nuo „kūniško mąstymo“ estetikos prie - Lietuvos mokslų akademijos ...

M i n d a u g a s B r i e d i s . POIESIS: NUO „ K Ū N I Š K O M Ą S T Y M O “ E S T E T I K O S P R I E „ M Ą S L I O S P R A K T I K O S “ T E C H N I K Ų
51
naivios ir, kol nėra apdorotos, neturi vertės. Kaip sakoma, iš Dievo galima tikėtis pirmos
eilutės, bet ne antros. Kai inspiracija vienaip ar kitaip užfiksuota, prasideda revizija, kurios
metu dažnai paaiškėja, kad pirmas bandymas tikrai ne visada geriausias. Lygiai kaip toje
situacijoje, kai vakarėlyje turėjai atsakyti smarkuoliui, o neatsakei, bet dienoms bėgant, vėl
ir vėl revizuojant situaciją, atsakymas tampa perlu. Poetinė revizija kaip tik ir yra šis štaiką-turėjau-pasakyti
procesas, neabejotinai kritinis, bet nevadintinas grynu racionalumu,
juk tai aistra ta prasme, kad įkvėpimui suteikiamas antras (ir trečias, ir ketvirtas) šansas
smogti.
Kita vertus, poetinės technikos išmanymas automatiškai negarantuoja puikios poezijos,
tačiau inspiracija vargu ar ištiks, jei nebūsi pasiruošęs. Įkvėpimas aiškiai paklūsta proto
specializacijos dėsniams. Jei visas intelektualinis dėmesys yra skirtas, pavyzdžiui, futbolui,
poetinė inspiracija nekils. Čia jau veikia sveikos nuovokos taisyklė – patirsime tokią inspiraciją,
kokios esame nusipelnę pagal kvalifikaciją.
Taip pat poetinė technika (kruopšti išvardytų poezijos elementų koreliacija) gali apsaugoti
nuo neigiamo spontaniškumo – grafomaniškų šiukšlių bei pakelti objektyvumo
laipsnį vertinant savo paties kūrinius. Emocinis pasitikėjimas čia nėra kriterijus – poetai,
besikliaunantys širdimi ir įsitikinę, kad jaučia tokius gilius jausmus, kurie jau nebėra išreiškiami,
turėtų atminti, kad skaitytojas neskaito širdies ir sąmonės, o žodžius. Visas blogas
menas gimsta iš tikro jausmo, tai yra tokio, kurio niekaip negalima išreikšti. Taigi poetinė
technika yra gebėjimas komunikuoti aistrą mene.
Kita vertus, ne visuomet esame priversti priimti brutalią „sveiką nuovoką“. Nereikia dadaizmo
ar siurrealizmo manifestų, kad suprastume kaip svarbu ir kartu smagu rasti vietas,
kur kasdienės taisyklės gali būti ir yra suspenduojamos (sapnai, godos, atsiminimai, projekcijos).
Jei pažvelgtume teleskopu į Kitą – tolimą ar mikroskopu į save – artimą, sunkiai
atskirtume vaizdą nuo paveikiausių siurrealistinės tapybos pavyzdžių. Tikrovė pernelyg
dažnai nepaklūsta sveikos nuovokos diktatui, o kultūra progresyviai priešinasi normalumo
reikalavimui, kad nenusipelnytų poetų dėmesio.
POETINĖS PRAKTIKOS
Poezijos analizė pateikia nemažai analogijų „gyvenimo keliui“, tiksliau ji pati ir yra pilnakraujis
gyvenimas, lydimas ne tik pastabaus dėmesingumo, bet ir konkrečių praktikų, ar dar
tiksliau, tam tikro požiūrio į praktikas. Pasak J. L. Adamso, „poezija nėra jausmas, o veikiau
dvasinė kreiptis, apimanti praktinę, teorinę ir emocinę sferas (Adams 1965: 74). Poezijoje
srūvame iš mąstymo į kūną, iš abstrakcijos į laiką ir (savo) vietą. Poezija – tai „kūniškas
mąstymas“, būtinai įkūnytas tam tikruose apsisprendimuose ir praktikose, kurios vėliau
spalvina visą kasdienybę.
Visų pirma, poeto (kuriuo neišvengiamai tampa ir tikras skaitovas) gyvenimas yra
askezės ir džiaugsmo ekvilibriumas. Poetas mato tradicijos slinktis, dabarties užgimimą
anuomet, nuolat jaučia kalbos atsinaujinimo poreikį, o tai yra nuolatinė komunikacijos,
dvasingumo gramatikos ir retorikos paskata.
Kiek daug rašoma jaunystėje, ir kiek ten poezijos? Anot A. N. Wilderio, „tik po nugyvento
etapo, po nesuskaitomos galybės intensyvių situacijų, žmogus gali parašyti tuziną
gerų eilučių“ (Wilder 1953: 1). Tai reiškia, kad poezija yra audžiama ne iš sentimentų (kurie
žmogų užplūsta gana anksti), o iš gyvenimiškos patirties. Parašyti vieną eilutę, jei nori ją
parašyti pats, turi apkeliauti begalę miestų, sutikti minią žmonių, paliesti įvairios faktūros
daiktų. Reikia patirti gimdymo dejonę, balkšvą miego pavidalą tų, kurios pagimdė, stebėtis