PDF formatu

EUROPOS 

VERSLO 

REPORTERIS 

Gairės būsimiems 

ekonomikos ir verslo 

žurnalistams

© Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje

Turinys 

APIE LEIDINIO AUTORIUS 3 

ĮŽANGA 5 

APIE VERSLO IR EKONOMIKOS ŽURNALISTIKĄ 6 

Verslo ir ekonomikos žurnalistika 6 

Verslo žurnalisto etika ir reputacija 13 

Lietuvos verslo žiniasklaida: Istorinis futuristinis 

ekskursas 17 

Verslo žiniasklaida Europoje ir pasaulyje 20 

STOVYKLOS NUGALĖTOJŲ DARBAI 24 

Edita Dulko, trečioji vieta 25 

Tomas Marcinkevičius, trečioji vieta 27 

Mantas Visockas, trečioji vieta 29 

Izabelė Šležaitė, antroji vieta 31 

Edgaras Savickas, pirmoji vieta 33 

Marius Stasiukaitis, pirmoji vieta 35 

STOVYKLOS PROGRAMA 37 

Išleista Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje lėšomis, 2013 m. 

Autorių nuomonė nebūtinai sutampa su oficialia Europos Komisijos nuomone. 

© Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje, 2013 m.

APIE 

LEIDINIO 

AUTORIUS 

© Rasos Pakalkienės nuotrauka 

Vija Marija Pakalkaitė 

Leidinio redaktorė 

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos 

instituto absolventė. Po žurnalistikos studijų beveik 

šešerius metus dirbusi verslo ir ekonomikos temų žurnaliste 

Lietuvoje, Vija išvyko į Vengriją studijuoti Vidurio 

Europos universitete Budapešte. Ten baigusi Ekonomikos 

politikos magistro studijų programą, Vija šiuo metu 

studijuoja viešosios politikos doktorantūroje. Pagrindinė 

Vijos studijų ir žurnalistinių darbų tema – energetikos 

politika. Studijuodama Vija vis dar dirba laisvai samdoma 

žurnaliste įvairiems leidiniams Lietuvoje. 

3 EUROPOS VERSLO REPORTERIS

© Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje © Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje 

Rytas Staselis 

Dienraščio „Verslo žinios“ apžvalgininkas. Anksčiau UAB 

„Verslo žinios“ struktūroje 2006–2009 metais dirbo žurnalo 

„Verslo klasė“ temos redaktoriumi. 1984–1989 metais 

studijavo žurnalistiką. Vėliau dirbo savaitraštyje „Mažoji 

Lietuva“ reporteriu, skyriaus vedėju, redaktoriaus pavaduotoju 

ir redaktoriumi, dienraščio „Respublika“ vyriausiojo 

redaktoriaus pirmuoju pavaduotoju, dienraščio „Lietuvos 

žinios“ redaktoriaus pirmuoju pavaduotoju, vėliau 

vyriausiuoju redaktoriumi. Taip pat yra dirbęs Lietuvos 

televizijos naujienų tarnybos vyriausiuoju redaktoriumi. 

2004–2006 metais dirbo laisvai samdomu žurnalistu. 

Ieva Elvyra Kazakevičiūtė 

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos 

mokslų instituto absolventė, turinti studijų, praktikos 

ir darbo patirties Lietuvoje, Belgijoje, Ispanijoje ir JAV. 

Susidomėjimą Europos Sąjungos politika gilina nuo pat 

studijų pradžios, kai pradėjo stažuotes ES institucijose. 

Po studijų Ieva Elvyra pradėjo valstybės tarnybą Mokslo, 

inovacijų ir technologijų agentūroje, taip pat rašo 

straipsnius Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje interneto 

platformai Pazinkeuropa.lt. 

EUROPOS VERSLO REPORTERIS 

4

ĮŽANGA 

Šis leidinys yra išleistas po to, kai 2012 metų spalio mėnesį 

Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje ir dienraštis 

„Verslo žinios“ surengė jaunųjų žurnalistų stovyklą 

„Europos verslo reporteris“. Keturias dienas vykusioje 

stovykloje dvidešimt žurnalistikos, verslo, ekonomikos 

ir politologijos studentų sėmėsi žurnalistinės patirties 

ir bendravo su Lietuvos verslo ir žiniasklaidos lyderiais, 

klausėsi moderatorių žurnalistų Vijos Marijos Pakalkaitės 

bei Ryto Staselio patarimų ir taip tobulino praktinius interviu 

ir straipsnių rengimo įgūdžius. 

Užsiėmimai stovykloje buvo suskirstyti į keturias temas: 

1) Lietuvos ekonomikos pozicionavimas, 2) verslumas 

Lietuvoje, 3) Europos ekonomikos perspektyvos ir 4) 

verslo žurnalisto ABC. Dalyviai taip pat buvo pakviesti į 

pažintinę ekskursiją po Kauno laisvąją ekonomikos zoną. 

Gilintis į šias temas stovyklos dalyviams padėjo būrys 

kvalifikuotų ekspertų, kurie tris dienas skaitė pranešimus 

ir atsakė į stovyklautojų klausimus: LR ministro pirmininko 

patarėjas Mykolas Majauskas, UAB „Biotechfarma“ 

valdybos pirmininkas prof. Vladas Algirdas Bumelis, 

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, įmonių 

grupės „Eika“ vadovas Robertas Dargis, Lietuvos 

laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas, 

investicinio fondo „Practica Capital“ partneris Donatas 

Keras, analitikas, startuoliams skirtų renginių „Mobile 

Monday Lithuania“ ir „Seed Forum Lithuania“ rengėjas 

Ignas Kamantauskas, SEB banko prezidento patarėjas 

Gitanas Nausėda, VU Tarptautinių santykių ir politikos 

mokslų instituto docentas Mindaugas Jurkynas, dienraščio 

„Verslo žinios“ vyriausiasis redaktorius Rolandas 

Barysas ir LR finansų ministrė Ingrida Šimonytė. 

Šis leidinys sudarytas iš trijų dalių. Pirmojoje dalyje, 

remiantis stovykloje rodytomis verslo žurnalistikos 

prezentacijomis, pristatoma verslo ir ekonomikos žurnalistika 

kaip profesija, aptariami etikos ir reputacijos 

iššūkiai, pateikiama stambių užsienio verslo leidinių 

apžvalga. Antrojoje dalyje pateikiami šešių nugalėtojų 

darbai. Trečiojoje dalyje – stovyklos programa ir stovyklos 

pranešėjų prezentacijos. 


APIE VERSLO 

IR EKONOMIKOS 

ŽURNALISTIKĄ 

Verslo ir ekonomikos 

žurnalistika 

Vija Marija Pakalkaitė 

Žurnalisto darbo krypties apibūdinimas kaip „verslo žurnalistas“ 

dar nedaug ką apie jį atskleidžia. Tai parodo tik 

tai, kad, išskyrus retus atvejus, jis nepraneša kriminalinio 

pasaulio naujienų, nenušviečia pramogų ir žvaigždžių 

gyvenimo ir nenagrinėja temų apie grožį bei sveikatą. 

Tačiau tai dar nieko nepasako apie tai, kokias gi jis naujienas 

praneša. 

Tai, kas yra vadinama verslo žurnalistika, galima mėginti 

plačiai skirstyti į verslo (mikroekonomika) ir ekonomikos 

(makroekonomika) žurnalistiką. Tačiau toks skirstymas 

tik labai apytikslis ir su juo, tarkime, nesutiktų „Verslo žinių“ 

vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas, kurio stovykloje 

pristatyta prezentacija yra šio leidinio pabaigoje. 

Apie ekonomikos pokyčius rašantys žurnalistai daugiau 

bendrauja su ekonomikos analitikais, kurie į padėtį žvelgia 

iš paukščio skrydžio. O verslo žurnalistai leidžiasi 

arčiau žemės ir verslininkų klausinėja, kaip makroekonomikos 

aktualijos paveiks jų verslą, tad ir jie su makroekonomika 

susijusių klausimų neišvengia. Be to, žurna‐ 

listai paprastai specializuojasi įvairiomis temomis, apie 

kurias galima rašyti tiek makro, tiek vietos naujienos lygiu: 

nekilnojamojo turto (NT) rinka, akcijų biržos, žemės 

ūkis, IT ar investicijos. 

Bet kokiu atveju, pranešant verslo ar ekonomikos naujieną, 

svarbu nesustoti ties sausu informavimu apie tai, 

kas nutiko (praeitis ir dabartis). Svarbu nušviesti ir tai, 

kokią įtaką tai gali turėti (ateitis), stengtis atsakyti į auditorijos 

klausimą „kas man iš to“ arba bent „o kodėl man 

tai turėtų būti įdomu“. 

NAUJIENOS APIE ĮMONES 

Apie bendroves ir verslą rašantys žurnalistai praneša 

naujienas apie įmones ir verslininkus, pradedant smulkiais 

su patentais dirbančiais verslininkais, baigiant globaliomis 

bendrovėmis, ir analizuoja jų veiklą. Pasaulinės 

svarbos įmonės Lietuvos gyvenime taip pat dalyvauja. 

Per antrines įmones ar akcininkus čia veikia tokios įmonės 

kaip „Gazprom“, „Lukoil“, „Barclays“, „Chevron“ ir taip 


6

toliau, bet Lietuva nėra vieta, kurioje šių įmonių vadovybė 

priima svarbiausius sprendimus. Todėl Lietuvoje apie 

pasaulinės rinkos milžinus rašoma pasitelkiant užsienio 

žiniasklaidą. 

Rašant apie konkrečius verslininkus, ypatingai svarbu su 

jais plėtoti žmogiškuosius ryšius, įgauti profesinį pasitikėjimą, 

nuolat palaikyti dalykinius santykius. Įgyti verslininko 

pasitikėjimą nereiškia rašyti apie juos tik teigiamas 

naujienas, demonstruoti savo palaikymo ar aklai tikėti 

tuo, ką jie sako. Pasitikėjimas turi būti įgytas kaip profesionalų, 

išmanančių savo profesiją ir neišduodančių savo 

šaltinių. Nors žurnalistas ir draugiškas, jis aiškiai duoda 

suprasti, kad tai – profesinė draugystė ir, jeigu jo pašnekovas 

nusižengs įstatymams, žurnalistas apie tai jaus 

pareigą pranešti savo skaitytojams. 

Labai svarbūs ryšiai su įvairiomis verslo asociacijomis ir 

verslo priežiūros institucijomis. Kartais būtent asociacijos 

imasi viešinti savo gildijos rūpesčius, kai konkretus 

verslininkas nenori arba bijo viešai kalbėti. Lietuvoje veikia 

tokios verslo asociacijos, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos 

pramonininkų konfederacija, Lietuvos bankų asociacija, 

Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacija, 

Lietuvos verslo darbdavių konfederacija ir taip toliau. 

Yra tokios priežiūros institucijos kaip Konkurencijos taryba, 

Lietuvos bankas, Valstybinė kainų ir energetikos 

kontrolės komisija, Ryšių reguliavimo tarnyba, Mokesčių 

inspekcija, Vertybinių popierių komisija ir taip toliau. 

Svarbu pažinoti ir privačių teisininkų, kurie (ypač retai) 

gali atskleisti žinių apie naujų investuotojų atėjimą, ir 

(dažniau) gali pakomentuoti naujus teisės aktus, reglamentus, 

įmonių steigimą ar mokesčių įstatymų „skyles“; 

tai yra labai vertinga, o profesionalui – neišvengiamai 

būtina rašant apie verslą. 

Taip pat svarbu palaikyti ryšį su ekonomikos ir finansų 

analitikais. Jie gali padėti susigaudyti sudėtinguose 

įmonių atskaitomybės dokumentuose ir balansuose. 

Biržinių bendrovių ataskaitos ir pranešimai nemokamai 

skelbiami biržos tinklalapyje, tokių įmonių Lietuvoje yra 

apie 40. Kitų įmonių – ir akcinių bendrovių, ir uždarųjų 

akcinių bendrovių – ataskaitas skaitmeniniu formatu galima 

už tam tikrą mokestį įsigyti iš Registrų centro. Be to, 

valstybės įmonės savo metines ir ketvirtines ataskaitas 

nemokamai skelbia savo tinklalapiuose. 

Galimos istorijos 

Šioje dalyje pateikti pavyzdžiai, apie ką paprastai rašo 

verslo žurnalistai, bet sąrašas nėra baigtinis. Rašant apie 

verslą, bendroves, galima aprašyti žemiau iliustruojamas 

naujienas. 

Bendrovių problemos 

Žiniasklaidai tradiciškai priskiriamas „sarginio šuns“ vaidmuo. 

Todėl viena iš žurnalisto pareigų – pranešti apie įstatymams 

arba etikos standartams nusižengiančias įmones 

ar jų vadovus, paviešinti vartotoją skriaudžiančius sprendimus 

ar finansinius konkrečių įmonių rūpesčius. Be to, 

net ir skaidrios bendrovės gali turėti finansinių ar kitokių 

bėdų, kurios gali turėti įtaką didesnei visuomenės daliai. 

Todėl svarbi verslo žurnalistikos dalis yra pranešti apie 

bendrovių problemas ir jas analizuoti. Problemas pastebėti 

gali padėti ir išsami bendrovių metinių ataskaitų analizė 

(ypač su draugiško, tačiau būtinai su tyrimo objektu 

tiesiogiai nesusijusio finansų analitiko pagalba). 

Vienas iš pavyzdžių, kai žiniasklaida aktyviai ėmėsi „sarginio 

šuns“ vaidmens, buvo istorija, kai dabartiniai prekybos 

tinklo „Maxima“ akcininkai, pasinaudodami neįgaliųjų 

žmonių organizacijų valdomoms įmonėms taikomomis 

lengvatomis, per visuomeninę neįgaliųjų organizaciją 

„Spindulys“ susigražino iš valstybės 76 mln. litų pridėtinės 

vertės mokesčio. Žiniasklaidos priemonės išsiaiškino net 

tai, kad ši neįgaliųjų organizacija buvo įregistruota name, 

kuriame gyveno tuometis „VP Market“ generalinis direk‐ 


torius Žilvinas Marcinkevičius. Kilo didelis triukšmas. 

Pavyzdys, kaip naujienos gali gimti iš finansų ataskaitų 

analizės: 2005 metais prabėgus kelioms savaitėms po AB 

aviakompanijos „Lietuvos avialinijos“ (vėliau pervadintos 

„FlyLAL“) privatizavimo jai priklausęs turtas atsidūrė kitos 

įmonės „Gafizzi capital“ rankose, nors jau buvo pasirašyti 

susitarimai dėl dalies jo įkeitimo už valstybės vardu garantuotą 

paskolą. Akcininkai buvo pakankamai neatsargūs 

ir 2005 metų avialinijų finansinėje ataskaitoje nurodė 

„Gafizzi capital“ – tuometinį „Vingrių investicijų valdymą“ 

– kaip susijusią įmonę, su kuria buvo įvykdyti sandoriai. 

Remdamasis tuo, kad bendrovės buvo susijusios, 

Turto bankas galėjo tvirčiau ginčyti turto perleidimą. 

Visada reikia įvertinti prielaidą: jeigu bendrovė turi tiek 

finansinių bėdų, kad stovi ant bankroto ribos, straipsnis 

apie jos bėdas bankrotą gali paspartinti. Pavyzdžiui, 

2005 metais spaudoje pranešus apie „Aviakompanija 

Lietuva“ visi įmonės kreditoriai suskubo mėginti atsiimti 

pinigus, ir bendrovė labai greitai paskelbė bankrotą. Ne 

veltui vienoje reklamoje sakoma, kad „laikraščiu galima 

užmušti ne tik musę“. Kai kurios srities įmones, tarkime, 

bankus, gali itin pažeisti neigiama informacija spaudoje. 

Tačiau tai nereiškia, kad žurnalistas turi prisiimti bankrutuojančios 

įmonės gelbėtojo vaidmenį ir nuslėpti visuomenei 

svarbią informaciją. Jis tiesiog turi nepamiršti, 

kad jo veiksmai turi įtaką ir atgarsį, todėl mažų mažiausiai 

jis turi pranešti nešališką ir patikimą informaciją, o ne 

tiesiog gandus. 

Sėkmės istorijos 

Verslo įmonių sėkmės istorijos nėra reklama, jeigu 

objektyviai parašytos. Ne pati bendrovė nušviečiama 

teigiamai, bet jos pasirinktas verslo modelis, inovacija, 

žmogiškųjų išteklių valdymas, idėja ir taip toliau. Kiti 

verslininkai mielai paskaitys tokias istorijas ir galbūt ką 

nors iš jų pritaikys sau. 

Metiniai susirinkimai 

Ten yra galimybė pakalbinti vadovus, tam reikia sekti susirinkimų 

prospektus biržoje, bet iš esmės „karštų“ istorijų 

išpešti pavyksta itin retai. 

Asmeninės verslo žmonių, 

vadovų istorijos 

Tai istorijos apie tai, koks vadovas kiek uždirba, kaip pakeitė 

darbą, kur pakviestas vadovauti, kur investuoja savo 

asmenines lėšas, vadovų požiūrius ir asmenybes atskleidžiantys 

interviu. Vadovai ir kiti verslo pasaulio atstovai – 

skaitytojams įdomios asmenybės. 

EKONOMIKOS NAUJIENOS 

Šioje žurnalistikos srityje privaloma bent elementariai 

išmanyti ekonomiką, sugebėti suprasti sudėtingus terminus, 

juos paprastai paaiškinti. Tam padeda kompiuteryje 

laikomas ir nuolat papildomas dokumentas su sudėtingais 

ekonomikos terminais, „išverstais į žmonių kalbą“. 

Juos galima naudoti tekstuose, kad visi skaitytojai suprastų, 

apie ką kalbama, nes ne visi skaitytojai yra baigę ekonomiką. 

Protingas ne tas, kuris moka protingais žodžiais 

kalbėti, o tas, kuris sudėtingus dalykus moka paaiškinti 

paprastai. Būtina prisiminti, kad žurnalistas dirba savo 

skaitytojams, o ne tiems, apie kurių veiklą praneša. 

Svarbu palaikyti ryšius su ekonomikos analitikais, statistikais, 

kurie gali paaiškinti sudėtingus terminus, ir politikais, 

nes politikų sprendimai ir priimti įstatymai dažnai veikia 

visą ekonomiką. Kadangi žurnalistai dažniausiai neturi 

ekonomisto diplomo, natūralu, kad klaidų ir nesusipratimų 

jų publikuotoje informacijoje išvengti nepavyksta. 

Tačiau, kaip mėgsta sakyti R. Barysas, jeigu padarei klaidą, 

prie kiekvieno spaudos kiosko nepastovėsi ir kiekvienam 


8

laikraštį perkančiam skaitytojui nepaaiškinsi, kad buvai 

pavargęs, nespėjai ar dėl kokių nors kitų priežasčių padarei 

klaidų. Todėl turbūt geriausiai čia tinka žurnalistikos 

studijose kalama išmintis, kad „kvailų klausimų nebūna“, 

tad tenka rinktis mažesnį blogį iš dviejų. Jeigu kas nors neaišku, 

geriau paklausti pašnekovo ir pasitikslinti, atskleisti 

jam, kad galbūt kažko nesupranti, negu, padarius kvailą 

klaidą, tai atskleisti visiems skaitytojams ar žiūrovams. 

Galimos istorijos 

Infliacija. Nebūtina rašyti tik apie tai, kad kažkas brangsta 

ar brangs, bet galima rasti įvairių „kampų“. Pavyzdžiui, 

kad infliacija yra didesnė nei palūkanos už vyriausybės 

vertybinius popierius, tad „suvalgo“ investavusių į šiuos 

popierius uždarbį. Jeigu minimalus mėnesio atlyginimas 

ar pensijos siejamos su infliacija, galima pasvarstyti, ar 

valdžios sprendimas jas didinti nepaskatins pinigų nuvertėjimo 

spiralės, t. y. ar nuolat didėjantys atlyginimai, 

pensijos, socialinės išmokos nedidins infliacijos. 

Bendrasis vidaus produktas 

Tai „tradicinės“ naujienos apie šalies bendrąjį vidaus produktą 

(BVP), dar tiesiog vadinamą „ekonomika“, apie tai, 

kaip jis smuko, augo, stabilizavosi. Tačiau galima rasti ir 

smulkesnių su BVP susijusių naujienų, pavyzdžiui, kaip 

Statistikos departamentas rengiasi į BVP įskaičiuoti narkotikus 

ir prostituciją ir kiek dėl to oficialiai „padidėtų“ BVP. 

Mokesčių politika 

Tai gali būti ne tik bendra diskusija apie mokesčių didinimą, 

mažinimą ar progresinių mokesčių įvedimą. Tačiau 

galima ir pakalbinus ekonomikos analitikus paanalizuoti, 

ar gyventojų pajamų mokesčio lengvata asmenims, su 

paskola įsigyjantiems/įsigijusiems būstus, kartais „neperkaitins“ 

nekilnojamojo turto rinkos, kurios burbulų 

sprogimai gali atsiliepti visai ekonomikai. Šia tema sveika 

priminti NT rinkų nuosmukių pavyzdžius kitose šalyse. 

Įvedus kokią nors pridėtinės vertės mokesčio (PVM) 

lengvatą ir praėjus tam tikram laikotarpiui, galima patikrinti, 

ar tikrai tie produktai atpigo. Pavyzdžiui, 2006 

metais beveik keturis kartus sumažintas meno, kultūros 

ir sporto renginių lankymui taikytas PVM, tačiau bilietų 

platintojai ar renginių organizatoriai bilietų kainų 

nemažino. 

Keičiantis gyventojų pajamų mokesčiui (tokie pokyčiai 

paprastai vyksta nuo Naujųjų metų), galima prognozuoti, 

ar įmonės savo darbuotojams mokės algas prieš Naujuosius 

(senuoju tarifu), po Naujųjų (naujuoju tarifu), kokia 

bus įtaka biudžeto mokesčių surinkimui ir patiems darbuotojams. 

Lietuvos ekonomikai 

įtaką darančios ES naujienos 

Pasak vienerius metus portale Delfi.lt rubriką „Mano Europos 

Parlamentas“ redagavusios Justinos Juršytės, Lietuvos 

skaitytojai labiau mėgo skaityti tas ES naujienas, 

kurios pranešdavo, kas keisis jų kasdieniame gyvenime, 

tarkime, svarstymai dėl vienodo kroviklio visiems telefonams. 

Antroje vietoje buvo naujienos, kurios darė įtaką 

skaitytojų piniginėms, tarkime, Europos Komisijos iniciatyva 

mažinami tarptinklinio ryšio tarifai. Trečioje vietoje 

būdavo naujienos apie garsius žmones, jų paminėjimas 

padidindavo skaitomumą. Tai buvo tokie žmonės kaip 

EK narys Algirdas Šemeta, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas 

Hermanas Van Rompuy, Vokietijos kanclerė 

Angela Merkel ir kiti. Trečiąją vietą su jais dalijosi naujienos 

apie ES finansų krizę ir Graikijos gelbėjimą. Kitais 

atvejais skaitytojų dėmesį pavykdavo pritraukti nebent 

intriguojančiomis antraštėmis ar nuotraukomis. 


Kitos galimos temos: 

Krizė (apie krizę – išsamiau lentelėje toliau) 

Einamoji sąskaita/užsienio prekyba 

Tiesioginės užsienio investicijos 

Nekilnojamojo turto rinka 

Naftos/dujų kainos 

Biudžeto padėtis ir valstybės skolinimasis 

Palūkanų normos, paskolų rinka 

Valiutų kursai ir prekyba valiutomis 

Vertybinių popierių rinka 

KAS YRA VERSLO 

ŽURNALISTO AUDITORIJA 

© Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje 

Verslo žurnalistas turi išmanyti savo auditoriją. Ji labai priklauso 

nuo to, ar žurnalistas dirba bendroje žiniasklaidos 

priemonėje, kuri praneša naujienas visomis temomis, ar 

specializuotoje verslo žiniasklaidos priemonėje. Pirmuoju 

atveju jo auditorija domisi bendromis naujienomis ir įvykiais, 

viskuo po truputį. Specializuotą verslo spaudą, pasak 

„Verslo žinių“ vyriausiojo redaktoriaus R. Baryso, skaito 

kiek kitokie žmonės. Tai tokie sprendimų priėmėjai, kaip 

verslo savininkai, (ir pačių smulkiausių) bendrovių vadovai, 

vidurinės grandies vadovai, vadinamasis biurų planktonas, 

specialistai, vadybininkai. Todėl, pasak jo, specializuotoje 

žiniasklaidoje verslo turinys yra detalesnis ir 

analitiškesnis, nes vertinami vykstantys procesai, veiklos 

rezultatai, pastebimos tendencijos ir į jas atkreipiamas 

dėmesys, analizuojamos priežastys ir prognozuojamos 

pasekmės, pristatomi verslui svarbūs žmonės. Ji skirta 


10

Ženklai, 

kad gresia krizė: 

Smunka perkaitusios biržos pasaulinėse rinkose (JAV, 

ES): pastarąjį kartą krizės banga iki Lietuvos atplaukė 

maždaug per metus nuo 2007 iki 2008 m., ir įžvalgesni 

redaktoriai dar 2007 metais buvo nurodę žurnalistams 

atidžiai sekti užsienio biržas. 

Smunka nekilnojamojo turto kainos Vakarų rinkose. 

Stambūs bankai Vakaruose turi problemų. 

Mes pažeidžiami, jeigu: 

Lietuvoje dviženkliais procentais kasmet auga 

atlyginimai. 

Keletą metų iš eilės atlyginimai auga greičiau nei 

našumas. 

Einamosios sąskaitos deficitas siekia 10–15 procentų: 

nuolatos gerokai daugiau importuojame nei 

eksportuojame, o už importą greičiausiai mokame 

skolintais pinigais. 

Per metus nekilnojamojo turto kainos auga 

dviženkliais procentais. 

Perkaitusi akcijų rinka: kol kas Lietuvos akcijų rinka 

vadinama „negilia“, todėl ji neva nedaro didelės įtakos 

bendrajai ekonomikai, bet padėtis gali keistis. 

Net ir ekonomikos augimo laikais nuolatos yra ir didėja 

viešojo sektoriaus deficitas, kuris yra arba tampa 

dviženkliu. 

Krizė prasideda. 

Apie ką galima rašyti 

Sekti makroekonomikos rodiklius. 

Pirmosiomis savaitėmis stebėti, ar Vyriausybė sugeba 

apmokėti einamuosius mokėjimus, mokėti už elektrą, 

išmokėti atlyginimus valstybės tarnautojams, ar 

nevėluoja pensijos. 

Kaip Lietuvai pavyksta pasiskolinti užsienio rinkose, 

kokia kaina, trukmė. Norint lyginti su kitomis šalimis, 

reikia rinktis tos pačios trukmės ir valiutos obligacijų 

emisijas. 

Kokias taupymo/mokesčių didinimo priemones 

politikai svarsto, ką apie tai mano verslas. 

Kaip keičiasi nedarbo rodikliai, kaip reaguoja verslas, ar 

atleidinėja žmones. 

Kaip laikosi nekilnojamojo turto rinka (2008–2010 

metų krizė Lietuvoje pirmiausiai kirto nekilnojamojo 

turto rinkai, tada nusirito per pramonę). 

Kokia bankų padėtis, ar žmonės nepradeda masiškai 

atsiiminėti indėlių. 

Rodikliai, 

kurie gali rodyti 

ekonomikos atsigavimą: 

Daugėja pramonės užsakymų. 

Mažėja pramonės produkcijos atsargų lygis (pramonė 

išparduoda sandėliuose saugomą produkciją). 


specialių interesų turintiems skaitytojams. 

Stabilizuojasi nedarbas, vėliau pradeda mažėti. 

Mažėja naujai registruotų bedarbių. 

Daugėja naujų laisvų darbo vietų. 

Ilgėja vidutinė darbo savaitės trukmė. 

Pradeda daugėti ar bent nebemažėti nekilnojamojo 

turto sandorių, stabilizuojasi kainos, jos pradeda 

didėti. 

Auga pramonės produkcijos kainų indeksas 

(neįskaitant rafinuotų naftos produktų ir mokesčių 

pokyčių). 

Didėja infliacija: tačiau Lietuvoje infliacija gali didėti ir 

per krizę, pavyzdžiui, jeigu importuojamos energijos 

kainos auga. 

Krizės ateina ir išeina 

Per nepriklausomybės dvidešimtmetį Lietuva patyrė jau 

ne vieną ekonomikos krizę, ir greičiausiai jų bus daugiau. 

Rašant apie krizę žurnalistams tenka ypatingas 

vaidmuo. Būtent jie gali labai iš anksto atkreipti dėmesį 

į galimai ateinančios krizės ženklus, per krizę suteikti 

aktualiausią informaciją ir lygiai taip pat pastebėti ir 

pranešti, kai ženklai rodo, kad krizė eina į pabaigą, nors 

gatvėse gyvenimo pagerėjimo dar nematyti. Šioje lentelėje 

pateikiami įvairūs aspektai, į kuriuos galima atkreipti 

dėmesį, iš kiekvieno iš šių rodiklių galima padaryti atskirą 

žurnalistinę istoriją. 

Atsigauna eksportuojančios pramonės šakos – baldų 

gamyba, chemijos pramonė, maisto produktų 

eksportas, tekstilė. 

Daugėja naujų įrengimų užsakymai (auga investicinių 

prekių importas). 

Gerėja mažmeninės prekybos padėtis. 

Atsigauna transporto ir logistikos sektorius. 

Auga Lietuvos įmonių pelnas. 

Daugėja statybos leidimų. 

Auga pinigų kiekis ekonomikoje. 

Daugiau naujai įregistruojamų automobilių. 

Akcijų rinkų indeksai juda aukštyn. 

Rengiant naudotasi 

šaltiniais: 

Pamela Hollie Kluge „Guide to Economics and Business 

Journalism“. Šią knygą galima rasti Vilniaus universiteto 

centrinėje bibliotekoje. 

Rolandas Barysas „Kas skaito verslo žiniasklaidą Lietuvoje ir 

ko jiems reikia“. Ši prezentacija pateikta leidinio pabaigoje. 

Teksto dalyje apie krizės ženklus pasinaudota 2010 metais 

kalbintų ekonomikos analitikų Vilijos Tauraitės ir Giedriaus 

Miliausko suteikta informacija. 


12

Verslo žurnalisto 

etika ir reputacija 

Vija Marija Pakalkaitė, Rytas Staselis 

„N mėnesio N dieną N leidinyje spausdinsime diskusiją 

„Ar reikia Lietuvai atominės elektrinės Kiek ji kainuos 

Lietuvai, ir kokia bus jos gaminamos elektros kaina“ 

Kviečiami diskusijos dalyviai – LR ministras Vardenis 

Pavardenis, N universiteto N katedros Civilinės inžinerijos 

centro direktorius Vardas Pavardauskas, Lietuvos 

energetikos konsultantų organizacijos atstovas Vardis 

Pavardonis, Seimo nariai. Kviečiame jus diskusijoje dalyvauti 

su straipsniu (arba jų ciklu – į keletą numerių, 

kai A4 puslapio su nuotrauka kaina – 3600 Lt. + PVM, 

atvarto (dviejų puslapių vienoje plokštumoje) – 6000 Lt. 

+ PVM. Esant avansiniam mokėjimui už straipsnį, taikysime 

jums 5–10 procentų nuolaidą). Į straipsnio kainą 

įskaičiuota: N leidinio žurnalisto paslaugos, dizainerio, 

maketuotojo, foto medžiagos ir gamybos bei spausdinimo 

paslaugos. Parengta ir suderinta medžiaga bus 

spausdinama N leidinyje; be to, medžiaga PDF formatu 

bus įkelta į interneto erdvę: „e–N“ ir „Apple iPad“. Daugiau 

informacijos – N leidinio interneto svetainėje...“ 

Tai ištrauka iš tikrovėje egzistuojančiame leidinyje dirbančios 

pardavimo vadybininkės elektroniniu paštu 

energetikos sektoriuje veikiančiai įmonei teikto komercinio 

pasiūlymo. Kaip galėtume atpažinti jo esmę 

Gali būti, kad redakcija inicijuoja visai teisėtą ir visas 

etikos normas atitinkančią diskusiją apie aktualią problemą. 

Tačiau nutaria gudriai pasipelnyti, siūlydama 

šalia, įtartume, pokalbio prie apskrito stalo „prikergti“ 

dar bent vieną tekstą. Už šį tekstą tokioje diskusijoje 

dalyvaujančios bendrovės atstovai sumokėtų pinigus 

ir nusipirktų įvaizdį, kad tos bendrovės nuomonė esą 

yra įtakinga (bendrovės atstovai yra kviečiami į pokalbį, 

kurio svarbiausias asmuo yra ministrų kabineto narys), 

todėl „svarbi“ leidinio skaitytojams. Šalia pasiūlomos ir 

„žurnalisto paslaugos“, kai apskritai žodis „žurnalistas“ ir 

žodis „paslaugos“ nesuderinami. 

Bendresne prasme, žinant apie komercinį pasiūlymą, 

kyla įtarimų, ar apskritai pati diskusija yra skaidri Ar 

jos už pinigus neinicijavo atominės elektrinės projekto 

iniciatoriai – valdžios institucijos (yra žinoma, kad 

atominės elektrinės projektui skatinti viešojoje erdvėje 

Visagino atominės elektrinės administracija skyrė 

mažiausiai vieną milijoną litų) O gal atvirkščiai – ar už 

diskusijos iniciatyvą arba dalyvavimą joje leidiniui nesumokėjo 

atominės energijos oponentai Arba leidinio 

redakcija komercinei bendrovei tiesiog pardavinėja 

galimybę pasėdėti strateginius sprendimus priimančių 

politikų draugėje, patiems politikams apie tai net nežinant 

Šie mūsų asmeniniai įtarimai nėra pagrįsti jokiais 

konkrečiais įrodymais. Tačiau tokios prielaidos iškyla 

paaiškėjus faktui (jį paliudija dokumento ištrauka), kad 

leidinio redakcija ne tik toleruoja apmokėtų nuomonių 

skelbimą (klausimas: ar tos bendrovės atstovai buvo 

pakviesti į diskusiją, jeigu už dalyvavimą joje atsisakė 

sumokėti pinigus) toje pačioje rubrikoje, kurioje skelbiama 

esą probleminė ir aktuali diskusija, bet ir skatina 

patraukliais komerciniais pasiūlymais. 

Akivaizdu, kad leidinys, siekdamas greito ir paprasto uždarbio, 

žudo savo reputaciją, versdamas abejoti kiekvieno 

leidinyje skelbiamo teksto skaidrumu. Be to, teikdamas 

komercinį pasiūlymą tame pačiame dokumente vėliau jis 

giriasi moralia laikysena, profesionalumu ir tvirtomis demokratinėmis 

nuostatomis (ironiška, nes laisva ir nešališka 

spauda būtina demokratijai užtikrinti). Jeigu galima 

šitaip už pinigus sudalyvauti „diskusijoje“ vienu atveju, 

kyla klausimas, ko verti visi kiti šiame leidinyje skelbiami 

straipsniai Galima sakyti, kad tai – bendrovės požiūrio į 

trumpalaikes ir ilgalaikes savo verslo perspektyvas problema, 

kai žiniasklaidos įmonė renkasi trumpalaikes. 


Kaip atpažinti 

užsakomąjį straipsnį 

Telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ 2007–2008 m. 

atliktos apklausos duomenys parodė, kad 66,3 proc. 

skaitytojai teigia atpažįstantys užsakytus straipsnius, 

o 55,7 proc. apklaustųjų sakė, kad atpažįsta užsakytus 

straipsnius, kai nuo skaitytojų tai slepiama. Tarp užsakomuosius 

straipsnius atpažįstančių skaitytojų 37 proc. 

juos vertina neigiamai. Dar daugiau – 43,3 proc. skaitytojų 

– neigiamai vertina paslėptus užsakomuosius 

straipsnius. Tačiau paslėptų užsakomųjų straipsnių Lietuvos 

spaudoje kaip buvo, taip ir yra. 

Žurnalistas Marijus Širvinskas savo bakalauro darbe 

„Užsakomieji straipsniai nacionaliniuose dienraščiuose: 

požymiai, taikymas, apibrėžimas“ yra išskyręs paslėptų 

užsakomųjų straipsnių požymius, kurie pateikti žemiau. 

• Būdinga specifinė, neatitinkanti leidinio formato stilistika: 

antraštės ima skambėti kaip skelbimo šūkiai; 

paantraštės gali būti per ilgos. 

• Juos išduoda greta neva objektyvaus teksto publikuoti 

tos pačios įmonės reklamos pranešimai. 

• Šaltinių stoka. Paprastai tokioje publikacijoje kalbinamas 

vos vienas pašnekovas, dažniausiai tai būna įmonės 

ar įstaigos vadovas. 

• Yra neįprasta jį rašiusiojo autoriaus pavardė, tiksliau, 

dažnai tai tebūna slapyvardis. 2005 metais 

M.Širvinskas atkreipė dėmesį į tokias pavardes kaip 

Laimutis Genys („Lietuvos rytas“), Vaidė Gėlė arba Rojus 

Žaibas („Respublika“), Marijonas Molinis („Veidas“). 

• Tokiame straipsnyje konkreti firma arba jos vadovas 

yra parodomas paprastai vien iš teigiamos pusės, nė 

neklausiant jų apie problemas, kurios domina auditoriją, 

arba atsakoma atmestinai, o kalbinantis pašnekovą 

žurnalistas nemato reikalo patikslinti ir pateikti 

tikslinamų klausimų. 

Žurnalistas tampa įkaitu 

Aptariamos temos požiūriu ne mažiau svarbus klausimas, 

kaip tokius leidinius leidžiančios bendrovės žiūri 

į joje dirbančius žurnalistus, kurių paslaugos įskaičiuojamos 

į bendrą kainą šalia „foto medžiagų ir gamybos 

bei spausdinimo išlaidų“. Požiūris mažų mažiausiai nepagarbus, 

nes nuvertina žurnalisto darbą iki „intymių 

paslaugų“ lygio. Ar žurnalistas turėtų atsisakyti tokios 

užduoties ir tokios darbovietės Jis turi neabejotiną teisę 

rinktis: siųsdama suteikti paslaugas komercinei bendrovei, 

redakcija savo naudai parduoda esamą ir būsimą 

žurnalisto reputaciją – brangiausią verslo žurnalisto turtą. 

Ir jis turi teisę pasirinkti savo reputaciją, o ne darbą 

toje žiniasklaidos priemonėje. 

Tai anaiptol ne vienintelė dilema, kurią turi spręsti verslo 

temomis rašantys žurnalistai. Jie dirba ne itin skaidrioje 

aplinkoje, sudėtingame trikampyje – politikų, verslo korporacijų 

ir žiniasklaidą leidžiančių bendrovių interesų 

sandūroje. Visų toje sandūroje vyraujančių procesų kurioje 

nors redakcijoje dirbantis žurnalistas gali net nežinoti, 

nes tėra paverčiamas paslaugas teikiančiu įrankiu. 

„Sakykime, aš jau vasarą nutuokiau, kad po rinkimų Darbo 

partija vyriausybės formuoti eis kartu su socialdemokratais, 

mat „Balso“ redakcijose buvo reikalaujama į turinį primaišyti 

ne tik Viktoro Uspaskicho ir jo bičiulių komentarų, 

bet ir dabartinio kandidato į būsimus premjerus Algirdo 

Butkevičiaus nuomonių. Kitaip sakant, vadovybės spaudimas 

kokiame nors straipsnyje paminėti socialdemokratų 

lyderį buvo signalas, kad šios dvi politinės jėgos yra sutarusios 

bendradarbiauti ir derina savo veiksmus,“ – portalo 

15min.lt dienoraštyje prisiminimais apie vieną iš savo 

buvusių darboviečių dalijosi tas pats Marijus Širvinskas, 

kurio bakalauro darbas pacituotas pirmiau. 

Šiuo atveju žurnalistas kažką numanė, nes atpažino „turinio 

priemaišas“. Tačiau būna ir kitaip: verslo grupės ir 

politinės jėgos sudaro neoficialius susitarimus, kurių 


14

tikslas – remti tam tikrus politikus per rinkimus, verslo 

grupei tikintis, kad užėmęs politines ar valstybės tarnybos 

pareigas remtas asmuo atsidėkos. Verslo grupė 

konkrečiame leidinyje perka reklamą, o žiniasklaidos 

bendrovė už ją atsiskaito paslaugomis žurnalistų, kurie 

bėgioja į Seimą ir Vyriausybę, terorizuoja valdžios struktūras, 

atstovaudami konkrečios verslo grupės interesams, 

pateikdami kryptingus klausimus ir taip padėdami 

tai verslo struktūrai gauti naudos. 

Kas priklauso 

nuo paties žurnalisto 

Mūsų paklausti „Verslo žinių“ (VŽ) reklamos skyriaus darbuotojai 

sako, kad apskritai itin geidžiama stambiųjų 

bendrovių reklamos forma yra žurnalistų rankomis parašyti 

neva objektyvūs straipsniai. Pasak reklamos skyriaus 

darbuotojų, didesnės kompanijos užsimena norinčios, 

kad už pinigus VŽ žurnalistas parašytų straipsnį (iš tikrųjų 

liaupses) apie konkrečią bendrovę ir įdėtų jį į laikraštį 

nieko nuo kitų straipsnių neišsiskiriančia forma. Toks reklamos 

sklaidos būdas VŽ laikomas nepriimtinu ir nelegaliu. 

Todėl dėl jos apskritai nesiderama. Mažesnės įmonės, 

kurios valdomos pagal principą „viskas – viename“ 

(tas pats žmogus – direktorius, reklamos vadybininkas, 

viešųjų ryšių specialistas), siekia už pinigus patalpinti laikraštyje 

savo kūrybos tekstus, tačiau taip pat su sąlyga, 

kad tos publikacijos niekuo nesiskirtų nuo bendro VŽ 

stiliaus. Tačiau labiausiai ypač nekilojamojo turto, prekybos, 

finansų, telekomunikacijų įmonių siekiama savų 

interesų brukimo į viešąją erdvę forma yra mėginimai 

„prisijaukinti“ padorią reputaciją turinčius žurnalistus, 

kurie, rašydami nebūtinai tų verslo struktūrų inicijuotus 

straipsnius, nepamirštų atspindėti ir draugiškų įmonių 

nuomonės, paskelbti siūlomų ekspertų citatas. Toks požiūris 

dar kartą paliudija, kad didžiausias kapitalas, kurį 

turi verslo temomis rašantis žurnalistas, yra jo reputacija. 

Juk patyrusių verslo struktūrų požiūriu, gerą reputaciją 

išsaugojęs žurnalistas, rašantis bendrovės interesus 

atitinkančius straipsnius, yra pati efektyviausia tikslinės 

auditorijos pasiekimo forma. 

Norintiesiems apsisaugoti nuo kryptinės įtakos Billas 

Kovachas ir Timas Rosentielis knygoje „The Elements 

of Journalism“ siūlo laikytis devynių universalių darbo 

principų, kurie tinka ne tik verslo žiniasklaidai: 

1. Žurnalistikos pirmoji priedermė (pirmasis įsipareigojimas) 

yra tarnystė tiesai. 

2. Žurnalistika yra ištikima pirmiausia piliečiams (ne 

auditorijai – skaitytojams, klausytojams, žiūrovams, 

lankytojams). 

3. Žurnalistikos darbo esmė yra patikrinti arba patvirtinti 

gautą informaciją. 

4. Žurnalistas privalo būti nepriklausomas nuo tų, apie 

kuriuos rašo. 

5. Žurnalistika privalo nepriklausomai vykdyti kontrolės 

funkciją. 

6. Žurnalistika privalo sudaryti sąlygas viešajai kritikai ir 

nuomonių įvairovei. 

7. Žurnalistas privalo įdomiai ir suprantamai pateikti 

tai, kas svarbu. 

8. Žurnalistas privalo pateikti naujienas išsamiai ir proporcingai. 

9. Žurnalistui privaloma sudaryti sąlygas dirbti pagal 

savo asmenines sąžinės nuostatas. 

Šia tema 

galite pasidomėti daugiau 

• Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas 

• Garbingos žiniasklaidos institutas: www.gzi.lt 

• Verslo žurnalistų klubas 


• Marijus Širvinskas, bakalauro darbas, I d. „Užsakomieji 

straipsniai nacionaliniuose dienraščiuose: požymiai, 

taikymas, apibrėžimas“ (2006) 

• Mindaugas Nastaravičius, bakalauro darbas „Verslo interesų 

raiška šalies periodinių leidinių turiniui“ (2006) 

• Nuorodos diskusijai 

• Ar tai – geras žurnalistas 

• „Dar pažiūrėsim“ satyrinis vaizdelis „Pakomentuokite 

plačiau“, kaip (ne)reikia užduoti klausimų: 

• http://www.youtube.com/watchv=nEI95e0mCLE 

• Ar galima vardan informacijos stumdyti pašnekovą 

• Rūta Janutienė 2012 m. kalbina Kauno apskrities vyriausiojo 

policijos komisariato viršininką Algirdą Kaminską 

apie įvykius Garliavoje. 

• http://www.youtube.com/watchv=F0UrkdQuo6Q 

• Ar žurnalistas turėtų reklamuoti verslo projektus 

• Žurnalistas Algimantas Čekuolis kalba apie Visagino 

atominę elektrinę. 

• http://www.vae.lt/lt/broadcasts/video 

Naudingos nuorodos darbui 

• Nasdaq OMX Vilniaus birža 

http://www.nasdaqomxbaltic.com/market/lang=lt 

(Biržinių įmonių ataskaitos būna skiltyje „Pranešimai“) 

Nemokama informacija čia: –> Juridinių asmenų registras 

–> Neatlygintini duomenų sprendimai (Juridinių 

asmenų įregistravimas, Juridinių asmenų duomenų ar 

informacijos pakeitimų įregistravimas) 

• Seimo narių pasiūlymai 

Seimo tinklalapis www.lrs.lt –> Naujausių įregistruotų 

teisės aktų paieška 

• Kas bankrutuoja 

Įmonių bankroto valdymo departamentas: 

www.bankrotodep.lt/ 

• Makroekonomikos statistika 

Naujienos apie Lietuvos ekonomikos padėtį ir prognozes 

paprastai atkeliauja iš trijų šaltinių: Statistikos 

departamento, Lietuvos banko ir Finansų ministerijos. 

Bankų sektoriaus apžvalgas galima rasti Lietuvos bankų 

asociacijos tinklalapyje. 

Statistikos departamento tinklalapis. Nauja informacija 

ten skelbiama pagal iš anksto paskelbtą kalendorių 

11 val.: http://www.stat.gov.lt/lt/ 

Finansų ministerijos tinklalapis. Ten galima rasti makroekonomikos 

prognozes: http://www.finmin.lt/ 

Lietuvos banko tinklalapis. Ten galima rasti Lietuvos 

banko daromas makroekonomikos prognozes, bankų 

sektoriaus statistiką: www.lb.lt 

• Lietuvos bankų asociacijos tinklalapis: 

http://www.lba.lt/ 

• Registrų centras 

http://www.registrucentras.lt 

Galima naudotis nemokama informacija, pavyzdžiui, 

rasti naujienas apie tai, kokie žinomi žmonės ar žinomų 

įmonių akcininkai kokias įmones steigia, taip pat 

pirkti finansines ataskaitas. 


16

Lietuvos verslo 

žiniasklaida: 

Istorinis 

futuristinis 

ekskursas 

Rytas Staselis 

Nuo tautinio atgimimo laikų buvo dešimtys mėginimų 

leisti verslo bendruomenei skirtus laikraščius ir žurnalus, 

kurti paklausias televizijos laidas ar, naujausiaisiais laikais, 

steigti interneto portalus. Tačiau sėkmingų ir palyginti ilgą 

laiką rinkoje išsilaikančių pavyzdžių tėra vienetai. 

Pati svarbiausia verslo žurnalistikos problema – trumpa 

institucinė atmintis. Tai tokia būsena, kada rašydami apie 

reiškinius ir pranešdami žinias žurnalistai turi menką supratimą 

apie tai, kaip tie reiškiniai susiformavo istorijos 

perspektyvoje. Todėl pranešimų tekstai ir pretenzijos į 

analitiką atrodo paviršutiniškai lėkšti. 

Kokybė, reputacija ir efektyvus valdymas – trys pagrindiniai 

kriterijai, kurie nuo 1988–ųjų iki šiol lėmė verslo 

žiniasklaidos raidą Lietuvoje. Lietuviška patirtis niekuo 

nesiskiria nuo pasaulinės ir rodo, kad, norint imtis verslo 

žinių sklaidos verslo ir siekti jo sėkmės, būtina visų šių 

trijų kriterijų harmonija. Jeigu šių trijų kriterijų nepavyksta 

suderinti, o juo labiau – jeigu žiniasklaidos priemonė 

ima neatitikti bent vieno iš šių reikalavimų atskirai, ji išnyksta 

iš rinkos, savininkams atnešdama nuostolius. 

Patirtis: kokios 

žiniasklaidos nereikia 

Iš karto po 1988–ųjų buvo keletas mėginimų atkurti 

tarpukario Lietuvoje ėjusius kooperatyvų sąjungų, verslo 

ir gamybos organizacijų laikraščius. Žurnalas „Ben‐ 

drija“ – Lietuvos kooperatyvų nacionalinės asociacijos 

ekonominis komercinis leidinys, redaguotas dabartinio 

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos 

analitiko Baltijos šalyse, buvusio diplomato Valdemaro 

Katkaus. Tai buvo bene rimčiausius tekstus ekonomikos 

temomis skelbęs leidinys, kuris atspindėjo ir šiuolaikinę 

ekonominę mintį, tačiau 1989 m. užsidarė dėl nepakankamų 

finansų, verslo užnugario ir nesugebėjęs išlaikyti 

konkurencijos. Žurnalo tematika nelabai derėjo su tuometinio 

verslo aktualijomis, nes nieko nerašė nei apie 

retųjų metalų kainas Rusijoje ir Vakarų šalyse, nei apie 

plataus vartojimo prekių kainas Kinijoje, juo labiau jų 

nelygino su Gariūnų turgaus kainomis. O būtent į šiuos ir 

panašius verslus metėsi daugelis po Lietuvos nepriklausomybės 

atkūrimo į verslą patraukusių lietuvių. 

Akademinė ekonomistų bendruomenė taip pat nebuvo 

kokybiškos informacijos ir pažangios minties plėtros 

siekusių ekonominių leidinių – „The East Express“ (1989– 

1992 m., anglų kalba, redaktoriai Egidijus Meilūnas ir 

Birutė Vyšniauskaitė), „Litas“ (1990–1995 m., redaktoriai 

Jurgis Paskočinas ir Jonas Bagdanskis), „Komercinės žinios“ 

(1989–1995 m., redaktorius Kazys Matačiūnas) 

– auditorija. Ir tai yra vienas didesnių ir iki šiol neįvertintų 

Lietuvos paveldo praradimų. Įvairios visuomenės 

grupės neblogai žino apie pokario rezistenciją, sovietmečio 

disidentų judėjimą ar net kultūros paminklus. 

Tačiau „Druskininkų šešetuko“ – protingiausių tuometinių 

Lietuvos ekonomistų – pastangų sukurti šalies 

ekonomikos pertvarkos planą fenomenas, neabejoju, 

daugeliui lietuvių nieko nesako. Akademikas Eduardas 

Vilkas (1935–2008), profesorius Kazimieras Antanavičius 

(1937–1998), Kęstutis Glaveckas, Algis Dobravolskas, 

Vytas Navickas, Vytenis Aleškaitis – apie Lietuvoje 1990– 

1994 m. vykusias ekonomines reformas, jų autorius ir šių 

žmonių darbo, užsidarius vienoje vyriausybinėje viloje 

Druskininkuose, aplinkybes mažai buvo žinoma tada. 

Dar mažiau – šiais laikais. Visuomenės sampratai šis praradimas 

prasmingas pirmiausiai dėl to, kad jos diduma 

nežino, kodėl sovietmečiu valstybinio turto privatizacija 


atkūrus nepriklausomybę vyko už vadinamuosius „privatizavimo 

čekius“. Ir kad didelė dalis šiuolaikinių stambių 

verslininkų tokie tapo sugebėję pasinaudoti „čekinės 

privatizacijos“ galimybėmis. Tų laikų patirtis daro didelę 

įtaką tų verslininkų mąstysenai, įmonių valdymo ir bendravimo 

su visuomenės ir valdžios institutais stiliui. 

Lietuvos verslo žiniasklaida turėjo ir kitą vystymo kryptį. 

Pirmiausiai korporacijos „Lietverslas“, vėliau „Tauro“ 

banko finansuojami arba remiami leisti leidiniai „Aljansas“ 

(redaktorius Genadijus Konopliovas (1945–1997) – 

bankininku tapęs sovietmečio partinis funkcionierius), 

„Savininkas“, „Biznis“ (redaktorius Žygintas Kačanauskas 

(1965–2012)). Susitelkę prie keletą metų aktyviai veikusios 

Nuosavybės saugos kongreso organizacijos, šie leidiniai 

skelbė labiau tokius propagandinius tekstus, kad jie 

idealiai atitiktų jų užsakovų–leidėjų ideologines nuostatas 

(tai buvo didelė klaida) apie verslo pasaulėžiūrą, buvo 

skirti stipresniems verslininkams, propagavo turto neliečiamybės 

temą. Jie skatino kituose leidiniuose ekonominėmis 

temomis rašiusius žurnalistus, kurie galėdavo į 

„Lietverslą“ atnešę bet kuriame leidinyje paskelbtą savo 

straipsnį, kurio idėjos atitiko šios korporacijos savininkų 

idėjas, tikėtis 5 USD arba 5 DEM honoraro. 

Ilgainiui turėti savo žiniasklaidos priemonę verslininkų 

luome tapo gero tono ženklu. Bronislovas Lubys (1938– 

2011), Viktoras Uspaskichas, Darius Mockus ir kiti buvo ar 

tebėra įsigiję nacionalinės reikšmės verslo informacijos 

leidinių, televizijos kanalų, radijo stočių ir interneto portalų. 

Visi jie anksčiau ar vėliau susidūrė su dilema, koks 

yra jų valdomos žiniasklaidos tikslas – parduoti žinias ar 

prekiauti įtaka Regis, nė vienu atveju šios dilemos nepavyko 

išspręsti. Leidėjai nesistengė įrodyti arba nesugebėjo 

paslėpti, kad jų žiniasklaida tik iš dalies atitinka 

klasikinę prekybos žiniomis misiją. Daugiau ar mažiau 

per savo valdomas žiniasklaidos priemones nedeklaruodami 

siekė ir tebesiekia propaguoti savo verslo interesus, 

neretai – susidoroti su konkurentais ir politikais skelbiant 

kryptingą juos kompromituojančią informaciją. 

Iki 1995–ųjų buvusi lietuviškos ekonomikos ir verslo 

žiniasklaidos patirtis rodo: norint įsitvirtinti rinkoje, būtina 

aiškiai žinoti auditorijos poreikius ir laiku reaguoti 

į jos pokyčius. Palyginti siaura verslo žiniasklaidos niša 

Lietuvoje visiškai atmeta bet kokius bandymus skelbti 

vienpusę propagandą, greitai užuodžia užsakomosios 

žurnalistikos kvapą. Šios nišos auditorija yra moki, tačiau 

pirkdama siūlomą prekę kelia aukštus kokybės standartus: 

nori atrasti jai reikalingą ir patikimą informaciją. Visi 

bandymai įsisprausti į verslo žiniasklaidos nišą nepaisant 

šių reikalavimų ir įžangoje pateiktų pagrindinių principų 

iš tikrovės virsta istorija. 

„Verslo žinios“: 

kol kas vienintelis 

sėkmės pavyzdys 

Pažvelgus į bibliografinį per paskutinį ketvirtį amžiaus 

leistos ekonomikos ir verslo žiniasklaidos sąrašą, galima 

atkreipti dėmesį į aiškią takoskyrą: 1995 m. nutraukiama 

daugumos ligi to laiko išlikusių, permainas ir pirmąją Lietuvos 

bankų krizę išgyvenusių specializuotų ekonominių 

ir verslui skirtų leidinių leidyba. Rinkoje 1994 m. spalį atsiradęs 

švedų koncerno „Bonnier“ ir partnerių Lietuvoje leidžiamas 

verslui skirtas dienraštis „Verslo žinios“ išstumia 

kitus leidinius Lietuvoje neįprastu, tačiau patraukliu, moderniu 

stiliumi. Dirbu „Verslo žiniose“ 7 metus ir galiu pažymėti, 

kad tuo metu tai buvo nematytas dizainas, kitoks 

žinių ir iliustracijų pateikimo būdas, tačiau svarbiausia, 

visiškai nauja žiniasklaidos verslo filosofija, kurią užtikrina 

švedų koncerno patirtis Skandinavijos, Vidurio ir Rytų Europos 

rinkose. Pirmą kartą Lietuvos verslo žiniasklaidoje 

buvo aiškiai deklaruojamos misija, vertybės ir akcininkai. 

Dirbęs įvairioje spausdintoje ir elektroninėje žiniasklaidoje 

pastebiu paradoksą: 18 metų „Verslo žinios“ Lietuvos 

rinkoje vis dar neturi konkurentų, tačiau nė viename kitame 

leidinyje neteko patirti tokios dinamiškos kaitos: išvaizdos, 

technologinių naujovių, darbo priemonių, nuolat 

vykstančios optimalios valdymo formos paieškų. 


18

Tiesa, konkurentų de facto yra: pavyzdžiui, žurnalai „Valstybė“ 

ir IQ, ekonomikos savaitraštis ekonomika.lt, simpatiškas 

portalas „Plus 500“, „Forex prekyba“ yra patrauklūs 

savo pastangų, investicijų požiūriu. Tačiau jų dar neįmanoma 

„prikabinti“ prie lyderių dėl vienintelės priežasties, 

kuri verslo žiniasklaidos tyrinėtojams ateityje bus labai 

svarbi: jie neatsiperka, ir, kaip suprantu, nemažina investicinio 

laikotarpio nuostolių. Kitaip tariant, klausimas dėl 

jų ateities iškils. 

Tačiau ir to nebepakanka 

Rolandas Barysas, „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius, 

tvirtina, kad rinkoje esą nesėkmingai laukia konkurentų. 

Tačiau pagrindinis bendrovės iššūkis – kaip išlikti verslui 

skirtos žiniasklaidos nišoje tuo metu, kada visame pasaulyje 

nyksta spausdintiniai laikraščiai. Be to, plečiantis 

žinių sklaidai internete mąžta kokybiškos informacijos 

poreikis. Globalioje ekonomikoje veikiantis verslas turi 

prieigą prie pasaulyje skelbiamos specializuotos informacijos, 

kuri vis sunkiau įkandama klasikinį išsilavinimą 

ir tik bendrą kompetenciją turintiems žurnalistams. Ši 

problema gilėja visame pasaulyje. „Kodėl informacinėje 

ekonomikoje profesionalios žurnalistikos ekonominis 

pagrindas silpnas kaip niekada anksčiau“, – kolegė Gražina 

Sviderskytė cituoja žmogaus ir kompiuterio sąveikos 

guru Billą Buxtoną. Atsakymo nežino ir jis. 

Kaip išlikti rinkoje, kurioje diduma auditorijos informacijos 

poreikį visiškai patenkina perversdama nemokamai 

pasiekiamus interneto portalus Vis daugiau kokybiškos 

žiniasklaidos Vakaruose pertvarko savo turinį pagal 

principą: laisva prieiga internete tik prie masalo, norėdamas 

pasiekti giliau – mokėk. Kai kurios didžiosios žiniasklaidos 

verslo bendrovės, atsisakydamos nemokamos 

turinio sklaidos, patiria iki 70 procentų auditorijos nuosmukį. 

Kas laukia lietuviškos verslo žiniasklaidos 

Ateitis: dėliojant 

provincijos naujienas 

Vykstant visuotiniam komunikacijos ir su šia visuomenės 

gyvenimo sritimi siejamo verslo virsmui (internetas 

keičia XV amžiuje vokiečių spaustuvininko Johano 

Gutenbergo sukurtą spausdinimo mašiną!), kurio pasekmių 

neįmanoma prognozuoti, nacionalinė verslo 

žiniasklaida greičiausiai palaipsniui nyks arba privalės 

persitvarkyti pagal naujus auditorijos poreikius. Globaliame 

pasaulyje, kur jau dabar vyrauja globalūs finansų 

srautai, darbo rinkos pasidalijimas, pramonės ir paslaugų 

koncentracija skirtinguose regionuose, Lietuvoje 

leidžiamos verslo žiniasklaidos laukia du pagrindiniai 

keliai: vietos verslui reikalingos informacijos iš globalių 

šaltinių moderavimas arba vietos – provincijos – naujienų 

atspindėjimas. 

Pirmo pasirinkimo keliu einančioje žiniasklaidoje mažės 

klasikinės žurnalistikos profesijos reikšmė ir didės informacijos 

srautų moderavimo inžinerijos poreikis. Kitaip 

tariant, didesnę reikšmę turės gebėjimas globaliuose informacijos 

srautuose sugaudyti lokalioje rinkoje veikiančiam 

verslui reikalingas žinias bei šaltinius, „sukabinti“ su 

vietos politinėmis aktualijomis ir pasiūlyti vietos auditorijai. 

Po dviejų dešimtmečių, o gal ir anksčiau, tai, kas 

laikoma vietos rinka, greičiausiai nebebus vien Lietuva. 

Galbūt Europos Sąjunga (ypač jos glaudesnės federalizacijos 

atveju), galbūt Vidurio ir Rytų Europos arba Šiaurės 

Vakarų, o gal tik Baltijos šalių regionas. 

Kad ir kokio dydžio bus toji lokali rinka, joje vis dar vyks 

pirkimai, įsigijimai, pelnai ir nuostoliai, kompanijų steigimai 

ir bankrotai – tai galimybė veikti ir lokalią auditoriją 

aptarnaujančiai verslo žiniasklaidai tikėtis sėkmingo 

verslo. 


Verslo žiniasklaida 

Europoje ir 

pasaulyje 

Ieva Kazakevičiūtė 

Žurnalistai kartais juokauja, kad iš tiesų jie rašo ne skaitytojams, 

o kitiems žurnalistams. Tai beveik panašu į tiesą. 

Ryte atėję į darbą žurnalistai pirmiausiai perskaito ir 

peržiūri, ką pranešė kiti, kokios naujienos aktualiausios 

ir karščiausios tą dieną, o tada imasi savo darbų. Šioje 

dalyje pateikta užsienio verslo žiniasklaidos, nuo kurios 

galima pradėti rytą, apžvalga. Šie leidiniai laikomi kokybiškais 

ir analitiškais informacijos šaltiniais. 

„FINANCIAL TIMES“ 

Didžiojoje Britanijoje leidžiamas dienraštis „Financial 

Times“ yra vertinamas dėl savo autoriteto, tikslumo ir 

principingumo. Tiek dienraštis, tiek jo interneto svetainė 

FT.com teikia platų spektrą globaliai mąstantiems 

verslo atstovams reikalingų paslaugų. Laikraštis buvo 

įkurtas 1888 metais, jo šūkis yra – „Be baimės ir be malonių“ 

(angl. „Without fear and without favour“). Daugiau 

nei 600 žurnalistų visame pasaulyje turinčio „Financial 

Times“ tiražas 2012 metais buvo apie 288 tūkstančiai 

egzempliorių, o bendra laikraščio ir tinklapio FT.com auditorija 

– 2,1 mln. skaitytojų kasdien. 

„Financial Times“ taip pat turi savo dalį kitose spaudos 

įmonėse, tarp jų – „Vedomosti“, viename svarbiausių Rusijos 

verslo leidinių; 50 proc. akcijų dalį „The Economist 

Group“, leidžiančioje svarbiausias kassavaitines pasaulio 

verslo bei kitas naujienas, 50 proc. dalį BDFM, Pietų Afrikos 

leidykloje, leidžiančioje įtakingiausius finansinius 

laikraščius ir tinklapius. Tarp šios leidyklos leidžiamų leidinių 

yra ir „Business Day“ bei „Financial Mail“. 

Norint užsiprenumeruoti laikraštį į Lietuvą, galima rinktis 

iš skirtingų pasiūlymų. Galima prenumeruoti numerius, 

leidžiamus nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo 

pirmadienio iki šeštadienio ar tik šeštadieninius. Šešių 

savaitinių numerių prenumerata metams ir neribotas 

naudojimasis FT.com ištekliais Lietuvoje kainuotų 1,177 

tūkst. svarų sterlingų (apie 5 tūkst. litų 1 ). Vien laikraščio 

metinė prenumerata kainuotų 814,27 svarus (apie 3,5 

tūkst. litų). 

Puslapyje FT.com galimi du registracijos būdai: galima 

rinktis nemokamą registraciją, tuo atveju vartotojui 

siunčiamos trumpos apžvalgos ir naujienos elektroniniu 

paštu, rytinės naujienos (svarbiausia Londono, Niujorko 

ir Azijos finansinė apžvalga, sutrumpinta taip, kad būtų 

patogi skaityti išmaniuosiuose telefonuose), neribotas 

priėjimas prie tinklaraščių, ir leidžiama naudotis vertybinių 

popierių portfelio įrankiu. Už 5,75 svarų (24,62 litus) 

per savaitę, be šių paslaugų, suteikiama prieiga prie pastarųjų 

penkerių metų FT.com archyvų, galima neribotai 

skaityti FT.com straipsnius ir naudotis FT.com išmaniuosiuose 

telefonuose bei planšetėse. 

„Financial Times“ naujienas galima sekti ir socialiniuose 

tinkluose Twitter (@FinancialTimes) bei Facebook 

https://www.facebook.com/financialtimes. 

„THE ECONOMIST“ 

Dažnai kyla klausimas, kodėl 1843 metais įkurtas „The 

Economist“ (priklausantis „The Economist Group“) ir 

šiandien leidžiamas žurnalo pavidalu vadina save laikraščiu. 

Redakcija tokį sprendimą aiškina tuo, kad kiekvieną 

ketvirtadienį šešiose šalyse pasirodantis leidinys 

stengiasi pateikti ne tik analizę bei vertinimus, bet ir 

naujausios savaitės verslo bei kitas pasaulio naujienas. 

1 Visi skaičiavimai pateikti pagal 2012 m. spalio 31 d. Lietuvos banko 

nurodytą kursą. 


20

Nuo 1928 metų pusė leidinio akcijų priklauso „The Financial 

Times“, kita pusė – privatiems akcininkams, tarp kurių 

– daug personalo narių. Laikraštis atvirai deklaruoja 

remiantis laisvą prekybą ir laisvą rinką, didžiuojasi savo 

nešališkumu ir priskiria save „ekstremaliam centrui“. 

„The Economist“ interneto svetainė siūlo autoritetingų 

autorių nuomones ir analizes, perspausdina straipsnius 

iš žurnalo. Svetainės archyve saugomi straipsniai, surinkti 

nuo 1997 metų. Jame taip pat galima rasti ir tik internetui 

parengto turinio, tokio kaip įvairių autorių tinklaraščius, 

debatus ar garso bei vaizdo programas. 

„The Economist“ siūlo savo programas išmaniesiems telefonams 

ir planšetiniams kompiuteriams. Jas galima atsisiųsti 

nemokamai. Tačiau tai suteikia galimybę skaityti 

ne visus žurnale spausdintus straipsnius. Norinti perskaityti 

visus straipsnius, žurnalą telefonu galima atsisiųsti už 

5,49 svarus (apie 24 litus). 

Svetainėje galima užsiregistruoti ir norint elektroniniu 

paštu gauti „The Economist“ naujienlaiškius. Garsinė 

versija, leidžianti išklausyti įgarsintus žurnalo straipsnius, 

yra vienintelė papildoma paslauga, kuri prieinama 

tik prenumeratoriams. Siūloma prenumerata yra dviejų 

tipų: vien internetinio turinio arba internetinio, kartu 

gaunant ir spausdintą „The Economist“ versiją. Kaina atitinkamai 

už 13 savaičių (ketvirtį metų) yra 32 ir 125 svarai 

(137 ir 535 litai), už 51 savaitę (vienerius metus) – 38 ir 

128 svarai (163 ir 548 litai). Abi prenumeratos garantuoja 

prieigą prie visų straipsnių internete (tarp jų ir tik internete 

spausdinamą turinį), neribotą naudojimąsi programėlėmis, 

garsinę versiją ir nevaržomą galimybę dalyvauti 

debatuose, forumuose bei komentuoti tekstus. 

„The Economist“ naujienas galima sekti ir socialiniuose 

tinkluose Twitter: @TheEconomist bei Facebook 

https://www.facebook.com/TheEconomist. 

„THE WALL STREET JOURNAL“ 

Tai yra didžiausio tiražo laikraštis JAV – 2,1 mln. egzempliorių. 

„The Wall Street Journal“, dar vadinamas tiesiog 

WSJ, leidžia ir specialias versijas Europai bei Azijai. 

Leidžiamas nuo 1889 metų Niujorke, WSJ daugiausiai 

dėmesio skiria JAV ir tarptautinei ekonomikai bei finansams. 

Laikraščio pozicija dažnai lyginama su „The Economist“, 

kadangi WSJ taip pat pasisako už laisvą rinką ir 

fiksuotus valiutos kursus 2 . Labiausiai WSJ ir Europos bei 

Azijos verslo leidinių nuomonės išsiskiria tik vertinant 

JAV biudžeto deficitą. Politikoje WSJ stipriausiai pasisako 

už imigracijos politikos liberalizavimą JAV. 2004 metais 

Stenfordo universitete įkurto „Hoover Institution“ tyrimų 

centro profesorius Jeffas Milyo su kolega prof. Timu Groseclose‘u 

atliko spaudos šališkumo tyrimą. Buvo vertinama 

tai, kokius šaltinius leidiniai rinkosi cituoti. Pagal šį kriterijų 

WSJ buvo pripažintas liberaliausiu ir nešališkiausiu 

leidiniu (redakcijos skiltis vertinama nebuvo). 

Internetinėje WSJ versijoje skaitytojai iš Europos gali užsisakyti 

naujienlaiškių. Galima rinktis iš šešių skirtingų 

temų, o prie kiekvienos jų – po regioną (JAV, Europa, Azija). 

Lietuvoje užsiprenumeruoti spausdinto WSJ varianto 

neįmanoma, o internetinė versija kainuoja 237,85 eurų 

(apie 821 litus) per metus. Pasirinkus šią prenumeratą, 

garantuojama prieiga prie visų WSJ internetinės versijos 

straipsnių, analizių ir nuomonių, mobiliosiose programose 

siūlomos paslaugos nuolat sekti pokyčius akcijų 

biržoje su „Wall Street Journal“ elektroniniu rinkų duomenų 

centru („Online Market Data Centre“). 

WSJ naujienas galima sekti ir socialiniuose tinkluose 

Twitter @WSJ bei Facebook 

https://www.facebook.com/wsjfref=ts 

2 Remiantis JAV nepriklausomo monetarinės ekonomikos analizės komiteto 

„Shadow Open Market Committee“ (SOMC) vertinimu, pristatytu 

2002 m. balandžio 11d. [http://repository.cmu.edu/cgi/viewcontent.cg 

iarticle=1313&context=tepper] 


„HANDELSBLATT“ 

Svarbiausio Vokietijos verslo laikraščio „Handelsblatt“ 

(išvertus pažodžiui, „Komercijos laikraštis“), įkurto 1946 

metais, tiražas 2012 metais siekė apie 145 tūkstančius 

egzempliorių kasdien. Visa informacija pateikiama vokiečių 

kalba, versijų anglų kalba nėra. Laikraščio pozicija 

linksta prie socialinio liberalizmo ir ekonominio intervencionizmo 

3 . 

Laikraščio prenumerata metams kainuoja 569 eurus 

(beveik 2 tūkstančius litų), studentams prenumerata 

kainuoja 260 eurų (898 litus). Suteikiamas ir nemokamas 

bandomasis laikotarpis bei taikomos įvairios akcijos. 

Prenumeratoriams kartu garantuojama prieiga prie 

elektroninės laikraščio versijos su galimybe nuo 23–ios 

valandos pirmiesiems gauti kitos dienos naujienas internete. 

Tik elektroninės laikraščio versijos prenumerata 

metams kainuoja 319,99 euro (per tūkstantį litų). Dalį 

kiekvieno leidinio galima už 99 euro centus (3,42 lito) 

atsisiųsti ir puslapyje; taip pat siūlomos ir kitos vienkartinės 

žurnalo publikacijos, tokios kaip karjeros patarimai 

jauniems profesionalams. 

„Handelsblatt“ interneto svetainė suteikia galimybę užsisakyti 

naujienlaiškius, prenumeratą galima pritaikyti 

prie savo poreikių. Galima pasirinkti iš kelių skirtingų 

dominančių temų (nuo straipsnių antraščių 8–ą val. ryto 

kasdien iki informacijos privatiems investuotojams). 

Daugiausiai temų orientuojama į investuotojus ar smulkiuosius 

ir vidutinius verslininkus. 

„DAGENS INDUSTRI“ 

„Dagens Industri“ – tai 1976 metais įkurtas ir 100 tūkstančių 

egzempliorių tiražu leidžiamas pelningiausias finansų 

laikraštis Švedijoje, pasirodantis šešis kartus per savaitę. 

Dienraštis priklauso Švedijos spaudos grupei „Bonnier“ ir 

leidžiamas švedų kalba. 

Dienraštis siūlo penkių skirtingų rūšių prenumeratą, pradedant 

tik savaitgalio egzemplioriais, baigiant visos savaitės 

egzemplioriais ir neribota prieiga prie internetinių 

straipsnių bei galimybe juos perskaityti vakarą prieš pasirodant 

kitos dienos laikraščiui. Pigiausia, savaitgalinė, 

prenumerata kainuoja 2,087 tūkst. kronų (838 litus), o 

visas paslaugas apimanti metinė prenumerata siūloma 

už 4,994 tūkst. kronų (apie du tūkstančius litų). 

„Dagens industri“ nuo 2009 metų leidžia ir mėnesinį 

žurnalą švedų kalba „Di Dimension“. Kiekvieną penktadienį 

leidžiamas ir savaitgalio laikraštis „Di Weekend“, 

siūlantis įdomias temas, straipsnius, interviu ir apžvalgas 

laisvalaikiui. Laikraščio interneto svetainė www.di.se 

yra didžiausias Švedijos finansinis portalas. Be internetinių 

straipsnių, svetainėje spausdinami kai kurie rašiniai 

iš laikraščio, taip pat pateikiamos kainos iš Stokholmo 

fondų biržos. „Dagens industri“ leidžia ir nemokamą 

savaitinį žurnalą studentams „Y“, kuris pristatomas į namus 

visiems užsiregistravusiems. Žurnale pateikiamas 

straipsnių iš kitų „Dagens industri“ leidinių rinkinys, taip 

pat informacija apie karjeros pasirinkimą bei galimybes. 

Daugiau nei 10 tūkstančių skaitytojų jau yra įsigiję ir „Dagens 

industri“ programą išmaniesiems telefonams. 

„Dagens industri“ taip pat organizuoja konferencijas 

Skandinavijos korporacijoms, kuriomis siekiama pateikti 

patikimą analizę, suteikti galimybę verslo lyderiams 

pasisemti naujų įžvalgų ir sužinoti paskutines naujienas 

bei tendencijas. Dienraštis taip pat teikia „Gazelės“ 

apdovanojimus sparčiausiai augančioms smulkioms ir 

vidutinėms įmonėms. „Gazelės“ idėja 1980 metais kilo 

amerikiečiui Davidui Birchui. Lietuvoje šiuos apdovanojimus 

organizuoja ir teikia „Verslo žinios“, kurių 73 proc. 

akcijų priklauso bendrovei „Bonnier Business Press“. 

3 Remiantis Warwick universiteto vertinimu. [http://www2.warwick. 

ac.uk/fac/arts/german/resources/wgsw/for–school–students/current–news/germany/] 


22

„WARSAW BUSINESS JOURNAL“ 

Šis savaitinis anglų kalba leidžiamas laikraštis įkurtas Varšuvoje 

1994 metais ir yra didžiausias šalyje tarptautinis 

leidinys apie ekonomiką. Rašoma ne tik apie verslą, ekonomiką 

ir finansus, nekilnojamą turtą, akcijų rinkas, bet ir 

apie politiką, technologijas bei kultūrą. Laikraščiui priklauso 

ir mėnesinis žurnalas „Warsaw Insider“ – svarbiausias 

Lenkijos laisvalaikio informacijos žurnalas anglų kalba, 

spausdinantis straipsnius apie restoranus, barus, keliones, 

vietines įdomybes, poilsio ir laisvalaikio pasiūlymus. 

Laikraščio interneto svetainėje www.wbj.pl siūlomi keli 

prenumeratos variantai. 275 eurus (apie 1000 litų) kainuoja 

metinė laikraščio prenumerata bet kur Europoje. 

Elektroninės PDF laikraščio versijos prenumerata metams 

kainuoja 97,22 eurus (apie 336 litus). Atskira metinė 

žurnalo „Warsaw Insider“ prenumerata Europoje kainuoja 

55,15 eurų (apie 190 litų). Leidykla siūlo užsisakyti ir „Sąrašų 

knygą 2011” anglų kalba, kurioje pateikiama per 60 

informacinių sąrašų apie svarbiausias Lenkijos ekonomikos 

sritis. Šiuose sąrašuose pateikiama informacija apie 

nekilnojamojo turto, verslo paslaugų sritis, viešbučius, 

oro linijas, laivininkystės bendroves, interneto tiekėjus, 

magistro studijų programas Lenkijoje ir taip toliau. 

Jų puslapyje siūloma ir skirtingų naujienlaiškių prenumerata. 

Savaitines nekilnojamojo turto arba finansines 

naujienas ne Lenkijoje galima užsiprenumeruoti tik 

metų laikotarpiui už 275 eurus (apie 1000 litų). Už tą pačią 

kainą siūlomos ir kasdienės naujienos iš Lenkijos – 

pasirinktinai anglų arba vokiečių kalba. 

Puslapio archyvai prieinami visiems skaitytojams nemokamai. 

Naujienas galima sekti ir socialiniame tinkle 

Facebook https://www.facebook.com/WarsawBusiness- 

Journal. 

„VEDOMOSTI“ 

Šis Rusijos verslo dienraštis rusų kalba leidžiamas nuo 

1999 metų. Jis priklauso „Dow Jones“, „Financial Times“ 

bei „Sonoma“ (skandinavų leidybos grupei, taip pat leidžiančiai 

ir „Moscow Times“). Dabar penkis kartus per 

savaitę leidžiamo laikraščio tiražas siekia 80 tūkst. egzempliorių. 

Bendradarbiaudami su „Financial Times“ ir „Wall 

Street Journal“ žurnalistais užsienyje, apie 100 žurnalistų 

Rusijoje siekia laiku pateikti aktualiausią ekonominę, politinę, 

finansinę, verslo informaciją, taip pat siūlo savo analizes 

ir prognozes. Kas mėnesį išleidžiama ir papildoma 

skiltis su vieno konkretaus sektoriaus analize ir prognozėmis, 

pradedant IT ar finansais, baigiant mašinų pramone 

ar švietimu. Penktadieniais pridedamas ir „Vedomosti Friday“ 

savaitgalio leidinys, o kas mėnesį – gyvenimo būdo 

priedas „Kak Potratit“. Kasmet 40 tūkstančių egzempliorių 

tiražu išleidžiamas „Investment guide“ („Privataus investuotojo 

gidas“) – apžvalga privatiems investuotojams 

rusų kalba. Taip pat kartą per metus išleidžiama 120 tūkstančių 

egzempliorių „Spravochnik Karierista“ – aktualus 

pradedantiems verslininkams ar studentams. 2006 metais 

Maskvoje 25 tūkst. egzempliorių tiražu pradėtas leisti 

ir pirmasis mėnesinis verslo leidinys moksleiviams. 

Dienraščio interneto svetainėje siūlomi skirtingi prenumeratos 

variantai. Už 6,470 tūkst. rublių (apie 550 litų), 

o studentams ir mokytojams taikomos nuolaidos, galima 

įsigyti visų metų prenumeratą, į kurią įeina spausdinta ir 

elektroninė laikraščio versija, galimybė neribotai skaityti 

tinklapius, prisijungti su išmaniaisiais telefonais, papildomos 

paslaugos (informacija apie skirtingas rinkas, patarimai 

investuojantiems biržose). Taip pat galima pasirinkti 

arba vien spausdintą, arba vien elektroninę prenumeratą 

(kiekviena už 4,620 tūkst. rublių (apie 400 litų)). Galima ir 

nemokama registracija norint gauti naujienlaiškių. 

Naujienas galima sekti ir socialiniuose tinkluose Twitter 

@Vedomosti bei Facebook https://www.facebook.com/ 

Vedomosti 


STOVYKLOS 

NUGALĖTOJŲ 

DARBAI 

2012 m. spalį vykusios stovyklos „Europos verslo reporteris“ 

metu kiekvienas studentas parašė po vieną straipsnį. 

Straipsniams temas jie rinkosi iš penkių plačių kategorijų: 

1) „Galbūt atplaukia antroji krizės banga ES: įtaka Lietuvai“, 

2) „Europos Sąjunga nori kalbėti vienu balsu – koks 

Lietuvos vaidmuo“, 3) „Lietuva ES – Graikijos ar Suomijos 

kelias“, 4) „Kaip Lietuva prisidės prie ES konkurencingumo 

pasaulyje“ ir 5) „ES–Rusija: ar gali Lietuva tapti bendradarbiavimo 

tiltu“. Atsitiktine tvarka studentams buvo 

paskirstyta ir tikslinė straipsnio auditorija, kuriai jie turėjo 

pritaikyti savo rašinius: pensininkai, aukštąjį išsilavinimą 

turintys miestiečiai, verslininkai, žemdirbiai arba jaunuoliai/studentai. 

Stovyklos pabaigoje buvo išrinkti geriausiai 

parašyti straipsniai. 


Pirmąją vietą pasidalijo du dalyviai – ketvirtakursis žurnalistikos 

studentas Edgaras Savickas ir ketvirtakursis ekonomikos 

studentas Marius Stasiukaitis. Antrąją vietą užėmė 

antrakursė viešosios komunikacijos studentė Izabelė 

Šležaitė. Trečiąją vietą pasidalijo trys dalyviai: ketvirtakursis 

politikos mokslų studentas Tomas Marcinkevičius, ryšių 

su visuomene magistrantė Edita Dulko ir diplomatijos 

ir tarptautinių santykių magistrantas Mantas Visockas. 

Darbai pateikti nuo trečios iki pirmos vietos. 


24

Edita Dulko, 

trečioji vieta 

Pasirinkta tema 

„Europos Sąjunga nori kalbėti vienu 

balsu – koks Lietuvos vaidmuo“ 

Tikslinė auditorija 

Pensininkai 

Lietuva euro zonos nare 

taps negreitai 

Artėjant Seimo rinkimams, kurie įvyks jau šį sekmadienį 

4 , Lietuvos žmonių akys vis labiau krypsta į politines 

partijas. Atslūgus rinkimų įkarščiui ir išrinkus naują valdžią 

turėtų paaiškėti, kokios politikos Lietuva laikysis 

narystės euro zonoje atžvilgiu: ar bus sekama Latvijos 

pavyzdžiu ir bandoma įsivesti eurą jau 2014 m. 

Nemažai diskusijų prieš penkerius metus sukėlęs galimas 

tapimas euro zonos nare šiuo metu nėra populiari rinkiminių 

kampanijų tema. 2007 m. Lietuvos finansai buvo 

subalansuoti, kainų lygis beveik stabilus, ir tuomet mes 

likome tik per plauką nuo euro įsivedimo. Koją pakišo šalies 

vidutinės metinės infliacijos rodiklis, kuris, Lietuvos 

finansų ministerijos duomenimis, vos 0,1 procentinio 

punkto viršijo nustatytą viršutinę leistiną ribą. Politologas, 

VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto 

dėstytojas Mindaugas Jurkynas teigia, kad tai, jog 

nebuvo suvaldyta infliacija, ir „euro neįsivedimas buvo 

didžiausia klaida“, padaryta tuometinės vyriausybės. 

2008 metais valdžią perėmusi Andriaus Kubiliaus vyriausybė 

savo programoje išsikėlė tikslą vidutinės trukmės 

laikotarpiu pasirengti euro įvedimui, tačiau SEB banko 

prezidento patarėjo Gitano Nausėdos teigimu, „2007 

4 Stovykla vyko prieš 2012 metų Seimo rinkimus. 

metais nepatekę į euro zoną, vėliau neturėjome šansų“. 

Pasak ekonomikos analitiko, „dėl to praradome investicinį 

privalumą“ – galimybę pasiskolinti iš tarptautinių 

fondų ir kitų valstybių pigiau; tai ypač būtų pagelbėję 

Lietuvai 2009 metais, kai teko kovoti su mus užklupusia 

krize. Jeigu būtume priklausę euro zonai, tai būtų palengvinę 

skolinimosi procesą ir sušvelninę krizės padarinius. 

Kitais žodžiais tariant, vyriausybės taupymas būtų 

buvęs ne toks desperatiškas ir nebūtų tekę pensininkų, 

dirbančiųjų ir valstybės tarnautojų sąskaita spręsti valstybės 

valdymo problemų. 

Dėl dabartinių Graikijos ir Ispanijos problemų, neigiamai 

paveikusių Europos Sąjungos įvaizdį ir pasitikėjimą euru 

kaip stabilia valiuta, viešuosiuose politiniuose debatuose 

šiuo metu sąmoningai vengiama šios temos. Premjero 

patarėjo Mykolo Majausko nuomone, tokiu būdu 

„rinkimų metu siekiama išvengti sparčiai plintančios 

anti–europietiškos diskusijos“. Nė viena partija nesiryžta 

karštame rinkimų kontekste plačiai diskutuoti apie euro 

zonos privalumus ir trūkumus, nes narystė joje gali būti 

nepagrįstai susieta su neatsakinga finansų politika ir jos 

pasekmėmis Pietų Europoje, o pati partija gali užsitraukti 

rinkėjų nemalonę. 



Ir priremti žurnalistų, partijų atstovai elgiasi atsargiai. 

Dauguma jų teigia, kad Lietuva neskubės prašytis būti 

priimta į euro zoną, stebės padėtį ir lauks tinkamesnių 

sąlygų. Keli pasisako už referendumą, kur šis klausimas 

būtų paliktas spręsti patiems Lietuvos piliečiams. Pasak 

ekonomikos analitiko G. Nausėdos, „šiuo metu pasitikėjimas 

lito atžvilgiu yra didesnis nei euro“. Tad, turint omenyje 

tai, kad Lietuvos žmonių nuostata euro klausimu 

tampa vis pesimistiškesnė, jeigu bus paskelbtas referendumas, 

žmonės gali balsuoti prieš euro įvedimą ir todėl 

euro greitu metu nesulauktume. 

Kai kurių analitikų teigimu, Lietuva kriterijus eurui įsivesti 

galėtų atitikti jau 2013 metais; tai teoriškai atvertų 

galimybę įsivesti bendrą Europos Sąjungos valiutą 2014 

metų sausį. Su tokia prognoze iš dalies sutinka ir dabartinė 

finansų ministrė I. Šimonytė, kuri patikino, kad „mes 

(Lietuva) šiems metams pasibaigus tenkinsim bent keturis 

kriterijus“, tačiau ji taip pat pabrėžė, kad dėl infliacijos, 

kaip ir prieš penkerius metus, galėtų kilti keblumų. Sekdama 

Latvijos pavyzdžiu, būsimoji valdžia galėtų infliaciją 

sureguliuoti dirbtiniu būdu, tačiau, ar tikslinga siekti 

euro esant dabartinei Europos Sąjungos padėčiai bei 

išaugusiam nepasitikėjimui euru, vis dar lieka neaišku. 

Sunku tiksliai prognozuoti euro zonos padėtį po kelerių 

metų. 

„Lietuva turėtų kuo greičiau atitikti Mastrichto kriterijus 

ir būti pasiruošusi įsivesti eurą. Narystė euro zonoje turi 

neginčijamus ekonomikos konkurencingumo ir palūkanų 

kainų privalumus“, – teigia M. Majauskas. 

Tai ypač svarbu žinant, kad 2014 m. Lietuva gali likti 

vienintele Baltijos šalimi, neturinčia euro. Žvelgiant iš 

kitos pusės, ypač svarbu apmąstyti tokį svarbų žingsnį 

ir tai, kas būtų, jei padėtis Europos Sąjungoje dar labiau 

pablogėtų. G. Nausėda svarsto, kad nereikėtų skubėti, 

ir teigia, jog „euro įvedimas nėra perspektyvoje artimiausiu 

metu“. Su tokiu teiginiu sutinka ir prezidentė 

D.Grybauskaitė, Latvijos laikraštyje „Latvijas avize“ pakomentavusi, 

kad „Lietuva neketina kuo greičiau įsivesti 

euro“. Ar būsimoji valdžia pritars tokiai politikai Tai turėtų 

paaiškėti jau artimiausiu metu. 


26

Tomas 

Marcinkevičius, 



„ES–Rusija: ar gali Lietuva tapti 

bendradarbiavimo tiltu“ 


Pensininkai 

Kaliningradas atsiveria 

lenkų verslininkams, 

bet ne lietuviams 

Nors Karaliaučiaus miestas yra vos už 130 kilometrų nuo 

Klaipėdos, norint į jį patekti dviejų valandų neužtektų. 

Lietuvos piliečiams tenka iškentėti daug procedūrų, norint 

patekti į Rusiją, o lenkai jau nuo šių metų liepos mėnesio 

gali važiuoti į Karaliaučių be vizos. Kol lietuviams 

įvedami nauji suvaržymai, lenkų verslininkai skaičiuoja 

pelną iš supaprastintos tvarkos. 

Lenkijos ir Rusijos susitarimu asmenys, gyvenantys iki 50 

kilometrų nuo sienos su Kaliningradu, gali pakartotinai 

vykti į abi puses be vizų. Specialus dokumentas leidžia 

visiems Kaliningrado gyventojams važiuoti ne toliau, nei 

50 kilometrų į Lenkijos gilumą (ir atvirkščiai). Būtent dėl 

šios priežasties ne viename Lenkijos mieste išaugo turistų 

atnešamas pelnas. Be to, panašiai kaip ir lietuviai, rusai 

nuolatos vyksta pirkti pigesnių prekių į jų parduotuves. O 

prekybos apsukos padidėjo ne vien dėl turizmo. Tokios 

žaliavos kaip mediena ar metalas yra pigesnės Rusijoje; 

tai smulkiesiems verslininkams leido padidinti apyvartą. 

O ką tuo metu veikia Lietuvos prekybininkai 

Vykstant į Kaliningradą Lietuvos piliečiams reikalingos 

ne tik vizos. Dėl vasarą pakeistų prekių įvežimo taisy‐ 

klių Lietuvos vežėjai turi vežtis papildomų dokumentų, 

o rusams tokių problemų nekyla. Jeigu dokumentų 

nėra, tenka ilgai stovėti pasienyje, tad lietuviškos transporto 

įmonės praranda klientus, o rusiškos jų gauna 

daugiau. Tačiau Lietuvos vyriausybė kol kas neįsipareigojo 

įsivesti panašių sąlygų. 

Politologo Mindaugo Jurkyno teigimu, nenoras įsivesti 

bevizį režimą su Kaliningrado sritimi yra mįslė. „Praėjusiame 

dešimtmetyje idėja, kad galime būti tiltu tarp Rytų 

ir Vakarų, buvo labai populiari, bet šiandien to nepakanka“, 

– vertina jis. Jo nuomone, Lietuvos valstybė prarastų 

kelis milijonus litų, jei Rusijos piliečiams nebereikėtų mokėti 

mokesčio norint gauti vizą, tačiau dar blogiau būtų 

griežtai atsisakyti visos idėjos. 

Ne visi lenkai yra patenkinti nauju pasienio režimu. Laikraštyje 

„Kurier Olsztynski“ buvo aprašytos ilgos eilės iš 

Kaliningrado į Lenkiją, kuriose tenka stovėti po 8–10 valandų. 

Kalbama ir apie padidėjusią kontrabandą, tačiau 

jos mastai kol kas nesuskaičiuoti. Lietuvos piliečius labiausiai 

vilioja žymiai pigesnis kuras. Litras dyzelino kainuoja 

ten apie 2,40 Lt. 



Ar panašus likimas panaikinus vizas lauktų Lietuvos Šiuo 

klausimu finansų ministrė Ingrida Šimonytė išlieka rami: 

„Tai tikrai nebus kiekiai, kurie būtų kenksmingi visai Lietuvos 

ekonomikai. Kad jai pakenktų, kontrabandininkai turėtų 

važinėti visą dieną pirmyn ir atgal didžiuliais srautais.“ 

Jos manymu, pagrindinis klausimas – plotas, kuriame turėtų 

galioti bevizis režimas. Lenkijos atvejis sukelia Lietuvai 

keblumų, nes apima ne 50 kilometrų pločio ruožą, bet 

visą Kaliningradą. Tačiau ministrei pati idėja atrodo gera: 

„Tai paprastesnis būdas žmonėms atvykti į Lietuvą susitvarkyti 

reikalų ir nestovėti diplomatinėse atstovybėse.“ 

Tokiai nuomonei prieštarauja ekonomistas Raimondas 

Kuodis. Jo manymu, įsigaliojus naujai tvarkai bus surenkama 

mažiau akcizinių mokesčių, mat Europos Sąjungoje 

jie yra žymiai didesni nei Rusijoje. Valstybės biudžetas nukentėtų 

ne nuo kontrabandos, bet nuo Lietuvos gyventojų, 

kurie vyktų į Kaliningradą prisipilti pigesnių degalų. 

Ekonomisto teigimu, Lietuvos gamintojams atsirastų didelė 

konkurencija. 

Finansiniai nuostoliai nėra vienintelis argumentas prieš 

bevizį režimą. Vidaus reikalų ministerijai galvos skausmą 

galės sukelti išaugęs nusikalstamumas ar nelegali imigracija. 

Pagal naują važiavimo tvarką vis dar reikalaujama 

pateikti prašymą į konsulatą, tačiau gavus leidimą jis 

galiotų net 5 metus. Neaišku, ar pasienio tarnyba sugebėtų 

deramai prisitaikyti prie didesnio žmonių skaičiaus. 

Lenkai turėjo progą išbandyti savo tarnybų darbą per Europos 

futbolo čempionatą, vykusį 2012 m. birželį. Tada 

iš Karaliaučiaus važiavo nemažai futbolo sirgalių, ir daugeliui 

jų buvo suteiktos ypatingos vizos. 

Kaliningrado sritis yra svarbi Lietuvos prekybos partnerė. 

Kaliningrado srities teritorinės muitinės duomenimis, 

2009 metų pradžioje Lietuvos pelnas iš prekių pardavimo 

ten siekė 120 milijonų dolerių. Lietuva eksportavo 

keturis kartus daugiau, nei importavo, ir mūsų šalis buvo 

pagrindinė Kaliningrado prekybos partnerė Europoje. 

Konkretūs duomenys apie padidėjusius žmonių srautus, 

prekybą ar nusikalstamumą iš Lenkijos pasirodys net 

2013 metais. Iki to laiko Lietuvos vyriausybei reikia sukurti 

detalų planą, kaip apsaugoti Lietuvos sienas. Kartą praradus 

didžiulę rinkos dalį Kaliningrade, vargu ar pavyks ją 

lengvai susigrąžinti. 


28

Mantas Visockas, 



„Europa nori kalbėti vienu balsu – 

koks Lietuvos vaidmuo“ 


Studentai (politikos mokslų, 

ekonomikos srities) 

Lietuva nesiekia efektyvių 

ES sankcijų Baltarusijai 

Narystė Europos Sąjungoje įpareigojo Lietuvą laikytis 

bendrų ES pozicijų užsienio politikos klausimais, tačiau 

pastarosios ne visada sutampa su jos ekonominiais interesais. 

Augant Lietuvos eksportui į Baltarusiją, užsienio 

politikos formuotojai susiduria su vis ryškėjančia dilema: 

kaip, demonstruojant solidarumą su bendra Europos Sąjungos 

pozicija ir taikomomis sankcijomis Baltarusijos atžvilgiu, 

nepakenkti dvišaliams prekybiniams santykiams. 

Prekybos apimtys auga 

Baltarusija užima šeštą vietą Lietuvos eksporto partnerių 

sąraše ir yra vienuolikta tarp importo partnerių. Prekybos 

balansas 2010 metais pasiekė visų laikų rekordą 

dvišalėje prekyboje ir sudarė 1,803 mlrd. litų. Lietuvos 

ir Baltarusijos prekybos apyvarta buvo didžiausia 2011 

metais, kai siekė 5,526 mlrd. litų, tačiau prekybos balansas 

buvo nežymiai mažesnis nei 2010 metais. 

2011 metais Lietuvos eksportas į Baltarusiją išaugo iki 

3,603 mlrd. litų ir, palyginti su 2010m., padidėjo beveik 

27 proc. Iš viso tai sudarė 5,17 proc. bendro Lietuvos eksporto 

(2005 m. buvo 3,25 proc., o 2008 m. siekė 4,5 proc.). 

Šie duomenys rodo, kad Lietuvos ir Baltarusijos prekybos 

ryšiai intensyvėja, nepaisant griežtėjančios ES pozicijos ir 

finansinių sankcijų Baltarusijos valdančiajam elitui. 

Ministras ragina 

Europos Sąjungą būti 

vieningą ir neskubėti 

Lietuva su Baltarusija visada palaikė geresnius santykius 

nei kitos ES šalys, tačiau politika jos atžvilgiu nėra nuosekli 

ir keičiasi kartu su Lietuvos politikos formuotojais. Jei 

Valdas Adamkus prioritetus teikė vertybėmis pagrįstam 

bendradarbiavimui, tai Dalia Grybauskaitė laikosi kiek 

pragmatiškesnės politikos ir siekia Baltarusiją įtraukti į 

abipusiškai naudingą ekonominį bendradarbiavimą. 

Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis 

neabejoja šiuo metu ES taikomų sankcijų Minskui 

kompromisiniu efektyvumu. Jo teigimu, „kai sakoma, 

kad sankcijos ne tokios, kokios turi būti, tai mes [Lietuva 

– aut. pastaba] atsakome, kad jos, visų pirma, turi būti 

vieningos. Negali viena ES valstybė priiminėti ar nepriiminėti 

sprendimo, todėl ir pasiekiamas tam tikras kompromisas“. 

Kitaip sakant, sankcijos yra tokios, dėl kurių 

pavyko susitarti visoms ES narėms. Kita vertus, ministras 

pabrėžia, kad Europos Sąjunga bendradarbiaudama su 

Baltarusija turi vadovautis „strategine kantrybe“ – pernelyg 

neskubinti demokratizacijos procesų, nes jie reikalauja 

daug laiko ir kompromisų. 


Finansų ministerija 

neįžvelgia grėsmės 

Lietuvos ekonomikai 

Lenkija pernai gruodį pasirašė bevizio režimo sutartį su 

Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi, tačiau Lietuvoje 

tokios sutarties projektas stringa. Nuogąstaujama, kad 

bevizis režimas padidins kontrabandos mastus ir sukels 

grėsmę Lietuvos ekonomikai. Kita vertus, Lietuva yra ratifikavusi 

dvišalę sutartį dėl Lietuvos ir Baltarusijos pasienio 

gyventojų (50 km į abi sienos puses) supaprastintos 

sienos kirtimo tvarkos, tačiau Baltarusija, iki tol nepagrįstai 

kritikavusi Lietuvą dėl šios sutarties vilkinimo, pati 

vengia ratifikuoti dar 2010 metais D. Grybauskaitės vizito 

Baltarusijoje metu pasirašytą susitarimą. Toks veiksmų 

dėl bevizio režimo pasidalijimas patvirtina teiginius, kad 

sutarties (ne)pasirašymo priežastys nėra ekonominės, jos 

priklauso nuo to, kam teikiamapolitinė pirmenybė. 

Ekonominėje srityje ES pasiekusi didžiausią integracijos 

lygį, todėl tuo naudojasi, norėdama pasiekti savo užsienio 

politikos tikslų. Už oficialaus vertybių deklaravimo 

galime įžvelgti pragmatinius nacionalinių valstybių interesus. 

Šiuo metu Lietuva nėra suinteresuota efektyviomis 

ES sankcijomis Baltarusijai, kad galėtų labiau autonomiškai 

manevruoti savo užsienio politikoje Baltarusijos atžvilgiu. 

Kita vertus, ilgalaikėje perspektyvoje Lietuvai 

žymiai naudingesnis tvirtas ekonominis ir politinis stabilumas 

regione, todėl Baltarusijos demokratizacija išlieka 

vienu svarbiausių prioritetų Rytų Europos regione. 

Yra nuomonių, kad įvedus bevizį režimą galimai išaugusi 

kontrabanda neturės didelio poveikio Lietuvos ekonomikai. 

„Tai tikrai nėra dalykas, kuris sugriaus Lietuvos ekonomiką“, 

– teigia finansų ministrė Ingrida Šimonytė. 

mln. Lt 

4000 

3500 

3000 

2500 

2000 

1500 

1000 

500 

0 

Lietuvos ir Baltarusijos prekyba 2005-2011 metais (mln.Lt) 

2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 

Balansas Eksportas Importas 

2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012* 

Balansas 309.4 528.1 513.0 1248.8 1174.4 1803.3 1683.2 534.7 

Eksportas 1063.0 1472.8 1733.4 2495.8 1923.1 2840.4 3602.8 1898.1 

Importas 753.6 944.7 1220.4 1247.0 748.0 1037.0 1919.6 1363.4 

Šaltinis: sudaryta autoriaus remiantis Lieuvos statistikos departamento duomenimis *2012 I pusmetis 


30

Izabelė Šležaitė, 

antroji vieta 


„Europos Sąjunga nori kalbėti vienu 

balsu – koks Lietuvos vaidmuo“ 


Pensininkai 

Lietuvos pensininkams 

vietos darbo rinkoje užteks 

„Lietuvoje labai daug žmonių yra ekonomiškai neužimti“, 

– teigia verslininkas, statybų bendrovės UAB „Eika“ direktorius 

Robertas Dargis. Darbo ir socialinių tyrimų instituto 

atlikto tyrimo duomenimis, iki 2025 m. darbingo 

amžiaus žmonių gali sumažėti apie 400 tūkst., o kai kuriuose 

mažuose miesteliuose daugiau nei pusė gyventojų 

gali būti pensininkai. Tačiau tai, kad pensinio amžiaus 

žmonės nė neketina trauktis iš darbo vietų, įrodo „Sodros“ 

duomenys, kuriais 2009 metų pabaigoje dirbo 57,5 

tūkst., o 2011 metų pabaigoje – 57,7 tūkst. pensininkų. 

Dirbti paskatino vienatvė 

Kėdainių rajone, Sirutiškio kaime, gyvenanti Alfreda 

Župerkienė neseniai šventė 63 metų gimtadienį. Moteris 

gyvena viena, tačiau laiko neleidžia veltui. Ji jau daugybę 

metų dirba Kėdainių poliklinikoje. „Žinau, kad turėčiau 

ramiai ilsėtis, nebedirbti. Tačiau jei sveikata leidžia, kodėl 

nedaryti to, ką labai myli“ – retoriškai klausia ji. Ponia 

Župerkienė sako, kad darbas jai padeda išlikti optimiste, 

taip pat prasitaria, kad jos vyras miręs, vaikai gyvena atskirai. 

„Bijau vienatvės...“ – atsidūsta ji. Dirbanti pensininkė 

neneigia, kad šių dienų Lietuvos ekonominė padėtis 

irgi prisideda prie to, kad ji dirba. „Dabar pensijos mažos, 

parduotuvėse kainos didelės. Ką daryti senam žmogui 

Gerai tokiems kaip aš – tiems, kurie dar pilni jėgų ir gali 

dirbti. O tuos, kuriems sveikata šlubuoja, nuoširdžiai užjaučiu...“ 

– sako A. Župerkienė. 

Lietuvos verslas 

neįsivaizduojamas be 

pensininkų 

Toks vis didėjantis vyresnių žmonių darbingumo lygis 

neretai sukelia priešišką jaunimo reakciją. 

„Neseniai norėjau įsidarbinti pagal savo, buhalterės, specialybę. 

Kadangi gyvenu mažame miestelyje, susidūriau 

su keblumais – visur, kur kreipiausi, gavau neigiamą atsakymą. 

Vėliau pasidomėjus išaiškėjo, kad daugumoje 

įstaigų dirbančios buhalterės – pensininkės! Po tokių akibrokštų 

ėmiau svarstyti apie gyvenimą užsienyje...“ – savo 

istoriją pasakojo Miglė, panorusi neatskleisti pavardės. 

„Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas 

per daugelio metų praktiką įsitikino, kad senyvi žmonės 

gali puikiai įsilieti į darbo rinką: „Nors krizė privertė daugybę 

žmonių pasitraukti į pensiją anksčiau laiko, jie nepraranda 

optimistiško požiūrio ir verslumo“. Specialistas 

mano, kad amžius neturi nieko bendra su darbo kokybe. 

„Genijų būna tiek jaunų, tiek pagyvenusių. Senyvi žmonės 

fantastiškai sugeba konkuruoti su jaunimu!“ – tvirtina jis. 

„Žodis „pensininkas“ visuomenėje turi neigiamą reikšmę. 

Manau, žmonės su tam tikru amžiumi įgauna patirties, 

proto. Jie yra puikūs darbuotojai ir verslininkai. Amžius 

neturi būti priežastis išeiti iš darbo. Jei tu esi blogas 

darbuotojas – taip, dėl to tu gali netekti darbo. Bet juk 

daugybę tokių galime rasti ir tarp jaunų žmonių“, – teigia 

Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas. 



Lietuviai nepritaria 

pensinio amžiaus ilginimui 

Daugelyje Europos Sąjungos šalių pensinis amžius siekia 

65 metus, kai kuriose jį planuojama didinti iki 66–67 

metų. Nuo šių metų pensinis amžius pradėtas tolinti 

ir Lietuvoje. Planuojama, kad 2026 metais jis sieks 65– 

erius metus. „Matant tokius skaičius apima siaubas. Vis 

su vyru pajuokaujame, kad galime ir nebesulaukti pensijos, 

jei vis didės pensinis amžius“, – nerimauja medikė 

Sandra, gyvenanti Pasvalyje. 

2011 metų „Eurobarometro“ tyrimo duomenimis, didžioji 

dalis, arba 71 proc., mūsų šalies gyventojų nepritaria 

tam, kad pensinio amžiaus riba būtų padidinta. „Būtų 

geriausia, jei pensinis amžius nedidėtų, kad žmonės galėtų 

patys apsispręsti – dirbti ar ne. Žinant mūsų šalies 

pensijų dydį, galima spręsti, kad dirbančių pensininkų 

nemažės, tačiau dabar Lietuva iš senyvų žmonių atims 

apsisprendimo teisę – dirbti bus tiesiog privaloma“, – 

piktinasi medikė Sandra. 

Ilgėjant gyvenimo trukmei 

didės ir pensinis amžius 

„Dėl greitai besivystančios medicinos žmonės tampa vis 

gyvybingesni. Juk niekur nedingsta darbingumas perkopus 

60–uosius gyvenimo metus“, – teigia Lietuvos finansų 

ministrė Ingrida Šimonytė. Ministrė sako, kad pensinio 

amžiaus didėjimas padės Lietuvai sutaupyti per 80 milijonų 

litų „Sodros“ biudžete. „Ilgėjant gyvenimo trukmei 

neišvengiamai ilgėja ir pensinis amžius“, – sako ministrė. 

Nors dirbančių pensininkų vis daugėja, nepasitenkinimas 

pensinio amžiaus ilginimu niekur nedingsta. Senyvi 

žmonės jau seniai įrodė, kad gali būti puikūs darbuotojai, 

tačiau nesaugumo jausmas dėl kiekvienais metais vis 

tolstančios pensijos – rūpestis, „užgulęs“ Lietuvos pensininkų 

pečius. 


32

Edgaras Savickas, 

pirmoji vieta 


„Kaip Lietuva prisidės prie ES konkurencingumo 

pasaulyje“ 


Verslininkai 

Globalioje rinkoje vietos 

reikšmė krenta 

Nors didžioji dalis Lietuvos užsienio prekybos vis dar vyksta 

tradicinėmis kryptimis, globalizacijos paveiktai ekonomikai 

geografinė padėtis nebėra lemiamas veiksnys. Jau 

dabar verslas, išnaudodamas turimus privalumus, ieško 

naujų būdų savo konkurencingumui didinti. 

„Tiltas tarp Rytų ir Vakarų“ – taip neretai būna apibūdinama 

Lietuvos geografinė padėtis. Tačiau tokiai nuostatai 

nepritaria SEB banko ekonomistas Gitanas Nausėda ir politologas 

Mindaugas Jurkynas, anot jų, ši metafora buvo 

madinga paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje, o 

dabar jau yra nepagrįsta. 

G. Nausėda priešinasi valdžios stūmimui dirbti viena ar 

kita geografine kryptimi ir teigia, kad tarp valstybės funkcijų 

prekybos partnerių paieškos nėra, o M. Jurkynas siūlo 

pamiršti ir siekiamybę tapti regiono centru, nes Lietuvai 

geriau būti dinamiškai ir aktyviau dirbti neišnaudotose 

Šiaurės regiono šalių rinkose. 

salyno, Beneliukso šalių, Prancūzijos, Monako, Vokietijos, 

Šveicarijos ir Austrijos – rinkos. 

Statistikos departamento duomenimis, NVS šalims tenka 

apie 18,3 mlrd. Lt., o Vakarų Europos – 17,7 mlrd. Lt. 

viso 2011 metų Lietuvos eksporto. Tai sudaro maždaug 

po ketvirtį bendro 69,5 mlrd. litų eksporto pyrago, kurio 

didžiausios dalys tenka Rusijos (iš NVS) ir Vokietijos (iš Vakarų 

Europos) rinkoms. 

„Tokia eksporto krypčių diversifikacija įrodo, kad Lietuvos 

geografinė padėtis tiesiog neišvengiamai pasmerkta 

būti ūkio plėtros faktoriumi“, – teigia I. Šimonytė. Ji taip 

pat atkreipia dėmesį į logistikos ir transporto sektoriaus 

svarbą mūsų ekonomikai. 

Su jais nesutinka Finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Jos 

teigimu, tai, kaip vadinamąją pusiaukelę tarp Rytų ir Vakarų 

išnaudoja Lietuvos verslas, kaip tik parodo, kad Lietuvai 

geografinė padėtis vis dar išlieka svarbiu veiksniu. 

Ministrė sako mananti, kad Lietuvos verslas yra pakankamai 

gudrus, kad uždirbtų iš savo geografinės padėties. Ji 

tikina, jog lietuviai žino, kaip veikia tiek Nepriklausomų 

Valstybių Sandraugos (NVS), tiek Vakarų Europos – Britų 



Lietuvos privalumai 

Logistika, tradicinė pramonė, biotechnologijos, finansinių 

paslaugų centrai, dinamiškumas – tokias Lietuvos ekonomikos 

stiprybes vardija premjero Andriaus Kubiliaus 

patarėjas ekonomikos ir finansų klausimais Mykolas Majauskas. 

Tačiau, jo manymu, dabar verslo aplinka ir galimybės 

visame pasaulyje vienodėja, vyksta globalizacija, 

ir svarbesniu veiksniu tampa ne geografinė padėtis, bet 

priklausymas tarptautinėms organizacijoms. „Būna, kad 

investuotojas renkasi tarp Trinidado ir Tobago bei Lietuvos“, 

– kaip pavyzdį pateikia jis. 

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas 

Šilėnas Lietuvos privalumais laiko lankstumą ir greitį. 

Anot Ž. Šilėno, reikia suprasti, kad mes savo gamybos 

kiekiu bei sąnaudomis Tolimųjų Rytų nenukonkuruosime, 

o ir kokybe ar technologijomis, be kelių atskirų atvejų, Vakarų 

neaplenksime. 

Todėl „turime gaminti lanksčiai, greitai ir tada, kada reikia. 

Pigiau nei Vakaruose ir kokybiškiau nei Rytuose“, – mano 

Ž. Šilėnas. LLRI prezidentas atkreipia dėmesį, kad tam 

trukdo šiuo metu veikiantys suvaržymai ir administraciniai 

barjerai, pavyzdžiui, darbo santykių srityje. 

Ž. Šilėnas, kaip ir M. Majauskas, nėra linkęs sureikšminti 

Lietuvos geografinės padėties. Pasak jo, daugybė valstybių 

save vadina įvairiausiomis kryžkelėmis – tarp kultūrų 

ar santvarkų, bet tai nėra įtaigu. 

Ateities verslui 

vieta nesvarbi 

Virtualioje aplinkoje veikiančiam verslui geografinė padėtis 

įtakos beveik neturi. Investicinio fondo „Practica Capital“ 

partneris Donatas Keras sako, kad interneto produktas 

per penkerius metus gali užkariauti visą pasaulį. 

Jis mano, kad šioje sferoje Lietuvai nėra nepasiekiamų rinkų. 

Kaip pavyzdį D. Keras pateikia Nigerijoje ypač populiarų 

lietuvių sukurtą mobilų socialinį tinklą „Eskimi“, kuris 

šiuo metu ten turi 7 milijonus vartotojų ir yra aplenkęs 

„Facebook“. „Jo kūrėjai sėdi Vilniuje ir net patys nesupranta, 

kas ten atsitiko, – dabar atidarinėją biurą Nigerijoje, tad 

geografinių apribojimų nėra, ir lietuviai eina ten, kur yra 

pinigai“, – aiškina investuotojas. 

Dar viena didelį potencialą užsienio rinkose turinti verslo 

šaka yra biotechnologijos. UAB „Biotechfarma“ valdybos 

pirmininkas prof. Vladas Bumelis teigia, kad tiek Europos 

Sąjungos, tiek Jungtinių Amerikos Valstijų, tiek ir Kinijos 

rinkos turi paklausą lietuviškiems biotechnologijų produktams, 

o iki 2020 metų jų apyvarta gali siekti 2 milijardus 

litų. 

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas 

Dargis mano, kad ateityje Lietuvos konkurencingumą 

kels ne tradicinės pramonės šakos, bet finansai ir kitos, 

galbūt dar nežinomos, sritys. „Apskritai yra sudėtinga 

pasakyti, kokios sritys bus konkurencingos po dešimties 

metų“, – svarsto jis. 


34

Marius Stasiukaitis, 

pirmoji vieta 


„Lietuva ES – 

Graikijos ar Suomijos kelias“ 


Verslininkai 

Garsių kompanijų atėjimas – 

dar ne priežastis euforijai 

862 – būtent tiek darbuotojų šiuo metu dirba „Barclays“ 

operacijų centre Vilniuje. Atrodytų, yra kuo pasidžiaugti, 

tuo labiau, kad tai tik viena iš keleto garsių kompanijų, per 

pastaruosius ketverius metus atėjusių į Lietuvą. Visgi kyla 

abejonių, ar beldimasis į kompanijų vadovų duris tikrai 

yra sėkmingos Vyriausybės tiesioginių užsienio investicijų 

pritraukimo strategijos pavyzdys. 

Kaip lietuviai 

investicijų ieškojo 

Po 2008 m. Seimo rinkimų į valdžią atėjusius dešiniuosius 

pasitiko nepavydėtina padėtis – skylėtas biudžetas, 

sprogęs NT burbulas, nieko gero nežadančios tendencijos 

pasaulio ekonomikoje bei finansų rinkose ir, svarbiausia, 

žinomų ar išbandytų vaistų trūkumas valstybės 

negalavimams gydyti. Pasirinkimas tokiu atveju menkas, 

teko eksperimentuoti ir imtis ne itin populiarių sprendimų 

tikintis geriausio tiek suvaldant viešuosius finansus, 

tiek sprendžiant aštrėjančias socialines problemas, tiek 

stengiantis pasukti Lietuvos ekonomikos vystymąsi „teisinga“ 

kryptimi... Pokyčių pastarojo kriterijaus atžvilgiu 

ilgai laukti nereikėjo – požiūris į investuotojų pritraukimą 

pasikeitė. Jei anksčiau buvome kamuojami egocentrinio 

pasaulio suvokimo, jog pasaulis sukasi aplink Lietuvą, 

ir tereikia atsilošti kėdėje laukiant, kol visi čia veržte 

veršis, dabar Andrius Kubilius su komanda tokią tradiciją 

nutraukė. Nors ir kiek apgraibomis, bet buvo pradėta patiems 

bandyti ieškoti kontaktų, sąlyčio taškų su stambiomis 

užsienio korporacijomis. Visgi greitai paaiškėjo, jog 

universalaus ir visiems tinkančio recepto nėra, kiekvienos 

kompanijos norai yra individualūs ir specifiniai. Anot 

premjero patarėjo ekonomikos ir finansų klausimais Mykolo 

Majausko, būtent čia ir išryškėjo Lietuvos stiprybė. 

Jei, pavyzdžiui, ta pati „Barclays“ investicija Lenkijai yra, 

kiek perfrazuojant ir hiperbolizuojant, mažmožis, tai Lietuvai 

tokia kompanija yra ne tik darbo vietų kūrėjas, bet 

ir dėmesio vertas partneris. Atitinkamai jei investuotojams 

kyla kokių problemų ar nuogąstavimų, jie be didesnių 

problemų gali gauti audienciją pas premjerą ir susėdę 

jas išspręsti. Bet ar tai yra tinkamas konkurencinis 

pranašumas prieš kitas valstybes, sukuriantis pakankamai 

naudos vertinant makroekonominę šalies situaciją 

Kaip lietuviai gali 

prašauti pro šalį 

Darbo santykiai, kokybiška infrastruktūra, kvalifikuota 

darbo jėga – tai keletas kriterijų, kuriuos investuotojai 

išskiria kaip kertinius renkantis valstybę, į kurią bus 

nukreipiami ištekliai. Vertinant juos, galbūt ir nesame 

pavyzdingi pirmūnai, bet nei vienas iš jų nėra būtent ta 

paslaptinga sudedamoji mūsų verslo aplinkos dalis, dėl 

kurios potencialūs investuotojai atsuktų nugarą ir atsi‐ 


sakytų savo planų. Tai pažymi ir finansų ministrė Ingrida 

Šimonytė, įvardydama korupciją, teritorijų planavimą, 

socialinio draudimo mokesčio „lubų“ (kai jis mokamas 

tik už tą darbo užmokesčio dalį, kuri neviršija nustatytos 

ribos) nebuvimą kaip pagrindinius veiksnius, sukeliančius 

galvos skausmą verslininkams. 

Visgi kyla klausimas dėl mokesčių sistemos stabilumo 

įtakos (kalbėdama apie mokesčių dydį ir aiškumą, 

I.Šimonytė pastebi, jog tai nėra kliuvinys užsienio kompanijoms 

Lietuvos atveju). Kitaip tariant, kartas nuo 

karto vis iškylantys įvairių mokesčių reformų siūlymai 

kertasi su teisėtų lūkesčių samprata. Elementaru, kad 

verslininkas priimdamas sprendimą remiasi tam tikrais 

galiojančiais teisės aktais, ir net neesminiai jų pakeitimai 

gali daryti neigiamą įtaką atsipirkimo terminams 

(pabrėžtina, jog dažniausiai projektai planuojami ne vieneriems 

metams) ir didinti riziką. Dažniausiai net nėra 

būtina, kad parlamentarų iniciatyvos prasiskintų kelią 

iki įgyvendinimo, pakanka paties svarstymo fakto. Tai 

automatiškai paveikia ir galutinį sprendimą dėl investavimo 

– kam kažką daryti, jei negali būti užtikrintas, kad 

po kelerių metų vienas ar kitas mokesčių ar reguliavimo 

pakeitimas tokio sprendimo nepavers lemtinga klaida 

Turbūt neįmanoma pasakyti, kiek lėšų prarandame dėl 

kartais tiesiog ciniško politikų populizmo ir nekompetentingo 

elgesio, bet tokia situacija bet kuriuo atveju 

neturėtų būtų tenkinanti. 

Ir visgi – kokioje padėtyje esame dabar Labai paprasta. 

Valstybės vadovai sprendžia, kurios kompanijos turėtų 

plėtoti verslą Lietuvoje, į jas nukreipia savo pastangas ir 

išteklius. Kitaip tariant, atlieka tas funkcijas, kurios lyg ir 

priklausytų privačiai iniciatyvai ir rinkos mechanizmui. Būtent 

apie ateinančias žymias įmones kalbama daugiausiai 

ir užmirštami platesni makroekonomikos lygiu vykstantys 

procesai, kai sukauptų tiesioginių užsienio investicijų kiekio 

dinamika, palyginti su mums ramybės neduodančia 

Estija, vis dar nėra džiuginanti. 

Viena vertus, Vyriausybės veiksmuose nėra nieko blogo, 

pritrauktos investicijos bet kuriuo atveju yra geriau negu 

stagnacija ir trypčiojimas vietoje, tuo labiau, kad jos gali 

atlikti svarbų vaidmenį atkreipiant kitų įmonių dėmesį į 

mūsų valstybę. Kita vertus, nesukuriama arba pernelyg 

lėtai vystoma tvari sistema, prielaidos augimui, kada pats 

verslininkas priima sprendimą be premjero beldimosi į 

duris, jog Lietuva yra būtent ta vieta, kurioje vystyti savo 

verslą yra pelninga. Tad kartais nereikia išradinėti dviračio. 

Paprasti sprendimai, gerinantys verslo sąlygas, sąlyginis 

pastovumas gali duoti apčiuopiamų rezultatų ir paversti 

mažą investicijų sniego gniūžtę milžiniška lavina. Kad ir 

kaip būtų, dabartinis investicijų pritraukimo modelis dar 

kurį laiką bus gajus ir netgi būtinas, tačiau nereikia užmiršti, 

jog premjerai, kaip ir jų komandos, keičiasi. Kuo sukurta 

sistema yra skaidresnė ir patrauklesnė, tuo procesai 

vyksta sklandžiau ir su didesne inercija, nepriklausomai 

nuo to, ar šalį valdo A. Kubilius, ar A. Butkevičius. 


36

STOVYKLOS 

PROGRAMA 



Europos verslo REPORTERIS 

Ką reikia išmanyti rašant apie verslą 

2012 m. spalio 5-8 d. 

Kauno raj. 

PROGRAMA 

Spalio 5 d., penktadienis 

13.00-13.30 Stovyklos atidarymas ir programos pristatymas 

Giedrius Sudikas, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje Spaudos ir informacijos skyriaus vadovas 

Tema Lietuvos ekonomika ir jos pozicionavimas 

13.30-14.30 Lietuvos konkurencingumo kryptis ir iššūkiai 

Mykolas Majauskas, Ministro pirmininko patarėjas 

Estijai pavyko pasauliui save „parduoti“ kaip modernią, technologijas ir inovacijas kuriančią ekonomiką. Kokią 

pozicionavimo kryptį renkasi Lietuva Kokius konkurencingumo iššūkius tenka įveikti Kaip valstybei ir verslui 

pristatyti save pasaulio verslo bendruomenei Kokia geografinė plėtros kryptis turėtų būti prioritetas Lietuvos verslui 

– Europa, Rusija ir NVS, Azija 

14.30-15.30 Lietuvos verslo konkurencingumas pasauliniu mastu 

Prof. Vladas Bumelis, LMA narys, UAB „Biotechpharma“ valdybos pirmininkas 

Ko reikia, kad lietuviškos įmonės galėtų sėkmingai konkuruoti tarptautinėje arenoje Su kokiais didžiausiais iššūkiais 

jos susiduria Ar Lietuva kaip valstybė turėtų išskirti prioritetinę ekonomikos sritį, kuriai skirtų daugiausia dėmesio 

Ar Lietuvos įmonės pakankamai išnaudoja ES bendrosios rinkos teikiamas galimybės verslui ir inovacijoms plėtoti 

16.00-17.00 Kokių pokyčių reikia Lietuvos ekonomikai 

Robertas Dargis, NT įmonių grupės „Eika“ direktorius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas 

Kaip atrodys Lietuva 2020 metais, jei ekonomikoje neįvyks esminių struktūrinių pokyčių Ko reikėtų imtis Vyriausybei, 

verslui ir visuomenei, kad ateities ekonominis paveikslas būtų kuo patrauklesnis Kokie Lietuvos verslo interesai 

Europoje ir ES institucijose Kaip Lietuvos verslą gali paveikti ES politika ir sprendimai 

17.00-18.00 Diskusija: Kokią kryptį turėtų rinktis Lietuvos ekonomika 

V. Bumelis, R. Dargis, moderatoriai – Vija Pakalkaitė, Rytas Staselis 

18.30-19.15 Dienos aptarimas. Savarankiškos užduoties pristatymas 


38

Spalio 6 d., šeštadienis 

9.00-10.00 Praktinė užduotis 

10.00-12.00 Savarankiškas darbas 

Tema Verslumas Lietuvoje 

13.00-14.00 Lietuvių verslumas ir jo pokyčiai 

Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas 

Vienas svarbiausių veiksnių, siekiant šalies konkurencingumo augimo, yra jos gyventojų verslumo lygis. Pusė amžiaus, 

praleisto planinėje ekonomikoje, padarė didelės žalos lietuvių verslumui. Tačiau gal augančios naujosios kartos jau 

kitokios 

14.00-15.00 Verslo startuoliai: naujas burbulas ar vertas dėmesio reiškinys 

Donatas Keras, investicinio fondo „Practica Capital“ partneris, 

Ignas Kamantauskas, verslo ir finansų analitikas, verslo startuoliams skirtų renginių organizatorius 

Lietuvos ir užsienio verslo žiniasklaidoje pastaraisiais metais skiriama daug dėmesio vadinamiems „startuoliams“ (angl. 

startup) – pradedantiesiems verslams, iš kurių kažkada išaugo tokie milžinai kaip „Facebook“ ar „Google“. Ar tai nėra tik 

dar vienas burbulas Kokia reali startuolių padėtis ir perspektyvos Lietuvoje 

Tema Europos ekonomika ir jos perspektyvos 

15.30-16.30 Europos ekonominė integracija: apžvalga ir perspektyvos 

Gitanas Nausėda, finansininkas, SEB banko prezidento patarėjas 

Europos ekonominė integracija laikyta vienu sėkmingiausių tokio pobūdžio projektų žmonijos istorijoje. Kokie 

svarbiausi jos pasiekimai Ką nauja apie šią integraciją sužinojome per ekonomikos krizę Ar ji gali nubraukti daugelio 

dešimtmečių įdirbį 

16.30-17.30 Ar įmanomas projekto „Europa“ renesansas 

Mindaugas Jurkynas, politologas, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas 

Pastarųjų metų ekonominiai iššūkiai ir euro zonos „braškėjimas“ turėjo ne tik ekonominių pasekmių. Pradėta su 

abejonėmis kalbėti apie vieningos Europos projekto ateitį, kurio perspektyvoms grėsmę kelia daugybė veiksnių: 

ekonomika, demografija, globaliniai galios pokyčiai. Ar tokiame kontekste įmanomas Europos renesansas Ar 

vieningo žemyno vertybės išlieka aktualios 

17.30-18.30 Diskusija: Europos politinė ir ekonominė ateitis 

Temos lektoriai 

18.30-19.15 Dienos aptarimas 


Spalio 7 d., sekmadienis 

Dienos tema Ką turi išmanyti verslo žurnalistas 

9.00-10.00 

10.00-11.00 

11.30-12.30 

12.30-13.00 

14.00-15.30 

Verslo žurnalisto darbo ABC 

Vija Pakalkaitė, buvusi „Verslo žinių“ ir Delfi.lt verslo korespondentė 

Žurnalisto etika ir reputacija 

Vija Pakalkaitė, buvusi „Verslo žinių“ ir Delfi.lt verslo korespondentė 

Pokalbis: Kas skaito verslo žiniasklaidą Lietuvoje ir ko jiems reikia 

Rolandas Barysas, verslo dienraščio „Verslo žinios“ vyr. redaktorius 

Kokiai auditorijai Lietuvoje tenka rašyti ekonomikos ir verslo žurnalistams Kas šiai auditorijai įdomu, kas rūpi Kokios 

temos paprastai sulaukia didžiausio dėmesio Kuo verslo naujienų skaitytojas Lietuvoje skiriasi nuo „Financial Times“ 

ar „Bloomberg“ auditorijos 

Klausimų-atsakymų sesija su R. Barysu 

Moderuoja V. Pakalkaitė 

Tiesioginis interviu: kas geresnio, ministre 

Finansų ministrę Ingridą Šimonytę kalbina R. Staselis 

16.00-18.00 Savarankiškas darbas 

18.00-19.15 Dienos aptarimas, konsultacijos dėl darbų 

Spalio 8 d., pirmadienis 

9.00-12.00 Ekskursija: „Gyvas“ verslas Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje 

13.00-14.00 Savarankiškų darbų baigimas ir pateikimas 

18.30-19.00 Apdovanojimai 

PRIEDAS: stovyklos prezentacijos (nuoroda) 


40

PDF formatu

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?