13.01.2013 Views

nuo didikų sapiegų rezidencijos iki lietuvos karo akademijos

nuo didikų sapiegų rezidencijos iki lietuvos karo akademijos

nuo didikų sapiegų rezidencijos iki lietuvos karo akademijos

SHOW MORE
SHOW LESS

Create successful ePaper yourself

Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.

1.<br />

6<br />

Pro Lietuvos <strong>karo</strong> <strong>akademijos</strong> vartus<br />

Kiekvieną, atvykusį į Antakalnį, į Generolo<br />

J. Žemaičio Lietuvos <strong>karo</strong> akademiją, ir praėjusį<br />

pro vartus, prie praleidžiamojo punkto pasitinka<br />

didelis rožių krūmas, žaliuojantis <strong>nuo</strong><br />

ankstyvo pavasario <strong>iki</strong> vėlyvo rudens. Vasarėjant<br />

jis apsipila rožiniais žiedais. Džiaugsmą ir<br />

švelnumą spinduliuoja jie, rytais prausdamiesi<br />

rasose, vakarais panirdami į miglas. Kartais,<br />

kai tylūs brėkštantys rytai virš Akademijos<br />

statinių ima dažytis <strong>nuo</strong>stabiausių rožių spalva,<br />

liepų ir kaštonų šnaresy gali išgirsti legendą<br />

14 apie Antakalnį, kario ilgesį ir... rožes.<br />

Čia, Karo <strong>akademijos</strong> teritorijoje, prie<br />

Neries, prieš daugel šimtmečių žydėjo kunigaikščio<br />

Gedimino sodai, žaliavo Antakalnio<br />

daržai, skleidėsi gėlynai. Juos prižiūrėjo sodininkas,<br />

senas ir išt<strong>iki</strong>mas kunigaikščio karys.<br />

Mažas jo namelis slėpėsi medžių paunksmėje.<br />

Galinga liepa, auganti prie namelio, <strong>nuo</strong><br />

žmonių akių dangstė dukrą Skaistutę, kuri<br />

laiminga gyveno tėvo trobelėje. Baltą veidelį<br />

prausė ryto rasomis, šviesius plaukus šukavo<br />

obelų šukomis, o liauną liemenį rišo savo pa-<br />

1 Pasakojimas parengtas pagal Vilniaus legendą „Lakštutė<br />

ir rožė“// Vilniaus legendos. Vilnius, 2000. P. 42–45.<br />

čios austomis juostomis. Graži ir darbšti augo<br />

Skaistutė.<br />

Tokia pu<strong>iki</strong> mergaitė negalėjo ilgai būti<br />

paslėpta. Ne kartą, kai Skaistutė vakarėjant<br />

skubėdavo į pagonių šventyklą Antakalnyje 2<br />

pasimelsti ir uždegti jų garbei vaškinę žvakę,<br />

pralenkę ją žmonės dar kartą atsigręždavo<br />

pasigėrėti pu<strong>iki</strong>u veideliu ir liaunu liemeniu.<br />

Akių <strong>nuo</strong> jos nenuleido jaunikaičiai, susirinkę<br />

Visų Dievų šventykloje. Pats kunigaikštis<br />

Gediminas ne kartą juokavo, susitikęs senąjį<br />

sodininką: „Ech, kad aš būčiau trisdešimčia<br />

metų jaunesnis...“<br />

Ir pamilo Skaistutę jaunas karys, vardu Dainius,<br />

kuris kunigaikščio medžioklės vanagus ir<br />

sakalus globojo. Būdu nepanašus buvo į savo<br />

draugus, šiurkštuolius, nemėgo jų išdykumo,<br />

ieškojo vienumos. Dažnai eidavo prie Neries, atsisėsdavo<br />

po plačiašakiu kaštonu ir, paskendęs<br />

svajonėse, gėrėdamasis va<strong>karo</strong> miglomis, dai<strong>nuo</strong>davo.<br />

O balsas jo buvo <strong>nuo</strong>stabus, į širdies<br />

gilumą prasiskverbdavo. Visi mylėjo Dainių, nes<br />

jis nieko neįžeisdavo ir nenuskriausdavo.<br />

2 Manoma, jog toje vietoje Antakalnyje XVII a. pab. buvo<br />

pastatyti mūriniai <strong>didikų</strong> Sapiegų rūmai.<br />

Nuo <strong>didikų</strong> Sapiegų <strong>rezidencijos</strong> <strong>iki</strong> Lietuvos <strong>karo</strong> <strong>akademijos</strong>

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!