You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
VERTYBĖS IR POLITIKA
VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Tarptautinės konferencijos medžiaga<br />
2007 m. gegužės 11–12 d.<br />
Vilnius
UDK 316.6:32(06)<br />
Ve-187<br />
Knygos sudarytoja <strong>ir</strong> redaktorė – dr. <strong>Laima</strong> Andrikienė<br />
Nuoš<strong>ir</strong>di padėka sk<strong>ir</strong>iama padėjusiems parengti šį leidinį<br />
Gabrielei Petrauskaitei <strong>ir</strong> Ievai Staniulytei,<br />
Aldonai Drėgvaitei <strong>ir</strong> Valdui Kilpiui,<br />
taip pat Tomui Baleženčiui <strong>ir</strong> Linai Limantaitei<br />
Knygos v<strong>ir</strong>šelyje – XV a. freskos „Europos tautos eina prie kryžiaus“<br />
(Šv. Petro naujoji bažnyčia, Strasbūras) nuotrauka, kurioje<br />
pavaizduota <strong>ir</strong> Lietuva (nuotraukos autorius – Ray Vyšniauskas).<br />
Knygos leidimą parėmė<br />
Europos Parlamento Europos liaudies partijos – Europos demokratų politinė grupė<br />
ISBN 978-9955-568-76-6
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Turinys<br />
Pratarmė ..................................................................................................................5<br />
Dr. Paulius Vaidotas Subačius. Vertybės <strong>ir</strong> <strong>politika</strong> ................................................8<br />
I sesija. Krikščioniškosios vertybės, bendrosios Europos vertybės <strong>ir</strong><br />
ES Konstitucija – kokios yra mūsų vertybės <strong>ir</strong> kaip jas išsaugoti? .....................11<br />
Dr. <strong>Laima</strong> Andrikienė. Sveikinimo žodis .............................................................13<br />
Mons. Gintaras Grušas. Tikrasis iššūkis – pas<strong>ir</strong>inkti teisingą kelią ....................15<br />
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Drauge kurkime meilės civilizaciją ..............18<br />
Gediminas K<strong>ir</strong>kilas. Europa kaip vertybė ............................................................23<br />
Joachim Schemel. Individo pareiga visuomenei ..................................................28<br />
Mario Mauro. Europos vertybės <strong>ir</strong> ES konstitucija: ateities perspektyva ............30<br />
Vysk. William Kenney CP. Europos vertybė .........................................................37<br />
II sesija. Vertybės politikoje. ES valstybių narių pat<strong>ir</strong>tis. ....................................45<br />
Vysk. Rimantas Norvila. Religijos vaidmuo vertybių ugdyme .............................47<br />
Dr. Jan Olbrycht. Ką reiškia būti krikščionimi demokratu? ................................50<br />
Mons. Noel Treanor. Bažnyčios <strong>ir</strong> ES: kaip Bažnyčios sąveikauja Europos<br />
Sąjungoje ..............................................................................................................53<br />
José Ignacio Salafranca Sánchez - Neyra. Ispanijos pat<strong>ir</strong>tis: Europos vertybės /<br />
krikščioniškosios vertybės <strong>ir</strong> teisėkūra .................................................................62<br />
Christopher Beazley. Jungtinės Karalystės pat<strong>ir</strong>tis: vertybės <strong>ir</strong> <strong>politika</strong> ..............65<br />
Per Stenmarck. Vertybės <strong>ir</strong> <strong>politika</strong> Švedijoje ......................................................74<br />
Javier Fernandez Lasquetty. Universaliosios Vakarų vertybės ............................78<br />
Dr. Paulius Subačius. Lygybių isterija, uždrausti žodžiai <strong>ir</strong><br />
fragmentacijos grėsmė ..........................................................................................81<br />
Diskusija ..................................................................................................................85<br />
Stephen Biller. Lietuvos indėlis į naująją vertybių Europą ..................................85<br />
Vilija Aleknaitė - Abramikienė. Iššūkiai Europos Sąjungoje ................................87<br />
III sesija. Vertybės <strong>ir</strong> <strong>politika</strong>: Lietuvos pat<strong>ir</strong>tis ...................................................93<br />
Arkivysk. Sigitas Tamkevičius SJ. Bažnyčios atsakomybė posovietinėje<br />
visuomenėje ..........................................................................................................95<br />
Dr. Mantas Adomėnas. Lietuvos situacija: vertybės <strong>ir</strong> <strong>politika</strong> ............................97<br />
Viktoras Muntianas. Vertybės <strong>ir</strong> valstybės valdymas ...........................................99<br />
Tunne Kelam. Krikščioniškosios vertybės <strong>ir</strong> spaudos laisvė: Estijos pat<strong>ir</strong>tis .....104<br />
3
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Dr. Stasys Stačiokas. Konstitucija, vertybės <strong>ir</strong> jų gynimas .................................109<br />
Artūras Paulauskas. Lietuvos teisėkūra <strong>ir</strong> jos santykiai su vertybėmis .............115<br />
Vysk. Mindaugas Sabutis. Žmogaus teisės <strong>ir</strong> moralinės vertybės ......................120<br />
Andrius Kubilius. Konservatorių požiūris į vertybes politikoje .........................126<br />
Rimvydas Valatka. Vertybės <strong>ir</strong> spaudos laisvė Lietuvoje ....................................133<br />
IV sesija. Vertybių komunikacija postmodernioje visuomenėje ........................139<br />
Dr. Andrius Navickas. Vertybių komunikacija žiniasklaidoje ............................141<br />
Dr. Andreas von Below. Įžanginis žodis .............................................................145<br />
Prof. dr. Arūnas Augustinaitis. Naujieji vertybių persikūnijimai <strong>ir</strong> kaukės .......146<br />
Brolis kun. Astijus Kungys. Kai kurie vertybių komunikacijos aspektai ............154<br />
Indrė Makaraitytė. Lietuvos viešoji erdvė: skambesys <strong>ir</strong> tuštuma .....................157<br />
Ingvald Godal. Vertybių komunikacija: Norvegijos požiūris ............................161<br />
Dr. <strong>Laima</strong> Andrikienė. Baigiamasis žodis ..........................................................163<br />
Pranešėjai. Gyvenimo aprašymai .........................................................................167<br />
Konferencijos akim<strong>ir</strong>kos. V. Kilpio nuotraukos ..................................................197<br />
Konferencijos rėmėjai:<br />
Lietuvos Respublikos Seimas<br />
4
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Pratarmė<br />
Gerbiamas skaitytojau!<br />
Rankose laikote knygą, į kurią sudėta<br />
tarptautinės konferencijos, prieš metus<br />
vykusios Vilniuje, medžiaga. Europoje<br />
<strong>ir</strong> Lietuvoje vyksta gausybė tarptautinių<br />
konferencijų, tačiau jų pranešimai dažnai<br />
būna įdomūs tik kurios nors srities specialistams,<br />
profesionalams, <strong>politika</strong>ms,<br />
mokslininkams, žurnalistams, rašantiems<br />
ta tema, gal dar – studentams, kuriems dažnai pr<strong>ir</strong>eikia medžiagos kursiniams<br />
ar baigiamiesiems darbams. Todėl <strong>ir</strong> tarptautinės konferencijos,<br />
vykusios 2007 m. gegužės 11-ąją Vilniuje, kalbų <strong>ir</strong> diskusijų tekstų rinkinį<br />
iš p<strong>ir</strong>mo žvilgsnio būtų galima prisk<strong>ir</strong>ti tokių leidinių žanrui. Tačiau<br />
tik iš p<strong>ir</strong>mo žvilgsnio. Nes jau knygos pavadinimas, kurio p<strong>ir</strong>masis<br />
žodis yra „vertybės“, sako, kad ji turėtų būti įdomi filosofams <strong>ir</strong> dvasininkams,<br />
mokslininkams <strong>ir</strong> žurnalistams, mokytojams <strong>ir</strong> teisininkams,<br />
taip pat valstybės vadovams <strong>ir</strong> pilietinės visuomenės organizacijų lyderiams,<br />
jaunimui <strong>ir</strong> vyresniesiems.<br />
Knyga bus įdomi visiems, kurie ne tik siekiame veiklos, darbo<br />
rezultato, bet <strong>ir</strong> ieškome gilesnės savo darbų, gyvenimo prasmės. Visiems,<br />
kurie ieškome tikrojo, teisingo gyvenimo kelio. Vieniems tiesos<br />
kelią pavyksta rasti greičiau, kitiems tenka ilgokai paklaidžioti klystkeliais.<br />
Daugeliui tenka išklampoti pelkes, kabarotis iš giliausių tarpeklių,<br />
iškęsti įva<strong>ir</strong>iausius išbandymus, <strong>ir</strong> dažnam tuomet gali padėti tik Tikėjimas,<br />
Meilė <strong>ir</strong> Viltis.<br />
Kalbu apie Tikėjimą, Meilę <strong>ir</strong> Viltį, kaip toje istorijoje, kurią kaž-<br />
5
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
kas (gal Močiutė?) man labai seniai, dar vaikystėje, papasakojo: viename<br />
paveiksle buvo pavaizduotos dvejos pėdos, kertančios bekraštę dykumą.<br />
Tai, g<strong>ir</strong>di, ėję žmogus <strong>ir</strong> Dievas. Staiga vienos pėdos nutrūksta, <strong>ir</strong><br />
tęsiasi tik antrųjų pėdų žymės. Žmogus Dievo paklausė: „Tu sakei, kad<br />
visą kelią ėjai šalia manęs, tai kodėl, kai aš labai pavargau, beliko vienos<br />
pėdos? Kodėl Tu mane palikai?“. Viešpats atsakė: „Aš tavęs nepalikau.<br />
Kai tu labai pavargai <strong>ir</strong> nebeturėjai jėgų eiti p<strong>ir</strong>myn, aš paėmiau<br />
tave ant rankų <strong>ir</strong> toliau nešiau per dykumą“...<br />
Kitas knygos (<strong>ir</strong> konferencijos) pavadinimo žodis yra „<strong>politika</strong>“,<br />
taigi, knyga turėtų būti įdomi <strong>politika</strong>ms – <strong>ir</strong> dabartiniams, <strong>ir</strong> būsimiems,<br />
nes tiesos, teisingumo paieškos niekuomet nesibaigia. P<strong>ir</strong>miausia todėl,<br />
kad visas gyvenimo tiesas kiekviena karta, kiekvienas žmogus atranda<br />
iš naujo. Kita vertus, pats gyvenimas, žmonijos vystymasis atneša vis<br />
naujus iššūkius, kuriems reikia surasti sprendimus. Ir tuomet svarbūs<br />
tampa vertinimų kriterijai, atskaitos taškai, kuriais galėtų tapti krikščioniškosios,<br />
universaliosios, Europos vertybės, kitaip sakant, tai, kas yra<br />
tikra, pastovu, dėl ko nesiderama, kuo neprekiaujama...<br />
Mūsų konferencija „Vertybės <strong>ir</strong> <strong>politika</strong>“, vykusi Vilniuje, buvo<br />
apie visa tai. Visą dieną įva<strong>ir</strong>ių krikščioniškųjų konfesijų atstovai, Lietuvos<br />
katalikų bažnyčios vadovai, Europos vyskupų konferencijų komisijos<br />
atstovai, Lietuvos <strong>politika</strong>i, politinių partijų lyderiai, mokslininkai,<br />
teisininkai, žurnalistai, diplomatai, nevyriausybinių organizacijų<br />
atstovai, Europos Parlamento nariai iš Lietuvos, Ispanijos, Italijos,<br />
Estijos, Jungtinės Karalystės <strong>ir</strong> Lenkijos diskutavome apie vertybes, jų<br />
vietą mūsų gyvenime, politikoje <strong>ir</strong> įstatymų leidyboje, vertybių komunikaciją.<br />
Kardinolo Audrio Juozo Bačkio kvietimas kartu kurti meilės<br />
civilizaciją, Jo Eminencijos teiginys, kad „Europa šiandien yra mūsų<br />
visų bendras turtas, bendras likimas <strong>ir</strong> bendra atsakomybė“ tarsi tapo<br />
visos konferencijos pagrindine idėja, jos motto.<br />
Europos Parlamento nariai dalijosi jų valstybių, žmonių patyri-<br />
6
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
mu, kalbėjo apie krikščioniškųjų, bendrųjų Europos vertybių vietą <strong>ir</strong><br />
vaidmenį jų visuomenėse, valstybių <strong>ir</strong> visos Europos Sąjungos valdyme<br />
<strong>ir</strong> teisėkūroje, o taip pat švietime, kitose gyvenimo srityse. Diskutavome<br />
apie Europos vertybių reikmę <strong>ir</strong> jų paieškas – tradicijas <strong>ir</strong> postmoderną,<br />
pasaulietines <strong>ir</strong> religines vertybes, europinių <strong>ir</strong> nacionalinių<br />
vertybių dermę, Europos vertybių įprasminimą globaliame pasaulyje.<br />
Mokslininkai, žurnalistai aptarė vertybių komunikacijos aspektus, taip<br />
pat įvertino padėtį Lietuvos viešojoje erdvėje, negailėdami kritikos nei<br />
sau, nei kitiems viešojo gyvenimo dalyviams, t. y. <strong>politika</strong>ms, teisėjams.<br />
Visa tai rasite šioje knygoje.<br />
Knyga sudaryta remiantis konferencijos programa: pradžioje<br />
– visi pranešimai, skaityti keturiose konferencijos sesijose, taip pat<br />
dalyvavusiųjų diskusijose pasisakymai, po to – pranešėjų gyvenimo aprašymai<br />
<strong>ir</strong> nuotraukos. Jose – konferencijos akim<strong>ir</strong>kos, konferencijos<br />
dalyvių iš užsienio viešnagė Kaune, pas J. E. Kauno arkivyskupą Sigitą<br />
Tamkevičių. Malonios atokvėpio akim<strong>ir</strong>kos įamžintos nuotraukose istorinėje<br />
Kauno prezidentūroje, Trakų pilyje <strong>ir</strong> Vilniuje.<br />
Dar kartą dėkoju visiems, padėjusiems parengti šią knygą, o taip<br />
pat talkinusiems rengiant konferenciją.<br />
<strong>Laima</strong> Andrikienė<br />
Briuselis, 2008 m. gegužės 11 d.<br />
7
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Vertybės <strong>ir</strong> <strong>politika</strong><br />
Dr. Paulius Vaidotas Subačius<br />
Lietuvių katalikų mokslo akademija<br />
Kai politikų kreipiama pilietinė bendrija siekia,<br />
pasak Aristotelio, aukščiausiojo gėrio, pati <strong>politika</strong><br />
yra vertybė. Tačiau ši jungtis – toli gražu ne<br />
vienintelis politikos <strong>ir</strong> vertybių santykio aspektas.<br />
Ir senaisiais, <strong>ir</strong> naujaisiais laikais buvo savaime<br />
suprantamas viešas <strong>ir</strong> nuoseklus politikos įsipareigojimas<br />
vertybėms, vertybinė svarbiausių politinių<br />
sprendimų motyvacija. Šiandien, postmoderno<br />
epochoje, ji imama neigti <strong>ir</strong> net niekinti. Abejonė dėl galimybių<br />
nustatyti „visiškai objektyvią tiesą“ tose mus supančio pasaulio srityse,<br />
kurias sąlygoja subjektyvi žmonių veikla <strong>ir</strong> santykiai, išv<strong>ir</strong>sta į tiesos<br />
<strong>ir</strong> jos siekio kvestionavimą. Užuot drauge aptarus keblumus, kylančius<br />
sprendžiant apie gėrį <strong>ir</strong> blogį tam tikrose konkrečiose situacijose, paneigiama<br />
pati vertybinė perskyra, žmogaus prigimtinė galia atpažinti<br />
gėrį <strong>ir</strong> vengti blogio. Tarsi nejučia, žinoma, nedeklaruojant ateizmo,<br />
ats<strong>ir</strong>ibojama nuo prielaidos, kad į žmonių veiklą privalu pažvelgti iš<br />
nežemiškos perspektyvos, kad svarbu pritaikyti mūsų gyvenimo tikslui<br />
<strong>ir</strong> misijai absoliučias kategorijas.<br />
Taip priartėjame prie ekonomiškai <strong>ir</strong> kultūriškai pasaulyje dominuojančių<br />
visuomenių būsenos, kurią 2005 m. konklavos išvakarėse Joseph<br />
Ratzinger taikliai pavadino „reliatyvizmo diktatūra“. Paradoksas,<br />
tačiau vertybių skalę, vertybinę prieigą neigiantis reliatyvizmas tarsi<br />
pretenduoja į vienintelės vertybės vietą. Vietą, kurios jis negali užimti,<br />
nes vertybės, ypač fundamentalios vertybės, yra pozityvios. Vertybės<br />
rodo veikimo kryptį, suteikia jam prasmę <strong>ir</strong> grindžia bendrumą, leidžiantį<br />
žmonėms pranokti savo kuklius individualius gebėjimus. Europa, kad<br />
8
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
<strong>ir</strong> kaip sk<strong>ir</strong>tingai ją suprastume, kad <strong>ir</strong> kokius įva<strong>ir</strong>ius jos ateities modelius<br />
siūlytume, yra labai platus bendrumas. Europa yra žmonių, o ne tik<br />
kelių, elektros linijų, pinigų ar prekybos taisyklių bendrumas. Tik žmonių<br />
bendrumo dėka gali rastis kiekvienam iš jų <strong>ir</strong> mažoms lokalioms<br />
bendruomenėms neįkandami ekonominiai, technologiniai, socialiniai <strong>ir</strong><br />
kultūriniai užmojai, taikos <strong>ir</strong> gerovės erdvės plėtimo užmojai.<br />
Žinoma, reikia paisyti istorine pat<strong>ir</strong>timi grindžiamų perspėjimų,<br />
kad fanatiškai, tiesmukai <strong>ir</strong> primityviai interpretuojamos vertybinės<br />
nuostatos gali pražūtingai supriešinti žmones. Tačiau kur kas pavojingesnis<br />
demonstratyvus atsitolinimas nuo vertybių, kai priimamas tariamai<br />
neutralus vien kintančių praktinių tikslų <strong>ir</strong> tiesioginių interesų<br />
derinimo sąlygojamas politinio veikimo modusas. Mat tuomet susiskaldymas<br />
<strong>ir</strong> svetimumas ima artėti prie kritinės ribos – nebelieka jokio<br />
ilgalaikio žmonių bendrumo pagrindo. Sutarus, kad <strong>politika</strong>, norėdama<br />
būti Europos <strong>politika</strong>, turi būti vertybinė <strong>politika</strong>, lieka ideologinį erzelį<br />
keliantis, tačiau iš tiesų labai lengvas klausimas. Kokios vertybės<br />
įgalina <strong>ir</strong> stiprina europiečių bendrumą? Tikros. O vienintelis patikimas<br />
vertybių tikrumo kriterijus – tai jų tvarumas. Antikinės, judėjiškosios<br />
<strong>ir</strong> krikščioniškosios etinės pat<strong>ir</strong>ties amalgama mums teikia tūkstančius<br />
metų gludintą gėrio bei tiesos suvokimą, asmens orumo <strong>ir</strong> artimo meilės<br />
imperatyvus. Tai paveldas, kuris leidžia ugdyti atsakingą politiką <strong>ir</strong><br />
brandų pilietinį gyvenimą.<br />
9
I sesija<br />
I sesija<br />
Krikščioniškosios vertybės, bendrosios<br />
Europos vertybės <strong>ir</strong> ES Konstitucija –<br />
kokios yra mūsų vertybės <strong>ir</strong> kaip jas<br />
išsaugoti?<br />
P<strong>ir</strong>mininkauja:<br />
Europos Parlamento narė dr. <strong>Laima</strong> Andrikienė<br />
<strong>ir</strong><br />
Lietuvos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius<br />
monsinjoras Gintaras Grušas<br />
11
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
12
I sesija<br />
Sveikinimo žodis<br />
Dr. <strong>Laima</strong> Andrikienė<br />
Europos Parlamento narė<br />
Nors Vilnius apsiniaukęs <strong>ir</strong> net gegužės viduryje Lietuvoje šalta,<br />
aš labai džiaugiuosi, kad ši graži draugija šiandien sus<strong>ir</strong>inko Vilniuje,<br />
Lietuvos sostinėje, <strong>ir</strong> kad mes visą dieną kalbėsime apie vertybes <strong>ir</strong><br />
politiką. Nagrinėsime visus šios temos aspektus, kurie mums atrodys<br />
svarbūs. Visų p<strong>ir</strong>ma, tai – krikščioniškosios vertybės, bendrosios Europos<br />
vertybės, bendradarbiavimas tarp Bažnyčios <strong>ir</strong> politikų, vertybių<br />
komunikacija.<br />
Džiaugiuosi, kad konferencijoje dalyvauja Katalikų Bažnyčios<br />
atstovai, Europos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) atstovai,<br />
mano kolegos iš Europos Parlamento. Konferencijoje dalyvaus <strong>ir</strong><br />
Lietuvos politinių partijų lyderiai, su mumis šiandien – <strong>ir</strong> Jo Eminencija<br />
kardinolas Audrys Juozas Bačkis bei Jo Ekscelencija Ministras P<strong>ir</strong>mininkas<br />
Gediminas K<strong>ir</strong>kilas. P<strong>ir</strong>majai sesijai p<strong>ir</strong>mininkausime drauge su<br />
monsinjoru Gintaru Grušu.<br />
Pradžioje turėčiau pasakyti, kad tikrieji šios konferencijos „kaltininkai“<br />
yra trys vyrai.<br />
Tai, p<strong>ir</strong>miausia, Jo Eminencija, su kuriuo ilgesniam pokalbiui susitikome<br />
prieš dvejus metus, šv. Velykų išvakarėse. Kalbėjomės apie<br />
šiandienį pasaulį, apie tai, kad aplink mus, Lietuvoje <strong>ir</strong> apskritai Europos<br />
Sąjungoje yra labai daug pragmatizmo, peraugančio į cinizmą,<br />
kad neretai v<strong>ir</strong>šų ima trumpalaikiai interesai, <strong>ir</strong> daugeliui jie yra svarbesni<br />
už vertybes. Kai paklausiau, ką reikėtų daryti, kad taip nebūtų,<br />
Jo Eminencija man atsakė: „<strong>Laima</strong>, viskas yra labai paprasta – reikia<br />
laikytis dešimties Dievo įsakymų, <strong>ir</strong> pasaulis bus geresnis“. Aš nedrįsau<br />
prieštarauti Jo Eminencijai, bet pasakiau, kad jei viskas būtų taip paprasta,<br />
mūsų Žemė tikriausiai būtų vadinama ne žeme, o rojumi. Jei visi<br />
13
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
laikytųsi tokių paprastų <strong>ir</strong> suprantamų tiesų, kaip „nevok“, „nežudyk“,<br />
„nekalbėk netiesos“, „gerbk savo tėvą <strong>ir</strong> motiną“, tų dešimties, atrodo,<br />
labai paprastų įsakymų... Bet, matyt, nėra viskas taip paprasta. Todėl <strong>ir</strong><br />
pagalvojau, kad reikėtų apie tai kalbėti susėdus prie bendro stalo bažnyčių<br />
atstovams, <strong>politika</strong>ms, žurnalistams, nevyriausybinių organizacijų<br />
atstovams, mokslininkams, pilietinės visuomenės atstovams.<br />
Antrasis konferencijos „kaltininkas“, kuris šiandien taip pat dalyvauja<br />
mūsų susitikime, yra ponas Stephen Biller. Jis daug metų d<strong>ir</strong>bo<br />
Roberto Šumano fondui <strong>ir</strong> aktyviai parėmė šios konferencijos idėją.<br />
Trečiasis yra mano kolega iš Europos Parlamento – José Ignacio<br />
Salafranca. Ponas Salafranca per trejus mūsų darbo Europos Parlamente<br />
metus bent keturis kartus manęs klausė to paties: „Ar jūs, lietuviai,<br />
esate Romos katalikai? Kas jūs esate? A, taip, jūs – Romos katalikai.“<br />
Praėjus kiek laiko jis vėl klausdavo to paties. Tuomet aš <strong>ir</strong> pagalvojau:<br />
jei vienas įtakingiausių Europos Parlamento Ispanijos delegacijos narių<br />
nežino, ar lietuviai yra Romos katalikai, laikas jam atvažiuoti į Lietuvą<br />
<strong>ir</strong> pamatyti, kokia yra Lietuva, kas tie lietuviai <strong>ir</strong> apie ką jie galvoja!<br />
(juokas, plojimai)<br />
Pradedant darbą noriu padėkoti konferencijos rėmėjams. Konferenciją<br />
pono Andreas von Below dėka parėmė Konrado Adenauerio<br />
fondas. Renginį taip pat parėmė ispanų fondas FAES, <strong>ir</strong> aš džiaugiuosi,<br />
kad šiandien jame dalyvauja Ispanijos parlamento narys <strong>ir</strong> FAES generalinis<br />
sekretorius ponas Javier Fernandez Lasquetty. Konferenciją taip<br />
pat parėmė, kaip jau minėjau, Roberto Šumano fondas Liuksemburge, <strong>ir</strong><br />
aš džiaugiuosi, kad šiandien su mumis yra ponas Per Stenmarck – buvęs<br />
Europos Parlamento narys, o dabar Roberto Šumano fondo iždininkas.<br />
Ir, žinoma, renginį parėmė Europos liaudies partijos – Europos demokratų<br />
(ELP-ED) grupė – didžiausia politinė grupė Europos Parlamente.<br />
Mūsų konferencijos pradžioje norėčiau paminėti dar kelis kolegas,<br />
jų (<strong>ir</strong> visų kitų dalyvių) gyvenimo aprašymus jūs rasite mūsų<br />
14
I sesija<br />
konferencijos brošiūroje. Savo dalyvavimu mus pagerbė p. Christopher<br />
Beazley, britų konservatorius, Baltijos Europos parlamentarų grupės<br />
Europos Parlamente p<strong>ir</strong>mininkas. Taip pat čia yra labai gerai žinomas<br />
Estijos <strong>politika</strong>s, valstybininkas, vienas Estijos Nepriklausomybės tėvų,<br />
mano buvęs kolega Baltijos Asamblėjoje, o dabar kolega Europos Parlamente<br />
p. Tunne Kelam. Naudodamasi proga, kad p. Tunne Kelam yra<br />
su mumis, noriu pasakyti, kad Lietuva labai myli Estiją, <strong>ir</strong> visada, kai<br />
Estijai ateina išbandymų dienos, lietuviai tampa estais. Aš tikiuosi, kad<br />
jūs pritarsite tam, ką pasakiau. Mes su estais! Ypač šiandien 1 .<br />
Tikrasis iššūkis – pas<strong>ir</strong>inkti teisingą kelią<br />
Monsinjoras Gintaras Grušas<br />
Lietuvos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius<br />
Kartu su ponia <strong>Laima</strong> sveikinu visus sus<strong>ir</strong>inkusius į šios dienos<br />
konferenciją, ypač visus mūsų svečius, atvykusius iš užsienio. Tikiuosi,<br />
kad šiandienos susitikimas padės Jums pažinti mūsų tradicines vertybes,<br />
o taip pat <strong>ir</strong> problemas, nesvetimas kitoms Europos šalims bei apsikeisti<br />
vertingais pastebėjimais <strong>ir</strong> pat<strong>ir</strong>timis. Šios konferencijos vieta yra<br />
neatsitiktinė. Vilnius istoriškai atsidurdavo įva<strong>ir</strong>ių politinių kampanijų<br />
kryžkelėje, dažnai tapdavo didžiųjų šalių kovos lauku <strong>ir</strong> iškentė daugelį<br />
okupacijų.<br />
Vilnius, kuriame šalia gyvena lietuviai, lenkai, rusai, kuo toliau,<br />
tuo labiau panašėja į įva<strong>ir</strong>iaspalvę Europos sostinę. Šie žmonės, daug<br />
kentėję <strong>ir</strong> dėl civilinės, <strong>ir</strong> dėl etninės nesantaikos, dabar mokosi darniai<br />
gyventi drauge <strong>ir</strong> kuria naują visuomenę. Vilnius taip pat yra žinomas<br />
kaip gailestingumo miestas. Netoli šios salės yra senieji miesto var-<br />
1<br />
Konferencija vyko tomis dienomis, kai Estijoje buvo kilę neramumai dėl sovietinių laikų<br />
paminklo – Bronzinio kareivio – perkėlimo iš Talino centro į karių kapines (2007 m. balandis –<br />
gegužė).<br />
15
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
tai, iš kurių į praeivius žvelgia Aušros Vartų Gailestingumo Motina,<br />
globojanti miestą, o neseniai į Vilnių sugrįžo tikrasis p<strong>ir</strong>masis Dievo<br />
Gailestingumo paveikslas, kuris buvo nutapytas čia, Vilniuje, pagal apreiškimą<br />
šventajai Faustinai.<br />
Šv. Faustina mums primena, kad praeities žaizdų gydymas <strong>ir</strong> naujo<br />
bendro gyvenimo kūrimas reikalauja gailestingosios meilės tiek šeimyninėje<br />
aplinkoje, tiek nacionaliniame – valstybės – lygmenyje, tiek<br />
kuriant tarptautines struktūras, pavyzdžiui, Europos Sąjungą. Vien tik<br />
politikos <strong>ir</strong> verslo neužtenka, nes be vertybių jie lengvai veda į valdžios<br />
geismą <strong>ir</strong> gobšumą, sukdami pavojingu keliu – susinaikinimo akligatviu.<br />
M. Ghandi tai įvertino kaip politiką be principų – vieną iš septynių<br />
dalykų, kurie gali mus sunaikinti.<br />
Politika be principų – tai <strong>politika</strong> be aiškiai įvardytų vertybių. Turime<br />
suprasti, kad jei mes aiškiai neįvardysime vertybių, jei bandysime<br />
teigti, kad vertybės reliatyvios, kad kiekvienas pagal save <strong>ir</strong> sau nustato,<br />
kas yra vertybė, arba jei leisime manipuliuoti vertybių pavadinimais<br />
(pavyzdys – G. Orwell naujakalbė, kuri, atrodo, smarkiai plinta mūsų<br />
dienomis), tai kažkas kitas už mus nustatys mūsų visuomenės vertybes.<br />
Pasaulyje nėra vertybinio vakuumo. Įsivaizduokime tėvus, kurie teigia<br />
norintys leisti savo vaikams viską išbandyti, kad vėliau patys vaikai<br />
galėtų nuspręsti, kas gera <strong>ir</strong> kas bloga. Deja, išgėrus m<strong>ir</strong>tinų nuodų retai<br />
lieka galimybė pačiam apsvarstyti to veiksmo <strong>ir</strong> jo objekto moralinę<br />
vertę, prarandama galimybė ateityje rinktis teisingą kelią.<br />
Šiandienos konferencija meta mums iššūkį <strong>ir</strong> kartu suteikia progą.<br />
Iššūkis mums – apmąstyti Europos Sąjungos dabartinę padėtį, o<br />
kartu <strong>ir</strong> Lietuvos situaciją, įvertinant, kad kelias, kuriuo einame, išties<br />
mus veda į prasmingą tikslą – Europos žmonių, taip pat <strong>ir</strong> visų pasaulio<br />
piliečių bendrą gerovę. Šis susitikimas taip pat suteikia mums progą<br />
konstruktyvaus dialogo pagalba rasti galimybes d<strong>ir</strong>bti kartu, užpildyti<br />
esamas spragas <strong>ir</strong>, drįstu teigti, kai kuriais atvejais stabdyti proto ap-<br />
16
I sesija<br />
temimą. Taip drįstu sakyti, nes neseniai perskaičiau novelę, kuri savo<br />
ateities įžvalgomis mane apstulbino.<br />
Tai E. M. Forester novelė, p<strong>ir</strong>mą kartą išspausdinta „The Oxford<br />
and Cambridge Review“ 1909 metais. Manau, kad ji labiau šok<strong>ir</strong>uoja<br />
šiandien nei tada, kai pas<strong>ir</strong>odė p<strong>ir</strong>mą kartą. Novelėje pavadinimu „Mašina<br />
sustoja“ autorius vaizduoja pasaulį, kuriame žmonės gyvena požeminiuose<br />
kambarėliuose, bendraudami beveik vien per viską valdančią<br />
mašiną. Tas bendravimas nusakomas kaip „bendravimas pneumatiniu<br />
paštu“, kurį šiandien mes vadiname „elektroniniu paštu“, <strong>ir</strong> „vaizdiniais<br />
telefonais“, kuriuos šiandien vadiname „telekonferencijomis“.<br />
Toje ateityje visur galima greitai nukakti orlaiviais, bet nebėra nei poreikio,<br />
nei noro keliauti, nes visame pasaulyje vietos panašios, su visur<br />
esančiomis vienodomis parduotuvėmis. Tiesioginis <strong>ir</strong> tikrai žmogiškas<br />
kontaktas yra minimalus, nes žmonėms rūpi vien tik jų asmeninis patogumas.<br />
Tiesioginis ryšys su kitu žmogumi per daug vargina, šeima išvis<br />
nebereikalinga, o religija laikoma ankstesniųjų laikų atgyvena. Žmonės<br />
šlovina Didžiąją Mašiną, kurią patys <strong>ir</strong> sukūrė. Baimė susidurti su<br />
kokiu nors nepatogumu skatina didesnę dalį žmonių rinktis eutanaziją<br />
užuot patyrus senatvę. Šios literatūrinės vizijos pabaigoje Didžioji Mašina<br />
sugenda, bet žmonės jau nebesugeba be jos bendrauti ar išgyventi.<br />
Perskaičius tokį kūrinį galima rimtai susimąstyti apie tai, kokios<br />
„pažangos“ esame pasiekę per pastarąjį šimtmetį. Tikrasis iššūkis – tai<br />
pas<strong>ir</strong>inkti kelią, kuris mus nuves į išsvajotą ateitį. Ateitį, apie kurią<br />
svajojo <strong>ir</strong> Europos Sąjungos kūrėjai. Šiandien turime galimybę kartu<br />
permąstyti, kokių vertybių reikia mūsų visuomenei, teisingai įvardyti<br />
kliūtis šiame kelyje <strong>ir</strong> aptarti, ką privalu daryti, kad jas pašalintume iš<br />
mūsų kelio.<br />
Politikai <strong>ir</strong> valdžios struktūros bei bažnyčios <strong>ir</strong> religinės bendruomenės<br />
privalo šioje d<strong>ir</strong>voje d<strong>ir</strong>bti kartu. Jos egzistuoja ne atsk<strong>ir</strong>uose<br />
pasauliuose, bet d<strong>ir</strong>ba siekdamos visuotinės gerovės. Jos tarnauja tam<br />
17
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
pačiam žmogui. Labai dažnai tas pats asmuo yra tiek abiejų globoje,<br />
tiek jose veikia.<br />
Mūsų programa šiandien iš tiesų yra labai prisodrinta, tad tikimės,<br />
kad dialogas tarp čia sus<strong>ir</strong>inkusiųjų suteiks progą geriau susipažinti <strong>ir</strong><br />
v<strong>ir</strong>s konkrečiais veiksmais kuriant bendrą Lietuvos <strong>ir</strong> visos Europos<br />
žmonių gerovę.<br />
Drauge kurkime meilės civilizaciją<br />
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis<br />
Gerbiamieji Lietuvos svečiai, broliai vyskupai, kunigai <strong>ir</strong> mieli<br />
konferencijos dalyviai!<br />
Kai Lietuva rengėsi referendumui, kuriame didžiule balsų persvara<br />
buvo patv<strong>ir</strong>tintas mūsų piliečių noras tapti Europos Sąjungos dalimi,<br />
Bažnyčia nestovėjo nuošalyje. Ir savo iniciatyva, <strong>ir</strong> šalies politinių<br />
lyderių prašymu mes, vyskupai, bandėme padėti apsispręsti žmonėms,<br />
ilgus sovietinės okupacijos metus gyvenusiems netikrumo <strong>ir</strong> baimės<br />
atmosferoje. Viešai aiškinome, kokiais tikslais sukurta Europos šalis<br />
vienijanti struktūra, <strong>ir</strong> kokios perspektyvos atsiveria jai apimant visą<br />
europietiškos kultūrinės sanklodos erdvę. 2003 m. kovo 4-ąją, minėdami<br />
Lietuvos globėjo, europiečio, karalaičio Šventojo Kazimiero iškilmes,<br />
paskelbėme kreipimąsi į tikinčiuosius, kuris buvo perskaitytas<br />
visose Lietuvos bažnyčiose. Jame raginome: „Daug šimtmečių esame<br />
Europoje. Belieka garsiai pasakyti, kad norime joje būti. Europoje iš<br />
krikščioniškų šaknų išaugo pagarba žmogaus teisėms, socialinis teisingumas<br />
<strong>ir</strong> solidarumas, sąžinės laisvė, visų lygybė prieš įstatymą, valdžios<br />
tarnavimas savo žmonėms. Europos šalys vienijasi tam, kad šie<br />
idealai būtų geriau ginami, kad jų nenustumtų į šalį valstybių konfliktai,<br />
kaip atsitiko XX amžiuje. Priklausydami Europos Sąjungai galėsime<br />
18
I sesija<br />
sėkmingiau ginti savo teises, garsiau skelbti savo požiūrį, skleisti savo<br />
pat<strong>ir</strong>tį <strong>ir</strong> tradicijas.“<br />
Ir tuomet, <strong>ir</strong> šiandien suvokiu Europos Sąjungą kaip bendrų istorinių<br />
pastangų <strong>ir</strong> bendros kasdienės atsakomybės rezultatą. Matau ją<br />
kaip Visagalio globojamų žmonių sutelktinį kūrinį, kurio stiprybės <strong>ir</strong><br />
ydos, teikiama nauda <strong>ir</strong> nešamas kenksmingas užkratas nėra išoriškai<br />
primesti ar visam laikui nulemti. Visa tai yra <strong>ir</strong> mūsų pačių valingo dalyvavimo,<br />
sąmoningo įnašo, gebėjimo išlaikyti tiesų stuburą padarinys.<br />
Todėl tada, prieš referendumą, kvietėme, o dabar, Lietuvos atstovams<br />
jau turint lygaus balso teisę Europos Parlamente, galiu su įsitikinimu<br />
pakartoti, kad Europai reikia mūsų žmonių balso <strong>ir</strong> mūsų maldos. Maldos<br />
už Europą, kad Dievas padėtų mums visiems – nuo Baltijos iki<br />
Viduržemio jūros – drauge kurti meilės civilizaciją, sąžiningesnę <strong>ir</strong> teisingesnę<br />
visuomenę. Kurti bendrus namus, kur niekam nestigtų dvasinės<br />
ramybės <strong>ir</strong> materialinės gerovės. Padėti Europos Sąjungai, kad joje<br />
visi kartu gerbtume krikščioniškąsias vertybes.<br />
Trejų bendro gyvenimo Europos Sąjungoje metų pat<strong>ir</strong>tis atskleidžia,<br />
kad gerovės viltys pamažu pildosi. Tačiau nepas<strong>ir</strong>odė beprasmiai<br />
<strong>ir</strong> perspėjimai dėl nuolatinės vertybinės įtampos, dėl būtinybės priešintis<br />
nuogam pragmatizmui bei tradicijų atmetimui. Platesnėje erdvėje<br />
didesnius pagreičius įgyja <strong>ir</strong> ekonominis augimas, <strong>ir</strong> kultūrinių mainų<br />
įva<strong>ir</strong>ovė. Deja, sodresnę įva<strong>ir</strong>ovę aprėpiančioje bei niveliuojančioje<br />
erdvėje greičiau sklinda, stipresnį rezonansą sukelia destruktyvios nuostatos.<br />
Turiu galvoje nuostatas lengvabūdiškai gyventi šia diena, numoti<br />
ranka į žmogaus prigimtį, ignoruoti tuos asmens <strong>ir</strong> bendruomenės<br />
orientyrus, kurių negalima pakeisti rankų pakėlimu ar mygtuko paspaudimu.<br />
Tokie orientyrai yra universaliosios vertybės.<br />
Popiežius Benediktas XVI kovo pabaigoje, Romos sutarties sukaktuvių<br />
minėjimo išvakarėse, susitikęs su Europos Parlamento nariais<br />
<strong>ir</strong> Europos Sąjungos šalių Vyskupų konferencijų atstovais, kėlė klau-<br />
19
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
simą: „Argi nestebina, kad nors šiandien Europa siekia būti laikoma<br />
vertybių bendruomene, joje kaskart dažniau paneigiamas pats universalių<br />
<strong>ir</strong> absoliučių vertybių egzistavimas.“ Šią situaciją Šventasis Tėvas<br />
pavadino unikalia apostazės, atskalūniškumo forma, kuria Europa<br />
atsimeta nuo pačios savęs. O tai netgi labiau nei atsimetimas nuo Dievo<br />
paskatina Europą suabejoti savo pačios tapatybe. Aptardamas įsivyraujantį<br />
požiūrį, kad bendrojo gėrio <strong>ir</strong> kompromiso sampratos yra sinonimiškos,<br />
popiežius pabrėžia: „Iš tiesų, kompromisas leidžia pasiekti<br />
pagrįstą pusiausvyrą tarp sk<strong>ir</strong>tingų dalinių interesų, tačiau jis tampa<br />
bendruoju blogiu, kai šiuo būdu vykdomi susitarimai, kurie įžeidžia<br />
žmogaus prigimtį.“<br />
Pernelyg mažai dėmesio <strong>ir</strong> Vilniuje, <strong>ir</strong> Briuselyje sk<strong>ir</strong>iama akivaizdžiam<br />
paradoksui – didelei svarbiausių bendro gyvenimo polių<br />
disproporcijai. Pramonės, paslaugų, transporto ar ryšių infrastruktūros<br />
poliuje, materialaus gyvenimo poliuje net silpniausios ekonomikos<br />
valstybėms narėms peršami aukščiausi standartai. D<strong>ir</strong>ektyvomis bei<br />
rekomendacijomis siekiama, kad <strong>ir</strong> Lietuvoje, <strong>ir</strong> Bulgarijoje kompiuterių<br />
tinklai ar atliekos būtų tvarkomos, gyvuliai prižiūrimi ar maistas<br />
pakuojamas taip, kaip tai daroma daugiausiai šioje srityje pasiekusiose<br />
valstybėse.<br />
Priešingai yra veikiama dorovinio augimo <strong>ir</strong> ugdymo, etikos <strong>ir</strong><br />
moralės, socialinio bendrabūvio poliuje. Čia skleidžiami, o dažnai <strong>ir</strong><br />
peršami, net už bendro Europos Sąjungos biudžeto lėšas diegiami principai,<br />
kurie dėl vienų ar kitų priežasčių buvo įteisinti moralinių įsipareigojimų<br />
kartelę žemiausiai nuleidusiose šalyse. Tarkime, dėl kokio<br />
nors socialinio bei kultūrinio pa<strong>ir</strong>imo viename krašte dauguma žmonių<br />
nebeįstengia sukurti <strong>ir</strong> visą gyvenimą išsaugoti šeimos. Netrukus<br />
<strong>ir</strong> visoje Europos Sąjungoje skatinama laikiną partnerystę teisiškai<br />
prilyginti šeimai, p<strong>ir</strong>minei visuomenės ląstelei, kurios gyvybingumas<br />
tūkstančius metų buvo kartų kaitos <strong>ir</strong> visuomenės išlikimo laidas. Tar-<br />
20
I sesija<br />
kime, viename krašte apgailėtinas abejingumas vaikų likimui, natūralaus<br />
bendruomenės įsipareigojimo užtikrinti jų normalią psichologinę<br />
raidą atsisakymas <strong>ir</strong> moralinė kapituliacija prieš egoistinius pavienių<br />
asmenų įgeidžius nulemia tai, kad leidimas įsivaikinti suteikiamas homoseksualioms<br />
poroms. Netrukus prabylama, jog ši „teisė“ turi būti<br />
universalizuota Europos mastu. Sveikas balansas tarp ekonominės <strong>ir</strong><br />
socialinės bei dorovinės dimensijų aptartaisiais <strong>ir</strong> daugeliu kitų požiūrių<br />
yra sėkmingo kiekvienos ES valstybės narės atsk<strong>ir</strong>ai <strong>ir</strong> visos Sąjungos<br />
gyvavimo bei funkcionavimo sąlyga.<br />
Sąjungos vadovai <strong>ir</strong> pareigūnai nuvokia ar bent nujaučia, kad negražu<br />
prisipažinti, jog vienur maksimaliai prisukę kokybės varžtus, kitur,<br />
anot valstietiško posakio, visiškai atleidžia vadžias <strong>ir</strong> visus verčia<br />
daryti tą patį. Todėl akivaizdaus moralinio bankroto atvejai pridengiami<br />
vis labiau išpūsta „laisvės“ bei „laisvių“ sąvoka, laisvės bei teisių plėtimo<br />
ar didinimo motyvu. Elgiamasi taip, lyg būtų visiškai pam<strong>ir</strong>štas<br />
Europą kaip civilizacinę visumą suformavęs antikinės <strong>ir</strong> krikščioniškos<br />
minties elementorius. Šis elementorius moko, kad laisvės sąvoka prasminga<br />
tik tuomet, kai akivaizdu, nuo ko išsilaisvinama <strong>ir</strong> kam ta laisvė<br />
yra sk<strong>ir</strong>ta bei kaip ji panaudojama. Šis elementorius aiškina, kad žmogaus<br />
laisvės kyla iš jo prigimties, iš žmogiškumo esmės supratimo, o jų<br />
įgyvendinimas užtikrinamas bendruomenės dermės, solidarumo, savitarpio<br />
supratimo dėka. Todėl nevalia išradinėti vis naujų „laisvių“, o tas<br />
žmogaus teises <strong>ir</strong> laisves, dėl kurių buvo susitarta tarptautiniu mastu,<br />
reikia taikyti darniai <strong>ir</strong> išmintingai, tai yra taip, kad viena laisvė ar teisė<br />
nebūtų iškeliama v<strong>ir</strong>š kitų, kad vieno asmens ar vienos grupės teisės<br />
nepažeistų kitų žmonių, ypač daugumos, teisių.<br />
Politika, kuri sudėtingame 27 šalių gyvenime diegtų šiuos elementarius,<br />
o drauge <strong>ir</strong> labai sunkius, atsakomybės <strong>ir</strong> vidinio vertybinio<br />
apsisprendimo reikalaujančius principus, negali būti šalta <strong>ir</strong> atsaini vertybių<br />
atžvilgiu. Jau tapo įkyru kartoti, kad atsisakymas minėti krikščio-<br />
21
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
niškas šaknis Europos Konstitucijos sutarties projekte reiškia kur kas<br />
daugiau nei laicistinio nusiteikimo ar, sakykime, „trumpos atminties“<br />
politikų įsivyravimą. Popiežiaus žodžiais, autentiški europietiški bendrieji<br />
namai negali būti pastatyti neatsižvelgiant į tų namų gyventojų tapatybę.<br />
Tai greičiau istorinės, kultūrinės <strong>ir</strong> moralinės, o ne geografinės,<br />
ekonominės ar politinės tapatybės klausimas. Tapatybė apima visumą<br />
universalių vertybių, kurios buvo nukaldintos dėl krikščionybės, todėl<br />
<strong>ir</strong> šiandienis krikščionybės vaidmuo Europoje yra pamatinis, o ne vien<br />
istorinis. Privalu, – sako Šventasis Tėvas, – kad žemyno sielą sukūrusios<br />
vertybės išliktų trečiojo tūkstantmečio Europoje kaip civilizacijos<br />
„fermentas“, nes kaipgi kitaip Senasis žemynas galėtų būti pasaulio<br />
moraliniu <strong>ir</strong> vertybiniu katalizatoriumi?<br />
Europos Sąjungai plečiantis buvo ne kartą svarstoma, koks galėtų<br />
būti naujųjų narių, posovietinių valstybių įnašas. Dažnai minėta,<br />
neva jos <strong>ir</strong>, konkrečiai, Lietuva, geriau išsaugojusios tradicines etines<br />
nuostatas, praturtins pragmatiškus Vakarus dvasinėmis vertybėmis, paskatins<br />
atsigręžti į mus visus vienijančią vertybinę tradiciją. Manau,<br />
kad šio Europos Sąjungos pakraščio krikščionių pat<strong>ir</strong>tis iš tiesų galėtų<br />
prisidėti prie ekonominės <strong>ir</strong> dorovinės dimensijos balanso. Tačiau<br />
visai ne todėl, kad, tarkim, Lietuvoje pavyko išlaikyti, užkonservuoti<br />
kažkuo geresnį, senovinį vertybių puoselėjimo <strong>ir</strong> moralinės laikysenos<br />
būvį. Greičiau priešingai – kaip tik todėl, kad vertybinis pakrikimas,<br />
bendruomeninių ryšių sutraukymas čia buvo pasiekęs neįtikėtiną mastą.<br />
Kitaip nei reliatyvizmo keliu žingsnis po žingsnio ėjusioje Vakarų<br />
Europoje, mūsų šalyje totalitarinis ateizmas <strong>ir</strong> „naujo žmogaus“ bei komunistinės<br />
visuomenės skubus konstravimas universalias vertybes atmetė<br />
staiga <strong>ir</strong> radikaliai. Todėl ypač akivaizdžiai atsiskleidė, kas dėl to<br />
atsitinka, kokioje apverktinoje būklėje atsiduria žmogus <strong>ir</strong> visuomenė,<br />
kurioje dėl pragmatinių tikslų <strong>ir</strong> utopinių idėjų nesiskaitoma su asmens<br />
orumu <strong>ir</strong> prigimtimi.<br />
22
I sesija<br />
Benediktas XVI atkreipė dėmesį į tai, kad kai pragmatizmas<br />
apima nereligines bei reliatyvistines tendencijas <strong>ir</strong> kvestionuoja faktą,<br />
kad vertybės bei idealai neatsk<strong>ir</strong>iami nuo žmogiškosios prigimties,<br />
krikščionys de facto yra išstumiami iš viešumos. Juk toks pragmatizmas<br />
paneigia pačią krikščionių teisę dalyvauti viešoje diskusijoje kaip<br />
krikščionims, t. y. kalbėti iš krikščioniškų pozicijų, grįsti savo nuomonę<br />
vertybiniais argumentais. Europos senbuvėse apie tai kalbama tik<br />
kaip apie tendenciją, santykinai naują reiškinį, o Lietuvos <strong>ir</strong> kitų sovietų<br />
okupuotų kraštų žmonės tai yra patyrę pačia radikaliausia forma. Mūsų<br />
kraštų krikščionys negalėjo prabilti ištisus penkiasdešimt metų. Ar ši<br />
gyva <strong>ir</strong> skaudi pat<strong>ir</strong>tis taps įtikinamu perspėjimu, kad reliatyvizmo <strong>ir</strong><br />
pragmatizmo išvešėjimas Europos Sąjungą kreipia ne į didesnės laisvės,<br />
bet į laicistinės diktatūros būklę? Tai klausimas <strong>ir</strong> mums, <strong>ir</strong> jums,<br />
nes Europa šiandien yra mūsų visų bendras turtas, bendras likimas <strong>ir</strong><br />
bendra atsakomybė.<br />
Europa kaip vertybė<br />
Gediminas K<strong>ir</strong>kilas<br />
Lietuvos Respublikos Ministras P<strong>ir</strong>mininkas<br />
Ponia p<strong>ir</strong>mininke, Jūsų Eminencija kardinole, Ekscelencijos vyskupai,<br />
gerbiami Lietuvos <strong>ir</strong> Europos Sąjungos parlamentų nariai, mūsų<br />
svečiai, ambasadoriai, diplomatai, visi konferencijos dalyviai!<br />
Man ne tik malonu, bet <strong>ir</strong> labai svarbu su Jumis pasidalinti pamąstymais<br />
apie vertybes politikoje, nes jos yra neatsiejama mūsų tapatybės,<br />
interesų <strong>ir</strong> veiksmų dalis. Tai, kuo tikime, ką puoselėjame <strong>ir</strong> kuo<br />
vadovaujamės gyvenime, yra mūsų savastis. Idealai turi būti tapatūs<br />
privačioje <strong>ir</strong> viešoje sferoje, vidaus <strong>ir</strong> užsienio politikoje. Negalima vadovautis<br />
dvigubais standartais, kurie iškreiptų supratimą bei bendra-<br />
23
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
vimą įva<strong>ir</strong>iose srityse. Kalbėdamas apie vertybes prisimenu neseniai<br />
Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus paskutiniame metiniame<br />
pranešime laiku <strong>ir</strong> teisingai atkreiptą dėmesį į idealų <strong>ir</strong> idėjų<br />
Lietuvoje eroziją, o gal net <strong>ir</strong> tam tikrą atrofiją.<br />
Esu įsitikinęs, kad Jo Ekscelencijos pastabos tiktų ne tik Lietuvai,<br />
bet, ko gero, <strong>ir</strong> nemažai daliai Europos valstybių, tačiau tai neguodžia<br />
– priešingai, skatina akcentuoti idealų bei vertybių svarbą. Postmoderniame,<br />
lojalumo <strong>ir</strong> tęstinumo stokojančiame pasaulyje bekompromisis<br />
naudos (ne tik politinės) siekimas tampa ne tik norma, bet <strong>ir</strong> vertybių<br />
duobkasiu. Mes neturėtume leisti, kad idealų puoselėjimas <strong>ir</strong> idėjų svarba<br />
būtų užgožti egoistinio išskaičiavimo. Tikiuosi, kad dėl to mes <strong>ir</strong><br />
sus<strong>ir</strong>inkome šioje konferencijoje.<br />
Nors, kaip minėjau, vertybės svarbios daugelyje sričių, šiandien<br />
norėčiau pakalbėti apie Europos kaip tam tikro idealo <strong>ir</strong> vertybių santakos<br />
reikšmę. Man Europa nėra tik sensacijų besivaikančios žiniasklaidos<br />
ar saujelės skeptikų klijuojama „eurokratų“, „d<strong>ir</strong>ektyvų“ ar „elito“<br />
etiketė. Lietuvai Europa, o <strong>ir</strong> visa Vakarų civilizacinė erdvė, tapo grįžimo<br />
namo orientyru <strong>ir</strong> istorinio teisingumo atstatymu po pusę amžiaus<br />
trukusios sovietinės okupacijos <strong>ir</strong> aneksijos. Atgavus Nepriklausomybę<br />
Lietuva, politinių jėgų konsensuso vedama (manau, kad tai <strong>ir</strong>gi yra vertybė),<br />
tv<strong>ir</strong>tai pas<strong>ir</strong>inko transatlantinę <strong>ir</strong> europinę kryptį bei nuosekliai<br />
ją įgyvendino, nepaisant sk<strong>ir</strong>tingos ideologijos vyriausybių <strong>ir</strong> politinių<br />
partijų. Priminsiu, kad p<strong>ir</strong>masis mūsų politinių partijų susitarimas dėl<br />
užsienio <strong>ir</strong> gynybos politikos buvo pasiektas jau 1993 metais (tai yra,<br />
praėjus trejiems metams po Nepriklausomybės atkūrimo). Vėliau šis<br />
susitarimas buvo atnaujinamas prieš kiekvienus parlamento arba prezidento<br />
rinkimus. Kaip žinote, mes jau esame pasiekę susitarimus dėl kovos<br />
prieš korupciją, dėl žinių visuomenės plėtros, dėl fiskalinės drausmės,<br />
<strong>ir</strong> tikiuosi, kad kitą savaitę mes susitarsime dėl aukštojo mokslo<br />
reformos, siekiant pagerinti jo kokybę <strong>ir</strong> konkurencingumą.<br />
24
I sesija<br />
Manau, kad sunkiai besikalantys politinio konsensuso kultūros<br />
daigai (turiu omenyje mūsų mažumos Vyriausybę <strong>ir</strong> jos jau beveik dešimties<br />
mėnesių veiklą) <strong>ir</strong>gi kada nors taps vertybe.<br />
Europa kaip vertybė, neidealizuojant <strong>ir</strong> žvelgiant į netolimą praeitį,<br />
įkūnija taiką (ne be reikalo <strong>ir</strong> labai apgalvotai Europos integracijos<br />
pamatas buvo siekis išvengti karo <strong>ir</strong> konfliktų), stabilumą, valstybių, regionų,<br />
tautų saugumą <strong>ir</strong> sav<strong>ir</strong>aišką, solidarumą, lygybę, toleranciją bei<br />
gerovę žemyne <strong>ir</strong> net už jo ribų. Pastaruosius penkiasdešimt Europos<br />
integracijos metų galima drąsiai pavadinti tam tikra „sėkmės istorija“.<br />
Europa šiandien reiškia realiai egzistuojančią demokratijos, rinkos ekonomikos,<br />
įstatymo v<strong>ir</strong>šenybės, žmogaus teisių, gerų kaimyninių santykių<br />
<strong>ir</strong> pagarbos mažumoms principais pagrįstą tvarką.<br />
Europa taip pat yra puiki Lietuvos <strong>ir</strong> kitų naujųjų Europos Sąjungos<br />
narių galimybė ne tik gauti, kaip esame įpratę galvoti, bet <strong>ir</strong>, svarbiausia,<br />
prisidėti savo patyrimu, savo kultūra, savo kalba prie Europos<br />
vertybių, gerovės <strong>ir</strong> ateities kūrimo. 2004 m. priešpaskutinės Europos<br />
Sąjungos plėtros metu mes atsinešėme į Europą savo viziją <strong>ir</strong>, esu įsitikinęs,<br />
prisidedame prie solidarumo, kurio tradicijas puoselėjame nuo<br />
Baltijos kelio laikų. Lietuva tiki stipria <strong>ir</strong> vieninga, beveik 500 milijonų<br />
gyventojų turinčia Europa, kuri nestovi nuošalyje, kai Rusija v<strong>ir</strong>tualiai,<br />
ekonomiškai, administracinėmis <strong>ir</strong> informacinėmis priemonėmis spaudžia<br />
Estiją <strong>ir</strong>, galima pasakyti atv<strong>ir</strong>ai, mėgina kištis į vidaus reikalus, o<br />
gal net <strong>ir</strong> primesti savo supratimą <strong>ir</strong> vertybes. Lietuva <strong>ir</strong> Latvija buvo<br />
p<strong>ir</strong>mosios valstybės, išreiškusios paramą broliškajai Estijai, nes mes tikime<br />
solidarumo vertybe <strong>ir</strong> manome, kad Europai tai ypač svarbu šiuo<br />
metu, gaivinant Europos Sąjungos Konstitucijos sutartį bei ruošiantis<br />
naujai Europos Sąjungos <strong>ir</strong> Rusijos partnerystės <strong>ir</strong> bendradarbiavimo<br />
sutarčiai, formuojant vieningą išorinę energetikos politiką.<br />
Europa yra jau suformuotų vertybių santaka, tačiau nūdienos realijos<br />
atskleidžia, kad išsiplėtusi Europos Sąjunga nestokoja tokių iššū-<br />
25
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
kių kaip neužbaigti vidaus rinkos kūrimo, naujųjų šalių integracijos į<br />
europines struktūras darbai, susvyravusi kai kurių Europos Sąjungos<br />
valstybių narių piliečių parama Europos Sąjungai (kyla klausimas: kodėl?<br />
Ar ne dėl to, kad tampame per daug vartotojiška visuomene, apie<br />
kurią kalbėjo Jo Eminencija kardinolas A. J. Bačkis?), energetinio saugumo<br />
iššūkiai, agresyvėjanti <strong>ir</strong> nuo demokratijos nusisukanti kai kurių<br />
Europos kaimynių, ypač Rusijos, <strong>politika</strong>.<br />
Minėti iššūkiai <strong>ir</strong> vienpusės naudos siekimas kėsinasi į vertybinius<br />
Europos Sąjungos pamatus. Vis dažniau skamba pavojaus varpai,<br />
kad Europos Sąjunga pat<strong>ir</strong>ia krizę. Manau, kad tai spalvų t<strong>ir</strong>štinimas.<br />
Europa stiprėja, apsipranta su kokybine <strong>ir</strong> kiekybine plėtra <strong>ir</strong> natūraliai<br />
susiduria su naujais iššūkiais, kurie, mano požiūriu, gimdo sveikas<br />
ambicijas <strong>ir</strong> impulsus tobulėjimui – mes juk negyvename Rojaus sode.<br />
Esame suinteresuoti, kad Europos Sąjunga puoselėtų solidarumą, išlaikytų<br />
atv<strong>ir</strong>umą Rytų europiečiams, nepam<strong>ir</strong>štų svarbių Europos kūrimuisi<br />
krikščioniškų šaknų, plėtotų transatlantinę partnerystę <strong>ir</strong> užtikrintų<br />
visų savo narių solidarumą, lygybę <strong>ir</strong> ekonominę gerovę.<br />
Manau, kad Europai reikia Konstitucijos <strong>ir</strong> stiprių institucijų, kurios<br />
įsiklauso <strong>ir</strong> sureaguoja net <strong>ir</strong> į mažiausios šalies problemas, pavyzdžiui,<br />
į dabartinius įvykius Estijoje. Prisimename Europos Sąjungos<br />
paramą Lietuvai derantis dėl Kaliningrado tranzito. Šis <strong>ir</strong> kiti atvejai tik<br />
patv<strong>ir</strong>tina tokių institucijų svarbą. Lietuva, mano požiūriu, yra bene labiausiai<br />
proeuropietiška šalis, ko gero, nuo didžiojo kunigaikščio Gedimino<br />
laikų: mes stipriausiai pritarėme mūsų narystei Europos Sąjungoje,<br />
mes p<strong>ir</strong>mieji entuziastingai ratifikavome Konstitucinę sutartį <strong>ir</strong> dar<br />
būdami kandidatais aktyviai dalyvavome jos ruošime. Visuomenės parama<br />
narystei, nepaisant daugelio problemų <strong>ir</strong> gana stipraus gyventojų<br />
nepasitikėjimo bei skeptiškumo <strong>politika</strong>ms, iki šiol išlieka labai aukšta.<br />
Mums atrodo, kad būtina sutarti dėl Europos Sąjungos Konstitucinės<br />
sutarties nuostatų įgyvendinimo, kurios, neabejojame, ateityje sudarys<br />
26
I sesija<br />
sąlygas efektyvesniam, vieningesniam bei skaidresniam sprendimų priėmimui<br />
<strong>ir</strong> įgyvendinimui Europos Sąjungoje.<br />
Europai labai svarbu išsaugoti solidarumą. Reikia pasidžiaugti,<br />
kad pernai Europos Sąjunga priėmė sprendimą, dėl kurio Lietuva <strong>ir</strong> kitos<br />
naujosios šalys artimiausiu metu gali tikėtis įsijungimo į Šengeno<br />
erdvę. Tačiau ne ką mažiau reikšminga yra politiškai teisingai išplėsti<br />
euro zoną <strong>ir</strong> panaikinti izoliuotas energetikos <strong>ir</strong> infrastruktūros „salas“,<br />
kuriose mes realiai esame, bei padidinti energetinį saugumą. „Rezultatų<br />
Europa“, neabejoju, taps artimesnė kiekvienam europiečiui. Lietuva<br />
savo ruožtu siekia tapti Europos branduolio dalimi bei svariai prisidėti<br />
prie Europos vertybių sklaidos. Aš manau, kad mūsų visuomenė turi šį<br />
potencialą.<br />
Galiausiai Europa <strong>ir</strong> toliau turi likti geros praktikos pavyzdžiu<br />
<strong>ir</strong> net reformų akstinu tarptautinėje arenoje. Svarbu žinoti, kad durys į<br />
Europą neužsivėrė, kad europinių vertybių <strong>ir</strong> principų plėtra didina stabilumą<br />
<strong>ir</strong> saugumą. Žinoma, plėtra Briuselyje visada sukelia problemų<br />
<strong>ir</strong> ginčų dėl to, kas <strong>ir</strong> kaip balsuos. Tačiau Europos Sąjungos plėtra <strong>ir</strong><br />
jos viltis mūsų kaimyninei Baltarusijai, Ukrainai, Moldavijai <strong>ir</strong> kitoms<br />
valstybėms yra kur svarbesnis dalykas. Šiuo atveju ypač svarbus yra<br />
aiškios strategijos Rytų Europos valstybių atžvilgiu nustatymas. Norėčiau<br />
pažymėti, kad šioje srityje Lietuvos užsienio <strong>politika</strong>, kaip Jūs<br />
gerai žinote, yra ypač aktyvi, o mūsų indėlis vertinamas labai teigiamai.<br />
Pabrėžiu – nesame abejingi Ukrainos, mūsų kaimynės Baltarusijos,<br />
Moldavijos, Gruzijos <strong>ir</strong> kitų šalių likimui. Jau dabar aktyviai prisidedame<br />
prie bendros Europos ateities kūrimo.<br />
Baigdamas savo kalbą norėčiau akcentuoti, kad Europą kaip vertybę<br />
galime puoselėti tik veikdami kartu. Anksčiau išvardyti tokie iššūkiai,<br />
kaip klimato kaita, migracijos srautai, tarptautinio terorizmo <strong>ir</strong><br />
nusikalstamumo grėsmės, reikalauja sutelktų vertybių Europos, kuria<br />
tikime, pastangų.<br />
27
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Individo pareiga visuomenei<br />
Joachim Schemel<br />
Vokietijos FR ambasados Lietuvoje vadovo pavaduotojas,<br />
laikinasis reikalų patikėtinis<br />
Dėkoju p. <strong>Laima</strong>i Andrikienei už kvietimą dalyvauti šioje konferencijoje<br />
<strong>ir</strong> galimybę kreiptis į jos dalyvius.<br />
Kalbėsiu apie vertybes Europos Sąjungos Konstitucijoje iš Vokietijos,<br />
šį pusmetį p<strong>ir</strong>mininkaujančios Europos Sąjungai, pozicijų. Per<br />
netrukus vyksiantį ES v<strong>ir</strong>šūnių susitikimą derybos dėl ES Konstitucijos<br />
projekto pasieks aukščiausią įtampos tašką.<br />
Užuot kalbėjęs apie galimą šio proceso baigtį ar būsimus rezultatus,<br />
norėčiau pasidalinti įžvalgomis apie Vokietijos kanclerės ponios<br />
Angelos Merkel politiką <strong>ir</strong> vertybinę poziciją. Vokietijai perimant p<strong>ir</strong>mininkavimą<br />
Europos Sąjungai, ES v<strong>ir</strong>šūnių susitikime ji kalbėjo apie<br />
itin svarbią vertybę – toleranciją. Norėčiau paminėti <strong>ir</strong> kitą ne mažiau<br />
svarbų dalyką – kovo 25 d. paskelbtą Berlyno deklaraciją, apie kurią<br />
kalbėsiu vėliau.<br />
Aptariant situaciją Lietuvoje verta prisiminti tai, ką prezidentas<br />
V. Adamkus paminėjo savo metiniame pranešime. Jis pastebėjo, kad<br />
visų p<strong>ir</strong>ma turime pakeisti mūsų visuomenėje įsigalėjusį visuotinį nepasitikėjimą.<br />
Aš galiu tik paremti šią idėją <strong>ir</strong> kaip Jūsų šalies svečias<br />
daugiau apie tai nekalbėsiu, geriau paliksiu Jums tai komentuoti, o aš<br />
pakalbėsiu apie Vokietijos visuomenę.<br />
Visi Vokietijoje įvykę pokyčiai buvo pagrįsti krikščioniškomis<br />
vertybėmis, visuomet buvusiomis didelių pokyčių katalizatoriumi. Kalbu<br />
ne tik apie kapitalizmą. Turiu omenyje taip pat kapitalistinės visuomenės<br />
susiformavimą, jos elitą, taip pat daugelį kitų vertybių. Jei ne šios<br />
vertybės, kapitalizmo susiformavimas mūsų visuomenėje būtų sukėlęs<br />
daug neigiamų padarinių. Pamažu suvokiama, kad vien turėti privačią<br />
28
I sesija<br />
nuosavybę bei susikurti materialinę gerovę nebepakanka, šiandieniame<br />
itin konkurencingame pasaulyje kyla <strong>ir</strong> kitokių dalykų poreikis.<br />
Kažkada Vokietija p<strong>ir</strong>mavo eksporto srityje, gamino daug kokybiškų<br />
prekių, tačiau dabar matome, kad rinkoje ats<strong>ir</strong>anda kitų žaidėjų,<br />
kurie perima p<strong>ir</strong>maujančias pozicijas, gamindami didelius kiekius,<br />
tačiau prastesnės kokybės produkcijos. Taigi ats<strong>ir</strong>anda visas spektras<br />
naujų problemų, tokių kaip aplinkosaugos problema, <strong>ir</strong> tai yra iššūkis<br />
mums. Žemės, atmosferos, vandenų apsaugai nuo taršos turi būti sk<strong>ir</strong>iamos<br />
lėšos. Jei nieko nebus daroma, taršos pasekmės kainuos šimtus<br />
milijardų eurų. Kaip galėtume atsakyti į šiuos iššūkius? Žymi vokiečių<br />
žurnalistė Marion Doenhoff pasidalino savo pokarinės epochos pat<strong>ir</strong>timi<br />
knygoje, išspausdintoje visai prieš autorės m<strong>ir</strong>tį. Joje Doenhoff<br />
dėsto, kad neapribojus atsk<strong>ir</strong>ų individų laisvių neįmanoma jokia laisvė.<br />
Kiekvienoje visuomenėje būtinos tam tikros etikos taisyklės, <strong>ir</strong> tik joms<br />
egzistuojant individui įmanoma pas<strong>ir</strong>inkti teisingą kryptį. Neįmanoma<br />
užtikrinti pusiausvyros <strong>ir</strong> stabilumo, jei kiekvienas individas reikalaus<br />
daugiau laisvės, pelno, naudos sau. Toks beatoda<strong>ir</strong>iškas naudos siekis<br />
yra viena pagrindinių kliūčių, trukdančių mobilizuoti visuomenę pažangos<br />
siekimui.<br />
Šis <strong>ir</strong> daugelis kitų dalykų priklauso nuo mūsų. Kartais labai svarbius<br />
sprendimus gali lemti maža asmenų grupelė. Kiekvieno iš mūsų<br />
priimami sprendimai paveiks aplink esančius žmones, todėl visuomet,<br />
prieš vienaip ar kitaip apsispręsdami, turime pagalvoti <strong>ir</strong> apie kitų gerovę.<br />
Tikriausiai daugelis politikų man paprieštarautų sakydami, kad<br />
kartais aplinkybės mums nepalieka išeities <strong>ir</strong> priverčia elgtis vienaip ar<br />
kitaip. Manau, kad tai netiesa. Ponas Potter, prieš keletą dešimtmečių<br />
d<strong>ir</strong>bęs Jungtinių Tautų Organizacijoje Ženevoje, man kartą sakė, kad<br />
<strong>politika</strong>i yra atsakingi už daugelį dalykų, nes jiems yra suteikta galimybė<br />
priimti daugelį sprendimų, ypač kai nutinka kas nors negero. Kas<br />
daugiau, jei ne <strong>politika</strong>i, priima sprendimus? Taigi kalbame apie politi-<br />
29
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
kų atsakomybę <strong>ir</strong> tos atsakomybės suvokimą tarp politikų.<br />
Mūsų kultūroje krikščioniškos vertybės atlieka svarbų vaidmenį,<br />
neturime joms lygių ar alternatyvių vertybių. Tačiau pasaulyje yra nemažai<br />
regionų, kuriuose veši korupcija, nusikalstamumas, siaučia ligos.<br />
Europa vadovaujasi tam tikromis vertybėmis. Norėčiau jums priminti<br />
Prancūzijos revoliucijos atneštas vertybes – lygybę, laisvę bei nuostatą<br />
„nedaryk kitiems to, ko pats nenori, kad tau darytų“. Viskas prasideda<br />
žmoguje <strong>ir</strong> nuo žmogaus. Individas turi suvokti savo pareigą visuomenei.<br />
Kiekvienas individas kaip pilietis yra atsakingas visuomenei. Žinoma,<br />
valstybė turi sukurti tam tikrus rėmus tokių piliečių visuomenės<br />
funkcionavimui, ją apginti.<br />
Berlyno deklaracijoje, pas<strong>ir</strong>ašytoje valstybių <strong>ir</strong> vyriausybių vadovų<br />
šių metų kovo 25-ąją, minimos būtent bendrosios vertybės <strong>ir</strong> idealai,<br />
kuriuos mes norėtume matyti įgyvendintus.<br />
Mes stengiamės pasiekti tarpusavio pagarbą, gerovę, toleranciją,<br />
saugumą bei visų piliečių dalyvavimą teisingumo kūrime. Šia prasme<br />
mes esame vieningi. Europos Sąjungos institucijų pamatas buvo solidarumo<br />
<strong>ir</strong> lygybės principai. Viskas, ką turime daryti, tai patys save raginti<br />
laikytis šių principų. Vokietija šiam p<strong>ir</strong>mininkavimo Europos Sąjungai<br />
pusmečiui pas<strong>ir</strong>inko šūkį: „Visi kartu sukursime Europą“.<br />
Europos vertybės <strong>ir</strong> ES konstitucija:<br />
ateities perspektyva<br />
Mario Mauro<br />
Europos Parlamento viceprezidentas (Italija)<br />
Didžiausią pavojų žmonių sambūviui šiuo metu kelia, viena vertus,<br />
fundamentalizmas, tai yra siekis pasinaudoti Dievu kaip pretekstu<br />
valdžios planui, kita vertus – reliatyvizmas, tai yra manymas, kad visos<br />
30
I sesija<br />
nuomonės yra vienodai tikros. Neatsitiktinai Vakarų filosofijos mintis<br />
tam tikru momentu apleidžia tikrovės akivaizdumo, kurį apibendrino<br />
šventasis Tomas kaip „aliquid est“ („kažko esama“), tai yra kad tikrovės<br />
nereikia įrodyti, kelią <strong>ir</strong> pradeda eiti pačios tikrovės kūrimo a priori<br />
keliu. Tai – ideologijos kelias.<br />
Tikriausiai yra momentas, kuris istoriškai geriau nei kiti įvardija<br />
dramatiškus to esminio kritinio pokyčio padarinius.<br />
Šiais laikais kalbama apie islamiškąjį fundamentalizmą, tačiau<br />
neturime pam<strong>ir</strong>šti, kad ideologijos klausimas kaip tik būdingas nacionalizmui<br />
<strong>ir</strong> totalitarizmui, kurie paženklino XIX <strong>ir</strong> XX amžių. Tiems<br />
laikams buvo būdingas ne mėginimas tarnauti, pasitelkiant konkretaus,<br />
egzistuojančio žmogaus politikos priemones, bet naujo žmogaus įsivaizdavimas,<br />
naujo žmogaus, kuris būtų savo mąstymo vaisius, kūrimas.<br />
Taip yra todėl, kad tiek ideologijos, tiek fundamentalizmas <strong>ir</strong><br />
reliatyvizmas turi bendrą pagrindą, kuriame, pasakyčiau filosofiškai,<br />
yra apleidžiamas tiesos kelias, tai yra, esybė nebepripažįstama kaip<br />
tikrovės pagrindas, <strong>ir</strong> pasukama į kelią, kuriame, naudojantis valdžios<br />
strategija, įsivaizduojama, jog galima tikrovei suteikti naują pagrindą.<br />
Kad tai tiesa, matome iš to, jog Europoje XX a. buvo amžius, kuriame<br />
nacionalizmas <strong>ir</strong> ideologijos sėjo siaubą, m<strong>ir</strong>tį <strong>ir</strong> smurtą, tai amžius,<br />
kuriame fašizmas, nacizmas <strong>ir</strong> komunizmas siūlė radikaliai sk<strong>ir</strong>tingus<br />
sprendimus, bet turėjo tą pačią sampratą: valdžia yra viskas, o žmogus<br />
yra niekas.<br />
Politinis projektas, kurį vadiname Europa, gimė iš tam tikrų žmonių,<br />
kurie horizonte įžvelgė pragmatišką <strong>ir</strong> tikrą atsakymą, kentėjimo.<br />
Tai buvo žmonės, kurie sugebėjo jį išplėtoti beveik kaip tam tikrą priešnuodį<br />
ideologijai <strong>ir</strong> pasiūlyti jį kaip pranašišką viltį.<br />
Tiesa, jog europinis projektas šiandien išgyvena tiek daug stiprių<br />
prieštaravimų, kad, užuot buvęs pateiktas kaip pozityvus atsakymas,<br />
31
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
labai dažnai atrodo užstrigęs <strong>ir</strong> atstumiantis beprasmis darinys, kuris<br />
priverčia popiežių Benediktą XVI pripažinti, jog yra galima pačios Europos<br />
erozija <strong>ir</strong> apostazė. Tai yra nutolimas nuo savo istorijos, nuo savo<br />
prigimties, nuo savo kultūrinių šaknų, nuo žmonių dialogo <strong>ir</strong> sambūvio<br />
pat<strong>ir</strong>ties šaknų, kurios vis dėlto mums padovanojo labai svarbų daugiau<br />
kaip penkiasdešimties metų taikos, pažangos <strong>ir</strong> laisvės periodą.<br />
Kas norėjo šio projekto? Konrad Adenauer, Robert Schuman,<br />
Alcide de Gasperi – žmonės, kuriuos regimai sugniuždė istorija.<br />
Pagalvokite apie Konrad Adenauer. Jis atėjo į valdžią sugriautoje<br />
Vokietijoje būdamas daugiau kaip septyniasdešimties metų amžiaus. 75<br />
procentai Vokietijos pramonės potencialo buvo paversta niekais, kiekvienam<br />
Vokietijos piliečiui teko 31 tona griuvėsių. Tačiau Adenauer<br />
parodė pavyzdį, pasitikėdamas prancūzu Robert Schuman būtent tokioje<br />
srityje, kuri buvo tapusi sk<strong>ir</strong>tingų nacionalizmų susidūrimo pretekstu,<br />
tai yra anglies <strong>ir</strong> plieno Ruro baseine klausimu. Jie kartu galvojo<br />
apie praktines priemones, kurių reikėtų imtis, <strong>ir</strong> apie Europos anglių <strong>ir</strong><br />
plieno bendrijos, kuri esant toms aplinkybėms išvestų Europą iš sunkios<br />
situacijos, sukūrimą. Tai jų nuopelnai, kad atsk<strong>ir</strong>ties priežastys<br />
tapo vienybės priežastimis, turint tokią istorijos <strong>ir</strong> politikos viziją, kuri<br />
yra tv<strong>ir</strong>tai susijusi su realybe.<br />
Bet ar šiandien ši vizija dar gyva? Ar dar padeda mums atsiliepti į<br />
šiandienos žmogaus poreikius? Šiandienos europiečių poreikius?<br />
Šiuo klausimu nėra iš anksto sukurtos tiesos. Tačiau tai – esminis<br />
dalykas, kurį turime suprasti <strong>ir</strong> kuris apibūdina ypatingą reiškinį ideologijų<br />
evoliucijoje.<br />
Mes pažinome XX a. p<strong>ir</strong>mosios pusės totalitarizmo griaunančias<br />
ideologijas, kurios siekė sukurti naują žmogų, kad galėtų įgyvendinti<br />
savo planus.<br />
Pagalvokite apie „Mein Kampf“ puslapius, kuriuose Hitleris pažymi,<br />
kad žmogus yra vertas bet kokio vertinimo, paskui priduria, jog<br />
32
I sesija<br />
žydai nėra žmonės, <strong>ir</strong> padaro iš to baisias mums žinomas išvadas. Tai<br />
trumpiausias kelias, jungiantis logiką <strong>ir</strong> metafiziką bei atimantis iš tikrovės<br />
sielą.<br />
Pagalvokite apie Pol Pot, kuris, kai jam reikia sukurti naują žmogų<br />
Kambodžai, nusprendžia nužudyti visus tuos, kurie nešioja akinius,<br />
nes jie gali būti užkrėsti kitų kultūrų.<br />
Tačiau pokytis, kuris apibūdina pastaruosius penkiasdešimt metų,<br />
yra pokytis, apibūdinantis tą akim<strong>ir</strong>ką, kai mokslas tampa ideologija.<br />
Nebereikia įsivaizduoti naujo žmogaus, bet galima turėti pretenziją jį<br />
sukurti. Turima tokia valdžia, kuri kyla iš technologijos <strong>ir</strong> pažinimo<br />
pat<strong>ir</strong>ties, t. y. ne iš dalykų prasmės, o iš regimybės, kaip tie dalykai atsiskleidžia.<br />
Žmonių kartai į rankas atiduodamas ideologinis raktas, kuris, kai<br />
trūksta konkrečių priežasčių kurti namus, šeimą, gimdyti vaikus, nusiaubia<br />
pačią tautos sąmonę. Ir tai įsitv<strong>ir</strong>tina su dar dramatiškesniu iššūkiu,<br />
kuris skamba žodžiuose tų, kurie po kovo 11 d. Madride perspėjo Europą,<br />
sakydami: „Laimėsime mes, nes m<strong>ir</strong>tį mylime labiau, nei jūs mylite<br />
gyvenimą.“<br />
Tai yra tikroji drama: politinis projektas, kuris gimė, kad radikaliai<br />
pakeistų tragišką XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos klimatą,<br />
staiga pas<strong>ir</strong>odo negalintis ne tik išplėtoti jį pagimdžiusios idėjos, bet<br />
netgi jos suvokti.<br />
Jeigu kas nors iš jūsų galėtų, kaip man atsitiko, nuskristi mažu<br />
lėktuvu į Bengasi arba Tripolį <strong>ir</strong> pasiekti sritį už Sacharos dykumos<br />
Darfuro link, iš aukštai pamatytų autobusų stotelėse 10 000, 20 000,<br />
30 000, 50 000, 60 000 žmonių. Jie eina pas mus, eina Vakarų link,<br />
Europos link. Tai yra kosminio <strong>ir</strong> epochos judėjimo avangardas, kuris<br />
per ateinančius penkiolika metų įtrauks milijonus žmonių <strong>ir</strong> iš Pietų, <strong>ir</strong><br />
iš Rytų.<br />
Bet problema – ne tai, kad jų yra per daug, dėl ko mums reikės<br />
33
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
susispausti, <strong>ir</strong> todėl reikia neįsileisti didesnės jų dalies. Problema – kas<br />
esame mes.<br />
Tokie epochos reiškiniai istorijoje jau buvo žinomi. Romėnų imperijos<br />
žlugimo metu tie, kas į ją atvykdavo, rasdavo benediktinų vienuolijas,<br />
kurios diktavo integracijos sąlygas. Tai buvo pat<strong>ir</strong>tis, atgaivinanti<br />
kiekvieno žmogaus gyvenimo aspektus, <strong>ir</strong> šiuo požiūriu – tautos<br />
viltis.<br />
O ką mes galime pasiūlyti ne tik kaip prasmę, bet <strong>ir</strong> kaip politinį<br />
projektą, kaip pat<strong>ir</strong>tį, kuri paskatintų tautų sambūvį?<br />
Ką mes galime pasiūlyti, jeigu nesugebame užduoti sau klausimo<br />
apie pagrindą, kuris mus jungia?<br />
Šiame lygmenyje iškyla Europos Konstitucijos klausimas. Privalome<br />
atsakyti į šį iššūkį. Privalome laimėti mūšį prieš fundamentalizmą <strong>ir</strong><br />
nacionalizmą <strong>ir</strong> sugebėti patys sau pasakyti, kas esame <strong>ir</strong> kuo tikime.<br />
Sakau šiuos dalykus, nes manau, kad labai svarbu pateikti žmonijai<br />
priežastis, kurios padėtų priimti <strong>ir</strong> nugalėti šį iššūkį.<br />
Kinija kiekvienais metais parengia daugiau kaip milijoną diplomuotų<br />
inžinierių. Jeigu Europa norėtų lygintis, išlaikydama tokią pat<br />
proporciją, turėtų susitaikyti su tuo, kad inžinieriaus diplomą reikėtų<br />
duoti kartai, kuriai daugiau kaip 65-eri.<br />
Išties klausimo esmė yra suprasti, kad čia nekalbama apie savitikslę<br />
politinę dialektiką, bet kalbama apie patį mūsų tautų pat<strong>ir</strong>ties išgyvenimą.<br />
Žinojimas, jog demografinė kreivė krypsta žemyn, yra vienas<br />
veiksnių, į kurį turime sugebėti atsižvelgti, jeigu norime suprasti, kad<br />
santykyje tarp prigimtinės teisės <strong>ir</strong> politikos glūdi galimybė sukurti<br />
šiandienos <strong>ir</strong> rytojaus žmogui tinkamus variantus. Antraip vis labiau<br />
liesime pyktį ne tiek ant politinio projekto, kurį vadiname Europa, kiek<br />
ant žmonių, kurie joje gyvena, žmogiškumo pat<strong>ir</strong>ties. Šiuo atžvilgiu<br />
dar aštresnis tampa Europos krikščioniškų šaknų klausimas, <strong>ir</strong> tai nėra<br />
34
I sesija<br />
klausimas, kurį reikia sieti su bažnytinių hierarchų ambicijomis, bet yra<br />
Europos išgyvenimo klausimas.<br />
Kol kas kalbame apie mūsų institucijų pasaulietiškumą, nes mūsų<br />
institucijos yra sukurtos kaip laisvas susitarimas – laisvas susitarimas,<br />
kuriame esame savo piliečių likimo laiduotojai. Laiduotojai, o ne šeimininkai,<br />
nes kai tampame to šeimininkais, tai net <strong>ir</strong> naudojantis scientizmo<br />
priemonėmis, baigiasi demokratinių vyriausybių pat<strong>ir</strong>tis <strong>ir</strong> prasideda<br />
režimų pat<strong>ir</strong>tis.<br />
Manau, jog reikia žengti dar vieną žingsnį p<strong>ir</strong>myn: ar yra galimybė<br />
visuomenei atrasti save pačią <strong>ir</strong> savo identitetą, savo veidą, bet taip<br />
pat savo tikslą, priežastį, dėl kurios esame tai, kas esame?<br />
Privalome ar neprivalome atsakyti į šį iššūkį?<br />
Baigsiu papasakodamas vieną dalyką, kuris, beje, yra mažai žinomas,<br />
bet kuris, manau, tam tikru būdu gali, neatitraukdamas mūsų nuo<br />
išgyvenamo dramatizmo, suteikti mums <strong>ir</strong>oniškos vilties prasmę.<br />
Kiekvieną tautą <strong>ir</strong> politinę organizaciją simbolizuoja vėliavos,<br />
kurios perteikia jos kolektyvinį identitetą. Europą atpažįstame iš mėlynos<br />
vėliavos su dvylika žvaigždžių, kuri plevėsuoja ant visų mūsų valstybinių<br />
institucijų <strong>ir</strong> yra pavaizduota mūsų automobilių valstybiniuose<br />
numeriuose. Vėliava, kurią 1955 m. patv<strong>ir</strong>tino Europos Taryba, buvo<br />
įtv<strong>ir</strong>tinta kaip ES simbolis Konstitucijos sutartyje, pas<strong>ir</strong>ašytoje Romoje<br />
2004 m. spalio 29 dieną. Tai buvo sutartis, kurią vėliau referendumu<br />
atmetė prancūzai <strong>ir</strong> olandai <strong>ir</strong> į kurią nebuvo įtrauktas Europos krikščioniškų<br />
šaknų pripažinimas.<br />
Ne visi žino, bet nuoroda į krikščionybę vis dėlto yra Europos<br />
Konstitucijoje <strong>ir</strong> kaip tik pačiame tobuliausiame simbolyje – vėliavoje,<br />
nes tos dvylika žvaigždžių kilo iš Mergelės Marijos kulto <strong>ir</strong> nėra susietos<br />
su šalių narių skaičiumi. Ne visi tai žino, nes tikra vėliavos su dvylika<br />
žvaigždžių kilmė yra ES institucijų viduje organizuotos mistifikacijos<br />
objektas. Pakanka apsilankyti oficialioje ES internetinėje svetainėje,<br />
35
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
kad perskaitytumėte: „paauksuotų žvaigždžių karūna reiškia solidarumą<br />
<strong>ir</strong> harmoniją tarp Europos tautų“ arba kad „dvylika yra simbolinis<br />
skaičius, reiškiantis išbaigtumą“.<br />
Projektų konkursą, kurį 1950 m. paskelbė Europos Taryba, laimėjo<br />
tuo metu mažai žinomas dailininkas Arsen Heitz: dvylika baltų<br />
žvaigždžių, išdėstytų ratu mėlyname fone. Idėjų vėliavos projektui<br />
Arsen Heitz sėmėsi iš vadinamojo „stebuklingo medaliono“, kurį jis<br />
nešiojo ant kaklo. Šis medalionas buvo nukaldintas po Dievo Motinos<br />
aps<strong>ir</strong>eiškimo Catherine Laboure 1830 m. liepos 18 dieną. Pati Dievo<br />
Motina buvo nurodžiusi vienuolei pavaizduoti medalione dvylika<br />
žvaigždžių karūnoje, kuri buvo ant Apokalipsės moters galvos. Ir Bernadette<br />
Soub<strong>ir</strong>ous turėjo pas<strong>ir</strong>išusi ant kaklo „stebuklingą medalioną“<br />
1858 m. vasario 11 d., kai jai p<strong>ir</strong>mą kartą pas<strong>ir</strong>odė Ponia, kuri buvo<br />
aps<strong>ir</strong>engusi baltais <strong>ir</strong> mėlynais rūbais.<br />
P<strong>ir</strong>minės spalvos – balta <strong>ir</strong> mėlyna – nustebino projektų konkurso<br />
vertinimo komisijos p<strong>ir</strong>mininką, žydų kilmės belgą Paul M. G. Levy.<br />
Jis tikriausiai jose įžvelgė nuorodą į naujos Izraelio valstybės vėliavą,<br />
kuri <strong>ir</strong> yra balta bei mėlyna.<br />
Po to Europos Taryba paskatino kitas Europos institucijas patv<strong>ir</strong>tinti<br />
šią vėliavą kaip oficialią ES vėliavą. Europos Parlamentas atsiliepė<br />
į šį kvietimą <strong>ir</strong> 1983 m. ją patv<strong>ir</strong>tino. 1985 m. vėliavą patv<strong>ir</strong>tino visi ES<br />
valstybių <strong>ir</strong> vyriausybių vadovai kaip oficialų ES, kuri tuo metu vadinosi<br />
Europos Bendrija, simbolį.<br />
Žvaigždės yra iš Apokalipsės knygos 12-ojo skyriaus: „Danguje<br />
pas<strong>ir</strong>odė didingas ženklas: Moteris, nušviesta saulės, po jos kojomis<br />
buvo mėnulis, o v<strong>ir</strong>š galvos – dvylikos žvaigždžių karūna.“<br />
Oficialiai vėliava buvo patv<strong>ir</strong>tinta surengus iškilmingą ceremoniją,<br />
kurios data buvo parinkta atsižvelgiant tik į politikų, sudariusių Ministrų<br />
komitetą, užimtumą, <strong>ir</strong> ji įvyko 1955 m. gruodžio 8 d., atsitiktinai<br />
sutapusią su Nekalto prasidėjimo švente...<br />
36
I sesija<br />
Gali būti, kad Dievas jau žinojo, jog jam nepasiseks įtraukti<br />
nuorodos į krikščioniškąsias šaknis žymiojoje Europos Konstitucijos<br />
preambulėje. Jis turbūt žinojo <strong>ir</strong> tai, kad tos preambulės niekada niekas<br />
neskaitys, todėl, aplenkdamas laiką penkiasdešimčia metų, Dievas įsiamžino<br />
vėliavoje.<br />
Europos vertybė<br />
Vyskupas William Kenney CP<br />
B<strong>ir</strong>mingemo vyskupas augziliaras;<br />
Europos Bendrijų vyskupų konferencijų komisija (COMECE)<br />
Dėkoju už kvietimą vėl apsilankyti Vilniuje. P<strong>ir</strong>mą kartą čia lankiausi<br />
1998 m., vėliau buvau čia dar daug kartų, kai d<strong>ir</strong>bau „Caritas“.<br />
Vakar ryte asmeniškai patyriau, kad Europos Sąjungoje yra etikos<br />
poreikis. Traukinyje iš Oksfordšyro į Londoną iš manęs pavogė kalbos,<br />
kurią buvau paruošęs šiai konferencijai, tekstą. Vagis, nubėgęs su mano<br />
kalba, kartu pačiupo <strong>ir</strong> Šv. Mišių, kurias aukojau p<strong>ir</strong>madienį, pamokslą.<br />
Belieka tikėtis, kad tai paskatins žmogų atsiversti… Kaip bebūtų, šįryt<br />
pabandžiau iš naujo parašyti savo kalbą.<br />
Manau, daugelis sutinka, kad Europos Sąjunga šiuo metu išgyvena<br />
netikrumo, abejonių laikotarpį. Nors daugelį dalykų, kuriuos norėjau<br />
paminėti, jau išsakė Jo Eminencija kardinolas A. J. Bačkis, vis dėlto<br />
kalbėsiu apie juos iš galbūt šiek tiek kitos perspektyvos.<br />
Europos Sąjunga, kaip jau minėjo p. Schemel, buvo įkurta po<br />
Antrojo pasaulinio karo žmonių, įsitikinusių būtinybe išvengti dar vieno<br />
karo. Visi Europos Sąjungos pradininkai pasisakė už tai, kad mes<br />
nebeturime niekada daugiau kariauti, <strong>ir</strong> jiems pasisekė savo planą įgyvendinti.<br />
Pasisekė taip gerai, kad šiandien mokame tos sėkmės kainą,<br />
nes priėmėme taiką kaip savaime suprantamą dalyką. Dėl šios priežasties<br />
iškilo grėsmė matyti vien siaurus, techninio pobūdžio dalykus <strong>ir</strong><br />
37
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
taip prarasti mūsų vizijas. Manau, kad labai svarbu stengtis išsaugoti<br />
šias vizijas.<br />
Viena iš vizijų yra ta, kad žmonės turėtų sugyventi taikiai. Manau,<br />
kad taika niekuomet neturėtų būtų suvokiama kaip savaime suprantamas<br />
dalykas. Kiekviena karta privalo užsitarnauti taiką. Jei turite<br />
abejonių, pažvelkite į šiandieninę Europą. Madride <strong>ir</strong> Londone buvo<br />
įvykdyti teroristiniai išpuoliai. Tačiau tuo pat metu, po ilgų metų sunkaus<br />
daugelio atsidavusių žmonių darbo, pagaliau artėjame link tikros,<br />
nors <strong>ir</strong> trapios taikos Šiaurės A<strong>ir</strong>ijoje. Deja, po rinkimų Prancūzijoje<br />
taip pat teko būti riaušių jos miestų gatvėse liudininkais. Vokietijos visuomenėje<br />
vyksta diskusijos dėl žmonių, dalyvavusių komunistinėje<br />
veikloje, bei kai kurių karo nusikaltėlių likimo. Taika nėra duotybė ar<br />
savaime suprantamas dalykas. Ji visuomet turi būti laimėta, pasiekta.<br />
Šią viziją reikėtų priminti Europos žmonėms. Visi kalbame apie laisvės<br />
svarbą, tačiau pati laisvė yra neapibrėžiama. Popiežius Jonas Paulius<br />
II yra pasakęs, kad laisvė nėra vien išsivadavimas iš suvaržymų, laisvė<br />
taip pat yra galimybė daryti gera. Deja, šiandieninėje Europos Sąjungoje<br />
bijoma apibrėžti gėrio sąvoką. Jo Eminencija kardinolas A. J. Bačkis<br />
kalbėjo apie tradicinės šeimos svarbą, tuo tarpu aš norėčiau pakalbėti<br />
apie kitus socialinės mąstysenos aspektus, apie būtinybę apibrėžti gėrio<br />
sąvoką.<br />
Gėrio sąvokos neapibrėžtumo šiandieninėje Europoje problema<br />
neatsiejama nuo etikos. Vienas iš dalykų, kurio labiausiai pasigendama<br />
šiandieninėje Europos Sąjungoje, yra suvokimas, kas iš tiesų yra subsidiarumas.<br />
Prisiminkime, kad Europos Sąjunga buvo įkurta gerų katalikų,<br />
kurie buvo įkvėpti katalikiškos socialinės filosofijos dvasios. Vienas<br />
pagrindinių šios filosofijos principų yra subsidiarumas, kuris plačiąja<br />
prasme reiškia galimybę žmonėms patiems prisiimti atsakomybę už<br />
savo gyvenimus. Tai yra tikėjimas žmonių sugebėjimu būti atsakingais<br />
už savo gyvenimus. Europos Sąjungoje neturėtų vyrauti paternalistinis<br />
38
I sesija<br />
<strong>ir</strong> griežtas požiūris į žmonių savivaldą. Su žmonėmis turi būti elgiamasi<br />
kaip su suaugusiais, o ne kaip su vaikais, kuriems leidžiama tik tam tikra<br />
veikla <strong>ir</strong> tik prižiūrint tėvams. Tai reiškia, kad visuomenė kartais suklys,<br />
tačiau, mano nuomone, klystantys žmonės nusipelno sveikinimų,<br />
nes jie bent pabandė. Manau, kad subsidiarumas yra vienas svarbiausių<br />
klausimų diskutuojant apie mūsų ateitį, ypač savivaldų lygmenyje.<br />
Po ilgų metų, praleistų Skandinavijoje, neseniai grįžau į Jungtinę<br />
Karalystę. Kalbėti apie vietinę savivaldą Skandinavijoje būtų juokinga,<br />
jei nebūtų graudu. Deja, grįžęs į Angliją pamačiau, kad čia padėtis ne<br />
ką geresnė. Spėju, kad kitose šalyse <strong>ir</strong>gi vyrauja panaši situacija. Kodėl<br />
Europos Sąjungos idėjos, apie kurias taip gražiai buvo kalbėta šį rytą,<br />
nepasiekia savivaldų lygmens?<br />
...Retkarčiais nueinu pasiklausyti vietinės Wudstoko parapijos<br />
tarybos posėdžių. Einu ten ne todėl, kad norėčiau dalyvauti vietinėje<br />
politikoje, tiesiog noriu pamatyti, kaip ta <strong>politika</strong> formuojama. Šie posėdžiai<br />
lygiai taip pat būtų galėję vykti bet kuriame Anglijos miestelyje<br />
ketv<strong>ir</strong>tajame, penktajame ar šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.<br />
Niekas nepasikeitė. Kodėl? Kas nutiko subsidiarumo principui <strong>ir</strong> kitoms<br />
europietiškoms vertybėms? Šiandien čia matau nemažai Europos<br />
Parlamento narių <strong>ir</strong> norėčiau jiems pasakyti, kad šioje srityje dar daug<br />
reikia nuveikti.<br />
Antras svarbus katalikiškosios socialinės filosofijos principas visuomet<br />
buvo solidarumas, tačiau <strong>ir</strong> čia dar reikia daug nuveikti. Pamėginkime<br />
išskaidyti solidarumo principą į tris tradicinius komponentus.<br />
P<strong>ir</strong>masis solidarumo komponentas yra žinojimas. Tai skamba labai<br />
akivaizdžiai, tačiau užtenka anglų spaudoje paskaityti apie neseniai<br />
įvykusius neramumus Estijoje, <strong>ir</strong> į akis krenta visiškas šios šalies istorijos,<br />
visuomenės raidos nežinojimas. Vienas laikraštis netgi sumaišė Estijos<br />
<strong>ir</strong> Suomijos užsienio reikalų ministrų vardus! Žinojimas yra viena<br />
svarbiausių prielaidų solidarumui. Privalome žinoti, kas vyksta aplink<br />
39
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
mus. Norėčiau pastebėti, kad Katalikų Bažnyčiai tai labai gerai sekasi,<br />
nes ji yra beveik visur.<br />
Trečiadienio vakare, prieš atvykdamas čia, aukojau mišias nedidelėje<br />
parapijoje į pietus nuo Vorvikšyro. Šioje parapijoje gyvena įva<strong>ir</strong>ūs<br />
žmonės – yra <strong>ir</strong> viduriniosios klasės atstovų, atsikėlusių iš Londono<br />
ar B<strong>ir</strong>mingemo, yra <strong>ir</strong> nepasiturinčių šeimų. Kalbėjausi su šia bendruomene<br />
apie jų rūpesčius, o rytoj važiuosiu į Regbio miestelį, kuris atsikuria<br />
po pagrindinės gamyklos uždarymo, <strong>ir</strong>, manau, turi neblogą ateitį.<br />
Sekmadienį keliausiu į Koventrį, nedidelę parapiją mieste, kur susitiksiu<br />
su imigrantais, prostitutėmis <strong>ir</strong> kitais žmonėmis, turinčiais socialinių<br />
problemų. Per tris dienas, kaip <strong>ir</strong> dauguma kitų kunigų bei vyskupų,<br />
šiandien esančių čia, susitiksiu su daugybe itin sk<strong>ir</strong>tingų žmonių, <strong>ir</strong> tai<br />
darau diena po dienos, savaitė po savaitės.<br />
Antroji solidarumo sąlyga yra vertinimas, <strong>ir</strong> Bažnyčiai tai ne visuomet<br />
sekasi. Ką darome su įgytomis žiniomis? Ne visuomet gautą<br />
informaciją įvertiname teisingai. Tarkime, tam tikri įvykiai Vilniuje ne<br />
visuomet bus teisingai įvertinti Briuselyje. Patys Vilniaus gyventojai<br />
ne visuomet žino, kaip vertinti įvykius Vilniuje. Net Lietuvos <strong>politika</strong>i<br />
dažnai nežino. Vertinti visuomet turime atsargiai. Griūvant Sovietų Sąjungai<br />
d<strong>ir</strong>bau „Caritas“ organizacijoje. Tomis dienomis tekdavo siųsti<br />
maistą į tuometines Sovietų Sąjungos šalis. Deja, vakarinėje SSRS dalyje<br />
nebuvo pakankamai garvežių, kurie būtų galėję nutempti vagonus<br />
su maistu į centrinę SSRS dalį. Politikai primygtinai siuntė didelius<br />
kiekius maisto, kuris puvo vagonuose Kijeve, nes negalėjome rasti garvežių<br />
<strong>ir</strong> išsiųsti jų į Rusiją. Iš anksto perspėjome politikus, kad taip<br />
atsitiks, tačiau dėl tam tikrų priežasčių jie perspėjimų nesiklausė. Šis<br />
pavyzdys puikiai parodo, kad turimos žinios turi būti teisingai vertinamos.<br />
Galiausiai, būtinas veiksmas. Imtis veiksmų visuomet yra nepopuliaru,<br />
nes niekas negali būti tikras veiksmų sėkme. Tačiau palaiminti<br />
40
I sesija<br />
yra klystantys. Ko mes tikimės iš solidarumo principo? Manau, kad<br />
Europoje turime imtis spręsti rimtas problemas, <strong>ir</strong> Europos vyskupų<br />
konferencijų komisija (COMECE) bando tai daryti. Viena iš tų problemų<br />
yra imigracija. Deja, tarp įva<strong>ir</strong>ių šalių politikų yra paplitusi nuostata<br />
„nenoriu nieko žinoti“. Pamenu pokalbį apie nelegalius imigrantus<br />
su tuometiniu Švedijos ministru, atsakingu už imigraciją. Švedijoje yra<br />
dešimtys tūkstančių imigrantų, kitose šalyse jų tikriausiai dar daugiau.<br />
Ministro nuomone, tuos imigrantus reikia išvaryti iš šalies. Tokia pozicija<br />
yra nemorali, antihumaniška, <strong>ir</strong>, tikriausiai net nereikia sakyti,<br />
nerealistiška, nes taip niekuomet nenutiks.<br />
Tuo pat metu Jungtinės Karalystės vyriausybė pranešė, kad naujų<br />
pastangų dėka iš šalies išsiunčia daugiau nelegalių imigrantų. Pagal<br />
konservatorių apskaičiavimus, išsiųsti iš šalies visus šiuo metu joje<br />
esančius nelegalius imigrantus gali kainuoti apie 5 milijardus svarų<br />
sterlingų <strong>ir</strong> užtrukti 27 metus. Remiantis kitais apskaičiavimais, tai gali<br />
kainuoti iki 10 milijardų svarų sterlingų. Šie žmonės, kaip jau minėjau,<br />
niekuomet negrįš į savo šalis. Jei norime būti solidarūs su savo broliais<br />
<strong>ir</strong> seserimis, mūsų <strong>politika</strong>i turi būti realistai.<br />
Prekyba ginklais yra atsk<strong>ir</strong>a tema. Europos pozicija yra amorali,<br />
nes oficialiai skelbiama, kad bandoma šią problemą spręsti, bet ar<br />
tai reiškia, kad yra išleidžiama mažiau lėšų ginklavimuisi? Nekvestionuoju<br />
valstybių teisės gintis ar būtinybės vykdyti ginklų prekybą. Man<br />
klausimų kelia tai, kokiais mastais ginklų prekyba yra vykdoma, <strong>ir</strong> kad<br />
ginklai neatsakingai parduodami kai kurioms šalims. Kalbant apie terorizmą,<br />
man keista, kad kai kurie žmonės buvo šok<strong>ir</strong>uoti sužinoję, kad<br />
Londono metro sprogdinimus vykdę teroristai išaugo Jungtinėje Karalystėje,<br />
kalbėjo Jorkšyro akcentu. Jie neatvyko iš Artimųjų Rytų, jie kilę<br />
iš Jorkšyro, užaugę mūsų visuomenėje. Kas nutiko solidarumui, kuris<br />
būtų galėjęs suteikti jų gyvenimams prasmę? Kas nutiko švietimo sistemai,<br />
jei ji suformuoja tokius žmones? Galiausiai, kas nutiko Europai,<br />
41
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
kurioje ne ekonomika ar konkurencija, o individas turėtų būti svarbiausias<br />
<strong>ir</strong> esminis dalykas?<br />
Teko bendrauti su jaunu gydytoju. Kuomet pasiūliau jam specializuotis<br />
vyresnių žmonių medicininėje priežiūroje, kad galėtų jiems<br />
padėti, jis atsakė, kad tai nebus naudinga jo karjerai. Kur dingo individo<br />
svarba? Kas atsitiko, kad aštuoniasdešimtmečių mūsų visuomenėse<br />
daugėja, tačiau į juos nekreipiama dėmesio? Žmonės buvo sukurti panašūs<br />
į Dievą, <strong>ir</strong> tas panašumas nedingsta sulaukus 65 metų amžiaus.<br />
Kaip sprendžiama skurdo problema? Šį rytą per televizorių mačiau<br />
pristatant premjero Tony Bla<strong>ir</strong> dešimties metų darbo ataskaitą, kurioje<br />
minima, kad per šį laikotarpį Anglijoje vyko nenutrūkstamas ekonomikos<br />
augimas. Kadangi nesu ekonomistas, nesiginčysiu, kad taip <strong>ir</strong><br />
buvo. Tačiau Anglijoje vis dar sutinku žmonių, kuriems tenka badauti.<br />
Neįmanoma apsilankyti bet kurio Anglijos miesto centre <strong>ir</strong> nesutikti benamių.<br />
Prieš keturias savaites į mano namų duris pasibeldė moteris <strong>ir</strong><br />
pasiskundė, kad buvo išprievartauta. Kodėl niekuo negalima jai padėti?<br />
Todėl, kad ši moteris – nelegali imigrantė. Jei ji kreipsis į policiją, teks<br />
palikti šalį. Jau kalbėjome apie globalizaciją, klimato kaitą. Tai yra dalykai,<br />
kurie turi rūpėti visuomenei, tačiau svarbiausias rūpestis turi būti<br />
individas, ne ekonomika.<br />
Manau, kad turėtume grįžti prie senamadiško visuotinės gerovės<br />
principo. Kitaip tariant, <strong>politika</strong> turėtų paisyti to, kas yra geriausia daugumai<br />
žmonių, ne vien tik kurios nors valstybės – Lietuvos, Estijos,<br />
Anglijos, Vokietijos ar Prancūzijos – piliečiams. Jei grįžtume prie Europos,<br />
pagrįstos vertybėmis, kurioje individas būtų svarbiausias prioritetas,<br />
mūsų piliečiai vėl būtų motyvuoti. Galbūt bus nesutinkančių su<br />
tokia mintimi – puiku, nieko nėra geriau už pagrįstus argumentus. Galbūt<br />
bus sakančių, kad tai – katalikiška propaganda.<br />
Manau, kad COMECE veiklos 50-mečio proga vyskupams pristatyto<br />
dokumento 32-ame paragrafe buvo labai taikliai pasakyta: „Euro-<br />
42
I sesija<br />
pos Sąjungos susikūrimas nebuvo nulemtas iš anksto. Jos egzistavimas<br />
visą laiką priklausė nuo valios jėgos. Ji yra trapi kaip <strong>ir</strong> visos žmonių<br />
pastangos. Šiandien Europos Sąjunga ieško kelio p<strong>ir</strong>myn. Ji turi geriau<br />
suvokti jėgą, slypinčią jos pačios puoselėjamose vertybėse. Europos<br />
Sąjungos atstovaujamos vertybės, labiau nei jos institucijos ar <strong>politika</strong>,<br />
visame pasaulyje sukelia susidomėjimą bei suteikia viltį. Tai buvo<br />
pusės amžiaus įd<strong>ir</strong>bis. Šios pamatinės vertybės, moralinis pagrindas<br />
nėra momentinės. Jų šaknys glūdi giliai dviejų tūkstančių metų krikščioniškose<br />
bei kitų tikėjimų tradicijose <strong>ir</strong> filosofijose. Šios vertybės <strong>ir</strong><br />
tradicijos <strong>ir</strong> dabar yra tokios pat stiprios, kokios buvo praeityje. Jos <strong>ir</strong><br />
toliau turi išlikti pagrindas mūsų bendroms pastangoms, kurių turime<br />
siekti nuolat <strong>ir</strong> ryžtingai. Tik tuomet Europos projektas vėl taps mūsų<br />
piliečiams tuo, kuo visuomet turėjo būti – tv<strong>ir</strong>tu <strong>ir</strong> nuolatiniu išdidumo<br />
šaltiniu bei kertiniu mūsų vilties akmeniu.“<br />
43
II sesija<br />
II sesija<br />
Vertybės politikoje.<br />
ES valstybių narių pat<strong>ir</strong>tis.<br />
P<strong>ir</strong>mininkauja:<br />
Europos Parlamento narys dr. Jan Olbrycht<br />
<strong>ir</strong><br />
Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila<br />
45
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Monsinjoras Noel Treanor (COMECE)<br />
Ispanijos parlamento narys<br />
p. Javier Fernandez Lasquetty<br />
Roberto Šumano fondo atstovas<br />
p. Per Stenmarck (Švedija)<br />
46
II sesija<br />
Religijos vaidmuo vertybių ugdyme<br />
Rimantas Norvila<br />
Vilkaviškio vyskupas<br />
Gerbiami svečiai, konferencijos dalyviai <strong>ir</strong> rengėjai!<br />
Noriu pasidalinti keliomis mintimis vertybių <strong>ir</strong> politikų veiklos<br />
tema bei pabrėžti keletą atsk<strong>ir</strong>ų aktualijų.<br />
Europos Sąjungos 50-mečio sukaktis įva<strong>ir</strong>iuose, ypač politiniuose<br />
sluoksniuose, neišsk<strong>ir</strong>iant <strong>ir</strong> krikščionių bendruomenių bei visuomeninių<br />
organizacijų, skatina pamąstymus bei diskusijas apie Sąjungos<br />
ateitį, raidos perspektyvas. Šia proga prisimenamos Europos Sąjungos<br />
pradininkų daug platesnės nei politinės <strong>ir</strong> ekonominės sąjungos idėjos,<br />
jų vertybinė samprata. Pabrėžiami ne tik konstitucinės, bet <strong>ir</strong> europinės<br />
tapatybės bei vertybinės krizės ženklai. Taip pat g<strong>ir</strong>dimos pastabos, kad<br />
Europos Sąjunga tapo iš esmės politine ekonomine sąjunga, <strong>ir</strong> kad tai<br />
nėra pakankamas atsakas į šiandienius Sąjungos valstybių narių piliečių<br />
lūkesčius.<br />
P<strong>ir</strong>miausiai norėčiau pakalbėti apie laisvės problematiką bendrų<br />
vertybių stokos kontekste. Ar Europos Sąjunga turi vertybinę kryptį? Ar<br />
sudėtingoje daugiatautėje, sk<strong>ir</strong>tingų kultūrų erdvėje formuojasi savita,<br />
europinė tapatybė? Europos Sąjungos gyventojai džiaugiasi laisve <strong>ir</strong><br />
taika, vertybėmis, kurios leidžia reikštis <strong>ir</strong> skleistis, skatina diskusijas,<br />
tolimesnę raidą. Stipri ekonomiškai, auganti plotu, valstybių narių bei<br />
gyventojų skaičiumi, įgyvendinanti laisvą asmenų <strong>ir</strong> prekių judėjimą<br />
šiandienė Europos Sąjunga vis tik nepajėgia pakankamai stimuliuoti savitos<br />
tapatybės įtv<strong>ir</strong>tinimo <strong>ir</strong> bendro vertybinio augimo. Ir atsk<strong>ir</strong>ų šalių<br />
įtakos, <strong>ir</strong> ekonominė konkurencija apsunkina europinio solidarumo ugdymą,<br />
nestiprina bendrystės pojūčio. Žinoma, negalime būti visiškais<br />
pesimistais, yra <strong>ir</strong> daug pozityvių pokyčių. Nors valdyme nuolat deklaruojamas<br />
subsidiarumo principas, sk<strong>ir</strong>tingose šalyse nevienareikš-<br />
47
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
miškai priimami centralizuoti Briuselio nurodymai įva<strong>ir</strong>ioms gyvenimo<br />
sritims – ar tai būtų viena seniausių žemyne žemės ūkio veikla, ar ekologijos<br />
klausimai, ar neatsiejama nuo pasaulėžiūros dalykų bioetikos<br />
sritis.<br />
Dažnai pabrėžiama viena svarbiausių vertybių <strong>ir</strong> demokratinės sistemos<br />
atramų – žodžio laisvė. Be abejo, ji svarbi, tačiau jau ne vienam<br />
Europos piliečiui kyla klausimas, ar žodžio laisvei yra kokia nors riba?<br />
Ar priimtina, jei laisvas, bet neatsakingas žodis įžeidžia, ignoruoja kitiems<br />
brangias vertybes? Vienu diskusijos šia tema pavyzdžių tapo Mahometo<br />
karikatūrų publikavimas Danijos spaudoje. Daug tuomet buvo<br />
kalbama besąlygiškai ginant spaudos laisvę, bet daug mažiau – apie<br />
besinaudojančio ta laisve atsakomybę, tampančią neišvengiamu siekiniu<br />
ugdant solidarumą. Šiame kontekste popiežius Benediktas XVI<br />
prabyla apie „reliatyvizmo diktatūrą“, glaudžiai susijusią su vertybinės<br />
atramos neturėjimu.<br />
Kita labai svarbi sritis, žvelgiant iš mano pozicijų <strong>ir</strong> pat<strong>ir</strong>ties, yra<br />
šeima <strong>ir</strong> demografinė situacija. Nors šeima pagal sociologines apklausas<br />
visoje Europos Sąjungoje ypač vertinama, bet Europa sensta, šeimos<br />
mažėja, tradicinė šeima praranda svarbą. Ne tik gausėja tos pačios<br />
lyties asmenų sąjungų, bet <strong>ir</strong> sparčiai plinta modelis gyventi vienam.<br />
Kiek teko g<strong>ir</strong>dėti vokiečių nuomonių, tokį viengungišką gyvenimo modelį,<br />
pavyzdžiui, Diuseldorfo regione praktikuoja gerokai daugiau nei<br />
20 proc. suaugusių gyventojų. Bendra šeimos situacija, cituojant vieną<br />
Belgijoje d<strong>ir</strong>bantį kunigą, būtų tokia: Europos Sąjungoje, sk<strong>ir</strong>tingai nei<br />
kituose žemynuose, įsitv<strong>ir</strong>tino vaikų atmetimas.<br />
Nežiūrint radikalių pasikeitimų per pastaruosius du tris dešimtmečius,<br />
šeima <strong>ir</strong> toliau išlieka svarbiausia Europos Sąjungos socialinio<br />
modelio atrama, gerovės <strong>ir</strong> stabilumo visuomenėje garantija. Sociologai<br />
pripažįsta, kad vaikų skaičius šeimose tiesiogiai nulems Europos<br />
Sąjungos ateitį, tai yra, nulems, ar po kelių kartų Europoje vis dar bus<br />
48
II sesija<br />
daugiau šio regiono senbuvių, ar jų skaičių persvers imigrantai. Pagal<br />
Olandijos Tilburgo universiteto keliolika metų trimis etapais visoje Europoje<br />
vykdyto vertybių tyrimo (kiek g<strong>ir</strong>dėjau, vienintelio tokio tyrimo)<br />
duomenis, absoliuti dauguma Europos gyventojų mano, jog sutuoktiniams<br />
– vyrui <strong>ir</strong> moteriai – reikia turėti vaikų, dar didesnis procentas<br />
mano, kad vaikai turi turėti abu tėvus. Tačiau realybė tokia, kad šeimos<br />
mažėja, skyrybų skaičius auga. Ispanijoje, kiek teko g<strong>ir</strong>dėti, net norima<br />
asmens dokumentuose sutuoktinius vadinti ne įprastu tradiciniu būdu<br />
– tėvu, motina, bet gimdytoju A <strong>ir</strong> gimdytoju B. Skyrybos taip pat lieka<br />
vis stiprėjančiu iššūkiu. Didžiausias jų procentas – „Rytų fronte“.<br />
Minėto universiteto tyrimo duomenimis, Europos Sąjungoje skyrybų<br />
skaičiumi p<strong>ir</strong>mauja Estija, po jos – Lietuva, toliau Čekija, Latvija. Mažiausiai<br />
išyrančių šeimų – į Europos Sąjungą norinčioje įstoti Turkijoje,<br />
toliau atitinkamai didėjimo tvarka: Italijoje, A<strong>ir</strong>ijoje, Ispanijoje, Graikijoje.<br />
Proporcingai gyventojų skaičiui daugėja senų žmonių. Šiuo metu,<br />
kiek teko domėtis statistiniais duomenimis, trim d<strong>ir</strong>bantiesiems tenka<br />
vienas pensininkas, po dešimties metų dviem d<strong>ir</strong>bantiesiems gali tekti<br />
vienas pensininkas.<br />
Taip pat norėčiau pakalbėti apie religiją, etiką <strong>ir</strong> moralę. Religijos<br />
laisvė paprastai svarstoma keliais aspektais: individo, bendruomeniniame<br />
lygmenyje <strong>ir</strong> vertinant jos toleravimą visuomenėje. Asmeninis <strong>ir</strong><br />
bendruomeninis religijos praktikavimo lygmenys šiuo metu Europos<br />
Sąjungoje nekelia didesnės įtampos. Tačiau krikščionybės <strong>ir</strong> islamo toleravimas<br />
Sąjungos erdvėje yra nevienareikšmis. Diskusija dėl krikščionybės<br />
šaknų svarbos jau keletą kartų buvo minėta šiandien. Krikščionybės<br />
šaknų ignoravimas, svarstant Europos Sąjungos Konstitucijos<br />
projektą, yra vienas iššūkių vertybiniam požiūriui.<br />
Didesnio dėmesio vertas <strong>ir</strong> faktas, kad daugelio šalių sąjungoje<br />
viena valstybė galėjo turėti tokią didelę įtaką šiam sprendimui, nulemdama<br />
vertybinę visos Europos Sąjungos poziciją. Pripažįstant neginči-<br />
49
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
jamą laisvo religijos išpažinimo principą, galimas Turkijos įstojimas <strong>ir</strong><br />
didelės islamą išpažįstančiųjų asmenų bendruomenės daugelyje Europos<br />
Sąjungos valstybių kai kam kelia abejones <strong>ir</strong> skatina diskusijas. Jau<br />
šiuo metu Europos Sąjungoje gyvena apie 20 mln. musulmonų. Turkijos<br />
įstojimas į ES jų gretas padidintų beveik iki 100 milijonų. Šiuo<br />
klausimu vykstančiose diskusijose jaučiami nuomonių sk<strong>ir</strong>tumai.<br />
Aš tik konstatuoju pačius faktus, jokiu būdu nesiimu jų vertinti.<br />
Turint omenyje faktą, kad išpažįstančiųjų islamą šeimos paprastai būna<br />
kelis kartus gausesnės, o jų bendruomenės stipriai išlaiko savo tapatybę<br />
<strong>ir</strong> todėl menkai integruojasi į Vakarų kultūrą, netrukus galime sulaukti<br />
sparčių vertybinių pasikeitimų Europos Sąjungoje. Kai kalbama apie<br />
vertybes, visi sutinka, kad jas reikia ugdyti, tik supranta tai sk<strong>ir</strong>tingai.<br />
Vertybių paieškos skatina grįžti prie ištakų, kviečia d<strong>ir</strong>bti ne vien su<br />
ekonominės plėtros projektais, bet <strong>ir</strong> su moralės, etikos klausimais, skatina<br />
atsakomybę <strong>ir</strong> solidarumą. Vien ekonominės raidos, patriotiškumo,<br />
pilietiškumo ugdymo nepakaks siekiant vertybių ugdymo. Religijos<br />
vaidmuo vertybių ugdyme išlieka esminis.<br />
Ką reiškia būti krikščionimi demokratu?<br />
Dr. Jan Olbrycht<br />
Europos Parlamento narys (Lenkija)<br />
Man didelė garbė šiandien būti su Jumis, p<strong>ir</strong>mininkauti šiai sesijai<br />
<strong>ir</strong> pasidalinti kai kuriomis įvadinėmis pastabomis.<br />
Esu iš Lenkijos, <strong>ir</strong> kuomet atvykstame į Baltijos šalis, jaučiame<br />
šių šalių istoriją tarsi tvyrančią ore. Vienas svarbių istorijos aspektų yra<br />
būtinybė labai atsargiai rinktis žodžius. Bet ne tik į juos turi būti kreipiamas<br />
dėmesys, būtina atsižvelgti <strong>ir</strong> į turinį. Prisiminant vieną gerai<br />
žinomą sovietinių laikų posakį „žmogus yra centras“, dažnai kildavo<br />
50
II sesija<br />
klausimas – ko centras? Manau, kad kuo laisvesni esame, tuo svarbesni<br />
tampa esminiai klausimai. Šios sesijos pavadinimas yra „Vertybės politikoje.<br />
ES valstybių narių pat<strong>ir</strong>tis“. Manau, kad šioje temoje galime<br />
išsk<strong>ir</strong>ti du esminius aspektus.<br />
P<strong>ir</strong>masis aspektas yra sk<strong>ir</strong>tingi požiūriai tarp krikščionių <strong>ir</strong> nekrikščionių<br />
politikų nacionalinės politikos lygmenyje daugelyje ES<br />
valstybių narių. Norėčiau pasidalinti savo, kaip krikščionių demokratų<br />
politinės grupės Europos Parlamente nario, pat<strong>ir</strong>timi.<br />
Dažnai nesuvokiame, ką reiškia būti krikščionimis demokratais.<br />
Kokios vertybės, mūsų nuomone, mus vienija? Kokios vertybės iš tiesų<br />
mus vienija? Nekalbu apie socialistus ar kitus „ne krikščionis demokratus“.<br />
Ar „krikščionys demokratai“ tėra vien pavadinimas, ar iš tiesų<br />
šioje sąvokoje yra bent kiek turinio? Romoje neseniai vyko Europos<br />
liaudies partijos kongresas. Pamenu, darbo grupėje diskutavome apie<br />
tai, kad nereikėtų sk<strong>ir</strong>ti lėšų biogenetiniams tyrimams iš ES fondų. Pabrėžiu<br />
– ne kaip uždrausti biogenetinius tyrimus, bet kaip nesk<strong>ir</strong>ti jiems<br />
ES lėšų. Aš buvau atsakingas už lenkų darbo grupę. Man nepavyko,<br />
nors stengiausi iš visų jėgų. Balsavome prieš šį pasiūlymą skubėdami,<br />
nes laukė audiencija pas popiežių Vatikane. Taigi mes, krikščionys demokratai,<br />
nubalsavome prieš draudimą sk<strong>ir</strong>ti ES lėšų biogenetiniams<br />
bandymams. Tai iliustruoja kasdienę mūsų, krikščionių demokratų,<br />
pat<strong>ir</strong>tį Europos Parlamente. Negalime paaiškinti, kaip suvokiame politikos<br />
formavimo procesus iš krikščioniškos demokratijos ar tiesiog<br />
krikščioniškų pozicijų. Mūsų požiūriai tarpusavyje sk<strong>ir</strong>iasi, <strong>ir</strong> tai yra<br />
mūsų problema, nes tai vyksta Europos Parlamente bei ES valstybėse<br />
narėse. Kuo laisvesni esame, tuo daugiau problemų kyla, nes būti laisviems<br />
nėra lengva. Laisvė yra kur kas sudėtingesnė nei mums galėjo<br />
pas<strong>ir</strong>odyti. Visuomet, kai Europos Parlamente diskutuojame tokiomis<br />
temomis kaip biogenetika ar homoseksualumas, frakcijos viduje nėra<br />
bendro sutarimo. Kai kurie iš mūsų, pavyzdžiui, aš, sakome, kad tokių<br />
51
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
diskusijų Europos Parlamente iš viso negali būti. Kaip jums tikriausiai<br />
žinoma, žymusis laïcité kelia mums, krikščionims, problemą, nes negalime<br />
sutarti šiuo klausimu. Negalime sutarti dėl to, kas priklauso Dievui<br />
<strong>ir</strong> kas priklauso Cezariui. Turime išsiaiškinti, ką šis principas reiškia<br />
mums, antraip patys sau užk<strong>ir</strong>sime kelią Europos Parlamente. Balsavimų<br />
rezultatai bus ne mūsų naudai ne todėl, kad žaliųjų ar socialistų<br />
balsai nusvėrė mūsų balsus, bet todėl, kad mes, krikščionys demokratai,<br />
tarpusavyje nebuvome vieningi.<br />
Mūsų bėda ta, kad manome esantys krikščionys, deklaruojame<br />
krikščioniškas vertybes, tačiau sk<strong>ir</strong>tingai įsivaizduojame, koks elgesys<br />
atitinka šias vertybes, nesielgiame pagal šias vertybes. Tas pats vyksta<br />
ES valstybėse narėse. Lenkijoje šiuo metu valdžioje yra dešiniosios<br />
jėgos. Aš esu Krikščionių demokratų partijos narys <strong>ir</strong> esu opozicijoje.<br />
Pagrindinis iššūkis mums yra perkelti krikščioniškąsias vertybes į kasdienę<br />
politiką. Kaip turėtume vertinti visumą? Apie ką galime <strong>ir</strong> apie ką<br />
negalime diskutuoti? Ar tam tikras klausimas yra viešas, ar jau peržengta<br />
riba į religijos sritį? Tai labai sudėtingi klausimai. Turėtume ar neturėtume<br />
teisti? Kokius politinius <strong>ir</strong> socialinius sprendimus priimti? Kas<br />
susiję <strong>ir</strong> kas nesusiję su vertybėmis? Kaip nepaversti religijos politiniu<br />
elementu (tai būtų labai pavojinga)? Mums būdinga pavojinga tendencija<br />
įtraukti bažnyčią į politiką. Diskutuojame apie fundamentalizmą<br />
Europoje <strong>ir</strong> pasaulyje. Vakar Europos Parlamente vyko diskusija apie<br />
Artimuosius Rytus. Kažkas pabandė pakeisti temą <strong>ir</strong> nukreipti diskusiją<br />
į bažnyčios, religijos atskyrimą nuo politikos. Antikrikščioniškai nusiteikę<br />
<strong>politika</strong>i šį argumentą visuomet naudoja prieš mus, kadangi žino,<br />
jog šiuo klausimu nesame vieningi.<br />
Prieš dvi dienas grupė lenkų politikų laišku kreipėsi į popiežių,<br />
prašydami Šventojo Tėvo ekskomunikuoti vieną politiką, balsavusį prieš<br />
Lenkijos Konstitucijos pakeitimą. Kai kurie <strong>politika</strong>i <strong>ir</strong> dvasininkai Lenkijos<br />
Konstitucijos keitimo atžvilgiu laikėsi nuosaikios, kompromisinės<br />
52
II sesija<br />
pozicijos, tuo tarpu kraštutinės dešinės atstovai norėjo radikalių Konstitucijos<br />
pokyčių. Būtent tie radikalieji dešinės atstovai dabar Šventojo Tėvo<br />
prašo nubausti nuosaikiuosius politikus. Tokia yra realybė, tai nutiko vos<br />
prieš dvi dienas, <strong>ir</strong> mums, <strong>politika</strong>ms, ši realybė užduoda klausimą – apie<br />
ką galime diskutuoti, <strong>ir</strong> kas turi būti nediskutuotina?<br />
Prisimenu susitikimą su Šventuoju Tėvu, per kurį jis pasakė, kad<br />
kai kurie dalykai, pavyzdžiui, etika, negali būti diskutuojami. Galima<br />
diskutuoti įstatymų leidybos tema. Kas iš tiesų yra įmanoma mums,<br />
krikščioniškų demokratinių pažiūrų <strong>politika</strong>ms? Ką mums reiškia kompromisas?<br />
Kokiais klausimais įmanoma pasiekti kompromisą <strong>ir</strong> nebūti<br />
apkaltintiems vertybių paniekinimu ar ekskomunikuotiems kitų politikų<br />
prašymu?<br />
Tai yra realios mūsų problemos. Šiandien Lenkijoje, laisvoje šalyje,<br />
laisvė yra sudėtingas reiškinys. Turime iš naujo įvertinti daugelį<br />
dalykų. Mūsų atsakomybė – milžiniška, nes kiti mus vertina rimtai. Net<br />
jei mums <strong>ir</strong> nepasiseks, būsime padarę viską, kas yra mūsų galioje, bent<br />
jau būsime pabandę.<br />
Tai yra itin svarbios mūsų kasdienės politinės veiklos problemos.<br />
Bažnyčios <strong>ir</strong> ES: kaip Bažnyčios sąveikauja<br />
Europos Sąjungoje<br />
Monsinjoras Noel Treanor<br />
Europos Bendrijų vyskupų konferencijų komisijos (COMECE)<br />
generalinis sekretorius<br />
Istoriniai duomenys<br />
Visus penkis pokario Europos projekto kūrimo dešimtmečius<br />
bažnyčios rėmė Europos integracijos idealą. Katalikų bažnyčia <strong>ir</strong> krikščionių<br />
bažnyčios apskritai aktyviai rėmė Europos projektą <strong>ir</strong> plėtros<br />
53
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
procesą, kuris istorinę kulminaciją pasiekė 2004 metais. Laikydamiesi<br />
popiežiaus Pijaus XII pokario metais paskelbtų pareiškimų, po jo buvę<br />
pontifikai Europos Bendrijas <strong>ir</strong> jų institucijas suvokė kaip naują politinį<br />
procesą, kuriuo siekiama tokių tikslų, kaip taikos konsolidavimas,<br />
solidarumas <strong>ir</strong> Europos piliečių gerovė. Plėtojantis šiam Europos projektui,<br />
daugelyje politikos sričių buvo pastebima, kad į vertybių sistemą<br />
siekiama įskiepyti šio projekto politikos kryptis. Bažnyčia tai pripažįsta<br />
2 , net jei visuomenėje vykdant pranašišką misiją jai tenka nurodyti<br />
svarbiausius klausimus, kuriuos spręsdama ES priima žmogaus orumą<br />
menkinančius politinius sprendimus. Krikščionių bažnyčioms Europos<br />
projektas leido naudoti naują socialinių <strong>ir</strong> etinių ambicijų turintį politinių<br />
klausimų sprendimo metodą. Europos bažnyčios daugybę kartų<br />
įrodė savo norą remti šį projektą, tuo pačiu metu gerbdamos bažnyčios<br />
<strong>ir</strong> valstybės atskyrimo principą.<br />
Per penkiasdešimt Europos projekto evoliucijos metų jos institucijų<br />
(Europos Komisijos, Europos Parlamento <strong>ir</strong> Tarybos) <strong>ir</strong> religijų<br />
sąveikos forma ėmė įgyti tam tikrus bruožus. Ji formavosi lėtai, <strong>ir</strong> jos<br />
iškilimas nebuvo savaime suprantamas. EB aplinka, praktika <strong>ir</strong> teisiniai<br />
parametrai neleido laikyti bažnyčių arba tikinčiųjų bendruomenių<br />
partneriais ar jos plėtrai reikalingomis pilietinės visuomenės ląstelėmis.<br />
P<strong>ir</strong>minėje EB teisėje nėra jokių nuorodų į bažnyčias arba religiją. Tai<br />
buvo suprantama, atsižvelgiant į artimiausius Bendrijų planus. Tačiau<br />
laikui bėgant EB norom nenorom savo antrinėje teisėje priėmė keletą<br />
nuostatų, atsižvelgiančių į religijos reikšmę gyvenime 3 . Be to, priėmus<br />
Suvestinį Europos aktą (1986 m.), prie kurio dar reikia pridėti<br />
bendros rinkos sukūrimą <strong>ir</strong> meteorito smūgio poveikį turėjusio „gele-<br />
2<br />
„The Evolution of the European Union, the Responsibility of Catholics“, COMECE, 2005 m.;<br />
„A Europe of Values“, „The Ethical Dimension of the European Union“, COMECE ataskaita,<br />
2007 m. kovas.<br />
3<br />
Gerhard Robbers (red.) „Religion - Related Norms in European Union Law“, palyg. internete:<br />
http://www.uni-trier.de/~ievr.<br />
54
II sesija<br />
žinės uždangos“ griuvimo (1989 m.) pasekmes Europos projektui, ES<br />
<strong>ir</strong> jos institucijos pradėjo eksperimentuoti, skatindamos dialogą <strong>ir</strong> sąveiką<br />
su bažnyčiomis. Todėl dešimtojo dešimtmečio pradžioje Europos<br />
Komisijos p<strong>ir</strong>mininkas Jacques Delors pradėjo rengti neformalius<br />
dialogu grįstus seminarus, kuriuos, siekdami ryšio su EB institucijomis,<br />
kartu organizavo Europos Komisijos Perspektyvinių tyrimų skyrius <strong>ir</strong><br />
Briuselyje įsikūrusių bažnyčių biurai 4 . Ši <strong>ir</strong> kitos iniciatyvos, pradėtos<br />
nesant sutartyse numatyto teisinio pagrindo, buvo grindžiamos neformalaus<br />
bendravimo <strong>ir</strong> aktyvaus bažnyčių dalyvavimo EB institucijų<br />
veikloje dešimtmečiais bei ad hoc bendrų pastangų pat<strong>ir</strong>timi įva<strong>ir</strong>iose<br />
EB politikos srityse. 1995 m. prie Amsterdamo sutarties buvo pridėta<br />
iškilminga deklaracija, kurioje skelbiama, kad Europos Sąjunga<br />
valstybėse narėse pripažino bažnyčios <strong>ir</strong> valstybės ryšius. Antrojoje<br />
dešimtojo dešimtmečio pusėje pastangos intensyviau rengti dialogus<br />
išryškėjo pareiškime, kuris buvo įtrauktas į Europos Komisijos baltąją<br />
knygą apie ES valdymą. Jame pažymima, kad gero valdymo procesams<br />
bažnyčios daro „ypatingą įtaką“. Šiais netv<strong>ir</strong>tais žingsniais galiausiai<br />
buvo pasiektas lūžis, įformintas Sutarties dėl Konstitucijos Europai<br />
I-52 straipsnyje. Šis straipsnis skelbia, kad:<br />
1. Sąjunga gerbia <strong>ir</strong> nepažeidžia valstybių narių bažnyčių <strong>ir</strong> religinių<br />
asociacijų ar bendruomenių statuso, nustatyto nacionalinėje<br />
teisėje.<br />
2. Sąjunga vienodai gerbia filosofinių <strong>ir</strong> nereliginių organizacijų<br />
statusą.<br />
3. Pripažindama tų bažnyčių <strong>ir</strong> organizacijų savitumą <strong>ir</strong> konkretų<br />
4<br />
Bažnyčių, kurios kartu organizuoja šiuos seminarus, biurai buvo <strong>ir</strong> yra: Europos Bendrijų<br />
vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) sekretoriatas <strong>ir</strong> Europos bažnyčių konferencijų<br />
komisija bažnyčiai <strong>ir</strong> visuomenei (CEC). Dešimtojo dešimtmečio pradžioje pastarosios<br />
veiklą vykdė tuometinė Europos ekumeninė komisija bažnyčiai <strong>ir</strong> visuomenei (EECCS), kuri<br />
susijungė su CEC <strong>ir</strong> tapo jos Komisija bažnyčiai <strong>ir</strong> visuomenei. Šios organizacijos palaikė<br />
ryšius su Europos Komisijos Perspektyvinių tyrimų skyriumi <strong>ir</strong> pastaruoju metu su Europos<br />
politinių patarėjų biuru (BEPA), kad nustatytų tokių seminarų temas, paruoštų programą <strong>ir</strong><br />
valstybėse narėse iš bažnyčių pusės išrinktų dalyvius specialistus.<br />
55
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
įnašą, Sąjunga palaiko su jomis atv<strong>ir</strong>ą, skaidrų nuolatinį dialogą.<br />
1-52.3 straipsnyje esminį lūžį padariusiomis nuostatomis sukuriamas<br />
aiškus pagrindas bažnyčių <strong>ir</strong> ES sąveikos struktūrų kūrimui 5 .<br />
Dabar <strong>ir</strong> ES, <strong>ir</strong> bažnyčios turi įkvėpti gyvybę šioms Europos teisės nuostatoms,<br />
kurios, be abejo, dar turės būti ratifikuotos.<br />
Praktika: ES sprendimų priėmimo proceso kontekstas <strong>ir</strong> jo<br />
galimybės<br />
Kaip vis dėlto bažnyčios <strong>ir</strong> jų agentūros sąveikauja su ES politinių<br />
sprendimų priėmimo procesais? Kaip <strong>ir</strong> nesuskaičiuojama gausybė<br />
ES institucijas apsupusių interesų grupių, bažnyčios Europos Sąjungoje<br />
dalyvauja per įva<strong>ir</strong>ius biurus <strong>ir</strong> organizacijas. Jų interesai yra aukštesni<br />
už institucinius savos naudos siekimo interesus. Katalikų bažnyčia iš<br />
savo pusės siekia įva<strong>ir</strong>iose politikos srityse paįva<strong>ir</strong>inti diskusijas, pateikdama<br />
katalikiškos socialinės minties įžvalgą <strong>ir</strong> atkreipdama dėmesį<br />
į pabrėžtinus dalykus. Jos politinių interesų laukas nėra apribotas viena<br />
politikos sritimi. Šiuo atžvilgiu ji akivaizdžiai sk<strong>ir</strong>iasi nuo nevyriausybinių<br />
organizacijų (NVO), kurios paprastai susitelkia ties viena politikos<br />
sritimi.<br />
Kalbant apie sąveikavimo su ES institucijomis metodą, bažnyčia<br />
naudoja tą patį metodą, kaip <strong>ir</strong> kitos interesų ar ryšių palaikymo grupės.<br />
Praktikoje tai reiškia, kad Europos Bendrijų vyskupų konferencijų komisijos<br />
(COMECE) sekretoriatas seka ES sprendimų priėmimo proceso<br />
instituciniuose etapuose veiksmus. Todėl jis atidžiai išnagrinės Europos<br />
Komisijos veiklos programą <strong>ir</strong> Europos Komisijos programą dėl teisės<br />
aktų, kad nustatytų tas iniciatyvas, kur pageidautinas indėlis teikiant pasiūlymus<br />
dėl politikos tobulinimo arba kur gali būti reikalingas komentaras<br />
ar atstovavimas, išreiškiant sus<strong>ir</strong>ūpinimą dėl naudojimosi pagrin-<br />
5<br />
2007 m. b<strong>ir</strong>želį Europos aukščiausiojo lygio tarpvyriausybinei konferencijai suteiktas<br />
mandatas numato šio straipsnio įtraukimą į sutartį dėl Europos Sąjungos funkcionavimo.<br />
56
II sesija<br />
dinėmis laisvėmis, įskaitant religinę laisvę. Kadangi Europos Komisija,<br />
dažnai leisdama žaliąsias knygas, šiuo metu reguliariai konsultuojasi<br />
dėl ketinamų pradėti iniciatyvų, bažnyčios, laikydamosi Antrojo Vatikano<br />
sus<strong>ir</strong>inkimo dvasios, turi galimybę tokiame konsultavimosi procese<br />
panaudoti savo narių profesines žinias <strong>ir</strong> pateikti specialistų indėlį.<br />
Šiuo tikslu COMECE <strong>ir</strong> jo sekretoriatas ragina vietines valstybių narių<br />
bažnyčias paskatinti savo narius pasinaudoti šiais pat<strong>ir</strong>ties <strong>ir</strong> techninių<br />
žinių lobynais, kad krikščioniškas paveldas, gyvas krikščionių maldose,<br />
darbuose <strong>ir</strong> mintyse, būtų išnaudotas, sprendžiant sudėtingus politikos<br />
kūrimo ES lygmeniu klausimus.<br />
Kai Komisijos iniciatyva pateikiama Europos Parlamentui <strong>ir</strong> jo<br />
komitetams, bažnyčios biurai seka, kokį darbą atlieka parlamentas, jo<br />
nariai <strong>ir</strong> pareigūnai. Akivaizdu, kad būtina stebėti Europos Parlamento<br />
darbotvarkę bei imtis su savo iniciatyvomis susijusių veiksmų. Šiuo tikslu<br />
būtina nuolat stebėti darbotvarkes <strong>ir</strong> palaikyti reguliarius ryšius su<br />
parlamento nariais <strong>ir</strong> pareigūnais.<br />
Sprendimų priėmimo procesas apima: Europos Komisiją, kuri<br />
inicijuoja; parlamentą, kurį tiesiogiai renka piliečiai; <strong>ir</strong> Tarybą, kuri atstovauja<br />
valstybėms narėms. Kai kalbama apie Tarybos vaidmenį šiame<br />
procese, tiems, kurie nori daryti įtaką <strong>politika</strong>i, svarbu palaikyti ryšį su<br />
Briuselyje įsikūrusiomis nuolatinėmis atstovybėmis. Taip pat svarbus<br />
yra <strong>ir</strong> ryšys su valstybių sostinėse esančiomis ministerijomis. Šiuo atveju<br />
valstybės narės vietinės bažnyčios pagrindinis vaidmuo suvokiamas<br />
kalbant <strong>ir</strong> apie Ministrų Tarybą, taip pat apie Europos Parlamento narius.<br />
Jei Sutarties dėl Konstitucijos Europai, kurią dar reikia ratifikuoti,<br />
I-52 straipsniu ES pripažintų, kad, palaikant dialogą su bažnyčiomis bei<br />
tikėjimo bendruomenėmis sprendžiant politikos klausimus, egzistuoja<br />
ryšys su geru valdymu, tai, norint to pasiekti, reikės, kad dialogas taip<br />
pat vyktų <strong>ir</strong> nacionaliniu lygmeniu bei laikantis kiekvienos valstybės<br />
narės politinių <strong>ir</strong> teisinių tradicijų.<br />
57
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Ar įmanoma, kad bažnyčios galėtų lemti politinių sprendimų priėmimą?<br />
Galima pateikti pavyzdį, kad tais atvejais, kai bažnyčios stengėsi,<br />
kad į kurią nors ES politikos priemonę būtų įtraukta jos pozicija,<br />
tai iš tiesų buvo įmanoma. Sutarties dėl Konstitucijos Europai I-52<br />
straipsnis iš tiesų yra ilgų, nuolatinių bažnyčių pastangų pavyzdys.<br />
Kitu pavyzdžiu galėtų būti straipsnio išlyga, įtraukiant bažnyčių,<br />
tikėjimo <strong>ir</strong> kitų etosų reikalavimus į ES d<strong>ir</strong>ektyvą dėl vienodo požiūrio<br />
užimtumo <strong>ir</strong> profesinėje srityje bendruosius pagrindus 6 . Pat<strong>ir</strong>tis, įgyta<br />
daugelyje nuolat ats<strong>ir</strong>andančių elementų siūlant tokius pozicijos punktus,<br />
faktiškai <strong>ir</strong> sudaro esminį bažnyčių darbo vis-à-vis ES pobūdį:<br />
• tokių nuostatų nustatymui reikalingas laiku atliekamas <strong>ir</strong> nuolatinis<br />
projektų tekstų stebėjimas <strong>ir</strong> išsami analizė;<br />
• yra būtini ryšiai su ES institucijų personalu, t. y. neformalus<br />
dialogas keliais lygmenimis su Europos institucijų personalu;<br />
• bažnyčios indėliui reikia profesinės / mokslinės kompetencijos<br />
<strong>ir</strong> teologinio turinio;<br />
• bažnyčios pasiūlymų potencialų poveikį labai sustiprins jų<br />
ekumeninė vertė.<br />
Pagrindinė šios konferencijos tema skatina pakomentuoti labiau<br />
fundamentalų klausimą apie vertybių <strong>ir</strong> politikos ryšį. ES lygmeniu šį<br />
klausimą reikia spręsti labiau diferencijuotai nei tai yra daroma dabar.<br />
Viena vertus, Europos projektas, be abejonės, yra grįstas vertybėmis:<br />
tai matyti iš dalyvavimo politikoje taikos, solidarumo, demokratijos,<br />
regioninio stabilizavimo <strong>ir</strong> kt. klausimais 7 . Tačiau būtent kai kuriose ES<br />
politikos sričių smulkesnėse sudėtinėse dalyse galima aptikti diskusijų<br />
apie tikrąsias vertybes neigimą. Konkretus atvejis yra diskusijos dėl ES<br />
lėšų skyrimo projektams, susijusiems su embrionais <strong>ir</strong> embrioninėmis<br />
6<br />
2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos D<strong>ir</strong>ektyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo<br />
<strong>ir</strong> profesinėje srityje bendruosius pagrindus.<br />
7<br />
Žr. „A Europe of Values: the Ethical Dimension of the European Union“, 2007 m., COMECE.<br />
Taip pat žr. COMECE leidinį „Solidarity is the Soul of Europe“, 2005 m.<br />
58
II sesija<br />
kamieninėmis ląstelėmis Europos Bendrijos mokslinių tyrimų, technologinės<br />
plėtros <strong>ir</strong> demonstracinės veiklos septintosios bendrosios programos<br />
kontekste, rezultatas. Sudėtingi etikos klausimai, nesvarbu, ar<br />
susiję su gyvąja gamta, ar su tokiais vidaus politikos aspektais, kaip<br />
migracija arba prieglobsčio <strong>politika</strong>, ar su prekybos <strong>politika</strong>, negali būti<br />
veikiami politinėmis priemonėmis primetamo menkinimo, kurio tikslas<br />
yra pasiekti sutarimą, grįstą etikos atžvilgiu žemiausiuoju bendruoju<br />
vardikliu. Kad žmogaus orumas būtų neliečiamas, kaip pripažįstama<br />
Sutarties dėl Konstitucijos Europai 2 straipsnyje <strong>ir</strong> Europos pagrindinių<br />
teisių chartijos 1 straipsnyje, būtina, kad žmogiškosios <strong>ir</strong> socialinės realybės<br />
socialinis <strong>ir</strong> etinis elementas, į kurį atsižvelgiama visose politikos<br />
srityse, būtų susietas su politinių priemonių politiniais, ekonominiais <strong>ir</strong><br />
teisiniais aspektais. Nors tai nėra išsk<strong>ir</strong>tinė krikščionių, profesionaliai<br />
veikiančių politikoje, ar krikščionių, stebinčių politinių sprendimų priėmimą<br />
bažnyčių ar visos visuomenės vardu, prerogatyva, tačiau jie šiuo<br />
atžvilgiu prisiima konkrečią atsakomybę. Kiek tai susiję su Europa, ši<br />
atsakomybė yra pasveikinta Apaštaliniame pamoksle „Ecclesia in Europa“.<br />
Pabrėžiant krikščionių pagarbą demokratinei sistemai <strong>ir</strong> diskusijoms<br />
dėl pasiūlymų, jame paryškinama jų atsakomybė kuriant Europos<br />
socialinę tvarką, kurioje puoselėjamas žmogaus orumas <strong>ir</strong> skatinamas<br />
bendrųjų tikslų siekimas 8 .<br />
Pripažinkime: dalis Europos žmonių yra sus<strong>ir</strong>ūpinę<br />
Šios konferencijos tema taip pat reikalauja, kad mes pripažintume<br />
milijonų Europos piliečių – krikščionių <strong>ir</strong> kitų ar jokių religinių įsitikinimų<br />
neturinčiųjų atstovų – gilų sus<strong>ir</strong>ūpinimą dėl ES politinių sprendimų<br />
priėmimo procesuose pastebimų ant<strong>ir</strong>eliginės ideologijos simptomų.<br />
8<br />
„Ecclesia in Europa“, Nr. 117: „Tinkamai išmokytų <strong>ir</strong> kompetentingų krikščionių dalyvavimas<br />
įva<strong>ir</strong>iose Europos agentūrose <strong>ir</strong> institucijose reikalingas, kad būtų galima prisidėti – atsižvelgiant<br />
į atitinkamus demokratijos pokyčius <strong>ir</strong> keičiantis pasiūlymais – prie Europos socialinės tvarkos,<br />
vis labiau gerbiančios kiekvieną vyrą <strong>ir</strong> moterį, kūrimo <strong>ir</strong> taip siekti bendro tikslo.“<br />
59
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Nesuskaičiuojamai daugybei piliečių yra nesuvokiama dviejų valstybių<br />
narių veto dėl Sutartyje dėl Konstitucijos įrašytos aiškios nuorodos į<br />
krikščioniškąjį Europos paveldą. Šios nuorodos buvo sukurtos taip, kad<br />
būtų atv<strong>ir</strong>os kitų religinių tradicijų indėliui. Verta toliau tęsti diskusijas<br />
apie su šiomis vertybių ištakomis susijusius sunkumus bei apie gyventi<br />
įkvepiančią tikėjimo galią <strong>ir</strong> pritaikyti tai tiek asmeniniame, tiek visuomeniname<br />
gyvenime, vykstančiame daugiakultūrinėje <strong>ir</strong> daugiareliginėje<br />
visuomenėje.<br />
Kiti incidentai, tokie kaip Buttiglione nušalinimas arba kai, diskutuojant<br />
apie Šeštąją bendrąją mokslinių tyrimų programą, su etikos<br />
klausimais susiję tikėjimu grindžiami komentarai vertinami kaip „talibaniška“<br />
intervencija, pagilino tikinčiųjų piliečių sus<strong>ir</strong>ūpinimą, kad ES<br />
institucijose veikiančios jėgos mielai privatizuotų religiją arba Europos<br />
viešojoje erdvėje neleistų pas<strong>ir</strong>eikšti religinio tikėjimo balsui. Negalima<br />
paneigti, kad Europos institucijose tokios jėgos egzistuoja, lygiai<br />
taip pat kaip jų galima rasti <strong>ir</strong> nacionalinėje politikoje.<br />
Tačiau jų naudojama taktika nepateisina neigiamo ES vertinimo.<br />
Iš tiesų tuo, kad Europos Komisijos p<strong>ir</strong>mininkas dialogo forma vykusiais<br />
susitikimais su bažnyčių <strong>ir</strong> religijų atstovais palaikė 1-52 straipsnio<br />
ats<strong>ir</strong>adimą, simboliškai parodoma, kad ES yra pas<strong>ir</strong>engusi įsiklausyti į<br />
religijų balsą, kai kalbama apie Europos viešojoje politikoje kylančius<br />
pagrindinius antropologinius, dvasinius <strong>ir</strong> socialinius etinius sunkumus.<br />
Ši p<strong>ir</strong>mininko Barroso iniciatyva kitą savaitę pasistūmės dar per vieną<br />
žingsnį, kai su šiais atstovais susitiks Europos Komisijos, Tarybos <strong>ir</strong> Parlamento<br />
p<strong>ir</strong>mininkai 9 . Reikia dėti visas pastangas norint užtikrinti, kad iš<br />
dabar siūlomos tarpvyriausybinės konferencijos <strong>ir</strong> vėliau seksiančio ratifikavimo<br />
proceso ats<strong>ir</strong>asiantis minėtasis straipsnis išliktų Sutartyje.<br />
9<br />
Susitikimas suplanuotas 2007 m. gegužės 15 d. Briuselyje, kuriame EK p<strong>ir</strong>mininkas José<br />
Manuel Barroso, Vokietijos kanclerė Angela Merkel, pareigas einanti Tarybos p<strong>ir</strong>mininkė,<br />
<strong>ir</strong> Hans - Gert Poettering, Europos Parlamento p<strong>ir</strong>mininkas, susitiks su bažnyčių <strong>ir</strong> religijų<br />
atstovais. 2005 m. EK p<strong>ir</strong>mininkas Barroso taip pat susitiko su šiais atstovais, o 2006 m. jis <strong>ir</strong><br />
Austrijos kancleris W. Schüssel surengė panašų susitikimą Briuselyje.<br />
60
II sesija<br />
Baigiamieji komentarai<br />
Praėjus daugiau kaip keturiems egzistavimo dešimtmečiams, EB<br />
<strong>ir</strong> jos institucijos pradėjo pripažinti dialogo su bažnyčiomis <strong>ir</strong> religijomis<br />
galimybę. Tai neats<strong>ir</strong>ado ex nihilo (lot. iš niekur) – ankstesnis aktyvus<br />
bažnyčių dalyvavimas buvo pagrindinė šios genezės sudedamoji dalis.<br />
Bažnyčios jau įsitraukia į diskusijas apie ES politikos sričių projektus<br />
<strong>ir</strong> prisideda prie konsultacijų svarstant ES politinius sprendimus. Šioje<br />
sferoje vietinėms bažnyčiomis yra erdvės tapti aktyvesnėmis <strong>ir</strong> sustiprinti<br />
kontaktus su ES institucijų personalu <strong>ir</strong> Europos Parlamento nariais.<br />
Kad būtų užtikrintas toks dalyvavimas dalyvaujamojoje (participative)<br />
<strong>ir</strong> atstovaujamojoje (representative) demokratijoje, būtinas<br />
kūrybiškesnis švietimas <strong>ir</strong> mūsų krikščioniškosios minties intelektualinio<br />
turto katekizmas – taip pasaulietinės sferos specialistai būtų įkvėpti<br />
savo tikėjimą įkūnyti, <strong>ir</strong> nustatydami visuomenės politiką bei jos sudedamąsias<br />
dalis.<br />
Ateityje ES <strong>politika</strong>ms sprendžiant su valdymu susijusius sunkumus,<br />
kilsiančius dar sudėtingesnėje žinių visuomenėje, pasižyminčioje<br />
globalizacija <strong>ir</strong> didesne tautų tarpusavio priklausomybe bei intensyvesniu<br />
gyvybės prasmės mūsų planetoje ieškojimu, tikėjimu grįsta analizė<br />
<strong>ir</strong> politinių klausimų komentarai visuomenės diskurse bus suvokiami<br />
kaip pelnyti <strong>ir</strong> pripažinti.<br />
Savo ryšiais su visuomenės <strong>politika</strong> krikščionių tikėjimas palaiko<br />
vertybes, kurios yra universalios, siekiant užtikrinti, kad demokratija<br />
būtų „kuriama ant tikro <strong>ir</strong> tv<strong>ir</strong>to neginčytinų etinių principų pagrindo 10 “.<br />
Pagrindinis popiežiaus Benedikto XVI rūpestis, kad Europa gali nutolti<br />
nuo savo esminio paveldo <strong>ir</strong> vertybių 11 , kyla dėl kai kurių Europos intelektinio<br />
<strong>ir</strong> moralinio dėmesingumo stokos simptomų šių universaliųjų<br />
10<br />
Katalikų dalyvavimas politiniame gyvenime, Tikėjimo doktrinos kongregacija, Doktrininė<br />
nota, 2002 m. lapkričio 24 d., Nr. 3.<br />
11<br />
Popiežiaus Benedikto XVI kreipimasis į COMECE kongresą, 2007 m. kovo 24 d.<br />
61
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
vertybių atžvilgiu.<br />
Kilnia Europos krikščioniško politiko <strong>ir</strong> valstybės tarnautojo, o iš<br />
tiesų – visų tikinčių piliečių profesija siekiama atv<strong>ir</strong>ą diskusiją susieti<br />
su <strong>politika</strong>, etika <strong>ir</strong> teisėkūra, kad Europa savo piliečių <strong>ir</strong> žmonijos labui<br />
galėtų būti tiesos, teisingumo <strong>ir</strong> vilties ga<strong>ir</strong>ėmis. Bažnyčios parama politiniams<br />
procesams yra pranašo Jeremėjaus darbo, susiejant tikėjimą <strong>ir</strong><br />
miestą, tęsinys, kaip aprašyta jo laiške tremtiniams: „Rūpinkitės gerove<br />
miesto, į kurį jus ištrėmiau, <strong>ir</strong> melskitės už jį Viešpačiui, nes jo gerovė<br />
– jūsų gerovė.“ (Jer. 29,7).<br />
Ispanijos pat<strong>ir</strong>tis: Europos vertybės /<br />
krikščioniškosios vertybės <strong>ir</strong> teisėkūra<br />
José Ignacio Salafranca Sánchez - Neyra<br />
Europos Parlamento narys (Ispanija)<br />
Labai džiaugiuosi galimybe dalyvauti šioje konferencijoje <strong>ir</strong> dėkoju<br />
kolegei p. <strong>Laima</strong>i Andrikienei už jos organizavimą, nes diskusijos<br />
vertybių <strong>ir</strong> politikos tema dabar yra kaip niekada aktualios.<br />
Prisiminiau vieno JAV prezidento mintį apie tai, kad politikoje<br />
nėra tikrų draugų, tačiau visi priešai politikoje yra tikri priešai. Norėčiau<br />
pridurti, kad tarp politikų negali būti naujų draugysčių, todėl uošvė politikoje<br />
yra kartais vadinama politine motina. Kaip parlamentarai, užuot<br />
gyvenę dramblio kaulo bokšte, turėtume atverti akis tikram pasauliui,<br />
atkreipti dėmesį į visuomenės mums siunčiamus ženklus. Turėtume atkreipti<br />
dėmesį ne tik į akivaizdžius dalykus, bet <strong>ir</strong> į dialogą. Politikai<br />
gali daug išmokti iš dialogo.<br />
Vakar Europos Parlamente buvo kalbama apie tai, kad laisvės turėtų<br />
būti siekiama etikos srityje. Norėčiau pasidalinti su jumis Ispanijos<br />
pat<strong>ir</strong>timi vertybių srityje.<br />
62
II sesija<br />
Prisimenu pusantrų metų senumo įvykius, apie kuriuos šiandien,<br />
prieš prasidedant konferencijai, kalbėjausi su savo kolega ponu<br />
Lasquetty. Tuomet man teko dalyvauti rinkimų stebėjimo misijoje Libane.<br />
Visiems žinoma, kad Libane šiuo metu yra daug problemų. Toje<br />
šalyje sutikau vieną žmogų, kuris išreiškė nuostabą: kaip aš, ispanų parlamentaras,<br />
galėjau balsuoti už homoseksualų santuokas. Aš atsakiau,<br />
kad balsavau prieš. Tada supratau <strong>ir</strong> dar kai ką: štai kaip mano šalis yra<br />
matoma kitų žmonių kitose šalyse.<br />
Norėčiau papasakoti apie pokyčius, kuriuos mums teko pat<strong>ir</strong>ti per<br />
pastaruosius metus. Kaip tikriausiai gerai žinote, senos mūsų visuomenės<br />
žaizdos, kurios atrodė užgijusios, vėl atsivėrė. Ispanijos vyskupų<br />
konferencija parengė viešą kreipimąsi dėl šiuolaikinės Ispanijos visuomenės<br />
moralinės orientacijos. Jame buvo kalbama apie pasaulietiškąjį<br />
požiūrį <strong>ir</strong> nuostatas, kurios mūsų visuomenei, mūsų vertybių, solidarumo,<br />
teisingumo, šeimos vertybių suvokimui daro didelę įtaką. Krikščionys<br />
atsidūrė keistame pasaulyje. Kai kuriose srityse ryškėja tendencija<br />
išstumti krikščionis iš viešumos, nekreipti dėmesio į jų nuomonę, principus,<br />
<strong>ir</strong> priimti sprendimus remiantis pasaulietine, sekuliaria pozicija.<br />
Tačiau neturėtume pam<strong>ir</strong>šti, kad mūsų visuomenės dauguma yra katalikai,<br />
<strong>ir</strong> kad šiandien įsivyrauja tendencija ištrinti sk<strong>ir</strong>tumus tarp vyro<br />
<strong>ir</strong> moters, taip pat <strong>ir</strong> santuokos kontekste. Net buvo rimtai svarstoma<br />
galimybė pašalinti religinį auklėjimą iš mokyklų. Vyskupų konferencija<br />
diskutavo apie visus šiuos dalykus.<br />
Pateiksiu jums kai kuriuos statistinius duomenis, paskelbtus Šeimos<br />
instituto Briuselyje. Ispanijoje šeima yra labai svarbus dalykas,<br />
tačiau paskelbti duomenys tam absoliučiai prieštarauja. Abortų <strong>ir</strong> skyrybų<br />
skaičius Ispanijoje padidėjo, o gimstamumas ženkliai sumažėjo.<br />
0,3 proc. Ispanijos BVP yra sk<strong>ir</strong>iama šeimos reikmėms, tačiau norėčiau<br />
pažymėti, kad šeima Ispanijoje patenka tarp mažiausiai valdžios<br />
dėmesio sulaukiančių socialinių institucijų. Europos Sąjungoje kasmet<br />
63
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
įvykdoma per milijoną abortų. Tai reiškia, kad kas 25 sekundes yra atliekamas<br />
abortas. Galima paskaičiuoti, kad kas penktas nėštumas baigiasi<br />
abortu. Ispanija yra trečioje vietoje po Prancūzijos <strong>ir</strong> Jungtinės<br />
Karalystės pagal abortų skaičių. Pastaraisiais metais abortų skaičius išaugo<br />
25 proc., <strong>ir</strong> galime pastebėti vaikų skaičiaus šeimose sumažėjimą.<br />
Jei palygintume 2006 m. su 1982 m., jų skaičius sumažėjo 10 procentų.<br />
Vienai šeimai turėtų tekti 2,3 vaiko, jei <strong>ir</strong> toliau norime išlaikyti tokį<br />
patį gyventojų skaičių. Tačiau matome, kad gimstamumas mažėja visose<br />
ES šalyse narėse. Ispanijoje per pastaruosius dešimt metų skyrybų<br />
skaičius išaugo 183 procentais! Tai reiškia, kad Ispanijoje kas trečia,<br />
o kalbant apie ES – kas antra pora išsisk<strong>ir</strong>ia. Ispanijoje tik 0,3 proc.<br />
BVP sk<strong>ir</strong>iama šeimos problemoms; Ispanijoje vyriausybė sk<strong>ir</strong>ia 24 eurus<br />
vienam vaikui, tuo tarpu Liuksemburge ši suma siekia 280 eurų. Šie<br />
sk<strong>ir</strong>tumai yra daug pasakantys.<br />
Mano kolega teisingai pastebėjo, kad mums dabar reikalinga <strong>ir</strong><br />
mintis, <strong>ir</strong> veiksmas. Tam, kad paskatintume mintis, reikia geros švietimo<br />
sistemos. Mano draugas neseniai išleido knygą apie tai, kaip išmokyti<br />
mąstyti laisvai. Jis prisiminė, kaip Aristotelis kartą vaikščiojo<br />
su savo mokiniais, <strong>ir</strong> vienas iš jų pasakė kažką, kas mokytojui nepatiko.<br />
Tuomet mokinys pastebėjo, kad tai ne jo mintis, o Aristotelio mokytojo,<br />
Platono. Aristotelis atsakė: „Platonas yra mano draugas, bet tiesa man<br />
brangesnė“. Ši mintis buvo labai svarbi ne tik Aristotelio <strong>ir</strong> Platono epochoje,<br />
ji reikšminga <strong>ir</strong> interneto laikais. Ir Platonas, <strong>ir</strong> Aristotelis mus<br />
mokė, kad jei norime būti laisvi, negalime aklai pritarti net <strong>ir</strong> abiejų<br />
filosofų mokytojui Sokratui, o privalome patys siekti tiesos. Privalome<br />
išmokti galvoti patys.<br />
Vienas profesorius man pasakojo, kaip išmokyti žmones galvoti<br />
laisvai. Praėjusiame šimtmetyje netikėtai iš Luvro dingo Monos Lizos<br />
paveikslas. Po kurio laiko jis buvo kažkur surastas, <strong>ir</strong> kurį laiką buvo<br />
diskutuojama, ar rastas paveikslas – originalas, ar klastotė. Buvo su-<br />
64
II sesija<br />
daryta labai įtakingų asmenų komisija, tačiau <strong>ir</strong> jie negalėjo sutarti šiuo<br />
klausimu. Vieną dieną muziejaus d<strong>ir</strong>ektorius iškėlė mintį, kad jei komisija<br />
negali nuspręsti, galbūt tai galėtų padaryti muziejaus lankytojai.<br />
Muziejaus darbuotojai tv<strong>ir</strong>tino, kad ant paveikslo yra etiketė su muziejaus<br />
vardu. Tai reiškia, kad paveikslas yra originalus.<br />
Ką galime pasakyti apie šią istoriją? Dažnai mėgstame sakyti,<br />
kad Platonas pasakė tą, Vyriausybė pasakė aną, kažkas svarbus pasakė<br />
dar kažką, tačiau tikras mokytojas nenori, kad jo mokiniai išmoktų tam<br />
tikras dogmas mintinai. Tikras mokytojas padeda savo mokiniui išmokti<br />
gerbti tiesą labiau nei Sokratą. Mums labai svarbu d<strong>ir</strong>bti švietimo<br />
srityje, nes universitetas yra vieta, kurioje žmogus išmokomas mąstyti,<br />
atrasti naujus pasaulius. Žmogui labai svarbūs yra ne tik žinojimas <strong>ir</strong><br />
mokymasis, bet <strong>ir</strong> sąmonė, sąžinė <strong>ir</strong> įsitikinimai. Interneto pasaulis neįstengė<br />
pakeisti žmogaus vidaus.<br />
Baigdamas priminsiu ponios Laimos Andrikienės žodžius, kad<br />
turėtume d<strong>ir</strong>bti kartu.<br />
Jungtinės Karalystės pat<strong>ir</strong>tis:<br />
vertybės <strong>ir</strong> <strong>politika</strong><br />
Christopher Beazley<br />
Europos Parlamento narys (Jungtinė Karalystė)<br />
Labas rytas, ponios <strong>ir</strong> ponai! (lietuviškai)<br />
Kas sakė, kad anglai negali kalbėti kitomis kalbomis?! Deja, daug<br />
žmonių taip sako, <strong>ir</strong> daugeliu atvejų jie teisūs. Kaip du labai išmintingi<br />
amerikiečiai pastebėjo, anglakalbiams sunku kalbėti net angliškai. Norėčiau<br />
grįžti prie kalbų <strong>ir</strong> mokymo svarbos, apie ką jau kalbėjo tėvas<br />
Noel Treanor.<br />
P<strong>ir</strong>miausiai, norėčiau pakalbėti apie Jungtinės Karalystės pat<strong>ir</strong>tį,<br />
65
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
vertybes <strong>ir</strong> politiką. Britams itin gerai sekasi kalbėti apie visą likusį<br />
pasaulį, tačiau jiems labai sunku kalbėti apie save. Tai netgi laikoma<br />
blogu tonu. Pavartojau žodį „Britanija“, kurios oficialus pavadinimas<br />
yra Jungtinė Karalystė, o aš pats esu anglas, taigi esu kilęs iš kultūros,<br />
kuri iš tiesų yra sąjunga, kuri buvo sąjunga dar prieš mums tampant<br />
Europos Sąjungos nariais. Jungtinėje Karalystėje yra keturios šalys.<br />
Taigi anglams pr<strong>ir</strong>eikia laiko suprasti, kad esame vieninteliai žmonės,<br />
kalbantys apie Didžiąją Britaniją. Tuo tarpu vokiečiai, prancūzai, lietuviai,<br />
amerikiečiai kalba apie anglus. Visi, išskyrus pačius anglus, kalba<br />
apie „anglus“. Tai itin svarbu, nes mes save laikome dosniais, kadangi<br />
dalijomės savo pat<strong>ir</strong>ties privalumais su tais, su kuriais kartu dalijamės<br />
ta pačia sala.<br />
Šiek tiek nesutiksiu su vyskupu Kenney vien tam, kad paskatinčiau<br />
diskusiją <strong>ir</strong> atskleisčiau savo pranešimo trūkumus, lyginant su jo<br />
pasisakymu. Vis dar įsivaizduoju tą vagį traukinyje skaitantį <strong>ir</strong> turtėjantį<br />
iš vyskupo Kenney paruoštų užrašų. Kuomet manęs paprašė pateikti<br />
kalbos užrašus vertėjams, mane užplūdo šiokia tokia baimė, kai<br />
pagalvojau, kad vertėjai žinos mano kalbą, o aš – ne, <strong>ir</strong> tiesiog sėdėsiu<br />
tylėdamas, o jūs visi klausysite mano kalbos vertimo per ausines. Taigi<br />
vyskupas Kenney paminėjo vietos savivaldas <strong>ir</strong> europietiško konteksto<br />
supratimo trūkumą. Be abejo, jis teisus. Taip pat jis teisus sakydamas,<br />
kad, ko gero, nedaug kas pasikeitė nuo ketv<strong>ir</strong>tojo, penktojo ar šeštojo<br />
praėjusio amžiaus dešimtmečio. Atrodo – mažai kas pasikeitė, tačiau iš<br />
tiesų pasikeitė viskas.<br />
Kalbant apie Jungtinės Karalystės pat<strong>ir</strong>tį kelyje nuo Imperijos iki<br />
Europos Sąjungos nemadinga kalbėti apie Imperiją, kadangi Imperijai<br />
suteikiama menkinanti prasmė. Aš išaugau epochoje iškart po Imperijos.<br />
Nemėginu g<strong>ir</strong>tis, kadangi beveik visos Europos šalys vienu ar kitu metu<br />
buvo imperijos – britai, ispanai, prancūzai, belgai (su kolonija Kongu).<br />
Neseniai sužinojau, kad net latviai turėjo imperiją. Norėčiau pabrėž-<br />
66
II sesija<br />
ti teigiamą pusę, <strong>ir</strong> tai nėra sovietinė propaganda. Jungtinės Amerikos<br />
Valstijos, kurios yra Didžiosios Britanijos sąjungininkės, turi ganėtinai<br />
stiprų antikolonijinį nusistatymą. Aš gimiau 1952 m., <strong>ir</strong> vos prieš penkerius<br />
metus iki man gimstant Anglijos karalius Jurgis VI buvo tituluotas<br />
Indijos imperatoriumi. Skamba taip, lyg kalbėtume apie visiškai<br />
kitą epochą, galbūt net viduramžius. Nemanau, kad šiandien penkerių,<br />
šešerių ar septynerių metų amžiaus vaikai geografijos pamokų metu yra<br />
mokomi (jei mūsų mokyklose vis dar mokoma geografijos), kaip auginti<br />
javus Kanadoje, veisti avis Naujojoje Zelandijoje, prižiūrėti kaučiuko<br />
plantacijas Malaizijoje ar Malyje, <strong>ir</strong>, žinoma, svarbiausio britams<br />
dalyko – kaip auginti arbatą Indijoje ar Ceilone. Tačiau tokios pamokos<br />
buvo mūsų kultūrinio supratimo dalis.<br />
Yra <strong>ir</strong> kitas, gerokai negatyvesnis aspektas – visiškas, jei taip galima<br />
sakyti, savitarpio supratimo tarp mano šalies <strong>ir</strong> A<strong>ir</strong>ijos žlugimas.<br />
Vienas pagrindinių mano šūkių yra „quis separavit“ – kas mus išsk<strong>ir</strong>s.<br />
Liūdniausia yra tai, kad skausmingas pasaulio pasidalijimas buvo akivaizdus.<br />
Panaudosiu lengvabūdiškai atrodantį pavyzdį: galbūt pasąmoningai<br />
per mūsų televiziją rodomų orų prognozių žemėlapiuose buvo<br />
matoma Jungtinė Karalystė, bet nebuvo pavaizduota žemyninė Europa.<br />
Dėl kažkokių priežasčių iš žemėlapių buvo ištrinta Prancūzija <strong>ir</strong> Belgija,<br />
todėl, kai orų pranešėjas vardindavo orų prognozes, jis stovėdavo<br />
taip, kad jo petys dengtų A<strong>ir</strong>ijos Respubliką. Taigi nesąmoningai susidarydavo<br />
įspūdis (vyskupas Kenney tikriausiai tai prisimins) – štai kam<br />
jūs priklausote. Kas nutiko A<strong>ir</strong>ijai? Tai niekada nebuvo paaiškinta. Kas<br />
nutiko Europos žemynui? Tai buvo paaiškinta. Priežastis, kodėl mes nepalaikėme<br />
intensyvaus ryšio, buvo ta, kad sąsiauryje nuolat tvyrodavo<br />
rūkas. Tuo bandoma pasakyti, kad žemynas buvo atsk<strong>ir</strong>tas nuo mūsų.<br />
Kiti galbūt pasakytų, kad mes buvome atsk<strong>ir</strong>ti nuo žemyno. Manau,<br />
kad nuo tada dėl akivaizdžių politinių priežasčių mes dramatiškai pasikeitėme,<br />
nors Didžioji Britanija buvo vienintelė Europos šalis, nie-<br />
67
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
kuomet nepatyrusi okupacijos, galbūt išskyrus kelias salas sąsiauryje.<br />
Po karo buvo paplitusi nuomonė, kad galbūt galime grįžti į prieškario<br />
būseną, tačiau kuomet 1956 m. Didžioji Britanija <strong>ir</strong> Prancūzija nesėkmingai<br />
pabandė atstatyti energijos tiekimą Sueco kanale <strong>ir</strong> tarpusavyje,<br />
aiškiai suvokėme, kad tai nebeįmanoma. Tapo akivaizdu, kad Didžioji<br />
Britanija privalėjo įstoti į Europos Sąjungą, tačiau šis procesas dėl politinių<br />
priežasčių užtruko ilgiau nei to norėjome. Taigi tokia būtų glausta<br />
laikotarpio nuo Imperijos iki Europos Sąjungos apžvalga.<br />
Taip pat norėčiau paminėti krikščioniškas vertybes <strong>ir</strong> Bažnyčios<br />
situaciją savo šalyje. Europos Parlamente vakar vienas kolega norėjo<br />
pasiūlyti taip vadinamą „žodinį papildymą“. Diskutavome apie Artimuosius<br />
Rytus <strong>ir</strong> išreiškėme gana vienareikšmišką poziciją dėl to, kad<br />
nenorėtume Artimųjų Rytų valstybėse matyti valdžios, visiškai paklūstančios<br />
religiniam diktatui. Sakydami tai, turėjome omenyje ekstremizmą.<br />
Manau, kad gana sąmojingai vienas socialistų frakcijos kolega<br />
pridūrė, kad „žinoma, mes taip pat nenorėtume, kad religinis diktatas<br />
būtų <strong>ir</strong> Europoje“. Tuomet aš, būdamas anglikonas, paprieštaravau, nes<br />
manau, kad nors tai <strong>ir</strong> nėra labai populiarus, tačiau svarus argumentas:<br />
krikščionybės indėlis į mūsų kultūrą <strong>ir</strong> krikščioniškasis mūsų visuomenės<br />
pagrindas turi būti pripažintas mūsų politinėje veikloje. Anglui<br />
atrodo visiškai normalu pradėti politinį susitikimą malda. Europos Parlamente<br />
dėl prancūzų revoliucijos pasekmių tai atrodytų siaubinga <strong>ir</strong><br />
įžeidu. Didžiojoje Britanijoje mano jaunystės laikais bažnyčios buvo<br />
labai susiskaidžiusios, tačiau kai suvokėme, kad esame politinėje sąjungoje<br />
su Europa, labai sustiprėjo ekumeniniai judėjimai. Šventasis Tėvas<br />
Jonas Paulius II lankėsi Anglijoje labai neįprastomis aplinkybėmis. Jo<br />
vizitas sutapo su Folklendų karo pradžia, <strong>ir</strong> šiame kare dalyvavo kita<br />
krikščioniška valstybė (tiesą sakant, Argentina buvo labai katalikiška<br />
šalis). Šventajam Tėvui turėjo būti labai sunku lankytis mūsų šalyje<br />
tokiomis aplinkybėmis, tačiau vis dėlto jis atvyko, <strong>ir</strong> jo vizitas turėjo<br />
68
II sesija<br />
neįtikėtinų pasekmių. Jis padarė labai daug savo šalies Lenkijos labui,<br />
nusipelnė <strong>ir</strong> Europos suvienijimui bei Berlyno sienos griuvimui. Dėl<br />
jo asmenybės jėgos, tikėjimo stiprybės, autoriteto <strong>ir</strong> humoro jausmo<br />
Anglijos žmonėms staiga susisk<strong>ir</strong>stymai tarp katalikų, protestantų, metodistų<br />
<strong>ir</strong> pan. pas<strong>ir</strong>odė absurdiški <strong>ir</strong> nereikšmingi. Manau, kad tai buvo<br />
labai svarbus žingsnis.<br />
Universitete lankydavau vakarines anglikonų pamaldas. Tai buvo<br />
anglikonų, sekusių katalikiškąja tradicija, pamaldos, todėl sukalbėdavome<br />
„Tikiu Dievą Tėvą“. Vienas labai artimas mano draugas, vėliau<br />
tapęs mano sūnaus krikšto tėvu, buvo išauklėtas jėzuitų <strong>ir</strong> labai stebėdavosi,<br />
kuomet mes, anglikonai, kalbėdavome „Tikiu Šventąja Katalikų<br />
Bažnyčia“ <strong>ir</strong> klausdavo mūsų, ką mes turime omenyje, nes tai yra tai,<br />
kuo <strong>ir</strong> jis tiki. Tuomet mes atsakydavome, kuo tikime mes, <strong>ir</strong> taip vieni<br />
iš kitų daug išmokdavome. Mus daug kas sieja. Noriu grįžti ne tik<br />
prie Europos, bet <strong>ir</strong> prie Bažnyčios vienybės, kuri, mano, kaip buvusio<br />
mokytojo nuomone, yra esminė. Pabandykite išmokyti dešimtmetį apie<br />
reformaciją. Dešimtmečiai yra labai protingi, jie supras, kad katalikų<br />
požiūrio į Šventąją Komuniją, mišias principas yra pagrįstas duonos <strong>ir</strong><br />
vyno pav<strong>ir</strong>timu Kristaus kūnu <strong>ir</strong> krauju. Protestantų požiūris yra grįstas<br />
konsubstancijos, vienesybiškumo principu. Jie netgi supras interpretacijų<br />
sk<strong>ir</strong>tumus, tačiau jiems teks aiškinti, kodėl pr<strong>ir</strong>eikė 30 metų karo<br />
išspręsti šiam klausimui, kai dabar galbūt devyni dešimtadaliai mūsų<br />
šeimų nebelanko bažnyčios. Kaip anglui man sudėtinga suvokti laïcité<br />
principą, tačiau sekuliarizmo principas mūsų krikščioniškajam pagrindui<br />
<strong>ir</strong> kultūrai yra priimtinas. Galime ginčytis dėl priežasčių, tačiau nepaneigsime<br />
fakto, kad krikščionys tarpusavyje yra susiskaidę. Manau,<br />
kad tai yra stipriausias nepritariančių krikščioniškajai minčiai argumentas.<br />
Norėčiau trumpai pakalbėti apie vertybes, apie kurias jau buvo<br />
išsamiai diskutuojama. Norėčiau paminėti tris vertybes, kurios galbūt<br />
69
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
yra labai senamadiškos (tačiau aš esu konservatorius!). P<strong>ir</strong>moji būtų<br />
lojalumas. Kolega ponas Salafranca kalbėjo apie šeimos vertybes, paminėjo<br />
Ispanijos atvejį. Teisybė, <strong>ir</strong> mano šalyje skyrybų skaičius nuolat<br />
proporcingai didėjo. 1950 m. skyrybos visuomenėje buvo nepriimtinas<br />
dalykas. Jei vyras išsisk<strong>ir</strong>davo su savo žmona, tai galėjo turėti rimtų padarinių<br />
jo karjerai. Šiandien tai atrodo sunkiai tikėtina. Formalių vedybų<br />
bažnyčioje skaičius ženkliai mažėja. Kūdikių, gimusių ne santuokoje,<br />
skaičius auga. Taip pat didėja skaičius vaikų, išaugintų be vieno iš tėvų.<br />
Anglijoje dauguma mokytojų pradinėse mokyklose yra moterys. Taigi<br />
auga karta, nepajutusi pusiausvyros tarp vyro <strong>ir</strong> moters, be autoriteto,<br />
kylančio iš tos pusiausvyros, supratimo, be disciplinos. Man atrodo, kad<br />
lojalumas yra kažkas, ko žmonės galbūt norėtų laikytis, tačiau jiems<br />
reikia padrąsinimo. Galbūt jiems reikia parodyti, kad duoto žodžio nesilaikymas,<br />
kažkieno nuvylimas iš tiesų žeidžia. Lojalumas turėtų būti<br />
kiekvieno žmogaus siekiamybė net sunkiausiomis aplinkybėmis.<br />
Antroji vertybė yra garbė. Iš vaikystės pamenu, kaip nacionaliniame<br />
dienraštyje būdavo skelbiama, kad balandžio mėnesį visi turi pildyti<br />
mokesčių deklaracijas. Prie pranešimo visuomet būdavo nedidelis<br />
langelis – „garbės langelis“, raginantis žmones, pasijutusius kaltais dėl<br />
to, kad nedeklaravo visų pajamų, nusiųsti čekį į valstybės iždą. Tai tarsi<br />
duoklės savo sąžinei atidavimas. Nemanau, kad ši sistema tebeegzistuoja<br />
šiandien. Vėlgi, jei <strong>ir</strong> turėtų būti kokio nors pavyzdžio demonstravimas,<br />
tai jis turėtų būti apie tai, kaip reikia laikytis principų. Ponia<br />
<strong>Laima</strong> labai teisingai paminėjo savo įžangoje dešimt Dievo įsakymų.<br />
XVIII a. Anglijoje dešimt Dievo įsakymų iš tiesų būdavo užrašomi, kas,<br />
mano nuomone, yra labai naudinga išsilavinimo prasme. Jei šiandien<br />
populiariose TV viktorinose paklaustume žmonių apie dešimt Dievo<br />
įsakymų, nesu tikras, kiek daug sugebėtų išvardinti visus dešimt.<br />
Paskutinė, trečioji vertybė, kurią, mano nuomone, būtų labai<br />
naudinga skatinti <strong>ir</strong> <strong>politika</strong>ms, <strong>ir</strong> krikščionims, yra dvasios dosnumas.<br />
70
II sesija<br />
Pamenu, per medaus mėnesį viešėjome Corfu saloje, kur tuomet buvo<br />
švenčiama šv. Sp<strong>ir</strong>idono šventė. Tai buvo vienas tų nuostabių viduramžių<br />
miestelių, į kurį iš aplinkinių salų sus<strong>ir</strong>enka miestelėnai. Ten išvydau<br />
vyrą, einantį į bažnyčią. Iš pažiūros tas vyras neatrodė labai pasiturintis,<br />
tačiau jis su tam tikru nuoš<strong>ir</strong>dumu dalijo išmaldą elgetoms prie<br />
bažnyčios durų. Jo elgesyje neįžvelgiau savo pranašumo pajautimo ar<br />
pasmerkimo, tai buvo veikiau davimo džiaugsmas <strong>ir</strong> pareiga. Liūdna,<br />
tačiau tos ankstyvos pamokos, kurias išmokome sekmadieninėje mokykloje<br />
ar iš savo senelių, išnyko.<br />
Vienas žurnalistas, kalbėdamas apie metinę apžvalgą, pastebėjo,<br />
kad dauguma Didžiosios Britanijos gyventojų metų pabaigoje būna turtingesni<br />
nei metų pradžioje, tačiau taip pat <strong>ir</strong> nelaimingesni.<br />
Baigdamas norėčiau šiek tiek praplėsti vyskupo Kenney pastabas<br />
<strong>ir</strong> pastebėti, kad ši europiečių karta pasiekė itin daug, tačiau savo<br />
pasiekimus suvokia kaip savaime suprantamą dalyką. Kai p<strong>ir</strong>mą kartą<br />
lankiausi jūsų sostinėje, į Vilnių teko skristi iš Briuselio per Maskvą<br />
(nesileidžiant į smulkmenas, ten vykę susitikimai būdavo ilgi, tačiau ne<br />
itin vertingi). Vilniuje jūsų prezidentas per vizitą mus priėmė savo kabinete,<br />
kurio viename kampe stovėjo didelis fortepijonas, o kitame – medinė<br />
rūpintojėlio skulptūra. Pastatą saugojo jauni vaikinai su ginklais,<br />
kurie tikriausiai buvo naudojami per P<strong>ir</strong>mąjį pasaulinį karą, o Vilniaus<br />
televizijos bokštas buvo apsuptas sovietinių Vidaus reikalų ministerijos<br />
būrių. Tuomet buvo sunku įsivaizduoti, kad Lietuva atgaus nepriklausomybę,<br />
tačiau tai vis dėlto įvyko. Tai buvo nuostabūs pokyčiai.<br />
Dauguma mūsų tikėjomės tos nepriklausomybės, tačiau buvo sunku<br />
įsivaizduoti, kad tai bus įmanoma be kokios nors didžiulės katastrofos.<br />
Ir vis dėlto tai įvyko. Turite savo valiutą. Kuomet mūsų vaikai vyksta į<br />
Ispaniją, Prancūziją ar Lietuvą, jau nebegalvoja, kad vyksta į tolimą <strong>ir</strong><br />
svetimą šalį. Jie suvokia, kad keliauja po sk<strong>ir</strong>tingus mūsų bendro paveldo<br />
regionus. Manau, kad visi šie dalykai liudija itin teigiamus pokyčius.<br />
71
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Tačiau taip pat manau, kad turime ne tik džiaugtis <strong>ir</strong> būti dėkingi, bet <strong>ir</strong><br />
judėti p<strong>ir</strong>myn visais trimis aspektais. Minėjau švietimo svarbą. Manau,<br />
kad reikia kreipti dėmesį ne tik į tai, ko <strong>ir</strong> kaip mokoma mokyklose, bet<br />
<strong>ir</strong> į mokymą namuose, atsižvelgti į senelių įtakos svarbą auklėjant anūkus,<br />
suvokti, kad nors internetas <strong>ir</strong> visos naujos technologijos yra svarbi<br />
pažanga, nevalia pam<strong>ir</strong>šti, kad kartais labai svarbu nueiti į biblioteką <strong>ir</strong><br />
paskaityti knygą ar pabendrauti su draugu.<br />
Kitaip tariant, manau, kad turėtume švietimui suteikti daugiau<br />
reikšmės, ne vien laikyti išsilavinimą būtina gero uždarbio <strong>ir</strong> karjeros<br />
sąlyga. Turėtume labiau sureikšminti švietimą, pabrėžti, kad jis suteikia<br />
galimybę maksimaliai išnaudoti gyvenimą. Taip pat turime pabrėžti<br />
kalbos svarbą – sakau tai kaip anglas, kadangi visame pasaulyje žmonės<br />
taip gerai kalba angliškai, kad patiems anglams tampa sunku išmokti<br />
kokią nors kitą kalbą. Visi turime suvokti, kad kalba nėra tiesiog bendravimo<br />
įrankis. Kalba yra taip pat labai svarbus supratimo, dalijimosi<br />
sk<strong>ir</strong>tingomis kultūrinėmis pat<strong>ir</strong>timis įrankis.<br />
Taip pat norėčiau pakalbėti apie itin svarbų Europos Sąjungai dalyką<br />
– bendrąją užsienio <strong>ir</strong> saugumo politiką. Ponas Joachim Schemel,<br />
pristatydamas Vokietijos p<strong>ir</strong>mininkavimą, kalbėjo apie tam tikras viltis.<br />
Aš viliuosi, kad kitą savaitę vyksiančiame ES <strong>ir</strong> Rusijos v<strong>ir</strong>šūnių susitikime<br />
Vokietijos kanclerė A. Merkel užsimins apie įvykius Estijoje <strong>ir</strong><br />
sugebės pasakyti ne tik Estijos, bet <strong>ir</strong> visos ES vardu, kad tokia <strong>politika</strong>,<br />
kurią vykdo V. Putinas, jo vyriausybė, ministrai <strong>ir</strong> pareigūnai, yra<br />
visiškai nepriimtina, nes šitokiais veiksmais buvo užpulta ne tik Estija,<br />
bet <strong>ir</strong> visa Europos Sąjunga. Tikiuosi, ji pabrėš, kad nepaisant to, kokie<br />
abipusiai svarbūs bebūtų prekybos, užsienio politikos ar gynybos susitarimai,<br />
jie bus neįgyvendinami, jei tarp abiejų pusių nebus supratimo,<br />
pasitikėjimo <strong>ir</strong> abipusės pagarbos. Tikiuosi, kad A. Merkel išdrįs pasakyti<br />
viešai <strong>ir</strong> tai, kad mums nepriimtina V. Putino dažnai naudojama<br />
sovietinė Vidurio <strong>ir</strong> Rytų Europos okupacijos bei istorijos versija. V.<br />
72
II sesija<br />
Putino p<strong>ir</strong>mtakai – B. Jelcinas <strong>ir</strong> M. Gorbačiovas – sovietinės retorikos<br />
nenaudojo, <strong>ir</strong> tai jokiu būdu nėra Rusijos kritika, tai yra sovietinės pat<strong>ir</strong>ties<br />
kritika. Kai kas komisarui Frattini yra išsakęs savo rūpestį dėl to,<br />
kad Vidurio <strong>ir</strong> Rytų Europos t<strong>ir</strong>onijos, kančios <strong>ir</strong> trėmimų pat<strong>ir</strong>tis nėra<br />
gerai žinoma Vakarų Europoje. Komisaras į tai atsakė, kad Vidurio <strong>ir</strong><br />
Rytų Europos pat<strong>ir</strong>tis yra <strong>ir</strong> mūsų pat<strong>ir</strong>tis.<br />
Galiausiai noriu pasidalinti pamąstymais, kaip iš tiesų suderinamos<br />
vertybės <strong>ir</strong> <strong>politika</strong>. Tėvas Treanor išsamiai kalbėjo apie pusiausvyros<br />
tarp vertybių <strong>ir</strong> politikos svarbą, apie būtinybę atsigręžti į krikščioniškąsias<br />
vertybes, priimant sprendimus kasdieniame gyvenime.<br />
Neturėtume jų gėdytis ar manyti, kad šios vertybės atstumia kitus žmones.<br />
Atsisakymas pripažinti krikščionišką paveldą iš tiesų ardo mūsų<br />
kultūrą. Klausimas lieka – ne ar turėtume tai daryti, o kaip turėtume<br />
tai daryti. Manau, kad turėtume prisiminti mūsų vertybes, nes jos mus<br />
praturtina.<br />
Ponios <strong>ir</strong> ponai, noriu pabrėžti, kad nuėjome labai ilgą kelią, daug<br />
pasiekėme, tačiau turime siekti dar daugiau. Turime vieningą Europą<br />
paversti realybe, <strong>ir</strong> tuomet atsakymai į vyskupo Kenney iškeltus klausimus<br />
apie buvimo Europos Sąjungoje prasmę visiems taptų akivaizdūs.<br />
Bendro krikščioniškojo paveldo suvokimą turime paversti realybe.<br />
Norėčiau pamatyti bažnyčios susivienijimą kiek tik tai yra įmanoma<br />
žmogaus jėgoms, nepaniekinant įva<strong>ir</strong>ių konfesijų tradicijų. Aš asmeniškai<br />
laukiu dienos, kuri, beje, ateis daug greičiau nei manome, kuomet<br />
galėsiu pasakyti: „Taip, aš esu anglas, bet taip pat esu europietis; taip,<br />
esu anglikonas, bet taip pat esu krikščionis; taip, atėjo laikas, kuomet<br />
visi esame tos pačios bendruomenės nariai.“<br />
73
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Vertybės <strong>ir</strong> <strong>politika</strong> Švedijoje<br />
Per Stenmarck<br />
Roberto Šumano fondas (Švedija)<br />
Pone P<strong>ir</strong>mininke, Jūsų Ekscelencijos, ponios <strong>ir</strong> ponai!<br />
Henry Kissinger kartą pasakė, kad kalba, kuria dažniausiai kalbama<br />
pasaulyje, yra laužyta anglų kalba. Taigi dabar mano eilė pateikti<br />
savo laužytos anglų kalbos versiją.<br />
P<strong>ir</strong>miausia leiskite pasveikinti dr. L. Andrikienę sudarius puikią<br />
programą šiai konferencijai. Šįryt teko išklausyti daug vertingų <strong>ir</strong> įdomių<br />
kalbų. Mano vardas yra Per Stenmarck, esu Roberto Šumano fondo<br />
valdybos narys <strong>ir</strong> iždininkas, tad man labai džiugu, kad tam tikra prasme<br />
esu vienas šio renginio rėmėjų. Man teko būti Europos Parlamento, taip<br />
pat Švedijos parlamento nariu, <strong>ir</strong> turėjau galimybę apsilankyti Lietuvoje<br />
dar prieš dešimt metų, kai Lietuva buvo ką tik pradėjusi derybas dėl<br />
narystės ES. Tuo metu buvau Europos Parlamento delegacijos Lietuvai<br />
p<strong>ir</strong>mininko pavaduotojas, tad teko dalyvauti keliuose susitikimuose,<br />
kuriuose, beje, dalyvavo <strong>ir</strong> ponas Andrius Kubilius, tuomet buvęs Seimo<br />
Europos reikalų komiteto primininku.<br />
Šios konferencijos tema – „Vertybės <strong>ir</strong> <strong>politika</strong>“ – yra itin svarbi.<br />
Manau, kad svarbiausias iš trijų temos žodžių yra „<strong>ir</strong>“, kadangi sunku<br />
įsivaizduoti situaciją, kurioje tarp vertybių <strong>ir</strong> politikos nebūtų jungties.<br />
Deja, šiandien yra daug politikų, kurie šios jungties nemato. Žinoma,<br />
galime įsivaizduoti situaciją, kurioje vertybės atstovauja pačios sau,<br />
nėra susijusios su <strong>politika</strong> ar <strong>politika</strong>is, nes vertybės yra sk<strong>ir</strong>tos žmonėms,<br />
tačiau galiausiai <strong>politika</strong>i vis tiek reikia vertybių. Europos liaudies<br />
partijos – Europos demokratų grupėje Europos Parlamente, kurios<br />
narys buvau daug metų, buvo įprasta politinius sprendimus pagrįsti vertybėmis.<br />
Tai tebėra įprasta <strong>ir</strong> šiandien. Būtų sunku įsivaizduoti politiką<br />
be vertybių ar dar blogiau – politiką, grįstą blogomis vertybėmis. Ma-<br />
74
II sesija<br />
tėme daug pastarojo atvejo pavyzdžių, ypač Rytų Europoje, <strong>ir</strong> tikrai nenorėtume<br />
grįžti į tuos laikus. Deja, pasaulyje tebematome panašius pavyzdžius.<br />
Kad išvengtume grįžimo į tuos baisius laikus, turime stengtis<br />
atlikti savo pareigą kiek įmanoma geriau. Politikai privalo visus savo<br />
sprendimus pagrįsti vertybėmis. Dėl šios priežasties turėtume būti dėkingi<br />
poniai <strong>Laima</strong>i Andrikienei už tokios temos parinkimą.<br />
Šiandieniame pasaulyje mums reikia ne vien vertybių. Reikalingos<br />
vertybės, pagrįstos pagarba <strong>ir</strong> tolerancija. Esu kilęs iš Švedijos pietinės<br />
dalies, kurią galima apibūdinti kaip vieną taikiausių vietų Europoje.<br />
Tikriausiai daug kas Švedijoje su manimi nesutiktų, jei pasakyčiau, kad<br />
retokai kalbame apie vertybes. Tačiau padarėme viską, kad pastaruosius<br />
šimtmečius gyventume remdamiesi pagarbos <strong>ir</strong> tolerancijos vertybėmis.<br />
Esame unikalūs tuo, kad beveik 200 metų gyvenome taikos sąlygomis.<br />
Pasaulyje nėra kitos valstybės su tokia istorija. Paskutinį kartą kariavome<br />
1812 m., tačiau besidomintys istorija, ypač šioje Europos dalyje,<br />
tikriausiai žino, kad nebuvome pati taikingiausia tauta. Esame puolę<br />
Baltijos šalis, jas okupavę. Kuomet keliaudamas po Estiją, Latviją ar<br />
Lietuvą pasakau, kad esu iš Švedijos, dažnai išg<strong>ir</strong>stu atsakant: „o taip,<br />
jūs, švedai, buvote čia per gerąją okupaciją“. Aš visuomet atsakau, kad<br />
nebūna „geros okupacijos“, kad kiekviena okupacija yra prievartinė.<br />
Viena okupacija galbūt yra mažiau žiauri nei kita, tačiau nepaisant to,<br />
tai vis tiek yra okupacija. Būtų labai lengva pasakyti, kad Švedijoje<br />
prieš 200 metų pas<strong>ir</strong>inkome taiką. Mūsų pas<strong>ir</strong>inkimas čia lemia labai<br />
mažai. Galime pas<strong>ir</strong>inkti tam tikrą kryptį, bet niekada nežinome, kas<br />
gali atsitikti rytoj.<br />
Kaip vyskupas Kenney pasakė, taika niekuomet nėra savaiminė,<br />
ji visada turi būti iškovojama. Visiškai su tuo sutinku, tačiau dėl to,<br />
kad Švedija tokį ilgą laiką nedalyvavo kare, man būna sunku paaiškinti<br />
mokiniams mokyklose, kodėl turėtume būti Europos Sąjungos nariais,<br />
kuomet jie man užduoda šį klausimą. Jie sako, kad Švedijoje jau yra tai-<br />
75
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
ka, kad ji čia visuomet buvo, <strong>ir</strong> kad jos nereikia įtv<strong>ir</strong>tinti naryste ES. Net<br />
mano močiutės senelis nedalyvavo kare, tai kodėl kasmet turime mokėti<br />
25 milijardus švediškų kronų už narystę Europos Sąjungoje? Turiu juos<br />
įtikinti, kad yra tam tikros bendros vertybės, <strong>ir</strong> kad mūsų narystė padės<br />
išlaikyti taiką kitose Europos šalyse. Dėl to, mano nuomone, labai svarbu,<br />
kad Balkanų regiono šalys <strong>ir</strong>gi taptų Europos Sąjungos narėmis <strong>ir</strong><br />
kad šiame regione būtų garantuota taika. Tai yra mūsų vertybės.<br />
Įsivaizduokime, kad visi esame estai, kuomet Estijai grasina kita<br />
valstybė. Kaip jau sakiau, jei Portugalijai iškiltų tokia grėsmė, visi būtume<br />
portugalai. Tikiuosi, tas pat būtų <strong>ir</strong> tuo atveju, jei Švedijai kiltų<br />
grėsmė. Tai yra priklausymas Europos šeimai. Kartais, kai lankausi mokyklose,<br />
mokiniai man sako, kad jie abejoja būtinybe priklausyti šiai<br />
šeimai, nes neva tik deklaruojama, kad Europa siekia taikos. Tuomet<br />
aš padėkoju Dievui už tuos žmones, kurie atvyko į Švediją iš kitų šalių.<br />
Galbūt ne visuomet su jais buvo elgiamasi gerai, tačiau jie mums<br />
daug davė, kadangi parodė, jog kitose šalyse yra visai kitokia situacija.<br />
Jaučiu dėkingumą lietuviams, estams, latviams, kurie atvyko į Švediją<br />
1944 m., vengrams, kurie atvyko 1956 m., iškart po Antrojo pasaulinio<br />
karo atvykusiems lenkams ar žmonėms, išgyvenusiems holokaustą. Jie<br />
mums parodė, kaip kentėjo kitos Europos šalys.<br />
Prieš keletą metų m<strong>ir</strong>ė mano tėvas, buvęs karinių oro pajėgų<br />
tarnautojas Antrojo pasaulinio karo metu. Kuomet jam pasakiau, kad<br />
Švedijai buvo ganėtinai lengva išsaugoti taiką Antrojo pasaulinio karo<br />
metais dėl to, kad ji neįsitraukė į karinius veiksmus, mano tėvas man<br />
atsakė, kad tais laikais taip neatrodė, nes niekas nebuvo tikras, ar naciai<br />
neturėjo planų užimti Švedijos. Jie užėmė Daniją per dieną, o Norvegiją<br />
– per dvi. Jei būtų norėję, būtų užėmę Švediją per tris dienas. Štai<br />
kodėl taikos negalima priimti kaip savaime suprantamo dalyko, taika<br />
turėtų būti gerbiama, bet, deja, taip būna retai. Galime pažvelgti į Lietuvos,<br />
Estijos ar Latvijos – taiką mylinčių tautų – istoriją <strong>ir</strong> suprasime,<br />
76
II sesija<br />
kad nebuvo gerbiamas jų noras gyventi taikoje, būti laisvomis <strong>ir</strong> palaikyti<br />
gerus kaimyniškus santykius.<br />
Kalbant apie europietiškąją dimensiją, be pagarbos <strong>ir</strong> tolerancijos<br />
norėčiau paminėti dar dvi vertybes, kurios yra labai svarbios Švedijoje.<br />
Tai yra nepakantumas korupcijai <strong>ir</strong> skaidrumas. Jos yra labai tarpusavyje<br />
susijusios, tad jei visuomenė yra skaidri, išnyks <strong>ir</strong> korupcija. Puikus<br />
pavyzdys yra Estija, kurioje šis procesas prasidėjo 1990 m. pradžioje,<br />
valdant p<strong>ir</strong>majai pono Maart Laar vyriausybei. Nesakau, kad Švedijoje<br />
mums tai sekasi geriausiai, bet, manau, kad pakankamai gerai. Taip pat<br />
manau, kad Europa taptų kur kas geresnė, jei šis procesas sklandžiai<br />
vyktų visur. Šiame procese neįmanoma pasiekti rezultatų per dieną, tam<br />
reikia laiko, <strong>ir</strong> manau, kad turime nuo kažko pradėti.<br />
Gerbiamas P<strong>ir</strong>mininke, norėčiau paminėti paskutinę vertybę. Ji<br />
nėra išsk<strong>ir</strong>tinai švediška, <strong>ir</strong> tikriausiai daugelis pasakytų, kad ne visi<br />
gyvename remdamiesi ja. 1960 metais, kai dar buvau labai jaunas, p<strong>ir</strong>mą<br />
kartą perskaičiau knygą, prie kurios vėliau grįžau dar daugelį kartų.<br />
Knygą pavadinimu „Drąsos profiliai“ dešimt metų dar iki man ją<br />
perskaitant parašė jaunas JAV senatorius J. F. Kennedy. Joje teigiama,<br />
kad būti geru politiku reikia drąsos. Daugelis jūsų čia, Lietuvoje, esate<br />
puikūs drąsių politikų pavyzdžiai. Pats aktyviai dalyvauju politikoje jau<br />
30 metų. Niekada nebuvau taip sužavėtas, kaip tuomet, kai sėdėdamas<br />
savo kabinete Švedijos parlamente Stokholme sužinojau, kad Lietuvos<br />
<strong>politika</strong>i nusprendė atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Jie žinojo, kad<br />
visi sprendimai turi savo kainą, o tokių sprendimų kaina Sovietų Sąjungoje<br />
dažniausiai būdavo m<strong>ir</strong>ties bausmė, tačiau, nepaisant to, jie vis<br />
tiek priėmė šį sprendimą. Tai buvo labai drąsu. Tam, kad <strong>politika</strong> <strong>ir</strong><br />
vertybės, pagrįstos pagarba <strong>ir</strong> tolerancija, eitų išvien <strong>ir</strong> kad būtų sukurta<br />
skaidri visuomenė be korupcijos, reikia labai daug drąsos.<br />
77
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Universaliosios Vakarų vertybės<br />
Javier Fernandez Lasquetty<br />
Ispanijos parlamento narys, FAES generalinis sekretorius<br />
Norėčiau pasveikinti ponią Laimą Andrikienę <strong>ir</strong> kitus šios konferencijos<br />
„Vertybės <strong>ir</strong> <strong>politika</strong>“ rengėjus. Išg<strong>ir</strong>dome labai įdomių <strong>ir</strong><br />
provokuojančių idėjų kupinus pranešimus. Manau, kad visi jaučiamės<br />
išties pagerbti būdami šio renginio svečiais.<br />
Esu Ispanijos parlamento narys <strong>ir</strong> FAES fondo generalinis sekretorius.<br />
FAES fondui ilgą laiką vadovavo ponas José María Aznar, buvęs<br />
Ispanijos premjeras. FAES fondas gina <strong>ir</strong> atstovauja vakarietiškoms<br />
vertybėms, palaiko ryšius su kolegomis Lotynų Amerikos <strong>ir</strong> kitose šalyse.<br />
FAES taip pat sk<strong>ir</strong>ia daug dėmesio ryšiams su panašiomis institucijomis,<br />
skatinančiomis tas pačias politines idėjas Rytų Europoje.<br />
Atvykimo į Vilnių proga norėčiau pasakyti, kad aš asmeniškai bei<br />
mano kolegos žavimės jūsų šalimis dėl to, kad jums pavyko nugalėti<br />
sovietinę okupaciją <strong>ir</strong>, nepaisant pat<strong>ir</strong>tų kančių <strong>ir</strong> skausmo, išsaugoti<br />
savo identitetą. Į Europos Sąjungą įnešėte labai svarbų indėlį. Smarkiai<br />
klysta tie, kurie mano, kad esate menkesni už senbuves Europos Sąjungos<br />
šalis nares. Manau, kad būtent jūs žinote, kas yra tikrosios vertybės,<br />
jūs pagal jas gyvenote, bandėte jas išlaikyti.<br />
Kuomet kalbame apie universalias vertybes, priešinamas kolektyvinėms<br />
vertybėms, svarbiausiu iššūkiu Europai tampa tikėjimas mūsų<br />
vertybėmis. Kai kas gali galvoti, kad moterų <strong>ir</strong> vyrų lygybė yra imperialistinė<br />
idėja, kurią privaloma įgyvendinti ne tik Niujorke ar Los Andžele,<br />
bet reikia primesti <strong>ir</strong> Teheranui ar Bagdadui. Deja, gana daug vakariečių,<br />
ypač politikų, mano, kad siekis ginti <strong>ir</strong> skleisti vakarietiškas vertybes<br />
kitose šalyse yra imperializmo išraiška, tarsi garbė <strong>ir</strong> laisvė būtų<br />
ne universalios vertybės, tarsi neturėtume prieštarauti m<strong>ir</strong>ties bausmei<br />
ar religinių laisvių apribojimui. Manau, kad tai yra universalios <strong>ir</strong> visur<br />
78
II sesija<br />
esančios vertybės, <strong>ir</strong> jos turėtų būti visų demokratiškų visuomenių pagrindu.<br />
Jei netikėsime, kad šias vertybes turėtų gerbti visi, tai artimoje<br />
ateityje jos bus išplėštos iš mūsų pačių.<br />
Buvo kalbėta apie krikščionybę <strong>ir</strong> jos santykį su demokratija. Manau,<br />
kad tai yra universalios mintys, būdingos ne tik Europos šalims<br />
senajame žemyne. Bet koks mūsų krikščioniškų šaknų paneigimas būtų<br />
lemtinga klaida. Pažvelkime į jaunąją kartą. Krikščioniškoji tradicija<br />
labai praturtino mūsų kultūrinį paveldą. Istorijos eigoje krikščionybė<br />
taip pat prisidėjo prie mūsų politinės sistemos susiformavimo. Tai sakydamas,<br />
turiu omenyje pagarbą žmogiškajam orumui. Turime puoselėti<br />
kritinę filosofinę mintį, kurios mūsų universitetuose mokė ištisus<br />
šimtmečius. Visuomenei, kurioje ta mintis gyva, tiesos siekis yra svarbiausias<br />
prioritetas. Savo pat<strong>ir</strong>timi <strong>ir</strong> išmanymu turime pasidalinti su<br />
kitomis tautomis, padėti joms kovoti su nelygybe. Kalbant apie Vakarų<br />
pasaulį, sunku įsivaizduoti Europą, izoliuotą nuo Amerikos. Privalome<br />
palaikyti ryšius, kartu saugoti bei ginti vakarietiškas vertybes.<br />
Dar daugiau: manau, kad šios vertybės gali įkvėpti daugumą<br />
žmonių, ypač jaunąją kartą todėl, kad tai yra autentiškos vertybės. Tai<br />
nėra įrankis ar tiesiog tušti žodžiai, nes tokios vertybės kaip laisvė,<br />
orumas, pagarba ateina iš š<strong>ir</strong>dies. Turime kovoti su savo ambicijomis<br />
<strong>ir</strong> siekti gėrio p<strong>ir</strong>miausia savo viduje. Negalime ignoruoti neteisybės,<br />
kurios apstu mus supančiame pasaulyje, nepriklausomai nuo politinio<br />
konteksto.<br />
Tarkime, mane stebina žmonės, vilkintys marškinėlius su Che<br />
Guevara atvaizdu <strong>ir</strong> vadinantys save revoliucionieriais. Sutinku, kad<br />
Che Guevara yra kovos už tiesą simbolis, tačiau jei kažkas tikrai nori<br />
būti maištautoju, turėtų vilkėti marškinėlius su užrašu „Laisvę Kubos<br />
kaliniams“. Visi žinome, kas nutiko, kai buvo pagrobti du Izraelio kariai.<br />
Teisės turi būti ginamos, tačiau negalime sutikti su Izraelio prezidentu,<br />
kuris sako, kad Palestiną reikia ištrinti iš žemėlapių. Labai<br />
79
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
dažnai pastebiu tolerancijos trūkumą, idėjų krizę <strong>ir</strong> nepakantumą kitaip<br />
mąstantiems, tarsi būtume vieninteliai, žinantys absoliučią tiesą.<br />
Ispanijoje šiandien dažnai abejojama vakarietiškomis vertybėmis,<br />
jos dažnai laikomos net pavojingomis. Pastebimai skatinamos antiliberalios,<br />
antiamerikietiškos, ant<strong>ir</strong>eliginės tendencijos. Gyvename sudėtingame<br />
pasaulyje, masinės informavimo priemonės dažnai formuoja<br />
totalitarinį diskursą. Politikai dažnai nesiima deramų priemonių pažaboti<br />
populistinius judėjimus, kaip, pavyzdžiui, Venesueloje. Atrodytų,<br />
kad nebėra išmintingų politikų, kurie sugebėtų duoti atk<strong>ir</strong>tį grėsmėms,<br />
kylančioms žmogiškajai prigimčiai, solidarumui bei kitoms vertybėms.<br />
Žinoma, negalime neigti praeities. Dažnai klausiu savęs <strong>ir</strong> kitų, kodėl<br />
susitaikėme su viena ar kita situacija, kuri buvo mums primesta, nes juk<br />
šiandieninė Europa turėtų vadovautis vertybėmis. Pati minties laisvės<br />
samprata yra nesuderinama su t<strong>ir</strong>onijos toleravimu, tad kodėl Europa,<br />
kuri nuolat skatino kūrybingumą <strong>ir</strong> įva<strong>ir</strong>ovę, dažnai susitaiko su visiškai<br />
priešingais dalykais? Manau, kad Europos savitumas yra paremtas<br />
vakarietiškomis atsakomybės, įsipareigojimo, laisvės <strong>ir</strong> tolerancijos<br />
idėjomis, siekiu padaryti pasaulį geresnį. Kaip minėjo mano draugas<br />
ponas Mario Mauro, turime stipriai prisidėti prie geresnės politinės <strong>ir</strong><br />
kultūrinės ateities kūrimo. Todėl privalome puoselėti glaudžius transatlantinius<br />
ryšius, kurie ne kartą mums padėjo kovoti <strong>ir</strong> nugalėti. Tai<br />
nereiškia, kad Europa turėtų slėptis už Amerikos nugaros, nes tai europiečiams<br />
būtų pražūtinga. Tačiau turime kreiptis į žmonių š<strong>ir</strong>dis.<br />
Dauguma europiečių, ypač ispanų, jaučiasi pažeidžiami. Kartais<br />
katalikus <strong>ir</strong> liberalus jungiantis ryšys tampa labai trapus. Ispanijoje <strong>ir</strong><br />
Italijoje vyraujančios tendencijos suteikia peno mintims, kad vakarietiškos<br />
vertybės, kurias krikščionys suvokia kaip krikščioniškas vertybes,<br />
vienija <strong>ir</strong> krikščionis demokratus, <strong>ir</strong> liberalus, <strong>ir</strong> kitų politinių pažiūrų<br />
žmones. Turime būti vieningi, privalome tv<strong>ir</strong>tinti politines koalicijas,<br />
<strong>ir</strong> šios vienybės pagrindu turėtų būti mūsų bendros vertybės, kuriomis<br />
80
II sesija<br />
turime iš tiesų tikėti, antraip jos tebus tušti žodžiai. Manau, kad Europa<br />
turi viltį, jei grįšime prie savo šaknų <strong>ir</strong> tikėsime vertybėmis.<br />
Lygybių isterija, uždrausti žodžiai <strong>ir</strong><br />
fragmentacijos grėsmė<br />
Dr. Paulius Subačius<br />
Lietuvių katalikų mokslo akademijos p<strong>ir</strong>mininkas<br />
Aukštieji svečiai, garbieji ganytojai, ponios <strong>ir</strong> ponai!<br />
Pristatytas kaip filologas <strong>ir</strong> galiu kalbėti kaip filologas, tai yra kalbėti<br />
apie žodžius.<br />
Modernieji antropologai, t<strong>ir</strong>dami Okeanijos <strong>ir</strong> Afrikos genčių gyvenimą,<br />
ypač jų tikėjimus, įžvelgė <strong>ir</strong> aptarė atvejus, kai ribojamas ar<br />
draudžiamas tam tikrų žodžių vartojimas. Iš Polinezijos kilęs terminas<br />
„tabu“ tapo visuotinai priimtas vengtiniems žodžiams <strong>ir</strong> posakiams pažymėti.<br />
Tik atidžiai pažvelgę į atokių žemės kampelių žmones, europiečiai<br />
tarsi veidrodyje išvydo <strong>ir</strong> savuosius įva<strong>ir</strong>iose tautose paplitusius<br />
kalbinius draudimus: nuo „neminėk Dievo vardo be reikalo“ iki gyvatės<br />
vadinimo „piktąja“. Tie, kas be išlygų tikėjo nuolatine žmonijos<br />
pažanga, teigė, kad tabu paplitimas yra kultūros primityvumo, religinių<br />
prietarų ženklas. Todėl viešas seksualinio gyvenimo aptarimas, o vėliau<br />
<strong>ir</strong> rodymas, imperatyvi sakralinei sferai priklausančių sąvokų bei<br />
simbolių profanacija buvo pateikiama kaip išsilaisvinimas, atgyvenų<br />
atmetimas. Nors šis, liūdnus vaisius subrandinęs, procesas tebesitęsia<br />
<strong>ir</strong> nusipelno kritiško krikščionių žvilgsnio, čia noriu kalbėti ne apie jį,<br />
o apie priešingą reiškinį. Reiškinį, kurio dėka pažangiausia (jei laikysimės<br />
minėtos terminologijos) žmonijos dalis, Europos Sąjunga, v<strong>ir</strong>sta<br />
tikra totemų <strong>ir</strong> šamanų karalyste. Tik buriama ne aplink laužą, o prie<br />
81
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
apskritų stalų, o dantų vėrinius <strong>ir</strong> ant kuolų iškeltas kaukoles atstoja<br />
vaivorykštės spalvomis išdažyti troleibusai.<br />
Šitaip apibendrinti verčia tabu reiškinio išplitimas, kuris apėmė<br />
plačias sritis bei retoriką, niekuomet nebuvusią simbolinių draudimų<br />
sferoje. Viskas prasidėjo nuo keleto žodžių, kuriems pakeisti, lingvistiškai<br />
sakant, eufemizuoti buvo įtv<strong>ir</strong>tintos sąvokos „juodieji“, „afroamerikiečiai“,<br />
„neįgalieji“, „romai“. Vis dėlto, p<strong>ir</strong>moji vadinamojo politinio<br />
korektiškumo banga tebuvo sąlygiškai nekalta kalbinė dėlionė. Šiandien<br />
esame stumiami į situaciją, kuri reikalauja su įprastais įvardijimais<br />
atlikti vien profesionalioms balerinoms įveikiamus pa. Naujieji sociokultūriniai<br />
burtininkai ragina kalbėti taip, idant atsiskleistų maksimali<br />
žmonių įva<strong>ir</strong>ovė, tačiau būtų tabuizuoti, uždrausti tie sk<strong>ir</strong>tumai, kurie<br />
yra natūralūs, prigimtiniai <strong>ir</strong> visuotinai būdingi.<br />
Drauge tampa privalu išplėsti lygybės, lygių galimybių, lygių teisių<br />
leksiką visiems gyvenimo atvejams, tačiau ribojami samprotavimai<br />
apie pamatines teises, apie tas lygias <strong>ir</strong> nelygias galimybes, kurios kyla<br />
iš žmogaus prigimties, iš paties žmogiškumo. Antai vis dažniau atrodo:<br />
geriau nutylėti tą elementarią tiesą, fundamentalų lyčių sk<strong>ir</strong>tumą, kad<br />
tik moteris gali išnešioti <strong>ir</strong> pagimdyti. Kad tik abiejų tėvų, o p<strong>ir</strong>miausia<br />
motinos, kuo artimiausioje globoje kūdikis auga palankiomis sąlygomis.<br />
Jei vengi disonanso, geriau minėti tą socialinių <strong>ir</strong> ekonominių<br />
vaidmenų įva<strong>ir</strong>ovę, kurią gali prisiimti moteris palikusi, pametusi savo<br />
vaiką vyro ar svetimų žmonių priežiūrai. Tobulai rezonuosi naujuosius<br />
užkalbėjimus, jei rimčiausiu veidu svarstysi, iš kur paimti naujagimių,<br />
idant rudaakių gėjų pora galėtų realizuoti savo „lygias galimybes“ įsivaikinti<br />
sveiką mėlynakę mergaitę.<br />
Tuo tarpu geriau jau pačiam sau pasilikti mintis apie šeimos, santuoka<br />
sudarytos vyro <strong>ir</strong> moters sąjungos pamatinę teisę – ugdyti vaikus<br />
pagal savo įsitikinimus, pavyzdžiui, taip, kad jie orientuotųsi į heteroseksualius<br />
bei monogaminius santykius <strong>ir</strong> nebūtų dezorientuojami net<br />
82
II sesija<br />
mažamečiams viešumo brukama seksualumo vaivorykštės propaganda.<br />
Lygybių <strong>ir</strong> teisių tezauras visuotinėje vartosenoje diegia tokias lingvistines<br />
abrakadabras kaip „moters teisė laisvai disponuoti savo kūnu“. Tačiau<br />
ieškoma įmantriausių eufemizmų p<strong>ir</strong>majam vardui „Adomas“ pakeisti,<br />
vengiant pavadinti žmogumi tai, kas randasi susiliejus lytinėms<br />
ląstelėms, o drauge nebenorint pripažinti, kad šis žmogutis, Adomėlis,<br />
turi neatimamą teisę gyventi kaip <strong>ir</strong> visi kiti iki to ar po to pradėtieji.<br />
Gerbiamieji klausytojai jau turėjo mano kalboje pasigesti vertybių<br />
<strong>ir</strong> politikos temos, kuriai dedikuota ši konferencija. Drįsčiau tv<strong>ir</strong>tini,<br />
kad sąsaja yra labai glaudi. Po Europą klaidžiojanti išsigalvotų lygybių<br />
isterija, akim<strong>ir</strong>ksniu nutildanti ar dosniu eurų pluoštu užkemšanti<br />
burnas <strong>politika</strong>ms, valdininkams bei akademikams, yra grėsmingas<br />
simptomas. Simptomas, kad aižėja vertybiniai Sąjungos pamatai, viešoji<br />
<strong>politika</strong> ima kalbėti kalba, kuria krikščionis, o <strong>ir</strong> judėjas, o <strong>ir</strong> musulmonas<br />
negali naudotis, jei nori išsaugoti savo vidinį integralumą. Todėl<br />
žymi visuomenės dalis, matyt, net dauguma, priversta užsičiaupti, <strong>ir</strong>,<br />
savo ruožtu, dar pagarsėja balsai tų, kurie jau išrado penkias lytis <strong>ir</strong><br />
penkiolika šeimos rūšių. Kultūros analitikai, tiesa, daugiausia rašydami<br />
apie kitas civilizacijas, yra pagrindę sąsają tarp vertybinio visuomenės<br />
pagrindo <strong>ir</strong> to, kaip rezervuojama retorika tiek sakraliausioms, tiek su<br />
bendruomenės išlikimu susijusioms sritims. Antai žynys mokydavo: ištarsi<br />
garsiai „lokys“, jis išg<strong>ir</strong>s, ateis <strong>ir</strong> tave suės, todėl sakyk „lepečkojis“.<br />
Šiandien politikos gurukuloje pradedantieji eurokratai greit susivokia<br />
– paminėsi homoseksualus kitaip, nei lygių galimybių kontekste,<br />
<strong>ir</strong> liks iš tavo karjeros graužtukas. O esminis sk<strong>ir</strong>tumas tarp šių situacijų<br />
– ne dabarties naudai. Lokys išties kėlė pavojų mūsų protėviams, visai<br />
genčiai, jų tabuistinė savisauga turėjo paprotinį <strong>ir</strong> pat<strong>ir</strong>tinį pagrindą.<br />
Priešingai, eurokratų egoistinė <strong>ir</strong> konjunktūrinė savisauga ne tik nulemta<br />
d<strong>ir</strong>btinai sukonstruoto lobistinio intereso, bet <strong>ir</strong> kelia pavojų mūsų<br />
visų išlikimui, gresia iš pradžių moraline, o paskui <strong>ir</strong> fizine, demografi-<br />
83
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
ne degeneracija.<br />
Mūsų kalba, kuriai intensyviai neriamas korektiškumo tabu apynasris,<br />
liudija vyriškos <strong>ir</strong> moteriškos giminių skyrimą kaip pamatinę<br />
mąstymo kategoriją, savo mastu tolygią skaičiaus ar laiko kategorijoms.<br />
Apie tokius pačius neapeinamus, nenutrinamus sk<strong>ir</strong>tumus kalba Aristotelis<br />
visas esmines Europos politines sampratas <strong>ir</strong> valstybių sanklodą<br />
grindžiančiame veikale „Politika“. Jos nemaža dalis turėtų būti užrakinta<br />
naujuose specfonduose, idant protų nedrumstų mintis „esą pati<br />
prigimtis reikalauja, kad neišvengiamai susijungtų į porą moteriškasis<br />
<strong>ir</strong> vyriškasis pradai giminei pratęsti“.<br />
Galima argumentavimui rinktis <strong>ir</strong> kurį kitą tradicinių vertybių dimensijos<br />
aspektą, tačiau ypač akivaizdu, kaip atsilieps Europos rytdienai<br />
politikų abejingumas <strong>ir</strong> valios stoka į areną žengiant sekuliariam<br />
reliatyvistinių lygybių fundamentalizmui. Bendruomenės perspektyva<br />
užsklendžiama dabartinės kartos gyvenimo periodu, jei ją sudaro ne šeimos,<br />
o vien asmeninį egoizmą tenkinantys individai. Europos Sąjungos<br />
istorija ims trūkinėti išsisėmus dabartinei ekonominės paramos, darbo<br />
jėgos mainų konjunktūrai, jei pasaulėžiūrinės fragmentacijos grėsmė<br />
pasieks ribą, už kurios taps toleruojamas tik visiškas nekintančių pažiūrų<br />
atsisakymas, tik likimiškai neįpareigojantis žaidimas pozicijomis<br />
it Hermann Hesse įspūdingai varstytais stikliniais karoliukais.<br />
Ne kartą klausiau savęs: kaip čia atsitiko, kad gerokai trenkta<br />
prielaida apie amžinųjų tiesų nebuvimą, visų perskyrų santykinumą<br />
užuot likusi, pasak George Steiner siauresnei problemai sk<strong>ir</strong>to posakio,<br />
naudingu akademiniu triuku, filosofų minties mankšta, tampa politikos<br />
darymo aksioma? Turiu tik vieną labai senamadišką atsakymą – pernelyg<br />
geras gyvenimas taip išlepino viduriniosios – Schroeder <strong>ir</strong> Bla<strong>ir</strong><br />
kartos – politikus, jog jie nesubrendo, liko amžinybės perspektyvoje<br />
neįstengiančiais atsakomybės prisiimti infantilais.<br />
Viliuosi <strong>ir</strong> linkiu, kad tie politikos <strong>ir</strong> visuomenės lyderiai, kurie<br />
84
Diskusija<br />
dalyvauja šioje konferencijoje, kuriuos dar išugdys Lietuva darbui Europos<br />
Sąjungos institucijose, kalbės tėvų <strong>ir</strong> protėvių kalba. Ką turiu galvoje<br />
– kalba, kurioje tabu abejoti, kad Europa – tai amžinųjų vertybių<br />
saistoma pareigų <strong>ir</strong> teisių bendruomenė, gerai suk<strong>ir</strong>stų senų <strong>ir</strong> naujų<br />
rąstų rentinys, mums visiems atveriantis neišsenkantį bendrojo gėrio<br />
šulinį, kurį maitina krikščioniška versmė.<br />
Diskusija<br />
Lietuvos indėlis į naująją vertybių Europą<br />
Stephen Biller (Jungtinė Karalystė)<br />
Jūsų Eminencija, gerbiami Tėvai, ponios <strong>ir</strong> ponai!<br />
Man didelė garbė šiandien būti su jumis. Lietuvos žmonės gali<br />
naudotis laisve būti atsakingais už savo tautos likimą. Manau, kad šiandienos<br />
konferencija juos dar labiau paskatins pasinaudoti šia laisve formuojant<br />
Europos likimą. XX amžiuje trys Baltijos tautos tarsi Dovydas<br />
stojo prieš sovietų Galijotą, kuris įkūnijo komunizmu prisidengusį rusų<br />
kolonializmą. Ponas Christopher Beazley Europos Parlamente įkūrė<br />
tarpparlamentinę Baltijos Europos grupę, tačiau dar prieš jį išrenkant<br />
į Europos Parlamentą, tuomet dar nepriklausoma Europos demokratų<br />
politinė šeima, vienijanti britų <strong>ir</strong> danų konservatorius, pademonstravo<br />
nuoš<strong>ir</strong>dų atsidavimą šiam reikalui. Iškart po p<strong>ir</strong>mų tiesioginių rinkimų į<br />
Europos Parlamentą 1979 m. ponas Alan Tyrell, konservatorius iš rytų<br />
Londono apygardos, Europos Parlamento narys, <strong>ir</strong> aš sutarėme dėl iniciatyvos,<br />
kurios turėtų imtis naujai išrinktas Europos Parlamentas. Ši<br />
iniciatyva buvo sk<strong>ir</strong>ta Baltijos šalims. Aš parengiau rezoliucijos projektą,<br />
kurios tikslas buvo pasiūlyti Europos Komisijai paruošti rezoliuciją<br />
dėl santykių su Baltijos šalimis. Norėčiau priminti, kad tuomet nebuvo<br />
85
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
teisinių instrumentų, leidusių imtis politinių veiksmų okupuotų Baltijos<br />
šalių atžvilgiu. Šios šalys buvo prievarta prijungtos prie Sovietų Sąjungos,<br />
<strong>ir</strong> šios okupacijos Europos Bendrijos niekuomet nepripažino.<br />
Rezoliucija rėmėsi gausiais pranešimais, kuriuos aštuntajame dešimtmetyje<br />
paruošė Londone veikusi Mažumų teisių grupė. Taigi rezoliucija<br />
buvo perduota Europos Parlamento Politinių reikalų komitetui, kuris<br />
šiandien vadinasi Užsienio reikalų, saugumo <strong>ir</strong> gynybos komitetu. Ponas<br />
Alan Tyrell <strong>ir</strong> aš norėjome, kad ši rezoliucija būtų žinia Baltijos<br />
tautoms, kad jos nebuvo pam<strong>ir</strong>štos plėtojant Europos projektą.<br />
Turiu pripažinti, kad tuomet buvo labai nedaug žinių apie Baltijos<br />
žmonių gyvenimą <strong>ir</strong> įvykius tose šalyse, tačiau netrukus po šios rezoliucijos<br />
paruošimo SSRS lyderis L. Brežnevas <strong>ir</strong> Europos Komisijos<br />
p<strong>ir</strong>mininkas V. Giscard d‘Estaign susitiko Varšuvoje, <strong>ir</strong> sovietų lyderis<br />
pareikalavo, kad ši rezoliucija būtų išbraukta iš Europos Parlamento<br />
darbotvarkės. Tuometis Europos Parlamento prezidentas Simon Weil<br />
pakluso, tačiau netrukus po to, kai minėta rezoliucija buvo išbraukta iš<br />
EP darbotvarkės, buvo paruošta kita rezoliucijos versija, šiek tiek trumpesnė,<br />
pas<strong>ir</strong>ašyta pono Alan Tyrell <strong>ir</strong> visų Europos demokratų frakcijos<br />
biuro narių. Dokumentas vėl buvo pateiktas Politinių reikalų komitetui,<br />
<strong>ir</strong> kunigaikštis Otto von Habsburg, Europos Parlamento narys iš Bavarijos,<br />
buvo pask<strong>ir</strong>tas pranešėju. Galiausiai 1983 m. Europos Parlamentas<br />
priėmė rezoliuciją, prieš balsavus tik Maskvai lojaliems komunistams.<br />
Mūsų tikslas buvo pasiektas. Galbūt kai kurie iš jūsų g<strong>ir</strong>dėjote per<br />
Europos radijo, Amerikos balso, „Laisvės“ radijo ar BBC transliacijas,<br />
kad p<strong>ir</strong>mą kartą Europos Parlamentas prisiminė Baltijos tautas. Aš tuo<br />
metu buvau patarėjas Politinių reikalų komitete, todėl turėjau galimybę<br />
sekti šiuos įvykius bei pasistengti, kad ši rezoliucija būtų priimta <strong>ir</strong> patv<strong>ir</strong>tinta<br />
Europos Parlamente.<br />
Praėjusiais metais man buvo didelė garbė savo namuose priimti<br />
profesorių Vytautą Landsbergį <strong>ir</strong> poną Alan Tyrell bei suteikti galimybę<br />
86
Diskusija<br />
jiems padiskutuoti apie šį nedidelį Baltijos tautų istorijos epizodą. Labai<br />
džiugu, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva kartu su kitomis 26<br />
Europos Sąjungos narėmis turi galimybę formuoti naujos Europos ateitį,<br />
kurioje bus kreipiamas dėmesys į saugesnio pasaulio poreikį. Jūsų<br />
stiprybė <strong>ir</strong> santykių su Rusija pat<strong>ir</strong>tis bei išmintis gali būti puiki pamoka<br />
kitoms Europos Sąjungos tautoms bei jų lyderiams. Įvykiai Estijoje yra<br />
ne kas kita, kaip priminimas, kad tokios pamokos yra būtinos. Šios pamokos<br />
gali būti išmoktos tik tuomet, kai įsisąmoninsime, kad krikščioniškas<br />
Lietuvos žmonių atsidavimas bei abipusė Dievo <strong>ir</strong> žmonių meilė<br />
mums visiems gali suteikti saugumą <strong>ir</strong> gerovę. Visi kartu turime toliau<br />
stengtis užtikrinti taiką mūsų žemyne su Lietuvos Madonos pagalba <strong>ir</strong><br />
meile, sklindančia iš čia pat esančių Aušros Vartų.<br />
Ar galės Lietuvos žmonės atsinešti šią meilę į naująją vertybių<br />
Europą bei kurti naują Europos aušrą? Savo pasisakymą norėčiau užbaigti<br />
lietuvio partizano, žuvusio Antrojo pasaulinio karo metu, žodžiais:<br />
„Visuomet turėsiu lobį, kurio joks priešas neatims. Tai yra tikėjimas<br />
Dievu, pasaulio sutvėrėju, bei meilė savo protėvių žemei. Joks<br />
priešas nesugebės to atimti. Palieku šį lobį savo broliams <strong>ir</strong> seserims,<br />
savo tautiečiams. Kol jie šį lobį gerbs <strong>ir</strong> puoselės, bus nenugalimi.“<br />
Tegu tai būna malda už visus Europos Sąjungos piliečius.<br />
Iššūkiai Europos Sąjungoje<br />
Vilija Aleknaitė - Abramikienė<br />
Lietuvos Respublikos Seimo narė<br />
Ponios <strong>ir</strong> ponai, gerbiami organizatoriai <strong>ir</strong> dalyviai!<br />
Būdama sena revoliucionierė, Lietuvos Respublikos Seimo Europos<br />
reikalų komiteto narė galėčiau Jums nuosekliai papasakoti, kokius<br />
iššūkius mes pat<strong>ir</strong>iame būdami Europos Sąjungos nariais, kaip esame<br />
87
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
atakuojami naujų teisės institutų <strong>ir</strong> skatinami juos priimti, kaip svarstome<br />
tokius iššūkius, kurie jau buvo minėti, tarkim, Septintoji mokslo tyrimų<br />
programa, sk<strong>ir</strong>ta kamieninių ląstelių iš embrionų tyrimams. Beje,<br />
aš didžiuojuosi, kad Lietuva buvo vienintelė šalis, nuosekliai <strong>ir</strong> iki galo<br />
pasipriešinusi šio dokumento priėmimui.<br />
Tačiau kaip sena revoliucionierė vis dėl to negaliu nekalbėti šiek<br />
tiek kitomis kategorijomis, nes dar prisimenu tuos laikus, kai lyg prancūzų<br />
Gavrošas laksčiau aplink laužus prie Lietuvos parlamento <strong>ir</strong> pardavinėjau<br />
laikraštį, kuriame buvo mano straipsniai. Pardavinėjau jį todėl,<br />
kad mūsų spaustuvė buvo areštuota, užimta rusų armijos, areštuotas<br />
buvo net popierius. Bet tai buvo nuostabūs laikai, <strong>ir</strong> aš džiaugiuosi,<br />
kad kai kurie žmonės, signatarai, tuomet buvę Parlamente, <strong>ir</strong> tie, kurie<br />
tada buvo drauge su jais, kaip ponas Ingvald Godal iš Norvegijos, dabar<br />
yra čia. Tikrai smagu, kad <strong>ir</strong> Europos vertybių ginti mes ateiname tarsi<br />
nuo tų laužų.<br />
Pabandykime dabar pam<strong>ir</strong>šti viską, kas buvo pasakyta, <strong>ir</strong> įsivaizduokime,<br />
jog mūsų vaizduotė gali kurti tam tikrą situaciją. Štai sėdi<br />
rimti Europos <strong>politika</strong>i, būna jų <strong>ir</strong> dar rimtesnių – per televiziją mes<br />
matome. Įsivaizduokime dvi situacijas. Vienoje situacijoje per Europos<br />
Sąjungos lyderių susitikimą į posėdį ateina koks nors diktatorius. Tokių<br />
diktatorių yra pasaulyje, Europoje taip pat – tarkim, ponas V. Putinas<br />
man labai panašus į tokį. Visi lyderiai mielai išties ranką diktatoriui,<br />
kadangi tai naudinga, nors visi tarsi <strong>ir</strong> turi savo nuomonę.<br />
Įsivaizduokime kitą situaciją, jeigu dabar čia (na, gal čia <strong>ir</strong> ne taip<br />
įdomu palyginti) ateitų <strong>ir</strong> atsisėstų į mūsų tarpą Jėzus. Ypač jei jis ateitų<br />
į Europos Komisijos posėdį. Aš labai norėčiau pamatyti, jei jis ateitų<br />
visas žaizdotas, toks, kokį mums parodė garsiajame filme „Kristaus<br />
kančia“. Ir viskas! Manau, atsakymas nereikalingas. Bijau, kad Europos<br />
<strong>politika</strong>i, kurie labai lengvai spaudžia rankas diktatoriams <strong>ir</strong> su jais<br />
puotauja, būtų visiškai sutrikę, jei ateitų Jėzus. Aš nežinau, kaip būtų<br />
88
Diskusija<br />
reaguojama. Gal jam būtų pasiūlyta pasitikrinti pas psichiatrą, netikint,<br />
kad tai gali būti JIS. Kad būtų visuotinis išgąstis – esu tikra. Galbūt tai<br />
šok<strong>ir</strong>uos tik todėl (man pas<strong>ir</strong>odė labai svarbūs Jo Eminencijos, mūsų<br />
kardinolo Audrio Juozo Bačkio žodžiai, pakartoti kitų šios konferencijų<br />
dalyvių), kad krikščionis Europoje yra išstumiamas iš viešumos, <strong>ir</strong> kad<br />
Europa juda laicistinės diktatūros kryptimi.<br />
Man asmeniškai jau yra tekę išgyventi panašių dalykų, todėl aš<br />
noriu retoriškai paklausti <strong>ir</strong> galbūt pasiūlyti tam tikrus sprendimus. Ko<br />
labiausiai šiandien bijo Europa? Jeigu ji bijo Jėzaus, kuris gali ateiti <strong>ir</strong><br />
atsisėsti šalia, jei ji dėl nesuprantamų priežasčių mano, jog Jėzus siejasi<br />
su prievarta, represijomis, kas yra visiškai nesuvokiama, tai nereikėtų<br />
stebėtis, kad ji bijo <strong>ir</strong> kitų dalykų, kurie, mano nuomone, yra tiesa.<br />
Prieš keletą savaičių mano sūnus, kuris mokosi Vilniaus jėzuitų<br />
gimnazijoje, grįžo namo <strong>ir</strong> išaiškino man apie embrioną. Mokytoja<br />
jiems pasakojo, nuo kada embrionas tampa žmogumi <strong>ir</strong> kaip vystosi.<br />
Lietuvoje nėra tipiška mokyklose sakyti tiesą apie embrioną. Kai nuvažiuoji<br />
kur nors į Europą, klausia: „Are you pro choice or pro life?“<br />
(„Ar Jūs esate už pas<strong>ir</strong>inkimą, ar už gyvenimą?“) Man visada norisi<br />
atsakyti: „I am for choice of life“ („Aš – už gyvenimo pas<strong>ir</strong>inkimą“).<br />
Nes aš manau, kad tie, kurie nebijo tiesos apie embrioną, kurie nebijotų,<br />
jei šalia jų atsisėstų Jėzus arba kažkas, kas jam atstovauja – jie juk nėra<br />
prieš pas<strong>ir</strong>inkimą.<br />
Mes esame už pas<strong>ir</strong>inkimą, tačiau pas<strong>ir</strong>inkimas turi remtis tiesa.<br />
Negalima siūlyti žmogui rinktis, jam nurodant, ką jis turi rinktis,<br />
<strong>ir</strong> neleidžiant sužinoti tiesos. Man yra nesuvokiama – visuomet buvo<br />
sakoma, kad religija <strong>ir</strong> mokslas prieštarauja vienas kitam. Ir štai mes sulaukėme<br />
laikų, kai mokslas ėmė patv<strong>ir</strong>tinti tai, ką anksčiau gynė religija<br />
(sakykim, be mokslinio tyrimo). Bent jau taip atrodo, nes kai mokslas<br />
apie embrioną pasiekė tokį lygmenį, kad jau mes tv<strong>ir</strong>tai galime tarti,<br />
jog nuo pat p<strong>ir</strong>mųjų akim<strong>ir</strong>kų embrionas yra žmogus, tuomet šį mokslą<br />
89
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
bandoma paslėpti, nes jis yra kažkam nepatogus. Beje, Jėzus galėtų būti<br />
priimtas bet kur, bet kokioje europietiškoje politikų bendrijoje, bet su<br />
tam tikra sąlyga: būtų gerai, kad jis būtų vedęs, turėtų vaikų <strong>ir</strong> pripažintų<br />
lygias galimybes. Tuomet jis būtų priimtinas. Kai kas bando įrodyti,<br />
kad jis vaikų turėjo, tačiau kai aš pažvelgiu į Europos panoramą <strong>ir</strong> jos<br />
politikus, aš galvoju, kad visgi jis vaikų negalėjo turėti, nes per mažai<br />
turi šalininkų šiandieninėj Europoj.<br />
Tačiau kitas veikėjas, Poncijus Pilotas, turėjo labai daug vaikų.<br />
Kai žiūriu į politikus, susimąstau – štai koks vaisingas vyras buvo Poncijus<br />
Pilotas, jei susilaukė tiek palikuonių. Nereikėtų tada stebėtis, kad<br />
bijoma <strong>ir</strong> kitų tiesų. Bijoma pasakyti, kad Stalinas buvo toks pat nusikaltėlis<br />
kaip Hitleris, todėl mes dabar Lietuvos parlamento Europos reikalų<br />
komitete tai turime įrodinėti kitiems savo broliams europiečiams.<br />
Na va, jiems kažkaip neišeina padėti lygybės ženklo tarp Stalino <strong>ir</strong> Hitlerio.<br />
Įva<strong>ir</strong>ios tiesos kažkodėl yra labai pavojingos. Matyt, vis dėl tų<br />
Poncijaus Piloto genų, kurie mus atakuoja.<br />
Baigdama noriu pasakyti dar kai ką, visiškai ne iš vaizduotės srities.<br />
Balandžio 2 dienos „Herald Tribune“ yra įdomus straipsnis apie<br />
Angliją. Kaip suprantu, nedideliame miestelyje XII amžiuje statyta metodistų<br />
bažnytėlė v<strong>ir</strong>to mečete. Nebuvo įvykdyta jokia okupacija, tiesiog<br />
pakistaniečių musulmonų bendruomenė ilgai, berods, tris dešimtmečius<br />
siekė, kad turėtų maldos namus, nes jiems jų reikia. O vietos<br />
žmonės tuos tris dešimtmečius bažnytėle nesinaudojo, nors ji <strong>ir</strong> pastatyta<br />
XII amžiuje.<br />
Kyla klausimas, ar galima pykti ant tų žmonių, kuriems reikia<br />
maldos namų? Tai kelia didžiulę įtampą – daug kur Europoje šiais laikais<br />
kyla maldos namai, daugiausiai musulmonams. Žmonės ima nervintis,<br />
reaguoja sk<strong>ir</strong>tingai. Kai kurie rėkia: „Paki, go home“, kai kurie<br />
Vokietijos <strong>politika</strong>i jau pradėjo eiti į bažnyčią (net <strong>ir</strong> protestantai), norėdami<br />
parodyti savo bendruomenėms, kad „aš esu su jumis“. Tačiau<br />
90
Diskusija<br />
mes visi turime savęs paklausti: ką veikėme du tris dešimtmečius? Mes<br />
patys tiesiog apleidome Dievo namus. Todėl juos užima tie, kam reikia<br />
melstis, kas ketina melstis. Kaip mes atsakysime į šį iššūkį?<br />
Aš atstovauju tautai, iš kurios pagrindinės šventovės – Vilniaus<br />
arkikatedros – Stalinas norėjo padaryti traktorių d<strong>ir</strong>btuves, bet Dievas<br />
to neleido. Todėl man regis, kad jei galima pasipriešinti Stalinui, tai atrasti<br />
savyje išminties nekovoti su Jėzumi, kuris niekam niekada negrasino,<br />
turėtų turėti visi žmonės Europoje, ne tik tikintieji. Tiesiog sveikas<br />
protas sako, kad pastangos paversti europiečius nemąstančia, neišsilavinusia,<br />
savo šaknų nepažįstančia vartotojų minia veda mus į m<strong>ir</strong>tį. Ar<br />
tikrai mums to reikia? Tai yra retorinis klausimas. Gal nustokime ignoruoti<br />
tuos žmones, kurie atv<strong>ir</strong>ai pasako, kad jie dar tiki senąja Europa,<br />
tiki jos šaknimis <strong>ir</strong> tiki, kad jos yra gyvybingos. Aš nežinau, kam reikia,<br />
kad mes būtume obskurantiška vartotojų minia. Jei kas nors žino, tegul<br />
įvardija. Tačiau aš nemanau, kad mes turėtume pasiduoti naujųjų<br />
socioinžinierių planams paversti mus tokia minia. Atleiskit už mano<br />
chaotišką pasisakymą, bet baigdama norėčiau pabrėžti, kad aš tikiu.<br />
91
III sesija<br />
III sesija<br />
Vertybės <strong>ir</strong> <strong>politika</strong>: Lietuvos pat<strong>ir</strong>tis<br />
P<strong>ir</strong>mininkauja:<br />
Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ<br />
<strong>ir</strong><br />
Demokratinės politikos instituto prezidentas<br />
dr. Mantas Adomėnas<br />
93
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas<br />
J.E. Mindaugas Sabutis<br />
Konstitucinio Teismo teisėjas dr. Stasys Stačiokas<br />
<strong>ir</strong> LR Seimo narys p. Artūras Paulauskas<br />
94
III sesija<br />
Bažnyčios atsakomybė posovietinėje<br />
visuomenėje<br />
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ<br />
Lietuva turi karčią sovietinės politikos, kuri buvo statoma ant<br />
antivertybių pamato, pat<strong>ir</strong>tį. Tos antivertybės – tai prievarta, melas <strong>ir</strong><br />
žmogaus asmens nuvertinimas iki niekingo totalitarinės sistemos <strong>ir</strong> visagalės<br />
kompartijos nieko nereiškiančio sraigtelio.<br />
Kovodami už Lietuvos ateitį svajojome, kad laisvoje Lietuvoje<br />
<strong>politika</strong> bus kuriama ant bendražmogiškųjų <strong>ir</strong> krikščioniškųjų vertybių<br />
pagrindo. Per visą okupaciją matę, kaip buvo manipuliuojama sąvokomis<br />
<strong>ir</strong> akivaizdus melas vadinamas tiesa, negalėjome numatyti, kad<br />
laisvoje Lietuvoje matysime labai ryškius sovietinio melo recidyvus.<br />
Jeigu šiandien paklaustume paties korumpuočiausio politiko apie vertybių<br />
prioritetą politikoje, jis tai patv<strong>ir</strong>tintų, tačiau į sąvoką „vertybės“<br />
tikriausiai įdėtų visiškai kitą prasmę. Vis daugėja politikų, kurių vertybės<br />
yra bet kokiomis priemonėmis įgyjama nuosavybė <strong>ir</strong> kitas turtas.<br />
Daugelis vertybe laiko neatsakingą laisvę, leidžiančią elgtis pagal savo<br />
susikurtos moralės modelį. Panašiai kaip sovietai į visame normaliame<br />
pasaulyje vartojamas sąvokas įdėdavo naują turinį, taip <strong>ir</strong> šiandien į<br />
sąvoką „vertybės“ kartais įdedamas toks turinys, kuris politiką padaro<br />
labai nesimpatišką, iš kurios liaudis nieko nesitiki.<br />
Posovietinė visuomenė yra dvigubai sužeista. Iš priespaudos laikų<br />
ji atsinešė dvasines žaizdas, dažnai net nesuvokdama jų gylio <strong>ir</strong> pavojingumo.<br />
Daugelyje tautiečių yra giliai įsišaknijusi baimė <strong>ir</strong> pasyvumas,<br />
baudžiauninko <strong>ir</strong> elgetos dvasia. Kituose yra sunaikintas ne tik<br />
tikėjimas į Dievą, bet <strong>ir</strong> suvokimas, kad kurdami naują gyvenimą esame<br />
atsakingi visi, net patys mažiausieji žmonės. Antrą kartą mus sužeidė<br />
m<strong>ir</strong>ties kultūra <strong>ir</strong> laukinis kapitalizmas, patv<strong>ir</strong>tindamas, kad apsiginti<br />
nesugebantis žmogus gali būti apgaudinėjamas, perkamas <strong>ir</strong> engiamas.<br />
95
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Galima būtų ilgai <strong>ir</strong> nuobodžiai dejuoti dėl to, ką šiandien matome<br />
Lietuvoje <strong>ir</strong> ką su baime stebime net Europos Sąjungoje, pasimetusioje<br />
tarp savaip suprantamų žmogaus teisių bei krikščioniškųjų <strong>ir</strong><br />
bendražmogiškųjų vertybių, kai bandoma ginti net tai, kas ardo normalios<br />
visuomenės pagrindus.<br />
Labai aktualus klausimas apie Bažnyčios vaidmenį Lietuvos politiniame<br />
gyvenime. Ar posovietinėje erdvėje Bažnyčia pilnai atliko savo<br />
misiją? Ar nenusišalino nuo savo pareigos ten, kur privalėjo aiškiai <strong>ir</strong><br />
daug d<strong>ir</strong>bti? Tai sunkūs klausimai, į kuriuos neturiu vienareikšmio atsakymo.<br />
Bažnyčia Lietuvoje laikėsi Visuotinės Bažnyčios linijos <strong>ir</strong> jos<br />
nekvestionavo, panašiai kaip Vatikano II sus<strong>ir</strong>inkimo dokumentų nuostatų.<br />
Klausimo esmė kitur: kaip mes tą Bažnyčios liniją įgyvendinome?<br />
Ar nedalyvavimas partinėje veikloje neišsiplėtė į patogų pas<strong>ir</strong>inkimą<br />
nusišalinti nuo politinio gyvenimo, kaip tai daro pilietinės sąmonės stokojantys<br />
žmonės? Faktas, kad ne vienas <strong>ir</strong> ne du kunigai visiškai užm<strong>ir</strong>šo<br />
savo pareigą ugdyti savo žmones atsakingais piliečiais. Šios rūšies<br />
katekezė kai kur buvo aiškiai apleista. Taigi priekaištas, jog dvasiškiai<br />
paliko liaudį plėšrių vilkų akivaizdoje, kai kur tikrai turėjo pagrindo.<br />
Tačiau tiesos dėlei negalime užm<strong>ir</strong>šti <strong>ir</strong> to, kad Bažnyčia nebuvo tylinti<br />
<strong>ir</strong> pasakė labai daug. Tik klausimas, kiek buvo klausančių?<br />
Turiu vieną prašymą, ypač toms partijoms <strong>ir</strong> tiems <strong>politika</strong>ms,<br />
kurie pretenduoja susilaukti daugiau dvasiškių dėmesio. Neprašykite<br />
Bažnyčios to, ko ji neprivalo daryti, nes tuo tik trukdytume jos misiją, o<br />
dalį kunigų paskatintume <strong>ir</strong> toliau apleisti savo kaip ganytojų pareigas<br />
ugdyti žmones, mylinčius savo Tėvynę <strong>ir</strong> mąstančius, kaip jai padėti.<br />
Tačiau prašykite, tiesiog reikalaukite, kad kunigai palaikytų žmonių<br />
viltį, ugdytų juos ne tik sąmoningais krikščionimis, bet <strong>ir</strong> aktyviais politinio<br />
šalies gyvenimo dalyviais.<br />
96
III sesija<br />
Lietuvos situacija: vertybės <strong>ir</strong> <strong>politika</strong><br />
Dr. Mantas Adomėnas<br />
Demokratinės politikos instituto prezidentas<br />
Šioje konferencijoje buvo akivaizdžiai išreikšta vertybių gynimo<br />
priešiškoje politinėje <strong>ir</strong> socialinėje aplinkoje svarba. Apie tai kalbėjo<br />
arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Šiandien išklausėme pranešimų apie<br />
Europos šalių pat<strong>ir</strong>tį politikos <strong>ir</strong> vertybių srityje, diskutavome apie problematišką<br />
Europos Sąjungos projektą. Šioje sesijoje kviečiu sutelkti<br />
dėmesį į vertybes <strong>ir</strong> politiką Lietuvoje. Vertybių <strong>ir</strong> politikos klausimas<br />
buvo iškeltas išties labai svarbiu <strong>ir</strong> kritiniu mūsų šaliai momentu. Norėčiau<br />
išsk<strong>ir</strong>ti esminius dabartinės situacijos Lietuvoje aspektus.<br />
Visų p<strong>ir</strong>ma, niekas nekreipia dėmesio į Lietuvos visuomenės demoralizavimo<br />
simptomus, kurie dabar jau tapo norma. Kaip pavyzdį<br />
galima paminėti, kad apytiksliai kas antra santuoka Lietuvoje baigiasi<br />
skyrybomis, kad Europoje p<strong>ir</strong>maujame pagal savižudybių skaičių,<br />
pralenkdami netgi Rusiją, kad esame tarp p<strong>ir</strong>maujančių šalių pagal<br />
emigracijos, kurią kai kurie socialinių mokslų atstovai vertina kaip kolektyvinę<br />
savižudybę, mastus. Moralinio visuomenės pamato su<strong>ir</strong>imas,<br />
paveldėtas iš Sovietų Sąjungos, bei komunistinio mąstymo atsparumas<br />
taip pat yra dalykai, į kuriuos turėtume atkreipti dėmesį. Sąlyginai naujas,<br />
tačiau stipriai jaučiamas simptomas yra visiškas idėjų <strong>ir</strong> vertybių<br />
išnykimas Lietuvos politikoje bei viešojoje erdvėje. Politika yra supaprastinta<br />
<strong>ir</strong> devalvuota, vis rečiau suvokiama kaip aukščiausia atsakomybės<br />
už savo visuomenę <strong>ir</strong> valstybę forma. Deja, vis dažniau <strong>politika</strong><br />
suprantama kaip galios žaidimų <strong>ir</strong> nešvarių manipuliacijų erdvė. Šitaip<br />
vis didėja atotrūkis tarp visuomenės <strong>ir</strong> politikos bei stiprėja akivaizdus<br />
vertybių politikoje ilgesys.<br />
Antra vertus, pastebimas vis akivaizdesnis <strong>ir</strong> gerai organizuotas<br />
vertybių, tradicinės šeimos sampratos, krikščioniško mūsų kultūros tu-<br />
97
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
rinio, Bažnyčios <strong>ir</strong> religinių tradicijų bei patriotizmo, užtikrinančio tautos<br />
identitetą vis globalėjančiame pasaulyje, puolimas. Šis puolimas yra<br />
vykdomas iš įva<strong>ir</strong>ių pusių – iš naujos ka<strong>ir</strong>ės judėjimų, iš žmogaus teisių<br />
<strong>ir</strong> lygių galimybių gynėjų, kurie iš tiesų yra mažumos p<strong>ir</strong>menybės prieš<br />
tylinčią daugumą propaguotojai. Puolimas taip pat jaučiamas iš ciniškos<br />
<strong>ir</strong> savanaudiškos žiniasklaidos, kuri veidmainiškai siekia pridengti<br />
savo cinizmą spaudos laisvės bei rinkos ekonomikos šūkiais. Galiausiai<br />
išpuoliai prieš (nenoriu vartoti termino „tradicinės“) normalios visuomenės<br />
vertybes pasiekė aukščiausią tašką, kuomet spontaniškai ėmė<br />
kurtis <strong>ir</strong> vienytis pilietiniai judėjimai, protestuojantys tyliosios moralinės<br />
daugumos vardu. Šie judėjimai taip pat vienijasi su Bažnyčia, nes<br />
jai taip pat darosi vis sunkiau būti išg<strong>ir</strong>stai viešojoje sferoje, kurioje vis<br />
labiau dominuoja verteiviška žiniasklaida. Neseniai Lietuvos šeimos<br />
išreiškė viešą poziciją, kad Lietuvoje vis dar yra tradicinių šeimų, ne<br />
vien įsimylėjusios pop žvaigždės, gėjai ar vienišos asocialios motinos,<br />
smaugiančios savo vaikus. Visi šie herojai yra itin mėgiami mūsų taip<br />
garbinamos <strong>ir</strong> sus<strong>ir</strong>eikšminusios žiniasklaidos.<br />
Trečia, nors Lietuvoje jau kurį laiką verda kultūrinė vertybinė<br />
kova, nėra nei sugebėjimo, nei žinojimo, kaip įrodyti <strong>ir</strong> apginti vertybes<br />
<strong>ir</strong> politiką. Pastaruoju metu tapo labai madinga kalbėti apie vertybes, tačiau<br />
politinis diskursas, abstrakčiai įtraukdamas vertybes, dažnai maskuoja<br />
nesugebėjimą apsibrėžti aiškią poziciją, susitapatinti su konkrečia<br />
išbaigta vertybine sistema. Mūsų premjeras yra geras tokio vakuuminio<br />
politinio diskurso pavyzdys. Europa kaip vertybė yra paprasčiausiai neapibrėžiama<br />
<strong>ir</strong> gali reikšti tarpusavyje prieštaraujančius dalykus, kaip,<br />
pavyzdžiui, pagarbą krikščioniškajam Europos identitetui <strong>ir</strong> tuo pat<br />
metu nuorodą į kamieninių ląstelių tyrimus ar eutanaziją Olandijoje.<br />
Mūsų įstatymų leidėjai vis labiau nesugeba <strong>ir</strong> nenori atsisp<strong>ir</strong>ti tokioms<br />
iniciatyvoms bei iškelti nacionalinį interesą v<strong>ir</strong>š ES diktato.<br />
Ketv<strong>ir</strong>ta, teigiamos pastangos vertybinės politikos srityje susidu-<br />
98
III sesija<br />
ria su rimta kliūtimi – politinių iniciatyvų bei veiksmų ribotumu. Net jei<br />
Lietuvoje pradedamos tam tikros iniciatyvos, jos retai pasiekia individą,<br />
šeimą – esminius tokių iniciatyvų taikinius, nes būtent individo <strong>ir</strong> šeimos<br />
lygmenyje vertybės formuojasi, daro įtaką <strong>ir</strong> plinta. Šią kliūtį dar<br />
labiau sustiprina vyraujantis praktinio moralinio reliatyvizmo požiūris,<br />
kurį dar labiau stiprina žiniasklaidos dominavimas viešojoje sferoje <strong>ir</strong><br />
jos skleidžiamos neribojamo vartotojiškumo bei moralinio reliatyvizmo<br />
idėjos. Šiuo atveju yra būtini bendri dešiniųjų politinių jėgų, Bažnyčios<br />
bei visuomenės veiksmai <strong>ir</strong> pastangos siekti bendrų tikslų. Dabar kaip<br />
niekada yra stiprus vertybiškai pagrįsto transpolitinio aljanso poreikis.<br />
Vertybės <strong>ir</strong> valstybės valdymas<br />
Viktoras Muntianas<br />
Lietuvos Respublikos Seimo p<strong>ir</strong>mininkas<br />
Gerbiamieji, noriu padėkoti už galimybę dalyvauti <strong>ir</strong> pasisakyti<br />
šioje konferencijoje. Dėkoju konferencijos sumanytojams <strong>ir</strong> organizatoriams,<br />
nes akivaizdu, kad temos parinktos labai aktualios, <strong>ir</strong> konferencija<br />
jau tęsiasi visą dieną.<br />
Svarbiausia mano pranešimo išvada yra ta, kad visuotinai pripažintos<br />
vertybės turėtų tapti ne tik realiu žmogaus gyvenimo pagrindu,<br />
bet <strong>ir</strong> atsispindėti, anot Aristotelio, „aukščiausiajame mene“ – valstybės<br />
valdyme <strong>ir</strong> vienoje jo pagrindinių dalių – įstatymų leidyboje, Seimo<br />
darbe.<br />
Manau, kad šioje institucijoje d<strong>ir</strong>bantiems tautos atstovams turėtų<br />
būti įgimtas arba bent išugdytas, vėlgi pagal Aristotelį, „gėrio“<br />
prioritetas, jį laikant kiekvienos veiklos <strong>ir</strong> pas<strong>ir</strong>yžimo tikslu, kartu <strong>ir</strong><br />
visos tautos siekiamybe. Lietuvos, kaip <strong>ir</strong> kiekvienos valstybės, <strong>politika</strong><br />
atsispindi jos siekiamuose tiksluose, kurie įgyvendinami per po-<br />
99
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
litinius procesus <strong>ir</strong> konkrečius sprendimus. Vertybės – tai žmogiškojo<br />
mąstymo matas, juo remdamiesi žmonės priima sprendimus, vertina<br />
įvykius. Kartu vertybės – tai pageidautini tikslai, gyvenimo principai.<br />
Sk<strong>ir</strong>tingiems žmonėms, tarkim, politikos veikėjams jie gana dažnai<br />
turi sk<strong>ir</strong>tingą reikšmę. Įva<strong>ir</strong>ūs reiškiniai, įvykiai, teoriniai apibrėžimai<br />
mūsų platumose dažniausiai vertinami remiantis žmogaus ugdymo <strong>ir</strong><br />
išsilavinimo visuma, tautos tradicijomis <strong>ir</strong> etinėmis vertybėmis. Tačiau<br />
netrūksta <strong>ir</strong> galios ar nuosavybės, konformizmo, privačių interesų pagrindu<br />
suformuojamų kriterijų. Blogiausia, kad jie perkeliami ne tik į<br />
atsk<strong>ir</strong>ų individų, bet <strong>ir</strong> šalies valstybinių struktūrų sprendimų pamatą. O<br />
juk pastarosioms p<strong>ir</strong>maeilės vertybės turėtų būti nacionaliniai interesai,<br />
valstybės strateginės raidos prioritetai, visuomenės socialinių <strong>ir</strong> ekonominių<br />
lūkesčių bei konkrečios viešosios politikos, o joje <strong>ir</strong> teisėkūros<br />
supratimas.<br />
Šiandien svarbiausias Lietuvos nacionalinis interesas – galėtume<br />
jį tokiu laikyti – tai demokratinės <strong>ir</strong> teisinės valstybės, atv<strong>ir</strong>os, visapusiškai<br />
saugios, aprūpintos <strong>ir</strong> išsilavinusios, o trumpai sakant – pilietinės<br />
visuomenės sukūrimas. Būtent šie tikslai turėtų būti principiniai valstybės<br />
strateginės raidos orientyrai. Tuo pačiu pažymėtina, jog nacionaliniai<br />
interesai įgyvendinami <strong>ir</strong> bendrieji gėriai išreiškiami konkrečiais<br />
viešosios politikos sprendimais. Deja, viešoji <strong>politika</strong> yra labai dinamiškas,<br />
bet kartu <strong>ir</strong> gana „sujauktas“ reiškinys. Tuo tarpu nacionalinių<br />
interesų statiškumas leidžia jiems išlikti principiniais orientyrais, kuriais<br />
reikėtų vadovautis ne tik kasdienės veiklos sprendimuose, bet <strong>ir</strong><br />
ilgalaikės perspektyvos projektuose.<br />
Su valstybės nacionaliniais interesais glaudžiai susijusi konkretaus<br />
valstybės raidos laikotarpio prioritetų problema. Esmė tame, jog<br />
valstybės raidos prioritetus reikia apibrėžti kiekvieną kartą, ats<strong>ir</strong>adus<br />
naujiems iššūkiams, reikšmingiems visuomeniniams įvykiams, socialiniams<br />
sukrėtimams <strong>ir</strong> pan. Prioritetai gali būti įva<strong>ir</strong>ios aprėpties,<br />
100
III sesija<br />
trukmės, skverbties. Tačiau bendra juos jungianti gija yra jų vykdymo<br />
užtikrinimas, randant žmogiškųjų išteklių, materialinių resursų, o svarbiausia<br />
– reiškiant nesvyruojančią politinę valią. Lietuvos valstybės<br />
artimiausi trumpalaikės perspektyvos prioritetai suformuluoti 14-osios<br />
vyriausybės programoje 2006–2008 metams, kuri pavadinta „Santarvės<br />
<strong>ir</strong> gerovės vardan“. Čia išsk<strong>ir</strong>iamos aktualiausios, visuomenės lūkesčius<br />
atitinkančios problemos – socialinės <strong>ir</strong> regioninės atsk<strong>ir</strong>ties mažinimas,<br />
kova su korupcija, emigracija, demografinės problemos.<br />
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiandien visa tai sprendžiant būtina<br />
pasiekti tam tikrą kokybiškai naujo „postintegracinio“ šalies raidos<br />
etapo kompromisą – tarp valdžios <strong>ir</strong> piliečių, tarp sk<strong>ir</strong>tingų socialinių<br />
sluoksnių, tarp politinių jėgų <strong>ir</strong> interesų grupių. Ko gero, tam reikalinga<br />
ne tik viešosios politikos sprendimų, bet <strong>ir</strong> kai kurių svarbiausių politinės<br />
sistemos institucijų revizija, jų funkcinio efektyvumo, tinkamumo<br />
<strong>ir</strong> priimtinumo įvertinimas.<br />
Lietuvoje radikalios ekonominės <strong>ir</strong> politinės reformos lėmė greitą<br />
vertybių kaitą, <strong>ir</strong> pastarosios, deja, „nebesuspėja“ su valstybėje vykstančiais<br />
esminiais <strong>ir</strong> sparčiais pokyčiais. Šio proceso pasekmė – šiandien<br />
vertybės nepajėgia glaudžiai susieti nacionalinių interesų, valstybės<br />
raidos prioritetų, visuomenės lūkesčių <strong>ir</strong> konkrečių viešosios politikos<br />
sprendimų. Kitaip tariant, vertybės nėra tie „klijai“, kurie šiandien<br />
galėtų užtikrinti svarbiausių politinės sistemos elementų <strong>ir</strong> priimamų<br />
konkrečių sprendimų vienybę. Kaip minėjau, vertybinės orientacijos<br />
priklauso nuo konkretaus laikmečio, ats<strong>ir</strong>andančių problemų <strong>ir</strong> tautos<br />
vilčių. Pastaraisiais metais aktualiausi Lietuvos visuomenės lūkesčiai<br />
iš esmės yra socialinio ekonominio pobūdžio, <strong>ir</strong> p<strong>ir</strong>miausia susiję su<br />
socialiniais nepritekliais, mažomis pajamomis, didėjančia turtine diferenciacija<br />
<strong>ir</strong> kitų problemų sprendimu. Tačiau gyventojams taip pat<br />
svarbios <strong>ir</strong> visuomeninio politinio pobūdžio problemos, iš kurių išsk<strong>ir</strong>tinos<br />
šalies valdžios <strong>ir</strong> piliečių atotrūkis, viešasis administravimas su jo<br />
101
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
amžinu palydovu biurokratizmu, įva<strong>ir</strong>aus pobūdžio korupcija, taip pat<br />
<strong>ir</strong> politine.<br />
Šie paminėti trukdžiai iš esmės lemia valstybės valdymo efektyvumo<br />
mažėjimą, dar blogiau – pačių piliečių požiūrį į šiuos negatyvius<br />
reiškinius <strong>ir</strong> tuo pačiu į savo valstybę, jos puoselėjamas vertybes, <strong>ir</strong> tas<br />
požiūris yra atsainus. Prisiminkime, kokie aktyvūs buvome Atgimimo<br />
metais. Buvome tuomet piliečiai su karšta vertybių saule rankose – Lietuvos<br />
laisvės saule. Joks to meto tarybinis valdininkas ar <strong>politika</strong>s negalėjo<br />
priešintis mūsų piliečių, mūsų tautos vertybėms. Kur dingo mūsų<br />
pilietinių vertybių jausmas?<br />
Demokratinės vertybės formuoja aktyvią pilietinę visuomenę. Ir<br />
atv<strong>ir</strong>kščiai – tik pilietinė visuomenė gali suformuoti <strong>ir</strong> puoselėti demokratines<br />
vertybes, tokias kaip teisinė valstybė, konstitucinis valdžių pasidalijimo<br />
principas, nepriklausoma teisminė valdžia, stipri savivalda <strong>ir</strong><br />
subsidiarumo principo taikymas valstybės valdymo srityje, efektyviai<br />
veikiančios politinės partijos, nepriklausoma <strong>ir</strong> objektyvi žiniasklaida.<br />
Šie faktoriai tarpusavyje yra susiję <strong>ir</strong> bent vienam neveikiant silpnėja <strong>ir</strong><br />
kitų veiksmingumas. Kita vertus, šiandien demokratijos raida pasiekė<br />
tokį etapą, kuomet būtinas visuomenės sutarimas dėl demokratinių vertybių<br />
prioriteto. Ši konferencija, manau, atsakys į tuos klausimus <strong>ir</strong> taps<br />
veiksmingu tokio sutarimo katalizatoriumi.<br />
Demokratijos vertybės <strong>ir</strong> principai minimi taip pat <strong>ir</strong> Lietuvos<br />
Respublikos Konstitucijoje. Tačiau tai dar negarantuoja vertybių sklaidos.<br />
Europoje, suprantama – <strong>ir</strong> Lietuvoje, vis labiau žinomas tampa<br />
„dalyvaujamosios demokratijos“ principas. Jis reiškia aktyvų piliečių<br />
norą <strong>ir</strong> veiksmą dalyvauti priimant viešosios politikos sprendimus, užtikrinti<br />
jų skaidrumą, stiprinti tiesioginį <strong>ir</strong> grįžtamąjį ryšį tarp valdžios<br />
institucijų <strong>ir</strong> piliečių – vieną svarbiausių visuomenės vertybių. Kodėl<br />
to ryšio trūksta šiandien? Matyt, atsakymas yra tai, apie ką jau buvo<br />
kalbėta, – tai <strong>ir</strong> socialinės atsk<strong>ir</strong>ties, <strong>ir</strong> regioninės atsk<strong>ir</strong>ties faktoriai,<br />
102
III sesija<br />
tai <strong>ir</strong> turtinė diferenciacija, <strong>ir</strong> netolygi regioninė, ekonominė, socialinė,<br />
kultūrinė raida. Be jokios abejonės, prie to prisidėjo <strong>ir</strong> emigracija, kadangi<br />
– norime ar nenorime – turime pripažinti, kad pažangiausia mūsų<br />
visuomenės dalis taip pat yra emigracijoje. Manau, kad tam turėjo įtakos<br />
<strong>ir</strong> smulkaus bei vidutinio verslo aplinka, kuri turėjo suformuoti viduriniąją<br />
klasę, taip pat partijų veikla <strong>ir</strong> partijų veiklos efektyvumas.<br />
Partijų programiniai dokumentai turėtų tapti politinių vertybių<br />
klasifikavimo dokumentais, padedančiais rinkėjams nustatyti partijos<br />
siluetą. Deja, kol kas rinkimų rezultatus daugiau lemia ne programų<br />
postulatai, bet pažadų šaukliai, kurie, reikia pripažinti, mūsų visuomenėje<br />
dar turi pakankamą populiarumą. Visuomenė vis dar abejoja mūsų<br />
politinės sistemos demokratiškumu, taip pat teisinės valstybės principo<br />
v<strong>ir</strong>šenybe. Nors Konstitucija deklaruoja lygias galimybes visiems, vis<br />
dėlto šalyje netyla socialinio teisingumo reikalavimai, didėja turtinė diferenciacija,<br />
nemažėja, kaip jau minėjau, skurdo, biurokratizmo, korupcijos<br />
apraiškų.<br />
Priimtų sprendimų pasekmės dažnai visiškai kitos nei tikėtasi.<br />
Visuomenę jaudina ats<strong>ir</strong>adę pernelyg dideli darbo užmokesčio sk<strong>ir</strong>tumai<br />
valstybės tarnyboje arba išaiškėjusios (kaip tik neseniai) tarnybinių<br />
butų įsigijimo lengvatos. Vertybių neapibrėžtumas, nestabilumas,<br />
principingumo <strong>ir</strong> nuoseklumo stoka jas puoselėjant politikoje lemia ne<br />
ką kitą, kaip keblias alternatyvas, interesų konfliktus. Aišku, <strong>ir</strong> stabilių<br />
vertybių stoka apsunkina galimybes pasiekti socialinį sutarimą.<br />
Tai matyti <strong>ir</strong> parlamentinėje praktikoje. Pavyzdžiui, priimant Medžioklės<br />
įstatymo pataisas, nuosavybės apsaugos problema susik<strong>ir</strong>to su,<br />
pripažinkime, gana siaurais medžiotojų interesais. Arba neseniai vetuotas<br />
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pakeitimas, kai buvo bandoma<br />
sumažinti pajamas į nacionalinį biudžetą <strong>ir</strong> tenkinti atsk<strong>ir</strong>ų grupių interesus.<br />
Apibendrinant galima būtų pasakyti, kad vertybės politikoje ku-<br />
103
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
riamos ne mechaniškai priimant įstatymus, bet garantuojant tų įstatymų<br />
įgyvendinimą. Įstatymai „nesuveikia“, jeigu sukurti „be dvasios“, t. y.<br />
be vertybinio turinio. Ats<strong>ir</strong>adus šiems komponentams, ats<strong>ir</strong>as tikrasis<br />
žmonių pasitikėjimas valdžia <strong>ir</strong> jos institucijomis. To mes siekėme <strong>ir</strong><br />
sieksime ateityje.<br />
Krikščioniškosios vertybės <strong>ir</strong> spaudos<br />
laisvė: Estijos pat<strong>ir</strong>tis<br />
Tunne Kelam<br />
Europos Parlamento narys (Estija)<br />
Gerbiami svečiai, brangūs draugai!<br />
Man labai malonu būti čia šiandien. Manau, šis renginys yra naudingas<br />
mums visiems.<br />
Sus<strong>ir</strong>inkome iš sk<strong>ir</strong>tingų Europos kraštų, kai kurie net iš tolimos<br />
Ispanijos ar Italijos. Senovėje žmonės keliaudavo dėl dviejų priežasčių<br />
– prekybos <strong>ir</strong> piligrimystės, kaip būdo atrasti stiprybės šaltinį savo vertybėms<br />
<strong>ir</strong> tikėjimui. Manau, kad šiandien sus<strong>ir</strong>inkome kaip piligrimai,<br />
kad atrastume <strong>ir</strong> sustiprintume mūsų bendras vertybes. Viena šių vertybių<br />
yra solidarumas, kita – tiesa. Būdamas Estijos atstovu labai stipriai<br />
pajutau jūsų solidarumą, ypač praėjusį trečiadienį Europos Parlamente,<br />
kuomet buvo itin stipriai pabrėžta, kad esame vieningi, gindami vieną<br />
ES valstybę narę, <strong>ir</strong> esame pas<strong>ir</strong>uošę ginti mūsų vertybes <strong>ir</strong> solidarumą.<br />
Tačiau neturėtume itin dramatizuoti riaušių Estijoje. Šiek tiek niūriai<br />
juokaudamas sakiau savo draugams, kad pagaliau Estija tapo normalia<br />
europietiška valstybe – juk Estijoje riaušių nebuvo jau šešiolika metų.<br />
O <strong>ir</strong> šios riaušės buvo labai kuklios – nebuvo deginamos mašinos, kaip<br />
įprasta Europoje. Tačiau vis tik šie įvykiai yra rimti. Tai buvo išorinių<br />
jėgų bandymas destabilizuoti neseniai demokratiniu būdu išrinktą Vy-<br />
104
III sesija<br />
riausybę. Tai taip pat buvo pastangos paneigti tiesos vertybę bei kiekvienos<br />
suverenios valstybės teisę įvertinti savo praeitį bei nuspręsti savo<br />
ateitį. Šiuo klausimu pastebimas labai svarbus Europos susiskaidymas.<br />
Vienoje stovykloje yra valstybės, kurios niekuomet teisiškai nepripažino<br />
trijų Baltijos valstybių aneksijos <strong>ir</strong> okupacijos 1940 m., kuri buvo<br />
susitarimo tarp Hitlerio <strong>ir</strong> Stalino rezultatas. Kitoje stovykloje yra teisinis<br />
buvusio okupanto paveldėtojas, kuris vis dar neigia šį istorinį faktą<br />
<strong>ir</strong> teigia, kad tai buvo teisinė trijų Baltijos valstybių <strong>ir</strong> Sovietų Sąjungos<br />
santuoka, <strong>ir</strong> kuris vis dar pas<strong>ir</strong>uošęs primesti šias savo tiesas buvusioms<br />
aukoms. Būtent tai <strong>ir</strong> buvo formali riaušių Estijoje priežastis.<br />
Prieš dvidešimt metų pradėjome kovą už nepriklausomybę. Tai<br />
buvo ne laisvės, o visų p<strong>ir</strong>ma tiesos ieškojimas, <strong>ir</strong>, mano nuomone,<br />
tai buvo labai logiška pradžia. Estijoje <strong>ir</strong> Lietuvoje rugpjūtį minėsime<br />
p<strong>ir</strong>mųjų politinių demonstracijų sukaktį. Tuomet mes neprašėme laisvės<br />
– tai buvo pernelyg rizikinga. Prašėme tiesos apie tai, kas mums nutiko<br />
1940 metais: tai buvo savanoriškas įstojimas į Sovietų Sąjungą ar<br />
okupacija? Po metų tiesa buvo atskleista. Ponas Gorbačiovas sugebėjo<br />
rasti autentiškas Molotovo – Ribbentropo pakto kopijas, <strong>ir</strong> būtent tai suteikė<br />
moralinį pagrindą siekti laisvės atkūrimo. Manau, kad didelę įtaką<br />
turėjo <strong>ir</strong> tai, kad Baltijos šalys visuomet buvo artimos universalioms<br />
Europos vertybėms, <strong>ir</strong> tai buvo itin svarbus signalas. Mums pavyko atkurti<br />
Estijos nepriklausomybę be kraujo praliejimo. Deja, Lietuvoje <strong>ir</strong><br />
Latvijoje buvo kitaip, tačiau manau, kad Dievo malonė mums padėjo<br />
tomis itin trapiomis aplinkybėmis surasti demokratišką <strong>ir</strong> orų kelią į<br />
Nepriklausomybę.<br />
Dabar – 2007 metais – esame patenkinti bei turime jaustis itin<br />
dėkingi. Tuo pat metu, kaip <strong>ir</strong> reikėjo tikėtis, susiduriame su naujomis<br />
problemomis. Rimčiausia iš jų yra vertybių problema, su kuria nuolat<br />
susiduriame jau dvidešimt metų. Man susidarė įspūdis, kad Europos Sąjungoje<br />
skelbiamos vertybės dažnai yra painiojamos su teisėmis, o tai<br />
105
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
nėra tas pats. Vertybės yra fundamentalios, jos negali būti suvokiamos<br />
kaip patogumas. Vertybės negali būti vertinamos akcijų b<strong>ir</strong>žoje, tikros<br />
vertybės negali būti išmainomos. Jos turi būti nekintamos <strong>ir</strong> pastovios.<br />
Jos turi būti normalios visuomenės kertinė uola.<br />
Mes didžiuojamės, turėdami tiek daug teisių, tačiau jau Antrojo<br />
pasaulinio karo metais Erich Fromm savo žymiojoje knygoje „Pabėgimas<br />
iš laisvės“ rašė, kad lengviausia yra būti nuo ko nors laisvam,<br />
tačiau sunkiausias klausimas – kam tą laisvę panaudoti. Diktatūrų ats<strong>ir</strong>adimą<br />
Europoje jis aiškino kaip nesugebėjimą teigiamai pasinaudoti<br />
laisve. Šiandien susiduriame su ta pačia situacija. Kalbant apie teises,<br />
manau, turėtume prisiminti tuometinio kardinolo Joseph Ratzinger pamokslą,<br />
kuriame jis teigė, kad svarbiausia žmogaus teisė yra teisė į Dievą.<br />
Deja, ši teisė nepaminėta tarp kitų gerai žinomų <strong>ir</strong> įprastų Europoje<br />
teisių. Kuomet artėjome prie narystės Europos Sąjungoje <strong>ir</strong> visuomenei<br />
bandėme išaiškinti tos narystės prasmę, pagrindinis mano argumentas<br />
buvo vienas straipsnis iš Maastrichto sutarties, kuriame teigiama, kad<br />
Europos Sąjunga yra pagrįsta bendru Europos kultūriniu paveldu. Mano<br />
nuomone, <strong>ir</strong> mums, <strong>ir</strong> mūsų draugams Vakarų Europoje tai buvo labai<br />
geras argumentas. Manau, ši pat<strong>ir</strong>tis mus vienija su draugais Lietuvoje<br />
<strong>ir</strong> Latvijoje. Todėl prasminga yra pasikviesti kolegas iš Europos Sąjungos<br />
į mūsų sostines, mūsų šalis. Jie mato tai, ką matome mes, išėję iš<br />
šio viešbučio – viduramžių bažnyčias, tuos pačius simbolius <strong>ir</strong> tą pačią<br />
kultūrą, <strong>ir</strong> jie įsitikina, kad tai nėra naujos, svetimos šalys, kad jos tiesiog<br />
grįžta namo į tą Europą, nuo kurios buvo atsk<strong>ir</strong>tos.<br />
Šiandien daug ginčų kelia klausimas dėl europietiškosios demokratijos<br />
<strong>ir</strong> vienijimosi. Mes labai gerbiame Europos Sąjungos įkūrėjus,<br />
kuriems pakako drąsos įgyvendinti tai, kas buvo netikėta, rasti naują,<br />
taikų <strong>ir</strong> demokratišką, istorinį Europos raidos modelį. Tačiau ginčas dėl<br />
europietiškų taisyklių <strong>ir</strong> vertybių tebesitęsia.<br />
Aš buvau apstulbintas vieno Robert Schuman straipsnio, parašyto<br />
106
III sesija<br />
1949 m., ruošiantis Europos suvienijimui. Straipsnyje buvo šie žodžiai<br />
apie demokratiją: „Demokratija negali egzistuoti nebūdama krikščioniška,<br />
nes nekrikščioniška demokratija veda tik į anarchiją <strong>ir</strong> t<strong>ir</strong>oniją“.<br />
Šiandien, praėjus daugiau nei penkiems dešimtmečiams, vis dar sunku<br />
suvokti šią mintį. Kuomet bandoma praktiškai įgyvendinti vertybes,<br />
susiduriama su dvigubais standartais – vertybės neatsispindi praktikoje.<br />
Manau, kad žmonės, kurie pripažįsta Robert Schuman, Konrad<br />
Adenauer, Alcide de Gasperi kaip genijus, toliaregius lyderius, tačiau<br />
nepripažįsta teiginio, kad demokratija turi būti krikščioniška, nes kitaip<br />
ji neįmanoma, prieštarauja patys sau, <strong>ir</strong> tai yra grėsminga. Jei neseksime<br />
šiuo keliu, galiausiai susidursime su krize, anarchija, terorizmu,<br />
praktinių vertybių, kurių pagalba priimame sk<strong>ir</strong>tingų kultūrų iššūkius,<br />
stoka. Kitų kultūrų atstovai dažnai patys tv<strong>ir</strong>tai laikosi savo vertybių <strong>ir</strong><br />
mus niekina dėl to, kad mes savųjų atsisakėme. Manau, kad tokie dvigubi<br />
standartai nėra naujiena, jie yra būdingi žmogiškajai prigimčiai,<br />
<strong>ir</strong> tikriausiai niekas nėra tobulas. Kiekvienas turi silpnybių <strong>ir</strong> trūkumų,<br />
tačiau svarbiausias dalykas yra principai, kurie dominuoja individo, visuomenės<br />
ar organizacijos elgesyje.<br />
Susidūriau su dvigubais standartais Europos Sąjungoje, kuomet<br />
išdidžiai deklaruojamos vienokios vertybės, tačiau praktikoje jos pam<strong>ir</strong>štamos,<br />
nes kitokios vertybės, kaip, pavyzdžiui, prekybiniai susitarimai,<br />
pas<strong>ir</strong>odo esą svarbesni. Dėl to naujosios ES valstybės narės<br />
bandė visų p<strong>ir</strong>ma rasti tokio požiūrio pusiausvyrą, kuri aiškiai išreikšta<br />
ES <strong>ir</strong> Rusijos v<strong>ir</strong>šūnių susitikimo rezoliucijoje, patv<strong>ir</strong>tintoje vakar Europos<br />
Parlamente. Šioje rezoliucijoje minima, kad demokratijos vertybių<br />
<strong>ir</strong> žmogaus teisių gynimas yra ES veiklos esmė, <strong>ir</strong> kad demokratinės<br />
vertybės neturi būti laikomos antraeiliu dalyku po ekonominių <strong>ir</strong> pragmatinių<br />
interesų. Siekiame šio tikslo, tačiau Rusijos, Kinijos ar Irano<br />
atveju matome, kad prekybiniai kurios nors didžiosios ES valstybės<br />
narės interesai pas<strong>ir</strong>odo esą svarbesni už minėtas vertybes <strong>ir</strong> pastangas<br />
107
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
užk<strong>ir</strong>sti kelią tokiems procesams, kaip galbūt greitai užgimsianti nauja<br />
branduolinė valstybė. Žymus amerikiečių ekologas bei <strong>politika</strong>s neseniai<br />
interviu pasakė, kad jei lojame, turėtume būti pas<strong>ir</strong>uošę <strong>ir</strong> kąsti, nes<br />
vien lojimo nepakanka. Kitaip tariant, jei diktatūros matys, kad nekyla<br />
joks pavojus ignoruojant mūsų žodžius, vien vertybių deklaravimo nepakaks.<br />
Vertybės visuomet turi atsispindėti konkrečiuose veiksmuose,<br />
<strong>ir</strong> to mes tikimės iš Europos Komisijos <strong>ir</strong> ypač kai kurių ES valstybių<br />
narių vyriausybių.<br />
Šiandien buvo daug turiningų pranešimų vertybių tema. Ponas<br />
Stenmarck kalbėjo apie tokių vertybių kaip lojalumas <strong>ir</strong> patikimumas<br />
reikšmę. Manau, kad kur kas sunkiau yra būti lojaliam, nei sąžiningam.<br />
Taip pat buvo kalbėta apie dosnumą <strong>ir</strong> gerumą, solidarumą, atsakomybę <strong>ir</strong><br />
skaidrumą. Manau, kad taip pat gali būti paminėtos tokios vertybės kaip<br />
godumo, savanaudiškumo, savęs gailėjimosi vengimas – tai yra pagrindinės<br />
Bažnyčios įvardintos nuodėmės. Dažnai savęs gailimės, bandome<br />
save pateisinti užuot ėmęsi atsakomybės už savo kasdienius veiksmus.<br />
Šiandien taip pat išg<strong>ir</strong>dome, kad laisvės niekada nėra garantuotos.<br />
Džiaukimės jas turėdami, tačiau turime kovoti, kad turėtume geresnį<br />
rytojų. Visuomet yra alternatyvos. Mano nuomone, viena grėsminga<br />
alternatyva, galbūt pranašystė buvo aprašyta žinomoje Aldous Huxley<br />
knygoje „Drąsus naujas pasaulis“, kurioje prognozuojama šiandieninės<br />
liberalios, išsprendusios lygybės <strong>ir</strong> laisvės klausimus visuomenės, kurioje<br />
kūdikiai gimsta mėgintuvėliuose <strong>ir</strong> kurioje visi privalo būti laimingi,<br />
raida ateityje. Pagrindinis knygos herojus yra maištininkas, kuris<br />
reikalauja teisės būti nelaimingu, nes būti nelaimingu reiškia iš tiesų<br />
būti žmogumi, o ne dalele tobulai organizuotos visuomenės, kurioje<br />
žodis „motina“ yra nešvankus, <strong>ir</strong> tik laukiniai, o ne civilizuoti žmonės<br />
gali gimdyti vaikus. Žinoma, toje visuomenėje nėra santuokų. Tai labai<br />
grėsminga prognozė <strong>ir</strong> signalas, kad jei neginsime savo esminių vertybių,<br />
tai niekas, ką dabar turime, nėra garantuota.<br />
108
III sesija<br />
Galiausiai, Europos liaudies partijos – Europos demokratų frakcija<br />
Europos Parlamente neseniai suformavo naują darbo grupę identitetui<br />
<strong>ir</strong> vertybėms. Ši darbo grupė netrukus pristatys pranešimą apie totalitarinio<br />
komunizmo paveldą. Manau, kad būtina Europos integracijos<br />
sąlyga yra suvokimas, kad integracija gali būti sėkminga tik tuomet, jei<br />
sugebėsime integruoti sk<strong>ir</strong>tingus istorinius požiūrius, pat<strong>ir</strong>tis, kai dešimtys<br />
milijonų komunizmo aukų nebus laikomos antrarūšėmis aukomis.<br />
Tai yra mūsų užduotis. Mums pavyko žengti p<strong>ir</strong>muosius žingsnius,<br />
tačiau vis dar reikia daug pastangų, o taip pat <strong>ir</strong> jūsų palaikymo bei<br />
maldų.<br />
Konstitucija, vertybės <strong>ir</strong> jų gynimas<br />
Dr. Stasys Stačiokas<br />
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas<br />
Ačiū už suteiktą žodį, <strong>ir</strong>, žinoma, dėkoju konferencijos organizatoriams<br />
už galimybę dalyvauti. Mano padėtis yra savotiška todėl, kad<br />
teisėjui yra įprasta <strong>ir</strong> privalu klausyti, bet ne kalbėti. Juolab, kad šios<br />
konferencijos tema yra lyg <strong>ir</strong> neteisminė tema – „Vertybės <strong>ir</strong> <strong>politika</strong>“.<br />
Tačiau aš išdrįsiu kalbėti, <strong>ir</strong> mano pranešimo tema yra „Konstitucija,<br />
vertybės <strong>ir</strong> jų gynimas“.<br />
Visų p<strong>ir</strong>ma, vertybių <strong>ir</strong> politikos santykis yra dviejų lygių, jei taip<br />
galima pasakyti. P<strong>ir</strong>masis lygis – tai politikų elgsenos vertybės, tokios<br />
kaip tolerancija, kompromisų ieškojimas, asmeninė atsakomybė už<br />
savo žodžius <strong>ir</strong> veiksmus. Šios vertybės formuojamos kiekvieno politiko<br />
asmeniškai <strong>ir</strong>, kalbant apskritai, nustatant tam tikras taisykles savo<br />
veiklos erdvėje. Tai – sprendimų priėmimo bei dalyvavimo viešame politiniame<br />
gyvenime taisyklės.<br />
Bet yra <strong>ir</strong> kita vertybių grupė arba kitas vertybių lygis, tai – vie-<br />
109
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
šojo gyvenimo vertybės, reguliuojančios viešąjį gyvenimą per įstatymų<br />
leidybą, kad kiekvienoje visuomenėje, konkrečioje valstybėje, Europoje<br />
garantuotų būtent tas vertybes. Taigi šitos vertybės, kurios formuojasi,<br />
kurios yra pagrindas įstatymų leidyboje arba teisės kūryboje, tai <strong>ir</strong><br />
yra pats svarbiausias santykio tarp politikos <strong>ir</strong> vertybių dalykas.<br />
Kaip gi formuojasi vertybės, Europos bendra kultūra, socialinio<br />
kultūrinio gyvenimo tradicijos? Viena tokių bendrų vertybių yra Europos<br />
konstitucionalizmas, kuris prasidėjo su p<strong>ir</strong>mosiomis Europos<br />
konstitucijomis, XVIII amžiaus pabaigoje, <strong>ir</strong> negaliu susilaikyti pasididžiuodamas<br />
nepasakęs, kad šitų Europos konstitucijų eros pradžia buvo<br />
štai čia, šioje valstybėje, kurioje mes dabar visi esame. Ši era prasidėjo<br />
nuo Lenkijos <strong>ir</strong> Lietuvos – abiejų tautų – Konstitucijos, priimtos<br />
1791 metais. Tai reiškia, kad konstitucinės vertybės yra bendras mūsų<br />
gėris bei bendras mūsų politinės elgsenos <strong>ir</strong> teisės kūrybos pagrindas.<br />
Konstitucija pati yra vertybė. Mūsų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje<br />
vertybės yra ne tik įtv<strong>ir</strong>tintos, bet <strong>ir</strong>, cituojant Konstitucinio Teismo<br />
doktriną, įvertintos.<br />
Konstitucinis Teismas yra suformulavęs konkrečias tokių vertybių<br />
doktrinas. P<strong>ir</strong>ma, suverenitetas priklauso Tautai. Kodėl šitai noriu<br />
pabrėžti? Suvereniteto priklausymas Tautai ypač aktualus šiuo metu.<br />
Gerbiamieji Europos Parlamento nariai <strong>ir</strong> Europos Sąjungos atstovai,<br />
kurie čia dalyvauja, puikiai prisimena Europos Bendrijų Teisingumo<br />
Teismo bandymą formuluoti doktriną dėl Europos teisės v<strong>ir</strong>šenybės<br />
prieš valstybių narių teisę, tarp jų <strong>ir</strong> Konstituciją. Galiu iškart pasakyti,<br />
kad Lietuvos konstitucinė doktrina pripažįsta Europos teisės p<strong>ir</strong>menybę<br />
visiems valstybės teisės aktams <strong>ir</strong> įstatymams, išskyrus Konstituciją.<br />
Kodėl? Jeigu mes grįšime prie fakto, kad Konstitucijoje įtv<strong>ir</strong>tintos vertybės,<br />
tarp jų <strong>ir</strong> Tautos suverenitetas, yra kiekvienos Europos valstybės<br />
<strong>ir</strong> pačios Europos Sąjungos vertybės, tai negali būti, kad žemesnės galios<br />
teisės aktai galėtų turėti v<strong>ir</strong>šenybę, juos taikant prieš Konstituciją<br />
110
III sesija<br />
kaip aukščiausios galios teisės aktą, o ne tik teisės, socialinių <strong>ir</strong> teisės<br />
vertybių sistemą.<br />
Apie suvereniteto priklausymą tautai šiandien jau buvo kalbėta.<br />
Nuo ko šiandien priklauso Europos Sąjungos Konstitucinės sutarties<br />
likimas? Nuo dviejų tautų suvereniteto pas<strong>ir</strong>eiškimo. Politikai sukūrė<br />
šią Konstituciją, gerą Konstituciją, išskyrus, mano asmeniniu požiūriu,<br />
tai, kad toje Konstitucijoje turėjo būti <strong>ir</strong> nuostatos apie Europos valstybių<br />
narių konstitucijas kaip sudėtinę šios Konstitucinės sutarties dalį.<br />
Formaliai kalbant, atkristų daugybė problemų, bet kita vertus, jei pripažintume<br />
tautos suverenitetą <strong>ir</strong> tautų konstitucines tradicijas, tos konstitucinės<br />
tradicijos būtų <strong>ir</strong> mūsų visos Sąjungos tikrosios tradicijos, kurios<br />
gali turėti tam tikrų niuansų atsk<strong>ir</strong>oje valstybėje, kartu turėdamos<br />
tą patį turinį bendrąja prasme. Na, tarkim, kaip <strong>ir</strong> ta, apie kurią dabar<br />
kalbame – „suverenitetas priklauso tautai“.<br />
Kita konstitucinė vertybė yra demokratija, žmogaus teisių <strong>ir</strong> laisvių<br />
pripažinimas, pagarba joms <strong>ir</strong>, pabrėžiu, realus tų teisių gynimas.<br />
Konstitucija pati numato mechanizmus, kaip turi būti ginamos <strong>ir</strong> saugomos<br />
žmogaus teisės. Be abejo, konstitucinė vertybė kaip konstitucinis<br />
principas yra pagarba teisei <strong>ir</strong> teisės viešpatavimas kaip teisinės valstybės<br />
prasminis turinys. Konstitucinė vertybė, kaip šiandien jau buvo minėta,<br />
yra <strong>ir</strong> valdžios galių ribojimas, valdžios įstaigų priedermė tarnauti<br />
žmonėms, atsakomybė visuomenei <strong>ir</strong>, pabrėšiu, pilietiškumas. Mes pradedam<br />
pam<strong>ir</strong>šti šią sąvoką, nors Konstitucijoje ji yra įtv<strong>ir</strong>tinta akivaizdžiai.<br />
Pilietiškumas nėra formalus teisinis elementas. Pilietiškumas turi<br />
savo turinį. Tai yra santykis tarp valstybės <strong>ir</strong> žmogaus, grindžiamas ne<br />
tik formaliu žmogaus priklausymu valstybei, bet <strong>ir</strong> savitarpio pasitikėjimu<br />
<strong>ir</strong> įsipareigojimu ginti vienas kitą. Valstybė žmogų gina per Konstituciją<br />
kaip savo pilietį, pilietis taip pat turi tam tikrų, Konstitucija grindžiamų<br />
įsipareigojimų valstybei. Konstitucija šias vertybes sujungia.<br />
Konstitucijoje įtv<strong>ir</strong>tintos vertybės dar didesnę reikšmę įgauna dėl ko,<br />
111
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
kad Thomas Paine žodžiais tariant (cituoju žodžius, pasakytus XVIII<br />
šimtmetyje), „Konstitucija yra ne valdžios, o žmonių aktas“. Žmonės<br />
priima Konstituciją. Priėmusi Konstituciją pilietinė tauta padėjo savo,<br />
kaip valstybinės bendruomenės, tautos tradicijomis grindžiamos gyvensenos<br />
norminį pagrindą <strong>ir</strong> įtv<strong>ir</strong>tino valstybę, savo valstybę, kaip visuotinį<br />
gėrį.<br />
Taigi žmonės savo valia priima Konstituciją, kaip tai įvyko <strong>ir</strong> atgimusioje<br />
Lietuvoje. Tačiau pati Konstitucija, kaip teisės vertybių sistema,<br />
ats<strong>ir</strong>anda, žinoma, ne pati savaime. Ji sukuriama, remiantis mokslo<br />
<strong>ir</strong> meno žmonių išmintimi, kurie, įvertinę tautos istorines <strong>ir</strong> gyvąsias<br />
tradicijas, kuria savo krašto konstitucinę doktriną.<br />
Visi kartu turėjome kurti Europos konstitucinę doktriną, nes aš<br />
giliai tikiu, kad nors <strong>ir</strong> su tam tikrais trikdžiais, Europos konstitucingumas<br />
taps realybe. Bendras konstitucingumas, tai yra vienokia ar kitokia<br />
forma Europos Konstitucija bus. O kodėl tai reikalinga? Todėl, kad jei<br />
mes esame vienoje Sąjungoje, tai turi būti tokia Konstitucija <strong>ir</strong> tokios<br />
žmogaus teisių garantijos, kurias būtų galima garantuoti per Europos<br />
teismines institucijas, Europos Bendrijų Teisingumo Teismą, kuris,<br />
mano požiūriu, ateityje turės tapti savotišku Konstituciniu Teismu.<br />
Nekalbėsiu apie atsk<strong>ir</strong>as Konstitucijoje įtv<strong>ir</strong>tintas vertybes. Tenoriu<br />
pasakyti, kad visos šios vertybės realiai gali būti įgyvendinamos<br />
tada, kai pati Konstitucija kaip vertybė yra saugoma <strong>ir</strong> ginama.<br />
Ar yra mechanizmai, leidžiantys, kad tai realiai įvyktų? Taip. P<strong>ir</strong>miausia,<br />
Konstituciją realizuoja, ją įgyvendina <strong>ir</strong> garantuoja visos valstybės<br />
institucijos, taip pat <strong>ir</strong> nevyriausybinės organizacijos arba atitinkamos<br />
visuomenės institucijos <strong>ir</strong>, žinoma, specialus Konstitucijos garantas<br />
yra Konstitucinis Teismas. Kodėl tai pabrėžiu? Dabar nekalbėsiu apie<br />
tokius formalius dalykus, kaip, pavyzdžiui, ar Konstitucinis Teismas<br />
sprendžia, ar įstatymai <strong>ir</strong> kiti teisės aktai atitinka Konstituciją. Tai yra<br />
labai svarbi <strong>ir</strong> vienintelė Konstitucinio Teismo funkcija, bet kitas jos<br />
112
III sesija<br />
aspektas yra tai, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstituciją,<br />
oficialiai formuluoja konstitucinę doktriną.<br />
Konstitucija kaip tekstas pati savaime nėra vertybė. Konstituciją<br />
vertybe daro tame tekste atspindėtos bendrosios prasminės vertybės.<br />
Sakykim, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nerasim tokio principo<br />
kaip „proporcingumas“. Tačiau sistemiškai vertinant Konstitucijoje<br />
įtv<strong>ir</strong>tintas įva<strong>ir</strong>ias nuostatas, šis principas yra akivaizdus, nes Konstitucija<br />
gali būti vertinama tik kaip vientisas aktas, ne kaip atsk<strong>ir</strong>os, specifinės<br />
teksto dalys. Šioje srityje, kuriant Lietuvos Konstitucinę doktriną<br />
konkrečiai kaip vertybinę doktriną, remiamasi ne tik pačios Lietuvos<br />
samprotavimais arba Konstitucinio Teismo teisėjų pažiūromis, bet <strong>ir</strong><br />
Europos teismų jurisprudencija, kuria formuluojama Europos konstitucinė<br />
doktrina. Lietuvos Konstitucinis Teismas gana dažnai remiasi Europos<br />
Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, o pastaraisiais metais <strong>ir</strong><br />
Europos Teisingumo Teismo bei Europos Bendrijų Teisingumo Teismo<br />
jurisprudencija.<br />
Tačiau šiandien turime kalbėti ne tik apie dalykus, kurie yra pozityvūs,<br />
bet <strong>ir</strong> apie iš jų kylančias problemas. Sakykime, Europos Žmogaus<br />
Teisių Teismas žmogaus teisių vertybinėje sistemoje suformulavo<br />
doktriną, kuria remiantis visos žmogaus teisės (tiek atsk<strong>ir</strong>ai, tiek visumoje)<br />
turi būti vertinamos derinant jas tarpusavyje arba konkrečioje situacijoje<br />
ieškant pusiausvyros. Tuo tarpu Europos Bendrijų Teisingumo<br />
Teismo jurisprudencijoje yra doktrinos užuominų, kad gali būti prioritetinės<br />
teisės. Pavyzdžiui, ekologinėje teisėje pastaraisiais metais ats<strong>ir</strong>anda<br />
teiginių, kad jos turi būti vertinamos kaip prioritetinės, lyginant<br />
jas su nuosavybės teisėmis. Sakykime (žinoma, tai gali būti asmeninė<br />
nuomonė, nors tai yra <strong>ir</strong> Konstitucinio teismo doktrinoje), mūsų, kaip <strong>ir</strong><br />
Europos Žmonių Teisių Teismo doktrina yra pusiausvyros doktrina. Tai<br />
reiškia, kad turi būti ieškoma pusiausvyros tarp konstitucinių vertybių,<br />
jos turi būti derinamos konkrečioje situacijoje.<br />
113
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Baigdamas dar norėčiau pasakyti keletą dalykų apie Konstitucinio<br />
Teismo veiklą. Konstitucinis Teismas, tiek kurdamas doktriną, tiek<br />
vertindamas įstatymų <strong>ir</strong> kitų teisės aktų suderinamumą su Konstitucija,<br />
ne tik atlieka vadinamo negatyvaus įstatymo leidėjo vaidmenį, bet taip<br />
pat, galima sakyti, pozityviai padeda <strong>politika</strong>ms spręsti įstatymų leidybos<br />
klausimus.<br />
Vienas toks atvejis – m<strong>ir</strong>ties bausmės panaikinimo problema, kuri<br />
buvo sprendžiama šiandien ryte. Salėje matau <strong>ir</strong> parlamento vadovus, <strong>ir</strong><br />
buvusius Lietuvos Respublikos parlamento narius. Pamenate, kolegos,<br />
kiek Seime buvo diskutuotas šis klausimas, <strong>ir</strong> kaip Seimas neišdrįso<br />
pats išspręsti, nors buvo akivaizdu, kad tai reikia išspręsti? Kaip buvo<br />
išspręstas klausimas? Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą,<br />
kuris priėmė nutarimą, pripažįstantį, kad baudžiamojo kodekso normos,<br />
įtv<strong>ir</strong>tinančios m<strong>ir</strong>ties bausmę, prieštarauja Konstitucijai. Tik po to Seimas<br />
lengva š<strong>ir</strong>dim <strong>ir</strong> lengva ranka, nebijodamas jokių politinių reakcijų<br />
iš Lietuvos Respublikos piliečių (kadangi tuo metu ši nuomonė nebuvo<br />
populiari), priėmė atitinkamas įstatymų pataisas, taip panaikindamas<br />
m<strong>ir</strong>ties bausmę Lietuvoje. Tai yra, žinoma, labai didelis pasiekimas.<br />
Noriu pabrėžti dar vieną Konstitucijos gynimo aspektą. Konstitucija<br />
yra tikroji vertybė tada, kai yra stabili. Niekam nekelia abejonių<br />
faktas, kad Konstitucijos stabilumas yra vertybė. Vertybė negali būti<br />
nestabili. Jeigu yra amžina <strong>ir</strong> visuotinė vertybė, ji yra stabili, taip pat <strong>ir</strong><br />
Konstitucija. Konstitucijos stabilumą garantuoja <strong>ir</strong> pačios Konstitucijos<br />
normos, tarkime, itin sudėtinga Konstitucijos keitimo procedūra, tačiau<br />
turime įvertinti <strong>ir</strong> prasminį Konstitucijos stabilumą. Negalima Konstitucijos<br />
keisti vien dėl to, kad yra kokio nors dalinio klausimo geresnis<br />
sprendimas.<br />
Konstitucija yra vertybių sistema. Bandant keisti atsk<strong>ir</strong>as Konstitucijos<br />
nuostatas ši vertybių sistema gali būti pažeidžiama. Kita vertus,<br />
Konstitucijos jokiu būdu negalima keisti, bandant nuslėpti tikrąjį tiks-<br />
114
III sesija<br />
lą <strong>ir</strong> bandant koreguoti su tuo tikslu nesusijusias Konstitucijos nuostatas.<br />
Aš turiu omenyje pilietybės problemą. Netgi konstitucinės teisės<br />
specialistai siūlo išspręsti šį klausimą, apeidami <strong>ir</strong>, nebijau pavartoti tą<br />
žodį, iš esmės apgaudami Lietuvos žmones, kad, pavyzdžiui, pilietybės<br />
klausimas turėtų būti sprendžiamas referendumu. Šiuo atveju Konstituciją<br />
pakeisti bandoma per visiškai kitas nuostatas, kurias galėtų išspręsti<br />
parlamentas. Konstitucija nei pati gali būti fiktyvi, nei gali toleruoti<br />
fiktyvią Konstitucijos keitimo tvarką.<br />
Galiausiai norėčiau pasakyti, kad konstitucingumo kūrimas Europoje<br />
yra <strong>ir</strong> mūsų pačių reikalas. Mes turime aktyviai dalyvauti kuriant<br />
Europos konstitucinę doktriną. Tai bus mūsų tikrasis indėlis į savo valstybės<br />
<strong>ir</strong> Europos kelią į teisingumą <strong>ir</strong> gėrį.<br />
Lietuvos teisėkūra <strong>ir</strong> jos santykiai su<br />
vertybėmis<br />
Artūras Paulauskas<br />
Naujosios sąjungos p<strong>ir</strong>mininkas, LR Seimo narys<br />
Mano pranešimas bus lyg ką tik išklausyto gerbiamo Stasio Stačioko<br />
pranešimo tęsinys, nes kalbėsiu apie Lietuvos teisėkūrą <strong>ir</strong> jos santykį<br />
su vertybėmis. Iš tiesų, galbūt man bus lengviau <strong>ir</strong> kai ką praleisti,<br />
nes kalbant apie teisėkūrą negalima neminėti konstitucinių vertybių,<br />
pačios konstitucinės doktrinos. Taigi pasistengsiu sutrumpinti savo pasisakymą.<br />
Šiandien kalbame apie vertybes mūsų gyvenime, politikoje <strong>ir</strong> kitose<br />
srityse. Žmogų pavadinti asmenybe galime tik tada, kai jis turi pozityvią<br />
vertybių sistemą <strong>ir</strong> aktyviai ją įgyvendina. Dėl šios priežasties<br />
turime daug dėmesio sk<strong>ir</strong>ti jaunų žmonių ugdymui, jų dorovinei individualybei,<br />
formuojant teisingas dorovines <strong>ir</strong> vertybines orientacijas.<br />
115
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Gali kilti klausimas, kodėl kalbą apie teisėkūrą pradėjau nuo teisingų<br />
dorovinių <strong>ir</strong> vertybinių orientacijų formavimo. Manau, kad <strong>politika</strong>s,<br />
įstatymų leidėjas, neturintis asmeninės vertybių skalės, tiesiog negali<br />
kokybiškai <strong>ir</strong> tinkamai atlikti savo darbo.<br />
Mūsų teisėkūra turi tapti tikra visuomenės narių konstitucinių teisių<br />
užtikrinimo priemone. Todėl ši visuomenės institucija tik tada pateisins<br />
savo autentiškąją institucinę pask<strong>ir</strong>tį, kuomet Seimo išleidžiami<br />
įstatymai atitiks prigimtines žmogaus teises <strong>ir</strong> kai šių teisės normų pagrindu<br />
teisės subjektai turės vienodą galimybę naudotis <strong>ir</strong> kurti Lietuvos<br />
Respublikos Konstitucijoje reglamentuotas pilietines teises. Tik<br />
dėl teisėtų, kaip jau buvo pabrėžta, atitinkančių Lietuvos Respublikos<br />
Konstituciją, įstatymų žmogaus teisės realiai tampa aukštesnės už valstybinės<br />
valdžios ar kokios nors socialinės grupės interesus. Lietuvos<br />
Respublikos Konstitucija, kuri buvo priimta referendumu, yra visos<br />
pozityvios teisės pagrindas. Tai reiškia, kad šiame valstybės pagrindiniame<br />
akte yra įtv<strong>ir</strong>tinti svarbiausi visuomenės siekiai, bylojantys apie<br />
teisinę visuomenės kultūrą <strong>ir</strong> pažangą.<br />
Svarbu, kad būtų laikomasi Konstitucijoje įtv<strong>ir</strong>tintų nuostatų, visuomenės<br />
nuorodų, normų <strong>ir</strong> jomis vadovaujamasi. Dažniausiai taip <strong>ir</strong><br />
yra. Teisėkūroje remiamasi tomis nuostatomis. Kaip vieną iš pavyzdžių<br />
galėčiau paminėti ilgai trukusį įstatymo dėl valstybės politikų elgesio<br />
kodekso patv<strong>ir</strong>tinimo svarstymą, kuris Seime užtruko beveik šešerius<br />
metus. Šiuo kodeksu buvo siekiama užtikrinti viešųjų interesų apsaugą<br />
<strong>ir</strong> suformuoti visuomenei priimtino politiko elgesio normas. Juo taip<br />
pat buvo siekiama įgyvendinti <strong>ir</strong> konstitucinį valdžios įstaigų tarnavimo<br />
žmonėms principą – plėtoti demokratinį valdymą, didinti visuomenės<br />
pasitikėjimą valstybės valdžios <strong>ir</strong> savivaldybių institucijomis.<br />
Jūs suprantate, kad teisėkūros procesas <strong>ir</strong> rezultatas negali būti<br />
kokybiški be paties proceso subalansavimo, racionalumo. Seimas praėjusių<br />
metų nutarimu patv<strong>ir</strong>tino teisėkūros tobulinimo metmenų įgy-<br />
116
III sesija<br />
vendinimo nutarimą, kuriuo siekiama kokybiškai pagerinti teisėkūros<br />
procesą, nurodomos galimos teisėkūros tobulinimo kryptys. Sakoma,<br />
kad teisėkūros metmenys turėtų tapti pagrindiniu <strong>ir</strong> principiniu teisės<br />
aktu, sk<strong>ir</strong>tu visiems subjektams, o siūlymai, kaip tobulinti teisėkūros<br />
procesą, turėtų būti parengti, atsižvelgiant į šio proceso nuoseklumą <strong>ir</strong><br />
poreikį kurti kokybiškus teisės aktus. Ko gero, p<strong>ir</strong>mą kartą buvo įtv<strong>ir</strong>tinta<br />
nuostata, kad subalansuotas teisėkūros procesas, taip pat <strong>ir</strong> racionali,<br />
nuosekli Seimo teisėkūros darbotvarkė yra neįmanomi be atitinkamų<br />
parlamentinės kontrolės priemonių. Šiai problemai numatoma sk<strong>ir</strong>ti<br />
didesnį dėmesį, todėl planuojama įgyvendinti sisteminę teisės aktų stebėseną,<br />
užtikrinant teisės darnos stebėjimą bei teisės aktų efektyvumo<br />
įvertinimą.<br />
Kita vertus, abejonių kelia tai, jog įgyvendinamų aktų stebėsenos<br />
funkcijos yra perduotos vykdomosios valdžios institucijoms <strong>ir</strong> jos pask<strong>ir</strong>tai<br />
institucijai, koordinuojančiai teisės aktų stebėseną, iš šios veiklos<br />
visiškai eliminuojant patį Seimą kaip pagrindinį subjektą, įgyvendinantį<br />
parlamentinės kontrolės funkciją. Norėčiau paminėti dar vieną<br />
nutarimą dėl balsavimo internetu rinkimuose <strong>ir</strong> referendumuose koncepcijos<br />
patv<strong>ir</strong>tinimo. Žinau, kad mūsų kolegos lankėsi Estijoje, domėjosi<br />
šia sistema. Seime taip pat yra patv<strong>ir</strong>tinta <strong>ir</strong>, manau, būtent tuo<br />
pabrėžiama vertybė, kad demokratijos <strong>ir</strong> politinio dalyvavimo plėtra<br />
yra labai svarbi informacinės visuomenės sąlygomis. Lietuvos Respublikos<br />
Konstitucijos penktojo straipsnio pagrindu yra sukurtos žmonėms<br />
tarnaujančios institucijos, įpareigotos užtikrinti konstitucines žmogaus<br />
teises. Jei valstybės institucijos pilietinės <strong>ir</strong> konstitucinės teisės pagrindu<br />
netarnauja žmonių interesams, jos negali būti laikomos legitimiomis,<br />
nes neatspindi savo kūrėjo – žmonių – teisių <strong>ir</strong> interesų. Dėl to teisinėje<br />
santvarkoje valstybė turi tapti pilietinių žmogaus teisių apsaugos organizacija.<br />
Parlamentas, leisdamas neteisinį įstatymą, nevisiškai atitinka<br />
konstitucines prigimtines žmogus teises, nes jo turinyje subjektų teisės<br />
117
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
nėra tolygios jų pareigoms. Tokiu atveju valstybė tampa savivaliaujančia,<br />
neatitinkančia savo tikrosios pask<strong>ir</strong>ties organizacija. Seimas, išleisdamas<br />
neteisinį įstatymą, prieštarauja Konstitucijos nuostatoms, nes<br />
tokia atstovaujamosios institucijos veikla netarnauja žmogaus teisėms,<br />
o atv<strong>ir</strong>kščiai – jas varžo, d<strong>ir</strong>btinai iškreipia.<br />
Noriu jums pateikti dar vieną pavyzdį. Labai ilgai buvo diskutuota<br />
dėl taip vadinamo Liustracijos įstatymo, kuriuo, siekiant efektyviau<br />
užtikrinti valstybės saugumą, neleidžiama KGB <strong>ir</strong> kitų SSRS specialiųjų<br />
tarnybų rezervo karininkams tam tikrą laiką eiti tam tikrų pareigų<br />
valstybės institucijose bei su valstybės saugumu susijusiose įmonėse <strong>ir</strong><br />
organizacijose. Tačiau, ekspertų nuomone, toks minėtų asmenų veiklos<br />
ribojimas šiuo metu gali būti traktuojamas kaip neproporcingas konstitucinės<br />
teisės pas<strong>ir</strong>inkti darbą bei verslą atžvilgiu bei kaip galimas<br />
Europos žmogaus teisių <strong>ir</strong> pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas.<br />
Kaip žinome, prezidentas šį įstatymą vetavo.<br />
Galima prisiminti neseną Lenkijos pavyzdį, kuomet vienas žymus<br />
<strong>politika</strong>s, Europos parlamentaras ponas Br. Geremek taip pat atsisakė<br />
vykdyti tokį neteisėtą, jo požiūriu, įstatymą. Jis atsisakė užpildyti<br />
įva<strong>ir</strong>ias formas apie savo veiklą. Manau, kad būtent šiuo pavyzdžiu taip<br />
pat galima kalbėti apie individo, piliečio elgesį tuo atveju, kai jis mano,<br />
kad išleistas neteisinis įstatymas, iškreipiantis, d<strong>ir</strong>btinai suvaržantis<br />
jo teises. Dėl to, vadovaujantis pilietine teise, neturėtų būti privaloma<br />
vykdyti tokių neteisinių įstatymų, nes juos įgyvendinant vienas pozityviosios<br />
teisės subjektas kultūriškai labiau iškeliamas už kitą. Kaip<br />
žinote, teisingumas – vienas pagrindinių teisės <strong>ir</strong> socialinio gyvenimo<br />
reguliavimo tikslų, taip pat <strong>ir</strong> viena svarbiausių moralinių vertybių bei<br />
teisinės valstybės pagrindų. Jei, kaip buvo minėta, teisėtumo priežiūrai<br />
yra sukurta speciali institucija – Konstitucinis Teismas, tai įstatymų teisingumu<br />
nes<strong>ir</strong>ūpina jokia valstybės institucija. Tai lieka pačių politikų<br />
sąžinės reikalu <strong>ir</strong>, sakyčiau, savotišku supratimu.<br />
118
III sesija<br />
Štai čia Seimo p<strong>ir</strong>mininkas pateikė pavyzdį, kad prezidentas vetavo,<br />
<strong>ir</strong> todėl buvo nepriimtas įstatymas dėl pridėtinės vertės mokesčių<br />
lengvatų įsigyjant automobilius, kurių vertė ne didesnė kaip 130 tūkstančių<br />
litų. Ir buvo nurodyta priežastis, kad biudžetas negaus pinigų,<br />
sumažės įplaukos į biudžetą, <strong>ir</strong> kad tai atneš turtingiems žmonėms papildomų<br />
pajamų. Tačiau įstatymų šalininkai turėjo visai kitą nuomonę<br />
– kad šitoks įstatymas padėtų atnaujinti automobilių parką, pagerintų<br />
saugumą keliuose <strong>ir</strong> taip apsaugotų žmonių gyvybes, <strong>ir</strong>, be abejo, padėtų<br />
automobilių prekybos įmonėms konkuruoti su kaimyninių šalių įmonėmis.<br />
Taigi <strong>ir</strong> čia pusiausvyros <strong>ir</strong> teisingumo paieška yra labai svarbi.<br />
Norėčiau paminėti dar vieną svarbų Konstitucijoje įtv<strong>ir</strong>tintą teisinės<br />
valstybės siekį, kuris tampa socialiniu Lietuvos visuomenės orientyru,<br />
nes priverčia vadovautis ne tik raide, bet <strong>ir</strong> valstybės įstatymo dvasia,<br />
kad būtų teisingai suprasta ne tik forma, bet <strong>ir</strong> turinys. Kalbėdami<br />
apie teisinę valstybę kaip santvarkos orientyrą mes palaipsniui imame<br />
suvokti, kad teisinė valstybė, jos valdymo aparatas <strong>ir</strong> tvarka turėtų būti<br />
socialiai vienodai naudingi kiekvienam jos nariui. Teisinės valstybės<br />
parlamentas turėtų tapti visuomenės institucija, padedančia visiems<br />
valstybės piliečiams sureguliuoti socialinius santykius įstatymo pagrindu.<br />
Tačiau tokių visuomeninių santykių būtų galima siekti tik išleidus<br />
kompromisinius įstatymus <strong>ir</strong> užtikrinus griežtą jų įgyvendinimą.<br />
Pasisakymą norėčiau baigti vieno žymiausių mąstytojų iš Karaliaučiaus<br />
Emanuelio Kanto žodžiais, kad „tikroji <strong>politika</strong> negali žengti<br />
nė vieno žingsnio neparodžiusi pagarbos moralei – <strong>politika</strong> turi priklaupti<br />
prieš moralę“. Taigi perfrazavus šitą posakį būtų galima teigti,<br />
kad bet kuris įstatymas turi būti <strong>ir</strong> moralus.<br />
119
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Žmogaus teisės <strong>ir</strong> moralinės vertybės<br />
Mindaugas Sabutis<br />
Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas<br />
Mieli konferencijos dalyviai! Aš nesu nei <strong>politika</strong>s, nei teisininkas,<br />
nei ekonomistas. Šioje konferencijoje norėčiau išreikšti krikščionio,<br />
piliečio požiūrį. Lietuvos Evangelikų liuteronų bažnyčia gyvuoja<br />
daugiau nei 460 metų. Bažnyčia yra viena tų institucijų Lietuvoje, kuri<br />
sk<strong>ir</strong>tinguose lygmenyse, gyvenimo srityse puoselėjo demokratines vertybes.<br />
Tai yra geroji demokratijos <strong>ir</strong> vertybių, kurios buvo puoselėjamos<br />
liuteronų bendruomenėje, pat<strong>ir</strong>tis. Tai, kas vyksta mūsų valstybėje,<br />
mes interpretuojame per šių vertybių prizmę. Vienus dalykus mes tikrai<br />
suprantame <strong>ir</strong> remiame, tačiau kiti mums kelia nerimą.<br />
P<strong>ir</strong>miausia Lietuvoje <strong>ir</strong> Baltijos regione Liuteronų bažnyčia buvo<br />
institucija, sudariusi sąlygas tam tikrų vertybių diegimui. Vienas mūsų<br />
tikslų yra kova už gerovę. Čia mes kalbame apie Europos Sąjungos<br />
plėtrą. Žinoma, tai yra išankstinė sąlyga mūsų gyvenimo pagerinimui,<br />
gerovės didinimui, tačiau kartu narystė Europos Sąjungoje yra susijusi<br />
su tam tikrais lūkesčiais. Kuomet žvelgiame į Europos Sąjungą, vienijančią<br />
dvidešimt septynias valstybes, beveik 500 milijonų gyventojų,<br />
matome, kad ypač didelis dėmesys Europos Sąjungoje sk<strong>ir</strong>iamas žmogaus<br />
teisėms, <strong>ir</strong> daugelis dokumentų yra sk<strong>ir</strong>ti būtent žmogaus teisėms,<br />
jų apsaugai. Pasak daugelio dokumentų <strong>ir</strong> chartijų autorių, pagrindinis<br />
tikslas yra žmogaus laisvės, laisvė, lygybė <strong>ir</strong> teisingumas visose šalyse<br />
narėse.<br />
Liuteronų teologijoje yra labai aiški atsk<strong>ir</strong>tis tarp dviejų vadinamųjų<br />
kalavijų arba dviejų sričių, tai yra tarp valstybės <strong>ir</strong> Bažnyčios. Jei<br />
Bažnyčia rūpinasi žmogaus amžinuoju gyvenimu, Evangelija, malonės<br />
skelbimu, tai valstybė turi palaikyti viešąją tvarką. Valstybė <strong>ir</strong> valdžia<br />
turi organizuoti aiškią <strong>ir</strong> atv<strong>ir</strong>ą teisinę sistemą. Kuomet Bažnyčia <strong>ir</strong> vals-<br />
120
III sesija<br />
tybė yra tokiame santykyje, valstybė gali būti teisinga tik tuomet, kai<br />
yra aiški vertybinė įstatymo <strong>ir</strong> šalies prioritetų kilmė. Krikščioniškosioms<br />
Bažnyčioms šiandien tikriausiai jau nesvarbu, kokios konfesijos<br />
mes būtume, bet, manau, visi sutiksime, kad mes suvokiame įstatymo<br />
kilmę kaip kylančią iš Dievo.<br />
Įstatymas <strong>ir</strong> tvarka kyla iš Dievo. Vadinasi, valdžia taip pat yra<br />
atsakinga prieš Dievą, <strong>ir</strong> visa teisinė samprata, pagal kurią formuojama<br />
valstybė, turi kilti, paprasčiausiai tariant, iš Dekalogo. Kad mes įsivaizduotume<br />
dešimties Dievo įsakymų teisingą įgyvendinimą bet kurioje<br />
visuomenėje, įsivaizduokime valstybę, nors tikriausiai tai sunku, kurioje<br />
staiga ryte prabundame <strong>ir</strong> pamatome, kad žmonės – tiek valdžios<br />
žmonės, tiek piliečiai – nemeluoja, nevagia, nepaleistuvauja, negeidžia<br />
svetimo turto <strong>ir</strong> net švenčia šventą dieną. Tai tikriausiai būtų visuomenė,<br />
kurios mes negalėtume lengvai suvokti, tačiau tai yra tikslas, kylantis<br />
iš Dievo – kad žmonės gyventų tvarkingai.<br />
Protestantiškoje teologijoje yra vienas aspektas, reikalaujantis,<br />
kad <strong>ir</strong> valdžia, <strong>ir</strong> piliečiai būtų atsakingi. Atsakingi ne tiek kolektyviai<br />
(juo mažiau kolektyviai), kiek asmeniškai. Vadinasi, valdžios žmogus<br />
p<strong>ir</strong>miausia yra atsakingas prieš Dievą, tada prieš įstatymus <strong>ir</strong> prieš piliečius<br />
už savo priimamus įstatymus. Pilietis asmeniškai yra atsakingas<br />
prieš Dievą, prieš valdžią <strong>ir</strong> prieš tuos pačius įstatymus už savo gyvenimą.<br />
Tai <strong>ir</strong> yra asmeninė atsakomybė. Štai čia <strong>ir</strong> kyla, bent jau iš krikščioniškosios<br />
pusės žiūrint, daug klausimų apie šiandieninės Europos<br />
Sąjungos teisės sistemą. Aš nesigilinu į pačius pamatus, kadangi nesu<br />
juristas. Noriu panagrinėti moralines <strong>ir</strong> etines dimensijas, tai, kokiais<br />
principais remiantis yra formuluojami žmogaus teises apibrėžiantys teisiniai<br />
aktai <strong>ir</strong> kokia yra jų kilmė. Aišku, būtų paprasčiausia pasakyti, kad<br />
visa tai kyla iš visuomenės. Visuomenė išs<strong>ir</strong>enka savo atstovus, atstovai<br />
priima sprendimus pagal visuomenės valią. Tai būtų paprastas modelis.<br />
Tačiau tikriausiai drąsiai galime teigti, kad šiuolaikinėje visuomenėje<br />
121
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
daugelis sprendimų vis dėlto yra priimami tam tikrais konjunktūriniais<br />
sumetimais, taip pat dėl lobistinių <strong>ir</strong> kitų priežasčių.<br />
Taigi vienas pamatinių dalykų, ant kurių buvo <strong>ir</strong> yra statoma Europa,<br />
yra neginčijamos žmogaus laisvės. Tačiau iš to kyla paradoksas,<br />
kurio įminti nepavyksta, <strong>ir</strong> kurio atsakymo aš niekaip negaliu rasti net <strong>ir</strong><br />
kalbėdamas su <strong>politika</strong>is tiek Lietuvoje, tiek kai kada <strong>ir</strong> pačiame Europos<br />
Parlamente su įva<strong>ir</strong>ių šalių atstovais. Imkime kad <strong>ir</strong> žmogaus laisvę,<br />
kuri v<strong>ir</strong>to negimusios gyvybės arba sergančio neįgalaus žmogaus žudymo<br />
laisve.<br />
Remiantis Lietuvoje esama statistika, kurią pavyko surinkti nuo<br />
Nepriklausomybės pradžios iki dabar, apytikriai skaičiuojama, kad<br />
buvo atlikta apie pusė milijono abortų, kurių tik maža dalis galbūt buvo<br />
medicininiai, o visa kita buvo apsisprendimo reikalas. Vadinasi, mes<br />
netekome apie pusės milijono savo piliečių. Pasaulyje tokiu būdu nužudoma<br />
nuo 30 iki 60 milijonų žmonių per metus. Kuomet kalbame<br />
apie Antrąjį pasaulinį karą, minime panašius skaičius, taigi <strong>ir</strong> šiandien<br />
vyksta panašus karas. Na, galbūt Europai tektų keli milijonai. Bent jau<br />
remiantis Britanijos statistika, kuri yra aiškiausiai pateikta <strong>ir</strong> lengvai<br />
randama, 2005 m. Didžiojoje Britanijoje tokiu būdu, atliekant abortus,<br />
buvo nužudyta 168 tūkstančiai žmonių.<br />
Tai yra susiję su žmogaus laisve. Antra vertus, mes kalbame apie<br />
didžiulę demografinę krizę. Štai Vokietijos Bundestago demografinė<br />
komisija, kuri labai rimtai d<strong>ir</strong>bo aštuonerius metus <strong>ir</strong> kurią sudarė<br />
įva<strong>ir</strong>iausių visuomenės sričių ekspertai, mokslininkai <strong>ir</strong> <strong>politika</strong>i, atliko<br />
preliminarius skaičiavimus, jog Vokietijoje 2050 m. vietoj dabar gyvenančių<br />
86 milijonų žmonių gyvens maždaug 45, jeigu <strong>ir</strong> toliau išliks<br />
tokios demografinės tendencijos. Kartą vienam politikui pasakiau,<br />
kad Lietuva tikriausiai konkuruoja su Vokietija gimstamumo mažėjimo<br />
srityje, nes abi šalys yra statistiškai panašios tuo, kad gyventojų jose<br />
mažėja. Jis man atsakė, kad Europoje yra viena valstybė, kurioje gims-<br />
122
III sesija<br />
tamumas visuomet bus mažesnis. Tai – Vatikanas, <strong>ir</strong> mes paskutiniai<br />
tikrai nebūsim. Aš jums tik atkartoju žodžius, nes Vatikano statistikos<br />
tikrai nežinau. Taigi, matyt, visoje Europoje skaičiai yra panašūs. Tačiau<br />
kokia ateitis laukia tokių valstybių kaip mes? Leidžiama žudyti<br />
žmones, tačiau tuo pat metu rūpinamasi svarbiausiomis teisėmis – gyvūnų<br />
teisėmis. Aš tikrai esu už tam tikras gyvūnų teises <strong>ir</strong> manau, kad<br />
be reikalo jų skriausti nereikia.<br />
Yra toks įstatymas, priimtas vienoje iš Europos Sąjungos valstybių,<br />
kuriuo remiantis bauda sk<strong>ir</strong>iama už tai, kad žmogus gaudo žuvį kita<br />
žuvimi, nes tai yra gyvūno kankinimas. Jau yra parengtas projektas,<br />
kurį teko vartyti, tačiau valdžios keitėsi, tad jis dar nepatv<strong>ir</strong>tintas. Taigi<br />
bus uždrausta gaudyti žuvį ant slieko, nes tai yra gyvūno kankinimas.<br />
Kada gatvės baloje ats<strong>ir</strong>as kažkokie mikroorganizmai, bakterijos ar v<strong>ir</strong>usai,<br />
tai taps labiausiai saugotinu nacionalinės vertės biotopu, galbūt<br />
įtrauktu į Raudonąją knygą. Tačiau kada motinos įsčiose suspurda gyvybė,<br />
tai yra žmogaus laisves <strong>ir</strong> teises žeidžianti problema, kurią reikia<br />
kuo greičiau išspręsti visomis įmanomomis priemonėmis.<br />
Ir dar kalbant apie abortus: atrodo, vasario mėnesį Europos Sąjunga<br />
pareiškė Nikaragvai, kad bus nutraukta humanitarinė pagalba<br />
vien dėl to, kad Nikaragva laikosi gyvybės politikos. Kuomet Europos<br />
Sąjungoje g<strong>ir</strong>dime tiek kritikos Amerikai, kuri esą reguliuoja pasaulio<br />
gyvenimą, pačioje Europos Sąjungoje mes matome visiškai tokį patį<br />
dalyką. Tai sunku suprasti.<br />
Kita tema – lygybė. Šiandien daugelyje Europos šalių tardami<br />
žodį „šeima“ mes jau nebesuprantame, ką tas žodis reiškia. Iš tiesų jis<br />
daugeliui jau nieko nebereiškia, nes šeima gali būti du žmonės, o kai<br />
kuriose šalyse jau <strong>ir</strong> trys tos pačios lyties žmonės. Svarbu, kaip sako,<br />
kad būtų meilė <strong>ir</strong> pagarba.<br />
Tačiau šiandien vardan lygių teisių iš vaikų atimama teisė turėti<br />
tėvą <strong>ir</strong> motiną, nes kai kur mokykloms jau yra ruošiami vadovėliai,<br />
123
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
kuriuose draudžiama naudoti tuos vardus. Tėvai <strong>ir</strong> motinos vis rečiau<br />
iš savo vaikų išg<strong>ir</strong>s tuos pačius brangiausius vardus, nes žodžiai „žmona“,<br />
„tėvas“, „motina“, „šeima“ įžeis tuos kelis procentus žmonių, kurie<br />
gyvena prieš žmogaus prigimtį <strong>ir</strong> Dievo planą. Taigi mes matome tam<br />
tikrą paradoksą: viena vertus, pamatinės teisės į gyvybę <strong>ir</strong> tvarką turėtų<br />
būti ginamos, antra vertus, jos yra ardomos, nes nėra aiškus šaltinis, iš<br />
kurio kyla teisės, lygybės, laisvės <strong>ir</strong> kiti principai. Jei nėra Dievo, tai<br />
bus kita t<strong>ir</strong>onija.<br />
Šiandien akivaizdu, kad Europos Sąjunga suka tuo pačiu keliu,<br />
kuriuo jau buvo mėginama pasukti keletą šimtų metų – sunaikinti savo<br />
šaknis, pasakyti: „Krikščionybė buvo tik vietoje mūsų pozityvių pagoniškų<br />
kultūrų primestas reiškinys, <strong>ir</strong> ją reikia sunaikinti.“ Mes labai<br />
įdomiai atrodome Artimųjų Rytų <strong>ir</strong> Azijos kontekste, nes ten gyvena<br />
tautos, kurias galime vertinti įva<strong>ir</strong>iai, tačiau jos gerbia save <strong>ir</strong> savo praeitį.<br />
Štai Europa pati savęs jau ima nekęsti – viena vertus, savimi didžiuojasi,<br />
antra vertus, savo šaknų jau nebeapkenčia. Matome, kiek<br />
buvo t<strong>ir</strong>onijų <strong>ir</strong> diktatūrų, kurios sakė: „Krikščionybės nereikia, štai<br />
mes žmogaus protu sukursime tokią tvarką, kuri bus priimtina visiems,<br />
be jokių mitų <strong>ir</strong> spekuliacijų, tai bus gryna, normali tvarka.“ Mes žinome,<br />
kiek šimtų milijonų žmonių kraujo per paskutinius šimtus metų<br />
buvo dėl to pralieta.<br />
Taigi kas dėl to yra atsakingas <strong>ir</strong> kas bus atsakingas po keliasdešimties<br />
metų, kada vaikai Lietuvoje, Estijoje ar kitose mažose tautose<br />
paklaus: „Tėveli, kodėl mes iš genties jau liekame paskutiniai?“ Kas<br />
tada prisiims atsakomybę? Tikriausiai niekas. Kas prisiims atsakomybę<br />
už daugelį nusinešamų gyvybių? Labai keista matyti tokį civilizacijos<br />
posūkį, kuris veda į niekur. Matyt, tas pats atsakymas iš raidės „N“ tinkamas<br />
mano užduotiems klausimams, nes nei komisijos, nei institucijos,<br />
nei jokie kolektyviniai dariniai atsakomybės neprisiims. Vadinasi,<br />
124
III sesija<br />
ateis laikas, jis turi ateiti, kuomet piliečiai patys turės prisiimti asmeninę<br />
atsakomybę. Ypač tie žmonės, kurie turi galimybes, kurie turi jėgų<br />
kažką keisti <strong>ir</strong> daryti.<br />
Štai Baltijos šalyse mes turime mobilizacijos pat<strong>ir</strong>tį. Atsakingais<br />
laikais buvo mobilizuojama kritinė masė reikalingų žmonių, galinčių<br />
pakeisti situaciją. Manau, kad ta galimybė neišnyko, tačiau viskas priklausys<br />
nuo žmonių, nuo politikų, kurie, priimdami sprendimus, vadovausis<br />
ne tik politine konjunktūra. Viskas priklausys nuo žiniasklaidos,<br />
kuri rūpinsis ne tik reklamos užsakovais, nuo akademikų, kurie rūpinsis<br />
ne tik savo darbo vietų išlaikymu, tačiau kurie rizikuos <strong>ir</strong> galės, kaip<br />
Liuteris kažkada yra pasakęs, tarti: „Čia aš stoviu, kitaip negaliu, tepadeda<br />
man Dievas.“ Tuomet prasidės tikri pokyčiai.<br />
Mano paskutinis pastebėjimas būtų apie tai, kaip religinių bendruomenių<br />
atstovai prieš referendumą dėl stojimo į Europos Sąjungą<br />
lankėmės Briuselyje, <strong>ir</strong> vienas tarnautojas pasakė tokį puikų tikėjimo<br />
išpažinimą, pradėdamas kalbą žodžiais: „Aš tikiu plėtra, aš tikiu industrializacija,<br />
<strong>ir</strong> aš tikiu pažanga (angl. – I believe in development, I believe<br />
in industrialization, and I believe in progress).“ Tai buvo tokie<br />
trys „tikiu“. Iš tiesų, tame išpažinime nebuvo nieko blogo, tačiau nebuvo<br />
<strong>ir</strong> nieko gero – jis paprasčiausiai buvo negyvas. Štai čia <strong>ir</strong> slypi<br />
klausimas – ar sukursime valstybę <strong>ir</strong> regioną, kuriame noriai gyvens<br />
dar daugelis ateities kartų, ar tiesiog gražias industrializuotas, išplėtotas<br />
kapines, kurias, deja, prižiūrės jau nebe mūsų vaikai.<br />
125
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Konservatorių požiūris į vertybes politikoje<br />
Andrius Kubilius<br />
Tėvynės sąjungos p<strong>ir</strong>mininkas, LR Seimo narys<br />
Iš tiesų labai džiaugiuosi šia konferencija <strong>ir</strong> noriu padėkoti <strong>Laima</strong>i<br />
Andrikienei bei visam jos kolektyvui už tokį puikų renginį.<br />
Apie vertybes <strong>ir</strong> politiką galima kalbėti įva<strong>ir</strong>iais aspektais. Pavyzdžiui,<br />
galima kalbėti apie vertybes užsienio politikoje – suverenumą,<br />
principingumą, solidarumą. Šiuo metu Estija yra šių savybių <strong>ir</strong> subjektas,<br />
<strong>ir</strong> objektas.<br />
Galima kalbėti apie politikos proceso ar procedūrines vertybes –<br />
skaidrumą, sąžiningumą, padorumą, net <strong>ir</strong> teisingumą ar konstitucingumą.<br />
Akivaizdu, kad šioje srityje yra daug problemų, <strong>ir</strong> apie tai daug<br />
kalbame. Apie tai šiandien beveik nekalbėsiu.<br />
Aš noriu kalbėti apie valstybės <strong>ir</strong> visuomenės pamatines vertybes,<br />
vardan kurių yra įgyvendinama <strong>politika</strong>. Ir čia pabandysiu išdėstyti<br />
konservatyvųjį požiūrį į tokį vertybių <strong>ir</strong> politikos santykį.<br />
Pradėsiu nuo to, kad jau treti metai esame visateisiai Europos Sąjungos<br />
nariai. Tai buvo vienas svarbiausių ilgalaikių mūsų valstybės politikos<br />
tikslų. Šiam tikslui pasiekti eikvojome beveik visas savo jėgas <strong>ir</strong><br />
visą savo protą. Pasiekėme, nes tikėjome laisvės vertybe. Politika buvo<br />
nulemta šios vertybės. Daug pasiekėme, bet <strong>ir</strong> daug sumokėjome.<br />
Pasiekę didžiųjų strateginių valstybės tikslų, šiandien jau atgręžiame<br />
žvilgsnį į artimiausią aplinką, į eilinio žmogaus kasdienybę, kurioje<br />
persipina viskas – žmogaus asmeninė sėkmė ar nesėkmė, valstybės<br />
politikos reikalai <strong>ir</strong> žmogaus socialinė, kultūrinė aplinka, kuria<br />
bendriausiu žodžiu galime vadinti visuomenę. Štai šioje „visuomenės“<br />
aplinkoje <strong>ir</strong> matome esmines mūsų šių dienų bėdas:<br />
1. Nyksta ar net neats<strong>ir</strong>anda bendruomeniniai ryšiai, socialinis<br />
solidarumas, bendruomeniškumas – visa tai, kas sudaro vadi-<br />
126
III sesija<br />
namąjį socialinį kapitalą.<br />
2. Silpsta šeima, daugėja skyrybų, nesantuokinių vaikų, vaikų,<br />
augančių tik su vienu iš tėvų, plinta nepilnamečių nėštumas,<br />
tragiškai mažėja gimstamumas, esame nykstanti tauta.<br />
3. Plinta asociali elgsena, auga nusikalstamumas, smurtas.<br />
4. Neįgauna patrauklumo mokymasis <strong>ir</strong> sąžiningas darbas kaip<br />
vienintelis asmeninės sėkmės šaltinis.<br />
5. Dar vis gyvename skurdžiai, <strong>ir</strong> tai neprisideda prie emigracijos<br />
mažėjimo.<br />
Šiandien, matant tokias mūsų visuomenės problemas, atėjo laikas<br />
pagalvoti, kokie mes norėtume būti, kai jau esame Europos, Vakarų dalimi.<br />
Akivaizdu tik tiek, kad esame šiek tiek sutrikę, neturime nei naujų<br />
tikslų, nei tokio tikėjimo bendromis vertybėmis, kurį turėjome, kai,<br />
skelbdami laisvės vertybę savo pagrindine vertybe, siekėme valstybės<br />
nepriklausomybės.<br />
Dar viena problema – veržėmės į Vakarus, bet ne viskas, ką randame<br />
Vakaruose, mums patinka. Turime turėti drąsos tai pasakyti. Dar<br />
daugiau – bėgome iš sovietmečio vertybinės dykumos, tikėdami, kad<br />
galėsime pasinerti į neišsenkantį Vakarų vertybinį šaltinį <strong>ir</strong> taip atsigauti.<br />
Deja, labai dažnai randame, kad <strong>ir</strong> europietiškoji <strong>politika</strong> yra tapusi<br />
sausai pragmatiška, tikros vertybinės orientacijos reikia su žiburiu ieškoti,<br />
kad galėtume pagal vertybinę orientaciją atsk<strong>ir</strong>ti Europos socialistus,<br />
konservatorius <strong>ir</strong> liberalus. Prieš keletą metų šiokią tokią paguodą<br />
galėjai rasti Amerikos neokonservatorių pastangose konstruoti vertybinę<br />
politiką, bet <strong>ir</strong> tai paskendo Irako karo liepsnose.<br />
Vertybės <strong>ir</strong> visuomenės bėgant laikui keičiasi. Tokios esminės<br />
vertybės, kaip šeimos ryšių tv<strong>ir</strong>tybė, vaikų pagarba tėvams, darbo etika<br />
<strong>ir</strong> kasdienis pilietiškumas savoje bendruomenėje, buvo stipriausios<br />
Vakarų vertybės prieš 50 ar net prieš 30 metų. Sekant M. Weber, tai<br />
127
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
buvo vadinama protestantiškąja etika. Galima su juo ginčytis, kiek tokios<br />
vertybės būdingos <strong>ir</strong> katalikiškajai etikai, bet nenuginčijama yra<br />
tai, kad krikščioniškasis tikėjimas per du tūkstantmečius sukūrė šią<br />
vakarietiškąją vertybių sistemą. Šiandieniniame pasaulyje šių vertybių<br />
niekas nebemonopolizuoja, bet akivaizdu, kad tos visuomenės, kurios<br />
remiasi šiomis vertybėmis, klesti; tos, kurios to nesugeba, pat<strong>ir</strong>ia didelių<br />
problemų. Mes turime suprasti, kad šių vertybių erozijos nesustabdysime<br />
vien pasiguosdami, kad jos yra mūsų kraujyje <strong>ir</strong> mūsų kultūroje,<br />
kad jos yra mūsų religiniame tikėjime. Mes turime nuolat stebėti savo<br />
visuomenės socialinius tikėjimus <strong>ir</strong> elgseną. Mes privalome nuolat sau<br />
kartoti, kokios vertybės mums yra svarbios <strong>ir</strong> turime sugebėti jas perduoti<br />
savo vaikams.<br />
Tai reiškia, kad turime aiškiau pasakyti, kokiomis vertybėmis tikime.<br />
Vertybėmis, kurias būtų galima dėti į statomos valstybės pamatą.<br />
Valstybė turi išmokti rūpintis tokiomis vertybėmis, jas ginti, nes valstybės<br />
neutralumas jų atžvilgiu reiškia, kad visuomenė yra paliekama<br />
vieniša ginti savo gyvybinę esmę, tai yra vertybes, kuriomis visuomenė<br />
tiki. Juk akivaizdu, kad stiprią valstybę galima sukurti tik tuo atveju,<br />
jeigu ji remiasi į stiprios visuomenės pamatą. Visuomenė yra stipri tiek,<br />
kiek ji vertybes išlaiko <strong>ir</strong> jomis tiki. Todėl valstybė privalo padėti visuomenei<br />
tapti <strong>ir</strong> išlikti stipria, nes tik taip valstybė taps stipria. Todėl<br />
valstybė turi būti pajungta vertybėms, o visuomenė turi susitarti – kokioms<br />
vertybėms.<br />
Taigi mums iškyla iššūkis susitarti dėl bendrųjų vertybių. Kokios<br />
jos turi būti <strong>ir</strong> kokia turi būti valstybės <strong>politika</strong>, kad tokios vertybės būtų<br />
puoselėjamos mūsų visuomenėje – tai yra pagrindiniai iššūkiai mums,<br />
kuriant stiprią valstybę.<br />
Aš išvardinsiu, mano manymu, svarbiausias vertybes, kurias turime<br />
ginti išnaudodami <strong>ir</strong> valstybės institutą, tai yra turėdami tinkamą<br />
valstybės politiką.<br />
128
III sesija<br />
1. Laisvė. Tai vertybė, kuria tikėjome, tai vertybė, kuri mus stiprino,<br />
atgaunant <strong>ir</strong> kuriant nepriklausomybę. Laisve mes turime tikėti <strong>ir</strong> ateityje.<br />
Bet laisvės vertybė negali būti vienintelė <strong>ir</strong> nelygstama. Bet koks<br />
vienpusiškumas nėra <strong>ir</strong> negali būti tikslas.<br />
Šiandien laisvė yra vertybė, vis labiau įsigalinti, gąsdinančiai įsigalinti<br />
vis naujose visuomenės gyvenimo srityse, jos ribos nuolat plečiamos.<br />
Turime suprasti, kad kartu su žodžiu „laisvė“ turime išmokti<br />
vartoti <strong>ir</strong> žodžius „yra ribos“, kad yra sveiku protu paremtos ribos. Nes<br />
dažnai „laisvės“ plėtra vyksta kitų, mums brangių vertybių sąskaita.<br />
Mums labai svarbios vertybės yra žmogiškumas, supratimas, gerumas,<br />
meilė. Tokie žmonių tarpusavio ryšiai, kuriems būdinga pagarba,<br />
pagalba, parama.<br />
Apibendrintai tai galima vadinti bendruomeniškumo vertybe. Tai<br />
nėra vien tik vertybė pati savaime. Pastaruoju metu atliekami tyrimai<br />
akivaizdžiai rodo, kad bendruomeniškumas, tiksliau – jo nykimas, siejamas<br />
su tokiomis esminėmis visuomenės rykštėmis kaip nusikalstamumas,<br />
narkomanija, alkoholizmas, asocialumas, vartotojiškumas. Randama<br />
sąsajų netgi su ūkio pažanga, gimstamumo mažėjimu bei visomis<br />
su tuo susijusiomis bėdomis.<br />
Todėl mes sakome:<br />
2. Bendruomeniškumas bei pilietinė visuomenė yra lygiai svarbūs,<br />
kaip <strong>ir</strong> asmuo, jo laisvė.<br />
Šiandien Lietuvoje liberalios vertybės ryškiai vyrauja. Pagal prieš<br />
keletą metų „Eurobarometro“ atliktus tyrimus lietuviai yra mažiausiai<br />
bendruomeniška tauta visoje Europoje: tik 5 proc. lietuvių pripažįsta<br />
dalyvaujantys kokioje nors visuomeninėje veikloje, kai tik 5 proc. švedų<br />
teigia nedalyvaujantys jokioje bendruomenės veikloje. Todėl mintis,<br />
kad bendruomeniškumas turi būti ne mažiau svarbus už asmens laisvę,<br />
reiškia, kad bendruomeniškumui šiandien reikia sk<strong>ir</strong>ti žymiai daugiau<br />
dėmesio.<br />
129
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Bendruomeniškumo vertybės iškėlimas – tai kol kas tik bendra<br />
nuostata, dėl kurios reikia susitarti. Dar turėsime daug ko išmokti, ką<br />
turėtume padaryti, kokia valstybės <strong>ir</strong> visuomenės veiksmų programa<br />
turėtų būti įgyvendinta, kad realiai pajustume pokyčius visuomenės<br />
bendruomeniškajame gyvenime.<br />
Bet viena mintis jau šiandien yra aiški. Turime atsigręžti į visuomenėje<br />
vieną svarbiausių bendruomenių – šeimą. Todėl manau, kad<br />
trečioji bendroji vertybė turėtų būti susijusi su šeimos instituto <strong>ir</strong>imo<br />
stabdymu. Turime aiškiai pasakyti:<br />
3. Šeima yra svarbiausia visuomenės bendruomenė, <strong>ir</strong> valstybė<br />
turi ginti šią vertybę.<br />
Taigi mūsų įsitikinimu, šeima – svarbiausias valstybės prioritetas.<br />
Mes turime atmerkę akis matyti, kas įvyko su mūsų šeimomis per<br />
pastaruosius dešimt metų: įregistruotų per metus santuokų tūkstančiui<br />
gyventojų sumažėjo dvigubai, <strong>ir</strong> netrukus skyrybų skaičius v<strong>ir</strong>šys vedybų<br />
skaičių; gimstamumas sumažėjo dvigubai, <strong>ir</strong> lietuviai tapo išm<strong>ir</strong>štančia<br />
tauta; asocialių šeimų padvigubėjo <strong>ir</strong> dabar jų yra jau daugiau kaip<br />
20 000; vaikų, gimusių ne šeimoje, skaičius nuo 5 proc. 1990 metais<br />
išaugo iki 30 proc. nuo visų, gimusių tais metais. Taigi per penkiolika<br />
metų mes pasivijome Jungtines Amerikos Valstijas. Deja, tai nėra ta<br />
sritis, kur mes norėjome pasivyti <strong>ir</strong> pralenkti Ameriką.<br />
Vakarai jau atranda paprastus dėsnius, kurie sako: jeigu nori tvarkos<br />
visuomenėje, p<strong>ir</strong>miausia rūpinkis tvarka šeimoje <strong>ir</strong> šeimos tv<strong>ir</strong>tumu.<br />
Visuomenei per brangiai kainuoja liberalus požiūris į šeimos institutą.<br />
Esu įsitikinęs, kad <strong>ir</strong> mūsų visuomenė negali likti abejinga tokiai slinkčiai,<br />
kai išaukštinta asmeninio moralinio apsisprendimo laisvė baigia<br />
sugriauti tradicinę šeimą.<br />
Kita mūsų silpnybė – nepasitikėjimas valdžia <strong>ir</strong> iš to kylantis nepasitikėjimas<br />
sava valstybe. Manau, kad tai yra <strong>ir</strong> didžiausias pavojus<br />
130
III sesija<br />
tautiškumui bei tautiniam identitetui. Negalima sukurti stiprios valstybės,<br />
jeigu visuomenėje vyrauja nepasitikėjimo kultūra. Visuomenei<br />
valstybė reikalinga <strong>ir</strong> kaip autoritetas, ginantis visuomenės bendrąsias<br />
vertybes. Autoritetu negali būti tas, kas yra silpnas, <strong>ir</strong> tas, kuriuo nepasitikima.<br />
Autoritetą reikia gerbti <strong>ir</strong> ginti nuo erozijos bei cinizmo, nes<br />
tai yra vertybė.<br />
Todėl ketv<strong>ir</strong>tąją vertybę aš įvardyčiau taip:<br />
4. Stipri valstybė visuomenei yra svarbus autoritetas.<br />
Kad šią vertybę apgintume, p<strong>ir</strong>miausia turime užtikrinti, kad pati<br />
valstybė veikia tinkamai, kad paprastam žmogui, jo šeimai ji užtikrina<br />
teisingumą <strong>ir</strong> efektyvų problemų sprendimą. Tai galima padaryti reformuojant<br />
valstybės biurokratinį valdymą, tuo pačiu tai būtų <strong>ir</strong> pasitikėjimo<br />
valstybe bei valdžia, jos autoriteto atkūrimo programa.<br />
Ir paskutinė vertybė, kurią noriu aptarti <strong>ir</strong> kuri man rūpi:<br />
5. Nuosavybės, verslo <strong>ir</strong> darbo vertybė.<br />
Šiuolaikinis verslas yra visuomenės <strong>ir</strong> valstybės gerovės šaltinis,<br />
todėl juo privalu rūpintis. Darbo etika yra viena pamatinių Vakarų civilizacijos<br />
vertybių. Motyvacija darbui, motyvacija žinioms, kurios reikalingos<br />
darbui, motyvacija normaliai šeimai yra tai, ko labiausiai trūksta<br />
tiems, kurie šiandien gyvena be vilties, be iniciatyvos <strong>ir</strong> giliame skurde.<br />
Šeima be nuosavybės yra žymiai silpnesnė nei šeima, kuri nuosavybės<br />
šaknimis yra ats<strong>ir</strong>ėmusi giliai į žemę <strong>ir</strong> pris<strong>ir</strong>išusi prie savo bendruomenės.<br />
Savininkų bendruomenė yra labiau atsakinga <strong>ir</strong> pilietiškesnė nei išlaikytinių<br />
sambūris. Vidurinysis sluoksnis, kurio mes taip pasigendame<br />
Lietuvoje – tai savininkų <strong>ir</strong> šeimos verslininkų sluoksnis. Verslininko<br />
<strong>ir</strong> savininko autoritetas yra svarbus visuomenei, nes tai bendruomenių<br />
lyderių autoritetas.<br />
Taigi trumpai tariant, norėdami žengti toliau, turime sutarti, kad<br />
svarbiausiomis bendromis mūsų vertybėmis šalia laisvės vertybės yra<br />
šios: stipri šeima, stipri bendruomenė, stipri valstybė, stiprus ūkis.<br />
131
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Valstybė <strong>ir</strong> visuomenė turi įsipareigoti ginti <strong>ir</strong> puoselėti šias vertybes,<br />
nes tik taip turėsime stiprią valstybę.<br />
Ką turime daryti?<br />
Turime rašytinę demokratinių <strong>ir</strong> liberaliųjų žmogaus vertybių<br />
Konstituciją. Lygiai taip pat turime turėti nerašytinę, bet sutartinę visuomenės<br />
vertybių Konstituciją, kurios pagrindinius postulatus bandžiau<br />
išdėstyti.<br />
Tokios Konstitucijos pagrindų turėtų būti mokama kiekvienoje<br />
šeimoje, darželyje <strong>ir</strong> mokykloje, nes tik taip vertybės yra perduodamos<br />
iš kartos į kartą.<br />
Prezidentas, premjeras <strong>ir</strong> Seimo p<strong>ir</strong>mininkas savo viešose kalbose<br />
turėtų kalbėti ne vien apie biudžetą <strong>ir</strong> apie privatizavimą, bet <strong>ir</strong> apie<br />
mūsų visuomenės bendrąsias vertybes. Jie turi būti mūsų bendrųjų vertybių<br />
lyderiai.<br />
Valstybė turėtų vykdyti tinkamą politiką, kad minėtosios vertybės<br />
<strong>ir</strong> realiame gyvenime būtų stiprinamos, kad žmonės nebūtų gundomi<br />
jų atsisakyti; valstybė turi prisiimti atsakomybę ginti tokias vertybes,<br />
jeigu mato, kad joms gresia erozija ar užmarštis.<br />
Be abejo, tai yra konservatyvus požiūris į politikos <strong>ir</strong> vertybių<br />
santykį. Galima ginčytis, ar tai geriausias požiūris. Bet blogiausia yra<br />
neturėti jokio požiūrio į politikos <strong>ir</strong> vertybių santykį, paliekant politiką<br />
be apibrėžtų vertybių. Nes taip visuomenės tylioji moralioji dauguma<br />
yra paliekama be lyderystės. Valstybės tariamas neutralumas vertybių<br />
atžvilgiu dažnai slepia savyje paprasčiausią valstybės abejingumą pamatinėms<br />
visuomenės vertybėms <strong>ir</strong> valstybės nesugebėjimą imtis lyderystės<br />
atsakomybės.<br />
132
III sesija<br />
Vertybės <strong>ir</strong> spaudos laisvė Lietuvoje<br />
Rimvydas Valatka<br />
Dienraščio internete lrytas.lt redaktorius<br />
Norėčiau savo pasisakymą pradėti nuo galbūt daugelį jūsų šok<strong>ir</strong>uosiančio<br />
klausimo: ar nėra šiek tiek makabriška rengti konferenciją<br />
tokiu pavadinimu „Vertybės <strong>ir</strong> <strong>politika</strong>“ Lietuvoje? Man atrodo, kad tai<br />
yra šiek tiek makabriška. Kodėl?<br />
Lietuvių liaudies išmintis byloja – pakaruoklio namuose apie v<strong>ir</strong>vę<br />
nekalbama. Prieš kelerius metus kažkas paleido taiklų kalambūrą,<br />
kad „Lietuvoje nebeliko politikos“, bet jei pažvelgtume atgal nuo šiandienos<br />
politikos griuvėsių, turėtume pripažinti, kad tuomet, kai buvo<br />
pasakyti šie žodžiai, politikos dar turėjome. Šiandien <strong>politika</strong> tokia susmulkėjusi,<br />
jog, regis, artėja metas, kai opozicijai svarbiausiu tikslu<br />
taps pašalinti jau ne kokį premjero patarėją, kaip yra dabar, o tik prie<br />
telefono sėdinčią premjero sekretorę. Bet keistas dalykas – kuo Lietuvoje<br />
lieka mažiau politikos (o su politikos išnykimu viešojoje erdvėje<br />
nyksta, traukiasi <strong>ir</strong> visos iš jos kylančios arba su ja susijusios vertybės),<br />
tuo dažniau <strong>ir</strong> garsiau visuose politiniuose pašaliuose kalbama, net rėkaujama<br />
apie vertybes.<br />
Norėčiau priminti elementarų faktą: prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje<br />
žodis „vertybė“ dar buvo beveik nevartojamas. Bent jau dauguma<br />
Seimo narių tikrai pragyvendavo visą kadenciją taip <strong>ir</strong> neištarę žodžio<br />
„vertybė“, o gal <strong>ir</strong> nežinodami, kas tai per daiktas. Tačiau kai palygini<br />
šiuos draskymosi dėl vertybių laikus su tais laikais, kai mes dar nežinojome<br />
žodžio „vertybė“, staiga nustembi, jog anuomet lengvai galėjai<br />
atsk<strong>ir</strong>ti, pavyzdžiui, kuo konservatorius sk<strong>ir</strong>iasi nuo socialdemokrato.<br />
Konservatorių netgi galėjai nesunkiai sk<strong>ir</strong>ti nuo krikščionio demokrato,<br />
kurių, beje, anuomet Seime dar turėjome. Socialdemokratas kartais netgi<br />
labai ryškiai sk<strong>ir</strong>davosi nuo kito ka<strong>ir</strong>iojo nomenklatūrinės LDDP na-<br />
133
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
rio. Taip, anuomet dar neturėjome visos govėdos „liberalo“ pavadinimą<br />
valkiojančių partijų. Taip, Seime tuomet beveik nebuvo liberalų. Tačiau<br />
net labiausiai liberalizmą dėl visų Lietuvos negandų kaltinę piliečiai<br />
galėjo greitai <strong>ir</strong> pakankamai aiškiai pasakyti, ko Lietuvos liberalas niekada<br />
nepadarys.<br />
Jei Lietuvos liberalas prieš gerą dešimtmetį, kalbėdamas apie<br />
ekonominės emigracijos sustabdymą, būtų viešai pareiškęs, jog geriausias<br />
šios problemos sprendimas būtų įkurti Emigracijos ministeriją, jo<br />
partijos bendražygiai būtų nusprendę, kad vargšui „stogas nuvažiavo“<br />
nuo sėdėjimo Seime, <strong>ir</strong> būtų čia pat negyvai jį užjuokę. Kiekvienam<br />
liberalui buvo aišku, kad tik užkietėję etatistai tv<strong>ir</strong>tina, kad didesnė valdžios<br />
koncentracija leistų jam efektyviau imtis programų, kurios būtų<br />
naudingos visuomenei. Liberalai žinojo, jog jų vertybių sąraše siekių<br />
didinti biurokratijos armiją nebuvo <strong>ir</strong> nebus.<br />
Šiandien Emigracijos ministeriją kaip užkietėjęs etatistas ragina<br />
įkurti ne šiaip koks liberalas, o paties Liberalų Sąjūdžio vadas. Tuo<br />
tarpu visi kiti liberalai pabrukę uodegas tyli. Gal tikisi įsidarbinti šioje<br />
ministerijoje, o gal tik įtikti bėgančiai į londonus <strong>ir</strong> dublinus tautai.<br />
Ką tai sako? Mūsų politinėje sistemoje yra daug problemų, jei liberalui<br />
nebesvarbios net liberalizmo vertybės. Prieš šešerius metus, kalbėdamas<br />
Kovo 11-osios minėjime, istorijos profesorius Egidijus Aleksandravičius<br />
pasakė vaizdingą frazę: „Šiandienos <strong>politika</strong>i labiau rūpinasi<br />
dabartiniu savo įvaizdžiu žiniasklaidoje, o ne tuo, kaip jų sprendimai<br />
atrodys po dešimtmečių.“ Tuomet tai nuskambėjo pakankamai žiauriai.<br />
Bet šiandien mes jau galime pasakyti, remdamiesi tų pačių liberalų pavyzdžiu,<br />
jog jau <strong>ir</strong> įvaizdis žiniasklaidoje nebėra siektina Lietuvos politiko<br />
vertybė. Antai, liberalai žadėjo Vilniaus mieste Švaros koaliciją,<br />
bet labai ramiai vienos statybos bendrovės savininko kabinete pardavė<br />
savo keturis balsus Konstituciją sulaužiusio <strong>ir</strong> prezidento posto dėl to<br />
netekusio veikėjo partijai už, galima sakyti, vicemero postą tos pačios<br />
134
III sesija<br />
statybos bendrovės d<strong>ir</strong>ektoriaus pavaduotojui.<br />
Vertybių išrasti neįmanoma. Visos krikščioniškojo pasaulio vertybės<br />
yra Šventame Rašte, kelių katalikų <strong>ir</strong> protestantų Bažnyčių tėvų<br />
raštuose <strong>ir</strong> ant krikščionybės pamatų išaugusiose ideologijose: liberalizmas,<br />
konservatizmas, krikščioniškoji demokratija, socializmas. Tai<br />
yra išbaigtos vertybių sistemos. Regis, dar visai neseniai be jų sunku<br />
buvo įsivaizduoti net mūsų nelabai stiprias <strong>ir</strong> ką tik įkurtas partijas. Ką<br />
turime dabar? Vienoje liberalų partijoje – kapinių artojas <strong>ir</strong> abonentas,<br />
kitoje – politinę švarą žadėjęs, bet Vilnių atidavęs veikėjas, trečiai liberalų<br />
partijai vadovauja už Konstitucijos pažeidimus iš prezidento posto<br />
pašalintas asmuo.<br />
Pusė, o gal <strong>ir</strong> daugiau, šios kadencijos Seimo narių yra bent kartą,<br />
o kai kurie net po tris kartus per trejus metus pakeitę partiją. Trečdalis<br />
didžiausios Seime – Socialdemokratų partijos – frakcijos narių yra perbėgėliai<br />
iš liberalų, socialliberalų, darbiečių <strong>ir</strong> net buvusių konservatorių.<br />
Ir atv<strong>ir</strong>kščiai: <strong>politika</strong>s, kažkada bandęs išsaugoti šventą <strong>ir</strong> švarų,<br />
nesuteptą socialdemokratų sąjungos paveikslą, po jo partijos jungtuvių<br />
su LDDP atėjus rinkimams staiga per vieną naktį pav<strong>ir</strong>to konservatoriumi.<br />
Vienas Seimo narys per pastaruosius aštuonerius metus pakeitė<br />
net šešias partijas. Jis nuėjo sunkų, bet labai trumpą <strong>ir</strong> žaismingą kelią<br />
nuo konservatoriaus per liberalus <strong>ir</strong> visus kitus į socialdemokratus. Ką<br />
gausi iš jo, kai paklausi apie vertybes? O, jei jis vienas toks tebūtų! Kai<br />
kurie jau suka antrąjį politinių perbėgimų ratą. Apie įsitikimus, partijų<br />
ideologiją, taigi <strong>ir</strong> vertybes kalbėti tokiame Seime, mano supratimu, nebėra<br />
prasmės. Kaip jau sakiau, tai yra makabriška. Turiu omenyje net ne<br />
tą perėjūną, kuriam tik postai <strong>ir</strong> pinigai galvoje. Aš kalbu apie partijas,<br />
kurios priimdamos tokias ypatas nemato tame nieko smerktino.<br />
Vertybės pačios savaime Lietuvos politikoje nebeegzistuoja. Egzistuoja<br />
tik vertybės, kurias <strong>politika</strong>i, pasinaudodami savo galiomis,<br />
bando primesti kitiems. Vienas didžiausių jų taikinių – visuomeninė<br />
135
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Lietuvos televizija, kurią, jei tik galėtų, absoliuti Seimo narių dauguma<br />
paverstų su žiniasklaida nieko bendra neturinčia propagandine vertybių<br />
maišymo mašina. Jei kas nors bandys įrodyti, kad mūsų varganoje politikoje<br />
vertybės dar šį tą reiškia, tegu pastudijuoja, kokias koalicijas<br />
miestuose <strong>ir</strong> rajonuose šį pavasarį sudarė mūsų partijos. Neimkime socialdemokratų<br />
ar kitų oportunistų. Su jais viskas aišku. Bet daugelyje<br />
vietų net <strong>ir</strong> konservatoriai bei liberalai nebeturi jokių principų – vienur<br />
su paksistais jie eina prieš darbiečius, kitur – atv<strong>ir</strong>kščiai, trečioje vietoje<br />
jau visi krūvoje susidėję: <strong>ir</strong> konservatorius, <strong>ir</strong> Uspaskicho žmonės,<br />
<strong>ir</strong> Pakso šalininkai. Kokiomis vertybėmis grindžiamos tokios ciniškos<br />
koalicijos su užribio žmonėmis politikoje? Atsakykime sau į klausimą:<br />
ar galima Vilniuje vaizduoti šventąjį vertybininką, o Panevėžyje d<strong>ir</strong>bti<br />
ranka rankon su užribio veikėjais, jeigu jau kalbame Vakarų demokratijos<br />
terminais <strong>ir</strong> iš vertybinių pozicijų? Aš manau, kad negalima.<br />
Štai konservatoriai prieš kelias dienas pareiškė, jog siekiant stabdyti<br />
Rusiją ar Rusijos puolimą, reikia pakeisti prezidento rinkimų tvarką.<br />
Tai, kad konservatoriai nepasitiki tauta, kurią per prezidento rinkimus<br />
gali nup<strong>ir</strong>kti Rusija, vertybiniu požiūriu dar kažkaip galima suprasti,<br />
nes konservatizmo teorija, priešingai negu liberalizmas, žmogų laiko<br />
silpnu <strong>ir</strong> klystančiu padaru. Todėl konservatoriai mano, jog Lietuvai<br />
bus geriau, jei prezidentą rinks Seimas. Bet yra <strong>ir</strong> kita medalio pusė – ta<br />
pati konservatizmo teorija sako, kad konservatorius turi būti skeptiškas<br />
reformoms. Konservatoriai niekada nepasisakys už jokias politines,<br />
socialines <strong>ir</strong> ekonomines reformas, kol nebus įrodyta, kad jos nesukels<br />
daugiau problemų nei jų išspręs. Konservatizmo pradininko Edmund<br />
Burke supratimu, pagrindinis konservatizmo ideologijos principas yra<br />
ne kas kita, o siekimas išlaikyti esamos padėties darną <strong>ir</strong> tvarką, kurios<br />
principus nustato religija <strong>ir</strong> tradicija.<br />
Mano nuomone, pasiūlymas keisti prezidento rinkimų tvarką kertasi<br />
su viena pamatinių konservatizmo vertybių – tradicijos gerbimu.<br />
136
III sesija<br />
Sakysite: tai yra tokia smulkmena, apie kurią net neverta kalbėti. Man<br />
regis, jei kalbama apie vertybes, smulkmenų negali būti. Jei net konservatoriams<br />
nebėra svarbi jų pačių vertybė, ar bus ji svarbi kam nors<br />
kitam Lietuvoje? Ką daryti? Barstytis plaukus pelenais <strong>ir</strong> laukti Paskutiniojo<br />
teismo? Nesiūlau elgtis taip niūriai. P<strong>ir</strong>miausia, reikėtų suprasti,<br />
kodėl mūsų šalyje nebeliko politikos. Vertybių krizės Lietuvos politikoje<br />
išvengti, ko gero, buvo neįmanoma, bet ji būtų buvusi daug mažesnė<br />
<strong>ir</strong> švelnesnė, jei iškart po Kovo 11-osios p<strong>ir</strong>menybė būtų buvusi suteikta<br />
demokratinėms europinėms vertybėms. Deja, taip neatsitiko. Daug<br />
kas anuomet netgi didžiavosi šūkiu: „P<strong>ir</strong>ma nepriklausomybė, po to demokratija.“<br />
Šiandien tuos šūkius, tiesa, suprimityvintus, kai kas kartoja<br />
taip: „Kas man iš tos demokratijos, kas man iš tos Lietuvos laisvės?“<br />
Prieš politinius oponentus nuo pat p<strong>ir</strong>mųjų nepriklausomybės dienų<br />
buvo naudojama valstybinė spauda <strong>ir</strong> televizija, net klastotės, o kai<br />
kada <strong>ir</strong> Bažnyčios autoritetas. Visa tai niekur nedingo. Kelerius metus<br />
metodiškai skleista neapykanta, patekusi į tamsiausias visuomenės gelmes,<br />
transformavosi <strong>ir</strong> sugrįžo atgal į politiką. Ji grįžo bumerangu p<strong>ir</strong>miesiems<br />
tos neapykantos atmosferos skleidėjams <strong>ir</strong> organizatoriams, o<br />
kartu, deja, <strong>ir</strong> valstybei bei jos piliečiams. Blogiausia yra tai, kad niekas<br />
nenori iš to mokytis. Ką vėl daro tie, kurie kažkada skaldė visuomenę <strong>ir</strong>,<br />
kurdami priešo baubą, šitaip sutelkdavo savo šalininkus? Kartais atrodo,<br />
jog tą patį. Dabar jau ne valstybės, o verslo grupių pinigais kuriama<br />
alternatyvi žiniasklaida, manant, jog visos politinės bėdos, visi užsitęsę<br />
pralaimėjimai yra tik netikusios, neteisingos, klastingos <strong>ir</strong> nuperkamos<br />
žiniasklaidos juodo darbo rezultatas. Sukursime savo žiniasklaidą <strong>ir</strong><br />
švęsime pergalę? Vieni <strong>politika</strong>i mažiau, kiti daugiau, iki kaulų smegenų<br />
yra užvaldyti šios idea fix.<br />
Toks užsispyrimas konservuotis praeityje pasmerkė Lietuvą ilgiau,<br />
nei buvo būtina, murkdytis politikos be vertybių liekanose. Kuo<br />
tai gresia? Gal <strong>ir</strong> neatsitiks taip, kaip kažkada yra pranašavęs popiežius<br />
137
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Jonas Paulius II, pasakęs, kad „kaip rodo istorija, demokratija be vertybių<br />
lengvai v<strong>ir</strong>sta aiškiu arba užmaskuotu totalitarizmu“. Mano nuomone,<br />
demokratija v<strong>ir</strong>sta labiau užmaskuotu totalitarizmu, <strong>ir</strong> tai yra labai<br />
negerai. Ne koegzistuoti, o sunaikinti oponentą; ne dalytis, o pagriebti<br />
viską, ką įmanoma <strong>ir</strong> iškart – štai tokie vertybiniai politikos principai<br />
vis dar vyrauja Lietuvoje. Gal iš tiesų išgyvename vertybių pabaigą?<br />
Neatmetu šios galimybės.<br />
Baigdamas norėčiau paprašyti, kad reaguotumėte į šiuos mano<br />
samprotavimus ne kaip į pikto žmogaus samprotavimus, kaip dažnai<br />
yra galvojama, o kaip į liūdesio apimto žmogaus pamąstymus.<br />
138
IV sesija<br />
IV sesija<br />
Vertybių komunikacija postmodernioje<br />
visuomenėje<br />
P<strong>ir</strong>mininkauja:<br />
interneto dienraščio bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius<br />
dr. Andrius Navickas<br />
<strong>ir</strong><br />
Konrado Adenauerio fondo Baltijos šalių d<strong>ir</strong>ektorius<br />
dr. Andreas von Below<br />
139
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Brolis Astijus<br />
140
IV sesija<br />
Vertybių komunikacija žiniasklaidoje<br />
Dr. Andrius Navickas<br />
Interneto dienraščio bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius<br />
Esu įsitikęs, kad vertybių komunikacijos tema yra daug sudėtingesnė<br />
negu kartais gali atrodyti iš p<strong>ir</strong>mo žvilgsnio.<br />
P<strong>ir</strong>miausiai reikėtų pabrėžti, kad vertybių arba vertybių komunikacijos<br />
negalima vertinti kaip tam tikros informacijos perdavimo, antraip<br />
vertybių komunikacija pav<strong>ir</strong>stų vien tik deklaracijomis, o vertybių<br />
įgyvendinimas būtų suvedamas vien tik į kalbėjimą apie vertybes. Vertybės<br />
nėra papasakojamos, jos yra liudijamos, autentiška vertybių komunikacija<br />
yra veiksmas, o ne žodis. Tai nenuvertina žodžio reikšmės,<br />
tačiau pats žodis apie vertybes turi būti veiklus, <strong>ir</strong>, man regis, ponas<br />
Tunne Kelam labai taikliai pastebėjo, kad nieko nevertos tos vertybinės<br />
deklaracijos, kurios nesugadina bent diktatorių nuotaikos arba bent jau<br />
nepriverčia jų pasijusti nepatogiai.<br />
Kalbant apie vertybes nereikia sukaupti drąsos arba galvoti, kad<br />
geriau būčiau patylėjęs. Tuomet geriau galbūt apie tai išvis nekalbėti,<br />
nes vertybės nėra abstrakcijos. Jos yra gyvos konkrečiais mūsų apsisprendimais,<br />
kai vertybinė nuostata verčia mus elgtis priešingai nei<br />
diktuoja egoistinė kalkuliacija. Kaip minėjo ponas Rimvydas Valatka,<br />
dabar labai populiaru kalbėti apie vertybes, <strong>ir</strong> tokių kalbų gausa labiau<br />
liudija apie krizę nei apie vertybių klestėjimą. Kita vertus, krizė dar<br />
nėra katastrofa. Krizė – tai išbandymas, kuris gali mus sustiprinti, jei<br />
sugebėsime ją įveikti.<br />
Klausimą apie vertybes mes šiandien keliame labai specifinėje<br />
erdvėje, kuri kartais vadinama „postmodernia“. Tai yra erdvė, kurioje<br />
pas<strong>ir</strong>eiškia reliatyvizmo spaudimas, <strong>ir</strong> universalios tiesos tarsi nebelieka.<br />
Tiesa suskaldoma į fragmentus, <strong>ir</strong> įvaizdis tampa viskuo, užgoždamas<br />
tiesos troškulį. Turėjimas užgožia būtį. Svarbiausia tampa tai,<br />
141
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
kaip atrodai, o ne tai, kas esi. Šiuo atveju įvaizdis yra tiesiogiai susijęs<br />
su galia, tačiau tik tiesa gali mus išlaisvinti. Galbūt todėl nepaprastai<br />
daugėja galingų, bet mažėja laisvų žmonių.<br />
Galima dabartinę situaciją vertinti kitaip <strong>ir</strong> sakyti, kad gyvename<br />
instrumentinio racionalumo dominavimo, priešvertybinio racionalumo<br />
laikais. Gyvename tokiu metu, kai logika, jog tikslas pateisina priemones,<br />
<strong>ir</strong> viskas gali būti išmatuota naudos matu, iš esmės užgožia bandymą<br />
ats<strong>ir</strong>emti į vertybes. Šiuo atveju noriu pabrėžti, kad vertybinis racionalumas<br />
<strong>ir</strong> instrumentinis racionalumas yra du visiškai sk<strong>ir</strong>tingi veiksmo<br />
tipai, kurie reikalauja visiškai sk<strong>ir</strong>tingos veiksmo logikos. Kartais,<br />
kai kažkas elgiasi ciniškai, pamindamas vertybes, sakoma, kad „turime<br />
jį nugalėti jo paties ginklais“. Tokiu atveju iškart pralaimima, vos tik<br />
žengiamas p<strong>ir</strong>mas žingsnis. Kalbant apie instrumentinio racionalumo <strong>ir</strong><br />
naudos kulto įsigalėjimo laikotarpį, pats kryžius tampa paikyste. Deja,<br />
tai nėra netikėta <strong>ir</strong> nauja situacija.<br />
Mums kryžius arba pats Jėzus tampa paikyste, <strong>ir</strong> kartais sakome,<br />
kad mums reikia veiksmingumo, nes kryžius, šaukimas, vertybės atrodo<br />
nepatogios <strong>ir</strong> nepakankamai efektyvios. Noriu pabrėžti, kad yra<br />
labai sk<strong>ir</strong>tingos logikos: vertybės logika <strong>ir</strong> instrumentinė logika.<br />
Keliant klausimą, kaip žiniasklaida gali komunikuoti vertybes,<br />
vėlgi susiduriame su problema, nes, viena vertus, žiniasklaida yra puikus,<br />
nepakeičiamas <strong>ir</strong> universalus tarpininkas tarp mūsų <strong>ir</strong> pasaulio.<br />
Kita vertus, nepam<strong>ir</strong>škime, kad žiniasklaida palieka žymę visoje informacijoje,<br />
kurią ji perduoda. Žiniasklaida yra tam tikras iššūkis vertybėms<br />
<strong>ir</strong> ta prasme primeta nuostatą, kad viskas, kas negali būti išversta<br />
į informacijos pranešimus, neegzistuoja. Tokiu atveju vertybės arba ignoruojamos,<br />
arba sukarikatūrinamos.<br />
Kaip žiniasklaidos būdu galima perduoti ištikimybės vertybę?<br />
Tai negali būti vien tik informacinis pranešimas. Tačiau dažnai sakoma,<br />
kad jei tavęs nėra žiniasklaidoje, tavęs nėra niekur. Todėl dažnai atsi-<br />
142
IV sesija<br />
duriame situacijoje, kai vertybių paprasčiausiai nebelieka. Lieka tiktai<br />
tai, kas yra čia <strong>ir</strong> dabar <strong>ir</strong> yra apčiuopiama. Žiniasklaida negali perteikti<br />
vertybių taip, kaip ūkininkas gali mums parduoti bulvių, nes vertybių<br />
perteikimas dažnai yra susijęs su žiniasklaidos savo ribų pripažinimu.<br />
Žiniasklaidai nuolat reikia įveikti pagundą sudėlioti visus taškus.<br />
Labai dažnai žiniasklaida prisiima instrumentinę logiką <strong>ir</strong> bando išspręsti<br />
sudėtingiausias problemas. Leidinyje, kuriame d<strong>ir</strong>ba vienas šios<br />
konferencijos pranešėjų, vienu metu buvo paminėta: „Mes žinome visas<br />
jūsų mintis.“ Žiniasklaida tarsi bando pakeisti tikrovę, pateikti mums<br />
tikrovės pakaitalą. Šiuo atveju labai svarbu suvokti, kad pagrindiniai<br />
sprendimai <strong>ir</strong> žmogiškos dramos vyksta tikrovėje, o ne žiniasklaidoje.<br />
Žiniasklaida gali duoti impulsą, padėti susigaudyti, tačiau nevalia pam<strong>ir</strong>šti,<br />
kad žiniasklaida tėra tik tarpininkas. Kaip teigia vienas lenkų<br />
rašytojas: „Nesupainiokime žvaigždėto dangaus su jo atspindžiu nedidelėje<br />
kūdroje.“<br />
Kalbant apie vertybių komunikaciją, žiniasklaidos savo ribų apribojimas<br />
yra labai svarbus veiksmas. Žiniasklaida turi suvokti, kad vertybės<br />
yra didesnės už ją pačią. Paprastai žiniasklaida visus pranešimus<br />
perd<strong>ir</strong>ba pagal save – ji veikia panašiai kaip šiuolaikinis žmogus, kuris<br />
gali priimti tik tą tiesą, kuri jam patinka. Bet kuri tiesa, kuri atrodo<br />
didesnė už jį, jam yra nepriimtina, jis jos nemato. Šiuo atveju galiu pasidalinti<br />
keliais praktiniais pastebėjimais, kurie kyla iš mano darbinės<br />
veiklos.<br />
Prieš kiek daugiau nei trejus metus svarstėme, kaip vykdyti vertybių<br />
komunikaciją žiniasklaidoje. Galvojome apie alternatyvios, kitokios<br />
žiniasklaidos priemonės sukūrimą, pradėjome kurti internetinį<br />
dienraštį bernardinai.lt <strong>ir</strong> klausėme savęs: „Ką reiškia būti kitokiu? Ką<br />
reiškia komunikuoti vertybes žiniasklaidoje?“ Paprasta pasakyti, kad<br />
žiniasklaida yra ciniška, ji yra prasta, tačiau kaip padaryti, kad žiniasklaida<br />
būtų kitokia? Nežinau, kiek mums pavyko, nes savas kūdikis<br />
143
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
visuomet atrodo pats gražiausias <strong>ir</strong> protingiausias, tačiau noriu su jumis<br />
pasidalinti keliais atsakymais, kurių teisingumu įsitikinau, d<strong>ir</strong>bdamas<br />
žiniasklaidoje.<br />
Kalbant apie vertybių komunikaciją svarbiausia yra ne tai, apie<br />
ką kalbame, bet tai, kaip kalbame. Mano įsitikinimu, daugelio krikščioniškųjų<br />
leidinių problema yra nuostata, kad krikščionims reikia kalbėti<br />
labai siauromis temomis – tik apie Bažnyčią, liturgiją, na dar apie šeimą.<br />
Krikščioniškumas siejamas su siaura gyvenimo sritimi, visa kita<br />
atiduodama kitiems sakant: „Čia jau ne mūsų sfera.“<br />
Šiuo atveju svarbu, kad krikščioniškumas būtų išreiškiamas ne<br />
retorika, bet būtų jaučiamas nuo pamatų. Svarbus klausimas – kaip kalbėti,<br />
remiantis krikščioniškomis vertybėmis, apie tas pačias socialines,<br />
ekonomines, politines problemas, nes, kartoju, vertybės yra liudijamos,<br />
jos nėra papasakojamos. Pavyzdžiui, verta kartais priminti, kokia svarbi<br />
vertybė yra žmogaus orumas, bet tikriausiai daug svarbiau kalbant bet<br />
kuria tema elgtis taip, kad matytųsi, jog ta vertybė yra svarbi.<br />
Kalbant apie vertybių perteikimą, svarbiausia yra suvokti, kaip<br />
mes liudijime tas vertybes. Kartais susilaukiame priekaištų dėl to, kad<br />
tame pačiame mūsų dienraštyje galima atrasti įva<strong>ir</strong>ių politinių partijų<br />
atstovų nuomones, kad tribūna suteikiama ne krikščionims. Mano supratimu,<br />
vienintelis kelias, tikint dialogo <strong>ir</strong> laisvės svarba, yra iš tiesų<br />
tai liudyti, o ne paprasčiausiai siekti, kad čia <strong>ir</strong> dabar savi nugalėtų kitus.<br />
Tikri mūšiai yra laimimi gyvenime, o ne žiniasklaidoje. Kartais,<br />
įsijautę į žiniasklaidos karus, pam<strong>ir</strong>štame, kad nors galime viską įrodyti<br />
formule arba tiesa žiniasklaidoje, tačiau gyvenime tai neturės jokios<br />
reikšmės arba turės priešingą poveikį.<br />
Baigdamas noriu priminti vieną priesaką iš Evangelijos: „Būkite<br />
druska <strong>ir</strong> šviesa.“ Kai kalbame apie vertybes, neturėtume tapti saldūs<br />
lyg sacharinas. Prisiminkime, kad šiuo atveju labai svarbu būti druska,<br />
t. y. visada šiek tiek kovoti prieš vyraujančias tendencijas <strong>ir</strong> polinkį<br />
144
IV sesija<br />
visada viską matuoti nauda. Būti šviesa reiškia sugebėti įkvėpti <strong>ir</strong> padrąsinti<br />
vieniems kitus. Kaip sakė ponas Tunne Kelam, <strong>ir</strong> mūsų susitikimas<br />
yra tam tikra piligriminė kelionė, kurioje mes bandome įkvėpti<br />
vienas kitą.<br />
Įžanginis žodis<br />
Dr. Andreas von Below<br />
Konrado Adenauerio fondo Baltijos šalių d<strong>ir</strong>ektorius<br />
Norėčiau pateikti pavyzdį apie vertybes. Kuomet Vokietijos spaudoje<br />
perskaitėme informaciją apie „Bronzinio kario“ perkėlimą Estijoje,<br />
šiek tiek sumišome. Kilo klausimas, kas gi atsitiko Estijoje? Koks yra<br />
Estijos <strong>ir</strong> „didžiojo brolio“ santykis? Vadovai iš pradžių parėmė Rusijos<br />
pusę <strong>ir</strong> pasmerkė Estiją. Praėjo šiek tiek laiko, kol Europos liaudies<br />
partijos politinėje šeimoje išsivystė politinė diskusija, kurios metu išsiaiškinome<br />
situaciją <strong>ir</strong> supratome, kad tai akivaizdi Rusijos provokacija.<br />
Šiuo atveju Europos liaudies partijos politinė šeima atliko svarbų komunikacijos<br />
tinklo vaidmenį. Norėčiau, kad šis tinklas <strong>ir</strong> toliau veiktų<br />
<strong>ir</strong> atsk<strong>ir</strong>ose valstybėse, <strong>ir</strong> Europos lygmeniu.<br />
Kita mano pastaba yra apie tai, kad kasdien per žiniasklaidą <strong>ir</strong> internetą<br />
gauname gausybę informacijos. Esame įtraukti šio informacijos<br />
srauto, todėl kartais būna nelengva atsk<strong>ir</strong>ti propagandą nuo tiesos. Kas<br />
yra mūsų kompasas šioje informacijos gausybėje? Pagrindas yra šeima,<br />
švietimas mokyklose bei per šį švietimo procesą sukauptas žinojimas.<br />
Visa tai suteikia mums gebėjimą pas<strong>ir</strong>inkti. Žurnalistams taip pat gali<br />
pagelbėti etikos principai. Kad komunikacija taptų pažangesnė, turime<br />
įsisąmoninti, kad ji turi tapti santykių šeimoje pavyzdžiu, <strong>ir</strong> manau, kad<br />
Bažnyčia <strong>ir</strong> tikėjimas čia atlieka labai svarbų vaidmenį.<br />
Taip pat norėčiau pastebėti, kad tokios institucijos, kaip Roberto<br />
145
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Šumano ar Konrado Adenauerio fondai, remiančios tokias konferencijas<br />
kaip ši, yra labai svarbios, nes suteikia puikias, net unikalias galimybes<br />
aptarti svarbius klausimus. Ta proga norėčiau dar kartą pasveikinti<br />
konferencijos rengėjus <strong>ir</strong> perduoti žodį pranešėjams.<br />
Naujieji vertybių persikūnijimai <strong>ir</strong> kaukės<br />
Prof. dr. Arūnas Augustinaitis<br />
Mykolo Romerio universitetas<br />
Vertybės – kaip žmonės, žmonėse jos turi savo gyvenimą <strong>ir</strong> elgiasi<br />
taip pat, kaip <strong>ir</strong> jie. Taigi vertybės yra personifikuojamos, <strong>ir</strong> tik nuo<br />
pačių žmonių faktiškai priklauso, ar jie moka gyventi su vertybėmis vis<br />
besikeičiančiame vertybių pasaulyje. Bendrais bruožais pasižiūrėkime,<br />
kaipgi vertybės gyvena postmodernioje visuomenėje.<br />
P<strong>ir</strong>miausia verta pažymėti, kad vertybės yra gyvenimo organizavimo<br />
būdas: nuo to, kaip mes formuosime savo vertybinį žinojimą, priklausys<br />
<strong>ir</strong> išgyvenimo globalioje erdvėje galimybės. Pradžioje, kas tai<br />
yra vertybės? Žiūrint klasikiniu komunikaciniu požiūriu – tai reikšmių<br />
komunikavimas arba vadinamoji semantinė mokykla, o žiūrint iš žinių<br />
visuomenės pozicijų vertybės yra šiuolaikinio žinojimo <strong>ir</strong> kompetencijų<br />
esminis sudėtinis komponentas. Tradiciškai vertybės suprantamos kaip<br />
tam tikrų sričių vertybinės sistemos <strong>ir</strong> jų vidinė hierarchija – etinės, politinės,<br />
kultūrinės, etninės, buitinės, istorinės, meninės ar estetinės <strong>ir</strong> kt.,<br />
taip pat jų tarpusavio santykis. Visos šios sistemos ar etiniai kodeksai<br />
nusako vienokį ar kitokį žmogaus santykį su socialine aplinka <strong>ir</strong> apskritai<br />
su pasauliu. Tik bėda, kad tradicinės vertybių sistemos <strong>ir</strong> hierarchijos<br />
praranda savo vaidmenį <strong>ir</strong> niekaip negali „sugyventi“ su šiandieniu<br />
pasauliu. Taigi klausimas labai paprastas: o kur gi dingsta šios vertybės,<br />
kodėl jos „pabėga“ nuo šiandienio žmogaus, kodėl mums jų vis labiau<br />
146
IV sesija<br />
trūksta, <strong>ir</strong>, pagaliau, visai priešinga mintis – gal vertybės iš tiesų niekur<br />
<strong>ir</strong> neišnyko, tik žmogus jų nepajėgia atpažinti <strong>ir</strong> deramai panaudoti, nes<br />
pasikeitė ne pačios vertybės, o tik jų pavidalai postmoderniame būvyje,<br />
t. y. vertybės persikūnijo <strong>ir</strong> ... užsidėjo kaukes. Kaukių užsidėjimas<br />
apskritai yra būdingas postmoderniam, t. y. vis labiau simboliniam <strong>ir</strong><br />
v<strong>ir</strong>tualiam tapatybių kaitos pasauliui.<br />
Mes gyvename keistu laiku, kurį lydi labai neįprasti, migloti <strong>ir</strong><br />
paradoksalūs tų pačių reiškinių vertinimai. Taigi <strong>ir</strong> visas vertybių „gyvenimas“<br />
šiandien tampa vis paslaptingesnis <strong>ir</strong> vienareikšmiai sunkiai<br />
paaiškinamas. Šiame trumpame pranešime be gilesnės argumentacijos<br />
pabandysiu tik parodyti išorinius vertybių komunikavimo ypatumus vis<br />
labiau besikeičiančiame gyvenime. Galbūt tai atvers šiokią tokią bendriausio<br />
pažinimo nišą ar bent plyšelį, leidžiantį suprasti <strong>ir</strong> praktiškai<br />
įprasminti radikalias vertybių transformacijas <strong>ir</strong> jų paradoksalaus gyvavimo<br />
šiandienio gyvenimo kontekstuose principus. Taigi prieš jus – dešimt<br />
prieštaringų postmoderniojo vertybių gyvavimo ypatumų.<br />
P<strong>ir</strong>masis teiginys – vertybės nežlunga, bet pasikeičia. Dažnai<br />
su apgailestavimu teigiama, kad vertybės nyksta, vertybės nevaidina<br />
to vaidmens, kurį turėtų vaidinti tradiciškai suvokiamame visuomenės<br />
gyvenime. Taigi klausimas – kur gi tos vertybės išnyksta ar pasislepia?<br />
O gal tikroji padėtis yra visai kitokia? Juk vertybių gyvavimo būdus <strong>ir</strong><br />
pavidalus lemia mūsų išgyvenamas laikotarpis, kuris tampa vis labiau<br />
informacinis <strong>ir</strong> technologinis, formuodamas naujas technokultūrines<br />
aplinkas. Jose tradicinės vertybės <strong>ir</strong> jų sistemos tampa vis sunkiau atpažįstamos,<br />
jos mutuoja, keičiasi, įgyja neįprastas formas <strong>ir</strong> atsiduria tose<br />
vietose, kur jų tarsi <strong>ir</strong> nelabai turėtų būti, <strong>ir</strong> atv<strong>ir</strong>kščiai. Taigi, vaizdžiai<br />
kalbant, šiandienio žmogaus santykis su vertybėmis tampa panašus į<br />
pasaulinį kaukių balių, kuriame vertybės tarsi įgauna kitus pavidalus,<br />
pers<strong>ir</strong>engia <strong>ir</strong>, pasislėpusios po kaukėmis, veikia vis labiau nenuspėjamai<br />
<strong>ir</strong>, iš p<strong>ir</strong>mo žvilgsnio, netgi <strong>ir</strong>acionaliai.<br />
147
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Vertybės šiuolaikiniame pasaulyje tarsi žaidžia žaidimus, kurių<br />
žmonės vis labiau nesupranta <strong>ir</strong> juolab nesugeba suvaldyti. Įprastos taisyklės<br />
kaip <strong>ir</strong> neveikia, o tradiciniai vertybių komunikavimo būdai –<br />
kaip nebūtų paradoksalu – sukelia vertybių infliaciją <strong>ir</strong> didina indiferentiškumą,<br />
kai vadinamosios „tikrosios“ vertybės tarsi nepaliečia žmogaus<br />
kasdienio gyvenimo, o aplinkui gaminama <strong>ir</strong> aktyviai vartojama<br />
stulbinančiai didėjanti pseudovertybių aibė. Taigi tradicinės vertybės,<br />
t. y. vertybės be kaukių, kaip <strong>ir</strong> pradingsta siautulingame vartotojiškų<br />
vertybių šurmulyje. Tačiau įdomiausia yra tai, kad vertybių, kokios jos<br />
bebūtų, įtaka nemažėja, bet stulbinančiai didėja – <strong>ir</strong> ekonomikoje, <strong>ir</strong><br />
politiniame gyvenime, <strong>ir</strong> juo labiau vis labiau fragmentuotame asmeniniame<br />
savęs įprasminime.<br />
Taigi antrasis teiginys yra tas, kad vertybės kaip <strong>ir</strong> neegzistuoja<br />
pačios savaime – jos aktualizuojamos tiek <strong>ir</strong> taip, kiek <strong>ir</strong> kokiu būdu jos<br />
komunikuojamos. Be abejo, tai susieta <strong>ir</strong> su istoriniu laiku, kai pačios<br />
vertybės kaip <strong>ir</strong> nesikeičia, bet keičiasi jų santykis su pasauliu. Turint<br />
omenyje, kad pasaulis kuo toliau, tuo labiau tampa informacinis, jame<br />
įsigali <strong>ir</strong> naujos taisyklės. Informaciniame pasaulyje, priešingai nei materialiame,<br />
puikiai sugyvena <strong>ir</strong> tai, kas mums atrodo racionalu, <strong>ir</strong> tai, ką<br />
mes prisk<strong>ir</strong>iame <strong>ir</strong>acionalumo sričiai (mes materializuojame viską, pradedant<br />
horoskopais <strong>ir</strong> baigiant kūrybinėmis fantazijomis). Informacinis<br />
pasaulis <strong>ir</strong> yra ta vis pilnėjanti rūbų spinta, iš kurios tradicinės vertybės<br />
traukia apdarus savo postmoderniajam maskaradui. Taigi klausimas yra<br />
ne tas, ar gyvuoja pačios vertybės, o kaip jos gyvuoja <strong>ir</strong> kokius komunikacijos<br />
pavidalus jos įgauna šiandieniame pasaulyje.<br />
Tai veda link trečiojo paradoksalaus teiginio, kad mes gyvename<br />
ne vien vartotojiškame, kaip mėgstama graudentis, bet vertybių pasaulyje,<br />
kuris vis labiau priklauso nuo didėjančio vertybių kūrimo, galima<br />
sakyti, gamybos masto. Tačiau sykiu šitą pasaulį mes kažkodėl vis<br />
labiau apibūdiname kaip vartotojišką, technišką <strong>ir</strong> racionalų, kuriame<br />
148
IV sesija<br />
vertybėms kaip <strong>ir</strong> nėra vietos. Tai yra paradoksas. Galbūt vartotojiškas<br />
pasaulis tuo pat metu yra <strong>ir</strong> vertybiškas pasaulis? Tai iš esmės reiškia<br />
viena – mes nesugebame tinkamai „bendrauti“ su persikūnijusiais vertybiniais<br />
pavidalais: vertybės pačios gyvena savo gyvenimą, o žmogus<br />
<strong>ir</strong>, sakyčiau, <strong>politika</strong>s, tik bando prie jų prisiderinti. Tik vietoje to, kad<br />
„atpažintų“, kurios gi vertybės slepiasi po kaukėmis <strong>ir</strong> kaip jas tvarkyti,<br />
jis pats maukšlinasi kaukę, kad nuslėptų savo sumišimą <strong>ir</strong> bejėgiškumą,<br />
kad galėtų įsimaišyti į minią <strong>ir</strong> nesisk<strong>ir</strong>tų nuo kitų. Taigi, norit valdyti<br />
vertybių pasaulį, p<strong>ir</strong>miausiai reikia suprasti, kaip veikia jo komunikacinės<br />
taisyklės <strong>ir</strong> mechanizmai, kaip jie įsikūnija naujose viešosiose erdvėse,<br />
įvaizdžiuose <strong>ir</strong> skaitmeninėse informacijos technologijose.<br />
Tad ketv<strong>ir</strong>tasis teiginys yra tas, kad vertybės postmoderniame pasaulyje<br />
apsigyvena ne „grynais“ pavidalais, o tik kompetencijų aplinkose<br />
<strong>ir</strong> jų persiklojimuose. Tai reiškia, kad vertybės jau neturi tiesioginio<br />
ideologinio poveikio. Vyksta – <strong>ir</strong> kuo toliau, tuo labiau – vadinamoji<br />
deideologizacija. Neatsitiktinai tūlas pilietis visiškai neatsk<strong>ir</strong>ia šiuolaikinių<br />
partijų ideologinės spalvos: visi mes tampame politiniais daltonikais.<br />
Tačiau tas pats pilietis puikiai atsk<strong>ir</strong>ia tuos, su kuriais norėtų<br />
bendrauti <strong>ir</strong> būti jų komunikavimo <strong>ir</strong> reikšmių kontekstuose ar užsiimti<br />
bendra veikla, nesvarbu – ekonomine ar politine. Taigi šiuolaikinės<br />
vertybės gyvuoja tik konkrečiuose žinojimo kontekstuose, kuriuos suponuoja<br />
<strong>ir</strong> išsilavinimas, <strong>ir</strong> gyvenimo būdas, darbinės veiklos stilius <strong>ir</strong>,<br />
be abejo, vartojimo kultūra. „Grynais“ pavidalais vertybės gali gyvuoti<br />
tik „ideologinėse“ visuomenėse, kurios paremtos vertybiniu fundamentalizmu<br />
<strong>ir</strong> ideologiškai persmelkia visas gyvenimo sritis, pvz., Iranas,<br />
Šiaurės Korėja <strong>ir</strong> pan.<br />
Penktasis teiginys. Persikūnijusių vertybių skvarba šiuolaikiniame<br />
pasaulyje nepaliaujamai didėja. Paradoksalu, bet vadinamoji aukštųjų<br />
technologijų ekonomika arba žinių ekonomika faktiškai reiškia<br />
kultūros ekonomiką, nes tik kultūrinių aplinkų organizavimas <strong>ir</strong> vady-<br />
149
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
ba bendruose žinojimo kontekstuose sukuria inovacijų prielaidas. Taigi<br />
technologinė pažanga iš esmės yra vertybių triumfas. Šiuo požiūriu<br />
Lietuva yra vertybių krizėje, nes pagal inovacijų rodiklius mes esame<br />
vieni iš labiausiai atsiliekančiųjų Europoje. Tą patį galima pasakyti <strong>ir</strong><br />
apie politiką – nesugebėjimas suprasti pasaulinių permainų <strong>ir</strong> naujų<br />
vertybinių pavidalų bei jų komunikavimo būdų sukelia permanentinį<br />
politinį „žemės drebėjimą“, kurį visuomenė stipriau ar silpniau jaučia<br />
kiekvieną dieną. Tai rodo didžiulę vertybių <strong>ir</strong> žmogaus atsk<strong>ir</strong>tį, kurios<br />
neperžengia <strong>ir</strong> deramai neįprasmina tradiciniai komunikacijos būdai bei<br />
šiuolaikiškos demokratinės sklaidos formos.<br />
Šeštasis teiginys yra tas, kad vertybės tampa tiesioginiu vadybos<br />
instrumentu. Iš p<strong>ir</strong>mo žvilgsnio tai lyg <strong>ir</strong> nedera su „aukštąja“ (arba etine)<br />
vertybių prigimtimi, tačiau šiandieninis sprendimų priėmimo modelis<br />
vis labiau krypsta nuo kibernetiškojo išskaičiavimo link vertybinių<br />
kontekstų, socialinių utopijos <strong>ir</strong> ekologinio (harmoningo) mąstymo plačiąja<br />
šio žodžio prasme idealų. Šiuos sprendimus formuoja vaizdiniai,<br />
kolektyvinė kūryba, visuomeniniai mitai <strong>ir</strong> kitokios ideologemos bei<br />
mitologemos. Juose perkuriami istoriniai pavyzdžiai, persipina kultūrinės<br />
įtakos, religiniai elementai <strong>ir</strong> buitiniai prietarai, įgaunantys sinkretinių<br />
ideologijų rangą. Taigi ką gi šiuo metu mes vadiname lyderiais, apie<br />
kuriuos šiuo metu taip madinga kalbėti? Lyderis yra tas, kuris sukoncentruoja,<br />
išreiškia <strong>ir</strong> įkūnija organizacijos vertybes, kultūrą <strong>ir</strong> etiką. Jis<br />
gali būti profesiškai nekompetentingas, gali būti netgi negabus, tačiau,<br />
jei tinkamai komunikuojamos vertybės, jos tampa charizmos pagrindu<br />
<strong>ir</strong> lyderiavimo atributu. Tas pats su profesinės etikos suklestėjimu – profesinės<br />
vertybės <strong>ir</strong> etika tampa reguliaciniu <strong>ir</strong> vadybiniu mechanizmu.<br />
Tai taip pat rodo augantį vertybių vaidmenį.<br />
Iš šio teiginio seka septintasis. Tokio lyderio vaidmenį postmoderniajame<br />
pasaulyje perima religija. Religija šiuolaikiniame gyvenime<br />
tampa vertybių vadybos įrankiu, kuris sukuria specifinio žinojimo<br />
150
IV sesija<br />
būdą, integruojantį šiuolaikinio pasaulio daugialypumą, didėjančią kaitą<br />
<strong>ir</strong> prieštaringumą. Neatsitiktinai tiek daug žmonių renkasi įva<strong>ir</strong>ias<br />
religines bendruomenes <strong>ir</strong> sektas, kurios pasiūlo tinkamą tam gyvenimo<br />
tarpsniui vertybinį „kokteilį“, bent laikinai išsprendžiantį prisitaikymo<br />
prie globalaus pasaulio <strong>ir</strong>acionalumo <strong>ir</strong> nepastovumo problemas. Sektos<br />
yra dėsningas mūsų gyvenamo pasaulio reiškinys, bet jų suklestėjimas<br />
yra požymis, rodantis, kad tradicinių vertybių komunikacija neatitinka<br />
visuomenės kaitos reikmių <strong>ir</strong> spartos. Taigi religinis mąstymas taip pat<br />
įgyja vadybines <strong>ir</strong> labai praktiškas konotacijas kasdieniame gyvenime<br />
<strong>ir</strong> politinėje veikloje.<br />
Strateginiu požiūriu – tai vertybinio <strong>ir</strong> civilizacinio pas<strong>ir</strong>inkimo<br />
klausimas: ar religija (religinės institucijos) įtraukiama į pilietiškumo<br />
<strong>ir</strong> tautiškumo, o svarbiausia – globaliojo konkurencingumo stiprinimo<br />
procesus, ar siekiama ją atitraukti iš viešosios pilietinės erdvės?<br />
Vertybinės dimensijos ribose turėtų būti apibrėžtas požiūris į religinių<br />
santykių reguliavimo lygį Lietuvos valstybėje. Ar katalikybė <strong>ir</strong> toliau<br />
bus tradiciškai pripažįstama <strong>ir</strong> palaikoma kaip vyraujanti valstybinio<br />
<strong>ir</strong> tautinio tapatumo dalis? Gal bus skatinamas religijų pliuralizmas?<br />
Pagaliau, gal bus siekiama mažinti bet kokios religijos vaidmenį visuomenės<br />
vertybių sistemoje, prisitaikant prie politinių globaliojo antifundamentalizmo<br />
realijų? Diskusijos dėl ES Konstitucijos įprasminimo<br />
krikščioniškomis vertybėmis tai akivaizdžiai parodo.<br />
Taigi aštuntas teiginys yra paradoksas tarp vertybinio turinio stabilumo<br />
<strong>ir</strong> sprogstančių bei besimainančių komunikavimo formų. Klausimas<br />
faktiškai yra tas pats, kaip dešimt Dievo įsakymų yra interpretuojami,<br />
perteikiami, kontekstualizuojami, suįvaizdinami, pritaikomi prie<br />
tradicijų <strong>ir</strong> tarpkultūrinių kontekstų. Tai reiškia, kad tradicinės vertybės<br />
įgauna tokius pavidalus, kurie sulieja vertybes su gyvenimu – tiksliau,<br />
vertybiškai jį ekonomizuoja. Vertybinio ekonomizavimo „persikūnijimas“,<br />
suteikiantis vertybėms konkurencinio potencialo rangą, yra taip<br />
151
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
pat vienas didžiausių postmoderniojo vertybių komunikavimo v<strong>ir</strong>smų.<br />
Taigi religinės vertybės tampa aktualios tiek, kiek šiuolaikiškai jos komunikuojamos<br />
kaip bendrojo išgyvenimo <strong>ir</strong> globaliojo konkurencingumo<br />
veiksnys.<br />
Šis v<strong>ir</strong>smas gali būti pratęstas devintuoju teiginiu, kad susiliejančios<br />
su ekonomine veikla vertybės informaciniame pasaulyje vis labiau<br />
remiasi išsk<strong>ir</strong>tinumo plėtra, nes būtent išsk<strong>ir</strong>tinumas <strong>ir</strong> kūrybinis individualizavimas<br />
tampa konkuravimo varikliu. Vertybių gyvavimas tampa<br />
vis mažiau universalizuotas – jis įgyja individualaus išsk<strong>ir</strong>tinumo <strong>ir</strong><br />
įva<strong>ir</strong>ovės pavidalus, pradedant asmeniniu ar bendruomeniniu lygiu <strong>ir</strong><br />
baigiant regioniniu, nacionaliniu, europiniu ar net globaliu. Vertybinių<br />
interakcijų suasmeninimas per darbą, gyvenimo <strong>ir</strong> vartojimo būdą, žinojimą,<br />
įvaizdį <strong>ir</strong> santykius su visuomene faktiškai tampa dar vienu išraiškingu<br />
postmoderniųjų vertybių veidu. Suprasdami vertybinės individualizacijos<br />
dėsningumus pradėsime geriau suvokti save pačius, savo<br />
galimybes <strong>ir</strong> vidinio tapatumo kaitą, neprarandant pagrindinių etinių<br />
ga<strong>ir</strong>ių <strong>ir</strong> vertybinių idealų. Gal būt tai padės, pavyzdžiui, vertybiškai<br />
suvokti giliąsias mūsų visuomenės pat<strong>ir</strong>tis <strong>ir</strong> jų reikšmę istoriniuose <strong>ir</strong><br />
globaliuose pjūviuose <strong>ir</strong> praktiškai įgyvendinti vertybių sinergiją specialiomis<br />
mokymosi tarp kartų priemonėmis (intergenerational learning).<br />
O gal jau suvoksime <strong>ir</strong> tai, kad esame „žylanti visuomenė“ (graying society),<br />
kuri tik <strong>ir</strong> gali išgyventi globaliame pasaulyje, paversdama savo<br />
vertybes <strong>ir</strong> patyrimą konkurencine stiprybe.<br />
Pagaliau dešimtasis teiginys (ar naujoji vertybių kaukė) – tai paradoksaliosios<br />
vertybių transformacijos viešojoje erdvėje. Vertybės keičia<br />
savo kaukes sykiu su viešosios erdvės transformacijomis, kuomet<br />
viešoji erdvė pati persikūnija į savo priešybes – naujomis demokratijos<br />
formomis (dalyvaujamosios, svarstomosios, tiesioginėmis, medijinėmis.<br />
elektroninėmis <strong>ir</strong> kt.) grįstus komunikacinius politinio valdymo<br />
modelius, o taip pat <strong>ir</strong> privačią erdvę, kuri technologijų pagalba<br />
152
IV sesija<br />
kiekvieną dieną tampa vis viešesnė. Persikūnijusi viešoji erdvė iškelia<br />
asmenines vertybes į viešosios apyvartos lygį. Informacijos <strong>ir</strong> žodžio<br />
laisvė faktiškai tampa vertybiškai perkurtų interpretacijų konkuravimo<br />
mechanizmu (palyginkime, pavyzdžiui, „Lietuvos ryto“ <strong>ir</strong> „Respublikos“<br />
vertybinius pasaulius). Mass media, kinas, TV <strong>ir</strong> svarbiausia internetas<br />
– tai yra vertybių <strong>ir</strong> ideologemų fabrikai, kuriantys ištisus „pasaulius“<br />
informacinėje erdvėje. Faktiškai vertybių sklaida <strong>ir</strong> apykaita jau<br />
pasiekia instrumentinį informacijos karo lygį <strong>ir</strong> vietiniu, <strong>ir</strong> regioniniu,<br />
<strong>ir</strong> europiniu lygiu. Tik nuo komunikacinės sklaidos technologinio masyvumo<br />
priklauso, kokie vertybiniai modeliai formuoja <strong>ir</strong> kasdienio, <strong>ir</strong><br />
politinio gyvenimo stereotipus bei elgseną (pavyzdžiui, Rusijos mass<br />
media skvarba <strong>ir</strong> įtaka Baltijos šalyse).<br />
Šie dešimt teiginių apie postmoderniąją vertybių komunikaciją<br />
yra ne tik bendroji vertybių kaitos indikacija, bet <strong>ir</strong> tam tikras žaismas.<br />
Jis rodo iš esmės pasikeitusią vertybių gyvavimo būklę, savybes <strong>ir</strong> tendencijas,<br />
kurios žymi naują racionalumo paradigmą, o tiksliau – besiformuojantį<br />
komunikacinį <strong>ir</strong> informacinį racionalumo tipą globaliame<br />
pasaulyje. Ne mažiau svarbu <strong>ir</strong> tai, kad itin stipriai ryškėja medijinis<br />
vertybių technologizavimas, t. y. kai vertybės vis labiau įsikūnija technologiniais<br />
komunikavimo pavidalais. Be abejo, trumpame pranešime<br />
neįmanoma išsamiai pagrįsti <strong>ir</strong> pakomentuoti visų teiginių – kiekvienas<br />
iš jų gali tapti atsk<strong>ir</strong>o tyrimo tema, tačiau <strong>ir</strong> toks žanras leidžia daryti<br />
praktines išvadas apie naujus vertybių organizavimo <strong>ir</strong> valdymo<br />
metodus, ne tik išsaugant etinį <strong>ir</strong> kultūrinį branduolį, bet <strong>ir</strong> politiškai<br />
sprendžiant gyvybiškai svarbias Lietuvai problemas, bandant išgyventi<br />
globaliųjų vertybinių tornadų įtakose. Taigi tinkami vertybių perkūnijimai<br />
faktiškai reikštų lietuviškąją Meidzi revoliuciją informaciniame<br />
pasaulyje. Tiek šiam kartui pamąstyti <strong>ir</strong> padiskutuoti.<br />
153
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Kai kurie vertybių komunikacijos aspektai<br />
Brolis kunigas Astijus Kungys<br />
Lietuvos Mažesniųjų brolių ordino šv. Kazimiero provincijos<br />
provincijolas<br />
Ponios <strong>ir</strong> ponai!<br />
Vertybių komunikacija, anot kalbėjusio Europos parlamentaro<br />
pono Jan Olbrycht, dažnai nepasiekia norimo rezultato. Norėčiau priminti<br />
palyginimą apie gailestingąjį samarietį iš Evangelijos pagal Luką.<br />
Kai judėjas buvo sumuštas <strong>ir</strong> apiplėštas, žydų kunigas praėjo kita kelio<br />
puse, vėliau <strong>ir</strong> žydas levitas praėjo kita kelio puse, o atėjęs kitatautis<br />
samarietis parodė gailestingumą. Iš tiesų tik jis atkreipė dėmesį į vargšą<br />
žmogų, atsidūrusį sunkioje padėtyje.<br />
Leiskite pasakyti juoką apie žemaitį (pats esu žemaitis). Žiemą<br />
lietuvis žvejojo Žemaitijos ežere, įlūžo <strong>ir</strong> ėmė skęsti. Vargšelis kabarojasi,<br />
lipa <strong>ir</strong> vėl – šliūkšt atgal į vandenį. Ėjo pro šalį žemaitis, žiūrėjo<br />
žiūrėjo <strong>ir</strong> padarė išvadą. Sako: „Aš misliju, kad tu nebvark.“ Iš tiesų<br />
kartais gyvenime pasitaiko tie du kraštutinumai – samariečio pagalba<br />
<strong>ir</strong> tas žemaičio juokas bei racionalus sprendimas: „Aš misliju, kad tu<br />
nebvark.“ Ačiū Dievui, kad yra žmonių, kurie nebijo komunikuoti tai,<br />
kas jiems yra brangu.<br />
Europos Sąjungos socialinė <strong>politika</strong> paklūsta subsidiarumo <strong>ir</strong><br />
proporcingumo principams, kurie buvo reiškiami prieš <strong>ir</strong> po Mastrichto<br />
sutarties paskelbimo. Kodėl Evangelijos samarietis? Anuometinis Europos<br />
Sąjungos socialinės politikos subsidiarumo principo puoselėtojas<br />
Jacques Delors atsigręžė į silpnuosius, kitais žodžiais tariant, į „mažuosius“,<br />
į minores. O mes <strong>ir</strong> esame Friars Minor, Fratres Minores – mažesnieji<br />
broliai.<br />
Dosnumas yra duotas žmogui nuo jo sutvėrimo pradžios, <strong>ir</strong> jo<br />
šaltinis yra Dievas. Todėl mes turime būti dosnūs vieni kitiems <strong>ir</strong> ne-<br />
154
IV sesija<br />
turėtume norėti tapti didesni <strong>ir</strong> aukštesni nei kiti, o turėtume stengtis<br />
padėti kitiems vardan Dievo. Žmogus, suprantantis Dievo gailestingumą,<br />
iš Dievo sklindančią šviesą, ieškos kito žmogaus sk<strong>ir</strong>tingu būdu,<br />
<strong>ir</strong> tai niekada nebus suvokiama kaip tarnystė. Dievo sūnus gali būti atrastas<br />
tarp tų, kurių prigimtinės teisės gyventi <strong>ir</strong> tapti žmogumi turi būti<br />
apsaugotos. Visagalis Dievas gyveno tarp marginalų <strong>ir</strong> atstumtųjų. Jis<br />
sakė: tarnaukite kitiems. Visada, kai sutinkate vargšą žmogų, žinokite,<br />
kad Dievas <strong>ir</strong> Jo Motina jus stebi.<br />
Šios pastangos bendrauti su žmonėmis <strong>ir</strong> galvoti apie jų teises<br />
kyla iš vidinio suvokimo, duoto Dievo. Kad <strong>ir</strong> kokia būtų asmens socialinė<br />
padėtis, socialinis statusas ar socialinė aplinka, tai iš tikrųjų negali<br />
sunaikinti asmens dosnumo, nes jis yra duotas iš v<strong>ir</strong>šaus.<br />
Kuomet kalbame apie vertybes, turime kalbėti apie santykį tarp<br />
didžiųjų <strong>ir</strong> mažųjų, tarp galingųjų <strong>ir</strong> silpnųjų. Realybėje socialinė aplinka<br />
yra svarbus faktorius, kurį reikia prisiminti.<br />
Lietuvoje mes nepat<strong>ir</strong>iame jokios diskriminacijos, nukreiptos<br />
prieš religines ar tautines mažumas, <strong>ir</strong> aš niekaip negaliu suprasti problemos,<br />
keliamos dėl seksualinių mažumų. Apie tai g<strong>ir</strong>dime labai daug.<br />
Ponia <strong>Laima</strong> Andrikienė pradžioje pasakė: „jei laikytumėmės dešimties<br />
Dievo įsakymų, gyventume rojuje“. Yra dešimt Dievo įsakymų, bet<br />
nėra vienuoliktojo: netark seksualinių mažumų vardo be reikalo. Aš ką<br />
tik perskaičiau atv<strong>ir</strong>ą laišką lietuviams dėl homoseksualumo. Galbūt<br />
aš perdedu, bet homoseksualiniame judėjime matau didelį pavojų: jis<br />
visada mėgina apriboti žodžio laisvę tiems, kurie nepalaiko tokio gyvenimo<br />
būdo. Kanadoje homoseksualai išs<strong>ir</strong>eikalavo net specialių apsauginių<br />
įstatymų, egzistuoja specialūs tribunolai, o <strong>ir</strong> pinigai atitenka<br />
tiems, kurie jaučiasi nuskriausti. Pavyzdžiui, British Columbia mieste<br />
Kanadoje buvo žmogus, kuris pavadino homoseksualumą nenatūraliu<br />
dalyku, <strong>ir</strong> galiausiai jo poelgis buvo pripažintas nusikaltimu. Manau,<br />
kad popiežiui Benediktui XVI taip pat galėtų būti pask<strong>ir</strong>ta bauda, nes jis<br />
155
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
taip pat gana negatyviai atsiliepia apie homoseksualus. Jam pasisekė,<br />
kad Vatikanas yra atsk<strong>ir</strong>a valstybė.<br />
Šok<strong>ir</strong>uoja tai, kad vienas asmuo buvo nuteistas mėnesiui kalėjimo,<br />
nes rodė nepagarbą homoseksualams, sakydamas, kad homoseksualumas<br />
nėra natūralus dalykas, kad tai – blogio įtaka. Seksualinės<br />
mažumos naudojasi aukos įvaizdžiu kaip atakos priemone. Štai kodėl<br />
tam tikros ideologinės lingvistinės reikšmės yra sukurtos apie homofobiją!<br />
Homofobas yra žmogus, kupinas baimių <strong>ir</strong> neapykantos homoseksualams.<br />
Tai gali būti prilyginta išprotėjimui. Aš nesu homofobas, bet<br />
ar turiu teisę išsakyti savo idėjas, pateikti savo suvokimą? Ar po šios<br />
konferencijos man nebus iškelta byla?!<br />
Mes turime stengtis apsaugoti žodžio laisvę. Aš visų p<strong>ir</strong>ma esu<br />
atskaitingas Dievui. Aš gavau mokymą iš Bažnyčios, kuriuo aš seksiu,<br />
o ne laikysiuos kai kurių d<strong>ir</strong>ektyvų.<br />
Iš tikrųjų aš nevisai suprantu, kodėl bijoma kalbėti apie šį fenomeną.<br />
Dar kartą noriu pakartoti, jog turiu teisę išreikšti savo nuomonę,<br />
<strong>ir</strong> visai ne tam, kad tik apkaltinčiau ką nors už kažką. Tačiau greitai mes<br />
jau ieškosime pagalbos, apsaugos, nes apskritai negalėsime šios temos<br />
liesti. Grįždamas prie gailestingojo samariečio pastebėsiu: mes turime<br />
surasti savo vietą tarp šių mažumų. Labai sunku matyti, kaip šie žmonės<br />
balansuoja ant ribos būti izoliuotiems nuo visuomenės, nuo draugystės,<br />
nuo dialogo. Europoje yra įkurti nauji specialūs homoseksualų getai.<br />
Mes negalime vystyti dialogo, negalime išreikšti savo požiūrio, savo<br />
minčių. Tikiu, kad kiekvieno krikščionio pareiga yra stengtis pasiekti<br />
mažumas, tuos, kuriems reikia mūsų pagalbos, kalbėti su jais, stengtis<br />
užmegzti dialogą. Gailestingasis samarietis yra visur reikalingas. Žmogus,<br />
sutikdamas kitą žmogų, perduoda jam savo pasaulį <strong>ir</strong> dalijasi savo<br />
vertybėmis. Turbūt šios vertybės kartais nėra mums palankios. Tik per<br />
draugystę <strong>ir</strong> dialogą mes galime vieni kitus praturtinti.<br />
Aš didžiuojuosi tuo, kad Europa turi nuostabius vyrus <strong>ir</strong> moteris,<br />
156
IV sesija<br />
kurie nebijo išsakyti savo vertybines nuostatas, kurie gyvena pagal savo<br />
įsitikinimus.<br />
Būkite Dievo palaiminti, tegu Dievas suteikia taikos mūsų š<strong>ir</strong>dims,<br />
kad neštume gėrį, kurtume gerovės valstybę.<br />
Linkiu jums visiems šv. Pranciškaus žodžiais: „Pax et bonum“ –<br />
„taikos <strong>ir</strong> gėrio“.<br />
Lietuvos viešoji erdvė: skambesys <strong>ir</strong><br />
tuštuma<br />
Indrė Makaraitytė<br />
Savaitraščio „Atgimimas“ redaktorė<br />
Kalbėsiu apie Lietuvos viešąją erdvę <strong>ir</strong> tai, kodėl šiuo metu g<strong>ir</strong>dime<br />
tiek daug kalbų apie vertybes. Parodykite nors vieną politiką, kuris<br />
kada nors nebūtų prakalbęs apie vertybes. Tačiau mūsų viešojo gyvenimo<br />
rezultatai ryškiai sk<strong>ir</strong>iasi nuo kalbų. Iš savo žurnalistinės pat<strong>ir</strong>ties<br />
norėčiau pasidalinti tam tikrais pamąstymais, kodėl taip yra.<br />
Šiandien ryte viename interneto portale perskaičiau premjero Gedimino<br />
K<strong>ir</strong>kilo kalbą, kurią jis sakė šioje konferencijoje. Jums leidus<br />
priminsiu, ką jis sakė: „Man malonu pasidalinti mintimis apie vertybes<br />
politikoje, nes jos yra neatsiejamos nuo mūsų tapatybės, interesų <strong>ir</strong><br />
veiksmų. Tai, kuo tikime, ką puoselėjame <strong>ir</strong> kuo vadovaujamės gyvenime,<br />
yra mūsų savastis. Idealai turi būti vienodi <strong>ir</strong> privačioje, <strong>ir</strong> viešoje<br />
sferoje, kaip <strong>ir</strong> vidaus bei užsienio politikoje. Negalima vadovautis dvigubais<br />
standartais, kurie iškreiptų supratimą bei bendravimą įva<strong>ir</strong>iose<br />
srityse.“<br />
Tikriausiai nerastumėte nė vieno žmogaus, kuris paprieštarautų<br />
šiems teiginiams. Juk tai – mūsų kasdienio gyvenimo siekiamybė, ar<br />
ne? Perskaičiusi premjero kalbą susidariau įspūdį, kad visa mūsų prem-<br />
157
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
jero veikla pagrįsta būtent tuo, ką jis kalba, nes jis sako, kad „negali būti<br />
dvigubų standartų“. Tačiau Lietuvos problemų esmė glūdi tame, kad<br />
viena yra kalbama, o kita daroma. Dvigubi standartai įsigalėję visame<br />
mūsų gyvenime, jie ypač akivaizdūs viešajame gyvenime. Tai ne tik<br />
kelia nepasitikėjimą politiniu elitu, kuris priima sprendimus, turinčius<br />
įtakos mums visiems, bet netgi nepasitenkinimą. Nepasitenkinimas,<br />
kaip žinia, reiškiasi masiniu bėgimu iš Lietuvos <strong>ir</strong> daugeliu kitų dalykų.<br />
Geresnio dvigubų standartų pas<strong>ir</strong>eiškimo politikų kalbose pavyzdžio<br />
nerandu, todėl tiesiog pakeičiau savo pranešimą <strong>ir</strong> norėčiau pakalbėti<br />
apie Gedimino K<strong>ir</strong>kilo „dvigubą dugną“. Arba tiesiog valdančiosios<br />
koalicijos, kuriai atstovauja Gediminas K<strong>ir</strong>kilas, „dugną“.<br />
Geriausiai tai atspindi korupcija <strong>ir</strong> protekcionizmas, <strong>ir</strong> apie tai<br />
lengviausia kalbėti. Esu tik žurnalistė, nepretenduoju į jokius kitus<br />
titulus. Kasdien susiduriu su minėtomis problemomis. Taip pat esu<br />
„Transparency International“ valdybos narė, tad su korupcijos tyrimais<br />
susiduriu dažniau nei kuris kitas žmogus. Galiu drąsiai pasakyti, kad politinė<br />
korupcija Lietuvoje yra išvešėjusi iki iš tiesų neįtikėtinų gelmių.<br />
Neretai atrodo, kad kartais patys <strong>politika</strong>i nesuvokia, kieno užsakymu<br />
„prakiša“ kokią įstatymo pataisą. Įdomiausia <strong>ir</strong> juokingiausia būna tada,<br />
kai tos pačios frakcijos nariai tam pačiam įstatymui pasiūlo dvi sk<strong>ir</strong>tingas<br />
pataisas. Tuomet frakcija stengiasi viską užmaskuoti, bet paprastam<br />
žmogui tikriausiai liktų tik apsiverkti išvydus šiuos dalykus.<br />
Juk visi <strong>politika</strong>i, ne tik premjeras, vos ne kasdien kalba apie kovą<br />
su korupcija. Geriau patyrinėjus, „korupcija“ tikriausiai būtų žodis, patenkantis<br />
į p<strong>ir</strong>mą politikų žodyno trejetuką. Kiekvieną savaitę vyksta<br />
kažkokia kova su korupcija. Ponas Gediminas K<strong>ir</strong>kilas sakė atsistatydinsiąs,<br />
jei korupcijos lygis nesumažės per jo premjerystės kadenciją.<br />
Mūsų kolegos iš užsienio tikriausiai prisimena garsiąją tuometinio<br />
prezidento Rolando Pakso apkaltą. Tuomet buvo vilties, kad politinis<br />
elitas apsivalys, <strong>ir</strong> bus priimti bene svarbiausi įstatymai, reikalingi<br />
158
IV sesija<br />
politinės korupcijos sumažinimui. Kalbu apie tokius kertinius dalykus,<br />
kaip labai aiškų, skaidrų politinių kampanijų finansavimo reglamentavimą.<br />
Visame demokratiniame pasaulyje tai yra vienas svarbiausių<br />
dalykų, mažinančių politinės korupcijos lygį. Vėliau sekė Seimo korupcijos<br />
skandalas. Tuomet iš tiesų buvo labai aiškiai kalbama. A. Paulauskas<br />
<strong>ir</strong> visi kiti <strong>politika</strong>i aiškiai pasakė, kad Lietuvos politinių partijų<br />
kasose vyrauja dviguba buhalterija. Tačiau praėjo šešeri metai, <strong>ir</strong><br />
nebuvo priimta nė viena pataisa, reglamentuojanti skaidresnį politinių<br />
partijų finansavimą. Pasiūlymų buvo labai daug, tačiau nė vienas nebuvo<br />
priimtas.<br />
Šiandien kovos su politine korupcija rezultatai yra nuliniai. Į politinės<br />
korupcijos liūną grimztame ne tik mes, <strong>ir</strong> tai nėra tik lietuviškoji<br />
tragedija. Problema slypi tame, kad lietuviško verslo pinigais perkami<br />
<strong>politika</strong>i. Padėtį sunkina dar <strong>ir</strong> tai, kad tie pinigai nebūtinai yra lietuviški.<br />
Kai kalbame apie įtakas iš nedraugiškų arba draugiškų, bet turinčių<br />
tam tikrų interesų, šalių, šiandieninė sistema leidžia kuo puikiausiai tuo<br />
pasinaudoti. Tačiau blogiausia yra tai, kad didžioji žiniasklaida dalyvauja<br />
šiame „sąmoksle“.<br />
Šiandien kalbame apie vertybių komunikavimą, ar ne? Tačiau<br />
problemų komunikavimui, tam, kad būtų galima įvardyti problemas,<br />
reikia viešosios erdvės. Pati p<strong>ir</strong>moji viešoji erdvė yra žiniasklaida. Kodėl<br />
mes šių politinės korupcijos problemų <strong>ir</strong> patv<strong>ir</strong>tinančių dokumentų<br />
nematome didžiojoje žiniasklaidoje? Gaila, bet didžioji žiniasklaida neadvokatauja<br />
skaidresnės kampanijos reglamentavimui.<br />
Grįžtant prie pono K<strong>ir</strong>kilo, tikriausiai per savivaldybių rinkimų<br />
kampaniją pastebėjote, kaip viena Lietuvos vyriausybės ministrė reklamavo<br />
savo partiją <strong>ir</strong> save už Europos Sąjungos pinigus. Kitaip tariant,<br />
už tas lėšas, kurios yra sk<strong>ir</strong>tos Europos Sąjungos programų reklamavimui<br />
arba informavimui apie programas. Tai buvo daroma visoje Lietuvos<br />
žiniasklaidoje. Aš pati asmeniškai skambinau p. Gediminui K<strong>ir</strong>kilui<br />
159
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
<strong>ir</strong> klausiau: „Kaip jūs manote, ar tai yra pateisinama? Ar Jūs neturėtumėte<br />
sudrausminti savo vyriausybės ministrės?“ Atsakymas buvo labai<br />
įdomus: „Svarbiausia, kad mes taip nedarome. O ką kiti daro, tai yra jų<br />
reikalas. Jūs spręskit, ar tai yra gerai, ar blogai.“ Ponia Kazim<strong>ir</strong>a Prunskienė<br />
yra Žemės ūkio ministrė pono K<strong>ir</strong>kilo vyriausybėje.<br />
Kitas pavyzdys: ponas Muntianas kalbėjo apie mūsų kovą su saugumo<br />
baubais. Tikriausiai jau žinote istoriją apie nelegalų buto privatizavimą.<br />
Įdomiausia, kad butas buvo pradėtas privatizuoti, kai ponas<br />
Pocius buvo jau pusiau išmestas. Akivaizdu, kad jis sėkmingai baigė<br />
privatizuoti butą, nes jo atleidimo procedūra buvo užvilkinta. Kai žurnalistai<br />
paklausė pono Gedimino K<strong>ir</strong>kilo, ką jis mano apie tokį nelegalų,<br />
specialiai net Lietuvos įstatymais reglamentuotą, o iš tiesų prieštaraujantį<br />
įstatymams buto privatizavimą, p. Gediminas K<strong>ir</strong>kilas atsakė:<br />
„Jei žmonės imasi spręsti savo problemas, tai labai lietuviška. O apie<br />
etiką nuspręskite jūs.“ Šis klausimas dabar yra svarstomas Vyriausiojoje<br />
tarnybinės etikos komisijoje, tačiau koks sk<strong>ir</strong>tumas, kokį sprendimą<br />
ji priims? Buto iš buvusio Valstybės saugumo departamento vadovo<br />
niekas neatims. Ponas Pocius galbūt nebesieks karjeros valdiškoje<br />
įstaigoje arba galbūt jo veikla bus tokia, kuri nepateks į žiniasklaidos<br />
ak<strong>ir</strong>atį. Tarnybinis butas jau yra jo neginčijama nuosavybė. Tikriausiai<br />
tai nėra korupcija, korupcija yra labiau neapčiuopiamas dalykas. Šiuo<br />
atveju tiksliau būtų tai vadinti protekcionizmu ar tam tikru prieštaravimu<br />
visuotiniams etikos principams. Juk visi labai puikiai suprantame,<br />
kad negalima piktnaudžiauti tarnybine padėtimi <strong>ir</strong> naudotis savo galia.<br />
Norėčiau grįžti prie žiniasklaidos problemos, nes būtent dėl Lietuvoje<br />
egzistuojančių žiniasklaidos problemų šie dvigubi standartai<br />
yra taip įsikeroję. Viena vertus, puikiai žinome, kad yra turinčių galią<br />
žmonių, <strong>ir</strong> kad žmogiška tomis galiomis piktnaudžiauti. Ne visi yra<br />
šventieji, ne visi laikosi dešimties ar bent kelių Dievo įsakymų, ar ne?<br />
Žiniasklaidos prigimtis būtų tramdyti tuos, kurie piktnaudžiauja jiems<br />
160
IV sesija<br />
suteiktomis galiomis. Tačiau didžioji žiniasklaida taip pat dalyvauja<br />
tame sąmoksle tarp valdžios <strong>ir</strong> verslo bei jų priimamų sprendimų, ji išties<br />
labai selektyviai paviešina dvigubus standartus.<br />
Susidaro toks įspūdis, kad jie visi mano, jog visuomenė to nesupranta.<br />
Aš manau, kad visuomenės nepasitenkinimas tuo, kas vyksta,<br />
yra didžiulis, tai akivaizdu. Galima vienerius, porą metų apgaudinėti<br />
niekam nematant, kad yra bendras sąmokslautojų būrys. Tačiau per penkerius<br />
šešerius metus (kiek ponas K<strong>ir</strong>kilas jau yra valdžioje) kai kurių<br />
klausimų sąmoningas vilkinimas, problemų sąmoningas nesprendimas<br />
žmonėms parodo, kad mūsų valstybėje tikrai kažkas yra labai negerai.<br />
Baigdama norėčiau dar pabrėžti, kad Lietuvoje viešoji erdvė turėtų<br />
būti labiau pripildyta turinio, o ne tik skambėti. O turinio gali <strong>ir</strong> turi<br />
pripildyti ne tik <strong>politika</strong>i, bet <strong>ir</strong> žiniasklaida. Tuomet vertybių komunikacija<br />
būtų daug geresnė.<br />
Vertybių komunikacija: Norvegijos požiūris<br />
Ingvald Godal<br />
Buvęs Norvegijos parlamento narys<br />
Dėkoju konferencijos rengėjams už kvietimą dalyvauti šiame renginyje.<br />
Man teko dažnai lankytis Vilniuje 1990–1992 m., būti tuomet<br />
vykusios narsios kovos už Nepriklausomybę liudininku.<br />
Labai džiugu šiandien matyti sus<strong>ir</strong>inkusius kai kuriuos tos kovos<br />
herojus. P<strong>ir</strong>mą kartą susidūriau su Baltijos šalių nepriklausomybės judėjimu<br />
1990 m. kovą, kuomet Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė<br />
Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją <strong>ir</strong> nusiuntė delegaciją į Vakarus.<br />
Toji delegacija p<strong>ir</strong>miausia atvyko į Oslą. Delegacijai tuomet vadovavo<br />
<strong>Laima</strong> Andrikienė. Beje, vėliau man teko garbė susipažinti <strong>ir</strong> su<br />
jos tėvais, kurie dar būdami labai jauni buvo ištremti į Stalino koncla-<br />
161
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
gerius Sib<strong>ir</strong>e, ten susipažino <strong>ir</strong> įsimylėjo, o vėliau susilaukė Laimos.<br />
Manau, kad jie turėjo jausti pasididžiavimą savo dukra, kuri stovėjo<br />
priešakinėse Baltijos šalių mūšio už laisvę linijose.<br />
Nenorėčiau išsiplėsti, kadangi jau buvo pasakyta daug išmintingų<br />
kalbų, tiesiog pridursiu keletą dalykų. Kalbant apie mūsų vertybių skleidimą,<br />
manau, svarbiausias dalykas yra atv<strong>ir</strong>ai, drąsiai <strong>ir</strong> be kompromisų<br />
jas remti. Vienas geriausių šių laikų tokio elgesio pavyzdžių yra tai, kaip<br />
profesorius V. Landsbergis <strong>ir</strong> jo bendraminčiai kovojo už laisvę prieš<br />
šešiolika metų. Ypač gerai pamenu epizodą, kuomet po pučo Maskvoje<br />
1991 m. rugpjūtį keli aukšti sovietų pareigūnai atėjo į V. Landsbergio<br />
kabinetą Parlamente <strong>ir</strong> pareikalavo, kad jis išsiųstų namo sargybą <strong>ir</strong> pastato<br />
apsaugą perduotų sovietų armijai. V. Landsbergis jų šaltai išklausė<br />
<strong>ir</strong> tiesiog paklausė: „Ponai, ar esate g<strong>ir</strong>dėję apie Niurnbergo procesą?“<br />
Pareigūnai po šių žodžių paprasčiausiai išėjo. V. Lansbergiui tuomet<br />
buvo daromas didelis spaudimas, net iš Vakarų, leistis į kompromisus.<br />
Todėl, kad jis tam spaudimui nepasidavė <strong>ir</strong> kartu su kitais bendražygiais<br />
tv<strong>ir</strong>tai, atv<strong>ir</strong>ai <strong>ir</strong> be kompromisų gynė pagrindines vertybes, šiandien<br />
turime tris nepriklausomas Baltijos valstybes, visateises JTO, Europos<br />
Sąjungos <strong>ir</strong> NATO nares. Šiaurės Europa yra stabilesnė nei bet kada, ar<br />
nei būtų galėjusi tikėtis kitu atveju.<br />
Deja, šiame regione turime <strong>ir</strong> liūdnos pat<strong>ir</strong>ties. Norėčiau priminti,<br />
kaip 1939 m. žiemą Suomiją užpuolė Sovietų Sąjunga. Suomiai narsiai<br />
kovėsi visiškai vieni prieš tą didžiulę jėgą. Tuometinis Suomijos<br />
užsienio reikalų ministras Väinö Tanner vėliau savo prisiminimuose<br />
rašė, kad kuomet maža žmonių grupelė yra užpuolama didelės grupės,<br />
ta maža grupelė tampa tarsi raupsuotuoju, su kuriuo niekas nenori prasidėti.<br />
Bijau, kad tai tebėra tiesa <strong>ir</strong> šiandien. Jau daugiau nei dvylika<br />
metų Rusija vykdo itin žiaurų karą Čečėnijoje. Išžudyta beveik 20 proc.<br />
čečėnų tautos. Nuo Antrojo pasaulinio karo metų tai yra pats baisiausias<br />
žmogaus teisių pažeidimo atvejis Europoje.<br />
162
IV sesija<br />
Rusų žurnalistė Ana Politkovskaja buvo viena iš nedaugelio, drįsusių<br />
atv<strong>ir</strong>ai rašyti apie šį karą. Ji labai kritiškai atsiliepė apie žmogaus<br />
teisių, laisvių bei demokratijos pažeidimus V. Putino Rusijoje. Ji buvo<br />
labai gera mano draugė. Kuomet ji išgyveno po pasikėsinimo nunuodyti<br />
2004 m., kalbėjomės apie jos asmeninį saugumą. Kviečiau ją atvykti<br />
į Norvegiją <strong>ir</strong> ten likti, kol Rusijoje taps saugiau. Ji atsakė, kad šiuo<br />
klausimu buvo diskutuota su jos laikraščio „Novaja Gazeta“ kolegomis<br />
<strong>ir</strong> kad buvo sutarta likti Rusijoje nepaisant visko. Praėjusių metų spalio<br />
7 d. ji buvo nušauta samdyto žudiko prie pat savo namų Maskvoje. Ana<br />
Politkovskaja labai kritikavo Vakarų lyderius, kurie, pasak jos, dėl savo<br />
tylėjimo buvo iš dalies kalti dėl Čėčėnijos tragedijos <strong>ir</strong> dėl antidemokratinių<br />
procesų Rusijoje. Jos nuomone, reakcijos iš Vakarų nebuvimas tik<br />
paskatino V. Putiną.<br />
Mano manymu, labiausiai Europai dabar reikia lyderių, kurie drąsiai,<br />
be kompromisų <strong>ir</strong> atv<strong>ir</strong>ai gintų pamatines vertybes, ypač akistatoje<br />
su didžiosiomis jėgomis. Tai yra vienintelis būdas įstatymo v<strong>ir</strong>šenybės<br />
principu pakeisti džiunglių įstatymo veikimą valstybių tarpusavio santykiuose.<br />
1930 m. šį kelią parodė Winston Churchill, mūsų laikais – Vytautas<br />
Landsbergis <strong>ir</strong> Ana Politkovskaja. Siūlau sekti jų pavyzdžiu.<br />
Baigiamasis žodis<br />
Dr. <strong>Laima</strong> Andrikienė<br />
Europos Parlamento narė<br />
Ponai p<strong>ir</strong>mininkai, Ekscelencijos, visi šios konferencijos dalyviai!<br />
Buvo tikrai ilga diena, <strong>ir</strong> nors žinau, kad visi esame gerokai pavargę,<br />
tačiau vis tiek ryšiuosi pasakyti baigiamąjį žodį.<br />
Man jau yra tiek metų, kad galiu palyginti šią konferenciją su<br />
daugybe kitų renginių, kuriuos teko organizuoti. Šiandien jau sakiau<br />
163
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
monsinjorui Gintarui Grušui, kad kažkodėl surengti šią konferenciją<br />
buvo labai lengva. Man nieko nereikėjo daryti, tik truputėlį pasistengti,<br />
kam nors paskambinti, paprašyti, <strong>ir</strong> konferencija kažkokiu būdu ėmė <strong>ir</strong><br />
„pasidarė“, sus<strong>ir</strong>inko tiek daug puikų kalbėtojų!<br />
Nežinau, kodėl buvo taip lengva. Galbūt todėl, kad šios konferencijos<br />
tema iš tikrųjų svarbi visiems dalyviams. Ji svarbi p. Gediminui<br />
K<strong>ir</strong>kilui, kuris čia šiandien buvo <strong>ir</strong> kalbėjo. Esu už Indrę Makaraitytę<br />
gerokai vyresnė <strong>ir</strong> gal todėl kiek atlaidesnė. Aš galvojau: ar galima<br />
apkaltinti žmogų dvigubais standartais, jei jis – toks, kaip <strong>ir</strong> daugelis<br />
mūsų. Tikriausiai visi kiekvieną rytą pasižadame būti geresniais, nemeluoti<br />
<strong>ir</strong> t.t., tačiau vakare grįžę namo susiskaičiuojame, kad <strong>ir</strong> vėl kažką<br />
ne taip padarėme, piktai ką nors pasakėme, kažką įžeidėme, įskaudinome...<br />
O kitą rytą vėl iš naujo pasižadame būti geri. Visi mes esame<br />
žmonės, deja, klystantys, klumpantys, atsikeliantys <strong>ir</strong> vėl toliau einantys.<br />
Tikiuosi, kad bent šioje salėje, šioje konferencijoje tokie žmonės<br />
yra sus<strong>ir</strong>inkę.<br />
Esu nuoš<strong>ir</strong>džiai dėkinga Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchams.<br />
Tikrai nesitikėjau, kad tiek Ekscelencijų, kad Jo Eminencija<br />
kardinolas ras laiko <strong>ir</strong> manys esant prasminga čia dalyvauti. Akivaizdu,<br />
kad be monsinjoro Grušo būčiau daug ko nepadariusi. Jis labai tyliai<br />
atlikdavo daugybę darbų, <strong>ir</strong> mes sužinodavome tik rezultatą – <strong>ir</strong> tas atvažiuoja,<br />
<strong>ir</strong> anas... Monsinjoras Gintaras Grušas tikrai nusipelno mūsų<br />
visų padėkos <strong>ir</strong> plojimų. (plojimai)<br />
Jau rytą jums minėjau tris vyrus – šio renginio „kaltininkus“, <strong>ir</strong> tai,<br />
kad aš labai laukiau šios konferencijos. Dabar turėčiau pasakyti – kodėl.<br />
Kai žiūriu į šiandieninę Lietuvą, man jos labai gaila. Jeigu<br />
p. Ingvald Godal, senam Lietuvos draugui, kalbant apie Lietuvos Nepriklausomybės<br />
atkūrimą sunku sulaikyti ašaras, man juo labiau sunku<br />
ramiai kalbėti apie šiandieninę Lietuvą. Aš norėčiau matyti Lietuvą<br />
kitokią. Jei manęs klaustumėte, kokią ją norėčiau matyti, atsakyčiau<br />
164
IV sesija<br />
Nicolas Sarkozy žodžiais, kuriuos jis pasakė paklaustas, kokią norėtų<br />
matyti Prancūziją: „Aš norėčiau, kad Prancūzija būtų kaip šeima. Ir<br />
kad, kaip <strong>ir</strong> kiekvienoje šeimoje, silpnas, senas būtų ne mažiau mylimas<br />
<strong>ir</strong> vertinamas nei tas, kuris yra stiprus, jaunas <strong>ir</strong> galingas.“ Perskaičiusi<br />
šiuos žodžius pagalvojau – aš noriu, kad Lietuva būtų kaip šeima. Jei<br />
mūsų šiandien tik šiek tiek daugiau nei 3 milijonai, tai gal mes galėtume<br />
būti tokia šeima, kurioje <strong>ir</strong> silpnas, <strong>ir</strong> senas, <strong>ir</strong> mažas sulauktų ne mažesnio<br />
dėmesio nei tas, kuris gali visa jėga pakovoti už save <strong>ir</strong> pareikalauti<br />
savo teisių. Spėju, tokioje Lietuvoje mums visiems būtų daug geriau<br />
gyventi. Tačiau tokia šeima Lietuva gali tapti tik tuomet, kai visuomenė<br />
bus grindžiama krikščioniškomis, universaliomis, bendrosiomis Europos<br />
vertybėmis – tuo, apie ką mes visi kalbėjome.<br />
Noriu padėkoti vertėjams, kurie šiandien d<strong>ir</strong>bo labai sunkiai. Taip<br />
pat reiškiu padėką savo padėjėjams Aldonai Drėgvaitei, Ievai Staniulytei,<br />
Giedriui Karsokui, Rasai Zygmantaitei, Zonei Nemanienei, Valdui<br />
Kilpiui, Živilei Didžgalvienei, Gabrielei Petrauskaitei. Tiesą sakant,<br />
aš jų net negaliu vadinti padėjėjais. Tai yra draugai, bendraminčiai,<br />
bendradarbiai, be kurių aš daug ko nesugebėčiau ar tiesiog nespėčiau<br />
padaryti.<br />
Ačiū Jums visiems už pasiaukojimą, už meilę, už bendrą darbą!<br />
Sėkmės visuose jūsų geruose darbuose!<br />
165
Pranešėjai<br />
Gyvenimo aprašymai
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Dr. <strong>Laima</strong> Liucija ANDRIKIENĖ<br />
Europos Parlamento narė<br />
Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) <strong>ir</strong> Europos demokratų frakcijos narė<br />
Lietuva, Tėvynės sąjunga<br />
Gimė 1958 m. sausio 1 d. Druskininkuose.<br />
Narė<br />
Biudžeto komitetas<br />
Žmogaus teisių pakomitetis<br />
Delegacija ES <strong>ir</strong> Moldovos parlamentinio bendradarbiavimo komitete<br />
Pavaduojanti narė<br />
Užsienio reikalų komitetas<br />
Delegacija ES <strong>ir</strong> Rusijos parlamentinio bendradarbiavimo komitete<br />
Gyvenimo aprašymas<br />
Vilniaus universiteto diplomas (ekonomistė - matematikė) (1980); socialinių mokslų<br />
(ekonomikos) daktarė (1986); docentė (2004). Stažuotė Jungtinės Karalystės Mančesterio<br />
universitete (1988–1989), stažuotė JAV Džordžtauno (Georgetown) universitete<br />
(1996). Jungtinės Karalystės Kingstono universiteto Garbės daktarė (honoris causa)<br />
(2007).<br />
Lietuvos Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo instituto Skaičiavimo centro<br />
inžinierė (1980–1983), instituto mokslinė bendradarbė, vyr. mokslinė bendradarbė<br />
(1983–1989). Lietuvos Ministrų Tarybos p<strong>ir</strong>mininko pavaduotojos padėjėja (1989–<br />
1990). Lietuvos teisės universiteto Politologijos katedros docentė, Europos Sąjungos<br />
politikos <strong>ir</strong> valdymo instituto d<strong>ir</strong>ektorė, Valstybinio valdymo fakulteto dekanė<br />
(2002–2004).<br />
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo narė, Lietuvos nepriklausomos<br />
valstybės atstatymo Akto signatarė, Užsienio reikalų komiteto narė, Biudžeto<br />
komiteto narė (1990–1992); Lietuvos Respublikos Seimo narė (1992–2000), Seimo<br />
Užsienio reikalų komiteto narė (1992–2000), Užsienio reikalų komiteto vicep<strong>ir</strong>mininkė<br />
(2000), Seimo Europos reikalų komiteto narė (1998–2000).<br />
169
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje p<strong>ir</strong>mininkė, Baltijos Asamblėjos prezidiumo<br />
p<strong>ir</strong>mininkė (1998–2000).<br />
Lietuvos Respublikos Pramonės <strong>ir</strong> prekybos ministrė (1996); Lietuvos Respublikos<br />
Europos reikalų ministrė (1996–1998).<br />
Lietuvos Sąjūdžio narė (1988–1993), Sąjūdžio Seimo narė (1992–1993); Tėvynės sąjungos<br />
steigėja, valdybos narė (1993–1998); Tėvynės liaudies partijos steigėja, p<strong>ir</strong>mininkė<br />
(1999–2001); Lietuvos dešiniųjų sąjungos narė (2001–2003); Tėvynės sąjungos<br />
narė (nuo 2003), partijos tarybos narė (nuo 2006).<br />
Vilniaus jidiš instituto valdybos narė (nuo 2005).<br />
Apdovanota Prancūzijos Respublikos Didžiojo karininko nuopelnų ordinu (1997),<br />
Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), Baltijos Asamblėjos medaliu (2003),<br />
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (2004).<br />
Publikacijų užsienio politikos, Europos Sąjungos politikos <strong>ir</strong> valdymo, interesų grupių<br />
<strong>ir</strong> lobizmo, ekonominės reformos, žemės ūkio ekonomikos, žmogaus teisių klausimais<br />
autorė ar bendraautorė. Mokslinės monografijos „Šiuolaikinės lobistinės veiklos<br />
tendencijos“ redaktorė <strong>ir</strong> bendraautorė (Vilnius, 2002).<br />
Prof. dr. Arūnas AUGUSTINAITIS<br />
Gimė 1958 m. b<strong>ir</strong>želio 7 d. Kaune. 1965–1976 m. mokėsi <strong>ir</strong> baigė Elektrėnų 1-ją<br />
vidurinę mokyklą. 1976–1981 m. studijavo <strong>ir</strong> baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą<br />
(bibliotekininkystė <strong>ir</strong> bibliografija).<br />
1981 m. pask<strong>ir</strong>tas automatizavimo sektoriaus vedėju Lietuvos informacijos instituto<br />
Respublikinės mokslinės techninės bibliotekos Mokslo darbų diegimo skyriuje.<br />
1982–1991 – d<strong>ir</strong>bo mokslo darbuotoju, asistentu, asp<strong>ir</strong>antu, vyresniuoju dėstytoju,<br />
doktorantu Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Informacijos problemų mokslinio<br />
tyrimo laboratorijoje <strong>ir</strong> Bibliotekininkystės katedroje.<br />
1986 m. apgynė mokslų daktaro disertaciją (socialiniai mokslai – Komunikacija <strong>ir</strong><br />
informacija). 1991 m. suteiktos docento pareigos. 1991 m. steigė VU Komunikacijos<br />
fakultetą, įkūrė Komunikacijos <strong>ir</strong> informacijos teorijos katedrą, kurioje d<strong>ir</strong>bo docentu<br />
– katedros vedėju iki 2002 m. 1992 m. suteiktas docento vardas. 1993 m. nostrifikuotas<br />
mokslų daktaras (soc. m. dr., Komunikacija <strong>ir</strong> informacija H06).<br />
170
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
2002–2005 – Mykolo Romerio universiteto (buvęs LTU) Žinių visuomenės valdymo<br />
instituto d<strong>ir</strong>ektorius, profesorius.<br />
2004 m. įvykdė habilitacijos procedūrą (Valdymas <strong>ir</strong> administravimas S03). Nuo 2005<br />
m. liepos – Informatikos <strong>ir</strong> statistikos katedros (Ekonomikos <strong>ir</strong> finansų valdymo fakultetas)<br />
profesorius.<br />
Sukūrė <strong>ir</strong> įgyvendino 8 originalias bakalauro <strong>ir</strong> magistro studijų programas: 2003 m.<br />
Mykolo Romerio universitete parengė viešojo administravimo magistro studijų programą<br />
„E.valdžios administravimas“ (specializacija). Kitos programos: Informologija<br />
B (VU KF 1992); Informacijos vadyba M (VU KF 1995); Komunikacijos mokslai M<br />
(VU KF 1995); Ryšiai su visuomene M (VU KF 1998); Tarptautinė komunikacija M<br />
(VU KF <strong>ir</strong> TSPMI 1996); Verslo informacijos vadyba B (VU KF <strong>ir</strong> EF 1997); Informacijos<br />
visuomenės studijos M (N) (VU Informacijos visuomenės studijų centras 2002).<br />
Mokslinis pedagoginis stažas – 26 metai. Publikavo apie 50 mokslinių darbų, vadovėlių,<br />
monografijų, ISI straipsnių. Organizavo <strong>ir</strong> skaitė pranešimus tarptautinėse<br />
mokslinėse konferencijose Lietuvoje <strong>ir</strong> užsienyje (11 per 2000–2004 m.). Dalyvavo <strong>ir</strong><br />
vykdė daugiau kaip 20 tarptautinių mokslo projektų. Mokslinio žurnalo „Informacijos<br />
mokslai“, įtraukto į MSD sąrašą, redaktorių kolegijos narys. Parengė apie 30 paskaitų<br />
kursų žinių visuomenės, žinių ekonomikos <strong>ir</strong> žinių vadybos, komunikacijos <strong>ir</strong> strateginio<br />
valdymo srityse.<br />
Moksliniai interesai: valdymas <strong>ir</strong> administravimas žinių visuomenėje; komunikacijos<br />
<strong>ir</strong> informacijos mokslai; informacijos <strong>ir</strong> žinių visuomenė; žinių ekonomika, informacijos<br />
<strong>ir</strong> žinių vadyba.<br />
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS<br />
Gimė 1937 02 01<br />
Kunigas 1961 03 18<br />
Vyskupas 1988 10 04<br />
Vilniaus arkivyskupas 1991 12 24<br />
Pakeltas kardinolu 2001 02 21<br />
Gimė 1937 m. vasario 1 d. Kaune diplomato Stasio Bačkio <strong>ir</strong> mokytojos Onos Galvydaitės<br />
- Bačkienės šeimoje.<br />
171
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
1955 m. baigęs Saint-Marie de Monceau tėvų maristų vadovaujamą institutą, įstojo<br />
į Saint-Sulpice a Issy - les - Molineux kunigų seminariją, kur baigė filosofijos kursą.<br />
Vėliau teologijos studijas tęsė Popiežiškajame Grigaliaus universitete. 1961 m. kovo<br />
18 d. įšventintas kunigu.<br />
Kurį laiką d<strong>ir</strong>bo lietuvių sielovadoje Jungtinėse Valstijose. Grįžęs į Romą, įstojo į Popiežiškąją<br />
bažnytinę akademiją, kur buvo rengiami kunigai Šventojo Sosto diplomatinei<br />
tarnybai. Kartu Popiežiškajame Laterano universitete studijavo bažnytinę teisę <strong>ir</strong><br />
įgijo kanonų teisės daktaro laipsnį.<br />
1964 m. baigęs studijas pradėjo diplomatinę tarnybą. Buvo pask<strong>ir</strong>tas Apaštalų Sosto<br />
nunciatūros sekretoriumi Filipinuose (1964–1965), Kosta Rikoje (1965–1967), Turkijoje<br />
(1968–1970) <strong>ir</strong> Nigerijoje (1970–1973). Iš čia buvo grąžintas į Vatikaną d<strong>ir</strong>bti<br />
Vatikano valstybės sekretoriate Bažnyčios Viešųjų užsienio reikalų taryboje, kur rūpinosi<br />
tarptautinių organizacijų, taikos <strong>ir</strong> nusiginklavimo klausimais. Kaip Vatikano<br />
delegacijos narys 1975 m. dalyvavo Jungtinių Tautų konferencijoje Vienoje tarptautinių<br />
organizacijų santykiams svarstyti. 1979 m. pask<strong>ir</strong>tas Bažnyčios Viešųjų užsienio<br />
reikalų tarybos vicesekretoriumi, kartu pakeltas tikruoju Apaštalų Sosto prelatu.<br />
1988 m. spalio 4 d. popiežiaus Jono Pauliaus II konsekruotas vyskupu, tais pačiais<br />
metais pakeltas arkivyskupu <strong>ir</strong> pask<strong>ir</strong>tas nuncijumi Olandijoje.<br />
1991 m. gruodžio 24 d. pask<strong>ir</strong>tas Vilniaus arkivyskupu. 1993–1999 m. – Lietuvos<br />
vyskupų konferencijos (LVK) p<strong>ir</strong>mininkas, 1999–2002 m. – Lietuvos vyskupų konferencijos<br />
vicep<strong>ir</strong>mininkas.<br />
2001 m. vasario 21 d. priimtas į Šventąją kardinolų kolegiją.<br />
2002–2005 – Lietuvos vyskupų konferencijos p<strong>ir</strong>mininkas. 2005 m. rugsėjo 20 d.<br />
išrinktas Lietuvos vyskupų konferencijos vicep<strong>ir</strong>mininku trejų metų kadencijai. Šiuo<br />
metu taip pat p<strong>ir</strong>mininkauja LVK Švietimo komisijai <strong>ir</strong> Šeimos reikalų tarybai.<br />
Christopher BEAZLEY<br />
Europos Parlamento narys<br />
Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) <strong>ir</strong> Europos demokratų frakcijos narys<br />
Jungtinė Karalystė, Conservative and Unionist Party<br />
Gimė 1952 m. rugsėjo 5 d. Bexhill, Sasekse.<br />
172
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Narys<br />
Užsienio reikalų komitetas<br />
Delegacija ryšiams su Indija<br />
Pavaduojantis narys<br />
Tarptautinės prekybos komitetas<br />
Delegacija ES <strong>ir</strong> Ukrainos parlamentinio bendradarbiavimo komitete<br />
Gyvenimo aprašymas<br />
Bristolio universiteto istorijos bakalauro diplomas (1974). D<strong>ir</strong>bo Anglijos banke<br />
(1974–1976). Mokytojas (1976–1983). Sasekso universiteto mokslo darbuotojas<br />
(1983–1984). Patarėjas Europos klausimais <strong>ir</strong> rašytojas (1994–1999).<br />
Bristolio universiteto Konservatorių asociacijos p<strong>ir</strong>mininkas (1972). Veldeno rajono<br />
tarybos narys (1979–1983).<br />
Europos Parlamento narys (1984–1994 <strong>ir</strong> nuo 1999). Britanijos konservatorių partijos<br />
ryšių koordinatorius kultūros <strong>ir</strong> švietimo klausimais. ES <strong>ir</strong> Estijos jungtinio parlamentinio<br />
komiteto delegacijos p<strong>ir</strong>mininko pavaduotojas (2002–2004). Vienas Baltijos<br />
šalių tarpfrakcinės grupės įkūrėjų.<br />
Ankstesnė veikla: konservatorių partijos ryšių koordinatorius regioninės raidos, vidaus<br />
reikalų, teisingumo <strong>ir</strong> konstitucinių reikalų klausimais; Britanijos konservatorių<br />
partijos drausmintojo pavaduotojas; Europos demokratų frakcijos (Britanijos konservatorių)<br />
valdybos narys; Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų <strong>ir</strong> konservatorių)<br />
valdybos narys.<br />
Dr. Andreas VON BELOW<br />
Gimė 1946 m. kovo 9 d. Kaselyje, Vokietijoje.<br />
Bonoje <strong>ir</strong> Freiburge studijavo politologiją, istoriją, germanistiką <strong>ir</strong> sociologiją.<br />
Bonoje apgynė filosofijos daktaro laipsnį.<br />
D<strong>ir</strong>bo moksliniu asistentu Bonos universitete.<br />
Nuo 1977 m. įva<strong>ir</strong>iose pareigose d<strong>ir</strong>ba Konrado Adenauerio fonde.<br />
Nuo 2003 m. Konrado Adenauerio fondo vadovas Baltijos šalyse.<br />
Vokiečių kalba rašančių išeivijos rašytojų PEN klubo garbės narys.<br />
173
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Ingvald GODAL<br />
Gimė 1934 m. spalio 26 d.<br />
Išsilavinimas:<br />
1959 – civilinės inžinerijos bakalauras, Heriot Watt universitetas, Edinburgas.<br />
1980 – Norvegijos gynybos koledžas Osle (Forsvarets Høyskole).<br />
Darbo pat<strong>ir</strong>tis:<br />
1959–1972, 1973–1975 <strong>ir</strong> 1979–1985 – inžinierius Norvegijoje bei įva<strong>ir</strong>iose Afrikos,<br />
Azijos <strong>ir</strong> Lotynų Amerikos valstybėse.<br />
1969–1970 – Nigerijos pilietinio karo („Biafros karas“) metu vadovavo Pasaulinės<br />
Liuteronų federacijos atstatomiesiems darbams.<br />
Politinė karjera:<br />
1972–1973 – Norvegijos aplinkosaugos ministro pavaduotojas.<br />
1975–1979 – Vinje komunos meras.<br />
1985–2001 – Norvegijos parlamento narys.<br />
1989–2001 – Norvegijos konservatorių partijos atstovas gynybos klausimams.<br />
1993–1997 – Norvegijos delegacijos ESBK parlamentinėje asamblėjoje narys.<br />
1993–2001 – Norvegijos delegacijos Vakarų Europos Sąjungos (VES) parlamentinėje<br />
asamblėjoje vadovas.<br />
1990–1994 – Norvegijos parlamento Baltijos ryšių grupės vadovas.<br />
ESBK <strong>ir</strong> Europos demokratų sajungos (EDS) rinkimų stebėtojas Rumunijoje, Ukrainoje,<br />
Rusijoje <strong>ir</strong> Čečėnijoje.<br />
Publikacijos:<br />
1965 – „Zaki“ (Afrika)<br />
1971 – „Santanos vaikai (Biafros karas)“<br />
1984 – „Audra pasienyje“ (Šiaurės šalių <strong>ir</strong> Rusijos pasienio istorija)<br />
1993 <strong>ir</strong> 2006 – „Aš m<strong>ir</strong>siu graži, Lietuva“ (apie Baltijos valstybių kovą už laisvę)<br />
2003 – „Čečėnija, kur našlės tampa gyvais sprogmenimis“ (Čečėnijos istorija, dabartinis<br />
karas <strong>ir</strong> naujausi įvykiai Rusijoje; įžangą parašė Ana Politkovskaja).<br />
Apdovanojimai:<br />
1995 – Sausio 13-osios atminimo medalis, Lietuva.<br />
174
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Monsinjoras Gintaras GRUŠAS<br />
Monsinjoras Gintaras Grušas gimė 1961 m. Vašingtone, JAV. Prieš įstojant į seminariją,<br />
baigė matematiką / informatiką, d<strong>ir</strong>bo IBM korporacijoje.<br />
Aktyvus Pasaulio lietuvių bendruomenės narys, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos<br />
p<strong>ir</strong>mininkas (1983–1987).<br />
1994 m. įšventintas Vilniaus arkivyskupijos kunigu.<br />
2001 m. popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete Romoje apgynė bažnytinės<br />
teisės doktoratą, JCD.<br />
Popiežiaus apsilankymo Lietuvoje komiteto generalinis sekretorius (1992–1993).<br />
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius (2001–2003).<br />
Lietuvos vyskupų konferencijos Generalinis sekretorius (1994–1997 <strong>ir</strong> nuo 2002).<br />
Tunne KELAM<br />
Europos Parlamento narys<br />
Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) <strong>ir</strong> Europos demokratų frakcijos biuro<br />
narys<br />
Estija, Erakond Isamaaliit (Tėvynės sąjunga)<br />
Gimęs 1936 m. liepos 10 d. Taheva, Estijoje.<br />
Narys<br />
Regioninės plėtros komitetas<br />
Saugumo <strong>ir</strong> gynybos pakomitetis<br />
Delegacija ES <strong>ir</strong> Rusijos parlamentinio bendradarbiavimo komitete<br />
175
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Pavaduojantis narys<br />
Užsienio reikalų komitetas<br />
Gyvenimo aprašymas<br />
Tartu valstybiniame universitete baigė istorijos mokslų studijas (1959). Vyr. mokslo<br />
darbuotojas (1959–1965). Tarptautinių santykių lektorius <strong>ir</strong> apžvalgininkas užsienio<br />
reikalų klausimais (1959–1970). Vyr. mokslinis redaktorius (1965–1975). Vyr. bibliografas<br />
(1976–1979).<br />
Eesti Rahvusliku Sõltumatuse (Estijos nacionalinės nepriklausomybės) partijos narys<br />
(1988–1995); partijos p<strong>ir</strong>mininkas (1993–1995); Isamaaliit (Tėvynės sąjungos)<br />
partijos narys (nuo 1995); partijos p<strong>ir</strong>mininkas nuo 2002 metų. Estijos parlamento<br />
Europos reikalų komiteto p<strong>ir</strong>mininkas (1997–2003); Estijos parlamento narys (1992–<br />
2004); Estijos parlamento p<strong>ir</strong>mininko pavaduotojas (1992–2003); Talino miesto tarybos<br />
narys (1999); Viimsio apylinkės tarybos narys (2002–2004); Estijos nacionalinės<br />
delegacijos Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje narys (1992–2000); delegacijos<br />
p<strong>ir</strong>mininkas (1992–1995); Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos Parlamentinių<br />
<strong>ir</strong> viešųjų ryšių komiteto p<strong>ir</strong>mininko pavaduotojas (1992–2000); Europos<br />
Tarybos parlamentinės asamblėjos p<strong>ir</strong>mininko pavaduotojas (1994–1995); Parlamentinės<br />
asamblėjos pranešėjas Ukrainos klausimais (1996–2000); Estijos parlamento atstovas<br />
Konvente dėl Europos ateities (2002–2003).<br />
Estijos piliečių komiteto p<strong>ir</strong>mininkas (1989–1990); Estijos komiteto – nuolatinės Estijos<br />
kongreso institucijos – p<strong>ir</strong>mininkas (1990–1992).<br />
Estijos delegacijos Tarpparlamentinėje sąjungoje (TPS) vadovas (1992–1995).<br />
Prancūzijos nacionalinis ordinas „Už nuopelnus“; Valstybinio herbo ordino II laipsnio<br />
ženklelis (2001).<br />
Vyskupas William KENNEY CP<br />
Vyskupas William Kenney gimė 1946 m. gegužės 7 d. Newcastle upon Tyne, Jungtinė<br />
Karalystė.<br />
1969 m. b<strong>ir</strong>želio 29 d. įšventintas į kunigus.<br />
176
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
1987 m. gegužės 13 d. pask<strong>ir</strong>tas Midicos tituliniu vyskupu <strong>ir</strong> Stokholmo vyskupu<br />
augziliaru Švedijoje.<br />
1991–1999 m. – organizacijos „Caritas Europa“ prezidentas.<br />
2006 m. spalio 17 d. pask<strong>ir</strong>tas B<strong>ir</strong>mingemo vyskupu augziliaru (Jungtinė Karalystė).<br />
Nuo 1999 m. kovo mėn. vyskupas Kenney yra Europos Bendrijų vyskupų konferencijų<br />
komisijos (COMECE) narys.<br />
Gediminas KIRKILAS<br />
Lietuvos Respublikos Ministras P<strong>ir</strong>mininkas<br />
Gimė 1951 m. rugpjūčio 30 d. Vilniuje septynių vaikų šeimoje. Tėvai m<strong>ir</strong>ę. Mama<br />
d<strong>ir</strong>bo mokytoja, tėvas – inžinieriumi.<br />
Nuo 1958 m. mokėsi <strong>ir</strong> 1969 m. baigė Vilniaus 23-iąją vidurinę mokyklą (dabar – Vilniaus<br />
„Ąžuolo“ vidurinė mokykla).<br />
1969–1972 m. tarnavo tarybinėje armijoje Šiaurės laivyne.<br />
Nuo 1974 m. neakivaizdiniu būdu Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Vilniaus<br />
pedagoginis universitetas) studijavo lietuvių kalbą <strong>ir</strong> literatūrą.<br />
1978 m. įstojo į Vilniaus aukštąją partinę mokyklą, studijavo politikos mokslus. Šią<br />
mokyklą baigė 1982 metais.<br />
1972–1978 m. d<strong>ir</strong>bo Paminklų restauravimo treste interjero restauratoriumi.<br />
1982–1985 m. – Lietuvos komunistų partijos (LKP) Vilniaus Lenino rajono komiteto<br />
instruktorius, 1986–1990 m. – LKP Centro komiteto Kultūros skyriaus instruktorius.<br />
1988–1990 m. – LKP CK p<strong>ir</strong>mojo sekretoriaus Alg<strong>ir</strong>do Mykolo Brazausko padėjėjas<br />
ryšiams su spauda.<br />
1990–1992 m. – Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputato Alg<strong>ir</strong>do<br />
Mykolo Brazausko padėjėjas.<br />
1991–1995 m. redagavo <strong>ir</strong> leido savaitraštį rusų kalba „Golos Litvy“ („Lietuvos balsas“).<br />
1992–1996 m. – VI Seimo narys, išrinktas pagal Lietuvos demokratinės darbo par-<br />
177
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
tijos sąrašą. Seime buvo Nacionalinio saugumo komiteto p<strong>ir</strong>mininkas, 1993–1996 m.<br />
– Užsienio reikalų komiteto narys. Vienas Lietuvos nacionalinio saugumo koncepcijos<br />
(patv<strong>ir</strong>tinta 1996 m.) kūrėjų.<br />
1996–2000 m. – VII Seimo narys, išrinktas pagal Lietuvos demokratinės darbo partijos<br />
sąrašą. Seime d<strong>ir</strong>bo Nacionalinio saugumo (vėliau – Nacionalinio saugumo <strong>ir</strong><br />
gynybos) <strong>ir</strong> Europos reikalų komitetuose.<br />
2000–2004 m. – VIII Seimo narys, išrinktas pagal A.Brazausko socialdemokratinės<br />
koalicijos sąrašą. Seime ėjo Užsienio reikalų komiteto p<strong>ir</strong>mininko, Europos reikalų<br />
komiteto p<strong>ir</strong>mininko pavaduotojo pareigas, buvo Nacionalinio saugumo <strong>ir</strong> gynybos<br />
komiteto narys.<br />
2002–2004 m. – specialusis Prezidento įgaliotinis deryboms dėl Rusijos Federacijos<br />
tranzito į Kaliningrado sritį.<br />
2003 m. suteiktas Nepaprastojo <strong>ir</strong> įgaliotojo ambasadoriaus diplomatinis rangas.<br />
Krašto apsaugos ministras tryliktojoje (XXXIV) Vyriausybėje (prisiekė <strong>ir</strong> pradėjo eiti<br />
pareigas 2004 m. gruodžio 14 d.).<br />
Buvo TSKP narys. Atgimimo laikotarpiu buvo LKP atsiskyrimo nuo TSKP šalininkas.<br />
1990 m. rugsėjo – gruodžio mėnesiais – savarankiškos LKP CK sekretorius. 1990 m.<br />
steigiamajame Lietuvos demokratinės darbo partijos suvažiavime išrinktas p<strong>ir</strong>mininko<br />
pavaduotoju. 1991–1996 m. – LDDP p<strong>ir</strong>mininko p<strong>ir</strong>masis pavaduotojas, 1993 m.<br />
laikinai ėjo šios partijos p<strong>ir</strong>mininko pareigas. 1996–2001 m. – LDDP prezidiumo narys.<br />
Nuo 2001 m. sausio 27 d. – Lietuvos socialdemokratų partijos p<strong>ir</strong>mininko pavaduotojas.<br />
2004 m. Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje baigė magistrantūros studijas.<br />
Nuo 1999 m. – Lietuvos šaškių federacijos prezidentas.<br />
Skaitė pranešimus tarptautinėse <strong>ir</strong> Lietuvos konferencijose, forumuose, seminaruose.<br />
Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos <strong>ir</strong> užsienio periodinėje spaudoje yra paskelbęs<br />
per pusantro tūkstančio publikacijų įva<strong>ir</strong>iomis politikos, visuomenės gyvenimo<br />
temomis.<br />
Išleido knygą „Politinės pastabos laikui: straipsniai, apmąstymai, interviu, įspūdžiai“<br />
(Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1995).<br />
Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi, Vyčio Kryžiaus ordino<br />
Komandoro kryžiumi, Lenkijos Respublikos Komandoro kryžiumi, Portugalijos Respublikos<br />
Didžiuoju kryžiumi.<br />
178
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Andrius KUBILIUS<br />
Lietuvos Respublikos Seimo narys<br />
Pareigos<br />
Seimo valdybos p<strong>ir</strong>mininko pavaduotojas (nuo 2006 10 10)<br />
Seimo valdyba, Opozicijos lyderis (2005 01 20 – 2006 10 09)<br />
Seimo komitetuose<br />
Europos reikalų komiteto p<strong>ir</strong>mininkas (nuo 2006 10 19)<br />
Aplinkos apsaugos komiteto narys ( nuo 2005 12 13)<br />
Kaimo reikalų komiteto narys (2005 02 08 – 2005 12 12)<br />
Europos reikalų komiteto narys (2004 12 09 – 2006 10 18)<br />
Informacinės visuomenės plėtros komiteto narys (2004 11 18 – 2005 02 07)<br />
Seimo frakcijose<br />
Tėvynės Sąjungos frakcijos narys (nuo 2005 01 26)<br />
Tėvynės Sąjungos frakcijos seniūnas (2004 11 15 – 2005 01 25)<br />
Parlamentinėse grupėse<br />
Seniūnų sueigos narys ( nuo 2005 01 20 )<br />
Grupės „Už demokratišką Baltarusiją“ narys<br />
Lisabonos grupės narys<br />
Tarpparlamentinių ryšių su Korėjos Respublika grupės narys<br />
Tarpparlamentinių ryšių su Vokietijos Federacine Respublika grupės narys<br />
Tarpparlamentinių ryšių su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis grupės narys<br />
Tarpparlamentinių ryšių su Lenkijos Respublika grupės narys<br />
Tarpparlamentinių ryšių su Latvijos Respublika grupės narys<br />
Tarpparlamentinių ryšių su Lotynų Amerika grupės narys<br />
Tarpparlamentinių ryšių su Izraelio Valstybe grupės narys<br />
Tarpparlamentinių ryšių su Jungtine Didžiosios Britanijos <strong>ir</strong> Šiaurės A<strong>ir</strong>ijos Karalyste<br />
grupės narys<br />
Seimo delegacijos Lietuvos Respublikos Seimo <strong>ir</strong> Lenkijos Respublikos Seimo narių<br />
asamblėjoje narys (nuo 2004 11 15)<br />
179
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Biografija<br />
Gimė 1956 m. gruodžio 8 d. Vilniuje.<br />
Nuo 1963 m. mokėsi Vilniaus 22-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Mikalojaus<br />
Daukšos vidurinė mokykla), kurią baigė 1974 metais.<br />
1974 m. įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto (VVU, dabar – Vilniaus universitetas<br />
(VU)) Fizikos fakultetą, kurį 1979 m. baigė <strong>ir</strong> įgijo fiziko specialybę.<br />
1981–1984 – studijavo VVU asp<strong>ir</strong>antūroje.<br />
1984–1990 m. d<strong>ir</strong>bo VVU laborantu, inžinieriumi, moksliniu bendradarbiu.<br />
1988 m. įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą. 1990–1992 m. – Sąjūdžio<br />
atsakingasis sekretorius.<br />
1992–1996 – VI Seimo narys, išrinktas pagal Sąjūdžio koalicijos sąrašą. Seime d<strong>ir</strong>bo<br />
Gamtos apsaugos komitete.<br />
1996–2000 m. – VII Seimo narys, išrinktas pagal Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių)<br />
sąrašą. Seime 1997–1999 – Europos reikalų komiteto p<strong>ir</strong>mininkas, 1996–<br />
1999 m. d<strong>ir</strong>bo Teisės <strong>ir</strong> teisėtvarkos komitete. 1996–1999 – Seimo P<strong>ir</strong>mininko p<strong>ir</strong>masis<br />
pavaduotojas.<br />
1999–2000 – Ministras P<strong>ir</strong>mininkas dešimtojoje (XXXI) Vyriausybėje.<br />
2000–2004 – VIII Seimo narys, išrinktas pagal Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių)<br />
sąrašą. Seime d<strong>ir</strong>bo Biudžeto <strong>ir</strong> finansų <strong>ir</strong> Europos reikalų komitetuose.<br />
Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) narys – nuo įkūrimo 1993 m. 2000–<br />
2003 m. – šios sąjungos p<strong>ir</strong>mininko p<strong>ir</strong>masis pavaduotojas, nuo 2003 m. gegužės<br />
24 d. – p<strong>ir</strong>mininkas.<br />
Žinių ekonomikos forumo Politikos komiteto p<strong>ir</strong>mininkas. 2001–2003 – Žinių visuomenės<br />
tarybos prie Lietuvos Respublikos Prezidento p<strong>ir</strong>mininkas. Nuo 2001 m.<br />
– tarptautinio Baltijos plėtros forumo Tarptautinės patarėjų tarybos narys.<br />
Lietuvos šaudymo sąjungos prezidentas.<br />
Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio<br />
Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.<br />
180
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Brolis kunigas Astijus KUNGYS OFM<br />
Gimė 1963 m. Klaipėdoje.<br />
Kunigu įšventintas 1989 m<br />
Amžinuosius įžadus davė 1989 metais.<br />
Mažesniųjų Brolių Ordino ( OFM – ORDO FRATRUM MINORUM ) Lietuvos Šv.<br />
Kazimiero provincijos provincijolu išrinktas 2007 metais.<br />
Javier FERNANDEZ LASQUETTY<br />
Ispanijos parlamento narys<br />
Gimė 1966 m. spalio 8 d. Madride.<br />
Baigė teisės <strong>ir</strong> politikos mokslų studijas Madrido Komplutensės universitete.<br />
FAES patikėtinis <strong>ir</strong> generalinis sekretorius.<br />
Ispanijos parlamento narys, Kultūros komiteto vicep<strong>ir</strong>mininkas.<br />
2002–2004 – Ispanijos Ministro p<strong>ir</strong>mininko kabineto vadovo pavaduotojas.<br />
2000–2002 – Vyriausybės departamento, atsakingo už tarpinstitucinius ryšius <strong>ir</strong> ryšius<br />
su parlamentu, vadovas.<br />
1999–2000 – Ispanijos Senato prezidento kabineto vadovas.<br />
1996–1999 m. – Kultūros <strong>ir</strong> mokslo ministro kabineto vadovas.<br />
181
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Indrė MAKARAITYTĖ<br />
Politikos savaitraščio „Atgimimas“ vyriausioji redaktorė.<br />
Publikuoja straipsnius dienraštyje „15 minučių“ <strong>ir</strong> interneto portale „Delfi“.<br />
Vilniaus universtiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto studentams<br />
skaito „Politinių procesų komentavimo žiniasklaidoje“ kursą.<br />
Organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus valdybos p<strong>ir</strong>mininkė.<br />
Mario MAURO<br />
Europos Parlamento viceprezidentas<br />
Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) <strong>ir</strong> Europos demokratų frakcijos biuro<br />
narys<br />
Italija, Forza Italia<br />
Gimė 1961 m. liepos 24 d. S. Giovanni Rotondo<br />
Narys<br />
Biudžeto komitetas<br />
Delegacija Europos <strong>ir</strong> Viduržemio jūros šalių parlamentinėje asamblėjoje<br />
Pavaduojantis narys<br />
Kultūros <strong>ir</strong> švietimo komitetas<br />
Delegacija ryšiams su Kanada<br />
Delegacija AKR <strong>ir</strong> ES jungtinėje parlamentinėje asamblėjoje<br />
Gyvenimo aprašymas<br />
Universiteto filosofijos mokslų laipsnis (1985).<br />
182
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Forza Italia partijos nacionalinis įgaliotinis, atsakingas už mokyklas <strong>ir</strong> universitetus.<br />
Europos Parlamento narys (nuo 1999); AKR <strong>ir</strong> ES jungtinės parlamentinės asamblėjos<br />
p<strong>ir</strong>mininko pavaduotojas (1999–2004); Kultūros komiteto p<strong>ir</strong>mininko pavaduotojas<br />
(1999–2004); Užsienio reikalų komiteto pakaitinis narys (1999–2004).<br />
Parašė daug darbų apie švietimo sistemas.<br />
Viktoras MUNTIANAS<br />
Lietuvos Respublikos Seimo p<strong>ir</strong>mininkas<br />
Pareigos<br />
Seimo P<strong>ir</strong>mininkas (nuo 2006 04 13)<br />
Seimo valdyba, P<strong>ir</strong>mininkas (nuo 2006 04 13)<br />
Seimo valdyba, P<strong>ir</strong>mininko pavaduotojas (2004 12 09 – 2006 04 12)<br />
Seimo komitetuose<br />
Biudžeto <strong>ir</strong> finansų komiteto narys (2004 11 18 – 2006 04 19)<br />
Seimo komisijose<br />
Antikorupcijos komisijos narys (2004 11 25 – 2006 06 05)<br />
Seimo frakcijose<br />
Darbo partijos frakcijos narys (2004 11 15 – 2006 04 12)<br />
Parlamentinėse grupėse<br />
Seniūnų sueigos narys (nuo 2004 12 09)<br />
Tarpparlamentinių ryšių su Prancūzijos Respublika grupės narys<br />
Seimo delegacijos Lietuvos Respublikos Seimo <strong>ir</strong> Ukrainos Aukščiausiosios Rados<br />
Asamblėjoje narys (2004 11 15 – 2006 04 22)<br />
Seimo delegacijos Lietuvos Respublikos Seimo, Lenkijos Respublikos Seimo bei Senato<br />
<strong>ir</strong> Ukrainos Aukščiausiosios Rados narių asamblėjoje p<strong>ir</strong>mininkas (nuo 2007 01 18)<br />
Biografija<br />
Gimė 1951 m. lapkričio 11 d. Marijampolėje.<br />
183
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Nuo 1957 m. mokėsi Marijampolės 3-oje vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1968 m.<br />
1973–1978 – studijavo Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar – Vilniaus Gedimino<br />
technikos universitetas) Statybos fakultete <strong>ir</strong> įgijo inžinieriaus statybininko<br />
specialybę.<br />
1978–1979 – d<strong>ir</strong>bo Lietuvos statybos <strong>ir</strong> architektūros mokslinio tyrimo institute jaunesniuoju<br />
moksliniu bendradarbiu.<br />
1979–1985 – d<strong>ir</strong>bo Kauno statybos kombinate meistru, darbų vykdytoju, aikštelės<br />
v<strong>ir</strong>šininku, valdybos vyriausiuoju inžinieriumi.<br />
1985–1987 – studijavo Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje.<br />
1986–1990 – Kėdainių rajono vykdomojo komiteto p<strong>ir</strong>mininko pavaduotojas.<br />
1990–1993 – Kėdainių rajono valdytojas.<br />
1994–1996 – AB „Ūkio bankas“ Kėdainių filialo valdytojas.<br />
1996–1997 – koncerno „Vikonda“ viceprezidentas.<br />
1997–2004 – Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narys, Kėdainių rajono meras.<br />
Iki 1989 m. buvo TSKP narys. 2003 – 2006 05 04 – Darbo partijos narys, šios partijos<br />
p<strong>ir</strong>mininko pavaduotojas.<br />
Nuo 2006 05 14 – Pilietinės demokratijos partijos p<strong>ir</strong>mininkas.<br />
Dr. Andrius NAVICKAS<br />
Išsilavinimas:<br />
2006 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją tema „Žmogaus teisių pagrindimo problema<br />
šiuolaikinėje politinėje filosofijoje“.<br />
1998 m. baigė Vilniaus universiteto religijos studijų magistro studijas <strong>ir</strong> įgijo religijos<br />
studijų magistro diplomą.<br />
1996 m. baigė Vilniaus universiteto filosofijos magistro studijas <strong>ir</strong> įgijo filosofijos<br />
magistro diplomą.<br />
1994 m. baigė Vilniaus universiteto filosofijos bakalauro studijas <strong>ir</strong> įgijo filosofijos<br />
bakalauro diplomą.<br />
184
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
1990 m. baigė Vilniaus S.Nėries vidurinę mokyklą;<br />
Darbo pat<strong>ir</strong>tis:<br />
Nuo 2007 m. – Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros lektorius<br />
ES remiame projekte „Kaimo plėtra“.<br />
Nuo 2004 m. – interneto dienraščio Bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius.<br />
2003–2004 – Seimo narės I. Degutienės padėjėjas.<br />
2001–2003 – Teisingumo ministerijos Registrų skyriaus vyriausiasis specialistas.<br />
1998–2001 – Vilniaus universiteto Religijos studijų <strong>ir</strong> tyrimo centro metodininkas.<br />
2000–2004 m. parengė <strong>ir</strong> skaitė šiuos kursus Vilniaus universitete, Vilniaus šv. Juozapo<br />
kunigų seminarijoje <strong>ir</strong> Vilniaus pedagoginiame universitete: „Krikščioniškasis<br />
socialinis mokymas“, „Religijos sociologija“, „Valstybė <strong>ir</strong> religija“, „Naujieji religiniai<br />
judėjimai“.<br />
Visuomeninė veikla:<br />
Kuršių Nerijos mylėtojų bendruomenės p<strong>ir</strong>mininkas.<br />
Neformalaus piliečių judėjimo „Piliečių santalka“ Tarybos p<strong>ir</strong>mininkas.<br />
Nuo 2005 – Pilietinės visuomenės instituto „Civitas“ klubų lektorius.<br />
Publikacijos:<br />
Akademinės publikacijos religijos <strong>ir</strong> politinių teorijų temomis.<br />
Parengęs daugiau nei šimtą publikacijų politikos, religijos, socialinių reikalų, kultūros<br />
temomis, kurios skelbtos įva<strong>ir</strong>iose žiniasklaidos priemonėse<br />
Vyskupas Rimantas NORVILA<br />
Gimęs 1957 12 02<br />
Kunigas 1991 02 24<br />
Vyskupas 1997 06 29<br />
Vilkaviškio vyskupas 2002 01 05<br />
Gimė 1957 m. gruodžio 2 d. Kauno rajone. Baigęs Kauno 26-ąją vidurinę mokyklą,<br />
1975 m. įstojo į Kauno politechnikos institutą. 1976–1978 m. tarnavo sovietinėje armijoje,<br />
grįžęs 8 metus d<strong>ir</strong>bo įva<strong>ir</strong>iose darbovietėse.<br />
1986 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1991 m. vasario 24 d.<br />
185
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
įšventintas kunigu.<br />
D<strong>ir</strong>bo vikaru Kauno arkikatedroje, Šv. Juozapo bei Prisikėlimo parapija Kaune.<br />
1993 m. pask<strong>ir</strong>tas Kauno arkivyskupijos kurijos kancleriu.<br />
1995 m. išvyko studijuoti į Romą, kur Popiežiškajame šv. Tomo universitete įgijo<br />
teologijos licenciato laipsnį.<br />
1997 m. b<strong>ir</strong>želio 29 dieną konsekruotas vyskupu. 1997 07 01–2001 07 01 Kauno<br />
kunigų seminarijos rektorius. 1999 m. liepos 27 d. pask<strong>ir</strong>tas Kauno arkivyskupo generalvikaru.<br />
2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II vyskupą Rimantą Norvilą paskyrė<br />
Vilkaviškio vyskupu. Vyskupo Rimanto Norvilos ingresas į Vilkaviškio katedrą įvyko<br />
vasario 10 dieną.<br />
Nuo 2002 m. rugsėjo 20 d. p<strong>ir</strong>mininkauja LVK Jaunimo reikalų tarybai <strong>ir</strong> Ryšių su<br />
Lenkijos vyskupų konferencija tarybai. 2005 m. rugsėjo 20 d. išrinktas LVK nuolatinės<br />
tarybos nariu.<br />
Dr. Jan OLBRYCHT<br />
Europos Parlamento narys<br />
Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) <strong>ir</strong> Europos demokratų frakcijos narys<br />
Lenkija, Platforma Obywatelska<br />
Gimė 1952 m. rugsėjo 21 d. Rybnike, Lenkija<br />
P<strong>ir</strong>mininko pavaduotojas<br />
Regioninės plėtros komitetas<br />
Narys<br />
Delegacija ryšiams su Kinijos Liaudies Respublika<br />
Pavaduojantis narys<br />
Transporto <strong>ir</strong> turizmo komitetas<br />
Delegacija ryšiams su Australija <strong>ir</strong> Naująja Zelandija<br />
186
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Gyvenimo aprašymas<br />
Jogailaičių universiteto sociologijos mokslų daktaras (1984).<br />
Silezijos Katovicų universiteto (1976–1990) <strong>ir</strong> Jogailaičių universiteto dėstytojas<br />
(1985–1989), mokslinė stažuotė Ecole des Hautes Etudes en Sciences Sociales Paryžiuje<br />
(1988–1989). Bielsko-Biala akademijos, Katovicų technikos akademijos dėstytojas<br />
(2002–2004).<br />
„Piliečių platformos“ visuomeninio judėjimo Nacionalinės tarybos narys (2004), Politikos<br />
tarybos p<strong>ir</strong>mininkas (2002–2004).<br />
Ščecino miesto tarybos narys, meras (1990–1998); Silezijos vaivadijos regioninės tarybos<br />
patarėjas (1998–2004). Silezijos vaivadijos maršalka (1998–2002).<br />
Europos savivaldybių <strong>ir</strong> regionų tarybos p<strong>ir</strong>mininko pavaduotojas (1995–2001); Europos<br />
regionų asamblėjos organizacijos narys (2000–2004). United Cities and Local<br />
Goverments organizacijos pasaulinės tarybos narys (2004).<br />
Nacionalinės regionų politikos tarybos narys (2000–2004); Lenkijos mokslų akademijos<br />
Nacionalinio erdvinio planavimo komiteto narys (nuo 2003).<br />
Apdovanotas Lenkijos atgimimo ordino kavalieriaus kryžiumi.<br />
Artūras PAULAUSKAS<br />
Lietuvos Respublikos Seimo narys<br />
Pareigos<br />
Seimo P<strong>ir</strong>mininkas (2004 11 15 – 2006 04 11)<br />
Seimo valdybos p<strong>ir</strong>mininkas (2004 11 15 – 2006 04 12)<br />
Seimo komitetuose<br />
Biudžeto <strong>ir</strong> finansų komiteto narys (nuo 2006 05 11)<br />
Seimo frakcijose<br />
Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcijos seniūnas (nuo 2006 04 20)<br />
Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcijos narys (2006 04 13 – 2006 04 19)<br />
187
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Parlamentinėse grupėse<br />
Seniūnų sueigos narys (2004 11 15 – 2006 04 12)<br />
Seniūnų sueigos narys (nuo 2006 04 20)<br />
Šiaulių krašto bičiulių parlamentinės grupės narys<br />
Biografija<br />
Gimė 1953 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje.<br />
1971 m. baigė Šiaulių 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Medelyno pagrindinė mokykla).<br />
1971 m. įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Teisės<br />
fakultetą, kurį 1976 m. baigė <strong>ir</strong> įgijo teisininko specialybę.<br />
1976–1990 – d<strong>ir</strong>bo įva<strong>ir</strong>iose prokuratūrose tardytoju, prokuroro pavaduotoju, prokuroru,<br />
generalinio prokuroro pavaduotoju.<br />
1990–1995 – Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras. Sukūrė savarankišką<br />
Lietuvos Respublikos prokuratūros sistemą, įkūrė padalinius kovai su organizuotu<br />
nusikalstamumu <strong>ir</strong> korupcija. Per gana trumpą laikotarpį buvo išaiškintos stambios<br />
nusikaltėlių grupuotės.<br />
1995–1997 – Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas.<br />
1997 m. dalyvavo rinkimuose į Lietuvos Respublikos prezidento postą.<br />
1997–2000 – vertėsi advokato praktika.<br />
2000–2004 – VIII Seimo narys, išrinktas Saulės rinkimų apygardoje Nr. 24. Iškėlė<br />
Naujoji sąjunga (socialliberalai). VIII Seimo P<strong>ir</strong>mininkas, išrinktas p<strong>ir</strong>majame Seimo<br />
posėdyje 2000 m. spalio 19 d.<br />
2002 m. dalyvavo rinkimuose į Lietuvos Respublikos prezidento postą.<br />
Nuo 2004 m. balandžio 6 d. iki 2004 m. liepos 12 d. ėjo laikinojo Lietuvos Respublikos<br />
Prezidento pareigas.<br />
2004 m. lapkričio 15 d. p<strong>ir</strong>majame IX Seimo posėdyje išrinktas Seimo P<strong>ir</strong>mininku.<br />
1998 m. balandžio 25 d. steigiamajame Naujosios sąjungos (socialliberalų) suvažiavime<br />
išrinktas šios sąjungos p<strong>ir</strong>mininku, yra Naujosios sąjungos (socialliberalų) tarybos<br />
narys. 2002 m. vasario 9 d. III Naujosios sąjungos (socialliberalų) suvažiavime buvo<br />
perrinktas šios sąjungos p<strong>ir</strong>mininku. Nuo 2004 m. balandžio 6 d. iki 2004 m. liepos<br />
12 d., eidamas laikinojo Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas, narystę šioje sąjungoje<br />
buvo sustabdęs.<br />
188
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Vyskupas Mindaugas SABUTIS<br />
Mindaugas Sabutis gimė 1975 08 26 Tauragėje. Tais pačiais metais vyskupo Jono V.<br />
Kalvano senjoro pakrikštytas Tauragės evangelikų liuteronų Martyno Mažvydo bažnyčioje,<br />
kurioje 1988 m. konf<strong>ir</strong>muotas.<br />
1993 m. baigė Tauragės antrąją vidurinę mokyklą (dabar – „Šaltinio“ vidurinė mokykla)<br />
<strong>ir</strong> įstojo į Klaipėdos universiteto HMF Evangeliškosios teologijos katedrą. Studijuojant<br />
trečiame kurse 1996 m. sausio mėn. Jurbarke įvestas į diakonus, o tų pačių<br />
metų b<strong>ir</strong>želį ordinuotas kunigu diakonu.<br />
1997 m. baigė evangeliškosios teologijos studijas bakalauro laipsniu. Apsigyveno<br />
Jurbarke <strong>ir</strong> toliau tarnavo klebonu keturiose parapijose: Jurbarko, Sk<strong>ir</strong>snemunės,<br />
Smalininkų bei Vilkyškių.<br />
1998 07 04 Sk<strong>ir</strong>snemunėje ordinuotas kunigu, suteikiant sidabrinį tarnybinį kryžių.<br />
Tų pačių metų gruodį pakviestas tarnauti Vilniaus parapijos klebonu.<br />
1999 m. b<strong>ir</strong>želį pradėjo magistrantūros studijas Vilniaus universiteto Religijų studijų<br />
<strong>ir</strong> tyrimų centre.<br />
Tų pačių metų liepą vedė (žmona Vilma d<strong>ir</strong>ba Lietuvos Biblijos draugijoje).<br />
Nuo 2000 m. – Lietuvos Evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijos narys.<br />
2001 m. vasarį deleguotas Evangelikų liuteronų bažnyčios atstovu Biblijos draugijos<br />
d<strong>ir</strong>ektorių taryboje (2005 m. išrinktas viceprezidentu).<br />
2001 b<strong>ir</strong>želį baigė religijos studijas magistro laipsniu.<br />
2004 m. balandžio 24 d. išrinktas <strong>ir</strong> b<strong>ir</strong>želio 19 d. konsekruotas Lietuvos Evangelikų<br />
Liuteronų Bažnyčios vyskupu.<br />
2005 m. rugsėjį Klaipėdos universitete pradėjo doktorantūros studijas. D<strong>ir</strong>ba Klaipėdos<br />
universiteto Teologijos katedroje dėstytoju.<br />
Mindaugas Sabutis yra Pasaulio liuteronų sąjungos (PLS) Rytų <strong>ir</strong> Vidurio Europos<br />
Bratislavos biuro koordinatorius bei PLS laikinosios santuokos <strong>ir</strong> lytiškumo klausimų<br />
komisijos narys.<br />
189
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
José Ignacio SALAFRANCA SÁNCHEZ - NEYRA<br />
Europos Parlamento narys<br />
Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) <strong>ir</strong> Europos demokratų frakcijos biuro narys<br />
Ispanija, Partido Popular<br />
Gimė 1955 m. gegužės 31 d. Madride<br />
P<strong>ir</strong>mininko pavaduotojas<br />
Delegacija ryšiams su MERCOSUR<br />
Pavaduojantis narys<br />
Konstitucinių reikalų komitetas<br />
Saugumo <strong>ir</strong> gynybos pakomitetis<br />
Delegacija ES <strong>ir</strong> Meksikos jungtiniame parlamentiniame komitete<br />
Delegacija ryšiams su Centrinės Amerikos šalimis<br />
Delegacija ryšiams su Andų bendrijos šalimis<br />
Delegacija ryšiams su Afganistanu<br />
Delegacija ryšiams su NATO Parlamentine Asamblėja<br />
Gyvenimo aprašymas<br />
Madrido Komplutensės universiteto teisės mokslų diplomas <strong>ir</strong> doktorantūros kursai.<br />
Čilės Amerikų universiteto honoris causa daktaro laipsnis. Madrido diplomatų mokyklos<br />
<strong>ir</strong> Nacionalinio viešojo administravimo instituto Europos integracijos mokslų<br />
diplomas. Žemės ūkio, žuvininkystės <strong>ir</strong> maisto ministerijos bei Transporto, turizmo <strong>ir</strong><br />
komunikacijų ministerijos inspekcijos teisinis patarėjas. Europos Komisijos pareigūnas.<br />
Komisijos narių Abel Matutes <strong>ir</strong> Marcelino Oreja kabineto d<strong>ir</strong>ektoriaus pavaduotojas.<br />
Universitetinių studijų centro civilinės teisės docentas. Madrido diplomatų mokyklos,<br />
Triesto universiteto, Menéndez y Pelayo universiteto, Madrido Komplutensės<br />
universiteto, Madrido autonominio universiteto, Madrido politechnikos universiteto <strong>ir</strong><br />
kitų mokslo centrų bei institucijų Europos Bendrijų mokslų docentas.<br />
Partido Popular (PP) (konservatorių partijos) nacionalinės <strong>ir</strong> Madrido regiono valdybų<br />
narys. PP partijos tarptautinių santykių tarybos narys.<br />
190
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Europos Parlamento narys (nuo 1994). ELP-ED frakcijos p<strong>ir</strong>mininko pavaduotojas<br />
(2001–2004). ELP frakcijos valdybos narys (nuo 1994). Europos liaudies partijos valdybos<br />
narys (2001–2004). ELP-ED frakcijos koordinatorius Užsienio reikalų komitete.<br />
Buvęs Delegacijos ryšiams su Pietų Amerikos šalimis <strong>ir</strong> Delegacijos ryšiams su<br />
Centrinės Amerikos šalimis, Meksika <strong>ir</strong> Kuba p<strong>ir</strong>mininkas.<br />
Rinkimų Kolumbijoje stebėsenos misijos p<strong>ir</strong>mininkas (2002) <strong>ir</strong> prezidento rinkimų<br />
Peru stebėsenos Europos Parlamento misijos p<strong>ir</strong>mininkas (2000). EP atstovas II ES<br />
<strong>ir</strong> Lotynų Amerikos bei Karibų šalių valstybės <strong>ir</strong> vyriausybės vadovų aukščiausiojo<br />
lygio susitikime (Madridas, 2002), ES <strong>ir</strong> Lotynų Amerikos bei Karibų šalių valstybės<br />
<strong>ir</strong> vyriausybės vadovų III aukščiausiojo lygio susitikime (Guadalachara, 2004) <strong>ir</strong> parlamentinės<br />
delegacijos vadovas XII, XIII <strong>ir</strong> XIV San Chosė ministrų konferencijose<br />
su Rio grupe (2000, 2001) <strong>ir</strong> Europos <strong>ir</strong> Viduržemio jūros regiono šalimis (2001). EP<br />
pranešėjas ES <strong>ir</strong> Lotynų Amerikos strateginės asociacijos <strong>ir</strong> asociacijos sutarčių, ES <strong>ir</strong><br />
Meksikos, ES <strong>ir</strong> Čilės bei ES <strong>ir</strong> Andų grupės šalių politinio dialogo <strong>ir</strong> bendradarbiavimo<br />
klausimais. Activa fondo <strong>ir</strong> Ispanijos – Kubos fondo steigiamųjų tarybų narys,<br />
Juan de la Cosa fondo p<strong>ir</strong>mininko pavaduotojas.<br />
Joachim SCHEMEL<br />
Vokietijos FR ambasados Lietuvoje vadovo pavaduotojas,<br />
laikinasis reikalų patikėtinis<br />
Gimė 1959 m. liepos 22 d. Schiltach, Vokietijoje.<br />
1978–1986 m. studijavo protestantų teologiją Erlangene, Rio de Žane<strong>ir</strong>e <strong>ir</strong> Heidelberge.<br />
1986 m. išlaikė p<strong>ir</strong>mąjį valstybinį teologijos egzaminą, 1998 m. – antrąjį.<br />
1989 m. d<strong>ir</strong>bo Vokietijos protestantų bažnyčios politikos institute “Evangelisches Studienwerk<br />
Villigst“. Pradėjo d<strong>ir</strong>bti Federalinėje užsienio reikalų ministerijoje, išlaikė<br />
baigiamuosius užsienio tarnybos egazaminus.<br />
1992–1994 m. – d<strong>ir</strong>bo nuolatinėje VFR atstovybėje prie Jungtinių Tautų <strong>ir</strong> kitų tarptautinių<br />
organizacijų Ženevoje.<br />
1994–1997 m. – d<strong>ir</strong>bo Federalinės užsienio reikalų ministerijos Politikos generalinio<br />
d<strong>ir</strong>ektorato skyriuje, atsakingame už dvišalius santykius su Centrinės Amerikos <strong>ir</strong> Karibų<br />
jūros valstybėmis.<br />
1997–2000 m. – Vokietijos ambasados Brazilijoje spaudos biuro vadovas.<br />
2000–2005 m. sausio mėn. – grupės, atsakingos už užsienio politikos aplinkosau-<br />
191
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
gos <strong>ir</strong> biopolitikos klausimus, vadovo pavaduotojas. Ypatingą dėmėsį skyrė bioetinių<br />
klausimų svarstymui tarptautinėse organizacijose (Prancūzijos – Vokietijos iniciatyva<br />
Jungtinėse Tautose, siekiant uždrausti žmonių klonavimą reprodukcijos tikslais;<br />
UNESCO Žmogaus genetinės informacijos deklaracija <strong>ir</strong> Universalios bioetikos normos);<br />
2003 m. – UNESCO konferencijos, atsakingos už Žmogaus genetinės informacijos<br />
deklaracijos galutinio projekto parengimą, vicep<strong>ir</strong>mininkas.<br />
Nuo 2005 m. vasario mėn. – Vokietijos ambasados Vilniuje vadovo pavaduotojas.<br />
Dr. Stasys STAČIOKAS<br />
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas<br />
Stasys Stačiokas gimė 1937 m. rugpjūčio 25 d. Alytuje.<br />
1960 m. baigęs Vilniaus universiteto Teisės fakultetą liko jame dėstyti. 1960–1999<br />
– Valstybinės teisės katedros vyr. dėstytojas, docentas, Teisės fakulteto prodekanas.<br />
1973–1991 m. – Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo instituto d<strong>ir</strong>ektorius.<br />
Buvo Konstitucijos projekto rengimo grupės narys, Laikinosios komisijos Konstitucijos<br />
projektui parengti ekspertas.<br />
1993–1996 m. – Konstitucinio Teismo teisėjas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių<br />
<strong>ir</strong> politikos mokslų instituto docentas.<br />
1996–1999 m. – LR Seimo narys, Teisės <strong>ir</strong> teisėtvarkos komiteto p<strong>ir</strong>mininkas. Buvo<br />
Lietuvos Respublikos valstybinės delegacijos deryboms su Rusijos Federacija narys.<br />
1999 m. kovo mėn. vėl pask<strong>ir</strong>tas Konstitucinio Teismo teisėju.<br />
Socialinių mokslų daktaras, docentas.<br />
192
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Per STENMARCK<br />
1979–1995 – Švedijos parlamento narys. Priklausė Transporto, Socialinių reikalų <strong>ir</strong><br />
Įstatymų leidybos komitetams.<br />
Laikinojo EES komiteto <strong>ir</strong> Europos reikalų komiteto narys nuo Švedijos įstojimo į<br />
Europos Sąjungą.<br />
1994 m. Švedijai tapus Europos Sąjungos nare pask<strong>ir</strong>tas Europos Parlamento nariu.<br />
1995 m. p<strong>ir</strong>muosiuose rinkimuose į Europos Parlamentą Švedijoje išrinktas Europos<br />
Parlamento nariu. Perrinktas 1999 metais.<br />
1999–2004 – Europos Parlamento Biudžeto komiteto narys. Biudžeto pranešėjas,<br />
buvo atsakingas už aštuonių (iš devynių) ES institucijų biudžeto sudarymą 2003 metams.<br />
1999–2002 – Europos Parlamento delegacijos ryšiams su Estija p<strong>ir</strong>mininkas bei p<strong>ir</strong>mininko<br />
pavaduotojas Europos Parlamento – Estijos jungtiniame tarpparlamentinio<br />
bendradarbiavimo komitete.<br />
1997–1999 – Europos Parlamento delegacijos ryšiams su Lietuva p<strong>ir</strong>mininkas bei p<strong>ir</strong>mininko<br />
pavaduotojas Europos Parlamento – Lietuvos jungtiniame tarpparlamentinio<br />
bendradarbiavimo komitete.<br />
Nuo 1999 – pavaduojantis narys Europos Parlamento delegacijoje ryšiams su Latvija.<br />
1995–1999 – EP Transporto komiteto narys.<br />
2002–2004 – Švedijos delegacijos vadovas Europos Parlamento Europos liaudies partijos<br />
– Europos demokratų grupėje.<br />
Šiuo metu d<strong>ir</strong>ba „Senior Partners“ konsultantu Malmės mieste Švedijoje.<br />
Roberto Šumano fondo valdybos narys <strong>ir</strong> iždininkas Liuksemburge.<br />
193
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Dr. Paulius Vaidotas SUBAČIUS<br />
Gimė 1968 metais.<br />
Humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto docentas.<br />
Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas <strong>ir</strong> Centro valdybos p<strong>ir</strong>mininkas.<br />
Europos tekstologų draugijos tarybos narys.<br />
Aštuonių filologinės <strong>ir</strong> istorinės tematikos knygų autorius bei redaktorius. Akademinėje<br />
bei kultūrinėje periodikoje yra paskelbęs daugiau kaip 300 įva<strong>ir</strong>ių tekstų literatūros,<br />
istorijos, religijos, mokslo <strong>ir</strong> studijų politikos temomis.<br />
Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS SJ<br />
Gimęs 1938 11 07<br />
Kunigas 1962 04 18<br />
Vyskupas 1991 05 19<br />
Kauno arkivyskupas 1996 05 04<br />
Gimė 1938 m. lapkričio 7 d. Gudonių kaime (Lazdijų raj.) ūkininkų šeimoje.<br />
1955 m. baigė Se<strong>ir</strong>ijų vidurinę mokyklą <strong>ir</strong> įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.<br />
1957 m. studijas nutraukė, nes buvo pašauktas atlikti tarnybą sovietinėje armijoje.<br />
Grįžęs iš armijos, tęsė teologijos studijas, kurias baigė 1962 metais. Tų pačių<br />
metų balandžio 18 d. vyskupo P. Maželio įšventintas kunigu.<br />
Vikaravo Alytuje, Lazdijuose, Kud<strong>ir</strong>kos Naumiestyje, Prienuose <strong>ir</strong> Simne.<br />
1968 m. įstojo į Jėzaus draugiją.<br />
194
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
1969 m. už akciją dėl Kauno kunigų seminarijos sovietinei valdžiai uždraudus eiti kunigo<br />
pareigas, metus d<strong>ir</strong>bo gamykloje <strong>ir</strong> melioracijoje. Vikaraudamas Simne, 1972 m.<br />
kovo 19 d. pradėjo leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, kurią redagavo 11<br />
metų.<br />
1975–1983 m. – Kybartų klebonas. 1978 m. lapkričio 13 d. drauge su kitais keturiais<br />
kunigais įsteigė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą.<br />
1983 m. suimtas <strong>ir</strong>, apkaltinus antitarybine propoganda <strong>ir</strong> agitacija, nuteistas dešimčiai<br />
metų laisvės atėmimo. Kalėjo Permės <strong>ir</strong> Mordovijos lageriuose. 1988 m. ištremtas<br />
į Sib<strong>ir</strong>ą, tačiau po pusmečio, prasidėjus „perestrojkai“, paleistas į laisvę.<br />
1989 m. Lietuvos vyskupų konferencijos pask<strong>ir</strong>tas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos<br />
dvasios tėvu, 1990 m. – šios seminarijos rektoriumi.<br />
1991 m. gegužės 19 d. konsekruotas vyskupu <strong>ir</strong> pask<strong>ir</strong>tas Kauno arkivyskupijos augziliaru.<br />
1996 m. gegužės 4 d. pask<strong>ir</strong>tas Kauno arkivyskupu metropolitu. 1999–2002 m. – Lietuvos<br />
vyskupų konferencijos p<strong>ir</strong>mininkas. 2002 m. rugsėjo 20 d. išrinktas Lietuvos<br />
vyskupų konferencijos vicep<strong>ir</strong>mininku trejų metų kadencijai.<br />
2005 m. rugsėjo 20 d. išrinktas Lietuvos vyskupų konferencijos p<strong>ir</strong>mininku. Šiuo<br />
metu taip pat vadovauja LVK Visuomenės informavimo priemonių komisijai <strong>ir</strong> Socialinių<br />
reikalų tarybai.<br />
Monsinjoras Noel TREANOR<br />
Europos Bendrijų vyskupų konferencijų komisijos<br />
(COMECE) generalinis sekretorius<br />
Gimė 1950 m. gruodžio 25 d.<br />
Studijos:<br />
A<strong>ir</strong>ijos valstybinio universiteto diplomas<br />
Teologijos studijos: Maynooth (Dublinas)<br />
Romos Grigališkasis universitetas<br />
Pastoracinė veikla:<br />
1977–1979 – Įva<strong>ir</strong>i pastoracinė veikla A<strong>ir</strong>ijoje.<br />
1980–1985 – A<strong>ir</strong>ių koledžo Romoje d<strong>ir</strong>ektorius; Teologijos profesorius Romos Ange-<br />
195
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
licum universitete.<br />
1985–1987 – Diecezinio sinodo organizatorius.<br />
1987–1989 – Šiaurės A<strong>ir</strong>ijos suaugusiųjų švietimo kurijos d<strong>ir</strong>ektorius.<br />
1985–1989 – A<strong>ir</strong>ijos vyskupų konferencijos Europos reikalų komisijos narys.<br />
1989–1993 – Europos Bendrijų vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) sekretoriato<br />
narys; atsakingas už biuletenio Service d’Information de la Pastorale européenne<br />
catholique (SIPECA) leidimą anglų kalba.<br />
Nuo1993 m. – COMECE generalinis sekretorius.<br />
Publikacijos:<br />
Daugelio straipsnių apie Bažnyčios <strong>ir</strong> valstybės santykį autorius.<br />
Rimvydas VALATKA<br />
Gimė 1956 12 19 RTFSR, Irkutsko srities Irkutsko rajone, Šamankos kaime.<br />
1980 m. baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, istorijos mokytojas.<br />
1978–1987 m. d<strong>ir</strong>bo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute laborantu <strong>ir</strong> „Tarybinio<br />
pedagogo“ laikraščio redaktoriumi, „Valstiečių laikraščio“, „Tiesos“ laikraščio<br />
korespondentu.<br />
1989–1990 – savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas.<br />
1990–1991 – „Atgimimo“ laikraščio vyriausiasis redaktorius.<br />
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto dėl Lietuvos Nepriklausomos<br />
valstybės atstatymo signataras.<br />
Dienraščio „Lietuvos rytas“ vyr. redaktoriaus p<strong>ir</strong>masis pavaduotojas, lrytas.lt redaktorius.<br />
Rašo ekonomikos, kultūros <strong>ir</strong> politikos klausimais.<br />
196
Konferencijos akim<strong>ir</strong>kos<br />
Valdo Kilpio nuotraukos
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Konferencija<br />
(viešbutis „SAS Radisson Astorija“, Vilnius)<br />
Dešinėje – Jo Eminencija kardinolas Audrys Juozas Bačkis<br />
198
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Dešinėje – Apaštalinis nuncijus Lietuvoje J. E. arkivyskupas Peter Stephan Zurbriggen<br />
Iš ka<strong>ir</strong>ės: Ispanijos parlamento<br />
narys p. Javier Fernandez<br />
Lasquetty (Ispanija) <strong>ir</strong> Europos<br />
Parlamento narys p. José<br />
Ignacio Salafranca (Ispanija)<br />
199
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Ministras p<strong>ir</strong>mininkas Gediminas K<strong>ir</strong>kilas <strong>ir</strong> J. E. kardinolas Audrys Juozas Bačkis<br />
200
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Dr. <strong>Laima</strong> Andrikienė <strong>ir</strong><br />
p. Stephen Biller (Jungtinė<br />
Karalystė)<br />
201
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
202
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Europos Parlamento viceprezidentas<br />
p. Mario Mauro (Italija)<br />
Vyskupas William Kenney<br />
(Jungtinė Karalystė)<br />
203
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Europos Parlamento narys<br />
p. José Ignacio Salafranca<br />
Sánchez - Neyra (Ispanija)<br />
Europos Parlamento narys p. Tunne Kelam (Estija)<br />
204
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
205
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
206
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Ka<strong>ir</strong>ėje – Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuvių<br />
sielovadai prelatas Edvardas Putrimas<br />
207
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Kovo 11-osios Akto signataras<br />
žurnalistas p. Rimvydas Valatka<br />
208
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Buvęs Norvegijos parlamento narys p. Ingvald Godal<br />
209
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Prof. Arūnas Augustinaitis<br />
Brolis Astijus<br />
210
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
211
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Europos Parlamento narys<br />
p. Christopher Beazley<br />
(Jungtinė Karalystė)<br />
Savaitraščio „Atgimimas“<br />
redaktorė<br />
p. Indrė Makaraitytė<br />
212
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Dr. <strong>Laima</strong> Andrikienė <strong>ir</strong><br />
Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje<br />
vadovas p. Kęstutis Sadauskas<br />
213
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Gėlės <strong>Laima</strong>i<br />
214
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Vakaras „Narutyje“<br />
215
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
216
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
217
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Operos solistas p. Vytautas Juozapaitis <strong>ir</strong> Europos Parlamento viceprezidentas<br />
p. Mario Mauro (Italija): O sole mio!<br />
218
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
219
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
220
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Kauno arkivyskupijos kurijoje.<br />
Susitikimas su arkivyskupu J. E. Sigitu Tamkevičiumi<br />
221
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
222
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Kauno arkivyskupas metropolitas J. E. Sigitas Tamkevičius<br />
223
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
224
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
225
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Spaudos konferencija Kaune<br />
(Ma<strong>ir</strong>onio lietuvių literatūros muziejuje)<br />
226
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Monsinjoras Noel Treanor, Europos vyskupų konferencijų komisijos generalinis sekrektorius<br />
227
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Dr. <strong>Laima</strong> Andrikienė <strong>ir</strong> Europos Parlamento narys dr. Jan Olbrycht (Lenkija)<br />
228
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Kovo 11-osios Akto signatarės<br />
Nijolė Oželytė <strong>ir</strong> <strong>Laima</strong> Andrikienė<br />
229
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Susitikimas su Kauno miesto meru<br />
Andriumi Kupčinsku<br />
230
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune<br />
231
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
P. Christopher Beazley prie<br />
lietuvių kalbininko<br />
Jono Jablonskio portreto<br />
(dail. Vl. Didžiokas, 1941)<br />
232
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Iš ka<strong>ir</strong>ės: Istorinės Prezidentūros Kaune vadovė p. B<strong>ir</strong>utė Garbaravičienė,<br />
prof. Alfred E. Senn (Viskonsino universitetas), dr. <strong>Laima</strong> Andrikienė <strong>ir</strong> p. Christopher Beazley<br />
233
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
234
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Dr. <strong>Laima</strong> Andrikienė prie lietuvių tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus<br />
portreto (dail. Z. Kochanauskienė, 1928)<br />
235
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Trakų pilyje<br />
236
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Ka<strong>ir</strong>ėje – p. Natalia Federighi Rincon (Ispanija)<br />
237
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
238
Tarptautinė konferencija VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
239
VERTYBĖS IR POLITIKA<br />
Maketavo Artūras Žičkus<br />
T<strong>ir</strong>ažas 700 egz. Užsakymas Nr. 6987<br />
Išleido <strong>ir</strong> spausdino BĮ UAB „Baltijos kopija“, Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius<br />
www.kopija.lt
Change language