2011 m. birželio 29 d. (Nr. 49) - Naujas rytas

NaujasrytasAtkelta iš 4 psl.Didieji tankų mūšiaiLietuvoje (I)Lyduvėnų tiltas, 1941 m. birželio 22 d. Užimtas vokiečių 1-osios tankų divizijos irdiversantų iš pulko „Brandenburgas“.Franzas Halderis, vokiečiųgeneralinio štabo viršininkas, nustebęspažymėjo, kad „... rusaiir nemano trauktis, priešingai, jievisą, ką turi, meta priešais besiveržiančiasvokiečių pajėgas“.Sovietai sumanė Žemaitijojevokiečiams surengti klasikinius„Kanų mūšio“ spąstus.Kelmę ir Raseinius užėmusiomsvokiečių tankų divizijomskelią link Šiaulių turėjo pastoti9-oji prieštankinė artilerijos brigada.Vokiečiams pradėjus dorotiartileristus, į „papilvę“ abiem vermachtodivizijoms turėjo smogtislapta (judėjo naktimis, kad išvengtųvokiečių bombardavimo)iš pietvakarių, nuo Kėdainių pusės,prislinkusi sovietų 2-oji tankųdivizija. O ši divizija turėjo kuosmogti – būtent jos sudėtyje buvoKur laukti sovietų tankų atakos? Vokiečių 4-osios tankų armijos štabas:centre Armijos vadas generolas Erichas Hoepneris, dešinėje– 6-osios tankų divizijos vadas, generolas Franzas Landgrafas.sunkieji tankai KV-1ir KV-2, praktiškai nepramušamivokiečiųtankų pabūklams.Na, o iš šiaurės,nuo Tverų ir Užvenčio,tuo pat metu vokiečiusturėjo pultiapie 800 tankų turėjusiossovietų 23-ioji ir28-oji tankų divizijos.Sumanymui pavykus,Kelmės ir Raseinių rajonebuvusios dvi vokiečių tankų divizijosbūtų atsidūrusios „maiše“ir sutriuškintos. Daugpilio tiltusapkėtusi E. von Mansteino tankųdivizija vargu ar būtų besulaukusisaviškių. Armijų grupės „Šiaurė“puolimas Lietuvoje, netekuspagrindinės smogiamosios jėgos– trijų tankų divizijų, būtų užspringęsneribotam laikui.Šios kautynės truko net trisdienas, nuo birželio 23-iosios iki26-osios, ir šiandien jos dažniausiaivadinamos Raseinių tankųmūšio vardu, nors vyko didžiuliameplote tarp Telšių, Kelmės ir Raseinių.O vokiečių ir sovietų tankųdivizijos viena su kita susidūrė tikį rytus ir šiaurės rytus nuo Raseinių.Tačiau kur kas anksčiau, darbirželio 22-osios pavakarę, Lietuvojejau virė kitas tankų mūšis– grumtynėse dėl Alytaus tiltų perNemuną susikibo vokiečių 7-osiosir sovietų 5-osios divizijų tankai. Irbūtent Alytuje vermachto tankistaipirmąsyk išvydo garsiuosius sovietųT-34.Nuotraukos: Vikipedija;G.Kulikausko archyvas.Bus daugiau.2011 m. birželio 29 d., trečiadienis, Nr. 49 (8702)Įgavome patirties ir žiniųProjektas „Profesinės kvalifikacijos tobulinimas Raseiniųrajono savivaldybės viešajame sektoriuje” artėja prie pabaigosNežinau didesnio malonumo už pažinimąF. Petrarka––––––––––––––––––––––Vita TARVYDIENĖ––––––––––––––––––––––Muziejininkė5Modernus muziejus – ne tikkultūros vertybių saugotojas, atliekantismokslinius tyrinėjimusir rengiantis ekspozicijas. Tai patraukli,atvira naujovėms ir iššūkiamskultūros įstaiga, prisidedantiprie informacinės visuomenėsplėtojimo. Šiuolaikiniam muziejuikeliamas tikslas – tapti neatskiriamašalies edukacinės sistemosdalimi, bendruomenių ir šeimųlaisvalaikio centru. Galvodami apiekintančias muziejaus funkcijassuprantame, kad reikia taikyti naujausiusvadybos bei rinkodarosprincipus, o muziejininkų kompetencijosdidinimas yra būtina sąlygapermainoms muziejuje vykti.Mes įsitikinę, kad vykdydami savopagrindinę – visuomeninę misiją,privalome tarnauti visuomenei,tenkinti interesus.Patvirtintoje Lietuvos muziejųmodernizavimo 2007–2015 m. programojebuvo iškeltas uždavinysugdyti muziejininkų gebėjimus, reikalingusteikiant profesionalias paslaugas,tobulinti kvalifikaciją, siekiantstiprinti muziejų kultūrines iredukacines veiklas visuomenėje,geriau tenkinti Lietuvos ir užsieniolankytojų poreikius.Baigiasi 2009 m. startavusioprojekto „Profesinės kvalifikacijostobulinimas Raseinių rajonosavivaldybės viešajame sektoriuje“mokymai, kuriuos organizavoRaseinių švietimo centras. Projektepartnerio statusu dalyvavoir Raseinių krašto istorijos muziejus.Profesinių, vadybinių ir asmeniniųįgūdžių ugdymo mokėsi 9darbuotojai. Projekto mokymuosemuziejininkai tobulino kvalifikacijąvadovavimo, finansų valdymo,užsienio kalbos, psichologiniokonsultavimo, bibliotekininkystėsir kitose su profesine veikla susijusiosesrityse. Ypatingas dėmesysbuvo skiriamas užsienio kalbostobulinimui. Kadangi sulaukiamelankytojų ne tik iš ES šalių, betir iš Australijos, Amerikos, Meksikos,Izraelio, todėl užsienio kalbųmokėjimas – gyvybiškai būtina iršalies kultūrą užsieniui reprezentuojančiosinstitucijos ypatybė. Norimekuo geriau pristatyti muziejujesaugomas vertybes augančiamturistų srautui ir užtikrinti visaverčiuskultūrinius ir informacijosmainus su užsienio kolegomis.Didelio susidomėjimo ir teigiamųvertinimų sulaukė andragogikos(suaugusiųjų mokymo) mokymųprograma, nes muziejuje lankosiir edukacinėse programose dalyvaujane tik vaikai, bet ir suaugęžmonės. Mokymosi metu įgavomepatirties, praktinių bei teoriniųžinių. Gautos žinios prisidės prieasmeninio tobulėjimo bei bus panaudotostiesioginiame darbe.Muziejininkai galės sėkmingiaukurti naujus kultūros projektus,diegti inovacijas, įgyvendinti naujasidėjas.Projektui baigiantis drąsiai galimateigti, kad investicijos į žmogiškąjįkapitalą yra ateities ekonomikosir socialinės gerovės kūrimopamatas. Mokymai skatina tolesniuspažinimo procesus, prisidedaprie mokymosi visą gyvenimąkoncepcijos įgyvendinimo.ykLaikas nesustojo, gyvenimas tęsiasiPabaiga. Pradžia Nr. 46 Mačiau, net po daugelio metų––––––––––––––––––––––Emilija SKUDRIENĖ––––––––––––––––––––––Antanui buvo sunku tarti žodžius,žeminusius jį anuokart. Ne mažiauskaudina tardymo veiksmai iršiandien, prisiminus.Antanas Stankūnas areštuojamas.1944 m. spalio 24 diena.Visiems gyvenimo metams ši dataįsiminė. Tai buvo pažeminimometai.Prieš dvi dienas valsčiaus seniūnasJuozas Samkus atnešėšaukimą atvykti į Betygalą. Nenuvyko,tad jau minėtą dieną prisistatėstribai Jonas Mosiejus, Vaitkus(Petro, dirbusio valsčiuje, sūnus)ir Antanas Pocius. Pažįstami žmonės.Leido pasiimti maisto, drabužių.Sakė, kad greit grįš.– Tą dieną kartu su manimiareštavo brolius Teodorą su Pranuir Benediktą Trakinskį, manomokslo draugų tėvą ir kaimynąiš Liktėnų, ir įstūmė į altarijos rūsįvienai nakčiai, – pasakoja Antanas.– Tai kas tam Jarilinui buvo neaišku?– klausiu.– Liepdavo pasakyti, kur padėjaušautuvą, kur kiti ginklai,su kuo draugauju, kokiai gaujaipriklausau. Į tardymą vesdavodu stribai, rankos turėjo būti sudėtosuž nugaros. Ir taip kaskarttie patys klausimai, tas pats tardymotonas. Visa aplinka labaisekino. Nebuvo vandens nusiprausti,visi suimtieji naktis irdienas leido ant purvinos aslos,pasitiesę drabužį, pasiimtą iš namų.Valgėme kažkokį skystalą,be pavadinimo. Drauge su manimiŠiluvos areštinėje buvo Kaupasiš Diržionių ir mano broliaisu Trakinskiu. Kitų visai nepažinojau.Iš viso – apie 40 žmonių.Miegojome tupėdami, vienas– Ar Betygaloje tardė?– Ne. Rytojaus dieną išgabenoį Šiluvą. Čia buvau visam mėnesiuiareštuotas, žiauriai kankintasšventos Šiluvos kalėjime. KadangiRaseiniai stipriai subombarduoti,ten buvo laikinas kalėjimas,NKVD įkurtas šiame miestelyje.Laikė mus dideliame sandėlyje,be grindų, netoli bažnyčios. Tardėtoks Jarilinas, NKVD viršininkas,vardo nežinau. Jis mušė, žemino.Ir stribai, man nepažįstami, einapro šalį, mesteli kokį keiksmažodįar per galvą suduoda, stumdo,banditu vadina. Ypatingai tokie jųveiksmai suaktyvėja, kai mato jųviršininkai.kitą paremdami, – tyliai, ramiaibuvęs tremtinys pasakoja apiešį savo gyvenimo skaudulį.Į klausimą, ar galėjo namiškiaiatnešti maisto, Antanas šypteli:– Po daugiau negu po dvejųmetų grįžęs sužinojau, kad Betygalosvalsčiuje toks Jankauskas,jo žmona buvo mokytoja, dirbęskažką dėl žemės tvarkymo, taijis buvo prie mano šeimos prijunkęs,vis siūlydavosi nuvežti manmaisto. Tik, sako, sudėkit į ryšulėlį.Ir pakavo artimieji, o Jankauskasvis „vežė“. Kelis kartusper tą mėnesį skanėstus nešė… į savo namus. Paklausdavonamiškiai jo, ką aš sakęs. Sako:įmečiau per tvorą, pasiims.Manęs Šiluvoje jau nebuvo, kaižmonos paprašė kelnėms duotinamie austos medžiagos, sako,už pagalbą priduodant maistą.Atkirpo gerą gabalą. Matėme dėvinttą drabužį.Antanas mano, kad rusų valdžiosstatytiniams jis įtarimą galėjosukelti ne jau karui einant jogrįžimas namo, nes jis rusų armijojeniekur nebuvo užrašytas, o tai,kad žmonos sesers sūnus AntanasŠablauskis slapstėsi. Ir dar.Vietinei valdžiai labai „į akis krito“net keturi broliai Stankūnai, jauni,balsingi vyrai. Reikėjo juos kažkokiubūdu į vietą pastatyti. Vienas įstribus įsirašė, bet kiti nepakluso.– Kauno kalėjime mus su Trakinskiuir broliais išskyrė. Čia išbuvaukelis mėnesius. Apkirpo, leidonusimaudyti, turėjome vandensnusiprausti. Labai kankino nežinia:kaip darbai einasi namuose,kaip šeima, dvi dukros auga. Kastoliau bus su manimi. Tardė tik vienąkart,vis nebūtą gaują minėjo.Ir vėl kelionė. Dabar jau į Vilnių,į Lukiškes. Niekas manęs ten nėsykelį netardė. Sėdžiu kalėjimelyg po teismo. 1945 m. gegužėspradžioje mane vėl veža. Patekauį Kalinino lagerį.Viskas vyko taip seniai, o dabardaugiau žinome, ko anuokartnet negalėjome numanyti, tai daromeišvadą: Betygaloje naujaisusėdusi valdžia persistengė,areštuodama tokius, kaip AntanasStankūnas. Jis gi žemėsžmogus. Toks iš namų nė vienainakčiai neišeis. Tą, kaip vėliaumatysime, suprato Stalinagorskolagerio vyresnybė, kuri patenkinoprašymą, kai tik jį gavo iš AntanoStankūno. Ten, Rusijoje, jo niekasnė sykio netardė, o išbuvo17 mėnesių.– Iš Kalinino lagerio mus suginkluota sargyba veždavo į įvairiusobjektus darbams. Dirbomeprie statybų, be jokios technikos,ant pečių nešdavom laiptais į viršųstatybines medžiagas. Po metųišgabeno į Stalinagorsko lagerį,darbams šachtose krauti anglį įvagonėlius. O jie keliaudavo bėgiaisį vagonus. Čia dirbdamas irparašiau prašymą išleisti mane įlaisvę. Išleido.Savo atsiminimuose Antanasrašo: „Įdarbino to paties lageriokiemsargiu. Po pusmečio, kadanginebuvau prasižengęs, padaviaušachtos vadovybei prašymąir buvau išleistas į Lietuvą“. Netne kokio kalėjimo viršininkas, ošachtos vadovas išleidžia kalinįnamo.– Liepė atsiskaityti su visaisviršininkais, kurie turėjo pažymąparašyti, sumokėjo uždarbį, nusipirkaukelionės bilietą už visus pinigus.Parašiau namiškiams laiškelįir 1947 m. sausio pradžiojepasiekiau namus, – senolis menanet 60-ies metų senumo savo gyvenimoįvykius.Nemanykit, kad taip lengvaivažiavo su už visą algą nusipirktubilietu. Turėjo „pasiėmęs gan ilgązuikio bilietą“ su grėsme būti išlaipintas.Bet taip neatsitiko. Traukiniopalydovė liepė įsimaišyti tarpvažiuojančių kareivių.Žinodama Antano meilę dainai,pasmalsavau: gal prisimenaapie ką dainavo Rusijos kalėjime.Jis, nieko nelaukęs, uždainavo:„Široka strana moja rodnaja,Mnogo v nei lesov, polei i riek,Ja drugoj takoj strany nieznaju,Gdie tak volno dyšit čelovek“.Kaip sakoma, iš dainos žodžiųneišmesi… komentarų nereikia.Juokas ir tiek. Toliau Antano gyvenimetokių skaudžių išsiskyrimųnebuvo, nors baimės, jaudulio, nežinomybės,dvejopų pasirinkimųbuvo per akis.Žodžiais sunku apsakyti Antanoišsiskyrimų su šeima akimirkas.Tą sunku padaryti ir susitinkant.Jausti reikia žodžius, kaisako:– Žmonelę su dukromis ir kitusnamiškius radau belaukiančius…Tie paprasti žodžiai slepiadaug gerumo, pažadų, dėkingumo,net kitų padarytos skriaudossušvelnėja. Nelaimės kaip nebūta,kai pajauti artimus žmones.– Parvažiavęs tuojau pradėjaugyvenimą iš naujo. Karvės buvotos pačios. Dvi. Tik arklys buvo kritęs,ir žemę dirbo pusininkas KostasPatapas. Tuojau vieną karvępardavėme ir pirkome arklį.Dideli mokesčiai, prievolėsvisiems ūkyje gaminamiems produktamsnėrė kilpą nuo karo irtaip nukentėjusiems ūkininkams.Ir dienos, ir naktys buvo neramios,nes daug jaunų vyrų stojoį pasipriešinimo kovą. „Bet šiaiptaip vertėmės, vis viena ausimpasiklausydami apie žadamus„bendrus katilus“. Netikėjom tuo,manėm – mokėsim mokesčius irdirbsim savo žemę,“ – prisimenapašnekovas.