Statyba ir remontas nepilnamečių agresyvumo ... - Dzūkų žinios

Nr. 40 / 2012 10 04 / ketvirtadienisSidija-Liuba Švarc1941-ųjų rudenį, apie 25-ąrugsėjo, Saulius Kuklianskissu savo vaikais Moše, Ana irSamueliu, padedami Lietuvos–Lenkijospasienio Sventijanskokaimo gyventojams KaziuiŽukauskui ir KonstantinuiMatiukevič, pasiekia Gardiną,kuriame tuo metu žydai dar gyvenaneįkalinti, savo namuose.Tačiau Kuklianskių šeimos nariamstenka slapstytis, nes legaliaimieste gali gyventi tik vietiniaigyventojai arba tie, kuriuoskaras užklupo Gardine. Iš MošėsKuklianskio prisiminimų:Ir Gardine sutikome angelą.Tai – buvusi tėvo kaimynė, veisiejiškė,taip pat farmacininkė,didelės Gardino vaistinės savininkėSidija-Liuba Švarc. Jimus priėmė labai draugiškai,su dideliu rūpestingumu. Apgyvendinosavo namuose, valgydino,aprūpino drabužiais,patalyne ir, kas svarbiausia– dokumentais. Mūsų didžiausiamdžiaugsmui, sutikau pas jąsavo vaikystės draugą iš Veisiejų– Nochimkę, apie kurį buvopaplitę gandai, kad jis žuvęs arnužudytas pirmąją karo dieną.Su Nochimke ėjome į priverstiniusdarbus, tarp kurių buvoir karo belaisvių stovyklų tvorųtvėrimas, stovyklų, kur jau buvokaro belaisvių ir kur jie iš alkioir antisanitarinių sąlygų masiškaimirdavo. Atiduodavomejiems savo maistą, grįždavomenamo alkani ir nukamuoti darbo,o ypač nuo matytų vaizdų irišgyvenimų.Pas Sidiją-Liubą Švarc gyvenomekokį mėnesį, kol, jospadedami, gavome kambarį,kurį pradėjome savo jėgomisremontuoti. Būtume jį suremontavęir pritaikę šiokiam tokiamgyvenimui, bet po kokios savaitėsvisas darbas, kurį įdėjome,pasirodė bergždžias. Mus visusper vieną dieną – 1941 metųlapkričio 1-ąją, perkėlė į steigiamąGardino getą.Sidija-Liuba Švarc, rizikuodamasavo ir šeimos nariųgyvybe, priėmė svetimšaliuspabėgėlius – Veisiejų vaistininkąSaulių Kuklianskį ir tris jovaikus – į savo namus, daugiaukaip mėnesį slėpė savo bute,maitino, rengė ir aprūpino legaliaisdokumentais, suteikusiaisjiems teisę gyventi Gardine. Sidija-LiubaŠvarc žuvo per vienąiš akcijų Gardino gete.Rozalija DaugevičienėJanina Ruoškienė (Daugevičiūtė)Jonas DaugevičiusZosė DaugevičienėVladas DaugevičiusPranas DaugevičiusVeisiejų vaistininkas SauliusKuklianskis su savo vaikaisMoše, Ana ir Samueliu, 1943-ųjų vasarį pabėgę iš naikinamoGardino geto, sugrįžta į Lietuvą,tikėdamiesi rasti prieglobstįgimtųjų Veisiejų apylinkėse.Taip jie pradeda naują slapstymosietapą – apie pusantrų metųužtrukusį gyvenimą miške.Pirmasis žmogus, kurį bėgliaisutiko tik persikėlę per Nemunąį lietuviškąjį Sventijanskokaimą, buvo Vladas Daugevičius.Iš Mošės Kuklianskio prisiminimų:Jis nuoširdžiai pasakė, kadapgailestauja, ką padarė su žydaisir kad nori mums padėti. Jispaprašė palaukti, nuėjo ir atnešėlašinių ir duonos. Pamatęs, kadsunkiai judam, pasakė, kad neitumetoli, nes čia geros vietosslapstymuisi, žmonės palankūs,toli nuo centro. Patarė ieškotivietos netoliese ir pasiūlė atsilsėtišią naktį jų arklidėj ant mėšloprie arklio. Mes, žinoma, sudžiaugsmu sutikome.Iš ryto su kibiru pieniškųšiltų makaronų mus atėjo aplankytibeveik visa, labai gražisuaugusių Daugevičių šeima:motina Rozalija, sūnūs – Jonas,mūsų jau pažįstamas Vladas,Pranas ir duktė Janė. Jonas jaubuvo vedęs, turėjo žmoną Zosęir buvo visos plačios šeimosgalva. Rozalija, mus pamačiusi,iš susijaudinimo net ėmė verkti,tad teko ją raminti. Jonas mumspasakė, kad jie nusiteikę mumspadėti, bet dar nežino, kaip. Jispasiūlė, kol jie apgalvos, pabūtikeletą dienų jų bulvių duobėje.Mes, žinoma, sutikome.Netrukus broliai Jonas irVladas Daugevičiai įrengė bėgliamsmiške pirmąją slėptuvę– kruopščiai užmaskuotą duobę,juos ten perkėlė, išmokinokonspiracijos taisyklių, reguliariaiaplankydavo, atnešdavomaisto. Vėliau besislapstančiaiKuklianskių šeimai padėjo irkitų aplinkinių kaimų – Bugiedos,Macevičių ir Vainiūnų –gyventojai, tačiau Daugevičiųšeima buvo pirmoji, suteikusiKuklianskių šeimai gyvybiškaibūtiną pagalbą, 1943-ųjų vasarįjiems sugrįžus iš Gardino įLietuvą, ir iki pat išlaisvinimo1944-ųjų vasarą globojo SauliųKuklianskį ir jo vaikus – Mošę,Aną ir Samuelį, besislapstančiusmiško duobėse. Mošė Kuklianskisprisimena:Reikalui esant ar šiaip pasitarti,pasimatyti ateidavau naktįpas Daugevičius į namus, jiedažnai aplankydavo mus ir visuometpatardavo ir padėdavo.Jie buvo žmonės, verti didžiausiospagarbos. Be jų pagalbostoje aplinkoje ir nuolatinės paramosper visą slapstymosi laikąmiškuose, tikriausiai būtumežuvę.Rozalija Daugevičienė, JaninaDaugevičiūtė-Ruoškienė, Jonasir Zosė Daugevičiai, VladasDaugevičius, Pranas Daugevičiuspripažinti Pasaulio TautųTeisuoliais 2008 metais.Mikalina LukaševičienėJonas LukaševičiusStasys LukaševičiusGabrinė Daugevičienė (Lukaševičiūtė)Juzė Semaškienė (Lukaševičiūtė)Antanas LukaševičiusKuomet Saulius Kuklianskissu savo vaikais – Moše, Anair Samueliu – 1943-ųjų vasarį,pabėgę iš naikinamo Gardinogeto, sugrįžo į Lietuvą, Lazdijųrajono Sventijansko kaimogyventojai Jonas ir VladasDaugevičiai jiems įrengė miškepirmąją slėptuvę. Nors slėptuvės– miško duobės vieta buvolaikoma griežčiausioje paslaptyjeir tiek besislapstantys, tiekjų gelbėtojai stengėsi nepaliktijokių pėdsakų, tačiau apie Velykas,kai pradėjo dygti pirmiejigrybai, ši slėptuvė tapo nesaugi.Daugevičiai nusprendė, kadreikia keisti slapstymosi vietą irpatarė Kuklianskiams laikinaiapsigyventi tankiame eglynepo didžiule egle, arčiau Ančiosupės.Kaip vėliau paaiškėjo, po tapačia egle slapstydavosi kaimojaunimas, kai valdžios atstovaiatvykdavo gaudyti į kariuomenęar darbams į Vokietiją.Labai greitai Kuklianskius tenpastebėjo devyniolikmetis jaunuolisiš Sventijansko kaimo –Jonas Lukaševičius. Sugrįžęs įnamus, Jonas papasakojo savomotinai Mikalinai Lukaševičienei,ką matęs, tad ši tuojau patliepė nunešti besislapstantiemsmaisto – asotį pieno ir kepaląduonos. Jonas pasakė Kuklianskiams,kad šio krašto palikti nevalia,kad slapstytis reikia čia,nes šios vietos toli nuo kelių,valdžios ir jų pareigūnų. Jis pasiūlė,šeimai padedant, surastigerą vietą miške, išsikasti duobęir ten gyventi, o maisto gautiiš aplinkinių kaimų neturtingų,bet geraširdžių ūkininkų, kuriegyvena savo sveiku protu ir netaip greit pasiduoda visokiaiagitacijai. Jis pažadėjo pasitartituo klausimu su šeima. (MošėsKuklianskio prisiminimai)Be Jono, Stasio ir jų motinosMikalinos Lukaševičienės, šioješeimoje dar buvo vyriausiasisMikalinos sūnus Antanas ir dvidukterys: Gabrinė ir Juzė (kitosdvi ištekėjusios MikalinosLukaševičienės dukros su savošeimomis jau gyveno atskirai).Jono brolis Stasys Lukaševičiuspritarė brolio sumanymui irnetrukus visa Lukaševičių šeimaparinko tinkamą vietą naujaiKuklianskių slėptuvei – kitamemiško bare, tolokai nuo kaimųir upės. Padedamas Mošės Kuklianskio,Jonas Lukaševičiusįrengė slėptuvę, labai gerai jąužmaskavo samanomis, kadagiųkrūmais ir mažomis pušaitėmis.Kaip pasakoja Mošė Kuklianskis:Mikalina Lukaševičienėwww.dzukuzinios.ltMinint rugsėjo 23-ąją, Lietuvos žydų aukų atminimo dieną, savaitraštis „Dzūkų žinios“ domisi Lazdijųkrašto žmonėmis, prisidėjusiais ir gelbėjusiais žydus nuo nacių genocidoTęsinys. Pradžia savaitraštyje „Dzūkų žinios“, Nr. 38.Gyvenimą dovanojusios širdys...„įkurtuvių duobėje proga“ davėmums nepaprastai vertingą, pinigaisneįkainojamą ir originaliądovaną, sakydama, kad jųbulvių duobė visuomet mumsatdara, t. y., kad mes galim pasjuos imti bulves, kada reikiair kiek reikia. Tai nepaprastaidaug mums padėjo. Mes, žinoma,nepiktnaudžiavom ir imdavomesu saiku. Ir kiekvieną sykį,kai ateidavome, rasdavome darmums padėta ar mėsos, ar sūrioir t. t. Mikalina buvo protinga,gera ir dosni moteris, suprato,kaip geriausiai galima mumspadėti. Tarp kitko, ir jos vaikaibuvo tokie, kiekvienas geresnisir protingesnis už kitą, labaisąžiningi, geros širdies, mokėjomylėti, gerbti kitus ir patysbuvo garbingi ir gerbiami. Bejų protingo pasiūlymo, pagrįstovietovės ir žmonių pažinimu,ir nuolatinės paramos mes tikriausiaibūtume prapuolę.Mikalina Lukaševičienė,Jonas Lukaševičius, StasysLukaševičius, Gabrinė Lukaševičiūtė-Daugevičienė,JuzėLukaševičiūtė-Semaškienė,Antanas Lukaševičius pripažintiPasaulio Tautų Teisuoliais2008 metais.Aleksandras RadzvilavičiusBronislovas RadzvilavičiusLazdijų rajono gyventojasAleksandras Radzvilavičius,eidamas per mišką, aptiko tikką įrengtą Veisiejų vaistininkoSauliaus Kuklianskio ir jovaikų slėptuvę bei visus besislapstančiusKuklianskiusDĖL BIOLOGINĖS SAUGOSPRIEMONIŲ TAIKYMOValstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, vadovaudamasiLietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo (Žin.,1992, Nr.2-15; 2010, Nr. 148-7563) 6 straipsnio 11 punktu, atsižvelgdamaį Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos pranešimus apie pavojingųužkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimą ir siekdama apsaugotiLietuvos Respubliką nuo šių ligų, informuoja, kad gyvulių laikytojas,kurio gyvulių laikymo vietoje lankosi asmenys iš užsieniošalių,apie tokius vizitus turi pranešti Lazdijų valstybinei maisto irveterinarijos tarnybai telefonu (8 318) 51693.Lazdijų valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba taip patprimena, kad pavojingas užkrečiamąsias ligas gali išplatinti asmenys,kurie lankėsi pavojingų užkrečiamųjų gyvūnų ligų židiniuose,medžioklės ar gyvūnų pirminio apdorojimo vietose,s kerdyklose,gyvūninės kilmės atliekų tvarkymo vietose.9– Saulių Kuklianskį, jo sūnusMošę ir Samuelį, dukterį Aną.Nuo pradžios Aleksandras Radzvilavičiusbuvo įsitempęs irgriežtas, bet susipažinęs artimiau,pasidarė labai draugiškas.Jis užtikrino, kad niekam apieslėptuvę neprasitars, paslaptiesneišduos, todėl Kuklianskiainusprendė nekeisti tik ką įrengtosslėptuvės vietos, nors tai irbuvo labai rizikinga. Tačiau laikasįrodė, kad jie buvo teisūs.Aleksandras Radzvilavičiusatėjo dar sykį ir pakvietė MošęKuklianskį eiti kartu į jo namusSirbuškėje, kurie buvo apsuptipelkių ir, norint į juos patekti,reikėjo praeiti povandeniniulieptu, kurio iš paviršiaus netnebuvo matyti. AleksandrasRadzvilavičius pasiūlė, reikaluiesant, teikti visokeriopąpagalbą, padėjo šeimai maistu.Kukliankių šeimą maistu rėmėir Aleksandro Radzvilavičiausbrolis Bronislovas Radzvilavičius,kuris gyveno Sventijanskokaime ir buvo vedęsKuklianskių šeimos gelbėtojosMikalinos Lukaševičienės dukterįVeroniką.Humaniški brolių Aleksandroir Bronislovo poelgiai ir pagalbamaisto produktais turėjodidžiulę reikšmę per karą miškoduobėje besislapstantiemsir neapsakomai sudėtingomissąlygomis gyvenusiems Kuklianskiųšeimos nariams.Valstybinio VilniausGaono žydų muziejausinformacijaŠ. m. spalio 7 dienąKviečiame visus pagerbti Laisvės kovųdalyvio Antano Marčinsko-Rambynoir jo bendražygių atminimąPrograma:12 val. Šv. Mišios Seirijų Šv. Mergelės MarijosŠkaplierinės bažnyčioje.13 val. Paminklinės lentos pašventinimaspartizano A.Marčinsko-Rambynožūties vietoje, Noragėlių kaime.14 val. Popietė Seirijų bibliotekoje dalyvaujantžuvusiojo artimiesiems, Lazdijų Laisvėskovų dainų ansambliui „Žilvitis“ ir kt.Organizatoriai