yra didelė 

tikimybė, jog įvykus avarijai nafta pasieks Lietuvos krantus. Apskaičiuoti policiklinių 

aromatinių angliavandenilių indeksai netoli Rusijos D-6 naftos platformos dugno 

nuosėdose parodė petrogeninę PAA kilmę (Garnaga, 2011). 

Baltijos jūros Lietuvos akvatorijos pavojų ir taršos šaltinių masto pasiskirstymas 

buvo atliktas pagal teršalų koncentracijas vandenyje ir dugno nuosėdose. Remiantis 

2008–2010 m. Baltijos jūros, Būtingės ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto aplinkos 

monitoringų duomenimis ir LR normatyviniuose dokumentuose pateikiamomis jų 

ribinėmis vertėmis išskirti taršos šaltiniai ir nustatyti pagrindiniai iš jų patenkantys 

teršalai (Priedai II.26, II.27). Nagrinėjamo taršos šaltinio poveikis jūros vandens 




Lapkričio 1, 

2011 

storymei buvo vertintas pagal jo aplinkoje aptinkamas medţiagas, kurių koncentracijos 

viršijo vandens kokybės rodiklių vertes (Nuotekų..., 2010) ir netenkino priekrantės 

vandenų etaloninių sąlygų (Dėl paviršinių..., 2010). Taršos šaltinio poveikis dugno 

nuosėdoms buvo vertinamas pagal jo aplinkos nuosėdose aptinkamas medţiagas, kurių 

koncentracijos nuolat viršijo LR normatyviniame dokumente LAND 26A-2002 

gruntams nustatytas ribines vertes. Potencialūs taršos šaltiniai, Rusijos D-6 naftos 

platforma ir cheminio ginklų laidojimo sąvartynas, kuriems nebuvo naujausių tyrimų – 

vertinti pagal ankstesnius duomenis. 

Iš taršos šaltinių sklindančių teršalų masto ir krypčių nustatymui Baltijos jūros 

vandens storymėje reikalingas atskiras didelis ir sudėtingas mokslinis tiriamasis darbas. 

Sklindančių teršalų kryptis buvo vertinta pagal publikacijas apie pagrindines tėkmes bei 

nuosėdinės medţiagos skaidos procesus tiriamoje akvatorijoje. Baltijos jūros Lietuvos 

akvatorijos kvazistacionarių tėkmių poveikyje vandens teršalai turi tendenciją 

didţiausiu intensyvumu sklisti šiaurės kryptimi (Ţaromskis, 1996; Galkus, Jokšas, 

1997; Pupienis, 2008). Ties Klaipėdos sąsiauriu ir kiek šiauriau jo pagal vandens 

cheminę sudėtį galima identifikuoti šiaurės vakarų-vakarų kryptimi atsišakojančias 

generalinės vandens tėkmės atšakas (Galkus, Jokšas 1997). Cheminių ginklų laidojimo 

sąvartyno rajone ir į pietus nuo Klaipėdos sąsiaurio ţiočių stebimos ir pietų-pietvakarių 

krypčių tėkmės (Ţaromskis, 1996; Pupienis, 2008). Vyraujančios tėkmių kryptys nėra 

tapačios skirtinguose vandens horizontuose bei metų bėgyje: pavasarį paviršiniame 

sluoksnyje daţniausios pietų krypties tėkmės, tarpiniame ir priedugniniame – šiaurinės 

tėkmės; vasarą šiaurės tėkmės vyrauja visoje vandens storymėje, išskyrus termoklinos 

sluoksnį (jame vanduo sklinda vakarų kryptimi); rudenį vyrauja šiaurės tėkmės, tačiau 

jas daţnai komplikuoja cirkuliaciniai ţiedai ir priešpriešiniai srautai (Pupienis, 2008). 

Pagal dugno nuosėdų sudėtį ir nuosėdinės medţiagos sklaidos sedimentacijos proceso 

metu bei dugno paviršiumi ypatumus viena vyraujanti nuosėdų sklaidos kryptis nėra 

nustatyta. Pietinėje Lietuvos akvatorijos dalyje nuosėdinė medţiaga kiek didesniu 

intensyvumu turi tendenciją migruoti Gdansko įdaubos kryptimi (Galkus, Jokšas, 1997). 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 

Galkus A. Jokšas K., 1997. Nuosėdinė medţiaga tranzitinėje akvasistemoje. 198 p. 

Garnaga G., 2011. Integruotos aplinkos taršos bei biotymenų atsako vertinimas Baltijos 

jūroje. Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius. 40 pp. 

Garnaga G., Jančauskienė V., Kondratjeva L., Mickuvienė K., 2008. Taršiosios 

medţiagos Baltijos jūros ir Kuršių marių vandenyje ir dugno nuosėdose. In: Baltijos 

jūra ir jos problemos, Utena. 77-93 pp. 

Jokšas K., Galkus A., 2000. Klaipėdos uosto akvatorijos dugno nuosėdų formavimosi 

ypatumai ir geocheminiai uţterštumo aspektai. In : Klaipėdos uostas. Ekonomika ir 

ekologija. Baltic ECO: Vilnius, 72-89 pp. 

Jokšas K., A. Galkus, R. Stakėnienė, 2003. The only Lithuanian Seaport and its 

Environment. Monohgraphy, Kaunas, 314 p. 

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto aplinkos monitoringas, 2008, 1 tomas. Geologijos ir 

geografijos institutas, Vilnius. 


geografijos institutas, Vilnius. 

LAND 46A-2002. Grunto kasimo jūrų ir jūrų uosto akvatorijose ir iškastų gruntų 

tvarkymo taisyklės. Valstybės ţinios, 2002, Nr. 27-976, Nr. 40-1516; 2003, Nr. 78- 

3586; 2008, Nr. 139-5521; Ţin. , 2011, Nr. 43-2050. 

Katkova M. (2010). Assement of Potential Risks from Consumption of fish for the 

Population Living in the Chemical Weapon dumping area in the Baltic sea.: 

http://www.balwois.com/balwois/administration/full_paper/ffp-1320.pdf 

Paviršinių vandens telkinių būklės nustatymo metodika. Valstybės ţinios, 2010, Nr. 29- 

1363. 

Pupienis D. Vandens dinamikos ypatumai pietryčių Baltijoje. Daktaro disertacija. 

Vilniaus universitetas ir Geologijos ir geografijoas institutas, 2008. 171 p. 

Nuotekų tvarkymo reglamentas. Valstybės ţinios, 2006, Nr. 59-2103; Ţin., 2009, Nr.83- 

347; Ţin., 2010; Nr. 59-2938. 


1363. 

.Stakėniene R., Galkus A., Jokšas K., 2011. Pollution of Klaipeda Port Waters. Polish 

Journal of Environmental studies: 20(2), 445–459. 

Ţaromskis R. 1996. Okeanai, jūros, estuarijos. Vilnius 




Lapkričio 1, 

2011 

3.5. Jūrinių mitybos tinklų elementų gausumas ir įvairovė 

Atvira Baltijos jūra išsiskiria maţa rūšine (bei funkcine) įvairove, labai dideliu 

maistmedţiagių praturtinimu bei intensyvia ţvejyba. Maistmedţiagės skatina didelį 

produktyvumą („bottom-up forcing’), tačiau šis produkcijos potencialas neefektyviai 

naudojamas mitybos tinkle dėl maţos įvairovės bei aukštesniame trofiniame lygmenyje 

esančių ţuvų didelio išgaudymo. Intensyvi ţvejyba vienas pagrindinių (kertinių) 

veiksnių įtakojančių jūros maistinės grandinės tvarumą („fishing down the food web’) 

(Pauly et al, 1998; Pauly and Watson 2005). Todėl santykinai nesudėtinga funkciniais 

ryšiais atviros Baltijos jūros mitybos grandinė yra labai kaiti ir paţeidţiama (Casini et 

al., 2008, Möllmann et al., 2008). 

Lietuvai priklausančiuose atviruose ir priekrantėse vandenyse Baltijos jūroje 

mitybos tinklo struktūra yra sudėtingesnė. Čia didesnė pirminių energijos šaltinių 

įvairovė bei reikšmingas dugno bendrijų (bentosinis) komponentas, tai sukuria daugiau 

alternatyvių (gretutinių) energijos ir maistmedţiagių srautų. Tačiau ir čia būdingas 

maţas energijos perdavimo iš ţemesniųjų mitybos lygmenų į aukštesniuosius 

efektyvumas: rytų Baltijoje tik



Lapkričio 1, 

2011 

staigius P/D santykio pokyčius nuo 0,19-1,44 iki 1,22-4,67 t.y., išnaikinus plėšrūnus, 

sistema pasislinko pelaginės produkcijos dominavimo kryptimi (TG4 ir ten pat 

cituojami šaltiniai, 2010). 

3-47 Paveikslas Baltijos jūros Lietuvos priekrantės mitybinio tinklo ECOPATH modelio 

schema (Pagal Tomczak ir kt., 2009) 

Lietuvos teritoriniuose vandenyse > 40m gyliuose P/D santykis 2001-2008 metų 

duomenimis kito nuo 0 iki 286, mediana 0,4, vidurkis 13,14±42,8 (st. nuokr.). Didelę 

rodiklio variaciją daugiausiai įtakoja netolygūs kasmet periodiškai toli migruojančių 

silkiaţuvių (strimelių ir brėtlingių) sugavimai. Stebima nedidelė rodiklio maţėjimo 

tendencija (3-48 pav.), galimai susijusi su pastaraisiais metais atsikuriančia pietryčių 

Baltijos menkių banda. 

Iki ţenklaus Baltijos menkių kiekio sumaţėjimo („cod colaps‟) 1979-1988 

metais vidutinis P/D santykis Baltijos jūroje buvo 1,47; po 1990 m šis santykis pakilo 

iki 3 (de Leiva Moreno irk t., 2000). Kitose maistmedţiagėmis prisotintose (eutrofinėse) 

Europos jūrose P/D rodiklis svyruoja apie 15,03±22,79. 




Lapkričio 1, 

2011 

3-48 Paveikslas Pelaginių/ dugninių ţuvų (P/D) biomasės santykio kaita (Ţuvininkystės 

tarnybos prie LR Ţemės ūkio ministerijos, Ţuvininkystės tyrimų ir mokslo skyriaus 

duomenys (N=130 tralinių imčių)) 

Plėšrūnų būklė atspindinti ilgalaikį komponentų gyvybingumą. Plėšrūnai – 

jūrinės ţuvys, paukščiai ir ţinduoliai yra jautrūs maisto išteklių pokyčiams, kurie gali 

būti įtakoti antropogeninių faktorių ir aplinkos permainų. Baltijos menkės Fulton‟o 

kūno būklės indeksas iki 1990 buvo ≥ 0,6, nuo 1990 iki 2003 m. jis sumaţėjo iki < 0,6 

(Vainikka ir kt., 2008). Šis indekso sumaţėjimas daugiausiai sietinas su sumaţėjusiu 

energijos kiekiu gaunamu prarijus vieną ţuvį, kadangi pagrindinių aukų – šprotų kūno 

būklė aptariamu laikotarpiu taip pat pablogėjo, dėl padidėjusios vidurūšinės 

konkurencijos esant dideliam populiacijos tankiui. 2010 m. duomenimis menkės 

Fulton‟o indeksas Lietuvai priklausančiuose vandenyse sugautų ţuvų buvo didesnis nei 

pateikiama šaltiniuose (Vainikka ir kt., 2008). Tik < 10cm ilgio grupėje indekso 

reikšmės yra 0,62±0,3 (3-49 pav.). Menkės Fulton‟o indekso reikšmė K>1 rodo gerą 

įmitimo būklę t.y. individas geriau auga nei prognozuoja alometrinė priklausomybė 

(K=1); K



Lapkričio 1, 

2011 

mailiaus augimui hidrologinėmis sąlygomis (pvz., santykinai maţu druskingumu). 

Didesnių menkių L>20cm vidutinis K 0,94±0,13, kuris rodo artimą optimaliai būklę. 

3-49 Paveikslas Baltijos menkės (Gadus morhua L.) Fulton‟o kūno būklės indekso 

priklausomybė nuo kūno ilgio (Lc.). (Ţuvininkystės tarnybos prie LR Ţemės ūkio 

ministerijos, Ţuvininkystės tyrimų ir mokslo skyriaus 2010 m. duomenys N=3596 individų 

matavimai) 

3,5 

Fulton'o kūno būklės indeksas 

3 

2,5 

2 

1,5 

1 

0,5 

0 

0 10 20 30 40 50 60 70 80 

Kūno ilgis (L), cm 

Rūšies ar rūšių grupės mitybos lygmens kaita laike gali rodyti neigiamą poveikį 

mitybinio tinklo būklei. Dėl intensyvios ţvejybos pietryčių Baltijoje maţėja versliniu 

poţiūriu vertingų stambių rūšių (pvz., Baltijos menkių) populiacijos. Vyresnės nei 4 

metų amţiaus (>40 cm ilgio) menkės paprastai uţima aukštesnį mitybos lygmenį. 

Išnaikinus plėšrūnus (ar ţenkliai sumaţinus jų kiekį) maţesnių ţuvų būriai padidėja, to 

pasekmėje sumaţėja vidutinis ţuvų bendrijos mitybos lygmuo. Tvarios bendrijos 

ŢBML yra lygus 3,25 (Pauly& Watson 2005). Baltijos jūroje ţuvų bendrijos mitybinis 

lygmuo (ŢBML/ MTI) sumaţėjo 11% nuo ~3,6 (1950m.) iki 3,25 (2000m.). Tai vienas 

iš blogiausių rodiklių Europos jūrose, tik Juodojoje jūros sumaţėjo daugiau t.y. 13% 

(Europos Aplinkos Agentūra, 2010). 

Lietuvos teritoriniuose vandenyse > 40m gyliuose ŢBML/ MTI santykis 2001- 

2008 metų duomenimis kito nuo 3,02 iki 3,73, vidurkis 3,44±0,21. Tačiau reikšmių 

skirstinys yra bimodalinis su dviem pikais atitinkančiais skirtingas bendrijas t.y. 1) 

dominuoja planktofagės silkiaţuvės (strimelė ir brėtlingis) TL=3,2-3,3 (24% reikšmių); 

2) dominuoja plekšniaţuvės ir plėšrios menkiaţuvės – TL=3,6-3,7 (20% reikšmių). Iki 

2004m. (esant dideliam menkių bandos išeikvojimui) tralinėse imtyse vyravo 

planktofagės ţuvys (strimelės ir brėtlingiai). Nuo 2006 m. atsigaunant menkių bandai 

padėtis keičiasi. Kitą vertus, būtina atsiţvelgti į tai, kad LEZ vandenyse menkių mitybos 




Lapkričio 1, 

2011 

maistinis derinys labai paslankus kintantis erdvėje ir laike. Jame vyrauja priedugnės ir 

dugno bestuburiai, esant tarprūšiniams ţuvų būrių persidengimams, menkių 

skrandţiuose randama vidutinio dydţio strimelių ir brėtlingių, arba su priemaiša 

įvairaus ilgio blyškiųjų jūrvėţių (Saduria (Mesidothea) entomon L.), Baltijos krevečių 

(Crangon crangon L.), kurie atskirose vietose yra pagrindiniai (pagal biomasę ir kiekį) 

menkių maistiniai gyvūnai (E. Bacevičius, neskelbti duomenys). 

3-50 Paveikslas Vidutinis ţuvų bendrijos mitybos lygmuo (ŢBML/ Marine Trophic 

Index, MTI) (Ţuvininkystės tarnybos prie LR Ţemės ūkio ministerijos, Ţuvininkystės 

tyrimų ir mokslo skyriaus duomenys (N=130 tralinių sugavimų)) 

Baltijos jūros Lietuvos priekrantės nėgių-ţuvų bendrijos (< 20m gyliuose) ŢBML 

turėtų būti vertinamas atskirai, nes čia gausu praeivių ir Kuršių marių ţuvų. Be to ir 

kitose Baltijos jūros vietose priekrantės ţuvų bendrijos mitybos lygmuo yra šiek tiek 

aukštesnis nei atviroje jūroje, kinta nuo 3 iki 4. Didţiausios reikšmės stebimos 

šiaurinėje dalyje Švedijos ir Suomijos archipelagų zonoje, ţemiausios reikšmės



Lapkričio 1, 

2011 

priekrantėje) tokia ţuvis yra upinė plekšnė (Platichthys flesus L.), atviroje jūroje – 

upinė plekšnė ir Baltijos menkė (Gadus morhua L.). Šių rūšių mitybiniai (funkciniai) 

ryšiai apima vandens storymę (pelagialę), priedugnę ir dugną. Jos yra palyginti gausios, 

aptinkamos visais metų laikais. Abi rūšys yra verslinės ţuvų rūšys, lengvai sugaunamos 

verslinės (tinklinės ir velkatinklinės) ir mėgėjiškos (meškerėmis) ţvejybos būdais. Šių 

ţuvų mitybiniai ypatumai ir maistiniai deriniai įvairūs, kintantys priklausomai nuo 

maitinimosi aplinkoje esančių gyvūnų įvairovės. Abiejų ţuvų rūšių maistiniai deriniai 

gerai ištirti (1998-2011 m. neskelbti E. Bacevičiaus duomenys). 

Remiantis skrandţių turinio analize (1003 skrandţių) priedugnio ir vandens 

storymės ţuvų Baltijos menkių mitybos lygmuo kinta nuo 3 iki 4,73; vidutinis 3,83±0,3. 

Ši reikšmė nesiskiria nuo FishBase (FishBase, 2011) nurodomos reikšmės: 

TL=3,73±0,12. 96% TL reikšmių priklauso 3,4-4,4 intervalui. Didesnių nei 40 cm 

menkių (vid. 4 m. amţiaus) vidutinis TL= 4,07±0,24, tai yra aukščiausias analizuojamos 

ţuvų bendrijos atviroje jūroje ŢBML lygmuo, dėl to suaugusios menkės vertintinos kaip 

maistinės grandinės viršūnėje esantys grobuonys („top predator“). 

3-51 Paveikslas Baltijos menkės (Gadus morhua L.) mitybos lygmens 

priklausomybė nuo kūno ilgio (N=1003 neskelbti 2010-2011 m. E. Bacevičiaus 

duomenys) 

Dugninių ţuvų upinių plekšnių mityba yra labai įvairi. Pagal skrandţio turinyje 

aptiktus maistinius gyvūnus (jų biomases) apskaičiuotas mitybos lygmuo varijuoja nuo 

3 iki 4,5, vidurkis 3,38±0,4. FishBase pateikiamas TL 3,19±0,36. Plekšnės kurių TL< 

3,5 daugiausiai minta moliuskais (Mya arenaria, Macoma baltica, Mytilus edulis) tuo 




Lapkričio 1, 

2011 

tarpu aukštesnį mitybos lygmenį uţimantiems individams (TL> 4) būdinga plėšrūniška 

mityba daugiausiai smėliniais grundalais (Pomatoschistus minutus Pall.). 

3-52 Paveikslas Upinės plekšnės (Platichthys flesus) mitybos lygmens, apskaičiuoto 

pagal skrandţių turinio analizę, kaita (N=1729, neskelbti E. Bacevičiaus duomenys) 

Mitybinių tinklų struktūra (dydis ir gausa). Lietuvos Baltijos jūros vandenyse 

didelėms priedugnio ir dugno ţuvims (ţuvryjams grobuonims) pagal morfologijos ir 

mitybos ypatumus (didelės ţiotys, h > 20 mm; praryjamo grobio ir grobuonių kūno ilgių 

santykis; grobuoniška mitybinė elgsena) priskirtinos ţuvys yra šios: suaugusios 

atlantinės (Baltijos) menkės (Gadus morhua L.) (> 40- < 80 cm, ilgio), builiai (Myoxocephalus 

scorpius L.) (> 25-35 cm) ir otai (Psetta maxima L.) (> 35-50 cm). Į šią grupę dėl retumo 

neįtraukėme lašišos (Salmo salar L. ) ir šlakio (Salmo trutta L.), bei tik vasaros laike 

atplaukiančių vėjaţuvių (Belone belone L.). 




Lapkričio 1, 

2011 

3-53 paveikslas Neverslinio (< 38 cm) ir verslinio (> 38 cm) ilgio Baltijos menkių dalis 

(%) tralinėse imtyse 2003-2010 m. (Ţuvininkystės tarnybos prie LR Ţemės ūkio 

ministerijos, Ţuvininkystės tyrimų ir mokslo skyriaus duomenys) 

2010 m. (n = 4792) 

2009 m. (n = 5851) 

< 38 cm 

> 38 cm 

2008 m. (n = 6037) 

2007 m. (n = 4534) 

2006 m. (n = 1862) 

2005 m. (n = 4866) 

2004 m. (n = 2169) 

2003 m. (n = 454) 

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 

% 

3-54 Paveikslas Didelių ţuvryjų ţuvų (Baltijos menkių, otų ir builių) biomasės dalis (%) 

bendrijoje. Skaičiuota pagal ţuvų biomases tralinėse imtyse 2010 m. (Ţuvininkystės 

tarnybos prie LR Ţemės ūkio ministerijos, Ţuvininkystės tyrimų ir mokslo skyriaus 

duomenys) 

% 

45 

40 

35 

30 

25 

20 

15 

10 

5 

0 

VI VII XII 

Mėnuo 

Didesnę metų dalį LEZ nėgių-ţuvų bendrijoje Baltijos menkė yra vyraujanti 

bendrijos branduolio rūšis. Pagal ţvejybos Baltijoje taisykles > 38 cm ilgio menkės yra 

vertintinos kaip leistino sugauti, t.y., verslinio ilgio ţuvys. Tai įgalina lengvą jų 

apskaitą. Kita vertus, biologiniu poţiūrių tai 3-4 metų amţiaus, pirmą kartą neršiančios 

ţuvys. Builiai ir otai yra priekrantės nėgių- ţuvų bendrijos branduolio ţuvys. 




Lapkričio 1, 

2011 

Vertinant didelių ţuvryjų ţuvų gausumą ir jų biomasės dalį bendrijoje būtina 

atsiţvelgti į tai, kad hidrologinės ţiemos – pavasario laike neršiančios menkės būna 

atsitraukusios į nerštavietės Bornholmo-Gotlando duburio raj., ir didesnėje LEZ dalyje 

39-79 m gyliuose vyrauja silkiaţuvių (strimelių (Clupea harengus L.)- brėtlingių 

(Sprattus sprattus L.)) priešnerštinės ir nerštinės santalkos. Hidrologinės vasarosrudens 

laike bendrijos branduolyje įsivyrauja menkiaţuvės-plekšniaţuvės, kiek maţiau 

silkiaţuvių. Šiuo metu laiku daţniau sugaunama didesnių nei 38 cm ilgio menkių, 

vidutiniškai jos sudaro 20% visos bendrijos biomasės, vertinant pagal Cobra- 125 ir TV- 

3 tralinius poėmius (Bacevičius, 2010 ataskaita). Pastarųjų septynių metų laikotarpiu 

verslinio dydţio menkių dalis nuosekliai didėjo. Daugiametis vidurkis siekė 25%. Tai 

įtakojo pastaraisiais metais atsigaunanti pietryčių Baltijos menkių banda (ICES, 2010; 

Cardinale, 2011). 

Atviroje Baltijos jūroje menkė yra pagrindinė (kertinė/ raktinė) ţuvų rūšis, kuri 

funkciškai tiesiogiai ir netiesiogiai susijusi su didţiąja palyginti nesudėtingos bendrijos 

dalimi (Link ir kt., 2009). Pietryčių Baltijos menkės populiacijos sumaţėjimas dėl 

didelio išgaudymo bei sutrikdyto XX a. 9-10 dešimt. išteklių atsikūrimo, dėl santykinai 

sumaţėjusio druskingumo ir išplitusių deguonies stygiaus plotų nerštavietėse, ţenkliai 

paveikė visas mitybos grandis iki pirminių producentų (Casini ir kt., 2008). XX a. 9- 

ame dešimtmetyje sumaţėjus Baltijos menkių ištekliams, išaugo strimelių ir brėtlingių 

būriai. Tai savo ruoţtu sumaţino zooplanktono gausumą ir tokiu būdu netiesiogiai 

įtakojo kasmetinį fitoplanktono gausumo padidėjimą („jūros ţydėjimą“). Toks 

daugiatrofinis (kelių pakopų) kaskadų efektas gamtoje stebimas gana retai. Baltijos 

jūroje pasireiškia dėl to, kad bendrijos rūšinė įvairovė yra nedidelė (Casini ir kt., 2008). 

Nuo 2006 m. Menkių bandos būklė atsikuria, 2010-2011 m. nerštinės bandos lygis 

pasiekė 1960 m. lygį. Stebimas santykinis brėtlingių bandos maţėjimas pietryčių 

Baltijoje (Cardinale et. all, 2011; ICES, 2010). 




Lapkričio 1, 

2011 

3-55 Paveikslas Pietryčių Baltijos menkių nerštinės bandos dydţio ir pasipildymo 

jaunikliais kaita 1966-2010 m. (ICES, 2010) 

Milionai vnt. 

850 

800 

750 

700 

650 

600 

550 

500 

450 

400 

350 

300 

250 

200 

150 

100 

50 

0 

1966 

1967 

1968 

1969 

1970 

1971 

1972 

1973 

1974 

1975 

1976 

1977 

1978 

1979 

1980 

1981 

1982 

1983 

1984 

1985 

1986 

1987 

1988 

1989 

1990 

1991 

1992 

1993 

1994 

1995 

1996 

1997 

1998 

1999 

2000 

2001 

2002 

2003 

2004 

2005 

2006 

2007 

2008 

2009 

2010 

Metai 

Pasipildymas, mln. vnt. 

Nerštinės bandos dydis, tūkst. tonų 

800 

700 

600 

500 

400 

300 

200 

100 

0 

Nerštinės bandos dydis t. 

Baltijos menkių prieaugio (mln. vnt.), laimikių dydţio (tūkst. t.) ir nerštinės 

ţuvų biomasės (tūkst. t.) kaita pietryčių Baltijoje 1966-2010 metais (25 - 32 

porajoniuose) pagal TJJT (ICES) 2010 m. duomenis parodyta 3-55 paveiksle. 2008- 

2011 m. dėl ţvejybos suvarţymų Lietuvos priekrantėje atsigauna otų banda. 1995-2010 

m. dėl nesaikingos ţvejybos ji buvo sunykusi. Builių gausumo kaitą įtakoja ţvejybinė 

veikla. Builiai sugaunami velkatinkliuose kaip priegauda ir vėliau negyvi išmetami. Jų 

gausumas kito neţymiai. Būtini tolesni tyrimai. 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 

Bacevičius E., 2010. Baltijos menkė// Lietuvos ekonominės zonos verslinių ţuvų 

išteklių būklės ir kaitos tyrimai. Lietuvos ţvejybos kvotų pagrindimas, ţuvų išteklių 

apsaugos ir racionalaus panaudojimo rekomendacijų paruošimas. Ţuvininkystės tarnyba 

prie LR ŢŪM, Ţuvininkystės tyrimų ir mokslo skyrius (2010m. metinė ataskaita, 

mašinraštis). Klaipėda, 95pp. 

Cardinale Massimiliano, Svedäng Henrik. The beauty of simplicity in science: Baltic 

cod stock improves rapidly in a „cod hostile„ ecosystem state. Marine ecology progress 

series. 2011, Vol. 425: 297-301 

Casini M., Lövgren J., Hjelm J., Cardinale M., Molinero J.-C., Kornilovs G., 2008. 

Multi-level trophic cascades in a heavily exploited open marine ecosystem. Proceedings 

of the British Royal Society: 1-9 

de Leiva Moreno J. I., Agostini V. N., Caddy J. F., and Carocci F., 2000. Is the pelagicdemersal 

ratio from fishery landings a useful proxy for nutrient availability A 

preliminary data exploration for the semi-enclosed seas around Europe ICES Journal of 

Marine Science, 57: 1091–1102 

FISHBASE, 2007/10. FROESE, R. and D. PAULY. (eds). World Wide Web electronic 

publication, www.fishbase.org, version (10/2007) 

HELCOM, 2006. Assessment of Coastal Fish in the Baltic Sea. Balt. Sea Environ. Proc. 

No. 103 A 

ICES, 2010. Report of the Baltic Fisheries Assessment Working Group (WGBFAS), 15 

- 22 April 2010, ICES Headquarters, Copenhagen. ICES CM 2010\ACOM:07. 621 pp. 

Möllmann Ch., Müller-Karulis B., Kornilovs G., and St John M. A., 2008. Effects of 

climate and overfishing on zooplankton dynamics and ecosystem structure: regime 

shifts, trophic cascade, and feedback loops in a simple ecosystem. ICES Journal of 

Marine Science 65 (3): 302-310 

Pauly, D. and Watson, R. 2005. Background and interpretation of the 'Marine Trophic 

Index' as a measure of biodiversity. Philosophical Transactions of The Royal Society: 

Biological Sciences 360: 415-423 

Pauly, D., Christensen, V., Dalsgaard, J., Froese, R., and Francisco T. Jr. 1998. Fishing 

down marine food webs. Science 279:860-863. 

Rätz H-J., Lloret J., 2003. Variation in fish condition between Atlantic cod (Gadus 

morhua) stocks, the effect on their productivity and management implications. Fisheries 

Research 60: 369–380 

Task Group 4, 2010. Marine strategy framework directive Task group 4 report Food 

webs. EC Joint Research Centre 

Tomczak, M.T., Müller-Karulis, B., Leili J., Kotta, J., Martin, G., Minde, A., Põllumäe, 

A., Razinkovas, A., Strake, S., Bucas, M., Blenckner, T., 2009. Analysis of trophic 

networks and carbon flows in South Eastern Baltic costal ecosystems. Progress in 

Oceanography 81(1-4): 111-131 




Lapkričio 1, 

2011 

3.6. Pasiūlymai dėl saugomų teritorijų išskirtinėje ekonominėje zonoje (IEZ) 

Saugomų teritorijų steigimas, ribų patikslinimas ir naujų teritorijų steigimo 

siūlymas yra baigtas teritorinei jūrai. Teritorijų atrankai ir vertinimui uţ teritorinės jūros 

ribų duomenų apie jūros paukščius, ţuvis ir dugno buveines nepakanka, todėl 2011- 

2012 metais šie duomenys renkami atliekant LIFE+ projekto „Jūrinių buveinių ir rūšių 

inventorizacija NATURA 2000 tinklo plėtrai Lietuvos ekonominėje zonoje Baltijos 

jūroje“ veiklas. Pasiūlymus saugomų teritorijų steigimui IEZ planuojama pateikti 

atlikus numatytą duomenų surinkimą ir teritorijų vertinimą 2013 m pabaigoje. 




Lapkričio 1, 

2011 

4. JŪROS RAJONO PAVOJŲ BEI POVEIKIŲ ŠALTINIŲ MASTO, 

PASISKIRSTYMO IR INTENSYVUMO VERTINIMAS BEI JŲ GRAFINIS 

ATVAIZDAVIMAS VEIKLA 1.1.4 

Atlikta veikla 1.1.4 ir pasiektas rezultatas nr. R1.1.4: atliktas jūros rajono poveikių 

(Direktyvos III priedas, 2 lentelė) šaltinių masto, pasiskirstymo ir intensyvumo 

vertinimas bei jų grafinis atvaizdavimas. 

Direktyvos III priedo 2 lentelėje minimi aštuonių kategorijų pavojai ir poveikiai: 

1) fizinis nykimas, 2) fizinė ţala, 3) kitas fizinis trikdymas, 4) kišimasis į hidrologinius 

procesus, 5) uţterštumas pavojingomis medţiagomis, 6) nuolatinis ir (arba) tikslingas 

teršalų išmetimas, 7) praturtinimas maistingomis ir organinėmis medţiagomis ir 8) 

biologinis trikdymas. Informacijos prieinamumas apie skirtingus pavojus ir poveikius 

Lietuvos Baltijos jūroje nėra tolygus. Nesant pakankamai duomenų apie tam tikrus 

poveikius Lietuvos vandenyse pasinaudota kitų šalių informacija bei atliktas 

preliminarus tokių poveikių vertinimas. 

4.1. Kategorija „Fizinis nykimas“ 

poveikis. 

Šiai kategorijai priskirtinas gilinimo darbų ir grunto gramzdinimo jūroje 

4.1.1. Grunto gramzdinimas jūroje 

Duomenys apie Klaipėdos uosto akvatorijos gilinimą yra sukaupti nuo 1853 

metų. Tuomet gilinimo darbai iki 7-8 m buvo vykdomi tik bariniame ir vidiniame 

įplaukos kanaluose. Vidinėje uosto akvatorijoje gilinimo darbai intensyviai pradėti 

vykdyti tik po II Pasaulinio karo. Laikotarpiu nuo 1905 iki 1958 metų uostas dar nebuvo 

gilinamas reguliariai. Didţiausi gilinimo darbai buvo atliekami 1905 – 1913 m. – iš 

viso buvo iškasta 1153 tūkst. m 3 , vidutiniškai 128 tūkst. m 3 per metus; 1927-1937 m. – 

iš viso iškasta 1802 tūkst. m 3 , vidutiniškai 164 tūkst. m 3 per metus; 1947 – 1957 m. – iš 

viso iškasta 996 tūkst. m 3 , vidutiniškai 91 tūkst. m 3 . Nuo 1958 metų pradėjus aktyviai 

gilinti uosto įplaukos kanalą bei vidines akvatorijos dalis iškasamo grunto kiekiai 




Lapkričio 1, 

2011 

padidėjo iki 513 tūkst. m 3 per metus. Iki 1987 metų grunto kasimo apimtys didėjo. 

Laikotarpiu nuo 1987 iki 1994 m gilinimo darbų apimtys buvo kiek sumaţėjusios. 

Valant uosto akvatorijas buvo iškasta 2053 tūkst. m 3 sąnašinio grunto (smėlis, dumblas) 

ir dar apie 3 mln. m 3 iškasta kapitalinio gilinimo metu (smėlis, morena). Bendras iškasto 

grunto kiekis sudarė apie 5053 tūkst. m 3 . Laikotarpiu nuo 2000 m. vidutiniškai per 

metus valymo metu buvo iškasama apie 426 000 m³ grunto, o gilinimo – apie 568 000 

m³. 2000-2010 metų laikotarpiu bendras vidutinis per metus iškasamo grunto kiekis 

siekė apie 1 milijoną m³ grunto. Vidutiniai per metus iškasamo grunto kiekiai (tūkst. 

m 3 ) atskirais uosto eksploatacijos etapais pateikti ţemiau (paveikslas 4-1). 

Šiuo metu didţioji dalis grunto, iškasamo atliekant uosto akvatorijos valymo ir 

gilinimo darbus yra gramzdinama jūroje. Tam yra skirtos dvi dampingo vietos: 

giliavandenis dampingas “D” ir artimasis smėlio dampingas “E” (paveikslas 4-2). 

Siekiant sumaţinti krantų abraziją, smėlis kuris yra iškasamas valant jūrinį įplaukos 

kanalą taip pat yra naudojamas Melnragės – Girulių priekrantės papildymui. 

Gramzdinimo vietos priklauso Lietuvos Respublikos teritorinei jūrai. Pagal HELCOM 

Konvenciją, uosto akvatorijoje iškasti gruntai gali būti gramzdinami Lietuvos 

Respublikai priklausančioje jūros dalyje, jeigu yra gautas leidimas iš Aplinkos 

ministerijos ir įvertintos hidrologinės gramzdinimo vietos sąlygos. 

4-1 Paveikslas Vidutiniai per metus iškasamo grunto kiekiai (tūkst. m 3 ) atskirais Klaipėdos uosto 

eksploatacijos etapais (paruošė S. Gulbinskas) 




Lapkričio 1, 

2011 

4-2 Paveikslas Pirmoji (D) ir antroji (E) gruntų gramzdinimo vietos Baltijos jūroje (paruošė S. 

Gulbinskas) 

Giliavandenis dampingas yra nutolęs nuo Klaipėdos uosto vartų apie 19 km 

pietvakarių kryptimi ir yra 43-48 metrų gylyje. Jis yra eksploatuojamas nuo 1987 metų. 

Nuo dampingo eksploatacijos pradţios jame nugramzdinta apie 20 mln. m 3 grunto. 

Šiame rajone yra gramzdinami visi uosto akvatorijoje iškasami gruntų tipai (dumblas, 

smėlis, morena). Esminės problemos, susijusios su šio rajono naudojimu yra: didelė 

nuosėdinės medţiagos ir taršos sklaida uţ dampingo rajono ribų, didelis atstumas nuo 

uosto vartų, pasitaikantis grunto gramzdinimas grunto transportavimo trasoje, 

trukdymai verslinei ţvejybai (Gulbinskas, 1998). 

Kitas dampingo rajonas – artimasis sąvartynas – yra skirtas tik smėlingo grunto 

(smulkaus smėlio ir aleuritingo smėlio) gramzdinimui. Jis yra apie 10 km atstumu į 

šiaurės vakarus nuo Klaipėdos uosto vartų 28-34 metrų gylyje. Jame gali būti 

gramzdinami smėlingi gruntai. 

Pagrindiniai dampingo rajonui keliami reikalavimai yra šie: 

1. Išpilamo grunto dampingo rajone kiekio ir kokybės įvertinimas. 




Lapkričio 1, 

2011 

2. Dampingo rajonų parinkimas, įvertinant dumblo ir kenksmingų medţiagų 

minimalią sklaidą esant konkrečioms hidrologinėms ir hidrofizinėms 

sąlygoms. 

3. Dampingo rajonai neturi būti arti ţuvų nerštaviečių, retų ir jautrių hidrobiontų 

rūšių egzistavimo vietų bei ţmonių poilsio zonų. 

Kas 5 metai yra atliekamas grunto gramzdinimo vietos jūroje asimiliacinės talpos 

įvertinimas, nustatant kenksmingų medţiagų ir dumblo sklaidą iš dampingo rajono ”D” 

Baltijos priekrantėje įvairiomis gamtinėmis sąlygomis. Išpiltas gruntas dampingo 

vietoje turi kuo maţiau uţteršti jūrinę aplinką kenksmingomis medţiagomis. 

Kontroliuojant dampingo rajoną būtina įvertinti cheminį medţiagos uţterštumą. 

Sunkieji metalai plačiai naudojami pramonėje, todėl dugno nuosėdose susikaupia 

kenksmingų medţiagų didesnės koncentracijos. 

Iškasto grunto iš uosto akvatorijos gilinimo baruose kenksmingų medţiagų 

koncentracija nustatyta pagal (Grunto kasimo …, 2002). Priimta, kad dampingo rajone 

gramzdinamas II uţterštumo klasės dumblas. Šio dumblo kenksmingų medţiagų ribinės 

koncentracijos yra šios: naftos angliavandeniliai



Lapkričio 1, 

2011 

sluoksnyje, esančiame virš termoklino, kuris yra giliau 20 m. Todėl būtina apibrėţti 

ribines vėjo greičių ir krypčių reikšmes, įtakojančias pernašos procesus. Didţiausias 

vėjo greitis vykdant grunto gramzdinimą dampingo rajone yra 15 m/s. Ši vėjo greičio 

reikšmė yra ribinė gruntoveţiams dėl bangos aukščio. Viršijus šią vėjo greičio reikšmę 

gilinimo darbai uoste nutraukiami. Kai vėjo greitis yra 1 m/s, taršos medţiagos kaupiasi 

dampingo rajone ir pernaša yra minimali. Pavojingiausios vėjo kryptys, sukeliančios 

didţiausią bangavimą ir sudėtingiausią tėkmių struktūrą Baltijos priekrantėje, 

apibūdinamos panaudojant daugiametes vėjo charakteristikas pagal literatūrinius 

šaltinius (Bukantis, 1994) ir apibendrintus 1999-2010 m. Klaipėdos meteorologijos 

stoties vėjo paros stebėjimų duomenis (3-21 paveikslas). Todėl nagrinėjant vėjo 

krypties įtaką, buvo pasirinkti ŠV, V ir PV krypčių vėjai, kurių įtaka Baltijos 

priekrantės tėkmėms yra didţiausia (paveikslas 3-21). 

Modeliuojant svarbu apibrėţti kenksmingų medţiagų koncentracijas. Santykinė 

koncentracija apibrėţiama kaip kenksmingų medţiagų koncentracijos jų gramzdinimo 

vietoje santykis su fonine tos medţiagos koncentracija Baltijos jūroje. Foninė visos 

nagrinėjamos akvatorijos koncentracija pasirinkta lygi 1. Norint nustatyti išpilamo 

grunto taršos įtaką, pirmiausiai būtina ţinoti dabartinį uţterštumo lygį dampingo rajone 

ir Baltijos jūros priekrantėje. Pagal (Klaipėdos valstybinio jūrų uosto aplinkos 

monitoringo ataskaitos) nustatytos sunkiųjų metalų koncentracijos kaitos ribos 

dampingo rajone ir apskaičiuotos santykinės įvairių kenksmingų medţiagų 

koncentracijos. Modeliuojant taršos sklaidą, pasirinkta santykinė koncentracija yra 1000 

(norint įvertinti ekstremalius taršos atvejus), nes pagal dampingo monitoringo duomenis 

apskaičiuota didţiausia santykinė koncentracija gyvsidabriui yra 250. 

Vėjo krypties įtaka taršos pernašai iš dampingo rajono 

Taršos sklaida sumodeliuota išpilant vieno gruntoveţio gruntą į dampingo rajoną. 

Norint įvertinti grunto gramzdinimo iš kelių gruntoveţių poveikį Baltijos priekrantėje 

reikia apskaičiuoti suminį taršos poveikį nagrinėjamu laikotarpiu. 

Pučiant 15 m/s ŠV krypties vėjui, tėkmė jūroje yra nukreipta į pietus. Paveiksle 

4-3 atvaizduota kenksmingų medţiagų, kurių santykinė koncentracija grunto 

gramzdinimo vietoje yra 1000, sklaida. Taršos pernaša iš pirmojo dampingo rajono 

(paveikslas 4-1) vyksta pietų kryptimi. Išpylus gruntą į dampingo rajoną po 12 val. 




Lapkričio 1, 

2011 

koncentruota taršos dėmė išplinta toje pačioje vietoje (paveikslas 4-3a), o po 1 paros 

išplitusi taršos dėmė bus nunešta apie 9 km į pietus (paveikslas 4-3b). Praėjus 2 paroms 

taršos dėmė bus nunešta prie nagrinėjamos akvatorijos ribų (paveikslas 4-3d). 

Didţiausia santykinė koncentracija yra nustatyta taršos dėmės centre. Po 12 val. nuo 

grunto išpylimo momento santykinė koncentracija dėmės centre bus 16, o po paros – 

2,8. Judėjimo kelyje taršos dėmė plečiasi, o jos santykinė koncentracija maţėja. 

Pučiant 15 m/s V krypties vėjui tėkmės struktūra tampa turbulentinė, todėl 

keičiasi ir taršos pernašos pobūdis. Po 1 paros nuo grunto išpylimo momento maţai 

išplitusi taršos dėmė truputį pajudės į šiaurę (paveikslas 4-4b) pav.), po 2 parų maţos 

santykinės koncentracijos dėmė nukeliaus 15 km ŠV kryptimi (paveikslas 4-4d). 

Santykinė koncentracija dėmės centre ţymiai keisis: grunto gramzdinimo momentu – 

1000, po 1 paros – 11, o po 2 parų – 1,3. 

Pučiant 15 m/s PV krypties vėjui tėkmė jūroje yra nukreipta į šiaurę. Taršos 

pernaša iš dampingo vietos taip pat vyks šiaurės kryptimi. Po 1 paros nuo grunto 

gramzdinimo momento taršos dėmė nukeliaus apie 15 km į šiaurę (paveikslas 4-5b), o 

po 2 parų taršos dėmė paliks nagrinėjamą akvatoriją (paveikslas 4-5d). Santykinė 

koncentracija dėmės centre ţymiai sumaţės: nuo 1000 grunto gramzdinimo metu iki 2,5 

po 1 paros. 

Apibendrinus išnagrinėtus variantus nustatėme, kad greičiausiai taršos dėmė 

juda pučiant PV krypties vėjui, o lėčiausiai - V krypties vėjui. Pučiant bet kurios 

krypties vėjui taršos dėmė nepasiekia Baltijos paplūdimių. Santykinė koncentracija 

dėmės centre sumaţėja nuo 1000 grunto gramzdinimo momentu iki 2,5-11 po 1 paros. 

Susidariusios dėmės plotis nėra didelis, šiek tiek didesnė koncentracija stebima dėmės 

centre (ne didesniame negu 5 km plotyje), likusios dėmės dalies koncentracija nuo 

foninės skiriasi neţymiai. 

Vėjo stiprumo įtaka taršos sklaidai 

Norint nustatyti vėjo stiprumo įtaką taršos sklaidai, reikia palyginti modeliavimo 

rezultatus pučiant tos pačios krypties, bet skirtingo stiprumo vėjams. Todėl buvo atliktas 

kenksmingų medţiagų pernašos iš dampingo rajono modeliavimas pučiant ŠV krypties 

silpnam (1 m/s) vėjui. Paveiksle 4-6 atvaizduota taršos sklaida, kai pradinė santykinė 

koncentracija grunto gramzdinimo metu yra 1000. Per visą modeliavimo laikotarpį 




Lapkričio 1, 

2011 

taršos dėmės padėtis beveik nesikeičia, keičiasi tik dėmės konfigūracija ir jos santykinė 

koncentracija. Santykinė koncentracija dėmės centre ţymiai sumaţės: nuo 1000 grunto 

gramzdinimo metu iki 3,5 po 1 paros ir iki 1,8 po 2 parų. 

Pučiant bet kurios krypties silpnam vėjui (1 m/s) jūroje vyksta labai neţymi 

taršos pernaša iš dampingo rajono. Praėjus kelioms paroms taršos dėmės koncentracija 

neesminiu dydţiu skiriasi nuo foninės Baltijos jūros koncentracijos. Pučiant stipriam 

vėjui (15 m/s) vyksta intensyvi taršos pernaša, tačiau tarša kranto nepasiekia. 




Lapkričio 1, 

2011 

a) b) 

) 

a 

) 

b 

c) d) 

4-3 Paveikslas Taršos sklaida iš dampingo rajono pučiant ŠV krypties 15 m/s vėjui (pradinė santykinė 

koncentracija yra 1000): a) po 0,5 paros nuo išpylimo momento, b) po 1 paros, c) po 1,5 paros, d) po 2 

parų (paruošė J.Kriaučiūnienė) 




Lapkričio 1, 

2011 

a) b) 

) 

a 

c) d) 

4-4 Paveikslas Taršos sklaida iš dampingo rajono pučiant V krypties 15 m/s vėjui (pradinė santykinė 

koncentracija - 1000): a) po 0,5 paros nuo išpylimo momento, b) po 1 paros, c) po 1,5 paros, d) po 2 





Lapkričio 1, 

2011 

a) b) 

c) d) 

4-5 Paveikslas Taršos sklaida iš dampingo rajono pučiant PV krypties 15 m/s vėjui (pradinė santykinė 

koncentracija -1000): a) po 0,5 paros nuo išpylimo momento, b) po 1 paros, c) po 1,5 paros, d) po 2 





Lapkričio 1, 

2011 

a) b) 

) 

b 

c) d) 

4-6 Paveikslas Taršos sklaida iš dampingo rajono pučiant ŠV krypties 1 m/s vėjui (pradinė 

santykinė koncentracija yra 1000): a) po 0,5 paros nuo išpylimo momento, b) po 1 paros, c) po 1,5 

paros, d) po 2 parų (paruošė J.Kriaučiūnienė) 




Lapkričio 1, 

2011 

Dumblo sklaidos iš pirmojo dampingo rajono modeliavimas 

Dumblo sklaida iš dampingo rajono modeliuota esant šioms gamtinėms 

sąlygoms: kai pučia stiprus 15 m/s ŠV, V ir PV krypčių vėjas ir silpnas 1 m/s ŠV 

krypties vėjas. Dumblo pernašos procesai aprašyti gramzdinant 1 gruntoveţio gruntą 

(2000 t) pirmajame dampingo rajone. 

Dumblo sklaidos modeliavimui naudotas MIKE 21 dumblo pernašos MT 

modelis (MIKE 21…, 2005), aprašantis suspensijų pernašos, erozijos bei 

akumuliacijos procesus, sukeltus tėkmių poveikio. Šiuo modeliu nustatyta dumblo, 

kurio dalelių skersmuo 0,065, sklaida iš dampingo rajono. Gramzdinamo dumblo 

frakcijos dalelių vidutinis skersmuo yra 0,03 mm, o gramzdinamo dumblo koncentracija 

– 900 kg/m³ (Geologijos ir geografijos instituto duomenys). Suspensijų akumuliacijos ir 

dugno erozijos kritiniai greičiai nustatyti atitinkamai 0,1 ir 0,3 m/s pagal (MIKE 21, 

2005). 

Vėjo krypties įtaka dumblo pernašai iš dampingo rajono 

Gramzdinant gruntą dampingo rajone vyksta dumblo dalelių sklaida Baltijos 

priekrantėje. Šios sklaidos pobūdį nulemia hidrodinaminis Baltijos priekrantės reţimas. 

Paveiksle 4-7 atvaizduota dumblo koncentracijos kaita iš dampingo rajono pučiant 15 

m/s ŠV krypties vėjui. Baltijos priekrantės tėkmė yra nukreipta į pietus, todėl dumblo 

sklaida taip pat vyksta pietų kryptimi. Išpylus gruntą į dampingo rajoną po 12 val. 

dumblo dalelės bus nuneštos 8 km į pietus (paveikslas 4-7a), o dumblo koncentracija 5 

km ilgio jūros akvatorijoje kis 0,5 – 5 g/m³ ribose. Po 1 paros dumblo dalelių dėmė bus 

nunešta apie 15 km į pietus (paveikslas 4-7b). Praėjus 2 paroms dumblo sklaidos iš 

gramzdinimo vietos pėdsakų nagrinėjamoje akvatorijoje nėra (paveikslas 4-7d). 

Pučiant 15 m/s V krypties vėjui dumblo dalelių sklaida vyksta maţesniu greičiu 

negu pučiant ŠP krypties vėjui. Tai lemia maţesni tėkmės greičiai Baltijos priekrantėje. 

Po 12 val. nuo grunto gramzdinimo momento dumblo dalelės bus nuneštos 5 km nuo 

dampingo rajono į šiaurę (paveikslas 4-8a ), o po 1 paros – 10 km į šiaurę (paveikslas 4- 

8b). Dumblo koncentracija taršos vietose kis 0,5 – 9 g/m³ ribose praėjus 12 val. nuo 

gramzdinimo momento ir 0,5 –3 g/m³ ribose po 1 paros. 




Lapkričio 1, 

2011 

Pučiant 15 m/s PV krypties vėjui dumblo sklaida iš dampingo vietos vyks 

šiaurės kryptimi. Jau po 12 valandų dumblo dalelės iš dampingo rajono bus perneštos 

apie 15 km į šiaurę (paveikslas 4-9a), po 1 paros – 27 km į šiaurę (paveikslas 4-9b), o 

po 1,5 paros dumblo dalelės paliks nagrinėjamą akvatoriją (paveikslas 4-9c). Dumblo 

koncentracija taršos vietose kis 0,5 – 8 g/m³ ribose po 12val. nuo gramzdinimo 

momento. 

Apibendrinus išnagrinėtus variantus nustatėme, kad pučiant bet kurios krypties 

vėjui dumblo dalelės iš grunto gramzdinimo vietos nepasiekia Baltijos paplūdimių. 

Priklausomai nuo vėjo krypties skiriasi tik dumblo dalelių judėjimo greitis: didţiausias 

pučiant PV krypties vėjui ir maţiausias V krypties vėjui. Sklisdamos dumblo dalelės 

uţima palyginti nedidelį plotą (iki 5x10 km). Pučiant bet kurios krypties vėjui, dumblo 

koncentracija taršos vietoje sparčiai maţėja priklausomai nuo laikotarpio nuo grunto 

gramzdinimo pradţios. Gramzdinimo metu išpilamo grunto koncentracija yra 900000 

g/m³, o po paros ši koncentracija sumaţėja iki 3 g/m³. Gauti rezultatai parodo bendras 

dumblo sklaidos tendencijas. Norint tiksliau sumodeliuoti dumblo pernašos procesus, 

reikėtų atlikti eksperimentus dampingo rajone, nustatant dumblo dalelių koncentraciją 

konkrečiomis sąlygomis. 

Vėjo greičio įtaka dumblo pernašai iš dampingo rajono 

Norint nustatyti vėjo stiprumo įtaką dumblo sklaidai iš dampingo rajono, reikia 

palyginti modeliavimo rezultatus pučiant tos pačios krypties, bet skirtingo stiprumo 

vėjams. Todėl buvo atliktas dumblo pernašos modeliavimas pučiant ŠV krypties 

silpnam (1 m/s) vėjui (paveikslas 4-10). Per dvi paras po gramzdinimo dumblo dalelės 

pasklinda tik dampingo rajone, o laikui bėgant keičiasi tik dumblo koncentracija. Po 1,5 

paros dumblo koncentracija gramzdinimo vietoje priartėja prie foninės koncentracijos 

(paveikslas 4-10c). 

Lyginant dumblo sklaidą, kai pučia stiprus 15 m/s (paveikslas 4-7) ir silpnas 

1m/s (paveikslas 4-10) ŠV krypties vėjas, nustatyta, kad pučiant silpnam vėjui 

gramzdinamas dumblas nusėda dampingo rajono aplinkoje, dumblo pernaša jūroje yra 

labai neţymi. Kai pučia stiprus vėjas, gramzdinamo dumblo pernaša vyksta Baltijos 

priekrantėje, tačiau bet kuriomis gamtinėmis sąlygomis dumblo dalelės iš gramzdinimo 

vietos nepasiekia Baltijos paplūdimių. 




Lapkričio 1, 

2011 

Taršos ir dumblo pernaša iš tolimojo dampingo rajono 

Taršos medţiagų sklaidos pobūdis Baltijos jūros priekrantėje priklauso nuo 

gamtinių sąlygų (vėjo krypties ir stiprumo) ir kenksmingų medţiagų grunto išpylimo 

vietoje koncentracijos. Pučiant silpnam vėjui (1 m/s) jūroje vyksta labai neţymi taršos 

medţiagų pernaša iš dampingo rajono. Praėjus kelioms paroms taršos dėmės 

koncentracija neesminiu dydţiu skiriasi nuo foninės Baltijos jūros koncentracijos. 

Pučiant stipriam vėjui (15 m/s) vyksta intensyvi taršos pernaša Baltijos priekrantėje, 

tačiau tarša kranto nepasiekia. Didţiausias taršos medţiagų pernašos greitis yra pučiant 

stipriam PV krypties vėjui, o maţiausias - V krypties vėjui. 

Gramzdinant gruntą dampingo rajone vyksta dumblo pernašos ir akumuliacijos 

procesai Baltijos priekrantėje. Pučiant silpnam vėjui gramzdinamas dumblas nusėda 

dampingo rajono aplinkoje, dumblo pernaša jūroje yra labai neţymi. Pučiant bet kurios 

krypties stipriam vėjui, vyksta dumblo dalelių pernašos procesai, o dumblo 

koncentracija taršos vietoje sparčiai maţėja priklausomai nuo laikotarpio po grunto 

gramzdinimo pradţios. Dumblo dalelių judėjimo greitis priklauso nuo vėjo krypties: 

didţiausias pučiant PV krypties vėjui ir maţiausias – V krypties vėjui. Pučiant bet 

kurios krypties vėjui dumblo dalelės iš grunto gramzdinimo vietos nepasiekia Baltijos 

paplūdimių. 




Lapkričio 1, 

2011 

a) b) 

) 

b 

c) d) 

4-7 Paveikslas Dumblo sklaida (g/m³) iš grunto gramzdinimo vietos pučiant 15 m/s ŠV krypties 

vėjui: a) po 0,5 paros nuo gramzdinimo momento, b) po 1 paros, c) po 1,5 paros, d) po 2 parų 

(paruošė J.Kriaučiūnienė) 




Lapkričio 1, 

2011 

a) b) 

) 

b 

c) d) 

4-8 Paveikslas Dumblo sklaida (g/m³) iš grunto gramzdinimo vietos pučiant 15 m/s V krypties 






Lapkričio 1, 

2011 

a) b) 

) 

b 

c) d) 

4-9 Paveikslas Dumblo sklaida (g/m³) iš grunto gramzdinimo vietos pučiant 15 m/s PV krypties 

vėjui: a) po 0,5 paros nuo gramzdinimo momento, b) po 1 paros, c) po 1,5 paros, d) po 2 parų (paruošė 

J.Kriaučiūnienė) 




Lapkričio 1, 

2011 

a) b) 

) 

b 

c) d) 

4-10 Paveikslas Dumblo sklaida (g/m³) iš grunto gramzdinimo vietos pučiant 1 m/s ŠV krypties 






Lapkričio 1, 

2011 

Leidimą gramzdinti priemolio gruntus ir dumblą “D” dampinge davė 1999 

metais Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas. Pagal leidimo sąlygas, 

nugramzdinus 3 mln.m 3 grunto, turėjo būti įvertinta dampingo aplinkos būklė ir 

nustatytos jo tolimesnės eksploatacijos sąlygos. Kadangi iki 2002 metų jau buvo 

nugramzdinta 3 mln.m 3 grunto, VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija uţsakė 

tyrimo darbus, kurių tikslas įvertinti priemolio bei dumblo gruntų gramzdinimo vietos 

asimiliacinę talpą. Remiantis Lietuvos mokslininkų tyrimais bei aukščiau aprašytais 

taršos medţiagų ir dumblo sklaidos iš dampingo rajono rezultatais, nustatyta, kad: 

1. Ryškios dugno deformacijos arealai apima apie 7 km 2 jūros plotą (~35% 

bendro ploto). Technogeninės kilmės kauburiai paplitę į šiaurės rytus nuo centro 

plūduro ir tęsiasi 1,5-2 km uţ dampingo ribos. 

2. Gramzdinimo vietos vandens cheminė sudėtis yra stabili ir artima atviroje 

jūroje fiksuotoms reikšmėms. Taršos medţiagų koncentracijos neviršija didţiausių 

leistinų koncentracijų. 

3. Dampingo rajono dugno gruntuose maksimalios sunkiųjų metalų ir naftos 

produktų koncentracijos neviršijo švaraus grunto klasei būdingų reikšmių. 

4. Dugno gruntų mikrobiologiniai ir higieniniai rodikliai atitinka sanitarines 

normas. 

Dampingo aplinkos tyrimų rezultatai parodė, kad esminių jūros aplinkos 

pokyčių nėra, todėl buvo leidţiama toliau gramzdinti iškastą uoste gruntą. 

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatorijos gilinimo iki 2015 metų programoje 

numatyta tobulinti uosto laivybos kanalą, siekiant pagerinti laivybos sąlygas. Penkių 

metų bėgyje iš Klaipėdos uosto akvatorijos iš viso numatoma iškasti apie 5 mln. m 3 

moreninio grunto. Uosto akvatorijos valymo metu papildomai planuojama iškasti apie 2 

mln. m 3 smėlingo ir dumblingo grunto. 

Todėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija parengė techninę uţduotį naujai 

gramzdinimo vietai jūroje parinkti atsiţvelgiant į LR Vyriausybės 2010-08-25 d. 

nutarimą Nr. 1204 “Dėl Baltijos jūros aplinkos apsaugos strategijos patvirtinimo” (Ţin., 

2010, Nr. 105-547). 

Šiuo metu atliekamas naujų grunto gramzdinimo vietų jūroje poveikio aplinkai 

vertinimas. Šiam vertinimui siūlomos trys naujos potencialios vietos grunto 




Lapkričio 1, 

2011 

gramzdinimui (paveikslas 4-11), taip pat analizuojama esamos artimosios smėlio 

dampingo vietos optimizavimo galimybė. 

Siūlomos alternatyvos (naujos dampingo vietos Baltijos jūros teritoriniuose 

vandenyse) yra šios: 

1 alternatyva – naujos vietos parinkimas mišriam grunto gramzdinimui Baltijos 

jūros teritoriniuose vandenyse vakarinėje Klaipėdos uosto reido pusėje, beveik 16 km 

atstumu į vakarus nuo uosto vartų. Ši vieta yra nagrinėjama kaip galima alternatyva šiuo 

metu eksploatuojamam giliavandeniam dampingui. Pagrindiniai šios vietos privalumai – 

maţesnė nuosėdinės medţiagos sklaida uţ dampingo rajono ribų bei maţesnis atstumas 

nuo uosto vartų. Šios vietos sedimentacinės sąlygos yra palankios dumblingų bei 

moreninių gruntų gramzdinimui. Tarp svarbiausių trūkumų paminėtinas šios vietos 

išsidėstymas arti esamų laivybos kelių. 

4-11 Paveikslas Siūlomos vietos iškasto grunto gramzdinimui (paruošė S. Gulbinskas) 

2 alternatyva – naujos grunto gramzdinimo vietos parinkimas koncentruotam 

smėlingo ir moreninio grunto šalinimui 1986 m. uţdaryto dampingo rajono vietoje 3 km 

atstumu į ŠV nuo uosto vartų 18-22 m gylyje. Vieta nagrinėjama kaip alternatyva šiuo 




Lapkričio 1, 

2011 

metu veikiančiam artimajam dampingui. Rajonas pasiţymi geru litodinaminiu ryšiu su 

kranto zona ir galėtų būti svarbiu nuosėdinės medţiagos šaltiniu smėlingiems krantams, 

esantiems į šiaurę nuo Klaipėdos uosto molų. 

3 alternatyva – artimojo smėlio dampingo naudojimo praplėtimas, leidţiant jame 

taip pat gramzdinti ledyninės kilmės švarų moreninį gruntą. 

4 alternatyva – grunto pylimas, formuojant teritoriją uţ šiaurinio molo. Šios 

alternatyvos atsiradimą lemia būtinybė stabilizuoti stipriai eroduojamą Melnragės 

kranto atkarpą į šiaurę nuo Klaipėdos uosto vartų. Grunto panaudojimas šioje vietoje 

padėtų ne tik atstatyti bei praplėsti Melnragės krantą, bet sukurtų naują vertingą 

teritoriją. Tokios teritorijos formavimui būtų galima panaudoti ir III bei IV uţterštumo 

klasės gruntus ir iki minimumo sumaţinti poveikį jūrinei aplinkai. 

Atlikus siūlomų vietų iškasto grunto gramzdinimui poveikio aplinkai vertinimui, 

bus pasiūlyta tinkamiausia vieta grunto gramzdinimui ateityje. 




Lapkričio 1, 

2011 

4.2. Kategorija „Fizinė ţala“ 

Šiai kategorijai Lietuvos Baltijos jūroje priskirtina uostų hidrotechninių 

įrenginių įtaka Baltijos jūros priekrantei ir krantų būklei, uostų poveikis kranto linijos 

dinamikai, dugninio tralavimo bei smėlio kasimo poveikiai. 

4.2.1. Uostų hidrotechninių įrenginių įtaka Baltijos jūros priekrantei ir krantų 

būklei 

Uostų (hidrotechninių įrenginių kompleksų) statyba, rekonstrukcija ir 

eksploatacija turi įtakos Baltijos priekrantei bei uostų akvatorijai ir krantų būklei. 

Klaipėdos uostas yra plečiamas pietų (gilinant Klaipėdos sąsiaurį ir statant naujas bei 

rekonstruojant senas krantines) bei šiaurės kryptimi (rekonstruojant įplaukos kanalą). 

Numatyta atstatyti Šventosios uostą, tiriama naujo giliavandenio jūrų uosto galimybė. 

Klaipėdos uostas yra šiauriausias neuţšąlantis uostas rytinėje Baltijos jūros 

dalyje. Uosto krantinių bendras ilgis daugiau kaip 19 km, iš jų 8,3 km yra naudojama 

krovos darbams. Šiuo metu uoste vandens gylis yra 10,5–14,5 m. Klaipėdos uostas yra 

prie Klaipėdos sąsiaurio, kuris jungia Kuršių marias su Baltijos jūra. Klaipėdos 

sąsiauriui ir šiaurinei marių daliai įtaką daro jūros vandens prietaka iš Baltijos jūros. Šie 

greiti ir nereguliarūs vandens pasikeitimai sukelia temperatūros, druskingumo bei kitų 

charakteristikų svyravimus. 

Plečiant Klaipėdos uostą, kyla poveikio aplinkai vertinimo klausimai Klaipėdos 

sąsiauryje ir Baltijos jūros priekrantėje. Tokia ūkinė veikla sukelia vandens telkinio 

tėkmės struktūros pokyčius, kurie daro įtaką pernašos bei akumuliacijos procesams ir 

keičia ekosistemų egzistavimo sąlygas. Klaipėdos uosto akvatorijos monitoringo tyrimai 

(tėkmių matavimai, nešmenų kiekio ir jų cheminės sudėties nustatymas) leidţia įvertinti 

dabartinę Klaipėdos sąsiaurio ir Baltijos jūros priekrantės būklę. Tačiau tik 

modeliuojant vandens telkinių procesus, galima nustatyti pokyčius, kurių prieţastis yra 

antropogeninė veikla. Ypač svarbus tėkmių, nešmenų ir bangų procesų modeliavimas 

esant ekstremalioms gamtinėms sąlygoms (štormų arba didelių potvynių metu), nes 

neturime išmatuotų tėkmės parametrų (Gailiušis ir kt., 2006). 




Lapkričio 1, 

2011 

Pastaraisiais metais vykdomi svarbūs Klaipėdos uosto plėtros projektai: 

gilinama Klaipėdos sąsiaurio akvatorija, įvykdyta įplaukos kanalo rekonstrukcija, 

statomos naujos krantinės. Bet kuri antropogeninė veikla uoste turi įtakos Klaipėdos 

sąsiaurio hidrodinaminiam reţimui – sąsiaurio pralaidumui ir tėkmės struktūrai. 

Gilinimo darbai uosto akvatorijoje didina Klaipėdos sąsiaurio pralaidumą, t.y. didesnės 

vandens masės iš Baltijos jūros įteka į Kuršių marias ir atvirkščiai. Padidėjusi Baltijos 

jūros sūraus vandens prietaka į Klaipėdos sąsiaurį ir Kuršių marias gali turėti neigiamos 

įtakos gėlavandenei ekosistemai. Hidrotechniniai statiniai (naujos krantinės ar pirsai) 

siaurina Klaipėdos sąsiaurį ir maţina jo pralaidumą. Siekiant palaikyti nusistovėjusią 

pusiausvyrą, reikėtų numatyti papildomas priemones, kurios kompensuotų sąsiaurio 

pralaidumo padidėjimą dėl gilinimo darbų. Ūkinė veikla uosto akvatorijoje keičia ir 

tėkmių struktūrą. Padidėję tėkmės greičiai keičia nešmenų pernašos procesus Klaipėdos 

sąsiauryje, t.y. atsiranda naujos dugno erozijos bei nešmenų akumuliacijos vietos, 

kurios gali turėti neigiamos įtakos laivybos sąlygoms uosto akvatorijoje. Natūralių 

gamtinių procesų kaita (Nemuno nuotėkio pokyčiai, stiprių vėjų bei uraganų skaičiaus 

didėjimas) taip pat turi įtakos tiek Kuršių marių, tiek Baltijos jūros priekrantės būklei. 

Atlikti Klaipėdos sąsiaurio pralaidumo pokyčių skaičiavimai (Gailiušis ir kt., 

2005) parodo, kaip keičiasi sąsiaurio pralaidumas atliekant gilinimo darbus sąsiaurio 

akvatorijoje, Skaičiavimai atlikti trims Klaipėdos sąsiaurio batimetrijos variantams 

(paveikslas 4-12): 

1 variantas – Klaipėdos sąsiaurio akvatorija iki intensyvios uosto plėtros (1996 

m.). Farvaterio gylis buvo nuo 5 m iki 12 m, nėra laivų apsisukimo akvatorijų, išskyrus 

tarptautinio kelto akvatoriją ir negilinta šiaurinė Kuršių marių dalis. 

2 variantas – dabartinė uosto akvatorijos padėtis. Rekonstruoti uosto vartai, 

pagi¬lintas uosto įplaukos kanalas ir šiaurinė uosto dalis iki 14,0 m, farvateris 

paplatintas iki 125 m ir pagilintas iki 12,5 m, laivų apsisukimo akvatorija įrengta ties 

UAB „Bega“ ir AB „Klaipėdos Smeltė“. 

3 variantas numato, kad bus intensyviai vykdoma Klaipėdos uosto plėtra. Visos 

uosto krantinės bus pritaikytos tokiam gyliui, kuris yra uosto įplaukos kanale tarp 10 ir 

100 krantinių. Tai 14,0 m gylio ir 150 m pločio laivybos kanalas iki AB „Klaipėdos 

Smeltė“ krantinių ir farvateris į šiaurinę Kuršių marių dalį. Šiuo metu yra vykdomi 

gilinimo darbai pagal šį variantą. 




Lapkričio 1, 

2011 

Paveikslas 4-12 Klaipėdos sąsiaurio gilinimo variantai: a) “0 variantas” – 1996m. būklė, b) 1 

variantas, c) 2 variantas (paruošė J.Kriaučiūninenė) 

Šiems variantams yra sudarytos sąsiaurio pralaidumo kreivės, t.y. 

apskaičiuotas sąsiauriu tekantis debitas esant tam pačiam lygių skirtumui tarp Kuršių 

marių ir Baltijos jūros. Pagilinus uosto farvaterį tarp 10 ir 115 krantinių iki 12,5 m (2 

variantas), Klaipėdos sąsiaurio pralaidumas palyginus su 1996 m. variantu padidėtų iki 

10,0%, kai tėkmė yra iš Kuršių marių į Baltijos jūrą ir iki 9,0%, kai – iš Baltijos jūros į 

Kuršių marias (4 pav.). Pagilinus sąsiaurio farvaterį iki 14 m (3 variantas), sąsiaurio 

pralaidumas padidėtų iki 18,4% tėkmei tekant iš Kuršių marių į Baltijos jūrą ir iki 

17,8% – iš Baltijos jūros į Kuršių marias. Įvertinus Klaipėdos sąsiaurio pralaidumo 

pokyčius, Klaipėdos uosto akvatorijos gilinimas pagal 3 variantą ţymiai pakeistų 

hidrodinaminį reţimą, todėl galimas tik taikant gamtosaugines priemones, kurios 

sumaţintų sąsiaurio pralaidumą. 




Lapkričio 1, 

2011 

Paveikslas 4-13 Klaipėdos sąsiaurio pralaidumo kreivės trims variantams ( Hsk – lygių 

skirtumas tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros) 

Gamtosauginės priemonės, maţinančios Klaipėdos sąsiaurio pralaidumą, gali būti 

naujų krantinių įrengimas ar rekonstrukcija, sumaţinant Klaipėdos sąsiaurio skerspjūvį 

(Gailiušis ir Kriaučiūnienė, 1999) bei molų rekonstrukcija (Gailiušis ir kt., 2004). 2001- 

2002 m. vykdant Klaipėdos jūrų uosto rekonstrukcijos darbus buvo prailginti molai 

(šiaurinis 205 m, pietinis – 278 m). Patys uosto vartai susiaurėjo ir tapo „priverti“. Tuo 

buvo siekiama sumaţinti ilgosios bangos, kuri susidaro pučiant šiaurės–vakarų vėjams, 

pavojingumą laivams. Sąsiaurio tėkmės struktūros pokyčiai dėl Klaipėdos uosto jūros 

vartų rekonstrukcijos atvaizduoti Paveiksle 4-14. Apskaičiuota (Gailiušis ir kt., 2004), 

kad Klaipėdos uosto jūros vartų rekonstrukcija sumaţina sąsiaurio pralaidumą iki 4,0% 

tekant tėkmei iš Kuršių marių į Baltijos jūrą ir iki 2,5% – iš Baltijos jūros į Kuršių 

marias. Ši priemonė iš dalies kompensuoja Klaipėdos sąsiaurio pralaidumo padidėjimą, 

kuris atsiranda dėl uosto farvaterio gilinimo. 




Lapkričio 1, 

2011 

Paveikslas 4-14 Klaipėdos sąsiaurio tėkmės struktūra tekant 2700 m³/s debitui iš Kuršių marių į 

Baltijos jūrą: viršuje - prieš jūros vartų rekonstrukciją, apačoj - po jūros vartų rekonstrukcijos 

Klaipėdos sąsiaurio hidrodinaminiu modeliu ištyrus uosto akvatorijos tėkmių 

struktūros ir pralaidumo pokyčius dėl bet kurios ūkinės veiklos, gauname naujų ţinių 

apie Klaipėdos jūrų uosto plėtros galimybes ir būtinas gamtosaugos priemones, kurios 

saugotų Kuršių marių ekosistemą. 




Lapkričio 1, 

2011 

4.2.2. Kranto linijos dinamika Klaipėdos uosto poveikio zonoje 

Kranto linijos dinamikos ypatumai Klaipėdos uosto poveikio zonoje yra plačiai 

aprašyti G.Ţilinsko straipsnyje (1998). Šiame darbe išskirti Klaipėdos sąsiaurio 

antropogeninio poveikio Baltijos jūros krantams trys pagrindiniai periodai: 

1. Nedidelio antropogeninio poveikio periodas (iki kapitalinių molų statybos 

pradţios – 1835 m.). Vyravo Kuršių nerijos kranto „priaugimo“ bei šiaurinio 

(ţemyninio) kranto išplovimo tendencijos. 

2. Intensyvios molų statybos ir dugno gilinimo laikotarpis (1835-1957 m.). Ypač 

smarkiai kito krantai, esantys prie Klaipėdos sąsiaurio, intensyvios molų statybos 

laikotarpiu. 1835 – 1878 metais kranto linija priešpietinio molo priaugo apie 600 m (14 

m per metus). Prailginus pietinį molą (darbai baigti apie 1957 m.), kranto linija jau ne 

stūmėsi jūros link, kaip teoriškai turėtų būti priešvėjinėje molų pusėje, o dėl 

suintensyvėjusios dugno erozijos priekrantėje – traukėsi. 

3. Didelės apimties dugno gilinimo darbų laikotarpis (1957-1997 m.). Šeštojo 

dešimtmečio pabaigoje buvo stipriai išgilintas įplaukos (iki 10 -10,5 m) ir vidinio 

kanalo (iki 9 – 9,5 m) farvateriai. Dar didesni gyliai (iki 12-12,5m) kanalo farvateryje 

buvo pasiekti 1985 – 1986 metais, statant tarptautinę perkėlą. Dėl iškasamo iš barinio 

kanalo didelių grunto kiekių, o tuo pačiu susidarusių didelių gylių gradientų tarp 

aplinkinės akvatorijos ir barinio kanalo, smarkiai suaktyvėjo nešmenų „nutraukimo“ iš 

aplinkinių pakrantės rajonų procesai. Šių bei kitų hidrolitodinaminių procesų išdavoje 

krantas traukėsi tiek šiaurinėje, tiek ir pietinėje Klaipėdos uosto molų pusėse. Per 1957- 

1993 m. laikotarpį krantas prie pietinio molo atsitraukė apie 65 m(1,8 m/m.) ir 500 m 

atstumu – 40 m (1,1 m/m.), o prie šiaurinio molo – apie 30 m (0,8 m/m.) ir 500 m 

atstumu – apie 72 m (2 m/m.). Intensyvios abrazijos ruoţas šiaurinėje uosto pusėje 

siekia virš 1200 m. 

4. 2001-2002 m. vykdant Klaipėdos jūrų uosto rekonstrukcijos darbus buvo 

prailginti molai (šiaurinis 205 m, pietinis – 278 m). Šie darbai turėjo įtakos gretimų 

uostui jūros krantų dinamikai. Vertinant molų rekonstrukcijos įtaką buvo remtasi nuo 

1995 m. vykdomo Klaipėdos uosto krantų dinamikos monitoringo duomenimis. 

Nustatyta, kad ţemyne, arčiausiai molų esančioje kranto atkarpoje, kurioje paskutinį 

dešimtmetį iki uosto molų prailginimo krantas buvo santykinai stabilus, po 

rekonstrukcijos įsivyravo kranto ardos tendencijos. Kuršių nerijos krante, kur paskutinį 




Lapkričio 1, 

2011 

dešimtmetį iki molų prailginimo arčiausioje molui kranto atkarpoje vyravo intensyvios 

ardos procesai, po molų rekonstrukcijos krantas pradţioje stabilizavosi o vėliau čia 

pradėjo vyrauti sąnašų akumuliacijos tendencijos (šie duomenys yra iš pateikto spaudai 

Dariaus Jarmalavičiaus, Gintauto Ţilinsko ir Donato Pupienio straipsnio „Impact of 

Klaipėda Port jetties reconstruction on adjacent sea coast dynamics“). 

Kranto linijos dinamikai turi įtakos daug faktorių: uosto vartų orientacija, uosto 

plėtra (farvaterio gilinimas ir platinimas, molų rekonstrukcija), vandens apykaita tarp 

Baltijos jūros ir Kuršių marių ir t.t. Uosto plėtra turės didelę įtaką Klaipėdos sąsiaurį 

supantiems krantams, todėl būtina pastoviai atlikti krantų monitoringą ir tvirtinti 

krantus. 

4.2.3. Šventosios uosto rekonstrukcijos įtaka Baltijos jūros aplinkai 

Pagal LR Vyriausybės strateginio planavimo komiteto 2003-11-06 posėdţio 

protokolą Nr. 19, prioritetinės Šventosios jūrų uosto veiklos kryptys yra šios: 

pramoginių ir sportinių laivų, maţųjų kruizinių ir Ro-Ro keleivinių laivų, nedidelių 

ţvejybos laivų aptarnavimas; Būtingės naftos terminalo pagalbinių laivų aptarnavimas; 

valstybės sienos apsaugos tarnybos, specializuotų gelbėjimo ir kitų kontrolę jūroje 

vykdančių institucijų laivų aptarnavimas. Norint vykdyti numatytas veiklos kryptis, 

būtina Šventosios uosto rekonstrukcija. Sudarytos uosto rekonstrukcijos alternatyvos 

yra šios (paveikslas 4-15): “0” – nulinė alternatyva, dabartinė Šventosios uosto būklė; 

“1” - trumpi 400 m ilgio molai, 6 m uosto gylis ir 7 m gylio įplaukos kanalas; “2” - ilgi 

molai (800 m ilgio), 6 m uosto gylis ir 7 m gylio įplaukos kanalas; “3” - ilgi molai 

(800 m ilgio), 8 m uosto gylis ir 9 m gylio įplaukos kanalas (projektas „Šventosios 

uosto rekonstrukcijos galimybių studija“, ALATEC, 2009). 

Atliktas uosto molų ilgio pagrindimas ir jų gylio nustatymas pagal hidrodinamines ir 

litodinamines savybes. Norint įvertinti Šventosios uosto rekonstrukcijos alternatyvas, 

buvo sukurtas Lietuvos Baltijos priekrantės (Lietuvos akvatorija) bangų, hidrodinaminis 

ir nešmenų pernašos modelis, panaudojant Danijos hidraulikos instituto skaitinę 

programinę įrangą MIKE 21 (MIKE 21..., 2005). 

Srovių bei bangų formavimosi procesui jūros priekrantės zonoje didţiausią įtaką turi 

stiprūs, pakankamai ilgos trukmės ir pastovios krypties vėjai. Per 1999 – 2007 m. 




Lapkričio 1, 

2011 

laikotarpį tarp stiprių vėjų ryškiai išsiskiria P-V sektoriaus vėjai: PV krypties vėjai 

sudarė 37,6%, V – 28,3%, P – 13,3% ir ŠV - 11,2%. Nustatyta, kad PV, V ir ŠV krypčių 

vėjai sukelia didţiausias bangas ir labiausiai keičia hidrodinaminį reţimą Baltijos 

priekrantėje. Todėl bangų, hidrodinaminiai ir nešmenų pernašos procesai modeliuoti 

pučiant šių krypčių 20 m/s greičio vėjams (Kriaučiūnienė ir Gailiušis, 2010). 

Šventosios uosto molų ilgio įtaka priekrantės dugno ir jūros krantų procesams 

nagrinėta lyginant „1“ ir „2“ alternatyvą su „0“ alternatyva (1 pav.). Pučiant vakarų 

vėjui, ilgi (800 m) uosto molai („2“ alternatyva) suformuoja didelį erozijos ţidinį, 

nutolusį per 200–400 m nuo šiaurės molo. Tėkmės greičiai priekrantėje padidėja nuo 

0,07 m/s („0“ alternatyva) iki 0,48 m/s („2“ alternatyva). Tuo tarpu trumpesni 1 uosto 

alternatyvos molai padidina tėkmės greičius nuo 0,02 m/s iki 0,34 m/s. Pučiant PV vėjui 

susidaro erozijos ţidinys uosto pietų pusėje. Šiame plote tėkmės greičiai padidėja iki 

0,4-0,5 m/s “1” ir „2“ alternatyvoms, kai „0“ alternatyvai greičiai buvo 0,2-0,3 m/s. 

Šventosios uosto gylio įtaka hidrodinaminiams procesams nustatyta „2“ ir „3“ uosto 

alternatyvas palyginus su „0“ alternatyva (1 pav.). Pagal „2“ alternatyvą uosto gylis yra 

6 m, o pagal „3“ alternatyvą – 8 m). Pučiant V vėjui, kranto būklei įtaką daro “3” uosto 

alternatyva, kai susiformuoja erozijos ţidinys į šiaurę nuo uosto. “2” uosto alternatyvos 

molų poveikis ţymiai maţesnis. Į šiaurę nuo uosto molų tėkmės greičiai padidėja iki 

0,43 – 0,47 m/s, kai „0“ alternatyvos greičiai buvo vos 0,02 m/s. Pučiant PV vėjui 

didţiausi tėkmių greičių pokyčiai nustatyti į šiaurę nuo uosto molų. Pučiant ŠV vėjui 

didţiausi tėkmių greičių pokyčiai nustatyti į pietus nuo uosto molų. Tėkmės greičiai 

padidės artimoje krantui zonoje lyginant “2” ir “3” alternatyvas su „0 alternatyva. 




Lapkričio 1, 

2011 

a) b) 

c) d) 

Paveikslas 4-15 Šventosios uosto rekonstrukcijos alternatyvos: a) „0“, b) 1, c) 2 ir d) 3 alternatyva 

(paruošė B. Gailiušis). 

Šventosios uosto atstatymas pagal “1” alternatyvą tenkina minimalius uosto 

reikalavimus ir daro maţiausią įtaką priekrantės litodinaminiams procesams. “2” uosto 

atstatymo alternatyva taps krantų erozijos prieţastimi tiek uosto pietų, tiek uosto šiaurės 

pusėje. Uosto gylio didinimas (“3” alternatyva) iki 8 m uosto padidins uosto poveikį 

nešmenų pernašos procesams. 

Šiuo metu yra atliekamas detalus Šventosios uosto rekonstrukcijos poveikio atlinkai 

vertinimas, kuriame įvertintas galimas uosto poveikis Baltijos jūros aplinkai. 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 

Bukantis A. Lietuvos klimatas. Vilnius, 1994 

Grunto kasimo jūrų ir jūrų uostų akvatorijose bei iškastų gruntų tvarkymo taisyklės. 

LAND 46-2002. Ţin., 2002, Nr. 27-976 

Gailiušis B., Kovalenkovienė M., Kriaučiūnienė J. Svarbiausios šiandieninės Lietuvos 

hidrologinių tyrimų kryptys // Energetika. ISSN 0235-7208. 2006. Nr. 3, p. 43-50. 

Gailiušis, Brunonas; Kriauciuniene, Jūratė; Kovalenkovienė, Milda. Studies on 

permeability of the Klaipėda Strait // The 6 th International Conference „Environmental 

Engineering“, Vilnius Gediminas Technical University, May 26–27, 2005. ISBN 9986- 

05-850-3, p. 356–361. [ISI Proceedings] 

Gailiušis, Brunonas; Kriaučiūnienė, Jūratė. Klaipėdos sąsiaurio tėkmės planinės 

struktūros pokyčių modeliavimas // Aplinkos tyrimai, inţinerija ir vadyba. ISSN 1392- 

1649. 1999. Nr. 1. P. 18–24. [INSPEC] 

Gailiušis, Brunonas; Kriaučiūnienė, Jūratė; Kriaučiūnas, Romualdas. Klaipėdos uosto 

įplaukos kanalo tėkmės hidrodinaminio reţimo pokyčiai dėl molų pertvarkymo // 

Energetika. ISSN 0235-7208. 2004, Nr. 1, p. 57–61. [INSPEC] 

Gulbinskas, S. Jūrinės industrijos plėtra ir racionali gamtonauda. MG. 1998/8, 

Geografijos insitutas. Prieiga per internetą - 

http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/98/8/08gnauda.html 

Kriaučiūnienė, Jūratė; Gailiušis, Brunonas. Šventosios uosto rekonstrukcijos 

alternatyvos hidrodinaminiu aspektu. 4-oji mokslinė – praktinė konferencija „Jūros ir 

krantų tyrimai – 2010“. 2010 balandţio mėn. 13-16 d. Palanga, Lietuva. P. 98-100. 

MIKE 21. Coastal Hydraulics and Oceanography. User Guide. DHI Software. 2005. 

187 p. 

MIKE 21. Sediment transport and morphological modelling. User Guide. DHI 

Software. 2005. 369 p. 

MIKE 21. Wave modelling. User Guide. DHI Software. 2005. 308 p. 

Ţilinskas G. 1998. Kranto linijos dinamikos ypatumai Klaipėdos uosto poveikio zonoje 

[The peculiarities of shoreline dynamics in the impact zone of Klaipėda port]. 

Geografijos metraštis [The Geographical Yearbook] 31: 99-109 




Lapkričio 1, 

2011 

4.2.4. Dugninio tralavimo poveikis 

Pagal pateiktus Ţuvininkystės tarnybos prie ŢUM duomenis, LR Baltijos jūros 

teritorijoje 95,4% ţuvų sugaunama traluojant ir tik 4,6% kitais pasyviosios ţvejybos 

įrankiais. Savo ruoţtu LR laivų registre, šiuo metu yra registruoti 48 ţvejybiniai laivai, 

kurių bendrasis tonaţas sudaro 47933 t (LSA, 2001). 

Ţvejyba traluojant, jūros dugną, paveikia tiesioginiu bei netiesioginiu būdu: 

Tiesioginis poveikis – paveikia jūros dugną, gremţiant bei išariant jį, taip pat 

atsiranda sedimentų resuspensija, bentoso išnaikinimas bei atsiradusių atliekų 

nusėdimas. 

Netiesioginis poveikis – ţuvų po ţvejybinis mirtingumas bei ilgalaikis tralavimo 

poveikis bentosui. 

Atliktų studijų metu buvo nustatyta, jog tralinės ţvejybos metu atsiranda pastovūs 

faunos pokyčiai. Šis aplinkos trikdymas tiesiogiai priklauso nuo ţvejybos įrangos 

svorio, tralavimo greičio, dugno sedimentų natūros bei potvynių bei srovių greičio. Taip 

pat buvo nustatyta kad, kuo daţnesnis tralavimas, tuo dilesnė nuolatinio pokyčio 

tikimybė. Gyliuose vandenyse šio poveikio atsistatymui reikalingi dešimtmečiai (Jones, 

1992). Ţvejybos tralavimo poveikio tyrimų Lietuvos Baltijos jūros dalyje atlikta nėra. 

Tralavimo teritorijų pasiskirstymas Lietuvos Baltijos jūros dalyje pateikiamas III priede, 

paveikslas 4-15a. 

Literatūra 

Jones, 1992 Environmental impact of trawling on the seabed: a review New Zealand 

Journal of Marine and Freshwater Research, 1992, Vol. 26: 59-67 0028-8330/2601- 

0059 

ŢUT, 2011 Ţuvininkystės tarnybos pateikta informacija 

LSA, 2011 Lietuvos saugios laivybos administracija 

http://www.msa.lt/lt/papildomas-meniu/statistine-informacija_702/juru-laivu-registre- 

7f1r.html 




Lapkričio 1, 

2011 

4.2.5. Smėlio kasimo poveikis 

2011 m. buvo atlikti Palangos paplūdimio papildymo smėliu aplinkos tiriamieji ir 

monitoringo darbai. Šių darbų pagrindinis tikslas buvo stebėti gamtinės aplinkos 

kokybės pokyčius smėlio kasimo vietoje jūroje, Preilos – Juodkrantės poligone, ir 

tvarkomame Palangos kranto ir priekrantės ruoţe nuo Birutės kalno iki Rąţės upelio 

ţiočių. 2011 m. balandţio – geguţės mėnesiais Palangos paplūdimiai papildyti 131631 

m³ smėlio. 

Smėlio kasimas buvo vykdomas Preilos – Juodkrantės poligone. Šio poligono 

dugno reljefe išsiskiria dvi charakteringos, statmenai viena į kitą orientuotos teigiamo 

reljefo struktūros, kuriose smėlio tinkamo paplūdimių papildymui storis yra ne maţesnis 

kaip 3 m. 

Šių struktūrų plotai - 5,04 ir 2,6 km 2 . Juose atitinkamai yra susikaupę ne maţiau kaip 

7,97 ir 3,61 mln. m 3 smėlio. Vyraujanti smėlio sudėtis – vidutinis smėlis. Jūros gylis 

kasimo rajone 19-24 m. 2011 m., kaip ir 2008 m. smėlis buvo kasamas iš didesnio PR- 

ŠV kryptimi orientuoto ploto. Vertintina, kad 2011 m. iš šio ploto galėjo būti iškasta iki 

150000 m³ smėlio. Tai yra didesnis kiekis, negu buvo paskleistas paplūdimyje, nes dalis 

smėlio, trūkus vamzdynui, pateko į jūros dugną Palangos priekrantėje. 

Smėlio kasimo rajonas pasiţymi aktyvia hidrodinamika. Išmatuoti tėkmių greičiai 

priedugnyje siekė 0,22-0,28 mm. Tokie tėkmės greičiai yra pakankami, kad į judrią 

būseną pereitų smėlio dalelės, kurių stambumas 0,2-0,4 mm. Šis stambumas kaip tik 

atitinka smėlių granuliometrinę sudėtį kasimo rajone. 

Smėlio kasimo darbai buvo vykdomi pavasarį, esant ţemai vandens temperatūrai. 

Hidrocheminiai vandens rodikliai smėlio kasimo laikotarpiu buvo būdingi šiam metų 

sezonui. 

Sprendţiant pagal dugno reljefo pokyčius po atliktų darbų, grunto kasimas buvo 

vykdomas plaukiant išilgai gūbrio ir jo paviršiuje kasant siaurus ir iki 1 m gylio 

griovius. Vėliau atlikti tyrimai parodė, kad po kasimo darbų vyksta paţeisto reljefo 

niveliacija. Yra uţnešamos išilginės iškasos ir dugno paviršiaus reljefas įgauna savo 

pirmykštį vaizdą. Stebimi smėlio kasimo rajono dugno morfologijos pokyčiai rodo, kad 

atlikti darbai kol kas neturi poveikio jūros dugno reljefui. Esant tokiam kasimo 

intensyvumui, kai per vieną paplūdimių papildymo ciklą buvo iškasta apie 130000- 




Lapkričio 1, 

2011 

150000 m³ smėlio, dugno reljefas pilnai atsistato dėka nuosėdinės medţiagos 

migracijos. 

Dugno nuosėdų sudėties stebėjimai parodė, kad nuosėdų sudėtis kasimo rajone 

išlieka stabili. Pačiose kasimo vietose uţfiksuoti tik labai neţymūs nuosėdų sudėties 

pokyčiai rodo, kad kasamas nuosėdų sluoksnis yra sudarytas iš vienodos sudėties 

nuosėdų. Iškasas uţpildančios nuosėdos atitinką bendrą rajono nuosėdų sudėtį. 

Smėlio kasimo rajone po kasimo darbų nenustatyta jokių reikšmingų bentoso 

bendrijų struktūrinių charakteristikų pokyčių. Smėlio kasimo rajone nebuvo registruota 

vandens paukščių sankaupų. 

Savaeige ţemsiurbe atplukdytas smėlis į krantą buvo pumpuojamas per 

rifuliavimo vamzdynų sistemą. Šią sistemą sudarė vamzdynai paplūdimyje, vamzdynas 

paklotas jūros dugne ir lankstus vamzdynas, jungiantis dugno vamzdyną su ţemsiurbe. 

Paplūdimių papildymo metu ruoţe nuo Birutės kalno iki tilto buvo paskleista 74557 m³ 

ir ruoţe nuo tilto iki Rąţės – 57074 m ³ smėlio. Darbų vykdymo metu, trūkus 

vamzdynui maţdaug dugno ir lankstaus vamzdynų sujungimo vietoje, dalis smėlio 

pateko į jūros dugną Palangos priekrantėje, maţdaug 8-9 m gylyje sudarydamas 

seklumą. Preliminariais vertinimais šioje vietoje išpilto smėlio kiekis galėjo sudaryti 

15000 m³. 

Atlikti smėlio papildymo darbai turėjo ryškų poveikį paplūdimio morfologijai ir kranto 

linijos pokyčiams. Po atliktų darbų tvarkytame ruoţe paplūdimio plotis pietinėje pusėje 

padidėjo iki 77-88 metrų, o aukštis ties apsauginio kopagūbrio papėde siekė 2,4-2,7 m. 

Šiaurinėje pusėje buvo suformuotas 70-81 m pločio ir 2,8-3,0 m aukščio paplūdimys. 

2011 m. vasara ir ypatingai rudens pradţia pasiţymėjo dideliu audringumu, kas sukėlė 

aktyvų paplūdimio ir povandeninio šlaito skersinio profilio persiformavimą. Rugsėjo 

mėn. pietinėje dalyje paplūdimys susiaurėjo iki 49-60 m, o šiaurinėje, net iki 35-45 m. 

Paplūdimius aktyviai veikė ir eolinė veikla, dėl kurios dalis smėlio buvo pernešta į 

sausumos pusę. 

Po atliktų darbų pietinio ruoţo jūros priekrantėje nustatytas dugno paaukštėjimas 

ir gylių sumaţėjimas, ypač intensyviausio smėlio papildymo vietoje. Šiauriniame ruoţe, 

ţenkliai priauginus paplūdimį, iš karto po papildymo padidėjo povandeninio šlaito 

nuolydţiai. Tai savo ruoţtu paskatino aktyvesnį paplūdimių ardymą. Dalis smėlio iš 

paplūdimio papildo povandeninį šlaitą. Šiame ruoţe stebėta į Š nukreipta išilginė 

nešmenų pernaša ir gylių sumaţėjimas prie Rąţės ţiočių. 




Lapkričio 1, 

2011 

Palangos paplūdimių papildymui yra naudojamas šiek tiek stambesnis smėlis, 

negu pirminis. Pietiniame ruoţe, kur jau anksčiau buvo papildymui buvo naudotas 

jūrinis smėlis, paplūdimių nuosėdų sudėtis neturėjo didesnių pokyčių. Šiauriniame 

ruoţe atveţtinis smėlis pakeitė nuosėdų sudėtį nuo smulkaus iki vidutinio smėlio. 

Povandeniniame šlaite pietinėje pusėje smėlio paplitimo juosta išsiplėtė maţdaug iki 5 

m gylio. Šiauriniame ruoţe didesnis smėlio juostos išplitimas stebėtas tik prie tilto. 

Atlikti paplūdimio papildymo darbai neturėjo įtakos banguolio F. lumbricalis 

gausumui ir vertingoms Palangos priekrantėms buveinėms. Tačiau įvykus avarijai, 

vamzdyno trukimo vietoje buvo uţpilta apie 9391 m 2 moreninio dugno su daugiamečiu 

raudondumbliu šakotoju banguoliu. Sunaikintos dugno buveinės plotas sudaro apie 4 % 

lyginant su bendru biotopo plotu, todėl išpilto smėlio poveikis yra santykinai nedidelis, 

tačiau dėl vandens judėjimo tikėtinas smėlio transportas ir poveikis dugno bendrijoms 

ţymiai didesniame dugno plote. Šio poveikio tolimesnei raidai stebėti 

rekomenduojamas papildomas monitoringas. 

Atliekant darbus smėlio pylimo zonoje laikėsi tiek vietinės populiacijos paukščiai 

(didţioji antis, sidabrinis kiras ir varna), tiek migrantai (paprastieji, sidabriniai ir 

rudagalviai kirai, gulbė nebylė, jūrinė šarka). Artimoje smėlio pylimo ir tvarkymo 

technikos kaimynystėje paukščiai ilsėjosi ir maitinosi. Smėlis buvo pilamas kartu su 

jūros vandeniu, kuriame gali būti smulkesnių maisto objektų, pritraukusių kirų ir kitų 

vandens paukščių. 

Ichtiologiniai stebėjimai parodė, kad didesnių skirtumų nuo kitų priekrantės 

akvatorijų akvatorijoje ties Palanga pagal ţuvų rūšinę sudėtį, gausumą, biomasę bei 

matmeninę struktūrą nebuvo. Preliminariais duomenimis atlikti darbai neturėjo pakenkti 

ţuvų migracijų ir neršto sąlygoms (BPATPI, 2011). Paplūdimių pamaitinimo bei smėlio 

kasimo rajonai atvaizduoti III priede, paveiksluose 4-16a bei 4-16b. 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 

Jones, 1992 Environmental impact of trawling on the seabed: a review New Zealand 

Journal of Marine and Freshwater Research, 1992, Vol. 26: 59-67 0028-8330/2601- 

0059 

ŢUT, 2011 Ţuvininkystės tarnybos pateikta informacija 

LSA, 2011 Lietuvos saugios laivybos administracija 

http://www.msa.lt/lt/papildomas-meniu/statistine-informacija_702/juru-laivu-registre- 

7f1r.html 




Lapkričio 1, 

2011 

4.2.6. Sprogdinimo darbų jūroje poveikis 

II - ojo pasaulinio karo amunicijos, gulinčios ant jūros dugno sprogdinimo darbai 

Lietuvoje atliekami reguliariai. Sprogmenų neutralizavimas ir sprogdinimas buvo 

vykdomas 3-se jūros rajonuose. Minimaliausias susprogdintos amunicijos TNT 

ekvivalentas yra 37 kg, maksimaliausias susprogdintos amunicijos TNT ekvivalentas 

yra 940 kg. Vidutinis sprogstamosios medţiagos kiekis (tiek objekto, tiek medţiagos 

jam sunaikinti) sudarė apie 250-300 kg TNT. Pagal Lietuvos Karinių jūrų pajėgų 

pateiktus duomenis 1997-2011m. Lietuvos Baltijos jūroje buvo susprogdintas apie 151 

objektas. Sprogdinimo rajonų plotas pagal pateiktus duomenis sudarė 2178,3 km 2 (KJP, 

2011) (Priedas II. 28). 

Literatūra 

KJP, 2011 LR Kariumenės KJP pateikti nepublikuoti duomenys 




Lapkričio 1, 

2011 

4.3. Kategorija „Kitas fizinis trikdymas“ 

Šiai kategorijai priskirtini: antropogeninis povandeninis triukšmas, kitos energijos bei 

jūros tarša šiukšlėmis. 

4.3.1. Antropogeninio povandeninio triukšmo poveikis jūros aplinkai 

Povandeninio triukšmo charakteristikos 

Ţmogaus veikla jūros aplinkoje generuoja triukšmą, kuris yra svarbi viso 

povandeninio garsinio fono dalis. Aplinkos triukšmas tai nenorimas ar ţalingas išorinis 

garsas. Triukšmo sklidimo charakteristikos jūroje priklauso nuo vandens temperatūros, 

druskingumo bei gylio (Whitlow and Hastings, 2008). Pagrindiniai parametrai, 

apibūdinantys garsą tai akustinis slėgis, intensyvumas ir garso greitis (Bradley and 

Stren, 2008). 

Povandeninio triukšmo charakteristikos Lietuvos Baltijos jūros vandenyse nėra 

išmatuotos. Iš literatūros šaltinių yra ţinoma, kad esant sėkliam 50-60 m gyliui 

povandeninio triukšmo sklidimo greitis jūros vandenyje siekia ~1480-1530 m/s (Badiey 

et al., 2002) (Paveikslas 4-16). 

Paveikslas 4-16 Triukšmo sklidimo greitis jūros vandenyje 0-60m. gylyje, išmatuotas vasarą 

(Badiey et al., 2002) 




Lapkričio 1, 

2011 

Kita charakteristika, triukšmo perdavimo nuostolis (angl. transmission loss), nusako 

geometrinio triukšmo sklidimo bei terpės, kurioje sklinda triukšmas, garso maţinimo 

savybes, susijusias su garso sklidimu, išsibarstymu bei sugėrimu (NRC, 2003). 

Triukšmo perdavimo nuostoliai apskaičiuojami įvairiais modeliais (Paveikslas 4-17). 

Paveikslas 4-17 Triukšmo sklidimo nuostolis sekliame jūros 

vandenyje. Triukšmo šaltinis, skleidţiantis ţemo daţnio 65Hz 

triukšmą, patalpintas 12m gylyje (Badiey et al., 2002) 

Bendros povandenio triukšmo poveikio jūros gyvūnijai tendencijos 

Bendros povandeninio triukšmo poveikio tendencijos bei poveikiai atvaizduoti 4-18 

paveiksle. 

Paveikslas 4-18 Šalia triukšmo taršos šaltinio jei triukšmas pakankamai stiprus, jis gali 

sukelti akustinę traumą, gyvūnams esant toliau nuo taršos šaltinio klausos visišką 

praradimą, klausos laikiną praradimą, komunikavimo trikdymą bei elgsenos pokyčius 

(NRC, 2005) 




Lapkričio 1, 

2011 

Suţeidimas (akustinė trauma) – kūno audinių suţeidimai, vidinis kraujavimas, 

kaulų lūţiai, cerebrinio-stuburinio skysčio išsiliejimas į vidinę ausį, plaučių 

audinių trūkiai; dujų embolija, dekompresinė liga; riebalų embolija; dujų 

pripildytų organų paţeidimai; 

Visiškas klausos praradimas – būgnelio trūkis; vestibuliarinė trauma; svaigulys, 

koordinacijos disfunkcija, ausies jutiminių plaukelių paţeidimai; 

Laikinas klausos praradimas – laikinas girdimumo ribos pakilimas; 

Komunikavimo trikdymas – gyvūnų tarpusavio bei kitų biologiškai svarbių 

(maisto paieškos bei grobuonių išvengimo) garsų perdavimo trikdymas; 

Elgsenos pokyčiai – jūros gyvūnų išlipimas į krantą, maitinimosi, dauginimosi, 

jauniklių maitinimo pokyčiai; pakitusi elgsena, vokalizacijų pokytis, buveinių 

pakeitimas. 

Duomenų apie povandeninio triukšmo poveikį dugno bestuburiams yra labai 

maţai. Ţinoma, kad kai kurių aukštesniųjų vėţiagyvių (pvz. krevečių, krabų) sensorinė 

sistema gali būti jautri vibracinei stimuliacijai iki 100Hz daţnyje (NRC, 2003). Baltijos 

jūroje panašių tyrimų nebuvo atlikta. 

Norvegijos priekrantėje buvo ištirtas povandeninių seisminių pneumatinių įrankių 

poveikis ţuvų sugavimams (Popper, 2003). Nustatyta, kad dėl naudojamo seisminio 

pneumatinio įrankio keliamo povandeninis triukšmo (iki 225 dB re 1 µPa 20-150 Hz 

daţnių juostoje) sugaunamos ţuvies kiekis ţenkliai sumaţėjo, o vėliau, nebenaudojus 

triukšmo atsistatė. Taip pat yra įrodymų, jog ţuvys jūroje vengia laivų skleidţiamo 

triukšmo. Švarus, stipresnis nei 180 dB re 1 µPa povandeninis triukšmas, trunkantis 

kelias valandas, visiškai paveikia menkių (Gadus morhua) vidinę ausį. Kituose 

tyrimuose parodyta, kad ţuvų klausos laikiną bei visišką praradimą sukelia 140 -180 dB 

re 1 µPa intensyvumo 50-400Hz daţnio triukšmas, priklausomai nuo ţuvų rūšies 

(Thomsen et al., 2006). Taip pat nustatyta, kad triukšmas apie 80 dB re 1µPa 

(aukštesnio nei ţuvų girdimumo ribos intensyvumo) sukelia klausos sutrikimus ir, netgi 

jei intensyvus triukšmas neuţmuša ţuvų, laikinas klausos praradimas sumaţina jų 

išgyvenamumo galimybes. 

Povandeninio triukšmo poveikis jūros ţinduoliams ištirtas ţymiai išsamiau. 

Ţinoma, kad laikiną ţinduolių klausos praradimą sukelia 75-90 dB (aukštesnio nei 

ţemutinė ţinduolių girdimumo riba) intensyvumo triukšmas (Thomsen et al., 2006). 

Ţinduolių atsakas į stiprius povandeninius triukšmus aptinkamas lengviau nei atsakas į 

chroniškus ir ilgalaikius povandeninius triukšmus. Triukšmai sukeliantys vienkartinį 




Lapkričio 1, 

2011 

stiprų atsaką neturi didelės įtakos populiacijoms, kai tuo metu chroniškas triukšmo 

poveikis gali jas paveikti. Ilgalaikis povandeninio triukšmo poveikis gali sukelti laikiną 

girdimumo slenksčio pokytį bei padidinti jūros ţinduolių patologinio streso tikimybę 

(NRC, 2003). Stresas gali sukelti netiesioginį simpatetinės nervų sistemos atsaką 

(padidėjąs širdies ritmas, padidėjąs kraujospūdis, hipertermija) bei tiesioginį 

simpatetinės nervų sistemos atsaką (katecholaminų – epinefrino bei norepinefrino 

koncentracijos kraujo plazmoje pokytį) (Wright.,2007). Apskirtai, povandeninio 

triukšmo keliami pavojai jūros ţinduoliams labai priklauso nuo triukšmo daţnio, 

trukmės, intensyvumo, triukšmo šaltinio, triukšmo šaltinio veiklos ciklo (NRC, 2005). 

Atlikus literatūros apţvalgą, pastebėtina jog apie povandeninio triukšmo poveikį 

jūros paukščiams vieningos mokslininkų nuomonės nėra. Kai kuriose uţsienio šalių 

studijose, povandeninio triukšmo poveikis jūros paukščiams nustatytas kaip 

nereikšmingas. Pavyzdţiui, buvo tiriama ledinių ančių (Clangula hyemalis) elgsena 

seisminių tyrimų metu Boforto jūroje. Nustatyta, jog seisminiai tyrimai, sukeliantys 

pakankamai aukšto intensyvumo povandeninį triukšmą, neturėjo tiesioginės įtakos 

paukščių elgsenai (Flint et al., 2003). Tačiau netiesioginis poveikis ţuvėdroms (Sternula 

albifrons) buvo pastebėtas tyrimuose, atliktuose Jungtinėje karalystėje. Povandeninis 

didelio intensyvumo triukšmas buvo generuojamas, kalant polius jūroje. Triukšmingoje 

teritorijoje, silkių populiacijoms sumaţėjus, ţuvėdros suvartojo maţiau ţuvies (Perrow 

et al., 2011). Studijoje, atliktoje Kanadoje bei Škotijoje, tiriant povandeninius 

prietaisus, naudojamus atbaidyti jūros paukščius nuo moliuskų fermų, buvo aptikta, jog 

gagų (Somateria mollissima) bei klykuolių (Bucephela clangula) dirbtinai po vandeniu 

sukurtoje triukšmingoje teritorijoje, sumaţėdavo iki 80%. Taip pat buvo aptikta, jog šie 

paukščiai reagavo į įrašytą laivo triukšmą, o kitokius triukšmus ignoravo (Ross et al., 

2001). 

Pagrindiniai povandeninio triukšmo šaltiniai Lietuvos Baltijos jūroje 

Lietuvos Baltijos jūros povandeninio triukšmo taršos šaltinius galima suskirstyti 

į dvi grupes (TG11, 2010; EK sprendimas, 2010): 1) ţemo bei vidutinio daţnio (10Hz – 

10 KHz daţnių juostoje) šaltiniai, skleidţiantys impulsinį triukšmą, kuriuo ţenkliai gali 

būti paveikta jūros gyvūnija; 2) ţemo daţnio (63Hz – 125Hz daţnių juostoje) šaltiniai, 

skleidţiantys ištisinį triukšmą. Remiantis EK sprendime bei darbo grupės TG11 




Lapkričio 1, 

2011 

numatytais indikatoriais, Lietuvos Baltijos jūroje, galima išskirti 7 esančius ir galimus 

povandeninio triukšmo šaltinių tipus (4-1 Lentelė). 

4-1 Lentelė Esantys ir busimi (B) povandeninio triukšmo šaltinai Lietuvos Baltijos jūroje 

Triukšmo Triukšmo šaltinis Potencialus triukšmo Daţnis Nuoroda 

grupė* 

intensyvumas (atstumas 

iki šaltinio, m)** 

I 

Povandeniniai 272-278 dB re 1µPa (1) 2Hz-1KHz OSPAR, 2009 

sprogimai 

I Kariniai sonarai 150-210 dB re 1 µPa (1) 950Hz- 

2,1KHz 

Parsons et al., 2000; 

Dolman et al, 2011; 

LM, 2010 

I Polių kalimas (B) 140-160 dB re 1µPa (1) 60Hz-1KHz Nehls et al., 2007; 

Thomsen et al., 2006; 

Elmer et al., 2007 

II Laivyba 120-140 dB re 1µPa (1) 20-100Hz NRC, 2003 

II Gilinimas bei 110-120 dB re 1µPa 20Hz-80KHz MEPF, 2009 Nedwell et 

kabelių klojimas (160) 

al., 2003 

II Naftos krova Neţinomas Neţinomas 

II Vėjo jėgainių 120 dB re 1 µPa (83) Madsen et al., 2006 

eksploatacija (B) 

* Pagal TG11, 2010; EK sprendimas, 2010 

** Nustatytas pagal literatūros duomenis 

Nors triukšmo taršos šaltiniai Lietuvos Baltijos jūroje yra identifikuotini, jų 

keliami poveikiai gali būti nustatyti tik hipotetiškai. Povandeninio triukšmo poveikis 

aplinkai nėra ištirtas ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų Baltijos jūros regiono 

valstybių, išskyrus Daniją ir Vokietiją bei Švediją kur buvo tiriamas vėjo jėgainių 

poveikis jūroje (Thomsen et al., 2006; Koschinski et al., 2003) Ţemiau pateikta 

triukšmo šaltinių bendra charakteristika Lietuvos Baltijos jūroje bei nurodomi jų galimi 

poveikiai jūros aplinkai, remiantys literatūros duomenimis. 

Išnagrinėjus įvairus povandeninio triukšmo esamus ir busimus šaltinius sudarytas 

preliminarus ţemėlapis, parodantis bendrą Lietuvos Baltijos jūros triukšmingų teritorijų 

pasiskirstymą, priedas II.29. 

Triukšmo šaltiniai, susiję su sprogdinimais Lietuvos Baltijos jūroje 

Lietuvoje sprogmenų neutralizavimas ir sprogdinimas buvo vykdomas 3-se jūros 

rajonuose (Priedas II. 28). Minimaliausias susprogdintos amunicijos TNT ekvivalentas 

yra 37 kg, maksimaliausias susprogdintos amunicijos TNT ekvivalentas yra 940 kg 




Lapkričio 1, 

2011 

(KJP, 2011) Vidutinis sprogstamosios medţiagos kiekis (tiek objekto, tiek medţiagos 

jam sunaikinti) sudarė apie 250-300 kg TNT. Lietuvos Baltijos jūroje 1997-2011m. 

buvo susprogdintas apie 151 objektas. Sprogdinimo rajonų plotas pagal pateiktus 

duomenis sudarė 2178,3 km 2 . Tuomet sprogdintos medţiagos vidurkis vienam 

kvadratiniam kilometrui sudarė apie 1,4 kg/km 2 per metus, sprogdinimo rajonuose (KJP, 

2011). Panaudojus literatūros šaltinius (Genesis Oil and Gas Consultants, 2010 bei 

OSPAR, 2009) galime teigti jog sprogdinimų metu triukšmo lygis 1 m atstumu siekė ar 

net viršijo 270 dB re 1 µPa. Šios tendencijos tikėtinos ir ateityje, tačiau tikslesnė 

informacija apie ateities išminavimo darbus Lietuvos Baltijos jūroje yra riboto 

naudojimo. 

Vykdyti povandeniniai sprogimai galėjo sukelti poveikį ţuvims ir jūros 

ţinduoliams iki 1-10 km atstumu (paveikslai 4-18 bei 4-19). 

Paveikslas 4-18 Mirtinas atstumas ţuvims bei ţinduoliams iki sprogimo ţidinio (pilka spalva - 

ţuvims, juoda -ţinduoliams, balti kvadratėliai parodo 550kg uţtaiso viršslėgio bei atstumo 

santykį, juodi kvadratėliai 4500kg uţtaiso viršslėgio bei atstumo santykį) (Ketten, 1995) 




Lapkričio 1, 

2011 

Paveikslas 4-19 Atvaizduotas gyvūnams ţalingas poveikis priklausomai nuo atstumo iki 

sprogimo ţidinio 450 Kg uţtaisui 100m. mirtinas pavojus, 100-300m. mirtinas – klausos 

praradimo pavojus, 300-500m. klausos praradimo pavojus >50% atvejų, 500-4000m. visiškas 

klausos praradimas/laikinas klausos praradimas, daugiau nei 4000m. nuo ţidinio >50% laikino 

klausos praradimo atvejų (Ketten, 1995) 

Ypač paţeidţiamos yra ţuvys, turinčios dujų pripildytas plaukimo pūsles. Buvo 

nustatyti jų paţeidimo lygiai (Baxter II et al., 1982): 

0. Nėra paţeidimo; 

1. Lengvas kraujavimas, pagrinde inkstus dengiančiuose audiniuose; 

2. Dujų pūslė nepaţeista, vidinis kraujavimas, inkstų paţeidimas; 

3. Be išorinių paţeidimo poţymių, sudraskyta dujų pūslė, vidinis 

kraujavimas, inkstų paţeidimas; 

4. Nepilnai paţeistas visas kūnas. Išorinis kraujavimas. Dujų pripildyti 

organai sunaikinti, vidaus organai paţeisti; 

5. Kūno dangos paţeidimai, kūno plėštiniai paţeidimai iki vidurinės pilvo 

linijos, dujų pripildyti organai sunaikinti, stiprūs vidinių organų 

suţeidimai, pilvo viduriai sunaikinti. 

Lietuvos Karinių jūrų pajėgų vykdomų sprogdinimų intensyvumas nurodytuose 

rajonuose yra 1,4 kg TNT/ km 2 per metus (Priedas II. 29). Iš pateiktų duomenų galime 

daryti išvadą, jog nurodytuose rajonuose sprogdinimai galėjo sukelti gyvūnų (ţuvų bei 

ţinduolių) mirtingumą arba jų klausos praradimą. 

Karinių sonarų keliamas povandeninis triukšmas 

Lietuvos Karinėse jūrų pajėgose naudojami „Captas“ kariniai sonarai (M-CUBE - 

Mine Counter Measure Management System), kurių triukšmo keliamas daţnis svyruoja 




Lapkričio 1, 

2011 

nuo 950Hz iki 2100Hz. Triukšmo intensyvumas siekia 180-200 dB re 1µPa (Parsons et 

al., 2000; LK, 2010). 

Tyrimuose, atliktuose kitose jūrose, buvo pastebėta, kad sonarų keliamas 

triukšmas trikdo banginių šeimos ţinduolių komunikavimą bei gali sukelti jų išmetimą į 

krantą (Simmonds & Lopez-Jurado, 1991; Frantzis, 1998; Cox et al., 2006). 

Eksperimentuose nustatyta, kad ruonius paveikus analogišku naudojamiems kariniuose 

sonaruose triukšmu, visi gyvūnai, naudoti eksperimente aktyviai vengė keliamo 

triukšmo, sumaţino nardymo aktyvumą, bei pasyviai plaukiojo paviršiumi, vengdami 

triukšmo šaltinio (Kvadsheim et al., 2010). 

Sonarų poveikis ţuvims dar nėra pakankamai ištirtas. Eksperimentuose su auksinę 

ţuvelę (Carassius auratus), paveikus sonarui prilygstamu triukšmu, nustatyti 

fiziologiniai pokyčiai (padidėjo kortisolio bei gliukozės kiekiai kraujyje) (Smith, 2003). 

Šių medţiagų padidėjimas kraujyje buvo traktuojamas kaip stresinis atsakas į sonarų 

sukeliamo triukšmo poveikį. Kita vertus, kiti tyrimai parodė, jog sonarų skleidţiamas 

triukšmas nesukelia ţuvų atsako, panašaus į ţinduolių atsaką (JAC, 2011). 

Laivybos keliamas povandenis triukšmas 

Laivyba yra vienas svarbiausių povandeninio triukšmo šaltinių jūrinėje 

aplinkoje. Nustatant triukšmo lygį, kurį sukelia laivyba būtina ţinoti laivų tipus ir eismo 

intensyvumą (Lentele 4-2). 

Lentelė 4-2 Įvairių laivų tipų skleidţiamo triukšmo lygiai iš skirtingų literatūros šaltinių 

Laivo tipas Garso lygis Tyrimų šaltinis 

Pramoginiai laivai, vandens 

motociklai, kateriai, valtys 

(ilgis iki 50 m) 

Aptarnaujantys laivai, 

tyrimo laivai (ilgis nuo 50 

iki 100 m) 

Krovininiai laivai, tankeriai, 

kruiziniai laivai (ilgis nuo 

100 m) 

160-175 dB (re: 1μPa) Richardson et al., 1995; Erbe, 

2002a; Amoser et al., 2004; 

Kipple and Gabriel, 2004; 

Blackwell and Greene, 2005; 

Miksis-Olds et al., 2007 

165 - 180 dB (re: 1μPa) Richardson et al., 1995; Kipple 

and Gabriel, 2003a; 2004; 

Heitmeyer et al., 2004 

180 - 190 dB (re: 1μPa) Richardson et al., 1995; Arveson 

and Vendittis, 2000; 

Kipple, 2002; Heitmeyer et al., 

2004; Kipple and Gabriel, 2004 




Lapkričio 1, 

2011 

Laivybos keliamo triukšmo sklaida skirtingais atstumais pateikiama 4-3 lentelėje. 

Lentelė 4-3 Laivo sukeliamo triukšmo sklaida skirtingais atstumais. (Thomsen et al., 2006) 

Laivo sukeliamas povandeninis triukšmas (dB rms Re 1 µ Pa) 

Atstumas iki taršos šaltinio, m 250 Hz 2000 Hz 

1 160 150 

10 145 133 

50 135 122 

100 130 117 

1000 115 100 

10000 99 80 

Nagrinėjant laivybos intensyvumą Lietuvos jūros rajone, daugiau dėmesio reikėtų 

skirti dviem pagrindinėms laivybos linijoms: tai navigacinė linija į/iš Klaipėdos uosto ir 

į/iš Būtingės naftos terminalo. Iš viso 2008 ir 2009 metais į šiuos uostus atplaukė 

atitinkamai 8431 ir 7619 laivai (Priedas II.28). 

Numatyta, jog Šventosios uostas talpins viso apie 655 laivus, iš kurių 495 uosto 

akvatorijoje, o 160 ant kranto (Alatec, 2008). Šių, pramoginių laivų, kurių ilgis iki 50m, 

skleidţiamas povandeninis triukšmas sieks 160 -175 dB re 1 µPa (100-1000Hz daţnių 

juostoje) (Richardson et al., 1995, Erbe 2002a). 

Laivybos sukeliamas vidutinio intensyvumo triukšmas gali trikdyti ţinduolius bei 

ţuvis. Išnagrinėjus literatūrą apie Baltijos jūroje aptinkamų jūrų kiaulių (Phocoena 

phocoena) bei paprastųjų ruonių (Phoca vitulina vitilina), girdimumo ribas bei jas 

sulyginus su laivų keliamais triukšmais, galime teigti, jog laivybos keliamų triukšmų 

juostos persidengia su šių jūros ţinduolių girdimumo juostomis. Paţymėtina ir tai, jog 



Lapkričio 1, 

2011 

Laivybos keliamas triukšmas gali įtakoti ţuvų elgsenos pasikeitimus (vietos 

vengimas, plaukimo greičio ir krypties pasikeitimas ir pan.) (Engås et al., 1995, 1998; 

Sarà et al., 2007; Wysocki et al., 2005). Tralinės ţvejybos, keliamas triukšmas nėra 

išskiriamas kaip atskira povandeninio triukšmo rūšis. Šis triukšmas siejamas su 

ţvejybos laivų keliamu triukšmu (Schwarc, 1985). 

Uosto įplaukos gilinimo bei grunto gramzdinimo sukeliamas povandeninis 

triukšmas 

Klaipėdos uosto gilinimo bei grunto gramzdinimo jūroje sukeliamo povandeninio 

triukšmo tarša nėra ištirta. DEFRA agentūros išmatuotas ţemkasės keliamas triukšmas 

Cross Sand, Norfolk ir Hastings Shingle Bank vietovėse Didţiojoje Britanijoje siekė 

122 dB re 1µPa 2 /Hz 56 m atstumu nuo šaltinio (MEPF, 2009). Pasinaudojus atliktų 

tyrimų rezultatais galima daryti prielaida, jog kasimo darbų keliamo triukšmo trikdymas 

galimai panašus į laivybos sukeliamą trikdymą (Priedas II.29). 

Povandeninių kabelių tiesimo sukeliamas povandeninis triukšmas bei poveikis 

jūros gyvūnijai 

Povandeninių kabelių klojimas sukelia iki 178 dB re 1 μPa ţemo daţnio triukšmą 

1 m atstumu nuo šaltinio (Nedwell et al., 2003). Šioje studijoje triukšmas buvo 

apibūdintas, kaip labai nepastovus ir akivaizdţiai priklausantis nuo nagrinėjamos vietos 

fizinių savybių. 

2016 m. planuojama nutiesti 700-1000 MW HVDC (aukštos 

įtampos nuolatinės srovės) „NordBalt“ kabelius Baltijos jūros dugnu, sujungiant 

Švedijos ir Lietuvos elektros perdavimo tinklus (Litgrid, 2009) (Priedas II.28) 

Galimas vėjo jėgainių sukeliamas povandeninis triukšmas elektros gamybos metu 

bei jo poveikis jūros gyvūnijai 

Kol kas vieningos nuomonės apie vėjo jėgainių sukeliamo povandeninio triukšmo 

elektros gamybos metu poveikį jūros gyvūnijai nėra. Išmatuotas triukšmo intensyvumo 

lygis siekė nuo 90 iki 112 dB re 1 μPa Leq 110 metrų atstumu nuo jėgainės (Madsen et 

al., 2006; EWEA, 2008). Didţiojoje Britanijoje, “North Hoyle” vėjo elektrinių parke, 

atliktų triukšmo lygio matavimų metu, nustatytos skirtingų jūros gyvūnų rūšių triukšmo 

vengimo zonos (4-4 lentelė) (EWEA, 2008). 




Lapkričio 1, 

2011 

Lentelė 4-4 Apskaičiuoti, skirtingų jūrinių rūšių triukšmo vengimo zonos, atstumai (EWEA, 2008) 

Rūšis 

Atstumas 

Lašiša 

1 400m 

Menkė 

5 500m 

Plekšnė 

1 600m 

Afalina 

4 600m 

Paprastoji jūrų kiaulė 

1 400 m 

Ruonis (Phoca vitulina) 

2 000m 

Įvertinus šių tyrimų rezultatus galime daryti prielaidą, jog vėjo jėgainių keliamas 

triukšmas dalinai trikdytų jūros ţinduolius ir ţuvis. Tačiau trikdymo pobūdis nebūtų 

atšiaurus. Jūros kiaulės komunikavimui naudoja ultrasoninius garsus ţemesnio daţnio 

nei 100 KHz (vėjo jėgainės tokiame daţnyje nekelia triukšmo). Vėjo jėgainių keliamas 

triukšmas susidaro iš keleto spektrinių šuolių bei keleto pagrindinių švarių tonų, kurie 

nepasiţymi ţinduolių komunikavimo trikdymo savybėmis (Madsen et al., 2006). Ištyrus 

keturių ţuvų rūšių (gelsvapelekės Limanda limanda, silkės Clupea harengus, lašišos 

Salmo salar bei menkės Gadus morhua) triukšmo vengimo atsaką, nustatyta jog jis 

tikėtinas tik nedideliu atstumu - maţesniu nei 1km (Thomsen et al., 2006). Vėjo 

jėgainių planuojami parkai priede II.29. 

Triukšmo šaltiniai, susiję su statybų jūroje sukeliamu povandeniniu triukšmu 

Statybų jūroje sukeliamas kenksmingas triukšmas pagrindinai susijęs su polių 

kalimo sukeliamu povandeniniu triukšmu, kuris gali būti susijęs su krantinių 

statybomis, vėjo jėgainių statybomis, kabelių klojimu bei gamtinių išteklių gavybos 

įrenginių statyba. Planuojami vėjo jėgainių parkai nurodyti priedas II. 28. Polių kalimas 

apima pakartotiną metalinių polių kalimą į jūros dugną. Daţniausiai tai būna 

tuščiaviduriai metaliniai poliai. Polių kalimo sukeliamas povandeninis triukšmas 

apibūdinamas, kaip povandeniniai impulsai, kurių garsinis signalas turi akimirksnį 

didėjimo laiką. Keliamo triukšmo pobūdis priklauso nuo skirtingos statybose 

naudojamos technikos bei polių diametro ir ilgio; polių kalimo triukšmas gali siekti 

160-170 dB re 1 µPa2/Hz (Thomsen et al., 2006). 

Paprastųjų ruonių tyrimai Baltijos jūroje prie Danijos krantų, Nystede rajone, 

parodė 10 – 60% ruonių skaičiaus sumaţėjimą seklumoje, esančioje 10 km atstumu nuo 




Lapkričio 1, 

2011 

statybų vietos polių įrenginėjimo dienomis palyginus su skaičiumi kai įrengimo darbai 

nebuvo vykdomi. Poveikis įvertintas kaip trumpalaikis (Edren et al., 2010). Kiti tyrimai 

parodė jūrų kiaulių akustinės veiklos sumaţėjimą iš karto po polių įrengimo bei visišką 

atsistatymą po 3-4 valandų (Tougaard et al., 2003). Šiaurės jūroje (Horns Reef) ir 

Baltijos jūroje (Nysted) poveikis buvo nustatytas ne tik polių įrengimo apylinkėse bet ir 

stebėjimo stotyse, nutolusiose 15 km nuo įrengimo vietos. Stebėjimo rezultatai 

patvirtino, kad polių įrengimas įtakoja jūros kiaulių akustinės veiklos sumaţėjimą arba 

jų pasitraukimą iš gyvenamųjų plotų. Be to buvo nustatyta, kad rūšies tankumas buvo 

gerokai maţesnis visoje jūros akvatorijoje, kur buvo vykdomi įrengimo darbai. 

(Tougaard et al., 2003). 

Poveikis ir jo stiprumas jūriniams gyvūnams statybos metu labai priklauso nuo 

gyvūno rūšies jautrumo. Skirtingų rūšių ţuvys yra jautrios skirtingo daţnio triukšmui ir 

toleruoja skirtingo lygio triukšmą. Jautriausios triukšmui yra ţuvys, turinčios plaukimo 

pūslę. Yra nustatyta menkių ir silkių atbaidymo reakcija iki kelių kilometrų nuo polių 

kalimo vietos (Parvin et al., 2005). 

Galime daryti išvadą, jog polių kalimo sukeliamas povandeninis triukšmas 

trikdytų Lietuvos Baltijos jūros gyvūnus, esančius nedideliu atstumu nuo triukšmo 

šaltinio. 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 

Alatec, 2008 Šventosios jūrų uosto atstatymo galimybių studija: galutinė ataskaita 

Badie M., Mu Y., Lynch J., Apel J., Wolf S., 2002 Temporal and azimuthal dependence of 

sound propagation in shallow water with internal waves, IEEE Journal of oceanic 

engineering 2002.01, 27-1 

Bradley and Stern, 2008 Underwater sound and the marine mammal acoustic 

environment (A Guide to Fundamental Principles) 

Edrén S., Andersen M., Teilmann J., Carstensen J., Harders B., Dietz R., Miller A., 

2010 The effect of a large Danish offshore wind farm on harbor and gray seal haul-out 

behavior Marine Mammal Science Volume 26, Issue 3, pages 614–634, July 2010 

Erbe C., 2002 Marine Mammal Science 

EWEA, 2008 prieiga http://www.wind-energy-the-facts.org/fr/environment/chapter-2- 

environmental-impacts/impacts-on-benthos-and-fish.html 

Flint L., Reed A., Franson C., Hollmén E., Grand B., Howell D., Lanctot B., 

Lacroix L., and Dau P., 2003 Monitoring Beaufort Sea Waterfowl and Marine Birds 

OCS Study MMS 2003-037 

Genesis Oil and Gas Consultants Ltd, 2010 Review and assessment of underwater 

sound produced from oil and gas sound activities and potential reporting requirements 

under the Marine Strategy Framework Directive 

JAC, 2011 Jasco applied sciences 2011 Noise and effects on marine mammals 64pp. 

prieiga www.jasco.com 58pp. 

Ketten, 1995 Estimates of blast injury and acoustic trauma zones for marine mammals 

from underwater explosions 

KJP, 2011 LR KJP pateikti nepublikuoti duomenys 2011 

Koschinski S., Culik M., Henriksen D., Tregenza N., Ellis G., Jansen C., Kathe G., 

2003 Behavioural reactions of free-ranging porpoises and seals to the noise of a 

simulated 2 MW windpower generator MARINE ECOLOGY PROGRESS SERIES 

Vol. 265: 263–273, 2003 

Kvadsheim P., Sevaldsen M., Scheie D., Folkow P., Blix S., 2010, Efects of naval sonar 

on seals FFI-rapport 2010/02222 

Litgrid, 2009 prieiga http://www.litgrid.eu/index.php633577945 

Baxter L. II, Hays E., George R., Backus H., Backus R., 1982 Mortality of fish 

subjected to explosive shock as applied to oil well severance on georges bank WHOI - 

82 -54 

Madsen P.T., Wahlberg M., Tougaard J., Lucke K., Tyack P., 2006a Wind turbine 

underwater noise and marine mammals: implications of current knowledge and data 

needs. Mar. Ecol. Prog. Ser., Vol. 309: 279–295 

MEPF, 2009 A generic investigation into noise profiles of marine dredging in relation 

to the acoustic sensitivity of the marine fauna in UK water with particular emphasis on 

agregate dredging: phase I scope and review of key issues 




Lapkričio 1, 

2011 

Nedwell, J. R., Langworthy J., Howell D., 2003 Assessment of sub-sea acoustic noise 

and vibration from offshore wind turbines and its impact on marine wildlife; initial 

measurements of underwater noise during construction of offshore windfarms, and 

comparison with background noise 

NRC, 2003 Ocean Noise and Marine Mammals“. National Research Council, 

Committee on Potential Impacts of Ambient Noise in the Ocean on Marine Mammals, 

204 pp. The National Academies press Washington, D.C. prieiga 

http://www.nap.edu/catalog/10564.html 

NRC, 2005 Marine mammal populations and ocean noise: determining when noise 

causes biologically significant effects 143 pp.The National Academies press 

Washington, D.C. prieiga http://www.nap.edu/catalog/11147.html 27p. 

OSPAR, 2009 Overview of the impacts of anthropogenic underwater sound in the 

marine environment 

Parsons E., Birks I., Evans P., Gordon J., Shrimpton J and Pooley S., 2000 The 

possibule impacts of military activity on cetaceans in west Scotland European Research 

on Cetaceans 14 

Parvin S.J., Workman R., Bourke P. and Nedwell JR. 2005 Assesment of tidal current 

turbine noise at Lybmouth site and predicted impact and predicted impact of underwater 

noise in Strangford Lough. 

Perrow R., James J., Gilroy Eleanor, Skeate R., Mark L. Tomlinson., 2011 Effects of 

the construction of Scroby Sands offshore wind farm on the prey base of little tern 

Sternula albifrons at its most important UK colony 

Popper, 2003 Effects of Anthropogenic Sounds on Fishes 

Richardson W.,Charles R. Greene Jr.,Charles I. Malme, Denis H. Thomson, 1995 

Marine mammals and noise 408pp. 

Ross B. P., Lien J. and Furness R.W., 2001 Use of underwater playback to reduce the 

impact of eiders on mussel farms ICES Journal of Marine Science, 58: 517–524 

Schwarc, 1985 The behavior of fishes in their acoustic environment Environmental 

Biology of Fishes Vol. 13. No. 1, pp. 3-15, 1985 

Smith E., Andrew S. Kane and Arthur N. Popper, 2003 Noise-induced stress response 

and hearing loss in goldfish (Carassius auratus) January 22, 2004 J Exp Biol 207, 427- 

435 

TG11, 2010 Task Group 11 Report Underwater noise and other forms of energy april 

2010. 

Thomsen. F., Lüdemann K., Kafemann R., and Werner Piper 2006 Effects of offshore 

wind farm noise on marine mammals and fish. Biola, Hamburg, Germany on behalf of 

COWRIE Ltd. Prieiga 

http://www.offshorewindfarms.co.uk/Downloads/BIOLAReport06072006FINAL.pdf 

Tougaard, J. Carstensen J., Henriksen OD, Skov H., 2003b Short-term effects of the 

construction of wind turbines on harbour porpoises at Horns Reef. Technical report to 

Techwise A/S. Hedeselskabet 

Whitlow and Hastings, 2008 Principles of marine bioacoustics 679 pp. 




Lapkričio 1, 

2011 

Wysocki L., John P. Dittami, Friedrich Ladich., 2006 Ship noise and cortisol secretion 

in European freshwater fishes 

Wright Endrew J., 2007 Do marine mammals experience stress related to anthropogenic 

noise International journal of comparative psychology 2007, 20 274-316 




Lapkričio 1, 

2011 

4.3.2 Kitų energijų poveikiai jūroje 

Pastaraisiais metais nagrinėjant povandeninių kabelių poveikį jūrinei aplinkai vis 

daţniau akcentuojami aplink juos susidarantys šilumos laukai. Daţniausiai atliekamas 

jūros dugno temperatūros modeliavimas, siekiant nustatyti šilumos kiekius, sklindančius 

nuo povandeninių kabelių (e. g. Brakelmann 2005a, Brakelmann 2006a, Brakelmann & 

Stammen 2006b). Paprastai mėginama nustatyti šilumos lauką aplink aukšto arba 

vidutinio stiprumo nuolatinės srovės povandeninių kabelių. Studijos atliktos iki šiol 

parodė, kad paviršinio dugno sluoksnio, esančio po aukštos įtampos kabeliu, 

temperatūra gali siekti 30-35 °C (Worzyk & Böngeler, 2003). Gan patikimi dugno 

temperatūros matavimo rezultatai buvo gauti atliekant lauko tyrimus Danijos dalies 

Baltijos jūroje, Nysted vėjo jėgainių parke (72 turbinos po 2.3 MW). Dugno paviršiaus 

temperatūra buvo matuojama 33 kV bei 132 kV kabelių prieigose, skirtingais atstumais 

nuo jų. Aukščiausia temperatūra, siekianti 17,7 °C, buvo uţfiksuota arčiausiai 132 kV 

kabelio (Meißner et al., 2007). 

Dar vienas svarbus povandeninių kabelių poveikis – elektromagnetinio lauko 

susidarymas. Daţniausiai yra atliekami elektromagnetinio lauko stiprumo matavimai 

povandeninių kabelių prieigose. Anot Koops„o (Koops, 2000) vienpolė nuolatinė srovė 

(1500 A) sukuria 300 μT magnetinį srautą dugno paviršiuje, kuris sumaţėja iki 50 μT 5 

metrų atstumu nuo dugno paviršiaus. 

10 cm diametro vienpolis aukštos įtampos nuolatinės srovės kabelis (500 A) indukuoja 

2000 μT magnetinį lauką kabelio paviršiuje, 20 μT 5 metrų atstumu bei 5 μT – 20 metrų 

atstumu (Acres 2006). 

Šiuo metu tik šiaurinėje Lietuvos teritorinės jūros dalyje sukoncentruoti inţineriniai 

įrenginiai – tai Būtingės naftos terminalo 7,3 km ilgio jūrinis povandeninis vamzdynas, 

jungiantis poţeminį kranto vamzdyną su tanklaivių švartavimosi plūduru bei į šiaurę 

nukreipti du povandeniniai kabeliai. Išskirtinę ekonominę zoną kertą keturios kabelių 

linijos. Minėti įrenginiai su jų saugos zonomis parodyti 4-20 paveiksle. 




Lapkričio 1, 

2011 

4-20 Paveikslas Inţinerinių įrenginių išsidėstymas 

2016 metais planuojama nutiesti 700-1000 MW HVDC (aukštos įtampos nuolatinės 

srovės) „NordBalt“ Baltijos jūros dugnu. Sistema sujungtų Švedijos ir Lietuvos elektros 

perdavimo tinklus. 

Galimas poveikis 

Detalių šilumos sklaidos poveikio jūros gyvūnams vertinimo studijų atlikta 

nebuvo. Visgi literatūroje yra nurodoma, kad skirtingi jūros organizmai gali jautriai 

reaguoti net į nereikšmingus temperatūros pasikeitimus. Siekiant nustatyti poveikio 

mastą reikalingi detalūs lauko tyrimai. 

Manoma, kad magnetinis laukas, susidarantis povandeninių kabelių prieigose gali turėti 

įtakos moliuskams, vėţiagyviams, ţuvims ir jūriniams ţinduoliams, kurie orientacijai 

naudoja ţemės magnetinį lauką. Povandeninio kabelio generuojamas elektrinis laukas 

gali pritraukti ar atbaidyti elektrai jautrias gyvūnų rūšis. Kaip pavyzdys galėtų būti, 

plokštėtaţiaunės (Elasmobranchii) ţuvys (rykliai, rajos), kurios yra vienos jautriausių 

elektrai rūšių, yra viliojamos kai elektrinis laukas 0,005-1 μV/cm ir atbaidomos, kai 

elektrinis laukas virš 10 μV/cm (Gill, 2005). 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 

Acres, H. (2006). Literature Review: Potential electromagnetic field (EMF) effects on 

aquatic fauna associated with submerged electrical cables. supplement to the 

Environmental Assessment Certificate (EAC) Application for the Vancouver Island 

Transmission Reinforcement (VITR) Project. Prepared for BC Hydro Environment & 

Sustainability Engineering, 34 pp. http://www.eao.gov.bc.ca 

Gill, A. B. (2005) Offshore renewable energy: Ecological implications of generating 

electricity in the coastal zone, Journal of Applied Ecology, vol 42, pp. 605–615. 

Koops, F. B. J. (2000). Electric and magnetic fields in consequence of undersea power 

cables. In: ICNIRP: Effects of Electromagnetic Fields on the Living Environment, pp. 

189 – 210 

Nedwell, J. R., Langworthy, J. and Howell, D. (2003a). Assessment of sub-sea acoustic 

noise and vibration from offshore wind turbines and its impact on marine wildlife; 

initial measurements of underwater noise during construction of offshore windfarms, 

and comparison with background noise. COWRIE report No. 544 R 0424, 68 pp. 

Brakelmann, H. (2005a). Kabelverbindung der Offshore-Windfarmen Kriegers Flak und 

Baltic I zum Netzanschlusspunkt. Expert´s opinion report commissioned by Offshore 

Ostsee Wind AG, 70 pp. 

Brakelmann, H. (2006a). Heating of grouped cables for the transmission of wind 

energy. ew 10: 44-50 

Brakelmann, H. & Stammen, J. (2006b). Heating Simulations for Submarine Cables: 

LSM, FEM or others IEEE-conference PECon, KualaLumpur, 17 pp. 

Worzyk, T. & Böngeler, R. (2003). Abschätzung der Sedimenterwärmung durch das 

parkinterne Kabelnetz im Offshore Windpark GlobalTech1. Studie der ABB Power 

Technology Products AB, Karlskrona (Schweden) und Enveco GmbH, Münster im 

Auftrag der Nordsee Windpower GmbH & Co. KG, Sulingen, 28 pp. 




Lapkričio 1, 

2011 

5.3.2. Jūrą teršiančios šiukšlės 

Iki šiol jūros teršimui šiukšlėmis Baltijos šalyse buvo skiriama pakankamai 

maţai dėmesio. Baltijos jūros regione išsamių į krantą išmetamų ir ties kranto linija 

besikaupiančių šiukšlių kiekių bei jų sudėties tyrimų atlikta nebuvo. Patikimų 

duomenų trūkumas – yra pagrindinė kliūtis, sprendţiant Baltijos jūros uţterštumo 

šiukšlėmis klausimus. Duomenų rinkimas kol kas yra tik epizodinis, o pavieniai 

tyrimai daţniausiai inicijuojami ir atliekami savanorių bei nevyriausybinių 

organizacijų. 

HELCOM jūros šiukšlių projektas (marine litter project of HELCOM) – 

pirmas ir šiuo metu vienintelis bandymas apţvelgti jūros taršos šiukšlėmis 

problemą Baltijos jūros regiono mastu, inicijuotas Helsinkio Komisijos 2007 

metais. Projektas buvo iš dalies finansuojamas Jungtinių Tautų Aplinkos Apsaugos 

Programos (JTAP). Projekto metu buvo siekiama surinkti ir apibendrinti visą 

prieinamą informaciją apie Baltijos jūros taršą šiukšlėmis, atliekant literatūros 

šaltinių analizę bei apklausiant atitinkamas organizacijas, kurios galėtų pateikti 

duomenis apie šiukšlių kiekius. Informacija apie šiukšlių kiekius, sudėtį ir šaltinius 

Baltijos jūros šalyse buvo renkama klausimyno pagalba nuo 2006 metų lapkričio. 

Atsakymai buvo gauti iš 6 šalių, tarp kurių buvo ir Lietuva. 

Projekto ataskaitoje pateikti tik vidutiniai Baltijos jūros krantuose ir ties kranto 

linija aptiktų šiukšlių kiekiai, suskirstyti pagal tipus. Didţioji informacijos dalis 

buvo surinkta nevyriausybinių organizacijų (WWF, The Ocean Conservancy) bei 

savivaldybių. Tyrimų duomenys: šiukšlių vienetai per kranto atkarpą (500 m) arba 

bendras surinktų šiukšlių kiekis (kg arba m 3 ). 




Lapkričio 1, 

2011 

4-21 Paveikslas Į krantą išmetamų ir ties kranto linija besikaupiančių šiukšlių kiekiai Vidutiniai 

Baltijos jūros paplūdimiuose surinktų šiukšlių kiekiai pagal tipus (Šaltinis: WWF Naturewatch 

Baltic) 

Daţniausiai pasitaikančios šiukšlės – plastmasiniai buteliai (31-43%). Iš 

pateiktos informacijos nėra aišku kiek ir kokių šiukšlių buvo surinkta būtent 

Lietuvos kranto zonoje bei vandens storymėje. Tikslus šiukšlių kiekis krante gali 

būti įvertintas tik atlikus detalius tyrimus specialiai išskirtuose kranto ruoţuose 

pagal HELCOM parengtas rekomendacijas šiukšlių monitoringui. 

The Ocean Conservancy informacija: 

Baltijos jūros šalyse 2004 ir 2005 metais 500 metrų kranto teko 2-328 kg/4-181 vnt 

šiukšlių. 

Duomenys apie organizuotai renkamas šiukšles iš savivaldybių 

Nors Lietuvoje savivaldybės inicijuoja organizuotą šiukšlių rinkimą iš 

paplūdimių, tikslus jų kiekio įvertinimas apsunkinamas dėl to, kad rinkėjai sumaišo 

šiukšles, surinktas iš tam skirtų vietų (šiukšlių dėţių, konteinerių), ir tas, kurios 

surinktos betarpiškai aplinkoje, paplūdimyje ir kopose. Turima duomenų, kad 

Pajūrio regioniniame parke, kuris tęsiasi 12 kilometrų pakrante nuo Klaipėdos 

miesto iki Palangos kurorto, vidutinis metinis surinktų šiukšlių kiekis sudaro apie 

200 m 3 . 




Lapkričio 1, 

2011 

Vandens storymėje skendinčių ir ant dugno besikaupiančių šiukšlių kiekiai 

Duomenų apie vandens storymėje skendinčių ir ant dugno besikaupiančių šiukšlių 

kiekius Baltijos jūroje nepakanka. Dalis naudingos mokslinės medţiagos buvo surinkta 

1992-1998 periodu Prancūzijos Jūros Tyrimų Instituto organizuotų mokslinių 

ekspedicijų metu. Šiukšlės buvo renkamos tralavimo būdu, vėliau jos buvo rūšiojamos 

pagal tipus (plastikas, plastikiniai buteliai, stiklas, metalas, oda, drabuţiai, ţvejybos 

įrankiai). 1996 metais tyrimai buvo atliekami vakarinėje Baltijos jūros dalyje, traluojant 

10 metrų ilgio tinklu iš anksto nustatytose vietose. Tyrimo metu surinktų šiukšlių kiekis 

siekė 1.26±0.82 per ha, iš kurių didţioji dalis (0.45) tenka plastikui (Galgani et al., 

2000). 

Šiukšlių poveikis jūros gyvūnijai ir augalijai 

Baltijos jūros mastu detali šiukšlių poveikio jūros gyvūnams studija atlikta 

nebuvo. 2005 metais Jungtinių Tautų Aplinkos Apsaugos programos parengtoje 

ataskaitoje buvo paminėti pagrindiniai faktoriai, sukeliantys tiesioginį neigiamą poveikį 

jūros gyvūnams – šiukšlių nurijimas arba įsipainiojimas į ţvejybos tinklus (UNEP, 

2005). 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 

Borja A. et al. 2011 Implementation of the European Marine Strategy Framework 

Directive: A methodological approach for the assessment of environmental status, from 

the Basque Country (Bay of Biscay). Marine Pollution Bulletin 62 (2011) 889–904. 

Communities. Publication of Kommunenes Internasjonale Milj¸organisasjon (KIMO). 

English summary: Ghost gillnets continue to fish). 

Galgani, F., Leaute, J.P., Moguedet, P., Souplet, A., Verin, Y., Carpentier, A., 

Goraguer, 

H., Latrouite, D., Andral, B., Cadiou, Y., Mahe, J.C., Poulard, J.C., Nerisson, P., 2000. 

Litter on the sea floor along European coasts. Marine Pollution Bulletin 40, 516– 

527. 

Galgani, F., Fleet, D., van Franeker, J., Katsanevakis, S., Maes, T., Mouat, J., 

Oosterbaan, L., Poitou, I., Hanke, G., Thompson, R., Amato, E., Birkun, A., Janssen, 

C., 2010. Marine Strategy Framework Directive – Task Group 10 Report Marine Litter. 

EUR 24340 EN – Joint Research Centre, Luxembourg: Office for Official Publications 

of the European Communities, p. 48. 

Hall, K. (2000). Impacts of Marine Debris and Oil. Economic & Social Costs to Coastal 

HELCOM (2007). Assessment of the Marine Litter problem in the Baltic region and 

priorities for response. Helsinki: May. 

Larsson, P-O., Valentinsson, D. och Tschernij, V., 2003. Försvunna torskgarn i 

Östersjön – vad händer med dem In: Tidlund, A., ÖSTERSJÖN 2003, 32-35. (In 

Swedish with 

The Ocean Conservancy (2005). 2005 International Coastal Cleanup Data Report. 

Tschernij, V. and Larsson, P-O., 2003. Ghost fishing by lost gill nets in the Baltic Sea. 

Fisheries Research 64(2-3), 151-162. 

UNEP (2005). Marine Litter. An analytical overview. Report of UNEP Regional Seas 

Coordinating Office, the Secretariat of the Mediterranean Action Plan (MAP), 

the Secretariat of the Basel Convention, the Coordination Office of the Global 

Programme of Action for the Protection of the Marine Environment from Land- 

Based Activities (GPA) of UNEP. 

WWF (1998-2005) Naturewatch Baltic Yearly Repor 




Lapkričio 1, 

2011 

4.4. Kišimasis į hidrologinius procesus 

Baltijos jūroje ties Lietuvos priekrantė pokyčių hidrologiniuose procesuose 

(terminio rėţimo ir druskingumo) dėl antropogeninės veiklos nėra. 




Lapkričio 1, 

2011 

4.5. Uţterštumas pavojingomis medţiagomis 

Baltijos jūrą supa šalys su gerai išvystyta pramone bei intensyviu ţemės ūkiu. 

Šiose šalyse gyvena apie 85 mln. ţmonių. Apie 40 jų įsikūrę 1–50 km jūros bei jos 

baseino priekrantės teritorijoje, kurios daugiau nei 50 urbanizuota. Baltijos jūra, 

palyginti negili, su dideliu upių baseinu ir ribotu ryšiu su vandenynu yra itin jautri 

teršalams. Baltijos jūros vandens atsinaujina maţdaug kas apie 30 metų, o Šiaurės jūros 

–2–3 metus. Gana ţemos vandens temperatūros Baltijos jūroje trukdo greitai organinių 

teršalų degradacijai, sudarydamos prielaidas jų kaupimuisi vandenyje ir patekimui į 

dugno nuosėdas. 

Baltijos jūros Lietuvos akvatorijos vandens kokybę daugiausia lemia Kuršių marių 

vandens srautai, įtekančių upių vandens kokybė, į jūrą išleidţiamos nuotekos. Į Kuršių 

marias suteka vanduo iš 75 % Lietuvos teritorijos, nudrenuodamos 5,8 % Baltijos jūros 

upių baseino. Technogeninė apkrova Lietuvos jūros priekrantėje (Būtingės naftos 

terminalas, Klaipėdos ir Šventosios uostai) ir pačioje jūroje (laivyba, avarijos, iškasto iš 

Klaipėdos uosto grunto gramzdinimas) bei kaimyninių valstybių intensyvi ūkinė veikla 

Kuršių marių baseino teritorijoje (Tilţės, Ragainės celiuliozės fabrikai, Kaliningrado 

gamyklos), naftos gavyba Lietuvos vandenų pasienyje daro įtaką Lietuvos jūrinei 

aplinkai. 

Helsinkio konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos 

(HELCOM) apibrėţia tikslus, būdus ir tyrimo sritis, susijusias su Baltijos jūros apsauga, 

įskaitant ir taršą cheminėmis medţiagomis. Tobulėjant ir vystantis technologijoms ir 

pramonės šakoms šalyse įsisavinama ir naudojama vis daugiau naujų cheminių 

medţiagų, kurios dėl tam tikrų savo fizikinių-cheminių savybių gali tapti pavojingos 

aplinkai ir ţmogui. Be anksčiau plačiai tyrinėtų sunkiųjų metalų, pastaraisiais metais 

plinta naujos kartos, nedideliais kiekiais, bet itin agresyvios, daugiausia organinių 

junginių pagrindų sukurtos cheminės medţiagos (nonilfenoliai, bromintos degumą 

maţinančios medţiagos, chlorinti parafinai ir kt.) (COHIBA). Pramonėje, buityje (daţai, 

valikliai, plastikai ir kt. ) naudojami produktai, turintys savyje tokių cheminių junginių 

per nuotekų surinkimo sistemas, upes gali pasiekti Baltijos jūrą. Tikimąsi, kad šiuo 

metu vykdomo projekto (COHIBA) gauti nauji duomenys parodys tokių medţiagų 

patekimo kelius bei šaltinius. 




Lapkričio 1, 

2011 

Pavojingomis laikomos medžiagos, kurios yra toksiškos, patvarios ir pasiţymi 

bioakumuliacinėmis savybėmis. Be to, kai nustatomi cheminių medţiagų kiekiai veikia 

imuninę ir hormoninę sistemas, jos vertinamos kaip pavojingos (Hazardous..., 2010). 

Pavojingos medţiagos daţnai įvardijamos teršalais. Pavojingomis vandens aplinkai 

apibūdinamos medţiagos, keliančios riziką vandens aplinkai arba per ją - ţmogui. Jos 

yra priskiriamos šioms grupėms: 

- patvarios, biologiškai besikaupiančios, toksiškos (PBT); 

- labai patvarios ir stipriai biologiškai besikaupiančios (lPsB); 

- neatitinkančios aukščiau paminėtų kriterijų, tačiau keliančios ne maţesnį 

susirūpinimą (pvz., veikiančios endokrininę sistemą (E), plačiai naudojamos 

lėtai skylančios medţiagos ir kt.). 

P patvarios medţiagos patekusios į aplinką: išlieka joje ilgą laiką,·jų koncentracija 

aplinkoje nuolatos didėja;· pernešamos dideliais atstumais nuo pirminio taršos šaltinio; 

B kaupiasi dumbliuose ir mikrofituose; per vandenį patenka ir kaupiasi gyvūnų (ţuvų, 

moliuskų) riebaliniame audinyje ir taip uţteršia ţmogaus vartojamą maistą; randamas 

maitinančių motinų piene; 

T – yra toksiškos dumbliams, dafnijoms, ţuvims, ţinduoliams, ţmonėms; gali sukelti 

mirtį, vėţį; neigiami paveikti negimusį kūdikį, pakenkti vaisingumui, sukelti genetinius 

pakitimus, paţeisti nervų sistemą, sutrikdyti vidaus organų veiklą ar· sukelti vystymosi 

sutrikimus. 

E - gali sukelti lyčių pasikeitimą (vyriškosios virtimą moteriškąją ir atvirkščiai);· gali 

paţeisti ţmogaus imuninę sistemą. 

HELCOM rekomendacija 19/5 apibrėţiama, kad būtina vengti į sąrašą įtrauktų 

pavojingų medţiagų bei sumaţinti jų išmetimus siekiant, kad jų koncentracija aplinkoje 

taptų artima natūraliam lygiui. Šį tikslą siekiama įgyvendinti iki 2021 m. 2007 

HELCOM sukūrė specialią priemonę – Baltijos jūros veiksmų planą (BJVP). Taip 

siekiama uţtikrinti, kad bus imtasi visų galimų priemonių tam, kad sumaţėtų Baltijos 

jūros tarša ir būtų panaikinta jūrinei aplinkai jau padaryta ţala. HELCOM konvencija 

neįpareigoja ją pasirašiusių šalių, tačiau pateikia rekomendacijas, kaip kontroliuoti 

pavojingų medţiagų išmetimus ir įgyvendinti Baltijos jūros apsaugos tikslus. Lietuva 

ratifi kavo Helsinkio konvenciją 1997 m. vasario 25 d. 

Europos Bendrija, siekdama uţkirsti kelią vandenų taršai pavojingomis medţiagomis 

išleido Tarybos direktyvą 76/464/EEB dėl tam tikrų į Bendrijos vandenis išleidţiamų 




Lapkričio 1, 

2011 

pavojingų medţiagų sukeltos taršos (Pavojingų medţiagų direktyva, PMD). Joje yra 

pateikiami 2 pavojingų medţiagų sąrašai: 

I sąraše išvardintos medţiagos, priklausančios medţiagų grupėms, pasiţyminčiomis 

toksiškumu, patvarumu ir bioakumuliacinėmis savybėmis (gyvsidabris, kadmis, 

heksachlorcikloheksanui ir kitos pavojingoms medţiagoms (anglies tetrachloridas, 

DDT, pentachlorfenolis aldrinas, dieldrinas, endrinas, izodrinas, heksachlorbenzenas, 

heksachlorbutadienas, chloroformas, 1,2-dichloretanas, trichloretilenas, 

perchloretilenas, trichlorbenzenas). 

II sąraše išvardintos kitos medţiagos, kurios pagal savo savybes priskiriamos I sąrašo 

medţiagoms, bet joms nėra nustatytos ribinės vertės bei kitos medţiagos ir medţiagų 

grupės, darančios neigiamą poveikį vandenims ribotoje teritorijoje, kai poveikis 

priklauso nuo vandens, į kurį išleidţiamos šios medţiagos, duomenų ir vietovės. 

Šiuo metu Bendrijos vandens politika yra pertvarkoma ir direktyvos 76/464/EEB 

reikalavimai palaipsniui bus integruoti į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, 

nustatančią Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (2000/60/EB - 

Bendroji vandens politikos direktyva, BVPD), o pati direktyva bus panaikinta 2013 m.. 

Laikotarpis iki 2013 m. yra pereinamasis laikotarpis. Antrinės direktyvos, 

reglamentuojančios ribines medţiagų vertes, kol kas galioja, tačiau jos bus panaikintos, 

kai visos nuostatos dėl prioritetinių medţiagų reglamentavimo bus įtrauktos į BVPD. 

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, nustatanti Bendrijos veiksmų vandens 

politikos srityje pagrindus (2000/60/EB), sukuria nuoseklią sistemą Europos vandenų 

darniam valdymui per upių baseinų valdymą. Pagrindinis direktyvos tikslas – pasiekti, 

kad iki 2015 m. visų vandenų cheminė būklė būtų gera. Pagal direktyvos nuostatas, 

tikslas, apibrėţiamas kaip „gera paviršinio vandens cheminė būklė“, bus pasiektas, jeigu 

teršalų koncentracija vandens telkinyje neviršys Europos Bendrijos mastu nustatytų 

aplinkos kokybės standartų (AKS). Aplinkos kokybės standartas reiškia „tam tikrą 

teršalo ar teršalų grupės koncentraciją vandenyje, nuosėdose ar biotoje, kurios negalima 

viršyti, norint apsaugoti ţmonių sveikatą ir aplinką“. BVPD reglamentuojami teršalai 

yra skirstomi į: 

prioritetines medžiagas – reikalaujama palaipsniui maţinti taršą šiomis medţiagomis 

(iki 2015 m.); 




Lapkričio 1, 

2011 

prioritetines pavojingas medžiagas (dalis medţiagų iš prioritetinių medţiagų sąrašo) 

joms taikomi grieţtesni reikalavimai siekiant palaipsniui nutraukti šių medţiagų 

patekimą į aplinką per 20 metų (iki 2025 m.); 

kitus teršalus – jie nėra įtraukti į prioritetinių medţiagų sąrašą, tačiau yra 

reglamentuojami, siekiant palaikyti šių medţiagų tvarkymą ir kontrolę Bendrijos mastu. 

BVPD prioritetinėmis medţiagomis laiko tokias medţiagas, kurios kelia pavojų aplinkai 

ir per aplinką, yra atsiţvelgiama tiek į pavojų aplinkai, tiek į pavojų ţmogaus sveikatai. 

Prioritetinėmis vadinamos tokios medţiagos, kurios dėl savo poveikio vandens aplinkai 

kelia susirūpinimą Bendrijos mastu. Prioritetinės pavojingos medţiagos yra tos 

prioritetinės medţiagos, kurios pasiţymi toksiškumu, patvarumu ir bioakumuliacinėmis 

savybėmis, ir kitos medţiagos, kurios kelia panašų susirūpinimą. 

Būtinos priemonės išlaikyti ar pasiekti gerai jūros aplinkos būklei ne vėliau 2020 m 

pateikiamos 2008 m Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (2008/56/EB – Jūros 

strategijos pagrindų direktyva - JSPD). Joje pateikiami būdingų jūros fizinių ir cheminių 

savybių, pavojų ir poveikio aprašai, atnaujindamas vandens aplinkai prioritetinių 

medţiagų sąrašas. Pagal 2008/56/EB direktyvoje nurodytus deskriptorius 2010 m. EK 

priėmė sprendimą dėl geros jūrų vandenų būklės kriterijų ir metodinių standartų 

taikymo. 

Dėl aplinkos kokybės standartų vandens politikos srityje (iš dalies keičianti ir 

panaikinanti Tarybos direktyvas 82/176/EEB, 83/513/EEB, 84/156/EEB, 84/491/EEB, 

86/280/EEB ir iš dalies keičianti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/60/EB) 

2008 m. gruodţio 24 d. paskelbta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva - 

2008/105/EB, kurioje nurodoma, kad vandens telkinio gera cheminė būklė bus, tuomet, 

kai bus laikomasi visų aplinkos kokybės standartų pateiktoms 33 prioritetinėms 

medţiagoms ir kitiems 8 teršalams. Pateikti aplinkos kokybės standartai (AKS) yra 

skirti vidaus paviršiniams vandenims (upėms ir eţerams) ir kitiems paviršiniams 

vandenims (tarpiniams, pakrančių ir teritoriniams). Direktyvoje pateikti AKS yra 

apibūdinami dvejopai: 

metine vidutine koncentracija, atspindinčia lėtinį poveikį, t.y. tai uţtikrina 

apsaugą nuo ilgalaikių negrįţtamų pasekmių; 

didžiausia leidžiama koncentracija, atspindinčia trumpalaikes neigiamas 

pasekmes aplinkai dėl stipraus tiesioginio poveikio. 




Lapkričio 1, 

2011 

Lietuva, būdama ES nare, turi vykdyti ES teisinius reikalavimus, susijusius su vandenų 

apsauga: kontroliuoti pavojingas medţiagas remiantis Europos mastu priimtais aplinkos 

kokybės standartais, siekti sumaţinti vandenų taršą pavojingomis medţiagomis ir 

nutraukti prioritetinių pavojingų medţiagų patekimą į vandenį. 

Remiantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvomis (2000/60/EB; 2008/56/EB), 

Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisijos (HELCOM) rekomendacijomis ir LR 

įstatymais Baltijos jūros Lietuvos akvatorijoje yra sudaryti stebėsenos (monitoringo) 

planai, į kuriuos yra įtraukti prioritetinių pavojingų, pavojingų ir Lietuvoje 

kontroliuojamų medţiagų vandenyje ir dugno nuosėdose tyrimai. 

Pirmoji aplinkos monitoringo sistema Lietuvoje įdiegta 1991–1992 m. Vėliau, 1997 m., 

buvo parengta ir patvirtinta pirmoji valstybinė aplinkos monitoringo programa. Abi šios 

programos apėmė ir vandens monitoringą, kurio metu buvo atliekama upių, eţerų, 

Kuršių marių, Baltijos jūros ir poţeminio vandens monitoringas, o nuo 2005 m. 

vandens kokybė buvo stebima pagal naująją, papildyta pagal EB direktyvą 

(2000/60/EB) valstybinę aplinkos monitoringo programą. 

Sunkiųjų metalų (SM), naftos angliavandenilių (NA), chlororganinių pesticidų 

monitoringas Baltijos jūroje vykdomas daugiau kaip penkerius metus, o atskirų 

polichlorintų bifenilų, lakiųjų organinių, policiklinių aromatinių junginių, tributilalavo, 

dioksinų kiekiai įvairiose terpėse stebimi tik pastaraisiais metais. Paskelbtų mokslinių 

publikacijų apie teršalus Baltijos jūros Lietuvos akvatorijoje yra nedaug. Ataskaita 

paruošta remiantis skelbtais negausiais apibendrinimais, mokslinėmis-ūkiskaitinėmis 

ataskaitomis, vykdytų projektų ir Valstybinio Baltijos jūros (BVJD), Klaipėdos 

valstybinio jūrų uosto aplinkos (KVJUD) bei Būtingės naftos terminalo monitoringų 

duomenimis. Bendra Baltijos jūros tyrimų stočių schema pateikta priede II.25. 

Baltijos jūros Lietuvos akvatorijos cheminės būklės vertinimas buvo atliekamas 

remiantis paviršinių vandenų cheminės būklės vertinimo kriterijais (Paviršinių..., Ţin. 

2010, Nr. 29-1363), kurie parengti pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 

(2000/60/EB; 2008/56/EB; 2008/105/EB) ir nurodyti LR normatyviniame dokumente 

,,Nuotekų tvarkymo reglamentas“ (Valstybės ţinios, 2006. Nr. 59-2103; Ţin., 2009, 

Nr.83-347; Ţin., 2010; Nr. 59-2938). Tiriamojo rajono priekrantės vandenų etaloninės 

sąlygos buvo vertintos pagal vandens kokybės elementų rodiklių vertes ir apibūdinimą 

(Dėl paviršinių...., Valstybės ţinios, Nr. 69-2481, Ţin., 2007, Nr. 35-1287; Ţin., 2010, 




Lapkričio 1, 

2011 

Nr. 128-6563). Jūros rajono dugno nuosėdų užterštumas buvo vertinamas pagal LR 

norminį dokumentą ,,Grunto kasimo jūrų ir jūrų uosto akvatorijose ir iškastų gruntų 

tvarkymo taisyklės“: LAND 46A-2002 (Ţin., 2002, Nr. 27-976, Nr. 40-1516; 2003, Nr. 

78-3586; 2008, Nr. 139-5521; Ţin. , 2011, Nr. 43-2050), parengtą vadovaujantis 1992 

m. Helsinkio konvencija dėl Baltijos baseino jūrinės aplinkos apsaugos, Baltijos jūros 

aplinkos apsaugos komisijos (HELCOM) rekomendacijomis ir Lietuvos Respublikos 

įstatymais. 

Nesintetinės pavojingos medţiagos. Sunkieji metalai (Cr, Cu, Zn, Hg, Pb, Ni, Cd) 

nedideliais kiekiais aptinkami natūraliai gamtoje ir yra reikalingi biotos vystymuisi. 

Spartus pramonės ir ţemės ūkio vystymasis bei modernizacija skatina platų sunkiųjų 

metalų naudojimą, kuris sudaro prielaidas šių technogeninių medţiagų nuotėkiui į 

gamtinę aplinką. Sunkieji metalai pasiţymi kancerogeninis ir mutageninėmis savybėmis 

bei turi savybę kauptis, migruodami iš vienos gamtinės sistemos į kitą. Susikaupę 

metalai neigiamai veikia gyvų organizmų gyvybines sistemas ir gali sukelti 

nepageidaujamų ar net nepataisomų pokyčių gamtoje. Gyvsidabris ir kadmis priskiriami 

prie prioritetinių pavojingų, švinas ir nikelis bei jų junginiai priskiriami prie pavojingų 

medţiagų, o kiti metalai (Zn, Cr, Cu) – prie Lietuvoje kontroliuojamų medţiagų, kurių 

vertės vandenyje, neturi viršyti Lietuvoje patvirtintų aplinkos kokybės standartų (AKS) 

bei didţiausių leidţiamų koncentracijų (DLK) (Nuotekų..., 2010). 

HELCOM duomenimis Baltijos jūroje kai kurių sunkiųjų metalų pastaraisiais 20–30 

metų sumaţėjo. 1994–2006 m. laikotarpiu iš daugelio Baltijos jūros valstybių upėmis 

patenkančių sunkiųjų metalų (ypač kadmio, švino) koncentracijos sumaţėjo. 1990–2007 

metais valstybėms sumaţinus sunkiųjų metalų patekimą į atmosferą, sumaţėjo Baltijos 

jūros tarša iš atmosferos kadmiu (iki 46 %), gyvsidabriu (iki 23%) ir švinu (iki 69 %) 

(Baltijos jūros..., 2010). 

Kadmis (Cd), varis (Cu), cinkas (Zn), chromas (Cr), švinas (Pb), gyvsidabris (Hg), 

nikelis (Ni) . Jūrinių tyrimų departamento duomenimis 2005–2008 m. laikotarpiu 

atviros pakrantės vandenyse sunkiųjų metalų Cu, Cd, Zn, Cr koncentracijos maţėjo, o 

švino (Pb) koncentracija šiek tiek išaugo (4-20 pav.; Feasibility..., 2009). Kadmio 

koncentracija vandenyje 2005–2009 metais daţnai viršijo aplinkos kokybės standartą 

(MV-AKS: 0,2 µg/1). 2009 metais šiaurinės priekrantės vandenyse Cd koncentracija 13 

% vandens mėginiuose viršijo AKS, 8 % – atviroje jūroje, 13 % – Kuršių marių 

vandenų įtakos zonoje ir 13 % – pietinės priekrantės vandenyse (Garnaga, 2011). 




Lapkričio 1, 

2011 

Daugiamečiai tyrimai rodo (Garnaga et al, 2008), kad Hg vertės Baltijos jūros Lietuvos 

akvatorijos vandenyse turi maţėjimo tendenciją. Baltijos jūros monitoringo 

duomenimis, 1998–2010 m. laikotarpiu gyvsidabrio koncentracija Baltijos jūros 

vandenyse neviršijo metinio vidurkio vertės – aplinkos kokybės standarto (MV-AKS, 

Hg: 0,05 µg/l; Nuotekų..., 2010). Nuo 2005 metų vidutinės gyvsidabrio koncentracijos 

vandenyje metodo nustatymo ribų neviršija (4-21 pav.). 

Pastaraisiais 2008–2010 m. Baltijos jūros Lietuvos akvatorijos stebėjimo stotyse 

vidurkinės metinės sunkiųjų metalų Cd, Cu, Zn, Ni, Cr, Pb koncentracijos neviršijo 

aplinkos kokybės standartų (MV-AKS: Cd – 0,25 µg/l, DLK: Cu – 10 µg/l; DLK: Zn – 

100 µg/l; MV-AKS: Ni – 20 µg/l; MV-AKS: Pb – 7,2 µg/l; DLK: Cr – 10 µg/l). 2010 

m. Baltijos jūros stebėjimo stočių tyrimų tinklas buvo nepilnas, todėl korektiškam 

duomenų palyginimui ir vertinimui buvo naudoti 2008–2009 m. tyrimų rezultatai. 

KVJUD monitoringo duomenys į bendrą 2008–2009 m. duomenų eilę neįtraukti dėl 

mėginių paėmimo laikotarpių ir tyrimų metodinių skirtumų. Jei metų laikotarpyje toje 

pačioje tyrimo vietoje lygiai arba daugiau 75 % išmatuotų tiriamų elementų 

koncentracija vandenyje buvo maţesnės nei kiekybinio įvertinimo riba, tokios 

akvatorijos atitinkamo metalo metinė vidurkinė vertė buvo vertinama kaip maţesnė uţ 

metodo nustatymo ribą. 2008–2009 m. Zn ir Hg vidurkinės metinės vertės Baltijos jūros 

Kuršių marių vandenų išplitimo zonoje, šiaurinėje (į šiaurę nuo Klaipėdos) ir pietinėje (į 

pietūs nuo Klaipėdos) pakrančių vandenyse bei atviroje jūroje buvo maţesnės nei jų 

kiekybinio įvertinimo riba, atitinkamai



Lapkričio 1, 

2011 

2010), vandens cheminė būklė pagal šiuos rodiklius buvo gera. (Paviršinių vandens..., 

2010). 

Hg metinės vidurkinės vertės visoje jūros akvatorijoje buvo maţesnės uţ metodo 

nustatymo ribą 2008-2009 m. laikotarpiu, todėl atitiko priekrantės vandenų etalonines 

sąlygas (Dėl paviršinių..., 2010). Ni pagal vidurkines 2009 m. koncentracijas, kurios 

buvo maţesnės nei kiekybinio metodo nustatymo riba Baltijos jūros akvatorijose, 

išskyrus atviros jūros rajoną, tenkino etalonines sąlygas. Pagal nustatytas Pb vidurkinės 

metines vertes 2009 m., kurios buvo maţesnes nei metodo nustatymo riba, visa tirta 

jūros akvatorija tenkino etalonines vandenų sąlygas, kai tuo tarpu ankstesniais – 2008 

m. netenkino (4-22 pav.). Pagal vidurkines kadmio koncentracijas, nors jos ir neviršijo 

MV-AKS, bet buvo didesnės nei kiekybinio įvertinimo, todėl jūros vandenys etaloninių 

sąlygų neatitiko. Kitų metalų (chromo, vario, cinko) vidutinė vertė, kad tenkintų 

etalonines priekrantės vandenų sąlygas, turėtų neviršyti natūralaus gamtinio lygio (Dėl 

paviršinių..., 2010). Tiriamoje jūros akvatorijoje tokių rodiklių literatūroje neaptikome, 

todėl chromo ir vario foninę reikšmę išskaičiavome iš Baltijos jūros ir Būtingės 

monitoringo 2008-2009 m. turimų (352 - variui ir 260 chromui) duomenų. Vidurkinė 

metalo koncentracijos reikšmė, kuri buvo apskaičiuota atmetus labiausiai iškrentančias 

didţiausias ir maţiausias vertes (X i ±2S, kur S standartinis nuokrypis, X i – metalo 

koncentracija) buvo prilyginta tiriamojo Lietuvos jūros akvatorijos fonui. Tokiu būdu 

apskaičiuota Cu foninė reikšmė buvo 2,20 µg/l, o chromo – 1,78 µg/l. Pagal vario 

vidurkines koncentracijas, visu tiriamu laikotarpiu atviros jūros ir 2009 m. pakrantės 

vandenys, kuriose Cu vertė nesiekė foninės reikšmės, tenkino etalonines sąlygas. Pagal 

vidurkines chromo koncentracijas, kurios buvo maţesnės nei nustatyta foninė reikšmė, 

2008 m. visos tiriamos jūros akvatorijos atitiko etaloninėms sąlygoms keliamus 

reikalavimus. Tuo tarpu, 2009 m. tiriamos akvatorijos, išskyrus Baltijos jūros pietinę 

pakrantę, etaloninių sąlygų netenkino – Cr vidurkinės vertės nuo 1,2 atviroje jūroje iki 

2,5 karto Kuršių marių vandenų įtakos zonoje viršijo foninę reikšmę. Kadangi cinko 

koncentracija visais tyrimo atvejais, vidutiniškai buvo maţesnė nei metodo nustatymo 

riba ir DLK neviršijo, jo ribinė kiekybinio nustymo riba ir buvo priimta uţ foną. Pagal 

cinko vidutinę koncentraciją – visa jūros akvatorija etalonines sąlygas tenkino. 

Dugno nuosėdų prisotinimo cheminiais ingredientais, tarp jų – teršalais, laipsnis labai 

priklauso nuo sorbuojančios terpės (nuosėdinės medţiagos) medţiaginės–genetinės ir 

granulinės sudėties. Bendras dugno nuosėdų klostymosi dėsningumas Baltijos jūros 




Lapkričio 1, 

2011 

Lietuvos akvatorijoje yra nuosėdas formuojančios mineralinės medţiagos grūdelių 

smulkėjimas ir organinės medţiagos priemaišų kiekio didėjimas tolstant nuo kranto ir 

augant gyliams. Dėsningą palaipsninę nuosėdų sudėties kaitą Baltijos jūros Lietuvos 

akvatorijoje sutrikdo technogeninio grunto sampylos (dampingas) bei iš jų sklindanti 

nuosėdinė medţiaga bei teršiančios medţiagos (Grunto..., 2002; 2006; Jokšas et al, 

2003). 

Baltijos jūros dugno nuosėdų paviršiniame sluoksnyje sunkiųjų metalų koncentracija 

paprastai neviršija LR normatyviniuose dokumentuose pateikiamų ribinių reikšmių, 

išskyrus grunto gramzdinimo akvatoriją, kur įvairiais tyrimo atvejais fiksuojamas 

neţymus šių teršalų koncentracijos (lyginant su būdingomis jūros priekrantei 

reikšmėmis) padidėjimas (Grunto.., 2006; Klaipėdos..., 2006-2009; Report..., 2009). 

Kuršių marių srautų poveikio zonoje ties Klaipėda lokaliai susikaupusiose 

smulkiagrūdėse dugno nuosėdose kartais fiksuojami įvairių teršalų koncentracijos 

padidėjimai (Jokšas et al, 2002). 2006 m. sunkiųjų metalų koncentracijos beveik visoje 

jūros akvatorijoje buvo maţesnės nei ribinės vertės, nustatytos švariausiai (I) grunto 

uţterštumo klasei smėliams (Zn: 60 mg/kg; Cu: 10 mg/kg; Cd: 0,5 mg/kg; Pb: 20 

mg/kg; Hg:



Lapkričio 1, 

2011 

4-20 Paveikslas Sunkiųjų metalų švino (Pb), kadmio (Cd), vario (Cu), cinko (Zn) ir chromo (Cr) 

koncentracija Baltijos jūros atviros pakrantės vandenyse 2005–2008 m. (Jūrinių tyrimų departamento 

duomenys; Feasibility...,2009) 

4-21 Paveikslas Gyvsidabrio (Hg) koncentracija Baltijos jūros pakrantės vandenyse 1998–2007 metais. 

(Jūrinių tyrimų departamento duomenys; Feasibility..., 2009) 




Lapkričio 1, 

2011 

4-22 Paveikslas Vidurkinė sunkiųjų metalų vario (Cu), švino (Pb), chromo (Cr) ir kadmio (Cd) 

koncentracija (µg/l) Baltijos jūros Lietuvos akvatorijos vandenyse 2008-2009 m. (Paţymėtos metalų 

vertės, kurios akvatorijoje buvo maţesnės uţ metodo nustatymo ribą. Baltijos jūros ir Būtingės 

monitoringo duomenys) 

Pb Cu Cdx10 Cr 

5,0 

4,5 

4,0 

3,5 

Me, µg/l 

3,0 

2,5 

2,0 

1,5 

1,0 



Lapkričio 1, 

2011 

Daugiausia metalų būna susikaupę grunto gramzdinimo vietoje (4-24, 4–25 pav.) 

aptinkamame supiltiniame grunte (morenoje), kuris gali būti apkibęs gerai teršalus 

sorbuojančiomis smulkiagrūdėmis dumblo dalelėmis. Jūros dugne nugramzdintas 

moreninis gruntas nėra stabilus. Jis išbrinksta, išskysta, o smulkioji aleuritinė ir pelitinė 

frakcija išnešama iš dampingo rajono suspensijos pavidalu. Šis procesas paverčia 

dampingo rajoną nauju nuosėdinės medţiagos šaltiniu (Grunto…, 2006). 2009 m., 

panašiai kaip ir ankstesniais 2008 m. (Klaipėdos..., 2008-2009) aptiktame supiltiniame 

grunte (morenoje) visų tirtųjų metalų koncentracijos neviršijo dumblams taikomų 

ţemiausiai uţterštumo klasei ribinių verčių neviršijo, bet Cu (1,8 kartus), Ni (2,6 kartus) 

ir Cr (1,5 kartus) vertės buvo didesnės nei smėliams ţemiausiai uţterštumo klasei 

priskiriamos vertes (LAND 46A-2002). Zn, Cd ir Pb kiekiai morenoje neviršijo 

smėliams taikomų ribinių verčių (4-23 pav.). 

Paveikslas 4-23 Vidutinė sunkiųjų metalų koncentracija Baltijos jūros Lietuvos 

akvatorijos dugno nuosėdose 2009 m. (Baltijos jūros ir Būtingės monitoringų 

duomenys). Paveikslas pateiktas priede nr. III. 

55 

40’ 

4 

5 

20 

50’ 

4 

0 

5 

0 

5 

55 

5 

40’ 

15 Cu 

mg/kg 

Lat/Long 

(WGS 84) 

4-24 Paveikslas Vario koncentracija Baltijos jūros dampingo rajono paviršiaus sluoksnio (0-5cm) 

dugno nuosėdose (Grunto…, 2006) 




Lapkričio 1, 

2011 

20 50’ 

4 

0 

55 

40’ 

4 

5 

5 

0 

55 

5 

5 

40’ 

30 Pb 

20 30 

4-25 Paveikslas Švino koncentracija Baltijos mg/kg jūros dampingo rajono paviršiaus sluoksnio 

Lat/Long 

(WGS 84) 

(0-5cm) dugno nuosėdose.(Grunto…, 20 50’ 2006). 

4 

0 

55 

40’ 

4 

5 

5 

0 

5 

55 

5 

40’ 

50 Zn mg/kg 

Lat/Long (WGS 

84) 

4-26 Paveikslas Cinko koncentracija Baltijos jūros dampingo rajono paviršiaus sluoksnio (0-5cm) dugno 

nuosėdose (Grunto…, 2006) 




Lapkričio 1, 

2011 

20 20 50’ 

40 40 

55 

55 

40’ 

40’ 

45 

45 

50 

50 

55 

55 

40’ 55 

55 15 Ni mg/kg 

Lat/Long (WGS 

84) 

4-60 Paveikslas Nikelio koncentracija Baltijos jūros dampingo rajono paviršiaus sluoksnio (0-5cm) dugno 


40’ 

20 Cr mg/kg 

Lat/Long (WGS 

84) 

4-27 Paveikslas Chromo koncentracija Baltijos jūros dampingo rajono paviršiaus sluoksnio (0-5cm) dugno 


Pavasaris 

Ruduo 

60 

50 

40 

Me, mg/kg 

30 

20 

10 

0 

Cu Pb Zn Ni Cr Cd 

4-28 Paveikslas Metalų koncentracija (mg/kg) morenoje grunto gramzdinimo vietoje 2009 m. pavasarį ir 

rudenį (Klaipėdos…, 2009) 




Lapkričio 1, 

2011 

Vertinimas: Baltijos jūros Lietuvos akvatorijoje paplitusiose stambiagrūdėse dugno 

nuosėdose sunkiųjų metalų (Cu, Pb, Zn, Ni, Cr, Cd, Ni) koncentracija paprastai 

neviršija ţemiausiai (I) uţterštumo klasei nustatytų ribinių verčių, išskyrus grunto 

gramzdinimo vietą jūroje. Supiltiniame technogeniniame grunte (morenoje) sunkiųjų 

metalų koncentracija (Cu, Cr, Pb, Ni, Zn) daţnai būna didesnė nei ribinės I uţterštumo 

klasės vertės ir tokių savybių gruntas jau priskiriamas II uţterštumo klasei. Gyvsidabrio 

koncentracija jūros rajono dugno nuosėdose: tiek 1998-2006, tiek 2007-2009 m,. buvo 

maţesnė nei švariausiai (I) gruntų uţterštumo klasei nustatyta ribinė vertė (0,1 mg/kg; 

LAND 46A-2002) (Priedas II.26). 

Arsenas – vienas iš daugelio mikroelementų natūraliai egzistuojančių aplinkoje ir 

dalyvaujančių biogeocheminiame cikle. Paprastai arseno koncentracijos aplinkoje yra 

labai maţos. Arseno junginiai nuo seno maţomis dozėmis vartojami medicinoje, ţemės 

ūkyje kaip insekticidai, kaip medienos impregnatorius įvairiose pramonės srityse. Nuo 

2003 m. Lietuvoje, remiantis Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyva 

2003/2/EB dėl arseno tiekimo rinkai ir naudojimo apribojimo, LR normatyviniu 

dokumentu (HN 36:2002 „Draudţiamos ir ribojamos medţiagos") uţdraudė naudoti 

medţiagas ir preparatus, kurių sudėtyje yra arseno junginių praktiškai visose ūkio 

veiklose. Bet kokia anomali situacija arseno atţvilgiu bylotų apie nenatūralų šios 

medţiagos patekimą į aplinką. 

Technogeninio arseno patekimas į jūrinę aplinką galimas iš cheminio ginklų laidojimo 

rajonų, nes jis yra cheminio ginklo medţiagų sudėtyje, tokių kaip luizitas, klarkas I, II ir 

kitos. Skirtingai nei kitos cheminio ginklo sudėtyje esančios medţiagos, As gali 

akumuliuotis dugno nuosėdose. 

Vienas iš cheminio ginklo laidojimo rajonų yra uţ 70 jūrmylių į vakarus nuo Lietuvos 

krantų (beveik 130 km nuo Klaipėdos) Gotlando įdauboje apie 80–130 m gylyje, kur 

guli maţdaug 2 tūkst. tonų cheminių ginklų, kurių sudėtyje yra apie 1 tūkst. tonų 

aktyviosios medţiagos. Aviacinės bombos, artilerijos sviediniai buvo išmėtyti 1200 km 2 

plote, iš kurio maţiau kaip dešimtadalis priklauso Lietuvos ekonominei zonai. Šis 

sąvartyno plotas gali būti dar labiau išplitęs, kadangi dėţės ir konteineriai buvo 

skandinami laivams plaukiant arba jiems dreifuojant. 2003 m., mokslinės-tiriamosios 

ekspedicijos duomenimis Lietuvos ekonominės zonos vakarinėje dalyje nuskandinto 

cheminio ginklo medţiagų, savo sudėtyje turinčių arseno, pasklidimas aplinkoje yra 

nepastebimas arba minimalus ir eliminuojamas savaiminio aplinkos komponentų 




Lapkričio 1, 

2011 

apsivalymo procesų metu. Didesnės arseno koncentracijos nustatytos dugno nuosėdų 

cheminio ginklo nuskandinimo rajone Lietuvos ekonominėje zonoje palyginti su kitais 

rajonais. Arseno koncentracija dugno nuosėdose svyravo nuo 1,1 iki 19,0 mg/kg, o 

padidėjusios arseno koncentracijos (vidutinė koncentracija – 9,7 mg/kg) aptiktos 

cheminio ginklo nuskandinimo rajone (Garnaga, 2011). 

2007-2008 m. tarptautinių tyrimų metų, analizuojant galimą ginklų sąvartyno poveikį 

jūros aplinkai buvo tiriamas Baltijos jūros rajonas prie Bornholmo salos (Katkova, 

2010). Tyrimai parodė, kad ginklų sąvartyno areale paviršiniame vandens sluoksnyje, 

neorganinio As junginių koncentracija buvo maţesnė nei 0,5 μg/ l, priedugnyje – (70- 

97 m. gylyje) 2-3 kartus (vidutiniškai sudarydama 0,68 μg/l), o nuosėdų poriniuose 

tirpaluose – 10 kartų didesnė nei paviršiuje. Priedugniniame vandens sluoksnyje uţ 

tiesioginio ginklo sąvartyno gramzdinimo arealo As koncentracija buvo 0,55 μg/ l. 

2009 m. Baltijos jūros monitoringo duomenimis, As koncentracija dugno nuosėdose 

kito 0,33–3,9 ribose. Maksimali As reikšmė Kuršių marių srautų poveikio zonoje (4-23 

pav.) 1,3 kartus viršijo švariausiai (I) gruntų uţterštumo klasei nustatytą ribinę vertę (3 

mg/kg; LAND 46A-2002). 

Klaipėdos uosto monitoringo duomenimis (Klaipėdos..., 2007-2009) stambiagrūdėse 

dugno nuosėdose As koncentracija buvo 1-4 mg/kg ir Danės ţiotyse bei uosto rytinėje 

priekrantėje neţymiai viršijo nustatytą švariausiai (I) grunto klasei ribinę (3 mg/kg) 

vertę (LAND 46A-2002). Uosto smulkiagrūdėse dugno nuosėdose didţiausia As 

koncentracija buvo 7 mg/kg ir visais tyrimo atvejais neviršijo dumblams nustatytos 

ribinės vertės (10 mg/kg). 

Vertinimas: Palaidoto cheminio ginklo rajonuose tyrimų rezultatai rodo padidėjusias As 

koncentracijas vandens priedugnyje, porinuose tirpaluose ir dugno nuosėdose. 

Druskingiausias vanduo gali skatinti palaidoto cheminio ginklo metalo koroziją, o ţema 

temperatūra, atvirkščiai (4-6˚C) – nepalanki cheminių medţiagų reakcijoms, tirpimui ir 

korozijai. Palaidoto cheminio ginklo kapinynų akvatorijose jūroje reikalingi papildomi 

tyrimai, norint įvertinti galimą As bei kitų teršalų galimą sklaidą ir poveikį jūrinei 

aplinkai. 

Aptinkami viršijantys ribines vertes As kiekiai Klaipėdos uosto ir Kuršių marių 

vandenų poveikio zonos dugno nuosėdose rodo galimą dar vieną šios pavojingos 

medţiagos taršos šaltinį ir būtinus tolimesnius minėtų akvatorijų tyrimus. 




Lapkričio 1, 

2011 

Naftos angliavandeniliai (NA). Paskutinį dešimtmetį 0,05 mg/l (iki 2010 m. LR 

galiojusi DLK) viršijanti koncentracija vandenyje daţnai nustatoma Būtingės naftos 

terminalo rajone, uostų akvatorijose iškasto grunto šalinimo jūroje rajone ir epizodiškai 

– kitose tiriamo jūros rajono vietose. 2005–2007 metais atliktų tyrimų duomenimis, 

naftos angliavandenilių koncentracija vandenyje leistiną vertę (0,05 mg/l) viršijo 

teritorinėje jūroje – 12%, išskirtinėje ekonominėje zonoje – 28 % (Baltijos jūros..., 

2010). Naftos angliavandenilių koncentracijų (1990–2007) vandenyje analizės rezultatai 

parodė statistiškai patikimas didėjimo tendencijas šiaurinės priekrantės vandenyse ir 

Kuršių marių vandenų išplitimo zonoje (Garnaga, 2011). 

Vidurkinė metinė NA vertė 2008-2009 m. Kuršių marių vandenų išplitimo zonoje, 

pietinės ir šiaurinės pakrantės vandenyse (išskyrus 2008 m. šiaurinę pakrantę) bei 

atviroje jūroje buvo maţesnė nei kiekybinio nustatymo riba (0,1 mg/l). Šiaurinės 

pakrantės vandenyse, NA vidurkinė vertė sudarė 0,13 mg/l. Šiuo laikotarpiu uţfiksuota 

maksimali koncentracija Būtingės terminalo rajone (St. B7) siekė 0,7 mg/l. 

Nuo 2010 m. pasikeitus naftos angliavandenilių DLK ribinei vertei, kuri dabar yra 0,2 

mg/l (Nuotekų..., 2010), reikia pastebėti, kad viršijantys šį dydį kiekiai Baltijos jūros 

Lietuvos akvatorijoje fiksuoti retai, daţniausiai įvykus avarijoms, tokioms kaip 1981 m. 

tanklaivio Globe Assimi avarijos, kuomet greta Klaipėdos į jūrą išsiliejo 16 tūkst. t 

mazuto, (Немировская, Пустельников, 1984), 1996 m. naftos išsiliejimas iš laivų; 

2001 m. ir 2008 m. avarijos ,,Būtingės” naftos terminale (Jančauskienė ir Jakūbauskaitė, 

2003; Daildienėienė, 2003; Garnaga, 2011). Po 2008 metais sausio 31 d. įvykusio naftos 

išsiliejimo Būtingės terminalo akvatorijoje, naftos angliavandenilių koncentracijos 

vandenyje tanklaivių inkaravimo vietoje siekė 0,65 mg/l ir viršijo DLK (Garnaga, 

2011). Paskutiniųjų 2010 m. duomenimis, Baltijos jūros stebėjimo stočių vietose ( 

Stotys: 1-4; 64 ir B1-B6 ) naftos angliavandenilių koncentracija vandenyje visais tyrimo 

atvejais, išskyrus rajoną ties Būtingę (St. B5: 0,26 mg/l ir B6: 0, 41 mg/l) buvo maţesnė 

nei 0,2 mg/l. Vidurkinės vertės Būtingės naftos terminalo rajone 2008 ir 2009 m. buvo 

didesnė nei 0,1 mg/l (4-29 pav.). 




Lapkričio 1, 

2011 

4-29 Paveikslas Vidurkinė naftos angliavandenilių (NA, mg/l) koncentracija Baltijos jūros 

Būtingės terminalo rajone 2008-2010 m. (Būtingės monitoringo duomenys) 

NA 

mg/l 

0,14 

0,12 

0,10 

0,08 

0,06 

0,04 

0,02 

0,00 

2008 m. 2009 m. 2010 m. 

Vertinimas: Baltijos jūros Lietuvos akvatorijos vandenyse naftos angliavandenių 

koncentracijos paprastai neviršija nustatytos (0,2 mg - DLK) (Nuotekų..., 2010), todėl 

pagal šį rodiklį pakrantės vandenys yra geros cheminės būklės ir dalinai tenkina 

etalonines sąlygas (Dėl paviršinių..., 2010), išskyrus Būtingės terminalo akvatoriją ir 

avarinių naftos išsiliejimų atvejus. Vertinant Baltijos jūros etalonines sąlygas pagal NA 

koncentracijas, jos turėtų būti maţesnės nei natūralus gamtinis fonas (Dėl paviršinių ..., 

2010). Pagal 2008–2009 m. naftos angliavandenilių vertes, kur daugiau nei 75 % atvejų 

NA buvo maţiau nei 0,1 mg/l ir ši reikšmė vertinta kaip foninė – Baltijos jūros Lietuvos 

akvatorija, išskyrus 2008 m. šiaurinę pakrantę – tenkina etalonines priekrantės vandenų 

sąlygas. 

Paskutinį dešimtmetį naftos angliavandenilių koncentracija jūros rajono 

stambiagrūdėse dugno nuosėdose, nesiekė jiems nustatytos ţemiausiai uţterštumo klasei 

(I) ribinės vertės - 20 mg/kg (LAND 46A-2002: Ţin., 2008; Nr. 139-5521). Didesnės 

AV koncentracijos nuosėdose buvo fiksuojamos lokaliose įdaubose (smulkiagrūdėse 

nuosėdose) ties uosto vartais ir dampingo rajone (aptinkamoje morenoje), kurios 

priskiriamos grunto II uţterštumo klasei (Jokšas et al..., 2003; Klaipėdos..., 2006-2010; 

Garnaga et al, 2008). Detalių tyrimų duomenimis, 2006 m. Baltijos jūros akvatorijoje 

Būtingės naftos terminalo rajone, NA koncentracija viršijo I gruntų uţterštumo klasės 

ribinę vertę (4-30 pav.; Report..., 2009). Naftos avarinių išsiliejimų atvejais, 

priklausomai nuo išsiliejusių naftos produktų savybių bei aplinkos sąlygų dugno 




Lapkričio 1, 

2011 

nuosėdų uţterštumas NA gali išlikti gana ilgą laikotarpį (Немировская, Пустельников, 

1984). 

Nuo 2009 m. pasikeitus naftos angliavandenilių nustatymui monitoringiniuose 

tyrimuose taikomai metodikai, pagal kurią nustatomas NA indeksas, pasikeitė metodo 

ribinė vertė, kuri nuo to laiko yra 68 mg/kg. 2011 m. naftos angliavandeniliams buvo 

padidinta švariausios (I) grunto uţterštumo klasės ribinė vertė (LAND 46A-2002: Ţin., 

2011, Nr. 43-2050), kuri dabar sudaro 100 mg/kg. 2008-2010 m didesnių kaip 68 mg/kg 

NA kiekų Baltijos jūros ir Būtingės monotoringo stebėjimo stočių dugno nuosėdose 

nebuvo išmatuota. 

Vertinimas: Baltijos jūros Lietuvos akvatorijoje paplitusios stambiagrūdės dugno 

nuosėdos pagal naftos angliavandenilių koncentracijas 2008–2010 m. duomenimis 

priskiriamos ţemiausiai (I) grunto uţterštumo klasei. 

4-30 Paveikslas Vidurkinė naftos angliavandenilių koncentracija Baltijos jūros dugno 

nuosėdose 2006 m. (Report..., 2009) 

Policikliniai aromatiniai angliavandenilių (PAA) – gamtiniai šaltiniai yra nafta, 

vulkanų išsiverţimai, ţolės ir miškų gaisrai, bakterijų antriniai metabolitai ir pan. Labai 




Lapkričio 1, 

2011 

didelė aibė PAA analogų yra sintetinama ir plačiai naudojamų pramonėje įvairiais 

tikslais: daţų, metalo gaminių gamyboje, medienos impregnavimui, naftos pramonėje ir 

kt. Visų rūšių kuro nepilno sudegimo bei naftos perdirbimo produktai – pagrindiniai 

PAA antropogeninės veikos šaltiniai jūros aplinkoje. PAA priskiriami prioritetinių 

pavojingų medţiagų grupei ir 8 iš jų taikomi atskiri aplinkos kokybės standartai 

(fluorantenui, naftalenui, antracenui, benzo(a)pirenui, benzo(b)fluoranteno, 

benzo(k)fluorantenui, benzo(g,h,i)perileno ir indėno(1,2,3-cd)pireno Nuotekų..., 2010). 

Pakrantės vandenyse dugno nuosėdų uţterštumas vertinamas pagal suminį PAA kiekį 

LAND 46A-2002. 

Baltijos jūros vandenyje (PAA): naftalenas, antracenas, fluorantenas, 

benzo(b)fluorantenas, benzo(k)fluorantenas, benzo(a)pirenas, benzo(ghi)perilenas, 

indeno(1,2,3-cd)pirenas pradėti tirti nuo 2006 m. Jų koncentracijos pakrantės vandenyse 

paprastai būna maţos ir retai viršija metodo nustatymo ribas. 2006 m. didţiausia suminė 

PAA fiksuota jūros pakrantės vandenyje ties Nida (137 ng/l). Atskiri PAA junginiai taip 

pat fiksuoti Būtingės naftos terminalo rajone ties Klaipėda Kuršių marių srautų poveikio 

zonoje ir dampingo rajone (Garnaga et al., 2008; Feasibility..., 2009). Reikia pastebėti, 

kad įtekančių į tiriamos akvatorijos rajoną upėse nustatyti nedideli kiekiai naftaleno 

(Šventojoje – 69 ng/l ir Akmenoje-Danėje – 38 ng/l ), bei Klaipėdos uosto vartų rajone 

(54 ng/l). Malkų įlankoje išmatuoti naftalenas (23-56 ng/l), benzo(k)fluorantenas (1ng/l) 

ir benzo(a)pirenas (3 ng/l) (Vandens.., 2007). 

2008-2010 m. Baltijos jūros ir Būtingės monitoringo duomenimis, policikliniai 

aromatiniai angliavandeniliai vandenyje fiksuoti tik Būtingės naftos terminalo rajone 

Ben(a)pireno aptikta tik 2010 m, bet jo vidurkinė metinė koncentracija terminalo 

rajone buvo maţesnė nei metodo nustatymo riba < 2 ng/l. Visose Būtingės monitoringo 

stotyse vidutinė metinė benzo(a)pireno vertė neviršijo kiekybinio įvertinimo ribos, 

išskyrus St. B2 kurioje vidutinė koncentracija sudarė 12 ng/l, o fiksuota ten maksimali 

reikšmė siekė 13 ng/l. Tokie nustatyti ben(a)pireno kiekiai vandenyje neviršijo jam 

nustatyto MV-AKS: 50 ng/l, ir DLK-AKS: 100 ng/l. Tik epizodiškai aptikti 

benzo(b)fluorantenas ir , benzo(k)fluorantenas bei benzo(g,h,i)perileno ir indėno(1,2,3- 

cd)pireno kurių didţiausias kiekis (17 ng/l) neviršijo nustatytos jų bendrai sumai (MV- 

AKS 30 ng/l). Panašiai, tik retais atvejais fiksuota benzo(g,h,i)perileno ir indėno(1,2,3- 

cd)pireno, tačiau aptiktos suminės koncentracijos (iki 15 ng/l) didesnės nei aptikimo 

riba (10 ng/l) jau viršijo MV-AKS, kuri yra ţemesnė ir lygi 2 ng/l. Retais atvejais ir 




Lapkričio 1, 

2011 

nedideliais kiekiais iki (5 ng/l) 2008-2009 m. Būtingės naftos terminalo rajone fiksuotas 

antracenas, o 2009 m. jo vidutinė metinė koncentracija akvatorijoje jau buvo didesnė nei 

kiekybinio nustatymo riba (1 ng/l) ir siekė 6 ng/l (MV-AKS: 100 ng/l), o nustatyta 

maksimali – 11 ng/l. Fluoranteno koncentracija 2008 m. naftos terminalo rajone 

vidutiniškai buvo16 ng/l o maksimali siekė 80 ng/l, bet ribinės vertės neviršijo (MV- 

AKS: 1000 ng/l). 2009 m. vidutinės fluoranteno vertės akvatorijoje jau nesiekė metodo 

nustatymo ribos, o 2010 m. jo koncentracija vėl padidėjo ir vidutiniškai sudarė 10 ng/l. 

Naftaleno visais tyrimo atvejais vandenyje buvo maţiau nei metodo nustatymo riba 50 

ng/l ir nustatytos ribinės vertės (MV-AKS: 1200 ng/l) neviršijo. 

Vertinimas: Atskirų policiklinių aromatinių angliavandenilių koncentracija jūros 

vandenyje paprastai būna maţesnė nei metodo nustatymo riba, o tai atitinka etalonines 

pakrantės vandenų sąlygas, tačiau aptinkamos PAA koncentracijos Klaipėdos uosto, 

vandenyje bei jo poveikio zonoje, ties Nida, Būtingės terminalo ir dampingo rajone 

galima išskirti šiuos rajonus su padidintos PAA apkrovos rizika. 2008–2010 m. tyrimų 

duomenimis atskirų PAA koncentracijos Baltijos jūros vandenyje didţiausių leistinų 

koncentracijų ir aplinkos kokybės standartų neviršijo (Nuotekų..., 2010), vandens 

cheminė būklė pagal šiuos rodiklius buvo gera. Visoje Baltijos jūros Lietuvos 

akvatorijoje, išskyrus šiaurinės pakrantės Būtingės terminalo rajoną, vidutinės metinės 

PAA koncentracijos neviršijo kiekybinio įvertinimo ribų ir tenkino priekartės vandenų 

etalonines sąlygas. 

Baltijos jūros dugno nuosėdose PAA suminė koncentracija būna labai maţa ir neviršija 

ţemiausiai uţterštumo klasei nustatytos ribinės (1 mg/kg) vertės (4-31A ir 4-31B pav.). 

Dugno nuosėdose 2006 m., be vandenyje aukščiau minėtų 8 PAAV, papildomai buvo 

vertinti dar 7 PAA (acenaftenas, fluorenas, fenantrenas, pirenas, benzo(a)antrcenas, 

dibenz(ah) antracenas, chrizenas). Didţiausia PAA koncentracija 2006 m. dugno 

nuosėdose nustatyta Būtingės naftos terminalo rajone siekė 181,7 µg/kg. 2008-2010 m. 

suminė PAA (naftalenas, antracenas, fluorantenas, benzo(b)fluorantenas, 

benzo(k)fluorantenas, benzo(a)pirenas, benzo(ghi)perilenas, indeno(1,2,3-cd)pirenas) 

koncentracoja tirtose Baltijos jūros moinitoringo stočių dugno nuosėdose kito nuo 2,26 

iki 107 µ/kg ir ribinės vertės neviršijo. Didţiausia koncentracija fiksuota 2009 m. 

Kuršių marių vandenų išplitimo mzonoje (4-31B pav. ). 

Vertinimas: Baltijos jūros dugno nuosėdose PAA suminė koncentracija neviršija 

ţemiausiai grunto uţterštumo klasei (I) nustatytos ribinės (1 mg/kg) vertės. 




Lapkričio 1, 

2011 

4-31A Paveikslas Vidurkinė policiklinių aromatinių angliavandenilių koncentracija Baltijos 

jūros dugno nuosėdose 2006 m. (Report..., 2009) 

4-31B Paveikslas Vidurkinė policiklinių aromatinių angliavandenilių koncentracija Baltijos jūros 

dugno nuosėdose 2008-2009 m. (Baltijos jūros monitoringo duomenys) 

120 

PAA 

100 

80 

ng/l 

60 

40 

20 

0 

1B 4 7 20 1B 4 7 20 65 1B 4 7 20 65 

2008 m. 2009 m. 2010 m. 

Lakieji organinai junginiai (LOJ) - gamtoje randami naftoje, bituminiuose 

mineraluose. Antropogeninės veiklos metu šios medţiagos atsiranda ir išsisklaido 

aplinkoje, deginant kurą, netinkamai jį transportuojant ir saugant rezervuaruose. Šios 

medţiagos patenka į aplinką su transporto išmetamomis dujomis bei iš įvairių pramonės 




Lapkričio 1, 

2011 

sektorių (popieriaus, tekstilės, odos, plastmasės, naftos ir t.t.). LOJ gyviems 

organizmams sukelia genetinius pokyčius, turi kancerogeninių savybių. LOJ įtraukti į 

prioritetinių pavojingų ir pavojingų medţiagų sąrašus. 

Baltijos jūros pakrantės vandenyse LOJ kiekiai nedideli ir retai viršija metodo 

nustatymo ribas (Orlikowska and Schulz-Bull, 2009). Lietuvos akvatorijoje LOJ 

(tetrachlormetanas, trichlormetanas, 1,2 dichlormetanas, benzenas, perchloretilenas) 

Baltijos jūros vandenyje paprastai neviršija dujinės chromatografijos metodu nustatytų 

ribinių verčių (Garnaga...., 2008). 2008-2010 m. tirtose Baltijos jūros monitoringo 

stotyse (Stotys: 5, 7, 20, 65, 1B) buvo išmatuoti tik 2009 m. dampingo rajone (St. 20) 

tetrachlormetanas (1,1 µg/l) ir trichlormetanas (18,6 µg/l) bei atviroje jūroje (St. 65) 

tetrachlormetanas (2,0 µg/l). Aptiktos tetrachlormetano koncentracijos vandenyje 

nustatytos ribinės vertės (MV-AKS: 10 µg/l) neviršijo, tačiau trichlormetano – buvo 

beveik 2 kartus daugiau (MV-AKS: 10 µg/l). Visais kitais tyrimo atvejais atskirų lakiųjų 

organinių koncentracija trejų metų laikotarpiu buvo ţemiau kiekybinio nustatymo 

vertės. 

Vertinimas: Atskirų tirtųjų lakiųjų tetrachlormetanas, trichlormetanas, 1,2 

dichlormetanas, benzenas ir perchloretilenas) organinių junginių koncentracija jūros 

vandenyje paprastai būna maţesnė nei metodo nustatymo riba, o tai atitinka etalonines 

pakrantės vandenų sąlygas, o vandens cheminė būklė yra gera. 2009 m. jūros vandenyje 

aptikti atskiri LOJ, kuomet vandens cheminė būklė jau tampa bloga (dampingo rajonas) 

ir netenkina priekrantės vandenų etaloninių sąlygų (atvira jūra, dampingo rajonas), rodo 

būtinumą toliau vykdyti pastovius šių junginių stebėjimus galimuose jų patekimo į 

jūrinę aplinką vietose (dampingo rajonas, laivų susitelkimo arealai, upių įtekėjimo 

vietos ir pan.). 

Radionuklidai – dirbtinės kilmės radionuklidų į Baltijos jūrą pateko po 6-ojo ir 7-ojo 

dešimtmečio pradţioje vykdytų branduolinio ir termobranduolinio ginklo bandymų 

atmosferoje, su atominės pramonės atliekomis ir dėl 1986 m. Černobilio atominės 

elektrinės avarijos. Didţiausias Baltijos jūros teršėjas po Černobylio AE avarijos tapo 

radionuklidas 137 Cs. Kitas ilgaamţis radionuklidas 90 Sr beveik nedalyvavo atmosferinėje 

pernašoje iš Černobylio. Radionuklido 137 Cs koncentracija paviršiniame vandenyje 

vidutiniškai išaugo daugiau nei dešimteriopai buvusio radioaktyvaus fono atţvilgiu, kurį 

suformavo globalinės iškritos. Radioaktyviojo 137 Cs koncentracijos dėl avarijos yra 




Lapkričio 1, 

2011 

didţiausios aptiktos apskritai jūrose. Bendras kiekis iš Černobilio 137 Cs į Baltijos jūrą 

buvo įvertintas 4700 TBq. (Nielsen et al., 1999). Nedidelis Baltijos jūros vandens 

druskingumas palankus radioaktyviųjų medţiagų kaupimuisi, todėl jų akumuliacijos 

laipsnis kur kas didesnis nei didelio druskingumo vandenynuose. Įvertinus 2000 m. 

vidurkines 137 Cs koncentracijas Baltijos jūroje jos sudarė 60 Bq/m3, tuo tarpu 90Sr ji 

siekė 10 Bq/m3. Tyrimai rodo, kad 2000–2004 m. laikotarpiu pietinėje Baltijoje 137 Cs 

vidurkinė koncentracija sumaţėjo nuo 59,4 Bq/m 3 iki 45,1 Bq/m3 (Zalewska, Lipska, 

2006). 

137 Cs ir 90Sr tyrimai Lietuvos priekrantės zonoje pradėti 1971 m. Prof. D.Styro 

duomenimis iki ČAE vidutinės 137 Cs tūrinio aktyvumo (TA) vertės kito 11–37 Bq/m 3 , o 

90Sr 13–46 Bq/m 3 . Nustatyta, kad šių radionuklidų TA kaita susijusi su atmosferos 

iškritomis, Kuršių marių vandens prietaka, hidrometeorologinėmis sąlygomis. Po 

Černobilio AE 1986 m. birţelio viduryje paviršiniame mikrosluoksnyje ties Juodkrante 

137 Cs TA buvo 6,2x10 4 Bq/m 3 . Nuo 1988 m. dėl 137 Cs pernašos iš labiau uţterštų 

Baltijos jūros vietų, radionuklido TA išaugo ir priekrantėje, ir visoje Baltijoje. 137 Cs TA 

vertės Juodkrantėje kito ribose: 85–113 Bq/m, o pietrytinėje dalyje: 76-110 Bq/m 3 . 

Nuo 1990 m. 137 Cs vidutinės vertės palaipsniui maţėjo, išskyrus 1995, 1999 bei 2002 m. 

(4-32 pav.). Kaip taisyklė , tokie dideli 137 Cs TA pokyčiai sutapdavo su vėjo krypties, 

temperatūros bei vandens laidumo pasikeitimais. 2009 m. tyrimų duomenimis Baltijos 

jūros pakrantėje ties Juodkrane 137 Cs vidutinis TA lygus 42 Bq/m 3 (Morkūnienė et al., 

2010). 

Pastoviai Baltijos jūros vandenyje (Stotys: 6, 6B ir 65) vykdomo Aplinkos apsaugos 

agentūros radiologinio monitoringo duomenimis, 2008-2010 m 137 Cs tūrinis aktyvumas 

buvo nuo 24,9±3,8 Bq/m 3 iki 45,7±5,44 Bq/m 3 , t.y. ţymiai maţesnis nei radiacinės 

saugos norma (370 Bq/l, HN 73:2001). 




Lapkričio 1, 

2011 

4-32 Paveikslas CS radionuklido tūrinio aktyvumo vidutinės metinės reikšmės (Bq/m 3 ) Baltijos jūros 

priekurtėje ties Juodkrante 1985–2006 m. (Daunaravičienė, 2007). 

Vertinimas: Mokslininkų nuomone (Morkūniėnė, Styro, Daunaravičienė, 2010) pagal 

teorinius apskaičiavimus šiuo metu 137 Cs TA jūros vandenyje turėtų būti 35 Bq/m 3 , o 

pilna Baltijos savivala nuo šio radionuklido po avarijos Černobylyje turėtų įvykti 2020- 

2022 m., t.y. TA vertės turėtų pasiekti iki avarijos registruotas vertes. Tačiau, pagal 

atliktus tyrimus ties Juodkrante, kur 137 Cs vidutinis TA didesnis, daroma išvada, kad 

Baltijos savivala nuo 137 Cs ir 90 Sr vyksta lėčiau nei prognozuota., o dideli skirtumai tarp 

ekstremalių TA verčių rodo radioaktyvios būklės nestabilumą jūroje. Lietuvos jūros 

vandenyse aptinkamos 

137 Cs vertės neviršija radiacijos saugos normų, kurios 

reglamentuotos Lietuvos higienos normoje: HN 73:2001 (Pagrindinės..., 2002). 

Specifiniai teršalai. (Sintetiniai junginiai). Chlororganiniai junginiai pasiţymi labai 

lėtu skilimu aplinkoje ir yra priskiriami patvariųjų organinių teršalų grupei. Chlorinti 

angliavandeniliai gerai tirpsta riebaluose, todėl kaupiasi gyvųjų organizmų riebaliniame 

audinyje ir pasiţymi ilgalaikiu neigiamu poveikiu. Maisto grandinėje chlorintų 

angliavandenilių koncentracija kartais išauga šimtus kartų. Chlororganiniai junginiai: 

DDT ir jo metabolitai (DDE ir DDD) heksacholcikoheksanas, aldrinas, dieldrinas, 

endrinas, izodrinas ir heksachlorbenzenas (HCB) įtraukti į prioritetinių pavojingų 

medţiagų sąrašą (Nuotekų..., 2010). 

Remiantis daugiamečiais tyrimais DDT ir jo metabolitų DDE ir DDD koncentracija 

Baltijos jūros Lietuvos akvatorijoje daţniausiai aptinkama ţemiau metodo nustatymo 

ribos (DDE – 1 ng/l; DDD – 0,6 ng/l; DDT – 1 ng/l), o jų suminė koncentracija kaip ir 

visoje Baltijos jūroje (HELCOM) – maţėja. Duomenis rodo, kad cikloheksano ir kitų jo 

izomerų koncentracija jūros vandenyje taip pat maţėja, o jų suma neviršija nustatytos 

ribinės vertės 2 ng/l (MV-AK - 2 ng/l; Nuotekų..., 2010) (Garnaga..., 2008). 2006 m. 




Lapkričio 1, 

2011 

tirtųjų HCB, aldrino, dialdrino ir endrino koncentracija jūros vandenyje neviršijo 

metodo nustatymo ribų (aldrinas – 1,3 ng/l; dieldrinas – 0,7 ng/l; endrinas – 0,7 ng/l, 

HCB – 1,6 ng/l. 2008-2010 m. tyrimų laikotarpiu Baltijos jūros pastovaus stebėjimo 

duomenimis, 2008 m. iš tirtųjų HCB buvo aptikti tik 4,4-DDT (5,7 ng/l), DDE (10,4 

ng/l ir DDD (13,3 ng/l) dampingo rajone, kurių suma neţymiai viršijo visam DDT 

nustatytą ribinę vertę (MV-AKS: 25 ng/l). 

Vertinimas: Atskirų chlororganinių junginių (DDT ir jo metabolitai (DDE ir DDD) 

heksacholcikoheksanas, aldrinas, dieldrinas, endrinas, izodrinas ir heksachlorbenzenas) 

koncentracija 2008-2010 m. jūros vandenyje buvo maţesnė nei metodo nustatymo 

ribos, todėl pakrantės vandenys tenkino etalonines sąlygas ir cheminė vandens būklė 

buvo gera, išskyrus 2008 m. dampingo rajoną. 

Baltijos jūros Lietuvos akvatorijos dugno nuosėdose aptinkami chlororganinių junginių 

kiekiai būna artimi nustatytoms riboms (DDE – 0,3 µg/kg; DDE – 0,8 µg/kg; DDT – 0,4 

µg/kg; α-HCH – 0.5 µg/kg; β-HCH – 0,7 µg/kg; γ-HCH – 0.4 µg/kg, o jų suminė 

koncentracija maţėja (Garnaga..., 2008). 

2002 m. , , -heksachlorcikloheksanas bei pesticidai DDD, DDT, DDE dampingo 

rajono paviršiaus sluoksnio dugno nuosėdose aptinkami retai ir jų kiekiai būna nedideli 

(Grunto..., 2002). 2006 m. tirtųjų dampingo rajono dugno nuosėdų , , - 

heksachlorcikloheksano ir pesticidų DDT, DDD, ir DDE vertės buvo maţesnės nei 

minimali nustatoma koncentracijos riba (Grunto..., 2006). 2009 m. Baltijos jūros 

pastovaus stebėjimo duomenimis tirtose dugno nuosėdose atskirų chlororganinių 

junginių (DDT ir jo metabolitai (DDE ir DDD) heksacholcikoheksanas, aldrinas, 

endrinas, heksachlorbenzenas) junginių kiekiai buvo maţesni nei jų kiekybinio 

įvertinimo ribos. 

Vertinimas: Baltijos jūros dugno nuosėdose chlororganinių junginių koncentracija 

paprastai neviršija metodo nustatytų ribų, ir šios nuosėdos gali būti priskiriamos prie 

švarių gruntų: chlororganiniai junginių kiekiai gruntuose nustatomi atliekant 

papildomus tyrimus, kai kitų teršalų (sunkiųjų metalų, PCB ir PAA, TBA) kiekiai 

viršija III uţterštumo klasės ribines vertes ( LAND – 46A-2002). 

Polichlorintieji bifenilai (PCB) – panašiai kaip chlororganiniai pesticidai yra ypač 

atsparūs degradacijai gamtoje, gausiai kaupiasi riebaliniame biotos sluoksnyje ir 

pasiţymi ilgalaikiu toksiniu poveikiu. Halogenintieji aromatiniai angliavandeniliai 




Lapkričio 1, 

2011 

atrasti šimtmečio pradţioje, nuo 1930 metų pradėti naudoti kaip dielektrikai ir skysčiai 

šilumos mainams palaikyti. Pasaulyje buvo sintetinama daugybe PCB junginių, kurie 

plačiai naudojami įvairiose ūkio srityse (plastmasės, daţų, popieriaus ir t.t.). Nustatyta, 

kad miestų komunalinio ūkio atliekų ir šiukšlių deginimo pelenai turi sukaupę nemaţus 

kiekius PCB. Šiuo metu pagal Stokholmo konvencija ir ES reikalavimus PCB gamyba 

sustabdyta, o įranga ir skysčiai su PCB viršijančiomis ribinėmis vertėmis turi būti 

saugiai nukenksminta bei sutvarkyta iki 2010 m. pabaigos. Polichlorbifenilų junginiai 

paviršiniuose vandenyse įtraukti į prioritetinių pavojingų medţiagų sąrašą (Nuotekų..., 

2010), o dugno nuosėdose jų sumą reglamentuoja LAND 46A-2002. 

Polichlorintų fenolio junginių tyrimų Baltijos jūros vandenyje labai negausu, 

daugiau šie junginiai tiriami biotoje (Hazardous..., 2010). Jūrinių tyrimų departamento 

duomenimis, polichlorintų bifenilų (PCB) koncentracija priekrantės vandenyse 

paprastai nesiekia metodo nustatymo ribų (0,01 μg/l). Baltijos jūros monitoringo 

(Stotys: 4, 7, 20, 65 ir 1B) duomenimis polichlorintų bifenilų (28, 52, 101, 118, 138, 

153, 180) koncentracijos 2008-2010 metais buvo maţesnės nei jų kiekybinio įvertinimo 

riba. Pentachlorfenolis (PCP) ir jo junginiai naudojami medienos, medienos gaminių, 

pagrindinių metalų gamyboje. Pentachlorfenolis įtrauktas į prioritetinių pavojingų 

medţiagų sąrašą (Nuotekų…, 2010). 2005-2007 m. vykdyto projekto metu (Vandens 

…, 2007) Klaipėdos uosto akvatorijos vandenyje PCP koncentracija buvo maţesnė nei 

metodo nustatymo riba (0,9 µg/l). 2006 m. duomenimis (Garnaga et al…, 2008) 

pentachlorfenolio koncentracija Baltijos jūros vandenyje taip pat buvo maţesnė uţ 

metodo nustatymo ribą (0,9 µg/l). Pentachlofenolio koncentracija 2006 m. Baltijos jūros 

vandenyje buvo maţesnė nei dujinės chromatografijos metodu nustatymo riba (0,9 µg/l) 

Garnaga et al..., 2008). Pentachlorfenolio vandenyje nebuvo aptikta ir 2008-2010 

metais pastovaus stebėjimo jūros rajonuose, jo kiekiai buvo maţesni nei 0,05 µg/l ir 

neviršijo nustatytos ribinės vertės (0,4 µg/l). 

Vertinimas: Pagal šiuo metu turimą informaciją apie pentachlorfenolio koncentracijas 

vandenyje, Baltijos jūros Lietuvos akvatorija – tenkina etalonines priekrantės vandenų 

salygas, o vandens cheminė būklė – gera. 

Polichlorintų bifenilų (28, 52, 101, 118, 138, 153, 180) koncentracijos dugno 

nuosėdose 2008 m. neviršijo metodo nustatymo ribų (Garnaga, 2011). Bendras 

polichlorbifenilų kiekis pagal monitoringo programą nuolat stebimas Klaipėdos 

sąsiaurio dugno nuosėdose (Klaipėdos..., 2006-2010). 2005 m. maksimalus jų kiekis 




Lapkričio 1, 

2011 

siekė 0,008 mg/kg, o nuo 2007 m. aptinkami PCB kiekiai yra maţesni uţ metodo 

nustatymo ribą (0,005 mg/kg) ir neviršija švariausiai (I) gruntų klasei (0,007 mg/kg) 

keliamų reikalavimų (Klaipėdos..., 2006-2009). 2008-2010 m. tirtose Baltijos jūros 

monitoringo stotyse (Stotys: 5, 7, 20, 65, 1B) polichlorintų bifenilų suma dugno 

nuosėdose visais tyrimo atvejais buvo maţesnė nei kiekybinio įvertinimo riba. 

Vertinimas: Pagal 2008-2010 m. nustatytas jūroje koncentracijas bei aptinkamas PCB 

koncentracijas Klaipėdos uosto dugno nuosėdose, kuriose teršalų koncentracijos yra 

gerokai didesnės nei jūros akvatorijoje (Jokšas et al., 2003) ir PCB koncentraciją 

pakrantės vandenyse - Baltijos jūros Lietuvos akvatorijoje dugno nuosėdose PCB 

koncentracija nesiekia ţemiausios uţterštumo klasei nustatytos ribinės vertės (0,007 

mg/kg). 

Polichlorinti dibenzo-p-dioksinai (PCDD), polichlorinti dibenzofuranai (PCDF) – 

vieni pavojingiausių patvariųjų organinių teršalų, kurie yra šalutiniai terminių 

pramoninių arba degimo procesų produktai. PCDD/PCDF daţniausiai vadinami bendru 

pavadinimu „dioksinai“. Terminas „dioksinai“ apima 75 PCDD ir 135 PCDF izomerus. 

Skirtingai nuo kitų POT, PCDD/PCDF niekada nebuvo gaminami numatant juos 

panaudoti, nes nepasiţymėjo jokiomis naudingomis savybėmis. Jie yra randami beveik 

visuose ekosistemos objektuose išmatuojamais dydţiais. Palankios sąlygos 

PCDD/PCDF susidaryti yra laisvų chloro radikalų ir organinės anglies buvimas, 200– 

450ºC temperatūra, nepilnas degimas, šarminė terpė, UV spinduliai. Pasaulyje 

daugiausiai PCDD/PCDF į aplinką patenka dėl pramonės taršos. Dideli kiekiai šių 

pavojingų teršalų išmetami ir dėl netinkamo atliekų deginimo, netinkamai įrengtų 

pavojingų medţiagų saugyklų prieţiūros, kur daţnai kyla gaisrai. Vulkanų išsiverţimai 

ir miškų gaisrai irgi priskiriami prie potencialių taršos PCDD/PCDF šaltinių, tačiau šie 

faktoriai neesminiai. Uţterštų atliekų šalinimas ţemėje, sąvartynai, pramonės procesų 

nuotekų dumblo ar uţterštų liekanų šalinimas ţemėje taip pat priskiriami prie 

potencialių taršos šaltinių. 

Pagrindinis PCDD/PCDF šaltinis Baltijos jūros aplinkoje – atmosferos iškritos. 

Patenkančių iš atmosferos PCDD/PCDF metinė vertė 1990-2007 m. sumaţėjo apie 

60% .Duomenų apie TBT Baltijos jūroje nėra daug. Daugiau tyrimų – biotoje, kurie 

rodo šių junginių koncentracijos maţėjimo tendenciją paskutinį dešimtmetį 

(Hazardous..., 2010). Ištirtos kelios dugno nuosėdų kolonėlės rodo, kad PCDD/PCDF 




Lapkričio 1, 

2011 

koncentracijos sumaţėjimą, lyginant su datuojamais 1970 m. arba 1960 m. gilesniais 

sluoksniais 

Dioksinų ir furanų dugno nuosėdose koncentracijos Lietuvos priekrantėje nėra didelės 

palyginti su kitais Baltijos jūros rajonais, tačiau laikomasi nuostatos, kad šių junginių 

aplinkoje iš viso neturi būti. Didţiausia suminė dioksinų ir furanų koncentracija buvo 

nustatyta 2008 m. iškasto grunto gramzdinimo rajono dugno nuosėdose (Garnaga, 

2011). 

Vertinimas: Polichlorintų dibenzo-p-dioksinų (PCDD), polichlorintių dibenzofuranų 

(PCDF) tyrimai Lietuvoje epizodiški ir jų jūrinės aplinkos vertinimui – nepakanka. 

Organiniai alavo junginiai (TBA) – (tributilalavas, mono- ir dibutilalavas (MBA, 

DBA) daţniausiai buvo naudojamai daţuose, skirtuose laivams daţyti, be to, jie 

randami kaip priedai fungiciduose, plastikuose bei įvairiuose odos ar tekstilės 

gaminiuose. Europos Sąjungoje nuo 2003 m. TBA laivų daţuose naudoti uţdrausta, 

tačiau jie vis dar nuplaunami nuo anksčiau tokiais daţais daţytų laivų korpusų. Net 

maţi kiekiai TBA junginiai yra toksiški biotai, kaupiasi ţinduolių kepenyse, veikia 

imuninę sistemą ir embriono vystymąsi. Tributilalavo junginiai paviršiniuose 

vandenyse įtraukti į prioritetinių pavojingų medţiagų sąrašą, o dugno nuosėdose jų 

kiekį reglamentuoja LAND 46A-2002. 

TBA junginiai Baltijos jūroje daugiau tiriami įvairios rūšies biotoje. Šių tyrimų 

rezultatai rodo TBT kiekių maţėjimą paskutiniaisiais metais (Hazardous..., 2010). Apie 

TBA koncentracijas Baltijos jūros vandenyse, atskirose akvatorijose tyrimų dar trūksta 

(Information sheets..., 2010). 

2005-2007 m. TBA junginiai tirti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatorijoje 

(Vandens..., 2007). Rezultatai rodo, kad šio junginio koncentracija vandenyje (0,011– 

0,012 µg/l) beveik 10 kartų viršijo didţiausią leistiną koncentraciją (0,0015 µg/l; 

Nuotekų..., 2010). Klaipėdos sąsiaurio dugno nuosėdose koncentracija buvo 12,8–68,5 

µg/kg, ties Klaipėdos valstybinio jūrų uosto vartų – 35,8 µg/kg, o Malkų įlankoje – net 

1 920–2 400 µg/kg. 

2010 m. išmatuoti vandenyje tributilalavo katijonų kiekiai Baltijos jūros monitoringo 

stotyse (4, 720,65 ir 1B) nesiekė ribinės metodo nustatymo vertės (0,001 µg/l). 




Lapkričio 1, 

2011 

2008 m. didţiausios TBA koncentracijos nustatytos Klaipėdos sąsiauryje prie Malkų 

įlankos (57 µg/kg). Klaipėdos uoste iškasto grunto šalinimo jūroje rajone TBA buvo 2,3 

µg/kg, o Kuršių marių vandenų išplitimo jūros zonoje ir pietinėse teritorinės jūros 

aplinkos būklės monitoringo vietose buvo maţesnės nei 1 µg/kg. Ankstesniais tyrimais 

(2005 m.) didelės TBA koncentracijos (807,4 µg/kg) aptiktos ir jūroje (Baltijos jūros..., 

2010). 

Bendras TBA kiekis pagal monitoringo programą nuolat stebimas labiausiai uţterštų 

Klaipėdos uosto akvatorijų smulkiagrūdėse dugno nuosėdose (Klaipėdos..., 2006-2009). 

Aptinkamos koncentracijos būna 100-2500 µg/kg (2008 m.), 100-1800 µg/kg (2009 m.) 

ir daugiau nei 10 kartų viršija ribinę ţemiausiai uţterštumo klasei nustatytą vertę (10 

µg/kg, LAND 46A-2002). Palyginimui, dar aukštesnės koncentracijos (2000-4700 

µg/kg) fiksuotos Gdansko įlankos dugno nuosėdose (Senthilkumar et al., 1999). 

Vertinimas: Baltijos jūros Lietuvos akvatorijos vandenyje (Klaipėdos uoste) ir dugno 

nuosėdose aptikti viršijantys ribines vertes TBA kiekiai, todėl reikalingi tolimesni šio 

junginio tyrimai Kuršių marių vandenų išplitimo zonoje bei dampingo rajono dugno 

nuosėdose. 2010 m. TBA Baltijos jūros vandenyje matavimai parodė, kad jo kiekiai 

nesiekė ribinės metodo nustatymo vertės - vandens cheminė būklė buvo gera ir tenkino 

etalonines priekrantės vandenų sąlygas. Reikalingi tolimesni šių junginių tyrimai, 

siekiant įvertinti tiriamo rajono taršos mąstą ir tendencijas bei pakrantės vandenų būklę. 

C10-13-chloralkanai (trumpos grandinės chlorinti parafinai) - (PVC) – plačiai 

naudojamai plastikų, daţų lakų ir kitų dangų gamyboje, kaip degumą maţinanti 

medţiaga; odos pramonėje, kaip nuriebalintojas ir impregnatorius ir kt. Jie įtraukti į 

prioritetinių pavojingų medţiagų sąrašą (Nuotekų…, 2010). 2005-2007 m. vykdyto 

projekto metu (Vandens …, 2007) Klaipėdos uosto akvatorijos vandenyje C10-13- 

chloralkanai nebuvo aptikti nė vienoje vietoje. Tyrimams naudoto metodo nustatymo 

riba (0,4 μg/l) atitiko dabartinius Lietuvos reikalavimus MV-AKS – 0,4 μg/l. 

Vertinimas: Pagal turimą informaciją šiuo metu trumpos grandinės chlorintų parafinių 

analizė ir jų vertinimas yra problemiškas dėl maţo analitinių duomenų kiekio. 

Ftalatai – (Di(2-etilheksil)ftalatas) - vieni gausiausiai naudojamų sintetinių teršalų. 

Ftalatai naudojami kaip minkštintojai gaminat įvairius plastikinius gaminius, elektros 

pramonėje, kosmetikoje ir ţaisluose. Ftalatai yra toksiški vandens organizmams, 




Lapkričio 1, 

2011 

kaupiasi maisto grandinėje, veikia imuninę sistemą, sukelia onkologines ligas. 

Lietuvoje kol kas nėra tiksliai nustatyti ir įvertinti jų patekimo į jūrinę aplinką keliai, 

tačiau jie aptinkami išvalytose nuotekose, upių nuosėdose (Vandens aplinkai..., 2007). 

2010 m. tirtose Baltijos jūros nuolatinio stebėjimo stotyse (Stotys: 4, 7, 20 ,1B ir 65), 

di(2-etilheksil)ftalatas (MV-AKS: 1,3 µg/l), kuris reglamentuojamas kaip prioritetinė 

pavojinga medţiaga, buvo aptiktas (kiekybinio įvertinimo riba 0,01 µg/) beveik visose 

stotyse išskyrus atvirą jūrą (St. 65) ir Būtingės rajoną (1B). Kuršių marių vandenų 

išplitimo zonoje di(2-etilheksil)ftalato koncentracija siekė 3,8 µg/l ir beveik 3 kartus 

viršijo ribinę vertę. Pietinės pakrantės ir dampingo rajone di(2-etilheksil)ftalato 

koncentracija vandenyje buvo maţesnė, atitinkamai 1,04 bei 0,24 µg/l – ribinės jam 

nustatytos vertės neviršijo. 

Vertinimas: Pagal turimą informaciją šiuo metu Lietuvos jūros akvatorijos Kuršių marių 

vandenų išplitimo zonoje aptikti viršijantys kokybės normas di(2-etilheksil)ftalato 

kiekiai, rodo šios pavojingos medţiagos tolesnį tyrimų būtinumą. Pagal 2010 m. di(2- 

etilheksil)ftalato koncentracijas, jūroje išplitę Kuršių marių vandenys buvo blogos 

cheminės būklės, ir netenkino etaloninių priekrantės vandenų sąlygų. Pietinės pakrantės 

vandenys buvo geros cheminės būklės, bet etaloninių sąlygų netenkino. Atviroje jūroje 

ir šiaurinėje pakrantėje di(2-etilheksil)ftalato koncentracija buvo maţesnė nei 

išmatuojamas kiekybinis įvertinimas, todėl šių vandenų cheminė būklė buvo gera ir 

tenkino etalonines sąlygas. 

Apie sintetinius teršalus informacija toliau renkama ir apibendrinama. 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 

1975 m. geguţės 4 d. Tarybos direktyva dėl tam tikrų į Bendrijos vandenis išleidţiamų 

pavojingų medţiagų sukeltos taršos (76/464/EEB) 

2000 m. spalio 23 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyva, nustatanti Bendrijos 

veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (2000/60/EB) 

2008 m. birţelio 17 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyva, nustatanti Bendrijos 

veiksmų jūros aplinkos politikos srityje pagrindus (jūrų strategijos pagrindų direktyva – 

JSPD) 

2008 m. gruodţio 16 d. . Europos parlamento ir Tarybos direktyva (2008/105/EB) dėl 

aplinkos kokybės standartų vandens politikos srityje, iš dalies keičianti ir panaikinanti 

Tarybos direktyvas 82/176/EEB, 83/513/EEB, 84/156/EEB, 84/491/EEB, 86/280/EEB 

ir iš dalies keičianti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/60/EB. 

Baltijos jūros aplinkos apsaugos strategija, Valstybės ţinios, 2010, Nr.: 105-5431 

Dailidienė I., 2003. Naftos produktų dreifo prognozavimas Lietuvos priekrantėje. In: 

Baltijos aplinkos būklė, Kaunas. 60-67 pp. 

Daunaravičienė A., 2007. Pasyviųjų priemaišų pernašos ypatumai Baltijos jūros 

Lietuvos priekrantėje. Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Daktaro disertacija. 

Vilnius. 132 pp. 

Dėl paviršinių vandens telkinių tipų aprašo, paviršinių vandens telkinių kokybės 

elementų etaloninių sąlygų, rodiklių aprašo ir kriterijų dirbtiniams, labai pakeistiems ir 

rizikos vandens telkiniams išskirti. Valstybės ţinios, Nr. 69-2481, Ţin., 2007, Nr. 35- 

1287; Ţin., 2010, Nr. 128-6563 

Feasibility study with design proposals for Šventoji port reconstruction, 2009. 

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija. Klaipėda. 

Garnaga G., 2011. Integruotos aplinkos taršos bei biotymenų atsako vertinimas Baltijos 

jūroje. Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius. 40 pp. 

Garnaga G., Jančauskienė V., Kondratjeva L., Mickuvienė K., 2008. Taršiosios 

medţiagos Baltijos jūros ir Kuršių marių vandenyje ir dugno nuosėdose. In: Baltijos 

jūra ir jos problemos, Utena. 77-93 pp. 

Grunto gramzdinimo vietos jūroje asimiliacinės talpos įvertinimas, 1999. Mokslinė 

ataskaita. Lietuvos hidrobiologų draugija, Vilnius. 166 pp. 


ataskaita. Geologijos ir geografijos institutas, Vilnius 


ataskaita. Geologijos ir geografijos institutas, Vilnius.183 pp. 

Gusev, A., 2009. Atmospheric emissions of PCDD/Fs in the Baltic Sea region. 

HELCOM Indicator Fact Sheets 2009. Available at: http://www.helcom.fi 

/environment2/ifs/ ifs2009/en_GB/pcddfemissions 

Hazardous substances in the Baltic Sea. An integrated thematic assessment of hazardous 

substances in the Baltic Sea. 2010. Baltic Sea Environment Proceedings No. 

120B.Helsinki Commission Baltic Marine Environment Protection Commission 




Lapkričio 1, 

2011 

HELCOM 2009. Hazardous substances of specific concern to the Baltic Sea – Final 

report of the HAZARDOUS project. Balt. Sea Environ. Proc. No. 119 

Information Sheets on the Hazardous Substances identified in the HELCOM Baltic Sea 

Action Plan – Occurrence in the Baltic Sea. HELCOM SCREENING project March 

2010 

HELCOM.. The marine environment. Available at: 

http://www.helcom.fi/environment2/hazsubs/en_GB/state. 

Jančauskienė V., Jokūbauskaitė R., 2003. Naftos teršalai Baltijos jūroje. In: Baltijos 

aplinkos būklė, Kaunas, 55-59 pp 

Jokšas K., A. Galkus, R. Stakėnienė, 2003. The only Lithuanian Seaport and its 

Environment. Monohgraphy, Kaunas, 314 p 

Katkova M. (2010). Assement of Potential Risks from Consumption of fish for the 

Population Living in the Chemical Weapon dumping area in the Baltic sea.: 

http://www.balwois.com/balwois/administration/full_paper/ffp-1320.pdf 

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto aplinkos monitoringas, 2001. Geografijos institutas, 

Vilnius 

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto aplinkos monitoringas, 2002.Geologijos ir geografijos 

institutas, Vilnius 

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto aplinkos monitoringas, 2006, 1-2 tomas. Geologijos ir 

geografijos institutas, Vilnius 







LAND 46A-2002. Grunto kasimo jūrų ir jūrų uosto akvatorijose ir iškastų gruntų 

tvarkymo taisyklės. Valstybės ţinios, 2002, Nr. 27-976, Nr. 40-1516; 2003, Nr. 78- 

3586; 2008, Nr. 139-5521; Ţin. , 2011, Nr. 43-2050 

Morkūnienė R., Styro D., Daunaravičienė A. (2010). Dirbtinės kilmės radionuklidų 

koncentracijos pokyčiai Baltijos jūros Lietuvos priekrantės vandenyse. Jūros krantų 

tyrimai. Konferencijos medţiaga. ISMN 978-9955-18-503-1, Palanga, 124–127 pp. 

Nuotekų tvarkymo reglamentas. Valstybės ţinios, 2006, Nr. 59-2103; Ţin., 2009, Nr.83- 

347; Ţin., 2010; Nr. 59-2938 


1363. 




Lapkričio 1, 

2011 

Немировская И. А. Пустельников О. С., 1984. Нефтепродукты в воде, биоте, 

донных осадках и на побережье, Влияние разлива мазутана экосистему 

Балтийского моря, Вильнюс, c. 52–79 

Nielsen, S.P., Bengston, P., Bojanowski, R., Hagel, P., Herrmann, J., Ilus, E., Jakobson, 

E., Motiejunas, S., Panteleev, Y., Skujina, A., Suplinska, M., 1999. The radiological 

exposure of man from radioactivity in the Baltic Sea. The Science of the Total 

Environment 237/238, 133-141 

Pagrindinės radiacinės saugos normos HN 73:2001. Valstybės ţinios, Nr. 11-388; Ţin., 

2003, Nr.90-4080 

Orlikowska A., Schulz-Bull D.E., 2009. Seasonal variations of volatile compounds in 

the coastal Baltic sea. Environmental Chemistry 6(6): 495-507 

Report Two LIFE project areas 12 LIT and 13 LIT in the coastal waters belong to 

Lithuania, 2009 

Senthilkumar K., C.A. Duda, D.L. Villeneuve, K. Kannan, J. Falandysz and J.P. 

Giesy,(1999). Butylin compounds in sediment and fish from the Polish Coast of the 

Baltic Sea. Environmental Science Pollution Research 6: 200–206 

Stakėnienė R., Jokšas K., Galkus A., Lagunavičienė L., 2009. Pollution of bottom 

sediments in Šventoji Port. Aplinkos tyrimai, inţinerija ir vadyba, 1(47). 

Stakėniene R., Galkus A., Jokšas K., 2011. Pollution of Klaipeda Port Waters. Polish 

Journal of Environmental studies: 20(2), 445–459 

Vandens aplinkai pavojingų medţiagų nustatymas Lietuvoje. Ataskaita, parengta 

vykdant projektą ,,Vandens aplinkai pavojingų medţiagų nustatymas Lietuvoje“, 2007. 

Lietuvos aplinkos apsaugos agentūra, Suomijos aplinkos institutas (SYKE), LR 

aplinkos ministerija 

Zalewska Z., J. Lipska, 2006. Contamination of the southern Baltic Sea with 137Cs and 

90Sr over the period 2000-2004. Journal of Environmental Radioactivity 9:1-14 




Lapkričio 1, 

2011 

4.6. Nuolatinis ir (arba) tikslingas teršalų išmetimas – skysčių, kietų medţiagų 

arba dujų patekimas į jūros vandenį dėl nuolatinio ir (arba) tikslingo jų išmetimo į 

jūros aplinką, kuris leidţiamas pagal kitus Bendrijos teisės aktus ir (arba) 

tarptautines konvencijas 

Lietuvos Baltijos jūros teritorijoje, pagal Europos bendrijos direktyvas bei 

HELCOM ir MARPOL 73/78 konvencijas, leidţiamas nuolatinis arba tikslingas tam 

tikrų skystų bei dujinių teršalų išmetimas į jūros aplinką. Europos bendrijos direktyva 

2000/59/EB bei 2005/35/EB, įgalina valstybes nares kontroliuoti cheminių medţiagų 

išmetimą, kurias uţdrausta išmesti į jūros aplinką pagal MARPOL 73/78 konvencijos 

reikalavimus. Tačiau pagal MARPOL konvencijos I bei II ir VI priedus, galimas 

legalus, nedidelės koncentracijos teršalų išmetimas į jūros aplinką. Pagal šiuos 

dokumentus leistinas sekančių medţiagų išleidimas: 

Į jūrą – pagal MARPOL 73/78 I –ojo priedo 15 taisyklę, galimas 

naftuotų atliekų išleidimas į jūros vandenį, išlaikant sąlygas, kad 

naftuotos atliekos nebūtų iš krovinio skyriaus, būtų prafiltruotos per 15 

ppm naftos produktų separatorių bei laivas turi būti eigoje. 

Į jūrą – pagal MARPOL 73/78 II-ojo priedo 13 taisyklę, galimas kitų 

atskiestų cheminių medţiagų išleidimas į jūros vandenį, išlaikant 

sąlygas, jog laivas bus eigoje, išlaikys 7 mazgų greitį, cheminių 

medţiagų išleidimas bus atliktas per povandeninį išleistuvą ir neviršijant 

konstrukcinio slėgio. Išleidimas bus atliktas ne maţiau, kaip 12 jūrmylių 

nuo artimiausio kranto, kur gylis sieks nemaţiau 25 metrus. Pagal šį 

MARPOL 73/78 konvencijos priedą, cheminės medţiagos skirstomos į 4 

grupes: X, Y, Z, OS. 

X kategorija – cheminės medţiagos, kurios išleidţiamos į jūrą, praplovimo bei 

balastinių operacijų metu bei kurios gali sukelti didelį pavojų jūros aplinkai; 

Y kategorija - cheminės medţiagos, kurios išleidţiamos į jūrą, praplovimo bei 

balastinių operacijų metu bei kurios gali sukelti pavojų jūros aplinkai, gyvūnijai, 

ţmogaus sveikatai bei patogumams; 

Z kategorija - cheminės medţiagos, kurios išleidţiamos į jūrą, praplovimo bei 

balastinių operacijų metu, kurios gali sukelti nedidelį pavojų jūros aplinkai bei 

nereikalauja grieţtos kontrolės; 




Lapkričio 1, 

2011 

OS – kitos medţiagos, kurios nepatenka į X,Y,Z, kategoriją. 

Šios medţiagos gali būti išleidţiamos į jūrą maţomis koncentracijomis, kai: 

X kategorija – laivų talpų nuoplovos privalomai turi būti išleistos į priėmimo 

įrenginius, kol pasiekia 0,1% koncentraciją esančių cheminių medţiagų, tuomet išleidus 

nuoplovas ir pripildţius talpas vandeniu, toks uţterštas vanduo gali būti išleidţiamas į 

jūros vandenį. 

Y, Z kategorija – laivų talpų nuoplovos privalomai turi būti išleistos į priėmimo 

įrenginius, tuomet išleidus nuoplovas ir pripildţius talpas vandeniu, toks uţterštas 

vanduo gali būti išleidţiamas į jūros vandenį. 

Balastinių operacijų metu, galimas balastinių vandenų išleidimas į jūrą, kai 

praplautos balastinės laivų talpos, vėliau pripildomos vandeniu, jei balastinio vandens 

uţterštumas neviršija 1 PPM koncentracijos. 

Talpų plovimo cheminės priemonės taip pat patenka į šias anksčiau išvardintas 

cheminių medţiagų kategorijas. 

Nors šių medţiagų išleidimo registravimas laivuose yra privalomas, šių 

medţiagų išleidimo kiekių statistikos, Lietuvos Baltijos jūros vandenyse, nėra. Šių 

medţiagų, kurios patenka į X,Y,Z bei OS kategorijas, sąrašas pateikiamas dokumente 

IMO MEPC.2/Circular 15 2009 December 17 „Provisional categorization of liquid 

substances“ (MARPOL 73/78, 2009). 

Į atmosferą – pagal MARPOL 73/78 VI priedą yra kontroliuojamas NOx, 

LOJ bei SOx išmetimas. Azoto junginių koncentracijos, jūroje, aprašytos 

skyriuje 3.1.3. „Maistinių medţiagų (DIN, TN, DIP, TP, TOC) ir 

deguonies pasiskirstymas erdvės ir laiko atţvilgiu“, LOJ koncentracijos 

jūroje aprašytos skyriuje 3.4.1. „Su cheminėmis medţiagomis susijusios 

padėties įvertinimas“. 

Didėjantis laivybos intensyvumas, ţenkliai prisideda prie atmosferos bei jūros 

taršos Baltijos jūros regione. SOx laivų emisijos, susijusios su aukšto sieringumo kuro 

deginimu, laivų varikliuose, prisideda prie atmosferos taršos, teršiant ją sieros dioksidu 

bei kietų dalelių pavidalu. Ši tarša turi įtakos aplinkos rūgštėjimui bei ţmogaus 

sveikatai, pagrindinai priekrantės zonose bei uostose. SOx emisijos taip pat kaip ir azoto 

junginiai prisideda prie jūros eutrofikacijos. Papildomai SOx emisijos, kaip ir NOx bei 

LOJ prisideda prie bendro šiltnamio dujų (CO2) išmetimų. MARPOL VI priedas 

Baltijos jūrą apibrėţia kaip „SECA“ zoną, t.y. specialiąją zoną, kurioje yra 




Lapkričio 1, 

2011 

kontroliuojamos, SOx koncentracijos, laivams tiekiamame kure. Šios koncentracijos, 

laivams tiekiamame kure, ES valstybėse, iki 2015 m. maţės iki 0,1%. (HELCOM, 

2009). SOx bei kitų teršalų išmetami kiekiai, Baltijos jūros regione, atvaizduoti 

paveiksle nr. 4-33 

4-33 Paveikslas Metinės laivų emisijos Baltijos jūroje 2006-2008m., SOx kilotonomis, CO 2 

megatonomis (HELCOM, 2009) 

Bendros Lietuvos Baltijos jūros rūgštėjimo tendencijos aprašytos skyriuje 3.1.3. 

„Maistinių medţiagų (DIN, TN, DIP, TP, TOC) ir deguonies pasiskirstymas erdvės ir 

laiko atţvilgiu, PH, PCO2 charakteristikos ar lygiavertė informacija jūrų vandens 

rūgštėjimui nustatyti“. 

MARPOL 73/78 tarptautinės konvencijos VI –ojo priedo nauja redakcija 

numato, LOJ išmetimų iš naftos tanklaivių kontrolę. Šio priedo 15 taisyklėje numatyta 

II – jų LOJ išmetimų tipų kontrolė: 

I. LOJ išmetimų, krovinių pakrovimo metu, plaukiant jūra, krovinius 

iškraunant; 

II. LOJ išmetimai plaunant talpas, ţaliaja nafta (COW); 

Tačiau MARPOL 73/78 konvencijos VI priedo 15 taisyklės nuostatos taikomos 

toms valstybėms TJO narėms, kurios savanoriškai įteisina šias nuostatas savo 

jurisdikcijoje (REZOLIUCIJA MEPC.176(58), 2008). 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 

Europos Bendrijos direktyva 2000/59/EB 

Europos Bendrijos direktyva 2005/35/EB 

MARPOL 73/78 tarptautinė jūros taršos prevencijos konvencija 

IMO MEPC.2/Circular 15 2009 December 17 Provisional categorization of liquid 

substances. 

HELCOM, 2009 Emissions from ships, prieiga 

http://www.helcom.fi/shipping/emissions/en_GB/emisions/u4.highlight=SOx 

REZOLIUCIJA MEPC.176(58) Patvirtinta 2008 m. spalio 10 d 




Lapkričio 1, 

2011 

4.7. Praturtinimas maistingomis ir organinėmis medţiagomis 

Šileika ir kt. (Sileika et al., 2006) nagrinėjo azoto ir fosforo junginių 

koncentracijas Nemuno vandenyje pokyčius nuo 1986 iki 2002, pastebėdamas, kad 

nitratų ir nitritų junginių koncentracijos didėjo viso laikotarpio bėgyje, tuo tarpu 

fosforo ir amonio koncentracijos maţėjo. Razinkovas ir kt. (Razinkovas et al., 2008a; 

2008b) taip pat nagrinėjo biogeninių medţiagų emisijų valdymo perspektyvas, tame 

tarpe taikant eutrofikacijos modelį. 

Biogeninių medţiagų nuotėkiui iš Kuršių marių į Baltijos jūrą apskaičiuoti paprastai 

taikomos vidutinės šių medţiagų koncentracijos Nemuno ţemupyje padaugintos iš 

upės nuotėkio, tačiau tai sudaro tik tai dalį biogeninių medţiagų balansо Kuršių 

mariose, kurio galutinis rezultatas ir yra bendroji apkrova Baltijos jūrai (paveikslas 4- 

34) 

4-34 Paveikslas Azoto junginių nuotėkis iš Nemuno į Baltijos jūrą ( pagal BNI duomenų bazę) 




Lapkričio 1, 

2011 

3500,0 

3000,0 

2500,0 

PO4-P 

Bendras-P 

2000,0 

1500,0 

1000,0 

500,0 

0,0 

1970 

1971 

1972 

1973 

1974 

1975 

1976 

1977 

1978 

1979 

1980 

1981 

1982 

1983 

1984 

1985 

1986 

1987 

1988 

1989 

1990 

1991 

1992 

1993 

1994 

1995 

1996 

1997 

1998 

1999 

2000 

4-35 Paveikslas Fosforo junginių nuotėkis iš Nemuno į Baltijos jūrą ( pagal BNI duomenų bazę) 

Tačiau netgi apskaičiuota bendrojo azoto ir fosforo apkrovą Baltijos jūrai dėl įvairių 

biogeninių medţiagų formų, jų prieinamumo vandens organizmams ir jų sulaikymo 

sistemoje upė-marios- jūra nepilnai atspindi galutinį šių medţiagų poveikį ekosistemai 

ir įtaką eutrofikacijai (paveikslas 4-36) 




Lapkričio 1, 

2011 

4-36 Paveikslas Biogeninių medţiagų formos ir jų prieinamumas vandens organizmams sistemoje upėmarios-jūra 

Pirmieji biogeninių medţiagų (azoto ir fosforo junginių) balanso skaičiavimai buvo 

atlikti 1998 metais Dennis Swaney. Vidutinę bendrojo N koncentracija matuota per 

1985-1989 mm laikotarpyje ties Nemuno ţiotimis buvo 140,5 mkmol/ l (Dubra, 1994). 

Padauginus šią reikšmę iš vidutinio gėlo vandens nuotėkio gaunama vidutiniška N 

apkrova per šį laikotarpį - šiek tiek daugiau nei 45.000 tonų/metus. Per tą patį 

laikotarpį, įvertinus vidutinę N koncentracija Klaipėdos sąsiauryje( 4-37 paveikslas), 

49000 metrinių tonų bendrojo N per metus patenka į Baltijos jūrą. Apsikačiuotas pagal 

vidutinius skirtumus N koncentracijų tarp marių ir Baltijos jūros "mainų srautas" iš 

Baltijos apytiksliai sudaro 8700 tonų/metus, pagal 1985-1992 mm duomenis vidutinis 

bendras upių N nuotėkis sudarė 46.550 tonų per metus o bendrojo azoto nuotėkis į 

Baltijos jūrą 43.235 tonų/metus. 




Lapkričio 1, 

2011 

Nors yra pripaţįstama, kad bendras azotas iš sutelktųjų taršos šaltinių 

patenkančių tiesiai į marias yra svarbus balansui , jo tiesioginio įvertinimo nėra. 

Vertinant azoto apkrovą pagal Klaipėdos miesto gyventojų skaičių (skaičiuojant 

vidutiniškai vienam gyventojui N apkrova 3,3 kg/metus pagal Meybeck et al, 1989) , 

darant prielaidą, kad visos šios atliekos nėra valomos, gauname apie 680 tonų bendrojo 

N /metus. Be abejo tai yra pervertinimas, bet čia nėra įvertintos kitos gyvenvietės ir 

pramoninės nuotekos. Tačiau vis tiek šis kiekis yra santykinai maţas, palyginti su 

upių nuotėkių ir kitais šaltiniais. 

4-37 Paveikslas Bendrojo azoto biudţetas, 10 9 mol/metus (Modifikuotas, pagal Swaney, 1998) 

Atmosferinių kritulių azotas gali būti įvertintas pagal kritulių kiekį Vakarų 

Lietuvoje. NO 3 ir NH 4 atmosferinėse krituliuose vidutiniškai sudarė 4,8 ir 6,9 kg 

N/ha/metus 1981-1990 arba 1850 tonų/metus visam Kuršių marių plotui. 

Tokiu būdu atmosferos apkrova į Kuršių marias, yra santykinai maţa palyginti su 

upių nuotėkiu, tačiau jį yra reikšmingą vertinant neorganines azoto formas (kurios yra 

lengvai prieinamos fitoplanktonui). Dauguma azoto atnešamo su upių nuotėkiu (t.y. 

85-90%) sudaro organinės formos, kurios yra sunkiau prieinamos (paveikslas 4-38) 




Lapkričio 1, 

2011 

4-38 Paveikslas Neorganinio azoto biudţetas, 10 9 mol/metus (Modifikuotas, pagal Swaney, 1998) 

Swaney apskaičiuotas bendrojo azoto balansas Kuršių mariose yra deficitinisdaugiau 

azoto patenka į Kuršių marias negu iš jų išteka į Baltijos jūrą. Neorganinio 

azoto balansas taip pat yra deficitinis, bet tai yra lengvai paaiškinama autotrofinio 

planktono aktyvumu, nes didesnė dalis neorganinio azoto paverčiama organinėmis 

formomis pačiose Kuršių mariose. Azoto junginių laidojimo nuosėdose galimybes ir 

nuostoliai dėl denitrifikacijos taip pat gali vaidinti tam tikrą vaidmenį azoto dinamikai. 

Be to, vasaros ir rudens metu dominuojant cianobakterijoms (Aphanizomenon flosaqua) 

yra potenciali galimybė azoto fiksacijai iš atmosferos. 

Taikant tą patį metodą kaip ir N biudţeto skaičiavimui, į marias iš upių patenka 

apytikriai 2700 tonų per metus per tą patį laikotarpį, tuo tarpu iš marių į Baltijos jūrą 

(įvertinant ir "mainų srautą") patenka šiek tiek daugiau kaip 2800 tonų per metus. Tai 

galima palyginti su Dubros (Dubra, 1994) apsikačiuotu balansu (2710 tonų per metus į 

marias ir 2216 tonų per metus iš marių į Baltijos jūrą tą patį laikotarpį) . Skirtumą tarp 

dviejų srautų beveik išimtinai sudarė "mainų srautas". Bendras P biudţetas yra 

subalansuotas 5% ribose (pav. 4-39, 4-40). Tolimesnio biudţeto tikslinimui reikės 

įvertinti P praradimo kelius tame tarpe laidojimo nuosėdose ir ar biomasės kaupimosi 

mechanizmus. 




Lapkričio 1, 

2011 

4-39 Paveikslas Bendrojo fosforo biudţetas, 10 9 mol/metus (Modifikuotas, pagal Swaney, 1998) 

4-40 Paveikslas Neorganinio fosforo biudţetas, 10 9 mol/metus (Modifikuotas, pagal Swaney, 1998) 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 

Dubra, J. (1993) The load nutrients from the Kurschiu Gulf. Proc. 1st Int. Conf. 

Environmental Protection Strategy Standardization and Control of Pollution Load on 

the Marine Environment. Talinn, Estonia. .UETP-EEE 

Meybeck, M. (1989) Natural characteristics of water bodies. In Global Water Quality: A 

First Assessment, WHO/UNEP 

Razinkovas, A., I. Dailidienė and R. Pilkaitytė. (2008). Reduction of the Land-Based 

Discharges to the Curonian Lagoon in a View of a Climate Change Perspective. In: 

Gönenç, E., A. Vadineanu, J. P. Wolflin and R. C. Russo (eds.) Sustainable Use and 

Development of Watersheds. NATO Science for Peace and Security Series C: 

Environmental Security. 403-413 pp. 

Razinkovas , A, Erturk, A. and P. Zemlys (2008) Assessment of the effects of variation 

in external nutrient loads on the Curonian lagoon ecosystem. Proceedings of the US/EU 

Baltic 2008 Symposium. IEEE Catalog Number:CFP08AME-CDR, ISBN: 978-1-4244- 

2268-5, Library of Congress: 2008902075 

Sileika AS, Stålnacke P, Kutra S, Gaigalis K, Berankiene L.,( 2006)Temporal and 

spatial variation of nutrient levels in the Nemunas River (Lithuania and Belarus) 

Environ Monit Assess. 2006 Nov;122(1-3):335-35 

Swaney, D. (1998) The Curonian Lagoon (Kurschiu Gulf) 

http://nest.su.se/mnode/europe/curonianlagoon/curonbud.htm 




Lapkričio 1, 

2011 

4.8. Biologinis trikdymas 

4.8.1. Mikrobinių patogenų patekimas 

Patogeniniai organizmai, pasiţymintis daug didesne įvairove nei jų 

parazituojami šeimininkai (Ojaveer et al., 1995; Palm, 2011), gali stipriai įtakoti tiek 

struktūrines tiek ir funkcines Baltijos jūros ekosistemos savybes lokaliu, regioniniu ir/ar 

viso baseino mastu. Ekologinė jų reikšmė vis dar nėra pakankamai įvertinta tiek 

Lietuvos akvatorijos, tiek visos Baltijos jūros mastu (HELCOM, 2009) Daugeliu atveju 

tai neįvyko dėl kryptingų tyrimų šioje srityje stokos ar eksperimentų sudėtingumo 

natūraliomis sąlygomis (Mouritsen and Poulin, 2002). Vis dėlto, nekontroliuojamas 

infekcijų plitimas, sukeltas patogeninių mikroorganizmų (grybų, bakterijų ar virusų), 

klimato kaitos ir Baltijos jūros eutrofikacijos kontekste gali paveikti trofinius ryšius, 

padidinti patogenų išgyvenamumo tikimybę ir/arba ligų plitimo ribas, įtakoti fizinius ir 

biologinius buveinės pokyčius, padidinti genetinių mutacijų daţnį populiacijoje, lemti 

organizmo atsparumo patogenams maţėjimą ar rūšies išnykimą (Harvell et al., 2002; 

Smith and Schindler, 2009; Palm, 2011). Todėl labai svarbu įvertinti ne tik infekcijos 

prieţastį ar tipą, bet ir jos poveikio mastus. 

Šiuo metu yra aprašyta apie 400 Baltijos jūros stuburinių ligas sukeliančių 

parazitų (Härkönen et al., 2005; Ojaveer et al., 2010) ir kelios patogenų sukeltos 

lokalios epidemijos, įtakojusius ruonių populiacijos sumaţėjimą net dviem trečdaliais 

ties Skagerako ir Kategato sąsiauriais (Härkönen et al., 2006) ar stiprų moliuskų 

biomasės sumaţėjimą vidurio Baltijos vandenyse (Axén, 1999). Visgi daugiausia 

dėmesio nagrinėjant patogenų sukeltas infekcijas yra skiriama komercinės reikšmės 

turinčioms ţuvims (pvz. silkė, menkė, plekšnė ar lašiša) (Lang, 2000). Ţuvų ligos 

pastoviai sudaro 10 ir daugiau procentų, o esant nepalankioms ekologinėms sąlygoms 

infekcijos gali sudaryti nuo 50 iki 100 % populiacijos nuostolių (Kemėţa ir 

Ščerbavičienė, 2006). Šios nepalankios ekologinės sąlygos yra stipriai susijusios su 

Baltijos jūros, įskaitant ir Lietuvos teritorinius vandenis, tarša bei bendra 

veterinarine-sanitarine būkle. Baltijos jūros tarša, įskaitant komunalinių ir ţemės ūkio 

įmonių, pesticidų, sunkiųjų metalų nuotekas, tarša naftos produktais ir pan., nors ir 

netiesiogiai, bet labai stipriai veikia patogenų ekologiją ir jų santykius su šeimininkais. 

(Bergman et al., 1986; Austin, 1999; Beineke et al., 2002). Taršos didėjimo pasekmė 




Lapkričio 1, 

2011 

yra šeimininkų imuninės sistemos silpnėjimas, dėl ko atsiranda padidintas jautrumas 

infekcijoms, kinta organizmo fiziologinė būklė turinti įtakos kitiems trofiniams lygiams, 

įskaitant ţmonių sveikatą (Hagmara et al., 1995; Kakuschke et al., 2005). 

Kovai su ţuvų infekcinėmis ligomis taikomos bendros veterinarinės-sanitarinės 

profilaktinės priemonės (Buchmanna et al., 1997). Pastarosios yra stipriai susijusios su 

šalies išsivystymo lygiu bei visuomenės gerove. Sanitarinis mikrobiologinis pavojus ir 

jo keliama grėsmė ţmonių sveikatai Lietuvos akvatorijoje, įskaitant Kuršių marias, nėra 

didelis, ir maţėja link atviros jūros regionų (Štukova, 2006). Šių patogenų atsiradimo 

vandenyse šaltiniai daţnai esti nuotekų valymo įrenginiai ar intensyvios verslinės ir 

pramoginės laivybos pasekmė. Nepaisant greito patogeninių bakterijų ar virusų nykimo 

mastų, reikėtų paţymėti, kad infekcijos protrūkiai (įskaitant ir ţmonėms pavojingas 

ligas) yra stipriai susiję su maistinių medţiagų koncentracijom arba tam tikrų planktono 

grupių egzistavimu atskirais metų sezonais (Eiler et al., 2006). 

Infekcijos pobūdis (įskaitant infekcijos mastus), visų pirma nulemtas patogenošeimininko 

sąveikos specifiškumu (pvz. rūšis, amţius, lytis ir pan.), yra stipriai 

priklausomas nuo antropogeninės taršos, specifinių atskirose buveinėse esamų aplinkos 

faktorių (druskingumo, temperatūros ir pan.) bei biotinių ir abiotinių veiksnių 

tarpusavio sąveikos (Hielm et al., 1998; Lang et al., 1999; Dzikowski et al., 2003; 

Vincent and Lotz, 2007). Lietuvos teritoriniuose vandenyse patogeninių organizmų 

įvairovė, plitimo keliai ir mechanizmai (įskaitant balastinius vandenis) ar poveikio 

mastas atskiroms šeimininkų grupėms vis dar menkai tyrinėtas (EFSA, 2011). Toks 

menkas dėmesys skiriamas šiai funkciniai grupei uţkerta kelia patogenų keliamos ţalos 

ir ligų prevencijai, ekosistemos gerovės (ecosystem „health“) ar biotaršos vertinimui bei 

subalansuotam jos valdymui (Valtonen et al., 2003; Marcogliese, 2005). Patogenų 

poveikis turi būti tiriamas bendrijos ar ekosistemos lygmenyje, kadangi viena 

populiacija, stipriai nukentėjusi nuo infekcijos ir ligos, gali būti pakeista kita, 

atliekančia tą pačią funkcija konkrečiame trofiniame lygmenyje, tokiu būdu 

nepasireiškiant poveikiui aukštesniuose organizaciniuose lygiuose. Taip pat vis dar 

maţai ţinoma apie patogeninius organizmus, kurie gali infekuoti daugiau kaip vieną 

šeimininką. Pastarieji pasiţymi sudėtingu gyvybiniu ciklu bei daugiakompleksiniu 

poveikiu planktono bendrijoms. 

Šiuo metu vykdomi projektai Baltijos jūroje susiję su patogeninių organizmų 

tyrimų ir kontrolės klausimais (Cyanobacterial water blooms and associated 




Lapkričio 1, 

2011 

heterotrophic bacteria as a cause of adverse human health effects (Helsinkio 

Universitetas), 2011; New biological tools to decrease the release of antibiotics from 

fisheries to fresh waters (Jyväskylä Universitetas), 2011) skirti ne tik suprasti patogenų 

ekologiją, bet ir parengti jų keliamos grėsmės Baltijos jūros ekosistemai prevencijos ir 

kontrolės priemones. 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 

Austin B., 1999. The effects of pollution on fish health, Journal of Applied 

Microbiology, 85(S1): 234-242 

Axén J. 1999. A STELLA®-simulation. Predicting population fluctuations of Baltic Sea 

blue mussels, Mytilus edulis L. Institutionen för Systemekologi, Stockholms 

Universitet. Examensarbete 1999:17:24 

Beineke A., Siebert U., Mclachlan M., Bruhn R., Thron K., Failing K., Müller G., 

Baumgärtner W., 2005. Investigations of the potential influence of environmental 

contaminants on the thymus and spleen of harbour porpoises (Phocoena phocoena). 

Environmental Science and Technology 39: 3933-3938 

Bergman A., Olsson M., 1986. Pathology of Baltic Grey Seal and Ringed Seal females 

with special reference to adrenocortical hyperplasia: Is environmental pollution the 

cause of a widely distributed disease syndrome Proc. from the Symposium on the Seals 

in the Baltic and Eurasian Lakes. Savonlinna, 1984-06-05--08. Finnish Game Research 

44: 47-62 

Buchmanna K., Dalsgaardb I., Nielsenc M. E., Pedersena K., Uldala A., Garciaa J. A., 

Larsena J. L., 1997, Vaccination improves survival of Baltic salmon (Salmo solar) 

smolts in delayed release sea ranching (net-pen period), Aquaculture, 156(3-4): 335-348 

Dzikowski R., Paperna I., Diamant A., 2003. Use of fish parasite species richness 

indices in analyzing anthropogenically impacted coastal marine ecosystems, Helgoland 

Marine Research, 57(3-4): 220-227 

EFSA, 2011. Panel on Biological Hazards (BIOHAZ); Scientific Opinion on assessment 

of epidemiological data in relation to the health risks resulting from the presence of 

parasites in wild caught fish from fishing grounds in the Baltic Sea. EFSA Journal, 

9(7):2320. 40 p. 

Eiler A., Johansson M., Bertilsson S., 2006. Environmental Influences on Vibrio 

Populations in Northern Temperate and Boreal Coastal Waters (Baltic and Skagerrak 

Seas), Applied and environmental microbiology, 72(9): 6004–6011 

Hagmara L., Hallbergb T., Lejac M., Nilssona A., Schüt A., 1995. High consumption of 

fatty fish from the Baltic Sea is associated with changes in human lymphocyte subset 

levels, Toxicology Letters, 77(1-3): 335-342 

Härkönen, T., Dietz, R., Reijnders, P., Teilmann, J., Harding, K., Hall, A., Brasseur, S., 

Siebert, U., Goodman, S., Jepson, P., Dau Rasmussen, T. & Thompson, P.M., 2006. A 

review of the 1988 and 2002 Phocine Distemper Virus seal epidemics in European 

Harbour Seals. Diseases in Aquatic Organisms, 68; 115-130 

Härkönen, T., Harding, K.C., Goodman, S., Johannesson, K., 2005. Colonization 

history of the Baltic harbor seals: Integrating archaeological, behavioural and genetic 

data. Marine Mammal Science 21: 695-716 

Harvell C. D., Mitchell C. E., Ward J. R., Altizer S., Dobson A. P., Ostfeld R. S., 

Samuel M. D., 2002. Climate Warming and Disease Risks for Terrestrial and Marine 

Biota, Science, 296(5576): 2158-2162 




Lapkričio 1, 

2011 

HELCOM, 2009. Biodiversity in the Baltic Sea – An integrated thematic assessment on 

biodiversity and nature conservation in the Baltic Sea. Balt. Sea Environ Proc. No. 

116B. Helsinki: HELCOM. 188 p. 

Hielm S., Hyytia E., Andersin1 A.-B. and Korkeala H. 1998. A high prevalence of 

Clostridium botulinum type E in Finnish freshwater and Baltic Sea sediment samples 

Journal of Applied Microbiology, 84, 133–137 

Kakuschke A., Valentine-Thon E., Griesel S., Fonfara, Siebert U., Prange A., 2005. 

Immunological Impact of Metals in Harbor Seals (Phoca S.vitulina) of the North Sea, 

Environ. Sci. Technol., 39(19), 7568–7575 

Kemėţa V. ir Ščerbavičienė A., 2006. Aeromonų ir Pseudomonų, Išskirtų iš Karpių, 

Atsparumas Vaistams, Ţuvininkystė Lietuvoje VI: 252–266 

Lang, T. 2000. Diseases and parasites of Baltic fish. ICES CRR 241: 201–213. 

Lang, T., Mellergaard, S., Wosniok, W., Kadakas, V., and Neumann, K. 1999. Spatial 

distribution of grossly visible diseases and parasites in flounder (Platichthys flesus) 

from the Baltic Sea: a synoptic survey. – ICES Journal of Marine Science, 56: 138–147. 

Marcogliese D. J., 2005. Parasites of the superorganism: Are they indicators of 

ecosystem health, International Journal for Parasitology, 35(7): 705-716 

Mouritsen K. N. and Poulin R., 2002. Parasitism, community structure and biodiversity 

in intertidal ecosystems, Parasitology, 124(7): 101-117 

Ojaveer E, Pihu E, Saat T, (eds), 1995. Fishes of Estonia. Tallinn: Estonian Academy 

Publishers. 416 p. 

Ojaveer H, Jaanus A, MacKenzie BR, Martin G, Olenin S., et al. 2010. Status of 

Biodiversity in the Baltic Sea. PLoS ONE 5(9): e12467.doi:10.1371/ 

journal.pone.0012467 

Palm H. W., 2011. Fish Parasites as Biological Indicators in a Changing World: Can 

We Monitor Environmental Impact and Climate Change, Progress in Parasitology, 

Parasitology Research Monographs, 2(2): 223-250 

Smith V. H. and Schindler D. W., 2009. Eutrophication science: where do we go from 

here, Trends in Ecology & Evolution, 24(4): 201-207 

Štukova Z., 2006. Sanitary water conditions in the Curonian Lagoon and the Baltic 

Coastal area of Lithuania. Environmental research, engineering and management, 2(36), 

11-16. 

Valtonen E. T., Holmes J. C., Aronen J., Rautalahti I., 2003. Parasite communities as 

indicators of recovery from pollution: parasites of roach (Rutilus rutilus) and perch 

(Perca fluviatilis) in Central Finland, Parasitology, 126(7): 43-52 

Vincent A. G., Lotz J. M., 2007. Effect of salinity on transmission of necrotizing 

hepatopancreatitis bacterium (NHPB) to Kona stock Litopenaeus vannamei, Diseases of 

aquatic organisms, Vol. 75: 265–268 




Lapkričio 1, 

2011 

4.8.2. Nevietinių rūšių patekimas 

Svetimkraštės rūšys gali plėsti savo arealą difuzinio ar šuoliško plitimo būdu. 

Pirmuoju atveju vyksta laipsninis plitimas per eilę generacijų, o antruoju atveju 

persikeliama į naują vietą pasinaudojant išoriniais veiksniais, kurie gali būti gamtiniai – 

pavyzdţiui, vandens srovės ar kiti gyvūnai, tame tarpe ir paukščiai, ar antropogeninės 

kilmės – laivai, ţmonių atliekamos introdukcijos ir kt. 

Yra ţinomi trys pagrindiniai keliai, kuriais nevietiniai vandens organizmai 

patenka į Lietuvos jūrinę ekosistemą: 

• Atsitiktinės introdukcijos su laivais arba vandens kanalais 

• Savaiminis rūšių atplitimas iš kaimyninių šalių 

• Sąmoningos (tikslinės) introdukcijos (eurihalininės rūšys, tikslingai 

introdukuotos į vidaus vandenų telkinius, vėliau savaime atplinta į priekrantės vandenis) 

Klaipėda – tai vienintelis komercinis Lietuvos jūrų uostas. Tai trečias pagal dydį ir pats 

šiauriausias neuţšąlantis uostas Baltijos regione. Uosto vandenys neuţšąla oro 

temperatūrai nukritus net iki -25°C. Kasmet daugiau nei 7000 laivų, išpilantys nuo 2 iki 

4 milijonų tonų balastinių vandenų, atplaukia į Klaipėdą (remiantis Klaipėdos 

valstybinio jūrų uosto statistikos duomenimis). Tačiau kol kas Klaipėdos uoste nebuvo 

uţfiksuota nė vienos pirmykštės, su balastiniais vandenimis susietos introdukcijos. 

Visos svetimos rūšys, atkeliavusios į Baltijos jūrą balastiniuose vandenyse, Lietuvoje 

atsirado pusiau-natūraliu atplitimu iš kitų, ankščiau uţkariautų Baltijos teritorijų. 

Tarp svetimkraščių bestuburių, atsiradusių Lietuvos vandenyse XX-XI a. dėl antrinių 

introdukcijų su laivais iš kitų Europos šalių - spygliuotoji vandens blusa Cercopagis 

pengoi, gauruotaţnyplis krabas Eriocheir sinensis, šoniplauka Gammarus tigrinus bei 

daugiašerė kirmėlė Marenzelleria neglecta (Nikolaev 1951; Gruszka 1999; Daunys, 

Zettler 2006). 

Su laivyba siejamos ir dvi senesnės introdukcijos – jūros gilės Balanus improvisus ir 

dvigeldţio moliusko Mya arenaria. Yra manoma, kad M. arenaria buvo atveţta į 

Europą iš Amerikos arba po Kolumbo ţygio į vakarus, arba vikingų laikais, kuomet 

buvo panaudojama maistui arba kaip masalas. Į Lietuva galėjo atplisti savaime arba 

lervinėje stadijoje uţveţta su laivais (Jansson 1994). Jūros gilės, tikriausiai, atkeliavo iš 

Šiaurės Amerikos į Europą suaugėlio stadijoje, laivų korpusų apaugose. Tačiau, vėliau 




Lapkričio 1, 

2011 

jų planktoninė lervutės galėjo plisti su srovėmis, ir taip pasiekti Baltijos jūrą bei 

Lietuvos krantus (Leppäkoski 1999). 

Lietuvos priekrantėje paplitusios rūšies Cordylophora caspia, apsigyvenančios ant kietų 

substratų, bei šoniplaukos Chelicorophium (Corophium) curvispinum, tvirtinančios savo 

vamzdelius prie kietų paviršių (taip pat moliuskų kriauklių) atplitimas siejamas su 

pernaša vandens transportu kanalais, XIX a. pradţioje sujungusiais Juodosios ir Baltijos 

jūrų baseinus (Olenin 2002; Jazdzewski and Konopacka 2002). 

Kadangi laivų apsilankymų skaičius Klaipėdos uoste nuolat auga, tikimybė naujų 

introdukcijų su vandens transportu iš kaimyninių šalių yra pakankamai didėlė. 

Atitinkamai, tai gali turėti įtakos JSPD įgyvendinimui. Į šiuos veiksnius reikia 

atsiţvelgti siekiant numatytų JSPD tikslų. 

Priklausomai nuo atplitusių rūšių biologinių savybių bei priimančios 

ekosistemos ekologinių bruoţų, vienos jų sugeba sėkmingai įsikurti ir paplisti per 

palyginus trumpą laiką, kitos – tik praėjus tam tikram laikotarpiui, ar įvykus 

pakartotinoms introdukcijoms. Arba nesugeba palaikyti savaime reprodukuojančios 

populiacijos esamoms sąlygoms. Savo ruoţtu, rūšies gausumas ir pasiskirstymas lemia 

jos sukeliamų poveikių ekosistemai stiprumą. 

2007-ais metais atlikta analizė (Zaiko et al. 2007) parodė, kad Lietuvos jūros 

dugno buveinės yra nevienodai imlios svetimoms rūšims. Viso analizei buvo išskirti 16 

dugno buveinių tipai, atsiţvelgianti į dugno nuosėdų charakteristikas bei vertikalų 

pasiskirstymą, remiantis Europos klasifikacinę sistemą EUNIS 2005. 12 jų – Baltijos 

jūros (įskaitant Klaipėdos sąsiaurį) buveinės (4-5 lentelė). 




Lapkričio 1, 

2011 

4-5 Lentelė Analizuojamų buveinių specifikacijos 

Buveinės specifikacijos 

Dirbtinis kietas substratas litoralinėje priekrantės zonoje ir 

Klaipėdos sąsiauryje 

Kietas dugnas Baltijos jūros litoralėje 

Kietas dugnas eufotinėje Baltijos jūros zonoje 

Kietas dugnas afotinėje Baltijos jūros zonoje 

Ţvyro substratas eufotinėje Baltijos jūros zonoje 

Ţvyro substratas afotinėje Baltijos jūros zonoje 

Smėlėtas dugnas Baltijos jūros litoralėje 

Smėlėtas dugnas Klaipėdos sąsiaurio sublitoralėje 

Smėlėtas dugnas eufotinėje Baltijos jūros zonoje 

Smėlėtas dugnas afotinėje Baltijos jūros zonoje 

Klaipėdos sąsiaurio sublitoralės dumblynas 

Klaipėdos sąsiaurio sublitoralės mišrus dugnas 

Sutrumpinimas 

Art-Hard Li 

STRAIT 

Hard Li 

Hard Eu 

Hard Ap 

Grav Eu 

Grav Ap 

Sand Li 

Sand STRAIT 

Sand Eu 

Sand Ap 

Mud STRAIT 

Mixed STRAIT 

Rezultatai parodė, kad nevietinių rūšių įvairovė (rūšių, aptinkamų tam tikroje 

buveinėje, skaičius) didesnis sąsiaurio buveinėse. Kadangi didţiausias svetimkraščių 

rūšių skaičius buvo aptiktas buveinėse su didesne vietinių rūšių įvairove, tai reiškia, kad 

pagrindiniai faktoriai, įtakojantys vietinių rūšių pasiskirstymą (pvz., palankios fizinės 

sąlygos, ţmogaus ar kitų organizmų sukelti buveinių pokyčiai) taip pat veikia ir 

invazinius organizmus. Svarbiausi fiziniai veiksniai, įtakojantys vietinių ir invazinių 

rūšių pasiskirstymą mūsų priekrantėje - druskingumas, gylių diapazonas (išreikštas 

maksimalaus ir minimalaus gylių skirtumu buveinėje), buveinės seklumas (išreikštas 

minimaliu gyliu), kieto substrato buvimas. 

Didţiausiomis santykinėmis nevietinių rūšių biomasėmis (>50% nuo bendros 

bestuburių biomasės) pasiţymėjo dirbtinės kieto substrato buveinės, smėlio ir kieto 

dugno buveinės Baltijos jūros litoralėje, bei mišraus substrato dugnas sąsiauryje (4-41 

paveikslas). 




Lapkričio 1, 

2011 

4-41 Paveikslas Nevietinių dugno bestuburių rūšių biomasės skirtinguose buveinėse 

(procentais nuo bendros bentoso biomasės) 

Tačiau, išsamiau išanalizavus rūšių pasiskirstymą šiose buveinėse, paaiškėjo, kad 

smėlėtam dugnui su vyraujančiomis daugiašerių kirmelių ar dvigeldţių moliuskų 

Macoma balthica bendrijomis yra būdingi ţymiai didesni santykiniai nevietinių 

organizmų gausumai, nei smėlyje su vyraujančia šoniplaukų bendrija (Priedas II.22). 

Kieto dugno biotopuose didesniu santykiniu nevietinių rūšių gausumų pasiţymi 

buveines su vyraujančia Balanus improvisus bendrija (dėl ryškaus paties ūsakojo 

vėţiagyvio dominavimo). 

Apibendrinant ankstesnių tyrimų bei intensyvios literatūros analizės rezultatus, 

galima išskirti keletą bendrų svetimkraštėms rūšims imlios Lietuvos priekrantės 

buveinės charakteristikų: 

Buveinė pasiţymi palankiomis fizinėmis sąlygomis, lemiančiomis didelę 

biologinę bendrijų įvairovę (šiuo atveju didelė vietinių rūšių įvairovė gali būti 

buveinės imlumo rodiklis) 

Buveinėje “trūksta” tam tikrų rūšių arba funkcinių grupių, kurios turėtų ten būti 

(yra laisvų nišų) 

Buveinė yra “paţeista” dėl antropogeninių ar natūralių veiksnių (audros, dugno 

gilinimo darbų). Kiekvienas toks įvykis gali sutrikdyti pusiausvyrą ir paskatinti 

naują invazijų bangą. 




Lapkričio 1, 

2011 

Tam tikros ekosistemos savybes buvo paveiktos ar pakeistos dėl ankstesnių 

invazijų, kas paţeidė sistemos stabilumą. Tokiu būdu, sėkmingai įsikūrusios 

invazinės rūšys, sugebančios reikšmingai pakeisti esamas arba suformuoti naujas 

buveines, turi būti vertinamos kaip galingas invazinį imlumą skatinantis 

faktorius. 

Buveinėje yra padidėjęs utilizuojamų išteklų srautas (pvz., esant eutrofikacijai) 

Nevietinių rūšių patekimas 

Įsikūrusios ir plačiai paplitusios nevietines rūšys gali trikdyti vandens 

ekosistemos ekologinę būklę, įtakojami visus ekosistemos komponentus: individus 

(pvz., naujų parazitų ir patogenų plitimas), populiacijas (pvz., hibridizacija), bendrijas 

(pvz., struktūriniai pokyčiai), buveines (pvz., fizinių-cheminių savybių keitimas), 

ekosistemos funkcionavimą (pvz., pokyčiai energijos-medţiagų apykaitoje) (Elliott, 

2003; Olenin et al., 2007). 

2010 metais Bioinvazijų poveikio/Biologinės taršos vertinimo metodas (Olenin 

et al. 2007) buvo pritaikytas svetimkraščių organizmų poveikiui skirtinguose Baltijos 

jūros sub-regionuose įvertinti. Vertinimas buvo atliekamas 1990-2010 m. periodui, 

panaudojus informaciją, paskelbtą per tą laiką daugiau nei 200 mokslinėse 

publikacijose. Iš 119 svetimţemių rūšių, uţregistruotų Baltijos jūroje, 79 priskiriamos 

prie įsikūrusių, tarp jų 43 yra ţinomos turinčios tam tikrą poveikį vietinėms bendrijoms, 

buveinėms ir/arba ekosistemoms (Zaiko et al., 2011). 

Remiantis gautais rezultatais, bendras Baltijos jūros biologinės taršos lygis 

patenka į „vidutinio-stipraus“ uţterštumo intervalą. Didesnis svetimkraščių rūšių 

poveikis stebimas įlankose ir estuarinio tipo lagūnose. Šioje studijoje Lietuvai 

priklausantis Baltijos jūros rajonas pateko į Atviros centrinės Baltijos sub-regioną 

(Baltic Proper), kurioje uţfiksuota maţiausiai 13 poveikį vietinėms bendrijoms, 

buveinėms ir/ar ekosistemos funkcionavimui turinčių daugialąsčių svetimkraščių rūšių. 

Tačiau tam, kad galėtume tiksliau įvertinti Lietuvos zonoje paplitusių nevietinių 

organizmų sukeliamus poveikius ir pavojus, reikalinga išsamesnė jų gausumo ir 

pasiskirstymo analizė, papildomi stebėjimų ir eksperimentinių tyrimų duomenys. Ypač 

svarbu yra nustatyti „slenkstines“ populiacijų charakteristikas, prie kurių rūšies 

sukeliamo poveikio stiprumas keičiasi nuo vidutinio (BPL=2) iki stipraus (BPL=3), t.y. 

rūšis tampa „invazinė“. 




Lapkričio 1, 

2011 

Būtų tikslinga visą Lietuvai priklausantį Baltijos jūros rajoną padalinti į 

smulkesnius „vertinimo vienetus“, atsiţvelgiant į jų ekologines charakteristikas (pvz., 

pagal buveinių tipą). Ypatingas dėmėsis turėtų būti skirtas „imlumu“ pasiţymėjusioms 

buveinėms. 

Nevietinių rūšių patekimas į Baltijos jūrą kelia vis didesnę grėsmę bioįvairovei 

bei verslinių ţuvų ištekliams. Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje stebimas juodaţiočio 

grundalo (Neogobius melanostomus) – invazinės rūšies – plitimas. Juodaţiotis 

grundalas – tipiška priedugnio buveinių ţuvis, sparčiai gausėjanti Baltijos jūros 

priekrantėje ir Kuršių mariose. Dėl buveinių gali konkuruoti su plekšnėmis (Platichthys 

flesus), gyvagimdėmis vėgelėmis (Zoarces viviparous). Įrodyta, kad minta ţuvų ikrais 

(Nichols, 2003; Steinhart, 2004), todėl gali kelti grėsmę įvairių ţuvų ikrų 

išgyvenamumui ir Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje (pavyzdţiui strimelių, neršiančių 

priekrantėje). Su vietinėmis rūšimis anot Almquist (2008) juodaţiočiai grundulai 

konkuruoja dėl maisto išteklių, nerštaviečių, tačiau yra maisto objektas plėšrūnams ir 

sudaro naujus mitybinius ryšius (moliuskai-grundalai-plėšrūnai). 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 



Zoologica Lithuanica, 16 (1): 20-26. 

Elliott M. 2003. Biological pollutants and biological pollution – an increasing cause for 

concern. Mar Pol Bull 46: 275-280. 

Gruszka P. 1999. The river Odra estuary as a gateway for alien species immigration to 

the Baltic Sea Basin. Acta hydrochimica et hydrobiologica, 27(5): 374-382. 

HELCOM, 2009. Eutrophication in the Baltic Sea – An integrated thematic assessment 

of the effects of nutrient enrichment and eutrophication in the Baltic Sea region. Balt. 

Sea Environ. Proc. No. 115B. 

Jazdzewski K. and Konopacka A. 2002. Invasive Ponto-Caspian Species in Waters of 

the Vistula and Oder Basins and the Southern Baltic Sea In: Invasive aquatic species of 

Europe - distribution, impact and management. Leppäkoski E, Gollasch S & Olenin S 

(eds). Dordrecht, Boston, London. Kluwer Academic Publishers: 384-398 

Leppäkoski E., 1999. Balanus improvisus (Darwin 1857), Balanidae, Cirripedia. 

Balanus improvisus (Darwin 1854), Balanidae, Cirripedia. In: Exotics across the ocean. 

Case histories on introduced species: their general biology, distribution, range 

expansion and impact. Published by University of Kiel, Germany, Department of 

Fishery Biology, Institute for Marine Science: 49-54. 

Nikolaev I.I. 1951. On new introductions in fauna and flora of the North and the Baltic 

Seas from distant areas [O novyh vselencach v faune i flore Severnogo morja i Baltici iz 

otdalennyh rajonov]. Zoologicheskij Zhurnal., 30: 556-561 (In Russian). 

Olenin S. 2002. Black Sea - Baltic Sea invasion corridors. In: Alien marine organisms 

introduced by ships in the Mediterranean and Black Seas. CIESM Workshops 

Monograph. F Briand (ed.) Comission Internationale pour l'Exploration Scientifique de 

la mer Mediterranee., Monaco: 29-33. 

Olenin S., Minchin D., Daunys D. 2007. Assessment of biopollution in aquatic 

ecosystems. Mar Pol Bull 55 (7-9) 79-394. 

2009 m. ţuvininkystės sektoriaus ekonominės ir socialinės būklės apţvalga. Lietuvos 

Respublikos Ţemės ūkio ministerijos Ţuvininkystės departamentas. 

Zaiko A., Lehtiniemi M., Narščius A., Olenin S. 2011. Assessment of bioinvasion 

impacts on a regional scale: a comparative approach. Biol Invasions 13(8): 1739-1765 

DOI 10.1007/s10530-010-9928-z 

Zeller D., Rossing P., Harper S., Persson L., Booth S., Pauly D. 2011. The Baltic Sea: 

Estimates of total fisheries removals 1950–2007. Fisheries Research 108: 356–363. 









Lapkričio 1, 

2011 


of Great Lakes Research 29: 383–391. 







Lapkričio 1, 

2011 

4.8.3. Atrankinė rūšių, įskaitant atsitiktinai pagaunamas rūšis gavyba 

Visoms ţuvų grupėms registruotas ţymus nuolatinis poveikis. Lietuvos ţvejai 

veiklą vykdo Baltijos jūros priekrantėje bei atviroje jūroje. Ţvejyba priekrantėje sudaro 

palyginti nedidelę dalį. Pvz., 2006 - 2007 m. priekrantėje suţvejota 2,5-1,2 proc. 

Lietuvos ţvejų Baltijos jūroje sugautų ţuvų. Svarbiausios Baltijos jūros atviros dalies 

verslinės ţuvys – menkės, strimelės, brėtlingiai, lašišos, plekšnės, o priekrantės – 

menkės, stintos, strimelės, otai, plekšnės. Pastaraisiais metais Lietuvos ţvejai Baltijos 

jūroje sugavo nuo 15,8 tūkst. t (2006 m.) iki 26,8 tūkst. t (2009 m.) ţuvų. 2010 m. 

laimikiai sumaţėjo – pagauta 15,5 tūkst t. Pagrindinę ţvejybos laimikio Baltijos jūroje 

dalį sudarė: 19 514 t Baltijos šprotų, 3722 t strimelių, 2 818 t menkių ir 498 t plekšnių. 

Neţiūrint ţvejybos laivyno maţėjimo, susijusio su kompensacijų gavimu uţ ţvejybos 

verslo nutraukimą ir laivų supjaustymą, Lietuvai skirtos kvotos išnaudojamos gerai, 

laimikiai nemaţėja, tad poveikis pagrindinėm verslinėm ţuvim išlieka panašus. 

Rekreacinės ţvejybos poveikis – nuolatinis ir didėjantis. Stebimas rekreacinės 

ţvejybos nuolatinis populiarėjimas ir intensyvėjimas Baltijos jūros priekrantės 

vandenyse. Pagrindinė rekreacinės ţvejybos veikiama rūšis – menkė. 

Daugumoje Baltijos šalių nėra tikslių duomenų apie netikslinės priegaudos 

mastą vykdant komercinę ir rekreacinę ţvejybą. Apytiksliai apskaičiuota, kad 

daugiausia išmetimų Baltijos jūroje įvykdo Lenkija (21%), Danija (19%), Suomija 

(15%) ir Švedija (14%) (Zeller et al., 2011). Manoma, kad šprotų išmetimai (angl. 

discards) nėra dideli, kadangi maţiausi ir menkaverčiai individai gali būti panaudojami 

kitų ţuvų ar gyvūnų pašaro gamybai. Vis dėlto didţiuliai jaunų maţų šprotų kiekiai yra 

išmetami, kuomet ţvejyba yra tiesiogiai nukreipta į ţmogaus maistui naudojamų 

produktų rinką. 2010 m. 25-32 pakvadračiuose menkių išmetimai, manoma, siekė 

maţiausiai 6% (viso sugauto menkių svorio). Vis dėlto dar labai trūksta duomenų apie 

įvairių ţuvų rūšių išmetimų kiekius, netikslinės priegaudos mastą ir jos poveikį 

bioįvairovei bei verslinių ţuvų ištekliams. 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 




HELCOM, 2009. Eutrophication in the Baltic Sea – An integrated thematic assessment 

of the effects of nutrient enrichment and eutrophication in the Baltic Sea region. Balt. 

Sea Environ. Proc. No. 115B. 




of Great Lakes Research 29: 383–391. 




2009 m. ţuvininkystės sektoriaus ekonominės ir socialinės būklės apţvalga. Lietuvos 

Respublikos Ţemės ūkio ministerijos Ţuvininkystės departamentas. 

Zeller D., Rossing P., Harper S., Persson L., Booth S., Pauly D. 2011. The Baltic Sea: 

Estimates of total fisheries removals 1950–2007. Fisheries Research 108: 356–363. 




Lapkričio 1, 

2011 

5. KONKREČIŲ ATVĖJŲ IR VIETOVIŲ, KUR REIKALINGAS IŠSAMESNIS 

VERTINIMAS, PAGAL BŪDINGŲ SĄVYBIŲ BEI PAVOJŲ IR POVEIKIŲ 

VERTINIMĄ, NUSTATYMAS. JŪRINIŲ MOKSLINIŲ TYRIMŲ 

PRIORITETŲ NUSTATYMAS VEIKLA 1.1.5 

Atlikta veikla 1.1.5. ir pasiektas rezultatas R.1.1.5. Atlikus jūros rajono būdingų 

savybių ir pavojų bei poveikių vertinimą (1.1.3. ir 1.1.4. veiklos), nustatyti konkretūs 

atvejai ir vietovės, kuriose būtinas išsamesnis vertinimas pagal tinkamus kriterijus ir jų 

rodiklius. Atsiţvelgiant į trūkstamos mokslinės informacijos sritis, pasiūlyti jūrinių 

mokslinių tyrimų prioritetai, kurių įgyvendinimas leistų tinkamai įgyvendinti JSPD 

tikslus. 

5.1. Reikalingo išsamesnio vertinimo poreikiai bioįvairovėje 

Bioįvairovės išsamesnio vertinimo poreikiai apţvelgti ir pagrįsti 5.1 lentelėje 

5-1 lentelė Bioįvairovės išsamesnio vertinimo poreikiai ir jų aktualumas 

Kriterijus/ 

rodiklis 

Fitobentosas/ 

Maksimalus 

raudondumblio 

šakotojo 

banguolio gylis 

Jūros paukščių 

priegauda 

komercinės 

ţvejybos 

įrankiuose 

Vertinimo 

vieta (atvejis) 

Akmenuoto 

dugno buveinės 

kontinentinėje 

Lietuvos 

priekrantės 

dalyje 

Komercinė 

ţvejyba 

Lietuvos 


vandenyse uţ 

priekrantės ribų 

Aktualumas 

Maksimalaus 

raudondumblio 

pasiskirstymo gylio 

tyrimai reikalingi 

papildyti fragmentinius 

esamus 2003-2008 m. 

duomenis, ypatingai 

fiksuojant rūšies gylio 

ribas vienerių metų 

tyrimų laikotarpyje. 

Jūros paukščių priegauda 

komercinės ţvejybos 

įrankiuose Lietuvos 


priekrantėje yra 

palyginus gerai ištirta ir 

yra akivaizdţiai viena iš 

didţiausių grėsmių čia 

ţiemojantiems jūros 

paukščiams. Tuo tarpu 

informacija apie jūros 

paukščių priegaudą uţ 

priekrantės ribų yra labai 

Kiti komentarai 

Būtina nustatyti 

skirtingų jūros 

paukščių 

rūšių/ekotipų 

priegauda 

skirtinguose 

ţvejybos 

įrankiuose, 

priegaudos 

teritorinį 

pasiskirstymą, 

sezoniškumą, kitus 




Lapkričio 1, 

2011 

ribota, nors tikėtina, kad 

tai yra rimta grėsmė jūros 

paukščiams ir šiose 

akvatorijose. 

parametrus 


migracijos keliai, 

sezoninė ir paros 

dinamika 

Teritorijos, kur 

ateityje 

numatoma 

vystyti ūkinę 

veiklą (vėjo 

jėgainių parkai, 

uostai, kita 

infrastruktūra) 

Išsami ir detali 


paukščių migracijos 

srautus virš Baltijos jūros 

yra itin svarbi planuojant 

ūkinę veiklą jūroje (pvz. 

vėjo jėgainių parkus), 

kuri yra potencialiai 

pavojinga jūros 

paukščiams. 

Tikslinga atlikti 

radarinius paukščių 

migracijos virš 

jūros tyrimus, 

papildant juos kitais 

paukščių stebėjimo 

metodais 

Copepoda grupės 

biomasė 

Zooplanktonų 

mikrofagų 

biomasė 


priegauda 

komercinės 

ţvejybos 

įrankiuose 

Teritorijoje, 

neveikiamoje 


vandens 

Teritorijoje, 

neveikiamoje 


vandens 

Komercinė 

ţvejyba 

Lietuvos 


vandenyse uţ 

priekrantės ribų 

Indikatorius atspindi 

zooplanktono bendrijos 

struktūrą ir maisto 

planktofagėms ţuvims 

prieinamumą. 

Dominuojančių 

Copepoda grupės rūšių 

daugiametė gausumo 

variacija priklauso nuo 

vandens paviršiaus 

temperatūros pavasarį 

(Dippner, 2000). Esami 

duomenys pagrįsti tik du 

kartus per metus imamais 

zooplanktono mėginiais; 

būtina detalesnė 

sezoninės kaitos analizė. 

Indikatorius atspindi 

eutrofikacijos lygį ir 

zooplanktofagių ţuvų 

maisto gausumą. Esami 

duomenys pagrįsti tik du 

kartus per metus imamais 

zooplanktono mėginiais; 

būtina detalesnė 

sezoninės kaitos analizė. 

Jūros paukščių priegauda 

komercinės ţvejybos 

įrankiuose Lietuvos 



palyginus gerai ištirta ir 

yra akivaizdţiai viena iš 

didţiausių grėsmių čia 

Rekomenduojama 

patikslinti 

taksonominės 

analizės rezultatus, 

nes kai kurios JTD 

duomenų bazėje 

minimos rūšys, 

nebūdingos ne tik 

Lietuvos 

priekrantei, bet ir 

visai Baltijos jūrai, 

pvz. Centropages 

tenuiremis, C. 

violaceus, Temora 

discaudata, T. 

turbinata ir kt. 

Būtina nustatyti 

skirtingų jūros 

paukščių 

rūšių/ekotipų 

priegauda 

skirtinguose 

ţvejybos 

įrankiuose, 




Lapkričio 1, 

2011 

ţiemojantiems jūros 

paukščiams. Tuo tarpu 


paukščių priegaudą uţ 

priekrantės ribų yra labai 

ribota, nors tikėtina, kad 

tai yra rimta grėsmė jūros 

paukščiams ir šiose 

akvatorijose. 

priegaudos teritorinį 

pasiskirstymą, 

sezoniškumą, kitus 

parametrus 


migracijos keliai, 

sezoninė ir paros 

dinamika 

Teritorijos, kur 

ateityje 

numatoma 

vystyti ūkinę 

veiklą (vėjo 

jėgainių parkai, 

uostai, kita 

infrastruktūra) 

Išsami ir detali 


paukščių migracijos 

srautus virš Baltijos jūros 

yra itin svarbi planuojant 

ūkinę veiklą jūroje (pvz. 

vėjo jėgainių parkus), 

kuri yra potencialiai 

pavojinga jūros 

paukščiams. 

Tikslinga atlikti 

radarinius paukščių 

migracijos virš 

jūros tyrimus, 

papildant juos kitais 

paukščių stebėjimo 

metodais 

Literatūra 

Dippner, J.W., Kornilovs, G., Siderevics, L. 2000. Long-term variability of 

mesozooplankton in the Central Baltic Sea. Journal of Marine Systems 25, 23-31 




Lapkričio 1, 

2011 

5.2. Nevietinių rūšių išsamesnio vertinimo poreikiai 

Lentelė 5-2 Nevietinės rūšys 

Kriterijus / 

rodiklis 

Svetimkraščių 

organizmų 

poveikis/ BPL 


organizmų 

populiacijų 

būklė / 

santykinis 

gausumas su 

vietinėmis 

rūšimis/ BPL 

Vertinimo vieta 

(atvejis) 

„Imlumu“ 

invazijoms 

pasiţymėjusios 

buveinės: smėlio 

ir kieto dugno 

buveinės Baltijos 

jūros litoralėje, 

dirbtinės kieto 

substrato 

buveinės bei 

mišraus substrato 

dugnas sąsiauryje 


rūšių, kurių 

populiacijų būklė 

nėra ţinoma 

(Eriocheir 

sinensis, 

Rhithropanopeus 

harrisii) bei 

plintančių rūšių 

(Neogobius 

melanostomus ) 

gausumo ir 

paplitimo tyrimai, 

poveikio 

ekosistemai 

vertinimas 

Aktualumas 

Tam, kad galėtume tiksliau 

įvertinti Lietuvos zonoje 

paplitusių nevietinių 

organizmų sukeliamus 

poveikius ir pavojus, 

reikalinga išsamesnė jų 

gausumo ir pasiskirstymo 

analizė, papildomi 

stebėjimų ir 

eksperimentinių tyrimų 

duomenys. Ypač svarbu 

yra nustatyti „slenkstines“ 

populiacijų 

charakteristikas, prie kurių 

rūšies sukeliamo poveikio 

stiprumas keičiasi nuo 

vidutinio (BPL=2) iki 

stipraus (BPL=3), t.y. rūšis 

tampa „invazinė“. 

Norint tiksliau įvertinti 

krabų rūšių (Eriocheir 

sinensis ir 

Rhithropanopeus harrisii) 

pasiskirstymą ir įsikūrimo 

sėkmę Lietuvos 

priekrantėje, bei numatyti 

jų potencialaus poveikio 

ekosistemai stiprumą, 

reikėtų atlikti tyrimą, 

įrengiant specialias krabų 

gaudykles priekrantės 

zonoje. 

Prognozuojamas grundalo 

rubuiliaus plitimas 

Lietuvos priekrantėje gali 

turėti neigiamų pasekmių 

ekosistemos 

funkcionavimui, todėl 

reikalingi jų populiacijos 

kaitos ir daromų poveikių 

stebėjimai, 

Kiti 

komentarai 

Tyrimai 

reikalingi 

ilgalaikėje 

perspektyvoje, 

įgyvendinant 

JSPD tikslus 

iki 2020 m. 




Lapkričio 1, 

2011 

eksperimentiniai tyrimai. 

2010 metais Bioinvazijų poveikio/Biologinės taršos vertinimo metodas (Olenin et 

al. 2007) buvo pritaikytas svetimkraščių organizmų poveikiui skirtinguose Baltijos jūros 

sub-regionuose įvertinti. Analizei buvo pasirinktos 9 Baltijos jūros sub-sistemos: 

Kategatas ir Beltai 

Odros lagūna 

Gdansko įlanka 

Vyslos lagūna 

Kuršių marios 

Rygos įlanka 

Suomijos įlanka 

Botnijos įlanka 

Atviroji Baltijos jūros dalis (angl., Baltic Proper) 

Vertinimas buvo atliekamas 1990-2010 m. periodui, panaudojus informaciją, paskelbtą 

per tą laiką daugiau nei 200 mokslinėse publikacijose. Iš 119 svetimţemių rūšių, 

uţregistruotų Baltijos jūroje, 79 priskiriamos prie įsikūrusių, tarp jų 43 yra ţinomos 

turinčios tam tikrą poveikį vietinėms bendrijoms, buveinėms ir/arba ekosistemoms 

(Zaiko et al. 2011). 

Remiantis gautais rezultatais, bendras Baltijos jūros biologinės taršos lygis patenka į 

„vidutinio-stipraus“ uţterštumo intervalą. Didesnis svetimkraščių rūšių poveikis 

stebimas įlankose ir estuarinio tipo lagūnose (5-1 pav.). 




Lapkričio 1, 

2011 

Paveikslas 6-1 Baltijos jūros bioinvazijų poveikio (biologinės taršos) lygis. Šviesesnė 

spalva parodo vidutinį lygį (BPL=2), tamsesnė – stiprų (BPL=3). Skaičiai skliaustelėse 

nurodo svetimkraščių rūšių, kurių BPL>0, skaičių kiekviename analizuotame sub-regione 

Šioje studijoje Lietuvai priklausantis Baltijos jūros rajonas pateko į VI subregioną 

(Baltic Proper), kurioje uţfiksuota maţiausiai 13 poveikį vietinėms bendrijoms, 

buveinėms ir/ar ekosistemos funkcionavimui turinčių daugialąsčių svetimkraščių rūšių. 

Baltijos jūroje svetimkraštės fitoplanktono rūšies Prorocentrum minimum poveikio 

ekosistemai atlikta analizė (Olenina et al. 2010) parodė, kad biotaršos lygis skirtinguose 

jūros regionuose svyruoja nuo BPL=0 (poveikio nėra) iki BPL=4 (masinis poveikis) (5- 

2 pav.). Lietuvos vandenyse per pirmuosius penkerius metus po P. minimum 

pasirodymo, jo sukeliamos biotaršos lygis buvo nulinis, 1995-2004 m. poveikis 




Lapkričio 1, 

2011 

padidėjo iki stipraus (BPL=3), o paskutiniais tyrimo metais - laikosi vidutiniame lygyje. 

Buvo nustatyta kad silpnas poveikis yra stebimas esant P. minimum ląstelių gausumui 

45,2±55,1 tūkst.ląst./l ir kai jo biomasė sudaro 7±10% nuo viso fitoplanktono biomasės. 

Vidutiniškas poveikis yra stebimas kai rūšies gausumas siekia 263,3±277,5 tūkst.ląst./l 

ir biomasė sudaro 37±13%. Kai rūšies gausumas viršija 2,5 mln.ląst./l (vid. 

2693,8±7047,5 tūkst.ląst./l), o biomasė – 84±9%, biotarša pasiekia stiprų lygį 

Paveikslas 6-2 Invazinės šarvadumblio rūšies Prorocentrum minimum biotaršos lygio daugiametė 

dinamika (1980-2008 m.) skirtinguose Baltijos jūros regionuose skirtingais 5-metų periodais (pagal 

Olenina et al., 2010) 

Tam, kad galėtume tiksliau įvertinti Lietuvos zonoje paplitusių nevietinių 

organizmų sukeliamus poveikius ir pavojus, reikalinga išsamesnė jų gausumo ir 

pasiskirstymo analizė, papildomi stebėjimų ir eksperimentinių tyrimų duomenys. Ypač 

svarbu yra nustatyti „slenkstines“ populiacijų charakteristikas, prie kurių rūšies 

sukeliamo poveikio stiprumas keičiasi nuo vidutinio (BPL=2) iki stipraus (BPL=3), t.y. 

rūšis tampa „invazinė“. 

Būtų tikslinga visą Lietuvai priklausantį Baltijos jūros rajoną padalinti į smulkesnius 

„vertinimo vienetus“, atsiţvelgiant į jų ekologines charakteristikas (pvz., pagal buveinių 




Lapkričio 1, 

2011 

tipą). Ypatingas dėmėsis turėtų būti skirtas „imlumu“ pasiţymėjusioms buveinėms (ţr. 

4-54 pav. ir II.22 priedą) 




Lapkričio 1, 

2011 

5.3. Ţuvų bei komerciniam tikslam naudojamų ţuvų išteklių išsamesnio vertinimo 

poreikiai 

Baltijos jūroje bei Kuršių mariose yra būtina nuolat vykdyti ichtiofaunos 

monitoringą tam, kad būtų galima nuolat stebėti jūros rajono būdingų savybių būklės 

(bioįvairovės aspektu), pavojų bei poveikių tendencijas. Valstybinės aplinkos 

monitoringas buvo reguliariai vykdomas nuo 1993 m. vienoje Baltijos priekrantės 

stotyje (26 ţvejybos baro akvatorija) bei 2 Kuršių marių stotyse (34 ir 18 ţvejybos barų 

akvatorijose). Gaunami daugiamečiai duomenys yra itin svarbūs, jie rodo bendras 

ichtiocenozių būklės tendencijas ir tai yra vienintelis patikimas ilgamečių duomenų 

šaltinis, kuriuo galima remtis vertinant ţuvų populiacijų bioįvairovės būklę pagal JSPD 

direktyvą. Vis dėlto skirtingose Kuršių marių ir Baltijos priekrantės akvatorijose šios 

tendencijos gali ţymiai skirtis, todėl toks tyrimų taškų skaičius yra nepakankamas, 

kadangi galimi netikslumai vertinant ţuvų populiacijų, kurios susijusios su skirtingomis 

buveinėmis, būklę. Todėl perspektyvoje, siekiant sėkmingai įgyvendinti JSPD tikslus 

iki 2020 metų, ţuvų populiacijų būklės stebėsenos tyrimų programas reikalinga 

koreguoti taip, jog jos patikimai atspindėtų ţuvų populiacijų būklės kaitą visose 

Lietuvos jūrinėse ir su jūra susijusių tranzitinių vandenų akvatorijose, besiskiriančiose 

buveinių ypatumais. 

2009 m. ichtiofaunos monitoringo tyrimai buvo atliekami jau 6 Kuršių marių 

stotyse – toks stočių skaičius mariose yra pakankamas. Tuo tarpu Baltijos priekrantėje 

tyrimai vykdyti tik 3 stotyse, šiaurinėje priekrantės dalyje. Šie tyrimų duomenys 

apibūdina tik gėlo ir jūrinio vandens susimaišymo zoną šiaurinėje Lietuvos priekrantės 

dalyje. Būtina pradėti vertinti ichtiocenozių būklę ten, kur ypatingai trūksta duomenų – 

t.y. pietinėje dalyje ties Kuršių Nerija. Ichtiofaunos monitoringo Baltijos jūroje apimtys 

turėtų sudaryti 6 reguliaraus monitoringo akvatorijos. 

Šiuo metu monitoringas atliekamas 1 kartą per metus - liepos-rugpjūčio mėn. 

Siekiant surinkti visapusiškai visų ţuvų rūšių populiacijų būklę atspindinčius duomenis, 

tyrimus reiktų vykdyti visais metų laikais bei uţtikrinti statistiškai patikimą imčių 

skaičių kiekvieno tyrimo metu. 

Su komerciniams tikslams ekonominėje zonoje naudojamų pagrindinių ţuvų 

rūšių populiacijų būkle susiję duomenys yra renkami pagal Lietuvos nacionalinės 




Lapkričio 1, 

2011 

ţuvininkystės duomenų rinkimo programą, kuri uţtikrina pakankamą atitinkamų 

duomenų kiekį bei patikimumą JSPD tikslams įgyvendinti. 




Lapkričio 1, 

2011 

5.4 Jūrinių mitybos tinklų išsamesnio vertinimo poreikiai 

Jūrinių mitybos tinklų išsamesnio vertinimo poreikiai apţvelgti ir pagrįsti 5.3 lent. 

5-3 lentelė Jūrinių mitybos tinklų išsamesnio vertinimo poreikis ir jo aktualumas 

Kriterijus/rodi 

klis 

Kitų potencialių 

rodiklių 

(indikatorių) 

paieška ir 

vystymas 

Vidutinis ţuvų 

bendrijos 

mitybos lygmuo 

Vertinimo 

vieta (atvejis) 

Visa Lietuvos 

ekonominė 

zona 

Lietuvos 

ekonominėje 

zonoje 

(priekrantėje, 

ties smėlėtais 

ir moreniniais 

gruntais, 

kyšuliais), 

visais metų 

laikais 

Aktualumas 

Mitybos tinklų 

modeliavimu (pvz. 

ECOPATH) pagrįstų 

indikatorių vystymas 

galėtų pasitarnauti 

įgyvendinant JSPD 

tikslus. 


bendrijos mitybinis 

lygmuo, parodytų 

mitybinio tinklo/ 

maistinių grandinės 

kaitą susijusią su 

eutrofikacija ir 

ţvejyba. Tai vienas 

iš potencialių 

HELCOM siūlomų 

indikatorių 


Tyrimai reikalingi 

ilgalaikėje 

perspektyvoje, 

įgyvendinant JSPD 

tikslus iki 2020 m 

Lietuvos ir tarptautinis 

mokslinis potencialas 

intensyviai auga. 

Tačiau daugeliu atvejų 

tiek Lietuvoje tiek ir 

kitose Baltijos šalyse 

esamų duomenų 

nepakanka realistiniams 

mitybos tinklų 

modeliams sudaryti. 

Lietuvos mokslinio 

potencialo šiems 

tyrimams pakanka, 

reikia atlikti esamų 

duomenų analizę. 

Labai sudėtinga 

pademonstruoti ryšį su 

aplinkos stresoriais. 

Individų 

didesnių uţ tam 

tikrą slenkstinį 

dydį biomasės 

santykis (didelės 

ţuvys/ visos 

ţuvys) 

Atlantinių 

(Baltijos) 

menkių 

(Gadus 

morhua L.) ir 

otų (Psetta 

maxima L.) < 

30 ir > 30 cm 

ilgio ţuvų 

Tai svarbus mitybos 

tinklų struktūros 

indikatorius, jautrus 

ţvejybos poveikiui. 

Intensyviai 

ţvejojamoje 

bendrijoje maţiau 

išlieka stambių 

individų. 









Lapkričio 1, 

2011 

biomasės 

įvertinimas 

visais metų 

laikais. 

Pasirinktų 

funkciškai 

svarbių grupių ir 

(arba) rūšių 

gausos kitimo 

tendencijas 

įvertinimas: 

1) Irklakojų 

planktono 

vėţiagyvių 

biomasė 

2) Mezozoo 

planktono 

mikrofagų 

biomasė 

Lietuvos 

ekonominėje 

zonoje 

Zooplanktonas 

svarbus tarpininkas 

mitybos grandinėje 

tarp pirminių 

producentų ir ţuvų. 

Taip pat tai gali būti 

vertingas jautrus 

indikatorius, nes 

zooplanktono 

organizmų gyvenimo 

trukmė trumpa, 

greitas augimo 

greitis kas lemia ir 

greitus pokyčius 

veikiant aplinkos 

stresoriams. 






Labai sudėtinga 

pademonstruoti ryšį su 

aplinkos stresoriais. 




Lapkričio 1, 

2011 

5.5. Jūros hidrografinių sąlygų išsamesnio vertinimo poreikiai 

5-4 Lentelė Jūros hidrografinės sąlygos 

Kriterijus/ 

rodiklis 

Ledo danga 

Srovių greitis 

Apvelingas 


(atvejis) 

Jūros ledai stebimi 

Jūrinių tyrimų 

departamento 

padaliniuose – 

priekrantės stotyse 

Palangoje, Klaipėdoje 

(taip pat Klaipėdos 

sąsiauryje) ir Nidoje 

Jūros srovių 

matavimai atliekami 

tik 4 kartus metuose, 

atliekant valstybinį 

monitoringą ir 

epizodiškai, 

vadovaujantis projektų 

numatytais tyrimais, 

ar/arba vykdant 

konkrečius mokslinius 

tyrimus 

Apvelingas 

nustatomas Lietuvos 

akvatorijoje 

nuotoliniais metodais 

ir remiantis Jūrinių 

tyrimų departamento 

Aktualumas 

(trumpai pagrįsti) 

Matavimo duomenų 

pakanka 

moksliniams 

tyrimams. Operatyvi 

informacija 

perduodama Baltijos 

jūros informaciniams 

centrams (Švedijos 

hidrometeorologijos 

institutui – SMHI), 

apibendrinta 

informacija 

apteikiama 

HELCOM 

ataskaitoms, plačiai 

visuomenei. 

Siūloma, gerinant 

jūros monitoringą, 

integruoti 

nuotolinius tyrimų 

metodus. 

Srovių matavimų 

trūksta visoje 

Lietuvos Baltijos 

jūros akvatorijoje. 

Modelių 

skaičiavimais 

pateikti srovių laukai 

nėra pakankamai 

suderinti (validuoti) 

su matavimo 

duomenimis. 

Įgyvendinat JSPD 

tikslus – reiktų 

integruoti naujausius 

nuotolinius srovių 

matavimo prietaisus. 

Siekiant gerinti jūros 

monitoringą, 

patariama integruoti 


metodus, taip pat 

vystyti ir pritaikyti 





Lapkričio 1, 

2011 

Bangos 

Drumstumas 

teikiama informacija 

apie vandens 

temperatūros ir 

druskingumo kitimą 

Lietuvos priekrantėje 

Bangos Lietuvos 


matuojamos vizualiai. 

Bangų matavimo 

prietaisai šiuo metu tik 

integruojami jūros 

monitoringe, remiantis 

Europine parama 

Drumstumas 

nustatomas Baltijos 

jūroje tik atliekant 

valstybinį monitoringą 

ir epizodiškai, 

vadovaujantis projektų 

numatytais tyrimais, 

ar/arba vykdant 

konkrečius mokslinius 

tyrimus 

operatyvius lokalius 

hidrodinaminius 

modelius. 

Moksliniai tyrimai 

turi remtis 

instrumentiniais 

bangų matavimais. 

Sudaryti tikslesnius 

bangų dinamikos 

modelius ir įvertinti 

bangų poveikį kranto 

litodinaminiams 

procesams, 

stabilumui trūksta 

tikslių 

instrumentinių bangų 

matavimų duomenų. 

Siūloma: integruoti 

bangų matavimus 

jūros priekrantėje, 

instaliuoti automatinį 

matavimo prietaisą 

jūroje ne bangų 

goţos zonoje; 

integruoti 


metodus 

Matavimo duomenų 

nepakanka 

išsamiems 

moksliniams 

tyrimams. Tyrimai 

pateikti tik 

epizodiškai. 

Duomenų sekos per 

trumpos išsamiems 

moksliniams 

vertinimams, 

modelių skaičiavimų 

pritaikymui. 

Siūloma: atnaujinti 

priekrantės stočių 

tinklą, integruojant 

kasdieninius 

drumstumo 

matavimus 

(pavyzdţiui, 




Lapkričio 1, 

2011 

minimaliai siūloma 

Palangos poste 

matuoti Seki disku); 

integruoti 

operatyvius 

(kontaktinius) 

prietaisus, 

fiksuojančius jūros 

būseną ir betarpiškai 

perduodančius 

matavimo duomenis 

jūrų tyrimo 

centrams; integruoti 

naujausius 

nuotolinius tyrimo 

metodus 




Lapkričio 1, 

2011 

5.6. Teršalų koncentracijų išsamesnio vertinimo poreikiai 

5-5 Lentelė Teršalų koncentracijos 

Kriterijus/rodiklis 

Policikliniai 

aromatiniai 

angliavandeniliai, 

polichlorbifenilai, 

tributilalavas, arsenas 

Ilgalaikėje 

perspektyvoje 

siūlymas: 

prioritetinių pavojingų 

ir prioritetinių 

medţiagų tyrimai 

pagal Nuotekų 

reglamente (Valstybės 

ţinios, 2010, Nr. 59- 

2938) pateiktą sąrašą 

(1 ir 2 prieduose) 


(atvejis) 

Grunto 

gramzdinimo vietoj 

- dampinge. 


vandenų išplitimo 

zona jūroje 

Aktualumas 


Tyrimai reikalingi 

papildyti ir atnaujinti 

fragmentiškus 2006 

m. ir 2008 m. tyrimų 

rezultatus 

Duomenys 

fragmentiški. 

Tikslinga nustatyti 

visų prioritetinių 

pavojingų ir 

prioritetinių 

medţiagų fonines 

koncentracijas 

labiausiai sausumos 

antropogenizacijos 

įtakojamai jūros 

akvatorijai. 

Prioritetinių 

pavojingų ir 

prioritetinių 

medţiagų 

koncentracija 

vandenyse, kad 

atitiktų etalonines 

priekrantės vandenų 

sąlygas, neturi viršyti 

kiekybinio nustatymo 



Nuo 2011 m. dugno 

nuosėdų 

uţterštumo 

vertinimui 

patvirtinti nauji 

kokybės grunto 

kriterijai 

(LAND46A-2002, 

Valstybės ţinios, 

2011; Nr. 43-2050), 

kurių rodiklių 

vertės turėtų būti 

prieinamos iš 

Valstybinio 

aplinkos 

monitoringo 

duomenų bazės. 

TBA nustatymas 

(turima 

informacija) – 

Lietuvoje 

neatliekamas 

TBA ir kai kurių 

specifinių teršalų 

koncentracijos 

nustatymui (pagal 

turimą informaciją) 

problemiškas dėl 

riboto mokslinioanalitinio 

potencialo



Lapkričio 1, 

2011 

Ilgalaikėje 

perspektyvoje 

siūlymas: 

organinines 

medţiagas analizuoti 

tiesioginiu organinės 

anglies koncentracijos 

nustatymo metodu, 

vietoj naudojamo 

netiesioginio (pagal 

oksidacijai sunaudotą 

organinės medţiagos 

kiekį - BDS ar ChDS). 

ribų. Turimais 

duomenimis atviros 

jūros akvatorijoje 

minėtų medţiagų 

kiekiai vandenyje 

paprastai būna 

maţesni nei metodo 

nustatymo vertės. 

Vandens storymėje. 1.Pasaulyje organinės 

medţiagos įprastai 

analizuojamos 

tiesioginio organinės 

anglies nustatymo 

metodu ir yra 

vertinama pati 

organinės anglies 

koncentracija, o ne 

sunaudoto deguonies 

kiekis organinės 

medţiagoms 

oksiduoti (Kulinski et 

al...2008; Siepak, 

1999; Hansell et al., 

2001; Sugimura,. and 

Suzuki, 1988). 

Organinės anglies 


rodikliai leidţia 

vertinti ne tik 

akvatorijos organinės 

medţiagos pokyčius 

(eutrofikacija) 

lokaliu, regioniniu, 

bet ir globaliu mastu 

klimatinius. Lietuvos 

vandenyse organinės 

anglies 


tyrimų maţai, o 

atliekamų 

monitoringų metu – 

ši galimybė 

neišnaudojama. 

2.Organinės anglies 

koncentracija 

vandenyje yra 

reikšmingas ir 

nepakeičiamas 

rodiklis duomenų 

Bendrosios 

(organinės ir 

neorganinės) 

anglies 

koncentracija 

įprastai nustatoma 

aukštatemperatūrini 

o oksidavimo 

metodu naudojant 


analizatorių 




Lapkričio 1, 

2011 

Ilgalaikėje 

perspektyvoje 

siūlymas: 

vertinat dugno 

nuosėdų būklę, įvesti 



matavimo rodiklį 

Dugno nuosėdose 

interpretacijai 

vertinant į jūrinę 

aplinką patenkančių 

maistinių medţiagų ir 

teršalų kiekius bei 

atskleidţiant biotos 

funkcionavimo terpę. 

1.Organinės anglies 

kiekis dugno 

nuosėdose – greta 

granuliometrinės 

grunto sudėties – 

pagrindinis rodiklis 

lemiantis teršalų 

akumuliacijos mastą 

dugno nuosėdose. 

2.Naudojant 


koncentracijos rodiklį 

galima preliminariai 

prognozuoti 

organinių teršalų 

kiekį gruntuose. 

3.Organinių teršalų 

santykinis kiekis 

tiriamoje organinėje 

medţiagoje – gali 

būti naudojamas kaip 

normalizacijos 

įrankis vertinant šių 

teršalų technogeninę 

apkrovą dugno 

nuosėdoms 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 

Hansell A. Dennis and Craig A. Carlson. 2001. Biogeochemistry of total organic 

carbon and nitrogen in the Sargasso Sea: control by convective overturn. Deep Sea 

Research Part II: Topical Studies in Oceanography 48 (8-9): 1649-1667 

Kulinski K., J.Pempkowiak. 2008. Dissolved organic carbon in the southern Baltic Sea: 

Quantification of factors affecting its distribution. Estuarine Coastal and Shelf 

Science.78: 38-44 

Siepak .J. 1999. Total organic carbon (TOC) as Sum parameter of water pollution in 

selected Polish Rivers (Vistula, Odra , and Warta). Acta hydrochim.hydrobiol. 27(5): 

282-285 

Sugimura, Y. and Suzuki, Y. 1988.. A high-temperature catalytic oxidation method for 

the determination of nonvolatile dissolved organic carbon in seawater by direct injection 

of a liquid sample. Marine Chemistry 24: 105-131 




Lapkričio 1, 

2011 

5.7. Teršalų ţmogaus maistui skirtuose jūros ištekliuose išsamesnio vertinimo 

poreikiai 

Mėginiai teršalams nustatyti imami iš pagrindinių maistui vartojamų ţuvų rūšių: 

šprotų, strimėlių, upinių ir Baltijos plekšnių, menkių. 2007 – 2011 m. medţiaga buvo 

surinkta iš 25, 26 ICES pakvadračių, 39G9, 39HO, 40HO ţvejybos kvadratų. 

2007 – 2011 m. kasmet imta po 1 – 3 mėginius cezio koncentracijai nustatyti, po 2 – 4 – 

švinui, kadmiui bei gyvsidabriui, po 1 – 3 mėginius cholorganiniams pesticidams, po 3 

– 5 dioksinams nustatyti. 2009 ir 2010 m. paimta po vieną mėginį stronciui nustatyti. Iš 

viso kasmet ištiriama 6 – 13 mėginių. Tokia nedidelė imtis labai apriboja gautų 

duomenų patikimumą sprendţiant apie maistui naudojamų produktų uţterštumą Baltijos 

jūros Lietuvos priekrantėje. Siekiant gauti patikimus duomenis bei įvertinti teršalų 

maistui naudojamuose jūros produktuose kitimo tendencijas, reikėtų ištirti statistiškai 

patikimas mėginių imtis. 




Lapkričio 1, 

2011 

5.8. Jūrą teršiančių šiukšlių išsamesnio vertinimo poreikiai 

5-6 Lentelė Jūrą teršiančios šiukšlės 

Kriterijus/rodiklis 

Jūros šiukšlės/Į 

krantą išmetamų ir 

(arba) ties kranto 

linija besikaupiančių 

šiukšlių kiekio 

kitimo tendencijos 

Vandens storymėje 

skendinčių (įskaitant 

plūduriuojančias 

paviršiuje) ir ant 

dugno 

besikaupiančių 



Mikrodalelių kiekio, 

pasiskirstymo ir 

sudėties kitimo 

tendencijos 

Šiukšlių, kurias 

praryja jūrų gyvūnai, 

kiekio ir sudėties 



(atvejis) 

Parinktos 

bandomosios 

kontinentinio 

bei Kuršių 

nerijos kranto 

atkarpos (iki 1 

km.) 

Sėkliavandenė 

priekrantės dalis 

Bandomosios 

vietos 

intensyviai 

naudojamoje 

jūros 

akvatorijoje 

Jūros priekrantė 

(jūrų gyvūnų 

mirties atvejai) 

Aktualumas 


Pietryčių Baltijos 

regiono jūroje ir 

krante šiukšlių 

kiekis sistemiškai 

nebuvo tirtas. 

Sistemingi 

stebėjimai yra 

svarbūs, siekiant 

įgyvendinti 

Europos jūrų 

strategijos 

direktyvos dėl 

pavojingų 

medţiagų patekimo 

į jūrą tikslą pasiekti 

„gerą aplinkos 

būklę“ bei nustatyti 


kitimo tendencijas 

Tokių tyrimų iki 

šiol atlikta nebuvo. 

Tyrimai padėtų 

identifikuoti 

šiukšlių 

akumuliacijos 

vietas bei nustatyti 


kitimo tendencijas 

ir jų sąveiką su 

jūros organizmais 

Tokių tyrimų iki 

šiol atlikta nebuvo 


regiono mastu 

tokių tyrimų atlikta 

nebuvo. Tyrimai 

galėtų būti 

atliekami su 

jūriniais paukščiai, 


Bandomieji tyrimai 

gali būti atlikti 

vadovaujantis 

HELCOM 

parinktomis 

rekomendacijomis 

šiukšlių 

monitoringui 

(Recommendation 

29/2) 

Populiariausi tyrimų 

metodai: vizualinis 

stebėjimas iš laivų 

arba iš oro, 

tralavimas, 

povandeninis 

filmavimas 

Mikrodalelių kiekis 

gali būti nustatytas iš 

paimtų vandens 

mėginių 

Sudėtinga 

pasinaudoti Šiaurės 

jūroje atliktų 

audrapaukščių 

tyrimų patirtimi dėl 

rūšies nebuvimo 

Baltijos jūroje 




Lapkričio 1, 

2011 

kurie maitinasi 

išskirtinai jūroje ir 

sugeba kaupti 

nurytus daiktus 

savo skrandţiuose 




Lapkričio 1, 

2011 

5.9. Energijos įskaitant jūros triukšmą išsamesnio vertinimo poreikiai 

5-7 Lentelė Povandeninis triukšmas 

Kriterijus/rodikl 

is 

Ţemo daţnio 

povandeninis 

triukšmas 

Ţemo daţnio, 

aukšto 

intensyvumo 

pulsinis 

povandeninis 

triukšmas 

Ţemo arba 

vidutinio daţnio 

povandeninis 

triukšmas 

Ţemo bei 

vidutinio daţnio 

triukšmo poveikis 

jūros gyvūnijai 

Povandeninių 

kabelių 


(atvejis) 

Uosto įplaukos 

kanalas, 

dampingo rajonas 

Sprogdinimo 

rajonai, atsiradus 

statyboms jūroje, 

polių kalimo 

rajonuose 

Butingė SPM 

Poveikis Lietuvos 

gyvūnų rūšims – 

dugno 

bestuburiams, 

ţuvims, 

ţinduoliams, 

jūros paukščiams 

(organizmui, 

elgsenai, 

komunikavimui). 

Povandeniniai 

aukštos įtampos 

Aktualumas (trumpai 

pagrįsti) 

Tokio tipo tyrimų yra 

atlikta JAV bei kai 

kuriose Europos 

valstybėse. Gilinimo 

darbai gali generuoti 

120-140 dB re 1 µPa 

povandeninį triukšmą bei 

daryti poveikį jūros 

gyvūnijai 


atlikta JAV bei kai 

kuriose Europos 

valstybėse. Tokio tipo 

triukšmas mirtinai 

pavojingas jūros 

gyvūnijai esant nedideliu 

atstumu nuo ţidinio 

Krovos metu slėgis 

povandeninėse ţarnose 

siekia 1200 KPa bei 

krovos intensyvumas 

5200 m 3 /val. Akivaizdu 

jog tokia veikla 

generuoja tam tikro 

intensyvumo 

povandeninį triukšmą 


atlikta JAV bei Europoje. 

Tyrimų atlikta su 

ţinduolių rūšimis, kurios 

egzistuoja Lietuvos 

teritorijoje, tačiau su 

Lietuvos Baltijos jūros 

ţuvų rūšimis, tyrimų yra 

labai maţai. Tyrimų 

liečiančių triukšmo 

poveikį dugno 

bendruomenėms bei 

jūros paukščiams nėra 

daug atlikta ir kitose 

valstybėse 

Iki šiol tokių tyrimų 

atlikta nebuvo. 


Lietuvoje šie 

tyrimai nebuvo 

atlikti tačiau šie 

tyrimai galimi 











atlikti. EK 

suformuota darbo 

grupė TG11 

identifikavo eilę 

reikalingų 

povandeninio 

triukšmo bei jo 

poveikio jūros 

aplinkai tyrimų 

Europoje 




Lapkričio 1, 

2011 

skleidţiamo 

elektromagnetini 

o lauko 

matavimai 

Elektromagnetini 

o lauko poveikio 

ţuvų migracijai ir 

elgsenai tyrimai 

Temperatūros 

modeliavimas 

nustatant šilumos 

kiekius, 

sklindančius nuo 

nuolatinės srovės 

kabelių 

kabeliai 

teritorinėje jūroje 

Povandeniniai 

aukštos įtampos 

kabeliai 

teritorinėje jūroje 

Povandeninių 

kabelių prieigose 

ir tam tikru 

atstumu nuo jų 

Aktualumas grindţiamas 

intensyvėjančiu jūros 

naudojimu tiesiant 

povandeninius kabelius, 

jungiančius skirtingų 

šalių elektros perdavimo 

tinklus, taip pat 

planuojant vėjo malūnų 

įrengimą jūroje 























Natūriniai tyrimai 

ir laboratoriniai 

eksperimentai kartu 

su modeliavimo 

darbais galėtų būti 

naudojami 

prognozuojant 

šiluminės energijos 

poveikį jūros 

aplinkai 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 

AB Orlen, http://www.orlenlietuva.lt/lt/main/company/ol/terminal 

Darlene R.Ketten 1995 „Estimates of blast injury and acoustic trauma zones for marine 

mammals from underwater explosions“ 

MEPF 2009 ,,A generic investigation into noise profiles of marine dredging in relation 

to acoustic sensitivity of the marine fauna in UK waters with particular emphasis on 

aggregate dredging” 

NRC 2003 „Ocean noise and marine mammals“ 151pp 

TG11, 2010 „Task Group 11 Report Underwater noise and other forms of energy“ 




Lapkričio 1, 

2011 

6. TARPVALSTYBINIO POVEIKIO IR VEIKSNIŲ ĮTAKA LIETUVOS 

JŪROS RAJONUI BEI TOKIO POVEIKIO KELIAMOS RIZIKOS, 

SIEKIANT JSPD TIKSLŲ, VERTINIMAS VEIKLA 1.1.7 

Atlikta veikla 1.1.7 ir pasiektas rezultatas R1.1.7 Įvertintas tarpvalstybinis 

poveikis ir veiksnių įtaka Lietuvos jūros rajonui bei tokio poveikio keliama rizika jūros 

rajonui siekiant JSPD tikslų. 

6.1. Galimi poveikiai LR jūros rajonui naftos telkinio „Kravcovskoje“ (D-6) 

eksploatacijos metu 

Rusijos Federacijai priklausantis naftos telkinys „Kravcovskoje“ (D-6) yra 

Baltijos jūros pietrytinėje dalyje. Naftos gręţimo ir gavybos platforma D-6 yra 22,5 km 

atstumu nuo Kuršių nerijos pakrantės, apie 30 metrų jūros gylyje. Iki Lietuvos 

Respublikos (LR) jūrinės sienos statmenai yra apie 8 km, iki LR kranto Kuršių nerijoje - 

apie 24,4 km (6-1 pav.). Platforma susideda iš dviejų dalių: gyvenamųjų patalpų ir 

gręţimo-naftos gavybos modulių. Geologiniai naftos ištekliai įvertinti 21,5 mln. tonų, 

išgautini - 9.1 milijonų tonų. Naftos gavyba prasidėjo 2004 metais, o 2009 metų liepos 

mėnesyje buvo išgręţta 14 gręţinių, išgauta apie 3,6 milijonai tonų naftos (Lukoil, 

2009). Gavybą telkinyje planuojama vykdyti 25-30 metų. 




Lapkričio 1, 

2011 

6-1 Paveikslas Situacijos schema 

Dujomis prisotinta ţalia nafta, o vėlesnėje gavybos stadijoje su poţeminiu 

vandeniu (sūrimu) transportuojama į krantą 47 km ilgio povandeniniu vamzdynu 

maksimaliu 81,6 m 3 /val. debitu. Šalia platformos budi laivas-buksyras, skirtas padėti 

avarijos atveju, paieškos ir gelbėjimo veiksmams. Įprastos eksploatacijos metu 

platformą aptarnauja laivai-tiekėjai. Platformos eksploatacijos pobūdis-gręţinių 

gręţimas ir naftos gavyba yra rizikinga veikla. 

Telkinys atrastas dar 1983 metais. Gavybos įranga telkinyje pradėta montuoti 

1986 metais. Tuo tikslu buvo pastatytas vienas platformos atraminis blokas (šiuo metu 

ant šio bloko sumontuotas gyvenamasis ir energetinis moduliai, malūnsparnio 

nusileidimo aikštelė). Tačiau dėl aktyvaus mokslo darbuotojų ir visuomenės 

pasipriešinimo, nekokybiškų suvirinimo darbų bei kai kurių netikslumų projektiniuose 

sprendimuose to meto darbai buvo sustabdyti. 

Naftos gavyba telkinyje D-6 susijusi su naftos išsiliejimų pavojais: 

- Eksploataciniai išsiliejimai, nutekėjimai; 




Lapkričio 1, 

2011 

- Naftos transportavimo vamzdyno paţeidimai: kliudymas inkaru, korozija, 

įtrūkimai sujungimuose (suvirinimo siūlėse, flanšuose); 

- Naftos gręţinio sprogimas (naftos fontanavimas) 

Eksploataciniai išsiliejimai iš platformos gali įvairuoti nuo kelių iki kelių šimtų 

kilogramų. Pagal LR ir RF ekspertų D-6 platformos ekologinio poveikio Kuršių nerijai 

poprojektinį vertinimą (LR ir RF ekspertų ataskaita, 2006), potencialus didţiausias 

naftos išsiliejimas gręţinio sprogimo atveju gali siekti 1994-9600 m 3 /7 872 tonos 

priklausomai nuo sprogimo pasekmių (naftos fontanavimo) likvidavimo laiko, o 

paţeidus naftotiekį - iki 100% viso vamzdyje tarp voţtuvų esančio trijų fazių (naftos, 

dujų ir sūrimo) ištekėjimo (2331 m 3 /1925 tonos). Gręţinio sprogimo scenarijus gali 

įvykti nuo naftingo sluoksnio gręţimo pradţios iki gręţinio eksploatacijos pabaigos, 

tačiau labiausiai rizikingi periodai yra gręţinio įrengimas pirminei naftos gavybai bei jo 

remontas. Gręţinio sprogimas sukeltų nevaldomą naftos fontanavimą. 

Pagal 2 metų trukmės oro sąlygų analizę buvo nustatyta, kad išsiliejus naftai 

platformos D6 rajone, vidutiniškai 57% atvejais būtų uţteršta Lietuvos akvatorija ir 

teritorija, 43% - Rusijoje. Iš visų sąlyginių išsiliejimų atvejų 35% atvejais naftos patektų 

į Kuršių nerijos pakrantę (pagal trijų parų naftos dreifo modeliavimo rezultatus 6-2 

pav.). 

С 

ССЗ 

40 

35 

ССВ 

ЗСЗ 

СЗ 

30 

25 

20 

15 

СВ 

ВСВ 

Высокая didelė 

10 

З 

5 

0 

В 

Средняя vidutinė 

ЗЮЗ 

ЮЗ 

ЮВ 

ВЮВ 

Низкаяmaţa 

ЮЮЗ 

ЮЮВ 

Ю 

6-2 Paveikslas Naftos dreifo krypties tikimybė 

Pagal tiesioginio naftos dreifo statmenai į krantą modeliavimo scenarijus, 

vidutiniškai apie 89% nuo viso išsiliejusios naftos kiekio pasiektų Kuršių nerijos 

pakrantę per 2-9 valandas. Šiuo atveju pakrantės uţteršimas būtų minimalus ir siektų iki 

5 km. Modeliuojant pagal faktinių meteorologinių sąlygų periodus, naftos dreifas iki 

pakrantės tęstųsi ilgiau - nuo 15 iki 74 valandų, tačiau nafta pakrantėje būtų išmesta 

ţymiai ilgesniame ruoţe - nuo 5 iki 75 km. Pagal naftotiekio paţeidimo scenarijus, 




Lapkričio 1, 

2011 

kranto uţteršimo zonos ilgis yra maţesnis, nei išsiliejimo iš platformos atveju. Todėl 

gali būti laikoma, kad į taršos zoną patenka visa Kuršių nerijos pakrantė. Tai gali sukelti 

neigiamą poveikį LR gamtiniams ištekliams, kultūros vertybėms (poveikis UNESCO, 

Natura 2000 teritorijoms, saugomoms, nykstančioms rūšims), ţvejybai, turizmui ir kt. 

Ţemiau (6-1 lentelė) pateikiamos LR ir RF ekspertų D-6 platformos ekologinio 

poveikio Kuršių nerijai poprojektinio vertinimo rekomendacijos bei jų įgyvendinimo 

įvertinimas. 

6-1 Lentelė Informacija apie ekologinio poveikio Kuršių nerijai poprojektinio vertinimo 

rekomendacijų įgyvendinimą 

LR ir RF ekspertų rekomendacijos Informacija apie rekomendacijų 

įgyvendinimą 

1. Atsiţvelgiant į ekspertų atliktą naftos 

išsiliejimų rizikos vertinimą, atitinkamai RF 

ir LR turi perţiūrėti naftos išsiliejimų 

likvidavimo planus bei papildyti esamas 

reagavimo į taršos incidentus jūroje ir 

pakrantės valymo pajėgas ir priemones. 

Pirmiausia siūloma kuo arčiau prie galimo 

išsiliejimo šaltinio nustatyti reagavimo 

priemonių ir išteklių dislokacijos vietą. 

Atsiţvelgiant į potencialią grėsmę Kuršių 

nerijai, būtina taip pat nustatyti kokių išteklių 

reikia pakrantės valymui ir kovai su nafta 

priekrantės zonoje. 

2. Taršos incidento atveju labai svarbu 

nedelsiant pranešti, bei uţtikrinti adekvatų 

reagavimą. Atsiţvelgiant į tai, būtina 

paspartinti dvišalės tarpvyriausybinės 

sutarties dėl bendradarbiavimo kovojant su 

Baltijos jūros teršimu nafta ir kitomis 

kenksmingomis medţiagomis parengimą ir 

pasirašymą; 

3. RF ir LR koordinuoti veiksmus ir keistis 

informacija apie įgyvendintas/ planuojamas 

įgyvendinti priemones, skirtas uţkirsti kelią 

teršimui iš naftos platformos D6 ir 

naftotiekio bei likviduojant taršą jūroje ir 

pakrantėje (įskaitant planus, įrangą ir 

mokesčių uţ jos naudojimą, taršos 

likvidavimo metodus ir kt.); 

4. RF ir LR planuoti ir vykdyti bendras 

pratybas kovojant su teršimais jūroje ir 

pakrantėje; 

LR ir PF darbo grupė avarijų jūroje likvidavimo 

klausimais 2010-09-27 pasitarime Klaipėdoje 

pasikeitė informacija apie naftos išsiliejimų 

likvidavimo planus. Apie papildomas reagavimo 

į taršos incidentus jūroje ir pakrantės valymo 

pajėgas ir priemones bei reagavimo pajėgų 

dislokaciją arčiau išsiliejimo šaltinio (D6) vietą 

pasitarimo protokole neuţsimenama [4]. 

Operatyvaus pranešimų ir pagalbos prašymo 

klausimas išlieka aktualus, nepaisant to, jog 

dvišalė LR ir RF sutartis dėl bendradarbiavimo 

kovojant su Baltijos jūros teršimu nafta ir 

kitomis kenksmingomis medţiagomis jau 

pasirašyta. Klaipėdos uoste turimos LR 

nacionalinės kovos su nafta pajėgos ir įranga yra 

arčiausiai platformos ir, tuo pačiu, gali 

operatyviausiai reaguoti ir padėti likviduojant 

taršą (atvykimo laikas apie 2 val.). Ir po 

susitarimo pasirašymo RF galiojanti pagalbos 

prašymo iš Lietuvos sistema nepasikeitė ir liko 

gana sudėtinga, su keletu etapų – galutinis 

sprendimas dėl pagalbos prašymo priimamas tik 

Maskvoje. 

LR ir PF darbo grupės avarijų jūroje 

likvidavimo klausimais 2010-09-27 pasitarime 

Klaipėdoje šis klausimas nesvarstytas 

(pasitarimo protokole tai neuţfiksuota) 

Pagal LR Jūrų gelbėjimo koordinavimo centro 

informaciją planuojamos ir vykdomos trišalės 

LT-PL-RU pratybos. Atskirai kas antri metai 

vyksta pratybos kovai su tarša bei paieškos ir 




Lapkričio 1, 

2011 

5. RF ir LR susitarti dėl pakrantėje išmestos ar 

jūroje esančios naftos identifikavimo būdų ir 

priemonių, o taip pat dėl tarša padarytos 

ţalos kompensavimo principų ir procedūrų; 

6. RF ir LR pasirinkti ir suderinti jūros ir 

pakrantės zonos jautrumo kriterijus bei 

kartografuoti tiriamą jūros rajoną ir pakrantę 

(parengti jautrumo ţemėlapius); 

7. RF ir LR iš naujo aptarti klausimą dėl 

galimybės naudoti dispergentus, po to, kai 

HELCOM (Helsinkio komisijoje) bus priimti 

sprendimai dėl jų galimo naudojimo Baltijos 

jūroje. 

gelbėjimo pratybos. 

LR ir PF darbo grupės avarijų jūroje 

likvidavimo klausimais 2010-09-27 pasitarime 

Klaipėdoje šis klausimas nesvarstytas - dėl 

naftos identifikavimo būdų ir priemonių 

nesusitarta. Iki šiol neturime net D6 verslovėje 

išgaunamos naftos cheminės sudėties ir savybių 

išsamios analizės (naftos "pirštų atspaudų- oil 

“fingerprinting”). 

Dėl naftos gavybos jūroje veiklos 

teršimu nafta padarytos ţalos aplinkai bei 

susijusioms socialinėms grupėms civilinės 

atsakomybės ir kompensavimo mechanizmai 

nėra sureguliuoti tarptautiniu lygiu. Todėl šie 

klausimai turėtų būti aptarti ir sureguliuoti 

dvišaliais LR ir RF susitarimais. 

Tuo atveju, jei dvišaliais sutarimais tarša 

padarytos ţalos aspektai nebūtų aptarti, galimos 

šios neigiamos pasekmės: 

- platformos D6 operatorius gali neapsidrausti 

ar nepasirūpinti kitomis pakankamomis 

finansinėmis garantijomis nuo naftos 

išsiliejimais padaromos ţalos, turėdamas 

omenyje dideles kainas ir tai, kad taršos 

incidentas gali neįvykti; 

- netikrumas kokia ţalos/nuostolių rūšis turi 

būti pripaţinta ir kompensuotina; 

- netikrumas ar prevencijos, valymo ir kitos 

patirtos išlaidos bus kompensuojamos ar ne; 

- reagavimo į taršos incidentą veiksmai gali 

būti pavėluoti dėl operatoriaus nenoro prašyti 

pagalbos iš kaimyninių valstybių (neaptartos 

pagalbos suteikimo kainos) ir kt. 

Pareiga kompensuoti ţalą nustatyta Jūrų teisės 

konvencija, pagal kurią valstybės „užtikrina, 

kad būtų galima kreiptis dėl greitos ir 

adekvačios kompensacijos ar kitokio atlygimo 

dėl jų jurisdikcijai priklausančių fizinių ar 

juridinių asmenų teršimu jūros aplinkai 

padarytos žalos“ (235 str.). 

Taigi, pagal konvenciją RF turi uţtikrinti, 

kad būtų galima teikti ieškinius kompanijai 

Lukoil ar jos draudėjui dėl adekvačios ir greitos 

kompensacijos. 

Vienodas tarša padarytos žalos/nuostolių 

sąvokų supratimas ir jų interpretacija yra viena 

svarbiausių sąlygų, kad jie būtų apmokėti, o tuo 

pačiu gerai veiktų reagavimo į taršą ir 

kompensavimo sistema. 

Neįvykdyta. LR ir PF darbo grupės avarijų 

jūroje likvidavimo klausimais 2010-09-27 

pasitarime Klaipėdoje šis klausimas 

nesvarstytas 

Iki šiol HELCOM naujų sprendimų dėl 

dispergentų naudojimo nepriimta. Išlieka 

nuostata, kad leidimai jų panaudojimui gali būti 

išduodami tik kiekvienu konkrečiu atveju. Pagal 

turimą informaciją AM yra parengusi 




Lapkričio 1, 

2011 

8. Pasiūlyti RF ir LR keistis palydovinio 

monitoringo duomenimis siekiant nustatyti 

teršimus ir kovojant su jais, bei vertinant 

poveikį aplinkai; 

9. Siekiant išsamiau įvertinti Kuršių nerijos 

taršos mastą nafta, RF ir LR tęsti darbą 

modeliuojant naftos dreifą, daugiau dėmesio 

skiriant naftos pokyčiams esant 

nepalankioms 

(ekstremalioms) 

hidrometeorologinėms sąlygoms. 

10. Lietuvos ir Rusijos jungtinei 

bendradarbiavimo aplinkos apsaugos srityje 

komisijai nustatyti pateiktų rekomendacijų 

įgyvendinimo terminus. 

dispergentų naudojimo taisyklių projektą. 

Pagal LR Jūrų gelbėjimo koordinavimo centro 

informaciją, palydovinio monitoringo 

duomenimis nesikeičiama 

Neįvykdyta. LR ir PF darbo grupės avarijų 

jūroje likvidavimo klausimais 2010-09-27 

pasitarime Klaipėdoje pasiūlyta mokslo 

institucijoms bendradarbiauti sprendţiant šią 

problemą (rengti bendras paraiškas dėl 

finansavimo iš ES fondų). 

LR ir RF jungtinė bendradarbiavimo aplinkos 

apsaugos srityje komisija šias ataskaitos 

rekomendacijas patvirtino 2007-06-15, tačiau 

įgyvendinimo terminų nenustatė. 

Taigi, paţymėtina, kad ne visos LR ir RF ekspertų D-6 platformos ekologinio 

poveikio Kuršių nerijai poprojektinio vertinimo rekomendacijos įgyvendintos. Išlieka 

aktualiausi klausimai - operatyvaus pranešimų ir pagalbos prašymo, naftos 

identifikavimo, tarša padarytos ţalos kompensavimo principų ir procedūrų nustatymo 

bei jautrumo ţemėlapių parengimas. 

Bendroje Suomijos-Lietuvos specialistų parengtoje Jūros rajono aplinkos būklės 

įvertinimo Lietuvos teritoriniuose vandenyse ir ekonominėje zonoje, greta Rusijos 

naftos platformos D-6 ataskaitoje (EIA adjacent to D-6, 2007) pateiktos šios 

rekomendacijos dėl tolimesnio Lietuvos jūros rajono šalia D-6 naftos telkinio 

monitoringo. Rekomendacijos yra daugiausia skirtos ilgalaikės, chroniškos taršos 

nedideliais naftos kilmės medţiagų kiekiais stebėsenai ir vertinimui, kuris, galima teigti, 

labiau kenkia aplinkai, nei ūmūs, dideli naftos išsiliejimai. Dideli išsiliejimai yra 

matomi ir jų poveikis yra stiprus ir daugmaţ nuspėjamas. Lėtinis ţemo lygio taršos 

poveikis organizmams sukelia nuolatinį stresą ir daţnai jį sunku atpaţinti. 

Ataskaitoje nurodomos šios prieţastys dėl taršos nafta monitoringo suaktyvinimo: 

- naftos išsiliejimų (įskaitant ţenklius) tikimybė iš naftos verslovės D6; 

- padidėjęs jūros aplinkos uţteršimas, kurį sukelia naftos gręţimo darbai, 

įskaitant avarinius/eksploatacinius sūrimo, gręţimo uolienų ir kitų šalutinių 

produktų išmetimus į jūrą; 

- potencialus jūros aplinkos uţteršimo padidėjimas, kurį sukelia nuolatinis 

nedidelių naftos angliavandenilių nutekėjimas iš D-6 naftos platformos; 




Lapkričio 1, 

2011 

- didėjanti jūros aplinkos tarša naftos angliavandeniliais, kurį sukelia 

intensyvėjanti laivyba visame Baltijos jūros rajone, įskaitant ir Lietuvos 

vandenis; 

Taip pat parengtos konkrečios rekomendacijos kaip pagerinti aplinkos 

monitoringą. Informacija apie rekomendacijų įgyvendinimą pateikta 6-2 lentelėje. 

6-2 Lentelė Informacija apie Suomijos-Lietuvos specialistų parengtos ataskaitos rekomendacijų 

įgyvendinimą 

Ataskaitos rekomendacijos 

Informacija apie rekomendacijų vykdymą 

(parengė AAA JTD) 

1. Mėginių ėmimo vietos dabar koncentruojasi Naujų įkurta nebuvo. Turint omenyje artimiausių stočių 

priekrantės zonoje ir netoli Lietuvos- tyrimų duomenis, jų ir pakanka, nes nebūna viršijimų. 

Rusijos sienos. Siekiant stebėti naftos 

išsiliejimo poveikį atsiţvelgiant į naftos 

plitimo kryptį, monitoringo stotys turi būti 

įkurtos labiausiai tikėtina naftos dreifo 

kryptimi. Naudojant šią strategiją 

efektyviau galima nustatyti paveikto rajono 

dydį, poveikio mastą ir atsistatymą po 

išsiliejimo; 

2. Nuosėdų chemijos mėginių ėmimo stočių 

tinklas turėtų apimti įvairių nuosėdų tipus, 

didelį dėmesį skiriant smulkiagrūdėms 

nuosėdoms. Įvairūs nuosėdų tipai skiriasi 

kenksmingų medţiagų adsorbcijos 

charakteristikomis. Gautus duomenis bus 

galima palyginti su kitomis Baltijos jūros 

dalims; 

3. Plėtoti išankstinio taršos naftos produktais 

perspėjimo sistemą, atsiţvelgiant į 

pasirinktus cheminius ir biologinius 

parametrus, tokius kaip padidėjęs vandenyje 

naftos angliavandenilių paplitimas, 

padidėjusi vanadţio koncentracija 

nuosėdose, angliavandenilių kilmės 

įvertinimas naudojant PAA molekulinį 

santykį, naftos "pirštų atspaudus", naftą 

oksiduojančių bakterijų skaičių ir biologinį 

atsaką/ reakciją, kuri gali būti susijusi su 

neseniai įvykusiu naftos junginių poveikiu 

(pvz., PAA metabolitai ţuvų tulţyje arba 

dvigeldţiuose moliuskuose, detoksikacijos 

fermentų veikla [pvz. EROD ir GST], 

genotoksiškumą [pvz. mikrobranduolių 

daţnis]); 

4. Išsamesni tyrimai pasirinktuose jūrų 

aplinkos rajonuose, pvz. bentoso 

pagrindinių rūšių populiacijos struktūra; 

Apima. Stotys jūroje išdėstytos taip, kad apima įvairius 

dugno nuosėdų tipus. 

Plėtojami. Naftos angliavandeniliai vandenyje, Vanadis 

dugno nuosėdose, PAA tiriami. Genotoksiškumo 

tyrimai taip pat atliekami moksliniuose institutuose. 

Helcom vykdomo projekto Coreset rėmuose ekspertai 

pasiūlė keletą cheminės būklės vertinimo rodiklių 

naudojant bioţymenis. Todėl, tikėtina, kad šalys tai tik 

dar intensyviau ims taikyti. 

Bentosas tiriamas pakankamai. Tiriama kiekvienos 

sutinkamos rūšies gausumas, biomasė, procentnės 

išraiškos, daugiamečiai pokyčiai. Neţinau, ką čia dar 

būtų galima pridėti. 




Lapkričio 1, 

2011 

5. Aktyvi paieška ir išbandymas naujų 

ekonomiškų parametrų ateityje 

įgyvendinant stebėsenos ir vertinimo 

programas; 

6. Uţtikrinti, kad tarptautiniame 

bendradarbiavime Lietuvos institucijos 

išlaikytų ir stiprintų išsiliejusios naftos 

dreifo prognozės sistemą; 

7. Pakankamai išteklių turėtų būti skirta 

pagerinant bendrą infrastruktūrą ir techninę 

bazę, susijusią su pavojingų medţiagų ir jų 

biologinio poveikio stebėsena Lietuvos 

vandenyse; 

8. Siekiant uţtikrinti geriausią turimos 

infrastruktūros, įrangos ir įrenginių 

naudojimą bei ekonomiškai efektyvią 

stebėseną, bendradarbiavimas tarp 

nacionalinių institutų, susijusių su jūros 

aplinka, turi būti sustiprintas; 

kadangi rajonas gali būti paveiktas kaip 

chroniškais, taip ir avariniais naftos 

išsiliejimais iš platformos, esančios šalia 

Lietuvos-Rusijos sienos, abiem šalims 

patartina tobulinti bendradarbiavimą stebint 

taršą nafta. Tai taip pat ir UNESCO 

Pasaulio paveldo komiteto prašymas, 

siekiant uţtikrinti Pasaulio paveldo objekto, 

Kuršių nerijos saugą. Be to, tokio 

bendradarbiavimas galėtų būti ekonomiškai 

naudingas abiem kaimyninėms šalims. 

Čia atsakymas kaip ir trečias. Genotoksiškumo 

vertinimas visur traktuojamas kaip ekonomiškas 

stebėsenos įrankis, ir toks mūsų vandenyse vykdomas 

Bandymų stiprinti prognozės sistemą buvo. Buvo 

inicijuojamas Lenkijos-Kaliningrado-Lietuvos projektas 

LOSSEB, bet rusai negalėjo dalyvauti dėl biurokratinių 

kliūčių. Vienas tikslų ir buvo – švedų modelio 

SeatrackWeb tobulinimas ir taikymas daugiau lokaliu 

lygmeniu. Projekto metu buvo patikslintas bangų, 

atmosferinis modelis, tačiau hidrodinaminį kolegos 

lenkai vis dar tobulina. Ten ir kliūtys su švedais buvo 

dėl licenzinių dalykų 

Manome, kad ji nėra bloga, ir AAA labai daug ką tiria 

savo laboratorijose. O ko netiria, bet esam įsitraukę į 

planus – siunčiam į uţsienį. Ne visada reikia visos 

aparatūros, kai įvertini, kiek kainuoja jos pirkimas, 

išlaikymas, darbuotojų mokymas ir visa kita, o reikia 

vos keleto tyrimų per metus – geriau jau siųsti. 

Turbūt girdėjote, kad yra suburta nuolatinė specialistų 

darbo grupė, į kurią įeina KAM, SLA, Pakrančių 

apsaugos rinktinės, uosto atstovai. Tikslas yra 

integruotos jūros stebėjimo sistemos kūrimas, kur bus 

integruojami sensoriai išsamiam jūros stebėjimo 

paveikslui kurti. 

Sprendţiant pagal gautus atsakymus, kyla abejonių dėl kai kurių rekomendacijų 

įgyvendinimo - dėl išankstinio taršos naftos produktais perspėjimo sistemos plėtotės, 

monitoringo tinklo optimizavimo, dvišalio bendradarbiavimo skatinimo naftos 

monitoringo srityje. 

Nuo naftos eksploatacijos pradţios Lukoil kompanija vykdo kompleksinį jūros ir 

pakrantės ekologinį monitoringą (6-3 pav.) bei naftos išsiliejimų fiksavimui gauna ir 

apdoroja palydovų nuotraukas. Pagal šio monitoringo ataskaitų duomenis naftos 

išsiliejimų ar padidėjusių aplinkos uţteršimo atvejų nenustatyta (OOO Lukoil-KMH, 

2008, 2009). 




Lapkričio 1, 

2011 

6-3 Paveikslas Jūros ir pakrantės monitoringo sistema naftos gavybos rajone D6 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 

Blaţauskas N., Gulbinskas S., Langas V., D. Depellegrin, 2008. Kuršių nerija – 

UNESCO pasaulio paveldo dalis. Naftos transportavimo ir naftos gavybos ties Lietuvos 

pakrante pietryčių Baltijoje grėsmių socialinio – ekonominio poveikio įvertinimas. 

EIA adjacent to D-6, 2007 Finnish Institute of Marine Research, Institute of 

Ecology, Vilnius University, Institute of Geology and Geography, Center of 

Marine Research, Klaipeda University, 2007. Evaluation of the environmental state 

of the sea area in the Lithuanian territorial waters and economic zone adjacent to the 

Russian oil platform D-6 

LR ir RF ekspertų ataskaita, 2006 (rusų k.). D-6 platformos ekologinio poveikio Kuršių 

nerijai poprojektinis vertinimas 

Lukoil, 2009 prieiga http://www.lukoil-kmn.com/release.phtmlid=365 

OOO Lukoil-KMH, Review of Ecological Monitoring of the Kravtsovskoe (D6) 

Offshore Oilfield, 2008, 2009 

ПРОТОКОЛ заседания российско-литовской Рабочей группы по ликвидации 

последствий аварий на море в рамках Смешанной российско-литовской комиссии 

по сотрудничеству в области охраны окружающей среды, г. Клайпеда, 27 

сентября 2010 года 




Lapkričio 1, 

2011 

6.2. Galimi invazinių rūšių poveikiai LR jūros rajonui 

Klaipėda – tai vienintelis komercinis Lietuvos jūrų uostas. Tai trečias pagal dydį 

ir pats šiauriausias neuţšąlantis uostas Baltijos regione. Uosto vandenys neuţšąla oro 

temperatūrai nukritus net iki -25°C. Kasmet daugiau nei 7000 laivų, išpilantys nuo 2 iki 

4 milijonų tonų balastinių vandenų, atplaukia į Klaipėdą (remiantis Klaipėdos 

valstybinio jūrų uosto statistikos duomenimis). Tačiau kol kas Klaipėdos uoste nebuvo 

uţfiksuota nė vienos pirmykštės, su balastiniais vandenimis susietos introdukcijos. 

Visos svetimos rūšys, atkeliavusios į Baltijos jūrą balastiniuose vandenyse, Lietuvoje 

atsirado pusiau-natūraliu atplitimu iš kitų, ankščiau uţkariautų Baltijos teritorijų. 

Tarp svetimkraščių bestuburių, atsiradusių Lietuvos vandenyse XX-XI a. dėl antrinių 

introdukcijų su laivais iš kitų Europos šalių - spygliuotoji vandens blusa Cercopagis 

pengoi, gauruotaţnyplis krabas Eriocheir sinensis, šoniplauka Gammarus tigrinus bei 

daugiašerė kirmėlė Marenzelleria neglecta (Nikolaev 1951; Gruszka 1999; Daunys, 

Zettler 2006). 

Su laivyba siejamos ir dvi senesnės introdukcijos – jūros gilės Balanus improvisus ir 

dvigeldţio moliusko Mya arenaria. Yra manoma, kad M. arenaria buvo atveţta į 

Europą iš Amerikos arba po Kolumbo ţygio į vakarus, arba vikingų laikais, kuomet 

buvo panaudojama maistui arba kaip masalas. Į Lietuva galėjo atplisti savaime arba 

lervinėje stadijoje uţveţta su laivais (Jansson 1994). Jūros gilės, tikriausiai, atkeliavo iš 

Šiaurės Amerikos į Europą suaugėlio stadijoje, laivų korpusų apaugose. Tačiau, vėliau 

jų planktoninė lervutės galėjo plisti su srovėmis, ir taip pasiekti Baltijos jūrą bei 

Lietuvos krantus (Leppäkoski 1999). 

Lietuvos priekrantėje paplitusios rūšies Cordylophora caspia, apsigyvenančios ant kietų 

substratų, bei šoniplaukos Chelicorophium (Corophium) curvispinum, tvirtinančios savo 

vamzdelius prie kietų paviršių (taip pat moliuskų kriauklių) atplitimas siejamas su 

pernaša vandens transportu kanalais, XIX a. pradţioje sujungusiais Juodosios ir Baltijos 

jūrų baseinus (Olenin 2002; Jazdzewski and Konopacka 2002). 

Kadangi laivų apsilankymų skaičius Klaipėdos uoste nuolat auga, tikimybė 

naujų introdukcijų su vandens transportu iš kaimyninių šalių yra pakankamai didėlė. 

Atitinkamai, tai gali turėti įtakos JSPD įgyvendinimui. Į šiuos veiksnius reikia 

atsiţvelgti siekiant numatytų JSPD tikslų. 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 



Zoologica Lithuanica, 16 (1): 20-26 

Gruszka P. 1999. The river Odra estuary as a gateway for alien species immigration to 

the Baltic Sea Basin. Acta hydrochimica et hydrobiologica, 27(5): 374-382. 

Jansson K. 1994. Alien Species in the Marine Environment. Introductions to the Baltic 

sea and the Swedish West Coast. Solna, Swedish Environmental Protection Agency: 68 

p. 

Jazdzewski K. and Konopacka A. 2002. Invasive Ponto-Caspian Species in Waters of 

the Vistula and Oder Basins and the Southern Baltic Sea In: Invasive aquatic species of 

Europe - distribution, impact and management. Leppäkoski E, Gollasch S & Olenin S 

(eds). Dordrecht, Boston, London. Kluwer Academic Publishers: 384-398 Karatayev et 

al. 2008 

Leppäkoski E., 1999. Balanus improvisus (Darwin 1857), Balanidae, Cirripedia. 

Balanus improvisus (Darwin 1854), Balanidae, Cirripedia. In: Exotics across the ocean. 

Case histories on introduced species: their general biology, distribution, range 

expansion and impact. Published by University of Kiel, Germany, Department of 

Fishery Biology, Institute for Marine Science: 49-54. 

Olenin S. 2002. Black Sea - Baltic Sea invasion corridors. In: Alien marine organisms 

introduced by ships in the Mediterranean and Black Seas. CIESM Workshops 

Monograph. F Briand (ed.) Comission Internationale pour l'Exploration Scientifique de 

la mer Mediterranee., Monaco: 29-33 

Olenin S., Minchin D., Daunys D. 2007. Assessment of biopollution in aquatic 

ecosystems. Marine pollution bulletin, 55 (7-9), 2007, 379-394 

Olenina, I., Wasmund, N., Hajdu, S., Jurgensone, I., Gromisz, S., Kownacka, J., 

Toming, K., Vaiciute, D., Olenin, S. 2010. Assessing impacts of invasive 

phytoplankton: The Baltic Sea case. Marine Pollution Bulletin, 60 (2010) 1691–1700 

Nikolaev I.I. 1951. On new introductions in fauna and flora of the North and the Baltic 

Seas from distant areas [O novyh vselencach v faune i flore Severnogo morja i Baltici iz 

otdalennyh rajonov]. Zoologicheskij Zhurnal., 30: 556-561 (In Russian). 

Zaiko A., Lehtiniemi M., Narščius A., Olenin S. 2011. Assessment of bioinvasion 

impacts on a regional scale: a comparative approach. Biol Invasions. DOI 

10.1007/s10530-010-9928-z 

Zaiko A., Olenin S., Daunys D., Nalepa T. 2007. Vulnerability of benthic habitats to the 

aquatic invasive species. Biological invasions, 9: 703–714 




Lapkričio 1, 

2011 

6.3. Galimi tarpvalstybinės verslinės ţvejybos poveikiai LR jūros rajonui 

Tarpvalstybinis verslinės ţvejybos poveikis yra neatsiejamas veiksnys vertinant 

poveikį Lietuvos ekonominės zonos verslinių ţuvų populiacijoms. Lietuvos ekonominė 

zona, lokalizuota 26-ajame ICES pakvadratyje (1 pav.), priklauso rytų Baltijos menkių 

išteklių grupei (25-32 pakvadračiai) ir, dėl menkių populiacijos vientisumo bei 

migracijų, negali būti išskirta kaip atskiras, savarankiškas menkių išteklių grupės 

vienetas. Strimelių išteklių valdymo vienetą ICES išskyrė kaip 25‐29+32 Baltijos jūros 

pakvadračius ir, dėl strimelių migracijų šiuose pakvadračiuose, taip pat netikslinga 

išskirti smulkesnių išteklių valdymo vienetų. 22-32 pakvadračiai ICES yra išskirti kaip 

vientisas bretlingių išteklių vienetas. Lietuva, kartu su Estija ir Latvija patenka į vieną iš 

šešių lašišų išteklių vertinimo bei valdymo teritorijų, išskirtų remiantis Baltijos jūros 

lašišų populiacijų heterogeniškumu. Atsiţvelgiant į tai, sugavimų atskiroms ţuvų rūšims 

kvotos tik Lietuvos ekonominei zonai nėra nustatomos. 

Lietuvos ekonominė zona uţima palyginti labai nedidelę dalį visos Baltijos jūros 

akvatorijos, todėl ţvejybinis mirtingumas Lietuvos zonoje iš esmės neapsprendţia visos 

verslinių ţuvų atskirų populiacijų išteklių būklės. Ţuvų išteklių būklė didesne dalimi 

priklauso nuo gretimų vandenų ir kitų valstybių verslinės ţvejybos poveikio, kadangi 

Lietuvos ekonominėje zonoje esantys ar per ją migruojantys verslinių ţuvų ištekliai 

neatsiejami nuo visos Baltijos jūros šių ţuvų išteklių. Atsiţvelgiant į tai, ţvejybos 

intensyvumas Baltijoje reguliuojamas tarptautiniu mastu. 

Kiekvienais metais, gavusi Tarptautinės jūrinių tyrimų tarybos (TJTT) 

rekomendacijas, Ţuvininkystės mokslo, technikos ir ekonomikos komiteto ir Baltijos 

jūros regioninės patariamosios tarybos nuomonę, Europos Ministrų Taryba priima 

reglamentą, nustatantį sekantiems kalendoriniams metams bendrus leistinus sugauti 

ţuvų kiekius ir ţvejybos pastangų dydţius Baltijos jūroje ES šalims. Šie sprendimai 

priimami atsiţvelgiant į Komisijos pasiūlymą. Komisijos pasiūlymas formuluojamas 

vadovaujantis keletu pagrindinių principų: 

jis teikiamas atsiţvelgiant į pagrindinius Bendrosios ţuvininkystės 

politikos tikslus. Turi būti nustatytos tokios metinės ţvejybos galimybės, kad būtų 

uţtikrintas tausus išteklių naudojimas aplinkos, ekonominiu ir socialiniu poţiūriais. 




Lapkričio 1, 

2011 

atsiţvelgiant į poreikį uţtikrinti stabilią ir nuspėjamą sistemą nuo 

ţuvininkystės priklausantiems operatoriams, metiniai svyravimai neturėtų viršyti iš 

anksto nustatytų ribų. 

turi būti laikomasi tarptautinių įsipareigojimų, tarp jų – įsipareigojimo 

atkurti ţuvų išteklius, kad būtų pasiektas didţiausias produktyvumas. 

Lietuvos Respublikos laivai Baltijos jūroje turi teisę ţvejoti 5 ţuvų išteklių 

kvotas: rytinių menkių (ţvejojamos 25-32 TJTT pakvadračiuose), vakarinių menkių 

(ţvejojamos 22-24 TJTT pakvadračiuose), šprotų (ţvejojamos 22-32 TJTT 

pakvadračiuose), strimėlių (ţvejojamos 25-29, 32 TJTT pakvadračiuose (išskyrus 

Rygos įlanką)), lašišų (ţvejojamos 22-31 TJTT pakvadračiuose). Turimos kvotos gali 

būti keičiamos su kitomis ES šalimis į bet kokius kitų ţuvų rūšių išteklių kvotas ir tokiu 

būdu Lietuvos Respublikos laivai gali įgauti teisę ţvejoti kituose Europos Sąjungos 

vandenyse, kur istoriškai ţvejoję nebuvo. Taigi, Lietuvos laivynas neapsiriboja ţvejyba 

Lietuvos ekonominės zonos vandenyse, o pati ţvejyba kvotuojama atsiţvelgiant į 

populiacijas ir išteklius, o ne valstybių sienas. 

Lietuvai pagal skirtas kvotas leidţiama sugauti: šprotų - 14-23 tūkst., strimėlių 

apie 3-4 tūkst., menkių – apie 3-4 tūkst. tonų (6-3 lent.), lašišų – 4-6 tūkst. vienetų. 

Lašišų kvotos skirtos Lietuvai iš esmės nėra panaudojamos, kadangi pvz. 2007-2010 

laikotarpiu sugauta tik 390-179 vnt. lašišų, todėl galima teigti, jog Lietuvos verslinė 

ţvejyba lašišų išteklių neveikia. 

6-3 Lentelė Lietuvos ţvejybos Baltijos jūroje kvotos 2008 – 2011 m 

Ţuvies rūšis 2008 2009 2010 2011 m. 

m. m. m. 

Menkė, t 

2631 2892 3300 3758 

(rytinės ir vakarinės kartu) 

Strimelė, t 4456 4192 3689 3136 

Šprotas, t 22745 20015 19015 14451 

Lašiša, vnt. 5646 4799 4559 3875 




Lapkričio 1, 

2011 

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ţuvininkystės įstatymo (Ţin., 2000, Nr. 56- 

1648; 2004, Nr. 73-2527; 2008, Nr. 18-629) 10 straipsnio 7 dalimi, ţvejybos kvotų 

skyrimo tvarką nustato ir kvotas ţuvų išteklių naudotojams paskirsto Ţemės ūkio 

ministerija ar jos įgaliota institucija. Šiuo metu kvotų paskirstymo funkciją vykdo 

Ţuvininkystės tarnyba prie Ţemės ūkio ministerijos. Vadovaujantis Lietuvos 

Respublikos ţuvininkystės įstatymo (Ţin., 2000, Nr. 56-1648; 2004, Nr. 73-2527; 2008, 

Nr. 18-629) 10 straipsnio 5 dalimi, ţuvų rūšims, kurioms Europos Bendrijos teisės aktai 

ţvejybos limitų nenustato, ţvejybos limitus Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje, 

vadovaudamasi mokslinių tyrimų duomenimis, gali nustatyti Ţemės ūkio ministerija ar 

jos įgaliota institucija, o vidaus vandenyse – Aplinkos ministerija. Pagal šį straipsnį 

Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje, remiantis mokslininkų rekomendacijomis, 

esant būtinybei, būdavo nustatomi šlakių limitai. Pagrindinių verslinių ţuvų sugavimo 

Kuršių mariose limitus kasmet nustato Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos 

bendra komisija ţuvininkystės klausimais, atsiţvelgusi į abiejų šalių mokslininkų atliktų 

tyrimų rezultatus ir jų rekomendacijas. 2011 m. Lietuvos ţvejai Kuršių mariose galės 

sugauti 480 t karšių, 120 t starkių, o Baltijos jūros priekrantėje, Kuršių mariose ir 

Nemune – 470 t stintų. Rusijos federacijai priklauso 2/3 Kuršių marių akvatorijos, tad 

Rusijos ţvejai 2011 m. galės sugauti 1150 t karšių, 260 t starkių ir 240 t stintų. 

Ţuvų bioįvairovės prasme tarptautinis poveikis yra ţenklus, kadangi dauguma 

Lietuvos vandenyse eksploatuojamų ţuvų rūšių migruoja ir į kaimyninių šalių vandenis. 

Tarptautiniu mastu spręstinos problemos yra ir eutrofikacija, taip pat uţterštumas 

pavojingomis medţiagomis (sintetiniais ir nesintetiniais junginiais, radionuklidais), 

nevietinių rūšių populiacijų valdymas. 




Lapkričio 1, 

2011 

6-4 Paveikslas Baltijos jūros skirstymas į statistinius ţvejybos kvadratus pagal ICES 




Lapkričio 1, 

2011 

7. KLIMATO KAITOS POVEIKIOJŪROS RAJONUI IR POVEIKIO 

APLINKOS BŪKLEI MASTO/DYDŢIO BEI TOKIO POVEIKIO 

KELIAMOS RIZIKOS ĮVERTINIMAS VEIKLA 1.1.8 

Atlikta veikla 1.1.8. ir pasiektas rezultatas R1.1.8 Įvertintas klimato kaitos 

poveikis jūros rajonui ir poveikio aplinkos būklei mastas/dydis bei tokio poveikio 

keliama rizika jūros rajonui siekiant JSPD tikslų. 

Ateities klimato kaitos scenarijai Baltijos jūroje 

7-1 Lentelė Ateities klimato kaitos scenarijai Baltijos jūroje 

Hidrografinių 

parametrų 

pokyčiai 

Vandens 

lygio kitimas 

Oro 

temperatūros 

svyravimai 

Atmosferos 

dinamika 

Kritulių 

pokyčiai 

Parametras 

Bangų krypties 

pokyčiai 

Srovių pokyčiai 

Vandens 

temperatūros 

pokyčiai 

Druskingumo 

kitimas 

Ledų sezono 

trukmės pokytis 

Slėgio kaita 

Stipresnių vėjų 

trukmės 

didėjimas 

Štormingumas 

Krituliai 

Ateities scenarijai 

Prognozuojama kad vidutinis bangų aukštis 21 

amţiuje nekis (BACC) 

Vyraujanti oro masių pernaša iš PV, V, gali lemti 

maţesnę tikimybę apvelingo proceso susidarymo 

Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje. 

Vandens temperatūra iki 2100 metų Baltijos jūroje 

gali pakilti 2-4°C. (BACC) 

Baltijos jūroje druskingumas sumaţės iki 

45%(BACC). 

Ledo kiekis Baltijos jūroje iki 21amţiaus pabaigos 

sumaţės 50-80 % (BACC). 

Vandens lygis ties Lietuvos krantais iki 2100 metų 

gali pakilti 150-240cm (BACC) 

Vidutinės metinė oro temperatūra gali padidėti nuo 

3 iki 5° C nuo klimatinės normos laikotarpyje 

nuo1990 iki 2100 metų (BACC). 

Lietuvos teritorijoje didţiausias oro temperatūros 

padidėjimas šimtmečio pabaigoje pagal įvairius 

scenarijus yra prognozuojamas ţiemos sezono metu 

(4 – 8 ºC) (Rimkus ir kt. 2007). Prognozuojama, jog 

ypač pakis šaltojo laikotarpio gruodţio-kovo 

mėnesių oro temperatūra, o šiltuoju metų laiku oro 

temperatūra kils ne taip sparčiai (Bukantis ir kt. 

2001). 

Daţnės cikloninė cirkuliacija 

Klimato kaitos scenarijai nevienodai prognozuoja 

vėjo stiprumo kaita Baltijos jūros regione (nuo 8% 

metinės vidutinės reikšmes, iki 12% ţiemos metu). 

Klimato centrų sukurti klimato kaitos modeliai 

pateikia ganėtinai skirtingus kritulių kiekio kaitos 




Lapkričio 1, 

2011 

Sausros 

Lietuvoje 21 amţiuje prognozes, tačiau vienintelis 

bendras poţymis išskiriamas – kritulių 21 a. 

pabaigoje turėtų padaugėti (Bukantis ir kt. 2001). 

Prognozuojama, kad pajūryje sniego danga 

neišsilaikys ir 50 dienų. Artėjant vidutinei šaltojo 

laikotarpio oro temperatūros reikšmei prie 0 o C 

pastovios sniego dangos susiformavimo tikimybė 

turėtų sumaţėti. Klaipėdoje 21 a. viduryje pastovi 

sniego danga susidarys tik kartą per 5 ţiemas 

(Bukantis ir kt., 2001) 

Ţiema kritulių kiekis 1990-2100 metais gali 

padidėti nuo 25 iki 75%, vasaros metu: nuo 5 iki 

35%(BACC) 

Pagal Lietuvos duomenis prognozuojamas vidutinis 

metinis kritulių kiekio padidėjimas (30-85 mm). 

Pagal A2 ir B1 emisijų scenarijus išvesties 

rezultatai prognozuoja vidutinio metinio kritulių 

kiekio padidėjimą (30-85 mm) (Bukantis ir kt. 

2001). 

Visi be išimties klimato kaitos modeliai 

prognozuoja didţiausią kritulių kiekio augimą 

ţiemos metu (5-60 mm per šimtmetį) (Rimkus ir kt. 

2007). Didţiausias kritulių padidėjimas yra 

prognozuojamas gruodţio mėnesį (Kriaučiūnienė ir 

kt. 2008). 

Pagal A1B scenarijų kritulių kiekis turėtų itin 

stipriai sumaţėti vasarą ir rudenį. Todėl antroje 

vasaros pusėje bei rudens pradţioje gali padidėti 

sausringumas visoje Lietuvoje (Rimkus ir kt. 2007; 

Kriaučiūnienė ir kt. 2008). 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 

BACC Author Team, 2008. Assessment of Climate Change for the Baltic Sea Basin. 

Berlin: Springer-Verlag, 474p. 

Bukantis A., Rimkus E., Stankūnavičius G. 2001. Klimato svyravimo prieţastys. 

Klimatos svyravimų poveikis fiziniams geografiniams procesams Lietuvoje. 

Geografijos institutas/ Vilniaus universitetas: 27-108. 

Dailidienė I., Davuliene L., Kelpšaitė L., Razinkovas A. 2010. Analysis of the Climate 

Change in Lithuanian Coastal Areas of the Baltic Sea. Journal of Coastal Research, 

ISSN: 0749-0208, DOI: 10.2112/JCOASTRES-D-10-00077. 

Kelpšaitė, L. and Dailidienė, I., 2011. Influence of wind wave climate change to the 

coastal processes in the eastern part of the Baltic Proper. Journal of Coastal Research, SI 

64 (Proceedings of the 11th International Coastal Symposium), 220 – 224. Szczecin, 

Poland, ISSN 0749-0208. 

Kriaučiūnienė J., Meilutytė-Barauskienė D., Rimkus E., Kaţys J., Vincevičius A. 

Climate change impact on hydrological processes in Lithuanian Nemunas river basin // 

Baltica. ISSN 0067-3064. 2008. Vol. 21, No. 1-2, p. 51-61. 

Rimkus E., Kaţys J., Junevičiūtė J., Stonevičius E. Lietuvos klimato pokyčių XXI 

amţiuje prognozė. Geografija. 2007. T. 43(2). 




Lapkričio 1, 

2011 

7.1. Klimato kaitos poveikis bioįvairovei 

Klimato kaitos poveikis dugno bestuburiams (makrofaunai). Druskėtos 

dugno makrofaunos įvairovė ir pasiskirstymas Baltijos jūroje yra sąlygoti dviejų 

pagrindinių faktorių – druskingumo ir deguonies (Segerstråle 1957, Rumohr et al. 1996, 

Laine 2003). Centrinėje Baltijoje druskingumo reikšmės yra Remane rūšių įvairovės 

minimumo intervale, kuris reiškia kritines sąlygas tiek jūrinei, tiek ir gėlavandenei 

faunai. Dėl šios prieţasties bendrijos yra sudarytos iš jūrinių, druskėtų ir gėlavandenių 

rūšių komplekso, o rūšių įvairovė ţenkliai maţesnė nei tikrų jūrinių bendrijų (Remane 

1934, Bonsdorff 2006). Kita vertus, dugno makrofaunos rūšių pasiskirstymui svarbūs ir 

taip vadinami vertikalūs gradientai, dėl kurių santykinai įvairios ir gausios seklių 

vandenų (priekrantės) bendrijos ţenkliai skiriasi nuo giluminių, kuriose dominuoja tik 

keletas rūšių (Andersin et al. 1978). 

Tradiciškai laikoma, jog sekliose priekrantėse dugno makrofaunai svarbiausias 

yra eutrofikacijos poveikis, tuo tarpu giluminėms bendrijoms svarbūs tiek 

eutrofikacijos, tiek ir klimatiniai veiksniai, kurie lemia Šiaurės jūros vandenų 

įtekėjimus. Centrinėje Baltijoje 60-80 m gyliuose esantis haloklinas ir sezoniniai 

piknoklinai riboja vandens masių vertikalią apykaitą ir deguonies patekimą į giluminius 

rajonus, tad Šiaurės jūros vandenų įtekėjimai, koreliuojantys su Šiaurės Atlanto 

osciliacijos (NAO) indeksu, yra ypač svarbūs giluminėms bendrijoms. Šiaurės jūros 

vandenų įtekėjimų mastas lemia haloklino savybes ir tuo pačiu deguonies apykaitą 

gilumose. 

Daugiamečiai dugno bendrijų struktūros pokyčiai rodo, jog po paskutinio 

Šiaurės jūros vandenų įtekėjimo 1950-ais metais ir visoje Baltijoje sumaţėjusio 

druskingumo, rytų Gotlande tikrąsias jūrines rūšis (Scoloplos armiger) pakeitė druskėtų 

vandenų rūšys (Pontoporeia femorata, Macoma baltica) (HELCOM, 2009). Dėl 

stagnacijos ir sumaţėjusio vertikalios stratifikacijos stiprumo 1990-ųjų viduryje buvo 

stebimi dugno bendrijų atsistatymo poţymiai, tačiau po didelio įtekėjimo 1993 metais 

haloklinas vėl buvo sustiprintas ir deguonies sąlygos pablogėjo (Laine et al. 2007, 

Norkko et al. 2007). Pastarųjų dešimtmečių duomenys iš Centrinės Baltijos rodo, jog 

deguonies trūkumo (bentoso dykumų) zonos yra plačiai išplitusios ir dugno 

makrofaunos gausumas yra ţemiau 40-ies metų vidurkio (Norkko et al. 2007). Esamos 




Lapkričio 1, 

2011 

ţinios patvirtina, jog dugno bendrijų būklė priklauso tiek nuo klimatinių veiksnių, kurie 

valdo Šiaurės jūros vandenų įtekėjimų daţnį ir mastą, tiek ir nuo eutrofikacijos efektų, 

kurie priklausomi nuo baseino apkrovos ir regiono klimatinių sąlygų. 

Klimato kaitos poveikis fitobentosui. Klimato kaitos poveikis fitobentosui 

Lietuvos teritoriniuose Baltijos jūros vandenyse gali būti vertinamas atsiţvelgiant į 

šiuos pagrindinius veiksnius, nusakančius taip pat vandens telkinio eutrofikacijos lygį: 

vandens skaidrumo sumaţėjimas, sedimentacijos pokyčiai, biogenų koncentracijos 

padidėjimas ir atmosferos cirkuliacija, stipresnių štorminių vėjų dominavimas. Rytų 

Baltijos krante fitobentoso populiaciją veikia ir pasiskirstymą įtakoja gilesnių ciklonų 

štorminių vėjų kryptis ir dominuojanti vakarinė oro masių pernaša (Kireeva, 1960). 

Netiesioginiais tyrimo metodais M. Bučas (2009) nustatė, kad štorminės bangos ir 

smėlio abrazija yra svarbūs šakotojo banguolio pasiskirstymui. Periodas, per kurį 

uţfiksuotas maksimalus štormų daţnis visoje Baltijos jūroje (Alexandersson et al., 

2000; BACC author group, 2008), sutapo su raudondumblio sumaţėjimo laikotarpiu 

Lietuvos vandenyse per paskutinius penkis dešimtmečius. Kita vertus, eutrofikacija taip 

pat yra laikoma viena pagrindinių prieţasčių, dėl kurios sumaţėjo šakotasis banguolis 

nuo 1930-1960 m. iki 1980-1990 m. skirtinguose Baltijos jūros subregionuose (Bučas, 

2009). Eutrofikacijos neigiami procesai pasireiškė per sumaţėjusį šviesos kiekį 

priedugnėje (pagal Secchi gylį) ir didesnę konkurenciją su siūliniais oportunistiniais 

makrodumbliais (Rönnberg ir Bonsdorff, 2004), dėl kurių sumaţėjo raudondumblio 

augimvietės maksimalus gylis ir plotas. Maksimalaus šakotojo banguolio gylis 

reikšmingai sumaţėjo Lietuvos priekrantėje tarp 1956 ir 1968-1969 m. ir tai gana sutapo 

su ilgamečiai Secchi gylio duomenimis. Priešingai negu kituose Baltijos jūros 

subregionuose, nuo 1968-1969 m. maksimalus rūšies gylis Lietuvos priekrantėje (14–16 

m) reikšmingai nekito, o 2003-2008 m laikotarpyje Lietuvos priekrantėje buvo pastebėti 

šakotojo banguolio augimvietės atsistatymo poţymiai. Teigiami raudondumblio išteklių 

pokyčiai gali būti paaiškinti sumaţėjusiu štormingumu (Alexandersson et al., 2000; 

BACC author group, 2008) ir nedideliu vandens skaidrumo padidėjimu priekrantės 

vandenyse. Taigi, iš esamų duomenų atskirai išskirti ir įvertinti štormingumo ir 

eutrofikacijos poveikį yra praktiškai neįmanoma, tai būtų galima bandyti analizuoti 

eksperimentinėmis sąlygomis, kuriose būtų imituojamos bangos, povandeninės srovės 

bei smėlio pernaša atitinkančios priekrantės štormines sąlygas. 




Lapkričio 1, 

2011 

Klimato kaitos poveikis ţuvims. Pagrindiniai parametrų pokyčiai, sąlygoti 

klimato kaitos ir turintys įtakos ţuvims (bioįvairovei) yra vandens temperatūros kilimas 

ir vandens druskingumo maţėjimas. 

Klimato kaita sąlygoja hidrografinius pokyčius Baltijos jūroje: vandens 

temperatūra kyla, druskingumas, ypač centrinėje jūros dalyje, maţėja. Šie du 

pagrindiniai abiotiniai veiksniai daugiausia ir nulemia ţuvų pasiskirstymą bei gausumą. 

Todėl bendriausia prasme Baltijos jūroje prognozuojamas gėlavandenių ţuvų 

gausėjimas, o jūrinių – maţėjimas. Vis dėlto natūralioje sistemoje prisideda daugybė 

kitų faktorių, kurie vienas kitą gali atsverti ar sustiprinti, todėl poveikis kiekvienai rūšiai 

gali skirtis. 

Klimato kaita veikia ţuvų augimą, išgyvenamumą, produkciją, vislumą, daro 

netiesioginę įtaką per maisto prieinamumą. Prognozuojami vėjo pasikeitimai gali turėti 

įtakos ţuvų lervų pernešimui, taip pat veikti jas per maisto prieinamumą, pasikeitus 

apvelingo procesams. 

Tiesioginė klimato kaitos sąlygotų hidrografinių pokyčių įtaka nustatyta menkių 

ir brėtlingių ikrų ir lervučių išgyvenamumui. Kadangi klimato kaita nulemia jūros 

vandens druskingumo bei deguonies koncentracijos gilesniuose vandens sluoksniuose 

maţėjimą, pavojus iškyla menkėms - jų ikrams būtinas >11 ‰, >2mLL-1 O2 

koncentracijos vanduo. Kitokia situacija yra su brėtlingiais: nors nerštaviečių 

akvatorijos persidengia su menkių nerštavietėmis, jie neršia vandens sluoksniuose 

arčiau paviršiaus nei menkės, todėl jų išgyvenamumą labiausiai lemia temperatūra: 

kadangi ţiemos metu temperatūros kyla, padidėjo ir jų išgyvenamumas. Be to, neigiamą 

įtaką menkėms gali turėti suintensyvėjęs silkinių ţuvų, kaip plėšrūnų, poveikis ikrams ir 

lervutėms, jeigu klimato kaita teigiamai paveiktų šių ţuvų rūšių populiacijas. Tokiu 

būdu ir toliau centrinėje Baltijos jūros dalyje dominuotų silkinių šeima, t.y. strimelės ir 

brėtlingiai. 

Netiesioginis neigiamas klimato kaitos poveikis kai kurioms ţuvims pasireiškia 

per apsunkintą maisto prieinamumą lervoms ar jaunikliams. Dėl sumaţėjusio vandens 

druskingumo bei deguonies koncentracijų pokyčių gali sumaţėti ar pagausėti 

zooplanktono rūšių, kuriomis minta skirtingos ţuvys, kiekis. Taip, pvz., jau dabar 

menkių lervučių mitybą limituoja vėţiagyvių Pseudocalanus sp sumaţėjimas. Tačiau 

priešingai gali būti su kitomis rūšimis. Brėtlingių mitybos sąlygos pagerėjo dėl 




Lapkričio 1, 

2011 

kopepodų Acartia spp. pagausėjimo, kurį nulėmė kylanti vandens temperatūra. Taip pat 

teigiama koreliacija tarp didėjančios vandens temperatūros ir strimelių gausumo 

nustatyta Baltijos jūros šiaurinėje bei centrinėje dalyje, Rygos įlankoje, kas tikriausiai 

taip pat susiję su jų mitybai tinkamų zooplanktono rūšių pagausėjimu. 

Gali būti, jog nustatytas ryšys tarp vandens druskingumo ir strimelių bei 

brėtlingių augimo tikriausiai taip pat atspindi mezozooplanktono bendrijų pasikeitimus, 

o ne tiesioginę fiziologinę druskingumo įtaką šioms eurihalinėms ţuvų rūšims. 

Kylanti vandens temperatūra skatina stratifikaciją – maistinės medţiagos nebe 

taip intensyviai maišosi, maţiau jų patenka į fotinę zoną, tad maţėja pirminė produkcija. 

Kadangi pirminė produkcija jūrinėse ekosistemose yra tiesiogiai susijusi su ţuvų 

produkcija, padidėjusi stratifikacija turės neigiamos įtakos ir ţuvų produkcijai. 

Pakilus temperatūrai, geresnės sąlygos reprodukcijai susidaro šiaurinėje arealo 

dalyje esančioms ţuvų rūšims (pvz., Šiaurės Baltijos strimelių, brėtlingių 

populiacijoms). Kita vertus, sumaţėjęs druskingumas limituoja neršto buveinių 

tinkamumą jūrinėms ir druskėtų vandenų ţuvų rūšims. Taigi, šie du veiksniai 

(temperatūra ir druskingumas) tarsi kompensuoja vienas kitą ir nėra aišku, kurio 

poveikis yra didesnis. Neišvengiamai iškyla įvairių veiksnių tarpusavio ryšiai. Šiuo 

metu yra pernelyg maţai informacijos siekiant prognozuoti, kaip klimato kaita (kylanti 

vandens temperatūra, kritulių kiekio didėjimas, vėjo krypties ir stiprumo pokyčiai) kartu 

su tokiais ţmogaus veiklos sąlygotais veiksniais kaip ţvejyba, eutrofikacija bei svetimų 

rūšių invazijomis galėtų paveikti Baltijos jūros ekosistemą. Pvz., daroma prielaida, kad 

sąveika tarp klimato kaitos ir eutrofikacijos gali turėti neigiamą poveikį bentinėms 

rūšims (menkėms, plekšnėms) dėl padidėjusios anoksijos pasireiškimo tikimybės 

gilesniuose vandens sluoksniuose kylant vandens temperatūrai. 

Taigi, nepaisant visų neaiškumų ir sudėtingų tarpusavio sąveikų su kitais 

faktoriais (eutrofikacija, ţvejyba, kitų rūšių invazijomis), galima prognozuoti du 

bendriausio pobūdţio klimato kaitos poveikius dabartinei Baltijos jūros ţuvų bendrijai. 

Visų pirma, sumaţėjęs druskingumas ir kylanti vandens temperatūra lems rūšinės 

sudėties pokyčius, kis tam tikrų rūšių paplitimo ribos. Pvz., jūrinių, taip pat šaltamėgių 

(pvz., lašišos) ţuvų arealai trauksis. Kita vertus, kai kurios rūšys gali praplėsti savo 

arealą labiau į šiaurę, jei tik sumaţėjęs druskingumas yra jų tolerancijos ribose. Vis 

dėlto tikriausiai nauji imigrantai nesugebės kompensuoti tokių rūšių kaip plekšnės, 

menkės, biomasės sumaţėjimo. Šie procesai gali sąlygoti bendrą bioįvairovės, rūšių 




Lapkričio 1, 

2011 

skaičiaus maţėjimą Baltijos jūros ţuvų bendrijose. Ar jūrinių rūšių produkcijos bei 

biomasės maţėjimą kompensuos gėlavandenių ţuvų biomasės didėjimas, nėra aišku, 

kadangi dabar sudėtinga įvertinti rūšių tarpusavio santykių, mitybinio tinklo pokyčius, 

galimas adaptacijas bei kitus veiksnius. 

Klimato kaitos poveikis paukščiams. Jūros paukščiai yra šiltakraujai, sąlyginai 

atsparūs aplinkos sąlygoms gyvūnai, o ilgalaikiai vandens temperatūros pokyčiai yra 

palyginus nedideli, lyginant su sezoniniais svyravimais, todėl tikėtina, kad ilgalaikis oro 

ir vandens temperatūros kitimas neturės stipraus tiesioginio poveikio jūros paukščiams. 

Tačiau jūros paukščiai yra tiesiogiai priklausomi nuo maisto šaltinių (ţuvų, moliuskų, 

kitų bentosinių organizmų), todėl pokyčiai pastarųjų bendrijose, nulemti klimato kaitos, 

gali ţenkliai netiesiogiai įtakoti jūros paukščių populiacijas. Kita vertus, ir tiesioginiai 

poveikiai, susiję su oro ir vandens temperatūros pokyčiais, pvz. ledo dangos susidarymo 

terminų pokyčiai bei ledo dangos ploto pokyčiai gali smarkiai įtakoti ţiemojančių jūros 

paukščių pasiskirstymą ir gausumą skirtingose Baltijos jūros regiono vietose. 

Su klimato kaita susiję veiksniai, galintys įtakoti jūros paukščių populiacijas: 

vandens ir oro temperatūra, jūros druskingumas, vėjai (kryptis ir greitis), krituliai ir 

audros. Galimas jūros paukščių populiacijų atsakas į ilgalaikius minėtų veiksnių 

pokyčius yra perėjimo arealų poslinkiai, ţiemaviečių ir migracinių sankaupų vietų 

poslinkiai, migracijos kelių pokyčiai, polinkio migruoti pokyčiai, perėjimo sėkmingumo 

pokyčiai, mirtingumo/išgyvenamumo pokyčiai, populiacijos gausumo pokyčiai, 

fenologiniai– migracijos ir perėjimo terminų pokyčiai. 

Kalbant apie ilgalaikių klimato pokyčių sąlygotus jūros paukščių arealų 

poslinkius, tikėtina, kad pirmiausiai ši kaita atsispindės ţiemaviečių bei migracinių 

sankaupų vietų pokyčiuose, o perėjimo arealo poslinkiai bus maţiau ţenklūs (ICES, 

2009). Be to, būdami labai prieraišūs prie savo lizdaviečių, jūros paukščiai tikėtinai 

lengviau įsisavins perėjimui naujas teritorijas jaunų, pradedančių perėti paukščių 

sąskaita, nei įsitvirtinę subrendę paukščiai apleis savo senąsias lizdavietes (ICES, 2009). 

Lietuvos pajūryje perinčių ar perėjimo laikotarpiu sutinkamų jūros paukščių 

įvairovė nėra didelė. Vienintelė pajūryje gausiai perinti jūrinių paukščių rūšis – didysis 

kormoranas. Nuo pastarojo šimtmečio vidurio ši rūšis išplito ir pagausėjo visame 

Baltijos jūros regione. Lietuvos pajūryje, Kuršių nerijoje, įsikūrusi didţiausia kolonija 

šalyje, kurioje peri apie 3000 porų didţiųjų kormoranų. Tačiau toks staigus šios rūšies 




Lapkričio 1, 

2011 

plitimas ir gausėjimas greičiausiai buvo nulemtas ne vien ilgalaikių klimato pokyčių – 

ne maţesnę, o gal ir didesnę įtaką turėjo naikinimo nutraukimas ir apsaugos priemonių 

taikymas, eutrofikacija (HELCOM, 2009). Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais vis 

daţniau sutinkami pietinių rūšių kirai, pvz., geltonkojis kiras (Larus mihahellis), 

kaspijinis kiras (Larus cachinnans), juodagalvis kiras (Larus melanocephalus), 

margasnapė ţuvėdra (Sterna sandvicensis) – tai galima iš dalies sieti su ilgalaikiais 

klimato pokyčiais. 

Lietuvos Baltijos jūros vandenyse ilgalaikiai klimato pokyčiai tikėtinai 

labiausiai atsispindės ţiemojančių jūros paukščių pasiskirstymo ir gausumo pokyčiuose. 

Bendra tendencija yra ţiemaviečių laipsniškas pasislinkimas į šiaurę bei su tuo susiję 

skirtingų jūros paukščių rūšių pokyčiai konkrečiose ţiemavietėse. Iš Lietuvos 

vandenyse daţnai sutinkamų jūros paukščių rūšių, ţenklus ţiemaviečių poslinkis į 

šiaurę stebimas ausuotajam kragui, klykuolei, maţajam dančiasnapiui, kiek maţiau 

išreikštas – juodajai ančiai ir didţiajam dančiasnapiui (Skov et al., in press). Taip pat 

manoma, kad klimato kaita įtakoja didţiųjų kormoranų, klykuolių gausumo pokyčius. 

Didţiausi su klimato kaita susiję pokyčiai stebimi priekrantėje ţiemojančių ir 

bentosiniais bestuburiais besimaitinančių jūros paukščių tarpe, tuo tarpu atviroje jūroje 

ţuvimi besimaitinantys paukščiai bei priekrantės ţolėdės rūšys atrodo atsparesnės šiam 

poveikiui (Skov et al., in press). Tačiau visais atvejais tikėtina, kad jūros paukščių 

gausumo ir pasiskirstymo pokyčiai yra nulemti ne vien ilgalaikių klimato pokyčių, bet ir 

kitų veiksnių. 




Lapkričio 1, 

2011 

Literatūra 

Alexandersson, H., Schmith, T., Iden, K. & Tuomenvirta, H., 2000. Trends of storms in 

NW Europe derived from an updated pressure data set. Clim. Res. 14, 71-73 

Andersin, A.-B., Lassig, J., Parkkonen, L., Sandler, H. (1978). The decline of 

macrofauna in the deeper parts of Baltic Proper and Gulf of Finland. Kieler 

Meeresforsch 4: 23-52. 

Bonsdorff, E. (2006). Zoobenthic diversity-gradients in the Baltic Sea: Continuous postglacial 

succession in a stressed ecosystem. Journal of Experimental Marine Biology and 

Ecology 330: 283-391. 

Bučas, M., 2009. Raudondumblio šakotojo banguolio (Furcellaria lumbricalis (Hudson) 

J. V. Lamouroux) pasiskirstymo dėsningumai ir ekologinė reikšmė atviroje Lietuvos 

Baltijos jūros priekrantėje. Klaipėdos universitetas. Daktaro disertacija: biomedicinos 

mokslai. Klaipėda, 124 p 

HELCOM, 2009. Biodiversity in the Baltic Sea – An integrated thematic assessment on 

biodiversity and nature conservation in the Baltic Sea. Balt. Sea Environ. Proc. No. 

116B. 

ICES, 2009. Report of the Working Group on Seabird Ecology (WGSE), 23-27 March 

2009, Burges, Belgiuk. ICES CM 2009/LRC:10. 91 pp. 

Kireeva, M., 1960b. Distribution and biomass of marine algae in the Baltic Sea. Trudi 

WNIRO 42, 195-205 

Laine, A.O. (2003). Distribution of soft-bottom macrofauna in the deep open Baltic Sea 

in relation to environmental variability. Estuarine Coastal and Shelf Science 57: 87-97. 

Laine, A.O., Andersin, A.-B., Leiniö, S., Zuur, A.F. (2007). Stratification-induced 

hypoxia as a structuring factor of macrozoobenthos in the open Gulf of Finland (Baltic 

Sea). Journal of Sea Research 57: 65–77. 

Mackenzie et al.2007. Impact of 21st century climate change on the Baltic Sea fish 

community and fisheries. Global Change Biology 13: 1348–1367. 

Norkko, A., Laakkonen, T., Laine, A. (2007). Trends in soft-sediment macrozoobenthic 

communities in the open sea areas of the Baltic Sea. In: Olsonen, R. (ed). MERI 59: 59- 

65. 

Ojaveer E., Kalejs M. 2005. The impact of climate change on the adaptation of marine 

fish in the Baltic Sea. ICES Journal of Marine Science 62: 1492-1500. 

Remane, A. (1934). Die Brackwasserfauna. Verh. dt. zool. Ges. 7: 34–74. 

Rönnberg, C. & Bonsdorff, E., 2004 Baltic Sea eutrophication: area-specific ecological 

consequences. Hydrobiologia 514, 227-241 

Rumohr, H., Bonsdorff, E., Pearson, T.H. (1996). Zoobenthic succession in Baltic 

sedimentary habitats. Archive of Fishery and Marine Research 44: 179-214. 

Segerstråle, S. G. (1957). Baltic Sea. In Hedgpeth, J. W. (ed). Treatise on marine 

ecology and paleoecology vol 1. pp. 757–800. Geological Society America: Memoir 67. 




Lapkričio 1, 

2011 

Skov, H., Heinänen, S., Ţydelis, R., Bellebaum, J., Bzoma, S., Dagys, M., Durinck, J., 

Garthe, S., Grishanov, G., Hario, M., Kieckbusch, J. J., Kube, J., Kuresoo, A., Larsson, 

K., Luigujoe, L., Meissner, W., Nehls, H. W., Nilsson, L., Petersen, I.K., Roos, M. M., 

Pihl, S., Sonntag, N., Stock, A., Stipniece, A. (in press). Waterbird populations and 

pressures in the Baltic Sea. Nordic Council of Ministers, Copenhagen 

The BACC Author Team, 2008. Assessment of Climate Change for the Baltic Sea 

Basin. –Berlin, Springer: 474 p. 




Lapkričio 1, 

2011 

7.2. Klimato kaitos poveikis nevietinėms rūšims 

Baltijos jūros Lietuvos vandenyse neseniai buvo pastebėtos naujos šiam regionui 

titnagdumblių Cerataulina pelagica (P.T. Cleve) HENDEY, Chaetoceros cf. brevis 

Schütt, kuris vėliau, atsirandant šios rūšies sporoms, buvo apibūdintas kaip Chaetoceros 

lorenzianus Grunow, ir Dactyliosolen fragilissimus (BERGON) HASLE rūšys. Šie 

titnagdumbliai iki šiol buvo ţinomi tik iš vakarinės jūros dalies (Kategato bei 

Orezundo), kur vandens druskingumas viršija 10 ‰; šiauriniuose bei rytiniuose Baltijos 

rajonuose šios rūšys dar nebuvo pastebėtos. 

Baltijos jūros Lietuvos vandenyse šios rūšys buvo pastebėtos pirmą kartą 2005 

m. ir nuo to laiko pakankamai reguliariai aptinkamos rudeniniame fitoplanktone 

(Olenina et al., 2010). Jų masinis vystymasis (iki 0,5 mln.ląst./l, 33 % nuo viso 

fitoplanktono gausumo) visoje Lietuvos akvatorijoje buvo pastebėtas esant vandens 

temperatūrai 9.0-10.8 ºC bei druskingumui - 6.27-7.26 ‰. Suminė biomasė siekė 3,8 

mg/l (iki 82% nuo bendros biomasės) (Olenina, Kownacka 2010). 

Šių rūšių atsiradimas Lietuvos priekrantėje labiausiai sietinas su gamtiniais 

veiksniais (druskingo vandens įtekėjimais), negu su antropogeniniais vektoriais (pvz. 

introdukcija su laivų balastiniais vandenimis), tačiau tas faktas, kad rūšys įsikūrė 

Lietuvos vandenyse gali reikšti, kad aplinkos sąlygos rytinėje Baltijoje pasikeitė ir tapo 

palankesnės sūriavandenėms rūšims (BINLIT ataskaita 2010; Olenina, Kownacka 

2010). 

Yra pastebėta ir kitų ilgalaikės jūros aplinkos sąlygų kaitos poţymių: padaţnėję 

melsvabakterių ir diatominių dumblių ţydėjimai, svetimkraščių termofilinių dumblių 

atplitimas iš Šiaurės jūros į Kategatą ir Beltų sąsiaurius (pvz., Gyrodinium cf. aureolum, 

Alexandrium minutum ir Gymnodinium catenatum) (Dippner et al. 2008). 

Prognozuojami vandens druskingumo pokyčiai greičiausiai turės įtakos šių bei kitų 

nevietinių rūšių paplitimui ir pasiskirstymui Baltijos jūroje. 

Dėl ypatingų ekologinių bruoţų ir evoliucinės istorijos, Baltijos jūra daţniau yra 

svetimkraščių rūšių „gavėjas“, nei „donoras“. Šios rūšis atplinta tiek iš gretimų vidaus 

vandenų ekosistemų, tiek iš kaimyninių jūrų ir netgi tolimų vandenynų pakrančių. 

Pastaruoju metu Baltijos jūroje atsiranda vis daugiau organizmų, natūraliai paplitusių 

šilto klimato kraštuose (Leppäkoski, Olenin 2001). Šiuo metu Lietuvos Baltijos jūros 

akvatorijoje yra įsikūrusios tik dvi tokios rūšys: ţuvų parazitas nematodas Anguillicola 




Lapkričio 1, 

2011 

crassus (natūraliai paplitęs Indijos vandenyne) bei gauruotaţnyplis krabas Eriocheir 

sinensis (natūraliai paplitęs Pietryčių Azijoje). Tačiau pasitvirtinus klimato kaitos (ir, 

atitinkamai, vandens temperatūros, druskingumo, radiacijos kiekio pokyčių) 

prognozėms, galima tikėtis didesnio egzotinių rūšių antplūdţio. Svetimkraštės rūšys 

įgaus privalumą prieš vietines, nesugebančias prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkos 

sąlygų. Ilgainiui Baltijos jūrai būdingos vidutinių platumų rūšys gali būti išstumti 

šilumamėgėmis rūšimis, sugebančiomis prisitaikyti prie meso- ir oligohalininių jūros 

buveinių sąlygų (Dippner et al. 2008). 

Literatūra 

BINLIT (Biologinės invazijos Lietuvos ekosistemose klimato kaitos sąlygomis: 

prieţastys, poveikis, prognozės) projekto baigiamoji ataskaita 2010 

Dippner JW, Vuorinen I, Daunys D., Flinkman J, Halkka A, Köster FW, Lehikoinen E, 

MacKenzie BR, Möllmann C, Møhlenberg F, Olenin S, Schiedek D, Skov H, and 

Wasmund N. 2008. Climate-related Marine Ecosystem Change. In: Assessment of 

Climate Change for the Baltic Sea Basin. The BACC Author Team. Regional Climate 

Studies. Springer: 309-377 

Leppäkoski E. and Olenin S. 2001. The meltdown of biogeographical peculiarities of 

the Baltic Sea: the interaction of natural and manmade processes. Ambio, 30, 4-5, 202- 

209 

Olenina I., Kownacka J., 2010. An unusual phytoplankton event five years later: the fate 

of the atypical range expansion of marine species into the south-eastern Baltic. - 

HELCOM Indicator Fact Sheets 2010. Online. [27.12.2010], 

http://www.helcom.fi/environment2/ifs/en_GB/cover/ 

Olenina, I., Wasmund, N., Hajdu, S., Jurgensone, I., Gromisz, S., Kownacka, J., 

Toming, K., Vaiciute, D., Olenin, S. 2010. Assessing impacts of invasive 

phytoplankton: The Baltic Sea case. Marine Pollution Bulletin, 60 (2010) 1691–1700 




Lapkričio 1, 

2011 

7.3. Klimato kaitos poveikis komerciniams tikslams naudojamiems jūros 

produktams 

Parametrų pokyčiai, sąlygoti klimato kaitos ir turintys įtakos verslinėms ţuvims: 

Vandens temperatūros kilimas; 

Vandens druskingumo maţėjimas. 

Klimato kaita gali tiesiogiai ar netiesiogiai veikti verslines ţuvis: jų augimą, 

išgyvenamumą, produkciją, vislumą, joms reikalingo maisto prieinamumą, lervučių 

pernešimą. 

Klimato kaitos sąlygoti druskingumo ir deguonies pokyčiai tiesiogiai neigiamai 

veikia menkių išteklius per ikrų išgyvenamumą, ir netiesiogiai neigiamai – per 

zooplanktono Pseudocalanus sp. gausumą, kuriais minta menkių lervos. Klimato kaita 

nulemia jūros vandens druskingumo bei deguonies koncentracijos gilesniuose vandens 

sluoksniuose maţėjimą, o menkių ikrams sėkmingai vystytis būtinas >11 ‰ ir >2mLL- 

1 O2 koncentracijos vanduo. Dėl tos pačios prieţasties (druskingumo/O2 konc. 

pokyčių) maţėja menkių lervučių mitybinio šaltinio – vėţiagyvių Pseudocalanus sp.– 

gausumas. 

Priešinga situacija stebima su brėtlingių ištekliais – jų gausumą teigiamai veikia 

klimato kaita. Aukštesnės vandens temperatūros teigiamai veikia brėtlingių veisimąsi, 

kadangi jie, nors nerštaviečių akvatorijos ir persidengia su menkių nerštavietėmis, 

neršia seklesniuose vandens sluoksniuose nei menkės, o jų ikrelių išgyvenamumas 

labiausiai priklauso nuo temperatūros. Kadangi ţiemos metu temperatūros kyla, 

padidėjo ir jų išgyvenamumas. Be to, netiesioginis teigiamas efektas brėtlingių išteklių 

būklei pasireiškia dėl pagerėjusių mitybinių sąlygų jų lervutėms - Acartia spp 

gausėjimo, kurį apsprendţia kylanti vandens temperatūra. Teigiama koreliacija tarp 

kylančios vandens temperatūros ir strimelių gausumo nustatyta Baltijos jūros šiaurinėje 

bei centrinėje dalyje, Rygos įlankoje. Manoma, kad to prieţastis taip pat galėtų būti 

zooplanktono pagausėjimas. Gausėjantys silkinių šeimos ţuvų ištekliai neigiamai 

įtakoja menkių išteklius, kaip plėšrūnai tiesiogiai veikdami menkių ikrų ir lervučių 

išgyvenamumą. Jeigu klimato kaita teigiamai paveiktų šių ţuvų rūšių populiacijas, tokiu 

būdu ir toliau centrinėje Baltijos jūros dalyje dominuotų silkinių šeima, t.y. strimelės ir 

brėtlingiai. 




Lapkričio 1, 

2011 

Spėjama, kad sąveika tarp klimato kaitos ir eutrofikacijos gali turėti neigiamą 

poveikį bentinėms rūšims (menkėms, plekšnėms) dėl padidėjusios anoksijos 

pasireiškimo tikimybės gilesniuose vandens sluoksniuose kylant vandens temperatūrai. 

Šaltamėgių ţuvų (pvz., lašišos) arealai, kylant temperatūrai, turėtų trauktis. Kita vertus, 

kai kurios rūšys gali praplėsti savo arealą labiau į šiaurę, jei tik sumaţėjęs druskingumas 

yra jų tolerancijos ribose. Vis dėlto tikriausiai nauji imigrantai nesugebės kompensuoti 

tokių rūšių kaip menkių ar plekšnių biomasės sumaţėjimo. 

Atsiţvelgiant į šiuos klimato kaitos sąlygojamus reiškinius, verslinių ţuvų 

išteklių valdymas turėtų atkreipti dėmesį į abiotinių sąlygų variacijas (kintančias 

kiekvienų metų palankias/ nepalankias verslinėms ţuvims hidrologines, klimatines 

sąlygas). Šiuo metu, esant palankioms klimato sąlygoms brėtlingių populiacijai, reiktų 

intensyvinti jų ţvejybą, o menkių atţvilgiu ţvejybos intensyvumą maţinti, atsiţvelgiant 

į neigiamą klimato kaitos poveikį jų repordukcijai. 

Literatūra 

Mackenzie et al. 2007. Impact of 21st century climate change on the Baltic Sea fish 

community and fisheries. Global Change Biology 13: 1348–1367 

Ojaveer E., Kalejs M. 2005. The impact of climate change on the adaptation of marine 

fish in the Baltic Sea. ICES Journal of Marine Science 62: 1492-1500 

The BACC Author Team. 2008. Assessment of Climate Change for the Baltic Sea 

Basin. Berlin: Springer-Verlag, 474 p. 




Lapkričio 1, 

2011 

7.4. Klimato kaitos poveikis jūriniams mitybos tinklams 

Klimato kaita t.y. kylanti temperatūra, maţėjantis druskingumas daugiau maţiau 

paveiks visus mitybinio tinklo komponentus nuo bakterijų iki jūros paukščių ir 

ţinduolių. Fizinių parametrų ir kai kurių ekosistemos funkcijų (pirminės produkcijos 

didėjimas, ankstesnis pavasarinis vandens ţydėjimas) pasikeitimų prognozės yra 

ganėtinai patikimos. Tuo tarpu klimato kaitos poveikio mitybos tinklams ir bendrijų 

struktūrai prognozės išlieka maţiau aiškios (BACC, 2008). 

Kai kurių pagrindinių mitybinio tinklo komponentų funkcijų atsakas į kylančią 

vandens temperatūrą bei maţėjantį druskingumą (BACC, 2008). 

Zooplanktonas. Temperatūros pokyčiai svarbesni paviršinei zooplanktono 

bendrijai t.y. smulkesniems vėţiagyviams, verpetėms ir šakotaūsiams, tuo tarpu 

neritinėms giliau besilaikančioms rūšims Pseudocalanus acuspes (ir greičiausiai 

Temora) didesnį efektą turės druskingumo pokyčiai. Tokiu būdu, vasarą, dėl didėjančių 

aukštų temperatūrų bei stabilaus vandens su maţu druskingumu periodų, pelaginėje 

mitybos grandinėje svarbiausią vietą uţims smulkus mezozooplanktonas, šakotaūsiai, 

verpetės bei Acartia spp. bei galimai pagausės jais mintančių medūzų. Tuo tarpu 

planktofagės ţuvys bretlingis ir strimėlė, bei menkių jaunikliai preferenciją teikia 

neritiniams irklakojams Pseudocalanus bei Temora, sukaupiantiems didesnius kiekius 

energijos. Dėl to sumaţėjęs druskingumas pablogins kertinių silkinių ţuvų ir menkių 

jauniklių augimo sąlygas. 

Ţuvys. Menkės, kertinės rūšies Baltijos jūros pelaginiame mitybos tinkle, ikrų 

vystymasis ir populiacijos atsikūrimo potencialas priklauso nuo temperatūros ir 

druskingumo (ţr. Ţuvų aprašymą). Sumaţėjus menkės populiacijai įsivyravęs silkinių 

planktofagių ţuvų dominavimas dėl tolesnių klimato pokyčių stabilizuosis. 

Ruoniai. Daugelyje klimato kaitos scenarijų prognozuojamas ledo dangos plotų 

maţėjimas, bei ledo dangos trukmės trumpėjimas. Tai labiausiai paveiks ţieduotųjų 

ruonių populiaciją nes jų veisimuisi būtina ledo danga. Kitoms ruonių rūšims klimato 

poveikis nėra aiškus, pastebimas sausumoje vaikus vedančių ilgasnukių ruonių didesnis 

mirtingumas. Lietuvos teritoriniuose vandenyse ruonių aptinkamumas turėtų dar labiau 

sumaţėti. 

Paukščiai. Globalinis atšilimas labiausiai įtakos migruojančius ir ţiemojančius 

paukščius Baltijos jūroje. Ţiemos klimatinės sąlygos labai svarbios vandens paukčių 




Lapkričio 1, 

2011 

pasiskirstymui. Beveik 10 milijonų paukčių pasiskirstymo ţiemos metu pasikeitimai be 

abejonės turės įtakos jų maisto resursams. Didţiąją šių paukčių dalį sudaro nardantys 

fito/zoo-bentofagai. Ţiemaviečių pasislinkimas į šiaurę turės įtakos dugno augmenijai ir 

moliuskų ištekliams Šiaurinėje Baltijos jūros dalyje. Tuo tarpu piečiau esančios 

ţiemavietės turėtų būti maţiau eksploatuojamos. 

Literatūra 

The BACC Author Team. 2008. Assessment of Climate Change for the Baltic Sea 

Basin. Berlin: Springer-Verlag, 474 p 




Lapkričio 1, 

2011 

7.5. Klimato kaitos poveikis eutrofikacijai 

Dauguma ţmogaus veiklos įtakotų klimato pokyčių scenarijų, nepaisant tam 

tikrų prieštaravimų, prognozuoja jūros vandens šiltėjimą, ypač šaltuoju laikotarpiu 

(BACC, 2008; Harley et al., 2006). Kitas nurodomas reikšmingas prognostinis 

pakitimas yra kritulių kiekio padidėjimas. Baltijos jūros eutrofizacijos atţvilgiu, 

pastarasis veiksnys lems gausėjantį biogeninių medţiagų srautą į ekosistemą. Ypač 

tokie pokyčiai darys poveikį priekrantės vandenims (Woss et. al., 2005). Šiuos procesus 

taip pat sąlygos ir jūros lygio pokyčiai, kurio padidėjimas lems ne tik erozijos didėjimą, 

bet ir ţenklesnį štormingumą (Harley et al., 2006). 

Biogeninių medţiagų (N ir P) reţimo atţvilgiu labai svarbus yra šiltesnio 

vandens ţiemos laikotarpiu susidarymas ir, tuo pačiu, eliminacija pavasarines vandenų 

recirkuliacijos, nepasiekus paviršinių sluoksnių vandens temperatūrai maksimaliau 

tankio reikšmių (didţiosios dalies Baltijos jūros atţvilgiu tai apie 2,5 oC). Neįvykus 

persimaišymui, po termo- ir haloklynu susikaupę maistinės medţiagos bent laikinai 

sustabdomos nuo patekimo i paviršinius horizontus, kur skatintų fitoplanktono 

vystymąsi. 

Kita vertus, stagnacijos laikotarpiui uţsitęsus, formuotųsi hipoksijos ir visiškos 

anoksijos aplinka priedugnyje, kas savo ruoţtu padėtų atsipalaiduoti gausiai 

susikaupusiems fosforo junginiams iš dugno nuosėdų ir vienokiu ar kitokiu būdu šie 

palaipsniui difunduotų į eufotinę zoną, skatindami nepageidautinus eutrofikacijos 

procesus, ypač azotą fiksuojančių cianoprokariotų vystymąsi (Hille, 2005; Danielsson et 

al., 2006; Neumann, Schernewski, 2008). 

Baltijos jūros bedeguonių zonų atsiradimą ir sąlygoja ir Šiaurės jūros vandenų 

pritekėjimas, kurių daţnumas gali padidėti ar sustiprėti, atmosferos dinaminėms 

charakteristikom. Daţnesni pritekėjimai praturtintų priedugnio vandenis deguonimi, kas 

biogenų atţvilgiu būtų labai kontraversiška. Iš vienos pusės tai skatintų fosforo junginių 

surišimą, kas maţintų etrifikaciją. Tačiau deguonis, savo ruoţtu lemtų gausius 

oksiduotų azoto formų susidarymą. Pastarųjų migracija į paviršinius sluoksnius, vėlgi, 

eutrofikaciją skatintų. 

Visumoje, ţmogaus veiklos sąlygoti klimato pokyčiai tiesiogiai sąlygos biogenų 

kiekybines charakteristikas eufotinėje zonoje ir priekrantėje. Tačiau nederėtų pamiršti ir 

netiesioginio klimatinių sąlygų pokyčių poveikio ekosistemai. Nurodoma (BACC, 




Lapkričio 1, 

2011 

2008), jog vandens temperatūros padidėjimas reikšmingai paspartintų bakterijų 

sąlygojamus biogeocheminius virsmus: eufotinėje zonoje mineralizacijos procesus, o 

ţemutiniuose sluoksniuose (anaerobinėse sąlygose) - azoto junginių transformaciją ir 

eliminacija dėl denitrifikacijos ir anaerobinio amonio oksidacijos (ANAMOX) procesų 

paspartėjimą. 

Šalia kitų globalių antropogeninio poveikio sąlygojamų pokyčių aktualūs yra 

anglies dvideginio ir ultravioletinio spinduliavimo poveikių pokyčiai. Nepaisant 

reikšmingos įtakos sausumos augalams, vandenyje padidėjusi CO2 koncentracija 

neturėtų reikšmingai įtakoti produktyvumo pokyčių, ir tuo pačiu didinti eutrofizacijos 

(Harley et al., 2006). Manoma, kad padidėjusi anglies dvideginio koncentracija ir tuo 

pačiu padidėjus rūgštingumui net ir esant pakankamam biogenų kiekiui ir santykiui 

cianoprokariotai turėtų prarasti konkurencingumą kitų fotosintetinančių organizmų 

atţvilgiu (titnaginių) (BACC, 2008). Tačiau pH pokyčiai gali tapti reikšmingu veiksniu 

daugeliui biologinių procesų tame tarpe ir biogeocheminių transformacijų eigai. 

Visgi, labiausiai tikėtinas ir galimai labiausiai apčiuopiamas klimato kaitos 

poveikių scenarijus eutrofikacijas eigai Baltijos jūroje yra jos tiesioginis paskatinimas 

dėl labai reikšmingai padidėsiančių ištirpusių organinių ir mineralinių junginių ( azotas, 

fosforas, silicis, o taip pat ir organiniai ir neorganiniai anglies junginiai) srauto į jūrą iš 

upių baseino. Tai savo ruoţtu lems prognozuojamas padidėjęs kritulių kiekis ir dėl to 

spartėjantys erodiniai procesai baseine. Ypač tai gali tapti reikšmingu priekrantinėse 

zonose, kurios ir pastaruoju metu pasiţymi padidėjusia eutrofinių procesų sparta. 




Lapkričio 1, 

2011 

Lieratūra 

BACC Author Team. 2008. Assessment of Climate Change for the Baltic Sea Basin. 

Berlin: Springer-Verlag, 474 p 

Danielsson, Å., Jönsson, A., Rahm, L. 2006. Resuspension patterns in the Baltic proper. 

Journal of Sea Research, doi:10.1017/jseares.2006.07.005 

Harley C.D.G, Hughes A.R., Hultgren K.M., Miner B.G., Sorte C.J.B., Thornber C.S., 

Rodriguez L.F., Tomanek L., Williams S.L. (2006). The impacts of climate change in 

coastal marine systems. Ecology Letters 9:228–241 

Hille S., 2005, New aspects of sediment accumulation and reflux of nutrients in the 

Eastern Gotland Basin and its impact on nutrient cycling, Institute of Biology, Rostock 

Univ., 119 p 

Neumann, T., Schernewski, G. 2008. Eutrophication in the Baltic Sea and shifts in 

nitrogen fixation analyzed with a 3D ecosystem model. J. Mar. Syst. 74: 592–602 

Voss, M., Liskow, I., Pastuszak, M., Rüss, D., Schutle, U. and Dippner, J. W., 2005. 

Riverine Discharge into a coastal bay: A stable isotope study in the Gulf of Gdansk, 

Baltic Sea. Journal of Marine Science, 57: 127-145 




Lapkričio 1, 

2011 

7.6. Klimato kaitos poveikis teršalų koncentracijoms jūroje bei teršalų 

koncentracijoms, ţmogaus maistui naudojamuose jūros produktuose 

Klimato kaita gali sąlygoti teršalų Baltijos jūroje toksiškumo pokyčius, 

suintensyvinti biomagnifikaciją, taip per mitybos grandines paveikdama visas 

organizmų grupes (Schiedek et al., 2007). Tokiu būdu klimato kaita gali turėti įtakos ir 

teršalų, esančių ţmonėms vartoti skirtose ţuvyse ir kituose jūros maisto produktuose, 

kaupimuisi, gali būti stebimi daţnesni atvejai, kuomet viršijamas teisės aktuose 

nustatytos didţiausios leistinos tam tikrų teršalų (sunkiųjų metalų, dioksinų, PCB, PAA) 

koncentracijos. Vis dėlto duomenų apie klimato kaitos poveikį konkretiems teršalų 

lygiams maistui naudojamose ţuvyse bei kituose jūros produktuose trūksta. Galima 

daryti prielaidą, jog klimato kaitos įtakoti pokyčiai susiję su teršalų koncentracijų 

pasikeitimais jūrų aplinkoje (ţr. 1.1.8 uţduotį klimato kaitos poveikis 8 deskriptoriui), 

gali atitinkamai įtakoti teršalų, esančių ţmonėms vartoti skirtose ţuvyse ir kituose jūros 

maisto produktuose, kaupimosi pokyčius. 

Literatūra 

Schiedek D., Sundelin B., Readman J. W., Macdonald R. W. 2007. Interactions between 

climate change and contaminants. Marine Pollution Bulletin 54: 1845–1856 




Lapkričio 1, 

2011 

8. TARPTAUTINIŲ DARBO GRUPIŲ, KURIOSE REIKALINGAS JSPD 

PROJEKTO EKSPERTŲ DALYVAVIMAS, SĄRAŠAS VEIKLA 1.1.12 

Atlikta veikla 1.1.12 ir pasiektas rezultatas R1.1.12: sudarytas tarptautinių darbo 

grupių sąrašas, kuriose atitinkamos srities moksliniai ekspertai turėtų dalyvauti rengiant 

jūros būklės vertinimus, nustatant aplinkosaugos tikslus, uţtikrinant regioninį 

bendradarbiavimą siekiant JSPD tikslų. 

Pagrindinės tarptautinės organizacijos, kurių darbo grupių veikla, vienaip ar 

kitaip, yra susijusi su JSPD įgyvendinimų Baltijos jūros regione, yra ICES (Tarptautinė 

jūrų tyrimų taryba) ir HELCOM (Helsinkio Komisija). Ţemiau pateiktos darbo grupės, 

kurių veikloje tikslinga dalyvauti Lietuvos ekspertams (Lentelė 8-1). 

Lentelė 8-1 Tarptautinių darbo grupių, kuriose reikalingas projekto ekspertų dalyvavimas, sąrašas 

Organizacija Darbo grupė Darbo tematika 

ICES 

ICES 

HELCOM 

HELCOM 

WGITMO 

Working Group on Introductions 

and Transfers of Marine 

Organisms 

WKMSFD1D3+ 

Workshop of the Marine Strategy 

Framework Directive Descriptor 

3+ 

FISH-PRO 

Continuation of the Baltic-wide 

assessment of coastal fish 

communities in support of an 

ecosystem-based management 

CORESET 

Project on Development of 

HELCOM Core Set indicators 

Nevietinių rūšių invazijos į 

jūrinę aplinką, jų poveikis 

jūrų ekosistemoms 

Komerciniams tikslams 

naudojami ţuvų, moliuskų 

bei kiti gyvėji ištekliai 

Priekrantės ţuvų bendrijų 

tyrimai, susiję su 

ekosistemos valdymu 

Baltijos jūros ekosistemos 

būklės indikatorinės 

sistemos sukūrimas 

HELCOM CORESET Indikatoriai, kuriami 




Lapkričio 1, 

2011 

HELCOM 

Expert Groups and working 

teams for biodiversity 

TARGREV 

Review of the ecological targets 

for eutrophication of the BSAP 

atskiriems biologinės 

įvairovės komponentams 

Ekologinių tikslų, susijusių 

su eutrofikacijos rodikliais 

patikslinimas (įgyvendinant 

Baltijos jūros veiksmų 

planą) 

Išankstinis darbo grupių susitikimų skaičius bei datos neskelbiamos, todėl 

ekspertų dalyvavimo darbo grupėse planas nebus sudaromas. Gavus informaciją 

apie naujų tarptautinių grupių įtrauktų į JSPD įgyvendinimą bus analizuojamas jų 

darbo pobūdis vertinant Lietuvos ekspertų dalyvavimą šiose grupėse tikslingumą. 




Lapkričio 1, 

2011 

9. EK SIŪLOMŲ KRITERIJŲ IR SUSIJUSIŲ RODIKLIŲ AKTUALUMO 

ĮVERTINIMAS LIETUVOS JŪROS RAJONO APLINKOS BŪKLĖS 

NUSTATYMUI VEIKLA 2.1.1 

Atlikta veikla 2.1.1. ir pasiektas rezultatas R2.1.1 - Išanalizuotas kiekvienas EK 

siūlomas kriterijus ir susiję rodikliai, įvertintas jų aktualumas jūros rajonui, t.y. kurie 

turėtų būti naudojami aplinkos būklei apibūdinti, pateiktas atitinkamų kriterijų ir jų 

rodiklių, kurie nėra aktualūs Lietuvos jūros rajonui, pagrindimas. 

atsiţvelgiant į: 

EK siūlomų kriterijų ir susijusių rodiklių aktualumas jūros rajonui vertintas 

1. Baltijos jūros šalims teikiamą HELCOM CORESET projekto siūlymą 

„Proposals for core indicators with associated GES boundaries – A technical 

supplement to the CORESET background document“ (2011 rugsėjo 23 d. versija), ir 

2. ES Komisijos sprendime 2010/477/EK nurodytus indikatorius. 

Vertinimo metu prioritetas teiktas regioniniame lygmenyje siūlomiems 

HELCOM indikatoriams, kurie buvo parengti bioįvairovės, svetimkraščių rūšių, 

mitybos tinklų ir teršiančių medţiagų kriterijams. Kitiems deskriptoriams, kurie 

neminimi regioniniame HELCOM siūlyme, vertinti buvo remiamasi ES Komisijos 

sprendime 2010/477/EK išvardintu kriterijų ir indikatorių sąrašu. Reikia pastebėti, jog 

dar ne visi EK sprendime 2010/477/EK nurodyti kriterijai turi suformuotus indikatorius. 

9.1. Bioįvairovės (GAB) kriterijų bei rodiklių aktualumas 

Dalyvaujant Baltijos šalių ekspertams HELCOM CORESET projektas pasiūlė 16 

bioįvairovės deskriptoriaus kriterijų, kurių vienas (ţiemojančių jūrinių paukščių 

pasiskirstymas) skirtas vertinti rūšies pasiskirstymą (1.1), penki (jūros ţinduolių 

populiacijos metinis augimo greitis, ţiemojančių jūrinių paukščių populiacijos 

gausumas, ešerio gausumas vienai ţvejybos pastangai, Copepoda grupės biomasė, ir 

zooplanktono mikrofagų biomasė) - populiacijos dydį (1.2); keturi (ruonių riebalų 

sluoksnio storis, jauniklius vedančių jūros ţinduolių dalis, jūrinių erelių produktyvumas, 

ir vidutinis ešerio ilgis ir/ ar didesnių nei 25 cm ešerių gausumas) – populiacijos būklę 

(1.3), penki (didţiausias makrofitų pasiskirstymo gylis, ţuvų bendrijos Šenono 

įvairovės indeksas, didelių ţuvų gausumas, karpinių ţuvų gausumas, plėšrių ţuvų 




Lapkričio 1, 

2011 

gausumas ir daugiametriniai makrozoobentoso indeksai) – buveinių dydţiui ir/arba 

būklei (atitinkamai 1.5 ir 1.6) bei vienas (vidutinis ţuvų trofinis lygmuo) – ekosistemos 

struktūrai (1.7). 

Lietuvos ekspertams atlikus siūlomų bioįvairovės rodiklių vertinimą tinkamais 

Baltijos jūros Lietuvos daliai nustatyti 9 iš 16 rodiklių, dar vienas rodiklis pripaţintas 

tinkamu iš dalies (9-1 lent.). Iš tinkamų arba iš dalies tinkamų rodiklių dalinai parengti 

yra du, pirminiais duomenimis likusiems rodikliams surinktų duomenų skaičius 

laikytinas pakankamu. Taip pat buvo įvertinti ir siūlyti papildomi kriterijai (9-2 lent.). 

Dėl nepakankamo informacijos kiekio kitose Baltijos šalyse šiuo metu nesiūlyti ir iš 

esmės nenagrinėti buveinių pasiskirstymą (1.4) vertinantys kriterijai, nors Lietuvai ši 

kriterijų grupė galėtų būti tinkama ir esamas informacijos kiekis leistų juos parengti. 

Dugno buveinėms šiuo metu numatyti tik tie būklės rodikliai, kurie jau buvo rengti 

aplinkos būklės vertinimui pagal BVPD klasifikacijas (maksimalus fitobentoso gylis ir 

multimetriniai makrozoobentoso indeksai). Konkrečios indikatorinės buveinės, kurioms 

būtų skirti rodikliai, kol kas nėra įvardintos laukiant EUNIS sistemą atitinkančios 

Baltijos jūros biotopų 5 lygmens klasifikacijos. Tikėtina, kad ši klasifikacija bus pradėta 

rengti 2011 m HELCOM ir Šiaurės Tarybos projekto metu ir bus parengta iki 2012 

pabaigos, todėl šiame etape rodiklių tinkamumas konkrečioms buveinėms nenagrinėtas. 



9-1 lentelė HELCOM CORESET siūlomų pagrindinių rodiklių taikymo Baltijos jūros Lietuvos teritorijai tinkamumo vertinimas. 

Rodiklio 

tinkamumas 

Pagrindimas ir/arba 

Kriterijus Rodiklis (indikatorius) Lietuvos 


rodiklio monitorini Lietuvoje 

rajonui 

1.1 Rūšies 

Tinkamas tik iš 

pasiskirstymas 

dalies 

1.1.1 Pasiskirstymo aprėptis 

1.1.2 Pasiskirstymo modelis 

toje aprėptoje: ţiemojančių 

jūrinių paukščių 


1.2 Populiacijos dydis Jūros ţinduolių populiacijos 

metinis augimo greitis 

1.2 Populiacijos dydis Ţiemojančių jūrinių 

paukščių populiacijos 

gausumas 

Netinkamas 

Tinkamas 

Iš siūlomų 4 jūros paukščių rūšių Lietuvos Baltijos jūros vandenyse taikytinas tik 

nuodėgulei ir ledinei ančiai, bet ne paprastajai gagai ir juodajai ančiai, kurių 

gausumas Lietuvos vandenyse yra nedidelis. Surinkti duomenys priekrantei 

(pagrinde nuo kranto) nuo 1988 m.; duomenys iš teritorinių vandenų 1993–1999 

m. bei 2006–2008 m. Duomenys iš Lietuvos ekonominės zonos renkami 2011– 

2013 m. 

Lietuvos vandenyse nėra nuolatinės ţinduolių populiacijos.Duomenų nėra, 

rodiklis nenagrinėtas 

Surinkti duomenys iš priekrantės (daugiausia nuo kranto) nuo 1988 m.; ir 

teritorinių vandenų 1993–1999 m. bei 2006–2008 m. Duomenys atviroje jūroje 

renkami 2011–2013 m. 

1.2 Populiacijos dydis 1.2.1 Populiacijos gausa 

ir/arba biomasė: ešerio 

gausumas vienai ţvejybos 

pastangai (CPUE) 

Netinkamas 

Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje ešerys nėra gausus ir nesudaro ţuvų bendrijos, 

galinčios atspindėti aplinkos būklę. Jūros priekrantėje ešeriai tik atsigano, o 

nerštas vyksta Kuršių mariose, todėl būdinga sezoninė migracija į/iš marių ar 

Šventosios upės. Ešerių komercinė bei mėgėjiška ţvejyba neţymi, todėl rodiklis 

neatspindėtų integruoto mirtingumo bei populiacijos pasipildymo poveikio. 

Rodiklio taikymas mariose atspindėtų lokalios ešerių populiacijos būklę mariose, 

tačiau ryšys su jūrinės aplinkos būkle maţai tikėtinas. 

1.2 Populiacijos dydis Copepoda grupės biomasė Tinkamas Neišnagrinėtas. Naudotini valstybinio monitorinio duomenys, tačiau jų 

nėra HELCOM CORESET siūlomam GAB periodui. 

1.2 Populiacijos dydis Zooplanktono mikrofagų 

biomasė 

Tinkamas 

Neišnagrinėtas. Naudotini valstybinio monitorinio duomenys, tačiau jų 

nėra HELCOM CORESET siūlomam GAB periodui. 



1.3 Populiacijos būklė 1.3.1 Populiacijos 

demografinės savybės: 

ruonių riebalų sluoksnio 

storis 

1.3 Populiacijos būklė 1.3.1 Populiacijos 

demografinės savybės: 

jauniklius vedančių jūros 

ţinduolių dalis 

1.3 Populiacijos būklė Jūrinių erelių 

produktyvumas 

1.3 Populiacijos būklė 1.3.1 Rūšies demografinis 

indeksas: vidutinis ešerio 

ilgis ir/ ar didesnių nei 25 

cm ešerių gausumas 

Netinkamas 

Netinkamas 

Netinkamas 

Netinkamas 

Lietuvos vandenyse nėra nuolatinės ţinduolių populiacijos. Duomenų nėra, 

rodiklis nenagrinėtas. 

Lietuvos vandenyse nėra nuolatinės ţinduolių populiacijos. Duomenų nėra, 

rodiklis nenagrinėtas. 

15 km pločio pakrantės ruoţe peri 6 poros jūrinių erelių, kurios iš dalies maitinasi 

jūroje, tačiau didţiąją maisto dalį susiranda Kuršių mariose bei ţuvininkystės 

tvenkiniuose, ir tik viena pora, kuri pagrinde maitinasi jūroje. Visos kitos jūrinių 

erelių poros, perinčios šiame ruoţe, maitinasi Kuršių mariose ir ţuvininkystės 

tvenkiniuose. Dėl to jūrinių erelių, perinčių 15 km pakrantės ruoţe Lietuvoje, 

produktyvumas nėra tinkamas indikatorius vertinti Baltijos jūros būklę. 

Turima informacija apie perinčias poras, lizdavietes, produktyvumą – projektas 

„Jūrinių erelių apsauga Lietuvoje“ (VšĮ Gamtosaugos projektų vystymo fondas) 

Neatsiejamas nuo 1.2.1, netinka dėl tų pačių prieţasčių (ţr. aukščiau). Rodiklio 

taikymas neatspindėtų ešerio veisimosi ir mirtingumo Lietuvos Baltijos jūroje 

pokyčių, būtų maţai informatyvus aiškinant aplinkos būklės pasikeitimų 

prieţastis. 

1.5. Buveinės dydis 

1.6. Buveinės būklė 

Didţiausias makrofitų 

pasiskirstymo gylis 

Tinkamas 

Dalinai parengtas šiaurinės priekrantės vandenims, derinamas rodiklio ryšys su 

aplinkos pokyčiais 



1.6 Buveinės būklė 1.6.1 Tipinių rūšių ir bendrijų 

būklė: ţuvų bendrijos 

įvairovės indeksas 

(Šanono indeksas) 

Tinkamas Rodiklis neišnagrinėtas. Reikalingi Baltijos jūros priekrantės onitorinio 

duomenys (nuo 1993 m.) šiuo metu perkeliami iš lauko ţurnalų į duomenų bazę ir 

apdorojami. 

1.6 Buveinės būklė 1.6.1 Tipinių rūšių ir bendrijų 

būklė: didelių ţuvų 

gausumas (CPUE) 



apdorojami. 

1.6 Buveinės būklė 1.6.2 Santykinė gausa ir/arba 

biomasė: karpinių ţuvų 

gausumas 

(CPUE) 

1.6.2 Santykinė gausa ir/arba 

biomasė: plėšrių ţuvų 

gausumas (CPUE) 

Netinkamas 

Karpinės ţuvys nėra būdingos rūšys Lietuvos Baltijos jūros priekrantei, čia 

neneršia, jų gausumo kaita yra sezoninio pobūdţio, todėl rodiklio ryšys su 

eutrofikacija maţai tikėtinas. 



apdorojami. 

1.6. Buveinės būklė Daugiametriniai 

makrozoobentoso indeksai 

Tinkamas 

Makrozoobentoso klasifikacija pagal BQI indeksą (Benthic quality index) 

parengta priekrantės smėlėtam dugnui, rengiama Kuršių marioms ir atvirai jūrai. 

1.7 Ekosistemos 

struktūra 

1.7.1 Ekosistemos 

komponentų sudėtis ir 

santykinės proporcijos: 

vidutinis ţuvų trofinis 

lygmuo 



apdorojami. 




Lapkričio 1, 

2011 

9-2 lentelė Eurpos komisijos arba HELCOM CORESET siūlomų papildomų rodiklių taikymo Baltijos 

jūros Lietuvos teritorijai tinkamumo vertinimas 

1.2 Populiacijos 

Tinkamas tik iš 

dydis 

dalies 


būklė 

Perinčių jūros 

paukščių 

populiacijų 

gausumas 

Jūrinių paukščių 

priegauda 

Naftos produktais 

išteptų jūros 

paukščių santykinė 

dalis 

Daugiamečių ir 

oportunistinių 

makrofitų 

biomasės arba 

padengimo 

santykis 

Vienmečių 

dumblių gniuţulo 

ilgis 

Tinkamas 

Tinkamas 

Netinkamas 

Netinkamas 

Potencialiai tinkamas tik didţiajam 

kormoranui, tačiau šiuo atveju taip 

pat būtų sudėtinga atskirti Baltijos 

jūros ir Kuršių marių būklės bei 

trikdymo įtaką populiacijai. 

Detali informacija apie perinčių 

kormoranų gausumą pajūryje 

kaupiama nuo 1989 metų, atskirų 

metų duomenys apie 

produktyvumą, atliekami mitybos 

tyrimai. 

Surinkta daug informacijos apie 

paukščių priegaudą jūros 

priekrantėje nuo 2002 metų. 

Trūksta informacijos apie toliau 

nuo kranto vykdomos ţvejybos 

statomaisiais tinklais priegaudą. 

Nustatytas aukštas priekrantėje 

ţiemojančių jūros paukščių 

priegaudos lygis statomuosiuose 

tinkluose. 

Ant kranto rastų ţuvusių jūros 

paukščių apskaitos, įvertinant 

išsitepimą naftos produktais, 

Lietuvoje buvo vykdomos 1992– 

2003. 

Netinka atviroms priekrantėms, 

ypatingai pietryčių Baltijos dalyje 

(nustatyti maksimalūs bangų 

aukščiai ir atvirumo indeksai), kur 

dėl intensyvios 

hidrodinamikos siūliniai dumbliai 

nuraunami nuo substratų, todėl jų 

kiekis ir gniuţulo ilgis labai 

skiriasi po štormų. Taip pat reikia 

paţymėti, jog duomenų šiems 

rodikliams labai maţai arba išviso 

nėra, todėl jų taikymas Lietuvos 

vandenims kol kas negalimas 

Netinka atviroms priekrantėms, 

ypatingai pietryčių Baltijos dalyje 

(nustatyti maksimalūs bangų 

aukščiai ir atvirumo indeksai), kur 

dėl intensyvios 

hidrodinamikos siūliniai dumbliai 

nuraunami nuo substratų, todėl jų 

kiekis ir gniuţulo ilgis labai 




Lapkričio 1, 

2011 

skiriasi po štormų. Taip pat reikia 

paţymėti, jog duomenų šiems 

rodikliams labai maţai arba išviso 

nėra, todėl jų taikymas Lietuvos 

vandenims kol kas negalimas 

1.5 Buveinės 

dydis 

Raudondumblio 

šakotojo 

banguolio 

(Furcellaria 

lumbricalis) 

augimvietės dydis 

Tinkamas 

Neišnagrinėtas. Duomenų apie 

augimvietės paplitimą surinkta 

pakankamai, jie apibendrinti, 

reikalingi neţymūs patikslinimai 

derinant metodologiją. 




Lapkričio 1, 

2011 

9.2. Nevietinių rūšių (GAB) kriterijų bei rodiklių aktualumas 

9-3 Lentelė Siūlomi nevietinių rūšių rodikliai ir jų tinkamumas 

Kriterijus 

Nevietinės rūšys 

Rodiklis 

(indikatorius) 

2.1. Nevietinių 

rūšių pertekliaus 

bei būklės 

charakterizavimas, 

ypatingai 

invazinėse rūšyse 

2.2 Invazinių 

nevietinių rūšių 

poveikis jūros 

aplinkai 

Rodiklio 

tinkamumas 

Lietuvos 

Baltijos jūrai - 

tinka /netinka 

(jei netinka 

pagrįsti, kodėl) 

tinka 

tinka 

Rodiklio 

išnagrinėtumas 

Lietuvoje (išnagrinėtas 

/ dalinai išnagrinėtas / 

neišnagrinėtas) 

Išnagrinėtas skirtingoms 

priekrantės buveinėms 

Dalinai išnagrinėtas 

(įvertintas BPL 

centriniam Baltijos jūros 

regionui, į kurį įeina 

Lietuvos priekrantės 

zona) 




Lapkričio 1, 

2011 

9.3. Ţuvų bei komerciniams tikslams naudojamų jūros išteklių (GAB) kriterijų bei 

rodiklių aktualumas 

ES ekspertų darbo grupė trečiam deskriptoriui siūlo penkis rodiklius: i) mirtingumo 

dėl ţvejybos koeficientą (F); ii) neršiančių išteklių biomasę (SSB); iii) didesnių uţ vidutinę 

pirmos lytinės brandos normą ţuvų proporciją; iv) vidutinį didţiausią visų rūšių, minimų 

mokslinių tyrimų laivų įrašuose, ţuvų ilgį; ir v) 95-ą ţuvų ilgio pasiskirstymo procentilį 

remiantis mokslinių tyrimų laivų įrašais. Pastarieji trys rodikliai tinkami visoms 

komercinėms rūšims, o mirtingumo dėl ţvejybos koeficientas (F) bei neršiančių išteklių 

biomasė (SSB) yra skaičiuojami ICES darbo grupių pagal kiekvienos šalies surinktus 

populiacijų duomenis menkei, strimelei ir brėtlingiui. 

Menkė. ICES darbo grupės apskaičiuoja menkių ţvejybinį mirtingumą 22-24 ir 25-32 

Baltijos jūros pakvadračiuose atskirai. Toks vakarų (22-24 pakvadračiai) ir rytų Baltijos 

(25-32 pakvadračiai) menkių išteklių grupių atskyrimas yra pagrįstas menkių genetiniais 

skirtumais (Nielsen et al., 2001), kurie, nepaisant dalies arealų persidengimo, yra palaikomi 

skirtingų nerštaviečių, skirtingo neršto laiko bei ikrų ypatybių. Taigi šioms dviems menkių 

išteklių grupėms taikytinas skirtingas išteklių valdymo reţimas. 

Lietuvos ekonominė zona, esanti 26-ajame pakvadratyje, priklauso rytų Baltijos 

menkių išteklių grupei ir, dėl menkių populiacijos vientisumo, negali būti išskirta kaip 

atskiras, savarankiškas menkių išteklių grupės vienetas, todėl mirtingumo dėl ţvejybos 

koeficiento, neršiančių išteklių biomasės paskaičiavimas tik Lietuvos zonai netenka 

prasmės, t.y. skaičiavimai turi būti atliekami visai rytų Baltijos išteklių grupei (25-32 

pakvadračiams). 

Strimelė. Lietuvos ekonominė zona patenka į 25-29+32 Baltijos jūros pakvadračius - 

ICES išskirtą silkių išteklių valdymo vienetą. Nors į šį regioną patenka lėtai (šiaurinė dalis) 

ir greitai (pietinė dalis) augančių individų grupės, bei pavasarį ir rudenį neršiančios 

populiacijos, dėl intensyvios silkių migracijos šiuose pakvadračiuose netikslinga išskirti 

smulkesnius išteklių valdymo vienetus. ICES darbo grupės apskaičiuojamas strimelių 




Lapkričio 1, 

2011 

ţvejybinis mirtingumas 25-29+32 pakvadračiuose gali būti sėkmingai taikomas strimelių 

išteklių būklės ar poveikio ištekliams vertinimui Lietuvos ekonominėje zonoje. Neršiančių 

išteklių biomasės (SSB) skaičiavimas tik Lietuvos ekonominei zonai taip pat nėra 

tikslingas, t.y. turi būti skaičiuojamas 25-29+32 Baltijos jūros pakvadračių strimelių 

ištekliams. 

Brėtlingis. Remiantis ICES darbo grupių rekomendacijomis, mirtingumo dėl ţvejybos 

koeficientas bei neršiančių individų biomasė skaičiuojami 22-32 pakvadračiams kaip 

vientisam išteklių valdymo vienetui, kadangi patikimų įrodymų dėl brėtlingio populiacijų 

Baltijos jūroje heterogeniškumo nėra. Tad tiek ţvejybinio mirtingumo, tiek neršiančių 

išteklių biomasės skaičiavimas tik Lietuvos ekonominei zonai yra netikslingas, t.y. 

skaičiavimai turi būti atliekami visos populiacijos mastu. 

9-4 Lentelė Trečio deskriptoriaus „Ţuvų bei komerciniams tikslams naudojamų jūros išteklių“ 

rodiklių tinkamumo vertinimas 

Kriterijus 

3.1 Ţvejybos 

veiklos poveikio 

mastas 

3.2 Išteklių 

reprodukcinis 

pajėgumas 



pagal amţių ir 

dydį 

Rodiklis 


3.1.1 Mirtingumo 

dėl ţvejybos 

koeficientas (F) 

3.2.1 Neršiančių 

išteklių biomasė 

(SSB) 

3.3.1 Didesnių uţ 

vidutinę pirmos 

lytinės brandos 

normą ţuvų 

proporcija 

3.3.2 Vidutinis 

didţiausias visų 

rūšių, minimų 

mokslinių tyrimų 

laivų įrašuose, ţuvų 

ilgis 

Rodiklio 

tinkamumas 


jūrai 

Tinka 

brėtlingiui, 

strimelei) 

(menkei, 

Tinka (menkei, 

brėtlingiui, 

strimelei) 

Tinka 

Tinka 

Rodiklio 


Lietuvoje 



Dalinai išnagrinėtas. 

Reikalingi duomenys 

renkami vykdant 

Lietuvos ţvejybos 

duomenų rinkimo 

nacionalinę programą 










Lapkričio 1, 

2011 

3.3.3 95-asis ţuvų 

ilgio pasiskirstymo 

procentilis 

remiantis mokslinių 

tyrimų laivų įrašais 

Tinka 







Literatūra 

ICES. 2009. Report of the Baltic Fisheries Assessment Working Group (WGBFAS), 22 - 

28 April 2009, ICES Headquarters, Copenhagen. ICES CM 2009\ACOM:07. 626 pp. 

ICES. 2010. Report of the Baltic Fisheries Assessment Working Group (WGBFAS), 15 - 

22 April 2010, ICES Headquarters, Copenhagen. 621 pp. 

List of key species. HELCOM CORESET Expert Workshop on Biodiversity Indicators. 

Third Meeting. Riga, Latvia, 15-17 June 2011. 

Piet G.J., Albella A. J., Aro E., Farrugio H., Lleonart J., Lordan C., Mesnil B., Petrakis G., 

Pusch C., Radu G., Rätz H.J. 2010. Marine Strategy Framework Directive – Task Group 3 

Report. Commercially exploited fish and shellfish. Luxembourg, 82 pp. 

Summary of the proposals for core indicators. HELCOM CORESET Expert Workshop on 

Biodiversity Indicators. Third Meeting. Riga, Latvia, 15-17 June 2011. 




Lapkričio 1, 

2011 

9.4. Jūrinių mitybos tinklų (GAB) kriterijų bei rodiklių aktualumas 

Jūrinių mitybos tinklų vertinimui šiuo metu HELCOM CORESET nesiūlo tik šiam 

deskriptoriui vertinti naudotinų rodiklių, visi rodikliai naudotini ir bioįvairovės 

deskriptoriaus vertinimui. Iš siūlomų 9 rodiklių Baltijos jūros Lietuvos vandenims 

pripaţinti tinkamais 6 rodikliai (9-5 lent.), preliminariai vertinant esamų duomenų rodiklių 

parengimui turėtų pakakti. 

9-5 Lentelė Ketvirto deskriptoriaus „Jūros mitybiniai tinklai“ rodiklių tinkamumo vertinimas 

Kriterijus 

4.1 Pagrindinių 

rūšių arba 

trofinių grupių 

produktyvumas 

(produkcija 

biomasės 

vienetui) 

Rodiklis 


Jūrinių erelių 

produktyvumas 

Jūros ţinduolių 

populiacijos 

metinis augimo 

greitis 

Rodiklio 

tinkamumas 

Lietuvos 

Baltijos jūrai 

Rodiklio išnagrinėtumas 

Lietuvoje 

Netinkamas 15 km pločio pakrantės ruoţe peri 6 

poros jūrinių erelių, kurios iš dalies 

maitinasi jūroje, tačiau didţiąją 

maisto dalį susiranda Kuršių mariose 

bei ţuvininkystės tvenkiniuose, ir tik 

viena pora, kuri pagrinde maitinasi 

jūroje. Visos kitos jūrinių erelių 

poros, perinčios šiame ruoţe, 

maitinasi Kuršių mariose ir 

ţuvininkystės tvenkiniuose. Dėl to 

jūrinių erelių, perinčių 15 km 

pakrantės ruoţe Lietuvoje, 

produktyvumas nėra tinkamas 

indikatorius vertinti Baltijos jūros 

būklę. 

Turima informacija apie perinčias 

poras, lizdavietes, produktyvumą – 

projektas „Jūrinių erelių apsauga 

Lietuvoje“ (VšĮ Gamtosaugos 

projektų vystymo fondas) 

Netinkamas 

Lietuvos vandenyse nėra nuolatinės 

ţinduolių populiacijos.Duomenų 

nėra, rodiklis nenagrinėtas 




Lapkričio 1, 

2011 

4.2 Pasirinktų 

rūšių proporcija 

mitybos tinklo 

viršuje 

4.3 Pagrindinių 

trofinių grupių ir 

(arba) rūšių 

gausa ir (arba) 


Didelių ţuvų 

gausumas 

(CPUE) 

Plėšrių ţuvų 

gausumas 

(CPUE) 

Karpinių ţuvų 

gausumas 

(CPUE) 


trofinis lygmuo 

Copepoda grupės 

biomasė 

Zooplanktono 

mikrofagų 

biomasė 

Ţiemojančių 

jūrinių paukščių 

populiacijos 

gausumas 

Tinkamas 

Tinkamas 

Netinkamas 

Tinkamas 

Tinkamas 

Tinkamas 

Tinkamas 

Rodiklis neišnagrinėtas. Reikalingi 

Baltijos jūros priekrantės 

monitoringo duomenys (nuo 1993 

m.) šiuo metu perkeliami iš lauko 

ţurnalų į duomenų bazę ir 

apdorojami. 






apdorojami. 

Karpinės ţuvys nėra būdingos rūšys 

Lietuvos Baltijos jūros priekrantei, 

čia neneršia, jų gausumo kaita yra 

sezoninio pobūdţio, todėl rodiklio 

ryšys su eutrofikacija maţai 

tikėtinas. 






apdorojami. 

Neišnagrinėtas. Naudotini 

valstybinio monitoringo 

duomenys, tačiau jų nėra 

HELCOM CORESET siūlomam 

GAB periodui. 

Neišnagrinėtas. Naudotini 

valstybinio monitoringo 

duomenys, tačiau jų nėra 

HELCOM CORESET siūlomam 

GAB periodui. 

Surinkti duomenys iš priekrantės 

(daugiausia nuo kranto) nuo 1988 

m.; ir teritorinių vandenų 1993–1999 

m. bei 2006–2008 m. Duomenys 

atviroje jūroje renkami 2011–2013 

m. 




Lapkričio 1, 

2011 

9.5. Eutrofikacijos (GAB) kriterijų bei rodiklių aktualumas 

9-6 Lentelė Siūlomi eutrofikacijos rodikliai ir jų tinkamumas 

Kriterijus Rodiklis (indikatorius) Rodiklio 

tinkamumas 

Lietuvos 

Baltijos jūrai 

5.1 Maisto 

medţiagų 

lygiai 

5.2 Tiesioginis 

maisto 

medţiagų 

gausėjimo 

poveikis 

Maisto medţiagų 

koncentracija vandens 

storymėje (5.1.1) 

Maisto medţiagų (silicio 

dioksido, azoto ir fosforo) 

santykis (5.1.2) 

Chlorofilo koncentracija 

vandens storymėje (5.2.1) 

Vandens skaidrumas, susijęs 

su padidėjusiu skendinčiųjų 

dumblių kiekiu (5.2.2) 

Oportunistinių makrodumblių 

gausa (5.2.3) 

tinka 

tinka 

tinka 

tinka 

netinka 

Rodiklio 


Lietuvoje 

dalinai išnagrinėtas 


Išnagrinėtas 

priekrantės 

vandenims, parengtas 

BVPD kriterijus 

neišnagrinėtas 

nėra duomenų 

5.3. 

Netiesioginis 

maisto 

medţiagų 

gausėjimo 

Ţmogaus veiklos lemiami 

rūšių pakitimai floristinėje 

sudėtyje, pavyzdţiui, 

diatominių ir ţiuţelinių 

dumblių santykis, bentalės ir 

pelaginių rūšių kaita, taip pat 

nevietinių rūšių arba toksiškų 

dumblių (pvz., 

melsvabakterių) ţydėjimas 

(5.2.4) 

Daugiamečių jūrinių dumblių 

ir jūrų ţolės gausa, kurią 

neigiamai paveikė vandens 

skaidrumo lygio blogėjimas 

(5.3.1) 

tinka 

tinka 






Lapkričio 1, 

2011 

poveikis Deguonies tirpimas, t. y. 

pokyčiai dėl padidėjusios 

organinės medţiagos 

skaidymo ir atitinkamo 

ploto dydţio (5.3.2) 

tinka 

išnagrinėtas 




Lapkričio 1, 

2011 

9.6. Jūros dugno vientisumo (GAB) kriterijų bei rodiklių aktualumas 

Lentelė 9-7 Siulomi jūros dugno vientisumo indikatoriai ir jų tinkamumas 

Kriterijus 

6.1. Fizinė ţala 

atsiţvelgiant į 

substrato 

ypatybes 

Indikatorius (rodiklis) 

(6.1.1) Atitinkamo 

biogeninio substrato 

rūšis, gausa, biomasė 

ir arealo dydis 

(6.1.2) Ţmogaus 

veiklos gerokai 

paveikto jūros dugno 

plotas pagal skirtingas 

substrato rūšis 

Deskriptoriaus/Kr 

iterijaus 

tinkamumas 


jūrai - tinka 

/netinka (jei 

netinka pagrįsti, 

kodėl). 

netinka 

tinka 

Deskriptoriaus / 

kriterijaus 


Lietuvoje 

(išnagrinėtas / 

dalinai 

išnagrinėtas / 


Nėra biogeninio 

substrato 

Išnagrinėtas dalinai 

(tralavimo trasos, 

dampingo rajonai, 

dugno kasimo 

vietos) 

6.2. Bentalės 

bendruomenės 

būklė būklė 

(6.2.1) Itin paţeidţiamų 

ir (arba) tvarių rūšių 

buvimas 

(6.2.2) Multimetriniai 

indeksai, pagal 

kuriuos vertinama 

bentalės 

bendruomenės būklė 

ir funkcionalumas, 

pavyzdţiui, rūšių 

įvairovė ir 

turtingumas, 

oportunistinių ir 

paţeidţiamų rūšių 

santykis 

tinka 

tinka 






Lapkričio 1, 

2011 

Kriterijus 

Indikatorius (rodiklis) 

(6.2.3) Konkretų ilgį ir 

(arba) dydį 

viršijančios biomasės 

proporcija arba tokių 

individų skaičius 

makrobentalėje 

(6.2.4) Bentalės 

bendruomenės 

individų dydţio 

spektro ypatybes 

apibūdinantys 

parametrai (forma, 

pakilimo santykis ir 

tiesės padėtis (angl. 

shape, slope and 

intercept) 

Deskriptoriaus/Kr 

iterijaus 

tinkamumas 



/netinka (jei 


kodėl). 

netinka 

netinka 


kriterijaus 


Lietuvoje 


dalinai 



Nėra duomenų 

Nėra duomenų 




Lapkričio 1, 

2011 

9.7. Jūros hidrografinių sąlygų (GAB) kriterijų bei rodiklių aktualumas 

Lentelė 9-8 Siūlomi hidrografijos rodikliai ir jų tinkamumas 

Deskriptorius Kriterijus 

Hidrografinių 

parametrų 

pokyčiai 

Vandens lygio 

kitimas 

Oro 

temperatūros 

svyravimai 

Atmosferos 

dinamika 

Kritulių 

pokyčiai 

Bangų 

pokyčiai 

krypties 

Srovių pokyčiai 

Vandens 

temperatūros 

pokyčiai 

Druskingumo 

kitimas 

Ledų sezono 

trukmės pokytis 

Slėgio kaita 

Vėjas 

Štormingumas 

Krituliai 

Sausros 

Deskriptoriaus/Kriterija 

us tinkamumas Lietuvos 

Baltijos jūrai - tinka 

/netinka (jei netinka 

pagrįsti, kodėl). 

Lietuvos Baltijos jūrai 

tinka 


tinka 


tinka 


tinka 


tinka 


tinka 


tinka 


tinka 


tinka 


tinka 


tinka 


tinka 

Deskriptoriaus 

/ kriterijaus 


Lietuvoje 


dalinai 




dalinai 





dalinai 



dalinai 


dalinai 


dalinai 


dalinai 


dalinai 


dalinai 




Lapkričio 1, 

2011 

9.8. Teršalų koncentracijų (GAB) kriterijų bei rodiklių aktualumas 

Lentelė 9-9 Siūlomi teršalų rodikliai ir jų tinkamumas 


D8 Teršalų 


lygis yra toks, 

kad taršos 

poveikio 

pavojaus nėra 

8.1 Teršalų 

koncentracija 

8.2 Teršalų 

poveikis 

Deskriptoriaus/Kriterij 

aus tinkamumas 


- tinka /netinka (jei 

netinka pagrįsti, kodėl). 


tinka 

Tinka 


kriterijaus 


Lietuvoje 



/ neišnagrinėtas) 






Lapkričio 1, 

2011 

9.9. Teršalų ţmogaus maistui skirtuose jūros produktuose (GAB) kriterijų bei 

rodiklių aktualumas 

Lentelė 9-10 Siūlomi teršalų, jūros produktuose, rodikliai ir jų tinkamumas 

Deskriptor 

ius 

D9. 

Ţmonėms 

vartoti 

skirtose 

ţuvyse ir 

kituose 

jūros maisto 

produktuos 

e teršalų 

kiekis 

neviršija 

Bendrijos 

teisės aktais 

ar kitais 

atitinkamais 

standartais 

nustatyto 

lygio. 

Kriterijus 

9.1 Teršalų 

lygiai, 

skaičius ir 

daţnumas 

Rodiklis 


9.1.1 Faktiniai 

nustatytų teršalų 

lygiai ir teršalų, 

kurių kiekis 

viršija 

didţiausius 

teisės aktuose 

nustatytus 

lygius, skaičius 

9.1.2 Atvejų, kai 

viršijami teisės 

aktuose nustatyti 

lygiai, daţnumas 

Rodiklio 

tinkamumas 

Lietuvos 

Baltijos jūrai - 

tinka /netinka 

(jei netinka 

pagrįsti, kodėl). 

Tinka 

Tinka 

Rodiklio 


Lietuvoje 


dalinai 





Lentelė 9-11 Didţiausios leistinos tam tikrų teršalų ţmonėms vartoti skirtose ţuvyse ir kituose jūros maisto 

produktuose koncentracijos, pagal reglamentą EB Nr. 1881/2006 

Maisto produktai Didţiausia leistina 

koncentracija 

(mg/kg drėgno produkto 

svorio) 

Švinas 

Ţuvų raumenų mėsa 0,30 

Kadmis 

Ţuvų raumenų mėsa (išskyrus ungurių) 0,050 

Europinių upinių ungurių (Anguilla anguilla) raumenų 0,10 

mėsa 




Lapkričio 1, 

2011 

Gyvsidabris 

Ţuvininkystės produktai ir ţuvų raumenų mėsa. 0,50 

Europinių upinių ungurių (Anguilla rūšys) 

1,0 

Lydekų (Esox lucius) 

Dioksinai ir PCB 

Maisto produktai 

Ţuvų raumenų mėsa, ţuvininkystės produktai ir 

jų produktai, 

išskyrus europinių upinių ungurių. 

Europinių upinių ungurių (Anguilla anguilla) 

raumenų mėsa ir jų 

produktai 

Didţiausia leistina koncentracija 

Dioksinų suma Dioksinų ir 

(PSOPCDD/ 

F-TEQ) 

dioksinų 

tipo PCB suma 

(PSOPCDD/ 

4,0 pg/g drėgno 

svorio 


svorio 

F-PCB-TEQ) 


svorio 


svorio 

Policikliniai aromatiniai angliavandeniliai 

Maisto produktai 

Benzo(a)pirenas 

Rūkytos ţuvies raumenų mėsa ir rūkyti 

ţuvininkystės 

produktai 

Didţiausia leistina koncentracija 

(μg/kg drėgno svorio) 

5,0 

Ţuvies, išskyrus rūkytą ţuvį, raumenų mėsa 2,0 




Lapkričio 1, 

2011 

9.10. Jūrą teršiančių šiukšlių (GAB) kriterijų bei rodiklių aktualumas 

Lentelė 9-12 Siūlomi jūros šiukšlių bei energijos įskatinat jūros triukšmą rodikliai ir jų tinkamumas 

Deskriptorius kriterijus Deskriptoriaus/Krite 

rijaus tinkamumas 



/netinka (jei netinka 

pagrįsti, kodėl) 

Jūrą 

teršiančios 

šiukšlės 

10.1 Jūros bei 

krantuose 

pasitaikančių 

šiukšlių 

charakteristikos 

10.2 Jūros šiukšlių 

poveikis jūros 

gyvunijai 

Tinka 

Tinka 

Tinka 

Tinka 

Deskriptoriaus 

/kriterijaus 


Lietuvoje 

(išnagrinėtas/dalin 

ai 

išnagrinėtas/neišn 

agrinėtas) 

Neišnagrinėtas 







Lapkričio 1, 

2011 

9.11. Energijų įskaitant povandeninį triukšmą (GAB) kriterijų bei rodiklių 

aktualumas 

Lentelė 9-13 Siūlomi triukšmo rodikliai ir jų tinkamumas 


D11 

Povandeninis 

triukšmas 

11.1 Ţemo, vidutinio 

daţnio impulsinių 

povandeninių 

triukšmų 


laiko ir vietos 

atţvilgiu 

11.2 Beperstojis 

ţemo daţnio 

povandeninis 

triukšmas 

Deskriptoriaus/Krit 

erijaus tinkamumas 



/netinka (jei 


kodėl) 

Tinka 

Tinka 


kriterijaus 


Lietuvoje 


dalinai 








Lapkričio 1, 

2011 

ATLIEKAMOS VEIKLOS, PASIEKTA PAŢANGA, KYLANČIOS PROBLEMOS 

IR SIŪLOMI SPRENDIMAI 

Lietuvos Baltijos jūros aplinkos valdymo stiprinimo dokumentų parengimo projekto 

ekspertai atliko II –osios ataskaitos 1.1.14 (GIS sluoksniai) veiklą bei 1.1.9 (Atlikti 

skirtingų aplinkos savybių, pavojų bei poveikių jiems vertinimą) veiklos dalį. 




Lapkričio 1, 

2011 

REIKALINGI AAA SUDERINIMAI BEI GALIMI PATARIMAI IR 

REKOMENDACIJOS DĖL GRAFIKO PAKEITIMO 

Prašome II ataskaitos pridavimą atidėti iki kovo 15d. Taip pat prašome atidėti I ir II 

studijų pridavimą atidėti iki balandţio 15d. atitinkamai. Savo prašymą grindţiame tuo, kad 

šiuo metu vyksta tarptautinis JSPD geros aplinkos būklės (GAB) kriterijų tarptautinis 

svarstymas, kuriame dalyvauja ir mūsų šalies ekspertai, vykdantys JSPD dokumentų 

parengimo projektą. Š.m. lapkričio 16-17d. Helsinkyje vyks HELCOM CORESET/JAB 

projektų susitikimas, kuriame bus pristatytas JSPD GAB indikatorių galutinis juodraštis. 

Sprendimai priimti susitikime turės lemiamos įtakos tolimesniam ekspertų darbui, nustatant 

JSPD GAB indikatorius bei formuojant aplinkos apsaugos tikslus. Šiame susirinkime 

patvirtintų indikatorių pritaikymui Lietuvoje prireiks papildomo laiko. 




Lapkričio 1, 

2011 

PASLAUGŲ ĮGYVENDINIMO LENTELĖ (GRAFIKAS) 

Ţiūrėti IV priedą (paslaugų įgyvendinimo progresas grafike paţymėtas pilka spalva).

Atlikta Veikla 1 - Vanduo - Aplinkos apsaugos agentūra

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?