Gili j ven tromboz s gydymas bei profilaktika mašos ... - Medicina - kmu

352 

Giliøjø venø trombozës gydymas bei profilaktika maþos 

molekulinës masës heparinais 

(klinikiniø studijø metaanalizë) 

Laimutë Valiukienë, Albinas Naudþiûnas, Alvydas Unikauskas 

Kauno medicinos universiteto Vidaus ligø klinika 

Raktaþodþiai: giliøjø venø trombozë, plauèiø arterijos tromboembolija, nefrakcionuotas 

heparinas, maþos molekulinës masës heparinai. 

Santrauka. Giliøjø venø trombozë – aktuali ðiuolaikinës medicinos problema, nes rizika per 

gyvenimà susirgti ðia patologija – 2–5 proc.; ji didëja vyresnio amþiaus þmonëms. Veninëms 

trombozëms gydyti ir jø prevencijai vartojami tiesioginio ir netiesioginio veikimo antikoaguliantai. 

Nors klinikinëmis studijomis árodytas naujøjø antikoaguliantø (ypaè Xa faktoriaus inhibitoriø) 

veiksmingumas ir saugumas, iki ðiol plaèiausiai klinikinëje praktikoje vartojami nefrakcionuotas 

heparinas ir ypaè maþos molekulinës masës heparinai. 

Maþos molekulinës masës heparinai gaunami depolimerizuojant heparinà, jo molekulinæ 

masæ sumaþinus iki 3–7 kDa, t. y. 18–20 monosacharidø. Maþos molekulinës masës heparinai 

stipriai slopina Xa, bet silpnai IIa kreðëjimo faktorius, todël jø anti-Xa/anti-IIa santykis daugiau 

uþ vienetà (nefrakcionuotas heparinas=1), didþiausiu santykiu pasiþymi enoksaparinas ir 

nadroparinas. Maþa molekulinë ðiø heparinø masë lemia geras jø farmakodinamines savybes: 

puikø pasisavinimà ið poodþio, ilgà cirkuliacijà plazmoje, retesnes nepageidaujamas reakcijas. 

Dël ðiø savybiø juos patogu, saugu ir ekonomiðka naudoti (poodinës injekcijos, skiriama tik 

vienà du kartus per parà, nereikalinga kreðumo rodmenø kontrolë, gydytis galima namie), todël 

maþos molekulinës masës heparinai vis plaèiau taikomi giliøjø venø trombozei gydyti bei pirminei 

ir antrinei prevencijai. Jie vieni veiksmingiausiø ðiuolaikiniø antikoaguliantø, be to, juos vartojant, 

sumaþëja giliøjø venø trombozës gydymo ir prevencijos kaðtai. Straipsnyje pateikiami literatûros 

duomenys apie maþos molekulinës masës heparinus, jø vartojimà giliøjø venø trombozei gydyti 

ir jos profilaktikai. 

Ávadas 

Veninë tromboembolija – aktuali ðiuolaikinës 

medicinos problema. Ekonomiðkai stipriose pasaulio 

ðalyse kasmet giliøjø venø tromboze (GVT) suserga 

160 ið 100 tûkstanèiø gyventojø, 60 ir 100 tûkstanèiø 

plauèiø arterijos tromboembolija (PATE) mirtina, tokiø 

PATE daþnis po chirurginiø intervencijø penkis kartus 

daþnesnis. GVT (kojø ir (ar) dubens) nulemia 4–7 proc. 

mirtinø ir iki 50 proc. lengvesniø PATE atvejø, nes 

15–20 proc. visø veniniø trombø embolizuoja. Nepaisant 

adekvataus gydymo antikoaguliantais, 40–60 

proc. GVT atvejø nulemia potrombotiná sindromà, 

kuris dar labiau padidina ðios patologijos gydymo kaðtus, 

sukelia laikinà ar pastovø nedarbingumà, pablogina 

gyvenimo kokybæ (1, 2). Rizika per gyvenimà susirgti 

GVT – 2–5 proc., ji didëja vyresnio amþiaus þmonëms, 

todël GVT (PATE) pirminë ir antrinë profilaktika yra 

labai svarbi. 

Veniniø tromboziø profilaktikos apimtá nulemia 

rizikos susirgti ðia patologija daþnis. 1847 m. Virchovo 

MEDICINA (2003) 39 tomas, Nr. 4 

apraðyta GVT sukelianti triada (stazë venose, venø 

intimos paþeidimas ir hiperkoaguliacija) daugelá metø 

buvo tikslinama ir tobulinama. Svarbiausi trombozæ 

nulemiantys veiksniai ðiuolaikinës medicinos mokslo 

poþiûriu: 1) endotelio paþeidimas, atsiradæs dël uþdegiminiø 

pakitimø, navikø kompresijos ar jø invazijos, 

fiziniø ir mechaniniø arba cheminiø ir toksiniø veiksniø 

poveikio; 2) cirkuliaciniai, t. y. kraujo sàstovis ir (ar) 

sûkuriai, atsiradæ dël lëtinio ðirdies nepakankamumo, 

maþo fizinio aktyvumo, galûniø paralyþiaus, imobilizavimo, 

potrombozinio sindromo, venø varikozës, 

navikø, nutukimo, nëðtumo, senyvo amþiaus; 3) humoraliniai, 

t. y. kraujo hiperkoaguliabiliðkumas, atsiradæs 

dël pirminës ar antrinës koaguliopatijos (3–4). 

Venø trombozës patogenezei svarbiausi cirkuliaciniai 

ir humoraliniai faktoriai. 

Rizikos faktorius pagal GVT tikimybæ ávertinus 

balais, ligonius galima suskirstyti á maþos, vidutinës 

ir didelës rizikos grupes (5–7). Vienu balu vertinamas 

amþius tarp 40–50 metø, trumpos (maþiau 30 min.) 

Adresas susiraðinëjimui: A. Naudþiûnas, KMU Vidaus ligø klinika, Josvainiø 2, 3021 Kaunas

Giliøjø venø trombozës gydymas bei profilaktika maþos molekulinës masës heparinais 

neonkologinës operacijos, geriamøjø kontraceptikø, 

diuretikø vartojimas, kûno masës indeksas (KMI) tarp 

25–30, venø varikozë, lovos reþimas (ilgiau 4 parø), 

trombocitozë, chemoterapija; dviem balais – amþius 

tarp 50–60 metø, didþiosios bendrosios chirurgijos operacijos, 

trauma, nejudrumas po operacijos, imobilizavimas 

(gipsas), KMI didesnis uþ 30, pogimdinis 

laikotarpis, ankstesnës GVT ar PATE, ðirdies nepakankamumas 

(III funkcinës klasës), sepsis, miokardo 

infarktas, neiðplitæs vëþys; trimis balais – amþius 

daugiau kaip 60 metø, pakartotinës operacijos (per 

laikotarpá iki mënesio), dubens ir pilvo organø karcinomø 

operacijos, klubo ir kelio sànario ortopedinës 

operacijos, operacijos dël traumø, dubens ir apatiniø 

galûniø lûþiai, stuburo trauma, trombofilija, potrombozinis 

sindromas, ðirdies nepakankamumas (IV 

funkcinës klasës), hemiplegija, iðplitæs vëþys, epilepsija. 

Jei yra daugiau kaip vienas rizikos veiksnys, 

GVT tikimybë didëja. 

Jei rizika vidutinë ar didelë, bûtina medikamentinë 

tromboembolijø profilaktika. 

Antikoaguliantai 

Veninëms trombozëms gydyti ir jø profilaktikai jau 

yra keletas grupiø antikoaguliantø: 1) tiesioginio (he- 

353 

parinas, maþos molekulinës masës heparinai (MMMH), 

tiesioginiai trombino inhibitoriai, Xa faktoriaus inhibitoriai, 

vadinamieji pentasacharidai); 2) netiesioginio 

(acenokumarolis, varfarinas) veikimo. Nors 

klinikinës studijos jau árodë naujøjø antikoaguliantø 

puikø veiksmingumà ir saugumà (ypaè sëkmingai 

klinikinëje praktikoje pradëtas taikyti fondaparinux 

sodium – arixta), nefrakcionuoto heparino, ypaè 

MMMH, svarba minëtajai patologijai gydyti ir jos 

profilaktikai në kiek nesumaþëjo (8–10). 

Heparinas, kurá 1916 m. JAV medicinos studentas 

J. McLean iðskyrë ið kepenø audinio, klinikoje 

tromboembolijoms gydyti ir jø profilaktikai vartojamas 

nuo 1935–1937 m. E. Jorpes, Charles, Scott, C. 

Crafoord, D. W. G. Murray dëka. Ðá tik ðiltakraujø 

gyvûnø organizme sintetinamà glikozaminoglikanà 

sudaro nevienodos molekulinës masës (3–30 kDa) 

polimeriniai junginiai (11). Antikoaguliacinis heparino 

poveikis pasireiðkia, kai jo molekulës specifinis pentasacharidas, 

kuris sudaro tik 1/3 heparino molekulinës 

masës, prisijungia plazmoje cirkuliuojantá natûralø antikoaguliantà-antitrombinà 

III ir iki tûkstanèio kartø 

pagreitina jo nulemiamà serino proteaziø inaktyvavimà. 

Taip slopinami visi aktyvûs kreðëjimo faktoriai. Kitos 

didelës heparino molekulës vietos nulemia jo atliekamø 

1 lentelë. Maþos molekulinës masës heparinø (MMMH) palyginimas pagal molekulinæ masæ 

ir anti-Xa/anti-IIa santyká 

Generinis Patentinis Molek. Anti- Anti-Xa Anti-IIa 

Ðalis pavadinimas pavadinimas masë Xa/anti-IIa TV/mg TV/mg 

(kDa) santykis 

Dauguma Nefrakcionuotas 12–16 1,0 193 193 

ðaliø heparinas 

Vokietija Certoparin Mono-Embolex 4,2–6,2 1,9 80–120 

natrium Sandoparine 

Vokietija, Danija, Tinzaparin Innohep 5,6–7,0 1,5–1,9 70–120 53 

JAV sodium Logiparine 

Vokietija, Japonija, Dalteparin Fragmin 5,6–6,4 2,0–2,8 110–210 58 

JAV, Anglija sodium 

Kanada, Vokietija Reviparin 

sodium 

Clivarin ≈3,9 3,5 110–130 

Prancûzija, Nadroparin Fraxiparin 3,2–6,4 3,6 90–130 27 

Vokietija Calcium 

Nadroparin 

sodium 

Vokietija, JAV, Enoxaparin Clexane 3,5–5,5 3,8–4,0 90–135 25 

Ispanija sodium Lovenox 

JAV Ardeparin 

sodium 

Normiflo 5,5–6,5 2,0 95–145 

Italija Parnaparin 

sodium 

Fluxum 4,0–6,0 75–110 

MEDICINA (2003) 39 tomas, Nr. 4

354 


funkcijø organizme ávairovæ bei ðalutinius poveikius. 

Nuo 1970 m. pramoniniu bûdu depolimerizuojant 

heparinà, jo molekulinæ masæ sumaþinus iki 3–7 kDa, 

gauti ðiuo metu gerai vertinami MMMH (12–14). 

MMMH molekulæ sudaro tik 18–20 monosacharidø ir 

palikta vieta antitrombino III prisijungimui, neturi 

trombino prijungimo centro, todël yra kaip ðablonas 

tik Xa faktoriaus inaktyvinimui. Siekiant iðplësti 

antikoaguliantinio veikimo spektrà, MMMH molekulë 

pailginama selektyviai sàveikai ir su trombinu, taip 

preparatas ágauna anti-IIa aktyvumà. Atskiri MMMH 

pagal jø anti-Xa ir anti-IIa aktyvumus bei jø santyká, 

kurie priklauso nuo jø molekulinës masës ir nulemia 

vaisto farmakologiná spektrà, tarpusavyje skiriasi. 

Pirmos lentelës duomenimis, nefrakcionuotas heparinas 

(NFH) vienodai aktyviai slopina Xa ir IIa faktorius, 

todël jo anti-Xa/anti-IIa santykis lygus vienetui. 

MMMH labiau slopina Xa ir maþiau IIa kreðëjimo 

faktoriø, todël pasiþymi didesniu antitromboziniu poveikiu. 

Didþiausias anti-Xa/anti-IIa santykis enoksaparino 

ir nadroparino, todël ðie MMMH yra veiksmingiausi 

(15–20). 

Skirtingi MMMH anti-Xa/anti-IIa aktyvumø santykiai 

rodo, kad atskiruose preparatuose MMMH molekulinës 

masës dydis skiriasi, o tai nulemia nevienodà 

jø anti-Xa ir anti-IIa aktyvumà, todël gydymo eigoje 

klinikiniam poveikiui palaikyti vienas preparatas negali 

bûti keièiamas kitu (21). 

Maþa frakcionuotø heparinø molekulinë masë, 

lyginant su nefrakcionuotu heparinu, nulemia ne tik 

minëtus abiejø heparinø antikoaguliantinio veikimo 

skirtumus, bet ir skirtingà jø farmakokinetikà, metabolizmà 

bei silpnesnes lydinèias ðalutines reakcijas 

(kraujavimà, neimuninæ trombocitopenijà, imuninæ 

trombogeninæ trombocitopenijà, alergijà, anafilaksijà, 

skausmingumà, dirginimà, infiltracijà, odos nekrozæ, 

hematomà injekcijos vietoje, laikinà kepenø transaminaziø 

koncentracijos padidëjimà, hiperkalemijà, 

ilgai vartojant – osteoporozæ). Studijø duomenys, rodantys 

geresná MMMH veiksmingumà, lyginant su 

NFH, pateikiami antroje lentelëje (10, 14, 22, 23). 

Giliøjø venø trombozës gydymas 

Pirmasis svarbiausias uþdavinys, gydant GVT – 

pavojingos PATE prevencija. Tolesnis uþdavinys – 

trombozës atkryèiø prevencija. Jai skiriama netiesioginio 

veikimo koaguliantø (NVA). Jei yra kontraindikacijø 

jø vartojimui – maþos heparino dozës arba 

dar geriau – MMMH. 

Per pastaràjá deðimtmetá GVT gydyti ir jø profilaktikai 

vis plaèiau vartojami MMMH. Dël geresniø 

farmakokinetiniø savybiø, geras jø antitrombozinio 

poveikio veiksmingumas dera su patogiu vartojimo 

bûdu (maþesnis injekcijø skaièius per parà, nereikalingas 

laboratorinis monitoravimas) ir saugumu 

(retesnës heparinui bûdingos komplikacijos), todël 

MMMH þymiai sumaþino nefrakcionuoto heparino 

vartojimà. 

Daugelio klinikiniø studijø metaanalizës rodo, kad 

MMMH veiksmingumas gydant GVT be (su) PATE, 

prilygsta nefrakcionuoto heparino poveikiui, nes veiksmingai 

stabdo trombo didëjimà, yra statistiðkai reikðmingai 

veiksmingesni ir saugesni, t. y. reèiau sukelia 

pavojingà kraujavimà, trombocitopenijà, maþina mirtingumà, 

GVT atkryèiø daþná (22, 24–28). Van den 

Belt su bendraaut. (29), apibendrinæ 4354 pacientø, 

serganèiø ûmine GVT, gydymà, nustatë, kad, skiriant 

jiems MMMH, trombozës atkryèiø sumaþëjo 38,5 

2 lentelë. Maþos molekulinës masës heparinø (MMMH) ir nefrakcionuoto heparino (NFH) 

savybiø palyginimas 

1. Ið poodþio pasisavinama 90–100 proc. (NFH – tik 20–30 proc.), todël gydomajam poveikiui pasiekti 

nereikalingos injekcijos i/v. 

2. Ilgesnis gyvavimo pusperiodis cirkuliacijoje (2–4 k.), nes plazmoje neturi specialaus baltymo-neðiklio, 

nesijungia su làsteliø (trombocitø, makrofagø, endotelio) pavirðiais, todël iðlieka pastoviai veiksminga 

koncentracija plazmoje ir vaistà galima skirti 1–2 kartus per parà. 

3. Anti-Xa aktyvumas panaðus á NFH, o anti-IIa tik – 25–50 proc., tai ir nulemia pasiekti tokio paties 

antitrombotinio poveikio esant maþesnei kraujavimo rizikai, todël daug saugesni GVT profilaktikai, kai 

taikoma spinalinë/epidurinë anestezija, akiø, neurochirurginiø operacijø metu. 

4. Reèiau sukelia ir kitø komplikacijø: trombocitopenijà, osteoporozæ, sensibilizacijà, odos nekrozæ. 

5. Tinkamesni ilgalaikei GVT profilaktikai nëðtumo laikotarpiu. 

6. Gydymas standartinëmis MMMH dozëmis yra saugus, todël nereikalinga laboratorinë kreðumo kontrolë 

(iðskyrus nëðèiàsias). 

7. Patogesni vartoti ligoniui. Gydytis galima namuose. 

8. Maþesni GVT gydymo ir prevencijos kaðtai. 



proc., intensyvaus kraujavimo – 45,1 proc., mirtingumas 

– 24,7 proc. Enoksaparino klinikinëje studijoje 

nustatyta, kad GVT gydymo veiksmingumas nesiskiria 

injekuojant MMMH vienà du kartus per parà, bet 

pastebëta, kad, enoksaparino gydomàjà paros dozæ 

padalijus á dvi dalis, pavojingø kraujavimø daþnis 

þymiai sumaþëjo (30). Yra duomenø, kad, GVT gydant 

nadroparinu, skiriant jo vienà kartà per parà, yra taip 

pat veiksminga ir saugu, kaip ir jà dalijant á dvi dalis 

(31). GVT su (be) PATE gydyti MMMH skiriama kas 

12 val., o tinzaparino (innohep) – vienà kartà per parà. 

Dozë priklauso nuo ligonio kûno masës. 

GVT su (be) PATE gydymo kaðtai dideli. Iki 75 

proc. jø sudaro stacionarinio gydymo laikotarpio 

iðlaidos. MMMH, lyginant su heparinu, þymiai sutrumpina 

ðá laikotarpá ir, nesant laboratorinio monitoravimo 

bûtinybës, 34–57 proc. sumaþina gydymo 

kaðtus (32, 33). R. D. Hull (18) nurodo, kad, gydant 

tûkstantá serganèiøjø GVT MMMH namuose, sutaupoma 

daugiau kaip 6 mln. doleriø lyginant su 

gydymu paprastu heparinu arba beveik 2 mln. lyginant 

su gydymu MMMH ligoninëje. 

MMMH nemaþiau veiksmingi, bet daþnai saugesni 

uþ paprastà heparinà gydant ûminæ PATE (24). Atlikta 

daug studijø, kur buvo palygintas GVT ir (ar) PATE 

gydymas ambulatorinëmis sàlygomis su MMMH ar 

heparinu stacionare (33–36). Gydymo rezultatai 

nesiskiria. Tokiø klinikiniø tyrimø duomenimis grindþiama 

rekomendacija GVT daþniau, ypaè esant 

maþesnei PATE rizikai (GVT pirmà kartà gyvenime, 

nëra ágimtø ar ágytø trombofiliniø bûkliø, sunkiø 

gretutiniø ligø fono) gydyti namuose. 

Giliøjø venø trombozës pirminë ir antrinë 

profilaktika 

MMMH nauda GVT pirminei ir antrinei prevencijai 

jau neabejojama. Jie vis plaèiau vartojami ávairiose 

medicinos srityse, nes ligoniams, kuriems nustatyta 

vidutinë ar didelë GVT rizika, turi bûti vykdoma medikamentinë 

PATE profilaktika, o veiksmingesni, 

saugesni, paprastesni vartoti bei pigesni yra MMMH 

(26, 37–39). 

Ilgalaikei antrinei GVT ir PATE profilaktikai, 

kuomet NVA vartojimas yra kontraindikuotinas, 

anksèiau maþomis dozëmis buvo vartojamas NFH, bet 

taip padidëja osteoporozës ir kaulø lûþiø rizika, todël 

rekomenduotina vartoti þymiai saugesnius MMMH 

(22, 40–42). Jeigu yra kraujavimo rizika, ilgalaikei 

GVT ir PATE profilaktikai MMMH yra statistiðkai 

reikðmingai saugesni uþ NVA (43). 

Yra klinikiniø bûkliø, kuriø metu MMMH GVT 

prevencijai yra daug veiksmingesni, o ypaè svarbu – 


355 

saugesni uþ nefrakcionuotà heparinà, todël jie rekomenduotini 

ir daþnai bûtini darant operacijas, kuomet 

taikoma spinalinë (epidurinë) anestezija, neurochirurginiø, 

akiø operacijø, nëðtumo metu (t.y. esant 

trombofilijos, antifosfolipidinio sindromo, ankstesnio 

nëðtumo metu buvusios GVT ir (ar) PATE fonui). 

Daþniausiai naudojama (78 proc. visø atvejø) 2850 

anti-Xa UI (0,3 ml) fraksiparino po oda – tai veiksminga 

ir saugu, nes tokiais atvejais GVT prevencijos 

trukmë ilga – visas nëðtumo laikotarpis ir ðeðios 

savaitës po gimdymo. Taip iðvengiama NVA embriopatijos 

bei ilgalaikio nefrakcionuoto heparino vartojimo 

sukeliamo kraujavimo, ypaè osteoporozës rizikos 

(10, 47). Yra duomenø, kad po ortopediniø intervencijø 

GVT prevencijai MMMH veiksmingesni ir saugesni 

ne tik uþ NFH, bet ir uþ NVA (44–46). 

GVT profilaktikà pradëjus prieðoperaciniu laikotarpiu, 

taikant spinalinæ (epidurinæ) anestezijà, kyla 

kraujavimo pavojus, be to, árodyta, kad GVT nustatoma 

þymiai reèiau negu jà pradëjus per pirmàsias 24 

val. po operacijos (48). 

GVT ir PATE profilaktikos intensyvumà, jos trukmæ 

visada reikia individualizuoti pagal ðios patologijos 

rizikos laipsná, paciento kûno masæ, atliekamø medicininiø 

intervencijø pobûdá. Visais atvejais jà bûtina 

tæsti tol, kol iðlieka GVT (PATE) rizika, pvz., po 

ortopediniø operacijø praëjus trims savaitëms po 

stacionarinio gydymo, t. y. kol pacientas tampa pakankamai 

aktyvus. Tai ágalina þymiai, t. y. net iki 80 

proc., sumaþinti GVT ir (ar) PATE atvejø skaièiø. 

Dabar vykdoma daug studijø klinikiniams MMMH 

skirtumams ávertinti. Palyginus enoksaparino kalcio 

druskà su natrio druska, pirmenybë teikiama pirmajam, 

nes jo injekcijos maþiau skausmingos, o tai svarbu, 

nes injekcijos daromos kasdien, neretai keletà savaièiø. 

H. Bounameaux su bendraaut. (49) nedidelëje studijoje 

palyginæ nadroparino ir dalteparino veiksmingumà 

GVT prevencijai, nustatë, kad tromboziø þymiai maþiau 

rasta nadroparinu gydytiems ligoniams. A. Planes 

su bendraaut. (50), palyginæ nadroparinà su dalteparinu, 

reviparinà su enoksaparinu, esminiø klinikiniø 

skirtumø nepastebejo – visi jie GVT prevencijai buvo 

pakankamai veiksmingi ir saugûs. 

Ieðkant MMMH tarpusavio skirtumø, intensyviai 

dirbama ávairiuose medicinos centruose, todël galima 

tikëtis pakeitimø ðiø svarbiø antikoaguliantø vartojimo 

instrukcijose. 

Iðvados 

1. MMMH – vieni veiksmingiausiø naujausiø antikoaguliantø. 

2. MMMH reèiau negu NFH sukelia pavojingà

356 


kraujavimà, trombocitopenijà, osteoporozæ, alergijà, 

todël yra pakankamai saugûs vartoti spinalinës 

(epidurinës) anestezijos, akiø, neurochirurginiø bei 

ortopediniø operacijø metu. 

3. MMMH nepatenka pro placentos barjerà, todël 

tinkami ilgalaikei GVT profilaktikai nëðtumo laikotarpiu. 

4. MMMH labai gerai pasisavinami ið poodþio (iki 

90–100 proc.), todël vartojamos tik poodinës jø 

injekcijos. 

5. Veiksminga koncentracija plazmoje iðlieka skiriant 

jø tik 1–2 kartus per parà. 

6. Vartojant standartines MMMH dozes, nereikalinga 

kreðumo rodmenø kontrolë. 

7. GVT gydyti MMMH galima ambulatorinëmis 

sàlygomis. 

8. MMMH vartojimas – efektyvus GVT gydymo 

ir prevencijos kaðtø maþinimo bûdas. 

The treatment and prophylaxis of deep venous thrombosis with low molecular 

weight heparins 


Clinic of Internal Medicine, Kaunas University of Medicine, Lithuania 

Key words: deep-vein thrombosis, pulmonary thromboembolia, unfractionated heparin, low molecular 

weight heparins. 

Summary. Deep-vein thrombosis is a relevant problem of today’s medicine, because the risk to fall ill with 

this pathology is 2–5%; it increases in senior age. Direct and indirect acting thrombin inhibitors are used for 

treatment and prevention of vein thrombosis. Though great efficiency and safety of new anticoagulants (especially 

factor Xa inhibitors) were proven in clinical studies, unfractionated heparin and low molecular weight heparins 

are still most widely used in clinical practice. 

Low molecular weight heparins are obtained by depolymerizing heparin: its molecular weight is being decreased 

to 3–7 kDa, or 18–20 monosaccharides. Low molecular weight heparins strongly inhibit Xa coagulation factor 

and faintly – IIa, that’s why their anti-Xa/anti-IIa proportion is >1 (unfractionated heparin = 1); enoxaparine 

and nadroparine show up the highest proportion. The low weight of these heparins determines good 

pharmacodynamic characteristics: excellent assimilation from subcutaneous layer, long circulation in plasma, 

infrequent side effects. Due to these characteristics they are convenient, safe and economically worth using 

(used by subcutaneous injections, prescribed only 1–2 times per day, coagulation control not required, possibility 

for patient to be treated at home); therefore low molecular weight heparins are more and more often used in 

treatment of deep-vein thrombosis and also in primary and secondary prevention. They are one of the most 

efficacious contemporary anticoagulants, which allow to decrease the deep-vein thrombosis treatment and 

prevention costs. 

This article presents literature review about low molecular weight heparins, their appliance in treatment and 

prophylaxis of deep-vein thrombosis. 

Correspondence to A. Naudþiûnas, Clinic of Internal Medicine, Kaunas University of Medicine, Josvainiø 2, 

3021 Kaunas, Lithuania 

Literatûra 

1. Grybauskas P, Lukoðevièiûtë A, Reingardienë D. MMMH ir 

jø vartojimas klinikinëje praktikoje. (Low molecular weight 

heparins in clinical practice.) Kaunas; 1999. 

2. Naudþiûnas A. Plauèiø arterijos trombinë embolija. (Pulmonary 

thromboembolism.) Vilnius; 1998. 

3. Lutz LL. Thrombophilie und niedermolekulare Heparin: 

Enoxaparin in Theorie und Praxis Munchen: Urban und Vogel 

2001. p. 42-3. 

4. Blann AD, Landray MJ, Lip GYH. An overview of antithrombotic 

therapy. BMJ 2002;325:762-5. 

5. Turpie AGG, Chin BSP, Lip GYH.Venous thromboembolism: 

pa-thophysiology, clinical features, and prevention. BMJ 

2002;325:887-90. 

6. Lutz LL. Thrombophilie und niedermolekulare Heparine: 

Enoxaparin in Theorie und Praxis Munchen: Urban und 

Vogel; 2001. p. 77-83. 

7. Thromboembolic Risk Factors (THRIFT) Consensus Group. 

Risk of and prophylaxis for ve-nous thromboembolism in 

hospital patients. Br Med J 1992;305:567-74. 

8. Eriksson BI, Wille-Jorgensen P, et al. A comparison of 

recombinant hirudin with a low molecular weight heparin to 

prevent thromboembolic complications after total hip 



replacement. N Engl J Med 1997;337:1329-35. 

9. Lassen MR, Bauer KA, Eriksson BI, Turpie AGG. Postoperative 

fondaparinux versus preoperative enoxaparin for 

prevention of venous thromboembolism in elective hipreplacement 

surgery: a randomised double-blind comparison. 

Lancet 2002;359:1715-20. 

10. Turpie AGG, Chin BSP, Lip GYH. Venous thromboembolism: 

treatment strategies. BMJ 2002; 325:948-50. 

11. Agnelli G. Pharmacological activities or heparin chains: 

schould our past knowledge be revised? Haemostasis 1996; 

26(Suppl 2):2-9. 

12. Linhardt RJ, PH D, Gu S. Production and chemical processing 

of low molecular weight heparins. Semin Thromb Hemost 

1999;25(Suppl 3):5-16. 

13. Casu B, PH D, Torri G, PH D. Structural chracterization of 

low molecular weight heparins seminar thromb hemost 

1999;25(Suppl 3):17-25. 

14. Blann AD, Landray MJ, Lip GYH. An overview of antithrombotic 

therapy BMJ 2002;325:762-5. 

15. Danayce CE. Current use of low molecular weight heparins. 

Semin Vascul Surg 1996;9:362-71. 

16. Hunt D. Low molecular weight heparins in clinical practice. 

Southern Medical J 1998;91:2-10. 

17. Frydman A. Low molecular weight heparin: an overview of 

their pharmacolodynamics, pharmacokinetics and metabolism 

in humans. Haemostasis 1996;26(Suppl 2):24-38. 

18. Hull RD, Pineo GF, Valentine KA. Treatment and prevention 

of venous thromboembolism. Semin Thromb Hemost 1998; 

24(Suppl 1):21-31. 

19. Cornelli U, MD, et al. Human pharmacokinetics of low 

molecular weight heparins. Semin Thromb Hemost 1999;25 

(Suppl 3):57-61. 

20. Fareed J, Hoppensteadt DA, Jecke WP, et al. The available 

low molecular weight heparin preparations are not the same. 

J Clin Appl Thromb Hemost 1997;3(Suppl 1):38-52. 

21. Mammen EF, MD, et al. Clinical differentiation of low molecular 

weight heparins. Seminars in Thrombosis and Hemostasis 

1999;25(Suppl 3):135-44. 

22. Weitz JI. Low-molecular-weight heparins. N Engl J Med 

1997;337:688-98. 

23. Warkentin TE, Levine MN, Hirsh J, et al. Heparin-induced 

thrombocytopenia in patients with low-molecular-weightheparin 

or unfractionated heparin. N Engl J Med 1995; 

332:1330-5. 

24. The Columbus Investigators. Low-molecular-weight heparin 

in the treatment of patients with venous thromboembolism. 

N Engl J Med 1997;37:657-62. 

25. Hirsh J. Comparison of the relative efficacy and safety of 

low molecular weight heparin and unfractionated heparin 

for the treatment of deep venous thrombosis. Semin Hematol 

1999;34:20-5. 

26. Lensing AW, Prins MH, Davidson BL, et al. Treatment of 

deep venous thrombosis with low-molecular-weight heparins. 

A meta-analysis. Arch Intern Med 1995;155:601-7. 

27. Davidson BL. A differentiation of low moleculare weight 

heparins in treatment of acute deep vein thrombosis. Semin 

Thromb Hemost 1999;25(Suppl 3):16. 

28. Fiessinger IN, Lopez-Fernandez M, Gatterer E, et al. Oncedaily 

subcutaneous dalteparin, low molecular weight heparin, 

for the initial treatment of acute deep vein thrombosis. 

Thromb Haemostas 1996;76:195-9. 

29. Van den Belt AGM, Bossuyt PMM, Prins MH, Buller HR, 

et al. Replacing inpatient care by outpatient care in the 

treatment of deep venous thrombosis. An economic eva- 


357 

luation. Thromb Haemost 1998;97:259-63. 

30. The Enoxaparin Clinical Trial Group. A multicenter clinical 

trial comparing once-and twice-daily subcutaneous enoxaparin 

and intravenous heparin in the treatment of acute deep 

vein thrombosis. 39th annual meeting and exposition of the 

American Society of Hematology; San Diego, CA, USA; 1997 

December 5-9, Abstract 1305. 

31. Charbonnier BA, Fiessinger JN, et al. Comparison of a once 

daily with twice daily subcutaneous low molecular weight 

heparin regimen in the treatment of deep vein thrombosis. 

Thromb Haemost 1998;79:897-901. 

32. Levesque H, et al. Evaluation of hospital cost of six days of 

treatment of deep venous trombosis. Comparison of subcutaneous 

nadroparin and intravenous heparin in 40 patients. 

Therapie (French) 1999;49(2):101-5. 

33. O’Brien B, Levine M, Willan A, et al. Economic evaluation 

of outpatient treatment with low-molecular-weight heparin 

for proximal vein thrombosis. Arch Intern Med 1999;159: 

2298-304. 

34. Boccalon H, Elias A, Chale JJ, et al. For the Vascular Midi- 

Pyrenees Network Group. Clinical outcome and cost of 

hospital vs home treatment of proximal deep vein thrombosis 

with a low-molecular-weight heparin. Arch Intern Med 

2000;160:1769-73. 

35. Kovacs MJ, Anderson D, Morrow B, et al. Outpatient treatment 

of pulmonary embolism with dalteparin. Thromb 

Haemost 2000; 83:209-11. 

36. Grau E, Real E, Pastor E, et al. Home treatment of deep vein 

thrombosis: a two-year experience of a single institution. 

Haematologica 1998;83:438-41. 

37. EFS Group (European Fraxiparine Study Group). Comparisonof 

a low molecular weight heparin and unfractionated 

heparin for the prevention of deep vein thrombosis in patients 

undergoing abdominal surgery. Br J Surg 1998;75:1058-63. 

38. Gould MK, Dembitzer AD, et al. Low-molecular-weight 

heparins compared with unfractionated heparin for treatment 

of acute deep venous thrombosis. A meta-analysis of randomized, 

controlled trials. Ann Intern Med 1999;130:800-9. 

39. Dolovich LR, Ginsberg JS, et al. A meta-analysis comparing 

low-molecular-weight heparins with unfractionated heparin 

in the treatment of venous thromboembolism. Arch Intern 

Med 2000;160:181-8. 

40. Lopaciuk S, Bielska-Falda H, et al. Low molecular weight 

heparin versus acenocoumarol in the secundary prophylaxis 

of deep vein thrombosis. Thromb Haemost 1999;81:26-31. 

41. Gonzales-Fajardo JA, Arreba E, Castrodeza J, et al. Venographic 

comparison of subcutaneous low-molecular-weight 

heparin with oral anticoagulant therapy in the long-term 

treatment of deep venous thrombosis. J Vasc Surg 1999; 

30:283-92. 

42. Veiga F, Escriba A, et al. Low molecular weight heparin 

(enoxaparin) versus oral anticoagulant therapy (acenocoumarol) 

in the long-term treatment of deep venous thrombosis 

in the elderly: a randomized trial. Thromb Haemost 

2000;84:559-64. 

43. Monreal M. Long-term treatment of venous thromboembolism 

with low-molecular–weight heparin. Curr Opin Pulm 

Med 2000;6:326-9. 

44. Howard AW, Aaron SD. Low molecular weight heparin 

decreases proximal and distal deep venous thrombosis following 

total knee arthroplasty. A meta-analysis of randomized 

trials. Thromb Haemost 1998;79:902-6. 

45. Hawkins DW, Langley PC, Krueger KP. Pharmacoeconomic 

model of enoxaparin versus heparin for prevention of deep-

358 


vein thrombosis after total hip replacement. Am J Health 

Syst Pharm 1997;54:1185-90. 

46. Hull RD, PineoGF, Francis C, et al. Low-molecular-weight 

heparin prophylaxis ussing dalteparin in close proximity to 

surgery vs warfarin in hip arthroplasty patients: a doubleblind, 

randomized comparison. The North American Fragmin 

Trial Investigators. Arch Intern Med 2000;160:2199-207. 

47. Sanson BJ, et al. Safety of low-molecular-weight heparin in 

pregnancy: a systematic review. Thromb Haemost 1999;81(5): 

668-72. 

48. Hull RD, Brant RF, Pineo GF, et al. Preoperative vs. postoperative 

initiation of low molecular weight heparin pro- 

Straipsnis gautas 2003 01 22, priimtas 2003 04 04 

Received 22 January 2003, accepted 4 April 2003 

phylaxis against venous thromboembolism in patients undergoing 

elective hip replacement. Arch Intern Med 1999; 

159:137-41. 

49. Bounameaux H, Huber O, Khabiri E, et al. Unexpectedly 

high rate of phlebographic deep venous thrombosis following 

elective general abdominal surgery among patients given 

prophylaxis mith low molecular weight heparin. Arch Surg 

1993;128:326-8. 

50. Planes A, Samama MM, Lensing AWA, et al. Prevention of 

deep vein thrombosis after hip replacement. Comparison 

between two low-molecular-weight heparins, tinzaparin and 

enoxaparin. Thromb Haemost 1999;81:22-5.

Gili j ven tromboz s gydymas bei profilaktika mašos ... - Medicina - kmu

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?