jaunasis mokslininkas 2011 - Studentų mokslinė konferencija ...
13.12.2012 • Views
Share Embed Flag

jaunasis mokslininkas 2011 - Studentų mokslinė konferencija ...

jaunasis mokslininkas 2011 - Studentų mokslinė konferencija ...

jaunasis mokslininkas 2011 - Studentų mokslinė konferencija ...

SHOW MORE
SHOW LESS
ePAPER READ
DOWNLOAD ePAPER
jaunasis.mokslininkas.asu.lt

Create successful ePaper yourself

Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.

START NOW

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS<br />

JAUNASIS MOKSLININKAS <strong>2011</strong><br />

STUDENTŲ MOKSLINĖS KONFERENCIJOS STRAIPSNIŲ RINKINYS<br />

Akademija, <strong>2011</strong>

ISSN 1822 – 9913<br />

Ekonomikos ir vadybos fakulteto kuruojamų sekcijų organizacinis komitetas<br />

Pirmininkė:<br />

doc. dr. Astrida Slavickienė<br />

Nariai:<br />

mg. Erika Krisiulevičiūtė<br />

Jūratė Drutytė<br />

Skomantas Rukuiža<br />

Simonas Pusvaškis<br />

Ekonomikos ir vadybos fakulteto kuruojamų sekcijų redakcinė komisija<br />

Pirmininkė:<br />

doc. dr. Astrida Slavickienė<br />

Nariai:<br />

doc. dr. Stasė Palubinskienė<br />

doc. dr. Linas Stabingis<br />

doc. dr. Juozas Kirstukas<br />

doc. dr. Valdemaras Makutėnas<br />

doc. dr. Rūta Adamonienė<br />

doc. dr. Bronislavas Krikščiūnas<br />

lekt. Stasė Navasaitienė<br />

lekt. Rasa Rukuižienė<br />

lekt. Lina Martirosianienė<br />

dokt. Laura Girdžiūtė<br />

Leidinio sudarytoja:<br />

mg. Erika Krisiulevičiūtė

4<br />

TURINYS<br />

ŢEMĖS ŪKIO EKONOMIKA………………………………………………………... 9<br />

Giedrė DAUKŠAITĖ<br />

Ūkininkų ūkių veiklos efektyvumo daugiakriterinis vertinimas................<br />

Tomas DIDŢIULIS<br />

Ţemės ūkio veiklos ekstensyvinimo ekonominiai ir ekologiniai efektai....<br />

Simona DUBICKIENĖ<br />

Aprūpinimo maistu uţtikrinimo sampratos ir metodologijos raida............<br />

Antanina GARANAŠVILI<br />

Privalomojo sveikatos draudimo fondo formavimo problemos Lietuvoje:<br />

ūkininkų dalyvavimo aspektai.....................................................................<br />

Vaiva KAIRYTĖ<br />

Prekyba vertikaliai ir horizontaliai diferencijuotais ţemės ūkio ir maisto<br />

produktais tarp Lietuvos ir kitų ES šalių 2004-2009 m. ............................<br />

Dalia KARLAITĖ<br />

Lietuvos ţemės ūkio ir maisto produktų eksporto tendencijas<br />

sąlygojantys veiksniai.................................................................................<br />

Kęstutis KAVALIAUSKAS<br />

Ūkininkų ţmogiškojo kapitalo kokybės ugdymas......................................<br />

Edita KIAUZARIENĖ<br />

Lietuvos ir Suomijos ūkių diversifikacijos masto lyginamasis<br />

vertinimas....................................................................................................<br />

Danas LAURINAVIČIUS<br />

Lietuvos ūkininkų ūkių pajamų analizė......................................................<br />

Inga LUOTAITĖ<br />

Ūkininkų ūkių pajamų pokyčiai Europos Sąjungos šalyse.........................<br />

Vygintas RUMŠAS<br />

Uţimtųjų Lietuvos ţemės ūkyje socialinės apsaugos priemonių analizė....<br />

Asta ŠIMKUTĖ<br />

Kaimo turizmo vystymosi poveikis uţimtumui kaimo vietovėse...............<br />

Gytis VIRŠILAS<br />

Kooperuotos veiklos poveikis realizuojant pieno ţaliavą...........................<br />

Ţiedūna ŢYDELIENĖ<br />

Bendrosios pridėtinės vertės Lietuvos ţemės ūkyje pokyčiai krizių<br />

laikotarpiais................................................................................................<br />

10<br />

15<br />

20<br />

26<br />

33<br />

39<br />

45<br />

53<br />

58<br />

64<br />

69<br />

73<br />

78<br />

83

5<br />

KAIMO PLĖTROS ADMINISTRAVIMAS.................................................................. 88<br />

Simas AMBRAZAS<br />

Viešųjų elektroninių paslaugų teikimas Raseinių rajone............................<br />

Irina BOCULO<br />

Lietuvos kaimo vietovių įvaizdţio vertinimas............................................<br />

Rima JASINSKAITĖ<br />

Centrinės ir vietinės valdţios tikslai, uţdaviniai ir funkcijos įgyvendinant<br />

socialines programas...................................................................................<br />

Rytis KAJĖNAS<br />

Lietuvos kaimo bendruomeninių projektų valdymo ypatumai...................<br />

Aurelija MARKELYTĖ<br />

Socialinės sanglaudos vertinimo ypatumai: Panemunio regiono atvejis....<br />

Lina MISIUKONYTĖ<br />

Nevyriausybinių organizacijų ryšių su visuomene organizavimo<br />

principai ir priemonės.................................................................................<br />

Edita POCIŪTĖ<br />

Organizacijos kultūros veiksnių įtaka darbuotojų motyvacijai: teorinis<br />

aspektas.......................................................................................................<br />

Edita RAKUCKAITĖ<br />

Darbo jėgos mobilumas ir jį lemiantys veiksniai………………………… 131<br />

Andrius STAKELIŪNAS<br />

Ūkinės veiklos diversifikacijai įtakos turintys veiksniai.............................<br />

Kristina VABOLYTĖ<br />

Alytaus rajono socialinės infrastruktūros būklės vertinimas.......................<br />

Rasa VAIŠNORAITĖ<br />

Kaimo vietovių pokyčių valdymas pagal principą „iš apačios į viršų―.......<br />

Diana VĖSAITĖ<br />

Nevyriausybinių organizacijų verslumą lemiančių veiksnių sistema.........<br />

APSKAITA, AUDITAS IR FINANSAI…………........................................................ 159<br />

Vaida ALBREKTIENĖ<br />

Prekės ţenklo vertės nustatymo problemos................................................<br />

Rasa BARANAUSKAITĖ<br />

Bankų veiklos ir ekonomikos cikliškumo sąveikos tyrimas.......................<br />

Gintarė BARČAITYTĖ<br />

Apskaitinio ir apmokestinamojo pelno neatitikimų analizė........................ 173<br />

89<br />

95<br />

102<br />

109<br />

114<br />

120<br />

126<br />

136<br />

141<br />

147<br />

153<br />

160<br />

167

Ţivilė DUKAVIČIŪTĖ<br />

Makroekonominių veiksnių poveikis akcijų rinkos kainoms ekonomikos<br />

pokyčių kontekste........................................................................................<br />

Giedrė DUMBLIAUSKAITĖ<br />

Just-in-time sistemos diegimo modelis.......................................................<br />

Rima JUCIŪTĖ<br />

Pridėtinės vertės mokesčio pajamoms įtakos turinčių veiksnių tyrimas.....<br />

Martynas KMITA<br />

Valstybės skolos poveikio socialinėms išlaidoms tyrimas Europos<br />

Sąjungos šalyse...........................................................................................<br />

Rasa LUKOŠIŪNAITĖ<br />

Audito paslaugos vertinimo eiga.................................................................<br />

Vilma MARTŪZAITĖ<br />

Pajamų iš pelno mokesčio Lietuvoje ir Estijoje palyginamoji analizė........<br />

Vaida NAVAKAUSKAITĖ<br />

Sveikatos draudimo sistemos teoriniai aspektai ir finansavimo ypatumai..<br />

Dovilė PILUCKYTĖ<br />

Konceptualus vidaus audito rezultatyvumo ir efektyvumo modelis...........<br />

Rasa RINKEVIČIENĖ<br />

Akcijų portfelių efektyvumo tyrimai Lietuvos akcijų rinkoje...................<br />

Aušra STANKAUSKAITĖ<br />

Gyventojų mokesčių naštos apskaičiavimo ir analizės metodika...............<br />

Diana STRIELNIKAITĖ<br />

Valiutų kursų rizikos valdymas smulkaus ir vidutinio verslo įmonėse.......<br />

Aušra VAIČIKAUSKAITĖ<br />

Mokesčių sistemos įvertinimo metodikos tobulinimas...............................<br />

Ieva ZINKEVIČIŪTĖ<br />

Finansinių sunkumų diagnozavimo įmonėse modelis.................................<br />

6<br />

ŢEMĖS ŪKIO VERSLO VADYBA………………………………………………….. 256<br />

Renata GELAŢIŪTĖ<br />

Lietuvos kaimo turizmo asociacijos veiklos vertinimas konsultuojant<br />

ūkininkus.....................................................................................................<br />

Edvinas JOKŪBAUSKAS<br />

Kaimo turizmo paslaugų įvairovė Raseinių rajone.....................................<br />

180<br />

186<br />

191<br />

196<br />

201<br />

207<br />

214<br />

220<br />

225<br />

233<br />

238<br />

244<br />

250<br />

257<br />

263

Graţina JUŠKEVIČIŪTĖ<br />

Konsultantų ir klientų santykiams įtakos turintys veiksniai.......................<br />

Simonas KEPALAS<br />

Įmonių socialinės atsakomybės iniciatyvų kaimo turizmo versle<br />

įgyvendinimas.............................................................................................<br />

Marius KIŢAUSKAS<br />

Inovatyvus informacinių technologijų diegimas ūkininko ūkyje................<br />

Julija KONSTANTINAVIČIENĖ<br />

Emocijų raiškos reklamoje vertinimas........................................................<br />

Benas KRYŢEVIČIUS<br />

Inovacijų diegimu pagrįstas organizacijos valdymo efektyvumo<br />

didinimas.....................................................................................................<br />

Simona KUBILIŪTĖ<br />

UAB "AGROJAVAI" paslaugų tobulinimas.............................................<br />

Milda KUPČINSKAITĖ<br />

Jaunimo integracijos į darbo rinką problemos ir galimybės.......................<br />

Dainius KURŠVIETIS<br />

Organizacijos prekės ţenklo įvaizdţio stiprinimas taikant pojūčių<br />

rinkodaros priemones..................................................................................<br />

Mantas MAKULAVIČIUS<br />

Lietuvos kaimo plėtros programų administravimo sistemų palyginamoji<br />

analizė.........................................................................................................<br />

Matas MARKEVIČIUS<br />

Savanorių-konsultantų motyvavimo tobulinimas.......................................<br />

Greta NORKUTĖ-ŠUKĖ<br />

Ţemės ūkio bendrovių vadovų kompetencijų vertinimas...........................<br />

Juras SADAUSKAS<br />

Konsultantų ir klientų santykių tobulinimas UAB „Bitė Lietuva―.............<br />

Virginija SUBAČIŪTĖ<br />

Jaunimo verslumui įtakos turintys veiksniai...............................................<br />

Indrė VALKŪNAITĖ<br />

Marketingo komunikacijos svarba natūralių produktų vartotojų<br />

informavimo procese...................................................................................<br />

7<br />

PROFESINIO UGDYMO PEDAGOGIKA IR PSICHOLOGIJA………………….. 354<br />

Virginija BRĖDIKYTĖ<br />

Dėstytojų neverbalinės komunikacijos ypatumai paskaitose…………….. 355<br />

268<br />

274<br />

279<br />

285<br />

292<br />

297<br />

302<br />

308<br />

314<br />

320<br />

326<br />

332<br />

340<br />

347

Jolanta BUKAUSKAITĖ<br />

Pirmakursių motyvacija profesijai skirtingų pakopų mokyklose................<br />

Monika JUKONYTĖ<br />

Verslumo įgūdţių ugdymo galimybės profesiniame rengime....................<br />

Loreta JURGELAITIENĖ<br />

Mokytojo darbo specifika Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą...................<br />

Jovita KAMINSKIENĖ<br />

Moksleivių ugdymas karjerai ir vertybinės nuostatos.................................<br />

Sigitas LABANAUSKAS<br />

Romų integracijos į darbo rinką andragoginiai aspektai.............................<br />

Ramunė PETRUSEVIČIENĖ<br />

Valios sampratos svarba vidurinės mokyklos ir gimnazijos mokinių<br />

paţangumui ir uţimtumui………………………………………………...<br />

Jūratė STANKEVIČIENĖ<br />

Sėkmingos karjeros prielaidų tyrimas……………………………………<br />

Agnė VALAITYTĖ<br />

Pedagogo asmenybės savybių reikšmė pedagoginėje sąveikoje.................<br />

8<br />

359<br />

363<br />

369<br />

374<br />

380<br />

385<br />

390<br />

396

9<br />

ŢEMĖS ŪKIO EKONOMIKA

ŪKININKŲ ŪKIŲ VEIKLOS EFEKTYVUMO DAUGIAKRITERINIS<br />

VERTINIMAS<br />

Giedrė Daukšaitė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

10<br />

Įvadas<br />

Ţemės ūkis Lietuvoje – viena iš svarbiausių ūkio šakų šalies ekonomikoje. Veikla ţemės ūkyje<br />

Lietuvoje , kaip daugelyje išsivysčiusių vakarų valstybių, palaipsniui tampa pelninga verslo šaka. Ţemės ūkio<br />

verslininkams, kaip ir visiems kitiems verslo atstovams, svarbu ţinoti objektyvią finansinę būklę, rezultatus bei<br />

sugebėti atlikti jų vertinimą. Mokslinėje literatūroje ūkio subjektų finansinei būklei ir rezultatams įvertinti yra<br />

naudojami įvairūs veiklos vertinimo rodikliai. Tačiau ţemės ūkio veikla, skirtingai nei kitos veiklos rūšys, yra<br />

specifinė. Todėl, norint pritaikyti visuotinai priimtiną rodiklių skaičiavimo metodiką ūkininko ūkio finansinei<br />

būklei ir rezultatams vertinti, reikia ją koreguoti atsiţvelgiant į ţemės ūkio veiklos specifiką. Vertinant ţemės<br />

ūkio įmonės (bendrovės, ūkio) veiklą, daţniausiai atsiţvelgiama į gaunamus rezultatus ir naudojamus išteklius.<br />

Su gana panašiais ištekliais analogiškomis sąlygomis vienos bendrovės pasiekia geresnių rezultatų, kitos<br />

prastesnių. Kita vertus, daţnai įmonės turi ir skirtingus išteklius. Vertinant ţemės ūkio veiklą reikalinga<br />

atsiţvelgti į daugelį konkrečią veiklą apibūdinančių veiksnių.<br />

Mokslinė problema – kaip įvertinti ūkių veiklą atsiţvelgiant į daugelį kriterijų?<br />

Tyrimo tikslas – nustatyti tinkamą metodą ūkininkų ūkio veiklos efektyvumui įvertinti.<br />

Tyrimo objektas – efektyvumo vertinimo metodai.<br />

Tyrimo uţdaviniai:<br />

išnagrinėti daugiakriterinio veiklos efektyvumo vertinimo teorinius aspektus;<br />

išnagrinėti daugiakriterinio vertinimo metodus.<br />

Tyrimo metodai – <strong>mokslinė</strong>s literatūros, analizuojančios daugiakriterinio vertinimo metodus, loginė<br />

analizė ir sintezė.<br />

Veiklos efektyvumo vertinimo samprata<br />

Lietuvos ir uţsienio šalių literatūros šaltiniuose pateikiama daug ir įvairių efektyvumo sampratos<br />

apibrėţimų. Pirmasis pradėjęs nagrinėti efektyvumo vertinimo klausimus buvo M. J. Farrell (1957), kuris teigė:<br />

―Svarbu ţinoti, kiek kurioje nors pramonėje galima tikėtis padidinti gamybos apimtis, nebenaudojant<br />

papildomų išteklių. Tiesiog padidinant efektyvumą‖. Efektyvumo sąvoką įvairūs autoriai apibrėţia skirtingai:<br />

vieni autoriai, apibrėţdami efektyvumo sąvoką akcentuoja racionalų išteklių panaudojimą, kiti – uţsibrėţto<br />

tikslo siekimą, treti akcentuoja suinteresuotų šalių poreikio tenkinimą. Nėra suformuluoto vieno konkretaus<br />

apibrėţimo, apibūdinančio efektyvumo sąvoką. Tarptautinių ţodţių ţodyne sąvoką efektyvumas aiškinama taip<br />

(Vaitkevičienė, 1999): efektyvumas – rezultato ir sąnaudų (lėšų, resursų, energijos) palyginimo laipsnis. Panašiai<br />

efektyvumą aiškina ir vadybos srities autorius J. A. Stoner (2000): ―efektyvumas – sugebėjimas sunaudoti<br />

maţiausiai išteklių siekiant uţsibrėţtų tikslų‖.<br />

Ilgą laikotarpį ţemės ūkio įmonių veiklos efektyvumas buvo vertinamas gamybos veiksnių imlumo,<br />

našumo, pelningumo bei rentabilumo rodikliais. Šie rodikliai tradiciniu būdu buvo lyginami tarp atskirų įmonių<br />

ar įmonių grupių. Nors daugelis autorių analizuoja ūkio veiklos efektyvumą tik finansiniu aspektu, tačiau pagal<br />

šiuolaikinę sampratą sėkmingam ţemės ūkio veiklos valdymui neuţtenka vienpusio poţiūrio, tikslinga analizuoti<br />

ir vertinti įvairius net ir sunkiai pinigais išmatuojamus veiksnius bei rezultatus. Šiuolaikiniai efektyvumo<br />

vertinimo metodai nėra susiję su šia tradicine koncepcija ir yra sudėtingi savo matematiniu turiniu.<br />

Ūkių veiklos efektyvumas gali būti taip pat nustatomas pagal ūkio veiklos charakteristikas, tokias kaip<br />

ūkio organizacijos tipą, vadovavimą, gamybos specializacijas, ūkio dydį, aplinkosauginių reikalavimų vykdymą<br />

ir kt. (Mathijs, 1999). Tiriant ūkių veiklos efektyvumą, galima išskirti struktūrinius bei organizacinius veiksnius.<br />

Pagal Stefanou ir Saxena (1988), vienas iš ūkių veiklos efektyvumo veiksnių yra darbuotojų darbo patirtis, bei<br />

išsilavinimas. Sumner ir Leiby (1987) bei Evans (1987) teigimu, labai didelę reikšmę turi darbuotojų patirtis<br />

ţemės ūkio srityje, nes šios ţinios gali padėti dirbant dideliuose ūkiuose.

11<br />

Daugelio šalių mokslininkai daug dėmesio skiria ţemės ūkio efektyvumui įvertinti, naudodami įvairius<br />

ūkių duomenų analizės metodus (Alvarez, 2004; Boussemart, 2006; Gorton, 2004). Gana plačiai taikomi<br />

ekonometriniai modeliai, kurie leidţia surasti pačius geriausius (optimalius) ūkinės veiklos variantus. Tačiau<br />

dauguma autorių analizuoja atskirų gamybos veiksnių efektyvumą, neatsiţvelgiant į jų tarpusavio sąveiką bei<br />

racionalų derinį.<br />

Sukaupta didelė patirtis taikant matematinės statistikos metodus, vertinant ţemės ūkio veiklos<br />

efektyvumą, nustatant veiksnių proporcijas bei siekiant optimalios gamybos (Smyth, 2009; Corral, 2004).<br />

Lietuvoje taip pat taikomi matematinės statistikos metodai ţemės ir maisto ūkio sektoriui analizuoti, ūkio veiklos<br />

efektyvumui vertinti ir prognozuoti (Gorton, Davidova, 2004) .<br />

Analizuojant ir vertinant ūkininkų ūkių veiklos efektyvumą, aktualu parinkti tinkamą matematinį<br />

metodą, kurio pagalba būtų galima atlikti detalią ir įvairiapusę analizę bei daugiaaspektį variantų palyginimą.<br />

Mokslinėje literatūroje siūloma keletas daugiakriterinio vertinimo metodų, taikytinų veiklos efektyvumo<br />

vertinimui.<br />

Daugiakriterinio vertinimo teoriniai aspektai<br />

Daugiakriterinio įvairių objektų vertinimo klausimais yra rašę Saaty (1991), Bivainis , Griškevičius,<br />

Jakštas (1997), Tamošiūnienė (1999), Zavadskas , Simanauskas , Kaklauskas (1999), Mazetto , Papetti ,<br />

Pelikan (2000), Lunkevičius (2001), Raupelienė (2003) ir kiti autoriai. Daugiakriterinio vertinimo metodai<br />

taikomi sudėtingiems reiškiniams ir procesams vertinti. Nė vieno sudėtingo reiškinio, pavyzdţiui, įmonių veikos<br />

efektyvumas ir pan., neįmanoma išreikšti vienu dydţiu, todėl, kad būtų labai sunku rasti tokią reiškinio savybę,<br />

kuri integruotų visus esminius jo aspektus (Ginevičius, 2006).<br />

Pasaulyje yra taikoma įvairių daugiakriterinio vertinimo metodų, tačiau parinkti tinkamus tam tikram<br />

atvejui nėra paprasta. Mokslinėje literatūroje teigiama, jog nėra universalaus metodo, tinkamo visiems objektams<br />

vertinti. Daugiakriterinio vertinimo metodų taikymo galimybės konkrečiai problemai nagrinėjamos pagal keletą<br />

poţymių (Ozernoy , 1986):<br />

pasirinktu metodu išspręstų konkretaus pobūdţio uţdavinių skaičius;<br />

didţiausias galimas rodiklių skaičius, kuriais apibūdinamos alternatyvos;<br />

vertinamų alternatyvų didţiausias galimas skaičius;<br />

gautų rezultatų patikimumo analizės galimybė.<br />

1 lentelėje pateikti autorių naudojami įvairių objektų daugiakriterinio vertinimo metodai su trumpais<br />

apibūdinimais bei jų naudojimo privalumais ir trūkumais.<br />

1 lentelė. Daugiakriterinio vertinimo metodai ir jų aprašymai<br />

Daugiakriterinio<br />

vertinimo metodas<br />

Paprastų svorių<br />

sudėjimo metodas<br />

SAW<br />

Daugiakriterinis<br />

sprendimų priėmimo<br />

metodas MCDM-23<br />

Apibūdinimas Privalumai Trūkumai<br />

Paprastų svorių sudėjimo<br />

metodas (angl. SAW – Simple<br />

Additive Weighting). Šis<br />

metodas leidţia įvertinti įvairių<br />

dimensijų rodiklius.<br />

Rodiklių reikšmių<br />

normalizavimui sudaromos<br />

vadinamosios reikšmių<br />

įvertinimo skalės, kurios leidţia<br />

įvairių mato vienetų rodiklių<br />

reikšmes paversti balais.<br />

Naudojama vertinimo sistema<br />

nuo 4 iki 10 balų. 10 – puiku, 9<br />

– labai gerai, 8 – gerai, 7<br />

pakankamai gerai, 6 –<br />

patenkinamai, 5 – sunkiai<br />

Atsiţvelgiama į sunkiai<br />

išmatuojamus ar visai<br />

neišmatuojamos<br />

kriterijus.<br />

Vertinimo skalių dėka<br />

galima suformuoti<br />

idealią alternatyvą.<br />

Atlikus įvertinimą tampa<br />

aišku, kiek realios<br />

alternatyvos skiriasi nuo<br />

idealiosios.<br />

Dalinių efektyvumo<br />

reikšmių sumavimo<br />

principas nepakankamai<br />

atspindi realybę<br />

Siekiant objektyviai<br />

sudaryti įvertinimo<br />

skales, būtina aukštos<br />

kvalifikacijos ekspertų<br />

patirtis.

Hierarchinės analizės<br />

metodas ELECTRE<br />

Prioritetiškumo<br />

nustatymo metodas<br />

TOPSIS metodas<br />

Daugiakriterinio<br />

kompleksinio<br />

proporcingo<br />

įvertinimo metodas<br />

COPRAS<br />

Duomenų gaubtinės<br />

analizės metodas<br />

DEA<br />

12<br />

priimtina, 4 – nepriimtina.<br />

Geriausia alternatyva ta, kuri<br />

surenka daugiausia taškų.<br />

(Balcomb J. D., 2000)<br />

ELECTRE (Elimination et<br />

Choice Translating Reality)<br />

metodas taiko dominuojančio<br />

santykio principą, variantų<br />

rangavimui, geriausio varianto<br />

nustatymui. Metodo esmė –<br />

porinis alternatyvų lyginimas,<br />

tikrinant vienos alternatyvos<br />

pranašumo kitos atţvilgiu.<br />

TOPSIS (Technique for Order<br />

Preference by Similarity to Ideal<br />

Solution). Skaičiuojant šiuo<br />

metodu (C. L. Hwangas, K.<br />

Yoonas) geriausias sprendinys<br />

yra tas, kuris yra arčiausiai<br />

idealaus sprendinio ir toliausiai<br />

nuo blogiausio sprendinio.<br />

TOPSIS buvo sukurtas kaip<br />

alternatyva ELECTRE metodui<br />

(Triantaphyllou E., 2000) .<br />

COPRAS (COmplex<br />

PRoportional ASsessment<br />

method) metodas sukurtas<br />

VGTU mokslininkų E. K.<br />

Zavadsko ir A. Kaklausko.<br />

Skaičiuojant šiuo metodu<br />

nagrinėjamų variantų<br />

prioritetiškumas ir jų<br />

naudingumo laipsnis tiesiogiai ir<br />

proporcingai priklauso nuo<br />

alternatyvas adekvačiai<br />

apibūdinančių rodiklių sistemos,<br />

rodiklių reikšmių ir<br />

reikšmingumų dydţių<br />

(Zavadskas E. K., 1996).<br />

DEA (Data Envelopment<br />

Analysis) Duomenų gaubtinės<br />

analizės metodo esmė –<br />

pasirinkti optimalų variantą iš<br />

galimų alternatyvų, įvertinant<br />

rezultatų ir išteklių santykį.<br />

Naudojant ELECTRE<br />

metodą, nedaroma<br />

prielaida, kad kriterijai<br />

yra nepriklausomi.<br />

Galima įvertinti rodiklių<br />

reikšmių svyravimų<br />

ribas. Metodas nejautrus<br />

matavimo klaidoms.<br />

Skaičiuojant TOPSIS<br />

metodu, kiekvienas<br />

rodiklis turi<br />

reikšmingumą, tačiau<br />

nėra jokių apribojimų,<br />

nustatant rodiklių<br />

reikšmingumus ir jų<br />

suma nebūtinai turi būti<br />

lygi vienetui.<br />

Metodas naudojamas<br />

esant dideliam rodiklių<br />

skaičiui.<br />

COPRAS metodu gana<br />

paprasta įvertinti ir<br />

išrinkti racionalų<br />

variantą, aiškiai matant<br />

šio proceso rezultato<br />

fizinę prasmę.<br />

Vertinimui galima<br />

naudoti įvairiais<br />

matavimo vienetais<br />

išreikštus rodiklius.<br />

Rezultatų ir išteklių<br />

santykio naudojimas<br />

leidţia objektyviau<br />

įvertinti veiklos<br />

efektyvumą.<br />

ELECTRE skaičiavimo<br />

metodika neleidţia<br />

nustatyti, kiek viena<br />

alternatyva yra geresnė<br />

uţ kitą. Kriterijų<br />

tarpusavio ryšių<br />

pagrindimas<br />

naudojamose išraiškose<br />

nėra visiškai aiškus.<br />

Skaičiuojant TOPSIS<br />

metodu trumpiausią<br />

atstumą iki idealaus<br />

teigiamo sprendinio ir<br />

ilgiausią atstumą iki<br />

idealaus neigiamo<br />

sprendinio,<br />

nepakankamai įvertinami<br />

tų atstumų santykiniai<br />

reikšmingumai.<br />

Taikant COPRAS<br />

metodą, sunku išvengti<br />

matavimo netikslumų dėl<br />

pasitaikančių ţmonių ar<br />

kitų klaidų.<br />

Veiksnių ir vertinamų<br />

vienetų skaičiaus<br />

santykiui taikomas<br />

apribojimas. Vertinamų<br />

vienetų skaičius turi<br />

kelis kartus viršyti<br />

veiksnių skaičių.

13<br />

Daugiakriterinio vertinimo metodus TOPSIS, SAW, MCDM-23 patogu taikyti, nes kiekvienos<br />

alternatyvos naudingumas išreiškiamas kiekybine forma ir tas reikšmes nesunku palyginti tarpusavyje. Tačiau šie<br />

metodai turi ir trūkumų, kad atliekant kiekybinius matavimus sunku išvengti netikslumų dėl įvairių klaidų.<br />

Daugiakriterinio vertinimo metodai TOPSIS, SAW, COPRAS plačiai naudojami statybos technologiniams ir<br />

organizaciniams klausimams spręsti. Geriausio objekto išrinkimui taikant ELECTRE metodą, objektai<br />

suranguojami, nustatomas vienas geriausias.<br />

Taikant minėtus metodus atsiţvelgiama į daugelį kriterijų bei jų reikšmingumą, tačiau neatliekamas<br />

detalesnis objektų palyginimas, neįvertinami objektų veiklos rezultatų skirtumai.<br />

Ţemės ūkio veiklos efektyvumo vertinimui hierarchinės analizės (ELECTRE) metodas gali būti<br />

naudojamas, kai reikia suderinti daugelį nuomonių ir atsiţvelgti į sunkiai kiekybiškai išmatuojamus ar visai<br />

neišmatuojamus kriterijus, išrenkant geriausiai dirbančią įmonę (ūkį).<br />

Naudojant duomenų gaubtinės analizės metodą galimas skirtingų aspektų vertinimas, todėl šį metodą<br />

ypač tikslinga taikyti įvairiapusiškai vertinant ir lyginant tarpusavyje ūkininkų ūkių veiklos efektyvumą. Taikant<br />

duomenų gaubtinės analizės metodą, galimas skirtingų veiklos rodiklių vertinimas ir palyginimas, atsiţvelgiant į<br />

rezultatų ir išteklių santykį, todėl jį patogiau taikyti įvairiapusiškam vertinimui.<br />

Išvados<br />

1. Nors daugelis autorių analizuoja ūkio veiklos efektyvumą tik finansiniu aspektu, tačiau pagal<br />

šiuolaikinę sampratą sėkmingam ţemės ūkio veiklos valdymui neuţtenka vienpusio poţiūrio, tikslinga<br />

atsiţvelgti į įvairius (kiekybinius ir kokybinius) veiksnius bei rezultatus.<br />

2. Analizuojant ir vertinant ūkininkų ūkių veiklos efektyvumą, aktualu parinkti tinkamą matematinį<br />

metodą, kurio pagalba būtų galima atlikti detalią ir įvairiapusę analizę bei daugiaaspektį variantų palyginimą.<br />

3. Ūkininkų ūkių veiklos efektyvumo vertinimas tampa problematiškas, kai objektą norima vertinti ir<br />

lyginti daugeliu aspektų. Gauta geriausia vieno ar kelių efektyvumo kriterijų reikšmė nereiškia, kad šio ūkio<br />

veikla sėkmingiausia, nes kitų efektyvumo kriterijų reikšmės gali būti blogesnės. Kai objekto veiklą<br />

apibūdinama keletu kriterijų, reikia naudoti tokį vertinimo metodą, kad būtų atsiţvelgiama į jų visumą.<br />

4. Duomenų gaubtinės analizės (DEA) metodą tikslinga taikyti įvairiapusiškai vertinant ir lyginant<br />

tarpusavyje ūkininkų ūkių veiklos efektyvumą, nes galimas skirtingų veiklos rodiklių vertinimas ir palyginimas,<br />

atsiţvelgiant į rezultatų ir išteklių santykį.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. ALVAREZ, A.; ARIAS, C. 2004. Technical efficiency and farm size: a conditional analysis // Agricultural Economics,<br />

no. 30.<br />

2. BALCOMB, J. D.; CURTNER, A. 2000. MCDM-23: a multi-criteria decision making tool for buildings. International<br />

Conference Sustainable Building. Proceedings 22-25 October, Maastricht, The Netherlands, p. 219–221.<br />

3. GINEVIČIUS, R. 2006. Daugiakriterinio vertinimo rodiklių svorių nustatymas, remiantis jų tarpusavio sąveika.<br />

4. GORTON, M.; DAVIDOVA, S. 2004. Farm parm productivity and efficienty Inte CEE appliant countries: a synthesis<br />

of results// Agricultural conomics, vol. 30.<br />

5. HWANG C, L.; YOON, K. 1981. Multiple (Attribute) Decision Making. Methods and Applications. Berlin, Heidelberg,<br />

New York.<br />

6. LUNKEVIČIUS, S.; USTINOVIČIUS, L.; ZAVADSKAS, E. K. 2001. Daugiakriterinis kaimo statinių investicinių<br />

projektų efektyvumo vertinimas. Statyba – Civil Engineering, VII tomas, Nr. 3, p. 238–246.<br />

7. OZERNOY, V. M. 1986. A framework for choosing the most appropriate discrete alternative multiple criteria decision<br />

making method in decision support systems and expert systems, Toward interactive and intelligent decision support<br />

systems. Proceedings of the seventh international conference on multiple criteria decision making, Vol. 2. Held at<br />

Kyoto, Japan (August).<br />

8. STONER, J. A.; FREEMAN, . E.; GILBERT, D. R. 2000. Vadyba. Kaunas: Poligrafija ir informatika.<br />

9. SMYTH, P.; HARTE, L.; HENESSY, T. 2009. Seasonality and Costs of Production on Irish dairy farms from 2000 –<br />

2007.<br />

10. TRIANTAPHYLLOU, E. 2000. Multi-Criteria Decision Making Methods: A Comparative Study. Dordrechet: Kluwer<br />

Academic Publishers.

14<br />

11. USTINOVIČIUS, L. 2003. Statybos investicijų efektyvumo nustatymo sprendimų paramos sistema. Habilitacinis<br />

darbas. Vilnius: Technika.<br />

12. VAITKEVIČIENĖ, V. 1999. Tarptautinių ţodţių ţodynas A – K. Vilnius: Ţodynas.<br />

13. VALLEE, D. 1994. Electre III-IV, version 3x – Aspects Methoologiques (tome 1). Universite de Paris Dauphine.<br />

14. ZAVADSKAS, E. K.; KAKLAUSKAS, A. 1996. Pastatų sistemotechninis įvertinimas. Vilnius: Technika.<br />

Summary<br />

Multiple Criteria Valuation of Agriculture Farming Efficiency<br />

Agriculture is one of the most important economy sectors in Lithuania. Agricultural activity is gradually becoming<br />

profitable business. In order to implement agricultural activity it is crucial to identify objective financial state, results and to<br />

monitor their evaluation .There is different varies criteria used to evaluate the financial state and results of farming.<br />

Assessing the practice of agriculture there is a necessity to consider a range of factors describing a particular activity. The<br />

evaluation of farming could be performed following multiple valuation method.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Daiva Rimkuvienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

ŢEMĖS ŪKIO VEIKLOS EKSTENSYVINIMO EKONOMINIAI IR<br />

EKOLOGINIAI EFEKTAI<br />

Tomas Didţiulis<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

15<br />

Įvadas<br />

Pastarųjų dviejų dešimtmečių laikotarpyje tvariam ţemės ūkio vystymuisi visame pasaulyje skiriamas<br />

didelis dėmesys. Įvairiuose visuomenės sluoksniuose lėtai, tačiau neišvengiamai suvokiama, kad įvairių galingų<br />

agrocheminių technologijų naudojimas, išteklių stoka, gamtinės aplinkos būklės blogėjimas, gali ne tik rimtai<br />

sutrikdyti ilgalaikę ţemės ūkio plėtrą, bet ir sukelti visuomenei naujų, sunkiai išsprendţiamų problemų.<br />

Įrodymų gausa rodo, kad kapitalu ir aukštosiomis technologijomis pagrįstos intensyvaus ūkininkavimo<br />

sistemos, būdamos itin produktyvios ir gebančios pateikti pigių maisto produktų, tuo pačiu metu sukuria ir<br />

įvairių ekonominių, aplinkosauginių ir socialinių problemų. Kapitalistinė ţemės ūkio gamybos ir vyraujančios<br />

politikos prigimtis, palaikydama stambius ūkius, siaurą gamybos, pasėlių, monokultūrų naudojimo<br />

specializaciją, mechanizavimą neišvengiamai generuoja ir daugelį krizinių reiškinių. Šiandien vis daugiau<br />

ūkininkų yra integruoti į tarptautinę ekonomiką, o tai nenorom priverčia tam tikru laipsniu ignoruoti lokalines<br />

ekologines bei socialines problemas. Dėl daugelio naudojamų pesticidų ir sintetinių trąšų rūšių naikinama<br />

biologinė įvairovė, tačiau specializuoti ūkiai dėl masto ekonomijos gauna vis didesnius pelnus. Savo ruoţtu,<br />

sėjomainų įvairovės stoka išbalansuoja augalų savireguliacijos mechanizmus, todėl monokultūros<br />

agroekosistemos tampa vis labiau paţeidţiamos, (Gliessman, 1997).<br />

Šiuo metu Europos Sąjungoje aktyviai formuojama ekstensyvaus ţemės ūkio politika, kaip rimta<br />

atsvara ir įmanoma alternatyva intensyviajai, beveik pramoninei ţemdirbystei. Vakarų Europos šalių, Jungtinių<br />

Amerikos Valstijų, kuriose ţemės ūkio produktų gamybos mastas daug didesnis negu tokio gamybos<br />

intensyvumo dar nepasiekusių Rytų Europos šalių, mokslininkai vis plačiau diskutuoja apie ekstensyvaus ţemės<br />

ūkio svarbą.<br />

Lietuvoje, kaip ir kitose tradicinės ţemdirbystės šalyse, be gana plačių intensyvios ţemės ūkio produktų<br />

gamybos uţmojų galima pastebėti ir nemaţai ekstensyvaus ūkininkavimo pavyzdţių. Bendrosios ţemės ūkio<br />

vystymosi tendencijos skatina ir Lietuvos ţemės ūkio produktų gamintojus, perdirbėjus, mokslininkus domėtis<br />

ekstensyvaus ūkininkavimo perspektyvomis.<br />

Tyrimo objektas – ekonominiai ir ekologiniai ekstensyvaus ţemės ūkio efektai.<br />

Darbo tikslas – išanalizuoti ekstensyvaus ţemės ūkio formavimosi prieţastis, vystymosi tendencijas ir<br />

identifikuoti ekstensyvią ţemės ūkio produktų gamybą skatinančias priemones.<br />

Suformuluotam tikslui pasiekti sprendţiami tokie uţdaviniai:<br />

1) nustatyti ekstensyvaus ūkininkavimo atsiradimo prielaidas, tendencijas, plėtros motyvus;<br />

2) išanalizuoti ţemės ūkio ekstensyvinimo mastą ir pokyčius Lietuvoje;<br />

3) identifikuoti ekstensyvią ţemės ūkio gamybą skatinančias priemones.<br />

Tyrimo metodai. Iškeltai problemai tirti ir teoriniams rezultatams gauti naudoti šie metodai: loginė,<br />

sisteminė ir palyginamoji analizė, ekspertinio vertinimo ir grafinio vaizdavimo metodai.<br />

Rezultatai<br />

Esama gana daug ekstensyvaus ţemės ūkio apibrėţimo variantų, tačiau vienintelio ir tiksliai<br />

išreiškiančio ekstensyvaus ūkininkavimo sampratą, jo esmę tikriausiai negali būti dėl daugiabriaunės tokių ūkių<br />

prigimties ir tų sąlygų, kuriose šie ūkiai egzistuoja ir vykdo veiklą. „Ekstensyvus ţemės ūkis – ţemdirbystės<br />

sistema, naudojanti nedidelius darbo ir kapitalo kiekius, lyginant su dirbamuoju ţemės plotu (Encyclopaedia<br />

Britannica, <strong>2011</strong>). Derlius ekstensyviame ţemės ūkyje visų pirma priklauso nuo natūralių gamtinių sąlygų:<br />

dirvoţemio derlingumo, reljefo, klimato, vandens išteklių. Ekstensyvus ţemės ūkis nuo intensyvaus skiriasi tuo,<br />

kad pastarajame, panaudojant didelius darbo ir kapitalo kiekius, derlius gaunamas dirvoţemio produktyvumui<br />

padidinti taikant tręšimą, augalų apsaugai insekticidus, fungicidus ir herbicidus, dirvoţemis įdirbamas ir derlius<br />

nuimamas mašininiu būdu. Kadangi ekstensyviame ţemės ūkyje vienetui dirbamos ţemės gaunamas maţesnis<br />

derlius, todėl siekiant pelno reikia didelių ţemės plotų. Toks ţemės poreikis reiškia, kad ekstensyvi veikla turi

16<br />

būti vykdoma maţos vertės ţemėse, lyginant su darbo ir kapitalo verte. Tai savo ruoţtu reiškia, kad ekstensyvus<br />

ţemės ūkis daţniausiai yra praktikuojamas maţai apgyvendintose teritorijose ir paprastai gana tolimose nuo<br />

pirminių rinkų.―<br />

Antroji pateikto apibrėţimo dalis daugiau siejama su ūkiais, kurių ekonominį potencialą lemia gamtinės<br />

ir socialinės sąlygos (maţi, nenašūs, nemechanizuoti šeimų ūkiai, ūkininkavimas maţiau palankiose vietovėse ir<br />

t.t.). Pastaruoju metu plačiai diskutuojama ir diegiama ţemės ūkio ekstensyvinimo politika akcentuoja<br />

susirūpinimą aplinkos apsauga ir laikytina bandymu atsverti grėsmes, kylančias iš intensyvaus ūkininkavimo<br />

pasekmių, ir turi daug sąsajų su tvaraus ţemės ūkio plėtra. Nors yra nemaţai poţymių, rodančių gana ţymų<br />

ekstensyvaus ţemės ūkio indėlį tvarios ţemdirbystės vystymo procese, tačiau išlieka klausimas ir abejonė, ar<br />

didesnė ekstensyvios gamybos sistemos plėtra gali realiai prisidėti, siekiant tvarios ţemdirbystės tikslų.<br />

Visame pasaulyje dramatiškai padidėjo ūkių specializacija ir monokultūrinė ţemdirbystė. Prieinami<br />

duomenys rodo, kad augalų įvairovės suma, tenkanti vienam ariamos ţemės hektarui sumaţėjo ir išlaiko<br />

monokultūrinės koncentracijos tendenciją. Įprasta derlingumo maksimizavimo, genetinių išteklių ir pasėlių<br />

veislių vienodinimo, koncentruotų auginimo sistemų diegimo tendencijos praktika daugelį dešimtmečių skatino<br />

ir atitinkamas technines naujoves (Thrupp, 1998).<br />

Ūkių specializacija gali sudaryti vaizdą, kad ţemės ūkis yra modernus maisto gamybos mechanizmas.<br />

Tačiau per didelė ūkių specializacija, kapitalui imlių technologijų, pesticidų ir sintetinių trąšų naudojimas turėjo<br />

ir turi neigiamos įtakos aplinkai ir kaimo visuomenei. "Ekologinių ligų" skaičius stipriai koreliuoja su maisto<br />

gamybos intensyvinimu. Kiekviena "ekologinė liga" daţniausiai matoma kaip atskira nepriklausoma problema, o<br />

ne kaip prastai suprojektuotos ar prastai veikiančios agroekosistemos simptomas.<br />

Jau prieš du dešimtmečius pradėjo ryškėti problemos, tiesiogiai susijusios su pagrindiniais ištekliais,<br />

augalais, gyvūnais ir kenkėjais (Conway ir Pretty 1991):<br />

o dirvoţemio erozija, prarandant būdingą dirvoţemio produktyvumą, išeikvojant maistinių medţiagų<br />

atsargas;<br />

o paviršinio ir poţeminio vandens druskėjimas ir tarša;<br />

o pasėlių plotų nuostoliai dėl miestų plėtros;<br />

o laukinių augalų ir gyvūnų genetinių savybių kaita;<br />

o natūralių kenkėjų priešų nykimas, o tuo pačiu kenkėjų atgimimas ir genetinio atsparumo pesticidams<br />

stiprėjimas;<br />

o gamtinės kontrolės mechanizmų praradimai pesticidų, cheminės taršos įtakoje.<br />

Aplinkosaugos problemos dabar jau yra giliai įsišaknijusios ir paplitusios įvairiose socioekonominėse<br />

sistemose, ţemės ūkio praktikoje skatinančiose koncentruotą monokultūrų ir didelių sąnaudų technologijų<br />

naudojimą, sudaro palankias sąlygas gamtos išteklių degradavimui. Tokia degradacija yra ne tik ekologinis, bet<br />

taip pat socialinis ir politinis - ekonominis procesas, todėl ţemės ūkio gamybos problema negali būti laikomas<br />

technologine problema. Būtina kreipti dėmesį į socialinius, kultūrinius, politinius ir ekonominius klausimus.<br />

Ypač dabar, paaiškėjus, jog kaimo plėtroje ekonominis ir politinis agroverslo dominavimas klestėjo ūkyje<br />

dirbančių ţmonių, maţų šeimos ūkių, kaimo bendruomenių interesų, plačiosios visuomenės, gamtos ir aplinkos<br />

sąskaita.<br />

Nepaisant padidėjusio visuomenės sąmoningumo apie šiuolaikinių technologijų poveikį aplinkai, kai<br />

kurie mokslininkai ir toliau remia intensyvųjį ūkininkavimą, pasiremdami siekiu patenkinti visuomenės<br />

poreikius ţemės ūkio produktams dvidešimt pirmajame amţiuje. Būtent šiame kontekste ţemės ūkio „status<br />

quo― rėmėjai, sveikina biotechnologijų atsiradimą kaip stebuklingą vaistą, padarysiantį perversmą ţemės ūkio<br />

produktų gamyboje. Biotechnologijos, kaip teigiama, remiasi gamtos metodais, todėl ūkininkavimas taps labiau<br />

ekologiškai draugiškas ir pelningesnis. Pabrėţiama, kad genetiškai pakeisti augalai gali padėti sukurti tvaresnį<br />

ţemės ūkį, sumaţinant chemiškai intensyvų ūkininkavimą. Nors kai kuriomis biotechnologijų formomis ţadama<br />

pagerinti ţemės ūkio gamybos kultūrą, labiau tikėtina kad, mokslinių tyrimų sektoriui esant pernelyg toli nuo<br />

viešojo intereso, tarptautinių korporacijų valdymo nuosavybėje esančiais biotechnologijų pasiekimų rezultatais<br />

tik bus padidinta ţala aplinkai, toliau industrializuojant ţemės ūkio gamybą (Mann, 2007).<br />

Stebima didelės apimties kraštovaizdţio vienodėjimo, kaip transgeninių augalų naudojimo pasekmės,<br />

tendencija. Poveikis aplinkai greičiausiai bus ţymus, todėl tikimasi, kad tai sukels nemaţai ekologinių problemų.<br />

Daugelis rezultatų, gautų tyrinėjant ekologinius transgeninių augalų naudingumo aspektus rodo, kad turi būti

17<br />

išbandytas ne tik tiesioginis "atsparių augalų" poveikis tikslinėms vabzdţių ar piktţolių populiacijoms. Daugelis<br />

mokslininkų jau yra išreiškęs susirūpinimą dėl galimos rizikos genetiškai modifikuotiems organizmams.<br />

Akivaizdusis nepageidautinas, beatodairiškas noras perkelti šias technologijas į besivystančias šalis,<br />

kuriose bioįvairove turtingas ţemės ūkis yra privalumas. Daugelis mokslininkų pasisako uţ tvarų ţemės ūkį ir<br />

toliau remia ekologiškai pagrįsto ţemės ūkio bei kitų biologinių problemų mokslinius tyrimus, manydami kad<br />

biotechnologijos gali padėti išspręsti agroekologinių metodų taikymo problemas.<br />

Neoliberalios ekonomikos modelių įtakoje esančios šalių vyriausybės vis labiau skatina ţemės ūkio<br />

sektoriaus, grindţiamo eksportu, augimą (Altieri, Masera, 1993). Dar daugiau, liberalizuojant ekonomiką,<br />

atveriant rinkas ir maţinant prekybos kliūtis, visi pajėgumai pajungiami dar didesnei ţemės ūkio specializacijai.<br />

Didţiausių agroverslo korporacijų patyrimas rodo, kad įvairiose šalyse palaikoma procesų koncentracija tam<br />

tikrose ţemės ūkio veiklos srityse generuoja dar daugiau pelno, o tai veda į dar didesnę ūkio bei regioninę<br />

specializaciją (Murray 1994). Nepaisant to, kad kai kuriose šalyse toks modelis makroekonominiu lygmeniu<br />

pasirodė tikrai sėkmingai, miškų, dirvoţemio erozija, pramonės tarša, uţteršimas pesticidais ir biologinės<br />

įvairovės praradimai lokaliuoju lygmeniu (bičių šeimų masinės ţūtys JAV, kempinligės atvejai Jungtinėje<br />

Karalystėje, dioksinais uţteršta paukštiena Vokietijoje ir kt.) ne tik sukelia visuomenės nerimą, bet ir iškelią<br />

būtinybę taip pasireiškiančius intensyvaus ţemės ūkio išorės efektus rinkos santykiuose atspindėti ekonominiais<br />

rodikliais. Iki šiol nėra aiškios sistemos, galinčios tinkamai atsiţvelgti į tokias negatyvias intensyvaus ţemės<br />

ūkio veiklos apraiškas.<br />

Per pastaruosius 20 metų ypač padidėjo visuomenės informuotumas ir supratimas apie ţemės ūkio<br />

veiklos sąlygojamą teigiamą ir neigiamą įtaką aplinkai. Visuomenė pastaruoju metu linkusi abejoti vadinamojo<br />

fordistinio ţemės ūkio modelio racionalumu, nukreiptu tik į gamybos augimą. Ţmonės nenori ţemės ūkio, kuris<br />

kuria gausius ir vis didėjančius neigiamus išorės efektus. Visuomenė daugiau nebenori subsidijuoti tokią<br />

agrarinę sistemą, kuri daţnai regima kaip gyvenanti išteklių, svarbių visai visuomenei, sąskaita, arba jei ta<br />

sistema menkina kaimo vietovės, kaip visos šalies infrastruktūros, patrauklumą. Keičiasi Europos visuomenės<br />

poţiūris į ţemės ūkį, kai vietoje ―kiekybės uţ maţiausią kainą‖ svarbesni tampa kiti dalykai – maisto kokybė,<br />

vartotojų sveikata, gyvulių gerovė, biologinė įvairovė, kaimo kraštovaizdţio bei aplinkos išteklių vertė, taip pat<br />

šeimos ūkių, vietinių kultūrų bei kaimo tradicijų išsaugojimas (Vaznonis, 2009).<br />

Kita vertus, palaipsniui keičiasi ir gamintojų aplinkosauginė savimonė ir ekologinė etika (Čiegis, 2008).<br />

Jie suvokia, kad modernioje visuomenėje teigiamo poţiūrio ir palaikymo gali sulaukti tik tie rinkos dalyviai,<br />

kurie savo tikslų siekia nepaţeisdami visuotinai pripaţįstamų socialinių-etinių elgesio normų. Dar daugiau,<br />

padėdami spręsti opias socialines ir aplinkosaugos problemas, gamintojai daţnai įgyja konkurencinių pranašumų<br />

bei uţsitikrina sėkmingos veiklos perspektyvą (Juščius, Snieška, 2008). Atsiţvelgiant į globalizacijos realijas,<br />

gamtinių išteklių išsaugojimo praktika yra varţoma ir daugeliu atvejų nepelninga ūkininkams.<br />

Kaip atsvara beatodairiškam ţemės ūkio intensyvinimui pradėjo formuotis viena populiariausių<br />

ekstensyvaus ūkininkavimo – ekologinio ţemės ūkio filosofija įgaunanti ir visuomeninio judėjimo formas,<br />

pripaţinta kaip 100 pasaulio valstybių (Vaičionis, 2003). Europos Sąjungoje, o taip pat ir Lietuvoje, stebimas<br />

ţymus susidomėjimas ekologiniu ūkininkavimu (1 pav.).<br />

%<br />

12<br />

10<br />

8<br />

6<br />

4<br />

2<br />

0<br />

ES vidurkis<br />

Lietuva<br />

Latvija<br />

Estija<br />

Lenkija<br />

2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009<br />

1 pav. Sertifikuotų ekologinės gamybos plotų dalis nuo viso ariamos ţemės ploto (sudaryta autoriaus pagal<br />

Eurostato duomenų bazės informaciją)

18<br />

Lenkijoje ir Baltijos šalyse stebima ekologinių ūkių didėjimo tendencija, nors ekologinės gamybos<br />

plotų dalis šiose šalyse skirtinga. Europos Sąjungoje ekologinių plotų dalis sudaro maţdaug 4% visos ariamos<br />

ţemės ploto. Prie tokio santykio artėja ekologinė ţemdirbystė Lietuvoje. Estijoje ir Latvijoje šis santykis daugiau<br />

kaip du kartus didesnis, kas paaiškintina maţiau palankiomis tradiciniam ūkininkavimui gamtinėmis ir<br />

klimatinėmis sąlygomis. Kaimyninėje Lenkijoje ekologiniai ūkiai uţima tik apie 2% visos ariamos ţemės. Tam<br />

turi įtakos pietinės Lenkijos dalies ţemių tinkamumas industrinio pobūdţio ūkininkavimui ţemės ūkyje.<br />

Lemiama ekologinio ūkininkavimo plitimo prieţastis – nuo 1997 m. sertifikuotam ekologiniam ūkiui<br />

teikiama ES parama, kompensuojanti maţesniu derlingumu sąlygotą derliaus praradimą. Kitas svarbus<br />

ekologinių ūkių plitimo aspektas – sparčiai didėjanti ekologinių produktų paklausa (Stalgienė, 2007).<br />

Nenaudojant mineralinių trąšų, sintetinių augalų apsaugos priemonių, antibiotikų, augimo hormonų, genetiškai<br />

modifikuotų organizmų, švarioje ir saugioje aplinkoje vykdoma ekologiškų maisto produktų gamyba tampa<br />

svarbia ţemės ūkio gamybos kryptimi. Antra vertus, derlingumas ekologinės ţemdirbystės ūkiuose dėl išvardintų<br />

prieţasčių gana stipriai koreliuoja su laisvu ariamos ţemės plotu, o tai bent Baltijos šalyse yra vienu iš tokių ūkių<br />

plėtrą ribojančių faktorių. Iš 2 pav. pateiktų grafikų matyti, kad Baltijos šalyse vieno ekologinio ūkio valdos<br />

plotas yra gana stabilus (išskyrus 2004-2005 m. laikotarpį Latvijoje), tačiau išlieka 2-3 kartus uţ ES vidurkį.<br />

Galima teigti, kad ekologiniai ūkiai kol kas uţima tradicinio ūkininkavimo paliktą nišą, bet dar netapo intensyvų<br />

industrinį ūkininkavimą atsveriančiu faktoriumi. Iš dalies ekologinio ūkininkavimo plėtrą Lietuvoje galima sieti<br />

ir su kaimo gyventojų uţimtumo problema. Ūkininkavimą nederlinguose ţemės ūkio plotuose, kurie šalyje<br />

uţima 360 tūkst. ha, arba 11 proc. visų ţemės ūkio naudmenų, tenka priskirti kitai ekstensyvaus ūkio – maţiau<br />

palankių ūkininkavimui vietovių – kategorijai.<br />

ha<br />

120<br />

100<br />

80<br />

60<br />

40<br />

20<br />

0<br />

2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009<br />

ES (vidut.)<br />

Lietuva<br />

Latvija<br />

2 pav. Vieno ekologinės gamybos ūkio valdomas plotas (sudaryta autoriaus pagal Eurostato duomenų bazės<br />

informaciją)<br />

Ţemės ūkio ekstensyvinimo arba kitaip vadinamos agrarinės aplinkosaugos politikos programos tiek<br />

Jungtinėse valstijose tiek ir Europos Sąjungoje skiria išmokas ūkininkams, maţinantiems neigiamą agrarinės<br />

veiklos poveikį gamtai, paskirstydamos jiems viešuosius fondus. Nepaisant panašių ištakų, ekstensyvinimo<br />

politika šiuose regionuose skiriasi tiek savo tikslais, tiek įgyvendinimu. Daugelis ES šalių siekia išnaudoti ţemės<br />

ūkį kaip varomąją kaimo plėtros jėgą. Šis uţdavinys įgyvendintas mokant ūkininkams uţ visuomeninių gėrybių,<br />

tokių kaip patrauklūs kraštovaizdţiai, puoselėjimą. Pagrindinė tokių programų kūrimo prieţastis yra<br />

neveiksmingas rinkos mechanizmas. Be to, daugelio tyrimų duomenys rodo, kad europiečiai yra linkę mokėti uţ<br />

tokį teigiamą ţemės ūkio poveikį aplinkai. JAV politikoje jokių panašių nuostatų nėra. JAV politika daugiau<br />

orientuota į neigiamo agrarinės veiklos poveikio aplinkai, pvz., dirvos erozijos sumaţinimą. JAV programos yra<br />

labiau specializuotos ir tikslesnės nei ES analogai, be to, jos apima ir alternatyviąsias sąnaudas. Kita vertus, ES<br />

programos turi platesnius uţmojus ir yra nukreiptos į tam tikro ūkininkavimo proceso rėmimą, o ne į konkretaus<br />

neigiamo poveikio aplinkai maţinimą.<br />

Estija

19<br />

Išvados<br />

1. Atlikta <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizė parodė, kad ţemės ūkio ekstensyvinimą vis labiau lemia<br />

ryškėjantys neigiami intensyvaus ūkininkavimo efektai: auganti aplinkos ir ţemės ūkio produktų tarša,<br />

biologinės įvairovės nykimas, cheminėmis medţiagomis uţteršto maisto sukeltos ligos.<br />

2. Ekstensyvaus ūkininkavimo poreikis ir nauda grindţiama teigiamais ekologiniais (sveikų maisto<br />

produktų gamyba, aplinkos taršos maţinimas, kraštovaizdţio ir biologinės įvairovės išsaugojimas) ir<br />

ekonominiais (materialiųjų, energetinių sąnaudų maţinimas; vietinių išteklių naudojimas, ūkininkavimo išmokų<br />

kompensavimas) efektais.<br />

3. Ekologinės gamybos sertifikuotų ūkių skaičius ir plotas ES, Baltijos šalyse ir Lietuvoje kasmet<br />

didėja. Baltijos šalyse ekologiškai ūkininkaujančių maţdaug dukart daugiau nei ES vidurkis. Stebima tendencija<br />

ekologiškai ūkininkauti nedideliuose ūkiuose ir maţiau palankiose vietovėse.<br />

4. ES ţemės ūkio ekstensyvinimo politika palaikoma agrarinės aplinkosaugos ir ūkininkavimo<br />

vietovėse su kliūtimis, išskyrus kalnuotas vietoves, priemonėmis, skiriant išmokas ūkininkams, maţinantiems<br />

neigiamą agrarinės veiklos poveikį gamtai, puoselėjant patrauklų kraštovaizdį.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. ALTIERI , M.A.; MASERA, O. 1993. Sustainable rural development in Latin America: Building from the bottom up.<br />

Ecological Summit. t. 7, p. 93–121.<br />

2. CONWAY, G.R.; PRETTY, J.N. 1991. Unwelcome harvest: Agriculture and pollution. London: Earthscan Publisher.<br />

3. ČIEGIS, R.; GAVENAUSKAS, A.; PETKEVICIUTE, N.; STREIMIKIENE, D. (2008). 'Ethical values and sustainable<br />

development: Lithuanian experience in the context of globalisation'. Technological and Economic Development of<br />

Economy, vol. 14 (1), p. 29-37.<br />

4. JUŠČIUS,V.; SNIEŠKA, V. (2008). 'Influence of corporate social responsibility on competitive abilities of<br />

corporations', Inzinerine Ekonomika-Engineering Economics (3), p. 34-44.<br />

5. GLIESSMAN, S.R. 1997. Agroecology: Ecological processes in agriculture. Michigan: Ann Arbor Press.<br />

6. MANN, S.; WUSTEMANN, H. (2007). Multifunctionality and a new focus on externalities. The Journal of Socio-<br />

Economics, p. 1-15.<br />

7. MURRAY, D. 1994. Cultivating crisis: The human cost of pesticides in Latin America. Texas: University of Texas<br />

Press.<br />

8. STALGIENĖ, A.; SKULSKIS, V.; RIBAŠAUSKIENĖ, E. 2007. Ekologiški ţemės ūkio ir maisto produktai. Lietuvos<br />

ţemės ir maisto ūkis. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas<br />

9. THRUPP, L.A. 1998. Cultivating diversity:Agrobiodiversity and food security. World Resources Institute, Washington,<br />

D.C.<br />

10. VAIČIONIS, G. 2003. Darnus ţemės ūkis: nūdiena ir ateitis. Mano ūkis, nr.12.<br />

Summary<br />

Ecological and Economic Factors Extensifying Agricultural Activities<br />

The emerging negative effects of intensive agriculture – increasing pollution of environment and agricultural<br />

products, disappearance of biodiversity and the diseases caused by chemically polluted products - determine extensification<br />

of agriculture. Demand and benefit of extensive farming are based on positive ecological (production of healthy food<br />

products, decrease of environmental pollution, preservation of landscape and biodiversity) and economical (reduction of<br />

material and energetical expenditure; use of local resources, reimbursement on farming) effects. The number and area of<br />

certified ecological production farms are annually increasing in the EU, in Baltic states and in Lithuania. The number of<br />

organic farmers in Baltic states is as many again the average in the EU. Organic farming tends to develop in small farms and<br />

in less favourable terrains. The EU policy of agricultural extensification faces difficulties in the localities of agrarian<br />

environmental protection and farming; hilly regions make an exception. The support measures for agricultural extensification<br />

are payments to the farmers, who reduce negative impact of agrarian activity on nature and care about attractive landscape.<br />

Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Bernardas Vaznonis (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

APRŪPINIMO MAISTU UŢTIKRINIMO SAMPRATOS IR<br />

METODOLOGIJOS RAIDA<br />

Simona Dubickienė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

20<br />

Įvadas<br />

Aprūpinimo maistu uţtikrinimas yra aktuali tema visais lygmenimis: globaliniu, nacionaliniu ir<br />

individualiu (namų ūkių) ir tampa vis aktualesne ekonominio nuosmukio metais. Uţ aprūpinimą maistu<br />

atsakingos pačios valstybės ir kad bet kokius planus, skirtus išspręsti aprūpinimo maistu problemą turi parengti,<br />

koordinuoti, valdyti ir vykdyti valstybės nacionaliniu lygiu, atsiţvelgdamos į konsultacijas su pagrindinėmis<br />

suinteresuotomis šalimis. Daugelis mokslininkų (Maxwell, Smith, 1992, Gittelsohn, Mookherji, Pelto, 1998,<br />

Barrett, 2002, Per Pinstrup-Andersen, 2009 ir kt.) pripaţįsta, kad aprūpinimo maistu uţtikrinimo koncepcija, bei<br />

šios problemos sprendimo būdai laikui bėgant kito.<br />

Tyrimo objektas – aprūpinimo maistu uţtikrinimo samprata ir koncepcijos.<br />

Tyrimo tikslas – atlikti aprūpinimo maistu uţtikrinimo sampratos ir koncepcijų analizę bei jas<br />

susisteminti.<br />

Metodai: analizuojant aprūpinimo maistu uţtikrinimo koncepcijų raidą buvo naudota sisteminė,<br />

lyginamoji ir loginė analizė.<br />

Rezultatai<br />

Daugelis mokslininkų (Maxwell, Smith, 1992, Gittelsohn, Mookherji, Pelto, 1998, Barrett, 2002, Per<br />

Pinstrup-Andersen, 2009 ir kt.) pripaţįsta kad, aprūpinimo maistu uţtikrinimo apibrėţimas bei samprata nuolat<br />

keitėsi. Akademinės literatūros analizė, leidţia išskirti du aprūpinimo maistu uţtikrinimo koncepcijų raidos<br />

etapus: ankstyvąjį laikotarpį ir dabartinį, kuris dar vadinamas šiuolaikiniu (ţr. 1 lentelę).<br />

1 lentelė. Aprūpinimo maistu uţtikrinimo sampratos raida<br />

Ankstyvasis poţiūris Šiuolaikinis poţiūris<br />

Aprūpinimo maistu uţtikrinimas apibrėţiamas kaip pakankama<br />

maisto pasiūla, ţemės ūkio produktų pakankamumas ir ţemės<br />

ūkio prekybos balansas (Romanoff, Lynam, 1992).<br />

1970- aisiais aprūpinimo maistu uţtikrinimas buvo<br />

apibrėţiamas makro lygmeniu kaip galimybė išvengti<br />

trumpalaikio ţemės ūkio produktų pasiūlos deficito globaliniu<br />

ir nacionaliniu lygiu (Staatz et al, 1990).<br />

Aprūpinimo maistu uţtikrinimas mikro lygmeniu apibrėţiamas<br />

kaip galimybė įveikti maisto pasiūlos šokus, tokius kaip<br />

sausros, potvyniai, rinkos nuosmukiai ar pilietinis karas.<br />

(Maxwell, Frankenberger, 1992).<br />

Aprūpinimo maistu uţtikrinimas apibrėţtas šiais lygmenimis:<br />

globaliu, nacionaliniu; individualiu (Ballenger, Mabbs-Zeno,<br />

1992).<br />

Aprūpinimo maistu uţtikrinimas glaudţiai sietinas su skurdu<br />

bei sąlygojamas ekonominių, socialinių ir kultūrinių veiksnių.<br />

Kiekvienas namų ūkis gali susidurti su aprūpinimo maistu<br />

uţtikrinimo problema nepaisant to, kad regioniniu bei<br />

valstybės lygmeniu maisto yra pakankamai ( Sen, 1981).<br />

Namų ūkių aprūpinimo maistu uţtikrinimas suvokiamas kaip<br />

koncepcija, siejanti ţemės ūkio politiką su maitinimosi<br />

Aprūpinimo maistu uţtikrinimas yra tada, kai visi ţmonės<br />

visada turi fizinę ir ekonominę galimybę gauti pakankamai<br />

sveiką ir maistingą maistą, kad patenkintų savo mitybos<br />

poreikius (FAO, 1996).<br />

Riley ir Moock (1995) aprūpinimo maistu uţtikrinimą<br />

apibūdina kaip funkciją, priklausančią nuo daugelio veiksnių,<br />

leidţiančių gyventojams apsirūpinti pilnaverčiu ir saugiu<br />

maistu tam tikrais būdais, įskaitant darbą, švietimą ir<br />

dalyvavimą visuomeniniame gyvenime.<br />

Pasak Iram ir Butt (2004) nėra vienintelio kriterijaus, kuriuo<br />

galima būtų kompleksiškai apibūdinti aprūpinimo maistu<br />

uţtikrinimą. Vienas iš pagrindinių daugelio autorių naudojamų<br />

rodiklių – pakankamas maisto kaloringumas (Maxwell, 1996).<br />

Aprūpinimo maistu uţtikrinimas priklauso nuo namų ūkio<br />

turimų pajamų bei skurdo ir yra pagrindiniai aprūpinimo<br />

maistu uţtikrinimo kriterijai ( Islam ir Malik, 1996). Maisto<br />

kaina taip pat vienas iš vartojimui tiesiogiai turinčių veiksnių.<br />

Garret ir Ruel (1999) akcentuoja, kad aprūpinimo maistu<br />

uţtikrinimas priklauso ir nuo namų ūkio turimų pajamų maisto<br />

įsigijimui esamomis kainomis bei turėjimu pakankamai ţemės<br />

ir kitų išteklių maisto produktų uţauginimui.<br />

Nyariki ir Wiggins (1997) išskyrė du aprūpinimo maistu<br />

uţtikrinimo lygmenis. Individualiu lygmeniu aprūpinimo

21<br />

klausimais (Kennedy, Bouis 1993). maistu uţtikrinimu laikoma kuomet asmuo turi galimybę<br />

nuolat jo įsigyti taip uţtikrindamas sveiką gyvenimą. Mikro<br />

lygmeniu aprūpinimo maistu uţtikrinimu laikoma namų ūkio<br />

nevarţomai įsigyti maisto. Maisto nepakankamumas gali būti<br />

sąlygotas skurdo ar nepakankamų pajamų maisto įsigijimui.<br />

Pasak Kramer ir McMurray (1998) kuriant aprūpinimo maistu<br />

uţtikrinimą svarbu atsiţvelgti ir į ekonominį saugumą, kuris<br />

daţnai vertinamas kaip pagrindinis asmens sveikatos ir<br />

maitinimosi rezultatas, siekiant ilgalaikio maisto uţtikrinimo<br />

Aprūpinimo maistu uţtikrinimas yra glaudţiai sietinas su<br />

palaikoma ţemės ūkio veikla (Pretty, 2001).<br />

Gani ir Prasad (2007) pabrėţia, kad maisto prieinamumas ir<br />

galimybė nevarţomai jo įsigyti nėra pakankama maisto<br />

uţtikrinimo sąlyga. Maistas turi būti pilnavertis t.y. turėti<br />

pakankamą kiekį ne tik tam tikrų ţmogaus organizmui<br />

gyvybiškai svarbių maisto medţiagų, kalorijų bei kitų svarbių<br />

elementų. Taigi vien tik tiekimas nebus pakankamais jei namų<br />

ūkiai negalės įsigyti pakankamai kokybiško maisto.<br />

Nagrinėjant aprūpinimo maistu uţtikrinimo klausimus ankstyvajame laikotarpyje daugiausia buvo<br />

akcentuota pakankama maisto pasiūla (Romanoff, Lynam, 1992). Buvo išskirti du poţiūriai: mikro ir makro<br />

lygmuo. O Aprūpinimo maistu uţtikrinimas buvo vertinamas trimis lygmenimis: globaliu, nacionaliniu bei<br />

individualiu.<br />

Dabartiniame laikotarpyje aprūpinimo maistu uţtikrinimas vertinamas pagal namų ūkių turimas<br />

pajamas bei skurdą, taip pat manoma, kad didelį poveikį daro darbas, švietimas bei dalyvavimas visuomeniniame<br />

gyvenime. Pabrėţiama ekonominio saugumo svarba. Dabartiniame laikotarpyje akcentuojama maisto kokybė.<br />

Aprūpinimo maistu uţtikrinimas sietinas su palaikoma ţemės ūkio veikla.<br />

Kintant aprūpinimo maistu uţtikrinimo koncepcijų raidai kito ir su juo susijusio maistingumo<br />

suvokimas, todėl toliau nagrinėjami aprūpinimo maistu uţtikrinimo matavimo metodai ir rodiklių sistemos.<br />

Aprūpinimo maistu uţtikrinimas yra neapčiuopiamų ar net neišmatuojamų rodiklių kompleksas, kuris<br />

priklauso nuo daugybės prieţasčių. Barret (2002) pabrėţia, kad dėl abstraktumo ir matavimo problemiškumo<br />

tiksliai išmatuoti aprūpinimo maistu uţtikrinimą tiesiog neįmanoma. Aprūpinimo maistu uţtikrinimo ir su juo<br />

susijusio maistingumo suvokimas, bei rodikliai šiems duomenims generuoti keitėsi kartu su aprūpinimo maistu<br />

uţtikrinimo samprata. 2 lentelėje pateikiami aprūpinimo maistu uţtikrinimo matavimo būdai, kriterijai, metodai<br />

bei duomenų šaltiniai.<br />

2 lentelė. Aprūpinimo maistu uţtikrinimo sampratos raida<br />

Matavimo būdai<br />

Objektyvūs Subjektyvūs<br />

Pasak Smith (1998) objektyviausi duomenys susiję su šalies<br />

maisto pasiūla t.y. duomenys plačiai taikyti iki 1980 metų<br />

kuomet apie aprūpinimo maistu uţtikrinimą buvo sprendţiama<br />

pagal maisto pasiūlą.<br />

Prie objektyvių duomenų dar galima priskirti ir ţmogui<br />

reikalingą maisto kiekį, kuris uţtikrintų reikiamos energijos<br />

kiekį per dieną (Smith, 1998).<br />

Aprūpinimo maistu uţtikrinimas vertinamas analizuojant maisto<br />

produktų suvartojimą, bei išlaidas maistui įsigyti (Srinivasan,<br />

1981, 1992, Bouis, 1994, Strauss, Thomas, 1995, 1998).<br />

Aprūpinimo maistu uţtikrinimui įvertinti galima sudaryti<br />

koreliaciją iš tokių duomenų kaip turtas, pajamos, produktų<br />

Bouis (1994) Kenijoje ir Filipinuose atliko suvartotų<br />

kalorijų ir pajamų elastingumo tyrimą.<br />

FAO (1985) rekomenduoja skaičiuoti kūno masės indeksą.<br />

Aprūpinimo maistu uţtikrinimui įvertinti skaičiuojamas<br />

maisto nepritekliaus intensyvumo rodiklis (FAO statistics,<br />

2009).<br />

Aprūpinimo maistu uţtikrinimui vertinti naudojami<br />

antropometriniai duomenys: ūgis/amţius; svoris/ūgis; ţasto

suvartojimas, maisto kainos bei darbo uţmokesčio dydis<br />

(Haddad et al, 1994, Chung et al, 1997).<br />

Aprūpinimo maistu uţtikrinimui reikšmingi skurdo rodiklis,<br />

turtinė nelygybė bei pajamos (International Conference on<br />

Nutrition, 1992, Bread for the World Institute, 1995).<br />

Ţemės ūkyje aprūpinimo maistu uţtikinimui vertinti naudojami<br />

duomenys apie pasėlius, augalininkystę, gyvulininkystę,<br />

ţuvinininkystę ir naminius paukščius (Hashmi, Shafiullah,<br />

2003).<br />

Numatomam maistingų medţiagų suvartojimui naudojamas<br />

maisto suvartojimo kriterijus (Barret, 2002).<br />

Aprūpinimo maistu uţtikrinimui įvertinti analizuojami turto,<br />

pajamų, tam tikrų maisto produktų suvartojimo, maisto kainų<br />

bei darbo uţmokesčio kriterijai (Haddad et al, 1994, Chung et<br />

al, 1997).<br />

Aprūpinimo maistu uţtikrinimui ţemės ūkyje naudojami<br />

pasėlių, augalininkystės, gyvulininkystės, ţuvinininkystės,<br />

naminių paukščių kriterijai (Hashmi, Shafiullah, 2003).<br />

Aprūpinimo maistu uţtikrinimas priklauso nuo namų ūkio<br />

turimų pajamų bei skurdo ir yra pagrindiniai aprūpinimo maistu<br />

uţtikrinimo kriterijai ( Islam ir Malik, 1996).<br />

Nord, Andrews, Carlson (2008) atliko aprūpinimo maistu<br />

uţtikrinimo įvertinimą naudojant anketavimo metodą, kuris<br />

JAV naudojamas jau nuo 1995 m.<br />

Aprūpinimo maistu uţtikrinimui atlikti naudojami<br />

ekonometrinio modeliavimo metodai (Haddad et al, 1994,<br />

Chung et al, 1997).<br />

Hashmi ir Shafiullah (2003) atliko aprūpinimo maistu<br />

uţtikrinimo analizę naudojantis ţemės ūkio statistiniais<br />

duomenimis.<br />

FAO statistika<br />

Pasaulio bankas<br />

Apklausiant ţmones „gyvai― ar telefonu<br />

Statistikos departamento duomenys<br />

22<br />

Kriterijai<br />

Metodai<br />

Duomenų šaltiniai<br />

apimtis, ar kūno masės indeksas (Strauss, Thomas 1998).<br />

Pasak Barret (2002) ţemės ūkio ekonomikoje vienas<br />

labiausiai paplitusių aprūpinimo maistu uţtikrinimo būdų<br />

yra numatomas maistingų medţiagų suvartojimo kiekis<br />

gautas iš sudarytų duomenų apie „maisto suvartojimą―.<br />

Globalus aprūpinimo maistu uţtikrinimo uţtikrinimas<br />

pasiekiamas tuomet kai pasaulinės gamybos ir atsargų suma<br />

kiekvienais metais viršija būtino vartojimo apimtį prie<br />

minimalios priimtinos tikimybės (Ballenger, Mabbs-Zeno,<br />

1992). Anot autorių nacionalinis aprūpinimo maistu<br />

uţtikrinimas yra maţiau suvarţytas, nes maisto vartojimas<br />

gali būti uţtikrinamas importo ir kitų šalių pagalbos dėka.<br />

Vienas iš pagrindinių daugelio autorių naudojamų kriterijų –<br />

pakankamas maisto kaloringumas (Payne, 1990; Habicht ir<br />

Pelletier, 1990; Haddad et al., 1994; Maxwell, 1996; Chung<br />

et al., 1997).<br />

Kitas kriterijus, padedantis įvertinti aprūpinimo maistu<br />

uţtikrinimą kiekybiniais ir kokybiniais aspektais yra<br />

kalorijų kiekis, tenkantis vienam gyventojui per dieną bei<br />

100 kcal kaina vienam gyventojui per dieną (Payne, 1990;<br />

Habicht ir Pelletier, 1990; Haddad et al., 1994; Maxwell,<br />

1996; Chung et al., 1997).<br />

Apskaičiuotas maisto kiekis ţmogui reikiamai energijai<br />

gauti per dieną pagrįstas šalyje vidutinės maisto pasiūlos<br />

lygiu ir prielaida apie maistinės energijos suvartojimą tarp<br />

šalies gyventojų (Smith, 1998).<br />

Bouis (1994) naudojo stebėjimo metodą analizuojant<br />

Kenijos ir Filipinų gyventojų suvartojamo maisto<br />

kaloringumą.<br />

Pasak Barret (2002) ţemės ūkio ekonomikoje vienas<br />

labiausiai paplitusių metodų yra numatomas maistingų<br />

medţiagų suvartojimo kiekis gautas iš sudarytų duomenų<br />

apie „maisto suvartojimą―.<br />

Aprūpinimo maistu uţtikrinimui prognozuoti naudojami<br />

ekstrapoliacijos metodai, kuriais naudojantis dabartiniai<br />

dėsningumai perkeliami į ateitį (Srinivasan, 1981, 1992,<br />

Bouis, 1994, Strauss, Thomas, 1995, 1998).

23<br />

Pradiniuose skaičiavimuose (maţdaug iki 1980 metų) aprūpinimo maistu uţtikrinimas būdavo<br />

prilyginamas maisto pasiūlai. Apie aprūpinimo maistu uţtikrinimą buvo sprendţiama visų pirma pagal pasėlių<br />

derlių. Vėliau aprūpinimo maistu uţtikrinimas vaizduojamas kaip pajamų, išlaidų, socialinio saugumo tinklų ir<br />

kitų socialinių garantijų funkcija. Aprūpinimo maistu uţtikrinimui atlikti buvo naudojami išlaidų, pajamų ir<br />

antropometriniai duomenys. Anot Barrett (2002) naujausiu poţiūriu vertinant aprūpinimo maistu uţtikrinimą<br />

atkreipiamas dėmesys į ţmonių elgseną.<br />

Nepaisant besikeičiančio supratimo apie aprūpinimo maistu uţtikrinimą, vis dar trūksta apibrėţtumo bei<br />

vieningos nuomonės kaip jis turėtų būti skaičiuojamas, todėl vertinant aprūpinimo maistu uţtikrinimo problemą<br />

vis dar įtraukiami bado ar netinkamos mitybos aspektai. Gauti rezultatai, ar galimi įvertinimai tikėtina atspindi<br />

maţesnį nei iš tiesų yra aprūpinimo maistu uţtikrinimo problemos mastą. Tikrasis aprūpinimo maistu<br />

uţtikrinimo problemos mastas yra spėjamas. Šiai dienai maţai ţinoma apie aprūpinimo maistu uţtikrinimo<br />

problemos intensyvumą, todėl ir ţmonių patiriančių aprūpinimo maistu uţtikrinimo problemą skaičius nėra<br />

tiksliai ţinomas (Kakwani (1989).<br />

Campbell (1991) išskyrė keturis esminius aspektus aprūpinimo maistu uţtikrinimo problemos visuose<br />

lygiuose analizei. Pirmame paveiksle pateikiami esminiai aspektai aprūpinimo maistu uţtikrinimo problemos<br />

visuose lygiuose analizei. Išskiriami ekonominis bei socialinis poţiūriais.<br />

Ekonominiu poţiūriu<br />

Socialiniu poţiūriu<br />

1 pav. Esminiai aprūpinimo maistu uţtikrinimo aspektai<br />

kiekybinė maisto pasiūla<br />

kokybiniai aspektai dėl maisto rūšies ir įvairovės<br />

psichologiniais aspektai kuriuos sukelia skurdas, ribotos pasirinkimo galimybės<br />

ar nerimo dėl galimo maisto kiekio ar kokybės<br />

visuomenėje priimtino vartojimo, tiek valgymo daţnumo, maisto sudėties, tiek maisto įsigijimo būdų:<br />

auginti ar pirkti ar verčiau elgetauti, prašyti ar vogti<br />

Vis dėlto duomenys daugiausia renkami apie kiekybinę maisto pasiūlą, o maisto kokybiniams<br />

aspektams ar psichologiniams aspektams iki pastarųjų laikų skiriamas per maţas dėmesys.<br />

Išvados<br />

1. Aprūpinimo maistu uţtikrinimo koncepcijų raidą galima išskirti etapais: ankstyvąjį laikotarpį ir<br />

dabartinį, kuris dar vadinamas šiuolaikiniu.<br />

2. Ankstyvuoju laikotarpiu (maţdaug iki 1980 metų) aprūpinimo maistu uţtikrinimas būdavo<br />

prilyginamas maisto pasiūlai.<br />

3. Šiuolaikiniu poţiūriu aprūpinimo maistu uţtikrinimas vis daugiau įtraukia ne tik maisto kiekybinius,<br />

kokybinius bet ir psichologinius aspektus.<br />

4. Kintant aprūpinimo maistu uţtikrinimo sampratai, lygiagrečiai kito ir matavimo būdai bei metodai,<br />

kurie išskiriami į objektyvius ir subjektyvius.<br />

5. Turtingos, išsivysčiusios šalys dabartiniu laiku atlieka apklausas, kuriose įtraukti psichologiniai<br />

aspektai.<br />

6. Neturtingoms šalims geriau prieinami duomenys apie turtą, pajamas, produktų suvartojimą, maisto<br />

kainas bei darbo uţmokestį.<br />

7. Dėl abstraktumo ir matavimo problemiškumo tiksliai išmatuoti aprūpinimo maistu uţtikrinimą tiesiog<br />

neįmanoma.

Literatūros sąrašas<br />

24<br />

1. Ballenger, N.; Mabbs-Zeno, C. 1992. Treating food security and food aid issues at the GATT. Food Policy August. p.<br />

264-276.<br />

2. BARRETT, C. B. 2002. Food security and food assistance programs. Vol. 2, p. 24-30.<br />

3. BOUIS, H. E. 1994. The effect of income on demand for food in poor countries: Are our food consumption databases<br />

giving us reliable estimates? Journal of Development Economics 44, p. 199-226.<br />

4. BREAD FOR THE WORLD INSTITUTE. 1995. Hunger 1995 (Washington).<br />

5. CAMPBELL, C.C. 1991. Food insecurity: A nutritional outcome or a predictor variable?. Journal of Nutrition.<br />

p.121:408–415.<br />

6. CHUNG, K. L.; HADDAD, J.; RAMAKRISHNA.; Riely, F. 1997. Identifying the food insecure: The application of<br />

mixed-method approaches in India (International Food Policy Research Institute, Washington).<br />

7. DR. ALI ASGHAR HASHMI AND SHAFIULLAH. 2003. NASSD Background Paper: Agriculture and Food Security.<br />

IUCN Pakistan, Northern Areas Progamme.<br />

8. FAO (Food and Agriculture Organization of the United Nations). 1996. Food fortification: Technology and<br />

9. GANI, A.; PRASAD, B. CH. 2007. Food security and human Development. In-ternational Journal of Social Economics,<br />

Vol. 34. No. 5. p. 310-319.<br />

10. GARRET, J. L.; RUEL, M. T. 1999. Are determinants of rural and urban food security and nutritional status different?<br />

Some insights from Mozambique. World Development, Vol. 27, No. 3, p. 1955-1975.<br />

11. Gittelsohn J, Mookherji S, Pelto G. Operationalizing household food security in rural Nepal. Food Nutr Bull 1998; No.<br />

19, p. 210–22<br />

12. HABICHT, J.P.; PELLETIER, D.L. 1990. The importance of context in choosing nutritional indicators. Journal of<br />

Nutrition, Vol. 120, No. 11, p. 1519-1524.<br />

13. HADDAD, L.; HODDINOTT. 1994. Women‘s income and boy–girl anthropometric status in the Côted‘Ivoire. World<br />

Development. p. 22:543–553.<br />

14. INTERNATIONAL CONFERENCE ON NUTRITION (ICN). 1992. Nutrition and Development – A Global<br />

Assessment (FAO and WHO, Rome).<br />

15. ISLAM, Y.; MALIK, S. 1996. Food security and human development in South Asia: an overview. Journal of Asian<br />

Economics, Vol. 7, p. 251-263.<br />

16. KENEDY, E.; BOUIS, H.E. 1993. Linkages between agriculture and nutrition: implications for policy and research.<br />

Washington, DC: International Food Policy Research Institute.<br />

17. KRAMER- LEBLANC, C.S.; MCMURRY, K. 1998. Discussion papero n domes-tic food security. Kamily Economics<br />

and Nutrition Review, Vol. 11 No. 1&2, p. 49-59.<br />

18. MAXWELL, S.; FRANKENBERGER, T.R., eds. 1992. Household food security: concepts, indicators and<br />

measurements: a technical review. New York and Rome: UNICEF and Food and Agriculture Organization.<br />

19. MAXWELL, S.1996. Food security: a postmodern perspective. Food Policy, Vol. 21 No. 2, p. 155-170.<br />

20. NYARIKI, D. M.; WIGGINS, S. 1997. Household food insecurity in Sub- Saha-ran Africa: lessons from Kenya. British<br />

food Journal, No. 99/7, p. 249-262.<br />

21. Nord.; Mark.; Andrews, m.; Carlson, s. 2008. Household Food Security in the United States, ERR-83, U.S. Dept. of<br />

Agriculture, Econ. Res. Serv. November 2009.<br />

22. PAYNE, P.1990. Themes in food security: measuring malnutrition. IDS Bulletin, Vol. 21 No. 3, p. 14-30.<br />

23. PER PINSTRUP- ANDERSEN. 2009. Food security: definitions and measure-ment. Springer Science + Business Media<br />

B.V. & International Society for Plant Pathology.<br />

24. PRETTY, J. 2001. Farmer-Based Agro- Ecological Technology. IFPRI 2020 Vi-sion Focus 7, August 2001.<br />

International Food Policy Research Institute, Washington DC.<br />

25. RILEY, F.; MOOCK, N. 1995. Inventory of food security impact indicators: food security indicators and framework. A<br />

Handbook for Monitoring and Evaluation of Food Aid Program, Draft, IMPACT, Arlington, VA.<br />

26. ROMANOFF, S.; LYNAM, J. 1992. Commentary. Cassava and African food se-curity: some ethnographic examples.<br />

Ecological Food Nutrition, Vol. 27, p.29-41.<br />

27. SEN, A.K. 1981. Poverty and famines: an essay on entitlement and deprivation. Oxford: Clarendon Press.<br />

28. SRINIVASAN, T. N. 1981. Malnutrition: Some measurement and policy issues. Journal of Development Economics. p.<br />

8:3–19.<br />

29. SRINIVASAN, T. N. 1992.Undernutrition: Concepts, measurements and policy implications, in: S.R. Osmani, ed.,<br />

Nutrition and Poverty (Clarendon Press, Oxford).<br />

30. STAATZ, J.M.; D‘AGOSTINO, V.C.; SUNDBERG, S. 1990. Measuring food se-curity in Africa: conceptual,<br />

empirical, and policy issues. Americal Journal of Agricultural Eco-nomics, Vol. 72,p. 1311-1317.

25<br />

31. STRAUSS, J.; THOMAS, D. 1995. Human resources: Empirical modeling of household and family decisions, in: J.<br />

Behrman and T.N. Srinivasan, eds., Handbook of Development Economics, Vol. 3A (Elsevier, Amsterdam).<br />

32. STRAUSS, J.; THOMAS, D. 1998. Health, nutrition, and economic development. Journal of Economic Literature. p. 36:766–817.<br />

Summary<br />

Development of Definition and Methodology of Food Security<br />

The term ―food security‖ has been used over time to mean different things. Thinking about food security at first it<br />

focus on aggregate food availability – the supply side –then emphasizing individual- and household-level access to food –<br />

introducing the demand side – and finally conceptualization that places food security in a broader framework of individual<br />

behavior in the face of uncertainty, irreversibilities, and binding constraints on choice.<br />

Food security is an unobservable variable with complex, multifactorial causality. As such, it is effectively impossible to<br />

measure food security precisely, and there are considerable conceptual and measurement problems associated with even<br />

estimating the incidence – much less the intensity – of food insecurity.<br />

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vlada Vitunskienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

PRIVALOMOJO SVEIKATOS DRAUDIMO FONDO FORMAVIMO<br />

PROBLEMOS LIETUVOJE: ŪKININKŲ DALYVAVIMO ASPEKTAI<br />

Antanina Garanašvili<br />

Kauno technologijos universitetas<br />

26<br />

Įvadas<br />

Tyrimo tikslas – išanalizuoti privalomojo sveikatos draudimo fondo formavimo problemas,<br />

atsiţvelgiant į ūkininkų dalyvavimo aspektą.<br />

Iškeltam tikslui pasiekti sprendţiami šie uţdaviniai:<br />

Išnagrinėti PSDF pajamų šaltinių struktūrą.<br />

Išsiaiškinti ţemės ūkio veiklos įtaką Lietuvos ekonomikai ir visuomenei;<br />

Atlikti ūkininkų mokamų PSD įmokų įtakos PSDF biudţeto pajamoms analizę.<br />

Tyrimo objektas – ūkininkų privalomojo sveikatos draudimo įmokos.<br />

Metodai – analizuojant ūkininkų dalyvavimo įtaką pajamoms, surenkamoms į PSDF biudţetą yra<br />

naudojami bendramoksliniai tyrimo metodai: sisteminė, lyginamoji ir loginė analizė.<br />

Rezultatai<br />

Ţemės ūkis tradiciškai yra svarbi ūkio šaka Lietuvos ekonomikai bei visuomenei. Šioje veikloje dirba<br />

apie 8 proc. gyventojų, kurie sukuria 4 proc. šalies BVP. Lietuvoje apie 80 proc. ţemės ūkio produkcijos<br />

sukuriama smulkiuose ūkininkų ir šeimos ūkiuose. Tačiau 2001-2009 metais ūkininkų mokamos PSD įmokos<br />

sudarė vos 0,1 proc. PSDF biudţeto pajamų.<br />

Pastarąjį dešimtmetį ūkininkams daţnai keitėsi valstybės socialinio ir privalomojo sveikatos draudimo<br />

įmokos. 2001-2009 m. PSD įmokos tesudarė 1,5-3,5 proc. minimalios algos. 2009 metais, priimtos PSD<br />

įstatymo pataisos. Šiuo metu ūkininkai kas mėnesį moka 9 proc. pajamų PSD įmokas bei 28,5 proc. valstybės<br />

socialinio draudimo įmokas.<br />

1. PSDF biudţeto pajamų struktūra<br />

Sveikatos apsaugos sistema turi būti veiksmingai funkcionuojanti ir deramai finansuojama. Būtent čia<br />

susiduriame su svarbiausiu problemos aspektu, t.y – sprendimu, iš kokių šaltinių ir kaip turi būti gaunamos lėšos<br />

sveikatos prieţiūrai. Taip pat – kaip turi būti efektyviai paskirstomos gautos lėšos.<br />

PSDF (privalomojo sveikatos draudimo fondo) biudţetas nėra deficitinis, tačiau nėra pakankamas, kad<br />

Lietuvos gyventojams būtų uţtikrintos pakankamai kokybiškos ir nemokamos sveikatos paslaugos, o medikų<br />

atlyginimai atitiktų reikalaujamus.<br />

Ūkininkai yra ekonominiu poţiūriu paţeidţiama visuomenės dalis, tačiau taip pat atliekanti svarbų<br />

vaidmenį šalies ūkiui. Lietuvoje ţemės ūkis yra pakankamai išvystytas. Lietuva patenka į 20 pasaulio šalių,<br />

kurios eksportuoja daugiausia kviečių, mieţių, rapsų, obuolių, grybų, karvių pieno sūrių. [9].<br />

Svarbu, kad ūkininkams būtų uţtikrintas efektyvus sveikatos draudimas, atsiţvelgiant į jų darbo sąlygas.<br />

Akivaizdu, kad kai 16 proc. šalies darbo jėgos sumokamos PSD įmokos tesudaro 0,07 proc. visų PSFD pajamų<br />

(2001 m. situacija), sunku tikėtis efektyvių, kokybiškų bei prieinamų paslaugų.<br />

1 lentelė. PSDF biudţeto pajamų vertikali analizė, 2001-2008 m. (sudaryta autorės, remiantis šaltiniu: VLK<br />

finansinė informacija)<br />

Įmonių, įstaigų bei organizacijų ir<br />

fizinių asmenų, kurie verčiasi<br />

individualia veikla, PSD įmokos (3<br />

proc. DU dydţio)<br />

2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008<br />

18,91% 19,29% 18,99% 18,66% 17,52% 17,76% 19,45% 20,04%

Įmonių, įstaigų bei organizacijų ir<br />

fizinių asmenų, kurie verčiasi<br />

individualia veikla, atskaitymai iš GPM<br />

ir kitos PSD įmokos<br />

Ūkininkų ir kitų asmeninio ūkio<br />

naudotojų PSD įmokos už save bei<br />

pilnamečius ūkio ir šeimos narius,<br />

dirbančius ūkyje<br />

Asmenų, kurie moka uţ save 10 proc.<br />

šalies ūkio vidutinio mėnesinio DU<br />

dydţio PSD įmokos<br />

Lietuvos Respublikos valstybės<br />

biudţeto<br />

įmokos ir asignavimai<br />

Institucijų, vykdančių privalomąjį<br />

sveikatos<br />

draudimą , veiklos pajamos<br />

Savanoriškos juridinių ir fizinių<br />

asmenų įmokos<br />

27<br />

54,08% 53,07% 50,57% 50,47% 47,94% 45,83% 49,28% 48,14%<br />

0,07% 0,06% 0,04% 0,01% 0,08% 0,09% 0,08% 0,09%<br />

0,02% 0,02% 0,01% 0,00% 0,02% 0,03% 0,03% 0,04%<br />

21,88% 22,13% 24,29% 24,38% 24,43% 24,79% 22,74% 23,57%<br />

0,02% 0,02% 0,03% 0,98% 0,24% 0,28% 0,25% 0,39%<br />

0,10% 0,10% 0,10% 0,15% 0,09% 0,10% 0,10% 0,13%<br />

1 lentelėje pateikiami 2001-2008 metų duomenys, nes 2009 metais priimtos PSD (privalomojo sveikatos<br />

draudimo) įstatymo pataisos ir iš esmės pasikeitė PSDF pajamų struktūra.<br />

Šiuo laikotarpiu didţioji dalis – apie 50 proc. - PSDF biudţeto pajamų buvo surenkama iš įmonių,<br />

įstaigų bei organizacijų ir fizinių asmenų, uţsiimančių individualia veikla, sumokamo GPM (gyventojų pajamų<br />

mokesčio) atskaitymų. Apie 20 proc. pajamų buvo surenkama iš įmonių bei fizinių asmenų mokamos PSD<br />

įmokos, kurios sudarė 3 proc. mėnesinio darbo uţmokesčio. Taip pat apie 23 proc. PSDF pajamų sudarydavo<br />

Valstybės biudţeto asignavimai. Iš kitų šaltinių surenkama pajamų dalis – labai nedidelė.<br />

Ūkininkų ir kitų asmeninio ūkio naudotojų PSD įmokos uţ save bei pilnamečius ūkio ir šeimos narius,<br />

dirbančius ūkyje, sudarė maţiau nei 0,1 proc. visų PSDF biudţeto pajamų.<br />

2. Ţemės ūkio veikla Lietuvoje<br />

Ţemės ūkis yra ūkio šaka, kurioje ţemė yra naudojama maistui (iš)gauti, uţauginti maistinius išteklius.<br />

Prie ţemės ūkio priskiriama ir gyvulininkystė, miškininkystė, ţvejyba.<br />

20,0%<br />

18,0%<br />

16,0%<br />

14,0%<br />

12,0%<br />

10,0%<br />

8,0%<br />

6,0%<br />

4,0%<br />

2,0%<br />

0,0%<br />

16,3%<br />

17,2% 17,2%<br />

15,2%<br />

13,2%<br />

11,5%<br />

9,5%<br />

6,7%<br />

8,3%<br />

2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009<br />

1 pav. Darbuotojų ţemės ūkyje ir susijusiose veiklose dalis bendrame darbuotojų skaičiuje, 2001-2009 m.<br />

(„Lietuvos ţėmės ūkis 2010―. Statistikos departamentas)<br />

Lietuvoje ţemės ūkis visuomet buvo gana svarbi valstybės veikla. Pagal 1 pav. duomenis galima matyti,<br />

kad gana didelė Lietuvos darbutojų dalis dirba ţemės ūkyje arba su juos susijusiose šakose. 2004 metais ţemės<br />

ūkyje veikė net 15 proc. darbuotojų. Per 4 metus, iki 2008 metų ši dalis sumaţėjo beveik dvigubai – iki 6,7 proc.<br />

Dirbančiųjų ţemės ūkyje maţėjo dėl ūkių stambinimo ir modernizacijos. Taip pat atsiranda alternatyvūs verslai -<br />

tokiu atveju, ţemės ūkis daţnai tampa tik papildoma veiklos sritimi. Jaunimas daugiau linkęs vykdyti įvairesnę<br />

veiklą. Bendras darbuotojų skaičius sumaţėjo ir dėl emigracijos. 2009 metais ţemės ūkyje dirbančiųjų dalis

28<br />

išaugo iki 8,3 proc. Tam įtakos turėjo dėl išaugusio nedarbo santykinai kitose veiklose sumaţėjusių darbuotojų<br />

skaičius.<br />

Vis dėlto, nors darbuotojų dalis ţemės ūkio veikloje ir sumaţėjo, 8 proc. yra didelė dalis, lyginant su<br />

kitomis ES šalimis. 2007 m. Europos Sąjungos ţemės ūkyje dirbo 5 proc. visos ES darbo jėgos. 2005 m.<br />

dirbantys ţemės ūkyje 15 ES senbuvių sudarė 4 proc. visų šalies dirbančių gyventojų.<br />

mln. Lt<br />

6000<br />

5000<br />

4000<br />

3000<br />

2000<br />

1000<br />

0<br />

3693<br />

3454<br />

3575<br />

3438<br />

3938<br />

3658<br />

5147<br />

5250<br />

2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009<br />

2 pav. Ţemės ūkio ir susijusių veiklų dalis šalies BVP apimtyje, mln.Lt, 2001-2009 m. (Šaltinis: „Lietuvos<br />

ţemės ūkis 2006― ir „Lietuvos ţėmės ūkis 2010―. Statistikos departamentas)<br />

mln.Lt<br />

5000<br />

4500<br />

4000<br />

3500<br />

3000<br />

2500<br />

2000<br />

1500<br />

1000<br />

500<br />

0<br />

2393<br />

2510<br />

2548<br />

2641<br />

3138<br />

3212<br />

3484<br />

4358<br />

3640<br />

4069<br />

2967<br />

2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010<br />

3 pav. Ţemės ūkio produkcija, to meto gamintojų kainomis, mln. Lt, 2001-2009 m. (Šaltinis: „Lietuvos<br />

ţemės ūkis 2006― ir „Lietuvos ţėmės ūkis 2010―. Statistikos departamentas)<br />

Ţemės ūkio ir su juo susijusių veiklų (medţioklės, miškininkystės, ţuvininkystės) veikloje sukuriama<br />

BVP vertė (2 pav.) augo 2001-2008 metais. Nuosmukį 2009 metais lėmė ekonominė recesija. 2001 metais ţemės<br />

ūkio veikloje sukurta 2,4 mlrd. Lt. Tai sudarė 5 proc. BVP. 2008 metais ţemės ūkyje ir su juo susijusiose<br />

veiklose sukurta beveik 4,4 mlrd. Lt. Tai sudarė 4 proc. viso BVP. 2009 metais ţemės ūkio veikla taip pat sukūrė<br />

apie 4 proc. BVP.<br />

Lietuva išlieka ţemės ūkio šalimi. Palyginimui – išsivysčiusiose ES valstybėse ţemės ūkio veikla<br />

sukuria apie 1-2 proc. BVP.<br />

Taigi, nors ţemės ūkyje veikiančių darbuotojų dalis nuo 2001 iki 2009 metų santykinai sumaţėjo kone<br />

dvigubai – nuo 15 iki 8 proc., ţemės ūkio veikla sukuria net 4 proc. šalies BVP. Iki ekonominės krizės pradţios<br />

sparčiai didėjo ir sukuriamos ţemės ūkio produkcijos vertė.<br />

2001-2009 metų laikotarpiu ţemės ūkio produkcijos vertė augo beveik kasmet. Nedideli sumaţėjimai<br />

pastebimi 2002 ir 2006 metais (3 pav.). Ypač staigus augimas fiksuojamas 2007 metais – produkcijos vertė<br />

padidėjo beveik 2 mlrd. litų. 2009 metų ekonominė recesija lėmė maţdaug 1,5 mlrd. litų sukurtos produkcijos<br />

vertės sumaţėjimą -sugrįţta į 2005 metų lygį.<br />

Apibendrinant šio laikotarpio rezultatus, matome, kad Lietuvos ţemės ūkis pakankamai sparčiai vystėsi,<br />

todėl tikėtina, kad ekonominės krizės padariniai bus eliminuoti atsigaunant kitoms ūkio šakoms.

100%<br />

90%<br />

80%<br />

70%<br />

60%<br />

50%<br />

40%<br />

30%<br />

20%<br />

10%<br />

0%<br />

21% 21% 21% 24% 23%<br />

79% 79% 79% 76%<br />

77%<br />

29<br />

26% 26% 28% 29%<br />

74%<br />

74%<br />

72%<br />

71%<br />

2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009<br />

Ţemės ūkio<br />

bendrovės ir įmonės<br />

Ūkininkų ir<br />

šeimos ūkiai<br />

4 pav. Ţemės ūkio produkcija, 2001-2009 m. (Šaltinis: „Lietuvos ţemės ūkis 2006― ir „Lietuvos ţėmės ūkis<br />

2010―. Statistikos departamentas.)<br />

Šioje analizėje reikėtų pabrėţti tam tikrą situaciją ţemės ūkio veikloje: didţiąją dalį ţemės ūkio<br />

produkcijos sukuria ūkininkai ir šeimos ūkiai (4 pav.). Tuo tarpu ţemės ūkio bendrovės ir įmonės pastaraisiais<br />

metais pagamina apie 27 proc. visos ţemės ūkio produkcijos. 2001-2003 metais ūkininkų ir šeimos ūkių<br />

sukuriama gamyba sudarė net 80 proc., 2004-2007 metais – apie 75 proc. visos ţemės ūkio produkcijos. Taigi,<br />

auglininkystė, gyvulininkystė bei kitos susijusios veiklos Lietuvoje vis dar išlieka smulkiuoju šeimos verslu.<br />

3. Ūkininkų privalomojo sveikatos draudimo įmokos<br />

Analizuojant socialinio ir sveikatos draudimo įmokas, reikia išskirti laikotarpį iki 2009 metų ir po jų.<br />

2009 metais priimtos privalomojo sveikatos bei valstybinio socialinio draudimo įstatymų pataisos, todėl<br />

gana ryškiai keitėsi draudimo tarifai bei mokėjimo tvarka.<br />

Iki 2009 metų, kas mėnesį ūkininkai, ţemės naudotojai ir kiti asmeninio ūkio naudotojai, išskyrus<br />

apdraustuosius privalomuoju sveikatos draudimu, mokėjo tokio dydţio privalomojo sveikatos draudimo įmokas:<br />

1) Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti ūkininkai bei ţemės naudotojai (3 ha ir daugiau<br />

ţemės naudmenų) uţ save ir uţ dirbančius ūkyje pilnamečius ūkio narius moka po 3,5 procento minimalios<br />

mėnesinės algos dydţio privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Pavyzdţiui 2008 metais įmokos sudarė 28 litus<br />

per mėnesį.<br />

2) asmeninio ūkio naudotojai (iki 3 ha ţemės naudmenų) uţ save ir uţ dirbančius ūkyje pilnamečius<br />

šeimos narius moka po 1,5 procento minimalios mėnesinės algos dydţio privalomojo sveikatos draudimo<br />

įmokas. 2008 metais įmokos sudarė 12 litų per mėnesį. [7].<br />

tūkst.Lt<br />

4.500<br />

4.000<br />

3.500<br />

3.000<br />

2.500<br />

2.000<br />

1.500<br />

1.000<br />

500<br />

0<br />

1.339<br />

1.223<br />

824<br />

138<br />

2.377<br />

3.046<br />

3.241<br />

4.048<br />

2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008<br />

5 pav. Ūkininkų ir kitų asmeninio ūkio naudotojų PSD įmokos uţ save bei pilnamečius ūkio ir šeimos<br />

narius, dirbančius ūkyje, 2001-2008 m. (Šaltinis: VLK finansinė informacija)

1,0%<br />

0,9%<br />

0,8%<br />

0,7%<br />

0,6%<br />

0,5%<br />

0,4%<br />

0,3%<br />

0,2%<br />

0,1%<br />

0,0%<br />

0,07%<br />

0,06%<br />

0,04%<br />

30<br />

0,01%<br />

0,08%<br />

0,09%<br />

0,08%<br />

0,09%<br />

2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008<br />

6 pav. Ūkininkų ir kitų asmeninio ūkio naudotojų PSD įmokų dalis PSDF biudţete, 2001-2008 m. (Šaltinis:<br />

VLK finansinė informacija)<br />

2001-2008 metų laikotarpiu galima palyginti PSDF biudţeto pajamas, kurios surinktos iš ūkininkų ir<br />

kitų asmeninio ūkio naudotojų PSD įmokų uţ save bei pilnamečius ūkio ir šeimos narius (5 pav.). Vėlesniais<br />

metais, pasikeitus sveikatos draudimo įmokų tvarkai ir apskaitymui, Valstybinė ligonių kasa tokių duomenų<br />

nebepateikia.<br />

Vis dėlto, aiškiai matyti, kad šiuo laikotarpiu ūkininkų mokamos PSD įmokos tesudarė apie 0,1 proc.<br />

visų PSDF pajamų (6 pav.).<br />

2001 metais iš ūkininkų ir jų partnerių privalomojo sveikatos draudimo įmokų į PSDF biudţetą surinkta<br />

beveik 1,3 mln.litų pajamų. 2001-2004 metų laikotarpiu sparčiai maţėjo iš ūkininkų surenkamo PSD įmokų<br />

apimtis: nuo 1,3 mln. litų iki 0,4 mln. litų. Tuo tarpu 2005-2008 metais ūkininkų PSD įmokos išaugo nuo 2,3<br />

mln. litų iki 4 mln. litų (5 pav.). Tam įtakos turėjo padidėjęs ūkių našumas, stambinamos šeimos ūkių apimtys,<br />

kylančios emės ūkio produktų kainos, pagaminamas didesnis kiekis produkcijos. Taip pat plėtojosi ţemės ūkio<br />

produktų (daugiausia kviečių, mėsos, pieno produktų) eksportas į kitas Europos sąjungos šalis.<br />

2009 metais priimtos papildomos LR Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio pataisos. Fiziniai<br />

asmenys, kurie verčiasi individualia ţemės ūkio veikla moka 3 - 9 proc. dydţio PSD įmokas. [7].<br />

2 lentelė. Ūkininkų PSD įmokos, 2009-<strong>2011</strong> m. (sudaryta autorės, remiantis šaltiniu: VLK – privalomasis<br />

sveikatos draudimas).<br />

Metai<br />

2009<br />

2010<br />

<strong>2011</strong><br />

Ţemės ūkio<br />

valdos dydis<br />

Ne didesnis kaip 2 EDV<br />

Didesnis kaip 2 EDV<br />

Iš kurio ūkininko<br />

uţdirbamos pajamos iš šios<br />

veiklos<br />

apmokestinamos GPM<br />

Ne didesnis kaip 14 EDV<br />

Didesnis kaip 14 EDV<br />

Lygus arba maţesnis<br />

kaip 2 EDV<br />

Įmokų bazė<br />

12 minimaliųjų mėnesinių algų<br />

suma<br />

12 minimaliųjų mėnesinių algų<br />

suma<br />

Per kalendorinius metus gautų<br />

individualios veiklos GPM<br />

apmokestinamųjų pajamų<br />

12 minimaliųjų mėnesinių algų<br />

suma<br />

Kiekvieno asmens ţemės ūkio<br />

veiklos apmokestinamųjų pajamų<br />

(neatėmus VSD ir PSD) įmokų<br />

suma<br />

Sveikatos<br />

draudimo<br />

tarifas<br />

Administratorius<br />

3% VMI<br />

9% VMI<br />

9% VMI<br />

9% VMI<br />

9% SODRA<br />

kas mėnesį 24 Lt VMI

Didesnis kaip 2 EDV,<br />

bet maţesnis kaip 4 EDV<br />

Lygus 4 EDV arba didesnis<br />

31<br />

Kiekvieno asmens ţemės ūkio<br />

veiklos apmokestinamųjų pajamų<br />

(neatėmus VSD ir PSD) įmokų<br />

suma<br />

kas mėnesį 72 Lt VMI<br />

9% SODRA<br />

2010 metais asmenų, kurie vykdo ţemės ūkio individualią veiklą, išskyrus ţemės ūkio individualią<br />

veiklą, kai jų ţemės ūkio valdos dydis yra daugiau kaip 14 EDV (ekonominio dydţio vienetų), PSD įmokas<br />

administruoja Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Ūkininkams ir jų partneriams<br />

PSD įmokų bazę sudaro kiekvieno asmens ţemės ūkio veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus VSD ir<br />

PSD) įmokų suma, tačiau ne maţesnė negu 12 minimaliųjų mėnesinių algų ir ne didesnė negu 12 Lietuvos<br />

Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudţiamųjų pajamų dydţių suma.<br />

Asmenų, kurie vykdo ţemės ūkio individualią veiklą, kai ţemės ūkio valdos dydis yra ne daugiau kaip<br />

14 EDV, PSD įmokas administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija. PSD įmokų baze laikoma 12<br />

minimaliųjų mėnesinių algų suma.<br />

<strong>2011</strong> metais Valstybiniu socialiniu draudimu apdraustieji fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia<br />

ţemės ūkio veikla (t.y. ūkininkai ir jų partneriai), kai ţemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis pagal<br />

valstybės įmonės Ţemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus uţ praėjusių metų<br />

mokestinį laikotarpį nuo sausio 1 dienos iki gruodţio 31 dienos yra lygus 4 ekonominio dydţio vienetams arba<br />

didesnis, moka 37,5 proc. dydţio socialinio bei sveikatos draudimo tarifą.<br />

pensijų socialiniam draudimui – 26,3 procento,<br />

ligos ir motinystės, kai draudţiama motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) socialinio<br />

draudimo pašalpoms – 2,2 procento,<br />

sveikatos draudimui – 9 procentai.<br />

2009 metais priimtos PSD įstatymo pataisos padidino PSD įmokas ūkininkams nuo 1,5-3,5 proc.<br />

minimalios mėnesinės šalies algos iki 9 proc. Tai leidţia daryti prielaidą, kad PSDF pajamų dalis, surenkama iš<br />

ūkininkų PSD įmokų taip pat išaugo. Tačiau pasikeitusios VLK finansinių duomenų ataskaitų formose nėra<br />

išskirti straipsniai, kuriuose atsipspindėtų ūkininkų mokamų PSD įmokų sumos.<br />

Vis dėlto, 2 lentelėje apibendrinta informacija aiškiai rodo, kad 2009-<strong>2011</strong> metais ūkininkų PSD įmokų<br />

tarifai ir adminstravimas nuolat keitėsi. Sveikatos apsaugos reforma šalyje apskritai yra neuţbaigta ir apdraustųjų<br />

situacija yra labai nepastovi.<br />

Apibendrinant galima išskirti teigiamą aspektą – pritaikytus skirtingus tarifus ūkininkams, priklausomai<br />

nuo jų ţemės ūkio valdos dydţio. Neigiama pusė – nuolat kaitaliojami įmokų dydţiai ir tvarka. Abejotina, ar<br />

PSD tarifai buvo apskaičiuoti remiantis realiu PSDF biudţeto pajamų poreikiu ir valstybės biudţeto pajėgumu.<br />

Ilgą laikotarpį, iki 2009 metų, ūkininkų įnašas į PSDF buvo itin menkas ir neproporcingas jų svoriui<br />

ekonomikoje.<br />

Išvados<br />

1. Ţemės ūkis atlieka svarbų vaidmenį Lietuvos ekonomikoje. Šioje veikloje dirba apie 8 proc.<br />

gyventojų, kurie sukuria net 4 proc. šalies BVP. Išsivysčiusiose ES šalyse, ţemės ūkio produkcija sudaro<br />

dvigubai maţiau - ne daugiau kaip 2 proc. BVP.<br />

2. Lietuvoje apie 80 proc. ţemės ūkio produkcijos sukuriama smulkiuose ūkininkų ir šeimos ūkiuose.<br />

4. Iki 2009 m. ūkininkų privalomojo sveikatos draudimo įmokos buvo 1,5-3,5 proc. minimalios<br />

mėnesinės algos. Tai sudarė sudarė maţiau nei 0,1 proc. PSDF biudţeto pajamų.<br />

5. Šiuo metu ūkininkai kas mėnesį moka 9 proc. privalomojo sveikatos draudimo įmokas bei 28,5 proc.<br />

valstybės socialinio draudimo įmokas. Ūkininkai, kurių ţemės ūkio valda maţesnė nei 4 EDV moka 24-72 Lt per<br />

mėnesį.

Literatūros sąrašas<br />

32<br />

1. Lithuania agriculture. Internetinė prieiga adresu: http://www.fao.org/countries/55528/en/ltu/, ţr. <strong>2011</strong>.02.21.<br />

2. Lietuvos ţemės ūkis 2010; Lietuvos ţemės ūkis 2006. Internetinė prieiga adresu:<br />

http://www.stat.gov.lt/lt/catalog/pages_list/?id=1121, ţr. <strong>2011</strong>.02.28.<br />

3. Privalomasis sveikatos draudimas. Internetinė prieiga adresu: http://www.vlk.lt/vlk/lt/?page=info&id=117,<br />

ţr. <strong>2011</strong>.02.23.<br />

4. Valstybinis socialinis draudimas: statistiniai duomenys 2009 m. Internetinė prieiga adresu:<br />

http://www.sodra.lt/get.php?f.14373, ţr. <strong>2011</strong>.02.28.<br />

5. LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymas. Internetinė prieiga adresu:<br />

http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1327, ţr. <strong>2011</strong>.02.28.<br />

6. LR Sveikatos draudimo įstatymas. Internetinė prieiga adresu:<br />

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=267446&p_query=&p_tr2=, ţr. <strong>2011</strong>.02.28.<br />

7. VLK pranešimai. Įsigaliojo LR Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimai (2009-01-05). Internetinė prieiga<br />

adresu: http://www.vlk.lt/vlk/pr/?page=item&kat_id=1&date=2009-01-05&item_id=1676, ţr. <strong>2011</strong>.02.28.<br />

8. Top Lithuania exports 2008. Internetinė prieiga adresu:<br />

http://faostat.fao.org/desktopdefault.aspx?pageid=342&lang=en&country=126, ţr. <strong>2011</strong>.02.21.<br />

9. VLK biudţeto suvestinės. Internetinė prieiga adresu: http://www.vlk.lt/vlk/kt/?page=list&kat_id=1, ţr.<br />

<strong>2011</strong>.02.21.<br />

Summary<br />

Farmers Participation in Compulsory Health and Public Social Insurance<br />

Agriculture is a strong component of Lithuania‘s economy, making up 10.76 percent of their over-all<br />

exports, while agricultural imports make up 8.25 percent of over all imports. Agricultural labourforce makes<br />

over 8 percent of all labourforce.<br />

Farmers are obliged to pay 9 percent of income health insurance contributions and 28,5 percent<br />

contributions for social insurance. It is important to emphasise that until legislation chanhes have not been made<br />

in 2009, farmers used to avoid paying social insurance contributions. As weel as, the compulsory health<br />

insurance contributions paid into fund made only about 0,1 percent of fund‘s revenue in 2001-2008.<br />

It is crucial that the contributions of farmers would meet their real weight in the countrie‘s economy.<br />

Mokslinio arbo vadovė: prof. dr. Asta Vasiliauskaitė (Kauno technologijos universitetas

33<br />

PREKYBA VERTIKALIAI IR HORIZONTALIAI DIFERENCIJUOTAIS<br />

ŢEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTAIS TARP LIETUVOS IR KITŲ<br />

ES ŠALIŲ 2004-2009 M.<br />

Vaiva Kairytė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Prekybos šakos viduje, pasireiškusios tarp šalių su vienodu pajamų lygiu ir gamybos ištekliais, negalėjo<br />

paaiškinti tradicinės Hechsher-Ohlino arba specifinių gamybos veiksnių teorijos, kurios tarptautinę prekybą<br />

grindţia natūralių išteklių, technologijų lygio skirtumais ir gamybos veiksnių santykiu. Dėl šiose teorijose<br />

daromos prielaidos apie produktų homogeniškumą prognozuojama tarptautinė prekyba turėtų vykti tarp šakų.<br />

Todėl tai paskatino naujų tarptautinės prekybos teorijų vystymąsi, gebėjusių pagrįsti besikeičiančią prekybos<br />

pobūdį netobula konkurencija, masto ekonomija ir prekių diferenciacija.<br />

Gausėjantis empirinės praktikos pavyzdţių skaičius suteikia galimybę įvertinti šalies tarptautinės<br />

prekybos srautus produktų grupėse bei nustatyti prekybos pobūdį. Daugelis atliktų tyrimų rodo, kad kuo labiau<br />

išsivysčiusios šalys, tuo labiau specializuota tarptautinės prekybos struktūra ir todėl didesnė dalis prekybos šakos<br />

viduje vyrauja bendroje tarptautinės prekybos apimtyje (Ruffin,1999).<br />

Kita vertus, nors empirinių studijų skaičius prekybos šakos viduje tema auga, daugiausiai<br />

koncentruojamasi ties prekyba pramonės produktais, o prekyba ţemės ūkio ir maisto produktais paliekama<br />

nuošalėje. Vis dėl to, paskutiniai empiriniai tyrimai įrodo, jog prekyba ţemės ūkio produktais, kaip ir kitais<br />

produktais, gali būti prekybos šakos viduje tipo (Frahan, 1998; Fertő, 2007; Faustino, 2008; Jing, 2010). Svarbu<br />

pabrėţti, jog pasigendama tyrimų Lietuvos prekybos ţemės ūkio ir maisto produktų atvejui, kuriuose būtų<br />

nagrinėta prekyba šakos viduje pagal produktų diferenciacijos tipus.<br />

Tyrimo tikslas – nustatyti horizontalios ir vertikalios prekybos šakos viduje lygį Lietuvos prekyboje su<br />

kitomis ES šalimis ţemės ūkio ir maisto produktais 2004-2009 metais.<br />

Tyrimo uţdaviniai:<br />

- apibrėţti uţsienio prekybos šakos viduje sampratą ir įvertinimo metodus;<br />

- įvertinti prekybą ţemės ūkio ir maisto produktų grupėse tarp Lietuvos ir kitų ES šalių.<br />

Tyrimo objektas – Lietuvos prekyba su kitomis ES šalimis vertikaliai ir horizontaliai diferencijuotais<br />

ţemės ūkio ir maisto produktais.<br />

Metodai – <strong>mokslinė</strong>s literatūros, kurioje nagrinėjamos šakinės prekybos vertinimo metodai ir<br />

problemos, analizė ir sintezė; statistinių duomenų rinkimo, analizės, grupavimo, palyginimo ir grafinio<br />

vaizdavimo metodai.<br />

Šakinės uţsienio prekybos vertinimo metodika<br />

Šakinės prekybos augimas buvo viena iš svarbiausių tendencijų pasaulinėje prekyboje pastaraisiais<br />

dešimtmečiais, todėl ekonomikos literatūroje diskutuota įvairiais klausimais: nuo prieţasčių, reikšmingumo,<br />

veiksnių iki koncepcinių ir statistinių problemų, kylančių bandant apskaičiuoti šios prekybos lygį.<br />

Pagal prekių diferenciacijos laipsnį tarptautinę prekybą sudaro du tipai: šakinė 1 ir tarpšakinė prekyba.<br />

Šakinė prekyba atsiranda tuomet, kai šalis tuo pačiu metu eksportuoja ir importuoja panašias prekes ar paslaugas.<br />

Prekių (paslaugų) panašumas suprantamas kaip prekių priklausimas tai pačiai šakai ar produktų grupei<br />

(Greenaway, 1995). Mokslinėje literatūroje įprasta šakinę prekybą skirstyti į du tipus, kurie grindţiami iš dalies<br />

skirtingais teoriniais modeliais: į prekybą horizontaliai diferencijuotomis prekėmis (horizontali šakinė prekyba)<br />

ir į prekybą vertikaliai diferencijuotomis prekėmis (vertikali šakinė prekyba) 2 .<br />

1 Šakinė prekyba arba prekyba šakos viduje (angl. intra-industry trade) – tai mainai, vykdomi tarp šalių vienos šakos diferencijuotais<br />

produktais, o tarpšakinė prekyba suprantama kaip mainai tarp šalių įvairių šakų homogeniniais produktais (Bernatonytė, 2007a).<br />

2 Remiantis Greenaway (1995) paaiškinimu, horizontali prekyba vyksta tuomet, kai prekiaujama skirtingomis tos pačios prekės rūšimis<br />

(atmainomis), kurios yra vienodos kokybės, o vertikali – kai mainai vyksta skirtingomis prekės rūšimis, besiskiriančiomis kokybe, kuri lemia<br />

skirtingą kainą.

34<br />

Horizontalios šakinės prekybos atsiradimas teoriniuose modeliuose grindţiamas paklausos panašumais<br />

tarp šalių (Krugman, 1981) 3 . Vertikalios šakinės prekybos modeliuose vartotojai prekės alternatyvas išrikiuoja<br />

remdamiesi kokybės kriterijumi ir pajamomis. Prekės šiuose modeliuose atskirtos ne tik iš paklausos pusės, bet<br />

ir iš pasiūlos, nes skirtingos kokybės prekių gamyboje naudojamos skirtingos gamybos išteklių proporcijos<br />

(Davis, 1995), todėl šis prekybos tipas artimesnis tarpšakinei prekybai 4 .<br />

Empirinėse studijose plačiausiai šakinės prekybos mastui ir svarbai apskaičiuoti naudojamas, nors ir<br />

kritikos susilaukęs, H. Grubel ir P. Lloyd (1975) op. cit. pasiūlytas indeksas (toliau GLI), pagal kurį ši prekyba<br />

nustatoma naudojant šakos eksporto ir importo vertę dvišalėje prekyboje:<br />

( X i M i ) X i M i<br />

X i M i<br />

GLI i<br />

* 100 arba GLIi<br />

1<br />

* 100,<br />

0 GLi<br />

100 (1)<br />

( X M )<br />

( X M )<br />

i<br />

i<br />

čia GLIi – šakinės prekybos indeksas šakai i; Xi – eksporto vertė šakoje i; Mi – importo vertė šakoje i.<br />

GLI indekso reikšmė kinta nuo 0 iki 100. GLI lygybė 0 rodo, jog šakinė prekyba nevyksta, o indekso<br />

lygybė 100 vaizduoja situaciją, kai visa prekyba šakoje i yra šakinės prekybos pobūdţio.<br />

Vienas iš GLI indekso trūkumų yra tas, jog jis neparodo produktų kokybės skirtumų, todėl negali<br />

atskirti horizontalios šakinės prekybos nuo vertikalios, todėl siekiant atskirti prekių diferenciacijos tipus Abd-el-<br />

Rahman (1991) op.cit. pirmasis pasiūlė naudoti prekės vieneto vertę 5 , o Greenaway (1995) ir Fontagné (1997)<br />

pritaikė šią idėja metodologiškai 6 . Remiantis Greenaway (1995) išplėtotu poţiūriu, jei produktų eksporto ir<br />

importo vieneto verčių santykis patenka į (2) formulėje nurodytą intervalą, tuomet teigiama, jog vyksta prekyba<br />

horizontaliai diferencijuotais produktais, o jei nepatenka – diferencijuotais vertikaliai.<br />

, (2)<br />

čia GLI – šakinės prekybos lygis produktų grupėse p su šalimi k metais t; HIIT (VIIT) – horizontali (vertikali)<br />

šakinė prekyba produktų grupėje p; UV(X) ir UV(Y) – produktų grupės p eksporto ir importo vieneto vertės<br />

prekyboje su šalimi k metais t, α –dispersijos riba (vieneto verčių santykiui), kuri šiame tyrime bus lygi 0,2 7 (20<br />

proc.). Nustačius vieneto verčių santykį produktų grupių lygyje ir taip prekybą tomis grupėmis suskirsčius į du<br />

tipus, kiekvieno tipo šakinė prekyba (horizontali ir vertikali) apskaičiuojama pagal (1) formulę.<br />

Kaip matyti (1) ir (2) formulėse, reikalinga empiriškai apibrėţti ir susieti sąvokas „produktų grupė― ir<br />

„šaka―. Greenaway (1995) paţymi, jog gana pagrįstas tarptautinės prekybos statistikos klasifikacijos panašumas<br />

su šakos ir produktų grupės samprata egzistuoja SITC 8 3-jų ţenklų detalumo lygyje. Roberts (1995) tvirtinimu,<br />

problemos dėl netinkamai statistikoje suklasifikuotų duomenų kategorijų, neatitinkančių šakos apibrėţties,<br />

išskyrus abstrakčiausią lygį, daţniau būdingos pramoninėms prekėms 9 . Prekybos ţ. ū. ir maisto produktai<br />

empiriniuose tyrimuose naudota statistiniai duomenys pagal SITC klasifikatorių 4-ių (Fertő, 2007) ir 5-ių (Fertő,<br />

2005) ţenklų detalumo lygyje, bei pagal KN (HS) 2-ių (Bernatonytė, 2008), 6-ių ţenklų (Bojnec, 2007)<br />

detalumo lygyje. Reikėtų pastebėti, jog analizėse, kuriose šakinė prekyba skirstyta į horizontalią ir vertikalią,<br />

naudota detalesnė statistika ir produktų grupės daţniausiai apibrėţtos kaip SITC 4-ių ţenklų kodų lygyje.<br />

Šiame tyrime ţemės ūkio ir maisto produktų „šakos― apibrėţiamos kaip SITC red.3 klasifikatoriaus 0 sekcijai<br />

„maisto produktai ir gyvi gyvuliai― priklausantys 10 skyrių, identifikuojamų 2 ţenklų skaitmeniniais kodais, o<br />

„produktų grupės― suprantamos kaip 4-ių ţenklų detalumo kodais apibrėţtos grupės. Horizontalios ir vertikalios<br />

3 Šalių grupėse kuriama paklausa diferencijuotoms tuos pačius poreikius tenkinančioms prekėms, kurios yra vienodos kokybės, kainos ir<br />

gamybos technologijos, bet skiriasi pagal savo savybių kompozicijomis, nes vartotojų skoniai šalyse yra panašūs.<br />

4 Teoriniuose vertikalios šakinės prekybos modeliuose šios prekybos egzistavimas grindţiamas tuo, jog kiekviena diferencijuotos prekės<br />

rūšis (aukštesnės ir ţemesnės kokybės) yra gaminama tik vienoje šalyje, tačiau jos paklausa yra abiejose šalyse (abejose šalyse yra vartotojų,<br />

gaunančių didesnes/maţesnes pajamas), todėl šakinė prekyba turėtų būti didesnė tarp panašaus pajamų lygio šalių (Falvey, 1987).<br />

5 Vadovaujantis šiuo poţiūriu, šakinė prekyba skirstoma į horizontalią ir vertikalią su prielaida, kad kokybė atsispindi kainoje, o kainas<br />

atspindi „vienetų vertės‖. Tariama, jog kuo labiau skiriasi produkto importo ir eksporto vieneto vertė, tuo labiau skiriasi to produkto kokybė.<br />

6 Greenaway (1995) metodu šakinė prekyba skiriama į dvi grupes – horizontaliai ir vertikaliais diferencijuotais produktais, o Fontagné<br />

poţiūriu taikoma papildoma dispersijos riba ir sutampantys prekybos srautai skirstomi į tris prekybos kategorijas (Fontagné, 1997). Prekių<br />

grupės vieneto vertė nustatoma tos grupės importo (eksporto) vertę padalinus iš jo kiekio.<br />

7 Mokslinėje literatūroje pasirinktoji riba α daţniausiai siekia 0,15-0,25. Greenaway (1995) teigimu, transporto kaštai, įeinantys į<br />

importuojamų prekių kainą, ar kitos su prekių gabenimu susijusios išlaidos neįtakoja produktų kainų skirtumo daugiau nei 15 proc.<br />

8 Standartinis tarptautinės prekybos klasifikatorius.<br />

9 Pagal SITC suklasifikuoti ţ.ū. sektoriaus produktai beveik visada gali būti laikomi substitutais iš vartojimo ar gamybos pusių, ar iš abiejų.<br />

i<br />

i

35<br />

šakinės prekybos lygis bus nustatytas produktų grupėse pagal (2) ir (1) formules ir vėliau apskaičiavimai<br />

agreguoti į „šakas― naudojant aritmetinį vidurkį.<br />

Tyrimo rezultatai<br />

Empiriniu tyrimu siekta įvertinti prekybą ţemės ūkio ir maisto produktų grupėse tarp Lietuvos ir kitų<br />

ES šalių pasitelkus šakinės prekybos matavimo metodus (1 ir 2 formululės). Tyrimas apima Lietuvos dvišalę<br />

prekybą su 22 ES narėmis 10 „maisto produktais ir gyvais gyvuliais― (SITC, 0 sekcija) 2004-2009 m. Prekybos<br />

srautų vertės ir apimčių duomenys rinkti iš statistikos duomenų bazės UN COMTRADE.<br />

Tyrimo rezultatai gali būti laikomi pakankamai reprezentatyviais, nes Lietuvos maisto produktų ir gyvų<br />

gyvulių eksportas 2009 m. į nagrinėjamas ES šalis sudarė 62 proc. viso Lietuvos eksporto minėtais gaminiais, o<br />

importas iš šių šalių sudarė 85,5 proc. viso Lietuvos maisto produktų ir gyvų gyvulių importo.<br />

Tyrimo rezultatai parodė, jog vidutinis prekybos šakos viduje lygis 2004 m. tarp Lietuvos ir 22 ES<br />

prekybos partnerių SITC sekcijai „maisto produktai ir gyvi gyvuliai― siekė 8,6 proc., kai horizontali prekyba<br />

šakos viduje sudarė 1,7 proc., o vertikali – 6,9 proc. Vidutinis prekybos šakos viduje lygis 2009 m. padidėjo iki<br />

10,9 proc., nes horizontali prekyba šakos viduje padidėjo iki 2,9 proc., o vertikali iki 8 proc. Tai rodo, jog<br />

didţioji dalis Lietuvos prekybos su ES ţemės ūkio ir maisto produktais yra tarpšakinės prekybos pobūdţio, kuri<br />

grindţiama šalių lyginamuoju pranašumu. Kita vertus, besikeičianti prekybos struktūra rodo gilėjančią šakinę<br />

specializaciją 11 , kuri, Ruffin (1999) nuomone, yra naudingesnė nei prekyba tarp šakų dėl to, jog skatina<br />

naujoves ir išnaudoja masto ekonomiją. Bernatonytė (2007b) paţymi, jog šakos, kurioms būdingas aukštas<br />

šakinės prekybos lygis, patiria maţesnius struktūrinius pokyčius – ir maţesnius prisitaikymo kaštus reaguojant į<br />

prekybos liberalizavimą, nei šakos, kuriose šakinės prekybos lygos yra ţemas.<br />

Siekiant pastebėti Lietuvos prekybos struktūrą formuojančias prieţastis ir išryškinti šakinės prekybos<br />

kitimo tendencijas pravartu detaliau paţvelgti į apskaičiuotus lygius pagal šalis ir šakas (1 ir 2 pav.).<br />

1 pav. Horizontalios ir vertikalios šakinės prekybos lygis (proc.) tarp Lietuvos ir ES šalių 2004 ir 2009 m.<br />

Detaliau analizuojant Lietuvos ir ES prekybos ţemės ūkio ir maisto produktais struktūrą 2004 m. pagal<br />

šalis ir produktų diferenciaciją (1 pav., kairė) matyti, jog aukščiausias šakinės prekybos lygis būdingas prekybai<br />

su kaimyninėmis valstybėmis: Latvija (33,5 proc.), Estija (22,9 proc.), Lenkija (18,4 proc.). Taip pat šakinė<br />

prekyba sudarė daugiau nei dešimtadalį Lietuvos dvišalės prekybos su Vokietija (16,3 proc.), Didţiąja Britanija<br />

(15,6 proc.) ir Danija (12,2 proc.). Analizuojant šakinės prekybos tipus matyti, jog 2004 m. vyravo vertikali<br />

10 Neįtrauktos šalys: Rumunija, Bulgarija, Malta ir Kipras. Belgija ir Liuksemburgas laikyta viena šalimi.<br />

11 Prekybos specializacija kyla ne tik dėl šalių specializacijos skirtingų šakų produktų gamyboje, nes skirtingos šalys gali specializuotis<br />

skirtingų prekės, priklausančios tai pačiai šakai, atmainų gamyboje ir kurti šakinę prekybą (Greenaway, 1995).

36<br />

šakinė prekyba, kai tarpusavio mainai vyksta skirtingos kokybės ir kainos prekėmis, o su kai kuriomis šalimis<br />

(Slovakija, Graikija, Austrija, Airija) visa šakinė prekyba vyko tik vertikaliai diferencijuotomis prekėmis.<br />

Analizuojant 2009 m. rodiklius (1 pav., dešinė) galima pastebėti, jog aukščiausias šakinės prekybos<br />

lygis būdingas Lietuvos prekybai su tomis pačiomis valstybėmis kaip ir 2004 m., t.y., išliko didţiausias su<br />

Latvija (39,8 proc.), Estija (28,1 proc.), Vokietija (21,8 proc.) ir Lenkija (20,4 proc.). Kaimyninėms šalims<br />

santykinai maţiau svarbūs transportavimo kaštai, prekybos barjerai. Teorijoje taip pat svarstomi tokie veiksniai<br />

kaip kultūriniai panašumai, dėl kurių šalyse kuriama paklausa toms pačios ir kartu diferencijuotoms prekėms bei<br />

istoriškai glaudūs santykiai. Daugiau nei dešimtadalį šakinės prekybos siekė prekyba su Didţiąja Britanija (10,9<br />

proc.) ir Danija (10,9 proc.). 2009 m. palyginus su 2004 m. prekybos šakoje lygis padidėjo per 2,3 proc.p., kurį<br />

labiausiai įtakojo pakilęs lygis prekyboje su Slovakija (7,6 proc.p.), Vengrija (6,7 proc.p) ir Latvija (6,3 proc.p),<br />

kurioms, kaip ir Lietuvai, ES rinka atsivėrė 2004 m. Bernatonytės (2007b) nuomone, šalims atsivėrusios kitų<br />

šalių didelės rinkos sudaro galimybę maţinti produkcijos vieneto kaštus ir uţtikrinti gaminamų prekių<br />

konkurencingumą uţsienio rinkose. Maţiausias šakinės prekybos lygis išliko su tokiomis šalimis kaip Slovėnija,<br />

Portugalija ir Graikija (maţiau nei po 3 proc.), kurias su Lietuva skiria didelis geografinis atstumas.<br />

Atkreipiant dėmesį į produktų diferenciacijos tipą galima teigti, jog prekyba horizontaliai<br />

diferencijuotomis prekėmis 2009 m. palyginus su 2004 m. labiausiai išaugo tarp Lietuvos ir Latvijos (4,4<br />

proc.p.), Lenkijos (4,1 proc.p.) bei Slovakijos (3,4 proc.p.), su kuria 2004 m. horizontali prekyba nevyko ir<br />

didţiausia išliko su kaimyninėmis valstybėmis. Nors prekybos šakoje lygis su Didţiąja Britanija per 5 metus<br />

sumaţėjo per 4,7 proc.p, tačiau horizontali prekyba šakoje išaugo 1,2 proc.p. Ši tendencija taip pat būdinga<br />

prekyboje su Danija ir Belgija. Vertikali Lietuvos prekyba šakoje ţ.ū. ir maisto produktais ţymiausia išaugo su<br />

Vengrija (5,4 proc.p.) ir Italija (4,6 proc.).<br />

1 pav. rodo, jog šakinė prekyba nėra vyraujantis dvišalės Lietuvos prekybos su ES tipas, tačiau stebimas<br />

jo augimas tiek su kaimyminėmis valstybėmis (Lenkija, Estija, Latvija) tiek su kitomis prekybos partnerėmis<br />

(Vokietija, Vengrija, Slovakija), kartu sparčiau gilėjant horizontaliai prekių diferenciacijai, kuri iš paklausos<br />

pusės rodo vartotojų skonių ir pajamų šalyse vienodėjimą, o iš pasiūlos – gamintojų gebėjimą konkuruoti<br />

uţsienio rinkose per vidinę šakos specializaciją.<br />

1 lentelėje pateiktas horizontalios ir vertikalios prekybos šakos viduje lygis dviem laikotarpiais ir viso<br />

analizuojamo laikotarpio vidurkis bei vidutinės sutampančių prekybos srautų apimtys.<br />

1 lentelė. Prekybos šakos viduje lygis (proc.) produktų grupėse tarp Lietuvos ir ES 2004-2009 m.<br />

SITC<br />

kodai<br />

Produktų grupės<br />

2004-2006 m. 2007-2009 m. Vidutiniškai<br />

TIIT HIIT VIIT TIIT HIIT VIIT TIIT HIIT VIIT apimtis<br />

mln.USD<br />

00 Gyvi gyvūnai 7,3 3,2 4,1 5,4 1,6 3,8 6,3 2,4 4,0 14,0<br />

01 Mėsa ir mėsos produktai<br />

Pieno produktai ir paukščių<br />

10,9 1,4 9,5 11,6 2,0 9,6 11,3 1,7 9,6 55,6<br />

02 kiaušiniai 12,7 2,5 9,7 10,5 2,8 7,3 11,7 2,7 8,5 53,6<br />

Ţuvys, vėţiagyviai,<br />

03 moliuskai ir gaminiai iš jų 13,2 1,7 11,6 14,1 3,3 10,8 13,7 2,5 11,2 76,7<br />

04 Grūdai ir grūdų produktai 8,8 2,9 5,9 9,8 3,0 6,8 9,3 2,9 6,4 60,3<br />

05 Vaisiai ir darţovės<br />

Cukrus, cukraus gaminiai ir<br />

7,8 1,8 6,0 9,5 2,8 6,7 8,6 2,3 6,3 69,6<br />

06 medus 10,7 4,0 6,7 13,7 4,7 9,0 12,3 4,4 7,9 37,5<br />

Kava, arbata, kakava,<br />

07 prieskoniai ir jų produktai 10,9 2,3 8,6 12,2 3,0 9,1 11,6 2,7 8,9 58,1<br />

08 Gyvulių pašarai<br />

Įvairūs maisto produktai ir<br />

19,2 4,8 14,4 19,0 3,7 15,3 19,2 4,3 14,9 68,0<br />

09 mišiniai 11,4 2,0 9,4 14,4 3,0 11,4 12,9 2,5 10,4 42,9<br />

Paaiškinimas: TIIT – bendra prekyba šakos viduje, HIIT – horizontali prekyba šakos viduje, VIIT – vertikali prekyba šakos viduje.

37<br />

Pirmuoju laikotarpiu (2004-2006 m.) paţymėtina tai, jog aukščiausias prekybos šakos viduje lygis buvo<br />

gyvulių pašarų grupėje (19,2 proc.), prekyboje ţuvimis ir jų produktais (13,2 proc.) ir pieno produktais (12,7<br />

proc.). Antruoju laikotarpiu (2007-2009 m.) sąlyginai aukštas prekybos šakos viduje lygis išliko gyvulių pašarų<br />

(19 proc.) ir ţuvies produktų (14,1 proc.) grupėse bei ţymiau išaugo įvairių maisto produktų ir mišinių grupėje<br />

(14,4 proc.). Analizuojant vidutinius 2004-2009 m. rodiklius produktų grupėse galima pastebėti, jog maţiausias<br />

prekybos šakoje lygis ir apimtys nustatytos gyvų gyvūnų grupėje, kurie yra homogeniniai, ir sudarė 6,3 proc.<br />

arba 14 mln. USD. Nors vaisių ir darţovių grupėje prekybos šakoje lygis taip pat santykinai ţemas (8,6 proc.),<br />

tačiau šios prekybos vidutinės apimtys – vienos didţiausių ir siekia 69,6 mln. USD. Tai rodo, jog tarp Lietuvos ir<br />

ES šalių vyksta intensyvi prekyba vaisiais ir darţovėmis, tačiau importuojami vienoms grupėms (SITC 4-ių<br />

ţenklų detalumo lygyje) priskirti produktai, o eksportuojami kiti. Paţymėtina ir cukraus ir jo gaminių, medaus<br />

produktų grupė, kurioje prekybos šakos viduje apimtys vienos maţiausių, tačiau lygis analizuojamu laikotarpiu<br />

augo sparčiausiai – vidutiškai kasmet didėjo po 1 proc. Aukščiausias horizontalios prekybos šakoje lygis (ir<br />

didţiausia jos santykinė dalis bendroje prekyboje šakoje) taip pat būdingas prekyboje cukrumi, jo gaminiais,<br />

medumi bei gyvulių pašarais ir 2004-2009 m. siekė atitinkamai 4,4 ir 4,3 proc., o maţiausias – prekyboje mėsa<br />

ir jos gaminiais (1,7 proc.). Analizuojant cukraus gaminių šakinės prekybos kylimą ir aukštą produktų<br />

horizontalios diferenciacijos laipsnį (kuris didţiausias konditerijos gaminiams iš cukraus) reikėtų atsiţvelgti į ES<br />

vykdomą cukraus rinkos reguliavimą, dėl kurio ES cukraus vidaus vartojimas nuo 2006 m. viršija gamybos lygį<br />

ir į Lietuvos rinkai galiojusius prekybos barjerus iki įstojimo į ES. Didėjanti paklausa ir kainos ES šalių rinkoje<br />

skatina šalių gamintojų šakinę prekybos specializaciją diferencijuojant cukraus gaminius.<br />

Išvados<br />

1. Didţioji dalis Lietuvos prekybos su ES ţemės ūkio ir maisto produktais yra tarpšakinės prekybos<br />

pobūdţio, kuri grindţiama šalių lyginamuoju pranašumu, o šakinė prekyba, tiriamuoju laikotarpiu sudariusi<br />

dešimtadalį dvišalės prekybos, vyksta daugiausia vertikaliai diferencijuotais produktais, kurie skiriasi savo kaina<br />

ir kokybe, tačiau prekybos horizontaliai diferencijuotomis prekėmis santykinė dalis šakinėje prekyboje<br />

analizuojamu laikotarpiu augo ir 2009 m. siekė beveik 30 proc. Gilėjanti horizontali prekių diferenciacija iš<br />

paklausos pusės rodo vartotojų skonių ir pajamų šalyse vienodėjimą, o iš pasiūlos – gamintojų gebėjimą<br />

konkuruoti uţsienio rinkose per vidinę šakos specializaciją.<br />

2. Aukščiausias prekybos šakos viduje lygis būdingas Lietuvos prekybai su kaimyninėmis<br />

valstybėmis: Latvija, Lenkija ir Estija, nes kaimyninėms šalims santykinai maţiau svarbūs transportavimo kaštai,<br />

prekybos barjerai, jas sieja kultūriniai panašumai ir istoriškai glaudūs santykiai, bei su toliau esančiomis šalimis:<br />

Vokietija ir Didţiąja Britanija. Maţiausias šakinės prekybos lygis išliko su tokiomis šalimis kaip Slovėnija,<br />

Portugalija ir Graikija (maţiau nei po 3 proc.), kurias su Lietuva skiria didelis geografinis atstumas.<br />

3. Aukščiausias prekybos šakos viduje lygis būdingas Lietuvos prekyboje su ES gyvulių pašarais ir<br />

ţuvimi, bei produktais iš jos, o ţemiausias prekyboje gyvais gyvūnais, kurie yra homogeniški.<br />

4. Sparčiausiai prekybos šakoje lygis augo prekyboje cukrumi, cukraus gaminiais ir medumi –<br />

vidutiniškai kasmet didėjo po 1 proc. Taip pat prekybai cukrumi būdingas aukščiausias horizontalios prekybos<br />

šakoje lygis. Tam įtakos galėjo turėti ES vykdomas cukraus rinkos reguliavimas, dėl kurio susidarė šių gaminių<br />

stygius ES vidaus rinkoje, ir Lietuvos rinkai galioję prekybos barjerai iki įstojimo į ES. Didėjanti paklausa ir<br />

kainos ES šalių rinkose skatina šakinę prekybos specializaciją diferencijuojant cukraus gaminius, kuri giliausia<br />

prekyboje konditerijos gaminiais iš cukraus.<br />

5. Struktūriniai Lietuvos šakinės prekybos pokyčiai ir lygio didėjimas rodo šalių eksporto<br />

specializacijos pobūdţio kitimą, kai imta intensyviau prekiauti horizontaliai diferencijuotomis prekėmis, kurios<br />

panašios kaina ir kokybe, ir maţiau vertikaliai diferencijuotomis (Didţioji Britanija, Danija, Ispanija, Lenkija),<br />

arba priešingai – intensyvinant prekybą vertikaliai diferencijuotomis prekėmis, kartu negilinant horizontalios<br />

prekybos šakos viduje (Čekija, Italija, Olandija, Suomija), arba specializuojantis abiejų tipų diferencijuotų<br />

produktų prekyboje (Estija, Latvija, Slovakija, Vokietija).

Literatūros sąrašas<br />

38<br />

1. BERNATONYTĖ, D. 2007a. Tarptautinė prekyba. Kaunas: Technologija.<br />

2. BERNATONYTĖ, D. 2008. Intra-industry trade in agricultural and food products sector: Lithuanian case. Ekonomika ir<br />

vadyba-2008: 13-osios tarptautinės <strong>mokslinė</strong>s konferencijos pranešimų medţiaga, p. 422-429.<br />

3. BERNATONYTĖ, D.; NORMANTIENĖ, A. 2007b. Estimation of Importance of Intra-industry Trade. Engineering<br />

economics, No 3 (53), p. 25 – 34.<br />

4. BOJNEC, Š.; MAJKOVIČ, D.; TURK, J. 2007. Prevalence of key developments in trade of agro-food producers in the<br />

new member states of the European Union. Food Economics - Acta Agriculturae Scandinavica, Section C., Vol. 4, Issue 3,<br />

p. 139 – 147.<br />

5. FALVEY, R.; KIERZKOWSKI, H. 1987. Product quality, Intra-industry trade and (Im) Perfect competition. In H.<br />

Kierzkowski (Ed.), Protection and Competition in International Trade. Essays in Honor of W.M. Corden Oxford, USA: Basil<br />

Blackwell., p. 143–161.<br />

6. FAUSTINO, H. C.; LEITÃO, N. C. 2008. Intra-Industry Trade In The Food Processing Sector: The Portuguese Case.<br />

Journal of Global Business and Technology, Vol. 4, No. 1, p. 49-58.<br />

7. FERTŐ, I. 2005. Vertical and Horizontal Intra-Industry Trade in Milk Products in the EU. The Northern European Food<br />

Industry - challenges and transitions from an economic perspective. NJF seminar no 381.<br />

8. FERTŐ, I.; HUBBARD. L. J. 2007. Intra-Industry Trade in Horizontally and Vertically Differentiated Agri-Food<br />

Products between Hungary and the EU.<br />

9. FONTAGNE, L.; FREUDENBERG, M. 1997. Intra-Industry Trade: Methodological Issues Reconsidered. Working<br />

Papers 1997-01, CEPII research center.<br />

10. FRAHAN, H, B; THARAKAN, J. 1998. Horizontal and Vertical Intra-Industry Trade in the Processed Food Sector.<br />

American Agricultural Economics Association Annual Meeting, Salt Lake City, USA, August 2-5 1998.<br />

11. GREENAWAY, D.; HINE, R.; MILNER, C. 1995. Vertical And Horizontal Intra-Industry Trade: A Cross Industry<br />

Analysis For The United Kingdom. Economic Journal, 105 (433), p. 1505–1518.<br />

12. JING, W.; LEITÃO, N. C.; FAUSTINO, H. 2010. Intra-Industry Trade in Agricultural Products: The Case of China.<br />

Working Papers 2010/06, Department of Economics at the School of Economics and Management (ISEG), Technical<br />

University of Lisbon.<br />

13. KRUGMAN, P. 1981. Intraindustry Specialization and the Gains from Trade. Journal of Political Economy, vol. 89, p.<br />

959-973.<br />

14. ROBERTS, D. 1995. Intra-industry trade in agricultural products in the Western Hemisphere: Preliminary evidence and<br />

implications for economic integration. Working Paper # 95–1. St. Paul, MN: University of Minnesota, International<br />

Agricultural Trade Research Consortium.<br />

15. RUFFIN, R. J. 1999. The nature and significance of intra-industry trade. Economic and Financial Policy Review, issue Q<br />

IV, p. 2-9.<br />

Summary<br />

Horizontal and Vertical Intra-industry Trade in Food and Agriculture Products between Lithuania and<br />

the EU in 2004-2009<br />

The biggest part of Lithuania's trade with the EU's in food and agriculture products is an inter-industry trade nature,<br />

which is based on the comparative advantage of countries. Meanwhile, an intra-industry trade accounted for one tenth of<br />

bilateral trade between Lithuania and the EU over the period and was mainly in vertically differentiated products, which<br />

differ in price and quality. On the other hand, relative share of the trade in horizontally differentiated products in total intraindustry<br />

trade were increased and in 2009 reached almost 30 percent.<br />

Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Bernardas Vaznonis (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

LIETUVOS ŢEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ EKSPORTO<br />

TENDENCIJAS SĄLYGOJANTYS VEIKSNIAI<br />

Dalia Karlaitė<br />

Mykolo Romerio universitetas<br />

39<br />

Įvadas<br />

Egzistuoja begalė įvairių tyrinėtų ir nemaţai dar nenustatytų veiksnių, darančių įtaką uţsienio prekybos<br />

tendencijoms. Vieni jų didina prekybos apimtis, kiti – maţina. Veiksnius, pagal savo prigimtį bei veikimo<br />

principus, galima suskirstyti į ekonominius, politinius bei marketinginius. Šiame straipsnyje plačiau aptarti<br />

ekonominiai veiksniai, kurie veikia Lietuvos eksportą ţemės ūkio ir maisto produktais.<br />

Dauguma autorių daţniausiai plačiau nagrinėja atskirų eksporto veiksnių (konkurencingumo, inovacijų,<br />

technologijų, tiesioginių uţsienio investicijų, subsidijų ir pan.) įtaką eksporto apimtims, neretai veiksniai yra<br />

išvardijami kaip individualūs, neatsiţvelgiant į jų tarpusavio ryšius.<br />

Tinbergen 1962 m. pirmasis panaudojo ir pristatė empiriškai tvirtą „gravitacijos dėsnio― modelį<br />

aiškindamas tarptautinės prekybos politikos reikšmę uţsienio prekybos srautams. Bendrąją prasme modelis<br />

naudojamas apskaičiuoti prekybos tarp dviejų valstybių tendencijoms, kurios priklauso nuo abiejų šalių BVP<br />

apimčių ir atstumo tarp šalių. O neseniai modelis pradėtas naudoti analizuojant Laisvos prekybos susitarimų<br />

poveikį tarptautinei prekybai 12 . Lietuvoje „gravitacijos dėsnio― poveikis pateikiamas pagrindţiant tiesioginių<br />

uţsienio investicijų (TUI) verslui stoką.<br />

Tikslas – ištirti veiksnius sąlygojančius Lietuvos ţemės ūkio ir maisto produktų eksporto tendencijas<br />

bei tų veiksnių tarpusavio ryšį.<br />

Uţdaviniai:<br />

išskirti pagrindinius veiksnius sąlygojančius eksporto apimtis ir pokyčius;<br />

atskleisti „gravitacijos dėsnio― svarbą eksporto tendencijoms;<br />

pateikti modelį atspindintį nagrinėjamų veiksnių tarpusavio sąveiką.<br />

Objektas – Lietuvos ţemės ūkio ir maisto produktų eksporto tendencijas sąlygojantys veiksniai.<br />

Metodai – uţsienio prekybos veiksniams atskleisti – <strong>mokslinė</strong>s literatūros sisteminė, lyginamoji ir<br />

loginė analizė bei sintezė. Įvairių veiksnių sąveikos modeliui sukurti – indukcijos, dedukcijos ir modeliavimo<br />

metodai.<br />

Rezultatai<br />

Lietuva nuo seno yra ţemės ūkį plėtojanti šalis. Ūkininkai augina gyvūnus, darţoves, vaisius, javus bei<br />

kita. Šalyje veikiančios ţemės ūkio ir maisto pramonės įmonės perdirba ne tik išauginamas mūsų šalyje, bet ir<br />

importuotas trūkstamas ţaliavas ir pagamina įvairius maisto produktus: mėsą ir jos produktus, pieną ir pieno<br />

produktus, miltus ir duonos produktus, konservus ir pan. Kiekviena įmonė pirmiausia stengiasi tenkinti vidaus<br />

rinkos poreikius, o likusią produkcijos dalį parduoti uţsienio rinkose. Augant gyventojų visuminei paklausai bei<br />

perkamajai galiai (tokios tendencijos pastebėtos iki 2008 m., t.y. laikotarpio, siejamo su pasaulinės ekonominės<br />

krizės pradţia), didėja suvartojimas. Kai šalis yra pajėgi pagaminti tokį produkcijos kiekį, kad gali patenkinti<br />

vidaus rinkos paklausą, tai auga ir eksporto apimtys. Taigi vienas iš pagrindinių lietuviško ţemės ūkio ir maisto<br />

produktų eksporto veiksnių yra gamybos apimtys.<br />

Nemaţiau svarbus veiksnys yra produkcijos (ţaliavos) kokybė, priešingu atveju – produkcija tampa<br />

nepaklausia. Siekdamos uţtikrinti saugius ir kokybiškus ţemės ūkio ir maisto produktų gamybos procesus,<br />

įmonės turi nuolat investuoti į modernias, aukštus ES (ir ne tik!) higienos reikalavimus atitinkančias<br />

technologijas. Gamybos procesų modernizavimas didina įmonių gamybos efektyvumą, stiprina produktų saugos<br />

ir kokybės kontrolę, taip padidina produkcijos konkurencingumą vietos ir tarptautinėse rinkose.<br />

Rudzkis (2003) svarsto, kad gali būti, jog ekonominė politika, skirta vidaus paklausai skatinti, padidina<br />

gamybos apimtis, o dėl naujos technologijos įsisavinimo bei kitų gamybos racionalizavimo efektų gamintojai<br />

tampa konkurencingesni, todėl taip pat geba eksportuoti daugiau. Dabkienė (2008) paantrina teigdama, kad<br />

12 KEPAPTSOGLOU K., KARLAFTIS M. G., TSAMBOULAS D. 2010. The Gravity Model Specification for Modeling International Trade<br />

Flows and Free Trade Agreement Effects: A 10-Year Review of Empirical Studies. The Open Economics Journal, 2010, 3, 1-13

40<br />

produktų kokybė, gamybos apimtys, produktų konkurencingumas kainos atţvilgiu – tai tie veiksniai, kurie lemia<br />

Lietuvos eksporto galimybes.<br />

Apibrėţiant konkurencingumą paprastai minimas dalyvavimas tarptautinėje rinkoje ir atvirumas jai,<br />

pajamų ir uţimtumo didėjimas. Kokybiniai veiksniai – prekių kokybė, vartotojų poreikių atitikimas, geras<br />

įvaizdis – lemia tai, kad prekės gali būti parduodamos net tada, kai jų kaina yra palyginti didelė (Vilpišauskas,<br />

2004). Tarptautinis konkurencingumas apima dalyvavimą tarptautinėje rinkoje ir prekyboje. Jeigu dauguma<br />

konkrečios šalies įmonių gamina prekes ir teikia paslaugas, kurios yra paklausios ne tik šalies viduje, bet ir<br />

uţsienyje, taip pat geba plėsti jų apimtis, tai savaime uţtikrina pajamų ir uţimtumo augimą, bei parodo šalies<br />

ekonomikos konkurencingumą (Jakutis, 2006).<br />

Pagal tarptautinių organizacijų skaičiuojamus konkurencingumo ir inovatyvumo (novatoriškumo)<br />

indeksus, pasaulio ir Europos kontekste Lietuva (kartu su Latvija, Rumunija ir Bulgarija) yra ne inovacijomis<br />

augimą grindţianti (o pastaruoju metu ir atsiliekanti inovacijų srityje) ekonomika palyginti su visų 27 ES<br />

valstybių narių vidutiniu suminiu inovatyvumo indeksu (SII, angl. Summary Innovation Index) ir tai trukdo mūsų<br />

šalies ekonomikos tarptautinio konkurencingumo augimui (PRO INNO Europe, <strong>2011</strong>).<br />

Tiesa, inovacijų ir modernių technologijų diegimas yra brangus procesas, kuris atsiperka per ganėtinai<br />

ilgą laikotarpį, o ir įmonės ne visada turi pakankamai apyvartinių lėšų modernizacijai įvykdyti. Todėl ţemės ūkio<br />

ir maisto produktų įmonėms yra svarbios investicijos (tiesioginės uţsienio investicijos – TUI), kurias neretai<br />

būna sudėtinga pritraukti į savo verslą.<br />

Tiesioginės investicijos yra svarbios technologijoms, kapitalui, vadybos įgūdţiams, reikalingiems<br />

įmonių konkurencingumui plėtoti. Pasaulyje prekiaujama ne tik skirtingų, bet ir tos pačios ūkio šakos (šiuo<br />

atveju ţemės ūkio ir maisto) produktais, todėl svarbu ne tik šalių santykiniai pranašumai, bet ir tokie veiksniai<br />

kaip masto ekonomija, kurių reikšmė vis didėja tebevykstant integracijai tarp šalių – ES bendrojoje rinkoje<br />

(Vilpišauskas, 2004).<br />

Aktyvesnis uţsienio tarptautinių korporacijų filialų dalyvavimas leistų sparčiau plėtoti nacionalinę<br />

ekonomiką naudojantis uţsienio tiesioginėmis investicijomis, perimti paţangias technologijas, tarptautinės<br />

vadybos patirtį, apimant veiksmingą gamybos ir realizacijos organizavimą, įmonių geros reputacijos palaikymą.<br />

Tarptautinių korporacijų plėtojimas ir jų veikla leidţia sustiprinti šalies nacionalinį konkurencingumą pasaulinėje<br />

rinkoje (Rakauskienė, 2006).<br />

Svarbu skatinti TUI į sritis, kuriose eksportas galėtų didėti. Potencialūs lietuviškos kilmės eksporto<br />

produktai yra gyvi gyvūnai, mėsa ir jos gaminiai, pieno produktai, grūdai ir jų produktai (Dabkienė, 2008).<br />

Būtina derinti Lietuvos ir uţsienio investuotojų interesus, šalinti barjerus investicijoms, tobulinti rizikos<br />

prieţiūros institucinę infrastruktūrą ir veiklą, sudaryti teisines ir ekonomines sąlygas plėtoti verslą (Meilienė,<br />

2005).<br />

Kuodţio (2010) teigimu, ne viena studija nustatė, jog uţsienio investicijas mūsų šalyje labiausiai lemia<br />

„gravitacijos dėsnis― – rinkos dydis, nedidelis atstumas nuo turtingų vakarų investuotojų, kultūrinis bendrumas,<br />

o bendra siena „daro stebuklus―. Šiuo atţvilgiu Lietuvai nepasisekė – šalis apsupta turbūt paties neturtingiausio<br />

šalių klubo, koks tik įmanomas. Kaliningrado sritis, Lenkijos šiaurinė dalis, Latvija, Baltarusija – šios šalys nėra<br />

potencialios investuotojos, todėl objektyvios sąlygos pritraukti investicijoms nėra palankios. Lietuva toli nuo<br />

išsivysčiusios Europos dalies, atskirta Baltijos jūros, prastų Lenkijos kelių. Tai ir yra atsakymas, kodėl šalyje<br />

tiek maţai investicijų iš uţsienio. Skyrienė (2010) oponuoja teigdama, kad vien Lietuvos narystė ES yra<br />

privalumas, ypač trečių šalių (ne ES narių) investuotojams, nes investuodami į maţą ekonomiką, tokią kaip<br />

mūsų, jie iš karto atranda didţiulę ES rinką.<br />

Straipsnio autorės nuomone, nėra būtina tiesiogiai skatinti ar pritraukti TUI, svarbiau yra gerinti šalies<br />

verslo aplinką esamoms įmonėms, pvz., mokestinėmis lengvatomis, lengvatiniais kreditais ir pan.<br />

Identifikavus vidinius, t.y. įmonės ir šalies lygmeniu, veiksnius bei paanalizavus jų tarpusavio sąveiką,<br />

galima drąsiai teigti, kad svarbiausi yra pagaminamos produkcijos kiekis ir kokybė, kurie nulemia produkcijos<br />

konkurencingumą ne tik šalies vidaus bet ir uţsienio rinkose. Nemaţiau svarbūs yra ir išoriniai veiksniai.<br />

Potencialių rinkų suradimas eksportui, jo geografijos išplėtimas uţtikrina gamintojų, perdirbėjų pajamų<br />

saugumą ir šalies politikos nepriklausomumą nuo importuotojų (Dabkienė, 2008). Neretai naujų uţsienio<br />

prekybos partnerių atradimas ir pasirinkimas yra ganėtinai sudėtingi procesai. Pasak Rakauskienės (2006),<br />

eksporto partnerė pasirenkama prieš tai išanalizavus tos šalies rinkos patrauklumą eksporto veiklai, kuris<br />

nustatomas pagal įvairius veiksnius: rinkos dydį, augimo tempus, konkurenciją, įmonės produkcijos paklausą,

41<br />

panašumus į vietinę rinką, rinkos prieinamumą, transportavimo galimybes, politinį bei ekonominį stabilumą,<br />

tarifus bei kitus importo apribojimus, apmokėjimo sklandumą ir kita.<br />

Su vienomis šalimis prekyba vyksta nuo senų laikų, su kitomis prekybiniai santykiai uţmegzti tik<br />

integracijos į ES metu siekiant uţsienio prekybos kryptis perorientuoti nuo pakankamai nestabilių rinkų rytuose į<br />

vakarus, taip pat nemaţai pastangų Lietuva įdeda ieškodama naujų dar neatrastų prekybos partnerių. Tam įtakos<br />

turi „gravitacijos dėsnis―, kuris teigia, kad pirmiausia prekyba vyksta su kaimyninėmis ir panašaus dydţio<br />

šalimis (Lenkija, Latvija, Estija) arba su šalimis, su kuriomis prekyba susiklostė istoriškai, šiuo atveju – Rusija,<br />

kuri yra pagrindinė lietuviškos ţemės ūkio ir maisto produkcijos importuotoja. Plečiantis gamybai ir atsiradus<br />

naujų rinkų poreikiui pasirenkamos tolimesnės šalys (pvz., Gruzija, Indija ir pan.).<br />

„Gravitacijos dėsnio― pritaikymas ekonomikoje yra vienas iš sėkmingiausių ir, galima drąsiai teigti,<br />

naudingiausių. Šio modelio sėkmė yra jo aiškinamosios galios: lygtis statistiškai pagrįsta ir tinkama analizuojant<br />

daugelį skirtingų duomenų nes gaunami gana panašūs atsakymai – numanomos dvišalės prekybos kaštai kinta,<br />

kintant atstumui tarp šalių (Anderson, 2009).<br />

Atstumas tarp šalių gali būti interpretuojamas kaip indikatorius, kuris atskleidţia įėjimo į rinką kainą<br />

(transportavimo ir kitos išlaidos): kuo toliau yra eksporto partnerė, tuo aukštesnė įsiskverbimo kaina. Norint<br />

sugebėti padengti šią kainą reikia pasirinkti pakankamai didelę ir stiprią rinką. Taigi galima teigti, kad kuo<br />

didesnis prekybos partnerio bendrasis vidaus produktas ir didesnė vartotojų perkamoji galia, tuo atstumas yra<br />

maţesnė kliūtis prekiauti. Be to eksportuotojas, kuris nori aptarnauti nutolusią rinką turi nusistatyti pakankamai<br />

didelius pastoviuosius kaštus, kurie gali išsilaikyti tik, jei eksporto apimtys (ir rinka) yra didelės. Artimesnėms<br />

rinkoms (kadangi pastovieji kaštai yra ţemesni) galima eksportuoti maţesnius produkcijos kiekius ir tokiu būdu<br />

aptarnauti maţesnes rinkas, nes tokiais atvejais, masto ekonomika neturi reikšmės (Marimoutou, 2010).<br />

„Gravitacijos dėsnio― modelio naudojimas gali padėti paaiškinti ir numatyti poveikį prekybos srautams<br />

dėl laisvos prekybos susitarimų sudarymo (Kepaptsoglou, 2010). Pavyzdţiui, Lietuvos prekybos apimtys<br />

dalyvaujant regioniniuose prekybos susitarimuose (su Latvija ir Estija), bei tapus ES nare padidėjo ir tapo<br />

stabilesnis.<br />

Lietuvos įmonių eksportas, jo apimtys, prekių rūšys ir pardavimo rinkos labiausiai priklauso nuo turimų<br />

šalies santykinių pranašumų (palyginti kvalifikuotos ir nebrangios darbo jėgos, istoriškai susiklosčiusių gamybos<br />

šakų ir įgūdţių) ir įmonių pagaminamos produkcijos paklausos vidaus ir uţsienio rinkose. Šie veiksniai lemia<br />

prekybos srautų plėtrą, bei rinkos sprendimus dėl eksporto (Vilpišauskas, 2004). Bet Meilienė ir Snieška (2010)<br />

teigia, jog yra klaidinga manyti, kad šalies konkurencingumas priklauso nuo ţemų darbo jėgos kaštų, maţėjančių<br />

atlyginimų ir neretai netinkamų darbo sąlygų, nes ilguoju laikotarpiu tai nulemia maţėjantį šalies<br />

konkurencingumą.<br />

Norint gamybą susieti su vartojimu, o ir pagaminus produkcijos daugiau, nei įmanoma realizuoti<br />

vietinėje rinkoje, būtina tą produkciją transportuoti. Transportavimas privalo būti nepertraukiamas – tai būtina<br />

sąlyga nepertraukiamam gamybos technologinio proceso uţtikrinimui (Minalga, 2009).<br />

Norint, kad mūsų produkcija būtų konkurencinga uţsienio rinkoje, ji turi būti ne tik paklausi, bet ir<br />

prieinamos kainos (galutinę produkcijos kainą nulemia gamybos, transportavimo, rinkodaros ir kiti kaštai). Esant<br />

per didelei kainai – produkcija tampa nepaklausia, taigi eksportas įmonei gali būti nuostolingas. Transporto<br />

rūšies parinkimas daro įtaką prekių kainai, pristatymo greičiui ir prekių būklei bei įmonės sąnaudoms.<br />

Daţniausias (ir siekiamiausias!) tikslas yra per kuo maţesnį laiko tarpą, pristatyti produkciją uţ kuo maţesnę<br />

kainą, todėl renkantis transporto rūšį, reikia atsiţvelgti į gabenimo bendras išlaidas ir išlaidas, tenkančias vienam<br />

krovinio vienetui. Esant didesniam atstumui tarp šalių – krovinys turėtų būti didesnis nei gabenant maţesniu<br />

atstumu. Taip pat būtina atsiţvelgti į perveţamo krovinio tipą ir pobūdį. Greitai gendantys maisto produktai turi<br />

būti gabenami greitai, pvz. antţeminio transporto šaldytuvuose arba oro transportu (tarpkontinentinei prekybai).<br />

Prieš produkcijai kertant šalies sieną įmonėms tenka atsiţvelgti ir į papildomus veiksnius: valiutos<br />

kursą, muitus, produktams taikomų kokybės standartų skirtumus ir pan. (Vilpišauskas, 2004). Valiutų kursų<br />

svyravimai turi įtakos uţsienio prekybos balansui vertine išraiška. Esant lanksčiam valiutos kursui nacionalinei<br />

valiutai atpingant padidėja eksporto galimybės, brangstant – didėja importas.<br />

Kitas svarbus klausimas – kiek Lietuvos eksportas pajėgus konkuruoti dėl uţsienio šalies importo su<br />

kitomis dėl šios rinkos konkuruojančiomis šalimis. Daroma prielaida, jog nesvarbu, kas yra uţsienio šalies<br />

importo apimties pokyčių prieţastis, svarbu tik, ar Lietuvos eksportuotojai geba išlaikyti santykinę uţsienio<br />

šalies importo dalį (Rudzkis, 2003).

42<br />

Tokie nenumatyti veiksniai kaip, ligų epidemijos (kempinligės, kiaulių gripo protrūkiai), stichinės nelaimės<br />

(sausros, pasėlių iššalimas) ar nenumatytas draudimas įveţti produkciją į importuojančią šalį (prisiminkime Rusijos<br />

sprendimą sustabdyti lietuviškos pieno produkcijos importą dėl rasto neleistino antibiotikų kiekio produktuose ir pan.)<br />

taip pat stipriai paliečia bet kurios įmonės ne tik gamybos, bet ir eksporto apimtis.<br />

Vienas svarbiausių veiksnių, apibūdinančių šalies eksporto situaciją yra šalies ekonomikos atvirumo<br />

laipsnis. Šalies atvirumo arba jos priklausomybės nuo kitų šalių (ūkio integracijos) laipsnio matas yra jos<br />

uţsienio prekybos – eksporto ir importo apimties ir bendrojo vidaus produkto (BVP) santykis. Uţsienio<br />

prekybos dalies BVP rodiklio dydį lemia ne tik Lietuvos ūkio subjektų prekių, paslaugų ir veiklos<br />

eksportabilumas, bet ir šalies bei jos rinkos dydis. Kuo vidaus rinka yra maţesnė, tuo labiau tai skatina plėtoti<br />

šakinius ryšius, ieškoti vartojimo rinkų uţ šalies ribų ir palaikyti didelį atvirumą tarptautinei prekybai<br />

(Jatuliavičienė, 2007). Uţsienio prekybos srautai daro didelę įtaką ūkio augimui, gyventojų uţimtumui ir<br />

gerovei. Lietuva yra nedidelė valstybė, tačiau jai būdingas santykinai didelis ekonomikos atvirumo laipsnis<br />

(Jakutis, 2007).<br />

Eksporto ir BVP santykį apsprendţia šių rodiklių prieţastingumo ryšiai. Jei eksportas yra BVP augimo<br />

šaltinis, tai būtų tikslinga ekonominę politiką orientuoti į eksporto skatinimą. Tarp eksporto ir BVP susidaro<br />

grįţtamojo ryšio efektas – eksportas turi įtakos BVP augimui, o didelis BVP yra eksporto augimo prieţastis, bet<br />

nereikėtų atmesti galimybės, jog didėjantis eksportas nepadidina BVP. Tokia situacija tikėtina, jei gamintojas<br />

neturi laisvų gamybos pajėgumų patenkinti papildomą paklausą ir priklausomai nuo patrauklumo tiesiog<br />

pasirenka, ar produktą eksportuoti, ar parduoti vidaus rinkoje (Rudzkis, 2003).<br />

Apibendrinus visus straipsnyje ištirtus Lietuvos ţemės ūkio ir maisto produktų eksporto veiksnius, bei<br />

jų tarpusavio ryšius galima pateikti sekančiame modelyje. Kairiojoje modelio pusėje išskirti vidiniai veiksniai<br />

veikiantys eksporto tendencijas, dešiniojoje – išoriniai.<br />

Investicijos<br />

Inovacijos,<br />

technologijos<br />

Konkurencingumas<br />

Šalies<br />

BVP<br />

Vidiniai<br />

veiksniai<br />

„GRAVITACIJOS<br />

DĖSNIS“<br />

Prekyba<br />

šalyje<br />

Produkcijos<br />

KOKYBĖ<br />

Supirkimas<br />

GAMYBA<br />

Kaina<br />

EKSPORTAS<br />

Pav. Eksporto veiksnių ir jų tarpusavio sąveikos modelis<br />

Importas<br />

EKSPORTO PARTNERĖS PASIRINKIMAS<br />

Transportavimas<br />

Trūkumas,<br />

poreikis<br />

Atstumas<br />

Paklausa<br />

Rinkos dydis<br />

Perkamoji<br />

galia<br />

Valiutos<br />

kursas<br />

KONKURENTAI<br />

Išoriniai<br />

veiksniai

43<br />

Lietuvos ţemės ūkio ir maisto produktų eksporto tendencijoms didţiausią įtaką turi pagaminamos<br />

produkcijos kiekis ir kokybė bei šalies vidaus suvartojimas. Produkcijos konkurencingumui vidaus ir uţsienio<br />

rinkose uţtikrinti būtina sąlyga – inovacijų ir naujų technologijų įmonėse diegimas. Šiam brangiam procesui<br />

būtinos finansinės lėšos: tiesioginės (uţsienio) investicijos, kurių srautus nulemia „gravitacijos dėsnis―,<br />

subsidijos arba verslui teikiami lengvatiniai kreditai.<br />

Nemaţiau svarbus veiksnys yra eksporto partnerės teisingas pasirinkimas, kuriam didţiausią įtaką daro<br />

tos šalies rinkos dydis, t.y. vartotojų gebėjimas (perkamoji galia) ir noras (poreikis, trūkumas) įsigyti<br />

importuojamas prekes, bei atstumas (logistikos kaštai) iki pasirinktos šalies – „gravitacijos dėsnis―.<br />

Modelis nėra baigtinis ir gali būti patikslinamas ir papildomas tolimesnėse veiksnių sąlygojančių<br />

eksporto tendencijas studijose.<br />

Išvados<br />

1. Lietuvos ţemės ūkio ir maisto produktų eksporto tendencijas lemia vidiniai (pasireiškiantys įmonės<br />

ir valstybės lygiu) veiksniai: produkcijos apimtys ir kokybė, paklausa mūsų šalyje bei konkurencingumas ne tik<br />

vidaus, bet ir išorės rinkose. Išoriniai veiksniai: eksporto partnerės rinkos dydis ir paklausa joje, konkurentai,<br />

valiutos kursai.<br />

2. Veiksniai yra tarpusavyje susiję: vienus sieja prieţastingumo ryšys – TUI skatina inovacijų ir naujų<br />

technologijų diegimą gamybos procese, o tai uţtikrina kokybišką ir konkurencingą produkciją arba rinkos dydis<br />

ir atstumas iki jos bei joje jau įsitvirtinę konkurentai įtakoja mūsų apsisprendimą ar eksportuoti į tą šalį ar ne,<br />

kitus – abipusis ryšys, pvz. šalies eksporto vertė ir BVP.<br />

3. „Gravitacijos dėsnis― paaiškina sudėtingą TUI pritraukimą į verslą, o „gravitacijos dėsnio― modelis<br />

naudingas norint sėkmingai pasirinkti uţsienio prekybos partnerę.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. ANDERSON, J.E. 2009. The Incidence of Gravity. [interaktyvus] Boston college [ţiūrėta <strong>2011</strong> m. vasario 23 d.]. Prieiga<br />

per internetą: .<br />

2. DABKIENĖ, V. 2007. Lietuvos eksporto plėtros galimybių studija. LAEI.<br />

3. DABKIENĖ, V. 2008. Lietuvos ţemės ūkio ir maisto produktų eksporto rinkos [interaktyvus] LAEI [ţiūrėta <strong>2011</strong> m.<br />

vasario 20 d.]. Prieiga per internetą: .<br />

4. JAKUTIS, A. 2006. Lietuvos ir uţsienio šalių eksportas. Tiltai Nr. 3, p. 41 – 56.<br />

5. JAKUTIS, A.; LIUKAITIS, R.; SAMULEVIČIUS, J. Lietuvos eksporto plėtros veiksnių tyrimai // Ūkio technologinis ir<br />

ekonominis vystymas. Baltijos šalių ţurnalas apie darną. Vilnius: Technika, 2007, t. 13, Nr. 4 , p. 272-279.<br />

6. JATULIAVIČIENĖ, G.; KUČINSKIENĖ, M.; GARUCKAS, R. 2007. Lietuvos uţsienio prekybos pokyčiai integruotoje<br />

Europos sąjungos rinkoje. Ekonomika Nr. 79, p. 77 - 93.<br />

7. KEPAPTSOGLOU, K.; KARLAFTIS, M. G.; TSAMBOULAS D. 2010. The Gravity Model Specification for Modeling<br />

International Trade Flows and Free Trade Agreement Effects: A 10-Year Review of Empirical Studies. The Open<br />

Economics Journal, No 3, p. 1-13.<br />

8. KUODIS, R. 2010. Ekonomikos konferencijos "Lietuva po krizės 2010" medţiaga.<br />

9. MARIMOUTOU, V.; PEGUIN, D.; PEGUIN-FEISSOLLE, A. 2010. The "distance-varying" gravity model in<br />

international economics: is the distance an obstacle to trade? Document de Travail No. 42.<br />

10. MEILIENĖ, E.; SNIEŠKA, V. 2005. Lietuvos ekonominės politikos ir eksporto skatinimo strategijos sąveika. Viešoji<br />

politika ir administravimas Nr. 11. KTU, p. 48 – 54.<br />

11. MEILIENĖ, E.; SNIEŠKA, V. 2010. Lietuvos pramonės konkurencingumo veiksniai eksporto politikos nuostatose.<br />

Viešoji politika ir administravimas. Nr. 31, p. 119-132.<br />

12. MINALGA, R. 2009. Logistika versle. Vinius: Homo liber.<br />

13. PRO INNO EUROPE, <strong>2011</strong>. Innovation union scoreboard 2010. The Innovation Union's performance scoreboard for<br />

Research and Innovation.<br />

1. RAKAUSKIENĖ, O. G. 2006. Valstybės ekonominė politika. Monografija. Vilnius.<br />

2. RUDZKIS, R.; KVEDARAS, V. 2003. Lietuvos eksporto tendencijos ir ekonometriniai modeliai. Pinigų studijos.<br />

Ekonomikos teorija ir praktika. Nr. 4, p. 29 – 51.<br />

3. SKYRIENĖ, R. 2010. Investicinė aplinka Lietuvoje. Buhalterių slalomas. Ketvirtosios metinės buhalterių ir finansininkų<br />

konferencijos medţiaga.

44<br />

4. VILPIŠAUSKAS, R. 2004. Tarptautinis konkurencingumas ir Lietuvos eksporto politika. Pinigų studijos. Integracijos<br />

aspektai. Nr. 1, p. 54 – 69.<br />

Summary<br />

Factors Determining Export of Lithuanian Agricultural and Food Products<br />

There are plenty of different investigated and not yet identified factors that affect foreign trade trends. Some of<br />

them increase the volume of trade, while others – reduce. Factors, by their nature (operating principles), can be divided into<br />

economical, political and marketing. This article will discuss the economic factors that affect the export of agricultural and<br />

food products.<br />

Most Lithuanian the authors examine the specific export factors (competitiveness, innovation, foreign direct<br />

investment, subsidy, etc.) impact on export volumes, often factors are identified as individuals regardless of their mutual<br />

relations.<br />

Tinbergen, in 1962, was the first one who introduced empirically strong ―gravity‖ model explaining the value of<br />

foreign trade flows. In General. The gravity model predicts that trade flows between two countries are inversely related to the<br />

physical distance between them and directly related to the multiplicative interaction of each country‘s size, which is<br />

measured by GDP. The „gravity― model has been used for assessing trade policy implications and, particularly recently, for<br />

analyzing the effects of Free Trade Agreements on international trade. In Lithuania the „gravity" was used to justify the lack<br />

of foreign direct investment (FDI) to business.<br />

Mokslinio darbo vadovas doc. dr. Vladas Rimkus (Mykolo Romerio universitetas)

ŪKININKŲ ŢMOGIŠKOJO KAPITALO KOKYBĖS UGDYMAS<br />

Kęstutis Kavaliauskas<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

45<br />

Įvadas<br />

Vienas svarbiausių paskutinio šimtmečio ekonomikos teoretikų ir praktikų diskusijų objektų yra<br />

ţmogiškasis kapitalas ir jo ugdymas. Dauguma ekonomistų prieina išvadą, jog be investicijų į ţmogų<br />

neįmanoma pasiekti individo ir visos valstybės gerovės. Todėl dauguma sėkmingai besivystančių valstybių<br />

švietimo sistemos tobulinimą, gyventojų išsilavinimo kėlimą, investicijų į ţmonių kokybę didinimą apibrėţia<br />

kaip prioritetines sritis. Ţmogiškojo kapitalo koncepcija įgavo ypatingą pagreitį, ţengiant į informacijos ir ţinių<br />

visuomenės amţių. Šiuolaikinėje visuomenėje informacija tapo brangiausia preke ir tapo vertingiausiu<br />

šiuolaikinės visuomenės resursu, net svarbesniu uţ gamtos ar ţmonių sukauptą materialųjį turtą. Visur į pirmą<br />

vietą iškeliamos ţmonių sukauptos ţinios, kurios tampa konkurencingumo, ekonominio augimo ir efektyvumo<br />

kertiniu akmeniu. Šalies pranašumus konkurencinėje kovoje apsprendţia ne jos dydis, gamtos resursai ar<br />

finansinis kapitalas, o jos visuomenės sukauptų ţinių kiekis ir išsimokslinimas.<br />

Didţiausią indėlį, vystant ţmogiškojo kapitalo teoriją, įnešė G.Becker ir T.W. Schultz. Toliau<br />

ţmogiškojo kapitalo teoriją plėtoja mokslininkai: M. Blaug, L.Thurow, J. Mincer, L. Hendricks, A. Mayo, M.<br />

Woodhall, K. J. Fleischhauer, S. Diatlov, R. Kapeliušnikov, J. Bagdonavičius ir kt.<br />

Ne išimtis ir Lietuva. Jos siekis integruotis į ekonomines ir politines Europos ir pasaulio struktūras<br />

verčia kreipti didelį dėmesį į ţmogiškojo kapitalo ugdymą ir perėjimą prie ţinių visuomenės. Tik ţiniomis ir<br />

inovacijomis pagrįsta ekonomika gali padaryti šalies ūkį moderniu ir konkurencingu. Esant tokiai pasauliniai<br />

situacijai daugelyje ES ir Lietuvos politinių dokumentų deklaruojama ţmogiškųjų išteklių ir ţinių visuomenės<br />

svarba: Lisabonos strategijoje, 2007-2013 m. kaimo plėtros programoje, ţmoniškųjų išteklių plėtros veiksmų<br />

programoje, Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 m. ilgalaikėje strategijoje.<br />

Šių dienų Lietuvai, esančiai globalioje aplinkoje ir turinčiai ribotus materialinius išteklius, esminiais<br />

plėtros ištekliais, kurie galėtų uţtikrinti ilgalaikę ūkio plėtrą ir gyvenimo kokybės gerėjimą, tampa ţmogiškieji<br />

ištekliai. Įgyvendinant ES bendrąją ţemės ūkio ir kaimo plėtros politiką, pritaikant ją mūsų šalies sąlygoms,<br />

ypatingas dėmesys turi būti skiriamas ţmogiškojo kapitalo kokybiniam aspektui ir jo ugdymui.<br />

Ūkininkų ţmogiškojo kapitalo kokybė priklauso nuo išsilavinimo lygio ir sukauptų ţinių kiekio.<br />

Kokybiškesnis ţmogiškasis kapitalas didina ūkininko produktyvumą, nuo kurio priklauso ūkio pajamų dydis ir<br />

ekonominis augimas. Išsilavinimo lygis pampa vienu svarbiausiu veiksniu, lemiančiu ūkininkų pajamas ir ūkio<br />

plėtrą. Todėl ūkininkai vis labiau suvokia ţinių svarbą. Ţemą išsilavinimo lygį turinčių ūkininkų skaičius nuolat<br />

maţėja, daugėja jaunųjų ūkininkų kiekis, įgyjantis aukštesnį išsimokslinimo lygį, bet apskritai bendras ūkininkų<br />

išsimokslinimo lygis neatitinka didėjančių šiuolaikinės visuomenės reikalavimų. Jiems trūksta profesinių ir<br />

vadybos ţinių, verslumo gebėjimų. Tokia situacija lemia lėtą mokslo pasiekimų, inovacijų diegimą ir paramos<br />

fondų lėšų ţemės ūkiui įsisavinimą jų ūkiuose. Neuţtikrina stabilaus ekonominio augimo. Lietuvoje yra surinkta<br />

maţai duomenų apie ūkininkų ţmogiškąjį kapitalą ir jo ugdymo reikalingumą.<br />

Tyrimo tikslas – atskleisti ūkininkų ţmogiškojo kapitalo kokybės ugdymo reikšmę ir priemones.<br />

Uţdaviniai:<br />

išanalizuoti ţmogiškojo kapitalo teorinius aspektus;<br />

išnagrinėti ūkininkų ţmogiškojo kapitalo formavimosi ypatybes;<br />

atskleisti priemones, skatinančias ūkininkų ţmogiškojo kapitalo kokybės pokyčius.<br />

Tyrimo objektas – ūkininkų ţmogiškasis kapitalas ir jo kokybė.<br />

Tyrimo metodai – <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizė, statistinių duomenų analizė ir sintezė, palyginamoji<br />

analizė, grafinis vaizdavimas.<br />

Ţmogiškojo kapitalo samprata<br />

Pastaruoju metu daugelio išsivysčiusių pasaulio šalių visuomenė tampa naujo tipo visuomene –<br />

informacine visuomene. Šį virsmą sąlygoja vis stiprėjančios ţinių, inovacijų, mokslo pasiekimų vaidmens ir<br />

reikšmės ţmonijos civilizacijos vystymuisi didėjimo tendencijos. Platus ir intensyvus šių elementų panaudojimas

46<br />

kuria intelektualesnę aplinką visose gyvenimo srityse ir sukelia gilius kokybinius visuomenės pokyčius.<br />

Šiuolaikinėmis sąlygomis didėja išsilavinusios asmenybės vaidmuo, asmenybės, gebančios ne tik įsisavinti<br />

anksčiau sukauptas ţinias, bet ir jas apibendrinti, analizuoti, kurti naujas paţangias idėjas, informacines<br />

technologijas, paslaugas ir produktus.<br />

Nuosekliausiai ir adekvačiai socialinį-ekonominį ţmogaus vaidmenį aiškina ţmogiškojo kapitalo<br />

teorija. Ţmogaus gebėjimų, kaip ypatingo kapitalo vertinimo, pradinės prielaidos pateikiamos jau ekonomikos<br />

mokslo klasikų U. Peti, A. Smito, D. Ricardo, K. Markso darbuose. A. Smitas rašė: „ Ţmogų, kuris su daugybe<br />

darbo ir laiko sąnaudų išmoko kokios profesijos, reikalaujančios miklumo ir gebėjimų, galima palyginti su<br />

brangia mašina. Reikia laukti, kad darbas, kurio jis mokėsi daugiau nei uţ paprastą darbą, padengs jam visas<br />

mokymosi išlaidas, kaip paprastai, duos kapitalo pelną, maţų maţiausiai prilygstantį tų išlaidų sumai― (Smitas,<br />

1962). Ši nuostata šiuolaikinėje ţmogiškojo kapitalo teorijoje taikoma investicijų į ţmogiškąjį kapitalą<br />

lyginamajam vidinio efektyvumo vertinimui.<br />

Toliau šią A. Smito idėją apie ţmogaus gebėjimų vietą vystant visuomenės gamybinį našumą plėtoja D.<br />

Rikardo. Jis detalizuoja sąnaudų darbo jėgai atkurti struktūrą. Naudojant gamyboje mašinas, reikia darbininkus<br />

mokyti, kad jie įsisavintų gamtos ir technines ţinias. „Pridėtinis kapitalas bus toks pat veiksmingas kuriant<br />

ateities turtus, nesvarbu ar jis sukurtas keliant darbininkų kvalifikaciją, ar tobulinant mašinas―, – rašė jis<br />

(Rikardas, 1955). Darbuotojų išsilavinimo lygis įtakoja šalies išsivystymo lygį. Šalies atsilikimą ir ţemą<br />

išsivystymą galima aiškinti kaip „nepakankamą išsilavinimo lygį visuose visuomenės sluoksniuose― (Rikardas,<br />

1955).<br />

Supratimas apie ţmogiškojo kapitalo esmę ir vaidmenį vystėsi lyginant ir net tapatinant materialinių<br />

vertybių ir darbuotojų asmeninių gebėjimų kapitalizacijos procesus. „Motyvai, skatinantys ţmogų kaupti<br />

ţmogiškąjį kapitalą, kaip indėlį į išsilavinimą, panašūs į tuos, kurie nulemia materialaus kapitalo kaupimą,― –XX<br />

amţiaus pradţioje rašė A. Maršalas (Maršalas, 1993). Išlaidos darbuotojų mokymui ir kvalifikacijos kėlimui<br />

įmonėse buvo finansuojamos iš apyvartinio kapitalo. Išsilavinusio ţmogaus darbas našesnis, vadinasi, išlaidas<br />

mokymuisi galima prilyginti pajamoms ir nacionalinį turtą didinančioms investicijoms.<br />

Mokslinė techninė revoliucija buvo galingu postūmiu permąstyti ţmogaus vaidmenį, jo gebėjimus ir<br />

galimybes ekonomikoje bei visuomenėje. Mokslas betarpiškai tampo gamybine jėga. Gimsta ir sparčiai vystosi<br />

intelektuali nuosavybė, verslo šakų struktūroje atsiranda inovacinių įmonių. „Ţmogiškojo kapitalo teorija turi<br />

senas teorines ir metodologines šaknis, ji yra viena iš šiuolaikinių ir labai aktualių neoklasikinės teorijos raidos<br />

krypčių― (Šileika, 2003). Ţmogiškojo kapitalo teorija, nagrinėjanti darbo jėgos formavimo ir kokybės problemas,<br />

yra nauja šiuolaikinės ekonomikos teorijos koncepcija. Kaip vienalytė ir atskira teorija ji susiformavo 6–ojo<br />

dešimtmečio pabaigoje, o jos pradininkais yra laikomi amerikiečių mokslininkai S.Beckeris, B.Weisbroodas,<br />

D.Minceris, L.Chansenas bei T.Schultzas, suformavę šios teorijos branduolį ir padarę ją mokslo tyrinėjimų<br />

objektu. T. Schultzas savo straipsniuose „Išsimokslinimo kapitalo formavimas― (1960) ir „Investicijos į<br />

ţmogiškąjį kapitalą― (1961) pateikė grieţtą koncepciją, išdėstydamas savąją ţmogaus ir jo gebėjimų vaidmens<br />

šiuolaikinėje ekonomikoje viziją. Diskusijų apie ekonomikos augimo šaltinius metu T. Schultzas į pirmą planą<br />

kėlė išsimokslinimo vaidmenį.<br />

Susisteminta ţmogiškojo kapitalo teorija pateikiama G. Bekerio monografijoje „Ţmogiškasis kapitalas:<br />

teorinė ir empirinė analizė―. Bekeris rašė, kad svarbiausiu postūmiu veikti tapo supratimas, jog daugelyje šalių<br />

fizinio kapitalo augimas paaiškina tik sąlyginai neţymią pelno dalį. Ieškant patenkinamo paaiškinimo, kilo<br />

domėjimasis maţiau pastebimais esminiais dalykais, tokiais kaip techninis progresas ir ţmogiškasis kapitalas<br />

(Bekeris, 1993).<br />

Pirmuosius ţmogiškojo kapitalo tyrimus apibendrinęs, L. Turou, kaip pradinę sąvoką, pateikia tokį<br />

apibrėţimą: „ Ţmogiškasis ţmonių kapitalas – tai jų gebėjimas daryti daiktus ir paslaugas― (Turou, 2000). Tai<br />

klasikines tradicijas pripaţįstančias gabumų darbui išlaikęs apibrėţimas. Tačiau iš gabumų L. Turou išskiria<br />

genetiškai bazinius ekonominius gabumus. „Ekonominis gabumas - tai ne dar vienas dėmuo, kuris būdingas<br />

individui. Ekonominis gabumas įtakoja visų kitų gabumų našumą― (Turou, 2000).<br />

F. Machlupas siūlė skirti pradinius ir patobulintus gebėjimus. Jis rašė, kad reikia skirti netobulintą darbą<br />

nuo patobulinto, tapusio našesniu dėka investicijų, kurios didina fizinius ir protinius ţmogaus gebėjimus.<br />

Panašus tobulinimas sudaro ţmogiškąjį kapitalą― (Machlupas, 1984). Be to, F. Machlupas apibrėţė ţmogaus<br />

gabumų, kuriuos naudinga kapitalizuoti, sudėtį ir struktūrą, nagrinėjo investicijų į ţmogiškąjį kapitalą<br />

nuoseklumą ir šių investicijų efektyvumą.

47<br />

M. Kritskis, A Dobryninas ir S. A. Diatlovas apibūdina socialinę-ekonominę ţmogiškojo kapitalo<br />

formą ir tiksliau nusako jos kokybės apibūdinimą. „ Ţmogiškasis kapitalas, – rašo jie, – yra ţmogaus gamybinių<br />

jėgų pasireiškimo rinkos ekonomikos sąlygomis forma..., adekvati ţmogaus gamybinių jėgų organizacijai<br />

įjungtai į socialiai orientuotą rinkos ekonominę sistemą kaip svarbiausias, kūrybinis veiksnys visuomenei<br />

atkurti― [5, p. 6–7]. Savo turininiu ţmogiškasis kapitalas apima sveikatos, ţinių, įgūdţių bei gebėjimų sankaupas,<br />

kurios kapitalizuojamos esant tokioms sąlygoms (Kritskis, 1991) :<br />

1) gebėjimų srautai kaupiami pagal ţmogaus veikimo tarpsnius;<br />

2) sukaupti gebėjimai panaudojami tikslingai – darbo našumui didinti;<br />

3) darbo našumo prieaugis dėsningai veda prie darbininko uţdarbių didėjimo;<br />

4) pajamų didėjimas motyvuoja darbuotoją daryti papildomas investicijas į savo ţmogiškąjį kapitalą jį<br />

akumuliatyviai didinant.<br />

Ţmogiškojo kapitalo turinio ir sąlygų analizė įgalina A. Dobryniną ir S. A. Diatlovą pateikti<br />

apibendrintą ţmogiškojo kapitalo, kaip šiuolaikinės informacinės inovacinės visuomenės ekonominės<br />

kategorijos, apibrėţimą „Ţmogiškais kapitalas – tai kapitalas, suformuotas dėka ţmogaus investicijų bei<br />

sukauptų sveikatos, ţinių, įgūdţių, motyvacijų, kurios tikslingai panaudojamos darbo procese, padėdamos didinti<br />

darbo našumą bei uţdarbius (Dobryninas, 2003).<br />

L. I. Abalkinas laikė ţmogiškąjį kapitalą įgimtų gabumų, bendrojo ir specialaus išsilavinimo, įgyto<br />

profesinio patyrimo, kūrybinio potencialo, moralinės, psichinės bei fizinės sveikatos, veiklos motyvų suma,<br />

uţtikrinančia galimybę duoti pelną (Abalkinas, 2004). Socialinė ir ekonominė paţanga formuojasi visų pirma<br />

naujų ţinių, įgytų mokslo darbuotojų ir tyrėjų, kurios vėliau lavinimo ir profesinio rengimo procese bei<br />

kvalifikacijos kėlimo metu perduodamos darbuotojams, dėka. Pagrindinės ţmogiškąjį kapitalą formuojančiomis veiklos<br />

sferomis yra mokslo ir mokymo kompleksas, sveikatos apsaugos sistema, bei gyvenimo ir buities sąlygas formuojančios<br />

sferos.<br />

Pagal socialinius ekonominius procesus, nagrinėjančio M. M. Kritskio ţmogiškojo kapitalo teorijos<br />

koncepciją, ţmogiškasis kapitalas yra individualūs ţmogaus gebėjimai, įgalinantys jį sėkmingai veikti<br />

neapibrėţtumo sąlygomis (Kritskis, 1991). Į ţmogiškojo kapitalo sandarą autorius įtraukia racionalumą bei<br />

intuityvumą. Šių komponentų sąveika gali padėti ţmogiškojo kapitalo savininkui pasiekti sėkmės ten, kur vien<br />

tik aukštos kvalifikacijos ir profesionalumo nepakanka. Be to, būtinas talentas, kuris turi būti apmokamas<br />

papildomai. Dėl to rinkos konkurencijos sąlygomis ţmogiškojo kapitalo turėtojui vienoje ar kitoje veiklos srityje uţ<br />

darbą gali būti atlyginama suma, kuri ţymiai viršija atitinkamos srities darbuotojų darbo uţmokestį.<br />

Šiuolaikinė ţmogiškojo kapitalo koncepcija yra neoklasikinės Čikagos mokyklos versija. Centrinė<br />

metodologinė „Čikagos mokyklos ţmogiškojo kapitalo teorijos nuostata – ekonominių procesų aiškinimas<br />

remiantis maksimizuojančia individų elgsena – perkelta į pačias įvairiausias ţmogaus ne rinkos veiklos<br />

sritis―(Šileika, 2003). Čikagos mokyklos atstovų nuomone, lėšų įdėjimas į išsimokslinimą, sveikatos prieţiūrą,<br />

migraciją ir kitas veiklos sritis daromas racionaliu pagrindu siekiant ateityje gauti didesnes pajamas. Ţmogiškojo<br />

kapitalo kaip savarankiškos <strong>mokslinė</strong>s koncepcijos formavimas yra nulemtas ekonominio ir socialinio<br />

visuomenės gyvenimo pokyčių. Ţmogiškojo kapitalo teorija formavosi nugalint tradicinį poţiūrį į kapitalą.<br />

J.Bagdanavičius savo knygoje „Ţmogiškasis kapitalas― išskiria šiuos šiuolaikinio intelektualiojo<br />

kapitalo ypatumus:<br />

� šiuolaikinėmis sąlygomis ţmogiškasis kapitalas yra svarbiausia visuomenės vertybė ir pagrindinis<br />

ekonominio augimo veiksnys.<br />

� ţmogiškojo kapitalo formavimas reikalauja ţenklių išlaidų.<br />

� ţmogiškasis kapitalas gali būti kaupiamas įgūdţių ir sugebėjimų forma.<br />

� ţmogiškasis kapitalas gali fiziškai susidėvėti, ekonomiškai keisti savo vertę ir amortizuotis.<br />

� investicijos į ţmogiškąjį kapitalą garantuoja jo turėtojui ateityje didesnių pajamų gavimą.<br />

� investicijos į ţmogiškąjį kapitalą duoda didelį ekonominį ir socialinį efektą.<br />

� investicinis ţmogiškojo kapitalo periodas ţenkliai ilgesnis negu fizinio. Jei pastarojo periodas<br />

sudaro nuo 1 iki 5 metų, tai tokios investicijų į ţmogų formos, kaip išsilavinimas, investicinis periodas gali siekti<br />

12–20 ir daugiau metų.<br />

� ţmogiškasis kapitalas skiriasi nuo fizinio kapitalo likvidumo laipsniu.<br />

� ţmogiškasis kapitalas neatskiriamas nuo ţmogaus asmenybės.

48<br />

� nepriklausomai nuo formavimo šaltinių (valstybinių, privačių ir kitų), ţmogiškojo kapitalo<br />

panaudojimas ir tiesioginių pajamų gavimas yra kontroliuojami paties ţmogaus.<br />

� ţmogiškojo kapitalo funkcionavimas, jo panaudojimo efektyvumas priklauso nuo subjekto valios, jo<br />

individualių interesų ir prioritetų, materialinio ir moralinio suinteresuotumo, atsakingumo, pasaulėţiūros ir<br />

bendros kultūros (tame tarpe ir ekonominės) lygio (Bagdonavičius, 2002).<br />

Ţmogiškasis kapitalas gali būti vertinamas tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu būdu. Praktikoje<br />

daţniausiai naudojami šie vertinimo būdai:<br />

� pats paprasčiausias būdas ţmogiškajam kapitalui vertinti yra išsilavinimo matavimas ţmogaus<br />

mokymosi metais, – kuo daugiau metų ţmogus mokėsi, tuo aukštesnis jo išsilavinimo lygis ir didesnė<br />

ţmogiškojo kapitalo apimtis. Tačiau taip vertinant ţmogiškąjį kapitalą būtina atsiţvelgti į nevienodą mokslo<br />

metų trukmę ir skirtingų mokymo lygių nelygiavertiškumą.<br />

� vertiniai (piniginiai) metodai. „Ţmogiškasis kapitalas parodo ţmonių galimybes gaminti prekes ir<br />

teikti paslaugas― (Turou, 1970). Ţmogiškojo kapitalo vertė yra nustatoma gamybinių sugebėjimų kainą<br />

padauginant iš jų kiekybės.<br />

� turimų pajamų kapitalizacijos principas. Jo esmę sudaro ţmonių polinkis tam tikrą pinigų sumą<br />

arba gėrybių rinkinį šiuo metu vertinti daugiau, nei tokią pat sumą ar gėrybių kiekį ateityje.<br />

Ţmogiškojo kapitalo vertinimui pasitelkiama vertinimo rodiklių sistema. Literatūroje išskiriami trys<br />

pagrindiniai ţmogiškojo kapitalo rodiklių grupavimo būdai:<br />

� pagal jo aktyvus;<br />

� pagal agregavimo lygį;<br />

� pagal natūrinius ir vertinius rodiklius.<br />

Pagal ţmogiškojo kapitalo kiekybinės interpretacijos galimybes, rodikliai yra skirstomi į<br />

kiekybinius ir kokybinius, o pagal išraiškos formą – į absoliučius ir santykinius.<br />

Ūkininkų ţmogiškojo kapitalo formavimosi ypatumai<br />

Ūkininkų ţmoniškąjį kapitalą galima vertinti siaurąja ir plačiąja prasme. Siaurąja prasme – ţmogiškasis<br />

kapitalas siejamas su išsilavinimu, o plačiąja prasme – ţmogiškasis kapitalas siejamas su ţiniomis, įgūdţiais,<br />

išsilavinimu, kvalifikacija, sveikata, migracija, verslumu. Verslumą turi ta kaimo gyventojų dalis, kuri kuria<br />

ūkininkų ūkius ar uţsiima kita veikla susijusia su verslu. Pasak L. Juozaitienės, verslumas – tai sudėtinga<br />

savybė, kuri lemia verslininkystės gyvavimą ir yra daugiau kokybinė sugebėjimų ir savybių išraiška, būdinga<br />

atskiriems ţmonėms, pasiţymintiems aktyvumu, iniciatyva, ţiniomis ir smalsumu, tvirta vidine motyvacija,<br />

polinkiu į naujoves, taupumu, galimybe rizikuoti (Juozaitienė, 2003).<br />

Nagrinėjant ţmogiškąjį kapitalą tiek siaurąja tiek plačiąja prasme matyti kad jo formavimas reikalauja<br />

iš ţmogaus ir visos visuomenės didelių investicijų. Investicijos tampa pagrindiniu veiksniu formuojant<br />

ţmogiškojo kapitalo lygį. Pagrindinėmis ir didţiausiomis investicijomis yra laikomos išlaidos išsilavinimui ir<br />

mokymuisi, todėl galima teigti kad ţmogiškojo kapitalo kokybė priklauso nuo išsilavinimo lygio, išsilavinimo<br />

lygis priklauso nuo investicijų į ţmogiškąjį kapitalą. Kokybiškesnis ţmogiškasis kapitalas didina ūkininko ar<br />

darbuotojo produktyvumą, nuo kurio priklauso jo pajamų dydis ir tuo pačiu uţtikrinamas ūkio ekonominis<br />

augimas. Ūkininkų pasiskirstymas pagal turimą išsilavinimą matyti 1 pav. Aukštąjį išsilavinimą ūkininkų tarpe<br />

turėjo 19,1% (14,1% universitetinį ir 5,0% neuniversitetinį). Palyginus su miesto gyventojais ūkininkų turinčių<br />

aukštąjį išsilavimimą 18,7 procentinių punktų maţiau. Ţemą išsilavinimą turinčių ūkininkų yra beveik<br />

ketvirtadalis, o palyginus su miestu 17,9 procentinių punktų daugiau. Ūkininkų ţmogiškojo kapitalo potencialas<br />

lyginant su miesto gyventojais yra ţymiai prastesnis ir tas atitrūkimas nuolat didėja, išsilavinimas yra<br />

nepakankamas, neatitinka šiuolaikinės rinkos reikalavimų. Tokią padėtį lemia šie veiksniai:<br />

1) kaime neproporcingai daug ir daugėja senyvo amţiaus ţmonių, kurių išsilavinimo lygis yra<br />

ţemas, 2009 m. jaunieji ūkininkai iki 40 metų sudarė 17%, 65 metų ir daugiau – 37%, 41 – 65 metų ūkininkai<br />

sudarė 46% visų ūkininkų.<br />

2) jaunesnio amţiaus gyventojai emigruoja į miestus – dauguma išvykusiųjų mokytis į miestą, į kaimą<br />

nebesugrįţta;<br />

3) kaime siauresnės išsilavinimo pritaikymo galimybės: ţemesnis gamybos technologinis lygis,<br />

silpnai išplėtota infrastruktūra bei jos kai kurių šakų pakopinė koncentracija yra tik didţiuosiuose miestuose,<br />

pvz., mokslo, valstybės valdymo ir kt.;

49<br />

4) kaimo gyventojų labiau pesimistinis poţiūris į išsilavinimą kaip vertybę ir svarbų ateities<br />

uţtikrinimo veiksnį (Vitunskienė, 2002).<br />

100%<br />

90%<br />

80%<br />

70%<br />

60%<br />

50%<br />

40%<br />

30%<br />

20%<br />

10%<br />

0%<br />

37,8<br />

56,5<br />

5,7<br />

15,1<br />

69,3<br />

15,5<br />

19,1<br />

57,3<br />

23,6<br />

Miestas Kaimas Ūkininkai<br />

1 pav. Ūkininkų, kaimo ir miesto gyventojų išsilavinimas 2008 metais, proc.<br />

Aukštas<br />

Vidutinis<br />

Zemas<br />

Daugumos ūkininkų intelektualinis pasirengimas yra silpnesnis uţ miestiečius. Kaime intelektualinė<br />

paţanga lėtesnė dėl to, kad viena vertus, miestai per ištisus šimtmečius nuo pat įsikūrimo buvo ir tebėra<br />

gabiausių kaimo ţmonių mokslo, verslo ar darbo traukos centrai; kita vertus, kaimiečiai šiais atţvilgiais gyvena<br />

daugiau ar maţiau izoliuotai (Vitunskienė, 2002). Jauni ţmonės, nors ir įgiję ţemės ūkio srities išsimokslinimą,<br />

linkę ieškoti darbo kituose sektoriuose, todėl ūkininkų tarpe dominuoja vyresni ir menkesnio išsimokslinimo<br />

ţmonės. Jų kvalifikacijos stoka lemia netinkamą ūkių valdymą , trukdo diegti inovacijas ir kurti konkurencingą<br />

ūkį.<br />

Formuojant ūkininkų ţmoniškąjį kapitalą galima išskirti tris švietimo formas: formalųjį, neformalųjį ir<br />

savišvietą.<br />

Formalusis švietimas vyksta pagal teisės aktų nustatytą tvarką, patvirtintas ir įregistruotas ugdymo<br />

programas, jas baigus įgyjamas pradinis, pagrindinis, vidurinis, aukštesnysis arba aukštasis išsilavinimas ir<br />

kvalifikacija. Ši švietimo forma yra aktuli ruošiant jaunimą kaip ūkininkų pamainą. Šiuo metu Lietuvoje ţemės<br />

ūkio specialistus rengia 2 universitetai, 8 profesinės mokyklos, 27 ţemės ūkio bei kitokio profilio švietimo<br />

įstaigos.<br />

Neformalusis švietimas – tai švietimas pagal įvairiais švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos<br />

tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas. Mokymo formos: kursai, seminarai, konferencijos,<br />

mokymas darbo vietoje .<br />

Savišvieta – nuolatinis savarankiškas mokymasis, paremtas asmens iš įvairių šaltinių gaunamomis<br />

ţiniomis ir praktine patirtimi.<br />

Neformalusis švietimas ir savišvieta yra akyualios ūkininkams jau turintiems vienokį ar kitokį<br />

išsilavinimą ir siekiantiems nuolatos pagilinti ir atnaujinti savo ţinias, kelti kvalifikaciją. Toks ţinių<br />

atnaujinimas ir kvalifikacijos kėlimas ūkininkui yra svarbus visą ūkininkavimo laikotarpį. Tam yra sukurtas<br />

ţemės ūkio konsultavimo įstaigų tinkles, kurį sudaro 36 ţemės ūkio ministerijos akredituoti ministerijos centrai,<br />

teikiantys paslaugas ūkininkas ir kitiems kaimo gyventojams. Pagrindinės konsultavimo paslaugas teikiančios<br />

įstaigos yra ţemės ūkio rūmai ir ţemės ūkio konsultavimo tarnyba. Ţemės ūkio rūmai teikia konsultavimo<br />

paslaugas įvairesniais kaimo plėtros klausimais, o konsultavimo tarnyba atlieka svabų vaidmenį ūkininkų<br />

mokymų srityje. Iš viso veikia 48 ţemės ūkio konsultavimo tarnybos biurai, kiekviename dirba po kelis<br />

specialistus, kurie teikia kvalifikuotas konsultacijas.<br />

Ūkininkų ir kitų kaimo gyventojų ţemesnio išsilavinimo lygis sąlygoja jų pesimistiškesnį poţiūrį į<br />

išsilavinimo didinimą ir mokymąsi visą gyvenimą. Mokymosi visą gyvenimą tendencijos matyti 2 pav., jo lygis<br />

kaime lyginant su miestu nuo 2009 m. buvo 3,6 procentiniais punktais maţesnis.

proc.<br />

8<br />

7<br />

6<br />

5<br />

4<br />

3<br />

2<br />

1<br />

0<br />

3,7<br />

4,6<br />

3,9<br />

0,8 1,0 1,0<br />

4,8<br />

1,6<br />

7,2<br />

50<br />

2,9<br />

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009<br />

7,2<br />

3,2<br />

6,0<br />

2,4<br />

Miestas Kaimas<br />

2 pav. Mokymosi visą gyvenimą lygis 2000 – 2009 m., proc.<br />

Be išsilavinimo lygio ţmogiškojo kapitalo lygį dar parodo ūkininkų ar kitos gyventojų grupės<br />

gaunamos pajamos. Galima nagrinėti ir palyginti atskirų grupių šiuo atveju miesto ir kaimo pajamas tenkančias<br />

vienam namų ūkio nariui. Pajamų dydis ir dinamika matyti 1–oje lentelėje. Kaip matyti iš duomenų 2009 m.<br />

kaimo gyventojų pajamos buvo 262,7 lt. maţesnės negu miesto gyventojų arba 32,4% maţesnes pajamas, (2000<br />

m. šis skirtumas sudarė 153,9 lt. arba 49,5%). Pajamų skirtumo atitrūkimas piniginiu atţvilgiu didėja ir<br />

nagrinėjamu laikotarpiu padidėjo beveik dvigubai. Išanalizavus gaunamų pajamų struktūra miesto ir kaimo namų<br />

ūkiuose paaiškėja kad kaimo gyventoju pajamų struktūroje nemaţą dalį uţima socialinės išmokos ir senatvės<br />

pensijos. Jos kaime 10 procentinių punktų didesnės negu mieste, tai reiškia kad kaime gyvena daugiau senyvo<br />

amţiaus maţiau aktyvių ţmonių. Tai galima pasakyti ir apie ūkininkus nes beveik pusė ūkininkų yra senesni kaip<br />

65metų.<br />

1 lentelė. Vidutinės disponuojamosios pajamos vienam namų ūkio nariui per mėnesį, Lt/mėn<br />

Metai 2000 2003 2005 2007 2009<br />

Piniginės ir natūrinės d i s p o n u o j a m o s i o s p a j a m o s<br />

Mieste ir kaime 415,4 457,6 579,7 859,3 986,8<br />

Mieste 464,9 507,6 636,3 943 1073,9<br />

Kaime 311 356,4 467 691 811,2<br />

Ţemas ūkininkų pajamas lemia ţemės ūkio sektoriuje vyraujantys smulkūs pusiau natūriniai ūkiai. Šiai<br />

kategorijai priskiriama du trečdaliai ūkių, jų plotas nesiekia 5 ha. Dėl maţo produkcijos kiekio ir ţemos kokybės,<br />

tokie ūkiai negali sukaupti pakankamai kapitalo įgyti tinkamą išsilavinimą ir modernizuoti ūkį. Tokių ūkių tarpe<br />

vyrauja skurdas − dar vienas kokybiškesnio ţmogiškojo kapitalo, aukštesnio išsilavinimo ir inovacijų priešas. Jis<br />

kaimo vietovėse yra 18 procentinių punktų didesnis negu mieste ir siekia 32,7%. Skurstantys smulkūs ūkininkai<br />

negali skirti pakankamai lėšų savo ir vaikų išsilavinimui pasiekti, tolesniam tobulėjimui ir dalyvauti programoje<br />

mokymasis visą gyvenimą.<br />

Išvados<br />

1. Ţmogiškasis kapitalas Lietuvos ir uţsienio ekonomistų apibūdinamas kaip išsilavinimo, ţinių,<br />

kvalifikacijos, patirties, sugebėjimų visuma, kuri uţtikrina didesnį darbo našumą gamyboje, geresnes sąlygas ir<br />

pajamas pačiam ţmogui ir svarbiausia tolimesnį jo tobulėjimą prisitaikant prie naujų neapibrėţtų sąlygų. Jis gali<br />

būti traktuojamas plačiąja ir siaurąja prasme. Siaurąja prasme ţmogiškasis kapitalas lyginamas su išsilavinimo<br />

lygiu, o plačiąja prasme jis suprantamas kaip išsilavinimo, sukauptų ţinių, įgūdţių, kvalifikacijos, sveikatos,<br />

migracijos visuma.<br />

6,4<br />

2,6<br />

5,6<br />

3,4<br />

5,5<br />

2,3

51<br />

2. Ūkininkų ţmogiškasis kapitalas yra ţemas ir nepakankamas tiek plačiąja, tiek siaurąja prasme.<br />

Siaurąja prasme nemaţa dalis turi ţemą išsilavinimą, aukštą išsilavinimą turinti dalis ţenkliai maţesnė negu<br />

miesto gyventojų. Plačiąja prasme – kad kaimo gyventojų vangus poţiūris į mokymąsi visą gyvenimą, dėl ko<br />

nevyksta ţinių, kvalifikacijos ir įgūdţių tobulinimas, nesidomima naujovėmis ir inovacijomis, kaime gyvena<br />

daugiau senyvo amţiaus ţmonių, jų sveikatingumas ir aktyvumas maţesnis, be to vyksta nuolatinė jaunimo<br />

migracija iš kaimo.<br />

3. Ţmogiškojo kapitalo lygis yra susijęs su gaunamų pajamų lygiu. Lyginant miesto ir kaimo gaunamas<br />

pajamas ir skurdo rizikos rodiklius matyti kad esant aukštesniam miesto išsilavinimui ir gaunamos pajamos<br />

didesnės, o skurdo rizikos rodiklis maţesnis, kaimo gyventojų išsilavinimo lygis maţesnis – gaunamos pajamos<br />

taip pat maţesnės, o skurdo rizikos rodiklis didesnis.<br />

4. Ūkininkų ţmogiškojo kapitalo kokybės gerinimo priemonės yra švietimas ir tinkamo išsilavinimo<br />

suteikimas, poţiūrio į išsilavinimą ir tobulėjimą keitimas, jaunimo migracijos iš kaimo sustabdymas, skurdo,<br />

kaip socialinio reiškinio likvidavimas ir gaunamų pajamų kilimo lygio uţtikrinimas. Atsiţvelgiant į demografinę<br />

ūkininkų struktūrą reikia sukurti profesinį ūkininkų švietimą, siekiant kelti kvalifikacija ir sudaryti galimybę<br />

nuolat atnaujinti turimas ţinias ir įgyti naujų. Ţemės ūkio aukštosiose mokyklose turėtų studijuoti jaunuoliai,<br />

besiruošiantys savo ateitį susieti su ţemės ūkiu. Šios mokyklos neturėtų konkuruoti su kitomis aukštosiomis<br />

mokyklomis priimant studentus.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. Bagdonavičius, J. Ţmogiškasis kapitalas‖, Vilnius, 2002m., p.36<br />

2. Беккер Ю.Г. Человеческий капитал (главы из книги)//США: экономика, политика, идеология. - 1993. - № 11-12.<br />

3. Смит Д. Исследование о природе и причинах богатства народов. - М.: Соцэкизд, 1962<br />

4. Стратегический ответ России на вызовы нового века / Под общ. Ред. Л.И. Абалкина. - М: Экзамен, 2004.<br />

5. Добрынин А.И., Дятлов С.А., Курганский С.А. Методология оценки человеческого капитала // Экономика<br />

образования. - 2003. -№1. - с.9-14.<br />

6. Juozaitienė, L. , Stapokienė, J. ,‗‗Verslo vadybos įvadas‗‗- Šiauliai, 2003<br />

7. Критский М. А. Человеческий капитал. - Л.: Издательство Ленинградского университета, 1991<br />

8. Machlup F. The Economics of information and Human Capital. - Princeton, 1984.-242 s.<br />

9. Маршалл А. Принципы экономической теории. Пер с анлг. - М.: Прогресс. - 1993.<br />

10. Рикардо Д. Сочинения. Том 1. -М.: Госполитиздат, 1955.<br />

11. Šileika, A., Tamašauskienė, Z. ‖Investicijos į ţmogiškąjį kapitalą ir jų efektyvumas‖ // Ekonomika, 2003<br />

12. Thuroy, L. „Investment in Human Capital―, Belmont, 1970, p. 63<br />

13. Thuroy, L. The Wealth of Knowledge II CIO Magazine, Dec. 15 1999 - Jan. 1,2000.<br />

14. Vitunskienė v. Lietuvos kaimo gyventojų uţimtumas ţemės ūkyje ir jo ekonominiai bei socialiniai veiksniai// Tiltai,<br />

2002, Nr. 2 (19)<br />

15. Lietuvos statistikos departamentas [ţiūrėta <strong>2011</strong>. 02.28]. Prieiga per internetą.<br />

http://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M3090101&PLanguage=0&TableStyle=&Buttons<br />

=&PXSId=5786&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9<br />

=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14=<br />

16. Lietuvos statistikos departamentas [ţiūrėta <strong>2011</strong>. 02.28]. Prieiga per internetą.<br />

http://www.stat.gov.lt/lt/catalog/list/?cat_y=2&cat_id=3<br />

17. Visuomenės informacijos centras [ţiūrėta <strong>2011</strong>. 02.28]. Prieiga per internetą. http://www.vic.lt/?mid=213<br />

Summary<br />

The Develompent of Farmers‟ Human Capital Quality<br />

One of the most important theoretical and practical discussions objects of the recent hundred years is human capital<br />

and its development. Most economists come to a conclusion that without a payment for a human it is impossible to gain the<br />

human‗s wealth. That is why a lot of successfully developing countries define the development of educational system,<br />

society‗s educational increase, payment to the human quality as the main spheres. The conception of the human capital was<br />

given a special speed going into the age of human information and knowledge. The economists in Lithuania and abroad pay<br />

the biggest attention to the human capital but not to factories, equipment and economic increase and effectiveness. That is

52<br />

why the advantages in competitive struggle of the country decides not its amount, natural resources and its financial capital<br />

but also the amount of human knowledge and education.<br />

Lithuania is not an exception, too. It attempts to integrate into economical and political structures of Europe and the<br />

whole world force to pay attention to the development of the human capital and coming to the human knowledge. Only on<br />

knowledge and innovations based economics can make the agricultural part of our country as modern and competitive.<br />

Lithuania‗s existence in nowadays‗ global atmosphere and having limited material resources in the main developing<br />

resources that could ensure the long-term rural development and the increasing of the quality of life become as the human<br />

resources. The main attention should be paid to the qualitative aspect of the human resources, human capital in order to<br />

ensure the proper, rational and thorough usage of EU funding and the instilment of the innovations in the development of<br />

agriculture and the whole village.<br />

Mokslinio darbo vadovas: lekt. dr. Vytautas Vaznonis (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

LIETUVOS IR SUOMIJOS ŪKIŲ DIVERSIFIKACIJOS MASTO<br />

LYGINAMASIS VERTINIMAS<br />

Edita Kiauzarienė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

53<br />

Įvadas<br />

Ţemės ūkio pajamų nestabilumas ir sezoniškumas verčia ūkininkus maţinti ūkio veiklos riziką. Dėl šios<br />

prieţasties vis daugiau ūkininkų diversifikuoja savo ūkius, taip sukurdami papildomą pajamų šaltinį greta<br />

vykdomos ţemės ūkio veiklos. Ūkio diversifikacija padeda spręsti stabilesnių bei didesnių pajamų problemą.<br />

Maţa to, ūkio diversifikacija maţina nedarbą, didina uţimtumą, kelia gyvenimo lygį kaimo vietovėse.<br />

Lietuvos ūkių diversifikacijos mastas, lyginant su kitomis ES šalimis, yra maţiausias. Tai lemia<br />

nepakankama valstybės parama diversifikuojant ūkį, ūkininkų išsilavinimo stoka. Valstybės paramos teikimo<br />

sąlygos diversifikuojantiems ūkį yra nepalankios ūkiams, kurie turi maţai finansinių išteklių – parama skiriama<br />

projekto įgyvendinimo eigoje. Tuo tarpu didţiausias ūkių diversifikacijos mastas yra Suomijoje – ūkio<br />

diversifikacija šioje šalyje yra stipriai skatinama valstybės.<br />

Straipsnyje didţiausias dėmesys skiriamas Lietuvos ir Suomijos ūkių diversifikacijos masto<br />

lyginamajam vertinimui.<br />

Tyrimo objektas – Lietuvos ir Suomijos ūkių diversifikacijos mastas.<br />

Tyrimo tikslas – nustatyti ūkių diversifikacijos mastą Lietuvoje ir Suomijoje 2005 – 2007 m.<br />

Iškeltam tikslui pasiekti sprendţiami šie uţdaviniai:<br />

išanalizuoti ūkio diversifikacijos sampratą;<br />

palyginti Lietuvos ir Suomijos ūkių diversifikacijos mastą 2005 – 2007 m.<br />

Tyrimo metodai: Darbas parengtas naudojant <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizės ir sintezės, statistinių<br />

duomenų analizės ir grupavimo, palyginimo, grafinio modeliavimo metodai.<br />

Ūkio diversifikacijos samprata<br />

Nors apie ūkio diversifikaciją daug rašoma, teorinė jos samprata dar nėra visiškai nusistovėjusi. Vieni<br />

autoriai ūkio diversifikaciją (angl. farm diversification) nagrinėja kaip procesą, kai ţemės ūkio ekonominiai<br />

vienetai (ūkiai) pertvarko savo ekonominę veiklą pradėdami gaminti naujas ţemės ūkio produkcijos rūšis ar<br />

teikti naujas paslaugas šią veiklą derindami su ne ţemės ūkio gaminių gamyba bei paslaugomis (OECD, 2007);<br />

kiti ūkio diversifikaciją nagrinėja kaip išteklių perskirstymą, o ne kaip papildomų pajamų gavimą iš ne ţemės<br />

ūkio veiklos (Reardon, Berdegué, Barrett, Stamoulis, 2006). Anot Shucksmith ir Winter (1993), ūkio<br />

diversifikacija – ūkio išteklių panaudojimas gaminti naujus ţemės ūkio produktus, kurie nėra pertekliniai, arba<br />

gaminti ne ţemės ūkio produktus.<br />

Remiantis Didţiosios Britanijos Aplinkos, maisto ir kaimo reikalų departamento (2009) apibrėţimu,<br />

šiame darbe ūkio diversifikacija nagrinėjama kaip ūkio išteklių – ţemės ir kapitalo, kurie anksčiau buvo<br />

naudojami ţemės ūkyje, naudojimas ne ţemės ūkyje, siekiant komercinės naudos.<br />

Kaip parodyta 1 pav., pagrindiniai ūkio diversifikacijos elementai yra ţemė ir kapitalas. Darbas yra kaip<br />

papildomas elementas, darantis įtaką kitų elementų (ţemės ir kapitalo) veikimui. Šie ištekliai, anksčiau naudoti<br />

ţemės ūkyje, nukreipiami į ne ţemės ūkio veiklas, siekiant komercinės naudos. Mokslinėje literatūroje skiriami<br />

įvairūs ūkio nuosavo kapitalo ir ţemės bei turimų darbo išteklių panaudojimo deriniai. Tokiu būdu mėginama<br />

konceptualizuoti ūkio diversifikaciją. Galima teigti, kad ūkio diversifikacija apima veiklos rūšis, kurios priklauso<br />

nuo ūkio nuosavo kapitalo ir ţemės.<br />

Vienas iš būdų išsiaiškinti kokios ūkio veiklos yra priskiriamos prie diversifikuotų, yra pasinaudoti<br />

Europos Sąjungos statistikos agentūros „Eurostat― pateikiama ekonominių veiklų klasifikacija. Remiantis<br />

„Eurostat― duomenimis, galime išskirti šias diversifikuotų ūkių veiklas (European Commision, 2008):<br />

kaimo turizmas;<br />

amatai;<br />

produktų perdirbimas;<br />

medienos ir medienos dirbinių gamyba;

54<br />

darbas pagal sutartis;<br />

ţuvų veisimas ir auginimas;<br />

atsinaujinančios energijos gamyba (vėjo, biokuro ir pan.);<br />

kita.<br />

1 pav. Ūkio diversifikacijos elementai (sudaryta autorės pagal Farm diversification activities (2003), Aplinkos,<br />

maisto... (2009) informaciją)<br />

Apibendrinant galima teigti, kad ūkio diversifikacija, tai ūkio išteklių – ţemės ir kapitalo, kurie<br />

anksčiau buvo naudojami ţemės ūkyje, naudojimas netradicinėje ţemės ūkio veikloje ūkyje ar uţ ūkio ribų,<br />

siekiant komercinės naudos. Ūkininkai, panaudoję ūkio išteklius ţemę, kapitalą gali padidinti ūkio pajamas arba<br />

sumaţinti ūkio veiklos riziką. Maţėjant ūkio pajamoms – didėja poreikis jas didinti vykdant veiklą ne ţemės<br />

ūkyje, o esant didelėms pajamoms – maţinti riziką, siekiant sušvelninti nuostolius, kurie gali atsirasti dėl veiklos<br />

ţemės ūkyje.<br />

Lietuvos ir Suomijos ūkių diversifikacijos masto palyginimas<br />

Šiame straipsnyje, siekiant palyginti ūkių diversifikacijos mastą Lietuvoje ir Suomijoje, ūkių<br />

diversifikacijos mastas vertintas kaip diversifikuotų ūkių dalis bendrame ūkių skaičiuje. Taip pat analizuotas<br />

diversifikuotų ūkių pagal atskiras veiklas mastas nagrinėjamose valstybėse. Ūkių diversifikacijos mastas<br />

analizuojamas 2005 – 2007 metų laikotarpiu.<br />

ES valstybėse 2005 metais ūkių diversifikacija nebuvo taip paplitusi – 12 proc. ūkių, nuo visų bendro<br />

ES ūkių skaičiaus, buvo diversifikuoti. 2007 metais ūkių diversifikacijos mastas buvo didţiausias Vakarų ir<br />

Šiaurės Europoje, tuo tarpu Rytų ir Pietų Europoje šis rodiklis gerokai maţesnis. Ūkių diversifikacijos mastas<br />

svyruoja nuo 0,7 iki 27,6 proc. nuo bendro ūkių skaičiaus ES valstybėse.<br />

2 pav. Ūkių diversifikacijos mastas Europos Sąjungoje 2007 metais (sudaryta autorės pagal EUROSTAT<br />

informaciją)

55<br />

Kaip matome (2 pav.), iš visų Europos Sąjungos šalių pagal diversifikuotų ūkių tenkančių bendram ūkių<br />

skaičiui Lietuva uţima paskutinę vietą (0,7 proc.). Didţiausią šio rodiklio reikšmę turi Suomija (27,6 proc.), kiek<br />

maţiau – Danija (23,4 proc.), Prancūzija (23,6 proc.), Švedija (23,2 proc.). Daugelyje valstybių ūkių<br />

diversifikacijos mastas yra maţas dėl ūkio diversifikacijai trūkstamų reikalingų išteklių.<br />

Nagrinėjant ūkių diversifikacijos mastą pagal atskiras diversifikuotų ūkių veiklas tiek Lietuvoje, tiek<br />

Suomijoje galima pastebėti, jog nuo 2005 iki 2007 metų beveik visų ūkių skaičius sumaţėjo abiejose valstybėse<br />

(išimtis – ūkių, uţsiimančių amatų bei medienos ir medienos dirbinių gamyba, Suomijoje skaičiaus didėjimas).<br />

Tačiau Suomijoje šis diversifikuotų ūkių skaičiaus sumaţėjimas yra neţymus. Šioje šalyje ūkių diversifikacija<br />

daro didţiulę įtaką visai ţemės ūkio ekonomikai, kadangi diversifikuoti ūkiai uţima didelę dalį nuo bendro ūkių<br />

skaičiaus tiek 2005 tiek 2007 metais.<br />

1 lentelė. Ūkių, uţsiimančių ne ţemės ūkio veikla, skaičiaus kitimas Lietuvoje (sudaryta autorės pagal<br />

Statistikos departamento informaciją)<br />

Kaimo turizmas<br />

Produktų perdirbimas<br />

Amatai<br />

Darbas pagal sutartis<br />

Veiklos Metai<br />

Medienos ir medienos dirbinių<br />

gamyba<br />

Diversif.<br />

ūkių<br />

skaičius<br />

Div.ūkių sk.<br />

pokytis 2007 m.<br />

lyginant su<br />

2005 m. (proc.)<br />

Proc. nuo visų<br />

Lietuvos ūkių sk.<br />

2005 254<br />

0,10<br />

-18,1<br />

2007 208 0,09<br />

2005 340<br />

0,13<br />

-62,1<br />

2007 129 0,06<br />

2005 228<br />

0,09<br />

-60,5<br />

2007 90 0,04<br />

2005 316<br />

0,12<br />

-3,5<br />

2007 305 0,13<br />

2005 434<br />

0,17<br />

-39,4<br />

2007 263 0,11<br />

2005 1117<br />

0,44<br />

Kitos veiklos<br />

-51,3<br />

2007 544 0,24<br />

Kaip matome iš 1 lentelės duomenų, nuo 2005 iki 2007 metų ţenkliai sumaţėjo visų ūkių skaičius,<br />

kurie verčiasi kita (ne ţemės ūkio veikla). Per šį laikotarpį daugiausia (net 62,1 proc.) sumaţėjo ūkių,<br />

uţsiimančių produktų perdirbimu (2007 metais jų buvo tik 129). Per šį laikotarpį pastebimas neţymus ūkių,<br />

kurie verčiasi kaimo turizmu skaičiaus sumaţėjimas – 18 proc. Tai, jog sumaţėjo tokių ūkių, galėjo lemti<br />

bendras kaimo turizmo sodybų skaičiaus didėjimas (nuo 2005 iki 2007 metų jų padidėjo net 35 proc.). Kaip ir<br />

kiekvieną rinką, kaimo turizmo rinką veikia bendri ekonominiai dėsniai – rinka uţsipildė ir kai kurie ūkiai,<br />

uţsiimantys kaimo turizmu sunkiai sugebėjo išlikti, todėl jų skaičius sumaţėjo. Nagrinėjamu laikotarpiu<br />

neţymiai (3,5 proc.) sumaţėjo ūkių, kurie dirba pagal sutartis, tačiau beveik per pusę sumaţėjo ūkių, kurie<br />

verčiasi kita veikla, bei ūkių kurie uţsiima amatais (atitinkamai 51,3 ir 60,1 proc.). Tikėtina, jog tokį ţenklų<br />

amatais uţsiimančių diversifikuotų ūkių skaičiaus sumaţėjimą lėmė nepelninga amatų veikla.<br />

3 pav. Ūkių, uţsiimančių ne ţemės ūkio veikla, skaičiaus kitimas Suomijoje (sudaryta autorės pagal Leena<br />

Rantamäki-Lahtinen (2009) informaciją)

56<br />

Nagrinėjant (3 pav.) Suomijos diversifikuotų ūkių skaičiaus kitimą 2005 – 2007 m., galima pastebėti,<br />

jog skirtingai nei Lietuvoje, per šį laikotarpį ţenklaus diversifikuotų ūkių skaičiaus maţėjimo nebuvo. Per<br />

nagrinėjamą laikotarpį Suomijoje padidėjo diversifikuotų ūkių skaičius, kurie uţsiima amatais bei medienos ir<br />

medienos dirbinių gamyba (atitinkamai 49,1 ir 26,2 proc.). Tuo tarpu neţymiai sumaţėjo diversifikuotų ūkių,<br />

kurie verčiasi kaimo turizmu (12,8 proc.), produktų perdirbimu (9,4 proc.). Skirtingai nei Lietuvoje, daugiausia<br />

per nagrinėjamą laikotarpį Suomijoje sumaţėjo diversifikuotų ūkių, kurie dirba pagal sutartis (14,7 proc.). Kaip<br />

jau minėta, Lietuvoje per šį laikotarpį diversifikuotų ūkių skaičius, kurie dirba pagal sutartis sumaţėjo labai<br />

neţymiai.<br />

2 lentelė. Diversifikuotų ūkių pagal atskiras veiklas mastas Lietuvoje ir Suomijoje 2007 m. (sudaryta<br />

autorės)<br />

Kaimo turizmas<br />

Veiklos Šalis<br />

Produktų perdirbimas<br />

Amatai<br />

Darbas pagal sutartis<br />

Medienos ir medienos<br />

dirbinių gamyba<br />

Kitos veiklos<br />

Diversifikuotų<br />

ūkių sk.<br />

Bendras šalies<br />

ūkių sk.<br />

Diversif. ūkiai nuo<br />

visų šalies ūkių<br />

(proc.)<br />

Lietuva 208 230272 0,09<br />

Suomija 1627 68244 2,38<br />

Lietuva 129 230272 0,06<br />

Suomija 620 68244 0,91<br />

Lietuva 90 230272 0,04<br />

Suomija 413 68244 0,61<br />

Lietuva 305 230272 0,13<br />

Suomija 8539 68244 12,51<br />

Lietuva 263 230272 0,11<br />

Suomija 1122 68244 1,64<br />

Lietuva 544 230272 0,24<br />

Suomija 10858 68244 15,91<br />

Lietuvoje 2007 metais iš viso buvo apie 230 tūkst., Suomijoje – 70 proc. maţiau (apie 68 tūkst.) ūkių,<br />

tačiau diversifikuotų ūkių skaičius nagrinėjamais metais šioje šalyje buvo 26,9 proc. didesnis nei Lietuvoje.<br />

Didelį diversifikuotų ūkių skaičių Suomijoje lemia tai, jog šioje šalyje vyrauja stambūs ūkiai (apie 50 ha), kurie<br />

turi pakankamai išteklių ūkių diversifikacijai.<br />

Iš 2 lent. duomenų matome, jog tiek Lietuvoje, tiek Suomijoje 2007 metais daugiausia buvo<br />

diversifikuotų ūkių, kurie verčiasi kitomis veiklomis (Lietuvoje tokių ūkių buvo 0,24, Suomijoje – 15,91 proc.<br />

nuo visų šalies ūkių skaičiaus). Diversifikuotų ūkių, kurie verčiasi kitomis veiklomis, mastui įtaką daro tai, jog į<br />

sąvoką „kitos veiklos― įeina apie 150 veiklų rūšių (nuo kasybos iki trumpalaikės gyvūnų globos ir dresavimo).<br />

Abiejose valstybėse nagrinėjamais metais maţiausiai buvo diversifikuotų ūkių, kurie uţsiima amatais. Lietuvoje<br />

tokie diversifikuoti ūkiai sudarė 0,04 proc. nuo visų šalies ūkių skaičiaus, tuo tarpu Suomijoje šiek tiek daugiau –<br />

0,61 proc. nuo visų šalies ūkių.<br />

Suomijoje ūkių diversifikacijos mastas per 2005 – 2007 metų laikotarpį buvo ţymiai didesnis lyginant<br />

su Lietuva. Didesnį nei Lietuvoje ūkių diversifikacijos mastą Suomijoje lemia ne tik šioje šalyje vyraujantys<br />

stambūs ūkiai, tačiau ir valstybės skiriama didesnė nei įprastam ūkininkavimui finansinė parama.<br />

Išvados<br />

1. Ūkio diversifikacija, tai ūkio išteklių – ţemės ir kapitalo, kurie anksčiau buvo naudojami ţemės<br />

ūkyje, naudojimas netradicinėje ţemės ūkio veikloje ūkyje ar uţ ūkio ribų, siekiant komercinės naudos.<br />

2. Vakarų ir Šiaurės Europoje ūkių diversifikacijos mastas yra didesnis nei Rytų ir Pietų Europoje.<br />

Tai lemia skirtingos šalių ekonominės sąlygos, papročiai, tradicijos, geografinė padėtis, taip pat skirtinga<br />

valstybių politika teikiant paramą diversifikuojantiems ūkį.<br />

3. Pagrindinės ne ţemės ūkio veiklos ES šalyse – amatai, kaimo turizmas, darbas pagal sutartis,<br />

medienos ir bei medienos dirbinių gamyba, produktų perdirbimas. ES šalyse 2007 m. labiausiai paplitusi ne

57<br />

ţemės ūkio veikla – produktų perdirbimas (5,9 proc. nuo visų ES šalių ūkių skaičiaus). Tuo tarpu, nagrinėjant<br />

atskiras šalis, Lietuvoje daugiausia ūkių, kurie uţsiima „kitomis veiklomis― (0,24 proc. nuo visų šalie ūkių<br />

skaičiaus). Suomijoje nagrinėjamais metais taip pat daugiausia diversifikuotų ūkių, kurie uţsiima „kitomis<br />

veiklomis― (15,91 proc. nuo visų šalies ūkių skaičiaus).<br />

4. Dabartiniu metu Baltijos šalyse ypač aktuali atsinaujinančios energijos gamyba – didėjant elektros<br />

energijos kainai vis daugiau ūkininkų diversifikuoja ūkį, anksčiau ţemės ūkio gamyboje naudotus ūkio išteklius<br />

(ţemę ir kapitalą) panaudodami atsinaujinančios energijos gamybos ţaliavoms auginti. Šias ţaliavas ūkininkai<br />

sunaudoja biodujų jėgainėse ir pagamintą elektros energiją parduoda elektros tinklams.<br />

5. Didelį diversifikuotų ūkių skaičių Suomijoje lemia tai, jog šioje šalyje vyrauja stambūs ūkiai (apie<br />

50 ha), kurie turi pakankamai išteklių ūkių diversifikacijai, taip pat ir stipri valstybės parama<br />

diversifikuojantiems ūkį.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. DEPARTMENT FOR ENVIRONMENT FOOD AND RURAL AFFAIRS. 2007. Barriers to farm diversification.<br />

[ţiūrėta 2010 m. rugsėjo 02 d.]. Prieiga per internetą:<br />

<br />

2. DEPARTMENT FOR ENVIRONMENT FOOD AND RURAL AFFAIRS. 2009. Farm Diversification in England:<br />

Results from the Farm Business Survey. [ţiūrėta 2010 m. balandţio 03 d.]. Prieiga per internetą:<br />

<br />

3. EUROPEAN COMMISSION. 2008. Other gainful activities: pluriactivity and farm diversification in EU-27. [ţiūrėta<br />

2010 m. rugsėjo 03 d.]. Prieiga per internetą: <br />

4. EUROSTAT. 2010. Statistical database. [interaktyvus].[ţiūrėta <strong>2011</strong> 01 03]. Prieiga per internetą:<br />

<br />

5. LIETUVOS STATISTIKOS DEPARTAMENTAS. 2010. Rodiklių duomenų bazė. [interaktyvus]. [ţiūrėta <strong>2011</strong> vasario<br />

15 d.] .<br />

6. OECD. 2007. The role of agriculture and farm household diversification in the rural economy. [ţiūrėta 2010 m.<br />

balandţio 03 d.]. Prieiga per internetą:<br />

<br />

7. RANTAMÄKI-LAHTINEN, L. 2009. The success of the diversified farm – resource-based view. [ţiūrėta 2010 m.<br />

rugsėjo 03 d.]. Prieiga per internetą: <br />

8. REARDON, T.; BERDEGUÉ, J.; BARRETT, B.Ch.; STAMOULIS, K. 2006. Household Income Diversification into<br />

Rural Nonfarm Activities. [ţiūrėta 2010 m. rugsėjo 03 d.]. Prieiga per internetą:<br />

<br />

Summary<br />

Farm Diversification Extent in Lithuania and Finland<br />

Agricultural income volatility and seasonality forcing farmers to reduce the risks of economic activity. Mainly for<br />

that reason more and more farmers diversify the economy by creating an additional revenue source in addition to ongoing<br />

agricultural activities. Farm diversification is more stable and help to solve the larger problem of income. Moreover, the<br />

economic diversification of rural areas, reduce unemployment, increase employment and raise rural living standards.<br />

The farm diversification was analyzed of a number of authors such as Reardon and others (2006), OECD (2007),<br />

DEFRA (2007). In this study farm diversification is analyzed as the entrepreneurial use of farm resources for a nonagricultural<br />

purpose for commercial gain.<br />

Farm diversification extent is higher in Western and Northern Europe, while in Eastern and Southern Europe, this<br />

figure much lower. In Finland, farm diversification plays an unusually important role in the rural economy. This is because<br />

the number of diversified farms as a proportion of the total number of farms in Finland is greater than anywhere else within<br />

the European Union (27,6 % in 2007). While in Lithuania the number of diversified farms as a proportion of the total number<br />

of farms is smallest in the European Union (0,7 % in 2007).<br />

Comparing Finland with Lithuania the extent of farm diversification in 2005 – 2007 year period was significantly<br />

higher. This is because dominating large farms in Finland leads the extent of farm diversification, however and the public<br />

support for the farm diversification is more stable than in Lithuania.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Valerija Vinciūnienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

58<br />

LIETUVOS ŪKININKŲ ŪKIŲ PAJAMŲ ANALIZĖ<br />

Danas Laurinavičius<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Ekonominiu poţiūriu, svarbiausias ţemės ūkio veiklos tikslas – gauti kuo daugiau pajamų ir pelno.<br />

Pajamos turi garantuoti normalų gyvenimo lygį, jos turi būti didesnės negu namų ūkio taupaus pragyvenimui<br />

skirtos išlaidos. Lietuvoje, kaip ir kitose ES naujose šalyse yra daug smulkių pusiau natūrinių ūkių, kurie dalį<br />

produktų gamina savo reikmėms, o kitą dalį parduoda. Lietuva, pasinaudodama šalies ir Europos Sąjungos<br />

finansiniais ištekliais, taip pat siekia restruktūrizavimo procesą paspartinti. Tačiau atsiţvelgiant į šiandienos<br />

aktualijas bei ekonominę situaciją, ypač sunkmečio laikotarpiu, kai pieno bei grūdų supirkimo kainos ţenkliai<br />

sumaţėjo, ūkininkų ūkiams sunkiau išlaikyti pakankamą pajamų lygį vykdant tradicinę ţemės ūkio gamybą.<br />

Taigi labai svarbu išanalizuoti kaip keitėsi ūkininkų ūkių pajamos tiriamuoju laikotarpiu bei kas lėmė šį kitimą<br />

norint, kad ir ateityje jie toliau sėkmingai gyvuotų.<br />

Tyrimo objektas – ūkininkų ūkių pajamos.<br />

Tyrimo tikslas – Išanalizuoti Lietuvos ūkininkų ūkių pajamas.<br />

Tyrimo uţdaviniai:<br />

1. Išanalizuoti ūkininkų ūkių pajamų sampratą<br />

2. Atlikti ūkininkų ūkių pajamų pagal pasirinktus kriterijus struktūrinių pokyčių analizę.<br />

Tyrimo metodai: <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizė, statistinių duomenų analizės ir sintezės, grafinio<br />

vaizdavimo.<br />

Tyrimo laikotarpis. 2004 - 2009 metai.<br />

Rezultatai<br />

Pajamos iš ţemės ūkio veiklos – tai pajamos, kurios gaunamos iš pagamintų, apdorotų ar perdirbtų<br />

ţemės ūkio produktų pardavimo bei paslaugų ţemės ūkiui teikimo, nepriklausomai nuo pinigų gavimo momento.<br />

Kitos pajamos – tai pajamos, gautos pardavus produktus, nesusijusius su ţemės ūkio veikla bei finansinės<br />

veiklos pajamos, nepriklausomai nuo pinigų gavimo momento (Ţemės ūkio veiklos..., 2003).<br />

Ūkininko ūkio pajamos yra lygios pajamoms, kurios įgalina ūkį uţmokėti jo sąskaitas - t.y.,<br />

pakankamos prekių pardavimo pajamos, kad atsvertų gamybos kaštus. Tokį ūkį galima pavadinti finansiškai<br />

gyvybingu, tačiau reikia pabrėţti, kad šis apibrėţimas nekalba apie grįţtamąjį ryšį. Ūkis daţnai gali išlikti metus<br />

ar net kelis, jei pajamos dengia išlaidas, ypač jei ūkininkas sugeba skolintis, gyventi iš santaupų, ar gauti pajamų<br />

iš ne ţemės ūkio šaltinių. Tačiau, tokios priemonės yra tiktai laikinos. Kitaip tariant finansiškai gyvybingas<br />

ūkininko ūkis gali sukurti tik tokias pajamas, kurių pagalba būtų galima sumokėti visus mokesčius ar skolas,<br />

tačiau ūkininkas nesukuria tiek pajamų, kad išlaikytų save patį ir savo šeim.(Morehart, 2000).<br />

Brouwer (2004) manymu, ūkininkų ūkių pajamas sudaro pajamos iš gamybos + biudţeto transferai –<br />

išlaidos gamybai – nusidėvėjimas<br />

Ţemės ūkio poţiūriu, svarbu ne vien tai, kiek per metus pagaminta bendrosios produkcijos, bet ir tai,<br />

kiek sukurta naujos vertės. Ūkiniu poţiūriu, pajamos – tai skirtumas tarp piniginių įplaukų uţ realizuotą<br />

produkciją ir išlaidų tai produkcijai pagaminti. Tai visuomenės grynųjų pajamų dalis, kuri paliekama ūkiams. Jų<br />

dydis ūkiuose, iš esmės, priklauso nuo kainų ir savikainos dydţio. Be to, pajamų dydį lemia ir produkcijos<br />

kokybė produkto gamybos ir pardavimo sezoniškumas (sezoniški svyravimai ypatingai pasireiškia<br />

augalininkystės šakoje), gaunamos subsidijos, pasaulinės prekybos tendencijos, ţemės ūkio teritorinis<br />

išsidėstymas ir panašiai.

59<br />

Ūkininkų ūkių pajamų struktūra 2004 – 2009 m. laikotarpiu<br />

1 lentelė. Ūkininkų ūkių pajamų struktūra 2004 – 2009, mln. Lt.<br />

Pajamų struktūra 2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m.<br />

Pajamos iš augalininkystės produkcijos 136,2 143,3 106,3 179,7 226,6 174,3<br />

Pajamos iš gyvulininkystės produkcijos 36,3 73,8 64,8 76,3 82,4 64,0<br />

Kitos ūkinės veiklos pajamos 3,8 3,1 3,0 3,2 5,3 5,2<br />

Pajamos ne iš ŢŪ (atlyginimai ir kt.) 4,8 5,3 5,6 10,8 21,3 24,0<br />

Subsidijos 54,2 69,4 90,6 86,9 91,0 95,9<br />

PVM atskaita -0,5 -0,6 -0,9 -0,6 -0,5 -0,5<br />

Parama investicijoms 19,9 21,6 39,3 19,3 26,4 68,7<br />

Iš viso gauta pajamų 254,8 315,9 308,8 375,6 452,5 431,7<br />

1 lentelėje matome ūkininkų ūkių pajamų struktūrą 2004 – 2009 metais. Tiriamuoju laikotarpiu<br />

daugiausiai pajamų buvo gauta iš augalininkystės produkcijos. Nuo 2004 m. iki 2009 m. parama investicijoms<br />

išaugo net 3,45 karto. Maţiausias pajamų padidėjimas buvo Taip pat visos pajamos padidėjo nuo 245,8 mln. Lt<br />

iki 431,7 mln. Lt (1,69 karto).<br />

1 pav. Ūkininkų ūkių pajamų struktūra, 2004 m. (sudaryta autoriaus, remiantis respondentinių ūkininkų ūkių<br />

duomenimis, 2004 m.)<br />

2004 metais pajamos iš augalininkystės produkcijos sudarė net 53,3 proc. visų ūkininkų pajamų (1<br />

pav.). Subsidijos sudarė 21,2 proc., pajamos iš gyvulininkystės produkcijos 14,2 proc., o parama investicijoms –<br />

7,8 proc. Pajamos ne iš ţemės ūkio, kitos ūkinės veiklos pajamos, bei PVM atskaita sudarė neţymią visų pajamų<br />

dalį.<br />

2 pav. Ūkininkų ūkių pajamų struktūra, 2009 m. (sudaryta autoriaus, remiantis respondentinių ūkininkų ūkių<br />

duomenimis, 2009 m.)

60<br />

2 pav. ūkininkų ūkių pajamų struktūrą 2009 metais. Kaip ir 2004 metais, pajamos iš augalininkystės<br />

produkcijos sudaro didţiausią dalį (40,3 proc.), tačiau santykinis kiekis yra sumaţėjęs 13 proc. punktų. Galime<br />

pastebėti, kad 2009 metais yra santykinis paramos investicijoms dydis (15,9 proc.) bei pajamos ne iš ţemės ūkio<br />

(5,5 proc.) sudaro didesnę dalį nei 2004 metais. Subsidijų (22,2 proc.), pajamų iš gyvulininkystės produkcijos<br />

(14,8 proc.), kitų ūkinės veiklos pajamų (1,2 proc.) bei PVM atskaitos (-0,1 proc.) santykinis kiekis beveik<br />

nepakitęs.<br />

Lietuvos ūkininkų ūkių pajamų pokyčiai 2005 – 2009 m. laikotarpiu<br />

Analizuojamu 2005 – 2009 metų laikotarpiu, bendroji ūkių produkcija turėjo didėjimo tendenciją,<br />

sumaţėjimą patiriant 2006 metais, kuomet ūkiuose, kurių dirbamos ţemės plotas sudarė daugiau nei 150 ha,<br />

2006 metus lyginant su 2005 metais bendroji pajamos sumaţėjo 14,62 proc. (3 pav.). Panaši tendencija<br />

egzistuoja ir maţesniuose ūkiuose: ūkių grupėje nuo 10 iki 20 ha, lyginant tą patį laikotarpį apskaičiuotas 7,17<br />

proc. bendrųjų pajamų sumaţėjimas. Tai lėmė pasėlių plotų ir pagrindinių ţemės ūkio augalų derlingumo<br />

maţėjimas 2006 m. 2007 metais neţymiai sumaţėjo ūkininkų ūkių priklausiančių nuo 30 iki 40 ha grupei.<br />

Pajamų sumaţėjimas siekė 6,53 proc. taip pat pajamos 4,35 proc maţėjo ir nuo 50 iki 100 ha grupėje. Taip pat<br />

ryškus sumaţėjimas matomas ir 2009 metais, kuomet ţenklesnę didėjimo tendenciją turėjo tik pačių maţiausių<br />

ūkių pajamos. Visų kitų ūkių pajamos maţėjo išskyrus nuo 20 iki 30 ha ir nuo 50 iki 100 ha grupes, kuriose<br />

pajamos išliko beveik nepakitusios. Tokį pajamų kritimą lėmė maţos augalininkystės produkcijos supirkimo<br />

kainos, įtakotos didelio 2008 metų derliaus. Tam didelę įtaką turėjo 2006 metų vasarą Lietuvoje įsivyravę labai<br />

karšti orai, padarę nemaţai materialinių nuostolių. Lietuvos agrarinio ekonomikos instituto (2009) duomenimis<br />

tam taip įtakos turėjo maţėjančios produkcijos gamybos apimtys ir supirkimo kainos.<br />

3 pav. Ūkininkų ūkių pajamų pokyčiai 2005 - 2009 metais ūkius grupuojant pagal ūkio dydį, ± % (sudaryta<br />

autoriaus, remiantis respondentinių ūkininkų ūkių duomenimis 2004 - 2009 m.)<br />

2005 – 2009 m. laikotarpiu ūkius grupuojant pagal ūkininkavimo tipą, ūkių pajamos turėjo tendenciją<br />

didėti, išskyrus 2006 m. ir 2009 m. (4 pav.). Pajamų maţėjimas labiausiai palietė augalininkystės produkciją<br />

gaminančius ūkius, kurių pajamos dėl prasto 2006 m. derliaus bei 2009 m. maţų supirkimo kainų, sumaţėjo.<br />

2006 metais augalininkystės ūkiuose pajamos sumaţėjo net 32,9 proc. Taip pat maţėjo ir kitų su augalininkyste<br />

susijusių ūkių pajamos. 2009 metais augalininkystės produkciją gaminančių ūkių pajamos sumaţėjo neţenkliai.<br />

Labiausiai tai palietė mišrius augalininkystės, kiaulių – paukščių ūkius, kurių pajamos sumaţėjo 13,38 proc. O<br />

mišriuose ūkiuose, kuriuose vyrauja ţolėdţiai gyvuliai, pajamos padidėjo 13,7 proc.

61<br />

4 pav. Ūkininkų ūkių pajamų pokyčiai 2005 - 2009 metais ūkius grupuojant pagal ūkininkavimo tipą, ± %<br />

(sudaryta autoriaus, remiantis respondentinių ūkininkų ūkių duomenimis 2004 - 2009 m.)<br />

Analizuojamu 2005 – 2009 metų laikotarpiu, ūkius grupuojat pagal ūkio EDV, ūkininkų pajamos turėjo<br />

tendenciją didėti, išskyrus 2007 ir 2009 metus (5 pav.). 2006 metais labai ţenkliai išaugo ūkininkų ūkių, kurie<br />

priklauso daugiau nei 40 EDV turinčiai grupei, pajamos (net 104,23 proc.). Tai lėmė sparčiai pakilusios<br />

augalininkystės produkcijos supirkimo kainos. 2007 metais vidutinio produktyvumo ūkiuose pajamos neţenkliai<br />

sumaţėjo. 2009 metais pajamos maţėjo pačiuose produktyviausiuose ūkiuose. Ūkiuose, kurie priklauso 40 EDV<br />

viršijančiai grupei, pajamos sumaţėjo 11,16 proc. Pajamų maţėjimą lėmė smukusios augalininkystės<br />

produkcijos supirkimo kainos.<br />

5 pav. Ūkininkų ūkių pajamų pokyčiai 2005 - 2009 metais ūkius grupuojant pagal ūkio EDV, ± %<br />

(Sudaryta autoriaus, remiantis respondentinių ūkininkų ūkių duomenimis 2004 - 2009 m.)<br />

2005 metais ţenkliai išaugo pajamos uţ gyvulininystės produkciją, net 103,5 proc. (6 pav.) Tokį<br />

padidėjimą lėmė gyvulininkystės produkcijos paklausos išaugimas, bei po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjunga<br />

pradėta vykdyti gyvulininkystės produkcijos skatinimo programa.

62<br />

6 pav. Ūkininkų ūkių pajamų pokyčiai 2005 - 2009 metais, ± % (sudaryta autoriaus, remiantis respondentinių<br />

ūkininkų ūkių duomenimis 2004 - 2009 m.)<br />

Visu tiriamuoju laikotarpiu pastebima didėjimo tendencija tarp visų sudedamųjų pajamų dalių išskyrus<br />

PVM atskaitos. 2006 ir 2009 metais labiausiai didėjo parama investicijoms. Tam įtakos turėjo vis labiau<br />

įsisavinamos Europos Sąjungos paramos lėšos. 2009 metais parama investicijoms išaugo net 160 proc. Tai lėmė<br />

supaprastintos paramos ţemės ūkio valdų modernizavimui atsiradimas. Taip pat 2009 metais maţėjo pajamos iš<br />

augalininkystės produkcijos (23,1 proc.) ir pajamos iš gyvulininkystės produkcijos (22,3 proc.). Maţėjimą lėmė<br />

sumaţėjusios ţemės ūkio produktų kainos.<br />

Išvados<br />

1. Pajamos iš ţemės ūkio veiklos – tai pajamos, kurios gaunamos iš pagamintų, apdorotų ar perdirbtų<br />

ţemės ūkio produktų pardavimo bei paslaugų ţemės ūkiui teikimo, nepriklausomai nuo pinigų gavimo momento.<br />

2. 2006 metais labai ţenkliai išaugo ūkininkų ūkių, kurie priklauso daugiau nei 40 EDV turinčiai grupei,<br />

pajamos (net 104,23 proc.). Tai lėmė sparčiai pakilusios augalininkystės produkcijos supirkimo kainos.<br />

3. 2009 metais parama investicijoms išaugo net 160 proc. Tai lėmė supaprastintos paramos ţemės ūkio<br />

valdų modernizavimui atsiradimas.<br />

4. Ūkininkų ūkių pajamų sumaţėjimui 2006 metais įtakos turėjo prastos meteorologinės sąlygos.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. BROUWER, F. 2004. Sustaining agriculture and the rural environment: governance, policy and multifunctionality. UK:<br />

MA: Edward Elgar,.<br />

2. MOREHART, M. 2000. A Fair Income for Farmers? [interaktyvus]. [ţiūrėta 2010 m. lapkričio 10d.]. Prieiga per<br />

internetą: <br />

3. ŢEMĖS ŪKIO RESPONDENTINIŲ ĮMONIŲ DUOMENYS 2004, 2005, 2006, 2007, 2008, 2009. 2004, 2005, 2006,<br />

2007, 2008, 2009, 2010. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas.<br />

4. ŢEMĖS ŪKIO VEIKLOS SUBJEKTŲ PAJAMŲ DALIES, GAUNAMOS IŠ ŢEMĖS ŪKIO VEIKLOS,<br />

ĮVERTINIMO METODIKA. 2003. Lietuvos Respublikos ţemės ūkio ministro 2003 m. vasario 26 d. įsakymas nr. 3D-<br />

66. – Vilnius: Valstybės ţinios, nr. 124-5654.<br />

Summary<br />

Analysis of Lithuanian Farmers Farm Income<br />

In economic terms, the primary purpose of agricultural activities - to maximize revenue and profits. Revenue<br />

should ensure decent standard of living, they must be more prudent than the household subsistence expenditure. In Lithuania,<br />

like in other new EU countries, there are many small semi-subsistence farms, which are part of the goods produced for own<br />

consumption and selling of another. Lithuania, through the country and the European Union's financial resources, as well as

63<br />

to accelerate trying restructuring process. However, given the realities of today's economic situation, especially in hard times,<br />

some milk and cereal feed prices decreased significantly, to holdings by farmers more difficult to maintain an adequate level<br />

of income in the traditional agricultural production. So it is very important to study the evolution of farmers' farm income<br />

during the period and what led to the evolution of the future and they continue to successfully lifetime.<br />

Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Valdemaras Makutėnas (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

ŪKININKŲ ŪKIŲ PAJAMŲ POKYČIAI EUROPOS SĄJUNGOS<br />

ŠALYSE<br />

Inga Luotaitė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

64<br />

Įvadas<br />

Europos ţemės ūkio politikos tikslus Europos Sąjungos ES) lygmeniu nustato valstybių narių<br />

vyriausybės, o įgyvendina valstybės narės. Šia politika siekiama uţtikrinti, kad Europoje ūkininkaujantys gautų<br />

nuolatines pajamas, kartu juos skatinant gaminti rinkos poreikius atitinkančius aukštos kokybės ţemės ūkio<br />

produktus. Ūkininkų pajamų palaikymas vykdomas mokant subsidijas, o aukštų ţemės ūkio produkcijos kainų<br />

palaikymo politika skatina ūkininkus didinti gamybos apimtis. Vykdoma politika visoje Europoje neuţtikrina<br />

vienodų bei stabilių ūkininkų ūkių pajamų skirtingose ES šalyse. Europos šalyse ūkininkaujančių pajamų<br />

pokyčius sukelia įvairios prieţastys. Ţemės ūkio produktų kainų svyravimai, nevienodų mokamų tiesioginių<br />

išmokos dydţiai, skirtingos klimatinės ir meteorologinės sąlygos bei šalių geografinė padėtis – tai vienos iš<br />

svarbesnių prieţasčių lemiančių pajamas ES šalių ūkiuose. Tačiau pajamas gali veikti net šalių tradicijos,<br />

papročiai arba skirtingai vykdoma vidaus politika kiekvienoje šalyje.<br />

Tyrimo tikslas – išnagrinėti ūkininkų ūkių pajamų pokyčius Europos Sąjungos šalyse.<br />

Tikslui pasiekti buvo iškelti šitie uţdaviniai:<br />

nustatyti ūkininkų ūkių pajamų kitimo tendenciją;<br />

išanalizuoti ūkininkų ūkių pajamų pokyčius ūkius grupuojant pagal ūkio dydį bei<br />

ūkininkavimo tipą.<br />

Tyrimo objektas – ūkininkų ūkių pajamos.<br />

Tyrimo metodai – <strong>mokslinė</strong>s literatūros loginės analizės ir sintezės, statistinių duomenų grupavimo ir<br />

jų analizės, palyginimo, grafinio vaizdavimo, apibendrinimo metodai.<br />

Ūkininkų ūkių pajamų pokyčių analizei atlikti yra naudojami 2004 - 2010 metų FADN sistemos bei<br />

Ţemės ūkio ekonominių sąskaitų duomenys. Analizuojant ūkių pajamų kitimą Europos šalyse, naudojamas A<br />

klasės realiųjų pajamų rodiklis, kuris parodo santykį tarp ţemės ūkyje sukuriamų realiųjų pajamų, atskaičius<br />

gamybos išteklių grynąją vertę, ir ekvivalentinio darbuotojo skaičiaus ţemės ūkyje (Olsen, 2010). Analizuojant<br />

ūkių realiųjų pajamų pokyčius, ūkius grupuojant pagal ūkio dydį bei ūkininkavimo tipą, naudojami FADN<br />

duomenys, kur pajamų apskaičiavimo metodikoje šis rodiklis vadinamas ūkio grynąja pridėtine verte vienam<br />

ekvivalentiniam darbuotojui.<br />

Rezultatai<br />

Vienintelio atsakymo kas yra pajamos nėra, greičiau vyrauja poţiūrių įvairovė. Lietuvių ir uţsienio<br />

mokslininkai pateikia įvairių ūkininkų ūkio pajamas apibūdinančių apibrėţimų. Uţsienio mokslininkai skirtingai<br />

apibrėţia pajamas bei nusako jų esmę. N. Barr (2004) teigia, kad pajamos tiesiog yra nauda, C. Henning (2009)<br />

samprotauja, kad tai įplaukos vystant ţemės ūkį, o J. Girao, W. Tomek, T. Mount (1974) tvirtina, kad tai –<br />

pinigų suma. Galima teigti, kad ūkininkų ūkio pajamų samprata apibūdinama kaip nauda, pinigų kiekis bei suma,<br />

gaunama vystant ţemės ūkį. Tuo tarpu daugumos lietuvių autorių darbuose nėra formuojami pajamų sampratos<br />

apibrėţimai, tačiau išsamiau analizuojama iš ko susideda ar kaip yra gaunamos ūkininkų ūkio pajamos.<br />

ES šalyse, įgyvendinant bendrąją ţemės ūkio politiką, nuolat stebima padėtis ţemės ūkyje, vykdoma<br />

ūkininkų ūkių veiklos ekonominės ir finansinės būklės analizė. Duomenų apdorojimui ir sisteminimui buvo<br />

sukurta informacinė sistema – Ūkių apskaitos duomenų tinklas (ŪADT arba angl. FADN – Farm Accounting<br />

Data Net), kuris kaupia objektyvią ir visapusišką informaciją apie įvairių kategorijų ūkių pajamas bei jų ūkinę<br />

veiklą visose Europos šalyse (Ūkių veiklos duomenys, 2010). Kiekviena ES šalis narė privalo savo ūkių<br />

duomenis teikti ŪADT.<br />

Atlikta duomenų analizė (1 pav.) parodė, kad ūkininkų ūkių pajamos nevienodai pasiskirsčiusios<br />

Europos teritorijoje. Pastebima, jog naujųjų narių šalių (ES-12* - tik 2007 m. prisijungė Bulgarija ir Rumunija)

65<br />

pajamų pokyčiai maţesni nei senbuvių narių. Analizuojant pajamų pokyčius baziniais metais pasirinkti 2005<br />

metai.<br />

Proc.<br />

120<br />

115<br />

110<br />

105<br />

100<br />

95<br />

90<br />

2005 2006 2007 2008 2009 2010 Metai<br />

ES-27 ES-15 ES-12*<br />

1 pav. Ūkių realiųjų pajamų pokyčiai lyginant su 2005 metais, proc. (autorės sudaryta pagal Eurostat, <strong>2011</strong>)<br />

Didţiausias ūkininkų ūkių pajamų pokytis pastebimas 2007 metais. Tais metais, lyginant su baziniais<br />

metais, visose ES narėse pajamos vidutiniškai padidėjo 14,8 proc. ir buvo didţiausios per visą nagrinėjamą<br />

laikotarpį. Tais metais padidėjusios superkamų ţemės ūkio produktų kainos bei palankios klimato sąlygos didino<br />

ūkininkų gaunamas pajamas uţ parduodamą produkciją (European Commision, 2010). Tačiau jau kitais metais<br />

pastebimas pajamų maţėjimas. 2009 metus lyginant su baziniais metais, senbuvėse ir naujosiose ES narėse<br />

pastebimas staigus pajamų sumaţėjimas: naujosiose šalyse (ES-12) pajamos sumaţėjo 8,7 proc., senbuvėse (ES-<br />

15) – 6,4 proc. Tokio staigaus kritimo prieţastis buvo netikėtas ir stiprus ūkininkams mokamų kainų uţ jų<br />

teikiamus ţemės ūkio produktus sumaţėjimas bei gamybos išteklių kainų padidėjimas. Pasaulyje vyraujanti<br />

finansų krizė sukėlė energetinių produktų kainų šuolį, kuris padidino ūkininkų gamybos išlaidas (Ţemės ūkio<br />

rūmų informacija, 2009). Nuo 2008 m. ūkininkai susidūrė su besitęsiančia kainų maţėjimo ir augančių kaštų<br />

tendencija, kuri gaunamas pajamas nusmukdė iki 1993/1994 m. lygio (European Commission, 2009).<br />

Remiantis Europos Komisijos atliekamais statistiniais skaičiavimais, 2007 metai buvo palankiausi<br />

ūkininkaujantiems Europos šalyse, todėl tikslinga detaliau paanalizuoti ir palyginti realiąsias pajamas atskirose<br />

šalyse.<br />

2 pav. Ūkininkų ūkių realiosios pajamos ES–25 šalyse 2007 m., tūkst. EUR/AWU (autorės sudaryta pagal<br />

FAND duomenis, <strong>2011</strong>) � paverskite šalių pavadinimus vertikaliai, o ne įstriţai. Raidės iškreivintos.<br />

Analizuojant 2007 metų FADN duomenis, kai ūkių pajamos didėjo dėl didėjančių ţemės ūkio produktų<br />

supirkimo kainų, pastebima, kad didţiausios ūkininkų ūkių pajamos gaunamos Danijoje, Belgijoje,<br />

Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje (virš 40 tūkst. EUR/AWU), o maţiausios – Rumunijoje, Bulgarijoje,<br />

Slovėnijoje, Lenkijoje (maţiau nei 8 tūkst. EUR/AWU) (2 pav.). Galima pritarti Europos Komisijos išvadoms,<br />

kad didţiausios ūkininkų ūkių pajamos sukuriamos senbuvėse narėse, o maţiausios – naujokėse narėse.

66<br />

Dėl FADN duomenų stokos ūkių pajamų analizė atliekama ūkius grupuojant tik pagal ekonominį<br />

dydţio vienetą. Tačiau ūkininkų ūkių pajamas pagal ūkio dydį, galima tirti dviem būdais: vertinant ūkius pagal<br />

bendrą ţemės ūkio naudmenų plotą, kur pateikiamos naudojamos ţemės ūkio naudmenos ūkyje hektarais, bei<br />

pagal ekonominį dydţio vienetą. Europos Komisija yra nustačiusi, kad vienas EDV lygus 1200 eurų, tačiau jo<br />

dydis nėra pastovus, jis gali būti keičiamas dėl infliacijos. Ekonominis dydţio vienetas (EDV, angl. ESU –<br />

European Size Units) išreiškia ūkio standartinio gamybinio pelno vertę, t.y. visų ūkyje gaminamų produkcijos<br />

rūšių standartinių gamybinių pelnų sumą, arba tam tikra prasme vidutinį gamybos potencialą. Pagal ekonominį<br />

dydį ES ūkiai yra skirstomi į grupes, kitaip klases. Ţemiausiajai, pirmajai, klasei priskiriami ūkiai, kurių<br />

ekonominis dydis yra maţesnis nei 8 EDV, o dešimtajai – didesnis arba lygus 100 EDV.<br />

Išanalizavus duomenis (3 pav.) galima patvirtinti, kad ES senbuvėse šalyse pajamos yra didesnės nei<br />

naujokėse. Stambėjant ūkio dydţiui, didėja ir ūkio pajamos vienam ekvivalentiniam darbuotojui, todėl<br />

didţiausios pajamos gaunamos stambiuose (>100 EDV) ūkiuose. 2007 metais senbuvėse (ES-15) narėse jos<br />

sudarė 49,53 tūkst., o naujokėse (ES-10) – 21,56 tūkst. EUR/AWU, kitaip – buvo net 2,3 karto didesnės uţ<br />

naujokių šalių ūkio pajamas. Tuo tarpu 2004 metus lyginant su 2007 m., tiek senbuvių, tiek naujokių narių ūkio<br />

pajamos maţesnės visuose ūkių grupėse grupuojant pagal ekonominį dydţio vienetą.<br />

Tūkst. EUR/AWU<br />

60<br />

50<br />

40<br />

30<br />

20<br />

10<br />

0<br />

2,51<br />

2,06<br />

3,02<br />

2,79<br />

5,52<br />

7,73<br />

8,75<br />

8,83<br />

8,16<br />

17,19<br />

14,10<br />

21,10<br />

< 8 EDV 8-16 EDV 16-40 EDV 40-100 EDV >100 EDV<br />

ES-10, 2004 m. ES-15, 2004 m. ES-10, 2007 m. ES-15, 2007 m.<br />

3 pav. Ūkių realiųjų pajamų grupavimas pagal ekonominį dydţio vienetą ES-15 ir ES-10 šalyse (autorės<br />

sudaryta pagal FADN duomenis, <strong>2011</strong>)<br />

Pastebėta, kad 2004 ir 2007 m. ūkininkų ūkių pajamos smulkiuose ūkiuose (100 EDV) ūkiuose.<br />

1 lentelė. Ūkių realiųjų pajamų santykis, ūkių grupėse pagal ekonominį dydţio vienetą, proc. (autorės<br />

sudaryta pagal FADN duomenis, <strong>2011</strong>)<br />

Metai<br />

Ūkių realiųjų pajamų santykis, lyginant ES-15 su ES-10 šalimis, proc.<br />

< 8 EDV 8-16 EDV 16-40 EDV 40-100 EDV >100 EDV<br />

2004 82,1 140,0 210,8 271,5 405,6<br />

2007 92,5 100,9 149,6 168,9 229,7<br />

Kita vertus, 2007 metus lyginant su 2004 m., senbuvių ir naujokių narių pajamų skirtumas sumaţėjo<br />

visuose ūkiuose grupuojant pagal ekonominį dydţio vienetą. Stambiuose (>100 EDV) ūkiuose pajamų santykis<br />

sumaţėjo apie 2 kartus, o vidutiniuose (16-40 EDV ir 40-100 EDV) maţėjo neţymiai (1 lentelė). Ši tendencija<br />

leidţia daryti išvadas, kad vykdoma BŢŪP yra veiksminga ir efektyvi pertvarkant naujųjų šalių ūkių struktūrą:<br />

10,33<br />

28,04<br />

20,63<br />

34,84<br />

9,77<br />

39,62<br />

21,56<br />

49,53

67<br />

juos modernizuojant bei stambinant, keičiant ūkininkavimo kryptis bei specializaciją, ar imantis alternatyvios<br />

ūkinės veiklos.<br />

Remiantis 4 paveikslo duomenimis, galima teigti, kad ES-25 šalyse 2004 – 2007 metų laikotarpyje<br />

didţiausios realiosios pajamos vienam ekvivalentiniam darbuotojui gaunamos kiaulių ir paukščių (vidutiniškai<br />

28,07 tūkst. EUR/AWU) bei pienininkystės (vidutiniškai 25,23 tūkst. EUR/AWU) ūkiuose. Maţiausios pajamos<br />

gaunamos sodininkystės bei alyvmedininkystės (vidutiniškai 13,57 tūkst. EUR/AWU) ir mišriuose, kur<br />

plėtojama augalininkystė bei auginamos kiaulės, paukščiai (vidutiniškai 12,8 tūkst. EUR/AWU) ūkiuose.<br />

Tūkst.EUR/AWU<br />

35<br />

30<br />

25<br />

20<br />

15<br />

10<br />

2004 2005 2006 2007 Metai<br />

Augalininkystė<br />

Daržininkystė<br />

Vynininkystė<br />

Sodininkystė, alyvmedininkystė<br />

Pienininkystė<br />

Mišrūs, vyraujant žolėdžiams gyvuliams<br />

Kiaulės ir paukščiai<br />

Mišrūs, augalininkystės ir kiaulės ir paukščių<br />

4 pav. Ūkių realiosios pajamos 2004 – 2007 metais ES-25 šalyse ūkius grupuojant pagal ūkininkavimo<br />

tipą, tūkst. EUR/AWU (autorės sudaryta pagal FADN duomenis, <strong>2011</strong>)<br />

Vadinasi, skirtingose ES-25 šalyse vyrauja ūkių specializacija, kuri sudaro palankesnes sąlygas didesnėms ūkių<br />

pajamoms. Ūkių specializacija leidţia gauti didesnes pajamas, tačiau padidina gamybinę riziką, nes visa<br />

produkcijos gamyba suteikiama vienoje ūkininkavimo srityje. Pavyzdţiui, ūkyje auginant tik ţieminius kviečius<br />

rizikuojama netekti gausaus derliaus, jei ţiemojimo sąlygos tą ţiemos sezoną bus nepalankios ir sudėtingos.<br />

Išvados<br />

1. Europos teritorijoje ūkių realiosios pajamos vienam ekvivalentiniam darbuotojui pasiskirsto<br />

nevienodai. Senbuvėse narėse ūkių pajamos ţymiai didesnės nei naujokių narių ūkiuose.<br />

2. Išanalizavus 2005-2010 m. laikotarpio Europos ūkių realiųjų pajamų pokyčius baziniais metais<br />

pasirinkus 2005 metus, pastebėta, kad didţiausias realiųjų pajamų teigiamas pokytis buvo 2007 metais, o<br />

didţiausias neigiamas pokytis 2009 metais. ES narėse pajamos vidutiniškai padidėjo 14,8 proc. ir buvo<br />

didţiausios per visą nagrinėjamą laikotarpį. Tačiau jau kitais metais pastebimas pajamų maţėjimas. 2009 metus<br />

lyginant su baziniais metais, senbuvėse ir naujosiose ES narėse pastebimas staigus pajamų sumaţėjimas: ES-12<br />

šalyse pajamos sumaţėjo 8,7 proc., ES-15 – 6,4 proc.<br />

3. Didţiausios ūkininkų ūkių pajamos sukuriamos senbuvėse narėse, o maţiausios – naujokėse narėse.<br />

2007 metais ūkių pajamos didėjo dėl didėjančių ţemės ūkio produktų supirkimo kainų, pastebima, kad<br />

didţiausios ūkininkų ūkių pajamos gaunamos Danijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje (virš<br />

40 tūkst. EUR/AWU), o maţiausios – Rumunijoje, Bulgarijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje (maţiau nei 8 tūkst.<br />

EUR/AWU).<br />

4. Išanalizavus ūkių realiąsias pajamas ūkius grupuojant pagal ekonominį dydţio vienetą, nustatyta,<br />

kad stambėjant ūkio dydţiui, didėja ir ūkio pajamos vienam ekvivalentiniam darbuotojui, todėl didţiausios<br />

pajamos gaunamos stambiuose (>100 EDV) Europos Sąjungos ūkiuose.<br />

5. 2004 – 2007 m. ES-25 šalyse didţiausios realiosios pajamos vienam ekvivalentiniam darbuotojui<br />

gaunamos kiaulių ir paukščių bei pienininkystės ūkiuose. Maţiausios pajamos gaunamos sodininkystės bei<br />

alyvmedininkystės ir mišriuose, kur plėtojama augalininkystė bei auginamos kiaulės, paukščiai ūkiuose.

Literatūros sąrašas<br />

68<br />

1. Agricultural statistics – Main results 2007-08. 2009. European Commission. Luxembourg: Office for Official<br />

Publications of the European Communities.<br />

2. Agriculture in the European Union – Statistical and economic information 2010. European Commission Directorate<br />

General for Agriculture. And rural development<br />

3. BARR. N. 2004. The economics of the welfare state. New York: Oxford University Press.<br />

4. Developments in the income situation of the EU agricultural sector. 2010.European Commission Directorate General for<br />

Agriculture and rural development [interaktyvus]. [ţiūrėta <strong>2011</strong> m. vasario 17 d.]. Prieiga per internetą:<br />

.<br />

5. EUROPEAN COMMISSION. Farm accountancy data Network [interaktyvus]. [ţiūrėta <strong>2011</strong> m. vasario 14 d.]. Prieiga<br />

per internetą: .<br />

6. GIRAO, J.A.; TOMEK, W.G.; MOUNT, T.D. 1974. Effects of income instability on farmers‘ consumption and<br />

investment. The review of economics and statistics, nr. 56, p. 141-149.<br />

7. HENNING, C. 2009. Networks of Power in the CAP system of the EU-15 and EU-25. Journal of Public Policy, nr. 29,<br />

p. 153-177.<br />

8. OLSEN, O. 2010. Agriculture and fisheries. Statistics in Focus 18/2010 [interaktyvus]. [ţiūrėta <strong>2011</strong> m. vasario 14 d.].<br />

Prieiga per internetą: < http://epp.eurostat.ec.europa.eu/cache/ITY_OFFPUB/KS-SF-10-018/EN/KS-SF-10-018-<br />

EN.PDF >.<br />

9. Ūkių veiklos rezultatai 2009. 2010. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Vilnius: Spauda.<br />

10. ŢEMĖS ŪKIO RŪMAI. 2009. Europos Sąjungos ţemės ūkio produkcijos rinkų ir pajamų prognozės 2008-2015 m.<br />

[interaktyvus]. [ţiūrėta <strong>2011</strong> m. vasario 17 d.]. Prieiga per internetą: .<br />

Summary<br />

Changes of Farmers Farm Income in European Union Countries<br />

Common Agricultural Policy takes stabilization and ensuring for farmer‘s farm income in European Union. During<br />

the CAP subsidies paid to farmers and create systems to ensure high prices. These points encourage farmers to produce more.<br />

Moreover, financial support for farm restructuring, modernization makes opportunity for farmers. They can easy adapt to the<br />

current economic and social environments. Farmers can not predict the future earnings of the risk occurring in agricultural<br />

production business, so CAP is useful for him. Income factors cause a differentiation of income between EU countries. The<br />

most important reasons influencing EU farm income is a volatility of agricultural product price, a inequality of the direct<br />

payment rates, the different climatic and meteorological conditions in the countries and geographical location. However, the<br />

income may affect even countries, traditions, customs, or carried out differently in each country's internal policies. These<br />

factors cause changes in farm income. In this article will be research changes of farmers farm income in 2004 - 2010 years.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Daiva Rimkuvienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

UŢIMTŲJŲ LIETUVOS ŢEMĖS ŪKYJE SOCIALINĖS APSAUGOS<br />

PRIEMONIŲ ANALIZĖ<br />

Vygintas Rumšas<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

69<br />

Įvadas<br />

Socialinės apsaugos sistemos raida nėra nuosekli. Joje vyksta daug esminių pokyčių, kurie vienaip ar<br />

kitaip daro įtaką ţmonių gerovei. Kalbant apie uţimtųjų ţemės ūkyje socialinės apsaugos sistemą, verta pabrėţti,<br />

kad ūkininkams yra taikomos išskirtinės, specialios taisyklės. Toks uţimtųjų ţemės ūkyje padėties išskirtinumas<br />

socialinės apsaugos sistemoje yra dėl ţemės ūkio specifikos – darbų sezoniškumo, klimato sąlygojamų veiksnių,<br />

ilgos ţemės ūkio vystymo proceso trukmės, didelės investavimo ir verslo rizikos. Lietuvai tapus Europos<br />

Sąjungos nare, ţemės ūkio sektoriui pavyko pasiekti teigiamų rezultatų: keitėsi ūkių struktūra, buvo vykdomos<br />

investicijos į naująsias technologijas, inovatyvius gamybos įrenginius, modernizuojami ūkiai. Tačiau sunkiai<br />

prisitaikydami prie kintančios aplinkos, uţimtieji ţemės ūkyje ir toliau išlieka viena iš labiausiai skurstančių<br />

socialinių ir ekonominių šalies gyventojų grupių.<br />

Tyrimo tikslas – išanalizuoti uţimtųjų Lietuvos ţemės ūkyje socialinės apsaugos priemones.<br />

Tyrimo objektas – uţimtųjų Lietuvos ţemės ūkyje socialinės apsaugos priemonės.<br />

Tyrimo uţdaviniai:<br />

1. Identifikuoti socialinės apsaugos sampratą ir suformuoti Lietuvos socialinės apsaugos modelį.<br />

2. Išanalizuoti uţimtųjų ţemės ūkyje socialinės apsaugos sistemos raidos ypatumus.<br />

3. Atlikti uţimtųjų Lietuvos ţemės ūkyje socialinio draudimo ir socialinės paramos priemonių analizę.<br />

Tyrimo metodai: <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizė, statistinių duomenų analizė, lyginamasis metodas,<br />

grafinio vaizdavimo metodas.<br />

Rezultatai<br />

Socialinė apsauga padeda asmenims, namų ūkiams ir bendruomenėms geriau valdyti pajamų riziką, kad<br />

būtų apsaugoti ţmonės. Socialinės apsaugos apibrėţimas buvo perţiūrėtas, kai Pasaulio banko ekspertai ruošė<br />

naują strategiją Pasaulio banko Socialinės apsaugos skyriui. Tada pagrindinis tikslas buvo padėti individams ir<br />

bendruomenėms geriau valdyti riziką, o taip pat ir parūpinti paramą visiškiems vargšams. Šiais tikslais buvo<br />

siekiama, kad socialinės apsaugos sistema ne tik suteiks apsaugą vargšams, bet taip pat ir padės išlipti iš skurdo<br />

ir dėl to socialinės apsaugos sistema bus vertinama ne kaip socialinių pokyčių išlaidos, bet kaip investicija į<br />

ţmogiškąjį kapitalą (Paas ir kt., 2004).<br />

Kalbant apie socialinę apsaugą, šalia jos atsiranda dar vienas terminas – „socialinė politika―. Daugelis<br />

mokslininkų arba net politikos atstovų yra linkę tapatinti sąvokas „socialinė apsauga― ir „socialinė politika―,<br />

tačiau nei Lietuvoje, nei kitose šalyse negalima dėti lygybės ţenklo tarp šių dviejų terminų. Tai patvirtina ir<br />

A.Guogis (2000), teigdamas, jog mokslininkai neturi vieningos nuomonės dėl to, ką apima socialinės politikos<br />

bei socialinės apsaugos terminai. D. Pieters (1998) traktuoja: „Socialinė politika – visuma priemonių bei<br />

politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės; apima socialinę apsaugą bei priemones, taikomas<br />

uţimtumo, mokymo bei aprūpinimo būstu srityse. A.Guogis (2007) viename straipsnyje pateikė tokią socialinės<br />

politikos sampratą: „Valstybės socialinė politika – tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas, atsiţvelgiant į<br />

gaunamų pajamų dydį ar jų praradimą arba nemokamą socialinių paslaugų teikimą nepakankamai aprūpintiems<br />

piliečiams―. Anot A.Guogio socialinė politika yra platesnė sąvoka, aprėpianti būstų statymo ir išlaikymo<br />

politiką, sveikatos apsaugą, švietimą, socialinį draudimą, socialines paslaugas ir kai kuriais atvejais teisę. Labai<br />

išsivysčiusiose Skandinavijos gerovės valstybėse socialinė apsauga ir apima daugelį gyvenimo sričių – ne tik<br />

socialinį draudimą ir socialinę paramą, bet ir gyvenamojo būsto statybos ir išlaikymo politiką, darbo aplinkos<br />

klausimus, sveikatos apsaugą bei švietimą. Tuo tarpu Lietuvoje socialinei apsaugai priklauso tik socialinis<br />

draudimas, socialinė parama bei specialios socialinės išmokos.<br />

Lietuvos socialinės politikos ir socialinės apsaugos modelis iš esmės atitinka Rytų Europos modelį.<br />

Rytų Europos socialinės politikos modelį galima apibrėţti kaip pokomunistinį konservatyvų-korporatyvinį,<br />

tačiau jis turi ir kitų modelių bruoţų. 1 pav. atspindi ―Lietuviškojo‖ modelio formavimą.

KONTINENTINIS<br />

KORPORATYVUSIS<br />

MODELIS<br />

ROMANIŠKASIS KATALIKIŠKASIS<br />

MODELIS<br />

1 pav. Lietuvos socialinės apsaugos modeliavimas<br />

70<br />

Socialinis draudimas. Su ypač didelėmis socialinio draudimo problemomis susiduria uţimtieji ţemės<br />

ūkyje. Iki 2009 m. egzistavo savanoriškojo ūkininkų ir jų šeimos narių socialinio draudimo sistema.<br />

Savarankiškai ūkininkaujantys asmenys neturėdavo teisės gauti ligos, motinystės ar motinystės (tėvystės)<br />

pašalpų, tapę laikinai nedarbingais. Norėdami gauti šias pašalpas, jie turėjo draustis savanoriškai. Tačiau esant<br />

dideliems įmokų tarifams bei ilgam mokėjimo laikotarpiui, gautos įmokinės pašalpos ekonomiškai<br />

nepasiteisindavo. To padarinys – ūkininkai praktiškai nesidrausdavo savanoriškuoju draudimu. Uţimtieji ţemės<br />

ūkyje taip pat neturėjo teisės būti apdraustais nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, t.y. jie<br />

negaudavo išmokos iš valstybinio socialinio draudimo biudţeto fondo, atsitikus nelaimingam atsitikimui darbe<br />

ar susirgus profesine liga. Kadangi nelaimingų atsitikimų ţemės ūkio veikloje tikimybė yra didelė dėl darbo<br />

saugos reikalavimų nesilaikymo, dėl netvarkingos technikos naudojimo darbe, ţemdirbiams tai yra didelis<br />

praradimas.<br />

Taip pat ţemdirbių socialinio draudimo staţas turi įtakos dėl socialinių išmokų gavimo. Socialinio<br />

draudimo staţo trūkumą sąlygoja darbų sezoniškumas, menkas samdomų darbuotojų uţimtumas, neigiamas<br />

ūkininkų nusistatymas prieš dalyvavimą valstybinio socialinio draudimo sistemoje, aukštas nedarbo lygis kaimo<br />

vietovėse ir daugelis kitų veiksnių.<br />

2009 – 2010 m. uţimtųjų Lietuvos ţemės ūkyje socialinių pašalpų struktūra pateikta 2 paveiksle.<br />

Proc.<br />

100%<br />

90%<br />

80%<br />

70%<br />

60%<br />

50%<br />

40%<br />

30%<br />

20%<br />

10%<br />

0%<br />

4,1<br />

77,1<br />

16,4<br />

2,4<br />

RYTŲ EUROPOS<br />

MODELIS<br />

„LIETUVIŠKASIS“<br />

MODELIS<br />

ANGLOSAKSIŠKASIS<br />

LIBERALUSIS MODELIS<br />

SOCIALDEMOKRATINIS MODELIS<br />

11,96<br />

17,03<br />

63,26<br />

7,75<br />

2009 m. 2010 m.<br />

LIGOS PAŠALPA MOTINYSTĖS PAŠALPA MOTINYSTĖS (TĖVYSTĖS) PAŠALPA TĖVYSTĖS PAŠALPA<br />

2 pav. Uţimtųjų Lietuvos ţemės ūkyje socialinių pašalpų struktūra 2009–2010 m., procentai (sudaryta<br />

autoriaus pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informaciją)<br />

Metai

71<br />

2009 m. „Sodroje― buvo apdrausti 11,6 tūkst. ūkininkų. Sekančiais 2010 m. apdraustųjų ūkininkų<br />

skaičius „Sodroje― išaugo iki 13,6 tūkst. Pirmaisiais metais didţiąją dalį (77,1 proc.) sudarė motinystės (tėvystės)<br />

pašalpa. Tačiau 2010 m. šios pašalpos buvo išmokėta maţiau (17,03 proc.) nei 2009 m. Tuo tarpu 2010 m.<br />

daugiausia ūkininkams buvo išmokėta motinystės pašalpa, ji sudarė daugiau nei 63 proc. Ligos pašalpa<br />

analizuojamu laikotarpiu sudarė proporcingai maţiausią dalį mokamų pašalpų.<br />

2008 metų pabaigoje Vyriausybės atstovai paskatino ūkininkus įsitraukti į socialinio draudimo sistemą.<br />

Ūkininkai pritarė šiems siekiams ir teigė suprantą, kodėl laipsniškai visi ţemdirbiai ir ţemės ūkį aptarnaujančios<br />

įmonės turės pereiti į bendrąją mokesčių sistemą. Sutarimas įtraukti ūkininkus į socialinio draudimo sistemą<br />

pasiektas, nes ūkininkai supranta šio sunkmečio galimas pasekmes. Susitarimas pasiektas su Lietuvos ūkininkų<br />

sąjungos, Ţemės ūkio rūmų, Lietuvos ţemės savininkų sąjungos, Lietuvos ţemės ūkio bendrovių asociacijos,<br />

Lietuvos ţemės ūkio asociacijos atstovais bei ūkininkais.<br />

Pasitarus su Lietuvos ūkininkų sąjunga ir Ţemės ūkio rūmais, buvo priimtas sprendimas, kad visi<br />

ūkininkai, kurių ţemės ūkio valdų dydis pagal europinius standartus yra didesnis negu 4 europinio dydţio<br />

vienetai (EDV), nuo 2009 metų sausio 1 dienos privalės mokėti privalomas socialinio draudimo įmokas. Tačiau<br />

kad tai nebūtų labai skausminga, pirmaisiais ir antraisiais metais bus taikomas lengvatinis tarifas (2009 metais –<br />

8 proc. įmokos, 2010 metais – 16 proc.). <strong>2011</strong> metais šis tarifas pasieks 28,5 procento, tačiau apmokestinama<br />

suma nustatoma didesnė negu einamųjų metų draudţiamosios pajamos Lietuvoje. Nuo 2009 metų sausio 1<br />

dienos einamųjų metų draudţiamosios pajamos – 1488 litai per mėnesį (Socialinis pranešimas, 2009).<br />

Socialinė parama. Uţimtieji ţemės ūkyje, netenkinantys įmokinių išmokų reikalavimų, mokamų iš<br />

socialinio draudimo fondo biudţeto, arba jeigu, jas gaunant šeimos pajamos yra nepakankamos, gali kreiptis<br />

socialinės paramos bendra su kitais skurstančiaisiais tvarka. Socialinė parama skurstantiesiems Lietuvoje apima<br />

pajamų ir turto įvertinimo pagrindu mokamą socialinę pašalpą, kai kurių komunalinių paslaugų išlaidų<br />

kompensaciją, vienkartines pašalpas ir nemokamas socialines paslaugas.<br />

Turimo ţemės ploto kriterijaus taikymas, teikiant socialinę pašalpą, labai riboja kaimo ţmonių<br />

galimybes pasinaudoti šia parama. Atsiţvelgiant į turimos ţemės rūšį, yra taikomi tokie ţemės sklypo<br />

normatyvai šeimai ar asmeniui:<br />

namų valdos ţemės sklypo ploto: miestuose – 6 arai, miesteliuose ir kaimuose – 25 arai;<br />

ţemės ūkio paskirties ţemės sklypo, neviršijančio 1 hektaro (įskaitant jame esančią namų valdos<br />

ţemę), ploto: miestuose – 6 arai, miesteliuose ir kaimuose – 25 arai;<br />

didesnio kaip 1 hektaro ţemės ūkio paskirties ţemės sklypo, ţemės sklypo, kurį sudaro tik vandens<br />

telkinys, bei miškų ūkio paskirties ţemės sklypo ploto – 3,5 hektaro.<br />

R. Lazutka (2010) išdėstė savo poziciją apie socialinę paramą ir jos gavėjų motyvaciją. Jis teigė, kad<br />

socialinės paramos tikslas – maţinti skurdą. To siekiama pinigine parama skurstantiesiems, teisė į kurią<br />

pripaţįstama dėl nepakankamų pretendento pajamų, o paramos dydis yra atvirkščias pretendento uţsidirbamų ar<br />

kitais būdais gaunamų pajamų dydţiui. Socialinė parama garantuoja minimalias pajamas, ji veikia kaip socialinio<br />

saugumo tinklas, kaip paskutinis pajamų šaltinis, kai nepasiekiami arba nepakankami visi kiti.<br />

Socialinės paramos rezultatyvumas ir veiksmingumas (angl. performance and effectiveness) vertinamas<br />

trimis aspektais: aprėptis, taiklumas ir adekvatumas. Nors klausimas kokio dydţio turėtų būti socialinė parama<br />

skurstantiesiems yra labai aktualus, nėra vieno teisingo atsakymo į šį klausimą. Kadangi lėšos, skiriamos<br />

socialinės paramos sistemoms, yra ribotos, turi būti laikomasi bendro principo: apsisprendţiant dėl paramai<br />

skiriamų lėšų, uţtikrinti, kad ji atitiktų biudţetinius, administracinius ir politinius apribojimus ir maksimizuotų<br />

paramos sistemos dalyvių gaunamą naudą (Darbo paskatų ir priklausomybės..., 2010).<br />

Teoriškai dėl socialinės paramos skurstančiųjų turėtų nelikti. Dalis skurstančiųjų lieka neaprėpti<br />

socialinės paramos sistemos, nors jų pajamos yra pakankamai maţos ir pagal šį kriterijų jie „teoriškai― turi teisę į<br />

pašalpą. (Darbo paskatų ir priklausomybės..., 2010).<br />

Išvados<br />

1. „Lietuviškasis― socialinės apsaugos modelis savo bruoţais panašus į Rytų Europos modelį.<br />

Pastarasis turi konservatyvaus-korporatyvinio bei kitų modelių bruoţų.<br />

2. Nors įstojus į Europos Sąjungą pagerėjo Lietuvos ūkininkų ekonominė ir socialinė padėtis, tačiau<br />

uţimtųjų ţemės ūkyje socialinė apsauga nėra efektyvi.

72<br />

3. Uţimtieji ţemės ūkyje menkai prisideda prie socialinio draudimo fondo biudţeto formavimo taip<br />

neuţtikrindami sau gerovės.<br />

4. Uţimtųjų Lietuvos ţemės ūkyje gaunamų pašalpų 2009 m. didţiąją dalį (77,1 proc.) sudarė<br />

motinystės (tėvystės) pašalpa, o 2010 m. daugiausia buvo išmokama motinystės pašalpa, ji sudarė daugiau nei 63<br />

proc.<br />

5. Ţemės ploto kriterijaus taikymas riboja ţmonių galimybes pasinaudoti socialine parama. Todėl<br />

reikėtų lanksčiau taikyti turimo ţemės ploto kriterijų, skirstant socialinę paramą.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. ANANIADIS, B. 2003. Globalization, Welfare and „Social― Partnership. Global Social Policy. Social Security Systems<br />

and demographic Developments In Agriculture In The CEE Candidate Countries. 2003. European Commission –<br />

Directorate general For Agriculture. Germany.<br />

2. COCHRANE, A.; KLARKE, J.; GEWIRTZ, S. 2001. Comparing Welfare States. London: Sage Publications.<br />

3. Darbo paskatų ir priklausomybės nuo paramos priešpastatymo analize pagrįstos rekomendacijos dėl trumpalaikių<br />

politikos priemonių, skirtų Lietuvos socialinės paramos sistemos reformai. 2010. Vilnius: LR Socialinės apsaugos ir<br />

darbo ministerija.<br />

4. FERRERA, M. 1996. The „Southern Model― of Welfare in Social Europe. Journal of European Social Policy.<br />

5. GUOGIS, A. 2000. Švedijos socialdemokratų ideologija. Vilnius: Eugrimas.<br />

6. GUOGIS, A. 2004. Dėl Lietuvos socialinės politikos modelio [interaktyvus]. [ţiūrėta 2010 balandţio 10 d.]. Prieiga per<br />

internetą: <br />

7. GUOGIS, A. 2007. Dėl Lietuvos socialinės apsaugos sampratos [interaktyvus]. [ţiūrėta 2010 kovo 15 d.]. Prieiga per<br />

internetą: <br />

8. INTERNATIONAL LABOUR ORGANIZATION. 2010. Social Protection Sector [interaktyvus]. [ţiūrėta 2010 geguţės<br />

14 d.]. Prieiga per internetą: <br />

9. LAZUTKA, R. 2010. Ar socialinė parama maţina norą dirbti?: pagrindinis pranešimas diskusijai. Vilnius.<br />

10. PAAS, T. ir kt. 2004. Social Protection Systems In The Baltic States. Tartu: University of Tartu<br />

11. PIETERS, D. 1998. Įvadas į pagrindinius socialinės apsaugos principus. Vilnius: VU.<br />

12. Socialinis pranešimas 2008 – 2009. 2009. Vilnius: LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.<br />

Summary<br />

Analysis of Social Security Measures for Lithuanian Agricultural Workers<br />

Although economic and social status of Lithuanian agriculturalists improved significantly after joining the European Union,<br />

agriculturalists‘ social security is not effective in respect thereof. This is caused by various factors: social contribution rates<br />

are disproportionate to the level of agriculturalists‘ income; therefore, some agriculturalists can not afford contributing to<br />

formation of the budget of the social insurance fund and, hence, can not ensure their wellbeing.<br />

Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Bernardas Vaznonis (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

KAIMO TURIZMO VYSTYMOSI POVEIKIS UŢIMTUMUI KAIMO<br />

VIETOVĖSE<br />

Asta Šimkutė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

73<br />

Įvadas<br />

Kiekvienos valstybės vienas pagrindinių tikslų – gyventojų gyvenimo kokybės uţtikrinimas ir<br />

gerinimas. Daţno kaime gyvenančio ţmogaus gyvenimo kokybė prastesnė nei miestiečio: čia alternatyvių<br />

ekonominių veiklų stoka, maţesnis gyventojų uţimtumas, nepakankamas daugelio kaimo gyventojų<br />

išsilavinimas.<br />

Ilgus amţius ţemės ūkis vaidino patį svarbiausią vaidmenį kaimo ekonomikoje. Dabar tradicinis ţemės<br />

ūkis prarado vyraujančią poziciją kaip pagrindinė kaimo gyventojų ekonominės veikla, kaip vienintelis<br />

uţimtumo ir pajamų šaltinis. Uţimtų kaimo gyventojų skaičius ţemės ūkyje maţėja, o stokojant alternatyvių<br />

ţemės ūkiui veiklų atsiranda naujų darbo vietų trūkumas iš ţemės ūkio sektoriaus pasitraukiantiems<br />

darbuotojams. Siekiant spręsti šią problemą, didelis dėmesys šiandien yra skiriamas ekonominių veiklų įvairovei<br />

skatinti kaimo vietovėse, alternatyvių ţemės ūkiui veiklų plėtotei. Kaimo turizmas – viena iš sparčiausiai<br />

šiandien besivystančių alternatyvių ţemės ūkiui veiklų. Kaimo turizmas vertinamas kaip svarbus uţimtumo ir<br />

pajamų šaltinis kaimo vietovėse.<br />

Kaimo turizmo poveikio uţimtumui kaimo vietovėse nagrinėjimas leidţia surasti racionalius sprendimo<br />

būdus, skatinančius teigiamus pasikeitimus kaimo vietovėse – didesnį kaimo gyventojų uţimtumą, didesnes,<br />

stabilesnes kaimo gyventojų pajamas.<br />

Tyrimo objektas –kaimo turizmo sodybos Lazdijų rajone.<br />

Darbo tikslas – įvertinti kaimo turizmo plėtros poveikį uţimtumui kaimo vietovėse.<br />

Šiam tikslui pasiekti keliami tokie uţdaviniai:<br />

1) apibendrinti gyventojų uţimtumo ir kaimo turizmo sąsajas;<br />

2) išnagrinėti kaimo turizmo poveikio gyventojų uţimtumui.<br />

Tyrimo metodai: <strong>mokslinė</strong>s ir praktinės literatūros lyginamoji analizė, anketinės apklausos duomenų<br />

analizė, grafinis vaizdavimas.<br />

Rezultatai<br />

Kaimo turizmo verslas įvairių mokslininkų yra laikomas naudinga ekonomine veikla kaimo vietovėms<br />

daugeliu aspektų, šio verslo plėtra yra vertinama teigiamai dėl eilės prieţasčių. Kaimo turizmo vaidmuo uţsienio<br />

mokslininkų yra apibrėţiamas labai vaizdţiai: tai efektyvus katalizatorius socialiniam – ekonominiam kaimo<br />

vietovių vystymuisi bei kaimo vietovių atgimimui, gyvybingumo išlaikymui, tai yra ekonomikos augimo ir<br />

diversifikacijos variklis (Sharpley, 2002). Daugelis autorių sutinka su nuomone, kad kaimo turizmo plėtojimas<br />

gali padėti išspręsti daugelį problemų, egzistuojančių kaimo vietovėse. Daugelyje Lietuvos ir uţsienio autorių<br />

straipsnių (Sharpley, 2002; Briedenhann, Wickens, 2004; Bontron J.C., Lasnier N., 2005, Gargasas, 2006)<br />

kaimo turizmas yra įvardijamas, kaip svarbus gyventojų uţimtumo ir pajamų šaltinis, ypač tose kaimo vietovėse,<br />

kur tradicinio ţemės ūkio sektoriaus reikšmė menkėja. Bontron J.C. ir Lasnier N. (2005) teigia, kad kaimo<br />

turizmas turi labai svarbią reikšmę uţimtumui kaimo vietovėse, tačiau ši įtaka gali ţymiai varijuoti tarp skirtingų<br />

kaimiškųjų regionų. Kaimo turizmo plėtra skatina amatų plėtrą, kuri, greta kaimo turizmo, didina ne tik<br />

uţimtumą, bet ir skatina tautinio paveldo, etninės kultūros puoselėjimą. Perspektyvą amatai greta kaimo turizmo<br />

turi, kadangi į turizmo sodybas atvykstantys poilsiautojai, ypač uţsieniečiai nori įsigyti tradicinių amatininkystės<br />

dirbinių. Pasak Kriaučiūnienės V. (2010), amatininkų ir kaimo turizmo paslaugų teikėjų bendradarbiavimas<br />

atveria naujas galimybes rekreacinių paslaugų sektoriaus plėtrai, kaimo gyventojų uţimtumo ir pajamų<br />

didėjimui.<br />

Kaimo turizmo plėtra teigiamai įtakoja uţimtumą, nes greta kaimo turizmo paslaugų realizacijos rinką<br />

turi galimybę atrasti ir smulkiųjų ūkininkų produktai: naminė duona, dešra, sūris, gira, ekologiškas pienas,<br />

vaisiai, darţovės ir kt. Poilsiautojų lankytinose vietose tampa reikalingos naujos įstaigos ir įmonės, tokios, kaip

74<br />

kirpyklos, barai ir pan. Dėl to netoli miesto esančios kaimo vietovės vis labiau tampa patrauklios miesto<br />

gyventojams, taigi galiausiai tai teigiamai įtakoja visos kaimo vietovės gyvybingumą (Kriaučiūnienė V., 2010).<br />

Kaimo turizmo plėtra teigiamai įtakoja uţimtumą, nes greta kaimo turizmo paslaugų realizacijos rinką<br />

turi galimybę atrasti ir smulkiųjų ūkininkų produktai: naminė duona, dešra, sūris, gira, ekologiškas pienas,<br />

vaisiai, darţovės ir kt. Poilsiautojų lankytinose vietose tampa reikalingos naujos įstaigos ir įmonės, tokios, kaip<br />

kirpyklos, barai ir pan. Dėl to netoli miesto esančios kaimo vietovės vis labiau tampa patrauklios miesto<br />

gyventojams, taigi galiausiai tai teigiamai įtakoja visos kaimo vietovės gyvybingumą (Kriaučiūnienė V., 2010).<br />

Taigi, pirmiausia, kaimo turizmas yra teigiamai vertintinas dėl to, kad kaimo turizmo plėtra skatina<br />

ekonomikos augimą, jos diversifikaciją ir stabilumą, sukurdama papildomų darbo vietų naujose (su kaimo<br />

turizmu susijusiose) veiklose ar jau esamame versle. Apibendrintai kaimo turizmo plėtros poveikis kaimo<br />

vietovėms atsispindi ţemiau pateiktame paveiksle (1 pav.).<br />

1 pav. Kaimo turizmo poveikis kaimo vietovei (sudaryta autorės)<br />

Paţymėtina, kad kaimo turizmo plėtros įtakos uţimtumui nagrinėjimas turi būti siejamas su sąvoka<br />

―uţimtumo multiplikatorius― (sinergijos efektas, daugiklio efektas). Uţimtumo multiplikatorius reiškia, kad<br />

sukūrimas darbo vietų viename sektoriuje skatina naujų darbo vietų kūrimąsi ir kituose sektoriuose, taip<br />

įtakodamas bendrą gyventojų uţimtumo didėjimą tam tikrame regione, šalyje. Šiuo atveju uţimtumo<br />

multiplikatorius veikia ir kuriantis kaimo turizmo sodyboms: darbo vietos yra sukuriamos ne tik naujai<br />

įsikūrusioje sodyboje ar jau anksčiau įsikūrusiose, tačiau ir kitose su kaimo turizmo verslu nesusijusiose<br />

veiklose. Kaimo turizmo įtaka uţimtumui (uţimtumo multiplikatorius) pavaizduota ţemiau pateiktoje schemoje<br />

(2 pav.).<br />

2 pav. Kaimo turizmo įtaka uţimtumui kaimo vietovėse (sudaryta autorės)

75<br />

Kaimo turizmo verslas yra laikomas smulkiu verslu dėl: nedidelio darbuotojų skaičiaus (paprastai<br />

turizmo versle dirba maţiau nei 20 darbuotojų), labai maţos rinkos dalies, metinių pajamų ar ribotos<br />

infrastruktūros bei išteklių. A.. Fleischer ir D. Felsenstein (2000) nurodo tokias sąsajas:: 82 proc. visų kaimo<br />

turizmo sodybų įdarbina maţiau nei 6 darbuotojus, o 95 proc. tik apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas<br />

teikiančios kaimo turizmo sodybos įdarbina maţiau nei 3 darbuotojus. Kalbant apie kaimo turizmo plėtrą, kaip<br />

apie uţimtumo didinimo galimybę, ne viename moksliniame straipsnyje kaimo turizmo verslas apibūdinamas,<br />

kaip šeimos verslas – kaip galimybė į darbo procesą įsitraukti visai šeimai. Kaip teigia Getz D., Carlsen J.<br />

(2005), daugelyje kaimo vietovių kaimo turizmas būtent ir dominuoja, kaip šeimos verslas (3 pav.).<br />

3 pav. Kaimo turizmo, kaip uţimtumo šaltinio, bruoţai (sudaryta autorės)<br />

Be teigiamos įtakos gyventojų uţimtumui, kaimo turizmo verslas ta pačia linkme įtakoja ir gyventojų<br />

pajamas, skatina socialinį–kultūrinį kaimo vietovių vystymąsi, akcentuojant gyventojų išlaikymą ir pritraukimą į<br />

kaimo vietoves, visuomeninių paslaugų vystymą, didesnių galimybių palaikyti ir keistis socialiniais kontaktais<br />

atsiradimą. Galiausiai, kaimo turizmas vertintinas, kaip turintis teigiamą įtaką natūralios gamtinės aplinkos<br />

išsaugojimui bei gerinimui, taip pat infrastruktūros tobulinimui (Sharpley R., 2002).<br />

Visgi atskiri mokslininkai nesutinka dėl skelbiamais kaip teigiamais kaimo turizmo plėtotės rezultatais.<br />

Iškeliama tam tikra abejonė, ar tikrai kaimo turizmas gali būti laikomas svarbiu uţimtumo šaltiniu bei ar tikrai<br />

kaimo turizmo plėtojimas teigiamai įtakoja sacialinį, aplinkosauginį kaimo vietovių vystymąsi (Sharpley R.,<br />

2002). Kai kurie mokslininkai (Gentry K. M. 2007; Fleischer A., Felsenstein D. 2000; Szivas E., Riley M., 1999)<br />

kritikuoja turizmo verslą dėl jo sezoniškumo, nes dalis kaimo turizmo verslininkų plėtoja šį verslą daugiausiai tik<br />

vasaros sezonu, šis versla yra lydimas nedidelių algų, jame nereikalaujama didelių darbuotojų įgūdţių, kas<br />

neskatina darbuotojų tolimesnio mokymosi, profesinio tobulėjimo (3 pav.).<br />

Šiame straipsnyje kaimo turizmo vystymosi poveikis uţimtumui vertinamas, pasinaudojant verslumo<br />

lygio rodikliu. G. Kundrotaitė (2009), tyrusi verslumo poveikį uţimtumui kaimo vietovėse, išskiria JAV<br />

ekonomistų Audretsch ir Keilbacht pateiktą verslumo vertinimo rodiklį - santykį tarp įkurtų įmonių skaičiaus<br />

atitinkamame regione ir to regiono gyventojų skaičiaus, kuris atspindi to regiono polinkį kurti naują verslą.<br />

Pasak G. Kundrotaitės, minėti JAV ekonomistai paţymi, kad verslumas pasireiškia ypatingu būdu – kuriant<br />

naujas įmones. Tokiu būdu, naujų įmonių įkūrimą jie siūlo naudoti kaip verslumo rodiklį, tai yra didesnis įmonių<br />

įkūrimo tempas atspindi didesnį verslumo lygį, o tuo pačiu ir didesnį gyventojų uţimtumą. Lietuvos ūkio<br />

(ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikėje strategijoje verslumo lygis išreiškiamas smulkių ir vidutinių

76<br />

įmonių skaičiumi, tenkančiu 1000 – iui gyventojų. Dar verslumo lygis gali būti išreiškiamas dirbančių pagal<br />

individualią veiklą skaičiaus kitimu, jaunų ūkininkų įsikūrimu.<br />

Siekiant nustatyti kaimo turizmo poveikį uţimtumui kaimo vietovėse, verslumo lygis ya skaičiuojamas,<br />

vertinant santykį tarp įkurtų kaimo turizmo sodybų skaičiaus Lietuvoje ir šalies kaimo gyventojų skaičiaus, t.y.<br />

vertinant kaimo turizmo sodybų skaičių, tenkantį 1000 – čiui Lietuvos kaimo gyventojų. (darant prielaidą, kad<br />

kaimo turizmo sodybos steigėjas - kaimo gyventojas) bei vertinant kaimo turizmo sodybų kūrimosi tempą 2005<br />

– 2009 metais.<br />

Kaimo gyventojai Lietuvoje sudaro apie 33 proc. visų šalies gyventojų. 2005 – 2009 m. laikotarpiu ši<br />

dalis pakito labai neţymiai. 2009 metus, lyginant su 2005–aisiais, kaime gyvenančiųjų dalis sumaţėjo tik 0,3<br />

proc.punkto. Absoliučia išraiška, kaimo gyventojų skaičius sumaţėjo nuo 1139,2 tūkst. 2005 m. iki 1104,4 tūkst.<br />

2009 metais, t.y. 3 proc. Taigi, kaimo gyventojų skaičius nagrinėjamu laikotarpiu maţai kito, tuo tarpu nedarbo<br />

lygis kaime iki 2007 metų maţėjo, o nedarbo lygio išaugimą 2008 ir 2009 metais lėmė Lietuvą ištikusi pasaulinė<br />

finansų krizė (4 pav.).<br />

18<br />

16<br />

14<br />

12<br />

10<br />

8<br />

6<br />

4<br />

2<br />

0<br />

398<br />

7,6<br />

531 538 546<br />

6<br />

4,4<br />

6,1<br />

16,5<br />

588<br />

2005 2006 2007 2008 2009 Metai<br />

Nedarbo lygis, % Kaimo turizmo sodybos<br />

4 pav. Nedarbo lygio kaime ir kaimo turizmo sodybų skaičiaus kitimas 2005 – 2009 m. (sudaryta autorės<br />

pagal Lietuvos Statistikos departamento prie LRV informaciją)<br />

Kaip jau buvo minėta, gyventojų skaičius kaime analizuojamu laikotarpiu kito neţymiai, nedarbo<br />

lygis iki pasaulį ištikusios pasaulinės krizės kaime maţėjo, o kaimo turizmo sodybų skaičius Lietuvoje tuo pačiu<br />

laikotarpiu augo. Ypač ţymus kaimo turizmo sodybų skaičiaus išaugimas pastebimas 2006 metais, kuomet<br />

kaimo turizmo sodybų skaičius išaugo 33,4 proc., lyginant su 2005 metais. Vidutiniškai kasmet sodybų skaičius<br />

išaugdavo po beveik 11 proc. 2009 metus, lyginant su 2005 m., sodybų skaičius išaugo 1,5 karto (7 pav.). Kaip<br />

jau minėta, kaimo turizmo sodybų kūrimosi tempas yra naudotinas verslumui vertinti. Tad galima teigti, jog<br />

2005 – 2009 m. laikotarpiu turėjęs tendenciją didėti sodybų kūrimosi tempas atspindi didėjantį verslumą, o tuo<br />

pačiu ir didėjantį uţimtumą kaimo vietovėse.<br />

Apskaičiavus verslumo lygio rodiklį, kurį apibūdina kaimo turizmo sodybų skaičius, tenkantis 1000čiui<br />

kaimo gyventojų, analizuojamu 2005 – 2009 m. laikotarpiu, matyti, kad šis rodiklis turėjo tendenciją didėti.<br />

Verslumo lygis, steigiant kaimo turizmo sodybas, 2009 metais buvo per 50 proc. didesnis nei 2005 m. Kaimo<br />

turizmo sodybų skaičius, tenkantis 1000-čiui gyventojų, išaugo nuo 0,35 sodybos 1000-čiui kaimo gyventojų<br />

2005 metais iki 0,53 sodybos 2009 m. (5 pav).<br />

0,55<br />

0,50<br />

0,45<br />

0,40<br />

0,35<br />

0,30<br />

0,35<br />

0,47<br />

0,48<br />

0,49<br />

0,53<br />

2005 2006 2007 2008 2009 Metai<br />

5 pav. Kaimo turizmo sodybų skaičius, tenkantis 1000-čiui kaimo gyventojų Lietuvoje 2005 – 2009 metais<br />

(sudaryta autorės)<br />

700<br />

600<br />

500<br />

400<br />

300<br />

200<br />

100<br />

0

77<br />

Taigi, galima teigti, jog didėjantis verslumo lygis, steigiant kaimo turizmo sodybas, 2005 – 2009<br />

metais, turėjo teigiamos įtakos gyventojų uţimtumui. Galima daryti prielaidą, kad kaimo turizmo sodybų<br />

skaičiaus augimas turėjo galimybę pagerinti uţimtumo rodiklius kaimo vietovėse. Kaimo turizmo plėtojimo<br />

poveikiui ir uţimtumo multiplikatoriui tirti numatyta atlikti anketinę apklausą ir variantinius skaičiavimus<br />

Išvados<br />

1. Lietuvoje kaimo turizmas - viena iš perspektyviausių alternatyvių veiklų, kurianti darbo vietas<br />

kaimo vietovėse, be to kaimo turizmo plėtra skatina kurtis papildomas darbo vietas naujose (su kaimo turizmu<br />

susijusiose) veiklose ar jau esamame versle, prekybos sferoje, taip pat kaimo turizmo plėtra skatina amatų plėtrą.<br />

2. Veikia uţimtumo multiplikatorius - darbo vietos yra sukuriamos ne tik naujai įsikūrusioje kaimo<br />

turizmo sodyboje ar jau anksčiau įsikūrusiose, tačiau ir kitose su kaimo turizmo verslu nesusijusiose veiklose.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. BONTRON, J. C., LASNIER, N. 2005. Tourism: a potential source of rural employment. Rural employment: an<br />

international perspective.<br />

2. BRIEDENHANN J., WICKENS E. 2004. Tourism routes as a tool for the economic development of rural areas—<br />

vibrant hope or impossible dream? Tourism Management 25 (2004) 71–79.<br />

3. FLEISCHER A., FELSENSTEIN D. 2000. Support for rural tourism. Does it make a difference? Annals of Tourism<br />

Research.<br />

4. GETZ D., CARLSEN J. 2005. Family business in tourism. State of the Art. Annals of Tourism Research.<br />

5. KRIAUČIŪNIENĖ V. 2010. Ūkinės veiklos diversifikacija plėtojant kaimo turizmo verslą. Akademinio jaunimo siekiai:<br />

ekonomikos, vadybos ir technologijų įţvalgos. Šiauliai, 2010.<br />

6. KUNDROTAITĖ G. 2009. Verslumo poveikis uţimtumui kaimo vietovėse. Jaunasis <strong>mokslininkas</strong>: <strong>Studentų</strong> <strong>mokslinė</strong><br />

<strong>konferencija</strong>. Straipsnių rinkinys. LŢŪU<br />

7. SHARPLEY R. 2002. Rural tourism and the challenge of tourism diversification: the case of Cyprus. Tourism<br />

Management 23 (2002) 233–24.<br />

8. SZIVAS E., RILEY M. 1999. Tourism employment during economic transition. Annals of Tourism Research.<br />

Summary<br />

Influence of Development of Rural Tourism for Employment in Rural Areas<br />

The role of agriculture is decreasing in rural areas today and it is faced with such problem as lack of economic<br />

activities in rural areas. This certainly has a negative impact for eployment of rural people. Rural tourism is considered a<br />

important source of employment in rural areas and this activity is promoted to development. The analizies of impact of rural<br />

tourism for emloyment let to make decisions promoting further development of rural tourism, increasing income and<br />

employment of rural people.<br />

Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Juozas Kirstukas (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

KOOPERUOTOS VEIKLOS POVEIKIS REALIZUOJANT PIENO<br />

ŢALIAVĄ<br />

Gytis Viršilas<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

78<br />

Įvadas<br />

Ekonominių permainų ir reformų pasekoje vis didesnis dėmesys skiriamas kooperacijos plėtrai ţemės<br />

ūkyje. Atsiţvelgiant į pasaulio šalių ţemės ūkio patirtį, kooperacija ţemės ūkyje įvardijama kaip viena iš<br />

pagrindinių priemonių, leidţiančių rinkos ekonomikos sąlygomis ūkininkams bei kitiems ţemės ūkio veiklos<br />

subjektams palankiai spręsti ne tik ekonomines, bet kartu ir socialines problemas. Kooperacijos procesas jokiu<br />

būdu negali būti paliktas savieigai ar perduotas atskrių visuomenės narių iniciatyvai. Valstybės institucijos turi<br />

aktyviai dalyvauti formuojant kooperacijos plėtros politiką, šį procesą visapusiškai remti, skatinti ir vertinti, kaip<br />

sudėtinę valstybės ekonominės politikos dalį.<br />

Per dvidešimt Nepriklausomybės metų Lietuvoje ţemės ūkio kooperatyvų padaugėjo nuo kelių iki<br />

daugiau dviejų šimtų. Šiandien galima pasidţiaugti, kad Lietuvoje yra kooperatyvų, kuriuos galima pateikti kaip<br />

puikų kooperacijos pavyzdį. Parama kooperacijai ţemės ūkyje nuo pat įstatymo priėmimo skirta, tačiau efektas<br />

vis dar ne toks, kokio reikia. Nors kooperacijos naudą pripaţįsta ir valdţios atstovai, ir patys ţemdirbiai, tačiau<br />

pastarieji, deja, daţniau teoriškai.<br />

Tyrimo problema – pavienis ūkininkas ar kitas ţemės ūkio subjektas daţniausiai negali paveikti arba tik<br />

pasyviai veikia savo produktų kainas, jų pasiūlą ir paklausą, darbo uţmokestį, ţemės ir kitų gamybos priemonių<br />

nuomos ir įsigijimo kainas.<br />

Hipotezė – kooperuota veikla teikia ekonominę naudą kooperatyvo nariams, kooperatinės veiklos<br />

vystymas regione teikia ekonominę naudą to regiono ūkininkams, nesantiems kooperatyvo nariams.<br />

Darbo tikslas – nustatyti kooperuotos veiklos įtaką realizuojant ţaliavinį pieną.<br />

Darbo uţdaviniai – pateikti kooperatinės veiklos reikšmę, naudą bei identifikuoti jos veiklą<br />

įtakojančius veiksnius. Išanalizuoti kooperuotos veiklos ţaliavinio pieno realizavime teikiamą ekonominę naudą.<br />

Įvertinti veiksnių, įtakojančių kooperuotos veiklos ţaliavinio pieno realizavimo, poveikį.<br />

Tyrimo objektas – pieno gamintojų realizavimo kooperatinės bendrovės (kooperatyvai).<br />

Tyrimo metodai – <strong>mokslinė</strong>s bei publicistinės literatūros ir statistinių duomenų analizė, apklausos<br />

duomenų analizė.<br />

Rezultatai<br />

Kooperacijos raida daug priklauso nuo įsigalėjusių ūkininkavimo ir bendravimo tradicijų, ūkių būklės ir<br />

jos kitimo. Vis tik visais Lietuvos ţemės ūkio raidos etapais kooperatinį judėjimą labiausiai lėmė valstybinės<br />

valdţios poţiūris į kooperaciją ir pagal šį poţiūrį suformuotos teisinės ir ekonominės sąlygos. Praeitame<br />

šimtmetyje būta raidos etapų, kai valstybės poţiūris į kooperaciją buvo gana palankus ir gana nepalankus.<br />

Sparčiausiai kooperacija plėtojosi 1918 – 1932 m. Nepalankiausias kooperacijai laikotarpis buvo sovietiniai metai,<br />

kai kooperacijos teorija buvo suvulgarizuota, o klasikinę sampratą atitinkantys kooperatyvai sunaikinti. Atkūrus<br />

Nepriklausomybę (1990 m.), iškilo poreikis pertvarkyti centralizuotai valdomą ekonomiką pagal rinkos sąlygas ir<br />

atkurti šias sąlygas atitinkančias ţemės ūkio struktūras: ūkininkų ūkius, kitus privataus kapitalo darinius, taip pat<br />

suformuoti atitinkamą ţemės ūkio infrastruktūrą. Pradėjus privatizaciją, didţioji dalis valstybinių ţemės ūkio<br />

produktų perdirbimo ir ţemės ūkio paslaugų įmonių pertvarkyta į akcines bendroves ir kitokias įmones.<br />

Kooperatyvams, kaip teisėtai įmonių rūšiai, prielaidos kurtis buvo sudarytos tik 1993 m. antroje pusėje, priėmus<br />

Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymą. Taip buvo prarastos galimybės susikurti dideliems, daug narių<br />

turintiems kooperatyvams. Kooperacijos plėtra Lietuvoje pakrypo maţų kooperatyvų ţemės ūkio paslaugų<br />

teikimo steigimosi link (Čaplikas, Ramanauskas, 2001).<br />

Kooperuotos veiklos pranašumai:<br />

� ūkininkas išlieka privatus, savarankiškas savo pagrindinėje veikloje ir naudojasi bendros veiklos<br />

paslaugomis atskiroms funkcijoms atlikti, technikai ir kitams turtui įsigyti;<br />

� uţtikrina galimybę gaminamos produkcijos rinkos paieškai;

79<br />

� atsiranda galimybė gauti daugiau pajamų uţ savo produkciją;<br />

� kooperatyvo nariai gali gauti efektyviau pasipriešinti monopolinėms struktūroms ir apsissaugoti nuo per<br />

ne lyg didelių kainų svyravimų;<br />

� ūkininkas, gaminantis keleto rūšių produktus, gali dalyvauti kelių kooperatyvų veikloje;<br />

� sumaţėja rūpesčių dėl produkcijos realizavimo, atsiranda glaimybė organizuoti jų perdirbimą ir<br />

prekybą;<br />

� atsiranda reali galimybė sumaţinti gamybos išlaidas;<br />

� kiekvienas narys gauna pelno dalį proporcingai jo apyvartai su kooperatyvu;<br />

� kooperatyvai gali jungtis į sąjungas (asociacijas) bendroms ekonominėms ir ktioms problemoms,<br />

susijusioms su ūkininkų ir kooperatyvų veikla, spręsti;<br />

� kooperatyvų sąjungoms lengviau rasti partnerius tarptautiniams ryšiams uţsienyje (Kieliauskas,<br />

Stancevičius, 2003).<br />

Norint išsiaiškinti susiklosčiusio prieštaravimo tarp didelių poreikių ţemės ūkio kooperacijai<br />

pereinamosios ekonomikos sąlygomis ir silpno kooperacijos išplėtojimo, tenka sistemiškai suklasifikuoti visus<br />

ţemės ūkio kooperacijos vystymo trikdţius ir juos išnagrinėti. Visus ţemės ūkio kooperacijos vystymo trikdţius<br />

galima grupuoti į ekonominius, teisinius (juridinius), socialinius ir psichologinius bei valdymo.<br />

Ekonominiai<br />

Teisiniai<br />

Socialiniai ir<br />

psichologiniai<br />

Silpnas investicinis pajėgumas; neatkurti kooperatyvai sovietinėje infrastruktūroje;<br />

nepalankios rinkos sąlygos; silpna materialinė bazė; nepalankios kredito sąlygos;<br />

mokesčių sistema; ribojanti konkurencija.<br />

Teisinių prielaidų trūkumas kredito ir finansiniams kooperatyvams;<br />

Kooperatinio bendrovių (kooperatyvų) įstatymo spragos; Ūkininkų ratelių ir gamintojų<br />

grupių teisinio reglamentavimo trūkumas.<br />

Ūkinis individualizmas;<br />

Partnerystės ir pasitikėjo nebuvimas;<br />

Verslumo trūkumas;<br />

Kooperatyvų asociacijos nebuvimas (veikimas).<br />

1 pav. Ţemės ūkio kooperacijos vystymo trikdţiai (sudaryta autoriaus)<br />

Patys svarbiausi kooperacijos trikdţiai: silpnas ţemės ūkio subjektu investicinis pajėgumas. Ekonomiškai<br />

stipraus, geras rinkoje pozicijas turinčio kooperatyvo įsteigimas ir veiklos organizavimas reikalauja didelių<br />

investicijų. Deja, ţemės ūkio subjektai, kurie dar tik kuriasi, nepajėgūs tuo pačiu metu uţtikrinti investicijas į<br />

formuojamus savuosius ūkius ir į jų steigiamus kooperatyvus. Nepalankios kreditavimo sąlygos. Steigiant kooperatyvą<br />

didţiąją dalį reikiamo kapitalo tenka skolintis. Lietuvos komercinių bankų paskolos sunkiai prieinamos<br />

steigiamiems kooperatyvams, dėl didelių palūkanų, uţstato problemos, nekredituojamas ţemės pirkimas, bendras<br />

nepasitikėjimas bankais. Nepalanki mokesčių sistema. Ligi šiol mokesčių sistema neskatino ūkininkų steigti<br />

kooperatyvus. Ūkinis individualizmas. Kaimo ţmonių, buvusių sovietiniais metais maţas teises turinčius kolūkių<br />

nariais ar tarybinių ūkių samdomais darbininkais, saviraiškai yra labai svarbus Nepriklausomybės siekis, kuris<br />

labiausiai pasireiškia ūkiniu individualizmu. Ši socialinė – psichologinė motyvacija laikui bėgant silpnėja, tačiau<br />

vis dar yra labai svarbus kooperacijos plėtrą ribojantis veiksnys. Ūkininkų partnerystės ir tarpusavio pasitikėjimo<br />

stoka. Konkrečiose kaimo vietovėse yra didelė ūkininkų ūkių dydţio, specializacijos, apsirūpinimo technika įvairovė,<br />

lemianti nevienodus ekonominius poreikius ūkiniam bendravimui ir skirtingas galimybes prisidėti prie<br />

kooperatinio judėjimo. Stambius ūkius turintys ūkininkai nesuinteresuoti kooperuotis su ūkininkaujančiais smulkiuose<br />

ūkiuose. Taip pat skiriasi ūkininkų poţiūriai į technologijas, darbų kokybę, technikos prieţiūrą, rinkų<br />

paiešką, inovacijas. Interesų, poţiūrių ir netgi gyvenimo būdo, tradicijų ir įpročių skirtumai taip pat maţina<br />

ūkininkų bendravimą ir tarpusavio pasitikėjimą, skatina ūkinį individualizmą. Specialiųjų ţinių stoka.<br />

Visuomenė vis dar stokoja ţinių apie kooperatyvus, jų esminius skirtumus nuo buvusių kolūkių, akcinio kapitalo<br />

įmonių, kooperatyvų teikiamus privalumus. Kooperatyvai daţnai tapatinami su buvusiais kolūkiais ir tai neretai

80<br />

uţgoţia kooperatyvų privalumus, sąlygoja ţmonių išankstinį nepasitikėjimą steigiamais ar dar tik ketinamais<br />

steigti kooperatyvais (Ramanauskas, 2007).<br />

Būtina pabrėţti, kad ne visus kooperacijos vystymo trikdţius galima greitai eliminuoti. Pvz., vienas iš<br />

tokių trikdţių yra ţemės ūkio infrastruktūroje ir perdirbamoje pramonėje įsigalėjęs akcinis kapitalas, kuris turi<br />

neigiamą poveikį ţemės ūkio subjektams išteklių, paslaugų ir produktų rinkose.<br />

Pienininkystė yra labai svarbi ţemės ūkio sektoriaus šaka, nes pieno suvartojimas visame pasaulyje<br />

nuolat didėja. Lietuvoje pieno ūkis – viena svarbiausių ţemės ūkio sričių. 2009 metais pieno gamyba sudarė 19<br />

proc. visos ţemės ūkio produkcijos, pieno produktų eksportas – 13 proc. visos ţemės ūkio ir maisto produktų<br />

eksporto vertės.<br />

Pieno sektoriuje yra daug pieno gamintojų, tačiau dar ne daug jų jungiasi į kooperatyvus. Esami<br />

kooperatyvai turi apie 20 proc. ţaliavinio pieno rinkos. Vieni tik atstovauja savo nariams, derantis dėl kainų, kiti<br />

organizuoja pieno surinkimą ir perveţimą kooperatyvo nuosavu transportu.<br />

Kooperuotos veiklos pranašumas yra tas, kad kooperatyvo narys gauna didesnę kainą uţ parduodamą<br />

produkciją. Šis efektas pastebimas 2 paveiksle. Nagrinėjamu laikotarpiu vidutinė ţaliavinio pieno supirkimo<br />

kaina yra maţesnė negu tų ūkininkų, kurie savo produkciją realizuoja per kooperatyvą. Natūralaus pieno<br />

supirkimo kainą įtakoja pasaulinės rinkos. 2009 m. pasaulinę pieno produktų rinką ištiko sunkmetis: sumaţėjo<br />

vartojimas, eksportuojamų pieno produktų kainos bei ţaliavinio pieno supirkimo kainos. Beveik visose ES<br />

šalyse ţaliavinio pieno supirkimo kainos ţenkliai sumaţėjo, pasiekė 2000 – 2004 m.<br />

Kaina Lt/kg<br />

1,25<br />

1,15<br />

1,05<br />

0,95<br />

0,85<br />

0,75<br />

0,65<br />

0,55<br />

0,45<br />

0,35<br />

2006 I IIIIIIVVVIVII<br />

VIIIIX XXIXII<br />

2007 I IIIIIIVVVIVII<br />

VIIIIXXXIXII<br />

2008 I IIIIIIVVVIVII<br />

VIIIIXXXIXII<br />

2009 I IIIIIIVVVIVII<br />

VIIIIX XXIXII<br />

2010 I IIIIIIVVVIVII<br />

ŽŪKB „Pieno gėlė“ ŽŪK „Pieno puta“ ŽŪK „Pienininkai“<br />

ŽŪK „Pienas LT“ ŽŪK „Lietuviškas ūkis“ Vidutinė žaliavinio pieno supirkimo kaina<br />

VIIIIX XXIXII<br />

2 pav. Ţemės ūkio kooperatyvų ir vidutinės natūralaus pieno kainos palyginimas 2006 - 2010 metais(LR<br />

ţemės ūkio ministerijos duomenys)<br />

Nuo 2006 metų iki pat pasaulinės pieno produktų rinkos sunkmečio stambiausi ţaliavinio pieno<br />

realizavimo kooperatyvai „Pieno gėlė― ir „Pieno puta― savo nariams mokėjo didesnę kainą nei tuo metu ji buvo<br />

rinkoje – atitinkamai 8 ir 17 proc. Ypač didelis ūkininkų suaktyvėjimas ir noras jungtis į kooperatyvus atsiranda<br />

tais metais, kai būna ţemos ţemės ūkio produkcijos supirkimo kainos. 2009 metų pabaigoje įsisteigė trys nauji<br />

pieno realizavimo kooperatyvai: „Pienininkai―, „Pienas LT―, „Lietuviškas ūkis―. Šie kooperatyvai surinkdami iš<br />

savo narių didelius pieno kiekius, parduoda pieną didesne kaina negu vidutinė supirkimo kaina. ŢŪK „Pienas<br />

LT― 2010 m. sausio mėnesį ir ŢŪK „Lietuviškas ūkis― 2010 gruodţio mėnesį savo narių produkciją realizavo<br />

0,32 Lt/kg didesne kaina, negu ji tuo metu buvo rinkoje.<br />

Metai

Kaina Lt/kg<br />

0,98<br />

0,88<br />

0,78<br />

0,68<br />

0,58<br />

0,48<br />

0,38<br />

0,28<br />

2006 I IIIIIIVVVIVII<br />

VIIIIX XXIXII<br />

2007 I IIIIIIVVVIVII<br />

VIIIIX XXIXII<br />

2008 I IIIIIIVVVIVII<br />

81<br />

VIIIIX XXIXII<br />

2009 I IIIIIIVVVIVII<br />

VIIIIX XXIXII<br />

2010 I IIIIIIVVVIVII<br />

iki 100 kg/per dieną 100-300 kg/per dieną virš 300 kg/per dieną Kaina, kuria parduoda kooperatyvas<br />

VIIIIX XXIXII<br />

Mėnesiai<br />

4 pav. Kooperatyvo “Pieno puta” kainos pasiskirstymas nariams pagal parduodamą ţaliavinio pieno kiekį<br />

(sudaryta autoriaus)<br />

ŢŪK „Pieno puta― apklausos duomenimis, didţiausią kainą uţ parduodamą produkciją gauna nariai,<br />

kurie paduoda daugiau kaip 300 litrų pieno per dieną. Didţiausia kaina nagrinėjamu laikotarpiu šiai ūkininkų<br />

grupei buvo 2008 metų pradţioje ir siekė 0,85 Lt/kg. Maţesnę kainą (nuo 0,02 iki 0,09 Lt) gauna tie nariai, kurie<br />

parduoda per kooperatyvą nuo 100 – 300 litrų ţaliavinio pieno. Maţiausia kaina tenka nariams, kurie per parą<br />

parduoda iki 100 litrų ţaliavinio pieno. Pieno supirkimo kaina nagrinėjamu laikotarpiu labai svyruoja, ji yra<br />

priklausoma pasaulinės pieno produktų rinkos.<br />

ŢŪK „Pieno puta― narių surinktą ţaliavinį pieną parduoda didesne kaina negu uţ ją moka savo nariams.<br />

Dalis išlaidų tenka kooperatyvo veiklos administravimui, bei vykdomoms investicijoms. Jei tais metais<br />

nevykdomos jokios investicijos, narių (atstovų) visuotiniu susirinkimo sprendimu yra galimybė išmokėti<br />

apyvartai proporcingas išmokas t.y. metų pabaigoje kiekvienas kooperatyvo narys gauna papildomą piniginių<br />

lėšų sumą, priklausomai kiek produkcijos per metus pardavė per kooperatyvą.<br />

Apibendrinant, pašalinus kai kuriuos, net labai svarbius trikdţius nepasiekiamas laukiamas<br />

rezultatas – būtina pašalinti jų visumos poveikį kooperatyvų plėtrai. Kooperatinis judėjimas pieno sektoriuje turi<br />

didelę reikšmę, kur vyrauja palyginti smulkūs gamintojai, neturintys reikiamų išteklių ir sąlygų savo produkcijai<br />

perdirbti ir parduoti. Kooperatyvų jungimasis ir kooperatyvo narių didėjimas leistų lengviau įsigyti nuosavą<br />

transportą, įgyti konkurencinį pranašumą bei sumaţinti priklausomybę nuo oligopolinių pieno perdirbėjų,<br />

palengvintų pieno perveţimo organizavimą, maršrutų planavimą, efektyviau būtų panaudojamas transportas.<br />

Didelio kooperatyvo – didesnė galimybė investuoti į ūkio gamybą ir plėtrą naudojant valstybės bei ES teikiamą<br />

paramą – padidintų pieno gamybą, patobulinus įrangą, gerėtų pieno kokybė.<br />

Išvados<br />

Kooperacijos raida labai priklauso nuo įsigalėjusių ūkininkavimo ir bendravimo tradicijų, ūkių būklės,<br />

jos kitimo bei valstybės valdţios poţiūrio kooperaciją. Nepalankiausias kooperacijai periodas buvo sovietiniais<br />

metais. Po Nepriklausomybės atkūrimo ţemės ūkio kooperacija Lietuvoje yra itin vangi dėl daugelio prieţasčių:<br />

ūkių ir dydţių įvairovės, mokestinių lengvatų nebuvimo, akcinio kapitalo įsigalėjimo ţemės ūkio<br />

infrastruktūroje, bei kai kurių kitų psichologinių trikdţių. Pieno sektoriuje yra daug pieno gamintojų, tačiau dar<br />

ne daug jų jungiasi į kooperatyvus. Esami kooperatyvai turi apie 20 proc. ţaliavinio pieno rinkos. Stambiausi<br />

Lietuvos ţaliavinio pieno realizavimo kooperatyvai uţtikrina didesnę kainą savo kooperatyvo nariams, negu<br />

pavienis ūkinis vienetas parduodamas savo produkciją ţemės ūkio perdirbimo įmonėms. ŢŪK „Pienas LT― 2010

82<br />

m. sausio mėnesį ir ŢŪK „Lietuviškas ūkis― 2010 gruodţio mėnesį savo narių produkciją realizavo net 0,32<br />

Lt/kg didesne kaina, negu ji tuo metu buvo rinkoje.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. Cobia, D. 1989. Cooperatives in Agriculture. New Jersy.<br />

2. Čaplikas, J.; Ramanauskas, J. 2001. Kooperacijos raida ir perspektyvos Lietuvos ţemės ūkyje. 3. Vagos: Nr. 49 (2).<br />

3. Čaplikas, J; Ramanauskas, J; Z. Keliauskas ir kt. 1999. Kas ţinotina apie kooperatyvus 4. Kauno r., Akademija: LŢŪU<br />

leidybos centras.<br />

4. Hakelus, K. 1996. Cooperative values. Farmer cooperatives in the mids of the farmers. Swedish university of<br />

Agriculture.<br />

5. Keliauskas, Z.; Stancevičius, A. ir kiti. 2003. Kooperacija ţemės ūkyje. Kaunas: Prix faxe.<br />

6. Nilsson, J. 1998. Remodeling a dairy producer co-operatives. CT: JAI<br />

7. Ramanauskas, J. 1998. Kooperacijos teorija ir praktika. Kauno r., Akademija: LŢŪU leidybos centras.<br />

8. Ramanauskas, J. 2007. Kooperacijos pagrindai. Mokomoji knyga. Kaunas: „Spalvų kraitė―.<br />

9. Sasnauskas, P. 1998. Kooperacijos raida Lietuvoje. Vilnius: Logos.<br />

10. Shaars, M. 1998. Cooperatives, pricipes and practice. University of Wiskonsin: Madison.<br />

11. Stubrys, M. 2000. Metas kurti kooperatyvą. Mano ūkis. Nr. 9 p.7-9.<br />

12. Šalčius, P. 1989. Kooperacija. Vilnius: Mintis.<br />

13. Šalčius, P. 1992. Kooperatinė ekonomika. Vilnius: Academia.<br />

14. Treinys, M. 1994. Šiuolaikinė ūkininkų kooperacija ţemės ūkyje. Ţemės ūkis: Nr. 3 p.18-19<br />

Summary<br />

There are many milk producers in dairy sector and lots of them are successfully organizing in cooperatives. The<br />

nature of activity of these cooperatives is very different. Some of them only representing their members in negotiating with<br />

processors milk procurement prices, the others organizing of the members produced milk gathering. Cooperative<br />

development is highly dependent on farming and the entrenched traditions of communication, the state farm, they change the<br />

public attitude and cooperation. The main interferences of development these cooperatives are named and the system of<br />

mean for its elimination is proposed. These means are follow: law basis improvement, support rending for cooperatives,<br />

knowledge spreading, development of cooperatives theory.<br />

Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Valdemaras Makutėnas (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

BENDROSIOS PRIDĖTINĖS VERTĖS LIETUVOS ŢEMĖS ŪKYJE<br />

POKYČIAI KRIZIŲ LAIKOTARPIAIS<br />

Ţiedūna Ţydelienė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

83<br />

Įvadas<br />

Ţemės ūkis yra laikomas prioritetine šalies ūkio šaka ir atlieka labai svarbias ekonominę, socialinę bei<br />

aplinkosauginę funkcijas. Ţemės ūkis yra specifinė ūkio šaka, aprūpinanti šalies gyventojus maistu ir ţaliavomis.<br />

Be to, ţemės ūkis sukuria darbo vietas kituose ekonomikos sektoriuose – perdirbamojoje ir materialinių<br />

techninių išteklių gamybos pramonėje, vidaus ir uţsienio prekyboje, transporte, įvairių paslaugų, teikiamų ţemės<br />

ūkiui, srityje. Lietuva yra ţemdirbystės šalis, todėl ţemės ir maisto ūkis sudaro reikšmingą bendrosios pridėtinės<br />

vertės dalį šalies bendrojoje pridėtinėje vertėje.<br />

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos ţemės ūkio vystymuisi neigiamą poveikį padarė dvi krizės – 1998 m.<br />

Rusijos finansų krizė ir 2008 m. prasidėjusi pasaulinė finansų ir bendroji ekonomikos krizė. Tačiau jos<br />

nevienodai paveikė Lietuvos ţemės ūkio vystymąsi. Dėl to yra aktualu ištirti Lietuvos ţemės ūkio vystymosi<br />

ypatumus ilguoju laikotarpiu, ypač minėtų krizių metu. Šiame straipsnyje ţemės ūkio vystymasis bus<br />

nagrinėjamas remiantis bendrosios pridėtinės vertės, sukurtos šioje ekonominėje veikloje, pokyčių analizės<br />

pagrindu.<br />

Tyrimo objektas – bendrosios pridėtinės vertės Lietuvos ţemės ūkyje pokyčiai.<br />

Tyrimo tikslas – išnagrinėti bendrosios pridėtinės vertės ţemės ūkyje pokyčių ypatumus Rusijos<br />

finansų krizės ir dabartinės pasaulinės ekonominės krizės laikotarpiais.<br />

Tyrimo metodai: <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizės, statistinių duomenų analizės, grafinio vaizdavimo.<br />

Rezultatai<br />

Per pastaruosius kelis dešimtmečius pasaulinė ekonomika išgyveno ne vieną pakilimo ir nuosmukio<br />

laikotarpį, patyrė ne vieną ekonominę krizę. Ekonomika yra nuolat veikiama didesnių ar maţesnių šokų,<br />

trukdančių įsivyrauti nuolatinei jos pusiausvyrai. Tokie šokai gali būti tiek vidaus (pvz., namų ūkių taupymo<br />

pokytis), tiek išorės (pvz., naftos kainų didėjimas, palūkanų normų pokyčiai pasaulinėje finansų rinkoje). XX a.<br />

9-ajame dešimtmetyje sumaţėjusios ţaliavų kainos, padidėjęs daugelio besivystančių šalių įsiskolinimas,<br />

pablogėję eksporto sąlygos sukėlė finansines krizes (Leika, 2008).<br />

Ekonominės krizės reiškinys yra aktuali problema, kuri pasireiškia visuose šalies ūkio sektoriuose.<br />

Ekonominės krizės pasekmės šalyje įvairiais laikotarpiais palietė ir ţemės ūkį. Anot Paunksnienės ir Stalgienės<br />

(2009), šalies ūkio kokybinius pokyčius ypač gerai atspindi įvairių ekonominės veiklos rūšių dalies šalies<br />

bendrojoje pridėtinėje vertėje (BPV) kitimas.<br />

Pridėtinė vertė turi svarbų vaidmenį šalies ekonomikoje. Vienas anksčiausiai tyrinėjusių pridėtinę vertę<br />

yra A. Smithas, šiuolaikinio ekonomikos mokslo pradininkas (Smith, 2004). Jis padarė išvadą, kad vertės dėsnis<br />

veikė tik pirmykštėse visuomenėse, o atsiradus kapitalui ir privatinei ţemės nuosavybei yra sukuriama pridėtinė<br />

vertė. Pridėtinės vertės reikšmę taip pat nagrinėjo M. Porteris. Jo teigimu, kiekviena vertę generuojanti veiklos<br />

rūšis susideda iš šių sudedamųjų dalių: perkami komponentai, ţmogaus ištekliai, technologija, įvairių rūšių<br />

informacijos srautai (Porter, Teisberg, 2006).<br />

Nuo senų laikų Lietuva laikoma ţemdirbystės šalimi, todėl ţemės ūkis sudaro reikšmingą bendrosios<br />

pridėtinės vertės dalį šalies bendrojoje pridėtinėje vertėje. Kadangi ţemės ūkis tiekia ţaliavas maisto produktų<br />

gamybai, nagrinėjant ţemės ūkyje sukuriamos bendrosios pridėtinės vertės pokyčius tikslinga analizuoti ir<br />

maisto pramonėje sukurtos bendrosios pridėtinės vertės kitimą. Bendrosios pridėtinės vertės pokyčiams<br />

analizuoti pasirinktas laikotarpis nuo 1996 m. iki 2009 m. Nagrinėjamajame laikotarpyje galima išskirti du<br />

„krizinius― laikotarpius, tai (ţr. 1 pav.):<br />

I – Rusijos finansų krizės (1998 – 1999 m.); ir<br />

II – dabartinės pasaulinės ekonominės krizės, prasidėjusios 2008 m.

proc.<br />

15<br />

11,9<br />

9,5<br />

10<br />

7,5 7,4 7,6<br />

8,2<br />

5,2<br />

5 3,6<br />

0<br />

-5<br />

-10<br />

-15<br />

-20<br />

-5,1<br />

84<br />

I II<br />

-1,1<br />

-14,5<br />

-6,3<br />

7,8<br />

6,5 6,7 6,9<br />

5,2<br />

3,3<br />

2,8<br />

-4,5<br />

-2,4<br />

13,2<br />

11,2<br />

10,2<br />

12,4<br />

10,2<br />

9,8<br />

7,4<br />

7,8 7,8<br />

7,97,4<br />

5,8<br />

-0,5<br />

2,0<br />

-10,3<br />

2,93,0<br />

1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009<br />

-1,9<br />

1,8<br />

-14,7<br />

-5,1<br />

Metai<br />

visose ekonominėse veiklose žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje maisto produktų, gėrimų ir tabako gaminių gamyboje<br />

1 pav. Bendrosios pridėtinės vertės metinis pokytis (± proc.) Lietuvoje 1996 – 2009 metais (Šaltinis:<br />

parengta autorės pagal Statistikos departamento prie LRV duomenis)<br />

Pirmuoju kriziniu laikotarpiu, Lietuvos ekonomikai palankų raidos tarpsnį iki 1998 m., kai nuvertėjęs<br />

lito kursas sudarė sąlygas eksportuoti prekes, pirmiausia į Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalis,<br />

nutraukė 1998 – 1999 m. Rusijos finansų krizė. Iki dabartinės pasaulinės ekonomikos krizės pradţios didţioji<br />

dauguma lietuviškų prekių buvo eksportuojama į Rytus, pirmiausia į Rusiją. Pasak Rudzkio ir Kvedaro (2003),<br />

šalies ekonomika yra ypač priklausoma nuo prekių eksporto. Kai 1998 m. antrojoje pusėje Rusijos rinka<br />

lietuviškoms prekėms faktiškai uţsidarė ir ţenkliai sumaţėjo Lietuvos eksporto apimtis, šalies ekonomikos<br />

spartų augimą pakeitė nuosmukis.<br />

Didţiausi svyravimai analizuojant ţemės ūkyje sukurtos bendrosios pridėtinės vertės kitimą matomi<br />

1998 m. Rusijos finansų krizės laikotarpiu iš 1 paveiksle pateiktų duomenų. 1998 m., palyginti su 1997 m.,<br />

ţemės ūkyje, medţioklėje ir miškininkystėje sukuriama bendroji pridėtinė vertė sumaţėjo 5,1 proc. Tačiau 1999<br />

m., palyginti su 1998 m., ţemės ūkyje sukurtos bendrosios pridėtinės vertės smukimas buvo dar didesnis – 14,5<br />

proc. Taigi, per dvejus metus (1998 – 1999 m.) šalies ţemės ūkio bendroji pridėtinė vertė sumaţėjo 18,8 proc.<br />

Antruoju kriziniu laikotarpiu, kuriuo dėl kritusio vartojimo vidaus ir uţsienio rinkose, blogėjančių<br />

tarpusavio atsiskaitymų bei sugrieţtėjusios bankų vykdomos politikos prasidėjusi dabartinė pasaulinė ekonominė<br />

krizė taip pat turėjo įtakos ţemės ūkyje sukuriamos bendrosios pridėtinės vertės pokyčiams. Tačiau šiuo<br />

laikotarpiu ţemės ūkyje sukurtos bendrosios pridėtinės vertės metinis pokytis buvo teigiamas. 1 paveiksle<br />

pateikti duomenys rodo, kad 2008 m., palyginti su 2007 m., ţemės ūkyje, medţioklėje ir miškininkystėje sukurta<br />

bendroji pridėtinė vertė padidėjo 3,0 proc. Tuo tarpu 2009 m., palyginti su 2008 m., ţemės ūkyje sukurta<br />

bendroji pridėtinė vertė padidėjo vos 1,8 proc. Taigi, per dvejus metus (2008 – 2009 m.) ţemės ūkyje sukurta<br />

bendroji pridėtinė vertė padidėjo 4,8 proc. Be to, reikia pastebėti, kad 2009 m. šalies ţemės ūkiui, atvirkščiai nei<br />

kitoms jos ekonomikos sferoms, buvo būdingas ekonominis augimas. Statistikos departamento duomenimis,<br />

2009 m. šalies bendrasis vidaus produktas sumaţėjo beveik 15 proc.<br />

Reikia pastebėti, kad tiesiogiai su ţemės ūkiu susijusi maisto produktų, gėrimų ir tabako gaminių<br />

gamybos pramonė į abi pasireiškusias krizes reagavo kitaip nei ţemės ūkis. Kaip rodo 1 paveiksle pateikti<br />

duomenys, prasidėjus Rusijos krizei, t. y. 1998 m., sukurtos bendrosios pridėtinės vertės metinis pokytis maisto<br />

pramonėje buvo teigiamas ir siekė net 8,2 proc. Tuo tarpu 1999 m. joje sukurta bendroji pridėtinė vertė sumaţėjo<br />

6,3 proc. Taigi, 1998 – 1999 m. šalies maisto produktų, gėrimų ir tabako gaminių gamyboje bendroji pridėtinė<br />

vertė padidėjo beveik 1,4 proc., kai tuo tarpu ţemės ūkyje, medţioklėje ir miškininkystėje ji sumaţėjo, kaip jau<br />

buvo minėta beveik penktadaliu (18,8 proc.).

85<br />

Dabartinės ekonominės krizės laikotarpiu maisto pramonėje, pasak Jucevičiaus, Vitunskienės ir Šajevos<br />

(2009), ekonomikos nuosmukis prasidėjo metais anksčiau nei visoje pramonėje. 2008 metais sumaţėjus maisto<br />

produktų gamybos apimtims, sumaţėjo ir maisto produktų, gėrimų ir tabako gaminių gamyboje sukuriama<br />

bendroji pridėtinė vertė, kuri 2008 m. nukrito iki 1,9 proc., palyginti su 2007 m. Kaip matyti 1 paveiksle, 2009<br />

m. maisto pramonėje sukurta bendroji pridėtinė vertė sumaţėjo 5,1 proc. Taigi, per dvejus metus, t. y. 2008 –<br />

2009 m., maisto pramonėje sukurta bendroji pridėtinė vertė sumaţėjo 6,8 proc. Palyginus su dvejų metų Rusijos<br />

krizės laikotarpiu, tai atvirkštinė tendencija (ţr. kiek aukščiau).<br />

Ţemės ūkyje sukurtos bendrosios pridėtinės vertės pokyčiams 1998 m. Rusijos finansų krizės<br />

laikotarpiu įtakos turėjo sumaţėjusi ţemės ūkio produktų gamybos apimtis ir kritusios ţemės ūkio produktų<br />

supirkimo kainos (ţr. 2 paveikslą).<br />

30<br />

20<br />

10<br />

0<br />

-10<br />

-20<br />

-30<br />

12,6<br />

26,0<br />

8,6<br />

1,6<br />

-3,4<br />

-5,2<br />

-14,4-15,3<br />

5,3<br />

-1,9<br />

-5,0<br />

9,8<br />

7,4 7,7<br />

-9,2 -8,9<br />

-0,4<br />

6,4 5,2 6,3<br />

2,9<br />

-12,9<br />

16,717,3<br />

10,0<br />

5,2<br />

1,3<br />

1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009<br />

Bendrosios žemės ūkio produkcijos apimties Žemės ūkio produktų kainų<br />

2 pav. Bendrosios ţemės ūkio produkcijos apimties ir ţemės ūkio produktų kainų pokyčiai Lietuvoje 1996<br />

– 2009 metais (proc. palyginti su ankstesniu laikotarpiu). (Šaltinis:pagengta autorės pagal Statistikos<br />

departamento prie LRV duomenis.).<br />

Antrame paveiksle pateikti duomenys rodo, kad 1998 m., palyginti su 1997 m., bendrosios ţemės ūkio<br />

produkcijos apimtis sumaţėjo 5,2 proc. Tačiau 1999 m., palyginti su 1998 m., ţemės ūkio produkcijos apimties<br />

smukimas buvo dar didesnis – 14,4 proc. Ţemės ūkio produktų supirkimo kainos 1998 m., palyginti su 1997 m.,<br />

sumaţėjo 3,4 proc. Ypač ţenklus ţemės ūkio produktų supirkimo kainų kritimas buvo 1999 m. – 15,3 proc.,<br />

palyginti su 1998 m. kainų lygiu.<br />

Pagrindinės problemos, su kuriomis Rusijos krizės laikotarpiu susidūrė tiek šalies, tiek ir ţemės bei<br />

maisto ūkis, buvo ţymiai sumaţėjusi prekių ir produktų paklausa, smukusi gyventojų perkamoji galia, sumaţėjęs<br />

vartojimas. Remiantis šalies ekonomikos ekspertų išvadomis apie Lietuvos patirtas pamokas dėl Rusijos finansų<br />

krizės, pastarosios poveikį šalies ekonomikai galima vertinti ir pozityviuoju aspektu, t. y. Lietuvos eksporto<br />

perorientavimu iš nestabilių, nemokių Rytų rinkų į kur kas daugiau galimybių teikiančias, nors ir reiklesnes,<br />

Vakarų rinkas. Pasak Rudzkio (2003), dėl Rusijos rublio faktinio devalvavimo 1998 m. lietuviškos prekės tapo<br />

nekonkurencingos NVS šalyse. Tai nusmukdė šalies eksportą, bet kartu atliko ir savotiško katalizatoriaus<br />

vaidmenį. Susidūrus su NVS šalių rinkų ir vidaus rinkos neigiamu „paklausos šoku―, Lietuvos gamintojai ėmė<br />

energingai skverbtis į Vakarus, ne tik į ES, bet ir į Centrinės Europos laisvosios sutarties (CELPS), Europos<br />

laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) grupių šalis bei JAV. Anot Kuodţio (2008), šalies eksporto<br />

perorientavimas į Vakarus vyko stebėtinu greičiu, todėl ir to laikotarpio Lietuvos ekonomikos nuosmukis buvo<br />

palyginti nedidelis. Vakarų Europos šalyse, priešingai nei Rusijoje, 1998 – 1999 m. vyravo ekonominio pakilimo<br />

laikotarpis.<br />

Ţemės ūkyje sukurtos bendrosios pridėtinės vertės pokyčiams dabartinės krizės laikotarpiu įtakos turėjo<br />

padidėjusi ţemės ūkio produktų gamybos apimtis ir 2009 m. kritusios ţemės ūkio produktų supirkimo kainos (ţr.<br />

2 paveikslą). 2008 – 2009 m. bendrosios ţemės ūkio produkcijos gamybos apimčių kitimas buvo teigiamas:<br />

-22,2<br />

Metai

86<br />

2008 m., palyginti su 2007 m., – padidėjo 5,2 proc. (ţr. 2 pav.), o 2009 m., palyginti su 2008 m., – padidėjo 1,3<br />

proc.<br />

Antrame paveiksle pateikti duomenys rodo, kad 2008 m. ţemės ūkio produktų metinis kainų pokytis<br />

išliko teigiamas – 10,0 proc. Pastebėtina, kad tais metais kai kurių ţemės ūkio produktų (pieno, javų ir kt.)<br />

kainos pradėjo maţėti. Tuo tarpu 2009 m., palyginti su 2008 m., ţemės ūkio produktų kainos sumaţėjo net 22,2<br />

proc. Pagrindinės prieţastys, lėmusios ţemės ūkio produktų kainų maţėjimą buvo pasaulinė krizė ir gana geras<br />

derlius. Po 2007 metų pieno ir grūdų supirkimo kainų kilimo, ţemės ūkio sektoriuje kainos nukrito į 2005 – 2006<br />

m. lygį. Dabartinės krizės laikotarpiu sumaţėjusi maisto produktų paklausa vidaus rinkoje bei eksportas, ir<br />

padidėjusi ţemės ūkio produkcijos pasiūla skatino perdirbėjus maţinti supirkimo kainas, o vidaus rinkoje<br />

vartotojams produktus stengtasi parduoti nesumaţintomis kainomis (duona, miltai) arba sumaţintomis ne tiek,<br />

kiek nukrito ţaliavų (pieno produktų, mėsos) kainos.<br />

Nagrinėjant bendrosios pridėtinės vertės pokyčius tarpkriziniu laikotarpiu, jau po 1998 m. Rusijos<br />

finansų krizės, t. y. 2000 m., palyginti su 1999 m., bendroji pridėtinė vertė, sukurta ţemės ūkyje ir maisto<br />

pramonėje padidėjo atitinkamai 6,5 ir 5,2 proc. (ţr. 1 pav.). Šiems pokyčiams įtakos turėjo padidėję ţemės ūkio<br />

ir maisto produktų eksporto apimtys į Vakarų rinkas, atrastas Rusijos finansų krizės metu. Be to, gana greitai<br />

atsigavo ir vidaus rinka (paslaugų sektorius, pramonė, vidaus prekyba, statyba ir kt.). Tai rodė tiek šalies<br />

ekonomikos, tiek ir ţemės ūkio sektoriaus atsigavimą.<br />

Lietuvai tapus ES nare, sparčios ekonomikos plėtros galimybes menkino didelės pasaulinės naftos ir<br />

degalų kainos, darbo jėgos emigracija ir kylančios darbo uţmokesčio sąnaudos (Leika, 2008). Dėl šių prieţasčių<br />

ţemės ūkyje sukurta pridėtinė vertė 2004 m., palyginti su 2003 m., sumaţėjo 0,5 proc. Tačiau pasak<br />

Rakauskienės (2006), šalies ūkio pertvarką skatino ES struktūriniai fondai ir ţemės ūkis buvo remiamas per<br />

struktūrines ir pajamų palaikymo priemones, siekiant modernizuoti gamybos procesus, didinti darbo našumą bei<br />

verslo pajamas.<br />

Pasaulinė ekonominė krizė, prasidėjusi 2008 m. ir įsibėgėjusi 2009 m. šalies ekonomikai buvo sunkių<br />

ekonominių išbandymų laikotarpiu. Statistikos departamento duomenimis, šalyje sukurta bendroji pridėtinė vertė<br />

2009 m. sudarė 85,3 proc. 2008 metais sukurtos BPV. Darbo birţoje registruotų bedarbių skaičius 2009 m.<br />

pabaigoje perkopė 200 tūkst. ribą ir, palyginti su 2008 m., išaugo 2,8 karto. Tokį aukštą nedarbo lygį Lietuva<br />

buvo patyrusi tik 1998 – 1999 m. Rusijos finansų krizės laikotarpiu. Nedarbą lydėjo darbo uţmokesčio kritimas<br />

ir gyventojų pajamų maţėjimas, o tai maţino vidaus vartojimą. Ekonominę veiklą apsunkino sugrieţtėjusi bankų<br />

politika ir pabrangę kredito ištekliai (Ţemės ir maisto ūkis, 2010).<br />

Ţemės ūkyje sukurtos bendrosios pridėtinės vertės pokyčiams įtakos turėjo ir eksporto apimčių<br />

sumaţėjimas dėl ţemės ūkio ir maisto produktų kainų kritimo eksporto rinkose. Ţemės ūkio ir maisto produktų<br />

eksporto apimtys į trečiąsias šalis sumaţėjo beveik ketvirtadaliu. Šį maţėjimą, kaip ir 1998 m. Rusijos krizės<br />

laikotarpiu, labiausiai lėmė eksporto į NVS šalis, konkrečiai – Rusiją, kuri iš trečiųjų šalių yra svarbiausia<br />

Lietuvos eksporto partnerė, kritimas. Tačiau skirtingai negu pirmuoju kriziniu laikotarpiu, dabartinės<br />

ekonominės krizės metu ţemės ūkio sektorius yra stipriau įsitvirtinęs ES rinkose, todėl pagrindinė eksporto<br />

ţemės ūkio ir maisto kryptis išliko ES šalys.<br />

Išvados<br />

Ţemės ūkiui abu nagrinėjami kriziniai laikotarpiai buvo ekonominių sunkumų metai. Galima daryti<br />

išvadą, kad neigiamo krizės poveikio nepavyko išvengti abiejų krizių metu, tačiau ţemės ūkyje sukuriamos<br />

bendrosios pridėtinės vertės kitimo tendencijos buvo skirtingos. Rusijos finansų krizės laikotarpiu pastebimas<br />

ţemės ūkyje sukurtos bendrosios pridėtinės vertės smukimas. Dabartinės ekonominės krizės laikotarpiu,<br />

priešingai nei Rusijos finansų krizės laikotarpiu, ţemės ūkyje sukurtos bendrosios pridėtinės vertės pokytis išliko<br />

teigiamas. 2009 metais šalies ţemės ūkiui, atvirkščiai nei kitoms jos ekonomikos sferoms, būdingas ekonominis<br />

augimas. Taigi, Lietuvos ţemės ūkio, kuriančio bendrąją pridėtinę vertę, indėlis šalies ekonomikoje yra<br />

reikšmingas.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. JUCEVIČIUS, R.; VITUNSKIENĖ, V.; ŠAJEVA, S. Lietuvos maisto produktų gamybos pramonės konkurencingumo<br />

studija. Taikomasis mokslinis darbas. Kaunas, 2009.

87<br />

2. KUODIS, R. 2008. Lietuvos ekonomikos transformacija 1990-2008 metais: etapai ir pagrindinės ekonominės politikos<br />

klaidos. Pinigų studijos, Nr. 2.<br />

3. LEIKA, M. 2008. Finansų sistemos stabilumas – centrinio banko tikslas. Apţvalginiai staripsniai. Pinigų studijos, Nr. 1.<br />

4. Lietuvos ţemės ir maisto ūkis 2009. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Vilnius, 2010.<br />

5. Lietuvos Statistikos departamentas prie LRV. Prieiga per internetą: http://www.stat.gov.lt<br />

6. PAUNKSNIENĖ, J.; STALGIENĖ, A. 2009. Pridėtinės vertės augimą sąlygojantys veiksniai maisto ir gėrimų<br />

pramonėje. Ţemės ūkio mokslai, t. 16.<br />

7. PORTER M. E., TEISBERG, E. O. 2006. Redefing Health Care: Creating Value – Based Competition on Results.<br />

Harward Business School Press.<br />

8. RAKAUSKIENĖ, O. G. 2006. Valstybės ekonominė politika. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas.<br />

9. RUDZKIS, R.; KVEDARAS, V. 2003. Lietuvos eksporto tendencijos ir ekonometriniai modeliai. Ekonomikos teorija ir<br />

praktika. Pinigų studijos, Nr. 4.<br />

10. Smith A. Tautų turtas. Vilnius: Margi raštai, 2004.<br />

Summary<br />

Gross Value Added Changes of Lithuanian Agriculture in Crisis Periods<br />

Agriculture is considered a priority for national economies and performs a very important economic, social and<br />

environmental functions. Agriculture is a specific economic sector, which supplies people of food and raw materials. In<br />

addition, agriculture creates jobs in other sectors of the economy – processing and material-technical resources i the<br />

manufacturing industries, domestic and foreign trade, transport, various services provided to agriculture in the field.<br />

Lithuania is an agricultural country, so agriculture and food sector is an important component of the total added value of the<br />

gross value added.<br />

Over the past decade, the Lithuanian agricultural development has an adverse effect on the two crises – the 1998<br />

Russian financial crisis, and the global financial and general economic crisis, which began in 2008. However, its differently<br />

affected by Lithuanian agricultural development. It is therefore important to investigate the Lithuanian agricultural<br />

development features in long term, especially those in crisis situations. This article of agricultural development will be<br />

considered on the basis of gross value added created by this economic activity, changes in the analysis.<br />

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vlada Vitunskienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

88<br />

KAIMO PLĖTROS<br />

ADMINISTRAVIMAS

VIEŠŲJŲ ELEKTRONINIŲ PASLAUGŲ TEIKIMAS RASEINIŲ<br />

RAJONE<br />

Simas Ambrazas<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

89<br />

Įvadas<br />

Sėkminga elektroninių komercinių paslaugų (elektroninės bankininkystės, elektroninės prekybos,<br />

pramogų uţsakymo internetu, nuotoliniai mokymų ir kt.) plėtra įtakoja ir elektroninių viešųjų paslaugų poreikį<br />

šiuolaikinėje visuomenėje. Valstybiniu lygiu siekiama teikti viešąją informaciją, skatinti institucijų<br />

bendradarbiavimą, didinti viešosios veiklos skaidrumą, įgyvendinti „vieno langelio― principą. Vartotojai<br />

(gyventojai ar verslo atstovai) tikisi patogiai ir operatyviai gauti jam reikiamą informaciją, paslaugą ar<br />

dokumentą elektroniniu būdu. El. valdţia yra priemonė įgyvendinti Viešojo administravimo plėtros iki 2010<br />

metų strategijos, patvirtintos LRV nutarimu, vieną iš tikslų – „Kuriant informacinę visuomenę Lietuvoje –<br />

modernizuoti valstybės valdymą, tam panaudojant kompiuterizuotus informacijos šaltinius―. Taip pat svarbu<br />

pasiekti institucijų bendradarbiavimą ir plėtoti nuo 2003 m. veikiantį projektą „Elektroniniai valdţios vartai―.<br />

Viešosios elektroninės paslaugos yra teikiamos įvairiose institucijose, jas gali teikti ir Lietuvos savivaldybės.<br />

Tyrimo tikslas – Išanalizuoti Raseinių rajono elektroninių paslaugų teikimą Lietuvos elektroninių<br />

paslaugų sistemos kontekste.<br />

Iškeltam tikslui pasiekti sprendţiami šie uţdaviniai:<br />

Išanalizuoti elektroninių paslaugų teorines koncepcijas.<br />

Ištirti ir įvertinti elektroninių paslaugų teikimą LR valstybinėse ir savivaldos institucijose.<br />

Įvertinti elektroninių paslaugų teikimą Raseinių rajone.<br />

Tyrimo objektas – elektroninių paslaugų teikimas.<br />

Metodai – <strong>mokslinė</strong>s literatūros ir dokumentų analizė, internetinių svetainių vertinimas, lyginamoji<br />

analizė, interviu.<br />

Rezultatai<br />

Mokslinėje ir kitoje literatūroje terminai elektroninė valdţia ir elektroninės paslaugos naudojami<br />

nevienareikšmiškai. Elektroninė valdţia daţnai naudojama kaip sinonimas viešosioms elektroninėms<br />

paslaugoms apibrėţti. El. valdţia gali turėti skirtingą sąryšį su viešojo administravimo sistema ir piliečiais<br />

(Rudzkienė, Augustinaitis, 2009):<br />

1. E. valdţia gali būti suprantama kaip viešojo administravimo papildinys. Tai yra tradicinės valdţios<br />

funkcinio veiksmingumo padidinimas, taikant informatikos ir ryšių technologijas arba informacijos ir<br />

komunikacijos technologijas.<br />

2. E. valdţia gali būti suprantama kaip pagalbinė sistema, kuri traktuojama kaip atskiras viešojo<br />

valdymo posistemis, turintis formaliąsias arba institucines ribas.<br />

3. E. valdţia suprantama kaip pakaitinė valdţia, kuri pakeičia arba dubliuoja esamą viešojo valdymo<br />

sistemą ir jos funkcijas, įgyvendindama jas informacijos ir komunikacijos technologijų pagrindu.<br />

4. E. valdţia suprantama kaip apţvalginė ir kartu kontroliuojanti valdţia, kurios siekis visų valdymo<br />

procesų kontrolė informacijos ir komunikacijos priemonėmis.<br />

5. E. valdţia suprantama kaip vadybos priemonė. Esminis bruoţas – informacijos ir komunikacijos<br />

technologijos kaip vadybinio veiksmingumo ir paslaugų kokybės priemonė.<br />

6. E. valdţia suprantama kaip viešųjų paslaugų sistema, kurios bruoţas „internete gerovės kiekvienam―<br />

metafora ir socialinių aspektų pabrėţimas.<br />

7. E. valdţia suprantama kaip visuomeninių sąveikų, komunikacijos valdymo sistema, kuri yra<br />

visuomeninių santykių kompleksinis valdymas ir politinis moderavimas informacijos ir komunikacijos<br />

technologijų priemonėmis, taip pat daugiapakopis socialinių ryšių tinklinis supratimas.<br />

Šie sąryšiai nėra el. valdţios apibrėţimai. El. valdţios koncepcija gali turėti visų anksčiau minėtų<br />

bruoţų, tačiau turi būti aiškiai apibrėţta jos plėtros kryptis.

90<br />

El. valdţia – viena įdomiausių viešojo administravimo koncepcijų, pradėtų analizuoti XX a. pab., tačiau<br />

iki šiol ji dar nėra aiškiai apibrėţta mokslo ir viešojo administravimo praktikos literatūroje (Moon, 2002). El.<br />

valdţia daţniausiai suvokiama kaip valstybinės valdţios tąsa elektroninėje erdvėje, daţniausiai pasireiškianti,<br />

kaip valstybės funkcijų realizavimas pasitelkiant informacines technologijas (Prins, 2002). El. valdţia –<br />

valstybės informacinė infrastruktūra, laiduojanti patogią viešosios informacijos prieigą ir apykaitą, bei teikianti<br />

viešąsias paslaugas informacinių technologijų pagrindu (Informacinės technologijos Lietuvoje, 2004). El. valdţia<br />

(viešosios el. paslaugos) − informacijos ir komunikacijos technologijų priemonių panaudojimas kuriant ir<br />

teikiant viešąsias paslaugas (Ţilionienė, 2007)<br />

Daugelį el. valdţios apibrėţimų galima suskirstyti į keletą grupių. Platesnės prasmės el. valdţios<br />

apibrėţimuose el. valdţia suvokiama kaip viešojo administravimo veiklos, viešųjų paslaugų ir komunikacijos<br />

efektyvumo didinimo priemonė; taip pat gali būti valdţios politinio bendradarbiavimo ir komunikacijos su<br />

piliečiais priemonė. Kitai grupei priskirtini apibrėţimai atskleidţiantys siauresnę el. valdţios prasmę. El. valdţia<br />

suvokiama kaip viešosios informacijos publikavimas internete bei viešųjų paslaugų teikimas pasitelkiant<br />

informacijos ir komunikacijos technologijos priemones.<br />

Elektroninė viešoji paslauga — tai teisės aktais reglamentuojama viešojo administravimo subjektų<br />

veikla, skirta teisės subjektams uţ uţmokestį arba nemokamai, padėti įgyvendinti jų teises bei įvykdyti pareigas,<br />

nuotoliniu būdu, naudojant informacines ir telekomunikacines technologijas, jiems teikiant ir iš jų priimant<br />

duomenis, informaciją bei dokumentus (Valančiauskas, 2004).<br />

Šiame straipsnyje elektroninės viešosios paslaugos suprantamos kaip viešojo administravimo institucijų<br />

paslaugos gyventojams ir verslui, teikiamos informacijos ir komunikacijos technologijų priemonėmis.<br />

Šiuo metu Lietuvoje elektroninės viešosios paslaugos teikiamos trimis pagrindinėmis kryptimis:<br />

1. Valstybės institucijų interneto puslapiai. Visos valstybės institucijos turi interneto tinklalapius,<br />

kuriuose vartotojai gali ieškoti reikalingos informacijos ar uţsisakyti paslaugas.<br />

2. Savivaldybių interneto puslapiai. Miestų ir kaimiškų gyvenviečių valdţios teikiamą informaciją<br />

galima rasti kai kurių savivaldybių ir seniūnijų interneto tinklalapiuose.<br />

3. „Elektroniniai valdţios vartai―. Šio internetinio tinklapio paskirtis – vieno langelio principu<br />

teikti visų valstybės institucijų viešąsias el. paslaugas, taip padedant vartotojams ir viešųjų e. paslaugų tiekėjams<br />

(Elektroniniai valdţios vartai, 2009).<br />

Analizuojant pirmosios ir trečiosios krypčių el. paslaugas, atliktas valstybės institucijų interneto<br />

svetainėse ir „Elektroninių valdţios vartų― vertinimas ir nustatytas juose teikiamų el. paslaugų brandos lygis (1 ir<br />

2 lentelės). Naudojamas apibendrintas penkių lygių brandos modelis, nagrinėjant teikiamas elektronines<br />

viešąsias paslaugas (Rudzkienė, Augustinaitis, 2009):<br />

1. Informacinis elektroninių paslaugų teikimo lygis. Informacija apie viešąją paslaugą pateikiama<br />

viešuose interneto vartuose/ portaluose arba viešojo administravimo institucijos interneto svetainėje.<br />

2. Vienpusės sąveikos teikimo lygis. Elektroninis bendravimas vyksta tik viena kryptimi. Atsakymas<br />

gaunamas ne elektroniniu būdu.<br />

3. Dvipusės sąveikos lygis. Elektroninis bendradarbiavimas yra abipusis. Apmokėjimas uţ suteiktas<br />

elektronines viešąsias paslaugas internetu negalimas. Internetu uţsakyti dokumentai išduodami popierine forma<br />

ir įteikiami asmeniškai atvykus į instituciją.<br />

4. Transakcinis elektroninės viešosios paslaugos teikimo lygis. Abipusė komunikacija, apmokėjimas<br />

uţ suteiktas paslaugas galimas internetu. Paslaugos atlikimas patvirtinamas internetu atsiųstu elektroniniu<br />

dokumentu.<br />

5. Suasmenintas (personalizuotas) lygis. Institucijos turi priminimo sistemą, kurios pagalba piliečiai<br />

informuojami apie atitinkamų dokumentų atnaujinimo būtinybę. Taip pat vartotojui atsiunčia dalinai uţpildytas<br />

formas reikiamoms paslaugoms. Galimas ir automatinis būtinųjų paslaugų suteikimas be vartotojo uţklausos.<br />

El. viešųjų paslaugų, teikiamų gyventojams, brandos lygiai yra gana skirtingi − nuo pirmojo iki<br />

aukščiausiojo. Interaktyviųjų el. paslaugų (transakcinių ir suasmenintų) teikiama tik keliose institucijose.<br />

El. viešųjų paslaugų, teikiamų verslo subjektams, daugiausia yra 3-5 brandos lygio. Palyginus su el.<br />

paslaugomis gyventojams, šių paslaugų brandos lygis yra aukštesnis, jų interaktyvumas didesnis.

91<br />

1 lentelė. Lietuvos valstybinių ir savivaldos institucijų elektroninių viešųjų paslaugų gyventojams analizė<br />

ir paslaugos brandumo lygio nustatymas (sudaryta autoriaus)<br />

Elektroninė viešoji paslauga Atsakinga institucija Elektroninių<br />

viešųjų paslaugų<br />

brandumo lygis<br />

1. Pajamų deklaravimas (turto, pajamų). VMI (Eds sistema) 5<br />

2. Laisvų darbo vietų (iš jų ir valstybės tarnyboje)<br />

paieška.<br />

3. Socialinės išmokos ir kompensacijos (bedarbio<br />

pašalpos, kompensacijos uţ vaistus, stipendijos, pašalpos<br />

daugiavaikėms šeimoms).<br />

4. Asmens dokumentai (pasai, asmens tapatybės kortelės,<br />

vairuotojų paţymėjimai, autorių teisių apsauga).<br />

Lietuvos darbo birţa 3<br />

Sodra (Egas sistema) 3<br />

Vyriausiasis policijos komisariatas<br />

Migracijos poskyris<br />

5. Transporto priemonių registravimas. Regitra 2<br />

6. Leidimai statyti pastatus. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos<br />

inspekcija prie Aplinkos ministerijos<br />

7. Pranešimai policijai. Policijos departamentas prie Vidaus reikalų<br />

ministerijos<br />

8. Leidinių, publikacijų paieška viešosiose bibliotekose. Viešosios bibliotekos 3<br />

9. Gimimo ir mirties liudijimai. Savivaldybės 1<br />

10. Gyvenamosios vietos deklaracijos. Savivaldybės 3<br />

11. Interaktyvios gydytojų konsultacijos ir registracija<br />

poliklinikose.<br />

Gydymo įstaigos 3<br />

12. Paraiškos (mokytis universitete, kelti kvalifikaciją). LR Švietimo ir mokslo ministerija 1<br />

Vidurkis 2,6<br />

2 lentelė. Lietuvos valstybinių ir savivaldos institucijų elektroninių viešųjų paslaugų verslo subjektams<br />

analizė ir paslaugos brandumo lygio nustatymas (sudaryta autoriaus)<br />

Elektroninė viešoji paslauga Atsakinga institucija Elektroninės<br />

13. Pelno mokesčių deklaravimas. VMI prie finansų ministerijos (Eds<br />

sistema)<br />

14. Pridėtinės vertės mokestis (PVM). VMI prie finansų ministerijos (Eds<br />

sistema)<br />

1<br />

3<br />

3<br />

viešosios paslaugos<br />

brandumo lygis<br />

15. Naujų įmonių registravimas. VMI prie finansų ministerijos 3<br />

16. Duomenų teikimas Statistikos departamentui prie LRV Lietuvos Respublikos 3<br />

17. Viešieji pirkimai Vyriausybė 4<br />

18. Muitinės deklaracijos. LR Ūkio ministerija 4<br />

19. Leidimai, kuriuos reikia derinti su aplinkos apsaugos<br />

tarnybomis.<br />

LR Muitinės departamentas prie<br />

Finansų ministerijos<br />

Vidurkis 3,6<br />

Analizuojant antrosios krypties el. paslaugas (Savivaldybių interneto puslapiai), buvo vertinamos<br />

savivaldybių teikiamos el. paslaugos. Pagal 2009 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. T-105 ―Administracinių paslaugų<br />

teikimo panaudojant informacinių ir ryšių technologijų priemones rekomendacijas― savivaldybių el. paslaugų 27<br />

kategorijas, savivaldybėse turėtų būti teikiama daug paslaugų. 2004 m. įsakyme pateiktas „Pavyzdinis<br />

savivaldybių institucijų ir įstaigų teiktinų naudojant skaitmenines Technologijas viešųjų paslaugų sąrašas (1V-<br />

148)―. Daugumos savivaldybių svetainėse pateikiamos nuorodos į el. paslaugų tinklalapius. Juose daţniausiai<br />

galima atsispausdinti dokumentų formas, o tai yra antro brandumo lygio el. paslaugos. Pavyzdţiui, Vilniaus<br />

5<br />

5<br />

1

92<br />

miesto savivaldybės tinklalapyje (www.vilnius.lt) pateikiamos 206 elektroninės paslaugos. Keturios iš jų yra<br />

ketvirto interaktyvumo lygio, likusios – antrojo.<br />

Norint išanalizuoti Raseinių raj. savivaldybės el. paslaugas ir jų teikimą, buvo tikslinga detaliau ištirti<br />

kaimiškųjų regionų, panašių į Raseinių raj. savivaldybę el. paslaugas ir atlikti jų lyginamąją analizę. Buvo<br />

vertinamas svetainės atitikimas įvadinio puslapio bendriesiems reikalavimams, elektroninių paslaugų teikimo<br />

būdai bei nustatomas el. paslaugų brandumo lygis (ţr. 3 lentelę):<br />

3 lentelė. Kaimiškųjų savivaldybių elektroninių viešųjų paslaugų analizė (sudaryta autoriaus)<br />

Kaimiškasis<br />

regionas<br />

Svetainės atitikimas: „Bendrieji<br />

reikalavimai valstybės institucijų<br />

interneto svetainėms“ (480)<br />

Kėdainių r. sav. Svetainė atitinka bendruosius<br />

įvadinio puslapio reikalavimus.<br />

Struktūra atitinka reikalavimus.<br />

Kaišiadorių r. sav. Svetinės pradiniame puslapyje nėra<br />

nurodyta teisinė forma. Struktūra<br />

atitinka reikalavimus.<br />

Raseinių r. sav. Svetainė atitinka bendruosius<br />

įvadinio puslapio reikalavimus.<br />

Struktūra atitinka reikalavimus,<br />

tačiau įdėta daug papildomų skilčių,<br />

kurios apsunkina paiešką.<br />

Šilutės r. sav. Svetainė atitinka bendruosius<br />

įvadinio puslapio reikalavimus.<br />

Struktūra atitinka reikalavimus,<br />

tačiau įdėta daug papildomų skilčių,<br />

kurios apsunkina paiešką.<br />

Šilalės r. sav. Svetainė atitinka bendruosius<br />

įvadinio puslapio reikalavimus.<br />

Struktūra atitinka reikalavimus,<br />

tačiau įdėta daug papildomų skilčių,<br />

kurios apsunkina paiešką.<br />

Vilkaviškio r. sav. Svetainė atitinka bendruosius<br />

įvadinio puslapio reikalavimus.<br />

Struktūra atitinka reikalavimus.<br />

Radviliškio r. sav. Svetainė atitinka bendruosius<br />

įvadinio puslapio reikalavimus.<br />

Struktūra atitinka reikalavimus.<br />

Anykščių r. sav. Svetinės pradiniame puslapyje nėra<br />

nurodyta teisinė forma. Struktūra<br />

atitinka reikalavimus.<br />

Kupiškio r. sav. Svetainė atitinka bendruosius<br />

įvadinio puslapio reikalavimus.<br />

Struktūra atitinka reikalavimus.<br />

Elektroninių viešųjų paslaugų teikimo<br />

būdai<br />

Svetainės įvadiniame puslapyje yra<br />

nuoroda į svetainę www.epaslaugos.lt<br />

Yra nuoroda į VMI svetainę, siekiant<br />

deklaruoti mokesčius. Nuoroda į svetainę,<br />

siekiant susikurti elektroninę asmens<br />

tapatybės kortelę.<br />

Svetainėje pateikta nuoroda „Elektroninės<br />

paslaugos―, kuri nukreipia į Raseinių raj.<br />

elektroninių paslaugų erdvę.<br />

Pradiniame puslapyje nėra nuorodų į<br />

elektronines paslaugas. Paspaudus nuorodą<br />

„paslaugos― galima atsispausdinti pateiktas<br />

dokumentų formas.<br />

Pateikta nuoroda į VMI svetainę, siekiant<br />

deklaruoti mokesčius ir nuoroda į svetainę,<br />

siekiant susikurti elektroninę asmens<br />

tapatybės kortelę.<br />

Pradiniame puslapyje nėra tiesioginės<br />

nuorodos į elektronines paslaugas. Pateikta<br />

nuoroda į svetainę „Verslo vartai―.<br />

Svetainėje paspaudus nuorodą „paslaugos―<br />

puslapis nukreipia į puslapį, kur yra<br />

nuoroda į Radviliškio raj. elektroninių<br />

paslaugų erdvę, tačiau galima<br />

atsispausdinti tik pateiktas formas.<br />

Dabartiniu metu paslaugos neteikiamas,<br />

vykdomas jų tobulinimas.<br />

Svetainėje paspaudus nuoroda<br />

„Elektroninės paslaugos― puslapis<br />

nukreipia į Raseinių raj. elektroninių<br />

paslaugų erdvę, tačiau galima<br />

atsispausdinti tik pateiktas formas.<br />

Svetainės įvadiniame puslapyje yra<br />

nuoroda į svetainę www.epaslaugos.lt<br />

Elektroninių<br />

viešųjų paslaugų<br />

brandumo lygis<br />

1<br />

1<br />

2<br />

2<br />

1<br />

1<br />

2<br />

2<br />

1

93<br />

Nagrinėtų rajonų savivaldybių svetainėse teikiamos pirmo ir antro lygio el. viešosios paslaugos.<br />

Elektroninės paslaugos tiesiogiai savivaldybės svetainėse neteikiamos, visose svetainėse pateikiamos nuorodos į<br />

tinklalapius, kuriuose yra teikiamos elektroninės paslaugos. Raseinių r. savivaldybė ne išimtis. Jos svetainėje<br />

pateikta nuoroda „Elektroninės paslaugos― į kitą svetainę, kurioje galime rasti 22 elektronines paslaugas. Visos<br />

paslaugos yra tik antro brandumo lygio, apima socialinės paramos (14), civilinės būklės įrašų (2), archyvų<br />

paslaugos (3), teritorijų planavimas ir statyba (2), aplinkos apsaugos (1) paslaugas. Uţpildytas formas ir<br />

prašymus elektroniniu būdu galima pateikti uţsisakant tris Raseinių r. savivaldybės el. paslaugas: „Archyvo<br />

paţymėjimo išdavimas gyventojams―, „Paţymų ir kitų dokumentų juridiniams faktams patvirtinti išdavimas<br />

(juridiniams asmenims)―, „Paţymų ir kitų dokumentų juridiniams faktams patvirtinti išdavimas gyventojams―.<br />

Septynias paslaugas planuojama leisti pateikti elektroniniu būdu, tačiau kol kas elektroninės formos nėra.<br />

Penkios paslaugos pagal procedūros aprašymą turėtų būti pateikiamos elektroniniu būdu, tačiau nuorodos ar<br />

prisijungimo prie elektroninės formos nepateikiama. Likusių septynių teikiamų elektroninių paslaugų prašymus<br />

ir formas pateikti elektroniniu būdu nėra. Apibendrinat šiuo metu galima elektroniniu būdų pateikti tik trijų<br />

Raseinių r. savivaldybės teikiamas elektronines paslaugas.<br />

Atlikus struktūrizuotą interviu su Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriumi, paaiškėjo,<br />

kad visos šiuo metu teikiamos elektroninės paslaugos yra deklaruojamos valstybės, savivaldybė yra tik jas<br />

administruojanti įstaiga. Raseinių rajono savivaldybė yra įdiegusi vieno langelio principą, kuris šiuo metu<br />

funkcionuoja. Galima atiduoti prašymus įvairioms paţymoms ar reikiamiems dokumentams uţsakyti, taip pat<br />

teikiama pirminė teisinė pagalba. Apibendrinat interviu galima teigti, kad Raseinių rajono savivaldybėje yra<br />

teikiamos elektroninės paslaugos, tačiau neplėtojamas jų teikimas dėl lėšų trūkumo, neatlikti el. paslaugų<br />

poreikių tyrimai. Šiuo metu būtų aktualu plėtoti dokumentų, kuriuos galima ne tik uţsisakyti internetu, bet ir<br />

gauti juos galiojančius, patvirtintus juos išduodančios institucijos.<br />

Remiantis Raseinių rajono strateginiu planu iki 2020 metų elektroninių paslaugų teikimas ir proceso<br />

tobulinimas yra vienas iš plano tikslų. Taip pat atsiţvelgiant į Lietuvoje susiklosčiusias palankias sąlygas (ES<br />

fondų skiriamos lėšos, valstybiniai prioritetai informacinėms ir ryšio technologijoms diegti kaimo vietovėse),<br />

Lietuvos kaimiškosiose savivaldybėse galima būtų aktyviau plėsti elektroninių paslaugų spektrą, gerinti teikiamų<br />

paslaugų kokybę ir didinti jau teikiamų elektroninių paslaugų brandumo lygį.<br />

Išvados<br />

1. El. valdţia siaurąja prasme apibrėţiama kaip viešųjų paslaugų teikimas informacinių technologijų<br />

pagalba ir el. paslaugos suprantamos kaip el. valdţios išraiška. Pagal skiriamus penkis el. paslaugų brandumo<br />

lygius, būtent paskutinysis ir aukščiausias uţtikrina grįţtamąjį ryšį ir maksimalų komunikacijos lygį tarp<br />

viešosios el. paslaugos teikėjo ir vartotojo.<br />

2. Lietuvoje priimami reikiami teisiniai aktai, kad el. valdţia galėtų efektyviai ir sėkmingai<br />

funkcionuoti. Teisiniai aktai tobulinami, papildomi, keičiami ir pritaikomi prie besikeičiančios aplinkos.<br />

3. Viešosios el. paslaugos yra skirtos gyventojams ir verslo subjektams, jas teikia Lietuvos valstybinės<br />

institucijos ir savivaldybės. Paslaugos prieinamos institucijų svetainėse, interneto portale „Elektroniniai valdţios<br />

vartai―, savivaldybių el. paslaugų erdvėje, per „Egas―, „Eds― sistemas ir kt. Prisijungimas patvirtinamas per<br />

banko sistemas, dokumentai patvirtinami elektroniniu parašu.<br />

4. Lietuvos valstybinės institucijos teikia pirmojo, antrojo, trečiojo, ketvirtojo ir penktojo brandos lygio<br />

viešąsias el. paslaugas. Sodros ir valstybinės mokesčių inspekcijos el. paslaugos yra ketvirtojo ir penktojo<br />

brandos lygio, tai padeda vartotojui ir tiekėjui taupyti laiką, pinigines ir darbo sąnaudas teikiant viešąsias<br />

paslaugas, taip pat uţtikrinamas paslaugų skaidrumas.<br />

5. Nagrinėtos savivaldybės teikia pirmojo ir antrojo lygio viešąsias el. paslaugas, kurios yra<br />

pasiekiamos iš savivaldybių el. paslaugų erdvės, kurioje vartotojas gali atsisiusti reikiamas dokumentų formas.<br />

Raseinių rajono savivaldybė teikia dvidešimt dvi viešąsias el. paslaugas.<br />

6. Raseinių rajono savivaldybė tik administruoja teikiamas viešąsias el. paslaugas, nėra atlikti vietos<br />

gyventojų viešųjų el. paslaugų poreikių tyrimai, nevyksta proceso tobulinimas ir plėtojimas. Pagal Raseinių<br />

rajono savivaldybės strateginį planą iki 2020 metų yra numatyta gerinti viešųjų paslaugų teikimą verslui ir<br />

piliečiams, panaudojant informacines technologijas.

Literatūros sąrašas<br />

94<br />

1. Elektroninės valdţios koncepcija. LRV 2002 m. gruodţio 31 d. nutarimu Nr. 2115 [interaktyvus], [ţiūrėta 2010-10-<br />

20]. Prieiga per internetą: <br />

2. Elektroniniai valdţios vartai [interaktyvus], [ţiūrėta 2010-10-20]. Prieiga per internetą: <br />

3. Informacinės technologijos Lietuvoje: Statistikos rinkinys. 2003. Vilnius: VšĮ „Statistikos centras‖ [interaktyvus],<br />

[ţiūrėta 2010-10-20]. Prieiga per internetą: <br />

4. KAZILIŪNAS, R., GARUCKAS, A. 2008. E. valdţios ir viešojo sektoriaus sąveikos Lietuvoje analizė. Viešoji politika<br />

ir administravimas, nr. 23, ISSN 1648-2603, Nr. 23, 59-67.<br />

5. LIMBA , T. 2009. Elektroninės valdţios paslaugų pakopų modeliai: jų lyginamoji analizė. Informacijos mokslai. ISSN<br />

1392-0561. p. 30-38.<br />

6. MOON, J. 2002. The Evolution of E-Government among Municipalities: Rhetoric or Reality? Public Administration<br />

Review, vol. 62, no 4. p. 424–433.<br />

7. Nacionalinės Lietuvos e-valdţios koncepcijos „E. valdţia Lietuvos piliečiui‖ projektas. 2001-03-17 [interaktyvus],<br />

[ţiūrėta 2010-10-20]. Prieiga per internetą: <br />

8. PRINS, J.E.J. 2002. Designing E-Government. On the Crossroads of Technological Innovation and Institutional<br />

Change. Hague: Kluwer Law International, p.77-85.<br />

9. RUDZKIENĖ, V., AUGUSTINAITIS, A. 2009. Lietuvos E. valdţios gairės: ateities įţvalgų tyrimas. Kolektyvinė<br />

monografija.Vilnius: Mykolo Riomerio Universitetas.<br />

10. VALANČIAUSKAS, R. 2004. Elektroninių viešųjų paslaugų modelis ir jo teisinė aplinka. Magistro darbas. Vilnius:<br />

Mykolo Romerio Universitetas.<br />

11. World Public Sector Report: E-Government at the Crossroads. 2003. New York [interaktyvus], [ţiūrėta 2010-10-20].<br />

Prieiga per internetą: <br />

12. ZHOU, H. 2001. Global Perspectives on Electronics government. United Nations Division for Public Economics and<br />

Public Administration [interaktyvus], [ţiūrėta 2010-10-20]. Prieiga per internetą: <br />

13. ŢILIONIENĖ, I. 2007. Informacinės infrastruktūros sektorinės strategijos. Lietuvos E.valdţios gairės: ateities įţvalgų<br />

tyrimas. Kolektyvinė monografija. Vilnius.<br />

Summary<br />

Provision of Public E. Government Services in Raseiniai Municipality<br />

Information technologies are getting more and more popular. So government institutions should improve public<br />

services and transform them to interactive space. Process like this will help to improve the quality and effective of work, less<br />

time to get public service. In other case e. government is a strategic priority in the context of public administration reform.<br />

Research aim – analysis of provision public e. government services in Raseiniai municipality in context of Lithuania<br />

e. services. Research methods: analysis of scientific literature, analysis of documents, evaluation of web sites, comparing<br />

analysis, interview. Research results: public e. services are expression of e. government. Public e. services divide in a five<br />

levels. Lithuanian public sector provides first, second, third, fourth and fifth level of e. services. Local municipalities provide<br />

first and second level public e. services. Raseiniai municipality provides twenty two public e. services. This process is<br />

important for the Lithuania, so all municipalities and Raseiniai municipality should try to improve it.<br />

Mokslinio darbo vadovė: dr. Lina Šarlauskienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

LIETUVOS KAIMO VIETOVIŲ ĮVAIZDŢIO VERTINIMAS<br />

Irina Boculo<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

95<br />

Įvadas<br />

Kiekvienos vietovės egzistavimo sėkmė priklauso nuo keleto veiksnių: suderinamumo ir poveikio<br />

kryptingumo, ţmonių poţiūrio į vietovę. Tą patį objektą ţmonės gali vertinti ir teigiamai, ir neigiamai,<br />

daţniausiai jo visiškai nepaţindami. Tampa svarbu nuolat kurti įvaizdį. Būtina surasti vietovėse tai, kas yra<br />

patrauklu ir gali būti pagrindas teigiamo įvaizdţio sukūrimui. Vietovės įvaizdţio formavimas, nuolatinis jo<br />

gerinimas gali padėti vietovei sėkmingai konkuruoti su kitomis ir tapti patrauklesne jo lankytojams bei<br />

gyventojams.<br />

XXI amţiaus pirmojo dešimtmečio kaimo įvaizdis daţnai yra silpnas, neretai maţai atitinkantis realią<br />

situaciją. Tokie veiksniai, kaip ţemas pragyvenimo lygis, blogos gyvenimo sąlygos, migracija iš kaimo į<br />

miestą, pačių ţmonių elgsena, formuoja Lietuvos kaimo vietovių įvaizdį. Teigiamas įvaizdis yra viena kaimo<br />

vietovių išlikimo priemonių. Kaimo plėtros veikėjai turi pranešti vidaus ir uţsienio visuomenei apie esminius,<br />

unikalius kaimo vietovės pasiekimus ir pranašumus. Stiprus teigiamas įvaizdis kaimo vietovei padeda įgyti kitų<br />

vietovių gyventojų ir investuotojų palankumą, daryti didesnę įtaką tarptautinei bendrijai. Teigiamas įvaizdis<br />

sukuria pridėtinę vertę kaimo vietovės produktams, paslaugoms, verslo aplinkai, suteikia strateginį pranašumą,<br />

stiprėjant regionų konkurencijai, daro įtaką ir nacionalinio identiteto raidai – padeda diegti naujas, pozityvias<br />

vertybes, deda pagrindus paţangesnei ir patrauklesnei tikrovei.<br />

Tyrimo tikslas – identifikuoti kaimo vietovių įvaizdţio vertinimo kriterijus.<br />

Iškeltam tikslui pasiekti sprendţiami šie uţdaviniai:<br />

1. Išanalizuoti vietovės įvaizdţio formavimo teorinius aspektus.<br />

2. Nustatyti vietovės įvaizdį lemiančius veiksnius ir veikėjus.<br />

3. Atlikti 2004 – 2010 m. Šakių raj. strateginio plano, kaip kaimo vietovės įvaizdţio<br />

formavimo priemonės, analizę.<br />

Tyrimo objektas – Lietuvos kaimo vietovių įvaizdis.<br />

Metodai – <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizė, dokumentų analizė, loginė analizė ir sintezė, modeliavimas,<br />

palyginimas, indukcija, dedukcija, grafinis vaizdavimas.<br />

Rezultatai<br />

Įvaizdţio tyrėjai (Bernstein, 1996; Gonzalez-Herrero, Pratt, 1995) teigia, kad įvaizdis atspindi realią<br />

vietovės veiklą. Įvaizdis padeda nustatyti tai, kaip asmuo elgsis vietovės atţvilgiu. Kaip ši vietovė yra<br />

suvokiama: kaip silpna ar kaip stipri, uţdara ar atvira, šilta ar šalta, nepajudinama ar lanksti. Kaip bus paveikta<br />

asmens pozicija, jo pasirengimas pasitikėti tuo, kas yra sakoma, tinkamai įvertinti, pirkti siūlomus produktus ar<br />

net norėti joje gyventi (Bernstein, 1996). Vietovės įvaizdţio apibrėţimai skirstomi į dvi kategorijas:<br />

1. Įvaizdis yra siejamas su asmens pojūčiais vietovės atţvilgiu; sąvoka apima vertinimus, jausmus ir nuostatas<br />

(Kotler ir Fox, 1995; Sevier, 1994; Topor, 1986).<br />

2. Įvaizdis yra komunikacinio proceso rezultatas. Yavas ir Shemwell, (1996); Treadwell ir Harrison, (1994),<br />

teigia, kad įvaizdis – komunikacinis procesas, paveiktas vietovės skleidţiamos informacijos. Vietovės įvaizdţio<br />

formavimas yra komunikacinis procesas, kuriame svarbūs pačios vietovės, ţiniasklaidos kuriami pranešimai,<br />

tikslinės auditorijos suvokimas.<br />

Pagal Olekaitę (2007) suformuoti palankų vietovės įvaizdį galima tik atsiţvelgus į šias esmines<br />

charakteristikas: adekvatumą – kuriamas vietovės įvaizdis turi atitikti visa tai, kas iš tikrųjų egzistuoja;<br />

originalumą – vietovės įvaizdis turi būti lengvai atpaţįstamas tarp kitų panašių vietovių įvaizdţių (svarbu skirti<br />

kaimo ir miesto vietoves) ir lengvai įsimenamas; plastiškumą – vietovės įvaizdis gyventojų pasaulėţiūroje turi<br />

būti nekintamai atpaţįstamas. Kartu vietovės įvaizdis turi būti operatyviai modifikuotas, reaguoti į<br />

besikeičiančius ekonominius ir psichologinius reikalavimus, socialines sąlygas; neišbaigtumą – įvaizdţio vieta<br />

kaţkur tarp vaizduotės ir jausmų, tarp pageidaujamo ir realaus. Nevienareikšmiškumas, neapibrėţtumas<br />

patrauklus ţmonėms, turintiems skirtingus skonius, palieka erdvės jų pačių įsivaizdavimui ir fantazijai.

96<br />

Išskiriant kaimo vietovių įvaizdţių tipus, galima remtis Bagdonienės (2005), klasifikacija:<br />

1. Pernelyg patrauklus įvaizdis: reikia nedaug pastangų, kad pritraukti tikslines grupes, piko metu reikalingas<br />

demarketingas. 2. Teigiamas įvaizdis: būtina puoselėti pranašumus lemiančias savybes ir apie jas nuolat priminti<br />

tikslinėms rinkoms. 3. Silpnas įvaizdis: strategijos stoka, nepakanka informacijos tikslinėms rinkoms. Dėl maţos<br />

populiacijos, išteklių stokos daţnai tokį įvaizdį turi periferinės kaimo vietovės. Jos turi gerų savybių, tačiau<br />

nemoka jų paversti pranašumais. Reikia sumaniai keisti įvaizdį, kitaip vietovė bus neţinoma. 4. Prieštaringas<br />

įvaizdis: kai vienos vietovės savybės patrauklios, kitos atstumiančios. Reikia labiau atskleisti teigiamus vietovės<br />

bruoţus ir konkurencinius pranašumus. 5. Neigiamas įvaizdis: reikia rengti marketingo strategiją, formuoti naują<br />

įvaizdį. Tradicinės, amţių, istorijos veikiamos asociacijos uţgoţia vietovės dinamiškumą ir šiuolaikiškumą.<br />

Įvaizdţio formavimas nuolatinis, nenutrūkstamas procesas. Rezultatą, t.y. įvaizdţio tipo susidarymą,<br />

lemia įvairūs veiksniai. Tai vidinė vietovės aplinka ir išorinė įtaka vietovei. Taip pat tai - ţmonės ir jų poţiūris į<br />

tam tikrus vietovėje bei šalyje vykstančius procesus. Tai - valstybės politika, nukreipta į vietovėje gyvenančių<br />

ţmonių gerovę. Tai kultūra, įvairios šventės bei ţmonių bendradarbiavimas, komunikavimas su kitomis<br />

vietovėmis bei viešosiomis institucijomis. Skiriamos įvairios įvaizdţio formavimą lemiančios veiksnių grupės<br />

(ţr. 1 lentelę).<br />

1 lentelė. Vietovės įvaizdţio formavimą lemiantys veiksniai<br />

Vietovės patrauklumas (Mikalauskienė,2009)<br />

Patraukli vieta Nepatraukli vieta<br />

1. Plečiasi esami verslai ir kuriami nauji. 1. Pagrindinė pramonė nustoja egzistavusi.<br />

2. Didėja darbo pasiūla. 2. Verslas monopolistinis.<br />

3. Gerėja gyvenimo kokybė. 3. Ekonominis nuosmūkis neigiamai veikia verslą.<br />

4. Didėja nedarbo lygis.<br />

5. Ţlunga infrastruktūra.<br />

Kietieji ir minkštieji vietovės įvaizdţio formavimo veiksniai (Rainisto, 2003)<br />

6. Didėja vietovės biudţeto deficitas.<br />

Kietieji (apčiuopiamieji) Minkštieji (neapčiuopiamieji)<br />

1. Vietovės ekonominis stabilumas 1. Ekonominių nišų plėtra ir galimybės vietovėje<br />

2. Vietovės įmonių produktyvumas 2. Vietovės gyvenimo kokybė<br />

3. Unikalių vietos produktų ir paslaugų kainos 3. Profesinės kompetencijos. Darbo jėgos kvalifikacija ir kaina<br />

4. Nekilnojamojo turto rinkos situacija 4. Vietovės kultūrinis ir istorinis paveldas<br />

5. Vietos paramos paslaugos ir tinklai 5. Vietovės viešųjų institucijų veikla ir vietovės valdymas<br />

6. Komunikacijos infrastruktūros išsivystymo lygis<br />

vietovėje<br />

6. Vietovės gebėjimai lanksčiai ir dinamiškai reaguoti į pokyčius<br />

7. Strateginė, geografinė vietovės padėtis 7. Profesionalumas kontaktuojant su tikslinėmis rinkomis<br />

8. Iniciatyvos ir programos, nevyriausybinių<br />

organizacijų veikla<br />

8. Vietovės gyventojų verslumas<br />

Vietovės įvaizdţio formavimo tikslas yra pritraukti į regioną tikslines rinkas. Teoriškai regionas gali<br />

turėti šias tikslines rinkas: 1. Lankytojai (atvykusieji į regioną verslo reikalais lankytojai, atvykę paţintiniais ir<br />

(arba) poilsio tikslais, t.y. neturintys verslo reikalų); 2. Investuotojai (regiono gyvybingumo ir augimo ţenklas);<br />

3. Eksporto rinkos (eksporto augimas rodo regiono gebėjimą gaminti ir parduoti daugiau prekių ir paslaugų nei<br />

kiti teritoriniai deriniai); 4. Gyventojai (Kotler, 1999).<br />

Analizuojant vietovės įvaizdţio formavimo veikėjus, <strong>mokslinė</strong>je literatūroje sutinkama įvairių<br />

nuomonių. Nagrinėti vietovės įvaizdţio formuotojus galime iš kaimo vystymo pozicijos, kurios veikėjai yra<br />

kaimo bendruomenių ir NVO (nevyriausybinių organizacijų), rajono savivaldybių, įvairios kaimo ir ţemės ūkio<br />

asociacijos, komercinių įstaigų atstovai, švietimo sistemos atstovai. Apibendrinant, visi tie, kurie suinteresuoti<br />

vietovės vystymu, geresne gyvenimo kokybe kaimo vietovėje, darbo sąlygomis, bei visi atstovai kurie naudojasi<br />

kaimo vystymo rezultatais ir siekia prisidėti prie vykdomos veiklos. Taip pat įvaizdţio formavimo veikėjus<br />

galime klasifikuoti pagal veiklą kaimo vietovėje. Tai atstovai kurie nori dirbti, gyventi ar lankytis vietovėje.

97<br />

Kotler (1999) išskiria keturis vietovės įvaizdţio formavimo veikėjų lygmenis: 1. Nacionalinio lygmens veikėjai;<br />

2. Regiono lygmens veikėjai; 3. Privataus sektoriaus veikėjai; 4. Vietos lygmens veikėjai .<br />

Vietovė yra daugialypis vienetas, sudėtinga suformuoti vieningą jos įvaizdį. Kaimo vietovės turi<br />

daugybę skirtingų įvaizdţių, nes atitinkamose Lietuvos kaimo vietovėse gyvena skirtingi ţmonės, šeimos ir<br />

bendruomenės, su skirtingais poţiūriais. Taip pat kiekvienas verslo vienetas ar ūkis gali formuoti visiškai<br />

skirtingus įvaizdţius. Net kiekviena išgirsta nuomonė, kiekviena visuomenės suţinota naujiena ar ţinia apie<br />

atitinkamą vietovę gali būti laikoma atskiru įvaizdţiu.<br />

Atliekant empirinį tyrimą buvo daroma prielaida, kad vietovių strateginiuose planuose numatytos<br />

priemonės ir jų įgyvendinimas sudaro pagrindą vietovės įvaizdţiui formuoti. Strateginis vietovės planas yra<br />

visaapimantis kaip ir vietovės įvaizdis. Vietovės įvaizdţio formavimuisi daro įtaką visi vietovės sektoriai,<br />

veikėjai ir esama gamtinė, infrastruktūros ir integruojanti aplinka.<br />

Mokslinėje literatūroje nėra numatyta specifinių vietovės įvaizdţio tyrimo ir analizės metodų. Šiame<br />

darbe suformuoti atitinkami vertinimo kriterijai, kurie leidţia suvokti ir įvertinti, kaip vietovėje vykstantys<br />

procesai formuoja vietovės įvaizdį (ţr. 2 lentelę).<br />

2 lentelė. Vietovės įvaizdţio formavimo priemonių vertinimo kriterijai<br />

Eil.<br />

Nr.<br />

Kriterijus Kriterijų patvirtinantys mokslininkai ir tyrimai<br />

1. Vietovės strateginis planas Koschnik (1987), Norman (2000), Balmer (2001), Kazoleas, Kim, Moffit<br />

2. Infrastruktūros gerinimas (kelių kokybės<br />

gerinimas, socialinės infrastruktūros<br />

objektai)<br />

(2001), Дашкова (2002), Drūteikienė (2005), Жаркова (2005)<br />

Kazoleas, Kim, Moffit (2001), Дашкова (2002), Rainisto (2003), Гавра,<br />

Савицкая (2005), Mikalauskienė (2009)<br />

3. Daugiafunkcinio ţemės ūkio vystymas Pagal Lietuvos kaimo vietovių specifiškumą, pagal Kaimo plėtros<br />

4. Unikalių vietovės produktų/paslaugų<br />

kūrimas. Parama verslui.<br />

5. Kultūros, tradicijų, amatų išsaugojimas ir<br />

vystymas (šventės, istoriniai paminklai)<br />

programos kryptis, pagal ES Bendrosios ţemės ūkio politikos nuostatos.<br />

Anholt (2000), Kazoleas, Kim, Moffit (2001), Дашкова (2002), Rainisto<br />

(2003), Жаркова (2005), Гавра, Савицкая (2005), Mikalauskienė<br />

(2009)<br />

Sutart (1999), Anholt (2000), Balmer (2001), Kazoleas, Kim, Moffit<br />

(2001), Rainisto (2003), Drūteikienė (2005), Гавра, Савицкая (2005),<br />

Piliulytė (2005), Seitel (2006), Крылов (2008)<br />

6. Mokymų rengimas ir vykdymas Rainisto (2003), Жаркова (2005), Гавра, Савицкая (profesionalumas)<br />

(2005), pagal Kaimo plėtros programos kryptis, pagal ES Bendrosios<br />

ţemės ūkio politiką.<br />

7. Bendruomeninių organizacijų veikla Pagal Lietuvos kaimo vietovių specifiškumą, pagal Kaimo plėtros<br />

programos kryptis, pagal ES Bendrosios ţemės ūkio politikos nuostatas.<br />

Гавра, Савицкая (socialinis aktyvumas, atsakomybė) (2005)<br />

8. Prekinio ţenklo sukūrimas (logotipas) Anholt (2000), Жаркова (2005), Гавра, Савицкая (2005)<br />

9. Turizmo rinkos vystymas Anholt (2000), Жаркова (2005), Крылов (2008)<br />

10. Informacinių leidinių parengimas Norman (2000), Balmer (2001), Rainisto (2003), Жаркова (2005)<br />

11. Vietovės tinklalapio funkcionavimas Norman (2000), Balmer (2001), Rainisto (2003), Жаркова (2005),<br />

12. Atskirų veiklos sričių įvaizdţio formavimas Norman (2000), Balmer (2001), Жаркова (2005)<br />

Vertinimo kriterijai nustatyti pagal <strong>mokslinė</strong>s literatūros ir teisinių aktų analizės rezultatus. Buvo<br />

sugretinamos skirtingų autorių nuomonės, nustatant visaapimančius vertinimo kriterijus. Empirinio tyrimo metu<br />

buvo analizuojamas 2006-2010 metų Šakių rajono strateginis planas, kaip viena iš vietovės įvaizdţio formavimo<br />

priemonių. Vertinimui sudaryta septynių balų vertinimo skalė (ţr. 3 lentelę).

98<br />

3 lentelė. Šakių rajono Strateginio plano priemonių, nukreiptų į vietovės įvaizdţio formavimą, vertinimo<br />

balų reikšmės:<br />

Balas Apibūdinimas<br />

6 Vykdoma veikla yra numatyta vietovės strateginiame plane, įgyvendintos visos numatytos priemonės ir projektai,<br />

orientuota į tikslinę rinką.<br />

5 Vykdoma veikla yra numatyta vietovės strateginiame plane, įgyvendinta dauguma numatytų priemonių ir projektų.<br />

4 Vykdoma veikla yra numatyta vietovės strateginiame plane, periodiškai įgyvendinamos numatytos priemonės.<br />

3 Vykdoma veikla yra numatyta vietovės strateginiame plane, epizodiškai įgyvendinamos numatytos priemonės.<br />

2 Vykdoma veikla yra numatyta vietovės strateginiame plane, įgyvendinamos numatytos tik kelios priemonės.<br />

1 Vykdoma veikla yra numatyta vietovės strateginiame plane, nėra įgyvendinamos numatytos priemonės.<br />

0 Vykdoma veikla nėra numatyta vietovės strateginiame plane, numatytos priemonės nėra įgyvendinamos.<br />

Aukščiausią balą gauna atitinkama veiklų ir priemonių grupė (kriterijus), kai visos numatytos vietovės<br />

strateginiame plane veiklos ir priemonės yra įgyvendintos ir yra aišku į kokią tikslinę rinką orientuota vykdoma<br />

veikla. Pagal aukščiau minėtus parinktus kriterijus strateginio plano priemonės buvo grupuojamos,<br />

skaičiuojamos ir vertinamos (kiek jų buvo planuota, kiek įgyvendinta ir į kokią tikslinę rinką orientuotos – taip<br />

buvo nustatomas balas (0-6). Pateiktoje lentelėje galime matyti vertinimus nuo 0 iki 6 balų pagal numatytą<br />

metodiką (ţr. 4 lentelę).<br />

4 lentelė. Šakių rajono strateginio plano priemonių orientacijos į tikslines rinkas vertinimo suvestinė<br />

lentelė 2006-2010 m.<br />

Kriterijai<br />

Tikslinė rinka<br />

Vietovės<br />

gyventojai<br />

Lanky<br />

tojai<br />

Investuo<br />

tojai<br />

Eksporto<br />

rinkos<br />

Iš<br />

viso,<br />

balų<br />

Struktūra<br />

1. Vietovės strateginis planas 4 4 5 1 14 10,4<br />

2. Infrastruktūros gerinimas (kelių kokybės<br />

gerinimas, socialinės infrastruktūros<br />

objektai)<br />

4 3 3 0 10<br />

3. Daugiafunkcinio ţemės ūkio vystymas 4 0 2 2 8 6,0<br />

4. Unikalių vietovės produktų/paslaugų<br />

kūrimas. Parama verslui.<br />

5. Kultūros, tradicijų, amatų išsaugojimas ir<br />

vystymas (šventės, istoriniai paminklai)<br />

2 2 2 2 8<br />

6 6 5 5 22<br />

6. Mokymų rengimas ir vykdymas 6 0 0 0 6 4,5<br />

7. Bendruomeninių organizacijų veikla 2 0 2 0 4 3,0<br />

8. Prekinio ţenklo sukūrimas (logotipas) 0 0 0 0 0 0,0<br />

9. Turizmo rinkos vystymas 6 6 5 2 19 14,2<br />

10. Informacinių leidinių parengimas 3 5 3 2 13 9,7<br />

11. Vietovės tinklalapio funkcionavimas 5 6 5 5 21 15,7<br />

12. Atskirų veiklos sričių įvaizdţio<br />

formavimas<br />

3 3 3 0 9<br />

, proc.<br />

Iš viso, Balai: 45 35 35 19 134 100,0<br />

Struktūra, proc. 33,6 26,1 26,1 14,2 100,0<br />

Lentelėje galime matyti visas strateginio plano priemonių grupes, suformuotas pagal kriterijų įvertinimus<br />

balais, taip pat orientacija į tikslines rinkas. Maksimaliai strateginio plano priemonių grupės pagal kriterijus<br />

galėjo surinkti 24 balus horizontaliai ir 72 balus vertikaliai. Kriterijų procentinis reikšmingumas pavaizduotas<br />

grafike (ţr. 1 pav.)<br />

7,5<br />

6,0<br />

16,4<br />

6,7

Kriterijai<br />

5. Kultūros, tradicijų, amatų išsaugojimas ir vystymas<br />

11. Vietovės tinklalapio funkcionavimas<br />

9. Turizmo rinkos vystymas<br />

1. Vietovės strateginis planas<br />

10. Informacinių leidinių parengimas<br />

2. Infrastruktūros gerinimas<br />

12. Atskirų veiklos sričių įvaizdţio formavimas<br />

4. Unikalių vietovės produktų/paslaugų kūrimas. Parama verslui.<br />

3. Daugiafunkcinio ţemės ūkio vystymas<br />

6. Mokymų rengimas ir vykdymas<br />

7. Bendruomeninių organizacijų veikla<br />

8. Prekinio ţenklo sukūrimas<br />

99<br />

0<br />

4<br />

6<br />

10<br />

9<br />

8<br />

8<br />

14<br />

13<br />

0 5 10 15 20<br />

19<br />

22<br />

21<br />

Balai (max 24)<br />

1 pav. Šakių rajono 2006-2010 metų strateginio plano priemonių, nukreiptų į vietovės įvaizdţio<br />

formavimą, vertinimo balai.<br />

Pagal tyrimo duomenis galima išskirti tris pagrindines priemonių grupes, kurios surinko daugiausia<br />

balų. 22 balus surinko kategorija „Kultūros, tradicijų, amatų išsaugojimas ir vystymas (šventės, istoriniai<br />

paminklai)―. Šakių rajone yra formuojama kultūros plėtros programa, vykdomi tarptautiniai renginiai. 21 balą<br />

surinko kategorija „Vietovės tinklalapio funkcionavimas―. Vietovės tinklalapis informatyvus, pateikiama svarbi<br />

informacija gyventojams, pateiktos naudingos nuorodos turistams, verslininkams bei investuotojams. „Turizmo<br />

rinkos vystymas― surinko 19 balų. Šakių rajone suformuoti turizmo plėtros planai. Aukštus balus nulėmė ir tai,<br />

kad priemonių grupės pagal kriterijus yra orientuotos į visas tikslines rinkas. Vietovėje aktyviai rengiami ir<br />

vykdomi mokymai, aktyvi bendruomeninių organizacijų veikla, tačiau priemonės skirtos vietos gyventojams.<br />

Šakių rajono strateginio plano priemonių tikslinių rinkų struktūra pavaizduota 2 paveiksle.<br />

Investuotojai<br />

26%<br />

Eksporto<br />

rinkos<br />

14%<br />

Lankytojai<br />

26%<br />

Vietovės<br />

gyventojai<br />

34%<br />

2 pav. Šakių rajono strateginio plano priemonių orientacijos į tikslines rinkas struktūra procentais, 2006-<br />

2010 metai.<br />

Šakių rajono strateginio plano priemonių orientacija į vietovės gyventojus yra aukščiausia (33.6 proc.),<br />

o į eksporto rinkas yra daugiau nei du kart maţesnė (14.2 proc.). Taip pat 26 proc. visų priemonių nukreipta<br />

siekiant lankytojams dėl aktyvaus turizmo rinkos vietovėje. Maţiau dėmesio skiriama eksporto rinkoms (14<br />

proc.). Tyrimo duomenys parodė, kad į vietos gyventojus orientuotoms priemonėms, tenka 45 balai iš 72, taigi<br />

situacija yra tobulintina. Svarbu atkreipti didesnį dėmesį, numatant strateginio plano priemones, kad jos būtų ir<br />

įgyvendinamos, o ne tik planuojamos. Vietovė siekia formuoti įvaizdį, gerinti vietovės gyvenimo kokybę,<br />

pritraukti investicijas, eksportuoti vietovėje pagamintas prekes, pritraukti lankytojus ir naujus gyventojus į<br />

vietovę, kitaip tariant, parduoti save. Todėl Strateginio vietovės plėtojimo plano numatytos priemonės turi būti<br />

orientuotos į skirtingas tikslines rinkas.

100<br />

Išvados<br />

1. Vietovės įvaizdis apima vietovės gyventojų ar lankytojų supratimą apie vykstančius vietovėje<br />

procesus. Kaimo vietovių įvaizdis yra bendro šalies įvaizdţio dalis. Jis yra svarbus dėl kaimo vietovės specifinės<br />

kultūros, vertybių, veiklos ir unikalių vietovėje kuriamų produktų ir paslaugų.<br />

2. Nagrinėti vietovės įvaizdį galima dviem kryptimis. Remiantis kaimo plėtros principais, kaimo vietovių<br />

įvaizdis gali būti formuojamas „iš apačios―, tačiau šis procesas yra dalis šalies įvaizdţio formavimo proceso,<br />

todėl turi būti uţtikrintas ir veikimas „iš viršaus―.<br />

3. Vietovės įvaizdţio formavimas yra viena iš priemonių spręsti vietovėje kylančias problemas,<br />

informuoti vietos ir uţsienio visuomenę apie esamus vietovės privalumus, taip pritraukiant investicijas, didinat<br />

eksportą ir plėtojant turistinę rinką.<br />

4. Suformuoti vertinimo kriterijai ir balai yra tinkami analizuoti vietovės įvaizdţio formavimo<br />

priemones, atlikti stebėjimus ir kontroliuoti. Vertinimo kriterijai apima visas vietovės įvaizdţiui reikšmingas<br />

sritis.<br />

5. Pagrindiniai kaimo vietovės įvaizdţio formavimo procesą sudarantys elementai yra turizmas ir jo<br />

plėtojimas, eksporto didinimas, tradicijų, kultūros, amatų ir tautinio paveldo išsaugojimas, vietovės strateginiai<br />

planai, unikalus vietovės produktų kūrimas ir realizacija, informacinių leidinių parengimas ir platinimas,<br />

daugiafunkcinio ţemės ūkio vystymas.<br />

6. Vertinant vietovės įvaizdţio formavimo priemones, svarbu skirstyti priemonių orientaciją į tikslines<br />

rinkas: vietovės gyventojus, lankytojus, investuotojus ir eksporto rinkas. Tokiu būdu būtų lengviau nustatyti<br />

problemas ir pateikti rekomendacijas.<br />

7. Šakių rajono strateginio plano analizė parodė, kad didelis dėmesys yra skiriamas turizmo rinkos<br />

plėtojimui, kultūros, tradicijų išsaugojimui, vietovėje aktyviai rengiami ir vykdomi mokymai, gerinama<br />

infrastruktūra, vykdomi tarptautiniai projektai. Tokių priemonių įgyvendinimas daro teigiamą įtaką Šakių rajono<br />

įvaizdţiui, tačiau plane numatytų priemonių įgyvendinimas nėra efektyvus.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. ANHOLT, S., 2000. The Anholt GFK-Ropers‗s Nation Brands Index [ţiūrėta 2010-10-20]. Prieiga per internetą:<br />

http://www.scotland.gov.uk/Publications/2010/03/26104609/5<br />

2. BAGDONIENĖ, L. 2006 Regiono marketingo valdymas. Regionų plėtra. Prisitaikymas prie kintančių rinkos sąlygų ir<br />

naujų gebėjimų ugdymas. Mokomoji knyga. Kaunas: Technologija.<br />

3. BALMER J. M. 2001. Corporate identity, corporate branding and corporate marketing. Seeing through the fog. //<br />

European Journal of Marketing, Vol. 35, No. ¾.<br />

4. BERSTEIN, D. 1996 Company Image and Reality: A Critique of Corporate Communications. Cassell: The Advertising<br />

Association.<br />

5. DRŪTEIKIENĖ, G. 2005. Organizacijos įvaizdţio kūrimo procesas ir jo vadyba. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.<br />

6. GONZALES-HERRERO, A.; PRATT, C. B. 1995 How to manage a crisis before – or whenever – it hits. Public<br />

Relations Quarterly, vol. 40 (1), p. 25–29.<br />

7. YAVAS, U.; SHEMWELL, D. 1996 Bank image: exposition and illustration of correspondence analysis. International<br />

Journal of Bank Marketing. ISSN 0265-2323, vol. 14, no. 1, p. 15–21.<br />

8. KAZOLEAS, D.; KIM, Y.; MOFFITT, M. A. 2001 Institutional image: a case study. Corporate Communications: An<br />

International Journal, vol. 6 (4), p. 205–216.<br />

9. KOSCHNICK, W. 1987. Standard-Lexicon fur Marketing, Marktkommunication, Markt-und Mediaforschung: Munchen.<br />

10. KOTLER, P. ASPLUND, C. REIN, I. HAIDER, D. 1999 Marketing Places Europe. Pearson Education Ltd, London.<br />

11. KOTLER, P.; FOX, K. F. 1995 Strategic Marketing for Educational Institutions. Englewood Cliffs NJ: Prentice-Hall.<br />

12. MIKALAUSKIENĖ, A. 2009. Vietos marketingas – iššūkis biurokratams. [ţiūrėta 2010-11-20]. Prieiga per internetą:<br />

http://www.infoverslui.lt/index.php?cid=2792&new_id=426<br />

13. NORMANN R. 2005. Service management: strategy and leadership in service business. Chichester etc.: John Wiley &<br />

Sons.<br />

14. OLEKAITĖ, G. 2007. Kaimo turizmo sodybų įvaizdţio kūrimas. Mokslinis straipsnis. LŢŪU. [ţiūrėta 2010-11-20].<br />

Prieiga per internetą: www.lzuu.lt/file.doc?id=16726<br />

15. PILIUTYTĖ, J. 2005. Rinkodaros metodų taikymo teoriniai aspektai miestų plėtros kontekste Viešoji politika ir<br />

administravimas ISSN 1648-2603. Nr. 11 [ţiūrėta 2010-11-20]. Prieiga per<br />

internetą:http://internet.ktu.lt/lt/mokslas/zurnalai/vpa/z11/1648-2603-2006-nr11-95.pdf

101<br />

16. RAINISTO, S. K. 2003. Success factors of place marketing: a study of place marketing practices in Northern Europe and<br />

the United States. HUT. Doctoral Dissertations.<br />

17. SEITEL, F. P. 2006 The Practice of Public Relations. London: Prentice Hall.<br />

18. SEVIER, ROBERT, A. 1994 Image Is Everything--Strategies for Measuring, Changing, and Maintaining Your<br />

Institution's Image. College and University, v69 n2 p60-75 Win. ISSN-0010-0889.<br />

19. STUART, H. 1999. Towards a Definitive Model of the Corporate Identity Management Process // Corporate<br />

Communications: An International Journal. vol. 4, no. 4, p. 200-207.<br />

20. TOPOR, R. S. 1986 Institutional Image: how to define, improve, market it. Washington.<br />

21. TREADWELL, D. F.; HARRISON, T. M. 1994. Conceptualizing and assessing organizational image: model images,<br />

commitment and communication. Communication Monographs, vol. 61, p. 63–84.<br />

22. ГАВРА, Д., САВИЦКАЯ, А. 2005. Структурная модель имиджа государства/региона для внешних и внутренних<br />

аудиторий.<br />

23. ДАШКОВА, Е. В. 2002. Формирование имиджа территорий как стратегическое направление деятельности.<br />

24. ЖАРКОВА, А.Н. 2005. Государственное управление: Имидж территории как фактор развития международного<br />

туризма.<br />

25. КРЫЛОВ, 2008. Особенности формирования имиджа территорий в российской провинции. Т. 1. p. 224-228.<br />

Summary<br />

Evaluation of Lithuanian Country-side Image<br />

Research aim – to identify evaluated criterions of country-side image. Research methods: analysis of scientific<br />

literature, analysis of documents, graphic representation, logic analysis and modeling methods. Scientific work results.<br />

Image is important for every person, organization and sure for locality. People understand things differently, so we need to<br />

create the positive image. Significant for people and government find in our country-side the best attractive objects for<br />

positive image formation. The analysis of country-side image should be done in both ways: up and down and opposite.<br />

Municipality strategic plan instruments should be orientated in all target markets. Research of Šakiu area strategic plan<br />

shows, what keeping a lot of attention to culture, tourism, international projects, local trainings, local infrastructure<br />

improvement. Problem is that just half strategic plan instruments were done.<br />

Scientific work is important for every people who live in Lithuania and country-side and especially important for<br />

government institutions. Evaluate criterions will help to analyze country-side image formation instruments.<br />

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vilma Atkočiūnienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

102<br />

CENTRINĖS IR VIETINĖS VALDŢIOS TIKSLAI, UŢDAVINIAI IR<br />

FUNKCIJOS ĮGYVENDINANT SOCIALINES PROGRAMAS<br />

Rima Jasinskaitė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Lietuvos, kaip ir daugelio kitų šalių, visuomenei būdingos tam tikros socialinės problemos. Visuomenė<br />

diferencijuojasi pagal pajamas ir turtą, didėja bedarbystė ir nusikaltimai, gausėja narkomanų, išmaldos<br />

prašančiųjų ir vadinamųjų ―šiukšlyno ţmonių―- šios ir kitos problemos tampa Lietuvos kasdienybe. Kiekvienas<br />

ţmogus yra visuomenės dalis, todėl kiekvieno ţmogaus arba grupės ţmonių su ta pačia bėda, problemos turi būti<br />

sprendţiamos kaip visos visuomenės. O kai padeda visa visuomenė tada spręsti šias problemas privalo centrinė<br />

ir vietinė valdţia.<br />

Tam, kad būtų išspręstos socialinės problemos yra teikiamos socialinės paslaugos ir vykdomos<br />

socialinės programos. Socialinė programa - tai iš anksto gerai parengtas ir suplanuotas objekto ar sistemos<br />

sukūrimas ar jų pakeitimas (Neverauskas ir kt., 2007)<br />

Valstybės socialines programos planuojamos ir įgyvendinamos valstybės ir vietos savivaldos lygmeniu.<br />

Tyrimo tikslas – ištirti centrinės ir vietinės valdţios tikslus, uţdavinius ir funkcijas įgyvendinant<br />

socialines programas bei pateikti siūlymus dėl bendros socialinių programų administravimo sistemos.<br />

Tyrimo uţdaviniai:<br />

1. Atlikti Lietuvos centrinės valdţios socialinių tikslų, uţdavinių ir funkcijų analizę ir sintezę.<br />

2. Atlikti Lietuvos vietinės valdţios (savivaldos) socialinių tikslų, uţdavinių ir funkcijų analizę ir<br />

sintezę<br />

3. Pateikti siūlymus dėl centrinės ir vietinės valdţios bendradarbiavimo įgyvendinant socialines<br />

programas tobulinimo.<br />

Tyrimo objektas – centrinės ir vietinės valdţios socialiniai tikslai, uţdaviniai ir funkcijos.<br />

Tyrimo metodai – analizuojant centrinės ir vietinės valdţios socialinius tikslus, uţdavinius ir funkcijas<br />

buvo naudojami dokumentų analizės ir kiti bendramoksliniai tyrimo metodai: sisteminė, lyginamoji ir loginė<br />

analizė. Buvo atliekama teisės aktų (įstatymų) analizė, kuri padėjo išsiskirti pagrindinius centrinės ir vietinės<br />

valdţios socialinius tikslus, uţdavinius ir funkcijas įgyvendinant socialines programas. Analizei buvo naudojami<br />

pagrindinių institucijų, kurios įgyvendina socialinę politiką, nuostatai taip pat LR Vietos savivaldos, LR<br />

socialinių paslaugų įstatymai, Lietuvos Respublikos Seimo statutas ir Penkioliktos LR Vyriausybės programa.<br />

Tyrimo rezultatai.<br />

Šiandien praktiškai nėra nė vienos šiuolaikinės valstybės, kurios teritorija ir gyventojai nebūtų<br />

suskirstyti į smulkesnius ir pavaldţius centrinei vyriausybei administracinius vienetus. Lietuvoje valdţios<br />

sektorių sudaro du subsektoriai: centrinė bei vietinė valdţia. Lietuvos valstybės valdţią sudaro: „Prezidentas,<br />

Seimas, Vyriausybė ir Teismai― ( LR Konstitucija, 1992).<br />

Lietuvos centrinė ir vietinė valdţia formuoja ir įgyvendina socialinę politiką.Valstybės socialinė<br />

politika – tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas atsiţvelgiant į gaunamų pajamų dydį ar jų praradimą<br />

arba nemokamą socialinių paslaugų teikimą nepakankamai aprūpintiems piliečiams.<br />

Socialinės politikos pagrindiniai tikslai:<br />

1. Socialinė apsauga;<br />

2. Investicijos į ţmogų;<br />

3. Socialinė ramybė;<br />

4. Šeimyninis gyvenimas. (Penkioliktos LR Vyriausybės programa, 2008).<br />

Socialinę politiką formuoja ir įgyvendina daug įvairaus lygmens institucijų. Išnagrinėjus strateginius<br />

dokumentus, įstatymus, nuostatus ir kitus dokumentus buvo išskirtos šios centrinės valdţios institucijos, tai: LR<br />

Seimas, LR Vyriausybė, Socialinių reikalų ir darbo komitetas prie LR Seimo, Socialinės apsaugos ir darbo<br />

ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Socialinių paslaugų prieţiūros<br />

komitetas.

103<br />

Norint parodyti šių institucijų indėlį formuojant socialinę politiką buvo išskirti pagrindiniai centrinės<br />

valdţios institucijų tikslai, uţdaviniai ir funkcijos.<br />

1 lentelė. Centrinės valdţios tikslai socialinėje srityje<br />

Centrinės valdţios institucijos Tikslai<br />

Lietuvos Respublikos Seimas<br />

Socialinių reikalų ir darbo<br />

komitetas<br />

Vyriausybė<br />

Ministerijos<br />

Socialinės apsaugos ir<br />

darbo ministerija<br />

Švietimo ir mokslo<br />

ministerija<br />

Sveikatos apsaugos<br />

ministerija<br />

Socialinių paslaugų<br />

prieţiūros departamentas<br />

Atstovauti gyventojų interesus, siekiant aukštesnio gyvenimo lygio,<br />

socialinės apsaugos. (Lietuvos Respublikos Seimo statutas, 1994).<br />

Tikslas – telkti visuomenę imantis atsakomybės neatidėliotinai kurti geresnę<br />

Lietuvą, taip pat sušvelninti ir pamaţu likviduoti pagrindines socialines<br />

negeroves, ryţtingai spręsti paveldėtas problemas. (Penkioliktosios Lietuvos<br />

Respublikos Vyriausybės veiklos programa, 2008.)<br />

Siekti subalansuoti darbo rinką, didinti jos lankstumą ir saugumą, gerinti<br />

darbuotojų kvalifikaciją ir gebėjimus prisitaikyti prie pokyčių, siekti<br />

palankios šeimai aplinkos, efektyvios socialinės apsaugos ir aktyvaus<br />

bendruomenių dalyvavimo socialinėje veikloje, uţtikrinti socialiai<br />

paţeidţiamų gyventojų grupių socialinę integraciją. (Lietuvos Respublikos<br />

socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatai, 1998).<br />

Formuoti valstybės politiką neformaliojo švietimo srityje, organizuoti,<br />

koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą, formuoti valstybės politiką<br />

mokymosi visą gyvenimą srityje. (Švietimo ir mokslo ministerijos nuostatai,<br />

2010).<br />

Motyvuoti ţmones sveikai gyventi, o jiems susirgus teikti reikiamas<br />

sveikatos prieţiūros paslaugas, efektyviai naudojant turimus išteklius.<br />

(Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatai, 2010)<br />

Vertinti, priţiūrėti ir kontroliuoti valstybės ir vietos savivaldos lygmenimis<br />

socialinių paslaugų kokybę, rengti bei įgyvendinti valstybės socialines<br />

programų priemones. (Socialinių paslaugų prieţiūros departamento nuostatai,<br />

2006)<br />

Apţvelgus institucijas, kurios rūpinasi gyventojų socialiniais reikalais, galima teigti, kad pagrindinis šių<br />

institucijų tikslas – rūpinimąsis ţmogumi, jo pasirinkimo galimybių didinimas ar lėšų ir paslaugų uţtikrinimas,<br />

kai jis dėl objektyvių prieţasčių negali savęs ar šeimos pakankamai aprūpinti iš darbo ar kitokių pajamų.<br />

2 lentelė. Centrinės valdţios uţdaviniai socialinėje srityje<br />

Centrinės valdţios institucijos Uţdaviniai<br />

Lietuvos Respublikos Seimas<br />

Socialinių reikalų ir<br />

darbo komitetas<br />

1. Tobulinti socialinę politika.<br />

2. Tobulinti šeimos suvokimą, organizuoti pagalbą šeimoms.<br />

3. Gerinti pragyvenimo lygį. (Lietuvos Respublikos Seimo statutas,<br />

1994).<br />

Vyriausybė Svarbiausiu strateginiu uţdaviniu laikomas esminis padėties<br />

gerinimas srityse, galinčiose uţtikrinti tikrą proverţį.<br />

(Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos<br />

programa, 2008.)<br />

Ministerijos<br />

Socialinės apsaugos ir<br />

darbo ministerija<br />

1. Formuoti socialinės paramos ir integracijos politiką, organizuoti,<br />

koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą.<br />

2. Formuoti šeimos ir jaunimo politiką, organizuoti, koordinuoti ir<br />

kontroliuoti jos įgyvendinimą. (Lietuvos Respublikos socialinės<br />

apsaugos ir darbo ministerijos nuostatai, 1998).

104<br />

1 lentelėje iškeltas pagrindinis tikslas – ţmogus ir jo poreikių bei gyvenimo sąlygų gerinimas, 2<br />

lentelėje pateikti pagrindiniai uţdaviniai. Galima teigti, kad pagrindinis centrinės valdţios institucijų uţdavinys<br />

– esminis padėties gerinimas, tobulinant socialinę politiką.<br />

3 lentelė. Centrinės valdţios funkcijos socialinėje srityje<br />

Centrinės valdţios<br />

institucijos<br />

Lietuvos Respublikos Seimas<br />

Socialinių reikalų ir<br />

darbo komitetas<br />

Funkcijos<br />

1. Svarstyti ir teikti pasiūlymus dėl valstybės šeimos ir socialinės politikos<br />

formavimo.<br />

2. Rengti paramą šeimai, gyventojų uţimtumą, darbo santykius, socialinę rūpybą,<br />

apsirūpinimą butais reglamentuojančių įstatymų projektus ir teikti išvadas dėl<br />

tokių įstatymų, kitų aktų, perduotų komitetui nagrinėti, projektų. (Lietuvos<br />

Respublikos Seimo statutas, 1994).<br />

Vyriausybė 1. Koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą.<br />

2. Rengia valstybės biudţeto projektą ir teikia jį Seimui, vykdo valstybės<br />

biudţetą, teikia Seimui biudţeto įvykdymo apyskaitą. (Penkioliktosios<br />

Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programa, 2008.)<br />

Ministerijos<br />

Socialinės apsaugos<br />

ir darbo ministerija<br />

Sveikatos apsaugos<br />

ministerija<br />

Švietimo ir mokslo<br />

ministerija<br />

Socialinių paslaugų<br />

prieţiūros<br />

departamentas<br />

1. Organizuoja ir finansuoja uţimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimą.<br />

2. Rengia ir įgyvendina valstybės socialinių paslaugų programas ir projektus.<br />

3. Koordinuoja šeimos politikos įgyvendinimą visose srityse. (Lietuvos<br />

Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatai, 1998).<br />

1. Saugoti ir stiprinti sveikatą, vykdant visuomenės sveikatos prieţiūrą.<br />

2. Siekti, kad pacientams būtų laiku teikiama geros kokybės, saugi ir prieinama<br />

sveikatos prieţiūra. (Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatai, 2010)<br />

1. Kaupia, sistemina ir analizuoja informaciją vaikų ugdymo ir uţimtumo<br />

klausimais, taip pat koordinuoja vaikų socializacijos centrų ir specialiųjų<br />

mokyklų veiklą.<br />

2. Uţsako neformaliojo suaugusiųjų švietimo programas, tikslinius projektus ir<br />

juos finansuoja. (Švietimo ir mokslo ministerijos nuostatai, 2010).<br />

1. Teikia metodinę pagalbą dėl bendrųjų socialinių paslaugų ir socialinės<br />

prieţiūros kokybės kontrolės.<br />

2. Formuoja bendrą socialinės globos normų ir bendrosioms socialinėms<br />

paslaugoms bei socialinei prieţiūrai keliamų reikalavimų taikymo praktiką.<br />

(Socialinių paslaugų prieţiūros departamento nuostatai, 2006)<br />

Išnagrinėjus centrinės valdţios institucijų tikslus, uţdavinius ir funkcijas, galime teigti, kad tiek<br />

uţdaviniai, tiek funkcijos atitinka iškeltą pagrindinį tikslą – ţmogų ir jo gyvenimo kokybės gerinimą. Funkcijos<br />

parodo, kaip šito tikslo pasiekti: rengti socialines programas ir projektus, analizuoti ir rengti pasiūlymus dėl<br />

šeimos supratimo formavimo, socialinės politikos tobulinimo, uţimtumo didinimo ir t.t.<br />

Lietuvos centrinė valdţia socialinę politiką įgyvendina kartu su vietine valdţia. Vietos savivalda – tai<br />

valstybės teritorijos administracinio vieneto - savivaldybės teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos<br />

Respublikos Konstituciją ir įstatymus per administracinio vieneto nuolatinių gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų<br />

savivaldybės taryba bei jos sudarytas vykdomąsias institucijas. (Vietos savivaldos įstatymas, 1994)<br />

Tyrimo metu iškirtos vietinės valdţios institucijos, kurios atsakingos uţ socialinės politikos<br />

įgyvendinimą - Savivaldybės Taryba, Savivaldybės administracija, Seniūnija. Šių institucijų socialinių tikslų,<br />

uţdavinių ir funkcijų išskyrimui buvo analizuojamas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas.

4 lentelė. Vietinės valdţios tikslai socialinėje srityje<br />

105<br />

Vietinės valdţios<br />

Tikslai<br />

institucijos<br />

Savivaldybė Savivaldybės tikslas yra siekti visuotinės gerovės, visiems savivaldybės<br />

gyventojams sudaryti vienodas sąlygas naudotis jų lėšomis sukurta infrastruktūra,<br />

todėl ūkinės veiklos ekonomiškumas vienoje, atskirai paimtoje ūkio šakoje, neturi<br />

tapti lemiamu privatizavimo kriterijumi. (LR Vietos savivaldos įstatymas, 1994)<br />

Savivaldybės Taryba Įgyvendinti socialinę politiką savivaldybėje. (LR Vietos savivaldos įstatymas,<br />

1994)<br />

Savivaldybės<br />

administracija<br />

Įgyvendinti teisės aktų nustatytas funkcijas kuo efektyviau tenkinant<br />

bendruomenės interesus. (LR Vietos savivaldos įstatymas, 1994)<br />

Seniūnija Savivaldybės priskirtoje teritorijoje organizuoti ir įgyvendinti savivaldybės<br />

institucijų priimtus sprendimus, administruoti jai priskirtų viešųjų paslaugų<br />

teikimą. seniūnijos gyventojams. (LR Vietos savivaldos įstatymas, 1994)<br />

4 lentelėje pateikti pagrindiniai vietinės valdţios institucijų tikslai, nustatyta, kad tikslas yra toks pat<br />

kaip ir centrinės valdţios institucijų, tačiau susiaurėja įgyvendinimo teritorija, koncentruojamąsi į savivaldybę.<br />

5 lentelė. Vietinės valdţios uţdaviniai socialinėje srityje<br />

Vietinės valdţios<br />

Uţdaviniai<br />

institucijos<br />

Savivaldybė 1. Gyventojų aptarnavimas įvairiais klausimais.<br />

2. Uţtikrinti vaiko teisių apsaugą.<br />

3. Suteikti visas socialines paslaugas gyventojams. (LR Vietos savivaldos<br />

įstatymas, 1994)<br />

Savivaldybės Taryba 1. Organizuoti socialinio būsto fondo formavimą, uţtikrinti socialinių paslaugų<br />

kokybę.<br />

2. Organizuoti socialinių paslaugų prieinamumą kiekvienam ţmogui. (LR Vietos<br />

savivaldos įstatymas, 1994)<br />

Savivaldybės<br />

administracija<br />

1. Įstatymų nustatyta tvarka organizuoti savivaldybės biudţeto pajamų ir išlaidų<br />

bei kitų piniginių išteklių buhalterinės apskaitos tvarkymą, organizuoti ir<br />

kontroliuoti Savivaldybės turto valdymą ir naudojimą.<br />

2. Administruoti viešųjų paslaugų teikimą. (LR Vietos savivaldos įstatymas,<br />

1994)<br />

Seniūnija Prireikus įvertina atskirų šeimų (asmenų) gyvenimo sąlygas ir pateikia<br />

savivaldybės administracijai siūlymus dėl socialinės paramos toms šeimoms<br />

(asmenims) reikalingumo bei paramos būdų. (LR Vietos savivaldos įstatymas,<br />

1994)<br />

Vienas iš svarbiausių vietinės valdţios institucijų uţdavinių yra – gyventojų aptarnavimas ir socialinių<br />

paslaugų teikimas. Vietinės valdţios funkcijos, kurios nagrinėjamos 6 lentelėje parodo,kaip galima šias<br />

paslaugas kokybiškiau pateikti paslaugos gavėjui.<br />

6 lentelė. Vietinės valdţios funkcijos socialinėje srityje<br />

Vietinės valdţios institucijos Funkcijos<br />

Savivaldybė 1. Socialinių paslaugų įstaigų, šeimynų steigimas, išlaikymas ir<br />

bendradarbiavimas su visuomeninėmis organizacijomis.<br />

2. Socialinių paslaugų ir kitos socialinės paramos teikimas.<br />

3. Sąlygų neįgalių gyventojų (invalidų, visiškos negalios invalidų) socialiniam<br />

integravimui į bendruomenę sudarymas. (LR Vietos savivaldos įstatymas,<br />

1994)

Savivaldybės<br />

Taryba<br />

Savivaldybės<br />

administracija<br />

106<br />

1. Priima sprendimus dėl valstybės socialinių ir ekonominių programų<br />

tikslinių lėšų ir kitų valstybės fondų lėšų bei materialiojo turto paskirstymo<br />

savivaldybės biudţetinėms įstaigoms.<br />

2. Tvirtina savivaldybės socialinės ir ekonominės plėtros programas. (LR<br />

Vietos savivaldos įstatymas, 1994)<br />

1. Administruoja viešųjų paslaugų teikimą.<br />

2. Savivaldybės teritorijoje organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės institucijų<br />

sprendimų įgyvendinimą arba pati juos įgyvendina. (LR Vietos savivaldos<br />

įstatymas, 1994)<br />

Seniūnija 1. Dalyvauja rengiant ir įgyvendinant vaiko teisių apsaugos ir vaiko teisių<br />

paţeidimų prevencijos gerinimo priemones.<br />

2. Nustatyta tvarka gali organizuoti socialinės paramos teikimą ir pašalpų<br />

mokėjimą, organizuoja seniūnijos veiklos nuostatuose priskirtas būsto<br />

paslaugas. (LR Vietos savivaldos įstatymas, 1994)<br />

Nagrinėjant socialinius tikslus, uţdavinius ir funkcijas centrinės valdţios mastu socialinė politika<br />

vykdoma visos šalies apimtimi, o nagrinėjant vietinės valdţios mastu politika vykdoma ir gerinama<br />

savivaldybėje, tai matyti iš 4, 5, 6 lentelės.<br />

Geriausiai visas socialines problemas gali ţinoti vietos bendruomenė. Be nevyriausybinių organizacijų,<br />

tradicinių bendruomenių bei socialinių partnerių aktyvios veiklos sunku tikėtis gerų socialinės politikos<br />

įgyvendinimo rezultatų. Todėl labai svarbu stiprinti ir plėtoti bendruomenines paslaugas, skatinti ir aktyvinti<br />

privačią iniciatyvą. Visuomeninėms organizacijoms bendradarbiaujant su valstybės institucijomis, vykdoma<br />

socialinė politika.<br />

Labai svarbus socialinės politikos sprendimas – socialinės paramos sistemos decentralizavimas, kuris<br />

grindţiamas centrinės valdţios įtakos maţinimu, vietos savivaldos institucijų atsakomybės ir kompetencijos<br />

didinimu bei pačios bendruomenės ir kiekvieno iš mūsų asmeninės atsakomybės uţ save ir savo veiksmus<br />

didinimu.<br />

7 lentelėje pateikta bendras socialinių programų administravimo sistemos modelis.<br />

Viešasis administravimas - įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos<br />

savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės<br />

aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms<br />

administruoti. (LR administravimo įstatymas, 1999).<br />

Administravimą vykdo valstybės valdţios ir valdymo institucijos finansuojamos iš valstybės iţdo.<br />

Viešojo administravimo sistemą sudaro:<br />

valstybinio administravimo subjektai;<br />

savivaldybių administravimo subjektai;<br />

kiti administravimo subjektai. Visiems šiems subjektams įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti<br />

teisės aktai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus. (LR administravimo įstatymas, 1999).<br />

7 lentelė. Bendras socialinių programų administravimo sistemos modelis<br />

Rodikliai Centrinė valdţia Vietinė valdţia Teiginių<br />

bendrumas<br />

Tikslai Vertinti, priţiūrėti ir<br />

kontroliuoti valstybės<br />

ir vietos savivaldos<br />

lygmenimis<br />

socialinės politikos<br />

įgyvendinimą, rengti<br />

bei įgyvendinti<br />

socialines programas,<br />

atlikti jų monitoringą.<br />

Siekti visuotinės gerovės<br />

visiems savivaldybės<br />

gyventojams,<br />

savivaldybės priskirtoje<br />

teritorijoje organizuoti ir<br />

įgyvendinti socialinę<br />

politiką.<br />

Tiek vietinė, tiek<br />

centrinė valdţia<br />

kaip pagrindinį<br />

savo tikslą<br />

įvardina ţmogų ir<br />

jo gyvenimo<br />

kokybės gerinimą.<br />

Teiginių skirtumai<br />

Centrinė valdţia savo<br />

tiksluose paţymi tai,<br />

kad socialinė politika<br />

vykdoma valstybės ir<br />

vietos savivaldos<br />

mąstu, o vietinė<br />

valdţia jau<br />

orientuojasi į tam<br />

savivaldybę.

Uţdaviniai 1. Formuoti ir<br />

tobulinti valstybės<br />

socialinę politiką.<br />

2. Gerinti Lietuvos<br />

gyventojų<br />

pragyvenimo lygį.<br />

3. Kontroliuoti iš<br />

valstybės biudţeto<br />

skiriamų lėšų<br />

socialinei politikai<br />

skyrimą,<br />

panaudojimą ir<br />

poreikio nustatymą.<br />

Funkcijos 1. Rengti ir<br />

įgyvendinti<br />

valstybės socialinių<br />

paslaugų<br />

programas ir<br />

projektus;<br />

2. Rengti įstatymų ir<br />

kitų teisės aktų<br />

projektus bei<br />

pasiūlymus šeimos<br />

politikos, socialinės<br />

apsaugos ir darbo<br />

klausimais;<br />

3. Rengti biudţeto<br />

projektus ir skirti<br />

lėšas socialinei<br />

politikai<br />

įgyvendinti.<br />

107<br />

1. Tiesioginis gyventojų<br />

informavimas ir<br />

aptarnavimas<br />

socialiniais klausimais.<br />

2. Organizuoti piniginių<br />

išteklių buhalterinę<br />

apskaitą ir<br />

paskirstymas.<br />

3. Socialinių paslaugų<br />

kokybės uţtikrinimas.<br />

1. Nustatyta tvarka gali<br />

organizuoti socialinės<br />

paramos teikimą ir<br />

pašalpų mokėjimą;<br />

2. Priima sprendimus dėl<br />

valstybės socialinių ir<br />

ekonominių programų<br />

tikslinių lėšų ir kitų<br />

valstybės fondų lėšų<br />

bei materialiojo turto<br />

paskirstymo<br />

savivaldybės<br />

biudţetinėms<br />

įstaigoms.<br />

Socialinės<br />

politikos<br />

tobulinimas,<br />

siekiant uţtikrinti<br />

geresnį gyventojų<br />

gyvenimą.<br />

Centrinė valdţia<br />

rengia įstatymų ir<br />

teisės aktų,<br />

socialinių<br />

paslaugų<br />

programas ir<br />

projektus, o<br />

programų ir<br />

projektų<br />

įgyvendinimas<br />

daţniausiai tenka<br />

vietinei valdţiai.<br />

Centrinė valdţia<br />

galima teigti, kad<br />

bendrai sprendţia<br />

socialinės politikos<br />

klausimus, o vietinė<br />

valdţia orientuojasi i<br />

paslaugos gavėją,<br />

teikiant jam paslaugas,<br />

organizuojant pinigų<br />

paskistymą.<br />

Centrinė valdţia<br />

uţsiima teisės aktų<br />

projektų kūrimu,<br />

įstatymų rengimu, o<br />

jais vadovauja ir<br />

įgyvendina vietinė<br />

valdţia.<br />

Sugretinus centrinės ir vietinės valdţios tikslus, uţdavinius ir funkcijas socialinėje srityje, galima teigti,<br />

kad tikslas yra bendras tiek centrinei, tiek vietinei valdţiai – gerinti ţmonių gyvenimo kokybę, padėti prisitaikyti<br />

ir įsijungti į visuomenę. Centrinės ir vietinės valdţios uţdaviniai ir funkcijos socialinėje sityje skiriasi tuo, kad<br />

centrinė valdţia daugiau orientuojasi į įstatymų, projektų kūrimą, pataisas ir t.t., o vietinė valdţia įstatymus,<br />

nutarimus ir socialinius projektus įgyvendina tam tikroje teritorijoje ir glaudţiai sąveikauja su paramos ir<br />

paslaugų gavėjais.<br />

Išvados<br />

1. Centrinės ir vietinės valdţios pagrindinis tikslas – gyventojų gyvenimo kokybės gerinimas, teikiant<br />

socialines paslaugas ir paramą, vykdant socialinius projektus, kurie suteikia gyventojui didesnes galimybes<br />

sėkmingai įsijungti į visuomeninį gyvenimą.<br />

2. Vietinės valdţios teikiamos socialinės paslaugos ir vykdomos socialinės programos geriau prisitaiko<br />

prie ţmonių poreikių ir gali būti geriau bendruomenės kontroliuojamos.<br />

3. Lietuvos centrinė valdţia socialinę politiką formuoja šalies mastu, atsiţvelgdama į bendras<br />

socialines problemas.<br />

4. Galima teigti, kad sėkmingą socialinių programų įgyvendinimą lemia centrinės ir vietinės valdţios<br />

bendradarbiavimas. Kuo glaudesnis ryšys tarp šių institucijų, tuo galima garantuoti geresnę socialinė politiką.<br />

5. Bendradarbiavimas tarp centrinės ir vietinės valdţios įgyvendinant socialinę politiką pasireiškia:<br />

Centrinė valdţia skiria finansavimą vietinės valdţios socialinės politikos ir socialinių programų<br />

įgyvendinimui.

108<br />

Vietinė valdţia įgyvendindama socialinę politiką vadovaujasi centrinės valdţios suformuoluotais<br />

įstatymais, nuostatais ir kitais dokumentais.<br />

Centrinė valdţia vykdo vietinės valdţios institucijų vykdomos socialinės politikos ir įgyvendinamų<br />

socialinių programų monitoringą (kontrolę).<br />

6. Siekiant pagerinti socialinės politikos formavimą ir įgyvendinimą būtina gerinti bendradarbiavimą<br />

tarp vietinės ir centrinės valdţios institucijų, nes vietinės valdţios institucijos glaudţiai bendradarbiauja su<br />

paramos ir paslaugų gavėjais, jie geriausiai ţino ko jiems trūksta ir kokie jų lūkesčiai. Vietinė valdţia „mato‖<br />

pagrindines socialines problemas, kurias turi spręsti centrinė valdţia. Tam, kad būtų išspręsta ši problema,<br />

vietinė valdţia taip pat turėtų dalyvauti socialinės politikos formavime.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. Lietuvos Respublikos Seimo statutas. 1994. [Ţiūrėta <strong>2011</strong> vasario 16 d.]. Prieiga per internetą:<br />

.<br />

2. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatai. 1998. [Ţiūrėta <strong>2011</strong> vasario 16 d.]. Prieiga per<br />

internetą: .<br />

3. LR administravimo įstatymas. 1999. [Ţiūrėta <strong>2011</strong> sausio 16 d.]. Prieiga per internetą:<br />

.<br />

4. LR Konstitucija, 1992. [Ţiūrėta <strong>2011</strong> vasario 19 d.]. Prieiga per internetą:<br />

.<br />

5. LR Vietos savivaldos įstatymas, 1994. [Ţiūrėta <strong>2011</strong> vasario 20 d.]. Prieiga per internetą:<br />

.<br />

6. Neverauskas B. ir kt. 2007. Projektų valdymas. Mokomoji knyga. Kaunas: Technologija.<br />

7. Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programa. 2008. [Ţiūrėta <strong>2011</strong> vasario 20 d.]. Prieiga per<br />

internetą: .<br />

8. Socialinių paslaugų prieţiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatai. 2006. [Ţiūrėta<br />

<strong>2011</strong> vasario 20 d.]. Prieiga per internetą: .<br />

9. Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatai. 2010. [Ţiūrėta <strong>2011</strong> kovo 1d.]. Prieiga per internetą:<br />

.<br />

10. Švietimo ir mokslo ministerijos nuostatai. 2010. [Ţiūrėta <strong>2011</strong> kovo 1d.]. Prieiga per internetą:<br />

.<br />

Summary<br />

Central and Local Government Goals, Objectives and Functions for the Implementation of Social<br />

Programs<br />

Lithuania, like many other countries have a lot of social problems. Society differentiate according to income and wealth,<br />

increasing unemployment and crime, the number of drugs addicts, ―human trash‖, social status of disabled ambivalence –<br />

these and other problems it is like Lithuanian‘s routines. All people are part of society, so each of these people problems are<br />

general to all society.<br />

In order to solve social problems are provided social services and social programs. Public social programs are planned and<br />

implemented by state and local government.<br />

Aim of the study - to investigate the central and local goals, objectives and functions of social programs and make<br />

suggestions on the general administration of social programs.<br />

Research methods - analysis of the central and local government‗s goals, objectives and functions were used overall study<br />

method: systematic, comparative and logical analysis.<br />

Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Jan Ţukovskis (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

109<br />

LIETUVOS KAIMO BENDRUOMENINIŲ PROJEKTŲ VALDYMO<br />

YPATUMAI<br />

Rytis Kajėnas<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Kaimo bendruomeniniai projektai pasiţymi kompleksiškumu. Daug dėmesio turėtų būti skiriama kaimo<br />

gyventojų įtraukimui į bendruomeninę veiklą. Kaimo gyventojai aktyvinami dalyvauti valdant kaimo vietovių<br />

pokyčius, siekti darnumo ir subalansuotumo tarp ekonominių, kultūrinių, aplinkosauginių ir socialinių veiksnių.<br />

Vienas iš pagrindinių veikėjų ir naudos gavėjų įgyvendinant projektus yra kaimo gyventojai ir juos<br />

atstovaujančios kaimo bendruomeninės organizacijos. Kiekviena kaimo bendruomeninė organizacija vadovaujasi<br />

projektų rengimo, planavimo, gero valdymo principais. Reikalinga juos išanalizuoti, nustatyti bendrus Lietuvos<br />

kaimo bendruomeninių organizacijų projektų valdymo veiksmus ir metodus, parengti Lietuvos kaimo<br />

bendruomeninių projektų modelį.<br />

Tyrimo tikslas – nustatyti Lietuvos kaimo bendruomeninių projektų valdymo veiksmus ir metodus.<br />

Iškeltam tikslui pasiekti, numatyta įvykdyti šie uţdaviniai:<br />

1) ištirti kaimo bendruomeninių projektų valdymo teorinius dėsningumus;<br />

2) nustatyti kaimo bendruomeninių projektų valdymo lyginamasias sritis ir parengti tyrimo metodiką;<br />

3) atlikti Lietuvos kaimo bendruomeninių projektų gerosios praktikos pavyzdţių lyginamąją analizę;<br />

Tyrimo objektas – kaimo bendruomeninių projektų valdymas.<br />

Metodai - tyrimui atlikti naudojami <strong>mokslinė</strong>s literatūros, loginė, kontent analizės, taikomi lyginimo ir<br />

modeliavimo metodai, grafinis vaizdavimas, atliekama indukcija ir dedukcija bei sintezė.<br />

Tyrimo laikotarpis – 2005 – 2010 m.<br />

Rezultatai<br />

Kaimas atlieka rezidencinę, ūkinės veiklos diversifikacijos, relaksacijos ir reabilitacijos, paţinimo ir<br />

lavinimo, etninio paveldo išsaugojimo bei kraštovaizdţio puoselėjimo funkcijas (Jasaitis, 2007).<br />

Anot Atkočiūnienės ir kt. (2004) kaimo bendruomeninė organizacija yra visuomeninė organizacija,<br />

kurios veikloje gali dalyvauti kaimo vietovės ar kelių vietovių gyventojai, taip pat šios vietovės miškų savininkai<br />

ir nuomininkai, negyvenantys vietovėje, bei jų šeimos nariai, susieti viešaisiai poreikiais ir interesais.<br />

Veiksmingam bendruomeninių projektų rengimui ir įgyvendinimui būtina sutelkti kuo daugiau<br />

gyventojų iniciatyvų. Svarbiausia ne sušvelninti problemas ar laukti, kol jas išspręs valdţios institucijos, bet<br />

visiems drauge jas įvardyti ir patiems imtis veiklos. Tačiau kaimo gyventojams daţnai trūksta pasitikėjimo<br />

savimi, stinga tikėjimo paveikti įvykius, procesus, todėl jie vangiai dalyvauja bendroje veikloje. Kita ţmonių<br />

aktyvumo problema – išsaugoti ţmonių susidomėjimą bendruomenės projektine veikla ir kartu jų aktyvumą<br />

(Jankauskienė, Ališauskas, 2008). Būtent dėka bendruomenės projektinės veiklos valdomi kaimo sistemos<br />

elementai ir vystomas kaimas, tampa veiksmingesnės kaimo funkcijos.<br />

Kaimo bendruomeninių projektų galimybes diktuoja naujosios verslo plėtros tendencijos, europinės<br />

integracijos ir globalizacijos poveikis (Jasaitis, 2008), todėl vystant kaimo vietoves, nereikia pamiršti, jog būtina<br />

atsiţvelgti į vietovės tausojimą. Kaip ţinia, projektą galima apibudinti kaip tam tikrą inovaciją. Ţiurint globaline<br />

prasme, iš aplinką tausojančio vystymo koncepcijos reikėtų išskirti dar vieną itin svarbų aspektą – inovacijas,<br />

susijusias su mokslinių, techninių, technologinių, ekonominių, kultūrinių, ideologinių galimybių paieška, nes tai<br />

yra neišsemiamas paţangos išteklius, pertvarkant materialinį ir dvasinį visuomeninį gyvenimą. Aplinką<br />

tausojančio vystymo tikslai gali būti realizuoti tik diegiant inovacijas plačiąja prasme (Šileika.., 2001).<br />

Kaimo vietovė turi būti konkurencinga, galinti išgyventi rinkos sąlygomis, kartu garantuodama<br />

aplinkosauginį, socialinį ir kultūrinį tvarumą, pagrįstą bendradarbiavimu ir ryšiais tarp teritorijų. Vietos veikėjai<br />

turi gebėti susitelkti efektyviai bendrai veiklai, kuri grindţiama bendradarbiavimu ir bendrais poţiūriais. Taip pat<br />

vietos veikėjai turi gebėti maksimaliai panaudoti aplinką, sukurti ir išlaikyti vietovėje maksimalią pridėtinę vertę,<br />

bei atrasti vietovės reikšmingumą iš kitų vietovių. Visa tai ir apima vietovės socialinis, aplinkosauginis, ir<br />

ekonominis konkurencingumas (Leader.., 2007).

110<br />

Projektui būtinas vadovas, ir projekto darbo grupė. Vadovas turi sugebėti valdyti kaimo<br />

bendruomeninius projektus, sutelkti ţmones bendram darbui, prisiimti atsakomybę. Maziliausko (2008)<br />

nuomone, vadovaujant projektui būtina:<br />

• aiškiai suformuluoti tikslus;<br />

• siekiant (tarpinių) tikslų numatyti detalaus uţduočių planavimo, organizavimo, įgyvendinimo ir<br />

kontrolės procesus;<br />

• vadovauti projekto grupės nariams suteikiant jiems motyvaciją;<br />

• planuoti bei kontroliuoti išteklius, gamybinį pajėgumą ir biudţetą;<br />

• tobulinti vadovavimo būdus, padedančius nuolat analizuoti privalomus ir esamus vykstančių procesų<br />

veiksnius, atpaţinti galimus rizikos veiksnius, kvalifikuoti ir įvertinti projekto eigos etapus bei pateikti<br />

alternatyvių sprendimo variantų.<br />

Taip pat tiek vadovas, tiek projekto komanda turi gerai suvokti kaimo bendruomeninio projekto<br />

valdymo ciklą. Išanalizavus Lietuvos (Tamošaitis, 2004; Kučinskas, 2005) bei uţsienio (European Commission,<br />

2002; Labuschagne ir Brent, 2005; Lessel, 2007; Departament for Business.., 2007) literatūrą, atsiţvelgiant į<br />

LEADER metodikos (Leonavičiūtė, 2009) rekomendacijas, buvo sudaryta kaimo bendruomeninių projektų<br />

valdymo ciklo schema, kuri pavaizduota 1 paveiksle.<br />

Vietos plėtros strategija<br />

1. Projekto<br />

inicijavimas<br />

2. Projekto<br />

veiklų<br />

planavimas<br />

3. Projekto<br />

finansavimas<br />

4. Projekto veiklų<br />

vykdymas<br />

5. Projekto<br />

prieţiūra<br />

6. Projekto<br />

uţbaigimas<br />

ir vertinimas<br />

1 pav. Kaimo bendruomeninių projektų valdymo ciklas (sudaryta autoriaus pagal European Commission,<br />

2002; Tamošaitį, 2004; Kučinską, 2005; Labuschagne ir Brent, 2005; Lessel, 2007; Departament for Business..,<br />

2007 ir Leonavičiūtę, 2009)<br />

Rodykle „ ― paţymėtas grįţtamasis ryšys, kuris būtinas sėkmingai valdant projekto eigą.<br />

Kaimo bendruomeninių projektų valdymo ciklas prasideda nuo vietos plėtros strategijos, kuri susideda<br />

iš vietos bendruomenės veiklos strategijos parengimo, jos vizijos, misijos, tikslų nusistatymo.<br />

1. Projektų inicijavimo etape kaimo bendruomeninė organizacija turėtų atlikti vietos išteklių ir<br />

gyventojų poreikių, pajėgumų ir kompetencijos analizes, atsirinkti projektų idėjas iš kelių galimų alternatyvų,<br />

taip pat suformuoti projekto komandą.<br />

2. Projekto veiklų planavimo etape projekto komanda nustato veiklas, kuriomis bus siekama<br />

įgyvendinti pasirinktą projektą, parengia projekto veiklų grafiką.<br />

3. Projekto finansavimo etape ieškoma finansavimo šaltinių, kurie padės finansuoti projektą,<br />

sudaromas projekto biudţetas.<br />

4. Projekto veiklų vykdymo etape įgyvendinamas projektas, vykdomos veiklos, pasitelkiamas<br />

bendruomenės narių savanoriškas darbas, bendradarbiaujama su kitomis kaimo bendruomenėmis.<br />

5. Projekto prieţiūros metu nustatoma ir vertinama projekto rizika, koreguojami projekto metu atsiradę<br />

nukrypimai. Norint panaikinti ar sumaţinti veiksnius, trukdančius įgyvendinti projektus, reikia mokėti valdyti ir<br />

projektų riziką. Projektų rizikos valdymą galima apibūdinti kaip veiklą, susijusią su planavimo veiksmais, kurie<br />

bus įgyvendinami siekiant sumaţinti riziką (Kutsch, 2010). Valdant riziką yra uţtikrinama, kad projektas bus<br />

įgyvendintas laiku ir bus gautas laukiamas rezultatas (Cervone, 2006).<br />

6. Projekto uţbaigimo ir vertinimo etape rengiami projekto viešinimo renginiai, pristatomi projekto<br />

rezultatai. Projektas gali būti viešinamas per masines informavimo priemones, taip pat išleidţiant lankstinukus,<br />

fotomontaţo pagalba. Projektą vertinti gali tiek bendruomenės nariai, tiek VVG, tiek kiti suinteresuoti projektu<br />

veikėjai.<br />

Empiriniam tyrimui buvo atrinkta 50 bendruomeninių organizacijų, kurios yra aprašiusios savo gerąją<br />

praktiką. Kaimo bendruomeninės organizacijos vertinamos pagal 1 pav. pavaizduotą kaimo bendruomeninių

111<br />

organizacijų valdymo ciklą, atsiţvelgiant į kiekviename etape taikomus gyventojų poreikių apklausos ir vietovės<br />

išteklių tyrimo metodus, išvardintus 1 lentelėje.<br />

1 lentelė. Kaimo bendruomeninių organizacijų projekto valdymo elementai ir metodai (sudaryta autoriaus)<br />

Kaimo bendruomeninio projekto<br />

valdymo elementai<br />

Veiklų krypties nusistatymas<br />

Metodai<br />

Bendruomenės veiklos strategija, vizija, misija, tikslai<br />

Poreikių tyrimas Gyventojų poreikių apklausa, vietovės išteklių tyrimas<br />

Kolektyviniai sprendimai<br />

Biudţeto planavimas ir vykdymas<br />

Bendruomenės narių įtraukimas<br />

Savanoriškas darbas<br />

Rizikos stebėjimas<br />

Informavimas<br />

Visuotinių susirinkimų organizavimas, reguliarių susirinkimų<br />

organizavimas, individualūs pokalbiai<br />

Reikalingų finansinių išteklių nustatymas, racionalus finansinių<br />

išteklių naudojimas<br />

Lėšų iš bendruomenės narių rinkimas, pasitikėjimo skatinimas,<br />

ūkininkų ir verslininkų įtraukimas, partnerystės ryšių uţmezgimas<br />

ir palaikymas su kitomis bendruomenėmis organizacijomis<br />

Jaunimo bendruomeninė veikla, pagyvenusių ţmonių veikla, kaimo<br />

gyventojų talka<br />

Nesekmių aptarimas, dienoraščių vedimas, kiekybinių rezultatų<br />

fiksavimas, lokybinių rezultatų fiksavimas<br />

Straipsniai laikraščiuose, televizijų, radijo laidos, knygos,<br />

lankstinukai, kalendoriai, suvenyrai, stendai, internetinės svetainės,<br />

mokymo seminarai<br />

Empiriniam tyrimui buvo panaudota Lietuvos Respublikos Ţemės ūkio ministerijos (2006) leidinys<br />

„Sėkmingų Lietuvoje vykdytų projektų pavyzdţiai―, Poviliūno (2008) knyga „Socialinės inovacijos kaimo<br />

plėtrai―, LŢŪU leistas 3-ios <strong>mokslinė</strong>s-praktinės konferencijos (2009) leidinys „Lietuvos kaimo vietovių<br />

konkurencingumo stiprinimas: geroji patirtis― bei kai kurių kaimo bendruomeninių organizacijų internetinės<br />

svetainės. Šiuose šaltiniuose išsamesni aprašymai apie bendruomenių projektinę veiklą, pačių bendruomenių<br />

pasakojimai, kaip jos pačios suvokia metodus, veiksmus nukreiptus į projekto eigą ir jo valdymą.<br />

2 paveiksle pavaizduota gyventojų poreikių ir vietos išteklių tyrimo metodų taikymas kaimo<br />

bendruomeninėse organizacijose.<br />

Bendruomenių skaičius<br />

35<br />

30<br />

25<br />

20<br />

15<br />

10<br />

5<br />

0<br />

30<br />

Bendruomenės<br />

poreikių netiria<br />

18<br />

Gyventojų<br />

poreikių apklausa<br />

2<br />

Vietovės išteklių<br />

tyrimas<br />

Vietovės poreikių ir išteklių tyrimo metodai<br />

2 pav. Lietuvos kaimo bendruomeninių organizacijų , naudojančių metodus, vietovės poreikiams tirti,<br />

skaičius<br />

Tyrimo duomenys rodo, kad daugiau nei pusė (30) kaimo bendruomeninių organizacijų nėra linkusios<br />

tirti kaimo bendruomenės narių poreikių. Jei vykdoma vietos gyventojų apklausa, tai visuotinių susirinkimų<br />

metu arba anketų pagalba. Tik dvi kaimo bendruomeninės organizacijos atliko vietos išteklių analizę, tai parodo,<br />

kad kaimo bendruomenės linkusios orientuotis į kaimo bendruomenės narių poreikius, neatsiţvelgdamos, kokie<br />

ištekliai egzistuoja vietovėje.

112<br />

Dauguma kaimo bendruomenių susirenka nepastoviai, t.y. tik iškilus kokiai nors problemai, (3 pav.).<br />

80<br />

20<br />

Reguliarių<br />

susirinkimų<br />

organizavimas<br />

Nereguliariai<br />

arba visai<br />

nevykstantys<br />

susirinkimai<br />

3 pav. Lietuvos kaimo bendruomeninių organizacijų veiklos organizavimo formos proc.<br />

Maţesnė dalis kaimo bendruomeninių organizacijų (20 proc.) vykdo reguliarius susirinkus, iš ko galima<br />

spręsti, jog kaimo bendruomeninės organizacijos pastoviai siekia iškeltų tikslų.<br />

4 paveiksle pavaizduota Lietuvos kaimo bendruomeninių organizacijų savanoriškos projektinės veiklos<br />

kryptys.<br />

Bendruomnenių skaičius<br />

35<br />

30<br />

25<br />

20<br />

15<br />

10<br />

5<br />

0<br />

32<br />

24<br />

Kaimo gyventojų talka Jaunimo bendruomeninė<br />

veikla<br />

Projektinės veiklos kryptys<br />

7<br />

Pagyvenusių ţmonių<br />

veikla<br />

4 pav. Lietuvos kaimo bendruomeninių organizacijų skaičius pagal savanoriškos projektinės veiklos<br />

kryptis<br />

Kaimo bendruomeninės organizacijos, organizuodamos bei skatindamos savanorišką veiklą, sudaro<br />

galimybes vietos gyventojams prisidėti prie projektų įgyvendinimo, aplinkos tvarkymo. Taip pat daugiau nei<br />

pusė kaimo bendruomenių, įgyvendindamos projektus, atkreipia dėmesį į jaunimo bendruomeninę veiklą. Taip<br />

jaunimas skatinamas uţsiimti naudinga veikla, atitolinamas nuo ţalingų įpročių. Tik kelios bendruomenės, iš<br />

analizuojamų, įvardino ir pagyvenusių ţmonių veiklą, tai rodo, kad pagyvenę ţmonės per maţai yra įtraukiami į<br />

bendruomeninę veiklą, turi maţiau galimybių prisidėti prie kaimo sistemos elementų valdymo.<br />

Išvados<br />

1. Tarp kaimo bendruomeninio projekto vadymo etapų turėtų būti uţtikrinamas grįţtamasis ryšys, kuris<br />

leistų tiksliau vykdyti projektinę veiklą, ją tobulinti atsiradus tam tikriems nesklandumams arba nukrypimams<br />

nuo projekto.<br />

2. Bendruomeninės organizacijos per maţai dėmesio skiria vietovės išteklių tyrimams ir analizei.<br />

3. Daugumoje bendruomenių susirinkimai vykdomi nereguliariai, jų veikla vyksta nepastoviai, su<br />

pertraukomis, todėl sunaudojama daugiau energijos ir išteklių.<br />

4. Projektinėje veikloje nemaţas dėmesys skiriamas jaunimo įtraukimui, bet nuošalyje paliekami<br />

pagyvenę ţmonės.<br />

5. Lietuvos kaimo bendruomeninės organizacijos kiekviename projektų valdymo cikle turi tobulintinų<br />

sričių, ypač kalbant apie vietovės išteklių tyrimą ir analizę, pagyvenusių ţmonių įtraukimą į bendruomeninę<br />

veiklą, kaimo bendruomenės reguliarių susirinkimų organizavimą.<br />

Literatūros sąrašas

113<br />

1. ATKOČIŪNIENĖ, V. ir kt. 2004. Kaimo bendruomenių plėtra: kolektyvinė monografija. Kaunas.<br />

2. BŪDA, V.; CHMIELIAUSKAS, A. 2006. Projektų valdymas. Kaunas: Technologija.<br />

3. CERVONE, F. 2006. Project risk management. OCLC Systems & Services: International digital library perspectives, nr.<br />

4, p. 256-262.<br />

4. DEPARTAMENT FOR BUSINESS, ENTERPRISE AND REGULATORY REFORM. 2007. Guidlines for Managing<br />

Projects.<br />

5. EUROPEAN COMMISSION. 2002. Project Cycle Management. Freiburg.<br />

6. JANKAUSKIENĖ, A.; ALIŠAUSKAS, K. 2008. Kaimo bendruomenių plėtra Plungės rajone. Jaunųjų mokslininkų<br />

darbai, nr. 1 (17), p.158-165.<br />

7. JASAITIS, J. 2007. Neurbanizuotų vietovių šiuolaikinių funkcijų sistemos įgyvendinimas strateginio planavimo<br />

procese. Ţemės ūkio mokslai, priedas, t. 14, p. 41-47.<br />

8. JASAITIS, J. 2008. Šiuolaikinio Lietuviškojo kaimo vizijos kūrimas. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos,<br />

nr. 2(11), p. 15-27.<br />

9. KUČINSKAS, V.; KUČINSKIENĖ, R. 2005. Socialinių projektų rengimas ir valdymas. Klaipėda: Klaipėdos<br />

universiteto leidykla.<br />

10. KUTSCH, E.; HALL, M. 2010. Deliberate ignorance in project risk management. International Journal of Project<br />

Management, nr. 28, p. 245-255.<br />

11. LABUSCHAGNE, C.; BRENT, C. ALAN. 2005. Sustainable Project Life Cycle Management: the need to integrate life<br />

cycles in the manufacturing sector. International Journal of Project Management, nr. 23, p.159-168.<br />

12. LEONAVIČIŪTĖ, N. 2009. Projektų rengimas ir įgyvendinimas pagal LEADER metodą. Vilnius.<br />

13. LEADER PROGRAMOS BIBLIOTEKA. Kaimo vietovių teritorinio konkurencingumo stiprinimas. 2007. Akademija.<br />

14. LESSEL, W. 2007. Projektų valdymas: veiksmingas projektų planavimas ir sėkmingas jų įgyvendinimas. Vilnius: Alma<br />

littera.<br />

15. MAZILIAUSKAS, A. 2008. ES fondų finansuojamų projektų administravimas. Kaunas: Ardiva.<br />

16. POVILIŪNAS, A. 2008. Socialinės inovacijos kaimo plėtrai. Vilnius: Arx Baltica.<br />

17. Sėkmingų Lietuvoje vykdytų projektų pavyzdţiai. 2006. Vilnius: Alka.<br />

18. ŠILEIKA, A.; ŢIČKIENĖ, S. 2001. Aplinką tausojanti plėtra: samprata ir diskutuotinos problemos. Aplinkos tyrimai,<br />

inţinerija ir vadyba, nr. 3(17), p. 3-10.<br />

19. TAMOŠAITIS, R. 2004. Projektų vadybos metodiniai nurodymai. Vilnius: Technika<br />

Summary<br />

Rural Community„s Project Management Features in Lithuania<br />

One of the main actors and beneficiaries of the projects are rural residents and their representative rural<br />

community‗s organizations. Lithuanian rural community‗s organizations to initiate and implement projects encounter many<br />

difficulties that hinder the rural community‗s ideas. This requires a common rural development project management model,<br />

which would create greater opportunities for rural community‗s organizations to understand and master the steps and<br />

methods to achieve the integrated rural development project objectives and results, to create added value.<br />

The purpose is identify Lithuanian rural community project management activities and methods.<br />

Objectives:<br />

1) to investigate the rural community project management theory;<br />

2) to establish rural community project management areas and draw on existing comparative research methodology;<br />

3) to carry out community projects in Lithuania rural best practice comparative analysis;<br />

Methods – study of scientific literature, logical, content analysis, modeling method, graphical analysis, induction<br />

and deduction, and synthesis.<br />

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vilma Atkočiūnienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

114<br />

SOCIALINĖS SANGLAUDOS VERTINIMO YPATUMAI: PANEMUNIO<br />

REGIONO ATVEJIS<br />

Aurelija Markelytė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Šiuolaikinėje visuomenėje keliamas sutelktumo, atskirties ir skirtumų maţinimo klausimas. Akivaizdūs<br />

skirtumai tarp visuomenės narių, regionų išsivystymo pastūmėjo imtis priemonių šiems skirtumams maţinti.<br />

Europos Sąjunga, vienydama daugybę valstybių ir regionų, kuriuose vyrauja socialiniai ir ekonominiai<br />

skirtumai, siekia išlikti stipria bendrija ir uţtikrinti gerovę savo piliečiams, tam tikslui siekdama socialinės<br />

sanglaudos. Socialinė sanglauda nukreipta į socialinio teisingumo uţtikrinimą, visuomenės sugebėjimą uţtikrinti<br />

visų visuomenės narių gerovę, maţinti skirtumus ir išvengti susiskaldymo.<br />

Socialinė sanglaudos temomis rašo daugelis autorių. Ši tema aptariama Martinkienės ir Adomkaus<br />

(2009), Bernotaitės (2008), Tokman (2007), Spoonley, Peace, Butcher, O‘Neill (2005), Berman, Phillips (2004)<br />

ir kitų autorių publikacijose. Literatūroje atskleidţiamos socialinės sanglaudos ypatybės ir svarba, tačiau nėra<br />

parengtos vieningos socialinės sanglaudos vertinimo rodiklių sistemos, kuri parodytų sanglaudos lygį socialiniu<br />

ir teritoriniu aspektu.<br />

Tyrimo objektas – socialinė sanglauda.<br />

Tyrimo tikslas – nustatyti socialinės sanglaudos lygį Panemunio regione.<br />

Tyrimo tikslui pasiekti sprendţiami šie uţdaviniai:<br />

1) atlikti literatūros šaltinių analizę ir sintezę socialinės sanglaudos vertinimo tematika;<br />

2) parengti socialinės sanglaudos vertinimo rodiklių sistemą;<br />

3) įvertinti socialinės sanglaudos lygį Panemunio regione;<br />

4) pateikti socialinės ir ekonominės sanglaudos lyginamąją analizę.<br />

Tyrimo laikotarpis: 2004 – 2010 m.<br />

Tyrimo metodai: tyrimas atliktas naudojant <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizės ir sintezės, statistinių<br />

duomenų analizės ir sintezės, palyginimo, grafinio vaizdavimo metodus.<br />

Rezultatai<br />

Vienas svarbiausių tikslų šiuolaikinėje visuomenėje yra socialinės sanglaudos siekis, kuris turėtų<br />

maţinti skirtumus tarp ţmonių ir jų grupių, regionų, miesto ir kaimo vietovių. Mokslinėje literatūroje randama<br />

įvairių socialinės sanglaudos sąvokos aiškinimų, nes įvairūs autoriai ţiūri į socialinę sanglaudą iš skirtingų<br />

disciplinų ir aiškina priklausomai nuo to, kokia sritimi jie yra suinteresuoti. Berman ir Phillips (2004) teigia, jog<br />

dar E. Durkheimas socialinę sanglaudą laikė visuomenės tvarkymo ypatybe ir apibrėţė kaip visuomenės narių<br />

tarpusavio priklausomybę, vieningumą ir turėjimą bendrų vertybių. Socialinė sanglauda sukuria socialinę gerovę,<br />

kuri yra mastas iki kurio gyventojai sugeba dalyvauti visuomeniniame ir ekonominiame bendruomenės<br />

gyvenime su sąlygomis, kurios uţtikrina jų gerovę ir individualų potencialą.<br />

Šiuolaikinėje literatūroje randami tokie socialinės sanglaudos apibrėţimai:<br />

ryšys tarp socialinio įtraukimo mechanizmų ir ţmonių reakcijų, suvokimo ir poţiūrių į kelius,<br />

kuriais šitie mechanizmai veikia kuriant sutelktumo jausmą visuomenėje (Tokman, 2007).<br />

būtina ţmogaus teisių ir orumo stiprinimo priemonė (Martinkienė ir Adomkus, 2009).<br />

visuomenės sugebėjimas uţtikrinti visų jos narių gerovę maţinant skirtumus ir išvengiant<br />

susiskaldymo (Europos Socialinės sanglaudos komitetas, 2004).<br />

„solidarumas tarp ţmonių ar jų grupių, siekiant uţtikrinti, kad visi jaustųsi vienos bendruomenės<br />

dalimi, o atskiros socialinės grupės dalytųsi visuomenės vertybėmis, iššūkiais ir ekonominės plėtros nauda―<br />

(LEADER programos patirtis..., 2007, p. 42).<br />

Nagrinėtos socialinės sanglaudos apibrėţtys atskleidė skirtingą mokslininkų poţiūrį į šį reiškinį. Vieni<br />

analizuoja socialinę sanglaudą ekonominiu, socialiniu, teritoriniu aspektu, kiti teisiniu. Ekonominis aspektas<br />

nagrinėjamas per siekį uţtikrinti visų visuomenės narių gerovę, gebėjimą dalyvauti ekonominiame visuomenės

115<br />

gyvenime. Teisinis aspektas aktualus siekiu atskleisti ţmogaus teises ir orumą stiprinančias priemones.<br />

Socialinis aspektas ypač svarbus vienijant visuomenę, telkiant jos narius, priklausomus tam tikrais ryšiais.<br />

Berman ir Phillips (2004), Spoonley ir kitų (2005), Reeskens ir kitų (2009) teigimu, socialinė sanglauda<br />

pasiţymi socialinių santykių, vertybių, tam tikrų normų, teritorinio priklausomumo bei vieningos visuomenės<br />

egzistavimu, kurioje tarp asmenų ar socialinių grupių egzistuoja priklausomumo, dalyvavimo, įtraukimo,<br />

pripaţinimo ir teisėtumo jausmas. Spoonely ir kiti (2005), Reeskens ir kiti, (2009) taip pat nurodė, jog<br />

kiekvienoje visuomenėje egzistuoja neteisėti veiksmai, nusikaltimai, nenoras dalyvauti visuomenės gyvenime<br />

bei atstūmimas nepatrauklių jos narių, turtiniai skirtumai, skurdas, kas neleidţia sanglaudai stiprėti. Reikia<br />

sumaţinti šių neigiamų veiksnių poveikį, taikyti nelygybės maţinimo priemones, ugdyti visuomenės narių<br />

gebėjimus ir skatinti uţimtumą, kad būtų siekiama socialinės sanglaudos.<br />

Siekiant socialinės sanglaudos būtinas esamos socialinės būklės vertinimas, kad būtų numatomos<br />

priemonės esamoms spragoms panaikinti ir tuo pačiu veiksmai socialinei sanglaudai gerinti. Pasak Spoonely ir<br />

kitų (2005), toks vertinimas apima religijos, nusikaltimų, vidutinių pajamų, gyventojų tankumo, skurdo,<br />

ilgalaikio nedarbo, gimstamumo ir mirtingumo bei kitų rodiklių vertinimą. Socialinės sanglaudos vertinimo<br />

rodikliai siūlomi Reeskens ir kitų (2009), Monstvilaitės (2007) ir Europos komisijos (2007) leidiniuose.<br />

Reeskens ir kiti (2009) pateikė socialinės sanglaudos matavimo sistemą naudojant tik socialinius<br />

rodiklius. Minėti rodikliai yra suskirstyti į kelias grupes, tai:<br />

bendrosios visuomenės vertybės. Šioje grupėje telpa tokie rodikliai kaip krikštas, religingos<br />

santuokos, religingos laidotuvės ir baţnyčios lankymas;<br />

socialinė santvarka. Ji nurodo rodiklius, trukdančius socialinei sanglaudai stiprėti ir išreiškiama<br />

aukštu nukrypusio nuo normos elgesio ir nusikaltimų skaičiumi, apimant smurtinius ir turtinius nusikaltimus;<br />

socialinis solidarumas. Šis aspektas siejasi su strategijomis gerovės skirtumų maţinimui teritorijose,<br />

kur egzistuoja dideli socialiniai ir ekonominiai skirtumai tarp gyventojų, vyrauja ţemas bendruomenės<br />

vieningumo lygis. Socialinį solidarumą ir gerovės skirtumų maţinimą galima išmatuoti matuojant socialinį –<br />

ekonominį įtraukimą vietovėje. Socialinis – ekonominis įtraukimas apskaičiuojamas vidutinių pajamų ir<br />

ilgalaikio nedarbo rodikliais, ţiūrint į visuomenės bendrą gerovę, o taip pat atsiţvelgiant į skirtumus tarp turtingų<br />

ir vargstančių.<br />

Monstvilaitė (2007) savo darbe socialinei sanglaudai vertinti siūlo nedarbo ir uţimtumo lygio bei<br />

gyventojų pajamų rodiklius, t. y., vidutinis metinis nedarbo lygis ir samdomojo darbo pajamos vienam namų<br />

ūkio nariui per mėnesį. Tie patys rodikliai nurodomi ir Lietuvos regioninės politikos iki 2013 m. strategijos<br />

įgyvendinimo stebėsenos sistemos apraše (2006).<br />

Panašiais rodikliais socialinę ir ekonominę sanglaudą siūlo vertinti ir Europos komisija (2007),<br />

prijungdama gyventojų rodiklius. Europos komisija ketvirtojoje socialinės ir ekonominės sanglaudos ataskaitoje<br />

pateikė šias pagrindinių rodiklių grupes skirtas įvertinti regiono socialinę sanglaudą:<br />

gyventojų skaičius, tankis, amţius ir išsilavinimas;<br />

uţimtumas pagal sektorius ir amţiaus grupes, uţimtumo ir nedarbo lygis.<br />

Apibendrinant literatūroje pateiktus rodiklius socialinei sanglaudai vertinti, svarbiausiais galima išskirti<br />

gyventojų nedarbo ir pajamų rodiklius. Taigi, atsiţvelgiant į autorių pasiūlymus, buvo sudaryta sistema rodiklių,<br />

kuriais siūloma vertinti socialinę sanglaudą, tai yra:<br />

gyventojų skaičius ir tankis;<br />

gyventojų amţius ir išsilavinimas;<br />

uţimtumas pagal sektorius;<br />

uţimtumo lygis;<br />

nedarbo lygis;<br />

gyventojų pajamos;<br />

nusikaltimų skaičius;<br />

skurdo rizikos lygis.<br />

Išvardinti socialinės sanglaudos vertinimo rodikliai kartu parodo tam tikros vietovės gyventojų socialinį<br />

išsivystymą. Įvertinus šiuos rodiklius galima numatyti socialinės sanglaudos gerinimo priemones.<br />

Siekiant nustatyti socialinės sanglaudos lygį buvo parengtas vertinimo veiksmų eiliškumas, kuriuo<br />

vadovaujantis buvo atliktas Panemunio regiono socialinės sanglaudos vertinimas, naudojant gyventojų skaičiaus,

116<br />

registruotų bedarbių ir darbingo amţiaus gyventojų santykio, vidutinio darbo uţmokesčio rodiklius. 1 paveiksle<br />

pateiktas socialinės sanglaudos vertinimo procesas.<br />

1 pav. Socialinės sanglaudos vertinimo procesas (sudaryta autorės)<br />

Norint išsiaiškinti socialinės sanglaudos lygį Panemunio regione, buvo analizuojami Kauno ir Jurbarko<br />

rajonų ir Pagėgių savivaldybių rodikliai. Regionas pasiţymėjo bendru gyventojų skaičiaus didėjimu nuo 2007<br />

metų. Analizuojamu 2004-2010 metų laikotarpiu pastebimas nuolatinis Kauno rajono savivaldybės gyventojų<br />

skaičiaus didėjimas nuo 84,1 iki 90,2 tūkst. gyventojų (2 pav.). Tuo tarpu Jurbarko ir Pagėgių savivaldybėse<br />

gyventojų skaičius maţėjo, ypač ţenklus maţėjimas matomas Jurbarko rajono savivaldybėje, kur analizuojamu<br />

laikotarpiu sumaţėjo 2,9 tūkst. gyventojų.<br />

Gyventojų skaičius<br />

100000<br />

90000<br />

80000<br />

70000<br />

60000<br />

50000<br />

40000<br />

30000<br />

20000<br />

10000<br />

0<br />

Tikslo formulavimas<br />

Tikslas – įvertinti socialinės sanglaudos lygį Panemunio regione.<br />

Rodiklių sistemos numatymas<br />

Vertinami rodikliai: gyventojų skaičius, registruotų bedarbių ir darbingo amţiaus<br />

gyventojų santykis, vidutinis darbo uţmokestis.<br />

Duomenų rinkimas<br />

Naudojami Lietuvos statistikos departamento duomenys, sudaroma jų duomenų bazė.<br />

Duomenų analizė<br />

Naudojant statistinių duomenų analizės metodą atlikta surinktų rodiklių analizė.<br />

84104 84569 85100 85721 86701 88666 90196<br />

37045<br />

Rezultatai<br />

Įvertintas socialinės sanglaudos lygis Panemunio regione.<br />

36612<br />

36062<br />

35622<br />

35158<br />

34730<br />

34213<br />

12076 11939 11763 11577 11399 11225 11131<br />

2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010<br />

Metai<br />

Kauno r. sav. Jurbarko r. sav. Pagėgių sav.<br />

2 pav. Gyventojų skaičiaus Panemunio regiono savivaldybėse kaita (sudaryta autorės pagal Statistikos<br />

departamento informaciją)<br />

Analizuojant uţimtumo ir nedarbo rodiklius 3 paveiksle pateikiamas registruotų bedarbių ir darbingo<br />

amţiaus gyventojų santykis. Iki 2007 metų šis rodiklis visose savivaldybėse sparčiai maţėjęs, 2009 ţenkliai<br />

padidėjo, ypač Kauno rajone, kur padidėjo net 3 kartus ir pasiekė aukščiausią, 7,5 proc., lygį analizuojamu<br />

laikotarpiu. Nepaisant to, Kauno rajone rodiklis buvo maţiausias iš visų trijų lyginamų savivaldybių, didţiausias<br />

– Jurbarko rajone, kur 2009 metais pasiekė 10,6 proc. lygį.

Procentai<br />

16<br />

14<br />

12<br />

10<br />

8<br />

6<br />

4<br />

2<br />

0<br />

4,8<br />

13,3<br />

12,7<br />

3,5<br />

10<br />

7,4<br />

7,3<br />

117<br />

6,2 6<br />

3,8<br />

3,8<br />

2,5 2,3 2,5<br />

2004 2005 2006 2007 2008 2009<br />

Metai<br />

Kauno r. sav. Jurbarko r. sav. Pagėgių sav.<br />

3 pav. Registruotų bedarbių ir darbingo amţiaus gyventojų santykis Panemunio regiono savivaldybėse,<br />

proc. (sudaryta autorės pagal Statistikos departamento informaciją)<br />

Analizuojant gyventojų pajamas, naudojamas bruto darbo uţmokesčio rodiklis 2007-2009 metais.<br />

Didţiausias darbo uţmokestis analizuojamu laikotarpiu buvo Pagėgių savivaldybėje (1,9 tūkst. Lt paskutiniais<br />

metais), maţiausias – Jurbarko. Pastebima, jog Jurbarko rajono savivaldybėje šis rodiklis analizuojamu<br />

laikotarpiu didėjo ir 2009 metais sudarė 1,7 tūkst. Lt, tačiau išliko maţiausias tarp regiono savivaldybių (4 pav.).<br />

Litai<br />

2500<br />

2000<br />

1500<br />

1000<br />

500<br />

0<br />

1419<br />

1306<br />

1590<br />

3,7<br />

7,5<br />

1908<br />

1781<br />

1856<br />

1684<br />

1753 1694<br />

2007 2008 2009<br />

Kauno r. sav. Jurbarko r. sav. Pagėgių sav.<br />

4 pav. Vidutinis mėnesinis bruto darbo uţmokestis Panemunio regiono savivaldybėse, Lt (sudaryta autorės<br />

pagal Statistikos departamento informaciją)<br />

Pateikta Panemunio regiono socialinių rodiklių analizė parodė, jog regione esančios savivaldybės<br />

pasiţymi dideliais skirtumais. Kauno rajono savivaldybėje analizuojamu laikotarpiu matomas didţiausias<br />

gyventojų skaičius bei maţiausias registruotų bedarbių ir darbingo amţiaus gyventojų santykis. Pagėgių ir<br />

Jurbarko rajono savivaldybių rodikliai turi panašias tendencijas, pastebimas gyventojų skaičiaus maţėjimas,<br />

didelis registruotų bedarbių ir darbingo amţiaus gyventojų santykis. Darbo uţmokestis savivaldybėse<br />

nepasiţymėjo dideliais skirtumais, Pagėgių savivaldybėje šis rodiklis buvo didţiausias regione.<br />

Socialinės sanglaudos egzistavimui svarbus yra ekonominis vietovės išsivystymas. Norint parodyti<br />

sąsajas tarp socialinės ir ekonominės sanglaudos, pagal Lietuvos regioninės politikos iki 2013 m. strategijos<br />

įgyvendinimo stebėsenos sistemos apraše (2006) pateiktas formules, buvo apskaičiuoti socialinės sanglaudos ir<br />

ekonominio išsivystymo rodikliai. Ekonominis išsivystymas vertintas pagal tiesioginių uţsienio investicijų<br />

rodiklius Panemunio regiono savivaldybėse 2004-2009 metais, o socialinė sanglauda pagal uţimtųjų rodiklius.<br />

5 paveiksle pavaizduotas ekonominės sanglaudos rodiklis analizuojamu laikotarpiu. Pastebimas<br />

sanglaudos rodiklio maţėjimas iki 2006 metų, kai jis tapo maţiausiu analizuojamu laikotarpiu ir siekė 1,80 balo.<br />

Iki 2008 metų stebimas rodiklio didėjimas, kai sanglauda buvo didţiausia ir pasiekė 6,22 balų lygį. Tačiau vėliau<br />

10,6<br />

Metai<br />

8,6

118<br />

matomas sumaţėjimas iki 2,63 balo. Galima teigti, kad sanglauda Panemunio regione paskutiniais metais<br />

sumaţėjo, tačiau išliko teigiama.<br />

Sanglaudos rodiklio lygis<br />

7,00<br />

6,00<br />

5,00<br />

4,00<br />

3,00<br />

2,00<br />

1,00<br />

0,00<br />

3,95<br />

1,80<br />

2,54<br />

2005 2006 2007 2008 2009 Metai<br />

5 pav. Ekonominės sanglaudos rodiklio lygis Panemunio regione (sudaryta autorės)<br />

Priešinga situacija yra su socialinės sanglaudos rodikliu (6 pav.). Pastebimas Panemunio regiono<br />

socialinės sanglaudos rodiklio didėjimas iki 2006 metų, kai vienintelį kartą analizuojamu laikotarpiu jis buvo<br />

teigiamas (0,09 balo). 2007 metais pasiekė ţemiausią lygį (0,28), o vėliau po truputį didėjo iki 2009 metų, kai<br />

pasiekė -0,20 balų lygį. Galima teigti, kad paskutiniais metais sanglauda Panemunio regione didėjo, skirtumai<br />

tarp gyventojų maţėjo.<br />

Sanglaudos rodiklio lygis<br />

0,15<br />

0,10<br />

0,05<br />

0,00<br />

-0,05<br />

-0,10<br />

-0,15<br />

-0,20<br />

-0,25<br />

-0,30<br />

-0,08<br />

0,09<br />

2005 2006 2007 2008 2009 Metai<br />

6 pav. Socialinės sanglaudos rodiklio lygis Panemunio regione (sudaryta autorės)<br />

Atlikta sanglaudos rodiklių analizė atskleidė, jog maţėjant ekonominio išsivystymo lygiui, didėja<br />

socialinės sanglaudos lygis. Ekonominė sanglauda analizuojamu 2004-2009 metų laikotarpiu Panemunio regione<br />

buvo teigiama, tačiau paskutiniais metais maţėjo iki 2,63 balo, todėl galima teigti, jog ekonominiai išsivystymo<br />

skirtumai regione didėjo. Socialinė sanglauda 2006 metais pasiekus teigiamą lygį, vėliau sumaţėjo ir išliko<br />

neigiama iki 2009 metų, tačiau jos lygis didėjo iki -0,20 balų. Galima daryti išvadą, kad socialinei sanglaudai<br />

Panemunio regione didėjant, skirtumai tarp gyventojų maţėjo.<br />

Išvados<br />

1. Socialinė sanglauda pasiţymi socialinių santykių, vertybių, tam tikrų normų, teritorinio<br />

priklausomumo bei vieningos visuomenės egzistavimu. Visuomenėje vyraujant priešingiems poţymiams,<br />

pavyzdţiui, nedalyvavimui visuomenės gyvenime, turtiniams skirtumams ir skurdui, reikalingas socialinės<br />

sanglaudos vertinimas ir priemonių šių neigiamų veiksnių pašalinimui numatymas.<br />

-0,28<br />

6,22<br />

-0,27<br />

-0,20<br />

2,63

119<br />

2. Socialinės sanglaudos vertinimas atliekamas įvertinant gyventojų demografinius, pajamų, uţimtumo ir<br />

nedarbo lygio rodiklius.<br />

3. Socialinės sanglaudos vertinimas yra nuoseklus procesas apimantis tikslų formavimo, rodiklių<br />

sistemos numatymo, duomenų rinkimo, analizė ir rezultatų apibendrinimo etapus.<br />

4. Panemunio regiono teritorija pasiţymi skirtingus rodiklius turinčiomis savivaldybėmis. Dideli<br />

skirtumai yra tarp savivaldybių gyventojų skaičiaus, šis rodiklis didţiausias Kauno rajone, maţiausias – Pagėgių<br />

savivaldybėje. Registruotų bedarbių ir darbingo amţiaus gyventojų santykio rodiklis pasiţymi didėjimu iki 7,5<br />

proc. Kauno rajono, iki 8,6 proc. Pagėgių ir iki 10,6 proc. Jurbarko rajono savivaldybėse. Darbo uţmokestis<br />

savivaldybėse siekė apie 1,7-1,9 tūkst. Lt, maţiausias – Jurbarko rajone, didţiausias – Pagėgių savivaldybėje.<br />

5. Atlikta Panemunio regiono sanglaudos rodiklių analizė parodė, jog maţėjant ekonominio išsivystymo<br />

lygiui, didėja socialinės sanglaudos lygis.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. BERMAN, Y., PHILLIPS, D. 2004. Indicators for social cohesion. Amsterdam. [interaktyvus]. [ţiūrėta 2010 m. spalio<br />

18 d.]. Prieiga per internetą: <br />

2. Europos komisija. 2007. Augantys regionai, auganti Europa. Ketvirtoji socialinės ir ekonominės sanglaudos ataskaita.<br />

[ţiūrėta <strong>2011</strong> vasario 3 d.]. Prieiga per internetą:<br />

<br />

3. Europos Socialinės sanglaudos komitetas. 2004. Nauja socialines Sanglaudos strategija. [ţiūrėta 2010 balandţio 10 d.].<br />

Prieiga per internetą: <br />

4. LEADER programos patirtis maţinant socialinę atskirtį kaime. 2007. LEADER programos mokymo metodinė priemonė.<br />

Akademija.<br />

5. Lietuvos regioninės politikos iki 2013 metų strategijos įgyvendinimo stebėsenos sistemos aprašas. 2006. [ţiūrėta 2010<br />

balandţio 10 d.]. Prieiga per internetą: <br />

6. MARTINKIENĖ, G., ADOMKUS, J. 2009. Socialinės sanglaudos stiprinimo galimybės suaugusiųjų mokymosi aspektu.<br />

Tiltai, nr. 2, p. 31-49.<br />

7. MONSTVILAITĖ, J. 2007. Vilniaus ir Alytaus regionų socialinės – ekonominės plėtros lyginamoji analizė. Magistro<br />

baigiamasis darbas.<br />

8. REESKENS, T., BOTTERMAN, S., HOOGHE, M. 2009. Is social cohesion one latent concept? [interaktyvus]. [ţiūrėta<br />

2010 m. spalio 18 d.]. Prieiga per internetą: <br />

9. SPOONLEY, P., PEACE, R., BUTCHER, A., O‘NEILL, D. 2005. Social cohesion: a policy and indicator framework for<br />

assesseing immigrant and host outcomes. Social policy journal of New Zealand, nr. 24, p. 85-110<br />

10. Statistikos departamentas. [interaktyvus]. [ţiūrėta <strong>2011</strong> sausio 6 d.]. Prieiga per internetą: <br />

11. TOKMAN, E., V. 2007. The informal economy, insecurity and social cohesion in Latin America. Interntional Labour<br />

Review, nr. 1-2, p. 81-107<br />

Summary<br />

Particularities of Social Cohesion Evaluation: a Case of Panemunė Region<br />

Social cohesion is one of the EU‘s social policy goals, aiming to ensure the welfare of all society members,<br />

minimising disparities and avoiding polarisation. However there is no agreed system of indicators to evaluate social cohesion.<br />

The aim of research was to determine the level of social cohesion in Panemunė region. Analysis and synthesis of scientific<br />

literature, analysis and synthesis of statistical data methods were used for this research. The period of research: 2004-2010.<br />

The research results showed that Panemunė region municipalities have different characteristics. There were<br />

significant differences between municipalities local population. Most of the population lived in Kaunas district municipality,<br />

the least – Pagėgiai municipality. Registered unemployed and working aged population ratio grew up to 7,5 percent in<br />

Kaunas district municipality, 8,6 percent in Pagėgiai and 10,6 percent in Jurbarkas district municipalities. Average wages in<br />

the municipalities were over 1,7-1,9 thousands LTL, the least – in Jurbarkas district municipality, the largest – Pagėgiai<br />

municipality.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Asta Raupelienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

120<br />

NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ RYŠIŲ SU VISUOMENE<br />

ORGANIZAVIMO PRINCIPAI IR PRIEMONĖS<br />

Lina Misiukonytė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Ryšių su visuomene (toliau RSV) veikla vis labiau populiarėja pastaraisiais metais, sąvoka vis daţniau<br />

naudojama kasdieninėje kalboje. Ryšių su visuomene sąvoka suvokiama skirtingai. Pabrėţiami tik paviršutiniai,<br />

iš pirmo ţvilgsnio tik patys bendriausi dalykai ir neišryškinama pagrindinė veiklos esmė. Ryšiai su visuomene<br />

pirmiausia yra grindţiami socialiai atsakinga veikla, kai negalima leisti apgaudinėti visuomenės, manipuliuoti<br />

jos nuomone, siekiant bet kuria kaina sukurti palankų organizacijos įvaizdį. Visuomenė vadinama istoriškai<br />

susidariusi visuma ţmonių, kuriuos jungia gamybiniai santykiai. Kalbant apie RSV reiktų atkreipti dėmesį, kad<br />

visuomenę sudaro tikslinės auditorijos, kurios yra skirtingos priklausomai nuo organizacijos tikslų. Vykdant<br />

RSV veiklą siekiama uţmegzti ir stiprinti tarpusavio supratimu grįstus santykius, leidţiančius sukurti<br />

organizacijos ir visuomenės partnerystę.<br />

RSV grindţiami tam tikra filosofija. Daug lengviau yra siekti uţsibrėţtų tikslų, turint visuomenės<br />

pritarimą ir palaikymą, nei tada kai visuomenė yra jiems abejinga. RSV ne tik padeda sukurti organizacijos<br />

įvaizdį, bet ir padeda organizacijai įgyti tam tikrą pavidalą. Grįţtamojo ryšio metu gauti ir tinkamai interpretuoti<br />

duomenys gali padėti sprendţiant problemas ar rengiant ilgalaikius planus.<br />

Tyrimo tikslas – nustatyti nevyriausybinių organizacijų ryšių su visuomene organizavimo principus ir<br />

priemones.<br />

Tyrimo uţdaviniai:<br />

1) išnagrinėti ryšių su visuomene organizavimo teorinius dėsningumus;<br />

2) ištirti ir įvertinti ryšių su visuomene organizavimo būklę vietos veiklos grupėje (VVG) „Lamatos ţemė―<br />

ir Lietuvos kaimo turizmo asociacijoje (LKTA);<br />

3) palyginti VVG ir LKTA ryšių su visuomene organizavimo proceso lygį;<br />

Tyrimo objektas – NVO ryšių su visuomene organizavimas.<br />

Tyrimo metodai: <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizės, sisteminės, lyginamosios ir loginės analizės,<br />

dokumentų analizės ir sintezės, palyginimo, grafinio vaizdavimo, indukcijos ir dedukcijos metodai.<br />

Tyrimo laikotarpis: 2005 – 2010 metai.<br />

Rezultatai<br />

Ryšiai su visuomene yra neatsiejami nuo bet kokios organizacijos veiklos. Tai yra pagrindas, kuris<br />

nutiesia tiltą tarp pačios organizacijos ir išorės veikėjų. Tai gali būti išsiųsti laiškai, suorganizuotas susitikimas ar<br />

daugeliu kitų būdų uţmegzti ryšiai su visuomene. Ši mokslo šaka yra glaudţiai susijusi su daugeliu kitų mokslų,<br />

tokių kaip komunikacija, sociologija, psichologija, rinkodara bei kt.<br />

Siekiant sukurti vieningą ir universalų apibrėţimą, dar 1975 m. buvo atlikti tyrimai pagal uţsakymą<br />

Fundacijos tyrimų ir Švietimo apie Ryšius su Visuomene (Fundation for Public Relations Research and<br />

Education). Tyrimuose dalyvavo apie 70 specialistų, kurie išanalizavę 742 apibrėţimus, pasiūlė tokią definiciją:<br />

„Ryšiai su visuomene yra savarankiška valdymo funkcija, kuri padeda įvesti ir palaikyti dvipusę organizacijos<br />

komunikaciją, supratimą, akceptavimą ir bendradarbiavimą su ja supančia aplinka; padeda valdyti problemas;<br />

padeda valdybai gauti informaciją susijusią su aplinkos nuomone ir reagavimu į ją; apibrėţia ir suteikia<br />

svarbumo valdybos pareigai tarnauti viešiems interesams; padeda gauti valdybai informaciją apie jų<br />

panaudojimo galimybių veiksmingumą, kurie kaip išankstinio įspėjimo sistema padeda numatyti tendencijas<br />

visuomenėje, be to pagrindiniais įrankiais yra tyrimai ir kruopščios bei etiškos komunikacijos technologijos―<br />

(Geml, Lauer, 1998).<br />

Tarptautinė ryšių su visuomene asociacija (IPRA) šią veiklos sritį apibrėţia, kaip „valdymo funkciją,<br />

kuri įvertina visuomenės poţiūrius, identifikuoja institucijos ir individo politiką bei veiksmus iš visuomenės<br />

interesų pozicijos, planuoja ir vykdo veiksmų programą, siekdama įgyvendinti visuomenės supratimą ir<br />

pritarimą― (Viešieji ryšiai versle, 2004).

121<br />

Remiantis mokslininkų (Kotler, Keller (2007), Viršilaitės (1997), Šliburytės (2001), Geml, Lauer<br />

(1998)) apibrėţimais galima išskirti svarbiausius elementus akcentuojamus apibrėţiant RSV sąvoką:<br />

bendradarbiavimas, informavimas, valdymo funkcija, planavimas, programų sudarymas, tarnavimas viešiems<br />

interesams, tikslinių grupių nuomonių bei poreikių tyrimai (ţr. 1 lentelę).<br />

1 lentelė. Ryšių su visuomene sąvokos svarbiausi elementai (sudaryta autorės)<br />

Elementai Charakteristika<br />

Bendradarbiavimas siekiama, kad informacijos srautai judėtų ne tik iš organizacijos į visuomenę, bet ir iš<br />

Informavimas<br />

Valdymo funkcija<br />

Planavimas<br />

Programų sudarymas<br />

Tarnavimas viešiems<br />

interesams<br />

Tikslinių grupių nuomonių bei<br />

poreikių tyrimai<br />

visuomenės į organizaciją.<br />

siekiama, kad informacija, kuri yra perduodama, būtų sąmoninga ir lengvai suprantama jos<br />

gavėjams.<br />

ryšiai su visuomene padeda organizacijai gauti tam tikrus rodiklius, nuomonę, kuri vėliau<br />

įvertinama ir panaudojama rengiant strategiją.<br />

ryšių su visuomene funkcija, turi būti įtraukta jau pradiniuose organizacijos planuose, tai<br />

iš anksto apgalvota ir įvertinta strategijos dalis.<br />

programų sudarymas funkcijai valdyti.<br />

tikslinėms grupėms suteikia galimybę lengviau gauti informaciją apie tam tikros<br />

organizacijos veiklą.<br />

tai įrankis, padedantis tobulinti bei efektyviai vykdyti RSV funkciją organizacijoje.<br />

Organizavimas – tai valdymo funkcija ir kitaip nei planavimas, nėra darbas su dokumentais, tai<br />

konkretūs veiksmai. Organizavimas suvokiamas kaip priemonė numatytiems tikslams pasiekti. Mokslinėje<br />

literatūroje organizavimas nagrinėjamas skirtingais poţiūriais ir įvairiai apibrėţiamas.<br />

Pagal įvairių autorių (Stoškus (2002), Jakubavičius (2003), Fayol (2005), Augustinaitis (1996), Kotler,<br />

Keller (2007), Viršilaitės (1997), Šliburytės (2001), Geml, Lauer (1998)) pateiktus sąvokos apibrėţimus, galima<br />

teigti, kad ryšių su visuomene organizavimas - tai procesas, kurio metu kuriamos organizacinės valdymo<br />

struktūros, padedančios išlaikyti ir vystyti bendradarbiavimo, objektyvios informacijos pateikimo<br />

(informavimo), grįţtamojo ryšio panaudojimo (rengiant organizacijos planus) funkcijas, siekiant bendrų<br />

organizacijos tikslų. 2 lentelėje pateikiami ryšių su visuomene organizavimo elementai, jų tikslai ir veiksmai.<br />

2 lentelė. Nevyriausybinių organizacijų ryšių su visuomene organizavimo sąvokos sudėtiniai elementai<br />

(sudaryta autorės)<br />

Elementai Tikslai (siekiami rezultatai) Veiksmai<br />

Organizacinė valdymo struktūra Darbo pasidalijimas, RSV funkcijų<br />

priskyrimas konkrečioms pareigybėms.<br />

Bendradarbiavimas Teigiamo įvaizdţio formavimas,<br />

veiklos populiarinimas.<br />

Komunikacija: vidinė, išorinė Objektyvios informacijos pateikimas.<br />

Abipusio supratimo siekimas.<br />

Grįţtamasis ryšys Organizacijos veiklos planavimo etape<br />

atsiţvelgiama į tikslinių auditorijų<br />

nuomonę.<br />

RSV įtraukiami į pradinius NVO<br />

planus (strategijas).<br />

Nuolatinis bendradarbiavimo<br />

organizavimas su tikslinėmis<br />

auditorijomis (NVO nariais, valdţios<br />

atstovais, kitomis suinteresuotomis<br />

grupėmis)<br />

Komunikacija vykdoma atsiţvelgiant į<br />

vidinės ir išorinės komunikacijos<br />

principus.<br />

Tikslinių auditorijų nuomonių analizės<br />

organizavimas.<br />

Remiantis autoriais Kitchen (2007) ir Bowen (2004) išskirti šeši principai pagal kuriuos vygdomas ryšių<br />

su visuomene organizavimas (priemonių parinkimas).

122<br />

1. Sakyti tiesą, pristatyti organizaciją. Leisti visuomenei ţinoti, kas vyksta, pateikti organizacijos<br />

vaizdą, idealus ir praktiką.<br />

2. Įrodyti tai veiksmais. Visuomenė nuomonę apie organizaciją susidaro daugiau iš veiksmų, o ne iš<br />

kalbų.<br />

3. Klausyti kliento. Reaguoti į auditorijų reakciją, nuomonę apie organizacijos politiką, praktiką.<br />

4. Galvoti apie ateitį. Numatyti auditorijų reakciją.<br />

5. Atsakingai parinkti darbuotoją. RSV specialistas turi turėti atitankamų ţinių ir asmeninių savybių,<br />

turi šlikti ramus, kantrus, gerai nusiteikęs įvairiausiuose situacijose.<br />

6. Nuolatos organizuoti dialogus. Ne tik vidiniame, bet ir išoriniame sluoksnyje.<br />

Tyrimui atlikti pasirinktos dvi nevyriausybinės kaimo plėtros organizacijos: vietos veiklos grupė<br />

„Lamatos ţemė― bei Lietuvos kaimo turizmo asociacija. Kuriuose tiriama ryšių su visuomene organizavimo<br />

būklė.<br />

VVG misija – burti kaimo bendruomenes, vietos valdţios ir verslo sektoriaus atstovus partnerystei ir<br />

bendradarbiavimui, siekiant visuotinės gerovės dabarties ir ateities kartoms. LKTA tikslas - atstovauti ir ginti<br />

asociacijos narių interesus valstybės institucijose ir kitose organizacijose; koordinuoti asociacijos narių veiklą,<br />

sprendţiant kaimo turizmo vystymo klausimus Lietuvoje.<br />

VVG „Lamatos ţemė― bei LKTA tikslai panašūs. Lyginamos organizacijos veikia skirtinguose<br />

viešojo administravimo sistemos lygiuose, VVG „Lamatos ţemė― orientuota į rajono gyventojus, LKTA tikslas<br />

apjungti ir vienyti visos Lietuvos kaimo turizmo sodybų šeimininkus.<br />

VVG „Lamatos ţemė― LKTA buvo analizuojami dokumentai (susirinkimų protokolai, projektinės<br />

veiklos dokumentai, metinės ataskaitos, pareigybinės instrukcijos, bei antriniai informacijos šaltiniai: laikraščių,<br />

ţurnalų straipsniai, publikacijos internete) siekiant išsiaiškinti, kaip dvi nevyriausybinės organizacijos<br />

siekiančios panašių tikslų organizuoja ryšius su visuomene, kokias priemones taiko šiai veiklai vykdyti. 3<br />

lentelėje pateikti tyrimo rezultatai, nusakantys kokios ryšių su visuomene priemonės buvo taikomos asociacijose<br />

2005 – 2010 metais.<br />

3 lentelė. Ryšių su visuomene organizavimo priemonių vertinimas vietos veiklos grupėje „Lamatos ţemė“<br />

ir Lietuvos kaimo turizmo asociacijoje 2005 – 2010 metais<br />

Tradicinės RSV<br />

priemonės<br />

Leidiniai:<br />

brošiūros<br />

lankstinukai,<br />

skrajutes,<br />

informaciniai<br />

biuleteniai,<br />

knygos.<br />

Susirinkimai:<br />

ataskaitiniai<br />

eiliniai<br />

ataskaitiniai<br />

asociacijos<br />

nariams,<br />

eiliniai asociacijos<br />

nariams.<br />

RSV priemonių<br />

„Lamatos<br />

ţemė“<br />

raiška<br />

LKTA<br />

+ -<br />

- -<br />

+<br />

-<br />

-<br />

+<br />

+<br />

+<br />

-<br />

+<br />

-<br />

+<br />

+<br />

+<br />

+<br />

-<br />

Pastabos<br />

LKTA išleido<br />

5 katalogus,<br />

skirti<br />

reklamuoti<br />

asociacijos<br />

veiklą.<br />

Eiliniai<br />

susirinkimai<br />

asociacijų<br />

nariams<br />

neorganizuoja-<br />

mi.<br />

Novatoriškos<br />

RSV<br />

priemonės<br />

Internetinis<br />

puslapis<br />

Naujienos<br />

internete:<br />

forumai,<br />

kaimo<br />

televizija,<br />

elektroninio<br />

pašto adresų<br />

katalogai,<br />

straipsniai<br />

internetinėje<br />

spaudoje.<br />

RSV priemonių<br />

“Lamatos<br />

ţemė“<br />

+<br />

-<br />

-<br />

-<br />

+<br />

raiška<br />

LKTA<br />

+<br />

-<br />

-<br />

-<br />

+<br />

Pastabos<br />

VVG<br />

vertinama<br />

vidutiniškai<br />

LKTA<br />

vertinama<br />

gerai.<br />

Asociacijos<br />

naudojasi tik<br />

informacijos<br />

pateikimo<br />

internetinėje<br />

spaudoje<br />

priemone.

Ţiniasklaidos<br />

priemonės:<br />

laikraščiai,<br />

ţurnalai,<br />

televizija,<br />

radijas,<br />

spaudos<br />

<strong>konferencija</strong><br />

Viešosios<br />

paslaugos:<br />

konsultavimas<br />

Renginiai:<br />

seminarai,<br />

mokymai,<br />

konferencijos.<br />

Informacija biuro<br />

aplinkoje<br />

(patalpose):<br />

iškaba;<br />

darbo laikas.<br />

+<br />

-<br />

+<br />

-<br />

-<br />

+<br />

+<br />

+<br />

+<br />

-<br />

-<br />

+<br />

+<br />

+<br />

+<br />

-<br />

+<br />

+<br />

+<br />

+<br />

+<br />

+<br />

123<br />

VVG plati<br />

informacijos<br />

sklaida<br />

rajoniniuose<br />

laikraščiuose.<br />

LKTA platus<br />

ţiniasklaidos<br />

priemonių<br />

naudojimas.<br />

Daţniausiai<br />

vykdomas<br />

asmeninis<br />

konsultavimas.<br />

VVG<br />

daţniausiai<br />

organizuojami<br />

mokymai.<br />

LKTA –<br />

konferencijos.<br />

VVG biurą<br />

sunku surasti<br />

pagal nurodytą<br />

adresą<br />

kontaktuose.<br />

Tyrimai - + LKTA<br />

vykdomi<br />

tikslinių<br />

auditorijų<br />

nuomonių<br />

tyrimai.<br />

Sutartiniai ţymėjimai: + taikoma priemonė; - priemonė netaikoma<br />

Specialieji<br />

renginiai:<br />

mugės,<br />

parodos,<br />

pristatymai,<br />

atvirų durų<br />

dienos.<br />

Rėmimas:<br />

parama,<br />

labdara.<br />

Kitos virtualios<br />

prieigos<br />

priemonės:<br />

konferencijos,<br />

mokymai,<br />

seminarai.<br />

Logotipas/<br />

Specialieji<br />

ţenklai + +<br />

Specialieji<br />

stendai<br />

-<br />

+<br />

-<br />

-<br />

-<br />

-<br />

-<br />

-<br />

-<br />

+<br />

+<br />

+<br />

-<br />

-<br />

-<br />

-<br />

-<br />

-<br />

LKTA<br />

aktyviai<br />

organizuoja<br />

parodas,<br />

pristatymus,<br />

vidutiniškai<br />

8 kartus per<br />

metus.<br />

Šių<br />

priemonių<br />

naudojimas<br />

numatytas<br />

ateityje.<br />

LKTA<br />

logotipas<br />

(gandras) itin<br />

išpopuliarin-<br />

tas.<br />

+ + Asociacijos<br />

turi<br />

reprezentuo-<br />

jančius<br />

stendus.<br />

LKTA plačiausiai naudojamos visuotinės bei kontroliuojamosios vienos komunikacijos krypties RSV<br />

organizavimo priemonės (laikraščiai, televizija, radijas). Taip yra dėl to, kad LKTA vienas iš tikslų yra<br />

koordinuoti narių veiklą, platinti informaciją apie juos. VVG „Lamatos ţemė― daţniausiai naudojamos<br />

asmeninės informacijos perdavimo RSV organizavimo priemonės, tokios kaip konsultacijų ar mokymų<br />

organizavimas, skatinant kaimo bendruomenių partnerystę ir bendradarbiavimą su vietos valdţia.<br />

Vertinant ryšių su visuomene organizavimo funkciją VVG „Lamatos ţemė― ir LKTA labiausiai<br />

išryškėja trys principai: įrodymo veiksmais, organizacijos pristatymo ir dialogo organizavimo. Vietos veiklos<br />

grupė veikia rajoniniu lygmeniu, joje maţiau narių bei maţesnės tikslinės auditorijos, todėl yra racionaliau<br />

organizuoti dialogus su suinteresuotais asmenimis. Šioje organizacijoje naudojama maţiau ryšių su visuomene<br />

priemonių ir skiriamas maţesnis dėmesys konkretiems ryšių su visuomene veiksmams organizuoti, dėl to ši<br />

funkcija vykdoma pasitelkiant įrodymo veiksmais principą. LKTA vienas iš pagrindinių tikslų yra narių veiklos<br />

populiarinimas bei informacijos apie juos suteikimas kuo platesnei auditorijai. Organizuojant ryšius su<br />

visuomene pirmoje vietoje yra organizacijos pristatymo principas, kuris vykdomas platinant informaciją apie<br />

save, pasitelkiant tokias ryšių su visuomene priemones kaip įvairių leidinių leidyba, konferencijų, mugių,<br />

pristatymų organizavimas, kokybiškas internetinio puslapio administravimas.

124<br />

Išvados<br />

1. Ryšių su visuomene organizavimas – tai procesas, kurio metu kuriamos struktūros, padedančios<br />

išlaikyti ir vystyti bendradarbiavimo, objektyvios informacijos pateikimo (informavimo), grįţtamojo ryšio<br />

panaudojimo (rengiant organizacijos planus) funkcijas, siekiant bendrų strateginių organizacijos tikslų.<br />

2. Ryšių su visuomene organizavimo priemonių novatoriškumas gali būti vertinamas dviem poţiūriais:<br />

kai veikloje naudojami nauji metodai, technologijos, ryšių priemonės; kai tradicinės Ryšių su visuomene<br />

priemonės pritaikomos šiuolaikinės visuomenės poreikiams.<br />

3. Tinkamas ryšių su visuomene funkcijos vykdymas padeda siekti NVO tikslų bei misijos, kai NVO<br />

veikla suderinta su visuomenės interesais bei yra įgyjamas jos palankumas ir pasitikėjimas. Kiekviena ryšių su<br />

visuomene organizavimo veikla prasideda nuo organizacijai svarbių auditorijų išskyrimo, kurios vidiniais ar<br />

išoriniais ryšiais susijusios su konkrečia NVO.<br />

4. Ryšių su visuomene veikla organizuojama pagal šešis principus: sakyti tiesą, pristatyti organizaciją,<br />

įrodyti tai veiksmais, klausyti kliento, galvoti apie ateitį, atsakingai parinkti darbuotoją (komandą), organizuoti<br />

dialogus.<br />

5. Vietos veiklos grupė „Lamatos ţemė― organizuodama ryšius su visuomene vadovaujasi įrodymo<br />

veiksmais bei dialogo organizavimo principais. Lietuvos kaimo turizmo asociacija didţiausią reikšmę teikia<br />

organizacijos pristatymo principui.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. Agentūra „Viešųjų ryšių partneriai―. 2004. Viešieji ryšiai versle. Vilnius: UAB „Verslo ţinios―.<br />

2. Asociacijos "Lamatos ţemė" įgyvendinama vietos plėtros strategija. 2008. Gyvenimo ir darbo kokybės gerinimas Šilutės<br />

rajono savivaldybės kaimo vietovėse. [ţiūrėta 2010-05-15]. Prieiga per internetą:<br />

http://www.lamatoszeme.lt/modules/content/index.php?id=50<br />

3. BALEŢENTIS, A., PAMEDYTIS, R. 2004. Internetinė svetainė – Jūsų darbuotojas // Personalo vadyba. Nr. 3 (61). –<br />

Vilnius: EMC.<br />

4. BARAUSKIENĖ, G., BIVAINIENĖ, L. 2005. Ryšių su visuomene vieta strateginiame organizacijos planavimo etape.<br />

[ţiūrėta 2010-03-03]. Prieiga per internetą:<br />

http://www.smf.su.lt/documents/konferencijos/Galvanauskas%202005/2005%20m.%20leidinys/Barauskiene_Bivainiene.<br />

pdf)<br />

5. BOWEN, S. A., 2004. Expansion of ethics as the tenth generic principle of public relations excellence: A Kantian theory<br />

and model for managing ethical issues. [ţiūrėta <strong>2011</strong>-01-16]. Prieiga per internetą:<br />

http://facultynh.syr.edu/sbowen/images/Bowen%20Normative%20Model.pdf<br />

6. CHANDLER, R., 2008. Media relations : concepts and principles for effective public relations. Denver (Colo.):<br />

Outskirts<br />

7. DENIS L.; WILCOW GLEN T. 2007. Ryšiai su visuomene: strategija ir taktika. Kaunas: Poligrafija ir informatika<br />

8. GLOSIENĖ, A. 1999. Ryšių su visuomene ABC bibliotekininkams : mokomoji knyga. – Vilnius.<br />

9. GRUNIG, J., HUNT, T. 1984. Managing Public Relations. New York: Holt, Rinehart and Winston.<br />

10. JO, S., JUNG, J., 2005. A cross-cultural study of the world wide web and public relations. South Korea: Corporate<br />

Communications: An International Journal, Nr. 1, psl. 24-40. [ţiūrėta 2010-03-03]. Prieiga per internetą:<br />

www.emeraldinsight.com/1356-3289.htm<br />

11. KITCHEN, Ph.I., 2007. Public relations principles and practice. [ţiūrėta <strong>2011</strong>-01-16]. Prieiga per internetą:<br />

http://www.google.com/books?hl=lt&lr=&id=wEbL12zECNEC&oi=fnd&pg=PR9&dq=public+relations+principles&ots<br />

=s45Kx2_IpV&sig=DGkrU3ifdoIMy7uGTwq_bTJufBM#v=onepage&q&f=false<br />

12. KOFLER, Ph., KELLER, K.L. 2007. Marketingo valdymo pagrindai. Klaipėda: Logitema.<br />

13. LKTA įstatai. 1997. [ţiūrėta 2010 12 mėn.]. Prieiga per internetą:<br />

http://www.atostogoskaime.lt/documents/LKTA_istatai.doc<br />

14. MAMEDAITYTĖ, S., 2003. Ryšiai su visuomene. [ţiūrėta 2010-12-12]. Prieiga per internetą:<br />

http://www.mediabv.lt/resursai/vrstudija/Rysiai_su_visuomene_S.Mamedaityte.pdf<br />

15. MATKEVIČIENĖ, R., 2005. Ryšiai su visuomene. Vilnius: Sapnų sala.<br />

16. MELNIKAS, B.; JAKUBAVIČIUS, A.; STRAZDAS, R. 2000. Inovacijų vadyba. Mokomoji knyga. Vilnius: Technika.<br />

17. MOI, A., 2005. Marketing i public relations w malej firmine. Gliowice: Helion.<br />

18. Praktinis Lietuvos NVO vadovas. 1998. Vilnius: NVO informacijos ir paramos centras<br />

19. STOŠKUS, S. 2002. Bendrieji vadybos aspektai. – Šiauliai: VŠĮ Šiaulių universiteto leidykla.<br />

20. ŠLIBURYTĖ, L. 2001. Ryšiai su visuomene ir jų svarba marketinge. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Kaunas:<br />

Vytauto didţiojo universitetas.<br />

21. VIRVILATĖ, R. 1997. Marketingas. Kaunas: Technologija.

Summary<br />

125<br />

The Principles of Public Relations Organization in Non-governmental Organizations<br />

The common problem trying to define the concept of definition for public relations are not mention the main<br />

functions of this action. In this article the principles of public relations organization are analyzing in non-government<br />

organizations. The main aim is to identify principles of public relations. Firstly there was analyzed theory and formulated the<br />

definition of public relation organization. In the practical part of article studying two non-government organizations: local<br />

action group ―Lamatos ţemė― and Lithuanian rural tourism association . Using documents analisies method are identified the<br />

public relations measures in mentioned organizations. Six principles are abstracted in public relations organization: to tell the<br />

truth, to present organization, to prove it with action, to listen to the customer, to manage for tomorrow, to select the staff<br />

with the responsibility, dialog organization constantly. The proving it with action and the dialog organization are main<br />

principles in local action group; the top principle of public relation organization is to present organization in Lithuanian rural<br />

tourism association.<br />

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vilma Atkočiūnienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

126<br />

ORGANIZACIJOS KULTŪROS VEIKSNIŲ ĮTAKA DARBUOTOJŲ<br />

MOTYVACIJAI: TEORINIS ASPEKTAS<br />

Edita Pociūtė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Kiekvienoje organizacijoje vyrauja kultūra, ir priklausomai nuo jos stiprumo daro įtaką darbuotojams,<br />

jų elgesiui, vertybėms. Organizacijos kultūra, tai savotiška ideologija, kurios pagalba pasiekiami tikslai. Jos<br />

esmė tokia, kad panaudojant tam tikrus simbolius, sukūrus tam tikras vertybes ir normas, atspindimos visos<br />

organizacijos narių bendros nuostatos, kaip reikia dirbti, kad organizacija klestėtų, patenkintų jų (visų<br />

organizacijos narių) poreikius ir didintų motyvaciją darbui. Vadovai, norėdami motyvuoti savo darbuotojus<br />

organizacijos tikslų siekimui visų pirma turėtų nustatyti svarbiausius ir labiausiai motyvuojančius organizacijos<br />

kultūros veiksnius.<br />

Tyrimo objektas – organizacijos kultūros veiksniai, įtakojantys darbuotojų motyvaciją.<br />

Tyrimo tikslas – išanalizuoti organizacijos kultūros veiksnių įtaką darbuotojų motyvacijai teoriniu<br />

aspektu.<br />

Tyrimo uţdaviniai:<br />

1. Išanalizuoti organizacijos kultūros sampratą.<br />

2. Apibūdinti organizacijos kultūros veiksnių įtaką darbuotojų motyvacijai.<br />

Tyrimo metodai : <strong>mokslinė</strong>s literatūros lyginamoji ir loginė analizės.<br />

Rezultatai<br />

Organizacijų kultūros teorija susiformavo XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. Terminas „organizacijos<br />

kultūra― atsirado socialinės antropologijos moksle, kuris plačiai pradėtas vartoti vadybos literatūroje.<br />

Organizacijos kultūra yra vienas iš svarbiausių faktorių lemiančių veiklos sėkmę ar nesėkmę.<br />

Kiekvienoje organizacijoje vyrauja kultūra, ir priklausomai nuo jos stiprumo daro įtaką darbuotojams,<br />

jų elgesiui, vertybėms (Kulvinskienė; Seminogova – Šeimienė, 2009). E. Scheinas (2002) teigia, kad<br />

organizacijos kultūra susiformuoja per tam tikrą laiką, kai ţmonės organizacijoje išmoksta sėkmingai spręsti<br />

išorinės adaptacijos ir vidinės integracijos problemas.<br />

Stipri organizacijos kultūra pasiţymi tokiomis savybėmis, kaip tikros motyvacijos ir įsipareigojimo<br />

generavimas. Stiprioje ir darnioje kultūroje organizacijos pagrindinės vertybės yra ne tik stipriai palaikomos bet<br />

ir plačiai įgyvendinamos. Bendrų nuostatų stiprumas leidţia sąlyginai lengviau pasiekti konsensą tarp<br />

darbuotojų, susitelkti ties svarbiausiais tikslais ir uţdaviniais, sumaţinti potencialių konfliktų skaičių, plėtoti<br />

mokymuisi palankią aplinką bei sumaţinti darbuotojų kaitą. Stipri kultūra turi unikalią absorbcijos gebą sutelkti<br />

ţmones.<br />

Išanalizavus mokslinę literatūra pastebėta, kad įvairūs autoriai ją skirtingai apibrėţia (ţr.1 lent.), nors<br />

dėl esminių teiginių dauguma mokslininkų sutaria. Daugelis uţsienio ir Lietuvos tyrėjų organizacijos kultūros<br />

pagrindu laiko tai, ką organizacija turi – vertybes – tai, kas yra atnešta į organizaciją iš visuomenės arba sukurta<br />

valdymo sistemos tam, kad būtų pagrindo manipuliuoti organizacijos ţmogiškaisiais ištekliais (Jucevičienė,<br />

1996).<br />

Daugelis mokslininkų pritaria funkciniam poţiūriui, pagal kurį organizacijos kultūra yra apibrėţiama<br />

kaip esminių vertybių sistema, kuria vadovaujasi organizacija ir kuri yra pripaţįstama organizacijos narių,<br />

įtakoja jų elgesį ir yra palaikoma organizacijos istorijų, mitų bei pasireiškia per tradicijas, ceremonijas, ritualus ir<br />

simbolius (Jucevičienė, 1996).<br />

1 lentelė. Organizacijos kultūros apibrėţimai (sudaryta autorės)<br />

Autorius, metai Sąvokos samprata<br />

Schein , E. H<br />

(1992)<br />

Darbuotojų tarpe paplitusių vertybių ir tikėjimų sistema, kuri yra vystoma organizacijų<br />

viduje ir įtakoja jos narių elgesį.<br />

D. Denison (1990) Vertybės, įsitikinimai ir principai, kurie tarnauja kuriant organizacijos valdymo sistemą,

127<br />

tuo būdu sustiprinant esminius valdymo pricipus.<br />

B. R. Jewell (2002) Tai visoms įmonėms būdinga ideologija, įsitikinimai ir vertybės, nurodančios, kaip<br />

ţmonės turi tose organizacijose dirbti.<br />

Šimanskienė, L<br />

(2002)<br />

Paulauskaitė, N.,<br />

Vanagas, P (1998)<br />

P. Zakarevičius<br />

(2003)<br />

Jucevičienė, P<br />

(1996)<br />

Natūrali, specialiai nekuriama, suvokiama kaip savaime susiklostęs ţmonių bendravimo<br />

būdas, vertybės, poţiūriai.<br />

Kertinių įsitikinimų modelis, išugdytas ar atrastas grupės ţmonių jiems kartu sprendţiant<br />

savo problemas, susijusias su išlikimu aplinkoje bei integravimusi viduje.<br />

Tai tik jos nariams būdingų nuostatų, įsitikinimų, lūkesčių norma, poţymių, įpročių<br />

visuma, traktuotina kaip šių ţmonių grupinė sąmonė, lemianti jų reakciją į organizacijos<br />

viduje bei išorėje vykstančius procesus ir sąlygojanti jų elgseną.<br />

Nuostatų, vertybių sistema, kuria vadovaujasi organizacija, siekdama savo tikslų ir<br />

spęsdama iškilusias problemas.<br />

Apibendrinant galima teigti, jog organizacijos kultūra, tai savotiška ideologija, kurios pagalba<br />

pasiekiami tikslai. Jos esmė tokia, kad panaudojant tam tikrus simbolius, sukūrus tam tikras vertybes ir normas,<br />

atspindimos visos organizacijos narių bendros nuostatos, kaip reikia dirbti, kad organizacija klestėtų, patenkintų<br />

jų (visų organizacijos narių) poreikius ir didintų motyvaciją darbui.<br />

Organizacijos aplinka, jos kultūra lemia nematerialinių asmens poreikių patenkinimą. Patenkinami<br />

nematerialiniai poreikiai tampa motyvais, kurie veikia darbo atlikimo kokybę bei patirtį toje organizacijoje.<br />

Motyvacija darbui – esminis kintamasis, kurio kokybės siekia kiekviena organizacija. Esant pakankamam<br />

atpildui uţ darbą organizacijoje, ţmogus linkęs eiti į kompromisus, keisti savo nuostatas, derinti jas su<br />

organizacijos nuostatomis. Jį stimuliuoja išlikimas organizacijoje. Todėl darbuotojui naudinga priimti<br />

organizacijos kultūros daromą įtaką jo poţiūriams bei darbo motyvacijai.<br />

Siekiant didinti darbuotojų motyvaciją darbui remiantis organizacijos kultūros veiksniais, būtina<br />

suprasti kaip šie veiksniai susiję su motyvacija ir kokios reikšmingos įtakos jie turi organizacijos darbuotojų<br />

motyvacijai. Ţemiau pateikiami komponentai, kurie įvardijami kaip organizacijos kultūros veiksniai<br />

(www.adb.org).<br />

Normos ir vertybės<br />

Nors vertybės tiesiogiai nedaro įtakos elgesiui, jos stipriai veikia ţmogaus nuostatas. Darbuotojo<br />

veiklos rezultatai ir pasitenkinimas darbu turėtų būti geresni, jei jo vertybės gerai dera su organizacijos<br />

vertybėmis. Vertybės papildo darbinės elgsenos motyvaciją. Dirbdamas individas motyvuoja savo elgseną ne tik<br />

poreikiais ir nuostatomis, bet ir vertybių sistema. Jeigu siūlomas elgesys nėra pateisinamas vertybių sistema, jo<br />

gali būti ir nesilaikoma (Česnienė, 2002).<br />

Kad darbuotojas būtų motyvuotas darbe, jis turi sutapatinti savo asmeniškai siekiamus tikslus ir<br />

asmenines vertybes su organizacijos tikslais. Kai darbuotojo asmeniniai tikslai ir vertybės sutaps su<br />

organizacijos tikslais, jis jausis laisvas ir kompetentingas organizacijoje (Gagne, 2005). Pasitenkinimas darbu<br />

didţiausias ir darbuotojų kaita maţiausia tada, kai asmenybė dera su profesija, kai dirbdamas vienokį ar kitokį<br />

darbą darbuotojas nejaučia vidinio pasipriešinimo. Tai ne tik sumaţintų darbo motyvaciją, bet gali sukelti<br />

nepasitenkinimo jausmą atliekamu darbu, ko pasekoje labai nukentėtų darbo kokybė. Taip pat svarbu įvertinti<br />

darbuotojų siekiamus asmeninius tikslus, įvertinant ar asmeniškai siekiami tikslai neprieštarauja organizacijos<br />

tikslams.<br />

Tada, kai asmeninės darbuotojų savybės, vertybės bei siekiami tikslai sutinka su organizacijos<br />

deklaruojamomis normomis ir vertybėmis galima tikėtis efektyviausių darbo rezultatų.<br />

Tikslai ir įvertinimai<br />

Asmeniniai darbuotojo tikslai yra svarbus kuriant organizacijos motyvavimo sistemą, taip pat įvertinant<br />

darbuotojų individualų poţiūrį. Tikslų iškėlimo teorija teigia, kad ketinimai - išreikšti kaip tikslai - gali tapti<br />

vienu iš svarbiausių motyvacijos šaltinių. Galime teigti, kad konkretūs tikslai padeda pasiekti geresnių darbo<br />

rezultatų, o sudėtingi tikslai, jei jie priimami, sąlygoja geresnius darbo rezultatus nei lengvi tikslai (Robbins,<br />

2003).

128<br />

Nuo siekiamų tikslų priklauso ne tik prieraišumo jausmas ar santykiai su aplinkiniais, kas gal svarbiau<br />

asmeniniame lygmenyje, bet tokios savybės, kurios yra būtinos motyvuotam darbuotojui - uţsibrėţto tikslo<br />

siekimas, noras tobulėti. Darbuotojų gyvenimo tikslų nustatymas, gali būti labai svarbus ir pasirenkant naują<br />

darbuotoją ir siekiant motyvuoti jau esančius darbuotojus. Tikslas gali parodyti kokia motyvacija ţmogui yra<br />

svarbiausia, ir kaip ją pasinaudojus būtų galima paskatinti darbuotojų motyvaciją.<br />

Tikslai turi buti aiškūs, konkretūs, šiek tiek viršijantys darbuotojo sugebėjimus. Visos tikslo siekimo<br />

priemonės turi būti darbuotojo dispozicijoje. Vadovas neturėtų nurodinėti, kokiomis priemonėmis siekti tikslų.<br />

Taip sudaromos sąlygos reikštis darbuotojo kūrybingumui, atsakomybei, pasitikėjimui savimi. Tokiu būdu tikslai<br />

tampa motyvaciniais veiksniais (Česnienė, 2002).<br />

Organizacija, tenkindama savo darbuotojų palaikymo poreikius (mokėdama jiems atlyginimą,<br />

sudarydama normalias fizines ir psichologines sąlygas), tik neutralizuoja jų nepasitenkinimą, šios priemonės –<br />

tai tik būdas išlaikyti ţmones organizacijoje, tačiau jos nedidina darbo motyvacijos ir iš esmės neskatina<br />

didesnių darbo pastangų. Tik sudarydama darbuotojams sąlygas patenkinti savigarbos, pripaţinimo ir saviraiškos<br />

poreikius, organizacija iš tikrųjų prisideda prie darbo motyvacijos didinimo (Valackienė, 2005).<br />

Valdymo struktūra<br />

G. Barczak (2001) nustatė, kad darbuotojų pasitenkinimas atliekamu darbu priklauso nuo vadovavimo<br />

kokybės. Vadovavimo efektyvumas priklauso nuo darbuotojų pasitikėjimo vadovu lygio. Pasirinkus tam tikrą<br />

valdymo stilių, nulemiama bendradarbių elgsena.<br />

Vadybos specialistai pabrėţia, kad darbinės veiklos motyvacijai turi įtakos ir darbuotojų įtraukimas į<br />

organizacijos valdymą. Manoma, kad leidimas dalyvauti sprendţiant su jų darbu susijusias problemas sudaro<br />

sąlygas didinti darbuotojų produktyvumą. Dalyvavimas valdant darbuotojui padeda geriau suvokti darbo<br />

prasmingumą, reikšmingumą organizacijai, vartotojams, kitiems organizacijos nariams. Tai yra labai svarbu<br />

ţmonėms, kurie rūpinasi savo gyvenimo prasme. Grieţtai apribotas savo darbo vieta ir pareigomis, ţmogus<br />

sunkiai suvokia tiek savo darbo organizacijoje, tiek pačios organizacijos veiksmų prasmingumą. Be to, kyla<br />

ţmonių išsilavinimas ir bendras kultūros lygis, kartu kyla ir reiklumas darbo turiniui. O darbo turiningumas<br />

organizacijose dėl techninės paţangos krinta. Todėl ţmogus, trokštantis turiningo darbo, spręsdamas<br />

organizacijos valdymo problemas, gauna puikią galimybę tenkinti kūrybinius poreikius, tobulėti (Česnienė,<br />

2002).<br />

Darbo sąlygos<br />

Darbe ţmonės praleidţia didţiąją dalį savo laiko, todėl darbo aplinkos kokybė yra svarbus<br />

motyvuojantis veiksnys, ji atspindi rūpinimąsi darbuotoju ir pagarbą jam.<br />

Darbo vietos įranga turi sudaryti palankiausias sąlygas ţmogaus veiklai, jo sveikatos ir darbingumo<br />

išsaugojimui. Ji turi atitikti darbo specifiką ir ţmogaus anatomines ir psichofiziologines savybes.<br />

Darbo sąlygų gerinimas yra svarbus darbo našumo didinimo veiksnys. Jis tiesiogiai susijęs su nauja<br />

technika, darbo vietų organizavimu, darbo laiko naudojimu. Pagerinus darbo sąlygas, didėja jo patrauklumas,<br />

darbuotojų darbingumas, o tuo pačiu maţėja darbo laiko sąnaudos, be to, esant geroms darbo sąlygoms, didėja<br />

efektyvus darbo laiko fondas, nes maţėja normuojamas laikas poilsiui ir neatvykimų dėl susirgimų skaičius.<br />

Viskas kas susiję su darbo sąlygų gerinimu, saugumo ir higienos normų laikymusi, darbo priemonių<br />

pritaikymu darbuotojui, patalpų estetika, veikia motyvuojančiai. (Bučiūnienė, 1996).<br />

Darbo uţmokestis<br />

Atlyginimo uţ darbą sistema yra tiesiogiai susijusi tiek su gyvybinių ţmogaus poreikių tenkinimu, tiek<br />

su individualių pasiekimų įvertinimu ir pripaţinimu, todėl ji turi labai didelę įtaką darbuotojų motyvacijai. Kai<br />

darbuotojas jaučiasi neteisingai įvertintas, tai tampa stipriu demotyvuojančiu veiksniu.<br />

Pagrindinis darbo uţmokestis motyvuoja darbuotojus dirbti atsakingiau. Apmokėjimas uţ geresnius<br />

darbo rezultatus skatina tobulinti atliekamą darbą. Pelno pasidalinimas motyvuoja jungtis grupiniam darbui ir<br />

siekti tobulinti bendrą organizacijos veiklą. Priemokos uţ darbo staţą turi atlyginamąjį poveikį darbuotojams uţ<br />

jų ilgalaikę tarnybą ir dideli įnašą į organizacijos veiklą bei paskatinimą juos ir toliau likti pasilikti dirbti.<br />

Darbo apmokėjimo sistema vaidina skatinamąjį vaidmenį, ji turi būti teisinga, nešališka, nuosekli ir<br />

aiški. Darbo uţmokestis turi būti išmokėtas laiku ir uţtikrinti atgalinį ryšį su atliktu darbu. Be to, idealiu atveju

129<br />

uţmokestis turi remtis individo veikla, o kur tai neįmanoma, – visos komandos darbu, t. y. kolektyviniu<br />

apmokėjimu.<br />

Politika ir taisyklės<br />

Jei organizacijos tikslai sutampa su jos realia politika, tai kelia darbuotojų pasididţiavimo organizacija<br />

ir jos vykdoma veikla jausmą, kuris stipriai motyvuoja, nes darbuotojai jaučia savo indėlį į organizacijos sėkmę.<br />

Organizacijos vertybės, kultūra, taisyklės turi tapti jų savastimi, kurios dalį ir jiems norėtųsi sukurti.<br />

Kiekviena organizacija pagal savo dydį, veiklos rūšį ir istoriją turi nusistatyti, kokių specifinių,<br />

geriausiai pritaikytų prie konkrečių sąlygų taisyklių ir vertybių laikysis, kokias plėtos, kad šios orientuotų<br />

darbuotojų elgesį darbe. Jeigu darbuotojai mato, kad šios taisyklės nėra formalios, kad jų laikomasi realiame<br />

organizacijos gyvenime, jie stengiasi atiduoti savo energiją ir siekti savo asmeninės sėkmės kartu su<br />

organizacija. Pastaruoju metu organizacijos kultūros formavimas yra laikomas vienu iš pagrindinių darbuotojų<br />

motyvatorių.<br />

Vidinis organizacijos įvaizdis, esantis tarp darbuotojų yra labai svarbus darbuotojus motyvuojantis<br />

veiksnys. Organizacijos įvaizdis yra svarbi priemonė, galinti sustiprinti darbuotojų įsipareigojimą organizacijai,<br />

padidinti pasitenkinimą darbu bei uţtikrinti maţesnę darbuotojų kaitą (Sakalas, Šilingienė, 2000).<br />

Komunikacija. Organizacijos klimatas<br />

Komunikacija – tai pasitikėjimas, nes jo dėka darbuotojas suţino apie bendrus organizacijos, padalinio<br />

ar grupės tikslus ir išsiaiškina, kokią vietą organizacijoje uţima pats (Bučiūnienė, 1996).<br />

Informacija apie organizacijos tikslus ir ketinimus, pasitikėjimas sukuria pojūtį, kad niekas nėra<br />

slepiama nuo darbuotojų, kad kartu ieškoma efektyvių ryšių darbe, kad objektyviai įvertinamos problemos ir<br />

priimami sprendimai, kad elgesys su darbuotojais teisingas ir bešališkas. Tai labai stipriai motyvuoja darbuotoją.<br />

Organizacijos klimatas – tai psichologinė organizacijos kokybė, atspindinti darbuotojų savijautos,<br />

emocinių būsenų bendrumus organizacijoje, bei turinti didelę įtaką mokymuisi, tobulėjimui ir motyvacijai.<br />

Stresas, pervargimas ir sveikatai pavojingos darbo sąlygos yra puikūs motyvaciją slopinantys pavyzdţiai. Iš<br />

esmės, kur kas geriau atliekamas darbas toje aplinkoje, kurioje yra maţiau formalių struktūrų, vyrauja atviras<br />

bendravimas ir pozityvus skatinimas, remiantis organizacinėmis bei profesinėmis vertybėmis.<br />

Draugiškas ir geranoriškas kolektyvas yra pasitenkinimą darbu stiprinantis veiksnys.<br />

Mokymai ir tobulėjimas<br />

Kvalifikacijos kėlimas ir profesinių sugebėjimų tobulinimas darbuotojams pirmiausia yra sėkmės<br />

pojūčio teikiamas malonumas ir asmeninio pasitenkinimo šaltinis (Bučiūnienė, 1996). Naujus sugebėjimus<br />

tinkamai darbe pritaikąs darbuotojas jaučia pasitenkinimą darbu, sustiprėja jo pasitikėjimas savimi. Darbuotojas<br />

ţino, kad mokydamasis ir tobulėdamas sustiprina savo darbo saugumo garantijas, todėl yra suinteresuotas pats<br />

tobulėti ir gerai atlikti savo darbą.<br />

Stiprus darbinės veiklos motyvacinis veiksnys yra galimybė kilti karjeros laiptais. Sėkmingos<br />

individualios karjeros planavimas leidţia patenkinti darbuotojų profesinio augimo siekius, padidinti darbuotojų<br />

pasitikėjimą savo jėgomis ir taip padidinti darbinės veiklos motyvaciją (Cole, 1988).<br />

Pripaţinimas, apdovanojimai<br />

Pripaţinimas — padėka, dėmesio pareiškimas ar palankus atsiliepimas — taikomas kaip priemonė<br />

paţymėti ir psichologiškai atlyginti asmenims uţ pastangas siekti organizacijos tikslų.<br />

Tai vidinis atlyginimas, leidţiantis individui patenkinti pagarbos poreikį, kuris A. Maslowo poreikių<br />

hierarchijoje yra ypač svarbus Rasdami laiko padėkoti darbuotojams uţ gerą darbą, vadovai paskatina juos ir<br />

toliau gerai dirbti organizacijos labui. Tai galėtų būti tiek materialinis atlyginimas, tiek moralinis atlyginimas.<br />

Taikant moralinio poveikio priemones, darbuotojams bus sudaromas psichologinis komfortas (Neverauskas,<br />

Rastenis, 2001).<br />

Paprasti padėkos raštai, vieši pagyrimai grupės susitikimų metu padidina darbuotojo pasitikėjimą<br />

savimi, o komandiniai pietūs pasibaigus projekto aptarimui gali pakylėti komandos dvasią. Darbo įvertinimo<br />

svarba yra begalinė. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad daţnas laimėjimų ir pasiekimų paviešinimas yra viena<br />

iš vertingiausių komandos motyvacinių priemonių (Forsyth, 2006).

130<br />

Išvados<br />

1. Organizacijos kultūra yra pagrindinė vertybių sistema, kuria vadovaujasi organizacija ir kuri<br />

pripaţįstama organizacijos narių, įtakoja jų poelgius, mąstyseną, nuostatas, poţiūrius bei įsitikinimus, yra<br />

palaikoma organizacijos istorijų, mitų, pasireiškia per tradicijas, ceremonijas, ritualus bei simbolius. Kultūra<br />

pateikia atitinkamus elgesio standartus, formuoja darbuotojų poţiūrius ir elgseną, tokiu būdu vienija visą<br />

organizaciją ir išskiria ją iš kitų.<br />

2. Stiprios organizacijos kultūros veiksniai turi tiesioginę teigiamą įtaką darbuotojų motyvacijai: didėja<br />

darbingumas, pasitikėjimas ir dėmesingumu grįstas bendravimas, gerėja veiklos rezultatai, galimybės ir noras<br />

asmeniniam ir profesiniam tobulėjimui, didėja pasitenkinimas darbu bei pareigos jausmas, maţėja darbuotojų<br />

kaita, darbuotojai jaučiasi laimingesni, reikalingesni savo darbovietei, jie stengiasi atiduoti savo energiją ir siekti<br />

savo asmeninės sėkmės kartu su organizacija, ir adekvačiai jai priešinga įtaka darbuotojų motyvacijai pasireikš<br />

silpna organizacijos kultūra.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. BARCZAK, G.2001. Factors influencing product development team satisfaction. European Journal of Innovation<br />

Management, Volume 4, Nr 1.<br />

2. BUČIŪNIENĖ, I. 1996. Įmonės darbuotojų motyvavimo tikslai ir priemonės//Socialiniai mokslai. Vadyba. Nr.4.<br />

3. ČĖSNIENĖ, R. 2002.Įmonių vadybos orientacijos. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2002.<br />

4. FORSYTH, P. 2006. Engineering Management Motivating your staff . Vol. 16 Issue 1.<br />

5. JUCEVIČIENĖ P. 1996. Organizacijos elgsena. Kaunas: Technologija.<br />

6. NEVERASUKAS, B.; RASTENIS, J. 2001. Vadybos pagrindai. Kaunas.<br />

7. ROBBINS, S. P. 2003. Organizacinės elgsenos pagrindai. – Vilnius: Poligrafija ir informatika.<br />

8. SAKALAS, A.; ŠILINGIENĖ, V. 2000. Personalo valdymas. – Kaunas.<br />

9. SCHEIN, E. 1992. Organizational culture and leadership. San Francisco: Jossey-Bass.<br />

10. ŠIMANSKIENĖ, L. 2002. Organizacinės kultūros formavimas. Monografija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.<br />

11. The setting of knowledge audits. (2010) [interaktyvus] [ţiūrėta <strong>2011</strong>-02-01]. Prieiga per internetą:<br />

http://www.adb.org/documents/studies/auditing-lessons-architecture/ala2.asp)<br />

12. VALACKIENĖ, A.2005. Krizių valdymas ir sprendimų priėmimas. Kaunas: Technologija, Cole G. 1988. Personnel<br />

management. London: D. P. Publications LTD.<br />

13. VANAGAS, P.; ABRAMAVIČIUS, Š. 1998. Organizacijos kultūros tyrimo metodologija. Ekonomika ir vadyba – 98:<br />

Tarpt. konf. praneš. medţ. - Kaunas: Technologija.<br />

Summary<br />

The Theoretical Aspect of the Influence of the Factors of Organizational Culture on the Employee Motivation<br />

Each organization can be characterized by a certain culture, which depending on its strength has a unique influence on the<br />

employees, their behaviour and values. Organizational culture is a kind of ideology, with the help of which the set objectives<br />

are achieved. Its essence is that the use of special symbols, the development of certain values and norms provide the<br />

opportunity to reflect all the general attitudes of the members of the organization concerning the ways they should work for<br />

the organization to prosper, have the possibility to meet their needs (i.e. the needs of all the members of the organization) and<br />

increase their motivation to work. Seeking to motivate their staff in achieving the objectives of the organization the leaders<br />

should first of all identify the most important and the most motivating factors of the organizational culture.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Rūta Adamonienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

131<br />

DARBO JĖGOS MOBILUMAS IR JĮ LEMIANTYS VEIKSNIAI<br />

Edita Rakuckaitė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Vienas šiuolaikinės visuomenės raidos bruoţų yra nepaprastai išaugęs gyventojų mobilumas. Kaip ir<br />

daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių, Lietuvoje vykstantys politiniai, socialiniai bei ekonominiai pokyčiai<br />

padarė esminį poveikį tiek išorės, tiek vidaus mobilumo procesui. XIX amţiuje prasidėjęs gyventojų judėjimas<br />

tebesitęsia iki šių dienų.<br />

Darbo jėgos mobilumas yra sudėtinga ir aktuali problema, kurią nagrinėjo daugelis Europos ir JAV<br />

mokslininkų: L. Kleinrock (1996), R. Mahesh (2002), А. Е. Николаевич (2005), J. Long (2010) ir kt. Tačiau<br />

pirmasis darbo jėgos mobilumo tyrimas Lietuvoje buvo atliktas 1995 m. Lietuvos filosofijos ir sociologijos<br />

institute, dar prieš įstojant Lietuvai į Europas sąjungą, kurį inicijavo ir finansavo Europos komisija. Lietuvoje<br />

darbo jėgos mobilumo tyrinėjimus atliko: A. Kazlauskienė (2002) nagrinėjo „protų nutekėjimą― ir darbo jėgos<br />

migraciją, A. Junevičius (2002), R. Kripaitis (2005), M. Sarvutytė (2006) tyrė darbo jėgos mobilumą<br />

įtakojančius veiksnius bei migracijos ir mobilumo skirtumus, A. Pocius (2007) ir B. Gruţevskis (2007) siekė<br />

atskleisti nepakankamo vidinio teritorinio mobilumo prieţastis bei jo mastą.<br />

Darbo jėgos mobilumo problema vis dar nepakankamai išnagrinėta ir ištirta. Pasigendama pripaţinimo,<br />

jog mobilumas – tai galimybė šalies ekonominiams, socialiniams ir demografiniams procesams. Todėl siekiant<br />

efektyviai valdyti darbo jėgos mobilumą, reikia nustatyti darbo jėgos mobilumą lemiančių veiksnių sistemą,<br />

kurią remiantis bus vertinama darbo jėgos mobilumo būklė Švenčionių, Ignalinos ir Utenos rajonuose.<br />

Darbo tikslas – sudaryti darbo jėgos mobilumą lemiančių veiksnių sistemą ir atlikti jų vertinimą.<br />

Uţdaviniai:<br />

atskleisti darbo jėgos mobilumo sampratą;<br />

sudaryti darbo jėgos mobilumą lemiančių veiksnių sistemą;<br />

atlikti Švenčionių, Ignalinos ir Utenos rajonų darbo jėgos mobilumą lemiančių veiksnių<br />

vertinimą.<br />

Darbo objektas – darbo jėgos mobilumas.<br />

Darbo metodai: <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizė ir sintezė, dokumentų ir statistinių duomenų analizė bei<br />

sintezė, lyginamoji analizė, loginė analizė ir sintezė, anketinė apklausa, duomenų grupavimo ir grafinio<br />

vaizdavimo metodai.<br />

Tyrimo laikotarpis: 2010 – <strong>2011</strong> m.<br />

Rezultatai<br />

Gyventojų darbo jėgos mobilumas, kaip ir kiekvienas sudėtingas socialinis – ekonominis, demografinis<br />

reiškinys, yra prieštaringas. Iš vienos pusės, gyventojų mobilumas turi savų privalumų, kurie, papildo miesto ar<br />

kaimo darbo išteklius, sudaro sąlygas spartesniam vietovės vystymuisi. Tačiau iš kitos pusės, turi ir savų<br />

trukūmų, kur gyventojų mobilumas turi neigiamai reikšmę darbo išteklių kiekybine ir kokybinė sudėtimi<br />

gyvenamojoje teritorijoje.<br />

Kita vertus, mobilumo poreikis natūraliai didėja. Pasak L. Kleinrocko (1996), „mobilumas – tai<br />

galimybė visada išlikti funkcionaliam, nepriklausomai nuo vietos ir laiko―. Pagal P. Juškevičių (2003)<br />

―mobilumas – gyventojų judrumas, savybė daţniau ar rečiau, toliau ar arčiau eiti, vaţiuoti, keliauti uţ savo buto,<br />

namo kiemo, miesto, rajono ar šalies ribų‖. O А. Е. Николаевич (2005) darbo jėgos mobilumą apibūdino kaip:<br />

„procesą, kurio metu asmuo ar ţmonių grupė išvyksta iš pastovios gyvenamosios vietos su tikslu uţsidirbti ir vėl<br />

grįţti―.<br />

Taigi, darbo jėgos mobilumas yra esminis darbo rinkos bruoţas, apibūdinantis jos vystymąsį. V.<br />

Navickas (2003), M. Sarvutytė (2009) išskiria du mobilumo kriterijus - tiek įvairių profesijų plotmėje (profesinis<br />

mobilumas), tiek šalies viduje ar tarp šalių (geografinis mobilumas). Kur kiekvienas iš jų prisideda prie<br />

ekonominės ir socialinės paţangos, didelio uţimtumo bei gerai subalansuoto ir tvaraus vystymosi, taip<br />

sumaţinant kvalifikuotų darbuotojų ir darbo jėgos trūkumus.

132<br />

Darbo jėgos mobilumą veikia daugybė veiksnių, kurie susiję su vietovės sąlygomis, jų traukos ir stūmos<br />

jėgomis, veikiantis socialinę, ekonominę, politinę, demografinę ir kitas vietovės sistemas, įtakojantis jų gerovę<br />

bei vystimąsi. Lietuvos mokslininkai A. Sipavičienė (2006), B. Martinkus, D. Berţinskienė (2005) išskiria 3<br />

pagrindines mobilumo veiksnių grupes: politinius, ekonominius ir socialinius. M. Sarvutytė (2006) teigia, kad<br />

darbo jėgos mobilumo mastai priklauso nuo: makroekonominių, mikroekonominių ir neekonominių veiksnių.<br />

Autorė darbo jėgos mobilumą siūloma vertinti atsiţvelgiant į tiesioginius (išsilavinimas, kvalifikacija, darbo<br />

uţmokestis, darbo staţas, kursai kvalifikacijos kėlimas, ryšiai su kolegomis, įdomus darbas) ir netiesioginius<br />

(darbo rinkos situacija, amţius, lytis, šeimyninė padėtis, būstas, aplinka ir kt.) veiksnius (ţr. 1 pav.).<br />

Tiesiogiai lemiantys veiksniai<br />

Išsilavinimas,<br />

kvalifikacija<br />

Darbo uţmokestis<br />

Darbo staţas<br />

Kursai, kvalifikacijos<br />

kėlimas<br />

Ryšiai su kolegomis<br />

Įdomus darbas<br />

Darbo jėgos mobilumą<br />

lemiantys veiksniai<br />

1 pav. Darbo jėgos mobilumą lemiančių veiksnių sistema (sudaryta autorės)<br />

Netiesiogiai lemiantys veiksniai<br />

Darbo rinkos situacija<br />

Amţius<br />

Lytis<br />

Šeimyninė padėtis<br />

Būstas<br />

Aplinka<br />

Kiti veiksniai<br />

Iš paveikslo matyti, kad išskirta keleta darbo jėgos mobilumą lemenčių veiksnių, kurie autorės<br />

nuomone, turi didţiausią poveikį įtakojant darbo jėgos mobilumą, kaip amţius, pajamos, lytis ir kt. Keletą iš jų<br />

aptarsiu plačiau.<br />

Veiksniai, tiesiogiai lemiantys darbo jėgos mobilumą – tai priemonės, reikalingos darbuotojo<br />

motyvacijai ir darbinių sugebėjimų palaikymui.<br />

Darbo jėgos mobilumą pirmiausia sukelia ekonominės prieţastys, tarp kurių ryškiausios yra darbo<br />

uţmokestis. Ţmogiškojo kapitalo teorija teigia, kad mobilumas vyks iš maţo uţmokesčio vietų į tas vietas, kur<br />

galimybės uţsidirbti yra geresnės. Todėl galima teigti, kad asmuo vyks dirbti į kitą vietovę ar įmonę, jei nauda iš<br />

to viršys kaštus (persikėlimo, psichologiniai išsiskyrimo su artimaisiais ir kt.).<br />

O ţmogiškasis kapitalas susideda iš pajamas generuojančių sugebėjimų, ţinių ir ţmogaus sukauptos<br />

patirties, kuriai įgyti palankios sąlygos daţniausiai yra sutelktos didţiuosiuose šalies miestuose. Todėl aktyviausi<br />

gyventojai, turintys didţiausią intelektinį potencialą, linkę koncentruotis didţiuosiuose šalies miestuose, o<br />

aplinkiniai rajonai – diskriminuojami, turi didţiausią įtaką jų netolygiam vystymuisi ir technologinei paţanga.<br />

Darbo jėgos mobilumą lemia ne tik šie veikisniai, bet ir kiti, nieko bendro su darbu neturintys,<br />

veiksniai. Tai - veiksniai, netiesiogiai lemiantys darbo jėgos mobilumą.<br />

Mobilumo laipsnis daug didesnis jaunų ir gerą išsilavinimą turinčių ţmonių tarpe. Tik pabaigę mokyklą<br />

ir būdami 18-19 metų amţiaus jaunuoliai ieško bet kokio darbo ir dėl to jų tarpe mobilumas yra didelis. O<br />

nuostoliai susiję su draugų atsisakymu, visuomeninių ryšių nutraukimu jaunam asmeniui šie nuostoliai<br />

santykinai yra nedideli, nes jis dar nėra įsitvirtinęs visuomenėje. Senstant visuomeniniai ryšiai darosi vis<br />

stipresni, o nuostoliai jų atsisakant darosi vis didesni, todėl polinkis išvykti maţėja. Be to, kuo ilgiau asmuo yra

133<br />

išdirbęs toje pačioje darbo vietoje, tuo daugiau jis praėjęs įvairių kursų ir apmokymų, kuriuos finansavo<br />

darbdavys. Tas įgytas specifinis ţmogiškasis kapitalas gali ir nebūti perkeltas į kitą darbo vietą. Todėl vyresni<br />

ţmonės yra maţiau nusiteike išvykti.<br />

Įtaka mobilumui daro ir darbo rinkos galimybės. Kuo aukštesnis bedarbystės laipsnis vietovėje, tuo jis<br />

padidina darbo jėgos mobilumą ir atstumia naujus darbuotojus, t.y., neturintis darbo asmuo turi įvertinti tikimybę<br />

įsidarbinti vietovėje ir palyginti su įsidarbinimo tikimybe kitur.<br />

Potencialūs mobilumo kaštai didėja, didėjant šeimos dydţiui. Todėl galima numanyti, kad šeimą sukūrę<br />

darbuotojai maţiau yra linkę persikelti kitur nei vienišiai. Be to visai logiškai galima numanyti, kad daugiau<br />

migruoti yra linkę tie darbuotojai, kurių sutuoktiniai yra bedarbiai arba dirba maţai apmokama darbą. Jei abu<br />

sutuoktiniai einamuoju momentu uţdirba daug, tai jų persikėlimo kitur kaštai bus didesni (dėl prarasto uţdarbio),<br />

o atsiţvelgiant į tai, kad vienam iš sutuoktiniu gali nepavykti susirasti darbą naujoje vietoje, tai dar labiau<br />

sumaţina dabartinę vertę, kurią šeima gauna iš mobilumo. Galiausiai mokyklinio amţiaus vaikai šeimoje dar<br />

labiau sumaţina persikėlimo tikimybę. O nuosavo namo turėjimas yra tam tikra kliūtis išvykti dirbti į kitą<br />

vietovę.<br />

Mobilumą gali įtakoti daugybė kitų veiksnių. Visu pirma, darbas pagal patentą apriboja mobilumo<br />

srautus, nes skirtingose vietovėse skirtingiems specialistams keliami nevienodi reikalavimai. Be to, ţmonės<br />

priimdami sprendimą persikelti kitur, vis labiau vertina aplinkos kokybę.<br />

Literatūros apţvalga rodo, kad skirtingų mobilumo tipų lemiami veiksniai yra labai nevienodi. Tačiau<br />

vis daugiau tyrimų rodo, kad mobilumui daugiau įtakos turi asmeniniai veiksniai nei darbo ir darbo rinkos<br />

poţymiai. Tai patvirtina ir autorės tyrimo metu gauti duomenys. Didţiausias darbo jėgos mobilumas Švenčionių,<br />

Ignalinos ir Utenos rajonuose tarp 25 – 34 ir 35 – 44 metų amţiaus grupų. Be to, vyrai – mobilesni, nei moterys,<br />

jos linkusios likti toje pačioje vietovėje, kur dabar gyvena. Todėl galima teigti, kad amţius - tai vienas<br />

svarbiausių veiksnių, apsprendţiančių, kas išvyks. O darbo jėgos mobilumą pirmiausia sukelia ekonominės<br />

prieţastys, tarp kurių ryškiausios yra darbo uţmokestis (29 proc.) ir geros darbo sąlygos (28 proc.), maţiausiai<br />

svarbu - svarbiausia įsidarbint (3 proc.).<br />

Atlikus tyrimą Švenčionių, Ignalinos ir Utenos rajonuose, buvo siekiama išsiaiškinti darbo jėgos<br />

mobilumo būklę bei ypatumus, nuo kurių priklauso vietovės plėtros galimybės. Tyrimo metu pastebėta, kad<br />

respondentų manymu, viena iš pagrindinių prieţasčių trukdančių įsidarbinti kitoje vietovėje – turima profesija<br />

nepaklausi (18 proc.) bei tai, kad darbuotojai neturi reikiamos kvalifikacijos (16 proc.), o maţiausią įtaką,<br />

respondentų nuomone, turi tai, kad darbo vietos labai nutolusios nuo namų (8 proc.) ar nepatogus susisiekimas (8<br />

proc.).<br />

Tai patvirtina net 72,6 proc. tyrime dalyvavusių apklaustųjų, kurie per parą įveikia iki 10 km, o<br />

vidutiniškai vienam rajono gyventojui tenka įveikti apie 7 km per parą, nors respodentai toliausiai sutiktų vykti<br />

dirbti apie 37 km. Tai rodo, kad dauguma rajonų gyventojų yra mobilūs ir jiems tai yra nesvetima, tačiau<br />

mobilumas nėra išnaudotas. Paskaičiuota, kad laikas sugaištas kelionei į darbą svyruoja nuo 5 min iki 30 min.<br />

Keliaudami į darbą respondentai vidutiniškai sugaišta apie 17 min. Reikalingiausia respondentų nuomone,<br />

transporto priemonė – privatus automobilis (56 proc.) bei įmonės transportas (16 proc.)<br />

Apţvelgus visus šiuos veiksnius, galima teigti, jog mobilumas neabejotinai turi didelę įtaką šalies ūkio<br />

raidai. Ši įtaka gali būti tiek teigiama, tiek neigiama. Prie teigiamų pasekmių galima būtų priskirti nedarbo<br />

sumaţėjimą vietovėje, investicijų augimą, darbo uţmokesčio augimą, didesnį uţimtumo lankstumą, darbo<br />

santykių harmonizavimą. Didesnis darbo jėgos mobilumas prisideda prie ekonominės ir socialinės paţangos,<br />

didelio uţimtumo bei gerai subalansuotos ir tvaraus vystymosi. Tuo pačiu jis kelia šalies ekonomiką ir padeda<br />

darbo jėgai tolydţiau ir efektyviau prisitaikyti prie besikeičiančios situacijos. Svarbiausias darnios vietovės<br />

poţymis – vidinė pusiausvyra tarp gyventojų skaičiaus augimo, infrastruktūros ir komunalinių paslaugų teikimo,<br />

ekonominės veiklos, taršos, triukšmo ir kt.<br />

Mobilumo neigiamos pasekmės gali pasireikšti tuo, jog augančios transporto srautų mastas blogina<br />

gyvenimo kokybę, nes gatvės tampa perpildytos, o tai sukelia daug nepatogumų, triukšmas viršija leistinas<br />

normas, didelė oro tarša, išsiskiria šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Todėl didėja ţaliųjų plotų svarba. Taip pat<br />

gali imti trūkti kvalifikuotos darbo jėgos, sumaţėti gamybos apimtys vietovėje, išaugti pajamų diferenciacija,<br />

padidėti socialinė įtampa.<br />

Apibendrinant galima teigti, jog gyventojų mobilumas atsiranda tada, kai nepatenkinę tam tikrų<br />

asmeninių, fizinių, dvasinių ar socialinių poreikių gyventojai išvyksta, o to pasekmė gyventojų mobilumas. Juk

134<br />

teisę laisvai judėti siekiant gyventi ir dirbti kitoje vietovėje nei asmuo gyvena yra viena pagrindinių Lietuvos<br />

piliečių teisių. O tai asmenims, ieškantiems darbo, suteikia progą išplėsti savo įgūdţius ir patirtį, o taip pat<br />

pagerinti savo karjeros perspektyvas bei geresnę gyvenimo kokybę. Tai yra ypač naudinga, kai darbdavys ieško<br />

specifinės kvalifikacijos asmenų, kurių pasiūla jų pačių vietovėje gali būti labai ribota.<br />

Išvados<br />

1. Darbo jėgos mobilumas – tinkamiausia priemonė uţtikrinti veiksmingą vieningos darbo rinkos<br />

veikimą ir padėti kuo didesniam ţmonių skaičiui rasti darbą arba rasti geresnį darbą.<br />

2. Darbo jėgos mobilumas, kaip sudėtingas socialinis – demografinis reiškinys, veikia tam tikros<br />

teritorijos gyvenimą, sukeldamas nemaţai socialinių – demografinių pasikeitimų. Viena iš svarbiausių darbo<br />

jėgos mobilumo pasekmių yra darbingo amţiaus ţmonių disproporcija kaime ir mieste.<br />

3. Darbo jėgos mobilumą siūloma vertinti atsiţvelgiant į tiesioginius (išsilavinimas, kvalifikacija, darbo<br />

uţmokestis, darbo staţas, kursai kvalifikacijos kėlimas, ryšiai su kolegomis, įdomus darbas) ir netiesioginius<br />

(darbo rinkos situacija, amţius, lytis, šeimyninė padėtis, būstas, aplinka ir kt.) veiksnius.<br />

4. Tyrimu nustatyta, kad Švenčionių, Ignalinos ir Utenos rajonų darbo jėgos mobilumą labiausiai<br />

lemiantys veiksniai: amţius (32 proc.), darbo uţmokestis (29 proc.), išsilavinimas ( 17 proc.), maţiausiai svarbu<br />

– bet kur įsidarbinti (3 proc.), ir kad darbovietė būtų netoli namų (7 proc.).<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. CARNICER, M.; PEREZ, M.; MARTINEZ SANCHEZ, A. 2003. Human resources mobility management: a study of<br />

job related and non-related factors. Human Resources Development and Management. T. 4, p. 308 – 328.<br />

2. POCIUS. A. 2007. Vidinio teritorinio darbo jėgos mobilumo įvertinimas bei jo skatinimo galimybės. Vilnius: Darbo ir<br />

socialinių tyrimų institutas.<br />

3. DAUGĖLA, V., KAZLAUSKIENĖ, A., SNIEŠKA, V. 2000. Darbo jėgos migracijos prieţastys ir migracijos pobūdis<br />

Lietuvoje. Inţinerinė ekonomika. Nr. 5. p. 17 – 22.<br />

4. JUNEVIČIUS, A. 2002. Laisvas darbo jėgos judėjimas: pasekmės ir poveikis ES bei Lietuvai. Socialiniai mokslai. Nr.<br />

1 (33), p. 85 – 90.<br />

5. JUŠKEVIČIUS, P. 2003. Miestų planavimas. Vilnius: Technika.<br />

6. KLEINROCK, L. 1996. Nomadicity: Anytime, anywhere in a disconnected word. Invited paper, Mobile Networks and<br />

Applications, Vol. 1, No. 4, p. 351-357.<br />

7. KRIPAITIS, R. 2005. Tartautinė darbo jėgos migracija: jos esmė, formos ir ją sąlygojantys veiksniai. Ekonomika ir<br />

vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Nr. 5, p. 171 – 179.<br />

8. LONG, J. FERRIE, J. 2010. Labour Mobility. Oxford Encyclopedia of Economic History.<br />

9. MAHESH, R. 2002. Labour mobility in rural areas: a village-level study. Kerala research programme on local level<br />

development.<br />

10. MARTINKUS, B.; BERŢINSKIENĖ, D. 2005. Lietuvos gyventojų uţimtumo ekonominiai aspektai: monografija.<br />

Kaunas: Technologija.<br />

11. NAVICKAS, V. 2003. Europos sąjungos rinkų ypatumai. Kaunas: Technologija.<br />

12. НИКОЛАЕВИЧ, А. Е. 2005. Географические аспекты трудовой миграции населения в ставропольском крае:<br />

Диссертация. Ставрополь.<br />

13. SARVUTYTĖ, M. 2006. Darbo jėgos migracijos proceso valdymas: magistro darbas. Kaunas.<br />

14. SIPAVIČIENĖ, A. 2006. Tarptautinė gyventojų migracija Lietuvoje: modelio kaita ir situacijos analizė. Vilnius:<br />

Tarptautinė migracijos organizacija.<br />

Summary<br />

Factors Affecting Labour Mobility<br />

The definitions and concepts of labour mobility and factors affecting its were established in this article. The aim of<br />

research – to create a system of factors of labour mobility and to evaluate it in practice. The following tasks were solved: to<br />

reveal the concept of labour mobility; to create the system of labour mobility affecting factors; to make the evaluation of<br />

labour mobility factors in Švenčionys, Ignalina and Utena districts.<br />

The results showed: the labour mobility is the best way to ensure the effective functioning of a unified labour<br />

market and help most people finding better jobs or finding jobs at all; the direct factors of labour mobility (education,<br />

qualification, wage, interesting work, etc.) are more significant than indirect factors (age, sex, family status, etc.) to explain

135<br />

the employees labour mobility in Švenčionys, Ignalina and Utena districts; the most decisive labour mobility factors in<br />

Švenčionys, Ignalina and Utena districts are: age (32 percent), wage (29 percent) and education (17 percent).<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Asta Raupelienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

136<br />

ŪKINĖS VEIKLOS DIVERSIFIKACIJAI ĮTAKOS TURINTYS<br />

VEIKSNIAI<br />

Andrius Stakeliūnas<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse keičiasi ţemės ūkio kaip pagrindinės kaimo gyventojų<br />

ekonominės veiklos reikšmė. Iškyla ūkinės veiklos diversifikacijos būtinybė. Ją lemia gyventojų, ypatingai jaunų<br />

ţmonių, maţėjimas, ūkininkų senėjimas, maţėjančios pajamos iš ţemės ūkio veiklos, didėjantis nedarbas.<br />

Darbe analizuojama kaimo vietovių ekonominė ir socialinė aplinka, leidţianti nustatyti ūkinės<br />

veiklos diversifikacijos veiksnius, atsiţvelgiant į teritorijos ţemės ūkio naudmenų, kraštovaizdţio, istorinio<br />

paveldo ir kitus aspektus.<br />

Tyrimo tikslas – ištirti ūkinės veiklos diversifikaciją įtakojančius socialinius veiksnius.<br />

Iškeltam tikslui pasiekti sprendţiami šie uţdaviniai:<br />

- išnagrinėti ūkio veiklos diversifikacijos sampratą;<br />

- nustatyti ūkinės veiklos diversifikavimą įtakojančius socialinius veiksnius;<br />

Tyrimo objektas – ūkinės veiklos diversifikaciją įtakojantys veiksniai.<br />

Metodai – analizuojant ūkinės veiklos diversifikaciją įtakojančius veiksnius yra naudojami<br />

bendramoksliniai tyrimo metodai: <strong>mokslinė</strong>s literatūros ir antrinių duomenų analizė, loginės analizės metodai.<br />

Rezultatai<br />

Diversifikacijos (lot. diversificatio - įvairinimas įvairi raida, įvairėjimas), sąvoką galima suprasti kaip<br />

naują veiklą, kuri skiriasi nuo senosios. Diversifikacijos sąvoka vartojama tiek juridinių – tiek fizinių<br />

ekonominių subjektų, taigi ir ekonomiškai aktyvių gyventojų, ūkinės veiklos kontekste.<br />

Ūkio veiklos diversifikavimas suvokiamas skirtingai. Galima būtų išskirti kelis siūlomus ūkio<br />

diversifikacijos apibrėţimus.<br />

Kompleksiškiausią diversifikacijos modelį pateikė I. Ansoff (1987):<br />

Rinka<br />

Rinka Diversifikacija<br />

Nauja Rinkos ekspansija<br />

Skverbimasis Produkto plėtimas<br />

Dabartinė (kaina, rėmimas) (reklama, siūlymai)<br />

Dabartiniai Nauji Produktai<br />

1 pav. diversifikacijos modelis (Ansoff, 1987).<br />

Remdamiesi I. Ansoffo (1987) diversifikacijos samprata, vėliau buvo pasiūlyta daug įvairių<br />

diversifikacijos klasifikavimo aspektų, atsiţvelgiant į jos pasireiškimo formą:<br />

1) Nagrinėjant prisitaikymą prie išorinės aplinkos plečiant savo veiklą galima išskirti produkto ir<br />

geografinę diversifikaciją.<br />

2) Diversifikacijos krypčių išskyrimo atveju nurodomos horizontalioji, vertikalioji ir lateralinė<br />

diversifikacija. Horizontalioji diversifikacija apibrėţiama kaip ūkinės veiklos ir pajėgumų išplėtojimas, kai<br />

naujai pagaminti produktai (paslaugos) turi tarpusavio ryšį su ligšioliniais produktais (paslaugomis) ir rinkomis.<br />

Šis ryšys yra tuo stipresnis, kuo maţesnis nuotolis tarp senų ir naujų produkto ir rinkos sričių. Vertikalioji<br />

diversifikacija – tai ūkinės veiklos plėtojimasis į gylį. Vertikaliosios diversifikacijos motyvai yra patikimo<br />

aprūpinimo ištekliais uţtikrinimas bei geresnių produkcijos (paslaugos) realizavimo galimybių sudarymas<br />

naudojant vieningą distribucijos sistemą. Lateralinė diversifikacija – įmonės išėjimas uţ įprasto verslo ribų, kai

137<br />

į ūkinę veiklą įtraukiami produktai (paslaugos), neturintys jokio ryšio su jau turimais. Lateralinė diversifikacija<br />

reikalinga tada, kai siekiama ūkinės veiklos pagerinimo, kai iškyla pagrindinių rinkų išlaikymo ir augimo<br />

sunkumų, kai rinkose paaštrėja konkurencija.<br />

3) Išleidţiamos produkcijos (paslaugų) tarpusavio ryšys: susijusi ir nesusijusi diversifikacija. Susijusi<br />

diversifikacija reiškia ūkinės veiklos plėtimąsi į naujus produktus, kurių gamyba ir pardavimas yra glaudţiai<br />

susije su esamais produktais. Nesusijusi diversifikacija reiškia atvirkščiai, įtraukimą į ūkinę veiklą tokių<br />

produktų, kurie visiškai nesusiję su jau gaminamais produktais.<br />

4) Pagal veiklos tarptautinį mastą skiriama globalinė ir lokalinė diversifikacija. Globalinė<br />

diversifikacija – tai plėtimasis tarptautinėse rinkose, kai tuo tarpu lokalinė diversifikacija apsiriboja krašto ar jo<br />

regiono ribomis.<br />

5) Išskiriami du pagrindiniai įgyvendinimo būdai – vidinis ir išorinis. Vidinė diversifikacija – tai savos<br />

įmonės plėtojimas, naujų produktų gamybai naudojant vidaus galimybes, laisvus gamybinius pajėgumus,<br />

darbuotojų potencialą, infrastruktūrą ir pan. Išorinė diversifikacija - tai įmonės veiklos diferencijavimas<br />

perkant kitas įmones ar jų dalis.<br />

Ţemės ūkio veiklos įvairinimo (diversifikacijos) sąvoka apibūdina priešingą procesą specializacijai,<br />

kuomet, plečiant ţemės ūkio gaminamos produkcijos asortimentą, išsikovojant naujas rinkas, įsiskverbiant į<br />

visiškai naujas, nesusijusias su jau vykdoma veikla sritis, siekiama efektyviau panaudoti turimus išteklius,<br />

sumaţinti rinkos ir ţemės ūkio gamybos riziką, išplėsti ūkinės veiklos mastą (Vitunskienė, 2007).<br />

Ginevičius (1998) diversifikaciją kaimo vietovėse skirsto į susijusią ir nesusijusią. Nesusijusi, arba<br />

vadinama ,,grynoji‖, diversifikacija yra tokia, kai įsigyjami nauji nepriklausomi biznio vienetai, niekaip nesusiję<br />

su jau turimais, o nuosavybės pasikeitimas nepakeičia jų esmės ir funkcionavimo.<br />

Susijusi diversifikacija įgalina gauti sinerginį efektą dėl įvairių veiklos aspektų skirtingose verslo<br />

šakose atitikimo. Apčiuopiamas atitikimas pasireiškia tuomet, kai tie patys fiziniai ištekliai gali būti panaudoti<br />

skirtingiems tikslams. Be to, sinerginis efektas dėl apčiuopiamo atitikimo gali būti gaunamas naudojant tuos<br />

pačius rinkodaros kanalus, parduodant susijusius produktus ar apsirūpinant skirtingais ištekliais, kartu<br />

reklamuojant skirtingų verslo šakų produktus ir kt. Neapčiuopiamas atitikimas pasireiškia, kai vienoje veikloje<br />

suformuoti įgūdţiai gali būti panaudoti kitoje veikloje (suformuotas įvaizdis, įmonės ar prekės vardas ir pan.)<br />

Norint nustatyti ūkinės veiklos diversifikacijos dėsningumus reikia apibrėţti veiksnius įtakojančius šį<br />

procesą. Ūkinės veiklos sąvoka yra plati todėl jai priskirtina daug veiksnių. Gan platų veiksnių ratą nagrinėjo<br />

mokslininkai G. Van Huilenbroeck ir G. Durand (2003), jie klasifikuoja veiksnius į išorinius ir vidinius:<br />

Išoriniai<br />

1. Ekonominių procesų kaitos veiksniai. Pastaruosius įtakoja globaliniai veiksniai bei šalių su sava<br />

produkcija prisijungimas prie tarptautinių rinkų.<br />

2. Kaimo bei miesto demografinių pokyčių veiksniai.<br />

3. Technologijų kaitos veiksniai skatinantys informacinius, komunikacijos, biotechnologijos procesus.<br />

4. Institucinės kaitos veiksniai, kuriems priskiriamas BŢŪP-os tęstinumas, skatinantis ţemės ūkio<br />

politikos decentralizacijos, subsidiarumo ir lokalizacijos procesus.<br />

Vidiniai<br />

1. Kaimo gyventojų amţius.<br />

2. Gaminamos produkcijos struktūrinės kaitos veiksniai.<br />

3. BŢŪP bei naujos produkcijos ar paslaugų paklausos pokyčių veiksnių kategorija.<br />

4. Esminės ţemdirbių kvalifikacijos kaitos veiksniai; profesionalumas ir kvalifikacija skatina<br />

ţemdirbius diegti naujas technologijas bei koordinuoti vadybinius procesus.<br />

C. Ondersteijn, G. Giesen ir kt. (2006) teigimu, formuojant ūkio veiklos rinkinį (diversifikuojant veiklą)<br />

svarbu atsiţvelgti į rinkų, socialinius, technologinius, ekonominius ir politinius aplinkos veiksnius, nes jie<br />

daugiausia lemia veiklos vystymo sąlygas ir perspektyvas. Ūkininkų ūkių veiklos diversifikacija – vienas iš būdų<br />

spręsti nedarbo, krentančio gyvenimo lygio ir kitas socialines ekonomines kaimo vietovių problemas, tai yra<br />

vienas iš svarbiausių kaimo plėtros politikos siekių.<br />

Plačiau panagrinėsime diversifikaciją įtakojančius socialinius veiksnius, kuriuos V. Vitunskienė (1999)<br />

grupuoja taip:<br />

darbas ir bedarbystė kaip socialiniai veiksniai;<br />

gyventojų migracija;

138<br />

gyventojų intelektas ir išsimokslinimas;<br />

tradicijos ir socialinės vertybės.<br />

Atlikus <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizę pateikiamas socialinių veiksnių bei jų poveikio pasekmių<br />

vertinimas.<br />

Darbas ir bedarbystė kaip socialiniai veiksniai. Kaimo gyventojų uţimtumo pagal ekonominės veiklos<br />

sritis struktūrą ir bedarbių procentinį pasiskirstymą pagal ankstesnę veiklą, susiklosčiusius pastaraisiais metais,<br />

galima vertinti kaip nepalankius kaimo ekonominės ir socialinės plėtros atţvilgiu.<br />

Numatoma, kad uţimtųjų, tiesiogiai dirbančių ţemės ūkio, medţioklės, miškininkystės ir ţuvininkystės<br />

sektoriuje, skaičius ateityje maţės (Lietuvos kaimo plėtros 2007- 2013 programa, 2010), o dėl to gali gerokai<br />

padidėti kaimiškų vietovių gyventojų nedarbo lygis. Todėl netekę darbo kaimo ţmonės turi turėti palankias<br />

galimybes plėtoti naujas ţemės ūkio tradicijas bei įsitraukti į kitas ekonomines veiklas.<br />

Pagal 2010 m. Lietuvos statistikos departamento duomenis (2 pav.), bedarbių skaičius 2007 – 2009 m.<br />

didėjo nuo 5 proc. iki 12 – 25 proc. priklausomai nuo asmenų amţiaus. Didţiausias 27 proc. nedarbas<br />

uţfiksuotas 2009 m. 20 – 24 m. amţiaus grupėje, 15 proc. nedarbas – 25 – 29 m. amţiaus grupėje, 11 – 13 proc.<br />

35 – 59 m. amţiaus grupėje.<br />

proc.<br />

30<br />

25<br />

20<br />

15<br />

10<br />

5<br />

0<br />

20-24 25-29 30-34 35-39 50-59<br />

amžiaus grup.<br />

2007 m.<br />

2008 m.<br />

2009 m.<br />

2 pav. Nedarbo lygis Lietuvoje proc. pagal amţiaus grupes 2007 - 2009 m (Statistikos departamentas, 2010).<br />

Didelę gyventojų bedarbystę, atitinkamai pagal amţiaus grupes, galėtų įtakoti nepakankamas<br />

išsilavinimas, kompetencijos stoka, verslumo stoka, nenoras dirbti nekvalifikuoto, maţai apmokamo darbo.<br />

Gyventojų emigracija. Lietuvos statistikos departamento duomenimis Lietuvos gyventojų skaičius 2010<br />

metais maţėjo sparčiausiai Europos Sąjungoje (ES). Lietuvoje 2010 metų sausio 1 dieną buvo 3,35 mln.<br />

gyventojų arba 0,62 proc. maţiau nei 2009-ųjų pradţioje – tai didţiausių neigiamų pokyčių ES.<br />

Daugiausiai tarp emigrantų – šalies rajonuose gyvenę jaunesnio darbingo amţiaus ţmonės, nerandantys<br />

darbo vietinėje rinkoje ir savo karjerą siejantys su turtingesnėmis uţsienio šalimis. Dirbti Lietuvoje norėtų tik<br />

apie 30 proc. baigiantis mokyklą jaunimas rajonuose. Taigi, apie 60 proc. savo ateitį vienaip ar kitaip sieja su<br />

emigracija (Duţinskas, Ratkevičienė, 2007)<br />

1 lentelė. Emigrantai, deklaravę išvykimą iš Lietuvos 2005 – 2009 m. (Statistikos departamentas, 2010)<br />

Emigr. gyv.<br />

amţius<br />

2005 200 2007 2008 2009<br />

20–24 2 543 1 885 1 82 2 141 2 710<br />

25–29 3 241 2 550 2 456 3 372 4 181<br />

30–34 2 015 1 555 1 905 2 413 3 136<br />

35–39 1 355 1 130 1 367 1 832 2 748<br />

Svarbu pastebėti, kad be jaunų ţmonių emigracijos į kitas šalis yra jau seniai trunkanti emigracija į<br />

didţiuosius šalies miestus, kas lemia darbingo amţiaus kaimo gyventojų maţėjimą.<br />

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos kaimas sparčiai sensta.

139<br />

Gyventojų intelektas ir išsimokslinimas. Ţemesnis kaimo gyventojų išsimokslinimo lygis, viena<br />

vertus, yra istoriškai determinuotas tiek jų gyvenamosios aplinkos, tiek jų ūkinės bei socialinės veiklos sąlygų;<br />

kita vertus, apsprendţia jų silpnesnius intelektinius išteklius, kartu ir jų socialinę padėtį, veiklos sritis ir formas,<br />

pajamų ir gyvenimo lygį, o tai tiesiogiai įtakoja ţemės ūkio veiklos įvairinimo stoką, galiausiai – gyvenimo būdą<br />

(Vitunskienė, 1999).<br />

Tradicijos ir socialinės vertybės. Kaimo gyventojų gamybinės veiklos bei jos formų (agrarinių ūkių)<br />

raidos per ištisus šimtmečius tyrimo išvados ir šiame dešimtmetyje vykusių radikalių transformacijų kaime bei jų<br />

pasekmės ūkininkavimo formų agrariniame sektoriuje atsiradimą ir įvairovę pereinamuoju laikotarpiu tam tikru<br />

laipsniu įtakojo kaimiečių gyvenimo būdas ir istorinės tradicijos, paremtos dvejomis, galima sakyti labai<br />

priešingomis vertybių sistemomis.<br />

Aukščiau išdėstytų socialinių veiksnių pasekmė – dideli apleistos ţemės ūkio ţemės plotai Lietuvoje.<br />

Apleista ţemės ūkio paskirties ţemė iš esmės tai yra ţemė, kuri nedirbama, nenaudojama ţemės ūkio gamybai,<br />

nedeklaruojama. Lietuvos ţemės plotas - 65 300 km². Lietuvoje 2009 metais buvo apie 150 tūkst. ha blogos<br />

agrarinės būklės ţemės. Didţioji dalis ţemių yra apleidţiamos, jeigu jos sunkiai panaudojamos tradicinei ţemės<br />

ūkio gamybai, pavyzdţiui, javams auginti ir pan. Jeigu ţemė nenaudojama, atitinkamai nyksta ir socialinė<br />

infrastruktūra, maţėja ţmonių suinteresuotumas ten gyventi. Ţemė Lietuvoje yra didţiausias gamtos turtas. Jeigu<br />

didelė dalis jos nenaudojama, atitinkamai prarandame šio turto dalį, maţėja biologinė įvairovė, kinta<br />

kraštovaizdis. Apskaičiuota, kad 2008 metais panaudojus apleistas ţemes, būtų buvę galima gauti produkcijos<br />

daugiau kaip uţ 1 mlrd. litų. Kaip galimos prieţastys, kodėl ţemė nenaudojama, įvardyta tai, kad didţioji dalis<br />

ţemės savininkų, atsiėmusių kaţkada jų tėvams, seneliams priklausiusią ţemę, gyvena mieste. Dalis ţmonių<br />

perka ţemę kaip investiciją, visai nenorėdami jos naudoti.<br />

Išvados<br />

1. Ūkinės veiklos diversifikavimą kaimo vietovėse įtakojantys socialiniai veiksniai yra: uţimtumas ir<br />

bedarbystė, gyventojų emigracija, gyventojų intelektas ir išsimokslinimas, tradicijos ir socialinės vertybės.<br />

2. Kaimiškųjų vietovių gyventojų nedarbo lygio augimas skatina plėtoti naujas ţemės sritis bei įsitraukti<br />

į kitas ekonomines veiklass.<br />

3. Veiklos spektro padidinimas (diversifikacija) kaimiškose vietovėse leistų maţinti emigraciją.<br />

4. Daţniausiai apleidţiamos sunkiai tradicinei ţemės ūkio gamybai panaudojamos ţemės, dėl ko maţėja<br />

biologinė įvairovė, kinta kraštovaizdis, todėl regionuose, kur vyrauja sunkiai ţemės ūkiui panaudojama ţemė,<br />

reiktų skatinti naudoti kitus (kultūrinius, kraštovaizdţio, istorinius) išteklius, kaip - kaimo turizmas, amatai.<br />

5. Didelė gyventojų emigracija rodo išvystytą geografinį ţmonių mobilumą, kas verčia plėtoti kitas<br />

(pvz. kaimo turizmas) nišas rinkoje.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. ANSOFF, I. 1987. Corporate Strategy. Penguin: Harmondsworth.<br />

2. Bendras 2007-2013 metų kaimo plėtros strategija. LR Ţemės ūkio ministerija, [ţiūrėta 2010 m. spalio 4 d.].<br />

Prieiga per internetą: .<br />

3. DUŢINSKAS R., RATKEVIČIENĖ V. 2007. Ūkinės veiklos įvairinimo skatinimas kaimiškose vietovėse:<br />

lūkesčiai ir galimybės. Ţemės ūkio mokslai, t.14, p. 27 – 34.<br />

4. GINEVIČIUS, R. 1998. Įmonių veiklos diversifikacija. – Vilnius: Technika.<br />

5. Lietuvos statistikos departamento duomenų bazė. [ţiūrėta 2010 birţelio 21 d.]. Prieiga per internetą.<br />

.<br />

6. ONDERSTEIJN, C.J.M., GIESEN, G. W. J., HUIRNE, R. B. M., (2006). Perceived enviromental uncertaimty<br />

in Dutsch farming: The effect of external farm context on strategic choise // Agricultural systems. No. 88.<br />

7. VAN HUYLENBROECK, G., DURAND, G. (2003). Multifunctional agriculture: a new paradigm for<br />

European agriculture and rural development. Ashgate Publishing Limited, Aldershot.<br />

8. VITUNSKIENĖ, V. 1999. Kaimo gyventojų ūkinės veiklos diversifikacijos socialiniai veiksniai. Kaimo verslai<br />

ir infrastruktūra, mokslinių straipsnių rinkinys.- Kaunas 1999.

Summary<br />

Economic Factors Affecting Business Diversification<br />

140<br />

Importance of agriculture activity in Lithuania for rural population decreases as in other European countries. There is a need<br />

for diversification of economic activities. Need for diversification is influenced by decrease of the population (especially<br />

young people), ageing of farmers, decreasing income from agricultural activitie, increasing unemployment. This research<br />

analyzes economic and social factors of rural enviroment wich allows to determine diversification of economic activities<br />

based on area of agricultural land, landscape, historical heritage and other aspects.<br />

Mokslinio darbo vadovė: lekt. dr. Stasė Navasaitienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

141<br />

ALYTAUS RAJONO SOCIALINĖS INFRASTRUKTŪROS BŪKLĖS<br />

VERTINIMAS<br />

Kristina Vabolytė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Straipsnyje išanalizuoti kaimo gyventojų poreikių kaimo socialinės infrastruktūros (toliau KSI)<br />

paslaugoms ir KSI sektorių ryšių teoriniai aspektai ir apibrėţtas kaimo socialinės infrastruktūros valdymas.<br />

Pasiekti tikslai - įvertintos Alytaus rajono KSI paslaugų būklė pagal gyventojų poreikius, identifikuotos KSI<br />

valdymo problemos ir numatytos KSI valdymo gerinimo kryptys. Nustatyta, jog vienas svarbiausių KSI sektorių<br />

- transporto ir ryšių, Alytaus rajone nėra pakankamai gerai išvystytas, o kitų KSI objektų paslaugų prieinamumas<br />

taip pat ribojamas. Geriausiai gyventojų poreikius patenkina švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos sektorių<br />

veikla. Kaimo socialinės infrastruktūros valdymo būklės nustatymas gali būti atliekamas per šiuos procesus:<br />

teritorijos KSI darbuotojų skaičiaus planavimą, paklausos ir pasiūlos monitoringą ir subalansavimą per<br />

vadybines funkcijas: planavimo, organizavimo, koordinavimo, įgyvendinimo ir kontrolės bei atliekant paslaugų<br />

vartotojų nuomonės analizę.<br />

Atliekant tyrimą naudoti literatūros analizės, anketinės apklausos, indukcijos ir dedukcijos, analizės ir<br />

sintezės, SSGG analizės, grupavimo, grafinio vaizdavimo metodai. Tyrimas atliktas dalyvaujant „<strong>Studentų</strong><br />

<strong>mokslinė</strong>s veiklos skatinimo― projekte, 2010 – <strong>2011</strong> m. Padėka Lietuvos mokslo tarybai uţ studentui suteiktą<br />

paramą.<br />

Raktiniai ţodţiai: kaimo socialinė infrastruktūros valdymas, kaimo gyventojų poreikiai.<br />

Įvadas<br />

Kaimo socialinė infrastruktūra pasiţymi specifiškumu. Ji sudaro sąlygas kaimo gyventojų poreikių<br />

tenkinimui ir gyvenimo kokybei gerinti, didina vietovės patrauklumą, finansinių investicijų trauką.<br />

Nepakankamai išvystyta KSI neigiamai veikia gyventojų gyvenimo kokybę, tokiose vietovėse pastebimas<br />

didesnis nedarbas, maţesnės disponuojamos namų ūkių pajamos ir maţesnis patrauklumas investuotojams bei<br />

jaunoms šeimoms, kurios nenori kurtis kaime. Politiniai sprendimai daţniausiai remiasi ekonominiu kriterijumi:<br />

vyksta kaimo paslaugų sektoriaus centralizacija, blogėja socialinės infrastruktūros paslaugų pasiekiamumas ir<br />

prienamumas kaimo gyventojams. Siekiant, kad KSI vystymasis būtų efektyvus, duotų naudą, reikalinga nuolat<br />

ją analizuoti, vertinti ir priimti tinkamus sprendimus. Apie KSI būklę, jos efektyvumą galima spręsti tik turint<br />

informaciją mikrolygiu, tai yra ţinant kaip ją vertina paslaugų vartotojai. Vartotojų poreikiai nulemia KSI<br />

paslaugų pirkimą ar nepirkimą, vartojimą ar nevartojimą bei visos KSI vystymosi efektyvumą. Ţinant vartotojo<br />

nuomonę apie KSI objektų ir paslaugų vartojimo daţnumą, jų pasiekiamumą ir prieinamumą galima objektyviau<br />

numatyti KSI vystymo priemones, ir poţiūrį paveikti racionaliai, kaimo vietovių plėtrai palankia kryptimi.<br />

Tyrimo objektas – Alytaus rajono socialinė infrastruktūra.<br />

Tyrimo tikslas – įvertinti Alytaus rajono socialinės infrastruktūros būklę pagal vietos gyventojų nuomonę.<br />

Uţdaviniai:<br />

1) išanalizuoti kaimo socialinės infrastruktūros valdymo teorinius dėsningumus;<br />

2) parengti kaimo gyventojų poreikių KSI paslaugoms tyrimo metodiką;<br />

3) ištirti gyventojų nuomonę apie Alytaus rajono socialinės infrastruktūros būklę.<br />

Tyrimo metodai: <strong>mokslinė</strong>s ir antrinės literatūros analizė, anketinė apklausa, indukcija ir dedukcija,<br />

analizė ir sintezė, SSGG analizė, grupavimas, grafinis vaizdavimas.<br />

Tyrimo laikotarpis: 2006 – <strong>2011</strong> metai.<br />

Kaimo socialinės infrastruktūros valdymo teoriniai dėsningumai<br />

Išanalizavus ir apibendrinus V. Atkočiūnienės (2002), E. Pilipavičienės (2006), D. Ţalimienės (2003),<br />

A. Poviliūno (2003), A. Astrausko ir G. Česonio (2008), J.A. F. Stoner (1999), F.S. Butkaus (2007) ir kt.<br />

autorių, tyrusių kaimo socialinę infrastruktūrą bei valdymą, nuomones galima teigti, jog KSI valdymas apima<br />

tam tikros teritorijos KSI darbuotojų skaičiaus, paslaugų ir objektų planavimą, objektų pajėgumo ir vystymosi

142<br />

koordinavimą, paklausos ir pasiūlos monitoringą bei subalansavimą. Bendrąja prasme KSI valdymą galima<br />

suvokti kaip integruotą strateginių valdymo sprendimų priėmimo procesą.<br />

Kaimo socialinės infrastruktūros valdymas (ţr. 1 pav.) yra atvira sistema, kurios valdymo ypatumus<br />

lemia socialiniai – kultūriniai, politiniai – teisiniai, aplinkosauginiai (gamtiniai) ir svarbiais laikomi ekonominiai<br />

veiksniai.<br />

1. Strateginių KSI<br />

tikslų nustatymas<br />

5. KSI<br />

monitoringas,<br />

objektų veiklos<br />

kontrolė, remiantis<br />

KSI vartotojų<br />

nuomonės analize<br />

KSI valdymas<br />

4. KSI tinklo veiklos<br />

horizontalus ir<br />

vertikalus<br />

koordinavimas<br />

1 pav. Kaimo socialinės infrastruktūros valdymo ciklas (sudaryta autorės)<br />

2. KSI vystymo<br />

priemonių plano<br />

parengimas<br />

3. KSI paslaugų<br />

teikimo<br />

organizavimas<br />

1. Strateginių KSI vystymo, orientuojantis į kaimo gyventojų poreikius, tikslų<br />

numatymo metu nustatoma, kokių rezultatų yra siekiama vykdant KSI plėtrą rajone;<br />

2. Rengiant priemonių planą nustatoma tiksli KSI vystymosi veiksmų seka, priemonės ir jų turinys;<br />

3. KSI paslaugų teikimo organizavimas – nuolatinis valdymo procesas, susijęs su KSI objektų<br />

veiklos, valdţios ir išteklių paskirstymu organizacijos nariams bei ryšių nustatymu su kitomis institucijomis;<br />

4. KSI tinklo veiklos horizontalus ir vertikalus koordinavimas – derinami kaimo vystymo, kaimo<br />

plėtros veikėjų, organizacijų tikslai ir veiksmai, įgyvendinant KSI plėtros planą rajone, seniūnijoje;<br />

5. KSI monitoringas ir veiklos kontrolė, remiantis KSI paslaugų vartotojų nuomone – procesas, kurio<br />

metu tikrinama ir atskleidţiama, kaip atliekamų veiksmų rezultatai atitinka planuojamus KSI vystymo<br />

rezultatus, bei kaip jie yra vertinami.<br />

Kaimo socialinės infrastruktūros vartotojai yra kaimo gyventojai bei kiti asmenys, kurie epizodiškai<br />

naudojasi KSI paslaugomis pvz.: poilsiautojai vasarą naudojasi prekybos ir viešojo maitinimo sektorių<br />

teikiamomis paslaugomis ir pan. KSI teikiamų paslaugų vartotojų poreikių klasifikavimo būdai leidţia ne tik<br />

paţinti vartotojus, identifikuoti jų elgsenos ypatumus ir nustatyti KSI vystymosi bei valdymo ypatumus<br />

(Atkočiūnienė, 2000).<br />

Kaimo gyventojų poreikių tyrimai svarbūs priimant KSI valdymo sprendimus, nes naudojamų paslaugų<br />

kokybė, jų prieinamumas bei pasiekiamumas lemia gyventojų gyvenimo kokybę, paslaugų vartojimo daţnumą,<br />

darbo produktyvumo augimą, namų ūkių pajamų didėjimą bei sveikatos gerėjimą.<br />

Gyventojų poreikių intensyvumas atitinka paslaugų klasifikavimo struktūrą pagal paslaugų vartojimo<br />

naudą ir daţnumą. Pirmos KSI pakopos paskirtis – sudaryti sąlygas tenkinti pirmo būtinumo gyventojų<br />

poreikius, antros pakopos – kasdieninius poreikius, trečios pakopos – periodinius, ketvirtos pakopos –<br />

epizodinius gyventojų poreikius (Atkočiūnienė, 2000). Pirma ir antra KSI paslaugų pakopos yra pirminės ir<br />

išskirtinai turėtų būti kaimo vietovėse kuo arčiau kaimo gyventojų, o trečia ir ketvirta antrinės – seniūnijų ir<br />

rajonų centruose. KSI pakopoms priskirti poreikiai persipynę ir juos grieţtai priskirti vienai ar kitai pakopai<br />

negalima. Kadangi gyventojų yra maţiau ir jie daugiau išsibarstę, paslaugos kaimo vietovėse susiduria su tam<br />

tikrais sunkumais, kurie būdingi tik kaimui ir priklauso nuo paslaugos prieinamumo bei pasiekiamumo.<br />

KSI paslaugos kaimo gyventojams yra maţiau prieinamos dėl KSI paslaugų pasiūlos neatitikimo paklausai,<br />

kuri susiformuoja dėl:

143<br />

� KSI paslaugų pasiekiamumo: neatitikimas yra tuomet, kai vartotojui reikalinga paslauga yra toli ir ją<br />

pasiekti viešuoju ar nuosavu transportu uţtrunka ilgiau kaip 30 min. (remiantis LR transporto įstatymu,<br />

2000), todėl sugaištama daugiau laiko ir patiriama daugiau išlaidų;<br />

� KSI paslaugų asortimento: KSI paslaugų teikėjai nėra pajėgūs prisitaikyti prie vartotojų poreikių dėl<br />

vietovių geografinės padėties, paslaugų įkainių, esamos mokesčių politikos (pvz.: gyventojai nori<br />

Rokiškio pieno produktų, tačiau vietos parduotuvėse yra tik Ţemaitijos pieno produkcija, nes į šią<br />

vietovę Rokiškio produkcija neveţamam dėl didelių transportavimo kaštų ir pan. );<br />

� KSI teikiamų paslaugų kokybės: neatitikimas yra tada, kai vartotojas gauna prastesnės kokybės<br />

paslaugas arba iš vis jų negali įsigyti, jomis pasinaudoti (pvz.: pašto paslaugomis kaimo vietovėse<br />

galima pasinaudoti tik keletą valandų per dieną; parduotuvėse galima įsigyti vienos ar dviejų rūšių<br />

duonos, maţas pasirinkimas ir pan.);<br />

� KSI paslaugų įkainių (kainos): maţa gyventojų perkamoji galia, todėl kainos negali būti per didelės<br />

vietos gyventojams (pvz.: jei vietos gyventojai išgali nusipirkti duonos uţ 4 lt, tai nereikia į parduotuves<br />

veţti duonos uţ 5 lt. taip skatinant dar maţesnį vartojimą) dėl maţo gyventojų finansinio pajėgumo KSI<br />

paslaugos gali būti apmokestintos tik simboliškai.<br />

Siekiant uţtikrinti KSI paslaugų prieinamumą ir pasiekiamumą reikalingas efektyvus KSI valdymas,<br />

orientuotas į nuolat besikeičiančius gyventojų poreikius ir ekonominio vertinimo rodiklių sistemą.<br />

Alytaus rajono socialinės infrastruktūros būklės vertinimas<br />

Alytaus rajono socialinės infrastruktūros valdymo gerinimo kryptims numatyti buvo taikomas anketinės<br />

apklausos metodas. Respondentų skaičiui nustatyti buvo remtasi V. Jadovo reprezentatyvinės atrankos<br />

skaičiavimo metodu (Kardelis, 2007), nustatytas atrankos dydis esant 5 proc. paklaidai - 385 Alytaus rajono<br />

gyventojai. Kad apklausos rezultatai būtų reprezentatyvūs respondentų skaičius buvo nustatytas proporcingai<br />

pagal visas 11 Alytaus rajono seniūnijas.<br />

Anketa sudaryta iš 26 uţdarų ir atvirų klausimų. Anketoje buvo prašoma įvertinti Alytaus rajono<br />

socialinės infrastruktūros paslaugų kokybę, objektų veiklą, galimybę jomis pasinaudoti, identifikuoti KSI<br />

paslaugų naudojimosi daţnumą bei nustatyti valdymo gerinimo prioritetus. KSI objektų būklė vertinama balais<br />

apskaičiuojant paprastą aritmetinį vidurkį. Gautų duomenų analizė atlikta naudojantis „Win SPSS 14.0― ir<br />

„Microsoft Excel― programomis.<br />

Alytaus rajono gyventojai nevienodai vertina KSI objektų veiklą ir pagal jų vertinimo aritmetinį vidurkį<br />

sudaryta SSGG matrica (ţr. 1 lentelė) . Atliekant tyrimą respondentai KSI paslaugų būklę vertinimo nuo 1 iki 5<br />

balų: 1 – KSI paslaugų būklė labai bloga, 2 – bloga, 3 – patenkinama, 4 – gera, 5 – labai gera. Vertinimo<br />

vidurkis svyruoja nuo 3,88 balo (mokinių paveţėjimas) iki 2,54 balo (buitinės technikos remonto įmonių<br />

darbas).<br />

Alytaus rajono gyventojai geriausiai (vidutiniškai 3,85 balo) vertina švietimo sektoriaus teikiamų<br />

paslaugų kokybę: mokinių pavėţėjimą į mokyklas (3,88 balo), švietimo įstaigų darbą (3,83 balo). Galima teigti,<br />

jog kasdienės paklausos paslaugos, kuriomis asmenys naudojasi daţnai funkcionuoja gerai, jų kokybė atitinka<br />

Alytaus rajono gyventojų poreikius. Alytaus rajono socialinės infrastruktūros būklė pateikta SSGG matricoje (ţr.<br />

1 lentelė).<br />

1 lentelė. Alytaus rajono socialinės infrastruktūros būklės SSGG matrica (sudaryta autorės)<br />

Stiprybės:<br />

1. Renovuoti švietimo infrastruktūros objektai;<br />

Įvykdyta bendrojo lavinimo mokyklų (Simno<br />

gimnazija, Daugų Vlado Mirono vidurinės mokyklos,<br />

Butrimonių gimnazijos ir kt.) ir bendrojo lavinimo<br />

mokyklų bibliotekų (Daugų Vlado Mirono vidurinė ir<br />

Makniūnų pagrindinės mokyklos) modernizacija.<br />

2. Įkurti Simno ir Daugų miestelių kultūros centrai;<br />

3. Švietimo sektoriaus paslaugos Alytaus rajono<br />

gyventojams paskirstytos geriausiai. Tolygiai<br />

Silpnybės:<br />

1. Atokesnių kaimų gyventojams trūksta informacijos<br />

arba jie iš vis neinformuojami apie seniūnijoje<br />

organizuojamus kultūrinius ir kt. renginius;<br />

2. Sveikatos įstaigų darbas neuţtikrina gyventojų<br />

poreikių (daţniausiai gydytojai atvyksta iš miesto ir<br />

būna tik po keletą valandų, tris kartus per savaitę);<br />

3. Nusidėvėjusi ir daţniausiai maţesniuose<br />

kaimeliuose neįrengta centralizuoto vandens tiekimo<br />

sistema ir nuotekų valymas;

pasiskirstęs pagrindinių mokyklų tinklas Alytaus<br />

rajono kaimo vietovėse;<br />

4.Išplėtotos pirmo būtinumo kasdienės paklausos ir<br />

kasdienės paklausos paslaugos.<br />

5. Įsteigtos Simno, Butrimonių gimnazijos,<br />

uţtikrinančios geresnę paslaugų kokybę.<br />

6. Visose seniūnijose įrengta viešoji interneto prieiga,<br />

uţtikrinanti informacijos prieinamumą gyventojams.<br />

7. Įrengti vandens nugeleţinimo ir bakterinio valymo<br />

įrenginiai (Miroslavo, Punios, Raitininkų, Alovės,<br />

Butrimonių;<br />

8. Renovuoti 3 darţeliai: Simno, Butrimonių ir Daugų<br />

seniūnijose;<br />

9. Įrengti gatvių apšvietimai (Pivašiūnų, Krokialaukio<br />

seniūnijos);<br />

10. Įrengtas Ilgio eţero (Pivašiūnų sen.) paplūdimys su<br />

poilsio, sporto vietomis tai pat įrengtas Gilučio<br />

kempingas (Simno sen.);<br />

11. Didţioji dalis rajoninių kelių, keliukų ar jų atkarpų<br />

yra asfaltuota (Radţiūnų kaimo kelias (Alytaus sen.);<br />

Alovė – Ilgai (Alovės sen.); Pivašiūnai – Eigirdonys<br />

(Pivašiūnų sen.) ir kt).<br />

Galimybės:<br />

1. Didėjanti Europos Sąjungos bei kitų įvairių paramos<br />

fondų parama švietimo, sveikatos, socialinei,<br />

transporto ir kt. infrastruktūrai gerinti;<br />

2. Plečiasi galimybės bendrauti ir bendradarbiauti su<br />

kitomis šalies visuomeninėmis organizacijomis ir<br />

bendruomenėmis<br />

3. Daugėja daugiafunkcinių centrų skaičius Lietuvoje;<br />

4. Plečiasi mokyklų teikiamų paslaugų asortimentas ir<br />

atliekamos funkcijos (pvz.:suaugusiųjų mokymas,<br />

muziejininkystė ir rekreacija) Lietuvoje ir ES kaimo<br />

vietovėse;<br />

5. Gerėjantis Alytaus rajono įvaizdis sukuria didesnes<br />

galimybes pritraukti jaunų specialistų į rajoną, kad<br />

pagerėtų švietimo paslaugų kokybė;<br />

6. Lietuvoje įgyvendinamos daugiafunkcinių centrų ir<br />

senelių globos namų kūrimo programos;<br />

7. Stiprėjančios kaimo bendruomeninės organizacijos,<br />

aktyviai įsitraukia į kaimo socialinės infrastruktūros<br />

paslaugų steigimą ir esamų paslaugų kokybės<br />

gerinimą.<br />

144<br />

4. Prasta kelių prieţiūra ţiemos metu;<br />

5. Trūksta vaikų ţaidimų aikštelių ir maudynių vietų<br />

(Daugų sen.)<br />

6. Nėra patenkinami ikimokyklinio ugdymo poreikiai,<br />

trūksta ikimokyklinio ugdymo įstaigų kaimo vietovėse;<br />

7. Nesudarytos sąlygos suaugusiems įgyti pagrindinį ar<br />

vidurinį išsilavinimą savo gyvenamojoje vietovėje ;<br />

8. Nepakankamas viešųjų erdvių pritaikymas,<br />

prieinamumas specialius poreikius turintiems<br />

asmenims, rajone trūksta neįgaliesiems įrengtų takų;<br />

9. Maršrutiniai autobusai nesilaiko grafiko, vaţiuoja<br />

retai.<br />

10. Trūksta viešojo maitinimo įstaigų (Simno,<br />

Krokialaukio, Daugų sen.) ir turistų apgyvendinimo<br />

paslaugų (Daugų sen.)<br />

Grėsmės:<br />

1. Daugėja nenaudojamų švietimo, kultūros<br />

infrastruktūros objektų Lietuvoje, netinkamai<br />

panaudojami ištekliai;<br />

2. Mokinių skaičiaus maţėjimas Lietuvos kaimo<br />

mokyklose;<br />

3. Gyventojų senėjimas, jaunimo išvykimas iš Alytaus<br />

rajono kaimo vietovių;<br />

4. Stiprėjanti KSI objektų centralizacija, valstybės<br />

politika orientuota į KSI vystymą Lietuvos<br />

didţiuosiuose miestuose;<br />

5. Blogėjanti socialinė šeimų padėtis Lietuvos kaime;<br />

6. Politinės – teisinės aplinkos nestabilumas.<br />

7. Augantys KSI objektų (švietimo, kultūros, pašto ir<br />

kt. įstaigų) išlaikymo kaštai Alytaus rajone ir<br />

Lietuvoje;<br />

8. Stiprėjanti „kova― tarp socialinės infrastruktūros<br />

teikėjų dėl vartotojų skaičiaus;<br />

9. Didėjantis kaimo gyventojų skaičius, kurie renkasi<br />

mieste teikiamas paslaugas pvz.: vaikus leidţia į<br />

miesto darţelius ir mokyklas, dėl geresnio įvaizdţio ir<br />

paslaugų kokybės.<br />

Apibendrinus galima teigti, jog geriausiai, lyginant su kitais KSI sektoriais, Alytaus rajone<br />

funkcionuoja švietimo, sveikatos apsaugos bei socialinės globos sektoriai, jų prieinamumas yra didţiausias.<br />

Prioritetas turėtų būti teikiamas transporto ir ryšių infrastruktūros sektoriams, nes jų efektyvus valdymas<br />

uţtikrina kitų KSI sektorių prieinamumą.

145<br />

Išvados<br />

1. KSI valdymas - procesas, kuris apima tam tikros teritorijos KSI darbuotojų skaičiaus planavimą,<br />

paslaugų ir objektų plėtrą, paklausos ir pasiūlos monitoringą ir subalansavimą vykdant planavimo,<br />

organizavimo, koordinavimo, įgyvendinimo ir kontrolės funkcijas, atliekant paslaugų vartotojų nuomonės<br />

analizę.<br />

2. Priimant KSI valdymo sprendimus prioritetas turėtų būti teikiamas transporto infrastruktūros<br />

vystymui, nes jo efektyvus funkcionavimas sudaro sąlygas pasinaudoti kitomis KSI paslaugomis, praplečiamos<br />

paslaugų pasiekiamumo ribos. Tačiau Alytaus rajono kaimo vietovėse šis sektorius nėra pakankamai išvystytas.<br />

3. Alytaus rajono socialinės infrastruktūros paslaugų būklė nesukuria aplinkos, kuri uţtikrintų individo<br />

vystimąsi bei fizinių, emocinių, psichologinių poreikių patenkinimą.<br />

4. Alytaus rajone geriausiai yra prieinamos kasdieninės paklausos paslaugos, gyventojai šias paslaugas<br />

vertina geriausiai (mokinių pavėţėjimas, švietimo įstaigų ir prekybos įmonių darbas), o blogiausiai prieinamos -<br />

epizodinės paslaugos (buitinės technikos remonto, drabuţių siuvimo ir taisymo įmonių darbas), kurias perka<br />

rajono centre.<br />

5. Alytaus rajono kaimo vietovėse pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas kaimo gyventojų poreikių<br />

KSI paslaugoms patenkinimui, reguliuojant paklausą ir pasiūlą. Kaimo plėtros veikėjai (savivaldybės<br />

administracija, seniūnijos, bendruomenių lyderiai, KSI objektų vadovai) bendradarbiaudami tarpusavyje turėtų<br />

valdyti kaimo socialinės infrastruktūros vystymąsi naudodamiesi šiuolaikinės vadybos metodais. Esant blogai<br />

KSI paslaugų kokybei kaimiškos vietovės tampa nebepatrauklios ne tik vietos gyventojams, bet ir turistams,<br />

jauniems ţmonėms, kuriuos norima prisivilioti gyventi į kaimiškąsias vietoves. KSI būklei blogėjant ateityje<br />

atokesnių kaimo vietovių gali iš vis nebelikti.<br />

6. Alytaus rajono kaimo gyventojų poreikių socialinės infrastruktūros paslaugoms tyrimo duomenys<br />

parodė, kad KSI būklė vertinama vidutiniškai ir gyventojai susitaikę su esama padėtimi. Vidutiniškas KSI<br />

įvertinimas rodo, jog Alytaus rajonas nėra patrauklus darbo jėgos ir kapitalo investicijoms. Tyrimo metu<br />

identifikuota informacijos asimetrijos problema, kuri didţiausią ţalą daro švietimo ir socialinės apsaugos<br />

sektoriams, nes palikus šias paslaugas tik vartotojo ar teikėjo kompetencijoje, tai iššauks grandininę reakciją<br />

pvz.: vaikas nenori mokytis, o tėvai leidţia jam neeiti į mokyklą, to pasekmės – nesimokę asmuo neįgyja<br />

išsilavinimo, negauna darbo, neturi pajamų ir tampa valstybės „išlaikytiniu―.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. ASTRAUSKAS, A.; ČESONIS, G. (2008). Strateginio planavimo prncipų diegimo Lietuvos vietos savivaldybėse<br />

etapuose. Viešoji politika ir administravimas. ISSN 1648-2603. Nr.26.<br />

2. ATKOČIŪNIENĖ, V. (2000). Lietuvos kaimo socialinė infrastruktūra; ekonominis vertinimias ir plėtra: daktaro<br />

disertacija, socialiniai mokslai, ekonomika. Akademija: Lietuvos ţemės ūkio universitetas.<br />

3. ATKOČIŪNIENĖ, V. (2008). Consistent Patterns of Rural Community Development /Community Development – a<br />

European Challenge ISBN 978-3-86649-205-9, Verlag Barbara Budrich. p.147-179.<br />

4. ATKOČIŪNIENĖ, V. (2008). Kaimo vietovės pokyčių valdymas pagal principą „iš apačios į viršų― // Ekonomika ir<br />

vadyba: aktualijos ir perspektyvos- mokslo straipsnių rinkinys skirtas Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto<br />

veiklos dešimtmečiui. ISSN 1648-9098. 2 (11). p. 50-62.<br />

5. BAGDANAVIČIUS, J.; BAGDŢIŪNIENĖ, D.; BLAŢYS B. ir kt. (1995). Kaimo socialinės raidos gyventojų uţimtumo<br />

programa. Vilnius: UAB „Informacijos ir leidybos centras―.<br />

6. BARCEVIČIUS, E. (2008). Viešasis valdymas ir informacinės technologijos. Naujo institucinio modelio link?* ISSN<br />

1392–1681, Politologija. p.85 – 120.<br />

7. BUTKUS, S.F. 2007. Vadyba. Vilnius: Technika.<br />

8. DISKIENĖ, D.; MARČINSKAS, A. (2007). Lietuvos vadybinis potencialas: būklė ir perspektyvos. Vilniaus universiteto<br />

leidykla, Vilnius.<br />

9. KARDELIS, K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Vilnius: Lucilijaus leidykla.<br />

10. Paslaugų kaimo gyventojams plėtra : [mokymo metodinė priemonė / <strong>mokslinė</strong> redaktorė ir įvado autorė V.<br />

Atkočiūnienė]. Akademija (Kauno raj.) : [Lietuvos ţemės ūkio universiteto Leidybos centras], 2007. 61, [1] p. : iliustr.<br />

ISBN 9955-448-63-6 UDK: 316.334.55(474.5) + 338.46(4).

146<br />

11. PILIPAVIČIENĖ, E. (2006). Socialinių paslaugų organizavimas. [interaktyvus]. [ţiūrėta <strong>2011</strong> vasario 5 d.]. Prieiga per<br />

internetą: Socialines paslaugos /parama<br />

socmin> .<br />

12. POVILIŪNAS, A. (2003). Kaimo atskirties profiliai. Vilnius: Kronta.<br />

13. JASAITIS, J. (2006). Kaimo raidos tyrimų kompleksiškumo problema. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos.<br />

ISSN 1648-9098. 1 (6). Šiauliai. p. 87–95.<br />

14. STONER, J. A. F.; GILBERT, D.R. ir kt. (1999). Vadyba. Kaunas: Poligrafija ir informatika.<br />

15. TREINYS, M.; BALEŢENTIS, A. (2000). Kai kurie teoriniai ir metodologiniai kaimo plėtros strategijos uţdaviniai.<br />

Lietuvos kaimo plėtros politika ir mokslo uţdaviniai. Vilnius. p. 18-28.<br />

16. ŢALIMIENĖ, L. (2003). Socialinės paslaugos. Vilnius: Vilniaus universitetas.<br />

Summary<br />

Social Infrastructure Services Condition Assessment in Alytus District<br />

This article analyzes the needs of the rural population of the rural social infrastructure (the RSI) and RSI services<br />

sector and theoretical aspects of communication within the meaning of rural social infrastructure management. The<br />

assessment of the Alytus district RSI service status of the population needs identified by the RSI management problems and<br />

improving management of RSI provided directions. It was found that one of the most important sectors of the RSI - the<br />

transport and communication, in the Alytus district is not well developed, and other RSI items accessibility of services is also<br />

limited. Best meet the needs of the population in education, health and social care sectors. Access to services, as on of the<br />

fundamental principles of organization can be seen in the following main criteria: the possibility to obtain information about<br />

services, creating sufficient services network of all consumer groups be given equal opportunities to meet the needs of the<br />

services arranged as close to the location, flexible management, combining public resources and work of voluntree.<br />

Researchs methods: document analysis method, questionnaire survey, induction and deduction, analysis and<br />

synthesis, the SWOT analysis, clustering, graphical representation. The scientific research was made during participation in<br />

the project „The support of student‘s scientific research activities―, 2010 – <strong>2011</strong>. Acknowledgement to Lithuanian Science<br />

Council for the financial support.<br />

Keywords: rural social infrastructure management, needs of the rural population.<br />

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vilma Atkočiūnienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

147<br />

KAIMO VIETOVIŲ POKYČIŲ VALDYMAS PAGAL PRINCIPĄ „IŠ<br />

APAČIOS Į VIRŠŲ“<br />

Rasa Vaišnoraitė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Šiuolaikiniame pasaulyje pokyčiai yra neatsiejami nuo dinamiškos, nuolat kintančios išorinės bei<br />

vidinės aplinkos, kurią būtina valdyti siekiant išvengti neigiamų pokyčių padarinių. Vadybinėje literatūroje<br />

(Zakarevičius, 2003; Vanagas, 2007; Melnikas, Smaliukienė, 2007) gausu, pokyčių valdymo organizacijose<br />

pavyzdţių, valdymo metodų, pasipriešinimo pokyčiams kliūčių vengimo būdų, pokyčių planavimo ir pan. Tačiau<br />

kaimo plėtros prasme, pokyčių valdymas kaimo vietovėse maţai analizuojamas.<br />

Vienas iš kaimo vietovės pokyčių valdymo modelių, yra endogeninės plėtros modelis pasiţymintis<br />

pokyčių valdymu strateginėmis priemonėmis, kurių pagrindą sudaro kaimo vietovės varomųjų jėgų, vietos<br />

išteklių potencialo panaudojimas probleminiams klausimams išspręsti. Kadangi kiekviena kaimo vietovė yra<br />

unikali kaimo plėtros veikėjų elgsena, turimų išteklių gausa, vertybėmis, kultūra ir problemomis, tai ir pokyčius<br />

jose būtina valdyti neišeinant iš vidinės kaimo sistemos ribų – pagal principą „iš apačios į viršų―. ES vykdomos<br />

Ţemės ūkio ir kaimo plėtros politikos gairės, orientuotos į kaimo gyventojų gyvenimo kokybės ir ekonominės<br />

gerovės gerinimą, sprendţiant socialines ir kultūrines problemas, įgyvendinant integruotas kaimo plėtros<br />

strategijas, parengtos vadovaujantis vienu iš pagrindinių LEADER metodo principo „iš apačios į viršų― taikymu.<br />

Tyrimo objektas – kaimo vietovių pokyčių valdymas.<br />

Tyrimo tikslas – išanalizuoti kaimo vietovės pokyčių valdymo, pagal principą „iš apačios į viršų―,<br />

ypatumus.<br />

Tyrimo uţdaviniai:<br />

1. Išanalizuoti kaimo vietovių pokyčių valdymo teorines koncepcijas.<br />

2. Identifikuoti principui „iš apačios į viršų― būdingus raiškos poţymius.<br />

3. Atlikti Kretingos rajono kaimo plėtros strategijos „Gyvenimo kokybės gerinimas Kretingos<br />

rajone 2009 – 2013 m.― rengimo proceso jėgų lauko analizę.<br />

Tyrimo metodai: pirminių ir antrinių literatūros šaltinių analizė ir sintezė, indukcijos ir dedukcijos,<br />

lyginamosios analizės, anketinės apklausos, atvejo analizės ir grafinio vaizdavimo metodai.<br />

Tyrimo laikotarpis: 2005 – 2010 metai.<br />

Kaimo vietovės pokyčių valdymo teorinės koncepcijos<br />

Analizuojant pokyčių koncepcijas, daugelis mokslininkų pokyčius nagrinėja organizacijų lygmenyje,<br />

tačiau analizuojant pokyčius kaimo vietovėje teritoriniame lygmenyje, pokyčiai suprantami nevienodai, todėl<br />

būtina plačiau aptarti jų esmę, sampratą, atsiradimo prieţastis ir valdymo būdus.<br />

Lietuvių mokslininkai, Bagdonas E. ir Bagdonienė L. (2000) pokyčiais laiko kiekvieną naujų elementų<br />

ir ryšių tarp jų atsiradimą ar išnykimą (tai būtų struktūriniai pokyčiai), atskirų elementų ar jų grupių veikimo<br />

būdo, valdymo posistemio veiklos parametrų, pasireiškiančių jos elgsenoje, pasikeitimus.<br />

Zakarevičius (2003), apibendrinęs kitų autorių (Quinn, 1980, Magnusen, 1981, Carnall, 1990) tyrimus,<br />

pokyčiais vadina pasikeitimus, kurie vykdomi siekiant tobulinti ar net iš esmės keisti vienus ar kitus vietovėje<br />

nusistovėjusius gyvensenos elementus. Šie pasikeitimai yra sąlygojami pasikeitimų dėl vietovėje vykstančių<br />

kaitos procesų arba dėl išorinės aplinkos sąlygų.<br />

Reikia pastebėti, jog kaimo vietovėje vykstančius pokyčius gali sukelti tiek egzogeniniai tiek<br />

endogeniniai veiksniai. Egzogeniniai veiksniai sukeliantys pokyčius vietovėje, gali būti socialinės,<br />

technologinės, ekonominės, politinės ir konkurencinės aplinkos veiksniai tokie kaip rinka, konkurencija ir pan.<br />

Endogeninė plėtra suprantama kaip pasikeitimų forma, vykstanti daugiau vidinių plėtros impulsų<br />

pagalba, besiremianti vietos vertybėmis, verslumu bei vietos ištekliais, decentralizuotomis, „iš apačios į viršų―<br />

kylančiomis iniciatyvomis bei sprendimais – tai yra vidinio kaimo vietovės potencialo efektyvus (dinamiškas ir<br />

visapusiškas) panaudojimas (Atkočiūnienė, 2008).

148<br />

Prie endogeninės plėtros veiksnių galima priskirti:<br />

1. Kaimo ţmogiškuosius, ekonominius, gamtinius ir kultūrinius išteklius bei jų derinimą.<br />

2. Kaimo plėtros veiksmų ir sprendimų priėmimo novatoriškumą.<br />

3. Kaimo plėtros dalyvių kompetencija ir gebėjimus „padėti sau―.<br />

4. Kaimo teritorijos kapitalo (plėtros potencialo) formavimą ir identiteto stiprinimą.<br />

5. Piliečių įtraukimą į sprendimų priėmimo procesą.<br />

6. Kaimo plėtros sprendimų daugiafunkciškumą.<br />

7. Horizontaliąją ir vertikaliąją partnerystę ir kooperacijos skatinimą (Atkočiūnienė, 2008).<br />

Nagrinėjant pokyčius vykstančius kaimo vietovėje labai svarbus tampa pokyčių prieţasčių<br />

susiformavimo lygmuo, ir jo suvokimas „iš apačios―. Poţiūrį „iš apačios― reikia suprasti kaip pačios kaimo<br />

bendruomenės nuomonę apie pokyčių prieţastis vietovėje. Vidinių pokyčių reikšmė kaimo vietovei yra labai<br />

didelė ir jų valdymas gana sudėtingas procesas. Siekiant sėkmingai prisitaikyti prie išorės pokyčių, būtina juos<br />

inicijuoti pačioje vietovėje. Turimi omenyje, tokie strateginiai pokyčiai, į kurių valdymą ir apskritai strateginių<br />

sprendimų priėmimo procesą įsitraukia visi vietos lygmenyje veikiantys kaimo plėtros veikėjai.<br />

Strateginių pokyčių valdymas yra ne inertiška veikla, o iniciatyvi naujų veiklos būdų paieška ir jų<br />

taikymas praktikoje. Dėl šių prieţasčių strateginiai pokyčiai neišvengiamai daro poveikį daugeliui socialinėje<br />

ekonominėje sistemoje veikiančių ţmonių ir kelia reikalavimą kiekvienam iš jų keistis kaip individui. Pokyčiams<br />

vykstant, keičiasi ne tik ţmonių veikla ir elgsena, bet ir asmeniniai įsitikinimai, paţiūros, moralinės vertybės,<br />

suvokimas ir pan. Tik tuo atveju jeigu, ţmonių elgsena ir mąstymas keičiasi lygiagrečiai su vietovės strateginiais<br />

tikslais, tie tikslai gali būti sėkmingai įgyvendinti.<br />

Kaimo vietovių pokyčių valdymo objektas – kaimo vietovėje vykstantys procesai. Tokiu atveju pokyčių<br />

valdymo instrumentu tampa – vietos plėtros strategija. Taigi strateginiais pokyčiais, laikomi tie pakitimai, kurie<br />

atitinka vietovės strategijos tikslus orientuotus į ilgalaikę perspektyvą.<br />

Apibendrinus skirtingas autorių nuomones, galima paţymėti, jog pokyčiai yra laikomi strateginiais,<br />

tuomet, kai jų valdymas apima tris tarpusavyje susijusias stadijas, tokias kaip strateginę analizę, pačios<br />

strategijos kūrimą bei jos įgyvendinimą. Taip pat strateginiais pokyčiais laikomi ne vienkartiniai epizodiniai<br />

veiksmai, o nuolatiniai ir atsinaujinantys. Strateginiams pokyčiams būdinga ir tai, kad juose visada sėkmingai<br />

derinama kaimo vietovių plėtra prie aplinkos vidaus ir nacionalinės situacijos pokyčių, orientuotų į ilgalaikę<br />

perspektyvą, pasitelkiant vietovės išteklių potencialą ir konkurencinius pranašumus.<br />

Pokyčių realizavimas gana daţnai sutinka kliūtis ir pasipriešinimą. Nagrinėdami šias problemas,<br />

dauguma mokslininkų (Zakarevičius, 2003; Neverauskas.; Rastenis, 2001 ir kt.) sutinka su dviem pagrindinėmis<br />

pokyčių įgyvendinimo kliūtimis, kurias įvardija kaip sociopsichologines bei vadybines. Todėl galima teigti, jog<br />

tik gerai išanalizavus ir įvaldţius pokyčių realizavimą trikdančias kliūtis, galima sėkmingai įgyvendinti<br />

strateginius pokyčius. Sėkmingiausiai pokyčiai yra valdomi, kai jie suplanuoti. Tuomet galima paruošti vietos<br />

plėtros veikėjus permainoms įtraukiant juos į pokyčių valdymo procesą, nes planuotas pokytis – tai apgalvotas<br />

struktūrinių inovacijų, naujos politikos ar tikslo sukūrimas bei įdiegimas arba kaip veikimo metodo ar stiliaus<br />

pokytis. Į pokyčius kaimo vietovėje visi kaimo plėtros veikėjai reaguoja skirtingai, todėl siekiant darnios kaimo<br />

plėtros, turi būti derinami visų kaimo veikėjų veiklos tikslai ir procesai su aplinka plačiąja prasme ir,<br />

priklausomai nuo situacijos, turi būti sudarytos galimybės juos keisti bei atitinkamai koreguoti, komunikuoti.<br />

Valdymo būtinumas kyla esant bendrai ţmonių veiklai. Valdymo procese nustatomos ţmonių elgesio<br />

taisyklės, apibrėţiančios jų tarpusavio santykius. Taip pat valdymo veiksmais siekiama, kad valdomasis<br />

(objektas), šiuo atvejų tai yra kaimo vietovės pokyčiai, paklustų valdančiojo (subjekto) valiai ir poveikiui. Tuo<br />

būdu sukuriama bei palaikoma sistemos tvarka ir pasiekiami atitinkami tikslai. Siekiant pastarojo tyrimo tikslų<br />

labai svarbūs tampa pokyčių valdymo principai, taisyklės pagal kurias turėtų vykti pokyčių valdymo veikla.<br />

Apibendrinus S. Navasaitienė ir kt. (2006), V. Atkočiūnienė ir kt. (2004), Cork‗o deklaracijos (1996), ir<br />

programos LEADER (LEADER I (1991 – 1994), LEADER (1995 – 1999), LEADER + (2000 – 2006)<br />

rekomendacijas galima iškirti principo „iš apačios į viršų― raiškos poţymius, bei nustatyti kokiais metodais šie<br />

poţymiai pasireiškia kaimo plėtros veikėjų vykdomoje veikloje (ţr. 1 lentelę).

149<br />

1 lentelė. Principo „iš apačios į viršų“ raiškos poţymiai (Sudaryta autorės)<br />

Ei.<br />

Nr.<br />

1. Gyventojų poreikių tyrimas ir<br />

analizė<br />

Poţymiai Charakteristika<br />

2. Kaimo plėtros veikėjų įtraukimas<br />

į sprendimų priėmimą<br />

Gyventojų poreikių tyrimo ir analizės pagrindą sudaro tai, kad jos metu<br />

išsiaiškinami kaimo vietovės gyventojų poreikiai, kasdienės problemos bei<br />

lūkesčiai (anketinės apklausos, interviu, susitikimų su vietos gyventojais,<br />

konsultacijų telefonu ir kitais metodais).<br />

Kaimo vietovių gyventojų įtraukimas į sprendimų priėmimo procesą, gali būti<br />

apibūdinamas kaip įvairių metodų taikymas, skatinti vietos gyventojus dalyvauti<br />

priimant sprendimus. Taikomi susirinkimų, gyventojų ţiuri, SSGG analizės, lauko<br />

ţemėlapių, laiko dienoraščių, gyventojų forumų bei kiti įvairūs apklausos metodai.<br />

3. Vietos gyventojų dalyvavimas Apibūdinamas, per konkrečias kaimo vietovės gyventojų dalyvavimo formas<br />

projektinėje veikloje, tiek rengiant projektus, tiek dalyvaujant jų įgyvendinime.<br />

4. Vietos gyventojų informavimas Pasireiškia, per informacijos gyventojams pateikimą apie vykdomas veiklas,<br />

rajono spaudoje, informaciniuose stenduose, internetiniuose puslapiuose ir pan.<br />

5. Vietos gyventojų konsultavimas Gyventojai konsultuojami, apie galimybes dalyvauti kaimo plėtros projektuose,<br />

akcijose bei apskritai visame visuomeniniame kaimo gyvenime. Konsultacijos<br />

vykdomos internetu, telefonu, per gyventojų priėmimo valandas pas vietos<br />

valdţios atstovus ir pan.<br />

6. Tikslinės (prioritetinės) grupės Rengiant vietos plėtros projektus kaimo vietovėse, jie būna orientuoti į tam tikras<br />

7. Lokalumas – vietovės vystymosi<br />

prioritetai<br />

tikslines grupes (bedarbius, senyvo amţiaus ţmones, moteris, jaunimą, ūkininkus,<br />

verslo atstovus ir pan.)<br />

Vietos plėtros projektai rengiami konkrečiai vietovei, konkrečiai gyventojų grupei.<br />

8. Atsakomybės pasidalijimas Efektyvūs rezultatai gali būti pasiekiami tik tada, kai visi suinteresuoti asmenys<br />

9. Horizontali partnerystė vietovėje<br />

veikiančių institucijų.<br />

10. Prioritetas vietos ištekliams,<br />

dominuoja endogeninės plėtros<br />

modelis.<br />

ims vieningai veikti ir bendradarbiauti (vietos valdţia, nevyriausybinės<br />

organizacijos, ūkininkai, smulkaus ir vidutinio verslo įmonės, vartotojai, kaimo<br />

gyventojai ir t. t.). Tai vykdoma, per tinklines organizacijas, kuriant atitinkamas<br />

valdymo struktūras ir kt.<br />

Siekiant, kad vietos plėtros projektai, pasiektų norimą rezultatą būtina uţtikrinti,<br />

kiek įmanoma daugiau, kaimo vietovėse esančių institucijų bendradarbiavimą ir<br />

partnerystę.<br />

Endogeninė plėtra pasireiškia, per tik konkrečiai kaimo vietovei būdingus,<br />

kultūrinius, socialinius, ekonominius bei gamtinius išteklius, ir jų panaudojimą<br />

pokyčių valdymo priemonėms sukurti.<br />

Kaimo vietovės pokyčių valdymas pagal principą „iš apačios į viršų― reiškia, kad planuojant ir<br />

įgyvendinant kaimo sistemos elementų pokyčių valdymo sprendimus, pagrindinis vaidmuo atitenka kaimo<br />

gyventojams, šeimai, nevyriausybinėms organizacijoms, ūkininkams ir pan., kuriems deleguojamos tam tikros,<br />

jų gebėjimus atitinkančios vietos plėtros funkcijos. Vietos bendruomenei aktyvinti ir įtraukti naudojami įvairūs<br />

metodai. Galima sakyti, kad principas „iš apačios į viršų― taikomas kai kaimo gyventojai skatinami dalyvauti ir<br />

įsitraukti į pokyčių valdymo sprendimų rengimo ir priėmimo procesą.<br />

Todėl siekiant sėkmingai valdyti pokyčius kaimo vietovėje, tikslinga atlikti pokyčius valdančių veikėjų<br />

bei pokyčių valdymo priemonių analizes, bei identifikuoti jose principo „iš apačios į viršų― raiškos poţymius.<br />

Tokiu būdu, butų nustatoma, ar kaimo vietovės problemos sprendţiamos lokaliai, atsiţvelgiant į išteklių<br />

potencialą bei tikslinius prioritetus. Vienas iš analizės metodų yra jėgų lauko analizė, kurios dėka pamatomos,<br />

pokyčių valdymo strategijos, plano, projekto ar kt. rengimo ir sprendimo priėmimo ypatybės.

150<br />

Gyventojų įtraukimo metodų į Kretingos rajono kaimo plėtros strategijos „Gyvenimo kokybės gerinimas<br />

Kretingos rajone 2009 – 2013 m.“ rengimo procesą tinkamumo analizė<br />

Kretingos rajono VVG parengta strategija „Gyvenimo kokybės gerinimas Kretingos rajone 2009 – 2013<br />

m.―, kaip kaimo vietovių pokyčių valdymo instrumentas, turi daugiausiai principo „iš apačios į viršų― raiškos<br />

poţymių, o ypatingas dėmesys strategijoje skiriamas gyventojų įtraukimui į sprendimų rengimo ir priėmimo<br />

procesus. Tačiau spartėjant ţmonių gyvenimo tempams bei kintant uţimtumo sąlygoms, rajono gyventojų<br />

poţiūris į jiems atstovaujančių institucijų veiklą, taip pat kinta, ir ne visada teigiama linkme. Todėl siekiant<br />

efektyvių rezultatų, labai svarbu tampa parinkti tinkamus ir inovatyvius gyventojų įtraukimo metodus.<br />

Atliekant Kretingos rajono VVG narių anketinę apklausą apie gyventojų įtraukimo metodų tinkamumą į<br />

strategijos „Gyvenimo kokybės gerinimas Kretingos rajone 2009 – 2013 m.― rengimo procesą, respondentai<br />

buvo paprašyti metodus įvertinti 5 balų sistemoje (5 – l. tinkamas metodas, 4 – tinkamas metodas, 3 –<br />

vidutiniškai tinkamas metodas, 2 – maţai tinkamas metodas, 1 – netinkamas metodas.).<br />

Nustatyta, kad apskritai gyventojų įtraukimas į vietos plėtros projektų sprendimų rengimo ir priėmimo<br />

procesą suprantamas kaip galimybė, kuri suteikia progą visiems išsakyti savo poreikius ir lūkesčius formuluojant<br />

prioritetines veiklos kryptis. Dalyvaujant projektinėje veikloje bei priimant sprendimus, gyventojai turi galimybę<br />

pamatyti kaip vyksta plėtros projekto parengimo procesas, tokiu būdu taip pat uţtikrinamas veiklos skaidrumas,<br />

pasitikėjimas ir tolimesnis bendradarbiavimas sprendţiant vietos problemas bei įgyvendinant projektus kaimo<br />

vietovėse (vidutinis reikšmingumo vertinimo balas 4.68). Atviros diskusijos tarp sprendimų priėmėjų bei<br />

nuolatiniai susitikimai su bendruomeninėmis organizacijomis taip pat uţtikrina dialogą, kuris būtinas siekiant<br />

išsiaiškinti pagrindines kaimo vietovės problemas (4.52 balo), padeda nustatyti prioritetines veiklos kryptis<br />

plėtros projektams vykdyti (4.66 balo), bei skatina tarpusavio pasitikėjimą bei aktyvumą dalyvauti<br />

visuomeninėje veikloje ir priimant svarbius pokyčių valdymo sprendimus (4.68 balo).<br />

Kiti metodai, tokie kaip informaciniai pranešimai internete (2.45 balo), rajoninėje spaudoje (3.48 balo),<br />

arba kaimo bendruomeninių organizacijų ar kitų NVO informaciniuose leidiniuose, brošiūrose bei skelbimų<br />

lentose (3.09 balo), yra taip pat svarbus kaimo gyventojų įtraukimui į visuomeninį gyvenimą, tačiau šie metodai<br />

labiau informuoja, bet ne įtraukia į sprendimų rengimo ir priėmimo procesą. Todėl, galima daryti prielaidą, jog<br />

tinkamiausi gyventojų įtraukimo metodai yra tie, kurie įgalina vietos gyventojus, bendruomenines organizacijas<br />

ir kt. tiesiogiai dalyvauti sprendimo rengimo ir priėmimo procese, kur yra suteikiama galimybė, ne tik išsakyti<br />

savo nuomonę, semtis patirties, diskutuoti ir kelti probleminius klausimus bet ir siūlyti sprendimo galimybes.<br />

Principo „iš apačios į viršų― įgyvendinimas sudaro pagrindą, vietovės problemų sprendimui kuo arčiau<br />

problemos atsiradimo vietos, tiesiogiai analizuojant jos prieţastis bei pasekmes, įtraukiant kaimo gyventojus į<br />

problemos analizės, prieţasčių ir pasekmių nustatymo procesą. Anketinės apklausos būdu nustatyta, kad<br />

tinkamiausi metodai ištiriantys gyventojų poreikius yra VVG išvykos į probleminę vietą (3.79 balo), arba<br />

susitikimai su kaimo bendruomeninių organizacijų lyderiais (4.62 balo).<br />

Nustatyta, kad anksčiau apibendrinti gyventojų įtraukimo metodai, ne visi padeda pasiekti norimą<br />

rezultatą ir išpildo respondentų lūkesčius. Novatoriški gyventojų įtraukimo metodai, kuriuos galėtų naudoti<br />

kaimo bendruomeninės organizacijos ir Kretingos rajono VVG, respondentų nuomone tinkamiausi būtų paslaugų<br />

vartotojų nuomonių tyrimai (4.96 balo) bei gyventojų forumai (4.79 balo). Naudojant šiuos metodus, būtų<br />

identifikuojamos tikslinės problemos, priklausomai nuo paslaugos ar problemos tipo. Taip pat tokie metodai,<br />

kaip diskusijų stalai (4.27 balo), minčių lietus (4.17 balo), „kalbanti siena― (4.07 balo) ir kiti, sudaro galimybes<br />

vietos gyventojams išsakyti visas problemas, ieškoti jų prieţasčių ir sprendimų būdų. Novatoriški kaimo<br />

gyventojų įtraukimo metodai, yra daug įdomesni vietos gyventojams, nes savo originalumu skatina vietos<br />

gyventojų ir sprendimų priėmėjų kūrybiškumą bei aktyvumą. Kaip pasekminis dalykas formuojasi<br />

bendradarbiavimas, kuriami novatoriški pokyčių valdymo sprendimai, lengviau išvengiama pasipriešinimo<br />

pokyčiams kliūčių.<br />

Kretingos rajono kaimo plėtros strategijos „Gyvenimo kokybės gerinimas Kretingos rajone 2009 – 2013<br />

m.“ rengimo proceso jėgų lauko analizė<br />

Kretingos rajono kaimo plėtros strategijos „Gyvenimo kokybės gerinimas Kretingos rajone 2009 – 2013<br />

m.― analizei pasirinktas jėgos lauko metodas. Nustatyta, kad principas „iš apačios į viršų― strategijoje atsispindi<br />

kai numatoma įtraukti gyventojus į sprendimų priėmimo procesą.

151<br />

Strategijos analizės rezultatai parodė, kad ne visi principo „iš apačios į viršų― poţymiai pasireiškia ją<br />

rengiant. Tam įtakos turi keletas stabdančių jėgų, kurias galima susilpninti ar pašalinti identifikavus ir<br />

panaudojus tam tikras varomąsias jėgas, padedančias įgyvendinti numatytą pokyčių planą (ţr. 1 Pav.).<br />

Kretingos rajono kaimo gyventojų įtraukimas į strategijos rengimo procesą<br />

Varomosios jėgos „UŢ“ Stabdančios jėgos „PRIEŠ“<br />

Tikslinių problemų / prioritetinių<br />

krypčių nustatymas. (5)<br />

Padidintas sprendimų priėmimo<br />

proceso greitis. (4)<br />

Inovacijos padidina priimamų<br />

sprendimų kokybę. (4)<br />

Atsakomybės pasidalijimas.(4)<br />

Horizontali partnerystė su kitais<br />

kaimo plėtros veikėjais uţtikrina<br />

priimamų sprendimų sėkmę. (4)<br />

IŠ VISO: 21 BALAS<br />

TIKSLAS<br />

Kaimo gyventojų<br />

dalyvavimas Kretingos<br />

rajono vietos plėtros<br />

strategijos rengime<br />

Nepakankama sprendimų priėmėjų<br />

kompetencija. (5)<br />

Išlaidos ir didesnės laiko sąnaudos.<br />

(4)<br />

Baimė, kad kaimo gyventojai<br />

priešinsis socialinėms inovacijoms.<br />

(3)<br />

Sprendimų priėmėjus gąsdina<br />

padidėjusi atsakomybė. (3)<br />

Kaimo plėtros veikėjus gąsdina naujų<br />

metodų poveikis. (3)<br />

IŠ VISO: 18 BALŲ<br />

1 pav. Gyventojų įtraukimo į Kretingos rajono kaimo plėtros strategijos „Gyvenimo kokybės gerinimas<br />

Kretingos rajone 2009 – 2013 m.“ rengimo procesą, jėgų lauko diagrama (Sudaryta autorės)<br />

Atlikus tyrimą, nustatyta, kad pokyčio tikslas buvo pasiektas, nes varomųjų jėgų yra daugiau nei<br />

stabdančių. Tačiau siekiant tikslų, būtina atkreipti dėmesį, kad gyventojų įtraukimą į sprendimų priėmimo<br />

procesą galima uţtikrinti dviem būdais:<br />

sumaţinti jėgas prieštaraujančias pokyčių planui;<br />

padidinti jėgas stumiančias pokyčių planą į priekį (Lewin, 1951).<br />

Nagrinėjamu atveju galima suderinti abu būdus, pavyzdţiui varomoji jėga - tikslinių<br />

problemų/prioritetinių krypčių nustatymas gali pašalinti tokią neigiamą pokyčius stabdančią jėgą kaip baimę, kad<br />

kaimo gyventojai priešinsis socialinėms inovacijoms, ir nenorės įsitraukti į sprendimų rengimo ir priėmimo<br />

procesą. Tokiu atveju, įtraukiant kaimo gyventojus, būtina naudoti įvairius įtraukimo bei informavimo metodus,<br />

ne tik apie vykdomas veiklas, bet ir apie jų sukuriamas gėrybes, galimybes atlikti tam tikras funkcijas, bei<br />

tęstinumą.<br />

Apibendrinant galima teigti, jog rengiant „Gyvenimo kokybės gerinimo Kretingos rajone 2009 -2013<br />

m.― strategiją, reikėtų maţiau baimintis dėl priimamų sprendimų kokybės, klaidų ir kitų dalykų. Egzistuoja<br />

prielaida, jog kuo daugiau kaimo plėtros veikėjų savanoriškai dalyvaus sprendimų parengimo ir priėmimo<br />

procesuose, tuo bus maţesnė rizika, kad kaimo vietovės pokyčių valdymo strategija suţlugs. Pokyčių valdymo,<br />

teigiamų varomųjų jėgų panaudojimas, stabdančioms jėgoms eliminuoti, sudaro galimybes pokyčių realizavimo<br />

uţdavinius spręsti operatyviai ir efektyviai.<br />

Išvados<br />

1. Valdant kaimo vietovės elementus pagal principą „iš apačios į viršų― sprendimai priimami ypatingą<br />

dėmesį skiriant vietovės prioritetui, turimų išteklių potencialui, tiriant ir analizuojant kaimo gyventojų poreikius,<br />

skatinant juos pačius dalyvauti identifikuojant vietovės problemas, bei priimant ir formuluojant valdymo<br />

sprendimus.<br />

2. Kaimo vietovės pokyčių valdymas pagal principą „iš apačios į viršų― įgalina kaimo plėtros veikėjus<br />

priimti strateginius sprendimus ir naudoti tokius metodus, kurie į sprendimų parengimo ir priėmimo procesą<br />

įtraukia kuo daugiau kaimo plėtros veikėjų: kaimo gyventojų, vietos valdţios atstovų, kaimo bendruomeninių<br />

organizacijų, kitų NVO, verslininkų, ūkininkų ir pan.

152<br />

3. Pokyčių valdymas kaimo vietovėse vykdomas strateginių planų, projektų, akcijų pagalba. Rengiant į<br />

vietovės problemas orientuotą strateginį planą, būtina remtis principu „iš apačios į viršų―, kurio įgyvendinimas<br />

sudaro pagrindą, vietovės problemų sprendimui kuo arčiau problemos atsiradimo vietos, tiesiogiai analizuojant<br />

jos prieţastis bei pasekmes įtraukiant kaimo gyventojus į problemos sprendimo procesą.<br />

4. Novatoriškų gyventojų įtraukimo metodų taikymo rengiant ir priimant strateginius sprendimus,<br />

stabdanti jėga yra ta, kad sprendimų priėmėjus gąsdina padidėjusi atsakomybė uţ tinkamų metodų parinkimą, jų<br />

teisingą išpildymą ir gautų rezultatų apibendrinimą bei pritaikymą praktiškai. Daţniausiai, kaimo gyventojai<br />

dalyvaudami sprendimų priėmimo procesuose, patys siūlydami pokyčių valdymo variantus ir kitas sprendimo<br />

galimybes, jaučiasi atsakingi uţ viso sprendimų priėmimo proceso eigą, seka jo įgyvendinimą, ir toliau noriai<br />

dalyvauja strategijos rengimo ir įgyvendinimo procesuose, rengia ir įgyvendina projektus. Formuojasi<br />

partnerystė ir atsakomybės uţ gyvenimo kokybę pasidalijimas tarp kaimo plėtros veikėjų.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. ATKOČIŪNIENĖ, V. 2008. Kaimo vietovių pokyčių valdymas pagal principą „iš apačios į viršų―. Ekonomika ir<br />

vadyba. Aktualijos ir perspektyvos. Nr. 2 (11).<br />

2. ATKOČIŪNIENĖ, V. ir kt. 2004. Kaimo bendruomenių plėtra. Kolektyvinė monografija. Kaunas.<br />

3. BAGDONAS, E.; BAGDONIENĖ, L. 2000. Administravimo principai. Kaunas: Technologija.<br />

4. Cork‘o deklaracija – Gyvybingas kaimas. – 1996, Europos <strong>konferencija</strong> apie kaimo plėtrą. – p.4.<br />

5. KUMAR, S. (1999). Force fields analysis: aplications in PRA, PLA Notes. London: IIED.<br />

6. LEADER mokymo metodinė priemonė „ Kaimo plėtra ir inovacijos― Projekto vykdytojai: R. Petrickaitė, V.<br />

Atkočiūnienė, L. Jonikienė. ISBN 9955-448-66-0. LŢŪU, 2007.<br />

7. LEWIN, K. (1951). Field theory in social science. Harper and row. New York.<br />

8. NAVASAITIENĖ, S.; MERKIENĖ, R.; GRUMULDYTĖ, Ţ.; TAUTVAIŠAITĖ, Š. 2006. HINTERLAND, kaimiškojo<br />

regiono erdvinės plėtros galimybės sprendţiant nuosmukio problema, nr. – E-06-32/06. Mokslinė studija. Akademija.<br />

9. NEVERAUSKAS, B.; RASTENIS, J. 2001. Vadybos pagrindai. Kaunas: Technologija.<br />

10. ZAKAREVIČIUS, P. 2002. Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos. Monografija. Kaunas: VDU leidykla.<br />

Summary<br />

Management of Rural Areas Changes under the Principle "Bottom up"<br />

Research aim – to analyze changes in rural management in accordance with the principle of „Bottom up―<br />

characteristics.<br />

Research methods: analysis of scientific literature, analysis of documents, graphic representation, logic analysis<br />

and case analysis methods. Scientific work results: It is essential to rely on a principle "Bottom up" when organizing<br />

strategic plan which is focused towards local problems. Implementation of such plan becomes a base for solving local<br />

problems as close to the origin of the problem as possible, and involving country people into the process of problem solving<br />

allows direct/intimate analysis of its cause and effect. When the elements of rural areas are governed according to the<br />

principal "Bottom up" - the decisions are made with exclusive focus on local priority, the potential of available resources,<br />

investigation and analysis of the needs of country people while encouraging them to participate in identifying problems of<br />

locality together with acceptation of administrative decisions and formulation thereof.<br />

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vilma Atkočiūnienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

153<br />

NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VERSLUMĄ LEMIANČIŲ<br />

VEIKSNIŲ SISTEMA<br />

Diana Vėsaitė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Verslumas vis labiau pripaţįstamas ne tik svarbiu ekonominio vystymosi veiksniu, bet ir<br />

nevyriausybinių organizacijų gyvavimo bei veiklos vystymo pagrindu, bet verslumo samprata ir jį apibūdinantys<br />

kriterijai nėra visiškai suvokti ir paaiškinti <strong>mokslinė</strong>je literatūroje. Daugelyje mokslinių tyrimų formuojamos<br />

tobulinimo, ugdymo ar skatinimo priemonės yra orientuotos į gyventojų, tikslinių grupių asmenų verslumą. Tuo<br />

tarpu nepakankamai nagrinėjamas ir tiriamas, kaimiškosiose vietovėse veikiančių nevyriausybinių organizacijų,<br />

verslumas. Nevyriausybinių organizacijų (NVO) veikla ir gyvavimas tampa vis reikšmingesnis visai visuomenei,<br />

o jų veiklai reikalingos lėšos daţniausiai gaunamos iš valstybės programų, tarptautinių projektų, labdaros ir<br />

paramos, tačiau šie finansavimo šaltiniai organizacijai negali uţtikrinti ilgalaikio finansinio stabilumo.<br />

Taigi labai svarbu skatinti NVO ir joms padėti plėtoti verslo (socialiai atsakingo verslo) filantropiją ir<br />

individualų rėmimą bei savęs finansavimo schemas. Būtina siekti sumaţinti NVO finansinį paţeidţiamumą, kurį<br />

sąlygoja maţėjantis finansavimo šaltinių skaičius, ES struktūrinių paramos fondų lėšų trumpalaikiškumas, NVO<br />

įstrigimas „projektiniame rėţime― (t.y. ieškoma finansavimo/lėšų pavieniams projektams, o ne uţsiimama<br />

mechanizmų, kurie sukeltų nuolatinius lėšų srautus galinčius padengti organizacines/administracines išlaidas<br />

diegimu). NVO vadovai ir lyderiai turi suvokti, jog jie turi prisiimti atsakomybę uţ organizacijos egzistavimą ir<br />

išlikimą, o tai gali padaryti, tik ugdydami institucinį verslumą. Norint tai įvykdyti būtina nustatyti pagrindinius<br />

veiksnius, kurie lemia NVO verslumą, sudaryti jų sistemą ir išskirti reikšmingiausius veiksnius bei nustatyti jų<br />

poveikį. Tuomet būtų įmanoma įvertinti organizacijos verslumo lygį, problemas su kuriomis susiduria ir<br />

galimybes, kuriomis galėtų pasinaudoti, siekiant tapti verslia organizacija.<br />

Tyrimo tikslas – sudaryti veiksnių, lemiančių NVO verslumą, sistemą ir įvertinti jų reikšmingumą<br />

NVO verslumui.<br />

Iškeltam tikslui pasiekti sprendţiami šie uţdaviniai:<br />

- atlikti literatūros šaltinių analizę ir sintezę verslumą lemiančių veiksnių klausimu;<br />

- parengti nevyriausybinių organizacijų verslumą lemiančių veiksnių sistemą;<br />

- įvertinti veiksnių, lemiančių nevyriausybinių organizacijų verslumą, reikšmingumą.<br />

Tyrimo objektas – vidiniai ir išoriniai veiksniai lemiantys NVO verslumą.<br />

Metodai – <strong>mokslinė</strong>s literatūros bei loginė analizė ir sintezė, ekspertinis vertinimas, statistiniai ir<br />

modeliavimo metodai.<br />

Tyrimo laikotarpis – 2010 m. gruodţio mėnesį, vertinant sudarytos NVO verslumą lemiančių veiksnių<br />

reikšmingumą, buvo atliktas ekspertinis vertinimas ir 2010 m. sausio mėnesį – focus grupių interviu bei<br />

statistiniai skaičiavimai.<br />

Rezultatai<br />

Tam, kad pripaţinti, jog verslumas ir verslininkai yra svarbios ekonomikos vystymosi, uţimtumo,<br />

inovacijų ir produktyvumo varomosios jėgos, reikėjo ilgų analitikų ir ekonomikos teoretikų diskusijų bei<br />

tyrinėjimų. Jau praeitame šimtmetyje Cantillon buvo pirmasis <strong>mokslininkas</strong>, kuris savo darbuose bandė<br />

moksliškai apibrėţti ir aprašyti verslininkų vaidmenį (Ahmad, Hoffman, 2007). Tačiau tik po 1990-ųjų metų<br />

sąvoka verslumas tapo madinga ir populiari tiek ţiniasklaidoje, tiek politinėse diskusijose. Suvokus verslumo<br />

svarbą ir reikšmingumą ekonomikos vystymuisi, daugelis šalių ir tarptautinių organizacijų pradėjo garsiai kalbėti<br />

apie įsipareigojimus didinti verslumą, gerinti verslo aplinką kuriant politikos kryptis verslumo aplinkai pagerinti,<br />

pašalinti kliūtis, trukdančias jį vystyti ir skatinti, pritaikant daugiau tiesioginių veiksnių, tokių kaip subsidijos ir<br />

pan. (Lundstrom, Stevenson, 2005). Tačiau vykdyti bei plėtoti tokią politiką trukdo ribotas, nors ir augantis,<br />

empirinių duomenų kiekis, leidţiantis nustatyti verslumą įtakojančius ir skatinančius veiksnius.<br />

Verslumas bendrąja prasme suprantamas kaip ţmogaus savybių ir gebėjimų raiška veikloje, leidţianti<br />

kurti ekonominę ir socialinę vertę. Mokslininkai Schumper (1934) Venkatarama (1997) ir Stevenson (1989)

154<br />

verslumą apibūdina kaip naujų galimybių ieškojimą, kūrimą bei panaudojimą, neatsiţvelgiant į išteklių kontrolę,<br />

o remiantis kitų ekonomikos veikėjų sukaupta patirtimi. Tuo tarpu Lydeka (1998) ir Juozaitienė (2003)<br />

akcentuoja, jog verslumas tai įgimtos ir įgytos ţmogaus savybės, leidţiančios novatoriškai mąstyti ir aktyviai bei<br />

rizikingai veikti. Pabrėţiamas kokybinių sugebėjimų ir savybių išreiškimas, būdingas atskiriems ţmonėms,<br />

pasiţymintiems aktyvumu, iniciatyva, ţiniomis ir smalsumu, tvirta vidine motyvacija, polinkiu į naujoves.<br />

Apibendrinant galima sakyti, kad verslumas – tai būdas, kuriuo verslininkas realizuoja savo sugebėjimus bei<br />

kvalifikaciją, sukauptą patirtį, išradingumą, inovatyvumą gamybinėje komercinėje veikloje. Kita vertus, nors<br />

verslumas yra suprantamas kaip ţmogaus savybių ir gebėjimų raiška veikloje, tačiau pasak Gronsko (1995) ne<br />

maţiau svarbūs ir išoriniai verslumą skatinantys veiksniai. Išoriniai verslumo veiksniai apibūdina varomąsias<br />

jėgas arba kliūtis, tiesiogiai nepriklausančias nuo atskiro verslininko veiklos, esančias išorinėje verslininko<br />

atţvilgiu aplinkoje.<br />

Mokslinėje literatūroje daugiau nagrinėjamas pelno siekiančių organizacijų verslumas ir jį lemiantys<br />

veiksniai. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija OECD (angl. OECD - Organization for<br />

Economic Cooperation and Development), atliko tyrimus (EIP - Entrepreneurship Indicators Programme, 2007),<br />

siekiant pagerinti jau nusistovėjusį supratimą apie verslumą ir sudaryti rodiklių sistemą, kuri padėtų jį įvertinti.<br />

Tokios sistemos sudarymas didţiulis iššūkis, kadangi verslumas yra fenomenalus ekonomikos reiškinys,<br />

pasireiškiantis ne viena forma, todėl šios programos pagrindinis uţdavinys ir buvo sukurti tokią veiksnių ir<br />

rodiklių sistemą, kuri atspindėtų minėtus poţymius ir tuo pačiu ir būtų sukoncentruoti ir svarbiausia<br />

išmatuojami. Taigi mokslininkai Ahmad ir Hoffman (2007) tyrinėdami pelno siekiančių organizacijų verslumą<br />

lemiančius veiksnius ir rodiklius, sudarė verslumą lemiančių išorinių veiksnių klasifikaciją, bei išskirdami<br />

veiksnių vertinimo kryptis. Suformuota įtakojančių veiksnių sistema buvo sąmoningai pritaikyta komercinių,<br />

pelno siekiančių įmonių verslumui vertinti, todėl joje neatsiţvelgiama į NVO verslumą lemiančius veiksnius.<br />

Tuo nebuvo siekiama parodyti, jog socialinis verslumas nėra reikšmingas, tiesiog siekta, kad sukurta sistema<br />

atspindėtų ir būtų konkrečiai susijusi su pelno siekiančių organizacijų verslumo vertinimu.<br />

Mokslinėje literatūroje NVO verslumą lemiantys veiksniai, jų visuma, nėra daug nagrinėjama, kadangi<br />

visuomenėje dar nesuvokiama ir nepriimtina, jog ne pelno siekianti organizacija gali ir turi būti versli. Tačiau<br />

didėjant NVO įtakai ir dalyvavimo visuomeniniame gyvenime reikšmingumui vis aktualesni tampa tokio tipo<br />

organizacijų veiklos, finansų valdymo ir tolimesnio gyvavimo klausimai. Todėl, remiantis mokslininkų Ahmad<br />

ir Hoffman (2007) sudaryta veiksnių sistema, atsiţvelgiant į NVO veiklos ir valdymo specifiškumą buvo<br />

sudaryta adaptuota vidinių ir išorinių veiksnių, lemiančių NVO verslumą, sistema (ţr. 1 paveikslą).<br />

Teisinis reglamentavimas<br />

Moksliniai tyrimai ir<br />

technologijos<br />

Kultūra<br />

Rinkos sąlygos<br />

Verslumo skatinimo politika<br />

Finansų<br />

valdymas<br />

Ţmogiškieji ištekliai<br />

Inovacijų<br />

valdymas<br />

Bendradarbiavimas<br />

Projektų<br />

valdymas<br />

1 pav. Vidinių ir išorinių veiksnių, lemiančių nevyriausybinių organizacijų verslumą, schema (sudaryta<br />

autorės, 2010)<br />

Tiek vidinės, tiek ir išorinės aplinkos veiksniai yra labai svarbūs nagrinėjant NVO verslumą. Šiuos<br />

veiksnius ir juos charakterizuojančius rodiklius būtina nagrinėti kaip bendrą visumą, o ne pavienius, kadangi jie<br />

tarpusavyje labai susiję ir veikia kaip sistema, papildydami ir įtakodami vieni kitus.<br />

NVO

155<br />

Išorinės aplinkos veiksniai, lemiantys NVO verslumą yra gana panašūs į pelno siekiančių organizacijų,<br />

tačiau dėl veiklos ir tikslų specifiškumo visgi turi skirtumų. Tai išskirtinis teisinis veiklos reglamentavimas bei<br />

kontrolės sistema, dėl gaunamų pajamų panaudojimo, specifinės verslumo skatinimo politikos priemonės,<br />

akcentuotos į naujų veiklos sričių paieškas ir sugebėjimą ateityje tapti maţiau priklausomomis nuo išorinio<br />

finansavimo. Nemaţiau reikšmingos yra rinkos sąlygos, kurios gali padėti sudaryti palankias sąlygas arba tam<br />

tikrus barjerus NVO galimybėms dalyvauti teikiant paslaugas ar produkciją. Moksliniai tyrimai ir technologijos<br />

apima naujausius tyrimus, bendradarbiavimą su universitetais ir naujausių mokslinių tyrimų rezultatų sklaidą,<br />

kurie leidţia pritaikyti naujausias technologijas, pasinaudoti mokslininkų gautomis ţiniomis bei atliktais<br />

tyrimais, pritaikant organizacijos veikloje (ţr. 1 lentelę).<br />

1 lentelė. Išorių veiksnių, lemiančių NVO verslumą, grupės (sudaryta autorės, <strong>2011</strong>)<br />

Išoriniai veiksniai Veiksnių grupę charakterizuojančios sritys<br />

Teisinis reglamentavimas<br />

Verslumo skatinimo politika<br />

Moksliniai tyrimai ir technologijos<br />

Rinkos sąlygos<br />

Kultūra<br />

teisinis NVO veiklos reglamentavimas;<br />

veiklos kontrolė/tikrinimas.<br />

švietimo ir ugdymo politika;<br />

verslo (veiklos) rėmimo politika;<br />

vietovės valdymo (viešoji) politika<br />

investicijos į mokslinius tyrimus verslumo srityje;<br />

naujų teorijų ir technologijų sklaida.<br />

galimybė NVO dalyvauti teikiant paslaugas/produkciją;<br />

konkurencija.<br />

visuomenės poţiūris į NVO ir jos veiklą;<br />

verslumo ugdymas (mąstysena);<br />

Vidiniai veiksniai visų pirma atsiremia į ţmogiškuosius organizacijos išteklius – asmenines<br />

organizacijos narių savybes, jų ţinias bei įgūdţius, darbo rezultatus, vertybes ir pan. Kadangi NVO daugiausiai<br />

veikia projektinės veiklos principu, todėl, labai svarbūs projektinės veiklos valdymo veiksniai, taip pat ir<br />

inovacijų valdymas. Tokie veiksniai kaip bendradarbiavimas bei organizacijos finansų valdymas yra neatsiejami<br />

siekiant įvertinti ar organizacija yra versli (ţr. 2 lentelę).<br />

2 lentelė. Vidinių veiksnių, lemiančių NVO verslumą grupės (sudaryta autorės, <strong>2011</strong>)<br />

Vidiniai veiksniai Veiksnių grupę charakterizuojančios sritys<br />

Ţmogiškieji ištekliai<br />

Finansų valdymas<br />

Inovacijų valdymas<br />

Projektų valdymas<br />

asmeninės narių savybės svarbios verslumui;<br />

profesinės ţinios, kompetencija, išsilavinimas ir gebėjimai;<br />

darbo rezultatai, jų kokybė;<br />

vertybių sistema, darbo kultūra.<br />

finansų paieška;<br />

finansų apskaita;<br />

finansų planavimas;<br />

finansų kontrolė.<br />

socialinės inovacijos (sprendimų priėmime, mokymuose, ugdyme,<br />

viešinime, naujų metodų taikymas);<br />

technologinės inovacijos (kompiuterinės technologijos, interneto galimybių<br />

panaudojimas).<br />

veiklos planavimas;<br />

projektų įgyvendinimas (vykdymas);<br />

vidinė kontrolė;<br />

moksliniai tyrimai (aplinkos analizė);<br />

vidinių ir išorinių/ išteklių situacijos tyrimai.

Bendradarbiavimas<br />

156<br />

būdai (tiesioginis, netiesioginis);<br />

priemonės (susirinkimai, konferencijos, online, gerosios patirties sklaida);<br />

institucijos (kitos NVO, vietos valdţios, savivaldos institucijos, tarptautinės<br />

organizacijos, verslo įmonės);<br />

sritis (projektų valdymas/ įgyvendinimas, sprendimų priėmimas, mokymai,<br />

švietimas, informacijos sklaida, teisiniai klausimai)<br />

Sudarius adaptuotą NVO verslumą lemiančių veiksnių sistemą, buvo atliktas ekspertinis vertinimas,<br />

siekiant įvertinti veiksnių reikšmingumą. Buvo pasirinkti septyni skirtingų organizacijų ir sričių atstovai,<br />

stengiantis gauti informaciją ir įvertinimą ne iš konkrečios srities ar veiklos organizacijos tipo, tam, kad būtų<br />

galima nustatyti visoms NVO tinkančią reikšmingiausių verslumą lemiančių veiksnių sistemą.<br />

Pagal sudarytą NVO verslumą lemiančių veiksnių sistemą, tyrimo metu buvo nustatytas visų veiksnių<br />

reikšmingumas. Gauti duomenys buvo susisteminti išrenkant nustatytus pačius reikšmingiausius veiksnius iš<br />

kiekvienos veiksnių grupės. Siekiant ištirti gautų duomenų patikimumą, buvo atlikta statistinė kriterijų<br />

rangavimo duomenų analizė, nes apskaičiuotas vidutinis verslumą lemiančių veiksnių reikšmingumo balas<br />

parodo tik vidurkį, tačiau nieko nepasako apie tai, kokiu mastu realūs kriterijų savybių įvertinimai yra nutolę nuo<br />

vidutinio balo, koks jų susitelkimo apie vidurkį laipsnis. Norint įvertinti šį aspektą ekspertų vertinimo duomenis<br />

tikslinga analizuoti statistiniais metodais. Analizuojant NVO verslumą lemiančių veiksnių reikšmingumo<br />

vertinimą statistiniais metodais, gauti rezultatai pateikti 3 lentelėje.<br />

Kiekvienam iš veiksnių yra duotas maksimalus – 5 ir minimalus – 1 balas. Nustatyta, kad rinkos<br />

sąlygos yra reikšmingiausias išorinis veiksnys, lemiantis NVO verslumą (4,21 balo), o projektų valdymas,<br />

ekspertų nuomone, svarbiausia vertinant vidinius NVO verslumą lemiančius veiksnius (4,43 balo). Vertinant<br />

vien tik vidurkį sunku nustatyti tikslias nuomonių tendencijas, dėl skirtingo poţiūrio į reikšmingiausių veiksnių<br />

įvertinimą. Šį atotrūkį rodo standartinis nuokrypis bei dispersija. Standartinis nuokrypis rodo, ar egzistuoja<br />

didelis nuomonių išsibarstymas t.y. kiekvienas iš veiksnių kaţkam yra pats reikšmingiausias, o kaţkam<br />

maţiausiai reikšmingas. Labiausiai respondentų nuomonė sutapo dėl projektų įgyvendinimo kriterijaus svarbos.<br />

Standartinis nuokrypis siekia 0,38 balo. Tai nedidelis nuokrypis ir analizuojamu atveju yra maţiausias iš visų<br />

aptartų. Standartinės paklaidos skaičiavimas leidţia įvertinti tyrimo patikimumą. Tai poţymio reikšmių vidurkio<br />

sklaidos apibūdinimas. Kuo jis didesnis, tuo maţesnis duomenų patikimumas. Analizuojamu atveju duomenų<br />

patikimumas yra gana aukštas, nes šis rodiklis svyruoja tik nuo 0,17 iki 0,37 balo.<br />

Apibendrinus gautus statistinių skaičiavimų rezultatus, galima teigti, kad respondentų nuomonė, dėl<br />

daugumos veiksnių reikšmingumo įvertimo skyrėsi maţai, o tai leidţia išskirti reikšmingiausius veiksnius NVO<br />

verslumui, įvertinant ne tik didţiausią balų vidurkį surinkusius veiksnius, bet ir statistiniais metodais<br />

apskaičiuotą patikimumą.<br />

3 lentelė. NVO verslumą lemiančių veiksnių statistinis įvertinimas (sudaryta autorės, <strong>2011</strong>)<br />

Rodiklis<br />

Vidurkis<br />

Veiksniai<br />

IŠORINIAI VEIKSNIAI<br />

1. Teisinis reglamentavimas 4,14<br />

Minimali<br />

reikšmė<br />

Maksimali<br />

Teisinis NVO veiklos reglamentavimas 4,43 5 4 0,53 0,24 0,25<br />

2. Verslumo skatinimo politika 3,86<br />

Verslo (veiklos) rėmimo politika 4,00 5 3 0,58 0,29 0,29<br />

3. Rinkos sąlygos 4,21<br />

Galimybė NVO dalyvauti teikiant paslaugas/produkciją 4,43 5 3 0,79 0,53 0,37<br />

4. Kultūra 3,64<br />

Visuomenės teigiamas poţiūris į NVO ir jos veiklą 4,29 5 4 0,49 0,20 0,24<br />

5. Moksliniai tyrimai ir technologijos 3,50<br />

reikšmė<br />

Standartinis<br />

nuokrypis<br />

Dispersija<br />

Standartinė<br />

paklaida<br />

Investicijos į mokslinius tyrimus verslumo srityje 3,57 4 3 0,53 0,24 0,28

157<br />

VIDINIAI VEIKSNIAI<br />

1. Ţmogiškieji ištekliai 4,17<br />

Asmeninės narių savybės svarbios verslumui 4,43 5 3 0,79 0,53 0,37<br />

2. Projektų valdymas 4,43<br />

Projektų įgyvendinimas (vykdymas) 4,86 5 4 0,38 0,12 0,17<br />

3. Bendradarbiavimas 4,25<br />

Priemonės (susirinkimai, konferencijos, online, gerosios patirties<br />

sklaida)<br />

4. Finansų valdymas 4,29<br />

4,57 5 4 0,53 0,24 0,25<br />

Finansų paieška 4,86 5 4 0,39 0,13 0,18<br />

5. Inovacijų valdymas 4,00<br />

Socialinės inovacijos 4,29 5 4 0,49 0,20 0,24<br />

Įvertinus veiksnių reikšmingumą ekspertų dar buvo prašoma nustatyti jų poveikį NVO verslumui.<br />

Gauti rezultatai parodė, jog vertinant išorinius verslumą lemiančius veiksnius, reikšmingiausias yra teisinis NVO<br />

veiklos reglamentavimas (4,43 balo), tačiau šis veiksnio poveikis NVO verslumui įvertintas neigiamai. Taip yra<br />

todėl, kad vykdydama savo veiklą NVO susiduria su apribojimais gauti ir paskirstyti pajamas ir kt. kurie yra<br />

numatyti įvairiuose LR teisė aktuose, tokiuose kaip LR Asociacijų įstatymas, LR Viešųjų įstaigų įstatymas ir<br />

pan. Taip pat tokį patį reikšmingumo balą surinko ir kitas išorinis veiksnys, t.y. galimybė NVO dalyvauti teikiant<br />

paslaugas/produkciją. Šio veiksnio poveikis NVO verslumui yra labai teigiamas, kadangi suteikiant galimybę<br />

NVO teikti paslaugas (mokymai, konsultavimas) ugdomas ir pačios organizacijos, ir jau priklausančių narių, bei<br />

paslaugas perkančių organizacijų ar asmenų verslumas. Maţiausiai reikšmingas išorinis veiksnys (3,50 balo) yra<br />

moksliniai tyrimai ir technologijos, todėl, kad šiuo metu nėra bendradarbiavimo su universitetais, nesinaudojama<br />

arba per maţa sklaida naujausių mokslinių tyrimų rezultatų, kurie padėtų ugdyti NVO institucinį verslumą.<br />

Reikšmingiausias vidinis NVO verslumą lemiantis veiksnys (4,43 balo), ekspertų nuomone turintis<br />

labai teigiamą poveikį NVO verslumui, yra projektų valdymas. Kadangi projektine veikla yra paremta beveik<br />

visa NVO veikla, todėl tinkamas projektų planavimas, įgyvendinimas, jų tęstinumo uţtikrinimas yra svarbus ir<br />

reikšmingas siekiant uţtikrinti ilgalaikį finansavimą ir tolimesnį organizacijos gyvavimą.<br />

Išvados<br />

1. Šiuolaikinėje <strong>mokslinė</strong>je literatūroje verslumas suvokiamas ne tik kaip ţmogaus asmeninių savybių<br />

ir gebėjimų raiška veikloje, leidţianti kurti ekonominę ir socialinę vertę, bet ir kaip ekonominio vystymosi,<br />

uţimtumo didinimo, inovacijų ir produktyvumo varomoji jėga. Verslumas suprantamas kaip procesas, kurį lemia<br />

aplinkos pokyčiai, inovacijos ir kūrybiškumas.<br />

2. Vertinant NVO verslumą, jį lemiančius veiksnius reikia nagrinėti kaip bendrą visumą, kadangi jie<br />

tarpusavyje yra labai susiję ir veikia kaip bendra sistema. NVO verslumą lemiančių veiksnių sistemą sudaro<br />

vidinės ir išorinės aplinkos veiksniai. Vidinių veiksnių pagrindą sudaro ţmogiškieji ištekliai, taip pat ne maţiau<br />

reikšmingas projektų valdymas, inovacijų ir finansų valdymas bei bendradarbiavimas. Išorinės aplinkos<br />

reikšmingiausi veiksniai apima teisinį NVO reglamentavimą, rinkos sąlygas, verslumo skatinimo politiką,<br />

mokslinius tyrimus ir technologijas bei kultūrą.<br />

3. Reikšmingiausi išoriniai veiksniai lemiantys NVO verslumą yra rinkos sąlygos, kurios nėra labai<br />

palankios NVO dalyvaujant teikti viešąsias paslaugas ar produkciją, bei teisinis reglamentavimas, kuris<br />

įvertintas darantis neigiamą įtaką, sudarantis organizacijai apribojimus gauti ir paskirstyti pajamas.<br />

Reikšmingiausi vidiniai veiksniai yra projektinis valdymas, apimantis didţiąją dalį NVO veiklos, bei finansų<br />

valdymas.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. AHMAD, N., HOFFMAN, A. 2007. A framework for addressing and measuring entrepreneurship. [interaktyvus]<br />

[ţiūrėta 20010–11–05]. Prieiga per internetą:

158<br />

3. IGLIUS, V., (1999). Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo ir privatus NVO finansavimas. Pranešimas konferencijoje.<br />

[interaktyvus] [ţiūrėta 2010-11-20] Prieiga per internetą: < http://www.nics.lt/nvo_ lietuvoje.php>.<br />

4. JUOZAITIENĖ, L., STAPOKIENĖ, J. 2003. Verslo vadybos įvadas. – Šiauliai.<br />

5. KIRZNER, I. M. 1999. Creativity and/or alertness: A reconsideration of the schumpeterian entrepreneur. Review of<br />

Austrian Economics, Vol. 11, Kluwer Academic Publishers, pp. 5–17.<br />

6. LYDEKA, Z. 2000. Verslumas ir verslininkystės sėkmė// Ekonomika, Nr. 52.<br />

7. LUNDSTROM, A., STEVENSON, L. 2005. Entrepreneurship Policy – Theory and Practices. ISEN International<br />

Studies in Entrepreneurship, Springer<br />

8. Praktinis Lietuvos NVO vadovas. 1998. Vilnius: NVO informacijos ir paramos centras.<br />

9. SCHUMPETER, J. A. 1997. Theorie der wirtschaftlichen Entwicklung. Duncker &Humblot, Berlin<br />

10. ŠIMAŠIUS, R. 2003. Ne pelno organizacijų ekonominės veiklos teisinio reglamentavimo problemos. Lietuvos Teisės<br />

universitetas, Teisės institutas. [interaktyvus] [ţiūrėta 2009–01–19]. Prieiga per internetą:<br />

http://www.teise.org/admin/docs/upload/2003%202%20Remigijus.doc<br />

Summary<br />

The System of Factors Affecting Entrepreneurship in Non-governmental Organizations<br />

Entrepreneurship is becoming increasingly recognized not only as an important factor of economic<br />

development but also as a very important factor of non-governmental organizations existence<br />

and development basis. The main goal of article is to make the system of factors affecting entrepreneurship in<br />

non-governmental organizations and to identify their significance. The system consists of internal and external<br />

factors. The most significant external factors are legal regulation and market conditions, also entrepreneurship<br />

policy, culture, research and technologies. The most important internal factors for entrepreneurship of nongovernmental<br />

organizations are human resources as the basis for all internal factors, equally important are<br />

project management, financial management and collaboration.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Asta Raupelienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

159<br />

APSKAITA, AUDITAS IR FINANSAI

160<br />

PREKĖS ŢENKLO VERTĖS NUSTATYMO PROBLEMOS<br />

Vaida Albrektienė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Nemaţai įmonių suvokia prekės ţenklo svarbą ir teikiamus privalumus kaip svarbią įmonės politikos<br />

dalį, sąlygojančią įmonės išlikimą rinkoje, kas įtakoja didesnes pardavimų apimtis, didesnius pelnus, gerą<br />

įmonės vardą ir vartotojų lojalumą. Ir nors egzistuoja nemaţai prekės ţenklo vertinimo metodų, tačiau<br />

pagrindinė problema išlieka tame, kad nėra aiškios vieningos sistemos, kaip tiksliai įvertinti prekės ţenklą ir kaip<br />

nustatyti jo indėlį (arba jo įtaką) įmonės vertės kūrime.<br />

Tyrimo tikslas – identifikuoti pagrindines prekės ţenklo vertės nustatymo problemas.<br />

Iškeltam tikslui pasiekti sprendţiami šie uţdaviniai:<br />

� apibrėţti prekės ţenklo ir jo vertės sampratą;<br />

� nustatyti prekės ţenklo vertės įtaką įmonės vertei;<br />

� išanalizuoti prekės ţenklo finansinius vertinimo metodus, išskiriant jų privalumus ir trūkumus.<br />

Tyrimo objektas – prekės ţenklo vertės nustatymas.<br />

Metodai – analizuojant prekės ţenklo vertės nustatymo metodų privalumus ir trūkumus yra naudojami<br />

bendramoksliniai tyrimo metodai: sisteminė, lyginamoji ir loginė analizė.<br />

Rezultatai<br />

Lietuvos verslo praktikoje ir <strong>mokslinė</strong>je literatūroje daţniausiai painiojamos ar tapatinamos dvi artimai<br />

susijusios, tačiau skirtingos sąvokos - prekės ţenklas anglų kalbos atitikmens „trade mark" prasme ir prekės<br />

ţenklas anglų kalbos „brand" prasme (Grundey, 2002; Ruţevičius et al., 2003; Virvilaitė et al., 2008;<br />

Ţostautienė et al., 2005). Pagrindinis tai lemiantis veiksnys - iki šiol nėra priimtino anglų kalbos sąvokos<br />

„brand" lietuviško atitikmens. Prekės ţenklas anglų kalbos „trade mark" prasme - tai oficiali, teisinė šio<br />

produkto identifikavimo sąvoka, o „brand" sąvoka yra daug platesnė. Ji apima per ilgą laikotarpį įvairių<br />

priemonių pagalba vartotojų sąmonėje suformuotą produkto vertės, įvaizdţio, prestiţo ir kokybės suvokimą.<br />

„Brand" sąvoka apima ir prekės ţenklą „trade mark" prasme, ir patį produktą su visomis kokybės charakteristikomis,<br />

ir lūkesčius bei asociacijas, kurias vartotojas susieja su preke. Kitaip tariant, „Prekės ţenklas („brand"<br />

termino prasme) = Prekės ţenklas („trade mark" termino prasme) + Laikas + Darbas + Investicijos +<br />

Komunikacija", susiję su prekės ţenklo formavimu, plėtojimu, sklaida ir valdymu (Ruţevičiūtė, 2010).<br />

Šiame darbe prekės ţenklo sąvoka vartojama „brand" sąvokos esmės ir turinio prasme.<br />

1 lentelė. Prekės ţenklo vertės apibūdinimai<br />

Mokslininkai Prekės ţenklo vertė<br />

Simon,<br />

Sullivan (1993)<br />

tai papildomos įplaukos, gaunamos, pardavus prekę, ţenklintą prekės ţenklu<br />

lyginat neţenklintos prekės atţvilgiu<br />

Davis (1995) prekės ţenklo strateginis indėlis bei pranašumas, kurį prekės ţenklas teikia<br />

įmonei<br />

Aaker (1996) vertybių ir palankumo, kombinacija susieta su prekės ţenklu, kuri prideda arba<br />

atima papildomos naudos produktui ar paslaugai<br />

Keller (2003) pirkimo metu pasireiškiantis diferencinis efektas, kuris traktuojamas kaip<br />

vartotojo atsakas į įmonės marketingines pastangas<br />

Iš 1 lentelėje pateiktų apibrėţimų pastebima, jog prekės ţenklo vertė gali būti nagrinėjama trimis<br />

perspektyvomis – vartotojo perspektyva, finansine perspektyva bei perspektyva integruojančia abu poţiūrius.<br />

Vartotojo perspektyva – tai prekės ţenklo vertė, poţiūrio ir elgsenos modeliai, vienaip ar kitaip pirkimo<br />

momentu veikiantys vartotojo elgesį. Šiuo poţiūriu prekės ţenklo galia slypi vartotojų mintyse, formuojamose<br />

per vartotojo patirtį. Anderson, Fornell ir Mazvancheryl (2004), Fornell (2006), Gruca ir Rego (2005), Kumar,

161<br />

Ramaswami ir Srivastava (2000) ir kt. Gruca ir Rego (2005) neabejoja, kad vartotojo pasitenkinimas įtakoja<br />

įmonės vertės didėjimą, o tai didina įmonės būsimus pinigų srautus, maţina jų kintamumą. Fornell ir kt. (2006)<br />

teigimu, įmonės, kurios turi visiškai patenkintus vartotojus ne tiktai kuria didesnį finansinį pelną, bet ir uţtikrina<br />

maţesnę riziką, ir tai prieštarauja ankstesniam įsitikinimui, kad didelės pajamos yra susijusios su didesne rizika<br />

(Dotzel ir kt. 2008). Vertinat prekės ţenklą finansiniu poţiūriu yra išskiriamos dvi pagrindinės kryptys –<br />

tiesioginiai ir netiesioginiai įkainiai. Tiesioginis įkainių metodas finansininkų tarpe yra populiaresnis. Šio<br />

metodo esmė – visų išlaidų apskaičiavimas, kuriant prekės ţenklą. Netiesioginių įkainių metodu skaičiuojama<br />

prekės ţenklo vertė siekia nustatyti prekių kainų skirtumą toje pačioje prekių kategorijoje, lyginant prekes<br />

turinčius pripaţintus ir nepripaţintus prekės ţenklus. Piniginiu vienetu išreikšta verte sunkiai galima prognozuoti<br />

prekės ţenklo įvaizdţio būseną, komunikacijos efektyvumą bei ateities potencialą. Dėl šios prieţasties dalis<br />

autorių siūlo ir trečiąją integruojančią tiek finansinę, tiek vartotojo perspektyvą. Šiam poţiūriui atstovaujantys<br />

autoriai prekės ţenklo vartotojų perspektyva grįstą vertę laiko finansinės vertės preambule. Kitaip tariant,<br />

finansinė vertė gali būti sukurta ir išmatuota, tik atsiţvelgus į vartotojų suvokiamą vertę.<br />

Įmonių, turinčių stiprius prekės ţenklus, privalumai:<br />

� didesnės kainos. Prekių su tokiais ţenklais, kaip „Mercedes―, „Microsoft― ir „Marlboro― kainos yra<br />

ţymiai didesnės, nei konkurentų produkcijos. Vidutinė prekės ţenklo premija maisto prekėms sudaro 40<br />

% daugiau, nei analogiškų konkurentų prekių (Wilson and Gilligan, 2005);<br />

� didesnės pardavimų apimtys. Patys stipriausi prekės ţenklai, kaip Coca-Cola, Marlboro ir Intel yra<br />

rinkos dalies lyderiai ir prekes parduoda didesnėmis nei vidutinėmis rinkos kainomis;<br />

� sąnaudų maţinimas. Prekės ţenklų – lyderių egzistavimas leidţia jų savininkams pasinaudoti masto<br />

efektu (o tai reiškia, maţinti sąnaudas) (Wilson and Gilligan, 2005);<br />

� turto panaudojimo intensyvumo didinimas. Stiprūs prekės ţenklai suteikia tiekėjui galimybę taupyti<br />

įmonės pagrindinį ir apyvartinį kapitalą. Suteikia galimybę maţinti prekių atsargas, didinti gamybinius<br />

pajėgumus, maţinti pateikimo pastangas.<br />

Kiekvienos įmonės tikslas yra pelninga veikla, kuri kuriama konkurencingo produkto, tenkinančio<br />

vartotojo poreikius, pagrindu. Kiekvienos įmonės akcininko tikslas – gaunamos naudos maksimizavimas. Kitaip<br />

tariant, įmonei integruojant visus kitus įmonės tikslus, bendras tikslas yra įmonės vertės ar jos savininkų<br />

nuosavybės maksimizavimas. Taigi, įmonės sėkmę, išlaikant rinkos pozicijas konkurencinėje kovoje ir pelno<br />

maksimizavimą, lemia teisingu keliu nukreipta marketingo veikla bei vartotojo poreikių patenkinimas. Kadangi<br />

įmonės investicijos į marketingo priimtus sprendimus prisideda prie įmonės konkurencingumo, tai vienaip ar<br />

kitaip paveikia pinigines įplaukas. Sugebėjimas teisingai kontroliuoti pinigų srautus prisideda prie įmonės<br />

konkurencinio pranašumo sukūrimo, tai padeda išlaikyti ir pritraukti vartotojus, kurie įtakoja įmonės vertės<br />

didinimą. Tačiau problema yra tai, kad Lietuvoje vis dar tik nedidelė dalis įmonių savo misiją ir strategiją<br />

orientuoja į įmonės vertės didinimą, kadangi daţnai susiduriama su įvairiomis problemomis nustatant įmonės<br />

vertę, o kai kurių vertės apskaičiavimo metodų pritaikymas praktikoje yra gana komplikuotas dėl duomenų<br />

stygiaus (Liubertas, 2001).<br />

Mokslininkai, tokie kaip Day ir Fahey (1988), Barsky (1999), Slater (1997), Khalifa (2004) ir kt.<br />

išskiria vartotojo vertę ir įmonės vertę. Kaip parodė Coorpulsky (1991), Leemon (1995), Laitamaki ir<br />

Kordupelski (1997) bei kitų mokslininkų tyrinėjimai (Payne ir kt. 2000.), šios dvi sąvokos yra neatskiriamos, nes<br />

be vartotojo vertės nėra sukuriama įmonės vertė.<br />

Prekės ţenklai, turintys didesnę rinkos dalį, kuria didesnę įmonės vertę. Literatūroje (Hair, Bush and<br />

Ortinau, 2005) pateikti 2600 JAV ir Didţiosios Britanijos įmonių tyrimai, kurie parodė, kad prekės ţenklų, kurių<br />

rinkos dalis yra 40 %, investicijų grąţos normos rodiklis yra maţdaug tris kartus didesnis uţ prekės ţenklų, kurių<br />

rinkos dalis yra 10 %, investicijų grąţos normą.<br />

Išskirtinai dideli pelnai, kuriuos lemia prekės ţenklai – tai ypatingos svertų sistemos veiklos rezultatas.<br />

Visų pirma tai finansinis svertas (angl. leverage). Tai įsiskolinimų ir turto (kapitalo) santykis, arba fiksuoto<br />

apmokėjimo laiko įsiskolinimų santykis su grynuoju pelnu (Yates, 2010). Antras svertas – tai aukšta prekės<br />

ţenklo kaina. Kartais ji pasiekiama vartotojų lygmenyje, bet daţniausiai maţmeninių prekybos įmonių arba<br />

distributorių lygmenyje. Didelis vartotojų pasirinkimas leidţia sėkmingiems prekių ţenklams išlaikyti savo<br />

rinkos dalį, kas, savo ruoţtu, uţtikrina atitinkamą pelningumą. Prekės ţenklo premija apsprendţia investicijų<br />

grąţos normą, kuri paprastai yra 20 % didesnė, negu prekių, parduodamų su nuolaidomis, analogiški rodikliai.

162<br />

Ir trečia – prekės ţenklų – lyderių tiekėjai turi maţesnes gamybines išlaidas vienam prekės vienetui.<br />

Priklausomai nuo konkrečios ūkio šakos, tai visų pirma liečia prekių sukūrimą, jų gamybą, marketingą.<br />

Prekės ţenklas kaip nematerialusis turtas yra unikalus ir sukuria įmonės produkcijai išskirtinumą. Pasak<br />

Stolowya, Hallerb ir Klockhaus (2001) prekės ţenklo vertė, kaip įmonės valdymo sėkmė, turi būti įvertinta,<br />

kontroliuojama, palaikoma ir padidinama dėl šių prieţasčių: didėjanti prekės ţenklo vertė padidina įmonės<br />

vertę; įmonės vertei įvertinti susijungimų ir įsigijimų metu; nustatant autorinius honorarus prekės ţenklams;<br />

apskaitos tikslais.<br />

Sudėtinga yra išmatuoti prekės ţenklo teikiamą naudą kiekybiškai, t.y. pinigine išraiška. Nors<br />

Otonkue, Edu ir Ezak (2010) siūlo prekės ţenklą vertinti pagal einamąsias įplaukas, lyginant su ne firminiu<br />

produktu. Tollington (2001) nuomone prekės ţenklą reikėtų pripaţinti nematerialiuoju turtu pradiniame<br />

pripaţinimo etape dar neįvykus pirkimo sandoriui, tačiau tada šis turtas neatitiktų patikimumo sąlygos – ir būtų<br />

sudėtinga įvertinti pagal apskaitos metodus. Prekės ţenklas tampa vis svarbesnis ne tik vadybos, bet ir apskaitos<br />

atţvilgiu, todėl jo rinka jau formuojasi ir ši problema yra tik laiko klausimas.<br />

Nacionaliniuose turto ir verslo vertinimo standartuose nematerialaus turto vertinimo metodika nustato<br />

nematerialaus turto ir intelektualiosios nuosavybės principus, vertės nustatymo poţiūrius, metodus ir būdus bei<br />

jų taikymą.<br />

Pagrindinės problemos, į kurias vertintojui reikėtų atkreipti dėmesį, vertinant nematerialų turtą, yra šios:<br />

1) nematerialaus turto pobūdis ir istorija, kadangi vertė yra apibrėţiama nauda, kuri bus gaunama iš<br />

nuosavybės, buvę faktai yra svarbūs, nes padeda apibrėţti potencialią ekonominę naudą, kurią tikėtina<br />

gauti iš nematerialaus turto ateityje;<br />

2) teisės, privilegijos ir sąlygos, turinčios ryšį su vertinamu turtu. Teisės paprastai yra išdėstomos<br />

juridinėje dokumentacijoje ir visi, kurie domisi turtu, apsiriboja šios dokumentacijos teiginiais;<br />

3) likęs nematerialaus turto naudingo tarnavimo laikas (juridinio tarnavimo laikas);<br />

4) nematerialaus turto sugebėjimas generuoti pajamas ir su jomis susijusią riziką;<br />

5) ekonominės ir politinės perspektyvos, kurios gali turėti įtakos vertinamo nematerialaus turto vertei, t.y.<br />

tokie veiksniai – keitimo kursai, palūkanų normos – gali turėti skirtingą poveikį nematerialiam turtui<br />

priklausomai nuo konkretaus ekonomikos sektoriaus, kuriame šis turtas yra naudojamas;<br />

6) ekonomikos būklė ir konkrečios šakos perspektyvos įtaka nematerialaus turto vertei;<br />

7) buvusių sandorių su vertinamu nematerialiu turtu įtaka jo vertei;<br />

8) kiti rinkos duomenys, t.y. alternatyvių investicijų grąţos normos;<br />

9) analogiško nematerialaus turto įsigijimo rinkos kainos.<br />

Tačiau gauti adekvačią informaciją yra sunku arba apskritai neįmanoma, konkrečiu pavyzdţiu, apie<br />

investicijas į prekės ţenklą, jo kūrimo istoriją ir kt. Lyginamuosius duomenis visada reikia naudoti atsargiai ir<br />

juos logiškai interpretuoti.<br />

Mokslinėje uţsienio literatūroje prekės ţenklo vertinimo (iš savininkų pozicijos) metodų klasifikacija<br />

kardinaliai nesiskiria, veikiau viena kitą papildo. K. S. Cravens ir C. Guilding (1999) bei R. Larsson (2001)<br />

aptaria tokias kertines prekės ţenklo vertinimo metodų grupes: išlaidų, rinkos ir pajamų.<br />

Išlaidų metodų grupė ţinoma kaip viena pirmųjų metodų grupių. Šiais metodais vertinamos prekės<br />

ţenklo sukūrimo, išlaikymo ar įsigijimo išlaidos, t.y., sumuojamos praėjusio laikotarpio išlaidos reklamai ir<br />

ţenklo vystymui ar įsigijimui. Trūkumas tas, kad faktinės praėjusių laikotarpių išlaidos nėra susijusios su esama<br />

prekės ţenklo verte. Nepaisant to, tokias išlaidas yra lengva ir objektyvu nustatyti, taip pat tokie metodai tinka<br />

vertinti ilgo laikotarpio sėkmę ar nesėkmę, valdant prekės ţenklą. Šioje grupėje plačiausiai paplitę yra šie<br />

vertinimo metodai:<br />

� praeito laikotarpio išlaidų metodas. Naudojant šį metodą, reikia įtraukti išlaidas, patirtas kuriant prekės<br />

ţenklą. Išlaidos, pvz., marketingo ir inovacijų, turėtų būti perskaičiuotos į dabartinę finansinę vertę,<br />

naudojant tinkamą diskontavimo metodiką. Problema ta, jog sunku identifikuoti išlaidas, kurios buvo<br />

priskiriamos tik konkrečiam prekės ţenklui. R. Larsson (2001) argumentuotai sukritikavo tokį metodą.<br />

Jis teigia, jog nebūtinai egzistuoja koreliacija tarp išleistų reklamai pinigų ir prekės ţenklo vertės<br />

padidėjimo. Be to galima teigti, kad dauguma įmonių ―gigančių‖, kaip ―Coca-Cola‖, ―Microsoft‖ savo<br />

įmonės vertę sukūrė be didelių išlaidų į prekės ţenklą, ją labiau kūrė vartotojai;

163<br />

� dabartinių atkūrimo išlaidų metodas. Nustatant, kiek gali kainuoti atstatyti tam tikrą prekės ţenklą<br />

dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis, galima pasitelkti du pagrindinius būdus: „restauracijos― išlaidos<br />

(atkuriant identišką prekės ţenklą) arba pakeitimo išlaidos (atkuriant prekės ţenklą su panašia<br />

ekonomine verte jo savininkui). Problema ta, jog nustatyti prekės ţenklo atkūrimo vertę faktiškai<br />

neįmanoma: stiprus prekės ţenklas savo esme yra unikalus, todėl atkūrimo išlaidos sunkiai<br />

pamatuojamos, kadangi yra ne realiai patiriamos, o nustatinėjamos svarstant tam tikras alternatyvas. Vis<br />

dėlto jie suteikia galimybę periodiškai vertinti prekės ţenklo vertės augimą.<br />

Pajamų metodų grupė naudoja prekės ţenklo generuojamas pajamas. Ateities pajamos<br />

diskontuojamos atsiţvelgiant į tikimybę, kad jos nuvertės, bei infliaciją. Manoma, jog prekės ţenklas prideda<br />

vertės produktui, todėl turėdama stiprų prekės ţenklą įmonė gali padidinti savo pajamas (esant aukštesnei kainai<br />

ar didesniems pardavimams). Naudojant šią metodų grupę ir vertinant ateities pardavimus, reikėtų nusakyti<br />

prekės ţenklo baigtinį gyvavimo periodą, turint omenyje, kad šis nematerialus turtas palaipsniui nuvertėja. Iš jų<br />

daţniausiai naudojami šie metodai:<br />

� mokesčio uţ prekės ţenklo naudojimą metodas. Siūloma įvertinti sumą, kurią įmonė turėtų sumokėti<br />

trečiajai šaliai, jei nedisponuotų savo prekės ţenklu, o tik būtų įsigijusi teisę juo naudotis;<br />

� kainos priedo metodas. Prekės ţenklo komponentai, tokie kaip ţinomumas, suvokiama kokybė,<br />

lojalumas bei asociacijos, suteikia produktui kainos priedą – galimybę nustatyti aukštesnę kainą.<br />

Pardavus prekės ţenklu paţymėtus produktus, pinigų srautai ar gautas pelnas lyginami su pajamomis iš<br />

produktų be prekės ţenklų pardavimo. Galiausiai produktai, paţymėti prekės ţenklu, uţtikrina plačią<br />

pardavimų apimtį ir stabilumą ateityje, kas daug svarbiau uţ aukštesnes kainas trumpą laikotarpį;<br />

� diskontuotų pinigų srautų metodas. Metodas matuoja pelną ar pinigų srautus, padidėjusius dėl prekės<br />

ţenklo naudojimo. Šiame metode siūloma pajamas, kurios viršija nenuostolingumo tašką, priskirti<br />

nematerialiam turtui. Tokie pinigų srautai diskontuojami atsiţvelgiant į investicijų riziką bei laikotarpį,<br />

kurį jie bus gaunami. Gauta vertė sudedama su likutine prekės ţenklo verte ateityje. Rezultato kokybė<br />

priklauso nuo prognozių tikslumo ir diskonto normos pagrįstumo.<br />

Mano manymu, geriausi yra integruoti metodai, kurie remiasi diskontavimu ar kiekybiniais įmonės<br />

finansiniais rodikliais. Vienas iš jų yra A. Damodaran vertinimo metodas.<br />

A. Damadoran metodo taikymui tenka prognozuoti kelis rodiklius, tokius kaip spartaus augimo periodo<br />

trukmę, spartaus bei stabilaus augimo reinvesticijų normą, kurie iš dalies lemia ir pačios įmonės prekės ţenklo<br />

vertę. Tiriamo metodo rezultatų tikslumas yra priklausomi nuo pačių prognozių tikslumo ir esamų įmonės<br />

finansinių rezultatų. Daug įtakos turi vidutinio turto grąţa: kuo ji didesnė, tuo vertės ir pardavimų santykis<br />

didesnis. Didţiausias metodo rezultatų jautrumas yra spartaus augimo tempui ir vidutiniams svertiniams kapitalo<br />

kaštams. Aukštesnis spartaus augimo tempas ir maţesni vidutiniai svertiniai kapitalo kaštai sąlygoja aukštą<br />

pardavimų ir vertės santykį, kas įtakoja ir didesnę prekės ţenklo vertę, todėl juos reikėtų prognozuoti<br />

atsargiausiai. Analizuojant nuosavo ir skolinto kapitalo proporcijas, palankiau kai vidutiniai svertiniai kapitalo<br />

kaštai yra maţesni, t.y. diskontuojama maţesniu dydţiu, dėl ko galutiniai rezultatai gaunami didesni, tuo tarpu<br />

nuosavo kapitalo kaštus lemia akcininkų reikalaujama grąţa, kuo ji maţesnė tuo vertės ir pardavimų santykis<br />

didesnis, tačiau skolinto kapitalo kaštus įmonė kontroliuoti nelabai gali, kadangi juos kontroliuoja finansinė<br />

rinka, įmonė tik gali efektyviau naudoti turtą, kas leistų įmonei maţiau skolintis arba preišingu atveju ţinant, jog<br />

savininkų nuosavybės kaštai paprastai aukštesni uţ skolintą kapitalą, įmonei siūloma turėti daugiau skolinto<br />

kapitalo. Įmonė gali skolintis tik iki tam tikros ribos, nes per didelė skolinto kapitalo dalis visame kapitale didina<br />

įmonės riziką ir maţina įmonės patrauklumą investuotojams. Jei įmonė laikosi stabilios kapitalo struktūros, tada<br />

belieka maţinti tiek nuosavybės kaštus (maţinti investicijų į įmonę riziką), tiek skolos kaštus (ieškoti pigesnių<br />

finansavimo alternatyvų).<br />

Taikant A. Damodaran siūlomą modelį, galima teigti, kad kuo aukštesnės spartaus ir stabilaus<br />

reinvesticijų normos, tuo įmonės vertės ir pardavimų santykis aukštesnis ir tuo prekės ţenklo vertė tampa<br />

didesnė. Tai pagrįsta išvada, nes nuosavo kapitalo reinvestavimas į įmonę padeda siekti įmonės augimo ir<br />

veiklos efektyvumo didinimo. Šio metodo pagrindinis trūkumas tas, jog jis neįtraukia rinkos tyrimų, kadangi<br />

prekės ţenklo vertė – tai ne tik didesnės pajamos prekės ţenklo savininkui, bet ir vartotojų lojalumas ţenklui,<br />

papildomi pardavimai įmonei ir įmonės ţinomumas bei dominavimas rinkoje.<br />

Rinkos metodų grupė vertina prekės ţenklą pagal kainas, kurios siūlomos rinkoje parduodant panašius<br />

prekės ţenklus. Šiai grupei priskiriami šie metodai:

164<br />

� panašaus prekės ţenklo pardavimo metodas. Jei netolimoje praeityje buvo parduotas panašus į turimą<br />

prekės ţenklas, toks sandoris tampa pagrindu vertės nustatymui. Metodas remiasi prielaidomis, jog<br />

įmanomas prekės ţenklų (parduoto ir vertinamo) palyginamumas tarpusavyje, o prekės ţenklų vertė<br />

nepriklauso nuo savininko. Daugiausia, ką metodas gali duoti – tai parodyti prekės ţenklo vertės kitimo<br />

tendencijas, o ne tikrąją jo vertę;<br />

� verslo vertės metodas. Jis pasiteisina, jei įmonė turi pakankamai informacijos apie nematerialų turtą. Iš<br />

pradţių apskaičiuojama visa verslo (įmonės) rinkos vertė. Iš jos atimamas materialus turtas. Skirtumas<br />

rodo nematerialų turtą, tarp jo ir prekės ţenklo vertės, kuri nustatoma pagal to prekės ţenklo dalį<br />

visame nematerialiame turte. Galima metodo taikymo problema iškyla tada, kai įmonė turi ne vieną, o<br />

kelis prekės ţenklus, taip pat produktų, nepaţymėtų ţenklais. Taigi, prekės ţenklas gali būti pervertintas<br />

arba neįvertintas.<br />

Finansinių prekės ţenklo vertinimo metodų palyginimas yra pateiktas 2 lentelėje.<br />

2 lentelė. Finansinių prekės ţenklo vertinimo metodų palyginimas<br />

Metodų grupė Metodas Privalumai Trūkumai<br />

Išlaidų<br />

metodų grupė<br />

Pajamų<br />

metodų grupė<br />

Rinkos<br />

metodų grupė<br />

Praeito laikotarpio<br />

išlaidų metodas<br />

Dabartinių atkūrimo<br />

išlaidų metodas<br />

Mokesčio uţ prekės<br />

ţenklo naudojimą<br />

metodas<br />

- lengvai suprantamas<br />

- nebrangus<br />

- lengvai suprantamas<br />

- nebrangus<br />

- nesudėtingas<br />

Kainos priedo metodas - nesudėtingas<br />

Diskontuotų pinigų<br />

srautų metodas<br />

Panašaus prekės ţenklo<br />

pardavimo metodas<br />

Verslo vertės metodas<br />

- įvertina prekės<br />

ţenklo ateities<br />

potencialą<br />

- nesudėtingas turint<br />

pakankamai duomenų<br />

- nesudėtingas turint<br />

pakankamai duomenų<br />

apie nematerialų turtą<br />

- reikalauja daug duomenų<br />

- neįvertinami kokybiniai aspektai<br />

- gali sąlygoti neteisingas išvadas<br />

- neįvertina prekės ţenklo potencialo ateityje<br />

- neįvertinami kokybiniai aspektai<br />

- neįmanoma atkurti 100 % identiško prekės ţenklo<br />

- ne visose rinkose populiaru licencijuoti prekės<br />

ţenklus<br />

- licencinių mokesčių struktūra gali būti sudėtinga<br />

- sunku rasti analogišką produktą be prekės ţenklo<br />

- atsiţvelgiama tik į vieną veiksnį, įtakojantį<br />

vartotojo elgesį, t.y., į kainą<br />

- daug prognozuojamų dydţių<br />

- informacija sunkiai prieinama<br />

- prekės ţenklai nėra identiški<br />

- šis metodas netinka, jei įmonė turi keletą prekės<br />

ţenklų arba produktų nepaţymėtų ţenklais<br />

Analizė parodė, kad visi metodai turi savo trūkumų, tačiau įmonės vertei nustatyti tinkamiausi<br />

diskontuotų pinigų srautų ir verslo vertės metodai. Diskontuotų pinigų srautų metodas tinkamas įmonės vertei<br />

nustatyti tuo, kad įvertina pelno ar pinigų srautų, padidėjimą dėl prekės ţenklo naudojimo.<br />

Išvados<br />

1. Lietuvos daţniausiai painiojamos ar tapatinamos dvi artimai susijusios, tačiau skirtingos sąvokos –<br />

prekės ţenklas anglų kalbos atitikmens „trade mark― prasme ir prekės ţenklas anglų kalbos „brand― ar „brand<br />

name― prasme. Pagrindinis tai lemiantis veiksnys – iki šiol nėra priimtino anglų kalbos sąvokos „brand―<br />

lietuviško atitikmens. „Prekės ţenklas („brand― termino prasme) = Prekės ţenklas („trade mark― termino<br />

prasme) + Laikas + Darbas + Investicijos + Komunikacija―, susiję su prekės ţenklo formavimu, plėtojimu,<br />

sklaida ir valdymu.<br />

2. Prekės ţenklo vertę galima nagrinėti trimis aspektais – finansiniu, vartotojišku bei integruotu<br />

poţiūriais. Nagrinėjant vartotojišku aspektu matuojamą prekės ţenklą, daugiausia siekiama identifikuoti bei<br />

įvertinti neapčiuopiamus atributus, kurie neaiškiai arba nevienareikšmiai išskiriami ir identifikuojami mūsų

165<br />

šalies įmonių bei daugelio mokslininkų. Nagrinėjant finansiniu aspektu siekiama įvertinti prekės ţenklo<br />

atnešamą pelną. Integruotas poţiūris integruoja abi perspektyvas pabrėţiant, kad tik iki galo atskleidus<br />

vartotojo poţiūrį į prekės ţenklo vertės koncepcijos elementus įmanomas efektyvus piniginis prekės ţenklo<br />

įvertinimas.<br />

3. Neabejojama, kad vartotojo pasitenkinimas įtakoja įmonės vertės didėjimą, o tai didina įmonės<br />

būsimus pinigų srautus, maţina jų kintamumą. Įmonės, kurios turi visiškai patenkintus vartotojus ne tik kuria<br />

didesnį finansinį pelną, bet ir uţtikrina maţesnę riziką. Įmonių, turinčių stiprius prekės ţenklus, privalumai:<br />

didesnės kainos, didesnės pardavimų apimtys, sąnaudų maţinimas, turto panaudojimo intensyvumo didinimas.<br />

Stiprūs prekės ţenklai suteikia tiekėjui galimybę taupyti įmonės pagrindinį ir apyvartinį kapitalą.<br />

4. Finansinių prekės ţenklo vertinimo metodų analizė parodė, kad:<br />

a. išlaidų metodas yra maţiausiai priimtinas nustatant prekės ţenklo vertę. Daugeliu atvejų išlaidų<br />

metodas sumaţina prekės ţenklo vertę, tačiau egzistuoja vienas metodas, grįstas išlaidomis, kuris kartais<br />

naudojamas vertinti marketingo nematerialaus turto vertę – istorinės vertės trendo metodas;<br />

b. pajamų metodų grupė naudoja prekės ţenklo generuojamas pajamas. Trūkumas tai, kad naudojant<br />

šią metodų grupę ir vertinant ateities pardavimus, reikėtų nusakyti prekės ţenklo baigtinį gyvavimo periodą,<br />

turint omenyje, kad šis nematerialus turtas palaipsniui nuvertėja;<br />

c. rinkos metodų grupė vertina prekės ţenklą pagal kainas, kurios siūlomos rinkoje parduodant<br />

panašius prekės ţenklus. Verslo vertės metodo trūkumas tai, kad įmonė turi turėti pakankamai informacijos apie<br />

nematerialų turtą. Galima metodo taikymo problema iškyla tada, kai įmonė turi ne vieną, o kelis prekės ţenklus,<br />

taip pat produktų, nepaţymėtų ţenklais. Taigi, prekės ţenklas gali būti pervertintas arba neįvertintas.<br />

5. Esminis visų metodų ribotumas yra tas, jog jie siūlo, kaip nustatyti prekės ţenklo vertę, tačiau<br />

neaptaria jokių veiksmų, kurių turėtų imtis vadovai tam, kad efektyviai valdytų ir didintų esamą prekės ţenklo<br />

vertę, įtraukdami jį į įmonės vertės kūrimo strategiją.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. AAKER, D. 1996. Building strong brands. New York: The Free Press, p. 610.<br />

2. DAVIS, S. 1995. A vision for the year 2000: brand asset management. Journal of Consumer marketing. Vol. 12. p. 65-<br />

82.<br />

3. DOTZEL, T.; SHANKAR, V.; BERRY, L.L. 2008. Service Innovations, Customer Satisfaction, and Firm Value:<br />

Asymmetries between Internet-Enabled and Non-Internet-Enabled Service Innovations [interaktyvus]. [ţiūrėta 2010 m.<br />

gruodţio 12 d.]. Prieiga per internetą: .<br />

4. GRUNDEY, D. 2002. Prekės ţenklo formavimas ir prekės identifikavimas: strategijų parinkimas ir vertinimas.<br />

Ekonomika, nr. 57, p. 30-42.<br />

5. HAIR, F.J.; BUSH, P.R.; ORTINAU, J.D. 2005. Marketing Research. NY: McGraw Hill, p. 206. ISBN 978-0072467574.<br />

6. KELLER, K. L. 2003. Strategic Brand Management: Building, Measuring, and Managing Brand Equity. New Jersey:<br />

Prentice Hall.<br />

7. LIUBERTAS, V. 2001. Įmonės vertės didinimas – pagrindinis verslo strategijos tikslas. Ekonomika ir vadyba‗ 2001:<br />

tarptautinė konferencijos pranešimų medţiaga, nr. 7, p. 72 – 77.<br />

8. MATES, D.; HLACIUC, E.; SOCOLIUC, M. 2009. Evaluation and recognition of intangible fixed assets in accordance<br />

with national and international financial reporting standards IAS/IFRS. The Annals of The "Ştefan cel Mare" University<br />

of Suceava. Fascicle of The Faculty of Economics and Public Administration Vol. 9, No. 2 (10).<br />

9. OTONKUE, A.D.O.; EDU, B.E.; EZAK, E. 2010. Accounting for Brands: contemporary issues and alternative options.<br />

The IUP Journal of Brand Management, vol. VII, Nos.1&2.<br />

10. RUŢEVIČIUS, J.; SAVKOVA, A. 2003. Brand image and its research. Ekonomika, nr. 64, p. 133-140.<br />

11. RUŢEVIČIŪTĖ, R. 2010. Prekės ţenklo vertė ir jos nustatymo ypatumai. In Vilniaus universiteto Komunikacijos<br />

fakulteto Konferencijos rinktiniai darbai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 140-153.<br />

12. SIMON, C.; SULLIVAN, M. 1993. The Measurement and Determinants of Brand Equity: A Financial Approach.<br />

Marketing Science, Winter, p. 28 - 52.

166<br />

13. STOLOWYA, H.; HALLERB, A.; KLOCKHAUS V. 2001. Accounting for brands in France and Germany compared<br />

with IAS 38 (intangible assets): An illustration of difficulty of international harmonization. The International Journal of<br />

Accounting, vol. 36, p. 147 – 167.<br />

14. TOLLINGTON, T. 2001. UK brand asset recognition beyond „Transaction or Events―. Long Range Planning, vol. 34, p.<br />

463 – 487.<br />

15. VIRVILAITĖ, R.; JUCAITYTĖ, I. 2008. Brand valuation: viewpoint of customer and company. Engineering Economics,<br />

nr. 1 (56), p. 111-119.<br />

16. WILSON, S. R.; GILLIGAN, C. 2005. Strategic Marketing Management. Burlington: Butterworth-Heinemann, p. 882<br />

ISBN 978-0750659383.<br />

17. YATES, T. 2010. Why Leveraged Investments Sink And How They Can Recover [interaktyvus]. [ţiūrėta <strong>2011</strong> m. sausio<br />

3 d.]. Prieiga per internetą: .<br />

18. ŢOSTAUTIENĖ, D.; MARCINKEVIČIENĖ, A. 2005. Prekės ţenklo kaip prekės identifikavimo priemonės svarba<br />

įmonės rinkodaros veiklai. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, nr. 5, p. 419 - 423.<br />

Summary<br />

Problems of Brand Value Establishment<br />

A lot of enterprises understand importance and advantages of brand as an important part of enterprise policy that<br />

guarantees survival of enterprise in the market, influences wide extent of sale, more profits, good name of the enterprise and<br />

loyalty of customers. Although exist a lot of methods of evaluation of brand, but main problem remains that there is no<br />

unanimous system how to evaluate brand and how to establish its contribution (or influence) in creation of value of<br />

enterprise. Thus aim of this article is to identify main problems of brand value establishment. To achieve this objective there<br />

are solved following tasks: to define concept of brand and its value; to establish influence of brand to value of enterprise; to<br />

analyze financial evaluation methods of brand and establish their advantages and disadvantages.<br />

In analyzing advantages and disadvantages of brand value establishment methods there are used common scientific<br />

methods of research: systemic, comparative and logic analysis. The analysis shows that essential restriction of all brand value<br />

establishment methods is that they offer how to establish brand value, but do not discuss any actions that should be taken by<br />

heads of enterprise to effectively manage and increase current value of brand including it in strategy of value creation of an<br />

enterprise.<br />

Mokslinio darbo vadovė: lekt. dr. Šviesa Leitonienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

167<br />

BANKŲ VEIKLOS IR EKONOMIKOS CIKLIŠKUMO SĄVEIKOS<br />

TYRIMAS<br />

Rasa Baranauskaitė<br />

Kauno technologijos universitetas<br />

Įvadas<br />

2007 m. JAV finansų sektoriaus krizė, sąlygota bankų likvidumo problemų, vėliau peraugusi į visą<br />

pasaulį apėmusį ekonominį nuosmukį, paskatino naujas diskusijas ekonomikos cikliškumo ir jo ryšio su bankų<br />

veiklos rezultatais tema. Ši problematika ir su ja susiję moksliniai empiriniai tyrimai nėra naujiena: pirmuosius<br />

reikšmingus mokslininkų svarstymus paskatino Didţioji depresija (1929-1933 m.) ir jos padariniai. Vis dėlto<br />

dinamiška ekonominės aplinkos prigimtis lemia nuolatinį bankinės sistemos vystymąsi ir kaitą. Finansinio<br />

sektoriaus permainos sąlygoja naujų aktualių mokslinių klausimų atsiradimą, ankstesnių tyrimų metodikos ir jų<br />

rezultatų interpretacijos tobulinimo būtinybę.<br />

Teoriniame lygmenyje ekonomikos ciklo sąvoka visuotinai pripaţinta ir nagrinėjama jau pirmųjų<br />

ekonomistų - L.S. Sismondţio (1819), V. S. Dţevonso (1878), K. Markso (1844). Tuo tarpu bendro sutarimo dėl<br />

empiriniams tyrimams naudojamų ekonometrinių metodų ir modelių, leidţiančių makroekonominių veiksnių<br />

dėka pavaizduoti verslo ciklą, nėra. Įvairūs ekonomikos tyrėjai naudoja skirtingus modelius ir daţnai<br />

supaprastinto metodo taikymas neleidţia daryti tikslių išvadų.<br />

Tikslas – nustatyti JAV komercinių bankų veiklos ir ekonomikos cikliškumo ryšius naudojant<br />

skirtingus ekonomikos cikliškumo nustatymo metodus.<br />

Tikslui pasiekti iškelti šie uţdaviniai:<br />

- Nustatyti įvairius ekonomikos ciklo išskyrimo metodus;<br />

- Išanalizuoti šių metodų taikymo ypatumus ir nustatyti jų privalumus bei trūkumus;<br />

- Atlikti bankų veiklos ir ekonomikos cikliškumo ryšių tyrimą, taikant įvairius metodus;<br />

Tyrimo objektas – JAV bankų veiklos rezultatų ir ekonomikos ciklų koreliaciniai ryšiai.<br />

Tyrimo laikotarpis – 1984-2010 m. ketvirtiniai duomenys.<br />

Metodai. Nagrinėjant ekonomikos ciklų išskyrimo metodų privalumus ir trūkumus buvo taikomi<br />

grupavimo, lyginamosios ir loginės analizės metodai. Bankų veiklos ir ekonomikos ciklų ryšio nustatymui<br />

naudota koreliacinių ryšių analizė.<br />

Ekonomikos cikliškumo nustatymo problematika.<br />

Ekonomikos ciklai (verslo ciklai) - tai periodiški ekonominės veiklos apimties, ekonomikos aktyvumo<br />

intensyvumo svyravimai (Pagirskienė, 2008; Skominas, 2006). Makroekonomikos teorijoje pasaulio, valstybės<br />

ekonomikos raida išreiškiama bendrojo vidaus produkto (BVP) pokyčiais. Todėl ir bendriausias ekonomikos<br />

cikliškumo matas – realaus BVP pokyčiai arba realaus BVP prieaugio tempų kaita (Skominas, 2006). Dalis<br />

bankų veiklos ir ciklo sąsajas nagrinėjančių autorių tyrimuose naudoja šį supaprastintą ciklo pateikimo modelį<br />

(Saibal, 2008; Krainer, 2001; Albertazzi, Gambacorta, 2006; Peek, Rosengren, Tootell, 2003). Tačiau toks<br />

poţiūris ribotai atspindi makroekonominę aplinką, kuri įtakoja bankų veiklą vienos ar kitos ciklo fazės metu.<br />

Periodiškų ekonomikos aktyvumo svyravimų tyrimuose, siekiant tikslesnių rezultatų, būtina analizuoti<br />

ilgo laikotarpio duomenis, tačiau tokiu atveju susiduriama su laiko eilutės kitimo trendo įtakos koreliaciniams<br />

ryšiams problema. Ilguoju laikotarpiu BVP svyruoja apie savo trendą, kuris dėl technologijų paţangos, augančio<br />

išteklių panaudojimo efektyvumo, darbo ir kapitalo produktyvumo didėjimo, pasiţymi nuolatinio, spartėjančio<br />

augimo tendencija. Atliekant koreliacinių ryšių analizę trendo pokyčiai įtakoja rezultatus ţymiai reikšmingiau,<br />

nei silpnesni cikliniai svyravimai, todėl tokiu metodu atliktas tyrimas daţnai vienareikšmiškai neatsako į<br />

moksliniuose tyrimuose keliamą klausimą.<br />

Išvengti trendo įtakos problemos galima, taikant Hodrick-Prescott filtrą cikliniams svyravimams ir<br />

ilgalaikei kitimo tendencijai atskirti. Šis matematinis metodas pasiūlytas ekonomistų R.J. Hodrick ir<br />

E.C. Prescott (1997) ir siejamas su Realaus verslo ciklo teorija (angl. Real business cycle theory – RBC). Anot<br />

šių autorių makroekonominio veiksnio laiko eilutė yt susideda iš dviejų komponentų: trendo dedamosios - gt, bei<br />

ciklo dedamosios - ct.

168<br />

Tyrimams naudojamas ekonomikos ciklas nustatomas iš pirminių duomenų laiko eilutės atėmus trendo<br />

dedamąją, kuri randama nustačius tolimesnės lygties minimizavimo sprendinį.<br />

Pasak R.J. Hodrick ir E.C. Prescott (1997), pirmoji lygties dalis charakterizuoja ciklo dedamąją, kuri<br />

ilgėjant laikotarpiui artėja prie nulio. Kitaip tariant, ciklinių svyravimų įtaka, lyginant su trendo įtaka,<br />

nepastebima. Antroji lygties dalis apibrėţia trendo kitimą ir jo tolygumą. Kuo ilgesnio periodo duomenys<br />

naudojami tyrimui, tuo didesnė triukšmo tikimybė, taigi, siekiant išvengti paklaidos įtakos trendo nustatymui,<br />

įvedamas svorio koeficientas λ (Ley, 2006). Literatūroje pateikiami rekomenduojami λ svorio koeficientai:<br />

mėnesiniams duomenims – λ=14400; ketvirtiniams – λ=1600; metiniams – λ=100 (Reeves, Blyth, Triggs,<br />

Small, 2000).<br />

Hodrick-Prescott filtrą ekonomikos cikliškumo ir bankų kapitalo buferio sąveikoms analizuoti<br />

naudojantys tyrėjai Stolz, Wedow (2005) pabrėţia, kad trendo išskyrimas iš BVP duomenų laiko eilutės padidina<br />

tyrimo rezultatų tikslumą, nors kiti autoriai teigia, kad šio metodo taikymas diskutuotinas, nes sunku nustatyti,<br />

kokia taikytino svorio koeficiento λ reikšmė optimaliausia konkrečiam tyrimui (Reeves, Blyth, Triggs,<br />

Small, 2000).<br />

Panašus metodas svyravimams nustatyti pasiūlytas W.M. Persons, vėliau tapęs X-11 Census bei X-12-<br />

ARIMA metodų pagrindu, laiko eilutės duomenis (Xt) skaido į keturis komponentus: Tt – trendo dedamąją, Ct –<br />

ciklo dedamąją, St – sezoniškumo dedamąją bei It – paklaidos dedamąją. Priklausomai nuo ekonominio reiškinio<br />

prigimties gali būti taikomas adityvinis arba multiplikatyvinis modeliai (Kallek, 1979):<br />

Šis metodas ekonomikos tyrimuose naudojamas rečiau dėl skaičiavimo sudėtingumo.<br />

Kiti metodai ekonomikos tyrimuose taikomi trendo komponentui iš duomenų išskirti – eksponentinio<br />

slankančio vidurkio (angl. Exponential moving average - EMA) metodas ir kintamo ilgio slenkančio vidurkio<br />

(angl. Variable length moving average – VLMA, VMA) metodas. Nors šie metodai daţnai taikomi finansų rinkų<br />

kaitai matuoti ir prognozuoti, tačiau juos taip pat naudoja JAV Nacionalinis ekonomikos tyrimo biuras (angl.<br />

National Bureau of Economic Research – NBER) verslo ciklų išskyrimui.<br />

EMA ir VMA metodų esmė panaši: laiko eilutės kitimo trendas nustatomas glodinant duomenis<br />

slenkančių vidurkių pagalba. Nuo paprastojo slenkančio vidurkio eksponentinis skiriasi tuo, kad jis labiau<br />

reaguoja į paskutiniąsias kitimo tendencijas, ir maţiau atsiţvelgia į ankstesnius duomenis (Holt, 2004). EMA<br />

galima išreikšti taip:<br />

kai α – suteikiamas svorio koeficientas, Xt – t-asis stebinys, EMAt-1 – ankstesnio eksponentinio<br />

slenkančio vidurkio reikšmė.<br />

Kintamo ilgio slenkantis vidurkis nuo eksponentinio skiriasi tuo, kad čia koeficientas α nėra pastovus<br />

dydis. Koeficientas nustatomas atsiţvelgiant į tiriamos laiko eilutės vidurkį ir standartinio nuokrypio reikšmę.<br />

Tačiau visi anksčiau aptarti metodai orientuoti į vieno rodiklio, daţniausiai ekonomikos tyrimuose<br />

naudojamo BVP kitimo cikliškumo analizę. Tuo tarpu daugelis tyrėjų pabrėţia, kad ekonomikos ciklas yra<br />

įvairių ekonomikos bei socialinių rodiklių kitimo visumos išraiška (Buračas, Jakutis ir kt. 2005; Skominas, 2006;<br />

Mintz, 1969; Kanoh, 1990). Dalis tyrėjų, analizuojančių bankų veiklos ir ekonomikos cikliškumo sąveiką,<br />

pasitelkia kelių svarbiausių makroekonominių rodiklių koreliacinių ryšių analizę, taip išplėsdami ciklo sąvoką<br />

(Dib, 2010; Lown, Morgan, 2004). Gauti analizės rezultatai tiksliau atspindi ekonominę aplinką ir abipusį<br />

finansų sektoriaus ir ekonomikos poveikį vienas kitam, tačiau iš atskirų laiko eilučių ryšių tyrimų sunku daryti<br />

apibendrintas išvadas. Tuo labiau, kad daugelis mokslininkų atsiţvelgia tik į konkretaus makroekonominio<br />

rodiklio kitimo kryptį ciklo atţvilgiu (t.y. procikliškas, kontracikliškas ar acikliškas), bet neįvertina skirtingo<br />

pasireiškimo laiko ciklo atţvilgiu. Paprastai visus makroekonominius rodiklius, naudojamus ekonomikos ciklo<br />

nustatymui, galima skirstyti į tris grupes: orientuojančius – kintančius anksčiau nei ciklo fazė, leidţiančius<br />

numatyti būsimus pokyčius; sutampančius – kurių kitimas sutampa su ciklo eiga; bei vėluojančius – kurių kaita<br />

atsilieka nuo ciklo fazių kaitos (Skominas, 2006; Mintz, 1969).

169<br />

Kompleksiniai modeliai, apimantys keletą svarbiausių makroekonominių rodiklių, juose išskiriantys<br />

cikliškumo dedamąją bei pateikiantys apibendrintą ekonomikos įvertinimo indeksą, išsprendţia daugelio<br />

aukščiau minėtų metodų trūkumus. Tokių modelių pavyzdţiais gali būti JAV Nacionalinio ekonomikos tyrimo<br />

biuro taikomas modelis arba Japonijos ekonomikos ciklams nustatyti taikomas EPA (angl. Economic planning<br />

agency) modelis. Pastarasis įvertina 11 geriausiai ekonomikos aktyvumą apibūdinančių rodiklių, tokių kaip<br />

BVP, importo indeksas, pramonės gamybos indeksas, ţaliavų sunaudojimo indeksas, elektros energijos<br />

sunaudojimo indeksas ir t.t. (Kanoh, 1990). Toliau nustatomas šių rodiklių cikliškumas ir išvedamas<br />

kumuliacinis difuzijos indeksas. Pagal šio indekso kaitą nustatoma ciklo raida – jei mėnesinis difuzijos indeksas<br />

auga maţiau nei 50 proc., kas rodo, jog didėjo maţiau nei pusė matuojamų indikatorių, laikoma, kad<br />

ekonomikoje prasidėjo smukimas (Kanoh, 1990).<br />

JAV Nacionalinio ekonomikos tyrimo biuro taikomas modelis panašus, tačiau apima daugiau<br />

makroekonominių indikatorių. Vis dėlto, kadangi rodiklių cikliškumas nustatomas remiantis kintamo ilgio<br />

slenkančio vidurkio (VMA) metodu, diskutuotina ar analizei parinktas svorio koeficientas α, bei slenkančio<br />

vidurkio ilgis yra optimaliausias analizuojamu atveju. Todėl nustatomi ekonomikos ciklo viršutinis ir apatinis<br />

lūţio taškai gali turėti subjektyvumo poţymių.<br />

Visų aukščiau aprašytų cikliškumo tyrimams taikytinų metodų privalumai ir trūkumai apibendrinti 1<br />

lentelėje.<br />

1 lentelė. Ekonomikos ciklų tyrimams naudojamų metodų privalumai bei trūkumai<br />

Metodas Privalumai Trūkumai<br />

BVP, arba BVP kitimo<br />

tempai<br />

Paprastas skaičiavimas;<br />

Maţa sisteminės klaidos tikimybė.<br />

Hodrick-Prescott filtras Leidţia atskirti trendo dedamąją ir<br />

panaikinti jo įtaką koreliaciniams ryšiams.<br />

X-11 Census metodas Tikslesnis, nes išskiria ne tik trendo, bet ir<br />

EMA ir VMA taikymas<br />

trendui išskirti<br />

Kelių makroekonominių<br />

rodiklių analizė<br />

NBER naudojama ciklų<br />

išskyrimo metodologija;<br />

EPA difuzijos indeksas<br />

atsitiktinę triukšmo dedamąją bei<br />

sezoniškumo dedamąją.<br />

Paprastas skaičiavimas;<br />

Leidţia atskirti trendo dedamąją ir<br />

panaikinti jo įtaką koreliaciniams ryšiams.<br />

Įvertina įvairių makroekonominių<br />

veiksnių įtaką ciklo fazių kaitai.<br />

Įvertina įvairių makroekonominių<br />

veiksnių įtaką ciklo fazių kaitai;<br />

Įvertina rodiklių pasireiškimą ciklo<br />

atţvilgiu tiek laiko, tiek krypties aspektu.<br />

Išskiria ciklo dedamąją ir leidţia įvertinti<br />

pačius ekonomikos ciklo svyravimus.<br />

Ilgalaikė BVP kitimo tendencija daţnai<br />

turi didesnę įtaką koreliaciniam ryšiui nei<br />

cikliniai svyravimai;<br />

Trumpo laikotarpio BVP pokyčiai<br />

neatspindi ekonomikos ciklų;<br />

Neatsiţvelgiama į kitų makroekonominių<br />

veiksnių įtaką ciklo fazių kaitai.<br />

Sudėtingas skaičiavimas;<br />

Ginčytinas optimalios svorio koeficiento λ<br />

reikšmės parinkimas;<br />

Neatsiţvelgiama į kitų makroekonominių<br />

veiksnių įtaką ciklo fazių kaitai.<br />

Sudėtingas skaičiavimas;<br />

Neatsiţvelgiama į kitų makroekonominių<br />

veiksnių įtaką ciklo fazių kaitai;<br />

Neatsiţvelgiama į kitų makroekonominių<br />

veiksnių įtaką ciklo fazių kaitai.<br />

Tikslumui uţtikrinti būtini mėnesiniai<br />

laiko eilutės duomenys.<br />

Sunku daryti apibendrintas išvadas;<br />

Daţnai neatsiţvelgiama į atskirų rodiklių<br />

skirtingą pasireiškimą ciklo atţvilgiu.<br />

Sudėtingas skaičiavimas;<br />

Tikslumui uţtikrinti būtini mėnesiniai<br />

laiko eilutės duomenys;<br />

Subjektyvus ciklo fazių pasikeitimo<br />

tikslios datos nustatymas.

170<br />

Bankų veiklos ir ekonomikos cikliškumo sąveikos tyrimas: JAV atvejis<br />

Tolimesniam bankų veiklos ir ekonomikos cikliškumo sąveikos tyrimui būtini ilgo laikotarpio<br />

makroekonominių bei bankų veiklos rodiklių duomenys. Tirti Lietuvos atvejį būtų netikslinga, nes po<br />

Nepriklausomybės atgavimo perėjus nuo planinės prie rinkos ekonomikos, dėl tam tikrų nacionalinio ūkio<br />

procesų kelių metų duomenys neatspindi realaus cikliškumo. Be to prieinami tik trumpo laikotarpio Lietuvos<br />

bankinio sektoriaus duomenys, todėl šiam tyrimui pasirinkta JAV atvejo analizė.<br />

Siekiant palyginti skirtingais metodais tiriamo verslo ciklo rezultatus, toliau naudojami pirmi keturi<br />

aukščiau aptarti būdai. Netaikoma kelių makroekonominių rodiklių analizė, dėl sunkumų įvertinant jos rezultatus<br />

bei sudarant apibendrintas išvadas. Šiame tyrime taip pat nenaudojamas apibendrinto ciklo sudarymo metodas.<br />

1 pav. JAV BVP cikliškumas, nustatytas skirtingais metodais<br />

Grafike matyti, kad BVP pokyčiai jautriai reaguoja į rodiklio kitimą ir neatspindi ilgesnio laikotarpio<br />

ciklinių svyravimų. Be to, pokyčiai beveik visuomet teigiami, nes ilguoju laikotarpiu ekonomika pasiţymi<br />

augimo tendencija, todėl netinkamai įvertinamas ekonomikos lėtėjimas. X-11 Census ir eksponentinių<br />

slenkančių vidurkių (EMA) metodais išskirti verslo ciklai panašūs, tačiau pastarasis teikia didesnę svarbą esamo<br />

laikotarpio, o ne ankstesnio meto duomenims, todėl tiriamo laikotarpio pradţioje 1984-1990 m. svyravimai<br />

sušvelninti. HP filtro metodu nustatytas ekonomikos ciklas tolygesnis, jame menkiau atsispindi 2008 m.<br />

ekonomikos nuosmukis.<br />

Siekiant nustatyti bankų veiklos ir ekonomikos ciklų sąveiką, atrinkti keli pagrindiniai bankų sektoriaus<br />

padėtį apibūdinantys rodikliai. Bankininkystę galima traktuoti kaip tam tikrą verslo rūšį, taigi šiai šakai, kaip ir<br />

kitiems verslams, svarbūs turto bei kapitalo pelningumo rodikliai. Turto pelningumas rodo, kaip efektyviai<br />

bankas panaudoja savo bei indėlininkų lėšas. Iš dalies pelningumo rodikliai kartu su indėlių bei paskolų apimtimi<br />

charakterizuoja bankinio sektoriaus išsivystymą bei veiklos apimtį. Vykdydamas tam tikrą kreditavimo politiką<br />

finansų sektorius reikšmingai įtakoja ir kitų valstybėje veikiančių bendrovių rezultatus. Palankios skolinimo<br />

sąlygos didina tiek vartojimą, tiek investicijas, o tai skatina verslą ir didina uţimtumą. Taigi bankinio sektoriaus<br />

veiklos tyrime būtina įtraukti paskolų apimtis, atspindinčias kreditavimo politiką. Bankinio sektoriaus plėtrą ir jo<br />

svarbą ekonomikai taip pat atspindi turto suma.<br />

Vis dėlto, priešingai nei įprastos verslo šakos, bankininkystė pasiţymi ypatinga reikšme visos šalies<br />

ekonomikos būklei. Stabili finansinio sektoriaus veikla gali uţtikrinti verslo plėtrą ir tolygų ekonomikos augimą,<br />

tuo tarpu šio sektoriaus veiklos sutrikimai įtakoja šalies ūkio raidos lėtėjimą ir netgi gali tapti ekonomikos<br />

nuosmukio prieţastimi. Todėl daugelyje valstybių bankinį sektorių priţiūri kontroliuojančios institucijos.<br />

Stabilios ir nepertraukiamos veiklos uţtikrinimui svarbu tinkamai valdyti likvidumo, kredito, kapitalo rizikas.<br />

Likvidumo rizika tyrime išreikšta kaip akcininkų nuosavybės dalis tenkanti vienam turto piniginiam vienetui.<br />

Tuo tarpu kredito rizika – kaip paskolų dalis tenkanti vienam turto piniginiam vienetui.<br />

Pastaruoju metu bankų veiklos ir ekonomikos ciklų sąveiką tiriantys mokslininkai skiria daug dėmesio<br />

optimalaus kapitalo pakankamumo bei kapitalo pakankamumo buferio dydţio nustatymui ir tyrimams kaip kinta<br />

bankų kapitalo pakankamumo buferis ekonomikos ciklo atţvilgiu (Stolz, Wedow 2005; Saibal 2008;<br />

Sarkar, 2009; Jokipii, Milne 2009). Likvidumo rizikos rodiklis šiame tyrime leidţia nustatyti, kaip kito kapitalo<br />

ir turto santykis ir su kokiomis problemomis susiduria bankai ekonomikos nuosmukio fazėje.

171<br />

Bankų veiklos ir verslo ciklo sąveikai nustatyti buvo atlikta koreliacinė ryšių analizė, jos rezultatai<br />

pateikti 2 lentelėje. Joje statistiškai reikšmingi ryšiai, esant 95 proc. tikimybei, paţymėti ryškiau.<br />

2 lentelė. Bankų veiklos rodiklių ir ekonomikos ciklų koreliacijos matrica (kai p

172<br />

7. JOKIPII, T.; MILNE, A. 2009. Bank Capital Buffer and Risk Adjustment Decisions. Swiss National Bank working paper,<br />

vol. 2009-9<br />

8. KALLEK, S. 1979 An Oveview of the Objectives and Framework of Seasonal Adjustment. NBER working paper – vol.<br />

Seasonal Analysis of Economic Time Series, p. 1-32;<br />

9. KANOH, S. 1990. Statistical Reconsideration of the EPA Diffusion Index. Journal of the Japanese and International<br />

Economies, vol. 4, p. 139-156;<br />

10. KRAINER, J. 2001. Banking and the Business cycle. Federal Reserve Banko f San Francisco paper;<br />

11. LEY, E. 2006. The Hodrick-Prescott Filter. The World Bank working paper;<br />

12. LOWN, C.; MORGAN, D.P. 2004. The Credit Cycle and the Business Cycle: New Findings Using the Loan Officer<br />

Opinion Survey. Stockholm Institute for Financial Research working paper;<br />

13. MARX, K. 1844. Economic and Philosophical Manuscripts of 1844;<br />

14. MINTZ, I. 1969 Dating Postwar Business Cycles: Methods and Their Application to Wester Germany, 1950-67;<br />

15. PAGIRSKIENĖ, Z. 2008 Makroekonomikos pagrindai: mokomoji knyga. Vilnius. Vilniaus verslo teisės akademija;<br />

16. PEEK, J.; ROSENGREN, E.S.; TOOTELL, G.M.B. 2003. Identifying the MAcroeconomic Effect of Loan Supply<br />

Shocks. Journal of Money, Credit and Banking, vol. 35, p. 931-46;<br />

17. REEVES, J.J.; BLYTH, C.A.; TRIGGS, C.M.; SMALL, J.P. 2000. The Hodrick-Prescott Filter, a Generalization, and a<br />

New Procedure for Extracting an Empyrical Cycle from a Series. Studies in Nonlinear Dynamics and Econometrics, vol<br />

4, p.1-16;<br />

18. SAIBAL, G. 2008. Risk and Capital Adjustment over the Business Cycle: Evidence from Indian banks. Reserve Banko f<br />

India working paper;<br />

19. SARKAR, A. 2009. Liquidity Risk, Credit Risk, and the Federal Reserve‗s Responses to the Crisis. Federal Reserve<br />

Bank of New York working paper, v. 389;<br />

20. SISMONDI, J.C.L. 1819. New principles of political economy.<br />

21. SKOMINAS, V. 2006. Makroekonomika. Vilnius. Vilniaus universiteto leidykla;<br />

22. STOLZ, S.; WEDOW, M. 2005. Banks‗ Regulatory Capital Buffer and the Business Cycle: Evidence for German Saving<br />

and Cooperative Banks. Discussion Paper Series 2: Banking and Financial Studies from Deuche Bundesbank Research<br />

Centre.<br />

Summary<br />

Analysis of Interplay Between Banking and Economic Cycles<br />

Last economic crisis indicates that discussions about interplay between banking and economic cycles<br />

are still relevant. Thus many recent science papers are devoted to this topic. However mathematicaleconometrical<br />

models that economists implement to empirically define business cycle are variant. Some chose<br />

only common indicator – GDP growth rates – to indicate cycles, and though it is simple to use, but analysis<br />

results lack of exactness. In this paper economic cycle was defined in few different methods to demonstrate<br />

diverse results. The analysis of interplay between banking and cycle was made using these variously calculated<br />

cycle patterns.<br />

Mokslinio darbo vadovė: lekt. Vilma Deltuvaitė (Kauno Technologijos Universitetas)

173<br />

APSKAITINIO IR APMOKESTINAMOJO PELNO NEATITIKIMŲ<br />

ANALIZĖ<br />

Gintarė Barčaitytė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Kiekvienos įmonės apskaita turi teikti informaciją, reikalingą valdymo sprendimams priimti, spręsti<br />

veiklos finansavimo klausimus, mokėti mokesčius. Reikalaujamos informacijos pobūdis yra skirtingas, todėl ją<br />

rengiant tenka taikyti nevienodus apskaitos metodus. Įmonės buhalterinės apskaitos specialistai rengiant<br />

finansinę ir mokestinę atskaitomybę susiduria su problema, kaip tinkamai atvaizduoti pagrindinius rodiklius –<br />

pajamas ir sąnaudas, skaičiuojant įmonės veiklos rezultatą. Esant skirtingai pajamų ir sąnaudų pripaţinimo<br />

tvarkai finansinėje ir mokestinėje apskaitoje atsiranda neatitikimų, kurie komplikuoja įmonės apskaitos<br />

tvarkymą bei daro ją sudėtinga.<br />

Todėl kiekvienas buhalteris turėtų taip registruoti visas įmonės per ataskaitinį laikotarpį uţdirbtas<br />

pajamas ir su jų uţdirbimu susijusias sąnaudas, kad teisingai būtų apskaičiuojamas apmokestinamasis pelnas, o<br />

kartu ir pelno mokestis. Tačiau taip ir lieka neišspręsta problema, koks <strong>mokslinė</strong>je literatūroje (Надеждина,<br />

Лукьяненко, 2009; Лаврушина, 2009; Naujalienė, 2008; Juočiūnienė, Stončiuvienė, 2008; Lakis,<br />

Urbanavičiūtė, 2008; Kalčinskas, 2007; Bunget, Dumitrescu, 2005; Кожинова, Берестов, 2004; Поленова,<br />

2003) siūlomas neatitikimų kaupimo būdas yra tinkamiausias.<br />

Tyrimo tikslas – išnagrinėjus neatitikimus tarp apskaitinio ir apmokestinamojo pelno bei įvairių<br />

autorių siūlomus šių neatitikimų kaupimo būdus, pasiūlyti racionaliausią neatitikimų registravimo apskaitos<br />

sistemoje būdą.<br />

Minėtam tikslui pasiekti yra keliami šie uţdaviniai:<br />

- aptarti neatitikimų, susidarančių nustatant apskaitinį ir apmokestinamajį pelną, rūšis bei susidarymo<br />

prieţastis;<br />

- atskleisti neatitikimų, atsirandančių tarp LR Pelno mokesčio įstatymo ir verslo apskaitos standartų,<br />

atvejus;<br />

- pateikti neatitikimų registravimo finansinėje apskaitoje būdus.<br />

Tyrimo objektas – apskaitinis ir apmokestinamasis pelnas.<br />

Tyrimo metodai. Naudota ekonominės literatūros, mokslo darbų bei kitų publikacijų, Lietuvos<br />

Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, apskaitos standartų analizė ir sintezė bei palyginimo metodas.<br />

Rezultatai<br />

Duomenys apie įmonės uţdirbtas pajamas ir sąnaudas pagal įmonėje nustatytą apskaitos politiką<br />

pateikiami pelno (nuostolių) ataskaitoje, kurioje atvaizduojamas ir įmonės ataskaitinio laikotarpio pelnas. Tačiau<br />

per ataskaitinį laikotarpį mokėtinas pelno mokestis yra apskaičiuojamas nuo pelno, nustatyto vadovaujantis<br />

Pelno mokesčio įstatymu (toliau – PMĮ). Šiame įstatyme įteisinta tokia apmokestinamojo pelno apskaičiavimo<br />

schema: iš visų uţdirbtų pajamų atimamos neapmokestinamosios pajamos, leidţiami atskaitymai, ribojamų<br />

dydţių leidţiami atskaitymai. Tuo tarpu pagal apskaitos reglamentus iš uţdirbtų per ataskaitinį laikotarpį pajamų<br />

atėmus sąnaudas, patirtas toms pajamoms uţdirbti, apskaičiuojamas pelnas prieš apmokestinimą (apskaitinis<br />

pelnas). Kai finansinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos skiriasi nuo pelno mokestį<br />

reglamentuojančių norminių aktų nuostatų, finansinėje ir mokestinėje apskaitose pajamos ir sąnaudos<br />

pripaţįstamos skirtingai, todėl apskaitinis pelnas nesutampa su apmokestinamuoju.<br />

Tiek Lietuvos (Deveikis, et al. 2010; Kalčinskas, 2007; Juškauskas, 2005), tiek uţsienio (Stickney,<br />

Weil, 2010; Надеждина, Лукьяненко, 2009; Лаврушина, 2009; Bunget, Dumitrescu, 2005; Поленова, 2003;<br />

Деревянко, 2002; Самохин, 2002; Glanz, 1998) literatūroje, skirtumai, įtakojantys neatitikimus tarp apskaitinio<br />

ir apmokestinamojo pelno, skirstomi į nuolatinius ir laikinuosius.<br />

Nuolatiniai skirtumai – apskaitinio ir apmokestinamojo pelno skirtumai, kurie susidaro dėl skirtingos<br />

pajamų ir sąnaudų pripaţinimo tvarkos pagal apskaitą ir mokesčius reglamentuojančius teisės aktus. Nuolatiniai

174<br />

skirtumai neišnyksta būsimaisiais ataskaitiniais laikotarpiais, todėl jie nesukuria atidėtojo mokesčio (24-asis<br />

VAS, 2004).<br />

Išskiriamos keturios pagrindinės nuolatinių apskaitinio ir apmokestinamojo pelno skirtumų susidarymo<br />

prieţastys:<br />

1) finansinėje apskaitoje pripaţįstamos sąnaudos, kurios pelno mokesčio skaičiavimo tikslais<br />

laikomos neleidţiamais atskaitymais;<br />

2) pelno mokesčio skaičiavimo tikslais pripaţįstami leidţiami atskaitymai, kurie finansinėje<br />

apskaitoje nepripaţįstami sąnaudomis;<br />

3) finansinėje apskaitoje pripaţįstamos pajamos, kurios pelno mokesčio skaičiavimo tikslais<br />

nelaikomos apmokestinamosiomis pajamomis;<br />

4) pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais pripaţįstamos apmokestinamos pajamos, kurios finansinėje<br />

atskaitomybėje nepripaţįstamos pajamomis.<br />

Ryšį tarp apskaitinio ir apmokestinamojo pelno esant nuolatiniams skirtumams galima išreikšti tokia<br />

schema (ţr. 1 pav.):<br />

Apskaitinis<br />

pelnas<br />

plius minus lygu<br />

Pelno mokestį didinantys<br />

nuolatiniai skirtumai<br />

(1-oji ir 4 –oji prieţastys)<br />

Pelno mokestį maţinantys<br />

nuolatiniai skirtumai<br />

(2-oji ir 3 –oji prieţastys)<br />

1 pav. Apskaitinio ir apmokestinamojo pelno ryšys esant nuolatiniams skirtumams<br />

Apmokestinamasis<br />

pelnas<br />

Navikienė (2009), Polenova (2003), Samohinas (2002) nuolatiniams neatitikimams kaupti, siūlo<br />

naudoti laisvos formos registrus. Turėtų būti sudaroma tiek registrų, kiek rūšių koregavimų yra atliekama.<br />

Autorių nuomone, registrų reikšmė ir naudingumas pajuntamas po kelerių metų prireikus paanalizuoti pelno<br />

mokesčio deklaraciją, jų teigiamu šie registrai paaiškins koregavimų sumas. Tačiau specialiųjų registrų<br />

naudojimas turi trūkumų, nes visada išlieka tikimybė, kad atskiras apskaitos sritis tvarkantys darbuotojai pamirš<br />

perkelti koreguojančius įrašus į registrus.<br />

Nemaţa dalis mokslininkų (Надеждина, Лукьяненко, 2009; Лаврушина, 2009; Kalčinskas, 2007)<br />

informacijos kaupimui apie nuolatinius neatitikimus siūlo naudoti specialias nesistemines sąskaitas, kitaip dar<br />

vadinamas, uţbalansinėmis sąskaitomis. Tačiau darbo autorės nuomone, nuolatinių skirtumų registravimas vien<br />

tik uţbalansinėse sąskaitose nėra pats geriausias sprendimas, nes toks nuolatinių neatitikimų registravimas<br />

pareikalautų didesnių darbo laiko sąnaudų, nes tuos pačius duomenis apskaitytumėme du kartus: pirmą kartą -<br />

registruojant ūkinę operaciją finansinėje apskaitoje, antrą kartą - registruojant ūkinę operaciją pelno mokesčio<br />

skaičiavimo tikslais uţbalansinėse sąskaitose. Todėl nuolatinius skirtumus darbo autorė siūlo registruoti<br />

dvejopai: balansinėse (sisteminėse) ir uţbalansinėse sąskaitose.<br />

Dar viena skirtumų rūšis, dėl kurių nesutampa apskaitinio ir apmokestinamojo pelno dydţiai, yra<br />

laikinieji skirtumai. Laikinieji skirtumai 24-jame VAS (2004) apibrėţti, kaip turto ir įsipareigojimo balansinės<br />

vertės ir jo mokesčio bazės skirtumai. Laikinieji skirtumai daţniausiai atsiranda tada, kai apskaičiuojant<br />

apskaitinį pelną pajamos arba sąnaudos įtraukiamos į vieną ataskaitinį laikotarpį, o apskaičiuojant<br />

apmokestinamąjį pelną – į kitą ataskaitinį laikotarpį.<br />

Laikinieji skirtumai skirstomi į apmokestinamuosius ir įskaitomuosius. Apmokestinamieji laikinieji<br />

skirtumai gali susidaryti, kai turto balansinė vertė yra didesnė arba įsipareigojimų balansinė vertė yra maţesnė uţ<br />

jo mokesčio bazę. Šie skirtumai sukuria atidėtojo mokesčio įsipareigojimą. Esant turto balansinei vertei<br />

maţesnei ar įsipareigojimo balansinei vertei didesnei uţ jo mokesčio bazę, susidaro įskaitomieji laikinieji<br />

skirtumai, dėl kurių atsiranda atidėtojo mokesčio turtas. Uţsienio (Stickney, Weil, 2010; Надеждина,<br />

Лукьяненко, 2009; Лаврушина, 2009) ir lietuvių literatūroje (Deveikis, et al., 2010; Kalčinskas, 2007;<br />

Juškauskas, 2005) išskiriamos keturios laikinųjų skirtumų tarp apskaitinio ir apmokestinamojo pelno susidarymo<br />

prieţastys (ţr. 2 pav.).

175<br />

1 prieţastis 2 prieţastis 3 prieţastis 4 prieţastis<br />

2 pav. Laikinųjų neatitikimų susidarymo prieţastys<br />

Ryšys tarp apskaitinio ir apmokestinamojo pelno esant laikiniesiems skirtumams pateiktas 3 paveiksle.<br />

Apskaitinis<br />

pelnas<br />

Apmokestinamieji laikinieji skirtumai Įskaitomieji laikinieji skirtumai<br />

Pajamos mokesčių<br />

apskaičiavimo tikslais<br />

priţįstamos vėliau<br />

negu pripaţįstamos<br />

finansinėje apskaitoje<br />

3 pav. Apskaitinio ir apmokestinamojo pelno ryšys esant laikiniesiems skirtumams<br />

Esant laikiniesiems skirtumams tarp apskaitinio ir apmokestinamojo pelno, atsiranda būtinybė uţtikrinti<br />

ryšį tarp pelno mokesčio ir pelno, nuo kurio skaičiuojamas pelno mokestis. Finansinėje apskaitoje pelno<br />

(nuostolių) ataskaitoje yra įrašomos pelno mokesčio sąnaudos, bet ne pelno mokesčio suma, kuri turėtų būti<br />

nedelsiant sumokėta biudţetui, todėl finansinėse ataskaitose pelno mokesčio sąnaudos turėtų būti paskirstomos<br />

pagal laikotarpius (Самохин, 2002). Pelno mokesčio sąnaudos apskaičiuojamos pagal 4 paveiksle pateiktą<br />

schemą.<br />

Pelno mokesčio<br />

sąnaudos<br />

minus<br />

plius<br />

lygu<br />

Sąnaudos mokesčių<br />

apskaičiavimo tikslais<br />

pripaţįstamo anksčiau<br />

negu priţįstamos<br />

finansinėje apskaitoje<br />

4 pav. Pelno mokesčio sąnaudų apskaičiavimas<br />

Apmokestinamųjų laikinųjų skirtumų<br />

pokytis per laikotarpį<br />

Įskaitomųjų laikinųjų skirtumų pokytis<br />

per laikotarpį<br />

Apskaičiuota pelno<br />

mokesčio suma<br />

(pateikiama pelno<br />

mokesčio<br />

deklaracijoje)<br />

Pajamos mokesčių<br />

apskaičiavimo tikslais<br />

priţįstamos anksčiau<br />

negu pripaţįstamos<br />

finansinėje apskaitoje<br />

Apmokestinamasis<br />

pelnas<br />

Finansinėje apskaitoje pelno mokesčio apskaita yra vykdoma duomenų kaupimo principu. Kaupimo<br />

principo taikymas pelno mokesčio apskaitai reiškia, kad registruojant ataskaitinio laikotarpio pelno mokestį<br />

finansinėje apskaitoje, turi būti atsiţvelgta į tai, kad ataskaitinį laikotarpį atsiradę skirtumai tarp<br />

apmokestinamojo ir apskaitinio pelno turės įtakos kitų laikotarpių pelno mokesčiui. Taip pat kaupimo principo<br />

privalumas yra tas, kad finansinės pelno mokesčio apskaitos vartotojai gali ţinoti ne tik apie ataskaitinio<br />

laikotarpio pelno mokestį, bet ir turėti informacijos apie ilgalaikius įmonės įsipareigojimus dėl ateityje mokėtino<br />

pelno mokesčio bei informaciją apie ilgalaikį įmonės turtą, susijusį su ateityje gautina nauda dėl sumaţėsiančio<br />

pelno mokesčio.<br />

Problema, kaip tinkamai kaupti informaciją apie susidarančius neatitikimus tarp apskaitinio ir<br />

apmokestinamojo pelno egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse (Rusija, Ukraina, Vokietija, Didţioji<br />

Britanija). Neatitikimų susidarymą įtakoja skirtingos tos šalies apskaitą ir pelno mokestį reglamentuojančių<br />

norminių bei teisės aktų nuostatos. LR PMĮ (2010) nurodyta, kad įmonės buhalterinė apskaita privalo būti<br />

tvarkoma taip, kad ji teiktų pakankamą informaciją pelno mokesčiui apskaičiuoti, todėl labai svarbu atkreipti<br />

dėmesį į neatitikimų tarp VAS ir PMĮ registravimą.<br />

plius<br />

minus<br />

lygu<br />

Sąnaudos mokesčių<br />

apskaičiavimo tikslais<br />

pripaţįstamo vėliau<br />

negu priţįstamos<br />

finansinėje apskaitoje<br />

Atidėtojo pelno mokesčio įsipareigojimas<br />

Atidėtojo pelno mokesčio turtas

176<br />

Naujalienės (2008) atliktas tyrimas parodė, kad tik maţa dalis Lietuvos įmonių kaupia neatitikimus tarp<br />

VAS ir PMĮ, dalis jų iš vis nekaupia, o kitos įmonės, tik metų pabaigoje apskaitos duomenis, reikalingus pildyti<br />

metinei pelno mokesčio deklaracijai, surenka rankiniu būdu, dar kitos – naudoja specialius apskaitos registrus.<br />

Daugelis autorių (Naujalienė, 2008; Juočiūnienė, Stončiuvienė, 2008; Bunget, Dumitrescu, 2005;<br />

Sekonaitė, Zinkevičienė 2004), nagrinėjusių neatitikimus tarp LR PMĮ ir VAS, kaip laikinųjų skirtumų pavyzdį<br />

išskiria – skirtingą IT nusidėvėjimo metodų taikymą, nes PMĮ nuostatos grieţtai reglamentuoja nusidėvėjimo<br />

terminus ir jo skaičiavimo metodus, o finansinėje apskaitoje tai gali skirtis. Todėl remiantis atliktais tyrimais<br />

darytina išvada, kad apskaičiuojant pelno mokestį daugiausia problemų sukelia IT nusidėvėjimo (amortizacijos)<br />

sąnaudos. Tačiau nagrinėjant PMĮ ir VAS nuostatas, sutinkama ir daugiau laikinųjų skirtumų pavyzdţių, kurie<br />

pateikiami 1 lentelėje.<br />

1 lentelė. Laikinųjų neatitikimų, atsirandančių tarp LR Pelno mokesčio įstatymo ir verslo apskaitos<br />

standartų, atvejai<br />

Apmokestinamieji laikinieji skirtumai Įskaitomieji laikinieji skirtumai<br />

Apskaičiuojant pelno mokestį metinėje pelno mokesčio<br />

(toliau - PM) deklaracijoje taikomi pagreitinti turto<br />

nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai, o finansinėje<br />

apskaitoje tiesinis<br />

Finansinėje apskaitoje plėtros darbų išlaidos pripaţįstamos<br />

nematerialiuoju turtu, o apskaičiuojant pelno mokestį PM<br />

deklaracijoje jos priskiriamos leidţiamiems atskaitymams<br />

tą mokestinį laikotarpį, kada susidaro<br />

Finansinėje apskaitoje neatskaitomas pridėtinės vertės<br />

mokestis įtraukiamas į turto įsigijimo savikainą, o<br />

apskaičiuojant pelno mokestį PM deklaracijoje ši suma iš<br />

karto priskiriama leidţiamiems atskaitymams<br />

Finansinėje apskaitoje nustatytas trumpesnis IT nusidėvėjimo<br />

(amortizacijos) laikotarpis nei apskaičiuojant pelno mokestį PM<br />

deklaracijoje<br />

Įmokos uţ darbuotojų studijas aukštojoje mokykloje finansinėje<br />

apskaitoje iš karto pripaţįstamos sąnaudomis, o apskaičiuojant<br />

pelno mokestį PM deklaracijoje tam tikrais atvejais<br />

pripaţįstamos nematerialiuoju turtu<br />

Finansinėje apskaitoje pripaţįstamos abejotinų skolų sąnaudos,<br />

tačiau apskaičiuojant pelno mokestį PM deklaracijoje<br />

nepakanka įrodymų, kad būtų galima pripaţinti skolas<br />

beviltiškomis, tačiau juos tikimasi surinkti vėliau<br />

Finansinėje apskaitoje atsargos nukainojamos iki grynosios<br />

galimo realizavimo vertės, tačiau pelno mokesčio skaičiavimo<br />

tikslais atsargų nukainojimo vertė apmokestinamąjį pelną<br />

maţins tik kai atsargos bus realizuotos.<br />

Finansinėje apskaitoje perkainojus IMT, nusidėvėjimas nuo perkainotos dalies pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais<br />

neapskaičiuojamas<br />

Kadangi, laikinieji neatitikimai sąlygoja apmokestinamojo pelno koregavimą kelis ataskaitinius<br />

laikotarpius, Juočiūnienė, Stončiuvienė (2008b) siūlo IMT nusidėvėjimą skaičiuoti taikant dvi skirtingas<br />

metodikas: finansinės apskaitos ir pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais. Ataskaitiniam laikotarpiui pasibaigus,<br />

skirtingais metodais apskaičiuotų nusidėvėjimo sąnaudų skirtumu būtų koreguojamas to ataskaitinio laikotarpio<br />

pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą bei uţregistruojami buhalteriniai įrašai tam skirtose sąskaitose, kad<br />

išliktų detali informacija apie darytus koregavimus.<br />

Pasak Bagdţiūnienės (2005), sąnaudų grupavimas pagal finansinės apskaitos reikalavimus turėtų būti<br />

pirminis, o pagal mokestinės apskaitos - antrinis, tačiau tai turėtų būti kiekvienos įmonės apskaitos politikos<br />

klausimas. Bagdţiūnienės nuomone, taip būtų galima daryti įsivedant papildomas sąskaitas, kuriose būtų<br />

apskaitomi neleidţiami atskaitymai ir ribojamų atskaitymų dalis, viršijanti leidţiamus atskaitymus, jeigu įmonė<br />

apmokestinamąjį pelną pagal PMĮ ir pagal finansinės apskaitos reikalavimus apskaito vienoje apskaitos<br />

duomenų bazėje.<br />

Dauskurdas, et al. (2010) siūlo įvairius nuolatinių ir laikinųjų neatitikimų kaupimo būdus: detalizuojant<br />

pajamų ir sąnaudų sąskaitas pagal priskyrimo leidţiamiems atskaitymams ir apmokestinamosioms pajamoms<br />

poţymį; naudojant specialius registrus, suvestines ir kitokius darbo lapus; kitais būdais. Juočiūnienė,<br />

Stončiuvienė (2008a) neatitikimus siūlo registruoti papildant įmonėje naudojamą sąskaitų planą viena kapitalo<br />

sąskaita „Pelno mokesčiu apmokestinamo rezultato koregavimai―, išskiriant tris subsąskaitas:<br />

� pelno (nuostolių) prieš apmokestinimą didinimas (-);

177<br />

� pelno (nuostolių) prieš apmokestinimą maţinimas;<br />

� pelno (nuostolių) prieš apmokestinimą koregavimų rezultatas.<br />

Mokslininkių teigimu, trečios subsąskaitos reikšmė rodytų, kokiu dydţiu bus koreguojamas rezultatas<br />

prieš apmokestinimą. Nors pajamos ir sąnaudos tiesiogiai keičia nuosavą kapitalą, tačiau nuolatinių ir laikinųjų<br />

neatitikimų registravimas kapitalo sąskaitose, darbo autorės nuomone, nėra tikslus. Stončiuvienės ir Juočiūnienės<br />

(2008a) siūlymas neatitikimus registruoti kapitalo sąskaitoje pateikia tik apibendrinančią informaciją apie sumas,<br />

kurios sumaţins arba padidins apmokestinamąjį pelną pelno mokesčio deklaracijoje. Darbo autorės nuomone,<br />

logiškiausia būtų detalizuoti pajamų ir sąnaudų sąskaitas, nes būtent dėl skirtingo sąnaudų ir pajamų pripaţinimo<br />

atsiranda neatitikimai tarp apskaitinio ir apmokestinamojo pelno, o metinėje pelno mokesčio deklaracijoje turi<br />

atsispindėti konkretūs veiksniai, kurie didina arba maţina apmokestinamąjį pelną. Be to, įmonės kapitalą keičia<br />

grynasis pelnas, kuris apskaičiuojamas iš apskaitinio pelno atėmus pelno mokestį, apskaičiuotą pelno mokesčio<br />

deklaracijoje.<br />

Todėl įmonėje registruojant pajamas ir sąnaudas į apskaitos programą, darbo autorė siūlo iš karto<br />

išskirti nuolatinius ir laikinuosius neatitikimus ir kaupti informaciją atskirose sąskaitose. Šis darbas galėtų būti<br />

pavestas atlikti buhalterijos darbuotojui, gerai išmanančiam pelno mokesčio apskaičiavimo tvarką, pavyzdţiui,<br />

atsargų apskaitą tvarkantis apskaitos darbuotojas turėtų gerai išmanyti su atsargų apskaita susijusias PMĮ<br />

nuostatas; darbo apskaitą tvarkantis – su darbo apskaita susijusias PMĮ nuostatas ir pan.<br />

Egzistuojant problemai, kaip apskaityti finansinėje apskaitoje apskaičiuojamo pelno prieš<br />

apmokestinimą ir apmokestinamojo pelno, apskaičiuojamo pagal pelno mokesčio taisykles, skirtumus, darbo<br />

autorės nuomone, įmonėse formuojant apskaitos politiką tikslinga parengti VAS ir PMĮ neatitikimų apskaitos<br />

metodiką, integruojant ją į apskaitos sistemą. Šios metodikos parengimas ir yra vienas iš apskaitos politikos<br />

elementų. Kas turėtų sudaryti VAS ir PMĮ neatitikimų apskaitos metodiką, remiantis apskaitos politikos<br />

techninio aspekto elementais, pateikta 5 paveiksle.<br />

Metodikos parengimo elementai<br />

Nuolatiniai Neatitikimų identifikavimas pagal VAS ir PMĮ<br />

nuostatas<br />

Laikinieji<br />

Uţbalansinės ir balansinės sąskaitos Apskaitos registrų sudarymas<br />

Uţbalansinės ir balansinės sąskaitos<br />

Pelno mokesčio deklaracijos pildymas<br />

5 pav. VAS ir PMĮ neatitikimų apskaitos metodikos parengimo elementai<br />

Apibendrinus įvairių autorių (Naujalienė, 2008; Lakis, Urbanavičiūtė, 2008; Juočiūnienė, Stončiuvienė,<br />

2008; Kalčinskas, 2007; Bagdţiūnienė, 2005) siūlymus tiek nuolatinių, tiek laikinųjų neatitikimų registravimui,<br />

darbo autorė pritaria metodikai, kuri paremta sąskaitų plano papildymu uţbalansinėmis ir balansinėmis<br />

sąskaitomis, kurios apima veiksnius, maţinančius ir didinančius apmokestinamąjį pelną. Kai pajamos ir<br />

sąnaudos pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais yra pripaţįstamos skirtingai nei finansinėje apskaitoje, tokius<br />

nuolatinius neatitikimus tikslinga registruoti uţbalansinėse sąskaitose. Pajamas ir sąnaudas, kurios pripaţįstamos<br />

ir finansinėje, ir mokestinėje apskaitoje, tačiau pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais turi apribojimų, geriausia<br />

būtų registruoti detalizuojant pajamų ir sąnaudų sąskaitas ir naudoti tik balansines sąskaitas. Laikinieji<br />

neatitikimai taip pat turėtų būti registruojami kaip ir nuolatiniai, dvejopai: kai pajamos ir sąnaudos mokesčių<br />

apskaičiavimo tikslais pripaţįstamos vėliau nei finansinėje apskaitoje – ataskaitinį laikotarpį registruojami<br />

balansinėse sąskaitose, vėlesnius laikotarpius – uţbalansinėse. Kai pajamos ir sąnaudos mokesčių apskaičiavimo<br />

tikslais pripaţįstamos anksčiau nei finansinėje apskaitoje – uţbalansinėse sąskaitose. Darbo autorės nuomone,<br />

nepasirinkus uţbalansinių sąskaitų, finansinėje apskaitoje būtų uţregistruotos tokios ūkinės operacijos, kurios<br />

iškreiptų finansinę atskaitomybę. Taip pat nuolatinių ir laikinųjų neatitikimų kaupimui svarbus yra apskaitos<br />

registrų sudarymas, kuris leis gauti informatyvią informaciją atidėtam pelno mokesčiui apskaičiuoti.<br />

Reikia pripaţinti, kad labai nedaug apskaitos specialistų ir ekspertų kalba apie tai, kas turėtų apimti<br />

pelno mokesčio apskaitos metodiką. Daugelis yra linkę gilintis tik į praktinius skaičiavimus, pritaikant 24-ojo

178<br />

VAS nuostatas. Visgi mokslininkai paţymi, kad pelno mokesčio apskaičiavimo metodikos pagrindas - sisteminis<br />

duomenų kaupimas, kai vienu buhalteriniu įrašu kaupiami duomenys tiek finansinei atskaitomybei sudaryti, tiek<br />

metinei pelno mokesčio deklaracijai uţpildyti. Tokiu būdu apskaita gali būti tvarkoma racionaliau - išvengiant<br />

duomenų perrašinėjimo ir dubliavimosi, papildomo perskaičiavimo, klaidų tikimybės pildant pelno mokesčio<br />

deklaraciją. Taip pat svarbu tai, kad kaupiant duomenis sisteminiu būdu, bus galima gauti operatyvią ir<br />

informatyvią informaciją apie pelno mokesčio sąnaudas ir finansinį rezultatą - apmokestinamąjį pelną (nuostolį).<br />

Be abejo, geriausias būdas būtų suvienodinti įmonės veiklos rezultato, kuris apmokestinamas pelno mokesčiu,<br />

apskaičiavimo metodikas tiek finansinės apskaitos, tiek mokestinės apskaitos poţiūriu. Daugelis įmonių sutinka,<br />

kad finansinė apskaita turi būti tvarkoma tik pagal VAS ir tik nuo įmonės gauto veiklos rezultato turi būti<br />

apskaičiuojamas pelno mokestis.<br />

Išvados<br />

1. Pelno mokesčio apskaita vykdoma kaupimo principu, kurio taikymą sąlygoja atsiradę skirtumai tarp<br />

apmokestinamojo ir apskaitinio pelno. Šie skirtumai skirstomi į nuolatinius ir laikinuosius. Skirtumų dydį ir<br />

pobūdį lemia skirtingas pajamų ir sąnaudų dydţio ir laikotarpio pripaţinimas finansinėje apskaitoje pagal VAS ir<br />

PMĮ.<br />

2. Pelno mokesčio apskaičiavimo metodikos pagrindas - sisteminis duomenų kaupimas, kai vienu<br />

buhalteriniu įrašu kaupiami duomenys tiek finansinei atskaitomybei sudaryti, tiek metinei pelno mokesčio<br />

deklaracijai uţpildyti. Tokiu būdu apskaita gali būti tvarkoma racionaliau - išvengiant duomenų perrašinėjimo ir<br />

dubliavimosi, papildomo perskaičiavimo, klaidų tikimybės pildant pelno mokesčio deklaraciją.<br />

3. Nuolatinių ir laikinųjų neatitikimų registravimas balansinėse ir uţbalansinėse sąskaitose leis<br />

įmonėms nepaţeisti vieno iš pagrindinių metinės finansinės atskaitomybės tikslų – pateikti tikrą ir teisingą<br />

vaizdą apie įmonės finansinę būklę. Be to, nepasirinkus uţbalansinių sąskaitų, finansinėje apskaitoje būtų<br />

uţregistruotos tokios ūkinės operacijos, kurios iškreiptų finansinę atskaitomybę.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. BAGDŢIŪNIENĖ, V. 2008. Apskaitos politika. – Vilnius: „Conto litera―.<br />

2. BUNGET, O.C.; DUMITRESCU, A.C. 2005. Accounting treatment of deferred income taxes according to the<br />

requirements of the Romanian accounting regulations. Annals of the University of Oradea, Economic Science Series,<br />

2008, vol. 17 (3), p. 1040-1044.<br />

3. DAUSKURDAS, V. ir kt. 2010. Buhalterio ţinynas. Vilnius: Pačiolis.<br />

4. GLANZ, S. 1998. Latente Steuern in der Konzernrechnung. Der Schweizer Treuhänder. S. 783–794.<br />

5. JUOČIŪNIENĖ, D; STONČIUVIENĖ, N. 2008a. Ilgalaikio materialiojo turto apskaitos metodologiniai neatitikimai.<br />

Vadybos mokslas ir studijos - kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. Nr. 3 (14) p. 150-159.<br />

6. JUOČIŪNIENĖ, D; STONČIUVIENĖ, N. 2008b. Finansinės ir mokestinės ilgalaikio materialiojo turto apskaitos<br />

suderinamumo problemos. Vadybos mokslas ir studijos - kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. Nr. 3 (14) p. 150-<br />

159.<br />

7. JUŠKAUSKAS, G. 2005a. Pelno mokesčio finansinė apskaita 1. Apskaitos ir mokesčių apţvalga. Nr. 7<br />

8. JUŠKAUSKAS, G. 2005b. Pelno mokesčio finansinė apskaita 2. Apskaitos ir mokesčių apţvalga. Nr. 9<br />

9. KALČINSKAS, G. 2007. Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius: Pačiolis.<br />

10. LAKIS, V.; URBANAVIČIŪTĖ, G. 2008. Atsargų apskaitos racionalizavimas harmonizuojant Verslo apskaitos<br />

standartus ir Pelno mokesčio įstatymą. // Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir perspektyvos: šeštosios<br />

tarptautinės <strong>mokslinė</strong>s konferencijos straipsnių rinkinys. Nr. 1(6). Kaunas : Akademija, p. 90-96.<br />

11. Lietuvos Respublikos Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675 [interaktyvus]. 2001. Vilnius: LR Seimas, [ţiūrėta 2010 m.<br />

balandţio 10 d.]. Prieiga per internetą: .<br />

12. NAVIKIENĖ, J. 2009. Laikas patikrinti, ar teisingai parengta 2008 m. pelno mokesčio deklaracija. Apskaitos, audito ir<br />

mokesčių aktualijos. Nr. 35 (563).<br />

13. NAUJALIENĖ, D. 2008. Pelno mokesčio atskaitomybė ir jos ryšys su finansine apskaita: magistratūros studijų<br />

baigiamasis darbas. Akademija.<br />

14. SEKONAITĖ, J., ZINKEVIČIENĖ, D. 2004. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) apskaitos metodikos analizė<br />

[interaktyvus]. Kaunas: Lietuvos ţemės ūkio universitetas, [ţiūrėta 2010 m. geguţės 6 d.]. Prieiga per internetą:<br />

179<br />

15. STICKNEY, C.P.; WEIL, R.L.; FRANCIS, J. 2010. Financial accounting : an introduction to concepts, methods, and<br />

uses. South-Western/Cengage Learning. 936 p.<br />

16. 24-asis verslo apskaitos standartas ―Pelno mokestis― [interaktyvus]. 2004. Vilnius: LR apskaitos institutas, [ţiūrėta<br />

2010 m. balandţio 25 d.]. Prieiga per internetą: <br />

17. ДЕРЕВЯНКО, Р.В. 2002. Учëт и анализ постоянныч разниц при определении финансового резултатаю. Донецкий<br />

национальный технический университетю Кафедра ―Бухгалтерский учет и аудит‖<br />

18. ЛАВРУШИНА, В. Б. 2009. Сущность отложенногоналогообложения. Вестник Челябинского государственного<br />

университета. Экономика. Вып. № 2 (140). С. 77–82.<br />

19. НАДЕЖДИНА, С.Д.; ЛУКЬЯНЕНКО, В.М. 2009. Бухгалтерский и налоговий учет финансовых резултатов<br />

организаций: проблемы и решения. Вестник Алтайского государственного аграрного университета, № 7 (57),<br />

98-101.<br />

20. ПОЛЕНОВА, С.Н. 2003. Учет налога на прибыль и его отражение в бухгалтерской отчетности. Журнал<br />

"Финансовый менеджмент", №2.<br />

21. САМОХИН, Л.В. 2002. Совершенствование учета текущих и отсроченных налоговю. Донецкий национальный<br />

технический университет. Кафедра ―Бухгалтерский учет и аудит‖<br />

Summary<br />

Analysis Mismatches of Accountable and Taxable Profit<br />

The accounting of each company must provide necessary information for making managerial decisions, addressing<br />

issues of funding, paying taxes. The nature of the required information differs, so there is a need to apply different methods<br />

of accounting while gathering it. The accounting professionals of a company, who are preparing the financial and fiscal<br />

accountability, face a challenge of how to represent properly the main factors – revenues and costs, calculated on the<br />

operating results of a company. Different systems of recognition of revenues and costs cause mismatches in financial and<br />

fiscal accounting and that complicates the management of the company's accounting. Therefore, every accountant should<br />

register all of the company‗s earned revenues and associated costs during the accounting period in such a way that makes the<br />

calculation of taxable income and filling of declaration of profit tax the least difficult. However, it remains an unresolved<br />

problem what method of accumulation of mismatches proposed in scientific literature is the most suitable in order to<br />

calculate taxable profit and profit tax properly.<br />

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Danutė Zinkevičienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

180<br />

MAKROEKONOMINIŲ VEIKSNIŲ POVEIKIS AKCIJŲ RINKOS<br />

KAINOMS EKONOMIKOS POKYČIŲ KONTEKSTE<br />

Ţivilė Dukavičiūtė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Vertybinių popierių rinka glaudţiai susijusi su visos šalies ūkiu, todėl jos plėtros ryšys su šalies<br />

ekonominiu vystymusi yra abipusis, nes gerėjant bendrai ekonominei padėčiai, kartu tampa aktyvesnė ir<br />

vertybinių popierių rinka. Iš kitos pusės, plėtojantis vertybinių popierių rinkai, spartėja ekonominis šalies<br />

augimas. Manoma, kad pradėjus maţėti akcijų kainoms, galima tikėtis ekonominio sąstingio, ir atvirkščiai,<br />

didėjančios akcijų kainos yra galimo ekonominio augimo poţymis. Plačiai ţinoma nuomonė, kad iš finansų<br />

rinkos elgsenos galima spręsti apie šalies ekonominę būklę. Finansų rinka daugiau atspindi investuotojų<br />

nuomonę apie šalies ekonomikos elgseną artimiausioje ateityje nei pati ją tiesiogiai veikia, t. y. vertybinių<br />

popierių kainas lemia investuotojų lūkesčiai. Dėl šios prieţasties daţniausiai nagrinėjami vertybinių popierių<br />

kainų pokyčiai, nes jie atspindi besikeičiančią ekonominę padėtį. Akcijų kainas sąlygojančius veiksnius tyrė tiek<br />

uţsienio, tiek lietuvių autoriai. Makroekonominių veiksnių poveikį akcijų rinkų kainoms tyrinėjo Rafael,<br />

Tvaronavičienė (2005), Bouchaud, Gefen, Potters, Wayart (2004), Baranauskas (2010), Boreika, Pilinkus (2009),<br />

Bagdonas, Klimašauskas (2005), Sune, Sanderson (2009), Danilenko (2009), Pilinkus, Boguslauskas (2009),<br />

Pekarskienė (2001). Minėti autoriai makroekonominių veiksnių poveikį akcijų rinkų kainoms tyrinėjo įvairiais<br />

aspektais. Keičiantis ekonomikos ciklams šių veiksnių poveikis taip pat gali keistis, ir investuotojams ši<br />

informacija yra svarbi. Todėl straipsnio autorė kelia mokslinę problemą: ar skiriasi makroekonominių veiksnių<br />

poveikis akcijų kainoms skirtingais ekonomikos laikotarpiais?<br />

Tyrimo objektas – makroekonominių veiksnių poveikis akcijų rinkos kainoms.<br />

Tyrimo tikslas – nustatyti makroekonominių veiksnių poveikį akcijų kainoms skirtingais ekonomikos<br />

laikotarpiais Lietuvos akcijų rinkoje.<br />

Tyrimo uţdaviniai:<br />

1. Identifikuoti ir susisteminti akcijų kainų kitimą sąlygojančius makroekonominius veiksnius.<br />

2. Sudaryti makroekonominių veiksnių poveikio akcijų rinkos kainoms tyrimo loginę schemą.<br />

3. Nustatyti makroekonominių veiksnių poveikį akcijų kainoms Lietuvos akcijų rinkoje.<br />

Tyrimų metodika. Akcijų kainas sąlygojantys makroekonominiai veiksniai ištirti bei<br />

makroekonominių veiksnių poveikio akcijų rinkos kainoms tyrimo loginė schema sudaryta pasitelkus loginės<br />

analizės ir sintezės bei palyginimo metodus. Makroekonominių veiksnių poveikis akcijų kainoms Lietuvos<br />

akcijų rinkoje nustatytas taikant statistinius metodus. Šis poveikis įvertintas naudojant ne atskirų akcijų kainas,<br />

bet agreguotą akcijų rinkos kainų rodiklį – OMX Vilnius indeksą.<br />

Tyrimo rezultatai<br />

Pasaulinė ekonomika turi fundamentalią įtaką akcijos kainoms todėl, kad nuo jos priklauso įmonių<br />

sėkmė ir pelnai. Apskritai, jei ekonomika auga, įmonių pelnai ir akcijų vertė didėja. Jei ekonomika silpnėja,<br />

įmonių pelnai ir akcijų kaina maţėja. Akcijų kainą veikia ne tik tos šalies, kurioje įsikūrusi konkreti įmonė,<br />

ekonomikos naujienos. Pokyčiai, vykstantys didţiausiose pasaulio ekonomikose, įtakoja kitas akcijų rinkas.<br />

Pagal Rafael ir Tvaronavičienę (2005), veiksnių ir sąlygų, lemiančių akcijų rinką, visumą galima<br />

suskirstyti į dvi kategorijas. Prie pirmosios kategorijos priskiriami pagrindiniai veiksniai ir sąlygos, kurios<br />

formuojasi uţ rinkos ribų. Jie laikomi pagrindinėmis ilgalaikių kainų pokyčių prieţastimis. Prie antrosios<br />

kategorijos priskiriama vadinamieji techniniai veiksniai ir sąlygos, kurios atsiranda pačioje rinkoje ir veikia<br />

trumpą laiką. Šie veiksniai ir sąlygos taip pat daro įtaką akcijų kainai, nepaisant tam tikrų ilgalaikių arba<br />

pagrindinių sąlygų įvairumo ir išskirtinumo. Veiksnius, kurie formuojasi uţ rinkos ribų, Tjulz; Bredli; Tjulz<br />

(1997) siūlo suskirstyti į dvi grupes:<br />

1) pagrindinės verslininkystės sąlygos, arba ekonominės sąlygos;<br />

2) pagrindinės politinės sąlygos.

181<br />

Būtų tikslinga išskirti dar ir trečią pagrindinę sąlygą bei veiksnių grupę – socialines–psichologines<br />

sąlygas. Ši veiksnių grupė daro itin didelį poveikį akcijų kainų kitimui bei lemia didelį neapibrėţtumo laipsnį<br />

akcijų rinkos analizėje.<br />

Rafael, Tvaronavičienė (2005, Baranauskas (2010), Boreika, Pilinkus (2009), Sune, Sanderson (2009),<br />

Danilenko (2009), Pilinkus, Boguslauskas (2009), Pekarskienė (2001) išskiria tokius akcijų rinkos kainas<br />

sąlygojančius makroekonominius veiksnius:<br />

Vertybinių popierių kainas sąlygoja staigūs nenuspėjami išoriniai įvykiai gali palankiai arba<br />

nepalankiai paveikti ekonomiką ir vertybinių popierių kainas.<br />

Pajamų dydţio pasikeitimas sąlygoja akcijų kainas. Akcijos perkamos siekiant išlošti iš akcijos<br />

kainos pasikeitimo bei gauti grąţą dividendų pavidalu.<br />

Ryšys tarp akcijų rinkos kainų ir palūkanų normų. Didelės palūkanų normos trukdo įmonėms<br />

uţdirbti pelną, pakankamą tam, kad „padengtų― didelę skolinto kapitalo kainą, dėl to sumaţėja susidomėjimas<br />

įmonių akcijomis ir investuotojai labiau suinteresuoti investuoti lėšas į dideles pajamas teikiančius ilgalaikius<br />

instrumentus, kurie pasiţymi maţesne investavimo rizika.<br />

Akcijų ir obligacijų pelningumo santykis. Skirtumas tarp akcijų ir obligacijų pelningumų daro<br />

didelę įtaką akcijų kainoms. Kai akcijų pelningumas labai viršija obligacijų pelningumą, kai kurie investuotojai<br />

saugo jau jiems priklausančias akcijas ir, atsiradus papildomoms lėšoms, jas taip pat investuoja į akcijas.<br />

Akivaizdu, jog tai skatina akcijų kainas kilti.<br />

Infliacija. Infliacinis kainų spaudimas sukuria netikrumo jausmą ir pasitikėjimo ateitimi trūkumą.<br />

Šis veiksnys linkęs maţinti įmonių pelningumą ir paprastųjų akcijų kainas.<br />

Uţsienio investuotojų atėjimas į šalies rinką. Šis veiksnys didina daugybės investuotojų neįvertintų<br />

akcijų paklausą, taigi jų ir kainą, daţnai net viršijant tikrąją akcijos vertę.<br />

Politiniai veiksniai, sąlygos:<br />

Politiniai veiksniai veikia akcijų kainas ir turi įtakos investavimo sprendimų priėmimui. Prie<br />

pastarųjų priskiriami tie įvykiai visuomenės valdymo ir valstybės politikos sferoje, kurie daro įtaką akcijų<br />

kainoms.<br />

Stiprų poveikį akcijų rinkai daro vyriausybės sprendimai. Ryšium su tuo, kad vyriausybė<br />

kontroliuoja valstybės biudţetą, akcijų rinkos dalyviai atidţiai stebi įstatyminius aktus mokesčių klausimais,<br />

ekonomikos vystymosi stimuliavimo programas, pagalbą uţsienio valstybėms, išlaidas gynybai.<br />

Valstybės vykdoma iţdo ir pinigų politika. Akcijų rinkos dalyviams tai yra svarbu todėl, kad ši<br />

politika veikia visą ūkinę veiklą ir daro įtaką individualių ūkių pelningumui.<br />

Monetarinė politika kontroliuoja palūkanų normas ir pinigų pasiūlą ekonomikai. Monetarinės<br />

politikos pokyčiai veikia verslo lūkesčius, o tai savo ruoţtu turi įtakos vertybinių popierių kainoms.<br />

Socialinės-psichologinės sąlygos:<br />

Dalyvių psichologija. Akcijos vertė visada yra nuomonių atspindys, kuris susidaro dėl laisvos<br />

pasiūlos ir paklausos.<br />

Demografinė struktūra reikšminga, nes labiau linkę investuoti į akcijas vidutinio amţiaus<br />

investuotojai, o vyresni investuotojai yra linkę pasitraukti iš rinkos.<br />

Norint nustatyti makroekonominių veiksnių poveikį akcijų rinkos kainoms skirtingais ekonomikos<br />

laikotarpiais Lietuvos akcijų rinkoje, reikia atlikti empirinį tyrimą, kurio pirmasis etapas yra makroekonominių<br />

rodiklių identifikavimas. Antrajame etape bus nustatytas tyrimo laikotarpis, o trečiajame etape – lūţio taškas<br />

ekonominiam pokyčiui identifikuoti. Makroekonominių veiksnių poveikio akcijų rinkų kainoms tyrimo loginė<br />

schema pateikta 1 pav.<br />

Makroekonominių veiksnių ir juos matuojančių rodiklių atranka<br />

Tyrimo laikotarpis ir periodai<br />

Lūţio taško nustatymas ekonominiam pokyčiui identifikuoti<br />

1 pav. Makroekonominių veiksnių poveikio akcijų rinkų kainoms tyrimo loginė schema (sudaryta autorės)

Ekonomikos<br />

pakilimo<br />

laikotarpiu<br />

Ekonomikos<br />

nuosmukio<br />

laikotarpiu<br />

182<br />

Statistiniai rodikliai, įgalintys perteikti akcijų rinkos būklę ir jos dinamikos kitimo tendencijas, yra<br />

akcijų indeksai. Atsiţvelgiant į besikomplikuojančią pasaulio finansų sistemos būklę svarbu atsakyti į klausimą,<br />

kurie veiksniai daro įtaką akcijų rinkos kainoms. Remiantis Pekarskienės (2001), Danilenko (2009), Rafael,<br />

Tvaronavičienės (2005), Boreikos, Pilinkaus (2009), Baranausko (2010), Pilinkaus, Boguslausko (2009)<br />

tyrimais, buvo pasirinkti šie makroekonominiai veiksniai ir galimas poveikis akcijų rinkai skirtingais<br />

ekonomikos laikotarpiais: bendrasis vidaus produktas (BVP) mln.Lt.; eksportas tūkst. Lt; importas tūkst. Lt;<br />

nacionalinio biudţeto išlaidos mln. Lt.; nacionalinio biudţeto pajamos mln. Lt.; nedarbo lygis proc.; tiesioginės<br />

uţsienio investicijos mln. Lt.; vartotojų kainų indeksas proc.; gamintojų kainų indeksas proc.<br />

Skirtingus ekonomikos laikotarpius, t. y. ekonomikos nuosmukius arba pakilimus atspindi OMX<br />

Vilnius indekso kitimas (2 pav.)<br />

Makroekonominių veiksnių poveikis akcijų rinkos kainoms yra tiriamas nuo 2000 m. iki 2009 m., nes<br />

OMX Vilnius indeksas pradėtas skaičiuoti 2000 m. Remiantis neparametriniu lūţio taškų nustatymo metodu<br />

vienas lūţio taškas yra 2000 m. pirmasis ketvirtis. Šį lūţio tašką galima įvardinti kaip ekonomikos pakilimo<br />

pradţią. Kitas lūţio taškas yra 2007 m. trečiasis ketvirtis. Šį lūţio tašką galima įvardinti kaip ekonomikos<br />

nuosmukio pradţią. Makroekonominių veiksnių poveikis akcijų rinkos kainoms yra tiriamas:<br />

1) nustatant ryšį tarp OMX Vilnius indekso ir pasirinktų makroekonominių rodiklių;<br />

2) nustatant OMX Vilnius indekso priklausomybę nuo pasirinktų makroekonominių rodiklių.<br />

OMX Vilnius indekso ir makroekonominių rodiklių koreliacijos matricos skirtingais ekonomikos<br />

laikotarpiais pateiktos 1 lentelėje.<br />

1 lentelė. OMX Vilnius indekso ir makroekonominių veiksnių koreliacijos koeficientai<br />

BVP<br />

mln.<br />

Lt<br />

(X1)<br />

Eksportas<br />

mln.Lt<br />

(X2)<br />

Importas<br />

mln.Lt<br />

(X3)<br />

Vartotojų<br />

kainų<br />

indeksas<br />

proc.<br />

(X4)<br />

Gamintojų<br />

kainų<br />

indeksas<br />

proc. (X4)<br />

Tiesioginės<br />

uţsienio<br />

investicijos<br />

mln. Lt.<br />

(X5)<br />

Nedarbas<br />

proc.<br />

(X6)<br />

Nacionalinio<br />

biudţeto<br />

pajamos<br />

mln. Lt.<br />

(X7)<br />

Nacionalinio<br />

biudţeto<br />

išlaidos mln.<br />

Lt (X8)<br />

0,921 0,943 0,926 0,723 0,799 0,964 -0,891 0,939 0,868<br />

0,385 0,325 0,595 0,185 0,574 0,902 -0,721 0,528 -0,529<br />

Koreliacijos koeficientas rodo ryšį tarp OMX Vilnius indekso ir makroekonominių veiksnių. Ryšį tarp<br />

OMX Vilnius indekso ir makroekonominių rodiklių straipsnio autorė vertina pagal 2 lentelėje pateiktas reikšmes.

183<br />

2 lentelė. Koreliacijos koeficientų reikšmės ir jų interpretavimas<br />

Koreliacijos<br />

koeficientas<br />

Koreliacija<br />

0,9≤r≤1 0,7≤r≤0,9 0,5≤r≤0,7 0,3≤r≤0,5 0≤r≤0,3 0<br />

Labai stipri<br />

(teigiama,<br />

neigiama)<br />

Stipri<br />

(teigiama,<br />

neigiama)<br />

Vidutinė<br />

(teigiama,<br />

neigiama)<br />

Silpna<br />

(teigiama,<br />

neigiama)<br />

Labai silpna<br />

(teigiama,<br />

neigiama)<br />

Nėra ryšio<br />

(teigiama,<br />

neigiama)<br />

Vertinant gautas koreliacijos koeficientų reikšmes, galima teigti, kad didţiausią tiesioginę įtaką OMX<br />

Vilnius indekso pokyčiams turi tiesioginės uţsienio investicijos tiek ekonomikos pakilimo, tiek nuosmukio<br />

laikotarpiu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad akcijų kainas ekonomikos nuosmukio laikotarpiu tiesioginės uţsienio<br />

investicijos veikia stipriau. Tiesioginių uţsienio investicijų pagausėjimo teigiamas poveikis akcijų kainoms gali<br />

būti paaiškinamas tuo, jog padidėjusios uţsienio investicijos didina paklausą ir tuo pačiu akcijų kainas.<br />

Maţėjančios uţsienio investicijų apimtys sumaţina ir vieno iš investavimo būdų – investavimo į akcijas sumas,<br />

tai reiškia, kad maţėja akcijų paklausa ir akcijų kainos.<br />

Ekonomikos pakilimo laikotarpiu akcijų kainų indeksą OMX Vilnius ir nedarbą sieja atvirkštinis ryšys<br />

(-0,891). Didėjant nedarbui, maţėja gyventojų pajamos, todėl svarbiausiu dalyku tampa nebe noras atliekamas<br />

pajamas ar turimas santaupas investuoti, o įsigyti pirmo būtinumo prekes, taip nors iš dalies uţsitikrinant, kad<br />

bent artimiausiu metu padėtis, susijusi su nedarbo didėjimu ir pragyvenimo lygio sunkėjimu, bus kontroliuojama.<br />

Tokia situacija maţina investuotojų aktyvumą, tuo pačiu maţėja ir akcijų kainos. Ekonomikos nuosmukio<br />

laikotarpiu koreliacijos koeficientas yra maţesnis, tačiau ryšys vistiek yra stiprus. Taigi ekonomikos nuosmukio<br />

ir pakilimo laikotarpiu nedarbas akcijų kainas sąlygoja panašiai.<br />

OMX Vilnius indeksą ir BVP ekonomikos pakilimo laikotarpiu sieja labai stiprus ryšys, nes koreliacijos<br />

koeficientas yra 0,921. Tačiau ekonomikos nuosmukio laikotarpiu šis ryšys yra silpnas, nes koreliacijos<br />

koeficientas yra tik 0,385. Didėjant BVP, didėja akcijų rinkos aktyvumas, kadangi didėjant nacionalinės<br />

gamybos apimčiai didėja gyventojų gaunamos pajamos, kyla ir pragyvenimo lygis. Didėjant paklausiam akcijų<br />

kiekiui, akcijų turėtojai suinteresuoti parduoti akcijas uţ didesnę kainą. Ir atvirkščiai, maţėjant BVP, maţėja<br />

akcijų pirkėjų, todėl akcijų kainos krinta, kaip ir būdinga ekonomikos nuosmukio laikotarpiu.<br />

OMX Vilnius indekso priklausomybė nuo eksporto ekonomikos pakilimo laikotarpiu yra labai stipri<br />

(0,943), tačiau ekonomikos nuosmukio laikotarpiu akcijų rinkų kainas eksportas veikia silpnai (0,325). Eksportas<br />

parodo prekių išveţimą ir pardavimą į kitas valstybes. Eksportui didėjant, akcijų kainos didėja. O eksportui<br />

maţėjant, akcijų kainos maţėja. Akcijų kainų indekso OMX Vilnius priklausomybė nuo importo ekonomikos<br />

pakilimo laikotarpiu yra labai stipri (0,926), tačiau ekonomikos nuosmukio laikotarpiu akcijų rinkų kainas ir<br />

importą sieja vidutinio stiprumo ryšys (0,595). Importas parodo prekių įveţimą iš kitų valstybių. Importui<br />

didėjant, akcijų kainos kyla. O importui maţėjant, akcijų kainos taip pat maţėja. Importo maţėjimą gali įtakoti<br />

ekonomikos sulėtėjimas, paveiktas maţesnio gaunamų pinigų kiekio ir susilpnėjusios perkamasios galios.<br />

Vartotojų kainų indeksas apibūdinamas kaip labiausiai paplitęs infliacijos matas, parodantis valstybinės<br />

pinigų politikos efektyvumą. Ekonomikos pakilimo laikotarpiu jo ryšys su akcijų kainų indeksu OMX Vilnius<br />

yra stiprus (0,723), o ekonomikos nuosmukio laikotarpiu – silpnas (0,185). Vartotojų kainų indeksas veikia<br />

įmones. Infliacijos augimas, jei įmonės gali ją laisvai įskaičiuoti į pardavimo kainas, gali sukelti akcijų kainų<br />

kilimą. Kitai atvejais dėl sumaţejusio ekonominio pasitikėjimo gali pradėti kristi akcijų kainos. Gamintojų kainų<br />

indeksą ir OMX Vilnius indeksą ekonomikos pakilimo laikotarpiu sieja stiprus ryšys (0,799), o ekonomikos<br />

nuosmukio laikotarpiu – vidutinio stiprumo (0,574) ryšys. Gamintojų kainų indeksui kylant, didėjančios kainos<br />

pagerina įmonių finansinius rezultatus, o kartu ir didina akcijų kainas. Maţejant gamintojų kainų indeksui,<br />

maţėja ir akcijų kainos.<br />

Ekonomikos pakilimo laikotarpiu akcijų kainų indeksą OMX Vilnius ir nacionalinio biudţeto pajamas<br />

sieja labai stiprus tiesioginis koreliacinis ryšys (0,939), o ekonomikos nuosmukio laikotarpiu – vidutinio<br />

stiprumo tiesioginis ryšys (0,528). Nacionalinio biudţeto pajamų padidėjimas gali reikšti, jog Vyriausybei<br />

nekyla poreikis skolintis išleidţiant papildomus Vyriausybės vertybinius popierius. Vyriausybės vertybiniai<br />

popieriai yra konkurencinė investavimo priemonė, todėl maţėjant Vyriausybės vertybinių popierių pasiūlai,<br />

didėja akcijų paklausa, t. y. aktyvėja akcijų rinka. Didėjant paklausiam akcijų kiekiui, akcijų turėtojai<br />

suinteresuoti parduoti akcijas uţ didesnę kainą, taigi akcijų kaina kyla.

184<br />

Ekonomikos pakilimo laikotarpiu akcijų kainų indeksą OMX Vilnius ir nacionalinio biudţeto išlaidas<br />

sieja stiprus ryšys (0,868), tačiau ekonomikos nuosmukio laikotarpiu akcijų kainų indeksą OMX Vilnius ir<br />

nacionalinio biudţeto išlaidas sieja atvirkštinis koreliacinis ryšys (-0,529). Nacionalinio biudţeto išlaidų<br />

didėjimas gali reikšti, jog Vyriausybei tenka skolintis išleidţiant Vyriausybės vertybinius popierius išlaidoms<br />

padengti. Tai reiškia, jog vertybinių popierių rinkoje atsiranda papildomų konkurencinių investavimo priemonių<br />

ir akcijų paklausa sumaţėja. Sumaţėjus paklausiam akcijų kiekiui, akcijų turėtojai, norėdami parduoti akcijas,<br />

yra priversti maţinti kainas. Jeigu nacionalinio biudţeto išlaidos maţėtų, tai akcijų rinkos pokyčių nepaveiktų<br />

taip stipriai, kaip biudţeto išlaidų didėjimas.<br />

Siekdama ištirti OMX Vilnius indekso priklausomybę nuo pasirinktų makroekonominių rodiklių,<br />

straipsnio autorė pasitelkė daugianarę regresinę analizę ir sudarė tiesinės regresijos lygtis skirtingais ekonomikos<br />

laikotarpiais.<br />

1) Ekonomikos pakilimo laikotarpiu makroekonominių rodiklių įtaka Lietuvos įmonių akcijų<br />

kainoms:<br />

OMXV indeksas 79,<br />

999 0,<br />

028X1<br />

5,<br />

2017X4<br />

0,<br />

0177X5<br />

0,<br />

012X7<br />

čia: X1 – bendrasis vidaus produktas; X4 – gamintojų kainų indeksas; X5 – tiesioginės uţsienio<br />

investicijos; X7 – Nacionalinio biudţeto pajamos.<br />

2) Ekonomikos nuosmukio laikotarpiu makroekonominių rodiklių įtaka Lietuvos įmonių akcijų<br />

kainoms:<br />

OMXV indeksas<br />

229,<br />

45<br />

0,<br />

1024X<br />

2<br />

0,<br />

1017X<br />

3<br />

26,<br />

163X<br />

čia: X2 – eksportas; X3 – importas; X4 – vartotojų kainų indeksas.<br />

Iš tiesinės regresijos lygties ekonomikos pakilimo metu matyti, kad akcijų rinkų kainoms įtaką daro<br />

BVP (p=0,00), gamintojų kainų indeksas (p=0,04), tiesioginės uţsienio investicijos (p=0,00) ir nacionalinio<br />

biudţeto pajamos (p=0,00). Jie aprašo 93,90 proc. rezultatinio rodiklio sklaidos (determinacijos koeficientas<br />

R 2 =0,9390). Ekonomikos nuosmukio laikotarpiu akcijų rinkos kainoms reikšmingą įtaką turi eksportas (p=0,01),<br />

importas (p=0,00) ir vartotojų kainų indeksas (p=0,04). Juos aprašo 76,30 proc. rezultatinio rodiklio sklaidos<br />

(determinacijos koeficientas R 2 =0,7626).<br />

Išvados<br />

1. Atlikus akcijų rinkos kainas sąlygojančių makroekonominių veiksnių teorinę analizę, galima išskirti<br />

tokius akcijų rinkos kainas sąlygojančius makroekonominius veiksnius: išoriniai įvykiai, ryšys tarp akcijų rinkos<br />

kainų ir palūkanų normų, pajamų dydţio pasikeitimas, infliacija, akcijų ir obligacijų pelningumo santykis,<br />

uţsienio investuotojai, politiniai veiksniai, vyriausybės sprendimai, monetarinė politika, dalyvių psichologija,<br />

demografinė struktūra.<br />

2. Atlikus koreliacinę analizę nustatyta, kad ekonomikos pakilimo laikotarpiu OMX Vilnius indeksą ir<br />

tiesiogines uţsienio investicijas siejo stipriausias tiesioginis ryšys. Silpniausias ryšys šiuo laikotarpiu buvo tarp<br />

OMX Vilnius indekso ir vartotojų kainų indekso. Ekonomikos nuosmukio laikotarpiu OMX Vilnius indeksą ir<br />

tiesiogines uţsienio investicijas taip pat siejo stipriausias tiesioginis ryšys. Silpniausias ryšys buvo tarp OMX<br />

Vilnius indekso ir vartotojų kainų indekso. Tiesioginės uţsienio investicijos daţniausiai vertinamos kaip vienas<br />

svarbiausiu ekonominį augimą skatinančiu veiksniu, tad ir ryšys su akcijų rinkos kainomis egzistuoja<br />

stipriausias. Vartotojų ir gamintojų kainų indeksai atspindi infliaciją, kadangi infliacijos pokyčiai destabilizuoja<br />

ekonomiką, vartotojus ir įmones, o tuo pačiu daro įtaką akcijų rinkos kainoms.<br />

3. Atlikus daugianarę regresinę analizę nustatyta, kad ekonomikos pakilimo laikotarpiu akcijų rinkos<br />

kainoms didţiausią poveikį darė BVP, gamintojų kainų indeksas, tiesioginės uţsienio investicijos ir nacionalinio<br />

biudţeto pajamos. Ekonomikos nuosmukio laikotarpiu akcijų rinkos kainas stipriausiai sąlygojo eksportas,<br />

importas ir vartotojų kainų indeksas.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. BAGDONAS, R; KLIMAŠAUSKAS, D. 2005. Vertybinių popierių kainai įtaką darantys veiksniai. Lietuvos<br />

ekonomikos apţvalga, nr. 2, p. 24-31.<br />

4

185<br />

2. BARANAUSKAS, S. 2010. Portfelio sudarymas ir valdymas remiantis makroekonominių rodiklių įtaka<br />

OMXV. Verslas: teorija ir praktika, 11 (3), p. 286-293.<br />

3. BOUCHAUD, J; GEFEN, Y; POTTERS, M; WYART, M. 2004. Fluctuations and response in financial<br />

markets: the subtle nature of ―random‖ price changes. Quantitative Finance, no. 4, p. 176-190.<br />

4. BOREIKA, P.; PILINKUS, D. 2009. Makroekonominių rodiklių ir akcijų kainų tarpusavio ryšys Baltijos<br />

šalyse. Ekonomika ir vadyba, nr. 14, p. 692-699.<br />

5. DANILENKO, S. 2009. Makroekonominių procesų poveikio akcijų rinkai tyrimas. Ekonomika ir vadyba, nr.<br />

14, p. 731-736.<br />

6. PILINKUS, D.; BOGUSLAUSKAS. V. 2009. Trumpalaikis sąryšis tarp akcijų kainų ir makroekonominių<br />

rodiklių Lietuvoje: reakcijos į impulsą funkcijos pritaikymas. Inţinerinė ekonomika, nr. 5, p. 26-34.<br />

7. PEKARSKIENĖ, I. 2001. Nacionalinė vertybinių popierių Birţa ir ją veikiantys makroekonominiai veiksniai.<br />

Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, nr. 17, p. 127-136.<br />

8. RAFAEL, Ţ.; TVARONAVIČIENĖ, M. 2005. Lietuvos įmonių akcijų kainas ir akcijų kainų indeksus<br />

lemiančių veiksnių kiekybinė analizė. Verslas: Teorija ir praktika, nr. 3, p. 159-170.<br />

9. SUNDE, T; SANDERSON, A. 2009. A review of the determinants of share prices. Journal of social sciences,<br />

no. 5, p. 188-192.<br />

10. TJULZ, R. D.; BREDLI E. S; TJULZ T.M. 1997. Stock Market. 6 th Edition. Moscow: INTRA-M, VIII.<br />

11. Vertybinių popierių birţa. http://www.nasdaqomxbaltic.com/market/?pg=charts&lang=lt<br />

Summary<br />

Impact of Macroeconomic Determinants on Stock Market Prices in the Context of Economic Changes<br />

The main macroeconomic factors are presented in the article. The break-even points of economic changes are set<br />

in order to determine the impact of macroeconomic factors on OMX Vilnius index. The most influential factors<br />

have been highlighted using correlation and regression analysis. The correlation analysis showed that the<br />

strongest direct relation is between OMX Vilnius Index and foreign direct investments both in the economic<br />

boom and recession period. Regression analysis shows that the gross domestic product, the producer price index,<br />

foreign direct investment and national budget income had strongest impact on stock market prices in the<br />

economic boom. Export, import, consumer price index had strongest impact on stock market prices in the<br />

economic recession period.<br />

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vilija Aleknevičienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

186<br />

JUST – IN – TIME SISTEMOS DIEGIMO MODELIS<br />

Giedrė Dumbliauskaitė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Įmonėms šiandieninėje aplinkoje nepakanka konkuruoti pasaulinėje rinkoje atsiţvelgiant tik į produkto<br />

kokybę. Tampa labai svarbu uţsakymą atlikti ir pristatyti laiku. Taigi šiandieninėje verslo aplinkoje<br />

organizacijos turi ieškoti būdų, kurie padėtų sutrumpinti uţsakymo laiką, sumaţinti išlaidas, pagerinti uţsakymo<br />

kokybę bei padidinti kliento pasitikėjimą organizacija.<br />

Just-in-time sistema yra vienas iš būdų, kurį organizacijos gali panaudoti, kad taptų konkurencingos,<br />

kadangi Just-in-time „filosofija― akcentuoja ne tik aukščiausios kokybės prekių gamybą su maţiausiomis<br />

sąnaudomis, bet ir daugelį kitų valdymo elementų. Tačiau ši sistema reikalauja, jog organizacijose būtų atlikti<br />

radikalūs pakeitimai, kurių suvokimas ir įgyvendinimas nėra toks lengvas. Organizacijos turi pakeisti ar tobulinti<br />

tokias sritis, kaip gamyba, darbo jėga, tiekėjų paieška, apskaitos sistema.<br />

Tyrimo tikslas – sukurti Just-in-time sistemos diegimo modelį.<br />

Iškeltam tikslui pasiekti sprendţiami šie uţdaviniai:<br />

išanalizuoti Jus-in-time sistemos privalumus ir tūkumus;<br />

nustatyti Jus-in-time sistemos elementus;<br />

sukurti Just-in-time sistemos diegimo modelį.<br />

Tyrimo objektas – Jus-in-time sistema.<br />

Metodai – analizuojant Just-in-time sistemos privalumus ir trūkumus naudojama uţsienio autorių darbų<br />

analizė, grafinio vaizdavimo, modeliavimo ir apibendrinimo metodai.<br />

Rezultatai<br />

Apibendrinus Younies, Barhem et. al. (2007), Lokman (2000), Kaynak (2005), Polito, Watson (2006),<br />

Fullerton, McWatters (2001), McWatters, Zimmerman et. al. (2008) nuomones, autorė išskiria tokias Just-intime<br />

(toliau JIT) sistemos stipriąsias ir silpnąsias puses (ţr. 1 lentelę).<br />

1 lentelė. Just-in-time sistemos stipriosios ir siplnosios pusės<br />

Stipriosios pusės Silpnosios pusės<br />

produktas gaminamas tik tuomet, kai to pareiklauaju<br />

klientas;<br />

sumaţėja atsargos, laikomos sandėliuose;<br />

maţėja uţimti plotai sandėliuose, dėl ko sumaţėja<br />

sandėliavimo išlaidos;<br />

maţėja investicijos į atsargas;<br />

eliminuoja produktui vertės nepridedančias veiklas;<br />

maţėja gamybos išlaidos;<br />

geresnės kokybės produktų gamyba;<br />

produktas klientui pateikiamas laiku.<br />

radikalūs pasikeitimai organizacijoje;<br />

darbuotojų pasipriešinimas sistemos diegimui;<br />

išlaidos vykdant reikalaujamus pakeitimus;<br />

daugeliui vadovų vis dar trūksta informacijos apie šią<br />

sistemą;<br />

nėra aiškaus modelio, kuriuo remiantis organizacijos<br />

galėtų suprasti, kokiose srityse ir kokie pakeitimai<br />

įdiegiant Just-in-time sistemą yra būtini.<br />

Younies, Barhem et. al. (2007) teigia, jog daugeliui kompanijų sekėsi įdiegti Just-in-time metodą, tačiau<br />

šios organizacijos ir toliau stengiasi tobulinti sritis, tokias kaip tiekėjų atranka, gamybos organizavimas ir pan.,<br />

kurios reikalauja didelių pakeitimų. Norint sėkmingai įgyvendinti JIT sistemos „filosofiją―, reikia atsiţvelgti į<br />

diegimui reikalingas sąlygas.<br />

Taigi reikia atlikti esminius pakeitimus ryšiuose su tiekėjais, kas lemia pasikeitimus pirkimuose,<br />

produkto gamyboje, įrengimų išdėstyme, darbuotojų kvalifikacijoje ir netgi išlaidų apskaitos sistemoje.<br />

Apibendrinus autorių (Younies, Barhem et. al., 2007; Dalci, Tanis, 2003; Polito, Watson, 2006; White,<br />

Prybutok, 2001) nuomones, galima išskirti šiuos Just-in-time sistemos elementus (ţr. 1 pav.).

Gamybos<br />

kontrolė<br />

Modernūs<br />

įrengimai<br />

Prie JIT<br />

pritaikyta<br />

apskaitos<br />

sistema<br />

1 pav. JIT sistemos elementai<br />

Valdymo<br />

apskaitos<br />

informacija<br />

187<br />

White, Prybutok (2001), Meybodi (2005), Lokman (2000), Polito, Watson (2006), Dalci, Tanis (2003),<br />

Younies, Barhem et. al. (2007), Kaynak (2005), Fullerton, McWatters (2001) teigia, jog šiuos elementus būtina<br />

sujungti į sklandţiai veikiančią grandinę, kuri geriausiai atspindėtų, kokie esminiai pakeitimai turėtų būti atlikti<br />

organizacijose, tačiau nė vienas iš jų nenurodo konkretaus JIT sistemos diegimo modelio. Todėl remiantis Justin-time<br />

sistemos stipriosiomis ir silpnosiomis pusėmis, išskirtais sistemos elementais bei mokslininkų darbais<br />

darbo autorė sukūrė Just-in-time sistemos diegimo modelį, kuris pateiktas 2 paveiksle.<br />

Younies, Barhem et. al. (2007), Dalci, Tanis (2003) teigia, jog sėkminga JIT gamybos pradţia priklauso<br />

nuo kliento poreikių bei kelių bendradarbiaujančių ir patikimų tiekėjų. Taigi būtina atlikti potencialių tiekėjų<br />

vertinimą ir atsirinkti tik tuos, kurie sugebės aprūpinti aukštos kokybės ţaliavomis tada, kada jų reikia, t.y. tada,<br />

kai klientas įmonei pateikia uţsakymą. Kadangi JIT sistemoje gamyba vyksta nedideliais kiekiais, pasirenkant<br />

tiekėjus reikia atsiţvelgti ir į tai, ar jie sugebės įvykdyti daţnus ţaliavos pristatymus. Įvertinus šiuos veiksnius ir<br />

atsirinkus kelis patikimus tiekėjus, sumaţinamas sandėliuojamų atsargų kiekis bei išlaidos. Taip sumaţinamos<br />

investicijos į atsargas bei minimizuojama atsargų pasenimo rizika, atsiranda įmonei reikalingų apyvartinių lėšų.<br />

Produkto gamybos procesas JIT sistemoje skirstomas į tam tikrus laiko elementus: gamybos, kontrolės,<br />

eilės, judėjimo ir sandėliavimo laiką. JIT aplinkoje pagrindinis tikslas – kontroliuoti paskutinius keturis laikus,<br />

nes jie neprideda produktui vertės. Todėl būtina pereiti prie kito JIT sistemai svarbaus elemento – gamybos<br />

organizavimo. JIT sistema yra paremta technologinėmis naujovėmis. Būtina kapitalą investuoti į paţangius ir<br />

modernius įrengimus, kurie sudarytų sąlygas vykti automatizuotai gamybai. Taip bus sumaţinamos eilės ir<br />

judėjimo laiko sąnaudos, nes kuo ilgesnis įrengimų nustatymo, suderinimo ir pritaikymo konkretaus gaminio<br />

gamybai laikas, tuo jis labiau padidina produktų partijos vieneto savikainą. Automatizavus gamybą ir<br />

sutrumpinus minėtus laikus, kurie produktui neprideda vertės, gamyba serijomis praranda prasmę.<br />

JIT sistema rekomenduoja kitokį poţiūrį į gamybos įrengimų išdėstymą. Išanalizavus įvairių autorių<br />

(Dalci, Tanis, 2003; Wang, Sarker, 2006) nuomones, nustatyta, kad įrengimus rekomenduojama išdėstyti U<br />

forma, kad vienas ţmogus galėtų valdyti kelias ar visas mašinas. Taip vėl būtų sutrumpinamas gamybos proceso<br />

laikas. Be to, gamybos įrengimai turėtų būti išdėstomi ne pagal jų funkcijas, o sujungiami pagal produktų,<br />

pusgaminių grupes, turinčias panašias savybes. Taip nustatomos darbo „ląstelės―. Kiekviena iš jų gamina atskirą<br />

produktą ir turi visiškai suformuotą įrengimų komplektą. Tiesioginės ir netiesioginės išlaidos taip pat privalo<br />

būti skirstomos pagal gamybos „ląsteles―. Taigi gamybos proceso laiko elementų valdymas padės pasiekti, kad<br />

gamybos laikas būtų kuo artimesnis pagrindiniam laikui.<br />

U formoje išdėstytų įrengimų „ląstelių― sėkmingam funkcionavimui būtina nuolatinė kvalifikuotų<br />

darbuotojų kontrolė. Diegiant JIT sistemą darbuotojų perkvalifikavimui turi būti skiriamas didelis dėmesys ir<br />

išlaidos. Wang, Sarker (2006) nuomone, be lanksčių ir kvalifikuotų darbuotojų pasiekti geros kokybės kontrolės<br />

gamybos procese neįmanoma. Just-in-time sistemoje pastovią techninę prieţiūrą turi atlikti pats darbuotojas.<br />

Būtina turėti tokią darbo jėgą, kuri sugebėtų atsakyti uţ gaminamų produktų kokybę. Jei darbuotojas gamybos<br />

procese aptinka brokuotą gaminį, jis privalo jį sustabdyti ir kuo greičiau išspręsti atsiradusią problemą. Tik<br />

kvalifikuotos darbo jėgos pagalba gali būti pagerintas gamybos procesas, sumaţinamas brokuotų gaminių<br />

skaičius ir jų taisymo išlaidos.<br />

JIT diegimas reikalauja pakeitimų ir išlaidų apskaitos sistemoje. Daugelio mokslininkų (Grahame,<br />

2006; Jackson, Sawyers et. al., 2008; Bouwens, Abernethy, 2000) nuomone, tradicinės apskaitos sistemos<br />

nepatenkina JIT sistemos principo „kuo paprasčiau, tuo geriau― ir siūlo taikyti „atgalinę― išlaidų apskaitos<br />

JIT<br />

Maţesni<br />

produkcijos<br />

partijų<br />

dydţiai<br />

Lanksti ir<br />

kvalifikuota<br />

darbo jėga<br />

Automatizuota<br />

gamyba<br />

Ţaliavų pristatymas<br />

laiku

Uţsakymas G-bos<br />

planavimo<br />

pradţia<br />

Klientas<br />

Kokybiškos<br />

produkcijos<br />

pristatymas<br />

laiku<br />

Uţsakymas =<br />

pardavimas<br />

JIT principus<br />

atitinkanti apskaitos<br />

sistema<br />

Valdymo apskaitos<br />

informacija<br />

Laiko elementų<br />

valdymas<br />

2 pav. JIT sistemos diegimo modelis<br />

Dalijimasis<br />

informacija<br />

Ţaliavų pristatymas<br />

laiku<br />

kokybiškumas daţnumas<br />

Santykiai su tiekėjais ir klientais<br />

JIT apskaitos taškai<br />

Valdymo apskaitos informacija<br />

sandėliavimo<br />

gamybos<br />

judėjimo<br />

laukimo<br />

prastovų<br />

188<br />

Trumpesnis<br />

laikas<br />

Didesnis<br />

pelnas<br />

Maţesnės<br />

išlaidos<br />

Modernūs<br />

įrengimai<br />

išdėstymas grupavimas<br />

Maţos partijos Automatizuota<br />

Technologinės<br />

naujovės<br />

g-ba<br />

Brokuotų<br />

gaminių<br />

nustatymas<br />

„ląstelės― laikas<br />

Įrengimų suderinimo<br />

laikas<br />

Lanksčios gamybos organizavimas<br />

Kvalifikuota darbo<br />

jėga<br />

Subalansuotas gamybos<br />

srautas<br />

Pastovi techninė<br />

prieţiūra<br />

Darbo jėga<br />

Problemos<br />

sprendimas iškart

189<br />

sistemą, kur įprastos atsargų ir kitos sąskaitos yra pakeičiamos į sąskaitų grupes. Medţiagų ir Gamybos sąskaitos<br />

sujungiamos į Ţaliavų gamyboje sąskaitą, o netiesioginės gamybos išlaidos, tokios kaip pagalbinės medţiagos,<br />

nusidėvėjimas, atlyginimai ir kitos yra sujungiamos į Apdorojimo sąskaitą. Įprasti įrašai iš Ţaliavų sąskaitos į<br />

Nebaigtą gamybą, Pagamintų prekių ir Pardavimo sąskaitas nėra uţfiksuojami. Per laikotarpį patirtos tiesioginių<br />

medţiagų, darbo ir apdorojimo išlaidos yra tiesiogiai apskaitomos gamybos proceso pabaigoje Parduotų prekių<br />

savikainos sąskaitoje.<br />

Grahame (2006) nuomone, Just-in-time sistemos principų taikymas atveria plačias galimybes sukurti<br />

įmonėje jos valdymo ir finansinės apskaitos informacijos poreikius tenkinančią apskaitos sistemą, todėl galimos<br />

kelios „atgalinės― išlaidų apskaitos sistemos kombinacijos su kitomis išlaidų apskaitos sistemomis. Tačiau ar<br />

tokių išlaidų apskaitos sistemų pasirinkimas atitinka JIT sistemos esmę?<br />

Atgalinio ir absorbcinio metodų konsolidavimas neatitinka JIT sistemos esmės, nes kuo daugiau atsargų<br />

pagaminama, tuo didesnė dalis išlaidų yra apskaitoma savikainos straipsnyje. Didesnė savikainos suma lemia<br />

didesnę neparduotų atsargų likučių vertę balanse, todėl tuo maţesnė dalis yra apskaitoma sąnaudose. Dėl šios<br />

prieţasties gaunamas didesnis pelnas, kas visai nesuinteresuoja parduoti kuo daugiau atsargų. Atgalinio ir ribinio<br />

metodų konsolidavimas yra priimtinesnis įmonėje, taikančioje Just-in-time sistemą, kadangi pastovios išlaidos<br />

nepatenka į savikainos sąskaitą.<br />

Tačiau iškyla klausimas, ar pati „atgalinė― išlaidų apskaitos sistema tenkina pagrindinį JIT sistemos<br />

principą – laiko elementų, nepridedančių gaminiui vertės, valdymas?<br />

Mokslininkų siūlomą „atgalinę― išlaidų apskaitos sistemą galima vertinti kaip periodinio atsargų<br />

apskaitos būdo pritaikymą, t.y. išlaidos kiekviename gamybos etape nėra fiksuojamos nuosekliai. Taigi galima<br />

teigti, kad ji nesuteikia pakankamos valdymo apskaitos informacijos, kuria būtų galima pagrįsti priimamų<br />

sprendimų tinkamumą. Atrodo tradicinės išlaidų apskaitos sistemos teikia daugiau informacijos valdymui, kas<br />

yra itin svarbu JIT aplinkoje, o „atgalinė― išlaidų apskaitos sistema neatspindi JIT sistemos esmės. Todėl<br />

įmonėje turi būti sukurta tokia išlaidų apskaitos sistema, kuri tenkintų įmonės valdymo ir finansinės apskaitos<br />

informacijos poreikius bei JIT sistemos principus.<br />

Kaip jau buvo minėta, pagrindinis JIT sistemos principas yra laiko, nepridedančio produktui vertės,<br />

valdymas. Vadybininkų pagrindinis uţdavinys yra iš valdymo apskaitos gavus išsamią informaciją atskleisti ir<br />

valdyti kiekviename laiko elemente patiriamas išlaidas, todėl išlaidų apskaitos sistemoje darbo autorė siūlo<br />

išskirti Just-in-time sistemos „taškus―, kurie būtų pagrįsti gamybos proceso laiko elementais (ţr. 3 pav.):<br />

Sandėliavimo<br />

laikas<br />

Sandėliavimo<br />

išlaidos<br />

Gamybos<br />

laikas<br />

Judėjimo<br />

laikas<br />

Judėjimo<br />

išlaidos<br />

Laukimo<br />

laikas<br />

Gamybos<br />

išlaidos<br />

Gamybos<br />

laikas<br />

Laukimo<br />

išlaidos<br />

3 pav. JIT aplinkoje pritaikytos išlaidų apskaitos sistemos „apskaitos taškai“<br />

Prastovų<br />

laikas<br />

Prastovų<br />

išlaidos<br />

Sandėliavimo<br />

laikas<br />

Susumavus visas išlaidas gaunamas tas pats rezultatas kaip ir „atgalinėje― išlaidų apskaitos sistemoje,<br />

t.y. pagaminto gaminio savikaina, tačiau gamybos proceso išlaidų suskirstymas atsiţvelgiant į laiko elementus,<br />

suteikia tikslią ir aiškią valdymo apskaitos informaciją, kuria remiantis vadybininkai gauna signalus, į kurio<br />

laiko valdymą turi būti sutelkiamas didţiausias dėmesys ir kuris iš jų daro didţiausią įtaką gaminio savikainai.<br />

Be apskaitos sistemos, kuri išlaidas „seka― per visą gamybos procesą, suskirstydama jas į JIT apskaitos „taškus―,<br />

absoliučios kontrolės siekimas yra abejotinas.<br />

Taigi sukūrus JIT sistemos diegimo modelį, galima išskirti tokius pagrindinius 4 modelio elementus, į<br />

kuriuos turi būti atsiţvelgiama norint įdiegti JIT sistemą įmonėje:<br />

santykių su tiekėjais ir klientais nustatymas;<br />

lanksčios ir prorporcingos gamybos organizavimas;<br />

kvalifikuotos darbo jėgos įtraukimas į nuolatinę kontrolės sistemą;<br />

apskaitos sistema, atitinkanti JIT sistemos principą – laiko elementų, nepridedančių vertės, valdymas.

190<br />

Išvados<br />

1. Mokslininkai išskiria šiuos Just-in-time sistemos elementus: ţaliavų pristatymas laiku, modernūs<br />

įrengimai, automatizuota gamyba, gamybos kontrolė, maţesni produkcijos partijų dydţiai, kvalifikuota darbo<br />

jėga, išlaidų apskaitos sistema, kuri suteikia pakankamą valdymo apskaitos informaciją.<br />

2. Sujungus Just-in-time sistemos elementus sukurtas Just-in-time sistemos diegimo modelis, kurį<br />

sudaro 4 pagrindiniai elementai: santykiai su klientais ir tiekėjais, lanksti ir proporcinga gamyba, kvalifikuota<br />

darbo jėga, apskaitos sistema, kuri atitinka Just-in-time sistemos esmę bei principus.<br />

3. Norint sėkmingai įgyvendinti Just-in-time sistemos „filosofiją―, būtina atsiţvelgti į diegimui<br />

reikalingas sąlygas. Reikia atlikti esminius pakeitimus ryšiuose su tiekėjais, produkto gamyboje, įrengimų<br />

išdėstyme, darbuotojų kvalifikacijoje ir išlaidų apskaitos sistemoje.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. BOUWENS, J.; ABERNETHY, M. A. 2000. The consequences of customization on management accounting system<br />

design. Accounting, Organizations and Society, vol. 25(3), p. 221–421.<br />

2. DALCI, I; TANIS, V. N. 2003. The effect and implementation of Just-In-Time system from a cost accounting<br />

perspective. Review of Social, Economic & Business Studies, vol.3/4, p. 31-50.<br />

3. FULLERTON, R. R.; McWATTERS, C. S. 2002. The role of performance measures and incentive systems in relation to<br />

the degree of JIT implementation. Accounting, rganizations and Society, vol. 27, p. 711–735.<br />

4. GRAHAME, S. 2006 may. Management accounting – performance revolution. Financial management, vol. 4, p. 43-44.<br />

5. YOUNIES, H; BARHEM, B; HSU, C. E. 2007. A review of the adoption of just-in-time method and its effect on<br />

efficiency. PAMIJ, vol. 12, no. 2, p. 25-46.<br />

6. JACKSON, S. R.; SAWYERS, R. B.; JENKINS, J. G. 2008. Managerial accounting: a focus on ethical decision<br />

making. USA: Cengage learning. [ţiūrėta 2010 m. lapkričio 29 d.]. Prieiga per internetą .<br />

7. KAYNAK, H. 2005. Implementing JIT purchasing: does the level of technical complexity in the production process<br />

make a difference? Journal of managerial issues, vol. XVII, no. 1, p. 76-100.<br />

8. LOKMAN, M. 2000. Just-in-time manufacturing, management accounting systems and profitability. Accounling and<br />

Business Research, vol. 30, no. 2, p. 137-151.<br />

9. McWATTERS, C. S.; ZIMMERMAN, J. L.; MORSE, D. C. 2008. Management accounting: analysis and<br />

interpretation. Harlow, England : Prentice Hall Financial Times.<br />

10. MEYBODI, M. Z. 2005. An exploration of the links between just-in-time manufacturing and simultaneous new product<br />

development. Accounting research, vol. 13, nr. 1, p. 9-21.<br />

11. POLITO, T; WATSON, K. 2006. Just-in-Time under fire: the five major constraints upon JIT practices. The Journal of<br />

American Academy of Business , Cambridge, vol. 9, issue 1, p. 8-13.<br />

12. WANG, S; SARKER, B. R. 2006 july. Optimal models for a multi-stage supply chain system controlled by kanban<br />

under just-in-time philosophy. European Journal of Operational Research, vol. 172, issue 1, p. 179-200.<br />

13. WHITE, R. E.; PRYBUTOK, V. 2001. The relationship between JIT practices and type of production system. The<br />

international journal of management science, vol. 1, p. 113-124.<br />

Summary<br />

Just-in-time System Implementation Model<br />

JIT requires the organization to make radical changes but the perception and implementation is not so easy. The<br />

following elements of the JIT system can be identified: production control, automated manufacturing, modern equipment, the<br />

cost-accounting system, management information, production of smaller batch sizes, flexible and skilled workforce, raw<br />

materials, timely delivery. These elements must be connected to a properly functioning circuit. Based on just-in-time system<br />

strengths and weaknesses, elements of the system, and singled out the work of scientists working writer created Just-in-time<br />

system implementation model. The creation of this model can distinguish the following four key elements of the model that<br />

must be taken to introduce a system of JIT plant: relationships with suppliers and customers in setting, flexible and<br />

proportionate to the organization of production, skilled labor force in the regular control system, accounting system,<br />

conforming to the principle of JIT systems - the time elements, that do not add product value management.<br />

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Neringa Stončiuvienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

191<br />

PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESČIO PAJAMOMS ĮTAKOS TURINČIŲ<br />

VEIKSNIŲ TYRIMAS<br />

Rima Juciūtė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Mokesčiai – tai gyventojų bei ūkio subjektų privalomieji mokėjimai valstybei. Kuriant mokesčio<br />

įstatymą ir vykdant ekonominę politiką labai svarbu atsiţvelgti, koks mokėtojų finansinis pajėgumas, ar<br />

mokesčiai netaps sunkia našta, stabdančia visą šalies ūkio plėtojimąsi. Tinkamai vykdoma apmokestinimo<br />

politika stiprina ir plečia šalies ekonomiką, padeda kurti naujas darbo vietas, sąlygoja pajamų ir turto<br />

perskirstymą. Pridėtinės vertės mokestis – daugiausiai pajamų valstybei duodantis mokestis. Pridėtinės vertės<br />

mokesčio politiką apsibrėţia kiekviena šalis bei vykstanti decentralizacija. Daţna pridėtinės vertės mokesčio<br />

politikos kaita sukelia nestabilumo problemų renkant pajamas į biudţetą. Todėl reikia įvertinti, kiek pridėtinės<br />

vertės mokestį įtakojantys veiksniai, lemia valstybės biudţeto pajamų surinkimą.<br />

Tyrimo objektas – pridėtinės vertės mokestis.<br />

Tyrimo tikslas – nustatyti pridėtinės vertės mokesčio surinkimą įtakojančius veiksnius ir jų poveikį<br />

valstybės pajamoms iš pridėtinės vertės mokesčio.<br />

Tyrimo uždaviniai:<br />

1) įvertinti Europos Sąjungos pridėtinės vertės mokesčio politikos tendencijas;<br />

2) nustatyti pridėtinės vertės mokesčio surinkimą Lietuvoje įtakojančius veiksnius;<br />

3) įvertinti veiksnių poveikį Lietuvos valstybės pajamoms iš pridėtinės vertės mokesčio.<br />

Tyrimo metodai: literatūros bendrieji moksliniai tyrimo metodai – literatūros analizė ir sintezė, loginė<br />

analizė ir sintezė, loginio modeliavimo metodai, statistinės duomenų analizės būdai.<br />

Rezultatai<br />

Pastaruoju metu ypač populiaru tampa kalbėti apie maţesnį nei bendrasis pridėtinės vertės mokesčio<br />

tarifą tam tikroms prekių ar paslaugų grupėms. Europos Komisijos paskelbti naujausi duomenys apie pridėtinės<br />

vertės mokestį spalio pradţioje rodo, kad Europos Sąjungos šalys pridėtinės vertės mokesčio lengvatas<br />

vidutiniškai taiko 11–12 prekių grupių.<br />

Pridėtinės vertės mokestis Europoje yra daţnas diskusijų objektas. Edwards (2006), Bartlett (2005),<br />

Vilkas (2008) teigia, kad būtina suvienodinti pridėtinės vertės mokesčio tarifus visose Europos Sąjungos<br />

valstybėse narėse, siekiant ekonominio augimo, vidaus rinkos veikimo bei sumaţinti konkurencijos iškraipymus<br />

tarp rinkos dalyvių. Kiti ekspertai (Dye, 2004; Huang, 2009; Warmington, 2003) teigia, kad būtina taikyti<br />

lengvatinius pridėtinės vertės mokesčio tarifus, siekiant maţesnių kainų, didesnio uţimtumo, maţiau nelygybės<br />

ir pan.<br />

Pasak Startienės, Trimonio (2009) nustatytas pridėtinės vertės mokesčio maţesnis tarifas turėtų duoti<br />

tiesioginę naudą vartotojui. Daugelis Europos valstybių įvykdė arba dabar vykdo pridėtinės vertės mokesčio<br />

politikos reformas, kurių pagrindinis tikslas – sumaţinti mokesčio naštą. Atlikus Europos Sąjungos pridėtinės<br />

vertės mokesčio politikos analizę, nustatyta, kad valstybės keisdamos pridėtinės vertės mokesčio tarifus tikisi<br />

sumaţinti atitinkamų prekių (paslaugų) kainas; padidinti tokių prekių (paslaugų) paklausą, pasiūlą padidinti<br />

darbuotojų skaičių atitinkamuose sektoriuose.<br />

Pastebėta, kad krizės supurtytos Europos šalys ieško įvairių būdų, kaip sumaţinti biudţeto deficitą, bet<br />

šio mokesčio lengvatų neatsisako. Palyginus pridėtinės vertės mokesčio tarifus su kitų Europos Sąjungos šalių<br />

pridėtinės vertės mokesčio tarifais (1 lentelė), nustatyta, kad 8 iš 27 valstybių narių pridėtinės vertės mokesčio<br />

tarifas krizės metu buvo pakeltas, devintoji Rumunija ketina tai padaryti jau netrukus.<br />

2 lentelė. Pridėtinės vertės mokesčio tarifai proc. Europos Sąjungoje<br />

Šalis 2000 2009 2010 Šalis 2000 2009 2010 Šalis 2000 2009 2010<br />

Belgija 21 21 21 Prancūzija 19,6 19,6 19,6 Austrija 20 20 20<br />

Bulgarija 20 20 20 Italija 20 20 20 Lenkija 22 22 22

192<br />

Čekija 22 19 20 Kipras 10 15 15 Portugalija 17 20 20<br />

Danija 25 25 25 Latvija 18 21 21 Rumunija 19 19 19<br />

Vokietija 16 19 19 Lietuva 18 19 21 Slovėnija 19 20 20<br />

Estija 18 20 20 Liuksemburgas 15 15 15 Slovakija 23 19 19<br />

Airija 21 21.5 21 Vengrija 25 25 25 Suomija 22 22 23<br />

Graikija 18 19 23 Malta 15 18 18 Švedija 25 25 25<br />

Ispanija 16 16 18 Olandija 17,5 19 19<br />

Jungtinė<br />

Karalystė 17,5 15 17,5<br />

EU 27 19,2 19,8 20,2<br />

Tarp šį mokestį didinusių valstybių papuolė ne tik gilią krizę išgyvenusios visos Baltijos šalys ar<br />

Graikija, bet ir tokios stiprios šalys kaip Suomija bei Čekija. Dešimtoji valstybė – Didţioji Britanija nuosmukio<br />

pradţioje sumaţino pridėtinės vertės mokestį, tačiau šalies biudţetui pasiekus rekordinius deficitus bei<br />

nepavykus atgaivinti vartojimo, teko tarifą grąţinti, o dabar planuojami ne tik biudţeto karpymai, bet ir nauji<br />

mokesčiai ar jų pakeitimai. Vienintelė Airija, kuri pridėtinės vertės mokesčio tarifą šiuo periodu sumaţino 0,5<br />

proc. punkto.<br />

Populiarus biudţeto skylių kamšymas padidintu pridėtinės vertės mokesčio tarifu, kurį pritaikė daugiau<br />

nei trečdalis Europos Sąjungos valstybių yra dėl keletos pagrindinių prieţasčių: esant defliaciniam periodui ir<br />

krintant produktų bei paslaugų kainoms, pridėtinės vertės mokesčio tarifo didinimas nepaveikia arba beveik<br />

nepaveikia nominalių kainų, todėl vartotojams tai lengviau ištverti. Taip pat pridėtinės vertės mokesčio tarifo<br />

didinimas nepaveikia šalies konkurencingumo, nes jis taikomas visoms vidaus rinkoje parduotoms prekėms, t.y.<br />

tiek šalyje pagamintoms, tiek importuotoms, o eksportuotojai to nepajunta.<br />

Mokslininkų (Stačiokas, Ramanauskienė, 2003; Mujumdar, 2004) vienas iš pagrindinių argumentų prieš<br />

pridėtinės vertės mokesčio tarifo didinimą ir lengvatų panaikinimą paprastai būna teiginys, kad dėl to nukentės<br />

valstybės biudţeto pajamos. Tiek teorija, tiek praktika rodo, kad tokių vienareikšmių išvadų daryti negalima.<br />

Viena populiariausių teorijų, nagrinėjanti mokesčių dydţio ir biudţeto pajamų priklausomybę, yra<br />

Arthur Laffer teorija. Remdamasis faktais jis bandė įrodyti, kad nustačius nepamatuotai aukštus pridėtinės vertės<br />

mokesčio tarifus biudţeto pajamos yra maţesnės, nei galėtų būti esant maţesniam tarifui (Damulienė,<br />

2001).Vėlesni jo tyrimai rodo, kad aukšti mokesčiai neuţtikrina stiprių valstybės finansų. Santykinai didelius<br />

mokesčius taikančios šalys turi ne maţiau, bet netgi daugiau fiskalinių problemų negu šalys su maţesniais<br />

mokesčiais. Atlikus analizę, nustatytos pagrindinės pridėtinės vertės mokesčio planų įvykdymą lemiančios<br />

tendencijos ir veiksniai:<br />

• neapskaitytos (šešėlinės) ekonomikos lygis;<br />

• infliacija;<br />

• bendrojo vidaus produkto kitimas;<br />

• eksporto apimties indeksai.<br />

Iš pridėtinės vertės mokesčio surenkamų pajamų lygis nustatomas atlikus šio mokesčio surinkimo<br />

analizę įvertinus neapskaitytos (šešėlinės) ekonomikos lygį.<br />

Kaip matyti iš pateiktų skaičiavimų, pridėtinės vertės mokesčio 2005–2009 metų laikotarpiu buvo<br />

surenkama daugiau negu prognozuota, t. y planas buvo visą laiką viršijamas. Tačiau 2008 metais planuota<br />

pridėtinės vertės mokesčio suma nebuvo surinkta, t.y. faktas atitiko tik 90,93 proc. plano. Daugiausia nei<br />

prognozuota pridėtinės vertės mokesčio buvo surinkta 2007 metais – 109,88 proc., maţiausia 2006 metais –<br />

103,55 proc. Vidutiniškai nagrinėjamu laikotarpiu planas įvykdytas 104,22 proc. Kadangi teoriškai planas ir<br />

faktas turėtų skirtis ne daugiau kaip 10–15 proc., tai rodo, kad pridėtinės vertės mokestis renkamas gerai.<br />

Tačiau, remiantis Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, neapskaitytos (šešėlinės)<br />

ekonomikos lygis per metus vidutiniškai sudaro 18,94 proc., dėl to valstybė nagrinėjamu laikotarpiu per metus<br />

prarado vidutiniškai 1300,04 mln. Lt.

193<br />

Veiksnių įtakos vertinimui taikomas korelizcinės analizės metodas. Atlikus skaičiavimus nustatoma, ar<br />

minėti veiksniai (šešėlinės ekonomikos lygis; infliacija, bendrojo vidaus produkto kitimas, eksporto apimties<br />

indeksai) įtakoja pridėtinės vertės mokesčio surinkimą. Nustatyta, kad a = 23988,07. Šis parametras rodo<br />

rezultatinio poţymio dalį, priklausančią nuo kitų į tyrimus neįtrauktų veiksnių. Parametras b = 898,43, jis rodo<br />

nagrinėjamo veiksnio efektyvumą, t.y. rezultatinio rodiklio, pakitus veiksniui vienu metu, pokytį. Jeigu šis<br />

parametras teigiamas, pridėtinės vertės mokesčio pajamos didėja, o jeigu neigiamas – maţėja. Priklausomybę<br />

tarp minėtų rodiklių galima išreikšti tiesės lygtimi ȳt= 23988,07 – 898,43t.<br />

Apskaičiuojant aproksimacijos paklaidą įvertinama, ar pagal lygtį apskaičiuoti dinamikos eilučių lygiai<br />

atitinka faktinius lygius. Parinkta matematinė funkcija pakankamai tiksliai išreiškia apskaičiuotų dinamikos<br />

eilutės lygių priartėjimo laipsnį prie faktinių reikšmių, kai vidutinė aproksimacijos paklaida ne didesnė kaip 10<br />

proc. Šiuo atveju µ = 1/5 · 0,03524 · 100 = 0,7 proc., vadinasi tiesė tiksliai išreiškia pagrindinę pridėtinės vertės<br />

mokesčio dinamiką ir gauta lygtis gali būti panaudota tiriant sezoninius svyravimus prognozuojant pridėtinės<br />

vertės mokesčio surinkimą.<br />

Norint įvertinti atskirų veiksnių įtaką atliekama regresinė analizė ir nustatytas veiksnių poveikis<br />

pridėtinės vertės mokesčio pajamų surinkimui. Atlikti skaičiavimai dėl trijų veiksnių (vidutinės metinės<br />

infliacijos, bendrojo vidaus produkto, eksporto apimties indeksų) tiesinės priklausomybės.<br />

Nustatyta, kad padidėjus vidutinei metinei infliacijai 1 proc., pridėtinės vertės mokesčio pajamos<br />

vidutiniškai padidėja 485,58 mln. Lt, kai kiti veiksniai nekinta (2 pav.).<br />

2 pav. Pridėtinės vertės mokesčio, vidutinės metinės infliacijos kitimas bei regresijos tiesės lygti

194<br />

Nustatyta, kad padidėjus bendrajam vidaus produktui 1 mln. Lt, pridėtinės vertės mokestis vidutiniškai<br />

padidėja 0,1106 mln. Lt, kai kiti veiksniai nekinta (3 pav.).<br />

3 pav. Pridėtinės vertės mokesčio, bendrojo vidaus produkto kitimas bei regresijos tiesės lygtis<br />

Padidėjus eksporto apimties indeksui 1 proc., pridėtinės vertės mokesčio pajamos vidutiniškai<br />

padidėja121,11 mln. Lt, kai kiti veiksniai nekinta (3 lentelė).<br />

4 pav. Pridėtinės vertės mokesčio, bendrojo vidaus produkto kitimas bei regresijos tiesės lygtis<br />

Taigi daroma išvada, kad visi minėti veiksniai (infliacija, bendrojo vidaus produkto kitimas, eksporto<br />

apimties indeksas) įtakoja pridėtinės vertės mokesčio surinkimą Lietuvoje.<br />

Išvados<br />

1. Atlikus Europos Sąjungos pridėtinės vertės mokesčio politikos analizę, nustatyta, kad valstybės<br />

keisdamos pridėtinės vertės mokesčio tarifus tikisi sumaţinti atitinkamų prekių (paslaugų) kainas; padidinti tokių<br />

prekių (paslaugų) paklausą, pasiūlą; padidinti darbuotojų skaičių atitinkamuose sektoriuose.<br />

2. Pagrindinės pridėtinės vertės mokesčio planų įvykdymą lemiančios tendencijos ir veiksniai:<br />

• neapskaitytos (šešėlinės) ekonomikos lygis;<br />

• infliacija;<br />

• bendrojo vidaus produkto kitimas;<br />

• eksporto apimties indeksai.<br />

3. Atlikus skaičiavimus, nustatyta, kad visi veiksniai įtakoja pridėtinės vertės mokesčio pajamų<br />

surinkimui Lietuvoje. Padidėjus vidutinei metinei infliacijai, eksporto apimties indeksui 1 proc., pridėtinės vertės

195<br />

mokesčio pajamos vidutiniškai padidėja atitinkamai 485,58 mln. Lt, 121,11 mln. Lt, kai kiti veiksniai nekinta.<br />

Padidėjus bendrajam vidaus produktui 1 mln. Lt, pridėtinės vertės mokestis vidutiniškai padidėja 0,1106 mln. Lt,<br />

kai kiti veiksniai nekinta.<br />

Literatūra<br />

1. BARTLETT, B. 2005. The tax should not be casually dismissed as a government ―money machine‖. The Right<br />

VATitude, No 3.<br />

2. BENDIKIENĖ, D.; ŠAPARNIS, G. 2006. Changes in the Imposition of Value Added Tax in Lithuania (1994 – 2000).<br />

Inţinerinė ekonomika. Nr. 2 (47).<br />

3. BIVAINIS, J.; STAČKAUSKIENĖ, I. 2007. Mokesčių sistemos vertinimo metodinio potencialo analizė. Verslas:<br />

teorija ir praktika, Nr. 2, p. 57-67.<br />

4. BOGUSLAUSKAS, V. 2005. Ekonometrikos laboratoriniai darbai. II dalis: mokomoji knyga. Kaunas.<br />

5. CELOV, D.; TULABA, V.; VILKAS E. 2008. P٭modelis ir infliacijos kitimas Lietuvoje. Pinigų studijos, Nr. 1, p. 18-<br />

36.<br />

6. DAMULIENĖ, A.; VENGRAUSKAS, V. 2001. Europos Sąjungos mokesčių sistema ir jos įtaka verslo plėtojimui.<br />

Jurisprudencija. T. 23 (15).<br />

7. DYE, R. 2004. State revenue Cyclicality. National Tax Journal, No. 57, p. 133-145.<br />

8. EDWARDS, C. 2006. The Simple (Tax) Life [ţiūrėta 2010 balandţio 16 d.]. Prieiga per internetą:<br />

http://www.cato.org/pub_display.php?pub_id=6345.<br />

9. FUEST, C.; HUBERT, B.; MINTZ, J. 2005. Capital mobility and tax competition. Fundations and Trends in<br />

Microeconomics, No. 1/1, p. 1-62.<br />

10. HUANG, W 2009. Brief analysis of Value Added Tax transformation and it‗s influence on enterprices. Chinese<br />

Business Review, Vol. 8, No.2, p. 55-58.<br />

11. MUJUMDAR, S. 2004. Revenue implications of trade liberalization under imperfect competition. Econometric Letters,<br />

No. 82, p. 83-89.<br />

12. STAČIOKAS, R. 2003. Apmokestinimo ir mokesčių pokyčiai Lietuvoje atkūrus nepriklausomyb. Inţinierinė<br />

ekonomika, Nr. 4. Kaunas.<br />

13. STAČIOKAS, R.; RAMANAUSKIENĖ, E. 2003. Mokesčių harmonizavimas pagal Europos Sąjungos direktyvas:<br />

teigiami ir neigiami aspektai. Inţinierinė ekonomika, Nr. 4.<br />

14. STARTIENĖ, G.; TRIMONIS, K. 2009. Oficialiai neapskaitytos ekonomikos mastas. Ekonomika ir vadyba, Nr. 19.<br />

Kaunas.<br />

15. WARMINGTON, A. 2003. Commision of the European Communities[ţiūrėta 2010 balandţio 16 d.]. Prieiga per<br />

internetą: http://aei.pitt.edu/10616/03/73869_1.pdf.<br />

Summary<br />

Analysis of Factors Influencing Revenue of Value Added Tax<br />

Value added tax – one of the most profitable tax for state, that is why pursuing reforms involved with this tax determines<br />

discussion of compatibility the burden of taxation and value added tax. Analysing the tendency of value added tax policy in<br />

EU it is determined: reduction of the goods (services) prices; increase of such goods (services), demand, supply; increase the<br />

number of employees in the sectors. Also it is determined the basic factors and tendencies of executing value added tax plans:<br />

the level of inaccountable (black) economy; inflation; evolution of gross domestic product; export volume indices. After<br />

accomplishing calculations it is determined, that all above-mentioned factors makes influence on collection of value added<br />

tax income in Lithuania.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Astrida Slavickienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

196<br />

VALSTYBĖS SKOLOS POVEIKIO SOCIALINĖMS IŠLAIDOMS<br />

TYRIMAS EUROPOS SĄJUNGOS ŠALYSE<br />

Martynas Kmita<br />

Lietuvos Ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Valstybės, kaip ir fiziniai asmenys, trūkstant lėšų saviems poreikiams tenkinti, skolinasi. Skolinimasis<br />

sumaţina pajamų svyravimo įtaką išlaidoms. Jei skolinimasis būtų neįmanomas, valstybės būtų priverstos didinti<br />

mokesčius arba maţinti išlaidas. Valstybės skolinimasis Lietuvoje tampa vis aštresne problema. Lietuva,<br />

neseniai buvusi tarp maţiausiai prasiskolinusių šalių, sparčiai grimzta į skolas. Valstybės skolai ir toliau augant<br />

kyla grėsmė šalies ekonomikos sąstingiui, nes vis daugiau lėšų tenka skolos aptarnauti, o ne ūkiui vystytis. Dėl<br />

tos prieţasties labai svarbus efektyvus valstybės skolos valdymas, kuris uţtikrintų finansinį stabilumą,<br />

ekonomikos augimą, šalies piliečių socialinę gerovę.<br />

Skolindamasi valstybė gali paskatinti ekonomikos augimą šalyje, tačiau esant dideliems įsiskolinimams<br />

vis daugiau lėšų skiriama valstybės skolai aptarnauti, o ne šalies ekonominei, socialinei gerovei kelti. Daug<br />

įsiskolinusiose neturtingose šalyse valstybės skolos didėjimas laikomas šalies gyventojų ekonominės padėties<br />

pablogėjimo, skurstančiųjų didėjimo prieţastimi, nes maţėja lėšos skiriamos socialinėms sritims. Nepaisant<br />

didelio susidomėjimo šiuo klausimu, mokslinių tyrimų, skirtų įvertinti valstybės skolos poveikį šalies<br />

socialinėms išlaidoms labai nedaug. Mokslininkai E. Lora ir M. Olivera (2007), ištyrę valstybės skolos poveikį<br />

švietimo bei sveikatos apsaugos išlaidoms 50 pasaulio šalių, nustatė, kad didėjant įsiskolinimo lygiui išlaidos<br />

skiriamos minėtoms sritims maţėja. Todėl norint apsaugoti socialines išlaidas reikėtų vengti didelio<br />

įsiskolinimo.<br />

Tyrimo objektas – valstybės skolos poveikis socialinėms išlaidoms.<br />

Tyrimo tikslas – nustatyti valstybės skolos poveikį socialinėms išlaidoms.<br />

Tyrimo tikslui pasiekti sprendţiami šie uţdaviniai:<br />

pateikti valstybės skolos ir socialinių išlaidų rodiklius;<br />

nustatyti valstybės skolos ir socialinių išlaidų priklausomybę.<br />

Tyrimo metodai: <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizė ir sintezė, loginė analizė, palyginimas, ekonometrinis<br />

modeliavimas.<br />

Rezultatai<br />

Ekonominėje literatūroje išskiriama nemaţai valstybės skolos poveikio ekonomikai pavyzdţių. Pasak<br />

Budrytės, Tursos (2002), valstybei skolinantis didėja šalies namų ūkių disponuojamosios pajamos, nes jie turi<br />

mokėti maţesnius mokesčius, dėl ko daugiau lėšų skiriama vartojimo išlaidoms. Tačiau, ateityje mokesčių<br />

mokėtojų būklė tampa blogesnė, nes valstybės skolos aptarnavimo išlaidoms padengti reikės didinti mokesčius.<br />

Kaip teigia Pattillo et al. (2002), Čiburienė et al. (2005), aukštas valstybės skolos lygis sukelia<br />

investicijų išstūmimo efektą. Kai valstybė skolinasi, sumaţėja paskolų fondo pasiūla, didėja palūkanų norma, tai<br />

maţina privataus sektoriaus skolinimąsi, riboja investicijas, varţo galimybes plėsti gamybos apimtis. Taigi,<br />

išstūmimas, lėtinantis privačias investicijas neigiamai veikia ekonomikos augimą ir taip maţina ateities kartų<br />

vartojimą.Nors bendros nuomonės apie valstybės skolos poveikį nėra, paţymėtina, kad aukštas valstybės skolos<br />

lygis sukelia skolos naštą ir lemia palūkanų uţ valstybes skolą mokėjimų dydį. Esant didelei valstybės skolai,<br />

lėšos, kurios galėtų būti skiriamos įvairioms socialinėms programoms, investicijoms ar mokesčiams sumaţinti,<br />

naudojamos palūkanoms mokėti.<br />

Atsiţvelgiant į šiandieninę ekonominę situaciją, pastebimas ţymus valstybės skolos augimas. Tai rodo,<br />

kad vis daugiau lėšų skiriama skoloms grąţinti, o ne investicijoms ar kitoms sritims. Visuomenėje kyla nemaţai<br />

diskusijų, kad neturtingos šalys turėtų nustoti grąţinti skolas ir lėšas skirtas palūkanoms mokėti, panaudoti<br />

socialiai teisingai ir subalansuotai ekonomikos plėtrai (Lora, Olivera, 2007).<br />

Siekiant sušvelninti neigiamas valstybės skolos pasekmes labai įsiskolinusiose neturtingose šalyse<br />

didţiausi pasaulio skolintojai Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Pasaulio bankas vykdo atleidimo nuo skolos

197<br />

iniciatyvą. Vykdant šią programą, skolos panaikinimas nukreiptas siekiant išlaisvinti išteklius socialinėms<br />

sritims finansuoti, taip prisidedant prie tų šalių socialinės gerovės kėlimo, skurdo maţinimo (Thomas, 2006).<br />

Vertinant valstybės skolos dydį ir tendencijas konkrečioje šalyje, reikia atsiţvelgti ne tik į absoliučią<br />

skolos sumą, bet ir į tam tikrus santykinius rodiklius, kurie padeda objektyviai įvertinti, kokia yra valstybės<br />

skolos našta valstybei ir ar skolinimosi tendencija palanki valstybėje vykstantiems ekonominiams procesams.<br />

Valstybės skolos ir bendrojo vidaus produkto (BVP) santykis – tai vienas iš populiariausių rodiklių valstybės<br />

įsiskolinimų lygiui matuoti. Valstybės skolos ir BVP santykis parodo valstybės finansinį stabilumą. Nedidėjantis<br />

valstybės skolos ir BVP santykis ilguoju laikotarpiu rodo, jog šalyje vykdoma teisinga skolinimosi politika, kuri<br />

nekelia grėsmės šalies finansų sistemai (Levišauskaitė et al., 2001). Iš 1 paveikslo matyti, kad daugelyje ES šalių<br />

įsiskolinimo lygis didėja. Didţiausias skolos lygis ES šalių tarpe yra Graikijoje ir Italijoje, kuris siekia daugiau<br />

kaip 100 proc. BVP. Maţiausias skolos ir BVP santykis yra Estijoje, Bulgarijoje bei Liuksemburge. Šiose<br />

valstybėse šis santykis nesiekia 20 proc. BVP.<br />

Tiriant kaip vienas kintamasis priklauso nuo kito, naudojama regresinė duomenų analizė. Norint ištirti<br />

valstybės skolos poveikį socialinėms išlaidoms, pasirinktas tiesinės regresijos modelis. Šis modelis daţnai<br />

taikomas socialiniuose, ekonomikos moksluose, nes daţniausiai procesai visuomenėje kinta lėtai, ir taikant<br />

tiesinį modelį jie prognozuojami pakankamai gerai. Naudojant tiesinės regresijos modelį gaunama pirminė<br />

informacija apie tai, kaip tarpusavyje yra susiję priklausomas ir nepriklausomas kintamas, suteikianti galimybę<br />

atlikti prieţastingumo analizę.<br />

Tiesinė tiriamo kintamojo priklausomybė nuo nepriklausomo kintamojo išreiškiama tokia lygtimi:<br />

BVP;<br />

Čia – socialinės išlaidos (atskirais atvejais, sveikatos apsauga, švietimas, socialinė apsauga) proc.<br />

– regresijos koeficientai;<br />

– valstybės skolos ir BVP santykis proc.<br />

– atsitiktinė paklaida<br />

Vienas iš regresijos tinkamumo įvertinimo būdu yra determinacijos koeficientas. Kuo determinacijos<br />

koeficientas arčiau 1, tuo regresijos modelis geresnis, tuo daugiau priklausomo kintamojo kitimo galima<br />

paaiškinti nepriklausomojo kintamojo kitimu. Praktiškai taikant regresinę analizę, daţniausiai reikalaujama, kad<br />

determinacijos koeficientas būtų nemaţesnis kaip 0,25 (Boguslauskas, 2010). Modelio tinkamumas taip pat<br />

tikrinamas iškeliant hipotezę apie koeficientų lygybes nuliui. Šiuo atveju aktuali hipotezė apie b1 koeficiento<br />

lygybę nuliui, nes priešingu atveju (kai b1=0) tiriamas reiškinys nepriklauso nuo pasirinkto kintamojo. Hipotezė<br />

tikrinama t kriterijaus pagalba ir p reikšme. Jei p reikšmė maţesnė uţ pasirinktą reikšmingumo lygmenį, tuomet

198<br />

teigiama, kad b1 koeficientas reikšmingai skiriasi nuo nulio (Boguslaukas, 2010). Tyrimuose naudotas<br />

reikšmingumo lygmuo p≤0,05. Norint įsitikinti modelio tinkamumu buvo naudojama Durbin-Watson statistika,<br />

kurio pagalba tikrinta modelio paklaidų autokoreliacija. Durbin-Watson kriterijus kinta nuo 0 iki 4. Kuo šio<br />

kriterijaus reikšmė yra artimesnė 2, tuo maţesnė yra autokoreliacijos tikimybė. Jeigu paklaidos koreliuoja<br />

tarpusavyje, modelio rezultatai yra maţiau patikimi.<br />

Tyrimui naudojami duomenys apima 1995 – 2009 metus, tačiau atskirų šalių tyrimo laikotarpis skiriasi,<br />

nes nebuvo gauta duomenų apie kai kuriuos kintamuosius. Naudojami duomenys iš Lietuvos statistikos<br />

departamento ir Europos komisijos Eurostato duomenų bazių. Tai uţtikrina jų patikimumą ir vienodumą. Pagal<br />

2009 m. geguţės 25 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 479/2009 ir 2010 m. liepos 26 d. Tarybos reglamento (ES)<br />

Nr. 679/2010 nuostatas, susijusias su statistinių duomenų kokybe, taikant perviršinio deficito procedūrą ES šalys<br />

narės standartizuota forma turi pateikti metodologine prasme patikimą ir palyginamą statistiką apie valdţios<br />

sektoriaus deficitą ir skolą (Statistikos departamentas, 2010). Valstybės skola apibrėţiama kaip konsoliduota<br />

centrinės bei vietos valdţios ir socialinės apsaugos fondų prisiimtų, bet dar neįvykdytų turtinių įsipareigojimų<br />

vidaus ir uţsienio kreditoriams pagal paskolų, lizingo sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus<br />

suma. Duomenys apie valstybių socialines išlaidas gauti iš valstybių teikiamų statistinių ataskaitų pagal COFOG<br />

klasifikatorių, kuris valstybės išlaidas pagal funkcijas išskirsto į tokias grupes: 1. Bendros valstybės paslaugos. 2.<br />

Gynyba. 3. Viešoji tvarka ir visuomenės apsauga. 4. Ekonomika. 5. Aplinkos apsauga. 6. Būstas ir komunalinis<br />

ūkis. 7. Sveikatos apsauga. 8. Poilsis, kultūra ir religija. 9. Švietimas. 10. Socialinė apsauga.<br />

Siekiant nustatyti valstybės skolos poveikį socialinėms išlaidoms pasirinktos sveikatos apsaugos,<br />

švietimo ir socialinės apsaugos sritys. Valstybių skiriamoms išlaidoms socialinėms sritims įvertinti naudojamas<br />

atitinkamų išlaidų dalies nuo šalies BVP rodiklis. Atliekant tyrimą pasirinkti tokie socialinių išlaidų kintamieji:<br />

Sveikatos apsaugai skiriamų išlaidų dalis nuo BVP.<br />

Švietimui skiriamų išlaidų dalis nuo BVP.<br />

Socialinei apsaugai skiriamų išlaidų dalis nuo BVP.<br />

Valstybės skolos poveikio šalies socialinėms išlaidoms tyrimo rezultatai pateikti 1 lentelėje.<br />

Nagrinėjant valstybės skolos poveikį sveikatos apsaugos išlaidoms matyti, kad 14 ES šalių valstybės skolos ir<br />

BVP santykio pasikeitimas turi reikšmingos įtakos šalių išlaidoms skiriamoms sveikatos apsaugos sričiai. Reikia<br />

pastebėti, kad tas poveikis skirtingose šalyse yra skirtingas, iš to galime daryti prielaidą apie skirtingą ES šalių<br />

vykdomą sveikatos apsaugos politiką valstybės skolos atţvilgiu. Neigiamas valstybės skolos poveikis sveikatos<br />

apsaugos išlaidoms nustatytas Belgijoje, Danijoje, Airijoje, Ispanijoje, Italijoje bei Švedijoje. Teigiamą poveikį<br />

valstybės skolos didėjimas sveikatos apsaugos išlaidoms turėjo Čekijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Kipre,<br />

Maltoje, Olandijoje, Rumunijoje bei Slovėnijoje. Tiksliausiai regresijos modelis sveikatos apsaugos išlaidų<br />

kitimą nusako Belgijoje ir Kipre. Minėtose šalyse regresijos modelis paaiškina atitinkamai 74 proc. ir 75,7 proc.<br />

priklausomojo kintamojo dispersijos, o apskaičiuotas Durbin-Watson kriterijus parodė, jog šiose šalyse<br />

liekamųjų paklaidų autokoreliacijos nėra. Valstybės skolos ir BVP santykiui padidėjus 1 proc., sveikatos<br />

apsaugos išlaidos Belgijoje sumaţėja 0,024 proc. nuo BVP, o Kipre padidėja – 0,022 proc. nuo BVP.<br />

Valstybės skolos ir BVP santykio pasikeitimas turėjo reikšmingos įtakos 11 ES šalių išlaidoms švietimo<br />

sričiai. Neigiamas valstybės skolos didėjimo poveikis švietimo išlaidoms pasireiškė Vokietijoje ir Prancūzijoje.<br />

Teigiamą poveikį valstybės skolos lygio didėjimas turėjo: Lietuvoje, Čekijoje, Estijoje, Airijoje, Italijoje, Kipre,<br />

Austrijoje, Slovėnijoje bei Suomijoje. Lietuvoje švietimo išlaidų dalies nuo BVP kitimą 76,5 proc. paaiškina<br />

valstybės skolos santykio su BVP kitimas. Taip pat nustatyta, jog liekamųjų paklaidų autokoreliacijos nėra, todėl<br />

modelio rezultatų patikimumas nesumaţėja ir galime teigti, kad valstybės skolos santykiui su BVP padidėjus<br />

proc., švietimo išlaidų dalis nuo BVP išauga beveik 0,1 proc., kitiems veiksniams nekintant. Tai, kad augant<br />

skolai didėja dalis skiriama švietimo išlaidoms galima laikyti teigiamu dalyku, nes investicijos į mokslą,<br />

ţmogiškąjį kapitalą ateityje sudarys palankias galimybes ekonomikai vystytis bei augti.<br />

Iš 1 lentelėje pateiktų rezultatų matyti, kad 20 ES šalių valstybės skolos didėjimas turi reikšmingą<br />

poveikį valstybių išlaidoms skiriamoms socialinei apsaugai. Tik Italijoje valstybės skolos didėjimas sukelia<br />

neigiamą poveikį socialinės apsaugos išlaidoms. Kitose 19 šalių skolos poveikis minėtoms išlaidoms yra<br />

teigiamas. Tačiau apskaičiavus Durbin-Watson kriterijų paaiškėjo, jog daugelyje šalių egzistuoja<br />

autokoreliacijos tikimybė, todėl modelio rezultatai maţiau patikimi.

1 lentelė. Valstybės skolos poveikio socialinėms išlaidoms Europos sąjungos šalyse tyrimo rezultatai (sudaryta autoriaus)<br />

Valstybė N<br />

199<br />

Sveikatos apsauga Švietimas Socialinė apsauga<br />

Determinacijos<br />

koeficientas<br />

Regresijos<br />

koeficientas*<br />

p reikšmė<br />

Determinacijos<br />

koeficientas<br />

Regresijos<br />

koeficientas*<br />

p reikšmė<br />

Determinacijos<br />

koeficientas<br />

Regresijos<br />

koeficientas*<br />

Belgija 14 0,740 -0,0241 0,0000 0,096 0,0020 0,2800 0,303 0,0164 0,0438<br />

Bulgarija 9 0,109 -0,0223 0,3713 0,090 0,0035 0,4083 0,599 0,0532 0,0139<br />

Čekija 14 0,640 0,0678 0,0006 0,740 0,0475 0,0001 0,221 0,0460 0,0835<br />

Danija 15 0,518 -0,0343 0,0026 0,004 -0,0015 0,8349 0,490 0,0610 0,0034<br />

Vokietija 14 0,194 0,0337 0,1104 0,548 -0,0359 0,0023 0,044 -0,0407 0,4734<br />

Estija 14 0,194 0,1235 0,1173 0,774 0,4154 0,0000 0,449 0,4564 0,0091<br />

Airija 14 0,281 -0,0232 0,0499 0,325 0,0107 0,0319 0,389 0,0497 0,0169<br />

Graikija 14 0,518 0,0779 0,0034 0,185 0,0173 0,1250 0,656 0,2324 0,0004<br />

Ispanija 14 0,548 -0,0186 0,0026 0,096 0,0033 0,2869 0,318 0,0340 0,0354<br />

Prancūzija 14 0,792 0,0693 0,0000 0,679 -0,0549 0,0003 0,490 0,0747 0,0049<br />

Italija 14 0,780 -0,0863 0,0000 0,360 0,0091 0,0228 0,774 -0,0863 0,0000<br />

Kipras 14 0,757 0,0218 0,0001 0,430 0,0463 0,0098 0,656 0,1009 0,0005<br />

Latvija 13 0,040 0,0731 0,4962 0,168 0,0512 0,1609 0,029 -0,1338 0,5705<br />

Lietuva 10 0,073 0,0299 0,4428 0,765 0,0986 0,0008 0,539 0,3722 0,0161<br />

Liuksemburgas 15 0,000 0,0027 0,9368 0,004 -0,0053 0,8272 0,001 0,0094 0,9137<br />

Vengrija 14 0,084 0,0113 0,3167 0,044 -0,0098 0,4533 0,573 0,1085 0,0017<br />

Malta 14 0,810 0,0676 0,0000 0,281 0,0155 0,0517 0,679 0,0449 0,0003<br />

Olandija 14 0,348 0,0533 0,0269 0,004 -0,0013 0,8253 0,802 0,1217 0,0000<br />

Austrija 14 0,002 0,0082 0,8863 0,689 0,1146 0,0002 0,781 0,2180 0,0000<br />

Lenkija 7 0,109 0,0515 0,4558 0,004 -0,0063 0,8897 0,073 -0,1707 0,5639<br />

Portugalija 14 0,090 0,0271 0,3057 0,048 -0,0222 0,4564 0,624 0,2822 0,0008<br />

Rumunija 14 0,462 0,0987 0,0070 0,008 -0,0078 0,7446 0,000 -0,0034 0,9249<br />

Slovėnija 8 0,723 0,1005 0,0073 0,740 0,0994 0,0060 0,828 0,2854 0,0019<br />

Slovakija 14 0,116 -0,0252 0,2278 0,058 -0,0084 0,4072 0,250 0,0953 0,0710<br />

Suomija 14 0,176 -0,0259 0,1297 0,792 0,0459 0,0001 0,865 0,2654 0,0000<br />

Švedija 14 0,504 -0,0175 0,0046 0,240 0,0089 0,0762 0,672 0,1014 0,0003<br />

D. Britanija 14 0,010 -0,0149 0,7227 0,096 -0,0420 0,2773 0,476 0,0839 0,0064<br />

*paryškinti reikšmingi koeficientai esant 0,05 patikimumo lygiui<br />

p reikšmė

200<br />

Tiksliausiai regresijos modelis socialinės apsaugos išlaidų dalies nuo BVP kitimą nusako Slovėnijoje, nes<br />

determinacijos koeficientas pakankamai aukštas (0,828) ir apskaičiavus Durbin-Watson kriterijų nustatyta, kad<br />

liekamųjų paklaidų autokoreliacijos nėra. Minėtoje šalyje regresijos modelis paaiškina atitinkamai 82,8 proc.<br />

priklausomojo kintamojo dispersijos, o valstybės skolos ir BVP santykiui padidėjus 1 proc., socialinės apsaugos<br />

išlaidos padidėja beveik 0,29 proc. nuo BVP. Lietuvoje, kaip ir daugumoje ES šalių, augant įsiskolinimo lygiui<br />

didėja išlaidų dalis nuo BVP skiriama socialinei apsaugai. Natūralu, kad daţniausiai skolinamasi esant ekonomikos<br />

nuosmukiui ir tuo laikotarpiu socialinės apsaugos išlaidų poreikis stipriai išauga. Tačiau ilgą laiką skiriant lėšas<br />

„pravalgymui― ateityje valstybė gali nebepajėgti grąţinti skolų. Taip pat galime daryti prielaidą, kad ES valstybių<br />

ekonomikoms darosi vis sunkiau išlaikyti savo šalies socialinės apsaugos sistemas.<br />

Išvados<br />

Atliktas tyrimas parodė, kad ES šalyse reikšmingas neigiamas valstybės skolos poveikis sveikatos apsaugos<br />

išlaidoms nustatytas Belgijoje, Danijoje, Airijoje, Ispanijoje, Italijoje bei Švedijoje, švietimo išlaidoms – Vokietijoje<br />

ir Prancūzijoje, o socialinės apsaugos išlaidoms – tik Italijoje. Todėl šiose šalyse galime teigti, jog pasireiškia<br />

valstybės skolos našta ir didesnio įsiskolinimo reikėtų vengti. Lietuvoje valstybės skolos lygio didėjimas neigiamo<br />

poveikio neturėjo, o teigiamas poveikis nustatytas – švietimo ir socialinės apsaugos išlaidoms. Tai, kad augant skolai<br />

didėja dalis skiriama švietimo išlaidoms galima laikyti teigiamu dalyku, nes investicijos į mokslą, ateityje sudarys<br />

sąlygas ekonomikai augti. Tuo tarpu didėjanti socialinės apsaugos išlaidų dalis rodo, kad skolinamasi „pravalgymui―<br />

ir ateityje gali iškilti rimtų problemų valdant valstybės finansus.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. BOGUSLAUKAS, V. 2010. Ekonometrika. Kaunas: Technologija.<br />

2. BUDRYTĖ, A.; TURSA, L. 2002. Valstybės skolos raida, rizika ir priimtinumo lygis. Pinigų studijos. Nr. 4. p. 37 – 62 p.<br />

3. ČIBURIENĖ, J.; POVILAITIS, M. 2 . Valstybės skolos poveikis ekonomikai. Organizacijų vadyba: Sisteminiai tyrimai.<br />

Nr. 33. 23 – 34 p.<br />

4. Europos komisijos Eurostato duomenų bazė. [ţiūrėta <strong>2011</strong> sausio 15 d.] Prieiga per internetą:.<br />

<br />

5. LEVIŠAUSKAITĖ, K.; ARMANAVIČIUS, A. 2 1. Lietuvos valstybės skolos restruktūrizavimo galimybės, panaudojant<br />

šalies vertybinių popierių rinką. Organizacijų vadyba: Sisteminiai tyrimai. Nr. 20. 121 – 133 p<br />

6. LORA, E.; OLIVERA, M. 2007. Public debt and social expenditure: Friends or foes? Emerging Markets Review. No. 8. 299 –<br />

310 p.<br />

7. PATTILLO, C.; POIRSON, H.; RICCI, L. 2002. External Debt and Growth. Finance and Development. Vol. 39. No. 2.<br />

8. Statistikos departamentas. 2010. [ţiūrėta <strong>2011</strong> m. sausio 14 d.]. Prieiga per internetą: .<br />

9. THOMAS, A. 2006. Do Debt-Service Savings and Grants Boost Social Expenditures? IMF Working Paper 06/180.<br />

Summary<br />

Effect of the Public Debt on Social Expenditure in EU<br />

Given the current economic situation, there has been significant growth in public debt. Growth of public debt is often<br />

regarded the economic situation worsening and the poverty growth reason, because reduces the resources allocated to social<br />

sectors. The research showed that in the EU countries the public debt had a significant negative impact on the expenditure of<br />

health care in Belgium, Denmark, Ireland, Spain, Italy and Sweden, the expenditure of education - in Germany and France, and<br />

social security expenditure - only in Italy. Therefore, we can state that in these countries manifests debt burden and over<br />

indebtedness must be avoided. In Lithuania increasing debt ratio did not effect negatively but had the positive impact on<br />

education and social security expenditures. The fact that the growth of debt increases the expenditure of education can be<br />

considered as a positive element because investment in education will lead to future growth of economy. Meanwhile, increase of<br />

social security expenditure shows that the borrowing is "guzzle" and in the future it can lead to the serious problems in the<br />

management of public finances.<br />

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vilija Aleknevičienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

201<br />

AUDITO PASLAUGOS VERTINIMO EIGA<br />

Rasa Lukošiūnaitė<br />

Kauno Technologijos Universitetas<br />

Įvadas<br />

Audito paslaugos savybių vertinimo poreikį diktuoja šiuo metu tiek Lietuvoje, tiek vakarų Europoje<br />

susiformavusi nevienalytė, konkurencinė audito rinka. Lietuvoje, dėl istorinių prieţasčių, audito rinka formavosi<br />

gerokai vėliau, tačiau ir čia audito praktika atkeliavo su stambiosiomis įmonėmis, taip vadinamo „didţiojo ketverto―<br />

(„Price Waterhouse Coopers―, „Earnst&Yong―, „KPMG― ir „Deloitte Touche Tohmatsu―).<br />

2008-aisiais ekonominei krizei palietus Europos šalis ir bankrutavus audituotoms korporacijoms ir bankams<br />

(„LyondellBasell Industries―, „Parex Bank―, „Glitnir bank―, „Bradford & Bingley― ir pan.), išryškėjo svarbios audito<br />

rinkos problemos ir pradėtas kelti audito paslaugos savybių vertinimo klausimas („Ţalioji knyga - Audito politika.<br />

Per krizę įgyta patirtis―, 2010). Šioje srityje galimi keli poţiūriai – kaip visuomenė vertina audito paslaugą ir kaip ją<br />

vertina audituojamos įmonės.<br />

Audito specifiką atskirose srityse (nepriklausomumo, konfidencialumo, profesinės kompetencijos,<br />

atsakomybės ir pan.) grieţtai reguliuoja Buhalterių profesionalų etikos kodeksas bei Tarptautiniai audito standartai.<br />

Veikiant pagrindiniams laisvos rinkos principams ir egzistuojant įvairių finansinių organizacijų (Lietuvos auditorių<br />

rūmai (LAR), Europos buhalterių federacija (FEE), Tarptautinė buhalterių federacija (IFAC), prieţiūrai, audito<br />

rinkoje turi nusistovėti kompromisas tarp audito, kaip grieţtai priţiūrimo visuomenės informavimo, ekonominio<br />

uţtikrinimo ir stabilumo garanto, ir audito, kaip verslo.<br />

Dėl audito šakos „jaunumo― Lietuvoje audito paslaugos nėra visapusiškai išnagrinėtos moksliniu aspektu,<br />

todėl tikslinga susisteminti šios paslaugos savybes, kad būtų galima jas vertinti.<br />

Tyrimo tikslas – sudaryti audito paslaugos vertinimo eigą.<br />

Iškeltam tikslui pasiekti sprendţiami šie uţdaviniai:<br />

1. nustatyti ir sugrupuoti savybes, apibūdinančias audito paslaugą;<br />

2. išskirti vertinimo kriterijų grupes;<br />

3. sudaryti audito paslaugos vertinimo eigą.<br />

Tyrimo objektas – audito paslaugos savybės.<br />

Metodai – analizuojant Lietuvos audito rinką naudojami bendramoksliniai tyrimo metodai: sisteminė ir<br />

lyginamoji analizė. Audito paslaugos savybės išskiriamos atliekant <strong>mokslinė</strong>s literatūros tyrimą. Audito paslaugos<br />

vertinimo eigai sukurti naudojami indukcijos, dedukcijos, apibendrinimo bei loginio ir grafinio modeliavimo<br />

metodai.<br />

Rezultatai<br />

Sprendţiant pirmą uţdavinį, siekiama nustatyti ir sugrupuoti savybes, apibūdinančias audito paslaugą.<br />

Norint apibrėţti audito, kaip paslaugos savybes, galima remtis Lietuvos mokslininkų tyrinėjimais paslaugų srityje.<br />

Kindurys (1998) ir Pranulis (2000) pagrindinėmis paslaugos savybėmis išskiria neapčiuopiamumą, neatskiriamumą,<br />

nekaupimą bei heterogeniškumą. Hopenienė (2004) priduria nuosavybės nebuvimą, o Langvinienė (2008) dar<br />

papildo kliento dalyvavimu ir dalies produkto sukūrimu jo pastangomis, keblumu vertinant kokybę iki naudojimo,<br />

galimybe perduoti paslaugą per atstumą, elektroninėmis ar mechaninėmis priemonėmis.<br />

Gronroos (2001) apibūdindamas paslaugos esmę, atsiţvelgia į pagrindines paslaugų savybes ir apibrėţia<br />

paslaugą kaip, daugiau ar maţiau, neapčiuopiamą veiklą ar veiksmų seriją, pasireiškiančią vartotojui sąveikaujant su<br />

paslaugą teikiančiais tarnautojais, fiziniais ištekliais arba prekėmis, paslaugų teikimo sistemomis, kurios uţtikrina<br />

vartotojo problemos išsprendimą. Norint, kad paslauga rinkoje būtų konkurencinga, būtina suprasti jos savybes bei<br />

jos egzistavimo prielaidas.

202<br />

Tuo tikslu pirmiausiai susisteminamos audito paslaugos savybės, remiantis moksliniu poţiūriu. 1 lentelėje<br />

pateikiamos paslaugos savybės ir kaip šio savybės pasireiškia teikiant audito paslaugą.<br />

1 lentelė. Audito paslaugos savybės<br />

Neapčiuopiamumas<br />

Savybė Apibūdinimas Kaip savybė pasireiškia<br />

(A. Smith, 1876), (V. Kindurys,<br />

1998),<br />

(V. Pranulis, 2000),<br />

(P. Kotler, 2003),<br />

(L. Bagdonienė, R. Hopienė, 2003;<br />

2004),<br />

(N. Langvinienė, B. Vengrienė,<br />

2008)<br />

Neatskiriamumas<br />

(V. Fuschs, 1968), (J. P. Flipo ir Ch.<br />

Dumoulin, 1991), (V. Kindurys,<br />

1998), (V. Pranulis, 2000), (P.<br />

Kotler, 2003), (L. Bagdonienė, R.<br />

Hopienė, 2003; 2004), (N.<br />

Langvinienė, B. Vengrienė, 2008)<br />

Heterogeniškumas<br />

(V. Kindurys, 1998),<br />

(V. Pranulis, 2000),<br />

(P. Kotler, 2003),<br />

(L. Bagdonienė,<br />

R. Hopienė, 2003; 2004),<br />

(N. Langvinienė,<br />

B. Vengrienė, 2008)<br />

Nekaupimas<br />

(V. Kindurys, 1998),<br />

(V. Pranulis, 2000),<br />

(P. Kotler, 2003),<br />

(L. Bagdonienė,<br />

R. Hopienė, 2004),<br />

(N. Langvinienė,<br />

B. Vengrienė, 2008)<br />

Nuosavybės nebuvimas<br />

(T. M. Stanback, 1979).<br />

(N. Langvinienė, B. Vengrienė,<br />

2008)<br />

Paslaugų savybė, reiškianti, kad jų negalima pamatyti,<br />

paragauti, paliesti, išgirsti ar uţuosti tol, kol jų<br />

neįsigyji (Kotler, 2003). Šią savybę pirmasis 1876<br />

metais savo veikale „Tautų turtas― (angl. „The Wealth<br />

of Nations―) paminėjo A. Smith (Bagdonienė, 2004).<br />

Paslaugų neapčiuopiamumas arba nematerialus jų<br />

pobūdis rodo, kad jų negalima demonstruoti, stebėti,<br />

ragauti, išbandyti, transportuoti iki vartojant<br />

(Kindurys, 1998).<br />

Neatskiriamumas dar vadinamas vartotojo dalyvavimu<br />

(Kindurys, 1998; Bagdonienė, 2004) ar<br />

neatsiejamumu (Kotler, 2003). Anot Bagdonienės, šią<br />

savybę 1968 metais pirmasis nurodė V. Fuschs (2004).<br />

Tai paslaugų savybė, reiškianti, kad jos yra<br />

sukuriamos ir sunaudojamos tuo pačiu metu ir negali<br />

būti atskirtos nuo paslaugų teikėjų – ţmonių ar<br />

įrengimų (Kotler, 2003).<br />

Heterogeniškumas (nevienodumas), dar vadinamas<br />

kokybės kintamumu (Kindurys, 1998) arba kokybės<br />

nevienodumu (Kotler, 2003). Tai svarbi paslaugos<br />

savybė, reiškianti, kad jų kokybė gali labai skirtis,<br />

atsiţvelgiant į tai, kas, kada, kur ir kaip jas teikia<br />

(Kotler, 2003). Bagdonienė (2003) teigia, kad<br />

paslaugų skirtingumą sąlygoja skirtingi paslaugų<br />

deriniai, teikimo formos, terminai, nauda vartotojui ir<br />

kainų skirtumai, tačiau svarbiausia paslaugų<br />

heterogeniškumo prieţastis – ţmonių santykiai.<br />

Dar vadinamas negebėjimu išsaugoti paslaugų<br />

(Kindurys, 1998), nepatvarumu (Bagdonienė, 2004) ar<br />

trumpalaikiškumu (Kotler, 2003). Tai paslaugos<br />

savybė, reiškianti, kad jos negalima laikyti vėlesniam<br />

pardavimui ar naudojimui, todėl nekaupiamumas<br />

sukelia daug sunkumų planuojant šias paslaugas<br />

teikiančių įmonių pajėgumus ir daţnai paslaugas<br />

teikiančios įmonės savo pajėgumų pilnai nepanaudoja<br />

arba priešingai – nesugeba patenkinti išaugusios<br />

paklausos.<br />

Paslaugos turinį sudaro ne prekė, o tarpininkavimas<br />

taip gamintojo ir vartotojo arba tarp paslaugos teikėjo<br />

ir kliento.<br />

audito versle<br />

Audito paslaugai būdingas<br />

neapčiuopiamumas. Paslauga<br />

teikiama tam tikrą laiką, o kaip<br />

rezultatą, klientas gauna<br />

ataskaitą, kuri gali būti fizinė<br />

(popierinė, skaitmeninėje<br />

laikmenoje), tačiau yra tik<br />

paslaugos suteikimo įrodymas.<br />

Auditas šioje srityje yra<br />

ypatingas tuo, kad nors pačia<br />

paslauga galima naudotis tik<br />

jos teikimo metu, jos suteikimo<br />

rezultatu – ataskaita ar išvada –<br />

galima naudotis dar tam tikrą<br />

laiką po paslaugos suteikimo.<br />

Audito paslaugos kokybė gali<br />

skirtis ne tik atsiţvelgiant į<br />

skirtingas paslaugą teikiančias<br />

įmones, nevienodo lygio<br />

auditorių kompetencijas, tačiau<br />

net ir prie tų pačių sąlygų<br />

paslauga gali būti suteikta<br />

skirtingai dėl „ţmogiškojo<br />

faktoriaus― egzistavimo.<br />

Audito paslaugos rezultatas –<br />

ataskaita ar išvada – gali būti<br />

naudojamas ir pasibaigus<br />

paslaugos teikimo laikui, tačiau<br />

to tiesiogiai negalima laikyti<br />

paslaugos kaupimu.<br />

Audituojama įmonė gali turėti<br />

nuosavybė pretenzijų į audito<br />

išvadą, kaip galutinį audito<br />

paslaugos rezultatą, tačiau, kaip

Kliento dalyvavimas<br />

(N. Langvinienė,<br />

B. Vengrienė, 2008)<br />

Dalies produkto sukūrimas kliento<br />

pastangomis<br />

(N. Langvinienė, B. Vengrienė,<br />

2008)<br />

Galimybė suteikti paslaugą per<br />

atstumą<br />

(N. Langvinienė, B. Vengrienė,<br />

2008)<br />

203<br />

Tai nulemia paslaugos gamybos ir vartojimo vienovė.<br />

Klientas dalyvauja procese, kaip būtinas gamybos<br />

veiksnys, kaip visateisis paslaugų proceso dalyvis<br />

(Langvinienė, 2008).<br />

Klientai daţniausiai sukuria dalį produkto. Tai vyksta<br />

tiek fiziniu kliento dalyvavimu, tiek jo intelektiniu<br />

įnašu į paslaugos kūrimo procesą.<br />

Tam, kad nusipirkti paslaugą, nebūtina susitikti su<br />

teikėju ar tiekėju, tai gali įvykti interneto, telefono ar<br />

kitų priemonių pagalbą.<br />

minėta, audituojama įmonė<br />

nebūtinai yra klientas.<br />

Visuomenė patiria audito<br />

paslaugą, tačiau neperima<br />

jokios nuosavybės.<br />

Audito objektas daţniausiai yra<br />

tam tikra organizacija, kuri<br />

paprastai sutampa su klientu.<br />

Tačiau gali pasitaikyti atvejų,<br />

kai klientas ir objektas skiriasi.<br />

Jei taip nutiktų, klientas<br />

tiesiogiai procese nedalyvautų.<br />

Auditavimo metu klientas<br />

auditoriui teikia reikalingą<br />

informaciją, todėl nuo kliento<br />

dalyvavimo priklauso suteiktos<br />

paslaugos kokybė.<br />

Ši savybė auditui tinka tik iš<br />

dalies, nes tam tikri audito<br />

atlikimo metodai (darbuotoju<br />

apklausa, stebėjimas ir pan.)<br />

gali būti atliekami tik tiesiogiai.<br />

Sprendţiant antrą uţdavinį, siekiama išskirti vertinimo kriterijų grupes. Straipsnio autorės nuomone,<br />

tikslingiausia audito paslaugą apibūdinančias savybes vertinti trimis aspektais: marketingo, instituciniu ir<br />

technologiniu.<br />

Kadangi audito paslauga iš esmės visas paslaugos savybes, jai galima taikyti rinkodaros mokslininkų (J.<br />

McCarthy, 1960; V. Pranulis, 2000; N. Langvinienė, 2008; ir kiti) paplitusį paslaugos marketingo komplekso<br />

vertinimo modelį 7P („Booms & Bitner―, 1981).<br />

Paslauga (Product) (P1), į kurią įeina paslaugos sudedamosios dalys, t.y. tiek pagrindinė, tiek<br />

papildomos paslaugos, bei jų sąsajos, kokybės lygis, techninių bei ţmogiškųjų išteklių sąveika. Tiriamu<br />

atveju – audito ir visų papildomų paslaugų visuma.<br />

Kaina (Price) (P2), kurios dėka balansuojama paslaugų pasiūla ir paklausa, kainų diferenciacijos ar<br />

nuolaidų taikymas. Paslaugų kainų nustatymas susijęs su jų lygiu, nuolaidomis, komisiniais, mokėjimo<br />

terminais ir klientų suvokiama paslaugų verte, jų kokybe (Bagdonienė, Hopenienė, 2004; Kindurys,<br />

1998; Vitkienė, 2004).<br />

Vieta (Place) (P3) – paslaugų prieinamumo geografinis ir telekomunikacinis aspektai, darbo laikas.<br />

Paslaugų pateikimo, paskirstymo kanalai, jų veikimo zona taip pat susiję su paslaugų prieinamumu.<br />

Rėmimas (Promotion) (P4), kaip priemonių derinys, paslaugų savybių ir komunikacijos diegimas.<br />

Tiriamu atveju apima ir interaktyvius puslapius, reklamą, asmeninį pardavimą, pardavimų rėmimo<br />

veiklą ir kitus tiesioginius ir netiesioginius bendravimo su visuomene būdus.<br />

Dalyviai (People) (P5) (darbuotojai ir vartotojai) – darbuotojų kompetencija, komandinio darbas, jų<br />

elgsena, švietimasis, mokymasis, komunikavimo gebėjimai. Paslaugų vartotojų (klientų) dalyvavimas<br />

paslaugų teikimo procese, jų glaudūs ryšiai bei savotiškas bendradarbiavimas su paslaugų teikėjais.<br />

Procesas (Process) (P6), kiek standartizuotas ar individualizuotas, jo pobūdis, vartotojo įtraukimas.<br />

Fizinė aplinka (Physical Evidence) (P7) – tai aplinkos elementai, patogumas, įrengimai, nuorodos,<br />

firminis stilius, darbuotojų apranga ir kiti apčiuopiamumo ţenklai. („Booms & Bitner―, 1981; )

204<br />

Pagal kompleksinio prekės pasiūlymo teoriją, kuri grindţiama prekės, aptarnavimo bei komunikavimo<br />

sprendimais, audito versle svarbiausia dedamoji yra prekė (paslauga) kaip daugiausiai kompetencijų, išteklių ir kitų<br />

resursų reikalaujantį ir svarbiausia vartotojui, lyginant su kitomis kompleksinio pasiūlymo dedamosiomis. Dėl šios<br />

prieţasties antra audito paslaugos vertinimo metodikos sudėtinė dalis susidarys iš įmonės paslaugų paketo<br />

reglamentų kokybės vertinimo ir nustatys, kiek audito paslauga atitinka institucinius nurodymus bei visuomenės<br />

lūkesčius. Šioje dalyje audito verslo paslaugų paketo savybės išskirtos pagal Buhalterių profesionalų etikos kodekse<br />

bei Tarptautiniuose audito standartuose paminėtas sritis bei pasinaudojus įvairių autorių (V. Beattie, S. Fearnley,<br />

1995; S. Stungurienė, 2009; D. J. Staliūnienė, 2010; E. Gimţauskienė, 2010) straipsniuose apibūdintomis audito<br />

savybėmis.<br />

Apibendrinant audito paslaugos institucinę dalį paslaugos vertinimo eigoje, autorės nuomone, geriausiai<br />

apibūdinančios yra šios savybės:<br />

Nepriklausomumas, (A1) kaip visos įmonės nepriklausomumas nuo nedidelio rato klientų ar darbo ir<br />

privačių interesų maišymas ir pan.<br />

Patikimumas, (A2) kad paslaugos bus suteikiamos sutartu laiku, paţadų tesėjimas.<br />

Profesionalumas, (A3) kaip paslaugos formavimo, jos teikimo savybė, apimanti tiek personalo, tiek<br />

procesų veikas.<br />

Inovatyvios ţinios (A4) – geresnis jų pritaikomumas, ţinios apie naujus metodus ar būdus, bet ir jų<br />

taikymas, adaptavimas, teisinės, mokestinės ir kitų reikalingų aplinkų ţinios.<br />

Konfidencialumas, (A5) tai ne tik kliento paslapčių saugojimas, bet visos papildomos informacijos apie<br />

klientą valdymas, kompiuterinių duomenų bazių apsauga ir an.<br />

Aukštas darbo intensyvumas, (A6) produktyvus darbas, teikiantis pasitenkinimą klientui sparčiu<br />

progresu taupant tiek laiko, tiek kitus išteklius.<br />

Kontaktų stiprumas (A7) – tai kontaktai pirmiausia su klientu, jų nuolatinis palaikymas, kontaktavimas<br />

klientui patogiu metu, kliento įtraukimas.<br />

Paslaugų asortimentas (A8), jo dydis, papildomų paslaugų svarba įmonės veiklai ir jų kokybė.<br />

Audito versle dėl finansinių sunkumų, kuriuos sukelia sezoniškumo problemos, ar dėl kliento papildomų<br />

poreikių pildymo formuojamos ir papildomos paslaugos, tačiau pačio verslo kilmės prieţastis vis tik yra audito<br />

paslaugos teikimas. Dėl šios prieţasties trečia audito paslaugos vertinimo eigos dalis bus skirta audito paslaugos<br />

savybėms technologiniu aspektu vertinti. Tam išskiriamos tokios esminės audito savybės (V. Beattie, S. Fearnley,<br />

1995; D. J. Staliūnienė, 2010; E. Gimţauskienė, 2010):<br />

Kokybės kontrolės prieţiūra (B1) – kontrolės aparato efektyvumas, veiksmingumas. Labai svarbi<br />

savybė, nes auditas kaip paslauga, yra „gaminamas― ir „vartojamas― tuo pačiu metu.<br />

Paslaugos prieinamumas (B2) – kliūčių uţmegzti ryšį nebuvimas, fizinis prieinamumas, pvz. kokioje<br />

vietoje įsikūrusi (mieste, uţmiestyje), laukimo eilių nebuvimas ir pan.<br />

Konsultavimas, perţiūros, diskusijos (B3) – kiek laiko ir išteklių skiriama pastangoms suvokti kliento<br />

problemas ir reikmes, jam patarti, sumaţinti jo riziką, abejones.<br />

Specialių audito uţduočių vykdymas (B4) – gebėjimas vykdyti ne tik standartines, bet ir sudėtingas<br />

audito uţduotis, realių uţsakymų pritraukimas, konkursų joms atlikti laimėjimas.<br />

Prisitaikymas vartotojo poreikiams (B5) – pasiruošimas skirtingų klientų situacijoms, skirtingo pobūdţio<br />

įmonių auditavimo metodikos sudarymas, skirtingos kompetencijos personalo turėjimas ir pan.<br />

Darbų pasiskirstymas (B6) – tai atitinkamos kompetencijos parinkimas atitinkamoms uţduotims,<br />

gebėjimas specializuotis ir dėl to didinti naudą ir įmonei ir klientui.<br />

Sujungus šiuos tris audito paslaugos vertinimo aspektus, suformuota audito paslaugos savybių vertinimo<br />

eiga, kuria naudodamasi įmonė gali įvertinti savo teikiamos paslaugos konkurencingumą artimiausių konkurentų<br />

atţvilgiu pagal paslaugos marketingo, institucinio atitikimo ir technologinius aspektus. Tačiau tam, kad ši eiga<br />

turėtų praktinę naudą, reikalingi rinkos tyrimų duomenys. Juos išanalizavus ir grafiškai apdorojus, galima (1)

205<br />

nustatyti įmonės marketingo komplekso atotrūkį konkurentų atţvilgiu; (2) nustatyti, kurias savybes vystyti, norint<br />

sėkmingai konkuruoti.<br />

Tyrimas turėtų būti atliekamas sudarant anketą. Anketos taikymas leidţia standartizuoti apklausą į bendrąją<br />

dalį ir tris dalis, kuriose vertinimas atliktinas 10 balų skalėje atotrūkio metodu. Respondentai: audito įmonių vadovai<br />

ar kiti kompetentingi darbuotojai, kurie audito paslaugos savybes vertintų artimiausių konkurentų atţvilgiu. Jei<br />

įmanoma gauti tinkamai apdorotų statistinių duomenų, pirmo, antro ar/ir trečio eigos ţingsnio gali neprireikti.<br />

Reikia atlikti, jei nėra<br />

galimybės gauti<br />

analogiškos informacijos<br />

1 pav. Audito paslaugos savybių vertinimo eiga<br />

Audito paslaugos vertinimas gali pasitarnauti tiek atskiriems audito verslo vienetams, tiek ekonominiams<br />

rinkos tyrimams:<br />

Anketos bendroje (1) dalyje galima įvertinti įmonės padėtį rinkoje, ir strateginius tikslus nustatinėti<br />

remiantis geriausia praktika. Šioje anketos dalyje padėčiai įvertinti galima pasirinkti tokius rodiklius kaip klientų<br />

skaičius per metus ar nuolatinių klientų skaičius, įmonės veiklos laikas, vidutinės metinės pajamos. Jeigu<br />

respondentų būtų prašoma pateiktas savybes išreitinguoti pagal svarbą klientams, galima nustatyti, ar sutampa reali<br />

audito paslaugos tobulinimo kryptis su klientų lūkesčiais tiek globaliai rinkose, tiek atskiros įmonės. Metinėmis<br />

apyvartomis bei darbuotojų skaičiumi apibrėţus tiriamų įmonių dydį, galima nustatyti savybių kokybinius skirtumus<br />

tarp skirtingų dydţių įmonių. Toks tyrimas pasitarnautų visuomenei ar klientams prioritetą teikiantiems tam tikrų<br />

audito paslaugos savybių kokybei.<br />

Kitos anketos dalys (2) būtų skirtos įvertinti savo teikiamos paslaugos konkurencingumą artimiausių<br />

konkurentų atţvilgiu pagal paslaugos marketingo, institucinio atitikimo ir technologinius aspektus atotrūkio<br />

metodu taikant 10 balų skalę. Matematiškai rezultatai palyginami rinkos tyrimo įverčiais – vertinimo intervalą gali<br />

pasirinkti tyrėjas, atsiţvelgiant į tikslumo poreikį. Duomenys gali būti apdorojami įvairiomis elektroninėmis<br />

skaičiavimo sistemomis.<br />

Išvados<br />

1. Audito paslaugos savybių išskyrimas<br />

2. Vertinimo kriterijų išskyrimas<br />

3. Tyrimo atlikimas rinkoje, kurioje<br />

veikia įmonė(-ės)<br />

4. Audito paslaugos įmonėje įvertinimas<br />

pagal pateiktus kriterijų rinkinius<br />

5. Įmonės rezultatų ir apdorotų įverčių<br />

palyginimas (grafiškai, matematiškai)<br />

6. Nustatoma, kurios savybės audito rinkoje<br />

labiausiai išvystytos, palyginama su įmonės<br />

situacija<br />

7. REZULTATAS:<br />

� Nustatomas įmonės marketingo komplekso, institucinio atitikimo bei technologinis atotrūkis konkurentų<br />

atţvilgiu;<br />

� Nustatoma, kurias savybes vystyti, norint sėkmingai konkuruoti.<br />

1. Nustačius ir sugrupavus audito paslaugos savybes, matyti, kad jos daugumoje aspektų nesiskiria nuo<br />

kitų paslaugų savybių. Nors audito paslauga iš esmės atitinka visas paslaugos savybes, tačiau yra specifinė paslauga,<br />

reikalaujanti daug kompetencijų bei nematerialiųjų išteklių. Šios paslaugos kokybinės savybės formuoja vertę<br />

vartotojui, uţtikrina visuomenės narius, priimančius spendimus audituotų ataskaitų pagrindu.<br />

2. Išskirtos 3 vertinimo kriterijų grupės. Audito verslo paslaugos savybes galima vertinti:<br />

kaip paslaugos marketingo kompleksą (konkurencinę dalį), kaip specifinę audito paslaugą

206<br />

(institucinę dalį) ir kaip verslo paslaugų paketą (technologinę dalį) arba šiuos aspektus<br />

apjungiant.<br />

3. Sudaryta audito paslaugos vertinimo eiga leidţia vertinti audito paslaugos būklę visais trim aspektais,<br />

pagal juose išskirtus kriterijus. Vertinimo balais sistema sudaro sąlygas lygintis su konkurentais ir nustatyti, kurias<br />

savybes vystyti, norint sėkmingai konkuruoti.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. Bagdonienė L., Hopenienė R., Paslaugų marketingas ir vadyba // Kaunas, technologija, 2004.<br />

2. Beattie, Vivien; Fearley, Stella. The importance of audit firm characteristics and the drivers of auditor change in UK listed<br />

companies // Accounting and Business Research. Vol. 25. No. 100. pp. 227-2.19. 1995<br />

3. Damulienė A. Paslaugų marketingas: turizmas // Vilnius, 1996.<br />

4. Gronroos, Ch., Adopting a service logic for marketing // Marketing Theory, Vol. 6, No. 3, 2006, pp. 317-333<br />

2. Kindurys V. Paslaugų marketingas: teorija ir praktika // Vilniaus universiteto leidykla, 1998.<br />

3. Kotler P., Rinkodaros principai // Kaunas, Poligrafija ir informatika, 2003.<br />

4. Langvinienė, N., Vengrienė B. Paslaugų teorija ir praktika // Technologija, 2008.<br />

5. Maţeikaitė R. Paslaugų marketingo pagrindai. Vilnius, Infosiūlas, 2001.<br />

6. Power, M., The Audit Society– Rituals of Verification. Oxford, Oxford Univesity Press, 1999.<br />

7. Pranulis V. Marketingas. Vilnius, The Baltic Press, 2000.<br />

8. Pranulis V. Marketingo tyrimai. Vilnius: Kronta, 1998.<br />

9. Vitkienė E. Paslaugų marketingas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2004.<br />

10. Staliūnienė, J. D.; Stungurienė, S. Audito kainos klientui modeliavimas taikant regresijos modelius su binariniais<br />

kintamaisiais // Economics and management = Ekonomika ir vadyba [elektroninis išteklius] / Kaunas university of<br />

technology. Kaunas : Technologija. ISSN 1822-6515. 2009, no. 14, p. 108-115. [Business Source Complete; Current<br />

Abstracts; TOC Premier; 0,500].<br />

11. Staliūnienė, J. D. Rizikos įţvalgos teorinis tyrimas vidaus ir išorės audito technologijoje // Economics and management =<br />

Ekonomika ir vadyba [elektroninis išteklius] / Kaunas university of technology. Kaunas : Technologija. ISSN 1822-6515.<br />

2009, no. 14, p. 100-107. [Business Source Complete; Current Abstracts; TOC Premier; 1,000].<br />

12. Staliūnienė, J. D., Stungurienė, S. Ţinių vadybos strategijų modeliavimas ir taikymas audito rizikai valdyti // Ekonomika ir<br />

vadyba - 2007 = Economics and management - 2007 : [12-osios] tarptautinės <strong>mokslinė</strong>s konferencijos pranešimų medţiaga<br />

[Elektroniniai ištekliai]. ISSN 1822-6515. 2007. p. 114-121.<br />

13. Staliūnienė, J. D., Gimţauskienė E. Model of core competence ranking in audit business // ISSN 1392 – 2785 Inzinerine<br />

Ekonomika-Engineering Economics, 2010, 21(2), 128-135<br />

14. Ţalioji knyga. Audito politika. Per krizę įgyta patirtis. Briuselis, 2010.10.13 KOM (2010) 561 galutinis.<br />

Summary<br />

The Assessment of Audit Services<br />

Audit services are the most important ones in audit business. Many entrants in the market directly depend on the right<br />

assessment of audit services and as the reality presents itself as the economic crisis in 2007-2010, we can see many enterprises<br />

goning down, thou their audit reports have been positive. As the most important part of value creation is the service component, it<br />

is crucial to analyse it more ant to have the right methodology for it.<br />

The audit services can be valuated as services in 7P marketing complex. Institutional responsibilities should also be<br />

fulfilled at the most, as they reflect the quality of information for community. The third part of valuation methodology should<br />

consist of specific audit services competences known as core competences and it should valuate the quality of technical services<br />

matters.<br />

Mokslinio darbo vadovė: lekt. Jolanta Dalia Staliūnienė (Kauno Technologijos Universitetas)

207<br />

PAJAMŲ IŠ PELNO MOKESČIO LIETUVOJE IR ESTIJOJE<br />

PALYGINAMOJI ANALIZĖ<br />

Vilma Martūzaitė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Valstybės funkcijų vykdymui būtini atitinkami finansiniai resursai, kurių svarbiausias šaltinis yra valstybės<br />

pajamos. Siekiant kuo daugiau surinkti lėšų valstybės funkcijoms vykdyti, ieškomi būdai, kai tai padaryti efektyviai<br />

ir veiksmingai. Šiuo metu LR biudţeto pajamas formuoja keturi pagrindiniai mokesčiai, bet pelno mokestis sulaukia<br />

daugiausiai atgarsių dėl neigiamos įtakos verslui. Todėl vis daţniau diskutuojama, ar pelno mokestis naikintinas, ar<br />

ne. Tačiau kuo toliau, tuo sunkiau rasti kompromisą tarp valdţios ir mokesčių mokėtojų. Valdţia skundţiasi, kad<br />

programoms vykdyti trūksta lėšų, o mokėtojai, kad mokesčio bazės nepastovumas, sudėtingas apskaičiavimas<br />

eikvoja išteklius, mokesčio našta vis sunkiau uţgula pečius. Tad idealų mokestį surasti sunku. Siekiant priartėti prie<br />

vieningos nuomonės, siūloma remtis Estijos patirtimi – įvertinti, ar pelno mokesčio reformos (mokesčio<br />

panaikinimo) įvykdymas turėjo teigiamos įtakos valstybės pajamoms ir padėjo pritraukti uţsienio investicijų.<br />

Tyrimo tikslas – įvertinti pajamų iš pelno mokesčio surinkimo pokyčius reformavus pelno mokestį<br />

Lietuvoje ir Estijoje.<br />

Iškeltam tikslui pasiekti sprendţiami šie uţdaviniai:<br />

– nustatyti pagrindinius skirtumus tarp Lietuvos ir Estijos pelno apmokestinimo;<br />

– palyginti pajamų iš pelno mokesčio surinkimą Lietuvoje ir Estijoje;<br />

– įvertinti Lietuvoje ir Estijoje surenkamo pelno mokesčio sistemos efektyvumą.<br />

Tyrimo objektas – pajamos iš pelno mokesčio.<br />

Metodai – taikomas <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizės ir sintezės, palyginimo, grafinis vaizdavimas bei<br />

aprašomasis metodai.<br />

Rezultatai<br />

Dar iki 2000 m. aktyviai buvo svarstomi projektai dėl pelno mokesčio įstatymo pakeitimų ne tik Lietuvoje,<br />

bet ir kitose Europos Sąjungos valstybėse. LR Vyriausybės 2000-2004 m. programoje buvo numatyta atsisakyti<br />

juridinių asmenų pelno mokesčio, apmokestinant dividendus. Įmonių mokamas pelno mokestis daţnai vadinamas<br />

vienas kenksmingiausių, klastingiausių, neefektyviausių mokesčių. Todėl Laisvosios rinkos institutas siūlė panaikinti<br />

pelno mokestį dėl maţėjančios dalies mokestinėse pajamose, painaus mokesčio apskaičiavimo, brangaus<br />

administravimo, nesunkaus mokesčio mokėjimo išvengimo ir kt. Šiuo klausimu pasisakė ne vienas <strong>mokslininkas</strong> (A.<br />

Novošinskienė, A. Ūsienė, K. Purvinskas, D. Pranckėnienė, E. Buškevičiūtė, V. Pukelienė). Teigiama, kad bendrovių<br />

pelno mokestis kenkia jį taikančių šalių ekonomikai, nes atveria daug kelių nemokėti mokesčio, maţinant našumą;<br />

yra neteisingas, nes sąlygoja mokesčių skirtumus, kurie neatitinka visuotinai pripaţįstamo bei tinkamo vyriausybės<br />

išlaidų paskirstymo. Siūloma panaikinti ţalingą pelno mokesčio poveikį vien dėl to, kad verslininkystė yra<br />

kiekvienos klestėjimo siekiančios tautos vienas gyvybingiausių ūkio augimo elementų ir nevalia jo griauti<br />

(Buškevičiūtė, 1998). K. Purvinsko teigimu, šio mokesčio teisingą apskaičiavimą ir sumokėjimą į valstybės biudţetą<br />

apsunkina bei komplikuoja tai, kad juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo nuostatos buvo keičiamos net 79<br />

kartus. Laisvosios rinkos instituto teigimu, šis mokestis prarado savo funkciją – pelnyti pajamų biudţetams,<br />

įgyvendinti socialinį teisingumą, apsaugoti nuo grobikiškų pelno siekiančių įmonių uţmojų. Kadangi šis mokestis<br />

atlieka biudţeto pajamų saugiklio funkciją tik iš dalies ir pernelyg brangiai (Laisvosios rinkos institutas, 2008).<br />

Tačiau A. Novošinskienės (2001) nuomone, pelno mokesčio nepanaikinimas turėjo argumentų:<br />

apmokestinant dividendus, netolygioje padėtyje atsiduria individualios įmonės ir akcinės bendrovės,<br />

nes individualios įmonės dividendų neskaičiuoja;

208<br />

panaikinus pelno mokestį ir apmokestinus dividendus, valstybės pajamos sumaţės, nes dividendus<br />

gauna tik trečdalis akcininkų;<br />

daugelyje šalių vyrauja tiesioginiai mokesčiai, todėl pelno mokesčio panaikinimas ir perėjimas prie<br />

pagrindinio netiesioginio pridėtinės vertės mokesčio yra neteisingas dėl mokesčio naštos perkėlimo<br />

gyventojams.<br />

Darbo autorė neneigia, kad pelno mokestis turi daug trūkumų. Esamus trūkumus reikia taisyti, supaprastinti<br />

mokesčio apskaičiavimą, teisės aktuose siekti aiškumo, paprastumo, maţinti mokesčio administravimo išlaidas.<br />

Tačiau darbo autorė pritaria ir tam, kad pelno mokestis turi ir „gerąją― savybę – padeda nugriebti dalį monopolinių<br />

įmonių pelnų, kurių mūsų šalyje išties nemaţai. Tai yra efektyvi antimonopolinės politikos priemonė, kuri pagerina<br />

socialinį mokesčių sistemos teisingumą.<br />

Kadangi skubotas mokesčių sistemos sukūrimas ir vėlesnės jos reformos nepasiekė tikslo – sukurti aiškią,<br />

lanksčią bei stabilią mokesčių sistemą, reikėjo keisti pelno mokesčio įstatymą arba jo atsisakyti. Tad nuo 2002 m.<br />

sausio mėn. trečioji mokesčių sistemos reforma susijusi su Europos Sąjungos apmokestinimo nuostatų<br />

harmonizavimu buvo pradėta naujuoju pelno mokesčio įstatymu.<br />

2009 m. Estijoje didţiausią mokestinių pajamų dalį sudaro pridėtinės vertės mokestis – 53 proc., antrasis –<br />

akcizas 27 proc., trečiasis – pelno mokestis 11 proc., ketvirtasis – gyventojų pajamų mokestis 7 proc. Dar iki 1994<br />

m. sausio 1 d. gyventojų pajamų mokestis ir pelno mokestis buvo reglamentuojami dviejų skirtingų teisės aktų. 1993<br />

m. rugsėjo 8 d. Estijos Parlamentas priėmė Naująjį pajamų mokesčio įstatymą, kuris reglamentuoja gyventojų ir<br />

įmonių pajamų mokestį. Tačiau šis įstatymas buvo keičiamas 34 kartus ir kai kurie įstatymo pakeitimai turėjo<br />

neigiamos įtakos apmokestinamai bazei, pajamų įstatymo nuostatos tapo neveiksmingos ir grėsė konkurencijos<br />

iškraipymu. Todėl buvo būtina parengti Naująjį pajamų mokesčio įstatymą (Lehis ir kt., 2008). 2000 m. sausio 1 d.<br />

įsigaliojęs pajamų mokesčio įstatymas sąlygojo unikalią Pelno mokesčio sistemą Estijoje. Pagrindinė prieţastis<br />

skatinusi atsisakyti pelno mokesčio buvo palengvinti verslo vystymąsi ir pritraukti investuotojų.<br />

1 lentelė. Lietuvos ir Estijos pelno apmokestinimo palyginimas (sudaryta autorės)<br />

Mokesčio sistemos<br />

elementas<br />

Mokesčio subjektas Visi juridiniai asmenys, įskaitant neribotos civilinės<br />

Lietuva Estija<br />

Nuo 2002 01 01 Nuo 2000 01 01<br />

atsakomybės juridinius asmenis – individualias įmones<br />

ir ūkines bendrijas<br />

Estijos įmonės ir nuolatinę buveinę Estijoje<br />

turinčios uţsienio įmonės (įskaitant ir<br />

filialus)<br />

Mokesčio objektas Visos Lietuvoje ir uţsienyje uţdirbtos įmonių pajamos Pelno paskirstymas - dividendai ir kiti pelno<br />

Mokesčio tarifas Pagrindinis pelno mokesčio tarifas – 15%; uţsienio<br />

bendrovių pajamoms ,,prie šaltinio― taikomas 10%<br />

tarifas; vienetų, kurių vid. darbuotojų skaičius neviršija<br />

10, o pajamos 1 mln. Lt, apmokestinamajai pelno daliai,<br />

atitinkančiai 25 tūkst. Lt – 0%, o likusiai daliai – 15%.<br />

paskirstymai; pajamų natūra gavimas;<br />

dovanos; dotacijos; negamybinės sąnaudos;<br />

likvidavimo pajamos; mokėjimai, susiję su<br />

įmonės akcijų maţinimu arba išpirkimu.<br />

Mokesčio tarifas – 21%.<br />

Mokestinis laikotarpis Mokestiniai metai Mokestinis mėnuo<br />

Lengvatos lengvatų, susijusių su uţsienio kapitalo investicijomis,<br />

taikymas pratęstas iki 2003 m. mokestinio laikotarpio<br />

pabaigos; apmokestinamojo pelno maţinimas dėl<br />

vykdomo investicinio projekto; lengvatos ţemės ūkio<br />

įmonėms, laisvosioms ekonominėms zonoms, įmonėms,<br />

kuriose dirba riboto darbingumo asmenys; pinigines ir<br />

Pajamų mokesčiu neapmokestinami<br />

dividendai arba mokėjimai susiję su akcijų<br />

maţinimu, jų išpirkimu arba likvidavimu<br />

apibrėţti Pajamų mokesčio įstatyme § 50<br />

(1 1 ),(2 1 ) and § 53 (4 1 ),(4 7 ) Ši privilegija<br />

taikoma nuolatiniams ir nenuolatiniams

Nuostolių perkėlimo<br />

tvarka<br />

Dividendų<br />

apmokestinimo tvarka<br />

209<br />

pinigines ir daiktines loterijas rengiančioms įmonėms ir<br />

kredito unijoms taikymas pratęstas iki kol bus priimtas<br />

atskiras Lietuvos Respublikos Seimo sprendimas.<br />

juridiniams asmenims, veikiantiems per<br />

Estijoje esančią nuolatinę buveinę.<br />

Lengvatos riba 10 proc.<br />

Nuostoliai perkeliami neribotai Paskirstymai negalimi, turint ankstesnių<br />

Dividendams taikomas 15% tarifas; neapmokestinami<br />

dividendai, kurie išmokami savininkams, valdantiems<br />

10% įmonės akcinio kapitalo (dalyvavimo išimtis);<br />

įtvirtintas dvigubo apmokestinimo vengimo principas<br />

metų nuostolių<br />

Estijoje pritaikyta naujoji pelno mokesčio sistema skiriasi nuo Lietuvoje taikomos tradicinės sistemos tuo,<br />

kad pelnas nėra apmokestinamas uţdirbimo momentu, atvirkščiai apmokestinimas yra atidedamas iki pelno<br />

paskirstymo. Be to, išlaidos nėra susietos su komercine veikla, dėl to jos negali būti atskaitomos. Mokslininkų L.<br />

Lehis, I. Klauson, H. Pahapill, E. Uustalu (2008) nuomone, tradicinės sistemos išraiška yra tik techninė, todėl<br />

Estijoje taikoma pelno mokesčio sistema lengviau pritaikoma mokesčių mokėtojams ir mokesčių administracijai. Be<br />

to, dėl įvykdytos pelno mokesčio reformos, nevienodas poţiūris į juridinius asmenis buvo pašalintas, nes visos<br />

mokesčių lengvatos buvo panaikintos.<br />

Autoriai L. Lehis, I. Klauson, H. Pahapill ir E. Uustalu (2008) išskiria pagrindinius Estijos pelno mokesčio<br />

sistemos privalumus:<br />

yra paprasta ir lengva suprasti bei administruoti dėl minimalaus išimčių skaičiaus ir pelno apmokestinimo<br />

atidėjimo nuo momento, kai jis uţdirbtas, iki jo paskirstymo;<br />

pagal Lietuvos tradicinę pelno mokesčio sistemą tam, kad apskaičiuoti apmokestinamąją sumą, visų<br />

pirmiausia, pelnas yra apskaičiuojamas pagal apskaitos principus, o tada remiantis mokesčių principais (tam<br />

tikros išlaidos didina apmokestinamąją vertę). Estijoje paskirstytasis pelnas atspindi komercinį pelną ir dar<br />

neatskaitytos išlaidos apmokestinamos grynųjų pinigų pagrindu. Taigi, pagrindinis skirtumas atrodytų yra<br />

laiko parinkimas;<br />

pagal LR pelno mokesčio įstatymą, jei mokestiniais metais gaunami mokestiniai nuostoliai, šių nuostolių<br />

suma perkeliama į kitus metus neribotą laikotarpį. O Estijos Komercijos kodekse nurodoma, kad pelnas gali<br />

būti paskirstomas su sąlyga, kad nėra ankstesnių metų nuostolių, todėl nėra poreikio specialioms taisyklėms,<br />

reglamentuojančioms nuostolių perkėlimą. Taigi, jei įmonė patyrė nuostolių ankstesniais laikotarpiais, pelnas<br />

negali būti paskirstomas ir dėl to nėra objekto apmokestinimui.<br />

Nors naujosios sistemos tikslas buvo palikti daugiau galimybių įmonėms investuoti bei skatinti uţsienio<br />

investicijas, tačiau Olev Raju išskiria pagrindinį jos trūkumą – valstybės biudţeto pajamų ir socialinių išmokų<br />

sumaţėjimas. Tačiau darbo autorės nuomone, šiandien pagrindinį vaidmenį vaidina privatus verslas, valstybės<br />

biudţetas, valstybės finansuojamų sričių būklė, kurie yra glaudţiai susiję dalykai. Todėl skatinant verslą investuoti,<br />

pritraukiant daugiau tiesioginių uţsienio investicijų skatinamas gerovės augimas dėl naujai sukurtų darbo vietų,<br />

įgalintos technologijos sklaidos, išaugusios konkurencijos šalies rinkoje, spartesnio ţmogiškojo kapitalo<br />

kvalifikacijos ir ţinių augimo, o tai savo ruoţtu veda prie šalies ūkio ekonominio efektyvumo bei didesnių mokesčių<br />

surinkimo.<br />

Lietuvos pelno mokesčio įstatyme nuo 2002 m. iš naujo apibrėţta mokesčio subjekto sąvoka. Į mokesčio<br />

subjekto sąvoka įtraukti visi juridiniai asmenys – tiek neribotos civilinės atsakomybės, tiek individualios įmonės ir<br />

ūkio bendrijos. Siekiant išvengti dvigubo apmokestinimo, nuo 2002 m. į apmokestinamąsias pajamas įtraukiamos ne<br />

tik Lietuvoje uţdirbtos pajamos, bet ir uţsienyje ir uţsienyje. Pastebėta ir tai, kad nuo 2002 m. nebeliko lengvatos<br />

investiciniam pelnui taikyti 0 proc. tarifą. Po ilgo laiko Vyriausybė nusprendė skatinti verslą vystytis, plėstis,<br />

diegiant naujas technologijas, todėl įgyvendino vieną iš lengvatų, t.y. apmokestinamojo pelno maţinimas dėl<br />

vykdomo investicinio projekto. Manoma, kad lengvatinių sąlygų sudarymas padeda paskirstyti apmokestinimo naštą,<br />

sukurti socialinę ir ekonominę infrastruktūrą - vieną iš pagrindinių sėkmingos ūkio plėtros prielaidų. D. Štreimikienė

210<br />

ir A. Mikalauskienė (2006) pritaria, kad siekiant pritraukti kuo daugiau kapitalo į pačią šalį, reikia taikyti daugybę<br />

lengvatų. Tačiau K. Purvinskas prieštarauja šiam argumentui. Jis teigia, kad dar 1998 m. naikinant mokestinį pelną,<br />

panaudotą investicijoms, buvo prognozuojama, kad bus sukurta daug darbo vietų, įdarbinti bedarbiai, padidės<br />

investicijos ir valstybės pajamos, tačiau tai neįvyko. Priešingai, per šį laikotarpį padvigubėjo bedarbių skaičius,<br />

samdomiems darbuotojams darbo uţmokesčio išmokėta 535 mln. Lt maţiau, o valstybės biudţetas neteko per 700<br />

mln. Lt pajamų, todėl jo nuomone, jau nuo 2002 m. pradţios reikėjo atsisakyti pelno mokesčio (K. Purvinskas,<br />

2001).<br />

Pelno mokesčio surinkimą bei mokesčio dalį mokestinėse pajamose rodo 1 pav. Abiejų valstybių<br />

mokestinėse pajamose pelno mokestis sudaro nuo 3 iki 13 proc. Tačiau didelis atotrūkis tarp pajamų iš pelno<br />

mokesčio pastebimas 2003 m., kuriam galėjo turėti įtakos 2002 m. pelno mokesčio įstatymo nuostatų pakeitimai.<br />

Analizuojant pajamas iš pelno mokesčio 2000 – 2009 m., nustatyta, kad maţiausiai pelno mokesčio buvo<br />

surinkta 2001 m. Lietuvoje – 72,31, Estijoje – 47,82 mln. EUR, o daugiausiai 2008 m. Lietuvoje – 842,84, Estijoje –<br />

266,26 mln. EUR. Iš pateikto paveikslo matyti, kad nuo 2003 m. Lietuvoje ir Estijoje šio mokesčio buvo surenkama<br />

daugiau. Darbo autorės nuomone, natūralu, kad 2000-2002 m. pajamų iš pelno mokesčio surinkimas yra menkas, nes<br />

naujovių įvedimas visada reikalauja prisitaikymo, kai galiausiai nuo 2003 m. galima matyti, jog tiek Lietuvos, tiek<br />

Estijos priimti sprendimai turėjo teigiamos įtakos valstybės pajamoms, nes pajamos iš pelno mokesčio pradėjo didėti<br />

dideliais tempais (ţr. 1 pav.). Estijoje surenkama pakankamai pastovi pajamų suma, ji kinta nuo 137,82 iki 266,26<br />

mln. EUR, o Lietuvoje – nuo 227,32 iki 842,84 mln. EUR. Lietuvoje didėjant biudţeto pajamoms, pelno mokesčio<br />

dalis nacionaliniame biudţete taip pat didėja, išskyrus 2007 m., kai Lietuvos mokestinės pajamos, lyginant su 2006<br />

m., padidėjo 3025,43 mln. EUR, o dalis mokestinėse pajamose nukrito 1 proc. Be to, didelis atotrūkis tarp surinktų<br />

pajamų iš pelno mokesčio ir dalies mokestinėse pajamose pastebimas 2009 m., kai mokesčio surinkta 1,7 karto<br />

maţiau nei 2008 m. ir dalis mokestinėse pajamose nukrito net 3 proc. Estijoje pajamų iš pelno mokesčio dalis<br />

mokestinėse pajamose nuolat didėjo, išskyrus 2005 m., kai pajamoms iš pelno mokesčio sumaţėjus 1,64 mln. EUR,<br />

dalis mokestinėse pajamose nukrito 2 proc.<br />

Analizuojamu laikotarpiu Lietuvos pajamų iš pelno mokesčio surinkimas kasmet vidutiniškai padidėdavo po<br />

45,59 mln. EUR arba 21,73 proc. Kitimo tempo vidurkis rodo, kad tiriamu laikotarpiu pelno mokesčio surinkimas<br />

kasmet vidutiniškai sudarydavo po 121,73 proc. nuo 2000 m. surinkto mokesčio. Estijos pajamos iš pelno mokesčio<br />

kasmet vidutiniškai padidėdavo po 22,41 mln. EUR arba 18,74 proc. Kitimo tempas rodo, kad pelno mokesčio<br />

surinkimas kasmet vidutiniškai sudarydavo 118,74 proc. nuo 2000 m. surinkto mokesčio.

211<br />

Taipogi vertėtų paminėti, kad 2010 m. valstybės biudţeto projekte buvo planuojama gauti apie 262,9 mln.<br />

EUR, o tai sudarytų 6,8 proc. planuojamų biudţeto mokestinių pajamų. Palyginus su 2009 m., tai sudaro apie 47,9<br />

proc. maţiau. Estijoje planuojama gauti 20,45 proc. maţiau pelno mokesčio ir sudarys 8,6 proc. mokestinių pajamų.<br />

Įprasta su ekonominiu augimu, augančiu bendruoju vidaus produktu (toliau BVP), susieti ir šalies biudţeto<br />

mokestinių pajamų arba atskirų mokesčių didėjimą. Todėl vienu iš pagrindinių rodiklių laikomas pajamų, mokestinių<br />

pajamų arba atskirų mokesčių santykis su šalies BVP. Iš vienos pusės šis rodiklis parodo valstybės perskirstomą<br />

BVP dalį, o iš kitos pusės – mokestinę naštą, tenkančią ekonomikos subjektams. Mokesčio naštos rodiklio dėka<br />

galima palyginti įvairių šalių mokesčių sistemas (Mačiulaitytė, 2007). Daroma prielaida, kad mokestinių pajamų arba<br />

net atskirų mokesčių pajamų santykis su BVP, esant pakankamai pastoviai mokestinei sistemai, turi būti pastovus<br />

dydis.<br />

Palyginus pelno mokesčio naštą Lietuvoje ir Estijoje, matyti, kad 2000-2003 m. Lietuvoje mokesčio našta<br />

buvo maţesnė nei Estijoje, tačiau nuo 2004 m. ji tapo ţenkliai didesnė dėl išaugusio pelno mokesčio. 2008 m.<br />

Lietuvoje pelno mokesčio ir BVP santykis siekė bene daugiausiai 2,61 proc. Tokį mokesčio naštos didėjimą nulėmė<br />

spartus pelno mokesčio augimas (40 proc.), kai tuo tarpu BVP padidėjo tik 13 proc. Lyginant su Lietuva, Estijoje<br />

didţiausia mokesčio našta uţfiksuota 2000-2003 dėl nedideliais tempais augančio BVP (apie 12 proc.), kai tuo tarpu<br />

pelno mokestis kito 60-80 proc. 2009 m. pasiekta didţiausia mokesčio našta Estijoje (1,85 proc.) dėl staigaus BVP<br />

sumaţėjimo. Iš pateikto 2 paveikslo matyti, kad Estijoje mokesčių našta įmonėms yra maţesnė ir pastovesnė nei<br />

Lietuvoje.<br />

Kaip jau buvo minėta, pagrindinis Estijos reformos tikslas buvo pritraukti daugiau investuotojų, todėl<br />

remiantis Lietuvos ir Estijos duomenimis būtina palyginti pritrauktų investicijų dydį.<br />

Remiantis Eurostat duomenimis, nustatyta, kad 2000 m. Estija pritraukė 2843, o Lietuva – 2508 mln. EUR<br />

investicijų. Per analizuojamą laikotarpį uţsienio investicijos nuolat didėjo ir 2009 m. Estijoje buvo surinkta 1524<br />

mln. EUR daugiau nei Lietuvoje. Lyginant bendrus duomenis, skirtumas atrodytų nėra labai didelis, tačiau įtraukus ir<br />

gyventojų skaičiaus faktorių, situacija Lietuvoje stipriai pablogėja (ţr. 3 pav.).<br />

Nors Lietuvoje ir Estijoje tiesioginės uţsienio investicijos per 2000-2009 m. padidėjo 4 kartus, tačiau<br />

Lietuvos vienam gyventojui tenka 2913 EUR, kai tuo tarpu Estijos – 8418 EUR.

212<br />

Vertinant pelno mokesčio sistemos efektyvumą pagal pelno mokesčio nepriemokos rodiklį, nustatyta, kad<br />

Lietuvoje 2000-2007 m. mokestinio įsiskolinimo dalis nuo surinkto pelno mokesčio sumaţėjo nuo 31,60 iki 6,46<br />

proc. Maţėjantis rodiklis signalizavo apie gerėjančią pelno mokesčio sistemą. Tačiau nuo 2008 m. pradėjo didėti ir<br />

jau 2009 m. pasiekė 13,28 proc. Estijoje 2000-2008 m. mokesčio nepriemokos rodiklis sumaţėjo nuo 27,88 iki 13,83<br />

proc., tačiau 2009 m. pakilo iki 16,78 proc. dėl sumaţėjusių pajamų iš pelno mokesčio ir padidėjusios nepriemokos.<br />

Išvados<br />

1. Išskiriami šie pelno apmokestinimo sistemų Lietuvoje ir Estijoje skirtumai:<br />

a) Lietuvoje pelno mokesčiu apmokestinamas įmonių uţdirbtas pelnas, kuris pirmiausiai apskaičiuojamas<br />

pagal apskaitos principus, po to pagal apmokestinamojo pelno apskaičiavimo taisykles, o Estijoje – mokesčiui<br />

apskaičiuoti yra objektyvi bazė – pelno paskirstymas;<br />

b) Lietuvoje uţdirbtas pelnas apmokestinamas uţdirbimo momentu ir mokamas kartą į metus, kai tuo tarpu<br />

Estijoje – apmokestinimas yra atidedamas iki pelno paskirstymo, tačiau mokestinis laikotarpis yra mėnuo.<br />

2. Atlikta analizė parodė, kad Estijoje reforma – panaikinti pelno mokestį ir pritraukti daugiau uţsienio<br />

investicijų – pasiteisino, nes vienam Estijos gyventojui tenka 3 kartus daugiau investicijų nei Lietuvos gyventojui.<br />

Nors Estijoje pajamų iš pelno mokesčio surenkama maţiau, tačiau reformos įvedimas davė ir teigiamų rezultatų, nes<br />

palanki mokesčio aplinka pritraukia daugiau uţsienio investicijų ir sudaro prielaidas šalies ūkiui atsigauti, didinti<br />

naujų darbo vietų skaičių, sėkmingai konkuruoti rinkoje, o tai padeda surinkti pajamų į valstybės biudţetą iš kitų<br />

mokesčių.<br />

3. Lietuvoje taikomos mokesčio sistemos privalumas – leidţia surinkti daugiau pajamų iš šio mokesčio nei<br />

Estijoje. Tačiau išaugusi mokesčio našta, gali sukelti problemų renkant pajamas į valstybės biudţetą ateityje.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. BUŠKEVIČIŪTĖ, E.; PUKELIENĖ, V. 1998. Valstybės mokesčių sistema. Kaunas<br />

2. LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTAS. 2008. LLRI analizė: pelno mokesčio reforma. [ţiūrėta <strong>2011</strong> m. vasario 17 d.] Prieiga<br />

per internetą: <br />

3. LEHIS, L.; KLAUSON, I.; PAHAPILL, H.; UUSTALU, E. 2008. The compatibility of the Estonian corporate incometax<br />

system with community law. Juridica International: Estonia in the European Union: creation and implemention of New<br />

Laws. Nr. XV, p. 14 – 24. [ţiūrėta <strong>2011</strong> m. vasario 13 d.] Prieiga per internetą:<br />

<br />

4. MAČIULAITYTĖ, E. 2007. Valstybės ekonometrinis modeliavimas: daktaro disertacija, fiziniai mokslai, matematika. Vilnius<br />

5. NOVOŠINSKIENĖ, A. 2001. Ar naikintinas pelno mokestis? Ekonomika ir vadyba: tarptautinės konferencijos pranešimų<br />

medţiaga: Apskaitos pokyčiai Europos organizacijoje. Kaunas. p. 194 – 198

213<br />

6. PRANCKĖNIENĖ, D. 2001. Lietuvos mokesčių reforma būsimos narystės ES poţiūriu. Ekonomika ir vadyba: tarptautinės<br />

konferencijos pranešimų medţiaga. 1 knyga. Apskaitos pokyčiai Europos organizacijose. Kaunas, KTU. p. 207 – 213.<br />

7. PURVINSKAS, K. 2001. Lietuvos mokesčių sistema ir reformos strategija. Lietuvos ekonominė socialinė būklė ir plėtros<br />

strategija. Kaunas, KTU. p. 133 – 145.<br />

8. ŠTREIMIKIENĖ, D.; MIKALAUSKIENĖ, A. 2006. Lietuvos mokesčių sistema ES kontekste. Organizacijų vadyba:<br />

sisteminiai tyrimai. Nr. 38<br />

Summary<br />

Comparable Analysis of Revenue from Corporate Income Tax in Lithuania and Estonia<br />

The State‘s revenue is the most important source for performance of state‘s functions. Since state‘s establishment<br />

politicians and scholars are searching for effective and efficient financing for its functions. At the moment Lithuania‘s national<br />

budget is structured by the main four taxes, but corporate income tax is the most criticized. It becomes more and more difficult to<br />

find compromise between government and tax-payer. Government is complaining that there are not enough funds for state<br />

program execution, on the other hand, tax-payers are complaining that taxes are too heavy. It is difficult to find the ideal tax<br />

system for everyone. Finally, it is worth looking into Estonia‘s experiment – they have abolished the corporate income tax. The<br />

main objective of this approach is to find out how Estonia‘s budget was influenced and how this action has attracted foreign<br />

investors.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Astrida Slavickienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

214<br />

SVEIKATOS DRAUDIMO SISTEMOS TEORINIAI ASPEKTAI IR<br />

FINANSAVIMO YPATUMAI<br />

Vaida Navakauskaitė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Šiuolaikinei visuomenei svarbu ne tik jos sveikata, bet ir tos vertybės išsaugojimo kaina bei sveikatos<br />

prieţiūros sistemos efektyvumas. Ţmogaus sveikata susijusi su ekonominėmis, socialinėmis, politinėmis gyvenimo<br />

sąlygomis, o šalies ekonominis klestėjimas priklauso nuo šalies gyventojų sveikatos. Lietuvos pasirinktas daugelyje<br />

pasaulio šalių dominuojantis sveikatos draudimo modelis grindţiamas solidarumo principu: kai dirbantys dalį savo<br />

uţdirbtų lėšų skiria tiems, kurie dėl ligos, patyrus traumas ar kitų prieţasčių praranda darbingumą ir negali uţsidirbti.<br />

Dėl nuolat kintančios aplinkos visuomenė sparčiai vystosi, todėl sveikatos apsaugos sistema turi<br />

nepaliaujamai taikytis prie besikeičiančių sąlygų. Sveikatos apsaugos politikos formavimas ir planavimas turi būti<br />

nenutrūkstamas, o kuriamos sveikatos apsaugos sistemos ir modeliai – lankstūs, ekonomiški ir greitai adaptuojami<br />

prie kintančių visuomenės poreikių.<br />

Nors šalyse egzistuoja labai skirtingos sveikatos apsaugos sistemos, šiandien jos visos sprendţia iš esmės<br />

tuos pačius uţdavinius: kaip pagerinti sveikatos paslaugų kokybę ir jų prieinamumą visiems gyventojams, išlaikant<br />

stabilius viešuosius finansus.<br />

Tyrimo tikslas – išnagrinėti sveikatos draudimo sistemos teorinius aspektus, finansavimo ypatumus ir<br />

pateikti Lietuvai labiausiai tinkamą finansavimo modelį.<br />

Tyrimo uždaviniai:<br />

1. Išnagrinėti sveikatos draudimo sistemos teorinius aspektus.<br />

2. Nustatyti sveikatos draudimo sistemos teorinę įtaką Lietuvos finansavimo ypatumams.<br />

3. Išnagrinėti Lietuvos sveikatos draudimo finansavimo sistemą.<br />

Tyrimo objektas - Lietuvos privalomojo sveikatos draudimo sistemos finansavimas.<br />

Tyrimo metodai. Mokslinės literatūros analizė ir sintezė, sisteminė, lyginimo analizė, loginė analizė ir<br />

sintezė.<br />

Rezultatai<br />

Nei vienas šalies gyventojas neapsaugotas nuo ligų, kurios gali padaryti didţiulių fizinių, moralinių ir<br />

materialinių nuostolių, nepakeliamų jo pečiams. Todėl valstybė, rūpindamasi visuomenės narių sveikata ir pagalba ją<br />

dalinai praradus, rūpinasi sveikatos draudimu (Aleknevičienė, 2005).<br />

Sveikatos draudimo sistema – tai valstybės nustatyta asmens sveikatos prieţiūros ir ekonominių priemonių<br />

visuma, kurios tikslas yra apsaugoti apdraustuosius sveikatos draudimu nuo finansinių sunkumų, įvykus<br />

draudiminiam įvykiui, t. y. sveikatos sutrikimui.<br />

Nors šalyse egzistuoja labai skirtingos sveikatos apsaugos sistemos, šiandien jos visos sprendţia iš esmės<br />

tuos pačius uţdavinius: kaip pagerinti sveikatos paslaugų kokybę ir jų prieinamumą visiems gyventojams, išlaikant<br />

stabilius viešuosius finansus.<br />

Išskiriami trys pagrindiniai teoriniai sveikatos draudimo finansavimo modeliai: „Beveridţo―, „Bismarko― ir<br />

„Semaškos―.<br />

Beveridžo (Nacionalinės sveikatos priežiūros) modelis – socialinės apsaugos sistema, sukurta pagal<br />

Didţiosios Britanijos ekonomisto Viljamo Henrio Beveridţo pasiūlymus, kai pašalpų (išmokų) dydis priklauso nuo<br />

poreikių ir iš esmės nėra susijęs su mokėtomis įmokomis (Vasiliauskas, 2003). Beveridţo modelio tikslas – valstybės<br />

siekis pagerinti šalies gyventojų sveikatą bei jų gerovę ir garantuoti kokybišką sveikatos prieţiūrą visiems piliečiams,<br />

kuriems to reikia. Tik aukštos kvalifikacijos, gerai apmokamas ir gera technika aprūpintas gydytojas gali teikti<br />

kokybiškas paslaugas. Akivaizdu, kad tik egzistuojančios sveikatos prieţiūros sistemos pertvarkymas, neveiksmingai

Ligonių kasos<br />

215<br />

dirbančių įstaigų reorganizacija, esančių ribotų finansinių išteklių apskaita bei teikiamų paslaugų išlaidų maţinimas<br />

gali iš dalies kompensuoti finansų trūkumą (Buivydas, Gaidienė, 1998).<br />

Išnagrinėjus Beveridţo sveikatos finansavimo modelį (1 pav.), galima išskirti šiuos pagrindinius bruoţus:<br />

Sveikatos prieţiūros finansavimas iš mokesčių.<br />

Įnašų iš privataus sektoriaus nustatymas.<br />

Asmens sveikatos prieţiūros paslaugų finansavimas iš valstybės biudţeto.<br />

Sveikatos prieţiūros paslaugų pirkėjų ir teikėjų pavaldumas valstybiniams organams.<br />

Sveikatos prieţiūros prieinamumas visiems piliečiams.<br />

Sveikatos prieţiūros prioritetiškumas kitų socialinių poreikių atţvilgiu.<br />

Gydytojų atlyginimo uţ darbą priklausomybė nuo aptarnautų gyventojų skaičiaus.<br />

Kai kurios priemokos iš pacientų asmeninio biudţeto.<br />

Gyventojai,<br />

Įmonės<br />

1 Pav. Beveridţo arba Nacionalinės sveikatos finansavimo modelis (Gustaitienė, 2003)<br />

Garsus anglų <strong>mokslininkas</strong> P. Musgrove (2000) akcentuoja, kad Beveridţo modelis neišsprendţia<br />

problemos, kuri sukelia konfiktą tarp pacientų ir lygybės principu paremtos sveikatos draudimo įmokų mokėjimo<br />

sistemos. Mokslininko nuomone, sveikatos draudimo įmokų dydis turėtų priklausyti nuo susirgimo rizikos ir<br />

lygiateisiškumo principas neturėtų būti taikomas šiuolaikinėje ekonominėje politikoje.<br />

Bismarko (Socialinio draudimo) modelis – valstybės tikslas yra rūpintis visų gyventojų gerove, ypač<br />

palaikant labiausiai remtinus gyventojus ir pasitelkiant tam tikras institucijas bei bendruomenės išteklius. Nuo<br />

Beveridţo modelio skiriasi tuo, kad išmokų dydis paprastai yra susijęs su mokėtų įmokų dydţiu.<br />

Pagal Bismarko sistemą socialinis draudimas skirtas tik dirbantiesiems, būtent – samdomiems<br />

darbuotojams. Ši sistema apima išmokas, kurių dydis, o daţnai ir mokymo trukmė priklauso nuo darbo staţo ir nuo<br />

pajamų dydţio, gauto iki socialinės rizikos atsiradimo. Šios sistemos medicininis aptarnavimas finansuojamas iš<br />

privalomų įmokų, kurias įmonės ir darbuotojai moka į įstatymu nustatytus fondus.<br />

įmokos<br />

Gyventojai<br />

Įmonės<br />

Pacientai<br />

Apdraustieji<br />

išmokos<br />

-sutartys<br />

-kokybės kontrolė<br />

dalinis mokėjimas<br />

paslaugos<br />

2 pav. Bismarko arba Socialinio draudimo finansavimo modelis (Gustaitienė, 2003)<br />

Valstybė<br />

Centralizuotas sveikatos<br />

prieţiūros valdymas<br />

Sveikatos prieţiūros<br />

paslaugų tiekėjai<br />

Vyriausybė<br />

Sveikatos prieţiūros<br />

veiklos reglamentavimas ir<br />

kontrolė<br />

- kaštų minimizavimas<br />

Sveikatos prieţiūros<br />

paslaugų tiekėjai

216<br />

Išnagrinėjus Bismarko sveikatos finansavimo modelį (2 pav.), galima išskirti šiuos pagrindinius modelio<br />

bruoţus:<br />

Finansavimas iš darbdavių ir darbuotojų privalomų įmokų arba iš socialinio draudimo mokesčių.<br />

Lėšų kaupimas fonduose, t.y. nevyriausybinėse, tačiau įstatymu įteisintose finansų valdymo institucijose.<br />

Kontraktų sudarymas su ligonininėmis ir šeimos gydytojais dėl sveikatos prieţiūros paslaugų.<br />

Uţ apdraustiesiems pacientams suteiktas sveikatos prieţiūros paslaugas apmokama iš fondo lėšų.<br />

Anglų <strong>mokslininkas</strong> T. Rourke (2006) teigia, kad Bismarko modelis yra puiki investicija į visą sveikatos<br />

draudimo sistemą. Atskiro nuo valstybės biudţeto fondo įkūrimas yra traktuojamas kaip sveikatos draudimo sistemos<br />

evoliucijos pradţia (Stravinskas, 2000).<br />

Autorės nuomone, Bismarko modelis paremtas draudimo įmokų mokėjimu yra patrauklesnis, nes taip<br />

papraščiau surenkami pinigai. Šios sumos yra skirtos sveikatos prieţiūrai ir jų nekontroliuoja vyriausybiniai organai.<br />

Tačiau neribojama sveikatos prieţiūros paslaugų apimtis apdraustiesiems skatina juos naudotis kuo didesne paslaugų<br />

apimtimi. Tai sąlygoja dideles sveikatos draudimo sistemos išlaidas.<br />

Bismarko modelis efektyvus tada, kai gera šalies ūkio padėtis, plečiantis darbo rinkai, augant ekonomikai.<br />

Gerėjant ekonominei situacijai šalyje, sumaţėja bedarbių, Sodra geriau surenka mokesčius, valstybės<br />

biudţetas neturi deficito. Tačiau ekonomikai susiduriant su sunkumais, tas modelis iš karto tampa<br />

neefektyvus.<br />

Semaškos modelio sistema – tai centralizuota sistema, kuri finansuojama iš valstybės biudţeto.<br />

Semaškos sveikatos prieţiūros modelio pagrindiniai bruoţai:<br />

finansuojama iš valstybės biudţeto;<br />

kontroliuojama valstybės, remiantis centrine planavimo sistema;<br />

teikiama visiems nemokamai;<br />

visi sveikatos apsaugos darbuotojai gauna atlyginimus;<br />

nėra privataus sektoriaus;<br />

nėra prioritetiška, nes sveikatos apsauga neįeina į gamybinį sektorių.<br />

Lygybės klausimu būtų priimtiniausias Semaškos modelis, nes juo draudţiami visi gyventojai, paslaugos<br />

nemokamos, papildomų paslaugų kaina visiems vienoda.<br />

Tačiau darbo autorės nuomone, Semaškos sveikatos prieţiūros modelis turi daugiau trūkumų, nei<br />

privalumų. Nemokamas ir neribotas sveikatos paslaugų teikimas nedidina suinteresuotumo taupyti išteklius. Be to,<br />

nėra konkurencijos, todėl gali sumaţėti medikų suinteresuotumas darbo rezultatams bei paslaugų kokybei.<br />

Privatus sveikatos draudimas (3 pav.) finansuojamas iš fiksuotų įmokų pagal draudţiamojo asmens amţiaus<br />

grupes ir lytį. Įmokų dydis nustatomas pagal privačius sveikatos draudimo modelius. Paprastai įmokos<br />

apskaičiuojamos pagal prognozuojamų išlaidų, į kurių kompensavimą pretenduoja draudţiamasis, vidutinę vertę.<br />

Įmokos<br />

Apdraustieji<br />

Kompensacijos<br />

Draudimo įstaiga<br />

Pinigai/honoraras<br />

Paslaugos<br />

3 pav. Privataus draudimo sveikatos prieţiūros modelis (Gustaitienė, 2003)<br />

Sveikatos prieţiūros<br />

paslaugų teikėjai<br />

Darbo autorės nuomone, pagrindinė privalomojo sveikatos draudimo idėja skiriasi nuo privataus sveikatos<br />

draudimo tuo, kad įmokos mokamos atsiţvelgiant ne į individualią riziką susirgti, bet į ekonominį apdraustojo<br />

pajėgumą. Šitaip pasiekiamas solidarus išlyginimas tarp jaunų ir senų, tarp neturtingų ir pasiturinčių.

217<br />

Sveikatos draudimo sistemų finansavimo modelių palyginimas pagal pasirinktus kriterijus išskiriant<br />

pagrindinius sistemų bruoţus pateiktas 1 lentelėje.<br />

1 lentelė. Sveikatos draudimo sistemos finansavimo modelių palyginimas<br />

Kriterijus<br />

Valstybinis<br />

reguliavimas<br />

Privatus<br />

sektorius<br />

Finansavimas<br />

Draudimo<br />

įmokas nustato<br />

Draudimo<br />

įmokas surenka<br />

Teikiamos<br />

paslaugos<br />

Konkurencija<br />

tarp paslaugų<br />

teikėjų<br />

Lietuvoje taikomas<br />

modelis<br />

Sveikatos draudimo sisemos finansavimo modeliai<br />

Beveridţo modelis Bismarko modelis Semaškos modelis<br />

Vidutinio stiprumo Stiprus Vidutinio stiprumo Absoliutus<br />

Yra Yra Yra Nėra<br />

Sveikatos draudimo<br />

įmokos derinamos<br />

su biudţetiniu<br />

finansavimu<br />

Finansavimas iš<br />

valstybės biudţeto<br />

Sveikatos draudimo<br />

įmokos<br />

Valstybė Valstybė Ligonių kasos Valstybė<br />

Sodra, VMI, ligonių<br />

kasos<br />

Visiems<br />

gyventojams<br />

teikiamos vienodos<br />

paslaugos<br />

Valstybė Ligonių kasos Valstybė<br />

Visiems<br />

gyventojams<br />

teikiamos vienodos<br />

paslaugos<br />

Visiems<br />

gyventojams<br />

teikiamos vienodos<br />

paslaugos<br />

Yra Yra Yra Yra<br />

Finansavimas iš<br />

valstybės biudţeto<br />

Visiems<br />

gyventojams<br />

teikiamos vienodos<br />

paslaugos<br />

Visi trys sveikatos draudimo modeliai skiriasi valstybinio reguliavimo stiprumu, apimtimi, apdraustųjų<br />

diferenciacijos pobūdţiu. Grieţčiausiai sveikatos draudimo sistemas skiriantys kriterijai yra privataus sektoriaus<br />

egzistavimas (Beveridţo ir Bismarko modeliuose privatus sektorius gali egzistuoti, Semaškos modelyje – ne), ir<br />

finansavimo būdas.<br />

Akivaizdu, jog Lietuvos sveikatos draudimo sistemai būdingi tiek Bismarko, tiek Beveridţo modelio<br />

bruoţai, išryškėję istorinio formavimosi eigoje, bei įtakojami ekonominių, socialinių bei politinių veiksnių.<br />

Beveridţo modelis yra vienas iš labiausiai Lietuvoje taikomų modelių. Autorės nuomone, šis modelis<br />

socialinio teisingumo prasme yra priimtinas, nes yra deklaruojamas prieinamumas ir prioritetiškumas sveikatos<br />

prieţiūros, be to yra valstybinis reguliavimas ir finansavimas, tačiau gydytojų apmokėjimo uţ darbą priklausomybė<br />

nuo pacientų skaičiaus gali lemti suteikiamų paslaugų kokybės sumaţėjimą.<br />

Verta pastebėti, kad didţiausias Beveridţo modelio trūkumas – sveikatos paslaugų finansavimas iš<br />

valstybės biudţeto. Toks finansavimas apsunkina ne tik pačio biudţeto, bet ir sveikatos draudimu besirūpinančių<br />

institucijų darbą. Valstybė negali būti akcentuojama, kaip sveikatos draudimo įmokų surinkimo institucija. Sveikatos<br />

draudimo finansavimo sistemai reikalingas atskiras fondas.<br />

Darbo autorės nuomone, pats patraukliausias Lietuvoje būtų Bismarko modelis, kadangi yra galimybė<br />

pasirinkti kokybiškesnes paslaugas atliekančias įstaigas ir gydytojus. Tačiau šis modelis yra gana brangus. Uţ<br />

kiekvieną atliktą paslaugą reikia mokėti papildomai, todėl susidaro didelės sveikatos draudimo sistemos išlaidos ir ši<br />

sveikatos prieţiūros sistema apdraustajam tampa brangi ir ne kiekvienam prieinama.<br />

Atlikus lyginimo ir loginę analizę, autorė išskiria tokius Lietuvos sveikatos draudimo sistemai būdingus<br />

Bismarko modelio bruoţus:

218<br />

1. Finansavimas iš sveikatos draudimo įmokų.<br />

2. Kainos yra nestipriai administruojamos ir nėra taikomi įstaigų išlaidų ribojimai.<br />

3. Konkurencija tarp paslaugų tiekėjų.<br />

4. Pasirašomos sutartys su sveikatos prieţiūros paslaugų teikėjais.<br />

6. Įmokas surenka VSDF, mokesčių inspekcija ir ligonių kasos.<br />

7. Visiems gyventojams teikiamos vienodos paslaugos (išmokos).<br />

Beveridţo modelio bruoţai Lietuvos sveikatos draudimo sistemoje:<br />

1. Finansavimas iš mokesčių.<br />

2. Įmokas (mokesčius) nustato valstybė.<br />

3. Sveikatos prieţiūros prieinamumas visiems piliečiams.<br />

4. Neegzistuoja finansuojančių institucijų konkurencija, o būdinga valstybinė monopolija.<br />

5. Valstybės tarnybos nusprendţia kiek ir kokių paslaugų reikia teikti.<br />

Darbo autorė atkreipia dėmesį, jog nei vienas modelis atskirai neuţtikrina optimalios kokybės, todėl šiuo<br />

metu nei vienas iš sveikatos draudimo sistemų finansavimo modelių niekur neegzistuoja grynu pavidalu, o turi<br />

daugybę modifikacijų.<br />

Išvados<br />

1. Sveikatos draudimo sistema – tai valstybės nustatyta asmens sveikatos prieţiūros ir ekonominių priemonių<br />

visuma, kurios tikslas yra apsaugoti apdraustuosius sveikatos draudimu nuo finansinių sunkumų, įvykus<br />

draudiminiam įvykiui, t. y. sveikatos sutrikimui.<br />

2. Išskiriami trys pagrindiniai teoriniai sveikatos draudimo finansavimo modeliai: Beveridţo, Bismarko ir<br />

Semaškos. Nei vienas analizuotas modelis atskirai neuţtikrina optimalios kokybės, todėl niekur neegzistuoja grynu<br />

pavidalu.<br />

3. Lietuvos sveikatos draudimo sistemai būdingi tiek Bismarko, tiek Beveridţo modelio bruoţai: Beveridţo<br />

modelio esmė – finansavimas iš mokesčių, todėl sveikatos draudimas prieinamas visiems dirbantiems gyventojams,<br />

kadangi įmokas nustato valstybė; Bismarko – finansavimas iš privalomų darbdavių ir darbuotojų įmokų, įmokas<br />

surenka VSDF, mokesčių inspekcija ir ligonių kasos, biudţetas subalansuojamas remiantis bazinėmis kainomis.<br />

4. Pats patraukliausias Lietuvoje būtų Bismarko modelis, kadangi yra galimybė pasirinkti kokybiškesnes<br />

paslaugas atliekančias įstaigas ir gydytojus.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. ALEKNEVIČIENĖ V., 2005. Finansai ir kreditas. Vilnius. Enciklopedija.<br />

2. BUIVYDAS R., GAIDIENĖ Z., 1998, Finansinis sveikatos prieţiūros įstaigų valdymas ir apskaita. Finansinis sveikatos<br />

prieţiūros įstaigų valdymas ir apskaita: PHARE sveikatos prieţiūros reformos projektas. Vilnius.<br />

3. GUOGIS, A., 2000. Socialinės politikos modeliai. Vilnius: Eugrimas.<br />

4. GUSTAITIENĖ L., 2003, Sveikatos prieţiūros politika ir organizacija. Kaunas: VDU.<br />

5. MUSGROVE P., PLOUG P. Health insurance: the influence of Beveridge report// World Health Organization. – 2000, Nr. 5<br />

6. ROURKE T., Life after medicine // The Dominion. – 2006, Nr. 3<br />

7. STRAVINSKAS T., Ekonominio asmens sveikatos prieţiūros modelio plėtotė Lietuvoje: daktaro disertacija. – Kauno<br />

Technologijos universitetas, 2000<br />

8. VASILIAUSKAS A., 2003, Verslo draudimas. VŠĮ: Šiaulių universiteto leidykla.

Summary<br />

219<br />

Theoretical Aspects and Financing Peculiarities of Health Insurance<br />

The health of population is the biggest social and economic value and it is directly linked with health care, understood<br />

as one of the main rights of people. The health insurance system in Lithuania has many problems, as well as in other countries<br />

because the country‘s government is still not able to design an effective health insurance system and financing model. The authors<br />

of the paper have analysed health insurance system models and possible financial methods and came to a conclusion that<br />

Beveridge and Bismark model characteristic features are present in the Lithuanians health insurance system. According to<br />

Beveridge model the health insurance system is financed from taxes and government establishes contributions. According to the<br />

Bismark model it is financed from employers‘ compulsory taxes. However, the authors have come to a conclusion that they are<br />

not the most efficient models.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. A.Slavickienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

220<br />

KONCEPTUALUS VIDAUS AUDITO REZULTATYVUMO IR<br />

EFEKTYVUMO MODELIS<br />

Dovilė Piluckytė<br />

Vilniaus universitetas<br />

Įvadas<br />

Vidaus auditas uţima svarbią vietą organizacijų valdyme. Tinkamai įgyvendintas, atliekamas bei valdomas<br />

vidaus auditas yra svarbus elementas, padedantis organizacijai įgyvendinti strategiją bei pasiekti uţsibrėţtus tikslus.<br />

Nors vidaus auditu siekiama didinti organizacijų efektyvumą ir rezultatyvumą, daţnai pamirštama įvertinti<br />

ar pats vidaus auditas yra atliekamas rezultatyviai bei efektyviai. Mokslinėje literatūroje daugiau dėmesio skiriama<br />

audituojamųjų, o ne paties vidaus audito veiklos efektyvumo, rezultatyvumo vertinimui bei jo matavimui. Todėl<br />

pagrindinę šiame straipsnyje sprendţiamą problemą galima suformuluoti taip: kas yra rezultatyvus ir efektyvus<br />

vidaus auditas šiuolaikinės organizacijos kontekste?<br />

Tyrimo tikslas – sukurti konceptualų vidaus audito rezultatyvumo ir efektyvumo modelį.<br />

Iškeltam tikslui pasiekti sprendţiami šie uţdaviniai:<br />

- išanalizuoti vidaus audito veiklos rezultatyvumo ir efektyvumo sampratą;<br />

- identifikuoti sudedamuosius modelio elementus ir ryšius tarp jų;<br />

- pateikti modelio elementų pagrindimą.<br />

Tyrimo objektas – vidaus audito veiklos rezultatyvumas ir efektyvumas.<br />

Metodai – teoriniam vidaus audito rezultatyvumo ir efektyvumo koncepcijos formulavimui pasitelkti<br />

loginės, sisteminės, lyginamosios teorinės bei praktinės literatūros analizės, publikuotų tyrimų apţvalgos metodai.<br />

Konceptualiam vidaus audito rezultatyvumo ir efektyvumo modeliui sukurti panaudoti indukcijos, dedukcijos,<br />

apibendrinimo ir modeliavimo metodai.<br />

Rezultatai<br />

Vidaus audito veiklos rezultatyvumo ir efektyvumo samprata. Mackevičius (2001) kaip vieną naujausių<br />

audito koncepcijų išskiria audito efektyvumo didinimo sampratą. Vidaus audito rezultatyvumas ir efektyvumas daro<br />

teigiamą įtaką tiek audituojamų subjektų rezultatyvumui ir efektyvumui, tiek visos organizacijos mastu (Dittenhofer,<br />

2001). Anot Roth (2003), nuo vidaus audito rezultatyvumo priklauso audito kuriama pridėtinė vertė. Vidau audito<br />

rezultatyvumas yra audito kuriamos pridėtinės vertės indikatorius (Mihret ir Woldeyohannis, 2008). Todėl<br />

nedvejotina, kodėl vidaus audito <strong>mokslinė</strong>je ir praktinėje literatūroje audito rezultatyvumo ir efektyvumo tematika<br />

yra itin aktuali (Sawyer, 1995; Dittenhofer, 2001; Roth, 2003; Beckmerhagen ir kiti, 2004; Elliott ir kiti, 2007;<br />

Mihret ir Yismaw, 2007; Savčuk, 2007). Literatūroje, tiriant vidaus audito veiklos rezultatyvumą ir efektyvumą,<br />

sutelkiamas dėmesys į vidaus audito procesą: planavimą, įgyvendinimą, radinių komunikavimą (Spraakman, 1997;<br />

Xiangdong, 1997; Karapetrovic ir Willborn, 2000; Dittenhofer, 2001; Elliott ir kiti 2007), į faktorių, įtakojančių<br />

vidaus audito veiklos rezultatyvumą ir/arba efektyvumą, identifikavimą (Mihret ir Yismaw, 2007; Savčuk, 2007), į<br />

rezultatyvaus ir efektyvaus vidaus audito savybes (Karapetrovic ir Willborn, 2000; Beckmerhagen ir kiti, 2004;<br />

FERMA ir ECIIA, 2010), arba į platesnį vidaus audito suvokimą, perţengiant atskiros organizacijos ribas (Van<br />

Gansberghe, 2005). Pastebėtina, kad įvairūs mokslininkai ir tyrėjai vidaus audito veiklos rezultatyvumą ir<br />

efektyvumą traktuoja skirtingai.<br />

Vidaus auditorių veiklą reglamentuojantys standartai vienareikšmiškai neatsako į klausimą kas yra<br />

efektyvus ir rezultatyvus auditas. Vidaus auditorių instituto Jungtinėse Amerikos Valstijose leidţiami tarptautinės<br />

reikšmės vidaus audito standartai, nors ir pateikia esminius reikalavimus vidaus audito įgyvendinimui, tačiau<br />

išsamiai nepaaiškina kaip įgyvendinti vidaus audito funkciją organizacijoje, kad ji būtų efektyvi ir rezultatyvi<br />

(Savčuk, 2007; IIA, 2010b). Tarptautinė standartizacijos organizacija išleido standartą ISO 19011, pateikiantį<br />

kokybės ir (arba) aplinkos vadybos sistemų audito rekomendacijas. Tačiau Beckmerhagen (2004), Elliott ir kiti

221<br />

(2007) kritikuoja, kad ilgai lauktame tokio pobūdţio tarptautiniame standarte nėra pateikta aiški metodologija kaip<br />

pasiekti aukštą audito rezultatyvumą ir kaip įvertinti jo pridėtinę vertę, nors standarte ir naudojama sąvoka<br />

„rezultatyvus auditas―.<br />

Verta paţymėti, jog audito rezultatyvumas ir audito efektyvumas yra gana nepriklausomi vienas nuo kito:<br />

vidaus auditas gali būti labai rezultatyvus, tačiau neefektyvus, ir atvirkščiai (Beckmerhagen ir kiti, 2004).<br />

Pavyzdţiui, uţsibrėţti tikslai pasiekiami išnaudojant daugiau išteklių nei planuota (auditas yra neefektyvus), arba<br />

auditorius uţtrunka trumpai atlikdamas auditą, tačiau negali pateikti tinkamų išvadų (auditas yra nerezultatyvus). Dėl<br />

to, siekiant adekvačiai įvertinti audito rezultatyvumą ir efektyvumą, būtina vertinti ne tik pasiektą rezultatą, bet ir<br />

patį audito procesą bei naudojamus išteklius.<br />

Vidaus audito rezultatyvumą ir efektyvumą įtakojantys veiksniai. Mokslinėje vidaus audito literatūroje<br />

autoriai išskiria aibę faktorių, lemiančių vidaus audito veiklos rezultatyvumą ir/arba efektyvumą. Toliau pateikiami<br />

pagrindiniai veiksniai bei jų reikšmingumo pagrindimas.<br />

Vidaus audito vaidmuo organizacijoje ir aplinka. Vidaus audito suinteresuotųjų šalių (ypač organizacijos<br />

savininkų ir vadovų) poreikiai bei lūkesčiai, audito politika bei keliami tikslai vidaus auditoriams, numatoma audito<br />

apimtis (finansai, vidaus kontrolė, rizikų valdymas ir pan.), skiriami ištekliai (ţmogiškieji, finansiniai, materialiniai),<br />

apibrėţia audito galimybes būti rezultatyviam ir efektyviam. Pasak Mihret ir Yisman (2007), pačios organizacijos<br />

aplinka – kontekstas, kuriame vidaus audito padalinys funkcionuoja (organizacijos tipas, vidinė sistema,<br />

organizacinės politikos ir procedūros, padalinio vieta organizacinėje sistemoje ir pan.) daro įtaką vidaus audito<br />

rezultatyvumui. Svarbus veiksnys – audito nepriklausomumo uţtikrinimas (FERMA ir ECIIA, 2010). Savčuk (2007)<br />

kaip vieną pagrindinių sričių, sąlygojančių vidaus audito rezultatyvumą, išskiria audito padalinio hierarchinį<br />

pavaldumą, kuris turi uţtikrinti veiklos nešališkumą ir objektyvumą.<br />

Audituojamasis. Audituojamojo pozicija vidaus auditorių atţvilgiu, bendradarbiavimo lygis bei<br />

audituojamojo profesionalumas - gebėjimas efektyviai ir rezultatyviai pasiekti organizacijos nustatytus tikslus daro<br />

įtaką vidaus audito veiklos rezultatams (Mihret ir Yisman, 2007). Be to, audituojamieji – organizacijos atskiri<br />

padaliniai ar darbuotojai, kuriuos tikrina ir konsultuoja vidaus auditoriai, auditui kelia specifinius poreikius bei<br />

lūkesčius (Belickas, 2004; Rupšys, 2006).<br />

Vadovybės parama. Organizacijos aukščiausios vadovybės – savininkų, aukščiausio lygio vadovų, valdymo<br />

organų (pvz. audito komiteto) narių poreikiai ir lūkesčiai daro reikšmingą įtaką vidaus audito veiklai. Anot Mihret ir<br />

Yisman (2007), vadovų parama apima grįţtamąjį ryšį apie audito radinius bei siekį stiprinti audito padalinį. Audito<br />

radiniai bei rekomendacijos yra naudingos tiek, kiek organizacijos vadovybė naudoja jas. Kiti autoriai taip pat<br />

pritaria šio veiksnio svarbai. Vadovybės siekis įgyvendinti audito rekomendacijas yra itin svarbus faktorius,<br />

lemiantis audito rezultatyvumą (Sawyer, 1995). Geri santykiai su organizacijos vadovybe yra vienas esminių<br />

sėkmingo vidaus audito veikimo elementų (Belickas, 2004).<br />

Vidaus audito procesas. Pagal tarptautinį kokybės vadybos sistemos standartą ISO 9001 vidaus auditą,<br />

traktuojant kaip vieną iš organizacijos procesų, tikslinga išskaidyti į etapus - apibrėţti proceso eigą, rezultatyvų<br />

proceso veikimą bei valdymą uţtikrinančius kriterijus ir metodus. Toliau nagrinėjamos atskirtos vidaus audito<br />

proceso dalys ir jų poveikis proceso rezultatyvumui ir efektyvumui.<br />

Vidaus audito proceso etapas: planavimas. Atsiţvelgiant į vidaus audito padaliniui keliamus tikslus,<br />

skiriamus išteklius galimas veiklų planavimas. Vidaus auditą galima laikyti rezultatyviu, kai planuoti rezultatai yra<br />

pasiekti (Mihret ir Yisman, 2007). Todėl geras veiklos planavimas sudaro prielaidas efektyviam išteklių<br />

panaudojimui ir iškeltų tikslų pasiekimui. Anot Mackevičiaus (2001), tinkamas vidaus audito planavimas daro<br />

tiesioginę įtaką tolesniam audito darbo organizavimui. Šiame etape turėtų būti sukurta kokybės uţtikrinimo<br />

programa, remiantis Vidaus audito standartų Kokybės standartų grupės reikalavimais.<br />

Vidaus audito proceso etapas: atlikimas. Audituojamųjų poţiūris ir bendradarbiavimo lygis gali sąlygoti<br />

kaip sklandţiai auditoriams pavyks atlikti audito veiklas. Auditoriai turi pasirinkti efektyvią ir veiksmingą audito<br />

atlikimo metodiką, kuri apimtų tokius audito testus ir procedūras, kuriomis maţiausiomis sąnaudomis ir maţiausiais<br />

ištekliais būtų galima surinkti pakankamai audito įrodymų (Mackevičiaus, 2001).

222<br />

Vidaus audito proceso rezultatas ir poauditinis stebėjimas. Vidaus audito ataskaita yra proceso išeitinė<br />

informacija – rezultatas. Vien išvadų pateikimu nesibaigia audito vertinimas „rezultatyvu― ar „nerezultatyvu―:<br />

audituojamojo subjekto vadovybė turi imtis atitinkamų veiksmų, siekiant įgyvendinti rekomendacijas<br />

(Beckmerhagen ir kiti, 2004). Todėl svarbu atlikti poauditinį stebėjimą, kuris apima informacijos apie rekomendacijų<br />

įgyvendinimą gavimą bei įgyvendinamumo patikrinimą vietoje (Lakis, 2007). Pasak Van Gansberghe (2005), audito<br />

rekomendacijų įgyvendinimas yra itin svarbus rodiklis audito rezultatyvumo įvertinimui. Mihret ir Yisman (2007)<br />

vidaus audito kokybę apibrėţia kaip audito padalinio gebėjimą pateikti naudingus radinius bei rekomendacijas.<br />

Vidaus audito proceso etapas: vertinimas. Periodiškas vidaus audito rezultatyvumo bei efektyvumo<br />

stebėjimas ir vertinimas turėtų būti audito proceso dalis (IIA, 2010a). Taigi, pačiam vidaus auditui reikalinga atlikti<br />

auditą. Ziegenfus (2000) akcentuoja, jog vidaus audito efektyvumas gali būti pasiekiamas vidaus auditų veiklos<br />

vertinimų bei nuolatinio veiklos gerinimo dėka. Vidaus audito efektyvumo vertinimas, turėtų apima įvertinimą ar<br />

audito veikla kuria pridėtinę vertę organizacijai, ar rekomendacijos yra įgyvendinamos tinkamai, bei kiekybinį audito<br />

poveikį organizacijai (Savčuk, 2007). Anot Elliott ir kitų (2007), audituojamieji turi įvertinti vidaus audito naudą.<br />

Šiame proceso etape vidaus auditas pats turėtų įsivertinti savo veiklą: ar atitinka suinteresuotųjų šalių keliamus<br />

poreikius ir lūkesčius, vidaus audito standartų reikalavimus, etikos kodekso nuostatus, yra atliekamas pagal nustatytą<br />

procedūrą. Vertinimo procesas apima suinteresuotųjų šalių grįţtamojo ryšio analizę, audito veiklos vidinį bei išorinį<br />

vertinimą, veiklos rodiklių matavimą.<br />

Vidaus audito proceso etapas: gerinimas. Sawyer (1995) pabrėţia vidaus audito kokybės didinimą siekiant<br />

rezultatyvumo. Audito kokybę reikalinga vertinti ir numatyti gerinimo veiksmus (Ziegenfus, 2000). Todėl šiame<br />

vidaus audito proceso etape, remiantis audito veiklos vertinimo rezultatais, reikalinga atlikti paties vidaus audito<br />

veiklos korekcinius, gerinimo ar prevencinius veiksmus, kurie gali apimti audito proceso ar audito atlikimo<br />

procedūrinius pakeitimus. Remiantis tarptautinių ISO 9001 ir ISO 19011 reikalavimais ir rekomendacijomis, šis<br />

vidaus audito proceso etapas yra svarbus, siekiant uţtikrinti nuolatinį vidaus auditorių veiklos tobulinimą.<br />

Siekiant rezultatyvaus ir efektyvaus vidaus audito proceso vyksmo, reikalinga tam tikra vidaus audito<br />

padalinio poţymių visuma.<br />

Rezultatyvaus ir efektyvaus vidaus audito poţymiai. Rezultatyvus ir efektyvus auditas turi pasiţymėti<br />

tam tikrais poţymiais – lankstumu, profesionalumu, bei turi būti atliekamas taip, kad atitiktų vidaus audito standartus<br />

bei gerąją šios srities praktiką. Auditoriai, kurie nori atlikti savo darbą profesionaliai ir kelti kokybės lygį, turėtų<br />

remtis vidaus audito tarptautinės profesinės praktikos struktūra (toliau – TPPS), kuri apima tarptautinius vidaus<br />

audito standartus (toliau – VAS), etikos kodeksą, praktines gaires ir konsultacijas (FERMA ir ECIIA, 2010). Be to,<br />

anot Beckmerhagen ir kitų (2004), vidaus auditas turi būti tinkamas - pasiekiami nustatyti tikslai pagal apibrėţtą<br />

apimtį, patikimas - nepatiriama nesėkmė atliekant funkcijas, prieinamas - atliekamas kada prireikia, išsaugantis -<br />

įvykus nenumatytam atvejui, galimas buvusios situacijos atkūrimas ir vertingas - suteikia pasitenkinimą ir vertę<br />

visoms suinteresuotosioms šalims.<br />

Savčuk (2007), įvertinusi vidaus auditų standartų reikalavimus, kaip vieną pagrindinių sričių, lemiančių<br />

vidaus auditorių rezultatyvumą ir efektyvumą, mini auditorių kvalifikaciją ir profesines ţinias. Efektyvus auditas yra<br />

tas, kuris prisitaiko tiek prie organizacijos vadybos sistemos pokyčių, tiek apskritai prie verslo aplinkos pasikeitimų<br />

(Beckmerhagen ir kiti, 2004). Siekiant aukšto lygio audito, vien uţtikrinimo, kad audito klientų reikalavimai bus<br />

įgyvendinti, neuţtenka. Rezultatyvi audito sistema turi būti pajėgi nuolat prisitaikyti prie besikeičiančios audito<br />

politikos ir tikslų (Karapetrovic ir Willborn, 2000). Taigi audito sistemos rezultatyvumas yra nelengvas iššūkis<br />

organizacijai, apimantis auditorių gebėjimą veikti be klaidų, kada reikia bei pasiekti iškeltus tikslus.<br />

Konceptualaus vidaus audito rezultatyvumo ir efektyvumo modelio struktūra. Atlikus teorinės bei<br />

praktinės literatūros, publikuotų tyrimų apţvalgų analizę vidaus audito veiklos efektyvumo ir rezultatyvumo<br />

tematika, darbo autorė savo įţvalgas pateikia konceptualiame vidaus audito rezultatyvumo ir efektyvumo modelyje.<br />

Konceptualų modelį sudaro šie sudėtiniai elementai, apimantys vidaus audito sistemą (ţr. 1 pav.):<br />

• Vidaus audito procesas;<br />

• Vidaus audito rezultatyvumą ir efektyvumą įtakojantys veiksniai;

223<br />

• Rezultatyvaus ir efektyvaus vidaus audito poţymiai.<br />

1 pav. Konceptualus vidaus audito rezultatyvumo ir efektyvumo modelis<br />

Modelis remiasi Demingo (1986) ciklu „Planuok – daryk – tikrink – veik―, plačiai naudojamu visuotinės<br />

kokybės vadybos teorijoje bei tarptautiniuose kokybės vadybos sistemos standartuose ISO 9001 ir ISO 9004. Vidaus<br />

audito procesas išskaidytas į etapus pagal kokybės tobulinimo ciklą.<br />

Išvados<br />

1. Vidaus audito veiklos rezultatyvumo ir efektyvumo sampratos problematika kyla dėl to, kad įvairūs<br />

mokslininkai ir tyrėjai šią sampratą suvokia skirtingai bei vidaus audito standartai ir rekomendacijos<br />

vienareikšmiškai neatsako į klausimą kas yra efektyvus ir rezultatyvus auditas.<br />

2. Konceptualų vidaus audito rezultatyvumo ir efektyvumo modelį sudaro elementai, apimantys vidaus<br />

audito sistemą: vidaus audito veiklą įtakojantys veiksniai, vidaus audito procesas ir jo rezultatai bei rezultatyvaus ir<br />

efektyvaus vidaus audito poţymiai.<br />

3. Vidaus audito vaidmuo organizacijoje daro didţiausią įtaką audito planavimui, audituojamasis – audito<br />

atlikimui, o vadovybės parama – audito rezultatui įgyvendinimui.

224<br />

4. Vidaus audito sistema yra dinamiška, todėl rezultatyvumo ir efektyvumo laipsnis gali kisti, priklausomai<br />

nuo sistemos elementų tarpusavio ryšio, poveikio vienas kitam bei pačios organizacijos konteksto.<br />

5. Modelis gali būti taikomas, siekiant įvertinti esamą šiuolaikinės organizacijos vidaus audito veiklos<br />

rezultatyvumą ir efektyvumą bei kuriant vidaus audito veiklos vertinimo sistemą.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. Beckmerhagen I.A., Berg H.P., Karapetropic S.V., Willborn W.O. (2004). On the effectiveness of quality management<br />

system audits. The TQM magazine, Vol. 16, No. 1, p. 14-25.<br />

2. Belickas L. (2004). Įmonių valdymas: vidaus audito įtaka. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos, Savaitraštis vadovams,<br />

buhalteriams, finansininkams, auditoriams, Nr. 16 (304).<br />

3. Dittenhofer M. (2001). Internal auditing effectiveness: an expansion of present methods. Managerial Auditing Journal, Vol.<br />

16, No. 8, p. 443-450.<br />

4. Elliott M., Dawson R., Edwards J. (2007). An improved process model for internal auditing. Managerial Auditing Journal,<br />

Vol. 22, No. 6, p. 552-565.<br />

5. FERMA/ECIIA (2010). Guidance on the 8th EU Company Law Directive, article 41, Guidance for boards and audit<br />

committees, 21 September 2010.<br />

6. IIA (2010a). Measuring internal audit effectiveness and efficiency, IPPF Practice Guide, December 2010.<br />

7. IIA (2010b). International Standards for the Professional Practice of Internal Auditing (Standards), <strong>2011</strong> edition.<br />

8. Karapetrovic S., Willborn W. (2000). Quality assurance and effectiveness of audit systems. International Journal of Quality<br />

& Reliability Management, Vol. 17, No. 6, p. 679-703.<br />

9. Lakis V. (2007). Audito sistema: raida ir problemos. Monografija, Vilniaus Universiteto Universiteto Leidykla.<br />

10. Mackevičius J. (2001). Auditas: teorija, praktika, perspektyvos: monografija. Vilnius: Lietuvos mokslas, 827 p.<br />

11. LST EN ISO 19011:2003 lt, en. Kokybės ir (arba) aplinkos vadybų sistemų audito rekomendacijos (ISO 19011:2002). –<br />

Vilnius: Lietuvos standartizacijos departamentas, 2003.<br />

12. Mihret D.G., Yismaw A.W., (2007). Internal audit effectiveness: an Ethiopian public sector case study. Managerial Auditing<br />

Journal, Vol. 20, No. 5, p. 470-484.<br />

13. Roth J. (2003). How do internal auditors add value? Characteristics common to top-rated audit shops help to shed light on<br />

the nebulous concept of adding value. Internal Auditor, February<br />

14. Rupšys R. (2006). Ko verti įmonės vidaus auditoriai. Vadovas ir pasaulis, Nr.5.<br />

15. Sawyer L.B. (1995). An internal audit philosophy. Internal Audit.<br />

16. Savčuk O. (2007). Internal audit efficiency evaluation principles. Journal of Business Economics and Management, Vol. 8,<br />

No 4, p. 275-284.<br />

17. Spraakman G. (1997). Transaction cost economics: a theory of internal audit. Managerial Auditing Journal, Vol. 17, No. 7,<br />

p. 323-330.<br />

18. Van Gansberghe C.N. (2005). Internal auditing in the public sector: a consultative forum in Nairobi, Kenya, shores up best<br />

practices for government audit professionals in developing nations. Internal Audit, Vol. 62, Nr. 4. p.p. 69-73. 19.<br />

19. Ziegenfus D.E. (2000). Developing an internal auditing department balanced scorecard. Managerial Auditing Journal, Vol.<br />

15, No. 1/2, p. 12-19.<br />

20. Xiangdong W. (1997). Development trends and future prospects of internal auditing. Managerial Auditing Journal, Vol. 12,<br />

No. 4/5, p. 200-204.<br />

Summary<br />

Conceptual model of Internal Audit Effectiveness and Efficiency<br />

There are different definitions of effective and efficient internal auditing. A conceptual model of internal audit<br />

effectiveness and efficiency provides comprehensive understanding of effective and efficient internal audit conception. The<br />

conceptual model consists of influential factors, the internal audit process and internal audit features. The conceptual model can<br />

help organizations to define and evaluate effectiveness and efficiency of their internal audit function.<br />

Mokslinio darbo vadovas: prof. habil. dr.Vaclovas Lakis (Vilniaus universitetas)

AKCIJŲ PORTFELIŲ EFEKTYVUMO TYRIMAI LIETUVOS AKCIJŲ<br />

RINKOJE<br />

Rasa Rinkevičienė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

225<br />

Įvadas<br />

Akcijų kainų pokyčiai akcijų rinkose yra nenuspėjami. 2008–2009 m. finansinė krizė JAV ir Europos šalių<br />

investuotojams atnešė didţiulių praradimų. Viena iš strategijų, siekiant apsisaugoti nuo minėtų praradimų, yra pinigus<br />

investuoti į gerai diversifikuotą portfelį. Investuotojas taip turi suderinti savo investicijas, kad pasiektų optimalų<br />

pelningumo ir rizikos santykį. Būtina portfelio sėkmės prielaida yra investicijų diversifikavimas. Charakteringa<br />

investicijų portfelio savybė yra ta, kad į jį įeinančių atskirų aktyvų rizika skiriasi nuo portfelio bendros rizikos.<br />

Pasirinkdamas reikiamą akcijų skaičių ir jų derinius portfelyje, investuotojas gali maksimizuoti pelningumą esant<br />

uţsibrėţtam rizikos lygiui arba minimizuoti riziką esant uţsibrėţtam pelningumo dydţiui.<br />

Derindami Markowitz diversifikavimo idėjas su ilgalaikio finansinio turto įkainojimo modelio (angl.<br />

CAPM) galimybėmis, uţsienio šalių mokslininkai aktyviai diskutuoja diversifikavimo naudos klausimais. Išsamius<br />

tyrimus šioje srityje atliko J. Evans & S. Archer (1968); M. Statman (1987); G.Y.N. Tang (2004); B.H. Solnik (2007);<br />

M.Zulkifli, A.Ruzidah ir kt. (2010). Aktualiu išlieka klausimas, koks minimalus akcijų skaičius turi būti įtrauktas į<br />

portfelį, siekiant uţdirbti uţsibrėţtą pelningumą prisiimant minimalią riziką. Teisingai parinkdami akcijas į<br />

formuojamą portfelį investuotojai eliminuoja dalį arba visą nesisteminę riziką.<br />

G. Y. N. Tang (2004) teigimu, atlikus JAV S&P 500 indekso akcijų rinkos analizę, įrodyta, kad yra<br />

reikalingas 20 aktyvų portfelio dydis, siekiant panaikinti 95% diversifikuojamos (nesisteminės) rizikos. Norint<br />

panaikinti papildomus 4% nesisteminės rizikos (t.y. iki 99%), į portfelio sudėtį reikia įtraukti apie 80 skirtingų<br />

įmonių akcijų. Priklausomai nuo finansų rinkų išsivystymo lygio ir tuo pačiu jų efektyvumo, skiriasi uţsienio šalių<br />

mokslininkų tyrimų rezultatai. Skirtingo išsivystymo finansų rinkose akcijų portfeliai formuojami iš skirtingo akcijų<br />

skaičiaus, norint gauti tą patį nesisteminės rizikos eliminavimo efektą. Todėl moksline problema tampa akcijų<br />

įtraukimo į portfelį skaičiaus nustatymas, siekiant maksimaliai eliminuoti nesisteminę riziką maţoje ir santykinai<br />

uţdaroje Lietuvos akcijų rinkoje.<br />

Tyrimo tikslas – atlikus ankstesnių mokslinių tyrimų analizę įvertinti diversifikavimo galimybes sudarant<br />

akcijų portfelį Lietuvos rinkoje.<br />

Iškeltam tikslui pasiekti sprendţiami tokie uţdaviniai: 1) išanalizuoti ir apibendrinti ankstesnių mokslinių<br />

tyrimų, susijusių su akcijų portfelių diversifikavimu, rezultatus; 2) pateikti diversifikavimo galimybių, sudarant<br />

akcijų portfelį, vertinimo metodiką; 3) nustatyti akcijų skaičių portfelyje, būtiną eliminuoti apie 90 proc.<br />

nesisteminės rizikos Lietuvos akcijų rinkoje; 4) įvertinti sudarytų akcijų portfelių efektyvumą.<br />

Tyrimo objektas – diversifikuoto akcijų portfelio sudarymas.<br />

Tyrimo metodika. Ankstesni akcijų portfelių diversifikavimo moksliniai tyrimai apibendrinti bei<br />

diversifikavimo galimybių, sudarant akcijų portfelį, vertinimo metodika sudaryta taikant monografinį, analizės ir<br />

sintezės bei palyginimo metodus. Nustatytas akcijų skaičius portfelyje, būtinas maksimaliai eliminuoti nesisteminę<br />

riziką ir įvertintas sudarytų akcijų portfelių efektyvumas taikant matematinius-statistinius metodus ir naudojant<br />

kompiuterinės programinės įrangos paketą EXCEL.<br />

Rezultatai<br />

„Portfelio diversifikavimo― sąvoka pirmą kartą pavartota H.Markowitz (1952) portfelio optimizavimo darbų<br />

studijoje „Portfelio atranka―. Markowitz dispersijos modelio idėja tapo šiuolaikinės portfelio teorijos (angl. Modern<br />

Portfolio Theory) pagrindu. Pagal Markowitz optimizavimo logiką investuotojas, pasirinkdamas portfelį, siekia<br />

maksimizuoti numatomą pelningumą, tuo pačiu iki tam tikro lygio minimizuoti standartinį nuokrypį (riziką). Anot R.<br />

Martinkutės (2006), tai du vienas kitam prieštaraujantys tikslai, kurie turi būti subalansuoti sprendimo priėmimo

226<br />

momentu. Šio prieštaravimo pasekmė – diversifikacijos būtinybė. Uţsienio šalių finansų literatūroje išskiriamas<br />

paprastas arba tradicinis portfelio diversifikavimas ir diversifikavimas pagal H. Markowitz. Paprastas arba tradicinis<br />

diversifikavimas – procesas, kai formuojamas investicijų portfelis iš visiškai atsitiktinai pasirinktų vertybinių<br />

popierių. Diversifikavimas pagal H. Markowitz – procesas, apimantis įvairias matematines technologijas, siekiant<br />

suformuoti optimalų portfelį, kuris priklausytų efektyvumo kreivei.<br />

Investicijų portfelis yra veikiamas sisteminės ir nesisteminės rizikų. Sisteminė arba rinkos rizika yra<br />

veikiama veiksnių, kurie sukelia pokyčius makroekonominėje aplinkoje. Sisteminės rizikos, tokios kaip ekonomikos,<br />

iţdo ar pinigų politikos pokyčiai, investuotojas negali išvengti ir ji daro įtaką investicijų portfelio pajamingumui.<br />

Sisteminė rizika negali būti eliminuota ir diversifikuojant portfelį. Sisteminės rizikos matavimo rodiklis beta (β)<br />

įvertina vertybinių popierių pelningumo jautrumą rinkos pokyčiams, t.y. parodo portfelio sisteminę riziką lyginamojo<br />

indekso atţvilgiu. Jei β 1 signalizuoja, kad portfelis gali duoti didesnę grąţą rinkoms kylant ir<br />

generuoti didesnių nuostolių joms krentant. Vienodą sisteminę riziką turinti investicija turėtų teikti vienodą laukiamą<br />

pelningumą.<br />

Nesisteminę riziką, dar kitaip vadinamą specifine arba bendrovės (įmonės), sąlygoja veiksniai, būdingi<br />

konkrečiai įmonei ar pramonės šakai. Teigiama, jog bendroji rizika, veikianti investicijų portfelį, yra apskaičiuojama<br />

kaip sisteminės arba rinkos rizikos ir nesisteminės arba diversifikuojamos rizikos suma. Portfelio rizika maţėja,<br />

didėjant į jį įeinančių finansinių instrumentų skaičiui. Didėjantis portfelio diversifikavimas pamaţu eliminuoja<br />

nesisteminę riziką, palikdamas tik sisteminę arba nuo rinkos priklausomą riziką.<br />

V. Aleknevičienė (2009) nurodo, kad kai kurie anglų mokslininkai pagal atliktus apskaičiavimus teigia, jog<br />

įsigijus 15–20 skirtingų įmonių akcijų, galima eliminuoti net 90 nesisteminės rizikos.<br />

Uţsienio šalių mokslininkų atliktų tyrimų dėl akcijų skaičiaus portfelyje, siekiant maksimaliai eliminuoti<br />

nesisteminę riziką, rezultatai yra labai įvairūs. Autorės pastebėjimu tai priklauso nuo šalies, kurios rinkoje tie tyrimai<br />

buvo atlikti. . J.Evans ir S. Arsher (1968) nagrinėjo 1958-1967m Kanados Standard & Poor's indekso duomenis . Jie<br />

padarė išvadą, kad portfelis, kurį sudaro 10 skirtingų akcijų yra pakankamai diversifikuotas, teigdami, kad jų studijų<br />

rezultatai "negali kelti abejonių dėl jų pagrįstumo ekonominiu poţiūriu „. Atlikęs uţsienio investicijų valdymo<br />

literatūros apţvalgą G.Y.N Tang (2004) nurodo kai kurių autorių išvadas: L.J. Gitman & M.D.Joehnk (1996)<br />

nustatė, kad siekiant didesnės diversifikavimo naudos, į portfelį būtina įtraukti apie 40 akcijų; F. Amling (1989),<br />

J.C. Francis (1991), G. Arnold (1998) tyrimų rezultatai parodė, kad į portfelį pakanka įtraukti 10–15 akcijų; F.J.<br />

Fabozzi (1995), Z. Bodie, A. Kane & A.J. Marcus (1999) nurodo 20 akcijų, būtinų įtraukti į portfelį diversifikavimo<br />

tikslais; W.F. Sharpe, G.J. Alexander ir J.V. Bailey (1995) siūlo sudaryti portfelį iš apytiksliai 30 akcijų; G.E.<br />

Emery & J.D. Finnerty (1997), tyrimai parodė, kad efektyvus portfelis būtų jį sudarius iš 25–40 akcijų. J. Tole<br />

(1982) teigimu, apytiksliai 90% nesisteminės rizikos eliminavimo naudos pasiekiama iš 12–18 akcijų portfelių.<br />

Tačiau G.Y.N Tang (2004) įrodė, kad diversifikacijos galimybės nepanaudotos, jei akcijų portfelis formuojamas iš<br />

10–15 aktyvų.<br />

B.H. Solnik (2007), ištyręs JAV akcijų rinką, nurodo, kad investicijų portfeliui sudaryti JAV rinkoje<br />

pakanka 20 akcijų. Tačiau ankstesnių šio mokslininko tyrimų rezultatai ţymiai skiasi. B.H. Solnik (1974), atlikęs<br />

aštuonių skirtingų valstybių, šešerių metų savaitinių pelningumų analizę nurodo, kad diversifikacijos nauda atskirų<br />

šalių akcijų rinkose yra nevienoda, t.y. reikalingas skirtingas akcijų skaičius nesisteminei rizikai eliminuoti: Belgijoje<br />

– 20, Prancūzijoje – 65, Vokietijoje – 40, Italijoje – 30, Nyderlanduose – 25, Švedijoje – 15, Jungtinėje karalystėje –<br />

50 ir JAV – 65. M. Zulkifli ir kt. (2010), nagrinėdami Malaizijos akcijų rinką, prieina išvados, kad diversifikacijos<br />

nauda visiškai pasiekiama investuojant į 15 akcijų portfelį. Gerai diversifikuotas vertybinių popierių portfelis talpina<br />

silpnai susijusius aktyvus, kai tarp jų yra ţemo laipsnio koreliacija ir kai pajamos dėl diversifikacijos yra<br />

maksimizuotos.<br />

Akcijų portfelio sudarymo metodika apima tokius etapus: akcijų ir jų įtraukimo į portfelius laikotarpio<br />

nustatymą, akcijų įtraukimo į portfelius atranką, akcijų ir akcijų portfelių pelningumo vertinimą, akcijų ir akcijų

227<br />

portfelių standartinio nuokrypio skaičiavimą, akcijų portfelių nesisteminės rizikos dalies bendroje rizikoje nustatymą<br />

ir sudarytų portfelių efektyvumo vertinimą.<br />

Rizikos apskaičiavimo pagrindas yra statistinis pelningumas. Naudojant istorinį modeliavimo metodą,<br />

yra modeliuojamas portfelį sudarančių aktyvų pelningumo tikimybinis skirstinys, laikantis priela idos, kad<br />

portfelis nepakis. Tai daroma periodu, apimančiu istorinių duomenų masyvą (Dowd, 1999). Istorinio modeliavimo<br />

metodas pasiţymi daugeliu privalumų. Jis konceptualiai paprastas. Daugelis reikalingų duomenų yra prieinami viešuose<br />

šaltiniuose. Istorinį modeliavimą lengva įgyvendinti ir geriausia tai atlikti kompiuterinėje elektroninėje lentelėje.<br />

Nereikia daryti prielaidų, kad pelningumas ar nuostolingumas yra pasiskirstęs pagal normalųjį, Stjudento ar bet kurį<br />

kitą tikimybinį skirstinį. Taip pat nereikia daryti prielaidų apie jų tarpusavio priklausomybes. Taikant šį metodą,<br />

pirmiausia pasirenkamas skaičiavimų periodas, identifikuojamos akcijos ir surenkami duomenys, atspindintys jų<br />

pelningumą. Tada nustatomi tiriamojo portfelio svoriai ir sumodeliuojamas planuojamas pelningumas, kurį<br />

gautume, jeigu laikytume portfelį pasirinktu laiko periodu. Daroma prielaida, kad šis istorinis pelningumo<br />

skirstinys teigiamai pakeičia planuojamo pelningumo skirstinį, kuris bus stebimas ateinančiu periodu. Tada iš<br />

planuojamo pelningumo skirstinio apskaičiuojama portfelio rizikos vertę (A.Dzikevičius, 2005). Vieno laikotarpio<br />

pelningumui įvertinti D. Brukštaitienė, A.V.Rutkauskas (1999), siūlo naudoti formulę, kurioje V0 ir V1 akcijų kainos<br />

vieno laikotarpio pradţioje ir pabaigoje:<br />

V V<br />

r 1 0 100<br />

(1)<br />

V0<br />

Vertinant kelių laikotarpių pelningumus, tikslinga juos susisteminti ir gauti apibendrinantį rodiklį. Tam<br />

tikslui yra skaičiuojamas vidutinis laikotarpio pelningumas. Planuojamam pelningumui nustatyti H. Markowitz<br />

naudoja aritmetinį praeities laikotarpių pelningumų vidurkį. Būtent šis metodas daţniausiai taikytas kitų<br />

mokslininkų darbuose (Vasiliauskaitė, 2004; Kancerevyčius, 2006; Reilly, Brown 2007). Aritmetinis<br />

pelningumų vidurkis yra paprasčiausias dviejų ar daugiau pelningumų vidurkis, apskaičiuojamas pagal formulę:<br />

1 n<br />

r ri<br />

(2)<br />

N i 1<br />

Bet kurio portfelio tikėtinas pelningumas yra apskaičiuojamas kaip atskirų į portfelio sudėtį įeinančių<br />

priemonių planuojamų pelningumų svertinis vidurkis. Svoriai parodo, kokia dalis bendro investuoto kapitalo yra<br />

investuojama į konkrečią finansinę priemonę. Visų portfelį sudarančių priemonių svorių suma yra lygi 100 procentų.<br />

Anot A. Dzikevičiaus (2005), planuojamas portfelio pelningumas gali būti apskaičiuotas tokiu būdu:<br />

n<br />

r wiri<br />

(3)<br />

i 1<br />

Investicijų teorijoje rizika kiekybiškai apibūdinama kaip rezultatų (pelningumų) išsisklaidymas – dispersija<br />

arba variantiškumas. Daţniausiai naudojamas rezultatų dispersijos tam tikru laiko momentu matas yra variacija arba<br />

jo kvadratinė šaknis – standartinis (kvadratinis) nuokrypis. Ir variacija, ir standartinis nuokrypis matuoja rezultatų<br />

išsibarstymą apie vidurkį. Kuo didesnė dispersija, tuo didesnis standartinis nuokrypis, tuo didesnė rizika (G.<br />

Kancerevyčius. 2009). Dispersija ir standartinis nuokrypis, kai nagrinėjami istoriniai duomenys, skaičiuojami pagal<br />

formules:<br />

2<br />

n ( ri<br />

2<br />

r )<br />

i 1 n 1<br />

(4)<br />

2 (5)<br />

Portfelio riziką sąlygoja kovariacija ir koreliacija. Kiekviena iš akcijų pasiţymi konkrečiu tam tikro<br />

laikotarpio pelningumu ir jo polinkiu kisti per metus. Šių skirtingų akcijų pelningumai nėra visiškai nepriklausomi.<br />

Kartais jie turi tendenciją „judėti― į vieną pusę (koeficientas teigiamas), o kartais –priešinga linkme (koeficientas<br />

neigiamas). Jei kovariacija nulinė, dviejų aktyvų pelningumai yra nepriklausomi. Turint istorinius duomenis apie<br />

akcijų pelningumus ir pelningumų vidurkius, kovariacija atitinkamai apskaičiuojama taip:

228<br />

n<br />

( ri<br />

ri<br />

)( rj<br />

rj<br />

)<br />

i 1,<br />

j 1<br />

Cov(ri<br />

rj<br />

)<br />

(6)<br />

n 1<br />

Finansinio instrumento kovariacija su savimi yra to instrumento standartinis nuokrypis. Daugėjant<br />

finansinių instrumentų skaičiui portfelyje, kovariacijų S daugėja:<br />

n(<br />

n 1)<br />

S (7)<br />

2<br />

Siekiant apskaičiuoti kovariacijų tarp finansinių aktyvų efektą, būtina įvertinti koreliacijos koeficientą tarp<br />

kiekvienos akcijų i ir j poros. Koreliacijos koeficientas rij yra statistinis matas, įvertinantis dviejų aktyvų pelningumų<br />

ryšio stiprumą. Koreliacijos koeficientas kinta [-1;1] ribose ir apskaičiuojamas pagal formulę:<br />

) r Cov(ri<br />

j<br />

Corr(<br />

ri<br />

rj<br />

)<br />

(8)<br />

i j<br />

Esant tiesioginiam ryšiui, abiejų finansinių aktyvų pelningumai kinta ta pačia kryptimi. Esant atvirkštiniam<br />

ryšiui, vieno finansinio aktyvo pelningumas didėja, o kito tuo pat metu maţėja. Nulinės koreliacijos atveju tarp<br />

dviejų finansinių aktyvų pelningumo ryšio nėra. Taigi, daroma išvada, kad formuojant portfelį ir siekiant<br />

diversifikacijos, tikslinga pasirinkti neigiama koreliacija tarpusavyje susijusius aktyvus.<br />

Įvertinus kiekvieno instrumento riziką, pelningumą, ryšį su kitais instrumentais, galima įvertinti viso<br />

portfelio riziką. Portfelio rizika matuojama portfelio planuojamo pelningumo variacija (standartiniu nuokrypiu). Kaip<br />

buvo minėta, planuojamas portfelio pelningumas yra skaičiuojamas kaip svertinis jame esančių finansinių priemonių<br />

pelningumų vidurkis, tačiau portfelio rizikos tokiu būdu įvertinti negalima. Anot Kancerevyčiaus (2009), portfelio<br />

riziką lemia du rodikliai: svertinės atskirų instrumentų rizikos (standartiniai nuokrypiai) ir svertiniai santykiai tarp<br />

instrumentų (kovariacija). Statistinis matas – portfelio standartinis nuokrypis apskaičiuojamas pagal formulę:<br />

p<br />

n n n<br />

n n n<br />

2 2<br />

2 2<br />

w i i wiw<br />

jCov(<br />

rir<br />

j ) wi<br />

i wiw<br />

j i jCorr(<br />

rir<br />

j )<br />

(9)<br />

i 1 i 1j<br />

1<br />

i 1 i 1j<br />

1<br />

Kuo daugiau portfelyje finansinių instrumentų, tuo maţesnį svorį turi atskiro instrumento rizika, tuo<br />

daugiau įtakos turi kovariacijos. Kuo didesnis tampa n, tuo maţesnis būna kintamumas (jis artėja prie nulio). Todėl,<br />

kai portfelį sudaro daug instrumentų, daugiausia įtakos rizikai daro antroji lygties dalis, ir portfelio riziką galima<br />

skaičiuoti tik tokia lygtimi:<br />

p<br />

n n<br />

n n<br />

w iw<br />

jCov(<br />

rir<br />

j ) wiw<br />

j i jCorr(<br />

rir<br />

j )<br />

(10)<br />

i 1j<br />

1<br />

i 1j<br />

1<br />

Portfelių efektyvumui vertinti pasitelkiamas Sharpe rodiklis:<br />

RVAR<br />

( rp<br />

rf<br />

p<br />

)<br />

(12)<br />

Nesisteminės rizikos dalis bendroje rizikoje gali būti apskaičiuota kaip portfelio standartinio<br />

nuokrypio ir rinkos portfelio standartinio nuokrypio skirtumo santykis su portfelio standartiniu nuokrypiu:<br />

p<br />

p<br />

m<br />

w (13)<br />

Toks skaičiavimas grindţiamas prielaida, kad rinkos portfelis yra maksimaliai diversifikuotas ir jo bendroji<br />

rizika sutampa su sistemine rizika.<br />

Diversifikavimo galimybės sudarant akcijų portfelį Lietuvos rinkoje įvertintos empiriniam tyrimui<br />

pasirinkus 2009–2010 m. laikotarpį. Tokio tyrimo laikotarpio pasirinkimą apribojo dvi prieţastys. Pirma, tai<br />

laikotarpis, kuriuo OMX Vilnius indeksas buvo sudarytas iš daugiausiai akcijų. Antra, tai laikotarpis, kai akcijų rinka<br />

pradėjo atsigauti ir investuotojai vėl uţdirbo pelningumus. Tiriamuoju laikotarpiu į OMX Vilnius indeksą buvo<br />

įtrauktos 39 įmonės, esančios oficialiajame ir papildomajame sąrašuose.<br />

Pagal 1 formulę apskaičiuotas kiekvienos įmonės akcijų ir OMX Vilnius indekso vienos dienos<br />

pelningumas. Pagal 2 formulę apskaičiuotas vidutinis metinis pelningumas. Svarbus akcijų portfelio formavimo

229<br />

etapas – teisinga akcijų atranka ir jų svorių portfelyje nustatymas. Akcijų svoriai portfelyje apskaičiuoti pagal 2009–<br />

2010 m. vidutinį kapitalizacijos rodiklį. Santykinis kiekvienos įmonės akcijų vidutinis kapitalizacijos dydis bendroje<br />

OMX Vilnius vidutinėje kapitalizacijoje buvo pagrindas visų formuojamų portfelių pelningumui apskaičiuoti.<br />

Tyrimo pradţioje pagal 2 formulę apskaičiuotas portfelio, sudaryto iš 39 akcijų, vidutinis metinis pelningumas.<br />

Akcijų atrankos į portfelį metodika pagrįsta koreliacijos koeficientais tarp atskirų akcijų porų. Akcijos<br />

atrinktos derinant šiuos kriterijus ir jų eiliškumą: pirma, atsiţvelgta į didţiausias neigiamas koreliacijos koeficientų<br />

reikšmes; antra, išanalizuotos kiekvienos akcijos kiekybinės neigiamų koreliacijų charakteristikos su kitomis jų<br />

poromis; trečia, derinamos skirtingiems pramonės sektoriams priklausančių įmonių akcijos.<br />

Sudarius akcijų atrankos į portfelius metodiką, buvo formuoti akcijų portfeliai pradedant nuo 2 akcijų ir<br />

palaipsniui į juos įtraukiant visas 39 akcijas. Suformavus visus akcijų portfelius, apskaičiuoti jų vidutiniai<br />

pelningumai, standartiniai nuokrypiai ir įvertinamas efektyvumas.<br />

Efektyvumui vertinti reikalinga nerizikinga palūkanų norma. Ji paimta iš Lietuvos banko statistikos apie<br />

Vyriausybės vertybinių popierių pardavimo aukcionus (http://www.lb.lt/vvp/default.asp). Nerizikinga palūkanų<br />

norma yra vidutinis aritmetinis litais išleistų obligacijų pelningumas 2009–2010 m. laikotarpiu. Tiriamuoju<br />

laikotarpiu ši palūkanų norma buvo 4,65 proc.<br />

1 lentelėje pateikti akcijų portfelių efektyvumo tyrimo rezultatai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teoriniu<br />

poţiūriu OMX Vilnius indekso standartinis nuokrypis turi atspindėti tik sisteminę riziką, jeigu daroma prielaida, kad<br />

CAPM yra tinkamas investicijų į akcijas pageidaujamam pelningumui nustatyti Lietuvos akcijų rinkoje, ir šis<br />

indeksas gali būti laikomas rinkos portfelio atitikmeniu. Priešingu atveju maţėja atliktų tyrimų patikimumas.<br />

Teoriniu poţiūriu taip pat turėtų sutapti OMX Vilnius indekso ir akcijų portfelio, sudaryto iš 39 į indeksą<br />

įeinančių akcijų, pelningumai, standartiniai nuokrypiai ir efektyvumas. Atkreiptinas dėmesys, kad visi minėti<br />

rodikliai skiriasi, o efektyvumas yra didesnis portfelio, sudaryto iš 39 akcijų, 0,17 punkto. Toks neatitikimas galėjo<br />

būti sąlygojamas šių pagrindinių prieţasčių:<br />

1) OMX Vilnius indekse akcijų kaina yra skaičiuojama kaip NOREX kainų algoritmas, o sudarytuose<br />

portfeliuose naudojama vidutinė akcijų dienos kaina;<br />

2) OMX Vilnius indeksas yra koreguojamas išmokėtais dividendais ir akciniai įvykiais, siekiant<br />

sumaţinti veiksnių, kurie veikia akcijų kainą, bet neturi poveikio emitentų rinkos kapitalizacijai, įtaką. Sudarytuose<br />

portfeliuose pelningumas apskaičiuotas neatsiţvelgiant į dividendus. Tai galėjo turėti įtakos tiek vidutiniams akcijų<br />

pelningumams, tiek standartiniams nuokrypiams.<br />

Minėtos prieţastys sąlygojo tai, kad rinkos portfelio atitikmeniu pasirinktas ne OMX Vilnius indeksas, o 39<br />

akcijų portfelis.<br />

Tyrimo rezultatai parodė, kad sudarytų portfelių pelningumai kito nuo -39,3 iki 52,7%. Didţiausią<br />

pelningumą buvo galima uţdirbti investuojant į portfelį, sudarytą iš 8 akcijų. Šio portfelio pelningumas viršijo OMX<br />

Vilnius indekso pelningumą 7,34, o akcijų portfelio, susidedančio iš 39 akcijų, net 16,1 proc. punkto.<br />

1 lentelė. Akcijų portfelių efektyvumo tyrimo rezultatai<br />

Į portfelį įtraukiamų akcijų<br />

pavadinimas ir eilė<br />

Akcijų<br />

skaičius<br />

portfelyje<br />

Metinis<br />

portfelio<br />

pelningumas<br />

proc.<br />

Portfelio<br />

standartinis<br />

nuokrypis<br />

Portfelio<br />

efektyvumas<br />

(Sharpe<br />

rodiklis)<br />

Nesisteminės<br />

rizikos dalis<br />

bendroje<br />

rizikoje<br />

AGP1L+DRK1L<br />

+Dvarčionių keramika)<br />

(Apranga<br />

2 -39,31 76,01<br />

-0,58 0,739<br />

(LFO1L) Lofosa 3 57,05 38,65 1,36 0,487<br />

GUB1L (Gubernija) 4 57,21 38,27 1,37 0,482<br />

UTR1L (Utenos trikotaţas) 5 56,09 37,38 1,38 0,469<br />

VDG1L (Vilniaus degtinė) 6 56,05 35,88 1,43 0,447<br />

SAN1L (Sanitas) 7 52,02 28,15 1,68 0,295

230<br />

VBL1L (Vilniaus baldai) 8 52,72 26,86 1,79 0,261<br />

STU1L (Stumbras) 9 51,80 25,91 1,82 0,234<br />

KNR1L (Kauno energija) 10 50,45 24,93 1,84 0,204<br />

LJL1L (Lietuvos jūrų laivininkystė) 11 49,26 24,64 1,81 0,195<br />

SNG1L (Sanigė) 12 49,29 24,55 1,82 0,192<br />

VST1L (Vakarų skirstomieji tinklai) 13 30,25 25,03 1,02 0,207<br />

KBL1L (Klaipėdos baldai) 14 30,74 24,85 1,05 0,202<br />

RSU1L (Rokiškio sūris) 15 33,26 24,02 1,19 0,174<br />

GRG1L (Grigiškės) 16 35,81 23,54 1,32 0,157<br />

KNF1L (Klaipėdos nafta) 17 36,73 21,39 1,50 0,072<br />

LNS1L(Linas) 18 36,88 21,35 1,51 0,071<br />

LEL1L (Lietuvos elektrinė) 19 33,41 20,68 1,39 0,041<br />

ANK1L (Anykščių vynas) 20 33,41 20,61 1,40 0,037<br />

UKB1L (Ūkio bankas) 21 33,94 20,49 1,43 0,032<br />

ZMP1L(Ţemaitijos piens) 22 34,78 20,37 1,48 0,026<br />

VLP1L (Vilkyškių pieninė) 23 35,76 20,26 1,54 0,021<br />

LNA1L (Linas Agro group) 24 34,71 19,69 1,53 -0,008<br />

AVG1L (Agrowill Group) 25 34,49 19,64 1,52 -0,010<br />

PZV1L (Pieno ţvaigţdės) 26 35,56 19,49 1,59 -0,018<br />

RST1L (Rytų skirstomieji tinklai) 27 32,11 19,73 1,39 -0,006<br />

SRS2L (Snoras) 28 32,13 19,70 1,39 -0,007<br />

LEN1L (Lietuvos energija) 29 27,97 20,83 1,12 0,048<br />

PTR1L (Panevėţio statybos trestas) 30 28,66 20,84 1,15 0,048<br />

LLK1L(Limarko laivininkystės k.) 31 28,36 20,74 1,14 0,043<br />

IVL1L (Invalda) 32 30,10 20,82 1,22 0,047<br />

SRS1L (Snoras) 33 34,15 21,15 1,39 0,062<br />

ALT1L (ALT investicijos) 34 34,06 21,14 1,39 0,061<br />

CTS1L (City Service AB) 35 34,73 21,03 1,43 0,057<br />

TEO1L (TEO LT) 36 35,89 19,74 1,58 -0,005<br />

APG1L (Apranga) 37 36,82 19,79 1,63 -0,003<br />

LDJ1L (Lietuvos dujos) 38 37,18 19,83 1,64 -0,001<br />

SAB1L (Šiaulių bankas) 39 36,62 19,84 1,61 0,000<br />

OMX Vilnius * 45,38 28,19 1,44 *<br />

Sudarytų portfelių standartiniai nuokrypiai tendencingai maţėjo, didinant juose akcijų skaičių iki 26.<br />

Toliau bendra portfelio rizika šiek tiek padidėjo. Šis padidėjimas galėjo būti sąlygotas nevisiškai tikslios akcijų<br />

atrankos į portfelį pagal metodikoje pateiktus tris kriterijus. Tai patvirtina ir tam tikrų portfelių atţvilgiu gauta<br />

neigiama nesisteminės rizikos dalis bendroje rizikoje bei didesnis standartinis nuokrypis portfelio, sudaryto iš 39<br />

akcijų, nei portfelių, sudarytų 24–28 akcijų ir 36–38 akcijų. Bet kuriuo atveju, akcijų skaičiaus didinimas portfelyje<br />

leido eliminuoti nesisteminę riziką. Darant prielaidą, kad portfelis, sudarytas iš 39 akcijų, yra maksimaliai<br />

diversifikuotas, jo standartinis nuokrypis atitiktų sisteminę riziką. Apskaičiavus kiekvieno portfelio nesisteminės<br />

rizikos dalį bendroje rizikoje, nustatytas į portfelį įtraukiamų akcijų skaičius, būtinas maksimaliai eliminuoti<br />

nesisteminę riziką. Mokslininkai akcentuoja apie 90 proc. nesisteminės rizikos eliminavimo galimybes. Atlikus<br />

tyrimus paaiškėjo, kad toks portfelis yra sudarytas iš 17–18 akcijų (17 akcijų portfelis leidţia eliminuoti 92,8 proc.<br />

nesisteminės rizikos, 18 akcijų portfelis – 92,9 proc. nesisteminės rizikos). Dėl sumanaus akcijų derinimo

231<br />

portfeliuose didţiausias efektyvumas pasiektas suformavus portfelį iš 10 akcijų. Šio portfelio efektyvumas siekė 1,84<br />

proc. perteklinio pelningumo standartinio nuokrypio vienetui.<br />

Išvados<br />

Akcijų portfelio sudarymo metodika siekiant įvertinti portfelio diversifikavimo galimybes apima tokius<br />

etapus: akcijų ir jų įtraukimo į portfelius laikotarpio nustatymą, akcijų įtraukimo į portfelius atranką, akcijų ir akcijų<br />

portfelių pelningumo vertinimą, akcijų ir akcijų portfelių standartinio nuokrypio skaičiavimą, akcijų portfelių<br />

nesisteminės rizikos dalies bendroje rizikoje nustatymą ir sudarytų portfelių efektyvumo vertinimą.<br />

Pritaikius akcijų atrankos metodiką, laipsniškas portfelių standartinio nuokrypio maţėjimas iki 19,49 %<br />

rodo, kad didţiausia diversifikavimo nauda pasiekiama įtraukus į portfelį 26 akcijas, tačiau neigiama sisteminės<br />

rizikos dalis bendroje rizikoje rodo nevisiškai tikslų akcijų atrinkimą į portfelį, pradedant nuo 27 akcijos. Didţiausia<br />

diversifikavimo nauda Lietuvos akcijų rinkoje pasiekiama į portfelį įtraukiant 17–18 akcijų. Ši kombinacija<br />

investuotojui leido eliminuoti 92,8 – 92,9% nesisteminės rizikos. Efektyviausias portfelis, atsiţvelgiant į bendrą<br />

riziką, buvo sudarytas iš 10 akcijų.<br />

Praktinis modelio pritaikomumas glūdi tame, kad jis suteikia galimybę investuotojui pasirinkti portfelį,<br />

atitinkantį jo poziciją pelningumo ir rizikos tolerancijos atţvilgiu.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. ALEKNEVIČIENĖ , V. 2009. Įmonės finansų valdymas. Kaunas: Spalvų kraitė.<br />

2. BRUŠKAITIENĖ, D.; RUTKAUSKAS, A. V. 1999. Pelningumo ir rizikos kiekybinis subendramatinimas<br />

investiciniuose sprendimuose. Ekonomika ir vadyba – 99: Tarptautinės konferencijos pranešimų medţiaga.<br />

3. CAOUETTE J. B.; ALTMAN E. I.; NARAYANAN P. 1998. Managing credit risk. The next Great Fnancial challenge. New<br />

York: Wiley Frontiers in Finance. p. 119–128<br />

4. DUDZEVIČIŪTĖ, G. 2004. Vertybinių popierių portfelio sudarymas ir vertinimas. Verslas, teorija ir praktika, 5(3) p. 118-<br />

124.<br />

5. DOWD, K. 2000. Adjusting for risk: an improved Sharpe Ratio. International review of Economics & Finance 9, p.209-222<br />

6. DZIKEVIČIUS, A. 2005. Prekybinio portfelio rizikos valdymas banke. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, ekonomika.<br />

VGTU Vilnius.<br />

7. EVANS, J; ARSHER, S. 1968. Diversification and the Reduction of Dispersion. Journal of Finance, 23(5) p. 761–767<br />

8. FRAHM, G.; WIECHERS, C. <strong>2011</strong>. On the Diversification of Portfolios of Risky Assets. Seminar of Economic and Social<br />

Statistic University of Cologne, N1/11.<br />

9. KANCEREVYČIUS, G. 2009. Finansai ir investicijos. Kaunas: Smaltija.<br />

10. LEE, S.L.; BYRNE, P..J. 2000. Risk Reduction and Real Estate Portfolio Size. Presented at the 6 PRRES Conference Sydney,<br />

Australia.<br />

11. MARTINKUTĖ, R. 2006. Investavimo strategijų portfolio parinkimas ir valdymas. Daktaro disertacija. VGTU, socialiniai<br />

mokslai, Ekonomika -04S<br />

12. REILLY, F. K.;BROWN, K. C. 2007. Investment analysis and portfolio management. Thomson south-western. p.1242<br />

13. RUTKAUSKAS, A.V.; ŢILINSKIJ, G. 2010. Finansinio svero naudojimas aktyviai valdant investicijų portfelį. Verslas:<br />

Teorija ir Praktika. 11(3) p. 194–203<br />

14. SOLNIK, B.H., 1974. Why Not Diversify Internationally Rather Than Domestically? Financial Analysts Journal, 30(4) p. 48-<br />

54<br />

15. STATMAN, M. 1987. How Many Stocks Makes a Diversified Portfolio? Journal of Financial and Quantitative Analysis, 22(3) p.<br />

353–363<br />

16. TANG, G.Y.N. 2004. How Efficient is Naïve Portfolio Diversification? An Educational Note. The International Journal of<br />

Management Science, 32 p. 155–160.<br />

17. VASILIAUSKAITĖ D. 2004. Optimalaus vertybinių popierių portfelio sudarymo ypatumai. Ekonomika, 67 (2)<br />

18. ZULKIFLI, M.; DAUD, M.; OMAR, S. 2010. Portfolio Selection Using Fuzzy Mean-Variance Approach. Australian<br />

Journal of Basic and Applied Sciences, 4(8) p. 3713–3720.<br />

19. Lietuvos bankas: Statistika: VVP aukcionai. http://www.lb.lt/vvp/default.asp

Summary<br />

232<br />

Research of Efficiency of Shares„ Portfolios in Lithuanian Stock Exchange Market<br />

The research results showed that the increase of number of shares in the portfolio allows the elimination of nonsystematic<br />

risk in Lithuanian Stock Exchange. The standard deviations of portfolios returns declined increasing number of shares<br />

from 2 till 26. In some cases total risk was less than systematic risk, and this shows the mistakes of priority including new shares<br />

in the portfolios. The maximum benefit of diversification of portfolio risk was reached including 17-18 shares in it. This<br />

combination allowed the investor to eliminate from 92.8 to 92.9% non-systemic risk. The most effective portfolio, taking into<br />

account the overall risk, was composed of 10 shares.<br />

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vilija Aleknevičienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

GYVENTOJŲ MOKESČIŲ NAŠTOS APSKAIČIAVIMO IR ANALIZĖS<br />

METODIKA<br />

Aušra Stankauskaitė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

233<br />

Įvadas<br />

Mokesčiai yra pagrindinis valstybės pajamų šaltinis, kuris reikalingas jos funkcijoms, kaip apsaugai,<br />

gamybai bei administravimui vykdyti. Nuo seno gyventojai buvo svarbiausi mokesčių mokėtojai, kurių pajamos,<br />

ţemė ir kitas turtas būdavo apmokestinami įvairiais mokesčiai. Gerėjant gyventojų socialinei padėčiai, augo ir<br />

gyventojų vaidmuo valstybėje, tačiau jie kaip mokesčių naštos „nešėjai― išliko iki šių dienų.<br />

Įvairiais mokesčių naštos aspektais yra rašę šie autoriai: P. Gylys, D. Meškauskienė, A. Novošinkienė, G.M.<br />

Pajuodienė, E. Ramanauskienė, M. Tvaronavičienė, B. Pladis, A. Slavickienė, I. Szarowska ir kiti, tačiau daugelis<br />

mokesčių naštą skaičiuoja ir analizuoja bendrai – valstybės lygiu.<br />

Tyrimais nustatyta, kad ypač didelis darbo jėgos apmokestinimas, kai mokesčių našta tenka darbuotojui ir<br />

darbdaviui, tačiau pamirštama, kad svarbiausi mokesčių naštos „nešėjai― yra šalies gyventojai (Navikas, 1999).<br />

Norint įvertinti gyventojams tenkančią mokesčių naštą, reikalinga sukurti gyventojų mokesčių naštos apskaičiavimo<br />

ir analizės metodiką.<br />

Darbo objektas – gyventojų pajamų mokesčio našta.<br />

Darbo tikslas – sudaryti gyventojų mokesčių naštos apskaičiavimo ir analizės metodiką.<br />

Uţdaviniai:<br />

atlikti gyventojų mokesčių naštos apskaičiavimo literatūros studijas;<br />

pateikti gyventojų mokesčių naštos apskaičiavimo ir analizės metodiką.<br />

Tyrimo metodai – ekonominės, <strong>mokslinė</strong>s, metodinės literatūros analizė, loginė analizė, loginio<br />

modeliavimo metodai.<br />

Rezultatai<br />

Mokslinės literatūros analizė parodė, kad mokslininkai ir ekonomistai pateikia skirtingus mokesčių naštos<br />

apskaičiavimo rodiklius, o gyventojams tenkančią mokesčių naštą pateikia tik kaip jos dalį bendrajame vidaus<br />

produkte (1 lentelė).<br />

1 lentelė. Mokesčių naštos apskaičiavimo teorinė analizė (sudaryta autorės)<br />

Šaltinis Apibūdinimas ir skaičiavimas<br />

Meškauskienė, Tvaronavičienė(2003) Mokesčių našta – visų šalies mokesčių mokėtojų sumokėta mokesčių suma.<br />

Stačiokas (2003) Mokesčių naštos rodiklis (arba kitaip vadinamas apmokestinimo riba) matuojamas kaip<br />

biudţetų mokestinių pajamų ir bendrojo vidaus produkto (bendrojo nacionalinio<br />

produkto) santykis, išreikštas procentais.<br />

Novošinkienė, Slavickeinė (2006). Mokesčių našta - visų šalies mokesčių mokėtojų sumokėtų mokesčių, įmokų, rinkliavų<br />

bei atsiskaitymo sumos santykis su Bendruoju vidaus produktu. Taip skaičiuojant<br />

mokesčių naštą yra įskaitomos visos mokestinės pajamos į nacionalinį biudţetą ir<br />

nebiudţetinius fondus: valstybinį socialinio draudimo fondą, privalomojo sveikatos<br />

draudimo fondą, garantinį fondą<br />

Pladis (2008) Mokesčių našta gali būti:<br />

� tiesioginė mokesčių našta – sumokėtų mokesčių ir BVP santykis;<br />

� netiesioginė mokesčių našta – mokesčių administravimo sąnaudos. Tai tokios<br />

laiko ir pinigų sąnaudos, kurias mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius<br />

patiria skaičiuodamas, mokėdamas ir administruodamas mokesčius;

Callihan, (2002), Bivainis ir<br />

Skačkauskeinė (2007)<br />

234<br />

� paslėptoji našta, kuria nėra lengvai pastebima ir išmatuojama, tačiau egzistuojanti<br />

šalia kiekvieno mokesčio ir reiškiasi mokesčio įtaka rinkos procesams bei ţmonių<br />

preferencijoms.<br />

Asmenims tenkanti mokesčių našta matuojama dviem rodikliais:<br />

� valstybės pajamų iš mokesčių ir bendrojo vidaus produkto santykiu;<br />

� vidutiniu mokesčių tarifu.<br />

Iš ankstesnių tyrimų nustatyta, kad ypač didelis darbo jėgos apmokestinimas, kai mokesčių našta tenka<br />

darbuotojui ir darbdaviui, tačiau pamirštama, kad svarbiausi mokesčių naštos „nešėjai― yra šalies gyventojai<br />

(Navikas, 1999).<br />

Gyventojų mokesčių našta apskaičiuojama kaip mokesčiai, tenkantys vienam dirbančiajam pagal skirtingas<br />

pajamų rūšis valstybėje. (Darbo ir socialinių tyrimų institutas, 2009).<br />

Didţiąją dalį šalies gyventojų pajamų sudaro darbo pajamos. Darbo pajamų mokestinė našta „paskirstoma―<br />

tarp darbuotojo ir darbdavio. Dėl didelio samdomo darbuotojo pajamų apmokestinimo slepiami mokesčiai ir vystosi<br />

šešėlinė ekonomika, todėl apskaičiuojant gyventojų mokesčių naštą nuo darbo pajamų yra svarbu analizuoti ne tik<br />

darbuotojui, bet ir darbdaviui tenkančia mokesčių naštą, kuri sudaro darbo vietos kainą. Darbo vietos mokesčių<br />

naštą sudaro:<br />

Samdomo darbuotojo pajamų, susijusių su darbo santykiais ar atitinkančiais jų esmę, mokesčių našta<br />

apskaičiuojama kaip sumokamų mokesčių ir įmokų (gyventojų pajamų mokesčio, privalomas sveikatos<br />

draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) santykis su bruto darbo pajamomis.<br />

Darbdavio mokesčių našta apskaičiuojama kaip sumokamų įmokų (privalomojo sveikatos draudimo<br />

įmokos, valstybinio socialinio draudimo ir garantinio fondo įmokos) santykis su bruto darbo<br />

pajamomis.<br />

Autorinių atlyginimų, sportininkų ar atlikėjų pajamų, gautų iš to paties darbdavio, mokesčių našta yra<br />

paskirstyta tarp autoriaus ir darbdavio (uţsakovo) mokesčių naštos ir vadinama autorinės sutarties mokesčių našta.<br />

Autoriaus mokesčių našta apskaičiuojamas kaip mokamų mokesčių ir įmokų (gyventojų pajamų<br />

mokesčio, privalomas sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) santykis su<br />

autorinės sutarties bruto pajamomis.<br />

Uţsakovo (darbdavio) mokesčių našta apskaičiuojama kaip sumokamų įmokų (privalomojo sveikatos<br />

draudimo įmokos, valstybinio socialinio draudimo ir garantinio fondo įmokų) santykis su autorinės<br />

sutarties bruto darbo pajamomis.<br />

Individualią veiklą vykdančių fizinių asmenų pajamų mokesčių našta apskaičiuojama kaip mokamų<br />

mokesčių ir įmokų (gyventojų pajamų mokesčio, privalomas sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo<br />

įmokų) santykis su asmens, vykdančio individualią veiklą ją įregistravus, bruto pajamomis.<br />

Pajamų, gautų iš ekonominės veiklos įsigijus verslo liudijimą, mokesčių našta ir individualių įmonių<br />

savininkų, ūkinių bendrijų narių pajamų mokesčių našta bei ūkininkų pajamų mokesčių našta apskaičiuojama kaip<br />

gyventojų pajamų mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokos ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos<br />

suma (Darbo ir socialinių tyrimų institutas, 2009).<br />

Straipsnio autorė pastebi, kad Lietuvos gyventojų mokesčių našta pagal pajamų rūšis nėra vienoda. Darbo<br />

vietos mokesčių našta ir autorinių atlyginimų, sportininkų ar atlikėjų pajamų, gautų iš to paties darbdavio, mokesčių<br />

našta yra maţesnė nei individualią veikla vykdančių fizinių asmenų ar vykdant ekonominę veiklą su verslo<br />

liudijimais, nes našta pasiskirto tarp darbuotojo (atlikėjo) ir darbdavio (uţsakovo). Augant pajamoms atitinkamai<br />

didėja ir samdomo darbuotojo mokesčių našta, kurią įtakojo nevienodi NPD ir PNPD. Ir atvirkščiai, augant<br />

pajamoms, individualią veiklą vykdančių fizinių asmenų pajamų ir pajamų, gautų iš ekonominės veiklos įsigijus<br />

verslo liudijimą bei individualių įmonių savininkų, ūkinių bendrijų narių pajamų mokesčių našta maţėjo dėl<br />

apmokestinimo bazės ir apmokestinimo tvarkos pasikeitimo.<br />

Gyventojų mokesčių naštos tolimesnė analizė padėtų įvertinti skirtingas pajamas uţdirbančių gyventojų<br />

mokesčių naštos dinamiką, bei palyginti darbuotojams ir darbdaviams tenkančią mokesčių naštą.

235<br />

Apskaičiavus gyventojų mokesčių naštą, toliau yra atliekama mokesčių tarifų analizė. Naudojant<br />

įstatyminius tarifus, galima apskaičiuoti šalies gyventojams tenkančią mokesčių naštą, o palyginimui tarp valstybių<br />

yra siūloma naudoti įvairius išvestinius tarifus.<br />

Vidutinis mokesčių tarifas apskaičiuojamas kaip valstybės pajamų iš mokesčių ir potencialios<br />

mokesčių bazės santykis. Šis rodiklis analizuoja faktiškai sumokėtus mokesčius ir tiksliau įvertina apmokestinamąją<br />

bazę, bei parodo mokesčių naštos pasiskirstymą tarp darbo ir kapitalo, tarp gyventojų ir įmonių (Bivainis,<br />

Skačkauskienė, 2007).<br />

Mokesčių naštos palyginimui naudoti įstatyminius tarifus nėra tikslinga ir objektyvu dėl šios prieţasties<br />

kaip skirtingos mokesčių sistemos, apmokestinimo bazės ir mokesčių tarifų įvairovės. Tikslesnius rezultatus galima<br />

gauti naudojant „numanomus― mokesčių tarifus. Numanomi tarifai išreiškia mokesčio poveikį ekonominei veiklai<br />

pagal jų funkcijas – darbui, kapitalui, vartojimui. Taigi dėl šios prieţasties yra vertinamas ne tarifas ar mokesčių<br />

bazė, o šalies pajamų iš tam tikros veiklos ir nuo šių pajamų surinktų į biudţetą mokesčių santykis (Pladis, 2008;<br />

Novošinskienė, Stankauskaitė, 2010). Dėl to „numanomų― mokesčių tarifų tikslesnį pavadinimą galėtų atitiki<br />

„faktinis― mokesčių tarifas, nes šio rodiklio skaičiavimui naudojami faktiniai duomenys.<br />

Siekiant nustatyti realią gyventojų mokesčių naštą, svarbiausia yra įvertinti faktinį mokesčių tarifą darbui, o<br />

netiesioginei gyventojų mokesčių naštai – faktinį mokesčių tarifą vartojimui.<br />

Faktinis mokesčių tarifas darbui apskaičiuojamas darbui tenkančių mokesčių ir įmokų (gyventojų pajamų<br />

mokesčio, socialinio bei sveikatos draudimo įmokų, darbdavių įmokos į socialinė apsaugą) santykis su darbo<br />

pajamomis. Atlyginimas darbuotojams yra apibrėţiamas kaip bendras atlyginimas pinigais arba natūra, kurį<br />

darbdavys moka darbuotojui uţ atliktą darbą, įskaitant mokesčius ir socialinio bei sveikatos draudimo įmokas,<br />

kurias moka darbuotojas.<br />

Faktinis vartojimo mokesčių tarifas apskaičiuojamas kaip santykis pajamų iš vartojimo mokesčių ir visų<br />

namų ūkių vartojimo išlaidų. Vartojimo mokesčių pajamų pagrindą sudaro įplaukos nuo pridėtinės vertės mokesčio<br />

(Taxation trends in European Union, 2009; Szarowska, 2009).<br />

Gyventojų mokesčių naštą iš valstybės ir įmonės pozicijų galima įvertinti ir kaip mokesčius, tenkančius<br />

vienam gyventojui (dirbančiajam) pagal pateiktus rodiklius:<br />

surenkamų mokesčių tenka vienam gyventojui (SMVG ) parodo ši formulę (Šaltinis, 2010):<br />

SMVG = SM/BVP × BVP (gyv), (1)<br />

čia: SM – surenkami mokesčiai; BVP – Bendrasis vidaus produktas; BVP (gyv) – Bendrasis vidaus produktas<br />

tenkantis vienam gyventojui.<br />

Šis rodiklis parodo kaip šalies mokesčiai „paskirstomi― tarp gyventojų neatsiţvelgiant į teigiamą BVP<br />

augimo poveikį mokesčių naštai.<br />

kiek mokesčių tenka vienam dirbančiąjam konkrečioje ekonominėje veikloje (Ekonomikos sektorių<br />

mokestinės..., 2006) parodo ši formulė:<br />

MN SM / DS , (2)<br />

EV<br />

EV<br />

EV<br />

čia: MNEV – mokesčių našta tenkanti darbuotojui ekonominėje veikloje; SMEV – vidutiniškai sumokėti mokesčiai ir<br />

kitos įmokos ekonominėje veikloje per metus; DSEV – vidutinis mėnesinis darbuotojų skaičius ekonominėje veikloje.<br />

Šis rodiklis atspindi mokesčių naštą kiekvienoje ekonominėje veikloje, kurioje uţdirbamos pajamos yra<br />

apmokestinamos mokesčiais.<br />

Atliekant gyventojų mokesčių naštos tolimesnę analizę galima būtų įvertinti minėtų rodiklių<br />

dinamiką, bei mokesčių struktūrą, nustatant tuos mokesčius, kurie labiausiai įtakojo surenkamas mokestines įplaukas<br />

šalyje ar ekonominėje veikloje.<br />

Analizuojant gyventojų mokesčių naštą, yra būtina įvertinti kaip mokesčių mokėtojai vykdo savo prievoles,<br />

ir kaip mokesčius administruojančios įstaigos atlieka pavestas pareigas pagal šiuos rodiklius:<br />

Mokesčio nepriemokos rodiklis apskaičiuojamas kaip nesurinktų mokesčių dalis mokestinėse pajamose.

236<br />

Mokestinės nepriemokos rodiklis apskaičiuojamas kaip mokestinės nepriemokos dalis mokestinėse<br />

pajamose.<br />

Mokesčių nepriemokos išieškojimo rodiklis, kuris apskaičiuojamas išieškotą mokestinę nepriemoką<br />

padalijus iš mokestinės nepriemokos (Novošinskienė, Slavickienė, 2006).<br />

Šių rodiklių apskaičiavimas leistų visapusiškai išanalizuoti gyventojų sumokamų mokesčių administravimo<br />

efektyvumą bet kuriam analizuojamam laikotarpiui.<br />

Apibendrinant galima teikti, kad gyventojų mokesčių naštos apskaičiavimo ir analizės rodiklių visuma yra<br />

tinkama metodinė bazė, padedanti išsamiai ir objektyviai išanalizuoti gyventojų mokesčių naštą. Gyventojų<br />

mokesčių naštos apskaičiavimo ir analizės metodikos modelis pateikiamas 1 paveiksle.<br />

GYVENTOJŲ MOKESČIŲ<br />

NAŠTOS ANALIZĖ<br />

VEIKSNIŲ STRUKTŪROS<br />

ANALIZĖ<br />

VEIKSNIŲ DINAMIKOS<br />

ANALIZĖ<br />

Santykiniai<br />

Absoliutus pokytis<br />

Kitimo tempas<br />

Pokyčio tempas<br />

TARIFŲ ANALIZĖ<br />

(GPM, VSD, PSD)<br />

Vidutinis mokesčių tarifas<br />

Mokesčių našta vienam<br />

dirbančiajam ekonominėje<br />

veikloje<br />

Mokesčių našta vienam<br />

gyventojui<br />

MOKESČIŲ NEPRIEMOKOS<br />

ANALIZĖ<br />

Mokesčio nepriemokos rodiklis<br />

Mokestinės nepriemokos<br />

rodiklis rodiklis<br />

Mokesčio nepriemokos<br />

išieškojimo rodiklis<br />

MOKESČIŲ NAŠTOS APSKAIČIAVIMO IR ANALIZĖS METODIKA<br />

MOKESČIŲ NAŠTOS<br />

APSKAIČIAVIMAS<br />

DARBO PAJAMŲ<br />

MOKESČIŲ NAŠTA<br />

GPM našta<br />

VSD įmokų našta<br />

PSD įmokų našta<br />

Įmokų į GF našta<br />

TARIFAI<br />

(GPM, VSD, PSD)<br />

Nominalūs tarifai<br />

Vidutiniai tarifai<br />

Faktiniai tarifai<br />

MOKESČIŲ NAŠTA<br />

EKONOMINĖSE<br />

VEIKLOSE<br />

MOKESČIŲ NAŠTA<br />

TENKANTI<br />

GYVENTOJUI<br />

MOKESČIŲ NAŠTOS ANALIZĖS REZULTATAI IR TOBULINIMAS<br />

1 pav. Gyventojų mokesčių naštos apskaičiavimo ir analizės metodika<br />

DARBDAVIŲ MOKESČIŲ<br />

NAŠTOS ANALIZĖ<br />

MOKESČIŲ NAŠTOS<br />

VEIKSNIŲ (MOKESTINIŲ<br />

PAJAMŲ IR BVP)<br />

ANALIZĖ<br />

Veiksnių struktūros<br />

analizė<br />

Veiksnių dinamikos analizė<br />

Veiksnių segmentavimas<br />

pagal ekonomines veiklos<br />

rūšis<br />

TARIFŲ ANALIZĖ<br />

(VSD, PSD, GF)<br />

Faktinis mokesčių tarifas<br />

darbui<br />

Faktinis vartojimo mokesčių<br />

tarifas

237<br />

Šis sukurtas modelis padėtų ne tik apskaičiuoti ir išanalizuoti gyventojams tenkančią mokesčių naštą, bet ir<br />

remiantis ES šalių patirtimi, pateikti rekomendacijas valstybei dėl gyventojų mokesčio naštos maţinimo priemonių.<br />

Išvados<br />

1. Išanalizavus Lietuvos ir uţsienio autorių gyventojų mokesčių naštos apskaičiavimo ir analizės mokslinę<br />

literatūrą, nustatyta, kad mokslininkai ir ekonomistai gyventojams tenkančią mokesčių naštą pateikia tik kaip jos dalį<br />

bendrajame vidaus produkte, o taip pat mokesčių naštą tenkančią darbuotojui ir darbdaviui.<br />

2. Gyventojų mokesčių naštos apskaičiavimui ir analizei siūloma skaičiuoti:<br />

darbo pajamų mokesčio naštą (GPM našta, VSD įmokų našta ir PSD įmokų našta ir kt.);<br />

tarifus (nominalius, vidutinius ir faktinius);<br />

mokesčių naštą ekonominėse veiklose (mokesčių našta vienam dirbančiajam ekonominėje veikloje);<br />

gyventojų mokesčių naštos analizė (veiksnių, struktūros, dinamikos, tarifų, mokesčių nepriemokos).<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. BIVAINIS J; SKAČKAUSKEINĖ I. 2007. Mokesčių sistemos vertinimo metodinio potencialo analizė. Verslas: teorija ir<br />

praktika. VIII t., Nr. 2, 57- 67. Vilnius: VGTU.<br />

2. CALLIHAN, D.S. 2002. Corporate efective tax rates. Taxation: Critical Perspectives on the wold Economy, 2002, Vol. IV,<br />

p. 155 – 193.<br />

3. Darbo ir socialinių tyrimų institutas. 2009. Lietuvos gyventojų tam tikrų socialinių grupių darbo pajamų apmokestinimo<br />

pokyčių 2008 – <strong>2011</strong> metais lyginamasis tyrimas. Vilnius.<br />

4. Ekonominės analizės departamentas. 2006. Ekonominių sektorių mokestinės naštos analizė. Vilnius.<br />

5. GYLYS, P. 2006. Mokesčių našta ir tarptautinė mokesčių konkurencija. Ekonomika. 2006, Nr. 75, p. 7 – 19.<br />

6. MEŠKAUSKIENĖ, D; TRARONAVIČIENĖ, M. 2003. Lietuvos mokesčių sistema: mokesčių naštos tyrimas. Verslas:<br />

teorija ir praktika. 2003, 4 tomas, Nr.1. p. 36 – 42.<br />

7. NOVOŠINSKIENĖ, A.; STANKAUSKAITĖ, A. 2010. Mokesčių naštos apskaičiavimo ir analizės tyrimas. Tarptautinė<br />

<strong>mokslinė</strong> <strong>konferencija</strong>. Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir perspektyvos. Nr. 1 (7), p. 141 – 146.<br />

8. NOVOŠINSKIENĖ, A; SLAVICKIENĖ, A. 2006. Mokesčių naštos maţinimo galimybės. Vagos, t. 73 (26), p.51-56. ISSN<br />

1648 116X.<br />

9. PLADIS, B., 2008. Lietuvos, Latvijos ir Estijos mokesčių sistemos pranašumai ir skirtumai. Lietuvos ekonomikos apţvalga,<br />

Nr. 2.<br />

10. SZAROWSKA I. 2009. Tax Burden and competitin in the European Union – Does it change? Silesian University – School of<br />

Business Administration.<br />

11. ŠALTINIS, J. 2010. Surenkami mokesčiai tenkantys vienam gyventojui. [interaktyvus] [ţiūrėta 2010 m. spalio 15 d.].<br />

Prieiga per internetą: .<br />

12. TAXATION TRENDS IN EUROPEAN UNION. 2009. General information [interaktyvus]. Economic analysis of taxation<br />

[ţiūrėta 2009 gruodţio 10 d.]. Prieiga per internetą:<br />

http://ec.europa.eu/taxation_customs/resources/documents/taxation/gen_info/economic_analysis/tax_structures/2009/2009_f<br />

ull_text_en.pdf>.<br />

Summary<br />

Methodology of Individual Tax Burden Calculation and Analysis<br />

Through ages the most important tax burden holders are permanent residents of the country. While evaluating tax<br />

burden which fall on permanent residents of the country, it is necessary to establish methodology of individual tax burden<br />

calculation and analysis. In consideration of country and legal entity positions an individual tax burden is calculated<br />

proportionately as taxes which attributed for a permanent resident and persons in employment, in view of employee it is taxes,<br />

which attributed of employed person according different types of individual tax. Provided methodology of individual tax burden<br />

calculation and analysis let us compare individual tax burden with EU countries and propose its measures of reduction in<br />

Lithuania.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Albina Novošinskienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

238<br />

VALIUTOS KURSŲ RIZIKOS VALDYMAS SMULKAUS IR VIDUTINIO<br />

VERSLO ĮMONĖSE<br />

Diana Strielnikaitė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Pastaruosius dešimtmečius pasaulyje vyksta sparti globalizacija, kuri lemia verslo aplinkos ir verslo<br />

subjektų veiklos kitimą. Šiems svarbiems procesams didelę reikšmę turi tarptautinė prekyba. Kapitalo judėjimas,<br />

eksportas ir importas didina tarptautinių atsiskaitymų ir valiutų keitimo operacijų apimtį ir svarbą. Dėl šių operacijų<br />

išryškėja valiutų kursų rizikos ir jos valdymo reikšmė.<br />

Lietuvoje nieks išsamiai netyrinėja uţsienio valiutos kurso rizikos valdymo problemų, todėl lietuviškoje<br />

literatūroje galima aptikti tik apţvalginių straipsnių ar vadovėlių šia tema. Lietuvoje ir teoriškai, ir praktiškai<br />

objektyviai jaučiama uţsienio valiutos kurso rizikos valdymo sprendimų sistemiškumo problema. Dėl to atsiranda<br />

<strong>mokslinė</strong> problema – nėra tinkamiausio valiutos kurso valdymo modelio, skirto smulkaus ir vidutinio verslo (SVV)<br />

įmonėms, kurios negali arba joms per brangu pasinaudoti išorinėmis valiutos kursų valdymo priemonėmis.<br />

Tyrimo objektas – valiutų kursų rizikos valdymo modelis.<br />

Mokslinio tyrimo tikslas – remiantis teoriniais tyrimais parengti valiutų kursų rizikos valdymo modelį<br />

smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms.<br />

Tyrimo tikslui pasiekti keliami tokie uţdaviniai:<br />

1) nustatyti ir pagrįsti valiutos kursų rizikos valdymo etapus;<br />

2) sudaryti valiutų kursų rizikos valdymo modelį SVV.<br />

Metodai – <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizė, palyginimo metodai, loginė analizė ir t.t.<br />

Rezultatai<br />

Nesugebėjus įvertinti bei valdyti valiutinės rizikos, padariniai gali būti labai reikšmingi įmonės finansinei<br />

būklei ir jos tolimesnei veiklai. Lietuvoje nėra pakankamai reikšmingai vertinama valiutų kursų rizikos problema.<br />

Šia tema stokojama informacijos: lietuvių autorių (Liučvaitis, 2003; Bagdonienė, 2000; Aniūnas, 2001) veikaluose<br />

bei straipsniuose maţai gvildenamos valiutų kursų rizikos valdymo procese kylančios problemos, o uţsienio autoriai<br />

(Benet, 1997; McRae, 1996) daţniausiai analizuoja apsidraudimo priemonių nuo valiutinės rizikos privalumus bei<br />

trūkumus. Norint efektyviai valdyti valiutinę riziką labai svarbu parinkti tinkamas apsidraudimo priemones,<br />

įvertinus jų tinkamumą kiekvienai įmonei. Tai ypač aktualu smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms, kurių pinigų<br />

srautai nedidelių apimčių ir pasinaudoti brangiomis valiutos kurso valdymo priemonėmis daţnai būna brangu. Kita<br />

prieţastis, kodėl reikia nagrinėti šią temą – maţos įmonės neturi galimybių pasamdyti kompetentingą specialistą<br />

šiam procesui valdyti, o tokių įmonių vadovai patys to daryti negeba.<br />

Autorė, išanalizavusi turimą literatūrą (Gaidamavičienė, 2004; Kaupys, 2003; Motiejūnaitė, 2000;<br />

Pranckevičiūtė, 2004; Smithson, 1998; Ţilinskis, 1999; Duffie, pan, 1996) , sudarė valiutų kursų rizikos valdymo<br />

modelį smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms. Šiame straipsnyje glaustai aprašyti visi etapai.<br />

1 etapas. Valiutinių srautų nustatymas.<br />

Įmonė turi nustatyti ir įvertinti uţsienio valiutų srautus. Smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms vienas iš<br />

būdų tai padaryti yra įmonės uţsienio valiutų balanso sudarymas, įvertinant valiutos pajamas ir sąnaudas. Pagrindinis<br />

šio rizikos valdymo būdo principas – siekti išlyginti ta pačia valiuta gaunamas įplaukas ir išlaidas. Valiutinė rizika<br />

būtų minimali, jeigu įmonė sugebėtų maksimaliai suvienodinti savo įplaukų ir išlaidų ta pačia valiuta sumas ir<br />

suderinti atsiskaitymų terminus. Pavyzdţiui, jeigu kiekvieno mėnesio pradţioje įmonė į sąskaitą gauna 50 tūkst. JAV<br />

dolerių, o mėnesio viduryje sumoka maţdaug tokią pat JAV dolerių sumą, ji praktiškai nepatiria valiutinės rizikos<br />

dėl JAV dolerio kurso svyravimo, nes jai nereikia nei pirkti, nei parduoti bent kiek ţymesnių JAV dolerių sumų.<br />

Šiame etape taip pat sudaromi valiutiniai pinigų srautai. Valiutiniai pinigų srautai nustatomi pagal įmonės sudarytas

239<br />

sutartis arba pasinaudojus įmonės prognoziniais pirkimų ir pardavimų duomenimis. Planuojant valiutinius srautus<br />

galima juos prognozuoti naudojant slankiųjų vidurkių metodą ir išskiriant trendą.<br />

2 etapas. Rizikos vertinimas.<br />

Didelės, tarptautinės įmonės rizikai valdyti paprastai skiria daug daugiau dėmesio nei smulkaus ir<br />

vidutinio verslo įmonės ir netgi turi atskirus rizikos valdymo padalinius, kurių darbo specifika ir taikomi metodai yra<br />

laikomi didţiausiomis verslo paslaptimis. Todėl darbo autorės manymu, smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms<br />

patartina naudoti jautrumo analizės metodą, nes pagrindinis šio metodo privalumas prieš kitus rizikos vertinimo<br />

metodus yra tas, kad jautrumo analizė yra pakankamai paprasta, nėra sudėtinga gauti duomenų jai atlikti, šios<br />

analizės taikymas nereikalauja specialių ţinių ir neuţima daug laiko. Norint nustatyti valiutų kursų riziką,<br />

skaičiuojamas vidutinis standartinis nuokrypis. Standartinis nuokrypis parodo, kiek vidutiniškai galimas faktinių<br />

rezultatų nukrypimas nuo planinių. Didesnis rodiklis rodo didesnę riziką. Nustačiusi galimą bendrą rizikos laipsnį,<br />

įmonės vadovybė turėtų nustatyti galimus didţiausiu praradimus – limitus pagal kiekvieną įmonei iškylančios rizikos<br />

kategoriją, taip pat ir atviroms uţsienio valiutų pozicijoms. Tam skaičiuojamas rizikos koeficientas. Įmonės<br />

vadovybės nustatytų limitų vykdymas turėtų būti nuolat stebimas ir kontroliuojamas įmonės vidaus kontrolės<br />

padalinių, jei jie yra, bei atitinkamų ataskaitų ar kita atsiskaitymų vadovybei forma.<br />

3 etapas. Draudimo politikos pasirinkimas.<br />

Įmonė gali pasirinkti nedraudimo, pasirinkto draudimo arba visiško draudimo politiką (Bagdonienė,<br />

2000). Veiksniai, kurie įtakoja draudimosi politikos pasirinkimą yra:<br />

o įmonės dydis – kuo didesnė įmonė, tuo daugiau šalių bei įvairių valiutų įjungta į atsiskaitymus, tuo<br />

labiau šios įmonės turi draustis nuo valiutų kursų rizikos, o tam tikro dydţio ir nedidelėmis sumomis<br />

prekiaujančios įmonės nesidraudţia;<br />

o valiutiniai srautai. Valiutinius srautus, kuriems numatomi nuostoliai neviršija maksimalių galimų<br />

nuostolių ir kurių rizikos daţnumas, įmonės finansininkų ar vadovo nuomone, nėra didelis, nedrausti.<br />

Jei nuostoliai viršija maksimalius galimus nuostolius ir tiems valiutiniams srautams, kuriems<br />

numatomi nuostoliai neviršija maksimalių galimų nuostolių, tačiau jų rizika, įmonės finansininkų<br />

nuomone, pasikartoja daţnai, reikėtų taikyti pasirinkto draudimo politiką. Visiškai apsidrausti, kai<br />

valiutiniams srautams numatomi dideli nuostoliai (Strakšytė, 2007);<br />

o draudimo priemonės kainos ir rizikos masto palyginimas. Visos draudimo priemonės yra susijusios su<br />

tam tikromis, didesnėmis ar maţesnėmis, išlaidomis. Todėl, jeigu įmonės išlaidos draudimo<br />

priemonėms yra lygios galimiems nuostoliams, akivaizdu, kad draudimas tampa ekonomiškai<br />

neefektyvus. Tokiu atveju, įmonė pasirinks nedraudimo politiką. Kai galimi nuostoliai yra didesni nei<br />

įmonės nustatyti maksimalūs galimi nuostoliai, tačiau jie nėra tokie dideli, kad būtų efektyvu apdrausti<br />

visus sandorius, siūloma rinktis pasirinktino draudimo politiką ir drausti tik tuos sandorius, kurie<br />

viršija tam tikras nustatytas ribas arba rizikingiausios valiutos srautus.<br />

4 etapas. Vidinių apsidraudimo priemonių pasirinkimas.<br />

Jeigu smulkaus ir vidutinio verslo įmonė nusistatė, kad įmonei reikalingas visiškas arba pasirinktinas<br />

draudimas, reikia pasirinkti apsidraudimo priemones. Priemonių pasirinkimas priklausys nuo to, kokias galimybes<br />

turi įmonė ir kokio rezultato ji tikisi. Vidiniai valiutų kursų rizikos valdymo būdai remiasi įmonės finansininkų arba<br />

vadovų galimybėmis išvengti valiutų kursų pasikeitimo poveikio ir nereikalauja sudaryti sandorių su bankais. Tai yra<br />

pigiausios valiutų kursų rizikos valdymo priemonės.<br />

Pats priimtiniausias ir pigiausias smulkiam ir vidutiniam verslui valiutos kurso rizikos valdymo būdas yra<br />

įmonės pinigų valiutinių įplaukų ir išlaidų balansavimas. Tai pakankamai efektyvus ir ilgalaikis valiutinės rizikos<br />

valdymo būdas. Pagrindinis šio rizikos valdymo būdo principas – siekti išlyginti ta pačia valiuta gaunamas įplaukas<br />

ir išmokas.<br />

Taip pat viena paprasčiausių ir lengviausiai pritaikomų valiutinės rizikos maţinimo priemonių –<br />

kompensavimas. Šia priemone galima sumaţinti valiutų kursų svyravimų įtaką finansiniams rezultatams.

240<br />

Sąskaitos – faktūros apsidraudimo priemonė smulkiam ir vidutiniam verslui tinka, nes įmonės<br />

sudarinėdamos sutartis su partneriais, gali įtraukti punktą dėl kainos kitimo, atsiţvelgiant į kintančius valiutos kursus.<br />

5 etapas. Išorinių apsidraudimo priemonių pasirinkimas.<br />

Kadangi kartais smulkaus ir vidutinio verslo įmonės, sudarydamos prekybos sandorius, ne visada gali<br />

pasirinkti mokėjimo sąlygas ir pasinaudoti pigiausiomis valiutinės rizikos apsidraudimo priemonėmis. Todėl<br />

valdydamos valiutos kurso riziką, privalo pasitelkti išorines apsidraudimo priemones. Yra gana daug paplitusių ir<br />

patikimų būdų apsidrausti nuo valiutų kurso svyravimo rizikos.<br />

Išnagrinėjus uţsienio bei lietuvių autorių šiuolaikinę mokslinę literatūrą (Motiejūnaitė, 2000; Laurent,<br />

1996; Juozapavičienė, 2006; Kaupys, 2003) daroma išvada, kad smulkiam ir vidutiniam verslui iš išorinių<br />

apsidraudimo priemonių tinkamiausi yra šie išvestiniai finansų rinkos instrumentai:<br />

o išankstiniai sandoriai;<br />

o pasirinkimo sandoriai.<br />

Šie sandoriai labiausiai tinka, nes nereikalauja minimalios sandorio sumos, uţstato, uţtikrina efektyvų<br />

pinigų srautų valdymą, apsaugo įmonę nuo galimų nuostolių ateityje dėl kurso pasikeitimo ir t.t.<br />

Lietuvos bankai smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms gali pasiūlyti ne tik tradicinį išankstinį sandorį, bet<br />

ir modifikuotas šio sandorio formas – išankstinį sandorį, vykdomą dalimis bei laiko pasirinkimo sandorius.<br />

Apibendrinant galima teigti, kad nei viena apsidraudimo priemonė nėra vienareikšmiškai geresnė uţ kitą.<br />

Todėl smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms reikia pasirinkti tą priemonę, kuri konkrečioje situacijoje yra<br />

tinkamiausia. Tam būtina įvertinti visas apsidraudimo priemonių alternatyvas. Netinkamai pasirinkta apsidraudimo<br />

priemonė ar jų derinys gali ne tik sumaţinti, bet ir padidinti valiutų kursų riziką. Kartais derinant įvairius<br />

instrumentus bei operacijas, galima pasiekti geresnį efektą nei naudojantis tik vienu išvestiniu apsidraudimo<br />

instrumentu. Taip pat labai svarbu atsiţvelgti į sandorių kaštus. Smulkaus ir vidutinio verslo įmonės iš visų galimų<br />

variantų rinksis pigiausias.<br />

6 etapas. Apsidraudimo priemonių kainos nustatymas ir sprendimo dėl konkrečios priemonės naudojimo<br />

priėmimas ir naudojimas.<br />

Svarbus veiksnys, darantis įtakos draudimo priemonės pasirinkimui, yra draudimo priemonės kainos ir<br />

rizikos masto palyginimas. Šiame etape turi būti apskaičiuojami kiekvienos alternatyvios apsidraudimo priemonės<br />

kaštai ir nusprendţiama, kuri priemonė tinkamiausia konkrečiu atveju.<br />

7 etapas. Rizikos monitoringas.<br />

Kaip ir kiekvienas valdymo procesas, valiutų kursų rizikos valdymas taip pat nesibaigia pasirinkus nors ir<br />

tinkamiausias valdymo priemones. Šis etapas svarbus tuo, kad kontroliuojant galima priimti operatyvius sprendimus,<br />

išsiaiškinus, kad pasirinkta rizikos maţinimo priemonė netenkina lūkesčių (Vasiliauskaitė, Pranckevičiūtė, 2004).<br />

Būtina kontroliuoti rizikos valdymo etapų uţduočių įvykdymą. Reikia stebėti jau ankstesniuose etapuose<br />

apskaičiuotą riziką. Rizikos pokyčius reikia vertinti laikui bėgant, o taip pat keičiantis įmonės vidinei bei išorinei<br />

(rinkos) aplinkai.<br />

Rizikos monitoringo etapas išsiskiria iš kitų etapų, nes vėl apima visų prieš tai buvusių etapų eigą. Šiuo<br />

atveju nėra daromi nauji skaičiavimai bei nustatymai, bet koreguojami, pataisomi ankstesni apskaičiavimai bei<br />

nustatymai.<br />

Autorės sudarytas ir aprašytas valiutos kurso rizikos valdymo modelis, skirtas smulkaus ir vidutinio verslo<br />

įmonėms, yra pavaizduotas 1 paveiksle. Jame išskirti pagrindiniai rizikos valdymo etapai, kurie turi būti vykdomi<br />

nuosekliai, nes klaidos, padarytos viename ar kitame etape, gali nulemti klaidingų sprendimų priėmimą bei<br />

neefektyvų valiutos kursų rizikos valdymą.

R<br />

I<br />

Z<br />

I<br />

K<br />

O<br />

S<br />

M<br />

O<br />

N<br />

I<br />

T<br />

O<br />

R<br />

I<br />

N<br />

G<br />

A<br />

S<br />

Draudimo priemonės kainos ir<br />

rizikos masto palyginimas<br />

Išlaidos lygios<br />

galimiems<br />

nuostoliams<br />

241<br />

Valiutinių srautų nustatymas<br />

Rizikos vertinimas<br />

Naudojami metodai ir rodikliai:<br />

Vidutinis standartinis nuokrypis<br />

Jautrumo analizė<br />

Rizikos koeficientas<br />

Nuostoliai<br />

didesni uţ<br />

įmonės<br />

nustatytus<br />

Draudimo politikos pasirinkimas<br />

Valiutiniai srautai Įmonės dydis<br />

Galimi nuostoliai ir<br />

rizikos daţnumas<br />

Nedraudimo Pasirinktinio apsidraudimo Visiško apsidraudimo<br />

Valiutinių srautų, kuriuos<br />

reikia drausti, nustatymas<br />

Vidinės apsidraudimo priemonės:<br />

Kompensavimas<br />

Sąskaitos – faktūros valiutos reguliavimas<br />

Valiutinių įplaukų ir išlaidų balansavimas<br />

Pakanka Nepakanka<br />

Apsidraudimo priemonės kainos nustatymas<br />

Valiutinių sandorių<br />

kiekis, pelnas,<br />

kvalifikuoti<br />

darbuotojai<br />

Išorinės apsidraudimo priemonės:<br />

Išankstiniai sandoriai<br />

Apsikeitimo sandoriai<br />

Nedrausti Sprendimas dėl konkrečios priemonės naudojimo priėmimas Drausti<br />

ir taikymas<br />

1 pav. Valiutų kursų rizikos valdymo modelis (sudaryta autorės)

242<br />

Išvados<br />

1. Smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms vienas iš būdų nustatyti valiutinius srautus yra įmonės uţsienio<br />

valiutų balanso sudarymas, įvertinant valiutos pajamas ir sąnaudas.<br />

2. Smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms patartina rizikos vertinimui naudoti jautrumo analizės metodą, nes<br />

yra pakankamai paprastas, nėra sudėtinga gauti duomenų jai atlikti, šios analizės taikymas nereikalauja specialių<br />

ţinių ir neuţima daug laiko.<br />

3. Atsiţvelgiant į įmonės dydį, valiutinius srautus bei draudimo priemonės ir rizikos masto palyginamumą<br />

galima rinktis nedraudimo, pasirinktino draudimo ir visiško draudimo politiką.<br />

4. Vidiniai valiutų kursų rizikos valdymo būdai yra pigiausios valiutų kursų rizikos valdymo priemonės.<br />

Pačios pigiausios ir priimtiniausios – įmonės pinigų valiutinių įplaukų ir išlaidų balansavimas, kompensavimas,<br />

sąskaita – faktūra.<br />

5. Smulkiam ir vidutiniam verslui iš išorinių apsidraudimo priemonių tinkamiausi yra išankstiniai ir<br />

pasirinkimo sandoriai, nes jie nereikalauja minimalios sandorio sumos, uţstato, uţtikrina efektyvų pinigų srautų<br />

valdymą, apsaugo įmonę nuo galimų nuostolių ateityje dėl kurso pasikeitimo ir t.t.<br />

6. Vertinant riziką apskaičiuojami kiekvienos alternatyvios apsidraudimo priemonės kaštai ir<br />

nusprendţiama, kuri priemonė tinkamiausia konkrečiu atveju.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. ANIŪNAS, P. (2001). Valiutinės rizikos valdymas išvestinėmis finansinėmis priemonėmis. Ekonomika ir vadyba:<br />

magistrantų konferencijos pranešimų medţiaga. Kaunas: Technologija.<br />

2. BAGDONIENĖ, R. (2000). Uţsienio valiutos kurso rizikos valdymo tobulinimas Lietuvos įmonėse: daktaro disertacija.<br />

Vilnius: Technika.<br />

3. BENNET, D. (1997). Managing foreign Exchange risk. Pitman Publishing.<br />

4. DUFFIE, D.; PAN, J. (1996). An Overview of Value at Risk. The Journal of Derivatives, vol. 4, no. 3, p.8.<br />

5. GAIDAMAVIČIENĖ, J. (2004). Valiutinės rizikos modeliavimas versle. Verslas, ekonomika ir vadyba: 4 studentų <strong>mokslinė</strong><br />

<strong>konferencija</strong>. Šiauliai.<br />

6. JUOZAPAVIČIENĖ, J. (2006). Valiutų kursų rizikos valdymas. Magistrantūros baigiamasis darbas. Akademija.<br />

7. KAUPYS, R. (2003). Valiutų kursų rizika ir jos valdymas Lietuvoje. Ekonomika, nr. 63, p.196-204.<br />

8. LAURENT, L. J. (1996). Management and control of foreign Exchange risk. Kluwer Academic Publishers.<br />

9. LIUČVAITIS, S. (2003). Rizikos valdymas ir jos analizės svarba verslo plėtotei. Verslas: Teorija ir praktika, IV tomas, nr.1.<br />

10. McRAE, T. W. (1996). International business finance. England.<br />

11. MOTIEJŪNAITĖ, K. (2000). Išorinės valiutų kurso svyravimo valdymo priemonės ir jų taikymo Lietuvoje galimybės.<br />

Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir metodologija. Kaunas: Technologija.<br />

12. PRANCKEVIČIŪTĖ, A. (2003). Uţsienio valiutos kurso rizikos valdymo procedūros modelis įmonėje. Ekonomika ir<br />

vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Šiauliai: ŠUL.<br />

13. SMITHSON, Ch. W. (1998). Managing Financial Risk: a guide to derivative products, financial engineering, and value<br />

maximization. USA: McGraw – Hill.<br />

14. STRAKŠYTĖ, V. (2007). Valiutų kursų rizikos valdymas. Magistrantūros baigiamasis darbas. Akademija.<br />

15. VASILIAUSKAITĖ, A.; PRANCKEVIČIŪTĖ, A. (2004). A Model of the Currency Exchange Risk Control. Inţinerinė<br />

ekonomika, nr. 2, p.34-42.<br />

16. ŢILINSKIS, Ţ. (1999). Valiutų valdybos modelis – teorija ir praktika. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir metodologija.<br />

Kaunas: Technologija.<br />

Summary<br />

Recent decades have seen the growing globalisation in the world, which determines the changes in business<br />

environment and activities of business operators. International trade makes a significant impact on the mentioned important<br />

processes. Capital movement, export and import increase the volumes and role of cross-border settlements and currency-exchange<br />

operations. Due to the stated operations, the currency exchange risk and its management come to play an important role. The

243<br />

problem of a systematic approach towards the solutions of management of foreign currency exchange risk can be identified in<br />

Lithuania on a theoretical and practical level. That provokes the research problem – the studies on how to select the most<br />

appropriate model of currency exchange management for small and medium enterprises (SMEs), which do not have the<br />

opportunities or it is too expensive for them to make use of external instruments of currency exchange management, are lacking.<br />

The article presents the model of currency exchange risk management aimed at small and medium enterprises. The<br />

article makes a short introduction to seven stages of currency exchange risk management: determination of currency flows, risk<br />

assessment, selection of insurance policy, choice of internal hedging instruments, choice of external hedging instruments,<br />

determination of costs of hedging instruments, taking a decision on the use of a specific hedging instrument, its application and<br />

control. The model is illustrated by a graphic image.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. Astrida Slavickienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

MOKESČIŲ SISTEMOS ĮVERTINIMO METODIKOS TOBULINIMAS<br />

Aušra Vaičikauskaitė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

244<br />

Įvadas<br />

Mokesčiai yra pagrindinis pajamų šaltinis valstybės funkcijoms finansuoti. Ekonominio nuosmukio<br />

laikotarpiu, dėl maţėjančių gamybos apimčių ir investicijų, maţėja surenkamos mokestinės pajamos. Didėjant<br />

mokestinių pajamų deficitui, siekiama subalansuoti biudţetą darant korekcijas mokesčių sistemoje, didinant<br />

mokesčių tarifus, plečiant mokestinę bazę ar įvedant naujus mokesčius ir pan. Kiekvienos valstybės siekis yra sukurti<br />

efektyvią mokesčių sistemą, kuri tenkintų ir mokesčių mokėtojų ir mokesčių administratorių lūkesčius. Tačiau norint<br />

koreguoti mokesčių sistemą, pirma reikia ją įvertinti, kad būtų galima numatyti tobulinimo kryptis.<br />

Mokslininkai nesiūlo vieningos mokesčių sistemos vertinimo metodikos, tačiau, vargu, ar tokia gali būti,<br />

kadangi kiekvienos valstybės ekonominė padėtis, mokesčių mokėtojų kultūra, valstybės fiskalinė politika yra<br />

skirtingi. Nesant vieningos mokesčių sistemos vertinimo metodikos kiekviena valstybė stengiasi sukurti tokią<br />

mokesčių sistemą, kuri uţtikrintų pakankamas pajamas valstybės funkcijoms finansuoti bei skatintų ekonomikos<br />

plėtrą. Efektyvi mokesčių sistema turėtų ne tik atitikti apmokestinimo principus, bet ir siekti jų tarpusavio<br />

suderinamumo.<br />

Tyrimo tikslas – išanalizavus mokesčių sistemos vertinimo metodus ir indikatorius, parengti integruotą<br />

mokesčių sistemos įvertinimo metodiką Lietuvos mokesčių sisitemai vertinti.<br />

Tyrimo uţdaviniai:<br />

1) atlikti mokesčių sistemos įvertinimo metodų analizę;<br />

2) identifikuoti svarbiausius mokesčių sistemos vertinamus aspektus ir juos apibūdinančius rodiklius;<br />

3) parengti integruotą mokesčių sistemos įvertinimo metodiką.<br />

Tyrimo objektas – mokesčių sistemos vertinimas.<br />

Tyrimo metodai: <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizė ir sintezė, palyginimo, loginio modeliavimo ir kt.<br />

Rezultatai<br />

Svarbiausias apmokestinimo uţdavinys – surinkti pajamas iš mokesčių, valstybės funkcijoms atlikti. Todėl<br />

kiekvienos valstybės mokesčių sistema turi būti sudaroma atsiţvelgiant į apmokestinimo principus ir apmokestinimui<br />

keliamus uţdavinius. Tačiau mokesčių sistema vertinama ne vien pagal apmokestinimo principus. Išskiriami trys<br />

savo turiniu skirtingi mokesčių sistemos vertinimo metodai (Skačkauskienė, 2009):<br />

● klasikiniai apmokestinimo principai;<br />

● Tanzi kvalifikaciniai diagnostiniai rodikliai;<br />

● Gill pajamų surinkimo diagnostiniai rodikliai.<br />

Klasikiniai apmokestinimo principai įtvirtinti teisės aktuose. Daugelis mokslininkų (Bivainis,<br />

Skačkauskienė, 2007; Novošinskienė, Slavickienė, 2007, Šinkūnienė, 2005 ir kt.) išskiria svarbiausius, daţnai<br />

vadinamus klasikiniais, principus: 1) teisingumo; 2) ekonominio efektyvumo; 3) mokestinių įplaukų produktyvumo<br />

bei elastingumo; 4) administracinio paprastumo.<br />

Pagal teisingumo principą, mokesčiai turi būti nustatomi remiantis bendromis objektyviomis taisyklėmis,<br />

kurias daugelis traktuoja kaip teisingas. Apmokestinimo teisingumo principą praktinio įvertinimo klausimu<br />

nagrinėjo: Creedy (2001), Auerbach, Hassett (2002), Bivainis, Skačkauskienė (2009) ir kt. Šie autoriai siūlo<br />

apmokestinimo teisingumui įvertinti tokius rodiklius: 1) Gini koeficientą; 2) Reynolds – Smolensky indeksą; 3)<br />

Atkinsono indeksą; 4) Socialinės gerovės funkciją; 5) mokesčių naštos rodiklius: a) šalies mokesčių naštą; b)<br />

faktinius tarifus: darbui, kapitalui, vartojimui.<br />

Plačiausiai naudojamas – Gini koeficientas, kuris įvertina pajamų pasiskirstymo teisingumą. Kuo skurdesnė<br />

valstybė, tuo sunkiau teisingai paskirstyti pajamas. Gini koeficiento reikšmė yra nuo nulio (visiškas lygiateisiškumas)

245<br />

iki vieneto (visiška nelygybė). Kai šio koeficiento reikšmė didesnė uţ 30 proc., teigiama, kad yra esminė nelygybė<br />

(Kleiber, Kotz, 2002). Kadangi Lietuvoje nėra visuotinio turto ir pajamų deklaravimo, be to, dėl egzistuojančios<br />

šešėlinės ekonomikos, Gini koeficiento skaičiavimui naudojama informacija ne apie pajamas, bet apie vartojimo<br />

išlaidas (Čiulevičienė, 2007). Lietuvoje 2008 m. Gini koeficientas 34, kai vidutiniškai Europos Sąjungoje 30,6<br />

(Eurostat…, 2010). Taigi, pagal pajamų pasiskirstymo tolygumą, išskaičiavus mokesčius, Lietuvos mokesčių nėra<br />

teisinga.<br />

Taip pat pajamų nelygybę matuoja Reynolds – Smolensky, Atkinsono indeksai, Socialinės gerovės funkcija,<br />

tačiau šie rodikliai nėra labai populiarūs, darbo autorės nuomone, jie yra labiau „teoriniai― nei „praktiniai―. Kadangi<br />

ne tik sudėtingi skaičiavimai, bet ir labai ribotos galimybės gauti duomenis apie gyventojų pajamas. Šiais<br />

duomenimis Valstybinė mokesčių inspekcija disponuoja tik vidiniams poreikiams, išoriniams vartotojams jie<br />

neprieinami.<br />

Faktiniai (vidutiniai) mokesčių tarifai įvertina mokesčių naštos pasiskirstymo teisingumą tarp darbo ir<br />

kapitalo, tarp gyventojų ir įmonių. Faktinis tarifas apskaičiuojamas kaip konkretaus mokesčio pajamų ir jo<br />

apmokestinamosios bazės santykis. Lietuvoje mokesčių našta tarp darbo, kapitalo ir vartojimo nėra pasiskirsčiusi<br />

pakankamai teisingai (faktiniai tarifai 2008 m. atitinkamai 33; 12,4 ir 17,5 proc.), didţiausia mokesčių našta tenka<br />

darbui (Taxation trends..., 2010).<br />

Šalies mokesčių našta tai mokestinių pajamų ir socialinio draudimo įmokų sumos santykis su BVP. Tačiau<br />

šis rodiklis yra kritikuotinas. Pvz., 2008 m. mokesčių našta Lietuvoje 30,3 proc., kai vidutiniškai Europos Sąjungoje<br />

– 37,0 proc. (Taxation trends..., 2010). Nors vyksta kainų konvergencija, tačiau išlieka dideli pajamų skirtumai, to<br />

pasekoje, išsivysčiusiose šalyse net ir sumokėjus didelius mokesčius, lieka pakankamai lėšų pragyvenimui. Be to,<br />

mokesčių naštos rodiklis nėra tikslus dėl egzistuojančios šešėlinės ekonomikos, kuri neįtraukiama į BVP. Todėl,<br />

darbo autorės nuomone, būtina atsiţvelgti į pastaruosius aspektus lyginant mokesčių naštą tarp skirtingo ekonominio<br />

pajėgumo šalių.<br />

Apmokestinimo ekonominio efektyvumo principo pagrindinis reikalavimas yra, kad mokesčiai netrukdytų<br />

siekti ekonominių tikslų (ūkio stabilumo, jo augimo, visiško uţimtumo), o skatintų juos pasiekti. Taip pat<br />

ekonominio efektyvumo principas reikalauja, kad nebūtų iškraipytas išteklių paskirstymas ir nebūtų kenkiama<br />

individų darbingumui. Kaip teigia Borchette, Froissart (2004), apmokestinimo efektyvumas, iš esmės, yra mokesčių<br />

bazės gebėjimas pasiekti savo tikslus.<br />

Apmokestinimo efektyvumui įvertinti skaičiuojami mokestinių pajamų surinkimo bei mokestinių procedūrų<br />

efektyvumo rodikliai. Darbo autorės nuomone, mokestinių pajamų surinkimo efektyvumas įvertinamas pagal Tanzi<br />

erozijos indeksą (Tanzi kvalifikaciniai diagnostiniai rodikliai). O mokestinių procedūrų efektyvumas įvertinamas<br />

pagal apmokestinimo administracinio paprastumo principą. Todėl, kad nesikartoti į integruotą mokesčių sistemos<br />

vertinimo metodiką apmokestinimo ekonominio efektyvumo principas neįtraukiamas.<br />

Apmokestinimo mokestinių įplaukų produktyvumo bei elastingumo principas. Mokestinių įplaukų<br />

produktyvumas reiškia, kad turi būti uţtikrintos mokestinės pajamos, kurios padengtų valstybės išlaidas. Taigi,<br />

valstybei geriausia tokia mokesčių sistema, kuri visiškai uţtikrina jos funkcijų vykdymą. Todėl, darbo autorė<br />

mokestinių įplaukų produktyvumui įvertinti siūlo skaičiuoti mokestinių pajamų ir valstybės išlaidų santykį. Lietuvoje<br />

2009 m. mokestinės pajamos sudaro 67,5 proc. visose valstybės išlaidose, todėl galima teigti, kad mokesčių sistema<br />

nėra produktyvi.<br />

Mokesčių sistemos elastingumas yra mokestinių pajamų pokyčio ir apmokestinimo bazės pokyčio<br />

(nesikeičiant mokesčių sistemai) santykis. Jei elastingumo reikšmė yra didesnė nei vienetas, tai mokesčių sistema<br />

laikoma elastinga (mokestinės pajamos didėja spartesniu tempu nei BVP, neįvedant naujų mokesčių ir nedidinant<br />

esamų mokesčių tarifų).<br />

Elastingumas dar apibūdinamas kaip mokestinių įplaukų automatinis reagavimas į ekonomikos sąlygas.<br />

Kitaip nebūtų surenkamos pajamos didelėms išlaidoms finansuoti, tuomet valstybė būtų priversta skolintis biudţeto<br />

deficitui finansuoti (Novošinskienė, Slavickienė, 2007). Elastingumas labiausiai priklauso nuo mokesčių tarifų<br />

struktūros ir apmokestinimo bazės turinio (Kopczuk, 2005). Darbo autorės nuomone, mokesčių sistemos

246<br />

elastingumas didėtų maţinant šešėlinę ekonomiką bei taikant progresyvinius mokesčių tarifus, ko pasekoje, būtų<br />

surenkama daugiau mokestinių pajamų.<br />

Apmokestinimo administracinio paprastumo principas. Mokesčiai neturi sudaryti mokėtojams rūpesčių, t.<br />

y. turi būti nesudėtingi ir lengvai suprantami. O mokesčių surinkimo sąnaudos turi būti minimalios ir sudaryti kuo<br />

maţesnę mokesčio dalį. Esant paprastam mokesčių administravimui ne tik sumaţėja mokesčių administratoriaus ir<br />

mokesčių mokėtojų sąnaudos, bet taip pat ir netyčinis mokesčių vengimas. Pagal mokesčių mokėjimo lengvumą<br />

Lietuva uţima 51 vietą tarp 183 pasaulio šalių. Lyginant su Baltijos šalimis – Latvija, Estija, bei kitomis Europos<br />

šalimis Airija, Danija, Norvegija ir kt. Lietuvoje mokesčius mokėti yra sudėtingiau (Paying taxes, 2010).<br />

Mokesčių administravimo paprastumas vertinamas iš dviejų pozicijų: valstybės ir iš mokesčių mokėtojų. Iš<br />

valstybės pozicijų – svarbus laikas sugaištamas mokesčių administravimo procedūroms atlikti bei mokesčių<br />

surinkimo kaina. Pastarajai įvertinti daţniausiai skaičiuojamas mokesčių administravimo efektyvumo rodiklis –<br />

mokesčių administravimo išlaidų ir mokestinių pajamų santykis (Klun, 2003; Vitek et al., 2004). Kaip teigia<br />

Skačkauskienė (2009), nors šis rodiklis plačiai naudojamas lyginant įvairių šalių mokesčių sistemas, tačiau yra<br />

kritikuotinas dėl to, kad įvertina tik faktinį mokesčių surinkimą, nėra atsiţvelgiama į konkrečios šalies<br />

apmokestinimo potencialą.<br />

Vertinant mokesčių administravimo paprastumą iš mokesčių mokėtojų pusės svarbios yra laiko ir piniginės<br />

sąnaudos (mokestinės apskaitos vedimas, deklaracijų rengimas ir pateikimas ir kt.) Tačiau, ţvelgiant iš praktinės<br />

pusės, sunku įvertinti kai kurias išlaidas pvz., tokias kaip laiką sugaištą mokesčių apskaičiavimui ir sumokėjimui.<br />

Nors yra siūlymų, jog sugaištas laikas turėtų būti įkainojamas kaip prarastas darbo uţmokestis. Lietuvoje kiekvienas<br />

mokesčių mokėtojas mokesčius turi mokėti 12 kartų per metus (Latvijoje – 7; Estijoje – 10 kartų), mokestinėms<br />

prievolėms vykdyti sugaištama 166 valandos per metus, kai Latvijoje 279, Estijoje 81 valanda (Paying taxes, 2010).<br />

Tanzi kvalifikaciniai diagnostiniai rodikliai. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) atstovas V. Tanzi pasiūlė<br />

aštuonis kvalifikacinius diagnostinius rodiklius įvertinančius mokesčių sistemą. Kiekvienam rodikliui pateikiamas<br />

klausimas ir pagal atsakymus vertinama mokesčių sistema (teigiamai, neigiamai, patenkinamai). Tanzi<br />

kvalifikaciniai diagnostiniai rodikliai – indeksai: 1) koncentracijos; 2) dispersijos; 3) erozijos; 4) atsilikimo; 5)<br />

specifiškumo; 6) objektyvumo; 7) prievartos; 8) mokesčių ėmimo kaštų. Prievartos ir mokesčių ėmimo kaštų<br />

indeksai yra laikomi svarbiausi (Rudytė et al., 2009), kadangi jie parodo mokesčių sistemos efektyvumą. Mokesčių<br />

sistema vertinama teigiamai, kai surenkama 85 – 90 proc. visų potencialių mokestinių pajamų, o mokesčių<br />

administravimo išlaidos sudaro 0,5 proc. visų mokestinių pajamų.<br />

Darbo autorės nuomone, tikslinga į mokesčių sistemos vertinimo metodiką įtraukti šiuos esminius Tanzi<br />

indeksus: koncentracijos, dispersijos, erozijos, prievartos, specifiškumo. Kiekvienas pasirinktas indeksas įvertinamas<br />

kiekybiškai ir tik tuomet daromos išvados apie mokesčių sistemą. Mokesčių ėmimo kaštų indeksas nėra vertinamas,<br />

kadangi jis nagrinėjamas vertinant administracinio paprastumo principą.<br />

Gill pajamų surinkimo diagnostiniai rodikliai. Gill (2000) mokesčių sistemos efektyvumą vertina per<br />

mokestinių pajamų surinkimą. Mokestinėms pajamoms įvertinti išskiriamos tokios rodiklių grupės: 1) prigimtinių<br />

mokesčių sistemos savybių; 2) efektyvumo; 3) produktyvumo. Skačkauskienė (2009) teigia, kad Gill metodas yra<br />

orientuotas tik į vieno mokesčių sistemos elemento – administravimo detalesnę analizę, o kiti elementai nagrinėjami<br />

per administravimo prizmę.<br />

Iš Gill metodo pasirinkti du rodikliai, kurie, darbo autorės nuomone, išsiskiria iš kitų vertinimo metodų. Tai<br />

prigimtines mokesčių sistemos savybes įvertinantys rodikliai – mokesčių rūšių įvairovė ir mokesčių administravimo<br />

organizacinė struktūra. Kadangi Gill metodo rodikliai yra nukreipti į mokesčių administravimo analizę, pasirinktais<br />

šio metodo rodikliais papildytas administravimo paprastumo principo įvertinimas.<br />

Išskirti kiekvieno mokesčių sistemos vertinimo metodo privalumai ir trūkumai (1 lentelė).

247<br />

1 lentelė. Mokesčių sistemos vertinimo metodų privalumai ir trūkumai (sudaryta darbo autorės)<br />

Mokesčių sistemos<br />

vertinimo metodai<br />

Klasikiniai<br />

apmokestinimo<br />

principai<br />

Tanzi rodikliai<br />

Gill rodikliai<br />

Privalumai Trūkumai<br />

apima svarbiausius mokesčių sistemos<br />

vertinamus aspektus; apibrėţtas rodiklių<br />

apskaičiavimas<br />

atliekamas įvairiapusiškas mokesčių sistemos<br />

įvertinimas<br />

leidţia atskleisti mokesčių administravimo<br />

trūkumus; tinka tarpvalstybinei lyginamajai<br />

analizei atlikti<br />

skirtingi rodikliai siūlomi tiems patiems<br />

apmokestinimo principams įvertinti;<br />

tas pats rodiklis siūlomas keliems apmokestinimo<br />

principams įvertinti<br />

vertinimas nėra tikslus dėl rodiklių apskaičiavimo<br />

neapibrėţtumo<br />

ribotos duomenų gavimo galimybės; rodiklių<br />

apskaičiavimo neapibrėţtumas<br />

Taigi, atlikus mokesčių sistemos vertinimo <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizę, išskirti svarbiausi mokesčių<br />

sistemos vertinami aspektai ir juos apibūdinantys rodikliai. Sudaryta integruota mokesčių sistemos įvertinimo<br />

metodika pateikta 1 pav. Darbo autorė pritaria nuomonei, kad neįmanoma sukurti vieningos mokesčių sistemos<br />

vertinimo metodikos. Valstybės skiriasi savo ekonominiu pajėgumu, socialinėmis – kultūrinėmis vertybėmis, kas<br />

visa turi įtakos mokesčių sistemos formavimui ir jos praktiniam funkcionavimui.<br />

MOKESČIŲ SISTEMOS ĮVERTINIMAS<br />

Mokesčių sistemos vertinimo metodika<br />

Klasikiniai apmokestinimo principai<br />

TANZI kvalifikaciniai<br />

diagnostiniai rodikliai<br />

Teisingumo<br />

Produktyvumo <br />

Elastingumo<br />

Administracinio<br />

paprastumo<br />

Dţini koeficientas; šalies<br />

mokesčių našta; vidutinė<br />

mokesčių našta darbui,<br />

vartojimui, kapitalui<br />

Mokestinių pajamų ir<br />

valstybės išlaidų santykis<br />

Klasikiniai apmokestinimo principai<br />

Mokestinių pajamų<br />

elastingumas<br />

Mokesčių surinkimo<br />

kaina; administravimo<br />

sudėtingumas iš<br />

mokesčių mokėtojų<br />

pozicijų, mokesčių<br />

administravimo<br />

organizacinė struktūra,<br />

mokesčių rūšių įvairovė<br />

Koncentracijos indeksas<br />

Dispersijos indeksas<br />

Erozijos indeksas<br />

Prievartos indeksas<br />

Specifiškumo indeksas<br />

REZULTATAS<br />

Mokesčių<br />

sistemos ir<br />

atskirų mokesčių<br />

problemos<br />

Mokesčių sistemos<br />

tobulinimas<br />

1 pav. Integruota mokesčių sistemos įvertinimo metodika (sudaryta darbo autorės, remiantis Bivainis,<br />

Skačkauskienė, 2009; Vitek et al. 2004; Rudytė et al. 2009 ir kt.)

248<br />

Mokesčių sistemos įvertinimas yra pagrindinė jos tobulinimo sąlyga. Tačiau, kaip pastebėta, <strong>mokslinė</strong>je<br />

literatūroje pateikiami mokesčių sistemos vertinimo siūlymai yra labiau orientuoti į tam tikrus mokesčių sistemos<br />

aspektus, bet neapima jos kaip visumos. Ko pasekoje, tokie vertinimo rezultatai iš dalies yra neobjektyvūs, o<br />

numatytos tobulinimo kryptys ne visada efektyvios. Todėl įvairiapusiškam mokesčių sistemos įvertinimui sukurta<br />

integruota mokesčių sistemos vertinimo metodika, susiejanti mokesčių sistemos vertinimo aspektus į visumą ir<br />

leidţianti atlikti objektyvų bei išsamų mokesčių sistemos įvertinimą. Atlikus vertinimą pagal sudarytą integruotą<br />

metodiką, nustatomos mokesčių sistemos ir atskirų mokesčių problemos. Nustatyti trūkumai sudaro prielaidas<br />

mokesčių sistemos tobulinimui.<br />

Išvados<br />

1) atlikus mokesčių sistemos įvertinimo <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizę nustatyta, kad nėra priimtos<br />

vieningos mokesčių sistemos įvertinimo metodikos. Išskiriami trys savo turiniu skirtingi mokesčių sistemos<br />

vertinimo metodai, kuriais remiantis vykdomi mokesčių sistemos vertinimai: klasikiniai apmokestinimo principai,<br />

Tanzi bei Gill kvalifikaciniai diagnostiniai rodikliai;<br />

2) išskirti svarbiausi mokesčių sistemos vertinami aspektai: apmokestinimo teisingumas, efektyvumas,<br />

mokestinių įplaukų produktyvumas bei elastingumas, mokesčių administravimo paprastumas bei juos apibūdinantys<br />

rodikliai;<br />

3) sudaryta integruota mokesčių sistemos įvertinimo metodika, kuri susieja į visumą svarbiausius<br />

mokesčių sistemos vertinamus aspektus. Tai sudaro prielaidas atlikti objektyvų bei išsamų mokesčių sistemos<br />

įvertinimą, nustatyti mokesčių sistemos ir atskirų mokesčių problemas, numatyti tobulinimo kryptis.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. AUERBACH, A. J.; HASSETT, K. A. 2002. A new measure of horizontal equity. American Economics Review, no 4, p.<br />

1116-1125.<br />

2. BIVAINIS, J.; SKAČKAUSKIENĖ, I. 2007. Mokesčių sistemos vertinimo metodinio potencialo analizė. Verslas: teorija ir<br />

praktika, nr. 2, p. 57-67.<br />

3. BIVAINIS, J.; SKAČKAUSKIENĖ, I. 2009. Kompleksinio mokesčių sistemos vertinimo rodiklių sistema. Verslas: teorija ir<br />

praktika, nr. 10 (4), p. 298-307.<br />

4. BORSCHETE, A.; FROISSART, R. 2004. General tax principles. European Commission working document. Brussels.<br />

5. CREEDY, J. 2001. Taxation and economic behaviour. Introductory Surveys in Economics, Volume 21. Cornwall.<br />

6. ČIULEVIČIENĖ, V. 2007. Gini koeficiento naudojimas, vertinant ekonominę nelygybę. Vagos, nr. 77<br />

7. EUROSTAT – Europos Sąjungos statistikos agentūra. 2010. Pajamų pasiskirstymas – Gini koeficientas [interaktyvus].<br />

[ţiūrėta 2010 spalio 3 d.] Prieiga per internetą:<br />

http://epp.eurostat.ec.europa.eu/tgm/table.do?tab=table&init=1&language=en&pcode=tessi190&plugin=1<br />

8. GILL, J. B. S. 2000. A diagnostic framework for revenue administration. World Bank Technical Paper, no 472.<br />

9. KLEIBER, C.; KOTZ, S. 2002. A characterization of income distributions in terms of generalized Gini coefficients. Social<br />

Choice and Welfare, Vol 19, p. 789-794.<br />

10. KLUN, M. 2003. Administrative costs of taxation in transition country: the case of Slovenia. Czech Journal of Economics,<br />

Vol 53, p. 75-84.<br />

11. KOPCZUK, W. 2005. Tax bases, tax rates and the elasticity of reported income. Journal of Public Economics, no 89, p.<br />

2093-2119.<br />

12. NOVOŠINSKIENĖ, A.; SLAVICKIENĖ, A. 2007. Lietuvos mokesčių sistemos vertinimas. Vagos, nr. 76, p. 65-71.<br />

13. Paying Taxes, 2010. The global picture. World Bank Group & PricewaterhouseCoopers publication [interaktyvus]. [ţiūrėta<br />

2010 lapkričio 12 d.]. Prieiga per internetą:<br />

http://www.doingbusiness.org/~/media/FPDKM/Doing%20Business/Documents/Special-Reports/DB10-Paying-Taxes.pdf<br />

14. RUDYTĖ, D.; ŠALKAUSKIENĖ, L.; LUKŠIENĖ, L. 2009. Lietuvos mokesčių sistemos vertinimas pagal V. Tanzi<br />

diagnostinius rodiklius. Vadyba, nr. 3 (16), p. 55-62.<br />

15. SKAČKAUSKIENĖ, I. 2009. Mokesčių sistemos kompleksinis vertinimas: daktaro disertacija. Vilnius.

249<br />

16. ŠINKŪNIENĖ, K. 2005. Taxation Principles in Tax Culture: Theoretical and Practical Aspects. Organizacijų vadyba, nr. 35,<br />

p. 177-191.<br />

17. Taxation trends in the European Union, Data for the EU Member States, Iceland and Norway 2010. Eurostat, European<br />

Commission.<br />

18. VITEK, L.; PAVEL, J.; KRBOVA, J. 2004. Effectiveness of the Czech Tax System. Baltic Journal of Economics, issue 4<br />

(2), p. 55-71.<br />

Summary<br />

Improvement of Evaluating Methodology of Tax System<br />

Scientists agree that there is no accepted united methodology for evaluating tax system. On the other hand, it can hardly<br />

exist, because states are different in their economic capacity, socio – cultural values, which all are affecting formation and<br />

functioning of the tax system. There is distinguished the most important criterions of evaluating tax system: justice and efficiency<br />

of taxation, productivity and elasticity of tax revenue and simplicity of the tax administration. According to these criterions, is<br />

prepared the improved evaluating methodology of tax system. Its‘ application in practice allows diagnose problems of whole tax<br />

system and separately of each tax. Identified problems give the opportunity for improvement of tax system.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Vida Čiulevičienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

250<br />

FINANSINIŲ SUNKUMŲ DIAGNOZAVIMO ĮMONĖSE MODELIS<br />

Ieva Zinkevičiūtė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Bendrovės, veikiančios rinkos ekonomikos sąlygomis, nuolat patiria tam tikrą riziką. Daug verslo<br />

sprendimų, taip pat ir esminių, įmonėse priimama ir įgyvendinama neturint išsamios informacijos ne tik apie tolesnes<br />

perspektyvas, bet ir apie rytdieną. Todėl nenuostabu, kad šiandien kiekvienas verslas patiria didesnes ar maţesnes<br />

krizes. Nei viena įmonė nėra garantuota, kad jos veikla visą laiką bus tęstina, produktas nuolat turės paklausą, o dėl<br />

paklausos svyravimų nereikės keisti veiklos masto, atleisti darbuotojų, daryti papildomų išlaidų. Įmonių vadovai,<br />

siekdami kuo didesnio pelno, imasi rizikingos veiklos, o nenorintys rizikuoti daţniausiai merdi arba, neišlaikę<br />

konkurencijos, bankrutuoja. Todėl įmonių vadovai turi įvertinti veiklos rizikingumą bei finansinių sunkumų ir<br />

bankroto tikimybę, kad išvengtų nesėkmės atvejų bei galėtų priimti savalaikius sprendimus įmonės tęstinumui<br />

uţtikrinti.<br />

Bankroto diagnozavimo problemas nagrinėjo E. I. Altman (1968), R. J. Taffler (1977), R. Wilson, R.<br />

Sharda (1994), B. Rems (1995), L. V. Philosophov ir V. L. Philosophov (2002), J. Dietrich, F. J. Arcelus ir G.<br />

Srinivasan (2005), N. Gerantonis, K. Vergos ir A. G. Christopoulos (2009), J. S. Baixauli ir A. Modica-Milo (2010)<br />

ir kt. Didelį indėlį į bankroto diagnozavimo tyrimus Lietuvos rinkos ekonomikos sąlygomis įdėjo J. Mackevičius, D.<br />

Poškaitė (1999), J. Bivainis, G. Garškaitė (2000), Č. Purlys (2001), M. Tvaronavičienė (2001), S. Grigaravičius<br />

(2003), O. Purvinis, P. Šukys, R. Virbickaitė (2005) ir kt.<br />

Skirtingais laikotarpiais mokslininkai yra sukūrę nemaţai bankroto diagnozavimo modelių, tačiau<br />

stokojama ekonominių ir finansinių sunkumų diagnozavimo modelių, nes egzistuoja nemaţai bankroto atvejų, kai<br />

jokių išankstinių nesėkmės poţymių nėra. Be to, pasitaiko nemaţai ir tyčinių bankroto atvejų. Todėl straipsnio autorė<br />

kelia mokslinę problemą kaip diagnozuoti ekonominius ir finansinius sunkumus, siekiant laiku uţkirsti kelią<br />

bankrotui.<br />

Tyrimo tikslas – sudaryti finansinių sunkumų diagnozavimo modelį gamybos, paslaugų ir prekybos<br />

sektoriaus įmonėms, taikant logistinę regresiją.<br />

Tikslui pasiekti iškelti šie uţdaviniai:<br />

� apibrėţti ekonominių ir finansinių sunkumų sąvokas bei jų ryšį su kitomis susijusiomis sąvokomis;<br />

� atlikus sukurtų bankroto diagnozavimo modelių analizę išskirti bankroto diagnozavimui daţniausiai<br />

naudojamus finansinius santykinius rodiklius;<br />

� sudaryti finansinių sunkumų diagnozavimo modelį.<br />

Tyrimo objektas – įmonių finansinių sunkumų diagnozavimas.<br />

Tyrimo metodai: <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizė, loginė analizė ir sintezė, apibendrinimo ir palyginimo<br />

metodai, dokumentų turinio analizė, statistinė analizė.<br />

Rezultatai<br />

Verslo organizacijos finansinių sunkumų diagnozavimo metodologija turi būti grindţiama finansinių<br />

sunkumų samprata. Finansinių sunkumų sąvoka yra glaudţiai susijusi su tokiais terminais kaip krizė, nemokumas,<br />

ekonominiai sunkumai, likvidavimas, reorganizavimas ir bankrotas, todėl pirmiausiai turi būti išnagrinėta šių sąvokų<br />

skirtingumas ir tarpusavio sąsaja.<br />

Bendrąja prasme, nemokumą galima apibūdinti kaip įmonės ar fizinio asmens negebėjimą sumokėti<br />

kreditoriams. Tačiau, priklausomai nuo konteksto, gali būti išskiriamas: a) balansinis nemokumas; b) pinigų srautų<br />

nemokumas (finansiniai sunkumai); c) ekonominė nesėkmė arba ekonominiai sunkumai; d) likvidavimas; e)<br />

reorganizavimas; f) bankroto bylos arba bankrotas (Wruk, 1990; Belcher, 1997).

251<br />

Atlikus įvairių nemokumo ir su ja susijusių koncepcijų analizę, galima daryti išvadą, kad balansinis<br />

nemokumas, kitaip nei jį traktuoja A. Belcher (1997), savo geneze yra artimas trumpalaikiam nemokumui. Pinigų<br />

srautų nemokumas arba finansiniai sunkumai atsiranda tada, kai įmonėje uţsitęsia trumpalaikis nemokumas ir<br />

prasideda ilgalaikis nemokumas, sąlygojamas menko įmonės turto likvidumo ir (arba) pernelyg nestabilios kapitalo<br />

struktūros. Ekonominiai sunkumai atsiranda tada, kai įmonė investuoja pinigus į neefektyvius projektus, ir tampa<br />

ekonomiškai negyvybinga. Visos įmonės, susidūrę su ekonominiais sunkumais, vėliau yra lydimos finansinių<br />

sunkumų, tačiau ne visos įmonės, turinčios finansinių sunkumų, yra ekonomiškai negyvybingos. Ekonomiškai<br />

gyvybinga įmonė gali susidurti su finansiniais sunkumais, kai ji skolinasi daugiau, nei gali aptarnauti padidėjusią<br />

skolą.<br />

Krizės sąvoka daţniausiai siejama su laikotarpiu ar momentu, kai įmonė patiria sunkumų ir situacija tampa<br />

pavojinga tolesnei įmonės veiklai (White, 1989, Hauschildt, 2000, Webster, 2000 ir kt.). D. Berţinskienės ir R.<br />

Virbickaitės teigimu (2006), krizės sukelti pokyčiai įmonėje, jos veiklos pertvarkymai yra sisteminio charakterio,<br />

kitaip tariant, organizacijoje vyksta jos sisteminės kaitos procesas. Sisteminė kaita jungia tris pastaruoju laikotarpiu<br />

daţniausiai nagrinėjamus organizacijų transformavimo būdus: restruktūrizavimą, reorganizavimą ir<br />

rekonceptualizavimą (Zakarevičius, 2002, 2003). Restruktūrizavimas – organizacinės struktūros pertvarkymas,<br />

padalinių jungimas, išskyrimas, funkcijų perdalijimas, ryšių kanalų optimizavimas ir pan. Reorganizavimas –<br />

vadybinio veikimo būdų ir metodų keitimas. Rekonceptualizavimas – organizacijos veiklos, o kartu ir vadybos<br />

organizavimo, koncepcijos permąstymas ir keitimas.<br />

Krizės atomazga verslo organizacijai gali būti ne tik pozityvi (restruktūrizavimas, reorganizavimas ar<br />

rekonceptualizavimas), bet ir negatyvi (likvidavimo procedūra arba bankroto byla).<br />

Koncepcijų išgryninimo prasme taip pat reikėtų atskirti sąvokas likvidavimas ir bankrotas nuo sąvokų<br />

likvidavimo procedūros ir bankroto procedūros. Likvidavimas yra turto pavertimas pinigais jį parduodant, ir būtinas<br />

likvidavimo ir bankroto procedūrų elementas. Likvidavimo procedūra – verslo organizacijos veiklos pabaigimas, ją<br />

išregistruojant iš juridinių ar fizinių asmenų registro. Bankrotas – nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra<br />

iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka. Bankrotas yra<br />

skelbiamas, o bankroto procedūra – vykdoma.<br />

Finansinių sunkumų ir su ja susijusių sąvokų sąsajos loginė schema pavaizduota 1 pav.<br />

Balansinis arba<br />

trumpalaikis nemokumas<br />

Restruktūrizavimas, reorganizavimas ir<br />

rekonceptualizavimas<br />

Ekonominiai sunkumai „Pinigų srautų― arba<br />

ilgalaikis nemokumas<br />

(finansiniai sunkumai)<br />

Krizė (potenciali, ūmi, įsisenėjusi)<br />

Krizės atomazga<br />

Likvidavimo<br />

procedūra<br />

Bankroto procedūra<br />

1 pav. Verslo organizacijos finansinių sunkumų ir su ja susijusių sampratų sąsaja (sudaryta autorės)<br />

Finansinius sunkumus visada sukelia ekonominiai sunkumai, tačiau finansiniai sunkumai niekada nesukels<br />

ekonominių sunkumų. Finansiniai sunkumai daţniausiai paveikia trumpalaikį mokumą, tačiau tam tikru laikotarpiu<br />

su finansiniais sunkumais susidūrusi įmonė gali būti moki. Ekonominiai sunkumai iš esmės neigiamai veikia įmonės<br />

mokumą, tačiau jų turinti įmonė nebūtinai tuo pačiu metu bus nemoki.

252<br />

Įmonė, turinti trumpalaikio mokumo problemų, susidūrusi su ekonominiais ir finansiniais sunkumais, gali<br />

būti krizinėje situacijoje. Krizės atomazga gali išsivystyti trimis kryptimis: arba restruktūrizavimas, reorganizavimas<br />

ir rekonceptualizavimas, arba likvidavimo procedūra, arba bankroto procedūra.<br />

Įmonės bankroto rizikai vertinti visais laikotarpiais skiriamas didelis dėmesys. Daug mokslininkų ieško<br />

būdų, kurie padėtų kuo ankščiau įvertinti įmonės patekimą į rizikingą situaciją. Tačiau mokslinių tyrimų gausa rodo,<br />

kad iki šiol negalima nustatyti patikimiausio bankroto diagnozavimo modelio. Nemaţai mokslininkų teigia, kad<br />

kiekvienai pramonės šakai ar net kiekvienai įmonei turi būti sukurti skirtingi bankroto diagnozavimo modeliai.<br />

Finansinių koeficientų naudojimas yra vienas iš pagrindinių būdų skaičiuojant bankroto tikimybę.<br />

Mokslininkai į bankroto diagnozavimo modelius įtraukia daug ir įvairių finansinių rodiklių. Išanalizavus bankroto<br />

diagnozavimo modelius (uţsienio mokslininkų Altman (1968), Chesser (1974), Taffler ir Tisshaw (1977), Springate<br />

(1978), Fulmer (1984), Zavgren (1985) bei lietuvių mokslininkų Grigaravičiaus (2003), Stoškaus, Berţinskienės ir<br />

Virbickaitės (2007)), nustatyta, kad šiuose modeliuose iš viso panaudoti keturiasdešimt aštuoni skirtingi rodikliai,<br />

įvertinantys įmonės pelningumą, likvidumą, mokumą, veiklos efektyvumą ir kitas įmonės veiklos sritis. 2 pav.<br />

pateikiamas rodiklių pasikartojimo daţnumas.<br />

Pelnas neatskaičius palūkanų ir mokesčių /<br />

palūkanos<br />

Pinigai / turtas<br />

Įsipareigojimai / turtas<br />

Trumpalaikis turtas / trumpalaikiai įsipareigojimai<br />

Pelnas neatskaičius mokesčių / trumpalaikiai<br />

įsipareigojimai<br />

Nepaskirstytasis pelnas / turtas<br />

Apyvartinis kapitalas / turtas<br />

Pelnas neatskaičius palūkanų ir mokesčių / turtas<br />

Pardavimo apimtys / turtas<br />

2 pav. Rodiklių pasikartojimo daţnumas bankroto diagnozavimo modeliuose kartais (sudaryta autorės)<br />

Tirtuose modeliuose daţniausiai, penkis kartus, aptinkamas pardavimo pajamų ir turto santykis, keturis<br />

kartus pelno neatskaičius palūkanų ir mokesčių santykis su turtu bei tris kartus apyvartinio kapitalo ir turto santykis.<br />

Akivaizdu, kad, prognozuojant bankrotą, svarbu įvertinti, kaip efektyviai įmonė naudoja turimą turtą pardavimo<br />

procesui garantuoti ir pelnui uţdirbti.<br />

Išnagrinėjus visus anksčiau minėtuose modeliuose naudojamus koeficientus, galima pastebėti, kad turto<br />

pelningumą, kuris yra vienas ekonominių sunkumų indikatorių, savo modeliuose naudojo didţioji dalis autorių.<br />

Antrojoje vietoje pagal reikšmingumą bankroto tikimybei yra trumpalaikio mokumo rodikliai, kurių maţos reikšmės<br />

rodo trumpalaikį nemokumą, ir skolos rodikliai, parodantys finansinius sunkumus.<br />

Finansinių sunkumų diagnozavimo modeliui sudaryti panaudoti kitų mokslininkų modeliuose daţniausiai<br />

taikomi finansiniai santykiniai rodikliai (2 pav.), išskyrus palūkanų padengimo koeficientą (pelnas neatskaičius<br />

palūkanų ir mokesčių / palūkanos), nes Lietuvos įmonių finansinėse ataskaitose nepateikiami duomenys apie<br />

sumokėtas palūkanas.<br />

Modeliui sudaryti visos atrinktos įmonės suskirstytos į dvi grupes: finansiškai sveikas ir turinčias finansinių<br />

sunkumų. Pirmajai grupei priskiriamos įmonės, kurios nei vienais iš trijų paskutinių metų nepatyrė nuostolių.<br />

Antrajai grupei priskiriamos įmonės, kurios bent vienais iš paskutiniųjų metų patyrė nuostolių.<br />

Visos įmonės (tiek finansiškai sveikos, tiek turinčios finansinių sunkumų) suskirstytos į tris grupes:<br />

gamybos, paslaugų ir prekybos. Tyrimo imtį sudaro po tris finansiškai sveikas ir po tris turinčias finansinių sunkumų<br />

gamybos ir paslaugų sektorių įmones, taip pat dvi finansiškai sveikos ir dvi turinčios finansinių sunkumų prekybos<br />

įmonės.<br />

2<br />

2<br />

2<br />

2<br />

2<br />

2<br />

3<br />

4<br />

5

253<br />

Pasirinkimas yra iš dviejų galimybių: įmonės yra finansiškai sveikos arba turinčios finansinių sunkumų,<br />

todėl modelis kuriamas remiantis logistine regresija.<br />

Pagal šių įmonių trijų paskutinių metų pelno (nuostolio) ataskaitų ir balansų duomenis apskaičiuoti<br />

santykiniai rodikliai. Kiekviena įmonė skirtingais metais vertinama kaip atskiras objektas. Tokiu būdu nagrinėjamą<br />

finansinių rodiklių imtį sudaro 48 elementai.<br />

Regresijos lygtis – matematinė regresijos linijos lygtis, modeliuojanti funkcinį ryšį tarp nepriklausomojo ir<br />

priklausomųjų kintamųjų. Finansinių sunkumų diagnozavimo modelis, sudaromas remiantis tiesinės daugiafaktorės<br />

regresijos lygtimi. Išskirti reikšmingi finansiniai santykiniai rodikliai ir įmonės tipas (gamybos, paslaugų ir<br />

prekybos) įtraukiami į regresinį modelį kaip nepriklausomi kintamieji (x1, ... x9). Regresijos modelis sudaromas ir<br />

koeficientai bk (k = 0, ... 9) nustatomi, remiantis realiais įmonių duomenimis (pagal atsitiktiniu būdu suformuotą<br />

imtį).<br />

Statistinio paketo Statistica 7 pagalba patikrinus rodiklių tarpusavio koreliaciją ir išnagrinėjus visas<br />

įmanomas rodiklių kombinacijas sudarant statistiškai patikimą modelį gaunama, jog finansinių sunkumų<br />

diagnozavimo modelyje statistiškai nereikšmingi šie santykiniai rodikliai: pelnas, neatskaičius palūkanų ir mokesčių<br />

/ turtas; pelnas, neatskaičius palūkanų ir mokesčių / trumpalaikiai įsipareigojimai; trumpalaikis turtas / trumpalaikiai<br />

įsipareigojimai; įsipareigojimai / turtas.<br />

Voldo statistika patikrinus likusių rodiklių nulines hipotezes bei įvertinus stebėjimų išimtis, statistinį<br />

kintamųjų bei modelio patikimumą ir įtaką logistinės regresijos lygčiai, finansinių sunkumų diagnozavimui siūlomas<br />

toks modelis:<br />

yx = 3,83 + 0,608 x1 + 9,615 x3 – 6,140 x4 – 4,583 x8 – 2,099 x9 (1)<br />

čia: yx – įvykis, kuris gali įvykti arba ne (įmonei gresia susidurti su finansiniais sunkumais arba ne);<br />

x1 – pajamos / turtas;<br />

x3 – apyvartinis kapitalas / turtas;<br />

x4 – nepaskirstytasis pelnas / turtas;<br />

x8 – pinigai / turtas;<br />

x9 – įmonės tipas.<br />

exp{ z(<br />

x )}<br />

Gavus y reikšmes (pagal 1 formulę) toliau taikomas tikimybės pi ( p<br />

i<br />

i<br />

, ) priklausomybės<br />

1 exp{ z(<br />

xi)}<br />

nuo x1, x3, x4, x8 ir x9 modelis. Jei pi > 0,5, tai prognozuojama, kad yx reikšmė yra 1 (įmonei negresia finansiniai<br />

sunkumai). Jei pi < 0,5, tai prognozuojama, kad yx reikšmė yra 0 (įmonei gresia finansiniai sunkumai). Modelis yra<br />

tuo tikslesnis, kuo trumpesnis yra parenkamas prognozavimo laikotarpis.<br />

Regresinė lygtis sudaryta pagal gamybos, paslaugų ir prekybos sektoriuose Lietuvoje veikiančių įmonių<br />

duomenis. Todėl galima teigti, kad šis finansinių sunkumų diagnozavimo modelis tinka dabartinėmis sąlygomis<br />

veikiančioms įmonėms bei teisingai atspindi įmonių finansinių sunkumų tikimybę tirtų įmonių aibėje.<br />

Išvados<br />

1. Ekonominiai sunkumai visada sukelia finansinius sunkumus, o šie daţniausiai paveikia trumpalaikį<br />

mokumą, tačiau tam tikru laikotarpiu su finansiniais sunkumais susidūrusi įmonė gali būti moki. Įmonės mokumą iš<br />

esmės neigiamai veikia ir ekonominiai sunkumai. Įmonė, turinti trumpalaikio mokumo problemų, susidūrusi su<br />

ekonominiais ir finansiniais sunkumais, gali būti krizinėje situacijoje. Krizės atomazga gali išsivystyti trimis<br />

kryptimis: arba restruktūrizavimas, reorganizavimas ir rekonceptualizavimas, arba likvidavimo procedūra, arba<br />

bankroto procedūra.<br />

2. Išanalizavus mokslinę literatūrą nustatyta, kad finansinių koeficientų naudojimas yra pagrindinis būdas<br />

skaičiuojant bankroto tikimybę. Bankroto diagnozavimo modeliuose daţniausiai (5 kartus) buvo aptiktas pardavimo<br />

pajamų ir turto santykis, 4 kartus – pelno, neatskaičius palūkanų ir mokesčių, santykis su turtu bei 3 kartus –<br />

apyvartinio kapitalo ir turto santykis. Akivaizdu, kad, prognozuojant bankrotą, svarbu įvertinti, kaip efektyviai įmonė<br />

naudoja turimą turtą pardavimo procesui garantuoti ir pelnui uţdirbti.

254<br />

3. Finansinių sunkumų diagnozavimo modelyje statistiškai reikšmingi šie santykiniai rodikliai: pajamos /<br />

turtas; apyvartinis kapitalas / turtas; nepaskirstytasis pelnas / turtas ir pinigai / turtas. Taip pat modeliui didelę įtaką<br />

turi įmonės tipas, t.y. ar tai gamybos, ar paslaugų, ar prekybos įmonė. Sudarytas regresijos modelis leidţia patikimai<br />

apskaičiuoti įmonių finansinių sunkumų tikimybę tirtų įmonių aibėje. Įmonei negresia finansiniai sunkumai, kai pi ><br />

0,5, ir finansiniai sunkumai gresia, kai pi < 0,5.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. ALTMAN, E.I. 1968. Financial Ratios, Discrimination Analysis and the Prediction of Corporate Bankruptcy. Journal of<br />

Finance, t. 23 (4).<br />

2. BAIXAULI, J. S.; MODICA-MILO, A. (2010). The Bias of Unhealthy SMEs in Bankruptcy Prediction Model. Journal of<br />

Small Business and Enterprise Development, Vol. 17 No. 1, pp. 60–77.<br />

3. BELCHER, A. 1997. Corporate Rescue. London: Sweet & Maxwell.<br />

4. BERŢINSKIENĖ, D; VIRBICKAITĖ, R. 2006. Dinaminės įmonių krizių vystymosi alternatyvos. Ekonomika ir vadyba:<br />

aktualijos ir perspektyvos. Mokslo straipsnių rinkinys. ISSN 1648-9098. Nr. 2(7), p.21-23.<br />

5. BIVAINIS, J.; GARŠKAITĖ, G. 2000. Įmonių bankroto grėsmės įvertinimas. Ekonomika, nr. 51.<br />

6. DIETRICH, J.; ARCELUS, F. J.; SRINIVASAN, G. 2005. Predicting Financial Failure: Some Evidence from New<br />

Brunswick Agricultural Co-ops. Annals of Public and Cooperative Economics, 76 (2), pp. 179–194.<br />

7. GERANTONIS, N.; VERGOS, K.; CHRISTOPOULOS, A. G. 2009. Can Altman Z-score Models Predict Business Failures<br />

in Greece? Research Journal of Internatıonal Studıes, Issue 12, pp. 21–28.<br />

8. GRIGARAVIČIUS, S. 2003. Įmonių nemokumo diagnostika ir jų pertvarkymo sprendimai. Kaunas: Vytauto Didţiojo<br />

universiteto leidykla.<br />

9. HAUSCHILDT, K. 2000. Trends in Overweight and Obesity and Changes in the Distribution of Mass Index in East<br />

Germany. European Journal of Nutrition.<br />

10. HOPWOOD, W. S.; MCKEOWN, J. C.; MUTCHLER, J. F. 1994. A Re-examination of auditor versus model accuracy<br />

within the context of the going-concern opinion decision. Contemporary Accounting Research 10(2):409–431.<br />

11. MACKEVIČIUS, J.; POŠKAITĖ, D. 1999. Įmonių bankroto prognozavimo analizės metodikų tyrimas, remiantis finansinių<br />

ataskaitų duomenimis. Ekonomika, nr. 49.<br />

12. REMS, B. 1995. Financial analysis. London: Prentice Hall.<br />

13. PHILOSOPHOV, L. V.; PHILOSOPHOV, V. L. 2002. Corporate Bankruptcy Prognosis: An Attempt at a Combined<br />

Prediction of the Bankruptcy Event and time Interval of its Occurrence. International Review of Financial Analysis, 11, pp.<br />

375–406.<br />

14. PURLYS, Č. 2001. Įmonių bankroto prevencijos sistemos kūrimas Lietuvoje. Ekonomika, nr.53.<br />

15. PURVINIS, O.; ŠUKYS, P.; VIRBICKAITĖ, R. 2005. Research of Possibility of bankruptcy Diagnostics Applying Neural<br />

Network. Engineering economics, nr. 1 (41).<br />

16. STOŠKUS, S.; BERŢINSKIENĖ, D.; VIRBICKAITĖ. R. 2007. Theoretical and Practical Decisions of Bankruptcy as one of<br />

Dynamic Alternatives in Company‗s Performance. Engineering economics, nr. 12 (52).<br />

17. TAFFLER, R.J. 1977. Empirical models for the monitoring the UK corporations. Journal of Banking and Finance, t. 8.<br />

18. TVARONAVIČIENĖ, M. 2001. Įmonių bankroto proceso ekonominio didinimo kryptis. Ekonomika, nr. 54.<br />

19. ZAKAREVIČIUS, P. 2002. Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos. Kaunas: Technologija.<br />

20. ZAKAREVIČIUS, P. 2003. Pokyčiai organizacijose: prieţastys, valdymas, pasekmės. Kaunas: Vytauto Didţiojo universiteto<br />

leidykla.<br />

21. ZAVGREN, Ch. 1985. Assessing the Vulnerability to failure of American A logistic Analysis. Journal of Business Finance<br />

& Accounting, t. 12 (1).<br />

22. WEBSTER, J. 2000. Guidelines for Script Standardization. Journal of Limbu Literature and Culture.<br />

23. WHITE, M. 1989. Bankruptcy Liquidation and Reorganization: Handbook of Modern Finance. Harvard Business Review.<br />

24. WILSON, R.; SHARDA, R. 1994. Bankruptcy prediction using neural networks. Decision Support Systems, nr. 11.<br />

25. WRUK, K. H. 1990. Financial Distress, Reorganization, and Organizational Efficiency. Journal of Financial Economics, 27<br />

(2), pp. 419–444.

Summary<br />

255<br />

Model of Prediction of Financial Distress in the Companies<br />

The author of the article analysis and synthesizes the concepts of economic and financial distress, bankruptcy prediction<br />

models and separates the frequently used financial ratios in these models. Using the selected financial ratios and taking into<br />

account the type of business (manufacturing, service or sales sector), the model of prediction of financial distress based on the<br />

logistic regression is made.<br />

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vilija Aleknevičienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

256<br />

ŢEMĖS ŪKIO VERSLO VADYBA

257<br />

LIETUVOS KAIMO TURIZMO ASOCIACIJOS VEIKLOS VERTINIMAS<br />

KONSULTUOJANT ŪKININKUS<br />

Renata Gelaţiūtė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Ūkininkai, siekantys didinti savo sodybų konkurencingumą, sėkmingai vystyti savo verslą, turi nuolat<br />

domėtis naujovėmis, nauja, specifine informacija, kurią suprasti ir įvertinti kartais būna sudėtinga. Tai gali padėti<br />

atlikti konsultantai, kurie padeda sėkmingai prisitaikyti prie besikeičiančių rinkos sąlygų. Pastaruoju metu dar daţnai<br />

pasitaiko vadybinių klaidų dėl kaimo turizmo paslaugų teikėjų profesinių, etnokultūrinių ţinių, kompetencijos bei<br />

įgūdţių stokos ar tiesiog nefunkcionalios informacinės bazės. Ūkininkus pasiekia didelis informacijos kiekis, todėl<br />

iškyla konsultavimo paslaugų poreikis.<br />

Tyrimo objektas – ūkininkų konsultavimo procesas kaimo turizmo klausimais.<br />

Tyrimo tikslas – ištirti ir išanalizuoti Lietuvos kaimo turizmo asociacijos veiklą konsultuojant ūkininkus.<br />

Tyrimo uţdaviniai:<br />

1) apibrėţti konsultavimo organizavimo teorinius principus;<br />

2) nustatyti metodus naudojamus konsultuojant ūkininkus kaimo turizmo klausimais;<br />

3) nustatyti veiksnius įtakojančius konsultavimo organizavimą.<br />

Tyrimo laikotarpis - 2006-2010 metai.<br />

Tyrimo metodai – <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizė, Lietuvos kaimo turizmo asociacijos dokumentų analizė;<br />

lyginamoji analizė; ūkininkų anketinė apklausa, duomenų sisteminimo ir statistinė duomenų analizė; loginė analizė ir<br />

sintezė; grafinio vaizdavimo, indukcijos ir dedukcijos metodai.<br />

Rezultatai<br />

Lietuvos kaimo turizmo asociacija (toliau LKTA arba asociacija) - nevyriausybinė organizacija, viena iš<br />

Ţemės ūkio rūmų narių, vienijanti daugelį Lietuvos kaimo turizmo paslaugas teikiančių sodybų šeimininkų.<br />

Asociacija buvo įkūrta 1997 metais kaimo turizmo paslaugas teikiančių entuziastų. Praėjus 13-ai metų nuo<br />

Asociacijos įkūrimo, kuomet vienijo 17 sodybų, sodybų skaičius ţenkliai išaugo. 2010 m. gruodţio 31d. duomenimis<br />

kaimo turizmo asociacijos narių skaičius buvo 388. Tokį didelį kaimo turizmo sodybų skaičiaus augimą lėmė aktyvi<br />

konsultacinė LKTA veikla, palanki teisinė ir finansinė aplinka, bei aktyvus kaimo plėtros veikėjų dalyvavimas<br />

kuriant paslaugų infrastruktūrą. Asocijuoti nariai dalyvauja asociacijos veikloje (skyriaus vadovų rengiamuose<br />

posėdţiuose, parodose, konferencijose ar seminaruose), moka stojamąjį bei metinius narystės mokesčius, talpina<br />

informaciją informaciniame leidinyje - kataloge ―Lietuva. Atostogos kaime‖, kuris leidţiamas kiekvienais metais.<br />

Asociacija įgyja teises, prisiima pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus. Asociacijos valdymo<br />

organai: visuotinis narių susirinkimas; kolegialus Asociacijos valdymo organas – Taryba; vienasmenis Asociacijos<br />

valdymo organas – Asociacijos vadovas. Asociacijos organizacinė valdymo struktūra pagrįsta patriarchaliniu<br />

valdymu, kai vadovas atlieka visas valdymo funkcijas, jam pavaldūs visi darbuotojai ir administracija. Autorės<br />

nuomone pastarasis valdymo būdas, turi novatoriškumo principų, nes savo veikloje vadovaujasi grįţtamuoju ryšiu,<br />

kas ypač svarbu konsultacinei veiklai. Informacija keičiamasi ne tik aukščiausiuose valdymo organuose. Sodybų<br />

šeimininkai gali dalyvauti ir dalyvauja susirinkimuose, teikia pasiūlymus ir keičiasi patirtimi bei informacija.<br />

Bendradarbiavimas vyksta tarp visų asociacijos narių, yra palaikomi ryšiai su kitais asociacijos bei tarybos nariais,<br />

kurie noriai dalyvauja narių susirinkimuose, dalinasi patirtimi kaimo turizmo verslo klausimais, bendradarbiauja<br />

organizuojant kaimo turizmo veiklą.<br />

Asociacijos išleisti metodiniai leidiniai ―Kaimo turizmas‖ knyga sodybų šeimininkams, studija ―SAPARD<br />

įtaka ekonominės veiklos plėtrai ir alternatyvių pajamų skatinimui kaimo turizmo versle‖, „Poilsis Lietuvos kaime―<br />

vadovas, „Specializuotos poilsio sodybos―, „―Ekologinis turizmas―, ―Geros higienos praktikos taisyklės kaimo

258<br />

turizmo sodyboms‖, ―Kaimo turizmas. ABC―, „Kaimo turizmas teisės aktai― ir daugelis kitų yra konsultacinio<br />

pobūdţio. Leidiniai plačiai naudojami konsultuojant kaimo turizmo sodybų šeimininkus, vedant mokymus, nes<br />

asociacija turi Švietimo ministerijos licenziją vesti mokymus kaimo turizmu uţsiimantiems verslininkams.<br />

Mokslinėje literatūroje (Van den Banas, 1999, Marcinkevičiūtė, 2007, Kubr, 1986, Markham, 1997)<br />

pateikiama daug ir įvairių konsultavimo apibrėţimų. Van den Banas, Hawkinsas, (1999) pateikia tokius<br />

konsultavimo apibrėţimus:<br />

konsultavimas yra samoningas informacijos perdavimas siekiant padėti ţmonėms susidaryti tvirtą<br />

nuomonę ir priimti gerus sprendimus;<br />

konsultavimas - procesas, kurio metu ţmonėms padedama priimti sprendimus pasirenkant alternatyvius<br />

problemų sprendimo variantus.<br />

Konsultavimas – atskira profesinė veikla, kurią atlieka specialiai apmokyti ir turintys patirtį konsultantai –<br />

profesionalai (Kubr, 1986; Markham, 1997), siekdami padėti ūkininkams, kaimo bendruomeninių organizacijų<br />

nariams ir kitiems kaimo gyventojams susidaryti tvirtą nuomonę ir priimti gerus sprendimus, kaip naudingiau arba<br />

norima linkme plėtoti veiklą, spręsti aktualias problemas.<br />

Konsultavimas – profesionali paslauga atliekama specialiai apmokytų ir turinčių patirtį asmenų, padedančių<br />

įvairiems klientams nustatyti ir išspręsti problemas, rekomenduojant praktinius šių problemų sprendimus, padedant,<br />

jei yra būtina, įgyvendinti (Marcinkevičiūtė, 2007). Vadinasi teikiant konsultavimo paslaugas kaimo turizmo<br />

klausimais, konsultantas turėtų būti šios srities specialistas uţsiimantis turizmo veiklos vadyba.<br />

Profesionalus konsultantas turi turėti pakankamai teorinių ţinių, praktinio darbo įgūdţių. Lygiai tiek pat<br />

svarbu, gebėjimas pritaikyti konsultavimo mokslo ir psichologijos principus situacijoje, kurioje jis dirba. Vilčinskas,<br />

Paulikas (2000) nurodo Lasswell'io suformuluotus keliamus reikalavimus konsultantui:<br />

1) profesionalios ţinios apie reikiamą produktą, ar paslaugą kurios padėtų išspręsti problemą (sugebėjimas<br />

greitai rasti reikalingą informacija);<br />

2) būti ekspertu ir partneriu klientui;<br />

3) analitinis problemų sprendimas;<br />

4) būti atkakliu, empatišku;<br />

5) būti patikimu ir sąţiningu;<br />

6) turėti novatoriaus savybių;<br />

7) būti geros estetinės išvaizdos;<br />

8) laikysena, regimasis ryšys, kalbos aiškumas ir t.t.<br />

Kaip ir kiekviena veikla, taip ir konsultavimas yra organizuojamas. Organizavimas – tai viena iš valdymo<br />

funkcijų, kada atliekami konkretūs veiksmai, numatytiems tikslams pasiekti.<br />

Pagal Marcinkevičiūtę ir Ţukovskį (2007) organizavimą galima traktuoti kaip dviejų ar daugiau ţmonių<br />

įtraukimą dirbti kartu tam tikroje stuktūroje, siekiant konkretaus tikslo ar tikslų visumos. Tai galima būtų paaiškinti<br />

konsultanto ir ūkininko bendradarbiavimą siekiant išspręsti esamas problemas ir pasiekti norimus tikslus. Vainienės<br />

(2001) pateiktas organizavimo apibrėţimas bene geriausiai paaiškina sąvoką veiklos organizavimas. Oganizavimas –<br />

suplanuotų veiksmų, teiktinų paslaugų ir produktų komplekso įgyvendinimas, t.y. konkretus sudarytų planų<br />

realizavimas per vykdytojus. Jis yra darbų, valdţios (įgaliojimų) ir išteklių paskirstymas nariams ir jų suderinimo<br />

procesas, leiţiantis pasiekti tikslą. Taigi, konsultavimo organizavimas tai konsultacinės veiklos įgyvendinimas<br />

parenkant tinkamus ţmones, darbo metodus, nustatant pakankamus išteklius, patogiausią vietą ir palankiausią laiką.<br />

Organizuojant ir įgyvendinant konsultavimo programą būtina numatyti, kas, kada ir kaip dalyvaus<br />

konsultavimo veikloje. Visa tai turi būti pateikiama raštu numatant ir uţregistruojant visus dalyvių įsipareigojimus.<br />

Konsultavimas turėtų skatinti ūkininkų pasikeitimus, duoti naujų ţinių. Informacija turi būti pateikiama tada, kai jos<br />

ūkininkams labiausiai reikia. Kad konsultavimas būtų veiksmingas, reikia priimti daug sprendimų. Todėl rengiant<br />

konsultavimo programą, reikia nuspręsti, kaip dirbs konsultantas ar konsultavimo įmonė. Planuojant konsultavimo<br />

programą, reikia apsispręsti kokie bus šios programos tikslai, kokios bus tikslinės grupės, kokie konsultavimo

259<br />

metodai bus naudojami, nes konsultuojant stengiamasi keisti sodybų šeimininkų nuomonę ir elgesį, suteikti<br />

informaciją.<br />

Siekiant išsiaiškinti kaip aktyviai sodybų šeimininkai naudojasi konsultavimo paslaugomis, ar yra patenkinti<br />

jų kokybe ir ką reikėtų daryti siekiant gerinti konsultavimo organizavimą, buvo pasirinktas empirinis tyrimas ir<br />

pritaikytas socialiniuose moksluose labiausiai paplitęs tyrimo metodas – anketinė apklausa. Įvertinant tai, kad<br />

socialiniuose tyrimuose tik apie 25 proc. respondentų atsako į paštu gautas anketas, anketos buvo išsiųstos 320<br />

kaimo turizmo sodybų šeimininkų, kurie buvo nurodę elektroninio pašto adresus, taip pat dalis anketų buvo išdalinta<br />

asmeniškai. Surinktos 72 anketos, tinkamos tolimesniam apdorojimui.<br />

Klausiant ar sodybų šeimininkai naudojasi konsultavimo paslaugomis organizuojant kaimo turizmo verslą,<br />

apie 30 proc. respondentų atsakė, kad nesinaudoja konsultavimo paslaugomis, tačiau tik nedidelė dalis respondentų<br />

įvardijo prieţastis, kodėl nesinaudoja konsultavimo paslaugomis. Keletas sodybų šeiminininkų paminėjo, kad jiems<br />

konsultavimo paslaugos nėra būtinos. Likusioji dalis (70 proc.) respondentų nurodė, kad naudojasi konsultavimo<br />

paslaugomis, todėl galime daryti prielaidą, kad dauguma kaimo turizmo sodybų šeimininkų domisi naujovėmis,<br />

siekia tobulėti ir mokytis, todėl konsultavimo paslaugos yra reikalingos.<br />

Siekiant tyrimo tikslų, buvo svarbu išsiaiškinti, kiek klausimų sprendimo alternatyvų klientui (sodybos<br />

šeimininkui) daţniausiai pateikia konsultantas. Konsultantų pateikiamų alternatyvų problemai spręsti skaičius<br />

parodo, kaip plačiai yra išanalizuota sodybos šeimininko problema, kiek ir kokių veiksnių įvertinta. Pateiktos kelios<br />

alternatyvos leidţia į problemą paţvelgti įvairiais poţiūriais ir įgalina pasirinkti tinkamiausią sprendimą siekiant<br />

ūkininkavimo tikslų ir ateities vizijų.<br />

Alternatyvos<br />

sodybos šeimininkas kartu su konsultantu aptaria visas<br />

alternatyvas ir sodybos šeimininkas priima sprendimą<br />

kita<br />

iš visų alternatyvų konsultantas parenka vieną, sodybos<br />

šeimininko nuomone, pačią geriausią<br />

iš visų alternatyvų konsultantas parenka dvi - tris ir<br />

konsultantas nusprendžia<br />

Procentai<br />

2,3<br />

5,6<br />

22,6<br />

69,5<br />

0 10 20 30 40 50 60 70 80<br />

1 pav. Būdai, kuriuos konsultantai daţniausiai naudoja pateikiant alternatyvas (sudaryta autorės)<br />

Išanalizavus tyrimo duomenis galime daryti prielaidą, kad konsultavimo organizavimas kaimo turizmo<br />

klausimais pasiţymi tinkamo konsultavimo savybe, kada daugiausia konsultantai darbe remiasi konsultanto –<br />

patarėjo vaidmeniu ir suteikęs informaciją analizuojamu klausimu pasiūlo tam atvejui galimas geriausias<br />

alternatyvas, suteikia besikonsultuojančiam teisę pačiam apsispręsti. Pastarąjį atsakymą pasirinko daugiausiai (69,5<br />

proc.) respondentų. Apie 22,6 proc. respondentų pasirinko atsakymą „kita―. Respondentams buvo leidţiama išreikšti<br />

savo nuomonę apie konsultantų pateikiamas alternatyvas, tačiau labai maţa respondentų dalis įvardijo prieţastis,<br />

kodėl jie pasirinko šį atsakymo variantą. Tik keletas nurodė, kad konsultantai maţai ką pataria arba kad savo<br />

problemas sprendţia patys. Pasitaiko atvejų, kada sprendimo teisę sodybos šeimininkas perleidţia konsultantui, kai<br />

pats konsultantas pasiūlo dvi – tris alternatyvas ir nurodo, kuri iš jų (konsultanto manymu) yra geriausia ar parenka,<br />

jų nuomone, geriausią sprendimą ir jį pateikia sodybos šeimininkui. Pastarasis konsultantų elgesys prieštarauja

260<br />

mokslininkų (Van den Banas, Hawkinsas 1999) nuomonei, kad tik pats ūkininkas geriausiai ţino visas aplinkybes ir<br />

sąlygas, ir tik jis pats gali nuspręsti, ką daryti. Tai nėra pats geriausias konsultavimo būdas.<br />

Konsultavimo procesas susideda iš tam tikrų etapų, vienas iš jų konsultavimo metodo parinkimas. Nuo<br />

taikomų metodų priklauso konsultacijų sėkmė, todėl svarbu išsiaiškinti ar konsultantų ir sodybų šeimininkų<br />

nuomonės sutampa tam tikro metodo taikymo klausimu (2 pav.).<br />

Respondentai turėjo įvertinti 5 balų sistemoje konsultavimo metodų tinkamumą (1 balas - netinkami, 2 –<br />

maţai tinkami, 3 – tinkami iš dalies, 4 – tinkami, 5 – labai tinkami) ir naudojamų konsultavimo metodų daţnumą (1<br />

balas – labai retai, 2 – retai, 3 – vidutiniškai, 4 – daţnai, 5 – labai daţnai) jiems konsultuojantis.<br />

Priimtiniausias metodas respondentų nuomone, yra konsultacija ūkyje (vizitai į ūkius), kuris buvo įvertintas<br />

aukščiausiu 4,2 balo. Vizitai į ūkius yra individualus konsultavimo metodas, kuris sudaro galimybę esamą padėtį ir<br />

susidariusias kliūtis bei kitas palinkybes konsultantui ir sodybos šeimininkui aptarti „akis į akį―. Taip pat gerai<br />

respondentai įvertino (4 balai) gerosios praktikos pavyzdţius, kurie sodybos šeimininkams suteikia galimybę<br />

susipaţinti su kitais sodybų šeimininkais, uţsiimančiais panašia veiklos sritimi, matyti jų problemų sprendimo būdus.<br />

Ţemesniu balu buvo vertinami (3,7 balai) tokie metodai, kaip konsultacija biure, seminarai, konsultavimas internetu.<br />

Seminarai yra populiarūs, nes lyginant su kitais konsultavimo metodais turi privalumų: geras grįţtamasis<br />

ryšys tarp klientų tarpusavyje bei tarp klientų ir konsultanto; sujungiamos konsultantų bei sodybos šeimininkų ţinios;<br />

galimybė pasidalinti patirtimi; leidţia efektyviai ir greitai pasklisti informacijai bei priimti efektyvius grupinius<br />

sprendimus. Sodybų šeimininkai išskyrė naudingus masinius konsultavimo metodus − konsultavimą internetu,<br />

straipsnius spaudoje bei radijo ir televizijos laidas, kurie atitinkamai gavo 3,7, 3,6 ir 3,5 balo. Maţiausiai balų skirta<br />

šiems informacijos sklaidos metodams: informaciniams biuleteniams, konferencijos ir konsultacijoms telefonu.<br />

Vadinasi, informaciniai biuleteniai yra maţai naudingas metodas, nes nėra tiesioginio ryšio su konsultantu iškilus<br />

neaiškumams sudėtinga paklausti.<br />

Metodai<br />

konsultacija ūkyje (vizitai į ūkį)<br />

gerosios praktikos pavyzdžiai<br />

konsultacija biure (abipusė diskusija)<br />

konsultavimas internetu<br />

seminarai<br />

straipsniai spaudoje<br />

televizijos, radijo laidos<br />

konferencijos<br />

konsultacija telefonu<br />

informaciniai biuleteniai<br />

2,2<br />

2,4<br />

2,4<br />

2,5<br />

2,8<br />

3,0<br />

2,9<br />

3,0<br />

2,9<br />

3,2<br />

3,2<br />

3,2<br />

3,2<br />

1 2 3 4 5<br />

Balai<br />

3,5<br />

3,7<br />

3,7<br />

3,7<br />

3,6<br />

Metodo tinkamumas Metodo naudojimo dažnumas<br />

2 pav. Konsultavimo kaimo turizmo klausimais metodų tinkamumo ir naudojimo daţnumo vertinimas balais<br />

(sudaryta autorės)<br />

Atliekant tyrimą buvo siekiama išsiaiškinti sodybų šeimininkų nuomonę apie konsultavimo organizavimo<br />

kokybę (3 pav.).<br />

4,0<br />

4,2

Veiksniai<br />

261<br />

konsultacijų metu pateikiama informacija visada nauja<br />

aktuali konsultacijų tematika<br />

medžiaga pakankama, informatyvi, tikslinga<br />

konsultavimas atitinka poreikius<br />

konsultacijų laikas išnaudotas produktyviai<br />

konsultacijų tematika atitinka programą<br />

palankus konsultacijų laikas<br />

praktinės užduotys įtvirtina įgytas teorines žinias<br />

konsultacijų tempas, laikas atitinka klientų galimybes<br />

galimybė išsakyti pageidavimus ir nuomonę dėl<br />

konsultavimo<br />

konsultacijų vieta tinkama ir patogi<br />

patalpos pritaikytos konsultavimui<br />

galimybė įvertinti konsultantų darbą<br />

3,3<br />

3,2<br />

3,4<br />

3,4<br />

3,7<br />

3,9<br />

3,8<br />

4,1<br />

4,0<br />

4,2<br />

4,2<br />

4,5<br />

4,4<br />

1 2 3 4 5<br />

3 pav. Konsultavimo kaimo turizmo klausimais organizavimo kokybę įtakojančių veiksnių stiprumas,<br />

vertinimas balais (sudaryta autorės)<br />

Nustatyta, kad sodybų šeimininkams ypač svarbu, kad būtų pateikiama nauja informacija, o konsultacijų<br />

tematika aktuali. Šie veiksniai buvo įvertinti aukščiausiais balais (4,5 ir 4,4 balo). Maţiausiai balų buvo skirta<br />

galimybei įvertinti konsultantų darbą (3,2 balo), todėl galime teigti, kad konsultantai ne visada skatina sodybų<br />

šeimininkus įvertinti jų darbą, o tai silpnina grįţtamąjį ryšį tarp konsultanto ir sodybos šeimininko.<br />

Tyrimo rezultatai parodė, jog organizavimo kokybę įtakojančius veiksnius respondentai įvertino geriau nei<br />

vidutiniškai (vertino 5 balų skalėje). Galima teigti, kad sodybų šeimininkams, siekiantiems nuolat prisitaikyti prie<br />

kintančių rinkos veiksnių, reikalinga visada nauja ir aktuali informacija.<br />

Atlikto tyrimo rezultatai leidţia teigti, jog konsultacijos iš dalies atitinka sodybų šeimininkų lūkesčius:<br />

padalomoji medţiaga, produktyvus laiko išnaudojimas, informacijos aktualumas, konsultacijų vietos patogumas<br />

buvo įvertinti gana gerai. Ateityje konsultantams rekuomenduojama daugiau dėmesio skirti konsultuojamųjų<br />

skatinimui išreikšti nuomonę apie įvykusį konsultavimą, sodybų šeimininkų lūkesčių įsiklausymą.<br />

Išvados<br />

1. Konsultavimo organizavimas – tai konsultavimo proceso sandaros ar struktūros projektavimas ir<br />

sudarymas, kurio metu derinamos informacijos kaupimo, valdymo, teikimo, bendradarbiavimo, grįţtamojo ryšio<br />

funkcijos. Konsultavimas organizuojamas pasitelkiant konsultantus, organizacijas, konsultavimo metodus, kuriais<br />

siekiama motyvuoti sodybos šeimininką tinkamai įrengti kaimo turizmo sodybą, įgyvendinti teisės aktuose nustatytus<br />

sodybos įrengimo reikalavimus ir plėtoti kaimo turizmo verslą.<br />

2. Lietuvos kaimo turizmo asociacijos konsultavimo organizavimu sodybų šeimininkai yra patenkinti.<br />

Sprendţiant iškilusias problemas, konsultantas daţniausiai sodybų šeimininkams parenka kelias tinkamiausias<br />

alternatyvas, kurias aptaria su kartu, ir taip įgalina sodybos šeimininką priimti sprendimą. Sodybų šeimininkų<br />

nuomone, seminarai, konsultavimas internetu, konsultacijos telefonu yra tinkami konsultavimo metodai ir yra<br />

Balai

262<br />

labiausiai naudingi. Konsultavimo metu turėtų būti pateikiama nauja ir aktuali informacija, informatyvi ir tikslinga<br />

padalomoji medţiaga, produktyviai išnaudojamas konsultacijos laikas.<br />

3. Sodybų šeimininkai atvykdami į konsultacijas tikisi iš konsultantų profesionalių ţinių, mokėjimo<br />

išklausyti ir įsijausti į jų problemas, mokėjimo greitai rasti reikiamą informaciją bei mokėjimo bendrauti.<br />

4. Pagrindinės kliūtys trukdančios kokybiškai teikti konsultavimo paslaugas yra konsultanto nesugebėjimas<br />

įsigilinti į situaciją, praktinių pavyzdţių, inovatyvių ir specifinių ţinių trūkumas.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. Kubr, M.1986. Management consulting, International Labour Organization. – NewYork: Row Publisher.<br />

2. Marcinkevičiūtė, L, Ţukovskis, J, 2007. Teoriniai ir praktiniai vadybos aspektai. Mokomoji knyga. Akademija: LŢŪU<br />

leidybos centras.<br />

3. Marcinkevičiūtė, L. 2007. Vadyba: praktinės uţduotys: metodinė priemonė. – Kaunas, Akademija.<br />

4. Markham, C. 1997. Practical management consultancy. – The institute of Chartered Accountants. – UK.<br />

5. Vainienė I. 2001.Kaimo turizmo organizavimas. Vilnius: Eugrimas<br />

6. Van den Banas A.W., Hawkins H.S, 1999. Ţemės ūkio konsultavimas. – Akademija: Lietuvos ţemės ūkio konsultavimo<br />

tarnyba.<br />

7. Vilčinskas, M., Paulikas, V., 2000. Lietuvos ţemės ūkio integracija į Europos Sąjungą. Vilnius: Europos komitetas prie<br />

Lietuvos Respublikos Vyriausybės.<br />

Summary<br />

Evaluation of Farmers Consulting Work Provided by Lithuanian Rural Tourism Association<br />

Farmers who wants to increase the competitiveness of their farmsteads, successfully develop their business, always<br />

must to follow innovations, new, specific information. To understand and to ranging over this information for farmers is too<br />

difficult. Consultants can help successfully to adapt to changing market conditions. Consulting of farmteads is aimed at increasing<br />

the abilities of farmsteads owners to assess the situation and their expectations, to realise the essence of problems, to choose a<br />

proper solutions for rural tourism development. In this article is studying consulting process. Farmsteads owners trust in<br />

Lithuanian rural tourism association consultants help, that encouraging the continual farmsteads owners perfection and their<br />

expansion. Therefore, the consultants of the Lithuanian rural tourism association provide individual consultations, organise<br />

trainings, seminars. Those who ask for advice notice the consultant‘s skills to grasp the essence of the problem, select some<br />

alternatives and enables farmsteads owners to take a desicion. Feedback after consultations, practical examples, innovations,<br />

however, is still lacking.<br />

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vilma Atkočiūnienė (Lietuvos ţemės ūkio uviversitetas)

263<br />

KAIMO TURIZMO PASLAUGŲ ĮVAIROVĖ RASEINIŲ RAJONE<br />

Edvinas Jokūbauskas<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Turizmas šiandien yra viena iš sparčiausiai augančių verslo šakų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.<br />

Kasdien kuriami nauji turistiniai maršrutai, kuriais keliauja tiek organizuoti, tiek savarankiški turistai, turintys<br />

skirtingų tikslų: pamatyti, suţinoti, susipaţinti su naujomis tradicijomis, papročiais, kulinariniu paveldu, patirti naujų<br />

pojūčių, pakeisti aplinką, susirasti draugų ar tiesiog pailsėti ir gerai praleisti laiką.<br />

Miesto gyvenimo ritmas, tempas ir aplinka vis labiau vargina ţmones ir skatina juos ieškoti galimybių grįţti<br />

į gamtą. Keliaudami į kaimą turistai nori išvengti miesto streso ir susvetimėjimo bei kontrolės praradimo, kai darbas,<br />

visuomenė ir aplinka diktuoja savo taisykles, kurioms ţmogus turi paklusti, jeigu nori „neiškristi iš ţaidimo―<br />

(Armaitienė ir kt. 2002).<br />

Viena iš sparčiausiai vystančių Lietuvos turizmo atšakų – kaimo turizmas, kuris ne tik leidţia tolydţiai<br />

plėtoti regiono ekonomiką, bet ir padeda išspręsti vieną aktualiausių problemų – Lietuvos kaimo gyventoju<br />

uţimtumą. Todėl kaimo turizmas turi būti palaikomas bei plėtojamas Lietuvos Respublikoje lygiai su kitais<br />

reikšmingais verslo sektoriais (Ţilinskas, Maksimenko, 2008).<br />

Kaimo turizmas – veiksminga gamtos ir kultūros paveldo vertybių, kultūros ir tradicijų išsaugojimo<br />

priemonė. Turizmas suteikia prasmę senųjų dvarų, rūmų atstatymui, vandens ar vėjo malūnų panaudojimui, savitų<br />

kraštovaizdţių apsaugai, socialinių ir istorinių reiškinių pristatymui, didina bendruomenės narių domėjimąsi gamta,<br />

tradicijomis ir papročiais.<br />

Tyrimo tikslas – nustatyti kaimo turizmo paslaugų įvairovę lemiančius veiksnius Raseinių rajone.<br />

Tyrimo objektas – kaimo turizmo paslauga.<br />

Tikslui pasiekti, sprendţiami šie uţdaviniai:<br />

� identifikuoti rekreacinius išteklius Raseinių rajone;<br />

� nustatyti siūlomas kaimo turizmo paslaugas Raseinių rajone.<br />

Tyrimo metodai – analizuojant kaimo turizmo paslaugų įvairovę naudojami <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizės<br />

ir sisteminimo metodai, SSGG analizė, apibendrinimo metodas.<br />

Rezultatai<br />

Turizmas plačiąja prasme apibrėţiamas kaip tam tikra veikla, kurią trumpą laiko tarpą vykdo turistas<br />

(turizmo paslaugų vartotojas) ne savo namuose laisvalaikio praleidimo ar verslo tikslais. Turizmo paslaugos gali būti<br />

traktuojamos kaip „ypatingos― paslaugos, pasiţyminčios daugialypiškumu (Paslaugų ..., 2008).<br />

Anot A. Astromskienės, J. Ramanauskienės, A. Gargaso ir V. Vanagienės (2009), Lietuvos turizmo<br />

sektorius turi galimybes augti, nes turi didelį kultūrinį ir gamtinį potencialą, kurį sudaro savitas ir turtingas kultūros<br />

paveldas.<br />

Raseinių rajono savivaldybėje yra gausu kultūros vertybių: 43 archeologijos, 24 architektūros, 185<br />

istorijos, 3 istorijos technikos, 110 dailės, ir 8 valstybės saugomi gamtos paveldo objektai. Taip pat yra daug<br />

stovyklaviečių, kur poilsiautojai arba turistai gali bet kokiu metų laiku surengti iškilas. Nemaţai galima rasti ir<br />

tvenkinių, prie kurių ištisus metus sėdi ţvejai mėgindami pagauti įvairių rūšių ţuvų. Gausu didţiulių miškų, kur<br />

galima grybauti, uogauti, medţioti ar tik pabūti gryname ore ir pailsėti. Visa tai gali būti sėkmingai panaudota kaimo<br />

turizmo versle siūlant vienokias ar kitokias paslaugas.<br />

Raseinių rajone turistinių kelionių maršrutų yra įvairių. Vandens turizmo maršrutas Dubysos upe yra<br />

suskirstytas į 9 atkarpas: 1 atkarpa: Maironiai (per Dubysą kelyje Kelmė – Tytuvėnai) – Bulavėnai. 2 atkarpa:<br />

Bulavėnai – Lyduvėnai. 3 atkarpa: Lyduvėnai – Kalniškių stovyklavietė (tiltas per Dubysą kelyje Raseiniai – Šiluva).<br />

4 atkarpa: Kalniškių stovyklavietė (tiltas per Dubysą kelyje Raseiniai – Šiluva) – Kaulakiai (tiltas per Dubysą kelyje

264<br />

Raseiniai – Baisogala). 5 atkarpa: Kaulakiai (tiltas per Dubysą kelyje Raseiniai – Baisogala) – Daugodų kaimo<br />

stovyklavietė. 6 atkarpa: Daugodų kaimo stovyklavietė – Maslauskiškių malūnas. 7 atkarpa: Maslauskiškių malūnas<br />

– slėnis ties Betygala (pėsčiųjų lieptas per Dubysą). 8 atkarpa: Betygala (pėsčiųjų lieptas per Dubysą) – Ugioniai<br />

(pėsčiųjų lieptas). 9 atkarpa: Ugioniai – Plembergo tvenkiniai – tiltas per Dubysą prieš Ariogalą. Dviračių maršrutas<br />

yra sukurtas nuo Raseinių iki Daugokų kaimo, kur galima apsistoti daugokų stovyklavietėje. Taip pat yra sukurtas<br />

vienas maršrutas po Raseinių rajoną automobiliu: Ariogala – Betygala – Šiluva – Raseiniai – Viduklė – Nemakščiai,<br />

maršruto trukmė –1 – 2 dienos, maršruto ilgis – 129 km.<br />

Kaip matome, Raseinių rajone yra labai daug rekreacinių išteklių, tačiau turizmas nėra labai išplėtotas.<br />

Tai galime pastebėti, nes savivaldybėje yra siūloma nedaug turistinių maršrutų ir Raseinių rajone yra įsikūrusios vos<br />

11 sodybų iš 620 registruotų Lietuvoje (ţr. 1 pav.). Taip pat galime pastebėti, kad dauguma sodybų įsikūrusios<br />

netoliese „Dubysos― upės, t.y. prie vandens turizmo maršruto Dubysos upe, kuris yra labai populiarus Raseinių<br />

rajone.<br />

1 pav. Raseinių rajono kaimo turizmo sodybos<br />

Sodybų šeimininkai stengiasi teikti kuo daugiau paslaugų pasinaudodamos įvairiais to krašto rekreaciniais<br />

ištekliais. Sodybos kuriasi arčiau upių (Dubysos) ir tvenkinių, kur yra geras privaţiavimas ir ramios vietos, kad<br />

poilsiautojai galėtų pasimėgauti gamta ir pailsėti. Išanalizavus 6 kaimo turizmo sodybas Raseinių rajone<br />

priklausančias kaimo turizmo asociacijai nustatyta jų siūlomų paslaugų įvairovė (pasirinktos tik 6 sodybos todėl, kad<br />

kaimo turizmo asociacijoje galima rasti informacija apie jų siūlomas paslaugas).<br />

1 lentelė. Raseinių rajono kaimo turizmo sodybų teikiamos paslaugos<br />

Paslaugos: „Karpynė“ „Kirkšnovė“ Dalios<br />

Babilienės<br />

sodyba<br />

Irenos<br />

Pocienės<br />

sodyba<br />

„Pakalnė“ „Prie<br />

Dubysos“<br />

Maitinimas + + + - + +<br />

Ţidinys + + + - + +

Sąlygos švenčių<br />

organizavimui<br />

Sąlygos konferencijoms<br />

ir seminarams<br />

265<br />

+ + + + + +<br />

+ + + - + -<br />

Internetas + + + - - -<br />

Muzikos aparatūra + + + - + +<br />

Vaizdo aparatūra + + + - + +<br />

Baseinas + + - - - -<br />

Poilsiautojų drabuţių<br />

skalbimas ir lyginimas<br />

+ + - - - -<br />

Kondicionierius + - + - - -<br />

Lauţavietė + + + - + +<br />

Vaikų ţaidimo aikštelė - + + - + -<br />

Pavėsinė + + + + + +<br />

Pramogos:<br />

Pirtis + + + - + +<br />

Sportas, aktyvus<br />

laisvalaikis<br />

+ + + + + +<br />

Vandens pramogos + + + + + +<br />

Pramogos patalpose<br />

(biliardas, tenisas ir t.t.)<br />

Ekstremalios pramogos<br />

(dţipai, motociklai, oro<br />

balionai ir t.t.)<br />

+ + + + + -<br />

+ + + - + -<br />

Ţiemos pramogos<br />

(slidinėjimas)<br />

- + - - + +<br />

Kita + + + + + +<br />

Galima pastebėti, kad paslaugų asortimentas yra tikrai nemaţas, tačiau sodybų šeimininkai silpnai naudoja<br />

to krašto rekreacinius išteklius. Pagrindinis kaimo turizmo sodybų naudojamas išteklius yra upė „Dubysa― ir<br />

tvenkiniai. Dauguma sodybų siūlo visiems įprastas paslaugas (sanitarines, higienines, maitinimo ir t.t) ir tik didesnės<br />

sodybos stengiasi pasiūlyti kaţką neįprasto ir įdomaus (ekstremalios paslaugos). Norint nustatyti kodėl sodybos<br />

naudoja tiek nedaug to krašto rekreacinių išteklių buvo atlikta SSGG analizė. Ši analizė padės atskleisti Raseinių<br />

rajono ne tik stipriąsias ir silpnąsias puses, bet ir padės nustatyti galimybes bei grėsmes, su kuriomis susiduria kaimo<br />

turizmo sodybos teikdamos įvairias paslaugas.<br />

2 lentelė. Raseinių rajono kaimo turizmo verslo SSGG analizė<br />

Stiprybės Silpnybės<br />

Raseinių rajonas turtingas ir garsus savo kultūros vertybėmis<br />

ir paveldu;<br />

Raseinių rajonas yra patogioje geografinėje vietoje (aplinkui<br />

yra didieji miestai);<br />

Raseinių rajone yra organizuojama daug švenčių, minėjimų ir<br />

puoselėjamos to krašto tradicijos bei papročiai;<br />

Teikiamų paslaugų kainos kaimo turizmo sodybose yra<br />

palyginti nedidelės;<br />

Kuriant arba didinant sodybas yra sukuriamos naujos darbo<br />

vietos.<br />

Didelis informacijos stygius;<br />

Daug problemų sukelia kaimo turizmo paslaugų<br />

teisinis reglamentavimas;<br />

Nepakankamai išplėtota kaimo infrastruktūra<br />

(privaţiavimai, vandens tiekimas, nutekamojo<br />

vandens apdorojimas, interneto prieigos);<br />

Sezoniškumas (sodybos prisitaikiusios daugiau<br />

vasaros sezonui);<br />

Silpnai išvystytos įvairios turizmo trasos;

266<br />

Galimybės Grėsmės<br />

ES ir Lietuvos kaimo plėtros fondų teikiamos paramos;<br />

Kaimo turizmo verslininkų mokymas ir konsultavimas;<br />

Galimybė atstatyti (restauruoti) identišką senovės kaimo<br />

sodybą;<br />

Didėjanti kaimo turizmo paklausa ir turistų poreikiai;<br />

Galimybė plėtoti esamus turizmo maršrutus ir sukurti naujus.<br />

Nesugebėjimas pasinaudoti ES ir Lietuvos<br />

kaimo plėtros fondų teikiamomis paramomis;<br />

Nesugebėjimas pasinaudoti vietiniais<br />

rekreaciniais ištekliais;<br />

Finansavimo nutraukimas;<br />

Didėjanti emigracija ir maţėjantys turistų<br />

srautai;<br />

Tradicijų ir papročių nykimas;<br />

Galima pastebėti, kad Raseinių rajonas turi nemaţai stiprybių ir galimybių. Versliniu poţiūriu Raseinių<br />

rajonas yra labai patogioje geografinėje vietoje, netoliese yra didieji miestai, automagistralė (lengvina privaţiavimą),<br />

upė „Dubysa― ir daug tvenkinių. Taip pat čia yra daug išlikusių dvarų, kuriuos būtų galima restauruoti ir įrengti<br />

naujas kaimo turizmo sodybas su senovės papročiais.<br />

Kadangi Raseinių rajonas yra kalvotas kraštas, su graţiais kraštovaizdţiais, turtingas savo kultūros<br />

vertybėmis ir paveldu, tai dar labiau traukia turistus. Todėl šio krašto kaimo turizmo sodybų šeimininkai turėtų<br />

labiau išnaudoti esamas stiprybes ir galimybes, kad galėtų paįvairinti paslaugas ir praplėsti siūlomų paslaugų<br />

asortimentą. Pvz.: galėtų sukurti maršrutus nuo savo sodybos iki kitų archeologijos, architektūros, istorijos ir t.t.<br />

vietų, kur poilsiautojai galėtų turiningai praleisti dieną ir susipaţinti su to krašto kultūra.<br />

Ţinoma, Raseinių rajone dėl informacijos trūkumo daugelis kaimo gyventojų susiduria su įvairiomis<br />

problemomis bandydami uţregistruoti ūkį arba bandydami gauti įvairius leidimus teikti apgyvendinimo, maitinimo<br />

ar kitokias paslaugas. Nors ir dabar vyksta įvairūs ţmonių apmokymai (straipsnio autoriui šiuos kursus teko lankyti),<br />

kad jie galėtų teikti kaimo turizmo paslaugas, tačiau dar daugeliui viskas yra per sudėtinga ir daţniausiai kreipiasi į<br />

konsultantus pagalbos. Galbūt apmokymai būna per trumpi, ir todėl nespėjama suteikti visos reikiamos informacijos<br />

arba tiesiog ţmonėms trūksta praktinės patirties pildant įvairius dokumentus.<br />

Apklausus apleistų sodybų, esančių atokesnėse vietovėse, šeimininkus, nustatyta, kad daţnai susiduriama su<br />

problemomis dėl privaţiavimo (ypač ţiemos sezonu), vandens ir elektros tiekimo, nutekamojo vandens apdorojimo,<br />

interneto prieigos, todėl šias sodybas įrengti savomis lėšomis būtų labai sunku ir yra būtina finansinė parama, kurią<br />

galima gauti iš ES ir Lietuvos kaimo plėtros fondų.<br />

Sezoniškumas, tai aktualiausias veiksnys visoms sodyboms, dėl kurio paslaugų asortimentas stipriai<br />

keičiasi. Visos sodybos yra labiau prisitaikiusios vasaros sezonui. Ţiemos sezonu jų siūlomų paslaugų asortimentas<br />

stipriai sumaţėja, dėl to sumaţėja ir turistų srautai. O kaip ţinia, Raseinių rajone yra nemaţai didţiulių kalvų ir<br />

slėnių, todėl kaimo turizmo sodybos turėtų tai išnaudoti įrengdamos slidinėjimo ir sniego motociklų trasų. Ţinoma,<br />

tai yra labai brangu, tačiau tai galėtų juos padaryti išskirtiniais ir pritraukti daugiau poilsiautojų.<br />

Apibendrinant, galima teigti, kad Raseinių rajone yra nemaţai rekreacinių išteklių, kuriuos kaimo turizmo<br />

sodybos pasinaudodamas stiprybėmis ir galimybėmis galėtų panaudoti paslaugų įvairovei didinti.<br />

Išvados<br />

1. Raseinių rajonas yra labai turtingas kultūros vertybėmis ir paveldu, čia yra gausu archeologijos,<br />

architektūros, istorijos, istorijos technikos, dailės ir valstybės saugomų gamtos paveldo objektų. O kaip ţinia visa tai<br />

labai traukia turistus, todėl kaimo turizmo sodybos gali tikėtis ir didesnio turistų srauto jei visa tai sugebės įtraukti į<br />

savo veiklą.<br />

2. Raseinių rajone kaimo turizmo sodybos siūlo gana nemaţą paslaugų ir pramogų asortimentą, tačiau joms<br />

teikti menkai panaudojamos gamtinės, architektūrinės, archeologinės, istorinės ir kitos paveldo vertybės.<br />

3. Atsiţvelgiant į didėjančius turistų ir poilsiautojų poreikius galima sukurti daugiau naujų dviračių,<br />

vandens ir turistinių ţygių maršrutų.

Literatūros sąrašas<br />

267<br />

1. ARMAITIENĖ, A.; GRECIAVIČIUS, P.; JUNEVIČIENĖ, O.; LABANAUSKAITĖ, D.; LUKŠAITIENĖ, A.; SLUŠNYS,<br />

E.; VAIDELYS, A. 2002. Turizmas. Vadovėlis. Klaipėda.<br />

2. ASTROMSKIENĖ, A.; RAMANAUSKIENĖ, J.; GARGASAS, A.; VANAGIENĖ, V. 2009. Lietuvos kaimo turizmo verslo<br />

raida ir pokyčius įtakojantys veiksniai. Mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys [interaktyvus], nr. 1 (6), 42-50 p [ţiūrėta<br />

2010 m. lapkričio 14 d.]. Prieiga per internetą:<br />

< http://www.lzuu.lt/mtr/2009/moksliniu_tyrimu_rezultatai_2009.pdf >.<br />

3. Lietuvos kaimo turizmo asociacija [interaktyvus], [ţiūrėta <strong>2011</strong> m. vasario 5 d.]. Prieiga per internetą:<br />

.<br />

4. Paslaugų teikimo tobulinimas. 2008. Projekto Verslo įmonių ir kolegijų dėstytojų gebėjimų atlikti kokybinius tyrimus<br />

ugdymas: tyrimų ataskaitų rinkinys. STUDIJA – KOMPENDIUMAS III tomas, Klaipėda.<br />

5. Raseinių rajono savivaldybė [interaktyvus], [ţiūrėta <strong>2011</strong> m. vasario 5 d.]. Prieiga per internetą: .<br />

6. ŢILINSKAS, V. J.; MAKSIMENKO, M. 2008. Kaimo turizmo darnios plėtros perspektyvos. Klaipėdos universitetas<br />

[interaktyvus], [ţiūrėta 2010 m. spalio 10 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.lzuu.lt/vadyb/lt/21312 >.<br />

Summary<br />

Diversity of Rural Tourism Services in Raseiniai District<br />

In todays fast – moving world tourism is one of the fastest growing industries not only in Lithuania, but all over the<br />

world. Each traveler has a destination: some of them want to see, learn, become acquainted with new traditions, culinary heritage,<br />

to experience new sensations, change the environment, to find friends or just relax and have fun.<br />

One of the fastest implementing a Lithuanian branch of tourism - rural tourism, which not only allows you to develop a<br />

sustainable regional economy, but also helps resolve one of the most pressing problems - the Lithuanian rural population in<br />

employment. Therefore, rural tourism should be supported and developed in the Republic of Lithuania on equal terms with other<br />

significant business sectors.<br />

Rural tourism - an effective natural and cultural heritage, cultural traditions and the conservation measure. Tourism<br />

gives meaning to the old manor houses, palaces rehabilitation, water or wind mill use, distinctive landscape, social and historical<br />

events in the delivery, increasing community interest in nature, traditions and customs.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Adelė Astromskienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

268<br />

KONSULTANTŲ IR KLIENTŲ SANTYKIAMS ĮTAKOS TURINTYS<br />

VEIKSNIAI<br />

Graţina Juškevičiūtė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Konsultavimas Lietuvoje yra gana nauja verslo sritis, todėl vis didesnį susidomėjimą kelią klientų ir<br />

konsultantų santykiai. Vis daugiau tyrimų atliekama, norint nustatyti kokią įtaką konsultantai daro ir/ar gali daryti<br />

konsultuojamajam konsultacijos metu ir/ar po jos. Tokiu būdu norima nustatyti kokie efektyviausi metodai gali būti<br />

taikomi ir kokių geriau vengti, siekiant tinkamai įvertinti kliento problemą, ją analizuoti ir pateikti klientui ir<br />

konsultantui priimtiną jos sprendimo būdą. Kaip teigia mokslininkai, bet koks konsultavimas yra paremtas<br />

bendravimu. Bendravimo sąvoka skirtinguose šaltiniuose suprantama skirtingai, todėl ir vieningo konsultavimo<br />

sąvokos apibrėţimo <strong>mokslinė</strong>je literatūroje rasti negalima. Nesant vieningai konsultavimo proceso vertinimo<br />

sistemai, klientų ir konsultantų santykių vertinimas tampa sudėtingu, o jį įtakojančių veiksnių nustatymas itin sunkiai<br />

vertintinas skaitine verte. Būtina pastebėti, kad toks vertinimas vieningas būti ir negalėtų, nes konsultavimo procesas<br />

vyksta tarp ţmonių, kurių mentalitetas, patirtis, poţiūris gali skirtis ne tik dėl asmeninių savybių bei aplinkos, tačiau<br />

ir regioniniu aspektu, t.y. tų pačių veiksnių vertinimas skirtingose valstybėse gali būti visiškai skirtingas.<br />

Tyrimo tikslas – identifikuoti klientų ir konsultantų santykius įtakojančius veiksnius.<br />

Iškeltam tikslui pasiekti sprendţiami šie uţdaviniai:<br />

išanalizuoti konsultavimo, klientų ir konsultantų santykių esmę;<br />

išnagrinėti klientų ir konsultantų santykius įtakojančius veiksnius;<br />

išanalizuoti klientų ir konsultantų santykius įtakojančių veiksnių svarbą.<br />

Tyrimo objektas – klientų ir konsultantų santykius įtakojantys veiksniai.<br />

Metodai: <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizė ir sintezė, grupavimo, palyginimo, grafinio vaizdavimo būdai.<br />

Rezultatai<br />

Mokslinėje literatūroje vieno konsultavimo sąvokos apibūdinimo nėra: vieni autoriai pateikia išsamesnius<br />

ir apibendrinančius (Greiner, Metzge, 1983; Kočiūnas, 1995; Baršauskienė, Janulev, 1999; Brown, Lent, 2005), kiti<br />

– gana trumpus apibrėţimus (Van Den Banas, Hawkinsas, 1999; Steele, 1999; Melnikas, Jakubavičius, Strazdas,<br />

2000; Bagdonienė, Hopenienė, 2004; ). Apibendrinant šiuos apibrėţimus, galima teigti, kad konsultavimas yra<br />

procesas, kuris:<br />

padeda klientui analizuoti dabarties ir ateities pageidautiną situaciją;<br />

padeda klientui suvokti, kokios pasekmės gali kilti, priėmus tokį sprendimą;<br />

padeda susisteminti turimas ţinias ir suvokti problemos esmę;<br />

suteikia klientui specifinių ţinių, reikalingų tam tikroms problemoms spręsti ir numatyti jų pasekmes;<br />

padidina kliento motyvaciją įgyvendinant pasirinktą sprendimą;<br />

padeda klientams įvertinti ir patobulinti nuomonės formavimo ir sprendimo priėmimo įgūdţius,<br />

atsakingai pasirenkant optimalų sprendimą.<br />

Kad konsultavimas būtų naudingas, prasmingas tiek klientui, tiek konsultantui, reikalingas tarpusavio<br />

bendradarbiavimas. Klientai ir konsultantai bendravimo metu keičiasi informacija, emocijomis, jausmais ir taip daro<br />

vieni kitiems tam tikrą įtaką. Bendravimo metu atsiranda labai įvairūs ir sudėtingi klientų ir konsultantų santykiai,<br />

kuriuos galima apibūdinti kaip informacijos pasikeitimą. Taip pat bendravimo metu keičiantis informacija yra<br />

daroma vienokia ar kitokia įtaka, kuri formuoja poţiūrį, elgesį konsultavimo metu. Nuo konsultantų ir klientų<br />

tarpusavio santykių priklauso konsultantų veiklos efektyvumas (Baršauskienė, Janulev, 1999; Barvydienė, Kasiulis,<br />

2003; Adamonienė, Šilingienė, 2006).

269<br />

Anot Van Den Bano ir Hawkinso (1999), konsultantas - tai ţmogus, savo padėtimi gebantis paveikti kitą asmenį,<br />

grupę ar organizaciją, tačiau neturi tiesioginės galios dideliems pakitimams ar įvykdyti tam tikrą programą. Klientai<br />

kreipiasi į konsultantus tuomet, kai jie neturi galimybės išspręsti problemų su savo turimomis ţiniomis, taip pat jie<br />

neturi reikiamos informacijos, kurią gali suteikti konsultantas. Pagal Brammer ir Shastrom (1977) konsultantui turi<br />

būti keliami tokie reikalavimai:<br />

konsultantas turi ţinoti savo vertybes, aiškiai suvokti savo tikslus;<br />

konsultantas turi suprasti savo jausmus, ypač bendraudamas su klientais;<br />

konsultantas yra pavyzdingas klientams dėl to, kaip jie sprendţia problemas ir savo emociniu elgesiu<br />

nepriklausomai nuo to, ar jie šito nori ar ne.<br />

Pagal Parson (Van Den Banas, Hawkinsas 1999) konsultantui reikalingos savybės yra puikūs charakterio bruoţai,<br />

sugebėjimas greitai suvokti ir spręsti, turėti aukštąjį išsilavinimą, mokėti efektyviai pritaikyti mokslo naujoves<br />

praktikoje, sugebėti daryti sprendimus, remiantis gautais duomenimis.<br />

Kaip teigia Cohen (1994) ir Strazdas (1999), konsultavimo esmė yra tame, kad gaunamas specialisto patarimas<br />

kaip geriausiai išspręsti problemą, todėl turi būti išlaikomos sąlygos: turi būti duodamas patarimas; patarimą turi<br />

duoti ţinovas; konsultantas turi būti išradingas, bei kūrybingas. Konsultavimo procesas apima konsultanto ir kliento<br />

bendrą veiklą, kurios tikslas – tam tikrų uţdavinių sprendimas ir kliento organizacijai reikalingų veiklos pasikeitimų<br />

įgyvendinimas (Kočiūnas, 1995).<br />

KONSULTAVIMO METODAI<br />

Pagal pateikimo formą Pagal konsultavimo proceso įtaką Pagal klientų kiekį ir pobūdį<br />

rašytiniai;<br />

ţodiniai;<br />

vaizdiniai.<br />

informaciniai;<br />

skatinantys imtis veiklos;<br />

padedantys tobulinti įgūdţius.<br />

1 pav. Konsultavimo metodų klasifikavimas (sudaryta autorės)<br />

individualūs;<br />

grupiniai;<br />

masiniai.<br />

Konsultavimo paslaugų teikimo procesas bus sėkmingas, jeigu tarp konsultantų ir klientų bus grįţtamasis<br />

ryšys, o tam kad jis būtų veiksmingas reikia tinkamai panaudoti konsultavimo metodą. Konsultavimo metodai –<br />

bendravimo metodai, kurie gali būti taikomi konsultavimo procese siekiant daryti įtaką tikslinėms grupėms<br />

(Kočiūnas, 1995). Konsultavimo metodų įvairovė yra viena iš svarbiausių konsultavimo savybių, leidţianti<br />

atsiţvelgti į situaciją, problemą ir kitas aplinkybes bei maksimaliai parinkti optimaliausią konsultavimo variantą (1<br />

pav.). Konsultantas turi pasirinkti konsultavimo metodą atsiţvelgdamas į tai kokia klientų auditoriją norima pasiekti<br />

vienu metu, bei turi atsiţvelgti į tai koks metodas konkrečiu atveju atrodys efektyvesnis. Atsiţvelgiant į tai, kiek ir<br />

kokių klientų norima konsultuoti, konsultavimo metodai klasifikuojami į individualius, grupinius arba masinio<br />

konsultavimo (Van Den Banas, Hawkinsas, 1999).<br />

Kaip teigia Misevičius (2004), konsultantų ir klientų santykiai skirstomi į dalykinius ir tarpasmeninius.<br />

Dalykiniams santykiams priskiriamos tokios funkcijos kaip išsiaiškinti, informuoti, įtikinti, išlaikyti dėmesį.<br />

Tarpasmeninius santykius galima suprasti kaip neformalų asmenybių bendravimą, kuris trunka ilgesnį arba<br />

trumpesnį laiką ir atspindi tam tikrą intelektualinį ar emocinį bendraujančių artumą. Reikia pabrėţti, kad<br />

tarpasmeninių kliento ir konsultanto santykių veiksniai turi įtakos ir dalykiniam bendravimui, kadangi konsultavimo<br />

procesas vyksta tarp ţmonių. Siekiant identifikuoti veiksnius, įtakojančius klientų ir konsultantų santykius, būtina<br />

juos pateikti per dalykinio bendravimo funkcijas (Baršauskienė, Janulev, 1999).<br />

I š s i a i š k i n t i. Mokslinėje literatūroje (Baršauskienė, Janulev, 1999), kalbant apie dalykinio<br />

bendravimo tikslą išsiaiškinti, pateikiami tokie veiksniai: informacijos rinkimo metodas, sugebėjimas valdyti savo<br />

srities ţinias, pasikeitimas patirtimi, sugebėjimas išklausyti ir tikslų išsiaiškinimas. Anot Strazdo (1999),

270<br />

konsultantas, dirbdamas su klientu, gali naudotis įvairiais informacijos rinkimo metodais: rašytine informacija<br />

(ataskaitos, publikacijos, grafikai, kompiuteriniai failai), asmeninių stebėjimų rezultatais, informacija, gauta iš<br />

organizacijoje dirbančių ţmonių. Konsultacijos efektyvios tik tuo atveju, kai klientas jaučiasi saugus, kai jam yra<br />

garantuojamas ir suteikiamas konfidencialumas. Konfidencialumas yra susijęs su etiškumu, be to juo grindţiami<br />

ilgalaikiai santykiai (Inglar ir kt., 2003; Jacikevičius, 2005).<br />

I n f o r m u o t i . Konsultavimo proceso tikslą informuoti įtakojančiais veiksniais nurodomi tokie<br />

(Baršauskienė, Janulev, 1999): perduotos informacijos teisingumas, galimybė išsakyti savo nuomonę,<br />

savarankiškumas, dėmesio rodymas, sugenėjimas reikšti savo mintis ir idėjas. Reikalinga skirti didelį dėmesį<br />

tinkamai pasirinkti konsultavimo metodą (Kočiūnas, 1995). Tokiu būdu, konsultantas gali ir turi nuspręsti, kaip<br />

efektyviausiai pasiekti klientą ir jam suteikti reikalingą informaciją. Pabrėţtina, kad tinkamai informuoti klientą gali<br />

trukdyti ar padėti tokie veiksniai, kaip nevienodas mąstymas ir supratimas, skirtinga patirtis, verbaliniai konsultanto<br />

ir/ar kliento gebėjimai, būdas reikšti mintis (Baršauskienė, Janulev, 1999).<br />

Į t i k i n t i . Vykdant bet kokį konsultavimą yra itin svarbus tinkamo problemos sprendimo parinkimas.<br />

Tačiau ne maţiau svarbu kaip jis pateiktas klientui, kad būtų įgyvendintas ir pasiektas laukiamas rezultatas. Galima<br />

teigti, kad konsultantas turi parinkti ne tik tinkamą informacijos rinkimo, problemos išsiaiškinimo būdą, tačiau ir<br />

parinkti, kokiu būdu tinkamiausia klientui pasiūlyti sprendimą (Strazdas, 1999). Šie būdai gali būti skirtingi:<br />

patarimas, prievarta, manipuliacija ir pan. Todėl <strong>mokslinė</strong>je literatūroje skiriami du pagrindiniai veiksniai,<br />

įtakojantys kliento ir konsultanto santykius šioje konsultavimo stadijoje: konsultacijos pobūdis ir kliento ir<br />

konsultanto poţiūrių sutapimas (Baršauskienė, Janulev, 1999).<br />

I š l a i k y t i d ė m e s į . Baršauskienės, Janulev (1999) teigia, jog, kalbant apie dalykinio bendravimo<br />

funkcijos išlaikyti dėmesį, efektyvų pasiekimą, išskirtini du veiksniai – naujovių taikymas bei susidomėjimo<br />

išlaikymas. Konsultantas, siekdamas išlaikyti kliento dėmesį turi ne tik jį išklausyti ir suprasti, bet ir naudoti<br />

naujoves, siekiant klientui parodyti, kad sprendţiant jo problemą, bus pasitelkti naujausi metodai ir patirtys.<br />

Konsultantas turi gerai išmanyti savo srities specifiką ir ţinoti, bei domėtis kur ir kokią informaciją gali gauti. Jei<br />

pasirenkamas masinis konsultavimo metodas, konsultantas turi išmanyti ne tik savo konsultavimo srities specifiką,<br />

bet ir ţinoti, bei naudotis informacijos sklaidos priemonėmis: ţiniasklaida, virtualiomis informacijos talpyklomis ir<br />

t.t.<br />

T a r p a s m e n i n i ų s a n t y k i ų tobulinimas ir jų išlaikymas visa konsultavimo periodą yra ilgas ir<br />

sunkus procesas. Vykstant diskusijai tarp konsultanto ir kliento, įtaką daro ne tik tai, kas yra pasakyta, bet ir tai, kas<br />

galėjo būti pasakyta anksčiau (Van Den Banas, Hawkinsas, 1999; Perkumienė ir kt.,2007). Iš esmės, tarpasmeninius<br />

santykius sąlygoja etikos normų laikymasis, gebėjimas spręsti konfliktines situacijas, gebėjimas įsijausti į pašnekovo<br />

padėtį, jautriai reaguoti į jausmus, emocijas bei pagarbos vienas kitam rodymas.<br />

Siekiant išsiaiškinti veiksnius, įtakojančius klientų ir konsultantų santykius buvo atliktas sociologinis<br />

tyrimas – anketinė apklausa. Tyrimui atlikti naudoti du klausimynai – anketos. Viena anketa buvo skirta<br />

konsultantams, kita – klientams, kurie naudojosi konsultantų paslaugomis. Anketavimas vyko 2010 m. rudenį.<br />

Vykdant klientų nuomonės tyrimą, gautos 59 anketos, o konsultantų – 386 tinkamos tolesniam vertinimui anketos.<br />

Apibendrinant atlikto tyrimo rezultatus (2 pav.), pastebėta, kad labiausiai klientų ir konsultantų nuomonė<br />

nesutampa, kai kalbama apie tarpasmeninio bendravimo veiksnius. Taigi galima teigti, kad gautą skirtumą galima<br />

būtų vertinti taip, jog konsultantai nepakankamai vertina tokio bendravimo svarbą, klientai teikia per daug svarbos.<br />

Pastebėta, jog klientai ypač svarbiais laikė gebėjimą reaguoti į jausmus, emocijas bei mokėjimą įsijausti į kito padėtį.<br />

Atitinkamai šių veiksnių vertinimas skyrėsi 2,76 bei 2,55 balo. Kiti tarpasmeninio bendravimo veiksniai tiek klientų,<br />

tiek konsultantų vertinti panašiai.<br />

Tiriant dalykinio bendravimo veiksnius, įtakojančius klientų ir konsultantų santykius, pastebėta, kad klientų<br />

ir konsultantų nuomonės nesutampa vertinant dėmesio išlaikymo ir įtikinimo metodų pasirinkimo svarbą. Toks<br />

skirtumas atsiranda dėl klientų neţinojimo ir nesupratimo, jog tinkamai pasirinktas dėmesio išlaikymo, konsultavimo<br />

metodas gali turėti didelę įtaką sėkmingai konsultacinės veiklos eigai. Tiek klientai, tiek konsultantai, poţiūrių<br />

sutapimo nelaiko svarbu veiksniu. Apibendrinant galima teigti, kad konsultantai ir klientai, pradėdami dirbti kartu,

271<br />

tikisi profesionalaus bendradarbiavimo, kur poţiūris bus kuriamas kartu, bandant išspręsti iškilusias problemas. Net<br />

1,86 balo skiriasi klientų ir konsultantų vertinimas dėl dėmesio rodymo: klientai vertino dėmesio rodymą svarbiu,<br />

konsultantai – ne.<br />

veiksniai<br />

tarasmeninio bendravimo<br />

veiksniai<br />

Išlaikyti<br />

dėmesį<br />

Išsiaiškinti Informuoti Įtikinti<br />

Sugebėjimas valdyti savo srities žinias, bei informaciją<br />

konsultantai klientai<br />

Pagarbos rodymas<br />

Gebėjimas reaguoti į jausmus, emocijas<br />

Gebėjimas įsijausti į kito padėtį<br />

Konfliktinių situacijų sprendimas<br />

Konfidencialumo laikymasis<br />

Bendrojo elgesio normų laikymasis<br />

Naujovių taikymas<br />

Susidomėjimo išlaikymas<br />

Konsultacijos pobūdis<br />

Požiūrių sutapimas<br />

Perduotos informacijos teisingumas<br />

Galimybė išsakyti savo nuomonę<br />

Lankstumas ir savarankiškumas<br />

Dėmesio rodymas<br />

Sugebėjimas reikšti mintis ir idėjas<br />

Informacijos rinkimo būdas<br />

Pasikeitimas patirtimi<br />

Sugebėjimas išklausyti<br />

Tikslų aiškinimasis<br />

2 pav. Klientų ir konsultantų santykius įtakojančių veiksnių vertinimo palyginimas<br />

1,61<br />

1,62<br />

2,07<br />

2,12<br />

2,38<br />

2,58<br />

2,83<br />

3,03<br />

3,05<br />

3,02<br />

3,12<br />

3,62<br />

3,05<br />

3,41<br />

3,93<br />

3,32<br />

3,29<br />

3,08<br />

4,17<br />

3,33<br />

3,12<br />

3,28<br />

3,22<br />

3,69<br />

3,77<br />

3,75<br />

4,51<br />

4,33<br />

4,37<br />

4,17<br />

4,98<br />

4,89<br />

4,20<br />

4,55<br />

4,30<br />

4,51<br />

4,85<br />

4,76<br />

4,69<br />

4,67<br />

0,00 1,00 2,00 3,00 4,00 5,00 6,00<br />

Gana stipriai skiriasi respondentų nuomonės dėl galimybės išsakyti savo nuomonę. Klientų manymu, tokia<br />

galimybė yra viena svarbiausių, konsultantai ją vertina svarbia. Beveik vienodai svarbia tiek klientai, tiek<br />

konsultantai vertino galimybę reikšti mintis ir idėjas. Toks vertinimas rodo, jog klientai ir konsultantai suvokia<br />

bendro efektyvaus rezultato pasieksiantys tik bendradarbiaudami ir išsakydami savo pasiūlymus bei abejones.<br />

Kalbant apie klientų ir konsultantų vertinimą, kokią svarbą turi sugebėjimas valdyti savo srities ţinias, bei<br />

informaciją, gautas gana didelis nuomonių vertinimo skirtumas (1,36 balo). Klientų manymu, konsultantams<br />

svarbiausia mokėti tinkamai pritaikyti savo ţinias ir įgūdţius. Dar didesnis skirtumas tarp konsultantų ir klientų<br />

vertinimo gautas kalbant apie konsultanto sugebėjimą išklausyti. Konsultantų nuomone, svarbesnis yra tikslų<br />

aiškinimosi veiksnys, kurio pagalba konsultantai gali kompensuoti informacijos iš kliento trūkumą, gautą netinkamai<br />

ar nepakankamai įvykdţius klausymo procesą. Pasikeitimą patirtimi tiek konsultantai, tiek klientai vertina kaip<br />

svarbų veiksnį ir abiejų respondentų grupių vertinimas yra panašus.<br />

Apibendrinant galima teigti, kad dalykinio ir tarpasmeninio bendravimo, kuris yra klientų ir konsultantų<br />

santykių pagrindas, 2 pav. pateikti veiksniai įtakoja galutinį konsultavimo proceso rezultatą, tačiau klientai ir<br />

konsultantai pavienių veiksnių svarbą ir įtaką vertina skirtingai.

272<br />

Išvados<br />

1. Konsultavimas yra sudėtingas procesas, kurio vienareikšmiško apibrėţimo <strong>mokslinė</strong>je literatūroje nėra –<br />

skirtingi autoriai jį apibrėţia skirtingai. Konsultavime dalyvauja du dalyviai – konsultantai ir klientai. Siekiant, kad<br />

konsultavimo procesas vyktų efektyviai itin svarbi konsultanto kompetencija savo srityje, bei charakterio savybės –<br />

geranoriškumas, supratingumas. Nuo klientų priklauso kokį konsultavimo metodą konsultantas pasirinks – asmeninį,<br />

grupinį ar masinį. Nuo metodo pasirinkimo teisingumo gali priklausyti galutinis konsultavimo proceso rezultatas.<br />

2. Klientų ir konsultantų santykius įtakoja daug veiksnių, kurie <strong>mokslinė</strong>je literatūroje apibrėţiami<br />

dalykinio bendravimo tikslais: išsiaiškinti, informuoti, išlaikyti dėmesį bei įtikinti, ir tarpasmeninio bendravimo<br />

veiksnių.<br />

3. Labiausiai klientų ir konsultantų veiksnių įtakos vertinimas nesutampa kalbant apie tarpasmeninius<br />

kliento ir konsultanto santykius. Vertinant dalykinį bendravimą įtakojančius veiksnius, daţniausiai klientų ir<br />

konsultantų vertinimas sutapo arba buvo panašus. Veiksnių įtakos vertinimas labiau išsiskyrė vertinant tuos<br />

veiksnius, kurie lemia konsultanto ar kliento poţiūrį į konsultavimo procesą ir jo veikėjus.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. ADAMONIENĖ, R.; ŠILINGIENĖ, V. 2006. Consulting outsourcing in agriculture. Management Theory and Studies for<br />

Rural Business and Infrastructure Development: transactions of the international scientific conference. Kaunas-Kaliningrad,<br />

Estonian University of Life Sciences. 2006, October.<br />

2. BAGDONIENĖ, L.; HOPENIENĖ, R. 2004. Paslaugų marketingas ir vadyba. Kaunas, Technologija.<br />

3. BARVYDIENĖ, V.; KASIULIS, J. 2003. Vadovavimo psichologija: vadovėlis. Kaunas, Technologija.<br />

4. BRAMMER, L. M.; SHOSTROM, E. L. 1977. Therapeutic psychology: fundamentals of counseling and psychotherapy.<br />

New Jersey, Prentice-Hall.<br />

5. BROWN, S. D.; LENT, R. W. 2005. Career development and counseling: putting theory and research to work. Haboken,<br />

Wiley.<br />

6. COHEN, E. 1994. Designing Groupwork: Strategies for Heterogeneous Classroom. NY: Teacher College Press.<br />

7. GREINER, L.E.; METZGE, R.O. 1983. Consulting to management. Englewood Cloffs, N.J. Prentice Hall.<br />

8. INGLAR, T.; BJERKNES, E.; LAPPEN, R.; TOBIASSEN, T. 2003. Mokymasis ir konsultavimas. VDU.<br />

9. JACIKEVIČIUS, A. 2005. Ţmonių grupių (socialinė) psichologija. Vilnius, Ţodynas.<br />

10. JOVAIŠA, L. 1999. Profesinio konsultavimo psichologija. Vilnius, Agora.<br />

11. KOČIŪNAS, R. 1995. Psichologinis konsultavimas. Vilnius Lumen<br />

12. LIETUVOS ĮMONIŲ KATALOGAS VISA LIETUVA. Interaktyvus. Prieiga per interneta www.visalietuva.lt [ţiūrėta<br />

2010.12.12].<br />

13. MISEVIČIUS, V. 2004. Verslo etikos ir bendravimo organizavimo pagrindai: mokomoji knyga. Kaunas, Technologija.<br />

14. PERKUMIENĖ, D.; ADAMONIENĖ R.; MERKIENĖ R. 2007. Importance of Ethics and Working Culture the Employees‗<br />

of District Municipality. Management theory and studies for rural business and infrastructure development: proceedings of<br />

international symposium. Nr. 1(8), p. 333-338.<br />

15. STEELE, F. 1999. Consulting for Organization Change. Massachusetts, CBI Publishing Company, Inc.<br />

16. STRAZDAS, R. 1999. Verslo konsultacinės veiklos plėtra: daktaro disertacija. Vilnius: VGTU.<br />

17. VAN DEN BANAS, A. W., HAWKINSAS H. S. 1999. Ţemės ūkio konsultavimas. Akademija.<br />

Summary<br />

Determinants of Relations between Clients and Consultants<br />

Consulting is a relatively new business in Lithuania, so more ant more interests comes to relationship between clients<br />

and consultants. More and more research is carried out to determine the impact, that consultants are doing or may do, during the<br />

consultation and after it. To determine what methods may be used most effectively , and what actions are better to avoid in order<br />

to properly assess the client's problem, to analyze situation and present the best solution, which would be acceptable for the<br />

client and the consultant. As the researchers say, any advice is based on communication. The communication concept is

273<br />

understood differently in different sources, and thus a single definition of consulting in the scientific literature can not be<br />

found. In order that there is no unambiguous system of the process of consulting, the assessment of relations of clients ant<br />

consumers becomes complex, and determinants influencing it are very difficult to be seen setting a numerical value. It should be<br />

noted that such assessments would be impossible to be united, as the consultation process takes place between people with the<br />

mentality, experience and approach differences, that comes not only because of personal characteristics and the environment, but<br />

also a regional dimension. The same evaluation factors in different countries may be completely different.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Rūta Adamonienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

274<br />

ĮMONIŲ SOCIALINĖS ATSAKOMYBĖS INICIATYVŲ KAIMO<br />

TURIZMO VERSLE ĮGYVENDINIMAS<br />

Simonas Kepalas<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Temos aktualumas. Įmonių socialinė atsakomybė (ĮSA) yra darnaus vystymosi principų praktinis taikymas<br />

įmonės veikloje. Įmonių socialinės atsakomybės koncepcija yra plataus spektro procesas, apimantis visą<br />

produkto/paslaugos kūrimo ciklą ir su tuo susijusios aplinkosauginius, socialinius, finansinius bei etinius aspektus<br />

(Matukas, 2008).<br />

Socialinės atsakomybės principai aktualūs ir kaimo turizmo verslui. Pastebėtina, kad valstybės parama būtų<br />

efektyvesnė, jei ji verslininkus skatintų uţsiimti socialiai atsakingu verslu, kuris nesukurtų išorinių neigiamų kaštų,<br />

neįtakotų tiesiogiai rinkos kainų mechanizmo. Valstybei papildomai apmokestinant socialiai neatsakingą verslą,<br />

susiduriama su šalies kapitalo pritraukimo ir šalies investicinio konkurencingumo problema. Todėl daţniausiai<br />

praktikoje taikomas kitas ekonominis svertas – socialiai atsakingo verslo skatinimas (Jasinskas, Simanavičienė,<br />

2009).<br />

Socialinė atsakomybė – investicija į ilgalaikį ir tvarų kaimo turizmo verslo ir visuomenės bendrą siekį –<br />

pelną, kuris įmonei yra tolimesnis investicijų šaltinis, visuomenei – mokesčių ir pajamų šaltinio garantas. Darnos<br />

kaimo turizmo versle galima pasiekti diegiant įmonių socialinės atsakomybės principus. Diegiant ĮSA kaimo turizme<br />

didţiausia reikšmę turi verslininko poţiūris ir jo kompetencijos. ĮSA nauda kaimo turizme – galimas konkurencinis<br />

pranašumo ir išskirtinumo įgijimas, gerinamas verslo įvaizdis, formuojami nauji įpročiai bei supratimas, palankus<br />

visuomenės poţiūris, integruota verslo bei visuomenės bendradarbiavimo ilgalaikė sėkmė (Ilevičius, 2010).<br />

Reikia pastebėti, kad šiuo metu Ţemės ūkio ministerija vykdomu Lietuvos kaimo gyventojams skirtu<br />

mokymų projektu „Kaimo vietovių darbo jėgos persiorientavimo iš ţemės ūkio į kitas veiklas skatinimas Lietuvoje―<br />

skatina pilietiškumą ir socialinę atsakomybę, kas labai reikšminga ĮSA iniciatyvų kaimo turizmo versle<br />

įgyvendinimui. Projektu siekiama, kad kaimo vietovėse ekonominė veikla būtų įvairesnė, kad apie 40 proc. kaimo<br />

vietovių gyventojų pakeistų savo veiklą ir iš ţemės ūkio pereitų į kitas sritis.<br />

Tyrimo problema. Įmonių socialinės atsakomybės iniciatyvų kaimo turizmo versle įgyvendinimas – nauja<br />

ir maţai nagrinėta tema. Mokslinėje literatūroje daugiausiai dėmesio skiriama kaimo turizmo verslo plėtrai. E.<br />

Jasinskas ir Ţ. Simanavičienė (2009) nagrinėja valstybės paramos įtaką ūkininkų ūkių socialinei atsakomybei. T.<br />

Ilevičius (2010) moksliniame straipsnyje kaimo turizmą analizuoja kaip socialinį-ekonominį reiškinį, kurio plėtra yra<br />

vienas iš būdų gerinti kaimo gyventojų gyvenimo lygį; nagrinėja įmonių socialinės atsakomybės aktualumą, pateikia<br />

siūlomą Lietuvos kaimo turizmo socialinės atsakomybės įgyvendinimo modelį.<br />

Tikimasi, kad darbo rezultatai bus naudingi tiek teorine, tiek ir praktine reikšme. Numatytos ĮSA iniciatyvų<br />

kaimo turizmo versle įgyvendinimo kryptys bus naudingos diegiant ĮSA kaimo turizmo versle, siekiant<br />

konkurencingumo ir kaimo vietovių patrauklumo turistams.<br />

Tyrimo objektas - įmonių socialinė atsakomybė kaimo turizmo versle.<br />

Tyrimo tikslas - išnagrinėti įmonių socialinės atsakomybės iniciatyvas kaimo turizmo versle.<br />

Tikslui pasiekti keliami tokie uţdaviniai:<br />

1. Išanalizuoti įmonių socialinės atsakomybės esmę bei principus.<br />

2. Nustatyti socialinės atsakomybės reikšmę ir naudą kaimo turizmo versle.<br />

3. Ištirti įmonių socialinės atsakomybės iniciatyvų kaimo turizmo versle įgyvendinimo būklę.<br />

Metodai: <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizė; anketinė apklausa; statistinė duomenų analizė; grafinis<br />

vaizdavimas.

275<br />

Socialinės atsakomybės reikšmė ir nauda kaimo turizmo versle<br />

Ilgalaikė organizacijų sėkmė priklauso nuo to, kaip darniai jos sugeba integruotis į aplinką bei jausti<br />

suinteresuotųjų šalių socialines nuotaikas (Bagdonienė, Paulavičienė, 2010). Tai aktualu ir kaimo turizmo verslo<br />

įmonėms – jų ir jų supančios aplinkos santykiai turėtų būti formuojami socialinės atsakomybės pagrindu.<br />

ĮSA nauda yra įvairiapusė. Atsakingo verslo praktikos taikymas gali padėti įmonei (Kleinaitė, 2007):<br />

1) sukurti konkurencinių pranašumų;<br />

2) atverti novatoriškų galimybių;<br />

3) elementariai padėti sumaţinti veiklos kaštus.<br />

Kartais teigiama, jog dirbti atsakingai daug kainuoja ir gali neigiamai paveikti įmonės veiklos pelningumo<br />

rodiklius, tačiau socialinės atsakomybės principų įdiegimas nebūtinai įmonei atsieina brangiau, atvirkščiai,<br />

profesionalus atsakingo verslo praktikos pritaikymas gali pagerinti įmonės pelningumo rodiklius.<br />

Anot V. Gudonienės bei V. Volungytės (2007), marketingo tyrimai, visuomenės apklausos akivaizdţiai<br />

rodo, kad įmonių socialinė ir aplinkosaugos politika tiesiogiai įtakoja jų gaminamų prekių pardavimus. Visuomenės<br />

poţiūrį į gaminį, prekę, formuoja ne tik gaminio kokybė, bet ir bendras įmonės įvaizdis, reputacija. Jau seniai<br />

pastebėta, kad skiriant pakankamai dėmesio ĮSA, visuomenės lojalumas įmonei ir jos gaminamai produkcijai ţenkliai<br />

išauga.<br />

Nors socialinė atsakomybė ypatingai svarbi didelėse kompanijose, maţos ir vidutinės įmonės negali atsilikti<br />

ir vis daugiau įtraukiamos į šį procesą, reikalavimai joms taip pat auga. Ypatingai skatinami etiniai ir socialiniai<br />

reikalavimai, kuriuos stambios kompanijos kelia savo tiekėjams visame pasaulyje. Netiesioginės atsakomybės<br />

aspektas – atsakomybė uţ savo tiekėjus ir subkontraktorius, iškilo po keleto didelių skandalų, kai paaiškėjo, jog gerai<br />

ţinomos kompanijos naudoja vaikų darbą, bet netiesiogiai, o per savo tiekėjus – smulkias įmones, kurios neretai<br />

veikia įvairiuose pasaulio kampeliuose.<br />

Pasak T. Ilevičiaus (2010), siekiant ekonominės veiklos patrauklumo kaime yra aktyviai skatinama kaimo<br />

turizmo plėtra, kuri maţina bedarbystę kaime, skatina atsakingai naudotis viešomis gėrybėmis. Kaip viena iš<br />

priemonių siekiant darnos kaimo turizmo versle yra įmonių socialinės atsakomybės principų įgyvendinimas. Diegiant<br />

ĮSA kaimo turizme didţiausią reikšmę turi verslininko poţiūris ir jo kompetencijos. Diegiant ĮSA kaimo turizme<br />

būtinas savanoriškas dalyvavimas bei socialinės atsakomybės integravimas į sodybos (kaip verslo subjekto) veiklą,<br />

įtraukiant ne tik personalą bet ir paslauga besinaudojančius poilsiautojus. Svarbiausią vaidmenį kaimo turizme<br />

atlieka kaimo turizmo verslininkas, kuris betarpiškai suteikia paslaugą, taip sudarydamas bendrą kaimo turizmo<br />

verslo įvaizdį. Tam tikslui pasiekti būtina ugdyti specialius gebėjimus kaimo turizmo verslininkui.<br />

Diegiant ĮSA socialinę atsakomybę kaimo turizmo versle būtina vadovautis šiais principais (Ilevičius,<br />

2010): ţmogaus teisės; darbuotojų teisės; aplinkos apsauga; kova su korupcija. Taip pat galimi ir ISO 8000, ISO<br />

14001 reikalavimų diegimas kaimo turizme, kuris sudaro sąlygas būti socialiai atsakingiems, tačiau šių standartų<br />

diegimas turi būti savanoriška verslo iniciatyva.<br />

ĮSA iniciatyvų kaimo turizmo versle įgyvendinimo būklės vertinimas<br />

Siekiant išnagrinėti įmonių socialinės atsakomybės iniciatyvų kaimo turizmo versle įgyvendinimą vykdyta<br />

anketinė apklausa. Tyrimas vyko 2010 m. gruodţio-<strong>2011</strong> m. sausio mėnesiais Aukštaitijos regiono kaimo turizmo<br />

sodybose.<br />

Lietuvoje nėra kaimo turizmo sodybų, kurios būtų oficialiai pripaţintos kaip socialiai atsakingos arba pačios<br />

skelbtųsi tokiomis esančios. Aukštaitijos regione iki <strong>2011</strong> metų buvo įregistravę kaimo turizmo verslą 118<br />

verslininkų. Maţiausiai kaimo turizmo verslu uţsiima Radviliškio, Pasvalio, Kupiškio rajonai, įregistruota tik po dvi<br />

sodybas kiekviename rajone, tuo tarpu daugiausia sodybų yra Zarasų ir Ignalinos rajone – 24 ir 23. Atsitiktinės<br />

atrankos būdu apklausti 53 Aukštaitijos regiono: Pasvalio, Birţų, Radviliškio, Panevėţio, Kupiškio, Rokiškio,<br />

Anykščių, Utenos, Zarasų, Ukmergės, Molėtų, Švenčionių, Ignalinos kaimo turizmo sodybų savininkai ir<br />

darbuotojai. Išsiaiškintas jų poţiūris į įmonių socialiai atsakingą veiklą; socialiai atsakingos įmonės vaidmenį

276<br />

visuomenėje; ĮSA kaimo turizmo versle; ĮSA teikiamą vidinę ir išorinę naudą; kliūtis ĮSA veiklai kaimo turizmo<br />

versle ir kita.<br />

Apklausa parodė, kaip yra suvokiama socialiai atsakinga kaimo turizmo veikla (ţr. 1 pav.).<br />

Kita<br />

SA partnerystė<br />

Prisitaikymas prie pokyčių<br />

Sveikata ir saugumas darbo vietoje<br />

Reikalavimų laikymasis<br />

Etiškas elgesys<br />

Aplinkos apsauga<br />

Veiklos skaidrumas<br />

1<br />

7<br />

7<br />

11<br />

0 5 10 15 20 25<br />

Proc.<br />

1 pav. Respondentų poţiūris į socialiai atsakingą kaimo turizmo veiklą (sudaryta autoriaus)<br />

Taigi socialiai atsakingą kaimo turizmo veiklą didesnė dalis sodybų savininkų bei darbuotojų suvokia kaip<br />

etišką elgesį (teigė 23 proc.), aplinkos apsaugą (22 proc.), reikalavimų laikymąsi (15 proc.) bei SA partnerystę (14<br />

proc.). Maţiausiai SA veikla suvokiama kaip prisitaikymas prie pokyčių bei sveikata ir saugumas darbo vietoje.<br />

Tyrimu nustatyta, kad ĮSA teikia vidinę naudą kaimo turizmo verslui (ţr. 2 pav.).<br />

Verslo subalansuotumas<br />

Sąnaudų maţėjimas<br />

Konkurencinis pranašumas<br />

Reikalavimų laikymasis<br />

Kvalifikuotų darbuotojų išlaikymas<br />

Darbuotojų lojalumas<br />

Produktyvumas<br />

Naudos nėra<br />

2 pav. Vidinė ĮSA nauda kaimo turizmo verslui (sudaryta autoriaus)<br />

1<br />

6<br />

0 5 10 15 20 25<br />

Vidinė veikla, respondentų poţiūriu, labiausiai susijusi su konkurenciniu pranašumu (22 proc.),<br />

produktyvumu (19 proc.) bei verslo subalansuotumu (15 proc.), maţiausiai – su reikalavimų laikymusi (6 proc.). Be<br />

to, ĮSA kaimo turizme teikia didelę išorinę naudą (ţr. 3 pav.).<br />

Proc.<br />

12<br />

12<br />

13<br />

14<br />

15<br />

15<br />

19<br />

22<br />

22<br />

23

Reputacija<br />

Matomumas<br />

Aplinkos apsauga<br />

Nemateriali nauda<br />

Klientų lojalumas<br />

Naudos nėra<br />

1<br />

11<br />

11<br />

277<br />

0 5 10 15 20 25 30 35<br />

Proc.<br />

3 pav. Išorinė ĮSA nauda kaimo turizmo verslui (sudaryta autoriaus)<br />

Trečdalis respondentų (30 proc.) įvardijo reputaciją, maţesnė dalis (28 proc.) klientų lojalumą, matomumą<br />

(19 proc.). Taigi ĮSA naudinga kaimo turizmo verslui, nes skatina ne tik konkurencinį pranašumą, produktyvumą,<br />

verslo subalansuotumą, bet ir reputaciją, klientų lojalumą, didina matomumą.<br />

Beveik visis tyrimo dalyviai sutiko, kad pagrindinės kliūtys ĮSA veiklai kaimo turizmo versle – veiklos<br />

kaina ir didėjantys SA reikalavimai.<br />

Remiantis tyrimo rezultatais akcentuotina, kad kaimo turizmo versle socialiai atsakinga veikla turi būti<br />

planuota, nes tik tada ji gali lemti finansinę kaimo turizmo verslo sėkmę ir palankų įvaizdį. SA principų<br />

įgyvendinimas - viena iš priemonių siekiant darnos kaimo turizmo versle.<br />

Išvados<br />

1. Atsakingo verslo praktikos taikymas gali padėti kaimo turizmo verslui sukurti konkurencinių<br />

pranašumų; atverti novatoriškų galimybių; elementariai padėti sumaţinti veiklos kaštus.<br />

2. Diegiant ĮSA kaimo turizme būtinas savanoriškas dalyvavimas bei socialinės atsakomybės<br />

integravimas į sodybos (kaip verslo subjekto) veiklą, įtraukiant ne tik personalą bet ir paslauga besinaudojančius<br />

poilsiautojus.<br />

3. Tyrimu nustatyta, kad socialiai atsakinga kaimo turizmo veikla suvokiama kaip etiškas elgesys,<br />

aplinkos apsauga, reikalavimų laikymasis bei SA partnerystė.<br />

4. ĮSA teikia tiek vidinę, tiek ir išorinę naudą kaimo turizmo verslui. Vidinė veikla susijusi su<br />

konkurenciniu pranašumu, produktyvumu bei verslo subalansuotumu. Išorinė – su reputacija, klientų lojalumu,<br />

matomumo didinimu.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. BAGDONIENĖ, D.; PAULAVIČIENĖ, E. 2010. Socialinės atsakomybės ir organizacijos vadybos sistemos integravimas.<br />

Ekonomika ir vadyba, Nr. 15, p. 366-373.<br />

2. GUDONIENĖ, V.; VOLUNGYTĖ, V. 2007. Įmonių socialinė atsakomybė – altruizmas ar nauda? UAB Ekonominės<br />

konsultacijos tyrimai. Prieiga per internetą: http://www.buhalteris.lt/lt/?cid=819&new_id=28850 (ţiūrėta <strong>2011</strong>-01-12).<br />

3. ILEVIČIUS, T. 2010. Įmonės socialinės atsakomybės elementų taikymas kaimo turizmo versle. Jaunasis <strong>mokslininkas</strong> 2010:<br />

straipsnių rinkinys. Akademija: LŢŪU, p. 321-325.<br />

4. JASINSKAS, E.; SIMANAVIČIENĖ; Ţ. 2009. Valstybės paramos įtaka ūkininkų ūkių socialinei atsakomybei. Ekonomika ir<br />

vadyba, Nr. 14, p. 257-263.<br />

19<br />

28<br />

30

278<br />

5. KLEINAITĖ, I. 2007. Atsakingo verslo praktika. Įmonių socialinės atsakomybės gairės maţoms ir vidutinėms įmonėms ir<br />

geros praktikos pavyzdţiai. Vilnius: Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Jungtinių Tautų vystymo<br />

programa.<br />

6. MATUKAS, M. 2008. Socialiai atsakingas verslas – aukščiausia ilgalaikė vertybė. Ozonas, Nr. 9(13), p. 15.<br />

Summary<br />

The Corporate Social Responsibility Initiatives Implementation in Rural Tourism Business<br />

The aim of the empirical research was to to investigate the corporate social responsibility initiatives for rural tourism<br />

business, the implementation of these initiatives provide direction for the development. Interviewed 53 respondents (the owners<br />

and staff of Aukstaitija region's rural tourism). It was found that the socially responsible rural tourism is perceived as ethical<br />

behavior, environmental protection, compliance and SR partnership. CSR providing both the internal and external benefits of rural<br />

tourism businesses. Internal activities are linked to competitive advantage, productivity and sustainability of the business. Outside<br />

– the reputation, customer loyalty, increasevisibility.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Adelė Astromskienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

279<br />

INOVATYVUS INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ DIEGIMAS<br />

ŪKININKO ŪKYJE<br />

Marius Kiţauskas<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Pastarąjį dešimtmetį susidomėjimas informacijos technologijomis (IT) ir įvairaus pobūdţio technologijų<br />

inovacijomis nepalyginamai išaugo. Susidomėjimą suformavo nuolat besikeičianti verslo aplinka ir iššūkiai verslo<br />

plėtrai – atsiradę nauji informacijos perdavimo būdai, informacinės visuomenės įgyvendinimo projektai. Tobulėjanti<br />

visuomenė pagreitino informacijos naudojimo, apdorojimo bei perdavimo technines galimybes ir sąlygas<br />

informacijos technologijų pagalba. Informacinės technologijos vis labiau tampa vienu iš pagrindiniu konkurencinio<br />

pranašumo atributu gamybos, verslo, mokslo, kultūros ir kitose veiklos bei gyvenimo sferose. Vis greičiau<br />

atnaujinama technika ir technologijos, naudojamos tobulesnės ryšio ir susisiekimo priemonės. Ryškėja tendencija,<br />

kai tiesioginį ţmonių bendravimą keičia bendravimas naujausiomis technologinėmis priemonėmis, pradedant<br />

mobiliaisiais telefonais ir baigiant kompiuteriniais tinklais, ir iš principo sukurianti palankias sąlygas ir prielaidas<br />

inovacijoms ir atradimams bei jų platesniam panaudojimui ir spartesniam įsisavinimui.<br />

Verslininkai supranta, kad vienas iš verslo konkurencingumo didinimo aspektų yra informacinės<br />

technologijos. Verslininkų amţius, išsilavinimas, mobilumas ir investicinis pajėgumas leidţia diegti informacines<br />

technologijas, uţtikrinančias verslo komunikacijos ir veiklos organizavimo procesų valdymo sistemų funkcionavimo<br />

kokybę, gali valdyti verslo išteklius, veiklos procesus, įtakoti verslo rezultatus.<br />

Verslo komunikacijos priemonės ir technika gali padėti įveikti technologinį informacinį raštingumą, kalbos,<br />

kultūrinių skirtingumų ir fizinės izoliacijos kliūtis. Jos yra galingos priemonės informuoti ir šviesti ūkininkus apie<br />

naujas ţemės ūkio idėjas ir technines inovacijas gamybai tobulinti (Zecca, 2002).<br />

Pabrėţtina, kad šiuolaikinės informacijos technologijos yra aktualios šiuolaikiniams Lietuvos kaimo<br />

gyventojams, uţsiimantiems tradiciniais ţemės ūkio verslais ir amatais. Kiekvienas Lietuvos ūkininkas turi įgyti<br />

ţinių apie šiuolaikines informacijos valdymo technologijas ir jų diegimą ţemės ūkio gamyboje.<br />

Tyrimo objektas: informacinių technologijų diegimas ūkininko ūkio verslo komunikacijos aplinkoje.<br />

Tyrimo tikslas – atskleisti informacinių technologijų diegimo galimybes ūkininko ūkyje.<br />

Tyrimo uţdaviniai:<br />

apibūdinti informacinių technologijų diegimo svarbą ūkininko ūkyje;<br />

pateikti IT diegimo sritis ūkininko ūkyje;<br />

identifikuoti informacinių technologijų diegimo problemas ūkininko ūkyje;<br />

Tyrimo metodai. Tiriant ir analizuojant informacinių technologijų taikymą ūkininko ūkyje, buvo naudoti:<br />

<strong>mokslinė</strong>s ir periodinės literatūros šaltinių analizė, grafinio vaizdavimo tyrimo metodai.<br />

Prasminiai ţodţiai: informacinės technologijos, ūkininko ūkis, inovacijos.<br />

Rezultatai<br />

Naudojant minėtus tyrimo metodus buvo atlikta informacinių technologijų diegimo galimybių sprendimų<br />

paramos informacijos sistemai ţemės ūkiui apţvalga, apibrėţtos informacinių technologijų taikymo galimybės ūkininko<br />

ūkio verslo komunikacijos aplinkoje, bei nustatytos problemos taikant informacines technologijas ūkininko ūkyje.<br />

Informacinių technologijų taikymas ūkininko ūkyje<br />

Lietuvos ūkininkai domisi ES šalių patirtimi plėsdami IT panaudojimo galimybes savuose ūkiuose. IT ir<br />

internetinės erdvės naujovės, uţsienio patirties sklaida, Lietuvoje jau siūlomos IT technologijos ţemės ūkiui – tai<br />

galimybės kurti šiuolaikinį ūkininko ūkį. Be to, reikšmingas inovatyvus IT diegimas ţemės ūkyje pagal Lietuvos

280<br />

Kaimo plėtros 2007-2013 metų programą siejamas su įsigyjamų IT kompensavimo galimybėmis (Kaimo plėtros,<br />

2010).<br />

Ūkininko ūkyje diegiamos informacines technologijos galimos keliose srityse: ţemės ūkio technikos<br />

aptarnavimui ir jos valdymui, darbų organizavimui ir verslo komunikacijai ūkyje. Galimybės diegti IT ūkininko<br />

ūkiuose (1 pav.) siejamos su inovatyvių IT produktų pasiūla ūkininkams Lietuvoje (www.agroakademija.lt, <strong>2011</strong>).<br />

Ţemės ūkio technika<br />

- Ţ. ū. technikos kompiuteriai<br />

- GPS sistemos<br />

Ūkio (verslo) e-komunikacija<br />

- Verslo procesų valdymas (komerc.<br />

pasiūlymai, pardavimai, pirkimai,<br />

atsargos, likučiai, sandėlių valdymas,<br />

statistika)<br />

- Ryšių su klientais valdymas (CRM)<br />

1 pav. IT taikymo sritys ūkininko ūkyje (sudaryta autoriaus)<br />

Ūkinės veiklos valdymo<br />

e-sistemos<br />

- Raštvedyba (techninė ir<br />

programinė įranga)<br />

- Buhalterinės apskaitos valdymas<br />

- Darbuotojų kontrolės sistema<br />

Ūkio vidaus infrastruktūros<br />

e-sistemos<br />

- Ūkinių teritorijų apsaugos sistemos<br />

- Turto apsaugos sistemos<br />

- Darbo procesų kontrolės sistemos<br />

Šiuolaikinė ekonomika vis labiau tampa geo-ekonomika, kuri veikia daugiapakopinės veiklos sklaidos<br />

principu – vietiniu, regioniniu, europiniu ir pasauliniu. Tai reiškia, kad be verslo komunikacijos ir informacinių<br />

technologijų, neįmanoma tinkamai organizuoti ūkinės veiklos.<br />

Verslo komunikacija, kaip reikšmingas ūkiniams subjektams procesas vyksta jų viduje ir santykyje su išore<br />

tarp personalo, verslo partnerių ar administruojančių institucijų (http://distance.ktu.lt, 2010).<br />

Išorinės komunikacijos perduodama informacija yra tarp konkrečios organizacijos ir išorinės aplinkos.<br />

Tokia komunikacija vyksta reklamuojant, pateikiant uţsakymus, keičiantis informacija. Efektyvi išorinė<br />

komunikacija formuoja pozityvų organizacijos įvaizdį (Baršauskienė, Janulevičiūtė- Ivaškevičienė, 2007).<br />

Praktikoje, verslo komunikacijos valdymas yra procesas, kuriuo yra siekiama organizacijoje optimaliai<br />

koordinuoti informacijos išteklius ir komunikacijos kanalus. Komunikacijos valdymo tikslas yra sukurti veiksmingą<br />

komunikaciją verslo organizacijoje, t.y. kad komunikacija leistų pasiekti organizacijos tikslus ir būtų ekonomiškai<br />

naudinga (Conrad, Poole, 2005).<br />

Informacinių technologijų naudojimas ūkininko ūkio verslo aplinkoje<br />

Didėjant verslo komunikacijos reikšmei, didėja ir informacinių technologijų vertė. Tiksli informacija –<br />

sėkmingos veiklos pagrindas, verčia mobilizuoti pastangas efektyviam veiklos organizavimui ir valdymui, valdymo<br />

sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo gerinimui. Turimos informacijos analizė padeda ūkininkui kontroliuoti<br />

išlaidas, didinti pelną ir jį teisingai panaudoti. IT diegimo galimybės ūkininko ūkio verslo komunikacijos aplinkoje<br />

pavaizduotos 2 paveiksle kaip ūkininko ūkio informacijos srautų modelis.<br />

Teigiama, kad dideliuose ūkiuose ir įmonėse informacijos srautai, kiekiai ir poreikiai šiuo metu yra akivaizdūs<br />

ir sparčiai didėja (Čaplikas, Kurlavičius, 2002). Ūkininkų ūkiuose apskaitos kompiuterizavimas yra būtinas norint<br />

patenkinti ne tik pačių, bet ir valstybinių institucijų poreikius, pvz., SoDra reikalauja pateikti nustatytos formos<br />

ataskaitą elektroninėje laikmenoje (Reipienė, Ţemaitienė, 2002). Informacinių technologijų taikymas ūkininko ūkio<br />

verslo komunikacijos aplinkoje pavaizduotas 3 paveiksle.

ŪKININKAS<br />

Tiekėjai, produkcijos<br />

supirkėjai<br />

VARTOTOJO SĄSAJA<br />

Internetas<br />

E-paštas<br />

NMA,<br />

SoDra,<br />

Vyriausybinės institucijos<br />

NMA<br />

Internetas<br />

Forumai<br />

Diskusijų klubai<br />

Visuomenė,<br />

Ţiniasklaida<br />

Ūkininko tikslai<br />

Ūkininko ţinių bazė<br />

Bendros taisyklės<br />

Atvejų taisyklės<br />

VMI<br />

Išvadų, sprendimų, komentarų<br />

formavimas<br />

281<br />

Ţ. Ū. konsultantai Meteorologinė tarnyba<br />

2 pav. Ūkininko ūkio verslo komunikacijos aplinkos informacijos srautų modelis (sudaryta autoriaus pagal A.<br />

Kurlavičių, 2005)<br />

ŪKININKO ŪKIS<br />

Valdţios institucijos Ţ.Ū. konsultavimo centras<br />

Ūkininko ūkio duomenų bazė<br />

Dirvos duomenys Pasėlių būklė Normatyviniai ir apribojimų duomenys<br />

Ūkio veiklos modelių bazė<br />

Gamybos imitavimas<br />

Alternatyvių gamybos variantų analizė<br />

Gamybos optimizavimas<br />

Ūkio aplinkos duomenys<br />

CRM<br />

Tiekėjai,<br />

Klientai,<br />

Verslo partneriai<br />

IT, skirtos ūkio gamybos,<br />

buhalterinės apskaitos,<br />

rinkodaros, agrotechnologijų<br />

procesams valdyti<br />

3 pav. Ūkininko ūkio verslo komunikacijos ryšiai ir jų valdymo IT priemonės (sudaryta autoriaus)<br />

Informacinių technologijų įtaka ūkininko ūkio verslo komunikacijai – tai distancijos išnykimas ir galimybė<br />

dirbti bet kada ir bet kur. Tokiu būdu, įmonės ar ūkininkai gali sumaţinti valdymo išlaidas, didinti gamybos<br />

produktyvumą ir darbo organizavimo lankstumą. Šiandien be informacinių technologijų taikymo ūkininko ūkio<br />

verslo komunikacijos aplinkoje neįsivaizduojama jokia ūkinė veikla ir ūkio subjekto veiklos procesų valdymas.

282<br />

Informacinių technologijų diegimo svarba ūkininko ūkyje<br />

Informacinių technologijų (IT) diegimas ir taikymas ţemės ūkio versle ypač svarbus, nes turi tiesioginės<br />

įtakos konkurencingumui, didina produktyvumą, padeda spręsti administravimo problemas, skatina plėsti produktų<br />

ar paslaugų įvairovę bei gerinti jų kokybę. Be to, IT diegimas leidţia keisti savo tradicines organizacines struktūras,<br />

daro verslo procesus operatyvesnius bei susietus su vartotojų poreikiais (Keršienė, 2009). IT gali pagerinti ţemės<br />

ūkio verslo plėtros politikos, gamybos, agrotechnologijų, rizikos valdymą bei uţtikrinti spartų informacijos<br />

perdavimą sprendţiant įsipareigojimų, išteklių ir turto valdymo problemas. IT atveria galimybes padidinti gaunamos<br />

informacijos kiekį visiems ţemės ūkio sektoriaus dalyviams ir sumaţinti skleidţiamos informacijos pateikimo<br />

išlaidas. IT diegimas svarbus ţemės ūkio ir kaimo turizmo verslininkams, kurie naudojasi e-komercijos, nekilnojamo<br />

turto bei e-paslaugų duomenų bazėmis (Ninomiya, 2005).<br />

Informacinių technologijų taikymo ţemės ūkyje naudos atvejų analizė palaipsniui skatina ūkininkus diegti ir<br />

naudoti IT, dėl ko didėja naudojamos ţemės ūkio verslo informacijos sklaida ir duomenų perdavimo greitis,<br />

valdymo kokybė ir sprendimų priėmimo patogumas (Phougat, 2006).<br />

It diegimo spartą ūkininko ūkyje lemia subjektyvūs veiksniai, verslo pobūdis ir plėtros kryptis.<br />

Informacinis raštingumas. Visuomenės narių informacinis raštingumas atskleidţia galimybes vertinti jos<br />

intelektinio kapitalo kokybę (Zecca, 2002). Lietuvoje susiduriama su profesinės kompiuterinės kompetencijos<br />

problema. Ūkininkų galimybės diegti IT yra ypač didelės ir siejamos su visuomenės kompiuterinio raštingumo<br />

didinimo programomis. Informacinės visuomenės plėtros kontekste verslininko išėjimą į internetą su jo ir jo įmonės<br />

duomenimis, su pastangomis pateikti apie save informaciją, ją nuolat atnaujinti, analizuoti situaciją rinkoje, lyginant<br />

savo ir konkurentų galimybes, galima laikyti profesinės kompiuterinės kompetencijos ugdymu ir informacinio raštingumo<br />

mokykla (Kiauleikis ir kt., 2002). Be to, sparti komunikacijos tinklo plėtra Lietuvoje atveria naujas<br />

galimybes gauti bei skleisti informaciją, bendrauti, išsakyti savo nuomonę ir aktyviai dalyvauti visuomeniniame<br />

gyvenime. Mokėjimas pasinaudoti IT tampa visaverčio socialinio gyvenimo prielaida: nuo to priklauso galimybės<br />

gauti informaciją, pasinaudoti savo teisėmis ir teikiamomis socialinėmis garantijomis.<br />

Informacijos srautų valdymas. Informacinės technologijos padeda racionaliau kaupti, analizuoti ir<br />

administruoti vis didėjančius informacijos srautus. Taip pat operatyviai pasiekti sukauptą ir apibendrintą informaciją<br />

bei leidţia efektyviai taikyti įvairius informacijos pateikimo formatus (Kuhlmann, 2005).<br />

Pasikeitimo informacija greitis. Tinkamai suredaguotą, sutvarkytą ir reikiamu formatu išsaugotą<br />

informaciją galima greitai persiųsti klientui, tiekėjui, rajono savivaldybei ar konsultacinei firmai. Taip pat greitai<br />

gauti iš jų atsakymą. Norint perduoti reikalingą informaciją jos gavėjui ir naudojant informacines technologijas<br />

nebereikia vaţiuoti pas patį gavėją, uţtenka tą informaciją persiųsti elektroniniu paštu ar faksu.<br />

Veiklos efektyvumo didėjimas. Įdiegtos informacinės technologijos leidţia sumaţinti veiklos sąnaudas<br />

(taupomas laikas ir finansai), padidinti darbo našumą (sutaupytas laikas bei finansai skiriami kitiems darbams atlikti)<br />

bei ūkio konkurencingumą (leidţia optimizuoti verslo procesų valdymą: pardavimai, pirkimai, atsargos, likučiai,<br />

sandėlių valdymas, statistika).<br />

Kylančios problemos taikant informacines technologijas ūkininko ūkyje<br />

Ţinių trūkumas. Tai viena iš aktualiausių problemų, tačiau nuolat tobulėjant kompiuterizuotų informacinių<br />

sistemų valdymui, vartotojais gali tapti ir kompiuterinio išsimokslinimo neturintys įvairių sričių specialistai. Tai<br />

aktualu ūkininkui, siekiančiam sutaupyti lėšų ir nenorinčiam samdyti brangiai apmokamo kompiuterių specialisto<br />

priţiūrėti ūkininko informacinių technologijų ūkio dalies. Apie informacines technologijas ūkininko ţinių bagaţas<br />

gali būti maţas dėl įtempto darbo grafiko arba kitaip tariant laiko stokos, bet ne dėl nenoro plėsti savo akiratį.<br />

Įgūdţių ir laiko trūkumas. Ūkininko lauko darbų grafikas neleidţia pakankamai skirti laiko domėtis<br />

informacinėmis technologijomis bei jų galimybių panaudojimu. Tačiau ir domintis jomis, vyresnio amţiaus<br />

ūkininkams yra pakankamai sunku įsisavinti naujas ţinias dėl pradinių įgūdţių neturėjimo.<br />

Didėjantis poreikis naudoti informacines technologijas. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, net<br />

54,6 proc. kaimo gyventojų mano, jog jiems nėra poreikio naudoti informacines technologijas. Pastebėta, kad

283<br />

informacinių technologijų poreikį ir būtinumą labiausiai vertina jauni ūkininkai ir ūkininkai, turintys didelius ūkius.<br />

Maţiausiai – senyvo amţiaus ūkininkai ir ūkininkai, turintys maţiau nei 5 ha ţemės plotą (Čaplikas, Kurlavičius,<br />

2002).<br />

Ribotos finansinės galimybės. Lėtą informacinių technologijų diegimo procesą ūkininko ūkyje pastarąjį<br />

dešimtmetį lėmė didelės kompiuterių, programinės įrangos bei kitų informacinių technologijų kainos. Tik<br />

pastaraisiais metais ţenkliai atpigus, ji tapo prieinama daugeliui Lietuvos ūkininkams.<br />

Amţius. Lietuviai nuo seno yra konservatyvi tauta. Garbaus amţiaus ūkininkai nėra linkę teigiamai vertinti<br />

naujoves (informacines technologijas, ţemės ūkio technikos išlaidas maţinančių technologijas, paţangias,<br />

produkcijos kokybę gerinančias, jos savikainą maţinančias technologijas), kadangi jie yra linkę maţiau rizikuoti.<br />

Savo rankomis uţdirbtu pinigus jie labai vertina ir saugo.<br />

Poţiūris į naująsias informacines technologijas ir jų naudos suvokimas. Remiantis Lietuvos statistikos<br />

departamento apklausų rezultatais galima teigti, kad dauguma Lietuvos ūkininkų nesuvokia sisteminės informacijos<br />

reikšmės verslo rizikai maţinti ir valdymo efektyvumui didinti. Šis suvokimo lygis priklauso nuo ūkio dydţio ir<br />

juose vykstančių struktūrinių ir investicinių procesų. Tik dideliuose ūkininkų ūkiuose, kur gamybos procesai yra<br />

sudėtingi, sisteminės informacijos ir informacinių technologijų reikšmė yra aiškiai suvokiama.<br />

Atstumas iki informacinių technologijų aptarnavimo centrų. Įsigytos informacinės technologijos<br />

naudojamos dėvisi, sutrinka jų veikla. Daţniausiai ūkininkai gyvena atokiau nuo miestų centrų. O ir ne visuose<br />

miestuose yra informacines technologijas aptarnaujančios įmonės – daţniausiai tik didţiausiuose Lietuvos miestuose.<br />

Tad sugedus ar sutrikus informacinės technologijos veiklai, labai daţnai stoja darbas, kartais net ūkio procesai. Kol<br />

išsprendţiamos problemos, praeina nemaţai laiko ir gal būt net prarandami pinigai.<br />

Konsultacijų trūkumas. Tik prieš kelis metus ūkininkai buvo pradėti supaţindinti su informacinėmis<br />

technologijomis ir, kol kas, menkai konsultuojami IT teikiama nauda. Galima pabrėţti, jog ūkininką supaţindinus su<br />

informacinių technologijų diegimo galimybėmis ir teikiama nauda, susidomėjimas ir informacijos poreikiai padidėja.<br />

Išvados<br />

1. Siekiant apibūdinti informacinių technologijų diegimo svarbą ūkininko ūkyje, galima teigti, IT diegimo<br />

sparta priklauso nuo ūkininkų ţinių, naudojamos ţemės ūkio technikos ir technologijų. Diegiant IT, ūkininkai<br />

skatinami modernizuoti ūkių veiklos valdymo procesus, jų kokybę, ir motyvuotai siekti jų įgyvendinimo. Be to,<br />

gerėja jų informacinis raštingumas, lengviau valdomi informacijos srautai, greitai pasikeičiama aktualia informacija<br />

bei didėja ūkio veiklos efektyvumas (maţėja veiklos sąnaudos, didėja darbo našumas bei ūkio konkurencingumas).<br />

2. Ūkininko ūkyje diegiamos informacinės technologijos galimos keliose srityse – ţemės ūkio technikos<br />

valdymui ir prieţiūrai (ţ. ū. technikoje naudojami kompiuteriai, GPS sistemos), darbų organizavimui ūkyje<br />

(raštvedybai; buhalterinei apskaitai, darbuotojų darbo laiko ir procesų kontrolei) bei ūkininkui reikšmingai verslo<br />

komunikacijai (ryšių su verslo partneriais, konsultantais ir administruojančiomis institucijomis).<br />

3. Siekiant įvertinti IT diegimo problemas ūkininko ūkyje, įdiegtų ir tikslingai naudojamų informacinių<br />

technologijų pobūdis ir kiekis priklauso nuo ūkininko ţinių, ūkio finansinės padėties, turimų įgūdţių, poreikio<br />

naudoti informacines technologijas, ūkininko amţiaus, poţiūrio į naująsias informacines technologijas ir jų naudos<br />

suvokimo; ir ūkininkavimo vietos bei atstumo iki informacinių technologijų aptarnavimo centrų.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. BARŠAUSKIENĖ, V., JANULEVIČIŪTĖ – IVAŠKEVIČIENĖ, B. 2007. Komunikacija: teorija ir praktika. Technologija,<br />

Kaunas.<br />

2. CONRAD, C., POOLE, M. S. 2005. Strategic Organizational Communication: in a Global Economy. Wadsworth.<br />

3. ČAPLIKAS, J., KURLAVIČIUS, A. 2002. Ţemės ūkio subjektų informacinis aprūpinimas. Knyga: Informacinės<br />

technologijos ţemės ūkyje: tyrimai ir plėtra // Tarptautinės konferencijos medţiaga. – LŢŪU leidybos centras: Akademija.<br />

4. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programa. [interaktyvus]. Ţiūrėta: <strong>2011</strong> 02 01. Prieiga per internetą:<br />

284<br />

5. KERŠIENĖ, R. 2009. Konkurencingumo išsaugojimo veiksniai globalizacijos sąlygomis // Ţurnalas „EKONOMIKA IR<br />

VADYBA―, Nr. 14. [interaktyvus]. Ţiūrėta: <strong>2011</strong> 02 06. Prieiga per internetą:<br />

< http://www.ktu.lt/lt/mokslas/zurnalai/ekovad/ekovad14.asp><br />

6. KIAULEIKIS, V., JANAVIČIŪTĖ, A., KIAULEIKIS, M., NORKEVIČIUS, N. 2002. Technologijos Informacinės<br />

visuomenės plėtrai. [interaktyvus]. Ţiūrėta: <strong>2011</strong> 03 17. Prieiga per internetą: <br />

7. KUHLMANN, F. 2005. IT Applications in Agriculture: Some Developments and Perspectives. Institute of Agricultural and<br />

Food Systems Management. [interaktyvus]. Ţiūrėta: 2010 12 14. Prieiga per internetą:<br />

<br />

8. KURLAVIČIUS, A. 2005. Sprendimų paramos informacijos sistemos ţemės ūkui. LŢŪU leidybos centras: Akademija.<br />

9. NINOMIYA, S. 2005. Successful Information Technology for Agriculture and Rural Development. National Agricultural<br />

Research Center. [Interaktyvus]. Ţiūrėta: <strong>2011</strong> 01 15. Prieiga per internetą: <br />

10. PHOUGAT, S. 2006. Role of Information Technology in Agriculture // Journal of Science Tech Entrepreneur. [interaktyvus].<br />

Ţiūrėta: <strong>2011</strong> 01 20. Prieiga per internetą:<br />

< http://www.techno-preneur.net/information-desk/sciencetech-magazine/2006/aug06/Role_Agri.pdf ><br />

11. REIPIENĖ, D., ŢEMAITIENĖ, V. 2002. Lietuvos ūkininkų ūkių apskaitos kompiuterizavimas: galimybės ir plėtra// LŢŪU<br />

mokslo darbai Vagos. – T. 56 , p. 90 – 94.<br />

12. ZECCA, F. 2002. Informacinės technologijos ţemės ūkyje: tyrimai ir plėtra: tarptautinės <strong>mokslinė</strong>s konferencijos medţiaga,<br />

„The Role of The Information Technologies for The Management of Farming Systems in the Developing Countries―, Spalio<br />

16-17.<br />

13. IT NAUJOVĖS. [interaktyvus]. Ţiūrėta: <strong>2011</strong> 01 22. Prieiga per internetą: < http://www.agroakademija.lt/it/><br />

14. KOMUNIKACIJA IR BENDRAVIMAS. [interaktyvus]. Ţiūrėta: 2010 12 15. Prieiga per internetą: .<br />

Summary<br />

Innovative Implementation of Information Technologies in Farmers Farm<br />

Implementation of information technologies is an actual tool for modern farming in Lithuania. By<br />

higlightening, information technologies are perspectively important for developing traditional agriculture and crafts.<br />

In agricultural sector innovations of information technologies could be realized if the farming knowledge and<br />

technique will be developed and effectively implemented continuously, if encouraged farmers could modernize not<br />

only agro technologies, but the farm business management processes, sequences and quality towards motivated it<br />

implementation.<br />

The goal of research reveals the implementation of innovative information technologies in individual<br />

farmsteads.<br />

The problems of research:<br />

to describe the importance of information technologies for farming in farmer‗s farm;<br />

to investigate the areas for implementation of information technologies in farmer‗s farm;<br />

to identify the problems for implementation of information technologies in farmer‗s farm.<br />

The methods of research: for investigation innovative information technologies adopted in farmer‗s farm<br />

were applied the analysis of scientific references, content analysis and structuring, graphic vizualization.<br />

Key words: information technologies, farmer‗s farm, innovations.<br />

Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Audrius Gargasas (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

285<br />

EMOCIJŲ RAIŠKOS REKLAMOJE VERTINIMAS<br />

Julija Konstantinavičienė<br />

Kauno technologijos universitetas<br />

Įvadas<br />

Reklama įtakoja vartotojų poţiūrį ir elgseną konkrečios reklamuojamos prekės, paslaugos ar prekės ţenklo<br />

atţvilgiu. Siekiant nustatyti reklamos efektyvumą, reikia ištirti, kaip potencialūs vartotojai mato reklamą, kaip ją<br />

supranta, ką jaučia, ką atsimena ir kokius sprendimus priima. Todėl būtina ištirti vartotojų mąstymą, kuris<br />

neegzistuoja be atminties ir emocijų, ir yra įtakojamas asociacijų, stereotipų, mitų, socialinės patirties, psichologinių<br />

veiksnių. Reklamos srities mokslininkų teigimu, svarbu išsiaiškinti, kokias emocijas vartotojams sukelia reklama.<br />

Paţymėtina tai, kad pasigendama mokslinių tyrimų, kuriuose būtų pateikta aiški emocijų raiškos reklamoje vertinimo<br />

metodika. Identifikuota probleminė situacija leidţia suformuluoti mokslinę problemą klausimu: kaip įvertinti<br />

emocijų raišką reklamoje.<br />

Tyrimo tikslas – parengti emocijų raiškos reklamoje vertinimo struktūrinį modelį.<br />

Iškeltam tikslui pasiekti sprendţiami šie uţdaviniai:<br />

- atskleisti emocijų esmę ir identifikuoti pagrindines emocijų dimensijas;<br />

- pagrįsti emocijų svarbą reklamoje;<br />

- pagrįsti emocijų raiškos reklamoje tyrimų reikšmę.<br />

Tyrimo objektas – emocijos reklamoje.<br />

Tyrimo metodai – atliekant emocijų reikšmės reklamoje <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizę, naudoti <strong>mokslinė</strong>s<br />

literatūros palyginamosios bei sisteminės analizės ir sintezės metodai.<br />

Rezultatai<br />

J. Banytė (2009) teigia, kad emocijos sieja visas asmenybės sritis ir atspindi paţintinius procesus,<br />

tarpasmeninius santykius, ir santykius su pačiu savimi, todėl emocijų kilmė aiškinama labai įvairiai. Remiantis B.<br />

Goswami (2008), W. James (1884), C. Lange (1885), P. Broca (1878), J. Papez (1937) ir P. MacLean (1952), W.<br />

Cannon ir F. Bard (1932) apsiriboja smegenų poţievio funkcijų, vegetacinių procesų tyrimu, o S. Schachter ir J.<br />

Singer (1962) ţvelgia bendriau ir analizuoja emocijas motyvacijos kontekste. Vartotojų motyvacija veiklai yra<br />

glaudţiai susijusi su įvairių nuotaikų, emocijų ir jausmų aktyvumu. Šie išgyvenimai lemia vartotojų emocinę būseną:<br />

pozityvią ar negatyvią – ir tolesnius jų sprendimus. Svarbu yra tai, kad kuo didesnis emocijos pozityvumas, tuo<br />

greitesnis informacijos apdorojimo procesas ir trumpesnis sprendimo priėmimo laikas. Pasak M. Richins (1997),<br />

tam, kad ištirti emocijas vartotojų elgsenos kontekste, svarbu apibrėţti emocijas, atskirti jas nuo kitų būsenų. R.<br />

Plutchik (1962) skirsto emocijų dimensijas, J. Russell ir L. Barrett (1999) klasifikuoja emocijas pagal struktūrą ar<br />

hierarchiją. Tuo tarpu, J. Laros ir E. Steenkamp (2005) nuomone, svarbiausia yra ne emocijų struktūra, o emocijų<br />

turinys. J. Russell (1980) apibrėţia emocijas kaip apibendrintą faktorių, pvz., pasitenkinimas ir susijaudinimas, D.<br />

Watson ir A. Tellegen (1985) skirsto emocijas pagal pozityvų ir negatyvų poveikį. Emocijų dimensijos, anot M.<br />

Richins (1997), leidţia nustatyti emocijų kryptį: orientuotų į save (pvz., pasitenkinimas) arba į išorę (pvz.,<br />

susidomėjimas), bei įvertina emocijas pagal kokybę: teigiamos arba neigiamos. Emocijas pagal kokybę taip pat<br />

nagrinėjo B. Fredrickson (1998), R. Lazarus (1993).<br />

Pasak L. Šliburytės (2010), ţmogaus psichinių procesų paţinimas leidţia sukurti psichologiškai ir<br />

komerciškai efektyvią reklamą. J. Cohen, M. Pham ir E. Andrade (2006) tyrimai siekė išskirti emocijas, kurias<br />

patiria vartotojas ţiūrėdamas reklamą. Tuomet buvo pastebėta, kad reklamos, kurios ţinutė pagrįsta emocijomis,<br />

sukelia didesnį ţiūrovų dėmesį ir taip skatina jos atsimenamumą. Kaip aiškina E. Plessis (2007), emocinės reakcijos<br />

yra smegenų sudėtinė dalis, ir kiekvieno vartotojo emocinių reakcijų šaknys slypi praeities patirtyje. Malonūs<br />

prisiminimai patinka, o skausmingi sukelia atstūmimo reakciją. Kai susiduriama su kaţkuo nauja, anot E. Plessis<br />

(2007), pirma smegenų reakcija yra bandymas priskirti tai prie kaţko jau ţinomo. Jei to nepakanka tam, kad

286<br />

vartotojas apspręstų savo elgseną, tuomet jau pradeda veikti sąmonė. E. Plessis (2007) nuomone, šis pirminis<br />

instinktyvus emocinis atsakas nusako tris dalykus: kiek dėmesio vartotojas skirs reiškiniui; kokia bus reakcija<br />

vartotojo sąmonės ir kaip giliai išliks prisiminimai apie šį reiškinį. E. Plessis (2007) teigia, kad bet kuris potraukis –<br />

tiek emocinis, tiek racionalus – sukelia emocinę reakciją, ir net jei reakcija nėra labai stipri (teigiama ar neigiama), ji<br />

vis tiek lieka „emocionali―. Pasak D. Jokubausko (2006), nustatyta, kad emocinė atmintis turi stipresnį poveikį<br />

sprendimo priėmimui nei kitos atminties rūšys. Pasak V. Cenevo (2003), smegenys vertina bet kurios informacijos<br />

svarbą bei reikšmę remiantis tik vienu kriterijumi – emocinės reakcijos jėga, kurią ir sukelia informacija. Kuo<br />

stipresnė emocija, tuo vertingesnė informacija nepaisant jos turinio ir tuo geriau ji įsimenama. A. Traindl (2007)<br />

tvirtina, kad emocijos daro didelę įtaką ir teigia, kad vartotojų elgseną valdo ne protas, o emocijos. Pasak A. Traindl<br />

(2007), emocijos atspindi genetinę ir individualią atmintį, kuri padeda vartotojui refleksiškai ir pasąmoningai elgtis<br />

teisingai.<br />

Pasak J. Banytės (2009), egzistuoja veido išraiškų atpaţinimu pagrįsta emocijų išmatavimo sistema (EIS),<br />

kurią sukūrė BBDO reklamos agentūra (JAV). Siekdama sudaryti vertinamų veido išraiškų bazę, BBDO reklamos<br />

agentūra parinko 26 emocijas, kurių pozavimą atliko 6 profesionalūs aktoriai, atstovaujantys dvidešimtmečių,<br />

trisdešimtmečių ir keturiasdešimtmečių grupes. Taip buvo gautos 1872 veido išraiškos, kurios tapo neverbalinio<br />

emocinės reklamos įtakos įvertinimo pagrindu. Pasak J. Banytės (2009), tyrime dalyvaujantys vartotojai pasirenka<br />

tas veido išraiškas (fotografijas), kurios geriausiai parodo, kaip jie jaučiasi ţiūrėdami atitinkamą televizijos reklamą.<br />

Šio metodo privalumas yra tas, kad tiriamieji neturi ţodţiais išreikšti reklamos sukeliamų emocijų. Tačiau BBDO<br />

patirties taikymas Europoje parodė, kad kiekvienoje šalyje turi būti sudaryta savita fotografijų bazė, nes emocijų<br />

raiškos formos nėra universalios, ir europiečiai vartotojai negali atpaţinti amerikiečių aktorių vaizduojamų specifinių<br />

nuotaikų. Pasak R. Bagozzi ir kt. (1999); R. Lazarus (1991); K. Oately (1992), emocijų išraiška – tai sąlyginai<br />

trumpi, faziniai pasireiškimai, lydimi fiziologinių procesų (pvz., gestų, pozos, veido mimikos), galintys virsti<br />

konkrečiais veiksmais tam, kad susidorotų su emocijomis priklausomai nuo pastarųjų prigimties ar prasmės ţmogui,<br />

išgyvenančiam šias emocijas. J. Niaurienės nuomone (2006), emocijos, veido išraiškos ir gestų ypatumai visada buvo<br />

laikomi individualiais dalykais, tačiau egzistuoja ir poţiūris, kad mimika yra paveldima iš kartos į kartą. Anot J.<br />

Niaurienės (2006), tokį pareiškimą padarė Izraelio mokslininkai, kurie tyrė vienos šeimos narių emocijas ir jų<br />

išraišką. Tyrimo metu buvo stebima nuo gimimo aklų ţmonių (viso 21 dalyvio) mimiką ir veido išraišką, o gautus<br />

duomenis palygino su jų giminaičių (viso 30 dalyvių) veido išraiškomis. Pokalbiuose dalyvių buvo prašoma<br />

prisiminti įvykius, kurių prisiminimas leistų pajusti tam tikras emocijas (laimę, liūdesį, pyktį, pasibjaurėjimą).<br />

Emocijos buvo uţrašomos į video ir palyginamos. Į tyrimą buvo įtrauktos ir „staigmenos―, suteikiančios galimybę<br />

pamatyti „nepadirbtą― dalyvių nustebimo ar dţiaugsmo išraišką. Gauti rezultatai – dalyvių veido išraiškos – buvo<br />

susisteminti, palyginti ir išanalizuoti. Pasak J. Niaurienės (2006), paaiškėjo, jog mimikos identiškumas yra<br />

akivaizdus – vienodose situacijose aklų dalyvių mimikos atitinka jų šeimos narių mimikas 80 proc. atvejų.<br />

Įdomiausia tai, kad labiausiai panašios buvo neigiamų emocijų išraiškos. Buvo pastebėta, kad tam tikros veidų<br />

mimikos būdingos vienos šeimos nariams yra tarsi giminės „parašas―. Tai, kaip ţmogus išreiškia savo emocijas, yra<br />

paveldėta, t. y. „uţkoduota― genuose. Kitą eksperimentą, pasak P. Urušev (2009), atliko San-Francisko universiteto<br />

profesorius Y. Macumoto. 2004 metais profesorius ištyrė 4800 aklų ir matančių dziudo sportininkų nuotraukas,<br />

padarytas per Olimpinių ţaidimų apdovanojimo ceremoniją Atėnuose. Didelis dėmesys buvo skirtas auksinių ir<br />

sidabrinių medalių laimėtojų nuotraukoms. Tuo metu, kai nugalėtojai „spindėjo― iš laimės, kiti dalyviai demonstravo<br />

„socialines šypsenas―, apribojant savo emocijas tik lūpų judesiais. Pasak P. Urušev (2009), rezultatų koreliacija<br />

parodė aklų ir gerai matančių sportininkų reakcijų panašumą esant vienodomis sąlygomis. Buvo padaryta prielaida,<br />

kad uţčiaupta burna yra emocijų kontrolės įgimtas refleksas, kuris padeda išvengti akivaizdţios emocijų išraiškos.<br />

Taip primatai daţnai naudojasi principu „rodyti dantis―. Demonstruodami oponentui šypseną, jie stipriai suspaudţia<br />

dantis tarsi sakydami „aš tavęs nepulsiu―. Tikėtina, kad panašią signalų sistemą turi ir ţmonės. Gauti duomenys, anot<br />

P. Urušev (2009), patvirtina Č. Darvino (1872) darbus, kuris jau prieš 100 metų atkreipė dėmesį į tai, kad akli<br />

ţmonės išreiškia emocijas taip pat, kaip ir ţmonės su normaliu regėjimu.

287<br />

Siekiant geriau suprasti vartotojus ir jų emocijas, K. Sherer (2005) sukūrė automatinę sistemą, kurį skirta<br />

veido raumenų judesiams uţrašyti. Ši automatinė programa suteikia galimybę registruoti mimikos išraiškas realiame<br />

laike ir jas interpretuoti. Tikslaus emocijų matavimo nauja technologija gali atskleisti visiškai naują supratimą apie<br />

vartotojų jausmus, kuriuos sukelia reklama, ir teisingos komunikacijos įtaką emociniam prekės ţenklo įvaizdţiui.<br />

Neuromarketingas taip pat tiria, kaip vartotojų pasąmonė reaguoja į tam tikrus stimulus. Pasak C. Walton (2004) ir<br />

R. Miller (2007), neuromarketingas leidţia suvokti vartotojų smegenų stimulus bei reakcijas, matant įvairaus<br />

pobūdţio reklamas. Neuromarketingo tyrimų tikslas – objektyvus respondentų neurofiziologinių reakcijų<br />

pasireiškimų vertinimas. Tai yra labai vertinga informacija, tiksliai atspindinti kognityvinius (dėmesio, prisiminimų,<br />

atpaţinimo) ir emocinius vartotojo psichikos procesus. Neurofiziologines reakcijas praktiškai neįmanoma<br />

sąmoningai kontroliuoti, tačiau jas būtina registruoti tiksliai tuo momentu, kai respondentą veikia tyrėją dominantis<br />

stimulas. Neuromarketingo tyrimų pagalba galima tiksliai nustatyti respondentų išgyvenamas emocijas bei<br />

vienareikšmiškai įvertinti pasiūlytų variantų prioritetus. Pastaraisiais metais atsirado nemaţai naujų technologijų,<br />

galinčių tiksliai išmatuoti vartotojų emocijas bei leidţiančių susisteminus duomenis prieiti aiškesnės bei tikslesnės<br />

išvados, bet dauguma tokių tyrimų vykdoma psichologijos bei neurologijos srityse, pralenkiant socialinius mokslus<br />

bei tyrimus. A. Burns ir R. Bush (2000); J. Boote ir A. Mathews (1999) teigia, kad nedaţnas emocijų stebėjimo<br />

metodo naudojimas marketingo tyrimuose neretai yra pateisinamas tuo, kad tokiems tyrimams sunaudojama labai<br />

daug laiko, be to įmanoma tik maţa imtis, kuri išgeneruoja sunkiai apskaičiuojamus rezultatus, kuriuos, savo ruoţtu,<br />

sudėtinga interpretuoti bei vertinti. Vis dėl to, emocijų stebėjimo metodas buvo ne kartą pritaikytas marketingo<br />

tyrimuose tiriant pirkėjų elgseną, pvz., tėvų ir vaikų elgseną parduotuvėse (L. Rust, 1993), sąsają tarp skambančios<br />

parduotuvėje muzikos ir pirkėjų elgsenos (R. Milliman, 1982). J. Boote ir A. Mathews (1999) teigia, kad emocijų<br />

stebėjimas yra naudinga technika norint ištirti nesąmoningą vartotojų elgseną ir gali suteikti vertingų duomenų apie<br />

individo elgseną „situacijose, kai jis nenori atskleisti savo elgsenos tikrųjų motyvų, arba, paprasčiausiai, neturi<br />

racionalaus motyvo savo elgsenai paaiškinti―. Labai svarbu, kad gauta informacija sugeba ţenkliai praplatinti<br />

suvokimą, kaip vartotojai priima sprendimus. Tuo tarpu, informacija, renkama standartiniais marketingo ir<br />

sociologiniais metodais, labai daţnai būna netiksli, nes respondentų atsakymus įtakoja tokie faktoriai, kaip:<br />

sąmoninga respondento savęs kontrolė; noras gauti teigiamą socialinį atsakymų vertinimą; grupės arba aplinkybių<br />

įtaka; sąmoningas respondento melas; pasąmoninių procesų įtaka, kurios respondentai nesuvokia.<br />

Apibendrinant J. Banytės (2009); B. Goswami (2008); M. Richins (1997); R. Plutchik (1962); J. Russell ir<br />

L. Barrett (1999); J. Laros ir E. Steenkamp (2005); J. Russell (1980); D. Watson ir A. Tellegen (1985); B.<br />

Fredrickson (1998); R. Lazarus (1993); L. Šliburytės (2010); J. Cohen, M. Pham ir E. Andrade (2006); E. Plessis<br />

(2007); D. Jokubausko (2006); V. Cenevo (2003); A. Traindl (2007) teorinius ir empirinius tyrimus, galima teigti,<br />

jog emocijos yra stiprios, pozityvios arba negatyvios. Emocijos yra kartu ir sunkiai kontroliuojamos psichinės ir<br />

fiziologinės reakcijos. Šių reakcijų paţinimas leidţia sukurti psichologiškai ir komerciškai efektyvią reklamą. Tai<br />

grindţiama tuo, kad reklamos, kurios ţinutė pagrįsta emocijomis, sukelia didesnį vartotojų dėmesį. Tokiu būdu<br />

skatinamas reklamos atsimenamumas, nes emocinė atmintis turi stipresnį poveikį sprendimo priėmimui nei kitos<br />

atminties rūšys. Remiantis J. Banytės (2009); R. Bagozzi ir kt. (1999); R. Lazarus (1991); K. Oately (1992); J.<br />

Niaurienės (2006); P. Urušev (2009); K. Sherer (2005); C. Walton (2004) ir R. Miller (2007); A. Burns ir R. Bush<br />

(2000); J. Boote ir A. Mathews (1999); L. Rust (1993); R. Milliman (1982); J. Boote ir A. Mathews (1999) darbais,<br />

daroma išvada, kad yra naudinga naudoti emocijų atpaţinimo metodus marketingo tyrimuose siekiant ištirti vartotojų<br />

elgseną, nes emocinės išraiškos ir jų supratimas yra labai svarbi bendravimo dalis. Tai reiškia, kad komunikuojant<br />

reklamines ţinutes negalima nepaisyti emocinių išraiškų svarbos. Apibendrinus minėtų mokslininkų teorinių ir<br />

empirinių tyrimų rezultatus, autorė parengė emocijų raiškos reklamoje vertinimo struktūrinį modelį (1 paveikslas).

Teigiamų emocijų reklamoje koncepcija<br />

288<br />

Du skirtingi scenarijai, siekiant išryškinti dvi priešingas<br />

emocijų dimensijas: teigiamas ir neigiamas<br />

1 pav. Emocijų raiškos reklamoje vertinimo struktūrinis modelis (sudaryta autorės, <strong>2011</strong>)<br />

Neigiamų emocijų reklamoje koncepcija<br />

Emocijų raiškos reklamoje vertinimas reklamos perţiūros metu naudojant skirtingų emocijų veido išraiškas<br />

atspindinčias korteles<br />

Realios respondentų emocijos<br />

atitinka prognozuotoms<br />

emocijoms ir sukelia<br />

respondentų teigiamas<br />

emocijas<br />

Tikėtinas ilgesnis respondentų<br />

dėmesys<br />

Aukštas reklamos efektyvumas<br />

Reklama nesukelia emocijų<br />

Neverta toliau diskutuoti dėl reklamos ir<br />

leisti ją į eterį<br />

Realios respondentų emocijos neatitinka<br />

prognozuotoms emocijoms<br />

Ieškoti prieţasčių kodėl<br />

Silpnai veikia respondentų pasąmonę<br />

Stipriai veikia respondentų pasąmonę<br />

Realios respondentų emocijos<br />

atitinka prognozuotoms<br />

emocijoms ir sukelia<br />

respondentų neigiamas<br />

emocijas<br />

Tikėtinas trumpesnis<br />

respondentų dėmesys<br />

Ţemas reklamos efektyvumas<br />

Darbo autorės nuomone emocijų raiškos reklamoje vertinimui tikslinga kurti du skirtingus reklamos<br />

scenarijus: vienas iš jų turi išryškinti teigiamas emocijų dimensijas, kitas – neigiamas. Siūlomas struktūrinis modelis<br />

remiasi kokybiniais tyrimais, nes siekiama objektyviai išmatuoti sukeliamas respondentų emocijas, kad maksimaliai<br />

padidinti gautos informacijos tikslumą. Analizuotoje <strong>mokslinė</strong>je literatūroje nebuvo pasiūlyta modelio, kuris ţingsnis<br />

po ţingsnio padėtų išryškinti tokią emociją reklamoje, kuri sąlygotų ilgesnį vartotojų dėmesį bei aukštą reklamos<br />

efektyvumą. Emocijų raiškos reklamoje vertinimo struktūrinį modelį sudaro keturi pagrindiniai etapai:<br />

1. Pirmas etapas. Emocijų raiškos reklamoje vertinimui siūloma sukurti du skirtingus scenarijus, siekiant<br />

išryškinti dvi priešingas emocijų dimensijas: teigiamas ir neigiamas.<br />

2. Antras etapas. Šiame etape atliekamos reklamos perţiūros, naudojant skirtingų emocijų veido išraiškas<br />

atspindinčias korteles. „Research World― (2008) teigimu, P. Ekman emocijų tyrimui siūlo naudoti veido išraiškas,<br />

nes jos visada intuityviai suprantamos, santykinai lengvai atpaţįstamos, tokiu būdu respondentui nereikia mintimis<br />

fiksuoti, ką jis jaučia. Šis etapas vyksta pagal „Research World― (2008) siūlomą „Face Trace― techniką, kuri<br />

funkcionuoja tokiu būdu: respondentams rodomos kortelės su skirtingų emocijų veido išraiškų atvaizdais bei kortelė

289<br />

su neutralia veido išraiška. Pastarosios kortelės naudojimas svarbus, nes yra tikimybė, kad tam tikras stimulas<br />

nesukels respondentui nei vienos bazinės emocijos.<br />

Siekiant teisingai atrinkti emocijų veido išraiškas atspindinčias korteles tam, kad jas lengvai atpaţintų<br />

respondentai, atliekamas dar vienas tyrimas, remiantis P. Ekman, V. Friesen (1975, 1978) ir C. Izard (1977) atliktais<br />

tyrimais, kuriuos aprašo D. Myers (2000). Respondentams rodomos įvairias veido išraiškas atspindinčios<br />

fotografijos (viso šešios nuotraukos) ir prašoma atspėti, kokias emocijas jos išreiškia. Tyrimas padeda nustatyti,<br />

kurios veido išraiškos atitinka išvardytas emocijas.<br />

Pagrindinis tyrimas atliekamas naudojant kokybinio tyrimo metodą – focus grupę. Kiekvienam respondentui<br />

išdalinami kortelių komplektai. Po kiekvienos reklamos perţiūros respondentai turi išrinkti vieną kortelę ir atiduoti ją<br />

moderatoriui (siekiant konfidencialumo – „veidu― į apačią), o likusias korteles padėti į „šiukšlių― dėţę, kad<br />

netrukdytų tolimesniam darbui. Prieš sekančios reklamos perţiūrą, respondentams turi būti išdalinti nauji kortelių<br />

komplektai.<br />

3. Trečias etapas. Šiame etape pateikiami tyrimo rezultatai, iš kurių matyti kokias emocijas sukėlė reklamos.<br />

4. Ketvirtas etapas. Šiame etape išsiaiškinama kuris reklamos scenarijus stipriau paveikė respondentų<br />

pasąmonę – išryškinantis teigiamas ar išryškinantis neigiamas emocijas – ir taip siekiama nustatyti, kuris scenarijus<br />

patraukė didesnį potencialių vartotojų dėmesį. Respondentų klausiama, kurią reklamą – pateiktą per teigiamas ar<br />

neigiamas emocijas – jie įsiminė labiau.<br />

Apibendrinant emocijų raiškos reklamoje vertinimo eigą, galima teigti, kad siekiant įvertinti emocijų raišką<br />

reklamoje, reikia turėti dviejų skirtingų emocijų reklamoje scenarijų koncepcijas bei objektyviai išmatuoti<br />

sukeliamas respondentų emocijas, kurios ir nurodys sėkmingesnį reklamos scenarijų.<br />

Išvados<br />

1. Atlikus emocijų raiškos reklamoje <strong>mokslinė</strong>s literatūros ir tyrimų analizę konstatuojama, jog mokslininkai<br />

išskiria pozityvias ir negatyvias emocijų dimensijas.<br />

2. Paţymėtina tai, kad emocijos reklamoje veikia vartotojų pasąmonę, todėl tikslinga kuriant reklamą<br />

įvertinti pozityvų ir negatyvų emocijų poveikį vartotojams. Vartotojų psichinių procesų paţinimas leidţia sukurti<br />

psichologiškai ir komerciškai efektyvią reklamą.<br />

3. Mokslinių tyrimų rezultatai patvirtina, kad komunikuojant reklamines ţinutes negalima nepaisyti emocinių<br />

išraiškų svarbos, nes emocinė reklamos komunikacija įtakoja prekės, paslaugos ar prekės ţenklo įvaizdį.<br />

4. Vertinant emocijų raišką reklamoje, būtina objektyviai išmatuoti sukeliamas respondentų emocijas, o<br />

siekiant didesnio objektyvumo, tyrimuose siūloma naudoti du skirtingus reklamos scenarijus.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. BAGOZZI, R.P., GOPONATH, M. and NUER, P.U. 1999. The role of emotions in marketing. Academy of Marketing<br />

Science Journal, Vol. 27 No. 2, pp. 184 – 206.<br />

2. BANYTĖ, J. 2009. Vartotojų elgsenos paskaitų medţiaga, Kaunas.<br />

3. BOOTE, J. and MATHEWS, A. 1999. Saying is one thing; doing is another: the role of observation in marketing research.<br />

Qualitative market research: An International Journal, Vol. 2 No. 1, pp. 15 – 21.<br />

4. BURNS, A.C. and BUSH, R.F. 2000. Marketing Research, 3rd ed., prentice hall, Englewood Cliffs, NJ.<br />

5. CENEV, V. 2003. Психология рекламы (Реклама, НЛП и 25 кадр). Москва. ООО „Бератор―, с. 31, 70 – 89.<br />

6. COHEN, J.B.; PHAM, M. T.; ANDRADE, E.B. 2006. The Nature and Role of Affect in Consumer Behavior. p. 45 – 56.<br />

7. FREDRICKSON, B.L. 1998. Review of General Psychology. Vol. 2(3), 300 – 319.<br />

8. GOSWAMI, B. 2008. Emotion – Nature and Impact. Prieiga per Internetą: ;<br />

[ţiūrėta 2010 03 08].<br />

9. JOKUBAUSKAS, D. 2006. Reklamos poveikio etapai. Marketingas. Prieiga per Internetą:<br />

; [ţiūrėta 2010.03.18].<br />

10. LAROS, F.J.M. and STEENKAMP, J.-B. E.M. 2005. Emotions in consumer behavior: a hierarchical approach. Journal of<br />

Business research, Vol. 58, pp. 14, 37 – 45.

290<br />

11. LAZARUS, R.S. 1991. Emotion and Adaptation, University Press, New York, NY.<br />

12. LAZARUS, R.S. 1993. From psychological stress to the emotions: a history of changing outlooks. Annu. Rev. Psychol. 44:1.<br />

13. MILLER, R. K. 2007. Consumer Behavior. Richard K. Miller & Associates, Atlanta Georgia, USA. ISBN 1-57783-065-2.<br />

14. MILLIMAN, R.E. 1982. Using background music to affect the behavior of supermarket shoppers. Journal of Marketing,<br />

Vol. 46, pp. 86-91.<br />

15. MYERS, D. 2000. Psichologija. 3- as leidinys, p. 444 – 445. ISBN 9986-850-29-0.<br />

16. NIAURIENĖ, J. 2006. Veido išraiška yra paveldima. Savaitraštis „AAM aktualijos―, Nr. 23-12. Prieiga per Internetą:<br />

; [ţiūrėta 2010.05.17].<br />

17. OATELY, K. 1992. Best Laid Schemes: The Psychology of emotions. Cambridge University press, Cambridge.<br />

18. PLESSIS, E. 2007. The Advertised Mind: Ground-Breaking Insights Intro How Our Brains Respond to Advertising.<br />

19. PLUTCHIK, R. 1962. The emotions: Facts, theories, and a new model. New York: Random House, p. 48 – 56, 135 -140.<br />

20. „Research World―, 2008. Measuring emotions. Prieiga per internetą:<br />

; [ţiūrėta <strong>2011</strong>.01.22.].<br />

21. RICHINS, M. L. 1997. Measuring emotions in the consumption experience. Journal of Consumer Research, Vol. 24, 127–<br />

146.<br />

22. RUSSELL, J.A. 1980. A circumplex model of affect. Journal of Personality and Social Psychology, Vol. 39, No. 6, pp. 11,<br />

61 – 78.<br />

23. RUSSELL, J.A. and BARRETT, L.F. 1999. Core affect, prototypical emotional episodes, and other things called emotion:<br />

dissecting the elephant. Journal of personality and Social Psychology, Vol. 76, No. 5, pp. 805-19.<br />

24. RUST, L.W. 1993. Parents and children shopping together: a new approach to the qualitative analysis of observational data.<br />

Journal of Advertising research, Vol. 33, No. 4, pp. 65-70.<br />

25. SCHERER, K. 2005. What are emotions? And how can they be measured? Social Science Information, Vol. 44, no 4, p. 695<br />

– 729.<br />

26. ŠLIBURYTĖ, L. 2010. Reklamos koncepcijų ir metodų paskaitų medţiaga. Kaunas.<br />

27. TRAINDL, A. 2007. Neuromarketing. Die innovative Visualisierung von Emotionen, p. 13-15.<br />

28. URUŠEV, P. 2009. Мимика и эмоции передаются по наследству. Правда. Ру. Новости науки. Prieiga per Internetą:<br />

http://www.news-prog.narod.ru/index.files/news.files/mimika_nasled.htm; [ţiūrėta <strong>2011</strong>.01.17].<br />

29. WALTON, C. 2004. The Brave New World of Neuromarketing is here. B&T Weekly, vol. 54, issue 2498, psl. 22. 31.<br />

30. WATSON, D. and TELLEGEN, A. 1985. Toward a consensual structure of mood. Psychological Bulletin, Vol. 98, pp. 219-<br />

35.<br />

Summary<br />

The Assessment of Expression of Emotions in Advertising<br />

Advertising influences consumer‗s behaviour and attitude towards products and/or services advertised, as well as<br />

perception of products‗/services‗brand name. In order to identify the effectiveness of the advertisement it is crucial to research<br />

consumers‘ set of mind, which does not exist without memory and emotions, and which also is affected by many but many<br />

factors. Advertising researchers claim, that it is important to identify what kind of emotions are evoked by advertising. It is<br />

notable, that there is a lack of empirical research that could reveal clear and comprehensive methodology of evaluation of<br />

emotions in advertising. The problem identified leads to the formation of the question: how one can measure the expression of<br />

emotions in advertising. The research aim of this article is to prepare the expression of emotions‘ measurement model.<br />

According to empirical research by J. Banytės (2009); B. Goswami (2008); M. Richins (1997); R. Plutchik (1962); J.<br />

Russell and L. Barrett (1999); J. Laros and E. Steenkamp (2005); J. Russell (1980); D. Watson and A. Tellegen (1985); B.<br />

Fredrickson (1998), R. Lazarus (1993); L. Šliburytės (2010); J. Cohen, M. Pham and E. Andrade (2006); E. Plessis (2007); D.<br />

Jokubausko (2006); V. Cenevo (2003); A. Traindl (2007), advertisement which‘s message is based on emotions, attracts more<br />

consumers‘ attention. Consequently, the recall of advertisement is stimulated, considering that the emotional memory impacts<br />

more the decision making process than other memory types. Research of J. Banytės (2009); R. Bagozzi et al. (1999); R. Lazarus<br />

(1991); K. Oately (1992), J. Niaurienės (2006); P. Urušev (2009); K. Sherer (2005); C. Walton (2004) and R. Miller (2007); A.<br />

Burns and R. Bush (2000); J. Boote and A. Mathews (1999), L. Rust (1993), R. Milliman (1982), J. Boote and A. Mathews<br />

(1999) show, that using emotions recognition methods in consumer behaviour marketing research is effective, for expression of

291<br />

emotions and understanding of the latter ones is one of the most important part of communication. Thus, one should never<br />

underestimate the importance of emotional expressions while passing the advertising message.<br />

This article presents the expression of emotions‘ measurement structural model that consists of four basic stages.<br />

Summarising the measurement of expression of emotions in advertising process, it could be claimed, that while striving to assess<br />

the expression of emotions in advertising, it is enough to posses two different kinds of emotional advertising scenario conceptions<br />

as well as objectively measure respondent‘s emotions evoked by advertisement, what, in turn, will lead to a successful<br />

advertisement scenario.<br />

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Regina Virvilaitė (Kauno technologijos universitetas).

292<br />

INOVACIJŲ DIEGIMU PAGRĮSTAS ORGANIZACIJOS VALDYMO<br />

EFEKTYVUMO DIDINIMAS<br />

Benas Kryţevičius<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Inovacijos verslo įmonėse – vis labiau populiarėjanti mokslinių tyrimų tema. Inovacijų diegimas yra labai<br />

dinamiška veikla, kuri padeda įmonėms apginti konkurencinį pranašumą. Per pastarąjį dešimtmetį ypač padaugėjo<br />

<strong>mokslinė</strong>s srities publikacijų apie inovacijas. Prisiimdama įsipareigojimus Europos sąjungai Lietuva pradėjo skatinti<br />

verslo įmonių inovatyvumą. Atsiradus dideliam susidomėjimui atnaujinti verslą diegiant inovacijas ir taip išlaikyti<br />

konkurencingumą, atsirado poreikis analizuoti inovacijas iš įvairių pozicijų.<br />

Straipsnyje analizuojamos galimybės padidinti paslaugų įmonės valdymo efektyvumą realizuojant<br />

programinius sprendimus, t. y. įdiegiant ,,Prekybos valdymas 8― programą, kaip technologinę inovaciją, jos veiklai<br />

organizuoti ir valdyti.<br />

Tyrimo tikslas – įvertinti inovacijų diegimo poveikį paslaugų įmonės valdymo efektyvumui, taikant<br />

tradicinius efektyvumo nustatymo metodus.<br />

Iškeltam tikslui pasiekti sprendţiami uţdaviniai:<br />

1) išnagrinėti mokslinę literatūrą apibrėţtai problemai ir nustatyti pagrindinius<br />

metodus, taikomus inovacinių sprendimų efektyvumui įvertinti;<br />

2) nustatyti organizacijos valdymo efektyvumą lemiančius veiksnius;<br />

Tyrimo objektas – programiniai sprendimai paslaugų įmonėje.<br />

Tyrimo metodai: sisteminė ir loginė analizė, SSGG analizė, integruoto kompleksinio vertinimo balais<br />

pagal kokybės rodiklius metodas, anketinė apklausa, organizacijos finansinių rodiklių analizė, apibendrinimo<br />

metodas.<br />

Tyrimas atliktas paslaugų įmonėje UAB ,,Evelkas―, siekiant įvertinti diegiamos ,,Prekybos valdymas 8―<br />

programos poveikį įmonės valdymo efektyvumui.<br />

Rezultatai<br />

Nors inovacijos kilmė siejama su XV a. (Jakubavičius, Strazdas, Gečas, 2003), kaip ekonominių mokslų<br />

tyrimų objektas buvo įrodytas XX a. Iki tol inovacijų apibrėţimų buvo įvairiausių, tačiau jie daţniausiai siejami su<br />

egzistuojančio daikto atnaujinimu. S. B. Tinnesand (1973) išleido inovacijos apibrėţimų studiją. B. S. Cummin<br />

(1998) inovacijos sampratą susiejo su kūryba ir jos racionaliu pritaikymu. Atsiradus įvairių autorių inovacijos<br />

sampratos interpretacijoms, S. Valentinavičius (1997) jas rekomendavo klasifikuoti aštuoniais aspektais. Kitokią<br />

negu S. Valentinavičiaus klasifikaciją pateikė B. Vijeikienė ir J. Vijeikis (2000) teigdami, kad inovacija galima<br />

skirstyti į pertraukiančią, dinamišką ir nepertraukiančią. Lietuvos tyrėjai B. Melnikas, A. Jakubavičius, R. Strazdas<br />

(2000) inovacijos sąvoką pritaikė ir naujų technologijų, ţaliavų naujos gamybos ir platinimo metodų panaudojimą,<br />

naujų paslaugų, produktų kūrimą, vadybos, darbo sąlygų ir organizavimo keitimą. B. Martinkus (2002) pabrėţia, kad<br />

inovaciją jungia kūrybą, mokslą ir gamybą, ir inovacijas galima nagrinėti kaip procesą ir kaip rezultatą. J.<br />

Birkinshow (2006) nagrinėjo valdymo inovacijas, kurias siejo su pokyčiais įmonės valdymo struktūroje. Tuo pačiu<br />

metu lietuvių autoriai P. Aleksandravičius, J. Staškevičius, E. Tolačka (2006) nagrinėjo valdymo inovacijas.<br />

Tyrimuose išskirta valdymo inovacija nuo pačios inovacijos sąvokos. Inovacijų efektyvumą nagrinėjo<br />

J. Ramanauskas (2007) ir J. Ramanauskienė (2010). Tačiau nedaug autorių bandė nustatyti inovacijų diegimo<br />

efektyvumą tradiciniais metodais,ir nustatyti jų sąsają bei įtaką įmonės valdymui.<br />

Jau tapo įprasta, kad gamybos įmonės norėdamos išlaikyti pranašumą konkurentų atţvilgiu, siekia diegti<br />

inovacijas produkto gamyboje ar atnaujinti patį produktą, paslaugų įmonės siekia pasiūlyti inovatyvias paslaugas vis

293<br />

reiklesniems klientams. Tačiau inovacijų diegimas, tikslu didinti įmonės valdymo efektyvumą, lieka maţai<br />

mokslininkų nagrinėjama tema.<br />

Pirmiausia ką organizacija norėtų ţinoti prieš diegiant inovacijas, ar jos bus efektingos. Rusų <strong>mokslininkas</strong><br />

Abramešin (2001), siūlo taikyti šias inovacinės veiklos efektyvumo analizės sritis: <strong>mokslinė</strong>-techninė analizė,<br />

socialinė analizė, komercinė analizė, finansinė analizė, ekologinė analizė.<br />

Pasak J. Ramanausko (2007), praktikoje inovacinių projektų planinių rezultatų vertinimas atliekamas<br />

naudojant įvairių kriterijų, turinčių įtaką inovacinio projekto sėkmei, aibę. Tai maksimaliai garantuoja, kad nė vienas<br />

veiksnys, darantis įtaką inovacinio projekto įgyvendinimui, neliks neįvertintas, kad kiekvienas kriterijus gali būti<br />

vertinamas balais – (pvz., nuo 5 iki 1: labai gerai, gerai, patenkinamai, blogai, labai blogai). Be to, reikia kiekvienu<br />

konkrečiu atveju akcentuoti kiekvieno kriterijaus svarbą.<br />

Galima teigti, kad šis metodas labai subjektyvus ir nėra itin tikslus, tačiau šį trūkumą gali smarkiai<br />

sumaţinti išoriniai ekspertai (konsultantai), turintys patirties bei ţinių, reikalingų įgyvendinant bei vertinant panašaus<br />

profilio inovacinius projektus. Kriterijų aibė gali būti labai plati ir reikalauti nemaţai laiko tyrimui, todėl<br />

J. Ramanauskas (2007) išskiria pagrindinius kriterijus, kurių paprastai uţtenka norint įvertinti inovacijos<br />

efektyvumą: moksliniai-techniniai vertinimai, ekonominis vertinimas, socialiniai vertinimai, ekologiniai vertinimai,<br />

kompleksinis inovacinių projektų efektyvumo vertinimas.<br />

J. Ramanauskienė (2010) siūlo inovacijų efektyvumo analizę atlikti remiantis šiomis analizėmis: komercinė<br />

efektyvumo analizė, <strong>mokslinė</strong> ir techninė analizė, socialinė analizė, ekologinė analizė, finansinė–ekonominė analizė.<br />

Remiantis šių trijų autorių darbais galima daryti išvadą, kad tradiciniai būdai inovacijos efektyvumui<br />

nustatyti yra komercinė, <strong>mokslinė</strong>, socialinė, ekologine, finansinė ekonominė (kompleksinė) analizės. Šie būdai<br />

maţai keitėsi metų eigoje, labiau keitėsi jų reikšmė, anksčiau buvo itin svarbi komercinė inovacijos sitis, dabar vis<br />

didesnę įtaką inovacijos sėkmei turi ekologinė sritis. Tačiau maţiausiai laiko įtakojami inovacijos efektyvumo<br />

kriterijai ir patys universaliausi išlieka socialinis, technologinis ir finansinis-ekonominis (kompleksinis). Šie kriterijai<br />

yra pakankamai universalūs įvairiems inovacijų tipams, t. y. prekės, produkto, paslaugos, techniniams,<br />

technologiniams, valdymo inovacijų tipams.<br />

Konkrečiu nagrinėjamu atveju inovacinės veiklos įtakos organizacijos valdymo efektyvumui nustatyti,<br />

atlikti tokie veiksmai:<br />

1) pirmasis tyrimo etapas apima įmonės SSGG analizę, kuria siekiama nustatyti išorinių ir vidinių<br />

veiksnių įtaką įmonės inovatyvumui, analizė atlikta remiantis įmonės patirtimi;<br />

2) antruoju tyrimo etapu siekiama nustatyti įgyvendinamo projekto efektyvumą, efektyvumas nustatomas<br />

remiantis specialistų vertinimu;<br />

3) trečiojo etapo metu siekiama nustatyti inovacijos diegimo ekonominį efektyvumą įmonei. Ekonominis<br />

efektyvumas nustatomas atliekant prognozes pasitelkiant įmonės finansinių rodiklių dokumentus;<br />

4) ketvirtojo etapo metu siekiama nustatyti inovacijos poveikį socialinėms (darbuotojų, klientų) grupėms,<br />

per kurį bus išreiškiamas socialinis efektyvumas. Socialinis efektyvumas nustatomas atliekant darbuotojų ir klientų<br />

anketines apklausas.<br />

1 lentelėje pateikti metodai inovacinės veiklos efektyvumui nustatyti.<br />

1 lentelė. Inovacinės veiklos efektyvumo nustatymo būdai (sudaryta autoriaus)<br />

Vertinimo kriterijai Vertinimo būdai<br />

Organizacijos inovacinės veiklos įgyvendinimo SSGG analizė<br />

pajėgumas<br />

Organizacijos valdymo efektyvumą įtakojančių Specialistų apklausa<br />

veiksnių nustatymas<br />

Ekonominis inovacijos efektyvumas Darbo našumo prognozė<br />

Apyvartos ir bendro pelno prognozė<br />

Eksporto apimčių prognozė<br />

Socialinis inovacijos efektyvumas Darbuotojų apklausa<br />

Klientų apklausa

294<br />

Inovacinė veikla reikalauja gana daug materialinių ir finansinių išteklių, todėl kiekvienos organizacijos<br />

vadovas norėtų kiek įmanoma tikslesnės informacijos, leidţiančios nustatyti inovacinio projekto efektyvumą. Prieš<br />

imantis inovacinės veiklos įgyvendinimo, reikia ištirti įmonės galimybes, bei nustatyti galimas grėsmes tiek vidines,<br />

tiek išorines, stengiantis sumaţinti inovacinio projekto riziką. Pradinei analizei tinkamiausias yra SSGG analizės<br />

metodas. SSGG analizės metodas atliktas remiantis įmonės patirtimi. Nagrinėjamu atveju SSGG analizė leido<br />

įvertinti veiksnius, tiek teigiamus, tiek ir neigiamus, turinčius didţiausią, organizacijos vadovo ir specialistų<br />

nuomone, svertinę reikšmę. Tyrimui pasirinkta organizacija turi pakankamai savų lėšų įgyvendinti inovacijas,<br />

puikiai išnaudoja vidines stiprybes ir išorines galimybes, prieš kurias nublanksta visos išorinės grėsmės. Vienintelė<br />

išorinė grėsmė yra greitas konkurentų prisitaikymas, tačiau jis neturi įtakos tam, ar inovacija bus įgyvendinama ar ne.<br />

Tiesiog visas inovacinis procesas gali prarasti savo svarbą, nes įmonė neįgis konkurencinio pranašumo.<br />

Antrasis ţingsnis vertinant inovacinės veiklos efektyvumą yra organizacijos vadovo lūkesčiai diegiant<br />

inovacinę programą, t. y. ko vadovas tikisi iš konkretaus programinio sprendimo valdymui tobulinti. Vadovo<br />

lūkesčiai turi būti suderinti su išorės specialistų nuomone. Specialistai turi ne tik parinkti geriausiai vadovo lūkesčius<br />

išpildančią organizacijos veiklos valdymo programą, bet ir išanalizavus organizacijos veiklą pagrysti arba paneigti<br />

vadovo iškeltų kriterijų būtinumą ar prioritetinį eiliškumą. Projekto efektyvumo ekspertizė atlikta pasitelkiant<br />

integruotą projekto kompleksinio vertinimo balais pagal kokybės rodiklius metodą. Kaip svarbiausios organizacijos<br />

valdymo sritys, kurių efektyvumą norėtų padidinti įmonė buvo išskirtos: greitesnis ir kokybiškesnis klientų<br />

aptarnavimas, spartesnis ir našesnis sandėlio darbuotojų darbas, geresnė komunikacija tarp padalinių, spartesnė ir<br />

efektyvesnė logistika. Ekspertai, diegiantys programą, įvertino balais programos galimybes, patenkinti įmonės<br />

iškeltus kriterijus. Kriterijai pateikti įmonės vadovo, pagal norimą pasiekti rezultatą. Vertinant programos<br />

efektyvumą išpildant visus iškeltus kriterijus, specialistų nuomonę vidutiniškai sudarė 61,8 balo iš 75. Tai yra<br />

aukštas programos efektyvumo įvertinimas. Vertinant visų kriterijų svertinį balą ekspertai skyrė 4,12 balo iš 5<br />

galimų. Tai reiškia, kad programos efektyvumas tenkinant iškeltus reikalavimus yra geras ir programos efektyvumo<br />

atitikimas kiekvienam kriterijui yra daugiau negu geras. Remiantis projekto efektyvumo ekspertize, ekspertų teigimu,<br />

diegiama programa gerai išpildo iškeltus reikalavimus norimam rezultatui pasiekti.<br />

Trečias ţingsnis, pats svarbiausias prieš diegiant inovaciją, t.y. jos ekonominis efektyvumas. Įvertinti<br />

diegiamos inovacijos naudą organizacijai geriausia atliekant prognozavimą. Prognozavimui pasitelkiami įmonės<br />

finansinės veiklos rodikliai ir apskaičiuojamos prognozės keliems metams į priekį. Tikslingiausia apskaičiuoti darbo<br />

našumo, apyvartos ir bendrojo pelno prognozes ir ţinoma eksporto, jeigu organizacija tuo uţsiima. Atlikta prognozė<br />

aiškiai parodo inovacinės veiklos naudą pinigine išraiška, kuri labiausiai suprantama ir priimtina daugeliui<br />

organizacijų vadovų.<br />

Įdiegus inovaciją, jos efektyvumą taip pat buvo patikrintas atliekant anketinę apklausą darbuotojų, kurie<br />

naudojasi programa. Anketinės apklausos metodu buvo apklausti visi įmonės darbuotojai, kurie naudojasi naujai<br />

įdiegta programa, todėl apklausos rezultatų patikimumas yra aukštas. Darbuotojai lygina naujai įdiegtą programą su<br />

anksčiau naudota įmonėje, pagal anksčiau nustatytus kriterijus, t. y. įvertina programos funkcionalumą atliekant<br />

įvairius įmonės veiklos valdymo veiksmus.<br />

Iš 1 paveikslo duomenų matyti, kad 42,26 proc. darbuotojų mato akivaizdų naujos programos pranašumą<br />

atliekant kasdienes organizacijos veiklos funkcijas. 44,94 proc. darbuotojų teigė, kad ,,Prekybos valdymas 8―<br />

programa yra šiek tiek pranašesnė. 12,8 proc. darbuotojų įvertino programas kaip lygiavertes ir nė vienas darbuotojas<br />

nepasisakė uţ anksčiau naudotą „Pragma― programą.

295<br />

1 pav. Diegiamos „Prekybos valdymas 8“ ir naudojamos UAB ,,Evelkas“ veiklos valdymo „Pragma“<br />

programos efektyvumo palyginimas organizacijos darbuotojų poţiūriu (sudaryta autoriaus).<br />

Įmonės darbuotojų palankus inovacijos vertinimas yra svarbus veiksnys, tačiau dar svarbiau yra nustatyti<br />

ar inovacija daro įtaka darbui su klientais, nes kiekvienos organizacijos variklis yra jos klientai. Klientų apklausa<br />

leido nustatyti inovacijos efektyvumą socialiniu aspektu. Anketinės apklausos metodu, buvo apklausti visi UAB<br />

„Evelkas― Kauno miesto klientai, kas lemia aukštą anketinės apklausos patikimumo lygį. Anketos klausimai ir<br />

klientų atsakymai į juos, leido susidaryti nuomonę, apie klientų aptarnavimo kokybės pokyčius septyniais<br />

pasirinktais kriterijais.<br />

2 pav. Organizacijos veiklos vertinimas 7 aspektais klientų poţiūriu (sudaryta autoriaus)<br />

Pagal atliktą klientų apklausą matyti, kad įmonės valdymo efektyvumas pasirinktais 7 kriterijais pagerėjo<br />

visose srityse. Vidutinis visų kriterijų pagerėjimas vertinamas 64 proc. Tai rodo, kad įmonės klientai pajuto<br />

inovacinės veiklos efektyvumą įvairiose įmonės veiklos sferose.<br />

Išvados<br />

1. Inovacijų diegimas yra labai dinamiška veikla, kuri padeda įmonėms įgyti konkurencinį pranašumą.<br />

Prisiimdama įsipareigojimus Europos Sąjungai Lietuva pradėjo skatinti verslo įmonių inovatyvumą. Atsiradus<br />

dideliam susidomėjimui pagerinti verslą diegiant inovacijas ir taip išlaikyti konkurencingumą, atsirado poreikis<br />

analizuoti inovacijas iš įvairių perspektyvų.<br />

2. Pagrindiniai įmonės inovacinės veiklos efektyvumo nustatymo metodai yra:<br />

1) prieš diegiant inovaciją –<br />

� organizacijos inovacinės veiklos įgyvendinimo pajėgumas – įvertinamas atliekant SSGG analizę;

296<br />

� organizacijos valdymo efektyvumą lemiančių veiksnių nustatymas – nustatomas apklausiant<br />

specialistus;<br />

� ekonominis inovacijos efektyvumas – nustatomas atliekant darbo našumo prognozę, apyvartos ir<br />

bendrojo pelno prognozę, eksporto apimčių prognozę.<br />

2) įdiegus inovaciją –<br />

� socialinis inovacijos efektyvumas – nustatoma apklausiant darbuotojus ir klientus.<br />

3. Organizacijos valdymo efektyvumą lemiantys veiksniai nustatomi derinant organizacijos vadovo<br />

lūkesčius su išorės specialistų patarimais. Specialistai turi ne tik parinkti geriausiai vadovo lūkesčius išpildančią<br />

organizacijos veiklos valdymo programą, bet ir išanalizavus organizacijos veiklą, pagrysti arba paneigti vadovo<br />

iškeltų kriterijų būtinumą ar prioritetiškumą.<br />

4. Įvertinus atliktų apklausų rezultatus matomas akivaizdus organizacijos valdymo efektyvumo didėjimas,<br />

darbuotojai naują įmonės veiklos valdymo programą vertina ypač palankiai, dėl palengvinto kasdienių darbo procesų<br />

atlikimo. Organizacijos klientai akivaizdţiai pastebi ir teigiamai vertina pagerėjusį aptarnavimą, tiekimą,<br />

informacijos sklaidą.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. ALEKSANDRAVIČIUS, P.; STAŠKEVIČIUS, J. A.; TOLOČKA, E. 2006. Techninių-technologinių inovacijų kūrimo<br />

proceso struktūrizavimas. Organizacijų vadyba. Sisteminiai tyrimai. VDU.<br />

2. BIRKINSHAW, J. 2006. How Management Innovation Happens, MIT Sloan Management Review.<br />

3. CUMING, B. S. 1998. Innovation overview and future challenges. European journal of innovation management, Vol.1., No.<br />

1, 21-29.<br />

4. JAKUBAVIČIUS, A.; STRAZDAS, R.; GEČAS, K. 2003. Inovacijos: procesai, valdymo modeliai ir galimybės. Vilnius:<br />

Lietuvos inovacijų centras.<br />

5. MARTINKUS, B.; ŢIČKIENĖ, S.; ŢILINSKAS, V. 2002. Įmonės ekonomika. Šiauliai. Šiaulių universiteto leidykla.<br />

6. MELNIKAS, B.; JAKUBAVIČIUS, A.; STRAZDAS, R. 2000. Inovacijos: verslas, vadyba, konsultavimas. Vilnius:<br />

Lietuvos inovacinis centras.<br />

7. RAMANAUSKAS, J.; GARGASAS, A.; RAMANAUSKIENĖ, J. 2010. Oценка инноваций в бизнес проектах //<br />

Management theory and studies for rural business and infrastructure development: Research papers, 21(2) : Sustainable<br />

development of the region. Житомир.<br />

8. RAMANAUSKIENĖ, J. 2010. Inovacijų ir projektų vadyba. – Kaunas: Akademija. http://www.lzuu.lt/nm/lt<br />

9. TINNESAND, S. B. Review of 188 publications http://blog.remyarteaga.com/2009/04/innovation-what-is-and-what-itwas.html<br />

[Ţiūrėta 2010-10-27].<br />

10. VALENTINAVIČIUS, S. 2006. Inovacinio verslo plėtra: problemos ir galimybės. Vilnius: Vilniaus universitetas.<br />

11. VIJEIKIENĖ, B.; VIJEIKIS, J., 2000. Inovacijų vadyba. Naujas produktas – nuo idėjos iki vartotojo. Vilnius: Rosma.<br />

12. АБРАМЕШИН, А. Е.; ВОРОНИНА, Т. П.; МОЛЧАНОВА, О. П.; ТИХОНОВА, Е. А.; ШЛЕНОВ, Ю. В. 2001.<br />

Инновационный менеджмент. Москва: ,,Вита-Пресс―.<br />

Summary<br />

Management Efficiency Increase of Organization in Base of Innovation Implementation<br />

In this article are analysed the possibilities of increasing efficiency in the company management services for<br />

realization of software solutions, that is the implanting of "Commercial Management 8 program, for the services‘ company<br />

‖UAB Evelkas", the operation and management of its organization. The aim of the research - to assess the impact of the<br />

effectiveness of management efficiency of innovation in the service company, using traditional methods of effectiveness<br />

estimation. In order to achieve the aim the following tasks should be solved: 1) to examine the scientific literature on the issues<br />

and identify the main methods used to evaluate the effectiveness of innovative solutions and 2) to estimate the factors of the<br />

organization's effectiveness in managing. The investigation showed a clear increase in efficiency of the organization's<br />

management, the staff appreciate the new management of the company program for the facilitated performance of the daily work<br />

processes. The customers of the organization clearly notice and welcome the improved service, supply, spread of information.<br />

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. J.advyga Ramanauskienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

297<br />

UAB „AGROJAVAI“ PASLAUGŲ TOBULINIMAS<br />

Simona Kubiliūtė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Paskirstymas kiekvienoje įmonėje yra viena iš svarbiausių veiklos dalių, todėl įsigyjant kokybišką produkciją būtina<br />

sugebėti ją parduoti. Kiekviena įmonė supirkdama - realizuodama produkciją ir siekdama pelno privalo tirti esamų klientų<br />

poreikius, kad būtų uţmezgami tarpusavio santykiai. Norint šiuo metu išsilaikyti rinkoje įmonės turi gebėti sukurti ir plėtoti<br />

paslaugų paskirstymo sistemą, nes Lietuvoje padidėjus konkurencijai tarp grūdų supirkirmo įmonių, susiduriama su<br />

produkcijos paskirstymo problema.<br />

Paskirstymo problemos nagrinėjamos įvairių Lietuvos ir uţsienio autorių moksliniuose darbuose. Analizuojant<br />

paskirstymo grandinių sampratą vieni autoriai paskirstymą apibūdina skirtingai, tačiau esmė daugumoje apibūdinimų išlieka<br />

panaši. Pranulis ir kt., (2000); Ţvirblis (2000); Doyle (1999); Virvilaiė (1997) teigia, kad paskirstymo grandinė daţniausiai<br />

suprantama kaip rinkodaros komplekso elementas, kuris apima sprendimus ir veiksmus, susijusius su produkcijos judėjimu<br />

nuo gamintojo iki vartotojo. Gudonavičienė ir kt., (2003); Kriaučionienė ir kt., (2005); Berman (2001); Coughlan it kt.,<br />

(2001); Stankevičienė ir kt., (2005); Maccarthy ir kt., (1991) teigia, kad tai tarpusavyje susijusių įmonių visuma, kurios<br />

uţsiima produkcijos paskleidimu reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku. Kiti autoriai Vengrauskas (2000); Haas (1995); Kotler<br />

ir kt., (2003); Pajuodis (2002) daugiau akcentuoja į paskirstymo grandinių reikšmingumą, kuriuo siekiama kuo geriau<br />

tenkinti klientų poreikius.<br />

Galime daryti prielaida, kad ilgalaikės sėkmės siekiantys įmonės vadovai privalo stebėti klientų poreikius ir<br />

norus, juos spręsti ir įgyvendinti. Todėl įmonės turi dėti daug pastangų klientų poreikiams ištirti, įvairiomis<br />

priemonėmis siekti uţmegzti ir palaikyti su jais ryšius. Tik tyrimai padeda nustatyti kaip klientai vertina įmonę, jos<br />

teikiamas paslaugas, produkciją bei jos paskirstymą.<br />

Tyrimo problema – nors ir UAB „Agrojavai― įmonės superkamos / parduodamos produkcijos kiekiai auga, reikia<br />

nuolat ieškoti paslaugos paskirstymo tobulinimo galimybių, skatinant klientų patenkinimą ir pasitikėjimą.<br />

Tyrimo tikslas – atlikus UAB „Agrojavai― paslaugų teikimo vertinimą, nustatyti šios įmonės paslaugų<br />

tobulinimo galimybes.<br />

Tyrimo tikslui pasiekti sprendţiami šie uţdaviniai:<br />

- išanalizuoti įmonės ūkinę veiklą ir paskirstymo patirtį;<br />

- atlikti anketinę apklausą ir nustatyti prieţastis, lemiančias klientų UAB „Agrojavai― paslaugų<br />

pasirinkimą;<br />

- įvertinti tyrimų rezultatus ir pasiūlyti paslaugų tobulinimo kryptis UAB „Agrojavai―.<br />

Tyrimo objektas – UAB „Agrojavai― ūkinė komercinė veikla.<br />

Tyrimo metodai – statistinių duomenų analizė ir sintezė, anketinė apklausa, asmeninis interviu, grafinis<br />

vaizdavimas.<br />

Rezultatai<br />

Paskirstymas yra svarbus kaip įmonių veiklos produktų sklaidą uţtikrinančių priemonių identifikavimas ir<br />

diegimas. Be to, paskirstymas gali būti apibrėţiamas kaip sistema, padedanti klientams surasti ir pastoviai įsigyti<br />

produktų iš tų gamintojų, kurių jiems tuo metu reikia (Kotler, 2003). Vadinasi, paskirstymo procese dalyvauja daug<br />

įmonių, tačiau ne visos jos realiai pateikia produkciją vartotojui. Kai kurios įmonės, tik apdraudţia, perveţa ar<br />

sandėliuoja prekes.<br />

Analizuojant paskirstymo grandinių struktūrą lemiančių funkcinių elementų visumą, svarbu, kad<br />

paskirstymo grandinių dalyviai, vykdydami paskirstymo funkciją, tarpusavyje koordinuotų einamosios veiklos<br />

veiksmus, strateginius sprendimus, kartais investicijas į veiklos modernizaciją. Toks paskirstymo pobūdis būdingas<br />

„verslas-verslui― sistemai, t.y. bendrai veikiančioms gamybos įmonėms ir rinkos tarpininkams (Pajuodis, 2005).

298<br />

„Verslas-verslui― paskirstymo sistemoje tenka taikyti tam tikras rinkodaros priemones tarpusavio verslo<br />

ryšiams stiprinti, siekiant prisitaikyti prie tikslinėje rinkoje parduodamos produkcijos paklausos pokyčių, patikslinti<br />

kliento prioritetus renkantis konkretų pardavėją (rinkos tarpininką ar gamintoją). Kartais svarbu pasirengti rimtesnio<br />

pobūdţio pokyčiams, t.y. nustatyti prieţastis, dėl kurių keičiasi, daţniausiai maţėja, klientų skaičius, tiekėjų ţaliavos<br />

kokybė ir keičiasi tam tikri rinkos struktūros parametrai.<br />

„Verslas-verslui― sistemoje svarbu produkcijos paskirstymo intensyvumas, produkcijos srautų<br />

suderinamumas tarp paskirstymo grandinės dalyvių, išvengiant nenumatytų atsargų, veiklos prastovų, finansinių<br />

nuostolių dėl įšaldytų sandorių ir kitų sutrikimų. Formuojantis paskirstymo grandinei tarpusavyje susijusių įmonių,<br />

kurios dalyvauja vienarūšės produkcijos srautų valdyme, svarbu tinkamai valdyti tarpusavio sprendimus ir veiksmus<br />

(Kotler, 2003).<br />

Pagrindiniai rodikliai, lemiantys paskirstymo grandinės dalyvių ūkinės veiklos rezultatus yra kapitalo<br />

poreikis; apyvartos sąnaudų struktūra (didėja informacijos ir pinigų srautų administravimo, sandėlinių atsargų<br />

formavimo ir valdymo išlaidos); įmonės mokumas; pardavimų pelningumas ir kt. (Pajuodis, 2005).<br />

Atliekant tyrimą, pirmiausia buvo domėtasi UAB „Agrojavai― įmonės ūkine komercine veikla. UAB<br />

„Agrojavai― įkurta 2004 m. lapkričio mėn., Kupiškyje. Pagrindinė įmonės veikla – grūdų, rapsų supirkimas,<br />

saugojimas ir sandėliavimas. Tai paslaugų įmonė, tarpininkaujanti tarp grūdų supirkėjų ir ūkininkų. Be to, įmonė<br />

teikia elevatoriaus paslaugas – krauna, sveria, dţiovina ir valo įvairias ţemės ūkio kultūras (kviečius, mieţius,<br />

kvietrugius bei rapsus).<br />

Pagrindinis UAB „Agrojavai― ūkinės veiklos tikslas – teikti Panevėţio, Pasvalio, Birţų ir Anykščių rajonų<br />

augalininkystės ūkiams kokybiškas grūdų priėmimo paslaugas, paruošti ir sandėliuoti grūdus, bei uţtikrinti kitiems<br />

rinkos tarpininkams (supirkėjams) pageidaujamus grūdų supirkimo kiekius. Tai nedidelę patirtį turinti įmonė, kurios<br />

pagrindinė veikla yra grūdų ir rapsų supirkimas iš artimiausių regionų ūkininkų. Šiuo metu UAB ―Agrojavai‖ yra<br />

viena iš ekonomiškai stabiliausiai dirbančių įmonių Kupiškio rajone, kurios pajamos 2010 metais sudarė 1,107 mln<br />

Lt, ir buvo 21 proc. didesnės nei 2009 metais.<br />

Vienas iš pagrindinių UAB „Agrojavai― veiklos tikslų yra išlaikyti gerus santykius su esamais klientais, t.y<br />

kasdienis klientų poreikių tenkinimas ir superkamos produkcijos kokybės uţtikrinimas. Todėl, siekiant išsiaiškinti<br />

klientų nuomonę apie įmonės vykdomą veiklą ir teikiamas paslaugas, buvo atlikta UAB „Agrojavai― įmonės klientų<br />

anketinė apklausa. Apklausa buvo vykdoma 2010 m. gruodţio ir <strong>2011</strong> m. vasario mėnesiais. Įmonės klientų<br />

lojalumui įvertinti buvo sudaryta anketa UAB „Agrojavai― tiekėjams, kuria buvo siekiama išsiaiškinti, kokios<br />

problemos iškyla klientams bendradarbiaujant su UAB ―Agrojavais‖ ir kaip jas būtų galima išspręsti tobulinant<br />

paslaugų paskirstymą.<br />

Apklausoje dalyvavo 20 UAB „Agrojavai― respondentų, kurie ir naudojasi šios įmonės teikiamomis<br />

paslaugomis. Daugiausiai apklaustųjų respondentų buvo 40 - 50 metų amţiaus grupėje – 55 proc. respondentų, 30<br />

– 40 metų – 15 proc. ir 50 – 60 metų – 20 proc. Maţiausiai respondentų buvo 20 – 30 metų amţiaus grupėje, t.y. 5<br />

proc. ir virš 60 metų amţiaus grupėje – 5 proc.<br />

Analizuojant respondentų pasiskirstymą pagal vykdomos ūkinės veiklos laikotarpį buvo nustatyta, kad<br />

dauguma savo ūkinę veiklą vykdo 10 -15 metų - 40 proc., kita apklaustųjų grupė nurodė, kad ūkine veikla uţsiima<br />

5-10 metų - 30 proc. ir 30 proc. respondentų ūkininkavimu uţsiima iki 5 metų.<br />

Tyrimo metu buvo domėtasi kiek laiko respondentai naudojasi UAB „Agrojavai― paslaugomis. Apklausos<br />

metu buvo nustatyta, kad didţioji dalis apklaustųjų įmonės paslaugomis naudojasi daugiau nei 4 metus – 40 proc., 3 -<br />

4 metus naudojasi įmonės paslaugomis – 25 proc. respondentų, tiek pat ir nuo 1 iki 2 metų – 25 proc., bei maţiausiai<br />

įmonės paslaugomis naudojasi iki vienerių metų - tik 10 procentų apklaustųjų.<br />

Tyrimo metu norėta išsiaiškinti, kaip klientai vertina UAB „Agrojavai― teikiamas grūdų supirkimo ir<br />

realizavimo paslaugas, ar jos tenkina klientų norus ir lūkesčius, kur dar galima būtų tobulėti. Atsiţvelgus į tai, kad<br />

UAB „Agrojavai― su savo klientais bendradarbiauja jau ne pirmi metai, todėl tai leido nustatyti pagrindines<br />

prieţastis, dėl kurių jie pasirinko būtent šios įmonės teikiančias paslaugas (1 pav.).

Kita<br />

Paţystamų rekomendacijos<br />

Galimybė rinkis iš keleto supirkėjų<br />

Didesnė kaina<br />

299<br />

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100<br />

Procentai<br />

1 pav. Respondentų pagrindinės prieţastys, dėl kurių pasirinko UAB „Agrojavai“ paslaugas (sudaryta autorės)<br />

Tyrimo rezultatai parodė, jog daugiau nei pusė apklaustųjų, net 60 proc. respondentų pagrindine prieţastimi<br />

dėl kurios pasirinko UAB „Agrojavai― įvardijo didesnes kainas, 15 proc. dėl galimybė rinktis iš keleto supirkėjų, po<br />

10 proc. apklaustųjų nurodė paţįstamų rekomendacijas bei lengviau realizuoti uţaugintą produkciją. Ir tik 5 proc.<br />

apklaustųjų nurodė patogią įmonės geografinę padėtį.<br />

Išanalizavus respondentų anketinės apklausos duomenis galime teigti, kad pagrindinės prieţastys renkantis<br />

UAB „Agrojavai― paslaugas tiekėjams aktualiausia, kad yra didesnės kainos, galimybė rinktis iš keleto supirkėjų, o<br />

supirkėjams, kad operatyvus aptarnavimas, palankios paslaugų kainos ir daliai svarbi įmonės geografinė padėtis.<br />

Atlikus tyrimą nustatyta, jog įmonės klientai patenkinti įmonės teikiamas aptarnavimas yra profesionalus,<br />

tačiau susiduria ir su įvairiomis problemomis. 40 proc. tiekėjų pagrindinę problemą įvardijo atsiskaitymų<br />

uţdelstumą, 30 proc. apklaustųjų nurodė, kad ilgai reikia laukti eilėse. Taip pat paminėtos šios problemos: kokybės ir<br />

kainos nustatymas, maţos supirkimo kainos, tik vienas iš apklaustųjų nurodė, kad pastaruoju metu nesusidūrė su<br />

problemomis.<br />

UAB „Agrojavai― įmonė norėdama išspręsti problemas su kuriomis susiduria klientai, buvo atsiţvelgiama į<br />

jų nuomone apie įmonės veiklą bei siūlomas paslaugų tobulinimo galimybes, kurios pateikiama 2 paveiksle.<br />

Aptarnavimo<br />

operatyvumas;<br />

30,00%<br />

Kaina; 20,00%<br />

Kita; 5,00%<br />

Atsiskaitymų<br />

sistema; 45,00%<br />

2 pav. Tiekėjų nuomone būtinos paslaugų tobulinimo kryptys UAB „Agrojavai“(sudaryta autorės)<br />

Pagrindinė respondentų nuomone paslaugų tobulinimo galimybė, kurią akcentavo klientai, tai atsiskaitymų<br />

sistemos gerinimas (45 proc.) Be to, būtina didesnį dėmesį kreipti į aptarnavimo operatyvumą (30 proc.) ir 20 proc.<br />

apklaustųjų nurodė, kad reikia toliau patobulinti kainas. Tik 5 proc. arba 1 respondentas nurodė kitas prieţastis<br />

(neţino ką reikėtų tobulinti).<br />

Apibendrinant pateiktus rezultatus apie UAB „Agrojavai― paslaugų patobulinimą, galime teigti, kad šiuo<br />

metu respondentai daugiausiai skundţiasi atsiskaitymų sistema, aptarnavimo operatyvumu, kaina (klientai nori<br />

tikslesnių kainų nustatymų, kurioje būtų išlaikytas optimalus produkcijos kokybės ir kainos santykis) ir kt.

300<br />

Šios prieţastys trukdo ritmingam įmonės paslaugų teikimui, nes klientai būnami nepatenkinti teikiamomis<br />

paslaugomis gali nutraukti bendradarbiavimą su įmone. Kiekvienas klientas nori, kad atveţus produkciją nereikėtų<br />

laukti eilėse kol ją priims ir kad uţ paduota produkciją gautų kuo greičiau pinigus. Todėl būtina į šias problemas<br />

atkreipti dėmesį ir rasti būdus šioms kliūtims įveikti. Tai padėtų įmonei išlaikyti esamus klientus bei suteiktų<br />

galimybę pritraukti naujų potencialių klientų.<br />

Išvados<br />

1. UAB „Agrojavai― įmonės veikla yra orientuota į tiekėjų ir supirkėjų poreikius, t. y. būtų teikiamos<br />

kokybiškos grūdų priėmimo paslaugos ir uţtikrinti kitiems rinkos tarpininkams (supirkėjams) grūdų supirkimo<br />

kiekiai.<br />

2. Atlikus tyrimą galime teigti, kad 60 proc. apklaustųjų UAB „Agrojavai― paslaugas renkasi dėl didesnių<br />

supirkimo kainų, likusiems aktualu dėl galimybės rinktis iš keleto supirkėjų pagal paţįstamų rekomendacijas bei<br />

lengviau realizuoti uţaugintą produkciją. Ir tik 1 respondentas nurodė patogią įmonės geografinę padėtį.<br />

3. Rekomenduojamos šios įmonės paslaugų patobulinimo kryptys: atsiskaitymų sistemos gerinimas,<br />

aptarnavimo operatyvumas (sudarant produkcijos pristatymo grafikus) bei tikslesnis kainų nustatymas, kurioje būtų<br />

išlaikytas optimalus produkcijos kokybės ir kainos santykis.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. BERMAN, B. 2001. Retail Management. Europe: Prentice Hall.<br />

2. COUGHLAN, A.T.; ANDERSON, E.; STERN, L.W.; EL-ANSARY ,A.I. 2001. Marketing Channels. 6-th ed. Upper Saddle<br />

River, New Jersey: Prentice Hall.<br />

3. DOYLE, P. 1999. Marketing Management and Strategy. 2nd ed. London: Prentice Hall.<br />

4. GUDONAVIČIENĖ, R., BUČIŪNIENĖ, I. 2003. Prekių paskirstymas. Kaunas: Technologija.<br />

5. HAAS, R.W. 1999. Business marketing. Cincinati: South – Wester College Publishing.<br />

6. KRIAUČIONIENĖ, M., URBANAVIČIENĖ, R., VAITKIENĖ, R. 2005. Marketingo valdymas. Kaunas: Poligrafija ir<br />

informatika.<br />

7. KOTLER, PH, ARMSTRONG, G., SANDERS J., WONG, V. 2003. Rinkodaros principai. Kaunas: Poligrafija ir<br />

informatika.<br />

8. MAcCARTHY, E. Jerome; PERREAULT, D. Jr. William. 1991. Essentials of marketing. Fifth edition. USA: Von Hoffmann<br />

Press, Inc.<br />

9. PAJUODIS A. 2002.Prekybos marketingas.Vilnius: Eugrimas.<br />

10. PRANULIS, V., PAJUODIS, A., URBONAVIČIUS, S., VIRVILAITĖ, R. 2000. Marketingas. – Vilnius: The Baltic Press.<br />

11. STANKEVIČIENĖ, J, URBANSKIENĖ R. 2005. Organizacijos marketingo sprendimai. Mokomoji knyga. Kaunas:<br />

Technologija.<br />

12. VENGRAUSKAS, V.; MACKEVIČIUS, V. 2000. Prekyba ţemės ūkio ir maisto produktais. Vilnius: Vilniaus universitetas.<br />

13. VIRVILAITĖ, R.; VALAINYTĖ, I.1997. Strateginis marketingo valdymas. Kaunas: Technologija<br />

14. ŢVIRBLIS, A. 2000. Modernusis marketingas: principai ir metodai. Vilnius: Ţuma.<br />

Summary<br />

Service Development of the JSC "Agrojavai“<br />

The aim of this article is to make the evaluation of offering the favours of JSC „Agrojavai― and to set the opportunities<br />

of company's services improvement. The main activity of JSC „Agrojavai― is grain‗s and oilseed rape‗s procurement, protection<br />

and storame. This is a service company, which intermediate between grain‘s buyers and farmers.<br />

In order to ascertain the opinion and view of customers about the company‘s activity and offering services, the<br />

company's JSC „Agrojavai― analysis of customers have been performed. This kind of analysis revealed the ways which scope of<br />

activity must be improved. The main problems faced by customers are: the system of payment, expedition of service and low<br />

prices. This analysis will help the company to improve service, to retain existing customers and provide the opportunity to attract

301<br />

new potential clients as well. Thus, some directions of improvement of company's service there are recommended: development<br />

of the system of payment, expedition of service (by making the schedules or product delivery) and more accurate pricing, in order<br />

to maintain the optimal relation of product quality and price.<br />

Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Audrius Gargasas (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

302<br />

JAUNIMO INTEGRACIJOS Į DARBO RINKĄ PROBLEMOS IR<br />

GALIMYBĖS<br />

Milda Kupčinskaitė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Lietuvoje jaunimo nedarbo lygis vienas didţiausių ES. Sparčiai didėjant nedarbo lygiui, itin opios tampa<br />

jaunimo integracijos į darbo rinką problemos. Tai rodo vis dar maţas jaunimo uţimtumo rodiklis. Siūlomas darbas<br />

jaunimui nepatrauklus dėl per nelyg maţo darbo uţmokesčio, prastų darbo sąlygų, patirties bei aukštos kvalifikacijos<br />

reikalavimų.<br />

Dideliam jaunimo nedarbui įtakoja bendra ekonominė situacija šalyje, tačiau didelis dėmesys turi būti<br />

atkreiptas ne tik ekonominę šalies situaciją, bet ir į ţinių, motyvacijos bei patirties stoką, dėl ko jauni ţmonės<br />

nesiryţta ieškoti darbo ar patys kurti savo verslą. Jaunuoliai jaučiasi neturintys pakankamos kvalifikacijos,<br />

reikalaujamos patirties bei gebėjimų, tinkamų integracijai į darbo rinką.<br />

Straipsnio tikslas – nustatyti jaunimo integracijos į darbo rinką problemas ir galimybes.<br />

Iškeltam tikslui pasiekti sprendţiami šie uţdaviniai:<br />

- išanalizuoti jaunimo integracijos į darbo rinką problemas;<br />

- įvertinus tam tikrų veiksnių įtaką nedarbui, pateikti jaunimo integracijos į darbo rinką galimybes.<br />

Tyrimo objektas – jaunimo integracija į darbo rinką.<br />

Darbe taikyti <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizės ir sintezės, loginio mąstymo, indukcijos, palyginimo metodai.<br />

Rezultatai<br />

Jaunimo integraciją į darbo rinką plačiai nagrinėjo: Blanchflower ir Freeman, 1996; Moser, 1986;<br />

Pissarides, 1986; O‘Higgins, 1995; Albrecht, Holmlund ir Lang, 1989; Holm, Groes ir Honore Olsen, 2001.<br />

Lietuvoje taip pat nemaţai autorių apie tai rašė: R. Kučinskienė, 2001; V. Kučinskas, 2001; B. Gruţevskis, 2003; L.<br />

Okunevičiūtė – Neverauskienė, 2003; R. Matiušaitytė, 2005; Perkumas, 2006; A. Šerikova, 2008; R. Toleikienė,<br />

2008. Nepaisant to, šiai problemai skiriama nepakankamai dėmesio. Ši problema pastaruoju metu mūsų šalyje ypač<br />

aktuali - realūs jaunimo nedarbo mastai kasmet vis sparčiai auga ir viršija bendro nedarbo mastą. Ypač aktualios<br />

jaunimui siūlomos darbo patrauklumo problemos (gana maţas darbo uţmokestis, prastos darbo sąlygos, siūlomas<br />

nelegalus darbas ir pan.) (Okunevičiūtė - Neverauskienė, 2008).<br />

Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindu įstatymas (2003) jaunimą apibūdina kaip asmenį nuo 14<br />

iki 29 metų. Straipsnyje autorė jaunimu vadina 16-24 metų grupę. Ši grupė pasirinkta todėl, kad šiame laikotarpyje<br />

yra pereinama į darbo rinką. Anot, B. Gruţevskio (2003), Lietuvoje darbo rinkos politikos poţiūriu jaunimui<br />

priskiriami 16- 24 metų amţiaus asmenys.<br />

Jaunimo integraciją į darbo rinką veikia daugybė veiksnių - paslaugų ir gamybos sferos plėtojimas,<br />

išsilavinimas, motyvacija dirbti, sveikata, šeimos narių pragyvenimo šaltiniai, gyvenimo lygis ir kt.<br />

Analizuojant jaunimo integracijos į darbo rinką tendencijas Lietuvoje, svarbu paţymėti, jog aukštesnį negu<br />

kitų demografinių socialinių bedarbių grupių jaunimo nedarbo lygį, šalia ekonominių socialinių veiksnių ir<br />

sumaţėjusios darbo paklausos, sąlygoja jų bendrojo išsilavinimo ir profesinio pasirengimo lygis (Gruţevskis;<br />

Okunevičiūtė – Neverauskienė, 2003).<br />

Pasak Berthelot (1995), yra pastebima, jog jaunuoliai, tarp jų ir studentai, ieškantys darbo pirmą kartą, turi<br />

gerokai daugiau problemų uţ tuos, kurie prarado darbą.<br />

Pasak B. Gruţevskio (2003), jaunimo uţimtumo didinimo sistemą turėtų sudaryti:<br />

bendrojo lavinimo tobulinimas;<br />

profesinio orientavimo ir konsultavimo tobulinimas;<br />

pirminio ir tęstinio profesinio mokymo tobulinimas;

Bendrojo<br />

lavinimo<br />

mokykla<br />

303<br />

jaunimo verslumo plėtra;<br />

aktyvių darbo rinkos priemonių tobulinimas;<br />

jaunimo įdarbinimo mechanizmo tobulinimas (ţr. 1 pav.).<br />

Profesinio orientavimo<br />

ir konsultavimo<br />

sistema<br />

Profesinis rengimas<br />

specialybės įsigijimas;<br />

tęstinis mokymas<br />

Jaunimo<br />

verslumo plėtra<br />

Aktyvių darbo<br />

rinkos politikos<br />

priemonių<br />

tobulinimas<br />

1 pav. Jaunimo integracijos į darbo rinką schema (Gruţevskis, Okunevičiūtė – Neverauskienė, 2003)<br />

Siekiant, kad jaunimo integracijos į darbo rinką galimybės būtų efektyvios, būtina visas šias sistemas<br />

suvienyti ir skatinti tarpusavyje bendradarbiauti.<br />

2010 metais uţimtumo siekiančio jaunimo skaičius išaugo (ţr. 2 pav.), 2010 metais uţimtumo siekiančio<br />

jaunimo skaičius išaugo (ţr. 2 pav.) Jaunimo (15–24 metų amţiaus asmenų) nedarbo lygis 2010 m., palyginti su 2009<br />

m., padidėjo 5,9 procentinio punkto ir buvo 35,1 procento. 2010 m. jaunimo nedarbo lygis buvo dvigubai aukštesnis<br />

nei bendras nedarbo lygis šalyje.<br />

Tūkst. Procentai.<br />

2 pav. Nedarbo lygis Lietuvoje 2006 – 2010 m., procentais (Lietuvos statistikos departamentas, <strong>2011</strong>)<br />

Jaunimo<br />

įdarbinimas<br />

Veiksnius, turinčius įtakos jaunimo integracijos į darbo rinką procesams, galima sugrupuoti į egzogeninius<br />

– išorinius (ekonominius, socialinius, demografinius, geografinius, politinius) veiksnius ir endogeninius – vidinius<br />

(psichologinius, dalinai demografinius, kokybinės gyventojų charakteristikų) veiksnius (Adamonienė, Čiutienė,<br />

2010). Uţsienio šalių mokslininkai, tyrinėjantys nedarbą, kaip svarbiausią aptariamo reiškinio prieţastį daţniau

304<br />

nurodo struktūrinius pokyčius darbo rinkoje ir daug rečiau asmenines ţmogaus savybes (Randy, 1994). Galima<br />

išskirti tokius konkrečius jaunimo integracijos į darbo rinką problemų veiksnius (3 pav.).<br />

Rankų darbą keičia modernios technologijos;<br />

Uţimtumo sumaţėjimas;<br />

Struktūriniai darbo rinkos pokyčiai ;<br />

Maţi darbo uţmokesčiai;<br />

Sąlyginai aukštos socialinės garantijos<br />

bedarbiams;<br />

Didelės mobilumo sąnaudos;<br />

Nepakankamai efektyvios darbo rinkos politikos<br />

priemonės;<br />

Negatyvus darbdavių poţiūris į ilgalaikį bedarbį;<br />

Ekonomikos sulėtėjimas;<br />

Aukšta mokesčių našta;<br />

Galimybių jaunimui stoka;<br />

Migracija.<br />

Veiksniai<br />

Egzogeniniai Endogeniai<br />

3 pav. Jaunimo integracijos į darbo rinką problemų veiksniai (sudaryta autorės)<br />

Išsilavinimo ir kvalifikacijos nebuvimas;<br />

Nepaklausi profesija;<br />

Nepakankama darbo patirtis;<br />

Uţsienio kalbų nemokėjimas;<br />

Psichologinis nusiteikimas;<br />

Ţalingi įpročiai;<br />

Šeimyninių pareigų nesuderinimas su darbine<br />

veikla;<br />

Nepakankamas mobilumas;<br />

Informacijos trūkumas apie padėtį darbo<br />

rinkoje.<br />

Jaunimo integracijos į darbo rinkos procesą sąlygoja visų šių veiksnių sąveika. Jaunimo, kaip ir visų kitų<br />

asmenų, padėtį darbo rinkoje labiausiai veikia bendroji ekonominė situacija, o konkrečiau – bendroji paklausa.<br />

Jaunimo nedarbas - tai nepakankamai efektyvios švietimo, profesinio rengimo, socialinės apsaugos, darbo rinkos ir<br />

ekonominės politikos rezultatas. Siekiant jį maţinti būtina formuoti lanksčią jaunimo nedarbo prevencijos sistemą,<br />

apimančią visas darbo jėgos formavimo ir jos įtraukimo į darbinę veiklą grandis.<br />

Sprendţiant jaunimo nedarbo problemas, svarbiausia yra uţtikrinti sisteminį ir kompleksinį jų sprendimo<br />

būdus, tobulinti darbo potencialo formavimo ir įdarbinimo priemones (Adamonienė, Čiutienė, 2010). Pats jaunimas<br />

egzogeninių veiksnių įtakoti negali, taigi, lieka apsistoti ties endogeniniais. Sprendţiant tų veiksnių įtaką ir juos<br />

keičiant susidaro kitokios, palankesnės aplinkybės įsidarbinti.<br />

Daugelis svarbių įvykių, turinčių įtakos tolimesniam gyvenimui, nutinka jaunystėje - nuo savęs paţinimo,<br />

profesijų pasaulio paţinimo iki profesijos pasirinkimo, profesinės kvalifikacijos įgijimo ir darbo paieškos.<br />

Neatskiriama ţmogaus gyvenimo dalimi tampa profesinės karjeros pasirinkimo procesas, kurio pagrindinis tikslas –<br />

padėti ţmogui nepriklausomai nuo jo amţiaus, lyties ar socialinės padėties pasirinkti kelią, kuriuo jis ţengs ateityje.<br />

Jų problemas spręsti pradedama nuo asmeninių savybių (gebėjimai, interesai, vertybės), socialinių (bendravimo,<br />

bendradarbiavimo, uţimtumo gebėjimų ir įgūdţių), mokymosi gebėjimų ir profesinės kompetencijos nustatymo ir<br />

baigiama asmeninės karjeros planu, kuriame numatomos integracijos į darbo rinką galimybės ir būdai.<br />

Analizuojant jaunimo integracijos į darbo rinką galimybes Lietuvoje svarbu paţymėti, jog aukštesnį<br />

jaunimo nedarbo lygį, sąlygoja jų bendrojo išsilavinimo ir profesinio pasirengimo lygis. Nemaţa dalis (apie 60 proc.)<br />

2010 m. teritorinėse darbo birţose registruotų jaunų bedarbių, neturi jokios profesinės kvalifikacijos. Į Vilkaviškio<br />

darbo birţą 2010 metais kreipėsi 1102 jaunuoliai (iki 25 metų), 53,53 procentai iš jų – nekvalifikuoti, 42,19 proc. –

305<br />

niekada nedirbę, tad galima pastebėti, kad darbo rinkoje trūksta darbo jėgos, bet jaunuoliams be pagrindinio ar<br />

vidurinio išsilavinimo rasti darbo sudėtinga.<br />

Paţintys nurodomos kaip labiausiai įtakojančios jaunimo įsidarbinimą (27 proc.) (ţr. 4 pav.). Galima daryti<br />

prielaidą, jog Vilkaviškio raj. yra maţas miestelis, tad vyrauja draugiškumas bei pagalba kitiems. Lemiančiais<br />

veiksniais nurodoma įgyta kvalifikacija, darbo patirtis ir įgūdţiai bei asmeninės savybės. Tai galima pagrįsti, tuo, kad<br />

jaunimui nepakanka teorinių bei praktinių įgūdţių. Siekiant spręsti darbo patirties problemą, siūloma tobulinti studijų<br />

programas integruojant daugiau praktinių uţsiėmimų, taip paruošiant universitetų ar kolegijų absolventus darbo<br />

rinkai. 5 proc. respondentų mano, jog jaunimo įsidarbinimą lemią regiono ekonominė situacija, o 9 proc. – darbo<br />

birţa ir jos teikiamos paslaugos. Tai egzogeniniai veiksniai, kurių negali įtakoti jaunimas, norintis integruotis į darbo<br />

rinką.<br />

4 pav. Jaunimo įsidarbinimą įtakojantys faktoriai Vilkaviškio raj., procentais (sudaryta autorės)<br />

proc.<br />

Efektyvus bendrasis lavinimas ne tik padeda spręsti jaunimo nedarbo problemas, bet ir yra ţmogiškųjų<br />

išteklių plėtros pagrindas. Aukštesnis bendrasis išsilavinimas uţtikrina besimokantiems didesnes profesinio<br />

išsilavinimo galimybes, platesnes mokymosi perspektyvas ir sąlygoja bendrųjų (raktinių) kvalifikacijų įgijimą. Nuo<br />

bendrojo ţmogaus išsilavinimo priklauso jo kultūrinė ir visuomeninė vertė, socialinė karjera ir pripaţinimas<br />

(Lauţackas ir Lydeka, 1998).<br />

Didelė dalis jaunimo yra maţai informuota apie padėtį Lietuvos ir savo miesto/rajono darbo rinkoje<br />

(Gruţevskis, Okunevičiūtė – Neverauskienė, 2003). Informacija šiuolaikinėje visuomenėje yra itin svarbi ir brangi,<br />

tad būtina tobulinti profesinį informavimą ir konsultavimą. Vykstant kitimui, ţiniomis grįstą ekonomiką ir<br />

visuomenę karjeros informavimas ir konsultavimas visą gyvenimą – vienas pagrindinių tiek Europos Sąjungos, tiek<br />

Lietuvos ekonominės plėtros, darbo rinkos efektyvumo, uţimtumo, geografinio mobilumo skatinimo strateginių<br />

tikslų (Dzemyda, 2005). Efektyvus profesinis informavimas ir konsultavimas gali ne tik padėti jaunam ţmogui įgyti<br />

paklausią profesiją, bet ir efektyviai integruotis į darbo rinką (Adamonienė, Čiutienė, 2010).<br />

Pirminio ir tęstinio profesinio mokymo tobulinimas. Tik turintys tinkamą profesinį pasiruošimą jaunuoliai<br />

galės konkuruoti darbo rinkoje, ilgesniam laikui uţsitikrindami uţimtumą, sveikas ir saugias darbo sąlygas bei<br />

pakankamas pajamas pragyvenimui.<br />

Didelis dėmesys turi būti skirtas jaunuolių asmeninių savybių, įgūdţių atskleidimui. Kiekvienam jaunuoliui<br />

individualiai, o ne masiniu būdu, renkama profesija. Jaunuoliai turi būti skatinami patys atrasti savo gebėjimus, tik<br />

padedant karjeros konsultantų juos ugdant. Remiantis uţsienio mokslininku patirtimi, jaunimą privalu skatinti<br />

verslumui būdingų savybių ieškojimu, ―išmokimu‖. Būtina jaunimą skatinti norėti būti nepriklausomu, kūrybiškai<br />

aktyviu, organizuotu, imliu, turinčiu ne tik praktinių, bet ir teorinių ţinių. Verslumui būdingos savybės nukreiptos į<br />

svarstantį, mokantį pasinaudoti galimybėmis, aktyvų jauną ţmogų.<br />

Lemiamu veiksniu gerinant jaunimo padėtį darbo rinkoje galima laikyti programas, kuriomis siekiama kuo<br />

anksčiau spręsti jaunuolių įsidarbinimo problemas, paţindinti su darbo rinka ir parengti juos mokymuisi visą

306<br />

gyvenimą, kad jaunimas gebėtų suderinti individualius asmenybės saviraiškos ir tobulėjimo poreikius su darbo<br />

rinkos reikalavimais.<br />

Išvados<br />

1. Jaunimo integracijos į darbo rinką problemas lemia daugybė veiksnių ir prieţasčių, bet svarbiausi –<br />

paţinčių, pakankamos kvalifikacijos, reikalaujamos patirties bei įgūdţių stoka. Vilkaviškio darbo birţoje registruoti<br />

53,53 procentai nekvalifikuotų ir 42,19 proc. – niekada nedirbusių jaunuolių. Taigi jaunimui neturinčiam paţinčių,<br />

pakankamos kvalifikacijos, reikalaujamos patirties bei gebėjimų, sunku integruotis į darbo rinką.<br />

2. Siekiant, kad jaunimo integracijos į darbo rinką galimybės būtų efektyvios, būtina suvienyti ir skatinti<br />

tarpusavyje bendradarbiauti bendrojo lavinimo mokyklas, profesinio orientavimo ir konsultavimo bei profesinio<br />

rengimo sistemas.<br />

3. Sprendţiant jaunimo integracijos į darbo rinką problemas, siūloma efektyviau naudoti tęstinius<br />

mokymosi visą gyvenimą elementus: savęs paţinimą, bendrąjį išsilavinimą, profesinį informavimą ir konsultavimą,<br />

pirminį ir tęstinį profesinį mokymą, verslumą.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. ADAMONIENĖ, R; ČIUTIENĖ, R. 2010. Problems and possibilities of youth integration to labour market. Ekonomika ir<br />

vadyba, nr. 2010. 15, p. 343 – 349.<br />

2. BERTHELOT, Y. 1995. European and General global issues influencing employment and unemployment. Tokyo: United<br />

Nations University Press.<br />

3. Darbo rinkos tendencijos. <strong>2011</strong> [interaktyvus]. Lietuvos darbo birţa, [ţiūrėta <strong>2011</strong> m. vasario 10 d.]. Prieiga per internetą: <<br />

http://www.ldb.lt/TDB/Panevezys/DarboRinka/Puslapiai/Darbo_rinkos_tendencijos.aspx>.<br />

4. DZEMYDA, I. 2005. Europos dimensija karjeros informavime ir konsultavime. Euroguidance patirtis. Karjeros<br />

konsultavimas tarpkultūrinėje Europos erdvėje: tarptautinės <strong>mokslinė</strong>s praktinės konferencijos pranešimų medţiaga.<br />

Klaipėda.<br />

5. GRUŢEVSKIS, B.; OKUNEVIČIŪTĖ-NEVERAUSKIENĖ, L. 2003. Jaunimo integracijos į darbo rinką problemos.<br />

Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos, nr.6, p. 53-61.<br />

6. ILG RANDY, E. 1994. Long-term unemployment in recent recessions. Monthly labour review, nr. 117 (6), p. 12-16.<br />

7. JOVAIŠA, T; ORENIENĖ, R. 2003. Profesinis konsultavimas ţmogiškųjų išteklių plėtros kontekste. Profesinis rengimas:<br />

tyrimai ir realijos, 7, p. 48-61.<br />

8. LAUŢACKAS, R; LYDEKA, Z. 1998. Socioedukologinis profesinio rengimo kaitos Lietuvos įvertinimas. Filosofija ir<br />

sociologija, nr. 2, p. 84 – 90.<br />

9. Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatymas. 2003 m. gruodţio 4 d. Nr. IX-1871. Valstybės ţinios, 2003, nr.<br />

119-5406.<br />

10. Registruoti bedarbiai (Darbo birţos duomenys). <strong>2011</strong> [interaktyvus]. Lietuvos statistikos departamentas, [ţiūrėta <strong>2011</strong> m.<br />

vasario 2 d.]. Prieiga per internetą: <br />

11. OKUNEVIČIŪTĖ – NEVERAUSKIENĖ, L. 2008. Jaunimo padėties šalies darbo rinkoje raidos tendencijos ir ją<br />

įvertinančių rodiklių metodinės skaičiavimo problemos. Ekonomika, nr. 82, p. 147 - 163<br />

Summary<br />

Problems and Possibilities of Youth Integration into the Labour Market<br />

While the unemployment increases rapidly problems of youth integration into labour market becomes relevant. The<br />

common economic situation has an important impact on the unemployment between youth. However big attention should be<br />

paid not only to the economic situation, but also to the lack of knowledge, motivation and experience. That i‘s the reason why<br />

young people hesitate to look for a job or create their own business. The young people feel they do not have decent qualification,<br />

required experience and skills which are necessary for the integration into the labour market. For solvinge problems of youth<br />

integration in to labour market it is suggested to improve, unify and enhance cooperation between systems of general learning,

307<br />

professional information and consultation and primary and continuous career training. In all systems by integrating of business<br />

start-up as indicator it is important to encourage youg people to seek ttheir goals in the in professional field.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Rūta Adamonienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

308<br />

ORGANIZACIJOS PREKĖS ŢENKLO ĮVAIZDŢIO STIPRINIMAS<br />

TAIKANT POJŪČIŲ RINKODAROS PRIEMONES<br />

Dainius Kuršvietis<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Šiais laikais sunku įsivaizduoti prekę, kuri neturėtų savo ţenklo. Prekių ţenklai naudojami tam, kad<br />

pirkėjas, įsigijęs prekę ir likęs patenkintas savo pirkiniu, kitą kartą galėtų lengviau atpaţinti to paties gamintojo<br />

produkciją. Šiuolaikiniame pasaulyje gausu prekių, kurios panašios savo funkcijomis bei paskirtimi, todėl prekės<br />

ţenklas tampa viena svarbiausiu prekių atpaţinimo priemone, o įmonei – konkurenciniu pranašumu.<br />

Straipsnyje analizuojamos galimybės sustiprinti prekės ţenklo įvaizdį ir suteikti įmonei konkurencinį<br />

pranašumą taikant pojūčių rinkodaros priemones.<br />

Tyrimo tikslas – sudaryti – atskleisti pagrindines pojūčių rinkodaros ir jos taikymo technologijų sampratas<br />

bei sudaryti prekės ţenklo įvaizdţio stiprinimo modelį.<br />

Iškeltam tikslui pasiekti sprendţiami uţdaviniai:<br />

1) išanalizuoti pojūčių rinkodaros teorinius aspektus atskleidţiant jos esmę ir svarbą prekės ţenklo<br />

įvaizdţio stiprinimui;<br />

2) nustatyti pojūčių rinkodaros priemonių taikymo prekės ţenklo įvaizdţiui stiprinti galimybes pabrėţiant<br />

jų poveikį vartotojams.<br />

Tyrimo objektas – prekės ţenklo įvaizdis.<br />

Tyrimo metodai – <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizė ir sintezė, grafinis vaizdavimas.<br />

Rezultatai<br />

Anot L. Bivainienės (2006) globalioje rinkoje vis aštrėja organizacijų konkurencija dėl vartotojų, vis<br />

daţniau yra akcentuojami neapčiuopiami ir išskirtiniai prekės ar paslaugos bruoţai, vis daţniau kalbama apie<br />

pozicionavimą, identitetą, prekės ţenklą. Šiuolaikinė rinkodara reikalauja kur kas daugiau nei tik sukurti ir parduoti<br />

produktą, patenkinantį vartotojų poreikius.<br />

Prekės ţenklo svarbą plėtojant verslą pabrėţia savo tyrimuose tiek uţsienio autoriai, kaip antai<br />

L. De Chernatony (2002), A. Aaker (2003), J. N. Kapferer (1992), tiek ir Lietuvos rinkodaros tyrėjai – R. Kuvykaitė<br />

(2001), A. Lisauskienė (1998), D. Gudačiauskas (2003), V. Pranulis, A. Pajuodis, S. Urbonavičius, R. Virvilaitė<br />

(2000).<br />

Pasak autorių, klaidinga manyti, jog verslo sėkmę lemia uţimamos rinkos dydis. Daţniausiai organizacijų<br />

paslaugomis naudojasi tik tam tikros tikslinės auditorijos, ne visuomet pasiţyminčios dydţiu, bet linkusios į<br />

lojalumą, prisirišimą prie konkrečių oraganizacijos produktų. Organizacijos rinkodaros veikla turėtų būti orientuota į<br />

potencialius jos vartotojus. Tiksliai apibrėţusi savo auditoriją organizacija gali pradėti vystyti ir stiprinti prekės<br />

ţenklą, kuris bus organizacijos „vizitinė kortelė―.<br />

Paţymėtina, kad prekės ţenklas turi būti stirprinamas, tačiau šiuo metu dar nėra universalaus modelio kaip<br />

būtų galima teisingai valdyti šį specifinį, nematerialųjį įmonės turtą. Viena iš nestandartinių prekės ţenklo stiprinimo<br />

alternatyvų yra pojūčių rinkodarą, kuri pagrįsta kompleksiniu poveikiu panaudojant penkis ţmogaus pojūčius –<br />

regėjimą, klausą, uoslę, skonį ir lytėjimą. Visos pojūčių galimybės panaudojamos prekės ţenklo atpaţinimui ir<br />

hedonistiniams (malonumo siekimui) vartotojo poreikiams patenkinti.<br />

Šiuolaikiniam vartotojui yra svarbu ne tik funkcinė produkto nauda, bet ir emocinė. O paveikiant visus<br />

penkis ţmogaus pojūčius galima suţadinti pozityvias emocijas, kurių dėka vartotojas atsimins teigiamą potyrį.<br />

Būtent pojūčių rinkodara nagrinėja kaip tiesiogiai daryti įtaką vartotojui sukeliant emocinius išgyvenimus. Daug<br />

ţymių autorių pateikia pojūčių rinkodaros apibrėţimų (1 lent.).

1 lentelė. Pojūčių rinkodaros sampratos<br />

309<br />

Autoriai Apibrėţimai<br />

M. Lindstrom (2005) Pojūčių rinkodara – vartotojo elgsenos įtakos priemonė, veikianti ţmogaus<br />

pojūčius. Emocinis potyris sukeliamas jusliniu, emocijomis pagrįstu,<br />

komunikavimu.<br />

A. Bakanauskas (2006) Pojūčių rinkodara – tai poreikių išaiškinimo ir jiems tenkinti reikalingų<br />

sprendimų priėmimo bei įgyvendinimo procesas, pasitelkiant penkis ţmogaus<br />

pojūčius (rega, klausa, uoslė, skonis, lytėjimas) organizacijos tikslams<br />

pasiekti.<br />

G. Adler (2003) Pojūčių rinkodaros uţduotis - pateikti vartotojams svarbią komunikacinę<br />

informaciją nuo sąmonės iki pasąmonės.<br />

L.V. Pliuščeva (2007) Pojūčių rinkodara yra empirinio marketingo sudedamoji dalis. Pojūčių<br />

rinkodara siūlo kompleksinį poveikį vartotojui per visus pojūčius, kitaip negu<br />

tradicinė rinkodara, kurios poveikio metodai skirti tik klausos ir regėjimo<br />

organams.<br />

R. H. Bartholmé, T. C. Melewar (2009) Pojūčių rinkodara – tai penkių komponentų (simbolizmo (regėjimo), garso,<br />

kvapo, prisilietimo ir skonio), sensorinės galimybės, kurios suteikia<br />

organizacijai sunkiai imituojamą identitetą.<br />

R.M. Wilson (2008) Pojūčių rinkodara – naujas tyrinėjimo įrankis organizacijoms, kurios nori<br />

geriau suprasti jų tikslinę auditoriją ir suprojektuoti geresnį produktą<br />

klientams.<br />

Kaip matyti iš 1 lentelės, pojūčių rinkodara yra suprantama skirtingai, tačiau, visi minėti autoriai pabrėţia<br />

svarbiausia: visų penkių pojūčių svarbą skatinant vartotojų elgseną.<br />

Taigi, pojūčių rinkodarą galima apibūdinti kaip nestandartinę priemonę, pagrįsta kompleksiniu poveikiu<br />

panaudojant penkis ţmogaus pojūčius – regėjimą, klausą, uoslę, skonį ir lytėjimą. Visos pojūčių galimybės<br />

panaudojamos produkto ar prekės atpaţinimui ir hedonistiniams (malonumo siekimui) vartotojo poreikiams<br />

patenkinti.<br />

P. Raghubir (2008) teigia, kad funkcinė produkto vertė neatlieka lemiamo vaidmens perkant. Svarbiausia<br />

yra slaptų vartotojo norų (troškimų) patenkinimas (1 pav. ).<br />

Pirminiai ţmogaus<br />

jutimo poţymiai<br />

(spalva, forma, garsas,<br />

struktūra) (1)<br />

Poveikis ţmogui,<br />

priklausomai nuo jo<br />

tipo (vizualas, audialas,<br />

kinestetikas) (2)<br />

Bendras patirtų<br />

pojūčių įspūdis<br />

(5)<br />

Pojūčių<br />

rinkodara<br />

Stiliaus ir jo parametrų<br />

pasirinkimas<br />

(sudėtingumas,<br />

vaizdingumas,<br />

efektyvumas) (4)<br />

Vartotojo įspūdţio<br />

formavimas (3)<br />

1 pav. Pojūčių rinkodaros pagrindiniai komponentai (Deputatova, 2009; Raghubir, 2008).

310<br />

Pirminis poţymis yra tai į ką ţmogus atkreipia dėmesį pirmiausia. Toliau formuojasi bendras vartotojo<br />

įspūdis (patinka/nepatinka, patogu/nepatogu, linksma/liūdna ir t.t.). Stiliaus ir jo komponentų parinkimas yra<br />

sudėtinė sensorinio poveikio funkcija. Šiame modelyje stilius interpretuojamas kaip išsiskirianti ir nekintanti pojūčių<br />

ekspresijos kokybė (sudėtingimas, vaizdingumas, efektyvumas). Poveikio vartotojui ir organizacijos veiklos<br />

įvertinimo rezultatas yra bendras įspūdis, kurį patiria veiklos dalyviai.<br />

G. Adler (2003) teigia, kad pirkėjai daţnai ima ne tai, ko reikia, o tai kam smegenys duoda komandą. Kitaip<br />

tariant emocionaliai produktas tinkamai suvokiamas, ir ţmogus uţsimanė jį pirkti. Emocinei produkto kokybei<br />

(spalvai, kvapui, medţiagai) yra suteikiama itin didelė reikšmė, nes ji tiesiogiai veikia vartotojo norus.<br />

Šiuolaikiniam vartotojui yra svarbu ne tik funkcinė produkto nauda, bet ir emocinė. O paveikiant visus<br />

penkis ţmogaus pojūčius galima suţadinti pozityvias emocijas, kurių dėka vartotojas atsimins teigiamą potyrį.<br />

Būtent pojūčių rinkodara nagrinėja kaip tiesiogiai daryti įtaką vartotojui sukeliant emocinius išgyvenimus.<br />

Pojūčiai skirstomi į penkias rūšis: lytėjimo, uoslės, skonio, regos, klausos. Pojūčių rūšys ir jų svarba<br />

pateikiami 2 paveiksle.<br />

2 pav. Jutimų svarba stiprinant prekės ţenklo įvaizdį (sudaryta autoriaus pagal Lindstrom, 2008)<br />

Kaip buvo minėta, ţmogaus pojūčiai yra penkių rūšių. Pasak M. Lindstrom (2008) beveik visada dėmesys<br />

sutelkiamas ties dviem – klausa ir rega. Tačiau siekiant paveikti visas penkias ţmogaus jutimines zonas atsiranda<br />

tikimybė, kad sustiprės prekės ţenklo ar produkto ţinomumas, patrauklumas, paliekamas įspūdis, tadtuo pačiu didės<br />

ir komunikacinės ţinutės poveikis. A. Bakanauskas (2006) teigia, kad regėjimu mes suvokiame 80 proc. aplinkos.<br />

Kitiems pojūčiams teikiame pirmenybę tada, kai negalime gerai matyti. Vizualinis suvokimas arba prekės ar<br />

produkto tapimas matomu yra plataus profilio reiškinys, apimantis tokius produkto elementus, kaip spalva, dydis ar<br />

forma. Viena iš ryškiausių vizualinių savybių, kurią mes pastebime yra spalva komunikacinėse priemonėse.<br />

Organizacijos ţinodamos, kad regėjimu ţmonės suvokia 80 proc. aplinkos, pritaiko regos pojūtį ir komunikacinėse<br />

ţinutėse – naudoja ryškias, tam tikrą prasmę turinčias spalvas, kurios patraukia vartotojų dėmesį ir galbūt paskatina<br />

įsigyti prekę, taip pat daţnai naudojami ţinomi veidai, vaizdai ir pan. Tačiau per pastaruosius metus regos pojūtis<br />

buvo labai stimuliuojamas, todėl vis daţniau vartotojai supranta, kad nevisada jie gauna tai, ką mato, todėl atsiranda<br />

būtinybė komunikaciniame pranešime panaudoti kiek įmanoma daugiau pojūčių, susieti juos tarpusavyje, kad būtų<br />

padidintas poveikis vartotojams. Prekės ţenklo vertės sukūrimas per pojūčių rinkodarą pavaizduotas 3 paveiksle.<br />

Pasinaudodama pojūčių rinkodaros teikiamais privalumais organizacija gali sustiprinti savo prekės ţenklą<br />

bei palengvinti komunikaciją su naujais vartotojais. Kaip matyti 3 paveiksle, norint, kad prekės ţenklas taptų<br />

ţinomesnis vartotojui, patariama pasitelkti sensorinius stimulus, tokius kaip, pavydţiui, malonūs kvapai prekės<br />

pardavimo vietoje, išskirtinis dizainas, ryškios spalvos ar neįprasti, atkreipiantys dėmesį garsai, kurie uţmezga<br />

emocionalius ryšius tarp prekės ţenklo ir vartotojo.

Prekės<br />

ţenklo<br />

ţinomumas<br />

Sensoriniai<br />

stimulai<br />

311<br />

3 pav. Prekės ţenklo vertės sukūrimas, stiprinant jo įvaizdį per pojūčių rinkodarą (sudaryta autoriaus pagal<br />

Lindström, 2005; Williamson, 2002; Elliot, Percy 2007; Keller, 2008; Robinette, Brand, Lenz, 2000)<br />

Šie stimulai patraukia vartotojo dėmesį ir jis įsimena prekės ţenklą bei daţniau teikia pirmenybę jį<br />

išbandyti. Svarbu, kad nusipirkus produktą paţymėtą norimu prekės ţenklu vartotojo suvokimas apie prekės ţenklą<br />

atitiktų jo lūkesčius ar net juos viršytų. Tuomet, vartotojas pasitikės prekės ţenklu ir kitą kartą pirkdamas jau ţinos<br />

ko nori. Taigi, atsiranda vartotojo lojalumas prekės ţenklui, kuris uţmezga ilgalaikį ryšį tarp vartotojo ir prekės<br />

ţenklo. 4 pav. pavaizduotas prekės ţenklo įvaizdţio stiprinimo modelis remiantis pojūčių rinkodara.<br />

Reklama<br />

Asmeniškas<br />

pardavimas<br />

Skatinimas<br />

Ryšiai su visuomene<br />

Rega<br />

Klausa<br />

Lytėjimas<br />

Uoslė<br />

Skonis<br />

Emocinis<br />

ryšys<br />

Vartotojo<br />

patirtis<br />

Prekės ţenklo<br />

identitetas<br />

Pirmenybė<br />

Lojalumas<br />

Prekės ţenklo<br />

pozicionavimas<br />

Ryšys<br />

Prekės ţenklo<br />

įvaizdis<br />

Prekės ţenklo<br />

stiprinimo<br />

strategija<br />

4 pav. Konceptualus prekės ţenklo įvaizdţio stiprinimo jutiminiu aspektu modelis (Sudaryta autoriaus pagal<br />

Kim, Koo, Chang 2009; Keller 2003; Virvilaitė 2007)<br />

Kaip matyti iš 4 paveikslo vartotojo patirtis filtruojama per penkis pojūčius: regą, klausą, lytėjimą, kvapą ir<br />

skonį, todėl organizacija pasitelkdama minėtus pojūčius gali pritraukti vartotojus bei praturtinti jų patirtį. Anot J. B.<br />

Kim, Y. Koo ir D. R. Chang (2009) pojūčių rinkodaros elementai – rega, klausa, lytėjimas, uoslė, skonis - stiprina<br />

prekės ţenklo identitetą per rinkodaros rėmimo kompleksą - reklamą, asmenišką pardavimą, skatinimą bei ryšius su<br />

visuomene, kuris, savo ruoţtu, formuoja teigiamą prekės ţenklo įvaizdį per pozicionavimą, atsiţvelgiant į prekės<br />

ţenklo stiprinimo strategiją. Mokslininkai pabrėţė, kad šiuolaikiškas vartotojas yra hedonistinių poţiūrių ir ieško<br />

teigiamų emocijų ir patirties pirkimo metu. Būtent, panaudojus pojūčių rinkodaros elementus prekės ţenklo identitetą<br />

stiprinti (kuris yra kertinis akmuo, formuojant teigiamą prekės ţenklo įvaizdį), vartotojui suteikiamą reikšminga<br />

patirtis. Taip atsiranda gryţtamasis ryšys - prekės ţenklo identitetas gali paveikti vartotojus per penkis pojūčius, taigi<br />

perteikiant prekės ţenklo identitetą vartotojams bei naudojant atitinkamas pozicionavimo strategijas yra<br />

formuojamas teigiamas prekės ţenklo įvaizdis, kuris uţtikrina organizacijai konkurencinį pranašumą. Prekės ţenklo<br />

įvaizdis stiprinamas pasitelkiant pojūčių rinkodaros elementus ir minėtas rinkodaros priemones, kurios nuolat<br />

vartotojams perteikia prekės ţenklo vertę.

312<br />

Išvados<br />

1. Pojūčių rinkodarą galima apibūdinti kaip nestandartinę priemonę, pagrįsta kompleksiniu poveikiu<br />

panaudojant penkis ţmogaus pojūčius – regėjimą, klausą, uoslę, skonį ir lytėjimą. Visos pojūčių galimybės gali būti<br />

panaudojamos produkto ar prekės atpaţinimui ir hedonistiniams vartotojo poreikiams patenkinti.<br />

2. Remiantis atliktais tyrimais galima konstatuoti, kad siekiant suţadinti pozityvias ţmogaus emocijas,<br />

sukurti efektyvų, stiprų komunikacinį poveikį vartotojams turintį prekės ţenklą, būtina ne tik dėmesį atkreipti į<br />

ţmogaus pojūčius, bet juos reikia analizuoti, eksperimentuoti ir bandyti pasinaudoti visais. Paveikiant visas penkias<br />

ţmogaus jutimines zonas atsiranda tikimybė, kad sustiprės prekės ţenklo ar produkto ţinomumas, patrauklumas,<br />

paliekamas įspūdis, tad atsiranda vartotojo lojalumas prekės ţenklui, kuris uţmezga ilgalaikį tarp vartotojo ir prekės<br />

ţenklo ryšį.<br />

3. Sudarytas konceptualus prekės ţenklo įvaizdţio stiprinimo modelis remiantis pojūčių rinkodara<br />

iliustruoja, kad pojūčių rinkodaros elementai stiprina prekės ţenklo įvaizdį per skatinimą, rėmimą, reklamavimą,<br />

viešuosius ryšius, vietą, bei asmeninį vartotojų nusistatymą. Visos šios priemonės priskiriamos prekės ţenklo<br />

identitetui. Prekės ţenklo identitetas gali paveikti vartotojus per penkis pojūčius. Taigi perteikiant prekės ţenklo<br />

identitetą vartotojams bei naudojant atitinkamas pozicionavimo strategijas yra formuojamas teigiamas prekės ţenklo<br />

įvaizdis, kuris uţtikrina konkurencinį pranašumą įmonei.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. AAKER, D. A. 2003. Managing the most important asset: Brand equity. Planning review [interaktyvus], vol. 20(5), p. 56–<br />

58. [ţiūrėta <strong>2011</strong> m. vasario 15 d.] Prieiga per duomenų bazę Emerald .<br />

2. BAKANAUSKAS A. 2004 . Marketingo komunikacija. Kaunas: VDU leidykla.<br />

3. BARTHOLMÉ, R. H., MELEWAR, T. C. 2009. Adding new dimensions to corporate identity management and corporate<br />

communication: exploring the sensory perspective. The Marketing Review [interaktyvus], vol. 9, p. 155-169. . [ţiūrėta <strong>2011</strong><br />

m. sausio 16 d.] Prieiga per duomenų bazę EBSCO Publishing .<br />

4. BIVAINIENĖ, L. (2006). Prekės ţenklas: teorinės sampratos kai kurie aspektai // Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir<br />

perspektyvos. Šiauliai, Nr. 1 (6), p. 42–46.<br />

5. CHERNATONY, DE L. 2002. From brand vision to brand evaluation: strategically building and sustaining brands. Oxford:<br />

Butterworth-Heinemann.<br />

6. ELLIOT, R.; PERCY L. 2007. Strategic Brand Management. New York: Oxford University Press Inc.<br />

7. GUDAČIAUSKAS, D. 2004. Prekės ţenklo kaip nematerialaus turto vertinimas: daktaro disertacija. Vilnius: Technika.<br />

8. KAPFERER, J. N. 1992. Strategie Brand Management: New Approaches to Creating and Evaluating Brand Equity. London:<br />

Kogan Page.<br />

9. KELLER, K. L. 2003. Strategic Brand Management:Building, Measuring and Managing Brand Equity. Prentice Hall, New<br />

Jersey.<br />

10. KIM, J.B.; KOO, Y.; CHANG, D. R. 2009. Integrated Brand Experience Through Sensory Branding and IMC. The Design<br />

Management Institut [interaktyvus], p. 73-81. [ţiūrėta <strong>2011</strong> m. Kovo 6 d.] Prieiga per duomenų bazę EBSCO Publishing<br />

.<br />

11. KUVYKAITĖ, R. 2001. Gaminio marketingas. Kaunas: Technologija.<br />

12. LINDSTROM M. 2008. Prekės ţenklo jausmas. Galingų prekių ţenklų kūrimas naudojant lytėjimą, skonį, kvapą, vaizdą ir<br />

garsą. Vilnius: Vagos.<br />

13. LINDSTROM, M. 2005. Broad Sensory Branding. Journal of Product & Brand Management [interaktyvus], vol 14, p. 84-<br />

87. [ţiūrėta <strong>2011</strong> m. vasario 15 d.] Prieiga per duomenų bazę EBSCO Publishing .<br />

14. LISAUSKIENĖ, A. 1998. Prekės ţenklo raida ir jo reikšmė Lietuvos organizacijų veikloje // Organizacijų vadyba:<br />

sisteminiai tyrimai. Kaunas, Nr. 8, p. 93–102.<br />

15. PRANULIS, V.; PAJUODIS, A.; URBONAVIČIUS, S.; VIRVILAITĖ, R. 2000. Marketingas. Vilnius: The Baltic Press.

313<br />

16. RAGHUBIR, P. 2008. The Sense and Nonsense of Consumer Product Testing: How to Identify Whether Consumers Are<br />

Blindly Loyal? Foundations and Trends in Marketing [interaktyvus], vol. 3, p. 127-176. [ţiūrėta <strong>2011</strong> m. vasario 13 d.]<br />

Prieiga per duomenų bazę EBSCO Publishing .<br />

17. ROBINETTE, S.; BRAND, C.; LENZ, V. 2000. Emotion marketing: The Hallmark way of winning customers for life. New<br />

York: McGraw-Hill.<br />

18. VIRVILAITĖ R. 2007. Marketingo valdymas. Kaunas: Technologija.<br />

19. WILLIAMSON, K. 2002. Research methods for students, academics and professionals Wagga: Quick Print.<br />

20. WILSON, R. M. 2008. Neuromarketing and Consumer Free Will. Journal of Consumer Affairs [interaktyvus], vol. 42, p.<br />

389-410. [ţiūrėta <strong>2011</strong> m. sausio 19 d.] Prieiga per duomenų bazę EBSCO Publishing .<br />

21. АДЛЕР, Г. 2003. Маркетинг будущего: диалог сознаний. Общение с потребителями в ХХI веке. Москва: ФАИР-<br />

ПРЕСС, р. 448.<br />

22. ДЕПУТАТОВА, Е. Ю. 2009. Эмпирический маркетинг в контексте влияния на покупательское поведение. Вестник<br />

РГТЭУ: Менеджмент и маркетинг, № 5, c. 81–88.<br />

23. ПЛЮЩЕВА,Л.В.2007. Шестое чувство в маркетинге.Вестник РГТЭУ:Менеджмент и маркетинг, № 18, с.119–122.<br />

Summary<br />

Organization Brand Image Strengtening Using the Elements of Sensory Marketing<br />

There are discussing the possibilities of brand image strengthening and how the organisation can get competitive advantage<br />

using tool of sensory marketing elementss. The study objective – to create the model of the brand image strengthening using the<br />

tools of sensory marketing. Summarizing the study, conceptual model of of the brand image strengthening illustrating the sensory<br />

marketing elements effects for the stengthening of brand image. Using the elements of sensory marketing there is an opportunity<br />

that brand image get strengthening the same as product awareness, appeal, impression and than appear consumer brand loyalty,<br />

which establishes long-term consumer and brand communication, provides a competitive advantage in business.<br />

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Jadvyga Ramanauskienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

314<br />

LIETUVOS KAIMO PLĖTROS PROGRAMŲ ADMINISTRAVIMO<br />

SISTEMŲ PALYGINAMOJI ANALIZĖ<br />

Mantas Makulavičius<br />

Kauno technologijos universitetas<br />

Įvadas<br />

Remiantis Europos Komisijos duomenimis, kaimo regionai sudaro pusę Europos ploto, juose gyvena apie<br />

20 proc. gyventojų, o iki 2014 m. kaimo vietovėse darbo vietų skaičius gali sumaţėti 5 mln. Diversifikuoti<br />

ekonominę veiklą ir pagerinti gyvenimo kokybę kaimo vietovėse siekiama Europos Sąjungos kaimo plėtros<br />

politika ir sanglaudos politika. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą Kaimo plėtros 2004-2006 m. planas buvo viena iš<br />

pirmųjų paramos programų, tuo tarpu nuo 2007 metų administruojama ir jau įpusėta Lietuvos kaimo plėtros 2007-<br />

2013 m. programa. Būtent paramos administravimo sistemos turi didelės įtakos Lietuvos kaimo plėtrai.<br />

Tyrimo tikslas – palyginti Lietuvos kaimo plėtros 2004-2006 m. plano ir Kaimo plėtros 2007-2013 m.<br />

programos administravimo sistemas.<br />

Uţsibrėţtam tikslui pasiekti, buvo iškelti šie uţdaviniai:<br />

1. Išanalizuoti kaimo plėtros sąvoką <strong>mokslinė</strong>je literatūroje;<br />

2. Palyginti programų administravimo sistemų schemas;<br />

3. Palyginti programų administravimo sistemų „stipriąsias― ir „silpnąsias― puses;<br />

4. Pateikti rekomendacijas kaip pagerinti tolimesnių kaimo plėtros programų administravimo sistemas.<br />

Tyrimo objektas – Lietuvos kaimo plėtros 2004-2006 m. plano ir Kaimo plėtros 2007-2013 m. programos<br />

administravimo sistemos.<br />

Tyrimo metodika – tyrimo metu taikyti loginės analizės ir sintezės, indukcijos ir dedukcijos, grafinio<br />

vaizdavimo metodai, analizuojama <strong>mokslinė</strong> literatūra ir Lietuvos kaimo plėtros 2004-2006 metų plano galutinio<br />

(ex-post) įvertinimo ir Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos tarpinio vertinimo ataskaitos.<br />

Rezultatai<br />

Kaimo plėtros sąvoka<br />

Mokslininkų nuomone plėtra apibrėţiama ir interpretuojama skirtingai. Pasak Grumuldytės (2006), vieni<br />

plėtrą sieja su ekonomine plėtra, kiti pabrėţia socialinį, aplinkosauginį ar etinį aspektą, tačiau dauguma jų pritaria,<br />

kad šį reiškinį vienareikšmiškai apibrėţti yra sunku. Anot Atkočiūnienės ir kt. (2005), kaimo plėtra – tai socialinėsekonominės<br />

sistemos (kaimo ekonomikos, bendruomenių, infrastruktūros) tikslingai orientuoti struktūriniai pokyčiai<br />

kaimo vietovėje; kartu tai yra tęstinis procesas, kurio metu vietovėje veikiančios institucijos ir/arba vietos ţmonės<br />

inicijuoja, stiprina bei stabilizuoja veiklą (paremtą endogeniniu „iš apačios į viršų― veikimu), siekdami efektyviausiu<br />

būdu panaudoti vietos išteklius, kad būtų ne tik pagerintos gyvenimo ir darbo sąlygos, bet jos taptų ţymiai<br />

patrauklesnės. Vietos gyventojų iniciatyvumo skatinimui, taikomos įvairios priemonės, kurios aktyvina kaimo<br />

gyventojų ūkinę veiklą ir nukreipia vystymąsi norima linkme (išorinė-centrinė intervencija paremta „iš viršaus į<br />

apačią― veikimu). Grumuldytė (2006) remiantis Atkočiūniene ir kt., Treiniu, Baleţenčiu bei teisiniais aktais<br />

ankstesnį kaimo plėtros turinį pagal 3 poţiūrius (siaurąją prasme, plačiąja ir ekonomine) papildė vadybiniu,<br />

instituciniu bei sociokultūriniu aspektu (1 pav).<br />

Tuo tarpu remiantis Lietuvos Respublikos Ţemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymu, kaimo plėtra – tai kaimo<br />

vietovių gyventojų gyvenimo ir darbo sąlygų kokybės gerinimas, kaimo vietovių ekonominės ir socialinės struktūros<br />

tobulinimas, bendruomeninių ryšių stiprinimas siekiant uţtikrinti ekonominę ir socialinę sanglaudą, saugoti ir kurti<br />

darbo vietas, skatinti alternatyviąją veiklą kaime, saugoti ir puoselėti etninę kultūrą, kraštovaizdį ir gamtinę aplinką.

315<br />

1 pav. Kaimo plėtros apibrėţtis (Šaltinis: Grumuldytė, 2006)<br />

Kaimo plėtros programų administravimo sistemos<br />

LR Ţemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 7 ir 8 straipsniai teigia, jog parama ţemės ūkiui, maisto ūkiui ir<br />

kaimo plėtrai teikiama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudţeto lėšų, Europos Sąjungos fondų lėšų ir kitų lėšų, o<br />

paramos priemones administruoja ir įgyvendina Ţemės ūkio ministerija, Vyriausybės įgaliotos institucijos ir įstaigos,<br />

savivaldybių institucijos pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą kompetenciją.<br />

Kaimo plėtros plano 2004-2006 m. (toliau – KPP) programa buvo pirmoji ES paramos kaimo plėtrai<br />

programa, Lietuvai tapus ES nare (pradinė patirtis buvo įgyta administruojant SAPARD lėšas). Remiantis Kaimo<br />

plėtros 2004-2006 metų plano galutiniu (ex-post) įvertinimu, bendrasis KPP tikslas buvo didinti ţemės ūkio<br />

konkurencingumą, kurti galimybes įvairinti veiklą bei skatinti aplinkosaugą, o KPP valdymo ir administravimo<br />

struktūrą sudarė trys pagrindinės institucijos: Ţemės ūkio ministerija (toliau – ŢŪM), Nacionalinė mokėjimo<br />

agentūra (toliau – NMA) bei Prieţiūros komitetas (2 pav.).<br />

2 pav. KPP 2004-2006 m. administravimo sistemos schema (Šaltinis: Lietuvos Respublikos Ţemės ūkio<br />

ministerija. Lietuvos 2004 – 2006 m. kaimo plėtros planas).

316<br />

Pasak programos vertintojų, ŢŪM buvo atsakinga uţ KPP valdymo efektyvumą ir teisingumą, atliko<br />

taisyklių kūrėjos vaidmenį, nagrinėjo pareiškėjų skundus, taip pat veikė kaip Prieţiūros komiteto sekretoriatas. NMA<br />

buvo atsakinga uţ kasdieninį programos įgyvendinimą bei ŢŪM informavimą apie įgyvendinimo paţangą. NMA<br />

buvo pavesta uţtikrinti tinkamą lėšų skirstymą ir grieţtą finansinę kontrolę, atitinkančią strateginius prioritetus ir<br />

priemones bei atrankos kriterijus ir procedūras, išdėstytus KPP. Prieţiūros komiteto tikslas buvo vertinti bendrą KPP<br />

įgyvendinimo efektyvumą ir kokybę. Prieţiūros komitetas taip pat buvo atsakingas uţ KPP rezultatų ir įvairioms<br />

priemonėms iškeltų tikslų/uţdavinių įgyvendinimą bei toms priemonėms skirtų finansinių lėšų naudojimą.<br />

Analizuojant kaimo plėtros 2007–2013 metų programą, kuri įsigaliojo po KPP, programoje išskiriamos<br />

keturios prioritetinės investicinės kryptys ir 27 priemonės. Bendrasis Programos tikslas – uţtikrinti ekonomikos<br />

augimą, didinant ţemės ūkio, maisto ir miškų ūkio sektorių konkurencingumą, sukuriant galimybių kaimo<br />

ekonominei veiklai įvairinti ir gyvenimo kokybei kaimo vietovėse gerinti (LR Ţemės ūkio ministerija). Programos<br />

administravimo sistemos schema pateikiama 3 pav.<br />

3 pav. Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos administravimo sistemos schema (Šaltinis: Lietuvos<br />

kaimo plėtros 2007–2013 m. programa).<br />

Remiantis Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos tarpinio įvertinimo ataskaita, Ţemės ūkio<br />

ministerija yra skiriama valdymo ir kompetentinga institucija, atsakinga uţ Programos įgyvendinimą, finansinių<br />

išteklių paskyrimą pagal numatytus kriterijus ir reikalavimus, statistinės informacijos sistemos sukūrimą, paramos<br />

gavėjų ir kitų tikslinių grupių informavimą apie jų įsipareigojimus, vadovavimą Stebėsenos komitetui, Programos<br />

keitimą, metinių ir galutinių Programos vykdymo ataskaitų rengimą, Programos tarpinio ir galutinio vertinimo<br />

organizavimą. NMA yra skiriama atsakinga uţ Europos ţemės ūkio fondo kaimo plėtrai priemonių administravimą,<br />

lėšų mokėjimą, apskaitą ir kontrolę. Programos įgyvendinimo procese taip pat dalyvauja dar dvi institucijos,<br />

atliekančios joms priskirtas funkcijas: sertifikavimo institucija (viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka atrinkti<br />

išorės auditoriai) ir Programos įgyvendinimo Stebėsenos komitetas.<br />

Lyginant skirtumus tarp programos administravimo schemų, pokyčiai yra nedideli: prieţiūros komitetą<br />

pakeitė stebėsenos komitetas, kuris atlieka tas pačias funkcijas, taipogi atsirado išorės auditoriai, kurie atsakingi uţ<br />

sertifikavimą, o ŢŪM, kuri toliau išlieka atsakinga uţ programos valdymą, kaimo plėtros 2007–2013 metų<br />

programos administravimo schemoje išskirtas Programos valdymo komitetas. NMA ir toliau išlieka atsakinga uţ<br />

priemonių administravimą bei mokėjimus, apskaitą ir kontrolę.

317<br />

Kaimo plėtros programų administravimo „stiprybių“ ir „silpnybių“ palyginimas<br />

Remiantis Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano galutiniu (ex-post) įvertinimu, teigiamai vertintinos<br />

administruojančių institucijų pastangos spręsti įgyvendinimo eigoje iškilusias problemas ir taip nuolat tobulinti<br />

administravimo sistemą. Programos administravimo sistemos „stiprybės― ir „silpnosios― vietos pateikiamos 1<br />

lentelėje.<br />

1 lentelė. Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano administravimo sistemos silpnosios ir stipriosios pusės<br />

(Sudaryta autoriaus, remiantis Galutine Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano galutinio (ex-post) įvertinimo<br />

ataskaita)<br />

Administravimo sistemos stiprybės Administravimo sistemos silpnybės<br />

Gana paprasta administravimo struktūra, lyginant su BPD<br />

priemonių administravimu.<br />

Tiksliai ir aiškiai apibrėţtos administravimo taisyklės bei<br />

procedūros.<br />

Supaprastintos administravimo sąlygos: keičiant taisykles ir<br />

procedūras buvo lengvinamos administravimo sąlygos ir<br />

maţinamas reikalavimų skaičius.<br />

Informacinės administravimo sistemos sukūrimas.<br />

Paraiškų pagal paramos uţ plotus priemonių sujungimas į<br />

vieną.<br />

Administravimo decentralizavimas.<br />

Nepakankamai aiškios ir tikslios nuostatos bei dviprasmiška<br />

terminologija.<br />

Nesuderinamumas su susijusiais teisės aktais ir spragos<br />

juose.<br />

Didelis darbo krūvis, nepakankami ţmogiškieji ištekliai bei<br />

darbuotojų kaita.<br />

Didelis techninio pobūdţio klaidų paraiškose bei su<br />

paraiškomis susijusių problemų skaičius.<br />

Ilgesnis nei planuota paraiškų vertinimo ir administravimo<br />

procesas.<br />

Nepakankamas reikalavimų ir prisiimamų įsipareigojimų<br />

suvokimas.<br />

Paramos naudojimo kontrolė. Mokamos konsultavimo įstaigų paslaugos.<br />

Probleminių klausimų sprendimo komisijų sukūrimas.<br />

Lietuvos ţemės ūkio konsultavimo tarnybos atliekamas<br />

konsultacinis darbas.<br />

Nepakankamai operatyvi ir patogi vartotojui Kaimo plėtros<br />

programų administravimo informacinė sistema.<br />

Nepakankamai efektyvus bendradarbiavimas su kitomis į<br />

priemonės įgyvendinimą įtrauktomis institucijomis.<br />

Analizuojant Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos tarpinį vertinimą, išskiriamos šios<br />

Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo sistemos stipriosios ir silpnosios pusės (2 lent.).<br />

2 lentelė. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos sistemos administravimo stipriosios ir silpnosios<br />

pusės (Šaltinis: Galutinė Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos tarpinio vertinimo ataskaita)<br />

Administravimo sistemos stiprybės Administravimo sistemos silpnybės<br />

Administravimo sistemos tęstinumas (pagrindinės Programą<br />

administruojančios institucijos yra tos pačios, kaip ir<br />

ankstesniais programavimo laikotarpiais).<br />

Uţtikrinta plati vertikali ir horizontali partnerystė, įkurtas ir<br />

plėtojamas Lietuvos kaimo tinklas.<br />

Institucionalizuota stebėsenos ir vertinimo sistema.<br />

Intensyvi paramos galimybių, geros praktikos viešinimo<br />

veikla.<br />

Daţnas priemonių administravimo taisyklių keitimas.<br />

Iš administracinės pusės nepasiteisinęs sprendimas įvesti<br />

paraiškų vertinimą etapais (papildomas krūvis NMA,<br />

sudėtingesnės galimybės prognozuoti lėšų įsisavinimo<br />

tempą).<br />

Stebėsenos duomenų surinkimo ir apdorojimo problemos,<br />

nepakankamas prieţiūros duomenų naudojimas Programos<br />

tobulinimo tikslams.<br />

Nepakankamai aiškus stebėsenos ir vertinimo atskyrimas,<br />

neaiškios detaliųjų vertinimų planavimo procedūros.

Aukšta administravimo kokybė: administravimo sistemą kaip<br />

skaidrią ir patrauklią vertina didţioji dauguma pagrindinių<br />

vartotojų (pareiškėjų ir paramos gavėjų).<br />

Veiksmingai integruotos naujos paramos teikimo formos<br />

(finansų inţinerija).<br />

Kai kuriose priemonėse įvestos supaprastintos paramos<br />

teikimo procedūros, maţinančios pareiškėjų administracinius<br />

kaštus.<br />

Nustatytos veiksmingos paramos teikimo sąlygos<br />

(tinkamumo kriterijai), ribojančios savaimiškumo ir<br />

pakeitimo efektų pasireiškimą.<br />

Plėtojamos IT sistemos, efektyvinančios paramos<br />

administravimą.<br />

Didelis dėmesys rizikos valdymui.<br />

318<br />

Riboti ţmogiškieji ištekliai Programos stebėsenos<br />

funkcijoms vykdyti, kurie riboja galimybes tobulinti<br />

Programos stebėsenos sistemą, spręsti rodiklių<br />

interpretavimo ir duomenų kokybės problemas.<br />

Poreikių analize nepagrįstas administracinių gebėjimų<br />

stiprinimas.<br />

Augantis NMA ir ŢŪM darbuotojų, administruojančių<br />

Programą, darbo krūvis (ši problema iš dalies sprendţiama<br />

pasitelkiant išorės ekspertus, pavyzdţiui, paraiškų vertinimui<br />

NMA).<br />

Kaip pagrindinį administravimo sistemų privalumą, galima laikyti tęstinumą (pagrindinės Programą<br />

administruojančios institucijos yra tos pačios, kaip ir ankstesniais programavimo laikotarpiais). Programų vertintojai<br />

išskiria, jog administravimo sistemos „stipriosios― pusės yra jos paprastumas (tiek KPP 2004-2006 m., tiek Kaimo<br />

plėtros 2007-2013 m. programos laikotarpiais). Galima daryti išvadą, jog supaprastinant paramos teikimo<br />

procedūras, tačiau išlaikant kokybę, administravimo sistema taptų patrauklesnė pagrindiniams vartotojams.<br />

Pastebima, kad kaip stiprybė abiejų laikotarpiu metu vertinama Kaimo plėtros 2004-2006 programos metu sukurta ir<br />

dabartiniu paramos laikotarpiu plėtojama IT sistema, kuri didina paramos administravimo efektyvumą. Teigiamai<br />

vertinama ir tai, jog 2004-2006 m. programos laikotarpiu viena iš administracinės sistemos silpnybių (nepakankamai<br />

efektyvus bendradarbiavimas) dabartiniu paramos teikimo laikotarpiu panaikinta ir jau priskiriama prie stipriųjų<br />

pusių (uţtikrinta plati vertikali ir horizontali partnerystė, įkurtas ir plėtojamas Lietuvos kaimo tinklas). Deja, tačiau ir<br />

dabartiniu laikotarpiu išliko ţmogiškųjų išteklių problema. Tikėtina, jog padidinus programą administruojančių<br />

darbuotojų skaičių bei remiantis poreikių analize, stiprinant administracinius gebėjimus, sumaţėtų darbo krūvis,<br />

kartu būtų sprendţiami ir kiti egzistuojantys administravimo sistemos trūkumai.<br />

Išvados<br />

1. Analizuojant Kaimo plėtros apibrėţtį, išskiriama, jog sąvoką galima apibrėţti ekonominiu,<br />

aplinkosauginiu, socialiniu, instituciniu, siauruoju ir vadybiniu aspektais.<br />

2. Lyginant skirtumus tarp programos administravimo sistemų schemų, pokyčiai yra nedideli. Pagrindinės<br />

institucijos kaimo plėtros 2007-2013 m. laikotarpiu išliko tos pačios kaip ir 2004-2006 m.<br />

3. Programų administravimo sistemų „stipriosios― ir „silpnosios― pusės skiriasi. Kaip esminis<br />

administravimo sistemos privalumas išskiriamas jos tęstinumas. Abiejų programų laikotarpiu pastebimas bendras<br />

trūkumas yra ţmogiškųjų išteklių nepakankamumas.<br />

4. Galima teigti, jog padidinus darbuotojų skaičių, supaprastinant paramos teikimo procedūras bei toliau<br />

tobulinant IT sistemas, tolimesnių kaimo plėtros paramos programų administravimo sistemos tobulėtų ir taptų<br />

patrauklesnės pagrindiniams vartotojams.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. ATKOČIŪNIENĖ, V. ir kt. 2004. Kaimo bendruomenių plėtra. Kolektyvinė monografija. Kaunas: Akademija.<br />

2. GRUMULDYTĖ, Ţ. 2006. Turizmo plėtros siekis – darni kaimo plėtra. LŢŪU. Prieiga per internetą:<br />

http://www.lzuu.lt/<strong>jaunasis</strong>_<strong>mokslininkas</strong>/smk_2006/kaimo_pletra/Grumuldyte%20Zana.pdf

319<br />

3. Europos Komisijos regioninės kaimo plėtros politika. Prieiga per internetą:<br />

http://ec.europa.eu/regional_policy/themes/rural/index_lt.htm<br />

4. Lietuvos kaimo plėtros 2004-2006 metų plano galutinio (ex-post) įvertinimo ataskaita. Europos socialiniai, teisiniai ir<br />

ekonominiai projektai, 2008. Prieiga per internetą:<br />

http://www.zum.lt/documents/kaimo_pletros_depart/Galutine%20ataskaita_12%2016.pdf<br />

5. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos tarpinio vertinimo ataskaita. Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai<br />

projektai, 2010. Prieiga per internetą: http://www.zum.lt/documents/kaimo_pletros_depart/LKP%202007-<br />

2013%20programos%20tarpinis%20vertinimas_2010%2012%2020.pdf<br />

6. Lietuvos Respublikos ţemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas. Prieiga per internetą:<br />

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=386845&p_query=&p_tr2=<br />

7. LR ŢŪM kaimo plėtra. Prieiga per internetą: http://www.zum.lt/lt/zemes-ukio-ministerija/kaimo-pletra/<br />

Summary<br />

Administrative Systems of Lithuania Rural Development Programs Comparative Analysis<br />

According to predictions made by the European Commission, predominantly rural areas make up half of Europe and represent<br />

around 20% of the population, 5 million rural jobs will disappear by 2014. Diversification of economic activity and improvement<br />

in the quality of life in rural areas is a mission shared by the European Union‘s rural development policy and its Cohesion Policy.<br />

After Lithuania‗s integration to EU, one of the first rural development supporting programs was conducted during 2004-2006.<br />

Meanwhile, rural development program for 2007-2013 period has already met its halfway. This is why the conducted research<br />

compares administrative systems of the programs, which highly affects program results and effectiveness, and analyzes the<br />

differences between administrative system schemes, ―strong‖ and ―weak‖ sides.<br />

Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Kęstutis Duoba (Kauno technologijos universitetas)

320<br />

SAVANORIŲ–KONSULTANTŲ MOTYVAVIMO TOBULINIMAS<br />

Matas Markevičius<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Savanoriška veikla - tai galimybė kiekvienam, nepriklausomai nuo lyties, rasės, tautybės, religijos, politinių<br />

įsitikinimų, amţiaus ar sveikatos, panaudoti savo gebėjimus ir patirtį, įgauti naujų ţinių, susirasti draugų, įsitraukti į<br />

darbą ir keisti socialinį šalies gyvenimą. Savanoriai atlieka tuos darbus, kurie yra reikalingiausi tuo metu visuomenei.<br />

Daţniausiai tai veikla įvairiose socialinėse, gamtosaugos, neformalaus ugdymo organizacijose. Kertiniai<br />

savanorystės akmenys yra laisva valia atliekamas ir piniginiu ekvivalentu neatlyginamas darbas.<br />

Ţmonės, išgirdę apie NVO veiklą, klausia, kodėl jie turėtų dalyvauti joje? Galima teigti, kad daugelis<br />

pasirinkusių savanorystę, daţniausiai nerealizuoja savęs darbe ar moksle, todėl ieško kaţko, kas suteiktų naujų<br />

impulsų ir prasmės jų gyvenimams. Kiti pasirenka savanorišką veiklą, nes supranta, kad tik taip galima prisidėti prie<br />

bendruomenės problemų sprendimo, suteikti pagalbą labiausiai paţeidţiamoms visuomenės grupėms.<br />

Ţmonės daţnai skundţiasi esama situacija, aplinkui mato daug neteisybės ir ja yra nepatenkinti. Tokiems<br />

ţmonėms reikia savanoriškos veiklos, kuri įtrauktų juos į visuomeninį gyvenimą,: jie taptų aktyvūs, padėtų kitiems ir<br />

prisidėtų prie visuomenės problemų sprendimo, o ne vien piktintųsi.<br />

Tyrimo tikslas – nustatyti savanorių-konsultantų poreikius, įtakojančius savanoriško darbo pasirikimą.<br />

Tyrimo uţdaviniai:<br />

išnagrinėti savanorišką darbą charakterizuojančias sociologijos teorijas;<br />

išnagrinėti savanorių-konsultantų poreikių rūšis.<br />

Tyrimo objektas – savanorių – konsultantų poreikiai.<br />

Tyrimo metodai: <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizės, lyginamosios, dokumentų analizės ir sintezės metodai.<br />

Rezultatai<br />

Analizuojant savanorystės koncepciją, reikalinga tiksliai apibrėţti, ką vadiname savanoriu, ir kaip<br />

suprantama savanoriška veikla. Literatūros šaltiniuose (Jordan, Ochman, 1998), savanoriška veikla traktuojama kaip<br />

galimybės kiekvienam, nepriklausomai nuo lyties, rasės, religijos, tautybės, politinių įsitikinimų, amţiaus ar<br />

sveikatos, panaudoti savo gebėjimus ir patirtį, įgauti naujų įgūdţių, susirasti naujų draugų, įsitraukti į darbą ir<br />

pakeisti socialinį gyvenimą.<br />

Yra nuomonių (Jordan, Ochman 2001, McCurley, Lynch, 2001, Brabazon, Matisoff, 2001, Jonutytė 2007 ),<br />

kad savanoriu gali būti bet kuris suaugęs, protingas, atsakingas ţmogus, priklausomai nuo gebėjimų, psichinės<br />

sveikatos, turimo laiko, kompetencijos lygio. Nereikėtų pamiršti ir tokių savanoriams būdingų savybių, kaip:<br />

atvirumas, nuoširdumas, pasišventimas, jautrumas, gebėjimas laisva valia dirbti kitiems, profesionalumas,<br />

tolerancija, stipri motyvacija. Labai svarbu, kad savanorių darbas nebūtų interpretuojamas kaip bevertė ar nemokama<br />

labdara.<br />

Ţmonės savo laiką ir įgūdţius siūlo vedini pačių įvairiausių prieţasčių. Daţniausiai jie darbuojasi norėdami<br />

save realizuoti ir patenkinti savo individualius poreikius. Savanorių darbo organizavimas ir efektyvus jų geros valios<br />

ir gebėjimų panaudojimas reikalauja jų motyvacijos supratimo bei patenkinimo. Tačiau svarbu atsiminti, kad ne visi<br />

savanoriai gali dirbti visus darbus. Egzistuoja daug darbų, kuriems atlikti reikia turėti tam tikrų profesinių ţinių.<br />

Todėl potencialus savanoris turi puikią progą įgyti naujų ţinių bei profesinės patirties (Jordan, Ochman, 1998).<br />

Mokslinėje literatūroje teorijos, nagrinėjančios savanorystės fenomeną, apima tam tikrus aspektus: vienos<br />

pabrėţia savanoriškos veiklos naudą asmeniui, siekiant asmeninio tobulėjimo, ţmogiškųjų išteklių svarbą ir naudą<br />

teikiant pagalbą bendruomenei, o kitos daugiau dėmesio skiria ekonominei naudai, kurią duoda piliečių įsitraukimas<br />

į savanorišką veiklą. Šis klausimas sprendţiamas kompleksiškai integruojant įvairius aspektus: tiek socialinės<br />

paramos bendruomenės nariams, tiek ir savanorių savipagalbą, pagalbos ir savipagalbos principų įgyvendinimą

321<br />

savanoriškoje veikloje (Jh. Wilson, 2000). Individo charahteristiką, individų tarpusavio sąveiką, bendruomenę (D.<br />

Smith, 1997). Pagrindines sociologijos teorijas, įtakojančias savanorystės raidą pateikiamos 1 lentelėje.<br />

Savanoriškos veiklos motyvus, arba, kitaip tariant, altruizmo klausimus, analizuoja socialinių mainų teorija.<br />

Savanoriška veikla (ţmonių pagalbos kitiems teikimas) gali turėti skirtingus poreikius. Vieni teikia pagalbą, kad<br />

uţsitarnautų socialinį atlyginimą, tačiau daliai ţmonių būdingas realus altruistiškas elgesys, kuris skatina rūpintis<br />

kitų ţmonių gerove.<br />

1 lentelė. Savanorišką darbą analizuojančios sociologijos teorijos (sudaryta autoriaus pagal I. Jonutytę, 2007)<br />

Teorija, autorius,<br />

metai<br />

Socialinių mainų<br />

teorija<br />

W. J.Lederer, D.D.<br />

Jackson, 1969<br />

K. J. Swick, 1987<br />

Socialinių normų<br />

teorija<br />

S. Chambre, 1995<br />

R. Freeman, 1997<br />

D. G. Myers, 1998<br />

Evoliucijos teorija<br />

Dramaturginė<br />

teorija<br />

E. Goffmanas, 1959<br />

Teorijos charakteristika<br />

Altruistinis elgesys, kitų ţmonių atţvilgiu traktuojamas kaip siekimas asmeninės naudos ir asmeninio<br />

pranašumo. Ţmogaus sąveika traktuojama kaip tam tikra „socialinė ekonomika―, nes ţmonės, keičiasi ne<br />

tik daiktais, pinigais, bet mainosi ir „socialinėmis― prekėmis. Ţmogus, teikdamas pagalbą kitiems gauna<br />

tam tikrą socialinį atlygį: pritarimą, prestiţą, pagarbą, savigarbą, socialinį priimtinumą. Ţmogus gali<br />

padėti kitam ţmogui dėl šių prieţasčių: savigarbos, tikisi sulaukti panašios pagalbos ateityje, sumaţinti<br />

jaučiamą kaltę ar blogą savijautą. Ţmogaus elgesys kito ţmogaus atţvilgiu gali būti nesavanaudiškas<br />

Tarpusavio sąveika įpareigoja teikti pagalbą tiems ţmonėms, kurie yra kam nors pagelbėję praeityje.<br />

Socialinės atsakomybės norma ţmones įpareigoja teikti pagalbą ne tik tiems, kurie mums pagelbėję, bet ir<br />

tiems, kurie mums negali atsakyti tuo pačiu<br />

Tėvų rūpinimasis savo vaikais, artimųjų giminystės ryšiai. Padėdami kitiems ţmonės tikisi, kad ateityje<br />

jiems taip pat bus suteikta pagalba, kai to reikės<br />

Analizuojant savimonę atsiremiama į jos turėtoją, į asmenį, kuris turės naudos ar neteks daugiausia dėl<br />

jos, ji yra asmeniui ir jo kūnui tik dingstis, kuria remiantis vyksta bendradarbiaujantis procesas. Kuomet<br />

individai sąveikauja tarpusavyje, jie nori pateikti tam tikrą savo paties prasmę ir nori, kad ji būtų priimta<br />

kitų dalyvių<br />

Kita teorija, aiškinanti altruizmą, - tai socialinių normų teorija. Ši teorija teigia, jog tarpusavio sąveika mus<br />

įpareigoja teikti pagalbą tiems ţmonėms, kurie yra mums pagelbėję praeityje. Šiai teorijai atstovaujantys<br />

mokslininkai paţymi, jog tarpusavio sąveika ne tik įpareigoja teikti pagalbą mūsų geradariams, bet ir pirmiausia<br />

skatina jiems nekenkti. Socialinės atsakomybės norma ţmones įpareigoja teikti pagalbą ne tik tiems, kurie yra mums<br />

pagelbėję, bet ir tiems, kurie mums negali atsakyti tuo pačiu.<br />

Nors pastaruoju metu vis daugiau mokslininkų susidomi savanorystės fenomenu, tačiau trūksta tyrimų,<br />

kuriuose būtų nagrinėjami savanoriškos veiklos ypatumai, priklausomai nuo savanorio veiklos konteksto. Labai<br />

svarbūs savanoriškos veiklos veiksniai yra savanorio amţius, lytis, rasė, kurie daro skirtingą įtaką organizacijai,<br />

bendruomenei, pačiam savanoriui ir jo sprendimams (D. Smith, 1997).<br />

Savanorišką darbą galima atlikti įvairiose veiklos srityse, pvz.: ligoninėse, nevyriausybinėse organizacijose,<br />

prevencinėse programose, vaikų namuose ar kt.<br />

Mokslinėje literatūroje (Brabazon, D. Matisoff, G. Raţaitis 1999) išskiriami šie savanoriškos veiklos būdai:<br />

savanoriai dirba organizacijoje, kuri padeda kitiems. Šalyje daugybė įvairių organizacijų, aktyviai<br />

padedančių ţmonėms. Galima skirti dalį laiko – kiekvieną dieną, keletą kartų per savaitę, kartą per mėnesį;<br />

profesionalūs savanoriai - gali teikti profesionalią pagalbą ir konsultacijas organizacijai. Teisininkai,<br />

gydytojai, buhalteriai, menininkai, dizaineriai gali pritaikyti savo patirtį savanoriškai padėdami ţmonėms. Keletas<br />

valandų tokių konsultacijų atneštų didelę naudą organizacijai, besidarbuojančiai bendruomenės labui;

322<br />

savanoriai gali padėti organizuoti įvairius renginius, dalyvauti planuojant renginį, jį organizuojant ar<br />

palaikant tvarką renginio metu. Savanoriškas darbas gali būti puikus būdas nemokamai dalyvauti renginyje, susitikti<br />

su naujais ţmonėmis;<br />

savanorių darbas bendruomenėje reikšmingas padedant ţmonėms, sudarantiems bendruomenę. Išvalytas<br />

kiemas, sutvarkyta ţaidimų aikštelė, pagalba pagyvenusiems, negalią turintiems ţmonėms – tai tik maţa dalis darbų,<br />

kuriuos gali atlikti savanoriai, dirbantys bendruomenėje.<br />

Savanoriškos veiklos sričių įvairovę paţymi ir V. Ilgius (1999). Jis skiria šias savanorių socialinės veiklos<br />

sritis: organizaciniai darbai (budėjimas organizacijoje, skambučiai, laiškai); socialinis darbas su vaikais; savanorių<br />

rengimas; socialinis darbas su paaugliais, jaunimu; anoniminis psichologinis konsultavimas telefonu; socialinis<br />

darbas su pagyvenusiais ţmonėmis ir kt.<br />

Ţinomos ir plačiai organizacijų veikloje taikomos darbuotojų motyvavimo priemonės buvo „atrandamos―<br />

atliekant mokslinius tyrimus, o darbo motyvacijos esmė ir svarba atskleisti įvairiuose moksliniuose darbuose.<br />

Darbuotojų motyvavimas – ne tik atskirai paimtas reiškinys (psichologiniu poţiūriu). Ypač svarbi taikomoji<br />

jo pusė t. y. įtaka darbo rezultatams, todėl vienas iš pagrindinių savanorių programos koordinatoriaus ar vadovo<br />

gebėjimų turėtų būti gebėjimas suprasti skirtingų savanorių darbo motyvaciją. Būtina suprasti, kodėl ţmonės daro tai,<br />

ką daro – tik tada bus galima padėti jiems įgyvendinti ir realizuoti numatytus tikslus.<br />

Skatinant savanorius pradėti arba tęsti savanorišką veiklą, labai svarbu ţinoti jų poreikius. E. G. Clary ir M.<br />

Snyderis (1991) išskyrė keturias poreikių grupes pagal atliekamas funkcijas (2 lentelė).<br />

2 lentelė. Savanorių poreikių funkcijos (sudaryta autoriaus pagal E. G. Clary, M. Snyder, I. Jonutytę, 2007)<br />

Funkcija Funkcijos charakteristika<br />

Vertybių išraiškos<br />

funkcija<br />

Socialinio<br />

prisitaikymo<br />

funkcija<br />

Ego gynybos<br />

funkcija<br />

Ji įpareigoja savanorį rūpintis kitais, nes savanoriams svarbu kito ţmogaus gerovė. Šie ţmonės savanoriškoje<br />

veikloje išreiškia vertybes, kurios nukreiptos į pagalbą kitam ir troškimą tarnauti bendruomenei. Savanorystė<br />

atlieka vertybių išraiškos individui funkciją<br />

Savanorystė išreiškia socialinio prisitaikymo funkciją, kuri nulemta draugų, šeimos ir kitų artimųjų ţmonių<br />

dalyvavimo savanoriškoje veikloje. Tai būdas prisitaikyti prie jiems svarbių ţmonių, kai kada tai yra atsakas<br />

į socialinį spaudimą. Kai kurie savanorystės pagalba išplečia socialinį ratą, uţmegzdami naujus socialinius<br />

kontaktus kitomis sąlygomis<br />

Kai kurie savanoriai, padėdami kitiems, tikisi tokiu būdu išspręsti savo problemas: vidinių konfliktų,<br />

abejojimo savo verte ir kompetencija. Egzistuoja hipotezė, kad tie ţmonės, kurie tiki teisingu pasauliu, mano,<br />

jog prireikus pagalbos jiems bus taip pat padėta. Savanorystė kai kuriems ţmonėms yra būdas kelti savivertę,<br />

įgyti socialinį pripaţinimą bei spręsti savo psichologines problemas<br />

Ţinių funkcija Savanorystė kai kuriems ţmonėms padeda patenkinti intelektinius poreikius, pagilinti ţinias, įgyti specifinių<br />

įgūdţių, kurie bus reikalingi, ypač dėl ateities karjeros<br />

Siekiant išanalizuoti ne tik teorines, bet ir praktines savanorių poreikių rūšis, buvo atlikta atsitiktinė<br />

anketinė apklausa, apklausoje dalyvavo 82 respondentai. Respondentų struktūra pagal veiklos kryptis pavaizduota 1<br />

paveiksle.<br />

Tyrimo duomenimis, esminiais savanorių poreikiais buvo įvardinta:<br />

1) kompetenciniai poreikiai – kaupti patirtį, išsiaiškinant asmeninius gebėjimus naujoje veikloje (61<br />

proc.);<br />

2) socialiniai poreikiai - uţimti tam tikrą vietą visuomenėje ir būti ţmonių įvertintiems (26 proc.);<br />

3) idealieji (ideologiniai) poreikiai – paţinti pasaulį, siekti idealaus tikslo (10 proc.);<br />

4) etniniai poreikiai – priklausyti ne tik visai ţmonijai, bet ir tam tikrai tautai, rasei grupei (3 proc.).<br />

61 proc. respondentų prioritetine poreikių grupe pasirinko kompetencinius poreikius, reikėtų ancentuoti, kad<br />

šios grupės respondentų amţius buvo iki 25 metų. 26 proc. išskyrė socialinius poreikius, šios grupės respondentų<br />

amţius buvo nuo 25 – 35 metų. Maţiausiai buvo renkamasi idealieji ir etniniai poreikiai, kuriuos atitinkamai

323<br />

pasirinko 10 ir 3 proc. apklaustųjų. Verta paminėti, kad šias poreikių grupes rinkosi vyresnio amţiaus repondentai,<br />

kurių amţius 56 m. – 65 m. ir virš 66 m.<br />

32%<br />

Respondentų struktūra pagal veiklos kryptis<br />

6% 2%<br />

10%<br />

11%<br />

1 pav. Respondentų struktūra pagal veiklos kryptis<br />

32%<br />

7%<br />

Socialinė gerovė ir sveikata<br />

Labdara<br />

Religija ir kultūra<br />

Rekreacija ir laisvalaikis<br />

Švietimas<br />

Profesinis mokymas ir moksliniai<br />

tyrimai<br />

Kita<br />

Tyrimo metu respondentams buvo pateikti kiekvienos poreikių rūšies pavyzdţiai, kurie galėtų įtakoti<br />

savanorių-konsultantų apsisprendimą dirbti savanorišką darbą (3 lentelė).<br />

3 lentelė. Savanorių-konsultantų poreikių pasirinkimo pavyzdţiai (sudaryta autoriaus)<br />

Kompetencinių poreikių<br />

pavyzdţiai<br />

Saviraiška ir savęs<br />

tobulinimas (44 proc.)<br />

Noras įgyti naujų gebėjimų<br />

(32 proc.);<br />

Noras įgyti savanoriško darbo<br />

patirties (12 proc.)<br />

Socialinių poreikių<br />

pavyzdţiai<br />

Padėti ţmonėms, kuriems<br />

reikia pagalbos (32 proc.)<br />

Draugų ar bendraminčių<br />

suradimas (32 proc.)<br />

Pasitenkinimo jausmas<br />

padedant kitiems (22 proc.)<br />

Pradėti naują veiklą (8 proc.) Laisvalaikio praleidimas (5<br />

Ţinių apie savanorišką darbą<br />

poreikis (4 proc.).<br />

proc.)<br />

Vieninga darbo komanda (5<br />

proc.)<br />

Idealiųjų (ideologinių)<br />

poreikių pavyzdţiai<br />

Noras įvertinti savo<br />

galimybes (35 proc.)<br />

Tikėjimas, kad savanorystė<br />

reikalinga veikla (28 proc.)<br />

Religiniai įsitikinimai (24<br />

proc.)<br />

Siekimas konkretaus tikslo (5<br />

proc.)<br />

Noras tapti nepriklausomu (4<br />

proc.)<br />

Etninių poreikių pavyzdţiai<br />

Pilietinės pareigos jausmas<br />

(32 proc.)<br />

Noras sutikti kitų šalių<br />

ţmonių ( 23 proc.)<br />

Kelionės į kitas uţsienio šalis<br />

(23 proc.)<br />

Noras išmokti naujų kalbų<br />

(22 proc.)<br />

Tyrimo metu vertinant savanorių-konsultantų motyvavimo priemonių pasirikimą, atsakymai pasiskirstė<br />

sekančiai:<br />

1) sociopsichologinės motyvavimo priemonės (60 proc.);<br />

2) ekonominės nepiniginės motyvavimo priemonės (35 proc.);<br />

3) administracinės (teisinės) motyvavimo priemonės (15 proc.).<br />

Apibendrinant tyrimo duomenis, galima pastebėti, kad sociopsichologines motyvavimo priemones rinkosi<br />

respondentai, kurie priklausė 25 - 35 metų amţiaus grupei. Ekonomines nepinigines motyvavimo priemones ir<br />

administracines (teisines) rinkosi 36 – 45 metų amţiaus grupės respondentai.

324<br />

4 lentelė. Savanorių -konsultantų motyvavimo priemonių pasirinkimo pavyzdţiai (sudaryta autoriaus)<br />

Sociopsichologinių motyvavimo<br />

priemonių pavyzdţiai<br />

Tobulėjimo ir saviraiškos galimybės (<br />

50 proc.)<br />

Geras psichologinis mikroklimatas (30<br />

proc.)<br />

Ekonominių nepiniginių motyvavimo<br />

priemonių pavyzdţiai<br />

Nemokami laisvalaikio renginiai (45<br />

proc.)<br />

Nemokami kelialapiai poilsiui (30<br />

proc.);<br />

Administracinių (teisinių) motyvavimo<br />

priemonių pavyzdţiai<br />

Tikslus darbų pasidalijimas ir delegavimas<br />

(60 proc.)<br />

Tikslus veiklos reglamentavimas (teisės,<br />

pareigos, atsakomybė) (15 proc.)<br />

Įdomus darbo turinys (10 proc.) Vertingos dovanos (15 proc.) Drausmės ir tvarkos laikymasis (10 proc.)<br />

Laisvas darbo grafikas (4 proc.) Nemokamas maitinimas (8 proc.) Nurodymai ir jų vykdimas ( 5 proc.)<br />

Karjeros perspektyvos (2 proc.) Nemokamas naudojimasis<br />

organizacijos automobiliu (2 proc.)<br />

Optimalus darbų koordinavimas (5proc.)<br />

Respondentai, kurie priklausė 25 - 35 metų amţiaus grupei pagrindinę motyvavimo priemonę savanoriųkonsultantų<br />

darbe išskyrė tobulėjimo ir saviraiškos galimybę, toliau sekė geras psichologinis mikroklimatas.<br />

Pagrindiniai motyvai tarp 36 – 45 metų amţiaus grupės respondentų buvo nemokami laisvalaikio renginiai,<br />

nemokami kelialapiai poilsiui ir tikslus darbų pasidalijimas ir delegavimas. Galima pastebėti, kad saviraiškos ir<br />

tobulėjimo galimybės aktualu jaunesnio amţiaus ţmonėms. Savanorių-konsultantų motyvaciją dirbti skatina ir<br />

galimybė prisiimti sudėtingesnes uţduotis, galimybė įgyti aukštesnį, svarbesnį statusą.<br />

Išvados<br />

1. Savanorišką darbą charakterizuojančių sociologijos teorijų pagrindiniai dalykai – altruistinis elgesys,<br />

tarpusavio sąveika, giminystės ryšys, pagal tiems ţmonėms, kurie yra kam nors pagelbėję.<br />

2. Pagrindinės savanorių-konsultantų poreikių rūšys : kompetenciniai, socialiniai, idealieji ir etniniai.<br />

Pagrindiniai poreikiai – saviraiška ir savęs tobulinimas, noras įgyti naujų gebėjimų.<br />

3. Savanorių-konsultantų motyvavimo priemonės: tobulėjimo ir saviraiškos galimybės, geras<br />

psichologinis mikroklimatas, nemokami laisvalaikio renginiai.<br />

4. Savanorius motyvuoja ir galimybė tobulėti, įgyti naujų ţinių bei įgūdţių. Pasiruošimas savanoriškam<br />

darbui bei pats darbas suteikia galimybę mokytis, įgyti ţinių bei įgūdţių. Tačiau vien tik tuo nevertėtų apsiriboti.<br />

Savanorius motyvuoja galimybė vis daugiau suţinoti, išmokti.<br />

5. Nuolatinis bendravimas ir atviri ţmogiški santykiai yra labai svarbūs savanorių motyvacijos dirbti<br />

organizacijoje palaikymui. Galimybė neformaliai pabendrauti su kitais savanoriais ir darbuotojais leidţia pasijausti<br />

komandos dalimi.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. BITINAS B., RUPŠIENĖ L., ŢYDŢIŪNAITĖ V. 2008. Kokybinių tyrimų metodologija: vadovėlis vadybos ir<br />

administravimo studentams. Klaipėda.<br />

2. BUTKEVIČIENĖ E. Socialinės inovacijos kaimo bendruomenėse: metodologinė prieiga ir empirinės iliustracijos [ţiūrėta<br />

2010-10-15]. Prieiga per internetą: http://info.smf.ktu.lt/Edukin/zurnalas/lt/2009-1_%2863%29/summary.html<br />

3. STOŠKUS S. 2002. Bendrieji vadybos aspektai. Šiauliai: Universiteto leidykla.<br />

4. POVILIŪNAS A. 2008. Socialinės inovacijos kaimo plėtrai: metodinė priemonė. Vilnius.<br />

5. JONUTYTĖ I. 2007. Savanorystė socialinio ugdymo sistemoje. Klaipėda.<br />

6. SAULAITIS A., KARALIŪTĖ A. 2004. Savanorystė, dora ir bendruomenė. Kaunas.<br />

7. KUČIKAS A., NORVILA J., KURTINAITYTĖ G., KURAPKAITIENĖ N., BOROVSKAJA O., KĖŢAITĖ M. 2007.<br />

Straipsnių rinkinys apie savanorišką veiklą. Kaunas<br />

8. JORDAN, OCHMAN. 1998. Savanorių vadybos nevyriausybinėse organizacijose pagrindai. Vilnius.<br />

9. BRABAZON. 1999. Kaip būti geru savanoriu? Vilnius.<br />

10. ŠAVAREIKIENĖ. D, 2008. Motyvacija vadybos procese : mokomoji knyga. Šiauliai.

325<br />

11. JUOZAITIS. A. M., VILIMIENĖ. R., 2000. Nevyriausybinės organizacijos: nuo aiškios strategijos link efektyvios veiklos.<br />

Vilnius.<br />

12. MASLOW. A.H., 2006. Motyvacija ir asmenybė. Vilnius<br />

13. BARŠAUSKIENĖ V., LELIŪGIENĖ I., 2001. Sociokultūrinis darbas bendruomenėje. Kaunas.<br />

14. KUPRIŪNIENĖ J.Z., MOTIEJŪNIENĖ Ţ., 2002 Savanoriška veikla kaip savirealizacijos ir pagalbos galimybė. Vilnius.<br />

15. MCCURLEY S, LYNCH R., 2001. Savanorių vadyba. Vilnius.<br />

16. Nevyriausybinių organizacijų kūrimas ir jų veiklos gairės. Informacinis rinkinys nevyriausybinėms organizacijoms. 2002.<br />

Vilnius.<br />

17. ―A.C.Patria‖, 2007. Straispnių rinkinys ―Apie savanorišką‖. Kaunas.<br />

18. ATEITIS 2004, Nr 4(20). [ţiūrėta 2010-12-20]. Prieiga per internetą: www.culture.lt/ateitis;<br />

http://www.nisc.lt/savanoris.php.<br />

Summary<br />

Motivation of Volunteers-consultants Development<br />

The motivation of people to volunteer has long fascinated those researching and working alongside volunteers.<br />

Volunteer has been a recurring theme preoccupying much of the literature on volunteering. What actually motivates a person to<br />

volunteer is a complex and vexing question, yet understanding these motivations can be of great assistance to organisations in<br />

attracting, placing and retaining volunteers. This research project aimed to develop a self-report inventory of volunteer<br />

motivations, which is intended to be administered to individual volunteers, to determine the key factors that motivated the<br />

volunteer to engage in their volunteering activity.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Lina Marcinkevičiūtė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas).

326<br />

ŢEMĖS ŪKIO BENDROVIŲ VADOVŲ KOMPETENCIJŲ VERTINIMAS<br />

Greta Norkutė-Šukė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Verslo pasaulis kinta labai sparčiai, todėl būtina orientuotis ne tik į šiandienos keliamus reikalavimus<br />

individo kompetencijai, bet ir numatyti, kokios kompetencijos lems sėkmę ateityje. Dėl šios prieţasties dabartinėje<br />

literatūroje tokias sąvokas kaip ţinios, kompetencija, konkurencinis pranašumas mokslininkai daţnai aptaria,<br />

analizuoja savo darbuose (Petkevičiūtė, Kaminskytė, 2003; Baleţentis, 2006; Diskienė, Marčinskas 2007;<br />

Teresevičienė, Kaminskienė, Kabišaitytė, 2009). Modernizuojantis ir plečiantis ţemės ūkio verslams reikalingi<br />

kompetentingi, ţinantys šiuolaikinę vadybą ir mokantys ją adaptuoti specifinėmis ţemės ūkio sąlygomis, vadovai.<br />

Nėra nei vieno vadovo, kuris turėtų visas esmas kompetencijas. Vadinasi, ţemės ūkio versle kaip ir kituose, sėkmę<br />

lemia ne vadovo kompetencijų gausa, bet tam tikrų esminių kompetencijų turėjimas.<br />

Tyrimo objektas- Pakruojo rajono ţemės ūkio bendrovių vadovų kompetencijų vertinimas.<br />

Tyrimo tikslas- Sukurti ţemės ūkio bendrovių vadovų kompetencijų vertinimo modelį.<br />

Tyrimo tikslui pasiekti iškelti uţdaviniai:<br />

1. Remiantis <strong>mokslinė</strong>s literatūros analize, pateikti teorinį vadovų kompetencijos vertinimo modelį.<br />

2. Įvertinti Pakruojo rajono ţemės ūkio bendrovių vadovų kompetencijas.<br />

Metodai- <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizė ir sintezė, duomenų palyginimo ir vertinimo, anketinės apklausos.<br />

Teorinis vadovų kompetencijų vertinimo modelis<br />

Analizuojant mokslinę literatūrą pastebėta, kad nėra vieno kompetencijos sampratos apibrėţimo, sąvoka<br />

plati, todėl poţiūrių įvairovė suponuoja galimybę esminę sąvoką interpretuoti savaip. Remiantis įvairių autorių<br />

(Lepaitė, Jucevičienė, 2000; Petkevičiūtė, Kaminskytė, 2003; Baleţentis, 2006; Čepas, 2007; Goleman, Boyatzis,<br />

McKee, 2007; Teresevičienė, Zuzevičiūtė, Kabišaitytė, 2008; Mikštienė, 2008; Šutinytė, 2009; Martišauskienė,<br />

2010) kompetencijos sampratos apibrėţimais, pateikiama apibendrinta kompetencijos sampratos suvoktis (1<br />

paveikslas). Kompetencija apima tam tikrus individo gebėjimus, kuriuos įtakoja asmeninės savybės, bei įgimti<br />

gabumai, tai pat kvalifikaciją, kuriai įgyti reikalingos tam tikros ţinios, patirtis, mokėjimai, įgūdţiai, o tai savo<br />

ruoţtu padeda individui atlikti tam tikrą profesinę veiklą kvalifikuotai. Kompetencijos sampratos reikšmė visada<br />

priklauso nuo organizacijos kultūros, aplinkos sąlygų bei vertybinių nuostatų.<br />

1 pav. Kompetencijos sampratos suvoktis (sudaryta autorės)<br />

Bendrosios kompetencijos- plačios paskirties ir naudojimo gebėjimai, kurių formavimas daţnai remiasi<br />

asmeninėmis savybėmis. Mokslinės literatūros analizė atskleidė, kad autoriai (Makūnas, 2005; Diskienė, Marčinskas,<br />

2007; Jovaiša, Lauţackas, Spūdytė, Tūtlys, 2008; Mikštienė, 2008) savo darbuose skiria skirtingas bendrųjų

327<br />

kompetencijų sudėtines dalis, tačiau jos visos apima tuos pačius gebėjimus, įgūdţius, asmenines savybes.<br />

Daţniausiai skiriamos bendrosios kompetencijos: asmeninė, socialinė, profesinė bei metodinė.<br />

Į klausimą, kokiomis kompetencijomis turėtų pasiţymėti vadovai, savo darbuose stengėsi atsakyti ne vienas<br />

<strong>mokslininkas</strong> (Baleţentis, 2006; Goleman, Boyatzi, McKee, 2007; Diskienė, Marčinskas, 2007; Skarţauskienė,<br />

Praţinskaitė, 2010; Diskienė, Stankevičienė, Marčinskas, 2010). Remiantis įvairių autorių skiriamomis bendrosiomis<br />

kompetencijomis bei vadovui būdingomis kompetencijomis, išskirtos vadovo bendrosios kompetencijos, kurios<br />

apima asmeninę- tai asmeninės savybės; socialinę- gebėjimą veikti socialinėje aplinkoje; profesinę, kuri susijusi su<br />

gebėjimu realiai atlikti tam tikras uţduotis darbinėje srityje; vadybinę, kuri reikalinga efektyviai atlikti valdymo<br />

funkcijas darbinėje aplinkoje (2 paveikslas).<br />

2 pav. Vadovo bendrosios kompetencijos (sudaryta autorės)<br />

Sunku įsivaizduoti šiuolaikinį gyvenimą be vertinimo, kuris lydi ţmogų visą gyvenimą ir vertinamos<br />

įvairios veiklos sritys. Ţuperkienė, Ţuperka (2010) teigia, kad vertindama darbuotojų kompetencijas, kiekviena<br />

organizacija pati pasirenka patogiausią vertinimo būdą, kuris būtų suprantamas vertinamiesiems ir vertintojams.<br />

Remiantis vadovui būdingomis bendrosiomis kompetencijomis ir kompetencijų vertinimo metodais (M. Hilb elgesio<br />

darbe vertinimas (Bartkevičiūtė, 2007); M. Woodcock, D. Francis vadovų gebėjimų vertinimas (Baleţentis, 2006);<br />

360° grįţtamasis ryšys (Rimkutė, 2008; Vukotich, 2010), Profiles International vadovų kompetencijų vertinimas<br />

(Zavadskė, 2009)) pateikiamas vadovų kompetencijų vertinimo modelis (3 paveikslas).<br />

3 pav. Vadovo kompetencijų vertinimo modelis (sudaryta autorės)

328<br />

Vertintojai (vadovas- save, darbuotojai, kolegos) vertina asmeninę, socialinę, profesinę, vadybinę vadovo<br />

kompetencijas. Vertinimas atliekamas naudojantis parengta vertinimo metodika. Vertinimo rezultatai įgalina<br />

nustatyti esamas, trūkstamas bei reikalingas vadovo kompetencijas, o tai, suteikia galimybę ugdyti kompetencijas,<br />

kurių vadovams trūksta. Vertinime svarbus grįţtamasis ryšys, kuris leidţia vadovui pamatyti save kitų akimis. Riba<br />

įspėjanti, kad vadovui kompetencijos trūksta yra ties trimis, kuomet kompetencija yra demonstruojama kartais.<br />

Ţemės ūkio bendrovių vadovų kompetencijų vertinimo tyrimo rezultatai<br />

Apibendrinant ţemės ūkio bendrovių vadovų asmeninės kompetencijos vertinimo rezultatus, pastebėta, kad<br />

dauguma vadovų, jų pačių vertinimu, stokoja emocinio stabilumo kompetencijos, na o kolegų, darbuotojų vertinimu<br />

adekvataus savęs vertinimo kompetencijos (4 paveikslas). Emocinio stabilumo stoka byloja apie sunkumus įveikiant<br />

stresines situacijas, rodo asmens neramumo būseną, nepasitikėjimą savimi, nesugebėjimą atsipalaiduoti, nesaugumo<br />

laipsnį. Adekvati savivertė- asmens pasitikėjimas savimi. Asmuo gali save pervertinti, vertinti adekvačiai bei<br />

nuvertinti. Galima teigti, kad dauguma ŢŪB vadovų yra linkę save nuvertinti, nes lyginant bendrus asmeninės<br />

kompetencijos vertinimo rezultatus, išryškėjusios tendencijos rodo, kad vadovai linkę save vertinti kur kas kritiškiau<br />

nei jų darbuotojai ar kolegos.<br />

4 pav. ŢŪB vadovų asmeninės kompetencijos vertinimas<br />

Bendras socialinės kompetencijos vertinimas atskleidė, kad visos kompetencijos demonstruojamos yra<br />

daţnai ir jų netrūkstama (5 paveikslas). Socialinė kompetencija apima socialinį vadovo elgesį ir išreiškia jo gebėjimą<br />

adaptuotis ir efektyviai veikti esant tam tikromis socialinėms situacijoms. Socialinė kompetencija yra labai svarbi<br />

ŢŪB vadovams, nes ji apima komunikavimo ir bendradarbiavimo įgūdţius su darbuotojais, kolegomis ir kitais<br />

asmenimis. Tinkamas vadovo socialinės kompetencijos lygis uţtikrina galimybes sėkmingai atlikti uţduotis, pasiekti<br />

norimų rezultatų ir yra vienas iš svarbiausių jo sėkmingos veiklos garantų.<br />

5 pav. ŢŪB vadovų socialinės kompetencijos vertinimas

329<br />

Profesinės ţemės ūkio bendrovių vadovų kompetencijos vertinimas parodė, kad daugumai vadovų trūksta<br />

gebėjimų vertinti ir analizuoti situaciją, lankstumo bei vizijos turėjimo (6 paveikslas).<br />

6 pav. ŢŪB vadovų profesinės kompetencijos vertinimas<br />

Vizija- svajonė, troškimas, ateities uţdavinių, idealo numatymas. Profesinės vizijos turėjimas- vienas<br />

svarbiausių darbo sėkmę sąlygojančių veiksnių, leidţiančių maksimaliai koncentruotis į veiklas, susijusias su vizijos<br />

realizavimu, tad ši kompetencija yra labai svarbi, profesinės kompetencijos dedamoji dalis. Situacijos analizės ir<br />

vertinimo kompetencija yra labai svarbi ţemės ūkyje, kur ūkio produkcijos resursai, pagrindinis pajamų šaltinis, yra<br />

riboti ir priklausomi nuo oro sąlygų, kurios yra sunkiai nuspėjamos. Tik analizuojant dabartinę situaciją, galima<br />

numatyti jos pasekmes ateityje bei priimti sprendimus, kurie gali lemti verslo sėkmę. Vadovai, kurie savo techninę<br />

patirtį įvertino aukštais balais nurodė, kad jie šią kompetenciją demonstruoja labai daţnai arba visada, tačiau, kolegų<br />

ir darbuotojų vertinimas parodė, kad vadovams ši kompetencija jų darbe nėra reikalinga. Galima daryti prielaidą, kad<br />

turint gerus įvairių sričių specialistus, t.y. agronomus ar inţinierius, ŢŪB vadovams techninės patirties kompetencija<br />

nėra būtina šiame darbe. Specialiąsias ţinias, reikalingas ŢŪB vadovams, be vadybos ir agronomijos, galima būtų<br />

papildyti: ekonomikos ţiniomis, gebėjimu dirbti naujausiomis automatizuotomis sistemomis bei inţinerinėmis<br />

ţiniomis.<br />

Įvertinus ŢŪB vadovų vadybinę kompetenciją nustatyta, kad vadovams, jų nuomone, labiausiai trūkstamos<br />

kompetencijos yra analitinio mąstymo bei strateginio planavimo, mąstymo kompetencijos, na o vadovų, darbuotojų<br />

ir kolegų nuomonė sutapo dėl problemų sprendimo kompetencijos stokos (7 paveikslas).<br />

7 pav. ŢŪB vadovų vadybinės kompetencijos vertinimas

330<br />

Analitinis mąstymas ŢŪB vadovams yra svarbus tuo, kad jis padeda lengviau susigaudyti įvairiose<br />

situacijose, tai gebėjimas loginiais ryšiais sujungti prieţastis, pasekmes, įvykius, kai tam tikra prieţastis sukelia tam<br />

tikrą efektą. Strategija apima planavimo, sprendimo priėmimo ir veikimo elementus. Strateginio mąstymo,<br />

planavimo kompetencijos yra svarbios ŢŪB vadovams, nes vadovai yra tie, kurie turi kurti, valdyti bendroves,<br />

nustatyti tikslus ir planus, jie turi apskaičiuoti visas galimas alternatyvas ir grėsmes, numatyti riziką sėkmingam<br />

ţemės ūkio verslui uţtikrinti.<br />

Išvados<br />

1. Atlikus <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizę, sumodeliuotas ţemės ūkio bendrovių vadovų bendrųjų<br />

kompetencijų vertinimo modelis. Modelis įgalina sudaryti ţemės ūkio bendrovių vadovų kompetencijų profilį,<br />

kuriame aiškiai matyti, kuriomis kryptimis yra ribotos kompetencijos, o tai savo ruoţtu leidţia nustatyti prioritetines<br />

ugdymosi kryptis.<br />

2. Tyrimas leido nustatyti, kokios kompetencijos yra reikalingos, esamos bei trūkstamos ţemės ūkio<br />

bendrovių vadovams. Didţiausios spragos, išryškėję atlikus vertinimą, pasireiškė vadybinės kompetencijos srityje,<br />

maţiausiai jų- socialinės kompetencijos srityje. Taip pat nustatyta, kad ne visos profesinės kompetencijos<br />

dedamosios dalys yra reikalingos ţemės ūkio bendrovių vadovams, bei ištirta, kokios specifinės ţinios reikalingos<br />

ţemės ūkio bendrovių vadovams.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. BALEŢENTIS, A. 2006. Vado (vadovo) gebėjimų tyrimai ir analizė naudojant informacines technologijas. Personalo<br />

vadybos teorijos ir praktikos aktualijos: mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius, p. 6-23.<br />

2. BARTKEVIČIŪTĖ, I. 2007. Ţmogiškieji ištekliai kultūros įstaigų veikloje. Šiuolaikinis kultūros įstaigų administravimas ir<br />

valdymas. Vilnius, p. 160-206.<br />

3. ČEPAS, P. 2007. Prielaidos įsidarbinamumo kompetencijos ugdymui: kompetencijos formavimosi laukas. Profesinis<br />

rengimas: tyrimai ir realijos. Nr. 14., p. 24- 35.<br />

4. DISKIENĖ, D; MARČINSKAS, A. 2007. Lietuvos vadybinis potencialas: būklė ir perspektyvos. Vilnius: Vilniaus<br />

universiteto leidykla.<br />

5. DISKIENĖ, D; STANKEVIČIENĖ, A; MARČINSKAS, A. 2010. Informacijos ir ţinių vadyba. Vadybinės kompetencijos<br />

ţinių visuomenės iššūkių kontekste. Informacijos mokslai. p. 7-19.<br />

6. JOVAIŠA, T; LAUŢACKAS, R; SPŪDYTĖ, I; TŪLYS, V. 2008. Kvalifikacijos metodologija. Lietuvos kvalifikacijų<br />

sistemos metodologija. Vilnius, p. 9-31.<br />

7. JUCEVIČIENĖ, P; LEPAITĖ, D. 2000. Kompetencijos sampratos erdvė. Socialiniai mokslai. Nr. 1 (22)., p. 44-51.<br />

8. LOBANOVA, L.; CHLIVICKAS, E. 2009. Ţmogiškųjų išteklių kompetencijų vertinimas viešajame sektoriuje. Viešasis<br />

administravimas. Nr. 1 (21)., p. 63- 72.<br />

9. MAKŪNAS, J. 2005. Konsultantų kompetencijos modelis [interaktyvus]. Jaunasis <strong>mokslininkas</strong>: konferencijos medţiaga.<br />

[ţiūrėta 2010 balandţio 13 d.]. Prieiga per internetą: .<br />

10. MARKUS, L. H; COOPER-THOMAS, H. D. ALLPRESS, K. N. 2005. Confounded by Competencies? An Evaluation of<br />

the Evolution and Use of Competency Models. New Zealand Journal of Psychology. Vol. 34, No. 2, p. 117- 126.<br />

11. MARTIŠAUSKIENĖ, E. 2010. Kompetencijų raiškos aspektai: mokytojų poţiūris į gebėjimus kaip profesijos kompetencijų<br />

dėmenį. Acta Paedagogica Vilnensia. p. 101- 113.<br />

12. MIKŠTIENĖ, R. 2008. Inovatyvūs karjeros konsultavimo modeliai [interaktyvus].[ţiūrėta 2010 vasario 8 d.]. Prieiga per<br />

internetą: .<br />

13. PETKEVIČIŪTĖ, N.; KAMINSKYTĖ, E. 2003. Vadybinė kompetencija: teorija ir praktika. Pinigų studijos. Nr. 1., p. 65–<br />

80.<br />

14. RIMKUTĖ, L. 2008. Ką pamatote apsisukę 360 laipsnių kampu? Psichologija Tau, 2008, 05/ 06, p. 40- 43.<br />

15. SKARŢAUSKIENĖ, A; PARAŢINSKAITĖ, G. 2010. Lietuvos įmonių vadovų intelekto kompetencijų raiška. Socialinių<br />

mokslų studijos. Nr., 1(5). p. 41–61<br />

16. ŠUTINYTĖ, D. 2009. Bendrųjų kompetencijų ugdymas: mokymosi visą gyvenimą programos kontekste. Konferencijos<br />

medţiaga. [interaktyvus]. [ţiūrėta 2010 rugsėjo 14 d.]. Prieiga per internetą:

331<br />

http://www.ttvam.lt/uploads/documents/konferencijos/bendruju_kompetenciju_ugdymas_mokymosi_vis_gyvenim_program<br />

os_kontekste.pdf>.<br />

17. TERESEVIČIENĖ, M; KAMINSKIENĖ, L; KABIŠAITYTĖ, S. 2009. Turizmo sektoriaus viešbučių darbuotojų poţiūris į<br />

jų kompetencijų vertinimą ir pripaţinimą. Tiltai. Nr. 2 p. 69-82.<br />

18. TERESEVČIENĖ, M; ZUZEVIČIŪTĖ, V; KABIŠAITYTĖ, S. 2008. Pasirengimas vertinti neformaliai ir savaime įgytą<br />

kompetenciją. Acta Paedagogica Vilnensia. p. 78- 89.<br />

19. VUKOTICH, G. 2010. The 360° Process: Planning for Action. OD practitioner: Journal of Organization Development<br />

Network. Vol. 42 No. 3. p. 24-29.<br />

20. ZAVADSKĖ, A. 2009. Lietuvos vadovų vadovavimo kompetencijų tyrimo ataskaita. p. 1- 19. Profiles International.<br />

Talentor Lietuva. [ineraktyvus]. [ţiūrėta 2010 spalio 26 d.]. Prieiga per internetą: < www.profilesinternational.lt/bin.php/id-<br />

86/>.<br />

21. ŢUPERKIENĖ, E; ŢUPERKA, A. 2010. Personalo vertinimo proceso tobulinimo teoriniai aspektai. Management theory and<br />

studies for rural business and infrastructure development. Nr. 20 (1)., p. 182-193.<br />

Summary<br />

Agricultural Companies Managers Competence Assessment<br />

In contemporary organization, knowledge management are one of the most important aspects in achieving the company<br />

goals and advantage of competitive. Science, information technology development is spreading at high speed into human lives.<br />

All of this changes the established rules, rates in contemporary world human competency acquires a unique meaning. From<br />

human knowledge's and capabilities depends his work results, the success of business. Contemporary agricultural business world<br />

is changing very rapidly, so it is necessary to focus attention not only for today's requirements to agricultural managers<br />

competences, but also to provide what competencies will lead to success in the future. Agricultural managers are the persons, on<br />

which depend the future of the agricultural company, from their competent decisions depends the success of all agricultural<br />

company and its subjects. There is no single person, which would have all possible competencies, it means that success of<br />

agricultural business leads not an abundance of persons competencies, but possessing of certain core competences.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Rūta Adamonienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

332<br />

KONSULTANTŲ IR KLIENTŲ SANTYKIŲ TOBULINIMAS<br />

UAB „BITĖ LIETUVA“<br />

Juras Sadauskas<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Šiomis dienomis, kai konkuruojančių įmonių pasiūlymai vis maţiau skiriasi kaina ir panašėja teikiamomis<br />

naudomis, aukšta klientų aptarnavimo kokybė tampa vis svarbesnė kaip efektyvus konkurencijos įrankis. Turintys<br />

tinkamą poţiūrį, stimulus, ir mokymą, konsultantai, kurie, be viso to dar moka įsiklausyti į klientus, yra ypač svarbūs<br />

modeliuojant ir teikiant geriausią rezultatą sukuriantį aptarnavimą. Todėl kliento bendram potyriui – vadinasi, ir<br />

pasitenkinimui – didţiausią įtaką daro su konsultavimu susiję momentai, o prekės ar paslaugos pardavimo (teikimo)<br />

momentu klientui suteikiamas aptarnavimas daro didţiausią tiesiogiai įvertinamą įtaką pelningam organizacijos<br />

augimui. Norint patenkinti klientų lūkesčius, visų pirma, reikia išsiaiškinti jų poreikius, o tada nustatyti silpnąsias<br />

pozicijas bei numatyti jų tarpusavio santykių tobulinimo galimybes.<br />

Tyrimo tikslas – identifikuoti UAB „Bitė Lietuva― konsultantų ir klientų santykių tobulinimo sritis.<br />

Tikslui įgyvendinti buvo iškelti tokie tyrimo uţdaviniai:<br />

1. Nustatyti konsultantų ir klientų santykių kokybę sąlygojančius veiksnius.<br />

2. Surasti UAB „Bitė Lietuva― konsultantų ir konsultantų ir klientų santykių kokybės spragas.<br />

3. Pateikti rekomendacijas UAB „Bitė Lietuva― konsultantų ir konsultantų ir klientų santykių kokybės<br />

gerinimui.<br />

Tyrimo objektas – UAB „Bitė Lietuva― konsultantų ir klientų santykiai.<br />

Metodika<br />

Tyrimo objekto apibūdinimas. Klientų ir konsultantų santykių kokybę įtakoja tiek konsultantų<br />

profesionalumas, tiek ir pati paslaugos kokybė, kuri gali būti suprasta, kaip vienas iš veiksnių lemiančių gerus<br />

tarpusavio ryšius. Paslaugų kokybės tyrimo metodu pasirinkta apklausa, kuri gali padėti išsiaiškinti, UAB „Bitė<br />

Lietuva― teikiamų paslaugų kokybės silpnąsias vietas. Tam pasirinkta anketinė apklausa.<br />

Norint įvertinti bendrą UAB „Bitė Lietuva― teikiamų paslaugų kokybę pasirinktas anketoms pasirinktas<br />

,,SERVQUAL― metodika, kurios matavimo principas remiasi Likerto skale. Sudarytoje anketoje paslaugų kokybės<br />

dimensijų vertinimui buvo pasirinkta septynių balų skalė, kurios negatyvus apibūdinimas išreiškiamas 1 balu, o<br />

labiausiai pozityvus – 7, tuo tarpu neutrali pozicija yra 4 balai. Analizė yra pateikiama apibendrintų rezultatų<br />

vidurkių pagrindu.<br />

Tyrimas buvo atliekamas, siekiant neperţengti 5 procentų paklaidos. Norint tenkinti šią sąlygą, reikėjo<br />

apklausti tam tikrą respondentų skaičių. Jis apskaičiuotas remiantis ţemiau pateikta ,,PANIOTT― imties dydţio<br />

formule [8]:<br />

Kur: n – atrankinės visumos dydis, reikiamas apklausti respondentų skaičius;<br />

Δ – leidţiamas paklaidos dydis (socialinių mokslų tyrimuose standartinė paklaida laikomas 5 %, kurią<br />

gauname su 0,95 tikimybe);<br />

N – generalinė visuma – UAB „Bitė Lietuva― privačių klientų skaičius – 250 tūkst. (RRT).<br />

(1);

333<br />

Pagal šią formulę reikalingų apklausti respondentų skaičius lygus:<br />

n = l/((0,05) 2<br />

+ 1/250 000) = 400;<br />

Tyrimo laikotarpiu 412 respondentų uţpildė anketą. Iš jų 84 procentai, atsakė teigiamai į atrankinį klausimą,<br />

kad šiuo metu yra ar kada nors anksčiau yra buvę UAB ‚Bitė Lietuva― klientais. Taigi tyrimui panaudotos 346<br />

anketos, tad patikimumas yra maţesnis nei 95 proc.<br />

Tyrimo instrumentarijus. Klientai buvo apklausiami pagal dviejų dalių anketą. Pirmojoje anketos dalyje<br />

stengiamasi išsiaiškinti, kokių paslaugos savybių klientas tikisi ir kokia jam atrodo šių savybių svarba (balais,<br />

naudojant septynių balų sistemą). Taip išsiaiškinami ir balais išreiškiami kliento lūkesčiai pagal atskiros paslaugos<br />

funkcines ir technines savybes. Antrojoje anketos dalyje klientas balais vertina jau realios patirtos paslaugos<br />

analogiškas kokybės savybes. Išaiškėja kliento patirtos kokybės lygis, kurį galima išreikšti kiekybiniais parametrais<br />

tiek pagal atskiras savybes, tiek apibendrintai, sumuojant atskirų kokybės savybių įvertinimą balais.<br />

Vertintos 5 UAB „Bitė Lietuva― konsultantų ir klientų santykių dimensijos remiantis ,,SERVQUAL―<br />

metodikos dimensijomis (1 lentelė).<br />

1 lentelė. UAB „Bitė Lietuva“ teikiamų paslaugų kokybės vertinimo dimensijos ir jas atitinkantys veiksniai<br />

(sudaryta autoriaus)<br />

Kokybės dimensijos Dimensijas apibūdinantys veiksniai<br />

Apčiuopiamumas 1. Modernios išvaizdos įrenginiai;<br />

2. Patraukli fizinė aplinka;<br />

3. Tvarkingos išvaizdos konsultantai;<br />

4. Tvarkinga su paslauga susijusi medţiaga;<br />

5. Patogios darbo valandos.<br />

Patikimumas 6. Paslaugų teikimas sutartu laiku;<br />

7. Nuoširdus problemų sprendimas;<br />

8. Paslaugų atlikimas iš pirmo karto;<br />

9. Paslaugų atlikimas be klaidų;<br />

10. Paslaugų aktyvavimas paţadėtu laiku.<br />

Atsakingumas 11. Konsultantai nurodo tikslų paslaugos atlikimo laiką;<br />

12. Konsultantai nedelsdami suteikia paslaugą;<br />

13. Konsultantai visada nori padėti klientui;<br />

14. Konsultantai niekada nebūna taip uţsiėmę, kad negalėtų atsakyti klientui.<br />

Tikrumas 15. Konsultantų elgsena kelia pasitikėjimą;<br />

16. Klientas jaučiasi saugus atlikdamas sandorį;<br />

17. Konsultantai visada mandagūs su klientais;<br />

18. Konsultantai turi pakankamai ţinių atsakyti į klientų klausimus.<br />

Empatija 19. Įmonė skiria individualų dėmesį klientui;<br />

20. Įmonė nuoširdţiai domisi kliento interesais;<br />

21. Įmonė supranta specifinius klientų poreikius.<br />

Be minėtų dimensijų, ,,SERVQUAL― metodika naudoja „spragų (skirtumų) rezultato― analizę, kai vartotojų<br />

lūkesčiai dėl paslaugų kokybės yra įvertinami tuo pačiu laiku, kai jie suvokia, kaip veikia sistema. Skirtumas tarp<br />

rezultatų (patirta – laukta) ir yra šios analizės pagrindas [9].<br />

Bendrai suvokta (BS) kokybė buvo skaičiuota balais pagal formulę [5]:<br />

BS k-bė = ∑ Pk-bė – ∑L k-bė (2);<br />

čia Lk-bė – kokybės lūkesčiai, išreikšti balais (L);<br />

Pk-bė – patirta kokybė, išreikšta balais (P);<br />

BSk-bė – bendrai suvokta (BS) kokybė.

334<br />

Rezultatai<br />

Teoriniai. Konsultantų ir klientų santykių ypatumus pirmiausia lemia pačio konsultavimo, kaip veiklos,<br />

pobūdis. Konsultavimo proceso metu yra nuolat keičiamasi informacija, darant tam tikrą įtaką kliento sprendimams.<br />

Konsultavimas yra tiesiogiai susijęs su bendravimu, nes ne tik perduodama informacija, bet ir keičiamasi jausmais<br />

bei emocijomis. Konsultavimas tai, pirmiausia, darbo su ţmonėmis menas, teisingai interpretuoti analizės rezultatus,<br />

menas likti nepriklausomu ekspertu ir t.t. Iš kitos pusės tai – mokslas, nes:<br />

darbas su ţmonėmis remiasi sociologija, psichologija transformuota per konsultanto patirtį;<br />

konsultanto sugebėjimai nustatyti problemą remiasi giliomis profesinėmis ţiniomis ir loginio mąstymo<br />

sugebėjimais;<br />

reikalingos informacijos surinkimas remiasi konsultanto profesionalių ţinių valdymu, toje srityje, kurioje<br />

specializuojasi;<br />

sugebėjimais teisingai interpretuoti analizės rezultatus remiasi analitinių metodų ir technikų, kurias valdo<br />

konsultantas, panaudojimu.<br />

Galima teigti, kad bendravimas tarp konsultantų ir klientų vyksta dvejuose lygmenyse:<br />

turinio / dalykiniame;<br />

jausmų / tarpasmeniniame [1].<br />

Turinio arba dalykiniame, svarbiausias aspektas yra informacijos perdavimas, o jausmų lygmenyje yra<br />

akcentuojami pašnekovų vaidmenys bei konsultavimo metu vyraujanti atmosfera. Jausmų lygmuo daro tiesioginę<br />

įtaką konsultantų ir klientų sugebėjimui perteikti bei įsisavinti informaciją. Būtent šie lygmenys ir apima dalykinius<br />

ir tarpasmeninius santykius tarp konsultantų ir klientų.<br />

Konsultantų dalykinius santykius įtakojantys veiksniai įvertinami per dalykinio bendravimo tikslus,<br />

kuriuos galima sugrupuoti į keturias kategorijas: išsiaiškinti; informuoti; įtikinti; išlaikyti dėmesį [2]<br />

Norint konsultavimo procese pasiekti minėtus tikslus, reikia įvertinti pagrindinius dalykinį bendravimą<br />

sąlygojančius veiksnius (2 lentelė)<br />

2 lentelė. Dalykinį bendravimą sąlygojantys veiksniai (sudaryta autoriaus)<br />

Konsultantų dalykinio<br />

Išsiaiškinti<br />

Informuoti<br />

Įtikinti<br />

bendravimo tikslai<br />

Konsultantų dalykinį bendravimą sąlygojantys veiksniai<br />

Informacijos rinkimo metodų taikymas (stebėjimas, anketavimas, interviu);<br />

konsultanto gebėjimai (aktyvus klausymasis – grįţtamojo tyšio uţtikrinimas,<br />

įsigilinimas į jausmus, prašymas išplėsti pasakytą mintį, kūno kalba, atviri ir uţdari<br />

klausimai).<br />

Informacijos perteikimo metodų taikymas (abipusė diskusija, uţduočių<br />

demonstravimas, laiškai, verslo planai);<br />

bendra bendravimo kliūtys (skirtingas suvokimas, semantiniai barjerai, neverbaliniai<br />

trikdţiai, blogas grįţtamasis ryšys).<br />

Įtakos darymo ţmogaus elgesiui metodų taikymas (patarimas, manipuliacija, prievarta<br />

ar prievolė).<br />

Išlaikyti dėmesį Naujovių taikymas (ţiniasklaidos priemonės, asmeniniai ryšiai).<br />

Tarpasmeniniai santykiai yra suprantami kaip neformalus asmenų bendravimas, kuris gali būti ir ilgalaikis ir<br />

trumpalaikis. Be to, šie santykiai parodo tam tikrą intelektualinį ar emocinį bendraujančiųjų artumą. Tarp dalykinio ir<br />

tarpasmeninio bendravimo negalima nubrėţti grieţtos linijos, todėl reikėtų atreipti dėmesį į dalykinio bendravimo<br />

ypatumus ir tikslus, nes būtent jie ir lemia mano minėtų bendravimo formų skirtumus. Ţinant anksčiau paminėtus<br />

keturis svarbiausius dalykinio bendravimo aspektus reikia atsiminti ir ţmogiškuosius veiksnius. Todėl plėtojant<br />

tarpasmeninius santykius būtina atsiţvelgti ir į tam tikrus veiksnius, kurie šiuos santykius gali pakreipti arba teigiama<br />

arba neigiama linkme. Taigi, pagrindiniai veiksniai, lemiantys dalykinių santykių efektyvumą yra: elgsenos<br />

etiškumas, bendravimo įgudţiai, konfliktiškumas. Labai svarbi yra ir aplinka, supanti bendraujančiuosius.

335<br />

Visose konsultavimo srityse konsultavimas vykdomas, pasirenkant atitinkamus konsultavimo metodus, o<br />

taikomi informacijos perteikimo metodai gali uţtikrinti efektyvų bendravimą tarp konsultanto ir kliento.<br />

Išanalizavus įvairių autorių literatūrą galima teigti, kad konsultantai yra pagalbininkai ir padėjėjai. Konsultantas – tai<br />

tam tikros srities specialistas, kuris dirba arba kaip patarėjas, arba teikia profesionalias teisines paslaugas kitai<br />

įmonei, arba į kitam individui [4]. Tai leidţia daryti prielaidą, kad tokią pagalbą gali suteikti asmenys dirbantys patį<br />

įvairiausią darbą. Taip pat šiems apibrėţimams būdingas platus konsultavimo suvokimas, kuris iš esmės tiktų ne tik<br />

ţemės ūkio konsultavimui apibrėţti.<br />

Praktiniai. Kaip matyti 3 lentelėje, laukiamos paslaugų kokybės lygis pasiskirstė 5,2 – 6,8, o patirtos<br />

paslaugų kokybės lygis pasiskirstė 4,9 – 6,3 balų ribose. Vadinasi, UAB „Bitė Lietuva― paslaugų kokybė nors ir<br />

atitiko vartotojų lūkesčius, tačiau nepasiekė aukščiausios ribos. Prasčiausiai respondentai įvertino UAB „Bitė<br />

Lietuva― įrengimų modernumą, įmonės fizinę aplinką, konsultantų norą suteikti klientui paslaugą, be teo, klientai<br />

liko nepatenkinti, kad konsultantai yra pastoviai uţsiemę ir dėl to jiems negali atsakyti. Tuo tarpu geriausiai<br />

vertinamas tinkamas paslaugų teikimas iš pirmo karto ir įmonės darbo valandų patogumas.<br />

3 lentelėje iliustruojama paslaugų kokybės dimensijų reikšmių, įvertinančių pasitenkinimą ir lūkesčius,<br />

palyginimas. Remiantis ,,SERVQUAL spragų― modeliu, paslaugų kokybės spragas galima apibrėţti kaip skirtumą<br />

tarp vartotojo lūkesčių (L) ir paslaugos teikėjo galimybių suteikti paslaugą, patenkinančią vartotojo lūkesčius<br />

(P):(BS=P-L). Taigi, paslauga laikytina kokybiška, jei pasitenkinimo ir lūkesčių skirtumas artimas nuliui arba<br />

neigiamas, o tai reiškia, kad vartotojo lūkesčiai buvo pranokti [10].<br />

3 lentelė. Vartotojų pasitenkinimo ir lūkesčių vertinimo reikšmių palyginimas (sudaryta autoriaus)<br />

Konsultantų ir klientų santykių<br />

kokybę apibūdinantys veiksniai<br />

Patirtos<br />

kokybės<br />

vertinimo<br />

vidurkis<br />

(P)<br />

Lauktos kokybės<br />

vertinimo<br />

vidurkis (L)<br />

Skirtumas tarp<br />

pasitenkinimo ir<br />

lūkesčių vertinimo<br />

reikšmių<br />

BS=P-L<br />

1. Modernios išvaizdos įrenginiai; 5,6 5,2 0,4<br />

2. Patraukli fizinė aplinka; 4,9 6,1 -1,2<br />

3. Tvarkingos išvaizdos konsultantai; 6 6,6 -0,6<br />

4. Tvarkinga su paslauga susijusi<br />

medţiaga;<br />

5,9 6,4 -0,5<br />

5. Patogios darbo valandos. 6,2 6,5 -0,3<br />

6. Paslaugų teikimas sutartu laiku; 5,6 6,4 -0,8<br />

7. Nuoširdus problemų sprendimas; 5,7 6,7 -1,0<br />

8. Paslaugų atlikimas iš pirmo karto; 6,3 6,5 -0,2<br />

9. Paslaugų atlikimas be klaidų; 5,6 6,2 -0,6<br />

10. Paslaugų aktyvavimas paţadėtu<br />

laiku.<br />

11. Konsultantai nurodo tikslų paslaugos<br />

atlikimo laiką;<br />

12. Konsultantai nedelsdami suteikia<br />

paslaugą;<br />

13. Konsultantai visada nori padėti<br />

klientui;<br />

14. Konsultantai niekada nebūna taip<br />

uţsiėmę, kad negalėtų atsakyti<br />

klientui.<br />

5,8 6,5 -0,7<br />

5,7 6,3 -0,6<br />

5,6 6,8 -1,2<br />

5,8 6,6 -0,8<br />

5,4 5,9 -0,5<br />

Konsultantų ir<br />

klientų santykių<br />

kokybės dimensijos<br />

Apčiuopiamumas<br />

Patikimumas<br />

Personalo<br />

atsakingumas<br />

15. Konsultantų elgsena kelia 6 6,6 -0,6 Tikrumas

pasitikėjimą;<br />

16. Klientas jaučiasi saugus atlikdamas<br />

sandorį;<br />

17. Konsultantai visada mandagūs su<br />

klientais;<br />

18. Konsultantai turipakankamai ţinių<br />

atsakyti į klientų klausimus.<br />

19. Įmonė skiria individualų dėmesį<br />

klientui;<br />

20. Įmonė nuoširdţiai domisi kliento<br />

interesais;<br />

21. Įmonė supranta specifinius klientų<br />

poreikius.<br />

336<br />

5,9 6,7 -0,8<br />

6,1 6,5 -0,4<br />

5,9 6,5 -0,6<br />

5,6 6,3 -0,7<br />

5,8 6,4 -0,6<br />

5,7 6,3 -0,6<br />

Empatija<br />

Tyrimo rezultatų analizė (ţr. 3 lentelę) akivaizdţiai įrodo „Bitė Lietuva― teikiamų paslaugų kokybės<br />

spragas, kitaip vadinamuosius vartotojo ir paslaugos teikėjo kokybės suvokimo neatitikmenis. Reikia paţymėti, kad<br />

spraga tarp vartotojo lūkesčių ir pasitenkinimo gauta paslauga yra ne tik paslaugos kokybės matas, bet ir vartotojo<br />

pasitenkinimo arba nepasitenkinimo paslauga veiksnys [10].<br />

Tyrimo rezultatai išryškino silpniausią kokybės grandį „Bitė Lietuva― konsultantų ir klientų santykių<br />

kokybės palaikymo atţvilgiu: patraukli fizinė aplinka (-1,2), paslaugos suteikimas nedelsiant (-1,2), bei nuoširdus<br />

problemų sprendimas (-1).<br />

4 lentelėje matyti, kad paslaugų kokybės dimensijų vidurkiai svyruoja nuo 5,6 iki 6 balų. Geriausiai<br />

vertinamas įmonės teikiamų paslaugų uţtikrinimas (tikrumas), o prasčiausiai – personalo atsakingumas.<br />

4 lentelė. Realiai patirtos paslaugų kokybės dimensijų vertinimas (sudaryta autoriaus)<br />

Dimensija Įvertinimo ribos (min-max) Įvertinimo vidurkis<br />

Apčiuopiamumas 4,9 – 6,2 5,7<br />

Patikimumas 5,6 – 6,3 5,8<br />

Personalo atsakingumas 5,4 – 5,8 5,6<br />

Uţtikrinimas 5,9 – 6,1 6,0<br />

Jautrumas 5,6 – 5,8 5,7<br />

Nors tyrimo rezultatai yra sąlyginai geri - UAB „Bitė Lietuva― teikiamų paslaugų kokybė atitinka vartotojų<br />

lūkesčius, tačiau kiekviena kompanija, norėdama išsilaikyti rinkoje, norėdama gerinti savo veiklos rezultatus, turi ne<br />

tik išlaikyti esamus klientus, bet ir pritraukti naujų. Todėl kiekviena bendrovė turi rūpintis teikiamų paslaugų kokybe<br />

ir stengtis nuolatos ją gerinti.<br />

Taigi, pagal tyrimo metu nustatytus rodiklius, turinčius didţiausius nuokrypius tarp lauktos ir suteiktos<br />

paslaugos, galima pateikti UAB „Bitė Lietuva― tokias rekomendacijas, į kurias atsiţvelgus būtų galima pagerinti<br />

teikiamų paslaugų kokybę<br />

Pagal tyrimo metu nustatytus rodiklius, turinčius didţiausius nuokrypius tarp lauktos ir patirtos paslaugos<br />

kokybės, galima pateikti UAB „Bitė Lietuva― tokias rekomendacijas, į kurias atsiţvelgus būtų galima panaikinti<br />

identifikuotas spragas:<br />

Apčiuopiamumas:<br />

- UAB „Bitė Lietuva― prekybos salonuose tiek konsultantai, tiek klientai sėdi ant baro kėdţių, kurios yra<br />

nepatogios ir be atramos. Įmonei reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ar klientai, atėję sudaryti sandorį ar ko nors<br />

nusipirkti, jaučiasi patogiai. Kėdţių pakeitimas galėtų būti vienas iš patogumo pagerinimo sprendimų.

337<br />

- Taip pat kai kuriuose prekybos salonuose reikėtų pasirūpinti geresne oro vėdinimo sistema, kad karštuoju<br />

metų laiku nebūtų nei darbuotojams, nei klientams per karšta, netrūktų jiems oro ir visi jaustųsi patogiau.<br />

- Didţiausiuose salonuose reikėtų įrengti automatines klientų eilių valdymo sistemas.<br />

Patikimumas:<br />

- Įmonei reikėtų pagerinti paslaugų aktyvavimo sistemos veikimą, kad būtų galima išvengti įvairių trukdţių,<br />

kaip lėtas sistemos veikimas ar laikinas jos išvis neveikimas, ir paslaugos būtų suteikiamos ţadėtu laiku.<br />

- Taip pat reikėtų suteikti didesnes galimybes pardavimo salonų konsultantams spręsti problemas iškart ir<br />

patiems, kad nereikėtų kreiptis į kitus specialistus ar pas juos nukreipti kliento, nes tai uţima papildomai<br />

laiko ir sukelia nepatogumų.<br />

- Tobulinti reikėtų konsultantų motyvavimo sistemą, kad jie nuoširdų susidomėjimą ir norą padėti klientui<br />

rodytų ne tik tada, kai klientas atlieka sandorį ar perka prekę, bet ir tada, kai klientui iškyla problemų ir<br />

reikia jas išspręsti.<br />

Konsultantų atsakingumas:<br />

- Kiekviena kompanija, dirbanti su klientais, turėtų nuolat priţiūrėti bei motyvuoti savo darbuotojus. UAB<br />

„Bitė Lietuva―, kad galėtų uţtikrinti nuolatinį ir nuoširdų personalo darbą su kiekvienu klientu, samdydavo<br />

vadinamuosius „slaptus― pirkėjus. Konsultantai niekada negalėjo ţinoti, kada tokie prikėjai pas juos ateis ir<br />

ko jie paklaus, todėl nuolatos buvo suinteresuoti dirbti pasitempę ir su kiekvienu klientu vienodai. Tačiau<br />

dėl šalies ekonominės situacijos, įmonė turėjo nutraukti sutartis su tokiais pirkėjais. Rekomenduojama<br />

pagal finansines galimybes atnaujinti šią veiklą, kadangi tai padeda ţenkliai pagerinti aptarnavimo kokybę.<br />

Uţtikrinimas:<br />

- Kadangi UAB „Bitė Lietuva― teikia tokias paslaugas ir parduoda tokias prekes, kurios nuolat tobulėja,<br />

kinta, todėl natūralu, kad darbuotojams tenka daţnai atnaujinti sukauptas ţinias. Įmonė organizuoja<br />

įvairius mokymus, tačiau ir darbuotojų kaita yra pakankamai didelė, todėl rekomenduojama mokymus<br />

organizuoti daţniau. Taip pat mokymai turėtų būti organizuojami tokie, kad darbuotojai gautų ne tik<br />

teorinių ţinių, bet ir per pačius mokymus, galėtų panaudoti tai praktiškai.<br />

Dėmesingumas:<br />

- Norint pagerinti konsultantų skiriamą dėmesingumą klientams, reikėtų organizuoti mokymus ne tik apie<br />

technologines ţinias, bet ir apie bendravimo įgūdţius, geros aptarnavimo kokybės standartus. Svarbu, kad<br />

konsultantai mokėtų išklausyti, kalbėti „kliento kalba― ir pateikti informaciją klientui suprantamu būdu.<br />

Tam labai padeda UAB „Bitė Lietuva― organizuojami dviejų dienų Bitės akademijos mokymai, kurie<br />

galėtų vykti daţniau ir būti dar labiau orientuoti į aptarnavimo kokybę.<br />

- Šioje srityje taip pat padėtų, jau anksčiau minėtas, darbuotojų motyvacinės sistemos gerinimas – kad<br />

konsultantas būtų suinteresuotas puikiai aptarnauti ne tik tada, kai jam tai yra naudinga, kai klientas nori<br />

sudrayti sandorį ar pirkti prekių, bet ir tada, kai reikia atsakyti į specifinius klausimus, parodyti individualų<br />

dėmesį. Tai padėtų uţmegzti priminį kontaktą su klientu, pagerinti konsultantų ir klientų santykių kokybę,<br />

o visa tai skatina klientų lojalumą.<br />

- Prie dėmesingumo galima priskirti dalykinio bendravimo aspektus:<br />

1. Išsiaiškinti kliento problemą: konsultanto kūno kalba turėtų rodyti susidomėjimą ir norą klausytis;<br />

sugrąţintiinformaciją jos siuntėjui tam, kad būtų galima įsitikinti, ar teisingai ji buvo suprasta; suteikti galimybę<br />

klientui išsakyti savo nuomonę. Tokiu atveju konsultantas priverstas suprasti kliento poţiūrį, nereiškiant savo<br />

nuomonės ir tokiu būdu sutaupyti laiko ir išvengti susierzinimo, nesusipratimų. susierzinimo, nesusipratimų.<br />

2. Siekiant informuoti bei išspręsti kliento problemą: svarbu suprantamai ir aiškiai pateikti patį turinį, kalbėti<br />

„kliento kalba―, stengtis, kad pokalbis būtų dalykiškas, vengti asmeniškumų (pvz. politinės paţiūros). Tuomet ir<br />

klientas suvokia tiek savo, tiek konsultanto vaidmenį šiame procese. Konsultantai visą laiką turi analizuoti esamas<br />

situacijas, kad sugebėtų laiku įspėti klientus apie pasikeitusias sąlygas ar nepageidaujamus įvykius.<br />

3. Norint įtikinti bei išlaikyti klientų susidomėjimą: konsultantai turėtų taikyti kuo įvairesnius konsultavimo<br />

metodus, pasitelkiant vaizdines, garsines bei metodines priemones, nes kiekvienas klientas yra skirtingas; išmokti

338<br />

atkartoti kliento judesius ir kalbėjimo stilių; skatinti klientų savarankiškumą; pasidalinti su klientu sukaupta patirtimi<br />

bei skatinti išsakyti savąją.<br />

4. Siekiant uţtikrinti elgesio etiškumą: konsultantai turėtų atsiţvelgti į klientų interesus bei vertybes, bei suderinti su<br />

savaisiais; padėti klientui suvokti kokį vaidmenį jis atlieka; kelti pasitikėjimą bei siekti klientų pagarbos; uţtikrinti<br />

konfidencialumą – padėti klientui jaustis saugiai.<br />

5. Siekiant išvengti konfliktų konsultavimo metu, konsultantai turėtų: neslėpti klientui svarbios informacijos, kartais<br />

geriau kalbėti atvirai; kūno kalba neturėtų prieštarauti ţodinei kalbai; vengti įtampos, prieštaravimų, nes tai ardo<br />

konsultavimo veiklą. Tačiau konstruktyviai išspręstas konfliktas gali padėti pagrindą ir teigiamiems tarpasmeniniams<br />

santykiams.<br />

Išvados<br />

1. Didţiausią įtaką konsultantų ir klientų santykiams daro konsultantų profesionalumas: mokėti išklausyti<br />

klientą, sulaukti grįţtamojo ryšio, kalbėti kliento kalba, tinkamai pateikiama informacija. Nors konsultavimas yra<br />

profesija ir reikia ţinoti kaip bendrauti su klientu, tačiau konsultantui reikalingos ir tam tikros asmeninės savybės.<br />

Ypač svarbu, kad konsultantas gerai paţintų save, gebėtų įţvelgti savo kvalifikacinius bei asmenybės privalumus bei<br />

trūkumus. Todėl tik gerai save suvokiantis, įţvelgiantis skirtumus tarp savęs ir konsultuojamojo, konsultantas dirbs<br />

efektyviai.<br />

2. Atliekant UAB „Bitė Lietuva― konsultantų ir klientų santykių kokybės tyrimą, remiantis ,,SERVQUAL―<br />

metodika, buvo nustatyta, kad geriausiai vertinamas įmonės teikiamų paslaugų uţtikrinimas (tikrumas), o<br />

prasčiausiai – personalo atsakingumas.<br />

3. Nors tyrimo rezultatai sąlyginai geri, UAB „Bitė Lietuva―, norėdama išsilaikyti rinkoje, pagerinti savo<br />

veiklos rezultatus, turi rūpintis teikiamų paslaugų kokybe ir nuolat ją gerinti. Įmonė turi išlaikyti ne tik esamus<br />

klientus, bet ir pritraukti naujų. Šiam tikslui pateikti pasiūlymai bei rekomendacijos kiekvienai paslaugų kokybės<br />

dimensijai atskirai. Rekomenduojama atnaujinti „slapto pirkėjo― tyrimą, kuris padėtų identifikuoti konsultantų darbe<br />

daromas klaidas, o tada galima būtų imtis priemonių, kaip uţtikrinti, kad klaidų nebeliktų: organizuoti specialius<br />

mokymus, papildomai motyvuoti konsultantus ir taip pagerinti personalo atsakingumą.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. Savanevičienė A., Šilingienė V. Darbas grupėse : vadovėlis / Kauno technologijos universitetas (2005) Kaunas: Technologija;<br />

2. Baršauskienė V., Janulev B. Ţmogiškieji santykiai: vadovėlis / Kauno technologijos universitetas (1999). – Kaunas:<br />

Technologija;<br />

3. Carrillat, F., Jaramillo, F. and Mulki, J. The validity of the SERVQUAL and SERVPERF scales. International Jorunal of<br />

Service Industry Management (2007). 18 (5), 472-490 p.;<br />

4. Douglas III, Edward E straipsnis. AACE International Transactions (2009). 1-2 p.;<br />

5. Rimantė Hopenienė, Raminta Andrėja Ligeikienė. Turizmo paslaugų kokybės vertinimo metodologiniai ir praktiniai aspektai<br />

(2002). 70,75 p.;<br />

6. Zeithaml, Parasuraman and Berry. Delivering Quality services: Balancing Customer Perceptions and Expectations (1990) 227<br />

p.;<br />

7. Langvinienė, N., Vengrienė, B. Paslaugų teorija ir praktika (2005). 364 p.;<br />

8. Paniott, V.I. Kaciestvo sociologicieskoi informacii. Kiev: Naukova dumka (1986);<br />

9. Information systems quality assessment: Replicating Kettinger and Lee S. straipsnis. Mark A. Myerscough (2002). 1105 p.<br />

10. Pizam, A. & Ellis, T. Customer Satisfaction and its Measurement in Hospitality Enterprises. International Journal of<br />

Contemporary Hospitality Management, (1999) 11 (7), 326-339.<br />

Summary<br />

1. The biggest influence in relationships between clients and consultants does the professionalism of consultants. They have: to<br />

hear the customer, to get feedback, to speak the ―client language‖, to give appropriate information. Although consulting is a<br />

profession and you need to know how to communicate with the client, but the consultant is required to have and certain

339<br />

personal qualities. It is very important for consultants to know themselves well, to be able to envisage their qualifications and<br />

personal strengths and weaknesses. Therefore, only well-aware of himself, seeing the differences between himself and the<br />

client, the consultant will work effectively.<br />

2. In the UAB ―Bite Lithuania‖ service quality survey based on ,,SERVQUAL‖ methodology has been found that the<br />

companies service security was the most valued, and the personnel responsibility the worst valued dimension.<br />

3. Despite the relatively good results of the research, UAB Bite Lithuania, in order to gain the supremacy or at least survive on<br />

the market, to improve their results of work, the company has to take care of its service quality by continuing the<br />

improvement of it. The company must not only to retain existing customers but also to attract new ones. For this purpose,<br />

suggestions and recommendations for each service quality dimension separately are provided. There is recommended to<br />

renew ―secret customer‖ investigations, which would help to identify the mistakes, which are made by consultants, and then<br />

company could take actions, how to get rid of these mistakes: to organize special trainings, to extra motivate consultants and<br />

with these actions to increase personnel responsibility.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Rūta Adamonienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

340<br />

JAUNIMO VERSLUMUI ĮTAKOS TURINTYS VEIKSNIAI<br />

Virginija Subačiūtė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Jaunimas – svarbi pilietinės visuomenės dalis, nes nuo jaunimo sąmoningumo ir aktyvumo priklauso<br />

valstybės išsikeltų tikslų įgyvendinimas, nuo jaunimo iniciatyvos ir statuso visuomenėje priklauso gyvenimo lygis.<br />

Todėl jaunimo verslumo tyrimai tampa vis aktualesni. Verslumas – tai ne tik ekonominės, bet ir kitos pridėtinės<br />

vertės kūrimas, tai galimybė realizuoti save, greitai ir efektyviai prisitaikyti prie aplinkos pokyčių. Tačiau kaip rodo<br />

įvairios visuomenės apklausos (Spinter tyrimai (2005), tyrimai Ūkio ministerijos (2006), Nacionalinės plėtros<br />

instituto (2008) uţsakymu, „Jaunimo verslumo lygio tyrimas― (2010) ir kt.) verslumo lygis šalyje nėra pakankamas.<br />

Visuomenėje nėra gilių verslumo tradicijų, jaunimas bijo prisiimti atsakomybę uţ savo veiksmus, nors teoriškai<br />

šalyje siekiama sukurti nuoseklią, efektyviai veikiančią jaunimo atsakingo verslumo ugdymo sistemą.<br />

Verslumo problemos plačiai analizuojamos uţsienio ir Lietuvos <strong>mokslinė</strong>je literatūroje (Cetron M., Rocha<br />

W., Lucken R. (1988), Siropolis N. C. (1994), Jasinavičius R. (2006), Martinkus B., Stoškus S., Berţinskienė D.<br />

(2009) ir kt.), tačiau jaunimo verslumas plačiau nagrinėti pradėtas tik neseniai: Ulvidienė E., Bučienė R. (2009),<br />

Čiburienė J., Guščinskienė J. (2009) ir kt.<br />

Straipsnio tikslas – išanalizuoti ir įvertinti veiksnius, turinčius įtakos jaunimo verslumui.<br />

Siekiant tikslo, keliami uţdaviniai:<br />

1) išanalizuoti verslumo ypatumus;<br />

2) įvertinti jaunimo verslumo situaciją tiriamame krašte ir Lietuvoje;<br />

3) atlikti jaunimo verslumui įtakos turinčių veiksnių analizę.<br />

Tyrimo objektas – jaunimo verslumui įtakos turintys veiksniai.<br />

Metodai – duomenų rinkimui naudojama <strong>mokslinė</strong>s ir metodinės literatūros analizė, apibendrintos<br />

mokslinių tyrimų ataskaitos, anketinė apklausa, ekspertinis interviu; informacijos sisteminimui ir pateikimui<br />

naudojami grupavimo, santykinių dydţių, palyginimo metodai; teiginių ir faktų iliustravimui – grafinio vaizdavimo,<br />

loginio mąstymo metodai, SPSS programa.<br />

Rezultatai.<br />

Verslumo samprata<br />

Nors uţsienio literatūroje verslumas nagrinėjamas gana plačiai, vis dar nėra rasta vienareikšmio ir, pasak<br />

Bornstein D. (1999), tikriausiai niekada nebus vienintelio verslumo apibrėţimo. Nagrinėjant verslumo sampratos<br />

raidą, verslumo suvokimas skirstytinas, pasak Lydekos Z. (1996), į tris pagrindinius etapus, kuriuose atsispindi<br />

skirtingos verslumo savybės:<br />

� pripaţįstama rizikos svarba (XVIII a.);<br />

� pripaţįstama inovacijos svarba (XIX-XX a.a.);<br />

� pripaţįstama ypatingų savybių svarba (XX a. 2-ji pusė);<br />

1 paveiksle pateikta verslumo sampratos raida (XX – XXI a.).

Verslumas – spontaniška,<br />

impulsyvi individo veikla,<br />

nebūtinai orientuota į<br />

naujo verslo atsiradimą<br />

(Schumpeter, 1934 )<br />

1934 m.<br />

Verslumas<br />

traktuojamas kaip<br />

elgesys, o ne kaip<br />

asmeninė savybė<br />

(Stevenson ir kt.,<br />

1989)<br />

1989 m.<br />

„Verslumas yra<br />

optimizmas ir tikėjimas<br />

galimybėmis, tai<br />

nepaprastai stiprus<br />

kūrimo šaltinis― (Smilor,<br />

1996)<br />

1996m.<br />

2000m.<br />

Verslumas - uţsiėmimas nauja<br />

veikla, pasinaudojant anksčiau<br />

nepastebėtomis naudos (vertės)<br />

gavimo galimybėmis<br />

(Bygrave, Mininti, 2000;<br />

Kouriloff, 2000).<br />

1 pav. Verslumo sampratos raida (XX – XXI a.)<br />

341<br />

Verslumas - tai praktinis tam tikrų<br />

savybių taikymas, kartu<br />

pasitelkiant atitinkamus įgūdţius,<br />

reikalingus sėkmei tam tikroje<br />

aplinkoje uţtikrinti (Chigunta,<br />

2002)<br />

2002m.<br />

2006m.<br />

Verslumas – naujos<br />

veiklos kūrimas, leidţiant<br />

patiems piliečims veikti ir<br />

keisti savo gyvenimo<br />

sąlygas (Hjortas, Bjerke,<br />

2006)<br />

2009m.<br />

Verslumas -<br />

paslaptingiausias<br />

gamybos veiksnys (greta<br />

tokių veiksnių, kaip<br />

ţemė, darbas ir kapitalas)<br />

(Šilėnas, 2009)<br />

2010m.<br />

Verslumas – tai asmens<br />

mąstymo būdas ir socialinė,<br />

vadybinė ir kitokia<br />

kompetencija, leidţianti turimas<br />

ţinias pritaikyti kasdieniam savo<br />

gyvenimui.(Lietuvos inovacijų<br />

2010-2020<br />

Mokslinėje literatūroje pateiktuose verslumą apibūdinančiuose apibrėţimuose akcentuojami skirtingi<br />

verslumo aspektai, tačiau beveik visuose yra įvardijamas iniciatyvumas, inovatyvumas, kūrybiškumas, gebėjimas<br />

organizuoti, išnaudoti resursus bei prisiimti riziką – savybės aktualios ne vien versle.<br />

Pastebima, kad verslumas nėra statiškas darinys – todėl jis ir neturi vienintelio apibrėţimo, nes, kaip daţnai<br />

pabrėţia Jasinavičius (2006), verslumas apima labai plačią sferą, tai yra ţmogaus gebėjimai daryti įtaką visuomenės<br />

poreikių tenkinimo kokybei ir plėtrai. Skirtingi autorių poţiūriai į verslumą neprieštarauja vienas kitam, o tik vienas<br />

kitą papildo, o verslumo suvokimas priklauso ne tik nuo istorinio laikotarpio, bet ir, pasak Armono M. (2006), nuo<br />

ţmogaus amţiaus, socialinio statuso, veiklos srities, uţimamų pareigų.<br />

Verslumas gali būti suprantamas siaurąja (mokėjimas sukurti pridėtinę ekonominę vertę) ir plačiąja (įgimtų<br />

ir įgytų asmeninių savybių rinkinys, kuris leidţia kurti ekonominę, socialinę ir kitas vertes). Europoje, pasak Sharma<br />

M. (<strong>2011</strong>), verslumas yra ―ţmogaus sugebėjimas idėjas paversti veiksmais―. Jaunimo verslumas – tai netiktai siekis,<br />

kad būtų plėtojamos įvairios pelno siekiančios verslo idėjos. Jaunas ţmogus yra aktyvus ir norintis keisti aplinką,<br />

realizuojant savo pozityvias idėjas, nebijant suklysti ir taisyti situaciją.<br />

Verslumui įtakos turintys veiksniai<br />

Remiantis anksčiau atliktų tyrimų rezultatais verslumui įtakos turi vidiniai (asmeninės savybės, verslo<br />

iniciatyvos ir veiklos veiksniai, ţinios ir įgūdţiai) ir išoriniai (ekonominiai, socialiniai, technologiniai, politiniai,<br />

teisiniai) veiksniai. Kaip teigia Chigunta (2002), verslumas – tai praktinis tam tikrų savybių taikymas, kartu<br />

pasitelkiant atitinkamus įgūdţius, reikalingus sėkmei tam tikroje aplinkoje uţtikrinti. Tęsiant Chigunta mintį -<br />

verslumui įtakos turi išorinių ir vidinių verslumo veiksnių sąveika. Pasak Gronsko V. (1995), priklausomai nuo<br />

veiksnių pobūdţio bei poveikio, verslumas yra stiprinamas arba lėtinamas. Ţaliojoje knygoje teigiama, kad<br />

verslumas – tai savita mąstysena, šio mąstymo būdo neįmanoma išmokyti, tačiau jį galima paskatinti.<br />

Jaunimo verslumo situacija<br />

Tyrimui pasirinkta Marijampolės savivaldybė atsiţvelgiant į tai, kad šis regionas yra vienas iš labiausiai<br />

atitinkančių jaunimo verslumo skatinimo reikalingumą – vietovė urbanizuota, gerai išvystytas verslo sektorius,<br />

palanki geografinė padėtis verslo iniciatyvoms įgyvendinti, tačiau jaunimo emigracijos srautai, bedarbystė, verslumo<br />

rodiklis, lyginant su kitais šalies regionais, yra vieni iš nepalankiausių. Apibendrinus iki šiol atliktus mokslinius<br />

tyrimus, populiariausias indeksas, apibūdinantis verslumo situaciją, yra verslumo indeksas – tai maţų ir vidutinių

342<br />

įmonių skaičius, tenkantis 1000 gyventojų. Šio indekso kaita šalyje ir Marijampolės savivaldybėje vaizduojama<br />

Indeksas<br />

25<br />

20<br />

15<br />

10<br />

5<br />

0<br />

17<br />

16<br />

25<br />

2005 2010<br />

22<br />

Metai<br />

Lietuvos<br />

2 pav. Verslumo indekso kaita 2005 ir 2010 m. Lietuvoje ir Marijampolės savivaldybėje<br />

Nors per pastaruosius penkerius metus verslumo indeksas šalyje išaugo nuo 17 iki 25, Marijampolės<br />

savivaldybėje nuo 16 iki 22, tačiau vis tik santykinai maţas 1000-iui gyventojų tenkančių įmonių skaičius parodo<br />

ţemą gyventojų verslumo lygį. Jaunimo verslumo situaciją apibūdina ir nepalankūs jaunimo migracijos rodikliai.<br />

Jaunimo dalis bendrame gyventojų skaičiuje kasmet maţėja – šalyje ryški visuomenės senėjimo tendencija<br />

(2008 m. Lietuvoje buvo 15,9 proc., Marijampolės savivaldybėje 17,2 proc., o 2010 m. Lietuvoje- 15,3,<br />

Marijampolės savivaldybėje - 16,5 proc. jaunimo nuo bendro gyventojų skaičiaus). Jaunimo ekonominio aktyvumo<br />

pokyčiai byloja, kad šalyje yra dideli jaunimo darbo jėgos nuostoliai – per 2007 – 2009 m. laikotarpį iš Lietuvos<br />

jaunimo darbo rinkos iškrito maţdaug 37 tūkst. darbo jėgos. Jaunimo padėtis darbo rinkoje prastėja. Mokymosi visą<br />

gyvenimą memorandumas (2001) nurodo, kad įgyti bendrieji gebėjimai (įskaitant verslumą) palengvina integraciją į<br />

darbo rinką.<br />

Siekiant atlikti gilesnę analizę, būtina atsiţvelgti ne tik į kiekybinius rodiklius, bet ir į tikslinės grupės<br />

nuomonę. Jaunimo verslumo srityje kasmet atliekama tyrimų (Spinter tyrimai (2005), Ūkio ministerijos uţsakymu<br />

(2006), Nacionalinio plėtros instituto uţsakymu (2008) ir kt.), tačiau ţemas verslumo lygis, didėjantys jaunimo<br />

emigracijos srautai, augantis jaunimo nedarbas rodo, kad jaunimo verslumo skatinimo mechanizmas neveikia<br />

tinkamai. Lietuvoje nėra bendro sisteminio poţiūrio į jaunimo verslumo skatinimą – švietimo, darbo rinkos,<br />

profesinio orientavimo, SVV skatinimo priemonės nėra tarpusavyje subalansuotos.<br />

Empirinio tyrimo metodika<br />

Atliekant tyrimą nustatyti konkretūs informacijos šaltiniai – jaunimo, verslininkų, švietimo atstovų<br />

nuomonė ir nuostatos bei dokumentai. Tyrimas atliktas, pasitelkiant anketinės apklausos ir ekspertinio interviu<br />

metodus. Siekiant išgauti nuoširdţius atsakymus, pamąstymus, laikomasi anonimiškumo, vieno iš pagrindinių<br />

<strong>mokslinė</strong>s etikos principų.<br />

Vykdant anketinę apklausą, apklausiamas verslus (generalinė visuma – 1287 (8 proc. nuo bendro jaunimo<br />

skaičiaus)) ir bedarbis (generalinė visuma 2348) jaunimas. Laikomasi prielaidos, kad verslus jaunimas – tai<br />

jaunimas, siekiantis sukurti pridėtinę vertę (plačiąja prasme); bendraujant su jaunimo reikalų koordinatore,<br />

apsibrėţta, kad verslus jaunimas Marijampolės savivaldybėje yra tas, kuris priklauso jaunimo organizacijoms.<br />

Tyrimo imtis apskaičiuota, remiantis formule: , kai patikimumas 93 proc. Tyrimo kokybei uţtikrinti<br />

apklausti 193 respondentai – 68 verslaus ir 125 bedarbio jaunimo.<br />

Kitas tyrimo metodas – formalizuotas, tačiau su laisvai formuluojamais atsakymais ekspertinis interviu,<br />

apklausiant formalaus, neformalaus ugdymo ir socialinės aplinkos sektorių atstovus. Ekspertiniam interviu<br />

respondentai pasirinkti neatsitiktinai: renkantis verslininkus, analizuota, kurie iš jų Marijampolės savivaldybėje yra<br />

stambiausi darbdaviai, patys pradėję ir sėkmingai plėtojantys verslą (UAB „ARVI―, UAB „Mantinga―, UAB „CIE<br />

LT Forge―). Renkantis švietimo atstovus, atsiţvelgta į švietimo įstaigų tipus: gimnazija, profesinio rengimo centras,<br />

Marijampolės kolegija, KPPAR Marijampolės filialas.<br />

Apibendrinus analizes, bus siekiama parengti jaunimo verslumo skatinimo modelį Lietuvoje.

343<br />

Empirinio tyrimo rezultatai<br />

Lyginant verslaus ir bedarbio jaunimo verslumo suvokimą, pastebėta, kad tą patį išsilavinimą įgiję<br />

respondentai, skirtingai suvokia verslumą – bedarbiai verslumą suvokia labiau siaurąja, o verslus jaunimas – plačiąja<br />

prasme (3 ir 4 pav.). Profesinį išsilavinimą turintys apklaustieji verslumą suvokia kaip pridėtinės vertės ar verslo<br />

kūrimo galimybę, o tą patį išsilavinimą turintys apklausoje dalyvavę bedarbiai, verslumą labiau suvokia kaip<br />

mokėjimą uţdirbti pinigus.<br />

100 %<br />

90 %<br />

80 %<br />

70 %<br />

60 %<br />

50 %<br />

40 %<br />

30 %<br />

20 %<br />

10 %<br />

0 %<br />

Vidurinis<br />

2<br />

30<br />

26<br />

42<br />

Profesinis<br />

12<br />

21 25<br />

24<br />

12<br />

8<br />

6 4<br />

4<br />

52<br />

65 67<br />

Aukštasis<br />

neuniversitetinis<br />

Aukštasis<br />

universitetinis<br />

3 pav. Respondentų (verslaus jaunimo)<br />

verslumo suvokimo priklausomybė nuo<br />

išsilavinimo, proc.<br />

gebėjimas<br />

įţvelgti<br />

galimybes<br />

gebėjimas<br />

sukurti verslą<br />

mokėjimas<br />

uţdirbti pinigus<br />

gebėjimas<br />

sukurti pridėtinę<br />

vertę<br />

100%<br />

90%<br />

80%<br />

70%<br />

60%<br />

50%<br />

40%<br />

30%<br />

20%<br />

10%<br />

0%<br />

3<br />

8<br />

Pagrindinis<br />

86<br />

12<br />

48<br />

32 30<br />

3 8 8<br />

Vidurinis<br />

Profesinis<br />

24 21 20<br />

10<br />

38<br />

30 4<br />

15<br />

34<br />

Aukštasis<br />

neuniversitetinis<br />

66<br />

Aukštasis<br />

universitetinis<br />

4 pav. Respondentų (bedarbio jaunimo)<br />

verslumo suvokimo priklausomybė nuo<br />

išsilavinimo, proc.<br />

Paaiškėjusi situacija, kad tą patį išsilavinimą turintys ţmonės turi skirtingą suvokimą, sutampa su Lydekos<br />

(1996) išsakyta mintimi, kad du verslininkai gali turėti tą patį profesinį pasirengimą, tačiau jų veiklos rezultatai,<br />

nepaisant tų pačių įgytų savybių, bus skirtingi.<br />

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad teisingai verslumo esmę supranta 59 proc. respondentų, verslumą laikydami iš<br />

dalies įgimta, iš dalies įgyta savybe. Prašomi įvertinti verslumo veiksnius (5 balų sistemoje, kai 5 – labai svarbu, 4 –<br />

svarbu, 3 – vidutiniškai svarbu, 2 – nesvarbu, 1 – visiškai nesvarbu), respondentai svarbiausiais įvardino aktyvumą,<br />

ryţtingumą, darbštumą, savarankiškumą, pasitikėjimą savimi, organizacinius gebėjimus, siekimą būti savarankišku,<br />

dţiaugsmą kurti, mokėjimą spręsti problemas, praktinius įgūdţius (šiems veiksniams skirta vid. 4,8 balo iš į galimų),<br />

toliau sekė polinkis naujovėms, gebėjimas ir poreikis vadovauti, vadovavimo ir organizavimo ţinios, įgūdţiai kaip<br />

naudotis turimais ištekliais, ekonominiai veiksniai (šiems veiksniams skirta vid. 4, 5 balo iš 5 galimų), maţiausiai<br />

įtakos jaunimo verslumui, pasak apklaustųjų, turi tokios savybės ir veiksniai kaip, pilietiškumas, savimotyvacija,<br />

poreikis dominuoti. Apibendrinti respondentų vertinimai – 1 lentelėje.<br />

1 lentelė. Verslumui įtakos turinčių veiksnių vertinimas, balais<br />

Vertinami veiksniai Vidutinis vertinimo balas<br />

Vidiniai<br />

veiksniai<br />

Asmeninės<br />

savybės<br />

Aktyvumas 4,8 4,23 4,02<br />

Atsakingumas 4,2<br />

Komunikabilumas 4<br />

Ryžtingumas 4,8<br />

Darbštumas 4,8<br />

Savarankiškumas 4,8<br />

Pasitikėjimas savimi 4,8<br />

Saviraiška 3,8<br />

Polinkis naujovėms 4,5<br />

Imlumas informacijai 4<br />

Organizaciniai gebėjimai 4,8<br />

Gebėjimas vadovauti 4,5

Išoriniai<br />

veiksniai<br />

Verslo<br />

iniciatyvos ir<br />

veiklos veiksniai<br />

Ţinios ir<br />

įgūdţiai<br />

344<br />

Pilietiškumas 2,8<br />

Kūrybiškumas 4<br />

Savimotyvacija 2,8<br />

Siekimas būti savarankišku 4,8 3,89<br />

Noras praturtėti 4,2<br />

Noras susikurti darbo vietą 4<br />

Noras įgyvendinti savo idėją 3<br />

Saviraiškos poreikis 3<br />

Poreikis dominuoti 2,8<br />

Poreikis vadovauti kitiems 4,5<br />

Džiaugsmas kurti 4,8<br />

Vadovavimo, organizavimo ţinios 4,5 3,94<br />

Verslo idėjų kūrimo ţinios 3,5<br />

Ekonomikos ţinios 4<br />

Rinkodaros ţinios 3<br />

Finansinės ţinios 3<br />

Teisinės ţinios 3,2<br />

Mokėjimas rinkti informaciją 3<br />

Mokėjimas nustatyti problemas 4,2<br />

Mokėjimas spręsti problemas 4,8<br />

Praktiniai įgūdžiai (kaip rengti verslo planus, steigti<br />

įmonę ir pan.)<br />

Įgūdţiai kaip naudotis turimais ištekliais 4,5<br />

Gebėjimas įvertinti riziką 4,8<br />

Ekonominiai 4,5 3,78<br />

Socialiniai 3,2<br />

Technologiniai 3<br />

Politiniai 4,2<br />

Teisiniai 4<br />

Ekspertinio interviu dalyvių nuomonė sutapo su anketinės apklausos dalyvių nuomone – verslininkai<br />

svarbiausiais verslumo veiksniais įvardino asmenines ţmogaus savybes, tokias kaip darbštumą, pasitikėjimą savimi,<br />

imlumą informacijai, polinkį naujovėms, kūrybiškumą. Pasak apklaustųjų, pastarųjų savybių įgyti beveik<br />

neįmanoma, tačiau verslumui daug įtakos turi ir tie veiksniai, kurie išugdomi švietimo, socialinėje aplinkoje, t.y. –<br />

ţinios, susijusios su verslo valdymu, ţinios, kaip naudotis turimais ištekliais ir praktinės to pamokos. Pasak<br />

verslininkų „su verslumo gyslele gimstama – dar sovietiniais laikais verslumas nebuvo skatinamas ir apie tai nebuvo<br />

nė kalbos, todėl pats turėjai suvokti, kokių ţinių ar savybių tau trūksta, kas tave stabdo, siekiant išsikeltų tikslų―, taigi<br />

verslininkai verslumą laiko iš dalies įgyta, iš dalies įgimta savybe. Interviu dalyvavę švietimo atstovai, daugiausiai<br />

verslumui įtakos turinčiais veiksniais taip pat įvardino asmenines savybes, teigdami, kad „visiškai neturintis<br />

verslumo savybių ţmogus nebus imlus teikiamoms ţinioms ir nepasiduos ugdomas―.<br />

Save versliais laikantys apklaustieji (68 proc. respondentų, priklausančių ir 8 proc. nepriklausančių jaunimo<br />

organizacijoms), paklausti, kokios savybės jiems būdingos, daţniausiai paţymėjo tokias savybes kaip aktyvumas,<br />

pasitikėjimas savimi, kūrybiškumas, atsakingumas. Respondentų paklausus, kurias iš savybių jiems būtų naudinga<br />

įgyti, daţniausiai įvardinti organizaciniai gebėjimai, kūrybiškumas, gebėjimas nustatyti ir spręsti problemas,<br />

gebėjimas organizuoti. Švietimo atstovų ir verslininkų nuomone, versliam ţmogui labiausiai reikalingi vadybos<br />

4,8

345<br />

įgūdţiai, pilietiškumas, gebėjimas įvertinti riziką, imlumas naujovėms. Tačiau šioms, anot respondentų, pačioms<br />

reikalingiausioms versliai asmenybei savybėms dėmesio skiriama nepakankamai.<br />

Išvados<br />

Išanalizavus mokslinę literatūrą bei empirinio tyrimo duomenis, galima teigti, kad:<br />

1) verslumas – tai ţmogaus gebėjimai daryti įtaką visuomenės poreikių tenkinimo kokybei ir plėtrai;<br />

2) Lietuvoje skatinamas jaunimo verslumas ir nors verslumo kompetencija įvardinama kaip viena iš<br />

prioritetinių krypčių, verslumo skatinimo mechanizmas neveikia tinkamai;<br />

3) verslumui įtakos turi įgimti ir įgyti veiksniai – tai patvirtino tą patį išsilavinimą turinčių respondentų<br />

skirtingas suvokimas; tokį patį profesinį pasirengimą turinčių ţmonių veiklos rezultatai gali būti (ir daţniausiai būna)<br />

labai skirtingi;<br />

4) respondentai, suprasdami verslumo esmę (74 proc. respondentų), pripaţįsta, kad jaunimo verslumui<br />

daugiausiai įtakos turi vidiniai veiksniai, tokie kaip: aktyvumas, ryţtingumas, pasitikėjimas savimi, organizaciniai<br />

gebėjimai, siekimas būti savarankišku, dţiaugsmas kurti, mokėjimas spręsti problemas, praktiniai įgūdţiai;<br />

5) ekspertinio interviu dalyviai pripaţįsta, kad jaunimo verslumą labiausiai lemia ne išoriniai, o vidiniai<br />

veiksniai – asmeninės ţmogaus savybės bei įgytos ţinios, kurioms, pasak respondentų, nėra skiriama pakankamai<br />

dėmesio.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. ARMONAS, M. 2006. Sampratos: kaip verslumas suprantamas skirtingų grupių. „Po skėčiu. Verslumas jaunimo<br />

organizacijose―. 2006/164 Nr. 3-4 psl. LiJOT.<br />

2. BYGRAVE, W., MINNITI, M. 2000. The social dynamics of entrepreneurship. Entrepreneurship Theory and Practice.<br />

3. BORSTEIN, D. 1999. The new social entrepreneurship. Journal, 3.<br />

4. CHIGUNTA, F. 2002. Youth entrepreneurship: Meeting the key policy challenges.<br />

5. GRONSKAS, V. 1995. Verslas, pseudoverslas, antiverslas. Kaunas: Vadybos ir kalbų koledţas.<br />

6. HJORTH, D.; BJERKE, B. 2006. Public Entrepreneurship: Moving from social/consumer to public/citizen. Entrepreneurship<br />

as Social Change.<br />

7. JASINAVIČIUS, R. 2006. Verslumo sparnai. „Po skėčiu. Verslumas jaunimo organizacijose―. 2006/164 Nr. 23-24 psl.<br />

8. Lietuvos inovacijų 2010-2020 metų strategija. 2010 m. vasario 17 d. Nr. 163. Prieiga per internetą:<br />

http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=134233<br />

9. LYDEKA, Z. 1996. Verslininkas, verslumas ir verslininkystė // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr.2. Kaunas:<br />

VDU.<br />

10. SCHUMPETER, J. 1934. The Theory of Economic Development. Cambridge, Massachusetts, Harvard University Press.<br />

11. SMILOR, R. W., 1996. Entrepreneurship and philanthropy.<br />

12. STEVENSON, H.; ROBERTS, M. J.; GROUSBECK, H. I. 1989. New Business Ventures and the Entrepreneur. Homewood,<br />

Illinois: Irwin.<br />

13. ŠILĖNAS, 2009. Verslas Lietuvoje – sunkmečio paveiktas, bet gyvas. [interaktyvus], [ţiūrėta 2010 m. gruodţio 2 d.].<br />

Prieiga per internetą: < http://etaplius.lt/Verslas/2010-metai-bizelio/Verslas-Lietuvoje-sunkmecio-paveiktas-bet-gyvas>.<br />

Summary<br />

The Factors Influencing Youth Entrepreneurship<br />

Entrepreneurship is one of the main factors that ensure the country's innivativeness, competitiveness and economic<br />

growth. Entrepreneurship is not a spontaneous one but a dependent phenomenon of economic, social, political, psychological<br />

factors. Young people are an inclusive group of society, so it is important to promote their enterprise. It is necessary to focus on<br />

the needs of young people - those factors that have most impact on entrepreneurship. Documents analysis, 193 respondents, the<br />

survey and expert interviews revealed that entrepreneurship is not a common understanding. Research showed that youth<br />

entrepreneurship is most affected by the personal characteristics, such as participation, autonomy, organizational skills. Business

346<br />

and education representatives also argue that youth entrepreneurship depends on internal factors such as management skills,<br />

citizenship and the ability to assess the risk. According to respondents these factors are not given sufficient attention.<br />

Mokslinio darbo vadovė: lekt. dr. Stasė Navasaitienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

347<br />

MARKETINGO KOMUNIKACIJOS SVARBA NATŪRALIŲ PRODUKTŲ<br />

VARTOTOJŲ INFORMAVIMO PROCESE<br />

Indrė Valkūnaitė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Šiuolaikinei organizacijai, norinčiai sėkmingai veikti rinkoje, yra būtinas nuolatinis marketingo<br />

komunikacijos procesas. Šalyse, kur yra išvystyta ekonomika, marketingo komunikacija uţima vis svarbesnę vietą<br />

procese. Lietuvoje vis dar pastebimas atsitiktinės komunikacijos su savo tiksline auditorija procesas, tačiau ateityje<br />

būnant Europos Sąjungos nare, organizacijos privalės išmokti koordinuoti, integruoti, planuoti savo komunikacijos<br />

veiksmus, turės pradėti naudoti marketingo komunikaciją, o kartu ir rėmimo elementus, kurie yra glaudţiai susiję su<br />

marketingo komunikacija. Marketingo komunikacijos dėka šiandien vis daugiau ir daugiau ţmonių supranta gamtos<br />

teikiamą naudą ir vis daţniau ieško ekologiškų buities ir higienos priemonių. Atsiţvelgiant į šiuos aspektus,<br />

pastebėta, kad ţmonės pradėjo labiau domėtis ekologiškais, natūraliais, sveikais produktais. Ţinoma, maţiausias<br />

pajamas uţdirbantys asmenys vengs šių produktų dėl aukštos kainos, tačiau kita visuomenės dalis, vietoje pigaus<br />

sintetinio kremo įsigis nedidelio tūrio natūralų produktą sau ir savo šeimai. Gaila, bet dauguma Lietuvos gyventojų,<br />

kurie nėra profesionalūs kosmetikos srities ţinovai, perskaitę etiketės sudėtį vis tiek nusiperka sintetinius kremus ar<br />

priemones, kur natūralumas siekia vos maksimaliai penkis procentus. Jų dėmesį patraukia reklama, pakuotės<br />

išvaizda, akcijos ir kitos informacijos pateikimo subtilybės.<br />

Tyrimo tikslas – nustatyti marketingo komunikacijos svarbą natūralių produktų vartotojų informavimo<br />

procese.<br />

Iškeltam tikslui pasiekti sprendţiami šie uţdaviniai:<br />

apibūdinti marketingos komunikacijos esmę bei svarbą vartotojui teoriniu aspektu;<br />

įvardinti marketingo komunikacijos svarbą natūralių produktų pardavimo procese;<br />

įvardinti natūralių produktų sertifikavimo reikšmę marketingo komunikacijos procesui.<br />

Tyrimo objektas – marketingo komunikacija natūralių produktų vartojimo procese.<br />

Metodai – analizuojant marketingo komunikacijos esmę bei svarbą natūralių produktų informavimo procese<br />

naudojami tyrimo metodai: sisteminė, lyginamoji analizė, apibendrinimo bei modeliavimo metodai.<br />

Marketingo komunikacijos teoriniai aspektai<br />

Marketingo komunikacija nėra paprastas informacijos skleidimo būdas, kai yra pasikeičiama informacija<br />

tarp pranešimo gavėjo ir siuntėjo. Pasak A. Bakanausko (2004), marketingo komunikacija, nepriklausomai nuo jos<br />

pobūdţio – yra procesas, kurio metu pasiekiama reikalinga auditorija, jai perduodant tikslingą informaciją per<br />

teisingai parinktus komunikacijos kanalus tinkamu metu.<br />

Mokslinėje literatūroje, komunikacija yra apibūdinama kaip bendravimo procesas, kurio metu perduodama<br />

informacija. Komunikacija – tai bendravimas, keitimasis patyrimu, mintimis, išgyvenimais (Bakanauskas, 2004).<br />

Marketingo komunikacija – tai visuma, kurioje visi rėmimo komplekso elementai sujungti į vientisą koordinuotą<br />

informaciją, skirtą tiksliam, galutiniui produkto vartotojui. Marketingo komunikacija apima reklamą ir kitus rėmimo<br />

būdus, kuriuos naudoja verslo ir ne verslo organizacijos, norint pakeisti tikslinės auditorijos (vartotojų) elgseną. Be<br />

marketingo komunikacijų vartotojas neturėtų tiek daug informacijos apie natūralių produktų naujienas, keliamas<br />

grėsmes, teikiančius produktų privalumus, lyginamųjų skirtumų tarp rinkoje atsirandančių produktų, sertifikavimo<br />

ţenklinimo ir pan.<br />

Pasak A. Bakanausko (2004), „praktiškai marketingo komunikacija atitinka rėmimo elementą tradiciniame<br />

marketinge―. Rėmimo uţduotis yra sukurti ryšius tarp organizacijos ir vartotojų, kadangi vien tik sukurti produktą ar<br />

paslaugą ir parduoti nebeuţtenka. Būtina atitinkamai pateikti produktą ar paslaugą vartotojams, be to palaikyti<br />

komunikacinius ryšius su visais susijusiais marketinginės veiklos partneriais. Rėmimo veikloje naudojama

348<br />

komunikacinių priemonių visuma privalo įtikinti vartotojus organizacijos siūlomų gaminių ar teikiamų paslaugų<br />

pranašumais prieš kitų organizacijų gaminius ir paslaugas (Bakanauskas, 2004).<br />

Marketingo komunikacija yra labai glaudţiai susijusi su rėmimo kompleksu, apima reklamą, taip ir kitus<br />

rėmimo būdus, kuriuos naudoja organizacijos, kad turėtų įtakos tikslinės auditorijos elgsenai.<br />

Marketingo komunikaciją sudaro šie pagrindiniai rėmimo elementai:<br />

Reklama;<br />

Pardavimų skatinimas;<br />

Asmeninis pardavimas;<br />

Ryšiai su visuomene (populiarinimas) (Bakanauskas, 2004).<br />

Reklama – bendriausia prasme, yra ne kas kita, kaip uţsakovo apmokamas neasmeniškas prekių, paslaugų<br />

bei idėjų populiarinimas (Kriaučionienė ir kiti, 2006). Pagrindiniai reklamos tikslai:<br />

paklausos uţtikrinimas;<br />

informavimas apie tam tikros produkcijos arba prekės buvimą (egzistavimą);<br />

informavimas apie teikiamas paslaugas;<br />

informavimas apie naujų prekių atsiradimą;<br />

prekės ţenklo sukūrimas arba supaţindinimas su juo;<br />

pardavimų dalies didinimas tam tikroje rinkoje;<br />

teigiamų pirkėjų norų sukėlimas;<br />

pagalba realizuojant prekes, paslaugas, idėjas ir pan.<br />

Pardavimų skatinimas - trumpalaikis produktų ar paslaugų pirkimo arba pardavimo skatinimas. Pasak<br />

Kotler (2001), pardavimų skatinimas apibrėţiamas kaip trumpalaikės masinės komunikacinės priemonės, kurios<br />

sukelia pardavimo apimties augimą per labai trumpą laikotarpį. Pardavimų skatinimui priskiriamos šios priemonės:<br />

kuponai, nuolaidos, premijos, pinigų grąţinimai ir pan.<br />

Asmeninis pardavimas – tai tiesioginė komunikacija tarp pardavėjo ir potencialaus pirkėjo, kurios metu<br />

siekiama suformuoti norimą poţiūrį vartotojui, paskatinti jo elgesį norima kryptimi, daţniausiai tai būna prekės<br />

įsigijimas, bei ryšiių atnaujinimas su vartotoju (Bakanauskas, 2004). Asmeniniai pardavimai, tai brangus,<br />

reikalaujantis daug laiko, kvaifikuotai paruošto personalo, rėmimo elementas. Asmeniniai pardavimai turi aiškų<br />

privalumą - jų metu gaunama kliento reakcija bei matomas rezultatas (Marketingo komunikacija, Utenos regiono<br />

verslo naujienos, 2003).<br />

Ryšiai su visuomene – tai neapmokama komunikacija siekiant įtvertinti gerus organizacijos santykius su<br />

plačiąja visuomene, patrauklaus organizacijos įvaizdţio kūrimas, palankios vartotojų nuomonės apie organizacijos<br />

siūlomas prekes ar teikiamas paslaugas formavimas netiesioginės komunikacijos būdu (Bakanauskas, 2004). Ryšiai<br />

su visuomene yra bet koks kryptingas ryšių palaikymas tarp organizacijos ir visuomenės, kuriais siekiama sukurti<br />

prekės ar paslaugos prestiţą (Marketing Teacher, ,,What are marketing communications?―). Komunikacijos ryšiai su<br />

plačiąja visuomene pavaizduoti 1 paveiksle.<br />

Darbuotojai<br />

Ţiniasklaida<br />

Remėjai<br />

Klientai<br />

Organizacija<br />

Konkurentai<br />

Plačioji visuomenė<br />

Vyriausybė<br />

Akcininkai<br />

1 pav. Organizacijos ryšių su visuomene schema (sudaryta autorės, remiantis Marketing teacher, ,,What are<br />

marketing communications?―)

Siuntėjas<br />

349<br />

Marketingo komunikacijos sėkmė daugiausia priklauso nuo teisingai parinktos tikslinės auditorijos,<br />

atsiţvelgiant į komunikacijai keliamus tikslus: mokyti personalą, paskleisti informaciją vartotojams apie naują<br />

produktą ir pan.<br />

Marketingo komunikacijos svarba natūralių produktų pardavimo procese<br />

Komunikacijos procesas – tai veiksmai, kuriais informacijos siuntėjas siekia paveikti jos gavėją ir sukelti<br />

pageidaujamą jo reakciją (Pranulis ir kt., 2000). Komunikacijos proceso modelyje yra du pagrindiniai vidiniai<br />

ţmogiškieji elementai (siuntėjas – gavėjas ir gavėjas – siuntėjas) bei du pagrindiniai išoriniai elementai – išorinė<br />

ţinutė (pranešimas) ir nešiklis (priemonė, kanalas) (Bakanauskas, 2004).<br />

Komunikacijos procesas prasideda, kai du ar daugiau ţmonių (siuntėjas ir gavėjas) įeina į kontaktą tiesiogiai<br />

ar per priemones, tokias kaip telefonas, televizorius, internetas ir kt., ir tęsiasi iki tol, kol kontaktas nutraukiamas.<br />

Vienas iš jų turi būti suinteresuotas paveikti antrąjį ir tam tikslui perduoti jam kokią nors informaciją. Siekiama, kad<br />

antrasis proceso dalyvis tą informaciją priimtų, suprastų ir sureaguotų taip, kaip pageidauja informacijos siuntėjas.<br />

Bet kuriame komunikacijos lygyje individas pirmiausia veikia kaip siuntėjas ir tik po to kaip grįţtamojo ryšio<br />

gavėjas (Bakanauskas, 2004).<br />

Taigi nagrinėjant įvairią literatūrą, pastebėta, kad įvairūs komunikacijos procesai skiriasi sudėtingumu,<br />

trukme bei apimtimi, tačiau sudedamosios dalys, nuoseklumas daţniausiai kartojasi ar yra labai panašūs (2 pav.).<br />

Komunikacijos kilpa<br />

(uţkodavimas,<br />

dekodavimas,<br />

grįţtamasis ryšys)<br />

Ţinutė Nešiklis<br />

Marketingo komunikacija<br />

(auditorijos pasirinkimas,<br />

pranešimas, vartotojo<br />

pasirinkimas)<br />

Gavėjas<br />

2 pav. Marketingo komunikacijos proceso modelis (sudaryta autorės, remiantis Bakanausku, 2004)<br />

Informacijos siuntėjas (šaltinis) – institucija ar asmuo, kuris siunčia ţinutę (pranešimą) gavėjui (auditorijai). Jo<br />

tikslas paveikti informacijos gavėją, turint priemonę – informaciją. Nagrinėjamu atveju tai būtų natūralaus produkto<br />

pirminis gamintojas.<br />

Ţinutė (pranešimas) – tai informacija, kuri yra uţkoduota ir paruošta perduoti, atsiţvelgiant į jos perdavimo<br />

priemonių specifiką. Tai yra informacija, kuri pateikiama vartotojams: produkto aprašymas etiketėje, reklama per<br />

televiziją ar radiją, produkto savybės ar aprašymai informacinėse skrajutėse, laikraščiuose ir pan. Pranešimai, kuriuos<br />

perduoda, gali būti ţodiniai, simboliniai, ţenkliniai, kūno kalbos, balso intonacijos ar kitų formų.<br />

Nešiklis (perdavimo priemonė, ţinutės perdavimo kanalas). Jis skirtas perduoti norimai ţinutei. Skirtingam produktui<br />

parenkamos skirtingos perdavimo priemonės, atsiţvelgiant kokiai auditorijai skirta, kokiu tikslu ir pan.<br />

Informacijos gavėjas – tai asmuo ar jų grupė, galinti priimti siunčiamą ţinutę; tai vertybė, kurią kiekvienas<br />

komunikacinio proceso organizatorius tikisi turėti savo rankose (Bakanauskas, 2004). Natūralaus produkto galutinis<br />

vartotojas daţniausiai būna pavienis asmuo, kuriam siekiant pakeisti naudojamus sintetinius produktus skirta ţinutė,<br />

reklema. Jei galutinis vartotojas yra įmonė, kur siekiamas bendradarbiavimas, tada pranešimo struktūra, reklamos<br />

priemonės turi būti kur kas platesnės, konkretesnės su aiškiais privalumais bei trūkumais.<br />

Komunikacijos kilpą sudaro informacijos uţkodavimas (tai procesas, kurio metu norima perduoti informacija iš<br />

ţmogaus minties paverčiama į bet kokią ţmonių bendravimui (komunikacijai) tinkamą formą, kurią galima perduoti<br />

gavėjui); dekodavimas (tai procesas, kurio metu informacijos gavėjas atkuria pradinę informaciją, remdamasis gauta<br />

ţinute); grįţtamasis ryšys (tai informacijos gavėjo reakcija į gautą ţinutę). Pasak A. Bakanausko (2004), į<br />

komunikacijos kilpą įeina ir triukšmas, kuris bet kurioje komunikacijos vietoje iškraipo proceso eigą ir dėl kurios

350<br />

pranešimas praranda savo prasmę. Kiekviename reklamos pranešime yra uţkoduota teigiama informacija, kurią<br />

išgirdęs ar perskaitęs vartotojas atsirenka pagal jam rūpimus aspektus ir nusprendţia įsigyti produktą ar ne.<br />

Kadangi marketingo komunikacija yra labai svarbi vartotojų informavimo procese, todėl ţmogui yra privalu<br />

ţinoti visą informaciją apie perkamą produktą (nuo ţaliavų, pagaminimo vietos, gaminimui naudojamų technologijų<br />

ir pan.). Ţmogaus organizmas maitinamas ne vien tik maistu, bet ir per odą, todėl ţmonės vis labiau pradeda rinktis<br />

natūralius, ekologiškus maisto produktus, kosmetiką, valymo priemones ir pan.<br />

Natūralus produktas jau nuo seno ţinomas ir suprantamas kaip be sintetinių medţiagų, pagamintas iš įvairių<br />

ţolių, aliejų bei kitų augalų dalių, kurios išgaunamos natūraliu būdu. Schematiškai pavaizduota, kaip yra skirstoma<br />

kosmetika Lietuvoje bei Europos Sąjungoje (3 pav.)<br />

100 procentų<br />

natūrali<br />

Sintetinė Natūrali<br />

Natūrali su<br />

sintetinėmis<br />

medţiagomis<br />

KOSMETIKA<br />

Sertifikuota (pakuotė<br />

ţenklinama<br />

sertifikuojančios<br />

organizacijos logotipu<br />

Ekologiška ir<br />

biodinaminė<br />

Sintetinė su natūraliomis<br />

medţiagomis<br />

Nesertifikuota<br />

(gamintojas<br />

ekologinę gamybą<br />

gali ir turi pagrįsti<br />

dokumentais)<br />

Su ekologiškomis<br />

medţiagomis<br />

3 pav. Kosmetikos rūšys (parengta autorės, remiantis Daunoravičiene, ,,Apie kosmetikos pramonę, kosmetikos rūšis<br />

ir sudėtį―, 2009)<br />

Kosmetikos produkto kokybė priklauso nuo:<br />

gamintojo nuostatų. Daugumai gamintojų visiškai nesvarbu, kokį poveikį jų gaminiai gali turėti<br />

ţmogaus sveikatai ar aplinkai, nes vienintelis jų verslo tikslas yra pelnas, o misija - sukurti trumpalaikę groţio<br />

iliuziją, kamufliaţą.<br />

sudėtinių dalių. Produkto kokybiškumą lemia tai, kiek jo ingredientuose yra išsaugojama natūralių<br />

bioaktyvių substancijų (vitaminų, specifinių lipidų), esančių pirminėje ţaliavoje (pvz. sėklose). Savo ruoţtu pirminės<br />

ţaliavos turi būti išaugintos ekologiškuose ūkiuose, nenaudojant chemikalų, genetiškai nepakeistos. Deja, tokios<br />

gyvos medţiagos nėra „patogios― kosmetikos gamintojams, nes turi kvapą ir spalvą (Daunoravičienė, ,,Apie<br />

kosmetikos pramonę, kosmetikos rūšis ir sudėtį―, 2009).<br />

Pasak aplinkosaugos ekspertės Zitos Dudutytės, natūralumo trūksta didţiajai daliai natūralia prisistatomos<br />

kosmetikos. „Gamintojai naudoja vieną ar kelis natūralius ekstraktus, kartais net keletą sertifikuotų ekologiškų<br />

medţiagų, tačiau visa likusioji sudėtis – cheminė―, – teigia ekspertė Zita Dudutytė. Šitaip vadinamuosiuose<br />

natūraliuose produktuose atsiranda net sveikatai galimai kenksmingų sudėtinių dalių: parabenų, sintetinių kvapiųjų<br />

medţiagų (Brazaitytė, ,,Natūrali kosmetika: kur baigiasi ideologija ir prasideda rinkodara?―, 2009).<br />

Kosmetikoje ir asmeninės higienos produktuose yra naudojama tūkstančiai įvairių medţiagų. Kai kurios<br />

medţiagos po truputį kaupiasi organizme, sąveikauja su kitomis medţiagomis ir jų neigiamas poveikis

351<br />

„sumuojamas―. Todėl vis daugėja vėţinių susirgimų, apsigimimų, vystymosi sutrikimų ir kitų sveikatos problemų.<br />

Apsieiti be konservantų yra sudėtingiausias išbandymas kosmetikai. Vieningos ekologiškų kosmetikos priemonių<br />

sertifikavimo sistemos Europos Sąjungoje kol kas nėra. Skirtingų šalių gamintojai vadovaujasi skirtingais<br />

reikalavimais, sukurtais jų nacionalinių sertifikavimo organizacijų. Todėl skiriasi ir leistini sintetikos kiekiai<br />

natūralioje kosmetikoje, tačiau pagrindiniai nustatymai, komponentai bei kenksmingos madţiagos visose šalyse<br />

priimtos ir nustatytos vienodos.<br />

Natūralių produktų sertifikavimo reikšmė, marketingo komunikacijos precese<br />

Norint pasirinkti reikiamą produktą, reikia atsiţvelgti į produkto sertifikavimą, kur turi būti paţenklintos,<br />

atitinkama ţyma, pakuotės. Sertifikavimas padeda vartotojui gauti informaciją apie gaminį, tačiau sertifikavimas<br />

didina produkto kainą, nes sertifikavimo procedūros yra brangios.<br />

Labai svarbus aspektas tiek siuntėjui tiek gavėjui yra sertifikatas. Siuntėjui sertifikavimo ţenklas suteikia<br />

prestiţą, aukštą kokybę bei natūraliai uţima didesnę rinkos dalį, negu paprastas produktas, nors uţ visą šį aukštą<br />

kokybės lygį siuntėjui išlaidos padidėja. O gavėjas gali būti uţtikrintas, kad naudoja geros kokybės produktą, kur<br />

ţaliavos yra kruopščiai atrinktos, visas gamybos etapas atitinka keliamus natūralaus produkto reikalavimus.<br />

Sertifikatas – tai tam tikras kosmetikos kokybės garantas. Sertifikato ţenklelio buvimas ant pakuotės reiškia, kad<br />

gaminyje nėra parabenų (cheminių konservantų), naftos produktų, dirbtinių kvapiklių, daţiklių, hidrintų aliejų,<br />

glikolių, šiurkščių prausiklių (SLE, SLES), dietanolaminų (DEA), trietanolaminų (TEA) ir kitų ţmogui bei aplinkai<br />

kenksmingų medţiagų (Kodėl vartoti natūralią ir ekologišką kosmetiką?, 2010).<br />

Europoje naudojami įvairių šalių kosmetikos sertifikavimo reikalavimai, kurie vienas nuo kito šiek tiek<br />

skiriasi. Vieni yra grieţtesni, kiti liberalesni, vienų kokybė matuojama procentais, kitų pagal sudarytus sudėtinių<br />

dalių sąrašus, produktų tipus ir pan. Nė vienas sertifikatas nenurodo 100 proc. natūralios ar ekologiškos sudėties, tad<br />

liekantis procentas yra kitos, neaugalinės ar nenatūralios (sintetinės) medţiagos.<br />

Pagrindiniai ir geriausiai ţinomi pasaulyje sertifikavimo ţenklinimai: Prancūzija - ,,Ecocert―;<br />

,,Cosmebio―; Vokietija - ,,BDIH―; ,,NaTrue―; Didţioji Britanija - ,,The Soil Association―; Italija - ,,Icea―; Belgija -<br />

,,Eco Garantie―; Jungtinės Amerikos Valstijos - ,,USDA Organic― (BDIH, ZUM,The Soil Association) (ŢŪM,<br />

Europos Sąjungos ţenklai, BDIH, Ecocert, Ionc, Soilas Association). Šie sertifikavimo ţenkliukai uţtikrina, kad nėra<br />

potencialiai ţmonėms ar aplinkai kenksmingų medţiagų (įskaitant parabenus, naftos chemijos produktus, dirbtinius<br />

kvapiklius, daţiklius, hidrintus aliejus, glikolius, šiurkščius prausiklius (SLE, SLES), diethanolaminus (DEA),<br />

triethanolaminus (TEA), MEA ir t.t); produktas ir jo sudedamosios dalys nėra genetiškai modifikuoti; yra biologiškai<br />

suyrantis ir neţalingas aplinkai; nebandytas su gyvūnais; pagamintas iš maksimaliai ekologiškų medţiagų: jei<br />

egzistuoja ekologiška medţiaga, nepaisant kainos naudojama būtent ji; maţiausiai 95 proc. ingredientų ekologiški;<br />

jei jame yra medţiaga, kurios neįmanoma išgauti ekologiniu būdu, produktas turi būti ekologiškas bent 70 proc. ir<br />

turi būti paţymėta, jog „pagamintas su ekologiškomis medţiagomis―; bent dalis ţaliavų turi būti išauginta natūraliose<br />

augimo vietose ar ekologiniuose ūkiuose (Kodėl vartoti natūralią ir ekologišką kosmetiką?, 2010).<br />

Taigi marketingo komunikacijos dėka populiarėjanti natūrali bei ekologiška kosmetika leis ţinoti, kuri<br />

kosmetika išties pagaminta iš natūralių medţiagų. Todėl perkant kosmetikos priemones reikia visada ţiūrėti į sudėtį,<br />

kuri nurodyta ant pakuotės, vengti priemonių, kurių sudėtyje yra, trečioje lentelėje, pateikti ţmogaus sveikatai<br />

kenksmingi ingredientai.<br />

Išvados<br />

1. Į marketingo komunikacijos sampratą įtraukiami visi rėmimo komplekso elementai, kurie yra sujungti į<br />

vientisą koordinuotą visumą (informaciją), skirtą tiksliam vartotojui. Marketingo komunikacija apima reklamą ir<br />

kitus rėmimo būdus, kuriuos naudoja verslo ir ne verslo organizacijos, norint pakeisti tikslinės auditorijos (vartotojų)<br />

elgseną.<br />

2. Marketingo komunikacijos dėka galutinis vartotojas turi visą informaciją apie norimą produktą: kokios<br />

rūšies kosmetika yra, kokios yra sudedamosios dalys, kokia yra sertifikavimo sistema, apie teikiamus natūralios

352<br />

kosmetikos privalumus, bei susipaţinti su rinkoje jau esama natūralia kosmetika. Taip pat apie gamintoją,<br />

pagaminimo būdus, medţiagas, kurios naudojamus natūralios kosmetikos gamyboje<br />

3. Sertifikato ţenklelio buvimas ant pakuotės reiškia, kad gaminyje nėra parabenų (cheminių konservantų),<br />

naftos produktų, dirbtinių kvapiklių, daţiklių, hidrintų aliejų, glikolių, šiurkščių prausiklių (SLE, SLES),<br />

dietanolaminų (DEA), trietanolaminų (TEA) ir kitų ţmogui bei aplinkai kenksmingų medţiagų.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. BAKANAUSKAS A. 2004. Marketingo komunikacija. Vytauto Didţiojo universitetas.<br />

2. BDIH [interaktyvus]. Ţiūrėta <strong>2011</strong> 01 10. Prieiga per internetą: .<br />

3. ECOCERT [interaktyvus]. Ţiūrėta 2010 12 12. Prieiga per internetą: .<br />

4. EKOLOGIJOS STANDARTAI [interaktyvus]. //Gintarė Vaičaitytė, 2010 10 19. Ţiūrėta <strong>2011</strong> 01 09. Prieiga per<br />

internetą: .<br />

5. GYVENIMAS [interaktyvus].//Erika Brazaitytė, 2009 09 05, Natūrali kosmetika: kur baigiasi ideologija ir<br />

prasideda rinkodara? Ţiūrėta 2010 12 01. Prieiga per internetą:<br />

6. .<br />

7. IONC [interaktyvus]. //BDIH. Ţiūrėta 2010 12 12. Prieiga per internetą: .<br />

8. JUARA [interaktyvus].//Kaip atpaţinti ekologišką kosmetiką: sertifikavimas. Ţiūrėta <strong>2011</strong> 01 14. Prieiga per<br />

internetą: .<br />

9. KOTLER, P.; ARMSTRONG G.; SAUNDERS J.; WONG V. 2001. Rinkodaros principai. Leidykla<br />

,,Logitema―.<br />

10. KRIAUČIONIENĖ M.; URBANSKIENĖ R.; VAITKIENĖ R. 2006. Marketingo valdymas. Leidykla<br />

,,Technologija―.<br />

11. KVAPAI. AROMATAI [interaktyvus]. //Rūta Daunoravičienė, apie kosmetikos pramonę, kosmetikos rūšis ir<br />

sudėtį, 2009. Ţiūrėta <strong>2011</strong> 01 10. Prieiga per internetą: .<br />

12. MARKETING TEACHER [interaktyvus]. //What are marketing communications? Ţiūrėta <strong>2011</strong> 01 20. Prieiga<br />

per internetą: < http://marketingteacher.com/lesson-store/lesson-marketing-communications.html>.<br />

13. NEOMEDIA [interaktyvus]. //Marketingo komunikacija, Utenos regiono verslo naujienos. Ţiūrėta <strong>2011</strong> 01<br />

Prieiga per internetą: < http://www.neomedia.lt/utena/lt/article.dnews/11 >.<br />

14. PRANULIS V.; PAJUODIS A.; URBONAVIČIUS S.; VIRVILAITĖ R. 2000. Marketingas. Leidykla<br />

,,Garnelis―.<br />

15. 14.SOILAS ASSOCIATION [interaktyvus]. Ţiūrėta 2010 12 12. Prieiga per internetą:<br />

.<br />

16. SVEIKI PRODUKTAI [interaktyvus]. //Kodėl vartoti natūralią ir ekologišką kosmetiką? 2010 08 12. Ţiūrėta<br />

<strong>2011</strong> 01 12. Prieiga per internetą: .<br />

17. ZUM [interaktyvus]. //Europos Sąjungos ţenklai. Ţiūrėta <strong>2011</strong> 01 10. Prieiga per internetą:<br />

.<br />

18. WELEDA [interaktyvus]. //Natūrali kosmetika. Ţiūrėta 2010 12 16. Prieiga per internetą:<br />

.<br />

Summary<br />

Marketing Communication Importance of the Natural Products in the Process of Consumer Information<br />

A modern organization that wishes to succeed in the market, is essential for continuous marketing communication<br />

process. Marketing communication takes bigger part of the proccess in countries with advanced economy. Lithuania is still in the<br />

occasional communication with its target audience of the process, but while the European Union Organization will have to learn<br />

to coordinate, integrate, plan their communication activities..Because of marketing communications more and more people are<br />

realizing the benefits of nature products and are increasingly looking for organic household and sanitary measures. In view of

353<br />

these considerations, it was discovered that people were more interested in organic, natural, wholesome products. Of course, the<br />

lowest income earning individuals to avoid these products because of high prices, but the other part of society, instead of cheap<br />

synthetic cream will purchase a small volume of natural products for yourself and your family. Unfortunately, the majority of<br />

Lithuanian citizens who are not professional experts in the field of cosmetics, read the label composition still buy creams or<br />

synthetic instruments, which is natural to only a maximum of five per cent. Their attention attracted by advertising, packaging<br />

appearance, actions, and other support elements subtleties.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Adelė Astromskienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

354<br />

PROFESINIO UGDYMO<br />

PEDAGOGIKA IR PSICHOLOGIJA

355<br />

DĖSTYTOJŲ NEVERBALINĖS KOMUNIKACIJOS YPATUMAI<br />

PASKAITOSE<br />

Virginija Brėdikytė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Neverbalinės komunikacijos komponentai aktyviai reiškiasi mokymosi procese. Visi klausytojai skirtingai<br />

supranta pateikiamą informaciją. Atkreiptinas dėmesys, kad informacija daţniausiai yra perduodama ţodţiais.<br />

Tačiau ţodţius įsimename maţiausiai, labiausiai įstringa vaizdai ir garsai. Albert Mehrabian teigia, kad informacijos<br />

įsimenamumui ţodţiai nėra tiek reikšmingi, kiek neverbalinė komunikacija (ţiūrėti 1 paveikslą).<br />

1 pav. Informacijos perdavimas (Mehrabian, Albert 1981)<br />

Anot garsaus pedagogo L. Jovaišos, „beţodė komunikacija yra keitimasis daiktine, veiksmine informacija;<br />

gestais mimika, pantomimika, jausmų išraiška. Be to, vienas iš neverbalinio bendravimo būdų yra balsas: jo tonas,<br />

greitis, tempas, tembras, trukmė, t.y. paralingvistiniai signalai, kurie sustiprina arba paneigia ţodinį pranešimą‖.<br />

Šiame darbe bus gilinamasi į neverbalinės komunikacijos pritaikomumo galimybes dėstytojų darbe.<br />

Tyrimo tikslas – ištirti dėstytojų neverbalinės komunikacijos lygį paskaitų metu.<br />

Iškeltam tikslui pasiekti sprendţiami šie uţdaviniai:<br />

1. Ištirti dėstytojų ţinias apie neverbalinės komunikacijos ypatumus;<br />

2. Aptarti dėstytojų nuomonę apie jų pačių vartojamą neverbalinę komunikaciją skaitant paskaitas.<br />

Tyrimo objektas – dėstytojų neverbalinė komunikacija paskaitoje.<br />

Metodas – anketinė apklausa dėstytojams parengta pagal B. Grebliauskienę, N. Večkienę (2007).<br />

Analizuojant apklausos rezultatus, buvo pasitelkti analitinis, loginis, lyginamasis metodai.<br />

Tyrimo organizavimas. Siekiant išsiaiškinti dėstytojų turimas ţinias apie neverbalinę komunikaciją bei<br />

surinkti informaciją apie naudojamus neverbalinės komunikacijos komponentus paskaitose reikšmingumą buvo<br />

atlikta anketinė apklausa. Tyrime savanoriškai dalyvavo 12 Lietuvos ţemės ūkio universiteto miškų ir ekologijos<br />

fakulteto dėstytojų.<br />

Neverbalinė komunikacija. Apklausos rezultatai<br />

Atliekant anketinę apklausą apie neverbalinę komunikaciją ir jos naudojimą paskaitų metu, dėstytojų buvo<br />

paprašyta parašyti savo nuomonę, kaip jie supranta, kas yra neverbalinė komunikacija. Išanalizavus atsakymų<br />

variantus, galima išskirti keletą apibendrintų atsakymų grupių:<br />

1. Ţinantys, kas yra neverbalinė komunikacija – 50 proc. (6 dėstytojai). Minėti dėstytojai nurodė, kad jie<br />

supranta, jog neverbalinė komunikacija yra „kūno kalba―, „neţodinė komunikacija―, „šypsena, grieţtas<br />

ţvilgsnis―,„bendravimas, ―„ţmogaus perduodama neţodinė informacija―;

356<br />

2. Neţinantys, kas yra neverbalinė komunikacija – 25 proc. (3 dėstytojai). Jie nurodė, kad neverbalinė<br />

komunikacija yra „dirigavimas―, „reikėtų diskusijų įvertinimui― arba, jog neţino tikslaus apibrėţimo (pavyzdţiui,<br />

„tikslaus apibrėţinimo neţinau―);<br />

3. Iš dalies ţinantys, kas yra neverbalinė komunikacija – 25 proc. (3 dėstytojai). Šie dėstytojai atskleidė<br />

savo negatyvų poţiūrį į neverbalinę komunikaciją, nurodydami, jog tai jiems „nepriimtinas tarptautinis ţodis, arba<br />

jog tai ištisas kompleksas ypatybių, iš kurių svarbiausios išskirti neįmanoma. Kiti iš jų tarpo atkreipė dėmesį vien į<br />

estetinę išvaizdą arba mimiką, arba rankų mostus ir stovėseną. Jie dalinai buvo teisūs nurodydami, kad tai yra<br />

„emocinis ryšys―, tačiau iš tikrųjų pozityvus emocinis ryšys tarp dėstytojo ir studentų yra teisingai naudojamos<br />

neverbalinės komunikacijos rezultatas. Tyrimo rezultatai atskleidţia, jog dėstytojai emocinį ryšį supranta kaip<br />

studentų dėstytojo baimę (paminėtinas atsakymas, jog neverbalinė komunikacija yra „mirtis ţvilgsniu―).<br />

Respondentų procentinis pasiskirstymas pagal neverbalinės komunikacijos sąvokos supratimą pateiktas 2<br />

paveiksle.<br />

2 pav. Respondentų procentinis pasiskirstymas pagal neverbalinės komunikacijos savokos supratimą<br />

Į klausimą „Ar neverbalinė komunikacija yra svarbi jūsų dėstyme?― 1 dėstytojas (8,3 proc.) atsakė, kad<br />

labai svarbi, 6 (50 proc.) – svarbi, 3 (25 proc.)- nesvarbi, 2 (16 proc.) – neţino. Tai, kad 6 dėstytojai paţymėjo, jog<br />

neverbalinė komunikacija yra svarbi, leidţia teigti, kad neverbalinė komunikacija dėstytojų darbe yra naudojama. Be<br />

to, svarbu paţymėti, kad neverbalinę komunikaciją svarbia savo darbe nurodę dėstytojai teisingai nusakę, kas ji tokia<br />

yra (ţiūrėti 3 paveikslą).<br />

3 pav. Dėstytojų nuomonė apie neverbalinės komunikacijos svarbą dėstymo procese (procentinis<br />

pasiskirstymas)<br />

Atsakydami į klausimą „Ar dėstydamas paskaitą, atsiţvelgiate į savo balso savybes?―, dėstytojai turėjo<br />

įvertinti, ar jie skaitydami paskaitą kreipia dėmesį į savo balso tembrą, tempą, toną, intensyvumą, intonaciją. Priimta

357<br />

manyti, kad balso ypatumai ypatingai reikšmingi uţtikrinant auditorijos tylą paskaitos metu, sutelkiant auditorijos<br />

dėmesį į reikšmingą informaciją, įveikiant dėstymo monotoniją bei uţtikrinant gerą emocinį ryšį tarp<br />

komunikatoriaus ir recipientų (Robbins S., 2003). 4 paveiksle pateikta išsami informacija apie 12 dėstytojų nuomonę<br />

kaip jie yra įvaldę savo balsą ir naudojasi įvairiais jo komponentais perduodami informaciją paskaitos metu.<br />

4 pav. Respondentų procentinis pasiskirstymas pagal balso savybių atsiţvelgiamumą<br />

Minėti rezultatai atskleidţia, kad dėstytojai yra įvaldę balso toną bei intonaciją ir minėtais balso<br />

komponentais varijuoja paskaitos metu. Balso tempas ir intesyvumas daţnai yra pamirštami. Dalis dėstytojų<br />

nesiorentuoja, kiek komponentų turi balsas : jie maišo balso tembrą ir balso tempą, neţino kas tai yra balso<br />

intensyvumas. Balsas yra dėstytojo instrumentas perteikiant informaciją ţodţiu, jei dėstytojas vienodu tonu<br />

greitakalbe beria informaciją, ji gali būti paprasčiausiai nesuvokiama, jos gali nesinorėti suprasti, ji gali būti<br />

neperkeliama į ilgalaikę atmintį (Almonaitienė J., ir kt., 2001).<br />

Ties klausimu „Kokie bruoţai yra svarbiausi dėstant paskaitą?― respondentai turėjo įvertinti savo mimiką,<br />

ţvilgsnį, pantomimiką, pozą, kūno orientaciją, bei savo eiseną ir stovėseną paskaitos metu. Priimta manyti, kad<br />

valdant auditoriją ypatingai reikšminga yra komunikatoriaus pantomimika (laikysena), bei ar jo eisena ir stovėsena<br />

orientuota į auditoriją. 4 paveiksle pateikta informacija apie 12 respondentų nuomonę, kokie neverbalinės<br />

komunikacijos bruoţai yra svarbiausi dėstant paskaitą.<br />

Komponentai<br />

100%<br />

80%<br />

60%<br />

40%<br />

20%<br />

0%<br />

3 (25%)<br />

2 (16,7%)<br />

7 (58,3%)<br />

3 (25%)<br />

9 (75%)<br />

2 (16,7%)<br />

5 (41,7%)<br />

4 (33,3%)<br />

1 (8,3%)<br />

1 (8,3%)<br />

5 (41,7%)<br />

4 (33,3%)<br />

2 (16,7%)<br />

3 (25%)<br />

2 (16,7%)<br />

6 (50%)<br />

1 (8,3%)<br />

Mimika Ţvilgsnis Pantomimika Poza Kūno orientacija<br />

4 (33,3%)<br />

2 (16,7%)<br />

5 (41,7%)<br />

1 (8,3%)<br />

Eisena ir<br />

stovėsena<br />

Nesvarbus 3 0 2 1 3 4<br />

Svarbus 2 3 5 5 2 2<br />

Labai svarbus 7 9 4 4 6 5<br />

Į klausimą neatsakė 0 0 1 2 1 1<br />

4 pav. Dėstytojų nuomonės apie tai, kokie yra svarbiausi bruoţai dėstant paskaitą (procentinis pasiskirstymas)

358<br />

Rezultatai rodo, kad didesnė dalis dėstytojų neţino arba nesugeba valdyti savo kūno orientacijos ,t.y.,<br />

nesugeba fasadu stovėti į auditoriją ir judėti taip, kad auditorija matytų jų veidą. Kitaip tariant, dėstytojai daţnai savo<br />

kūnu „bėga― nuo auditorijos. Jie linkę stovėti arba sėdėti kaip įbesti, nors seniai įrodyta, kad dėstant paskaitą reikia<br />

judėti. Artėjant prie auditorijos galima sutelkti klausytojų dėmesį į save, ir tuo pačiu metu – į perteikiamą<br />

informaciją, galima nuraminti triukšmaujančius, priartėti prie paskutiniuose suoluose sėdinčių, kurie paprastai nėra<br />

linkę klausytis.<br />

Išvados<br />

1. 50 proc. apklaustų LŢŪU miškų ir ekologijos fakulteto dėstytojų ţinios apie neverbalinę komunikaciją<br />

yra neišsamios.<br />

2. Skaitydami paskaitas dėstytojai atkreipia dėmesį į savo balso toną ir intonaciją, tačiau ignoruoja balso<br />

tembro, tempo ir intensyvumo varijavimo galimybes.<br />

3. Valdydami auditoriją dėstytojai linkę atkreipti dėmesį į bendrą savo laikyseną ir pozą, tačiau ignoruoja<br />

eiseną, stovėseną ir bendrą kūno orientaciją.<br />

4. Dėstytojai nepilnai išnaudoja neverbalinės komunikacijos teikiamas galimybes ne tik kuo išsamiau<br />

perteikti informaciją, bet ir palaikyti teigiamą emocinį ryšį su auditorija (studentais).<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. ALMONAITIENĖ J., ir kt. 2001. Bendravimo psichologija. Kaunas: Technologija.<br />

3. ROBBINS S. 2003. Organizacinės elgsenos pagrindai. Kaunas: Poligrafija ir informatika.<br />

4. MEHRABIAN, A. 1981. Silent Messages: Implicit Communication of Emotions and Attitudes. Belmont, CA: Wadsworth.<br />

5. JOVAIŠA, L. 1993. Pedagogikos terminai. Vilnius<br />

Summary<br />

In this work the features of nonverbal communication of lecturers during the lectures are analyzed. Most of the time<br />

information is given by words, but this type of information is memorized least. People register more sounds and views then<br />

words. During this research the level of nonverbal communication was analyzed. After the analysis of the data, it was obvious that<br />

50% of the lecturers of Lithuanian University of Agriculture Forest and Ecology Department do not have information about the<br />

usage of nonverbal communication. The lecturers during the lecture pay the attention to the voice and the tone, but ignore the<br />

possibilities of voice timbre, tempo and the intensity of the speech. Analysis showed that lecturers do not use nonverbal<br />

communication not only in their speech but also as a tool to create a positive emotional atmosphere in a classroom.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Aldona Palujanskienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

359<br />

PIRMAKURSIŲ MOTYVACIJA PROFESIJAI SKIRTINGŲ PAKOPŲ<br />

MOKYKLOSE<br />

Jolanta Bukauskaitė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Ţodis motyvacija yra kilęs iš lotyniško ţodţio „morere― – judinti, skatinti. O pirmasis šį terminą panaudojo<br />

A. Šopenhaueris 1990 metais (Илин, 2000). Šiuolaikinėje <strong>mokslinė</strong>je literatūroje motyvacija: „tai psichofizinis<br />

procesas, reguliuojantis asmenybės veiklą ir santykius su aplinka motyvų kaitos pagrindu― (Jovaiša, 2007) arba<br />

„veiksmų bei elgesio ţadinimas ir skatinimas, vykstantys ţmogaus psichikoje― (Butkienė, Kepalaitė, 1996) arba „poreikiai,<br />

interesai, vertybės, paţiūros, siekiai ir polinkiai― (Gage, Berliner, 1994) arba procesas, kurio metu atsiranda<br />

stipri jėga, skatinanti veiklą, kol nebus pasiektas uţsibrėţtas tikslas, net ir atsiradus kitai jėgai, bandančiai nuslopinti<br />

pirmąją (Dörnyei, 1998) ir k. t. Motyvacija, kaip ţmonių elgesio skatinimu ir aktyvinimu domėjosi jau senovės<br />

mąstytojai tokie, kaip Aristotelis, Demokritas, ir Platonas. Vis labiau besidomint, atliekant tyrimus ir analizuojant<br />

motyvacijos reiškinį pradėtos kurti įvairios motyvacijos teorijos. Pirmosios buvo instinktų ir stūmių teorijos, kurios<br />

atsirado XXa. pradţioje. Nuo tada mokslininkai aiškina ne tik motyvacijos sampratą, bet ir kuria motyvacijos<br />

teorijas. Jų gausa nemaţesnė nei motyvacijos sampratų, bet vienos ţinomiausių yra A. Maslow ir D. McClelland<br />

poreikių teorijos, bei F. Herzberg dviejų veiksnių teorija. Šiuolaikinėje psichologinėje literatūroje matyti didţiulė<br />

motyvacijos sampratų įvairovė, tačiau dauguma tyrėjų sutinka, kad motyvacijos teorijos bendrąja prasme mėgina<br />

paaiškinti tris tarpusavyje susijusius ţmogaus elgesio aspektus: konkretaus veiksmo pasirinkimą, atkaklumą vykdant<br />

šį veiksmą ir jam skirtą pastangų kiekį (Adamonienė ir kt., 2001).<br />

Motyvacijos tema domėtis ir atlikinėti tyrimus yra labai svarbu, nes motyvacija nėra statinė būsena.<br />

Motyvacija – dinaminis procesas, kuris mokantis gali keistis. Todėl laiku suţinojus motyvuotų moksleivių/studentų<br />

skaičių galima tobulinti studijų procesą, bandyti diferencijuoti uţduotis siekiant, kad mokymosi procesas domintų<br />

kuo daugiau besimokančiųjų. Studijuojant motyvacija padeda įveikti visas mokymosi procese iškilusias kliūtis.<br />

Moksleivis/studentas turintis stiprią motyvaciją sąmoningai siekia kuo geresnių rezultatų moksle, būna aktyvus,<br />

ţingeidus. Jis siekia tapti pasirinktos srities specialistu. Neturintis stiprios motyvacijos daţniausiai elgiasi priešingai<br />

– nesidomi dėstomais dalykais, tai jam neteikia dţiaugsmo. Mokymosi motyvacija – vienas pačių svarbiausių<br />

mokymosi sėkmės ir su ja susijusių darinių komponentas (L. Rupšienė, 1995). N. L. Gage ir D. C. Berliner (1994)<br />

teigimu motyvacija padeda orientuotis į tikslą, nulemia kiek laiko skiriame vienai ar kitai veiklai, taip pat tai -<br />

priemonė siekti mokslo paţangumo. Jaunimo motyvaciją taip pat sustiprina ir teisingas profesinis pasirinkimas, nes:<br />

studijuoti dalykus, kurie tave domina daug lengviau; taip pat jei širdis linksta link meno srities, matematiku būdamas<br />

geru specialistu netapsi, o tuo labiau nejausi pasitenkinimo darbu. Tai parodo kaip svarbu, kad pasirinkta profesija<br />

tiktų asmenybės tipui.<br />

Profesijos pasirinkimą galime įvardinti, kaip svarbiausią paauglystės pabaigos ir jaunystės pradţios uţduotį.<br />

Pasirinkti profesiją, kuri padėtų pasiekti asmeninį pasitenkinimą, nėra lengva, juk darbo pasaulyje tūkstančiai<br />

profesijų. Svarbiausia nebijoti eksperimentuoti ir išbandyti save ne vienoje srityje, nes pasirinkta profesija lemia kokį<br />

darbą dirbsime. O darbas uţima didţiąją dalį mūsų laiko, taip pat darbe galime patenkinti įvairius savo poreikius:<br />

fiziologinius, saugumo, socialinius, savirealizacijos, bei uţsitikrinti visuomenės ir kitų ţmonių pagarbą, plėtoti<br />

ryšius, siekti asmeninės raidos ir gyvenimo kokybės. Mokslininkai teigia, kad pasirinkti tinkančią profesiją iš pirmo<br />

karto pavyksta tik trečdaliui ţmonių. Vienas iš būdų, suţinoti ar teisingai pasirinkta profesinė kryptis, gali būti,<br />

šiame darbe naudojamas J.Holland‗o profesinių preferencijų klausimynas.<br />

L. Jovaišos (2009) teigimu, į konkrečias profesinio mokymo įstaigas, ypač į aukštąsias ir specialiąsias<br />

vidurines, turėtų stoti jaunimas, turintis atitinkamą pašaukimą. Autorius pastebi, kad daug jaunuolių čia ateina<br />

nepakankamai orientuoti. Problema – didelis studentų, kurie yra ne tik nemotyvuoti, bet ir neturi tinkamų asmenybės<br />

savybių pasirinktai profesijai, skaičius. Kuo daugiau tokių bus mokymosi įstaigose, tuo maţiau gerų specialistų

360<br />

turėsime. Todėl svarbu išsiaiškinti studijuojančių asmenybės atitkimą pasirinktai profesijai, taip pat suţinoti kas juos<br />

motyvuoja labiausiai: ar tai ţinių įgjimas, profesijos įvaldymas ar diplomo įsigijimas?<br />

Tyrimo tikslas: Išsiaiškinti pirmo kurso moksleivių/studentų, studijuojančių skirtingų pakopų mokymosi įstaigose,<br />

motyvaciją profesijai ir jų asmenybės profesinį kryptingumą.<br />

Tyrimo hipotezė: <strong>Studentų</strong>, studijuojančių aukštesnėse studijų pakopose, profesijos pasirinkimas yra daugiau<br />

apgalvotas reiškinys, todėl jie tampa labiau motyvuoti ţinių ir profesijos įgijimui.<br />

Tyrimo objektas: Lietuvos ţemės ūkio universiteto, Marijampolės kolegijos ir Smalininkų technologijų ir verslo<br />

mokyklos apskaitos studijų programos pirmo kurso moksleivių/studentų motyvacija profesijai.<br />

Tyrimo metodai ir rezultatų aptarimas<br />

Tyrime dalyvavo pirmo kurso moksleiviai/studentai pasirinkę buhalterio ar apskaitininko profesiją.<br />

Respondentų skaičius 83, o jų amţius nuo 17 iki 20 metų. Tyrimas buvo atliekamas 2010 m. pabaigoje ir <strong>2011</strong> m.<br />

pradţioje. Tyrimams atlikti panaudotos 2 metodikos:<br />

J. Holand‘o profesinių preferencijų klausimynas – asmenybės profesijos adekvatumui ir<br />

tinkamumui nustatyti;<br />

Mokymosi motyvacijos tyrimo testas (T. Iljina).,<br />

J. Holland‗o tipologinė teorija laikoma bruoţų ir faktorių teorinės krypties viršūne. Autoriaus idėjos turėjo<br />

įtakos profesiniam konsultavimui visame pasaulyje. J. Holland‗as teigia, kad profesijos pasirinkimą lemia daugiau<br />

tam tikri asmenybės bruoţai, nei interesai. Plėtodamas asmenybės ir profesijos suderinamumo idėją jis pastebėjo, jog<br />

ţmogus stengiasi pasirinkti darbą, atitinkantį jo asmenines savybes. Kitaip tariant pasirinkdamas profesiją individas<br />

išreiškia savo asmenybę. Išanalizavęs asmenybės ir darbo pasaulio ypatumus, <strong>mokslininkas</strong> padarė išvadą, kad<br />

ţmonės suskirstomi į šešis asmenybės tipus: t.y. praktinį, tiriamąjį, meninį, socialinį, iniciatyvųjį ir konvencionalųjį.<br />

O aplinką į: praktinę, tiriamąją, meninę, komunikabilią, dalykinę ir norminę. J. Holland kiekvienam asmenybės tipui<br />

priskyrė tinkančią profesinę kryptį. Pagal tai pabandysime paţiūrėti respondentų asmenybės savybių tinkamumą<br />

buhalterio ar apskaitininko profesijoms.<br />

Tyrime buvo naudotas J. Holland‗o profesinių preferencijų klausimynas. Pagal tyrimo metodiką<br />

moksleiviai/studentai turėjo paţymėti jiems tinkančią ir patinkančią veiklą, gebėjimus, tam tikrai veiklai atlikti, ir<br />

profesiją, kurią pasirinktų iš pateiktų 42 profesijų porų. Pagal gautus atsakymus respondentai priskiriami vienam iš<br />

šešių asmenybės tipų, t.y. realistiniam, tiriamajam, meniškajam, socialiniam, iniciatyviajam arba konvencionaliajam.<br />

Taip pat jiems priskiriama ir praktinė, intelektinė, artistiška, komunikabilioji, veiklioji ar norminė profesinė<br />

orientacija. Buhalteriją ir apskaitą studijuojantys, mūsų respondentai, priskiriami konvencionaliajam asmenybės<br />

tipui, o jų profesinė orientacija – norminė.<br />

Nedaug yra moksleivių/studentų, kurių asmenybės savybės visiškai atitinka pasirinktą profesinę orientaciją<br />

(1 pav.) t.y. universitete – 8 proc., kolegijoje – 7 proc. ir profesinėje mokykloje – 11 proc. Šiai grupei priskiriame<br />

tuos, kurių asmeninis, tyrimo metu nustatytas, kodas visiškai atitinka J. Holland‗o nurodytą kodą, šiai profesijai.<br />

Dalinai atitinka 77 – 80 proc. respondentų. Pastarajai grupei priskiriami moksleiviai/studentai, kurių nustatytame<br />

kode dvi raidės sutampa su Holland‗o kodu. Gauti rezultatai labai geri, nes daug daugiau nei pusė apklaustųjų tinka<br />

pasirinktai profesijai. Tai reiškia, kad respondentai gali jausti pasitenkinimą ir patenkinti savo poreikius dirbdami<br />

pagal pasirinktą profesiją. Asmenybės savybių atitikimas profesijai visose mokyklose yra panašus. Remiantis tuo<br />

galima teigti, kad visuomenėje vyraujanti nuomonė, kad profesinėse mokyklose mokosi daugiausiai nemotyvuotų ir<br />

netinkančių pasirinktai profesijai moksleivių yra neteisingas.

Procentai<br />

100<br />

80<br />

60<br />

40<br />

20<br />

0<br />

15 13 11<br />

77 80 78<br />

Neatitinka Dalinai<br />

atitinka<br />

Tyrimų skalės<br />

1pav. Asmenybės savybių tinkamumas profesijai<br />

361<br />

8 7 11<br />

Visiškai<br />

atitinka<br />

LŽŪU<br />

Marijampolės kolegija<br />

Smalininkų technologijų ir<br />

verslo mokykla<br />

<strong>Studentų</strong> motyvacija buvo tiriama pagal „Mokymosi motyvacjos― metodikos 3 skales: ţinių įgjimą<br />

(siekimas įgyti ţinių, smalsumas), profesinį pasirengimą (siekis įgyti profesinias ţinias ir suformuluoti svarbias<br />

profesines vertybes), diplomo įsigijimą (siekimas gauti diplomą turint tim formalias ţinias, laikant egzaminus ir<br />

įskaitas ieškoti aplinkinių kelių). Moklseiviams/studentams buvo pateiktas 50 – ties tezių sąrašas, kur jie turėjo<br />

paţymėti jiems svarbius mokymosi motyvus.<br />

Analizuojant atlikto tyrimo rezultatus (2 pav.) paaiškėjo, kad siekimas įgyti ţinių, tarp kolegijos ir<br />

profesinės mokyklos moksleivių/studentų, kaip motyvas buvo įvardintas 66 proc., o universitete 57 proc. studentų.<br />

Profesinio pasirengimo, profesijos įvaldymo svarba reikšminga pasirodė 46 proc. universiteto, 51 proc. kolegijos ir<br />

31 proc. profesinės mokyklos auklėtinių. Dominuojantis buvo diplomo įsigijimo motyvas. Jį kaip reikšmingą nurodė<br />

86 proc. universitete, 73 proc. kolegijoje ir 61 proc. profesinėje mokykloje studijuojančių moksleivių/studentų.<br />

Procentai<br />

100<br />

80<br />

60<br />

40<br />

20<br />

0<br />

66 66<br />

57<br />

46 51<br />

31<br />

Ţinių įgijimas Profesinis<br />

pasirengimas<br />

Tyrimo skalės<br />

86<br />

73<br />

61<br />

Diplomo<br />

įsigijimas<br />

2 pav. Moksleivių/studentų mokymosi motyvacijos rodikliai<br />

LŢŪU<br />

Marijampolės kolegija<br />

Smalininkų technologijų ir<br />

verslo mokykla<br />

LŢŪU ir Marijampolės kolegijos studentams svarbiausias motyvas yra diplomo įsigijimas, o Smalininkų<br />

technologijų ir verslo mokyklos moksleiviams – ţinių įgijimas (3 pav.). Analizuojant gautus rezultatus pastebėta, kad<br />

kuo aukštesnė studijų pakopa (profesinė mokykla, kolegija, universitetas), tuo daugiau studijuojančių motyvuoja<br />

diplomo įgijimas. Galima daryti prielaidą, kad tai nulemia, jog universiteto diplomo įsigijimas yra didesnė<br />

siekiamybė, nei profesinės mokyklos.<br />

Motyvai, motyvuojantys moksleivius/studentus mokytis, panašiai išsidėstė universitete ir kolegijoje (3<br />

pav.). Šių mokyklų studentai, kaip svarbiausią motyvą išskiria diplomo įsigijimą. Universiteto studentų diplomo<br />

įsigijimo motyvo vertinimo vidurkis 8,6 balo, o kolegijos - 7,3 balo iš 10 galimų. Matome, kad šis motyvas yra<br />

vertinamas labai aukštais balais, o tai patvirtina šio motyvo svarbą studentams. Smalininkų technologijų ir verslo<br />

mokyklos moksleiviai mokymosi motyvus rangavo kitaip. Svarbiausias motyvas jiems – ţinių įgijimą, sekantis –

362<br />

diplomo įsigijimas ir paskutinis, kaip ir aukštosiose mokyklose, lieka profesinio pasirengimo motyvas. Diplomo<br />

įsigijimo motyvo vertinimų vidurkis yra tik 6,1 balo iš 10 galimų.<br />

Procentai<br />

100<br />

80<br />

60<br />

40<br />

20<br />

0<br />

86<br />

57 46<br />

73<br />

66<br />

51<br />

LŢŪU Marijampolės<br />

kolegija<br />

Tyrimo skalės<br />

61 66<br />

31<br />

Smalininkų<br />

technologijų ir<br />

verslo mokykla<br />

3pav. Mokymosi motyvų pasiskirstymas pagal mokyklos pakopą<br />

Diplomo įsigijimas<br />

Ţinių įgijimas<br />

Profesinis pasirengimas<br />

Išvados<br />

1. Tik 8 – 11 proc. moksleivių/studentų asmenybės modelis visiškai atitinka profesinį pasirinkimą. O 77 –<br />

80 proc. moksleivių/studentų asmenybės savybės dalinai tinka pasirinktai profesijai.<br />

2. Aukštųjų mokyklų studentus motyvuoja diplomo įsigijimas (LŢŪU 86 proc., Marijampolės kolegijoje<br />

73 proc.), o profesinės mokyklos moksleivius ţinių įgijimas (66 proc.). Maţiausiai visus respondentus motyvuoja<br />

profesinio pasirengimo motyvas.<br />

3. Prielaida, kad profesinių mokyklų moksleiviai yra maţiau motyvuoti ir daţniau pasirenka jų asmenybei<br />

netinkančias profesijas nėra teisinga.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. ADAMONIENĖ R., DAUKILAS S., KRIKŠČIŪNAS B. ir kt. 2001. Profesinio ugdymo pagrindai. Vilnius.<br />

2. BUTKIENĖ G., KEPALAITĖ A. 1996. Mokymas ir asmenybės brendimas. Vilnius: Margi raštai.<br />

3. DÖRNYEI, Z. 1998. Motivation in second and foreign language learning // Language Teaching 31, 117–135.<br />

4. GAGE N. L., BERLINER D.C. 1994. Pedagoginė psichologija. Vilnius: Margi raštai.<br />

5. JOVAIŠA L. 2007. Enciklopedinis edukologijos ţodynas. Vilnius: Gimtasis ţodis.<br />

6. JOVAIŠA L. 2009. Profesinio orientavimo ir konsultavimo psichologija. Vilnius.<br />

7. ИЛЬИН E. П. 2002. Мотивация и мотивы. Санкт – Петербург, Питер.<br />

8. RUPŠIENĖ L. 1995. Mokymosi motyvacijos paauglystėje problema. Pedagogika, Nr. 31. psl. 34 -35.<br />

Summary<br />

The article contains consinderation of freshmen motyvation for the pofession, which shows the aims and expectations<br />

for the future of pupils/students. This investigation tries to find out whether youths personal characteristics suits for the chosen<br />

profession or not by using the J. Holland‗s typology. The learning motyvation of students is being analyzed also, trying to<br />

undersand the reason of studying – whether it is knowledge or skills or the diploma.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Rima Adamonienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

363<br />

VERSLUMO ĮGŪDŢIŲ UGDYMO GALIMYBĖS PROFESINIAME<br />

RENGIME<br />

Monika Jukonytė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Europos šalyse jau keletą dešimtmečių verslumui ir jo ugdymui skiriamas ypatingas dėmesys. Europos<br />

Bendrijų Komisijos siūlymų verslumas išskirtas kaip prioritetinė edukacinės veiklos kryptis. Verslumas kaip asmens<br />

savybė siejamas su iniciatyvumu, veiksnumu, nepriklausomybe ir naujovėmis asmeniniame bei socialiniame<br />

gyvenime ( Suiter M. S., 2001).<br />

Lietuvoje tik nuo 2002 m. verslumo ugdymo svarba pabrėţiama dokumente „Lietuvos švietimo plėtotės<br />

strateginės nuostatos. Švietimo strategijos gairės―: „Visuose švietimo lygmenyse sustiprinamas dėmesys verslumo ir<br />

ekonominio švietimo ugdymui. Pasiekiama, kad ekonominio raštingumo pradmenis įgytų visi pagrindinės mokyklos<br />

mokiniai, kad šio raštingumo ir verslumo pagrindai būtų suteikti visiems pageidaujantiems gimnazistams, kolegijų ir<br />

universitetų studentams bei profesinių mokyklų moksleiviams―.<br />

Mokslininkai, tyrinėjantys įvairius verslumo ugdymo aspektus (Z. Lydeka, 1999; L. Mincienė, 2000; A.<br />

Maldeikienė, 2000 ir kt.), teigia, kad yra nepakankamos jaunimo verslumo įgūdţių ugdymo galimybės Lietuvos<br />

švietimo sistemoje. Aukštojo mokslo absolventams trūksta ţinių kaip pradėti verslą ir parengti verslo planą. Lietuvos<br />

švietimo sistemoje apsiribojama ekonomikos dėstymu, o verslumo ugdymo ţinių moksleiviai gauna per maţai.<br />

Tyrimo problema: nepakankamos galimybės ugdyti verslumo įgūdţius profesiniame rengime.<br />

Tyrimo objektas: verslumo įgūdţių ugdymo galimybės.<br />

Tyrimo tikslas: nustatyti galimybes ugdant verslumo įgūdţius profesiniame rengime.<br />

Iškeltam tikslui pasiekti sprendţiami šie uţdaviniai:<br />

1. Apibrėţti verslumo integraciją švietimo sistemos raidoje.<br />

2. Nustatyti dominuojančius verslumo ugdymo metodus.<br />

3. Ištirti pedagogų pasirengimą ugdyti mokinių verslumą.<br />

Tyrimo metodika: siekiant įvertinti galimybes ugdant verslumo įgūdţius profesiniame rengime naudojami<br />

metodai: <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizė; anketinė apklausa; statistinė duomenų analizė. Empirinis tyrimas vyko <strong>2011</strong><br />

metų vasario menesį 26 gimnazijose ir 24 profesinėse mokyklose. Apklausti 50 mokytojų, kurie ugdo verslumą.<br />

Rezultatai<br />

Verslumo ugdymą reglamentuojantys dokumentai<br />

Nuolat keičiantis pasauliui, ţmogus negali tiksliai apibrėţti vienos veiklos rūšies. Gyvenimo pokyčiai<br />

visuomet verčia rinktis veiklos rūšių kombinacijas, kurių atsiradimą nulemia darbo rinkos poreikiai, todėl ugdymo<br />

institucija privalo sudaryti sąlygas tobulinti tuos gebėjimus, kurie ateityje leistų jam pritapti veiklos pasaulyje.<br />

(Visuotinio ekonominio raštingumo ugdymo vidurinėje bendrojo lavinimo mokykloje strategijos gairės, 2001).<br />

Atsiradus poreikiui, mokyklose verslumo ugdymo pastangos Lietuvoje sistemiškai valstybės lygmeniu<br />

pradėtos diegti nuo 2000 m. Strateginiame dokumente „Lietuvos švietimo plėtotės strateginės nuostatos 2003-2012<br />

metams― (2003) įtvirtintas vienas iš valstybės strateginių tikslų – „visuose švietimo lygiuose stiprinti dėmesį<br />

verslumui skatinti ir finansinei išminčiai ugdyti― o „Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatų<br />

įgyvendinimo programoje― (2005) numatyti konkretūs veiksmai šiam tikslui įgyvendinti. „Ekonominio raštingumo ir<br />

verslumo ugdymo strategija― (2004) skirta bendrojo lavinimo mokyklų mokymo turinio ir ugdymo proceso<br />

tobulinimui, siekiant įdiegti ekonominį švietimą mokymą ir verslumo ugdymą. „Nacionalinės jaunimo verslumo<br />

ugdymo ir skatinimo 2007 – <strong>2011</strong> metais programos― (2007) tikslas – sukurti nuoseklią, efektyviai veikiančią<br />

jaunimo atsakingo verslumo ugdymo sistemą – paremtas praktiniais uţdaviniai ir priemonėmis. Visuomenė jau<br />

informuojama apie pirmuosius pasiekimus, įgyvendinant šią programą.

364<br />

Didesnė dalis šio tyrimo respondentų (ţr. 1 pav.) yra susipaţinę su Visuotinio ekonominio raštingumo<br />

ugdymo vidurinėje bendrojo lavinimo mokykloje strategijos gairėmis (25,3 proc.) ir Valstybinės švietimo strategijos<br />

2003 –2012 metų nuostatomis (20,9 proc.) bei 20,3 proc. ţino Ekonominio raštingumo ir verslumo ugdymo strategiją<br />

(2004).<br />

Visuotinio ekonominio raštingumo ugdymo vidurinėje bendrojo lavinimo mokykloje<br />

strategijos gairės<br />

Valstybinės švietimo strategijos 2003 - 2012 metų nuostatos<br />

Ekonominio raštingumo ir verslumo ugdymo strategija, 2004<br />

Nacionalinė jaunimo verslumo skatinimo 2007 - <strong>2011</strong> m. programa<br />

Europos parlamento ir tarybos rekomendacija dėl bendrųjų visų gyvenimą trunkančio<br />

mokymosi gebėjimų, 2006<br />

Verslumu pagrįsto mąstymo puoselėjimas ugdant ir mokant, 2006<br />

Profesinis rengimas ir verslumas; ekspertų komisijos ataskaita, 2009<br />

Nesu susipažinęs(usi)<br />

5,1<br />

0,0<br />

6,3<br />

5,7<br />

16,5<br />

20,9<br />

20,3<br />

25,3<br />

0,0 5,0 10,0 15,0 20,0 25,0 30,0<br />

1 pav. Mokytojų, susipaţinusių su verslumo ugdymą reglamentuojančiais dokumentais, procentas<br />

Verslumo ugdymo metodai<br />

Vadovaujantis nuostata, jog verslumas yra asmens gebėjimas idėjas paversti veiksmais, ugdymo procese<br />

svarbu skatinti reikalingų asmeninių savybių, tokių kaip: kūrybiškumas, iniciatyvumas, nebijojimas rizikuoti ir<br />

prisiimti atsakomybę, – plėtotę, suteikti techninių ir verslo, projektų valdymo ţinių. Asmenybės verslumo ugdymas<br />

turi būti kreipiamas į galutinį rezultatą – išugdyti asmenybę, gebančią savarankiškai ir atsakingai veikti. Todėl<br />

veiklai organizuoti tinka visi aktyvūs mokymo(si) metodai: mokymasis bendradarbiaujant, komandinis darbas,<br />

projektiniai, problemų sprendimo metodai ir kt. (Poškienė, 2006).<br />

Apklausa nustatyta (ţr. 2 pav.), kad mokytojai daţniausiai pasirenka dalykinius ţaidimus (21,9 proc.),<br />

uţduotis, reikalaujančias analizės (17,7 proc.) ir savarankiškai vykdomus projektus bei kuria mokomąsias moksleivių<br />

bendroves (16,7 proc.). Šiuo metu Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose veikia dešimt organizacijos Lietuvos<br />

Junior Achievement mokomosios moksleivių bendrovių. Moksleiviai įkurdami trumpalaikę akcinę bendrovę ir ją<br />

valdydami pagal bendrovės veiklos įstatus, įgyja verslo įgūdţių ir praktiškai pritaiko ekonomikos sąvokas. Jie tiria<br />

rinką, nutaria, koks bus jų verslas. sukaupia kapitalą parduodami akcijas, gamina bei parduoda savo produkciją (arba<br />

teikia paslaugas) ir tvarko visą bendrovės veiklos apskaitą. Jie pereina visus realios bendrovės veiklos etapus. Nuo<br />

tikros firmos moksleivių bendrovė skiriasi tik tuo, kad turi ribotą kapitalą, veikia ribotą laiką, šiek tiek yra<br />

supaprastinta buhalterinė apskaita.<br />

Būtent tokie aktyvieji metodai naudojami verslumo ugdymui iš mokinių reikalauja ne galutinio rezultato, o<br />

logiško įrodymo, kaip iš atitinkamų prielaidų gauti projektuojamą rezultatą, nes mokinių verslumo ugdymas vyksta<br />

ne realioje, bet imituotoje verslo aplinkoje.<br />

Galima teigti, kad mokytojai renkasi aktyviuosius metodus ir savo iniciatyva skatina naujus aktyviuosius<br />

metodus: pamokas „ne klasėje―, tai apsilankymai bankuose ir prekybos centruose bei dalyvavimas bankų<br />

čempionatuose (2,1 proc.).

Dalykiniai žaidimai<br />

Užduotys, reikalaujančios analizės<br />

Kurti mokomąsias moksleivių bendroves<br />

Savarankiškai vykdomi projektai<br />

Nustatyti priežasties ir pasekmės ryšius, juos išreikšti schemomis<br />

Parengti problemos sprendimo strateginį ir taktinį planą<br />

“Verslumo savaitės” rengimas mokykloje<br />

Kita<br />

2,1<br />

365<br />

8,3<br />

8,3<br />

8,3<br />

17,7<br />

16,7<br />

16,7<br />

21,9<br />

0 5 10 15 20 25<br />

2 pav. Aktyvių mokymo(si) metodų taikymas ugdant verslumą bendrojo lavinimo mokyklose, proc.<br />

Tuo tarpu profesinėse mokyklose besimokančio jaunimo sąmoningumas turėtų būti ugdomas tuo būdu, kad<br />

jie aiškiai suvoktų, jog yra ruošiami ne tik kvalifikuotais samdomais darbininkais, tačiau gali save realizuoti ir kaip<br />

verslininkai. Būtent šiose profesinio mokymo programose moksleiviai gali įgyti verslumo įgūdţių per praktiką:<br />

- darbas skyriuose (profesiniai, techniniai, socialiniai, komunikaciniai, verslumo įgūdţiai);<br />

- uţduotys (individualios, grupinės, projektai);<br />

- renginiai (VPMF, mokymo institucijose, regioniniai, tinklo, tarptautiniai); (ţr. 3 pav.):<br />

Diskusijos ir kolektyvinis svarstymas<br />

Projektai ir darbas grupėse<br />

Darbo praktika<br />

Kompiuterinis modeliavimas ir verslo žaidimai<br />

Apsilankymai įmonėse<br />

Mokomųjų moksleivių bendrovių steigimas<br />

11,8<br />

12,9<br />

10,6<br />

15,3<br />

23,5<br />

25,9<br />

0 5 10 15 20 25 30<br />

3 pav. Aktyvių mokymo(si) metodų taikymas ugdant verslumą profesiniame rengime, proc.<br />

Tyrimo rezultatai rodo, kad profesinių mokyklų mokytojai daţniausiai pasirenka diskusijas ir kolektyvinius<br />

svarstymus pamokose (25,9 proc.) ir projektus bei darbą grupėse (23,5 proc.). Maţiausias procentas atiteko<br />

mokomųjų moksleivių bendrovių steigimui, nes kol kas Lietuvoje iš 78 profesinių mokyklų, šiuo mokymo metodu<br />

pasinaudojo tik 17 profesinių mokyklų.<br />

Tyrimo metu išsiaiškinta mokytojų nuomonė apie tai, kas labiausiai skatina ar trukdo verslumo ugdymui(si)<br />

(ţr. 4 pav.). Paaiškėjo, kad labiausiai mokinių verslumą ugdo darbas mokomosiose mokinių bendrovėse (63,4 proc.)

366<br />

bei kompiuteriniai ţaidimai (48,9 proc.). Antras pagal paveikumą būdas – mokomųjų bendrovių mugės (45,9 proc.)<br />

ir susitikimai su verslo įmonių atstovais (44,2 proc.). Trečią grupę sudarytų įvairūs projektai (40,5 proc.) ir<br />

interaktyvūs metodai (40 proc.). Maţiausiai paveikiais būdais laikomi verslo savaičių organizavimas mokyklose ir<br />

verslumo ţinių integravimas į kitus mokomuosius dalykus – tik apie trečdalis mokytojų mano, kad minėti verslumo<br />

ugdymo būdai yra skatinantys. Atitinkamai, pastarieji gavo daugiausiai vertinimų „maţiausiai skatinantis― lyginant<br />

su kitais atsakymais.<br />

Susitikimai su verslo įmonių atstovais<br />

Mokyklose organizuojamos verslumo savaitės<br />

Mokomųjų (imitacinių) bendrovių mugės<br />

Mokomosios (imitacinės) bendrovės<br />

Nacionaliniai ir tarptautiniai projektai<br />

2,2 2,2<br />

Kompiuteriniai verslumo žaidimai<br />

Interaktyvūs metodai<br />

Verslumo žinių integracija į dalykus<br />

4 pav. Verslumo ugdymą skatinantys ar jam trukdantys būdai, proc.<br />

2,6<br />

5,4<br />

2,2<br />

7,0<br />

4,9<br />

4,8<br />

4,7<br />

7,9<br />

2,7<br />

7,3<br />

11,1<br />

4,7<br />

11,6<br />

14,3<br />

15,6<br />

9,3<br />

18,9<br />

28,9<br />

24,4<br />

20,0<br />

25,6<br />

31,1<br />

34,9<br />

27,0<br />

40,5<br />

26,7<br />

0,0 10,0 20,0 30,0 40,0 50,0 60,0 70,0 80,0 90,0 100,0<br />

1 (Maţiausiai skatina) 2 3 4 5 (Labiausiai skatina)<br />

Tyrimo rezultatai rodo, kad mokyklos bendradarbiauja su organizacijomis, jų vykdomais projektais (ţr. 1<br />

lentelė). Nustatyta, kad populiariausi Lietuvos Junior Achievement organizacijos mobilumo projektai (43,6 proc.).<br />

Tikriausiai dėl to, kad ši organizacija teikia galimybę vykti į 32 (Lietuva 33-a šalis) Mokymosi visą gyvenimą<br />

programoje dalyvaujančią Europos šalis. Projekto metu galima:<br />

- kelti kvalifikacijos;<br />

- tobulinti profesinių ţinių ir įgūdţių;<br />

- atlikti praktiką verslo įmonėse;<br />

- susipaţinti su Europos šalių švietimo sistemomis profesinio rengimo naujovėmis, naujausiomis<br />

technologijomis;<br />

- keistis patirtimi su kolegomis ir pan.<br />

1 lentelė. Mokyklų dalyvavimas projektuose susijusiuose su verslumu (proc.)<br />

Projektai Dalyvavimas<br />

(procentais)<br />

Lietuvos Junior Achievement organizacijos mobilumo projektai 43,6<br />

Ekonominio švietimo sklaidos centro projektuose 17,9<br />

Pedagogų profesinės raidos centro projektuose 12,8<br />

Kauno pedagogų kvalifikacijos centro projektuose 10,3<br />

Leonardo da Vinči programos naujovių perkėlimo projektai 7,7<br />

Kita 7,7<br />

31,6<br />

27,9<br />

63,4<br />

45,9<br />

48,9<br />

44,2<br />

40,5<br />

40,0<br />

28,9<br />

30,2

367<br />

Tačiau negalima teigti, kad pakankamai skiriama dėmesio verslumo įgūdţių ugdymui, nes beveik pusė (42<br />

proc.) mokytojų atsakė, kad nedalyvauja nei nacionaliniuose, nei tarptautiniuose projektuose.<br />

Mokytojų pasirengimas verslumo ugdymui<br />

Tyrimo metu išsiaiškinta, kad verslumo ugdymo mokytojai, turintys ţinių ir gebėjimų rengti<br />

praktinius mokymus, Lietuvoje nėra rengiami ir iki šiol tokių specialistų nebuvo. Ekonominio raštingumo ir<br />

verslumo ugdymo dalykus dėsto ekonomikos, matematikos, informacinių technologijų, socialinio ugdymo ir net<br />

gamtos dalykų mokytojai. Todėl mokytojų kvalifikuotas rengimas yra svarbiausias verslumo ugdymo procese, nes<br />

nuo jų labiausiai priklauso mokymo efektyvumas, vadinasi – mokinių verslumo ţinių ir sąmoningumo lygis.<br />

Sėkmingiau profesinius įgūdţius ir bendrąsias kompetencijas perduoda ir pademonstruoja tas mokytojas, kuris pats<br />

nuolatos mokosi ir tobulina savo bendrąsias kompetencijas.<br />

Natūralu, jog dauguma mūsų apklaustų mokytojų linkę kelti savo kvalifikaciją (88 proc.). Nedidelė dalis tų,<br />

kurie nekelia kvalifikacijos (12 proc.), nurodė šias prieţastis: nėra laiko; reikalauja per daug pastangų; per brangu;<br />

nejaučia poreikio.<br />

50<br />

45<br />

40<br />

35<br />

30<br />

25<br />

20<br />

15<br />

10<br />

5<br />

0<br />

48,7<br />

Kvalifikacijos<br />

kėlimas<br />

seminaruose<br />

38,2<br />

Ekonomikos<br />

programos<br />

seminaruose<br />

5 pav. Mokytojų kvalifikacijos kėlimo būdai, proc.<br />

Mobilumo<br />

projektuose<br />

5,3 5,3 2,6<br />

Kituose<br />

projektuose<br />

Mokytojai gali kelti kvalifikaciją Lietuvoje verslumo ugdymo procese mokytojų kvalifikuotu rengimu<br />

besirūpinančiuose ir tobulinimo projektus rengiančiuose centruose: Ekonominio švietimo sklaidos centras; Pedagogų<br />

profesinės raidos centras; įvairių miestų pedagogų kvalifikacijos centrai bei organizacija Lietuvos Junior<br />

Achievement. Mokytojai, kurie linkę kelti kvalifikaciją (ţr. 5 pav.), renkasi išvardytus centrus, kurie organizuoja<br />

kvalifikacijos kėlimo seminarus (48,7 proc.), taip pat ekonomikos programos seminarus (38,2 proc.). Mūsų apklausti<br />

mokytojai nurodė, kad susipaţinę ir dalyvauja ne tik mobilumo projektuose (5,3 proc.), bet ir kituose projektuose:<br />

,,Drąsinkime ateitį―; ,,Besimokančių mokyklų tinklai― (5,3 proc.) bei Comenius projekte (2,6 proc.).<br />

Suprasdami, kad verslumo ugdyme vienas iš svarbiausių pedagoginės sąveikos dalyvių yra pats mokytojas,<br />

didţioji dauguma tyrimo dalyvių pripaţįsta savo pasirengimo trūkumus ir kelia kvalifikaciją.<br />

Išvados<br />

1. Jaunimo verslumo ugdymo pastangos Lietuvoje sistemiškai valstybės lygmeniu pradėtos diegti nuo<br />

2000 m.: parengta keltas strateginių dokumentų ir jų įgyvendinimo praktikoje programų, kurie sudaro pakankamą<br />

teisinę bei politinę bazę verslumo ugdymo procesui organizuoti. Apklaustieji mokytojai pakankamai susipaţinę su<br />

verslumo ugdymą reglamentuojančiais dokumentais, kurie skatina inicijuoti verslumo ugdymą profesiniame<br />

rengime.<br />

2. Tiek bendrojo lavinimo, tiek profesinėse mokyklose mokytojai gali verslumą ugdyti pasitelkę<br />

aktyviuosius mokymo(si) metodus. Bendrojo lavinimo mokytojai linkę naudoti imitacinius (ţaidimai) ir loginio<br />

Kita

368<br />

mąstymo (uţduotys) reikalaujančius verslumo ugdymo(si) metodus, tuo tarpu profesinių mokyklų pedagogai – labiau<br />

tradicinius grupinio darbo metodus (diskusijos ir darbas grupėse). Mokinių mokomosios bendrovės daţniau<br />

kuriamos bendrojo lavinimo nei profesinėse mokyklose. Mokytojų nuomone labiausiai verslumą skatina realybę<br />

imituojantys (imitacinės įmonės ir kompiuteriniai ţaidimai) ir socialinės sąveikos (mugės ir susitikimai su verslo<br />

atstovais) metodai.<br />

3. Verslumo ugdymo mokytojai, turintys ţinių ir gebėjimų rengti praktinius mokymus, Lietuvoje nėra<br />

rengiami ir iki šiol tokių specialistų nebuvo, tačiau mokytojai turi galimybę dalyvauti kvalifikacijos kėlimo ir<br />

ekonomikos programos seminaruose bei mobilumo ir kituose projektuose. Tyrimai rodo, kad dauguma mokytojų yra<br />

linkę rinktis įvairius kvalifikacijos kėlimo seminarus ir programas nei projektus.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. Ekonominio raštingumo ir verslumo ugdymo strategija, 2004. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija.<br />

2. Europos Komisijos sudarytos ekspertų grupė 2002. The Best Procedure― project on education and training for<br />

entrepreneurship―. Briuselis.<br />

3. Europos Sąjungos bendrijos komisijos komunikatas tarybai, Europos parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių<br />

reikalų komitetui ir regionų komitetui „Įgyvendinant bendrijos Lisabonos programą: Verslumu pagrįsto mąstymo<br />

puoselėjimas ugdant ir mokant― (2006) Briuselis. Prieiga internete: www.europarl.europa.eu<br />

4. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro 2002 m. birţelio 2 d. įsakymas Nr. ISAK-835 „Dėl Ekonominio<br />

raštingumo ir verslumo ugdymo strategijos patvirtinimo―.<br />

5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 24 d. nutarimas Nr. 82 ―Dėl Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012<br />

metų nuostatų įgyvendinimo programos patvirtinimo‖.<br />

6. Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas Nr. IX-1700 ―Dėl valstybinės švietimo strategijos nuostatų 2003-<br />

2012 metams―. Ţin., 2003, Nr. 126-693.<br />

7. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004m. birţelio 02d. įsakymas Nr. ISAK-835 „Dėl nacionalinės jaunimo<br />

verslumo ugdymo ir skatinimo 2088 – 2012 metų programos patvirtinimo―. Ţin., 2008-04-22, Nr. 46-1728 2008 m.<br />

balandţio 2 d. Nr. 339.<br />

8. Maldeikienė, A. (2010). Ko mokome per ekonomikos pamokas mokykloje? Prieiga internete:<br />

http://www.teisesforumas.lt/index.php/nuomone-apie/1262-ko-mokome-per-ekonomikos-pamokas-mokykloje.html<br />

9. Suiter, M. S. (2001). Ekonomika pagrindinėje mokykloje. Vilnius.<br />

10. Ţidonytė, V. (2008). Verslas, verslininkas ir verslumas. Švietimo naujienos, Nr. 17, p. 15-18.<br />

Summary<br />

Entrepreneurship Skills Education Opportunities in the Vocational Training<br />

This article examines youth‗s entrepreneurship development in the frame of Lithuanian vocational education. A survey<br />

was conveyed amongst high school teachers and vocational training teachers (total of 50). The results showed that strategic<br />

framework as well juridical and political basis has been established nation-wide for the development of entrepreneurial skills<br />

amongst the youth. The teachers that participated in the survey were fairly familiar with these initiatives. High school teachers<br />

were using imitational games and logical thinking tasks as active methods for entrepreneurship development, while vocational<br />

teachers preferred social interaction methods. There are no teachers in Lithuania who would be specialised specifically in<br />

entrepreneurship development; there only extra courses, seminars and projects that teachers can participate in to raise their<br />

qualification on this subject.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Rita Mičiulienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

369<br />

MOKYTOJO DARBO SPECIFIKA LIETUVAI ĮSTOJUS Į EUROPOS<br />

SĄJUNGĄ<br />

Loreta Jurgelaitienė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Lietuvos valstybė, įţengė į itin sparčios kaitos, kupiną naujų iššūkių, amţių, kuris kelia reikalavimus ir<br />

asmeniui, ir visuomenei, kartu – ir juos ugdančiai švietimo sistemai. Europinių švietimo dimensijų kontekste<br />

besikeičiantys pedagogo vaidmenys neišvengiamai kelia ir pedagogui naujus reikalavimus jo veiklai, kvalifikacijai,<br />

kompetencijai. Šiandieninis mokytojas turi gerai suvokti valstybės švietimo politiką, matyti europinį bei pasaulinį jos<br />

kontekstą. Apie tai kalba „Mokymosi visą gyvenimą uţtikrinimo strategija― (2004).<br />

Tokiu būdu keičiasi mokytojo vaidmuo mokykloje. Jis turi būti kvalifikuotas ir kompetentingas, orientuotas į<br />

savarankiškumą ir savikritiškumą, atsakingas ir kūrybingas.<br />

Mokytojas – ne tik ţinių perteikėjas ir mokinių vertintojas. Jo veikla plačiašakė. Kaip teigia V. Barnett<br />

(1994), J. Delores (1996), V. Tumėnienė, B. Janiūnaitė (2002, 2004), pasaulinių ir europinių švietimo dimensijų<br />

kontekstas sukuria iš esmės naują pedagogo veiklos erdvę, kurioje pastarasis turi imtis naujų, neįprastų vaidmenų.<br />

Keičiasi mokytojo tradicinių vaidmenų pobūdis ir ribos. Nebepakanka būti geru dalyko mokytoju, reikia<br />

daugiadiscipliniško poţiūrio, plačios pedagogo erudicijos įvairiose srityse. Mokytojas turi būti ne tik informacijos<br />

pardavėjas, organizatorius, auklėtojas, bet ir ugdymosi - mokymosi procesų skatintojas, visos bendruomenės<br />

vadovas. Tai akcentuojama europinėse švietimo dimensijose, ypač nuostatose teikti prioritetą mokymuisi visą<br />

gyvenimą.<br />

Ţinių visuomenėje iš esmės kinta tradiciniai pedagogo atliekami vaidmenys, todėl mokytojui svarbu įgyti<br />

naujų gebėjimų, įgūdţių šiems vaidmenims atlikti. Mokytoją – ţinių turėtoją ir perteikėją, keičia mokytojas –<br />

mokymosi organizatorius, mokymosi galimybių kūrėjas, mokymosi talkininkas, patarėjas, partneris, tarpininkas tarp<br />

mokinio ir įvairių šiuolaikinių ţinių šaltinių ir kt. Norint tinkamai atlikti vaidmenų funkcijas neuţtenka vien teorinio<br />

pasirengimo, domėjimosi informaciniais šaltiniais, bet čia būtinos ir specialios asmeninės pedagogo savybės,<br />

kuriomis vaidmenys būtų atlikti efektyviai ir kūrybingai (T.R. Guskey, 2004). Šiandien švietimo reformos kontekste<br />

iš naujo tikrinami ir vertinami, atskleidţiami iki šiol netyrinėti pedagogo vaidmenys, pedagoginėje praktikoje<br />

egzistuojančios problemos.<br />

Mokytojo vaidmenų specifiškumo kitimo bei kitus analogiškus klausimus nagrinėja daugelis lietuvių bei<br />

uţsienio mokslininkų, pedagogų, psichologų: Apie tai savo darbuose kalba M. Barkauskaitė (1998), R. Ţelvys (1998,<br />

1999, 2001), M. Teresevičienė, G. Gedvilienė (1999), G. Linkaitytė, M. Teresevičienė (2000), T. Bulajeva (2001), R.<br />

Baranauskienė, R. Klumbytė (2001), V. Tumėnienė, B. Janiūnaitė (2002), V. Tumėnienė, B. Janiūnaitė (2004).<br />

Nagrinėjant L. Stoll, D.Fink (1998), M. Fulan (1998), K. Sirotnik (1990), taip pat V. Tumėnienės (2002) ir<br />

V. Tumėnienės, B. Janiūnaitės (2004) darbus, išryškėja nauji šiuolaikinio pedagogo vaidmenys.<br />

Šia tema domėjosi ir kiti uţsienio autoriai, kaip N.L. Gage, Berliner (1994), R.I. Arends (1998), A.<br />

Hargreaves (1999) ir kt.<br />

Mokykla, deklaruojanti ţmogaus ugdymą, kelia daug reikalavimų šiuolaikiniam mokytojui. Tačiau dar<br />

dauguma pedagogų skatina mokinius automatiškai perimti ţinias nesigilinant į poreikius. Turėtų formuotis naujas<br />

mokytojo poţiūris į mokymą(si) ir mokinį, integruojant naujus mokytojo vaidmenis (konsultanto, klinicisto,<br />

novatoriaus, filosofo, organizatoriaus, psichologo), į ugdymo procesą. Mokytojas turi taip organizuoti veiklą, kad<br />

atrastų tokias pedagogines situacijas, kurios savaime ugdytų mokinį.<br />

Tyrimo metu aktualu išsiaiškinti, kaip mokytoją – ţinių turėtoją ir perteikėją, keičia mokytojas –<br />

mokymosi organizatorius, mokymosi galimybių kūrėjas, mokymosi talkininkas, patarėjas, partneris, tarpininkas tarp<br />

mokinio ir įvairių šiuolaikinių ţinių šaltinių ir kt.<br />

Norint tinkamai atlikti vaidmenis svarbu išsiaiškinti kiek profesinės pedagogo savybės, kompetencija<br />

įtakoja pedagoginio darbo sėkmę, kokias problemas patiria juos realizuojant.

Tyrimo objektas - pedagoginio darbo specifika įstojus į ES.<br />

Tyrimo tikslas – ištirti, kaip keičiasi pedagoginio darbo specifika, atliekant naujus mokytojo vaidmenis.<br />

Tyrimo uţdaviniai:<br />

Atskleisti mokytojų ţinias apie savo atliekamus vaidmenis.<br />

Palyginti mokytojų ir mokinių nuomones apie mokytojo pedagoginio darbo specifiką įstojus į ES.<br />

370<br />

Tyrimo charakteristika:<br />

Buvo pasirinktas kiekybinis tyrimas, kuriam naudota anketinė mokinių ir mokytojų apklausa.<br />

Anketa skirta mokytojams kurią sudaro 22 klausimai, iš kurių 4 atviro tipo klausimai, likusieji uţdaro tipo. Šią<br />

anketą sudariau tam tikrais blokais: pirmąjį sudaro demografiniai klausimai, antros dalies klausimai susiję su<br />

mokytojų atliekamais vaidmenimis pedagoginiame procese, paskutinės dalies klausimai susiję su geros pamokos<br />

kriterijais. Mokinių anketoje yra 15 klausimų iš kurių 12 klausimų yra uţdaro tipo, o 3 klausimai atviri. Ši anketa<br />

suskirstyta į tris blokus: pirmąjį sudaro klausimai apie norą mokytis ir lankyti mokyklą, antros dalies klausimai apie<br />

mokytojų vaidmenų atlikimą mokykloje, paskutinės dalies klausimai susiję su mokomų dalykų įsisavinimu.<br />

Ištirta 232 Marijampolės rajono pagrindinių mokyklų 7 – 10 klasių mokiniai, kurie vertino 59 mokytojus, jų<br />

darbo specifikos principus.Tie patys 59 mokytojai, atsakydami į anketos klausimus, atskleidė savo pačių atliekamus<br />

vaidmenis pedagoginiame procese.<br />

Rezultatai<br />

Tyrime dalyvavo 59 mokytojai, iš kurių 54 moterys (91,5 proc.) ir 5 vyrai (8,5 proc.). Respondentų<br />

išsilavinimas: 11 arba 18,6 proc. mokytojų turi aukštesnįjį išsilavinimą ir 48 – aukštąjį (81,5 proc.). Apklausoje<br />

dalyvavusių mokytojų pedagoginė kvalifikacija pateikta 1 lentelėje, o pedagoginio darbo staţas 2 lentelėje.<br />

1 lentelė. Mokytojų pedagoginė kvalifikacija<br />

Mokytojų pedagoginė kvalifikacija Mokytojų skaičius Procentai<br />

Mokytoja(-as) 12 20,3<br />

Vyr. mokytoja(-as) 27 45,8<br />

Mokytoja(-as) metodininkė(-as) 18 30,5<br />

Mokytoja(-as) ekspertė(-as) 2 3,4<br />

Viso: 59 100,0<br />

2 lentelė. Pedagoginio darbo staţas<br />

Pedagoginio darbo staţas Mokytojų skaičius Procentai<br />

Nuo 1 iki 5 metų 14 23,7<br />

Nuo 6 iki 10 metų 14 23,7<br />

Nuo 11 iki 20 metų 22 37,3<br />

Nuo 21 metų ir daugiu 9 15,3<br />

Viso: 59 100,0<br />

Apklausos metu mokytojams buvo uţduotas atviras klausimas, kaip pasikeitė mokytojų pedagoginis darbas<br />

įstojus į Europos Sąjungą. Štai keletas citatų, kaip mokytojai įvertino pedagoginio darbo pokyčius įstojus į Europos<br />

Sąjungą: „turėjau įvaldyti naujas technologijas ir nuolat tobulintis―, „mokymasis visą gyvenimą, projektai,<br />

inovacijos―, „nuolat tenka tobulintis, mokytis―, „teko daug naujovių išmokti, dokumentų pildymo padaugėjo―, „teko<br />

išmokti daug naujovių ir tam atiduoti daug laiko―, „daugiau dokumentacijos―, „atsirado galimybė dalyvauti<br />

įvairiuose projektuose― ir panašiai.<br />

Apibendrinus visus apklausoje dalyvavusių mokytojų teiginius, buvo nustatyta, kad daţniausiai mokytojai<br />

kaip pokytį pedagoginiame darbe įstojus į Europos Sąjungą nurodė tai, kad padaugėjo dokumentacijos ir, kad reikėjo

371<br />

įvaldyti daug naujų technologijų. Nemaţa dalis respondentų nurodė, kad su naryste sąjungoje atsirado daug naujų<br />

reikalavimų, padaugėjo naujovių, kurias reikėjo išmokti taikyti, kiti tai įvardino inovacijomis, kai kas konkrečiai<br />

nurodė, kad teko įvaldyti informacines technologijas. Ne vienas mokytojas identifikavo, kad įstojus į Europos<br />

Sąjungą padidėjo poreikis nuolat tobulintis bei mokytis visą gyvenimą, o naujos aplinkybės sudarė tam sąlygas –<br />

pagausėjo įvairių kursų, seminarų, konferencijų. Kai kurie mokytojai nurodė, kad su naryste Europos Sąjungoje<br />

tenka dalyvauti įvairiuose tyrimuose, kad atsirado daugiau galimybių dalyvauti projektuose, tame skaičiuje ir<br />

europiniuose. Deja, kai kurie respondentai identifikavo tik padidėjusi darbo krūvį, o 16 apklausoje dalyvavusių<br />

mokytojų (beveik kas trečias arba 27,1 proc.) į šį klausimą visiškai neatsakė.<br />

Apklausos metu mokytojai turėjo sureitinguoti pagal svarbą 12 pedagoginiame darbe atliekamų vaidmenų.<br />

Šiuo tyrimu buvo bandoma nustatyti, kiek reikšmingi pedagogams nauji mokytojo vaidmenys, tokie kaip<br />

konsultanto, klinicisto, novatoriaus, filosofo, organizatoriaus, psichologo, kurie labiau aktualūs pasidarė Lietuvai<br />

įstojus į Europos Sąjungą. Siekiant supaprastinti rezultatų pateikimą, kiekvienam ištirtam pedagogo vaidmeniui buvo<br />

sumuojami pirmųjų trijų prioritetų procentai, o po to visi vaidmenys sureitinguoti (ţr. 1 pav.). Dalyko dėstytojo<br />

vaidmuo surinko 93,2 proc. (susumavus 1 – 3 vietų procentus). Reikia pridurti, kad net 89,8 proc. respondentų šiam<br />

mokytojų vaidmeniui skyrė pirmąją vietą. Klasės auklėtojo vaidmuo sukaupė 54,4 proc. 1 – 3 prioritetų (40,4 proc.<br />

mokytojų šiam vaidmeniui nurodė antrąją vietą). Kiti mokytojų vaidmenys pagal 1 – 3 vietų suminius procentus<br />

išsidėstė taip: vyresniojo draugo vaidmuo (39,7 proc.), lyderio vaidmuo (31,6 proc.), tyrėjo vaidmuo (28,6 proc.),<br />

socialinio pedagogo vaidmuo (27,6 proc.), mokymosi pagalbininko (konsultanto) vaidmuo (26,3 proc.), mokytojo<br />

novatoriaus vaidmuo (24,6 proc.), mokytojo klinicisto vaidmuo (22,8 proc.). Mokytojo vadybininko (vadovo) ir tėvų<br />

patarėjo vaidmuo sukaupė po 19,0 proc., mokytojo filosofo vaidmuo pedagoginiame darbe respondentams pasirodė<br />

maţiausiai svarbus (14,0 proc.). Net 43,9 proc. apklausoje dalyvavusių mokytojų šiam – filosofo – vaidmeniui<br />

pedagoginiame darbe skyrė12-ąją vietą.<br />

Mokytojo vaidmuo<br />

Dalyko dėstytojo vaidmuo<br />

Klasės auklėtojo vaidmuo<br />

Vyresniojo draugo vaidmuo<br />

Lyderio vaidmuo<br />

Tyrėjo vaidmuo<br />

Socialinio pedagogo vaidmuo<br />

Mokymosi pagalbininko (konsultanto) vaidmuo<br />

Novatoriaus vaidmuo<br />

Klinicisto vaidmuo<br />

Vadybininko (vadovo) vaidmuo<br />

Tėvų patarėjo vaidmuo<br />

Filosofo vaidmuo<br />

14<br />

19<br />

19<br />

26.3<br />

24.6<br />

22.8<br />

31.6<br />

28.6<br />

27.6<br />

39.7<br />

54.4<br />

93.2<br />

0 20 40 60 80 100<br />

Procentai (1 - 3 prioritetas)<br />

1 pav. Mokytojų nuomonė apie pedagoginiame darbe atliekamų vaidmenų svarbą (reitingas sudarytas pagal 1 –<br />

3 prioritetų suminius procentus)

372<br />

Apibendrinant galima teigti, kad mokytojai didţiausią reikšmę teikia tradiciniams dalyko dėstytojo ir klasės<br />

auklėtojo vaidmenims, o maţiausiai reikšmingais pedagoginiame darbe mokytojams atrodo filosofo vaidmuo, tėvų<br />

patarėjo vaidmuo ir vadybininko (vadovo) vaidmuo.<br />

Kad galima būtų palyginti, ar adekvačiai savo atliekamus vaidmenis vertina mokytojai, buvo apklausti ir<br />

mokiniai, kuriuos moko tyrime dalyvavę mokytojai. Apklausos metu mokiniai turėjo įvertinti savo mokytojų veiklą.<br />

Kas antras mokinys (50,9 proc.) teigė, kad mokytojai noriai bendrauja su mokiniais, ir tik 5,2 proc. mokinių buvo<br />

įsitikinę, kad mokytojai su jais bendrauja nenoriai (ţr. 2 pav.). Apie pusė mokinių (50,9 proc.) pritaria, kad<br />

mokytojai klasėje palaiko drausmę ir tvarką, tačiau kas dešimtas mokinys (11,2 proc.) teigia visiškai priešingai bei<br />

daugiau nei trečdalis (37,9 proc.) respondentų mano, kad klasėje palaikyti drausmę ir tvarką mokytojams pasiseka tik<br />

kartais. Pastarieji rezultatai labai panašūs į tai, kaip mokiniai vertina mokytojų grieţtumą, nes kas dešimtas mokinys<br />

(11,7 proc.) irgi mano, kad mokytojai nėra grieţti, tačiau visgi kas trečias (32,2 proc.) apklausoje dalyvavęs mokinys<br />

teigia, kad mokytojai būna grieţti, o 56,1 proc. mano, kad tas grieţtumas pasireiškia tik kartais.<br />

Teiginiai<br />

Organizuoja įvairius renginius, vakarones, iškylas,<br />

ekskursijas<br />

Domisi ir rūpinasi mokinių problemomis,<br />

sunkumais<br />

2 pav. Mokinių nuomonė apie mokytojus<br />

Įdomiai veda pamokas<br />

Išklauso mokinius<br />

Būna griežti<br />

Klasėje palaiko drausmę ir tvarką<br />

Pagiria mokinius už gerai atliktą darbą<br />

Paguodžia, kaip mokiniui to reikia<br />

Suprantamai išaiškina naują medžiagą<br />

Dažnai kalbasi su mokinių tėvais<br />

Teisingai vertina mokinius<br />

Noriai bendrauja su mokiniais<br />

19.3<br />

13<br />

23<br />

12.5<br />

27.7<br />

20<br />

32.2<br />

35.1<br />

35.5<br />

50.9<br />

29.7<br />

45.3<br />

32.2<br />

50.9<br />

Taip Kartais Ne<br />

44.3<br />

57<br />

42.4<br />

62.8<br />

56.1<br />

45<br />

53.7<br />

37.9<br />

54.8<br />

57.8<br />

44.8<br />

44.1<br />

29.9<br />

35.7<br />

23.7<br />

14.2<br />

11.7<br />

11.2<br />

19.9<br />

10.8<br />

9.9<br />

5.2<br />

0% 20% 40% 60% 80% 100%<br />

Galima teigti, kad 45,3 proc. mokinių atsiliepia, kad mokytojai teisingai vertina mokinius, o manančių<br />

priešingai tik kas dešimtas (9,9 proc.) respondentas. Kas trečias mokinys (35,5 proc.) vertindamas mokytojų veiklą<br />

teigė, kad mokytojai suprantamai išaiškina naują medţiagą, panašiai tiek pat mokinių (35,1 proc.) pritarė teiginiui,<br />

kad mokytojai pagiria mokinius uţ gerai atliktą darbą, tačiau 19,9 proc. respondentų nurodė tokių pagyrimų<br />

nesulaukiantys. Du trečdaliai (62,8 proc.) mokinių teigė, kad mokytojai įdomiai veda pamokas tik kartais. 23,0 proc.

373<br />

mokinių mano, kad pamokos būna įdomios. Kas penktas (19,3 proc.) respondentas pritaria, kad mokytojai<br />

organizuoja įvairius renginius, vakarones, iškylas, ekskursijas, tačiau net 23,7 proc. mokinių tam prieštaravo.<br />

Daugelis (57,0 proc.) nurodė, kad mokytojai tik kartais organizuoja įvairius renginius, vakarones, iškylas ar<br />

ekskursijas.<br />

Daugiau negu pusė respondentų (54,8 proc.) mano, kad mokiniai nesusilaukia paguodos, kai mokiniui to<br />

reikia ir kas trečias mokinys (32,2 proc.) teigia, kad mokytojai tik kartais paguodţia, kai mokiniui to reikia. Tai gali<br />

būti glaudţiai susiję su mokytojų abejingumu mokinių atţvilgiu, nes pagal apklausos rezultatus tik kas penktas (20,0<br />

proc.) mokinys pritarė teiginiui, kad mokytojai domisi ir rūpinasi mokinių problemomis ir sunkumais, o kas trečias<br />

(35,7 proc.) mokinys nurodė, kad mokytojai visiškai nesidomi mokinių problemomis ir sunkumais. Tam gali turėti<br />

įtakos ir mokytojų nesugebėjimas išklausyti mokinius. Tik 27,7 proc. respondentų pritaria, kad mokytojai išklauso<br />

mokinius, tačiau panašiai tiek pat mokinių (29,9 proc.) mano ir priešingai, t. y., kad mokytojai mokinių visiškai<br />

neišklauso. 42,4 proc. apklausoje dalyvavusių mokinių teigia, kad mokytojai mokinius išklauso tik kartais.<br />

Apklausos rezultatai atskleidė, kad mokytojų bendradarbiavimas su tėvais yra silpnas, nes daugiau nei pusė (57,8<br />

proc.) mokinių neigė, kad mokytojai daţnai kalbasi su mokinių tėvais, o tam pritariančių buvo tik 12,5 proc.<br />

Apibendrinant galima teigti, kad mokytojų nuomonė apie jų atliekamus vaidmenis daugeliu atveju sutampa<br />

su mokinių nuomone apie tai, kaip tuos vaidmenis mokykloje jų mokytojai atlieka. Akivaizdu, kad Lietuvai įstojus į<br />

Europos Sąjungą pasikeitė mokytojų pedagoginio darbo specifika, tačiau nauji iššūkiai tik neţymiai pakeitė<br />

tradicines mokytojų nuostatas apie vaidmenis pedagoginiame darbe.<br />

Išvados<br />

1. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, pedagogams padaugėjo dokumentacijos, reikėjo įvaldyti daug naujų<br />

technologijų, o mokymasis visą gyvenimą tapo būtinybe.<br />

2. Mokytojai didţiausią reikšmę teikia tradiciniams dalyko dėstytojo ir klasės auklėtojo vaidmenims, o<br />

maţiausiai reikšmingais pedagoginiame darbe mokytojams atrodo filosofo vaidmuo, tėvų patarėjo vaidmuo ir<br />

vadybininko (vadovo) vaidmuo.<br />

3. Pagal mokinių apklausos rezultatus nustatyta, kad stipriosios pedagoginės veiklos pusės yra mokytojų<br />

sugebėjimas bendrauti su mokiniais, palaikyti drausmę ir tvarką, tačiau mokytojų bendradarbiavimas su tėvais bei<br />

sugebėjimas reikalui esant paguosti mokinius yra silpnas.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. Barnett, R. (1994). The Limits of Competence. SRHE and Open University Press.<br />

2. Delores, J. (1996). Mokymosi – paslėptas lobis // Mokykla, Nr. 4.<br />

3. Mokymosi visą gyvenimą uţtikrinimo strategija (2004). Darbo grupės vadovė M. Teresevičienė. Vilnius: Švietimo<br />

aprūpinimo centras.<br />

4. 4.Tumėnėnienė, V., Janiūnaitė, B. (2002). Pedagogo inovacinės veiklos sampratos erdvė ir struktūra: teoriniai aspektai //<br />

Socialiniai mokslai, 1 (33).<br />

5. 5.Tumėnėnienė, V., Janiūnaitė, B. (2004). Pedagogo veiklos pokyčiai pasaulio ir Europos švietimo kontekste // Pedagogų<br />

rengimas Lietuvoje. – Sudarytojai: R. Totoraitis, M. Briedis, D. Gudaitytė. Vilnius: Danieliaus leidykla.<br />

Summary<br />

In this work teachers‗ work‗s particularity after entrering European Union is described. 59 teachers participated in<br />

analysis and using the method of questionaire evaluated new roles that they perform in educational process. 232 students<br />

evaluated them in their performed process. It was estimated that less than 25% of teachers perform new roles (teacher as<br />

innovator, teacher as clinician, teacher as a manager, parents‗ mentor and teacher as philosopher). To students‗ mind not many<br />

teachers perform new roles such as superior friend‗s role, parent‗s mentor‗s role, social educationalist‗s role and mentor.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Aldona Palujanskienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

374<br />

MOKSLEIVIŲ UGDYMAS KARJERAI IR VERTYBINĖS NUOSTATOS<br />

Jovita Kaminskienė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Sparčios ekonomikos plėtros ir padidėjusios konkurencijos darbo rinkoje sąlygomis tampa vis sudėtingiau<br />

prisitaikyti prie rinkos pokyčių, pasirinkti perspektyviausią, individualius ir visuomenės poreikius atitinkančią<br />

profesiją. Darbo rinkos kaita, kurią sąlygoja sparti mokslo ir technologijos paţanga, objektyviai kelia būtinybę<br />

numatyti savo profesinę karjerą. Tinkamai pasirinkta profesija yra pagrindinė individo pasitikėjimo savo jėgomis, jo<br />

socialinės adaptacijos, gyvenimo stabilumo, galimybės planuoti savo ir šeimos ateitį bei atsakomybės sąlyga.<br />

Šiuolaikinis darbo pasaulis kelia iš esmės naujus reikalavimus ţmogui jo karjeros kelyje. Jam būtina<br />

karjeros kompetencija, kurią laiduoja savęs paţinimo bei prisistatymo, bendravimo, bendradarbiavimo bei veikimo<br />

socialinėje aplinkoje, nuolatinio mokymosi, darbo pasaulio paţinimo, sprendimų priėmimo, veiklos planavimo ir kiti<br />

gebėjimai.<br />

Pasirengimas karjerai vyksta mokymosi bendrojo lavinimo mokykloje laikotarpiu, todėl mokyklai tenka<br />

ypatingas vaidmuo – ne tik padėti suderinti ugdytinio siekius ir galimybes, bet ir pritaikyti juos prie dinamiškos<br />

visuomenės socialinių bei ekonominių poreikių. Taigi ugdymas karjerai kaip karjeros projektavimo sudėtinė dalis<br />

įgyja didelę reikšmę (Garnienė, 2006).<br />

Renkantis karjeros kelią ne menkiausią vaidmenį vaidina vertybės. Kai ţmogus sako, kad kas nors jam yra<br />

svarbu, daug reiškia, jis apibūdina savo vertybę. Įvertinus savo vertybes, būtina suprasti, jog nė viena profesija ir nė<br />

vienas darbas negali realizuoti visų svarbiausių asmens vertybių. Pačios profesijos ir darbai nebuvo sukurti tik tam,<br />

kad patenkintų kieno nors svarbiausias vertybes. Todėl pagrindinis profesijos pasirinkimo tikslas yra atsiţvelgti į<br />

savo vertybes ir siekti jų darnos, tam, kad profesijos pasirinkimas derėtų su svarbiausiomis moksleivių vertybėmis<br />

(Grakauskas, Valickas, Rosinaitė ir kt., 2007).<br />

Tyrimo problema. Siekiant padėti moksleiviui išmokti planuoti savo karjerą, būtina kurti ir plėtoti<br />

moksleivių ugdymo karjerai modelį, atsiţvelgiant į ugdytinių galimybes, interesus, sugebėjimus, vertybines nuostatas<br />

bei sudaryti kuo geresnes sąlygas visų moksleivių saviraiškai. Tai leistų moksleiviams įgyti įvairių gebėjimų,<br />

reikalingų sėkmingam asmeninio ir socialinio gyvenimo klausimų sprendimui, jų nusiteikimo mokytis visą gyvenimą<br />

skatinimui, tobulėjimui bei realiam savo karjeros planavimui bei projektavimui. Iš čia kyla probleminis klausimas:<br />

kokią reikšmę vertybinės nuostatos turi moksleivių ugdymui karjerai?<br />

Tyrimo objektas. Moksleivių ugdymas karjerai.<br />

Tyrimo tikslas. Nustatyti vertybinių nuostatų vaidmenį moksleivių karjeros ugdyme.<br />

Tyrimo uţdaviniai:<br />

Atskleisti ugdymo karjerai veiklą bendrojo lavinimo mokykloje;<br />

Nustatyti dominuojančias moksleivių vertybes renkantis profesiją;<br />

Rasti ryšį tarp moksleivių ugdymo karjerai ir vertybinių nuostatų.<br />

Tyrimo metodika: <strong>mokslinė</strong>s literatūros (pedagoginės, psichologinės) analizė; anketinė apklausa;<br />

matematinė statistika.<br />

Ugdymas karjerai bendrojo lavinimo mokyklose<br />

Bendrojo lavinimo mokyklos kontekste daţniausiai vartojama ugdymo karjerai sąvoka, tiksliausiai<br />

apibūdinanti karjeros projektavimo procesą mokykliniame amţiuje. Mokykloje įgyti gebėjimai įgalina ţmogų nuolat<br />

projektuoti savo gyvenimo kelią, tad ugdymas karjerai – viena karjeros projektavimo sudedamųjų dalių.<br />

Kučinskienė (2003) nurodo, jog ugdymas karjerai yra „integralių individo ţinių, mokėjimų, įgūdţių bei<br />

nuostatų apie save ir darbo pasaulį bei elgseną jame įsigijimo sistema. Kitais ţodţiais tariant tai yra bendros ugdymo<br />

institucijų, tėvų ir bendruomenės pastangos, padedant asmenims įgyti ir panaudoti nuostatas, ţinias ir gebėjimus, kad<br />

darbas būtų prasminga, produktyvi ir pasitenkinimą teikianti kiekvieno asmens gyvenimo dalis―. Labai svarbu, kad

375<br />

jaunimas išmoktų veikti tikslingai ir planingai: kelti tikslus, ieškoti jų gyvenimo būdų ir priemonių, pagrįstai vertinti<br />

rezultatus, būtų nusiteikęs tobulėti ir mokytis.<br />

Ugdymo karjerai procesas realizuojamas gerai apgalvota profesinio konsultavimo veikla, apimančia pasak<br />

Pukelio (2003) profesinį informavimą, profesinį veiklinimą (arba profesinius bandymus), patarimus priimant<br />

racionalų profesinį sprendimą, paramą adaptuojantis profesinio rengimo ar kitose institucijose.<br />

Mokyklose turėtų dirbti konsultantai, pirmiausia gerai ţinantys situaciją, kad galėtų tinkamai atlikti savo<br />

veiklą (Pukelis, 2003): rinkti duomenis apie mokymosi ir studijų galimybes, priėmimo sąlygas, darbo rinkos<br />

pokyčius ir t.t. . Galima teigti, kad viena profesijos konsultanto funkcijų – informuoti: rinkti ir tvarkyti informaciją,<br />

pateikti ją asmeniui, siekiant padėti jam priimti teisingą profesinį sprendimą.<br />

Norint patikrinti savo profesinio apsisprendimo teisingumą, būtina optimaliai organizuoti praktinę veiklą,<br />

nes būtent veikloje ţmogus geriausiai paţįsta save. Todėl svarbu organizuoti profesinį veiklinimą, kurio paskirtis –<br />

padėti ţmonėms praktiškai pasitikrinti, kiek pasirenkama profesija atitinka asmenybės prigimtinius gabumus,<br />

emocinius lūkesčius. Pasak Pukelio (2003) moksleiviai turėtų išbandyti savo gebėjimus bent keliuose specialiuose<br />

klubuose bei būreliuose. Veiksmingai organizavus profesinį veiklinimą, moksleiviai galėtų įvertinti savo profesinius<br />

ketinimus, gebėjimus ir charakterio savybes. Šį procesą aktualu pradėti bendrojo lavinimo mokyklose pagrindinėje<br />

pakopoje (9 – 10 klasėse) ir tęsti vidurinėje pakopoje (11 -12 klasėse).<br />

Profesinio sprendimo priėmimas – atsakingas etapas ţmogaus gyvenimo kelyje, todėl moksleiviams turi<br />

būti teikiami racionalūs patarimai sukuriant atitinkamas socialines sąlygas. Jovaiša (1999) pateikia tris esminius<br />

racionalaus profesinio sprendimo priėmimo elementus - savęs paţinimą, darbo pasaulio paţinimą ir gebėjimą<br />

suderinti abu paţinimus.<br />

Taigi apibendrinant galima teigti, kad bendrojo lavinimo mokyklose ugdymas karjerai turėtų būti<br />

įgyvendintas tokiais etapais: savęs paţinimo, profesijų bei darbo pasaulio paţinimo ir profesinio sprendimo<br />

priėmimo.<br />

Pasak J. Reingardienės ir A. Zdanevičiaus (2003), mokykla teikia ne tik tam tikras ţinias ir išugdo<br />

gebėjimus, tačiau ji ir visa mokymosi aplinka, kurioje vyksta šis ţinių perdavimo ir gebėjimų ugdymo procesas, taip<br />

pat suformuoja tam tikras moksleivio vertybes. Daugelis pedagogikos teoretikų teigia, kad vertybės sudaro viso<br />

ugdymo turinio pagrindą. Nesant vertybių, nėra ir auklėjimo, o ten, kur tikrasis auklėjimas, yra ir humanistinės<br />

vertybės.<br />

Rezultatai<br />

Siekiant ištirti dominuojančias vertybines nuostatas ir jų įtaką karjeros ugdymui atliktas kiekybinis<br />

tyrimas. Tyrimas vyko <strong>2011</strong> metų vasario mėn. Vilkaviškio „Aušros― gimnazijoje. Apklausta 80 respondentų, iš jų<br />

32 mokosi 12 klasėje, 23 - 11 klasėje, 25 - 10 klasėje .<br />

Aptardami tyrimo rezultatus visų pirma išsiaiškinsime mokinių nuomonę apie karjerą, kuri yra svarbi<br />

kiekvieno ţmogaus gyvenime.<br />

Procentai<br />

80<br />

70<br />

60<br />

50<br />

40<br />

30<br />

20<br />

10<br />

0<br />

75<br />

sėkmingas<br />

savęs<br />

realizavimas<br />

darbinėje<br />

veikloje<br />

25 25<br />

nuolat<br />

augantis<br />

atlyginimas<br />

1 pav. Mokinių nuomonė apie karjerą<br />

visą<br />

gyvenimą<br />

trunkanti<br />

asmens<br />

darbo ir<br />

mokymosi<br />

65<br />

kilimas,<br />

paţanga,<br />

ėjimas į<br />

priekį<br />

35<br />

individualus<br />

tobulėjimas<br />

15<br />

darbo vieta ir<br />

jame<br />

uţimamos<br />

pareigos<br />

30<br />

pasiekimų<br />

seka darbe<br />

5<br />

pašaukimo<br />

realizacija

376<br />

Kaip matyti iš pirmo paveikslo dauguma moksleivių (75 proc.) mano, kad karjera – tai sėkmingas savęs<br />

realizavimas darbinėje veikloje. Taip pat dauguma moksleivių (65 proc.) mano, kad karjera – kilimas, paţanga,<br />

ėjimas į priekį. Taigi moksleiviai mano, kad karjera – tai sėkmingas savo idėjų, ţinių, sugebėjimų, norų<br />

įgyvendinimas, nuolatinis judėjimas į priekį. Labai maţa dalis mokinių karjerą apibrėţia kaip pašaukimo realizavimą<br />

(5 proc.), galima daryti prielaidą, kad moksleiviai mano, kad karjera nėra darbas iš pašaukimo.<br />

Procentai<br />

80<br />

70<br />

60<br />

50<br />

40<br />

30<br />

20<br />

10<br />

0<br />

tėvai<br />

60<br />

giminės<br />

10<br />

draugai<br />

20<br />

5<br />

profesijos<br />

konsultantas<br />

mokytojai<br />

20<br />

5<br />

klasės<br />

auklėtojas<br />

2 pav. Moksleivių atsakymai, apie asmenis darančius įtaką renkantis profesiją<br />

75<br />

sprendţiu<br />

pats/pati<br />

10<br />

masinės<br />

informacijos<br />

priemonės<br />

Renkantis profesiją, apsisprendimą gali nulemti tėvai, draugai, mokytojai ir kiti, todėl svarbu išsiaiškinti,<br />

kas vis dėl to mokiniams daro didţiausią įtaką renkantis profesiją. Šie duomenys pateikiami 2 paveiksle. Tyrimu<br />

nustatyta, kad dauguma moksleivių patys nusprendţia kokią profesiją rinksis (75 proc.), vadinasi didėja moksleivių<br />

savarankiškumas, atsakomybė uţ savo sprendimus. Taip pat matyti, kad daugumai moksleivių yra svarbi tėvų<br />

nuomonė (60 proc.). Didelė tėvų įtaka paaiškinama tuo, kad moksleiviai yra finansiškai priklausomi. Lietuvoje<br />

nemokamos aukštosios studijos prieinamos tik geriausiai besimokantiems, nemokamai studijuojantieji sudaro apie<br />

trečdalį visų aukštųjų mokyklų studentų. Kiti privalo mokėti dalį arba visą studijų kainą. Taigi tėvai gali paremti arba<br />

neparemti vienokį ar kitokį profesijos pasirinkimą. Vienodai moksleivių apsisprendime dėl profesijos įtakos turi<br />

draugai ir mokytojai (20 proc.) , todėl galime daryti prielaidą, jog mokytojai per maţai arba visai nekalba apie<br />

profesijas, jos reikšmę pamokų ar papildomo ugdymo metu. Be to galima manyti, kad ryškėja mokytojų įtakos<br />

sumaţėjimas moksleivių gyvenime.<br />

Moksleivių dalyvavimas uţklasinėje veikloje laikomas papildomu ugdymu, todėl yra svarbus veiksnys, į<br />

kurį reikia atsiţvelgti norint išsiaiškinti, kokios atsiranda ugdymo karjerai spragos, įvertinant jų pasirengimo karjerai<br />

ypatumus bei jų socialinio dalyvavimo lygį.<br />

Procentai<br />

45<br />

40<br />

35<br />

30<br />

25<br />

20<br />

15<br />

10<br />

5<br />

0<br />

27<br />

lankau<br />

kompiuterių<br />

kursus<br />

42<br />

dalyvauju<br />

uţklasinėje<br />

meninėje veikloje<br />

3 pav. Moksleivių dalyvavimas uţklasinėje veikloje<br />

33 32<br />

aktyviai sportuoju papildomai<br />

mokausi pas<br />

privačius<br />

mokytojus<br />

3<br />

esu klasės<br />

seniūnas/ė<br />

23<br />

dalyvauju<br />

mokinių<br />

kokursuose,<br />

olimpiadose,<br />

konferencijose<br />

Kaip matyti iš 3 pav., populiariausios uţklasinės veiklos sritys tarp moksleivių yra dalyvavimas uţklasinėje<br />

meninėje veikloje (42 proc.) ir aktyvus sportavimas (33 proc.) . Nemaţa dalis vyresniųjų klasių moksleivių

377<br />

papildomai mokosi privačiai (32 proc.), tai galima susieti su tuo, kad vyresni mokiniai labiau linkę papildomai<br />

ruoštis egzaminams. Atsakymų pasiskirstymas pagal lytį rodo, kad merginos yra daug aktyvesnės beveik visose<br />

srityse. Didţioji dauguma merginų (77 proc. merginų, 23 proc. vaikinų) aktyviai dalyvauja uţklasinėje meninėje<br />

veikloje. Šie duomenys gerai atspindi didesnį merginų paţangumą, aktyvumą ir jų geresnį pasirengimą karjerai.<br />

Ekskursijos į įmones ar profesinio rengimo įstaigas<br />

Susitikimai su įvairių profesijų atstovais<br />

Profesinio informavimo pamokos, kalsės valandėlės<br />

Profesinuo informavimo dienos<br />

4 pav. Mokykloje vykdomi profesinio konsultavimo renginiai<br />

7<br />

5<br />

34<br />

54<br />

93<br />

95<br />

0 20 40 60 80 100 120<br />

66<br />

46<br />

Procentai<br />

Tyrimo duomenys leidţia teigti (4 pav.), kad mokykloje daţnai vyksta profesinio informavimo dienos (54<br />

proc.), taip pat moksleiviai nurodė, kad pas juos vyksta ir profesinio informavimo pamokos, valandėlės (34 proc.),<br />

tačiau daugiau negu pusė teigia, kad nevyksta (66 proc.) Kaip matome, mokykla praktiškai neorganizuoja ekskursijų<br />

į įmones ar profesinio rengimo įstaigas (7proc.) bei susitikimų su įvairių profesijų atstovais ( 5 proc.). Taigi iš gautų<br />

rezultatų galime daryti išvadą, kad mokykloje vyksta per maţai profesinio konsultavimo renginių.<br />

Dominuojančios moksleivių vertybės<br />

Tyrimu buvo siekiama nustatyti, kokias profesines vertybes ugdo moksleivių dalyvavimas uţklasinėje<br />

veikloje. Kaip matome iš 5 pav. uţklasinėje veikloje labiausiai moksleivių nuomone ugdomas tobulėjimas (80 proc.)<br />

ir kūrybiškumas (75 proc.). Galime daryti prielaidą, kad moksleiviams yra svarbi galimybė mokantis vis geriau<br />

atlikti savo veiklą bei ieškoti naujų idėjų, nestandartinių veiklos būdų. Maţiausiai ugdomos profesinės vertybės<br />

moksleivių nuomone yra saugumas ir pripaţinimas (5 proc.). Galima teigti, kad uţklasinėje veikoje neugdoma<br />

galimybė ne jausti baimės prarasti darbą ir pajamas.<br />

Procentai<br />

90<br />

80<br />

70<br />

60<br />

50<br />

40<br />

30<br />

20<br />

10<br />

0<br />

kūrybingumas<br />

75<br />

lyderystė<br />

20<br />

nepriklausomybė<br />

30 30<br />

pagalba kitiems<br />

pripaţinimas<br />

5 pav. Moksleivių uţklasinėje veikloje ugdomos profesinės vertybės<br />

5 5<br />

saugumas<br />

sveikata<br />

20<br />

tobulėjimas<br />

Vienas iš pagrindinių tikslų buvo nustatyti dominuojančias moksleivių vertybes renkantis profesiją. Kaip<br />

matome iš 6 pav. svarbiausios vertybės renkantis profesiją 10 -12 klasių moksleiviams yra sveikata, pinigai ir<br />

materialinė gerovė bei supratimas, kad esi tikrai naudingas ţmonėms. Reikšmingų skirtumų tarp 10-12 klasių<br />

moksleivių pasirinktų vertybių nėra. Dauguma 10 -12 klasių moksleiviai teigė, kad šios vertybės yra svarbiausios<br />

80<br />

Taip<br />

Ne

378<br />

renkantis profesiją. Toks moksleivių poţiūris leidţia manyti, jog gera savijauta ir materialinė gerovė atveria kelią į<br />

sėkmingą ateitį. Tačiau pinigai ir materialinė gerovė 10 – 12 klasėse svarbesni yra vaikinams (65 proc.), nei<br />

merginoms (35 proc.) Galima daryti prielaidą, kad vaikinai, labiau nei merginos, rinkdamiesi profesiją galvoja apie<br />

„tvirtą pagrindą po kojomis―, stabilias ir prognozuojamas pajamas. Tačiau supratimas, kad esi tikrai naudingas<br />

ţmonėms svarbesnis yra merginoms (70 proc.) nei vaikinams (30 proc.). Tai rodo, kad merginoms yra svarbiau<br />

ţinoti, kad jų darbas yra reikalingas ir naudingas ţmonėms, nei vaikinams. Moksleiviams renkantis profesija visiškai<br />

neaktualus yra visuomenės pripaţinimas (10 klasės - 5 proc., 11 – 10 proc., 12 – 5 proc.), galima daryti prielaidą,<br />

kad moksleiviai dabar yra savarankiškesni, atsakingesni, jiems svarbiau, kad profesija būtų jiems miela ir atitinkanti<br />

jų norus, nei visuomenės nuomonė apie jų pasirinktą profesiją.<br />

Supratimas, kad esi tikrai naudingas<br />

ţmonėms<br />

Visuomenės pripaţinimas<br />

Šeimos gerovė<br />

Malunumai<br />

Sveikata<br />

6 pav. Moksleivių dominuojančios vertybės renkantis profesiją<br />

0 20 40 60 80 100<br />

Procentai<br />

Ugdymo karjerai ir vertybinių nuostatų dermė<br />

Taip pat šiuo tyrimu siekiama nustatyti ryšį tarp karjeros ugdymo ir vertybinių nuostatų.<br />

12 klasė<br />

11 klasė<br />

10 klasė<br />

1 lentelė. Ar mokykloje vykdoma profesinio informavimo, konsultavimo veikla keičia vertybines nuostatas?<br />

Teiginiai 10 klasė ( N= 25) 11 klasė (N= 23) 12 klasė (N=32)<br />

Taip 13 11 15<br />

Neţinau 5 8 10<br />

Kaip matome iš 1 lentelės, aiškiai matyti, kad mokykloje vykdoma profesinio informavimo, konsultavimo<br />

veikla moksleivių vertybines nuostatas pakeitė. Abejojančių ar manančių, kad jų vertybinių nuostatų nepakeitė yra<br />

panašus skaičius. Ieškant ryšio tarp mokykloje vykdomos profesinio informavimo veiklos ir vertybių, nustatyta, kad<br />

nėra statistiškai reikšmingo ryšio tarp atskirų klasių moksleivių dėl vykdomos profesinio informavimo, konsultavimo<br />

veikslo ir vertybinių nuostatų kaitos (Chi 2 Ne 7 4 7<br />

= 1,716; p = 0,788 (p>0,05). Taigi būtų galima daryti prielaidą, kad<br />

mokyklos vykdoma profesinio informavimo veikla nedaro moksleiviams poveikio.<br />

2 lentelė. Vertybių poveikis renkantis profesiją<br />

Teiginiai 10 klasė ( N = 25) 11 klasė (N = 23) 12 klasė (N =32)<br />

Taip 12 7 8<br />

Neţinau 9 6 12<br />

Ne 4 10 12<br />

Iš 2 lentelės duomenų matome, kad renkantis profesiją vertybės daro įtaką 10 – 12 klasių moksleiviams.<br />

Didţiausią įtaką jos daro 10 klasės moksleiviams, o labiausiai dvejojantys yra 12 klasės moksleiviai. Tai galima<br />

paaiškinti tuo, kad galbūt dvyliktokai artėjant apsisprendimo laikui, linkę vis labiau abejoti, nes vertybės nepadeda

379<br />

konkretizuoti pasirenkamos profesijos, kadangi vieną ir tą pačią vertybę gali atitikti daugelis profesijų. Įvertinus savo<br />

vertybes, būtina suprasti, jog nė viena profesija ir nė vienas darbas negali realizuoti visų svarbiausių asmens<br />

vertybių, todėl dvyliktokams yra sudėtinga nuspręsta ar vertybės daro įtaką jų sprendimams ar ne. Nėra statistiškai<br />

reikšmingo ryšio tarp profesijos rinkimosi ir vertybių (Chi 2 = 6,069; p= 0,194 (p>0,05). Galime daryti prielaidą, kad<br />

vertybės renkantis profesiją daro ne didţiausią įtaką, nes galbūt rinkdamiesi profesiją moksleiviai turi atsiţvelgti į<br />

tėvų nuomonę, finansines galimybes, savo sugebėjimus, paţymius ir vien remiantis vertybės pasirinkti profesija nėra<br />

galimybės.<br />

Išvados<br />

1. Ugdymas karjerai – tai sistemingas ir kryptingas procesas, vykstantis bendrojo lavinimo mokykloje, nes<br />

būtent mokykloje moksleiviui reikia pasirinkti mokymosi turinį, profesiją, pagal pasirinktą profesiją numatyti<br />

reikiamus egzaminus, tolesnio mokymosi įstaigą. Svarbiausia veikla bendrojo lavinimo mokykloje padedanti<br />

jaunam ţmogui pasirinkti profesinį kelią yra profesinis informavimas, veiklinimas, profesinio sprendimo priėmimas.<br />

2. Dominuojančios vertybės renkantis profesiją 10 -12 klasėse yra: sveikata, pinigai ir materialinė gerovė<br />

bei supratimas, kad esi tikrai naudingas ţmonėms. Maţiausiai svarbi vertybė – visuomenės pripaţinimas.<br />

Reikšmingų skirtumų tarp 10-12 klasių moksleivių pasirinktų vertybių nėra. Visos trys klasės svarbiausias vertybes<br />

nurodė vienodas.<br />

3. Apklausus Vilkaviškio „Aušros― gimnazijos moksleivius, nerasta statistinio ryšio tarp mokykloje<br />

vykdomos profesinės konsultavimo, informavimo veiklos ir moksleivių vertybių. Taip pat nėra statistiškai<br />

reikšmingo ryšio tarp jų vertybių ir profesijos pasirinkimo. Tai rodo mokyklų veiklos spragą.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. GARNIENĖ D. 2006. Bendrojo lavinimo mokyklos ugdymo karjerai modelis: parametrai ir realizavimo principai. Kaunas.<br />

2. GRAKAUSKAS Ţ.; VALICKAS A.; ROSINAITĖ V. ; ANTANAITYTĖ N.; KIESAITĖ D. 2007. Savęs paţinimo vadovas<br />

studentui. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.<br />

3. JOVAIŠA L. 1999. Profesinio konsultavimo psichologija. Vilnius: Agora.<br />

4. KUČINSKIENĖ R. 2003. Ugdymo karjerai metodologija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.<br />

5. PUKELIS K. 2003. Karjeros projektavimo gebėjimai ţinių visuomenėje: nauji iššūkiai profesiniam konsultavimui ir karjeros<br />

planavimui. Profesinis rengimas. Tyrimai ir realijos Nr. 6, p. 66-75.<br />

6. REINGARDIENĖ J.; ZDANEVIČIUS A. 2003. Moksleivių vertybinės orientacijos ir pasirengimas karjerai. Profesinis<br />

rengimas: tyrimai ir realijos. Nr. 7. p. 98 – 109.<br />

Summary<br />

Pupils in Career Education and Moral Values<br />

Career education is a systematic and purposeful process that takes place in a comprehensive school, because namely at<br />

school students must choose the learning content, plan their final exams according to chosen profession, choose further education<br />

institution. Professional orientation is the main activity in the comprehensive school to help young people choose a career<br />

orientation. In order to investigate the prevailing attitudes and their influence on career education a quantitative study was carried<br />

out. It revealed that the dominant values of the choice of a profession in 10-12 school class had been: health, money and material<br />

well-being, also understanding that you are actually beneficial to other humans. The least important worth was the society<br />

recognition. There were no significant differences between 10-12 class students in the selection of the values. The three most<br />

important values have been noted in all three classes. The results of survey, carried out in Vilkaviškis "Aušros" gymnasium<br />

showed that there were no statistical link between the school professional consulting, informing and priorities of students' values .<br />

Also there were no statistically significant relationship between their values and career choices. This shows the gap in schools'<br />

performance.<br />

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Rita Mičiulienė (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

380<br />

ROMŲ INTEGRACIJOS Į DARBO RINKĄ ANDRAGOGINIAI ASPEKTAI<br />

Sigitas Labanauskas<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Darbas „Romų integracijos į darbo rinką andragoginiai aspektai― remiasi Europos Bendrijos (EB) iniciatyva<br />

EQUAL, projekto „Romų integracijos į darbo rinką mechanizmo sukūrimas ir išbandymas― veikla Ukmergės rajono<br />

savivaldybėje. Projektas (Projekto kodas Nr. EQ/2004/1130-01) vykdytas Lietuvoje 2004 - 2008 m., Ukmergės<br />

rajono savivaldybėje 2005 – 2007 m.<br />

Projektas „Romų integracijos į darbo rinką mechanizmo sukūrimas ir išbandymas― buvo skirtas Lietuvoje<br />

gyvenantiems romams. Projekto bendrasis tikslas – apmokyti romus profesijos, įtvirtinti jų socialinius ir darbinius<br />

įgūdţius, padėti jiems integruotis į darbo rinką sukuriant ir išbandant paramos mechanizmą.<br />

Problema. Tautinių maţumų subjektų (romų) sunkumai integruojantis į darbo rinką. Darbingo amţiaus<br />

ţmonės, dėl išsilavinimo stokos ir profesinių kompetencijų trūkumo, negali integruotis į darbo rinką, neteikia<br />

visuomenei naudos, bet naudojasi visuomenės teikiamomis socialinėmis gėrybėmis.<br />

Darbo tikslas: Išanalizuoti Romų integracijos į darbo rinką andragoginius (mokymosi visą gyvenimą)<br />

aspektus pagal vykdytą projekto „Romų integracijos į darbo rinką mechanizmo sukūrimas ir išbandymas― veiklą<br />

Ukmergės rajono savivaldybėje.<br />

Darbo uţdaviniai:<br />

Pateikti mokymosi visą gyvenimą koncepciją.<br />

Pateikti romų integracijos į darbo rinką teorinę analizę.<br />

Išanalizuoti projekto „Romų integracijos į darbo rinką mechanizmo sukūrimas ir išbandymas―<br />

dalyvių nuomones apie mokomosios veiklos atitikimą andragogikos principams.<br />

Metodologija. Remiamasi N.Longworth (1999) mokymosi per visą gyvenimą teorija ir besimokančios<br />

bendruomenės koncepcija, kadangi jos pagrindţia visų ţmonių (tame tarpe ir socialinės atskirties grupių) socialinį<br />

įgalinimą per mokymąsi, įgyjant ir pritaikant ţinias, gebėjimus visuose asmens gyvenimo vaidmenyse, bei<br />

M.Knowles (1980) andragogikos teorija.<br />

Mokymosi visą gyvenimą koncepcijos, principų sąvokos literatūroje<br />

Europos Sąjungos Tarybos dokumentuose (Detali tolesnio darbo siekiant įgyvendinti Europos švietimo ir<br />

mokymo sistemų tikslus programa, 2002) visą gyvenimą trunkantis mokymasis vadinamas pagrindiniu švietimo ir<br />

mokymo principu, o „švietimo ir mokymo sistemų išplėtojimas iki visą gyvenimą trunkančio mokymosi‖<br />

pripaţįstamas prioritetine Europos ateities kūrimo strategijos sritimi. Vienu iš penkių tikslų, kurių iki 2010 metų<br />

turėtų siekti ir šalys, netrukus tapsiančios ES narėmis, laikomas „visiems bet kokio amţiaus piliečiams prieinamas<br />

visą gyvenimą trunkantis mokymasis‖.<br />

Pasaulio banko dokumentuose (www.worldbank.org) nurodyti pageidaujami suaugusiųjų švietimo naujovių<br />

tikslai, čia numatyta ką „pradedančiųjų integruotis šalių piliečiai turėtų įgyti‖:<br />

� visapusiškas ţinias, kad galėtų lanksčiai reaguoti į pokyčius,<br />

� aukštesnio lygmens kognityvinio mąstymo (problemų sprendimo ir interpretavimo) įgūdţius,<br />

� metakognityvinius įgūdţius (mokėjimą mokytis ir priimti sprendimus),<br />

� nuostatą rinktis ir reikšti savo nuomonę,<br />

� pagarbą skirtumams ir bendroms piliečių taisyklėms, sudarančioms pasitikėjimo ir bendradarbiavimo pagrindą.<br />

Mokymosi visą gyvenime memorandume (2000) numatoma, kad pagrindinė vertybė ţinių visuomenėje bus<br />

„ţmogaus gebėjimas nuolat kintančioje visuomenėje ţinias taikyti protingai ir veiksmingai‖. Todėl trečioje savo<br />

tezėje šis memorandumas iškelia nuostatą ―diegti naujoves į mokymą ir mokymąsi‖.<br />

Suaugusiųjų švietimą kaip socialinį reiškinį įvardijęs Knowles (1980) numatė tris galimas jo sampratas:

381<br />

1. Suaugusiųjų švietimas gali būti suprantamas kaip procesas, kurio eigoje suaugusieji tobulina patirtį ir<br />

tokiu būdu įgyja naujų ţinių, pagilina supratimą, įgūdţius, praplečia poţiūrį, interesus ir normas konkrečioje srityje.<br />

Šio proceso iniciatoriai gali būti patys suaugusieji arba įvairių rūšių institucijos, siekiančios įtraukti į jį savo<br />

darbuotojus ir klientus. Jiems turėtų rūpėti suaugusiųjų poţiūris į mokymąsi, mokymosi poreikiai, tikslai, barjerai ir<br />

t. t.<br />

2. Suaugusiųjų švietimas suprantamas kaip tam tikros edukacinės veiklos formos (t.y. studijų grupės,<br />

paskaitos, seminarai, suplanuotos skaitymo programos, valdomos diskusijos, konferencijos), kuriose dalyvauja<br />

suaugusieji. Taigi toks suaugusiųjų švietimas apima įvairių institucijų organizuojamus renginius specialiai<br />

suaugusiems. Šiuo atveju dėmesys sutelkiamas į galimybių suaugusiems mokytis sukūrimą ir darbo būdų bei metodų<br />

parinkimą.<br />

3. Trečioji samprata apima dvi pirmąsias (suaugusiųjų švietimą kaip procesą ir kaip veiklą) ir suvienija jas į<br />

specifinį socialinės praktikos lauką, kuriame siekdami bendro tikslo darbuojasi individai, institucijos ir įvairios<br />

asociacijos. Taip suvokiamas suaugusiųjų švietimas tampa judėjimu bendram kultūros lygiui kelti. Šia samprata<br />

daţniausiai remiasi švietimo politikai, ji pasitelkiama besimokančios visuomenės scenarijams kurti.<br />

Romų padėtis Lietuvoje ir Ukmergėje<br />

Romai yra viena iš nedaugelio neteritorinių tautinių maţumų Europoje ir vienintelė tautinė maţuma, kuri<br />

niekada nekėlė teritorinių reikalavimų. Nuodugnios romų istorijos bei kultūros studijos Europoje prasidėjo tik XVIII<br />

amţiaus pabaigoje – XIX amţiaus pradţioje. Tačiau tikriausiai pati didţiausia problema buvo pačiu romų<br />

abejingumas savo praeičiai. Jie niekuomet nerašė savo istorijos – ši tauta tarytum klajojo anapus laiko, šalia garsių<br />

istorijos įvykių, ir jų pėdsakai dingo praeityje. Ţinoma, kad VIII – X a. čigonai keliais etapais paliko Indijos pusiasalį<br />

ir patraukė Europos link. Iki XVI amţiaus istorijos šaltiniuose nėra uţfiksuota jokių čigonų atsiradimo Lietuvoje.<br />

1501 metais karalius Aleksandras Vilniuje paskelbė privilegiją čigonų vaivadai Vosyliui, patvirtinančią valdţią jo<br />

gentainiams, klajojantiems Lietuvos Didţiojoje Kunigaikštystėje. Iki XX amţiaus, palyginti su kitais Europos<br />

kraštais, Lietuvos teritorijoje romų padėtis buvo daug geresnė.<br />

2001 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, šalyje gyveno 2571 romų tautybės ţmonių. Vėlesnių<br />

duomenų nėra, nes Lietuvoje nebeprivaloma nurodyti tautybės. Laikinai atvykę čigonai verčiasi prekyba, būrimais,<br />

muzikavimu, pinigų ar daiktų prašymu. Daţnai beburdami tiesiog stengiasi išvilioti kuo daugiau pinigų. Didţiausias<br />

nuolat Lietuvoje gyvenančių čigonų taboras yra prie Vilniaus. Dalis čigonų gyvena ir atskirai šeimomis tarp kitų<br />

Lietuvos tautų. Palaiko ryšius su kitomis čigonų bendruomenėmis, daugiausiai uţsiima smulkia prekyba. Didelį<br />

smūgį Lietuvos čigonų įvaizdţiui sudavė narkotikų prekyba Vilniaus tabore. Prekiaudami narkotikais nemaţai<br />

Vilniaus taboro čigonų patys tapo narkomanais.<br />

To paties 2001 m. surašymo duomenimis Ukmergėje nurodomi 55 romų tautybės asmenys. 2007 m. patys<br />

romai suskaičiavo, kad jų Ukmergės rajone yra daugiau nei 100 asmenų. Jie save kildina iš kilmingesnės romų<br />

giminės. Tuo paaiškinamas jų niekinantis poţiūris į Kirtimų taboro romus. Gyvena gana pasiturinčiai, turi<br />

dokumentus, gerai ţino socialinių pašalpų ir lengvatų teisinius aktus. Dauguma raštingi.<br />

Akivaizdu, kad ši tautinė grupė yra išskirtinė bendrame Lietuvos kontekste – tiek dėl jos vertinimo, tiek dėl<br />

realios situacijos. Romų gimstamumo ir mirtingumo rodikliai daţniausiai yra aukštesni, negu bendrai jų gyvenamai<br />

šaliai būdingi rodikliai. Gana didelę mirtingumo dalį sudaro vaikai ir jaunimas: viena vertus, tai susiję su gausiomis<br />

romų šeimomis, antra – su tuo, jog romai šeimas sukuria labai jauni – tarp 14 ir 20 metų amţiaus. Tai sukelia daugelį<br />

sudėtingų socialinių problemų, kurias turi spręsti tiek valstybė, tiek patys romai. Didţioji dalis romų tautybės ţmonių<br />

gyvena labai prastomis sąlygomis, jų buveinės neretai vadinamos taborais. Gyvendami izoliacijoje ir izoliuodamiesi<br />

patys, tarsi formuoja savitus getus. Problema ta, kad gausios šeimynos netelpa viename paprastame bute, o jų<br />

atskyrimas ardo tradicinį kolektyvinį gyvenimo stilių, maţina šeimos ir jos kartų ryšius, tradicinį jaunesniųjų<br />

pavaldumą vyresniesiems, bendrumo jausmą, tuo tarpu tyrinėtojų nuomone, romas, kaip individas, egzistuoja ir<br />

reiškiasi tik savo grupėje.<br />

Atskiros temos vertas tautos pavadinimo klausimas. Vartojami skirtingi romų tautybės pavadinimai: kartais<br />

sakoma "romai", kartais -"čigonai". 1971 m. pirmojo pasaulinio romų kongreso dalyviai pareiškė norą būti vadinami

382<br />

„roma", pagal tai, kaip jie patys save vadina savo kalba. „Roma― vadinti siūlo Europos Tarybos ir Jungtinių Tautų<br />

(JT) rekomendacijos (2000 m. JT rekomendacija Nr.27 „Romų diskriminacija") Su tuo ne visada sutinkama. Prof.<br />

habil. dr. Jonas Palionis (metai?) spaudoje yra pasisakęs prieš termino romai vartojimą. Jo nuomone įsivedant naują<br />

ţodį „romas―, „romai―, nutolstama ne tik nuo senos tradicijos, bet ir nuo lietuviams būdingo principo nekeisti senų<br />

tautybės pavadinimų. Valstybinė lietuvių kalbos komisijos 2008 m. birţelio 12 d. posėdyje nutarta, kad tradicinis<br />

etninės grupės pavadinimas čigonai lietuvių kalboje neturi menkinamosios reikšmės, todėl nėra pagrindo riboti jo<br />

vartojimą.<br />

Romų profesinis ir neformalus ugdymas<br />

Visos aukščiau išdėstytos suaugusiųjų mokymo sampratos buvo taikomos mokant romus, bet buvo susidurta<br />

su tam tikrais sunkumais. Socialinio tyrimo (Romai: situacijos apţvalga, 2005) metu nustatyta, kad romai Lietuvoje<br />

turi vidutiniškai 4–7 klasių išsilavinimą, o tai daug maţiau, negu reikalaujama tam, kad gautų mokyklos baigimo<br />

paţymėjimą. Iš viso tik 6 % jų yra įsigiję kokią nors kvalifikaciją. Tik 5 % vyrų ir 0,7 % moterų turi nuolatinį darbą.<br />

Tačiau, priešingai visuomenės nuomonei apie masinį romų nedarbą, romai mini pakankamai platų spektrą darbdavių,<br />

pas kuriuos yra dirbę (įskaitant uţsienyje), tačiau vyrauja trumpalaikiai sutartiniai darbai – tiek statybose, tiek dirbant<br />

krovikais ar atliekant kitus pagalbinius darbus. Nors kai kurie romai dirba turėdami darbo sutartis formaliojoje darbo<br />

rinkoje, daugelis ir dirbančių, ir nedirbančių vertina bei norėtų uţsiimti individualia ūkine veikla ar šeimos verslu.<br />

Romams, svarstantiems kas ekonomine prasme padėtų atsistoti ant kojų jų tautiečiams, atrodo, jog geras uţsiėmimas<br />

būtų specializuotos įmonės, kurios veiktų šalia romų gyvenamosios vietos: šiltadarţiai, gyvulininkystė, arba amatai,<br />

tokie kaip metalo apdirbimas. Atskiri individai, kurie turi motyvacijos būti socialiai aktyvūs, neturi pakankamų<br />

išteklių ir organizacinių įgūdţių (nurodo, jog neţino, kam siūlyti idėjas, kas ir kaip jas galėtų įgyvendinti). Daug<br />

moterų svarsto, jog galėtų dirbti, jei netoliese būtų įrengtas siuvimo cechas: kai kurios jų įgijo šios profesijos<br />

pagrindus laisvės atėmimo vietose, o kitokio profesinio mokymo negavo. Pastebėtina, kad šie įvaizdţiai greičiau<br />

atitinka, o ne perţengia izoliuoto gyvenimo ribas, dėl kurių romų atskirtis išlieka. Tačiau ir tokie darbo<br />

specializuotose įmonėse svarstymai iš esmės skiriasi nuo kartais visuomenėje sutinkamų ―siūlymų‖ romams plėtoti<br />

―tradicinius‖ amatus – muziką, būrimą ir pan. Romai suvokia, kad visi romai negali būti tik muzikantais ar šokėjais,<br />

ir pageidauja imtis įvairių darbų.<br />

Ukmergės romų padėtis kiek geresnė – tarp projekte dalyvavusių buvo ir 8 – 10 klasių baigusiųjų, bet<br />

turinčių profesijos įgijimo dokumentus nebuvo. Keletas mokymų dalyvių buvo praktiškai beraščiai. Tačiau, jau<br />

suplanavus kursus, keletas ţmonių persikėlė gyventi kitur. Pagaliau kursuose dalyvavo tik 16 norinčiųjų, bet kadangi<br />

kursų skaičius vienam dalyviui nebuvo ribojamas, kai kurie dalyvavo 3 ar 4 kursuose. Be to, reikėjo prisitaikyti<br />

vieniems prie kitų, nes dėstytojai niekada anksčiau nedirbo su romais. Būdami patyrę dėstytojai, jie buvo linkę vienu<br />

metu ir mokytis, ir mokyti. Be nemokamo maitinimo, ţmonėms buvo suteikta ir įvairių kitų dalykų, motyvuojančių<br />

jų mokymąsi ir skatinančių juos lankyti kursus. Viena 54 metų moteris, kuri buvo romų kavinės savininkė, lankė<br />

kompiuterijos pagrindų kursus, kad galėtų geriau suprasti ir kontroliuoti savo buhalterę. Keturi kiti ţmonės galvojo<br />

apie tai, kaip sukurti savo individualų verslą, ir šiuo metu jie ieško finansinės paramos tokiam verslui pradėti.<br />

Kitiems gi kursų dalyviai teigė ieškantys darbo.<br />

Išvados<br />

Ypatinga problema romų bendruomenėje – tai tarpusavyje persipynę skurdo, menko išsilavinimo ir<br />

bedarbystės reiškiniai, dėl kurių romams sunku pasiekti stabilias pajamas ir išvengti rizikos, susijusios su įvairia<br />

neformalia ekonomine veikla. Dėl ilgalaikės atskirties daug romų yra atitrūkę nuo visuomenėje sukuriamų galimybių<br />

ir neturi įgūdţių jomis pasinaudoti. Romų socialiniai ryšiai, kuriais jie galėtų pasiremti įsidarbindami ir išmėgindami<br />

įgytas ţinias bei įgūdţius, riboti ir neformalūs. Tik atskirais atvejais kai kam pavyko išplėtoti verslą ir<br />

bendradarbiauti su ne romais arba rasti laikiną pragyvenimo šaltinį, tokį kaip metalo lauţo surinkimas (kol tam tikros<br />

apylinkės ištekliai baigiasi).<br />

Nagrinėjant projekto „Romų integracijos į darbo rinką mechanizmo sukūrimas ir išbandymas― veiklą galima<br />

daryti išvadas:

383<br />

Suaugusiųjų romų švietimas buvo suprantamas kaip procesas. Romai tobulino patirtį, tokiu būdu įgijo naujų ţinių,<br />

pagilino supratimą, įgūdţius, praplėtė poţiūrį, interesus ir normas profesinio pasiruošimo srityje. Šio proceso<br />

iniciatorės buvo įvairių rūšių institucijos (organizacijos – projekto partnerės), sugebėję tinkamai motyvuoti romus.<br />

Suaugusiųjų švietimas buvo suprantamas kaip tam tikros edukacinės veiklos formos. Romams buvo<br />

organizuotos studijų grupės, paskaitos, seminarai. Buvo sukurtos galimybės romams mokytis, parinkti tik<br />

romams tinkami darbo būdai bei metodai.<br />

Darbo su romais patirtis tampa judėjimu bendram tautinių maţumų kultūros lygiui kelti ir gali būti<br />

pasitelkiama besimokančios visuomenės scenarijams kurti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad romų tautinei<br />

maţumai mokyti reikia ruošti atskiras profesinio mokymo programas, nes esamos orientuojamos į<br />

perkvalifikavimą.<br />

Romų bendruomenės raidai ypač aktualus išsilavinimas ir tai, ar dabartinė dauguma jaunų ţmonių ras<br />

galimybių ir paskatų įsidarbinti, įsigyti profesiją, dalyvauti darbo rinkoje ir gauti darbines pajamas.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. Iniciatyvos Equal internetinė prieiga http://www.equal.lt/lt/pages/view/?id=53<br />

2. Palionis.J Čigonai ar romai? // Lietuvos ţinios, 2005, Nr.4, p.13.<br />

3. Vaitiekus S. Čigonai Lietuvoje ir Europoje. Vilnius, 1998<br />

4. Mokymosi visą gyvenimą memorandumas. Vilnius, 2001<br />

5. Išmėginimai, dar laukiantys pereinamojo laikotarpio valstybių švietimo sistemų. Pasaulio bankas. Europos ir Vidurinės<br />

Azijos regionas. Ţmogaus socialinės raidos sektorius: www.worldbank.org<br />

6. Detali tolesnio darbo, siekiant įgyvendinti Europos švietimo ir mokymo sistemų tikslus, programa. Vilnius, 2002<br />

7. Knowles M.S. Modern Practice of Adult Education. From Pedagogy to Andragogy. Cambrige , 1980<br />

8. Lietuvos čigonų ugdymas: - kova su vėjo malūnais ar realios galimybės? Vytautas Toleikis, Švietimo kaitos fondas.<br />

Internetinė prieiga: http://skf.osf.lt/old/STR-00.htm<br />

9. Romai: situacijos apţvalga. Ţmogaus teisių stebėjimo institutas. Vilnius, 2005<br />

10. Sociologinis tyrimas ―Romų ir darbdavių nuostatos dėl romų integracijos į darbo rinką. 2007. Etninių tyrimų centras.<br />

Internetinė prieiga http://www.lvf.lt/Page/view/id/46/text/Sociologinis%20tyrimas.<br />

11. JT rekomendacija Nr.27 „Romų diskriminacija". 2000.<br />

Summary<br />

Andragogical Aspects of Roma Integration into the Labour Market<br />

Work the Integration of Roma into the labor market andragogical aspects based on the European Community (EC)<br />

initiative EQUAL project "Integration of Roma into the labor market and a mechanism for testing of activity Ukmerge district<br />

municipality. Project (project code no. EQ/2004/1130-01) carried out in Lithuania in 2004 - 2008, Ukmergė district municipality<br />

2005 – 2007. The project "Integration of Roma into the labor market and a mechanism for testing was for the Roma living in<br />

Lithuania. Overall objective of the project - to train Roma profession to establish their social and professional skills to help them<br />

integrate into the labor market by creating and testing a support mechanism. Aim: To analyze the integration of Roma into the<br />

labor market andragogical (lifelong learning), in accordance with aspects of the project "Integration of Roma into the labor market<br />

and a mechanism for testing the activity of Ukmerge district municipality.<br />

The examination of the project "Integration of Roma into the labor market and a mechanism for testing the activity of<br />

possible conclusions:<br />

• Adult education of Roma was seen as a process. Roma improved the experience thus gained new knowledge, enhance<br />

understanding, skills, expanded approach to interest rates and pre-professional field. Initiated the process for various types of<br />

institutions (organizations - partners in the project), have been able to properly motivate Roma.<br />

• Adult education was seen as some form of educational activity. Roma was organized study groups, lectures and<br />

seminars. It was created opportunities for the Roma education, Roma will only fit the working practices and methods.

384<br />

• Work with the Roma, the overall experience becomes a movement of ethnic minorities and to raise the cultural level<br />

can be, scenarios, build a learning society. Attention is drawn to the fact that the Roma minority should be prepared to teach<br />

specific vocational training programs, as the current focus on the rehabilitation.<br />

• The Roma community, particularly the development of relevant education and whether or not the current majority of<br />

young people will find employment opportunities and incentives for the acquisition of a profession, to participate in the labor<br />

market and operating income.<br />

Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Bronislavas Krikščiūnas (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

385<br />

VALIOS SAMPRATOS SVARBA VIDURINĖS MOKYKLOS IR<br />

GIMNAZIJOS MOKINIŲ PAŢANGUMUI IR UŢIMTUMUI<br />

Ramunė Petrusevičienė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Ţmogus – vienintelė būtybė, veikianti sąmoningai, kelianti sau gyvenimo ir veiklos tikslus, mokanti<br />

pasirinkti teisingus tikslo įgyvendinimo būdus. Viena svarbiausių ţmogaus savybių yra valia. Be valios negalima<br />

įsivaizduoti ţmogaus - aktyvios, kryptingai veikiančios asmenybės.<br />

Valia yra gebėjimas siekti tikslo įvertinant vidines kliūtis. Įţymus kino reţisierius A.Dovţenka yra pasakęs:<br />

„Yra valia – yra ţmogus, nėra valios – nėra ţmogaus―. Ţmogus, kuris siekia savo uţsibrėţtų tikslų, nugali visas<br />

maţas ir dideles kliūtis, yra valingas. O tas, kuris lengvai pasiduoda kitų įtakai ir nekovoja dėl savo tikslo arba visai<br />

jo neturi, yra silpnavalis. Liaudies išmintis apie tokius ţmones sako: „Linksta ten, kur vėjas pučia‖.<br />

Pasak J.Lauţiko (1965), kuris daug dėmesio skyrė mokinių valios tyrimams, net ir ţmonės, kurie yra<br />

išsilavinę, ţinantys savo poelgių prasmę, gyvenimo tikslą, būdami silpnos valios gali pasielgti ne pagal proto diktatą,<br />

nesugebėti pasiekti uţsibrėţto tikslo. Tada, vadinasi, negalima kalbėti apie harmoningą asmenybę.<br />

Udymo tikslas – ugdyti visapusiškai harmoningą asmenybę. Ugdyti asmenybę – pasirūpinti valios<br />

išsiauklėjimu (J.Uzdzila, A.Palujanskienė, 2005).<br />

Vaikai pradedami ugdyti šeimoje, vėliau ikimokyklinio ugdymo įstaigose, dar vėliau pagrindinio ir<br />

vidurinio ugdymo įstaigose. Čia formuojasi vaiko asmenybė. Pasak K.Miškinio (2003), asmenybės struktūrą galima<br />

palyginti su lygiašoniu trikampiu, „kurio viena kraštinė išreiškia protą, antrą – jausmus, o trečia – valią. Kai visos<br />

kraštinės lygios, turime harmoningą asmenybę―. Taigi valia yra svarbi lygiašonio trikampio kraštinė, be kurios<br />

nebūtų trikampio kaip ir harmoningos asmenybės.<br />

J.Lauţikas teigia (1997 ), kad mokymo procesas, kurio pagrindinė paskirtis – suteikti mokiniams ţinių,<br />

lavinti protines galias, yra pakankamas mokinių valios ugdymo būdas.<br />

Valia labai reikalinga ugdant asmenybę. Daugeliui ši sąvoka asocijuojasi su savęs slopinimu, prievarta sau,<br />

darymu to, ko nenorime, arba susilaikymu nuo to, ko norėtume. R. Assagiolis tokią valios sampratą vadino<br />

karikatūriška ir teigė, kad tikroji valios funkcija nėra veikti prieš asmenybės potraukius. Valios funkcijos – nustatyti<br />

kryptį ir reguliuoti (G.Butkienė, A.Kepalaitė, 1996).<br />

Šiandieniniame pasaulyje, kai tiek daug aplinkui neigiamos įtakos vaikams, kai didėja narkotikų pasiūla,<br />

televizijos, ţiniasklaidos, įvairių menkaverčių filmų transliavimas, kai sumaţėjo mokinių meilė knygai, atsirado<br />

kompiuteriai ir visagalis internetas, labai svarbu atkreipti dėmesį į vaikų valios ugdymą, nes tik valingas vaikas,<br />

mokinys, jaunuolis sugebės atsirinkti tai, kas jam yra naudinga ir kas sukelia pavojų jo bręstančiai asmenybei.<br />

Mokslinėje literatūroje apie valią, jos savybes, valios įtaką asmenybės ugdymui domėjosi ir rašė J.Lauţikas<br />

(1965), K.Poškus (1988), V.Ţemaitis (1992), G.Butkienė, A.Kepalaitė (1996), K.Miškinis (2003) ir kiti. Bet<br />

pedagogai, psichologai maţai kur susieja valios sampratą su mokinių paţangumu bei uţimtumu.<br />

Visi ţinome, kad naudinga ugdyti valią, ji svarbi asmenybės formavimuisi. Bet mokiniai daţnai klaidingai<br />

suvokia, kas yra valia. Todėl įdomu patyrinėti, ar mokinių samprata apie valią yra teisinga ir ar tai susiję su jų<br />

paţangumu bei uţimtumu.<br />

Problema – ar mokinių paţangumui ir uţimtumui turi įtakos valios samprata?<br />

Objektas – mokinių ţinios apie valią.<br />

Tikslas – ištirti mokinių valios sampratą paauglystės ir jaunystės amţiaus tarpsniuose.<br />

Uţdaviniai:<br />

1. Palyginti mokinių valios sampratą pagal amţiaus tarpsnius, lytį.<br />

2. Nustatyti valios sampratos ryšį su mokinių paţangumu.<br />

3. Nustatyti valios sampratos ryšį su mokinių uţimtumu.

386<br />

Tyrimo metodai: <strong>mokslinė</strong>s – metodinės literatūros analizė, anketinė apklausa, statistinė duomenų analizė.<br />

Rezultatai<br />

Valios samprata tyrinėjama filosofijos, pedagogikos ir psichologijos moksluose. Valios problemą<br />

suformulavo filosofai ir ilgus amţius ją analizavo. Taip susiformavo valios filosofija – voliuntarizmas.<br />

Voliuntarizmas padėjo pamatus pedagogikai ir psichologijai, kurios taip pat gvildeno šią problemą.<br />

Psichologijos moksle, valia, kaip savarankiškas psichinis reiškinys, nėra apibūdinamas. Šio mokslo<br />

pradţioje valia buvo laikoma pradiniu ţmogaus aktyvumo šaltiniu, Dievo duota energija, lemiančia ţmogaus elgesio<br />

nepriklausomumą nuo aplinkos sąlygų. Tam pritaria ir nemaţai dabartinių psichologų (G.Butkienė, A.Kepalaitė<br />

1996).<br />

Psichologijos literatūroje valia iki šiol buvo apibūdinama kaip aukščiausias ţmogaus poelgių raidos laipsnis.<br />

Psichoanalitikai teigia, kad ego – sąmoningoji dalis - yra integruojanti kitas dvi asmenybės dalis – superego<br />

ir id (G.Brabant, 1998).<br />

Humanistinės sampratos atstovai vartoja sąvoką „savastis―, ją suprasdami kaip savo vidinių minčių, jausmų<br />

apie save ir veiksmų visumą (Rogers, 1994).<br />

Kognityvistai pabrėţė aplinkos reikšmę asmenybės funkcionavime. Jie teigė, kad visa tai, kas vyksta, turi<br />

prieţastis, o prieţasčių galima ieškoti savyje arba aplinkoje. Jei ţmogus pats kontroliuoja savo gyvenimą, tai bus<br />

vidinės kontrolės lokusas, jei jį kontroliuoja išorinės jėgos - išorinės kontrolės lokusas ( E.Pauţienės, 2000).<br />

Taigi psichologijos literatūroje nėra vieningo apibrėţimo, kuris apibūdintų valią. Vieni ją vadina savastimi,<br />

kiti išoriniu ir vidiniu kontrolės lokusu, treti ego ir id.<br />

Lietuvos pedagogikoje valios tyrinėjimuose didelį indėlį paliko pedagogikos klasikas Jonas Lauţikas. Jis<br />

daug dėmesio kreipė į valios ugdymą ikimokykliniame ir mokykliniame amţiuje, taip pat ugdant vaikus ir paauglius<br />

popamokinėje ir nepamokinėje veikloje (J.V.Uzdzila, A.Palujanskienė, 2005).<br />

J.Lauţikas (1997) mano, kad „valia – asmenybės savybė, pasireiškianti sugebėjimu sąmoningai reguliuoti<br />

savo veiklą pagal uţsibrėţtą tikslą, sutelkiant jėgas išorinėms bei vidinėms kliūtims ir sunkumams nugalėti―.<br />

„Valia – tai sudėtingas gebėjimas apsispręsti motyvų kovoje siekiant kokio nors tikslo, siekiant ištverti. Jos<br />

sandaroje aktyviai dalyvauja situacijos suvokimas, mąstymas, sprendinio reikšmingumo supratimas, vieno kurio<br />

pranašumo sau įvertinimas, galimybių numatymas, ryţtas, tvermė― - taip valią apibrėţia L.Jovaiša (2004).<br />

Pedagoginėje literatūroje nagrinėjant temas apie valią dar galima rasti daug įvairių apibrėţimų, bet visuose<br />

mes galime įţvelgti, kad valia yra ţmogaus vidinė savybė, būsena, jėga, kurios dėka ţmogus siekia uţsibrėţtų tikslų,<br />

tarnauja asmenybės saviraiškai, doroviniam tobulėjimui.<br />

Tyrimo imtis<br />

Siekiant išsiaiškinti mokinių valios supratimą atliktas kiekybinis tyrimas, kuriam pasirinkta anketinė<br />

mokinių apklausa. Tyrimas vyko <strong>2011</strong> metų vasario mėnesį Anykščių rajono mokyklose. Apklausoje dalyvavo 411<br />

gimnazijos ir dviejų rajono vidurinių mokyklų 7 – 12 klasių mokiniai (ţr. 1 pav.). Mokiniai atsakinėjo į atvirus<br />

klausimus apie valią, jos savybes, valios ugdymą. Taip pat buvo pateikti uţdari klausimai apie mokinių paţangumą<br />

bei uţimtumą.<br />

1 pav. Respondentų demografiniai duomenys

387<br />

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad dauguma mokinių (ţr. 2 pav.) neteisingai suvokia (57,6 proc.), kas yra valia<br />

arba visiškai neţino ir nemoka (18,2 proc.) tos sąvokos paaiškinti. Ir tik 24,2 procentai visų apklaustų mokinių<br />

teisingai apibūdino valią.<br />

Mokinių nemokėjimas apibūdinti valios, kaip asmenybės savybės parodo, kad mokykloje per maţai su<br />

mokiniais diskutuojama šiuo klausimu, jie neţino, kaip valią išugdyti ir kokia jos reikšmė ţmogaus kaip asmenybės<br />

vystymuisi.<br />

2 pav. Respondentų valios samprata<br />

Atliekant tyrimą aktualu buvo palyginti mokinių valios supratimą pagal amţiaus grupes. Patyrinėjus<br />

paaiškėjo, kad teisingas mokinių poţiūris į valią taip pat priklauso ir nuo amţiaus. Jeigu mokinių, kurių amţius nuo<br />

13 iki 14 metų, valią teisingai apibūdina tik 15 proc., tai 15 – 16 metų - jau 25 proc. mokinių teisingai suvokia valios<br />

apibrėţimą, o vyresni, 17-18 metų, mokiniai - 29,7 proc.<br />

Kuo vyresni mokiniai, tuo jie turi daugiau ţinių ir sugeba lengviau ir aiškiau reikšti mintis. Vyresnių<br />

mokinių supratimas apie valią tikslesnis, jie teigia, kad „valia yra sugebėjimas siekti tikslo, nugalint kliūtis―.<br />

3 pav. Respondentų amţiaus ir valios sampratos ryšys<br />

Daţniausiai vyresni mokiniai, nors ir tiksliai apibūdinti valios negali, bando išmąstyti (14,5 proc.), o<br />

jaunesni mokiniai teigia, kad neţino ar neturi nuomonės (26,2 proc.).<br />

.<br />

4 pav. Respondentų lyties ir valios sampratos ryšys

388<br />

Teisingai valią apibūdino 29,1 proc. mergaičių, o berniukų - 18,7 proc. Neteisingas poţiūris į valią abiejų<br />

lyčių yra beveik vienodas (mergaičių 58,6 proc., o berniukų 56,5 proc.). Berniukų daugiau nei mergaičių neţino, kas<br />

yra valia (mergaičių 12,3 proc., berniukų 24,9 proc.) arba tiesiog jie tingi tai uţrašyti. Atlikus statistinę analizę<br />

galime teigti, kad tarp lyties ir valios sampratos koreliacija reikšminga, nes p0,05. Todėl teigti, kad<br />

mokymosi paţangumas priklauso nuo to, kaip mokiniai suvokia valią, negalime.<br />

Jeigu mokinių teisinga valios samprata priklauso nuo to, koks mokinio mokymosi vidurkis, tai tikslinga<br />

paieškoti ryšio ir su būrelių lankymu po pamokų (ţr. 6 pav.).<br />

Ţymaus skirtumo tarp būrelius lankančių ir nelankančių mokinių, bei jų valios sampratos nėra (ţr. 6 pav.).<br />

26 proc. mokinių mokykloje, nelankančių būrelių, teisingai apibrėţė valią, kai tuo tarpu iš daugiau nei tris būrelius<br />

lankančių respondentų teisingą valios formuluotę uţrašė tik 20 proc. Bet iš visų mokykloje nelankančių būrelių<br />

mokinių 29 proc. mokinių lanko kitas formalaus papildomo ugdymo mokyklas.<br />

6 pav. Respondentų valios sampratos ryšys su jų lankomų popamokinių būrelių kiekiu

389<br />

Mokiniai, kurie lanko vieną būrelį arba jų nelanko (19,8 proc. ir 18,7 proc.), panašiu santykiu negalėjo<br />

teisingai apibūdinti valios. Statistiškai reikšmingos koreliacijos tarp respondentų valios ir būrelių lankymo po<br />

pamokų nėra, nes p>0,05.<br />

Mokykloje būrelius lanko įvairaus mokymosi lygio vaikai, jeigu mokytis sekasi sunkiau, tai jie save<br />

realizuoja kitoje veikloje: sportinėje, muzikinėje, meninėje.<br />

Išvados:<br />

1. Vyresni mokiniai teisingiau sugeba apibūdinti valią (29,5 proc.), lyginant su jaunesniais (17 proc.), apie<br />

11 proc. daugiau mergaičių (29,1proc.) nei berniukų (18,7 proc.) teisingiau paaiškino valios sampratą;<br />

2. Teisingas mokinių poţiūris į valią, t.y., kaip mokiniai tiksliai paaiškina, kas yra valia, priklauso nuo<br />

mokinių mokymosi paţangumo, tačiau nuo to, kaip mokiniai suvokia valią jų, mokymosi paţangumas nepriklauso.<br />

3. Ţymaus skirtumo tarp būrelius lankančių ir nelankančių mokinių, bei jų valios sampratos nėra.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. G.BRABANT G. 1998. Psichoanalizė. Vilnius.<br />

2. BUTKIENĖ G., KEPALAITĖ A. 1996. Mokymasis ir asmenybės brendimas. Vilnius<br />

3. JOVAIŠA L. 2004. Veikimo įgymių plėtra. Klaipėda.<br />

4. LAUŢIKAS J. 1965. Mokinių valios ugdymo bruoţai. Vilnius.<br />

5. LAUŢIKAS J. 1997. Rinktiniai raštai 3tomas. Kaunas.<br />

6. MIŠKINIS K. 2003. Šeima ţmogaus gyvenime. Kaunas.<br />

7. PAUŢIENĖ E. 2000. Psichologija studentui. Kaunas<br />

8. POŠKUS K. 1988. Pokalbiai apie proto, valios ir jausmų ugdymą. Kaunas.<br />

9. UZDZILA J., PALUJANSKIENĖ A., 2005. Valios formavimas – ugdymo esmė. 2005. T.80. Pedagogika. Vilnius.<br />

10. ŢEMAITIS V. 1992. Valios savybės. Vilnius.<br />

Summary<br />

An Importance of Will Comprehension for Students' Progress and Being Busy in the Secondary Schools and Gymnasiums<br />

In this research paper is trying to find out about the understanding of students' will. It is very important to clear up how<br />

this understanding is related with students' learning progress and being busy after school.<br />

The quantitative analysis was done in this research paper. The questionnaire approach was chosen for analysis. The research was<br />

carried out in Anykščiai J.Biliūnas Gymnasium and in other two Secondary schools in Anykščiai region. The study involved four<br />

hundred and thirteen students. The participants were from the 7 th to 12 th forms'.<br />

To sum up, it was clear, that adolescents describe a will more fair than young adolescents. The respondents' point of view to the<br />

right will is connected with their learning progress.<br />

Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Bronislavas Krikščiūnas (Lietuvos Ţemės ūkio universitetas)

390<br />

SĖKMINGOS KARJEROS PRIELAIDŲ TYRIMAS<br />

Jūratė Stankevičienė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Anksčiau ar vėliau kiekvienas susimąstome dėl savo vietos gyvenime, kiekvienam kyla klausimai: Kas aš<br />

esu ir koks esu? Kuo ir koks norėčiau būti? Ką sugebu ir ką galiu savyje plėtoti? Ką aš savo gyvenime pasiekiau ir ką<br />

galėjau pasiekti? Kokios mano gyvenimo vertybės? Kokia mano vieta šiame pasaulyje ir kokį pėdsaką jame paliksiu?<br />

Daţnai į tokius klausimus atsakome ne ţodţiais ar mintimis, o poelgiais ir veiksmais.<br />

Šiuolaikinės organizacijos veiklos efektyvumas priklauso nuo jose dirbančių ţmonių labiau nei kada nors<br />

iki šiol. Ypač sparčiai plėtojasi finansų ir aptarnavimo sritys, kuriose reikia ne tik kvalifikuotų, bet ir motyvuotų,<br />

aktyviai planuojančių savo karjerą ir jos siekiančių darbuotojų.<br />

Šiuolaikinis ţmogus dirba besikeičiančiame pasaulyje, kuris įvairių mokslininkų M. Fullan (1998),<br />

A. Hargreaves (1999), P. Drucker (1993), J. Tomlinson (2002), Z. Bauman (2002) (cit. D. Augienė, 2009, p. 6)<br />

vadinamas postmoderniuoju amţiumi. Mokslininkai pabrėţia, kad kaita – vienas esminių postmodernios visuomenės<br />

bruoţų. Jie nurodo, kad tai, kas vyksta pasaulyje, yra perėjimas į naujo tipo visuomenę, kuri jau nebėra pagrįsta<br />

industrializmu.<br />

Keičiantis pasauliui, besiformuojant naujoms vertybinėms nuostatoms, keičiasi ir karjeros samprata.<br />

Bendriausia karjeros samprata kildinama iš lotyniškojo „carraria―, reiškiančio ţmogaus gyvenimo kelią,<br />

bėgimą, arba iš prancūziško „carriere―, įvardijančio veikimo dirvą, sritį, profesiją (R. Kučinskienė, 2003;<br />

Tarptautinių ţodţių ţodynas, 2005).<br />

Karjeros ištakos yra istorinė ţmogaus santykio su savo gyvenimu ir darbine veikla kaita – išaugę siekiai<br />

patenkinti ne tik ţemesniuosius, bet ir aukštesniuosius poreikius, kelti ir realizuoti ne tik artimiausius ateities, bet ir<br />

vidutinės bei ilgalaikės perspektyvos tikslus, vis didesnę reikšmę teikiant savo profesinės veiklos ir gyvenimo<br />

kokybei, sėkmingumui, pasitenkinimui (R. Kučinskienė, 2003).<br />

L. G. Počebut, V. Čiker (2000) (cit. A. Palujanskienė, 2008) mano, kad karjeros nereikėtų tapatinti su<br />

profesine sėkme ar nesėkme. Karjera – vienas iš ţmogaus individualaus profesinio gyvenimo rodiklių, tai pasiekimas<br />

norėto profesinio statuso ir jį atitinkančio gyvenimo lygio ir kokybės, taip pat pasiekimas norėto išgarsėjimo ir<br />

garbės.<br />

I. Maknienė (2001) teigia, kad karjera – nuosekli visų individo uţimamų profesinių pozicijų ir darbo vietų<br />

seka, apimanti visą ţmogaus darbo veiklos istoriją.<br />

Tačiau labai svarbu suvokti, kad karjera yra daugiau nei visuma darbų, asmens turėtų per visą jo gyvenimą.<br />

Tai taip pat mokymasis veikti individualiai, tikslų pasiekimas bei ambicijų patenkinimas, atliekant įvairius<br />

socialinius vaidmenis. „Iš dalies karjera yra mūsų poţiūrio į pasaulį rezultatas. Jei dviejų ţmonių veiklų sekos yra<br />

absoliučiai tapačios, jų karjeros nebus identiškos, nes kiekvienas tą pačią įvykių seką patiria skirtingai.― (V.<br />

Stanišauskienė, 2004, p. 31). Karjera apima ne tik individo veiklas, bet ir kintančius jo poţiūrius, nuostatas, ţinias ir<br />

mokėjimus; taip pat joje dera objektyvūs (nauda, darbo uţmokestis) ir subjektyvūs (sėkmės jausmas,<br />

pasididţiavimas) aspektai (A. Palujanskienė, 2008). Karjera – tai ne tik materialinė nauda, tai darbo objekto, šeimos<br />

santykių, pripaţinimo ir dėkingumo, uţimamų pozicijų ir kitų veiksnių darna.<br />

Šiandien egzistuoja nuomonė, kad karjeros siekiuose dominuoja ekonominiai veiksniai. Sėkmingos karjeros<br />

atveju ekonominiai veiksniai yra vertinami ir kitų svarbių karjerai veiksnių kontekste. To prieštaravimo pagrindu yra<br />

keliamas tiriamasis klausimas ―Ar sėkmingos karjeros asmenys svarbiausia karjeros prielaida laiko ekonominius<br />

veiksnius?‖<br />

Tyrimo tikslas – nustatyti sėkmingos karjeros veiksnius.<br />

Tikslui pasiekti sprendţiami šie uţdaviniai:<br />

- Nustatyti darbo motyvavimo ir palaikymo veiksnius, kurie labiausiai motyvuoja darbuotojus dirbti.<br />

- Ištirti ekonominių veiksnių reikšmingumą sėkmingos karjeros asmenims.

391<br />

- Ištirti darnos pasireiškimą tarp darbo motyvacijos veiksnių sėkmingos karjeros atveju.<br />

Tyrimo objektas – profesinės raiškos vertinimas karjeros aspektais.<br />

Tyrimo metodika – <strong>2011</strong> m. vasario mėn., taikant anoniminės anketinės apklausos metodą, atliktas<br />

kiekybinis tyrimas, kuriame atsitiktinės atrankos būdu apklausta 180 įvairių profesijų, turinčių ne maţesnį kaip 3 m.<br />

darbo staţą, dirbančių respondentų. Apklausoje dalyvavo Kaišiadorių ir Kauno miestų bei rajonų gyventojai. Anketą<br />

sudarė dvi dalys: pirmoje dalyje pateikti demografiniai klausimai apie respondento lytį, amţių ir socialinę padėtį,<br />

antroje dalyje pateikti klausimai/teiginiai, kurie grupuojami į palaikančius ir motyvuojančius, iš klasikinio<br />

Herzberg`o darbo motyvacijos klausimyno, jį papildant mūsų tyrimo objektui svarbiu konstruktu – gyvenimo<br />

kokybės šeimoje veiksniais.<br />

Rezultatai<br />

Empirinio tyrimo metu apklausoje dalyvavo 180 respondentų, iš jų - 142 moterys (tai sudarė 78,9 proc. visų<br />

apklaustųjų) ir 38 vyrai (21,1 proc.). Didţioji dalis respondentų (56,1 proc.) turi aukštąjį išsilavinimą, kiek maţesnė<br />

dalis - aukštesnįjį (15,6 proc.), vidurinį (12,8 proc.) ar profesinį (11,1 proc.) išsilavinimą, o likusioji dalis – nebaigtą<br />

aukštąjį arba pagrindinį, t.y. po 2,2 proc., išsilavinimą.<br />

Remiantis D. E. Sjuperio (Super, 1994) pakopiniu profesiniu raidos modeliu visi tyrime dalyvavę<br />

respondentai atitinkamai pagal savo amţių buvo suskirstyti į profesinės raidos laikotarpius (ţr. 1 pav.). Didţiausią<br />

respondentų grupę – 50,5 proc. sudarė išlaikymo laikotarpio, t.y. 45 – 64 m. amţiaus, asmenys, šiek tiek maţesnę –<br />

42,8 proc. – įsitvirtinimo laikotarpio (25 – 44 m.) asmenys. Tyrinėjimo (15–24 m.) ir silpnėjimo (nuo 65 m.)<br />

laikotarpiuose esantys asmenys atitinkamai sudarė po 5 proc. ir 1,7 proc. visų apklaustųjų.<br />

60<br />

50<br />

40<br />

30<br />

20<br />

10<br />

0<br />

5<br />

Tyrinėjimų<br />

laikotarpis<br />

42,8<br />

Įsitvirtinimo<br />

laikotarpis<br />

50,5<br />

1,7<br />

Išlaikymo laikotarpis Silpnėjimo<br />

laikotarpis<br />

1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal amţiaus grupes ir karjeros etapus proc.<br />

Remiantis profesiniam apsisprendimui reikšminga E. A. Klimovo (Климов, 1996) aprašyta profesijų<br />

klasifikacija, respondentai pagal santykį su savo darbo objektu buvo suskirstyti į grupes. Didţiausios respondentų<br />

grupės - „ţmogus – ţmogus― (33,3 proc.) ir „ţmogus – skaičiai― (21,7 proc.), šiek tiek maţesnė grupė – „ţmogus –<br />

negyvoji gamta― (17,8 proc.). Grupė „ţmogus – technika― sudarė 10,5 proc. visų apklaustųjų, „ţmogus – menai― –<br />

10,0 proc. Maţiausios grupės buvo „ţmogus - gyvoji gamta― ir „ţmogus – technologijos―, atitinkamai po 3,9 proc. ir<br />

2,8 proc. visų apklaustųjų.<br />

Visi apklausoje dalyvavę respondentai buvo suskirstyti į grupes pagal darbo staţą. Apklausos rezultatai<br />

parodė, kad daugumos respondentų (35,0 proc.) darbo staţas yra nuo 21 iki 30 metų, 24,5 proc. tyrime dalyvavusiųjų<br />

darbo staţas yra nuo 11 iki 20 metų. 21,1 proc. ir 19,4 proc. tyrime dalyvavusių respondentų atitinkamai turi nuo 31<br />

metų ir didesnį, ir nuo 3 iki 10 metų darbo staţą. Atsiţvelgiant į tai galima teigti, kad tyrime dalyvavusieji<br />

respondentai yra kompetentingi atsakyti į klausimą „Ar Jūsų karjera yra sėkminga―.

392<br />

Siekiant nustatyti darbo motyvavimo ir palaikymo veiksnius, kurie labiausiai skatina darbuotojus dirbti,<br />

buvo apskaičiuoti motyvacinių veiksnių vidurkiai, kurių reikšmės (nuo 1,0000 iki 2,0000) parodo veiksnių<br />

reikšmingumą: 1,0000 – maţai reikšmingas, 1,5000 – vidutiniškai reikšmingas ir 2,0000 – labai reikšmingas (ţr. 2<br />

pav.). Respondentų nuomone, labiausiai juos skatina dirbti palaikymo, t.y. nepasitenkinimą sukeliantis, veiksnys –<br />

įtaka gyvenimo kokybei šeimoje (vidurkio reikšmė - 1,6911) bei motyvavimo, t.y. pasitenkinimą sukeliantis,<br />

veiksnys – pasiekimai (vidurkio reikšmė – 1,6238). Šiek tiek maţiau skatina dirbti: motyvavimo veiksniai – darbo<br />

turinys (1,5615), bendradarbiavimas (1,5000), pripaţinimas bei dėkingumas (1,4839), atsakomybė (1,4404);<br />

palaikymo veiksniai – finansiniai motyvai (1,5455), santykiai su vadovu (1,4566). Ir maţiausiai, respondentų<br />

nuomone, juos skatina dirbti motyvavimo veiksnys – kilimas karjeros laiptais (1,2369).<br />

1,8000<br />

1,6000<br />

1,4000<br />

1,2000<br />

1,0000<br />

0,8000<br />

0,6000<br />

0,4000<br />

0,2000<br />

0,0000<br />

Finansiniai veiksniai<br />

1,5455<br />

Pripaţinimas ir dėkingumas<br />

1,4839 1,4404 1,4566<br />

Atsakomybė<br />

2 pav. Motyvacinių veiksnių vidurkiai<br />

Santykiai su vadovu<br />

1,2369<br />

Karjera<br />

Pasiekimai<br />

1,6238<br />

Įtaka gyvenimo kokybei šeimoje<br />

1,6911<br />

Darbo turinys<br />

1,5615<br />

Bendradarbiavimas<br />

1,5000<br />

Tyrimo metu taip pat buvo siekiama išsiaiškinti motyvacinių veiksnių santykį pagal karjeros etapus,<br />

profesijos objektą bei darbo staţą.<br />

3 paveiksle pateikti patys reikšmingiausi (p < 0,05) motyvacinių veiksnių santykiai pagal karjeros etapus.<br />

Išlaikymo laikotarpyje esančių respondentų nuomone, reikšmingiausi yra pripaţinimo ir dėkingumo (vidurkio<br />

reikšmė - 1,5133) ir santykių su vadovu (vidurkio reikšmė - 1,5034) veiksniai. Tuo tarpu įsitvirtinimo laikotarpyje<br />

šie veiksniai lyginant su išlaikymo laikotarpiu yra maţiau reikšmingi. Tačiau motyvavimo – darbo turinio – veiksnys<br />

yra reikšmingesnis (1,6195) įsitvirtinimo laikotarpyje esantiems respondentams. Išlaikymo laikotarpyje šis veiksnys,<br />

lyginant jį su įsitvirtinimo laikotarpyje esančių respondentų nuomone, yra maţiau reikšmingas (1,5159). Būtina<br />

paminėti tai, kad išlaikymo laikotarpyje esantiems respondentams visi paveiksle pateikti veiksniai, t.y. pripaţinimo ir<br />

dėkingumo (1,5133), santykių su vadovu (1,5034), darbo turinio (1,5159), yra vienodai reikšmingi. Tuo tarpu,<br />

įsitvirtinimo laikotarpyje esantiems respondentams reikšmingiausias yra darbo turinio (1,6195) veiksnys.<br />

Viso to prieţastimi gali būti tai, kad įsitvirtinimo laikotarpyje (nuo 25 iki 44 m.) ţmogus kaupia realaus<br />

darbo patirtį, siekia susikurti tam tikrą poziciją, jis ne tik kyla karjeros laiptais statuso prasme, bet ir darosi vis<br />

didesnis savo srities ţinovas. Tuo tarpu, išlaikymo stadijoje (45 – 64 m.) pasireiškia būdingas siekis išsaugoti ar net<br />

pagerinti anksčiau įgytą profesinę poziciją, bet iš surastos profesijos ribų neišeinama.

1,65<br />

1,6<br />

1,55<br />

1,5<br />

1,45<br />

1,4<br />

1,35<br />

1,3<br />

1,25<br />

1,4492<br />

1,5133<br />

393<br />

1,3992<br />

1,5034<br />

1,6195<br />

1,5159<br />

Pripaţinimas ir dėkingumas Santykiai su vadovu Darbo turinys<br />

Įsitvirtinimo laikotarpis Išlaikymo laikotarpis<br />

3 pav. Motyvacinių veiksnių santykis pagal karjeros etapus<br />

Tyrimo rezultatai parodė, kad statistiškai reikšmingų ryšių tarp motyvacinių veiksnių pagal profesijos<br />

objektą nėra. Manoma, kad tokio tyrimo rezultatų prieţastys yra nedidelis respondentų skaičius.<br />

Atlikus koreliacinę analizę nustatytas ryšys tarp darbo motyvacinių veiksnių (p < 0,05): santykių su vadovu,<br />

karjeros, darbo turinio pagal darbo staţą.<br />

Iš 4 paveiksle pateiktų duomenų matyti, kad santykiai su vadovu reikšmingiausi yra turintiems nuo 21 iki 30 metų<br />

darbo staţą (vidurkio reikšmė - 1,5303). Turintiems nuo 3 iki 10 metų ir nuo 11 iki 20 metų darbo staţą santykiai su<br />

vadovu yra maţiau reikšmingi, atitinkamai 1,3983 ir 1,3798. Motyvavimo veiksnys - karjera - reikšmingesnis yra<br />

nuo 3 iki 10 metų darbo staţą turintiems respondentams (1,3382). Darbo turinio veiksnys reikšmingiausias yra nuo<br />

11 iki 20 metų darbo staţą turintiems apklaustiesiems (1,6349), kitose grupėse pagal darbo staţą esantiems<br />

respondentams šis veiksnys taip pat yra reikšmingas (1,5882; 1,5134; 1,5270).<br />

Išanalizavus pateiktus duomenis galime teigti, kad:<br />

didesnį darbo staţą turintiems respondentams svarbesni yra santykiai su vadovu;<br />

maţesnį darbo staţą turintiems respondentams svarbiau yra karjera ir darbo turinys.<br />

1,8<br />

1,6<br />

1,4<br />

1,2<br />

1<br />

0,8<br />

0,6<br />

0,4<br />

0,2<br />

0<br />

Santykiai su vadovu Karjera Darbo turinys<br />

3 -10 metų 1,3983 1,3382 1,5882<br />

11-20 metų 1,3798 1,2202 1,6349<br />

21-30 metų 1,5303 1,1864 1,5134<br />

Nuo 31 metų 1,4776 1,2432 1,527<br />

4 pav. Motyvacinių veiksnių santykis pagal darbo staţą

394<br />

Siekiant išsiaiškinti, ar sėkmingos karjeros asmenys svarbiausia karjeros prielaida laiko ekonominius<br />

veiksnius, buvo atlikta koreliacinė analizė ir nustatyta, kad kuo labiau išreikštas finansinis veiksnys (p < 0,05), tuo<br />

daţniau respondentai savo karjerą nurodo kaip nesėkmingą.<br />

Tyrimu nustatyta, kad sėkmingos karjeros atveju vyrauja darna tarp darbo motyvacijos veiksnių. Iš<br />

5 paveiksle pateiktų duomenų matyti, kad tiek darbo motyvavimo, t.y. pripaţinimo ir dėkingumo, atsakomybės,<br />

pasiekimų, bendradarbiavimo, darbo turinio, tiek darbo palaikymo – finansinių motyvų, santykių su vadovu, įtakos<br />

gyvenimo kokybei šeimoje – veiksnių vidurkiai yra labai panašūs, t.y. svyruoja nuo 1,4172 iki 1,6908. Tik darbo<br />

motyvavimo veiksnio – karjeros - vidurkis yra 1,235. Tačiau taip pat galima teigti, kad tarp šio ir kitų jau minėtų<br />

veiksnių vyrauja darna, nes jis patenka į vidurkių ribas nuo 1,0000 iki 2,0000.<br />

1,8<br />

1,6<br />

1,4<br />

1,2<br />

1<br />

0,8<br />

0,6<br />

0,4<br />

0,2<br />

0<br />

Finansiniai veiksniai<br />

1,5065<br />

Pripaţinimas ir dėkingumas<br />

1,4846<br />

Atsakomybė<br />

1,4172<br />

Santykiai su vadovu<br />

1,4628<br />

Karjera<br />

1,235<br />

Pasiekimai<br />

5 pav. Sėkmingos karjeros asmenų motyvacinių veiksnių vidurkiai<br />

1,6216<br />

Įtaka gyvenimo kokybei šeimoje<br />

1,6908<br />

Darbo turinys<br />

1,588<br />

Bendradarbiavimas<br />

Siekiant išsiaiškinti gilesnes sėkmingos karjeros prielaidas, asmenys, kurie mano, kad jų karjera yra<br />

sėkminga ir sutiko toliau dalyvauti kokybiniame tyrime bus tiriami interviu metodu.<br />

Išvados<br />

1. Respondentų apklausos duomenimis, labiausiai darbuotojus motyvuoja dirbti palaikymo veiksnys – įtaka<br />

gyvenimo kokybei šeimoje (vidurkio reikšmė - 1,6911) ir motyvavimo veiksnys – pasiekimai (vidurkio reikšmė -<br />

1,6238).<br />

2. Kuo labiau išreikštas finansinių motyvų veiksnys (p

395<br />

6. STANIŠAUSKIENĖ, V. 2004. Rengimosi karjerai socioedukaciniai pagrindai. Kaunas: Technologija.<br />

7. SUPER, D. E. 1994. A life – span, Life – space – perspective on convergence. In M. L. Savickas and R. W. Lent (Eds)<br />

Convergence in career development theories. Palo Alto, CA: CPP.<br />

8. КЛИМОВ, Е. А. 1996. Психология професионального самоопределения. Ростов на Дону: Феникс.<br />

Summary<br />

Preconditions for Successful Careers in Research<br />

In this article employee motivation and support factors are analized, coherence between what is seen as successfull<br />

career. It was found that the economic factors are not the most important precondition for a career of most successful career<br />

persons. Questionnaire survey using random selection method examined 180 workers in various professions having not less than<br />

three years of work experience. The survey involved residents of Kaisiadorys and Kaunas cities and districts.<br />

Mokslinio darbo vadovas: prof. dr. Sigitas Daukilas (Lietuvos ţemės ūkio universitetas)

396<br />

PEDAGOGO ASMENYBĖS SAVYBIŲ REIKŠMĖ PEDAGOGINĖJE<br />

SĄVEIKOJE<br />

Agnė Valaitytė<br />

Lietuvos ţemės ūkio universitetas<br />

Įvadas<br />

Socialinių problemų sudėtingumas šiuolaikinėje visuomenėje kelia ir pedagogo kompetencijos<br />

reikalavimus. Viena sudėtinių pedagogo kompetencijos dalių - asmenybės savybės, todėl joms tobulinti būtina skirti<br />

pakankamai dėmesio. Straipsnio tikslas – išsiaiškinti pedagogo asmenybės savybes svarbias pedagoginėje sąveikoje.<br />

Pedagogikos bei psichologijos teoretikai daug diskutuoja apie tai, kokios savybės būtinos mokytojui. Daţniausiai<br />

nurodomos šios: meilė vaikams, dvasios šiluma, jautrumas, humoro jausmas, entuziazmas, pasitikėjimas savo<br />

jėgomis, energija ir aukštas intelektas. S. Šalkauskis, kalbėdamas apie ugdytinio asmenybę, pabrėţia ypatingą<br />

formuojamąjį ugdytojo asmenybės vaidmenį auklėjime, sakydamas, kad ugdytojo asmenybės reikšmė ypatingai<br />

svarbi, nes ugdytojas yra pašauktas vesti ugdytinį suformuoti vertingą asmenybę (1991). Taigi svarbu išsiaiškinti<br />

pedagogui svarbias asmenybės savybes, jų itaką pedagoginėje sąveikoje.<br />

Pagrindiniai ţodţiai: Pedagogas, moksleiviai, asmeninės savybės, pedagoginė sąveika.<br />

Asmenybės savybių reikšmė pedagoginiame darbe tyrinėta daugelio Lietuvos mokslininkų (Jovaiša, 1993;<br />

Kavaliauskienė, 2001; Tijūnėlienė, 2001; Voveris, 1990). K. Pukelis (1996) pabrėzė asmenybės reiksmę mokytojų<br />

rengimo tobulinimo procese. L. Jovaiša (1999) išryškino asmenybės savybių svarbą profesijos pasirinkimo procese.<br />

Šiuolaikinio mokytojo pedagoginio pašaukimo ypatumus nagrinėjo V. Kavaliauskienė (2001). Būsimų mokytojų<br />

asmenybės ugdymo(si), kaip pedagoginio meistriškumo, problemą tyrinėjo O. Tijūnėlienė (2001). Visi minėti<br />

mokslininkai tyrinėjo pedagogo, daugiausia mokytojo asmenybės savybių poveikį profesinei veiklai. Taigi nemaţai<br />

mokslininkų pripaţįsta pedagogo asmeninių savybių svarbą pedagoginio darbo sėkmei.<br />

Nors mokytojo savęs paţinimas yra formaliai pripaţįstamas kaip vertinga jo, kaip profesijos atstovo,<br />

savybė, pedagoginėje literatūroje retai prie mokytojo savęs paţinimo grįţtama ir jis menkai išryškinamas. Dėl to yra<br />

tikslinga iš naujo teoriškai patvirtinti mokytojo savęs paţinimą, jo, kaip asmenybės ir profesijos subjekto, brandos<br />

apraišką ugdomojo aspekto poţiūriu.<br />

Hipotezė – pedagogo asmenybės savybės lemia pedagoginę sąveiką.<br />

Tikslas – nustatyti pedagoginei sąveikai reikšmingas pedagogo asmenybės savybes.<br />

Uţdaviniai<br />

1. Teoriškai pagrįsti asmenybės savybių svarbą pedagogo profesinei veiklai.<br />

2. Teoriškai pagrįsti pedagoginės sąveikos svarbą.<br />

Objektas – pedagogo asmenybės savybės.<br />

Tyrimo metodas – <strong>mokslinė</strong>s literatūros analizė.<br />

Svarbiausi pedagogo asmenybės bruoţai<br />

Šiuolaikinėje <strong>mokslinė</strong>je literatūroje beveik visur pripaţįstama, kad pedagogo profesija reikalauja ne tik<br />

pedagogikos, psichologijos ir specialybės ţinių, mokėjimų bei įgūdţių, bet ir specialių asmenybės savybių, įgalinčių<br />

efektyviai ir kūrybingai reikštis pedagoginėje veikloje. Pedagogo kompetencijos pagrindą sudaro mokytojo<br />

asmenybiniai bruoţai, mokytojo asmenybė (psichologinių, socialinių savybių visuma ). Didelę įtaką mokiniui daro ir<br />

mokytojo elgesys. Mokytojui svarbūs bruoţai:<br />

1. Pagarba ir meilė vaikui (ji kyla iš pašaukimo). Mokytojas turi padėti bendrauti, dirbti. Mokytojas turi<br />

atiduoti dalį savęs.<br />

2. Dalykiškumas ir kompetencija. Kompetenciją sudaro profesinės ţinios, sugebėjimai, vertybės, technologinis<br />

raštingumas.<br />

3. Demokratiškumas.

397<br />

4. Optimizmas. Mokytojas turi tikėti mokinio sugebėjimais ir galimybėmis ateityje.<br />

5. Entuziazmas. Be meilės iškepta duona – karti duona…<br />

6. Kūrybiškumas (sugebėjimas pateikti ţinias nestandartiškai). Reikia visuomet ieškoti metodų, kaip pateikti<br />

ţinias.<br />

7. Humoro jausmas (pasiţiūrėti į save ir mokinius iš šalies). Mokiniai turi atsipalaiduoti, nejausti įtampos.<br />

Apie mokytojo vaidmenį, reikalavimus jo asmenybei daug rašė humanistinės psichologijos atstovai. C.<br />

Rogersas (1969) ir jo ugdymo idėjas plėtoję kolegos didelę reikšmę teikė mokytojo asmenybės ypatumams, nurodė ir<br />

tyrimais pagrindė asmenybės savybes, kuriomis turi pasiţymėti mokytojai, kad galėtų ne formaliai, tradiciškai<br />

mokyti (suteikti dalykinių ţinių), o padėti mokiniams išmokti ir augti kaip asmenybėms. C. Rogersas nurodė šiuos<br />

mokytojo, padedančio išmokti, asmenybės ypatumus:<br />

Autentiškumas (tikrumas ir nuoširdumas). Šiomis savybėmis pasiţymintis mokytojas įsisąmonina savo<br />

išgyvenamus jausmus, gali juos patirti ir tinkamai reikšti; jis uţmezga tiesioginį asmeninį ryšį su mokiniais,<br />

„yra savimi, o ne neigia save―. Toks autentiškas santykis su mokiniais priešingas santykiui, pagrįstam<br />

mokytojo vaidmens atlikimu.<br />

Gebėjimas priimti, pasitikėjimas. Tai reiškia, kad mokytojas „vertina mokinio jausmus, jo nuostatas,<br />

asmenybę―, rūpinasi, mokinį priima kaip atskirą asmenį, tiki, kad jis iš esmės vertas pasitikėjimo. Toks<br />

mokytojas priima ir tuos mokinio jausmus bei nuostatas, kurie ne tik padeda, bet ir trukdo išmokti.<br />

Empatiškas supratimas: „Kai mokytojas gali suprasti mokinių reakcijas iš vidaus, jautriai suvokia, kaip<br />

mokinys supranta mokymosi ir išmokimo procesą, padidėja galimybė prasmingai išmokti―. Empatiškas<br />

supratimas iš esmės skiriasi nuo vertinančio.<br />

Svarbiausi asmenybės bruoţai tai nusiteikimas ugdyti asmenybę, ţinant kokia ji turi būti. Toliau labai<br />

svarbu šį nusiteikimą realizuoti veiksmais realiai ugdant nepasikartojančią asmenybę. Akcentuoja ugdomojo<br />

poveikio pastovumą, valingą brandinimą tų vertybių, kurias norima išugdyti, auklėtojo tarnavimą visuomenei. Be<br />

įprastinių tradicinių reikalavimų mokytojo asmenybei, kaip vertybių nešiotojui, atsakingam uţ būsimas kartas,<br />

visuomenės veidą, mylinčiam vaikus ir nusiteikusiąm pedagoginiam darbui, C. Rogersas išskiria šias mokytojo<br />

ypatybes:<br />

1. Tikrumas ir natūralumas. Tai reiškia, kad mokytojas rodo tokius jausmus, kokie yra, niekada jų<br />

objektyviai nevertindamas. Jis teigia, jog toks mokytojas visada yra savimi.<br />

2. Mokytojo sugebėjimas sąmoningai suvokti ir priimti mokinio jausmus, pasitikti mokinio asmenybę,<br />

atsiţvelgti į mokinio nuomonę, jausmus. Toks mokytojas suvokia ir priima mokinių baimę, abejones, nerimą,<br />

pasitenkinimą, dţiaugsmą, asmenines problemas.<br />

3. Mokytojo įsijautimas į mokinio reakcijas, arba empatiją. Mokytojo empatija parodo kelią mokinio<br />

empatijai. Toks uţsimezgęs santykis ir atveria galimybę asmenybei ugdyti asmenybę.<br />

Ne visi mokytojai turi šias ypatybes, nes mokytojas, norėdamas būti savimi, turi mokėti įsisamoninti savo<br />

jausmus ir juos išreikšti nepaverčiant jų vertinimais ir nepriskiriant jų kitiems ţmonėms.<br />

V. Kučinskas, R. Kučinskienė (2000) išskiria tokias asmenybines pedagogo savybes: artimo meilė,<br />

kantrumas, viltis, tikėjimas, atlaidumas, tolerancija, bendrumo jausmas, susivaldymas, ištvermingumas, teisingumas,<br />

tiesos siekimas, uolumas, darbštumas ir pareigingumas.<br />

Taigi socialumas, reiklumas , teisingumas, meilė vaikams, dvasinė giedra, optimizmas- būtinos mokytojo<br />

savybės, bylojančios apie pašaukimą ir pajėgumą dirbti su jaunimu.<br />

Mokytojo ir mokinių santykiai<br />

Šiandienos Lietuvos mokyklose mokytojų sąveikos stilius su mokiniais pasiţymi neigiama raiška, tai yra<br />

mokytojų autoritarizmu. Neigiamas sąveikos stilius nulemia agresyvų mokinių elgesį mokytojų atţvilgiu.<br />

Autoritarinį stilių mokiniai interpretuoja kaip juos atakuojantį. Sėkmingos sąveikos komponentas būtų autoritarizmo<br />

ir mokinių asmenybės slopinimo atsisakymas.<br />

Vieni pirmųjų Lietuvoje apie mokytojo ir mokinio sąveiką prabilo pedagogai J. Vabalas- Gudaitis, A.<br />

Maceina, S. Šalkauskis. Aktualias sąveikos problemas nagrinėja ir dabartiniai Lietuvos tyrinėtojai: L. Jovaiša, V.

398<br />

Jakavičius, A. Paurienė ir kt. Mokytojo ir mokinio sąveiką perimant ugdymo turinį, siekiama išryškinti mokymo<br />

proceso mokiniui daromą universalų poveikį, jo įtaką ugdant potencialias asmenybės galias. Išskiriami trys<br />

mokymo(si) aspektai – pedagoginis, psichologinis ir sociologinis, reikia iškelti jų subordinacijos reikšmę ir būtinybę.<br />

Pedagoginis procesas - tai mokytojo ir mokinio sąveika. Jos sėkmės paslaptis yra bendravimas. Bendravimą<br />

lemia tarpasmeniniai mokytojų ir mokinių santykiai. Jie dar vadinami pedagoginiais santykiais. Pedagoginiame<br />

procese bendravimą valdo mokytojas, jis planuoja ir kuria pedagoginę sąveiką. Tarpasmeninius santykius taip pat<br />

sąlygoja ir asmens įsisavintos objektyvios vertybės - dorovės normos, pasaulėţiūra, įsitikinimai ir pan. Šios vertybės<br />

perauga į etalonus, pagal kuriuos vertinamas ţmogaus elgesys ir veikla. Labai svarbu, kad pedagogas bendrautų su<br />

mokiniais pagarbiai, nuoširdţiai ir atvirai. Ypač svarbu, kad pedagogo bendravimo stilius ţadintų mokinių<br />

smalsumą, norą tobulėti, augti kaip asmenybei bei stiprintų teigiamas emocijas. Labai svarbu yra ir pedagoginė<br />

empatija. Tarp mokinių ir pedagogų šiltesni santykiai atsiranda tada, kai mokytojas domisi ugdytiniais ne tik pamokų<br />

metu, padeda jiems spręsti iškilusias problemas. Pedagogas yra nuoširdţiai gerbiamas tada, kai su juo mokinys gali<br />

laisvai ir atvirai pasikalbėti nebijodamas būti nesuprastu ir atstumtu. Mokėjimas pajusti kitą ţmogų - didelis<br />

pasiekimas. Pedagogas yra gyvas pavyzdys mokiniams. Jis turi būti humaniškas, išprusęs, graţių manierų, turi<br />

priimti bendras mūsų šaliai dorovines nuostatas, visada būti pasirengęs padėti maţesniam, vesti mokinį gėrio,<br />

tobulumo, tiesos, išminties keliu. Daug dėmesio skiriama pedagogo asmenybei, jo autoritetui, bendram ir<br />

pedagoginiam pasirengimui, apţvelgiant į kintantį vaiko ugdymą, pedagogo ir ugdytinio tarpusavio santykius, naujas<br />

technologijas besiskverbiančias į ugdymą, teigiamą ir neigiamą viso to įtaką ugdymo procesui, pedagoginiams<br />

santykiams.<br />

Todėl pedagoginė sąveika- specifinis tikrovės reiškinys, kurį dera paţinti, atskleisti, taikyti. Ugdytojas<br />

geriau paţindamas savo ugdytinio vystymosi problematiką gali daryti apgalvotą intervenciją, taikydamas<br />

kūrybiškumą skatinančius ugdymo metodus, taip organizuodamas ugdomąją aplinką, kad joje susidarytų kaip<br />

įmanoma maţiau sąlygų pvz., prasiverţti paauglių agresyvumui, ar mokyklinio amţiaus vaikui pasijusti bijančiu,<br />

nerimastingu.<br />

Išvados<br />

1. Mokytojai, turi ne formaliai, tradiciškai mokyti (suteikti dalykinių ţinių), o padėti mokiniams išmokti ir<br />

augti kaip asmenybėms, o tai gali atlikti tik kompetentinga, vertybių turinti asmenybė.<br />

2. Per pedagoginę sąveiką sukuriamos naujos ugdymo galimybės, tokios kurių be sąveikos neturėjo nei<br />

ugdytojas nei ugdytinis.<br />

Literatūros sąrašas<br />

1. Jakavičius, V. Ţmogaus ugdymas, Klaipėdos universiteto leidykla, 1998.<br />

2. Jovaiša, L. Edukologijos įvadas, Kaunas, 1993.<br />

3. Jovaiša, L. Mokytojo asmenybės bruoţai. Vilnius, 2002.<br />

4. Kavaliauskienė, V. Pedagoginis pašaukimas. Vilnius, 2001.<br />

5. Kučinskienė, R. Mokytojai apie pedagogo pareigybę mokykloje // Šiuolaikinė specialiosios ir socialinės pedagogikos<br />

problemos: <strong>mokslinė</strong>s konferencijos medţiaga 1999 m. sausio 26-27 d. Šiauliai, 1999.<br />

6. Maceina, A. Pedagoginio santykiavimo problema // Lietuvos mokykla. 1937, Nr. 1, p. 4-8.<br />

7. Pukelis, K. Mokytojų rengimas ir tautos kultūra. Kaunas, 1995.<br />

8. Purienė, A. Mokymo proceso tobulinimo pagrindai. Kaunas, Šviesa, 1981.<br />

9. Rogers, C. R. Freedom to Learn. New York. P. 1968, p. 104–106.<br />

10. Šalkauskis, S. Pedagoginiai raštai. Kaunas, 1991.<br />

11. Tijūnėlienė, O. Mokytojo dvasinių ir fizinių savybių dermės vaidmuo ugdymo procese // Ugdymo problemos Ш (XXX).<br />

(Mokslo darbai). Vilnius: PI, 1998, p. 68-86.<br />

12. Vabalas – Gudaitis J. Psihologijos ir pedagogikos straipsniai. Vilnius, 1983.<br />

13. Voveris, V. Pedagogas – mūsų viltis ir nerimas. Kaunas, Šviesa, 1990.

Summary<br />

399<br />

Teacher Personality Characteristics of the Pedagogical Value of the Interaction<br />

Social problems of modern society and poses a teacher's competence. One teacher competence component parts - the<br />

personality traits, and therefore it is necessary to develop sufficient attention. Article goal - to find out the important features of<br />

teacher's personality in pedagogical interaction. Pedagogy and psychology theorists much debate about what kind of features<br />

necessary for the teacher. The most common: love for children, the spirit of warmth, sensitivity, sense of humor, enthusiasm,<br />

confidence, energy and high intelligence. S. Šalkauskis, talking about the personality of the learner, educator highlights the crucial<br />

formative role in the education of the personality, saying that the personal significance of an educator is particularly important<br />

because the educator is called to lead learner to form a valuable personality (1991). It is therefore important to clarify the<br />

important personality characteristics of teachers and their influence on the pedagogical interaction.<br />

KEY WORDS: Teacher, pupils, personal qualities, educational interaction.<br />

Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Bronislavas Krikščiūnas (Lietuvos ţemės ūkio universitetas).

logo

products

Resources

Company

Terms of service
Privacy policy
Cookie policy
Cookie settings
Imprint
Change language
Made with love in Switzerland
© 2024 Yumpu.com all rights reserved

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!