TRUMPAS KATALIKŲ KATEKIZMAS

I. Svarbiausios tiesos
8 palaiminimai,
6 tikėjimo tiesos,
3 paskutiniai žmogaus dalykai.
II. Atgaivina tikėjimą:
7 šventieji Sakramentai,
Šventosios Dvasios Dovanos,
Gailestingumo darbai:
7 darbai sielai,
7 darbai kūnui;
3 svarbiausieji geri darbai.
III. Įsakymai:
10 Dievo Įsakymų,
5 Bažnyčios įsakymai,
2 meilės įsakymai,
2 prigimtiniai įsakymai.
IV. Nuodėmės:
9 svetimos nuodėmės,
7 pagrindines nuodėmės,
6 nuodėmės prieš Šventąją Dvasią,
4 nuodėmės, šaukiančios Dangaus keršto.
V. Dorybės:
7 pagrindinės dorybės,
4 kardinalios dorybės,
3 dieviškos dorybės.
PLAČIAU:
prie I­jo. ­ Svarbiausios tiesos
Aštuoni palaiminimai
1. palaiminti neturtingi dvasioje,
2. palaiminti romieji,
3. palaiminti, kurie verkia,
4. palaiminti, kurie trokšta teisybės,
5. palaiminti gailestingieji,
6. palaiminti tyros širdies,
7. palaiminti taikingieji,
TRUMPAS KATALIKŲ KATEKIZMAS
KATALIKŲ KATEKIZMAS
8. palaiminti, kurie kenčia persekiojimą dėl teisybės.
Šešios tikėjimo tiesos:

1. Yra vienas Dievas.
2. Dievas yra teisingas Teisėjas, Kuris už gerus darbus atlygina, už piktus ­ blogus ­ baudžia.
3. Yra Trys Dieviškieji Asmenys: Dievas Tėvas, Dievo Sūnus ir Šventoji Dvasia.
4. Dievo Sūnus tapo žmogumi ir dėl mūsų išganymo mirė ant kryžiaus.
5. Žmogaus siela yra nemirtinga.
6. Dievo malone yra būtina išganymui.
Tris paskutiniai žmogaus dalykai:
Mirtis – Dievo Teismas – dangus arba pragaras.
prie II­jo. ­ ATGAIVINA TIKĖJIMĄ:
Septyni šventieji Sakramentai:
Krikštas
Sutvirtinimas
Švenčiausias Sakramentas (Komunija)
Atgaila
Ligonių Patepimas
Santuoka
Kunigystė
Septynios Šventosios Dvasios dovanos:
išminties
supratimo
patarimo
tvirtumo
mokslo
pamaldumo
Dievo baimės
Gailestingumo darbai sielai:
nuodėmingiems priminti, įspėti (apie Dievo bausmės)
nemokančius pamokyti
abejojantiems gerai patarti
nuliūdusius paguosti
piktą daranti sudrausti
įžeidimus noriai dovanoti
melstis už gyvus ir mirusius
Gailestingumo darbai kūnui:
alkanus pamaitinti
trokštančius pagirdyti
nuogus aprengti
keliautojus į namus priimti
kalinius paguosti
ligonius aplankyti
numirusius palaidoti
Tris svarbiausi geri darbai:
malda

pasninkas
išmalda
prie III. – ĮSAKYMAI:
Neturėk kitų dievų, tik Mane vieną.
Netark Dievo Vardo be reikalo.
Šventą dieną švęsk.
Gerbk savo tėvą ir motiną.
Nežudyk.
Nepaleistuvauk.
Nevok.
Nekalbėk netiesos.
Negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries.
Negeisk jokio savo artimo daikto.
Penki Bažnyčios įsakymai:
Sekmadieniais bei švenčių dienomis dalyvauk šventosiose Mišiose ir susilaikyk nuo nebūtinų
darbų.
Mažiausiai kartą per metus, šv. Velykų laiku, priimk Atgailos sakramentą. (Bet geriau kartą per
mėnesį – sud. past.).
Mažiausiai kartą metuose, šv. Velykų laiku, priimti šventą Komuniją. (Bet geriau kiekvieną kartą kai
dalyvauji šv. Mišiose – sud. past.).
Pasninkauk penktadieniais bei nevalgyk mėsos, o ypač Advento ir Gavėnios metu, ir nedalyvauk
pasilinksminimuose.
Rūpinkis Bažnyčios kaip Bendrijos reikalais.
Du meilės įsakymai:
Mylėk Viešpatį Dievą: visa širdimi, visa siela, visomis mintimis ir visomis jėgomis.
Mylėk savo artimą kaip save patį.
Du prigimties įsakymai:
Nedaryk kitam, kas pačiam nemiela.
Viską, ką nori, kad tau žmonės darytų – daryk jiems taip pat.
prie IV­to. – NUODĖMĖS:
„Svetimą nuodėmę padaro tas, kas kitą stato į nuodėmės pavojų” (arba palieka jame):
pastūmėti tylėti nebausti
patarinėti leisti ginti
įsakinėti padėti girti
Septynios pagrindinės nuodėmės:
išdidumas,

godumas,
pavydas,
paleistuvavimas,
nesaikingumas valgant ir geriant,
pyktis,
tingėjimas.
Šešios nuodėmės prieš Šventąją Dvasią:
Įžūliai daryti nuodėmę tikintis Dievo gailestingumo.
Abejoti dėl Dievo malonės.
Priešintis kuriai nors krikščioniškai tikėjimo tiesai.
Pavydėti artimam Dievo malonės.
Užkietėjimas Šventosios Dvasios įkvėpimams, užkietėjimas nuodėmėse.
Atgailos atidėliojimas iki mirties.
prie V. – DORYBĖS:
Septynios pagrindinės dorybės
nuolankumas,
dosnumas,
skaistumas, geranoriškumas,
romumas,
meilingumas,
saikingumas valgyme ir gėrime,
uolumas gerame.
Keturios pagrindinės dorybės:
protingumas,
teisingumas,
susivaldymas,
tvirtumas.
Tris dieviškos dorybės:
tikėjimas,
viltis,
meilė.
MEILĖS AKTAI
1. Tebūna Viešpats pagarbintas
2. Dievui tebūna dėkui
3. Šventoji Trejybe, buk pagarbinta
4. Garbė Jėzui Kristui!
5. Viešpatie, būk gailestingas man, nusidėjėliui (­ei)!
6. Dieve, aukoju Tau savo valią, širdį, kūną ir sielą
7. Jėzau, romios ir nuolankios Širdies, padaryk mūsų širdis pagal Savo Širdį!
8. Jėzaus Širdie, į Tave sudedu viltį (...)
9. Karaliene, be pirmapradės nuodėmės pradėtoji, melski už mus, kurie šaukiamės Tavo pagalbos!
Taigi: kiekvienas iš širdies kylantis pamaldus atodūsis yra meilės aktas, už kurį galima gauti
dalinius atlaidus.

Šios brošiūros tikslas – pagalba gydant iškreiptą sąžinę, atliekant kasdienę atgailą bei dažną
kasmėnesinę išpažintį.
Pagal lenkų katalikų puslapį http://www.mikolaj­bydgoszcz.home.pl/katechizm/odpusty.htm
KRIKŠČIONIŠKOJI DIENOS IR GYVENIMO TVARKA
1. Rytą, tik pabudęs, persižegnok, maldingai prisimink Dievą ir paaukok Jam naująja diena: «Viskas tau,
mano Dieve!» Jei jau laikas, kelkis skubiai ir renkis. Paskui pamaldžiai ir, jei galima, klūpėdamas sukalbėk
ryto maldas. Niekuomet jų neapleisk! Atnaujink taipogi savo ypatingą pasiryžimą. Jei galima, eik į bažnyčią ir
dalyvauk šv. Mišiose. Šitaip geriausiai sunaudosi laiką.
2. Linksmai eik į kasdieninį darbą. Dirbk uoliai ir sąžiningai.
3. Dienos metu mielu noru mąstyk apie Dievą, nes Dievas visuomet masto apie tave. Dažnai ištark Jo
pasveikinimo žodžius. Kiekviena proga pamąstyk, ko Dievas nori iš tavęs, ir visa noriai daryk dėl Jo. "Per
visas savo gyvenimo dienas turėk prieš akis Dievą " (Tob. 4, 6).
4. Kiekviena diena turėsi daug progų daryti gera. Jų tau duoda Dievas. Kreipk dėmesį į jas ir naudokis jomis.
Nešk Dievo meilę ir džiaugsmą į pasaulį.
5. Bendraudamas su kitais, būk mandagus (­gi), malonus (­i) ir pasirengęs (­us) padėti. Saugokis nemandagių
ir įžeidžiančių kalbų. Venk blogų draugų ir būk atsargus su nepažįstamaisiais. Apsižiūrėk, kuo pasitiki.
6. Niekuomet nesėsk prie stalo, nesukalbėjęs (­usi) maldos prieš valgi. Džiaukis Dievo dovanomis, bet
laikykis saiko ir nesmaguriauk. Po valgio nepamiršk Dievui padėkoti.
7. Gerai panaudok laisvą laiką. Niekuomet nebūk be darbo. Vaduok darbe savo tėvus, nes jie dėl tavęs daug
dirba. Daryk ką nors gero savo broliams ir seserims, ir mielai padėk kaimynams ir pažįstamiems. Jei dar turi
atliekamo laiko, praleisk jį su gerais draugais ir geromis knygomis.
8. Kantriai pakelk kentėjimus ir nemalonumus. Pagalvok: Kristus, mano Mokytojas, būdamas visiškai
nekaltas, už mane kentėjo. Visa, kas yra sunku, paaukok Dievui; Jis tau gausiai atlygins.
9. Švęsk sekmadienius ir šventadienius su džiaugsmu. Niekuomet dėl savo kaltės nepraleisk šv. Mišių. Jei tik
galima, kiekvienu Mišių metu, kuriose pats dalyvauji, priimk šv. Komuniją. "Koks tavo sekmadienis, tokia tavo
mirties diena!"
10. Būk budrus kovoje su pagundomis. Ir nė kiek joms nenusileisk. Jei vis dėlto turėtum nelaimę padaryti
sunkią nuodėmę, sužadink tobulą gailestį, nuoširdžiai prašyk Dievą atleidimo ir tuojau eik išpažinties.
Reguliariai priimk Atgailos sakramentą; ilgiau, kaip keturias savaites, nelauk be išpažinties.
11. Niekuomet nepamiršk, prieš eidamas nakties poilsio, atidžiai sukalbėti vakaro maldas. Patikrink savo
sąžinę ir gailėkis už nuodėmes. Patikrink, ar laikaisi savo ypatingo pasiryžimo. Jei esi labai pavargęs, gali
melstis kiek trumpiau; tačiau visuomet melskis atidžiai ir pamaldžiai. Guldamas persižegnok ir pasišlakstyk
švęstu vandeniu, ir stenkis užmigti su malda arba kokia maldinga mintimi.
Kovok gerą tikėjimo kovą; pagauk amžinąjį gyvenimą, į kurį esi pašauktas (­ta) (I Tim. 6, 12).
__________________________________________________
„Bet ateina valanda, ... kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą ... dvasia ir tiesaˇ. (Jn 4, 23­24)
S. Eugenija
Elizabeta
Ravasijo
DIEVAS TĖVAS KALBA SAVO VAIKAMS
(S. Eugenia E. Ravasio“Bóg Ojciec mówi do Swoich dzieci”, 2002 m., 22 psl.)

(originalas ­ lotynų kalba)
Apsireiškimai, po 10 metų tyrinėjimų, patvirtinti tuometinio Grėnoblės
vyskupo Aleksandro Kejo (ištraukos)
PIRMAS SĄSIUVINIS Atėjimo
tikslas:
kad žmonės
pažintų
ir nebijotų
dangiškojo
Tėvo.
„Žinokite, kad trokštu būti žinomas, mylimas ir pirmiausia garbinamas”.
(21 psl.)
Norėčiau nuolatos gyventi kiekvienoje šeimoje kaip Savo Karalystėje,
kad kiekvienas galėtų tikrai pasakyti: „Turime Tėvą, Kuris yra be galo
geras, labai turtingas ir nepaprastai gailestingas. Jis galvoja apie mus ir
yra šalia mūsų bei suteikia viską, ko mums trūksta, jeigu Jo paprašome.
„Nuo to laiko, kai sukūriau žmogų, niekada ­ nei akimirkai ­ nenustojau
būti šalia jo. Kaip Kūrėjas ir žmogaus Tėvas jaučiu poreikį mylėti jį. Ne
todėl, kad jis Man būtų reikalingas. Tai Mano Meilė ­ Tėvo ir
Kūrėjo, liepia Man jausti šį poreikį mylėti žmogų. Taigi esu arti žmogaus. Visur einu jam iš paskos,
padedu jam visame kame, rūpinuosi juo. Matau jo poreikius, jo nuovargį, visus jo norus. Mano
didžiausia laimė padėti jam ir gelbėti jį.
Žmonės mano, kad esu baisus Dievas ir visą žmoniją metu į pragarą. Kokia staigmena bus laikų pabaigoje, kai
[jie] pamatys, kad labai daug sielų, apie kurias manė, kad yra prarastos, džiaugiasi amžinąja laime tarp
išrinktųjų!
Norėčiau, kad visi Mano kūriniai įsitikintų, kad yra Tėvas, Kuris budi prie jų ir Kuris norėtų, kad jau čia,
žemėje, jaustų amžinos laimės skonį.
Motina niekada nepamiršta mažos būtybės, kurią davė pasauliui. Aš gi prisimenu visus kūrinius, kuriuos
daviau pasauliui. Argi tai ne gražiau? Motina myli būtybę, kurią jai daviau. Aš irgi ją myliu, bet ­ labiau nei ji,
nes Aš ją sukūriau.
Kartais atsitinka, kad motina mažiau myli savo vaiką dėl kažkokio jo trūkumo, Aš – atvirkščiai – myliu jį
dar labiau. Motina gali prieiti prie to, kad jį pamirš ar tik retai apie jį galvoja. Ypač kai užauga iš jos globos. Aš
visgi niekada jo nepamiršiu, visada jį myliu. Netgi jeigu jau Manęs, savo Tėvo ir Kūrėjo, neprisimena, Aš jį
prisimenu ir nuolat jį myliu.
... Jeigu Mane mylite ir su pasitikėjimu šaukiat maloniu Tėvo vardu, imate jau šiame pasaulyje pažinti meilę ir
pasitikėjimą, kurie taps priežastimi jūsų laimes amžinybėje”.
Popiežiui
1) „Trokštu, kad viena diena arba nors vienas sekmadienis būtų pašvęstas pagarbinti Mane ypatingu būdu
kaip Visos Žmonijos Tėvą. Norėčiau, kad ši šventė turėtų savo Mišias ir savo šventės šventimą.
... Jeigu trokštate atiduoti Man šią ypatingą garbę sekmadienį, renkuosi pirmą rugpjūčio sekmadienį; jeigu
­ paprastą dieną, norėčiau, kad tai visada būtų septintoji šio mėnesio diena.
Trokštu, kad Mano kunigai be baimės eitų visur pas visas tautas ir neštų žmonėms Mano tėviškos Meilės liepsną.
Vyskupui (Aleksandrui)
Jūsų Dangus, Mano kūriniai, yra Rojuje, kartu su Mano išrinktaisiais. Mano dangus yra žemėje, su jumis, o
žmonės”! (27 ir 28 psl.)
ANTRAS SĄSIUVINIS (Prasideda nuo 1932 m. 8. 12 d.)

„Ateinu pasiskelbti visų Tėvu, jautriausiu iš visų tėvų”. (34 psl.)
... „Atnaujinu
čia Savo
pažadą,
kuris visada bus vykdomas. Štai jis:
VISI TIE, KURIE ŠAUKSIS MANĘS KAIP TĖVO, NORS TIK VIENĄ KARTĄ ­ NEŽUS,
BET TIKRAI GAUS AMŽINĄJĮ GYVENIMĄ KARTU SU IŠRINKTAISIAIS.
Jūs, kurie dirbsite Mano šlovei ir imsitės užduoties, kurios esmė yra, kad Mane pažintų, garbintų ir my­
lėtų, užtikrinu, kad jūsų atlyginimas bus didelis. (34 psl.) Nes įskaičiuosiu viską, net mažiausią pastangą kurios
imsitės, ir šimtą kartų atlyginsiu jums amžinybėje”. (34 psl.)
“Jeigu visi [tie] žmonės, esantys toli nuo mūsų Katalikų Bažnyčios, išgirstų apie šį Tėvą, Kuris juos myli, Kuris
yra jų Kūrėjas ir Dievas, apie Tėvą, Kuris trokšta duoti jiems amžiną gyvenimą, didelė dalis jų, taip pat ir labiausiai
užsispyrusių, ateitų pas šį Tėvą, apie Kurį jiems papasakotumėte”. (34 psl.)
„Visiems
­ Mano
Tėviškas
ir Dieviškas
Palaiminimas.
Amen”.
Išversta iš knygos: S. Eugenia E. Ravasio “Bóg Ojciec mówi do Swoich dzieci”, “VOXDOMINI”, Katowice,
2002 arba http://www.voxdomini.com.pl/bojciec.zip/
DIEVAS – MANO TĖVAS
Jis budi prie manęs, Jis gyvenime mane palaiko. Aš netgi nežinau, ko man iš tikrųjų reikia. Jo valiai
atsiduodu, ir to man užtenka. Tik viena žinau, man reikia Jo prašyti, kad turėčiau jėgų ištverti gerame ir
būčiau Jam ištikimas (­ma), Visame Juo pasikliauju ir esu ramus (­mi). Jis manimi rūpinasi, nes esu Jo
vaikas, o Jis – mano Tėvas.
Malda Dievui Tėvui
Dieve Tėve, maloni mūsų sielų viltie, būk žmonių žinomas, garbinamas ir mylimas!
Dieve Tėve, begalinis Gerume, apsireiškiantis visoms tautoms būk visų žmonių žinomas,
garbinamas ir mylimas!
Dieve Tėve, geradare Rasa žmonijai, būk žmonių žinomas, garbinamas ir mylimas!
Šventasis Tomas Akvinietis / Maldų lobynas
NIHIL OBSTAT Mons. P. Tamulevičius, Censor ad hoc deputatus Kaunas, 2003 m. liepos 14 d.
* * *
GARABANDALIS: Paskelbimas 'įspėjimo' visam pasauliui
„Perduokite šį įspėjimą Mano kūriniams” ­ reikalauja Dangus. O visgi Garabandalio apsireiškimai kartu su paskelbtu
įspėjimu nebuvo išplatinti pasaulyje per tam skirtus autoritetus. Todėl Viešpats panorėjo pakartoti jo aktualumą Vasuliai
1987 m., pabrėžiant ganytojų atsakomybę:
„Mano kūrinija turi būti įspėta ir tikėti Manimi. Priminkite jiems Mano Meil ę, 1 platinkite Mano Žodį, skelbkite
Mane... Skelbkite Mane, neatmeskite Manęs! Šiuo metu atmetate Mane, neginate Manę s! Skelbkite Mano
Darbus iš praeities ir Mano dabartinius Darbus. Esu Visagalis. Mano Galvos dygliai yra visos kunigiškos sielos,
turinčios pažinimo raktus, kurios pač ios prie jų neprieina ir neleidžia prieiti tiems, kurie to trokšta! 2 Šios
kunigiškos sielos yra Mano dygliai! Jų rankos yra dar suteptos šviežiu krauju iš praeities, atsakingos už tiek
nusikaltimų ir žiaurumų. 3 Šie dygliai turi Mane surasti ir parodyti atgail ą. Noriu,
kad jie atsiverstų. Jie pasipriešino
Mano Motinos Kreipimuisi Garabandalyje neplatindami jų, kaip tai turėjo padaryti. Jie nenorėjo pripažinti jo skubumo!
O, 4 ką ten turiu, Vasulia! Akmenis, jų širdys yra suakmenėjusios. PRIIMKITE TIESĄ, atverkite širdis, Garabandalis
yra Fatimos tęsinys! Nekartokite
savo klaidų... PETRAI! 5 Petrai, būk Mano Aidas! Ganyk Mano avinėlius, Petrai...”
(1987. 12. 1.)
1 Tame skaičiuje Dievo Taikos ir Meilės Atsišaukimą.
2 Mat. 23,13 3 Gal ia eina kalba apie atsakomyb už pra
č ę lietą kraują II­jo karo metu ­ atmetimo, neplatinimo arba
nepaisymo Fatimos įspėjimų.

4 Dievas vaitojo, nuliūdęs virš visokių žodžių.
5 Dievas šaukė labai garsiai, kaip kažkas esantis per toli, kad Jį išgirsti. Turėjo maldaujanti balsą.
Končitos paaiškinimai: mažasis teismas žmonijai, ­ kaip ugnis
1965 metų sausio 1 dieną Garabandalyje, prie pinijų (itališkų pušų), Dievo Motina nuo Karmėlio kalno pasakė Končitai
apie pasaulinį įspėjimą tam, kad mes pasitaisytume ir nustotume daryti tiek daug Dievą įžeidžiančių nuodėmių.
Jis turi būti viso pasaulio sąžinei priminti.
Pagal Končitą įspėjimas betarpiškai kils iš Dievo. Jis neateis kaip bausmė, bet kaip stebuklinga išgelbėjimo priemonė:
„Kad gerieji dar labiau priartėtų prie Dievo, o blogieji ­ atsiverstų ir pasikeistų", kaip pasakė. Prie kitos progos ji
pridėjo: „Dievas trokšta, kad įspėjimo dėka pasitaisytume ir darytume mažiau nuodėmių. Jis, (įspėjimas), bus
matomas visų žmonių, kur jie tik nebūtų. Tai bus lyg vidinis parodymas kiekvienam iš mūsų nuodėmių
bei gėrio, kokio nepadarėme. Tikintys kaip ir netikintys, visų religijų žmonės tai pamatys ir pajaus. Tai
bus kaip agonija..."
Kit ą kart ą ji dar paaiškino: „Tai bus kaip ugnis. Ji nesudegins mūsų kūno, bet pajausime jį fiziškai ir
dvasiškai. Visos tautos bei visi žmonės tai pajaus. Niekas to neišvengs. Ir netgi netikintis pajaus
Dievo baim ę. Mergelė pasakė, kad įspėjimas ir didėlis stebuklas bus jau paskutiniais taip dideliais ženklais,
kokius Dievas mums duos. Tai todėl galvoju, kad po jų būsime arti laikų pabaigos."
Pajautimas sielos viduje
Kita regėtoja iš Garabandalio, Jacinta, taip sakė apie savo supratimą įspėjimo:
„Tai kažkas, ką pirmiau matysime erdvėje, o paskui tuoj pat pajausime tai sieloje. Tai truks trump ą laik ą , bet
atrodys, kad trunka ilgai dėl poveikio į mūsų vidų. Tai atsitiks sielų gėriui, kad pamatytume mūsų sąžinę, gėrį bei
blogį, kokius padarėme.Tada pajausime didelę meilę savo Dangiškiems Tėvams (Dievui, Kuris yra mūsų Tėvu, bei
Dievo Motinai ­ mūsų Motinai), ir paprašysim jų atleisti už mūsų padarytas blogybes”.
Kita Dievo Motinos regėtoja, Mari­Loli patarė mums: „Stipriai atgailauti, aukotis, lankyti Švenčiausią Sakramentą
kiekvieną dieną, kai tai galime padaryti, ir kasdien melstis rožančių..."
Dievo apsireiškimas kiekvienai gyvai esybei
Visa informacija gauta iš Garabandalio regėtojų buvo patvirtinta bei patikslinta apsireiškimuose duotose Vasuliai. Iš jų
aišku, kad įspėjimas bus panašus į smulkmenišką, sielos grįžtančios pas savo Tėvą, teismą. Jį sudarys asmeniškas iš
trijų didėjančio intensyvumo fazių, apreiškimas:
1)Pirmajame Dievo mums apsireiškime Dievo Šviesa persmelks mūsų sielą parodant mums dangiškąjį pasaulį,
viršgamtinę tikrovę visame jos didume. Šio regėjimo metu suprasime savo nuodėmes bei jų didumą.
2) Palaipsniui panirsime Šviesoje kol pamatysime Patį Dievą, Pagarbintame Kristuje. Ko pasėkoje žmogaus širdis
įsisąmonins savo nuodėmes ir parodys tikrąją atgailą.
3) Prieš mus bus parodyti visi mūsų gyvenimo piktžodžiavimai ir įvyks teisingas mūsų teismas.
Štai ką šią temą užsirašė Vasulia 1991 m. rugsėjo 15 diena:
„Per visą tavo gyvenimą, karta, Mano Teisė buvo tavę s išjuokta. Nusigręžėte ir maištavote. Ar pagaliau pradėsite
ruoštis susitikimui su Manimi ­ jūsų Dievu? Greitai planuoju pereiti per tavo Miest ą (Tai reiškia per mus, kurie esame
Dievo Miestais ­ V. R.), o tai įvyks anksčiau negu galvoji! Tai bus Mano paskutiniai įspėjimai. Rimtai sakau tau: Pabusk
iš savo gilaus miego! Eini į savo sugriovim ą. nukratyk dulkes, kurios dengia tave, prikelk mirusius ( mirusius
dvasiškai), Laikų pabaiga (Laikų pabaiga NĖRA pasaulio pabaiga, bet konkreč ios epochos),
yra arčiau nei galvoji...
Pirmoji fazė ­ Dangaus regėjimas ir savo būsenos suvokimas
Tuoj, jau netrukus, staiga atidarysiu Mano Šventov ę Danguje ir atidengtomis akimis pamatysi tenai kaip paslaptingą
regėjimą milijardus Angelų, Sostų, Viešpatysčių bei Galybių. Visi puola veidu žemyn aplink Sandoros Skrynią (Apr.
11, 19). Paskui Kvėpavimas palies tavo veidą ir Dangaus Galybės sudrebės. Po žaibų pasigirs perkūno griausmas.
„Tada prasidės suspaudimo laikotarpis, kokio dar nebuvo, nuo to laiko, kai susikūrė tautos iki šių laikų" (Dan
12, 1), nes leisiu tavo sielai pamatyti visus tavo gyvenimo įvykius; atidengsiu juos vien ą po kito. Tavo sielos
išgąsčiui suprasi, kaip tavo nuodėmės tapo priežastimi pralieti nekaltą sielų ­ aukų kraują. Tada įsakysiu tavo sielai
pamatyti ir įsisąmoninti, kaip niekada nevykdei Mano Teisės. Kaip ritinį, kuris išsivynioja, atidarysiu Sandoros Arką ir
parodysiu tau tavo pagarbos Teisei stok ą.

Antroji fazė ­ Dievo regėjimas ir sąžinės priekaištai
Jeigu dar gyvensi ir stovėsi ant savo kojų, tavo sielos akys pamatys akinančią Šviesą, lyg nesuskaitomų brangakmenių
mirgėjimą, lyg krištolinių deimantų ugneles. Šviesa tokia skaisti ir tokia apakinanti, kad ­ nors tyloje ją supa angelų
milijardai ­ nepamatysi jų pilnai, nes ši Šviesa paslėps juos kaip aukso dulkes. Tavo siela pamatys tik jų šešėlius,
nematydama jų veido. Tada, toje akinančioje šviesoje, tavo siela pamatys tai, ką sekundės akimirksnyje matė kažkada,
pačio sukūrimo metu...
Pamatys Tą, Kuris pirmas paėmė jus į Savo Rankas, Akis, kurios pirmos jus pamatė. Pamatys Rankas To, Kuris
suformavo jus (Ps. 139, 13), ir palaimino... Pamatys Patį Jautriausią Tėvą, jūsų Kūrėją, pasidabinusį gąsdinančiu
puikumu, Pirmą ir Paskutinį, Tą, Kuris yra, Kuris buvo ir Kuris turi ateiti, Visagalį, Alfą ir Omegą (Apr. 1,8; 22,13),
Valdantįjį.
Kai apstulbintas atgausi sąmonę, tavo akys bus paralyžiuotos baimės, matydamos Mano Akis, kurios bus kaip dvi
Ūgnies Liepsnos (Apr.19,12). Tada tavo širdis pakartotinai pamatys savo nuodėmes ir bus apimta sąžinės priekaištų.
Didžiajame suspaudime ir didelėje agonijoje kentėsi dėl tavo pagarbos Teisei stokos, suprasdamas, kokiu laipsniu nuolat
paniekindavai Mano Šventąjį Vardą ir atmesdavai Mane, Mane, tavo Tėvą... Baimės apimtas sudrebėsi, kai pamatysi
save lyg pūvantį lavoną, ėdamą kirmėlių ir grifų.
Trečioji fazė ­ savęs pažinimas ir raudojimas
O jeigu dar išsilaikysi ant kojų, tai parodysiu tau, kuo tavo siela ­ Mano Šventovė ir Mano Būstinė ­ maitinosi per
visus gyvenimo metus. Savo didžiam išgąsčiui pamatysi, kad vietoj Mano Nuolatinės Aukos ­ mylėjai Gyvatę, ir kad
didžiausioje savo sielos gilumoje iškėlei Sunaikinimo Pabaisą, apie kurią kalba pranašas Danielius: (Mato 24, 15),
Piktžodžiavim ą.
Piktžodžiavimas, kuris nutraukia visus dangiškus ryšius jungiančius su Manimi,
tavo Dievu, kuris daro prarają tarp
tavęs ir Manęs, tavo Dievo. Kai ateis ši Diena, nuo tavo akių nukris uždanga, kad pamatytum, koks esi nuogas ir kaip
tavo vidus yra panašus į išdžiuvusią šalį... Nelaimingas kūriny, tavo maištas ir Švenčiausios Trejybės išsižadėjimas
padarė iš tavę s maištininką, atkritėlį bei Mano Žodžio persekiotoją. Savo skundus ir aimanas tik pats vienas išgirsi.
Sakau tau: raudosi ir verksi, bet tik tavo ausys išgirs tavo skundus. Aš galiu tik teisti, kaip Man buvo pavesta
teisti, ir Mano teismas bus teisingas (Jn 5, 30). Kaip buvo Nojaus laikais, taip bus tada, kai atidarysiu Dangų ir
parodysiu jums Sandoros Arką. „Nes kaip prieštvaniniais laikais valgė, gėrė, tuokėsi iki dienos, kada Nojus įėjo į arką,
ir nepastebėjo, kad atėjo potvynis bei visus susėmė, taip bus ir Žmogaus Sūnui atėjus." (Mt. 24, 38)
Sakau jums, jeigu šis laikas nebūtų sutrumpintas, jūsų Švenčiausios Motinos, šventųjų kankinių užtarimo ir jūrom
žemėje pralieto kraujo dėka, nuo teisingojo Abelio iki visų Mano pranašų kraujo (Mt. 23, 35), niekas iš jūsų
neišliktų!
Aš, jūsų Dievas, siunčiu angelą po angelo, kad skelbtų, jog Mano Gailestingumo
Laikas eina į pabaigą ir jog Mano
Karalystės žemėje Laikas yra ranka pasiekiamas. (Mk. 1, 15)
Siunčiu jums Mano angelus, kad liudytų apie Mano Meilę „tarp tų, kurie gyvena žemėje, tarp kiekvienos tautos,
genties, kalbos bei liaudies (Apr. 14, 6)." Siunčiu juos jums kaip paskutinių dienų apaštalus, kad skelbtų: „Šio pasaulio
Karalystė taps kaip Mano Karalystė aukštumoje, ir kad Mano Dvasia karaliaus per amžių amžius!" (Apr. 11, 15) tarp
jūsų. Į šią sausumą siunčiu Savo tarnus ­ pranašus, kad skelbtų: „Išsigąskite Manęs ir atiduokite Man pagarb ą , nes
Mano Teismo valanda atėjo." (Apr. 14, 7)
Mano Karalystė nužengs staiga ant jūsų, todėl turite būti pastovūs ir tikėti iki galo. Mano vaike, melskis už nusidėjėlį,
kuris nesupranta, kad yra suniokotas. Melskis, prašydamas Tėvo atleisti nusikaltimus, kuriuos pasaulis nuolatos daro.
Melskis už sielų atsivertimą, melskis už taiką. "Jeigu jūs mylėtumėte Dievą, tai būtumėte laimingi, sužinoję tai.
Keletą dienų vėliau Viešpats pridėjo: „Tie, kurie Mane iš tikrųjų myli, kentės tik dėl to, kad nepadarė dėl Manęs
daugiau. Jie taip pat bus apvalyti; bet vargas tiems, kurie Mane atmesdavo ir atsisakydavo atpažinti Mane. Tie jau turi
savo teisėją: Tiesa, kuri buvo jiems suteikta, taps jų teisėju Tą Dieną." (Jn. 12, 48) Daug kartų per Mano pranašus
girdėjote, kaip Aš sakydavau: „Viešpaties Diena yra ranka pasiekiama" (Apr. 22, 7, 10. 12.20), ir kad Mano
Sugrįžimas yra arti. Jeigu Mane mylėtumėte, būtumėte laimingi sužinoję, kad Mano Šventoji Dvasia ant jūsų su visa
Savo Gali ą ir visa garbe." (1991.09.19)
Per įspėjimą į nuvalymą: atnaujinimo malonė
1997 metais Dievas Tėvas Savo Giesmėje skelbia šio įspėjimo vaisius, kuris turi sustabdyti žmonijos nuodėmes ir
apvalyti ją: „Mano Akį visada traukė nuolankios ir atgailaujanč ios dvasios žmogus, ir Aš, Kuris esu žinomas kaip
duodantis gimim ą greitai duosiu Savo kūriniams, palaimintiems Mano Šventosios Dvasios, atgimimą, kokio dar

niekada nebuvo per visą istoriją. Liepsna iš Mano Širdies bus jūsų apvalymas, kūriniai, ir taip įvyks Mano
teismas." (mažasis teismas ­ V. R.) Taip bus padaryta, kad būtų nuimta jūsų uždanga, ir kad pamatytumėte
mane apsisiautusį šlovingu grožiu ir šventumu. Įvykdysiu šį Mano meilės aktą (mažąjį teismą ­ V. R.), kad
laimėčiau jus Sau. Tada jūs irgi atsigręšite į Mane. Tapsite Mano Meilės liudininkais. O kada žmonės, nustebinti
jūsų širdies permainos, paklaus jūsų nuolankaus elgesio priežasties, atsakykite: „Išmokau to iš savo Tėvo;
klausiau Mano Sužadėtinio (Spouse), ir dėka to tapau šviesos sūnumi. Mano Dievas yra mano Šviesa, o amžinas
gyvenimas ­ tai Jo kaip vieno tikro Dievo ir kiekvieno kūrinio Viešpaties pažinimas. Tada, Mano draugai, ir jūs
priklausysite Sužadėtiniui visados ir per amžius”. (1997.09.25)
Šaltinis: lenkų katalikų leidyklos Vox Domini puslapis http://www.voxdomini.com.pl/
KRISTUS APIE SIELĄ
(Kristaus apsireiškimai italei regėtojai
Info: mail to: info@voxdomini.com.pl
]
Marijai Valtortai (1897 ­ 1961))
Jėzus ­ regėtojai Marijai Valtortai:
1) „Siela ­ tai dieviškasis elementas Dievo sukurtas kiekviename žmoguje. Ji lydi jį
žemiškoje egzistencijoje ir išliks kitam gyvenimui. Siela nėra daiktas, ir yra verta visokios
pagarbos. Yra tik vienas Dievas, Kuris sukūrė sielas”.
(II Kn. 2 d.: vizija 96)
2) Jėzus: „Dieviškoji dalis yra tavyje. Tai siela. Ji kyla iš Dievo: nuo tikro Dievo, todėl yra dieviška. Tai gyvas
brangakmenis žmoguje, kuris gyvena dieviškais ir gyvais dalykais ­ tikėjimu, taika, tiesa. Karas sielos nebaugina.
Persekiojimas jos nesužeidžia. Mirtis jos neužmuša. Tik blogis, darymas kažko, kas yra žema, ja sužeidžia
bei atima ramybę, kuri ą Aš suteikiu”. (VI Kn. Jėzaus Kristaus Kančia)
3) Jėzus: „Žmogus su mirusia siela nėra jau esybė atsimenantis dangų, bet gyvulys, kuris dreba dėl savo gyvuliško
gyvenimo”. (VI Kn. Jėzaus Kristaus Kanč ia) )
Jėzus: „Siela nėra neprotinga. Embrionas ­ taip. Siela yra duodama, kai jau yra suformuotas žmogaus gemalas. Siela
yra panaši į Dievą ­ amžina ir dvasinė. Siela pereina per tris fazės ­ stadijas: pirma ­ kurinio, antra ­ naujo kurinio; trečia
­ tobulumo. Pirmoji yra bendra visiems žmonėms. Antra priklauso teisingiesiems... Trečia fazė yra būtina
palaimintiesiems arba šventiesiems”. (III kn., 2 d., vizija 65)
7) Jėzus: „Jūsų sielas, be jokių abejonių, silpnina pirmapradė nuodėmė, aistros, nuodėmės, įvairios jūsų ir kitų
egoizmo formos. Šis egoizmas erzina jūsų ir artimųjų sielas, uždaro jas, ir jos negali pakilti begalinio Dievo tobulumo
kontempliacijai”. (III kn., 1 d., vizija 30)
9) Jėzus: „Siela yra kaip šviesa. Siela yra matoma visame kame, kas atskiria žmogų nuo gyvulio. Dievas trokšta
padaryti Sau sostą iš kiekvienos geros sielos”. (III Kn. I d.: vizija 27)
11) Jėzus: „Budėkite, kad Demonas, Pasaulis ir Kūnas nesuvedžiotų jūsų valios ir nesunaikintų jūsų sielos”.
(VI Kn. 4 d.: vizija 119)
12) Jėzus: „Siela pas žmogų yra amžina, panaši į jos Kūrėją, sukuriama kiekvieną kartą naujam žmogui, kuris yra
pradėtas”. (V Kn. 14 d.: vizija 11)
GYVŪNŲ SIELA
Jėzus: „Žemesnių kūrinių gyva siela nėra tokia siela, kokią turi žmogus, tai yra gyvenimas, paprasčiausiai gyvenimas,
tai reiškia būti jautriam aktualiems dalykams, kaip kūno taip ir jausmų. Kai gyvūnas numirs, yra nejautrus, kadangi su
mirtimi jam ateina visiška pabaiga. Jam nėra ateities, bet kol gyvena, kol kenčia badą, šaltį, nuovargį ir jaučia
sužeidimą, kančią, malonumą, meilę, neapykantą, ligą ir mirtį”. (IV Kn. 6 d.: vizija 237).
Vertimas iš lenkų kalbos)
APIE DIEVIŠKOS MEILĖS STEBUKLUS ŠVENČIAUSIAME SAKRAMENTE
Penki Eucharistijos stebuklai
IR ŠVENTOSE MIŠIOSE

I pavyzdys. Vaikelio pasitikėjimas.
Mielos yra Dievui vaikelio maldos; nekaltą, šventą vaiko širdelę noriai priglaudžia Dievas Savo glėbyje bei daro
stebuklus jam nesuprantamus.
­ Airijoje – prieš daugelį metų ­ vienas misionierius švento užsidegimo pilnas, vienoje bažnyčioje vaikus mokino,
kad Jėzus Kristus, iš Savo malonių pertekliaus ­ visam laikui malonėjo pasilikti su mumis ir gyvena naktį ir
dieną ten ant altoriaus, Duonos ir Vyno pavidaluose, kad visada mums galėtų padėti. Tad kiekvienas žmogus,
mažas ar didelis, tegul bėga prie Išganytojo! Jis gydo nusidėjėlius, skausmą visokį ramina, Jis visiems noriai
suteikia Savo malonių.
Šiuos pakilius žodžius, kaip balsą iš dangaus, gaudo, deda į širdį mažas vaikelis, ak! jam Dievo pagalbos taip
reikia, jis jau seniai jos ieškojo! ­ Kada gi visi iš bažnyčios išėjo, drebančiais žingsniais jis eina prieš didįjį altorių,
ir garsiai šaukia: "Jėzau saldžiausias, esi čia su mumis?"
­ Tyla... tad vaikas šventame užsidegime užlipa net ant altoriaus stalo ir pirštukais nedrąsiai stuksena ir klausimą
savo dar pakartoja. Bet štai, o Viešpaties stebukle!!! jis aiškiai girdi iš Viešpaties Namelio malonų, saldų
dangiškąjį balsą: "Esu čia, vaike, gal ko nors nori?
­ "O, taip, o mano Jėzau, meldžiu Tave aš, duok mano tėvui tikėjimo Tavo malonę, kad kartu su manimi būtų
jis danguje, ir Tave, kaip ir aš, mylėtų be galo. ­ "Gerai, vaike!" ­ Jėzus atsako.
Vaikas linksmai į namus jau sugrįžta, bet nepasako nė vieno žodžio, apie tai, kas nutiko, niekam iš žmonių. ­
Rytojaus dieną švento vaikelio tėvas, visų nustebimui, atgailaujantis, skuba šventąja išpažintimi nuplauti savo
kaltės ir Jėzui lenkias. (Kun. M. Jėžis)
II pavyzdys. Stebuklas Bolsene
1263 metais dievobaimingasis popiežius Urbonas IV užsuko į Orvieto miestelį, netoli Romos. Kaip tik artėjo
metas, kada tik vienoje Liego diecezijoje buvo minima Dievo Kūno šventė. Šv. Tėvas svarstė, ar neišplėsti šios
šventės visam pasauliui ir tuo būdu dar labiau pavesti žmonių darbus bei gyvenimą Dievo, pasislėpusio Švenčiausiame
Sakramente, globai. Kada jis taip dvejojo, tarp žmonių paplito žinia apie stebuklą, kuris įvyko artimoje
Bolsenoje.
Šv. Kotrynos bažnyčioje jaunas kunigas aukojo šv. Mišių Auką. Daug žmonių susirinko pasimelsti ir paprašyti
Dievo palaiminimo. Nėra žinoma, ar todėl, kad prieš Mišias nesusikaupė, ar išbandymą Dievas siuntė ­ tuoj po
aukojimo jaunas kunigas pradėjo abejoti: "Ar tas baltas, apvalus paplotėlis ­ tikras gyvas Viešpaties Jėzaus
Kūnas?" Nori vargšas melstis toliau pagal nustatytą šv. Mišių kanoną, bet kažkokia jėga priverčia ji žiūrėti į
baltutėlę Ostiją ir jis galvoja: ar tai iš tikrųjų yra įmanoma, kad su menkų žemiškų žodžių pagalba galėtų įvykti
toks didelis, nežemiškas, antgamtinis stebuklas.
Tai gi yra ta pati Ostija, kurią jis pats greitai ir neatsargiai padėjo ant patenos zakristijoje, ta pati, kurią iš žemės
derliaus kepa vienuolynuose.
Vargšas kunigas kratosi tų minčių ir pradeda Memento už mirusius, ir vėl jį užpuola abejonės, kurių negali atsikratyti.
Pavargęs bei nusivylęs abejonėmis, jis nori jų atsikratyti, bet kuo labiau nuo jų kratosi, tuo labiau jose
įsipainioja. Šv. Mišias vis gi reikia aukoti iki galo, liaudis negali laukti, kol praeis jo abejonės, susirinkusi liaudis
stipriai tiki.
Galima sau įsivaizduoti, kokias kančias kentėjo kunigas, toliau aukodamas šv. Mišias, kaip šaltai skambėjo jo
lūpose maldos žodžiai; drebėdamas jis ėmė Ostiją ir kalbėjo: "Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų" ir, laužydamas
Ostiją "Kuris su Tavimi gyvena vienybėje ..."
Bet žiūrėkite! iš perlaužtos Ostijos sunkiasi kraujas, kaip iš sužeisto kūno, tikras, raudonas kraujas. Išteka, kaip
iš gilios žaizdos. Labai nustebęs pamato kunigas, kad jis įsisunkia į baltą medžiagos drobę. Jis karštai meldžiasi
ir nuolankiai prašo pasigailėti. Vargonai nutyla, bet liaudis, matydama stebuklą, pati pradeda nuostabią, neseniai
sukurtą giesmę: "Pange lingua gloriosi corporis mysterium" ( Garbink, liežuvi, garbingojo Kūno Paslaptį!).
Štai davė Viešpats didį ženklą, stebuklą padarė ­ kuris parklupdė ant kelių visus, o labiausiai abejojantiems
akis atvėrė į amžiną tiesą.
Greitai ši žinia apie stebuklą pasiekė šventąjį Tėvą. Sujaudintas iki širdies gelmių, kunigas puolė prieš Urboną

IV, laukdamas aštrių žodžių... Bet Petro įpėdinis tik sakė, maloniai pakeldamas sujaudintąjį: "Turėjai, kaip Tomas
netikėlis, pamatyti mūsų Viešpaties žaizdas. Būk gi dabar nuolankiu ir tikinčiu, kaip Tomas. Palaiminti,
kurie nematę, bet tiki.
Šis stebuklas paskatino Urboną IV­ąjį, paskelbti Dievo Kūno šventę kaip visuotinę šventę. Tuo būdu šventasis
Tėvas norėjo dar labiau mus suartinti, dar labiau suvienyti su Kristumi, Kuris, iš meilės mums, apsigyveno
kuklioje paprastoje Ostijoje. (Iš vyskupo Pelčaro raštų).
III pavyzdys Stebuklas Poznanėje
Poznanėje yra Dievo Kūno Bažnyčia, pastatyta didelio stebuklo, kuris tenai įvyko, amžinajai atminčiai.
1399 m. rugpjūčio 15 dieną, kitatikiai, degantys neapykanta Viešpačiui Jėzui, papirko vieną bedievę moterį,
kad atneštų jiems Švenčiausią Sakramentą. Šį pavogė tris šv. Ostijas iš t. dominikonų bažnyčios ir atnešė jiems.
Tada jie, rūsyje, Svidzinskų mūriniame name, pradėjo šv. Ostiją badyti... ir, o stebukle! ­ iš Ostijos gausiai ištekėjo
Švenčiausias Kraujas, taip, kad jis užliejo stalą, grindis bei sienas.
Bedieviai apstulbo! Viena akla žydė, sužinojus apie tai, atskubėjo į nusikaltimo vietą ir pradėjo karštai melstis
ir stebuklingai atgavo regėjimą... Juos dar labiau apėmė siaubas ir jie įmetė šv. Ostijas į šulinį, kuris buvo tame
rūsyje ... Bet Ostijos pačios pakilo iš vandens į orą. Tada nusikaltėliai jas paėmė, suvyniojo į drobę, kad jas nuneštų
toli į lauką ir užkastų. Einant, pilies vartuose, kada ėjo šalia elgetos, rankų bei kojų invalido, tas staiga
buvo pagydytas. Gatvėje, vadintoje Šalamachy, mirštantis žmogus pasveiko, šaukdamas: "Čia esantis Dievas
mane pagydė!"
Šv. Ostijas ganykloje užkasė giliai žemėje bei apdėjo velėna.
Berniukas Paulius, ten ganantis gyvulius, pamatė didelę šviesą ir tris šv. Ostijas kaip baltus drugelius tos šviesos
viduryje. Greitai ir Pauliaus tėvas, grįžęs iš bažnyčios po šv. Mišių, pamatė tą patį bei nubėgo į miestą ir
apie tai pranešė vyskupui. Ši žinia žaibo greičiu išplito mieste; visi skuba regėti Dievo stebuklus. Tada žydė,
stebuklingai pagijusi iš aklumo, papasakojo viską... Vyskupas procesijoje nuėjo į lauką ir šv. Ostijos pačios nusileido
ant patenos, laikomos maldingo senelio kun. Ričivolo, kuris su pagarba atidavė jas vyskupui, o tas procesijoje
nunešė į katedrą.
Bet Ostijos vėl dingo iš ten ir pasirodė senoje vietoje, ganykloje. Taip buvo suprasta Dievo valią, kad Viešpats
Jėzus nori ten pasilikti ir pirma pastatė mažą koplytėlę, o 15 metų vėliau, 1414 m., Lenkijos karalius Vladislovas
Jogaila, neseniai atverstas iš pagonybės, tenai pastatė puikią bažnyčią, išlikusią iki šių dienų, pavadintą
Dievo Kūno, o vėliau ­ ir karmelitų vienuolyną...
(Kun. F. Cozelis, T.J.)
Versta iš maldaknygės "Kwiat eucharystyczny", 1937­8 m.
IV pavyzdys. Viešpats Jėzus, esantis Švenčiausiame Sakramente, apgina vienuolyną
Šventoji Klara, dvasinė šventojo Pranciškaus dukra bei mokinė, degė ypatinga meile Viešpačiui Jėzui Švenčiausiame
Sakramente. Į Jį buvo nukreiptos visos jos mintys ir jausmai, visi reikalai bei pamaldus pratimai. Toje
meilės ugnyje, dažnoje Komunijoje ji sėmėsi jėgų ir šviesos visiems gyvenimo poreikiams. „Kur tavo lobis,
ten ir tavo širdis", sako Išganytojas. Klaros lobiu buvo Švenčiausias Sakramentas, todėl jos širdis visada buvo
atkreipta į Jį... Prie Jėzaus kojų praeidavo jos visos akimirkos, kuriomis ji galėjo naudotis.
Palaužta ligos dar ir lovoje ji dirbo, kad papuoštų Jo šventovę... ir su tokiu uolumu ir rūpestingumu, lyg būtų
pamiršusi savo kentėjimus.
Jos gyvą tikėjimą, karštą meilę švenčiausiai Ostijai, gausiai apdovanodavo Jėzus Savo malonėmis ir dideliais
stebuklais, kaip tai pamatysime šiame atsitikime.
Friderikas II, bedievis imperatorius, užpuolė katalikišką valstybę. Savo armijoje jis turėjo saracėnų gaują, kurie
buvo Italijos siaubas. Šitie barbarai ­ godūs žudynių ir gaisrų, apsupo Asyžių ir į nuolankių šv. Pranciškaus tarnaičių
vienuolyną taikė savo sviedinius. Jau kopėčiomis peržengė mūrą šventos jų prieglaudos... Klara, sulaikyta
sunkios ligos lovoje, negalėjo užkirsti kelio tiems įvykiams... Išsigandusios vienuolės, besirūpindamos labiau

siela negu kūnų, su ašaromis eina į jos celę.
­ Nebijokite, ­ sako joms šventoji,­ pasitikėkime Viešpačiu Jėzumi, Jis apgins mus.
Klarai prašant, ją nunešė į bažnyčią. Ten ji puolė ant kelių prieš Meilės Dievą, su ašaromis ir malda savo sielą
išlieja... Staiga girdisi saldus, lyg vaikiškas balsas, einantis iš Tabernakulio:
­ Visada rūpinuosi jumis, ir dabar jus apsaugosiu!
Tuoj pat Klara, Dievo įkvėpta, ima dėžutę su Švenčiausiuoju Sakramentu, ir parodo ją barbarams...O įstabus
stebuklai! Drąsiausi, kurie jau užlipo ant sienos, apakinti dieviškos šviesos, nukrenta bejėgiai...
Visi didžioje panikoje bėgo, vienuolynas ir miestas buvo išgelbėti. Tuojau visur pasigirdo tik džiugios giesmės,
panašios į tas, kurios aidėjo Betulijoje po Holoferno mirties.
Šv. Damiano vienuolyne, Asyžiuje, iki šiol saugoma dėžutė, kurią Dievo tarnaitė rodė barbarams, ir to stebuklo
atminimui šventoji Klara piešiama, rankoje laikanti Švenčiausiąjį Sakramentą. Kun. I. H.
Pataisytas vertimas iš knygos "Cuda Bože w Przenajswiętszym Sakramencie", t. Gr. Rossignoli.
V pavyzdys. Kunigaikštis Radvila ir Švenčiausias Sakramentas
Jėzuitų ordino veikaluose, Lenkijoje, t. Rostovskio surašytuose, turim užrašytą didelį stebuklą apie
Švenčiausiąjį Sakramentą, kuris atsitiko kunigaikščiui Mykolui Radvilui ir tapo jo atsivertimo priežastimi.
Kunigaikštis Radvilas buvo atkakliu eretiku. Šlovingasis t. Skarga veltui stengėsi jį atversti. 1616 metais, kada
kunigaikštis atvažiavo juodą (pasninko ­ vert. past.) sekmadienį į savo valdas, pietums jam padavė keptą gaidį.
Kunigaikštis ir jo draugai prie stalo juokėsi iš katalikiškų pasninkų, ­ o nuo to kalba perėjo prie katalikų tikėjimo
bei V. Jėzaus buvimo Švenč. Sakramente.
Kunigaikštis išgėręs sušuko: Tai tokia tiesa, kad Viešpats Jėzus yra gyvas Švenčiausiame Sakramente, tartum
kad tas iškeptas gaidys atgytų ir nuskristų iš šios lėkštės’... Staiga, o dieviškos visagalybes ir gerumo stebukle!
gaidys atgijo, suplasnojo sparnais, ir bėga iš lėkštės, didžiausiam nustebimui ir siaubui visų esančių.
Kunigaikštis Radvilas, paliestas Dievo malonės bei akivaizdaus stebuklo, tuoj pat grįžta į Varšuvą ir skuba į jėzuitų
bažnyčią, ­ pas tėvą Skargą, kurį rado sakykloje. Po pamokslo eina pas jį į zakristiją, ir prašo priimti į šv.
Bažnyčios narius bei išpažinties. Tėvas Skarga, kuris anksčiau patyrė kunigaikščio pasityčiojimų, galvoja, kad
ir dabar jis iš jo juokiasi, ­ griežtai tarė jam: „Kunigaikšti, čia ne vieta ir ne laikas juokams"! Tada kunigaikštis
puola jam po kojomis ir pasakoja jam visą atsitikimą, kurio liudininkų buvo. ...Atlieka išpažintį, daro tikėjimo
išpažinimą,... ­ ir nuo to buvo vienas iš uoliausių ir karštų katalikų. Šio savo stebuklingo atsivertimo atminimui,
jis pastatė dvi dideles bažnyčias ir du vienuolynus, vieną mieste, o kitą ant kalno už miesto.
(Kun. F. Cozelis, S J Iš lenkiškos maldaknygės „Kwiat eucharystyczny") vertė J. P.)
Jėzus ­ belgei Margaritai ­ ir visiems
(1965 ­ 1975 m. ištraukos)
Versta iš knygos: "Orędzie Miłosiernej Miłości dla małych dusz", 129 psl.
1966 m. rugpjūčio 24 d.
„Laiminu tave ir prašau bendradarbiauti pasakojant apie Mane ir plečiant žmonių širdyse Mano Karalystę žemėje.
Tiems, kurie turėtų abejonių, sakau: neniekinkite to, kas iš Manęs ateina ir ką jums siunčiu Savo Gailestingume,
kad priminčiau jums jūsų pareigas Mano ir Mano Švenčiausios Motinos atžvilgiu...
Taikai
pasaulyje:
kiekvienoje
parapijoje
turi
būti
iš naujo
pradėta
melstis
rožančių
visų
tų, kurie
jį apleido
arba
paliko
kaip maldą
senoms
močiutėms.
Ir ganytojas
turi
būti
savo
kaimenės
priekyje.
Mano
Motina
turi
nugalėti
šėtoną.
Ar ji nepasakė jums, kad visada
melstumėtės ir darytumėt atgailą? Ar tai darote? Rožančiaus kalbėjimas šiandien yra būtinybė:
„Kur du arba trys yra susirinkę Mano Vardu, ten ir Aš esu jų tarpe".
Svarbios ištraukos
„Pasakyk kunigams, kad jeigu pasaulis neatgailaus, jeigu nepanorės išgirsti Mano balso, kaip giljo­
tinos peilis kris ant jų Mano rūstybė. Tai yra įspėjimas!

Noriu, kad Mano Atsišaukimas būtų paskelbtas, nes jis nėra skirtas šunims. Jeigu bus priimtas ir
įgyvendintas, tada sulaikysiu Savo Teisingumą, jeigu ne, jis įvyks. Neabejok Mano Žodžiu, daryk, ką
tau pavedu." (1967. 06.05.)
„Kodėl taip dažnai sergate? Nes jūs nenorite Mano Kūno ir Mano Kraujo. O jūsų
varganas
kraujas
neteikia
jums tos jėgos,
kuri
yra reikalinga
jūsų
sielos
gyvenimui.
Kūnas nėra siela. Siela
nėra kūnas. Siela yra svarbesnė už kūną, nes ji maitina ir duoda jam gyvenimišką jėgą... Sergan­
tieji, aukokite savo kančias. O jūs, sveikieji, dėkokite Viešpačiui Jo meilės vardan stokite tarnauti ki­
tiems. Visi galite prisidėti prie Jo atėjimo". (1967. 06. 25.)
„Meilės Atsišaukimas" mažosioms sieloms yra skirtas plačiai išplisti pasaulyje. Jūs, nuolankios ir
pilnos pasitikėjimo mažosios sielos, artinkitės prie Savo Dievo be baimės. Sukurkite aplink Jį, di­
desnei Jo garbei, nenugalimą kariuomenę švelniai ir geranoriškai vadovaujant Mano Švenčiausiai
Motinai... Ant savo skydų nešiokite Švenčiausių Jėzaus ir Marijos Širdžių emblemas (pav. škaplierių,
stebuklingą. medalikėlį ir t.t.)". (1966. 08. 14.)
„Sunaikinimo šešėlis kaba virš pasaulio. Jeigu tautos neatsivers, turi būti pasiruošę didelėms ka­
tastrofoms žemėje, jūroje ir ore". (1967.1.15.)
Ne mažiau rimti įspėjimai skirti atsakingiems Bažnyčioje: „Tikrai, baisus tai bus momentas, kai jie at­
siras prieš Mane. Turės duoti ataskaitą už save ir už tuos, kuriuos patikėjau jų globai. (1966.1.19.)
Kas tie atsakingieji? Jėzus juos nurodo: tai yra vilkai avių kailiais, netikri ganytojai, kurie ganosi sa­
vo avidės sąskaita. „Vilkai yra Mano avidėje, o kadangi yra apsirengę avių kailiais, net teisingieji
tampa abejojančiais. ­ Pavojus gresia mano avims." (1966.1.18.).
„Tuos Aš išbrauksiu iš gyvųjų tarpo." (1967.05.6).
Bet sužeistoji Jėzaus Širdis nesumažina Savo begalinio Gailestingumo siūlydama gydomąsias
priemones: pirmiausiai atgailą ir [antrą] mažųjų sielų armija. Jos gali "pakeisti įvykių eigą, atnaujinti
žemės veidą." jos susijungs į kariuomenę, pavadintą „Gailestingos Jėzaus Širdies mažųjų sielų or­
dinas". (1967.4.1).
Jos su Jėzumi dalyvaus išganymo darbe: "Mažosios sielos, ar norite su Manimi būti išganymo vai­
kais? Jei taip, tai reikalauju iš jūsų to, ko Mano Tėvas norėjo iš Manęs.". (1967.7.5).
Jėzus: „O štai mažosios sielos dienos tvarka.
Dienos aukojimas: už popiežių; jo intencijomis, už visą Bažnyčią, už visus kunigus, už taiką pasau­
lyje, už nusidėjėlių atsivertimą, už kenčiančiuosius ir atsilyginant už įžeidimus Mano Dieviškajai Šir­
džiai ir Sopulingajai Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. Kviečiu kiekvieną sielą, iš visų jėgų ir visu di­
džiadvasiškumu kovoti su egoizmu, kuris yra visuose ir kiekviename atskirai. Kviečiu didžiajai arti­
mo meilei, ­ platinti rožančių. Tai Bažnyčiai bei Kunigams pridės daug malonių.
Malda yra paliekama kiekvienai atskirai sielai pagal jos galimybes. Neapleiskite jos be rimtos prie­
žasties, kadangi ji yra šventėjimo priemonė, kuri jungia jus su Dievu ir leidžia Jį pažinti jėgos, kuri
pripildo jūsų sielas, dėka... Atsiduokite visiškai Mano Valiai. Pasitikėkite Manimi... Jei taip padarysi­
te, sustabdysite blogio augimą. Daugelis įeis į save ir sugrįš prie visokio gėrio Šaltinio. Pasakiau ir
pakartoju: Mano mažosios sielos gali išgelbėti pasaulį. Visur kurkite mažas šventumo saleles. Ke­
letas šventų sielų parapijoje gali tą parapiją išgelbėti. Daugiau parapijų, kuriuose yra šventos sie­
los, gali išgelbėti šalį.
Reikia gyventi meile ir ją spinduliuoti. Bet be aukų nieko nėra įmanoma". (1967.12. 5).
„Iš dvasininkų pageidauju kiekvieną dieną pusę valandos bendrai melstis rožančių. Vertingos ma­
lones, kurias gaus, atsvers tai, ką kiti laiko praradimu.
... Taika pasaulyje bus gauta tik per teisingumą ir gerumą. Melskis, kad žmones suprastų šią tiesą”.

(1966.09.28.)
Originalo pavadinimas: "Message de l'Amour Misericordieux aux petites ames" ir leidimas jį spausdinti:
NIHIL OBSTAT IMPRIMI POTEST
P. Thysen G. M. van Zuylen Censor dep. Episc. Leod. Liege 1.1.1980 Liege 11.2.1980
Pamaldumo į Dieviškąjį Gailestingumą aktualumas
(Pagal šv. Faustinos dienoraštį („Dzienniczek”))
„Žmonėms duodu indą, su kuriuo jie turi ateiti malonių į
gailestingumo šaltinį. Šiuo indu yra šis paveikslas su užrašu:
Jėzau, pasitikiu Tavimi”.
Dievas pažadėjo didelę malonę ­ ypatingai tau ir visiems,
kurie paskelbs apie šį didžiulį Mano gailestingumą. Aš Pats
ginsiu juos mirties valandoje, kaip Savo garbės, ir, nors
sielų nuodėmės būtų juodos kaip naktis, kada nusidėjėlis
kreipiasi į Mano gailestingumą, atiduoda Man didžiausią
garbę ir yra Mano kančios nuopelnu. Kada siela šlovina
Mano gerumą, tada šėtonas dreba prieš ją ir bėga į patį
pragaro dugną.”
Vienoje adoracijoje Jėzus man prisiekė, kad: „Sieloms, kurios kreipsis į Mano Gailestingumą, ir
sieloms, kurios šlovins ir skelbs kitiems apie Mano didžiulį Gailestingumą, mirties valandoje
pasielgsiu su jomis pagal Mano begalinį gailestingumą...
„Kas jį (vainikėlį) kalbės, gaus didelį gailestingumą mirties valandoje. Dvasininkai (kunigai) dalins jį
nusidėjėliams kaip paskutinio išgelbėjimo lentą; ir nors tai būtų kiečiausias nusidėjėlis, jeigu tik
kartą sukalbės šį vainikėlį, gaus malonę iš Mano begalinio gailestingumo. Trokštu, kad visas
pasaulis pažintų Mano gailestingumą; trokštu dalinti sieloms, kurios pasitiki Mano gailestingumu,
nesuprantamos malones”.
Jėzaus gailestingumo vainikėlis
Ant paprasto penkių paslapčių rožinio sukalbame vieną kartą Tėve mūsų, Sveika Marija ir vieną kartą ­ Tikiu
Dievą...
Po to, prie kiekvieno didžiojo karoliuko, prieš paslaptį kalbame vieną kartą: „Amžinasis Tėve, aukoju Tau
mylimiausio Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievybę, kaip
atsilyginimą už savo ir viso pasaulio nuodėmes”.
Prie dešimties mažųjų karoliukų sukalbame tokią maldelę: „Skausmingąja Jo Kančia pasigailėk mūsų ir viso
(po 1 kartą)
pasaulio”.
Vainikėlį užbaigiame malda: „Šventas Dieve, šventas Galingasis, šventas Amžinasis, pasigailėk mūsų ir viso
pasaulio”. (3 k.)
1937 m. II. 17. Šiandien šv. Mišių metu regėjau kenčianti Jėzų... Jėzus pažvelgė į mane ir tarė:
„Sielos žūna, nežiūrint Mano karčios kančios. Duodu jiems paskutinę gelbėjimo priemonę, tai yra
Mano Gailestingumo šventė. Jeigu jos nepagarbins Mano gailestingumo, pražus amžiams. Mano
gailestingumo sekretorė, rašyk, kalbėk sieloms apie šį dideli Mano gailestingumą, nes arti yra baisi
diena, Mano teisingumo diena”. Jėzau, pasitikiu Tavimi.
Kiti šv. Faustinos regėjimai

Pragaro regėjimas
(...) „Šiandien buvau pragaro prarajose, angelo įvesta. Tai yra didelės bausmės vieta, kurios plotas
yra siaubingai didelis. Štai įvairios kančios, kurias mačiau: pirmoji kančia, kurią sudaro pragaras, yra
Dievo praradimas; antra ­ nuolatinis sąžinės priekaištas; trečia ­ niekada jau tas likimas nepasikeis;
ketvirtoji kančia ­ yra ugnis, kurį pervers sielą, bet jos nesunaikins, tai yra baisi kančia, tai yra
grynai dvasinė ugnis, uždegta Dievo rūstybės; penktoji kančia ­ yra nuolatine tamsa, baisi dusinanti
smarvė, ir nors yra tamsa, velniai bei pasmerktos sielos mato vienas kitą, ir mato visą kitų bei savo
blogį; šeštoji kančia ­ yra nuolatinė šėtono draugija; septintoji kančia ­ yra baisi neviltis, neapykanta
Dievui, keiksmai ir burnojimai.
Tai yra kančios, kurias pasmerktieji kenčia kartu, bet tai dar nėra kančių pabaiga. Egzistuoja
atskiros kančios sieloms,, kurios yra pojūčių kančios: kuo kiekviena siela nusidėjo, tuo yra
kankinama baisiu ir neįmanomu aprašyti būdu. Egzistuoja baisūs požemiai, kančios prarajos, kur
viena kančia skiriasi nuo kitos; numirčiau matydama šių baisių kančių vaizdą, jeigu manęs
nepalaikytų Dievo visagalybė.
Tegul žino nusidėjėlis: kokiu pojūčiu nusideda, tokiu ir bus kankinamas visą amžinybę. Apie tai
rašau Dievo pavedimu, kad jokia siela neatsikalbinėtų, kad pragaro nėra, arba kad niekas ten
nebuvo ir nežino, kaip ten yra.
Aš, sesuo Faustina, Dievo įsakymu buvau pragaro prarajose tam, kad galėčiau pasakyti sieloms ir
paliudyti, kad pragaras yra. Dabar apie tai kalbėti negaliu, nes turiu įsakymą iš Dievo, kad tai
palikčiau raštu. Velniai turėjo man didelę neapykantą, bet Dievo įsakymu turėjo būti man
paklusnūs. Tai ką parašiau, yra tik silpnas tų dalykų, kuriuos mačiau, šešėlis. Viena pastebėjau:
kad ten yra daugiausia sielų, kurios netikėjo, kad yra pragaras. Kada aš atsipeikėjau, tai negalėjau
atsigauti iš išgąsčio, kaip baisiai ten kenčia sielos, todėl dar karščiau meldžiuosi už nusidėjėlių
atsivertimą, nuolat meldžiu jiems Dievo gailestingumo. O mano Jėzau, verčiau noriu merdėti iki
pasaulio pabaigos didžiausiose kančiose, negu turėčiau Tave įžeisti mažiausia nuodėme.
JMJ
„Dukra Mano, jeigu per tave reikalauju iš žmonių pagarbos Mano gailestingumui, tai tu pirmoji turi
pasižymėti pasitikėjimu Mano gailestingumu. Iš tavęs reikalauju gailestingumo darbų, kurie turi kilti
iš meilės Man. Gailestingumą turi rodyti visur ir visada artimui, negali nuo šito pasitraukti, nei
atsisakyti, (...) Duodu tau tris būdus, kaip daryti gailestingumo darbus artimui: pirma ­ veiksmas,
antra ­ žodis, trečia ­ malda; į šiuos tris laipsnius įeina gailestingumo pilnatvė ir ji yra neginčijamu
meilės įrodymu Man. Tokiu būdu siela šlovina ir atiduoda pagarbą Mano gailestingumui. Taip, pirmas
sekmadienis po Velykų yra gailestingumo šventė, bet turi būti ir veiksmas; reikalauju ir pagarbos
Mano gailestingumui iškilmingai švenčiant šią šventę ir per pagarbą šiam paveikslui (Dieviškojo
Gailestingumo paveikslui ­ vert. past.), kuris yra nutapytas. Per šį paveikslą duosiu daug malonių
sieloms, jis turi priminti Mano gailestingumo reikalavimus, nes net ir stipriausias tikėjimas be darbų
nieko nepadės.”
O mano Jėzau, Tu Pats man pagelbėk visame kame, nes matai, kokia maža esu, tai vien pasitikiu
Tavo, Viešpatie, gerumu. (psl. 231 ­ 233)
Skaistyklos vizija
... „Brangioji motina vyresnioji pasiuntė mane, kartu su kitomis dviem seserimis atostogų... gabalą
kelio už Varšuvos. Tada aš paklausiau Viešpaties Jėzaus: Už ką dar turiu melstis? Jėzus man
atsakė, kad ateinančią naktį man duos pažinti, už ką turiu melstis.

Pamačiau Angelą Sargą, kuris man liepė eiti paskui save. Tą pačią akimirka atsiradau miglotoje,
ugnies pripildytoje, vietoje, o joje ­ visą daugybe kenčiančių sielų. Tos sielos labai
karštai meldžiasi, bet be naudos sau, tik mes galime ateiti joms į pagalbą. (!!!) Liepsnos, kurios jas
degino, nelietė manęs. Mano Angelas Sargas nepaliko manęs net trumpam. Ir aš paklausiau tų
sielų, kokia jų kančia yra pati didžiausia? Ir jos man vienbalsiai atsakė, kad didžiausia kančia joms
yra Dievo troškimas. Mačiau Dievo Motiną lankančią skaistyklos sielas. Sielos Mariją vadina „Jūros
Žvaigždė”. Ji joms atneša vėsą. Norėjau su jomis daugiau pabendrauti, bet mano Angelas Sargas
davė man ženklą, kad reikia eiti. Išėjome už durų šio kenčiančio kalėjimo. [Išgirdau vidinį balsą],
kuris pasakė: „Mano gailestingumas to nenori, bet teisingumas liepia.” Nuo tos akimirkos glaudžiau
bendrauju su kenčiančiomis sielomis.” (27 psl.)
Vainikėlis už skaistyklos sielas
(Kalbama ant paprasto rožančiaus)
Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šv. Dvasios. Amen.
Jėzau, Dieve mano, paslėptas Švenčiausiame Sakramente, garbinant Tave ir aplankant vardan
šventųjų skaistyklos sielų, aukoju Tau, sujungus su Nekalčiausiąja Švenčiausios Motinos Širdimi šią
mano maldą, visus atlaidus, kuriuos galiu joje pelnyti, tų sielų paguodai bei išgelbėjimui Tavo
dieviškos Širdies pamiltų, o ypač už N. N.
Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen.
Ant didžiųjų karoliukų paprasto vainikėlio vietoj „Tėve mūsų” kalbamas Tikėjimo, Vilties bei Meilės
aktas sekančiai:
Jėzau, mano Dieve, tikiu Tavimi, nes esi pati Tiesa! ­ Sudedu į Tave viltį, nes esi ištikimas Savo
pažadams!
­ Myliu Tave, nes esi amžinoji meilė ir gerumas! (Daliniai atlaidai už kiekvieną kartą).
Ant mažųjų karoliukų, vietoj „Sveika Marija”:
Saldžiausioji Marijos Širdie, būk mano išgelbėjimu! (Daliniai atlaidai už kiekvieną kartą, Pijus X., 1909 m.)
Baigiant kiekvieną dešimtuką: Geras Jėzau, mūsų Viešpatie, duok joms amžinąjį atilsį! (Daliniai atlaidai už
kiekvieną kartą).
Pabaiga
Gailestingasis Jėzau! Per Tavo Motinos Nekalčiausiąją Širdį priimk šią mano maldą ir leisk, kad
šiais atlaidais, kurios per ją suteikiamos galėtų pasinaudoti N. N. siela, o taip pat kitos skaistykloje
kenčiančios sielos, pagal dievišką nuožiūra. Amen. Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šv. Dvasios.
Amen.
Aukojimas
Amžinasis Tėve, aukoju Tau Jėzaus Kristaus Kraują, Kančią ir mirtį, Švenč. Mergelės bei Šv.
Juozapo skausmus, už mūsų nuodėmių atleidimą, už skaistyklos sielų išgelbėjimą, už mūsų
Motinos ­ šv. Bažnyčios poreikius ir už nusidėjėlių atsivertimą. Amen.
Jėzus ­ Faustinai
I. Parašyk: „Esu triskart šventas ir Man yra bjauri kiekviena nuodėmė. Negaliu mylėti sielos, turinčios
nuodėmės dėmes, bet kada ji gailisi, tai nėra ribų Mano dosnumui kurį jaučiu jai.. Mano
gailestingumas apima ją ir išteisina. Savo gailestingumu seku nusidėjėlius visuose jų keliuose ir
džiūgauja Mano Širdis, jeigu jie grįžta pas Mane... Pasakyk nusidėjėliams, kad nei vienas ne išvengs
Mano rankos.
Jeigu jie bėga nuo Mano Gailestingos Širdies, tai pateks į Mano teisingas rankas.

Pasakyk nusidėjėliams, kad jų visada laukiu, įsiklausau į jų širdies plakimą, kada ji plaks dėl
Manęs. Parašyk, kad kalbu jiems per sąžinės priekaištus, per nesėkmes ir kentėjimus, per audras
ir perkūnijas. Kalbu Bažnyčios balsu, o jeigu veltui bus visos Mano malonės, ­ pradedu ant jų
rūstintis, palikdamas juos sau pačiam ir duodu jiems tai, ko jie trokšta”. (460 psl.)
II. „Parašyk tai: „Prieš tai, kai ateisiu kaip teisingas Teisėjas, pirma ateinu kaip gailestingumo
Karalius. Prieš pat teisingumo dienos atėjimą, bus žmonėms duotas danguje toks ženklas. Užges
visokia šviesa danguje ir bus didele tamsa visoje žemėje. Tada pasirodys danguje kryžiaus
ženklas, o iš skylių, kur buvo perkaltos Išganytojo rankos ir kojos, išeis didelė šviesa, kuri kai kurį
laiką apšvies žemę. Tai įvyks trumpam prieš paskutinę dieną”. (49 psl.) 1934 m. 08. 2. Vilnius.
„Kai įėjau į savo vienutę, išgirdau šiuos žodžius: „Kiekvieną sielą, kuri kalbės šį vainikėlį (arba kiti prie
mirštančiojo sukalbės) ginsiu mirties valanda, ­ vis vien gaus tuos pačius atlaidus. Kada prie mirštančiojo
kalbamas šis vainikėlis, Dievo pyktis numalšinamas, neišmatuojamas gailestingumas apima sielą...”
(“Dzienniczek”, 248 psl.)
818 „Šią dieną paaukojau už Rusiją, visus savo kentėjimus ir maldas paaukojau už šią vargšę šalį. Po šv.
Komunijos Jėzus man pasakė, kad: “Ilgiau šios šalies negaliu pakęsti, nerišk man rankų, dukra mano.”
Supratau ­ jeigu ne malda mielų Dievui sielų, tai jau seniai ši tauta pavirstų į nieką'“. (Ten pat).
(Nr. 1158) “Dav ė man Viešpats pažinti savo vali ą lyg trijuose atspalviuose, bet tai yra viena.
Pirma: nuo pasaulio izoliuotos sielos degs aukoje prieš Dievo sostą ir išprašinės gailestingumą
visam pasauliui... Ir mels palaiminimo kunigams, ir savo malda ruoš pasaulį galutiniam Jėzaus
atėjimui.
Antra: yra malda, sujungta su gailestingumo darbu. Ypatingai saugos vaiko sielą prieš blogį. Malda ir
gailestingumo darbai turi savyje viską, ką šios sielos turi daryti...
Trečia: yra malda ir gailestingas paslaugumas nesurištas jokiais įžadais, bet už jo įvykdymą jos turės dalį
visuose nuopelnuose ir privilegijose. Šiam atspalviui gali priklausyti visi pasaulyje gyvenantys žmonės. Šio
atspalvio narys turi atlikti ne mažiau kaip vieną gailestingumo darbą per dieną, o jų [darbų] gali būti daug, nes
kiekvienam, netgi neturtingiausiam, yra lengva jį įvykdyti, nes tai ypač trejopas gailestingumo vykdymas:
gailestingasis žodis ­ per atleidimą ir paguodimą, antra ­ kur negalima [vykdyti] žodžiu, tai [reikia] melstis ­ ir
tai yra gailestingumas; trečia ­ gailestingumo darbai. O kai ateis paskutinė diena, iš to būsime teisiami ir pagal
tai gausime amžinąjį nuosprendį”.
(Šv. Faustina Kovalska „Dzienniczek”, Miłosierdzie Boże w duszy mojej”, Warszawa 1993 r.,
psl. 321)
* * *
Paruošė Juozas Petrašiūnas,
E­paštas: jona3pl@o2.pl .