Tel. 55116. Jūsų skelbimai - Druskonis

2009 m. rugsëjo 18 - 24 d. Nr. 38 (1022) Videolaidas þiûrëkite internete www.druskonis.lt5
Beraðtis senolis savo
svajones nutapë ant sienø
Netoli Druskininkø, tarp
Panemunës kaimo miðkø
pasislëpusioje trobelëje
radom tikrà stebuklà. 79
metø kurènebylis Bronius Marèinskas,
nemokantis nei skaityti,
nei raðyti, gyvenimo dþiaugsmà
atrado kûryboje. Dzûkiðkuoju
pirosmaniu vadinamas
vyras, savo svajones nuliejæs
paveiksluose bei kambariø sienose,
vienatvës dienas leidþia
pindamas ið ðiaudø, raiþydamas
koplytstulpius ir megzdamas
ámantriausiø raðtø megztinius.
Violeta KLIMAITË
Nenusëdi vietoje
„Kur jûs já dienà namie rasite?“
– nusijuokia artimiausias Broniaus
Marèinsko kaimynas Algimantas
Mizaras, kai ásukame jo
kieman klustelëti, ar ðiltà rudens
popietæ kartais nematë Panemunës
kaimo dailininko? Kaimyno
pagalba mums labai praverstø, nes
be þmogaus, gerai paþástanèio
kurènebylá Broniø, paprasèiausiai
nesusiðnekëtume. „Galit nulëkti,
bet be vakaro jis naman tikrai negráð.
Jis gi uþsidaræs nesëdi, keliskart
per dienà pas kaimynus nulekia.
Ðiandien Jakimoniai bulbes
kasa, tikrai bus pas juos“, - pataria
A.Mizaras. Kad jau taip, sukame
ratus link Broniaus. Kaimynas buvo
teisus: sodyboje plëðosi tik pririðtas
ðuo. Ant durø ið tolo boluoja
masyvi spyna. Vëjyje mums moja
ant skalbiniø virvës sukabintø
marðkiniø rankovës – vienintelis
þenklas, jog ðiame Dievo uþkampyje
vis dëlto kaþkas gyvena.
Paveiksluose – viskas aiðku
Klaidþiais miðkø takeliais skinamës
kelià link Vito Jakimonio
sodybos. „Va, ðita koplytëlë ant
puðies – Broniaus darbas. Daug jis
tokiø pridaræs, medþius ir kelius
iðpuoðæs, - rodo mus lydintis Pranas
Kruglevièius ið gretimo – Cimaniûnø
kaimo. Jei ne Pranas,
tarp ðiø miðko keliukø raizgalynës
bûtume gyvi prapuolæ. „Kur lekiat?
Sukite vairà ten, tiesiai per
þoles, - sukomanduoja mums tarsi
ðturmanas ir vël gráþta prie Broniaus.
– Turi vyras auksines rankas.
Jo paveikslø anksèiau þmonës
ið kaþin kur atvaþiuodavo
pirkti. Ir visiems patikdavo, nes
Broniaus paveiksluose – viskas
aiðku ir paprasta: jei þmogus nupieðtas,
tai ir atrodo kaip þmogus.
Ne taip, kaip dabar dailininkai pieðia
– neþinai, kas èia per balvonas,
ir kuria puse tà paveikslà paimti.
O kokias graþias lentynëles ðukoms
jis daro, kokias dailias pintines
pina, o jau ðluotas kokias geras
riða!“.
„Nepasisekë þmogui tik su sveikata.
Tiksliai neþinau, bet þmonës
pasakoja, kad bûdamas maþiukas
Bronius susirgo meningitu. Ir nuo
to laiko nei girdi, nei kalba. Niekur
mokytis negalëjo. Nei mokyk-
los, nei jokiø dailës mokslø nebaigë,
o kokius meniðkus darbus daro?
– stebisi Pranas. - Bëda, kad su
juo susiðnekëti negalima. Bronius
neþino net kurènebyliø kalbos –
su artimiausiais þmonëmis jis susikalba
sava gestø kalba, kuri svetimiems
ir net kurtiesiems visiðkai
nesuprantama“.
„Labai myliu Dievà“
Pagaliau pririedam plaèius Jakimoniø
sodybos bulvienojus.
„Sveiki gyvi. Ar „niemka“ pas
jus?” – kreipiasi Pranas á kleganèià
kompanijà. Taip Broniø tarpusavy
nepiktai vadina dauguma Panemunës
kaimieèiø. „Turim, va,
bulves renka. Ateik pas mus, - lauko
gale pasilenkusiam senoliui
moja ranka Vito Jakimonio sûnus
Arûnas. - Ðiandien pas mus talka,
rytoj Broniui eisim visi padëti“.
Arûnas su ðeima dabar gyvena
Barzdþiûnuose, bet daþnai atva-
Panemunës kaimo
darbðtuolis,
kurènebylis Bronius
Marèinskas -
tikras Dievo vaikas,
geros ðirdies,
jautrus, tvarkingas
þmogus. Likimo
nuskriaustas vyras,
nemokantis nei
skaityti, nei raðyti,
turi auksines rankas
- tapo paveikslus,
pina pintines,
skobia koplytëles.
Bemokslis Bronius
savo kûrybine
iðmone stebina ir jo
paþástamà ið Cimaniûnø
kaimo
Pranà Kruglevièiø
(nuotr. virðuje
deðinëje)
þiuoja padëti tëvams.
„Ar jam tikrai tuoj bus aðtuoniasdeðimt?
Atrodo dvideðimèia
metø jaunesnis“, - giriu Broniø, pamaþu
slenkantá artyn ir baikðèiai
apþiûrinëjantá atvykëlius. „O ko
jam neatrodyt jaunesniam? Gyvena
miðke, valgo kaimiðkà maistà,
visà dienà juda, moteriðkos neturi
– namie niekas galvos nesuka“, -
ðmaikðtauja vyrai.
Bronius net ir bulviø eþiose dirba
ant krûtinës uþsikabinæs masyvø
sidabriná kryþiø. „Èia dël groþio
jis taip pasipuoðë?“ – nusistebiu.
„Labai Dievà myliu“, - rankomis
atsako vyras, kai Arûnas iðverèia
mano klausimà. Likimo nuskriaustas
Bronius net ir dabar nesunkiai
pësèiomis áveikia 12 kilometrø
iki Liðkiavos baþnyèios. Vyras
nepraleidþia nei vienø èia vykstanèiø
sekmadieniniø miðiø. Skaityti
nemokantis Bronius pamaldø
metu visuomet rankose varto maldaknygæ.
Nutapë svajones
Arûnas Jakimonis – mûsø iðsigelbëjimas,
vienintelis galintis susiðnekëti
su Panemunës kaimo
dailininku ir paaiðkinti, ko mes ið
jo norim. Be vietiniø pagalbos kaþin
kaip mes bûtume prisikalbinæ
Broniø sësti á maðinà, atverti savo
namø duris ir kûrybos aruodus.
Metus bulvienojus á ðonà, riedame
visi atgalios á Broniaus sodybà.
Atrakinæs duris, ðeimininkas
ranka svetingai moja vidun. Jau
priemenëje mus pasitinka ryðkiai
mëlyna spalva nudaþyti mediniø
koplytëliø bokðtai. Kuo toliau –
tuo dar ryðkiau ir didingiau. Kambariø
sienos dekoruotos ðventøjø
paveikslais ir pasakø motyvais.
Vienoje - susirëmæ kaktomis dvimetriniai
briedþiai, kitose –
plunksnas kalnø papëdëje kedena
ryðkiaspalviai paukðèiai, kaþkà
tarpusavy kuþdasi du pasakos herojai
– katinëlis ir gaidelis.
Filmuotà reportaþà
þiûrëkite internete
www.druskonis.lt
„O èia – að“, - ðypsodamasis
Bronius pirðtu parodo á vienà paveikslà.
Save nutapæs savamokslis
dailininkas, kad bûtø dar átikinamiau,
galvos vietoje áklijavo savo
nuotraukà. Ásiþiûrëjus neliko jokiø
abejoniø - ðioje drobëje vyras áamþinæs
didþiàsias svajones. Puikaus
peizaþo fone, prie vingiuojanèio
upelio, ðalia gandrø ir elniø, stovi
graþus, iðsipuoðæs jaunikaitis. Matyti,
kad mokytas, savim pasitikintis,
tikras ponaitis. Ir ko gi jis laukia
tose pievose – ar tik ne mergelës?
Visas pasaulis –
Panemunës kaime
Papraðytas prisësti prie savo kûriniø,
fotografuojamas Bronius
netveria juoku ir ið to juoko niekaip
negali susikaupti nuotraukai.
Uþkluptas dëmesio, vyras muistosi
ir jauèiasi kaip nesavas.
„Bronius pieðia taip, kaip supranta.
Jis niekur nesimokë, niekas
gi jo nemokë jokiø tapybos technikø.
Savo paveiksluose jis tapo
tai, kà mato aplinkui. Gaila, kad
likimas atëmë klausà ir balsà - kà
þinai, gal bûtø buvæs garsus dailininkas?“,
- svarsto Panemunës
kaimo þmonës.
Broniø bandau iðklausinëti, argi
jo gyvenime taip ir nebuvo pasibeldusi
meilë? Su juo tesusikalbantis
Arûnas verèia, kad jaunystëje
vyras vaikðèiodavo á ðokius, bet
gyvenimo moters taip niekur ir nesutiko.
Juokiamës, kad bent vienà
ið penkiolikos kandidaèiø Broniui
galëjo pasiûlyti mus èia atlydëjæs
Pranas, kuris prieð metus „Druskonio“
pagalba sëkmingai susirado
sau gyvenimo draugæ. Galop
vyrai nutaria, kad jau tiek iðtvëræs,
Bronius bûtø visai kvailas, jei senatvëje
sugalvotø verþtis ðeimyninæ
kilpà.
Tvarkingas auksarankis
Panemunës kaimo þmonës myli
Broniø uþ jo gerà bûdà, auksines
rankas. Moters neturëjæs vyras
gaminti valgá iðmoko ið brolienës.
Kaimynai pasakoja, kad Bronius
cepelinus ir kugelá dabar èirðkina
be blogiau uþ gerà gaspadinæ. Gyvuliø
þmogus jau nebelaiko – pieno,
kiauðiniø nusiperka pas kaimynes.
Kurènebylis vyras, nematæs pasaulio
– nebuvæs nei Vilniuje, nei
Kaune, geriausiai jauèiasi savo
gimtajame kaime. Ðio dievdirbio
pievos visuomet tvarkingai nuðienautos,
graþûs darþai, kiemo darþelyje
pleðka piliaroþës ir gubojos.
Á miestà, o juo labiau – á seneliø
namus, jo turbût ir su ðautuvu nenuvarytum.
Tvarka ir darbðtumu
garsëjantis Bronius neiðgyventø be
savo kaimo þmoniø. Pas kaimynus
jis ir dabar uþsuka kasdien po kelis
kartus. Pasëdi, pasiðneka, pavalgo.
„O kà jis vienas namie uþsidaræs
darys? Vienam juk sulaukëti
galima“, - apie savo „pirosmaná“
– savamokslá dailininkà pasakoja
Panemunës kaimo þmonës.