Bursų kiemas 2020

BURSŲ KIEMAS
MMXX

Redaktorės žodis
Sveika, Vilniaus universiteto bendruomene!
Jau tuoj dar viena „Fiesta Personæ“, rankose dar
vienas „Bursų kiemo“ laikraščio numeris...
Kaip dažnai susimąstote apie realybę, kurioje šiuo metu
egzistuojate? Pasvarstote, ar Jus supantis pasaulis yra
tik viena didelė iliuzija ir viskas aplink išnyksta, vos tik
nusukate akis? Gal kartais pagalvojate apie realybę,
kurią mūsų smegenys kuria sapnuose? O galbūt visi
šie klausimai kartais neleidžia užmigti..?
Turbūt nuvilsiu, tačiau negausite atsakymo nė į vieną
iš mano iškeltų klausimų. Verčiau rasite pasvarstymus
apie tai, kas galėtų būti vieni iš variantų, tinkamų kaip
atsakymai. Teisę spręsti ir galbūt apsispręsti paliekame
Jums.
Turėjome du tikslus: pirma, norėjome pasigilinti į patį
žmogų, jo mąstymą, galimybes generuoti ir priimti
naujas idėjas. Antra, norėjome, kad laikraštis nebūtų
vien tik kūrybinės komandos darbas: laikraštyje rasite
daug visos mūsų bendruomenės suneštų minčių.
Manau, tai turėtų puikiai parodyti mūsų fakulteto
spalvingumą ir požiūrių įvairovę.
Labiau už viską su kūrybine komanda tikiuosi, kad
laikraščio turinys įžiebs susidomėjimą ir siekį sužinoti
daugiau, plėsti minties horizontą.
Smalsioji laikraščio „Bursų kiemas“ redaktorė
Domantė Dargevičiūtė
BURSŲ KIEMAS
Laikraščio redaktorė
Domantė Dargevičiūtė
Viršelio dailininkė
Laimutė Tamošiūnaitė
Kūrybinė komanda
Kotryna Stančiūtė
Gabrielė Skirvainytė
Linas Tavaras
Daina Javarauskaitė
Emilija Rokaitė
Kornelija Stanislauskaitė
Augustė Kukaitytė

Apie iliuzijos sampratą Tibete
Interviu su V. Korobov
„Kiekvienas momentas turi kelti nuostabą...” - per šiltą pokalbį padarė išvadą Azijos ir transkultūrinių studijų instituto
tibetologas, rašytojas ir vertėjas asist. dr. Vladimir Korobov. Su šiuo dėstytoju kalbėjome apie jaunystę, neeilinį karjeros
pasirinkimą, o vėliau užkabinome ir mistiškesnes temas: Tibeto paslaptis bei kaip skirtingos kultūros suvokia iliuziją.
Galime pradėti nuo Jūsų kaip
Tibetologo kelio. Nuo ko prasidėjo
susidomėjimas šiuo regionu ir kodėl
būtent Tibetas?
Kaip jūs turbūt žinote, baigiau
Maskvos universiteto filosofijos
fakultetą. Tiesiog tuo metu kaip visi
studentai taip pat ieškojau savo kelio,
taip galima sakyti. Daug buvo tokių
skirtingų dalykų: filosofijos istorija,
religijų istorija. Palaipsniui ėmiau
domėtis kinišku budizmu. 1970 metais
vis dar egzistavo gyva budizmo tradicija
ir gerai, kad egzistavo, nors ir slaptai.
Tuo metu daug žmonių (iš Lietuvos ir
iš Estijos) važiavo į Buriatiją, kurioje
buvo vienuolynai, kurie galėjo kažką
pasakyti apie budizmą. Aš pradėjau
skaityti mokslinę literatūrą, kurią
buvo galima rasti, apie budizmą (tuo
metu egzistavo samizdatas, žmonės
patys platino medžiagą ir bandė daryti
vertimus iš vokiečių, anglų kalbų).
Istoriškai taip susiklostė, kad tik
dvidešimto amžiaus pradžioje imta
rekonstruoti budizmą pačioje Indijoje.
Labai greitai supratau, kad skaityti
ir suprasti kažką neįmanoma, jeigu
nežinai tam tikrų kalbų (pavyzdžiui,
kaip sanskritas ar tibetiečių kalba).
Taip pat, tam, kad mokėtum sanskritą
reikėjo įdėti pastangų, nes viskas
nebuvo taip paprasta – pradžioje
bandžiau surasti žmones, kurie
galėtų mane priimti ir išmokyti, kaip,
pavyzdžiui, Filosofijos fakultetas,
tačiau ten nebuvo sanskrito kalbos.
Tada pats pradėjau domėtis tibetiečių
kalba: važiavau į vienuolynus (pirma
į Buriatijos, paskui į Mongolijos) ir
ten su vietiniais vienuoliais bandžiau
ir išmokti kalbą, ir tuo pat rinkti
medžiagą. Taip pradėjau suprasti, kas
čia per kalba, kaip būtų galima versti,
kokie yra kalbos variantai, medžiaga.
Po viso to, grįžus į Lietuvą, vis dar
nebuvo Orientalistikos centro (dabar
vadinasi ATSI - Azijos ir transkultūrinių
studijų institutas). Tik vėliau susikūręs
Orientalistikos centras (buvo įkurtas
1993 metais), kurio tuometinis
direktorius Audrius Beinorius mane ir
pakvietė į Orientalistikos centrą. Tada
toliau vysčiau tibetologijos žinias
jau turėdamas tam tikrų ryšių su
vienuoliais ir mokslininkais.
Kiek Jums buvo metų, kai nuvykote į
Mongoliją pas lamas?
Dvidešimt penki, dvidešimt šeši
galbūt.
Netikėtai man pavyko, labai daug
žmonių važiavo ten. Reikalas taip pat
buvo iš esmės toks, kad vietinė valdžia
(milicija) neprileidžia prie vienuolynų
užsieniečių.
Tačiau man pavyko, aš ten neturėjau
jokių sunkumų, patekau į vienuolyną
(dacana). Tai buvo centrinis
vienuolynas, bet buvo ir mažesnių,
dabar jų yra daugiau. Visgi, tuo metu
ten jų buvo trys ar keturi. Apvažiavau
visus vienuolynus, turėjau tam tikrą
rekomendaciją iš vieno vienuolyno į
kitą, galėjau rinkti medžiagą. Kadangi,
ne visa jų tradicinė literatūra buvo
sugadinta, tai galėjau prieiti ir prie
tų bibliotekų su tradicine literatūra.
Turėjau tokį leidimą, turėjau gerus
santykius su vienuolynu.
Tibeto, bent jau dabar, civilizacija
laikoma ypač paslaptinga. Dažnai
žmonėms kyla asociacijos su slaptais
mokymais, magija ar iliuzija. Dėl ko,
Jūsų manymu, būtent tokį vaizdą
sudaro Tibetas vakariečiams?
Tibetas buvo uždarytas iki tam tikro
laiko. Dvidešimto amžiaus pradžioje
jis praktiškai buvo uždarytas, todėl
ten patekti buvo pakankamai sunku,
o vakariečiai visada Tibete ieškojo
skirtingų stebuklų. Dar nuo Renesanso
laikų buvo daug skirtingų legendų,
pasakojimų apie tai, kad ten yra
kažkas stebuklingo. Visi okultistai XIX
amžiaus pabaigos - XX amžiaus
pradžios, pradedant nuo Helenos
Blavatskajos (rus. Еле́на
Петро́вна Блава́тская) bei
kitų skirtingų okultistų, visi jie
ieškojo mokytojų. Tibetas tuo metu
buvo laikomas kraštu, kur gyvena
Mahatmos - visų žmonių pasaulio
mokytojai, kurie dvasiniu būdu valdo
pasaulį per meditaciją, buvimą
vienuolynuose arba kalnuose bei jie
kažkaip tvarko pasaulio procesus.
Rašytojas Gustavas Meyrinkas
(tikrasis vardas angl. Gustav Meyer)
taip pat turėjo savo viziją kaip atrodo
tam tikri mokytojai, kaip jie turi
elgtis ar kaip “ateina” - kartais kaip
tam tikri įsikūnijimai, reinkarnacijos.
Antropologas Valteris Evansas-Vensas
(angl.Walter Yeeling Evans-Wentz)
Nepale nusipirko namą, gyveno ten.
“Tibetiečių mirusiųjų knygą” (tib. bardo
thos grol) yra jo pirmasis bandymas
atverti tą kultūrą. Žinoma, jam pavyko
ne visai tvarkingai, ne visai gerai, ne
moksliškai, tačiau tai buvo pirmieji
bandymai link tibetologijos.
Nuo 1950 metų kai Kinija, kinų požiūriu

- išsilaisvino, iš tibetiečių pusės -
okupavo, aneksavo Tibetą. Kai kinai
atėjo į Tibetą, dalis žmonių džiaugėsi,
kad nebereikia dirbti vienuolyne
(kaip ūkio vienete), jie galėjo dirbti
sau, pradėjo gauti atlyginimus. Kinai
atnešė kažkokių civilizacijos bruožų
- įmantresnių įrankių, elektrines.
Tuo metu, visi vyresnieji Tibeto
vienuoliai (redaktoriaus taisymas:
lamos arba dvasiniai vadovai)
turėjo pabėgti į Indiją, ten jiems
buvo suteiktas prieglobstis (suteikė
ministras pirmininkas Jawaharlal
Nehru). Pabėgę iš Tibeto buvo labiau
išsilavinę, nuo 1960 metų jie pradėjo
statyti vienuolynus.
Dabar Tibetas daugeliui nėra toks
įdomus ir kalba nėra įdomi. Nors
Indijoje budizmas ir buvo sunaikintas
visiškai, sunaikinti įvairūs originalūs
tekstai rašyti sanskrito kalba.
Dabartiniame pasaulyje egzistuoja
budistiniai kūriniai kinų, tibetiečių
kalbomis, tačiau sanskrito kalba kaip
ir nėra, yra atskiri tekstai, kurie išliko
tibetiečių vienuolynuose.
Ar galima pavadinti Tibetologiją
nykstančiu mokslu?
Taip, dabar tikrai taip. Iš įvairių
mokslininkų ir uždaromų katedrų
(Danijoje buvo uždaryta tibetologijos
katedra) galime spręsti, kad žmonėms
neįdomu visa ta mistika, kuri buvo,
ji nyksta. Šiaip, dėl egzotikos
nuvažiuoti ten, padaryti kelis selfie
(liet. asmenukė) viename ar kitame
vienuolyne yra smagu, bet iš esmės
laikoma, kad tibetologija yra kaip
graikų kalba, reikalinga tam perskaityti
graikų klasiką, lotynų - romėnų
filosofinę klasiką, o tibetiečių tam, kad
skaityti
originalius tekstus arba vertimus
tekstų, kurie versti tik į tibetiečių arba
kinų kalbas. Į Tibetą budizmas atėjo
V amžiuje, o į Kiniją - I amžiuje. Su
vertimais buvo taip, kad kinų kalba
buvo sunku pritaikyti vertimams, yra
keli tekstų vertimų laikotarpiai - iš
pradžių, buvo vienas, paskui kitas.
Tuo tarpu tibetiečiai paėmė kaip tam
tikrą pagrindą sanskritų gramatiką
kalboje, todėl tibetiečių rašto kalba
yra sukurta vien tam, kad būtų galima
versti tekstus iš sanskrito. Paskui
patys tibetiečiai pradėjo kurti savo
tekstus.
Kiek žinau, jūs domitės iliuzijos
samprata - internete yra vienas
įrašas iš konferencijos, kurioje
vedėte paskaitą „Kaip teisingai
neišvengti iliuzijos?”. Kokios
sąsajos yra tarp Tibeto kultūros ir
iliuzijos?
Jeigu bendrai kalbėti apie iliuziją,
tai, manau, kad reikia kalbėti apie
tai, kad yra kažkoks tokių fizikinių
dėsnių netikėtas pažeidimas. Turbūt
nesitikime iš pasaulio kažkokių tokių
netikėtų pasikeitimų. Tai susiję Vakarų
filosofijoje su Parmenido mokymu apie
būtį. Elijiečių filosofijoje Parmenidas,
taip pat kaip ir Zenonas, kalba apie tai,
kad yra daiktas, veiksmo dalis, kažkoks
fenomenas ir mes bandome analizuoti
šitą fenomeną, suprasti kaip jis veikia.
Tarkime, kad pradedame analizuoti
judėjimą. Apskritai, juk judėjimas
egzistuoja, bet jeigu mes bandysime
jį kažkaip pavaizduoti racionaliai,
pamatysime, kad tai nesutampa su
mūsų mąstymu. Mes matome per
savo percepciją, mes galime judėjimą
kažkaip užfiksuoti, bet protas mums
neduoda galimybės pagrįsti kaip jis
egzistuoja. Vadovaujantis tik mąstymu,
jis (judėjimas) kaip ir neegzistuoja.
Apie ką ir kalbėjo Zenonas, apie
ką ir kalba aporijos. Taigi, bet koks
judėjimas galbūt egzistuoja arba
neegzistuoja. Jeigu jis neegzistuoja,
kodėl mes jį matom? Čia ir yra iliuzija!
Kitas variantas, kuris atėjo taip pat iš
Vakarų filosofijos. Mes gi nežinome
kaip kita būtybė suvokia pasaulį -
kaip mato tą pasaulį, pavyzdžiui,
katinai, galbūt mato pasaulį skirtingai
nei kitos būtybės. Mes iš esmės net
nežinome kaip mato pasaulį kitas
žmogus. Žinoma, mes galime apie
tai kalbėti, tačiau čia ir vėl yra tik
pritaikymas. Na, ir jeigu mes kalbame
apie graikų filosofiją, tai joje visada
buvo, kaip ir tibetiečių filosofijoje,
pagrindų paieška. Pagrindų paieška
- tai reiškia, kad juslėmis negalime
pasitikėti. Mūsų juslės gali ir klaidinti,
gali meluoti mums. Vis dėlto, jei
ir turėtų būti kažkoks pagrindas,
tas pagrindas turėtų būti stabilus
ir nekisti kaip pavyzdžiui Platono
idėjų pasaulis ar Parmenido būtis.
Tai tiesiog liudija, kad reikėjo surasti
pagrindą, tam, kad galėtume atsiremti
ir pasakyti, kad „mes žinome, kad
taip ir bus”. Tai beabejo labai didelę
įtaką daro priežastingumo dėsniui,
o priežastingumas turėtų taip pat
kažkokį savo pagrindą. Iš to išplaukia
ir Dievo idėja, ir tiesiog paieška kažko,
kas būtų, ką galėtume pavadinti „tai,
kas pastoviai egzistuoja.”
To paieška tęsiasi toliau, Vakarų
filosofijoje iki Deivido Hjumo laikų
(XVIII amžius), kuris Europoje įvedė
skepticizmą. Hjumas pradeda abejoti
priežastingumo būtinumu - apie
praeitį ir dabartį mes galime kalbėti,
bet apie ateitį ne. Ką mes galime
pasakyti apie ateitį? Pavyzdžiui, kad
darant kažkokį eksperimentą, mes
turime gauti kažkokį rezultatą. Mes
galime labai kruopščiai aprašyti
eksperimento sąlygas, mes tikime,
kad rezultatas bus toks pat pastoviai,
bet kas mums pasakys ir garantuos,
kad tos pačios sąlygos duos tokį patį
rezultatą visada? Iš to ir išplaukia,
kad šis pasaulis iš dalies yra iliuzinis
pasaulis, bet atkreipkite dėmesį į dar
vieną momentą - manoma, kad
budizmas teigia jog pasaulis yra
iliuzija, kadangi, pasaulis yra Maja
(sanskrit. माया - iliuzija), bet tai nėra
tiesa, kadangi, pasaulis nėra iliuzija,
pasaulis yra kaip iliuzija. O ką reiškia
„kaip iliuzija”? Tai reiškia, kad viskas
priklauso nuo to, kas yra iliuzionistas
arba iliuzijų kūrėjas. Jeigu europiečių
filosofija ieško pagrindų Kantas ir
net tas pats Hjumas, nepaisant jo
skepticizmo, bando kažkur, kažkaip,
į kažką atsiremti. Tuo tarpu Tibete,
budizme, kalbama apie tai, kad viskas
yra kaita, pagrindo nėra. O ką reiškia
pagrindo nėra? Pavyzdžiui, Kanto
filosofijoje yra kalbama, jeigu viskas
yra atsitiktinai, (ką aš turiu omeny
atsitiktinai - kad fizikiniai dėsniai yra
atsitiktinai egzistuojantys dėsniai, kad
trauka yra dabar egzistuojanti, o kitą
akimirką - nebebus ir mes nukrisime,
todėl ar yra pastoviai egzistuojantis
dėsnis? Ar yra kažkoks pagrindas
ar ne? Europoje visada yra ieškoma
šitų pagrindų.), o Tibete iškart yra
kalbama apie tai, kad pagrindų
nėra ir jeigu pagrindų nėra, tai kaip
suprasti kaip viskas egzistuoja?
Vakarų filosofijoje nesenai pasirodė
toks terminas kaip kontingencija.
Ką reiškia kontingencija? Bendrai
galima pasakyti, kad kontingencija
yra atsitiktinumai, tačiau viskas kaip
ir turi savo priežastį. Pavyzdžiui, dabar
čia kažkas ateis ir mes nekreipsime
dėmesio į žmogų, kuris čia užeis arba
neužeis. Taigi, kontingencija - tai
dalykai, kurie gali atsitikti, bet gali ir
neatsitikti. Situacijos kur nėra kalboma
apie būtinumą arba apie atsitiktinumą.
Yra fizikiniai dėsniai, dabar yra viskas
taip kaip yra, egzistuoja žemės trauka
ir panašiai. Kas mums pasakys, kad

kitą akimirką egzistuos žemės trauka,
kad egzistuos tie patys fizikiniai
dėsniai? Budizmo filosofijoje viskas
yra nepastovu, nepastovumas yra
pagrindas. O kas tai yra? Tai yra būtent
tai, ką šiuolaikiniai filosofai vadina
kontingencija. Pasaulis iki Einšteino
ir po Einšteino - teorija kaip kažkoks
pagrindas, o čia nėra teorijos. Tai
reiškia, kad kiekvieną momentą gali
atsitikti bet kas, gali nukristi kometa ir
pataikyti į mus, galime išeiti į lauką ir
pastebėti, kad esame visai ne Vilniuje.
Taigi, kontingencijos terminą galima
suprasti kaip artimesnį Rytų iliuzijos
sampratai?
Aš manau, kad taip. Jeigu kalbame
bendrai apie iliuziją.
Kokia iliuzijos samprata jums
artimiausia ir ką jums reiškia šis
žodis, ką suteikia?
Kai iliuzionistas rodo man kažką,
atsiranda nuostaba, nes aš netikiu,
kad taip gali būti, jog galima perpjauti
žmogų per pusę ir sulipdyti iš naujo
- iškart matau, kad tai iliuzija. Arba
kai žmogus medituoja sklesdamas
ore be atramos kaip jis ten laikosi?
Tai yra iliuzija, visas pasaulis kaip
iliuzija, kadangi taip gali ir nebūti.
Kiekvienas momentas turi kelti
nuostabą. Iš esmės, yra stebuklas,
kad visi fizikiniai dėsniai šiandien
veikia, o ar rytoj veiks - nežinoma.
Visa iliuzija yra nukreipta į žmogų, iš
čia ir atsiranda budizmo tikslai - ką
reiškia, kai viskas yra taip atsitiktinai,
kad nėra pastoviai egzistuojančių
daiktų, reiškinių ir tai priklauso ne tik
nuo žmogaus juslių ribotumo. Mes
galim tiesiog girdėti garsą tam tikrame
spektre, regos pagalba matyti irgi tik
tam tikrame spektre. Apie tai bandė
kalbėti XX amžiaus siurrealistai, tarp
jų ir René Magritte, kurio piešinio
„Vaizdų klasta” apačioje parašyta -
„čia nėra pypkė”, nors ir vaizduojama
pypkė. Jie pradeda atpažinti, suprasti,
kad iš esmės tai priklauso nuo to kaip
mes matome, kaip mes egzistuojame
iš principo. Daiktas nėra tas pats
daiktas, o kas slypi už šito daikto
pavidalo? Mes parodysime į stalą,
sakysime, kad tai stalas, kad jis yra
tvirtas, kad ant jo galima atsiremti, tai
yra nuostabu. Kitą momentą jis galėtų
būti skystas, išgaruoti. Pagal budistinį
požiūrį nėra laikoma, kad jis visada
turi būti tvirtas, kad jis stovėtų ir, kad
egzistuotų būtent taip, kaip egzistuoja
dabar.
Būtų galima pasakyti, kad Tibeto
kultūroje nėra visiško pastovumo
žmonių pasaulėžiūroje?
Taip… Nėra pastovumo žmonių
pasaulėžiūroje. Žmogui nėra patogu,
kai jo pasaulyje nėra pastovumo.
Tada ir prasideda tokie mokymai
kaip ir pačiame budizme. Kas yra
atsakingas už pastovumą? Kodėl
visgi stalas netampa arkliu? Šiaip,
viskas įmanoma, viskas yra nuolatinė
kaita, nėra jokių pagrindų, priežasčių
tam, kad vienas daiktas netaptų kitu
daiktu. O jeigu netampa, tai tik dabar
netapo, o kitą momentą gali tapti.
Čia yra svarbus žmogaus vaidmuo.
Tokioje tradicijoje žmonių taip pat
nėra, ką mes vadiname žmogumi,
sąmone, tai tik būdas kalbėti apie
pasaulį. Tačiau reikia pastoviai
rūpintis savimi, o tas rūpestis budizme
yra dar žinomas kaip kančia (sanskr.
duhkha). Sansaroje (sanskr. संसार -
pasaulis) yra keturios pagrindinės
charakteristikos - nepastovumas
daiktams (pastovi kaita), kančia/
rūpestis (turime rūpintis kažkuo;
kūnu, net jei jis visada apsunkina),
tuštuma bei atmano (skr. आत्मन् -
pirmapradė žmonių dvasinė prigimtis)
nebuvimas. Pirmoji charakteristika
yra nepastovumas - pastovi kaita -
dabar taip, kitą momentą kitaip. O kiek
šitas momentas gali tęstis? Kiek šitas
stalas bus tvirtas? Kas žino.. Čia ir

atsiranda iliuzijos sąvoka ir dar turime
padaryti išvadą ir sau. Budizmas -
kelias, budizmo tradicija yra kelias,
tą kelią reikia praeiti. O kaip praeiti?
Kas praeina? Kaip atsirasti kelyje?
Tai yra klausimai, kurie yra susiję su
iliuzija. Mes nenustebsime žiūrėdami
į langą. Jeigu žiūrėsime kaip į iliuziją,
tai čia ne langas ir neturėtume žiūrėti
kaip į langą, bet jis yra langas ir tai
nuostabu. O kas man iš to? Tai visai
kitas klausimas.
Tokiu atveju čia susikuria
paradoksas, kad pačios Sansaros
nėra pastovios.
Tai yra ratas, pastoviai egzistuojančių,
besikeičiančių dalykų ratas.
Bet jeigu sansara yra nepastovi, tai
vadinasi tam tikri religijos dėsniai
yra nepastovūs ir gali skirtis.
Taip, todėl ir egzistuoja tiek daug
praktikų. Pačiame budizme -
pavyzdžiui, Chan budizmas pats
pradeda egzistuoti kažkur V amžiuje
ir labai skiriasi nuo tantrinio budizmo.
Ta prasme, įsivaizduokite, kad jūs
suvokiate tą nepastovumą, kad
viskas kinta, tačiau mes, kiekvienas
individualiai, viską priimame
kažkaip kitaip, kitaip suvokiame tą
nepastovumą. Europietis visada kalba
apie tai, kad jis nepastovus, bet vis
tiek egzistuoja kažkokie pagrindai, šie
pagrindai susiję su priežastingumo
dėsniais. Jeigu jūs suvokiate,
jeigu žmogus „įvažiavo” į tokią
pasaulėžiūrą, tai kyla klausimas, ką jis
turi daryti? Iš čia kyla daug skirtingų
atsakymų, skirtingų metodikų.
Priklausomai nuo vietinių sąlygų. Iš
kur, pavyzdžiui, tantrinis budizmas
atsiranda? Dėl to, kad tibetiečiams
buvo labiau suprantamas būtent toks
reprezentacijos būdas. Kadangi, toje
kultūroje iš senų laikų yra laikoma,
kad aplink mus gyvena daug skirtingų
būtybių, skirtingos sielos ir dvasios.
Tai jie bando komunikuoti su jomis.
Nepastovumo idėja ir kaitos idėja
egzistavo ir pačioje Europoje skirtingai
- marginaliniai mokymai, okultiniai,
mistiniai, agnostiniai, hermetiniai…
Ar galima budizmą pavadinti
gyvenimo būdu?
Sunku atsakyti...gyvenimo būdas? Na,
galima turbūt. Tik dėl to, kad budizmą
vadinsime gyvenimo būdu lengviau
nebus. Kalbos paieška, termino
paieška čia yra didelis, svarbus dalykas.
Kokį žodį pasirinkti europiečiui, kad
europietis galėtų suprasti rytietišką
terminą? Kadangi, vertimai vis dėl to
kažkaip atspindi europiečių mąstymą,
ketinimus, pasaulėžiūrą. Vis tiek, jeigu
pradėsime tyrinėti kažkokį budistinį
ar tradicinį mokymą, jau pagrindus
turėsime. Mums apskritai reikia
atsisakyti savo požiūrio, pozicijos, o
kaip tai daryti? Kokiu būdu tai galima
būtų padaryti? O kodėl reikia? Būtent
dėl to, kad yra tikslas ir realybė. O
kas yra realybė? Kas joje egzistuoja?
Čia viskas yra kaip iliuzija. Iliuzinis
mąstymas ramina, nes suteikia
pagrindus mus supančiam pasauliui.
Vis dėlto čia pagrindai neegzistuoja.
Suvokti tai yra tragedija. Ne kiekvienas
yra pakankamai stiprus tam, kad tai
suvoktų. Taip terminologijos lygyje
galbūt, tačiau viskas yra nepastovu,
nors mums žinomi fenomenai ir atrodo
pastovūs. Pavyzdžiui, Vokiečių gatvė,
kelias į Universitetą, ta pati auditorija.
Visa tai ramina, tas raminimas yra
iliuzinis mąstymas.
Galbūt turite kažkokį palinkėjimą
skaitytojams?
Ką palinkėti skaitytojams? Palinkėsiu
galvoti apie mirtį, labai geras
būdas atsikratyti pasaulio, kuris yra
nuobodus. Ir vėl ta pati gatvė, ir vėl
tas pats Universitetas, ir vėl tie patys
žmonės...Jeigu galvoti apie mirtį, tai
įsivaizduokite sau, kad mes su jumis
kalbame, jūsų mirtis ir mano mirtis
yra dalykai, kurie visada yra su mumis.
Jūsų ir mano mirtis yra liudininkai
šio pokalbio. Visas pasaulis atrodys
visai kitaip, jeigu mirtį padarysite
savo veiksmų liudininku. Tada galbūt
žmonės ir nustos galvoti apie tai, kad
viskas baigta, daugiau nebus, reikia
man išeiti, reikia nusižudyti. Daryk
taip, kad tavo mirtis nuolat stebėtų
tai, ką tu darai.
Parengė Linas Tavaras ir Gabrielė
Skirvainytė
Pastanga suprasti
ar suklaidinti?
Turime prieigą prie nežmoniškai didelio kiekio informacijos. Žinoma, ne visa ji yra patikima, ne viską galima patikrinti ir įrodyti.
Didelis kiekis tos informacijos yra viso labo tik spekuliacijos, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių įtikina minias žmonių…
Būtent apie tokio pobūdžio informaciją kalbėsime šiame straipsnyje.
Apie ką mes čia?
Sąmokslo teoriją galima apibūdinti
kaip grupę neteisingų įsitikinimų,
kurie dažniausiai yra susiję su „blogio
jėgos“ (valdžios figūros ar slaptos
bendruomenės) dalyvavimu didelio
masto įvykių organizavime, klaidingos
informacijos skleidimu plačiajai
visuomenei tam, kad pasiektų tam
tikrą piktavališką kitų atžvilgiu tikslą.
Sąmokslo teorijos apibūdinimui labai
svarbūs trys aspektai: 1) sąmokslas
vyksta tik tuomet, kai į jį įsitraukia
bent du dalyviai; 2) sąmokslininkų
tikslai yra grėsmingi sąmoksle
nedalyvaujantiems; 3) veikiama
slapta.
Svarbus aspektas: atsiradus sąmokslo
teorijai yra visais būdais stengiamasi
atrasti ją remiančių įrodymų. Pastebėta,
kad žmonės, jau kaip reikiant įtikėję
viena ar kita sąmokslo teorija, priima
tik ją įrodančius faktus, o viską,
kas neigia jos tikrumą, nurašo kaip
sąmokslininkų bandymus užmaskuoti
savo atliekamas machinacijas.
Gimimas
Kai kurios sąmokslo teorijos atsiranda
visai spontaniškai, pasirodo įvairiuose
socialiniuose tinkluose ir taip plinta.
Tereikia kartais net nebūtinai tragiško
įvykio, užtenka neaiškių aplinkybių
ir užsikuria teorijos laužas ant kurio
katile verdama fiktyvi įvykio istorija.
Dažnai trūkstamas istorijos dalis
pakeičia žmonių jau turimos žinios.
Taip gauname aibę istorijos variantų.
Tačiau yra ir tokių teorijų, kurios yra
skleidžiamos sąmoningai ir tikslingai;

tuo užsiima žmonės, iš falsifikuotų
idėjų skleidimo gaunantys naudą.
Pavyzdžiais galėtų būti rašytojai, kurių
knygos su jų įvykių interpretacijomis
tampa bestseleriais.
Panašios, bet skiriasi
Tik pradėjus tyrinėjimus pasirodo visa
galybė viena nuo kitos besiskiriančių
sąmokslo teorijų. Klasifikacija šiuo
atveju naudojama ir įžvelgti kokybinius
skirtumus tarp jų. Verta paminėti,
kad egzistuoja ir skirstymo sistemų
įvairovė, todėl tyrinėjimų sferoje tikrai
yra iš ko rinktis. Bene suprantamiausiai
sąmokslo teorijas skirstė amerikiečių
mokslininkas Michael Barkun. Jo
teigimu mūsų tyrinėjamus fiktyvius
įvykių aiškinimus galima skirstyti į tris
kategorijas:
1. Įvykio sąmokslo teorijos. Į šią
kategoriją patenka riboti ir apibrėžti
įvykiai, pavyzdžiais galėtų būti
sąmokslo teorijos apie rugsėjo 11 d.
įvykius Amerikoje arba prezidento J. F.
Kennedy nužudymą.
2. Sisteminės sąmokslo teorijos.
Šiai kategorijai priskiriamos teorijos,
kuriose aiškinamas sąmokslas ir
jame dalyvaujantys turi ambicingus
tikslus, dažniausiai susijusius su tam
tikro regiono arba netgi viso pasaulio
kontrole. Tokių sąmokslų tikslai
yra smarkūs, tačiau įgyvendinimo
mechanizmas gana paprastas: viena
blogiukų organizacija turi ir planą
užimti dabartines valdymo institucijas
ir jį po truputį realizuoja. Į šią kategoriją
patenka teorijos apie laisvuosius
masonus, komunizmą ar Bažnyčią.
3. Supersąmokslo teorijos. Tai
teorijos, apjungiančios kitas sąmokslo
teorijas ir sudarančios tariamą teorijų
hierarchiją. Tokių teorijų pavyzdžiais
laikomos Milton William Cooper bei
David Icke idėjos.
KAS TUO TIKI?!
Atlikta nemažai tyrimų, kurių tikslas
buvo išsiaiškinti, kokios žmonių
savybės lemia tikėjimą sąmokslo
teorijomis. Žinoma, pirmiausia prie
tokių savybių būtų galima priskirti
naivumą, tačiau ne vien jis yra
siejamas su minimu tikėjimu. Tyrimai
įrodė, kad keisti įsitikinimai/magiškas
mąstymas (angl. odd beliefs/magical
thinking), būdo savybė Makiavelizmas
(viena iš “Tamsiosios triados”
savybių, siejama su manipuliavimu
kitais saviems tikslams pasiekti,
ciniškumu, įsitikinimu, kad elgesys
pirmiausia turi būti naudingas,
moralumas ir etika yra nukeliami į
antrą planą), bei pirminė psichopatija
(angl. primary psychopathy) yra
sietina su polinkiu tikėti sąmokslo
teorijomis. Taigi, galima sakyti, kad
tikintieji sąmokslo teorijomis pasižymi
netradiciniais mąstymo modeliais bei
pasaulio supratimu. Taip pat tikėtina,
kad šie žmonės yra strategiški ir
linkę manipuliuoti juos supančiais
žmonėmis, gali turėti tarpasmeninio
bendravimo bei emocinių deficitų.
Visiškai įmanoma, kad žmonės tikintys
sąmokslo teorijomis mano, kad jie
yra tie, kurie geriau pažįsta tikrovę
ir geriau suvokia pasaulį, kuriame
gyvename.
Kaip tai veikia mus?
Tikėjimas sąmokslo teorijomis yra
susijęs su neigiamomis socialinių
veiksmų baigtimis, pavyzdžiui prasti
sprendimai medicininės pagalbos
klausimais, sumažėjęs prosocialus
elgesys. Svarbų vaidmenį atlieka
socialiniai tinklai, kuriuose sąmokslo
teorijos turi galimybę pasiekti
milijonines žmonių grupes. Internete
taip pat yra nesuvokiamai didelis kiekis
įvairiausio plauko informacijos, kuria
remiantis galima konstruoti begalinį
kiekį įvykių aiškinimų. Daug sekėjų
virtualioje erdvėje turintys asmenys
gali iškelti konkrečią sąmokslo teoriją
į dienos šviesą ir to žmogaus sekėjai
priims teoriją, ja patikės, nes tiki
viskuo, ką sako tas jų sekamasis.
Sąmokslo teorijų elitas
Vos tik pradėjus kalbėti apie sąmokslo
teorijas prieš akis turbūt iškyla
žmogaus, dėvinčio kepurę iš aliuminio
folijos, vaizdinys. Dabar šis objektas
yra tapęs kliše, tačiau išpopuliarėjo,
kai 1926 m. buvo išleista Julian Huxley
trumpa istorija Audinių kultūros
karalius (angl. The Tissue-Culture
King). Šios istorijos protagonistas
atranda, kad metalinis galvos
apdangalas saugo nuo telepatijos
poveikio. Šiuolaikinėje visuomenėje
yra kalbama ne tik apie apsaugą nuo
telepatijos, atsirado naujų grėsmių,
tokių kaip žalingi elektromagnetiniai
laukai, minčių kontrolė, nuo kurių šis
specifinis galvos apdangalas ir saugo.
Be šios klišės yra nemenkas skaičius
sąmokslo teorijų, kai kurios iš jų
įsigalėjusios iki tiek, kad beveik
nėra abejojama jų teisingumu, kai
kurias jau grindžia ir mokslas, o dar
kitos atrodo visiškai atitrūkusios nuo
tikrovės. Atrinkti kurios yra kurios
paliekame jums...
Bene daugiausiai žinome apie ateivius,
Area 51 ir valdančiųjų siekį viską laikyti
paslaptyje. Bent prieš kelis metus daug
kalbėjome ir girdėjome apie Illuminati
ir jų veiklą valdant pasaulį. Egzistuoja
ištisa bendruomenė žmonių, tikinčių,
kad Žemė yra plokščia.
Kiek mažiau žinoma teorija, kuri yra,
ko gero, aktualiausia šiuo metu ir
sukelia daugiausiai diskusijų, kalba
apie tai, kad globalinis atšilimas
yra viso labo tik vienas didžiulis
sąmokslas, moksliniai duomenys yra
tikslingai iškraipomi ideologiniais
ar finansiniais sumetimais. Turbūt
garsiausias šios teorijos šalininkas
yra JAV prezidentas Donald Trump. Į
tą pačią kategoriją patenka ir teorija,
kad oras ir stichinės nelaimės nėra
gamtos darbas, iš tikrųjų šie procesai
yra sąmoningai kontroliuojami kažko
iš aukščiau (žmonių tarpe) vienokiais
ar kitokiais tikslais.
Čia minimos tik kelios iš galybės
sąmokslo teorijų, norintiems
praplėsti akiratį šiame fronte
autorė rekomenduotų pasklaidyti
Michael Newton “The Encyclopedia
of Conspiracies and Conspiracy
Theories” ir pasvarstyti ar tikrai
realybė, kurioje gyvename yra tokia,
kokią mes ją matome.
Parengė Domantė Dargevičiūtė

Tarp sapno ir realybės
Sapnų pasaulyje išpildytos svajonės, nauji potyriai nė neišlipus iš lovos bei miego paralyžiaus demonai - ką slepia mūsų
pasąmonė miego metu? Kaip galime sukelti sąmoningą sapnavimą, kuris mus išlaisvina? O dar svarbiau - kaip išvengti kraują
stingdančio miego paralyžiaus..?
Nuo seno sapnai buvo mistiškas ir
nepaaiškinamas dalykas. Žmonės
bandė suprasti keistus vaizdinius
ir suteikti jiems prasmę - neva tai
dievų siunčiamas ženklas, trumpa
sielos kelionė ar praeitų gyvenimų
prisiminimai. Nors dabar tai skamba
juokingai, vis dar negalime pasigirti
vienareikšme ir pagrįsta sapnų teorija.
S. Freud manė, kad sapnai – mūsų
užslopintų troškimų išraiška, pagal
Crick-Mitchison teoriją – sapnuodami
pamirštame nereikalingą informaciją,
o M. Kramer teigė, kad sapnuodami
geriname sau nuotaiką. Yra daugybė
sapnų teorijų ir jų aiškinimo būdų,
kurie padeda suprasti tiek šio
reiškinio prigimtį, tiek save. Tačiau
sapnai yra tik vienas iš fenomenų,
pasireiškiančių miego metu. Vieni jų
baugina ir yra nepageidaujami, kiti
- nepakartojami potyriai, leidžiantis
pažinti save. Puikus tokių reiškinių
pavyzdys – sąmoningas sapnavimas.
Sąmoningas sapnavimas – tai
išskirtinė miego būsena, kai žmogus
supranta, kad sapnuoja ir gali keisti
sapno turinį. Skeptikai mano, kad tai
tik trumpa pabudimo stadija, tačiau
mokslininkai tai paneigia. Pasak
neurologo A. Hobsono, pagrindinis
sąmoningo sapnavimo požymis yra
suvokimas, kad žmogus sapnuoja. Jis
atsiranda priefrontalinėje smegenų
žievės dalyje, kurioje yra vadinamoji
darbinė atmintis ir kuri aktyvaus miego
stadijoje tampa neveiksnia. Jei ši sritis
lieka aktyvi, žmogus supranta, kad tai,
ką jis mato ar jaučia, yra sapnas, o ne
realybės vaizdiniai.
Nuostabu tai, kad sąmoningas
sapnavimas yra lavinamas įgūdis, taigi
kiekvienas gali to išmokti. Praktikuoti
sąmoningą sapnavimą galima vedant
ir analizuojant sapnų dienoraštį
- tai gerina sapnų prisiminimą ir
padeda išmokti atpažinti sapnus,
jų simbolius ir reikšmes. Taip pat
naudinga įprasti tikrinti realybę, t.y.
išmokti atpažinti, ar sapnuojame ar
ne (pvz.: skaičiuoti pirštus, stebėti
laiką, kelis kartus skaityti tą patį
užrašą). Vienas svarbiausių ir
veiksmingiausių metodų yra savitaiga.
Galima pasinaudoti meditacija,
atsipalaiduoti ir įtikinti save, kad tai,
ko norite sapne, gali įvykti. Tikėjimas
sąmoningu sapnavimu ir savo jėgomis
yra pagrindas norint ryškių sapnų. Be
šių yra daugybė kitų technikų, kaip
MILD, WILD, WBTB ir t.t., taip pat
išrasti įvairūs įrenginiai, siunčiantys
signalus, kuriuos sapnuojantysis gali
atpažinti sapne ir tapti sąmoningu.
Taigi, technikų ir pagalbinių priemonių
iš gana daug, nes kiekvienam yra
veiksmingi ir efektyvūs skirtingi
metodai – pasirinkti turi pats žmogus.
Be to, siekiantiems sapnuoti
sąmoningai, puikus ženklas,
reiškiantis, jog kūnas fiziologiškai
pasiruošęs sapnavimui, yra ir kitas
be galo įdomus, tačiau tiek pat ir
bauginantis fenomenas – miego
paralyžius.
Miego paralyžius, trumpalaikis kūno
paralyžius miego metu, yra vienas iš
siaubingiausių potyrių – jo metu gali
pasireikšti haliucinacijos, pojūtis,
kad kažkas dar yra kambaryje ir stebi
miegantįjį. Kai kurie žmonės tvirtina,
kad jautė ant jų užlipusią būtybę, kuri
juos smaugė, dusino. Nenuostabu,
kad žmonės, nesuprasdami, kas
dedasi, stengiasi aiškinti savo potyrį
– neva tai piktos dvasios, mirusiųjų
vaiduokliai, netgi ateiviai. Norėdami
išsiaiškinti tiesą, iš pradžių turime
suprasti kas sukelia miego paralyžių.
Miegas skirstomas į dvi pagrindines
fazes: lėto miego ir greitų akių judesių
(REM) miego. Sapnų arba REM fazės
metu visi kūno raumenys, išskyrus
akių judinamuosius, paralyžiuojami ir
dėl to negalime judėti. Tačiau raumenų
paralyžius ne visuomet išsivysto
šioje fazėje ir tuomet žmogus, pats
to nesuprasdamas, elgesiu atspindi
sapno turinį, pavyzdžiui rėkia, kalba,
vaikšto, mušasi ir t.t. Priešingas atvejis
– žmogų ištinka raumenų paralyžius,
bet jis dar nespėjo užmigti arba
smegenys pabudo anksčiau nei kūnas.
Šį reiškinį gali sukelti pervargimas,
stresas, sunkūs išgyvenimai, taip
pat patirti miego paralyžių yra labiau
linkę jautrūs, miego sutrikimų turintys
ar sergantys psichinėmis ligomis
žmonės.
Vis dėlto, yra būdų kaip išvengti
miego paralyžiaus ar bent jį sumažinti.
Geriausias būdas tai padaryti –
sureguliuoti miego ciklą, t.y., stengtis
miegoti 6-8 valandas kiekvieną naktį
tokiu pačiu metu. Be to, svarbu gydyti
psichikos ligas ir miego sutrikimus.
Nors šiuos fenomenus patiria daugelis
žmonių, tačiau juos vis vien gaubia
paslaptinga aura. Todėl žmogus, pirmą
kartą susidūręs su tokias potyriais, gali
išsigąsti, bet jei jis supranta, kas juos

sukelia, tuomet gali juos kontroliuoti ir
įgyti naujų savianalizės patirčių.
Realių žmonių realios patirtys:
T.B.: Buvau patyręs kelis mieego
paralyžius, abiejų formų (iki
užmigimo ir atsibudimo), tai patirtis
yra dvejopa - pirmą kartą buvo itin
baisu, atrodė kad negaliu kvėpuot ir
išaušo paskutinioji, bet kitais kartais,
kai jau buvau paskaitęs, kas čia per
velnias, nebebuvo baisu - tik niekada
nedrįsau atsimerkti, nes sakoma, kad
tada baubus visokius gali pamatyt, tai
bandau to nedaryti, o tiesiog gulėti ir
galvoti apie tai, kaip aš noriu pajudėti
ir galiausiai pajudu.
V.J.: Vieną kartą bandžiau sąmoningai
sapnuoti ir pavyko, tačiau kai tik
supratau, kad sapnuoju, labai
apsidžiaugiau, pradėjau šokinėti iš to
džiaugsmo ir taip atsibudau. Kitą kartą
sapnavau ir atsimenu kaip supratau,
kad vyksta kažkokie nesąmoningi
dalykai ir kad viskas, kas vyksta yra
sapnas. Apėmė keistas jausmas,
supratau, kad nesu realybėje. Taip
pat nesu viena iš tų, kurių sapnai yra
realistiški, galbūt tai padėjo suprasti,
kad sapnuoju. Įvairiais būdais
pasitikrinau, ar sapnuoju (skaičiavau
pirštus, jų buvo daugiau, pažiūrėjau
į veidrodį, išsigandau, nes atrodė,
kad žiūriu ne į save). Atsimenu, kad
sapne skraidžiau, nes labai norėjau tą
padaryti. Iš pradžių apėmė jausmas,
kad man tikrai nepavyks, kad nukrisiu
ir pan., tačiau pabandžiau ir pavyko.
Parengė Daina Javarauskaitė
Realybė jiems
Labai norėjome atskleisti mūsų fakulteto įvairiapusiškumą, todėl pasirinkome skirtingų specialybių atstovų paklausti apie tą
patį dalyką ir leisti atsakymams kalbėti patiems už save. Paprašėme dėstytojų ir doktorantų apibūdinti labiau stereotipiniu
specialybės/domėjimosi srities nei asmeniniu požiūriu sąvoką realybė.
Aivaras Jefanovas, Azijos ir
Transkultūrinių studijų instituto
doktorantas. Šiaurės Sibiro (Jakutija)
autochtonų antropologiniai tyrimai
animizmo srityje:
Realybė yra reliatyvi. Realybė yra
subjektyvi. Ar egzistuoja objektas be
subjekto, stebimasis be stebėtojo,
patirtis be patiriančiojo, o suvokimas
be asmens ir taip toliau? O gal realybė
yra sapnas, holograma, simuliakras, ar
kolektyvinė sąmonė. O gal greičiau tai
socialinė tikrovė, kurią mes (žmonės)
veriame aplink save savo kalbomis,
diskursais. Ir visgi, ar absoliuti realybė
egzistuoja už subjekto ribų, o tiksliau
be subjekto, be asmens? Tikiu, kad
taip, tikiu, nes nežinau, ar galime tai
suvokti savo žemišku protu.
kriminologė Jovita:
Dažnas kriminologas, dirbantis
filosofijos fakultete, mato realybę
pro kritinės kriminologijos
mokyklos akinius. Vienas iš šios
mokyklos autorių R. Quinney teigė,
kad nusikaltimų samprata yra
konstruojama ir tarnauja politiniams
tikslams. Šiuo atveju, galiu teigti,
kad ir realybė yra daugiau ar mažiau
konstruojama ir vėl perkonstruojama
atsižvelgiant į vyraujančius galios
santykius visuomenėje.
Sociologijos dėstytoja Milda
Pivoriūtė:
Yra daug realybių. Sociologijoje
dažniausiai skiriame objektyviąją
ir subjektyviąją realybę, o mūsų
tyrinėjimo objektas - socialinė realybė.
Subjektyvių realybių yra labai daug
ir jos yra socialiai konstruojamos, t.
y., gimsta tiesioginių ir netiesioginių
žmonių sąveikų metu.
Pavyzdžiui, žmonės miršta - tai
objektyvios realybės faktas. Yra daug
subjektyvių pomirtinių realybių - tai
žmonių įsivaizdavimai, tikėjimai,
kas vysta po mirties. Tikriausiai yra
ir objektyvi pomirtinė realybė, kuri
egzistuoja nepasaisant subjektyvių
realybių, tačiau negalime to nei
patvirtinti, nei paneigti, nes neturime
neginčijamo metodo tą padaryti. Be
to, tariama pomirtinė realybė apskritai
nebūtinai gali būti apčiuopiama mūsų
- Žemės planetoje gyvenančių žmonių
- realybės sukurtais instrumentais,
pavyzdžiui, moksliniais metodais.
Sociologijoje svarbu tyrinėti žmonių
subjektyvias realybes, nes dažnai
būtent jos lems, kaip žmogus jausis,
galvos, elgsis. Yra klasikinė sociologų
Thomas’ų teorema: jei žmogus
apibrėžia situaciją kaip tikrą, ji tikra
savo padariniais. Jeigu žmogus tikės,
kad po mirties jo sielos evoliucija
nesibaigia ir jis nugyvens dar daug
gyvenimų, kurie priklausys nuo jo
elgesio šiame, jis gali turėti visiškai
kitokią motyvaciją tam tikriems elgesio
modeliams, nei žmogus, kuris galvoja,
kad biologinė mirtis nutraukia bet
kokią jo egzistenciją. Sociologija gali
ištirti, kokie tam tikroje visuomenėje ar
jos grupėse yra vyraujantys tikėjimai,
sampratos apie pomirtinę būtį ar
nebūtį, kiek jie paplitę, kaip atitinkami
tikėjimai veikia žmonių kasdienį
gyvenimą, kodėl žmonėms apskritai
reikalingi kažkokie samprotavimai
apie pomirtinį gyvenimą ir pan., bet
ji nieko negali pasakyti apie tai, kas
ten vyksta (ir apskritai, ar vyksta) iš
tikrųjų.
Eugenijus Dunajevas:
Realybė socialinė politikoje yra
aprašoma funkcijų reikšmėmis.
Pavyzdžiui, jeigu socialinės politikos
analitiko paklausti, apie tai kaip
žmonės gyvena Lietuvoje, jis
pirmiausia paminės skurdo lygį arba
Gini koeficiento reikšmę Lietuvai
(2018 metais - 36,9) ir palygins jį
su kitomis šalimis - tai yra antras
prasčiausias rezultatas ES.
Jolita Buzaitytė Kašalynienė:
Realybė tai yra tai, ką asmuo suvokia
kaip tikra. Galima išskirti vidinę
(subjektyviąją) ir išorinę (objektyviąją)
realybes. Vidinei realybei priklauso,
visos mūsų mintys, fantazijos,
vaizdiniai, svajonės, įsitikinimai,
vertybės, prisiminimai, savivaizdis ir
pan. Ji nuolatos kuriama, perkuriama
sąveikoje su išorine realybe. Išorinė
realybė, gali būti skiriama į fizinę
ir socialinę. Fizinę realybę mes
suvokiame, pažįstame per mums
duotus pojūčius. Socialinė realybė
yra nuolatos kuriama tarpasmeninėse
sąveikose ir santykiuose, kai asmuo
savo vaizdinius, nuomones įsitikinimus
tikrinasi, derinasi su kitais asmenimis
(sociumo dalyviais). Galima sakyti,
kad realybė yra intersubjektyvi.
Parengė Domantė Dargevičiūtė

Mažieji dėstytojai
Visi prisiemename, kaip vaikystėje svajojome apie ir įsivaizdavome gyvenimą užaugus, kūrėme ateities planus apie savo karjerą…
Nusprendėme mūsų dėstytojų paklausti, kokia buvo jų svajonių profesija vaikystėje, ir kaip mažasis dėstytojas jaustųsi
sužinojęs apie realią dabartinę profesiją.
Roma Jusienė
Jau vaikystėje, paskui ir paauglystėje,
ir net suaugus buvo labai sunku
apsispręsti dėl vienos profesijos.
Matyt, todėl ir turiu ne vieną
profesiją, ir vienu metu darbuojuosi
net dvejose-trejose pareigose.
Esu psichologė psichoterapeutė,
dėstytoja ir mokslininkė. Dar rašiau
(kartais teberašau) straipsnius,
mėginau užsiimti vertimais. Faktiškai,
išpildžiau visas vaikystės svajones:
būti “kažkokia netikra gydytoja” (nes
apie psichologus nei žinojau, nei
nutuokiau!), būti mokytoja, žurnaliste,
vertėja, rengti mokslines ekspedicijas
į nematytus kraštus...
Ryškiausiai prisimenu, kaip būdama
kokių šešerių žaidžiau lėlėmis su
drauge. Mes buvome gydytojos, draugė
lėles “operavo” ir “girdė vaistais”,
o aš jai aiškinau, kad aš gydysiu
vaikus ne ligoninėje ir ne vaistais ar
operacijomis. Gydysiu visai kažkaip
kitaip, kad jie būtų sveiki ir laimingi.
O dar labai mėgdavau pati mokytis
ir kitus mokyti - darželio draugus,
kaimynų vaikus, lėles ir meškiukus.
Vilius Dranseika
Vaikystėje norėjau būti į tolimas
ekspedicijas vykstančiu mokslininku
- geografu ir zoologu. Manau,
tuometiniam man patiktų tai, ką dabar
darau, kad atlieku tyrimus, neretai
tyrimo tikslais keliaudamas į tolimas
šalis. Ir nors dabar tyrinėju ne žuvis ar
upes, o žmogaus psichiką, tai visgi yra
pasaulio pažinimas plačiąja prasme.
Jolanta Aleknevičienė
Nuo antros klasės svajojau tapti
advokate ir padėti žmonėms spręsti jų
problemas, ginti ir saugoti jų teisėtus
interesus, o kiek vėliau svajonių
profesijos sąrašą papildė ir mokytojos
profesija. Beje, pastaroji vilioja iki šiol,
kaip itin prasminga veikla.
Kaip mažasis Jūs jaustųsi sužinojęs
apie Jūsų realią dabartinę profesiją?
Puikiai! Esu sociologė-kriminologė,
dėstytoja, tyrėja, šiuo metu taip pat
dirbu labai įdomų darbą - rūpinuosi
studijomis Filosofijos fakultete. Jūsų
klausimas grąžino prisiminimais
į vaikystės laikotarpį, paragino
atsiversti nuotrauką albumą, ačiū :).

Eglė Šumskienė
Svajojau būti žurnaliste, nuo
maždaug 10 metų iki kol neįstojau.
Savo dabartinės profesijos anuomet
nebūčiau supratusi. Be to, ir socialinio
darbo tuo metu dar nebuvo!
Rita Makarskaitė-Petkevičienė
Mano svajonių profesija buvo... būti
mokytoja.
Pirmoje klasėje jau žinojau, kad būsiu
mokytoja, ketvirtoje klasėje - kad
studijuosiu biologiją. Viskas taip ir
įvyko! Mano kelrodės žvaigždės buvo
mokytojai, vėliau - dėstytojai. Baigus
studijas gavau rekomendacijas
studijuoti doktorantūroje ir pasilikti
katedroje, tačiau ilgą laiką darbą
universitete derinau ir su darbu
mokykloje. Tai tokia puiki patirtis!
Taigi, MAŽOJI AŠ viskuo patenkinta...
Daro tai, kas jai labiausiai patinka ir
ką geriausiai moka Atrodo, rado puikų
dialogą tarp mokytojavimo ir pedagogų
rengimo.
Rūta Žiliukaitė
Diena dienai nelygu. Koks yra fenolio
kvapas sužinojau anksčiau nei tai, kaip
kvepia prancūziški kvepalai, o kas yra
ląstelė ir jos membrana – anksčiau,
nei išmokau skaityti. Tai, gali būti, kad
vaikystėje sužinojusi, kad užaugusi
būsiu mokslininkė, kaip ir tėvai, tik
būčiau gūžtelėjusi pečiais.
Kita vertus, ankstyvoje vaikystėje
turėjau galimybę kartą kitą pamatyti
dėstytojo darbą universiteto
auditorijose. Sėdėjau paskutiniame
suole, aprūpinta popieriaus lapu ir
pieštuku, kad turėčiau kuo užsiimti
ir netrukdyčiau. Prisimenu, kad
labai nuobodžiavau. Tai tokiomis ar
panašiomis aplinkybėmis, sužinojusi,
ką veiksiu, kai suaugsiu, tikriausiai
būčiau patempusi lūpą ir puolusi
ginčytis, kad tuo, kuo dabar esu, aš
tikrai nebūsiu.
Monika Gvaldaitė
Mano svajonių profesija, kiek
atsimenu, - būti mokytoja. Pradinėse
klasėse vaidindavau mokytoją
žaidžiant su jaunesniais kaimynų
vaikais. Ir vyresnėse klasėse neapleido
mintis apie pedagoginį darbą.
Dabar galiu pasakyti, kad nesu labai
toli nuo vaikystės svajonių darbo su
studentais, dėstymo prasme. Mano
mažasis “aš” tikrai neįsivaizduotų,
kas yra socialinio darbo sritis, ir labai
nustebtų, kad joje tiek daug sunkumų,
bet apstu ir gėrio, grožio,
džiaugsmo, prasmės.
Mindaugas Ignotas
Vaikystėje apie profesijas labai daug
nesvajodavau. Atsimenu, kad norėjau
būti geografu, nes kartą buvau gavęs
iš dėdės dovanų knygelę su įvairiomis
valstybių vėliavomis. Paskui ir pats
vėliavas paišiau guašu ant popieriaus
lapų, su mama klijuodavom ant klevo
lapų kotų. Visa kolekcija buvo išėjusi.
Bet ką tie geografai be vėliavų veikia,
nelabai ir supratau.
Paauglystėje ėmiau galvoti apie
tapimą psichologu, japonistu arba
mokslininku. Jeigu tuo metu kas būtų
pasakęs, jog galiausiai studijuosiu
Japonijoje, o dar vėliau įsimylėsiu
sociologiją, būčiau gerokai nustebęs
:).
Parengė Emilija Rokaitė