BALTICA Volume 24 Special Issue 2011 : 89-98 - Geologijos ir ...

metodiką, taip pat būtų aptarę ir išeities duomenis, jųsukaupimo metodiką.Kalbant apie devono uolienų spektrografinės analizėsduomenis reikėtų žinoti, jog pavyzdžius laboratoriniamstyrimams V. Narbutas ėmė taškiniu–atrankiniu,o ne grioveliniu metodu ir ne atsitiktinumo principu,todėl mažųjų elementų (mikroelementų) foniniamskiekiams ir jų kaitai įvertinti ne visada tinka. PačiamV. Narbutui teko padaryti panašią klaidą, paskelbiantapie padidėjusį (0,03 mg/kg) molibdeno kiekį Piarnusvitos konglomerate, nors Mo kiekis ten sukauptaslimonitizuotose siderito konkrecijose, o ne visojekonglomerato masėje (Нарбутас 1984). Kai įvairiųterigeninių uolienų mikroelementų asociacijos nesiremiaišeities duomenimis – konkrečių uolienų pjūviaisir litogenetiniais tipais bei formacijomis, tada tekstąskaitai vien kaip metodologinę paskaitą apie geocheminęduomenų interpretaciją. Daug įtikinamiau ir realiauskamba išvados, kai kalbama apie vienos formacijosarba jos dalies uolienų mikroelementų sudėtį. Todėlvisai įdomi išvada apie Šventosios svitos uolienomsbūdingus santykinai mažesnius visų mikroelementųmedianinius kiekius ir to priežastis. Tokia išvada derair su mineraloginių tyrimų duomenimis (Narbutas,Uginčius 2001).Išsamią devono sistemos Lietuvoje tyrimų istorijąrandame Juozo Paškevičiaus knygoje Baltijos respublikųgeologija (1994), tačiau nuorodos į gausius informacijosšaltinius nesusietos su cituojamos literatūrossąrašu, kuriame tų šaltinių nėra. Nesuprantama, kodėlliteratūros sąraše nenurodomas ir pagrindinis šaltinis,kuriuo remiasi Baltijos devono baseinų paleogeografijosaprašymas ir pateikiami facijas ir paleogeografijąatkuriantys žemėlapiai. Tai Lietuvos, Latvijos ir Estijosdevono tyrinėtojų darbas – Pabaltijo vendo-devonolitologiniai paleogeografiniai žemėlapiai 1:2500000masteliu (Нарбутас и др. 1988). Nežiūrint šio trūkumoJ. Paškevičiui reikia padėkoti, kad bent nespalvotastų žemėlapių variantas ir aiškinamasis tekstas buvoatspausdintas. Pristatydamas Baltijos respublikų geologijąJ. Paškevičius paliečia ir Baltijos sineklizėsapatinio devono––ditoniškosios Gargždų serijos dariniųfacijinės kaitos klausimą, susijusį su probleminioamžiaus terigeniniais sedimentais, paplitusiais pietiniamesineklizės pakraštyje pagal Mozūrijos–Baltarusijossineklizės šlaitą. Tai vadinamoji Perlojos svita– smiltainių storymė, aprašyta Klišių (Kutuzovo-1)gręžinyje A. Šliaupos ir P. Suveizdžio laikoma postdevoninioamžiaus, priskiriama ankstyvajam permui.J. Paškevičius suskirstęs šią storymę į keturis pluoštus,gretina juos su paleontologiškai identifikuotais Gargždųserijos pjūviais (Papilvio-1, Elektrėnų-1) ir tuopagrindu Perlojos svitą laiko esant šios serijos smėlingapriekrantine facija. Abejones kelia pjūvių litostratigrafinėskoreliacijos patikimumas ir jas galėtų išsklaidytigręžinio pjūvis, kuriame būtų Perlojos tipo smiltainiaiir ant jų slūgsančios Gargždų serijos uolienos. Tokiu„raktiniu“ pjūviu J. Paškevičius savo pateiktoje pjūviųkoreliacijos schemoje parodo Papilvio-1 gręžinio pjūvį.Čia Gargždų serija yra dvinarės sandaros: apačiojevyrauja smiltainis, smėlingas dolomitas ir aleurolitassu dviem Tilžės svitos ichtiofaunos kompleksais, oviršutinę dalį sudaro gniutuliškas molingas dolomitassu ditonio aukštą liudijančiomis šarvinės žuvies Belgicaspisef. cruochi liekanomis.Kol nėra patikimų kriterijų Papilvio-1 tipo pjūviųkoreliacijai su Perlojos svitos smiltainiais belieka tiksvarstyti hipotezę. Tai, kad tokia priekrantinė smėlingafacija galėjo būti net ir pačioje ditonio pradžiojenetiesiogiai liudija smiltainio tarpsluoksnis silūrinės(priešditoninės) Jūros svitos viršutinėje dalyje. Ditoniopjūvių palyginimus priešingose šiaurinėje irpietinėje Baltijos sineklizės dalyse pagal Lužni irPapilvio gręžinius pateikia V. Narbutas (Нарбутас1984). Lygindami šiuos šiaurinę ir pietinę dalis atstovaujančiusLužni ir Papilvio gręžinius, o taip patcentrinės sineklizės dalies – Kunkojų gręžinio pjūvius,darome išvadą, jog terigeninės medžiagos prietaka išBaltijos skydo sutampa su Tilžės svitos pirmąja puse,o iš Mozūrijos–Baltarusijos anteklizės – su Stoniškiųsvitos pradžia .Nešmenų šaltiniui nustatyti naujų duomenų pateikiaLenkijos devono specialistų mineraloginių–geocheminiųtyrimų duomenys, atlikti panaudojant ir mūsųpateiktus apatinio devono uolienų – smiltainių ir aleurolitųpavyzdžius. Pagal muskovito sudėties tyrimusnustatytas terigeninės medžiagos ordoviko amžiusrodo, kad jos šaltiniu galėjo būti tik denuduojamosskandinaviškų kaledonidų uolienos – metamorfiniaiskalūnai (Nawrocki, Żelaźniewicz 2005).Reziumuojant, reikia pasakyti, kad Mozūrijos–Baltarusijos anteklizės tektoninio aktyvumo ir denudacijossrities devono periode klausimas lieka beaiškaus atsakymo, kurį bandome rasti pasiremdaminetiesioginiais argumentais ir prielaidomis. Kaip minėta,vidurinio devono Ledų svitoje apie 50 m aukščiauapatinės ribos rasti perklostyti telodontai iš apatinėsTilžės svitos dalies, manytina iš anteklizės šlaito.Pagrindinė Mozūrijos anteklizės dalis, uždengta apie600 metrų storio silūro ir ordoviko karbonatinių uolienųir žemiau dar apie 200 metrų kambro chlidolitų,smiltainių ir konglomeratų (Atlas... 2010) galėjo būtidenuduojama jau ir Tilžės laikotarpiu, kai formavosidevoninė mulda, kurios pietiniu bortu tapo viršutiniosilūro (pržidolio) klinties ir molio sluoksniai. Tilžės irStoniškių svitoms būdingas rausvai rudas geležingasdolomitingas molis galėjo susidaryti iš dūlėjančių karbonatų,tačiau kyla du klausimai – į kokius duburiusir jūras buvo nuplukdyta pati karbonatinė medžiagair iš kur atnešti smiltainio tarpsluoksnių klastitai,jeigu ant kambro smiltainių dar buvo šimtai metrųklintingos dangos. Kambro gravelitų galėtume ieškotitik Šešuvies svitos konglomerate t.y. praėjus visamlochkovio amžiui. Jau minėti plataus masto Baltijosoldrede pasklidusio klastogeninio žėručio, muskovito,geocheminiai tyrimai parodė jį esant ordoviko amžiaus.96