You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
UDK ...... Versta iš: ............................<br />
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų<br />
bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama<br />
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,<br />
viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių<br />
tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.<br />
ISBN 978-609-01- ..............<br />
©<br />
© Vertimas į lietuvių kalbą, ..............<br />
© Leidykla „Alma littera“, 2015<br />
Atjunk.indd 4-5 20/04/15 10:42
Pirma dalis<br />
ŠI KNYGA LAIMĖJO<br />
LEIDYKLOS ,,ALMA LITTERA“<br />
2014 M. SURENGTĄ<br />
JAUNIMO LITERATŪROS<br />
KONKURSĄ<br />
Ala pasibjaurėtų, ŠI KNYGA jei sužinotų LAIMĖJO apie bučinius. Kokie jie<br />
buvo. Bet kai išknisau LEIDYKLOS apie ,,ALMA juos ir perskaičiau, LITTERA“ man patiko.<br />
Nežinau kodėl. Gal kad turiu šiokių tokių evoliucinių<br />
2014 M. SURENGTĄ<br />
JAUNIMO LITERATŪROS<br />
defektų ir nesu KONKURSĄ pripratusi prie šiuolaikinio gyvenimo. Pavyzdžiui,<br />
perskaičiau, kad anksčiau žmonės bučiuodavosi.<br />
Ir nemažai. Jie bučiuodavosi tiesiogiai, kaip dabar<br />
būtų visiškai nesuvokiama. Visi puikiai žino, kad, bučiuojantis<br />
tiesiogiai, prasiveria burnos, sulimpa liežuviai<br />
ir bučinio dalyviai akimirksniu apsikeičia milijardais<br />
bakterijų. Burnos gleivinė nusėta šimtų tūkstančių mikrobų,<br />
grybelių ir kitų mikroorganizmų. Ši ertmė labai<br />
nehigieniška. Mes irgi bučiuojamės, bet kitaip. Išvengiame<br />
visokių užkratų. Niekad nesergame, tai yra beveik.<br />
7<br />
KONKUR<br />
NUGALĖT<br />
Atjunk.indd 6-7 20/04/15 10:42
8<br />
Rebeka Una<br />
– Ei, galiu sutrukdyti?<br />
– Tu man niekad netrukdai. Tai neįmanoma.<br />
Och, vis pamirštu.<br />
– Įsivaizduoji, prisiknisau prie info apie bučinius.<br />
– Nori pasakyti, nulaužei informaciją?<br />
– Ne. Prisiknisau.<br />
– A. Tu apie tai.<br />
Ala priešais mane, jos veidas blyškus ir lygus,<br />
neatspėtum, kad anksčiau buvo nusėtas strazdanų<br />
tarsi greitintuvo dantelių. Žinau, kokiu šampūnu<br />
trinko galvą ir ką valgė prieš mums susimatant.<br />
– Pasakysiu, kai susitiksim, – sakau.<br />
Ala gūžteli pečiais ir išpučia mėtinį burbulą.<br />
– Kodėl ne dabar? Bent užuominą.<br />
– Kai pamatysi, suprasi, kodėl.<br />
– Kas ten tokio įdomaus? Mes juk bučiuojamės<br />
kasdien. Mma! – ji pakšteli mane.<br />
– Ei, o kur tavo bučkis? – ji suklinka ir spiria<br />
man, draugiškai, žinoma.<br />
– Imk, imk, – apdovanoju ją kokiais aštuoniais.<br />
Mes dar palaidom juokelius, paskui ji sako:<br />
– Padarei namų darbus?<br />
– Pa, – sakau. Aštuntoje klasėje namų darbai neužtrunka.<br />
– Ką veiki? – klausiu.<br />
Atjunk<br />
– Nematai? Keliauju, žaidžiu krepšį, jodinėju,<br />
tobulinu motociklą.<br />
– Tą patį, cheminį?<br />
– Jau kitą. Plonojo disko. Skraidys kaip protėvių<br />
raketos.<br />
Alos akys garstyčių spalvos. Kada mačiau jas?<br />
Prieš kokį tūkstantį metų.<br />
– Pamiršk tuos bučinius, – jaučiu, kaip jos pasiilgau.<br />
– Susimatom šiaip.<br />
– Mes nuolat matomės, mažule.<br />
Tikrai. Pamiršau.<br />
– Tu ką tik atsidusai? – Ala buvo nusisukusi, bet<br />
vėl prikimba. – Juk žinai, kad tai vadinama ilgesiu.<br />
– Žinau. Žinau.<br />
Negeras dalykas. Kaip keiksmažodis. Ala lengvai<br />
prisitaikė, o man vis dar sunku. Gal esu kitokios<br />
sandaros. Ne tokia tobula.<br />
■■■<br />
Atjunk.indd 8-9 20/04/15 10:42
10<br />
Rebeka Una<br />
Gera pasikalbėti su Ala. Susimatom su ja kasdien.<br />
Plepam apie bet ką, tėvus, draugus, programavimą,<br />
bionus. Mūsų pašnekesiai kartais susideda iš vieno<br />
žodžio. Bet net ir tada aš suprantu Alą, o ji supranta<br />
mane.<br />
Vis dėl to kai ko negaliu sakyti Alai. Nežinau kodėl.<br />
Galbūt gėdijuosi, kad nesu tokia tvirta ir pažengusi<br />
kaip ji. Man patinka keisti dalykai, pavyzdžiui,<br />
mane traukia susitikti su žmonėmis. O Ala – vienišė<br />
ir tuo didžiuojasi. Ji apsisprendusi nesusitikinėtoja.<br />
Dar mane traukia seni filmukai. Jie nelabai geri,<br />
nes tinka mažiems vaikams, tačiau negaliu nustoti<br />
jų žiūrėjusi. Mėgstu žiūrėti apie Mikę Pūkuotuką,<br />
o tai ydingiausias dalykas aštuntoje klasėje. Dar<br />
mėgstu knaisiotis po senienas ir jas skaityti. Kitaip<br />
nebūčiau radusi tos informacijos apie bučinius.<br />
Ala nujaučia kai kurias gėdingas mano ydas bei<br />
silpnybes ir vis mesteli:<br />
– Tave vėl užpuolė ilgesys. Negerai, regresas.<br />
Atjunk<br />
Visos ydos dabar nurašomos senoviniam ilgesiui.<br />
Užaugusi Ala tikriausiai bus inspektorė. Arba<br />
naujų įstatymų leidėja. Arba gyvenimo kokybės<br />
specialistė. Ji tokia tikra dėl savęs, dėl kitų ir net dėl<br />
manęs. Tikra, kad aš tuoj tuoj susitvarkysiu. Gal ir<br />
taip. Ala man padės, jai viskas klojasi daug paprasčiau<br />
ir lengviau.<br />
Šiandien buvo šešios pamokos. Po dvi programavimo<br />
ir šešiamačio konstravimo. Viena matematikos,<br />
paskutinė – gramatika. Klasėje per šimtą mokinių,<br />
tačiau visada tobulas susikaupimas, greitis ir<br />
jokio triukšmo. Mama vis prisimena triukšmą. Kai<br />
ji buvo moksleivė, klasėje būdavo per dvidešimt<br />
mokinių. Ir visi eidavo galvomis. Būdavo košmaras,<br />
sako mama su liūdna šypsena. Ypač mokytojams.<br />
Be to, mokiniai užsiimdavo visai ne mokomaisiais<br />
dalykais. Kai kas verkšlendavo apie savo meilę, kiti<br />
kortuodavo, dar kiti spaudydavo mobiliuosius<br />
po suolu, o vargšai mokytojai pirmiausia dirbdavo<br />
tramdytojais. Pasimokyti pavykdavo aukštesnėse<br />
klasėse, prieš rimtesnius egzaminus.<br />
Dabar mes mokomės tyliai ir tiksliai. Gauname<br />
užduotis ir nešvaistome laiko. Todėl mokomės tik<br />
keturias valandas. Šiandien per gramatikos pamoką<br />
11<br />
Atjunk.indd 10-11 20/04/15 10:42
12<br />
Rebeka Una<br />
gavome užduotį sugalvoti sakinių su pusdalyviais<br />
bei padalyviais ir išmokti vartoti tokias konstrukcijas.<br />
Pavyzdžiui, sakinys su pusdalyviu: Konstruodamas<br />
naują pavidalą, perskaičiau ryto naujienas. Arba<br />
sakinys su padalyviu: Sutrikus kuriam nors organui,<br />
būtina kreiptis į terapeutą. Šiaip jau kalbame trumpesniais<br />
sakiniais, tad pusdalyviai ir padalyviai atrodo<br />
juokingai, tačiau mokytoja tikina, kad mums<br />
būtinos kai kurios praeities konstrukcijos. Vis dėlto<br />
ir mes, ir pati mokytoja žinome: tobulesni žmonės<br />
kalba trumpiau, nes supranta geriau. Idealu suprasti<br />
iš pusės žodžio. Arba iš simbolio. Taip sako Ala.<br />
Tą patį sako ir mama. Smagu su ja pasikalbėti, ji<br />
papasakoja įdomių dalykų iš anų laikų. Turbūt mamai<br />
pasikeisti buvo dar sunkiau negu man.<br />
– Jūs ir tada suprasdavot vienas kitą iš pusės žodžio?<br />
– klausiu.<br />
Po pamokų Ala nenorėjo susitikti, todėl galiu<br />
kalbėtis su mama.<br />
– Panašiai. Bet juk matydavotės ne kasdien.<br />
– Susitikdavom dažniau negu...<br />
– Bet ne taip kaip mes. Mes tai nuolat matomės<br />
ir kalbamės.<br />
– Tu teisi. Ne taip dažnai kaip jūs dabar, – nusišypso.<br />
Atjunk<br />
Sunku suprasti, ką ji galvoja. Dažniausiai laukia,<br />
kol vėl paklausiu. Mama sako, kad dabar užduodu<br />
daugiau klausimų nei tuomet, kai buvau ketverių.<br />
– Kiek turėjai draugių?<br />
– Keturias, – atsako ilgokai patylėjusi ir vėl nusišypso.<br />
– Keista, ar ne?<br />
Tikrai keista. Kiekvienas paauglys dabar turi mažiausiai<br />
kelis tūkstančius draugų.<br />
Tačiau ne, iš tikrųjų nežinau, ar keista. Nežinau,<br />
kurie laikai geresni: šie ar mamos, kai ji buvo mano<br />
amžiaus. Įdomu klausyti jos pasakojimų, tik ji dažnai<br />
užsispiria ir nieko nesako. Teisinasi, kad nenori<br />
manęs trikdyti. Juk dabar visi pratinamės prie naujų<br />
dalykų.<br />
– Ar tikrai žmonės bučiuodavosi? – klausiu.<br />
– Mes ir dabar bučiuojamės, – sako ramiai.<br />
– Mama, tu žinai, apie ką aš, – sakau jai.<br />
– Tau labai įdomu? – žvelgia įdėmiai, taip nežvelgia<br />
net Ala.<br />
Mama atsidūsta. Iš Alos ji sulauktų gero priekaišto,<br />
negirdėjau, kad Ala kada nors atsidustų.<br />
– Čia ne vaikiški dalykai? – klausiu.<br />
13<br />
Atjunk.indd 12-13 20/04/15 10:42
14<br />
Rebeka Una<br />
– Kas ne vaikiški dalykai?<br />
– Bučiniai.<br />
– O, ne ne, – mama pasileidžia juoktis. – Dar<br />
ir kokie vaikiški. Juk jie lydi mus visą gyvenimą.<br />
Mes apdalijam jais visus ir visada, ypač tuos, kurie<br />
mums brangūs.<br />
Ji nusisuka ir žvelgia į šalį. Kad ir kiek žnybiu,<br />
grybščioju, šūkalioju, mama laikosi kažko įsikibusi.<br />
Man topteli.<br />
– Mama, tau juk sunkiau dabar?<br />
– Kodėl sunkiau? – ji vėl žiūri į mane, šįkart stipriai<br />
suraukusi kaktą. – Gryta, net negalvok apie<br />
tai. Anksčiau buvo daug skausmo, dabar viskas paprasčiau.<br />
Mes nebekenčiame, ar nepastebi?<br />
Taip, žinoma. Tik kažkodėl visi mane užplūstantys<br />
jausmai vadinami simptomais. Praeities atgyvena.<br />
Arba ilgesiu. Tačiau kaip gali ilgėtis to, ko<br />
nepažįsti. Dalykų, kurie niekada nebuvo tavo dalis.<br />
Kad ir tie keisti bučiniai. Kodėl vos pamačiusi tą<br />
nuotrauką panorau pasibučiuoti kaip joje, apsikeisdama<br />
milijonais bakterijų. Ala iškart surengtų man<br />
susitikimą su terapeutu.<br />
Kyla noras pasakyti mamai tiesą. Tiesą, kurios nesakau<br />
Alai. Noriu pasakyti, kad nesu tikra, ar dabar<br />
Atjunk<br />
paprasčiau. Tiksliau, man. Tačiau mama palinkusi<br />
prie savo darbo rašo. Dvi sruogos susivijusios palei<br />
smilkinį, ir man ateina į galvą, kad mama dailiai simetriška.<br />
Anksčiau turbūt sakydavo beprotiškai graži.<br />
Stogą raunančiai graži. Dabar dėl nieko mums stogų<br />
nerauna. Dabar kalbėti reikia kuo tiksliau.<br />
Mama jauna ir dar nematyti raukšlių aplink akis,<br />
kurios įsirėžia aplink mano, kai imu raukytis, o pastaruoju<br />
metu tai darau dažnai. Netikėtai pasiilgstu<br />
mamos. Ir kodėl aš tokia? Ką man su savimi daryti?<br />
– Mama, – sakau, – kada mes susitiksim?<br />
Ji pakelia į mane tamsias mėlynas akis ir žiūri.<br />
Paskui prasižioja, žinau, tuoj išbars kaip Ala. Tik jos<br />
balsas, kai prabyla, suskamba taip, kaip girdėdavau<br />
ją vaikystėje.<br />
– Mes juk matomės, ar tau neužtenka?<br />
Jos balsas, rodos, visai čia pat, kažkur tarp kaklo ir<br />
pakaušio. Prie pat kairės ausies. Juntu, kaip pašiurpsta<br />
oda. Jei tik galėtų, pakiltų ir visi balti plaukeliai.<br />
– Užtenka, – sakau.<br />
Tiksliau, pasakau ir stebiuosi, kodėl aš tokia.<br />
Linkusi tuojau pat paklusti.<br />
■■■<br />
Atjunk.indd 14-15 20/04/15 10:42
16<br />
Rebeka Una<br />
Mano sesės gyvenimas kitoks. Bet tik todėl, kad<br />
ji pradinukė. Kas rytą aštuntą iškeliauja į pradinę<br />
mokyklą ir grįžta apie antrą. Jai septyneri. Jai keista,<br />
kad aš, būdama keturiolikos, nesidžiaugiu savo amžiumi,<br />
o noriu būti kaip ji – septynerių.<br />
– Papasakok dar ką nors, – mykiu tįsodama pilvu<br />
ant grindų.<br />
– Apie ką?<br />
– Apie tą patį.<br />
– Nuuuu gerai, – sako Ina. – Tai apie Itrą ar apie<br />
rašinėlį? Ar kaip pjaustėm modeliną?<br />
– Pjaustėt modeliną? – pasiremiu rankomis. –<br />
Apie viską, Ina. Pasakok apie viską.<br />
Ir Ina man pasakoja. Tai dar viena mano silpnybė,<br />
arba yda. Ala apie ją nežino. Ala turi mažesnį<br />
brolį, bet nėra man prasitarusi, kad klausinėtų jo<br />
apie mokyklą.<br />
Ina man pasakoja, nes mėgsta čiauškėti. To molio<br />
šįkart buvo nedaug, todėl visi turėjo dalytis ir<br />
Atjunk<br />
net susipešė. Inai patinka tokios pamokos. Tas molis<br />
turi keistą kvapą, ir nors susitepi, jis greitai nubyra.<br />
Ina šypsosi kaip visas ekranas. Įsivaizduoju. Ir aš<br />
taip šypsočiausi.<br />
– Duok ranką, – sakau jai.<br />
Ji žino, kodėl prašau. Prašiau ir tą sykį, kai grįžo<br />
po šviežių dažų pamokos. Tada prispaudžiau jos<br />
delną sau prie nosies ir giliai giliai įkvėpiau. Rodės,<br />
rykle į mane subėgo visi Inos klasėje išrikiuoti dažai.<br />
– Fantastika, – sakau aš.<br />
Šįkart užuodžiu kažką panašaus į klijus ar šampūną.<br />
Jau neatsimenu polimerinio molio kvapo, aš<br />
juk seniai nebe pradinukė.<br />
Inai keista, kad taip stebiuosi. Ji net stengiasi nesusitepti<br />
mokykloje, tik ne visada išeina. Dar ir todėl,<br />
kad Itra tyčia jai pritrupina modelino į plaukus.<br />
Arba už apykaklės.<br />
– Prašau, susitepk, – sakau Inai. Žinau, kad kalbu<br />
didžiausią nesąmonę. – Kiekvieną kartą, kai bus<br />
darbų pamoka, susitepk.<br />
Ina žiūri išplėtusi akis. Jai keista, kai taip kalbu,<br />
bet dar nemoka sudrausti manęs kaip Ala.<br />
– Mums liepia nusišveisti, – sako ji. – Po darbų<br />
pamokos ilgai šveičiame rankas.<br />
17<br />
Atjunk.indd 16-17 20/04/15 10:42
18<br />
Rebeka Una<br />
– Tau nebūtina nusišveisti iki galo, – sakau jai.<br />
– Ir kai Itra mane apmėto?<br />
Ir kai Itra ją apmėto?<br />
Man suspaudžia pilve. Suprantu, kad pavydžiu<br />
ir to, jog Itra ją apmėto mažyčiais molio trupinukais.<br />
Ina pasakoja apie klasės sienas, kurias vaikai<br />
išmargina piešiniais. Šiemet taip būna perpus rečiau<br />
nei pernai, nes dabar jie piešia normaliai – užrašinėse.<br />
Paskui Ina nebeis į mokyklą. Ji mokysis mažai ir<br />
trumpai. Toks ir buvo mūsų pažangos planas: dirbti<br />
kuo mažiau, mokytis kuo mažiau. Bet vis tiek to laiko<br />
nėra. Mes nuolat ieškome informacijos, nuolat<br />
ja gyvename. Mes nuolat prisijungę. Tėtis man sako,<br />
kad mūsų smegenys kitokios. Mes greit rūšiuojam,<br />
priimam ir atmetam informaciją. Mes mokam<br />
filtruoti – košti, ir tai mūsų nedirgina. Mūsų dėmesys<br />
dispersinis. Mus dirgintų, jei nebūtų nuolatinės<br />
informacijos. Dar dirgintų skaityti iš knygų. Popierinių.<br />
Tėtis pasakojo, kaip skaitė „Dvidešimt tūkstančių<br />
mylių po vandeniu“. Arba „Paslaptingąją<br />
salą“. Siaubas. Tiek puslapių. Jis sakė, kad būdamas<br />
trylikos per dieną perskaitė 445 puslapius. Tai buvo<br />
jo rekordas. Užrašinės!<br />
Atjunk<br />
Mes neskaitome knygų. Tokių ilgų, turiu mintyje.<br />
Mes perskaitom daug daugiau puslapių per<br />
dieną, tačiau skaitom tekstus, paragrafus, trumpus<br />
blokus. Skenuojam. Permetam akimis. Tarsi statytume<br />
namą iš atskirų detalių. Informacija tokia<br />
įvairi, tokia kintanti, kad pasinerti į ištisą tekstą,<br />
kurio ilgis yra keturi šimtai keturiasdešimt penki<br />
puslapiai, reikštų panirti į išimtinai vieną dalyką,<br />
atitrūkti nuo tikrovės, gal net sužadinti vaizduotę.<br />
O tai pavojinga ir nepraktiška.<br />
Tėtis sakė, kad geriausia skaitant nuotykinę<br />
knygą viską įsivaizduoti pačiam, susitapatinti su<br />
veikėju. Tada pamiršti, kad guli ant sofos, ir leidiesi<br />
taršomas bangų suklypusiame laive arba paknopstomis<br />
bėgi nuo vienakio pirato. Kartais net prakaitas<br />
išpila beskaitant.<br />
Nežinau, nežinau. Man tai skamba kaip iš fantastikos<br />
srities. Gal ir geras dalykas, bet toks netikroviškas.<br />
Ir kam to reikia. Kai skaitome, mūsų<br />
nepila joks prakaitas. Išvis stengiamės kuo mažiau<br />
jaudintis. Dabar nėra nei panikos, nei išgyvenimų.<br />
Visi labai nurimę.<br />
■■■<br />
Atjunk.indd 18-19 20/04/15 10:42
20<br />
Rebeka Una<br />
Man patinka tįsoti ant grindų ir nieko negalvoti. Visiškai.<br />
Ala iškart pasakytų, kad tai pats blogiausias<br />
dalykas, koks tik gali ištikti šiame amžiuje. Tįsoti<br />
galima tik fotelyje, kuris prisitaiko prie tavo formos,<br />
o mąstyti būtina nuolat, ir dar dispersiškai.<br />
Todėl niekam nepasakoju apie savo ydas. Kad<br />
norisi kaip šuniui apuostyti Iną ir įkvėpti visų keistų<br />
kvapų bei purvų, kurių užsilieka ant jos uniformos.<br />
Tokių kvapų galima rasti sistemoje ir mes ten<br />
viską puikiai užuodžiame, matome ir jaučiame, bet<br />
aš turbūt atsilikusi seniena. Tikiuosi, ši yda pamažu<br />
nunyks, kaip buožgalviui nunyksta uodegėlė. Labai<br />
tikiuosi, nes mano netobulumas ima varginti jau<br />
net mane pačią.<br />
Mane vis dar traukia susitikti. Mažvaikiška, žinau.<br />
Be to, žinau, kad tokie susitikimai atneša daugiau žalos<br />
nei naudos, nes yra netobuli. Mama kartą sakė,<br />
kad su draugėmis nesikalbėdavo po kelias savaites.<br />
Su geriausia drauge yra nekalbėjusi pusę metų.<br />
Atjunk<br />
– Kaip tu ištvėrei? – paklausiau jos.<br />
Mama gūžtelėjo pečiais.<br />
– Visai paprastai.<br />
Visai paprastai? Juk turėjo tik keturias drauges.<br />
– Aišku, buvo truputį liūdna. Paskui susitaikėm.<br />
– Ar žmonės dažnai pykdavosi?<br />
Mamos kaktoje įsirėžė dvi vagos.<br />
– Dažnokai.<br />
– Bet kodėl?<br />
– Juo artimesnis esi, juo daugiau pykstiesi, – išpylė<br />
mama.<br />
Bet paskui pasigailėjo.<br />
Šiandien vėl to paties klausiu:<br />
– Jūs dažnai susitikdavot ir todėl pykdavotės,<br />
ar ne?<br />
Mama atsidūsta. Negerai. Ala vėl ją išbartų.<br />
– Mama?<br />
– Klausau, Gryta.<br />
– Kodėl susitikus žmonėms neišeina bendrauti?<br />
– Hmmm, – ji numykia ir aš klausau, ar jos mykime<br />
girdėti atodūsis. – Nes žmonės yra skirtingi.<br />
Skirtingo temperamento, charakterio. Be to,<br />
emocijos.<br />
– Kaip suprasti emocijos? Simboliai?<br />
21<br />
Atjunk.indd 20-21 20/04/15 10:42
22<br />
Rebeka Una<br />
– Ne simboliai, o jausena, kai susiginčiji, užsiplieski.<br />
Jei nepavyksta susitarti, nekalbi. Ar tau taip<br />
nebūna?<br />
– Nebūna.<br />
Sakau mamai beveik tiesą. Bandau prisiminti,<br />
kada su Ala buvome susipykusios. Beveik niekada.<br />
Mes kalbamės, ir tiek. Jei aš nesuprantu, ji sako: „Ai,<br />
tiek to.“ Jei ji nesupranta, aš irgi nesivarginu aiškinti.<br />
„Kažkas panašaus“, – sakau. Dažnai dar priduriam:<br />
„Ai, neimk į smegenis, viskas OK.“ Tarp mūsų beveik<br />
nuolatinė taika. Be karo ir susitaikymo.<br />
– O kai nesimatydavai su drauge, bent telefonu<br />
kalbėdavotės? – nenoriu baigti temos.<br />
– Nesikalbėdavom.<br />
– Apskritai niekaip?<br />
– Niekaip.<br />
Nesugalvoju, ko dar paklausti. Kaip ji ištvėrė?<br />
Gal šnekėjosi su kitomis trimis draugėmis? O gal<br />
skaitė popierines knygas? Bet mama pati pasisiūlo.<br />
– Nori paklausti, kaip tada jausdavausi? – ją tarsi<br />
kas timpteli už liežuvio.<br />
Ji turbūt irgi kitokia. Kaip ir aš. Šiaip paaugliai<br />
mažai su tėvais kalbasi.<br />
– Aha, – sakau.<br />
Atjunk<br />
– Nieko tragiško. Galiausiai mus ištikdavo ilgesys,<br />
ir nebegalėdavom nesikalbėti.<br />
Mamos lūpos kietai sučiauptos. Paskui ji pratrūksta<br />
juoktis ir sako:<br />
– Ko žiūri į mane kaip į užsilenkusią užrašinę.<br />
– Mama.<br />
– Gerai jau, gerai. Žinau.<br />
■■■<br />
Atjunk.indd 22-23 20/04/15 10:42
24<br />
Rebeka Una<br />
Atjunk<br />
Ala sakė, kad vienintelis būdas atsikratyti keistenybių<br />
– tai būti nuolatos prisijungus. Žinau. Sistemoje<br />
turiu apie porą tūkstančių draugų. Mažai, todėl ir<br />
sakau, kad esu atsilikusi. Galbūt beviltiškai. Taigi.<br />
Draugai. Aš matau, kaip jie rengiasi, maudosi, sukasi<br />
greitintuvuose, perka parduotuvėje, mokosi ir<br />
konstruoja. Mes šnekam apie viską, komentuojam<br />
žinias, tyrinėjam žvaigždynus ir keliaujam. Sportuojam.<br />
Tenka ir pasijuokti. Kartais kaip reikiant<br />
prisikvatojam. Aną savaitę Rokas triskart lipo iš<br />
dušinės. Nežinau, kas jam darėsi, bet sugebėjo paslysti<br />
ir išmesti iš rankų užrašinę. Pirmąsyk jam<br />
pasipainiojo rankšluostis, ir susverdėjęs įsitvėrė jo,<br />
o stodamas išmetė užrašinę, ir ji pradingo putose.<br />
Dabar užrašinės vandeniui atsparios, bet vis tiek tai<br />
nevėkšliška. Ką padarysi. Mes daromės vis labiau<br />
nevėkšliški. Kaip aiškino sveikatos mokytoja, tai<br />
susiję su kai kuriais smegenų ir kitais kūno netobulumais.<br />
Tačiau greit mums bus pagamintos specialios<br />
mikroschemos, kurios padės susiformuoti<br />
naujiems pusiausvyros pojūčiams. Ir nėra čia ko<br />
juoktis, kai kas nors slysta ant šlapių plytelių. Apskritai<br />
maudytis dušinėje darosi pavojinga. Geriau<br />
jau naudoti apsaugas.<br />
Mano pusiausvyra, esu įsitikinusi, gera, nes bėgioju.<br />
Niekam nesigiriu, net Alai, bet manau, ji nujaučia.<br />
Ir net pavydi. Kartą ji pasakė:<br />
– Nesuprantu, kaip kiti dar gali bėgioti. Man galvoje<br />
ima ūžti ir spengti ausyse.<br />
– Anksčiau visi bėgiodavo, – pasakiau, ką buvau<br />
girdėjusi iš mamos.<br />
– Dinozaurų laikais.<br />
Sunku suprasti, Alai linksma dėl to ar liūdna.<br />
– Mano mama yra sėdėjusi medyje, – dar pasigyriau.<br />
– Nekalbėk netiesos, – nepatikėjo Ala.<br />
Bet turbūt norėjo pasakyti, kad mano mama –<br />
buvusi išsišokėlė.<br />
Ir dabar bėgu. Kelis ratus aplink stadioną. Mama<br />
priminė pasiimti apsaugas, bet jos man nelabai patogios.<br />
Nusviedžiu šalmą, antkelius ir antalkūnius<br />
25<br />
Atjunk.indd 24-25 20/04/15 10:42
26<br />
Rebeka Una<br />
šalia tako ir bėgu. Yra dar vienas kitas bėgiotojas<br />
kaip aš, bet tokių mažai. Mėgstu bėgti ir todėl, kad<br />
bėgant kitaip veikia galva. Bėgdama jaučiuosi drąsi.<br />
Prisigalvoju visokių keistų klausimų ir atsakymų,<br />
visai nesusijusių su mano gyvenimu. Tokių klausimų<br />
neužduodu sau, kai esu namie, nes tai vadinama<br />
laiko švaistymu. Bėgioju ir todėl, kad bėgdama jaučiuosi<br />
kaip Ina, kuri dar eina į mokyklą. Kurią nors<br />
dieną nueisiu su Ina į jos mokyklą. Vien dėl kvapų.<br />
Būtinai. Pamatau Alą. Stypso prieš mane baltais<br />
marškinėliais, pašiauštom garbanom ir vis kramto<br />
tą becukrę gumą. Jos dantys tobuli, bet ji be tos becukrės<br />
gumos negali. Kadangi bėgdama jaučiuosi<br />
drąsi, užsimanau paerzinti Alą.<br />
– Nepatikėsi, ketinu lipti į medį.<br />
– Pirmyn tik, – nepatiki.<br />
– Pati pamatysi. Baigiu šeštą ratą.<br />
– Kelintą?<br />
Ji seka mane akimis ir nė gramo netiki – laikysena<br />
išduoda. Šiek tiek jaudinuosi, bet bėgdama atsipalaiduoju<br />
ir žinau, kad tikrai taip padarysiu.<br />
Įlipsiu.<br />
Rasti medžių mieste vis sunkiau, bet stadione,<br />
laimė, dar yra. Esu numačiusi du, kurių apatinės šakos<br />
ne per aukščiausiai.<br />
Atjunk<br />
– Tu tikrai lipsi? – Ala mato, kad nejuokauju. –<br />
Visada taip įrausti, kai bėgi? – klausia.<br />
Bėgant mano kvėpavimas kitoks, pasikeitęs, ir<br />
Ala tai pastebi. Sukdamiesi greitintuve mes taip neįraustame.<br />
– Panašiai. Vien dėl to verta bėgioti, – sakau jai.<br />
Užuot pridūrusi apie keistas mintis, dėl kurių irgi verta<br />
bėgioti, priduriu: – Prisiekiu protėvių makbukais.<br />
Mūsų tėvai ir seneliai prisiekinėjo Dievu, nes tikėjo,<br />
kad be Dievo jie niekas. Mes būtume niekas<br />
be užrašinių. Be sistemos ir užrašinių mūsų nebūtų.<br />
Kai bėgu, ši mintis darosi juokinga. Šeštas ratas.<br />
Bėgdama nusižiūrėjau medį, bandau atsiminti jo<br />
pavadinimą. Neatsimenu. Apatinė šaka nulaužta,<br />
bet kiek likę, užsitverti užtenka. Kitos šakos tvirtos<br />
ir storos, kaip tik paaugliškam mano svoriui. Lėtinu<br />
greitį. Keli ilgi žingsniai, ir...<br />
– Ei, – Ala išpučia gumą man į veidą. – Aš dabar...<br />
– Žiūrėk, – nutildau Alą, nes aš drąsi pabėgiojusi.<br />
Visa įcentrine jėga metuosi į medį. Pagreitis.<br />
Svarbiausia pagreitis. Nesustoti, kitaip apims atmetimo<br />
reakcija, ir prarasiu pusiausvyrą. Mano delnas<br />
tarsi žnyplės įsikerta į šaką, o kairė pėda atsiduria<br />
ant kamieno. Prisitrauk raumenimis – ir aukštyn.<br />
27<br />
Atjunk.indd 26-27 20/04/15 10:42
28<br />
Rebeka Una<br />
Kadangi nesustojau, užsiprogramavau teigiamai,<br />
medis man nesurakina rankų. Jo lapija nesukelia<br />
svaigulio, kaip pirmus sykius, o išsiskyręs adrenalino<br />
pliūpsnis padrąsina kibti ant antros šakos.<br />
Vienas bendraklasis pasakojo, kaip lipdamas į<br />
medį vėmė. Nevėkšliškai rangausi aukštyn ir vis<br />
galvoju apie mamą, kuri vaikystėje laisvai laipiojo<br />
medžiais, gal todėl nepykina. Mano kojos jau ant<br />
pirmos šakos, ant kurios ką tik kybojau, o dešinė<br />
ranka nutvėrusi laibą šaką ties nosimi. Kaire apsiveju<br />
kamieną. Aš medyje ne pirmą ir ne antrą kartą,<br />
bet jaučiuosi nestabiliai, jei turėčiau trečią ranką,<br />
būtų daug geriau.<br />
Taip ir pasakau Alai, nes ji nenustoja kvykusi:<br />
– Užrašinės! Vien nuo vaizdo vemiu! Gerai, kad<br />
tu ilgomis kelnėmis, kitaip užlūžimas!<br />
Visai norėčiau mūvėti trumpus šortus ir blauzda<br />
apsivyti kamieną. Bet tai nepadoru. Nehigieniška.<br />
Mane pamatė Tomas su Olegu, jie irgi ima kvykti.<br />
Rodo, kad jiems pasistojo plaukai. Tik nenumirkit.<br />
– Kokia tavo žinia, Gryta? – girdžiu.<br />
Alos ir Olego veidai šviečia kaip lazerio blynai iš<br />
užrašinės. Jau ir kiti spokso. Greit visi reagavo, čiagi<br />
toks įvykis.<br />
Atjunk<br />
– Ateikit pas mane į medį.<br />
– Ką?<br />
– Ateikit pas mane į medį, tokia mano žinia.<br />
– O rimtai?<br />
– Aš rimtai.<br />
Kitą dieną visi apie tai tebekalba, tik aš į tas kalbas<br />
nesileidžiu. Galvoju vien apie gyvą medį. Visai<br />
nenoriu vis žiūrėti ir žiūrėti į save lipančią, nors keli<br />
šimtai draugų mato ir komentuoja.<br />
– Kaip tau pavyko? Rokas net ant plytelių paslydo.<br />
– Ji gi bėgioja.<br />
– Bėgioja? Bet juk...<br />
– Kasdien bėgioji?<br />
– Žiūrėk, Gryta medyje.<br />
Ir taip toliau, ir taip toliau.<br />
– Užlūžimas! Dar gerai, kad apsirengusi.<br />
– Man septynių karabinų reikėtų.<br />
Ina irgi pamato. Kitą rytą.<br />
– Čia tu medyje? – klausia priėjusi prie mano<br />
stalo.<br />
– Aha. Vakar, – sakau.<br />
Ina nori dar paspoksoti, bet turi skubintis.<br />
– Geras, – sako Ina.<br />
29<br />
Atjunk.indd 28-29 20/04/15 10:42
30<br />
Rebeka Una<br />
Ji džiaugiasi, bet net labiausiai džiūgaudama sako<br />
„geras“. Jos amžiaus vaikai vartoja dar mažiau<br />
žodžių. Kai Ina šalia, be žodžių suprantu, kada ji<br />
džiaugiasi labiausiai. Kartą per savaitę ryte Ina matuojasi<br />
temperatūrą. Šiandien irgi matuojasi. Mama<br />
ją pašaukia. Ina eina į savo kambarį, deda ranką<br />
ant užrašinės ir atsisėda priešais. Lazerio spindulys<br />
nusitaiko į kaktos vidurį, trys centimetrai virš suminkštėjusios<br />
kaukolės plokštės, ir kairį riešą, ties<br />
didžiąja gysla. Viskas. 36 °C. Jos temperatūra dviem<br />
laipsniais aukštesnė už mano. Inai temperatūra nė<br />
motais, užtat man įdomu. Mama sykį paaiškino<br />
kodėl: Ina dar pradinukė ir juda daugiau už mus. Ji<br />
panašesnė į mūsų protėvius, bet ilgainiui taps tokia<br />
kaip mes. Aš irgi uždedu riešą ir pasimatuoju laipsnius.<br />
– Ei, – sako mama. – Kas čia dabar?<br />
Ji žino, bet vis tiek klausia.<br />
– Trisdešimt šeši ir viena, – sakau, bet ji ir taip<br />
mato.<br />
– Bėgau.<br />
– Nuo bėgimo tau taip nebekyla. Ką dar veikei?<br />
– klausia mama.<br />
– Lipau į medį.<br />
Atjunk<br />
Mama tyli, paskui sako:<br />
– Gerai, kad pasimatavai Inos profilyje.<br />
– O ką, tai nusikaltimas?<br />
Mama atsidūsta. Oi, kaip Ala ją išbartų.<br />
– O kaip pažanga? Gryta, tu juk nori atsikratyti<br />
kai kurių negalavimų.<br />
Gal. Nebežinau.<br />
– Ką sakė mokytoja?<br />
– Nepersistengti. Gi žinai, dabar jokių draudimų,<br />
tik rekomendacijos.<br />
Mama vėl tyli, paskui sako:<br />
– Tu netobulėsi, jei temperatūra bus aukšta.<br />
Tikrai. Nuo pat ryto galvoju apie antrą medį.<br />
Kurio apatinė šaka būtų aukščiau. Aš netobulėju.<br />
■■■<br />
Atjunk.indd 30-31 20/04/15 10:42
Rebeka Una<br />
Atjunk<br />
Šiaip ar taip, nesvarbu. Mes susitiksime. Bus<br />
abipusė nauda: Ala pamatys tą seną popiergalį, o aš<br />
pamatysiu Alą.<br />
Mes apsiperkame iš namų. Retai kada perkame parduotuvėse.<br />
Tik Ina ir jos amžiaus vaikai mėgsta parduotuves.<br />
Man, kai išeinu iš namų, labiausiai norisi<br />
palakstyti ar pastovėti po medžiais, o ne drožti į<br />
prekybos centrą. Bet prekybos centras – vis šiokia<br />
tokia pramoga, geriau nei lindėti kambary.<br />
Užmirštu atsijungti ir pamatau Alą.<br />
– Nepatikėsi, turiu tau naujieną, – sako ji.<br />
– Na? – sakau.<br />
– Einat kur nors?<br />
– Einam į prekybcentrį su Ina.<br />
– A, – Alai tai tikra nuobodybė, tai ne pavidalą<br />
konstruoti, ji konstruoja jau ketvirtą.<br />
– Gerai, sutinku.<br />
– Ką?<br />
– Susitikti. Sakei, papasakosi apie bučinius.<br />
Nieko sau. Ala sutinka susitikti. Bet juk Ala visai<br />
nenori susitikti, man sukirba. Ji visai nepasiilgo manęs.<br />
Tik nori informacijos apie bučinius. Mielai tą<br />
informaciją gautų ir sistemoje.<br />
32<br />
Prekybcentriai – graži švari vieta. Ten viskas kaip<br />
prieš kelias minutes šveista ir balinta. Darbuotojai<br />
tuo ir užsiima. Ina sukiojasi tarp žaislų lentynų, apžiūri<br />
lėles ir kompiuterius, paskui pasukame į maisto<br />
skyrių. Mes vis dar perkame vaisių ir daržovių,<br />
bet retokai. Patogiau pirkti pakuotes ir buteliukus:<br />
lentynose – visokie mišiniai, mikstūros, milteliai iš<br />
tų pačių vaisių bei daržovių. Praskiedi vandeniu,<br />
suplaki ir išgeri. Jokio vargo. Anksčiau žmonės valgydavo<br />
keistus nesimetriškus vaisių ir daržovių gabalus,<br />
dar keistesnius gleivių turinčius produktus,<br />
tokius kaip pienas, sviestas, mėsa. Keista, jie net<br />
mėgaudavosi virtuvėje – kiekvienuose namuose<br />
buvo toks virti skirtas kambarys, kurio šiais laikais<br />
nėra. Jie valgį ruošdavo net keturis kartus per dieną.<br />
O vaikai užkandžiaudavo dešimtis kartų. Ar ne<br />
laiko švaistymas? Dabar paimi nuo lentynos buteliuką<br />
„Full“, duodi vaikui, ir jis ramus iki vakaro.<br />
Tai ir vadiname pažanga, sako Ala. Ir jokių skylių.<br />
33<br />
Atjunk.indd 32-33 20/04/15 10:42
34<br />
Rebeka Una<br />
Įsivaizduoji, jokių skylėtų dantų. Jokių odontologų.<br />
Ar gali patikėti, kad mūsų tėvams gesdavo dantys.<br />
Brr. Tai kaip susirgti maru ar raupais vidury iščiustyto<br />
prekybcentrio, kuriame niekada negyveno nė<br />
viena žiurkė. Išskyrus prisukamas.<br />
Prisikraunam buteliukų: daržovių, vaisių, su mėsa<br />
– visokių. Dar nugvelbiu porą apvalių obuolių ir<br />
persimonų iš gyvojo maisto skyriaus, ir šiaušiam<br />
atgal. Pačios pasveriam prekes, suspaudom kodus<br />
ir sumokam už prekes. Ina dar vis suklysta. Ji eina į<br />
antrą klasę ir tik mokosi skaičių. Kai suklysta, neleidžia<br />
man pataisyti, kviečia salės darbuotoją. Salės<br />
darbuotoja maloni ir paslaugi. Aš norėčiau Inai padėti,<br />
bet ji primygtinai nori darbuotojos.<br />
Darbuotoja Zina melsvu kostiumėliu ir ryškiu<br />
fosforiniu kaklaraiščiu kantriai aiškina, kaip ir ką<br />
spausti. Dar kartą. Ir dar. Inai patinka. Jai patinka<br />
žiūrėti į Ziną. Zina visada šypsosi ir yra daug kantresnė<br />
už Inos pradinės mokyklos mokytoją. Ina<br />
beveik visada žino, ką Zina atsakys, kai Ina jos paklaus.<br />
Ina mėgsta ir kitą darbuotoją Tadą.<br />
Atjunk<br />
Kai einam gatve, kalbinu Iną. Šiaip gatvėse žmonės<br />
nešneka. Eina vieni ar poromis, bet visuomet su<br />
kištukais ausyse, klauso muzikos arba naršo užrašinėse.<br />
Mama sako, kad anksčiau gatvėse šūkavo ir<br />
rėkavo. Norėčiau patirti tą gatvių triukšmą. Iš tiesų<br />
tai mes gyvename dar didesniame triukšme, tik fizinis<br />
pasaulis nutilo. Mums nuolat groja muzika, mes<br />
nuolat plepame, bet tas triukšmas neišeina iš sistemos.<br />
Kai tiek triukšmo viduje, kaip reikėtų ištverti<br />
dar triukšmą gatvėje. Bet kalbinti Iną vis tiek noriu.<br />
– Šiandien Zinos kojinės melsvos, pastebėjai? –<br />
sako Ina.<br />
– Ne, – sakau.<br />
– Nepastebėjai?<br />
– Nežiūriu į kojas.<br />
Aš tikrai nežiūriu į kojas. Man užtenka veido.<br />
Gal kad matyti vien veidą esu pripratusi.<br />
– Ir laikrodis atrodė kitaip.<br />
– Kodėl kitaip?<br />
– Ant kitos rankos.<br />
Ina pamišusi dėl detalių. Gal todėl, kad ji dar<br />
pradinukė. Pradinukai mato visą vaizdą. Visą profilį.<br />
Ilgainiui ir jiems iš profilio liks tik didelis veidas.<br />
35<br />
Atjunk.indd 34-35 20/04/15 10:42
Rebeka Una<br />
Ina susiberia į burną saują žirniukų. Manganas, varis,<br />
folio rūgštis, vitaminai B 1<br />
, B 3<br />
, B 6<br />
, B 12<br />
. Aš išsiimu<br />
obuolį. Inai obuolio neįsiūlysi, o aš juos mėgstu.<br />
Ala ir dauguma mano amžiaus paauglių obuolius<br />
valgo nebent virtus. Žali nedraudžiami, bet ir nerekomenduojami.<br />
Sistemoje – tik rekomendacijos.<br />
– Aš ateisiu pas jus į mokyklą, – sakau Inai.<br />
Ina žiūri į mane ir nepraveria burnos. Jos burnoje<br />
– cheminė papildų košė, tad kurį laiką netaria žodžio,<br />
tik jos akys sako, kad laukia dienos, kai nustos<br />
eiti į mokyklą. Bet Ina apsidžiaugia.<br />
– Fantastinė mintis, – ji sako.<br />
Ką? Nebemoku skaityti Inos minčių? Dar pernai<br />
mokėjau. Palauk, o nuo kada ji sako fantastinė?<br />
Tačiau Ina tuoj pasitaiso.<br />
Geras, – ištaria ji.<br />
Atjunk<br />
Ina strypčioja gatvėje, šokinėja nuo vienos asfalto<br />
plokštės ant kitos neužmindama linijų.<br />
– Ar žinai, kad parduotuvėse kadaise dirbo gyvi<br />
žmonės? – prisiminusi klausiu. – Keista, ar ne?<br />
Ina toliau šokinėja nuo plokštės ant plokštės neliesdama<br />
linijų.<br />
– Tikrai? Gyvi žmonės? – sako.<br />
Nors Inai patinka Tadas su Zina ir laikrodis ant<br />
Zinos rankos bei kojinės, ji sumišusi sako:<br />
– Tai juk vadinasi beprasmybė.<br />
– Tikriausiai, – sakau jai.<br />
Gatvėje beveik nėra žmonių. Juodos varnos – vieninteliai<br />
ant asfalto ir šalia vieno kito krūmo tupintys<br />
gyviai. Jos vasnoja dideliais plačiais mostais.<br />
Taip užsižiūriu į jų vasnojimą, kad krūtinėje ima<br />
trūkti oro. Inai oro netrūksta. Ji į varnas žiūri normaliai,<br />
mato jų kasdien, eidama į mokyklą.<br />
36<br />
■■■<br />
Atjunk.indd 36-37 20/04/15 10:42
38<br />
Rebeka Una<br />
Pusė šešių. Vis dar laukiu Alos. Ala vėluoja į susitikimus,<br />
nors kitur be galo punktuali. Atgrasiai punktuali.<br />
Kita vertus, kiek mudvi susitikom – kokius kelis<br />
kartus per visą laiką. Ala sako, kad eidama į susitikimą<br />
jaučiasi kaip apiplikyta. Keista, kad ji sako tokį<br />
palyginimą, nors net nežino, ką tai reiškia.<br />
Parke ant suoliuko sėdi du vaikai, kuriuos pažįstu<br />
iš matymo. Negaliu garantuoti, bet, atrodo, žinau jų<br />
vardus. Vieno vardą, atrodo, atsimenu. Vilius. Regimoji<br />
atmintis veikia turbūt kelis šimtus kartų greičiau<br />
nei mamos, ištreniruota nuo trečios klasės. Belaukiant<br />
Alos, darosi nuobodu. Norisi užkalbinti tuos<br />
vaikus. Jie irgi atėję į susitikimą. Bet ne su manimi.<br />
Užkalbinti negaliu. Tai ne pagal sistemos taisykles.<br />
Ką veikti? Taip norisi pajudėti. Bėgti negaliu, esu<br />
be apsaugų: o jeigu atsiras bent įbrėžimas ar žymė?<br />
Sulauksiu laiško nuo mokytojos ar terapeutės. Suku<br />
ratus ir kartoju negyvas programavimo formules, iš<br />
kurių randasi gyvybė sistemoje. Jei tik nori.<br />
Atjunk<br />
---CV23589XXZZYY---<br />
---KRG77777---<br />
--- CX456XZYYY---<br />
Kuo nors reikia užimti smegenis.<br />
Išgąsdinu varnų pulką, jos pakyla nuo žemės ir<br />
sparnų vasnojimu sutrikdo mane. Imu žvalgytis į<br />
medžius.<br />
Alos vis dar nėra, bet jai neskambinu. Anuodu<br />
ant suoliuko jau pakeitę bendravimą. Kurį laiką jie<br />
kalbėjosi veidas į veidą gestikuliuodami, o dabar,<br />
matau, sėdi ramūs, įsikniaubę į užrašines. Gal naršo<br />
sistemoje ar žaidžia? Ne, pamatau, kad jie toliau<br />
kalbasi per užrašines.<br />
Šis vaizdas man toks keistas, toks keistas...<br />
Pagaliau matau Alą. Atrieda iš priešingo parko<br />
galo, negu laukiau. Vos pririedėjusi sako, kad mažumėlę<br />
pasiklydo. Labai keista. Kaip ir keista ją matyti<br />
priešais save. Taip ilgai laukiau, bet kai ji stypso<br />
man prieš akis, nesijaučiu apimta džiaugsmo nei<br />
kitos emocijos. Nesuprantu kodėl. Gal kad taip ir<br />
neįpratom susitikinėti.<br />
Man nepatogu, o Alai, matau, išvis riesta. Nesiliauja<br />
pūtusi mėtinį burbulą, o šis nesiliauja paukšėjęs.<br />
Apsirengusi kaip visada, balti marškinėliai,<br />
39<br />
Atjunk.indd 38-39 20/04/15 10:42
40<br />
Rebeka Una<br />
juodi džinsai. Ir bateliai juodi. Gniaužo kairį delną,<br />
jis rausvesnis už kitą, matyt, juo labiau spaudė riedį<br />
– nervinosi, kad prarado orientaciją. Kelios garbanos<br />
netvarkingai styro, tikriausiai nuo nervinės<br />
įtampos.<br />
Aš jau pastebiu detales. Kaip Ina, topteli. Ar jos<br />
puldavo viena kitai į glėbį susitikusios?<br />
Mama ir draugės.<br />
Noriu Alai ką nors pasakyti. Ką nors apie juodus<br />
jos batelius ar baltus marškinėlius, tokius pat kaip<br />
mano. Ką nors linksmo, kad išsisklaidytų įtampa.<br />
Tačiau pavyksta tik vyptelėti.<br />
Netikėtai Ala ima gaudyti orą.<br />
– Viskas gerai?<br />
Ji tik linkteli.<br />
– Kas yra?<br />
– Nieko.<br />
– Tau tikrai viskas gerai?<br />
– Šaipaisi, ar ką?<br />
– Visai ne.<br />
– Tu kažkokia pikta.<br />
– Baik, Ala. Viskas OK.<br />
Atjunk<br />
Bet ji pasisuka ir eina suoliuko link. Pasigailiu,<br />
kad pasiūliau susitikti. Ne šiaip pasigailiu, o tikrai<br />
gailiuosi. Matyti, kiek jai tai kainavo. Mano užsidegimas<br />
pasakoti apie bučinius pamažu garuoja. Bet Ala<br />
juk to ir atmynė, o dabar sėdi ant suolo ir nerimastingai<br />
sukioja kulkšnį, bato kulnu trupindama grumstą.<br />
– Einam po medžiu, – pasiūlau. Tas medis visiems<br />
mano drauguose jau tapęs keiksmažodžiu,<br />
bet lyg tyčia ateina į galvą. Ala užverčia akis. – Nebijok,<br />
plyta nenukris, – sakau.<br />
Ala juk dar nepradėjo bijoti medžių? Susikišu<br />
rankas į kišenes ir judu artimiausio šakoto gyvio link.<br />
Ala susikiša rankas į kišenes ir prisisega prie suolo.<br />
– Aš trumpam, – sako.<br />
Negaliu patikėti. Pakeliui vos nepasiklydo – tai<br />
dar nieko, vis dažniau visiems pasitaiko, – tiek šmirinėjo<br />
aplink parką riedžiu, o dabar mūsų pasimatymas<br />
truks vos kelias minutes?<br />
– Tu negatyvi? – bandau kalbinti šiuolaikiškai.<br />
– Aš tobulai pozityvi, – atšauna ir susprogdina<br />
du burbulus, vieną po kito.<br />
Ala visada nori jaustis pranašesnė. Jai nepatinka<br />
jaustis nesaugiai, kai aš jaučiuosi tarsi žuvis vandeny.<br />
Gerai, tarsi vabalas medyje. Nors taip būna<br />
41<br />
Atjunk.indd 40-41 20/04/15 10:42
42<br />
Rebeka Una<br />
tik triskart per metus, kai susitinkam. Tuomet Ala<br />
žiopčioja ir gaudo orą.<br />
Ir dabar įsitvėrusi suoliuko, tarsi pusiausvyrai atgauti<br />
trūktų trečios rankos.<br />
– Tu vartoji tuos vaistus? – klausiu.<br />
– Vartoju, bet nepadeda.<br />
Man gaila Alos, bet nemoku to parodyti. Ateiti į<br />
pasimatymą ir gaudyti orą? Jai turi būti...<br />
– Rodyk, ką turi, ir dingstu, – supliaukši burbulu<br />
ir apsidairo, ar, be tų krizenančių paauglių, mūsų<br />
kas nestebi.<br />
Iš kišenės ištraukiu keliskart sulankstytą lapą.<br />
Svarstau, ar nedarau klaidos, bet jis jau Alos rankose.<br />
Ji skenuoja kiekvieną lopinėlį, paskui mosteli<br />
galva eiti po medžiu. Darsyk nuskenuoja. Aš mačiau<br />
tą popiergalį šimtus kartų, bet mano akys skenuoja<br />
kartu su Alos.<br />
– Čia ne fotošopas, ką? – sako ji.<br />
– Baisius dalykus galima išdarinėti fotošopu, tik<br />
ne tokius, – sakau.<br />
– Atsakymas tikslus. Disgusting, – sako Ala.<br />
Šleikštu.<br />
– Ir jie ne klonai. Čia ne dabartis, – sako Ala.<br />
– Tai jau tikrai kad ne.<br />
Atjunk<br />
– Disgusting, – ji vėl išpučia burbulą.<br />
Dabar supranta, kodėl negalėjau nuskenuoti ir<br />
įkelti į kompiuterį, – visi būtų skaitę.<br />
– Ir kaip jie nesusirgdavo, – sako Ala.<br />
– Jų kūnai buvo prisitaikę, atsparesni, – sakau.<br />
– Atsilikimas, kai pagalvoji.<br />
Šviesiaplaukis ant suolo ką tik pradėjo kvatotis<br />
visa gerkle, nuo jo neatsilieka strazdanius. Net susirietę<br />
spaudo užrašines, emocijos virš jų galvų laksto<br />
kaip įkaitintos bitės. Bendros emocijos. Man šis<br />
vaizdas toks keistas, bet kodėl, dar nesuvokiu.<br />
Ala pašoka.<br />
– Ar ten ne Valius? – susiraukia. – Valius Metal<br />
Boy.<br />
Ala pirmąsyk mato jį gyvą, tačiau prisimena vardą.<br />
Alos atmintis superinė. Valius Metal Boy – turbūt<br />
vienas iš kelių dešimčių Valių jos draugų sąraše.<br />
Ala pagyvėja. – Skaitei žinias? – klausia. – Nauji faktai<br />
apie dispersiją.<br />
– Dar ne.<br />
Ala nori kažką sakyti, bet apsigalvoja.<br />
– Įmetu tau nuorodą, – jos pirštai laksto kaip lazerio<br />
spinduliai operacinėje; su savo užrašine ji vėl<br />
tvirta, vėl gyva – tikra senoji Ala.<br />
43<br />
Atjunk.indd 42-43 20/04/15 10:42
■■■<br />
Rebeka Una<br />
Aš vis gniaužau rankose tą popiergalį. Netikėtai<br />
užeina noras prisipažinti. Žinau, kad rizikuoju, bet<br />
vis tiek.<br />
– Ketinu bėgti, – sakau.<br />
– Čia? – nesupranta Ala.<br />
– Turbūt.<br />
– Bet tu neapsirengusi.<br />
Ala turi minty, be bėgimo batelių. Ir be apsaugų.<br />
– Tai kas.<br />
Alai kaktoje susirango rukšlė, šimtus kartų matyta<br />
per ekraną.<br />
– O tau paskui nepakyla temperatūra? – jos balsas<br />
kaip mamos, tik gal grėsmingesnis.<br />
– Nežinau.<br />
– O tu pasimatuok. Jei pakyla, pati supranti.<br />
Suprantu. Jei temperatūra pakyla, aš nesiadaptuosiu.<br />
Tebegniaužau popierių. Ala tai pastebi.<br />
– Verčiau išmesk jį, – sako.<br />
Atjunk<br />
Vis neišeina iš galvos tie paaugliai ant parko suolelio.<br />
Papasakoju mamai. Ji atsidūsta, bet susiima ir<br />
nusikvatoja.<br />
– Dabar pati matai, kad bendrauti per užrašines<br />
daug paprasčiau.<br />
Kaip paprastai mama kartais viską sustato į vietas.<br />
Tuodu ant suoliuko vos nesusiriejo žiūrėdami<br />
vienas į kitą, o užrašinės ėmė ir viską išsprendė.<br />
Bam.<br />
Aunuosi sportinius batelius. Nebėgau parke.<br />
Tiesą sakant, ir mes su Ala vos nesusiriejom. Turbūt<br />
tai paskutinis mūsų pasimatymas. Katastrofiškai<br />
nesisekė bendrauti. Mama niekad neminėjo, kad jai<br />
būtų nesisekę bendrauti po ilgo nesimatymo.<br />
– Matau, neperskaitei naujausios rekomendacijos,<br />
– sako mama.<br />
Neperskaičiau. Neperskaičiau. Pastaruoju metu<br />
kirba mintis visko neskaityti. Bet lengviau nuspręsti<br />
nei padaryti. Kai ilgiau neskaitai, apima ne-<br />
45<br />
Atjunk.indd 44-45 20/04/15 10:42
46<br />
Rebeka Una<br />
rimas ir prarandi nuovoką, kur esi ir ką veiki. Gerai<br />
būti Inos amžiaus. Aukso amžius. Kai pusę laiko<br />
gali neskaityti. Aunuosi antrą sportbatį ir juntu,<br />
kaip jis apgula pėdą. Love, pagalvoju žvelgdama<br />
į sportbatį. Juokinga, bet bėgimo bateliai prikiša<br />
į galvą visai kitokių minčių, kai į juos įsispiriu.<br />
Mmmm, love you guys! Myliu jus, vaikinai! Nebemoku<br />
išreikšti, ką jaučiu, nors nuo emocijų sproginėja<br />
krūtinėje.<br />
– Ei, – sako mama. – Kodėl neperskaitei?<br />
– Ar svarbu?<br />
– Kaip pažiūrėsi. Šis tas naujo apie dispersinį<br />
mąstymą. Tau padėtų.<br />
Mamos balsas ramus, jai galima duoti medalį už<br />
romumą. Ji apskritai tobula, išskyrus tuos atodūsius.<br />
– Vėliau, – sakau jai.<br />
Vėliau paskaitysiu. Turėsiu skaitymo iki pat vakaro.<br />
Juk nuolat skaitau, visą gyvenimą. Akys – tai<br />
du organai, daugiausia sportuojantys mano gyvenime.<br />
Dar gerai, kad jos negenda, jos ir padarytos<br />
taip, kad negestų. Dažnomis lazerio procedūromis.<br />
Dabar nėra nė vieno akiniuoto žmogaus. Kai mama<br />
pasakoja apie praeitį, atrodo, kad klausaisi apie<br />
maskaradą. Kas ketvirtas – akiniuotis, kas trečiam<br />
Atjunk<br />
vaikui ribojamas knygų krūvis. Kaip reikėtų gyventi<br />
su gendančiomis akimis ir ribojamu krūviu, nesuvokiama.<br />
Dabar – nesuvokiama.<br />
Patikrinu, ar užrašinėje ko nors nėra. Negaliu visai<br />
netikrinti. Negaliu visiškai atsijungti.<br />
Ar Ala nori man ką nors pasakyti?<br />
Šiandien sekasi bėgti. Dar tada, kai tame parke laukiau<br />
Alos, sąnariai prašėsi judinami. Bėgant pirmą<br />
ratą, ima sklaidytis rūkas, kuris įprastai tvyro susitvenkęs<br />
virš minčių. To rūko nepastebi, nes smegenys<br />
nuolat dirba įvairiomis kryptimis. Rūkas turbūt<br />
įsivaizduojamas, tačiau kiekvieną sykį prasisklaido.<br />
Bėgdama antrą ratą, galvoju apie paauglius parke.<br />
Ir man neatrodo, kad jie buvo labai linksmi, nors<br />
nepertraukiamai juokėsi. Dar sykį smegeninėje<br />
perkošiu matytą vaizdą: du bičiukai juokiasi maigydami<br />
užrašines, neatitraukdami nuo jų galvos.<br />
Gal. Gal.<br />
Mano dėmesį patraukia vaikinas.<br />
Iš šono atrodo kaip retas subjektas, judantis<br />
lauke pasirinkta kryptimi. Prarisnoju stengdamasi<br />
neįsispitryti, kitaip tariant, bandau suvaldyti savo<br />
47<br />
Atjunk.indd 46-47 20/04/15 10:42
48<br />
Rebeka Una<br />
ydą nužiūrėti gyvus žmones. Kai apsuksiu dar vieną<br />
ratą, jo nebebus. Išėję į gatves, visi juda tikslinga<br />
kryptimi, niekas nestypso vienoje vietoje – tai būtų<br />
dar vienas būdas švaistyti laiką.<br />
Apsuku dar vieną ratą. Vaikinas ten pat, kur ir<br />
pirma, o tai jau neįprasta. Bėgu toliau – kas man.<br />
Kai nubėgu dar vieną ratą, mano protas dirba visai<br />
kitaip. Grįžteliu ir suvokiu: jau kuris laikas jis žiūri į<br />
mane. Su sportiniais bateliais, ne visa apranga, tiksliau,<br />
su šortais ir marškinėliais. Ką jis čia daro? Bėgo<br />
ratus? Ko jis žiūri į mane? Ko nori? Mes vis tiek<br />
neužkalbinsim vienas kito, taip nedaroma. Nebuvo<br />
susitarta iš anksto.<br />
Taip ir yra, jis manęs neužkalbina, nes žino rekomendacijas.<br />
Bet stovi ir niekur neina. Ir mane<br />
apima keista euforija. Endorfinų perteklius, galvoju<br />
ir imu drąsiai žvalgytis į varnas, balandžius<br />
ir tuos kelis medžius palei taką. Va ten tas, į kurį<br />
lipau vakar.<br />
Man topteli, kad kažkas tam vaikinui ne taip.<br />
Ne todėl, kad niekur neina ir stypso sau. Kažkas<br />
negerai jo kojoms, tik nesuprantu kas. Turbūt pirmąsyk<br />
tai regiu! Negaliu patikėti. Širdis ima mušti<br />
tankiau.<br />
Atjunk<br />
Ko jos taip keistai atrodo? Ar čia bėgiojant ilgainiui<br />
pasidaro tokios kojos? O gal jis išvis nebėgo.<br />
Gal buvo medyje. Gal veikė dar ką kita, tačiau neaišku<br />
ką, nes dar ko kita veikti lauke neįmanoma.<br />
Nebėgu likusių trijų ratų, užteks. Kai išsuku iš<br />
stadiono, matau, kaip jis man pamoja, tiksliau, pakelia<br />
ranką į mano pusę. Tas judesys toks keistas,<br />
nes naujas. Jei pavyks, susirasiu jį sistemoje.<br />
Kai grįžtu namo, Ala pasitinka devyniomis šypsenomis.<br />
Ala, senoji Ala. Laipsniuoja angliškus būdvardžius:<br />
life is cool, translife is cooler. Gyvenimas<br />
puikus, translaifas dar puikesnis. Ir užsiėmusi devyniomis<br />
kitomis veiklomis.<br />
– Nepyksti? – klausiu.<br />
– Ko čia pykti, – Ala, matyt, jau pamiršusi. Jos<br />
stilius. – Mokytoja tau atsiuntė laišką, matei?<br />
– Ne, – sakau.<br />
– Jis matomas, greičiau skaityk.<br />
Pedantė. Kontrolierė.<br />
Kada norėsiu, tada ir perskaitysiu. Et. Bet žinau,<br />
kad taip nebus. Mokytoja ir visi mato, kada atidaromas<br />
laiškas. Taip jau yra. Negaliu pasirodyti nepaklusni.<br />
49<br />
Atjunk.indd 48-49 20/04/15 10:42
50<br />
Rebeka Una<br />
– Ką veiki? – klausiu, nors ir taip matau.<br />
– Mokausi istoriją su Greta.<br />
– A, – sakau.<br />
Norėčiau sakyti „tai netrukdysiu“, bet Alos sutrukdyti<br />
neįmanoma. Taip veikia mūsų smegenys,<br />
ir Alos. Vienu metu ji žaidžia krepšinį, mokosi istoriją<br />
ir plepa su manimi. Dar pučia mėtinę gumą ir<br />
klausosi muzikos, kurią girdžiu ir aš.<br />
Taip veikia smegenys, beveik visų. Tik ne mano.<br />
Mano smegenims kažkas negerai. Pastaruoju metu<br />
jos neveikia taip gerai, kaip derėtų, pavyzdžiui, aš<br />
pagaunu save per daug įsigilinusią į vieną dalyką.<br />
Sakykim, į kvapą, kurį Ina parsineša ant delno, jeigu<br />
jai nepavyksta sunaikinti jo agresyviu muilu.<br />
O dabar labai norėčiau įsigilinti į kitą dalyką – į<br />
tą vaikiną, kurį mačiau parke.<br />
Man trukdo Alos veidas. Kai žvelgiu į Alą, vaikino<br />
figūra nublanksta. Bet Alai negaliu pasakyti,<br />
kad ji trukdo. Negaliu ir atsijungti lyg niekur nieko.<br />
Sugalvoju. Garbanotos Alos galvos vietoj užlipinu<br />
to vaikino galvą, burnoje nelieka mėtinės Alos gumos,<br />
o vietoj garstyčių spalvos akių įstatau dvi juodas<br />
akis, matytas parke.<br />
Kuo ilgiau galvoju tik apie jį.<br />
Atjunk<br />
Matau ne vien veidą – matau jį visą. Visą jo profilį,<br />
paskui atskiras dalis, ypač kojas. Raumeningos,<br />
bet dar ne tokios kaip vyro. Ant blauzdų prasikalę<br />
gyvaplaukių, bet dauguma dar balti, tik vienas kitas<br />
juodas. Matau porą mėlynų gyslų. Dešinė blauzda<br />
nubrozdinta, ties šonu. Ten matau žemių, susimaišiusių<br />
su... kokiame siaubo filme tai mačiau? Gal tas<br />
filmas greičiau nepadorus, o ne siaubo.<br />
Negaliu ilgiau galvoti, nes įsibrauna mama.<br />
– Ko neperskaitai?<br />
– Mama...<br />
– Mokytoja negali su tavimi susisiekti. Ar supranti,<br />
kad turi būti prisijungusi?<br />
– Aš prisijungusi.<br />
– Ne su visais.<br />
– Ko ji nori?<br />
– Aš negaliu žinoti, ko ji nori.<br />
Bet man rūpi kitkas.<br />
– Mama, aš tau kai ką pasakysiu.<br />
– Palauk. Matavaisi temperatūrą?<br />
– Ne. Bet jaučiu, kad puse laipsnio pakilusi.<br />
– Tik puse?<br />
– Stengiausi nebėgti smarkiai ir nebūti įsigilinusi.<br />
Beveik taip ir buvo.<br />
51<br />
Atjunk.indd 50-51 20/04/15 10:42
Rebeka Una<br />
Atjunk<br />
– Šit kaip.<br />
– Mačiau berniuką, mama. Jis bėgo be plėvės.<br />
Supranti, ką tai reiškia?<br />
Aš tik save apgaudinėju. Iš tiesų žinau, apie ką laiškas.<br />
Kai perskaitau, neturiu ko nustebti. Beveik<br />
atspėjau: vakare laukia pasimatymas su mokytoja.<br />
Mūsų mokytoja tik truputį vyresnė už mamą. Šiaip<br />
beveik visada linksma, o galvoje turbūt įmontuoti<br />
septyni galingiausi procesoriai. Ji transliuoja mums<br />
informaciją nesuvokiamu greičiu, tarsi pati būtų<br />
kompiuterinė sistema. Bet net tokia mokytoja niekieno<br />
nestebina. Tik mane – tą, kurios smegenys<br />
dirba per lėtai. Informacija priklauso visiems: vos<br />
prisijungi prie sistemos, nereikia sukti smegenų<br />
bandant atsiminti vieną ar kitą dalyką. O protėviams<br />
reikėjo mokytis atmintinai. Dėl to labai užjaučiu.<br />
Tikras laiko gaišimas.<br />
Mokytoja susirūpinusi dėl mano elgesio. Tiksliau,<br />
dėl mano prioritetų. Ji pamini gyvąjį maistą,<br />
bėgiojimą ir...<br />
– Gryta, tu mažai bendrauji.<br />
– Stengiuosi, – sakau.<br />
■■■<br />
53<br />
Atjunk.indd 52-53 20/04/15 10:42
54<br />
Rebeka Una<br />
– Ir tavo draugų sąrašas mažas. Viskas gerai?<br />
– Nuolatos jį didinu, – sakau.<br />
– Tu labai gabi, žinai?<br />
Ji sprendžia iš mano atliekamų užduočių. Vadinasi,<br />
gavau pliusą.<br />
– Tas bėgiojimas atima laiko, ar ne?<br />
– Aš nebėgioju dažnai. Kartą per savaitę.<br />
– Gryta, tai dažniau, negu leidžiama pagal tavo<br />
būklę. Pati supranti.<br />
Suprantu.<br />
Mokytoja patyli, paskui nusišypso ir paglosto<br />
man galvą.<br />
– Pereinamasis laikotarpis. Pati žinai. Paskui bus<br />
lengviau.<br />
Aha.<br />
– Daugiau kalbėk. Juokis. Reikšk nuomonę. Dalyvauk.<br />
Gyvenk. Tu beveik nieko nežaidi.<br />
Atsidūstu.<br />
– Ką tu padarei? – klausia mokytoja, ir kaktoje<br />
įsirėžia gili raukšlė.<br />
Nesusivaldžiau.<br />
– Labai atsiprašau.<br />
Žinau, kad atsidusti – tai kaip nusikeikti į veidą.<br />
– Aš žaidžiu sudoku, – sakau, šis senovinis žaidimas<br />
man patinka.<br />
Atjunk<br />
– O translaifas, pavidalai, konstravimas, kelionės?<br />
Gryta, tavęs beveik nėra. Tu nieko nepalieki.<br />
– Aš pasitaisysiu, – sakau taip tyliai, kad ji manęs<br />
neišgirsta.<br />
– Kada buvai pas gydytoją?<br />
Neatsiliepiu.<br />
– Ar kalbėjai su mama?<br />
Nekalbėjau, bet ji po minutės ir taip žinos.<br />
– Žinai, – mokytoja susiraukia ir kurį laiką renka<br />
žodžius, tiksliau, košia. – Tas tavo polinkis susitikinėti.<br />
Jis kenksmingas, pati žinai. Taip niekada neišgysi.<br />
Sužinojo iš Alos profilio. Ala visada palieka žinutę,<br />
kad vyksta su kuo nors susitikti.<br />
– O ką jūs darot? – man išsprūsta.<br />
Mokytoja žiūri į mane.<br />
– Ką darau?<br />
– Ką darot, kai užeina noras susitikti?<br />
Mokytoja plačiai šypsosi. Aš jai turbūt ateivė iš<br />
kitos planetos. Arba dinozaurė. Paskutinė dinozaurė.<br />
– Man neužeina, – sako ramiai ir vėl plačiai šypsosi.<br />
– Jei norėtum, supažindinčiau su viena terapija,<br />
tau praverstų.<br />
Ji negali manęs priversti, pati žino. Šis gyvenimas<br />
– vienos rekomendacijos. Mes patys spren-<br />
55<br />
Atjunk.indd 54-55 20/04/15 10:42
Rebeka Una<br />
džiame, ką daryti. Bet nusprendžiame visada vienodai,<br />
tai ir keista. Ar kas nors apie tai pagalvojo?<br />
– Gerai, – sakau, nenoriu pasirodyti neklusni,<br />
nors mokytoja net nepyktelėjo.<br />
Prieš akis vėl išnyra raumeningos kojos nubrozdinta<br />
blauzda. Aš paklausiu mokytojos:<br />
– Ar parduotuvėse dirbti buvo įdomu?<br />
– Nesuprantu, ką pasakei.<br />
– Šiandien su sese buvom parduotuvėje. Kalbėjomės,<br />
kad anksčiau ten dirbo žmonės.<br />
– Taip, – linkteli mokytoja. – Dirbo. Ir švaistė<br />
brangų laiką. Tai kaip, užrašyti į terapiją? Tu gi žinai,<br />
kas laukia laiko švaistytojų. Žinau. Visi aštuntokai<br />
žino. Ir penktokai. Visi, kurie nebevaikšto į pastatą<br />
mokytis. Švaistytojai nepasiekia tikslų. Nedaro<br />
pažangos.<br />
Nevirsta.<br />
Lieka tokie pat.<br />
Atjunk<br />
man nulekia visos apsaugos ir pirmąsyk nudiegia<br />
kelius. Mano keliai dega taip bjauriai, kad norisi<br />
atpjauti juos ir mesti tolyn. Atgniaužiu plaštakas ir<br />
bloškiuosi ant žemės. Man nusineria plėvė.<br />
Atsisėdu fotelyje. Ne, būsiu paklusni. Nenoriu<br />
švaistyti laiko. Mažiau bėgiosiu. Tiksliau, nebėgiosiu<br />
išvis. Pradėsiu gyventi. Bendrauti. Šiandien susitiksiu<br />
su keturi šimtai keturioliktu draugu. Vakar<br />
jis paliko įrašą, bet nereagavau.<br />
O gal sistemoje rasiu tą, kurį mačiau parke.<br />
Pirmąkart naktį sapnuoju sapną. Savo pirmąjį sapną,<br />
kuris yra ir pirmasis košmaras. Sapnuoju kojas<br />
nubrozdinta blauzda. Užsikabinu už jų ir jos neša<br />
mane ratu. Velka mane žvyru. Taip stipriai, kad<br />
56<br />
■■■<br />
Atjunk.indd 56-57 20/04/15 10:42
58<br />
Rebeka Una<br />
Dana nesiskaito. Visi neregiai mūsų visuomenėje<br />
nesiskaito. Ką tu padarysi be akių? Bet aš ją aplankau.<br />
Kai būnu atsijungusi, aišku. Nes Ala, mokytoja<br />
ir kiti palaikytų tai laiko švaistymu. Gerai dar, kad<br />
mama neprieštarauja. Dana neturi akių, ji negali<br />
bendrauti normaliai, kaip mes, todėl su ja bendrauju<br />
protėvių būdu, tiesiogiai.<br />
Eiti pas Daną – tartum eiti į stadioną. Su Dana<br />
lengva bendrauti. Dana visada paklausia, kokiu<br />
atstumu jai sėdėti, kad manęs netrikdytų. Dažniausiai<br />
ji atsisėda ant kėdės tolimiausiame kambario<br />
kampe, nors žino, kad galiu atsitraukti, jei<br />
nutiktų kas nors negero. Dana niekada nesielgia<br />
agresyviai, nekimba į atlapus, kaip elgėsi protėviai.<br />
Ir kaip elgiausi aš pradinėse klasėse. Alai jau tada<br />
trūkdavo oro. Nuo mano išpuolių. Tik tada, kai<br />
perėjom į vidurinę mokyklą ir nustojom matytis<br />
tiesiogiai, už ekrano Ala pasirodė daug tvirtesnė<br />
už mane.<br />
Atjunk<br />
Gal todėl mama leidžia lankytis pas Daną. Ji žino,<br />
kad Dana elgiasi tinkamai. Be to, kas nors turi<br />
informuoti Daną apie šiuos laikus ir panašiai. Perduoti<br />
informaciją nedraudžiama, o kadangi aš linkusi<br />
švaistyti laiką, man net tinka lankytis pas Daną.<br />
Dana atsisakė mokytis Brailio. Ji sakė, kad Brailis<br />
– tiems, kurie tokie gimę. O Dana nebuvo tokia<br />
nuo gimimo. Ji apako dėl nelaimingo atsitikimo.<br />
Pasakoju Danai apie politiką, mediciną, mokslą.<br />
Apie gatves. Kiekvienais metais jos švaresnės, jose<br />
vis mažiau medžių. Lazeriniai siurbliai susiurbia<br />
kenksmingas oro daleles veiksmingiau negu medžiai.<br />
Tuoj neliks ir varnų. Varnos turbūt labiausiai<br />
gadina vaizdą, linksi Dana. Ne tik gadina, bet ir teršia.<br />
Gerai, kad yra lapų šlavėjai. Šluoti – vienas beprasmiškiausių<br />
darbų. Varnos... ak, tos varnos.<br />
Šitaip pirmomis minutėmis mes apsikeičiame<br />
informacija. Dana dar paprastai pasako, kad jai vėl<br />
pristatė produktų: maisto, paketų, vaistų. Maistą į<br />
namus jai pristato Tadas su Rita, o vaistus – kitas<br />
darbuotojas, kurio vardo nežinau.<br />
– Labai geras, – sako Dana. – Jis turėtų būti tavo<br />
draugų sąraše.<br />
59<br />
Atjunk.indd 58-59 20/04/15 10:42
Rebeka Una<br />
Atjunk<br />
Kai įjungiu begarsį, bevaizdį režimą, galiu Danos<br />
klausti. Klausiu apie mintis. Mintis bėgant.<br />
– Man šauna keistų minčių, – sakau. – Kai bėgu.<br />
Dana linksi. Kad ir ką sakyčiau, ji linksi. Dana labai<br />
supratinga. Arba linksi, nes taip patogu. Patogu<br />
manęs klausytis. Sunku suprasti kitą, kai jo kalbos<br />
nelydi ekrano ženklai ir simboliai. Bet aš labai noriu<br />
pabandyti. Aš pakartoju, bet Dana tebetyli, klausosi.<br />
Šiek tiek primena mamą. Dana daug vyresnė už<br />
mamą. Jai turėtų būti dar sunkiau prisitaikyti. Turbūt<br />
taip ir yra.<br />
– Ar jūs bėgiodavot? – pagaliau išdrįstu.<br />
Kai paklausiu, mane apima euforija. Visai kaip<br />
tada parke, pamačiusią tą vaikiną. Tai pavojinga,<br />
gali išsiderinti temperatūra. Tačiau aš pasirengusi<br />
susivaldyti dėl svarbaus tikslo. Hormonų pliūpsniai<br />
degina smilkinius, vieną į kitą trinu kaistančius delnus,<br />
o Dana beveik nesujuda.<br />
– Bėgiodavau, – sako.<br />
Jos balsas nepasikeitęs. Ji net neatsiduso. Paklausk<br />
jos, paklausk, kirba man. Paklausk, ko bijai.<br />
– Patiko?<br />
Dana tyli, paskui linkteli.<br />
60<br />
Dana gyvena jau labai seniai. Jai pakeisti beveik visi<br />
organai, išskyrus smegenis ir akis. Visi pasikeičia<br />
sugedusius organus, kiti net nelaukia, kol suges. Už<br />
tai moka valstybė. Taip galima gyventi ilgai ilgai ir,<br />
mano nuomone, nuobodžiai. Mano tėtis pasikeitęs<br />
du organus, mama tris. Mudvi su Ina šiomis<br />
paslaugomis dar nesinaudojome. Bet jau kalbama,<br />
kad ir nepilnamečiams bus daromos kai kurios intervencijos.<br />
Biologiniai organai labai netobuli. Jie neilgai<br />
tveria. Su naujais organais, išaugintais pagal unikalią<br />
žmogaus DNR, galima nugyventi dukart tiek,<br />
o gal net triskart tiek. Imkime biologinio amžiaus<br />
vidurkį, aštuoniasdešimt metų, ir pridėkime dar<br />
tiek pat ir dar tiek pat. Tie, kurie nori ilgai gyventi,<br />
o dažniausiai nori visi, viską susitvarko, kaip priklauso.<br />
Žinoma, norint ilgai gyventi, reikia laikytis<br />
tam tikrų rekomendacijų, svarbiausia – nepamiršti<br />
mitybos ir išlikti ramiam.<br />
– Atmenu, – sako Dana, – tas mintis.<br />
Žiūriu į Daną, paskui suvokiu, kad ji manęs beveik<br />
nemato. Kaip jai parodyti, kad man įdomu?<br />
– Man tikrai įdomu.<br />
61<br />
Atjunk.indd 60-61 20/04/15 10:42
62<br />
Rebeka Una<br />
– Teeeip, – nutęsia Dana. – Visokių būdavo<br />
minčių.<br />
Staiga Dana pasielgia beveik nepadoriai. Sukrizena.<br />
Sukrizenti – tai ne tik atsidusti. Tai kur kas<br />
netinkamiau. Bet Danai atleistina. Ji juk gyvena be<br />
užrašinės.<br />
Nelegalios mano emocijos jau įsijungė. Feromonai<br />
ir adrenalinas kibo į darbą, ir aš negaliu<br />
neutraliai, dalykiškai klausytis Danos, kad ir kaip<br />
stengiuosi.<br />
– Apie ką galvodavot, kai bėgdavot ratus? –<br />
klausiu.<br />
Dana vos pastebimai linguoja pirmyn atgal, paskui<br />
pasileidžia tyliai kikenti. Ji kikena kurį laiką,<br />
ir man nelieka nieko kita, kaip tik klausytis to jos<br />
kikenimo. Iš pradžių tas kikenimas skamba kaip<br />
triukšmas, paskui suvokiu, kad klausausi jo kaip negirdėtos<br />
melodijos.<br />
– Aš nebėgdavau ratų, – sako Dana ir surimtėjusi<br />
žiūri į mane.<br />
Mes bėgiodavom, sukdavomės, kartais net rankas<br />
išskėtę. Paskui krisdavom ant šiaudų ir kvatodavom,<br />
kol akys sudrėkdavo.<br />
Atjunk<br />
– Ant ko? – sakau.<br />
– Ant šiaudų.<br />
Ant ko?<br />
Dana nemoka man paaiškinti, kas tie šiaudai, o<br />
aš, nors žodį iš istorijos apie anuos laikus ir atsimenu,<br />
vaizdinio neatgaminu.<br />
– Ir policija neateidavo?<br />
– Ko jai ateiti. Ji ir taip turėjo, ką veikti. Rinkdavo<br />
visokius girtuoklius nuo kelio ir gaudydavo vagis<br />
turguje.<br />
Jaučiuosi lyg pasakoje. Nelabai suvokiu, apie ką<br />
Dana kalba, bet mane užburia.<br />
– Kas ten per mintys? – klausia ji.<br />
Aš jau nuplaukiau ten, kur Dana kvatodama,<br />
kol akys sudrėksta, griūva ant kažkokių šiaudų ir<br />
laikoma, kad tai no big deal – kad nėra kažkas jau<br />
toookio. Kas tai per pasaulis? Mama man irgi apie jį<br />
pasakoja, bet daug santūriau.<br />
– Kokios mintys? Mintys, kai bėgi? – primena<br />
Dana.<br />
Aha.<br />
– Kartais norisi nedaryti namų darbų. Arba laiku<br />
negrįžti namo, – žiūriu į Daną; jai tikrai galėčiau<br />
63<br />
Atjunk.indd 62-63 20/04/15 10:42
64<br />
Rebeka Una<br />
pasakyti daugiau. Atsijungiu nuo užrašinės. – Pastaruoju<br />
metu noriu laipioti po medžius.<br />
– Ar tau leidžia? – teiraujasi ji.<br />
– Svarbu nepadauginti. Turiu matuotis temperatūrą.<br />
Dana vėl tyli, tyliu ir aš. Tačiau džinsų kišenėje<br />
tas šleikštus, anot Alos, popiergalis, kartais deginantis<br />
net pro plėvę. Negalėsiu būti atsijungus per ilgai.<br />
– Dana, ar papasakotumėt apie...<br />
Dana juk ne Ala. Ji negali pasišlykštėti, jei voliojosi<br />
ant tų... kaip ten tų?<br />
– Sakei ką, vaikeli?<br />
Kas bus – tas.<br />
– Ar žmonės kada nors bučiuodavosi? Tiesiogiai,<br />
turiu minty.<br />
Och, kaip netiksliai suformulavau. Pati žinau, kad<br />
žmonės tiesiogiai bučiuodavosi. Mokykloje per higienos<br />
istoriją sakė. Norėjau paklausti, ar pati Dana.<br />
– Atmenu, atmenu, – sako Dana, jos balsas tylus<br />
ir patenkintas.<br />
– Jūs nesusirgdavot nuo to?<br />
– Nuo bučinių? – klausia Dana ir žiūri į mane.<br />
Matau, tuoj vėl ims kikenti, tačiau susituri ir žvelgia<br />
rimtų rimčiausiai. – Iš kur susigalvojai, kad aš bučiavausi.<br />
Sakiau, kad atsimenu bučinius.<br />
Atjunk<br />
– Supratau. Vadinasi, nuo bučinių neatsitinka<br />
nieko blogo.<br />
– Turbūt reikėtų paklausti jų visų, – sako Dana,<br />
jos balsas vėl linksmas. Ji nori kažką sakyti, bet susitvardo.<br />
– Bet kas dabar pasakys. Ir jei pasakys, ar<br />
teisybę.<br />
Ir jei pasakys, ar teisybę. Šie žodžiai įstringa. Pagalvoju<br />
apie mamą. Ji mažai pasakoja, nenori trikdyti<br />
nei manęs, nei savęs. Ji tikisi pagerinti savo sandarą.<br />
O Dana? Jai turbūt nesvarbu.<br />
– Šiaip ar taip, dabar tai nelegalu, – sako Dana,<br />
jos balsas vėl kaip visada. – Pakalbam apie ką kita.<br />
Aš prisijungiu ir matau, mama klausia:<br />
– Pareini?<br />
– Pa, – rašau.<br />
Su Dana dar kalbamės apie girdėtas rekomendacijas,<br />
Danos mėgstamus buteliukus maisto, pasirodo,<br />
tai visi grupių B ir E vitaminai. Dana užsisako<br />
tų, kurie panašūs į pailgus vamzdelius.<br />
– Kodėl? – klausiu.<br />
– Primena pjaustytas bulvių lazdeles vaikystėje.<br />
■■■<br />
Atjunk.indd 64-65 20/04/15 10:42
66<br />
Rebeka Una<br />
Tiek to tą iškrypusį mano entuziazmą dėl bučinių.<br />
Temperatūra sunkiai krinta. Matuojuosi kaip visada,<br />
kas savaitę. Pakilusi, kad ir puse laipsnio, ji trukdo<br />
mokslams. Trukdo smegenims apdoroti informaciją<br />
žaibišku greičiu. Trukdo mąstyti dispersiškai. Mano<br />
smegenys niekada neveiks taip greitai kaip Alos. Bet<br />
dabar tai žinau ne tik aš. Tai pastebi ir mokytoja.<br />
– Gryta, tu niekaip nespėji pagal tempą. Per savaitę<br />
– tik šeši šimtai straipsnių.<br />
Turbūt ji mano, kad suku ratus stadione, todėl<br />
nespėju atlikti to, kas dera normaliems aštuntokams.<br />
– Bėgiojai? – ji žiūri į mano temperatūros skaičius.<br />
– Ne.<br />
Aš tikrai nebėgiojau, bet po paskutinio pokalbio<br />
su Dana temperatūra nekrinta.<br />
– Man gali sakyti viską, pati žinai, – mokytoja<br />
pakedena man plaukus. Ji nepyksta. Ir ko čia pykti.<br />
– Juk žinai, jokių bausmių nėra. Nepaliekama<br />
net antriems metams.<br />
Atjunk<br />
Žinau, žinau. Tik jeigu nebūsiu kaip kiti, būsiu<br />
vienišė. Atsiskyrėlė. Defektuota ar kaip ten.<br />
Kurį laiką neinu į stadioną. Negaliu. Turiu palaukti,<br />
kol susistyguos cheminės reakcijos ir neurotransmiterių<br />
veikla, tuomet gal ir bėgsiu.<br />
Vis pagalvoju apie tą vaikiną. Kvaila tikėtis, kad jį<br />
sutiksiu, galbūt jis bėgioja tik kartą per mėnesį. Nors<br />
iš blauzdų galima spręsti, kad ne. Bėgioja dažniau.<br />
Stengiuosi būti rami. Kuo daugiau Gyventi. Keliauti.<br />
Žaisti. Kalbėti. Man beveik pavyksta. Tiksliau,<br />
beveik pavyksta patirti beprasmybę.<br />
Dvi savaites mano temperatūra krinta. Kad ir po<br />
milidalelę, bet vis žemyn. Greičiau apdoroju informaciją<br />
ir mažiau galvoju apie paskutinį susitikimą<br />
su Dana. Pastaruoju metu neužeina didelis noras<br />
pas ją užbėgti, nors vidutiniškas noras išlikęs. Visą<br />
šį laiką juokaujame su mama, net susimačiau su tėčiu,<br />
todėl jaučiuosi visai gerai.<br />
Tačiau, praėjus toms dviem savaitėms nuo apsilankymo<br />
pas Daną, mane vėl ištinka krizė.<br />
67<br />
Atjunk.indd 66-67 20/04/15 10:42
■■■<br />
Rebeka Una<br />
– Mama, – sakau ir verkiu, verkiu, verkiu. Mamos<br />
veidas kaip nutįsusio mėnulio. – Aš turbūt užsirašysiu<br />
į terapiją.<br />
– Suprantu.<br />
– Mokytoja taip sakė.<br />
– Žinau.<br />
Šiąnakt vėl sapnavau tą vaikiną. Keista, nes buvau<br />
net veidą pamiršusi, o juk veidai – pagrindinis<br />
dalykas mūsų gyvenime. Sapne jis artinosi prie manęs,<br />
o aš prie jo. Galiausiai mes per daug priartėjom,<br />
ir jis nesusiprato pasitraukti nuo manęs kaip<br />
Dana. Man ėmė trūkti oro, kaip Alai. Mano temperatūra<br />
buvo per daug nukritusi, todėl, kaip ir Ala,<br />
nepakėliau artimesnio kontakto. Ėmiau šaukti ir<br />
pabudau. Baisu atsibusti ir neturėti į ką įsitverti, išskyrus<br />
fotelį. Kambaryje tik stalas, spinta ir greitintuvas.<br />
Kartais slėpdavausi spintoje, kai bijodavau,<br />
pasakojo mama. Bet iki spintos eiti baisu. Užsidedu<br />
ant veido užrašinę. Ji nenori manęs pridengti, slysta<br />
ir slysta. Daugiau nieko nėra.<br />
Mes viską aplink išvalėme.<br />
Atjunk<br />
Einu į terapiją. Mamai nesakiau, bet ir taip sužinos.<br />
Ir Ala sužinos. Einu iš smalsumo. Smalsu, kaip ten<br />
padeda atsikratyti tų ydų.<br />
Kambaryje sėdime keliese. Aš ir trys vyresni<br />
žmonės. Pasijuntu nesmagiai. Ar nėra daugiau paauglių,<br />
turinčių panašių bėdų kaip aš? Turbūt būsiu<br />
viena tokia defektuota. Arba kvailai išsiderinusi nuo<br />
to savo bėgiojimo stadione. Gal kiti neįkliuvo, nes<br />
moka slėptis, pavyzdžiui, tas nepažįstamasis parke.<br />
Jis irgi turėtų čia būti, bet jo nėra. Jis dar keistesnis<br />
už mane. Laksto be plėvės, nubrozdinta blauzda<br />
ir dar išdrįso pamojuoti. Bet jo čia nėra. Gal jam<br />
patinka būti defektuotam. Jei nekankina košmarai,<br />
defektuotam būti pusė bėdos.<br />
Vedėja paskelbia, kad susirinkome pirmą ir turbūt<br />
paskutinį kartą. Kitos terapijos pratybos vyks<br />
normaliai, pagal kiekvieno poreikį.<br />
– Kad negaištume laiko, matysimės įprastu būdu,<br />
nebent būtų ypatingų atvejų. Bet patirtis rodo,<br />
69<br />
Atjunk.indd 68-69 20/04/15 10:42
70<br />
Rebeka Una<br />
kad ypatingų atvejų nebūna. – Patyli. – Beveik nebūna.<br />
Toliau ji aiškina, kaip dorotis su ydomis. Yra tam<br />
tikrų būdų, pasirodo, labai paprastų. Kaip žinoma,<br />
jokia prievarta negalima, nes pasąmonė prievartai<br />
priešinasi, o mes siekiame pasąmonę palenkti į savo<br />
pusę. Tik neprievartaujama pasąmonė bus mūsų<br />
pusėje, o ne rungtyniaus su mumis.<br />
Vedėja išvardija bendruosius negalavimus su<br />
simptomais. Vienas jų vadinamas nepaaiškinamu<br />
ilgesiu. Kai ilgimasi neapibrėžtų dalykų, kurių nesame<br />
patyrę, tačiau kuriuos patyrė protėviai. Tos<br />
patirties pėdsakų galima aptikti mūsų pasąmonėje,<br />
kuri yra kolektyvinė, t. y. bendra visiems. Ilgesio<br />
simptomai pasireiškia nevalingais atodūsiais arba<br />
nepadoriu krizenimu, kikenimu.<br />
Kaip įdomu, žviegti ir kikenti sistemoje nedraudžiama,<br />
o tiesiogiai, gyvenime, – tai jau ydos požymis.<br />
Vedėja pateikia kolektyvinės pasąmonės pavyzdį.<br />
Ji įvardija kitą negalavimą – betiksliai judesiai.<br />
Protėviai daug ir be tikslo blaškėsi, lakstė nederamomis<br />
kryptimis, todėl kai kurie turime padidėjusį<br />
judėjimo poreikį, jo nenuslopiname net sukdamiesi<br />
greitintuve. Kitas poreikis – maitintis gyvuoju<br />
Atjunk<br />
maistu, kuris kramtomas ilgiau ir laiko sugaištama<br />
daugiau, užuot lavinus smegenis ir tobulėjus. Vieni<br />
šiuos sutrikimus išgyvena stipriau, kiti silpniau, dar<br />
kiti visai neišgyvena. Jau planuojamos atminties<br />
koregavimo operacijos padės išvengti terapijos, kuri<br />
iš esmės irgi yra laiko gaišimas.<br />
– Nėra nė vieno, kuriam nebūtų pavykę atsikratyti<br />
sutrikimų. Sveikstama sparčiai, jeigu naudojamasi<br />
terapija. Svarbi sąlyga, – vedėja baksnoja į<br />
užrašinę, – turite pasiryžti sutrikimus pašalinti, nes<br />
tai balastas.<br />
Gera žinia, galvoju. Nužvelgiu tris sėdinčius<br />
priešais mane, stengdamasi neįsispitryti į veidus.<br />
Juose – beveik jokio atsako; tiksliau, nemoku perskaityti,<br />
jie džiaugiasi, nusivylę ar viltingi. Tfu, ir<br />
vėl formuluoju senoviškai. Reikėtų sakyti: nežinau,<br />
ar jie pozityvūs, neutralūs ar labiau neigiami terapijos<br />
atžvilgiu.<br />
– Trumpai apie patį metodą. Kaip minėjau, prievartos<br />
seniai atsisakyta, todėl jokiu būdu nevalia savęs<br />
kritikuoti ir taip dar giliau į pasąmonę nustumti<br />
savo ydą. Kiekvieną sutrikimą pakeisime pozityviu<br />
sąmonės veiksniu. Dabar, – vedėja pirmąsyk pakelia<br />
akis ir mus nužvelgia taip greit, tarsi nieku gyvu<br />
71<br />
Atjunk.indd 70-71 20/04/15 10:42
72<br />
Rebeka Una<br />
nenorėtų įsiminti veidų, – užsimerksite ir kiekvienas<br />
prisitaikysite metodą sau.<br />
Darome, kaip pasakyta.<br />
– Leiskite ydingoms mintims tekėti laisvai ir iškilti<br />
į paviršių. Išsirinkite vieną jų, ir aš pasakysiu,<br />
ką daryti.<br />
Kurį laiką tyla. Nežinau, kas dedasi kitų galvose,<br />
o mano galvoje ima šlamėti lapai. Visokie. Suvytę ir<br />
sužaliavę medžių lapai, seni rankraščiai, seni ir nauji<br />
knygų bei žurnalų puslapiai. Tarp lapų pamatau<br />
kojas nubrozdinta blauzda, tačiau ir ant jų pabyra<br />
krūva lapų.<br />
– Ką matote? – klausia vedėja sėdinčio šalia<br />
manęs.<br />
– Bulves, – sako pacientas.<br />
Kaip Dana, pagalvoju, ir mane apima šiek tiek<br />
pakylėta nuotaika.<br />
– Mėgstate bulves, taip?<br />
Atsakymas teigiamas.<br />
– Kaip dažnai valgote? Kartą per savaitę?<br />
Linkt.<br />
Nieko gero, nieko gero.<br />
– Jūs norite atsikratyti šios silpnybės?<br />
Pacientas pagalvoja. Linkteli.<br />
Atjunk<br />
– Dabar leiskite bulvėms laisvai būti, – aiškina<br />
vedėja. – Įsižiūrėkite į jų formą. Matote, kokia ji<br />
netobula, raukšlėta, rupi, aptekusi žemėmis. Visai<br />
netinkama naujam jūsų būviui. Kokia spalva jums<br />
labiausiai patinka?<br />
– Balta, – turbūt negalvodamas priduria: – Primena<br />
sniegą.<br />
– Sniego atsikratyti dar negalime, – linksi vedėja.<br />
– Bet balta spalva labai tinkama. Paverskite<br />
bulves baltais kamuoliukais. Dabar jie švarūs. Balta<br />
spalva išlygina kraštus. Balta spalva užglaisto<br />
nelygumus. Matote, visos bulvės pasidarė vienodos<br />
ir lengvos, kaip sniegas. Tie kąsniai krinta ant<br />
jūsų. Leiskite jiems kristi ir jus apsnigti. Dabar nebijosite<br />
nueiti į prekybos centrą ir išsirinkti bulvių<br />
baltų žirnelių pavidalu. Kai juos imsite nuo lentynos,<br />
galvokite apie sniego kąsnius. Ir kai rysite. Iš<br />
pradžių bus malonu, paskui taps neutralu. Taip ir<br />
turi būti. Neturi likti praeities vaizdinių, jie siejasi<br />
su išgyvenimais. Terapijos metu tie patys malonumai<br />
padės atlikti tinkamą veiksmą – valgyti naujos<br />
formos bulves. Ilgainiui neliks nei vaizdinių, nei<br />
malonumo. Jis sumažės tiek, kad netrukdys smegenų<br />
darbui.<br />
73<br />
Atjunk.indd 72-73 20/04/15 10:42
74<br />
Rebeka Una<br />
Su antru pacientu ne taip lengva. Jis viską sugadina.<br />
– Man neišeis, – sako jis. – Aš nesiryžtu atsisakyti.<br />
Vedėja palinksta į priekį ir kietai sučiaupia lūpas.<br />
– Bet taip nėra buvę, – sako ji.<br />
– Ateisiu kitą kartą.<br />
Terapeutė atsiverčia užrašinę, jos akys laksto po<br />
ekraną.<br />
– Galite eiti, – sutinka ji, tačiau pacientas tebesėdi.<br />
– O gal vis dėlto pasidalysite savo vaizdiniu?<br />
Antrasis pacientas tebetyli, o terapeutė nesiliauja<br />
kalbėjusi apie tai, kad pasąmonėje nėra nieko, į ką<br />
būtų galima įsitverti neribotą laiką, tai yra amžiams.<br />
Tačiau pacientas tebesėdi. Ir mes, ir vedėja suprantame,<br />
kad kažkas įvyko. Ji pašoka tikrinti pulso.<br />
– Neužčiuopiu, – sako ir duoda signalą.<br />
Beveik tą pačią akimirką – va ką reiškia greitojo<br />
reagavimo sistema – prisistato medikai ir išneša<br />
tylintįjį nuo kėdės. Niekas nerodo emocijų. Tačiau<br />
man tai pirmas kartas, ir streso hormonas kortizolis<br />
jau skiriasi.<br />
Turbūt nieko tokio, sakau sau. Atgaivins. Medicina<br />
dabar prikelia žmones praėjus valandoms po<br />
mirties. Mintyse knygų lapai šlama tarsi purtomi<br />
vėjo. Arba greitintuvo apsukų.<br />
Atjunk<br />
Turbūt terapija baigta, galvoju ir ruošiuosi kilti,<br />
tačiau vedėja sako:<br />
– Buvo pertrauka. Galime tęsti.<br />
Aš ir kiti du žvelgiame į ją, pilkšvu kostiumėliu<br />
sėdinčią ant kėdės. Jos šypsena vėl įsmigusi į lūpas,<br />
nugara tiesi, plonos blauzdos sukryžiuotos.<br />
– Susitikimai reti, patys suprantate, o metodą<br />
įsiminti būtina. Ką matei? – pasisuka į mane.<br />
– Knygas, – sakau padvejojusi.<br />
– Skaityti gerai, – pritaria man. – Ką dar? Konkrečiai.<br />
– Storas knygas. Norisi liesti popierių. Ilgas istorijas.<br />
Kelių šimtų puslapių.<br />
– Kokią istoriją matai?<br />
– Apie Nikolą Niklbį. Dikenso.<br />
Net užsimerkusi matau, kaip ji susiraukia, bet<br />
labai trumpam.<br />
– Labai gerai. Tegul tas tekstas kaba tau prieš<br />
akis. O dabar atsipalaiduok ir tegul tavo smegenys<br />
suskaido visa tai. Sutrumpink. Atskirk. Išdėliok į<br />
atskiras grafas. Gal ir istorija pasikeis.<br />
Tai ir darau. Vedėja sakė tiesą: jei atsiduodi metodui,<br />
jis ima veikti. Labiau, negu patiktų. Mano<br />
istorija trumpėja, tekstas sušoka į mažus komiksus,<br />
75<br />
Atjunk.indd 74-75 20/04/15 10:42
■■■<br />
Rebeka Una<br />
paveiksliukus. Paskui jau nebematau ir tikro veikėjo<br />
dėl ištrintų eilučių. Jis pavirto britiško anekdoto<br />
Fredžiu, prašančiu pono Smito nupirkti pavadėlį jo<br />
šuniui.<br />
– Kai suvoki, kad esmė svarbiausia, nereikia<br />
daugiažodžiauti, ar ne?<br />
Aš linkteliu. Tikrai, žvelgiant į naują personažą,<br />
nebėra ko atsidusti.<br />
Atjunk<br />
Kažkas atsitiko Inai. Ji grįžo iš mokyklos apimta<br />
nederamų emocijų. Negerų emocijų. Iną apėmusi<br />
baimė. Greitintuvas jai nepadeda. Raminamieji irgi<br />
nepadeda. Ina jau beveik ryžtasi eiti pas mamą,<br />
bet apsigalvoja ir atsisėda mano kambaryje. Ir sėdi.<br />
Gerai, kad matau ją gyvą. Per užrašinę sunku būtų<br />
įsivaizduoti, kas jai darosi.<br />
Ina marširuoja pirmyn atgal į dušinę, gniaužo<br />
pirštus ir trina riešus. Liečia save daugiau, nei rekomenduojama<br />
jos amžiaus vaikams.<br />
– Ko suki ratus toj dušinėj? Šiandien ne vandens<br />
diena, – sakau jai.<br />
Stovėdama dušinės tarpdury, Ina išlemena:<br />
– Padėsi man?<br />
Atsmaukia sijoną ir parodo kelį. Ten didžiulė<br />
skylė, o kur turi šviestis oda – sukepusio ir šviežio<br />
kraujo mišinys.<br />
– Ką darei?<br />
– Bėgau.<br />
77<br />
Atjunk.indd 76-77 20/04/15 10:42
78<br />
Rebeka Una<br />
– Bėgai? – beveik rikteliu.<br />
Ir tai ji sako ne vandens dieną! Net aš nustebau,<br />
nors paprastai pati stebinu kitus.<br />
Niekas nebėga gatvėse. Ina tai žino. Bėgti nerekomenduojama,<br />
nebent tam skirtais takais ir stadionuose.<br />
Iki stadiono aš taip pat einu, o ne bėgu.<br />
– Bėgai? – vis dar negaliu patikėti.<br />
Tada Ina tyliai sako, taip tyliai, kad panorėjęs neišgirstum:<br />
– Mane vijosi.<br />
Aš žinau, ką Ina nori, kad padaryčiau. Kad užglaistyčiau<br />
pėdsakus. Kad neliktų nė žymės. Negaliu<br />
bėgti į vaistinę pleistro. Tai kvepėtų mažų<br />
mažiausiai nelegalumu ar beveik nusikaltimu, ir<br />
mama vėl gautų pastabų dėl aplaidumo. Ina dar tik<br />
pradinukė, o jos pasąmonėje jau įsirėžė tokia patirtis!<br />
Patirtis, kuri negali turėti nieko bendra su šiais<br />
laikais ir tik trukdo smegenų veiklai. Negaliu pasinaudoti<br />
tualeto popieriumi. Nei servetėle. Negaliu<br />
panaudojusi lyg niekur nieko išmesti į šiukšliadėžę,<br />
nes bus užfiksuotas kraujas ir atmetimo principu<br />
atsekta, kuris butas mūsų name sugeneravo tokias<br />
neleistinas atliekas. Atliekų darbuotojai – tai dar<br />
vienas medicinos personalas šiais laikais. Jie sužiūri,<br />
Atjunk<br />
kokios atliekos keliauja lauk, kokie butai sudaro per<br />
daug komposto valgydami žalius obuolius, kokie<br />
butai suvartoja nepakankamai pagrindinio maisto –<br />
iš buteliukų.<br />
Kas dėl to atsakingas?<br />
Kas vijosi Iną?<br />
Ina galėtų nueiti į dušą, ir srovė praskiestų kraują<br />
tiek, kad išeinamajame vandenyje būtų sunku fiksuoti<br />
jo daleles. Tačiau šiandien kaip tyčia ne vandens<br />
diena.<br />
Kadangi beveik neprakaituojame, prausiamės<br />
dukart per savaitę po kelias minutes. Be to, vanduo<br />
kai kam kelia nepageidaujamus pojūčius, todėl visą<br />
reikiamą higienos darbą atlieka drėgnosios servetėlės.<br />
O vieną dieną per savaitę gyvename išvis be<br />
vandens – pratybos. Matuojamės temperatūrą ir<br />
stebime pokyčius. Tai net neužima laiko. Gal vieną<br />
dieną tapsime tokie kaip Tadas ar Zina prekybos<br />
centre. Niekas to nesako tiesiai, bet taip ir bus.<br />
Negaliu išduoti Inos. Ji ir taip prastai atrodo.<br />
Turiu apsaugoti ir mūsų šeimos reputaciją. Mano<br />
galva ima dūgzti kaip perkaitęs greitintuvo aušin-<br />
79<br />
Atjunk.indd 78-79 20/04/15 10:42
80<br />
Rebeka Una<br />
tuvas. Šiaip chemikalų skystis sugertų kraują, nepaliktų<br />
žymės ant servetėlės, bet nuo rūgšties Ina<br />
užsiklyktų ir iškart prisistatytų mama. Galbūt Ina<br />
galėtų suktis greitintuve laikydama prie kelio prispaudusi<br />
sumirkytą servetėlę, tačiau ar būtų veiksminga?<br />
Greitintuvas pasiekia iki penkių šimtų<br />
apsukų per minutę, tuomet kūnas tampa tarsi guminė<br />
lėlė, o pojūčiai išnyksta. Savotiška morfijaus<br />
atmaina. Tačiau būdama guminė Ina nenulaikys<br />
servetėlės, prispaustos prie kelio. Bingo! Sumirkytą<br />
servetėlę užspausiu ant kelio guma ir įsodinsiu<br />
Iną į greitintuvą. Paleisiu suktis du kartus, nes tiek<br />
pradinukai gali atlaikyti. Gal tas kelias sekundes<br />
Ina ištvers neklykusi.<br />
Mums nieko neišeina, viskas tik dar labiau komplikuojasi.<br />
Pasirodo, greitintuvas visokias rūgštis<br />
šarmina, bet kartu sausina ir skysčius. Kai Ina išlipa,<br />
servetėlė prilipusi prie kelio ir sausa kaip popierius,<br />
o žaizda sutrūkinėjusi. Inai skauda dar labiau,<br />
turiu kuo skubiai žaizdą drėkinti. Atsijungiu, kitaip<br />
nepajėgiu galvoti. Galvok, galvok, Gryta. Gal tavo<br />
netobulos smegenys išras ką nors protingo. Kratau<br />
savo užrašus; nesame aptarę panašaus atvejo higienos<br />
pamokose; turbūt niekam nėra atsitikęs tokio<br />
Atjunk<br />
absurdiško dalyko. Visi tokie tobuli, net krūpteliu,<br />
išskyrus mūsų šeimą.<br />
Man reikia prisiminti. Reikia prisiminti iš seniau.<br />
Dana yra minėjusi. Taip, taip... nagi, nagi!<br />
Atsimenu.<br />
Turiu susiurbti kraują. Seilės dezinfekuoja, taip<br />
pat drėkina. Tikiuosi, mano burnoje skiriasi tiek<br />
pat seilių kiek ir protėvių, nors mes valgome daug<br />
rečiau, vos kartą per dieną.<br />
– Ina, dabar susikaupk.<br />
Aš jai aiškinu, ką darysiu. Ina turės atsigulti ant<br />
fotelio ir nežiūrėti.<br />
Susikaupk, susikaupk... Užrašinės! Neįsivaizdavau,<br />
kad bus blogiau, nei tikėjausi.<br />
Reikia gerai apseilėti žaizdą, kad ji sudrėktų, kitaip<br />
prikepęs kraujas neatsiplėš nuo pėdkelnių. Tai<br />
suprantu tik iš kelinto karto, kai liežuviu priliečiu<br />
žaizdą. Va ir bėda, kad pradinukams leidžiama būti<br />
be plėvės. Tai dėl savitos jų termoreguliacijos ir visa<br />
kita. Plėvė būtų apsaugojusi.<br />
Sukaupiu kuo daugiau seilių ir lūpomis siekiu<br />
žaizdos. Kvapas atgrasus, todėl niekaip neišeina.<br />
Tik dabar suvokiu: kraują reikės ne tik iščiulpti, bet<br />
ir nuryti – kad neliktų jokių pėdsakų. Keičiame kuo<br />
81<br />
Atjunk.indd 80-81 20/04/15 10:42
82<br />
Rebeka Una<br />
nors pozityvaus. Obuoliai. Obuoliai. Liežuvis apseilėja<br />
žalią obuolį. Bet ne. Obuolys visai netinka.<br />
– Tu nieko nedarai, – sako Ina. – Man jau skauda.<br />
Gerai.<br />
Prisimenu tą popiergalį. Juk nebuvo baisu bučiuotis,<br />
lįsti vienas kitam į burną, o čia tik Inos kelis.<br />
O kraujas... kraujas – tai tik vandens ir ląstelių<br />
rinkinys. Eritrocitai, leukocitai, trombocitai. Prieš<br />
mane tik mokslas, nieko daugiau. Kraujas sudžiūvo,<br />
vandens nebėra, tos pačios, tik suirusios ląstelės.<br />
Pirmas sekundes atrodo, kad apdujau, ypač kai<br />
turiu ryti seiles su Inos kraujo ląstelėmis.<br />
Tai milijardai bakterijų, šmėsteli. Nuveju šią<br />
mintį – taip nepadėsiu Inai. Terapija. Terapija. Įsivaizduoju,<br />
kaip sėdžiu parduotuvėje, chemijos skyriuje,<br />
ir vieną po kito ryju ryškius vyšnių spalvos<br />
žirnelius su aminorūgštimis glutaminu... triptofanu...<br />
neuromediatoriais... Padeda. Ryti ne taip baisu,<br />
tačiau atsilupa odos lopinėlis ir kraujas čiurkšteli<br />
iš naujo. Šaunuolė Ina. Guli nejudėdama, o aš<br />
jaučiuosi, tarsi bėgčiau devintą ratą. Tai mano jėgų<br />
riba. Negaliu leisti, kad nors lašelis nukristų ten, kur<br />
sienoje įmontuotos mikroschemos užfiksuotų viską<br />
neleistina.<br />
Atjunk<br />
Visą vakarą mokau Iną, kaip priglausti pirštus prie<br />
žaizdos ir vis nusunkti lašelį kraujo. Tuomet nulaižyti<br />
pirštus ir taip pratempti iki ryto. Ryte įjungs<br />
vandenį, ir Ina galės nusiprausti. Iki tol žaizda bus<br />
užsitraukusi ir nelips prie naujų pėdkelnių. Dabar<br />
odai būtinas azotas ir deguonis, todėl Ina sėdi balkone<br />
nuogais keliais ir maigo užrašinę. Ji vis priglaudžia<br />
du pirštus prie kelio, paskui nulaižo juos.<br />
Rytoj vandens diena, pėdkelnes bus galima išplauti,<br />
o skylę sulydyti elektriniu lygintuvu. Neliks<br />
nė žymės. Mano temperatūra kilstelėjusi, Inos –<br />
tikrinau – normali. Ala vėl nepatenkinta, per ilgai<br />
buvau atsijungusi.<br />
– Aš čia, – sakau jai.<br />
– Tu nekreipi į mane dėmesio, – ji pyksta ir duoda<br />
sprigtą į kaktą, lengvai jį iškenčiu. – Vėl bėgiojai?<br />
– Ne. Blogai jaučiausi.<br />
– A, – sako Ala. – Ne vandens diena. O man, žinai,<br />
normaliai.<br />
Tau gerai, galvoju. Tau visi pokyčiai į gera. Bandau<br />
atsiminti, ar Ala turi kokių netobulumų, juk<br />
nebūna taip, kad žmogus būtų vien tobulas. Neatsimenu<br />
nieko, išskyrus jos žiopčiojimą gatvėje.<br />
83<br />
Atjunk.indd 82-83 20/04/15 10:42
■■■<br />
Rebeka Una<br />
– Kaip terapija? – sako Ala.<br />
– Nieko, – gūžteliu.<br />
– Nieko? Padėjo, vadinasi.<br />
– Taip, – juokiuosi, daugiau iš džiaugsmo, kad<br />
susitvarkiau su Inos bėda. – Dabar nebijosiu skaityti,<br />
tik smulkinsiu viską į gabalėlius. Kaip robotas.<br />
Čik čik.<br />
– Nesišaipyk.<br />
– Nesišaipau.<br />
– Būk pozityvi.<br />
– Aš ir esu pozityvi.<br />
– Tu juk žinai, ko mes siekiame.<br />
Žinau. Tik nuo to žinojimo manęs neapima teigiama<br />
būsena.<br />
Atjunk<br />
Einu su Ina į jos mokyklą. Vakar ji man papasakojo<br />
– ją vijosi Itra. Ne norėdamas išgąsdinti, taip pas<br />
mus beveik nebūna. Tiesiog pasiūlė: tegu Ina bėga,<br />
o jis vysis. Žinoma, pradinukams gali šauti visokių<br />
minčių, juk jie dar minko molį, naudoja daugiau<br />
vandens ir juda. Bet niekam nešautų į galvą surengti<br />
gaudynių gatvėje. Galų gale bėgioti galima normaliai.<br />
Gal ir Itra, kaip čia pasakius, toks kaip aš?<br />
– Ką jis darė, kai tu kritai?<br />
– Nieko.<br />
– Jis tavęs nepakėlė?<br />
– Ko nepadarė?<br />
Oi. Pasakiau kaip iš senų knygų. Dabar niekas<br />
nesiliečia prie kito. Tai yra beveik.<br />
– Jis nepalaukė, kol atsikelsi?<br />
– Aš ilgai gulėjau, ir jis nuėjo. Turbūt buvo negatyvus.<br />
– Nori pasakyti, išsigando? – pasitikslinu, Ina<br />
dar nepyksta dėl to.<br />
85<br />
Atjunk.indd 84-85 20/04/15 10:42
86<br />
Rebeka Una<br />
– Aha.<br />
Reikia sugalvoti dingstį, kodėl lydžiu Iną, nes<br />
ji antrus metus į mokyklą vaikšto viena. Bet rasti<br />
dingsties nesiseka. Pameluoti dabar beveik neįmanoma:<br />
jeigu pasakyčiau, kad rašau projektą apie<br />
pradines klases, apsilankymą Inos pastate turėčiau<br />
suderinti su mokytoja, valandas ir minutes. Niekas<br />
paprastai neišdygsta kitam prieš nosį. Be to, Inos<br />
mokytoja pasitikslintų, ar egzistuoja toks projektas.<br />
Vis dėlto noras pamatyti Itrą didesnis nei abejonės,<br />
kaip pasiaiškinti Inos mokytojai. Galvodama<br />
apie Itrą su Ina, nejučia lyginu save su Ala.<br />
Ar gali būti Alai artimiausia ta, kuri lanko terapiją,<br />
nes turi ydų, ypač nesveiką polinkį bėgioti ir<br />
susitikinėti su gyvais žmonėmis.<br />
– Ar Itra yra tavo draugų sąraše? – klausiu.<br />
– Yra.<br />
Bent tiek gerai.<br />
– Jūs pirmąsyk bendravot normaliai?<br />
– Jep.<br />
Gerai.<br />
– O kaip jis tau pasiūlė... – pradedu, bet suprantu,<br />
kad klausiu kvailai, Itra negalėjo pasiūlyti per<br />
užrašinę.<br />
Atjunk<br />
– Iškart po pamokų, vakar.<br />
Noriu pamatyti Itrą.<br />
Net neįsivaizdavau, kad mane taip paveiks Inos mokykla.<br />
Nebuvau gyvų žmonių šurmulyje jau daug<br />
metų. Susitinku su jais po vieną. Nebent gatvėse<br />
matau judančius skirtingomis kryptimis. Vos praveriame<br />
duris, susvaigsta galva. Niekas koridoriuose<br />
nelaksto, nešūkauja, juda lėtai, daug lėčiau negu<br />
žaidimuose, tačiau vis tiek negera. Pro šalį praeina<br />
kokios šešios mergaitės, panašios į Iną, o gal aštuonios,<br />
– man jos sumirga akyse, ir tiek.<br />
– Pakviesti seselę? – sako Ina, kai atsiremiu į palangę.<br />
– Atsakymas neigiamas, – sakau gaudydama orą,<br />
to betrūko, kad atėjusi svarbiu reikalu atsidurčiau<br />
pas seselę.<br />
Ina gūžteli pečiais ir, negaliu patikėti, nutipena.<br />
– Tuoj ateisiu, – spėja pasakyti ir dingsta už kampo.<br />
Nors jaučiuosi prastai, skubu dairytis, kai koridorius<br />
trumpam ištuštėja. Panašioje mokykloje<br />
mokiausi ir aš. Pastatas mažai skiriasi nuo mūsų<br />
butų ir kambarių. Sienos baltos arba pilkšvai bal-<br />
87<br />
Atjunk.indd 86-87 20/04/15 10:42
88<br />
Rebeka Una<br />
tos, vestibiulyje pora kolonų, viena kairėje, kita<br />
dešinėje pusėje. Grindys marmurinės, veidrodinės.<br />
Jose pamatai savo atvaizdą ir įvertini, teigiamai arba<br />
neigiamai. Palangės lygios, baltos. Viskas kaip mano<br />
dienomis. Dar atmenu užuolaidas: keli vaikai,<br />
pasiprašę į tualetą per pamokas, įsisuko į jas ir lingavo<br />
pirmyn atgal kaip senoviniuose hamakuose.<br />
O vieną mergaitę ištiko PA. Panikos ataka. Ji įsivijo<br />
į užuolaidą tikėdamasi, kad bus smagu, bet buvo<br />
priešingai. Užuolaidos įtraukė ją kaip dinaminis siurblys<br />
ir ji ėmė šaukti tarsi mirdama. Mes jau tada<br />
buvome susipažinę, kaip mirštama.<br />
Dabar čia užuolaidų nėra.<br />
Pažvelgiu pro langą į asfaltuotą kiemą. Jo ribas<br />
žymi magnetiniai tvoros stulpai ir magnetinės linijos.<br />
Mokiniai žino, kaip ir kur vaikščioti. Svarbiausia<br />
neužminti linijų. Taigi per pertraukas jie vaikšto<br />
tarp linijų. Net palaksto, tik ne bet kaip. Jei bėga, tai<br />
viena kryptimi, paskui pasisuka į kairę ar dešinę –<br />
ir vėl pirmyn. Negalima lėkti atgal. Negalima liestis<br />
prie kitų. Negalima užminti linijų. Panašiai kaip bėgimo<br />
takuose. Pagal rekomendacijas.<br />
Atsimenu, kaip laksčiau. Pasileisdavau ir sukdavau<br />
ratus. Dėl to man rekomendavo dažnesnę<br />
Atjunk<br />
kasdienę greitintuvo terapiją. Pradinukams rekomenduojamas<br />
krūvis buvo du kartai per dieną, o<br />
man trijų buvo per mažai. Kai sužinojau, kad nuo<br />
penktos klasės nebelakstysime, nusprendžiau bėgioti<br />
savarankiškai. Kas porą savaičių. Vyliausi,<br />
kad nenaikins bėgimo takų, paliktų vyresniems<br />
žmonėms ir tiems, kuriems neužtenka greitintuvo<br />
poveikio.<br />
Vis dar turiu savo bėgimo taką. Prieš mane išnyra<br />
veidas. Pajuntu, kaip vėl kaistu. Į mane dėbso<br />
vaikas, ir aš suvokiu, kad tai Itra.<br />
Jis man linkteli.<br />
– Tu čia pirmą kartą? – klausia.<br />
Kad čia Itra, sprendžiu iš to, kad stovi per arti<br />
kaip pirmą kartą. Ir kad atkreipė į mane dėmesį.<br />
Kitiems vaikams aš – niekis, architektūros dalis, jie<br />
manęs net neužfiksavo.<br />
Pilnas ydų, pagalvoju ir nusišypsau.<br />
– Tu šypsojaisi ir kai žiūrėjai pro langą, – sako<br />
man.<br />
Ta kvaila mano šypsena. Atėjau jo pabarti, o išsidaviau,<br />
kad ydinga pati. Mes stovime per tris lango<br />
sekcijas vienas nuo kito. Nusisuku į langą. Akies<br />
krašteliu matau, kaip Itra padaro tą patį.<br />
89<br />
Atjunk.indd 88-89 20/04/15 10:42
90<br />
Rebeka Una<br />
– Atėjai dėl Inos? – atsisuka į mane.<br />
– Iš kur žinai? – nesuprantu, kaip jis susigaudė.<br />
– Tai dėl to, kas nutiko vakar.<br />
– Iš kur žinai? – nebandau nuslėpti nuostabos.<br />
Itra gūžteli.<br />
– Pas mus šiaip niekas neateina.<br />
– Kas nutiko vakar? – klausiu jo.<br />
Jis nemirksi, žiūri į mane. Susikaupiu – atlaikysiu<br />
jo žvilgsnį. At-lai-ky-siu.<br />
Jo akys panašios į Alos.<br />
– Tu nori, kad pasakyčiau „atsiprašau“?<br />
Suprantu, kad nesusigaudau, ko noriu. Man užtenka,<br />
kad jį pamačiau. Laikas eiti. Kol iš vadovybės<br />
nepamatė.<br />
– Aš pakėliau ją. Nesusilaikiau, – sako jis.<br />
Tai naujiena. Ina man šito nesakė. Tiksliau, ji<br />
man pamelavo.<br />
– A, – ką daugiau galiu pasakyti.<br />
Itra tyli ir vėl nusisuka į langą. Jis suprato, kad<br />
nepykstu. Tačiau aš prisimenu kraujo skonį ir suvokiu<br />
privalanti šį tą pasakyti. Be to, Itra juk daug<br />
jaunesnis už mane.<br />
– Žinai, – mano tonas griežtas, – daugiau jokių<br />
panašių žaidimų.<br />
Atjunk<br />
Jis linkteli. Tik dabar man topteli, kad Ina atsiuntė<br />
Itrą pasiaiškinti. Turbūt jaučiasi kalta, kad dėl jų<br />
žaidimo turėjau nuryti kraujo.<br />
Išėjusi iš mokyklos, atsisėdu ant suolo. Mokyklos<br />
teritorijoje galiu šitaip sėdėti ir nebijoti, kad<br />
atkreipsiu sanitarų dėmesį. Galvoju apie Itrą. Kaip<br />
mane paveikė jo veidas. Jis toks gyvas, ir mes vienas<br />
kitą taip supratom. Jis toks panašus į Alą. Truputį<br />
garbanotas, skruostai rožiniai, akys visai kaip Alos,<br />
rusvos garstyčių spalvos. Bet Alai patinka turkio<br />
spalvos akys, ateityje ji tokias ir turės.<br />
Atrodo kaip Ala, o toks netobulas. Nuo šios minties<br />
šypteliu.<br />
■■■<br />
Atjunk.indd 90-91 20/04/15 10:42
92<br />
Rebeka Una<br />
Šiandien vėl einu pas Daną. Taikau terapiją, mintyse<br />
skaidau tekstus ir jau nebesirausiu po senienas. Kitą<br />
dieną po terapijos negalėjau perskaityti net dviejų<br />
puslapių iš popierinės knygos. Jutau diskomfortą –<br />
tekstas man pasirodė per ilgas ir skaičiau per lėtai.<br />
Todėl pokalbis su Dana man tikrai nepakenks, juolab<br />
kad žadėjau paaiškinti naują jos vaistų sudėtį.<br />
– Man irgi siūlo terapiją, – sako Dana. – Arba<br />
net operaciją.<br />
Ji sėdi toje pat vietoje kaip ir anksčiau, tolimiausiame<br />
kambario kampe. Atsisėdu ant lovos krašto<br />
priešingame kampe, netoli durų.<br />
– Gerai, – sakau.<br />
Mes dar pakalbame ir atsijungiame. Noriu jos<br />
kai ko paklausti.<br />
– Dana, jūs galite man paaiškinti.<br />
– Jei tik sugebėsiu.<br />
Ji neklausia, kodėl neprašau mamos. Dana mandagi,<br />
kaip ir devyniasdešimt devyni šimtadaliai mūsų<br />
populiacijos.<br />
Atjunk<br />
– Ar jums teko kada susidurti su krauju? – stengiuosi<br />
klausti kuo neutraliau.<br />
– Daugybę kartų, – sako Dana ir gūžteli. – Kas<br />
čia ypatingo.<br />
– Ar teko pažinti kraujo skonį? – neprisiverčiu<br />
tiesiai paklausti, ar ji ragavo kraujo.<br />
– Daugybę kartų, – sako. – Juk kiek esam kritę,<br />
nusibalnoję kelius. Seilės gerai dezinfekuoja, nereikia<br />
nieko purkštis. Ir trauklapis gerai sugeria kraują.<br />
Dana gerą minutę aiškina, kaip atrodo trauklapis,<br />
o aš mintyse bandau nusipiešti dryžuotą žolės lapą.<br />
– Ilgokai pas mane nebuvai, – sako Dana.<br />
Aš linkteliu.<br />
– Buvau terapijoje. Uždavė terapinių pratimų, –<br />
paaiškinu.<br />
– Teeeip. Man irgi reikia daryti pratimus, – sako<br />
Dana.<br />
– Nesunkūs, – sakau ir prisimenu, kaip vienas<br />
pacientas per terapiją prisipažino mėgstantis bulves,<br />
kaip ir Dana.<br />
– Ką jam liepė daryti? – domisi Dana.<br />
– Ne liepė, o patarė.<br />
– Ką patarė?<br />
Papasakoju.<br />
93<br />
Atjunk.indd 92-93 20/04/15 10:42
94<br />
Rebeka Una<br />
Dana tyli, paskui sako:<br />
– Turbūt aš nukelsiu terapiją.<br />
Sukrizenam.<br />
– Vienas žmogus atsisakė terapijos, – sakau. –<br />
Tiesiai ant kėdės.<br />
– Matai kaip.<br />
– Jį išvedė. Kažkas atsitiko.<br />
Papasakoju, Dana į kažką įsispokso.<br />
– Turbūt jam atsisakė koks organas. Gal smegenys.<br />
Man vėl ima šlamėti senų knygų lapai, greit suskaidau<br />
juos mintyse. Išmokau net supjaustyti po<br />
eilutę – sutrumpėja ištisi sakiniai.<br />
– Bet reikės, reikės, – sako Dana.<br />
– Jums reikia terapijos? – klausiu.<br />
– Gal net daugiau. Pastaruoju metu sunku užmigti.<br />
Sapnuoju senus laikus. Ištisai. – Dana patyli.<br />
– Net tuomet, kai snusteliu ant kėdės dieną.<br />
Aišku. Tai jau rimta. Esu girdėjusi, spalvotų sapnų<br />
kamuojamiems žmonėms siūloma trumpinti<br />
miegą, užuot miegojus, – tik snausti. Tačiau jei ir<br />
tada lanko sapnai...<br />
– Galbūt pasiryšiu operacijai, – atsidūsta Dana. –<br />
Dar nežinau.<br />
Atjunk<br />
Staiga suprantu, jog nenoriu, kad Dana pasiryžtų<br />
operacijai. Aišku, nesmagu, jei kankina sapnai,<br />
bet...<br />
– Man gera sapnuoti, – sako Dana. – Gera, – pakartoja<br />
ir ima niūniuoti sunėrusi delnus ant kelių.<br />
– Tarsi gyvenčiau iš naujo. Ne aš, bet lyg ir aš.<br />
Visai kitam pasauly, – sukrizena. – Taip ir laikas<br />
greičiau prabėga.<br />
– Jūs pasakėt darbuotojams? – man topteli. –<br />
Nesakykit, – beveik maldauju. – Nesakykit, kad sapnuojat<br />
tuos sapnus.<br />
– Pasakiau. Nepagalvojau. Jie išrašė vaistų. Tadas<br />
su Rita vis paklausia, kai ateina pas mane.<br />
– Nesakykit daugiau Tadui ir Ritai, – pati nesuprantu,<br />
kodėl taip sakau.<br />
Dana gūžteli.<br />
– Jie mato, kad man negerai. Temperatūra jau<br />
kelintas mėnuo išsiderinusi.<br />
Dana pasikeitusi beveik visus organus. Liko tik<br />
smegenys ir akys. Nematančios akys.<br />
Gal tos senos smegenys nebeveikia taip, kaip turėtų,<br />
šalia naujų organų. Danai perpilta ir plazma, ir<br />
kraujas, viskas po kelis kartus. Ji man sakė tikėjusis,<br />
kad tai padės.<br />
95<br />
Atjunk.indd 94-95 20/04/15 10:42
■■■<br />
Rebeka Una<br />
– Papasakokit savo sapnus, – sakau Danai, ir<br />
man visai ne gėda.<br />
Man niekas negali pakenkti, tikinu save. Aš<br />
moku skaidymo metodą, pakeisiu viską pozityviais<br />
šiuolaikiniais vaizdais ir, kai grįšiu namo, temperatūra<br />
bus normali. Panaudosiu metodą savo tikslui.<br />
Eureka! Tai yra perfecto – puiku, pasakytų Ala.<br />
– Jums nereikia jaudintis dėl savo sapnų, – tikinu<br />
Daną. – Kai juos papasakosit, galbūt miegosit<br />
ramiau.<br />
– Kam tau jų reikia? – klausia Dana.<br />
Tuomet ir pasakau, kad mane traukia praeitis.<br />
Puikiai žinau, kad tie laikai negrįš, bet manau, kad<br />
visapusiam išsilavinimui reikalinga įvairi patirtis. Iš<br />
pradžių kalbu nedrąsiai, paskui vis labiau tikėdama<br />
tuo, ką šneku. Kai baigiu, Dana spokso kvaila išraiška,<br />
net iškelia ranką ir grybšteli sau už kuodo.<br />
– Et. Ar teip, ar teip, – sako ji ir atsidūsta, paskui<br />
sukrizena. – Eime nusikalsti, – mirkteli man vylingai.<br />
– Pavalgysime pjaustytų bulvių ir papasakosiu<br />
vieną sapną.<br />
Atjunk<br />
Sapnuose Dana regi save nuolat judančią. Ji niekuomet<br />
nesėdi ir nestovi vietoje. Galbūt jos pasąmonė<br />
nori išlyginti tą atsiradusį baisų skirtumą. Skirtumą<br />
tarp dabarties, kurioje bet koks netikslingas judesys<br />
laikomas ydingu, ir tarp praeities, kurioje ji kaip<br />
vėjas skriejo po laukus, nebijodama užminti ant pažymėtos<br />
linijos.<br />
– Dažniausiai būnu aš ir vanduo. Šis sapnas mane<br />
sekioja visur.<br />
Dana pasakoja, kaip prausiasi duše. Iš pradžių<br />
atsuka čiaupą ir stovi po srove. Nežiūri į valandas,<br />
minutes. Čiaupo niekas neužsuka, ir ji stovi po juo<br />
visą savaitę. Paskui nusikelia į ankstesnius laikus,<br />
kai buvo pilna ežerais vadinamų didelių balų ir būdama<br />
vaikas jose maudėsi. Klausantis, kaip Dana<br />
paneria į vandenį, apima šiurpas. Visa?<br />
– Visa, Gryta, visa.<br />
– Ir be?..<br />
– Teip, be jos.<br />
97<br />
Atjunk.indd 96-97 20/04/15 10:42
98<br />
Rebeka Una<br />
Taip mudvi vadiname plėvę. Netariam to žodžio.<br />
Man jis dar nieko, bet Dana jo nemėgsta labiausiai.<br />
Danai tai – kaip neregėti dvigubai. Ji yra gyvenusi<br />
be plėvės, todėl žino skirtumą. Aš tegaliu numanyti,<br />
nes su plėve gyvenu nuo penktos klasės.<br />
Pirmąsyk po terapijos prisimenu vaikiną stadione.<br />
– Ir jis tada buvo be plėvės.<br />
– Kas laksto be plėvės?<br />
Papasakoju.<br />
– Tai šitai kaip, – sako Dana. – Vis tiek tai ne tas.<br />
Ne tas pats, kai ji, nuoga mergaitė vienomis<br />
trumpikėmis, pildavo iš žaislinio kibiro vandenį sau<br />
ant galvos, paskui susimaišydavo smėlio ir vandens<br />
ir gerai tame purve išsivoliodavo. Ant murzino pilvo<br />
išsirašydavo raides.<br />
– Tilpdavo visos pirmos vardų raidės. Kazimiera,<br />
Marija, Tadas, – Danos balsas virsta melodija.<br />
– Ar jūs visi dažnai save liesdavot?<br />
– Ir save, ir kitus, – atgyja Dana. – Išglamonėdavom<br />
iki nukritimo. Niurkydavom vienas kitą. Sulipę<br />
viens ant kito spausdavom sūrį.<br />
Man atima kvapą. Stengiuosi neišsiderinti. Įkvepiu<br />
ir įsivaizduoju, kaip sukuosi greitintuve.<br />
Atjunk<br />
– Žinoma, mūsų buvo visokių. Ne visi tokie<br />
lipšnūs. Kietakakčiai apsieidavo paglostydami galvą.<br />
Bet net ir jie pakratydavo vienas kitam ranką ar<br />
pliaukštelėdavo per petį, – Dana atsidūsta. – Tokie<br />
buvo laikai. Sunku patikėti.<br />
– Ir niekas neapsikrėsdavo?<br />
– Prašau?<br />
– Nuo kontakto niekas neapsikrėsdavo?<br />
– Buvom atsparūs kaip blusos, – sako Dana. –<br />
Kaip šliužai. Žemiški žmonės. Gamtos dalis. Ir<br />
mirdavo visi paprasčiau. Ir susirgdavo. Bet tikrai ne<br />
dėl to.<br />
Dabar pats metas paklausti.<br />
– Dana, papasakokit apie bučinius.<br />
– O kas apie juos? Motinos bučiuodavo vaikus<br />
beveik kasdien. Tai veidą, tai pilvą.<br />
Bandau susikaupti.<br />
– O kiti?<br />
– Kas kiti? Aaa, – nutęsia Dana. – Teeeip. Ir kiti<br />
bučiuodavosi.<br />
Kurį laiką žiūri į mane, paskui tartum atsitokėja.<br />
– Bet tu ir įkliuvai, Gryta, – ima linguoti galvą ir<br />
linguoja vis plačiau į šalis.<br />
– Neįkliuvau. Tik domiuosi.<br />
99<br />
Atjunk.indd 98-99 20/04/15 10:42
100<br />
Rebeka Una<br />
– Sunku jums, sunku. Ir kaip jūs apsieinat?<br />
– Mes gerai apsieinam. Viskas išlikę sistemoje.<br />
– Teip, teip, – linksi Dana.<br />
Pakartoju, ką nuolat girdžiu iš mokytojų:<br />
– Niekas mūsų nevertė, Dana. Čia nėra ypatinga<br />
šalis ar vieta. Mes patys tokie tapom. To siekėm.<br />
Dana tebelinksi.<br />
– Teip, teip.<br />
– Mums tikrai viskas gerai. Tai papasakosit?<br />
– Taigi, taigi. Bučiniai. Seni geri bučiniai.<br />
– Ar jūs bučiuodavotės, Dana?<br />
– O kaipgi, – jos nematančios akys sužimba. –<br />
O kaipgi. Labai laukiu panašaus sapno.<br />
Dana tyli. Paskui sako:<br />
– Sunku tau nusakyti, Gryta. Tai susiję su daugiau<br />
negu smegenimis.<br />
– Tai su smegenimis nesusiję?<br />
– Iš dalies, – sako Dana. – Bet pirmiausia su<br />
žmogum.<br />
– Su kokiu žmogum?<br />
– Kurį išskiri iš kitų.<br />
Aišku. Arba aš manau, kad aišku.<br />
– Žmonės pažiūri vienas į kitą ir pajaučia, kad<br />
turi pasibučiuoti. Nes nepasibučiuoti negali. Tai irgi<br />
chemija.<br />
Atjunk<br />
„Chemija“ – suprantamas žodis. Tik kodėl ta<br />
chemija mūsų neveikia? Man nieko nesinori išskirti.<br />
– Juk esi jautusi ką nors panašaus? – klausia Dana.<br />
Papurtau galvą.<br />
– Ne? Nei drugelių pilve?<br />
– Drugelių pilve? – skamba netobulai, atgrasiai,<br />
bet aš jau susidomėjau.<br />
– Kaip čia tau paaiškint, – Dana turbūt dėlioja<br />
žodžius mintyse, bet nesuformuluoja sakinio. –<br />
Šiaip jau, – guodžia, – tau dar ne laikas.<br />
Aš nenusileidžiu.<br />
– Kada jūs pajautėt, – sakau, tarsi keikčiausi, –<br />
tuos drugelius?<br />
– Keturiolikos.<br />
Man beveik penkiolika.<br />
– Bet kiti pajaučia anksčiau arba vėliau.<br />
– Pajausdavo, – pataisau Daną, nes dabar niekas<br />
nieko nejaučia.<br />
Pasirodo, Dana to nežino.<br />
– Pajausi, – ji sako.<br />
Purtau galvą.<br />
– Nepajusiu. Mes beveik nieko nejaučiame.<br />
Tiksliau, viskas labai susilpninta. Pati žinote.<br />
101<br />
Atjunk.indd 100-101 20/04/15 10:42
102<br />
Rebeka Una<br />
O gal nežino. Ji daug vyresnė už mane, beveik<br />
visu šimtu metų.<br />
– Kūnai dar tie patys. Ir chemija turi būti ta pati,<br />
– Dana laikosi savo.<br />
– Cheminės reakcijos pasikeitė, – sakau, man<br />
net truputį gaila.<br />
– Tai jūs nevaikštot į pasimatymus? – klausia<br />
Dana.<br />
Ji atitrūkusi nuo aplinkinio pasaulio savo mažame<br />
bute su savo mintimis ir sapnais apie praeitį.<br />
– Juk vaikštote į planuotus pasimatymus, – mygia<br />
mane.<br />
– Vaikštom, žinoma. Tiksliau, kai kurie vaikšto.<br />
Dana vėl linksi man, ir aš palinkstu į priekį.<br />
– Tik mes nieko ypatingo nejaučiame. Beveik<br />
nieko.<br />
Gal todėl visi nustojo bučiuotis?<br />
– Matai kaip, – sako Dana, tarsi sakytų: gaila, labai<br />
labai gaila.<br />
– O tas bučinys... Kaip jis jaučiasi? – klausiu.<br />
Tačiau Dana manęs neklauso. Ji linguoja ir vis<br />
murma:<br />
– Matai kaip. Tai šitai kaip.<br />
Ar Dana sugebės man paaiškinti? Ji greičiausiai<br />
Atjunk<br />
ras tokį palyginimą, kurio nesuprasiu, palyginimą iš<br />
anų laikų.<br />
– Bučinys visaip jaučiasi. Iš laimės gali sprogti.<br />
Kaip anksčiau kompiuteriai, kai perkaisdavo.<br />
– Jie nesprogdavo, Dana.<br />
– Taip, taip, išsijungdavo.<br />
Ji eina prie spintelės, atidaro ir ištraukia mėlyną<br />
pakuotę.<br />
– Perskaityk man šitų vaistų sudėtį, – sako.<br />
ZOPREFANAS – NEUROKEITIKLIS parašyta ant<br />
pakuotės. Skaitau toliau.<br />
Ribodezonukleino 3 ir 43 grandies stimuliatorius,<br />
melatonino stipriklis,<br />
zolostenas,<br />
triptofanas, He-ge beta blokatorius,<br />
K7, ZeD16.<br />
Paskirtis: selektyviai atminčiai stiprinti.<br />
Šalutinis poveikis: jokio.<br />
– Teip, – atsidūsta Dana.<br />
– Čia tie patys, nuo sapnų? – klausiu.<br />
103<br />
Atjunk.indd 102-103 20/04/15 10:42
Rebeka Una<br />
Atjunk<br />
– Tie patys, tie patys.<br />
– Negerkit, – sakau.<br />
– Kur aš juos dėsiu, Gryta? Klozetan nuleisiu?<br />
Man šauna mintis.<br />
Išėjusi iš Danos, turiu būti rami, kitaip pakils temperatūra.<br />
Aš rami, aš rami. Virš manęs vėl sušlama<br />
knygų lapai, ir aš juos supjaustau lazeriniu spinduliu<br />
į tūkstančius dalių.<br />
Greitintuvas. Ne veltui gaunu geriausius balus<br />
iš chemijos. Jis išdžiovina bet kokius skysčius ir dėl<br />
stipraus magnetinio lauko sunaikina gryną chemiją.<br />
Pasisemiu į burną vandens, kiek telpa, ir sėdu<br />
į greitintuvą. Ne į stiklinę – to betrūko, kad būtų<br />
užfiksuota, kaip sėdu į greitintuvą su stikline. Susipilu<br />
tabletes į sterblę ir išspjaunu vandenį. Laukiu,<br />
kol jos ištirps, vis pasmulkindama. Šią košę tepu<br />
ant skliauto sienelių. Ji drėgna ir limpanti, panaši<br />
į cementą. Netrukus apsukos sukurs magnetinį<br />
lauką, jis sugers drėgmę ir milteliai pabirs skliaute<br />
kaip pūkas. Paskui dėl neigiamo krūvio bus praryti<br />
šarminančių dalelių ir išnyks. Panašiai suardomas<br />
žmogaus kūnas per laidotuves. Jis irgi turi neigiamą<br />
krūvį, nes mityba palaikoma beveik aštuonias-<br />
■■■<br />
105<br />
Atjunk.indd 104-105 20/04/15 10:42
106<br />
Rebeka Una<br />
dešimt nuošimčių chemijos. Prisisegu greitintuve.<br />
Belieka atsipalaiduoti. Taip ir yra.<br />
Po apsukų, kai mano kūnas pasidaro guminis,<br />
Danos milteliai tampa visišku fiziniu niekiu.<br />
Bent jau šį kartą, Dana.<br />
Bent jau šį kartą.<br />
Turiu išlikti susikaupusi. Išėjau į stadioną. Nors<br />
po greitintuvo turėčiau jaustis aprimusi, netrukus<br />
vėl pamatau knygą. Visą seifą knygų. Išlenda kojos,<br />
aš balikliu nuvalau mėlynas gyslas ir paverčiu<br />
jas baltais lazeriniais vamzdeliais, jie ima dūgzti<br />
virš galvos operacinėje. Tačiau mėlyna gysla vėl<br />
atsiranda, ir aš niekaip nesuprantu, kodėl. Paskui<br />
topteli, kad tiesiog matau ją. Sėdžiu ant suolelio<br />
stadione ir matau tas pačias kojas, tą patį vaikiną,<br />
kurį mačiau tada. Jis žiūri į mane, paskui pasisuka<br />
ir ima bėgti ratą.<br />
Ką man daryti, mąstau. Be tikslo sėdėti ir švaistyti<br />
laiko negaliu, tuoj kas nors pastebės. Kita vertus,<br />
visai norėčiau pasėdėti ir pažiūrėti, kaip kitas<br />
bėga. Aš manau, tai puikus užsiėmimas. Įdomu,<br />
nuo kada taip manau.<br />
Atjunk<br />
Aš irgi galėčiau bėgti, bet neturiu batelių, negaliu<br />
bėgti su šitais. Atsiverčiu užrašinę ir žiūriu, kaip<br />
sekasi Alai, mamai, tėčiui, Jirai, Jitai, Giedriui, Izei ir<br />
šimtams kitų. Jiems sekasi puikiai, kuo puikiausiai.<br />
Visus išbučiuoju, ir jie išbučiuoja mane. Jita paklausia,<br />
kodėl aš lauke, paaiškinu, kad buvau pas neregę.<br />
Jita pasako, kad aš gera, nes nevengiu daryti to, kas<br />
neatneš naudos.<br />
Staiga bėgikas parpuola. Tai prilygsta sprogimui,<br />
aš užšaunu užrašinę, prieš tai nuspaudusi kelis OFF.<br />
Jis puola labai keistai, pusiau šonu, pusiau priekiu,<br />
matau, kaip kelis paliečia žemę, bėgikas atsiremia<br />
kaire plaštaka, taigi tik suklumpa. Pagal viską per<br />
sekundę jis turėjo būti vėl ant kojų, bet palinksta į<br />
priekį, krūtine priglunda prie žemės ir tuomet... Užrašinės!<br />
Jis tyčia skruostu brūkšteli per dulkes.<br />
Užrašinės! Turėčiau nuo tokio iškrypėlio bėgti.<br />
Aš palyginti dar visai sveika, yra už mane nenormalesnių,<br />
daug nenormalesnių. Ko nebėgu, taip<br />
ir nesuvokiu, kojos įsispyrusios į žemę, nors galva<br />
spengia kaip septyni perkaitę aušintuvai.<br />
Jis pažvelgia į mane. Mato, kad nenubėgau, –<br />
stoviu ir spoksau. Strykteli ir lyg niekur nieko bėga<br />
toliau. Nenusipurto žemių nei dulkių, turbūt jam<br />
107<br />
Atjunk.indd 106-107 20/04/15 10:42
108<br />
Rebeka Una<br />
tai nėra atgrasu, ir risnoja. Risnoja vieną ratą, antrą,<br />
trečią. Aš jau užmiršau, kad nieko neveikiu kurį laiką.<br />
Staiga šauna kvaila mintis: jis turbūt suplanavo<br />
šį kritimą. Greičiausiai taip ir bus. Pamatė, kad aš<br />
tokia pat nenormali, ir suprato, kad pavojaus nėra.<br />
Nežinau, kas man pasidarė, bet pirmąsyk pagavau<br />
save šypsančią. Ne, antrąsyk. Juk visai nesenai<br />
taip šypsojausi ant suolelio, pasikalbėjusi su Itra. Pakviesiu<br />
jį į draugus; jei bėga prisijungęs, navigacinė<br />
sistema jį aptiks. Išsiųsiu žinutę. Taip mes darome.<br />
– Labas, – jis pakelia ranką.<br />
Man sušlama knygos lapai, ima byrėti ant galvos,<br />
ant rankų, krinta aplink blauzdas, vienas užkrinta<br />
ant užrašinės. Sunaikinu knygą rūgštimi, nuvalau<br />
balsą ir kojas.<br />
Tačiau jis per arti ir per aiškus.<br />
– Labas.<br />
Ne pagal rekomendacijas.<br />
– Labas.<br />
– Labas, – sakau. Kad galva mažiau spengtų, atsiverčiu<br />
užrašinę. – Kaip man tave įsivesti?<br />
– Niekaip.<br />
– Niekaip?<br />
– Manęs nėra.<br />
Atjunk<br />
Aš nesuprantu.<br />
– Manęs ten nėra.<br />
Man tai prilygsta nesusipratimui, tarkime, mirčiai,<br />
o jis tik gūžteli pečiais ir sako:<br />
– Trumpam išėjau. Bet manęs turbūt ieškos.<br />
– Kiek laiko tavęs nėra? – klausiu, galvoje tebespengia,<br />
bzzzz bzzzz bzzzz.<br />
– Mėnesį.<br />
Užrašinės! Kairiame stadiono gale pasirodo sanitaras.<br />
Aš laikau užrašinę – nė bėda. Mano pašnekovas<br />
taip pat išsitraukia užrašinę, tik ekranas,<br />
matau, juodas, taigi iš jos jokios naudos. Dabar<br />
mes – normaliame pasimatyme.<br />
– Aš Gryta, – sakau ir suvokiu, kad pirmoji prisistačiau.<br />
– Mantas, – sako ir vėl iškelia ranką, sulenkia<br />
virš galvos ir pasikaso pakaušį.<br />
Kaip Dana. Bet Dana sena, jai atleistina. Tik ne<br />
jam: savęs mes neliečiame. Atgyvenęs judesys.<br />
Jis tyli, o ir aš nežinau, apie ką kalbėtis. Gal paklausti,<br />
kodėl sumanė atsijungti, o svarbiausia –<br />
kaip jam leido, ką sako tėvai ir mokytojai.<br />
– Koks jausmas, kai atsijungi?<br />
Va ir paklausiau.<br />
109<br />
Atjunk.indd 108-109 20/04/15 10:42
110<br />
Rebeka Una<br />
Jis žiūri į mane.<br />
– Nėra su kuo palygint.<br />
Tikriausiai bando paerzint. Tačiau iš akių taip<br />
neatrodo. Aš jau spėjau nužvelgt kelis kartus: akys<br />
kaip tūkstančiai kitų, veidas kaip tūkstančiai kitų,<br />
bet koja! Jam iš blauzdos varva.<br />
– Tau kraujas, – sakau ir skersakiuoju į sanitarą,<br />
tačiau šis jau suka kita kryptimi.<br />
– Žinau.<br />
Jis kažko patenkintas.<br />
– Tu? – noriu pasakyti, kad jis bėgioja nuogas. –<br />
Tu bėgioji be plėvės?<br />
– Antra savaitė.<br />
– Kodėl?<br />
Jis patyli, paskui sako:<br />
– Man ji pradėjo trukdyti.<br />
Koks juokingas. Man net nešautų tokia mintis.<br />
Mes vėl patylime, paskui jis taria:<br />
– Tu nenubėgai, kai aš parkritau.<br />
– Ne, – sakau aš.<br />
Maniau pasakyti neutraliai, bet suskambo visai<br />
pakiliai. Ar aš dar labiau išsidaviau? Pamindžikuojame.<br />
– Jau eisiu, – sakau.<br />
Atjunk<br />
Jis toks drąsus, jam iš blauzdos sruvena kraujas,<br />
turbūt vysis kaip Itra. Bet nesiveja. Net nepaklausia,<br />
kaip susitiksime, kada susitiksime, juk sistema<br />
jo neaptinka. Atsisuku. Iš veido nesuprasi, ar jis apgailestauja,<br />
kad nueinu.<br />
■■■<br />
Atjunk.indd 110-111 20/04/15 10:42
112<br />
Rebeka Una<br />
Gavome prašymą kuo skubiau perskaityti arba išklausyti.<br />
Geresnio gyvenimo ir naujo civilizacijos<br />
etapo labui visiems bus įsiuvamos mikroschemos.<br />
Jos pakeis daugybę užrašinės funkcijų. Tėvai visada<br />
žinos, kur yra vaikai; davikliai rodys visus judančius<br />
ir esančius sistemoje žmones. Jokios nežinios, neaiškumo,<br />
jokių nelegalių žingsnių, šimtaprocentis<br />
žinojimas. Mes didžiuojamės mikroschema, kuri<br />
gali būti kuo saugiausiai įsiuvama tiesiai po oda ir visiškai<br />
nekenksminga, nes joje yra silikono ir unikali<br />
žmogaus DNR formulė. Prisijungę nonstop, topteli,<br />
– nepertraukiamai. Dvidešimt penkias valandas iš<br />
dvidešimt keturių. Aš pagalvoju apie Daną. Baigta.<br />
Baigti mūsų pokalbiai.<br />
Ar Mantas išgirdo tą patį? Kaip bus su juo? Tuoj<br />
sužinosiu. Mes apsikeitėme ryšio numeriais tuomet<br />
stadione: jis vis dėlto atsivijo mane modamas<br />
Atjunk<br />
popiergaliu. Jo raštas – užrašinės ir makbukai! – nesmagu<br />
ir sakyti, bet protėviai už jį rašė geriau. Aš<br />
irgi beveik nemoku rašyti ranka.<br />
Skaitau toliau. Pirmiausia mikroschemos rekomenduojamos<br />
tiems, kurie juda daugiausia. Vadinasi,<br />
pradinukams. Toliau – neįprastų polinkių turintiems<br />
žmonėms, tokiems kaip bėgikai ar senienų<br />
skaitytojai. Taip pat vyresniems. Kaip Dana. Galiausiai<br />
jos bus siuvamos suaugusiesiems, iš pradžių<br />
tiems, kurių praeityje būta nusižengimų. Bet ko, kas<br />
nedera pagal rekomendacijas. Šypteliu – atsimenu,<br />
kaip tėčio kolega prarado paaukštinimą, nes sistemoje<br />
neturėjo nė vieno pavidalo, tikras atsilikimas.<br />
– Skaitai žinias? – įsibrauna Ala. – Suuuuuperrr!<br />
Keista, bet aš jos pasiilgau. Nors ji kitokia, labai<br />
kitokia negu aš.<br />
Ala klauso žinių gyvendama dar septynis gyvenimus:<br />
keliauja po Aziją, žaidžia krepšinį su Roku ir<br />
net kuria naują pavidalą.<br />
– Kaip manai, kokia akių spalva man tiktų? Aš<br />
manau, rausva, besikeičianti į melsvą arba į baltą.<br />
Paskui planuoju...<br />
– Kaip tau tos mikroschemos? – man rūpi Alos<br />
nuomonė.<br />
113<br />
Atjunk.indd 112-113 20/04/15 10:42
114<br />
Rebeka Una<br />
– Kuria prasme?<br />
Jos ši informacija turbūt nepaveikė niekaip. Perskaitė<br />
kaip įprastinę, nors ši buvo kitokia, vadinamoji<br />
ekstra. Mūsų retai kada paprašo perskaityti<br />
tuojau pat, per valandą ar pusvalandį.<br />
– Visi tie teiginiai, kad tai civilizacijos laiptelis<br />
aukštyn...<br />
– Nori sužinot mano nuomonę? – Ala parodo<br />
rausvą liežuvį, aptemptą guma, ir vėl pliaukšteli. –<br />
Gryta, mes juk kalbėjom. Kas iš tos nuomonės, jei<br />
vis tiek įvyks tai, kas turi įvykti. Kol mes kalbamės,<br />
pirmosios mikroschemos jau implantuojamos. Kada<br />
nors ir jos taps seniena.<br />
Pasijuntu prislopinta. Niekad nesugebėsiu mąstyti<br />
taip greit ir aiškiai kaip Ala.<br />
– Ką dar tu planuoji pasikeisti? – apžiūriu Alos<br />
atvaizdą su visomis kūno dalimis ir beveik tūkstančiu<br />
vidaus organų.<br />
Visi, žinoma, ilgaamžiai, o smegenys veikia dar<br />
greičiau. Šiam pavidalui ji išims du apatinius šonkaulius,<br />
pakeis akių spalvą, formą, galbūt net odą. Ir<br />
gal net kelis kartus.<br />
– Visada norėjau aksominės odos. Anksčiau buvo<br />
soliariumų, dabar susileidi melanocitų dozę, ir<br />
Atjunk<br />
esi mulatė. Jei nusibosta, susileidi pigmentą slopinančią<br />
formulę, ir esi baltaveidė, kaip japonė.<br />
Tiktų, Alai tiktų.<br />
Bet, šnekant apie mikroschemas, negi Ala nenorėtų<br />
nors šiek tiek privatumo?<br />
– Ar nori, kad tave ir Roką visi visur sekiotų?<br />
– Ką taip? – Ala turbūt nesupranta mano klausimo.<br />
– Niekas nieko nesekioja, Gryta. Visi ir taip žino<br />
vieni apie kitus. Juk nuolat kalbamės ir rodomės.<br />
Išskyrus tave. Tu tokia tylenė. Tau padeda terapija?<br />
– Pa.<br />
Gal ir padeda nuo keistų polinkių. Bet nepadeda<br />
lavinti sveikų: nepostinu ir nekalbu, kiek derėtų,<br />
negyvenu translaife, neturiu klonų. Blogai, blogai.<br />
Kol kas sulaukiu tik pastabų, o kada nors šis aplaidumas<br />
taps nusikaltimu.<br />
Pasirąžau.<br />
Bandau įsivaizduoti, kaip skambėtų toks kaltinimas:<br />
Gryta kaltinama kūrybiniu aplaidumu. Ji nieko<br />
nenuveikė. Nekūrė kitų gyvenimų, negeneravo<br />
žinių, neprisidėjo prie programų bei simbolių kūrimo,<br />
nesirūpino atkurti sveikatą, nepasikeitė pagrindinių<br />
organų, nepersipylė kraujo, įsikibusi laikėsi<br />
išnykusios praeities, vaikėsi nepadorių pojūčių.<br />
115<br />
Atjunk.indd 114-115 20/04/15 10:42
116<br />
Rebeka Una<br />
– Tikrai? – paabejoja Ala. – Ką jūs ten darot?<br />
– Pati žinai.<br />
Dabar visi viską žino. Jei tik nori.<br />
– Taip, taip. Bet ir tu galėtum pasakyti.<br />
Su terapeute susimatau kas kelios valandos. Ji<br />
klausia, kaip aš. Atsakau, gerai. Iš tiesų dažniausiai<br />
ir būna gerai. Temperatūra stabilizavosi. Gal mane<br />
paveikė operacijos baimė? Taip, baimė, nes visai<br />
nenorėčiau operuotis.<br />
– O koks buvo pirmas kartas?<br />
– Nieko įdomaus, – šmirinėju po drabužių parduotuvę.<br />
– Vieną žmogų išvežė.<br />
– Kaip tai išvežė?<br />
– Jis atsisakė terapijos. Ir kažkas jam atsitiko.<br />
Ala ilgai neatsako. Matyt, jos mintys jau kitur.<br />
– Turbūt su Roku susilauksim palikuonių, – po<br />
kurio laiko girdžiu.<br />
– Taip sutarėt? – klausiu.<br />
Su kuo čia man susilaukus palikuonių?<br />
– O ko nesutarti. Mūsų prioritetai vienodi.<br />
– Krepšys? – šypteliu.<br />
– Ne tik, viskas. O tu?<br />
– Ką aš?<br />
– Galvoji apie palikuonis?<br />
Atjunk<br />
– Mmmm, ne, – iki šios minutės tikrai negalvojau.<br />
Atsimenu Danos chemiją, kai nepasibučiuoti<br />
negali.<br />
– Kodėl Rokas? – klausiu. – Kuo jis kitoks? Tokių<br />
kaip Rokas tūkstančiai.<br />
– Būtent, – pliaukšteli liežuviu. – Neturiu ko<br />
prarasti.<br />
– Skaitei žinias?<br />
– Taip.<br />
– Ką galvoji?<br />
– O ką tu?<br />
– Galvoju, kaip tu to išvengsi.<br />
Mantas sukrizena į ragelį.<br />
– Neišvengsiu.<br />
– Taip, – sakau ir daugiau nežinau, ką sakyti.<br />
– Žinai, ką manau, – pagaliau sako. – Blogiau nebūna.<br />
■■■<br />
Atjunk.indd 116-117 20/04/15 10:42
118<br />
Rebeka Una<br />
Kažkas man pasidarė. Nebebijau eiti pas Daną ir<br />
klausyti, ką ji pasakoja, nebijau bėgioti ir net nejaučiu<br />
kaltės bėgdama daugiau ratų nei įprastai. Vengiu<br />
sau tai pripažinti, bet viskas dėl to, kad teko lyžtelėti<br />
Inos kraujo. O gal tai ne kraujas. Gal esu tokia, ir<br />
viskas. Ir dar yra Itra ir Mantas, kurie, pasirodo, irgi<br />
tokie kaip aš. Kitokie. Nesiadaptavę. Kartais pagalvoju,<br />
niekur mes nedingsim, teks adaptuotis, ir tiek.<br />
Man neišeina iš galvos mikroschemos. Dabar<br />
mes žinome vieni apie kitus. Beveik. Todėl beveik,<br />
kad jei atsijungiame, mūsų kaip ir nėra. Jei tuo metu<br />
ką nors veiki ar kalbi, tai nepatenka į sistemą – niekas<br />
nepatikės, kad ką nors veikei ar kalbėjai. Sistemoje<br />
tūkstančiai žmonių, kurie liudys, kad tavęs<br />
nebuvo. Kai esi atsijungęs, niekas neužfiksuos, ką<br />
veiki. Kartais atsijungia ir draugas. Dviese prieš visą<br />
sistemą. Nekas. Nekas, jei nori pasigirti, ką šaunaus<br />
nuveikei. Todėl visi būna prisijungę ir mato vieni kitus<br />
valgančius, sėdinčius, stovinčius, gyvenančius –<br />
Atjunk<br />
žodžiu, visokius. Tačiau atsijungti gerai, jei nori<br />
pasikalbėti tokiomis temomis kaip mes su Dana.<br />
Ar pasidalyti kokia išknista seniena. Ar nusižengti<br />
taisyklėms. Tuomet tik ir džiaugiesi, kad buvai atsijungęs.<br />
Tačiau kai po oda bus įsiūta ir su audiniais<br />
suaugs mikroschema, pateksi į modernų kalėjimą<br />
informatorių. Jis nuolat praneš, kur esi, ką veiki, tavo<br />
temperatūrą, hormonų sudėtį, neuromediatorių<br />
greitį; turbūt ir mintis. Iškart bus nustatoma, kaip<br />
tave gydyti, terapija ar jau operacija.<br />
Blogiau nebūna, pasakė Mantas. Sutinku.<br />
Mantas man vis paskambina. Gana dažnai. Aš<br />
vis viliuosi, kad aptarsim kokias aktualijas ar naują<br />
strategiją, tačiau jis paskambina „šiaip“. Teoriškai<br />
suprantu, kad galima paskambinti šiaip. Iš mamos<br />
ir iš Danos pasakojimų. Bet vis tiek keista. Keista,<br />
nes man niekas šiaip neskambina. Mantas stengiasi<br />
paaiškinti, bet ir jis neranda tinkamų palyginimų.<br />
Vis palygina su kompiuteriais, užrašinėmis, lazeriais,<br />
mikroschemomis. Daugiau nėra su kuo.<br />
Kartais bandau padaryti tą patį, ką ir Mantas. Atsijungti.<br />
Tai yra visais lygmenimis. Lengviau pagal-<br />
119<br />
Atjunk.indd 118-119 20/04/15 10:42
120<br />
Rebeka Una<br />
voti nei padaryti. Mane apima toks svaigulys – atrodo,<br />
kad ištrinu save. Vienas ar pora daviklių būtinai<br />
turi siųsti signalą į sistemą. Kaip jis išvis sugebėjo?<br />
Aš sugebu valandą dvi netikrinti kitų. Nežiūrėti, ką<br />
jie veikia. Bet paskui nenumaldomai ima gamintis<br />
streso hormonai, ir smegenis apima nerimas: junkis,<br />
junkis. Net man – tylenei, lėtapėdei – reikia būti<br />
su visais.<br />
Kaip jis sugebėjo?<br />
– Turi būt tas žmogus, – sako Dana.<br />
– Bet kuris iš šimtų kitų?<br />
– Vienas iš šimtų kitų.<br />
– Tai jį lengva rasti?<br />
– Lygiai teip lengva jo nerasti.<br />
Dana bando man paaiškinti, kodėl žmonės bučiuodavosi.<br />
– Aš maniau, jei būdavai kitokios chemijos, bučiuodavaisi<br />
su bet kuo.<br />
– Oi, vaikeli... – nutęsia Dana. Ji vis labiau manęs<br />
gaili. – Pirma sulauki išskirtinio. Išskiri jį iš kitų, ir<br />
jis tave. Tai vyksta vienu metu. Beveik vienu. Paskui<br />
jūs tarsi nematot visų kitų.<br />
Atjunk<br />
– Ir kas tada?<br />
– Tada negali nepasibučiuoti.<br />
Iš terapeutės sužinau: turiu pasikalbėti su mama arba<br />
su tėčiu. Šįkart pradedu nuo tėčio. Susimatome<br />
iškart, tėtį pasiekti niekada nesunku. Kaip visada<br />
per linksmas ir per dalykiškas.<br />
– Kaip tau translaife? – pasidomi. – Gal reikia<br />
pagalbos?<br />
– Nereikia, dorojuosi pati. Ačiū, tėti.<br />
– Sakyk, aš rimtai. Matau, kad mažai keliauji,<br />
statai, perki, dirbi. Per lėtai viskas.<br />
Lėtumas – sunkiausia nevykėliškumo forma.<br />
– Jei tu ne prieš, norėčiau kai ką aptarti. Tai dėl<br />
manęs.<br />
– Klok.<br />
Ar sakyti apie terapiją? Tėtis laukia, paskui spėja:<br />
– Rūpiniesi dėl mikroschemų? Jos padės tau atfiltruoti<br />
netikėlius. Pamatysi.<br />
– Arba kiti sėkmingai atfiltruos mane.<br />
Abu pasijuokiame.<br />
– Tėti, ar vaikai panašūs į tėvus?<br />
– Ir taip, ir ne. Priklauso nuo to, kaip buvo pasirinkta.<br />
121<br />
Atjunk.indd 120-121 20/04/15 10:42
■■■<br />
Rebeka Una<br />
Jis teisus. Jeigu pasirinkta selektyviai, vaikai gali<br />
būti visai kitokie.<br />
– Taip, – sakau. Nežinau, ką dar sakyti. – Ar<br />
aš? – vėl pradedu. – Galėtum papasakoti, koks buvai<br />
anksčiau?<br />
– Kada anksčiau?<br />
– Prieš kokį šimtą metų.<br />
– Oi.<br />
Nesuprantu, ar tėtis atsijungia, ar tik sulaiko<br />
kvėpavimą.<br />
– Dabar jau nepasakysiu.<br />
– Kodėl?<br />
– Nes neatsimenu. Ir tų laikų neliko, todėl nėra<br />
prasmės kalbėti.<br />
– Argi?<br />
– Pasidariau paskutinę operaciją.<br />
– Aišku, tėti, – užrašinės! užrašinės! – Buvo faina<br />
paplepėti, tėti.<br />
– Taigi, neapsileisk translaife. Iki greito.<br />
Atjunk<br />
Nėra prasmės kalbėti? Bet prasmė yra mano kaulai,<br />
mano organai, kurie dar tie patys, tikri ir nepatobulinti.<br />
Ta prasmė man neduoda ramybės.<br />
Ta prasmė mane traukia prie gyvų žmonių, verčia<br />
bėgioti ir karstytis po medžius. Įkvėpti molio nuo<br />
Inos delno.<br />
Mama tikrai atsimins. Ji dar nepasidariusi paskutinės<br />
operacijos. Nors ką galiu žinoti. Galbūt<br />
ir pasidarė, nes beveik nebedūsauja, kai šnekasi su<br />
manim. Beveik visada atsaini ir linksma, kaip Ala ir<br />
tėtis. Kitaip tariant, pastovi ir pozityvi.<br />
Iš pradžių sunku prisikviesti mamą susitikti. Aš<br />
jai mygu, kad tai dėl terapijos, kad labai svarbu, kad<br />
reikia aptarti akis į akį. Mama spyriojasi, kad viską<br />
galime aptarti ir taip. Kaip ją sudominti, kaip ją sudominti,<br />
sukasi man galvoje taip sparčiai, kad galėčiau<br />
lenktyniauti su greitintuvu savo kambaryje.<br />
– Įsimylėjau, mama. Man reikia pagalbos.<br />
Mama supranta, kad meluoju.<br />
123<br />
Atjunk.indd 122-123 20/04/15 10:42
124<br />
Rebeka Una<br />
– Pasisavinai seną literatūrinį žodį, kurio tinkamai<br />
net nesukirčiavai. Be to, tavo balsas nepasikeitė.<br />
Protėvė. Asė. Neapmausi.<br />
– Gerai, – sakau, – tai dėl Inos.<br />
– Jai viskas gerai, su ja neseniai mačiausi.<br />
O gal pasakyti ką nors apie plėvę?<br />
– Aš norėčiau pagyventi... – pasakau, kad norėčiau<br />
dieną dvi pagyventi be plėvės, kaip Mantas.<br />
Mamai ir tai nedaro įspūdžio. Pasiduodu. Mes<br />
tiesiog kalbamės. Kalba pasisuka apie terapiją. Sakau,<br />
kad patinka terapijos metodai ir net matau<br />
operacijos pranašumų. Pavyzdžiui, dėl funkcinio<br />
mąstymo. Man pakyrėjo lėtas mąstymas, nusibodo,<br />
kad Ala su bendraklasiais aplenkia mane statydama<br />
miestus, investuodama į naujas lazerių rūšis, sudarinėdama<br />
sandorius. Galbūt tikrai ryžtis operacijai?<br />
Nelaukti pilnametystės? Va tada mama pasako, kad<br />
reikia susitikti.<br />
Belaukdama mamos, įlipu į greitintuvą. Tai didžiulis<br />
skliauto pavidalo gaubtas, cilindriniu kotu pritvirtintas<br />
prie sienos. Visas sandarus, priekyje durys,<br />
užšaunamos dešimties tonų jėga, kai iš vidaus<br />
Atjunk<br />
paspaudi mygtuką ON. Greitintuvas pakeitė tokį<br />
laiko švaistymą kaip sportas salėje, bėgimas ir taip<br />
toliau. Visus betikslius judesius. Jis taip pat gydo<br />
netobulus polinkius: liesti save, valgyti žalią maistą<br />
ar miegoti susirietus embriono poza. Magnetais<br />
prisisegi riešus, kulkšnis ir liemenį, įstatai galvą į jai<br />
skirtą silikoninę daubą ir sukiesi penkių šimtų apsukų<br />
per minutę greičiu. Nesuvoki, koks tai greitis;<br />
neapsivemi ir net galva neapsvaigsta. Nelieka nieko,<br />
tik balta spalva ir vibracija. Kai išlipi, jautiesi lengvas,<br />
guminis, be vidurių. Be noro ką nors daryti.<br />
Bent jau kelias dienas.<br />
Įlipu į greitintuvą, senokai jame nesu buvusi.<br />
Mano galva atsiremia į jai skirtą silikoninę vietą,<br />
rankos ir kojos apčiuopia pažįstamus griovelius.<br />
Dar nespaudžiu ON. Kodėl mama taip reagavo?<br />
Paskutinį kartą matėmės prieš septynis mėnesius,<br />
panašiai kaip su Ala. Ką ji man pasakys? Galvoju<br />
apie tėtį ir išvalytą jo atmintį; ką šiandien valgiau:<br />
trys buteliukai skysto proteino, tūkstantis kilokalorijų<br />
angliavandenių. Per daug. Reikėtų mažiau.<br />
Reikėtų išvis valgyti kartą per dieną, kaip rekomenduojama.<br />
Turbūt mano mąstymas lėtas, nes<br />
visa energija išeina maistui virškinti. Pakrutinu<br />
125<br />
Atjunk.indd 124-125 20/04/15 10:42
126<br />
Rebeka Una<br />
dešinę koją. Ji visa balta, nuo penktos klasės aptempta<br />
plėve. Tai gyvas bionas, prisitaikęs prie<br />
mano kūno. Jis auga su manimi. Išmanioji plėvė.<br />
Pagalvoju apie Mantą. Kaip jam šovė į galvą ją nusimauti?<br />
Juk tai tas pat, kas atverti odą, kai aplink<br />
tiek nešvarumų. Nors lazeriai juos išdegina, bet ne<br />
visus. Be to, karštis, šaltis – reikėtų nuolat keisti<br />
drabužius, daugybę jų sluoksnių, kaip darė ir dėl<br />
to vargo protėviai.<br />
O dabar užtenka vos vieno. Sluoksnio.<br />
Ir kelių drabužių.<br />
Bioninė plėvė – tarsi antra oda. Šildo ir saugo.<br />
Turbūt tiek. Tiek apie ją sužinojome, kai buvome<br />
įmauti gydytojo kabinete. Tiesą pasakius, aš net nežinau,<br />
kaip atrodo tikra mano blauzda.<br />
Užsimerkiu ir matau Manto blauzdą. Nepasakytum,<br />
kad graži. Visa nelygi, juodi gyvaplaukiai, net<br />
jei nebūtų kraujo šone, kažkokia nelygi ir gyslota.<br />
Argi galima tokiam būti? Ar galima tokiam rodytis?<br />
Juk kai kurie mūsų civilizacijos privalumai vis dėlto<br />
egzistuoja.<br />
Paspaudžiu mygtuką ON.<br />
()<br />
– Ar tavo planai rimti?<br />
Atjunk<br />
Mama nepasikeitusi, lygiai tokia pat, kokią mačiau<br />
paskutinį sykį. Oda šviesi, plaukai kaštonų<br />
spalvos, akys tamsiai mėlynos. Neatsimenu, jų spalva<br />
pakeista ar ne, bet šypsena tikrai nepakeista, nes<br />
kai man nusišypso, norisi...<br />
– Ar tau irgi norisi pulti į glėbį, kaip ir man?<br />
– Gryta, nejuokauk.<br />
Laukiu, kol ji pridurs: „Mes juk glėbesčiuojamės<br />
kasdien.“ Kaip Ala. Bet ji tik sučiaupia lūpas. Paskui<br />
atsijungia, tą patį darau aš. Man dingteli, kad tai<br />
darom paskutinį kartą. Paskutinį kartą, sėdėdamos<br />
ant kėdės viena priešais kitą. Paskutinį kartą, kol<br />
dar neįsiūtos mikroschemos, kai atsijungti bus neįmanoma.<br />
Nieko, reikia pradėti skaičiuoti privalumus. Taip<br />
mano tėtis, taip sako ir Ala. Ir man, išlipusiai iš greitintuvo,<br />
mikroschema nebeatrodo toks grėsmingas<br />
išradimas.<br />
– Greitai nebegalėsim išsijungti, – sakau mamai.<br />
Ji linkteli.<br />
– Tik jokių lietimųsi, Gryta, – iškart pasako.<br />
Taip. Taip.<br />
Terapija išmokė mane susivaldyti. Tikiuosi, išmokys<br />
ir nuveikti ką nors savo naudai.<br />
127<br />
Atjunk.indd 126-127 20/04/15 10:42
128<br />
Rebeka Una<br />
– Buvai greitintuve? – mama klausia.<br />
Linkteliu. Ji neatrodo patenkinta.<br />
– Juk žinojai, kad su manim susitiksi.<br />
Mamai atrodo, kad po greitintuvo esu kaip guminė,<br />
per daug pozityvi.<br />
– Žinai, kad jis manęs neveikia, kaip derėtų, –<br />
sakau. – Todėl ir bėgioju.<br />
Mama eina prie reikalo.<br />
– Nesidaryk operacijos, – sako.<br />
Jos balsas kaip mano, kai prašiau, kad Dana negertų<br />
vaistų. Labiau nustebinti turbūt negalėjo.<br />
– Kodėl? O jei norėčiau visiškai susitvarkyti?<br />
– Tu... tu per daug... – mama ieško žodžių.<br />
Guminis slopinamas greitintuvo poveikis akimirksniu<br />
išgaruoja.<br />
– Kokia per daug?<br />
– Gryta, nebūtina šokinėti!<br />
– Mes atsijungusios, galiu kad ir sienomis lipti!<br />
– Stenkis kuo geriau išnaudoti terapijos privalumus,<br />
– mama kalba aiškiai, dalykiškai ir vėl linksmai.<br />
Ir jokio atodūsio. Ar ji irgi lanko terapiją, tik aš<br />
nežinau?<br />
– Kas man atsitiks, jei operuosiuos? Gydytoja<br />
gal tiksliau pasakytų.<br />
Atjunk<br />
– Gerai, – nusileidžia mama. Ji stengiasi nekeisti<br />
balso. – Terapija tau padeda neišsišokti, tarsi užsimaskuoti.<br />
Sistema nekimba prie tavęs, kol esi joje ir<br />
jos negriauni. Tačiau jei operacijos metu pasirodysi<br />
per daug... nepataisoma, pati žinai, kas bus.<br />
Žinau, kas bus. Bet negi man gresia būti nepataisomai.<br />
Gimiau palyginti neseniai, esu šių dienų<br />
produktas. Kas kita Dana. Ją kasnakt lanko spalvoti<br />
sapnai iš praeities ir ji kadaise voliojosi... kur ten?<br />
Šiauduose.<br />
– Tai, manai, aš per daug nepataisoma?<br />
Negaliu patikėti. Ji man kažko nesako.<br />
– Nemanau, tačiau visko gali būti. O paskui jie<br />
nesivargina.<br />
– Bet aš pasikeisčiau tik funkcionalumą ir greitį.<br />
– Tikiu. Bet keisdami jie pastebės, kad tavo temperatūra<br />
nėra pastovi, kaip derėtų, o bėgiojimas<br />
išderinęs cheminę struktūrą ir neuromediatoriai<br />
veikia savaip, ne pagal normas. Pamatuos ir tavo<br />
emocijas.<br />
– Ar jie gali nustatyti, ką jaučiu? – susiraukiu.<br />
– Fiksuodami smegenų impulsus, supras, kad<br />
turi patologinių polinkių. Tokie impulsai, tarkim,<br />
yra per stiprūs. Netinkantys sveikiems žmonėms.<br />
129<br />
Atjunk.indd 128-129 20/04/15 10:42
Rebeka Una<br />
Mama jau išsidavė, kad aš kitokia.<br />
– Pasakyk tiesą, – prašau jos.<br />
– Pasakiau.<br />
Patylėjusi sako:<br />
– Gerai.<br />
Atsikelia ir vaikštinėja, vaikštinėja po kambarį.<br />
Aš skaičiuoju. Vienas, du, trys... šimtai nereikalingų<br />
judesių.<br />
Tu buvai pradėta senuoju būdu.<br />
Atjunk<br />
Šiaip mūsų visuomenėje beveik nemirštama. Visi<br />
gyvena ilgai ir gyvens dar ilgiau. Keblumų pasitaiko<br />
tik su tais, kurie likę iš seniau arba ne tokie tobuli<br />
kaip kiti. Kai vienas iš tokių miršta, jie dažniausiai<br />
rėkia ir šaukia. Aš negirdėjau, bet taip sakė Dana. Jie<br />
išrėkia turbūt visą netektį, visą judesį, visą jausmą,<br />
visą prisilietimą – viską, ko neturėjo ir nepavyko<br />
apmaldyti greitintuvo apsukomis. Jei žmogus miršta<br />
ramiai, vadinasi, jis sugebėjo visus poreikius perkelti<br />
į sistemą. Jokios netekties. Jis ten apsigyvena<br />
amžinai.<br />
■■■<br />
■■■<br />
Atjunk.indd 130-131 20/04/15 10:42
Antra dalis<br />
ŠI KNYGA LAIMĖJO<br />
LEIDYKLOS ,,ALMA LITTERA“<br />
2014 M. SURENGTĄ<br />
JAUNIMO LITERATŪROS<br />
KONKURSĄ<br />
Išskečiu pirštus ŠI KNYGA ir braukiu LAIMĖJO nagais per sieną. Ji balta<br />
ir lygi, kaip ir LEIDYKLOS dezinfekuota ,,ALMA mano LITTERA“ plaštaka, nepaliekanti<br />
jokio dryžio. Braukdama pirštais apeinu visas<br />
2014 M. SURENGTĄ<br />
JAUNIMO LITERATŪROS<br />
sienas. Jos visos KONKURSĄ baltos ir akimirką pamanytum, kad<br />
balta spalva reiškia ramybę. Anksčiau butuose kabėdavo<br />
paveikslų. Taip sakė mama, taip skaičiau<br />
aš. Anksčiau žmonės gyveno paskendę daiktuose.<br />
Be baldų, būdavo visokių baldelių, užtiesaliukų,<br />
žaislų, daugybė rašiklių, planšetinių kompiuterių,<br />
popieriaus. Taip, popieriaus, žmonės turėjo knygų<br />
lentynose. Šitiek sunaudota joms medžių, celiuliozės.<br />
Buvo ir drabužių. Batų. Paltų. Žmonės keisdavo<br />
drabužius kaip pamišę, dabar viską galima daryti<br />
133<br />
KONKUR<br />
NUGALĖT<br />
Atjunk.indd 132-133 20/04/15 10:42
134<br />
Rebeka Una<br />
užrašinėse, nekenkiant aplinkai. Tam mes transformavome<br />
savo poreikius. Vaikai užmigdavo naktį<br />
apsikabinę kokį seną žaislą, pilną dulkių erkučių,<br />
arba, dar bjauriau, kitą žmogų.<br />
Praeitis buvo pilna ydų. Vartotojiškumas dusino<br />
Žemę, ji atsidūrė ant susinaikinimo ribos. Tačiau<br />
žmogaus protas tobulėjo, ir mąstymas padarė galą<br />
besaikiam vartojimui. Net fiziniam triukšmui atėjo<br />
galas. Viskas persikėlė į užrašines. Transtriukšmas.<br />
Translaifas. Transgyvybė. Kad Žemės rutulys taptų<br />
švaresnis. Tylesnis. Ramesnis.<br />
Na va kiek visko dabartinio gyvenimo naudai.<br />
Dabar Mantas nusikaltėlis, nes yra atsijungęs. Jis<br />
neleidžia sistemai apie jį sužinoti, o tai prieštarauja<br />
tvarkai. Taigi, nors neliko senovinio plauko nusikaltėlių,<br />
yra prasižengėlių, nes prasižengti sistemai<br />
labai lengva.<br />
– Kaip manai, ar yra daugiau atsijungusių? –<br />
klausiu Manto.<br />
Jis įsitikinęs, kad yra. Pagal tikimybių teoriją,<br />
anot Manto, vienam šovusi keista mintis gali šauti<br />
ir kitam. Arba, žinoma, niekada nešauti.<br />
Atjunk<br />
Aš negatyvesnė šiuo klausimu. Vis dar tikiu, kad<br />
tokie kaip aš, Mantas, Dana yra praeities liekanos ir<br />
ateityje tokių netobulų tik mažės. Žmones visiškai<br />
išgydys terapijos ir operacijos.<br />
Mes dažnai kalbamės telefonu, nes Mantas jaučia<br />
man tai, ko aš negaliu jausti.<br />
– Ar nemanai, kad mes gyvename per nuobodžiai?<br />
Jeigu ir pagalvoju, vis tiek sunku suvokti, ką reiškia<br />
tas nuobodu. Sunku ir Mantui. Jis, kaip ir aš, šių<br />
dienų produktas. Gal būtų visai įmanoma savo gyvenimą<br />
palyginti su Danos pasakojimais. Danos pasakojimų<br />
klausausi tarsi senovės pasakų. Jie man patinka,<br />
bet savo gyvenimo su jais niekada nelyginu.<br />
Kodėl?<br />
Kaip palyginti plėvę ir odą? Tai du visai nepalyginami<br />
dalykai.<br />
– Mes nieko neveikiam, – sako Mantas.<br />
Dabar, nebūdamas sistemoje, jis tikrai nieko neveikia.<br />
Jis žino, kad sistemai priklausydamas veiktų<br />
daug ką. Galėtų susikurti kelis pavidalus, keliauti,<br />
dirbti, sukurti šeimą, stebėti, kaip pats gyvena.<br />
Rūpintis tuo. Tai vadiname translaifu. Viską galima<br />
daryti nešvaistant energijos, nealinant Žemės,<br />
135<br />
Atjunk.indd 134-135 20/04/15 10:42
136<br />
Rebeka Una<br />
nekertant medžių, popierių paliekant tik pradinukų<br />
užduotims. Dabar Mantas atsidūrė fiziniame<br />
pasaulyje, kuriame nieko nėra. Jis bėga krosą stadione<br />
pasaulio, kuris tuščias.<br />
– Taip, – sakau. – Galėtume nuveikti daugiau.<br />
Bet nenorim.<br />
Aš juk irgi ne ką didesnė kūrėja už Mantą, nors<br />
esu prisijungusi. Nieko doro dar nenuveikiau, mano<br />
antras pavidalas tik vangiai sukasi rinkdamasis<br />
namus, apsipirkdamas ir niekaip neišlaiko paskutinio<br />
egzamino universitete.<br />
Ala turi septynis pavidalus ir tuo nesigiria, nes<br />
yra turinčių daugiau. Rokas turi net septyniolika.<br />
– Turiu minty, iš tikrųjų nuveikti, – sako Mantas.<br />
– Kaip senovėj? – klausiu jo.<br />
Mantas to nevadina senove. Jis įsitikinęs, kad ta<br />
senovė mumyse ir mes niekur nuo jos nepabėgsim.<br />
– Ką čia nuveiksi tose gatvėse, – sakau, ir Mantas<br />
man pritaria. – Žinau, ką galim veikti, – prisimenu<br />
seifą.<br />
Kai kurie butai turi leidimą saugoti senovinę<br />
literatūrą, vienas tokių – mūsų butas. Įsigyti leidimą<br />
brangu; tokie žmonės turi dažniau lankytis pas<br />
sveikatos specialistus, matuotis temperatūrą, gerti<br />
Atjunk<br />
daugiau papildų. Kad išliktų tobulai neutralūs senienų<br />
atžvilgiu.<br />
Leidimą mūsų butui išpirko senelis, tėčio tėtis,<br />
kurio aš beveik nepažinojau. Dviejų metrų pločio ir<br />
septynių metrų ilgio seifas įmontuotas koridoriaus<br />
gale, jame sukauptas, sakyčiau, senovinės literatūros<br />
arsenalas, įskaitant laikraščius bei žurnalus, – visa,<br />
kas liudija, kad protėvių gebėjimas gaminti informaciją<br />
buvo ribotas. Vien kenkiant aplinkai, pavyzdžiui,<br />
medžiams. Tame seife ir aptikau apie bučinius.<br />
Į seifą einu atsijungusi ir knisuosi dažniausiai<br />
atsijungusi, nors tai nerekomenduojama. Taip pat<br />
nerekomenduojama eiti į seifą neišgėrus bent vieno<br />
iš naujų smegenims skirtų neuronų stipriklių. Šiaip<br />
senienos neįdomios nė vienam iš mano draugų, jei<br />
kuris sužinotų, tik palaikytų mane laiko švaistytoja.<br />
Pakviečiu Mantą kartu pasirausti seife. Mamai<br />
pasakau, kad ateis vaikinas, su juo rengsime projektą<br />
apie senovę. O gal nedera meluoti mamai? Tačiau<br />
ar sužinojusi, kad parsivedu vaikiną, kuriam patinka<br />
raustis seife, mama nesusirūpins dar labiau?<br />
Tėtis vis teiraujasi, kodėl translaife miegu. Aš<br />
nieko negaliu padaryti, mano translaifas miega, nes<br />
labiau mėgstu senienas. Dabar, kai terapija išmokė<br />
mintyse supjaustyti ilgus tekstus, nebijau knistis<br />
137<br />
Atjunk.indd 136-137 20/04/15 10:42
■■■<br />
Rebeka Una<br />
seife, nes žinau, kad atsiradę nuokrypiai ar emocijos<br />
bus išnaikinti vizualizacijos būdu.<br />
Užrašinės! Bet knistis tai ir reiškia knistis! Gaišti<br />
laiką tiesiogine prasme. Kai Alai pasakiau, kad prisiknisau<br />
prie informacijos apie bučinius, taip ir buvo.<br />
Savaites lindėjau seife vartydama puslapius ir kai ką<br />
paskaitydama, bet daug ką praleisdama, nes dar nebuvau<br />
pratusi apdoroti ilgų tekstų. Taigi, versdama<br />
šūsnis perdirbtos celiuliozės, aptikau tekstą su fotografija<br />
– du žmones, sulipusius pravertomis burnomis.<br />
Sukibusius, tarsi jų burnos būtų į vientisą<br />
plokštę įmontuotos mikroschemos.<br />
Kartą seife esu net užmigusi. Tada sapnavau, o<br />
gal tik vaizdavausi sapnuojanti. Sapnavau save toje<br />
bučinio fotografijoje. Šiaip mes nesapnuojame, galbūt<br />
todėl, kad net nemiegame. Mes atsijungiame, ir<br />
tiek, jokių sapnų ir vaizdinių, nes aplinkoje nebelikę<br />
trikdžių, kurie dirgintų sąmonę. Mes nepereiname<br />
iš gilaus miego fazės į REM, neramaus miego<br />
fazę, ir atvirkščiai, kaip būdavo protėviams.<br />
Mantui patiktų informacija apie bučinius, tikrai.<br />
Dar galėčiau jį nusivesti pas Daną. Dana tikrai neprieštarautų.<br />
Pasakyčiau, kad jis irgi nori išgirsti<br />
apie praeitį. Ar tai nebūtų šio to veikimas?<br />
Atjunk<br />
Manto akys žiba. Kai jis seife, visas panyra į puslapius.<br />
Paima žurnalą ir neatsivertęs ima braukti delnu<br />
per jį. Kai braukia, girdėti toks garsas, tarsi tekšnotų<br />
per balą. Arba brauktų per šlapią stiklą.<br />
Aš irgi panašiai darau. Bet tik tuomet, kai užsiskaitau<br />
ir nepastebiu, kaip pirštai ima maigyti<br />
lapo kraštą. Pastaruoju metu ėmiau net trinti užrašinės<br />
kampą. Bet ji kaip plienas, jos neišlankstysi,<br />
kaip nori.<br />
– Senelio bute irgi buvo toks seifas, – sako<br />
Mantas.<br />
– O dabar nėra?<br />
– Senelio nebėra, todėl seifą sunaikino.<br />
Mantas man mažai pasakojo apie tėvus. Jis tėvų<br />
nematė, jį užaugino senelis. Šiaip tai ne tragedija.<br />
Svarbu, kad augdamas vaikas turėtų bent vieną suaugusįjį.<br />
Vis tiek sistemoje nesi vienišas, nuolat turi<br />
draugų, kada panorėjęs, gali pareikalauti socialinių<br />
tėvų ar net susikurti kelis jų pavidalus.<br />
139<br />
Atjunk.indd 138-139 20/04/15 10:42
140<br />
Rebeka Una<br />
Anksčiau neturėti tėvų turbūt buvo tragedija.<br />
Mes sėdime seife turbūt valandą. Mama nepatikėjo,<br />
kad mes čia dėl mokyklos, bet neprieštaravo.<br />
Nuo tada, kai atėjo žinia apie mikroschemas, paskui<br />
ir apie pirmąsias implantacijas, mama atlaidesnė<br />
mano ydoms. Ji net neklausia, ar matuojuosi temperatūrą,<br />
aš iš tiesų nustojau matuotis. Neabejoju,<br />
kad išmokau valdyti savo šilumą – vizualizacija atvėsinu<br />
savo kūną. Jeigu reikia, kartoju: „Esu bionas,<br />
bionas, esu užrašinės procesorius, esu lazerio spindulys.“<br />
Ir iškart atvėstu.<br />
Man vis dar įdomu, kaip Mantui pavyko išsijungti.<br />
Turiu minty, fiziškai. Ar jis jautė baimę, paniką?<br />
Ar juto, kad dūsta? Mantas nelabai nori apie<br />
tai kalbėti. Jis sėdi priešais mane atsirėmęs į sieną<br />
su „Džonatanu Livingstonu Žuvėdra“ ant kelių.<br />
Vienas kelis pritrauktas, kairė blauzda ištiesta lygiagrečiai<br />
su mano šlaunimi. Manto blauzda nusėta<br />
gyvaplaukių ir išvagota gyslų, ir aš darsyk pagalvoju,<br />
ar galima tai pavadinti žodžiu cool.<br />
– O jei mes paskaitytume vienas kitam, – siūlo<br />
jis. Mintis gal ir nebloga. Tik reikėtų iškloti visą tiesą<br />
mamai, tuomet nereikės išradinėti kitų Manto<br />
atėjimų versijų. Vis tiek negalėtume knygų skaityti<br />
Atjunk<br />
po medžiu ar kurioj kitoj vietoj. Net kambary. Tik<br />
seife. Kitaip būtų pažeidimas.<br />
Mantas nelaukia, kol atsakysiu. Jis ima knygą ir<br />
skaito.<br />
Flečeri, ar nori išmokti skraidyti?<br />
Klausausi jo, ir pirmąsyk mane apima noras užsimerkti.<br />
Tuomet stebuklas: nors daug ko nesuprantu,<br />
imu regėti save tame pasakojime. Aš menkai<br />
įsivaizduoju, kas ta žuvėdra, esu mačiusi sistemoje,<br />
užrašinėje, tačiau įsivaizduoju, kad pati esu žuvėdra<br />
ir...<br />
– Žinai, – sakau jam, – aš beveik pamačiau, ką<br />
skaitei.<br />
Turbūt mano akys žiba, nes jis stebeilija į mane.<br />
– Ar gali paskaityti lėčiau? – paprašau.<br />
Jis skaito, o paskui sako:<br />
– Dabar tu man paskaityk.<br />
()<br />
Mama neklausia, kaip projektas. Neklausė užvakar,<br />
neklausė vakar, neklausia šiandien. Ji žino, ką<br />
mes veikiam, ir nieko nesako. Mes juk tuščiai švaistom<br />
laiką, ir ji tai žino, bet leidžia.<br />
141<br />
Atjunk.indd 140-141 20/04/15 10:42
142<br />
Rebeka Una<br />
– Poryt Inai siūs mikroschemą, – sako.<br />
Tai dėl to mama leidžia raustis seife? Nes suka<br />
galvą dėl Inos.<br />
– Man reikia su ja pasikalbėti, – sakau.<br />
– Tik skaičiuok laiką. Dvidešimt keturias valandas<br />
iki įsiuvo jai negalima gyvai bendrauti.<br />
– Kodėl man anksčiau nesakei? – klausiu.<br />
– Apie ką?<br />
– Apie operaciją.<br />
– Pati sužinojau tik šiandien.<br />
Tai naujiena! Ar mes – ne informacinė visuomenė?<br />
– Tai dėl jos sutrikimo, – sako mama. – Tu, aišku,<br />
pati galėsi pasirinkti datą.<br />
– O tu? – klausiu mamos.<br />
Žinau jos istoriją. Ji su tėčiu padarė prasižengimą.<br />
– Man data paskirta. Po trijų savaičių.<br />
– O man?<br />
– Tau? Turbūt būsi viena paskutinių.<br />
– Bet... aš lankau terapiją.<br />
– Na ir kas.<br />
– Tas, kad esu defektuota.<br />
Mama šypteli.<br />
– Tu nežinai, kas yra tikri defektuotieji. Tai tie,<br />
kuriems netinka sistema.<br />
Atjunk<br />
– Turi minty, kurių organizmas atmeta persodintus<br />
audinius ir organus?<br />
Ne vien. Apskritai pačią sistemą.<br />
Aš vis tiek nesuprantu.<br />
– Nepažįstu nė vieno tokio žmogaus, – sakau. –<br />
Negirdėjau apie tokį.<br />
– Gali būti, – linkteli mama. – Jie dažniausiai atsijungę.<br />
Mes vėl skaitom.<br />
Mantas prisipažįsta, kad po pirmo karto grįžęs<br />
namo pasijuto blogai.<br />
– Padarom pertrauką? – siūlau jam. Jis purto galvą<br />
ir sėdasi ant grindų.<br />
Man neišeina iš galvos mamos žodžiai apie atsijungusius.<br />
Tokie išbrokuojami.<br />
Man neišeina iš galvos ir Inos operacija.<br />
Man svaigsta galva, nedaug, bet svaigsta. Turbūt<br />
todėl, kad nesu įpratusi susitikinėti kas antrą dieną.<br />
Su Ala ir mama susitinku retai, o su Ina nesiskaito.<br />
Gal kad Ina dar maža, mažai šneka ir visą laiką šalia<br />
manęs, kaip kokia baldo dalis.<br />
143<br />
Atjunk.indd 142-143 20/04/15 10:42
Rebeka Una<br />
– Kas tau? – klausiu.<br />
Mantas tyli, vadinasi, tam, ką jaučia, nežino palyginimo.<br />
– Priprasiu, – sako. – Eime skaityti.<br />
Šiandien pradedu aš. Pasirenku ištrauką iš „Mikės<br />
Pūkuotuko pasaulio“. Net filmuką esu žiūrėjusi.<br />
Mantas nėra matęs „Mikės Pūkuotuko“, jis yra matęs<br />
„Up“ ir „Lobių planetą“, kurių nesu mačiusi aš.<br />
Bet jam patinka frazė, kurią perskaitau.<br />
Tu negali visada sėdėti savo miško kampe ir laukti,<br />
kol kiti ateis pas tave. Kartais tu pats turi eiti pas juos.<br />
Labai noriu mintyse pabūti su Pūkuotuku, bet negaliu<br />
nustoti galvojusi apie Iną. Mantas žino, kad<br />
šiandien skaitysim trumpiau.<br />
Toliau jis skaito „Džonataną Livingstoną Žuvėdrą“,<br />
paskui pasiima Bibliją – knygą, kuri kadaise<br />
buvo populiariausia. Tai liudija apie iškrypusį protėvių<br />
polinkį siekti dieviškumo.<br />
Net ir eidamas slėniu tamsiausiu aš nebijosiu, nes<br />
tu drauge būsi.<br />
Atjunk<br />
Slėnis... slėnis... bandau prisiminti, kada sistemoje<br />
jį mačiau. Užsimerkiu ir matau stadioną. Šiek tiek<br />
žalią, šiek tiek pilką – jame matau save ir Iną. Iš vieno<br />
šono pasirodo Mantas, iš kito Dana. Mes lėtai<br />
judame vienas kito link, už kampo išnyra rajono<br />
sanitaras.<br />
– Nusimauk tą plėvę.<br />
Mantas žiūri į mane. Atsimerkiu, ir vaizdai akimirksniu<br />
pranyksta.<br />
– Ką?<br />
– Nusimauk ją.<br />
– Man į galvą neateitų.<br />
– Pabandyk.<br />
– Kam? – klausiu.<br />
– Galbūt daugiau jaustum.<br />
Man nereikia jausti daugiau. Užtenka, kad esu<br />
defektuota ir turiu lankyti terapiją. Be to, nenoriu<br />
matyti savo kojų. Su gyvaplaukiais ir gyslomis. Tegu<br />
jos lindi po tuo bionu. Nusimauti galėsiu bet kada.<br />
Vėliau.<br />
144<br />
■■■<br />
Atjunk.indd 144-145 20/04/15 10:42
146<br />
Rebeka Una<br />
Iš Inos išgirstu keistus žodžius:<br />
– Man visai patiko tas kraujas.<br />
Ji sako taip tik dabar. Po trisdešimt šešių valandų,<br />
su įsiūta mikroschema, negalės taip kalbėti.<br />
– Patiko? – beveik prilimpu prie jos.<br />
– Jis toks tikras.<br />
Su kuo ji lygina tą tikrumą? Jau seniai visos sąvokos<br />
pasikeitė, ir kelis kartus.<br />
– Jis kaip smėlis. Tas prie jūros, kuris išpurvina.<br />
– Arba modelinas, – siūlau.<br />
Ina purto galvą.<br />
– Modelinas yra iš laboratorijos. Jis nesupurvina.<br />
Ina save įtikino. Sėdėjo nuogais keliais balkone,<br />
laikė prispaudusi žaizdą ir iš baimės sugalvojo, kad<br />
kraujo skonis gali patikti.<br />
Paskui Ina pasakoja apie Itrą.<br />
– Jis manęs daugiau nesivijo.<br />
Nežinau, ką jie su Itra kalbėjosi. Ina suprato, kad<br />
atėjau į mokyklą Itros išbarti. Nors mes nesakome<br />
žodžio barti. Vartojame kitą žodį – informuoti.<br />
Atjunk<br />
Man topteli, kad taip ir nepaklausiau Inos, kodėl<br />
ji tada pamelavo, kad Itra jos nepakėlė, kai griuvo.<br />
Gal kad po pokalbio su Itra sėdėjau patenkinta ant<br />
suolo ir šypsojausi. Man visai patiko pasišnekėti su<br />
Itra. Vadinasi, ir pats Itra.<br />
– Jūs seniai draugai?<br />
– Tik nuo šių metų.<br />
– Gerai. Draugauk su juo, – sakau.<br />
Ina įdėmiai žiūri.<br />
– O jei po įsiuvo nenorėsiu?<br />
– Kodėl taip manai?<br />
– Rita sakė. Kelios mergaitės po įsiuvo nustojo<br />
kalbėtis su kai kuriomis draugėmis.<br />
Tai man negirdėta.<br />
Ar mikroschema leidžia suprasti, kas tinkamas<br />
bendrauti, kas ne?<br />
Ina atsišlieja nugara į mane, ir mes sėdim surėmusios<br />
nugaras – vienintelis rekomenduojamas fizinis<br />
prisilietimas.<br />
– O jei man taip atsitiks su Itra?<br />
– Negalvok apie tai, – sakau.<br />
Bet man pačiai darosi neramu. Ir Ina, matau, manimi<br />
nepatiki.<br />
– Ką jūs dar veikiat su Itra?<br />
147<br />
Atjunk.indd 146-147 20/04/15 10:42
148<br />
Rebeka Una<br />
– Viską. Žaidžiam šaškėmis, tiltus, laivų mūšius.<br />
Jis dar moko mane žaisti pokerį.<br />
Senoviniai žaidimai. Matyt, ir sesutė turi tokį<br />
polinkį kaip aš. Polinkį į...<br />
– Bet aną savaitę beveik nekalbėjom. Ir šią. Kūrėm<br />
savo bionus.<br />
– Bionus?<br />
Pradinėse klasėse mes dar nekūrėme savo pavidalų.<br />
Ko čia juos skubina? Ir tai labai dėmesingas<br />
darbas. Turi labai susikaupti ir ilgai išlaikyti dėmesį,<br />
kad sukurtum kuo tikslesnę kopiją.<br />
Pažiūriu į Iną. Aš vis dar jos nepažįstu. Beveik.<br />
Kaip ir daugelio kitų, su kuriais kalbuosi ir matausi<br />
kasdien.<br />
Ina buvo pradėta sistemoje. Donorą mama pasirinko<br />
iš banko, todėl Inos biologinis tėvas kitas<br />
nei mano. Paskui mamos ir donoro ląstelės buvo<br />
apvaisintos mėgintuvėlyje. Toliau embrionai vystosi<br />
biogimdoje: patogu, nes ten viskas matuojama<br />
ir fiksuojama. Toje pat gimdoje jie gali praleisti ir<br />
kūdikystę, jei tėvai pageidauja. Tačiau dauguma dar<br />
praleidžia su tėvais.<br />
Maži vaikai ir pradinukai dažniau susitinka su<br />
saviškiais nei penktokai ir vyresni. Jiems dar nėra<br />
Atjunk<br />
sakoma, kad jie nenormalūs, jei traukia prie gyvų<br />
žmonių. Ateityje, esu skaičiusi, bus kitaip. Tokie<br />
vaikai kaip Ina, lakstanti tai pas mane, tai pas mamą,<br />
po kambarius nebelakstys. Ina dar spėjo turėti<br />
laisvės, kaip ir aš. Nors gal ateityje tie laisvės atsiminimai<br />
Inai taps tik nereikalingu trikdžiu.<br />
Kai Ina bus penktokė, keliaus į atskirą kambarį<br />
ir ten užsidarys. Ji ir dabar turi atskirą kambarį, kaip<br />
kiekvienas, nuo pirmo atsiradimo mėnesio. Pas<br />
mane arba pas mamą Ina gali užeiti bet kada, kad<br />
ir naktį. Bet naktį Ina gerai miega. Nepabusdama.<br />
Bent jau tol, kol susidraugavo su Itra ir pargriuvo.<br />
Nuo tada nebemiega taip ramiai.<br />
– Ar turi svajonę? – klausia manęs Ina.<br />
Kas čia dabar, iš kur ji žino šitą žodį? Ar Itra pasakė?<br />
– Nežinau, – gūžteliu, nes mano gyvenimas pastaruoju<br />
metu tai nesveikų polinkių tramdymas; ir<br />
svajonių tarp jų.<br />
– Mudu su Itra turim, – sako Ina ir šypsosi.<br />
Ji pasikeitė, o aš net nepastebėjau. Galbūt todėl,<br />
kad pati buvau pasinėrusi į terapiją, apsilankymus<br />
pas Daną ir pokalbius su Mantu.<br />
– Kokia ta jūsų svajonė? – klausiu.<br />
149<br />
Atjunk.indd 148-149 20/04/15 10:42
■■■<br />
Rebeka Una<br />
– Itra sakė, kad įmanoma išnykti iš sistemos.<br />
Žiūriu į Iną ir prisimenu visus pokalbius su ja.<br />
Jų nesusidarė daug per Inos ir mano gyvenimą. Net<br />
tuomet, kai Ina ateidavo į mano kambarį, mes nebūtinai<br />
kalbėdavomės. Dažniausiai sėdėdavom su<br />
užrašinėmis rankose ir kaip tie berniūkščiai parke<br />
kikendavom į užrašines net nepakeldamos galvos<br />
viena į kitą. Kartais susiremdavom nugaromis.<br />
Atjunk<br />
Inai paskirtą procedūros dieną Mantui irgi bloga.<br />
Man irgi bloga, tik kitaip. Aš suprantu, kad negaliu<br />
matytis taip dažnai. Kasdieniai susitikimai, kasdienis<br />
lindėjimas seife, pasirodo, visai netinka mano<br />
organizmui.<br />
– Padarom pertrauką, – sakau Mantui.<br />
Jis žiūri į mane net persikreipęs.<br />
– O jei tau įsiūs tą dalyką?<br />
– Neįsiūs. Mama sakė, kad aš net nesu defektuota.<br />
Sukrizenu. Tačiau Manto tai neįtikina. Jis kažkoks<br />
suirzęs, tikrai suirzęs. Žiūriu į jį.<br />
– Tau irgi bloga, – sakau.<br />
– Aha. Bet ne nuo to paties kaip tau.<br />
– Iš kur žinai? – žiopteliu.<br />
– Tavo skausmas matyti. Tu muistaisi, nenustygsti.<br />
Griebi sau už pakaušio. Trini smilkinius.<br />
Užspaudi akis.<br />
– Galėtum būti terapeutas.<br />
Mantas gūžteli.<br />
151<br />
Atjunk.indd 150-151 20/04/15 10:42
152<br />
Rebeka Una<br />
– Man panašiai buvo.<br />
– Buvo? O dabar?<br />
– Dabar skausmas pasikeitė. Sulindo į vidų.<br />
Manto ne tik kojos, bet ir rankos gyslotos. Jis<br />
vieną sykį bandė mane paliesti, siekė peties, bet apsigalvojo.<br />
– Tu su ja, – sako. – Vadinasi, nepajusi.<br />
Puikiai atsimenu, kaip penktoje klasėje ją užmovė.<br />
Gulėjau gydytojo kabinete ant procedūrinio stalo.<br />
Buvau visiškai nuoga ir skaičiavau paskutinius savo<br />
plaukelius, kurie man drebant pasišiaušė. Man davė<br />
kažko kramtyti, kad gulėčiau ramiai, kažkokios raudonos<br />
gumos. Sanitarė žnyplėmis ištraukė plėvę,<br />
kuri mirko vonelėje, šarminiam skystyje. Plėvė. Privaloma<br />
nauja oda ir apsauga nuo neigiamo aplinkos<br />
poveikio. Sanitaras laikė kairę kulkšnį, o sanitarė<br />
užmovė dalį plėvės ant pėdos. Kai ėmė kilti blauzda<br />
aukštyn, jausmas buvo, tarsi virsčiau guminiu žmogumi<br />
arba kažkas stumtų mane į siaurą plastikinį<br />
kamštį. Pirštinėtos sanitarės rankos kilo šlaunimi<br />
aukštyn, o antras spaudė plėvę prie odos, kad neliktų<br />
jokių nelygumų. Procedūra truko apie valandą,<br />
Atjunk<br />
aš kramčiau gumą ir manęs neištiko panikos ataka,<br />
kaip kartais ištikdavo kitus.<br />
Po procedūros trisdešimt šešias valandas turėjau<br />
gulėti, kol bionas sulips su mano odos ląstelėmis.<br />
Bionas – gyva, kvėpuojanti oda, kuri turi augti kartu<br />
su manimi. Su ja ir gyvenu visus ketverius metus.<br />
Ji turi plyšį ten, kur aš turiu šlapintis, nedengia akių<br />
rainelės ir šnervių. Ir burnos. Ji tokia plona, kad pro<br />
ją man ataugo galvos plaukai, kuriuos prieš procedūrą<br />
turėjau nusiskusti.<br />
Kelias pirmas dienas jaučiausi lyg guminė, lyg<br />
kas būtų apkarpęs mano pojūčius. Vienąsyk susverdėjau<br />
ant asfalto krašto, nes nepajutau jo ir neišlaikiau<br />
pusiausvyros, kitąkart paėmiau nuo kelio<br />
akmenuką ir jis man pasirodė kažkoks kitoks. Panašus<br />
į plastikinį. Paskui šie pojūčiai išnyko, viskas<br />
normalizavosi.<br />
Kai kuriuos, maunant plėvę, ištinka panika, nors<br />
retai.<br />
Mantas prisipažino, kad buvo ištikusi ir jį. Jam<br />
atrodė, kad jį pakišo po stiklu ir jis ten liko visiems<br />
laikams.<br />
■■■<br />
Atjunk.indd 152-153 20/04/15 10:42
Rebeka Una<br />
Atjunk<br />
Iš tiesų mes žinom, kas tie jausmai. Mes tik viską<br />
perkėlėm į sistemą. Sistemoje juokiamės, mušamės,<br />
neapkenčiame, paskandiname kitą šimtuose<br />
smailų. Klykiame, sproginėjame iš laimės kaip fejerverkai.<br />
Ne tik mes, bet ir mūsų pavidalai mėgaujasi<br />
viskuo, ko sau nebeleidžiame fiziniame pasaulyje.<br />
Mūsų pavidalai gali išsivolioti purve ir išsitaškyti<br />
sniege. Taip pat bučiuotis.<br />
Daugintis fiziniame pasaulyje paliktos laboratorijos.<br />
Mes įsimylime ir mylimės sistemoje. Fiziniame<br />
pasaulyje vienas kito beveik neliečiame.<br />
Ir nėra taip, kad būtume save nuskriaudę. Juk viską<br />
tik perkėlėme į kitą pasaulį. Dabar fizinis pasaulis<br />
tapo švarus, ramus, be purvo, be poreikio tramdyti<br />
apkvaitusius nuo kvaišalų paauglius ar vytis skriaudiką,<br />
kuris gatvėje išplėšė iš praeivio rankinę. Kiek<br />
sutaupėme, atsisakę nereikalingų profesijų.<br />
154<br />
Neįsivaizduoju, kaip ją nusimauti. Kaip išsirauti<br />
dantį? O jeigu ir nusimaučiau, kas toliau? Užfiksuotų<br />
sistema, pastebėtų sanitarai – tik nuliūdinčiau<br />
mamą. Ir visi tie jutimai... Kažin kaip jusčiau orą,<br />
kėdę, ant kurios sėdžiu? O kaip reikėtų, negaliu net<br />
pagalvoti, lipti į medį? Mantas sako, jam visai nieko,<br />
nors iš pradžių viskas atrodė per daug gyva.<br />
– Ar tau neskauda?<br />
– Ką čia gali skaudėti?<br />
– Gerai, ar nešiurpu, nešalta? Negraužia?<br />
– Dabar jau ne.<br />
– Vadinasi, buvo.<br />
– Bet juk kadaise gyvenom be tos plėvės.<br />
Mantas teisus. Dešimt metų gyvenom be plėvės<br />
ir tik ketverius su ja. Kaip gali būti, kad taip prie jos<br />
pripratau?<br />
– Paklausk Danos. Jie tai tikrai neturėjo jokių<br />
plėvių.<br />
Mes kaip tik pas ją einam.<br />
– Ir koks to tikslas?<br />
– Ko?<br />
– Būti be plėvės, – sakau.<br />
– O koks plėvės tikslas?<br />
155<br />
Atjunk.indd 154-155 20/04/15 10:42
156<br />
Rebeka Una<br />
– Atsisakyti nereikalingų pojūčių. Išvengti dirginimo.<br />
Tapti... – neprisiverčiu ištarti to žodžio. –<br />
Tausoti aplinką. Su šia oda mums nereikia tiek drabužių<br />
kiek protėviams.<br />
Mantas linksi galva po kiekvienos mano frazės.<br />
– O kiek tu dar nežinai, – sako.<br />
– Mes negalime nežinoti. Ne Šerloko Holmso<br />
laikai. Mus informuoja.<br />
– Tai aišku, informuoja. Ir tai nėra melas. Bet informacija<br />
gali būt neišsami.<br />
Mes pasiginčijam. Man patinka, nes pasiginčijus<br />
su Mantu nesinori nutraukti bendravimo, paspausti<br />
to OFF, kuris kirba smegenyse. Su Ala taip netveriam,<br />
vos pradedam ginčytis, atsisveikinam. Kam<br />
išgyventi negatyvias emocijas – susimarkstysim<br />
kitą kartą. Dažniausiai Ala nusprendžia, kada jai<br />
dingti. Ir dingsta dažniausiai šypsodamasi. JOKIŲ<br />
NEIGIAMŲ emocijų – šypsenos priklauso sėkmės<br />
lydimiems žmonėms.<br />
Mes neblogai susiginčijam. Net praeinam Danos<br />
laiptinę.<br />
– Apsukam dar vieną ratą, – sako Mantas.<br />
Jis pernelyg susijaudinęs. Nieko, svarbu per daug<br />
negestikuliuoti gatvėje. Išsitraukiu užrašinę. Šitaip<br />
Atjunk<br />
bus saugiau. Kita vertus, jei ir atkreipsime dėmesį,<br />
blogiausiu atveju būsime maloniai įspėti.<br />
Kalbamės dar vis apie plėvę.<br />
– Sakei, vos nemirei, kai tau ją movė.<br />
– Nors tokio žodžio nėra, atsakymas teigiamas.<br />
Mantas aiškina, kad buvo nualpęs per tas trisdešimt<br />
šešias valandas, kurias reikia gulėti po movimo<br />
procedūros.<br />
– Tau nekilo minties nusimauti ją anksčiau?<br />
– Ir taip, ir ne. Tuomet gyvenau su seneliu. Mes<br />
susitikdavom dažniau nei kiti.<br />
– Kiek dažniau?<br />
– Dažnai. Labai dažnai.<br />
Mat kaip.<br />
– Jis beveik nepritapo prie sistemos ir kankinosi.<br />
Lankė terapiją. Labai norėjo, kad aš pritapčiau.<br />
– Kodėl?<br />
Mantas gūžteli.<br />
– Kad netektų patirti, ką jam.<br />
Patyli.<br />
– Sutarėm, kad aš liksiu sistemoje, o jis man pasakos<br />
apie praeitį. Taip sutarėm, ir jam pasidarė lengviau<br />
sapnuoti.<br />
– Kaip Danai, – sakau.<br />
157<br />
Atjunk.indd 156-157 20/04/15 10:42
158<br />
Rebeka Una<br />
Mantas neatsako.<br />
– Kai jo netekau, – patylėjęs prabyla, – nusprendžiau<br />
atsikratyti plėvės.<br />
– Bet kas tau iš to?<br />
Mantas pakelia nuo žemės porą akmenukų ir<br />
vieną mesteli man.<br />
– Beveik nieko.<br />
Jis varto akmenuką delne, aš irgi pavartau. Iš<br />
pažiūros mano delnas nesiskiria nuo jo, nes plėvė<br />
tobulai prigludusi man prie odos, jos spalva kaip<br />
kūno. Kaip Inos ir Manto.<br />
– Matai akmenį?<br />
– Na...<br />
– Nelygus?<br />
– Nelygus.<br />
– Bet niekad nesužinosi, kad jis šlapias, nebent<br />
pasidėsi ant liežuvio.<br />
– Jis šlapias?<br />
– Taip.<br />
– Ar taip būna?<br />
– Kaip būna? Ar akmuo sušlampa? Tik ką palijo,<br />
Gryta.<br />
– Tu tikrai junti, kad jis šlapias? – sukioju akmenuką<br />
tarp pirštų, ir jis man toks dirbtinis, kaip kubelis.<br />
Atjunk<br />
– Aš gi sakiau.<br />
Man užeina noras pasiginčyti.<br />
– Ir ką daryti su tuo tikrumu, kai esi vienas?<br />
– Aš ne vienas, – jis sako. – Ir tu čia esi.<br />
Papurtau galvą.<br />
– Aš tik beveik esu, – pagniaužau akmenuką delne:<br />
juokingas plastikinis žaisliukas, lego detalė iš<br />
praeities.<br />
Lipdami pas Daną, susiduriame su Rita, socialine<br />
darbuotoja. Stovi palinkusi į priekį trisdešimt laipsnių,<br />
viena akis užmerkta. Mes žinome, ką tai reiškia.<br />
– Ar šiais laikais dar būna, kad kas perdegtų? –<br />
klausiu.<br />
– Ateityje jie tik tobulės.<br />
– Turime pranešti, – sakau.<br />
Susižvelgiame.<br />
– Tegul patys ir tvarkosi, – Mantas numoja ranka.<br />
– Čia jų bėdos.<br />
Nenorime kelti Danai rūpesčių. Todėl nesakome,<br />
kad Rita sugedo laiptinės aikštelėje. Anksčiau<br />
ar vėliau sistemos davikliai duos signalą, kad vieną<br />
biorobotą ištiko avarija.<br />
159<br />
Atjunk.indd 158-159 20/04/15 10:42
■■■<br />
Rebeka Una<br />
Susigaudau, kad Mantas ir Dana pažįstami.<br />
– Čia bus Mantas, – sako Dana net nepakilusi<br />
nuo kėdės savo kampe.<br />
– Iš kur žinot? – žiopteliu.<br />
Turėčiau suirzti. Visą laiką tik ir sukau galvą,<br />
kaip čia nesutrikdžius Danos, kai atsivesiu Mantą.<br />
– Jis tas trečias darbuotojas, apie kurį pasakojau.<br />
A, – sakau.<br />
Kas man belieka sakyti.<br />
Laiko švaistytojas, – sako Dana.<br />
– Ar seniai Mantas švaisto laiką pas jus? – klausiu.<br />
Dana neatsako. Ir Mantas neatsako. Šypsosi, ir<br />
tiek. Jis sėdasi arti manęs, labai arti. Taip arti esame<br />
sėdėję tik seife. Bet seifas nesiskaito.<br />
Aš atsitraukiu, bet tuoj pasigailiu. Jis turėjo pajusti.<br />
– Dana, – sakau, – papasakokit mums.<br />
Dana subruzda.<br />
– Iš kur žinai, kad Mantui pasakoju?<br />
Matau, kaip ji išsišiepia sėdėdama ant kėdės. Tokia<br />
mažutė ir gyva. Pirmąsyk kambaryje vienu metu<br />
šypsomės mes, trys žmonės. Tai beveik istorija,<br />
bet kas ją užfiksuos.<br />
– Papasakokit apie tuos laikus, kai visi gyveno<br />
be plėvės, – prašau, ir Dana pradeda.<br />
Atjunk<br />
Išėję iš Danos, neatsisveikiname. Apsukame ratą<br />
apie Danos namą ir einame į parką, kur tąkart susitikau<br />
su Ala. Į parką einame šiaip sau. Ten nėra bėgimo<br />
takų, taigi esame laiko švaistytojai. Šalia nėra<br />
jokio visuomeninės paskirties pastato, pavyzdžiui,<br />
parduotuvės.<br />
– Neregistruotas pasimatymas, – sakau.<br />
– Aha, – sako Mantas.<br />
– Tikėkimės, sanitarų davikliai neužfiksuos.<br />
Pirmąsyk apie sanitarus pagalvoju, kad jie sarginiai<br />
šunys. Nors iš tikrųjų tik atlieka savo nuobodokas<br />
pareigas. Ar dėl to yra neigiami?<br />
Parke mes ilgokai šnekučiuojamės. Paskui Mantui<br />
kažkas atsitinka. Jis nusiauna batus ir pasileidžia<br />
per žemę. Tą žemę, kuri apaugusi plonu žolės<br />
sluoksniu po dar likusiais keliais medžiais. Jis šūkauja<br />
ir rėkauja.<br />
Kai paklausiu, kas jam, sako, kad nori justi.<br />
Kiekvieną spyglį. Kiekvieną griovelį.<br />
161<br />
Atjunk.indd 160-161 20/04/15 10:42
■■■<br />
Rebeka Una<br />
Nusiaunu batus ir žengiu paskui jį. Kartoju kiekvieną<br />
jo judesį, statau pėdą ten, kur buvo jo pėda.<br />
Tačiau aš guminė ir po savimi jaučiu tik gumą. Tarsi<br />
man po pėdomis paberta poroloninių sviedinukų,<br />
šapelių, kamuoliukų. Aš visa apsaugota.<br />
Keista, parke nė vieno sanitaro. Nė vieno, kuris<br />
mums pasakytų, kad persistengėme ir išsiderins<br />
temperatūra.<br />
Mantas atsisuka ir žiūri į mane. Žiūri, kaip vienodai<br />
statau pėdas, nekrūpteliu ir neaikteliu, o mano<br />
veidas iš visų jėgų stengiasi transliuoti teigiamas<br />
grimasas.<br />
– Kai būsi be jos, pajusi, ką ir aš, – sako ir nubėga<br />
tolyn.<br />
Atjunk<br />
Grįžusi namo, sužinau, kad nėra Inos. Tarpdury<br />
stovi baltesnė kaip visada mama.<br />
– Buvai atsijungusi, – sako.<br />
– Atsiprašau.<br />
Mama pasako, kad Ina neatsigavo po įsiuvo.<br />
– Kažkas jiems sugedo.<br />
– Kas sugedo? – aš vos nešaukiu.<br />
– Arba šnekamės ramiai, arba per užrašines, jei<br />
kitaip negali.<br />
– Gerai, kalbamės per tas kvailas užrašines. Iš<br />
ten aš tau rėksiu į ekraną.<br />
– Galėsi rėkti, tik žinok, kad man sunkiau.<br />
Iš kur ji gali žinoti, kam sunkiau. Ina visada<br />
būdavo su manimi. Vienintelis gyvas žmogus mano<br />
gyvenime. Mantas atsirado neseniai, o ji buvo<br />
visada.<br />
– Tu net nesimatydavai su Ina!<br />
– Nes ji matydavosi su tavim.<br />
– Tai?<br />
163<br />
Atjunk.indd 162-163 20/04/15 10:42
164<br />
Rebeka Una<br />
– Tai man buvo rekomenduojama neeikvoti jos<br />
energijos. Mačiau, kaip judvi sutariat. Pasikalbėti<br />
su ja galėdavom ir taip.<br />
Ir taip – per užrašinę.<br />
Prieš mane išdygsta Ala, aš ją atjungiu.<br />
– Kas čia per nauja kvaila rekomendacija? Neeikvoti<br />
energijos?<br />
– Check it, – sako mama, – patikrink.<br />
Ji atsakinėja kantriai, maloniai, o aš visą laiką<br />
šaukiu. Tačiau mama man atrodo ne kantri, o buka<br />
ir šalta.<br />
Pykti, rėkti, šaukti – daugiau negaliu nieko.<br />
– Ką sako tėtis?<br />
– Sutrikęs, – sako mama.<br />
Ji parodo. Taip ir yra. ESU SUTRIKĘS, parašyta<br />
ant jo sienos. NETEKAU DU ŠIMTAI PIRMOJO<br />
VAIKO. VARDAS, PAVARDĖ. DATA. METAI.<br />
Žalia spalva rodo, kad jis prisijungęs ir tūkstančiai<br />
gali siųsti jam pastabas dėl šio įvykio. Anksčiau tokios<br />
pastabos buvo vadinamos užuojautomis.<br />
Ala palieka balso įrašą, nes aš ją vis atmetu.<br />
„Kodėl nepažymėjai savo sienos? Visi žino, visa<br />
mokykla, tėvai įsidėję įrašus, o tu net nepaminėjusi<br />
sesers. Ar ji tau nieko nereiškė?“<br />
Atjunk<br />
Man gelia pilvą, atsiremiu į greitintuvą. Tarsi<br />
kažkas baisaus norėtų prasiveržti pro mano plėvę,<br />
kažkoks ilgai tramdytas žvėris.<br />
– Ar mums bus leista su ja atsisveikinti? – šnabždu<br />
mamai.<br />
– Gryta, juk tu žinai.<br />
– Galima juk padaryti išimtį! Ji buvo tokia maža!<br />
– Galiu kreiptis kad ir tūkstantį kartų, žinai, ką<br />
jie atsakys.<br />
Tai žinoma, kad su Ina bus atsisveikinta, ir dar<br />
kaip. Ina jau yra translaife, ir jei paspausčiau kelis<br />
mygtukus, ji vėl man motų, šypsotųsi, nes tėtis padėjo<br />
jai save sukurti. Ji turi ilgą gyvenimo istoriją, sukurtą<br />
keleriems metams į priekį. Galėčiau su ja pasikalbėti,<br />
ir gana laisvai, nes Ina save kūrė taip, kad jos<br />
biono žodynas būtų turtingas. Į jį įvesti keli tūkstančiai<br />
atsakymų įvairiais klausimais, tarsi iš tiesų šnekėtų<br />
ji pati, gyvoji, netobuloji, kelį nusibrozdinusi Ina.<br />
Jos nuotraukos ir filmai amžiais gyvens sistemoje,<br />
ir visi matys Iną kaip iki šiol. Galima sakyti, skirtumo<br />
net nebus. Inos draugai galės sau toliau kurti<br />
jos pavidalus pagal savo skonį ir supratimą.<br />
Netektis beveik nejuntama. Niekas nesirenka<br />
į šermenis. Kai žmogus miršta, jo kūnas patenka į<br />
165<br />
Atjunk.indd 164-165 20/04/15 10:42
Rebeka Una<br />
eksimerinių lazerių mašiną. Naudojant specifinius<br />
rūgšties junginius ir kintamo ilgio lazerio spindulius,<br />
joje sunaikinamas fizinis žmogaus pavidalas.<br />
Bet nebelieka tik vieno jo pavidalo, o visa kita lieka.<br />
Jo ženklai sistemoje lieka. Kiti jo pavidalai. O tai<br />
svarbiausia.<br />
Mes išsivadavome iš visko, įskaitant gedulą.<br />
Atjunk<br />
Aš meluoju.<br />
Sistemoje dar yra žmonių, kurie neatsikratę<br />
jausmų. Šiuo atveju – tai aš ir mama. Visi, kurie yra<br />
matęsi su gyvais artimaisiais, jų netekę, išgyvena<br />
panašų į gedulą jausmą. Todėl sistemoje ir svarstoma,<br />
ar tokie jau naudingi tie gyvi susitikimai, ypač<br />
tėvų ir vaikų gyvenimas kartu. Ar tai nėra stabdys<br />
evoliucijos kelyje.<br />
Šiomis dienomis daug bėgioju. Labai daug. Į medžius<br />
lipti nesinori, tik bėgti. Bėgti ir bėgti. Porą<br />
ratų nubėgu be batų, bet vis tiek po pėdomis nieko<br />
nejuntu, tik guminį paviršių. Taip pat visą šį laiką<br />
ginčijamės su Mantu.<br />
– Neslėpk jausmų, – jis sako.<br />
– Aš neslepiu, – sakau.<br />
– Norėjosi verkti?<br />
– Ne.<br />
■■■<br />
167<br />
Atjunk.indd 166-167 20/04/15 10:42
168<br />
Rebeka Una<br />
Man norėjosi tik pykti. Mantas sako, kad negalėjo<br />
verkti, kai suiro senelio pavidalas. Labai norėjo,<br />
bet negalėjo.<br />
Panašiai ir man. Norisi pykti, bet tik nuvargstu ir<br />
nieko neišeina.<br />
Žinau, kad žmonės labai gedėdavo. Seniai. Danos<br />
laikais, kai Dana dar buvo maža. Jie turėjo tik<br />
vieną pavidalą. Ir dar kelias nuotraukas. Turėjo būti<br />
labai sunku.<br />
– Sunku? – klausia Mantas, iš telefono ekrano jo<br />
veidas atrodo kaip animacinio ateivio.<br />
– Būčiau tobula, būtų lengviau. Dabar pati kalta.<br />
– Tu tobula, palygint su manim.<br />
Nusišypsau. Vertinu, kad jis bando mane paguosti.<br />
Tik su tokia tobula ne ką nuveiksi, – Mantas sukrizena,<br />
paskui pritaria man: – Tikrai.<br />
Kurį laiką tylim.<br />
– Ji turėjo svajonę, – sakau. – Gal net planą. Išnykti<br />
iš sistemos.<br />
– Oho. Pati sugalvojo?<br />
– Su Itra.<br />
– Ar jį pažįsti?<br />
– Net buvau susitikusi.<br />
– Surask jį, – sako Mantas.<br />
Atjunk<br />
Žiūriu į Iną. Šviesius jos plaukus ir mėlynai pilkas<br />
akis. Inai patiko šviesi spalva, ji jos nekeitė, nors<br />
pradinukams jau galima keisti spalvą. Įjungiu programą<br />
ir nusišypsau. Nusišypso ir ji. Pasakau jai<br />
juokelį:<br />
– Šiandien bėgsim kaip pašėlę.<br />
– Kaip pašėlę sistemoje, – atsako ji.<br />
Aš pašnabždu:<br />
– Seseriškas juokelis.<br />
Ina suskelia tris seseriškus juokelius, jų nežino<br />
net Ala. Tada sakau:<br />
– Žinai, nustebinai mane, kad tau patiko kraujo<br />
skonis.<br />
Ina žiūri išplėstomis akimis ir tyli. Įsijungia jos<br />
balsas:<br />
– Programos klaida.<br />
Va taip, žinau, kad čia ne Ina.<br />
■■■<br />
Atjunk.indd 168-169 20/04/15 10:42
170<br />
Rebeka Una<br />
– Bam, – sako Ala.<br />
Ji jau su įsiuvu. Procedūra buvusi daug paprastesnė<br />
nei maunant plėvę penktoje klasėje. Truko<br />
penkiolika minučių, dar valandą reikėjo gulėti ramiai.<br />
Vieną mikroschemą įsiuvo į kaktą, tiesiai virš<br />
minkštosios kaukolės dalies, kitą – ties trigalviu<br />
raumeniu.<br />
– Pasiprašiau anksčiau, – sako. – Ko čia laukti tų<br />
eilių. Jei nori, galiu paprašyti, kad paimtų ir tave.<br />
– Gal jau išlauksiu savo eilės, – sakau. – Veskis<br />
Roką.<br />
– Rokas labiau negatyvus negu pozityvus šiuo<br />
atžvilgiu.<br />
Naujiena!<br />
Suabejojo? Ko čia jam abejoti?<br />
– Ir aš esu tos nuomonės. Be to, ar žinai? Jei nepatiks,<br />
galėsi bet kada išsiimti.<br />
– Ne.<br />
– Visai nesišvieti, – nusišypso Ala. – Nėra jokios<br />
baisios persekiojimo sistemos. Nepatiks – išsiimsi.<br />
Atjunk<br />
Žinoma, taip kalba visi. Nepatiks – išsiimsi.<br />
Prievartos nėra. Vien rekomendacijos. O paskui pasirodo,<br />
kad nė vienas aplink net neketina to daryti.<br />
O tie, kurie pabando, švelniai ir maloniai pavadinami<br />
defektuotais arba ligoniais.<br />
– Rokas neturi pusiausvyros, žinai?<br />
– Mhm, – sakau.<br />
Iš tiesų tai net nežinau, ką čia atsakius. Jis bijo,<br />
kad organizmas atmes mikroschemą, kaip atsitiko<br />
Inai? Bet juk netekti pusiausvyros – teigiamas dalykas.<br />
Natūralus netreniruoto kūno pokytis. Pojūčio<br />
nunykimas.<br />
– Jis norėtų ją atgauti.<br />
Kažkoks stebuklas. Kam jam tas vargas! Ir ką jis<br />
veiks su ta tobula pusiausvyra? Tereikia prasižioti<br />
Alai, kaip jaučiuosi aš, kaip jaučiasi Mantas sistemoje.<br />
Mes kaip musės tinkle, kurios vis tiek bus surytos,<br />
kurioms tuoj iščiulps visus syvus.<br />
– Taigi. Aš jam ir pasakiau.<br />
– Ką pasakei?<br />
– Su tokiais jo norais mums ne pakeliui.<br />
Ala perka bilietus į dirbtinį Japonijos paplūdimį.<br />
Kaip ji ten sako? Nebus vieno, bus kitas? Ji gali<br />
pasirinkti iš trijų šimtų kitų Rokų.<br />
171<br />
Atjunk.indd 170-171 20/04/15 10:42
Rebeka Una<br />
Atjunk<br />
– Ar jau pagalvojai? – klausiu jos.<br />
– Apie ką?<br />
– Apie kitą. Tobulą savo vaikų donorą.<br />
Ji žino, kad čia juokelis, bet rimtų rimčiausiai atsako:<br />
– Tai žinoma. Tą pat akimirką, kai išsiskyrėm. Šlapias.<br />
Šlapias. Mes žinome, kad neturime pojūčių. Neturime<br />
to, ką turėjo protėviai.<br />
Pavyzdžiui, pusiausvyros. Rokas susverdėjo lipdamas<br />
iš dušinės. Alai svaigsta galva žiūrint į medžio<br />
šakas.<br />
Protėviai tam neteikė reikšmės. Neteikė reikšmės,<br />
kiek daug jie turi. Jie siekė technologijų, viską<br />
darė taip, kad viskas pamažu virto tuo, kas dabar<br />
yra. Jų protai buvo varomoji jėga. Jie stengėsi, kad<br />
mes susikurtume tokią sistemą, kokią turime.<br />
Mantas nepatikėtų, kad galiu taip pasielgti. Apibėgusi<br />
ratą, pasiieškau akmenuko ir lyg protėvių bijotą<br />
pasaulio pabaigą įsidedu jį į burną.<br />
Ir ką?<br />
Ir nieko.<br />
Nieko nejuntu. Ant liežuvio ta pati guminė masė,<br />
jokio skonio, jokios tekstūros.<br />
Išstumiu jį atgal.<br />
■■■<br />
173<br />
Atjunk.indd 172-173 20/04/15 10:42
Kaip man jos atsikratyti?<br />
Bet ir tuomet...<br />
Kas iš to?<br />
174<br />
Rebeka Una<br />
Mantas vis prasčiau jaučiasi ir nebenori susitikti.<br />
Labai gerai, nes turiu susikaupti, pabūti viena. Nors<br />
būnant su juo vis mažiau svaigsta galva, man patinka<br />
būti vienai. Tie tūkstantis draugų nesiskaito.<br />
– Tu ir vėl atsijungusi per dažnai, – priekaištauja<br />
Ala. – Tau nepadeda terapija.<br />
– Ne tau spręsti, – sakau.<br />
– Tu skambi negatyviai.<br />
Siaubingai? Beprotiškai? Noriu paerzinti, bet nenoriu<br />
išsiduoti: o jeigu pavyktų įgyvendinti Inos<br />
planą.<br />
– Su Roku išbandėm mikroschemą, – dėsto<br />
Ala. – Mano sienoje jis matė, kur aš judu, ką veikiu.<br />
Trajektoriją žymi žalias taškelis.<br />
– Kur judėjai? Savo kambary? – nesusilaikau.<br />
Ala nepastebi, kad įgeliu.<br />
– Apėjau kelias parduotuves, brolio mokyklą.<br />
Buvau parke, dar viename prekybcentry. Paskui<br />
tavo stadione, kituose septyniuose stadionuose.<br />
Atjunk<br />
Mikroschema fiksuoja kiekvieną judesį, kūno temperatūrą,<br />
kvėpavimo dažnį, hormonų kiekį organizme,<br />
kraujo spaudimą.<br />
– Gerai dar, kad minčių neskenuoja.<br />
– Juokis juokis, juk ir tau tuoj įsiūs.<br />
– Kaip tu atlaikei?<br />
– Ką atlaikiau?<br />
– Kaip nepavargai? – po tokių apsukų Ala turėtų<br />
šnopuoti kaip į krantą išmestas senovės banginis.<br />
– Buvau su riedžiu.<br />
Tikrai. Pamirštu, nes pati beveik nenaudoju, net<br />
į parduotuvę einu pėsčia. Su tokia riedančia elektrine<br />
priemone viskas įmanoma.<br />
Man beveik gaila Alos. Kad ir kokios mes nepanašios,<br />
bet tiek esame priplepėjusios, turbūt daugiausia<br />
iš visų mano beveik tūkstančio draugų. Jei<br />
atsijungčiau, kaip Mantas, niekada jos nematyčiau.<br />
– O gal organizmas atmes, – sakau.<br />
– Neatmes. Mikroschema sukurta pagal kiekvieno<br />
DNR.<br />
– Bet juk operuojant...<br />
– Dabar viskas bus gerai operuojant. Nebus jokio<br />
organų atmetimo.<br />
– Vadinasi, jokių brokuotų žmonių.<br />
175<br />
Atjunk.indd 174-175 20/04/15 10:42
Rebeka Una<br />
– Jokių brokuotų žmonių. Gali patikėti, kaip toli<br />
mes nuėjom?<br />
Ji patyli ir vėl klausia:<br />
– Ką veiki?<br />
Kalbu su tavim, – noriu pasakyti.<br />
Taip man sako Mantas.<br />
Kalbu su tavim, ir daugiau nieko.<br />
Bet tik ne Ala.<br />
Ir ne jai suprasti.<br />
Atjunk<br />
– Visais užsispyrėliais. Nepyk, kad ir Dana. Ką<br />
veikti jai ir tokiems kaip ji, kurie užsispyrę nenori<br />
įsisodinti akių.<br />
Kai Ala gimė, sistema jau egzistavo. Taigi. Ne<br />
Ala sugalvojo sistemą ir ne Ala nustatė, kurie žmonės<br />
čia neturi ko veikti, todėl jų turi nelikti. Tačiau<br />
šiuo atžvilgiu ji tokia pozityvi, kad man negera.<br />
Jokios galimybės atmesti. Sava DNR. Jau buvau<br />
pradėjusi apgailestauti, kad Alą gal teks palikti, o<br />
dabar supykstu.<br />
– Ala, – sakau, – tu neapgailestauji, kad nepažįsti<br />
brolio?<br />
– Kokio brolio? To? Aš jo net nelaikau broliu.<br />
– Ir niekad nepagalvojai, kur jis?<br />
– O kur jis gali būti. Jis kitur ir turi socialinius<br />
tėvus. Ir žinai ką. Tokių kaip jis nebebus. Jų neliks.<br />
– Kodėl jų turi nelikti?<br />
– O ką jiems veikti? Jais net protėviai atsikratydavo.<br />
– Gal dar kuo nors reikėtų atsikratyti, – siūlau Alai.<br />
176<br />
■■■<br />
Atjunk.indd 176-177 20/04/15 10:42
178<br />
Rebeka Una<br />
Kaip man ją nusimauti? O paskui?. . Kur nusimovus<br />
dėti? Kur jis dėjo tą plėvę?<br />
Sėdu į greitintuvą, paspaudžiu visus OFF ir bandau<br />
nusilupti plėvę. Kodėl greitintuve? Gal kad<br />
greitintuvas man primena procedūrų kabinetą.<br />
O gal kad uždarame greitintuve saugiau nusižengti.<br />
Nežinau, nuo kurio galo pradėti. Taip ir nepaklausiau<br />
Manto, kaip jis nusimovė.<br />
Beveik tūkstantis – nulis. Plėvės naudai.<br />
Mantas sako, kad jam negera, ir nieko neaiškina. Vis<br />
dar nenori susitikti. Va ir įrodymas, kad būti be plėvės<br />
– nieko gera. Tačiau ir nusimovus juk nebūtina<br />
gyventi be plėvės. Nusimausiu, pažiūrėsiu, kaip ten<br />
viskas be jos, ir vėl apsimausiu. O jei ne? Jei neišeis<br />
apsimauti? Tuomet reikės prašytis į procedūrinę.<br />
Turbūt toks aktas bus prilygintas prasižengimui.<br />
Galiu tik spėlioti, nes niekas nėra taip padaręs.<br />
Atjunk<br />
– Kodėl mes gyvename su plėve? – klausdavau<br />
mamos penktoje ir šeštoje klasėje, o paskui vis rečiau.<br />
Mama sakydavo:<br />
– Nes ji saugo mus nuo išorės ir nuo vidaus.<br />
Nes ji suderina mūsų hormonų sistemą. Išlygina<br />
kortizolį, adrenaliną, testosteroną ir estradiolį.<br />
Metams bėgant, apie plėvę klausinėjau mažiau,<br />
bet toliau bėgiojau ir mane toliau traukė gyvi žmonės<br />
ir gyvas maistas.<br />
Dabar tie klausimai vėl iškilo.<br />
Ar negali būti, kad plėvė yra?..<br />
Plėvė yra?..<br />
– Ar tu visada mėgai tą plėvę? – klausiu mamos.<br />
– Yra dalykų, kurie tiesiog yra, – atsako mama. –<br />
Apie kuriuos negalvoji, mėgsti juos ar ne.<br />
Mama ir negali atsakyti kitaip.<br />
– Ar yra tokių, kurie nusimovė plėvę?<br />
Man šis klausimas suskamba pobaisiai, bet mama<br />
nenustemba. Ji pati nustebina mane.<br />
– Turbūt yra, – gūžteli. – Bet kas iš to.<br />
Lygiai kaip aš sakau Mantui.<br />
– Su plėve geriau?<br />
Mama tyli.<br />
– Pati žinai, – sako. – Dabar ne tie laikai.<br />
179<br />
Atjunk.indd 178-179 20/04/15 10:42
180<br />
Rebeka Una<br />
– Kuria prasme ne tie?<br />
– Gyventi be jos.<br />
Tylim, paskui mama sako:<br />
– Pati žinai, ko atsikratėme ir kaip tai į naudą.<br />
Dabar jau tikrai pasakysiu, ką manau.<br />
– Jums į naudą, – sakau, – o aš nežinau, ko atsikratyta,<br />
todėl negaliu sakyti, kad man į naudą.<br />
Mano tėvų nusikaltimas tiesiogiai susijęs su manimi.<br />
Jie pradėjo mane po medžiu, galbūt todėl medžiai<br />
mane traukia. Juodu išdrįso akto imtis patys,<br />
užuot patikėję laboratorijai, kuri būtų atrinkusi geriausias<br />
ląsteles.<br />
Sunku patikėti, kad aš taip pradėta. Kai mama<br />
bandė atkalbėti mane nuo operacijos ir, mindama<br />
ratus po kambarį, tai pasakė, man prireikė atsiremti.<br />
Gerai, kad pojūčius slopina plėvė, be jos nebūčiau<br />
taip ramiai reagavusi. Dabar mes mokomės, kad<br />
pradėjimas turi būti sterilus, tuomet ir biosistema,<br />
ypač smegenys, bus švarios. Mes juk nenorime turėti<br />
protėvių primityvumo, ypač to, kas susiję su<br />
pojūčiais, emocijomis, jausmais. Intelektą ir valią<br />
pasiliekame, visa kita – balastas.<br />
Atjunk<br />
Nesuprantu, kaip tėtis ir mama taip sumąstė.<br />
Kaip jiems apskritai šovė toks absurdiškas noras –<br />
pradėti mane šitokiu būdu. Abu buvo normalūs,<br />
abu dirbo programuotojais, nebuvo pernelyg sentimentalūs,<br />
jų užrašinėse buvo po dešimt tūkstančių<br />
draugų, patys irgi susipažino per užrašinę. Mama<br />
pasakė, kad kartais šitaip atsitinka. Suveikia pasąmonė,<br />
migdolinis kūnas, ta limbinė smegenų žievės<br />
sritis, kuri saugo aštrius pojūčius ir atsiminimus.<br />
Tėtis tokios talpyklos jau neturi.<br />
– Tau neliūdna, kad jis tave paliko? – paklausiau<br />
mamos, kai ji pasakojo tą istoriją.<br />
– Kaip ir Marija, Jolanta, Aušra, Jūratė?<br />
Mama atsakė seniai nesvarstanti, ar jai liūdna,<br />
nes netekčių jau tiek, kad nesutalpintum į jokį diską.<br />
Iš pradžių tos netektys akyse keitė viena kitą,<br />
jausmas buvo toks, tarsi luptųsi oda; įdomiausia,<br />
kad visiems skaudėjo, bet niekas neprieštaravo, nes<br />
niekas nenorėjo būti stabdys, visi troško būti naujo<br />
gyvenimo dalimi.<br />
Viskas vyko pamažu, o kai įvyko, pokyčiai pasirodė<br />
tokie dideli, kad nueita šimtus metų į priekį.<br />
181<br />
Atjunk.indd 180-181 20/04/15 10:42
Rebeka Una<br />
Aš vis pamirštu.<br />
Savo nelaimei, tėvai gimė ir užaugo anksčiau,<br />
nei buvo sukurta bioninė plėvė. Suaugusiesiems<br />
bioninės plėvės neužvilksi, hormonų sistemos biono<br />
plėvė nepaveiks. Dana ir kiti senoliai, tėvai turi<br />
kitokią plėvę. Ji vadinama kompensuojamąja. Tokia<br />
plėvė turi pradžią ir pabaigą, kaip apgludęs naro<br />
apdaras. Ji apsaugo odą nuo išorės, susilpnina lytėjimo<br />
pojūčius, bet nesaugo iš vidaus. Todėl Dana,<br />
Manto senelis ir mano tėvai kankinosi nuo savęs<br />
pačių. Nuo pojūčių. Nuo hormonų.<br />
Todėl kankinasi Mantas. Jam grįžo natūralūs<br />
hormonai ir emocijos.<br />
Ar aš to noriu?<br />
Kita vertus, jei nesikankinu, tai kas aš esu?<br />
Ir kuo šia plėve siekiama mane paversti?<br />
Atjunk<br />
tarp tobulųjų vis išlenda kas nors, nepritampantis<br />
sistemoje. Gal mes daugiau negu specifinių DNR<br />
molekulių nešiotojai? Ne tik ląstelių sankaupos?<br />
Pažvelgiu ten, kur vėjas, atplėšęs medžio lapą, niekieno<br />
neatsiklausęs, drįsta jį nešti tolyn, tolyn.<br />
Man topteli.<br />
Ina buvo pradėta švariai, laboratorijoje. Bet tai<br />
neužtikrino, kad ji bus tobula ir organizmas neatmes<br />
mikroschemos. Vadinasi, netobulumas užsimezga<br />
ne pradėjimo metu. Jis tęsiasi per kartų kartas ir<br />
182<br />
■■■<br />
Atjunk.indd 182-183 20/04/15 10:42
184<br />
Rebeka Una<br />
Mantas vėl neatėjo. Sėdžiu seife ir vartau senus<br />
tekstus. Prisimenu, kad reikia sukapoti vaizdinius,<br />
bet darau tai vis rečiau. Sukapoju pirmas kelias<br />
knygas, paskui leidžiu lapams apkristi mane kaip<br />
vandeniui po dušu. Lapelis, kurį nešiojuosi užpakalinėje<br />
džinsų kišenėje, gerokai nusitrynęs. Piešinio<br />
neatpažintum. Ne todėl, kad daug žiūrėjau į jį, o<br />
kad ta vieta daug sėdžiu. Šiandien skaitau eiles. Kol<br />
nėra Manto.<br />
Sapnuoja medis, kad jo šaknys laisvos,<br />
Kad maisto syvai, kur tekėjo<br />
Iš juodų gelmių,<br />
Dabar šviesos upeliais<br />
Skverbias<br />
Pro lapus auksinius.<br />
Lengvai į kalną kopia,<br />
Jaučia... tuoj tuoj<br />
Šakos virs sparnais žaliausiais.<br />
Atjunk<br />
Rankos kyla prie veido. Mauti pradėjo nuo pėdų,<br />
tempė aukštyn ir baigė prie veido. Ar burnos.<br />
Bionas suaugo ir augo su manimi šiuos beveik ketverius<br />
metus – gal reikia stipriau pagramdyti. Bet<br />
ką? Man šauna mintis: Skalpas! Plaukai. Aš jos nenusilupsiu<br />
vien per juos. Kažin kaip Mantas nusilupo?<br />
Plaukus jam nusiskusti vienas niekis.<br />
Sugadinta diena. Negaliu skaityti net eilių. Turbūt<br />
vėl šoktelėjo temperatūra. Nevartoju beveik<br />
nieko iš papildų, mano maistas – obuoliai ir bulvės.<br />
Stadione bėgioju beveik kasdien, paskui ilgai<br />
sėdžiu medyje. Visas šias dienas, kol Manto nėra,<br />
įsilipu pasėdėti. Gal man trūksta ko gyvo? Jo? Inos?<br />
Dar pastebėjau, kad galiu ilgiau išbūti be užrašinės.<br />
Anksčiau atsijungus krėsdavo lengvas drebulys,<br />
jausdavau nesaugumą, tarsi sukčiausi greitintuve<br />
be saugos diržų ir kūnas daužytųsi kaip lego<br />
plytelė plastikiniame skliaute.<br />
– Ką šiandien valgei? – klausia mama.<br />
– Obuolių.<br />
– Nieko iš to nebus, pati žinai.<br />
– Bet man nesinori.<br />
185<br />
Atjunk.indd 184-185 20/04/15 10:42
186<br />
Rebeka Una<br />
Beveik išsidaviau, kad terapija neveikia.<br />
– Bionas nustos veikti, jei jo nemaitinsi.<br />
Aš ir nenoriu maitinti biono.<br />
– Man ta plėvė nesvarbu, pati žinai.<br />
– Nori kankintis kaip aš?<br />
Gūžteliu.<br />
– Žinai, kad negalėsiu nuolatos prieštarauti. Ir<br />
nežinau, ar noriu. Bet supranti, kad sistema tavęs<br />
nesigailės, kaip pasigailėjo manęs ir tėčio. Nes mes<br />
dar iš tų laikų, supranti? Tu esi gimusi sistemoje.<br />
Žinau. Žinau. Žinau.<br />
– Bent penkiasdešimt procentų tavo maisto turi<br />
sudaryti chemija. Kitaip plėvė neveiks.<br />
– Žinau, mama.<br />
– Kiek laiko jo nevalgai?<br />
– Keturias savaites.<br />
Mama nutyla ir ilgai tyli. Paskui girdžiu:<br />
– Sieki nusikaltimo.<br />
Vargu ar jis įvyks. Dar prieš kelias dienas delne<br />
nejutau akmens. Liežuvis tebėra aptirpęs, guminis.<br />
Bionas veikia tobulai.<br />
– Be jos tik kankinsies.<br />
Pagalvoju apie Mantą ir nieko nesakau.<br />
– Mama, žinai, kad Ina planavo išnykti?<br />
Atjunk<br />
Ji linkteli.<br />
Naujiena. Pastaruoju metu visi mane stebina.<br />
– Ir man nesakei?<br />
– Sužinojau turbūt kaip ir tu, per paskutines valandas.<br />
Aš neištveriu.<br />
– Ar mes galėtume apsigyventi viename kambaryje?<br />
Vis tiek iš manęs ir tavęs nieko gero. Mums<br />
nepavyks pasikeisti.<br />
Kad ir kaip stengiamės.<br />
Nepavyks.<br />
Mamaaaaaaaa!<br />
■■■<br />
Atjunk.indd 186-187 20/04/15 10:42
Rebeka Una<br />
Atjunk<br />
Dana nevartoja vaistų nuo tada, kai išsinešiau tą<br />
pakuotę. Tai daro dėl manęs. Ji nepasakoja niekam<br />
apie savo sapnus, ir sistema nustojo kibti prie jos<br />
dėl operacijos.<br />
– Artimiausius mėnesius neturėtų kibti, – sako ji.<br />
Ji nori sėsti į savo kampą, bet aš ją paliečiu. Negaliu<br />
patikėti. Visada tramdžiau šį norą, o dabar negaliu.<br />
– Galėtume sėdėti čia.<br />
Dana nenustemba, prie jos liestasi tūkstančius<br />
kartų. Ji paklūsta ir atsisėda. Aš drebu iš jaudulio<br />
greta jos.<br />
– Tavo oda, – Danos akys nukreiptos man į plaštaką,<br />
aš ją tai suspaudžiu, tai ištiesiu ant kito delno. –<br />
Ji per lygi. Džiaugiuosi, kad neteko su ja gyventi.<br />
Ji žiūri į mane su užuojauta. Ji jaučia, kur aš sėdžiu,<br />
jaučia mano kūno skleidžiamą šilumą. Kokia<br />
ji teisi, Dana. Tiek kartų gailėjau jos, vienišos ir sapnuojančius<br />
sapnus iš praėjusio pasaulio. O dabar<br />
pagailo savęs.<br />
188<br />
Baisiausia ne tėvų aktas po medžiu. Jie nusimovė tą<br />
plėvę turbūt daugiau iš smalsumo. Turbūt pajuto,<br />
kad ji nesaugo nuo jokios baisios aplinkos poveikio.<br />
Pašokinėjo basi po spyglius, paskui pasimylėjo kaip<br />
dvidešimtmečiai. Ne šiuolaikiniai, o senovės dvidešimtmečiai.<br />
Pamatė, kad per daug nesušalo, per<br />
daug nenudegė, spygliai jų nesupjaustė. Aš tik spėju,<br />
nes mama man daugiau nieko neaiškina. Mama<br />
turi teisę neaiškinti.<br />
Taigi, baisiausia ne tas aktas. Baisiausia, kad jie<br />
bučiavosi. Ir susitikę, kad ir porąsyk per metus, pasibučiuodavo.<br />
Va bučiuotis tai tikrai neįprasta. Lytinių organų<br />
ertmėje mažiau patologinių mikroorganizmų<br />
nei burnoje. Ar tai žinojo Dana, kai bučiavosi vos<br />
ne prieš šimtą metų? Bet Dana sako, kad niekas<br />
tuomet nesirgo, ir mama tvirtina tą patį. Vadinasi,<br />
mūsų protėviai buvo geležinės sveikatos, kad galėjo<br />
gyventi su tokiais įpročiais, kuriuos, anot Danos,<br />
nemažai veikė chemija.<br />
– Bučinys tai labai asmeniška, – sako man Dana<br />
kokį trisdešimtą kartą.<br />
– Vadinasi, mano tėvai išskirtinai mėgo vienas kitą.<br />
189<br />
Atjunk.indd 188-189 20/04/15 10:42
Rebeka Una<br />
Dana linksi.<br />
– Ir jautė tą... chemiją?<br />
– Tais laikais bet ką pajausti buvo paprasta. Be<br />
to, niekas negalvojo apie higieną bučiuodamasis.<br />
Neabejoju. Ypač klausydamasi tokių istorijų, kai<br />
žmonės apdrabsto vienas kitą sniegu, vanojasi pirtyje<br />
arba kepa bandeles iš smėlio ir vandens.<br />
Signalas prie durų nutraukia mintis.<br />
– Atėjo Rita, laikas eiti.<br />
– Ar jie dažnai lankosi?<br />
– Kurį laiką nesilankė, bet neseniai vėl pradėjo,<br />
– sako Dana.<br />
Tikiuosi, nieko blogo.<br />
Tikiuosi.<br />
Atjunk<br />
Įjungiu greitintuvą, prisisegu diržus ir sukuosi. Galvoju<br />
apie viską, ką pasakojo Dana. Labiausiai ima<br />
širdgėla dėl to, kad jie visur laisvai vaikščiojo. Aš<br />
sukuosi su Dana pievose, rugių laukuose, miške,<br />
ant kalvos, netoli kelio... sukuosi išskėtusi rankas,<br />
paskui krintu ant žemės ir jaučiu, kaip po stuburu<br />
banguoja Žemės rutulys.<br />
Pirmą sykį išlipusi iš greitintuvo apsivemiu. Jau<br />
netoleruoju apsukų?<br />
Ala vėl spirga kaip devyniolika saulučių, kurios šokinėja<br />
ant jos veido ir sproginėja virsdamos fejerverkais.<br />
– Nebebus! Nebebus!<br />
– Ko nebebus? – klausiu.<br />
– Tu vėl neskaitai, – jei galėtų, ji atsidustų, taip ir<br />
padaro simbolio forma, o tai nieko blogo.<br />
– Senienų. Istorijos. Seifų.<br />
■■■<br />
191<br />
Atjunk.indd 190-191 20/04/15 10:42
192<br />
Rebeka Una<br />
Atsiverčiu žinias. Tikrai. Vėl naujas įsakymas,<br />
tiksliau, rekomendacija.<br />
– Mama, tu žinai?<br />
Ji man linksi. Daugiau emocijų nerodo, todėl<br />
kalbuosi su Ala.<br />
– Ir ko čia taip džiūgauji? – sakau Alai.<br />
– Aš ne džiūgauju, aš pozityvi. Bet koks trukdys<br />
turi būti pašalintas.<br />
– Bučiniai ypač.<br />
Ji mane išprovokavo. Aš stipriai suirzusi. Tačiau<br />
Ala to nepastebi. Mes seniai nesugebam deramai<br />
suprasti viena kitos ir kivirčijamės ne ten, kur tikrai<br />
derėtų.<br />
– Matausi su tavo Ina, ji labai faina. Mes šiandien<br />
lankėmės Fun Parke.<br />
Man neįdomu. Turėčiau siaubingiausiai įsižeisti,<br />
nes ji nėra mačiusi Inos gyvos, todėl net nežino,<br />
kas ta Ina išvis. Tačiau siaubingiausiai įsižeisti įmanoma<br />
tik senovėje. Todėl sukandu dantis. Nenoriu<br />
suskambėti kaip senovinė liekana. Mes dar plepam,<br />
prie manęs prišoka tėtis ir sveikina, nes visai neblogai<br />
padirbėjau su savo pavidalu. Sakau jam, kad tuoj<br />
su juo pašnekėsiu.<br />
Kadangi nesugalvoju, ką čia dar tokio Alai atšovus,<br />
ji pasiūlo pati.<br />
Atjunk<br />
– Turėtum juos išimti iš džinsų kišenės. Tikiuosi,<br />
jau nesinešioji ten jų.<br />
()<br />
Grytos pavidalas, Grytos pavidalas... metro aštuoniasdešimt,<br />
programuotoja, vaikų e. komiksų<br />
kūrėja, chirurgė ir vieno vaiko mama. Ne, dviejų.<br />
Vis neapsisprendžiu ir kasdien keičiu skaičių. Taip<br />
pat kaitalioju drabužius, akis, plaukų spalvą, todėl<br />
mažai dirbu ir keliauju su savo bionu.<br />
– Tu apsistojusi kažkokioj pievoj su juo, – sako<br />
tėtis.<br />
– Tuoj išplauksiu į plačiuosius miestus, – sukrizenu<br />
jam; sistemoje galima ir juoktis, ir kvatoti,<br />
ir net... keiktis.<br />
– Galėtum kurti kitą bioną. Galėčiau tau padėti.<br />
Pati žinai. Jei pirmam kas nors nutiktų.<br />
– Galėtum, bet aš nenorėčiau, – sukrizenu vėl.<br />
Tėčio bionai visi sėkmingai gyvena, rūpinasi palikuonimis,<br />
perka ir parduoda, nuolat dirba ir beveik<br />
nemiega. Mes to turbūt nepasieksim.<br />
– Kaip tavo sveikata? – klausia tėtis.<br />
O tavo, noriu paklausti, kaip tavo atmintis?<br />
– Normali, – sakau.<br />
Nesakau, kad apsivėmiau nuo greitintuvo. Kadangi<br />
buvo vandens diena, užglaisčiau pėdsakus.<br />
193<br />
Atjunk.indd 192-193 20/04/15 10:42
Rebeka Una<br />
– Įsisiuvai mikroschemą?<br />
– Ko skubėti?<br />
– Ir aš taip manau.<br />
Tėtis kaip visada linksmas ir dalykiškas.<br />
– Ar žinai, kad esu 418 vaikų donoras? Matei<br />
mano sieną?<br />
– Atsiprašau. Pasveikinsiu.<br />
Taip ir padarau.<br />
Ar nesiilgi mano mamos?<br />
Noriu klausti, bet jis toks linksmas, toks linksmas,<br />
kad matyti ir taip. Tikrai nesiilgi.<br />
Paskui man šauna į galvą paklausti:<br />
– Tėti, ar turi kokį nors planą?<br />
– Planų mes turime nuolat. Kitaip neegzistuotume,<br />
– sukrizena.<br />
– Turiu omeny, planų planą? Panašiai kaip svajonę?<br />
– Turiu, – sako tėtis. – Gyventi šešis šimtus metų.<br />
Atjunk<br />
Tėvų, kaip ir draugų, – kiek tik nori. Taigi, rekomenduojame.<br />
Taip, rekomenduojame.<br />
Prievartos nėra.<br />
Nėra, nėra tos prievartos.<br />
Mantas su manimi vis nesikalba. Aš jo tik paklausiu<br />
vieno klausimo:<br />
– Ar žinai, kad bus sunaikinti visi seifai?<br />
– Ži.<br />
– Mantai. Kaip tu ją nusimovei?<br />
Jis kažką suniurna, ir tiek.<br />
Aha, vėl žinios. Biolginis tėvas ir biologinė mama<br />
dabar turės dar vieną pavadinimą. Biodonorai. Taip<br />
bus net tiksliau. Juk ne visi vaikai bendrauja su biologiniais<br />
tėvais. Daugelis tam turi socialinius tėvus,<br />
ir ne vienus.<br />
194<br />
■■■<br />
Atjunk.indd 194-195 20/04/15 10:42
196<br />
Rebeka Una<br />
Su mama kalbamės, žinios jos nepaveikė neigiamai.<br />
– Toks pavadinimas net tikslesnis, – sako mama.<br />
– Atmink, kad vaiko biodonorais gali būti bet<br />
kas. Vėliau vaikas pasirenka visai kitus tėvus. Socialinius.<br />
Turbūt. Dabar mane kur kas paprasčiau sukrėsti,<br />
tačiau ilgiau pagalvojusi nusiraminu. Prisimenu,<br />
kad pusė bendraklasių su savo biologiniais<br />
tėvais-donorais nėra net kalbėję, jie bendrauja su<br />
visai kitais tėvais. O biodonorus pasveikina tik per<br />
savo gimtadienį.<br />
Visai logiška. Negi būdamas šitiekos vaikų tėvas<br />
kaip mano tėtis su visais pribendrausi.<br />
Matau, kaip Ala visur naršo, stato ir keliauja, vienu<br />
metu šnekasi su septyniasdešimt draugių. Aš, kai<br />
šnekuosi su ja, tai šnekuosi su ja viena. Mano terapeutė<br />
pabrėžė, kad man reikia bendrauti su daugiau<br />
Atjunk<br />
žmonių vienu metu.<br />
– Kitaip tavo smegenys nelavės, – paaiškino. –<br />
Tavo dėmesys turi būti dispersinis, ne linijinis. Linijinis<br />
– tik į vieną ar kelis objektus, sistemoje jis<br />
turi apimti beveik viską.<br />
Mūsų siekiamybė – daryti viską vienu metu.<br />
Taip mes sutaupome laiko, kuris yra vertybė.<br />
Šiandien švenčiame Roko gimtadienį. Alos draugo,<br />
tik naujo, ne to, kuris triskart prarado pusiausvyrą<br />
lipdamas iš dušinės. Keisčiausia, kad mūsų gimtadieniai<br />
labai panašūs į protėvių, bent jau su jais<br />
susijusios fantazijos. Valdausi, kad nemirčiau iš<br />
nuobodulio ir nebėgčiau į stadioną. Kiekvienas paruošiame<br />
po gabalą torto ir statome ant bendro stalo,<br />
į didelę torto mozaiką. Ant savo gabalo turime<br />
parašyti vieną žodį apie Roką. Gimtadienio proga<br />
ir paeiliuojam, tik mūsų eiliavimas dažnai iš dviejų<br />
ar trijų žodžių. Rokas šaunus. Gamina hitus. Po-zity-vus.<br />
Dažnai neu-tra-lus. Teigiamas visas. Šypsosi<br />
bičas. Tikrai išskirtinis. Kukliai ne-eilinis... eilinis<br />
eilinis. Mes visi eiliniai. Kuo išsiskirsi ar nustebinsi<br />
kitą, kai sistemoje viskas galima. Kad ir nusižvengt<br />
197<br />
Atjunk.indd 196-197 20/04/15 10:42
198<br />
Rebeka Una<br />
visa gerkle. Ant stalo – tūkstančiai torto gabalų. Devyni<br />
tūkstančiai draugų švenčiame Roko gimtadienį.<br />
Tarp jų kokie septyni šimtai Rokų, turbūt yra ir<br />
Alos buvęs, tingiu tikrint. Yra tortų su pirato galva,<br />
lazerio spinduliu, tortų užrašinių, tortų erdvėlaivių,<br />
tortų pypkių su užrašu „linksmasis vydas*“ ir prierašu<br />
„netrauk į plaučius, nesveika“. Rokui sugalvojami<br />
klausimai, ir į visus jis atsako. Būdamas sistemoje,<br />
gali nebent apsimesti, kad ko nors nežinai.<br />
Kuo skiriasi Verpsto ir Sombrero galaktikų vijų<br />
ryškumas? Kur taikomas mažiausių kvadratų metodas?<br />
Kokie infraraudonieji spinduliai gali pradeginti<br />
betone skylę per sekundės dalis? Kiek organų<br />
galėjo pasikeisti protėviai? Kiek organų galime pasikeisti<br />
mes?<br />
Mūsų niekuo nenustebinsi, galvoju. Paskui užsimirštu<br />
ir suniūniuoju. Išleidžiu garsą, panašų į<br />
mmmmmhmmmmm.<br />
– Kažką sakei, Gryta? – klausia Vilius.<br />
– Ne, nieko.<br />
Užmiršau, kad esame prisijungę ir girdėti kiekvienas<br />
krenkštelėjimas. O gal dar įstengtume nu-<br />
* Angl. weed – rūkoma žolė.<br />
Atjunk<br />
stebinti vienas kitą?<br />
Ryte Inos pavidalas vėl keistai žiopsojo į mane.<br />
Uždaviau jam tokius klausimus, kurių nėra sistemoje.<br />
– Ina, paklausyk, – pasakiau ir perskaičiau.<br />
Sapnuoja medis, kad jo šaknys laisvos,<br />
Kad maisto syvai, kur tekėjo iš juodų gelmių,<br />
Dabar šviesos upeliais skverbias<br />
Pro lapus auksinius... Sakyki, Ina, ką sapnuoji tu.<br />
Metas išmesti Roką penkiolika kartų į orą. Jis sėda<br />
ant kėdės, kurią čia pat sukurpėme trimate moduliacija<br />
ir užrašėme jo vardą. Tai yra sodina ant jos<br />
vieną savo pavidalų. Mes išmetam jį į orą. Roko pavidalas<br />
ir Rokas už ekrano sužviegia vienu metu.<br />
Tu net nežinai, koks tai jausmas, topteli man.<br />
Būti išmestam į orą.<br />
Nežinau, kodėl mane suima keistas pyktis, juk ir<br />
pati nesu to patyrusi. Dana pasakojo, kad per vieną<br />
gimtadienį ją įsupo tiek, kad su visa sūpynės lenta<br />
nuskriejo nuo virvės. Laimė, apačioj nebuvo betono<br />
– Dana su visa lenta nulėkė ant šiaudų krūvos. Ir<br />
199<br />
Atjunk.indd 198-199 20/04/15 10:42
200<br />
Rebeka Una<br />
liko gyva ir laiminga. O per kitą gimtadienį, rodos,<br />
septynioliktą, sakė Dana, ją pagriebė už rankų ir kojų<br />
ir įmetė į bangas. Su drabužiais.<br />
– Ir jūs net nebuvot susitarę?<br />
– Ko nebuvom susitarę?<br />
– Kad programoje... kad įmes?<br />
– Juk tai gimtadienis! Per gimtadienį turi būti<br />
staigmenų!<br />
Nesuprantu, kodėl kartais išeinu iš Danos apimta<br />
pykčio. Gal dėl dalykų, kurių niekad neteks<br />
patirti.<br />
Rokas mus vedžioja po šalis, kurias šiais metais apkeliavo.<br />
Turbūt visi apsimeta, kad linksma, nes visi<br />
buvę tose šalyse. Jis pasakoja, ką nuveikė, nors ir<br />
taip gali perskaityt, jei nori.<br />
– Australijoje pastačiau trečią pastatą. Inžinerijos.<br />
Paskui Rokas aiškina, ką dirba jo klonai. Visi fizikos<br />
laboratorijoje konstruoja erdvėlaivius.<br />
– Žemė per maža. Ši sistema per maža. Saulės<br />
sistema per nyki. Reikia orientuotis į kitas saules ir<br />
kitas sistemas.<br />
Palauk, Žemė per maža? Ir tai sako tas, kuris nė<br />
Atjunk<br />
sykio nesimaudė jūroje?<br />
Žinau, ką pasakytų Mantas. Jis man yra pasakęs:<br />
– Skaitykim lėčiau.<br />
Man ir Mantui jau tada buvo atėjusi mintis, kad<br />
nebus ko veikti, jei perskaitysime visas seife esančias<br />
knygas.<br />
– Skaitykim lėčiau, – pakartojo.<br />
– Galėsim skaityti iš naujo. Patikusias, – pasiūliau.<br />
– Galėsim, – sutiko. – Ką tu skaitysi iš naujo?<br />
Manto balsas skambėdavo labai gražiai, kai jis<br />
sulėtindavo tempą. Skambėdavo kaip pasaka prieš<br />
miegą, kurią Danai sekdavo tėtis arba močiutė. Tik<br />
Manto balsas neskambėdavo nei kaip tėčio, nei kaip<br />
močiutės. Tačiau buvo toks ramus, kad klausydama<br />
užsimerkdavau ir atsipalaiduodavau. Taip atsipalaiduodavau,<br />
kad vieną sykį net nugrimzdau į miegą.<br />
– Miego sistema išsiderino, – pasakiau atsibudusi,<br />
o Mantas juokėsi.<br />
Mes miegame keturias valandas, kartais tik tris.<br />
Sėdėdami foteliuose, kurie prisitaiko prie mūsų kūno<br />
formų. Ne bet kaip, ne bet kur, juolab ne aukštielninki<br />
seifo koridoriuje.<br />
Mantas vėl miega aštuonias valandas.<br />
201<br />
Atjunk.indd 200-201 20/04/15 10:42
202<br />
Rebeka Una<br />
Atjunk<br />
Rokui noriu pasakyti tą patį. Lėčiau. Bet šauna kita<br />
mintis. Kad ir kokia kvaila, turiu pasakyti. Tuo metu<br />
Manto žodžius, mano nuostabai, ištaria kažkas<br />
kitas iš Roko draugų.<br />
– Biče, o jei viską darytum lėčiau ir su vienu<br />
klonu, a? – girdžiu, kažkas sako. Nepažįstu to, kuris<br />
taip pasakė, jo nėra mano drauguose. Net neatkreipiau<br />
dėmesio, koks jo vardas, negaliu jo rasti. Kalbėdamas<br />
jis nerodė veido, nes galima kalbėti išjungus<br />
vaizdo įrašą.<br />
Išrikiuoju kalbėtojų sąrašą pagal laiką. Jokių<br />
šansų. Vienu metu sakiusių kad ir po žodį – keli<br />
šimtai. Gaila. Gausybė žmonių – didelis minusas,<br />
galvoju.<br />
Ant Roko sienos parašyta, kad jis jaučiasi kiek<br />
neryžtingai. Visi jį drąsina. Juk būti penkiolikos<br />
ir taip jaustis natūralu. Ant torto gabalų prirašyta<br />
daug žodžių apie Roką. Šaunus. Žaibiškas. Atviras.<br />
Šypsningas. Progresyvus. Talentingas. Greitas. Aš<br />
galvoju, ką čia parašius. Nupiešiu sportbatį. Roko<br />
akys blyksteli, jo veidą pamatau per visą ekraną.<br />
Jis man mirkteli taip, kad nutirpstu: akis pavirtusi<br />
raukšlių duobe, pasmakrės klostės lyg buldogo,<br />
o šypsena ir dešinys lūpos kampas su keliais ūsiukais<br />
tokie tikri, kad norisi paliesti pirštu. Taip ir padarau.<br />
Paviršius lygus.<br />
– Kietas batas, – vėl pamerkia.<br />
Batą pagiria dar kokie šeši šimtai jo draugų, penki<br />
šimtai iš jų – bendri mūsų draugai.<br />
– Ką tuo man sakai, Gryta? – Rokas pliaukšteli<br />
gumos burbulu man palei nosį, matyt, perėmęs<br />
Alos įprotį.<br />
Visi, susidėję su Ala, ima kramsnoti mėtinę gumą,<br />
tačiau šios skonis visiškai cheminis.<br />
Nenoriu sakyti viešai, todėl mesteliu asmeninę<br />
balso žinutę: „Bėk.“ Tegu supranta, kaip nori.<br />
„Tu žinai, kad aš nebėgioju, Gryta“, – gaunu atgal.<br />
„Šiandien ne, rytoj nežinia. Bet kada galime pasikeisti“,<br />
– siunčiu.<br />
„Kartais vertybė nieko nekeisti, Gryta. Aplink ir<br />
taip viskas keičiasi. Norisi būti tokiam, koks buvai<br />
visą laiką.“<br />
Ir koks buvo Rokas visą laiką? Toks kaip visi. Ribotų<br />
pojūčių, nenubėgęs nė vieno rato, nė karto<br />
203<br />
Atjunk.indd 202-203 20/04/15 10:42
204<br />
Rebeka Una<br />
nesimaudęs ežere, vanduo – tik iš dušinės. Nesibučiavęs<br />
ir nesibučiuosiantis kaip tame popiergalyje...<br />
tačiau jis viską gali sistemoje. Taigi, manantis, kad<br />
nieko neprarado, todėl gali likti toks, koks nori.<br />
„Tai ir būk. Nesikeisk“, – rašau.<br />
„Nes gal suprasi, kad visada norėjai bėgti.“<br />
Rokas juokiasi, krizena. Paskui rodo, kad vėl juokiasi.<br />
Jis sako, kad daugelis manęs neįvertina, bet aš<br />
tikrai turinti humoro. Ne veltui aš jo drauguose.<br />
Atjunk<br />
O paskui viską sugadinu. Aš dar prisijungusi, bet išbėgu<br />
į stadioną, nes keipstu iš nuobodulio kambary.<br />
Bėgu vieną, antrą, trečią ratą ir stebiu, kaip keli<br />
šimtai toliau sveikina Roką, linkėdami savaime suprantamų<br />
dalykų. Laimė, aš dar be mikroschemos.<br />
Jie girdėtų mano šnopavimą, matytų mano trajektoriją.<br />
Aš dar laisva... Imu juoktis. Kokiame pasaulyje<br />
gyvenu, jei šiandien sistemoje galiu pasijusti<br />
laisvesnė, nei būsiu rytoj!<br />
– Gryta, tu juokiesi? Simbolių nematyti! Fiksuok<br />
tai, – girdžiu.<br />
Tuomet ir sugadinu viską. Kai bėgu, smegenų,<br />
kurios turi veikti neutraliai, ląstelės prisipildo deguonies.<br />
O jis toks reikalingas kitaip mąstyti.<br />
– Susitikim visi, – sakau.<br />
Tai ir yra ta pirmai šovusi mintis. Tikiuosi, mane<br />
išgirdo tas, kuris pasakė Rokui: „O jei darytum<br />
viską lėčiau...“<br />
Ala nebūtų Ala, jei nežiebtų man į pasmakrę. Ji<br />
išlenda ir net dreba visa, net simboliai vartosi jai<br />
per galvą.<br />
– Kas tau pasidarė? Nori viską sugadinti?<br />
– Jau sugadinau.<br />
– Bet tikrai, Gryta. Tu kažkokia... iškrypusi.<br />
Alai svaigo galva, kai matėsi su manim. Man<br />
svaigo galva, kai stovėjau Inos mokyklos vestibiulyje.<br />
O dabar sueitų šitiek žmonių į vieną vietą! Ir kas<br />
būtų? Sprogimas. Ekologinis nusikaltimas planetai.<br />
Šūkavimai, triukšmas, gal net susistumdymai, nusikaltimai.<br />
Emocijos. Tie kvaili baisūs bučiniai.<br />
Nieko, tikrai nieko gero. Nieko doro. Aš iš kry pusi.<br />
Atsidarau greitintuvo duris ir įsirangau. Iš galvos<br />
neišeina Roko gimtadienis. Devyni tūkstančiai<br />
žmonių ir tas balsas: „Biče, o jei darytum viską<br />
205<br />
Atjunk.indd 204-205 20/04/15 10:42
Rebeka Una<br />
Atjunk<br />
lėčiau...“ Niekas nesusipyko, visi gerai leido laiką.<br />
Turbūt visai įmanoma bendrauti su visais biologiniais<br />
palikuonimis, jei nesi toks defektuotas<br />
kaip aš.<br />
Kiek paskambinu Mantui, tiek pažadinu – vis pataikau<br />
jo miego valandomis. Jis jaučiasi geriau, tik<br />
įspėja neišsigąsti, kai jį pamatysiu.<br />
– O kas, – klausiu, – gal tau beždžionės uodega<br />
išaugo?<br />
Jis krizena, ir man nudiegia: aš taip pasiilgau šito<br />
juoko.<br />
Mantas sako, kai ką konstruoja ir man greit parodys.<br />
Jis tikisi tuo sukonstruotu daiktu mane nustebinti<br />
labiau nei savimi? Tegu pasistengia, apie<br />
visokius konstruktus esu skaičiusi ir girdėjusi iki<br />
koktumo.<br />
Šiandien einu į parką, kuriame, išsimovęs iš batų,<br />
Mantas lakstė po spyglius ir kuriame paskutinį<br />
kartą laukiau Alos.<br />
Spardau akmenukus. Randu tik tris, visi kiti per<br />
maži. Mane sunervina mintis, kad be batų jų vėl<br />
■■■<br />
207<br />
Atjunk.indd 206-207 20/04/15 10:42
208<br />
Rebeka Una<br />
nepajusčiau. Net nekeliu nuo žemės. Parkas ne visai<br />
tuščias; gatvėse irgi daugiau žmonių nei įprastai.<br />
Visi važinėja riedžiais, yra tokių, kurie vaikštinėja<br />
su guminėmis apsaugomis ant alkūnių, kelių,<br />
galvos. O tikėjausi pabūti viena po medžiais ir gal<br />
net įlipti pasėdėti ant šakos. Sudie pasėdėjimui. Ko<br />
jie čia sugužėjo iš savo saugių baltų dėžučių? Mikroschemos!<br />
– man topteli. Dabar tai tapo savotišku<br />
žaidimu, visi vieni kitus fiksuoja ir matuoja.<br />
Temperatūrą, spaudimą, kvėpavimą, anot Alos, net<br />
didelio intensyvumo emocijas.<br />
– Tokių mes nejaučiame, – pasakiau jai.<br />
– Lauke vis dar jaučiame. Jei įvažiuojame į balą<br />
ar pamatome gyvį ant tako, – atsakė. Gyvį? Leopardą<br />
ir šakalą gali pakasyti sistemoje ir net pakrizenti<br />
iš to, paskui parašyti sienoje. O čia tik mutavę sliekai<br />
– vieninteliai gąsdinantys padarai, prisitaikę<br />
gyventi po asfaltu. Kitas aukšto lygio emocijas galintis<br />
sukelti padaras – paprastoji varna. Vaikštau<br />
tarp medžių ir nejučia pradedu ramstytis tai į vieną,<br />
tai į kitą. Inos nebėra. Mantas nesirodo. Esu tik aš.<br />
Užpuola stiprus negatyvumas. Norisi pakalbėti su<br />
mama, bet susilaikau, noriu ištverti savo negatyvią<br />
vienatvę. Prisimenu, ką mama kalbėjo apie save ir<br />
Atjunk<br />
drauges – apie ilgesį, kai žmogaus nematai ilgą laiką.<br />
Ar gali būti, kad mane ištiko panašus jausmas?<br />
Ar gali būti, kad ilgiuosi Manto? Nežinau. Vis<br />
tiek niekas to nepatvirtins. Sunku ką nors jausti sistemoje,<br />
nes pats turi įvardyti dalykus, kuriems nėra<br />
palyginimo. Gali būti, kad dauguma taip ir liks neįvardyti.<br />
– Aš tau nemoku to paaiškinti, – sakydavo Mantas.<br />
Parke visi užsiėmę savo reikalais. Iš tiesų juos<br />
domina visai ne parkas. Jiems tas pats, kur atėjo, į<br />
skverą su vienu suolu ar į tokią pat gatvę kaip į penkias<br />
prieš tai. Jie tikrina, kaip veikia mikroschemos,<br />
įsikniaubę į savo užrašines. Kaip man į galvą neatėjo.<br />
Užsikabinu ant šakos ir pasiūbuoju. Niekas net<br />
neatsisuka. Atremiu pėdą į kamieną, dešine ranka<br />
užsikabinu už aukštesnės šakos ir kilsteliu save. Aš<br />
daug nesveriu, niekas šiais laikais daug nesveria,<br />
jokių antsvorių, jokių pilnumų tai šen, tai ten, esame<br />
kaulai ir oda. O nuo penktos klasės – dar viena<br />
oda ant odos. Įkeliu save į medį. Galva nesusvaigsta,<br />
ir mane apima ekstazė. Matau lipančią kamienu<br />
skruzdę, ji turbūt irgi mutavusi, bet įsivaizduoju,<br />
kad tai senoji skruzdė. Tokias žmonės dėdavo ant<br />
pilvo, kad apšlapintų odą, pasakojo Dana. Pažiūriu<br />
209<br />
Atjunk.indd 208-209 20/04/15 10:42
■■■<br />
Rebeka Una<br />
iš lapijos į apačią, apsidairau pro šakas į kairę, į dešinę:<br />
aš teisi, niekam aš neįdomi fiziniame pasaulyje.<br />
Pasiilgti gali tik to, su kuriuo bendravai kitaip, –<br />
ko nors gyvo. Taip sako mama ir Dana. Jaučiu, kad<br />
esu pasiilgusi Inos ir Manto. Ir Danos. O mamos,<br />
kad ir kaip keista, ne. Bet ji pati kalta. Nerodo noro<br />
su manimi susitikti. Užsispyrusi tiki, kad aš pasikeisiu,<br />
ir nenori man būti trukdžiu.<br />
Mamai gerai, ji patyrusi gyvą bendravimą, tačiau<br />
pati nesuteikia tokios galimybės man. Nesuteikia<br />
galimybės susitikti dažniau. Kita vertus, negaliu labai<br />
ant jos pykti. Jei būčiau mama, elgčiausi taip pat.<br />
Sėdžiu medyje, skaičiuoju skruzdes: viena, dvi...<br />
Staiga ateina mintis. Nenoriu! Nenoriu būti mama<br />
tokioje sistemoje. Nenoriu, kad mano vaikui užmautų<br />
tokią plėvę, kurios jis negalėtų nusimauti ir<br />
tik suktų galvą, kaip ja atsikratyti.<br />
Nuslystu žemyn, užsikabinu ant šakos ir nušoku<br />
ant žemės. Suskausta padą, kažkas, matyt, įdūrė.<br />
Nors neturiu su kuo palyginti, kokio stiprumo tas<br />
skausmas, tačiau surinku.<br />
Atjunk<br />
Nusiimk tą plėvę.<br />
Nusiimk. Nusiimk.<br />
Nusiimk.<br />
Ėmiau sapnuoti beveik kasnakt. Sapnuoju, kaip<br />
Mantas prašo manęs, įsispiria man į švarką ir tempia.<br />
Arba mes susikabinam delnais ir jis kelia mane<br />
aukštyn, tik sapne taip ir neaišku, kur. Galiausiai<br />
krintam ant žolės ir juokiamės.<br />
Mano sapnai pasidarė kaip Danos.<br />
– Ėmiau sapnuoti. Beveik kasnakt, – sakau jam.<br />
Jis sukrizena. Aš jau supratau, kad Mantas mane<br />
diskriminuoja. Vengia su manimi susitikti. Matyt,<br />
dėl to, kad jaučiasi kitoks nei aš. Aš nutyliu, kad jį<br />
sapnuoju.<br />
– Sapne voliojausi ant žolės, kaip Dana, – sakau<br />
jam. – Matai, ne taip nuo jos ir skiriuosi.<br />
– Ir miegi? – klausia. Suraukiu kaktą, tačiau jis<br />
myga toliau: – Tau norisi ilgiau miegoti?<br />
– Valanda ilgiau.<br />
211<br />
Atjunk.indd 210-211 20/04/15 10:42
212<br />
Rebeka Una<br />
Dabar jau išmiegu penkias.<br />
– Mama tai žino?<br />
Palinksiu galva.<br />
– Ir ką? – klausia.<br />
– Nieko, – sakau.<br />
Tuomet jis sako:<br />
– Tavo mama faina.<br />
Mantą sunku objektyviai vertinti, taip jam ir pasakau.<br />
Abu juokiamės.<br />
– Man parke įdūrė spyglys, – prisimenu.<br />
– Mhm, – numykia, aiškiai nepatiki. – Nori mane<br />
paguosti?<br />
– Aš visai nenoriu paguosti, – pykteliu. – Tas<br />
spyglys būtų įlindęs, jei ne plėvė.<br />
– Va, va, – gelia Mantas, – jokių įrodymų.<br />
Užrašinės! Tikrai kvaila su juo kalbėtis.<br />
– Nekompleksuok, – rėžiu atgal, bet stengiuosi<br />
draugiškai. – Susitikim.<br />
Aš jo vėl maldauju. Tik ką norėjau paerzinti, o<br />
jau nebenoriu.<br />
– Gerai, – jis sako.<br />
Bet aš žinau, kad nesusitiksim.<br />
– Per Roko gimtadienį buvo vienas, kuris jam<br />
palinkėjo viską daryti lėčiau.<br />
Atjunk<br />
– Kaip?<br />
– Va taip.<br />
– Tai ką tuo nori pasakyti?<br />
– Kad nesi toks vienas, taigi nekompleksuok.<br />
– Aha.<br />
– Apsivėmiau išlipusi iš greitintuvo. Matyt, jis<br />
man nebetinka. Ir sapnus sapnuoju, ir...<br />
– Tikrai supykino?<br />
– Supykino? Juk sakiau, apsivėmiau.<br />
Jis tyli.<br />
– Kas tau? – klausiu. – Apsivėmiau, tai apsivėmiau.<br />
Juk ne sistemos pabaiga!<br />
– O gaila, – pralinksmėja.<br />
Jo balsas pasikeitęs keliasdešimt kartų. Arba<br />
man vaidenasi, arba tikrai pradedu girdėti daugiau<br />
balso atspalvių. Anksčiau tiek neskirdavau, jei nebūdavo<br />
paaiškinama simboliais.<br />
Neužsidaryk, – sakau jam.<br />
– Aš ir neužsidarau.<br />
– Ateik bent pas Daną.<br />
– Aš pas ją ir einu. Ir ne tik pas ją.<br />
– Tu eini pas Daną? Vėl naujiena! Dana man nieko<br />
nesakė.<br />
– Aš visur einu. Ir bėgioju, – sukikena.<br />
213<br />
Atjunk.indd 212-213 20/04/15 10:42
214<br />
Rebeka Una<br />
Ir stadione bėgioja? Ir net bėgioti kartu nepasiūlo.<br />
Užrašinės! Kaip aš jo pasiilgau!<br />
Vos nepasakau jam to. Bet vis tiek nepatikėtų.<br />
O gal.<br />
– Gal mateisi su Itra? – jis to klausia ne pirmą<br />
kartą.<br />
– Ne, – sakau. Itros tikrai nėra Inos drauguose. –<br />
Va dabar ir matote savo trūkumus, jūsų panorėjęs<br />
nerasi, – priekaištauju.<br />
Mantas vėl šypteli ir nieko nesako. Pasiilgau jo,<br />
pasiilgau. Perbraukiu per veidą, bet jis nieko nejaučia,<br />
cha cha, galiu braukti, kiek noriu.<br />
– Ei, aš paliečiau Danai ranką.<br />
– Žinau, ji man sakė.<br />
– Ji tau sakė? Tai jūs kalbatės apie mane? – nustembu,<br />
ir jis linkteli.<br />
– Aha, kalbamės.<br />
Koks jis įdomus. Kalbasi apie mane, bet nenori<br />
susitikti. Gal apskritai tuomet verčiau viską nutraukti?<br />
Taip ir paklausiu.<br />
Jis tyli, paskui sako:<br />
– Kvailai susakei čia. Juk visi taip sistemoje bendraujat.<br />
Atjunk<br />
– Bet su tavim mes kitaip pradėjom.<br />
– Taip. Bet nemažai šnekamės ir telefonu.<br />
– Tu bandai mane grąžinti į sistemą?<br />
– Nežinau.<br />
– Nežinau, nežinau, – pamėgdžioju. – Kalbėk<br />
aiškiau!<br />
– Nereikia šaukti, – prašo.<br />
– Nenumirsi, į ekraną šaukiu.<br />
Mes abu sukrizenam, tik kažkokie suirzę.<br />
– Ar tu tikrai nori susitikti? – paabejoja.<br />
Ar aš tikrai noriu susitikti? Aš to prašau beveik<br />
kiekvieną dieną, jam tikrai kažkas negerai.<br />
– Tu juk turi kelis šimtus draugų, – primena.<br />
– Beveik tūkstantį, – sakau ir pagalvoju, gal jam<br />
pavydas, nors negali būti. – Tu man pavydi?<br />
Jis purto galvą, paskui, negaliu patikėti, jo akys<br />
parausta.<br />
– Ką ten darai? – klausiu ir pasijuntu nesmagiai.<br />
– Su tavim kalbu.<br />
Ala taip neatsakytų, ji nuolat dar ką nors veikia.<br />
– Laiko švaistytojas, – sakau, ir mes abu sukrizenam.<br />
Jo krizenimas trunka ilgiau, ir man dilgteli po<br />
šonkauliais. Sukirba paklausti, kaip jam, bet topteli,<br />
215<br />
Atjunk.indd 214-215 20/04/15 10:42
216<br />
Rebeka Una<br />
kad mano akys net neparaudo. Jos niekada nerausta,<br />
tai rodo, kad aš jam per dirbtinė.<br />
– Kelintą valandą bėgioji? – klausiu.<br />
Jeigu neateis, sakau sau, pati pas jį nueisiu.<br />
Jis tik nusijuoktų. Jis žino, kad to nepadarysiu.<br />
Mes jau kalbėjom ta tema, ir aš jam prižadėjau.<br />
Besukdama galvą, kaip čia Mantą prisikvietus bent<br />
jau nueiti pas Daną, sutinku jį visai kitoj vietoj. Parduotuvėj.<br />
Prisikrovusi obuolių, tai reiškia, visus šešis, nes<br />
daugiau išsinešti negalima – nerekomenduojama,<br />
pasuku į vaisių skyrių. Užsinorėjau žalios spalvos,<br />
taigi neblogai būtų išsirinkti kokį avokadą ar žaliąją<br />
citriną. Jei praskiesčiau keliais litrais vandens,<br />
gal skrandis nesusitrauktų. Kasdien išgeriu pusantro<br />
litro, anksčiau gerdavau tik pusę. Mamai tai nepatinka.<br />
Matau, kaip darbuotojai tvarkingai perdėlioja<br />
buteliukus priešingoje salės pusėje. Atmenu, kaip<br />
Inai patikdavo žiūrėti į jų rankas, rankogalius, kaip<br />
ji pastebėdavo žiedus, kitas detales. Staiga visas vaisių<br />
skyrius aptemsta, nes atsisukusi pamatau jį.<br />
Atjunk<br />
– Kas tau? Išsigandai? – klausia.<br />
Oi ne, mane užliejo stipri emocija, nuo kurios<br />
susilydo mikroschema, noriu pasakyti.<br />
Mantas stovi priešais nepasikeitęs ir linksmas,<br />
koks visada būdavo su manim. Vi-sai nepasikeitęs.<br />
– Tau neišdygo beždžionės uodega. Ko reikėjo<br />
nuo manęs slėptis?<br />
Jo akys susminga į mane. Kaip mano mama, pagalvoju.<br />
Nenori ir nesakys.<br />
– Nepyk, – sako.<br />
– Net neketinu. Sėkmės žmones turi lydėti vien<br />
teigiamos emocijos, – prisimenu, ką sakė Ala.<br />
– Aš visai nenoriu, kad būtum sėkmės žmogus.<br />
Noriu, kad būtum Gryta, ir tiek.<br />
Gal šis pasakymas kitu laiku atrodytų sąmojingas,<br />
bet dabar nieko nereiškia: jis prisiskaitė aforizmų<br />
ar ko nors panašaus iš senelio seifo. Yra šimtai<br />
Grytų mūsų sistemoje. Kokia Gryta turėčiau būti<br />
aš? Po-zi-ty-vi? Šau-ni? Kaip Rokas? Vienas Rokas<br />
suabejojo, ir jį tuoj pakeitė kitas Rokas.<br />
– Tauški banalybes, – sakau jam ir, negaliu patikėti,<br />
trenkiu krepšeliu, kuriame šeši obuoliai ir<br />
citrina.<br />
217<br />
Atjunk.indd 216-217 20/04/15 10:42
218<br />
Rebeka Una<br />
Mantas irgi negali patikėti. Užvožiu antrąsyk,<br />
tačiau jis pagriebia mane už riešo. Kažkas nutvilko.<br />
– Gal tu buvai pasikabinęs ant laidų? – kratau<br />
riešą kaip pašėlusi.<br />
– Man vos oda nenudegė.<br />
Parduotuvėje ima pypsėti. Matau, kaip darbuotojas<br />
spėriai pasileidžia mūsų link.<br />
– Einam, sužymėsim prekes, – pasisuka Mantas,<br />
bet darbuotojas jau pričiuožęs, kortelė rodo, kad jo<br />
vardas Bau.<br />
– Parduotuvė skirta apsipirkti, – įspėja. – Jokių<br />
neleistinų veiksmų.<br />
– Teisingai. Nesišvaistyti maišiukais, nes visiems<br />
gali pakilti temperatūra, – Mantas net nedirsteli<br />
į mane.<br />
Ta ironija – įžeidimas, nes Mantas tai pasakė beveik<br />
garsiai. Viskas bus įrašyta į Bau atmintį, kartu<br />
ir tembras.<br />
– Tu taip pasakei specialiai?<br />
– O tu padarei specialiai?<br />
– Ką padariau?<br />
– Trenkei man.<br />
– Aš tau netrenkiau.<br />
– Gerai, tu man netrenkei, – sako Mantas.<br />
Atjunk<br />
Gal jis suskydo, ar ką. Gal nematęs, kaip boksuojasi<br />
ringe. Yra kritęs ir nusibrozdinęs iki kraujo<br />
stadione, tai ko čia vaidina, kad trenkiau.<br />
– Gerai, trenkiau, – pasiduodu. – Negalvodama.<br />
Savaime.<br />
Mantas sustoja prieš mane apimtas nuostabos.<br />
– Savaime, – pakartoju. – Negalėjau susitvardyti.<br />
Mes beveik prie kasų, bet Mantas galva mosteli<br />
į šalį, ir mes riedžiais čiuožiame į pagrindinį maisto<br />
skyrių.<br />
– Tai reiškia, kad ji neveikia, – sušnabžda.<br />
Žiūriu išpūtusi akis.<br />
– Plėvė, – paaiškina. – Man irgi taip buvo. Hormonai,<br />
kurie turi saugoti tave ir patekti į kraują, nebepatenka.<br />
Užrašinės! Kaip spindi jo akys! Turbūt pultų<br />
man į glėbį, jei nebijotų vėl nudeginti.<br />
– Tai kas jai bus? – klausiu.<br />
– Nieko. Suirs ir susigers į tavo odos ląsteles.<br />
– Ar tai negrįžtamas reiškinys?<br />
– Kas ten žino, juk mes pirmi.<br />
Jis stovi prie manęs. Jo akys gręžte mane gręžia,<br />
ir aš juntu, – jei tai įmanoma pajusti, – kaip pastyra<br />
219<br />
Atjunk.indd 218-219 20/04/15 10:42
220<br />
Rebeka Una<br />
kiekvienas plaukelis po plėve ant sprando. Manto<br />
krepšyje – keli buteliukai cheminio maisto.<br />
– Tu dabar juos įsimetei?<br />
Mantas linksi galva. Taip. Taip.<br />
– Seniai planavau pabandyti, kaip mane veikia<br />
nuodai.<br />
– Kaip suprasti, nuodai? Juk tai maistas.<br />
– Plėvei. O man jau seniai nuodai.<br />
– Kiek laiko tu šito nebevalgai? – klausiu.<br />
Prie kasos mano prekių nepraleidžia. Galima<br />
išsinešti tik šešis gyvus vienetus ir triskart tiek normalaus<br />
maisto – nauja rekomendacija.<br />
Aš spoksau į savo maišą.<br />
Žalioji citrina, avokadas ir keturi obuoliai – tiek<br />
jame palieku. Tada pričiuožusi prie artimiausios<br />
lentynos susišluoju visus grupės B vitaminus, kuriuos<br />
mėgo Ina.<br />
– Paskutinė savaitė žaliosioms citrinoms, – sako<br />
darbuotoja. – Užfiksuoti keli apsinuodijimai, vadinasi,<br />
žmonių organizmui netinkamos.<br />
Taip pat kai kurių rūšių obuoliai, – priduria.<br />
– O nuo chemijos apsinuodijimų neužfiksuota?<br />
– pasikišu maišelį po pažastimi, tarsi slėpčiau<br />
savo pavidalą nuo riaumojančio tigro sistemoje.<br />
Atjunk<br />
– Turite galvoje normalų maistą?<br />
– Kad ir kaip jį pavadintume, – atšaunu.<br />
– Užfiksuoti neteko, – sako pardavėja ir patikrina<br />
Manto prekes.<br />
– Jūsų krepšelis pavyzdinis – nusišypso ji.<br />
– Aš daug ką dariau negalvodama. Ar tau taip<br />
neatrodė? – man su Mantu dar reikia kai ką išsiaiškinti.<br />
Jis atsako, kad neatrodė, ir mes vos nesusiginčijam,<br />
kaip anksčiau.<br />
– Ne? O kai skaitydavom seife?<br />
– Nuspręsdavai tu. Ir visada tai būdavo tam tikra<br />
valanda.<br />
To nepastebėjau.<br />
– Bet juk normalu sutarti laiką, – vis tiek prieštarauju.<br />
– Normalu. Bet kai laiką pasiūlydavau aš, tau<br />
niekada netikdavo.<br />
Gal aš veikdavau ką nors kita? Bet dabar nesvarbu,<br />
jei ir veikdavau, vadinasi, niekada nekaitaliodavau<br />
planų. Ir dar jis man primena apie Daną.<br />
– Neidavai pas ją bet kada.<br />
221<br />
Atjunk.indd 220-221 20/04/15 10:42
222<br />
Rebeka Una<br />
– Bet Dana ir negali bet kada, – priešgyniauju.<br />
Daną lankau kas savaitę, ir visada tą pačią dieną.<br />
Ne kitaip. Laukiu tos vienos savaitės dienos.<br />
– Iš kur tu žinai?<br />
Teisybė, nežinau, susigalvojau taip sau.<br />
– Ar galima pas ją eiti kasdien? – net pati nustembu,<br />
kaip robotiškai planuodavau laiką.<br />
– Sistemoje turbūt ne.<br />
Mes sėdime parke. Aš jam vėl pasakoju apie tą<br />
kartą, kai įlipau į medį, bet niekas nepastebėjo. Ir<br />
kaip įdūrė spyglys. Nusiaunu sportbatį ir užkeliu<br />
sulenktą koją ant kairės šlaunies.<br />
– Nė žymės, matai? – atsismaukusi kojinę, perbraukiu<br />
pirštais tą vietą, jau kokį penkiasdešimtą<br />
sykį per šias dienas.<br />
– Nes ji vis dar saugo tave nuo išorės poveikio.<br />
– Greitai nebesaugos?<br />
– Greičiausiai.<br />
– Kai nebesaugos, krisiu ir nusibrozdinsiu kaip<br />
tu, – sakau Mantui, jis tik šypteli.<br />
Abu prisimename, kaip jis parpuolė.<br />
– Tu nenubėgai tada, – sako man.<br />
– O tu parkritai tyčia? – klausiu.<br />
Jis tyli, paskui sviedžia akmenį, kiek gali, tolyn.<br />
Atjunk<br />
– To mes jau nesužinosim, ar ne?<br />
– Svarbu, kad tu žinai, – sakau. – Ir žinai ką? Jau<br />
tada supratai, kad aš kitokia, tame stadione. Tai ko<br />
paskui ėmei manęs vengti?<br />
– Nebūtinai supratau, kad kitokia, – Mantas ginasi.<br />
– Tik kad drąsi.<br />
– Ar tai ne tas pats?<br />
– Gal. Ne.<br />
Ak, su juo tikrai nelengva. Tiek to.<br />
– Tai ką ketini daryti su tuo pavyzdiniu krepšeliu?<br />
– klausiu.<br />
– Suvalgyti.<br />
– Kiek, sakei, nesi valgęs chemijos, kelis mėnesius<br />
ar ilgiau?<br />
Pakylu ir pareiškiu:<br />
– Būsi prie manęs, kai susimesi šitą mėšlą į save.<br />
Ir tai bus vandens diena!<br />
Jis šypteli, o paskui šaukia:<br />
– Ei, tu bėgi?!<br />
Pats mato, kad bėgu. Neklausia, ar mintis šovė<br />
savaime, nes mato, kad be sportinių batelių.<br />
223<br />
Atjunk.indd 222-223 20/04/15 10:42
224<br />
Rebeka Una<br />
– Dabar supranti? – klausia.<br />
Dabar suprantu. Jis neateidavo dėl manęs. Nesugalvojo,<br />
kaip kitaip man padėti. Negalėjo išduoti,<br />
kad odos nenusimausi. Kad ji nunyksta savaime.<br />
O nunyksta tada, kai organizme ima dėtis svetimi<br />
dalykai, pavyzdžiui, skirtis daug natūralių hormonų<br />
ir cheminių junginių feromonų. Tam neužtenka vien<br />
pakeisti mitybą ir bėgioti. Mantui plėvė pradėjo nykti,<br />
kai jis neteko senelio. O man? Kai netekau Inos?<br />
Ne vien. Mantas nesirodė, ir aš ėmiau jo ilgėtis.<br />
– Galėjai vis tiek pasakyti, – priekaištauju, – kodėl<br />
manęs vengi.<br />
– Būčiau pasakęs, būtum nusiraminusi ir priėmusi<br />
kaip planą. Ir būtų nesuveikę.<br />
– Kaip planą, sakai? Kaip planą, o ne kaip?. .<br />
– O ne kaip netektį.<br />
Jis žino, kad yra man svarbus. Bet dar nejaučiu<br />
dėl to gėdos ar nepatogumo. Daugelio jausmų dar<br />
nejaučiu, laukiu, kol jie atgims, ir tada... Tada prasidės<br />
mano kančios.<br />
Juokinga, kai pagalvoji, kad visi labai stengiasi<br />
tapti panašūs į biorobotus. Nors fiziniame pasaulyje<br />
jiems palikome nuobodžiausius darbus – dirbti<br />
Atjunk<br />
kasininkais, kurjeriais, nunešti vaistų tokiems kaip<br />
Dana ar valyti gatves lazeriniais siurbliais, – patys<br />
gyvename nykiausią gyvenimą. Tik sistema sproginėja<br />
nuo emocijų. Mūsų pavidalai ten švenčia<br />
gyvenimą ir išdarinėja tai, ką fiziniame gyvenime<br />
pavadintume nesąmonėmis.<br />
– O nesiskaito, kai ilgiesi sistemos? – klausiu.<br />
Prisimenu pirmas dienas, kai ilgiau neprisijungusi<br />
jausdavau nerimą ir norėdavau išvysti Alą, susprogdinančią<br />
man į veidą mėtinį burbulą.<br />
– Turbūt ne, – sako.<br />
– Kodėl?<br />
– Todėl, kad niekas neišbuvo be jos ilgą laiką.<br />
Ji visada šalia, reikia tik paspausti mygtuką. O kai<br />
ilgiesi žmogaus... Negali pamoti pirštu ar įjungti<br />
mygtuko. Prašai prašai, prašai prašai ir nepajunti,<br />
kaip imi ilgėtis.<br />
Traiškau grumstą po kojomis. Smagu justi, kaip<br />
po tavo padu kažkas skyla į šimtus smulkių grūdelių.<br />
Dar nejuntu to, ką Mantas pavadino šlapia. Bet<br />
tikrai pajusiu, tikrai. Manto klausiu, kada tai įvyks,<br />
tačiau jis nežino. Jis tik žino, kad plėvė nebeslopina<br />
natūralių mano hormonų, o tai svarbiausia. Ir perspėja,<br />
kad neišsigąsčiau, jei pasijusiu blogiau.<br />
225<br />
Atjunk.indd 224-225 20/04/15 10:42
226<br />
Rebeka Una<br />
– O kas man bus?<br />
– Jausi viską, ką rodo tie smailai sistemoje, – sukrizena.<br />
– Tik viską daug stipriau. Pirma pamanysi,<br />
kad važiuoja stogas, nes taip ir atrodys, paskui stogas<br />
atsidurs, kur jam reikia.<br />
Važiuoja stogas. Aiškiai prisirinko iš protėvių žodyno.<br />
– Ne taip ir baisu tada, – sakau.<br />
– Nebaisu, kai esi su tuo, kuris jaučia tą patį.<br />
O kai esi toks vienas, dar ir kaip baisu.<br />
Štai kodėl jis vengė manęs. Guminės, slopinamos<br />
dirbtinių hormonų.<br />
Sutraiškau dar vieną grumstą. Manto ranka<br />
prie pat mano. Raumeninga, gniaužia turėklą, ties<br />
krumpliais šviečiasi plonos gyslelės. Noriu paliesti<br />
tą ranką, kaip paliečiau Danos, bet prisimenu, kaip<br />
nutvilkė jo prisilietimas ir kaip norėjau nukratyti tą<br />
deginimo pojūtį delne. Tiek to.<br />
Mes sėdime arti vienas kito. Kaip tuomet pas<br />
Daną ant sofos. Turbūt stadione šitaip sėdėti per<br />
arti. Bet jau seniai nustojome žvalgytis. Prasidėjus<br />
masiniams įsiuvams, rajone sumažėjo sanitarų. Tik<br />
ne šiandien.<br />
Atjunk<br />
– Sanitaras, – sakau, ir abu nuslenkam vienas<br />
nuo kito per pusmetrį.<br />
Sanitaras skuodžia mūsų link taip spėriai kaip<br />
darbuotojas Bau „Megos“ parduotuvėje. Kuo mes<br />
jam užkliuvome? Švaistom laiką? Mantas pakyla ir<br />
žengia kelis žingsnius į priekį. Tačiau nespėja priartėti<br />
prie sanitaro, šis ima ir sustoja pusiaukelėje.<br />
– Kas čia darosi tai sistemai, – stebiuosi. – Juk<br />
jiems įmontuotos atsinaujinančios baterijos.<br />
– Turbūt dėl mikroschemų, – spėja Mantas. –<br />
Joms reikia atsinaujinančios energijos kolektorių,<br />
todėl sanitarams sudėjo senovinius akumuliatorius.<br />
Gal jis ir teisus. Vien šią savaitę įsiuvus siuvo<br />
viso miesto pradinukams. Atmetimo atvejų, tokių<br />
kaip Inos, pasitaikė dar du.<br />
Prieiname prie sanitaro. Jis visai nesiskiria nuo<br />
mūsų. Mantas jį apeina iš šono, paskui nei iš šio, nei<br />
iš to ima glostyti.<br />
– Matai, jis nieko nejaučia.<br />
– Jis ir neturi jausti, – sakau.<br />
Nors keista, kai Mantas taip daro, imu glostyti ir<br />
aš. Perbraukiu per alkūnę. Ten, kur turi būti trigalvis<br />
raumuo. Per šoną. Oda minkšta, jokio ženklo,<br />
kad tai ne žmogaus kūnas, tik nekvėpuoja.<br />
227<br />
Atjunk.indd 226-227 20/04/15 10:42
■■■<br />
Rebeka Una<br />
Ant užpakalinės sanitaro švarko pusės mano<br />
pirštai netyčia prisiliečia prie Manto pirštų. Ir aš, ir<br />
jis atitraukiame ranką.<br />
– Kas? – klausiu.<br />
– Mes irgi tokie tapsim. Kada nors, – Manto<br />
akys keistai sušvyti. – Toks evoliucijos tikslas.<br />
Žinau. Seniai žinau. Ir Ala taip sakydavo. Bet iš<br />
Manto lūpų tai skamba baisiai.<br />
Atjunk<br />
Mane pasiekia laiškas.<br />
Užfiksuota Grytos XXXCVXXX elgesio pažeidimų.<br />
Nepranešė apie darbuotojos Ritos sistemos perkaitimą.<br />
Ritos vaizdo atmintinėje užfiksuota, kad Gryta<br />
ir sistemoje neegzistuojantis asmuo lankėsi pas Daną<br />
XXXVGGXXX. Tvarkos pažeidimas pagal straipsnį<br />
XX101000. Kitas tvarkos pažeidimas – pagal punktą<br />
XXYZ101. Gryta XXXCVXXX prisilietė prie sistemoje<br />
neaptikto gyvo žmogaus „Megos“ parduotuvėje.<br />
Patikrintas jos maisto krepšelis.<br />
Gryta XXXCVXXX lanko terapiją. Nusiskundimų<br />
neturi, metodus taiko, tačiau sistemoje antras mėnuo<br />
nefiksuojami temperatūros duomenys. Gryta turi tėvus,<br />
padariusius prasižengimą. Grytos XXXCVXXX<br />
sesuo gimė turėdama anomaliją. Išėjo iš sistemos dėl<br />
techninių klaidų.<br />
Grytai XXXCVXXX rekomenduojama įsiūti mikroschemą<br />
skubos tvarka. Grytos biologinės mamos<br />
prašymu įsiuvas bus atliktas per tris savaites.<br />
229<br />
Atjunk.indd 228-229 20/04/15 10:42
230<br />
Rebeka Una<br />
Apie mane turbūt žino visi. Laiške parašyta privatu,<br />
tačiau sistemoje tokius laiškus gali perskaityti<br />
visi, mes gi informacinė visuomenė.<br />
Nesuprantu, kodėl mama vengia su manimi susitikti.<br />
Negaliu paklausti tėčio, nes jis vengimą susitikti<br />
laiko pozityviu dalyku. Jam perdaviau savo klono<br />
kūrimą ir visai nesirūpinu. Tėtis man rodo, ką su<br />
juo padarė, ir vis pasidžiaugia. Tačiau aš tik atmykiu<br />
jam mhmmmm, mhmmmm, stengdamasi, kad<br />
tas mano mhm garso įraše nebūtų per ilgas.<br />
– Ar tau neramu dėl to įsiuvo? Skaičiau, kad rekomenduoja.<br />
Viskas bus OK, pamatysi.<br />
– Tėti, tu kalbiesi su manim viena?<br />
– Žinoma, ne, kas per klausimas.<br />
Jis juk ne Mantas, o tobulas tėtis.<br />
– Ar tu bendrausi su visais savo vaikais?<br />
– Turi minty palikuonis? – klausia. – Galimas<br />
dalykas.<br />
Galimas dalykas – ne tas pats, kas norėti. Bet nedrįstu<br />
tėčio klausti, ar jis nori.<br />
Vis tiek aš skirsiuos nuo kitų tėčio palikuonių.<br />
Vis tiek buvau pradėta kitaip, tėvams nusimetus tą<br />
Atjunk<br />
nemalonų skafandrą po medžiu. Po kaštonu, po<br />
ąžuolu? Nuo anos savaitės mokausi medžių pavadinimų,<br />
bet Ala tik juokiasi iš manęs.<br />
Taigi, esu kitoks vaikas. Tik kas iš to, kad tėtis<br />
to neatsimena. Arba tik sako, kad neturi apie tai atminties.<br />
Negi taip galima, imti ir išoperuoti atmintį<br />
kaip kokį netikusį organą, inkstą, kirmėlinę ataugą<br />
ar krūtį. O jei galima, nesu jam jokia išskirtinė. Ir jei<br />
tai žinau tik aš, o jis net nenumano, ar tai reikšminga?<br />
Jei ką nors jauti, o kitas jaučia apskritą nulį, ar<br />
tarp tų žmonių atsiranda ryšys?<br />
– Kaip manai, kodėl mama manęs vengia? –<br />
klausiu Manto.<br />
Jis nežino, bet perduoda, kad mama nori man<br />
kažką pasakyti.<br />
– Ką ji norėtų man pasakyti?<br />
– Nežinau, bet tu tikrai sužinosi. Tavo mama<br />
protinga.<br />
Protinga, faina – jis tai sako ne pirmą kartą.<br />
Aš jam pasakau, kad tėvai mane pradėjo senoviniu<br />
būdu, bet Mantas nenustemba. Turbūt tokių<br />
kaip aš yra daugiau.<br />
231<br />
Atjunk.indd 230-231 20/04/15 10:42
232<br />
Rebeka Una<br />
– O tu? – pasiteirauju.<br />
Mantas atrodo daug nenormalesnis už mane, tačiau<br />
jis nieko apie tai negali pasakyti.<br />
– Aš tėvų nepažinojau, tik senelį. Jei ir pradėjo<br />
mane po medžiu, to jis man neakcentavo.<br />
Aš juokiuosi.<br />
– Senelio pasaulyje tai buvo natūralu. Kaip taškyti<br />
balas vaikystėje. Ką čia akcentuosi, ar ne?<br />
– Tuomet daug kas buvo natūralu, – Mantas atkunta.<br />
– Net per daug.<br />
Jis kažko nutyla, veidas beveik niūrus, beveik rūstus.<br />
Kažką pagalvoja ir nusipurto. Žiūri į mane ir sako:<br />
– Šito juoko ilgėdavaus.<br />
Vadinasi, kaip ir aš.<br />
Mama, ateik. Mama, ateik, mama, ateik. Ateik. Arba<br />
aš ateinu.<br />
Dabar sapnuoju tokius sapnus. Sapnuoju, kad<br />
šaukiu ir neprisišaukiu mamos.<br />
Manto nebesapnuoju. Sapnavau tik kartą, kad<br />
stipriai pasibučiavome, kaip tame piešinyje. Pabudau<br />
savo fotelyje kikendama, taip buvo keista. Sapne<br />
Mantas pasakė:<br />
– Tavo lūpos be skonio. Ji dar laikosi.<br />
Atjunk<br />
Ji dar laikosi.<br />
Ji dar laikosi.<br />
Plėvė.<br />
– Ėmiau tave sapnuoti, – sakau mamai.<br />
– Tikrai?<br />
– Žinai, manau, elgiesi žiauriai netinkamai, baisiau<br />
už Alą. Nenori susitikti.<br />
– Mes tikrai susitiksime, – mama man šypsosi,<br />
kiek begali plačiau.<br />
Ir net ima glostyti plaukus. Ne šiaip, šone, o<br />
kirpčiukus, per vidurį kaktos. Taip ji darydavo, kai<br />
buvau ketvirtoje klasėje.<br />
– Gi man siūlo tą kvailą įsiuvą.<br />
– Ir ką?<br />
– Tu sakai, ir ką? O gal man dar ką nors pakeis.<br />
Pavyzdžiui, atmintį. Kaip tėčiui. Ir aš nieko neatsiminsiu.<br />
Mama patyli.<br />
– Jei taip bijai, tai neik.<br />
– Bijau? Aš nebijau. Ką pasakei – neiti? Manai,<br />
tai įmanoma?<br />
– Pakalbėk su Mantu.<br />
Nieko nesuprantu. Kodėl turiu pakalbėti su<br />
Mantu?<br />
233<br />
Atjunk.indd 232-233 20/04/15 10:42
234<br />
Rebeka Una<br />
– Tu šnekėjaisi su Mantu? – klausiu.<br />
Mama vėl nieko nesako. Kelias minutes atrodo,<br />
kad ji atsijungusi. Bet matau, kad lemputė dega.<br />
Mano mintys nuklysta, pasijuntu maža ir vieniša.<br />
Šiandien ryte paleidau greitintuvą, stovėjau šalia,<br />
o kūnas ėjo pagaugais klausant jo apsukų. Dabar<br />
nė už ką į jį nesėsčiau.<br />
– Mama. Mama!<br />
– Taip.<br />
– Įsivaizduoji, aš nebegaliu suktis greitintuve.<br />
Keliskart buvo bloga, visus kartus vėmiau, o šiandien<br />
net išsigandau jo greičio.<br />
– Mhm, – mamos balsas per daug abejingas.<br />
– Ką mhm? Ar supranti, ką tai reiškia? Galiu kaip<br />
Ina žūti per įsiuvo operaciją! Tu gi sakei, kad ji netobula.<br />
Taip, Ina buvo netobula. Ji turėjo dvidešimt pirmosios<br />
chromosomos trisomiją*. Ina buvo pradėta<br />
mėgintuvėlyje, in vitro būdu. Kosminiu greičiu dalijantis<br />
ląstelėms, keturiasdešimtą valandą išaiškėjo,<br />
kad ji bus defektuota.<br />
Visi tai žinojo. Sistema tai žinojo. Mama tai žinojo.<br />
Bet ji neatsisakė gimdyti Inos. O sistema dar<br />
* Kitaip – Dauno sindromas.<br />
Atjunk<br />
leido gimti netobuliems – mokslo labui. Inos smegenys<br />
nefunkcionavo, kaip dera. Būdama kūdikis, ji<br />
nepaleisdavo čiulptuko. Ir jai reikėjo ne vieno, o trijų:<br />
dviejų burnoje, vieno rankoje. Jai būtinai reikėjo<br />
ką nors liesti. Kai ėmė ropoti, reikėjo mamos ir jos<br />
dainų, netiko jokie dirbtiniai garsai, jokia muzika iš<br />
sistemos, Ina žiūrėdavo vien į mamos burną. Paskui<br />
Iną lavino ir jai net buvo leista lankyti mokyklą.<br />
Ina nustojo siekusi fizinio kontakto su mama ir ėmė<br />
siekti su manim. Jai užtekdavo atlėkti pas mane ir<br />
pasėdėti, mes puikiai išbūdavome ir nekalbėjusios.<br />
Tačiau jos terapeutas perspėjo, kad ateityje visko<br />
gali būti. Ir tas viskas pasirodė besantis įsiuvas. Iš<br />
dalies ir sukurtas tam, kad atsijotų ir sunaikintų<br />
žmones, kurių ląstelių skaičius netinkamas.<br />
Va dėl to aš nemėgstu Alos. Kad kalbėdama apie<br />
brolį ji kalba per linksmai. Tobulos Alos tėvai atsisakė<br />
netobulo vaiko – jis turėjo tą pačią trisomiją<br />
ir vystėsi laboratorijoje. Jie net nenorėjo žinoti, ar<br />
embrioną sunaikins, ar leis gyventi mokslo labui.<br />
Ala sako, kad čia nieko baisaus, tokių atvejų pilna,<br />
beveik kiekvienoje šeimoje. Nes mūsų ląstelės<br />
dar patiria stresą ir yra pažeistos. Ir ką tokie žmonės<br />
gali veikti mūsų sistemoje? Tikrai nieko gero, vien<br />
žaisti žaidimus, kaip Ina.<br />
235<br />
Atjunk.indd 234-235 20/04/15 10:42
236<br />
Rebeka Una<br />
Taigi kiekvienoje tobuloje šeimoje yra paslėpta<br />
netobulųjų.<br />
Nežūsi, tu nežūsi.<br />
Nežūsi. Nežūsi.<br />
Sapne mama kartoja tuos pačius žodžius.<br />
Dabar man patinka miegoti, nes nežinia, ką vėl<br />
susapnuosiu. Gal ką nors iš Danos pasakojimų, gal<br />
ką nors veiksime su Mantu, gal vėl sutiksiu Iną arba<br />
vėl ginčysiuos su mama, ko ji nenori susitikti. Sapnavau<br />
sykį, kaip mama bėga stadione ir moja man.<br />
Atrodė visai kaip Mantas. Mane pamačiusi, pravėrė<br />
burną, tačiau aš ją sudraudžiau. „Negalima, – sustabdžiau,<br />
– tu dar nesi mano drauguose. Aš turiu<br />
tave pakviesti.“<br />
Šiomis dienomis Mantas kažkoks nusiminęs. Turbūt<br />
žino apie artėjantį įsiuvą ir norėtų mane paguosti.<br />
Bet mes dar neišmokę guosti vienas kito. Kadangi<br />
nebendraujam kaip kiti, jis negali manęs apmėtyti<br />
paguodos veidukais ir kitais simboliais, todėl dažnai<br />
tik spokso į mane, praveria lūpas ir vėl sučiaupia.<br />
Atjunk<br />
– Gali skaityti man eiles, jei nori, – sakau jam.<br />
Abu sėdime seife. Paskutinė seifų diena. Reikėtų<br />
atšvęsti, tik nežinome, kaip. Rytoj ateis darbuotojai,<br />
ir fiziniame pasaulyje neliks nė vienos knygos.<br />
Kai Alai pasakiau, kad tai prievarta, ji atsakė, kad<br />
aš neteisi. Kad visos tos pageltusios ir tik vietą fiziniame<br />
pasaulyje užimančios knygos seniai sukeltos<br />
į sistemą ir bet kas bet kada gali jas skaityti, bet<br />
retas atsivers, nes tekstai per ilgi. Gal ateityje tuos<br />
tekstus bus galima sutrumpinti. Išskirti esmę, kitaip<br />
tariant. Idealu būtų, kad visi jie taptų kaip žinios –<br />
iki dešimt puslapių, ne ilgesni. Ilgesni gali būti tik<br />
mokslo tyrimai. Ten kiekviena eilutė svarbi.<br />
Prisiminsi, kaip čia sėdėdavom? – klausia Mantas.<br />
– Jei neapdirbs man smegenų, – sakau.<br />
Mantas liūdnai šypteli.<br />
Mes juk galėsime ir toliau skaityti tas knygas. Jos<br />
bus sistemoje – atsiversime užrašines ir skaitysime<br />
vienas kitam. Bet vis tiek bus ne tas. Šiame seife sėdėdavome<br />
vienas šalia kito arčiausiai, čia esame išglostę<br />
tiek knygų puslapių. Mantas vėl apsiniaukia.<br />
Jau atpažįstu tai ir be simbolių. Ar jis liūdi dėl seifo?<br />
Dėl to, kad negalės pajusti tarp pirštų šiurkštaus popieriaus<br />
kraštelių?<br />
237<br />
Atjunk.indd 236-237 20/04/15 10:42
238<br />
Rebeka Una<br />
– Nemanai, kad mes tapom narkomanais?<br />
– A? – nesupranta jis.<br />
– Dauguma protėvių naudojosi e. knygomis, o<br />
mes kapstomės po vieną blogesnių jų įpročių.<br />
– Mhm, – Mantas nuplaukęs kažkur toli.<br />
– Mes juk ir toliau skaitysim vienas kitam, ar ne?<br />
Mantas linksi ir nežiūri į mane.<br />
– Žinai, – sakau jam, – sapnavau, kad bučiavomės.<br />
Panašiai kaip toje nuotraukoje.<br />
Mantas žino, kokioje nuotraukoje, jam tai neatrodė<br />
šleikštu.<br />
Jis pakelia akis į mane ir keistai žiūri. Paskui sako:<br />
– Eime pas Daną.<br />
– Bet mūsų seifas! Šiandien juk paskutinė diena.<br />
– Greičiau, – jis manęs net nepalaukia.<br />
Pirmą kartą, kiek ateinu pas Daną, jos nėra namie.<br />
Duris atidaro Rita – ji vėl veikia. Sisteminė jos atmintis<br />
užfiksuos kiekvieną mūsų žodį ir judesį, kaip tada.<br />
– Mes pas Daną.<br />
– Jūs negalite būti pas Daną, šiandien jos nėra.<br />
– Kur ji?<br />
– Terapijoje.<br />
Atjunk<br />
– Terapijoje? Bet...<br />
– Ji pradėjo lankyti terapiją.<br />
– Bet ji nieko nesakė.<br />
– Ji turbūt neprivalo jums sakyti.<br />
Ar Danai kas nors atsitiko? Ji niekada nesiskundė.<br />
Pažvelgiu į Mantą. Jo veidas be emocijų. Mes<br />
atsisveikinam, o Rita sako:<br />
– Mes niekada nepainiojame dienų, pažiūrėkite,<br />
ar jūs nesupainiojote.<br />
Kai leidžiamės laiptais, Mantas paprašo:<br />
– Leisk man ateiti į tavo paskyrą. Noriu laikinai<br />
prisijungti.<br />
Jis nori prisijungti?<br />
– Kodėl tu nori prisijungti?<br />
– Kantrybės.<br />
Jis suvalgė tą maistą iš buteliukų ir nori prisijungti?<br />
Gal tikrai kitokie būti negalime? Ir nebūsime.<br />
– Būsiu truputį užsiėmęs, – sako. – Taigi.<br />
– Taigi, nelįsti prie tavęs neribotą laiką.<br />
– Skambinti gali, – jis vėl šypsosi.<br />
Mes tarsi apsikeitėme: aš viduje degu, o jis atvėso<br />
ir nurimo. Žodžiu, pasidarė toks, kokia anksčiau<br />
buvau aš.<br />
Nors ne. Netiesa. Aš niekada nebuvau rami.<br />
239<br />
Atjunk.indd 238-239 20/04/15 10:42
240<br />
Rebeka Una<br />
– Tau irgi kažkas užėjo? – beveik nusikeikiu.<br />
Ir jis, ir mama atsisako gyvai bendrauti, nors žino,<br />
kad manęs laukia ta procedūra.<br />
– Žinai, kas tu ir mama tokie? Nesusipratėliai.<br />
Apsispręskit galų gale, kurioj jūs pusėj. Jau geriau<br />
tuomet būti sistemoje, – bildu laiptais žemyn.<br />
– Pasakyk, kada ten eisi, – girdžiu jo balsą.<br />
Jis susirūpinęs, tikrai, beveik gailisi. Bet nesiveja.<br />
Sykį sapnavau Danos pasakojimą.<br />
Dana pasakojo, kad važiavo su drauge dviračiais<br />
miško keliu. Pradėjo pliaupti lietus, ir taip pliaupė,<br />
kad jos turėjo nusėsti nuo dviračių ir lįsti po<br />
šakom. Šakos nuo liūties negelbėjo, jos tirtėjo kaip<br />
drugio krečiamos ir tuomet pirmąsyk norėjo virsti<br />
guminėmis.<br />
– Mes turėjom tokių svajonių, įsivaizduok, – sukrizeno<br />
Dana.<br />
Ir dar jos su drauge norėjo virsti guminėmis, kai<br />
ganydamos karvę užsižaidė po užtiesalu ir kaimynas<br />
jas išvanojo lazda. Nes tas seniai nebeegzistuojantis<br />
gyvūnas – karvė – apniokojo jam daržą.<br />
Sapnavau, kad mane muša lazda ir lietus ir kad<br />
esu pažeidžiama kaip Dana.<br />
Atjunk<br />
Alos mama išsioperavo. Pasikeitė inkstą, sąnarius,<br />
persipylė kraują ir pakeitė akių spalvą. Iš mėlynos<br />
į turkio.<br />
Ala strykčioja iš laimės.<br />
– Aš irgi keisiu akių spalvą. Šią savaitę.<br />
– Šią savaitę?<br />
– Paaugliams galima. Ga-li-ma. Mes susirinkom<br />
ir nubalsavom. Kiek galima. Kam laukti tos pilnametystės!<br />
Tiek ir tereikia iki tikros laimės sistemoje.<br />
Šiandien man patikra prieš tą įsiuvą. Turiu nueiti<br />
pas gydytoją. Nežinau, ką veikiu šiame stadione,<br />
Danos vėl neradau namie ir norisi bėgti į pasaulio<br />
kraštą. Mama su manimi nesusitinka. Norisi gerai<br />
išsidaužyti, kaip bokso ringe. Išdaužyti dušinę,<br />
greitintuvo dureles, visas sistemines Ritas ir išmėtyti<br />
buteliukus „Megos“ parduotuvėse. Tik negaliu.<br />
O kadangi negaliu ir nubėgti į pasaulio kraštą, suku<br />
ratus stadione: vienas... du... trys... Pirmyn pirmyn,<br />
man bėgant devintą ratą, paskambina Mantas.<br />
– Kada tau tas įsiuvas?<br />
– Šiandien, – sakau.<br />
– Šiandien?<br />
241<br />
Atjunk.indd 240-241 20/04/15 10:42
242<br />
Rebeka Una<br />
– Tik nereikia nustebti. Jei ir ne šiandien, tai paprašysiu,<br />
kad būtų šiandien.<br />
Gydytoja nepatenkinta. To neparodo, bet bandau<br />
įsivaizduoti, kas dedasi už sučiauptų jos lūpų.<br />
– Tavo temperatūra per aukšta. Dvi savaitės iki<br />
įsiuvo turi būti trisdešimt keturi ir trys, ne daugiau,<br />
– ji pažiūri į mane.<br />
– Nereiktų suptis ir greitintuve.<br />
Aš tyliu. Ji varto mano anamnezę.<br />
– Tau padidėjęs judesio poreikis.<br />
Stengiuos išlikti rami. Kas dar ten parašyta?<br />
– Galėčiau duoti vaistų.<br />
– Taip?<br />
– Slopinančių poreikį judėti.<br />
Ji apžiūri mane, lazeriu peršviečia akių dugną,<br />
paprašo iškišti liežuvį, patikrina refleksus medicininiu<br />
plaktuku.<br />
– Dirgloka, – sako, kai braukiant išilgai liemens<br />
nevalingai išsiriečiu. – Pulsas netinkamas. Ramybės<br />
būsenos penkiasdešimt aštuoni tvinksniai per minutę.<br />
Temperatūra trisdešimt šeši ir viena, – rašo. –<br />
Nukelsime operaciją. Nukelti... nukelti... – murma.<br />
Atjunk<br />
Paskui sako: – Nukelti operacijos negalima. Nerekomenduojama.<br />
Ji pažiūri į užrašinę, joje garantuotai visi duomenys<br />
apie mane.<br />
Vėl kažką rašo.<br />
– Mes galime tau pasiūlyti stacionarą.<br />
– Stacionarą?<br />
– Iki operacijos. Nebent gali garantuoti...<br />
– Galiu. Išrašykite man vaistų. Nereikia stacionaro.<br />
Terapeutė ilgai žiūri į mane.<br />
– Ir dar kai kas, – rodo į mano šlaunį, jos nieku<br />
gyvu nepalies. – Tavo raumenys per daug išsivystę.<br />
– Padarau pritūpimų, – sakau.<br />
Ji kažką žymisi.<br />
– Greitintuvas nepadeda?<br />
– Tik pastarąjį mėnesį.<br />
– Ko man nesakei, iš karto reikėjo sakyti, –<br />
vėl žymisi.<br />
– Kiek laiko lankai terapiją?<br />
– Du mėnesius. Tris.<br />
– Parašyta, radau. Sakei terapeutei, kad turi tokią<br />
problemą?<br />
– Ne.<br />
– Kodėl?<br />
243<br />
Atjunk.indd 242-243 20/04/15 10:42
244<br />
Rebeka Una<br />
– Tuomet dirbau su kita problema.<br />
– Reikia dirbti su visomis problemomis vienu<br />
metu. Tai vadinama dispersiniu skliautiniu koncentravimusi.<br />
Žmogus, kuris turi vieną problemą, turi<br />
jų ir daugiau.<br />
Žmogus, kuris turi vieną problemą, turi jų ir<br />
daugiau.<br />
– Ar tavo kita problema išsisprendė?<br />
– Jau, – sakau.<br />
Terapeutė žiūri į mane. Negi suprato, kad bandau<br />
ją apmauti?<br />
– Ar žinai, kad kažkas pasidarė tavo balsui?<br />
– Kas pasidarė? – pašiurpstu.<br />
– Tavo tembras per daug kinta, generuoja emocijas.<br />
Čia neutralus pokalbis, kaip tau atrodo?<br />
– Kaip?<br />
– Čia juk dalykinis pokalbis.<br />
– Taip.<br />
– Ar tu dėl kažko sunerimusi?<br />
– Ne.<br />
– Žinai, kiek kartų pakeitei balsą per pokalbį?<br />
Nenoriu žinoti, kaip šitie robotai ar mikroschemos<br />
fiksuoja mano balso pokyčius, širdies tvinksnius<br />
ir pagal tai nustato, ar aš normali.<br />
Atjunk<br />
Paskui ji sako:<br />
– Išnykus vienai problemai, dažniausiai išnyksta<br />
ir kitos.<br />
Aš tyliu.<br />
– Įsiuvas po dešimties dienų. Iki tol stacionaras.<br />
Aš vos išsiprašau. Vos ne vos. Turbūt pajuto, kad<br />
priešais sėdi tikra sistemos pažeidėja. Išeinančiai<br />
dar pasako, kad mano liežuvis raudonas. Per daug<br />
rausvas. Saujoje gniaužiu vaistų sąrašą ir plokštelę<br />
tablečių. Vieną turėjau išgerti jos akyse.<br />
Apačioje manęs laukia Mantas.<br />
– Ačiū Dievui, – garsiai sako.<br />
Pirmąsyk. Sistemoje Dievo vardo netariame.<br />
Tik užrašinių.<br />
– Ačiū Dievui, – pakartoja.<br />
■■■<br />
Atjunk.indd 244-245 20/04/15 10:42
246<br />
Rebeka Una<br />
Sapne mes bučiuojamės. Beprotiškai.<br />
Keista, nes nubudus nuotaika visai ne ta. Mano<br />
smegenys burzgia kaip aušintuvas: „Pavojus... pavojus...<br />
reikia ką nors daryti... daryti.“ Ir bučinys su<br />
Mantu išnyksta, vos pakeliu galvą nuo fotelio.<br />
Mama žino, kad man operacija po dešimties dienų.<br />
Ryt susitinkam. Valio. Pagaliau aš ją prisikviečiau.<br />
Gal ir jai kas nors pakeista, kad taip neskuba reaguoti.<br />
Bet geriau jau turėti tėvus pusiau robotus negu<br />
neturėti nieko. Ar tikrai? O kaip Mantas? Kaip<br />
jis jaučiasi, kai neturi nieko? Mes nekalbėjome apie<br />
tai. Apie daug ką nekalbėjome.<br />
Man reikia mokytis koncentruotis dispersiškai,<br />
vienu metu į daugelį dalykų. Dabar koncentruojuosi<br />
tik į tris. Įsiuvas. Mama. Dana. Įsiuvas. Mama. Dana.<br />
Stoviu prie Danos durų. Jos ir šiandien nėra.<br />
Rita mane dar atidžiau nužvelgia. Šis mano vizitas<br />
Atjunk<br />
turbūt vėl papildys anamnezės duomenis. Palauksiu<br />
ir ateisiu darsyk. Dana, grįžk. Grįžk su atmintim,<br />
tokia, kokia esi. Paspiriu akmenį. Atsisėdu ant<br />
suoliuko ir atsiverčiu užrašinę. Draugai joje žaidžia<br />
mįsles. Kas atsijungęs 23 valandas per parą?. . Nusišypsau:<br />
visi mane linksniuoja. Kas keičia akis kaip<br />
chameleonas?. . Ala, Zita, Vita... Palauk, palauk,<br />
kas dar atsijungęs dvidešimt tris valandas per parą?<br />
Prieš mane bėga vardų sąrašas... Oho, net keliasdešimt<br />
vardų. Ką žinai, gal tarp jų ir tas Yjas, kuris<br />
šūktelėjo naujajam Alos Rokui viską daryti lėčiau.<br />
Nieko nebus. Taip aš jo nerasiu. Taip pat nerandu<br />
Itros. Įėjusi į Inos paskyrą, matau, kad žalia<br />
nedega. Nedega maždaug nuo tada, kai Inos nėra.<br />
Suvedu pavardę: Itra XXHHZX. Nerasta.<br />
Nerasta.<br />
Staiga pasigirsta ūžesys ir prieš mane kaip pasakoje<br />
įsitaiso Mantas. Matau per telefoną. Sėdi dviviečiame<br />
skraidytuve.<br />
– Eik tu sau, – net atsikeliu.<br />
Dėl tokių oras dar labiau užterštas. Nors skelbiama,<br />
kad lazerio spinduliai darbuojasi kelis šimtus<br />
kartų veiksmingiau nei medžiai, kuriuos išnaikinome.<br />
247<br />
Atjunk.indd 246-247 20/04/15 10:42
248<br />
Rebeka Una<br />
– Čia mano.<br />
– Tavo?<br />
– Pasigaminau.<br />
– Ir kur juo skrisi?<br />
– Niekur be tavęs.<br />
Kaip literatūriška. Bandau įsivaizduoti, kaip<br />
spraudžiuosi šalia jo į tą mažą kabiną. Nuo tos minties<br />
nutvilko odą. Ne, nenoriu ten sėdėti.<br />
– Be Danos aš niekur neskrisiu.<br />
– Čia bus vietos ir Danai, ir Itrai.<br />
Itrai, kurio neradom. Danai, kuri galbūt be atminties.<br />
Pasaulio gelbėtojas.<br />
– Išgelbėsi mane?<br />
– Tu jau beveik išsigelbėjai.<br />
– Aha.<br />
– Aš rimtai. Gelbėjaisi dar tada, kai susitikome.<br />
Buvai ką tik sunaikinusi Danos vaistus.<br />
Jis atsimena? Atsimena viską apie mane.<br />
– Kitaip tariant, – nusivaipau, – dar tada buvau<br />
nenormali. Užteko to neslėpti.<br />
Mes dar pajuokaujame, ir jis sako:<br />
– Ateik pas mane į kiemą.<br />
– Tu sakei man niekada pas tave neiti.<br />
– Turiu omeny, į garažą. Mano senelis turėjo<br />
Atjunk<br />
registruotą, legalų garažą. Jame kuičiantis galima<br />
daug ką sugalvoti.<br />
– Bet tu žinai, kaip aš nekenčiu tų skraidytuvų.<br />
Nekenčiau ir riedžių, kurie pavertė žmones invalidais<br />
nunykusiais raumenimis.<br />
– Sistema reikia pasinaudoti. Kaip ir terapija. Pati<br />
sakei.<br />
– O kas tavo bute, kad ten eiti negalima?<br />
– Mikė Pūkuotukas, Kalėdų Senelis, Madagaskaro<br />
pingvinai. Visi, kurie nesveikai veikia vaizduotę.<br />
Visi mūsų laiko švaistytojai.<br />
Gera sėdėti prie Manto garažo. Bet mes net nepažvelgėm<br />
į skraiduolį garaže. Mama man paleido<br />
„Mikės Pūkuotuko“ įrašą.<br />
– Žiūrėk, – rodau Mantui. – Aš tau permesiu į<br />
telefoną, – net neklausiu, ar jam kada nors patiko<br />
tas Mikė.<br />
Sėdim ant žemės ir žiūrim į tą kvailą meškiuką.<br />
– Jis mielas, – sakau.<br />
– Jam rūpi tik pavalgyti.<br />
– Jis daugiau už mus juda.<br />
– Bet vis tiek apvalutis.<br />
249<br />
Atjunk.indd 248-249 20/04/15 10:42
250<br />
Rebeka Una<br />
– Ir turi draugą Paršelį, kurį myli.<br />
– Turbūt tai didžiausias mūsų laikų praradimas,<br />
– sako Mantas.<br />
– Kas?<br />
– Kad negalime mylėti. Tik skaitmeniniu būdu:<br />
luv ja, luv ja, luv ja* ir šimtai širdelių.<br />
Jis teisus. Kita vertus, jei tai netektis, tai tokia<br />
sena, kad aš neatsimenu. Ar galima ilgėtis dalyko,<br />
kurio nepatyrei? Skaityti knygose apie tai viena, o...<br />
– Bet tu daug skaitai, – sakau Mantui. – Daug<br />
daugiau už mane.<br />
– Dar konstruoju. Daugiau nėra ko veikti.<br />
Norėjau pajuokauti, o išėjo rimtai. Kai darbuotojai<br />
sutvarkė seifus, neliko net tos vienos veiklos,<br />
kuri mus siejo. Jis žiūri į telefoną, o aš į užrašinę –<br />
mes tie patys vaikai ant suolelio tame parke.<br />
– Ir mes beveik negedim, pastebėjai?<br />
Aš nesuprantu. Mantas man aiškina, kas tai per<br />
žodis. Paskui prisimenu šį žodį aptikusi tekstuose.<br />
– Kai išėjo senelis, – sako Mantas, – nežinojau,<br />
ką jausti. Tai buvo pirma netektis mano gyvenime.<br />
Kadangi iškart atsijungiau, likau vienas. Tik paskui<br />
pamažu apėmė emocijos.<br />
* Love you (angl.) – myliu tave.<br />
Atjunk<br />
– Sistemoje visi švenčia, – sakau.<br />
– Sistemoje visi vengia niūrių emocijų. Ypač susijusių<br />
su fiziniu žmogaus išėjimu. Sistemai tai tik<br />
vienas žmogaus pavidalų, kiti joje lieka.<br />
Tačiau dėl gedulo su Mantu nesutinku. Iki šiol<br />
prisimenu Iną. Šnekuosi su ja. Kai ji išėjo, buvo labai<br />
pikta, norėjosi viską išspardyti. Norėjosi išspardyti<br />
viską ir tada, kai mama nepanoro su manimi<br />
susitikti. Nieko. Šį vakarą susitiks.<br />
– Senelio neliko niekur. Buvo baisu.<br />
– Ar tu dažnai su juo matydavaisi?<br />
– Mes kartu gyvenom. Kaip senovėj.<br />
Kasdien?<br />
O Dieve, tai tikrai baisu. Baisu atprasti. Iš ilgesio<br />
man bionas tą pačią dieną būtų suiręs.<br />
– Kaip? Nuo ko mirė tavo senelis?<br />
– Labai retas atvejis. Per terapiją.<br />
– Per terapiją?!<br />
– Kas? Kas yra?<br />
– Eime pas Daną, – stumteliu jį užrašine. – Jos<br />
šiandien vėl nebuvo. Gal išvis nebėra?<br />
Dana yra. Mes sėdime jos kambaryje.<br />
Ji tokia pat, nepasikeitusi.<br />
251<br />
Atjunk.indd 250-251 20/04/15 10:42
252<br />
Rebeka Una<br />
Kaip ir Mantas, kai jį pamačiau parduotuvėje be<br />
krokodilo uodegos.<br />
– Turbūt jau žinot apie mano terapiją, – sako ji<br />
nei linksmai, nei liūdnai.<br />
Kasdienė terapija? Skamba grėsmingai.<br />
– Dana... – noriu pasakyti, kad ji ten neitų, kaip<br />
tąsyk pasakiau, kad negertų vaistų; bet šįkart ne<br />
taip paprasta.<br />
Pasivaidena, kad Mantas nori paliesti man alkūnę.<br />
Aš virpu kaip lapas, norintis atsiplėšti. Įsispiriu<br />
sėdėdama ant sofos. Tokios niekada neturėjau. Danai<br />
leidžiama turėti daugiau fizinių daiktų.<br />
– Dana, papasakokite mums. Apie slėpynes.<br />
– Ar aš jums ką nors pasakodavau? Neįtikėtina,<br />
– sako Dana.<br />
Man turbūt sutrūkinėja likusios plėvės dalys, nes<br />
apima toks šaltis... Tačiau Dana pradeda krizenti.<br />
– Šito tikėjotės, ar ne? Nesikrimskit. Mano smegenų<br />
jie dar neišrakinėjo.<br />
Mantas irgi sukrizena, labai vangiai. Dana vėl siūbuoja<br />
ant kėdės, siūbuoja ir siūbuoja. Su ja kartu ir<br />
miškai, laukai, purvas ant pilvo, mamos bučiniai, lietus,<br />
kuris nuskalbė jai drabužius. Mano miškai, mano<br />
laukai, mamos bučiniai, kurių niekados negavau.<br />
Atjunk<br />
Jei Danai ką nors padarys, jei Danai ką nors padarys...<br />
Aš juk žinau, kas ta kasdienė terapija.<br />
– Kaip jie sužinojo?<br />
Dana purto galvą.<br />
– Pamatė, kaip šypsausi per miegus.<br />
Pradėjusi mums pasakoti, Dana pradėjo ilgiau<br />
miegoti. Ir net šypsotis per miegus.<br />
– Jie manęs prašė pasakyti, kodėl šypsausi. Ir aš<br />
negalėjau meluoti.<br />
– Dana, klausykite jų. Aš irgi klausiau. Pasinaudokite<br />
jų būdais ir suskaldykite sapnus greituoju<br />
dispersiniu būdu. Apsimeskite pagijusi, ir jie greičiau<br />
paliks jus ramybėje, – nežinau, kas man darosi,<br />
bet beveik verkiu.<br />
Beveik beveik beveik. Kasdienė terapija – tai<br />
operacija, vadinamoji neinvazinė. Skaičiau.<br />
Jie taip elgiasi su senoliais.<br />
Jie tikrai pakeis Danos atmintį. Praras ją, net pati<br />
nepastebės. Paskui ir mūsų neįsileis. Mantas sako,<br />
kad nebūtinai, aš sakau, kad būtinai.<br />
– Tavo senelis mirė per terapiją, – atsisuku į Mantą<br />
laiptinėje. – Nenoriu, kad taip nutiktų Danai.<br />
253<br />
Atjunk.indd 252-253 20/04/15 10:42
254<br />
Rebeka Una<br />
– Žinau, – sako Mantas. – Jis labai mylėjo Daną.<br />
Tikraaaaaiiii?..<br />
Tai gal ir paskutinėmis minutėmis ant kėdės per<br />
terapiją galvojo apie ją? Gal tie prisiminimai, kurių<br />
nepajėgė atsisakyti, buvo susiję su Dana?<br />
Po senelio mirties Mantas susirado Daną. Senelis<br />
nežinojo, kad ji gyva.<br />
– Jis tiesiog mirė, – sako Mantas. – Galbūt jis tiesiog<br />
mirė.<br />
– Taip sakai, kad tau pačiam būtų lengviau.<br />
– Jis nebuvo pasikeitęs nė vieno organo. Nė<br />
vieno. Jam atėjo laikas. Aš irgi nenoriu gyventi<br />
amžinai.<br />
Šiuo sakiniu jis mane įžeidžia. Jis nenori gyventi<br />
amžinai? Jis nori mane palikti?<br />
Lydžiu Mantą, nes nenoriu grįžti namo. Esu per<br />
daug susisielojusi dėl savęs, dėl Danos.<br />
Netikėtai Mantas sako:<br />
– Aš tau pasakosiu.<br />
– Ką?<br />
– Jei Danai atsitiks kas nors bloga, aš tau pasakosiu.<br />
Atjunk<br />
Atsiminsiu viską, ką pasakojo senelis, ką pasakojo<br />
Dana ir kiti žmonės.<br />
Iš pradžių nesuvokiu, ką jis kalba. Turbūt esu<br />
per didelė egoistė ir egocentrikė. Juk panašiai galėjau<br />
pasakyti ir aš: „Nenusimink, Mantai, aš tau<br />
priminsiu, ką Dana kalbėjo. Priminsiu, kokie mes<br />
buvome žmonės ir kokie tai buvo laikai.“<br />
Tačiau jis baigia ryžtingai:<br />
– Bet Danai nieko neatsitiks.<br />
Garažo durys atsiveria. Priešais puikuojasi urano,<br />
plieno ir šaltojo magneto modelis, varomas<br />
saulės baterijų. Variklis dirba be triukšmo, apsukų<br />
skaičius per minutę kaip septynių greitintuvų. Gal<br />
ir įmanoma buvo sukonstruoti tokį. Sistemoje visi<br />
konstruoja tokius, ir kur kas galingesnius.<br />
– Pasiimsiu ir Daną, ir tave.<br />
– Ir Itrą su mama, – sakau. – Kaip pasakoj.<br />
Bet aš žiūriu ne į skraiduolį. Man jis neįdomus.<br />
Žiūriu į Mantą ir noriu pasakyti, koks jis teigiamas:<br />
jautrus, atidus, geras. Noriu jį paliesti.<br />
Pirštais, ranka – ne trinktelėti krepšeliu parduotuvėje,<br />
ne užrašine pastumti.<br />
Tiesiog paliesti. Bet išmokau taip gerai valdytis,<br />
kad ne... jis nepastebės.<br />
255<br />
Atjunk.indd 254-255 20/04/15 10:42
■■■<br />
Rebeka Una<br />
Jis pasisuka į mane.<br />
– Ar... – pradeda. – Ar galiu tave pabučiuoti?<br />
Kaip gerais senais laikais.<br />
– Žinai ką, – sakau. – Atsiprašau, aš dar ne tokia<br />
iškrypusi.<br />
Atjunk<br />
Nesusitikau su mama. Kaip aš galėjau pamiršti! Labai<br />
ilgai buvome pas Daną. Ji pasakojo ir pasakojo,<br />
o aš sėdėjau jai beveik prie kojų, net Mantui buvo<br />
keista.<br />
– Mama, atsiprašau, – man taip gėda.<br />
– Nieko tokio, – iš ekrano žvelgia mama. – Sakyk<br />
valandą, ir mes susitiksim.<br />
– Ryt ryte, – sakau. – Susitikim kaip senais laikais.<br />
Mama žino, ką reiškia susitikti kaip senais laikais:<br />
ji ateina į mano kambarį, apkabina ir mes<br />
sėdime. Juokiamės. Man ketveri, penkeri, šešeri<br />
metai. Aš nebijau šito apsikabinimo. Manau, aš jau<br />
pasiruošusi. Mama niekad neturėjo tos kitos odos,<br />
o aš jau neturiu svetimų hormonų – galėsiu ją pajusti<br />
kaip tuomet. Kai buvau ketvirtoje klasėje. Kai<br />
buvau ketverių. Dieve, tai buvo taip seniai. Dinozaurų<br />
laikais.<br />
Noriu mamos išlaukti kaip anksčiau, kai naktį<br />
miegodavau keturias valandas atsirėmusi fotelyje.<br />
257<br />
Atjunk.indd 256-257 20/04/15 10:42
258<br />
Rebeka Una<br />
Jame įtaisyti magnetiniai aprišai, kuriais galiu prisirišti.<br />
Juk sunku miegoti nesivartant, nors fotelis<br />
toks minkštas ir jo formos prisitaiko prie mano formų.<br />
Vartytis negalima. Ir spardytis negalima. Kenkia<br />
smegenims.<br />
Bet aš vis tiek atsijungiu.<br />
Pamenu vieną paskutinių pokalbių su Ala. Ji manęs<br />
klausinėjo, ar jai tinka nauja akių spalva. Aš pradėjau<br />
kalbą apie Iną ir Alos brolį ir pirmąsyk ją iškoneveikiau:<br />
– Žinau, kad jautiesi už mane šaunesnė, bet su<br />
broliu taip elgtis negalima.<br />
Ir dar pasakiau, kad greičiausiai žinau, kas jos<br />
brolis.<br />
Ala pasakė, kad man reikia terapijos. Ir kad aš<br />
visai nesiorientuoju, kokie dabar laikai. Ir kad moralizavo<br />
tik protėviai.<br />
– Bėgiojimas tave tempia atgal. Žinai tai? – ji<br />
šypsojosi. – Tau ne tik smegenys skystėja, bet ir auga<br />
raumenys.<br />
– O tu liesa. Ir žiauri, – rėžiau. – Beje, kaip gyvena<br />
Rokas?<br />
Atjunk<br />
– Kuris Rokas? Ir apie kokį žiaurumą čia kalbi?<br />
Jo sistemoje nėra, atmink tai. Žiaurūs buvo tik<br />
žmonės. Mes tokie nebūsime.<br />
Paskui kalbėjausi su tėčiu. Jis žinojo, kad man<br />
pagreitino įsiuvą, žinojo apie mano prasižengimus.<br />
Bet buvo linksmas ir dalykiškas, toks jau tas mano<br />
tėtis.<br />
– Pamatysi, mano pupiniuk du šimtai trylika,<br />
viskas bus gerai, – pasakė.<br />
– Ką pasakei?<br />
– Oi, ne ten nukreipiau balsą. Gryta, mieloji<br />
Gryta, nebus jokių problemų. Su tavimi tai jau tikrai<br />
nebus jokių problemų.<br />
– Ar ne? – man kažkodėl norėjosi šiauštis prieš<br />
tokį perdėtą pozityvumą. – Tu taip sakai visiems?<br />
Visiems keliems šimtams savo vaikų?<br />
– Gryta, Gryta. Tik tau ir dar keliems. Kiti dar<br />
negimę. Kai gims, žinoma, sakysiu. Pozityvumas<br />
mus stiprina.<br />
Neskaitant plėvės.<br />
– Be to, aš tai sakau, nes tu – pirmas mano vaikas,<br />
kuris, nepaisydamas visko, pritapo sistemoje.<br />
– Nepaisydamas ko visko?<br />
– Kad buvai pradėta senoviniu būdu.<br />
259<br />
Atjunk.indd 258-259 20/04/15 10:42
260<br />
Rebeka Una<br />
Atjunk<br />
– Tu atsimeni? – negalėjau patikėti.<br />
– Atsimenu, kad tavo biologiniai tėvai tave pradėjo,<br />
kaip išmanė. Bet tu, nepaisydama nieko...<br />
Tėtis savęs neatsimena, kai jam pakeitė atmintį.<br />
Jis kalba apie save trečiu asmeniu. Ir ką jam ten įsodino?<br />
Reikia greičiau pasiimti Daną iš jų.<br />
Užmigau, nes negalėjau atsispirti miegui. Sapnavau<br />
keistą sapną. Sapne Mantas surijo visas maisto<br />
tabletes iš buteliuko. Jam patiko, ir jis susišlavė visus<br />
buteliukus nuo parduotuvės lentynų. Jis aplipo tais<br />
buteliukais. Jo balsas pasidarė storas, kaip vieno sistemos<br />
darbuotojo.<br />
– Gryta, mes suklydome, – pasakė tuo storu balsu.<br />
– Šis kelias į niekur, tau reikia siūtis įsiuvą.<br />
Kitame sapne jie su Dana gaudė mane stadione.<br />
Jie laikė panašią į plokštę mikroschemą ir taikėsi<br />
man ja užvožti. Atsibudau šaukdama ir susirietusi<br />
ant grindų.<br />
Aš juk žinau, kad viskas buvo visai ne taip. Kad<br />
Mantas tikrai išgėrė saują tablečių, šešias, ir jam nieko<br />
neatsitiko, bet pasakė „labai neskanu“ ir sugraužė<br />
mano obuolius. Paskutinį dalijomės, kąsnį jis,<br />
kąsnį aš. Taip ir valgėme. Kuo mažesniais kąsniais.<br />
Riekelė jam. Riekelė man. Tai ir buvo pirmas mūsų<br />
bučinys, nes mūsų seilės susimaišė. Keista, mes<br />
nenumirėm, nesusirgom. Prisimenu, kaip ragavau<br />
Inos kraujo. Gal tai ir išgelbėjo mane nuo terapijos.<br />
Ina, kuri sutiko žaisti ir bėgdama parkrito.<br />
Itra, kuris siūlė jai bėgti.<br />
Tokie kaip Itra.<br />
Tokie kaip Mantas.<br />
Tokie kaip Ina išgelbėjo mane.<br />
Rytą sužinau, kad mamos seniai nebėra. Ji išėjo turbūt<br />
iš karto po Inos. Mama irgi mirė per įsiuvą. Ir<br />
visai ne dėl techninių klaidų, kaip skaitome žiniose,<br />
o dėl gerai apgalvoto plano. Mikroschemos sukurtos<br />
pagal tobulų žmonių DNR. Defektuotiems ir<br />
prasižengusiems išbūti sistemoje neįmanoma. Prisimenu,<br />
ką sakė Ala. Nesibaimink. Mikroschemos<br />
organizmas neatmeta.<br />
Tikra tiesa. Organizmas neatmeta, nes žūva. Tik<br />
tiek. Laimi mikroschema. Kaip paprasta. Bet mama<br />
žinojo, kad kalbėsiuos su ja. Žinojo, kokius vartoju<br />
žodžius, kokia esu, kad šnekinu Iną. Ir kad šios pavidalas<br />
tik klapsi išplėstomis akimis ir nežino, ką atsakyti,<br />
nes sistema tokia skurdi, jog dauguma žodžių<br />
261<br />
Atjunk.indd 260-261 20/04/15 10:42
262<br />
Rebeka Una<br />
ir frazių ten neegzistuoja. Visas protėvių žodynas ir<br />
literatūra, sukelti į e. knygas, automatiškai patenka<br />
į sistemos vakuumą ir nesiaktyvina. Mama tai žinojo,<br />
todėl ilgai dirbo ir sukūrė programavimo kalbą,<br />
kuri įrašo mano žodžius, kai kalbuosi su ja, ir pagal<br />
juos randa dešimtis sinonimų. Visą šį laiką, visas<br />
pastarąsias savaites, kalbėjausi su mamos pavidalu<br />
sistemoje.<br />
Mama ten paliko save.<br />
Laukiau, kol prasivers durys. Laukiau ir laukiau.<br />
Kol pravirkau. Galvojau apie tai, kad mama negali<br />
nuvilti. Kad ji turi draugių iš tų laikų, kai žmonės<br />
pasiilgdavo vienas kito, todėl tikrai pasiilgo ir durys<br />
atsivers.<br />
O ji vis neatėjo. Aš gulėjau susirietusi ir verkiau,<br />
net Mantui neatsakiau. Nors jis skambino SOS,<br />
SOS, SOS ir PAVOJUS. Nesulaukusi įėjau į mamos<br />
kambarį. Ten jos nebuvo. Seniai nebebuvo, iš kvapo<br />
supratau. Jis buvo sterilus, o mamos kvapą atsimenu<br />
nuo vaikystės. Ji turėjo savo kvapą, nes jo neslopino<br />
bionas. Ir jos temperatūra buvo aukštesnė, net<br />
už mano, – trisdešimt šeši ir šešios.<br />
Atjunk<br />
Ant stalo pamačiau mamą užrašinėje. Ten buvo<br />
jos pavidalas. Ar tai didesnė paguoda nei Mantui?<br />
Jam senelis nepaliko pavidalo.<br />
Sistema mus tobulai apgaudinėja. Mama nupirko<br />
dalį informacijos, todėl apie ją nežinojau. Kaip nežinojau,<br />
bet niekur negalėjau perskaityti, kad buvau<br />
senoviškai pradėta, taip nežinojau ir apie jos mirtį.<br />
Turbūt ji nusprendė, kad turiu sužinoti kuo vėliau.<br />
Nesužinojau net iš Alos – taip griežtai veikia sistema.<br />
Ar buvo galima šitaip mane apgaudinėti? Turbūt<br />
galima, nes neapgaudinėti turbūt nėra jokia vertybė.<br />
Tiesiog sužinai informaciją anksčiau arba vėliau, tik<br />
tiek. Mama norėjo, kad manyčiau, jog ji gyva, ir lengviau<br />
ištempčiau tą sunkų laikotarpį po Inos netekties.<br />
Kai iš ilgesio Inai, Mantui, mamai pradėjo irti ir<br />
gertis man į odos ląsteles plėvė. Ir skausmingai grįžti<br />
pojūčiai, emocijos, tikrieji mano hormonai.<br />
Mama minėjo Mantą. Ko turiu jo paklausti? Ar mama<br />
pažinojo Mantą? Juodu kalbėjosi?<br />
Atsiverčiu užrašinę. Skubus kvietimas į stacionarą<br />
– vis dėlto jie manimi nepatikėjo. Iš spintos<br />
pasiimu mamos šalikėlį. Jis atkuria mamos kvapą,<br />
263<br />
Atjunk.indd 262-263 20/04/15 10:42
264<br />
Rebeka Una<br />
tai yra jo prisigėręs. Sistema užfiksavo, kad perskaičiau<br />
apie mamos išėjimą. Rytoj darbuotojai ateis ir<br />
paims mamos spintą ir stalą. Ir fotelį. Tris fizinius<br />
daiktus iš fizinio pasaulio. Jie taip darė, kai mirė Ina.<br />
Kiek nedaug mes užimame vietos.<br />
– Ar žinojai, kad mano mamos nėra?<br />
– Žinojau. Atleisk man, – Mantas kažko šnopuoja,<br />
turbūt įsidarbino statybose, protėvių juokeliais<br />
tariant.<br />
– Ko pirma neatsakei? – klausia.<br />
– Ko neatsakiau? Turbūt kad žliumbiau ir laukiau,<br />
kada mama ateis pas mane į kambarį.<br />
– Užjaučiu. Tikrai, žinok, užjaučiu.<br />
– Nesvarbu. Klausyk, mama sakė, kad tu man<br />
padėsi.<br />
– Ką padėsiu?<br />
– Pabėgti nuo įsiuvo.<br />
– Protinga mama. Ir kaip jai galėjo šauti.<br />
– Ar jūs kalbėjotės? – klausiu.<br />
– Beveik ne.<br />
Aš einu pas Mantą. Šiandien, nes anksčiau prašė<br />
neiti. Jo butas vieno kambario. Vienas kambarys, ir<br />
Atjunk<br />
jame gyveno su seneliu. Tikrai baisi netektis – gyventi<br />
kartu ir paskui netekti. Ką Mantui teko išgyventi?<br />
Tik staiga – negaliu patikėti – į kambarį įeina...<br />
Gryta.<br />
– Kas čia? – klausiu.<br />
– Turbūt pavidalas, – Mantas artėja prie manęs.<br />
Man užima kvapą.<br />
– Stok, – sakau jam, nebežinau, ką kalbu. – Tu...<br />
– Nuo tada, kai tave pamačiau, kūriau tavo kloną.<br />
Mane beveik supykina, taip išsigąstu. Savo kambarį<br />
jis pavertė klono dirbtuvėmis.<br />
– Kartą buvau susitikęs su tavo mama. Ji man davė<br />
tavo paskyrą.<br />
– Bet ir aš tau daviau savo paskyrą.<br />
– Paprašiau iš mandagumo.<br />
Man norisi jam trenkti.<br />
– Be jo neišgelbėsim tavęs, – paaiškina.<br />
Aš gaudau orą, o Gryta man nusišypso.<br />
– Kaip tu įtikinai mamą, kad man nepakenksi? –<br />
klausiu.<br />
– Netobulas jaučia netobulą, – jis nusišypso.<br />
– Pasakiau, kad mėgstu skaityti. Ir padeklamavau.<br />
– Ką padeklamavai?<br />
– Jos mėgstamas eiles. Baironą.<br />
265<br />
Atjunk.indd 264-265 20/04/15 10:42
266<br />
Rebeka Una<br />
Užsimerkęs.<br />
Sukurti tokį kloną labai paprasta, aiškina Mantas.<br />
Jam patikdavę studijuoti sugedusius robotus<br />
parkuose. Užstrigę, kad ir kokie išmanūs būtų, jie<br />
tėra lėlės iš protėvių cirko.<br />
Mantas toliau aiškina, kaip suprogramavo mano<br />
pavidalą.<br />
– Mes prijungsime ją prie tavo paskyros, – sako.<br />
– Ji galės jiems atsakinėti, rodyti temperatūrą,<br />
kaip geria vaistus. Jie neatpažins, kad čia ne tu.<br />
O gal niekada neatpažins. Iš tiesų mes jiems net neįdomūs.<br />
Bet tau reikia atsijungti, išeiti iš sistemos.<br />
– Tai atjunk mane, – man darosi silpna. – Ne,<br />
palauk, – sustabdau, – aš pati.<br />
Nusiimu bioninį tinklelį nuo galvos, o nuo riešo<br />
magnetą, kuris siunčia signalus į užrašinę. Mantas<br />
uždeda tinklelį Grytai ant galvos.<br />
– Aš radau Itrą, – jis sako. – Žinai, kaip?<br />
Man tiek silpna, kad turiu pasilaikyti. Nusitveriu<br />
už stalo kampo ir už jo pamatau... man atima žadą.<br />
– Senelio klonas, – sako Mantas. – Bet dar nespėjau,<br />
– jo veidas nenusakomas. Aš beveik siuntu<br />
ant savęs, kad taip uždaviau jam širdį.<br />
Atjunk<br />
– Bet mes nepaliksim Danos, – sakau.<br />
– Dana su Itra garaže. Skraidintuve, – Mantas sega<br />
magnetą mano pavidalui ant riešo.<br />
Manęs nėra, kaip ir Manto. Kas dabar įrodys.<br />
Ir kur mes nuskrisim? Kaip gyvensim? Ar rasim<br />
kur nors daugiau žolės? Niekas nežino, juk visi nustojo<br />
tyrinėti fizinį pasaulį.<br />
Nebejaučiu savęs. Gal ir nenoriu jausti. Gal visada<br />
norėjau pajausti ką nors kitą.<br />
– Gryta, – girdžiu Inos balsą, ir mano klonas į jį<br />
reaguoja.<br />
Mus išgelbėjo programavimo žinios. Tiksliau,<br />
Mantas, kuris mokėjo jomis pasinaudoti.<br />
Jam teko nutrumpinti tinklelio kraštą, ir jis nupučia<br />
nematomus plaušus nuo peilio geležtės. Matau<br />
įtemptas jo krumplių gyslas.<br />
Jis atsisuka į mane ir visai nesišypso.<br />
– Tu juk žinai, kad tai beveik neįmanoma. Kad<br />
viskas daug blogiau, negu atrodo. Nėra jokio pasaulio<br />
krašto. Ir tokių skraidyklių pilna. Gal jau rytoj<br />
mus pastebės. O gal jau pastebėjo. Bet galbūt yra ir<br />
daugiau atsijungusių. Gal mes visi... – jis dar kalba,<br />
bet aš nebeleidžiu jam kalbėti.<br />
– Pabučiuok mane, – sakau.<br />
267<br />
Atjunk.indd 266-267 20/04/15 10:42
Rebeka Una<br />
Aš prisimenu, ką sakė Dana. Chemija – tai kai<br />
supranti, kad negali nepasibučiuoti. Ir jis turbūt negali.<br />
Jo lūpos artėja prie mano. Mes – du išdžiūvę<br />
medžiai, kompiuteriai, kurių išmanioji sąmonė sutrūkinėjo.<br />
Jis palinksta ir rankomis apsiveja mane.<br />
Tarsi visą laiką nuo tada, kai iškėlė ranką stadione,<br />
tik tai ir būtų norėjęs padaryti.<br />
■■■<br />
Atjunk.indd 268-269 20/04/15 10:42
eklamai<br />
reklamai<br />
Atjunk.indd 270-271 20/04/15 10:42
Un.....<br />
Una, Rebeka<br />
Atjunk ...........<br />
ISBN 978-609-01- ...........<br />
Anotacija<br />
UDK .....<br />
Rebeka Una<br />
Atjunk<br />
Redaktorė ..............<br />
...............................<br />
...............................<br />
Maketavo Jurga Morkūnienė<br />
Tiražas .............. egz.<br />
Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius<br />
Interneto svetainė: www.almalittera.lt<br />
Spaudė ............................<br />
Atjunk.indd 272 20/04/15 10:42
Change language